Sukaktys

Elena Baliutytė. Prasmės pėdsakais

2000 m. Nr. 3

Keli štrichai Kęstučio Nastopkos portretui

„Kiekvieno kritiko pasirinkta kalba nenukrinta jam iš dangaus, ji tėra viena iš keleto kalbų, kurias jam siūlo jo epocha“¹, – straipsnyje „Kas yra kritika?“ teigia R. Barthes’as. Kęstučiui Nastopkai buvusi jo epocha siūlė išskirtinai skurdų repertuarą – ideologizuotą sociologiją, arba socrealizmą. Pirmieji jo kritikos darbai, pradedant 1962-aisiais, rašyti tikint, kad „meninis žodis pašauktas tobulinti gyvenimą“². Kitoje „epochoje“ parengtoje kritikos straipsnių rinktinėje „Išsprūstanti prasmė“ (1991) anksčiausias tekstas yra iš 1967-ųjų – S. Gedos „Strazdo“ recenzija. Kaip tik apie septintojo dešimtmečio vidurį pasaulėžiūrinė migla baigė sklaidytis ir privalomai kritikos kalbai imta ieškoti alternatyvos. 1966 metų lapkričio 3 dieną T. Venclova kvietė bendraminčius į semiotikos būrelio steigiamąjį susirinkimą Universitete. Skelbime buvo rašoma: „Kviečiame visus, kurie domisi kalbos, meno, tautosakos, filosofijos, matematikos klausimais, visus, kurie nori susipažinti su nauja ir perspektyvia humanitarinių mokslų kryptimi“. Nuo pat steigiamojo susirinkimo Nastopka tapo aktyviu prasidėjusio intelektualinio sąjūdžio dalyviu. Žinoma, svarbiausias akstinas šiems ieškojimams buvo besikeičianti literatūra.

Savo, kaip kritiko, brendimą Nastopka sieja su savosios poetų kartos kūryba: J. Vaičiūnaitės, J. Juškaičio, M. Martinaičio, S. Gedos, T. Venclovos bei į šią atsinaujinimo bangą įsijungusio V. P. Bložės. Recenzuodamas šių autorių knygas, Nastopka jų savitumą apibūdina kaip priešpriešą romantinės poezijos tradicijai; akcentuoja kūrybos sąmoningumo, konstravimo, intelektualumo momentus. „Poeto poziciją apibūdina ne besąlygiškas subjektyvumas, kaip romantikų lyrikoje, o sąmoningas kūrybos principų pasirinkimas“ (apie Gedą, p. 125); „J. Vaičiūnaitė sąmoningai konstruoja poezijos pasaulį, pabrėždama jo matmenų skirtingumą nuo empirinės tikrovės“; „J. Vaičiūnaitės lyrika keičia tradicinę poetiškumo sampratą, kurios etalonu daug kam tebėra romantinė poezija“; „Analitinė mintis tvarko Juškaičio eilėraščių kompoziciją, sintaksę, ritmiką“. Analitiškumas yra vienas iš apibūdinimų, galiojančių visiems šiems autoriams. Oficialioji kritika, besirėmusi literatūros kūrinio mimetine prigimtimi, matavusi jo tiesą realybės matu, šią kitais principais grindžiamą kūrybą traktavo kaip svetimkūnį, kaltindama nekomunikabilumu, asocialumu, „sveiko proto“ ignoravimu. Atėjo laikas išbandyti kitokią kritikos kalbą. Užuot kalbėjęs apie realybę, autorių ir kūrinį, Nastopka prabyla apie savarankišką poetinės kalbos sistemą. Oficialiąją kritiką, o ir skaitytoją, reikėjo pripratinti prie minties, kad meno kūrinio kalba skiriasi nuo kasdienės, kad meno kūrinio pasaulis organizuojamas pagal kitus nei realybė principus. „Iš realybės įspūdžių jis kuria poetinį pasaulį, turintį savas laiko ir erdvės dimensijas, savus tikroviškumo dėsnius“, – rašoma Gedos „26 rudens ir vasaros giesmių“ recenzijoje (p. 117). Atsisakiusi linijinio, vienaplanio, subanalinto pasaulio vaizdo, poezija provokavo kritiką mokytis naujosios savo kalbos. „Skaitant S. Gedos eilėraštį horizontaliai – iš kairės į dešinę, eilutė po eilutės – jis gali pasirodyti keistas ir nesuprantamas. Tekstą įprasmina vertikaliosios jungtys, paradigminiai santykiai, kultūrinis kontekstas“ (p. 129). Pirmoji teorinė atrama buvo rusų formalistų, čekų struktūralistų darbai. Studijoje „Poetinė lyrikos kalba“ (rink. „Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai“, 1969) išdėstęs teorines problemos premisas, jas išbandė struktūrindamas stilistiškai diferencijuotą lietuvių poezijos poetinės kalbos sistemą karo ir pokario metais, o nuo šeštojo dešimtmečio dėmesį sutelkė į individualiąsias poetinės kalbos sistemas (E. Mieželaičio, A. Baltakio, A. Maldonio. Just. Marcinkevičiaus, J. Degutytės, V. Mykolaičio-Putino), apibūdindamas keliais kiekvienu atveju individualiai akcentuotais parametrais: semantikos, fonetikos, kompozicijos.

Įdomu, kad diktavusieji „epochos kalbą“ nauja linkme sukančio literatūros mokslo atžvilgiu laikėsi tarsi neutraliai. Nastopka tuometinę situaciją apibūdino taip: „Oficialusis tarybinis mokslas žvelgė į semiotiką kaip į pagalbinę discipliną, nekliudančią esminių turinio klausimų. Bendresnės metodologinės išvados būdavo supeikiamos kaip nemarksistinės, bet toleruota konkreti išraiškos formų analizė, įsivyravus struktūralizmo principams lingvistikoje, buvo sunku nuo jų atitverti literatūros mokslą. Ideologinio grynumo sergėtojai lyg ir nepastebėjo, kad mokslinė semiotikos savistaba pakerta didžiuosius tarybinės literatūrologijos mitus – gyvenimo atspindį, tikroviškumą, liaudiškumą“³. Polemika su naujaisiais analizės metodais vyko profesiniu lygmeniu: prieš juos sukilo tradicinio literatūros mokslo šalininkai. Vieša diskusija (T. Venclovos, L. Gineičio, K. Nastopkos straipsniai 1969-ųjų „Pergalėje“) virto tylia opozicija, vėliau, įvairių metodų koegzistavimui tapus realybe, peraugo į slaptas varžytuves. Struktūrinių metodų šaknijimosi metu polemiškas dialogas su istorinės-kultūrinės mokyklos metodologija neretai būdavo mezgamas ir „modernistų“ iniciatyva. V. Zaborskaitės monografijos „Maironis“ recenzijoje Nastopka kaip itin vertingą darbo bruožą išskiria tai, kad „Bendrąsias Maironio kūrybos problemas tyrinėtoja remia išsamia atskirų poeto eilėraščių analize, pasižyminčia dideliu estetiniu įžvalgumu, subtiliu eilėraščio formos pajautimu. Eil. „Kur bėga Šešupė“, „Eina garsas“, „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“ nagrinėjimas gali būti savarankiškos monografinės studijėlės pavyzdžiu. Tyrinėtoja čia prasiskverbia iki formaliausių eilėraščio struktūros grandžių, parodydama prasminę jo kompozicijos, metrikos, garsinio organizavimo funkciją“⁴. Vis dėlto įžvelgė ir metodo netesėjimų: psichologizmą, nepakankamą dėmesį kalbinei kūrinio realybei, autoriaus poetinės kalbos dėsniams, kaip idealą prisimindamas ankstesnę profesorės knygą „Eilėraščio menas“ (1965).

Svarus įpilietinto semiotinio metodo rezultatas yra monografija „Lietuvių eilėraščio poetika“ (1985). Už ją autoriui buvo suteiktas filologijos mokslų daktaro laipsnis (dabar habilituoto), paskirta Respublikinė premija (1986). Monografijoje sėkmingai susigrumta su lietuvių eilėraščio formų nepakankamai sustruktūrinta įvairove. Remiantis šiuolaikine poezijos situacija, aktualizuoti istoriniai eilėraščio tipai. Nuosekliai išdėstęs klasifikacinius kriterijus – kompozicinius (sintagminis ar paradigminis tekstų organizavimo principas) ir komunikacinius (lokucinis, ilokucinis ir perlokucinis aktai) – deduktyviai apibūdino „visus realiai egzistuojančius lietuvių eilėraščio pavidalus (p. 16): dainiškąjį, polifoninį, meditacinį, pasakojamąjį ir oratorinį. Kiekviename iš jų išraiškos ir turinio planas santykiauja nevienodai, ir tai lemia specifinius tipo bruožus. Bet svarbiausia šiame darbe ne vaisinga klasifikacijos pastanga, o ja remiantis „bandymas logiškai paaiškinti, kaip gimsta ta ganėtinai paslaptinga poetinė prasmė“ (p. 23). Kiekvienas išskirtasis eilėraščio tipas – tai vis kita poetinės prasmės kūrimo sistema. Atrodo, kad šis Nastopkos darbas, ne vieno recenzento vadintas „lietuvių eilėraščio gramatika“, literatūros moksle liks nenuneigiama konstanta.

Individuali kūrinio poetinė prasmė – literatūros kritikos kompetencija. Čia logiškai nuoseklų, nuotykio nežadantį kalbėjimą keičia virpulį kelianti nežinomybė. „Geras eilėraštis – ne tik naujas pasaulis, bet ir jį išreiškianti nauja kalba. Tos kalbos kodas nėra iš anksto žinomas. Nagrinėti eilėraštį – vadinasi, mokytis jo kalbos, rasti atraminius vaizdus, žodžius, perprasti jų derinimo principus“⁵, – taip Nastopka yra apibūdinęs kritiko veiklą. Kuo kūrinio kalbos kodas sudėtingesnis, tuo daugiau džiaugsmo teikia jo sistemos atpažinimas. Nuobodžiauti neleidžia pirmiausia „savieji“ autoriai, kurių kūrybingumas ir tapus klasikais neišseko. Kaip tik jų kūryba patvirtina semiotikos teiginį apie prasmę kaip procesą, tapsmą, reikšmės keitimosi kryptį (tekstai apie S. Gedos „Septynių vasarų giesmes“, 1991; „Jotvingių mišias“, 1998). Intriguoja „kampuotos poetikos“ prasmė (apie J. Juškaičio „Pučia vėjas į širdį“, 1990). Kalbėdamas apie literatūros mokslininko ir kritiko veiklos skirtumus. Nastopka kaip vieną iš jų yra minėjęs tai, kad „Kritikoje į vertinimo sistemą įsijungia ir vertintojo asmenybė. Kritikas daug ką priima ar atmeta savo skoniu ir nuožiūra, be nuoseklesnių argumentų“⁶. Nastopkos kritikoje vertintojo asmenybės pėdsakas specifiškas: objektyvų subjektyvumą kompensuoja eilėraščio sandaros nagrinėjimas neornamentuota analitine kalba. Jis pasitiki tekstu, stengdamasis rasti materialų logišką paaiškinimą tam, kas suvokiama intuityviai. Kritiko interesas, „kaip padaromas eilėraštis“, galbūt yra paaiškinamas individualia patirtim: „Vargu ar būčiau įnikęs į poezijos kritiką, pats nemėginęs eiliuoti“. Paprastai profesionalo akis pirmiausia gaudo tai, kaip kūrinys padarytas. Apskritai Nastopkos darbai laužo ne vieną mąstymo apie kritiką stereotipą: vienas iš jų – kad objektyvumo siekiantis, metodologiškai orientuotas kūrinio nagrinėjimas eliminuoja vertintojo individualybę. Žinojimas, kaip padaromas eilėraštis – ne viskas; svarbiausia – žinoti, „ko reikia, kad padarymas virstų poezija“. O čia – estetinės intuicijos, metafizikos sritis, kurios malonių Nastopkai nepagailėta.

Pastaraisiais metais kritiko dvasia persmelkė ir mokslinius tekstus – semiotines interpretacijas. Semiotinis metodas išveda tyrinėtoją į nežinomybę, žada nuotykį: pradėjus kūrinio analizę, nežinia, kuo ji baigsis. Jei tai, ką atrandi kūrinyje taikydamas semiotinės analizės metodą tebūtų tik intuityviai suvokiamos tiesos, kam tada reikėtų to sudėtingo analizės aparato? – yra sakęs kritikas. Nastopka pasirinko greimiškąjį semiotikos tipą. Kaip galima spręsti iš A. J. Greimo darbų, pasirodžiusių pastaraisiais metais Lietuvoje, ir iš kompetentingų jų pristatymų, priklausančių dažniausiai Nastopkos plunksnai, metodo kūrėjui tai buvo ne tik mokslinė veikla, bet ir gyvenimo būdas, etika. Atrodo, kad „sąmoningas metodologinis apsisprendimas“ reiškia šiek tiek daugiau ir Nastopkai, ypač jei tikėsim Barthes’u, kad „<…> kalbą kiekvienas kritikas pasirenka pagal tam tikrą egzistencinę organizaciją, kaip savo paties intelektualinės funkcijos išraišką, kuriai jis perduoda visą savo „gilumą“, t. y. savo vertybes, savo malonumus, savo antipatijas, savo manijas“⁷.

Nastopkos semiotinėje veikloje esama tikro kūrybos azarto, tikėjimo, idealizmo. Tai liudytų, kad ir dvi T. Venclovos eilėraščio „Ruduo Kopenhagoje“ interpretacijos. Pirmoji „Polilogas Kopenhagoje“ („Baltos lankos“ 2, 1992, p. 138–149) vėliau autoriaus nebepatenkino: „Šiandien anoji analizė jos autoriui atrodo painoka ir nenuosekli“⁸. Imdamasis eilėraščio iš naujo, didaktikos sumetimais (tekstas publikuotas Vilniaus pedagoginio universiteto Literatūrinės teksto analizės laboratorijos leidinyje „Teksto slėpiniai/1“, 1998) interpretaciją derino su metodologine savistaba. Pirmajame variante, atrodo, buvo pernelyg sureikšminta pasakojimo perspektyva, antrajame – analizė nuosekliai pildo triaukštį turinio struktūrų modelį: diskursyvinį, naratyvinį, loginį-semantinį. Analizės netikėtumas – prasmės formulavimas raiškos plano figūromis. Kol kas tai mažiausiai įvaldyta semiotinės analizės sritis: pasak Greimo, esanti „dar tik pirmųjų mikčiojimų stadijoje“⁹. Prasmės segmentai išskiriami pagal aliteruotų priebalsių transformacijas ar kitokias, pvz., asonansų, priešpriešas. Kaip bangos suplaka putą, taip garsaraščio pulsavimas išsupa „žymėtąsias“ fonosemas, kurios iš esmės atitinka turinio figūrų lygmeniu vykstantį prasmės tapsmą.

