Tėvynės varpai
Petras Venclovas. Nuo kolaboravimo prie paiko pataikavimo
2012 m. Nr. 2
Minime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Po 122 metų okupacijos mūsų šalis 1918-aisiais, paskelbdama Vasario 16-osios aktą, vėl kėlėsi gyventi. Tačiau dar pustrečių metų (iki 1920 metų lapkričio 29 d.) lietuvių kariuomenė, daugiausia sudaryta iš savanorių, turėjo gintis nuo išorės priešų: sovietinės Rusijos bolševikų, bermontininkų, lenkų. Net kovų už laisvę metu svarbiausias Lietuvos Vyriausybės tikslas buvo kuo greičiau gaivinti atsikūrusios valstybės kultūrą, paversti atsilikusį Rusijos imperijos užkampį vakarietiška šalimi.
Nepriklausomai Lietuvai tada buvo lemta išgyventi tik dvidešimt dvejus metus. Jau praėjo tiek pat laiko nuo 1990-ųjų Kovo 11-osios deklaracijos. Šiame kontekste mane ypač jaudina vienas aspektas: Tėvynės meilės nykimas. Atslūgus Sąjūdžio euforijai, visuomenė gana greitai nusigręžė nuo patriotizmo idėjų. Kodėl? Ar Tėvynės meilė reikalinga tik istorinių ir visuomeninių pervartų metu? O atsikovojus nepriklausomybę ir atkūrus savo valstybę? Sulaukus ramesnių laikų?
Nepriklausomos Lietuvos metais, regis, būta kitaip: pasididžiavimas Tėvyne, jos meilė nuolat tvirtėjo. Tik kolektyvinėje, o ne individualioje atmintyje buvo išlikę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atgarsiai. Tad nenuostabu, kad tautinis lietuvių sąjūdis XIX amžiaus antroje pusėje pirmiausia siekė išlaikyti gimtąją kalbą, atsispirti lenkinimui ir rusinimui. Varomoji šio sąjūdžio jėga buvo naujoji inteligentija, išaugusi iš valstietijos. Lietuva, kaip žinome, iš esmės buvo valstiečių valstybė. O šis visuomenės sluoksnis visada pasižymėjo konservatyvumu, labiausiai saugojo ir gynė pastoviąsias vertybes. Bet kartu buvo ir tolerantiškas. Tą įrodytų, tarkim, Kauno, kaip Laikinosios sostinės, kūrimasis. Kai 1919 m. sausio mėn. Lietuvos Valstybės Taryba ir ministrų kabinetas persikėlė į Kauną, šio miesto tarybą sudarė 12 lietuvių, 30 lenkuojančių, 22 žydai, 6 vokiečiai ir 1 rusas (žr.: B. Kviklys. Mūsų Lietuva, V., „Mintis“, 1991). Nereikia manyti, kad kitataučiai labai palankiai žiūrėjo į besiformuojančią Lietuvos Respubliką, bet palengva jie tapo jos piliečiais.
Nepriklausoma Lietuva per savo gyvavimo laikotarpį išugdė naują inteligentų kartą, kurios didžioji dalis 1941 m. birželį ir pokariu sovietų valdžios buvo ištremta, kita dalis, atslenkant antrajai Rusijos okupacijai, buvo priversta emigruoti į Vakarus, nemažai išsilavinusių žmonių žuvo rezistencinėje kovoje 1944– 1953 metais. Pokario laikais Lietuvoje intelektualus ar menininkus galėjai ant pirštų suskaičiuoti. Jaunoji karta buvo ugdoma komunizmo, proletarinio internacionalizmo ir ateizmo dvasia. Galinga sovietinės propagandos mašina gamino inteligentus, linkusius kolaboruoti su okupacine sistema.
Komunistinis eksperimentas nepasitvirtino, Sovietų Sąjunga ėmė braškėti, irti per visas siūles. Gelbėdamiesi nuo visiško kracho, Kremliaus bonzos šiek tiek „atleido varžtus“ ir pametėjo visuomenei perestrojkos idėją. Inteligentai susisluoksniavo: vieni bijojo bet kokių pokyčių, kiti – dvejojo, treti pradėjo kalbėti apie Nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimą. Atėjo Šviesi Kovo 11-oji. Po poros metų, pajutę visuomenės nusivylimą Sąjūdžiu, į valdžią įžengė tie, kurie bijojo, ir tie, kurie dvejojo. Paskui po eilinių Seimo rinkimų mums vadovavo čia vieni, čia kiti, čia treti. Dar neseniai vieningai žygiavę į komunizmą, apsisukome ir puolėme į kitą pusę – į NATO ir Europos Sąjungos glėbį. Ir ką pasakysi – pavyko! Internacionalizmą mums pakeitė globalizacija, ateizmą – vėl atsiradęs Dievas, komunizmą – laisvoji rinka ir bankų savivalė. Lietuva – tai toks Žemės taškas, kuriame laikinai gyveni, o jei pasiseks, gali persikelti į turtingesnę šalį, gal net į Briuselį ar Liuksemburgą.
Po kurio laiko buvo susigriebta – Europos Sąjungos žmonės myli ir gerbia savąją valstybę, tad reikia gerinti Lietuvos įvaizdį, bandyti bent žodžiais ugdyti jaunąją kartą Tėvynės meilės dvasia. Tačiau mūsų visuomenę jau buvo užklupusi pinigų darymo ir vartojimo liga. Reikia pasakyti, kad dar anksčiau j tuščią sovietinio žmogaus dvasią, iš kurios buvo eliminuotas Dievas, Tevynė ir artimųjų meilė, lengvai įsimetė turto ir pinigų aistra, bet ji buvo priversta snūdunuoti, nes neturėjo tinkamų veiklos sąlygų. O laisvoje Lietuvoje šis potraukis buvo smarkiai pakurstytas, jis galėjo reikštis laisvai ir nevaldomai.
Manau, Baltijos kelyje stovėjo ne tiek daug patriotiškai nusiteikusių idealistų, gal daugiau tų, kurie tikėjosi nepriklausomoje šalyje sparčiai praturtėti, susikurti skandinaviškąjį būvį. Žinoma, pasitaikė ir anoniminių saugumiečių, nes KGB turėjo viską žinoti. O kaip lietuviai buvo viliojami į ES? Ogi milijardinėmis išmokomis, kurias gaus dovanai mūsų valstybė! Žadamas euro įvedimas irgi turėtų pasitarnauti verslui, kuriam turbūt svarbiausia pelnas, o juo dalytis retas nusiteikęs.
Turtas ir pinigai – nėra savaime blogi dalykai. Bet jeigu jie užvaldo žmogų, jo dvasioje nepalikdami niekam kitam vietos? Nesmagiai pasijunti išgirdęs, kad Seimo narys veržiasi į Europos Parlamentą ne tam, kad atstovautų Lietuvai, gintų jos interesus, o tam, kad apsirūpintų visam gyvenimui, prisikištų pilnas kišenes babkių. Norom nenorom peršasi mintis, kad sarkastiškas, paniekinantis požiūris į Lietuvą leidžiasi žemyn iš valdžios viršūnių, yra ne tik toleruojamas, bet ir patyliukais skatinamas. O kur dar žurnalistų nuolat pateikiami pareigūnų ir politikų korupcijos, interesų supainiojimo ir konfliktų atvejai? Okupacijos laikais išmokę veidmainystės meno, sėkmingai juo naudojamės ir būdami laisvi.
Negalvoju, kad šalys, sudarančios Europos Sąjungą, skuba atsisakyti savo tautinio identiteto, kratosi nacionalinių ypatumų, siekia suvirti tautų katile, išsiugdyti tipišką europietį, panašų į amerikietį arba dar blogiau – į vadinamąjį tarybinį žmogų, neįgyvendintą Sovietų Sąjungos svajonę. Pakanka prisiminti neseną Belgijos patirtį: ji pusantrų metų gyveno be tikros vyriausybės, nes nesurado premjero, kuris vienodai gintų ir prižiūrėtų tiek flamandų, tiek valonų teises bei pareigas.
Žmogui, nepuoselėjančiam patriotinių jausmų, nesunku emigruoti į kitą šalį, ten pasilikti, nelegaliai dirbti, o kartais, pasinaudojant tautiečių ar vietinių gyventojų patiklumu, ir nusikalsti.
Reikėtų susimąstyti, ką prarandame niekindami Tėvynės ir tautos meilę? Pirmiausia – savo tautos istoriją, jos didžius žmones, kultūrą, meną, savo šaknis“; galiausiai gimtąją kalbą, paskutinę priebėgą ir prieglobstį. Tampame nelyg kosmoso dulkės vėjo nešiojamos iš vieno žemės pakraščio į kitą. Tuščiaviduriai besieliai, tuščiažiedžiai, svetimųjų pastumdėliai.
Jau užsiminiau apie žodines mūsų valstybės įstaigų ir institucijų pastangas ugdyti savo žmonių, ypač jaunimo, patriotinius jausmus. O kaip yra iš tiesų? Pasidalysiu nedideliu savo patyrimu Prieš kelerius metus turėjau laimės parašyti romaną, skirtą kovojusiųjų už laisvę, nepriklausomybę ir savo valstybę atminimui. 2009 metais jis laimėjo Amerikos lietuvių tautinės tautinės sąjungos anoniminio literatūros konkurso „Lietuvai – tūkstantis metų!“ pirmąją vietą. Įteikę kūrinį Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai, tikėjausi netrukus sulaukti knygos. Deja kultūros ministerija dvejus metus neskyrė paramos romanui išleisti. Be abejo, literatūros ir leidybos komisijai nepatiko kūrinio patriotiškumas, pokario rezistencijos kovų vaizdavimas, Tėvynės ir tautos meilės išaukštinimas. Kas tai? Neatsakingas požiūris ar sąmoningas tokio pobūdžio literatūros ignoravimas? Knygą teko leisti savo lėšomis. Mano nuostabai, romano leidybą parėmė Šveicarijos lietuvių bendruomenės nariai (o juk mes kiekviena proga koneveikiame emigrantus), vyresnio amžiaus žmonės iš savo kuklių pensijų, Žemės ūkio ministras K. Starkevičius. Kūrinys buvo kelis kartus recenzuotas kultūrinėje spaudoje; jo reikšmingumą ir reikalingumą pripažino literatūros kritikai, rašytojai. Ir. žinoma, skaitytojai.
Neseniai perskaičiau Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“, pasakojanti apie sunkius 1941 m. birželio 14 d. tremtinių likimus. Ilgokai svarsčiau, kas privertė išeivių dukrą, nebemokančią lietuvių kalbos, angliškai rašyti apie lietuvių kančias Sibiro tremtyje? Protėvių kraujas? Niūri egzotika? O gal žinojimas, kad patys lietuviai pradeda pamiršti savo istoriją, kad mūsų rašytojai nebesiryžta imtis šios temos? Knygą išleido Niujorko „Philomen Books“ leidykla, per pusmetį ji buvo išversta į 24 užsienio kalbas, o Prancūzijos literatūros žurnalas „LIRE“ ją paskelbė geriausiu 2011 m. romanu jaunimui. Turbūt verta pamąstyti, iš kur tokia sėkmė?
Vis dėlto šioje knygoje kai ko pasigedau: kas padėjo tremtiniams ištverti nelemtąją dalią? Neapykanta Stalinui ir jo režimui? Įvairių tautų žmonių bendrystės pojūtis ir dalijimasis duonos trupiniais? Tėvo ilgesys ir jaunatviška meilė? O juk daugelis mūsų tremtinių prisipažįsta, kad jiems svarbiausia buvo Dievo tikėjimas ir prarastos Tėvynės meilė. Tai, ką laisvos ir sekuliarizuotos visuomenės atstovui vis sunkiau suvokti.
Kartais mane pribloškia mintis, kad mūsų jaunoji inteligentija pataikauja lėkštam, kabaretiniam skoniui, pritaria fiziologiniam požiūriui į asmenybę, kad daromės nebe kūrėjai, o tik vartotojai, popkultūros garbintojai ir puoselėtojai, kad dažnai nei iš šio, nei iš to tyčiojamės iš Lietuvos, keliame jai nepagrįstas pretenzijas ir reikalavimus.
O kaip jums atrodo?
2012-ųjų sausis
Petras Mendeika. Menininkų gyvenimo koma
2012 m. Nr. 1
Mūsų visuomenė gyvena principu „Duonos ir žaidimų“ (panem et circensis – lot,). Ji meną priskiria žaidimų kategorijai. Tai suformuoja požiūrį į menininką kaip į žmogų, užpildantį ir praturtinantį mūsų laisvalaikį, tačiau tiesiogiai nedalyvaujantį „duonos“ gamyboje.
Žinoma, išsilavinusi visuomenė suvokia meno svarbą ugdant žmogų ir jo intelektą. Maža to, visuomenė net pripažįsta išskirtinį meno vaidmenį kuriant tautą vienijantį mentalitetą. Iškiliausi tautos atstovai netgi teigia, kad mus vienija ne ekonomika ir ne ji sutelkia mus vienybei. Ne ekonomika lemia mūsų tautinį identitetą. Ir netgi ne tikėjimas – nes daug yra katalikiškų kraštų. Pripažįstama, kad lemiamas bendrumo požymis yra kalba ir ypač – papročiai, kuriuos formuoja dvasinis gyvenimas ir jo raiškos viršukalnė – menas. Jame – ir liaudies kūryba, ir meno profesionalai. Sunaikink kalbą, ypač – papročius, ir sunaikinsi tautą, nutrauksi ją vienijančias gijas. Tai labai gerai žino visi okupantai.
Tačiau šiandien – ne apie meno vaidmenį ir svarbą, paliesiu kitą temą – menininko savijautą „duonos ir žaidimų“ visuomenėje. Menininko visuomeninį aktyvumą.
Dažnai girdime klausiant – kodėl šiandienos menininkai tokie pasyvūs visuomeniniame gyvenime?
Priežasčių, kodėl nepanaudojamas šis milžiniškas kūrybinis potencialas visuomeniniuose judėjimuose, daug. Tarp jų – ir nusivylimas tokios veiklos rezultatais, ir kitos priežastys. Tačiau, manau, svarbiausia – pačios visuomenės požiūris į kūrybinį darbą. Į kūrybininkų indėlį sukuriant nacionalinį ūkio produktą, dar kitaip vadinamą BVP. O tai jau ekonominė kategorija, nulemta didžiosios visuomenės daugumos požiūrio, – esate išlaikytiniai! Esate remiami ne jūsų, o mūsų uždirbtais pinigais. Esate prašytojai. Ir sunkiais ekonominiais laikais mes, nors ir vertiname jūsų kūrybą, menkai tegalime jus paremti. Todėl paremsime tik pagal išgales.
Išanalizavau visų pagrindinių partijų rinkimų programas ir ypač atidžiai tą jų dalį, kuri skirta menui ir kūrybai. Todėl drąsiai galiu konstatuoti, kad visų partijų programos tarsi nusirašytos nuo TSKP partijos suvažiavimų ir viena nuo kitos. Nes visos jos pagrįstos teiginiu – remsim kultūrą. Visose – primityvus kultūros indėlio visuomenės gyvenime supratimas, gal išskyrus Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), kurie kultūrinio proceso analitinei daliai ir kultūros reikšmės įvertinimui skyrė rimčiausią dėmesį. Tačiau ir jie, pagrįsdami tos programos ekonominį įgyvendinimą, pasirodo bejėgiai, nes lygiai taip pat, kaip ir kitos partijos, mano, kad kultūrą reikia remti.
Lieka konstatuoti faktą, kad nuo komunizmo eros iki dabar požiūris į kultūrą visiškai nepasikeitė. Partijos ir toliau priskiria kultūrai tik laisvalaikio ir švietimo funkciją. Visiškai neanalizuodamos ekonominio kultūros poveikio ir reikšmės.
Bendraudamas su įvairių visuomenės sluoksnių atstovais, įsitikinau, kad ir jie mąsto panašiai. O kaip kitaip galima mąstyti, kai tau nuo gimimo jau tiek dešimtmečių kalama, kad kultūra yra išlaikytinė. Ir tai kala jau savi, o ne svetimi.
Tačiau tai būtų pusė bėdos. Baisiausia, kad taip ėmė galvoti ir patys menininkai. Dažnas jų tikrai pasakytų, kad be paramos kultūra ir ypač profesionalusis menas neišgyventų. Manau, kad paklausti ir jie beveik vienu balsu teigtų, kad šiandien kultūra labai menkai remiama, todėl vegetuoja. Kad būtina gausiau kitų uždirbtais pinigais paremti.
Todėl ir Prezidentės iniciatyva sukurtų „Kultūros politikos gairių“ niekas entuziastingai nesutiko, tvirtindami, kad begalė tų gairių jau sukurta ir nieko iš to gero nebus. Menininkai net neišgirdo aptariant gaires Prezidentės pasakytų žodžių, kad kultūrai reikia sugrąžinti jos uždirbtus pinigus. O gal nenorėjo girdėti, manydami, kad kultūra labai mažai uždirba, yra išlaikytinė ir Prezidentė kalba niekus.
Kodėl tokia reakcija?
Nieko nuostabaus. Ilgametė kvailinimo misija pasiekta – menininkai jau visuotinai tiki, kad jie – našta visuomenei. Nors suvokia, kad dirba labai reikalingą darbą, bet pritaria, kad iš savojo triūso negali išgyventi. Tačiau, būdami orūs, išmaldos neprašys, tenkinsis tuo, ką duos, o eiti ir reikalauti neturi moralinės teisės.
Štai čia, manau, ir slypi visuomeninio pasyvumo priežastis, vedanti į atsiribojimą ir nenorą dalyvauti aktyviame visuomeniniame gyvenime. Tai ne dvasinio, o ekonominio visuomenės menininkų nuvertinimo pasekmė.
Tačiau gal jau gana?! Užteks kvailinti ir kvailintis. Laikas suskaičiuoti kultūros uždirbtus pinigus. Tokią būtinybę suvokiame visi. Nes kaip galima duoti pinigus tam, kuris jų neskaičiuoja. Tačiau skaičiuoti, pasirodo, nenorima. Kodėl mūsų politikai ir Kultūros ministerija to nedaro ir nepasitelkia į pagalbą specialistų? Kodėl skaičiuoja ir paskirsto tik iš biudžeto skirtus 250 milijonų ir kontroliuoja tik valstybinių kultūros įstaigų uždirbtus pinigus? Kodėl nenorima ir nesistengiama suskaičiuoti viso BVP, kurį sukuria kultūra?
Gal kuris nors iš jūsų žinote, kokią dalį BVP Lietuvoje sukuria kultūra? Juk kultūros žmonės BVP kuria ne tik Kultūros ministerijai priklausančiose kultūrinėse įstaigose.
Drąsiai galiu teigti, kad be kultūrininkų žlugtų visa Lietuvos pramonė.
