Tėvynės varpai
Gintarė Adomaitytė. Priklausantis nepriklausomųjų rasei
2012 m. Nr. 10
Apie vakarą Rašytojų sąjungoje, skirtą Tomo Venclovos 75–mečiui
Buvo rugsėjo trylikta. Tomo Venclovos vakaras turėjo prasidėti 18 valandą, tačiau besidomintys būriavosi gerokai anksčiau. Vieniems knietėjo kuo greičiau užsiimti patogią vietą – kad poetą ir matytų, ir girdėtų, o dar paklausinėti galėtų, kiti tiesiog naudojosi proga sutikti senokai bematytus bičiulius.
Šiaip ar taip, o žmonių prigužėjo pilna salė. Būta ir gimnazistų, ir studentų, ir jubiliato bendraamžių ar kiek jaunesnių. Kai kas net baiminosi, kad šis vakaras – uždaras, neva reikėsią vardinių kvietimų.
Laimei, nei kvietimų, nei bilietų neprireikė – buvo tvanku ir ankšta, bet tilpo ir tris sodrias vakaro valandas atlaikė kiekvienas to norėjęs.
Vakarą pradėjo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas poetas Antanas A. Jonynas. Jo kalba buvo itin trumpa, o dovana T. Venclovai prasminga. Tai – vaizdo juosta, kurioje iš kino archyvų surinkti fragmentai, fiksuojantys jubiliato senelio Merkelio Račkausko ir tėvo Antano Venclovos gyvenimo fragmentus.
Išgirdome profesoriaus Kęstučio Nastopkos pasakojimą apie titanišką T. Venclovos laikyseną anais laikais – 1971–aisiais, kai poetas tikėjosi tapti Tarybų Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, tačiau kolegos jo, vienintelio iš dešimties kandidatų, nepriėmė. Veiksmas vyko ne tik tuose pačiuose rūmuose, bet ir toje pačioje salėje, kurioje ir susirinkome minėti T. Venclovos jubiliejų. „Mudu sieja semiotika“, – kalbėjo K. Nastopka, tolesnį savo pasakojimą būtent ja – semiotika – ir paremdamas: „Ar gyvenimo tekstas, ar popierinis – sunku pasakyti, kuris svarbesnis. Bet literatūrinis tekstas privalo būti du kartus užkoduotas.“ Profesorius prisiminė 1975 m. gegužės 9 d. Kaip tik tada, kai Sovietų Sąjunga minėjo Pergalės šventę, T. Venclova laišku kreipėsi į aukščiausiąją valdžią, pareikšdamas principinę poziciją. „Tomas priklauso nepriklausomų žmonių rasei, – pabrėžė K. Nastopka, – jo nepriklausomybės įrodymas – jo poezija.“ Profesorius minėjo T. Venclovos poezijos kritikus, teigusius, neva jo eilės nutolusios nuo gyvenimo, o juk iš tiesų ta poezija į gyvenimą tiesiog įsirėžusi. „Tomas Venclova išmokė, kad neviltis yra vilties forma.“
Literatūrologė, T. Venclovos kūrybos žinovė, knygų ir straipsnių apie jį autorė Donata Mitaitė savo kalbą pradėjo taip: „Auditorija susirinko klausytis Tomo Venclovos, o ne manęs, todėl pranešimą redukavau.“ Neilgame pasakojime D. Mitaitė akcentavo Vilnių, T. Venclovos vadintą vieninteliu miestu. Būtent Vilniui – dialogo miestui – skirti ne tik T. Venclovos kūriniai, bet ir visa jo veikla. D. Mitaitė stebėjosi poeto drąsa: „Juk daugelio mūsų sąmonėjo kosmopolitizmas – keiksmažodis. Tomui Venclovai išsakyti savo nuomonę – natūrali būsena.“
Išgirdome ir pat, T. Venclovą – jo eilėraščius ir tų eilėraščių komentarus, jo mintis, jo prisiminimus. Poetas tarsi ir baugino susirinkusius, kad trisdešimt pasirinktų eilėraščių skaitys iki 21 valandos, o po jų imsis atsakymų į klausimus, tačiau nutiko kitaip – skaitė trumpiau ir, ko gero, mažiau nei trisdešimt. vis perspėdamas, kad dabar bus labai ilgas eilėraštis, po to dar ilgesnis, tik tada trumpas.
„Norėjau atrinkti tuos trisdešimt eilėraščių, kuriuos negėda butų parodyti Nadeždai Mandelštam“, – sakė T. Venclova, prisimindamas, kaip su žymaus poeto našle bendravo Vilniuje. Jau buvo išleidęs pirmąją knygą „Kalbos ženklas“. Tuo metu rašė nedaug, to varžėsi, bet N. Mandelštam tvirtino, kad tikram poetui gana tūkstančio publikuotų eilučių arba… trisdešimties eilėraščių.
Dabar šio rašinio autorė leidžia sau šiokią tokią pertraukėlę, kurioje skuba prisipažinti, kad persakyti K. Nastopkos ar D. Mitaitės mintis – nelengvas darbas; juo labiau – T. Venclovos. Kaip atkartoti žmones, turinčius savo stilių – jų intonacijas, jų akcentus, ironiją ar netikėtus atodūsius? Laimei, vakarą filmavo Lietuvos televizija, tad besidomintys tas intonacijas ir pamatys, ir išgirs.
Štai kodėl apie poezijos skaitymą – tik šiek tiek. Pradėta eilute „Duok man ranką…“ – eilėraščiu „Hidalgo“, rašytu 1956 metais, ataidinčiu Vengrijos įvykius, baigta biblijiniu apie Ievą – „Gyvųjų motina“. Būta ir „Rudens Kopenhagoje“ – man regis, kaip tik šis kūrinys Lietuvoje nuo pat pirmojo publikavimo yra itin populiarus, žinomas, aptariamas. „Jis užkoduotas ne du, o mažiausiai keturis kartus“, – taip jį komentavo pats poetas. Girdėjome „Muziejų Hobarte“ – eilėraštį, patikusį Czeslawui Miloszui (o kiti eilėraščiai, prisipažino T. Venclova, jam nepatikę…).
Aš laukiau ir pagaliau sulaukiau „Užupio“. Šis eilėraštis sukurtas po poeto pokalbio su jaunystės bičiulių vaikais, jau suaugusiais; jame slypi ir į mano gyvenimą, bent jau į atmintį, įsirėžusios eilutės: „Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą / ir be baimės juntu, kad artėja laikas.“
Poezijos skaitymais vakaras nesibaigė. Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos merginų trio sveikino poetą dainuodamos jo bičiulio Cz. Miloszo eiles. Dainuojantiems gimnazistams ir gimnazistėms nutinka visko, šiek tiek jų baiminuosi, tačiau šį kartą jau nuo pirmosios eilutės „Mūsų klostytos suknios kelionėj…“ per nugarą perbėgo lengvas šiurpuliukas – labai jau tas santūrus trio priminė ir artėjantį, ir tolstantį laiką. Tuo dovanos nesibaigė – gimnazistai įteikė ir lėkštę keksiukų, keptų namuose.
O klausimai ir atsakymai?
Ne mažiau penkių klausimų ir ne daugiau negu dešimties laukė poetas ir sulaukė. Tikrai daugiau nei penkių, o vėliau skaičių pamečiau. Apie Eduardą Mieželaitį ir Justiną Marcinkevičių, apie Salomėją Nėrį ir Bellą Achmaduliną, apie dabarties jaunųjų poeziją ir lietuvių literatūrą Europos literatūros fone…
Klausimas „Kur norėtumėte būti palaidotas?“ buvo pateiktas raštu. Atsakymas: „Antakalnyje, arčiau tėvų.“
O jau pačioje pabaigoje…
Antanas A. Jonynas teiravosi, ar Tomas Venclova dabar stotų į Rašytojų sąjungą, „Nesu kolektyvo žmogus. Esu katinas, kuris vaikšto vienas, bet… Ko gero, neatsisakyčiau, tačiau tai nevaidintų esminio vaidmens“, – atsakė poetas.
Tomas Rekys. Sovietų armijoje (Pradžia)
2012 m. Nr. 10
Sovietinė armija: kovos už būvį pamokos
Tomo Rekio prisiminimai iš tarnybos sovietinėje armijoje – unikalus epochos dokumentas ir įdomus, įtraukiantis pasakojimas. Tokių tikroviškų, realistinių paliudijimų apie rūsčią to meto būtinybę – visiems vaikinams pereiti armijos girnas, ištverti „vyriškumo mokyklą“ – daugiau kaip ir neturime. Žinoma, sovietinės armijos tema mūsų literatūroje išnyra, bet atsitiktinai, o prisiminimų autentiką deformuoja meninės saviraiškos tikslai. Armija beletristikoje atrodo tarsi netikras pasaulis, lyg kokia fantastinė, sąlygiška realybė. Meninis armijos aprašymas dažniausiai neturi vertinimo jėgos, kūrybinė fikcija vaizduojamajam objektui suteikia savotišką alibi: atrodo, kad visa tai išgalvota, pramanyta, tik menininko vaizduotės vaisius, kuriuo nebūtina tikėti.
T. Rekio teksto vertė – jo realizmas, konkretumas, detalės jėga. Pasakotojas viską ryškiai prisimena, o ir pats yra gyvas, psichologiškai tikras: taip rekonstruojamas jauno žmogaus, patekusio į represinę sistemą, būsenos autentiškumas. Be to, T. Rekiui svarbu ne jo paties asmeninės peripetijos, o armijos sistema, siejama su visa sovietinio gyvenimo realybe. Tą sistemą jis vaizduoja nuosekliai, metodiškai, o kartu įdomiai. Nuo lyg nereikšmingų realybės įžvalgų nuolatos einama prie dėsningumo, klausiama apie priežastis, rekonstruojama sistema. Empiriškai turtingą medžiagą, kuri dėl savo įvairovės ir neįprastumo šiaip slysta iš loginio mąstymo, autorius pačiumpa tarsi „ežio pirštinėmis“, suvaldo įspūdžių chaosą ir parodo sovietinės armijos pasaulį kaip sistemą, kurią jau galima pateikti proto teismui.
T. Rekio prisiminimuose vis dėlto esama ir subjektyvumo, tačiau jis suvaldytas ir tikslingas, neiškraipo objektyvaus pasakojimo. Autorius ne tik stebi tikrovę, bet ir reflektuoja save, tyrinėja savastį ekstremaliomis aplinkybėmis: kaip jaunas žmogus patiria netikėtus išbandymus, ką jaučia susidurdamas su jam neįprastais dalykais, kaip elgiasi ribinėse situacijose. Sovietinės armijos pasaulis jaunam žmogui yra neįprastas, keistas, ir jis stebimas ironišku žvilgsniu, kuriant distanciją tarp pasakotojo ir realybės (analogiškas santykis su nežmoniška realybe kuriamas B. Sruogos „Dievų miške“). Ta distancija pasakotojui suteikia racionalaus vertintojo statusą. Nes jis stovi atskirai, neįsitraukia. Taip pat atsiranda ir ironiška savistaba, nes pasakotojas reflektuoja savo kitoniškumą, naivumą, mėginimus susigaudyti ir išgyventi. Ši autoironija yra savižinos būdas. Atrodo, kad armijos „vyriškumo mokykla“ pasakotojui padėjo suvokti savo europietiškąją tapatybę.
Nors sovietų armijoje tarnavau beveik tuo pačiu metu kaip ir autorius (visa tai patyriau 1975–1977 metais, Tomas – 1973–1975 metais), jo prisiminimai padėjo man suvokti, kas iš tikrųjų buvo armija, nes jos visumos tuo metu nesugebėjau įžvelgti. Tačiau visos T. Rekio aprašytos detalės man labai gerai žinomos, jos – absoliučiai autentiškos.
Pirma suvokta tiesa: sovietinė armija buvo jokia armija, o tiesiog milžiniška darbo stovykla – totalitarizmo sistemos ir ideologijos dalis. Per šį darbo stovyklos mechanizmą privalėjo pereiti beveik visa vyriškoji imperijos gyventojų dalis. Tikslas – darbu ir muštru disciplinuoti vyriškąją visuomenės dalį, priversti žmones pajusti sistemos galybę ir ideologiškai juos apdoroti. Iš armijos jaunimas grįždavo jau tikrai kitoks: be idealistinių fantazijų, be romantikos, išmokytas prisitaikyti, besirūpinantis praktiniu išgyvenimu. Žodžiu, valstybei patogi, lengvai manipuliuojama socialinė medžiaga.
Karinis parengimas buvo regimybė, iliuzija. Tik karinė uniforma ir trys privalomi šūviai poligone, tarnybos pradžioje, formaliai reikalingi karinei priesaikai priimti. Visa vadinamoji karinė tarnyba – dveji metai nuolatinio, kasdienio, nepaliaujamo darbo. Esminis vadovaujančio personalo rūpestis – rasti kareiviams darbo, kad neturėtų laiko sau. Taip formuojama mašinos sraigtelio psichologija. Nes tie kareivio darbai dažniausiai būdavo nelabai reikalingi, ekonomiškai nenaudingi, bet užtat labai tikslingi kaip ideologinė priemonė. Jie gniuždydavo žmogų beprasmiškumu, versdavo pajusti asmens bejėgiškumą. Jokios laisvos valios, jokios iniciatyvos ir principų, tik paklusnumas ir apsukrumo ugdymas. Įvykdyti įsakymą privalai bet kokiomis, kartais net absurdiškomis priemonėmis, nes įsakymas ir paklusimas – svarbiau už viską. Paradoksas: grėsminga, bet kariauti nesugebanti sovietinė armija…
Svarbiausios pamokos toje šlovingoje armijoje būdavo politinis mokymas (politzaniatija). Tai irgi tikslinga: brutalios ir primityvios kasdieniškos egzistencijos fone komunizmo ideologija buvo bene vienintelė racionalumo forma, vienintelis idealizmas, ir kartais juo būdavo tikima kaip visai įmanomu žmogiškojo gyvenimo keliu. Iš vienos pusės – brutali tikrovė, iš kitos – tauri komunistinės ateities žmogaus vizija. Verta pasistengti ir ateiti į protą…
Po sovietinės armijos jauni žmonės dažnai smarkiai pasikeisdavo: būdavo griežti, nepakantūs tiems, kurie kitaip mąsto, kitaip elgiasi ar rengiasi. Armija susemdavo bohemiškas laisvo jaunimo mases, o sugrąžindavo visuomenei rikiuotės išmuštruotus individus. Žmoguje būdavo sunaikinamas kažkoks svarbus laisvės ir spontaniškumo elementas, nuslaptinta svajonės ir fantazijos jėga. Užkrėsti totalitarizmo bacilomis, pajutę jėgos struktūrų magišką galią buvę kareiviai ir pilietinei visuomenei taikydavo rikiuotės bei kareivinių standartus.
Kita armijos prisiminimų pamoka – egzistencinė, parodanti humanistinės civilizacijos trapumą. Tai iš esmės antropologinė T. Rekio įžvalga, kad izoliuotos individų bendruomenės, dirbtinai atskirtos nuo civilizuotos visuomenės (armija, kalėjimas), negali egzistuoti neapibrėžtai, chaotiškai. Uždaros bendruomenės ima dėsningai struktūruotis, jose imanentiškai formuojasi hierarchinės jėgos struktūros. Jas sudarantys individai savaime grupuojasi į valdančiuosius ir valdomuosius, į ponus ir vergus.
Hierarchinės struktūros uždarose bendruomenėse formuojasi ne civilizuotais būdais, o tarsi atkrentant į pirmykščius laikus, grįžtant prie laukinės gamtos dėsnių: tai natūrali atranka, kova už būvį, kurioje išlieka stipriausi. T. Rekys tokią logiką suvokia kaip universalią ir daro prielaidas, kad visose armijose vyksta panašūs procesai. Jų brutalumo laipsnis priklauso tik nuo bendruomenės izoliacijos stiprumo. Dabartinėse kariuomenėse izoliacija mažesnė, todėl jos turėtų būti kiek humaniškesnės, tačiau dėsniai turėtų veikti tie patys. O kapitalizmas gal sustiprina ir tiesioginę armijos paskirtį: žmonės čia surenkami kariniam parengimui, o ne beprasmiškam ir ekonomiškai nerentabiliam darbui.
Taigi sovietinė armija lyg nutrina humanistines žmogaus reikšmes ir išlaisvina žvėrį, sankcionuoja grubią jėgą ir skatina „valią valdyti“. Tokia ir yra „vyriškumo mokyklos“ esmė. Perėjęs šią mokyklą asmuo nebeturi kažkokių aukštų idėjinių orientyrų, jis didžiuojasi savimi, kad ištvėrė iniciacinius žiaurius vyriškumo išbandymus, siekia, kad jo įgytą statusą pripažintų kiti, ir bus nepakantus visiems, kurie tą jo galią ir valią ignoruos. Todėl jau savaime armijos ugdytinis palaikys jo valią bei reikšmę sukūrusią totalitarizmo sistemą ir bus priešiškas visiems, kuriems ta santvarka nepatinka. Rūstus ir lojalus sovietų imperijos pilietis – štai koks bus sovietinės darbo stovyklos produktas. Bent jau toks turėjo būti.
Tačiau yra ir gilesnė žmogaus prigimtis, kuri tokiam nužmoginimui priešinasi, yra kritinis mąstymas, kuris neleidžia paklusti, o analizuoja ir demaskuoja.
T. Rekio prisiminimų pamoka tokia pati, kaip ir J. Ortegos y Gasseto perspėjanti filosofija: civilizacija mums atrodo kaip nekintanti duotybė, bet iš tikrųjų tai labai plonas mūsų pasaulio sluoksnis. Bet kokio sutrikimo, socialinių ar politinių katastrofų metu šis sluoksnis gali suplyšti ir tada žmoguje išlaisvinamas žvėris, pasaulyje prasiveria chaoso gaivalai, ir mes liekame vieni savo laukinėje kovoje už būvį: arba aš tave, arba tu mane. Kaip ir „Dievų miške“, kur budeliais tampa iki karo buvę visiškai padorūs eiliniai piliečiai, tiesiog paprasti valstybės žmonės.
Regimantas Tamošaitis
Išvykimas
Išvykau tais gūdžiais 1973 metais į sovietinę armiją vienas, niekieno nelydimas tamsų rudens rytą, lynojant nesmarkiam, bet įkyriam lietui. Nenorėjau varginti tėvų ta nemalonia karinio komisariato aplinka ir primygtinai prašiau atsisveikinti namie – tarpdury…
Žinojau, kaip yra tame komisariate. Nedideliame kieme susispaudusi minia – šaukiamieji tarnybon ir juos lydintys. Tėvai, draugai, mergužėlės. Vieni įkaušę, kiti pagirioti, dauguma apsiašaroję. Nenorėjau viso šito. Vieša egzekucija man tiesiog nemaloni. Ir tėvai mane suprato. Tėvai ir jaunylė sesuo. Tyliai, ramiai tada atsisveikinau su jais ir išėjau nedideliu lagaminėliu nešinas. Kaip į mokyklą, kaip į darbą. Tik tiek, kad dvejiems metams. O gal ir trejiems – šito dar nežinojau.
Savo rajono komisariate ilgai neužsibuvau. Gana greit visus susėmė į sunkvežimį ir toliau jau visą dieną praleidau Centriniame kariniame komisariate, į kurį vežė šaukiamuosius iš visų Vilniaus miesto ir rajono pašalių.
Blanki buvo ta diena – monotoniškai lietinga, slegianti ir nerami. Spaudėmės ankštuose koridoriuose, stoviniavome kieme susigūžę, kartais prisėsdami ant savo lagaminų, iš kurių ir maitinomės. Neaiškus laiko vilkinimas veikė šleikščiai – kada tai baigsis? Per visą dieną tiek ir teatlikta – skubomis pravarė pro dušus pirtyje, nukirpo plaukus. Pliki vieni kitų, jau spėję susipažinti likimo bendrai, dabar nebeatpažinome. Visi tapome vienodi. Dar pinigų šiek tiek gavome – būsimų kelionpinigių.
Nakvoti turėjome tame pačiame komisariato pastate – didžiulėje salėje su dviaukščiais gultais. Netgi ne gultai ten buvo, o ant pastolių lentomis išklotas tarsi antras aukštas. Užsiropščiau, išsitiesiau ant kieto paviršiaus, vietoj pagalvės – kepurė, ir bandžiau nusnūsti. Įprastas nakties nuovargis jau lenkė, bet užmigti neleido nežinios įtampa ir aplinkui spiginanti lempų šviesa. Greta įsitaisė dar kažkoks likimo bendras. Jis čia ką tik atvykęs, tiksliau, pristatytas iš savo rajono komisariato. Pasiskundė, kad per mažai išgėręs, tad vargu čia numigs. Jo tiesa – ant tų lentų kankindamiesi tik vartėmės.
Akys užmerktos, bet klausaisi komandų – koks būrys vienu ar kitu metu turi rinktis kieme. Savo būrio numerį žinojau. Dauguma jau buvome apiforminti, paskirstyti kas kur, tik, aišku, nieko konkretaus mums neskelbė. Sovietinė armija viską laiko paslaptyje, kaip kad buvo sakoma: užslaptinta yra netgi tai, kas užslaptinta. Ir kareivio reikalas ne kuo nors domėtis, o paklusniai vykdyti įsakymus. Šiuo atveju – klausytis komandos.
Bauginomės likimo pakliūti į jūrų laivyną, kur treji metai tarnybos, ir tuo labiau – į povandeninį laivyną. Iš ten, sako, grįžtama be plaukų ir dantų – radiacija. Mat įgula plaukioja kartu su atominėmis bombomis. Aš pats raminausi žiniomis, kad povandeniniams laivams tinka tik žemaūgiai, nes ten ankšta. Man gi ūgio netrūko – esu iš aukštesnių. Bet vis tiek neramu ir nežinai, gal nuslinkti verčiau kur į pakampius, apsimesti negirdėjusiu, praleisti skelbiamą partiją – gal blogiau nebus? O gal priešingai – skubėk į savo laimę!..
