literatūros žurnalas

Ana Audicka. Neskausmingas senėjančios poezijos liūdesys

2010 m. Nr. 5–6

Aidas Marčėnas. Dievų taupyklė: gyvenimo srauto poezija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 248 p.

Panevėžys. Literatūrinė žiema. Įtei­kiami apdovanojimai. Agnė Žagrakalytė, ką tik pagerbta Elenos Mezginaitės premija ir Kęstučio Navako jaukia progine kalba, staiga pati žvit­riai išbėga į tribūną ir praneša, kad yra įsteigusi prizą, tiksliau – nupir­kusi ją „blusų turguje“. Ir parodo peilį, – tokį visai neblogą, įsimintiną. Sako, įteiksianti jį tam poetui, kuriam lin­kinti pasismailinti plunksną, kad ši neatšiptų. Ir prašo šį prizą atsiimti Aidą Marčėną. Palinki jam tuo peiliu supjaustyti lapą į keturias dalis, kad eilėraščiui liktų mažiau vietos. Užuo­miną supratau, – taikiai sako poetas. Jam, kaip ir K. Navakui, patinka ta A. Žagrakalytė… „Pasižadu rašyti ma­žiau.“ Neatrodė, kad būtų susikrimtęs dėl prizo dviprasmybės. Nors ir galėjo. Kokios čia užuominos? Suprask, poete, tavoji plunksna jau šimpa. Mažiau rašyk! – to paprastai linkima jaunie­siems. Jiems ir taip daugiau rūpesčių gyvenimas duoda. O ką beveiktų, jei nurašytų, „senstantis“ poetas? Juk ra­šymas jam – egzistencinė būtinybė: „tad / kol rašau, žinau, yra dvasia / ir šituose, ir lygiai kituose / pasauliuose, kur sielų susilieta“ (p. 12). Dar dau­giau: „įkliuvus karalieniškai į šou – / rašau nes gyvas, gyvas nes rašau / kad būčiau gyvas, // Neišsižudyčiau“ (p. 16). Bet iš tiesų situacija kebli. Ateina laikas, kai tavo vieta kasdienybės sanklodoje jau kaip ir įsitvirtinusi, o mirčiai dar lyg ir per anksti ateiti tavęs pasiimti, nors „visi maršrutai ve­da į Rasas – / iš gorkio geto do innego szwiata“ (p. 17). Nejaugi poezijos gai­valas paklūsta tik jauniesiems? Bet gal visą gyvenimą būti profesionaliu poetu tiesiog neįmanoma?

Kai kurie budrūs poetai, tarsi iš anksto numatydami tokį pavojų, ar kad išvengtų panašių prizų, laiku peršoka prie prozos, ima rašyti esė, ro­manus, – netgi istorinius. Kalbuosi su vienu jaunu, talentingu, šiuo metu „ant bangos“ rašančiu poetu, kuriam, regis, tik dabar pradeda vertis tikrojo poetinio gyvenimo perspektyvos. „Esu apmetęs porą romanų siužetų“, – sako jis man. Netenku žado. Dar vieną pri­gimtinį poetą praris prozos spąstai. Proza vilioja fundamentalumu. Nejau­gi būti tik poetu iš tikrųjų neįma­noma? Bandau tą žmogų atkalbėti, nevykusiai nurodau Jorge’o Luiso Borgeso pavyzdį, kai šis, paklaustas, kodėl nerašo romanų, atsakęs, jog negalįs įsivaizduoti ilgo eilėraščio. Jo masyvūs daugiatomiai susideda vien iš eilėraščių, novelių ir esė. Mažas žan­ras taip pat turi galios. Ypač tada, kai vienu posmu aprėpiama ir suvokiama galima kūrybos negalia.

A. Marčėno nereikia įkalbinėti pa­silikti prie eilėraščio ir nešokti prie romano. Jis ištikimas rimo, ritmo ir kalbos skambesio melodijai. Tai savo­tiškas kalbos melomanas. Gerbiantis kaip tik mažąjį žanrą. Eilėraštyje „Dydžiai“ lyrinis subjektas prisimena, kad „kartą, jau visai prieš savąją mirtį, / tėvas pasidomėjo, ar nesirengiu rašyti / ką nors rimtesnio, fundamen­talaus, / ką nors, / kas „Poną Tadą“ primintų, tarsi lig tol / nieko doro sukūręs nebūčiau“ (p. 112). Eilėraštis pabaigiamas istorine kultūrine nuoro­da, primenančia, kad Adomas Micke­vičius, sukūręs „Poną Tadą“, sakęs daugiau nemirkysiąs plunksnos „viso­kiausiems / ponams tadams, ponams niekučiams“. Tėvas eilėraštyje tarsi simbolizuoja autoritetingą sociumo balsą, o lyrinis subjektas tam sociumui atsikerta taip, lyg būtų koks J. L. Borgesas.