Kitoks Oskaro Milašiaus eilėraščio „Naktį sustojusi karieta“ „skaitymas“ – fragmentiškesnis, lakoniškesnis; gal dėl to, kad ši interpretacija yra publikuojama drauge su dar trijų kolegų šio eilėraščio „skaitymais“. Iš esmės eilėraštis „įmenamas“ jau pirmoje pastraipoje: „Eilėraštyje „Naktį sustojusi karieta“ – kaip ir daugelyje kitų su Lietuva susijusių kūrinių – plėtojamą temą galėtume pavadinti „susitikimas su vaikyste“. Įgaliotą sakytoją pasitinka namas, kuris kitados buvo mylimas, o dabar tapo „nebylus“, „nepasitikįs ir juodas“. Sakytoją atlydi mylimoji – būsimoji protėvių pilies Ponia. Kol vežėjas ieško raktų, jiedu lūkuriuoja ties apleistojo rojaus vartais“¹⁰. Ką reiškia „lūkuriavimo“ metu vykstąs „pašnekesys trimis balsais“, aiškinamasi erdvės, laiko ir įvairiopai su jais siejamų atlikėjų figūromis. Taip atkuriamas eilėraščio loginis nuoseklumas, suderinamumas, bet liekama paviršinių struktūrų lygmeny. Tai, kas buvo pasakyta pirmoje pastraipoje, vėliau, atrodo, tik apipavidalinama metodo terminais.

Semiotinis metodas leidžia Nastopkai įveikti poezijos analitiko specializaciją. Atrodo, pirmasis prozos tekstas, pakliuvęs į jo akiratį, buvo J. Apučio novelė „Lidija Skoblikova ir tėvo žingsniai“ (interpretacija paskelbta rinkinyje „Skaitome novelę“, 1991). Novelėje jis įžvelgia paradigminį, t. y. poetinės kalbos, organizavimo principą. „Metodinį apsisprendimą“ metonimiškai išdėstė antraštės jungtuką „ir“ (sintagminio rišlumo ženklą) siedamas su „ar“ (paradigminiu). Pasikliaudamas „atidžių skaitymu“, jis pastabiai ryškina vaizdinius – emocinius teksto leitmotyvus, jų aidais ar priešpriešomis sekdamas prasmės link. Pirmoji jos manifestacija – novelės pavadinimas: „Penkiuose antraštės žodžiuose – J. Apučio novelės branduolys“ (p. 103).

Pavadinimas labai svarbus ir A. Platonovo apsakymo „Tiutenis Vitiutenis ir Protegalenas“ („Literatūra“, 1999, 39(2)) interpretacijoje. Joje remiamasi teksto diskursyviniu ir naratyviniu lygmenimis. Skaitymo kodo ieškoma vardažodžių reikšmėse, pagal jas sudaromos herojų priešpriešos ir mediacijos, patvirtinamos ir kitų novelės turinio figūrų.

Semiotinio interpretavimo praktika patvirtina esminę metodo tiesą, kad kūrinio prasmė nėra duotybė, ji – ieškojimo procesas, ir net metodo numatytos procedūros negali laiduoti, jog prasmė į paspęstus tinklus paklius. „Jei metodologiniai ėjimai prasilenkia su paslaptim, analizės statinys svyruoja“¹¹, – teigia Nastopka. Jo darbai dažniausiai kaip tik ir veda į tą iš anksto nenuspėjamą paslaptį, paprastai skaitant – į neįžiūrimą logiką. Vienas tokių – P. Mérimée novelės „Lokys“ interpretacija. paskelbta A. J. Greimo centro studijų leidinyje „Semiotika“. 1995 m. kartu su prancūzų semiotikės M. Simonsen tos pačios novelės interpretacija. Abi jas palyginus, atrodo, kad pastarosios kalbėjimas yra pernelyg atitrūkęs nuo novelės teksto, labai abstrahuotas, prasmės ieškoma statiškose opozicijose. Tyrinėtoja nevengia moralizuojančio komentavimo, tekstu neparemto ideologinio požiūrio: „Dichotomija (civilizacija vs barbariškumas – E. B.) grindžiama neteisėtu civilizacijos ir kultūros apribojimu „kultūringumo“ apraiškomis: tai Vakarų Europos, kurios parodinis atstovas čia yra Vitembachas, ideologinio terorizmo pasekmės“ (p. 84). Nastopka tekstui savojo laiko „papročių“ neprimeta, jo ideologijos ieško kalbinėse konstrukcijose. Pažymėjęs, kad „novelėje Lietuvos vizija iškyla dviejų regėjimo taškų sankirtoje“, išskiria jiems atstovaujančius du pagrindinius naratyvinius takus: grafo Šemetos ir profesoriaus Vitembacho, „įgalioto Vakarų Europos sakytojo“. Nuosekliai „eidamas“ kiekvienu iš jų, Nastopka parodo, kad jie sudaro ne tik statiškų priešpriešų pynę, bet patiria ir kaitos momentų – apie profesoriaus programą sakoma: „Užuot evangelizavęs žemaičius, jis pats, jei taip galima pasakyti, „pagoniškėja“ (p. 54). „Skaitymo“ skvarbumą liudija pagautas dinamiškasis vertybinių nuostatų momentas, priešybių mediacijos procesas. Tokį profesoriaus Vitembacho programos pokytį atitiktų ir kontekstiniai duomenys: pirmoje interpretacijos dalyje, kur glaustai išdėstytas „autoriaus sumanymas“, Nastopka cituoja Mérimée laiško ištrauką: „Visa bėda, kad netrukus ši istorija man pasirodė gana patraukli ir, užuot piešęs karikatūrą, aš panorau nupiešti portretą“ (p. 41). Interpretacijos pabaigoje teksto sakytojo, t. y. Prospero Mérimée, požiūris reziumuojamas taip: „[jis] pateikia abu požiūrius – krikščioniškąjį ir žemaitiškąjį – vengdamas pasakyti, kuris iš jų yra teisingas. Jis skatina manyti, kad pasaulis atsiskleidžia žmogui ne tik kaip Šventojo Rašto parabolė, bet ir kaip Sfinkso mįslė“ (p. 59). Semiotinės analizės tekstą papildo priedas „Mistifikacija ir mitologija“, kur tyrinėtojas aiškinasi, „kas bendra tarp Mérimée pavaizduotosios ir istorinės Žemaitijos“, kaip atsiranda mitinis Lietuvos vaizdinys ir kokie jo atgarsiai Lietuvoje bei prancūzų literatūroje. Turime progą stebėti, kaip kelių metodų – semiotinio, komparatyvistinio, istorinio-kultūrinio – dėka formuojasi stereometrinis kultūroje funkcionuojančio kūrinio vaizdas, kaip vieno metodo rezultatai dialogizuoja su kito duomenimis, kaip jie suartėja ar išsiskiria, bet vieni kitiems neprieštarauja.

Pastarojo meto Nastopkos darbai liudija naujas semiotinio metodo teikiamas galimybes: jis padeda įveikti literatūros kaip vienos reikšmės sistemos ribas. Straipsnyje „Lietuviškasis Emaus: keletas Evangelijos parafrazių“ analizuojamas Naujojo Testamento Emauso motyvas iš Evangelijos pagal Luką; tiksliau – jo pėdsakas lietuvių poezijoje (A. Nykos-Niliūno eilėraštyje „Emmaus keleiviai“, K. Bradūno „Emaus“ ir „Lietuviškasis Emaus“) ir dailėje (V. Kisarausko paveiksle „Vakarienė Emause“). Šiame darbe šalia detalios trijų eilėraščių ir tapybos kūrinio analizės, šalia individualių Evangelijos pasakojimo transformacijų ir atitikmenų apžvalgos labiausiai intriguoja komparatyvistinis semiotikos atspalvis. Pirmoje darbo versijoje (pranešime, perskaitytame tarptautiniame semiotikų kolokviume Italijoje, Urbine) „straipsnio autorius iš pradžių ėjo tradicinės komparatyvistikos keliu: ieškojo lietuviškuose tekstuose Evangelijos pasakojimo atitikmenų“¹². Dabartiniam, semiotiniam, variante – dėmesio centre atsiduria vidinės lietuviškųjų tekstų jungtys, sudarančios „antlaikiškos izotopijos“ pagrindą. Išanalizuoti tekstai, be kitų juos jungiančių bruožų, pasižymi Evangelijos teksto „lietuvišku“ perkodavimu. Šio lietuviškumo sklaida straipsnyje yra labai detali ir iškalbi. Ja remiantis apibendrinama: „Antropomorfiniai pasakojimo atlikėjai stilizuojami pagal tradicinį valstiečių tipažą; pasakojimo erdvė lokalizuojama valstiečio namuose, įprastiniame interjere (stalas, nedažytas molio indas, deginto molio dubuo); valgomas tradicinis lietuvių valstiečių maistas – duona, saldus sūris, rūgštus pienas; užsigeriama vandeniu. Krikščioniškųjų siužetų lokalizavimą valstietiškos kultūros kontekste galima laikyti lietuvių kultūros sociolekto pėdsaku“¹³. Eilėraščių ir Kisarausko paveikslo homogeniškas „perskaitymas“ leistų daryti prielaidą, kad ir tapybinių, ir poetinių tekstų konfigūracijos yra valdomos bendresnių poetiškumo principų. „Visi šie tekstai turi bendrą loginį semantinį pamatą ir „bendrą giliąją struktūrą“ <…>. Visais atvejais tekstas, nepaisant skirtingos sklaidos paviršiaus struktūrose, suvokiamas kaip parabolė, kurios adresatas yra kviečiamas interpretuoti jos „tikrąją“ prasmę“¹⁴.

Dvi reikšmių sistemos – poezija ir tapyba – gretinamos ir pranešime „Kai kurios lietuvių poezijos sąsajos su Vakarų Europos daile“, perskaitytame tarptautinėje komparatyvistų konferencijoje Vilniuje (1999). Semiotika, turėdama instrumentų lyginti įvairias reikšmės sistemas, natūraliai įvykdo mokslines komparatyvistikos sąlygas, įdomu, kad. recenzuodamas V. Kubiliaus knygą „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“, Nastopka jau kalba apie tam tikrą analogiją tarp prasmės kūrimo mechanizmo ir literatūrinių mainų proceso: „Gebantis generuoti naują prasmę tekstas susideda bent iš dviejų autonomiškų subtekstinių darinių ir juos jungiančios metastruktūros. Kiekvienas šio semiotinio mechanizmo komponentas yra santykiškai savarankiškas, o visi drauge jie sudaro nedalijamą vienovę. Ar subtekstiniai dariniai formuojami iš savos literatūros, ar pasiskolinami iš svetur, kūrinio prasmės analizei neturi principinės reikšmės. Panašią išvadą V. Kubilius padaro operuodamas kūrybos psichologijos kategorijomis <…>“¹⁵.

Komparatyvistinis darbas yra pirmoji Nastopkos knyga „Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai“ (1971). Ji parengta disertacijos, parašytos Rygos universitete, pagrindu. Knyga pateikia patikimą šių ryšių vaizdą, nuo XIX a. iki septintojo XX a. dešimtmečio pradžios. Faktiniai duomenys čia pateikiami konceptualiai: ieškoma pagrindo, lemiančio vienokį ar kitokį literatūrinių ryšių vaizdą. Laikomasi metodologinės prielaidos: lietuvių ir latvių literatūrinius kontaktus aiškinti pačios lietuvių literatūros poreikiais. Literatūriniais argumentais grindžiama ryšių nagrinėjimo svarba: „Vienos literatūros reiškiniai, vertinami kitos literatūros kritikoje, iš dalies atitrūksta nuo savo nacionalinių tradicijų ir įsijungia į naują literatūrinį kontekstą. Atsiskleidžia nauji aspektai, ne visuomet pastebimi traktuojant šiuos reiškinius nacionalinių tradicijų vagoje“ (p. 8). Tai galėtų būti atstumo, prasmei atpažinti reikalingo „kito regėjimo taško“, apie kurį kalba semiotikai, vienas iš variantų. Apie septintojo dešimtmečio vidurį, kai Nastopka rašė šį darbą, lietuvių poezijoje vyko episteminis lūžis. Latvių poezija jį išgyveno kiek vėliau – apie septintojo dešimtmečio pabaigą. Tapęs lietuvių poetams naujosios kalbos krikštatėviu. Nastopka sekė ir latvių poezijoje vykstančius procesus. Išskyrė Uldį Beržinį, kurio du eilėraščius („Uldį“ ir „Ei, Miūlenbachai“) pirmąsyk lietuviškai pacitavo latvių poezijos apžvalgoje 1972 metais („Pergalė“, Nr. 4). Dėl cenzūros trukdymų pirmoji Beržinio knyga „Paminklas ožkai“ pasirodė tik 1980-aisiais. Nastopka taip apibūdino jo poezijos kitoniškumą: „Pasaulio išsakymo problema poetui rūpi labiau nei pasaulio tvarkos aprašinėjimas, poetinė kalba yra ne pasaulio atspindys, o pirmapradė realybė. Beržinio eilėse, kaip ir mite, kiekvienas daiktas yra vienkartinis. Pasaulis yra toks, kokį jį sukuria kalba“. Ši citata iš „Pabaigos žodžio“ lietuviškajai Beržinio poezijos vertimų rinktinei „Vabzdžių žingsniai“ (1998), kurios sudarytojas ir vienas iš vertėjų yra Nastopka.

Iš Rygos kadaise grįžęs su mokslo vaisiais, Nastopka pats tapo reikšmingu abiejų tautų literatūrinių ryšių subjektu.

Joja bernai į karą uldis ant peties
eina vyras eglės kirst uldis pažasty
liežuvį paleisk per girią varyk kur
uldis auga paukštis viršūnėje tupi.
Pliauškiu toliau rugiai mėlynų
uldžių pilni kažkas važiuoja va-
džias timpčioja no no uldi tu tikras. (p. 81)

Pasak lyginamosios literatūros profesoriaus G. Steinerio, vertimas „taip pat yra itin kūrybinga kritika. <…> vertimas yra interpretacija savo pačia etimologija“¹⁶. Tokiu (ir bet kuriuo) atveju Nastopka yra kritikas kvadratu!

1 Bartas R. Kas yra kritika?// Meno kritika. – V., 1986. – P. 223–224.
2 Miglai krintant // Knygnešys. – 1990. – Nr. 3. – P. 14.
3 Nastopka K. Tomo Venclovos tekstai // Metai. – 1997. – Nr. 8–9. – P. 125–126.
4 Nastopka K. Problemiškasis Maironis // Literatūra XII(1). – 1970. – P. 161.
5 „Kiekvieno šaknys savaip išslraizgiusios“. Su literatūros kritiku Kęstučiu Nastopka kalbasi Gražina Ramoškaitė // Pokalbiai apie poeziją. – Vilnius. 1984. – P. 109.
6 Ten pat. – P. 107–108.
7 Bartas R. Kas yra kritika? // Ten pat. – P. 224.
8 Nastopka K. Semiotinė eilėraščio analizė // Teksto slėpiniai 1. – V., 1998. – P. 61.
9 Ten pat. – P. 75.
10 Nastopka K. Kvalifikacinis išbandymas // Semiotika. –V., 1997. – P. 85.
11 Nastopka K. Reikšmių poetikos linkui // Metai. – 1996. – Nr. 4. – P. 98.
12 Nastopka K. Lietuviškasis Emaus: keletas Evangelijos parafrazių // Metai. – 1995. – Nr. 2. – P. 126.
13 Ten pat. – P. 125–126.
14 Ten pat. – P. 125.
15 Nastopka K. Akiratyje – pasaulinė literatūra // Kultūros barai. – 1984. – Nr. 3. – P. 65.
16 Steiner G. Tikrosios esatys. – V., 1998. – P. 18.