Išgirdau – kažkas šūktelėjo salėje mano partijos numerį, vėl ir vėl. Šūkalojo ir lauke. Garsiai, griežtai, įsakmiai. Nusileidau žemyn. Užsimiegojęs, nors toks ten ir miegas. Lauke tamsu, krapnojo tas nesibaigiantis lietus. Išsirikiavom priklausiusieji to numerio būriui. Kažkur greta būriavosi ir kita komanda, bet šaukiamųjų dauguma dar liko pastate – snūduriuoti, vartytis, laukti. Per nepilną parą jau buvome taip išvarginti to nieko neveikimo, to košmariško laukimo, kad, rodėsi, tegul ir pačion peklon, tik toliau nuo čia. Nors vėliau būdavo ir taip, kad, prisimindamas komisariatą, jo sąlygas vertinau atvirkščiai – geriau būtų buvę ten prasimalti nors ir visus dvejus metus…
Kieme stovinčiuosius šaukė, tikrino pavardėmis pagal sąrašą. Kažko iš šaukiamųjų trūko, kažkur vienu kitu buvo per daug. Dar mums ten kažką kalbėjo, aiškino… Bet pernelyg nesiklausėme, nes daugiausia kalbėjo apie discipliną. Kad kelionėje nekvailiotume, nepasigertume ir t. t. O tą būrį, kuriam priklausiau, paskyrė kažkur į šiaurę, į Murmansko srities radiotechninius dalinius. Būtų buvę kur kas maloniau išgirsti artimesnį paskirties punktą, bet ką žinai žmogus, kur tau bus geriau.
Tolimiems atstumams ir buvome nusiteikę, nes žinojome sąjunginio masto politiką: mėtyti kareivius kuo toliau nuo gimtųjų vietų. Šiauriečiai metami į Kaukazą, pietiečiai – pas baltąsias meškas. Kaip mums aiškino, tai buvo reikalinga karo strategijai – kad įprastume prie klimato permainų, nes karo metu galai žino kur gali atsidurti.
Tačiau visiems buvo žinomi ir kiti motyvai – politiniai. Šioje imperijoje iš tiesų visko gali pasitaikyti. Ir vargu ar normalaus proto karys atsuktų ginklą į savo krašto žmones… Svetimoj vietoj jis neabejotinai patikimesnis. Taip sakant, mažiau sentimentų. Nereikia netgi politinės motyvacijos – yra toks psichologinis faktorius. Teigiama, kad vyrai komandiruotėse ar poilsio namuose tampa labiau atsipalaidavę, pasitikintys savimi, drąsesni su moterimis… Šis individo valios intensyvumas tiesiogiai proporcingas atstumui nuo jo gimtosios erdvės. Svetimoje vietoje niekas tavęs nepažįsta, nei tau pačiam rūpi svetimųjų nuomonė ar jų gerovė. Svarbu tik tavo paties tikslas. O armijoje visus tikslus diktuoja vadai, ir jiems rūpi patikimi, įsakymus vykdantys kareiviai.
Bet tuo metu, vežamas į paskyrimo vietą, mintimis taip nesiblaškiau ir daug nesamprotavau. Tiesiog sulipome į dengto sunkvežimio kėbulą, susigrūdome ir išvažiavome. Į geležinkelio stotį. Iš ten – traukiniu į Leningradą1, kuriame turėjo būti pirmasis sustojimas, o po persėdimo – kelionė dar toliau.
Kelionė
Po Centrinio komisariato patirties nesitikėjome patogios kelionės iš Vilniaus, bet klydome. Vagonas buvo itin komfortiškas. Vadinamasis plackartinis, tačiau minkštomis sėdynėmis ir gultais – kažkoks naujos laidos. Tai rodė ir vidaus interjerui neįprastas švelniai gelsvos spalvos koloritas. Visa tai teikė jaukumo, bet kartu sudarė kontrastą mūsų padėčiai ir nuotaikoms. Būsimi kareiviai, o supami labai jau miesčioniškų patogumų.
Kiekvienas sau užsisakėme patalynę, maitinomės jau ne vien iš savo lagaminėlių, bet taip pat ir traukinio vagone restorane. Suprantama, be alkoholio, kuris sovietmečiu buvo labai populiarus, tačiau kareivius nuo jo ypač saugojo. Tuo, aišku, labai rūpinosi karininkai. Vis dėlto mus lydintis karininkas per didelio budrumo nerodė, tad alaus kažkas įstengė susiorganizuoti. Bet buvo geriama saikingai, ir kelionė praėjo ramiai, be nuotykių.
Įsiminė tik karininko pastaba, kad elgtumės kultūringai, ir beveik pašnibždomis išsakyta motyvacija: šiame traukinyje gali pasitaikyti visokių užsienio žurnalistų… Žiūrėkit man! – pagrūmojo pirštu. Tai mus kiek nustebino, nes tais laikais užsieniečiai buvo retenybė. Nors būtent apynaujis Leningrado traukinys jiems ir galėjo tikti, ir, kas žino, gal kaip tik specialiai jiems ir buvo pagamintas. Mums tai tiesiog laimingas sutapimas – važiuoti kaip tik šituo traukiniu. Bet karininkas pasirodė esąs nuovokus, teisingai įvertino situaciją. Užsieniečių komfortu Sovietų sąjungoje labai rūpindavosi – jų maršrutus, apsistojimo vietas tvarkė ne bet kas, o šalies prestižą globojanti žymioji KGB2.
Leningrade išlipome naktį. Išsirikiavę kolonomis žygiavome į metro, vykome į kitą stotį, kurių ten ne viena. Nusigavę į reikiamą, didžiulėje salėje turėjome laukti traukinio jau į Murmanską. Tai miestas Kolos pusiasalyje, už poliarinio rato. Vadinasi, visa vasara ten viena diena, o žiema – viena naktis. Įdomu. Bet svarbiausia – ten šalta! Ar ištversime?
Stotyje lūkuriavome kas kur, tik savo lagaminėlius buvome sudėję salės vidury, kad jie aiškiai matytųsi. Priežasčių rūpintis saugumu buvo, nes stotis – įprasta vagių vieta. Tuo labiau kad kitoje salės pusėje kuitėsi labai nemaloni ir atšiauri Kaukazo ir Vidurinės Azijos tautų publika. Tai ne etninis ar tautinis dalykas, o socialinio sluoksnio problema. Visi jie buvo tokie specifiški – apskretę, skarmaluoti, gerokai įkaušę ir šiaip įtartini. Irgi šaukiamieji. Ne su mumis, ne kartu važiuosim, bet kurį laiką teko būti šalia jų. Nebuvo malonu juos stebėti, ir net pavojinga. Tai tos rūšies tipai, į kuriuos spoksant, jei susiduria akys, – pasijunti kaltas, kad tu va toks, o jis kitoks… Pyktį dėl tavo pranašumo ir parodo agresyvus tokio subjekto žvilgsnis. Tada jau saugokis.
Vis dėlto atsargiai juos stebėjau. Ir buvo ko. Mačiau, kaip vienas įbėrė į tuščią butelį gal karbido, dar kažko įvarvino, užkimšo, ir ten, viduje, tas skystis pradėjo kunkuliuoti… Paskui paguldė butelį ant grindų, smarkiai įsuko ir pats ėmė staipydamasis apie jį šokti. Nesupratau, kam jis tai daro, atrodė, lyg būtų koks specifinis kriminalinio pasaulio ritualas. Michailo Bulgakovo romano „Šuns širdis“ ekranizacijoje yra panašus epizodas, kur smuklėje du valkatos staiposi vienas prieš kitą. Šokis jų toks… Vėliau pamatęs tą filmo sceną iš karto prisiminiau ir aną stoties tipą. Buvo smalsu ir tuo pat metu kraupu žiūrėti, kaip jis strapaliojo aplink besisukantį butelį, kartu dar ir neaiškiai burbuliuodamas kažką sau po nosimi.
Ir kiti jo bendrai aplinkui panašiai kvailiojo – lyg dainavo ar bliovė plūsdamiesi, kraipėsi ir staipėsi toje krūvoje. Stingdė mintis, kad štai jeigu atsidurtum tokių subjektų kompanijoje… Tuo metu dar negalėjau žinoti, kad kaip tik ir teks pabuvoti tarp panašių. Tiesa, trumpam.
Bet tada mano nuogąstavimai ir baimės buvo perdėti. Po kiek laiko pastebėjome, kad jie kažkaip vos ne demonstratyviai ėmė mūsų atžvilgiu laikytis santūriau ir net pagarbiai. Sudraudė vieni kitus nedaryti gėdos. Tai dėl to, kad išsiaiškino mūsų grupę esant iš Lietuvos. Tai tiesa – visa Sąjunga anuomet laikė mus kultūringais, padoriais žmonėmis, vadino Vakarais, netgi Mažąja Amerika. Bet kartais ir fašistais. Gal dėl istorinės praeities (karo metu Rusijoje buvome traktuojami kaip nacių sąjungininkai), gal dėl kai kurių tautiškų nuostatų? Pabandyk anuomet, pavyzdžiui, Kaune pasiklausti kelio rusiškai. Jei ir negausi kumščiu į fizionomiją, tai būtinai nurodys kitą pusę… Tai buvo laikoma patriotiškumu, arba tautiniu sąmoningumu.
Kad į mus tie stoties kaimynai žvelgė su pagarba, liudijo nežymus incidentas. Vienas jų, mažiukas toks, nepastebimas, ėmė ir praėjo tiesiai pro mūsų lagaminus. Nes žygiavo tiesiai pas mus. Paprašė ugnies cigaretei. Tačiau grįžęs gavo sprandan nuo jų aiškiai vyresniojo ir dar susilaukė visos tirados priekaištų. Buvo suprantama, kad nusipelnė nemalonės ne dėl ugnies (kas gi čia bloga), o dėl to, kad praslinko pro lagaminus. Nieko jis tada neėmė, net neprisilietė, tik, matyt, šiaip jis niekada veltui neslankioja… Užtai ir užsipuolė ant jo vyresnysis – gėdą darai! Mums tie kaltinimai vis dėlto rodėsi be pagrindo, vienas netoliese stovėjęs lietuvis netgi bandė raminti, bet buvo draugiškai atstumtas: nesupranti tu mūsų…
Traukinys į Murmanską jau nebebuvo toks komfortabilus. Bent jau mūsų grupei teko visiška ano geltonojo interjero priešingybė – vagonas tikras griozdas, smarkiai apleistas, nešvarus, prarūkytas. Atitinkama ir vidaus apdaila: pajuodavusi tamsiai mėlyna, tamsiai žalia… Miegamos vietos buvo kietos ir be jokios patalynės. Aptikome tik keletą čiužinių, kurių visiems gultams neužteko, o ir taip keleivių vagone buvo daugiau nei tilpo miegoti. Gulinėti bandėme pasikeisdami, jei apačioje – tai susispaudę po du. Tik nieko gero iš tokio poilsio. Tačiau dabar jau galima buvo sakyti, kad važiuojame spartietiškai, kaip ir dera kareiviams. Taip, kaip turi būti! Žurnalistai, čia, aišku, nevaikštinėja, – metė kažkuris repliką, prajuokindamas aplinkinius ir tuo kiek pakeldamas nuotaiką…
Ši kelionė vargino dar ir nemaloniu vagono džeržgimu, garsiu bėgių dundesiu, stabdžių tepalo smarve bei blaškymu ir siūbavimu į šalis, nes mūsų vagonas vilkosi paskutinis, sąstato gale. Nedžiugino ir pro visus plyšius besiskverbiantis šaltis. Guodė tik tai, kad kelionė trumpesnė, nors gąsdinanti nežinomybė skatino galvoti: geriau, kad ji niekada nesibaigtų… Bet kas neišvengiama – neišvengiama.
Geriau būti negalėjo
Įdomu buvo stebėti pro traukinio langus jau senokai įsibėgėjusią žiemą. Jutome, aplinkui šalta. Čia juk ne paliktas lietuviškas ruduo. O kokia bus pati tarnyba tarp tokių sniegynų?
Kiekviena kelionė anksčiau ar vėliau baigiasi. Mūsų kelionė baigėsi saulėtą, sniegu tviskančią dieną, bet ne pačiame Murmanske, o dar gerokai iki jo, kažkokioje stotelėje, kur buvo vos porą kuklių pastatų. Vadinasi, kažkur tolėliau turėjo būti ir gyvenvietė ar koks kaimelis, kurio iš čia nesimatė.
Ne vien mūsų vagonas buvo šaukiamųjų. Iš kelių kitų taip pat ritosi, būriavosi daugiau likimo bendrų, surinktų iš įvairių Sąjungos vietų. Leningrade sulipusieji lietuviai sudarėme tik mažumą. Aplink vieni laukai, poetės žodžiais: balta balta – kur dairais… Šiaurė! Pabalusios stoties pastatų sienos bei medžių šakos liudijo įsigraužusį šaltį, ir nors mes sustingti dar nespėjome, buvo aišku, kad tai tik laiko klausimas. Tačiau, kaip vėliau patyrėme, tegu šiuose kraštuose ir šalčiau nei Lietuvoje, bet mažiau drėgmės ir todėl tas šaltis lengviau ištveriamas. Vis dėlto tąkart mūsų pošiltės striukelės vos ne vos tesulaikė besiskverbiantį žvarbumą, stengėmės krutėti, judintis – juk nežinia, kiek ilgai teks taip laukti. Jokių kareivinių aplinkui nesimatė.
Išsirikiavome keliomis eilėmis gal apie porą šimtų kareivių. Žygiavome kolonomis laukų keliu kartkartėmis pasišnekėdami tarp savęs. Toks ten ir žygiavimas – pereinantis į gaivališką ėjimą, nes tokie dar ir kareiviai. Aptrintais civiliniais drabužiais, su kukliais lagaminėliais.
Diena buvo saulėta, nors į kelionės pabaigą pajutome stiprėjantį vėją, pakraščiais niaukėsi, artėjo vakaras. Ir kitomis dienomis saulė vis žemiau tepakildavo, ilgai ridendavosi horizonto paviršiumi. Dangus dėl to būdavo nepaprastai spalvingas, bet dažniausiai – kruvinai raudonas ir tuo paslaptingai baugus. Tačiau tiek pat didingas, traukiantis. Grožis užburia, vilioja. Įspūdingiausios debesų formos ir spalvos kaip tik ir būna vėlyvą rudenį, kai saulė ilgiau užsilaiko ties horizontu, kai oras ima stingti nuo šalčio. Dangaus šaltis ir grožis yra kažkaip susijęs, ypač šiaurėje. O vėliau saulė apskritai nebepakildavo. Tačiau tai dar nebuvo tolima šiaurė ir vidury dienos galėjome pasidžiaugti šviesa: saulė juda kažkur arti horizonto, tik iš anos pusės, iš po žemių… Ji nebepasirodė visą žiemą. Dienos be saulės buvo trumpos, o naktys ilgos ilgos…
Bet visa tai patyrėme kiek vėliau. Galop priėjome dalinio vartus, greta jų glaudėsi nedidelis sargybos pastatas. Lydintysis karininkas riktelėjo būriui sustoti, pats kažkur išnyko popierių derinti. Pro atsidariusį langelį vienas kareivis iškišęs galvą sušuko:
– Ar turite kas odines pirštines?! Jeigu turite – pristatyti čia!..
Keliolika iš vietoje betrypčiojančio būrio atidavė. Dar po akimirkos jau buvome viduje, už vartų. Ten vėl, kiek galima gražiau išsirikiavę, žygiavome gilyn į teritoriją.
Pagrindinė teritorijos dalis – didžiulė pailga erdvė, aikštė, vadinama placdarmu, bet mes trumpinome – plac. Sustojome pačiame aikštės viduryje, pasisukome kairėn tiesiai priešais karininkų štabą – vienaaukštį mūrinį pastatą su veranda per vidurį. Tokie patys buvo ir kiti keli pastatai, supę tą placą. Jie ir buvo pagrindinės karių buveinės – kazarmos3. Toliau už štabo dar stūksojo medicinos punktas, kuriame senyva felčerė duodavo tabletę, jei peršalai, o sunkesniems atvejams čia pat ir kelios palatos – visai kaip įprastoje ligoninėje.
Dešiniajame aikštės šone matyti už ten stovinčių kazarmų įrengtos sporto aikštelės ir tualetai. Šie tebuvo paprasčiausios primityvios išvietės, tik tiek, kad mūrinės. Tolimajame aikštės gale dar buvo valgykla ir klubas, o už jų išsimėtę įvairūs kuklesni mediniai ūkiniai statiniai, sandėliai bei radiolokacinės stotys. Viso komplekso svarbiausiu akcentu, dėmesio centru buvo pačioje aikštės pradžioje stovinti dviaukštė specialistų ruošimo mokykla.
Kažkur už mūsų dalinio egzistavo karininkų ir kuklaus vietinio civilinio aptarnaujančio personalo gyvenamasis rajonas, tik jo nesimatė pro aplink augančius medžius, skyrė, rodos, ir tvora. Net ir neišsiaiškinau – kaip ir iš kurios pusės išdygdavo tie karininkai. Atsirasdavo tarsi iš dangaus – kaip angelai… Vienintelis labiau nuo placo ribų nutolęs objektas, kuriame mums vėliau tekdavo lankytis, buvo pirtis. Reikėdavo žygiuoti atgal už vartų ir pasukti į greta esantį miškelį, kur ta pirtis stūksojo tarp augmenijos tarsi kokia kurortinė vila. Į pirtį vesdavo nustatytomis dienomis, žygiuodavome kolonomis atskirais būriais.
Dalinio tvarką nesunkiai išsiaiškinome vėliau, o tada, pirmą kartą sustoję ir išsirikiavę placo teritorijoje, kur ant štabo laiptelių mūsų jau laukė keli karininkai ir seržantai, išklausėme tik pačią svarbiausią informaciją. Oficialiai buvo pareikšta, kad atvykome į karinę radiotechnikos mokyklą, priklausančią priešlėktuvinės gynybos sistemai. Čia tų mokslų mokysimės pusę metų. Paskui jau vyksime į tikrąją karinę tarnybą, į reguliariuosius dalinius – saugoti sovietinę tėvynę nuo priešų lėktuvų.
Sužinojome, kad mokyklą sudaro dvi kuopos – radiotechninė ir radiolokacinė. Kuopos suskirstytos į būrius, kurie jau yra tarsi klasės – kiekvienas kažkuriai klasei ir priklausysime. (Mane paskyrė į radiolokacijos kuopą – lėktuvų skridimo aukščio nustatymo klasę; radiotechninė kuopa rengė radistus ir radijo žvalgybininkus.) Baigiant tas supažindinimo kalbas vienas solidesnių karininkų dar kreipėsi į mus su tokiu pranešimu:
– Dėmesio! Čia pas mus pasitaiko atvejų… – kažkaip reikšminga pauze nutęsė savo sakinį, – su odinėmis pirštinėmis… Jei kas imtų reikalauti iš jūsų odinių pirštinių – neduot! – įsakmiai baigė. Tačiau tuo nurodymu tik prajuokino stovinčią publiką.
– Kas yra? – griežtai paklausė karininkas. Jam aiškiai nepatiko, kad jo žodžiai gali būti kaip nors kvailai suprantami arba iš viso nesuprantami.
– Jau! – atsakė kažkas iš būrio.
– Kas jau?! – neatlyžo karininkas.
– Uže spizdili!4 – buvo atsakyta iš masės, vis dar netilstant juokui.
– Nesikeikti! – suriko staiga išraudęs karininkas, bet čia pat ir jam pačiam išsprūdo: – Et, velniai!..
Jis aiškiai buvo sutrikęs, situacija gana kebloka, tačiau bendras juokas savotiškai ir gelbėjo. Liko, kaip sakoma, tik prisijungti prie liaudies. Todėl ir pats susijuokęs numojo ranka. Dar burbtelėjo, kad jiems parodys, nors nebuvo aišku, kam konkrečiai. Šiaip, rodos, paprastas reikalas – griebt už pakarpos tuos vartų sargus, ir viskas. Bet niekas nieko negriebė, bent jau neteko girdėti, kad kas nors būtų atgavęs tas pirštines. Galų gale anoks čia praradimas. Po kiek laiko atsisveikinome ir su visais mūsų praėjusio gyvenimo drabužiais.
Davęs dar kažkokius nurodymus tiek mums, tiek šalia stovintiems žemesnio rango karininkams, pirštinių gynėjas užlipo laipteliais atgal į štabą. Lauke juk vis dėlto žiema.
Maždaug tuo metu mano mama, jau žinodama „siaubingą“ žinią, kad baladojuosi kažin kur į šiaurę, visais įmanomais ir neįmanomais keliais rūpinosi sužinoti, kur bus nutrenktas jos sūnus, ir jei labai blogoje vietoje, gal kaip nors galima padėti. Jai atrodė, kad kažką galima pakeisti apsilankius kariniame komisariate ir mandagiai pasiteiravus. Tačiau komisariato darbuotojai, išsiaiškinę, kur esu, atsakė jai nuoširdžiai užtikrindami, kad ten, kur jos sūnus tarnaus – geresnės vietos ir nėra…
Ir iš tikrųjų, sovietinėje armijoje radiotechniniai daliniai taip ir buvo vadinami – inteligentnyje vojska5. Štai net specialią mokyklą prieš tai baigti reikėjo (beje, į ją patekdavo tik tie šaukiamieji, kurie turėjo vidurinį išsilavinimą ir ne pačias blogiausias savo miesto karinio komisariato teikiamas charakteristikas). Tad reikia sutikti – geriau būti gal ir negalėjo. Nebent kokiame gimtojo miesto kariniame dūdų orkestre ar štabe raštininku. Bet tokia tarnyba, tiesą sakant, jau būtų visai neįdomi.
Mokyklos dvasia
Radiotechnikos mokykloje senių ant savo sprando neturėjome – po pusės metų apmokytus karius išskirstydavo į visas keturias puses, išsiųsdavo į dalinius. Paskui mokyklą pripildydavo naujų šauktinių partija. Tad salagomis mūsų įvardyti nebuvo kam, mes net vadinomės kursantais. Nors tai menkai guodė.
Vietoj senių čia mus „dulkino“ (na, tai labai jau populiarus žodis kariuomenėje, suprantama, sakomas rusiškai, grubiu keiksmu, kurio čia vis dėlto neteikiu) karininkai ir seržantai. Mums tai atrodė blogai, nes dar nežinojome senių reiškimosi formų. Tik nuogirdas, tačiau kad įsitikintum, reikia viską ant savo sprando patirti. Tokia jau žmogaus prigimtis, o armijoje kitokio pasirinkimo ir nebuvo.
Tikruosius senius pažinome vėliau, tarnaudami kariniuose daliniuose. Ir tada mokykla jau nebesirodė tokia bloga. Tačiau mokymosi metu visi mes lyginome savo padėtį su vakarykščia graždanka6, tad jautėmės lyg pragare, ir tiek. Nesukdami sau galvos, kad gal tikrasis pragaras dar mūsų laukia, kad jis gali turėti ir savo pakopas, ratus.