Vaizdumo dėlei noriu paklausti: ką austų audimo fabrikai be dailininkų – bespalvę ar vienspalvę drobulę? Ką siūtų siuvimo fabrikai be modeliuotojų? Ką gamintų mūsų lengvoji pramonė be dizainerių? Ką statytų statybininkai be architektų, interjero ir eksterjero specialistų? Kokius baldus gamintų mūsų baldžiai? Ir taip toliau, ir taip toliau. Visų nacionalinio produkto kūrimo sričių, kuriose dalyvauja menininkai, nevardysiu. Net žemės ūkis gamina tik žaliavą. O kad ji virstų produktu, reikia, kad ir ne tokio didelio kaip kitose gamybos sferose, bet vis dėlto – ir menininkų indėlio. Faktai liudija didelį menininkų indėlį kuriant nacionalinį BVP. Bet kažkodėl vis dar manome, kad menininko indėlis – tik sukurti turiningą dirbančiojo laisvalaiki, kad jis, kultūringai pailsėjęs, našiau dirbtų? Vertinimas – kaip komunistiniais laikais.
Kodėl niekas nė nebando sukurti mechanizmo, kaip šį BVP apskaičiuoti? Dviračio išradinėti nereikės. Štai kad ir suomiai – jie seniai paskaičiavo ir konstatavo, kad kultūra Suomijoje sukuria vieną didžiausių šalies BVP produkto dalių.
Mūsų nepriklausomi ekspertai taip pat mėgino skaičiuoti. Skaičiai įspūdingi, nors tik apytikriai. Jų teigimu, kultūra Lietuvoje sukuria iki 7 procentų bendrojo BVP. O tai – apie 7 milijardus litų. Taip. Milijardai, ne milijonai.
Kalbantis su dabartiniu kultūros ministru ponu Arūnu Gelūnu, tiesiogiai dalyvavusiu kuriant minėtas kultūros politikos gaires, jis apsiribojo 5 milijardais.
Štai kodėl būtina ne tik išgirsti, bet ir per visas visuomenės informavimo Priemones kartoti Prezidentės raginimą kultūrai sugrąžinti jos uždirbtus pinigus. Tačiau kaip raginsi, jei net nesirengi tų pinigų suskaičiuoti?
Netikiu, kad išsilavinę menininkai neišgirs ir nepabus iš juos kvailinančios komos. Bet, ar visuomene pakeis savo požiūrį į menininkų indėlį, ekonominį indėlį? Nežinau, nežinau… tikriausiai negreit, kaip ir Seimo nariai, kuriems tokį kultūros ekonominio vertinimo modelį ne vienam net raštiškai pateikiau. Jų atsakymas – nė „mur mur“. Tik ponas Mantas Adomėnas atsakė: „Gal ir taip. Bet sunku apskaičiuoti.“ O aš ir nesakau, kad lengva. Bet kad niekas nenori skaičiuoti, nes tektų keisti kultūros finansavimo modelį ir šaltinius. Patogiau gyventi nieko nekeičiant, nes gali sugriūti kažkam labai patogi pinigų plovimo sistema. Tuomet ir menininkai gali pradėti ne prašyti, o reikalauti…
Tik suskaičiuokit, kaip apvagiami meno žmonės. Kultūrai iš biudžeto atseikėjama vos 250 milijonų. Nors iš gerbiamo ministro pripažintų 5 milijardų pusę atskaičiavus mokesčiams, liktų apie 2,5 milijardo mūsų uždirbtų ir mums grąžintinų pinigų. Tačiau grąžinama tik 10 procentų ir dar ciniškai tvirtinant, kad mes jus remiame ir išlaikome.
Nemanykit, kad ponas ministras ar kiti valdžios atstovai to nesupranta ar nežino. Aš pats jiems per kultūros įstaigų vadovų susitikimą, skirtą kultūros politikos gairėms svarstyti, dalyvaujant ne tik aukščiausiems Kultūros ministerijos vadovams, bet ir Seimo Kultūros komitetui, visiems girdint, į akis sakiau – ką ten sakiau, šaukiau, ir nieko… O į mano klausimą, ar bent bandoma ministerijoje suburti įvairiose gamybos srityse menininkų sukurtą BVP skaičiuosiančią grupę, į kurią būtų pakviesti teisininkai, ekonomistai bei kultūros atstovai, atsakyta tiesiai šviesiai – ne. Ką čia pridursi…
Tuomet jūs, gerbiamieji, man atsakykite, kaip galima reikalauti iš menininkų visuomeninio aktyvumo šitaip juos kvailinant ir apvagiant? Šitaip žeminant jų orumą.
Ir kas galėtų paneigti, kad daug patogiau vogti pinigus, kai jie neskaičiuojami.
Maža to, naujai kuriama Meno taryba, atsižvelgiant į tai, kaip ji formuojama, sugalvota menininkams sukiršinti, nes tuomet bus galima teigti – patys gi dalijate pinigus. Aiškinkitės tarpusavyje. O kad daugumą toje taryboje sudarys savi partiečiai, nesvarbu. Ir kad dalysitės tik 10 procentų jums priklausančių pinigų – tai taip pat visiškai nesvarbu…
Tai daroma visiems mums tylint ir, kaip sakė klasikas, stovint po medžiu.
Todėl, prašau, nekaltinkime menininkų dėl jų visuomeninio pasyvumo, nes mes visi juos tokiais padarėme.
Algimantas Baltakis. „Pirmųjų šalnų palytėtas“
2011 m. Nr. 12
In memoriam. Juozas Macevičius 1928.X.4–2011.XI.17
Rudenį gimęs, Juozas Macevičius rudenį ir mirė.
Vykdant velionio valią, kitą dieną jis buvo palaidotas Antakalnio kapinėse, apie poeto mirtį visuomenei pranešta tik po laidotuvių. Prie Juozo kapo, supilto pačioje stataus kalno viršūnėje, lapkričio 21-osios popietę susirinko nedidelis poeto artimųjų, kolegų ratelis. Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas ir pavaduotoja Birutė Jonuškaitė atnešė vainiką, ant kapo padėjom gėlių, uždegėm žvakelių. Jokios kalbos nebuvo sakomos, tik, velionio žmonai poetei Ramutei Skučaitei pritarus, prie kapo paskaičiau dešimties posmų eilėraštį „Epilogas“ iš jo paskutinės knygos „Atsisveikinimas“ (2006). Štai keli to eilėraščio posmai, paaiškinantys šio rašinio antraštę:
Pirmųjų šalnų
Mirtinai palytėtas, –
Su juo jau ir aš –
Nesustingęs asketas.
Ir man buvo lemta
Ir klupti, ir klysti.
Ne taip, kaip kadais,
Neklaidingoj jaunystėj,
Kai žvilgsnis ir žingsnis
Griežtai apskaičiuotas. –
Pats aš aukojuos
Ar buvau paaukotas?
Prozininkas ir aktorius Pranas Treinys atmintinai padeklamavo eilėraštį „Saulėlydis“. Įsidėmėjau Mykolo Sluckio, Juozo seno draugo, vienmečio, veido išraišką, klausantis eilių. Valandėlę susimąstę pastovėjome, nei ilgiau, nei trumpiau, tiek kiek reikia, ir išsiskirstėme kas sau.
Prisipažinsiu, iš pradžių buvau šiek tiek sutrikęs dėl tokio netradicinio velionio pagerbimo. Gal ką ne taip padarėme? Bet jaunesnės kartos poetui Rimvydui Stankevičiui toks atsisveikinimas su poetu pasirodė esąs gražus. Ir velionio žmona mus su Antanu A. Jonynu, Juozo artimiausio draugo sūnumi, nuramino: Juozas būtų likęs patenkintas tokiu atsisveikinimu.
Iš tiesų Juozas nemėgo visokiausių ceremonijų, iškilmių, formalumų, tuščio šurmulio. Net ir savo gyvenimo aprašymą kas dešimt metų leistoje knygoje „Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos“, 1989-aisiais (tai paskutinis tokio pobūdžio leidinys) jis pradeda prisipažinimu: „Kiek kartų esu davęs žodį neberašyti autobiografijų, tiek kartų jo neišlaikiau. Atvirai kalbant, nesuprantu, kam rašau šias eilutes; visus duomenis apie mane skaitytojas gali rasti įvairiuose žinynuose arba enciklopedijoje.“
Šiandieninis skaitytojas dar gali pasinaudoti ir interneto paslaugomis. Sakykime, jis gali rasti 2003 m. J. Macevičiaus 75-mečio sukaktuvėms skirtą medžiagą su nuotraukomis ir eilėraščiais. Man įdomus pasirodė toks šmaikštus jubiliato biografijos komentaras:
„Juozas Macevičius gimė 1928 m. spalio 4 d. Joniškyje. Kol kas gyvas. Gyvena Vilniuje už rašomojo stalo. Didžiąją gyvenimo dalį buvo raštininkas: viską rašė ir dabar teberašo parkeliu ant popieriaus.
Per gyvenimą įsigijo daugybę draugų, bet maždaug tiek pat priešų. Ir vienų, ir kitų gretos pastaruoju metu gerokai retėja. Kritikai lieka.
Bandė išnaikinti alkoholio atsargas, bet suprato, kad tai beviltiška. Vis dar tikisi, kad pavyks sudoroti pasaulines tabako atsargas.“
Ir t. t., ir vis pašaipiu tonu.
Malonu skaityti tokius Juozo pašmaikštavimus. Juolab kad ar tik nebus tai paskutinė jo vieša autorefleksija.
Suprasdamas, kad neįmanoma trumpame rašinyje apžvelgti ilgo kūrybos ir veiklos kelio, kurį J. Macevičiui teko nužygiuoti, tenkinsiuosi tik keliomis pastabomis.
Pirmiausia – apie kelio pradžią.
1949 m. debiutavo trys jauni poetai: Vladas Grybas, Antanas Jonynas ir Juozas Macevičius. Leidykla iš pradžių ketino visus tris poetus išleisti viena knyga, net pavadinimas buvo sugalvotas – „Trys salvės“. Bet šio ketinimo atsisakyta ir pasirodė trys atskiros knygos: V. Grybo „Tiesiu taikymu“, A. Jonyno „Kovotojų dainos“ ir J. Macevičiaus „Pavasario žingsniai“.
Šių trijų poetų debiutas ir skaitytojų, ir kritikos buvo sutiktas su neeiliniu dėmesiu. Ir tai suprantama: į tarybinę lietuvių poeziją atėjo pirmoji pokario karta, drąsiai tarusi savo žodį. Prie „trijų muškietininkų“ netrukus prisijungė d’Artanjanas – jaunuolis liūto karčiais, suvalkietiška tarsena ir itin sudėtinga biografija – Kostas Kubilinskas, 1951 m. išleidęs knygą vaikams „Oželis kvaišelis“.
Ypač palankiai buvo vertinama V. Grybo knyga, pagyrų pelnė ir A. Jonynas, o trečio debiutanto J. Macevičiaus knyga susilaukė griežtos kritikos: užkliuvo polinkis į lyrizmą, netgi pavadinimas (koks „nekovingas“, palyginus su kitų debiutantų knygų pavadinimais). Vienas recenzentas (kažkoks J. Bartkus) daro tokią prokurorišką išvadą, anuomet galėjusią priblokšti ne tik jauną, bet ir gyvenimo užgrūdintą kūrėją: „Jaunasis poetas suka klaidingu keliu, svetimu socialistinio realizmo principams.“
Juozui buvo skaudžiausia, kad jo knygą stengiamasi priešinti jo artimų bičiulių, bendraminčių kūrybai.
Neplečiant pokalbio apie poetų kartą, kuriai priklausė J. Macevičius, norisi tik pabrėžti, kad jų kūryboje pastebima ryški pakilimų ir nuopuolių amplitudė, kad jiems likimas ne vienu atveju susiklostė sunkiai, netgi tragiškai. Iš minėtų „muškietininkų“ per dvidešimt pirmo amžiaus slenkstį peržengė tik J. Macevičius. Nėra kitos kartos, kuri būtų patyrusi tokių skaudžių nuostolių (abiejose barikadų pusėse). Tegu kalba pati trumpiausia informacija apie žmogų: V. Grybas (1927–1954), K. Kubilinskas (1923–1962), A. Jonynas (1923–1976). Netekęs bičiulių, bendražygių, J. Macevičius tolesnėje kūryboje stengėsi kalbėti savo kartos vardu, brangino, puoselėjo kartos jausmą.
Beje, tais pačiais 1949-aisiais, kai debiutavo šio trys talentingi poetai, Vilniaus universitete lituanistiką studijuoti pradėjo 50 jaunuolių, tarp kurių buvo ir Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis bei šių eilučių autorium, taigi trys būsimieji poetai, kurioms dėl artimos draugystės po gero dešimtmečio irgi prilipo „trijų muškietininkų“ pravardė.
Be abejo, mes, studentai lituanistai, tarp kurių buvo gal trys, gal keturi komjaunuoliai, domėjomės tada debiutavusiais poetais. Iš jų labiausiai simpatizavome Juozui Macevičiui, gal todėl, kad jo kūryba buvo kritikuojama, kad joje įžvelgėme lietuviškojo neoromantizmo atšvaitų.
Per tuos penkerius metus, kuriuos praleidome universitete, daug kas pasikeitė. Svarbiausia, baigėsi kruvinų grumtynių epocha, palaužus partizanų, kuriems daugelis anksčiau simpatizavome, pasipriešinimų. Galiu, šiek tiek pasišaipydamas iš savęs ir kitų kurso draugų, konstatuoti, kad penktame kurse mažumą jau sudarė studentai, neįstoję į komjaunimą. Visiems tapo aišku, kad tarybų valdžia Lietuvoje įsitvirtino ilgam, gal visam mūsų gyvenimui.
Nėra galimybių plačiau pakalbėti apie dviejų gretimų kartų santykius, kurie nebuvo paprasti. V. Grybas, A. Jonynas, J. Macevičius reprezentuoja pirmąją pokario kartą, pakrikštytą Lietuvoje vykusių kruvinų grumtynių, aršiai pultą ne tik priešų, bet ir savųjų. O Just. Marcinkevičiaus, A. Maldonio karta daugiau siejama su vėlesniu laikotarpiu, su Atlydžiu. Nė viena šių kartų nėra pranašesnė už kitą, tik jas formavo kitoks laikas. Donatas Sauka knygoje „Fausto amžiaus epilogas“ (1998), skyriuje „1965-ųjų riba Lietuvoje“, rašo:
„Atlydžio karta turėjo teisę ir iš tiesų galėjo džiaugtis gyvenimo pilnatvės jausmu. kurį teikė atsivėrusios veiklos, karjeros darymo perspektyvos bei į šalį nustumta kaltės dėl praeities našta, slėgusi vyresniąją, teroro metų, kartą“ (p. 388).
Žinoma, laiko pokyčiai veikė visų kartų poetus. Evoliucionavo ir J. Macevičiaus kūryba, plėtėsi jos horizontai, tobulėjo meninė raiška. Manyčiau, kad poetas savo brandos apogėjų pasiekė „Kasdieniškoje knygoje“ (1968), už kurią jam 1970 m. buvo suteikta Valstybinė premija.
„Kasdieniškoje knygoje“ nerandame visažinančio, nuasmeninto lyrinio herojaus, į kurį orientuotis kvietė vulgarioji kritika. J. Macevičiaus lyrinis herojus – gyvas žmogus, apnuoginta širdim, klystantis ir besiblaškantis, bet niekados neišduodantis savo principų ir toliau visomis išgalėmis besistengiantis byloti savo kartos, mirusių bičiulių vardu, aistringai stojantis prieš negeroves visuomenėje ir savyje. Negailestingu satyros botagu J. Macevičius čaižo tuos, kurie „vaikšto patenkinti, sotūs ir ramūs“:
Auga ne žmonės – apmokami brangiai
Laipsniai, etatai, postai ir rangai.
Auga ir klesti. Plėtojas ir veisias.
Gina kaip žvėrys kėdes ir teises, („Gera. Ak, Viešpatie mano, kaip gera…“)
Čia kalbama apie sovietmetį, nomenklatūrininkus, tačiau poeto pagauta situacija yra tokia bendražmogiška, universali, kad šis satyrinis eilėraštis puikiausi tinka ir mūsų dienoms.
1986 m. išleidęs „Rinktinių raštų“ dvitomį, J. Macevičius kitą eilėraščių knygą skaitytojams pateikė tik po aštuoniolikos motų pertraukos. 2004-aisiais parodė šimto geriausių eilėraščių rinktinė „Iš tos nakties“. Knyga rūpestingai autoriaus parengta, atranka reikli, leidyklos „Žuvėdra“ dailiai išleista, puikiai reprezentuoja poetą dabartiniam skaitytojui. Visi į rinktinę įdėti eilėraščiai išlaikė rūstų laiko egzaminą. Gaila, kad vertinga knyga liko kritikos nepastebėta. Tai, kad panašus likimas ištinka ir daugelį kitų rinktinių, mažai paguodžia.
Naujų eilėraščių knyga „Atsisveikinimas“ pasirodė 2006 m. Tai jau poeto atsisveikinimas ne tik su poezija, bet ir su gyvenimu.
Knyga pradedama eilėraščiu „Tėvynei“, kuriame kaip leitmotyvas skamba eilutės:
Kalnų Tau nesupyliau, kaip matai,
Tačiau ir nekasiau duobės.
Tai vienintelis eilėraštis, rašytas seniau (jį užtinkame rinkinyje simboliniu pavadinimu „Neišduok“, 1983). Šis eilėraštis tarsi nutiesia tiltą tarp praeities ir dabarties. Kiti eilėraščiai (jų knygoje 138) – anksčiau rinkiniuose neskelbti. Tai elegiškų apmąstymų, savotiškos akistatos su pasauliu ir savimi, karčios rezignacijos kupina knyga. Deja, ir ši knyga, nors jau praėjo penkeri metai, tebelaukia savo recenzento… Kipšiukas man į ausį kikena: o kodėl tu pats neparašei?
Tarp tų, kurie užkopė į statų kalną Antakalnio kapinėse, norėdami atsisveikinti su J. Macevičium, buvo ir keletas žmonių, dirbusių „Pergalės“ redakcijoje ir dabar dirbančių „Metuose“. Beje, dabartiniam „Metų“ redaktoriui teko dirbti ir senuoju, ir naujuoju vardu vadintame žurnale. Redakcijos senbuviai į kapines atėjo ne šiaip sau. Juk velionis net penkiolika metų (1970–1985) darbavosi „Pergalėje“. Šešerius metus jis buvo „Pergalės“ redaktoriaus pavaduotojas; man 1976 m. išėjus laisvo vėjo gaudyti, vyriausiuoju redaktoriumi tapo Juozas, o jo pavaduotoju – Albinas Bernotas. Pastarajam susirgus ir daktarams patarus bent metus pailsėti pušynuose, po dviejų laisvės metų buvau pakviestas laikinai padirbėti pavaduotoju. Albinui patiko gyvenimas Argirdiškėse, prie švaraus Lakajos upelio, ir jis į Vilnių dar ir dabar nenori sugrįžti. Taip ir likau Juozo pavaduotoju aštuonerius metus. 1985-ųjų rudenį, iš redakcijos išėjus J. Macevičiui, vėl tapau vyriausiuoju ir išbuvau čia iki 1990-ųjų, iki pensijos.