Kęstutis Nastopka. Apynio skonis

2025 m. Nr. 3 / Literatūros kritikui, semiotikui Kęstučiui Nastopkai kovo 18 d. būtų 85-eri. Ta proga „Metų“ skaitytoją pasiekia ypatingas tekstas – jo atsiminimai apie mokyklinius metus Biržuose…

Kęstutis Nastopka „Metuose“: tarp semiotikos ir poezijos kritikos

2024 12 14 / Metai“ archyvinių publikacijų sudarytą „Litera-turą“ skiriame semiotikui, literatūros kritikui, vertėjui Kęstučiui Nastopkai (1940–2024).

Jūratė Sprindytė. Darbštumo virtuozė

2024 m. Nr. 11 / In memoriam Elena Baliutytė-Riliškienė (1954 05 04–2024 10 07) / Mus paliko brandi mokslininkė ir kūrybinga moteris, kuri visus ir viską mylėjo, aplink skleidė gerumo, atjautos šviesą.

Dainius Vaitiekūnas. Išėjo Mokytojas

2024 m. Nr. 8–9 / In memoriam Kęstutis Nastopka (1940 03 18–2024 07 23) / Netekome Kęstučio Nastopkos, Vilniaus universiteto profesoriaus emerito, nepranokto lietuvių poezijos analizės meistro, vieno pirmųjų lietuvių semiotikų…

Elena Baliutytė. Knyga apie Dalią Grinkevičiūtę

2023 m. Nr. 8–9 / Valentinas Sventickas. Dalios Grinkevičiūtės dalia. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 160 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Elena Baliutytė. Keturiasdešimt aštuonios iliustracijos Homero poemoms

2021 m. Nr. 4 / Alvydas Valenta. Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2020. – 88 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Kęstutis Nastopka: Semiotiko kelias ir pakelės

2020 m. Nr. 3 / Literatūros kritiką prof. Kęstutį Nastopką kalbina Dainius Vaitiekūnas / Semiotikas, literatūros tyrinėtojas prof. Kęstutis Nastopka švenčia savo aštuoniasdešimtmetį.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Eduardas Mieželaitis. Mano grožio karaliene

2019 m. Nr. 10 / Publikacija skirta poeto Eduardo Mieželaičio 100-osioms gimimo metinėms. Publikuojamas Eduardo Mieželaičio (1919–1997) dvylikos eilėraščių ciklas „Mano grožio karaliene“ yra iš Lietuvių literatūros ir tautosakos institute esančio…

Kęstutis Nastopka. Gyvenimas žodyje

2019 m. Nr. 8–9 / Jonui Juškaičiui (1933 05 30–2019 06 30) atminti / Bene ryškiausia J. Juškaičio lyrikos intonacija – nuostaba prieš gyvybės ir gyvenimo stebuklą. Poezija, kaip ir pažinimas, išauga jam iš tamsos, iš nežinojimo.

Valentinas Sventickas. Mieželaitis pagal Baliutytę ir Kusturicą

2019 m. Nr. 4 / Elena Baliutytė-Riliškienė. Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 350 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Elena Baliutytė. Ar galėtų Eduardas Mieželaitis pasirodyti „Gyvosios poezijos“ serijoje?

Yra manančių, kad Mieželaitis sugadino lietuvių poeziją iki mūsų dienų, yra apgailestaujančių, kad jis nepelnytai iš kanono pašalintas.

Gintaras Bleizgys. Vaižganto kūryba psichoanalitiniu požiūriu

1999 m. Nr. 8–9

Juozui Tumui-Vaižgantui – 130

Įvairiausių nuomonių ir vertinimų yra susilaukusi Juozo Tumo-Vaižganto kūryba. Ji labai įvairi – nuo skaidrių ir džiugių „Pragiedrulių“ vaizdelių iki šiurpinančios „Nebylio“ tragedijos. Įdėmiai pažvelgę į šio autoriaus kūrybą, pastebėsime, kad optimizmas ir jausmų skaidrumas dominuoja ten, kur kalbama apie tautiškuosius dalykus – naujos valstybės kūrimą, tradicijų puoselėjimą, kaimo atgimimą… Niūrios spalvos prasideda ėmus kruopščiai analizuoti atskirų žmonių (personažų) likimus, paklydimus. Vienur Vaižgantas tarsi koks tautinis ideologas konstruoja optimistiškas savo genties perspektyvas, kitur (ir tai tikriausiai kyla iš konkrečios jo kaip kunigo patirties, išpažinčių klausymo) demonstruoja žmonių polinkį kenkti, griauti savo ir kitų gyvenimus. Kurti ar ardyti, pasiklysti likimo labirinte ar pačiam tvarkyti savo likimą – amžinos dilemos, tarp kurių gravituoja Vaižganto personažai.

Šiame straipsnyje domimasi dviem Vaižganto kūriniais – apsakymu „Išgama“ ir apysaka „Nebylys“, mėginama atskleisti šių kūrinių veikėjų elgsenos motyvus, aiškintis konfliktų ir tragedijų priežastis bei reikšmes. Tokiai analizei labai parankus psichoanalitinis metodas, kuriuo, beje, Vaižganto kūryba dar ir nėra interpretuota.

Apsakymo „Išgama“ personažas Peleksas nuo pat vaikystės buvo kitoks negu jo bendraamžiai: „…niekas nematė Pelekso su vaikais žaidžiant, po šilkinę pievą su jais lakstant, kūlio virstant ar kitokius vaikiškus šposus krečiant“¹. Užaugęs jis taip pat lieka kaimo bendruomenės ir savo bendraamžių nuošalyje: „…išjodavo ir parjodavo Peleksas vis paskutinis, kiek tiek atsilikęs nuo viso pulko, skęsdamas pirmo jojusių sukeltame dulkių rūke; tačiau nesiskirdamas iš pulko. Ir ganydamas, jis sėdos kiek tolėliau nuo būrio, bet ne tiek toli, kad nebegirdėtų jokios; nesiskyrė iš būrio, dalyvavo būryje savo tylėjimu, tariamuoju savo abejingumu“ (p. 257).

Peleksas – arkliaganis, išmanantis savo darbą, gerai atliekantis bendruomenės jam priskirtas funkcijas, bet toje bendruomenėje nepritampantis, kažin kuo vis neįtinkantis, keistesnis nei visi, uždaresnis, bet nesvetimas. Jis svetimas savo šeimoje. Tėvas Pečiūra tiesiog nekenčia savo sūnaus: „…norėjo jį praeidamas spirti koja. Jei to nedarė, tai ieškojo progos prikibti ir skaudžiai prilupti“ (p. 257).

Viena šių tėvo ir sūnaus nesutarimų priežasčių, kaip aiškina pats {eleksas, yra tai, kad tėvas „liuikas traukia, kiek tik ir kada tik nori, – man neleidžia rūkyti ir muša; sako, tai esą negerai. Man – negerai, jam gerai“ (p. 260). Kodėl liuika tokia svarbi?

Kalbant S. Freudo terminais, liuika yra vienas oralinių dirgiklių, žadinančių ir koreguojančių žmogaus seksualumą bei erotines fantazijas. Kūdikystėje kiekvienas žmogus patiria šio dirgiklio reikšmę, čiulpdamas motinos krūtį arba žinduką. Anot Freudo, šito prisiminimai, bent jau nesąmoningai, žmogų lydi per visą gyvenimą. Kad oraliniai dirgikliai Peleksui gali turėti didelę reikšmę, įrodo ir labai keista šio personažo patologija: „Ypač tino jam nuo miego viršutinė lūpa. Tada Peleksas darės bjaurus pažiūrėti, lyg putmenimis susirgęs ar bičių sugeltas“ (p. 256).

Liuika, čiulpimas, lūpos tinimas miegant – susiję dalykai. Psichoanalizė aiškina, kad miego metu atsilaisvina cenzūra tarp žmogaus sąmonės ir pasąmonės. Miegant atsipalaiduoja užslopinti draudžiami geismai ir norai, vaizdiniai. Žmogus gali atlikti tai, ko negalima tikrovėje, kas jam yra draudžiama. Miegančiam Peleksui tinsta lūpa, nes atsilaisvina kažkokios jo oralinės fantazijos (kiek juokaudami galime sakyti, kad miegodamas Peleksas gali rūkyti ir čiulpti savo liuiką kiek tik širdis geidžia, joks tėvas negali jam tuomet šito uždrausti). Pagaliau ir pats tekstas rodo ryšį tarp Pelekso lūpos ir liuikos: „Kartais, nebesulaukdami Pelekso išeinant iš palapinės, o numanydami, kad jo lūpa jau gana „pritvinko“, rišdavo jam už kojų pavadį <…> ir visi susidvailiję, vilko jį iš būdos“ (p. 256). Taip netikėtai išbudintas iš miegų jis išsigąsdavo, bet ant aplinkinių nepyko, „tik atnarpliojęs nuo kojų raiščius, plačiai žiovavo, jau visai abejingai kimšdamas sau liuikelę“ (p. 257). Liuika šiuo atveju – tarsi koks Pelekso nusiraminimo instrumentas.

Šiuo „instrumentu“ tėvas ir neleidžia Peleksui naudotis, motyvuodamas, esą Peleksas yra dar per jaunas: „Liuiką kurija, šitoks mardva ir snarglius, kad jį perkūnas!“ (p. 262). Bet ar tikrai čia svarbiausia amžius? Sūnaus ir tėvo konkurencijoje dėl liuikos nesunkiai atsekame Edipo komplekso pėdsakus. Šis kompleksas žmogui pasireiškia dar vaikystėje, tačiau „visą gyvenimą vyksta nuostatų ir emocijų perkėlimas į naują veiklą, išsaugant pirmąją patirtį, ir dėl to kai kurių asmenų santykis su kitais asmenimis ir su turėjimo objektais gali būti paveiktas“². Peleksas ir senasis Pečiūra dėl liuikos kovoja tarsi dėl moters. Štai šios kovos kulminacija: Peleksas dirbasi medinę formą liuikos „arlifkai“ iš alavo išlieti ir staiga lyg koks laukinis žvėris išnyra tėvas ir puola Peleksą mušti. Bet dabar laimi sūnus: „Šiuosyk jis [Peleksas – G. B.] nebuvo toks vikrus raitytis, kai tėvas lupo. Dabar jis paliko besėdįs vietoje, nors per pečius į tą pačią vietą gavo bent penkis smūgius. Visai sustingusiu veidu, dabar didelėm akim, mušamas įtemptai žiūrėjo į žvėriškai piktą tėvą ir nė krust <…>, buvo baisu Jausti tą kankinamojo žvilgsnį, ir tėvas tai pajuto. Nusispjovė paleido perkūną ir skubotai parėjo namo“ (p. 262). Tėvas pabėga nuo Pelekso.

Kodėl šiuosyk sūnus taip įnirtingai (ar pagiežingai, niekinančiai) ginasi? Kodėl arlifka tokia svarbi? „Arlifka – tai liuikos apačia, kur suvarva seilės ir nikociana“ (p. 262), – sako autorius. Vadinasi, arlifką labai tolimomis asociacijomis, žinoma, galima lyginti su įsčiomis. Į ją suvarva seilės ir nikociana, kaip į įsčias sėkla.

Dar viena tėvo ir sūnaus nesutarimų priežastis – principinis jų charakterių skirtumas. S. Freudas kalba apie du žmogaus charakterio tipus – oralinį ir analinį. Iš jau aptartų Pelekso ypatybių galime spręsti, kad jis priklausytų oralinio charakterio tipažams. Su orališkumu šį personažą sieja ne tik tinstanti lūpa, liuika, arlifka. Čia prisimintinas ir „Išgamos“ epizodas, kai rytą, po naktigonės, Juzukas ir Peleksas sėdi paantvaly, – Peleksas „plačiom akim dairėsi po apylinkę, kur ne kur ilgėliau jas sulaikydamas… Tom akim jis dabar žiūrėjo stačiai į mane, stačiai į gražią gamtą. Ir buvo tose akyse daug džiaugsmo ir kažin kokio pasiilgimo“ (p. 259). Peleksas čia akimis ryte ryja gamtą, siekia užmatyti kuo toliau, o įvairūs posakiai, kaip „ryti akimis“, „gurkštelti gaivaus oro“ ir pan., psichoanalizės taip pat yra priskiriami oralinio charakterio bruožams ir „yra suprantami tiesiogiai ir rimtai (kaip ir visos metaforos)“³.

Tėvas Pečiūra – vos ne vadovėlinis analinio charakterio pavyzdys: šykštus, tvarkingas, užsispyręs, didžiausias keikūnas, budriai tarsi koks dievas sergstintis savo sodą, galintis visą savo ūkį apžvelgti „kada tik norėjo, ir visa matyti“.

Peleksas linkęs visa eikvoti, tėvas – visa užlaikyti, taupyti, kaupti. Todėl ir „ėmė tėvui Pečiūrai rodytis, jog Peleksas tas vienas bekliūva jam gyvenimą gyventi, visų ateitį austi“ (p. 257). Visiškai nesuprastas ir atstumtas Peleksas ėmė vogti iš namų daiktus, nežinia kur prapulti.

Dar baisesnis konfliktas – apysakoje „Nebylys“. Tik čia jau ne tarp tėvo ir sūnaus, bet tarp dviejų labai artimų bičiulių. Autorius vadina juos Puzionių keimariu (keimaris – riešutas vienu kevalu ir dviem branduoliais), taip paversdamas juos ne tik artimais bičiuliais, bet tarsi kokiais broliais dvyniais. Jono ir Kazio draugystė baigiasi žudynėmis, o šių „patinų tragedija“, tariant autoriaus žodžiais, prasideda tada, kai jų gyvenime atsiranda Anelija ir abu vyrai ją įsimyli.

Toks meilės trikampis, rodos, yra neišvengiamas, nes tiek Jonas, tiek Kazys turi tą patį moters idealą – Jono motiną, Butkių dėdienę Apoloniją: „Nei vienas, nei antras neturėjo jokio moteriškos „idealo“. Arba, tikriau sakant, abudu turėjo tą vieną ir tą patį – Puzionių Dėdienę“ (p. 113). Abiejų vyrų pamilta Anelija – tarsi Dėdienės prototipas: „Veidu, pečiais, visu savo stogu, net eigastim atminė – Dėdienę“ (p. 120).

Jono ir Kazio santykių su Anelija modelio prototipas – taip pat šių vyrų santykiai su Dėdiene. Dėdienė yra Jono motina, o Kaziui yra kaip motina ( per ilga Butkienė taip priprato abudu berniuku drauge matyti, jog nė skirti jų nebeskyrė <…>, jei kas būtų Butkienę pakalbinęs, katro vaiko – sūnaus Jono ar seno ir ištikimo jo draugo Kazio – labiau gailėtų ištikus katram nelaimei, gal būt atsakius kaip tikroji abiejų motina: kurį pirštą užgauni, tą skauda“, p. 107), Anelija tampa Kazio žmona, tačiau yra tarsi ir Jono žmona, įvyksta tam tikra transformacija: šalia motinos ir sūnaus (Dėdienės ir Jono) buvo tarsi koks įsūnis (Kazys) vėliau tarp vyro ir žmonos (Kazio ir Anelijos) atsiranda netikras vyras, meilužis ar „Ivykis“ – galima čia prisigalvoti visokių pavadinimų – (Jonas).