Tavo poezija darosi liūdna, sakau A. Marčėnui po vakarinių skaitymų Panevėžyje. Senstančio žmogaus mo­nologas, reziumavo poetas. „Ir netgi dabar, kai jau dvelkia / senatvė ir vis daugiau tų, / kuriuos myliu, tegaliu su­sitikti / vaizduotėj ar vėtroj“ (p. 11), – poetas rinkinį pradeda eilėraščiu „Atvirai“, juo ir apsibrėždamas savo egzistencinį būvį.

Kaip poeto lyrinis subjektas aptin­ka senatvės alsavimą? Jam, kaip ir visiems mirtingiesiems, apie tai pra­neša kūnas: „senstu, jau sąnarius gelia, / vartaus ir vartaus“ (p. 129). Populiariausias pasikartojantis eilėraščio pavadinimas rinkinyje „Nemigos žaidimai“ Nemiga – senų žmonių palydovė. Jauniems tik duok galvą prie pagalvės priglausti. Ar senstant blėsta ir poeto kūrybingumas? Neat­sitiktinai knygos gale (p. 235) pasirodo pats A. Marčėnas – kaip realus poetas, o ne kaip lyrinis subjektas – ir prob­lemą apmąsto nuodugniau. Nusako skirtumą tarp poezijos ir eilėraščio, pabrėždamas, jog tie dalykai nebūtinai turi sutapti. Prisipažįsta, kad iš pra­džių knygą norėjęs pavadinti eilė­raščių dienoraščiu, vėliau apsistojęs prie gyvenimo srauto poezijos. Taip lyg ir pagerinęs knygos anonsą. Tačiau galiausiai konstatuoja: „ir už poeziją ir juolab už eilėraščius svarbesnis tampa gyvenimas bei tai, ką sau įsivardijau kaip metafizinį humorą.“ Tas metafizinis humoras, pasirodo, nepriklausąs pačiam poetui, o yra paties gy­venimo prerogatyva. Gyvenimas juokaująs. Su kuriuo jis žaidžia: su poetu ir lyriniu subjektu? O gal šie kuo to­liau. tuo labiau ima sutapti? Ir apskri­tai – kas yra tas gyvenimas, kokia šios figūros reikšmė? Vienu požiūriu apie gyvenimą galima mąstyti kaip apie priešpriešą mirčiai. Kitu požiūriu gy­venimas yra tai, kas priešinasi įsprau­džiamas į žodį. Todėl kai gyvenimas nugali kalbą, žodžiai ima nykti, jų mažėja, jais nebepasitikima. Ir tik jau­ni poetai tiki, kad gyvenimą galima užkalbėti, jį suvaldyti žodžių magija. “Senstantys“ tarsi ima tuo abejoti.

Todėl A. Marčėno lyrinis subjektas staiga krypteli link Basio, kurį įvar­dija jaunystės draugu. Tarsi paseka haiku žanro gerbėjų Alio Balbieriaus, Vytauto P. Bložės, Alfonso Andriuške­vičiaus, Donaldo Kajoko pėdomis. Kiniški ir japoniški pasaulio suvokimo motyvai vis labiau prigyja mūsų poe­tinėje sąmonėje. Kita vertus, tie marčėniški haiku kažkokie kitokie, jie la­biau tingūs ir vakarietiški. Gamtos meditacijos jo kalboje sukultūrintos ir paženklintos marčėniška autoironija. Iš visų poeto prigalvotų trieilių labiausiai įsiminė šis trisluoksnis: „i. zuiki baisusis! / tavo pėdutės sniege / vertos Šekspyro // ii. padėką, egle, / už šaką atnešam / nuo obelaitės // iii. kai zuikis – / neisiu graužt obelaičių, / tinginio žodis!“ („Aprišant obelis, p. 83).