Apie bendrą darbą su J. Macevičium.
Svarbiausia nuostata, kuria rėmėmės, buvo tokia: kadangi Lietuvoje tik vienas storas žurnalas, stengėmės, kad po vienu viršeliu tilptų įvairaus stiliaus, įvairių įsitikinimų žmonės, senatoriai ir novatoriai. Ne priklausymas tai ar kitai krypčiai, o paties kūrinio meninė vertė – toks buvo atrankos principas. Deja, nelengvai sekėsi šių nuostatų laikytis, atsirasdavo visokių kliuvinių. Neatsimenu tokio žurnalo numerio, kuriame kas nors būtų neužkliuvę cenzūrai. Juozas tiesiog užvirdavo po kiekvienų cenzūros priekabių!
Apie mudviejų bendrą darbą esu parašęs ir jam dedikavęs eilėraštį „Dvikinkis vežimas“ (1974). Pacituosiu trečią posmą, prieš tai priminęs, kad pirmame tvirtinu, jog mudu ne žirgai, o arkliai, šitiek metų įkinkyti į porinį vežimą. Taigi:
Ir ko tik neteko vežioti tame vežime!
Ir kvepiančius dobilus, ir dvokiantį mėžinį.
Įsiręžę, kaip tinka darbiniams arkliams, klampojom žeme.
Ir džiaugėmės, gerą žmogų kelio galą pavėžinę.
Už tą bendrą jungą, už ilgametę draugystę čia ir bandau atsidėkoti Juozui Macevičiui, savitam poetui, riteriško taurumo žmogui.
Ak, Juozai, man vis dar nepavyksta susapnuoti nearkliško sapno: kad lekiam padange, įsikinkę į Grįžulo ratus…
2011 m. lapkritis
Vytautas Kirkutis. Saulės blyksniai senventės šukėse…
2011 m. Nr. 11
Kokį savo gimtąjį miestą Kuršėnus sutinku išėjęs pasivaikščioti?
Namukai šlaitais nuo Ventos kyla aukštyn ir užkopia ant aukščiausio pakilimo. Mano sutiktos gatvės bėga aukštyn ir žemyn, kyla į kalną ir leidžiasi slėnin. Medžiai kopia šlaitais ir iš aukštumos žvelgia į Ventos slėnius. Sutinku elegantiškąją ir romantiškąją Ventą, kuri teka kalvos papėde. Rami ir liekna, Žemaitiškai neskubri ir paslaptinga, besislepianti pakrantės ievynuose.
Kaip smagu, kai eini per savo gimtąjį miestą ir tave kalbina Lauryno Ivinskio, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjo, paminklas, pakelės apdulkėjusi gudobelė, senventės maurynai, pažliugęs uždvario takas, peraugusi lankų žolė… Netoli – dviejų šimtų metų seniūno kapinės, bažnyčia, du dvarai ant Ventos kranto – Milvydų ir Kuršėnų, dvi geležinkelio stotys – Pavenčių ir Kuršėnų…
Nuo Šiaulių įvažiuojančio į Kuršėnus žvilgsnį pirmiausia patrauks vienoje ir kitoje kelio pusėse tyvuliuojantys vandens telkiniai. Tai karjerai, iš kurių iškastas molis. Didžiuliai molio kiekiai buvo reikalingi ne tik keramikos gamyklai bei individualiems puodžiams, bet ir didžiulei Daugelių statybinių medžiagų gamyklai, kuri iš Kuršėnų molio gamino plytas. Tokių tyvuliuojančių vandens telkinių aplink Kuršėnus yra ir daugiau. Visas miestas stovi ant molžemio. Čia gyvena daug keramikų, čia nuo senų senovės gamino plytas, koklius, lipdė ir žiedė puodus. Todėl ir miesto herbe yra ąsotis.
Šiuo metu Kuršėnuose ar jo priemiesčiuose darbuojasi penkiasdešimt vienas nagingas meistras, priklausantis Tautodailininkų draugijai. Daugiausia, kaip ir turėtų būti puodžių sostine save vadinančiuose Kuršėnuose, yra keramikų – trisdešimt.
Miestas nuo seno garsėja keramikų darbais. 1898 m. buvo įkurta koklių gamykla, o po metų – ir plytinė. Nepriklausomybės laikais veikė molinių indų dirbtuvė, nuo 1964 metų – „Jiesios“ keramikos gamybos cechas (vėliau – „Hermio keramika“, iki 2006).
Mieste buvo rengiamos liaudies keramikos parodos. Jos skatino meistrus gilintis į keramikos tradicijas, imtis naujų darbų. Kuršėnuose įkurtas Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras, veikia keli privatūs tautodailės muziejai, renkami ir apdovanojami puodžių puodžiai – karaliai.
Kuršėnuose gyvena tituluoti Lietuvos puodžių puodžiais karaliais Jonas Paulauskas (pirmasis, išrinktas 1971 m.), Vladas Damkus, Jonas Vertelis, Bronius Radeckas (visi kuršėniškiai), Vytautas Valiušis iš Utenos rajono, Leliūnų miestelio, Regina Mataitienė iš Šiaulių rajono, Gruzdžių, bei kuršėniškis Algimantas Tamašauskas. Sakot: provincijos miestas, o turi septynis karalius,
Kuršėnus žymi du ženklai – žvaigždės ir ąsotis. Miesto herbo vienoje pusėje mėlyname fone vaizduojamos penkios auksinės šešiakampės žvaigždės, kitoje raudonas ąsotis sidabriniame fone. Herbo etaloną parengė dailininkas profesorius Juozas Galkus. Miesto herbas susieja skirtingus klodus, įvairias erdves: dangų (žvaigždės) ir žemę (molis), romantišką svajonę (žvaigždės) ir konkretų amatą (puodininkystė), polėkį (mėlynas dangus) ir nelengvą darbą f keramika), daiktą (molio ąsotis) ir viziją (astronominės platybės). Sujungia tai, kas arti mūsų (žemė) ir tolumas (dangus), kas apčiuopiama (keramikos kūrinys) ir kas gali būti tik nuspėjama (žvaigždėto dangaus toliai).
Kuršėnų miesto dvipoliškumas išryškėja ir kasdienėje veikloje, ir kultūros ženkluose. Tautodailė, amatininkystė, keramikų dirbiniai, dar neišnaudoto molio telkiniai, ant kurių stūkso miestas, smulkusis verslas, nagingų žmonių dinastijos, artimumas žemei, neprarastas sugebėjimas džiaugtis pasodintu medžiu, gražiai sutvarkyta sodyba.
Kelerius metus Kuršėnuose, Milvydų dvare, gyveno pirmasis lietuviškų kalendorių leidėjas L. Ivinskis (1810–1881). Jo paminklas stovi Kuršėnų centre, kapas – senosiose miesto kapinėse, vienai iš keturių mokyklų suteiktas L. Ivinskio vardas, 1990 metais įsteigta L. Ivinskio premija, skiriama už geriausią metų kalendorių. Gausi mokytojos Sigitos Lukienės kalendorių kolekcija 1996 m. tapo pirmuoju šalyje Kalendorių muziejumi.
Taip susiklostė, kad daugiausia dėmesio iš dviejų Kuršėnų dvarų skiriama tam, kuris arčiau centro – Ventos gatvėje, pačiame parke stūksančiam. Jis geriau išsilaikęs. O nuošalesnis Milvydų taip ir liko našlaičio vietoje, nors kultūros istorijoje jis – ir reikšmingesnis, ir svarbesnis, ir net patį L. Ivinskį prisimenantis. Bet tokie buvo istorijos vingiai, laiko kaprizai.
Buvęs Milvydų dvaras – dabar Stoties gatvės namai. Stovi ant Ventos kranto, po dideliais medžiais, toli nuo triukšmo ir kelių. Gera vieta, jei pajėgsi įsivaizduoti, kad kažkada nebuvo cukraus fabriko, o toje vietoje plytėjo laukai ir miškeliai.
Šiandien Milvydų dvaras žinomas kaip kumetynas, liaudiškai – „pasobna“, „padsobna“. Toji „pasobna“ taip prigijo, kad kitaip vietiniai gyventojai ir nevadina. Kas liko iš senojo dvaro? Dviejų aukštų medinis pastatas su ornamentuotais langais. Dabar tai gyvenamasis namas. Dar medinė daržinė, joje anksčiau buvo įsikūrusi Pavenčių cukraus fabriko arklidė. Ir dar vienas kitas pastatas. Apdailos fragmentai primena laikus, kai medinį namą dar galėjai vadinti rūmais.
Dvarus jungia Venta. Ne visur ji vienoda. Vienur Venta žemaitiškai lėta, ori ir svajinga. Kitur – gurgianti ir urduliuojanti tarsi nuo aukštumos suktųsi sūkuriais ir uždususi skubėtų. Dar kitur – abejinga viksvynuose ir karklynuose pasislėpusi upeliukė, kuriai rūpi tik dangaus spalvos, debesų raštai ir saulės kamuolio riedėjimas. O ten, tarpmiškiuose, ji šliaužia be jokio garso lyg iš kelmynų išsirangiusi gyvatė arba šildo prieš saulę savo raibulingąją odą.
Vienokia upė būna prie ištakų, kitokia – jau nutekėjusi keliasdešimt kilometrų, dar kitokia – persiritus per slenksčius ir užtvankas, visai neįprasta – prie deltos.
Kartą, vaikštant pavenčiais, mažas sūnus klausė mamos: kada upė miega? Išgirdęs, kad naktį, kaip ir jis, vėl klausia: ar upė sustoja naktį, ar tekėdama miega? Jei tekėdama, tai ji nieko nemato? „Mama, ateikim prie upės naktį“, – prašė vaikas. Upė vaikui – tokia pat gyva, kaip jis ir jo mama. Kaip kiemo draugai, darželio vaikai, kaip jų namuose nuolat murksantis katinas.
Vienaip upė atrodo, kai vaikštai jos krantais, kitaip – kai žiūri iš padebesių ir matosi visa upėvagė. Ypač kuklūs ir drovūs maži upokšniai, sulindę į viksvažoles ir krūmynus. O jei vidurvasario karštis įsiplieskia, tai ir visai upės vandenys į žolių šaknis sulenda. Tie nelabieji žolynai susiurbia visą drėgmę, o ko nesugeria – saulė išgarina. Upės vaga yra, o pačios upės – ne. Stūkso tokios sausupės, savo nuogumą arkliažolėmis pridengusios. Galbūt pačios tragiškiausios ir liūdniausios upės yra bevandenės. Suvargusios nykupės.
Vienas senolis man išaiškino; „Žmonės būtų žymiai laimingesni ir greičiau suprastų, dėl ko verta gyventi, jeigu labiau domėtųsi ne seimais, vyriausybėmis nusikaltimais, o upe, prie kurios gyvena. Jeigu išmoktų matyli medį prie namo, taką per lauką, rasą.“
Senventės sakmės… Vėl iš ryto burzgia, blerbia, kriokia, plerpia visa senventė. Senieji žolynai, laisvai vešėję visą vasarą, sumaišyti su žemėmis. Kažkokie keisti dirvonai. Vanduo laukia, kol jam prakas taką, kol leis toliau tekėti. Kantriai laukia. Dar keli kaušai žemės, dar gabalas žolyno – ir laisvė vandeniui. Laisvė tekėti kažkur, kur jis net nežino. Senventė prie Ventos taip užako, užsistovėjo, užmaurojo, kad nė žymės jos nebeliko. Tik spėti galima, kur buvęs senasis upės takas.
Bet juk nebebus senventės, galvoju, nebebus senvagės… Ji iškasta su dumblu, upžolėmis. Nauja vaga ten, kur buvo senvagė, nauja upė ten, kur buvo senupė. Ar gali vadinti senvente naują upės vagą, naujus krantus, net naujas pratakas?
Po penkiasdešimties metų pajudinta senventė… Valoma Ventos vaga, Europos Sąjungos pinigai ir iki žemaičių upės atkako. Nepamiršta atgaivinti ir buvusias senvages, kurios numirti paliktos po upės ištiesinimo. Buvo toks laikas, buvo toks keistas laikas…
Praeitis nepraeina. Ji lieka istorijos puslapiuose, senuose pastatuose, gatvių ir aikščių piešinyje, nuotraukose ir žmonių atmintyje, akmeniniame kirvuke ar puodo šukėje. Senųjų Kuršėnų pėdsakai išlikę iki mūsų dienų. Miestas nedaug nutolo nuo ankstesnių amžių piešinio: L. Ivinskio aikštės (seniau – turgaus) dydis ir forma, gretimų gatvių išsidėstymas ir pastatai centre bei bažnyčios vieta primena senuosius Kuršėnus.
Pats seniausias archeologijos radinys Kuršėnuose – akmeninis kirvukas su skyle kotui. Jis surastas ant Ventos kranto. Istorikai sako, kad tokie kirvukai paplito trečiojo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje–antrojo tūkstantmečio pradžioje. Jie buvo naudojami gana ilgai, tad sunku tiksliai nustatyti surastojo laikotarpį. Galbūt nuo to akmeninio kirvuko ir galime pradėti rašyti Kuršėnų istoriją? Galbūt, kol nėra kitokių radinių ir faktų.
Kuršėnai kūrėsi abipus Ventos. Tos vietovės formavimosi centrai – dvaras ir miestas. Kuršėnų istorija – glaudžiai susijusi ir susipynusi su dvaro istorija bei miesto istorija. Kairėje upės pusėje buvęs dvaras raštuose paminėtas jau 1564 m. Nuo 1631 m. iki Antrojo pasaulinio karo – daugiau kaip tris šimtmečius – dvaras priklausė Gruževskiams. 1940–aisiais nacionalizuotas.
Kuršėnų įsikūrimo laikas tiksliai neišaiškintas. Kadangi išsamūs archeologiniai tyrinėjimai miesto teritorijoje neatlikti, nėra ir medžiagos, kuri atskleistų tos vietovės praeitį. Senosios kronikos irgi tyli: kryžiuočiai ir kalavijuočiai savo raštuose nemini šios vietovės. Rašytinės žinios (XVI a.) mini Kuršėnų valsčių, dvarą, miestelį ir bažnyčią. 1581–ieji laikomi miesto įkūrimo metais.
Iš šukių dėliojame praeitį. Vieną koklį 1999 m. rado dvaro parką kasinėjusi archeologė Audronė Šapaitė. Jis išlikęs iš XV a. pab.–XVI a. pr. Nužiestas grubiai, dugno briauna nelygi, išdegtas netolygiai – molio spalva kai kur gelsva, kitur – šviesi rausvai ruda.
Archeologas Bronius Dakanis šiuo metu atlieka archeologinius tyrinėjimus Kuršėnų dvaro sodyboje, kur restauruojama oficina. Senų šukių prisikaupė daug– belieka perskaityti, kokie istorijos faktai jose įrašyti, kokia praeitis įsispaudusi.
Netoli oficinos – senasis dvaro sodas, Tiksliau – kelios senos išsukinėtais sąnariais obelys ir smilgynai, kiečiai, arkliažolės. Žolės išsikerojusios iki obels šakų. Senų obelų jokios instrukcijos negina, jokio teisės aktai nesaugo. Vaismedžius gali pjauti be leidimo. Jis – tarsi ir ne medis. Beržo nenupjausi, šermukšnio – irgi, bet obelį – gali.
Parengti dvaro sodybos ir sodo atnaujinimo projektai, darbai numatyti. Tačiau obelis – ne senventė, jos antram gyvenimui nebeprikelsi.
„Tai sakyk, sulauksim mes ar nebesulauksim, kada Kuršėnai taps rajono centru“, – nutraukia mano mintis pusamžis žemaitis. Visokių studijų prirašyta, įvairiausių tyrinėjimų atlikta, gali ar negali būti Kuršėnai rajono centru. Pasirodo, gali. Ne tik gali, bet ir buvo. Ne tik rajono, bet ir apskrities. Tik dabar įvairiuose kabinetuose nesiryžtama priimti sprendimo. Vien mieste apie keturiolika tūkstančių gyventojų, su aplinkiniais kaimais – daugiau kaip dvidešimt tūkstančių. Dvidešimt šeštas miestas Lietuvoje pagal gyventojų skaičių, bet kol kas – tik viena iš vienuolikos Šiaulių rajono seniūnijų. Didesnis už Jurbarką, Vilkaviškį, Raseinius, Anykščius ir kitus miestus. Aš ir mane užkalbinęs vyrukas tai žinome. Ir visokio prabangumo kabinetuose žino. Tačiau – vežimas nė iš vietos. „Sulauksim, tikrai sulauksim“, – sakau jam ir pats tuo patikiu. Galėčiau dar pridurti: jeigu emigracija stipriai neapgrauš gyventojų skaičiaus…
Bet kam liūdinti žmogų. Juk taip gražiai šviečia rudens saulė į upės vandenis, taip šildo. Iš tolo matau, kaip blyksi senventės vandens šukės… Užtenka blyksnių kiekvienam raibuliui ir ratilui.
Arvydas Juozaitis. Ak, Valduk: „Aš noriu gyventi“
2011 m. Nr. 10
In memoriam. Valdemaras Kukulas 1959.11.7–2011.VIII.6
„Ne, brolau, nekrologo aš tau nerašymu“, – kartojau metų metus. Sakiau tai ir pačiam Valdukui. (Taip vienas kitų ir vadinome, kupiškeniškai: jis mane – Arvydukas, aš jį – Valdukas.) Tačiau daug kartų gnybiau sau į šlaunį, suvirpėdamas nuo minties: „O juk gali tekti rašyt…“ Bet ką sakysi draugui, seniai susigyvenusiam su mirtimi kaip su geluonim? O šis ima ir pats kartoja: „Palaidoti mane turės rašytnamis, tokia vienintelė mūsų privilegija. Antraip kam tas Rašytojų sąjungos bilietas?“
Gyvenime viskas turi vykti iš lėto ir neteisingai. Valdui ši taisyklė galiojo kaip niekam kitam.
Kaip niekas kitas iš mūsų kartos jis tvirtino žinąs savo mirties metus. Gyvens esą lygiai tiek, kiek traukė mama – trisdešimt devynerius. Tvirtino tai artimiesiems nuo paskutinės „gimnazinės“ klasės. O kaip šitai įgyvendinti? Prasigeriant. Vadinasi, gyvenant be skubos ir neteisingai.
Tačiau gyvenimas ėmė ir iškrėtė pokštą – pasuko ne tais šunkeliais. Nesukrito skaičius. Kažkas lūžtelėjo, trakštelėjo. Ir, sulaukus tų nelemtų trisdešimt devynerių, ligoninėje blykstelėjo saulės spindulys – Deimantė. Jauna moteris, įsimylėjusi jo eiles dar mokyklos suole, atėjo, išvilko jį iš „trisdešimt devintos duobės“, nurito nuo jo kaip akmenis visas geltas ir kitas ligas, ir išsivedė. Valdukas vedė Deimantę ir nulingavo tolyn.