Apysaka perša mintį, kad Anelija tampa Kazio, o ne Jono žmona tik per atsitiktinumą: Kazys ją pirmas pamato, užsako piršlybas. Vyrams atvykus i piršlybas, paklausta, „katras dabar tau jaunikis ir katras piršlys“. Anelija atsako „šitas“ – nurodydama Joną (p. 127). „Šitas“ – tai ar piršlys, ar jaunikis?

Nuo pat pirmųjų piršlybų akimirkų Kazys, būsimasis Anelijos vyras, lieka nuošalyje, komunikacija užsimezga tarp Anelijos ir Jono. Visada susivaržęs šalia Dėdienės taip, ka vos bedrįsdavo „rankelę senutei pabučiuoti“, Kazys jaučiasi nelaisvai ir šalia Anelijos. Tarp jo ir būsimosios žmonos lyg siena atsistoja Dėdienės autoritetas, jis Aneliją vis lygina: „…kaip pas Dėdienę, taip gardu… Taigi, taigi! Taip pat kalbėjo man ir Dėdienė“. Visai kitaip Jonas. Šalia naujosios pažįstamos jis jaučiasi laisvai, netgi kiek vaikiškai – „kalbėjo itin atsidėjęs, tokiu vaikiškai nekaltu džiaugsmu, lyg jis ir iš tiesų tebebūtų pusbernis, o ne brendęs vyras“ (p. 128). Anelija taip pat ima linkti jo pusėn: „Jonas jai patiko, kaip dar niekas pasaulyje: joks vyriškis dar nebuvo jos taip džiaugsmingai prikalęs prie savęs, kaip šis tariamas piršlys“ (p. 129).

Anelija abiem vyrams pakeičia Dėdienę ir yra už ją pranašesnė, nes abiem ji – erotinių fantazijų bei geismų objektas. Po piršlybų abudu taip ir suvokia Aneliją: Kazys „niekaip nebegalėjo užmiršti scenos klėtyje, kaip ten buvo pasidarę gera; vis gailėjos per mažai pasimielavęs“, Jonas pirmą kartą pajuto, „kad taip gera esama būti šalia simpatingos moteriškos“.

Erotinio potraukio stiprėjimą psichoanalizė sieja ir su agresijos didėjimu. Jonas savo agresiją nukreipia į Kazį – „lyg pajutęs neteisybės, kuriai visa savo esme protestuoja, ir nebenorėjo nė pažiūrėti į Kazį. O kai vis dėlto žvilgtelėjo pabuvęs, viskas jau nebepatiko. Ėmė noras susirieti, susipykti, pasiskirti“ (p. 132). Jonui ima formuotis moralinis konfliktas: žino, kad Anelija priklauso Kaziui, nori jos atsisakyti, bet negali.

Po vestuvių Anelija savo vyrui yra abejinga – „Anelija visai pasyvi, niekuo meilės nepakursto“ (p. 139), visą savo erotinį potraukį ji nukreipia į Joną. o šis – į ją: „…dar durų nepravėręs, jau burbuliavo, o radęs Aneliją, sveikinos su ja būtinai už rankų, nors kelis kartus būtų tądien matęsi, taip glaudžiai prisispausdamas, jog ji tuoj nusišiepdavo jam palankumu. Ir Jonas mirko, tirpo toje moteriškės šypsenoje. Ir ėmė vis labiau jos ilgėtis“ (p. 140).

Sąmoningai Jonas suvokia, kad Anelijos turėti negali, šį geismą jis mėgina iš savęs išstumti. Todėl ir apsilanko pas kunigą Norkų. Tik tai nieko nepadeda: „…kun. Senelis apsiriko, manydamas iš Jono širdies išvaręs velnią. Jis ten tebeglūdėjo ir ėdė Joną kaip koks soliteras dieną ir naktį… Nebeliko nė pusės to Jono greitumo ir džiaugsmingumo. Po kelias savaites vaikščiojo bjauriai apžėlęs… O kai nusiskuto, baisu buvo pažiūrėti: paakiai pajuodo, skruostai įdubo, raudonumas dingo“ (p. 147). Kunigas, liepdamas nė nežiūrėti į Anelijos pusę, priverčia Joną neigti savo geismą, stumti jį į pasąmonę, verčia apgaudinėti patį save. Iš tikrųjų niekas nepasikeičia, seksualinė energija nėra nukreipiama kur nors kitur (ne į seksualinės veiklos sritis), o ji yra neigiama. Todėl vieną kartą jos prisikaupia tiek daug, kad Jono sąmonė paprasčiausiai atsisako priešintis ir visu smarkumu prasiveržia pasąmoniniai troškimai. Todėl meilės akto metu „Anelija buvo pusalpė. Jonas beprotis. Tai be jokios nuovokos, be jokios sąmonės skendo gerume“ (p. 151). Kad neįvyko asmenybės destrukcija, Jonas tiesiog nesuvokia, ką daro, lytinis aktas – jo ilgų kančių, neurozės iškrova, priepuolis. Psichoanalizė lytinį aktą vadina maža epilepsija, taip pat ji sieja su isterija. Isterinis sindromas ypač ryškus aptariamoje apysakoje. Po meilės akimirkų „Jonas šoko savo kieman, kur tebestovėjo arklys pakinkytas, ir, nė vadžių nepaimdamas, grikštelėjo dantim ir neregėtu smarkumu pylė baikščiam savo gyvuliui botagu per nugarą“, Aneliją taip pat ištinka isterinis šokas: „…pirma aiški jos mintis buvo pasikarti… o tuo tarpu nebeteko visų savo jėgų; nervų įtempimas atslūgo ir kažin kur nugrimzdo. Anelija atsitūpė ant savo kojų ir visu savo liemeniu pakniubo priekin, atsiremdama abiem rankom, lyg širdžiai supykus… moteriškė nebepasitaisė. Taip ir liko be jėgos, be nuovokos“ (p. 151).

S. Freudas sako, kad lytinio akto metu nusilpus erosui (gyvenimo potraukiui), išsilaisvina tanatas – mirties potraukis. Tanatas siekia asmenybės, aptariamu atveju – Jono, sunaikinimo. Šie potraukiai žmoguje egzistuoja visą laiką. Kartais stipresnis yra vienas, kartais – kitas, bet kiekviena būtybė yra linkusi gyventi, ginti save. Todėl Jonas savo tanatą instinktyviai (ar pasąmoningai) nukreipia į išorę: „…ilgėjos, vargo, sviro anon pusėn, ir velnias talkininkas vis trumpiau jo stvėrės, kol įkvėpė jam tvirtą pasiryžimą – pašalinti kliūtį, Anelijos vyrą, ir pasiimti ją sau“ (p. 154). Jono mirties potraukio jėga nukreipiama į Kazį. Šis užmušamas su didžiausiu įsiučiu, tarsi kokiu pasigardžiavimu: „Jonas iš viso jauno vyriško vieko pylė jam su ta geležim per pakaušį. Pakako. Ištiško kraujai ir smegenys. Jonas krauju pasigėrė. <…> skalbė nebegyvam draugui galvą tol, kol, nervų atakai pasibaigus, pati ranka nulėpo“ (p. 158). Tačiau po tokios drastiškos scenos mirties potraukis atsigręžia ir prieš patį Joną – „užkando žodį ir Jonui visoms trims dešimtims metų“.

Kaip kažkada Kazys, iš tikrųjų būdamas svetimas, buvo tarsi Dėdienės sūnus, taip Jonas, atsiradus Anelijai, mėgino įsisprausti tarp jos ir Kazio. Tačiau jo santykiams su Anelija prieštarauja tiek kaimo papročiai, bendrabūvio principai, tiek religinės nuostatos. Jonas, kišdamasis į svetimą santuoką, peržengia leistinas ribas; o Kazys, lyg koks prielipas šitiek metų praleidęs svetimos motinos artybėje. – ar jis taip pat neperžengė kokių nors ribų? Vaižgantas šią problemą tarsi ir apeina arba jos neplėtoja, nesiima komentuoti, bet apysakoje galima regėti tam tikrų nuojautų, abejonių – kiek vis dėlto toleruotini ir šeimos principus atitinkantys yra Dėdienės ir Kazio santykiai, ar galima taip paprastai svetimą vaiką priimti kaip savo, ar tai nėra kažin koks nukrypimas, neatitikimas, kokios čia turėtų būti ribos, kodėl įvyksta įvairiausios tragedijos, kodėl toks permainingas žmogaus likimas, kiek veikia jį aplinka, pats žmogus? Vaižgantas tarsi koks kunigas psichologas mėgina atsekti, kur prasideda nuodėmė, kas Ją skatina, kaip jos išvengti, užbėgti jai už akių, kad neapsiriktų taip, kaip apysakos kunigas Norkus, kuris labai klydo manydamas, taip paprastai iš Jono išvaręs velnią. Vaižgantas yra labai tolerantiškas, sakytume – tėviškas, savo kūrinių personažams. Jis nesiekia jų moralizuoti, pasmerkti, bet tarsi ieško atsakymo – kaip galima būtų tokiems žmonėms padėti, ar įmanoma. Labai svarbus čia ir tikėjimo vaidmuo. Juk ir Jonas savo gyvenimo pabaigoje atgailauja – išsivaduoja iš savo painaus likimo labirinto.

1 Vaižganto tekstai cituojami iš: Vaižgantas. Apysakos, apsakymai, vaizdai. – Kaunas, 1984. Toliau tekste bus nurodomi šlos knygos puslapiai.
2 Brabant G. Psichoanalizė. – Vilnius, 1994. – P. 34.
3 Brabant G. Psichoanalizė. – P. 35.

Eglė Ambrožaitė. Tiršta upės tėkmė

2025 m. Nr. 12 / Gintaras Bleizgys. Šešėlių upė. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 64 p. Knygos dailininkas – Rokas Bilinskas.

Gintaras Bleizgys: „Gyvenu aršiai, su pertekliumi“

2025 m. Nr. 7 / Poetą Gintarą Bleizgį kalbina Rimvydas Stankevičius / „Kuo daugiau patiriu streso, tuo daugiau galiu parašyti, nes rašydamas tą stresą paverčiu vidine ramybe. Tai man yra svarbiausias kūrybos dėmuo…

Gintaras Bleizgys. Schmetterling. Eilėraščių ciklas

2025 m. Nr. 7 / nes atmintyje nėra gravitacijos
o kūnas ten juda
laisvomis trajektorijomis

„Metuose“ – Juozo Tumo-Vaižganto įtakos

Jeigu iš „Metuose“ skelbtų tekstų apie rašytoją, kultūros veikėją, profesorių, kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą pajėgtume sudėlioti portretą, jis būtų kultūrinis, aprėpiantis raštijos, spaudos, kultūros kokybės reikalus.

Gintaras Bleizgys. Vestuvės

2024 m. Nr. 2 / Iš pradžių pasirodė, kad ji nusikeikė (kaip kokia bletsebėja ar kažkas panašaus), bet Volodia kumščiu stuktelėjo man į petį, tai tuoj susivokiau.

Ramūnas Čičelis. Nuo sąmoningo žvilgsnio iki kolektyvinių archetipų

2022 m. Nr. 7 / Gintaras Bleizgys. Procesija. – Vilnius: Slinktys, 2022. – 128 p. Knygos dailininkė – Augustina Gruzdytė.

Gintaras Bleizgys. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 4 / spalio giedrumas
siūbuoja kaštonai
belapėmis šakomis
mėgindami įsikibti į saulę

Gintaras Bleizgys. BigVėjus

2021 m. Nr. 10 / Mes pakilome nuo pižoniškos sofos ir priėjome prie lango. Tokio su arka, gana plataus. Įdomu, kad dabar, praėjus vienuolikai metų, negaliu atsiminti, kokį vaizdą pro tą langą matėme, prisimenu tik stiprią šviesą.

Gintaras Bleizgys. Bokso kriaušių šventumas, arba Kryžkelėse su Donaldu Kajoku

2021 03 31 / Kai išėjo „Drabužėliais baltais“ buvau jau antrakursis ir mano gyvenimas jau buvo nesugrąžinamai persikėlęs į Vilnių, persikeitęs. Mokyklos nerimai ir atsiskyrimas nuo artimųjų bei to, kas įprasta, rimo, atsirado nauji įpratimai ir džiaugsmai.

Gintaras Bleizgys. Pasaulis

2021 03 31 / Marcelijui Martinaičiui – 85 / Te iš literatūros amžinybių mums nepavargdamas sirpsta ir kvepia Jūsų padovanotas pasaulis.

Gintaras Bleizgys. Sūnaus palaidūno grįžimas

2021 m. Nr. 3 / paskui netekau uoslės
ir dantys į kaulus atšipo
ir nesvetingas pasaulis
rodės visai gražus

Gitana Vanagaitė. Juozas Tumas-Vaižgantas, arba Be širdies kartėlio

2019 m. Nr. 11 / Bandydama įminti Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) santykio su savimi ir pasauliu mįslę, galvojau, kad geriausiai jo asmenį ir raštus galima paaiškinti logika, kuri žmogų suvokia kaip veikiantį savo jėgomis, kaip nuolat reflektuojantį…

Rita Tūtlytė. Vokiečių romantika A. Nykos-Niliūno kūryboje

1999 m. Nr. 7

Alfonsui Nykai-Niliūnui – 80

Alfonsas Nyka-Niliūnas paprastai siejamas su prancūzų, Viduržemio jūros kultūra. Esminė jo poezijos ir gyvenimiškoji linija kyla iš studijų metais skaityto Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“ įtaigų. Viena iš idėjų – vizualiai, jutimiškai prisiminti išgyventą būtį (1945 m. gegužės 14 dienos įrašas: „Grįždamas galvojau, kaip mane vaikystėje, likusį namuose vieną, apimdavo neaprėpiamas džiaugsmas, kad aš esu, kad gyvenu, kad egzistuoju“). Prisiminimo vizija, vaizduotė A. Nykos-Niliūno poezijoje yra prustiškai jutimiška. Netgi modernioje užsienio poezijoje populiari metafizinė „septynių vienatvių“ tema ankstyvosiose jo eilėse plėtojama kaip estetinės patirties prisodrinta sekmadienio vienatvė vaikystės namuose, o rinkinio „Vyno stebuklas“ eilėraštyje „Aštuntoji vienatvė“, nors ir esama jutiminių ir filosofinių kontekstų sandūros (Proustas, Nietzsche, O. Milašius), vis dėlto tema sprendžiama eksplikuojant jutimiškąją dimensiją.

Kita artima Proustui idėja – ieškoti prarasto laiko, gyventi jame, rašymu jį atgauti, sukurti. Pernai išleisti A. Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentai. 1938–1970“ rodytų, kaip atkakliai ir nuosekliai ši idėja realizuojama, kokia gyvybinga buvo ši pagava jaunystėje. Pozicijos suformuluojamos remiantis gyvenimo patirtimi, siekiant sisteminti pojūtimiškumą, paversti jį estetine nuostata. Tokia projekcija nuolat brėžiama dienoraštyje: „Grįžtant Dunojaus vandenyje spindėjo žvaigždės ir šaltai plazdanti gęstančio laužo dėmė. Ir staiga nepaprastai aiškiai pajutau, kad aš dabar gyvenu ne realybėje, kuri sudegė kaip laužas, bet jos atspindyje (pabraukta – R. T.), per klaidą patekęs į galimybių pasaulio erdvę“ (1945, birželio 24), po kelių dienų dar kartą aplinkui apsidairius („Viduramžiškai rūsčios miesto sienos birželio ryto saulės šviesoje“) suformuluojama poezijos ir gyvenimo programa: „Išgelbėti savo pasaulį“.