Mokykloje pirmiausia susidūrėme su faktu, kad kareivis gyvena ir egzistuoja tik pagal komandą. Kokį įsakymą, kokią komandą vykdai šiuo metu? Ką darai, ką dirbi ar kokiu pagrindu ilsiesi? Nėra ir negali būti kareivio šiaip sau. Be komandos kareiviui tiesiog nėra egzistencijos. Kiekviena kario būties akimirka turi būti reglamentuota komanda. Kiekvienam ir bet kokiam veiksmui reikėjo asmeniškai prašytis leidimo, įskaitant ir tualetą. Ir net pačiam kreipimuisi reikėjo prašytis leidimo. Tam buvo žodis razrešite7. Tai oficialus kreipimasis į karininkus ir į bet kurį aukštesnio laipsnio kareivį. Kitaip pradėti kalbos nebuvo galima. Tai ir faktiškai vienintelė kasdienio pasisveikinimo forma. Todėl šis rusiškas žodis būdavo ištariamas dažniausiai. Jam absoliučiai pirma vieta – todėl jį ir verta pristatyti!
Taigi armijoje tarsi ir esi kažkas, bet kartu tavęs kaip ir nėra. Tavimi disponuoja kiti. Tu esi tik dalis ličnogo sostava8. Kaip kad ginklą valdo karys, taip ir tą ličnyj sostav valdo karininkai. Tai mums į smegenis kalė ir žodžiu, ir raštu. Visa tai ir dar daugiau buvo išdėstyta „Kareivio statute“ („Ustav soldata“)9.
Kareivio statutas buvo vienas pirmųjų dalykų, kurį privalėjome išmokti. Tą nedidelę statuto knygelę tarsi kokį katekizmą su „poteriais“ – taisyklėmis ir punktais – reikėjo iškalti atmintinai. Būtent – ne laisvai žodžiais atpasakoti ir gal netgi ką nors suprasti, o įsikalti į galvą taip, kad ir naktį prikeltas galėtum išbelsti to ustavo punktus dar pusiau miegodamas. Tačiau tas mistinis reikalavimas turėjo savotišką prasmę ir pateisinimą.
Mašinalaus iškalimo reikalavimą leidžia suprasti vienas toks statuto punktas, pagal kurį kareivis turi atiduoti pagarbą kitam kareiviui ir tuo labiau karininkui, pridėdamas ranką prie kepurės, maždaug ties smilkiniu. Tačiau taip daryti reikia tik dėvint pilną karinę uniformą – taigi būtinai su kepure, kaip privalomu uniformos atributu. Be kepurės pagarba vyresniajam atiduodama jau kitaip – pasitempiant, sustingstant kaip pagal komandą smirno!10 Rankos tada nuleistos prie šlaunų. Ir jei čia kas padaro klaidą – atiduoda pagarbą ranką pridėdamas prie galvos, ant kurios nėra kepurės, tai gauna pastabą: k pustoj golove ruka ne prikladyvaetsa!11.
Būtent! Skvarbi kariška išmintis taip pagrindžia nepaprastai gilią tiesą: tavo galva iš esmės yra tuščia, o viskas, ką tu turi, kas tau atstoja smegeninę, yra kareiviška kepurė! Ji yra ustavo reprezentantė, o be jos esi tik sustingęs mietas. Be tos kepurės nėra jokio veiksmo, jokio mąstymo! Taigi kepurė išreiškia tikrąją kareivišką esatį – ustavą galvoje vietoj smegenų. Galva be kepurės – tarsi galva be smegenų, tuščia… Toks yra idealaus kareivio paveikslas.
Vis dėlto šiokia tokia mąstymo ir veikimo laisvė kareiviui buvo leidžiama. Ypač pagal vieną liaudišką, visiškai nestatutinį posakį, taikomą tais atvejais, kai gauni komandą kažką padaryti, bet neturi tinkamo įnagio ar daikto. Ir jei purkštauji, kad nėra priemonių, tai ir gauni tą demokratišką patarimą, kaip ir įsakymą: projavi soldatskuju smekalku!12 Bendra prasme tai reiškė pozityvią savybę – kareivio miklumą bei išradingumą vykdant kokį nors įsakymą ar atliekant užduotį. Tačiau konkrečiai tai reiškė: nušvilpk, ko reikia, iš kur tik nori ir įvykdyk užduotį.
Tas visokeriopai skatinamas kareivio sumanumas dažnai siejasi su savotišku mąstymo primityvumu. Pavyzdžiui, darbo užduočiai įvykdyti reikalingas koks medžio kuolas ir jeigu tokio nėra, tai kareivis paims taburetę, išlauš jos koją ir nusitašys tam kartui kuolą! Arba, tarkime, tau įsakyta išplauti grindis, bet nėra skuduro. Tai ir ieškai, iš kur nugvelbti kokį rankšluostį… Tokios ir bus kareiviško „miklumo“ apraiškos. Žūtbūt atlikti užduotį, o jau kaip – tavo reikalas! Kareivio elgsenos neracionalios, dažnai net absurdiškos, bet jis yra priverstas rasti sprendimą bet kokiomis sąlygomis. Kai pagalvoji, tokiai armijai joks priešas nebaisus.
Apmąstant kareivišką „sumanumą“ etiniu požiūriu, vertėtų pridurti, kad socialistinėje sistemoje vagystė ir buvo suprantama kiek kitaip nei normalioje visuomenėje. Juk socializme viskas šiaip jau bendra. Dėl to realybėje neretai kildavo chaosas, kuriame pasitaikydavo tarsi niekam nepriklausančių daiktų. Ir jei ką nors paimi, kai niekas nemato, tai ir kaltas nesi. O kareiviui atleidžiama tuo labiau: juk jis neturi privataus intereso, jis visada tik vykdo kažkieno įsakymą. Kokia tad čia vagystė? Bet kartais gali likti ir kaltas, – jei tave vagiantį pastebėjo ir pagavo. Vadinasi, blogai mąstei, tavo smegenys nelabai gerai veikia. Pasukti smegenis ir yra pagrindinė šio patarimo-įsakymo dalis, nors ir ne pagal ustavą.
Turint omeny vieną pagrindinių ustavo punktų, kad „įsakymas turi būti ne aptarinėjamas, o tik vykdomas!“, galima tarti, kad tuo smekalkos imperatyvu įteisinama vienintelė laisvo mąstymo galimybė šalia geležinių ustavo rėmų. Tos laisvės išraiška tegul ir primityvi, bet tiksli ir teisinga, dar ir su humoro gaidele. Vis dėlto vėliau tarnybos metu patyriau, kad kartais tas kareiviško galvojimo paprastumas visai rimtai paperka savo naivumu ir kitą sykį netgi, kaip sakoma, – vaikų ir kvailių lūpomis byloja tiesa.
Taigi kareivis be ustavo – kaip ir be smegenų. Ir tą ustavą reikia kažkaip įsikalti į smegeninę ir perkelti į kepurę. Kitaip grėsė bemiegės naktys: už bausmę eini grindų plauti, sniego kasti, tualeto valyti. Atmintinai išmokti visą tą knygelę – ne juokas. Prisipažinsiu, gaila buvo šiek tiek ir pačios smegeninės. Kemši į ją visokį jovalą… Save kankini, ne kitaip.
Bet, aišku, išmokau, – visi išmokome. Tik tiek paguodos, kad, sumetus viską dar ir į kepurę, tų punktų smegenyse kaip ir nebeliko. Bent jau nieko neprisimenu. Jei, pavyzdžiui, dar galiu pacituoti kokį vaikystės eilėraštį, bent fragmentą, tai ustavo „poteriai“ seniai iš galvos išdulkėjo. Išskyrus minėtą punktą apie besąlygišką įsakymo vykdymą. Šis įstrigo gal todėl, kad jis dažnai puikuodavosi kareivinių plakatuose, o ir savo kailiu jį nuolat patirdavome. Pirmiausia kareivis privalo padaryti, kas įsakyta, o tik po to, jeigu jam kyla ūpas, gali tą įsakymą svarstyti, protestuoti, skųstis. Žinoma, teoriškai, nes praktiškai armijoje niekas niekada niekuo nesiskundžia, nes tuoj pat gausi kitą, taip pat be aptarimų vykdytiną įsakymą. Tarkim, vietoj miego eisi griovių kasti ar kokių kitų darbų dirbti.
Iš ustavo įsiminė dar kai kurie specifiniai potvarkiai. Ne pažodžiui, ne pati privaloma tirada, bet esmė. Tai visokie ypatingi reikalavimai, kurių, beje, niekada nevykdėme (gal todėl ir įsiminė). Pirmiausia tai kareivių judėjimo reglamentas. Armijoje bet kaip vaikščioti negalima: iš vietos į vietą būtina pereiti tik pasitempus, vadinamuoju paradiniu strojevym šagom13. Taip visuomet žygiuodavome, kai mus vesdavo visus būriu ar po kelis. Tačiau taip žygiuoti vienam – perdėm juokinga, komiškas vaizdas.
Dar buvo būtina kiekvienam sutiktajam atiduoti pagarbą. Aišku, nedvejodami atiduodavome pagarbą karininkams (kitaip tiesiog būsi nubaustas), tačiau nei šis, nei tas taip formaliai bendrauti su sau lygiais kariais, atidavinėti pagarbą kokiam draugui. Ir dar vienas tokio tipo reikalavimas: į visus be išimties kreiptis tik „jūs“. Na, o jei tai artimas draugas? Tuo labiau tikrosios tarnybos daliniuose seniui į salagą taip kreiptis niekaip neišeitų, tam reikalui kur kas geriau tinka keiksmažodis…
Žodžiu, viskam buvo ribos, o ir patys karininkai tai jautė. Todėl nevertė elgtis skrupulingai pagal kiekvieną ustavo raidę. Kiek man žinoma, realiai griežto reglamento laikomasi tik vadinamuosiuose disciplinos batalionuose (nuteistų kareivių perauklėjimo vieta). Ten kareiviai turi net ne strojevym vaikščioti, o bėgioti pabrėžtinai aukštyn išmesdami kelius… Visur ir visada – tiek lauke, tiek kazarmoje. Na, bet tie batalionai ir lyginami su kalėjimu, nors už kalėjimą yra baisesni. Kiek jie išreiškė vadų tobulos visuomenės svajonę – kitas klausimas.
Kai kurias ustavo nuostatas dar buvo galima ignoruoti, bet žodžiu teikiami įsakymai turėjo būti vykdomi besąlygiškai. Nes tai jau tiesioginis dviejų protaujančių būtybių santykis, kurį tvirtina ne tik pats įsakymas, bet dar ir garsinis jo aspektas – gerklė! Ko gero, tai esminis sovietų armijos vadovaujančių kadrų bruožas, ypatybė, kurią jiems būtinai reikėjo turėti. Tai vadinamasis komandirskij golos14. Kad užrėks, kad užstaugs, tai nors skradžiai žemę prasmek. Riksmo stiprumas – iš tiesų rimtas dalykas, nes kitaip koks nutolęs kareivis gali neišgirsti komandų, įsakymų. Tačiau ilgainiui vadai išsiugdo įprotį šaukti visada ir visiems, kas žemesnio rango.
Kadangi mūsų mokykla rengdavo ir seržantus (nors tai nebuvo tipinė seržantų mokykla), atitinkamai būdavome mokomi ir to balso – otrabatyvat’ komandirskij golos15. Pagal tai ir atrinkdavo būsimuosius seržantus. Aišku, ne vien dėl tokių rėksmingumo sugebėjimų, bet tai vis dėlto buvo vienas svarbiausių privalumų. Pastebėjau, kad kuo aukštesnio laipsnio karininkas, tuo jo golos stipresnis.
Be abejo, vadovavimo dvasią visada sustiprina ir keiksmažodis. Nors statutas juos draudžia, bet gyvenimas verčia. Keiksmažodžiai buvo kareivinių dvasia, kareivių bendravimo forma, nevengdavo keiksmų ir karininkai.
Stiprios gerklės privalumų požiūriu verta aptarti visos šios karinės mokyklos komandyrių majorą Smirnovą, nors vadus pristatyti derėjo gal pasakojimo pradžioje. Bet vadai ne visada turi būti kišami į priekį. Kartais jie kaip tik reikšmingesni pasirodydami pabaigoje, taip moko karinė strategija. Mūsų komandyrius, kaip ir tinka vadui, – gerai nuaugęs, įmitęs, atrodė grėsmingai, tačiau dažniausiai laikėsi santūriai. Įspūdingas buvo jo veidas – išpurtęs ir raudonas. Sakytum, nuo šalčio, bet kad jis visada buvo toks – tiek lauke, tiek viduj. Visada tik įraudęs. Gal iš idėjos! Mokykla iš tiesų stipriai atsidavė sovietiniu idealizmu. Ugdoma besąlygiška pagarba tarnybai ir šventiems komunizmo idealams. Taip pat rūpinamasi karių santykiais, nors tai nebuvo itin problemiška, nes kariai visi to paties šaukimo. O į karininkus žvelgėme kaip studentai į profesorius.
Žvelgti pagarbiai į mokyklos komandyrių vertė dar ir pati jo pavardė, nes kaip tik savo reikšme ji atitiko ustavo reikalaujamą pagarbos išraišką pasitempiant – smirno! Vis dėlto įstabiausia buvo jo gerklė. Kaip tik dėl jos decibelų susitikimo su mokyklos vadu vengė visi – tiek kareiviai, tiek karininkai. Jo riksmas nebūtinai reiškė, kad čia pat gausi ir konkrečią nuobaudą – griausmingų tiradų išklausymas asmeniui ir buvo savotiška psichologinė bausmė.
Kita vertus, kai vadas kalbėdavo ramiai ir kai ką nors aiškindavo – visi pripažindavome, kad geresnio pedagogo už jį nerasi. Jis sugebėdavo išaiškinti tiek sudėtingus specialybės, tiek kai kuriuos specifinius kareivių statuto klausimus taip, kad likti ko nesupratus buvo tiesiog neįmanoma. Mes net apgailestavome, kad jis nėra šios mokyklos pedagogas – su tokiu dėstytoju mokytis būtų kur kas lengviau, gal net ir armijai tai naudingiau. Deja, šio asmens būdas ir jo balso stygos nulėmė jam kur kas garbingesnį – vado kelią.
Sovietų laikais valdžia turėjo tokią ypatybę – gabesnius žmones paversti sistemos elementais. Jei žmogus, sakykim, yra geras darbininkas, koks nors specialistas, jis tuoj raginamas stoti į partiją. Įstojęs jis jau gali drąsiai svajoti ir apie viršininko kėdę (be partijos – niekaip). Taip dažniausiai tikrai gabus ir savo vietą atradęs žmogus virsta partiniu karjeristu ir netgi iškopia į valdžios viršūnes. Todėl Sovietų sąjungą ir valdė ordinais pasidabinę traktoristai su melžėjomis. O sovietinę armiją valdė garsiausiai rėkiantys…
1 Dabar – Sankt Peterburgas.
2 KGB (КГБ) – Комитет государственной безопасности CCCP (rus.) – Valstybinio saugumo komitetas, Sovietų Sąjungos specialioji tarnyba, veikė 1954–1991 m. KGB paskirtis buvo saugoti valstybinę sieną, vykdyti totalinį gyventojų sekimą, šnipinėti užsienyje (žvalgyba, kontržvalgyba), neutralizuoti, kontroliuoti, persekioti ir prireikus vykdyti represijas prieš SSRS režimo priešininkus bei jų veiklą, saugoti komunistų partijos vadovybę ir politizuoti SSRS piliečius. Red. pastaba.
3 Казарма (rus., iš vok. Kasarme) – kareivinės, kareivių ilgalaikiam apgyvendinimui skirti pastatai.
4 Jau išmonijo (rus.).
5 Inteligentiška kariuomenė (rus.).
6 Civiliniu gyvenimu (iš rus. гражданский – pilietinis, civilinis).
7 Leiskite kreiptis (rus.).
8 Asmeninio sąstato (rus.), t. y. kareivių.
9 kareivio statutas – kariniai įstatai, reglamentuojantys visą kareivių veiklą, elgesio formas, aprangą, tarpusavio bendravimą ir santykius su vadovaujančiu karininkų sąstatu.
10 ramiai! (Rus.) (karinė komanda.)
11 Prie tuščios galvos ranka nepridedama, t. y. taip pagarba neteikiama (rus.).
12 Parodyk kareivišką sumanumą (rus.).
13 Rikiuotės žingsniu (rus.).
14 Pažodžiui – vado balsas, bet tiksliau būtų versti – komandyriaus gerklė (rus.).
15 Lavinti vado balsą (rus.).
Irena Nakienė. Išeivijos šviesuolė Danutė Lipčiūtė-Augienė
2012 m. Nr. 8–9
Dubysos slėniuose užaugo mūsų tautos poetas, romantikas, klasikas, kunigas, prof. Jonas Mačiulis-Maironis. Jis turėjo tris seseris: Kotryną, Marcelę ir Prancišką.
Amerikos Naujosios Anglijos lietuviai gali didžiuotis, kad šiandien savo bendruomenėje turi jauniausios poeto Maironio sesers Kotrynos Mačiulytės-Lipčienės dukrą – poetę Danutę Lipčiūtę-Augienę. 1914 m. balandžio 14 d. Bernotuose, Betygalos valsčiuje (Raseinių rajone) gimusi poetė, vaikų rašytoja, dramaturgė, visuomenės ir kultūros veikėja gyvena Palaimintojo Jurgio Matulaičio slaugos namuose Putname, Konektikuto valstijoje (JAV).
Maironio namuose Danutė apsigyveno būdama aštuonerių metų. Per susitikimą poetė pasakojo: ,,Aš viską puikiai prisimenu, buvau pilnateisė tų namų „naikintoja“. Jis [Maironis] mokėjo už mokslą, leido gyventi savo namuose. Iš tikrųjų reikia stebėtis juo, o ypač tetos Marcelės kantrybe, kai kartais susėsdavome prie stalo būrys mokslus beeinančių triukšmadarių. Dėdė, tarsi pasakų senelis, iš paslėptos skrynios dalijo brangenybes, kurios padėjo mums planuoti gyvenimą, kurti ateitį, bręsti tikrais lietuviais. Kiek daug gražių ir prasmingų akimirkų, praleistų dėdės globoje, kiek daug išminties ir meilės iš jo patirta.“ Dar iš savo jaunystės Danutė pamena: „Būdavo, giedame su seserimis svetainėje kokią nors liaudies dainą arba Maironio eilėraštį… Jis praveria savo darbo kambario duris, klauso. Paskui įėjęs sako: „Giedokite, giedokite… labai gražu!“
Poetė prisimena, kad Maironis buvo reiklus, tikrino dienyną, skatino mokytis. Maironis į jos sąsiuvinį net yra įrašęs palinkėjimą, kuris tapo kelrode žvaigžde: „Vaikeli, mokinkis, / Lietuve vadinkis, / Doros nenustok niekada. / O mokslas daug gali, / Suteiks jis tau dalią, / Jei Dievo garbės / Tau liepimai tuščiai neskambės.“
Sesers Kotrynos vaikams paaugus, Maironis nusprendė leisti juos į mokslus. Lenkė prie lietuvybės, skatino gyventi dorai ir mylėti Dievą, stengėsi išmokyti prancūzų ir vokiečių kalbų. Rūpestingas dėdė Danutės širdelėje skiepijo meilę, gėrį ir grožį. Ji Maironį prisimena kaip labai paprastą, uždarą, šalto proto, oficialų, visados išlaikantį distanciją tarp savęs ir kitų žmogų. Gal toks jis pasidarė dėl didelės vidinės disciplinos ir valios, bijodamas ir nenorėdamas susikirsti su pasirinktuoju luomu ir socialine aplinka? Jis droviai nuo svetimo žvilgsnio ir brutalaus prisilietimo slėpė lengvai pažeidžiamą, jautrų poezijos, įkvėpimo pasaulį. Maironis buvo pareigos ir tvarkos žmogus, pedantiškai tiksliai ir punktualiai atlikdavęs visa, kas reikalinga. Mėgo keliauti. Aplankė Vokietiją, Šveicariją, Italiją. Bet Dubysos krantai traukė ir viliojo labiausiai.
D. Augienės atsiminimuose išlikę džiugūs, nuotaikingi prisiminimai iš kelionių su dėde į Palangą, Birštoną, Panemunę, teatrų ir parodų lankymai. Maloniausias metas jam buvo pavasaris, kai žydinčios neužmirštuolės ir žibutės susiliedavo su dangaus mėlyne. Rūtos – poeto mėgstamiausias darželio augalas. Maironis mėgo fizinį darbą. Žmonės dažnai matydavo jį su kastuvu rankoje, sodinantį medelius ir krūmus, besirūpinantį vaismedžiais savo sode, genintį juos, dirbantį kitus darbus. Jis padėjo darbininkams, remontavusiems jo namą Kaune.
Dėdės namuose gautos ir pirmosios bendravimo pamokos: įvairių švenčių metu Danutė buvo sodinama prie stalo su menininkais, valdžios vyrais, vyriausybės nariais, bažnyčios hierarchais. Gražios ir prasmingos akimirkos, patirtos Maironio namuose, suteikė gyvenimui ypatingų spalvų: „Jis buvo kantrus ir atlaidus, mylėjo mane ir mus, vaikus, pratindavo prie tvarkos. Darydavęs pastabą, kai kabindavome sviestą iš sviestinės palikdami sviesto paviršiuje duobutes“, – prisimena Danutė.
Maironis nesiskųsdavo sveikata, nesilankydavo pas daktarus. saikingai valgė, mažai gėrė, nerūkė, mėgdavo žaisti šachmatais. Rengėsi kukliai ir paprastai. Iš valgių mėgo prėskučius, rūgusį pieną su bulvėmis, juodą duoną su sviestu, sūriu ir medumi, nemėgo kopūstų. Namuose jis virėjos nelaikė. Pietus ir vakarienę jam atnešdavo iš seminarijos virtuvės, o sesuo Marcelė tik pašildydavo. Maironis bute palaikė pedantišką švarą ir tvarką.
D. Augienei teko matyti ir skausmingas Maironio valandas, kai prolenkiško nusistatymo Katalikų bažnyčios hierarchijos viršūnės jam nesuteikė vyskupo titulo, o jaunieji poetai, nuvertindami jo kūrybą, atvirai šaipėsi iš kūrėjo. Maironis, nors nelengvai, gavo titulus: 1903 m. tapo Mogiliovo garbės kanauninku, 1907 m. – Žemaičių kapitulos kanauninku, 1911 m. – prelatu, 1914 m. – Žemaičių konsistorijos oficiolu. Bet vyskupo mitros jam taip ir nebuvo lemta pasiekti, nors pagrįstai jautėsi jos nusipelnęs – viliojo Motiejaus Valančiaus ir Antano Baranausko pavyzdžiai.