Išgyvenome tuos metus kartu, vadinasi, taip pat iš lėto ir neteisingai.
Per dešimtis draugystės metų prisikaupia kalnai drauge numarinto laiko. Deja, tas turtas į prisiminimus nesikonvertuoja, didžioji gyvenimo dalis palieka užmarštyje. Negelbsti nė dienoraščiai, nors jie lyg ir skirti tam, kad padėtų. Kaip greitoji pagalba. Vartau juos, kuičiuosi tarp lapų kaip tarp sudvisusių skudurų ir nerandu raudono siūlo. O maniau, kad Valdukui tuose laiko užrašuose būsiu atseikėjęs daugybę liudijimų, – ne, ne, nėra! Puslapių su žyme „V. K“ – skysta. Gyvenau su juo dūšioje, o ne raštuose? Vadinasi, taip. Dabar turi gelbėti atmintis. Ji kaip gyva barono Miunhauzeno ranka išplėš gyvenimą iš užmaršties ir pelkės. Ir tada pamatysi:
Kai tėvynė staiga priartės,
Ir neregima taps kaip šviesa.
Arba kitame V. K. eilėraštyje, kur švyti ryšys su motina:
Tik dabar supratau, kad aš nieko jau nepasakysiu
Teisingiau ir gražiau nei gyvenimas mano pasako
Už mane…
Tai eilutės iš antro rinkinio „Žalia vėtros šaka“ (1984). Tą rinkinį labiausiai myliu, dažną eilėraštį kartoju mintinai, o ir tikiu – nieko aukščiau ir šviesiau Valdukas nebeužrašė. Mūza, pagavusi jo ranką, lengvesnės jos niekada nebejautė. Rinkinys pradedamas eilėmis, kurias per visą Lietuvą nudainavo Kostas Smoriginas:
Sėdim jauni, dar nepasenę,
Šitiek patyrę.
Motinos balsas tyliai plevena,
Ašaros byra.
O kas buvo šalia jaunystės ir poezijos? Pats poetas – godus, rajus ir laiko tironas. Poetui, įkvėpimo tarnui, antikinių keršto deivių erinijų šaukliui, yni daug laisvo laiko. Juk jis ne prozininkas, ne laiko vergas – ne, jis laiko šiaučius laiko musių valdovas ir veltėdžių vadas (Valdas!). Jis pats jodo laiką, mėgaujasi laiku, iš lėto marina laiką.
Žinoma, Valdukas skyrė savo ne vien degtinei, bet pirmiausia skaitymui. Iš godžios skaitymo aistros gimė jo literatūrologija ir literatūras kokybė, jo „Eilėraščių namai“. Jis geriau nei kas kitas iš lietuvių rašto įmonių skyrė, reiškia „aukšto–žemo“ sugretinimai, kokia vyksta kova. Jis be jokių išlygų dievino visų užmirštas ir provincijoje žūstančias E. Mezginaitę ir D. Paulauskaitę. Jis garbino mirtį giedančias moteris kaip Don Kichotas savas dulsinėjas.
Kritikos, o ypač kultūrologijos, straipsnius ir esė pasirašinėjo Valdo, o ne Valdemaro vardu. Mano galva, reikto daryti atvirkščiai. Bet jis pats žinojo, kad viską reikia daryti atvirkščiai. Ir todėl rašo vis sunkesnius eilėraščius ir gudresnes knygas. Skrebeno skruzdžių dydžio raidėmis apie rašytojus alkoholikus, apie rašytojus savižudžius. Ypač ilgai rašė ir nebaigė knygos apie sau artimiausią Pauliu Širvį. Sava tema, savos žvaigždės kelias, paženklinęs tėvo ir brolio likimus. Taip jis gynėsi nuo likimo kilpos? Ir kartu vis atkakliau jaukinosi mirtį kaip jaunamartę.
Kuo visa tai turėjo baigtis? Žinoma, kad anemija gyvenimui. Kūrybine perturbacija, regresu: iš „Žalios vėtros šakos“ beliko poezijos nuodėgulys. Valdemaras tapo Valdu, barokiškos mirties antologijos metraštininku:
Dabar jau žinau, kad galiu atpažinti
Iš veido savižudį. Net jei jis drįstų
Paskelbti sau nuosprendį tik po daugybės
Dešimtmečių. Veidas jo pilnas jau šiandien
Mirties. Kuo daugiau akyse susitvenkė
Gyvenimo, tuo ten seklesne gyvybė.
Žinoma, gaila. Žinoma, tai nebe poezija. Nebent poezija, kaip ją XVII a. suprato Karaliaučiaus garsioji „Nykstamybės sergėtojų“ plejada. Jos atstovas buvo mums brangus Simonas Dachas. Prūso poezija – tai šimtai gyvų epitafijų, skaitytų prie atviros kapo duobės (buvo toks poeto darbas!). Ir ką sakysi, kai nuo lietuviškos Klaipėdos iki švabiško Štutgarto garbinama Anikė iš Taravos – mirties himnas mergaitės jaunamartės grožiui (Annchen von Tharau, 1637 m.). Vokiškoje dainoje ir dabar išdainuojamas nykstantis kūnas – su ašara gerklėje ir šaltu protu.
Ne, Valdukas neimitavo S. Dacho ir mirties garbintojų plejados (tą išsiaiškinome, kai 2008 m. jis aplankė mane Karaliaučiuje), tačiau baroko parodija jo pozoje darėsi vis tragiškesnė. Atėjo laikas, kai apie mirtį jis kalbėdavo jau kasdien, vos išgėręs. Komiškai tragiška. Matyt daugelis jo draugų ir nedraugų prisimena, kuo vos nevirto R. Gavelio laidotuvės. Tą saulėtą dieną Menininkų kalnelyje, Antakalnyje, sakydamas kalbą prie kapo duobės, Valdukas vos susilaikė nenuslydęs pas tikėjimo draugą.
Tačiau!
Tačiau ten pat, Menininkų kalnelyje, gerokai anksčiau, laidojant Viktorą Katilių, Valdukas ėjo tiesiai ir tvirtai. Abu nešėme karstą, jis ėjo priešais mane, tad paliudiju, kad jo petys rimtai rėmėsi į karsto dugną.
Štai ir negaliu atsikratyti minties: gal Katilius ir miręs neleido jam ateiti į laidotuves išgėrusiam? Nes buvo literatūros kankinys, nėjęs į kompromisus su komunistine cenzūra, todėl jaunystę nugyvenęs su gerais, bet nepaskelbtais romanais. O gal ir todėl, kad vienos iš mudviejų su Valduku piligrimysčių metu nuvykome pas Katilių į Kauną ir spėjome smagiai pasikalbėti apie laisvų kūrybą.
Buvo Valdukas labiausiai apsiskaitęs negandos laikų lietuvis. Jo poezijai šitai net kenkė, o publicistikai ir duonai kasdienei – ne. Laimė, iš to apsiskaitymo gimdavo perlai: „Nėra ko mums galynėtis su dabarties rašytojais, galynėjimosi verti tik klasikai“; arba: „Ateis laikas, ir jeigu iš mūsų pelenų kas nors liks, tai vadins mus realistais. Nes nėra nieko rimčiau literatūroje už realizmą.“
Dėl to „prakeikto realizmo“ mes gerokai laužėm ietis. Man, atkakusiam į literatūros sodus vėliau, nei šitai padaro literatas, kiekvienas medis buvo savos rūšies ir savo aukščio. Valdas tik numodavo ranka ir rėždavo: „Broliuk, atmink, ir Osipo Mandelštamo akmeizmas, ir Vinco Mykolaičio-Putino simbolizmas yra vieno kelmo.“ O kad man nebūtų baisu, pridurdavo: „Ir Aistis su Širviu – vieno lizdo paukščiai!“ Taip ir sutardavome, kad menka bėda, jeigu žodžiai sudėliojami įvairiai, o leksika išvis nesuprantama. Svarbu, kiek poezijoje kraujo. Kraują jis parodydavo čia pat, iš atminties paskaitęs Širvį arba Bloką, arba Baltakį. Taip prapjaudavo medžio žievę ir liepdavo: štai, laižyk sulą–realizmą.
Prisilaižai žmogus tos sulos ir prisiplaki prie medžio.
Ir dar sakydavo Valdukas: su Šekspyru reikia kalbėtis dažniau negu su kaimynu laiptų aikštelėje, broliu literatu.
Mudu susitarėme, kad kasmet spalį, vos išgirdę tų metų literatūrinės Nobelio premijos laureato vardą, susitinkame ir pasikalbame arba skambiname vienas kitam. Man būdavo lengviau jį, namisėdą, rasti, tad aišku, kuris paskambindavo pirmas.
Iš tokio nusiteikimo, iš tokios prigimties kyla literatūros credo, kurį mudu vienas kitam įrodinėjome kaip budelis aukai:
– Tu privalai atsakyti tik už vieną daiktą žemėje, už parašą po savo tekstu. Visa kita – nuo piktojo.
Tuo mes tikėjome. Taip ir nutiko.
Draugystė prasidėjo 1985-aisiais. Tąsyk pirmą kartą surašiau į daiktą mintis apie to meto lietuvių poeziją. Tekstą, pavadintą nei šiaip, nei taip – „Ir įeiki į atmintį“, virpančiais pirštais įkišau į voką ir išsiunčiau į Kauną „Nemunui“. Praėjo mėnuo ir gavau kitą, dvigubai didesnį, voką su Kauno pašto žymeniu – „korektūra“, parengta publikacijai. Netrukus sužinojau, kad manosios laimės kaltininkas yra Valdukas.
Vėliau… Kas buvo vėliau? Ak, taip, atėjo laisvė. Ir 1991-aisiais, jau pagarsėjęs R. Tumino spektakliu „Čia nebus mirties“, jis įsismagino marginti kultūros apžvalgomis „Lietuvos ryto“ puslapius. Viena esė buvo pavadinta nebūdinga jam maniera: „Norėčiau būti jaunas“, tą net išsikirpau ir pasikabinau ant sienos. Nuotraukoje Valdukas buvo jaunas, ilgaplaukis, su šypsena. Atrodė visai ne „kukuliškai“, ir niekas nebūtų drįsęs tuo atvaizdu vaikų gąsdinti: „Štai mirties apaštalas!“ Ne, tai buvo vėjavaikis artistas. Ir dar koks Artistas!
Tikriausiai tokia yra aukščiausioji literatūros riterio viršūnė, kur jis tampa tragiku, kad tauta ištartų: matai, koks Artistas!
Skaitanti tauta laiminga, o ir tragikas, atlikęs savo vaidmenį, lieka nenuskriaustas. Likimas būna baigęs savo darbą.
Matyti jau veidas, kurs rėkti priverčia, jau pirštai
Matyti užsmaugiantys balsą. Man leista kalbėti
Sudegintų knygų kalba, kuri niekad nemiršta,
Nes degina tai, kuo pats budelis turi, privalo tikėti…
Aš noriu mąstyti, mąstydamas jausti.
Aš noriu gyventi.
2011 m. rugsėjo 15 d.
Algimantas Baltakis. „Niekas mūsų nebeprikels“
2011 m. Nr. 10
In memoriam. Valdemaras Kukulas 1959.11.7–2011.VIII.6
Poeto, su kuriuo čia atsisveikinu, pirmoji eilėraščių knyga „Augimo nerimas“ (1978) pradedama tokiu posmu:
Neatstumsi manęs, taip anksti pasipiršusio, Žeme?
Bus sunku su manim – reiks mylėt ir kankinti…
Tu žinai, kaip maištingieji semia
Džiaugsmą, skausmą, žinojimą, viltį.
Čia viskas autentiška: ir žvilgsnis į savo dar neilgą praeitį, ir ateities nerimastingos nuojautos. Valdas (taip jį ir toliau vadinsiu) iš tikro „anksti pasipiršo Žemei“, nes eilėraščius respublikinėje spaudoje ėmė spausdinti, būdamas trylikos metų. 1976-ųjų vėlų rudenį, dar besimokydamas Kupiškio vidurinėje mokykloje, įteikė man savo pirmosios knygos rankraštį (kaip vėliau sužinojo, taip pasielgti jį paskatino jo pirmoji literatūrinė auklė Onė Baliukonytė). Po pusantrų metų, kada Valdas jau studijavo Vilniaus universitete žurnalistiką, ta knyga ir pasirodė.
Jau cituotame posme Valdas pranašiškai numatė ir savo ateitį: „Bus sunku su manim…“, neapsiriko, save priskirdamas prie „maištingųjų“.
Po netikėtos Valdo mirties iš naujo perskaičiau ne tik jo solidžią rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ (2009), bet dar ir visas šešias knygas, iš kurių toji rinktinė sudaryta: be jau minėtos pirmosios knygos, dar ir rinkinius „Žalia vėtros šaka“ (1984), „Kreidos rate. Prašau atminties“ (1989), „Knyga netyčia“ (1990), „Aštuoni gėli vakarai“ (1999) ir „Judas taipogi danguj“ (2005).
Prisipažinsiu, ir pačiam Valdui esu lyg ir priekaištavęs, kam jisai rinktinę sudarė ne chronologiniu, o poetinio išgyvenimo tipologijos principu. Toks sudarymo būdas, gal ir turėdamas tam tikrų privalumų (už tai Valdą yra pagyrusi Viktorija Daujotytė), vis dėlto neleidžia akivaizdžiau pajusti poeto raidos. Tik skaitydamas rinkinį po rinkinio gali aiškiau matyti, kuria linkme poeto eita, prie ko prisirišama, ko atsisakoma.
Jau debiutinėje knygoje pasigirsta nerimo, atskirties, našlaitystės motyvas. Eilėraštyje „Nežinomybė“, skirtame bičiuliui, sakoma:
Mes abu jau išvyti iš rojaus,
Iš to išmelsto tėvų, dangaus.
Visiškai jaunas poetas nerimastingai mąsto apie mirtį, jos prasmę ir beprasmybę (baladės „Apie septynmetės mergaitės mirtį“, „Tu, kuris ilsiesi po gvazdikais“). Mirties motyvas, vis stiprėdamas, keliaus per visas Valdo knygas ir taps dominante juodžiausioje ir tiesiogine (juodi viršeliai), ir perkeltine prasme knygoje „Judas taipogi danguj“.
Tragiškumo pajauta, liūdesio spalva, dar gana šviesi, nudažiusi pirmuosius eilėraščius, vėlesnėje kūryboje virs širdgėla, vis niūresne. Plėsdamas temų ratą, giliau įsiskverbdamas į kasdienybės klodus, poetas vis negailestingiau žvelgs į pasaulį ir į save. Jam labiausiai rūpės nelaimingi, luoši, įvairiausių negandų kankinami žmonės. Žodžiu, jo kūryboje vis stiprės tragiška gaida. Apie Valdą dabar galime pasakyti: jis giedojo pesimizmo himnus.
Dar trumpa pastaba apie Valdo eilėraščių geografiją. Ji irgi plėsis, bet visuose rinkiniuose labiausiai domimasi ne dideliais miestais, o mažais miesteliais, išsimėčiusiais po visą Lietuvą (ryškiausias tokio poetui būdingo polinkio pavyzdys – septynių puikių eilėraščių ciklas „Devynios nakvynės“).
Randame tam tikro pastovumo ir formos srityje.
Valdo eilėraščių sintaksei būdingas anžambemanas, vis sudėtingesnis. Iš pradžių sakinys netelpa vienoje eilutėje, perkeliamas į kitą, vėliau išsišakoja visame posme, galop – keliuose posmuose. Sakinio pabaiga gali nesutapti su eilutės pabaiga, taškas dažnai dedamas eilutės viduryje.
Nuo pirmosios iki paskutinės knygos prisirišama prie baladės žanro. Mano galva, Valdui pavyko sukurti savitą baladės tipą. Baladžių ritmika griežta, visi posmai turi pastovią refreninę penktąją eilutę. Bet jo baladės ir plastiškos, nemonotoniškos, nes kaitaliojamas ritmas, naudojamasi visu dviskiemenių ir triskiemenių pėdų, įvairaus ilgumo eilučių repertuaru. Kaip kitiems poetams sonetas ar trioletas, Valdui disciplinuočiausiu žanru tapo nuolat tobulinama baladė. Matyt, poetas jautė, koks jam svarbus šitas žanras, nes ir savo rinktinę baigė skyriumi „Lyrinės baladės“ (jų čia – keturiasdešimt aštuonios). Rinktinė užsklendžiama „Atgailos balade“, iš kurios pateikiu antrą posmą:
Kas kalbasi telefonu, kai tylon paniręs sėdžiu
Naktiniam balkone, erdviausiam vagone, kas žada už mane
Likimui tai, ko netesėsiu? Po žvaigždėtu skliauto skėčiu
Kažkas mane klastoja, rašomą tamsoj, tylą, gyvenime, mene.
Kieno gyvenimą aš gyvenu, už ką aš atgailauju?
Suvokdamas, kad ir aš klastoju Valdą, daugiau nebenagrinėsiu jo kūrybos, verčiau suteiksiu žodį pačiam poetui.
Kelios ištraukėlės iš jo autobiografijos, paskelbtos knygoje „Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos“ (1989). Beje, tai paskutinė tokio pobūdžio knyga iki tol leista kas dešimt metų, o Valdas čia – pats jauniausias autorius, spėjęs įkelti koją į negrįžtamai nueinantį traukinį.
Pradedama prisipažinimu: „Kiek nejauku rašyti autobiografiją, sulaukus vos dvidešimt šešerių.“ Valdas ją rašė 1985-aisiais, kai buvo jau išleidęs dvi eilėraščių knygas. Toliau: „O kūrybą maitina patys slapčiausi, net paties ne visada suvokti patyrimai bei kompleksai, kurių, žinoma, jokioje autobiografijoje neprisipažinsi. Gyvenime esu labai atviras ir tiesus žmogus ir gerai žinau, kad atviras tebūna tas, kuris giliai savyje turi kažką užmuštinai slapta.“ Ir dar apie savo lektūrą: „Ir kiek jau metų knygose ieškau ne grožio, ne meniško, grakštaus vaizdo, o minties ir skaudžios tiesos.“
O dabar tegu apie Valdą, jau vėlesnį, išleidusį keturis poezijos rinkinius ir esė knygą „Eilėraščio namai“ (1992), taria Valentinas Sventickas. Kritikas mūsų klausia: „Gal atspėtumėte rašto žmonių gretą, kurioje V. Kukulas būtų matomas?“ Ir pats atsako: „Jis bus pastovėjęs tarp Marcelijaus Martinaičio ir Viktorijos Daujotytės, tolydžio sviręs politikos pusėn, greta Arvydas Juozaitis, priešaky šmėžuoja Arvydas Šliogeris“ (iš V. Sventicko recenzijos „Privatizuoti namai“, paskelbtos „Metuose“, 1993 m., Nr. 4, ir pakartotos knygoje „2009 kritiko pastraipos“, 2009).