Savas pasaulis gelbstimas prustiškai („Dabar aš esu atvirkščias Faustas: nenoriu nieko naujo, nenoriu naujai gyventi <…>. Aš noriu tiktai atgauti tai, ką esu praradęs, kas yra mano <…>“ – 1946, gegužės 31), gyvenama beveik vien tik prisiminimų, pojūtiškos patirties atsiminimų erdvėje. Prisiminimų atgaivinimo technologija nuosekliai taikoma gyvenimiškąją! (ne tik poezijos) programos daliai realizuoti – tampa vidinio gyvenimo būdu; kas nors staiga pakvimpa, susapnuojama, išgirstama melodija, iškyla panašus erdvės pojūtis, panaši pastato architektūra – ir nusikeliamą į aną, buvusią, realybę. Laikai imami kloti vienas ant kito. Vokietijos periodo dabartis išgyvenama labai stipriai ir itin gyvai, asociatyviai siejama su namų aplinka, vaikyste (būties pajautų požiūriu). Dvigubinamo gyvenimo pavyzdys galėtų būti žiemos asociacija: 1946 m. sausio 1 diena Tiubingene prikelia vaikystės – 1928 metų vasario 16 dienos – įspūdžius („Temstant iš Utenos parėjęs tėvas (aš ir dabar girdžiu, kaip jis eina kiemu, daužo sniegu aplipusius batus į slenkstį, atidaro duris: su juo ir šalčio kamuoliu puola į vidų šuva) pasakoja apie…“). Dabartis prustiškame dienoraščio modelyje dalyvauja minimaliai, kartais ji tėra tik data, vienu sakiniu nusakytas prisiminimo radimasis, – o vienintelė tikrovė – atgaminta praeitis. Poezijoje šis modelis veikia kiek kitaip – susipina su daugybe kitų literatūros, kultūros ir meno pasiūlytų modelių, tačiau lieka esminis, – ir toks atpažįstamas ankstyvojoje lyrikoje bei Tiubingeno laikotarpio poezijoje. Vilniaus periodo dabarties išgyvenimai tampa impulsu namų vizijoms, o Tiubingeno periodo išgyvenimai leidžia atsigręžti jau į Vilniaus ir Nemeikščių patyrimus. Baltimorės periodas nebetampa konkrečia atsiminimo paskata – dabarties išgyvenimas kaip atsiminimo paskata vėlyvojoje poezijoje tiesiog nefiksuojamas. Taigi prustiškajame poezijos modelyje labiau veikia iškildami į paviršių tik Lietuvos ir Tiubingeno laikotarpiai. 1970 metų eilėraštyje „Maulbronn“ ne dabartis, o Tiubingeno periodo išgyvenimai, t. y. Maulbronno vienuolyno šventoriuje patirtas įspūdis, sukelia prisiminimus apie jaunystės dienų Vilnių… Dabartis yra tik eilėraščio parašymo laikas. Atrodytų, jog vėliau prustiškasis modelis nebeveikia, juo labiau kad vėlesni eilėraščiai grindžiami nebe prisiminimu, vizija, o minties, svarstymo logika. Vis dėlto kai kurie jų gana ryškiai apibrėžia A. Nykos-Niliūno prustiškojo modelio turinį – mąstymo struktūrą, įtraukusią tik tam tikras erdves ir tik tam tikrą laiką. Tą patvirtintų dienoraščio bei poezijos sąsaja. 1938–1948 metais poeto dienoraštyje suformuluojami tie pagrindiniai klausimai, kurie išplėtojami tik vėlyvojoje poezijoje: kas yra „totali pergalė“, „totalus pralaimėjimas“ (1945, gegužės 9 d.), „Ilgesys? Bet kas yra ilgesys? Ilgesys savęs paties? Ilgesys kitų? Ilgesys? Ilgesys išsilieti ir įsilieti į būties srovę? Ką reiškė apniukusią balandžio dieną langinių bildėjimo sukeltas ilgesys?“ (1945, rugpjūčio 23). Suformuojama ir poetinė sistema, įvaizdžiai – raktai (vabalas didelėm akim, varnalėša ir domenas, karalaitė stiklo karste, veidrodžio šukė), netgi stilius („…man taip trūksta Vilniaus, Utenos ir Nemeikščių. Laiko praraja ir monotonija: lietaus lašai į stogą, tikėjimo rytojumi deklamacija, žaidimo taisyklių hegemonija, melo vienatvė, kaip Heraklito Sibilės burna, ir kažkieno skausmas, kad „eine dieser Stunden wird deine letzte sein“ – 1945., lapkričio 24). Ar tai reiškia, kad. viena vertus, 1938–1948 metų dienoraščio įrašai vėlyvuoju laikotarpiu tampa sustingdyta „praeitimi“; o kita vertus, dienoraštis (nuolat skaitomas?) yra ir tam tikra dabar išgyvenama dabartis ar medžiaga, iš kurios sukeltų įspūdžių randasi vėlyvoji poezija? Taip funkcionuotų A. Nykos-Niliūno meninėje sistemoje M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“ – poetui svarbiausia prancūzų literatūros knyga.

Kalbėjimo elegancija, poetinio vaizdo skaidrumas ir žavesys – taip pat ateina iš prancūzų literatūros. Šios literatūros laukas gana aiškus, paties poeto cituojamas (moto prie eilėraščių, aliuzijos).

Daug sunkiau A. Nyką-Niliūną susieti su vokiškuoju kontekstu. Prie jo priartėti leidžia konkretus poeto sąlytis su vokiečių kultūra (prancūzų ir vokiečių literatūros studijos, Tiubingeno-Fribūro periodas, nuolat skaitoma vokiečių lektūra), skaitomų knygų inspiruota romantikos paradigma pasaulėjautoje, ir moderni XX amžiaus filosofija, nemaža dalimi auganti iš romantikos idėjų.

1938 metų dienoraščio įrašai rodo, kad A. Nyka-Niliūnas neprastai moka vokiečių kalbą. Tų pačių metų rudenį ima lankyti vokiečių kalbos kursus pažengusiems ir randa čia puikių dėstytojų („Vokiečių kalbos lektorius Gotlieb Studerus mane tiesiog sužavėjo“ – iš rugsėjo, spalio, lapkričio bloknoto, p. 18). Atvažiavęs tęsti studijų į Vilnių, klaidžioja po tuščias bažnyčias, vaikšto po Bernardinų kapines. Šie vienatvės, romantiškų vietų patyrimai jam rodosi labai svarbūs ir yra užrašomi. Skaito Eichendorfo novelę „pilną vasaros nakties blūdijimų ir paslaptingos girių romantikos“ (1944, liepos 4), nuo 1944 m. lapkričio Berlyne lanko užsieniečiams skirtus kursus ir vėl randa kuo pasidžiaugti: „Įdomiausias dėstytojas – prof. Hemmerlingas, kuris, tarp kitko, labai gražiai deklamuoja vokiečių senesniąją poeziją, ypač Th. Štormo eilėraštį „Die graue Stadt“ (1944, lapkričio 9), kavinėje su karo našlėmis berlynietėmis kalbasi ne apie karo realijas, o apie… Hofmannsthalį.

Svarbu pabrėžti tai, kad Lietuvoje vokiečių romantikus ir apskritai romantiką „atranda“ visa karta (H. Nagys persiima romantikos idėjomis, ilgam ir iš esmės jos patraukia A. Nyką-Niliūną, J. Kaupas žavisi Hauffo pasakomis, romantinės literatūros įtaigų rasime ir V. Mačernio poezijoje). Ją aktualina ne tik geri vokiečių lektoriai Kauno ir Vilniaus universitetuose, bet ir B. Sruoga, gaivinantis romantinio teatro idėją. Jauniems poetams atsidūrus pokario Vokietijos žemėse, romantikos trauka dar labiau sustiprėja: atsiranda galimybė realiai prie jos kokiu nors būdu prisiliesti. Ieškoma ne Vokietijos griuvėsių, o jos kultūros ženklų (Hölderlinas, Schellingas, Fichte, von Kleistas, Hegelis, Schlegelis etc.). Pakanka įsiskaityti į A. Nykos-Niliūno dienoraštį, kad pajustume, kaip visa karta siekia šito kultūrinio įsigyvenimo, įsijautimo. Būtų galima manyti, jog sąsaja su romantika poetui tampa svarbiu apsisprendimu.

Nuo pat kūrybinio kelio pradžios jam rūpi romantikos – kaip pasaulėjautos – sistema. Jis vienodai domisi ir poetais, ir filosofais, cituoja jų mintis savo dienoraštyje. Pavyzdžiui, Schlegelio: „Die höchste schönheit, ja die höchste Ordnung ist denn doch nur die des Chaos… Aus der Liebe und chaos muss die Poesie abgeleitet werden“ („Didžiausias grožis, taigi ir didžiausia tvarka vis dėlto yra chaosas. Iš meilės ir chaoso turi kilti poezija“); Novalio: „Der Welt muss romantisiert werden… Die Philosophie erhebt die Poesie zum Grund Satz…“ („Pasaulį reikia romantinti… Poeziją filosofija pakylėja iki principo…“ – 1941, rugsėjo 3). Gerai išstudijuotos romantikos idėjos tampa mąstymo instrumentu. Būties supratimo ieškančią mintį A. Nykos-Niliūno poezijoje maitina vokiškasis romantizmas. Sąsaja su filosofija plėtojama irgi vokiečių kultūros pagrindu, iš esmės vadovaujantis romantizmo epochos mąstytojais Schellingu, Schlegeliu, Hegeliu. Kita vertus, vokiečių romantika nurodė ir savo autoritetus: klasiką, antiką, atvėrė platų minties horizontą, sistemiškumo poreikį. Visi jie – ir Prousto bei Meterlincko „svajonių atmosfera“¹, ir romantiškieji skandinavų literatūros motyvai, ir Nietzsche’s bei Heideggerio idėjos – yra ta pati istorinė romantikos paradigma, genetiškai ir tipologiškai susiję reiškiniai. Sakykime, ieškodami priežasčių, kodėl skandinavų literatūra ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje tampa tokia populiari (K. Boruta, M. Katiliškis, H. Nagys…), turime prisiminti tų pačių filosofinių ir literatūrinių kontekstų (romantikos ir „gyvenimo filosofijos“ idėjų) susitikimą joje. Šio regiono literatūra išplėtoja ir įvairiais siužetais išskleidžia vieną svarbiausių romantinės literatūros motyvų – klajonių, klajūno, išėjimo ir sugrįžimo. Motyvas, išsaugojęs ir metafizinę pirminių šaltinių prasmę, labiausiai vilioja egzistenciškai angažuotą jaunąją kartą. 1945 metų rugsėjo 9 dieną A. Nyka-Niliūnas dienoraštyje įrašys: „Visas ligšiolinis mano gyvenimas susidėjo iš (tikrų arba išgalvotų) kelionių ir grįžimų, išėjimų ir parėjimų. Visuomet namo arba iš namų“. Skandinavų kūriniai intensyviai kalba apie gyvenimo vienkartiškumą. laiko tekamumą, žmogaus gyvenimo negrįžtamumą įtvirtina kaip „vienos vasaros“ poetinę sampratą. Iš šių minties horizontų randasi įrašas ir A. Nykos-Niliūno dienoraštyje: „…aš esu vieno sezono, vienos vasaros, vieno rudens ir vieno derliaus žmogus“. Ir toliau jau visai rilkiškai pridėta: „Viskas yra vieną kartą ir iš karto, kaip laikas, erdvė ir būtis“; ir čia pat – Kierkegaard’o bei Heideggerio idėjų aspiracijos apie susitikimą su savo gyvenimu: „Žmonės, tuo pačiu ir aš, tik veržiasi į gyvenimą, bet amžinai pasilieka šalia“ (1940, rugsėjo 14). Šis dienoraščio įrašas gerai iliustruoja tuo metu dominavusių idėjų horizontą ir tam tikrą jų atitikimą vienų kitoms, sistemiškumą. Įdomiausia stebėti, kaip tie kontekstai A. Nykos-Niliūno atveju susipina, išauga į vientisą programą. Romantinės literatūros motyvus poetas perkelia į savo dvasios situaciją, kūrybingai panaudoja aiškindamasis žmogiškąją būtį. įterpdamas juos į XX amžiaus filosofavimo sistemas.

A. Nykai-Niliūnui labai svarbi romantinė nuostata – kurti pasaulį iš savęs, iš savo patyrimų. Atsigręžiama į vidų, susikoncentruojama į save. Šioji dramblio kaulo bokšto poeto situacija įvardijama labai aiškiai ir sykiu poetiškai: „Aš esu fantasmagoriškas sanctum, uždraustas kambarys, į kurį niekam nevalia įeiti ir iš kurio aš pats nebegaliu išeiti“ (1961, balandžio 11).

Poetui, gyvenančiam vidinį gyvenimą, išorės pavidalai tik atliepia tai. ko ilgisi širdis („Šiąnakt einant iš studentų pasilinksminimo, mano sąmonėj staiga beveik paliečiamai ryškiai iškilo viena naktis Vilniuje. Tąsyk, atsimenu, grįžau namo iš Užupio. Buvo tik ką po vidurnakčio. <…> retkarčiais pasigirsdavo sunkūs artėjančių sargybų žingsniai. <…>

Katedros aikštėje prieš mane atsivėrė lakus lengvas urbanistinis peizažas, ir aš pasijutau, lyg būčiau iš Viduramžio patekęs į Renesanso laikus ir visa tai matyčiau pirmą kartą. Tai buvo naktis, kurios aš visuomet ilgėjausi, išsivadavimo naktis“ (1945, spalio 13). Itin svarbus subjekto, matančio ir jaučiančio pasaulį, vaidmuo. Tokia subjektyvumo samprata pagrįsta visa poeto kūryba.

A. Nyka-Niliūnas yra vienas tų, kurie kūrybai suteikia ontologinę, būtį aiškinančią funkciją. Tokia funkcija kūrybai priskiriama nuo Kanto, romantikų laikų². Schellingas, Išplėtojęs subjektyvistines Kanto ir Fichte’s idėjas, teigia, jog meninė kūryba yra ir tobuliausia dvasios raiškos forma, ir geriausias pasaulio pažinimo būdas³. Intuityvųjį pažinimą ir kūrybą. ypač poeziją, romantikai Hölderlinas, Novalis iškelia aukščiau filosofijos ir mokslo⁴; šia pozicija vėliau savo galvojimą grindžia Schopenhaueris bei Nietzsche; būties pažinimo ir aiškinimo funkcijos pripažinimas menui lemia ir Heideggerio hermeneutinį principą.