Sielvartą jam kėlė sukerojusios Lietuvos blogybės, kiekviename žingsnyje matoma visuomeninio idealizmo stoka, spekuliacija patriotizmu. Liudo Giros žodžiais tariant, Maironis buvo „Lietuvos poetų didžiuoju kunigaikščiu“. Tuo metu, kai poetas duste duso carizmo varžtuose, sunkiai galėdamas reikšti draudžiamą savo kūrybą, caro valdininkai net neįtarė, kad kanauninkas Jonas Maciulevičius ir poetas Maironis yra tas pats asmuo. 1884 m. Kijeve rašė pseudonimu Narodnyj Učitel. 1888 m. pseudonimu Zval spaudoje spausdino dar nepaskelbtus „Apsakymus apie Lietuvos praeigą“. Užklausus poetės D. Augienės, kodėl dėdė Mačiulis pasivadino Mai-ronio slapyvardžiu, ši atsakė, kad netoliese buvo vietovė Maironiai – tai ir nulėmė pasirinkimą.
D. Lipčiūtė lankė „Aušros“ mergaičių gimnaziją ir bebaigdama ją kreipėsi į dėdę patarimo, ką studijuoti. Į Maironio klausimą: „Kur linksta širdelė?“ atsakė, kad į literatūrą. Bet prisimena keistą Maironio šypseną ir trumpus žodžius: „Ir tau ji svilėsiais pakvips.“ Jau gimnazijoje parašė apie Vytautą vaidinimą, kuris buvo pastatytas ir sėkmingai suvaidintas. Paklausiusi savo širdies įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą ir studijavo lituanistiką, prancūzų kalbą ir literatūrą. Universitete išminties sėmėsi iš profesorių Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės, Prano Skardžiaus ir kt. Čia ji įstojo į „Šatrijos“ draugiją, dainavo chore, rašė eilėraščius. Nuo 1932 m. bendradarbiavo žurnale „Naujoji Vaidilutė“.
Maironio mirtis (1932) D. Augienę labai sukrėtė. Kertiniais akmenimis jai liko meilė Tėvynei Lietuvai, lietuviškam žodžiui, tiesai, dorai. Tai tapo gyvenimo pamatu. 1936 m. dalyvavo Maironio muziejaus atidarymo šventėje Kaune.
Gavusi valstybės stipendiją, tobulinosi Sorbonos fonetikos institute. Likimo buvo lemta, kad jaunutė, juodakasė žemaitė susipažino su Paryžiuje dailę studijavusiu, vėliau išeivijoje išgarsėjusiu dailininku, daugelio knygų iliustratoriumi Pauliumi Augustinavičiumi-Augiu. Ji tapo jo mūza, tapybos įkvėpėja, vaikų motina.
Ramų šeimos gyvenimą sujaukė rusų okupacija. Neaplenkė ir Danutės artimųjų ,,plėšrioji raudonoji paukštė“: 1940 m. buvo suimtas ir į Sibirą ištremtas vyriausias brolis Mikalojus, ten jis ir mirė. 1941 m. suimta ir jos sesers Elenos Babonienės šeima, o kartu ir Maironio sesuo Pranciška, kuri mirė tremtyje Ust-Kulome. Juodi debesys tvenkėsi ir virš Augių šeimos. Pasirinkimo nebuvo: arba patiems trauktis į nežinią, arba per prievartą būti išvežtiems gyvuliniuose vagonuose Sibiran. D. Augienės, motinos ir moters, vidinis balsas pakuždėjo, kad reikia gelbėti vaikus ir gelbėtis patiems. 1944 m. visa šeima išvyko į Austriją, vėliau į Vokietiją. Net ir čia abu menininkai liko darbštūs: kūrė, rašė, tapė, piešė. Pabėgėliai iš Lietuvos puoselėjo viltį kurį laiką praleisti svetur ir vėl grįžti tėvynėn, deja, svajonėms buvo nelemta išsipildyti, teko ieškoti savosios žemės svetur.
Nuo 1949 m. nuolatine poetės gyvenamąja vieta tapo Jungtinės Amerikos Valstijos. Danutė nuo 1951 m. įsitraukė į vaikų žurnalo „Eglutė“ bendradarbių gretas: kūrė eilėraščius, prozos vaizdelius, pasakas. Beveik 50 metų ji darbavosi šiame žurnale. Bet poetė nesureikšmina savo kūrybinio darbo ir nuolat kartoja, jog „rašė tik tam, kad vaikai svetimoje šalyje nesuamerikonėtų“. Atskiromis knygelėmis išėjo: „Pupos pasaka“ (Čikaga, 1970), „Močiutės dovanėlė“ (Čikaga, 1976, antrasis leidimas: Vilnius, „Naujasis lankas“, 2004), „Močiutės pasakos“ (Čikaga, 1983 ir 1985). Parašė nemažai poemėlių, eiliuotų pjesių vaikams, kurios neišleistos, bet vaidintos lietuvių išeivijoje: „Užburti vaikai“, „Velykos“, „Kalėdų žvaigždė“, „Meškos mokykla“, „Ropė“ ir kt. D. Augienės kūryba alsuoja giedra ir skaidrumu, meile lietuviškam žodžiui, savai žemei.
1960 m. pačiame kūrybinių jėgų žydėjime, vos peržengusį penkiasdešimt vienus metus, klastinga liga pakirto Danutės vyrą – dailininką Paulių Augį. D. Augienė svetimoje žemėje liko viena su keturiais vaikais: Rasa, Džiugu, Jurgiu, Rūta (gimusia JAV). Ji kantriai nešė savo dalią, dirbo, rūpinosi vaikais. Ramybės nedavė namuose likę eskizai, neišspausdinti vyro darbai. Todėl visas jėgas skyrė jo atminimo įamžinimui ir 1967 m. išleido monografiją.
D. Augienė bendradarbiavo lietuviškoje išeivijos spaudoje: „Drauge“, „Šv. Kalėdų aiduose“, „Aiduose“ ir „Ateityje“, rašė literatūros, meno temomis. Poetė, jau gyvendama Putname, parašė proginių eilėraščių, eiliuotų tekstų, kurie virto dainomis ir giesmėmis.
1976 m. atsiradus vilčiai aplankyti Lietuvą, D. Augienei gyvenimas įgavo naują prasmę. Per dešimt kelionių iš JAV į Lietuvą vežė knygas, žurnalus, šelpė giminaičius, globojo našlaičius. Lankė dėdės Maironio muziejų Kaune. Poetė liūdnai ir su skausmu prisimena, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, net keletą kartų kreipėsi su prašymu grąžinti jai Lietuvos pilietybę, tačiau nesėkmingai. Kaip pati poetė sako: „nesvarbu, turiu aš Lietuvos pasą ar neturiu. Aš esu lietuvė ir kodėl turėčiau nesijausti ja?“ Negailėdama jėgų ir savo trapios sveikatos, norėjo būti naudinga Lietuvai, jai padėti. Lankėsi Lietuvos darželiuose, mokyklose, bibliotekose, susitikinėjo su jaunimu, bendravo su mokytojais, visuomenės ir kultūros veikėjais, inteligentais ir paprastais kaimo žmonėmis.
Rūpindamasi kūrybiniu vyro palikimu D. Augienė Lietuvos dailės muziejui padovanojo jo darbų kolekciją. 1992 m. Lietuvoje išspausdinta jos poezijos knygelė vaikams „Eilėraščiai“ su Pauliaus iliustracijomis. Po metų išleido devynias jo darbų reprodukcijas. D. Augienės dėka Lietuvos vaikai turi Pauliaus Augio iliustruotas nuotaikingas knygas: „Pupų pasaka“, Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“, Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vestuvės“.
D. Augienės gyvenimas daugeliui mūsų gali būti meilės artimui, gailesčio vargšui, atjautos nuskriaustam pavyzdys. Poetė yra labai stiprios dvasios (nors neteko regėjimo), jautrios širdies, tikra lietuvė patriotė, nepaprastai mylinti Lietuvą. „Aš supratau, kad žmogus gali būti žmogumi tik atiduodamas save kitiems. Aš supratau, kad tikroji meilė – tai gyvenimas kitiems“, – įsitikinusi Danutė Lipčiūtė-Augienė.
Kazys Saja: Apie gyvenimo vaidmenis
2012 m. Nr. 8–9
Birželio mėnesį dramaturgui, prozininkui Kaziui Sajai sukako 80 metų. Jubiliejaus ir naujos knygos pasirodymo proga rašytoją kalbina Ginta Čingaitė
– 2011 m. vasarą išleidote prisiminimų ir pamąstymų sutelktinę „Skudurėlių takas“. Skaitydama knygą vis galvojau apie Jūsų paties užduotą klausimą: „<…> sapnuose aš nejaučiu savo amžiaus, tiesiog aš esu aš… Atsipeikėju tik atsisėdęs prieš veidrodį skustis. Kas čia, po galais? Kūnas sau, o dvasia sau?“ Kuo Jūs gyvenate šiandien, koks laikas Jums artimesnis – praeitis ar dabartis?
„Skudurėlių take“ minėjau pernykštę knygų mugę, kur viena žvali moteriškė atkakliai nenorėjo patikėti, kad aš dar esu gyvas ir galiu jai užrašyti ant knygos kokį nors palinkėjimą. Jos akyse ir balse slypėjo tokia žinojimo galia, kad aš net ėmiau abejoti, gal iš tiesų esu jau „išėjęs“, ir visa, kas dabar vyksta, tėra tik buvusio gyvenimo atgarsiai, iliuzija. Tas jausmas manęs neapleidžia iki šiol. Gal, sakau, tokiu būdu man buvo pasiūlytas paskutinis, bet gana įspūdingas gyvenime vaidmuo – laikyti save mirusiu?
Praeityje tokių netikėtų pasiūlymų, tarsi nematomo režisieriaus man priskirtų vaidmenų, rodos, buvo ne vienas. Pasirinkimo laisvė buvo apgaulinga. Vienintelė išeitis – atsiduoti tam vaidmeniui ir atlikti jį kuo geriau.
Knyga, kurią toji moteriškė vis dėlto nupirko savo anūkui, vadinosi „Vėjo pamušalas“. Mano Vėjas ten truputį liūdnas, dosnus ir linkęs pokštauti. Ir pats save tokiu laikiau, todėl nenustebkit, jei ir miręs dar kam nors pasivaidensiu.
– Prisiminimų knyga tarsi teigiate, kad tvirtą dvasinį pamatą turintis žmogus atlaiko visus jam skirtus išbandymus. Jūsų išaustame „Skudurėlių take“ ypač imponuoja (savi)ironija, savotiškas tiesumas ir tiesmukumas – nuosekli žmogiška pozicija. Kaip nepasiklysti šiandieniniam žmogui?
Jūsų klausime slypi ir atsakymas – „savotiškas“… Viešpatie! Aš, kaip ir Tu, baisiausiai nemėgstu nuobodybės! Mums per akis pakanka įvairiausių niekšybių ir kvailybių. Joms pažaboti kuriami įvairūs įstatymai, tačiau jų brūzgynuose lengva pasiklysti, numirti arba netekti proto iš nuobodumo. Nuobodybės viešai kritikuoti nevalia, ta liga serga milijonai biurokratų, politikų, profesorių, žiniasklaidos pliurpalių, rašytojų, ganytojų ir kitokių vienintelės tiesos skelbėjų.
Trafaretas, šablonas, kokios nors mados ar valios diktatas – tai vis bergždžios mūsų civilizacijos pastangos susikurti sau laimę. Bet ne veltui sakoma: ne taip kepa roputė, kaip to nori bobutė… Visai neplanuoti mūsų sustyguoto gyvenimo netikėtumai – tarsi mūsų nuobodybės iškamuoto Dievulio pokštas. Galbūt pats didžiausias netikėtumas lauks jau pačioj pabaigoj (jei dar spėsim jį suvokti).
Kaip nepasiklysti šiandieniniam žmogui? Tegul jis apsičiupinėja, ką nešiojasi ant savo pečių, ir įvertina tą Gamtos dovaną – netuščią galvą, kurioje telpa du smegenų pusrutuliai, gerokai svarbesni už tuos, kuriuos paprastai slepiame kelnėse.
– „Skudurėlių tako“ tekstuose veriasi įvairiaspalvis, apmąstytas žmogaus gyvenimas: nuo vaikiškai įsisąmonintos vaikystės, jaunystės, mokslo džiaugsmų ir vargų, kūrybinio kelio epizodų iki pastarųjų metų iššūkių žmogui, valstybei. Esate jautrus ir akylas stebėtojas. Jūsų asmeniniai patyrimai, dienoraštinės pastabos, pasvarstymai išaudžia ne tik savojo gyvenimo, bet ir sudėtingą, spalvingą ištisos kartos gyvenimo, kultūros, intelektualinių dilemų audinį. Kokio žvilgsnio pasigendate dabartinėje kultūros erdvėje? Kas Jus džiugina?
Ė!.. Šitoks „paglostymas“ jau gerokai įtartinas. Manot, kad šitaip paliaupsintas aš kaip tas gaidelis užsimerkęs pragysiu apie dabartinę kultūrinę erdvę…
Truputį susierzinęs ir nesibodėdamas „garbingo“ amžiaus pagiedosiu: bent jau devintojo dešimtmečio sovietinė cenzūra nebuvo tokia nuodinga lietuviams, kokia yra dabartinė pelno ir abejotinos garbės siekianti, neišprusėlių skoniui ciniškai pataikaujanti „kultūra“. „Menas liaudžiai“ – pačiu primityviausiu požiūriu.
Mane „džiugina“ ir ramina toji aplinkybė, kad aš jau laikau save „išėjusiu“ (ar bent jau stovinčiu tarpduryje), nuojauta man kužda, kad nebūna taip, kad iš to, kas yra, neišsiristų koks nors „meletūtis“ (meletos jauniklis, įstabus paukščiukas). Taip sakydavo žemaičiai.
– Per „Skudurėlių tako“ sutiktuves prof. Irena Veisaitė pasiūlė iš Jūsų knygų mokyti vaikus sodrios lietuvių kalbos. Pritariu, galėtume atsiversti bet kurią Jūsų knygą: gyvas, nenustekentas kalbos jausmas ne tik paperka, bet ir nustebina atsakomybe prieš žodį, prieš skaitytoją. Esate sakęs, kad beviltiškai atsilikote nuo mados: yra besistengiančių įtikti lengviau išverčiamam euroromano tekstui, o Jūsų tikslas – atvirkščias. Iš kur ta meilė kalbai? Ji prigimtinė, liaudiška ar vėlyvesnis įsimylėjimas?
Ak, nežinau, kaip paaiškinti Jums ir skaitytojams, kad tie pagiriamieji žodžiai man – kaip kokie saldumynai diabetikui. Taip, sutinku – gimtoji kalba man – šventas dalykas. Visada stengiausi, kad ji būtų sklandi. Suveltas, daugiažodis minčių dėstymas man visada keldavo nuobodulį. Iki šiol nesuprantu, ar tai tokia rašytojo negalia, ar koks ypatingas jo „mandrapypkiavimas“.
Tačiau už savo kalbą pylos esu gavęs ir aš. Iki šiol nesu užmiršęs leidyklos redaktorių priekaištų dėl netikusių žodžių „neužilgo“, „strimgalviais“, „tempti gumą“… Net „ruso laikais“ tokie žodžiai ar posakiai buvo gujami kaip rusicizmai. (LTV viktorinoj neseniai išgirdau – susirinkę išminčiai nebežino, ką reiškia žodis „sėtuvė“.)
Kai mes prabylam apie dvasinį nuopuolį, pirmiausia reikėtų įsiklausyti ir atsidusti dėl darkomos mūsų kalbos.
– Kaip rašytojas debiutavote ir kūrybinį klestėjimą patyrėte sovietinėje Lietuvoje. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, Jūsų kūrybos stilius sovietmečiu tarsi aplenkė laiką. Kalbu apie smulkiąją prozą, filosofines literatūrines pasakas, kuriose žmogaus likimo ir dvasios virsmai supinami su mitologiniais, stebuklinių pasakų elementais. Kūrybos, ypač dramaturgijos, tematika visuomet pasižymėjo vaizduojamų situacijų įvairove, pilietiškai aktyvia laikysena. Kas sovietmečio epochos lietuvių literatūros procese buvo skausminga, o kas vertinga? Su kuo bendradarbiavo Jūsų vaizduotė ir talentas: su skaitytoju, publika, jų lūkesčiais ir viltimis, ar Jums tiesiog rūpėjo kūrybinis originalumas ir savitumas?
Kaip dabar įpratome sakyti, mano kūrybą motyvavo akis badanti ir širdį dažnai draskanti sovietinė tikrovė, noras, troškimas surasti būdą nors užuominom apie tai pasakyti, paskatinti bent jau vidinę žmogaus laisvę. Tai buvo pavojinga, bet kur kas paprasčiau, negu apsimetinėjant giedoti liaupses iš Kremliaus sklindančiam marazmui. Išeitų, kad mano vaizduotė labiau „bendradarbiavo“ su tiesa, o kai kurių kitų – su partija, su bolševikine ideologija ar net su KGB. Tokie rašytojai sakėsi esą tie garvežiai, kurie paskui save tempia ir apolitiškus ar net nonkonformistinius vagonus. Ir tai buvo tiesa. Visi dundėjom to paties pločio bėgiais „į komunizmą“. Tą žodį stengėmės minėti kuo rečiau, išmokę neparodyti vidinės pašaipos.
– Būtų labai smalsu išgirsti apie įtakas. Septintajame dešimtmetyje Jūsų groteskas „Mamutų medžioklė“, tragikomedijos įsijungia į modernėjančios lietuvių dramos lauką (1968–1969 m. parašytos Vilniaus dailės instituto studentų – „Koridoriaus“ teatro įkūrėjų Arvydo Ambraso ir Regimanto Midvikio absurdo dramos „Duobė“ ir „Maratonas“, 1970 m. dramaturgijoje debiutavo Juozas Glinskis su „Grasos namais“). Esate užsiminęs, kad teko matyti keletą teatrinių improvizacijų tuometėje Čekoslovakijoje, daugiausia per lenkų spaudą Lietuvą pasiekdavo Vakarų dramaturgijos naujienos (tuomet populiarios Eugene Ionesco, Samuelio Becketto absurdo dramos). Ar galėtumėte pasvarstyti, kokie kūrybiniai, kultūriniai įvykiai formavo Jūsų literatūrinį suvokimą?
Kieno nors kam nors darytas įtakas dažniausiai aptinka literatūros tyrinėtojai, įsipareigoję ką nors atrasti ar net įžvelgti šį tą giliau, negu tikėjosi pats autorius.
Jūsų minėtų Dailės instituto studentų spektaklių nemačiau, bet pradėjęs rašyti pjeses stengiausi jų kuo daugiau perskaityti – knygose, žurnaluose, dramaturgijos seminaruose. Žavėjausi, bet vargu ar sugebėjau pasimokyti iš tokių dramaturgijos meistrų kaip J. Anouilh’us, T. Williamsas, A. Milleris. Man šiek tiek artimas E. Švarcas, jo prasmingos sceninės pasakos, įveikusios sovietinės cenzūros užtvaras.
Stengiausi kuo daugiau sužinoti, ką kuria kiti teatrai ir dramaturgai. Daugelį jų pažinojau, iš rusų kalbos esu išvertęs keliolika pjesių. Važinėdavau į Maskvą, kad ten pamatyčiau naujausius „Tagankos“, „Sovremeniko“, „Satyros“ teatro spektaklius. Dėl to paties lankiausi Leningrade, Rygoje arba Taline. Trejetą kartų turėjau galimybę matyti Varšuvos teatrų spektaklius. Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir kitur užsienyje buvo suvaidinta nemažai mano pjesių (vengrai parodė tris, keturi Čekoslovakijos teatrai pastatė „Devyniabėdžius“, o radijo teatre įrašyta apie dešimt mažųjų vienaveiksmių pjesių).
Vienu metu pasaulyje garsėjo trys „vargingieji“ teatrai: J. Grotowskio „Teatras-laboratorija“ Varšuvoj, „Činoherny klub“ Prahoje ir „La Mama“ Niujorke. Man pavyko visus juos pamatyti. Tad jaučiausi savo darbui pasikaustęs.
Prieš trisdešimt metų Lietuvos teatruose jau buvo pastatyta beveik dvidešimt mano veikalų, kėlusių tam tikrų nesmagumų ideologinio fronto darbuotojams. Kai kurie spektakliai buvo uždrausti. Bet vis dėlto man sekėsi. 1982 m. Lietuvos teatruose rodytos net trys labai skirtingos mano pjesės: Vilniuje „Ubagų sala“, Kaune „Sielų mainai“ ir „Surūdijęs vanduo“ Panevėžyje. Tačiau tų metų birželį, kaip tik per mano penkiasdešimtmetį, Kultūros ministerijoj susirinkusiems teatrų vadovams liepta tų trijų pjesių nebevaidinti. Ir paaiškinta: „Patologiško žmogaus patologiška kūryba.“
Kas man dar liko? Pasidaryti artistu. Rašyti pjeses, dialogus sau ir Česlovui Stoniui, kad juos galėtume „vaidinti“ ten, kur būsim pakviesti. Buvau girdėjęs, kad po Prahos pavasario kai kurie čekų artistai įkūrė panašų „Tekstaspilį“.
Štai taip prasidėjo mano aukso amžius. Č. Stonys kaip tik pasitraukė iš Kauno teatro, po to, kai iš ten išgujo J. Jurašą. Kitur vaidinti jam nebuvo leista. Bet mudu dar iki Sąjūdžio žiūrovams pateikėm apie dešimtį pačių įvairiausių mano dialogų. Č. Stonys dar pristatinėjo ir savo kompozicijas. Abu rizikavom, bet jautėmės esą reikalingi. Nemaniau, kad gyvenimas vėl pasiūlys naują, netikėtą vaidmenį. Buvo prasidėjęs totalinis Lietuvos atgimimas. Ukmergės politinių kalinių ir tremtinių draugija ir Angonita Rupšytė, veikli Sąjūdžio sekretorė, tiesiog prispyrė mane balotiruotis į tuometinę LTSR Aukščiausiąją Tarybą. Taip aš tapau Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataru. Tiesą sakant, tikėjausi netrukus vėl grįžti prie dramaturgijos.
Grįžau, bet greitai pajutau, kad naujam teatrui ir naujiems režisieriams esu jau svetimas, Lietuvos teatrui nebereikalingas.