Šitaip kritikas rašė dar XX amžiuje. Manau, dabar į tą rašto žmonių gretą jisai būtinai įrašytų ir Alfonsą Maldonį, kuris paskutiniais gyvenimo metais labai suartėjo su Valdu. Graži man toji dviejų poetų draugystė, kurios nė kiek nekomplikavo amžiaus skirtumas (Alfonsas lygiai trisdešimčia metų vyresnis už Valdą). Neatsitiktinai Valdas po Alfonso mirties (2007 m. spalio 6 d.) padėjo rengti jo knygą „Už saulėlydžio“ (2008), parašė trumpą, bet turiningą palydimąjį žodį „Alfonso Maldonio testamentas“.
Dėmesio verti ir visiškai neseniai, šį pavasarį, žurnalo „Metai“ ketvirtame numeryje paskelbti Valdo atsivėrimai. Atsakydamas į redakcijos pateiktus klausimus apie 2010-ųjų knygas, Valdas išvardija jam patikusias (ir nepatikusias) knygas ir reziumuoja: „Iš čia suminėtų pavardžių turbūt aiškiai matyti ir mano santykis su „senaisiais“ ir „naujaisiais“ rašytojais: ir pagal charakterį, ir pagal nuostatas, ir pagal mąstymo būdą esu senas bei senamadiškas (dabar jau ir fiziškai visai sutapau su senimu), tad mano geriausia draugija pirmiausia yra išėjusiųjų draugija ir knygos, kurios gali būti parašytos ir jaunų autorių. Sunku apsakyti, kokia tuštuma atsivėrė po Vlado Šimkaus (dar daug mėnesių eidamas iš parduotuvės instinktyviai sukdavau ne savo, o jo namų link, net ir dabar dažnai matau jį sėdintį savo fotely), Alfonso Maldonio (dar kelis mėnesius kiekvieną sekmadienį popiet instinktyviai įsitempdavau: tuoj paskambins A. Maldonis), Jono Strielkūno (be jo, atrodo, išvis nebeturiu su kuo bendrauti pasibuvimuose, pasisėdėjimuose po kokių nors literatūrinių renginių – jaukiai ir neįsipareigojančiai).“
Ir toliau šiltai minimi, įdomiai charakterizuojami Valdui brangūs mirę plunksnos broliai ir seserys: Onė Baliukonytė, Irena Kostkevičiūtė, Vanda Zaborskaitė (iš vyresnės kartos), Algirdas Verba, Elena Mezginaitė, Vaidotas Daunys, Raimondas Jonutis (tai jo jaunystės bičiuliai). Išskirtinio dėmesio verti Valdo žodžiai apie dar vieną didelę netektį: „O Justino Marcinkevičiaus mirtis apskritai sujaukė visas tikrovės ir kūrybos vertinimo koordinates: jaunieji patys nesuvokia, kiek daug jų pačių kūrybos prasmių ir suvokimo galimybių nusinešė nueidamas šis poetas. Kuo labiau jaunųjų nemėgiamas ir ignoruojamas, tuo labiau šis žmogus buvo literatūrinės visatos centras. Kita vertus, šitą vienatvė tarp gyvųjų ir gyvenimas su mirusiais gal padeda adekvačiau pamatyti, suvokti, kas esminga vyksta šiandieninėje literatūroje, o kas – tik triukšmas“ („Metai“, 2011. Nr. 4).
Privalau padėkoti Valdui, kad gynė Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį, Juozą Macevičių, kitus mano kartos poetus, kai jie buvo aršiai puolami, ypač pirmuoju atkurtos nepriklausomybėm dešimtmečiu. Geresnio advokato mūsų karta neturėjo ir jau nebeturės. Bet gal jis mus užtars ir iš anapus?
O jaunesnieji rašytojai Valdui, tikiuosi, bus dėkingi, kad akylai sekė jų kūrybą, skelbė „Nemune“ įdomias literatūrinės spaudos apžvalgas. Nežinau, kas čia j jį pakeis, ar dar atsiras kitas toks apžvalgininkas, nuolat stengęsis čiuopti literatūros pulsą?
Valdas suvokė, kad paramos, nuoširdaus dėmesio labiausiai reikia ateinantiems ir nueinantiems, tiems, kurie literatūroje žengia pirmuosius žingsnius, ir tiems, kurie – paskutiniuosius.
Jau rašiau apie Valdo bendravimą su Alfonsu Maldoniu. Gal šiais globalaus susvetimėjimo laikais stebėsitės ir kitu panašiu atveju: kitas senas poetas, prieš atiduodamas knygą leidyklai, prašo žymiai jaunesnio poeto perskaityti rankraštį, padėti atrinkti eilėraščius. O po metų analogiškos paslaugos prašo jaunesnysis kolega. Tokia abipuse pagalba ir mudu su Valdu esame apsikeitę: Valdas man padėjo atrinkti eilėraščius knygai „Vienuolynas“ (1998), o aš talkinau Valdui, kai jis leido penktą eilėraščių knygą „Aštuoni gėli vakarai“ (1999).
Beje, ant šios, autoriaus man padovanotos, knygos titulinio lapo Valdas smulkiomis skruzdėliškomis raidelėmis užrašė: „Mielam Algimantui Baltakiui – prisidėjusiam ne tik prie pirmos, bet ir prie kol kas paskutinės knygos lemties, – negarantuodamas, kad ir su šia knyga kada nors neįvyks taip kaip su pirmąja, – kad vėl paprašysiu atidovanoti? Aišku, čia juokai.“ Toliau parašas ir data.
Šis, atrodytų, nereikšmingas, žaismingas įrašas apie jo pirmosios knygos „atidovanojimą“ man primena tikrai svarbų Valdo gyvenimo epizodą. Tą 1996-ųjų vasaros dieną į mūsų butą Sapiegos gatvėje, į kurį neseniai persikėlėme iš rašytnamio Mildos gatvėje, Valdas atėjo ne vienas, o su simpatiška mergina Deimante, dirbusia Rašytojų klube. Mane sujaudino šis vizitas: neturėdamas tėvų. jis mudviem su Sigita norėjo parodyti savo būsimą žmoną, lyg tėvams. Mudu neišbrokavome kandidatės į „marčias“.
Netrukus Valdas vedė Deimantę ir su ja gyveno iki pat mirties, penkiolika metų. Ne sykį Valdui esu sakęs, ypač po visokiausių saulės ar mėnulio užtemimų: ar tu, velnie, supranti, kokį brangakmenį tau pametėjo lemtis? Jis sutikdavo, kad tai tikrai dangaus dovana…
Valdas dirbo įvairiose redakcijose – „Komjaunimo tiesoje“, „Nemune“, „Pergalėje“. „Literatūroje ir mene“, vienu tarpu buvo nuolatinis „Respublikos“ publicistas.
Tačiau ilgiausiai – septynerius metus – Valdas darbavosi „Pergalėje“ (1985–1991). Čia jis tvarkė poezijos skyrių, atkasė ne vieną jauną talentą. Greta Valdo plušo kiti du jauni talentingi žmonės, tikri eruditai – Vaidotas Daunys (1958–1995), kritikos skyriaus vedėjas, ir Ričardas Gavelis (1950–2002), rūpinęsis publicistika. Trys ryškios, originalios asmenybės mažoje žurnalo redakcijoje! Šie, regis, tokie skirtingi žmonės puikiai tilpo po tuo pačiu redakcijos stogu, net ir tarp savęs ginčydamiesi, konfliktuodami, jie praturtindavo vienas kitą. Žinoma, tai į naudą išeidavo ir mūsų žurnalui.
Tardamas atsisveikinimo žodį Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelio šiauriniame šlaite, pasakiau, kad Valdas čia nebus vienišas, nes greta jo ilsisi tiek mūsų redakcijos žmonių – be jau minėto R. Gavelio, dar ir Ramūnas Klimas (1945–2002), Gražina Ramoškaitė-Gedienė (1950–2004), Vladas Šimkus (1936–2004). Visai greta Juozo Apučio (1936–2010) kapas. Būtent Juozas, tapęs mūsų žurnalo redaktoriumi, „Pergalę“ perkrikštijo „Metais“, tam mudu su Valdu nepritarėme. Netrukus Valdas paliko redakciją, tačiau visados didžiai gerbė Juozą, sunkiai pralenkiamą lietuviškos novelės meistrą.
Bet grįžkime į Antakalnio kapines.
Menininkų kalnelio apačioje – buvę „Pergalės“ redkolegijos nariai akademikai Kostas Korsakas ir Jonas Lankutis. Tolėliau ilgamečio „Pergalės“ ir „Metų“ redakcijos kolegijos nario, poeto ir akademiko Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) visiškai neseniai supiltas kapas. O jei pradėčiau vardyti šiose kapinėse palaidotus rašytojus, apie kuriuos Valdas rašė, jų kūrinius redagavo, neužtektų ir kelių lapų. Paminėsiu tik keturias pavardes žmonių, su kuriais Valdas labai artimai bendravo – visai šalia gulintį Joną Strielkūną, tolėliau Paulių Širvį, Jurgį Kunčiną ir Alfonsą Maldonį. Jeigu yra anapusybė, su jais Valdas turės apie ką pasišnekėti. O su greta Gražinos gulinčiu Sigitu Geda – pratęsti ginčus. Bet pats Valdas iš knygos juodais viršeliais „Judas taipogi danguj“ prabyla juodai:
Niekas
Mūsų nebeprikels.
Vis dėlto mes, Valdo bičiuliai, laukiame prisikėlimo stebuklo. Lyg nujausdamas artimą mirtį (apie ją visą gyvenimą galvojo), pastaraisiais metais Valdas parašė daug eilėraščių ir spėjo įteikti leidykloms du rinkinius kontrastiškais pavadinimais – sarkastišku „Antausis sienai“ (prisimenate patarlę: kakta sienos nepramuši) ir lyrišku „Saulėlydis mano giesmė“ (neužmiršote jo redaguotos A. Maldonio pomirtinės knygos pavadinimo „Už saulėlydžio“). Kai šios knygos bus išleistos ir jas perskaitysime, galėsime ištarti: Valdas prisikėlė, vėl kalba mums.
Nors ir žinodamas, kad Valdas šaipėsi iš visokių prietarų, ezoterinių dalykų, tačiau turėdamas omenyje, kad šis keistas bedievis vis dėlto daug galvojo apie Dievą ir dievą (net tame pačiame eilėraštyje šis žodis rašomas dvejaip ir tai ne korektūros klaida), pats rašė eilėraščius biblinėmis temomis, drįsiu jums parodyti, kad poezijoje iš tikro pasitaiko mistinių sutapimų.
Valdui skirtą eilėraštį knygoje „Atsisveikinimas“ (2006) Juozas Macevičius pradeda taip:
Gražiai sutemo. Kaip rugpjūty.
Ir padvelkė rudens vėsa.
Taip noriu su tavim pabūti
Po krintančią žvaigždžių šviesa,
Šis eilėraštis įdėtas 52-ame puslapyje. Argi ne mistika: Valdas mirė būdamas 52 metų. Ir mirė būtent rugpjūtyje. Ir koks simboliškas knygos pavadinimas!
Tuo ir baigsiu šį ilgoką atsisveikinimo žodį. O juk galėjau pasakyti trumpai: sudie, Valdai, man tavęs labai stigs!
2011 m. rugsėjo 19 d.
Tomas Venclova. Žodis priimant kinų literatūrinę premiją
2011 m. Nr. 8–9
Poetas Tomas Venclova tapo šių metų kinų prestižinės literatūrinės premijos „Auksinė Tibeto antilopė“ laureatu. Publikuojame laureato kalbą, kuri buvo pasakyta Cingchajaus (Qinhai) provincijos poetiniame festivalyje, vykusiame rugpjūčio 8–11 dienomis.
Mieli komisijos nariai, mieli bičiuliai poetai!
Džiaugiuosi, kad nusipelniau literatūrinės premijos „Auksinė Tibeto antilopė“. Reiškiu dėkingumą visiems, kas nusprendė tą premiją skirti ar jai mane rekomenduoti. Ypač dėkoju žymiam Kinijos poetui Jidi Majia, komisijos pirmininkui ir festivalio prezidentui. Taip pat reiškiu geriausius jausmus šio susirinkimo dalyviams.
Prie džiaugsmo ir dėkingumo pojūčio mano sąmonėje prisideda sumišimas. Nebuvau pasirengęs tokiam savo nuopelnų pripažinimui ir abejoju, ar jie tam pakankami. Mano eilės galbūt ne visada ir ne iš karto suprantamos – jos išsako pirmiausia asmeninę patirtį. Net pasakyčiau, jog tai pirmiausia pokalbis su savimi. Be to, jos parašytos mažos tautos kalba. Lietuvių kalba savotiška ir archajiška – ji gimininga sanskritui, taip pat tokioms klasikinėms Europos kalboms, kaip senoji graikų ir lotynų. Ją vartoja tik trys milijonai žmonių. Bet lietuvių tauta turi puikią istorinę tradiciją ir turtingą unikalią kultūrą. Lietuva yra Europoje, prie Baltijos jūros: tai viena iš trijų vadinamųjų Baltijos respublikų (drauge su Latvija ir Estija), dabar Europos Sąjungos narė. Tačiau lietuvių tautosaka ir profesionalusis menas, mūsų rašytojų, dailininkų ir muzikų veikalai, lietuvių teatras šiandien žinomi ir kituose žemynuose. Tikiuosi, kad premijos „Auksinė Tibeto antilopė“ paskyrimas atliks tam tikrą vaidmenį, kinų skaitytojams susipažįstant su mano šalimi.
Beje, mano eilės yra turbūt nelabai būdingos dabartinei lietuvių poezijai. Pradėjau rašyti maždaug prieš penkiasdešimt metų ir buvau susijęs ne tik su savąja, bet ir su rusų bei Vakarų tradicija. Mano eilėse buvo protesto prieš anų laikų tikrovę, kai Lietuva prieš tautos daugumos valią buvo prijungta prie SSRS, o gyvenimas kartais atrodė beviltiškas. Bet neieškojau išeities atsiminimuose apie senąjį Lietuvos kaimą, Lietuvos istoriją bei mitologiją, kaip daugelis kitų. Stengiausi pagal išgales suartinti Lietuvą su pasauliu, nemažai eksperimentavau, plėtojau miesto temas. Ilgainiui mano eilės įgijo poiesis docta (mokytos poezijos) bruožų. Tokia poezija Lietuvoje vyravo XVII amžiuje, bet vėliau retai tebuvo praktikuojama. Dažniausiai vartoju klasikines formas, o dauguma Lietuvos poetų dabar renkasi laisvąsias eiles. Be to, mano eilėse daug citatų, užuominų į klasikinę Europos mitologiją ir literatūrą, o dabartiniam skaitytojui tai ne visada suprantama be komentarų. 1977 metais emigravau į Vakarus: nuo to laiko mano eilėraščiuose atsirado daugiau ironijos, taip pat epiškumo – tai yra polinkio pasakoti istorijas. Vis dėlto, manau, mano poetinį stilių galima atpažinti Mano rašyme esama ir dabartinio gyvenimo bruožų, ir asmeninių, ir pilietiniu motyvų, ir tam tikro mįslingumo, be kurio turbūt poezijos iš viso nebūna. Tikiuosi, tai bus ne visai svetima kinų skaitytojams, nors lietuvių ir kinų poetika labai, netgi nepaprastai skiriasi.
Kinija ir Lietuva visiškai nepanašios, jas skiria ne tik tūkstančiai kilometrų, bet ir raštas, architektūra, papročiai; kartais man atrodo, kad sunku įsivaizduoti dvi kitas tokias skirtingas šalis. Bet jų istoriniai ryšiai sinkia gilesnę praeitį, negu galėtume galvoti. Dabar norėčiau prisiminti kelis lietuvius, kurie lankėsi Kinijoje susipažino su jos kultūra ir ją pamėgo daug anksčiau už mane. Pirmasis buvo Andrius Rudamina, mūsų sostinės Vilniaus burmistro sūnus. A. Rudamina atvyko į Kiniją Mingų dinastijos laikais, XVII amžiuje, gyveno Fuzhou mieste, ton mirė ir buvo palaidotas. Jis tapo vienu iš pirmųjų Europos sinologų. Manoma, kad A. Rudamina išmoko kinų kalbą, laisvai ja šnekėjo ir net parašė dvi knygas. Jo veikaluose kalbama apie teleskopą ir klavikordą; kai kurie mokslininkai mano, jog jis ir atgabeno tuos instrumentus į Kiniją.
Antrasis žymus lietuvis Kinijoje buvo žurnalistas Matas Šalčius, aplankęs šalį XX a. ketvirtajame dešimtmetyje per japonų invaziją. M. Šalčius pasisakė prieš tą invaziją ir reiškė simpatiją kinų tautai, jos drąsai, ištvermei ir protui. Didoką knygą apie Kiniją ir kinų kultūrą parašė Petras Urbaitis, gyvenęs Honkonge. Prisiminsiu ir tai, kad 1954 m. Kiniją aplankė mano velionis tėvas, lietuvių poetas ir prozininkas Antanas Venclova. Jis irgi parašė knygą „Kelionė po Kiniją“, nudažytą savo laiko spalva, bet teikiančią nemažai žinių apie šalį. Kinijoje jis susipažino su žymiais literatūrologais Ge Baocziuaniu ir Gao Manu. Beje, Ge Baocziuanis lankėsi Lietuvoje, kai aš buvau dar labai jaunas, ir turėjau garbės jį lydėti kelionėje po mūsų kraštą.
Daugmaž po keturių dešimtmečių, 1996 metais, pats pirmą kartą buvau Kinijoje ir ėjau savo pirmtakų pėdsakais – mačiau Pekiną ir Šanchajų, Sianą, Guiliną, Lhasą ir daug kitų vietų. Kinijos įspūdžiams skirti kai kurie mano kelionių knygos puslapiai, taip pat penki eilėraščiai. Pekine susitikau Gao Maną, kuris gerai atsiminė mano tėvą. Taip pat susipažinau – ir, drįsčiau pasakyti, susidraugavau – su dr. Liu Wenfei, Puškino, Mandelštamo ir Brodskio vertėju į kinų kalbą. Jau daug metų mudu bendradarbiaujame, ir tai aš laikau likimo dovana.
Ligi šiol nesu buvęs Cingchajaus provincijoje, bet žinau, kad joje esama reikšmingų kultūros paminklų, susijusių su įvairiomis Kinijos tautomis, ir tikiuosi tuos paminklus pamatyti. Pats premijos pavadinimas siejasi su Tibetu ir unikalia Tibeto kultūra, kurios išsaugojimas ir klestėjimas yra būtinas Kinijai ir visai žmonijai, taip pat ir Lietuvai, juntančiai su Tibetu stiprų vidinį ryšį.