O gal ir haiku rašomi tik todėl, kad pritingima kurti daugiasluoksnių „sonetų piramides? Taip ir matau tose miniatiūrose dzeno meistrus: apskritučius, putnius, atsipalaidavusius, slampinėjančius vieni pas kitus į svečius. Begalinis jaukumas ir harmoningoje visatoje. Kiek tik įmanoma nuslopintos visos įtam­pos. Poeto – dzeno meistro – tingumas tokioje vizijoje vis labiau asocijuojasi ne su Maxo Weberio formuluojamu kalvinistiniu nuodėmingumu, bet su ge­ranoriška išmintimi. Kam tas A. Mar­čėnas į tas savo prezentacijas R. Stan­kevičių kviečia? Juk žino, kad šis jį tik liaupsins, – kuluariniame pokalbyje stebisi viena profesionali literatė. O kodėl nesikviesti tų liaupsinančių pasekėjų bei mokinių? Juk šis jaukus „slampinėjimas vienų pas kitus“ – vie­nas didžiausių egzistenciškai estetinių dzeno (ir ne tik) meistrų gyvenimo malonumų! Tai tik jauniems reikia verstis per galvą, stebinti skaitytojus ir save, kad išsikovotų vietą po saule. Kai jau turi savo mokyklą, gali sau leisti būtiškai atsipalaiduoti, nes suvo­ki ir šio prieraišumo trapumą. Juk „mokiniai – kaip ir / jaunystė – išduo­da? jau / moku? jau laisvas?“ (p. 91). Poetui A. Marčėnui, kitaip nei jo lyri­niam herojui, sekasi – jis turi ištikimų mokinių. „Jis kalba mano kalba. Jis užkabina mano jausmus. Jis kalba taip, tarsi pats jau neegzistuotų“, – tvirtina knygų mugėje „Dievų taupyk­lę“ pristatinėjantis poetas R. Stanke­vičius. A. Marčėno poeziją jis prilygino poezijos luboms, kurių visada reikėtų siekti, bet, jas pasiekus, pasimato, kad jos pakilo dar aukščiau. Poetas A. Ali­šauskas ten pat konstatavo, kad A. Marčėno flirtas su Rytais ir priartėji­mas prie haiku stilistikos – labai nuoseklus ir logiškas. Savo poezijoje jis visada buvo linkęs įžiūrėti labai tik­rus dalykus. „Kai iš toli atvyksta bend­raminčiai – argi tai nedžiugina?“ – kažkada retoriškai klausė Konfucijus.

Kodėl pavadinimai šioje knygoje rašomi didesnėmis raidėmis už patį tekstą? Ką tai galėtų reikšti? Pavadi­nimai – tarsi kelio ženklai, rodantys, kur slenka poeto gyvenimo trajektori­ja. Eilėraščio tekstas kaip ir nebėra toks svarbus, pagaliau jį rašo juk pats gyvenimas. Poeto ranka – tik instrumentas: „o Viešpatie, / tas tavo stilius / tai mano stilius – ir ramu / kai, taip gy­venimą pražaidęs, / bandau rašyt ką tu rašai – / taip danguje įspįsta žvaigždės / neaišku kam, tačiau viešai“ (p. 199).

Kodėl lyrinis subjektas nesibaimi­na šios savo desubjektyvacijos (jam ramu) ir kodėl jaunatviško gyvenimo proveržio jausenos praradimas jam netampa egzistenciniu skausmu? Yra net priešingai. Lyrinis subjektas eilė­raštyje „Dėkingumo fuga“, nuosekliai apmąstęs savo genealoginio artėjimo į pasaulį istoriją, užbaigia jį dėkingumo savo protėviams išpažinimu: „net ir absoliučioj beprasmybėj jaučiu / šitokį dėkingumą / šitokį dėkingumą / šitokį džiaugsmą, vaikučiai, gyventi“ (p. 168). Poeto kuriamas lyrinis subjektas nesi­jaudina, kad sendamas gali nebepatikti jaunesnėms merginoms. Jos apskri­tai poetiniame jo pasaulyje nefigūruo­ja. Jam norėtųsi suvilioti tik „kokią pa­laikę eilutę – pilną šaltos šviesos, skli­diną šilto vėjo // lengvą, tarytum mer­giotė, / kuri dar leidžia pabūti / trum­pam – nepaisant, kad baigės“ (p. 11). Kai eilėraštis rašomas, anot R. Stan­kevičiaus, taip, tarsi pats poetas jau nebeegzistuotų, nutinka, kad kai ku­rios įžvalgos tampa antlaikiškos. Taip poetinis audinys tarsi išnyra iš laiko. Todėl, nepaisant to, kad „sąnarius ge­lia“ ir tenka galynėtis su „nemigos žai­dimais“, kažkas poeto sąmonėje esmiš­kai nepasensta. Vaikas, glūdintis jame, niekad nesikeičia. Ir ši jausena leidžia jam kaip vaikui išgyventi „nuostabą kas kartą vis kitą, tą patį / senio nusi­vylimą, prie kurio taip priprato“ jo gy­venimas ir kūryba, kad jis jų nebeskiriąs (p. 97). Matyt, kaip tik tokiomis poetinėmis akimirkomis ta palaikė ei­lutė, pilna „šaltos šviesos“, ir leidžiasi suviliojama, bet ne kaip kokia mergio­tė, o jau kaip subrendusi moteriškė. Tada poeto rega sugeba įžodinti pirma­pradį esamybės tikrumą, jo žvilgsnis patampa dieviškas, kažką atskleidžian­tis iš esmės. Štai tokios regos pavyz­dys, manau, yra eilėraštis „Tai, ką ga­lėtum turėti“ – pirmapradiškai filo­sofiškas ir labiausiai, mano galva, pavykęs, liudijantis niekada nesibai­giančią poeto senatvę-jaunystę. Poeti­nė rega-klausa čia darosi demiurgiška: „pirmojo šiais metais pakąsto / krintančio lapo tyloj / staiga išgirsti, kaip iš vienos sekundės // laikas, tar­tum į ką tik praėjusio / pėdą, garma į kitą / sekundę – per žodžių slenksčius į ten, // kur dar nieko nėra: ir nėra / kito pasaulio – nei mirusiems, / nei gy­viesiems“ (p. 109).