Literatūros teorijose ir meno filosofijai skirtose knygose tvirtinama, jog romantizmo laikais, ypač Jenos mokykloje, „meno kūrinys imtas sieti su kuriančiojo sąmone, su „vidine savastimi“ ir esąs vertas tiek, kiek atskleidžia patirtį: „…kūrinys – dvasinės lemties nuotykis, įvykstantis pačiame kūrybiniame procese“⁵. Romantines pozicijas atitinkanti A. Nykos-Niliūno nuostata konkrečiai išsiskleidžia dienoraštyje, kur matyti tam tikra konfrontacija su H. Radausku meno klausimais. Poetas laikosi pozicijų, jog meno kūryba yra ne amatas, o savo Aš atradimas ir kūrimas, sąmonės darbas. Dienoraštyje pateikiamas ir šių nuostatų šaltinis: jis sakosi iš V. Dubo „Literatūros įvado“ vadovėlio išmokęs „fanatiškai mylėti literatūrą ir kad literatūra gali būti viso gyvenimo tikslas, kad poezija yra galbūt vienintelė absoliuti vertybė, absoliuti paguoda ir savotiška pasaulio siela“ (1961, balandžio 14). A. Nykai-Niliūnui poezija ypač reikalinga būtiškai. Aiškiai ir metaforiškai tas pasakyta: „Visi mano eilėraščiai – nuo pirmojo iki paskutiniojo – yra nenutrūkstamas pagalbos šauksmas“ (1963, rugpjūčio 9). Šios nuostatos pagrindai – romantiniai, joje atpažintume ir Nietzsche’s ar Schopenhauerio idėją, jog menas padeda pabėgti nuo būties absurdo, ir Kierkegaard’ą. A. Nyka-Niliūnas mano, jog romantika (ne racionalusis jos sparnas: Goethe, Schilleris, Kantas, o demoniškasis – von Kleistas, Hölderlinas, Novalis, Schellingas, Schopenhaueris) leidžia prasiveržti į meną kaip vienintelę įmanomą tikrovę.

Romantinė mokykla didele dalimi formuoja ir A. Nykos-Niliūno panestetizmą: atidą grožiui, estetiniam skoniui, intelektualinių ir emocinių pradų dermei. A. Andrijausko teigimu, labiausiai tą propagavo Hölderlinas, daręs įtaką ir ankstyvajam Hegeliui, skatinęs „jį domėtis senovės graikų kultūra ir menu“⁶. Paprastai romantiko laikysenoje egzistuojanti cezūra tarp išorės ir vidaus pasaulio nesukuria cezūros tarp savos būties ir meno. D. Bergez sako, jog „vokiečių romantizmo filosofija pati pirmoji pripažino vaizduotės viešpatystę“⁷, meną susiejo su laisvu fantazijos žaismu. A. Nyką-Niliūną traukia romantikų gebėjimas peržengti realybę – pasinerti į sąlyginį pasaulį, sukurti nuo išorinių sąlygų mažai priklausomas vidinės būties formas. Ši pastanga sutampa su Eldorado ieškojimu. Kitos tikrovės siekimas, lydėjęs poetą nuo vaikystės, kaip anksti susiformavusi pasaulėjautos dominantė, ne kartą išsakomas dienoraštyje; poetas nuolat prisimena skaitytas su paveikslėliais knygas ir jų įtaigą: „Žiūrėdamas į tuos schematiškai nupieštus paveikslus aš pajusdavau begalinį ilgesį ištrūkti iš kasdienybės – prisijungti prie žiemos iliustracijoje čiuožiančių, vasaros iliustracijoje besimaudančių, pavasario iliustracijoje skraidinančių aitvarus, rudens iliustracijoje grįžtančių į mokyklą dailiai pasipuošusių vaikų ir būti amžinai laimingas tame nerealiame pasaulyje“ (1954, lapkričio 7). Poezijoje įspūdingai išsakyta atverčiamos knygos kaip atveriamų durų į meno pasaulį samprata: „Atsiveria, kaip pasakų knyga vaikystėj, durys“⁸. Ši romantinė pastanga ankstyvojoje lyrikoje sudaro estetinę aurą prustiškajai laiko atgaminimo technologijai – sukuriama sielai saugi meno erdvė, daiktai apšviečiami kitos tikrovės šviesa. Absoliuti orientacija į meną, iškelta net į rinkinių pavadinimus, yra pagrindinė poezijos ašis.

Modernioji poezija, atsigręžusi į romantiką – iš jos kylanti, su ja diskutuojanti, – prisiima sapno, vizijos formas, į vartojimą sugrįžta baladė, legenda, pasaka ir jų pagrindiniai motyvai. Vienas iš daugiasluoksnių kodų A. Nykos-Niliūno lyrikoje – pasaka. Ne liaudies pasaka, girdėta pasakojant, o skaityta, literatūrinė pasaka. Ji – ir vaikystės pasaulio reprezentantas, ir meno sinonimas, ir tam tikras postuluojamų meno filosofijos idėjų instrumentas. Visų pirma poeto eilėse pasaka yra namų erdvės dalis. Skaitytų knygų (brolių Grimmų, Hauffo, Wilde’o ir kt. pasakų) veikėjai bei siužetai yra lygiateisiai namų „gyventojai“. Kita vertus, patsai namų pasaulis, gamta matoma vaiko, skaičiusio pasakas, akimis, įtraukiama į pasakos erdvę, tampa jos dalimi, paklūsta jos dėsniams. Pasakos įtraukimas į praeities pasaulį lemia vaizdavimo principą: gamta sudvasinama, sužmoginama, įsodrinama paslaptimi („…gelmėj miegojo / Užburtas vasaros šaltinis. / Virš jo iškėlęs šešėliuotą galvą, / Gal šimtmetį sapnavo beržas“ – BE, p. 25). Sekmadienio vienatvė namuose leidžia svajoti atviromis akimis: buitiški namų paveikslai susipina su pasakos, senųjų legendų ir modernios poezijos vaizdiniais (medžioklės ragas, pašautas albatrosas, Snieguolė ir septyni nykštukai), virsta savo dėsnius turinčiu vientisu sąlyginiu meno pasauliu: „Jų salėse skambėdavo keista daina, romantiška daina apie / rūsčiam gamtovaizdyje, svetimoj šaly. apleistą / žydinčios mergaitės kapą / Ir Coleridge’o Senasis Jūrininkas, atidaręs girgždančias / sunkaus in folio duris, vėl skrisdavo išmirusių / audrų būry į tolimus kraštus“ (BE. p. 27). Šis sufantazuotas, sąlyginis pasaulis vėlyvojoje lyrikoje nebeturi vientisumo, patiria eroziją. Jis funkcionuoja kaip redukuotas mąstymo instrumentas, juo išsakoma laiko tėkmė, praradimai, apskritai – egzistencinė patirtis:

Lietus ir vėjas naktį
Plaka lentas ir stiebus. Valtys –
Kaip išmestos į krantą žuvys.
Ir mirusių sirenų choras.

Bet laivai seniai nuskendo.
Piratus pakorė auštant.
Molų plyšiuose šiurena
Melancholiška žolė. Tik kartais
Atlekia padangėm Ir prieplaukoj sustoja
Juodas Haufo
Pasakos vaiduoklių laivas. (p. 341)

Pagal romantinį buvimo pasaulyje modelį A. Nykos-Niliūno ankstyvoji poetinė vaizduotė tvarko erdvę ir laiką – orientuoja juos į ten ir tada: „Giliai vidudienio tyloj ten miega mano dienos / Ir mėlynkarčiai sutemų žirgai / <…> /. Tenai mane namų vaiduoklis, sterblėje pasisodinęs, supa“ (p. 5); „Ten bėgo su būriais drugių vaikystė. / <…> / Tenai buvau aš Dievas. / Ten buvo galima numirt ir prisikelt. / <…> / Ten laukia kaimas. gatvė, mėlynom langinėm namas / Ir mirusios Uršulės balsas / Iš Juodabrasčių šaukia, aukštas ir kimus; / Ten mano tėvas skaito / Pasaką apie dainuojantį ir šokantį mergaitės vyturėlį“ (p. 28). Ten ir tada yra vaikystė: reprezentuojanti pilnatvę, vientisumą, t. y. tokį laiką ir erdvę, kur nėra ribos tarp Aš ir aplinkos (daiktų, gamtos), tarp realybės Ir fantazijos, nėra nei praeities, nei ateities – yra amžinas dabar, dabartyje patiriama amžinybė. Grįžimo į ten judesys didele dalimi kyla ne (ne tik) iš pačios vaikystės ilgesio, o iš vientiso, nesuskilusio pasaulio ilgesio, iš noro sugrįžti į vientisą būtį, į meno pažadintos vaizduotės ir jutiminės patirties vienovę.

Likimas A. Nyką-Niliūną atveda į Tiubingeną – Hölderlino miestą. Įspūdį poetas nusako dienoraštyje: „Tiubingenas – idealus miestas promenades solitaires mėgėjams ir visiems Atsiskyrėlių laikraščio skaitytojams. Viskas čia dvelkia užkrečiama romantika ir intymios vientulystės melancholija. Dienos triukšmas ir nakties garsai čia tokie nerealūs, beveik antlaikiški. Miesto panorama Švabijos kalvų rėmuose, sodai ir vynuogynai – lyg tas „Halfte des Lebens“ gamtovaizdis, kybąs ežere su mielomis gulbėmis. Gatvės, kuriomis vaikščiojo Hegelis, Schellingas, Hölderlinas ir Morike“ (1945, rugpjūčio 25). Ankstyvą 1945 rudenį kartu su H. Nagiu ir J. Kaupu keliauja po Tiubingeno apylinkes. Į jas poetas žiūri šiek tiek Hölderlino akimis: „Keliavome sustodami kiekvienoje gražesnėje vietoje, be jokio tikslo, stebėdami nekintamą, lėtu saulės ritmu gyvenantį gamtovaizdį, tą patį, kurį Hölderlinas vadino heiliges Griechenland“ (1945, rugsėjo 14). Nuolatinį buvimą Hölderlino erdvėje liudija ir kiti dienoraščio įrašai: 1945 metų Vėlinių dieną nori eiti į kapines, bet pasijunta neturįs ko lankyti, nebent Hölderliną. Vis dėlto, vėliau į kapines užklysta ne kartą, lanko poeto kapą „su keistai nuaugusiu medžiu ir laukinėmis gėlėmis“ (1946, gegužės 20). Klajoja Hölderlino takais, pakartoja ir jo meilės nušviestą kelionę į Maulbronną. Tai intensyvios dvasinės giminystės paieškos? Hölderliną (kaip, beje, ir kitus vokiečių poetus) A. Nyka-Niliūnas cituoja dienoraštyje, ypač eilėraštį „Pusė gyvenimo“. Tačiau verčia nedaug, – pokario periodikoje („Aiduose“) šį poetą entuziastingai verčia H. Nagys. Tuo tarpu A. Nyka-Niliūnas spausdina vos vieną kitą jo eilėraštį. Atrodo, jog jam kur kas labiau maga įsigyventi. pajusti kalbėjimo kodus, sistemą. Prie Hölderlino vertimų grįžta tik 1970 metais.

1946 metų sausio 7 dieną dienoraštyje suformuluojama viena iš Hölderlinui artimų laikysenų: „Susikurti asmeninę „mitologiją“ – vienintelis būdas apsisaugoti nuo pasaulio ir vienintelis kelias į save“. Principinis vidujiškumas, „cezūra tarp išorinio ir vidinio pasaulio“ (S. Zvveigo išpopuliarinta frazė), gyvenimas tik knygų ir gamtos teritorijoje – laikysena, būdinga abiem poetams. Lygiai kaip ir įsigyvenimas į Europos kultūrą, antikos aktualizavimas ar kitos anksčiau aptartos romantinės nuostatos.

Esminis A. Nykos-Niliūno ir Hölderlino principas yra įteisinti praeitį amžinai būti. Hölderlinui vaikystė, dvasios tėvynė dingojasi prisiminimuose, sapnuose. Jis, pabėgęs iš tėvynės, savosios Griechenland išduotas, sužlugus viltims, iš švelniausių apmąstymų kuria vaikystės pasaulio paveikslą ir jį pakylėja iki himno⁹. Ypač sakralūs Hölderlino peizažai – sodai, giraitės. Vaikystė yra saugi erdvė, kurios nepaliečia laikas, kuri yra visada. Šia prasme svarbią A. Nykos-Niliūno „Praradimo simfonijų“ pasaulėjautos dominantę taikliai yra nusakęs J. Kaupas: „praeitis, susidedanti iš vaikystės pergyvenimų, kadaise turėtų draugų ir neužmirštamų peizažų <…> metafizinė ir nepraeinanti būtis“¹⁰. Praeitis ne tik nepraeinanti, – ji suteikia tam tikras pastovias pasaulėjautos dominantes. „Vaikystė Hölderlinui neiškrenta iš gyvenimo it spalvingas, tačiau bereikšmis inkliuzas. Joje yra viskas, kas bus jo pasaulyje“¹¹. Vaikystėje patirta ir nepraeinanti tikrovė Hölderlinui yra „susitikimas su dievais“¹², A. Nykai-Niliūnui – kultūros prisodrinta namų ir peizažo erdvė. Apie gyvenimą ir pasaulį abiejų poetų kalbama vaikystėje matytais vaizdais, iš principo lemtinga kūrėjui vaikystės patirtimi. Ankstyvojoje A. Nykos-Niliūno poezijoje, ypač rinkinyje „Orfėjaus medis“, vaikystės dienų detalės, peizažo įdvasinimas primena hiolderlinišką heiliges Griechenland – vientisą, prarastą, bet ir amžiną laiką bei erdvę. Vienas labiausiai šį modelį prisiėmusių eilėraščių – „Vasara“. Jame susipynę romantinė gamtojauta. prustiškasis atsiminimas ir Hölderlino poezijos dominantės: šventiškas, beveik sakralus peizažas, antikos kultūros užuominos, sugrįžimo į šalį idėja ir pagrindinis principas – antikos peizažas, jos dievai tame peizaže yra tiesiog čia pat išgyvenama realybė. Grafiškai eilėraštis skyla į dvi nelygias dalis: pirmoje, ilgesnėje, pristatomas peizažas, antroje, trumpesnėje. į jį įrašoma vizija – troškimas. Vis dėlto svarbesnė pasirodo šių dalių viduje vykstanti peizažo kaita. Iš pradžių neutralus. namus primenąs peizažas kreipia link idilės („Vasaros džiaugsmo tyloj laimingi sapnuoja kaštanai; / Saulė ir vėjas ramus dar miega parimę ant lango, / Švelnūs kaip liepų daina“). Idilės užuomina jau yra lieptas į toliau peizaže atpažįstamus antikos kultūros ženklus („…laimingas grįžta per kaimą / Faunas, ir Jo apdulkėjusios lūpos suskirdę nuo vėjo, / Dega rugpjūčio kaitroj, kaip vynuogių kekės. / <…> / Girto Sileno ratus, prikrautus garuojančio vyno, / Tempia prieš kalną lėtai vainikuose skendintys jaučiai“). Pabrėžiama tyla, sapnas, miegas, lėtas judesys. Lėtas, iškilmingas hegzametras hipnotizuojančiu ritmu stingdo peizažą į palaimingą amžinybę. Tarsi nejučia, nekeičiant ritmo, nuotaikos. į antikos peizažą įtraukiami alpios vasaros kaitros ir šventiškos tylos namų peizažai ir aplinka („Namas, gatvė, klevai ir paukštis, nuo vėjo pražilęs, / Skendi kaitroj“). Namų daiktai nugrimzdę ne tik į ramybę, bet ir į vienatvę – „kukčioja senstančios durys, / Laukdamos žingsnių baugščių jauniausio sūnaus – palaidūno“. Viename peizaže atpažįstamas antras, ir atvirkščiai. Šitą persismelkimą patvirtina antroji eilėraščio dalis – apversta šių dviejų peizažų repriza: dabar iš pradžių (išskyrus pirmą eilutę) regimas namų pasaulis, po to jis pereina į antikos vaizdą. Eilėraščio schemą šiek tiek pridengia ir klaidina abiejų dalių pirmieji, neutralūs, vaizdai. Taip komplikuotai sukuriama vientiso peizažo iliuzija: abu peizažus matome iš karto; prieš kalbančiojo akis jie veriasi kaip vienas iš kito kyląs, vienas kitą atspindintis (veidrodinė repriza) vaizdas. Iš pradžių antikos peizažas randasi tarsi iš parimusių ant lango saulės ir vėjo sapno; o pabaigoje pats subjektas jau sėdi prie lango klausydamasis vasaros balso ir girdi ano, antikos peizažo, „balsus“. Abu peizažai turi bendrą bruožą: jie yra susapnuoti, sufantazuoti – juk iš tiesų jie yra ten ir tada, t. y. asmeniškoje ir kultūrinėje atmintyje. Į juos skirtingai įrašyta sugrįžimo idėja. Paties kalbančiojo situacija – troškimas sugrįžti į paliktą peizažą – ir pati sugrįžimo vizija („Saulė ir vėjas ramus tik žiūri, kaip grįžta per kaimą, / Pilkas kaip žemė, namo apdriskęs sūnus palaidūnas“) glaudžiai siejama su gyvenimu apsvaigusiu jaunu Faunu ir su savo amžiną buvimą antikos peizaže žinančiu seniu Silenu (graikų dievas, gebėjęs spėti ateitį). Taip, tarsi pasikliaujant Sileno aiškiaregyste („…senio veidas ramus, kad išeis, kad nemirs, bet sugrįš čia“), sukuriama distancija savo emocijai, suveržiama idėja ir sukuriama vaizdo estetika.