1991 metais, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, Kinija užmezgė su ja diplomatinius santykius. Dera pasakyti, jog jie buvo palaikomi ir anksčiau, tarpukario epochoje, kai Lietuva irgi buvo nepriklausoma valstybė – tada egzistavo Lietuvos konsulatas Charbine, kur būta nemažos lietuvių bendruomenės. Dabar Lietuvos miestuose gana dažnai galima sutikti kinų, o Pekine ar Šanchąjuje – lietuvių: kiekvieno jų likimas savotiškas, neretai įdomus ir, be abejo, praverčia dviejų tautų pažinčiai bei suartėjimui. Gal tam dar labiau praverčia literatūros Artimai. Kinijoje žinoma lietuvių tautosaka ir kai kurie mūsų autoriai, tokie taip Salomėja Nėris (pirmieji vertimai pasirodė dar ketvirtąjame dešimtmetyje). Savo ruožtu lietuviai dabar pažįstami su klasikiniais Konfucijaus ir Lao Tse tekstais, su senąja kinų poezija, į lietuvių kalbą išversti ir naujieji kinų rašytojai, tokie kaip Lu Siunis ir Lao Še. Vilniaus ir Kauno universitetuose nebe pirmi metai dėstoma sinologija.
Baigdamas šią kalbą norėčiau kai ką pasakyti ne tik apie tuos mūsų kultūrų sąryšio faktus, kuriuos čia bandžiau trumpai išdėstyti, bet ir apie asmeniškesnį dalyką – apie tai, ką man ir daugeliui mano bičiulių davė Kinijos kultūra.
Žymiausias tos kultūros laimėjimas, siekiąs gilią senovę, – humaniškumo ir žmogaus orumo koncepcija. Ji artima ir mūsų sąvokoms. Aišku, čia esama skirtingumų, bet juos tyrinėti – filosofų bei istorikų reikalas. Iš karto akivaizdžios yra bendrybės, kurios paliudija žmonijos bei jos siekimų vienovę.
Didis išminčius Konfucijus kalbėjo apie penkis nuolatinius kilnaus žmogaus bruožus. Pirmasis jų Ren, Vakarų kalbomis apibrėžiamas kaip meilė žmonėms ir atlaidumas, priešinamas žvėriškiesiems bruožams – necivilizuotumui ir žiaurumui. Antrasis bruožas Yi, mūsų kalbomis nusakomas kaip teisingumas ir dėkingumas, priešinamas egoizmui; trečiasis Li – kaip sekimas kilnia elgsena; ketvirtasis Zhi – kaip protingumas bei sugebėjimas numatyti savo veiksmų tolimas pasekmes; pagaliau penktasis Xin – kaip nuoširdumas, priešinamas veidmainystei. Ne mano reikalas aiškinti žinovams šių kategorijų prasmę ir subtilybes. Bet ir kitos, tolimos kultūros atstovas regi, kad jos gali virsti vienu iš harmoningos, taikios, klestinčios, humaniškos visuomenės pamatų.
Istorijoje tai ne visada pasisekdavo ir ne visada pasiseka. Žmonės, bandantys eiti teisingu keliu, vertinantys orumą ir tiesą labiau negu sulaukėjimą, egoizmą ir veidmainystę, turi būti pasirengę rimtiems išmėginimams. Jei kalbėsime tik apie senuosius Kinijos pavyzdžius – tai atsitiko didiems poetams Qu Yuaniui, Li Po ir Tu Fu, kurie patyrė šmeižtų ir persekiojimų. Bet šiandien mes atsimename ne šmeižikus ir persekiotojus, o teisiuosius ir poetus. Jei kalbėsime apie kitus laikus ir kitas šalis – labai panašų likimą patyrė rusų poetai Achmatova, Mandelštamas, Pasternakas, Brodskis, kuriuos laikau savo mokytojais, taip pat ir daugelis lietuvių. Gerai žinau, kad Achmatova, Brodskis ir kiti juto tą likimų panašumą ir sėmėsi jėgų taip pat iš kinų pavyzdžio (Achmatova vertė Qu Yuanį, o Brodskis mėgo Li Po ir Tu Fu, kurių poezijos atgarsių esama jo paties kūryboje). Dalyvaudamas lietuvių ir SSRS demokratiniame sąjūdyje, aš ir pats tai neretai prisimindavau. Man svarbu tai prisiminti ir šiandien.
Dabartinė Kinija gyvena reformų epochą, kuri jau turėjo vertingų pasekmių: pavyzdžiui, labai sparčiai kilo ekonomika ir daugybė žmonių įveikė neturto būseną. Demokratija ir minties laisve gali tik prisidėti prie šio kilimo ir stabilumo. Kelias į harmoningą ir humanišką visuomenę ne visada greitas ir lengvas, ir Ji turbūt niekur pasaulyje neegzistuoja, bet manau, kad kaip tik į ją mus kreipia Konfucijaus mintys. Šiandien, kaip ir anksčiau, galvoju apie tų minčių įkūnijimą tikrovėje ir linkiu to kinų tautai, kurijas išsakė savojo išminčiaus lūpomis.
Donatas Petrošius. Kas nepatinka
2011 m. Nr. 7
Pernai, išlošus kažkokios, lyg ir su literatūra susijusios, euroloterijos paguodžiamąjį prizą, visą balandį ir pusę gegužės išpuolė džiaugsmas pasibastyti po Balkanus, pasitaiko užklysti į ganėtinai egzotiškus vietinės reikšmės W. Shakespeare’o ir L. Tolstojaus festivalius, aplankyti šimtus įstabiausių vietų, dėl to, grįžęs į Tėvynę, labiausiai norėjau ramybės ir poilsio – nuo Poezijos pavasario prievolių nusiploviau. Apsimečiau, kad nei poezija, nei lietuviškas pavasaris manęs neliečia. Nevažiavau nė į vieną išvyką į rajonus, nedalyvavau nė vienuose skaitymuose Vilniuje, nemačiau jokių renginių transliacijų per televiziją, neperskaičiau nė vieno reportažo laikraščiuose, nevarčiau almanacho. Žinojau, kad tas festivalis kažkur tradiciškai vyksta, bet pernai jis man nelabai rūpėjo. Tuomet kažin ar būčiau radęs tinkamų žodžių apsakyti, kaip nepatiko, nes pastebėjau, kai nedalyvauju kokioje šventėje, natūraliai galvoje randasi visokių nenuginčijamų tiesų, pavyzdžiui, kad kuo tolyn, tuo blogyn, seklyn ir apskritai – man tokio festivalio nereikia. O jei nereikia man, vadinasi, nereikia niekam. Tegu uždaro, atseit niekas neraudos ir nepasiges. Daugmaž taip pernai galvojau ir jaučiausi esąs teisus kaip niekada.
O štai šiemet – viskas atvirkščiai. Dalyvavau bene 15 skaitymų, tris kartus teko išvykti į poetines ekspedicijas į nuošaliuosius Skuodą, Mosėdį, Ylakius, Kauną, Mažonus, Tauragę, Bijotus, Šilalę, Telšius, Karolinos Praniauskaitės gimtinę, Vytauto Mačernio sodybą ir dar daugybę nuostabių vietų, kur nebuvo privaloma skaityti balsu, užteko džiaugtis tyliai. Arba šiaip grožėtis pasauliu per atstumą.
Gerinimams ir taisymams galo niekada nebus, ypač tokių gabaritų – 112 renginių – poetinio darinio tobulėjimas yra privalomas, bet, viską susumavus, būčiau linkęs jau ir dabar tvirtinti, kad ne toks blogas tas Poezijos pavasaris, kaip kad man pasirodė pernai. Kiek susikuri prasmės ir džiaugsmo, tiek ir turi. Jei esi pavargęs arba jei jauti vienumos poreikį – nieko nepadarysi, geriau ilsėtis.
Festivalio metu viename dienraštyje pasirodė trumpas interviu su Liudviku Jakimavičiumi. Kolega žurnalistui pasipasakojo, kad šiemet Poezijos pavasaryje nedalyvauja bei išreiškė nuogąstavimą, kad šis renginys (cituoju iš atminties), plėsdamasis į plotį, praranda gylį. Gali būti ir taip. Susumavus visų dalyvių dvasines iškrovas, estetines kibirkštis ore, klausytojų apžavėjimų ar galutines poetinių įprotinimų sumas, ką gali žinoti – galbūt išties rezultatas būtų kur kas menkesnis, jei lygintume su dviejų dešimtmečių senumo duomenimis.
Vis dėlto – kas tas gylis? Jei esi pasiruošęs (nors kartais ir savaime, netikėtai) – į dvasines gelmes, arba į estetinį nušvitimą, gali patekti važiuodamas troleibusu į stotį. Ilgiau laukti nebūtina – gali pakakti kelių nugirstų frazių, ištartų anoniminių šnekėtojų, riedant grindiniu tarp stotelių „Lietuva“ ir „Aušra“. Nušvisti ar įsimylėti gali bet kada, net tada, kai pats to nenori.
Atrodytų, kad tie eilėraščių skaitymo maratonai – kartais pritariant pilvo grojančioms triūboms, nes papietauti nėra kada, trys skaitymai iš eilės, o per pusvalandį turi nuvažiuoti 30 kilometrų iš bibliotekos A į biblioteką B, paskui iškart – į C, nes ir ten jau esi laukiamas, ir labai retai tas laukimas būna suvaidintas (beveik niekada): poetiniai pradinukų montažai, vyrėlesnių gimnazistų dainavimai, folkloro ansambliai, kelios eilės atsimerkusių žmonių – viskas, ko reikia, kad galėtum pasitikrinti, kam tu rašai ir ko verta tavo poezija, tavo skaitymas, galų tu pats. Pats purviniausias postmodernizmas bet kuriame neasfaltuotame kaime bus žmoniškai išklausytas ir pagerbtas, jei jį esi parašęs pats, jei rašydamas nešunuodegavai, jei skaitai savo intonacijomis.
Gelmes ir ryšius susikuri čia ir dabar. Jokie posėdžiai Vilniuje, jokie nutarimai ministerijose, privalomi dekretai bei išmintingi pataisymai, jokios literatūrologų rekomendacijos ar akiniuoti draugai už kampuoto stalo tų svarbiausių dalykų nepadarys.
Kalbu apie save. Galbūt kiti pavasarių dalyviai atrado tikresnių, tai yra paprastesnių dėsnių. Pridurti galiu tik tiek, kad net ir iš nepavykusių skaitymų (po kurių pajunti, kad nebuvo jokio tikro pirmojo laipsnio kontakto nė su vienu klausytoju – teoriškai taip gali būti, nors šiemet man tokių avarijų nepasitaikė) gauni neįkainojamos patirties – jei pajutai, kad yra žmonių, kuriems neturėjai, neatradau ką pasakyti, jei nesi parašęs kažko svarbaus (universalaus), vadinasi, nėra kuo džiaugtis, yra prasmė rašyti, nes jei per tavo vadovaujamas apeigas nežaibuoja, tuomet toks iš tavęs ir magas. Laikas kelti kvalifikaciją.
Pasikartosiu: nepasitenkinimas savimi, savo tekstais yra geriausias akstinas judėti. Toli gražu ne visada pats pastebi, kad raišuoji (ypač jei visi aplink taip pat dailiai raišuoja), dėl to be galo vertingi maktelėjimai iš šalies alkūne tarp šonkaulių.
Poezijos pavasario konferencijoje, iš pažiūros pavadintoje labai prėskai: „Kartos atpažinimo ženklai poezijoje“ (iki prasidedant tai konferencijai burbėjau, kad tokia tema man nepatinka, bet, kai jau po visko, rezultatas – visai neblogas), Regimantas Tamošaitis savo pranešime, jei gerai nugirdau (atpasakoju iš atminties), citavo vieną mano tekstų iš „Nuožiūrų“ (kurį jam girdint prieš savaitę buvau skaitęs Telšiuose) provokuodamas, esą tai jau nėra poezija, esą tie naratyvai, prozaizmai dusina dabartinę lietuvių poetiką, kad niekas, ar beveik niekas, nebekuria deimanto grynumo eilių, žodžiu, dabartinės lietuvių poezijos panorama blogesnė nei seniau, blogesnė, nei galėtų būti. Viena blogybių priežasčių, pasak R. Tamošaičio, ta, kad mes gyvename per gerai, per lengvai.
Apie šiuolaikinių poetų gyvenimo kokybę spręsti keblu. Aš ir pats nesu tikras, ar gyvenu gerai, ar vidutiniškai. Kaip kada. Kaip su kuo lyginsi. O dėl proziškumo vyravimo šių dienų lietuvių poezijos peizažuose – nežinia ką ir sakyti. Man regis, kad visais laikais geriausia poezija būdavo iš dalies proza. Homeras (kas iš poetų jam gali prilygti?) – pasakorius, ir tiek. Verčiamas į lietuvių įgauna šiek tiek dainingumo. Mokantieji graikų kalbą tvirtina, kad originalas skamba labai kasdieniškai. Arba K. Donelaitis – kiek jam prilygstančių lietuvių? Irgi pasakorius. Arba V. P. Bložė su savo polifonijomis, mielaisiais nukrypimais į kasdienę žmonių šneką. Man regis, vien tos patriarchų trijulės pakanka įteisinti prozą poezijoje. Proza buvo visada, nuo jos priklauso reikšmė–prasmė. Ritmai, rimai – viso labo tik šokiai aplink ugnelę. Nebūtini.
Kai pagalvoju apie kitas šalis, kas ten šiuo metu darosi, drįsčiau tvirtinti, kad nesame išimtis. Bendraamžis iš Rygos Karlis Verdinis pamišęs dėl eilėraščių proza. Buvo tarpsnis, kai kitokių nė nerašė, pavyzdžiui, jo 2009 m. poezijos rinkinys „Es“ („Aš“) – proza patrupinta. Ir ne jis vienas tuo apsėstas Latvijoje. Arba kitas pažįstamas liverpulietis, prigijęs Londone, Chrisas McCabe’as, prieš porą mėnesių pareiškė man – esą visa tai, ką mes susirašinėjam elektroniniu paštu, yra poezija. Nunešė į žurnalą kažkokį. Rodos, neišspausdino, bent kol kas. Matyt, redaktorius pasitaikė išpažįstantis panašias literatūrines vertybes kaip R. Tamošaitis. Tik jo (R. Tamošaičio) kritinis požiūris padėjo man suprasti, kad esu tam tikros kartos žmogus – ne tik užsieniuose, bet ir mūsų šalyje apstu tokių, kurie nenurašo prozos poezijoje. Kad ir tos konferencijos metu Salia sėdėjęs ir visą tą šnekėjimų procesą moderavęs Rimantas Kmita. Grynas pasakorius. Aš dar galėčiau iš savo knygelių ir stalčių surinkti kokių trisdešimt tekstelių, kurie taikytų į poetinės (juve)lyrikos akmenyną, bet daugybė mano kartos žmonių apsiriboja poetiniu šnekėjimu, slapta saviškius vadinu šnekamosios poezijos karta (nors kai kurie retkarčiais parimuoja dėl įdomumo).
Dvigubai vertinu tą viešą R. Tamošaičio suabejojimą mano (mūsų) poezija, jos verte. Pirma – dėl to, kad privertė apsižiūrėti. Antra – dėl to, kad R. Tamošaitis yra mano kraštietis, iš Šilalės rajono, kur gyvena rūstūs, atviri ir nuoširdūs žmonės, tiesiai į akis pasakantys, kas nepatinka. Neveidmainiaujantys dėl gražumo.
Suprantu, kad ne kiekvienam teko laimė kilti nuo Šilalės krašto, todėl anaiptol nekaltinu veidmainyste Aido Marčėno, kuris pastaraisiais metais ant daugybės pirmųjų knygelių (arba šiaip jaunesniųjų poetų leidinių nugarėlių) prirašė devynias galybes gražių panegirikų, bet, pavyzdžiui, be galo įdomiame pokalbyje apie poeziją ir gyvenimą su L. Jakimavičiumi, pernai išspausdintame žurnale „Kelionė su Bernardinais“, atvirai dėsto, kad beveik visa geresnioji lietuvių poezija susikraustė į dausas, o ant žemės nelabai kas vertingo likę.
Išeitų taip, kad A. Marčėnas mums, jaunesniesiems, nesako teisybės. Teisybę – L. Jakimavičiui, mažamečiams – saldainių, kad neverktų.
Ir negali vieno A. Marčėno kaltinti, kad Lietuvoje sunyko literatūros kritika. Gal jos nė nebuvo, ką gali žinoti. Nebent duslus Valdemaro Kukulo balsas iš „Nemuno“. Bet ką jis vienas – nesusakys visos teisybės, kurios mums gyvybiškai reikia pirmiausia tam, kad susižiūrėtume, kas esame. Nes dabar įspūdis – lyg kažkas nuo mūsų būtų slepiama.
Reikia, kad kažkas pradėtų. Natūralu būtų, kad pirmieji prabiltų tie, kurie išdalijo daugiausia saldainių, prikalbėjo daugiausia deminutyvų, prirašė panegirikų, todėl, jei kas sutiksite gatvėje A. Marčėną, be jokių „laba diena“ tiesiai šviesiai paklauskite – „kas nepatinka?“.
Be santykio su pasauliu (taip pat – ir su A. Marčėno pasauliais) nežinai, kas esi, koks esi, su kuo, ar vienas. O šiaip – viskas paprasta, kokie esame mes, toks ir tas mūsų Poezijos pavasaris. Kiek keisimės patys, tokį festivalį ir turėsime.