– Ne kartą esate sakęs, kad Jūs su dramaturgija išsiskyrėte nesusipykę, tiesiog neberadote vietos šiandieniame (postdraminiame) teatre, kuriame neretai apsieinama be pačios pjesės. Jūsų dramose daug universalių problemų, kurios tarsi garantuoja pjesės ilgaamžiškumą. Pavyzdžiui, sovietmečiu sales ir valdininkų kėdes drebinusi „Mamutų medžioklė“ ar „Pranašas Jona“, „Ubagų sala“ atspindi ir šiandien labai svarbias bendražmogiškas minties laisvės, valdžios troškimo, minios bukumo idėjas. Kaip Jums atrodo, ar pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos teatruose užtenka nacionalinės dramaturgijos? O gal šiuolaikiniam dramaturgui pagelbėtų galimybė kartu su režisieriumi, teatro komanda ieškoti išraiškos būdų?
Atsitiko kaip tam raišam ubagui, kuris vis baudėsi kada nors nukakti į Žemaičių Kalvarijos atlaidus ir apeiti visą Kryžiaus kelią. O ten toks žmonių susigrūdimas!.. Maldininkai nustūmė tą vargšą nuo aukšto Šv. Jono kalno, žmogelis vos spėjo sušukti: „Tep tata, Pondievali… Aš – be Tavęs, Tu – be manęs. Aš be ir Tu be…“
– Kaziui Sajai labai svarbu KAIP papasakoti, kad tą pasakojimą būtų įdomu skaityti. Prozoje – dramaturgiškai organizuoti įvykiai ir konfliktų grandinės bei iš anksto apgalvotos schemos. Ir atvirkščiai – Jūsų dramose svarbiausias yra žodis. Ko Jumyse daugiau – dramaturgo ar prozininko?
Dramaturgija labiau koncentruota negu proza. Čia neturėtų atsirasti vietos „debesims ir vandenims“. Kiekviena frazė, kiekvienas ištartas žodis turi būti reikšmingas, motyvuotas ir prasmingas, atskleidžiantis žmogaus charakterį, jausmus ir protą. Dabar galbūt yra kitaip. Bet man iki šiol net garsių prozininkų knygose būna per daug visokio nereikšmingo skiedalo. Savo apsakymus stengiausi rašyti taip, kad skaitytojui pakaktų medžiagos asmeninės vaizduotės teatre susikurti savotišką spektaklį.
– Jūsų bibliografijoje tikriausiai nerastume atsitiktinės, lengvabūdiškai parašytos knygos. Bandžiau skaičiuoti, jei neapsirinku, lietuviškai išleistos penkiasdešimt keturios. Kurią iš savo knygų labiausiai vertinate?
Dievaži, neskaičiavau. Nesmagu, kad jų tiek daug. Tikriausiai dėl to pastarųjų mano knygų tarsi niekas nepastebėjo arba nieko pasakyti apie jas nebepanoro. Man pačiam visada brangiausia būdavo ta, kuri dar nebaigta, dar tebeguli leidykloj. Vėliau jau nebe viskas taip miela, rodos, šį bei tą galėjau padaryti geriau. Visus darbus užbaigęs galiu pasakyti bent tiek, kad nė vienos iš tų knygų krūvos nepavadinčiau bolševikine.
– Kūryboje Jums labiau patinka klausinėti: sukęs apsukęs kūrinį pabaigiate taip, kad skaitytojas pats turėtų atsakyti į pradžioje iškeltą klausimą. Ką šiandien rašote? Į kokį klausimą Jums pačiam vis rūpi atsakyti?
Man labiau rūpėtų ne atsakyti, o kai ko paklausti. Pavyzdžiui, ar mūsų humanizmas nėra nusigręžęs nuo Gamtos įstatymų? Ar mes nebūsime (o gal jau esame) dėl to baudžiami?
Taigi, jaunam šokti, dainuoti ir mokytis gyventi, senam – keiksnoti valdžią, sekti pasakas ir mokytis mirti. Tam paskutiniam vaidmeniui kažkaip reikėtų pasiruošti. Juo labiau, kad esu linkęs vaiduokliauti. Pirmiausia sutarkime, kad manęs jau nebėra. Vieniems smagu būti kuo dažniau matomiems, kitiems – stebėti kitus.
Romas Daugirdas. Devintoji Antano Vaičiulaičio premija
2012 m. Nr. 8–9
2012 m. birželio 21 d. Lietuvos rašytojų sąjungos Baltojoje salėje, dūzgiant televizijos kameroms, buvo iškilmingai pagerbta prozininkė Laura Sintija Černiauskaitė. Jai įteikta Antano Vaičiulaičio premija už geriausią novelę, 2010–2012 metais paskelbtą Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“. Apdovanojimą pelnė novelė „Nekaltutis“ (2011 m., Nr. 12).
Be L. S. Černiauskaitės, literatūrinėje popietėje dalyvavo premijos mecenatės, rašytojo A. Vaičiulaičio dukterys Aldona ir Danutė, premijos vertinimo komiteto nariai: Danutė Kalinauskaitė, Vytautas Martinkus, Danielius Mušinskas, Jūratė Sprindytė, Dainius Vaitiekūnas, Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto dėstytojai ir studentai, gausus būrys rašytojų. Renginį vedė V. Martinkus. Jis trumpai priminė premijos atsiradimo priešistorę. Pirmoji premija įteikta Romualdui Granauskui 1995 m. už novelę „Su peteliške ant lūpų“. Pagrindinis premijos tikslas: skatinti novelistikos plėtrą, aktualizuoti klasikinę šio žanro tradiciją mūsų šalyje.
D. Kalinauskaitė (vertinimo komiteto pirmininkė) pasidžiaugė, kad premija išgyveno. Ji svarbi, nes iškelia novelę kaip žanrą, o A. Vaičiulaičio pavardė simbolizuoja aukštą kokybę, kurią atspindi tokios kritikų pamėgtos formuluotės kaip „žodžių orkestruotė“, „sakinių muzika“ ir t. t. Rašytojos nuomone, parašyti gerą novelę yra sunkiau nei romaną. Teksto koncentracija reikalauja didesnės precizikos. Gera novelė – tai puikus pirmasis sakinys, kompozicijos uždarumas, o vidinis užtaisas turi šauti kaip šūvis. Kaip tik tokią ir parašė L. S. Černiauskaitė. Jos novelėje išmoningai auginama grėsmės (įtampos) nuotaika – iki atomazgos. Pagrindiniai rašytojos konkurentai buvo Herkus Kunčius, Ramūnas Kasparavičius, Genovaitė Bončkutė, Karolis Klimas, atrinkti iš 28 autorių (daugiau nei 60 novelių). D. Kalinauskaitė pažymėjo, kad vertinimo komiteto darbe už Atlanto dalyvavo ir trys A. Vaičiulaičio dukterys: Danutė, Aldona, Joana.
Danutė Vaičiulaitytė padėkojo visiems susirinkusiems ir priminė mamos žodžius: ši premija – tai siekis išlaikyti nenutrūkstamą ryšį su Lietuva. Jos nuomone, L. S. Černiauskaitės novelė išsiskyrė meistriškumu, gražia lietuvių kalba ir yra artima geriausiems A. Vaičiulaičio kūrybos bruožams. Sesuo Aldona pritarė, kad novelėje jaučiama tėvelio dvasia.
L. S. Černiauskaitė prisiminė, kad šioje salėje ji 1994 m. pristatinėjo savo pirmąją knygą. Su A. Vaičiulaičiu rašytoją labiausiai sieja savo namų suvokimas ir išaukštinimas. Vėliau laureatė perskaitė kalbą, kuri išspausdinta „Metų“ žurnalo 7-ame numeryje.
J. Sprindytė nuogąstavo, kad kalbėdama gali sudraskyti spindinčias gijas, kurias išpynė Laura Sintija. Kritikų žodžiai, jų abstrakčios formuluotės ardo trapų teksto audinį. J. Sprindytės nuomone, rašytojos novelėje skamba grožio ir skausmo motyvas. Kritikė pacitavo Albertą Zalatorių, teigusį, kad novelė – literatūros podukra, periodikos kūdikis. Šiame kontekste panašios premijos – labai svarbios. Jos reabilituoja žanrą.
D. Mušinskas teigė, kad A. Vaičiulaičio premija natūrali kaip gamtos dėsnis – išnyra žemei dukart apsisukus aplink saulę. „Metų“ žurnalo vyriausiasis redaktorius aptarė vertintų autorių amplitudę – amžiaus ir kūrybos stiliaus požiūriu. Sukėlė pagyvėjimą tarp klausytojų, pacituodamas R. Granausko prieš septyniolika metų premijos laureato kalboje „Rakto ieškojimas“ pasakytus žodžius: „Literatūrą daug kas norėtų įsiversti į lovą: politikai, ideologai, partijos veikėjai. Arba bent jau pakišti ranką po jos sijonu, kitoje rodydami storą piniginę.“ Anot D. Mušinsko, visa tai jau seniai nugrimzdo į užmarštį, dabar svarbiausia parašyti gerą kūrinį, stiprią, įtaigią novelę, kuri galėtų laimėti tokią garbingą premiją.
D. Vaitiekūno nuomone, L. S. Černiauskaitės novelės skaitytojai turėtų patirti daug emocinių atradimų. Tai – gražus pasakojimo nuotykis.
V. Martinkaus reziumė: novelė gali dovanoti daugiau būties šviesos.
Literatūrinę popietę pagyvino muzikiniai intarpai – Juliaus Stankevičiaus atliekamos lyriškos dainos (pritariant sau gitara). Prasmingas buvo ir Edukologijos universiteto studentės Gabrielės Rubežiūtės perskaitytas premijuotos novelės fragmentas.
Erika Drungytė. Apie poeziją, Lietuvą ir pasaulio pabaigą
2012 m. Nr. 7
Pradėsiu labai formaliai. Formalumas padeda objektyvumui. Objektyvumo visada reikia įžangai. Taigi 2012 metų gegužės 13–27 dienomis vyko Poezijos pavasaris – tarptautinis poezijos festivalis, kuris pristato poezijos mylėtojams poetus ir jų kūrybą visoje Lietuvoje bei užsienyje, rengia kasmetinę poetų ir kritikų konferenciją, leidžia eilėraščių almanachą, teikia daugybę premijų už geriausias knygas, vainikuoja festivalio laureatą… Susitikimų su klausytojais – daugiau kaip šimtas dvidešimt. Įspūdingiausia, aišku, renginio geografija – miestai, miesteliai, kaimai, lietuvių bendruomenės užsieniuose, o poetus iš kitų valstybių priėmė Lietuva. Net televizija parengė tiesiogines transliacijas iš vainikavimo iškilmių Kaune ir iš festivalio atidarymo ir baigiamojo vakaro Vilniuje. Poetams daugelyje renginių talkino muzikantai, dainininkai, aktoriai. Žodžiu, ką ir sakyti – milžiniškas reikalas. Beveik neįtikėtina, kad šį renginį sugeba koordinuoti vos keli žmonės, o didžiausia našta ir atsakomybė tenka Rašytojų klubo, o taip pat ir festivalio direktorei Janinai Rutkauskienei, kuri jau daugybę metų sėkmingai įrodo, kad lietuviams įmanoma viskas.
Įdomiausia Poezijos pavasario savybė, kad poetų nėmaž nemąžta, atvirkščiai, kasmet daugėja, į klasikų gretas įsilieja jaunosios kartos. Ir nors, anot vieno autoritetingo poeto, geriausieji gyvena ir kuria tik Vilniuje, smagu regėti, kad jų pakako visiems šalies regionams, svarbiausiems kultūros centrams, bibliotekoms, muziejams. Aplankytos žymių rašytojų tėviškės liudija, kad talentingi žmonės gimsta visur, kad tikrųjų vilniečių, deja, labai maža, bet Vilnius kaip svarbiausias traukos centras visiems regionų žmonėms yra neginčijama talentingųjų prieglauda, išlaikiusi ypač stiprias universiteto, kūrybinės bendruomenės ir kultūrinio gyvenimo tradicijas. Nežinia, ar toks gajus galios principas, įsišaknijęs mūsų visuomenėje valdant monopolininkams, negundys poetų pasiglemžti Vilniun ir tradicinių festivalio laureato vainikavimo iškilmių iš Kauno. Kad ir kaip ten būtų, kasmet viskas tobulinama, plečiama, įgyja naujų bruožų ir formų.
Net ir ilgiausiame straipsnyje neįmanoma apžvelgti visų šiųmečio festivalio vyksmų, kelionių, iškilmingų kalbų, svarbių priėmimų. Eilėraščiai skaityti Lazdijuose, Bubeliuose (Albino Žukausko gimtinėje, dabar Lenkijos teritorijoje), Garliavoje, Trakuose, Varėnoje, Paberžėje, Klaipėdoje, Palangoje, Skuode, Rumšiškėse, Šakiuose, Naisiuose, Vilkaviškyje, Šilalėje, Biržuose, Pušalote, Pumpėnuose, Krinčine, Tauragėje, Šilutėje, Elektrėnuose, Baisogaloje, Birštone… Ir tai tik dalis vietovių, kurios sulaukė poetų. Vykta ir į Kaliningrado sritį aplankyti Donelaičio, į Airiją pabūti su gausia išeivių bendruomene, į Šveicariją – pasižvalgyti po Maironio pamėgtas vietas. Du svarbiausi festivalį lydėję vardai – Maironis ir Albinas Žukauskas. Įsimintinas buvo Maironio skaitymų vakaras Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje. Poetą skaitė poetai. Skirtingų kartų, skirtingai savin įsileidę ir suvokę. Keliomis kalbomis. Šitas renginys nusipelno geriausių įvertinimų – kiekvienas skaitantysis ir įžangos žodžiais, ir pačiu skaitymu kūrė be galo intymią nuoširdumo, virpančio atsivėrimo sklidiną nuotaiką. Ir Maironis buvo. kaip meilės poetas, socialiai angažuotas, dieviškai nuolankus, patriotas, valiūkiškas ir kandus, romantiškas ir revoliucingas, klausiantis ir medituojantis… Pamaniau, kad jei taip Maironį pristatytų mokyklose, nebūtų jis tik formaliai įsidėmėtas XX a. pradžios Lietuvos klasikas.
Tikriausiai dera minėti Vilniaus mero premiją, skiriamą už eilėraščius Vilniui ar bent jau miesto minėjimą. Kodėl dera? Manau, kad ši premija yra geras pavyzdys, kuriuo galėtų pasekti ir kitų miestų ar vietovių savivaldos, skatindamos kūryboje išlaikyti ir vietovardžius, ir laiko dvasią, ir istorijos detales, ir žmones etc. Dera ir dėl to, kad premija paskirta tikram vilniečiui, gražiam žmogui, puikiam poetui Antanui Šimkui. Tačiau jau keleri metai stebėdama šią ceremoniją jaučiuosi nejaukiai. Visa ta pompastika, pernelyg iškilminga rotušės erdvė, „svarios“ kalbos, visuomet pirmame flange visą reginį užgožiantys ir blykstėmis nepaliaujamai žybsintys žiniasklaidos atstovai… Poezija ir poetas nėra masėms skirtas šou. Ir ypač šiais metais kuklus ir tylus Antanas paskendo toje iškilmių euforijoje, nematėme jo – o juk jis turėjo būti svarbiausias, jo poezija, jo skaitymas ir galbūt kalbėjimas. Gal rotušėje labiausiai ir pajutau, kad esu festivalyje (pagal apibrėžimą – linksma, masinė kultūros šventė). Apskritai Lietuva – festivalių šalis…
Visai kitoks – kamerinis, daugiakalbis ir įtraukiantis – buvo kitas renginys – tarptautinė konferencija „Pasaulis baigias, todėl reikia rašyti eilėraščius“. Šia tema (A. Marčėno eilėraščio „Ars Poetica“ eilutė) ne vienas poetas jau yra kūręs, poezijoje išskleidęs pasaulio pabaigos nuojautas, įvairiai apmąstęs paradokso situaciją. Indų poetė Sujata Bhatt perskaitė eilėraštį, kurį parašė 1991 m., inspiruota įvykių Irake. Eilėraštyje laiko cikliškumą, pabaigą ir pradžią įkūnija dievas Šiva, o pagrindinis klausimas tas pats – ką daryti, jei pasaulis išnyks? Ar prasminga rašyti poeziją? Kęstučio Nastopkos pranešime giliau analizuota mirties ir gyvybės situacija kūrybos procese, gyvenimo ir negyvenimo periodai (dvasinė būsena). Latvių poetė Inga Gaile dalijosi asmenine patirtimi, kas jai yra pasaulio pabaiga: „reikia turėti drąsos, kad pažintum pasaulio pabaigą kiekvieną dieną.“ Kalbėjo apie latvių kalbos likimą, kai kurių poetų pasirinkimą rašyti anglų kalba, kadangi latviškai „niekas neskaito“, išsakė tvirtą tikėjimą, kad nei gimtoji kalba, nei poezija negali baigtis, nes latvių gyvenimas gali būti pasakomas tik latvių kalba. Moldavas Leo Butnaru apžvelgė eschatologines hipotezes apie pasaulio pabaigą. Jo nuomone, apokaliptinės pranašystės padarė atvirkščią poveikį – apie tai ėmė rastis vis daugiau eilėraščių, ir jie rodo, kad nėra poezijos pabaigos, poezija yra magnum mysterium. Elena Karnauskaitė kalbėjo apie poezijos likimą – kam ji reikalinga šiandieną, kas ją skaito, ką renkasi jaunimas. Poetė viltingai pasidalijo, kad sunkiausią gyvenimo akimirką labiausiai praverčia poezijos rinkinys. Vengras Peteris Kantoras konstatavo, kad tema tokia pat sena kaip pasaulis. Kita vertus, galima teigti, kad mes jau gyvename po pasaulio pabaigos, ir poeto misija yra kurti, kūriniai yra pasaulio suvokimas, o iš to atverto suvokimo gali rastis nauji pasauliai. Šveicaras Pedro Lenzas prisipažino, kad poezijos rašymas ir skaitymas yra vienintelis dalykas, kurį jis sugeba. Poezija nepakeis pasaulio, bet tai yra lėtas būdas sugerti visa, kas buvo ir yra. Net ir pasauliui baigiantis poeto balsas išliks toks pat. Trumpoje savo kalboje poezijos kūrimą prilyginau pasaulio kūrimui: „Kaip Žodis, kuris yra pas Dievą, tampa instrumentu pasauliui kurti, taip ir poetas yra instrumentas, per kurį teka žodžiai, mus sujungiantys su tuo Žodžiu.“ Valentinas Sventickas dar labiau pagilino paradokso situaciją teigdamas, kad kol žmogus rašo eilėraštį, jis negriauna pasaulio. Kinų poetė Mindy Zhang perskaitė eilėraštį apie drugelį ir pakomentavo, kad pasaulis niekada nesibaigia, tik įgyja naujus pavidalus. Eilėraštį „Keletas klausimų, susijusių su eilėraščiais“ perskaitė poetas iš Vokietijos Michaelis Augustinas. Vienas klausimų skamba taip: „Ar paruoštas eilėraščių rezervas / nelaimės atveju, / ir kiek laiko / jo užtektų?“ Konferencijos pabaigoje replikavo Aidas Marčėnas: „Gyvenimo prasmė yra laistyti niekada nepražysiantį medį, kaip tai darė berniukas Tarkovskio filme „Aukojimas“, ir poezijos rašymas yra tas medžio laistymas.“ Tokių padiskutavimų, galimybių ramiai pasikalbėti apie skirtingas kultūras, kūrybą, paklausyti eilėraščių ir jų komentarų labiausiai trūksta ir patiems poetams, ir tikriems skaitytojams.
Neabejoju, kad kaip ir kasmet jaukus bei prasmingas buvo Salomėjos Nėries prizo teikimas Vilkaviškyje ir poezijos skaitymai Kiršuose. Kad pavyko visi vakarai Vilniuje, Rašytojų klubo salėje, kuri jau savaime yra įpoetinta. Kad buvo puikūs eilėraščių skaitymai regionų bibliotekose, muziejuose, kitose kamerinėse erdvėse. Reikėtų pagiriamąjį žodį tarti kauniečiams. Poezijos pavasaris Kaune prasideda „Poezijos pavasarėliu“ – kasmetiniu baigiamuoju moksleivių konkurso renginiu Palemone, iš kurio prieš keturiasdešimt aštuonerius metus po Lietuvą ir pasklido mūsų festivalis. Moksleivis laureatas kviečiamas perskaityti savo eilėraštį Poezijos pavasario laureato vainikavimo vakare Maironio sode. Viltinga, kad yra poezijos vaikų, norinčių ją kurti ir jos klausytis.
Šiais metais pirmą kartą Kaune vyko skaitymai Karo muziejaus sodelyje, karilionu skambino Giedrius Kuprevičius. Ir nors erdvė atrodė plati, bet sodelio kaštonai viską sugobė, klausytojai būrėsi arčiau poetų, o toji specifinė istorinė vieta dar kartą įrodė, kad dauguma Laikinosios sostinės vietų puikiai tinka poezijai. Prasmingo bendradarbiavimo su Kauno fotomenininkais rezultatas – poezijos skaitymai fotogalerijoje, besikeičiančių Romualdo Rakausko peizažų fone.
Būtų galima minėti dar daugybę susitikimų su klausytojais – vieni jų buvo nuoširdūs ir labai laukti, kiti surengti labiau iš inercijos, dėl tradicijos tąsos. klausytojų mąžta, sunku juos privilioti, prikalbinti, kad ateitų. Labai norėtųsi paprašyti, kad visi organizatoriai, visi miestų ir miestelių kultūros žmonės nebijotų atsisakyti renginių, nebijotų pasakyti – ne, šiais metais mes nenorime poezijos skaitymų festivalio metu. Toks atsisakymas būtų sąžiningas santykis, pozicija. Gali būti, kad po metų pati bendruomenė vėl kviesis poetus, o gal pasirinks autorinius vakarus kitu metų laiku. Nieko nėra blogiau už darymą „dėl pliusiuko“. Kita vertus – kad ir ką kalbėtume apie vienokias ar kitokias aplinkybes, vis viena baisiausia yra tai, kad į poezijos skaitymus neateina lituanistai. Mieli lietuvių kalbos mokytojai, kaipgi šitaip?