Ilgainiui į heiliges Griechenland įsiterpusį namų peizažą paliečia nykimas ir mirtis (eil. „Rytas išdavė tave“). Arba ir kitaip: vaikystės daiktai netenka heiliges Griechenland aplinkos (panašiai kaip ir sufantazuotas vientisas pasakų pasaulis netenka vientisumo).

Vaikystės daiktai, peizažo detalės (klajūnas, vaiduoklis, medis, vėjas…) poetui tampa pirmavaizdžiais. Jie nėra perimami, nėra iš anksto esantys kultūroje. I pirmavaizdžio formas jie ateina su konkrečiu, patirtiniu, ne visiems atpažįstamu turiniu, dalyvauja žmogaus gyvenimo prasmės sprendiniuose, „būties erozijoje“ ir – romantikos erozijoje. Pažadas išeinant paimti „tik kelis menkiausius daiktus nuo šios žemės mylimos“ (BE, p. 50) poetinėje dimensijoje nuosekliai ištesimas. A. Nykos-Niliūno poezija sukelia įspūdį, tarsi tai būtų ilga sakmė apie klajones „vaikystės rašalu dėmėtais pirštais“ (BE, p. 346) ir namų daiktus, kurie jo laukia, šaukia atgalios ir miršta nesulaukę.

Romantikų natūrfilosofinės idėjos ir tam tikra diskusija su Jomis sudaro bene didžiausią poeto minties lauką. Šiuo požiūriu A. Nyka-Niliūnas svarsto kitų poetų kūrybą: V. Mykolaitis-Putinas jam lieka iš esmės romantikas – „gamtos ir dvasios (sielos) tapatintojas“ (1957, lapkričio 7). Paties poeto ankstyvojoje lyrikoje tarp sudvasintos gamtos (daiktų) ir žmogaus mezgasi paguodos, atjautos (ir išdavystės) santykis. Dienoraštyje jis rašo, jog Hölderlino eilėraštį „An die Natur“, skirtą motinai gamtai, visuomet skaito mamos atminimui: „…kalbėdamasis su ja, guosdamasis jai <…> jaučiuosi lyg susitaikęs su jos nebuvimu“ (1968, rugsėjo 28). Pagaliau ar tame, anot R. Šilbajorio, „sunkiame patriotizme žemei“¹³ įžvelgtasis poeto „pagoniškumas“ nėra tikroji romantinė gamtojauta? Per literatūrines pasakas įsitvirtinusi romantinė natūrfilosofija vėliau skleidžiasi savarankiškai.

Dar 1938 metų liepos 30 dieną jaunasis A. Nyka-Niliūnas rašo apie dobilą, kuris „žydi tobulai“, ir apie save, kuris to nebemoka, „pasijutęs savo knyginės išminties“ <…>, „sutepto pasaulio ribose“. Pirmenybė suteikiama gamtai, gamtiškam būviui. Atidžiai įsižiūrima į pirmines, „naivias“ gamtos formas (vabalas, kirminukas, mėlynakis sliekas, varnalėša. nekrikštyta žliūgė, builis). Trokštama gamtoje ištirpti, prarasti save, būti taip, kaip būna gamtos pavidalai: „Jausti ir išgyventi savo vietą būtyje ir tapti visuotinio pulso taktu. Kaip gera tik plakti, visiškai sutapti su plakimu ir nieko nesakyti. Niekam. Taip turbūt jaučiasi paukštis, tupėdamas ąžuole birželio nakties mėnesienoje“ (1948, liepos 27). Tokie galvojimai neretai paremiami Nietzsche’s idėjomis. Romantinė gamtojauta randasi kaip pastanga nugalėti žmogaus egzistencijos ribotumą, baigtinumą. „Gyventi gamtoje, žiaurioje, nežinančioje džiaugsmo, logiškoje, vientisoje, intensyvioje, nemirtingoje, antitetinėje, antifilosofinėje gamtoje, ir būti allem Abschied voran“ (1963, gegužės 3). Kuo daugiau skepticizmo, kuo labiau reflektuojami žmogus ir gamta kaip užsisklendę savoje būtyje, o gamta laisva ir pati sau gyvena („Tobulai abejinga gamta. / Tobulai už manęs“ – BE. p. 339), tuo labiau dienoraštyje didėja pastanga užfiksuoti, išrašyti vientisumo, vienovės su ja faktus (užrašomi atsiminimai, sapnai su ypač stipriai išgyventu gamtos Įspūdžiu). Kita vertus, vėlyvojoje poezijoje pati gamta įtraukiama į civilizaciją; skaitoma istorijos, žmogiškos būties kodu – netiesiai kalbant apie egzistencijos absurdą (vasaros civilizacija, žlunganti įmantri čiobrelio valstybė, žolės agonija, gyvenimas nuolatinėj žiemų grėsmėj).

Ankstyvieji romantikai (tęsiantys klasicizmo tradicijas), aiškindamiesi žmogiškosios ir gamtiškosios būties klausimus, svarstydami pažinumo ir nepažinumo kaip tobulos ir netobulos būties priešpriešą, laiko tėkmės bei praeinamybės idėjas, nurodė antikos išminties tekstus. A. Nykos-Niliūno santykis su antikine filosofine mintimi yra tipiškas moderniųjų laikų žmogaus santykis su pagrindiniais būties klausimais. T. Sodeika kalba apie Naujaisiais laikais įvykusį gnoseologinį lūžį. kurį žymi „antiparmenidiška nuostata“, kai pažinimas radikaliai priešinamas būčiai¹⁴. A. Nyka-Niliūnas, pažeistas šio gnoseologinio posūkio, sąmoningai ieško pasaulio vienovės (dienoraštyje cituoja romantikų moto tapusią universumo idėją) ir kartu mato jo nevienovę (.Kas aš esu? Ar aš esu gamtos, ar gamta yra mano? Ar aš esu pasaulio, ar pasaulis yra mano dalis?“ – 1946, rugsėjo 13).

Apmąstymų lauku poetui tampa subjektyvistiniu požiūriu į pasaulį grįsta Kanto idėja, jog „mus supantys daiktai ir reiškiniai gražūs ne patys savaime, o tokie tampa tik todėl, kad taip juos suvokia žmogaus sąmonė“¹⁵. Poetiniuose kūriniuose šią idėją plėtoja Schilleris, Hölderlinas (apytikslė S. Zweigo parafrazė Hölderlino temomis skambėtų taip: „…nemarios gamtos daiktai neturi prasmės, kol jie nepažino mirties ir kol netapo žemiškai mylimi. Rožė iš tiesų tampa rože tik matančiojo žvilgsnyje, vakaro žara tik tada yra puiki, kai ji atsispindi žmogaus akyse“¹⁶. 1946 metų rugpjūčio 20 d. dienoraštyje A. Nyka-Niliūnas šią idėją beveik pacituoja: „Aš ir aplinka, tai, kas tikrai ar tariamai egzistuoja už manęs. Svarbu ne daiktas ar įvykis, bet mano percepcija, ką aš apie jį galvoju, jo atspindys mano sąmonėje. Net jeigu tas daiktas ar įvykis būčiau aš pats, vis tiek jie būtų atskirti vienas nuo kito neperžengiama siena“. Ši subjektyvistinė, neoplatonistinė, iš esmės tęsianti Platono atspindžio idėją nuostata padeda A. Nykos-Niliūno poezijoje įsiteisinti įvairioms atspindžio metaforoms (veidrodis, akis, stiklo šukė, ledas…) – nuo „Veidrodis – tylus vaikystės princas“ (BE, p. 20) ar „Mano motina dainavo dainą: / Akyse jos plaukė laivas“ (BE, p. 98) iki:

Todėl aš ir norėčiau.
Kad mano poezija būtų
Kaip žiedas, išsiskleidęs
Totalioje vienatvėje.
Kurį temato negyvos
Rytą nubudusio
Vabalo akys. (p. 329)

Vieną sunkiausių – Dievo klausimą – A. Nyka-Niliūnas mato romantikų ir iš jos kilusių XX amžiaus filosofijų kontekste. Mąstymų pagrindu tapusi romantikos idėja apie Dievą Gamtą neleido poetui nei išgyventi „Dievo tuštumos“, nei, kaip jis pats sako, „savo tikėjimo racionalizuoti“ (1968, gruodžio 8). Jį žavi neišreiškiamumo dimensija („Tikrasis Dievas yra tas, kurio aš negaliu pasakyti“ – 1970, balandžio 16). Savo ištikimybę romantinei idėjai poetas beveik aforistiškai išsako viename vėlyvųjų eilėraščių – „Velykų rytą“: „Ir tu šypsodamasi man sakai, / Kad Jėzaus / Prisikėlimas yra auštant / Šakytėm laipiojantys / Šiąnakt gimę / Karklo pumpurai“ (BE, p. 352).

A. Nykos-Niliūno poezijoje atpažįstame emocinį sutapimą su vokiečių romantizmo vietomis: Tiubingenu, Fribūru, Jena. Jau gyvendamas JAV, praėjus beveik dešimčiai metų, poetas prisimins: „…kaip po vidurnakčio pasiekėme Jeną, ir kaip su didele nuostaba ir plakančia širdim žiūrėjau į mėnesienoje šmėkšantį romantikų miestą“ (1958, gruodžio 22). Visa, kas buvo ten, kas siejo emociškai, lieka reikšminga. Jaunystės gyvenimiškoji patirtis leidžia įreikšminti tuos dalykus visam laikui. Iš esmės artima A. Nykai-Niliūnui romantinė pasaulėjauta nuosekliai išlaikyta poezijoje, o dienoraštis liudija, jog poetas nuolat skaito vokiečių romantikus, mėgsta klausytis romantinės muzikos (pavyzdžiui, Schuberto „Žiemos kelionės“). Dienoraštyje minties pasažai, moto metų pradžiai ir metų užsklandoms, dedikacijos – iš šios vokiškos lektūros. Po daugelio metų paėmęs anglišką E. A. Poe „Ulalume“, A. Nyka-Niliūnas prisipažįsta negalįs „prasimušti pro kadaise skaityto apsėdančio, tiesiog žeiste sužeidžiančio vokiško vertimo <…> užtvarą“ (1962, gruodžio 4). Pati vokiečių (ir ne tik) romantika poetui yra tam tikra dvasinė „vieta“’– minties kultūros erdvė, erdvė klausti, ieškoti, iš dalies atsakyti, siekti vidinio laisvėjimo.

Iš romantikos rutuliojasi ir Nietzsche’s „gyvenimo filosofija“, intensyviai populiarėjusi A. Nykos-Niliūno jaunystės metais. Jaunus poetus žavi žmogaus vertės, dvasios ugdymo postulatai. Ir V. Mačernis (laiškuose), ir A. Nyka-Niliūnas (dienoraščiuose), o abu – eilėse kalba apie individualybės stiprinimą, auginimą, galvodami Nietzsche’s minčių parafrazėmis. A. Nykos-Niliūno 1941 m. rugsėjo 16 dienos įrašas skelbia: „Mano „tikslas“ ir „siekimas“ yra augti ir stiprėti niekam nematant ir netrukdant, išdidžioje savo vienatvėje“; rugsėjo 19 dieną: „Nuobodulys vienatvėje – nuostabi ir nepakartojama dvasios būsena, gyvenimo versmė ir poezijos šaltinis. Piktybinis, sielą džiovinantis ir dusinantis nuobodulys atsiranda ir kankina tik tarp žmonių. Gamtoje ir vienatvėje nuobodulys iš viso neegzistuoja. Todėl, kas nori laisvai ir vaisingai gyventi, teneieško draugų, tegu gyvena vienas ir niekad nieko neįsileidžia į savo sunkiai išsikovotą vienatvę“. Studijų metais populiarinto Nietzsche’s, Heideggerio (ir Kierkegaard’o) idėjos iškėlė klausimus, nurodė mąstymo kryptis. Iš esmės poeto buvo įsiskaitoma į Heideggerį. Mokomasi budėti ties savimi: „Vis atidėlioju grįžimą į Vilnių, nes niekad niekur nebuvau taip arti savęs ir toks pilnas iki kraštų, toks ištikimas sau, toks su niekuo nesukeičiamas kaip čia“ (1941, rugsėjo 16). sąmoningai išgyventi savo būtį („…aš nenoriu būti laimingas: aš noriu būti“ – 1944. gegužės 9). Heideggerio trauka priartina ir jo interpretuotus poetus (Hölderliną, Novalį su garsiąja fraze: „Wo gehen wir denn hin? Immer nach Hause“ – „Kur link mes einame? Visada namo“. R. M. Rilke), mąstytojus (Herakleitą, Bonaventūrą). Kad remdamasis Heideggerio fenomenologija A. Nyka-Niliūnas aiškino būtį, akivaizdu iš jo dienoraščio, yra pėdsakų ir vėlyvojoje poezijoje. Prisiimama ir šio filosofo gyvenimo kaip intelektualinės kelionės nuostata.