Stasys Stacevičius. Skersvėjai Merkinėje
2011 m. Nr. 6
Įtartina erkė įkando, rodos, 1997 m. vasarą, net kaulus ėmė gelti, o taip nesinori pas miestelio gydytojas, nė sykio dar nebuvęs tame rūme, pastatytame prieš tris dešimtis metų. Lėtai slenku, pirmiausia aplankau tėvo irgi senolių kapavietę pasikalbu su dviem pasikorusiais klasiokais, paskui kulniuoju per Partizanų kalnelį, kur mano darbų mokytojas Juozas Kaupinis, dar paaugliu būdamas, vieną rytą pamatė iš po žemių kyšančią kruviną partizano ranką… Mat naktį stribai skubėjo, gal pakaušę buvo, negiliai užkasė, o ryte atbėgo visai sulysęs baltas šuniokas, gal ištremtųjų ciuckis, kaip reikiant išsibadavęs, ir štai atkapstė jisai iš po šviežiai suraustų žemių žmogaus ranką, ir styro ta ranka ištiesta dangopi, o baltas šunelis, jau ir patsai susikruvinęs, kad graužia, kad skuba…
Lėtai nenorom einu pas gydytojas, traukiu pro kalnioką, kur sulaidoti sovietų kareiviai, žuvę 1944 m., forsuojant Nemuną. Jau 1990 m. buvusioji pionierių vadovė liovėsi prižiūrėti tas kapines, ir jas iš šonų, iš pakalnės gražiai apgaubė krūmokšniai, ir pasidarė nuostabiausia vieta gėrėjams susiburti, ypač kai šilta ir nelyja, karčema po atviru dangumi, visiška savitarna ir mistika – juk rusai irgi mėgsta kapinėse išlenkti už jau negalinčius to padaryti, o ir mūsų pagonys protėviai vaišes ant kapų rengdavę. Taigi už tuos nežinomus, kurių pavardės jau nieko nesako, – girdėti dabar: būk sveikas… gerk per amžius… Vėliau, kai krūmokšniai bus iškirsti, vėl visu karingu ūgiu pasirodys paminklinis sovietų kareivis su automatu ir šalmu ant kalnioko šalia kryžių partizanams, ir… Vienas jau senstelėjęs veikėjas, atvažiavęs pas mane šauks: trotilo, trotilo! Aš gi jam sakysiu: neskubėki, gal išsaugokim kaip eksponatą po atviru dangumi, nebūkim kaip anie, juk ne miestelio vidury tas kareivis, o kad šalia partizanų – tai tik istoriškesnis, kontrastingesnis kraštovaizdis… Bet anasai po dienos ir vėl: trotilo, trotilo!.. O aš jam: sapnavau labai gražų sapną, sugulėt jūs su nuostabia žmonele savo nameliuose ir tavo brangiausioji kažkaip užčiuopė trotilo strypą lovoje, ir detonavo, ir kilo demografinis sprogimas, ir jūsų gentis akimirksniu pasidaugino tūkstančius kartų, ir tiek daug lietuvių pasidarė, kad mes liovėmės bijoti svetimų paminklų savo žemėje, o rusai leido be vizų mums lankyti tremtinių kapines, ir apskritai pagerėjo Lietuvos ir Rusijos santykiai… Ai, supyko ant manęs tąsyk veikėjas, net skundus rašė… Vėliau, kai už Rusijos ambasados pinigus tos kapinės buvo restauruotos, tai naktį kažkas nugurino betoniniam kareiviui galvą, bet neišsivežė su savim, todėl ji buvo priklijuota.
Pagaliau, sukaupęs valią, pirmąsyk gyvenime atvėriau tas ambulatorijos duris, ir staiga – taip gera, lengva… Registratūros langelyje pamatau ne rimtą moterį baltu chalatu, o juodu kostiumu pasipuošusį, suprakaitavusį ir barzdotą skulptorių Vytautą Šibailą iš Gudakiemio… Vytautui, suvargusiam kelionėse, viena iš gydytojų neša kavą, o jis, matot, geidžia spiritėlio… Kostiumuotas todėl, kad ką tik iš Švedijos… Pro registratūros langelį skulptorius į mane pasižiūrėjo taip, lyg būčiau atėjęs pačiu laiku į būtiniausią vietą… Daugiau nelaimėlių tądien, jau po pietų, kaip ir nelaukė, ir dvi gydytojos iškart mane apžiūrėjo, reikšmingai tarpusavy susižvalgiusios viena kitai tarė: tai jam nuo žaidimų… Supratau, kad erkė niekuo dėta.
Na ir gydytojos provincijoj, pagalvojau, tik žvilgteli į kūną ir diagnozuoja šimtu procentų…
Taip, tuomet žmonos neturėjau, prieš dvi tris dienas, grįžtant paežerėm iš aistringosios namų, ir įkibo ta erkė… Tik vėliau jau namuose susiprotėsiu atsukti veidrodžiui nugarą. O naguota švelni žvėrie!.. Tačiau tąsyk skulptorius V. Šibaila mintis kreipė kitur, nes…
Tą dieną nekalė jis kryžiaus,
nė velnio ne, pačiu laiku
iš Švedijos jis buvo grįžęs,
kaip visada – be pinigų.
Jo mintys buvo baisiai liūdnos
ir kryžium perbrauktas meniu,
bet duonos atriekė seniūnas,
klebonas davė lašinių.
Ir muz. direktorė pridėjo gėrybę,
slėptą nuo rudens,
už krūmo jautėme Paryžių,
o Pelekiškę už vandens.
Pelekiškė, kur dabar surasi nebent dailininkę Teresę Jankauskaitę ir dar vieną kitą menininką, andai buvo nemažas kaimas. O Merkinė su visom savo Magdeburgo teisėm – vienas reikšmingiausių LDK miestų. Vytautas Didysis čia buvojo ir vieną kartą net Jogailos įgulą Vytauto kariai pilyje ištvatijo… O po keletos amžių, 1648 m., Merkinėje apsinakvojo karalius Vaza, jau ne kartą šiame krašte medžiojęs, sykį nuo maro čia išsislapstęs… Apsistojo jis čia susirgęs, pajuto giltinę artėjant ir pavaldiniams įsakė išnešti jį iš nakvynės namų į aikštę, kad žmonės pamatytų, jog ir karaliai miršta kaip visi…
– Geografinė padėtis rodo, kad čia turi būti ne miestelis, o didis miestas, – rimtu veidu ištaria kažkuris iniciatyvinės grupės narys ir baksteli į žemėlapį, kur susikryžiuoja strateginiai keliai, susitinka Nemunas su Merkiu ir dar Stangė įsrovena ties piliakalniu.
Apsiversk, viešpatėli, aukštielninkas – 2007 m. pavasarį Merkinėje susibūrė iniciatyvinė grupė savivaldybei įkurti. O kaip kitaip? Būti seniūnija ir priklausyti Varėnos savivaldybei – tai toks paniekinimas Merkinei… Ir kad posėdžiaujam, kad skaičiuojam gyventojus. Trūksta… Pačioj Merkinėj nėra nė pusantro tūkstančio gyvų sielų… Visi tik miršta, tik emigruoja, tik…
O kodėl Merkinė po Antrojo pasaulinio karo neaugo panašiai kaip Druskininkai? Pasak tebegyvų liudytojų, kalta viena granata, padėta po tuomet nedidelio partijos ir tarybų valdžios veikėjo užpakaliu, po kėde… Ta granata turėjo būti arba stipresnė, arba jos visai neturėjo būti. Na, vyko partizaninis karas, o valdžia gimnazijoj organizavo moksleivių irgi visuomenės sutikimą su vadinamaisiais liaudies gynėjais, su stribais ir aktyvistais… Partizanai turėjo narsių ryšininkų tarp gimnazistų, vaikinai ir įtaisė sprogmenį po kėde, ir kai tas tarybų valdžios kūrėjas patogiai atsisėdo ir buvo įjungtas kontaktas, ir driokstelėjo po užpakaliu… Bet atgaivino ir pagydė jį daktarai, gal tik su kūno nepritekliais jau teko gyventi, bet iš tikrųjų granata, kadangi buvo per silpna, jį tik iškėlė į valdžios irgi partijos aukštumas. Įvairias reikšmingas pareigas pasprogdintasis ėjo, net „Gosplane“ dirbo.
Ir kai tik jo kolegos sumanydavo Merkinėj statyti nors ir nedidutį fabrikėlį, viešbutėlį ar dar ką nors, anasai, prisiminęs sprogimą, užkaukdavęs daugmaž taip:
– Tik per mano lavoną! Kol aš gyvas, Merkinė bus tik kaimas, tik purvinas kaimas.
Tokia dešimtmečius pokariu Merkinė ir buvo.
O dabar? Jeigu prie manęs, kai pėdinu, tame miestelyje sustoja nepažįstamų automobilis, tai nesunku atspėti, ko paklaus. Kur degalinė? Arba kur Povilo piramidė?
Degalinė dėl painių žemės nuosavybės reikalų ir kt. nepaaiškinamų priežasčių jau gerą dešimtmetį čia neegzistuoja, o iki artimiausios – beveik 30 km. Na, yra pogrindžio verslininkų, tačiau – tik pažįstamiems… Taigi ką galiu pasakyti tautiečiams su tuščiu baku.
Karališko benzino noris,
kai kolonėlės nėr ilgai?
Prieš baką prasisek, bajore,
ir švilpk lyg Vytauto laikais.
O taip, Vytautas Didysis Merkinės pilyje yra rašęs laišką Kryžiuočių ordinui. Bet pastaraisiais metais Povilo piramidė prie Merkinės, Česukų kaime, buvo populiaresnė ne tik už piliakalnį, bet ir už bažnyčią. Dėl to dabartinis Merkinės klebonas, bažnytinės teisės mokslų daktaras Robertas Rumšas, net yra pavadinęs erezija visa tai, ką savo piramidėje skelbia ir daro Povilas Žėkas beigi jo mama Onutė. Didelių lankytojų antplūdžių, su pertraukom, bangomis būta… Dėl tų meditavimų, magnetinių laukų piramidėje, dėl pasveikimų ir nepasveikimų – ištisus tyrinėjimus galėtų rašyti fizikai, teologai, medikai, psichologai ir kt.
Ne dėl pasveikimo, o šiaip iš smalsumo aną pavasarį su trimis menininkais vėl nuvažiavome pas Povilą. Su žvakėm. Vidunaktį po stiklo kupolu degančios rankose žvakės gausiuose stiklo trikampiuose pasidaugino šimtus kartų, ir mes pasidauginom, tapom ugninga gentimi, dangiška tauta… Ėmiau skaityti Jono Strielkūno „Aš nemoku dainų“, ir labai savotiškas aidesys, nuaidėjimai, užaidėjimai mus taip pagavo, kad… Nežinau, ką tą naktį sapnavo tuomet dar gyvas Jonas, tačiau mums kilo noras surengti po piramidės kupolu ne poezijos vakarą, o poezijos naktį… Povilas ir motina Onutė sakė, kad jie nieko prieš… Jau ir patys ketina pasikviesti bardų būrelį – dar didesniam kai kurių valdininkų įsiūčiui… Mat tą stiklinį kupolą pareikalauta nugriauti – savavališka statyba. Dzūkijos nacionalinio parko direkcija padavė piramidininkus į teismą. Pradžiai apylinkės teismas skyrė baudą – 13 tūkst. litų. Velnio tuzinas padaugintas iš tūkstančio… Pasak Onutės, tai teisėjo humoro jausmas. Bet bylinėjimasis vyksta toliau.
Na taip, neprašė Povilas valdžios leidimo statyti kupolo virš piramidės, nes žinojo, kad jo negautų.
Leidimą esą davęs Dievulis.
Kita vertus – o jeigu Dievulis išduos Povilui leidimą statyti dangoraižį?
Na, tikėkimės, neduos, jau ir taip daug davė.
Taigi, susitaikom su trūkumais ir pertekliais, ir… 2009 m. pavasarį per pačią krizę miestelį pagyvina žinia – sukanka 650 metų, kai Merkinės pilis pirmąsyk paminėta rašytiniuose šaltiniuose, kažkur Novgorodo irgi Pskovo metraščiuose.
Ir seniūnas Gintautas Tebėra suburia organizacinį komitetą… Ir ugnies misterijos, dangiškos ministerijos apgaubia piliakalnį… Ir atsiranda Merkinėj akmeninis milžiniškas magistrato antspaudas, sveriantis daug tonų, ir tie, kas atsistos jo šešėlyje, bus „užantspauduoti“… Iškalė tą antspaudą skulptorius Kęstutis Lanauskas, pusiau kaunietis, pusiau merkiniškis, su dideliu būriu talkininku kitoj akmens pusėje iškaltos aukotojų, davusių nemažiau 1 tūkst. litų, pavardes.
– Dėk tūkstantį ir bus… – optimistiškai tąsyk gundė ir mane skulptorius.
Tuo metu tūkstantį turėjau, bet pagalvojau, kad po metų gal ir lito neturėsiu.
Ir taip galvodamas neklydau.
Dabar jau rečiau, kuo rečiau stengiuosi būti toj Merkinėj, iki kurios nuo mano vienkiemio penki km. Tik pasirodyk tenai – vienas paklaus, kokie šios minutės planai, kitas tiesiai pasiūlys prisėsti prie reikalo, trečias paprašys paskolinti, viena nusišypsos šiltai, kita – kitoniškai, trečia… Bet praėjusį galužiemį atvažiuojame su seserim apsipirkti, galvoju: paskubom aplėksiu „Cento“ parduotuvę, kuo greičiau, kad neatsirastų neplanuotų… Bet. Prie apledėjusių „Cento“ laiptų, žiū, nugriuvo patsai Osama Binladenas, pasiremia visom galūnėm, atsikelia ir vėl nugriūva, pakyla ir vėl… Toks gėiybiškas, su šypsena barzdotame ir dvasingame veide, aukštokas, liesas, aš jam net pavydžiu, kad toks gėiybiškas išlieka, nors ir kibirą alkoholio suvartotų, nors it tuzinas moterų ant jo rėktų. Osama Binladenas labai taikingas ir gražus žmogus iš gretimo kaimo, o teroristų vado pravardę jam davė draugai – dėl išorinio panašumo į aną… Ir štai jau temsta, žvarbu ir nieks Osamos negelbsti, o jo kaimas toli, sušals žmogus gal… Man belieka su dar viena pažįstama Binladeną boginti į autobusų stotelę šalia seniūnijos, skambinti galintiems jį išgelbėti, o viešai slapta policininkų videokamera virš seniūnijos stogo gal veikia, gal ne…
Paskui prisimenu 1982-ųjų rudenį. Tąsyk mano draugužis, universiteto pirmakursis, savaitgalį važiavo namo, bet pakeliui su draugais užkopė ant Merkinės piliakalnio ir jie ten regėjo gal, kaip lietuviai eina dangumi lyg audros debesys ir atima iš kryžiuočių veislinius žirgus, o paskui pats magistras, sukėlęs ant kojų pusę Europos, juodu debesiu užgriūva Merkinę – baltų arklių atsiimti.
Nubudo studentas nuo rudeniško šaltuko… Žiū, virš galvos spalio žvaigždės… Bet po galva pagalvė… Dešinėj – miestelio gatvė, kairėj – miškas, ant kūno – antklodė… Anava į dangų duria bažnyčios bokštas. Bet po nugara – šalta žemė… Ir švinta jau… Po galais… Linksmas būrys nepastebėjo, kad draugas krito pakelėj, paskui iš gretimos sodybos žmonės atnešė pagalvę, antklodę… Čia Merkinė.
2011-ųjų pavasaris miestelyje didelėm linksmybėm nekvepia, bet ir liūdėti nėra ko.
Visiškai atsitiktinai susitinku fotomenininką Algimantą Černiauską – pagyvėjęs. Po labai ilgo remonto vėl atidarytas svarbiausias Dzūkijos nacionalinio parko rūmas. Algimantas vėl organizuos parodas: keramikos, tapybos, skulptūros… Tiesą sakant, jeigu žmonėms asmeniškai neįteiki kvietimo ir nenusilenki pakviesdamas, tai tik atsakingi kultūrininkai ir autoriaus atsikviestieji bebus parodos atidaryme. Lyg nebūtų miestelyje didingos V Krėvės gimnazijos, dar daug įstaigų, šviesuomenės. Bet ir knygynėlis jau seniai panašus į kanceliarinių prekių krautuvėlę.
– Penktadienį kūrensiu pirtį, – išblaško mano liūdesį Petras Pretkelis, puodžius ir keramikas, Zakavolių ir Pelekiškės kaimų bendruomenės pirmininkas. Toj bendruomenėj – keliolika asmenybių, beveik vieni menininkai, vietiniai ar tik sodybas čia nusipirkę… Tokie kaip aktorė Olita Dautartaitė, fotomenininkas Narcizas Freimanas, skulptorius Kęstutis Lanauskas, dailininkė Teresė Jankauskaitė… Bendruomenė per kelerius gyvavimo metus surengė dvi kolektyvines parodas Merkinėje. Pirmajai Petras paprašė paramos iš rąjono savivaldybės – ir gavo pinigėlių, nedaug, bet kai reikėjo atsiskaityti, tai bendruomenė nesunešė jokių čekių ir Petras patyrė nuostolių.
Todėl antra paroda buvo surengta jau be valdiškos paramos – tiesiog bendruomenės dovana tautai irgi Lietuvai. O kokia nauda bendruomenei ir pirmininkui
Svajojo jis atstatyti malūną ant Sraujos, įrengti ten parodų salę ir meno reikmenų parduotuvę, tačiau kam Briuselyje ar Vilniuje rūpės Petro projektai.
O pirtis – per keliasdešimt žingsnių nuo Sraujos, ir, viduržiemį gavęs gero garo, išleki į minus 20 pagal Celsijų, neri į sraunios upelės properšą… Ūūū!.. Aaa!.. Stūgauja narsūs bendruomenės vyrai ir ekstremalios jų moterys pusiaunaktį vidur upelės…
Andai po panašių maudynių sapnavau, kad išlekiu iš garo katilo, pūkšteliu į Sraują, bet išnirti nepavyksta, srovė mane pagauna, neša po ledu, ir plaukiu, plaukiu… Pro žiemojančius upėtakius, pro malūno griuvėsius su upele patenku į poledinį Nemuną ir pasroviui, pasroviui… Girdžiu, kaip viename krante Dzūkijos nacionalinio parko ekologas ir publicistas Henrikas Gudavičius aiškina, kad jis gyvensiąs ilgai, todėl neskuba leisti savo raštų… Kitame krante girdėti šūksniai: trotilo, trotilo! O virš galvos tokie garsai, lyg Povilo piramidėje bardai giedotų, paskui – lyg kas Merkinės stačiatikių cerkvę griautų ir jos vietoj istorinę rotušę atstatinėtų, vėliau, atrodo, O. Dautartaitė mane deklamuoja:
Kaip mintys Nemunas banguoja,
išblaivo vikingų laivus,
Šibaila genialiai važiuoja,
Jo motoroleris blaivus.
Fu, negi pranašingas sapnas?
O pirtis gera.
Vyrai ir moterys drauge, visi kaip adomai ir ievos rojuje, kai drabužiai dar nebuvo žinomi, todėl nieks nebuvo nuogas.
Regina Norkevičienė. Lituanistinis ugdymas: strategijos, koncepcijos, programos
2011 m. Nr. 5
Dabartinę vidurinio mokymo kryptį turėtų apibrėžti du dokumentai: 2010 m. gruodžio 30 d. Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinta „Lietuvių kalbos ugdymo bendrojo lavinimo programas vykdančiose mokyklose 2010–2014 metų strategija“, kuri remiasi 1992 m. „Lietuvos švietimo koncepcija“, ir „Strategiją“ realizuojančios „Vidurinio ugdymo bendrosios programos“, patvirtintos 2011 m. vasario 21 d. Šio dokumento dalis – „Lietuvių kalba ir literatūra“ – skiriama lietuvių bei tautinių mažumų mokyklų XI–XII klasėms.
„Strategija“, kaip ir 1992 m. „Koncepcija“, nei pedagoginėje bendruomenėje, nei juo labiau platesniuose visuomenės sluoksniuose esminių diskusijų nesukėlė. Ten daug nediskutuotinų teiginių, gražių vizijų. Tiesa, konstatuojama, kad labai smunka lietuvių kalbos gebėjimų lygis, tačiau pripažįstama, jog „Nacionaliniai tyrimai atlieka tik diagnostinę, o ne analitinę ar prognostinę funkciją“ („Strategija“, p. 5). Taigi „Strategija“, negalinti remtis dabarties analize, neprognozuojanti ateities, Švietimo ir mokslo ministerijoje ramiai patvirtinta.