Apie du finalinius Poezijos pavasario renginius – vainikavimo iškilmes Maironio lietuvių literatūros muziejaus sode ir baigiamąjį vakarą Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kieme – negaliu pasakyti nieko. Mano galva, tai varginantys dalykai – tie eilėraščių „popuri“, poetų išrikiavimas dviem minutėms „šlovės“, nesibaigiančių ceremonijų virtinė, kai jau net galva susisuka – kada kokio apdovanotojo kalba skamba, kada eilėraštis, kada prizo teikėjo suokimas… Po dvi valandas trunkantys maratonai nėra malonūs nei poetui, nei klausytojui. Esu linkusi klausytis po keletą vieno poeto eilėraščių, kad jį suvokčiau, išgirsčiau. O prašmėžuojančios pavardės ir reikalavimai skaityti kuo trumpiau varo į neviltį – na, koks gi čia parodomasis paradas? Poezija nėra „Maxima“ – 100 prekių su nuolaida…
Dalyvaudama Poezijos pavasario renginiuose šiais metais pirmą kartą pajutau tiek daug prieštarų, kurios anksčiau nebuvo iškilusios, sukilusios, užkliudžiusios. poezija man yra vienintelis tikras dalykas, kuriuo pasikliauju, kurio man būtinai pritrūktų pasibaigus pasauliui. Bet dabar tarp žmogaus (tuo pačiu ir pasaulio) bei poezijos yra atsivėrusi bedugnė, kuri galbūt ir yra tikrasis apokalipsės ženklas. Tai, kas kadaise mus sulydė į vieną etnosą, į vieną atmintį, gebėjo atverti gelmišką buvimo virpėjimą, šiandieną tėra panašu į nuojautą – dar nujaučiama, kad poezijos būta svarbios, ypatingos, bet ji jau nėra nei slėpinys, nei sacrum erdvė, nei misterija. Aišku, kad prieš keturiasdešimt aštuonerius metus sumanytas ir pradėtas renginys nebuvo planuotas tokiam pusės amžiaus laikotarpiui, tačiau buvo reikalingas, būtinas, unikalus ano meto situacijoje. Gi dabar – išsišakojęs, didžiulis, tarptautinis festivalis yra visai kitas renginys, visai kitokios jo funkcijos, visai kitokia jo dvasia. Ar tai vertintina blogai–gerai? Žinoma, ne. Nes viskas kinta. Nėra pastovių dalykų, kitimas yra gyvybės ir tobulėjimo priežastis. Tad gal vertėtų pagalvoti apie turinį, ne apie tūrį. Nežinau, čia tik mano pamąstymai, mano abejonės… man poezija yra ne festiva, ne vienas eilėraštis tarp kitų šimto po vieną, ne masinė šventė. Iš Poezijos pavasario programos prasmingiausi man atrodo skaitymų renginiai regionuose, ir jokiu būdu nepritariu teiginiui, kad „svarbiausi vyksta Vilniuje“. Vilniuje ir taip vyksta. Kiekvieną savaitę. Kažko mes dar negalime suprasti, kažko mes dar neišmokome mylėti, kažkodėl mumyse dar tiek daug puikybės…
Marijus Širvinskas. Vartotojų kartos vox vocis
2012 m. Nr. 5–6
Kam neteko pavažinėti paskutiniu sostinės antrojo maršruto troleibusu penktadienio vakarą, pabandykite. Žinoma, jeigu pavyks į jį įsibrauti. Iš studentų miestelio Saulėtekyje centro kryptimi pajudėjęs troleibusas pilnut pilnutėlis kaip spūsties metu, bet čia, kitaip nei per piką, keleivių veidai ne rūstūs ir pavargę, o linksmi ir švytintys. Absoliuti dauguma jau „apšilę“, įsismaginę, dažnas vaikinas iš mandrumo nusikeikia, o merginos žybsi ryškiai dažytomis, vakarėliui subalansuotomis akimis. Universitetų pirmo antro kurso kontingentas traukia į naktinį Vilnių šėliot. Jeigu kartu dar važiuoja ir studentų bendrabuty susimylėjusi porelė, tai, tikėtinas daiktas, bučiuosis. Linksmabusas.
Dvi vakaroti išsiruošusios merginos tokioje aplinkoje randa rimtą ir, sakyčiau, pagal aplinkybes netgi tinkamą temą: viena draugė kitai perpasakoja, matyt, girdėtą paskaitą ir klasifikuoja žmogaus kartas: X karta atseit esanti jų tėvų, Y – gimusiųjų dar sovietmečiu jaunuolių, o Z – tai žmonės, atėję į pasaulį po 1990-ųjų, „kuriems prastai sekasi sukoncentruoti dėmesį“. Skirstymas, be abejonės, sąlygiškas, nors populiarioji sociologija ir Vakarų medija ribas tarp X, Y, Z kartų brėžia daugmaž šitaip, dar įvardydama šioms generacijoms būdingiausius bruožus (tačiau apie juos čia nesiplėsim).
Vadinasi, tiek tiedvi mergaitės iš troleibuso, tiek jaunasis autorius Karolis Klimas, kurio apsakymą „Juliana“ sausio mėnesį spausdino „Metai“, priskirtini Z kartai – tiems, kurie gimė po 1990-ųjų, Nepriklausomybės vaikams, šiuo metu studijuojantiems bakalaurą aukštosiose mokyklose ir netrukus įsiliesiantiems į darbo rinką.
Kokie jie žmonės? Ar kad nematę sovietmečio ir augę grynos laisvės sąlygomis, tai jau kokybiškai kitokie? Sociologiniai ir psichologiniai tyrimai jau suteikia žinių apie po Nepriklausomybės gimusių kūdikių sociopsichologinę raidą ir charakteristiką, bet gana paviršutiniškų. Man regis, kur kas tiksliau šių pastaraisiais metais suaugusių Lietuvos vaikų pasaulėjautą ir pasaulėvoką apibūdina tos pačios kartos jaunieji literatūros autoriai: sovietmečio nebeatsimenanti Gabija Grušaitė (g. 1987 m.), išleidusi pirmąjį savo romaną „Neišsipildymas“, Jurga Tumasonytė (g. 1988 m.), debiutavusi novelių rinkiniu „Dirbtinė muselė“, ir jauniausias šioje trijulėje K. Klimas (g. 1991 m.), parašęs kol kas rimčiausią savo kūrinį „Juliana“ ir per jį autentišku kartos balsu pasakojantis apie savo bendraamžių padėtį pasaulyje ir požiūrį į pasaulį – Z generacijos būklę.
„Juliana“ (nors taip norisi sakyti – Julijona) pasakoja apie trijų jaunuolių atostogas prie ežero. Karolis ir Ana yra porelė, Henrikas – jų bičiulis. Situacija primena Johno Bartho romaną „Plaukiojanti opera“, kur išvykę atostogų du jauni vyrai ir viena moteris įsivelia į pikantišką ir dramatišką aistrų trikampį. Tačiau „Julianoje“ trečiasis laikosi nuošalėje, jis vaizduojamas kaip vienišius ir apsakyme netampa ryškiu personažu, matyt, dėl pasakotojo egocentriškumo, kuriam rūpi tik dilema tarp dviejų aistrų – dabartinės jo romantiškos draugės Anos ir praėjusio laiko meilės Julijos, kurios herojus neįstengia užmiršti.
K. Klimas turi kalbos dovaną ir, tekstą montuodamas pagal sakinių su keliais gramatiniais centrais bei taikliai įkomponuotų įterpinių formulę, sukuria vaizdingą istoriją apie gerai leidžiamą laiką prie lietuviško ežero, įtaigų pasakojimą, pertraukiamą sentimentalių prisiminimų apie Juliją.
Pusę apsakymo perskaitau pasižymėdamas vieną kitą pliusą ir tik vieną pastabą apie neįtikinamą laiką, kuomet naratorius Karolis, su kitu veikėju Ruslanu susipažinęs „ne tą vėlyvą vakarą, o tik paryčiais“, bendrauja ir girtuokliauja net metęs savo reikalus, kol pradeda temti, tuomet mažumėlę pamiegojęs atsibunda, „kai jau visiškai tamsu“, ir pirmą valandą nakties išvažiuoja lankyti Julijos. Galbūt pasakotojas yra paprasčiausiai atsipalaidavęs ir ištvermingas, bet čia veikiau trūksta laiko logikos.
Taigi pasakojimas plėtojamas gana nuosekliai, kol draugai Karolio neišsiunčia į kaimo parduotuvę su pirkinių sąrašu. Pasakotojas kantriai išvardija visus jo punktus, dar įtraukdamas į kaimo parduotuvės asortimentą kažin ar dažnai tiekiamas prekes – vyšninį sukamą tabaką, jam skirtus popierėlius ir filtrus. Vadinasi, arba vilnietis teksto autorius niekada nėra matęs „miestelio krautuvės“ su prekių chaosu „užkrautose lentynose“, arba „Julianoje“ aprašoma vieta buvo paprasčiausia „Rimi“ (mat tekste minimi raudoni maišeliai) – bet tuomet galėjo taip tiesiai šviesiai ir parašyti.
Štai šioje krautuvėje (ar prekybos centre?) prasideda veiksmo intriga, labai jau primenanti melodramą – pasakotojas probėgšmais pamato savo fantazijų kaltininkę Juliją. Pamatęs ją puola su pirkinių maišais į lauką ketindamas sprukti, bet nepavyksta: „Jėtau, sakau, Julija, nė nepastebėjau tavęs, ką čia darai? Atostogauju pas tetą netoliese, atsiliepia, kažkada juk pasakojau, pamiršai?“
Netikėtas, gal net pernelyg netikėtas realistiškam kūriniui susitikimas išbalansuoja veikėjo sąmonę, jo jausmai vis labiau krypsta nuo dabartinės mylimosios (Anos) prie buvusios (Julijos). Grįžusį iš parduotuvės („Rimi“?) vaikiną esamoji draugė pasitinka su pykčiu, kad šis pamiršęs dalį pirkinių: „Nenupirkai kremo nuo saulės, Jėzau, nieko nenupirkai, ką buvau užrašius, ar skaitei, pyktelėjusi paklausė Ana, lapelį, kur daviau?“
Šiose herojų apsisprendimams lemtingose pastraipose nejučiom susiejamos dvi kategorijos – prekės ir moterys, keturi netiesiogiai, pagal pagrindinio veikėjo elgesio logiką sąveikaujantys naratyvo sandai: parduotuvė, Julija, Ana, pirkinių sąrašas.
Šis tokių tarytum nesietinų dėmenų susidūrimas įtikinamai paaiškina tolesnę pasakotojo logiką. Sociologas Zygmuntas Baumanas, vienas įtakingiausių šiandienos mąstytojų, rašo: „Vartotojų visuomenės nariai patys yra vartojimo prekės, ir būtent buvimas vartojimo prekėmis paverčia juos bona fide visuomenės nariais. Tapimas ir buvimas parduodama preke yra galingiausias vartotojiško rūpesčio motyvas, net jei jis paprastai yra latentinis ir retai kada sąmoningai suvokiamas, o ką jau kalbėti apie atvirą jo deklaravimą“ [čia ir toliau laužtiniuose skliaustuose cituojama iš: Bauman Z. „Vartojamas gyvenimas“. – Vilnius: Apostrofa, 2011, p. 108].
Plėtojantis vidinei Karolio dramai, tos dvi veikėjo sąmonės lauke konkuruojančios moterys rodosi kaip malonumo ir geismo objektai, kurie, net ir apkaišyti romantinėmis įmantrybėmis, tėra, paprasčiau sakant, tiesiog vartojamos prekės. Vartojimo objektas keičiamas greitai, trumpomis fabulos laiko amplitudėmis metamasi nuo Anos prie Julijos ir atvirkščiai, nes, pasak Z. Baumano, „vertybių hierarchijoje vartotojiškas sindromas sumenkino ilgalaikiškumą ir paaukštino trumpalaikiškumą“. Karolis šią slinktį pastebi subjurus orams: „Tačiau lietus, palydimas nuolat girdimo griaustinio ir ryškių blyksnių, tęsėsi be perstojo, tarsi būtume įstrigę atogrąžų miškuose, kol galiausiai mūsų susikurtoje idilėje kažkas lyg ir nutrūko. Juostelė nustojo suktis.“
Z. Baumanas aiškina: „Į žmogiškuosius rūpesčius vartotojiškas sindromas įtraukia atsargų požiūrį į daiktus (tiek gyvus, tiek negyvus), galinčius užsibūti per ilgai, užuot greitai juos sunaudojus, ir sukeliančius ilgalaikį (jau nekalbant apie nesibaigiantį) prisirišimą ir įsipareigojimą“ [p. 157].
Tad neatsitiktinai prieš nosį pirkinių lapeliu mosuojančią Aną Karolis grubiai išvaro iš sodybos į mišką ir lietų, ir nežinią. Jis stengiasi „nepasiduoti gailesčiui“, o „kelių sekundžių visiškai pakanka nutraukti <…> siejusiems ryšiams“. Kaip konstatuotų Z. Baumanas: „Kitas, kaip etinės atsakomybės ir moralinio rūpesčio objektas, yra šalutinė šuolio į vartotojišką laisvę auka“ [p. 168].
Apsisprendęs nutraukti ryšį su Ana, Karolis į savo gyvenimą vėl įsileidžia Juliją, kuri pasirodo taip pat netikėtai ir net melodramiškai, kaip anksčiau prie miestelio krautuvės – ateina į atostogų sodybą per lietų: „Jėzau, galvoju, Ana sugrįžo, ir bėgu, pasiruošęs pulti priešais ją ant kelių, plačiai atlapoju duris ir matau, kad visai ne Ana, bet Julija išneria iš tamsos.“ Paskui pagrindinis herojus dar labiau susipainioja tarp dviejų moterų ir klimpsta į aistrų trikampį bei melo verpetą. Galiausiai pasiunta ir įsisiautėjęs naktį blaškosi miške, įsiveržia pas vieną kartą matytą moterį į namelį ant ratų – taip nelauktai pasirodęs nakčia spontaniškas svečias pelno jos palankumą ir jam leidžiama permiegoti. Epizodas psichotiška dvasia primena filmą su Leonardo DiCaprio „Paplūdimys“, bet neįtikina, yra svajokliškas, nerealus. Kad ir kaip ten būtų, veikėjas įgyja dar vieną aistros objektą, jau trečią. Galimas daiktas, šita moterų grandinė sulig trečiuoju aistros objektu tik prasideda ir neturi apibrėžto galimybių skaičiaus, nes, pasak Z. Baumano, „vartotojų gyvenimas yra pasmerktas virsti begalinėmis bandymų ir klaidų virtinėmis. Jų gyvenimas susideda iš begalinio eksperimentavimo, tačiau teikia mažai vilčių, jog įvyks experimentum crucis, galintis nuvesti eksperimentuotojus į patikimai kartografuotą ir ženklais nužymėtą tikrumo žemę“ [p. 159].
Blaškydamasis tarp aistrų ir malonumų, pasakotojas eliminuoja pasirinkimą – vienintelę tikros meilės ir išeities iš padėties sąlygą: „Pralaimėjai, nes nesugebėjai pasirinkti, bijojai rizikuoti! Tiesiog nenorėjau likti vienišas, sakau sau, ir matau, kad po truputį švinta, bet dar nei diena, nei naktis – nei Ana, nei Julija!“
Kai Karolis apsakyme „Juliana“ save įvardija bailiu, Z. Baumanas kalba apie vartojamame gyvenime apimantį atsakomybės siaubą: „Tačiau vos tik laisvė įsitvirtina ir tampa naująja kasdiene rutina, pasirodo nauja siaubo forma, ne mažiau šiurpinanti nei baisybės, kurių, padedant laisvei, išblukinančiai patirtų kentėjimų ir pagiežos prisiminimus, buvo tikimasi atsikratyti, – tai atsakomybės siaubas“ [p. 160]. Pasak sociologo, „tvarių abipusių santykių kūrimas“, kitaip nei pasitenkinimo per vartojimo objektus paieškos, „reikalauja milžiniškų pastangų“ – to, ką „grynieji santykiai“ [pavyzdžiui, bičiuliškų meilužių, – M. .] empatiškai atmeta vardan kitų vertybių, tarp kurių fundamentalios etinės atsakomybės už kitą nėra“.
Taigi K. Klimas savo apsakyme aprašo klasikinę vartotojiško sindromo pakirstų žmonių situaciją. Teksto kokybę dar stiprina autentiškumo nuojauta – herojaus papasakoti „paaugliški“ išgyvenimai yra artimi arba pačiam autoriui, arba jaunuoliams iš jam artimos aplinkos. Autobiografiškumo įspūdį dar kuria ir tas pats autoriaus bei pagrindinio herojaus vardas – Karolis.
Tarp kitko, pasakotojas ties kulminacine teksto vieta grubiai sujaukia pasakojimo nuotaiką ir atviru tekstu kreipiasi į skaitytoją. Prastas sprendimas, nes tekstas išsyk išskysta tarsi neatlaikęs veikėjų įtampos, apsunksta nuo emocijas tarytum turinčių stiprinti šauktukų, kurie iš tikrųjų tik falsifikuoja iki tol gana nuosekliai skleistą dramatizmą. Pačioje kūrinio pabaigoje pasiūlomas išradingas sumanymas išgelbėja ne tik paklydusio herojaus, bet ir, sakytum, savo stiliumi ir raiška mažumėlę susipainiojusio autoriaus reputaciją.
Ir dar. Z. Baumanas užsimena apie vaikų troškimą būti įžymybėmis vien dėl to, kad būtų įžymūs. K. Klimas pripažino, kad „nuo pat mažų dienų svajojo tapti rašytoju“, ir tokiu jau dabar save be išlygų pristato, nors dar nėra išleidęs nė vienos knygos. Na, o būti rašytoju – juk tai savaime reiškia būti įžymiam. Tikriausiai dažnas dabar žinomas rašytojas, vos pradėjęs žengti į literatūrą, tikėjosi išgarsėti, bet retas kuris tai šitaip sureikšmino ir garsiai pabrėžė. Juk būti rašytoju ir kartu dėl to kuklintis – tai rodo savotišką kokybės ženklą.
K. Klimas daro priešingai. Aktyviai konstruoja savo kaip rašytojo tapatybę. Socialiniuose tinkluose angažuojasi vien ties savo kaip rašytojo amplua. Kiekvieną naują kūrinį išsyk atiduoda skaitytojams, norėdamas būti pastebėtas.
Pasak Z. Baumano: „Po svajonėmis apie šlovę slypi dar viena svajonė. Tai svajonė apie nebeištirpimą pilkoje, beveidėje ir neraiškioje prekių masėje. Tai svajonė apie virtimą žymia, ryškiai matoma ir trokštama preke, apie kurią kalbama, kuri išsiskiria iš masės kitų prekių, pro kurią neįmanoma praeiti jos nepastebėjus, kurios nebūtų galima nuleisti juokais ar išmesti iš galvos. Vartotojų visuomenėje virtimas geistina ir geidžiama preke yra medžiaga, iš kurios gaminamos svajonės ir pasakos“ [p. 29].
Prekėmis tapusių žmonių išgyvenimus liudijantis K. Klimas išsiduoda, kad pats yra paveiktas vartotojiško sindromo. Nieko nuostabaus. Visa jo karta gimė iš laisvės dvasios, vartotojiškumo įsčių ir atsakomybės deficito. Užtat šis jaunas autorius turi talentą aprašyti savo ir savo kartos vartojamą gyvenimą ir jo tragizmą – iš dabartinių dvidešimtmečių patirties medžiagos pagaminti literatūriškai įtaigių pasakų.
Stasys Stacevičius. Dainava kaip būsena
2012 m. Nr. 4
Dainava – tai būsena, kai siela pati dainuoja… Kad ir be garso. Andai Vasario 160oji sutapo su Užgavėnėm, ir Merkinės kultūros centro moterėlės labai kruopščiai ir nerimastingai rengėsi šventės programai… Prasidedant renginiui salėje dar buvo daug laisvų vietų, ir tai nedžiugino seniūno Gintauto Tebėros, nežavėjo pačių kultūrininkių… Užtat atėjo du broliai, kailiniuoti ir gėrybiškai besišypsantys, bet kažkodėl nešini dideliu kirviu, kurio gal nerado kur pasidėti, tai vis glaudė prie savęs. Kultūrininkėms ir žiūrovams formavosi klausimėlis: ko broliai taip gėrybiškai ir linksmai šypsosi, jeigu į iškilmingą koncertą atėjo su dideliu kirviu? Ir kam jie atsinešė tą kirvį, jeigu taip geraširdiškai ir linksmai šypsosi – vienas pro barzdą, kitas pro kepurę… Tai aš kaltas: brolius susitikau parduotuvėje dar prieš dvi valandas. Jie, apsirūpinę gėrybėmis, jau buvo beeiną ekečių kirsti Bedugnyje ir Laujoje, dūstančių žuvelių gelbėti… O aš jiems: būkit Merkinės patriotai, ateikit į Vasario 16-osios paminėjimą ir koncertą. Tai jie ir paklausė, tik gal sušilo per neplanuotai susidariusį laisvalaikį. Bet… Mūsų jauni proprotėviai, gal jotvingiai, dainaviai, senovės koncertuose tikriausiai irgi su kirviais sėdėdavo, su trumpomis ietimis, su vėzdais, su šypsenom.
Dainava – jotvingių genties dainavių kraštas. Iš dalies sutampantis su dabartine Dzūkija, kurią tik XIX a. „išrado“ ar „atrado“ kalbininkai. Kartais jie atrodo lyg šventi tautos gelbėtojai, bet sykiais, sykiais… Niekad nesijaučiau esąs dzūkas. Ne todėl, kad aukštaičiai ar žemaičiai tuos dzūkus kartais rūšiuoja į …yzdziukus, dzūkus ir oberdzūkus. Manyje gal 30 procentų aukštaičio, 30 procentų jotvingio, 30 procentų totoriaus, o 10 procentų… Nežinau, kiek su kuo ne nusidėjo, o mylėjosi jauni mano protėviai ir pramotės, kurių, grįžtant į anuos amžius, pavojingai daugėja, jie tampa pagonimis, jie atstato Merkinės pilį, jie eina kulti kryžiuočių, o nuo galvų kūlimo persimaino kultūra ir dainos… Gal nėra čia jokios Dzūkijos. Čia Dainava. Kaip kraštas. O kaip būsena – dainava – kartais gali būti ir Žemaitijoje, ir už Uralo, ir Ugnies Žemėje, ir… Tik norinčių girdėti dainas ir regėti kultūrą ne TV ekrane, o gyvai, betarpiškai čia, Dainavoje, gal jau mažiau j negu dainuojančių, grojančių, šokančių…
Anų metų gale miestelyje vyko šviesuomenės diskusija dėl klausimėlio: kodėl merkiniškiai taip negausiai, nenoriai eina į kultūros centro moterėlių organizuojamus renginius. O iš aplinkinių kaimų ir visai neina. Ir kaip čia bus su tuo kultūros ministro Arūno Gelūno užmoju priartinti kultūrą prie provincijos? Liko dvi moteriškaitės Merkinės kultūros centre, neis jos per kaimus, neneš kultūros, nekuls minčių, širdžių anei galvų bobutėms ir senoliams, anei jauniems ūkininkams, nekruš proto naujiesiems oberdzūkams, supirkusiems sodybas. Niekas ten jų, tų kultūrininkių, dainavos ir Dainavos kūlėjų, nei laukia, nei ką. Yra televizorius. Šaldytuvas. Krosnis. Lova. Ko dar?