Jūratė Baranova. Eseistika: tarp įspūdžio ir naratyvo

2004 m. Nr. 11 / Vieną iš eseistikos pakraipų Billas Roorbachas knygoje „Šiuolaikine negrožinė kūryba“ vadina personaline eseis­tika1. Anot šio autoriaus, negrožinei kūrybai, be personalinės eseistikos, taip pat priklauso formalioji ir mokslinė esė…

Tarp literatūros ir filosofijos: Jūratė Baranova „Metuose“

2021 02 07 / Kalbant apie Jūratę Baranovą (1955–2021) sunku atskirti, kur esama tik filosofijos, o kur – vien literatūros.
Tai mąstant apie šią eseistę, filosofijos kritikę yra kokybės ženklas.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 1 / langas, durimis užkaltas
apleistoj sodyboj, dirsių
kuždesiai, kad pasimirsiu
smuikams zvimbiant,

Viktorija Daujotytė. Ir niekas iškyla iš kalbos

2020 m. Nr. 11 / Aidas Marčėnas. Nieko nebus. Eilėraščiai su gegute. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 160 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Aidas Marčėnas: „Beprotiškai dūzgė jazminas“

2020 m. Nr. 8–9 / Poetą Aidą Marčėną kalbina Rimvydas Stankevičius / Nuo tada, kai užburtas giedančio jazmino krūmo nubudau, kad ataidėčiau, mane menkai tejaudina socialinis rašytojo, apskritai socialinis gyvenimas, karjera…

Aidas Marčėnas. Maišymai

2020 m. Nr. 1 / sapnai tikri nepadirbti –
spalvoti – tinginiui per brangūs:
trečiam aukšte malūno langas
pro langą vakaras – arti

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Garantas. Pūga, tai pūga – lyg būtum paklaidintas, pamestas eilėraštyje užmirštame, tūkstantmetėje priešmirtinėje haliucinacijoje. Bet ne. Štai pro telžiantį sniegą sulimpa…

Jūratė Baranova. Sakmė apie angelus

2018 m. Nr. 2 / Atsikėliau anksti. Kelias laukė tolimas. Eiti reikės dvi dienas. Pirmą parą keliausiu nuo Barzaikos iki Verchšalo. Ten pernakvosiu. Tada vėl į kelionę. Ir galiausiai antrą dieną pasieksiu Šalą.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / Miłoszo laiptai. Bekopiant Miłoszo laiptais užplūdo stiprus religinis jausmas – kaip su gyva poezijos kalba susidūrus, jos pamatuotu tikėjimu vėl patikėjus. Visada, mirusieji, buvau su gyvaisiais abipus pasaulių ribos – tik gyvųjų laiptai iš pragaro vedė,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Jūratė Baranova. Prisiminimai apie Biržus, kurių neprisimenu

2017 m. Nr. 7 / Tekstas „Pasivaikščiojimas Širvenos ežeru link Tiškevičių dvaro Astrave“ skaitytas kaip projektas Biržų gatvėse tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara. Literatūra. Reklama. Vertė“

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Vėl dienos ilgėja. Vėl dienos ilgėja. Tikėkimės – kartą ne paskutinį. O jeigu jau paskutinį – dar labiau džiaukis, būk dar uolesnis pasaulių mylėtojas, gyvenimų mokinys. Budinkis…