Priimant naują mokomojo dalyko strategiją, kuri remiasi, kaip teigiama, 1992 m. „Koncepcija“, nebuvo atlikta šios koncepcijos analizė: kas pasitvirtino, kas nepasitvirtino, kodėl? Kurios dabarties negerovės atsirado dėl du dešimtmečius vykdomos mokyklų reformos nesėkmių, netinkamo vadovavimo, netinkamos mokyklos struktūros ir kt., kurios kyla dėl naujų, nenumatytų visuomenės raidos tendencijų.
Atkūrus nepriklausomybę, mokyklos reforma vyko greitai ir audringai. Deklaruoti aukšti tikslai, iš klasikinės pedagogikos perimti gražūs idealai. Deja, teorinius dokumentus rengė kultūrologai, literatūrologai, filosofai, menkai pažįstantys būtent tą mokyklą, kurią ėmėsi reformuoti. Ar po dvidešimties metų nekartojama ta pati klaida?
Iki mokyklų pertvarkos Lietuvos pedagogai, kiek leido okupacijos sąlygos, formavę lietuviškos mokyklos ugdymo turinį, glaudžiai bendradarbiavo su estais, vėliau ir su latviais. Estijos pedagogai pasirinko sistemingą, nuoseklų kelią: esmingai analizuoti pasaulio patirtį, paskui rengti koncepciją, laipsniškai pertvarkyti programas, vadovėlius, visą ugdymo procesą. Nuoseklesnė reforma rezultatyvesnė – šiandien tai akivaizdu. Mūsiškiams tokia pertvarkos eiga pasirodė nepriimtina – norėta greito rezultato. Buvo naikinamas Lietuvos pedagogikos institutas, išblaškyti specialistai, pasitelkti viskam pritariantys, tačiau nebūtinai kompetentingi vykdytojai. Vėliau reformos šūkiai tapo patogia vėliava įvairiems valdininkams.
Valdininkų armija nuo ministerijos, jos įvairiausių padalinių iki rajonų, savivaldybių nuolat augo, o katastrofiškai mažėjant mokinių, buvo uždaromos mokyklos. Pedagogikos mokslininkams šioje sistemoje nebeliko vietos. Svarbius dokumentus (ir dabartinę „Strategiją“ bei programą) rengia asmenys, pakviesti iš kitų įstaigų, dažnai neturintys ryšio su vidurinės mokyklos pedagogika.
Mokykla, kaip teigiama ir naujoje „Strategijoje“, smuko į gilių duobę. Kas dar po dvidešimties metų liks iš mūsų tautos, mūsų mokyklos, jeigu ir vėl gražios idėjos prasilenks su realybe? Tokių ryškių požymių jau yra: tos pačios rankos, patvirtinusios „Strategiją“, neseniai pasirašė dokumentus, pakertančius jos įgyvendinimo galimybę.
„Strategijoje“ rašoma: „Stiprėjanti anglų kalbos įtaka kelia grėsmę gyvos lietuvių kalbos tradicijos perimamumui ir tęstinumui.“ Suvokdami šią skaudžią tiesą, 2009 m. žymūs lituanistai ir anglistai kreipėsi į Seimą, Švietimo ir mokslo ministeriją dėl mokykloje diegiamos „Privalomo ankstyvojo užsienio kalbų mokymo įgyvendinimo programos“. Mokslininkai, mokytojai, kultūros darbuotojai, remdamiesi psichologų tyrimais, aiškino, kaip žalinga privalomai mokyti visus mokinius svetimos kalbos, kol nesusiformavę gimtosios kalbos pagrindai. Specialistai, vykdžiusieji Švietimo ir mokslo ministerijos užsakytą tyrimą, nurodė svetimos kalbos ankstyvo mokymo privalumus, o tokio mokymo įtaka gimtajai kalbai nebuvo ištirta. Švietimo ir mokslo ministerija apsiribojo formaliu atsirašinėjimu. Programa beatodairiškai patvirtinta. Ko verti tos pačios įstaigos suburtų žmonių parengti, to paties asmens patvirtinti vienas kitą neigiantys dokumentai? Ko verta „Strategija“, nesiryžtanti kritiškai vertinti praeities, nematanti artimiausio konteksto? (Tiesa, jei spręsime iš paviešinto vieno bendraautorio – Seimo nario – atlygio, ji – aukso vertės.)
Kitas dokumentas, pagal kurį bus realizuojama paskelbta „Strategija“ – minėtoji XI–XII klasių programa (projektai internete skelbti 2010 09 27 ir 2010 12 17), – kėlė ir tebekelia daugiau diskusijų. Autoriai bei Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojai siekė imituoti normalų svarstymą: leido pakalbėti profesoriams, Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos nariams, deramai parinktiems mokytojams, rašytojams, literatūrologams. Mandagiai padėkojama, esminių dalykų tarsi neišgirdus. Oriai atsiribojama nuo anoniminės kritikos internete, nesusimąstant, kodėl dabar – mokyklų tuštėjimo metu – ji tokia desperatiška ir anonimiška. Nutylėta alternatyvi programa. Bandė protestuoti kelių aukštųjų mokyklų katedros, tačiau nekelia abejonių valdininkų gebėjimai su panašiais protestais susitvarkyti – ignoruoti arba suniekinti.
Kai kurie mokslininkai diskutuoja dėl buvusios ir teikiamos programos metodologinės krypties („Gimtasis žodis“, 2011, Nr. 2, Nr. 4). Programos sudarytojai rėmėsi prof. V. Zaborskaitės priešmirtiniu atsiliepimu. Jame kritikuojamas dabartinio literatūrinio ugdymo metodologinis pagrindas: „Literatūrinis ugdymas, pagrįstas semiotikos, struktūralizmo, teksto interpretacijos idėjomis, mokykloje pasirodė negyvybingas, stūmė į schematizmą, siaurą filologinį požiūrį.“ Profesorė pripažįsta, kad būta išimčių, kai gerai pasirengęs mokytojas pasiekdavo puikių rezultatų. Tai tiesa – išimčių būta, tačiau daugelis mokytojų nuoširdžiai nustemba paklausti apie šios metodologinės krypties taikymą jų konkrečiam darbui. Vargu ar ta kryptis labai ryški ir 2002 m. programoje. Turbūt kritika skirtina kai kurioms pastarųjų metų absurdiškoms egzaminų užduotims, tačiau dėl to kalta ne semiotika, struktūralizmas, o užduočių sudarytojų neprofesionalumas.
Skirtingos metodologinės kryptys daugiau ar mažiau veikia mokyklinį literatūros kursą. Vienos krypties įsigalėjimas, vienpusiškumas sulaukia kitos krypties šalininkų kritikos. Dabar siūlomas variantas artina prie istorinio, kultūrinio ugdymo. Galbūt tai vidurinei bendrojo lavinimo mokyklai yra priimtina, tačiau kiekvienos krypties absoliutinimas turi savų neigiamybių. Jos akivaizdžios ir naujame projekte. Krypčių kaita vyksta per visą Lietuvos mokyklos istoriją, tačiau „švytuoklės“ principas nėra geras nei politikoje, nei juo labiau pedagogikoje.
Patvirtintoji XI–XII klasių programa skirta vos dvejų metų aukštesniajam koncentrui, jos pasirinkta kultūrinė, istorinė kryptis lemia daugelį metų kritikuotą akademiškumą, siekimą aprėpti tai, kas neaprėpiama, bėgimą per epochas* autorius, kūrinius. Projekto autoriai – aukštų kvalifikacijų literatūrologai, kiekvienas besigilinantis į reikšmingas tyrimo sritis, akademinius kursus, žvelgia iš savo specializacijos aukštumų. Patys kažkada baigę bent jau trejų metų aukštesnįjį mokyklos koncentrą, turbūt sunkiai įsivaizduoja dabartinę situaciją. Jiems talkininkaujančios dvi elitinių Vilniaus mokyklų mokytojos vargu ar gali esmingiau pakoreguoti autoritetingus mokslininkus.
Derėtų atkreipti dėmesį į keletą nutylimų priimtoje programoje problemų: mokyklos struktūrą, literatūrinio ugdymo kurso struktūrą ir bene didžiausią literatūrologų rengtos programos paradoksą – baigiamojo koncentro pateikimą nesuderinus su žemesniais koncentrais, su programos visuma.
Pertvarkyti mokyklą iš 10 + 3 į 10 + 2 nutarta reformos pradžioje. Pasirinktas amerikietiškasis variantas, neįvertinus JAV ir Lietuvos visuomenės gyvenimo savitumų. Kiek tai pakenkė vidurinei ir aukštajai mokyklai, pagreitino kaimo mokyklų griūtį – aiškintis nebandyta. Tačiau labai dėl to nukentėjo ir vis dar kenčia literatūrinio lavinimo sistema: ir vėl nerandama modelio, kaip suderinti atskirus koncentrus, išvengti dubliavimo, kaip suderinti vidurinės (10 + 2) ir gimnazijos (8 + 4) kursus ir t. t. Karti patirtis turėtų perspėti: vėl keičiant mokyklos struktūrą, būtina gerai apgalvoti visas galimas pasekmes.
Normalus kelias kurti literatūrinio (kaip ir kitų dalykų) ugdymo sistemą nuo darželio, pradinės mokyklos, vidurinių klasių, baigiant aukštesniosiomis. Normalu laikytis tarsi savaime suprantamo perimamumo principo – visus koncentrus derinti įvairiais aspektais: literatūriniu, pedagoginiu, psichologiniu. Lietuvoje buvo ir turi būti pedagogikos mokslo įstaiga, už kiekvieną sritį atsakingi aukštų kvalifikacijų specialistai, formuojantys visą ugdymo turinį, tiriantys darbo rezultatus. Be abejo, būtinas bendradarbiavimas su aukštosiomis mokyklomis, mokslo įstaigomis, būtinas gretutinių sričių lygiaverčių partnerių dialogas.
Viename iš svarstymų kalbėdama apie tai, jog aptariamasis projektas yra maždaug viena šeštoji literatūrinio lavinimo sistemos dalis, kad būtina baigiamąjį koncentrą derinti su visa sistema, pasijutau kalbanti tarsi ne į temą, nukrypstanti nuo svarstymo objekto. Pateikusi vieną kitą klausimą apie artimiausių koncentrų dermę dalykiniu ar psichologiniu aspektu, vėl pasijutau nesmagiai, nenorom įžeidusi pagarbos vertus žmones. Jeigu konkrečios srities specialistas, paprašytas atlikti konkretų darbą, jį padarė aukščiausiu lygiu, turbūt net nepagalvojo, jog dar turėtų knaisiotis painios struktūros žemesnių klasių programose.
2011 m. programoje literatūrinio lavinimo turinys išdėstytas keturių skilčių lentelėse: „Privalomi autoriai“, „Konteksto autoriai“, „Pagrindiniai reiškiniai ir idėjos“, „Siūlomi nagrinėjimo aspektai“. Tokie literatūrinio (kultūrinio) lavinimo komponentai programose būna pateikiami įvairiomis formomis, įvairiais lygiais ir apimtimi, o dėl nagrinėtinų autorių bei kūrinių nuolat diskutuojama.
Atnaujintoje programoje literatūros procesas skirstomas pagal kultūros epochas, meno kryptis, nors skirtingoms literatūroms tokia periodizacija sunkiai pritaikoma. Kaip ir ankstesnėse šiuo principu rengtose programose, neišvengiama nesusipratimų. Kai bandoma skirtingus visuotinės bei lietuvių literatūros procesus padalyti į grafas, atskiriant brūkšniais – tikrai nelengva suvokti autorių intencijas.
Kursas pradedamas Renesanso epocha, po to barokas, Apšvieta. Šiuose skyriuose – labai išplėstuose – dominuoja ne lietuvių, o „Lietuvos literatūra“. Ne vieną dešimtmetį mokyklose vadovautasi prof. J. Lebedžio pateiktu, jo mokinių koreguotu XIV–XVIII a. lietuvių literatūros variantu (pradžioje ribojamu ideologiniu varžtų vėliau laipsniškai jų atsisakant). Dabartiniame projekte Lietuvos literatūra užgožia lietuviškąją. Tai aiškinama siekimu lietuviškų mokyklų mokiniams plačiau pristatyti daugiakalbę Lietuvos kultūrą, o tautinių mažumų mokykloms atverti polilogišką Lietuvos kultūrą (žr. programos 4 p.). Tačiau – kaip paprastai – persistengiama. Argi būtina visoms Lietuvos mokykloms atkakliai siūlyti D. Naborovskį, S. Pšipkovskį ir kt. Orientuojamasi į kitakalbę literatūrą, bajoriškąją kultūrą, kuri integravosi į lenkiškąją, netgi priešišką besiformuojančiai lietuvių literatūrai bei kultūrai. „Nekurkim naujos Žečpospolitos“, – taikliai pažymėjo žurnalistė.
Ne mažiau diskutuotinų klausimų artėjant prie dabarties. Koks mūsų literatūros ryšys su tautosaka, tautosakos vieta literatūrinio lavinimo sistemoje čia neaptariama, nors žemesniuose koncentruose tautosakos pateikimo nuoseklumas labai abejotinas. Toliau – XIX a. literatūra, romantizmas, realizmas. Kaip ankstesniuose skyriuose (M. Mažvydas, K Donelaitis), vėl dubliuojamas IX–X klasių kursas (A. Baranauskas, A. Mickevičiaus „Vėlinės“, Maironis), tačiau iškrinta M. Valančius (jo nėra ir žemesniuose koncentruose), iškrinta „Aušra“, knygnešiai.
Programos sudarytojai orientuojasi į modernesnę literatūrą, tolimesnę mūsų etninei kultūrai, į asmens, ne tautos problemas. Antai net dviejuose aukštesniuosiuose koncentruose rekomenduojamos Jurgio Savickio novelės. Grįžtama prie Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“, atsisakoma ankstesnėje programoje siūlyto „Gondingos krašto“. Visiškai ignoruojama I. Simonaitytės kūryba. Turbūt germanizacijos, kaip ir polonizacijos, rusifikacijos problemos turi būti kuo greičiau užmirštos. Formuojama modernioji lietuvybė…
Rengiant antrą programos redakciją pasiūlymus teikė žymūs mokslininkai, mokytojai. Gal atsirado žmonių, nebeleidžiančių ignoruoti Just. Marcinkevičiaus lyrikos, jo asmenybės, o gal skaudi nelaimė privertė nors laikinai atsipeikėti. Atsirado ir J. Strielkūno pavardė. Pateikiant naująją literatūrą (ir moderniąją XX a. antrosios pusės, ir nepriklausomybės metų) priimtoje programoje pakeitimų kiek daugiau. Jau ne toks ryškus vienos krypties – postmodernizmo – akcentas.
Programos skiltis „Pagrindiniai reiškiniai ir idėjos“, sudarytojų teigimu, „yra ašis, ne tik siejanti privalomus autorius su konteksto autoriais, bet ir išryškinanti, kuo privalomi autoriai svarbūs Lietuvos ir Europos literatūros ir kultūros raidai, su kokiais reiškiniais jie susiję“. Tokiam požiūriui reikia gero teorinio pasirengimo, nuosekliai formuojamo per visą literatūrinio ugdymo sistemą. Deja, stinga skyrių, koncentrų dermės. Belieka teigti: programos bendrosios, konkrečius dalykus tesprendžia mokytojai.
Paskutinėje skiltyje siūlomi nagrinėjimo aspektai. Kažkada programose būdavo anotacijos, įvairūs pjūviai. Šioje pateiktos neprivalomos formuluotės tiktų ir bakalauro, ir magistro darbui. Mokytojas čia gali rasti naujų idėjų, tik nereikia pasiduoti nevisavertiškumo kompleksui, nepersistengti.
Ir projektuose, ir patvirtintoje programoje siūloma naujovė – epochą reprezentuojančios asmenybės – taip pat kėlė ir tebekelia abejonių. Lietuvos mokyklos istorijoje, priklausomai nuo visuomeninės situacijos, tokios asmenybės ryškėdavo per visą humanitarinių disciplinų mokymą, visuomeninį, kultūrinį gyvenimą. Dabartinėje programoje (ir lyginant su projektų kaita) asmenybių atranka atitinka sudarytojų nuostatas: svarbus Mykolas Pacas, Tadas Kosciuška, labai sunku įsiūlyti M. Valančių, J. Basanavičių, atsisakyta J. Tumo-Vaižganto, vėliau mons. K. Vasiliausko (ne ta kryptis!). Tarpukario Lietuvą reprezentuoja S. Šalkauskis, K. Binkis, O. Milašius ir I. Simonaitytė, Keistoka atranka, juo labiau, kad L Simonaitytės kūryba neminima nei šiame, nei žemesniuose koncentruose. Kokia prasmė kalbėti apie šią originalią asmenybę, jeigu mokiniai nepažįsta jos kūrybos? Vėl atsisakyta viename variantų paminėtos Just. Marcinkevičiaus pavardės. Ši asmenybė negali reprezentuoti XX a. antrosios pusės literatūros, nes grupei intelektualų imponuoja kiti vardai, kiti kraštai. Į mokytojų prašymus atsisakyti grupines simpatijas bei skonį išreiškiančių pavardžių nereaguojama.
Kiekvienoje programoje galima rasti teigiamybių ir trūkumų, tačiau aptariamoji programa esminių vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos problemų neišsprendžia. Šioje programoje ypač ryškus akademiškumas, požiūris į vidurinę mokyklą iš aukštosios, iš pasirinktos mokslinių tyrimų srities pozicijų. Keisti tokį požiūrį galėtų kvalifikuoti didaktikos specialistai, tačiau jų Švietimo ir mokslo ministerijos sistemoje beveik neliko, į aukštosiose mokyklose dirbančių šios srities specialistų nuomonę valdininkai ne tik neįsiklauso, bet nesugeba net padoriai išklausyti. Būtina atkurti ar suburti aukštos kvalifikacijos pedagogikos, didaktikos specialistų padalinį, kuris galėtų, bendradarbiaudamas su literatūrologais, profesionaliai formuoti lituanistinio ugdymo turinį vidurinei Lietuvos mokyklai.
Ir svarbiausias dalykas, – kuria kryptimi eina dabartinės ir ateinančios kartos ugdymas. „Strategija“ ir „Programa“ brėžia vieną kryptį, vienokią moderniosios lietuvybės sampratą. Ar ji priimtina visiems, ar dėl jos aiškiai susitarta, ar tai tik dabartinės Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybės ir vienos intelektualų grupės nuostata? Pagaliau – kiek racionali yra visa Lietuvos švietimo valdymo sistema? Galbūt teisūs Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, griežtai kritikuojantys ministro ir jo komandos veiklą. Nors kritika sulaukia tik kategoriško atkirčio, įvairiais požiūriais aiškintis švietimo padėtį Lietuvoje būtina.