O pačiame miestelyje? Skelbk neskelbęs, kviesk nekvietęs, ateina tik branduolys – dvi, trys ar net penkios dešimtys įdomesnių galvų… O jeigu kultūros centro mūre, kursai savo sovietine architektūra panašus gal į krematoriumą ar į CK (centrinę katilinę), telpa keli šimtai? O jeigu tą mūrą dabar renovuoja už Europos Sąjungos pinigus? Ir kyla klausimas: kur ir kam metami pinigai?.. Kai anąsyk KC (ar CK) moterėlėms pasiūliau rengti ne įprastinį koncertėlį, o poetinę improvizaciją, tai jos – tikriausiai teisingai – pasakė, kad tokiu atveju ir visai niekas neateis, net branduolys… Nebent visiems į namus išnešioti po spalvingą kvietimą ir dar, nusilenkus iki žemelės, maloniai paprašyti: jeigu negalit ateiti, tai bent atlinguokit, atkrypuokit, atsliūkinkit, atsivilkite, at… Na, galima ir ant kumelės atjoti, ir BMW ar viesulu atūžti… Ne, nekvepia KC direktorei Jūratei Bingelienei juokais diskusijoje dėl kultūros reiškinių Merkinėje, kuri, anot fotomenininko Algimanto Černiausko, yra dvasinė sostinė. Kam – Dzūkijos. Kam – Dainavos.
– Charizmos! Charizmos direktorė neturi! Todėl ir neina žmonės paskui ją, – pareiškia tremtinių ir politkalinių vadas Algimantas Vasiliauskas ir lyg senas sausumos vikingas liuobia kieta ranka į stalą. Net Krėvė, lauke stovintis ant postamento, atrodo, sumirkčiojo. Ar turėjo Krėvė charizmą? Tikriausiai ne tai jam rūpėjo.
O, pagalvoju, jeigu A. Vasiliauskas, jau gerokai žilstelėjęs, bet dar turintis parako, taptų Merkinės seniūnu. Ar stebuklingu būdu pataptų Varėnos rajono meru. O jeigu dar stebuklingesniu būdu jį pamatytume Lietuvos kultūros ministro ar premjero poste. Tai…
Charizma – pagal tarptautinių žodžių žodyną, išleistą sovietmetyje, – tai Dievo dovana, malonė… Bet pagal šį apibrėžimą išeitų, kad charizmatiškų žmonių nemažai yra visur… Ir net dabartinė Merkinės kultūros centro direktorė Jūratė, štai svarstoma diskusijoje, yra charizmatiška, bent jau mano akimis žiūrint… O jeigu, anot A. Vasiliausko, jinai tos charizmos vis dėlto neturi? Vadinasi, tai kažkas daugiau. Dievulio dovana ir malonė, plius įsitikinimai, plius tvirtumas, principai, įvaizdis, įpročiai, plius visa tai per daug metų, plius… Ką Lietuvoje dabar galim vadinti charizmatiškais žmonėmis? Tikriausiai profesorių, neminint visų jo vardų ir nuopelnų, Vytautą Landsbergį. Bet jeigu neabejotina charizmos galia yra vesti tautą ar piliečius paskui save, tai… Išeitų, kad po Nepriklausomybės atkūrimo laimėjęs pirmuosius prezidento rinkimus Algirdas Mykolas Brazauskas buvo charizmatiškesnis? Kažin kažin?
Mano vyresnis bičiulis, buvęs politkalinys Benediktas Navickas, kurį vadindavom vėliavininku Barzdele, neabejoju, buvo charizmatiškas. Katalikiškai charizmatiškas. Vienas sau dar ankstyvoje jaunystėje prisiėmė „kaltę“ už trispalvės iškėlimą virš kolūkio malūno Pakruojo rajone. Vienas už visą pogrindininkų būrelį „pagydytas“ beprotnamyje… Daug mažų odisėjų išgyveno, paskui slapta pėsčiomis iš šiaurės Lietuvos į Dainavą – per Baltarusiją – visą vasarą ėjo… Jis iki pat pabaigos laikėsi savo: be pykčio kalbėjo apie priešus, neprašė malonių net iš draugų, o juolab iš valdžios, net jeigu ta valdžia jau sava, beveik nevartojo svaigalų, drožinėjo, užsiiminėjo kraštotyra, rašė… Bet nėjo daug žmonių paskui dar gyvą vėliavininką Barzdelę… Kur ten kaimiečiai eis paskui Sąjūdžio spaudos labdaringą nešiotoją, paskui kiaulių komplekso Gudakiemyje naktinį sargą ar paskui jau pasiligojusį ir vienišą bedarbį, kuris kartais žolių šaknimis ir sraigėmis pramisdavo… Jo vidinė dainava buvo lyg svetimų apsiaustyje – gyvent daugiabučiame sovietiniame kaimo mūre, kur savo balkone per šventes Benediktas vis iškeldavo trispalvę, bet net ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais kaimynai nesekė jo pavyzdžiu, nors visi lietuviškai kalba, vis tiek žiūrėjo į tą jo trispalvę kaip į vėliavininko Barzdelės keistenybę… Ir tik keliolika gyvųjų ėjo per pūgą paskui charizmatiškojo Benedikto Navicko karstą.
Tai gal ir KC direktorės charizmos didumas ar mažumas nėra svarbiausia? Gal bendruomenė neveikli, neorganizuota, ne… Vos pajutęs potencialius kaltinimus bendruomenės pirmininkas, Merkinės pagrindinės mokyklos direktorius, impozantiškas barzdočius Bernardas Sakalauskas gal šimtąjį kartą per savo pirmininkavimą viešai ir nuoširdžiausiai pareiškia;
– Atsistatydinu, atsistatydinu, tik imkit kas nors tas pareigas, imkit.
Bet niekas iš Bernardo tų gražių pareigų neima.
Tik Dzūkijos nacionalinio parko mokslinis bendradarbis Mindaugas Lapelė tiesiai paaiškina, kad darni bendruomenė egzistuoja nebent popieriuje… Juk per karą Medvinėje neliko ne tik žydų bendruomenės. Dauguma dabartinių gyventojų – ateiviai, užeiviai. Iš tikrųjų, nors neregistruotos, egzistuoja gal trys ar penkios bendruomenės.
Sambūriai pagal partijas, pagal interesus, pagal pomėgius, pagal… Užpernai partizanų paminėjimui kruopščiai ruošėsi Merkinės kraštotyros muziejaus direktorė Aldona Raugalaitė. Bet didingosios V. Krėvės gimnazijos gimnazistai dar iš ryto gyvu vainiku apjuosė Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, padėjo gėlių prie partizanų koplytėlės, o į svarbiausią renginį Partizanų kalnelyje neatėjo. Konservatoriai ir prie jų prisiglaudusieji surengė atskirą savo mitingą ir bendrą paminėjimą taip pat praleido. Ir tik saujelė, saujelė… Tik prisiminimas – šimtai gražių žmonių susirinkdavę į partizaniškas dainavas pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Vieni išmirė, kitiems partiniai politikavimai ir ta pati muzikėlė atsibodo. Reiktų naujų formų… Aišku, virš žuvusiųjų kaulų nekalbėsi, kad ne visi partizanai buvo šventi. Nepasakosi, kaip partizanas, apsimetęs paklydusiu svečiu, troboje netikėtai išsitraukė iš po kailinių ginklą ir nudobė stribą prie jo paskutinės vakarienės stalo. Nemintysi, kaip ir kodėl jau Nepriklausomybės metais Merkinėje vienas po kito pasikorė trys susenę stribai… Bet yra daugybė būdų pačią praeitį kalbinti vis kitaip.
O kokia buvo ta partizanų Dainava ir dainavai Štai politikas, žygeivis ir žurnalistas Gediminas Jakavonis rodo draugams ypatingą senieną: jauni Mardasavo kaimo vyrai senoje nuotraukoje, darytoje iki karo. Vienas kaimo muzikantas ir du mokytojai, visi, anot Gedimino, buvo dainingi ir mylimi ne tik Mardasave. Vienas jų – Adolfas Bilinskas – būsimasis partizanas Jurginas. Tas pats, kuris drauge su dar keletu bendražygių, užklupti stribų, kris vienoje Mardasavo sodyboje, kažkuris dar nubėgs iki Merkio, kuriuo tų 1945–ųjų gruodžio pradžioje plaukė ižas… Ir nuplauks atversta partizanų maldaknygė ledo lytimi, ir Kasčiūnų kaime, pakrantėje nuo to ledo sugriebs ją tuomet jaunutis Juozas Jakavonis, būsimasis partizanas Tigras, kuris gyvas dar, kai rašau šias eilutes. Ir Adolfas Ramanauskas–Vanagas, tuomet turėjęs bunkerį Jakavonių sodyboje, žiūrėdamas į tą maldaknygę, sumanys Merkinės puolimą, ir… Vis po dainą kiekvienam garbingai žuvusiam partizanui rašys nežinomi autoriai, po dainą: Jurginui, Šernui, Siaubui, Šermukšniui, Merkinės puolimui…
O ana fotografija, gelstelėjusi nuo laiko, mažučio formato, bet puikios kokybės, gal brangokai kainavusi, liudija, kad tie kaimo inteligentai nebuvo turtuoliai. Labiausiai tikėtina, kad fotografavosi jie netolimoje nuo Mardasavo Merkinėje, kur fotoateljė turėjo ne vienas žydelis. Ten iki karo sugyveno žydų ir lietuvių bendruomenės, varžėsi lietuvių ir žydų futbolo komandos, kaimiečiai gausiai suvažiuodavo į turgų, ūžė malūnai, lentpjūvė, karčiamos, bet nukaušusių viešumoje retai kas pamatydavo. Visi gerbė viršaitį, mokytojus, policininką, ir net turtingiausi į beturtį vargetą kreipdavosi dažniausiai lenkiškai: pan… Lietuvių kalba Merkinėje tuomet nebuvo dominuojanti, o Krėvės „iš naujo supiltą“ „Milžinkapį“ dar tik pradėjo skaityti būsimi Milžinai ir Nykštukai… Bet iki 1944 m. beveik nieko neliks iš anos Merkinės bendruomenių ir tradicijų, griuvėsiais virs žydų namai, pelenais bus paleistos ne tik nuotraukos.
O Mardasavas, Puvočiai, Margionys?.. Šilų dzūkų turtas buvo gamta, jų vaikai ir dainos – dainuojant lyg nelikdavo to juodo vargo… O nuo mažumės dainuojantys nebūna blogi. Kaip pasakoja seni žmonės, būdavo ramų vakarą susirinkę vyrai aidesingoje vietovėje kad uždainuos, kad užtrauks, o miškai pagauna jų dainą, ir neša, neša… Ir ta žmonių bei miškų sutartinė per dešimtis kilometrų pasiekia kitą kaimą, ir čia vyrai ar moterys, merginos atidainuoja aniems, ir vėl miškai pagauna, neša, neša… Gal į ausį Dievuliui? Gal taip dainuojantys, nors ir ne pinigingai, bet Dievulio ausy gyveno? Tik patys to nežinojo? Beje: Mardasavas – tikriausiai buvęs jotvingių kaimas. Pagal jotvingių kalbos žodynėlį žmogus yra mard. Sutinkama Dainavoje ir Mardosų pavardė. Plačiau apie tai – 2011 m. „Aušros“ leidyklos Punske išleistame jotvingių krašto metraštyje „Terra Jatvezenorum“, jau trečiajame tome, kultūrologo Algirdo Patacko straipsnyje „Jotva – teriota, bet neprarasta“. Dabar man tas mard susišaukia su rusišku pagrasinimu: polučiš v mordu – gausi į snukį… Matyt, įsiminė jotvingiai slavams, kaip reikiant įkyrėjo… Juk bebaimė ir mirtinai kovinga buvo jotvingių dainava ir Dainava.
Bet aptilo dainos, bent jau kaimuose nelieka kam dainuoti.
Ir ką kalbėti apie išmirštančius sodžius, jeigu pačios Merkinės KC direktorei užduodamas klausimas: kodėl miestelyje nebėra diskotekų jaunimui? Pasak direktorės, todėl, kad jaunimas jau nesusirinkdavo… Ateidavo tik keliolika, keletas… Ir būtinai įsibrauna koks girtas devintokas ar šeštokas, ir dar nelabai jį išvarysi.
Negi jau beviltiškai išmiršta ir išsivaikšto dvasinė Dainavos sostinė? Užmiršdama ir tolimus, ir artimus savo žygdarbius? Ne tik su kryžiuočiais ar slavais kūlėsi, ne tik su stribais ir rusais šaudėsi Merkinė… Būdavo ir pusiau draugiškų jaunimo apsikūlimų tarp savęs, bet ypač – tarp šito ir kito miesto. Lyg savotiškos treniruotės, pratybos, garo nuleidimas… Jau Nepriklausomybės aušroje nutiko taip, kad kovingi merkiniškiai gerokai apkūlė bendraamžius daug didesniame mieste, taip pat pretenduojančiame būti Dzūkijos ar Dainavos sostine. Ir aplamdytieji suplanavo keršto žygį, savotišką Merkinės puolimą… Ir kitą savaitgalį, jau sutemus į Merkinę, atseit, į šokius, į diskoteką net dviem autobusais „Ikarus“ atūžė rinktinės pajėgos… Merkiniškiams tai nebuvo netikėta, į šokius buvo gausiai prisirinkę vietinio ir aplinkinių kaimų jaunimo. Ir vietinis jaunimas akimirksniu tapo vieninga bendruomene, o bendruomenė pavirto narsia ir disciplinuota kariuomene. Ne bet kokia, o susiskirsčiusią būriais, su vadais, ir… Kautis už Merkinę drauge su savo vaikinais stojo ir pačios šauniausios Merkinės merginos… Didis mūšis tą vasaros naktį vyko, tik be šūvių, be… Per daug savimi pasitikėję užpuolikai buvo išsklaidyti ir visiškai sutriuškinti… Autobusų vairuotojai priėmė ultimatumą, ir jų „Ikarusai“ su neiškultais langais, tačiau tušti, aplinkiniu keliu gėdingai išburzgė atgalios… Negana to, bent kelioliką paimtųjų į nelaisvę Merkinės merginos išrengė nuogai, visiškai nuogai, ir paleido juos namo bėgte, o iki tų namų – bent trys dešimtys kilometrų… Anot gandų, tą vasaros naktį kažkurių kaimų tarp dviejų dvasinių sostinių kaimiečiai stipriai apstulbo: paryčiais pabeldusieji į langus buvo be menkiausio drabužėlio ir maldavo bent kokių kelnių, senų marškinių… Sako, viena nejauna kaimo mokytoja vos infarkto negavo.
Ne, nesudėta liks daina apie šitą Merkinės puolimą. Ir, gink Dieve, neagituoju auginti kultūros per tokius apsikūlimus. Tai tik pavyzdys: ypatingu momentu bet kurio Dainavos miestelio jaunimas (gal ir senimas) gali akimirksniu tapti bendruomene ar kariuomene. Ir tik palyginimas: miestelyje jaunų buvo daug, o liko – kas liko. Vieni savaitgaliai pasidaro sau tam tikros rūšies dainavą dviejose kavinėse prie biliardo stalų su alumi. Riti – gatvėje. Treti – namuose, sulindę į internetą.
Vasario 16-osios sniegynai plyti aplink mano irgi ištuštėjusią sodybą, kai rašau šias eilutes. Tebegyvas, pilnas amalų jauno mano senolio, atsikėlusio iš Merkinės dar 1909 m., pasodintas beržas, su stribų kulkom kažkur kamiene,., Ant sniego kraujas, sako, atrodydavo ryškesnis.
Bet sniegas yra ir kultūros lakmusas. Andai Varėna neturėjo viešojo WC, kuris atitiktų Europos lygį. Vasarą dėl to lyg ir nekildavo problemų. Bet, kaip sakė vienas kolega, vos tik pasninga, ta problema, žiū, ir išryškėja ant sniego… Įsirengė Varėna viešąjį WC, bet ne atskirai, o buvusiame kino teatre, pertvarkytame į kultūros centro rūmą. Ir net rodyklė kitoje gatvės pusėje vienu metu buvo: WC rodė į KC… Užtat pinigų buvo sutaupyta, gamta sukultūrinta, o kultūra sugamtinta, ir vokiečiai tikrausiai pasakytų: gut, gut… Juk, eidamas dėl žemiško dalyko, žmogus gal neplanuotai pateks į beveik dangišką tapybos ar kitą parodą, ir nušvis jam akys, ir suskambės gal jo vidinė dainava.
Neatsitiktinai iš Europos Sąjungos fondų skirta pinigų ir viešam WC Merkinėje pastatyti. Kad problema ant sniego neišryškėtų. O, jeigu Europa būtų buvusi tokia kultūringa dar Vytauto Didžiojo laikais, kai lietuviai kūlėsi su kryžiuočiais! Dabar mums gal nereikėtų ne mūsų pinigų… Už tuos pačius jau remontuojama ir muziejinė stačiatikių cerkvė Merkinėje. Renovuojamas ir sovietinio stiliaus bukastogis kultūros centro mūras. Su kaminu – kaip didelio krematoriumo ar šiluminės elektrinės. Iš karto – trys objektai. Deja, anot fotomenininko A. Černiausko, tas KC mūras, bent jau išoriškai, tikriausiai ir liks panašus į krematoriumą; gaila, kad prieš rengiant rekonstrukcijos projektą nesitarta su bendruomenės intelektualais.
Gal vertėjo ne trims objektams pinigus išdalyti, o skirti vienam? Kapitališkai perdaryti tą kultūros „krematoriumą“? Kad su šlaitiniu stogu būtų. Švytintys rūmai. Patrauklesni už stačiatikių cerkvę vidury miestelio, turėjusio Magdeburgo teises, rotušę, herbą su vienaragiu. Gal – visiškai perstatytas – taptų ir ne kultūros, o viso miestelio centru, naująja rotuše… Juk atstatinėti senąją rotušę Merkinėje gal būtų sunkiau negu Valdovų rūmus Vilniuje… Bet? Pasak seniūno G. Tebėros, pagal paramos sąlygas privalėjo būti trys objektai. Tokia ES valia. Ne mūsų. Duodantys riboja gaunančių suverenumą. Ir atsiskaityti paprašo.
Todėl nenuostabu, kad toje pačioje diskusijoje seniūnas provokuojamai paklausė: gal neverta tų pinigų mesti kultūros centrui, gal geriau mesti į šaligatvius? T. y.: šaligatviams tiesti ir remontuoti. Šaligatviai – irgi kultūra. Tuose JAV miestuose, kur šaligatvių visiškai nėra, gyventi nenorėčiau. Tai šlykštu. Judėti tik automobiliu. O jeigu pabandysi eiti pėsčiomis, tai tuoj pateksi į kriminalinį pasaulį, į automobilių, gelžbetonio, dangoraižių ir nusikaltėlių džiungles. Šiuo požiūriu Merkinė ar Varėna gal kultūringesnės už Niujorką.
Bet?.. Vis tos madų keistenybės. Štai Dzūkijos nacionalinio parko rūme buvo vienintelė Merkinėje saliukė, tinkama viešoms parodoms rengti. Ten, šeimininkaujant fotomenininkui A. Černiauskui, per kelioliką metų įvyko dešimtys įspūdingų parodų – tapybos, keramikos, grafikos, skulptūros, fotografijos. Paskui keletą metų tas rūmas – buvusi tarybinio ūkio kontora – buvo remontuojamas, renovuojamas, re… Pasibaigus tiems užtrukusiems ir brangiems „re…“, paaiškėjo, kad vienintelė parodų saliukė ne padidėjo, o sumažėjo. Ir apskritai tapo mažiau tinkama parodoms, nes pagal pasaulinę madą vietoj vienos mūrinės sienos jau stiklas blizga, ir jau neįkalsi vinies į stiklą paveikslui pakabinti… Bet parodas galima rengti ir gatvėje ar piliakalnio papėdėje, ar gamtoje, prie nuošalios trobelės vidury miškų. Bent jau vasaros anticiklono ar giedros sąlygomis.
Tai – jeigu nebus karų, marų ar uraganų – ketina ne pirmą kartą padaryti dailininkė Teresė Jankauskaitė prie savo klėtelės miškuose. Rugpjūčio 4 d., kai sueis 100 metų nuo jos amžiną atilsį tėvo Petro gimimo, kuris andai darbavosi ūkvedžiu prezidento Antano Smetonos dvarelyje. Beje, anuometinėje Lietuvoje buvo posakis: „Vienas Smetona Lietuvą valdo, Įeitas Smetona akmenis skaldo.“ Krūva vaikų užaugo A. Smetonos tėvų šeimoje, prezidento brolis buvo paprastas akmenskaldys, bet neprašė malonių iš galingojo brolio. Ne vien dėl to jaunasis ūkvedys gerbė visą Smetonų giminę… Sovietmečiu P. Jankauskas tapo pynėjų iš vytelių karaliumi… Turėtų įvykti keturių kartų kūrybos paroda: išlikę tėvo darbai, dukterų keramika ir tapyba, plius – vaikaičio ir provaikaičio menai. Dar šiek tiek muzikos, dainų ir istorijos – dainava. Dainavoj.
Žiū, sutinku miestelyje vieną iš tų brolių, kur anąsyk į iškilmingą koncertą atėjo nešini kirviu. Guodžiasi, kad tą puikų kirvį jie po koncerto, deja, praganė. Ir patys nepamena, ar į Bedugnio dugną kirvis nuėjo, ar kur sniegynuose liko. Per mane tas nuostolis, per kultūrą. Žiū, ir kitas brolis – lyg dviprasmiškos vidinės dainavos būsenoj…
– Pasakyk, kaip man sustot, – nuoširdžiai prašo patarimo, – jau septinta diena, kai skaitau ir skaitau, perskaičiau labai ilgus „Terra Jatvezenorum“ metraščius ir „Labai trumpą pasaulio istoriją“, įveikiau visus pernykščius „Metus“. Darbai nepradėti. Žmona išeiti grasina.
Tai, aišku, iš fantastikos. Jisai skaito etiketes: „Moskovskąja“, „Lithuania“, „Švogerių degtinė“… Ne jis vienas taip. O ir man, kai ateinu į dvasinę sostinę, kažkas nuodėmingas viduje suvirpa, gundo. Anot bičiulio, tai todėl, kad čia daug „nedagėrusių“ užkasta, daug žydų „nedaprekiavo“. O gal tiesiog charizmos nėra? Charizmos!
– O aš, kai buvau kultūros namų direktorė, charizmą turėjau, – sako A. Raugalaitė, dabartinė Kraštotyros muziejaus direktorė.
– Tai kodėl tave vietiniai politikai išstūmė iš to kultūrnamio?
– Pats žinai, aš komunisto dukra… Norės mušt – lazdą ras.
Toks ten ir komunistas buvo jos amžiną atilsį tėvas, kalvis Vincukas. Partinis bilietas jį išgelbėjo nuo Sibiro, gal ir nuo kalėjimo, nes jis turėjo ryšių su vokiečiais. Be to, su partiniu bilietu jam buvo ramiau varyti samanę, drąsiau galėjo rašyti nežinomo liaudies poeto eiles ir atsiminimus, kuriuos jo žmonelė kartą surinko į krūvą ir išleido. Ir išleido – per krosnį, per krosnį…
Gal koks užsilikęs fragmentas dar nuskardės per eilių skaitymus po Merkinės tiltu per Nemuną… Jau du kartus – maždaug per muziejininkų dieną – Aldona rengė poezijos skaitymus po tiltu… Todėl, kad patiltėje aptikome įdomų aidesį. Ir apskritai – kodėl neskaityti eilėraščių po tiltu, jeigu jis nuo to nesugriūva ir gal tampa šventesnis? Gaila, kad Aldona gerų ir geriausių poetų iš toliau – dėl pinigų amžino nebuvimo – nesiryžta pakviesti. Tad vietiniai literatai dalyvauja, dar koks grafomanų pulkelis iš gretimo miesto. Vis dainava Dainavoj.
O, jeigu grafomanai skaitymui laiko skirtų tiek, kiek rašymui. O, jeigu anas brolis savaitę nenustotų skaitęs?.. Giedresnė būtų miestelio knygynėlio vedėjos Jolantos Keidūnienės dainava… Kam svarbu, kad Jolanta galbūt nusipelnė Gedimino ordino iš prezidentės rankų. Jinai – pernai ir užpernai – beveik dvejus metus dirbo be atlyginimo. Krizė slėgė, todėl Varėnos knygyno, kuriam priklauso Merkinės knygynėlis, tuometis direktorius ir paprašė:
– Pasidarbuok, Jolanta, be atlyginimo, juk tavo vyras tolimojo plaukiojimo kapitonas…
Ir dirbo ne tik Jolanta be atlyginimo iki perversmo tame knygyne.
– Nepervedė man pinigų, dar nepervedė, – prabyla skulptorius Indra Rašė. Taip save pats įvardija. Unikalių paminklų – medinių ir akmeninių – kalėjas, kryžių, anot jo, pliusų kūrėjas, angelų drožėjas, keramikas, nuotaikingas ir nuotykingas. O, jeigu jis rašytų taip, kaip pasakoja… Andai, per ledonešį Nemune, Indra sumanė lyg performansą, lyg monospektaklį ir plaukė Nemunu, užšokęs ant ledo lyties, plaukė, plaukė… Vos neišplaukė. Rašė anan pasaulin. Išlipo visas uždusęs ir nenusakomai laimingas, kad gyvas. Tolokai nuo vietos, kur veiksmas prasidėjo. O ten policija ieškojo kažkokio žudiko, maniako, pasmaugusio dar vieną bobulę… Ne, nenorėčiau dvi paras būti nekaltai suimtas ir psichologiškai spaudžiamas prisipažinti… O kartą į diskoteką, nors jau ne pirma jaunystė, Indra Rašė atmynė dviračiu ir pašoko jaunimui tango su dviračiu, valsą su dviračiu, ir Dainava praturtėjo naujais šokiais.
Beje – minėtoje diskusijoje kai kurie valdininkai spaudė KC direktorę: kodėl nėra miestelyje pagyvenusių žmonių šokių kolektyvo… O direktorė atsakė, kad jai mieliau dramos būrelis. Gal ji ir teisi. Kai pamatau scenoje ar piliakalnio papėdėje šokančius pagyvenusius žmones, tai… Pagalvoju: o kodėl niekas nepageidauja senų žmonių šokių kolektyvo? O gal ir pageidauja? Gal pusei diskusijos dalyvių reikalinga tik tokia kultūra, kokią matome LTV laidoje „Duokim garo“. Garo kultūra? Bandymas išsaugoti „amžiną“ mūsų kaimiškumą? Dirbtinės dainavos? Tikriausiai masėms reikia to garo… Kad galvos apgaruotų, nugaruotų ir klausimai bei problemos iš galvų išgaruotų… Bet man tango su dviračiu daug įdomiau. Ypač, kai…
Turistų minios uosto orą
Ir daros kryžkelėj spūstis.
Tuoj vietoj naujo šviesoforo
Indrašius kryžių pastatys.
Ir plauks dangum Charono valtis,
Žiūrės, kas verda pagiriuos,
Bet supergirininkas Galčius
Jai, aišku, dugną ištarkuos.
Taip skambios sielos savo kūnus
Aptinka priešaušrio lauke,
Ir sako Pranas, pareigūnas:
Visi jie g, visi jie g.
Ką reiškia „g“? Gražus ir geras?,
Ne girtas, o labai garbus.
Seniūnas G. Tebėra taria:
Savivaldybė greit čia bus.
Ir jau nebus čia niekam bloga,
Susigrąžinsime laikus,
Kai Raugala užraugė brogą,
O Raugalaitės – agurkus.
Vėl girdžiu nemokamą kitos Aldonos, mažutės, nors nejaunos Aldutės labdaringą dainavimą gatvėje vidury Merkinės. Vadinasi, šiandien miestelyje viskas gerai, nes Aldutė nedainuotų, jeigu būtų kitaip. Nedidutė, vaikystėje patyrusi sunkią ligą, ji turi puikų balsą, gražią širdį ir moka daug dainų. Ir dainuoja, kai jaučia, kad jau dainava jos sieloje ir Merkinėje. Dainuoja kryžkelėje ar gatvėje, prie policijos nuovados ar po seniūno langais, dainuoja ir nė cento neprašo. Andai, kai Merkinėje lankėsi prezidentas Valdas Adamkus su žmona, tai šimtai merkiniškių užtvindė Dariaus ir Girėno aikštę. Net oberdzūkai suplaukė, kad pasiskųstų dėl žemių ir miškų negrąžinimo Dainavoje… O Aldutė atėjo ne pasiskųsti, bet padainuoti, nors programoje nebuvo numatyta. Tąsyk ji gavo dovanų – saldainių dėžutę – iš Adamkienės rankų. Ir tai buvo viena iš gražiausių dainavų jos gyvenimėlyje.
Algis Kalėda. Besimainančių prasmių švytėjime…
2012 m. Nr. 3
Wisława Szymborska (1923 07 02–2012 02 01)
Per Nobelio literatūros premijos laureatės Wisławos Szymborskos laidotuves Krokuvoje iš garsiojo Marijos bažnyčios bokšto trimitininkas urbi et orbi grojo melodiją pagal jos eilėraštį „Niekas nesikartoja du kartus ir nesikartos…“ Šiame poetės patirtis tarsi jau reziumuojančiame kūrinyje įprasminta paprasta išmintis apie gyvenimo unikalumą ir apie netekčių nepakartojamumą, – pagal pačios autorės žodžius, jog „mirsime be rutinos“. Senosiose Rakoviecų kapinėse (ten, beje, palaidotas ir Lietuvos magas Juozapas Albinas Herbačiauskas) skambėjo ir kita muzika. Į aukštybes vinguriavo svinguojantis Ellos Fitzgerald balsas, poetės mylimiausios dainininkės, su kuria W. Szymborska, pasak vieno kalbėjusių prie urnos, galės tenai bendrauti… Klausytis E. Fitzgerald bliuzų, kartu rūkyti, gurkšnoti kavą ir žavėtis įstabiu jos stotu, panašiu į „rąstagalį“ („kłoda“). Apie tai poetė pranašiškai, su sau būdingu šypsniu kalbėjo eilėraštyje „Ella danguje“. Sąmojaus žiežirbų ir lakoniškų kalbų per savo laidotuves prašė pati Velionė, sugebėjusi savo eilėraščiuose būties tragizmą perkelti į estetinės žaismės lygmenį. Šios neritualinės palydos į kitą pasaulį taip pat dar kartą parodė išskirtinę kūrėjos asmenybę, o drauge – jos beribio kuklumo ir paprastumo žavesį bei nenorą bet kokiomis aplinkybėmis būti dėmesio centre.
Po laidotuvių dažnas komentuotojas minėjo, kad poetės (beje, mirusios miegant) kūryboje nuolatos tvyrojo egzistenciniai Tanato – mirties dievybės, Hipno brolio ir Nakties sūnaus – motyvai. Supinti su mąslia refleksija apie žmogaus būties trapumą ir paradoksus, inkrustuoti švelniu humoru, autoironija ir primenantys pasauliu vis besistebinčio vaiko jauseną. Kaip, pavyzdžiui, viename iš žinomiausių jos eilėraščių apie paliktą vienišą katiną, vaikščiojantį „įsižeidusiomis letenėlėmis“ ir niurnantį ant šeimininko, kad tasai išėjo ir nesugrįžta… Nes pasimirė, o „su katinais taip nesielgiama“ („Katinas tuščiame kambaryje“). Arba kaip epitafiniame eilėraštyje „Antkapis“: „Čia guli senamadiška kaip kablelis / keleto eilėraščių autorė. <…> Praeivi, išsitrauk iš portfelio elektronines smegenis / ir apie Szymborskos likimą pagalvok minutėlę.“
Jos poezijoje sukurtas unikalus, nuolat besimainantis semantinių atspalvių mirguliavimas, pasiekta skaitytojus taip stebinanti simbiotinė kuo įvairiausių, neretai kontrastiškų emocinių tonų vienovė. W. Szymborskai itin būdingas sugebėjimas pauzėmis, lakoniškais sakiniais atskleisti potekstėje glūdinčius prasmių telkinius, daugybe netikėčiausių rakursų varijuoti tam tikras universalias ontologines ir epistemologines kategorijas. Tai ryšku garsiojoje kalboje, pasakytoje 1996 m. Stokholme, Nobelio literatūros premijos įteikimo iškilmėse: W. Szymborska tada kalbėjo apie poezijoje glūdinčias pasaulėvokos galimybes, įvairiais aspektais parafrazavo nuo antikos laikų filosofinėje sąmonėje įspaustą tezę „žinau, kad nežinau“.
Išgirdęs apie jos mirtį vasario 1 dieną, įkopus į 89-uosius gyvenimo metus, prisiminiau susitikimus su poete per įvairius renginius Krokuvoje Literatų namuose ar Jogailaičių universitete. Mano dėstytojai ir bendramoksliai ją labai gerbė, o juos (kaip prof. Teresą Walas, poetą Bronislawą Majų) W. Szymborska laikė artimiausiais bičiuliais. Jau tada, prieš trisdešimt kelerius metus, ji buvo žinoma kūrėja, paskelbusi svarbius poezijos rinkinius – „Yetį šaukiant“ („Wołanie do Yeti“, 1957), „Druska“ („Sól“, 1962), „Bet koks atvejis“ („Wszelki wypadek“, 1972), „Didelis skaičius“ („Wielka liczba“, 1976). Tuomet jau buvo susiformavusi itin sugestyvi ir savita kūrėjos poetinė maniera, pagrįsta paradoksaliais prasmės viražais, lakoniškais sakiniais, mąslia potekste ir jautraus sąmojo blyksniais. Ji itin mėgo rašyti limerikus, glaustas poetines miniatiūras, grindžiamas netikėtais humoristiniais sugretinimais, semantinėmis metamorfozėmis ir žaismingais rimais. O drauge su vėlesnėmis knygomis, kaip pavyzdžiui, „Žmonės ant tilto“ („Ludzie na moście“, 1986), „Akimirksnis“ („Chwila“, 2002), „Dvitaškis“ („Dwukropek“, 2005), „Šičia“ („Tutaj“, 2009), „Augalų tylėjimas“ („Milczenie roślin“, 2011), susiformavo originalus, tykus ir švytintis kalbėjimas apie gyvybe alsuojančių ir negyvų objektų, buities reiškinių ir metafizikos organišką vienovę. Jos eilėraščiuose įprasmintas dermės, harmonijos pojūtis, taip pat ir vidiniai konfliktai, skausmingai aižantys žmogiškąją būtį. Taip sukuriamas ypatingas, tiesiog fenomenalus, filosofiškumu persunktas poetinis diskursas, leidžiantis pajausti naujos, sužmogintos erdvės galimumą. Jis išreikštas, pavyzdžiui, eilėraštyje „Pašnekesys su akmeniu“:
Beldžiuos į jo duris.
– Tai aš, įleisk mane.
Noriu patekti tavo vidun,
pasidairyti aplinkui,
įkvėpti tave į plaučius.
<…>
Beldžiuosi į jo duris.
– Tai aš, įleisk mane.
– Neturiu durų, – taria akmuo.
(vertė T. Venclova)
Panašiai prasmės moduliuojamos ir mąsliame kūrinyje „Didelė laimė“ apie pasaulių virtualumą: „Didelė laimė / nežinoti tiksliai, / kokiame gyveni pasaulyje. // Reikėtų labai / labai ilgai egzistuoti, / žymiai ilgiau, / nei jis egzistuoja. // Kad galėtum nors palyginimui / pažinti kitus pasaulius. / Viršum kūno pakilti, / nes jis nieko kito geriau nemoka, / kaip varžyti / ir sunkumus kurti.“
Niekad neužmiršiu Czesławo Miłoszo laidotuvių 2004 m. Krokuvoje prie Skalkos bažnyčios, – stovėjau medžių paunksmėje, poetai, vertėjai skaitė eiles, įvairiomis kalbomis, tarp jų ir lietuvių… Ir staiga prie karsto žengtelėjo kuklutė, smulkutė W. Szymborska ir nusilenkusi poetui prislopintu balsu pasakė: „Miłoszas išliks gyvas todėl, kad jo poezija mus visus pergyvens…“ Beje, apie jų bičiulystę, nepaprastai šiltą bendravimą rašo abu didžius poetus artimai pažinojęs leidyklos „Znak“ vyriausiasis redaktorius Jerzy Illgas savo knygoje „Gražūs laikai. Czesławas Miłoszas ir Wisława Szymborska“ (2011 m. į lietuvių kalbą išvertė Birutė Jonuškaitė).
Įsiminiau ir pokalbius su poete 2000 m., kai ji su kitais Nobelio literatūros premijos laureatais Czesławu Miłoszu ir Günteriu Grassu lankėsi Vilniuje. Per šį susitikimą buvo malonu W. Szymborskai įteikti parengtą „Poezijos rinktinę“, 1998 m. išleistą „Baltų lankų“ leidykloje. Į lietuvių kalbą eilėraščius vertė iškilūs lietuvių kūrėjai, tarp jų – Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė, Tomas Venclova, Kornelijus Platelis, tad šis rinkinys išties gana adekvačiai atliepia daugiaspalvį, žaižaruojantį lenkų poetės kūrinių skambesį. Knyga, manau, ir dabar stovi jos bibliotekos lentynoje…
Kalbant apie pokario lenkų poezijos kontekstą, W. Szymborska priskirtina gražiai auksinės kartos poetų plejadai (drauge su tokiais garsiais poetais, kaip Tadeuszas Różewiczius, Zbigniewas Herbertas, Jadwiga Hartwig, Ewa Lipska, Mironas Białoszewskis, Stanisławas Grochowiakas…). Tipologiškai ši karta lygintina su mūsiškių poetų – Justino Marcinkevičiaus, Alfonso Maldonio, Algimanto Baltakio, Vytauto P. Bložės – generacija. O savo dvasiniu pasauliu, raiškos priemonėmis W. Szymborskai, mano manymu, artimiausia būtų Juditos Vaičiūnaitės, Nijolės Miliauskaitės, anglų poetės Sylvios Plath poezija.
Pora iškalbių štrichų, kurie turėtų dar labiau mūsų atmintyje įspausti jos atvaizdą. Poetė parašė palyginti nedaug – žinovai suskaičiuoja apie 350 eilėraščių, vadinasi, per metus ji sukūrė maždaug po penkis kūrinius… Taip pat įsimintinas W. Szymborskos gyvenimo etikai toks būdingas paskutiniojo rinkinio pavadinimas – „Pakanka“ („Wystarczy“). Jis susideda vos iš trylikos eilėraščių ir turėtų pasirodyti, kaip skelbia leidėjai, šių metų balandžio mėnesį. Ir tokio nedidelio, bet ryškiai švytinčio telkinio užtenka, kad apie W. Szymborską derėtų pasakyti tuos pačius žodžius, kuriuos poetė ištarė prie Cz. Miłoszo karsto.
Gintarė Adomaitytė. Valdas tiesiog neatėjo
2012 m. Nr. 3
Vieną vasario pradžios vakarą susirinkome Rašytojų klube prisiminti Valdemaro Kukulo (1959–2011). Proga buvo ypatinga: beveik vienu metu pasirodė dvi jo poezijos knygos: „Saulėlydis mano giesmė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir „Antausis sienai“ (leidykla „Homo liber“).
Būtent „Homo liber“ vadovas, literatūros tyrinėtojas Vilius Gužauskis ir laikė savo rankose viso vakaro vadžias. Nebuvusiems, pro šalį praėjusiems ar nespėjusiems skubu pranešti – jaukus buvo tas vakaras, prasmingas. Nė vienas kalbėjusių nepamiršo, kodėl čia atėjo: pasakota tikrai apie Kukulą, tikrai apie jo knygas – ir naująsias, ir gerokai anksčiau ar ne taip jau seniai pasirodžiusias. O juk žinome: retsykiais tokio pobūdžio renginiuose nukrypstama į lankas, ir dar kaip nukrypstama…
V. Gužauskis teigė: „Valdo Kukulo mirtis – dar nesuvoktas faktas; atrodo, kad Valdas tiesiog neatėjo į šį vakarą.“ Minėjo poeto kūrybos pradžią: pirmąją knygą išleido aštuoniolikos. Vardijo mokytojus: profesores Eleną Bukelienę, Viktoriją Daujotytę, poetą Marcelijų Martinaitį.
„Kuris buvo mokytojas? Aš jo ar jis mano?“ – retoriškai klausė M. Martinaitis. Ir pabrėžė, kad iš Valdo visi galėjome pasimokyti sakyti tiesą – jis nepataikaudavo, neturėjo grupelės draugų. M. Martinaitis prisiminė, kad studijų metais V. Kukulas rašė diplominį darbą apie Paulių Širvį. Knygos apie jį, deja, nespėjo baigti.
„Man teko būti Valdo pirmosios knygos palydovu“, – taip savo monologą pradėjo poetas Algimantas Baltakis. Nostalgiškas tai buvo pasakojimas: poetas minėjo laiką, praleistą „Pergalės“ („Metų“) žurnale; Vaidotą Daunį, Ričardą Gavelį, Valdą Kukulą – jų nuolatinius ginčus. „Aš jam sakydavau: „Valdai, man atrodo, kad tu už mane vyresnis.“ A. Baltakis daug citavo iš Kukulo knygų. Galiausiai garbingai prisipažino: pavydėjęs Alfonso Maldonio ir Valdo Kukulo draugystės. Kalbėjo ir apie Kukulo poezijos ypatumus: „Be galo puikus rimuotojas! Jis disciplinavo verlibrą.“
Aktorius Rimantas Bagdzevičius ne tik skaitė V. Kukulo eiles. Jis leido sau liūdnokai pajuokauti – persakyti nugirstą pokalbį. Į šį vakarą atskubėję fotografai vienas kito teiravosi: o kuris gi iš susirinkusių yra Kukulas?
Poetė Aušra Kaziliūnaitė prisipažino: „Suabejojau, ar turėčiau teisę čia būti. Jaučiuosi per mažai pažinojusi tą žmogų…“ Aušros atmintyje išlikęs vienas vienintelis pokalbis su V. Kukulu. Tąsyk jis pasakojo apie peliuką, nešiotą švarko kišenėje. „Peliuko kišenėje vaizdas nedingo skaitant „Antausį sienai“, – kalbėdama apie knygą prasitarė A. Kaziliūnaitė.
„Vienas paskutinių XXI amžiaus romantikų“, – taip V. Kukulą apibūdino Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas. Jis kalbėjo ne vien apie knygą „Saulėlydis mano giesmė“. Pagarbiai – ir apie kolegų išleistą „Antausį sienai“. „Kas skaito palydimuosius straipsnius?“ – domėjosi V. Sventickas. Ir pabrėžė: „Vilius Gužauskis parašė vieną geriausių savo straipsnių per pastaruosius metus.“
V. Sventickas pasakojo, kad knygą „Saulėlydis mano giesmė“ sudarė pats V. Kukulas – dar spėjo ją pataisyti, atidžiai peržiūrėti. Likusias bluseles teko rankioti jau su Deimante Kukuliene. „Nusvidinta knyga“, – taip kalbėtojas apibūdino „Saulėlydį…“
Klaipėdos universiteto literatūros katedros docentas Marijus Šidlauskas kalbėjo vaizdžiai ir įtaigiai. Taip įtaigiai, kad… nespėjau ar nesugebėjau užsirašyti ilgesnės frazės, kurią drįsčiau dabar cituoti. Galiu tik pabrėžti, kad atgarsiai apie M. Šidlausko pasakojimą ilgokai sklandė po Vilnių. Neabejoju, kad tekstas bus publikuotas – ne vienas žmogus to laukia.
V. Gužauskis priminė, kad V. Kukulas buvo deimančiukų ieškotojas. Ką daugiau jis galėjo po tokių žodžių kviesti kalbėti, jei ne poetą Antaną Šimkų, Valdo ugdytą, globotą?
„Gali globoti kiek nori, bet jei nesiduosi globojamas…“ – buvo atviras A. Šimkus. „Tiesosaka“, – taip jis įvardijo V. Kukulo gyvenimo būdą. „Šalia žmogaus, kuris tau sako tiesą, jautiesi saugiai ir oriai.“
O vakaro pabaigoje išgirdome ir patį Kukulą – garso įrašo fragmentą iš pokalbio su Regina Germanavičiūte Lietuvos radijo laidoje „Po lyros ženklu“ ir skaitomą eilėraštį „Lyg būčiau prie jūs / Paskutiniąją naktį budėjęs…“