Neturėtume pamiršti, jog poeto filosofijos svarstymai nėra sisteminiai. Santykis su romantika ir egzistencinėmis Heideggerio idėjomis – autentiškas ir labai individualus: „Man labai patinka (gėda ir prisipažinti) Johanno Strausso valsai, nes aš juose girdžiu nuolat tykančią mirtį’’ (1950, sausis). Autentiškas būties mąstymas poeto lyrikoje pritraukia įvairius kontekstus, ir jie išgyvenami. Poetas tiki, jog gali sukurti nuosavą būties sampratą ir poetinį pasaulį („Mano poezija turėtų būti užbaigtas ir nepriklausomas pasaulis su savo teritorija, istorija, politika, teologija ir filosofija. Vargas jai, jeigu taip nėra“ – 1963, spalio 6). Galėtume manyti, jog šiame universume didelę dalį sudaro vokiečių romantikos idėjos bei vokiškoji egzistencinė „gyvenimo filosofija“. Įtampa tarp romantikos ir XX amžiaus egzistencinių idėjų (ar kaip tik jų sutapties taškai) galėtų būti vienas iš A. Nykos-Niliūno poezijos perskaitymo variantų. Juo labiau kad jį pažįstame kaip plačių kultūrinių horizontų poetą, be vokiečių kultūros, ir ypač be vokiečių romantikos jo kūryba būtų skurdesnė.

Tokia nuostata leistų tiksliau apibrėžti poeto pasaulėjautos ir meninio universumo turinį: Prousto modelis apimtų jutimiškąjį būties aspektą; egzistencinės XX amžiaus idėjos – žmogaus laikinumo ribojamą būties sampratą; romantika – žmogų išlaisvinančią, su gamta, su dvasios dimensijomis susiejančią būtį.

Koks šitame universume yra dienoraščio ir poezijos santykis? Dienoraštyje fiksuojamas įspūdis, idėja, o poezija yra šių idėjų sprendiniai, sklindantys variantiškai, niuansais, prieštaromis. Kita vertus, poetas mus šiek tiek ir klaidina – poezijoje labiau atveria prancūziškąjį kontekstą, paslėpdamas vokiškąjį, ir atvirkščiai – dienoraštyje į paviršių iškeldamas vokiškąjį. Būtent ši žaismė „Dienoraščio fragmentus. 1938–1970“ paverčia tolygiu poezijai (universumo prasme) meno kūriniu.

1 Plg. Šilbajoris R. Netekties ženklai. – V.: Vaga, 1992. – P. 201.
2 Bergez D.. Barberis P., de Biasi P.-M., Marini M., Valency G. Literatūros analizės kritinių metodų pagrindai. – V.: Baltos lankos. 1998. – P. 97.
3 Laužikas R. Vakarų Europos kultūros raidos bruožai. – V.: Solertija. 1998. – P. 108.
4 Andrijauskas A. Grožis ir menas. Estetikos ir meno filosofijos idėjų istorija. – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996. – P. 432–434.
5 Bergez D. Min. veik. – P. 97.
6 Andrijauskas A. Min. veik. – P. 441.
7 Bergez D. Min. veik. – P. 114.
8 Nyka-Niliūnas A. Būties erozija. – V.: Vaga, 1989. – P. 51; toliau – BE.
9 Zweig S. Der Kampf mit dem Damon. Hölderlin, Kleist, Nietzsche. – Leipzig und Weimar: Gustav Kieperheuer Verlag. 1988. – S. 27.
10 Kaupas J. Dainos po Orfėjaus medžiu // Literatūros lankai. – 1954. – P. 25.
11 Beresnevičius G. Pabaigos žodis // Hölderlin. Eilėraščiai. – Aidai. – 1995. – P. 221.
12 Ten pat. – P. 221.
13 Šilbajoris R. Netekties ženklai. – P. 210.
14 Sodeika T. Postmodernizmas ir šiuolaikinė vertybių krizė // Darbai ir dienos. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. – 1995. – Nr. 1(10). – P. 11.
15 Andrijauskas A. Min. veik. – P. 426.
16 Zweig S. Min. veik. – P. 44.

Rita Tūtlytė. Apie tai, kas nenutolsta

2026 m. Nr. 4 / Nijolė Marija Šerniūtė. Vilkų Kampo Eliza. – Vilnius: Slinktys, 2024. – 227 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Rita Tūtlytė. „O tačiau yra galimybė daug ką giliai pergyventi“

2020 m. Nr. 4 / Mamerto Indriliūno raštai. – Vilnius: Kriventa, 2019. – 185 p. Knygos viršelio dailininkas – Audrius Naujokaitis.

Rita Tūtlytė. Tikriausiai būtina

2005 m. Nr. 3 / Daiva Čepauskaitė. Nereikia tikriausiai būtina: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 92 p.

Rita Tūtlytė. Kraštiečių atsiminimai apie Antaną Miškinį

2005 m. Nr. 2 / Atsiminimai apie poetą jo gimtuosiuose Juknėnuose ir gretimuose kaimuose rinkti 1986 metais. Antano Miškinio amžininkų, kurie tuomet pasakojo, jau beveik visų nebėra. Jie prisiminė apie poeto jaunystę, bendravimą su kaimo jaunimu.

Sigitas Geda. Iš seno šuns yra ko pasimokyti

1999 m. Nr. 4

Romualdui Granauskui – 60

Nuotrupos apie R. G.

Antrajame „Gyvulėlių dainavimo“ viršelyje Romualdas Granauskas nusifotografavęs su savo velioniu… šuneliu. Tik galvos kyšo. Apie aną esu girdėjęs daug istorijų, kai kurias sutraukęs užrašiau, bet dabar tingiu raustis po sąsiuvinius. Šunys – mėgstama mūsų pokalbių tema, nerizikinga. Kaip apie orą.

Rugsėjo gale mėgdavo pasakoti apie ligonines ir reanimaciją. Apie neva „regėjimus per reanimaciją“:

– Pasirodo Dievas ir sako: „Granauskai, aš tau atleidžiu visus pasakytus blogus žodžius, bet neatleidžiu nepasakytų gerų žodžių…“

Matyt, kad jam tai labai svarbu, kad ne man vienam skambina ir praneša.

Paskui jau visai susigraudinęs:

– Guliu ir galvoju: lyja ant mano šunelio kaulų…

Ar čia visas Granauskas? Ar čia tas pats, kuris Klaipėdos aludėje labai labai seniai (gal 1965-aisiais) ant servetėlės užsirašė sakinį:

„Rudenį, kai visa Lietuva tokia geltona ir graudulinga, parvažiavo Gurauskis į Mosėdį“.

– Įsimečiau tą servetėlę į kišenę, užmiršau, parsinešiau namo, atradau po kiek laiko, tol nenurimau, kol neparašiau apsakymo (čia apie „Vėlyvas gėles“).

Iš pradžių mane truputėlį šokiruodavo „tas Gurauskis“. Rašo, manydavau, apie kažkokį cicilikėlį… Juos siejo Mosėdis, tėviškė, Žemaitija. Tumas… Taip jis suartėdavo ir su kitais Lietuvos didžiaisiais – per žemę, prigimtį, per žodžio dvasią.

Su Daukantu, Valančium, Vienažindžiu, Biliūnu. Savamokslis, tačiau mokytesnis už mokytus. Paskui juokdamasis, o gal ir teisindamasis pabrėždavo:

– Matai, man nereikėjo visų tų marksizmų, leninizmu jums universitetuose…

Į sakinio galą nuleisdavo balsą. Žinokitės, aš mokytesnis!

Panašūs savamoksliai, vieni vyresni, kiti jaunesni, buvo ir A. Kalanavičius (jau miręs), ir gyvieji J. Strielkūnas, V. Skripka. Daug man čia dabar svarstyti, kas, kur ir ko „išmoko“.

– Baik tu tuos savo tankus rašęs! – traukdavo mane per dantį už trieilius, neva „japoniškus“. Mėgstamiausias, labiausiai jam į širdį kritęs poetas – Jonas Strielkūnas. Daugybę jo eilėraščių moka mintinai. Labiausiai vertina „Vidurnakčio sodus“. Gerai išsirinkęs. Jiedu – artimos sielos.

Susipažinome 1965-aisiais Mosėdy. Juokėsi, kad tuose rūmuose, kur „Hitleris, Inis ir Musolinis“, partijos ir komjaunimo veikėjai vis nori įkišt jam kapeikų: „Eik ir nusiplėšk tą barzdą, ką čia žmones juokini!“

Netiesiogiai buvom pažįstami per Ričardą Pakalniškį. Sykį Ričardas prasitarė, kad jo tėviškėj esąs žmogus, kuris visas „Sigito Gedos „Pėdas“ mintinai moka“. Iš Ričardo gavau ir pluoštą Granausko eilėraščių. Gaila nesaugojau. Jis pats jų tikriausiai irgi neišsaugojo. Būta ten įdomių dalykėlių, ir klausimas laiškelyje rimtas: „Aš galvoju, ar neįmanote būtų rašyti poeziją be visų tų pagražinimų?!“

Mokslų akademijos skaitykloje greitomis brūkštelėjau, kad „daryk tai, ką tau Dievas prisakė“.

Dabar, net po 30 metų, kartais primena, neva aš jį nuo eilių rašymo atgrasęs, ir – „gerai padaręs“.

* * *

Spalio pradžioje paskambino ir ilgai tikino, kad „niekad nepamiršiąs saulėlydžio tarp Mosėdžio bažnyčios bokštų“. Ten, girdi, važiuodavęs gaudyti karšių ir „matytum, kai saulė leidžias, kas dedas vandeny…“

Kitais sykiais Mosėdžio bažnyčios bokštai virsdavo Tytuvėnų ežeru ir bokštais – „Ar žinai, kaip bažnyčios bokštai ten pastatyti ir kas dedasi sauki leidžiantis? Jėzau, Jėzau!..“

Regis, kad šiuose regėjimuose ar regėjimų prisiminimuose – paties Dievo gyventa. Tiek spalvų, toks jų tirštumas! Aš pats per telefono ragelį imdavau įsivaizduoti ir aikčioti.

Arba vėl: kaip Ričardas P. šerkšnotą dieną atvažiavo pas jį, pasidaręs slides iš statinės šulelių… Pasišnekėti apie literatūrą. Ir išlydėjimas į toks, koks būna tik trylikamečių keturiolikamečių vaizduotėje! „Ar tu žinai, kaip saulė leidžias pro šerkšnotas beržų šakas?..“

Kitados, regis, 1972-ųjų vasarą, perkraustinėjom iš vieno buto į kitą Marcelijaus daiktus. Po to nusiplūkę nakvojom jo sode, Skersiniuose, ir jis klausė beveik to paties: „Ar tu gali pavaizduoti tokį daiktą: guli troboj, vasara, langas praviras, obelų sodas, o ten saulės spinduliai lūžta pro šakas?..“

Dabar gi: „Nieko negali parašyt apie kitus. Tik apie save. Dievas mums parodo tokių gražių dalykų, bet mes rašom visokią bjaurastį“.

* * *

Jis gali nevartoti metaforų, jokių spalvų, jokių saulėlydžių, bet gyvenimo esmė vis vien lieka. Išsirašiau dialogą iš „Vargonų su tekinėliais“:

– Viešpatie, ar jau niekuomet man tas ir neišnyks? Juk nebgalėsiu naktimis pamiegoti, durna paliksiu…
<…>
– Eikiav!.. Abidvi eikiav!.. Visi vaikai ten susbėgo, ir dideli žmonės jau renkasi!..

Paskui raštuose apie Daukantą su tuo, su tais visais mažais ir dideliais susisies visa mūsų tragedija: „…laisvei reikia didelių protingų galvų, o ne mažų vaikiškų galvelių“.

Jis gali perpasakoti kažkieno pasakotas istorijas, bet ten ta pati drama, tie patys grūdai.

„Ina (aš su ja dirbau vienoj redakcijoj, dabar stambi, šakota moteriškė…) parsivedė iš gatvės katę, seną, pasiligojusią, išbadėjusią. Parsivedė gal todėl, kad pati labai vieniša. O čia atėjo draugė ir ėmė visaip apkalbinėti tą klipatą katę. „Ar matai, ką tu parsivedei? Negraži, sena, viena ausis perplyšus…“ Ir kalba, ir ūdija. Katė klausė, klausė ir – nuėjusi prie durų ėmė braižytis: „Išleisk!“ Išėjo ir nebegrižo! Dabar Ina sėdi ir verkia…“

R. G. O moralas: ar mes žinom, ką apie mus galvoja katės?

Kartais atrodo, kad jame „gyvas visas Biliūnas“.

Daugiausia viską daro iš nuojautų. Bet dabar, regis retas ir tą beturi. Visi iš apsiskaitymo, ne iš intuicijos. Aš irgi, vaidindamas gudrų, klausiu jo apie „Baltojo liūdesio balandį“. Ar neatrodo, kad „Laimės žiburio“ vizija yra skolinta, pavyzdžiui, iš senovės indų? Nežino, ką sakyt, bet gaudosi. Sako, yra išlikę žmonos Julijos rašyti laiškai. Dar Zakopanėje prašęs atsiųsti senųjų indų legendų. Visi tada sėmę iš vieno aruodo. Priklauso nuo prigimties ir charakterio.

* * *

Dabar jau gruody. Sakau, netrukdyk, skaitau Grigoro Narekiečio korektūrą. Ten yra tokia vieta: „Kada šviesusis Paulius, savo dvasia mirties dvelksmą uodžiantis…“

Bet jis neklauso.

– Nė velnio, aš tau pasakysiu žemaitišką epitafiją!

– Sakyk!

– Kai gyvensi po mūsų, mirsi po mūsų, paliksi po mūsų – neužmiršk mūsų!

Paskui, žinoma, Valančiaus atsišaukimas 1863 metais: „Žemaitėle mana, nekiškit galvų po kazokų kapoklėm. Bo kai nulėks jūsų galvelės, čia gyvens vieni ankštaakiai (suprask, siauraakiai)…“ Iš D. Poškos pasakė man, ką reiškia „platburniai“.

Žinoma, ir pats nori ką nors išgirsti apie „Gyvulėlių dainavimą“, kurią Genutė palikusi su užrašu… Aš išties ją perskaičiau su pieštuku rankoje.

Sakau, sėdėjau prie Villono „Testamento“. Ten yra vienoje vietoje aliuzija į 102-ą psalmę. Kad vietovės, kuriose mes gyvenome, neatsimins mūsų. O tu jauti kažką kita. Visa tavo proza apie tai, kad Žemaitija yra tokia užgyventa, jog dvasia, atmintis „iš gamtovaizdžio“ tiesiog remia žmogų… Drama, ištikusi mus visus, kad netenkam vardų.

„Su peteliške ant lūpų“ – vietovė tiesiog išspjauna svetimą…

Bet jis užsiveda apie Mosėdžio stribokynus.

Būdienė, sako, kuri dabar mirė, Valiulio, stribo sūnaus, žmona. (Lyg aš turėčiau visus pažinot taip kaip jis!) Valiulis užaugo nušauto partizano grinčelėj. Po daugelio metų ten, kur stovėta senos bažnyčios. Valiulis ėmė raust pamatus kūtei. Granauskas su Intu: „Ką čia darai? Kasi ir mėtai kaulus per galvą?“ Valiulis: „Man pirmininkas atmatavo!..“ Dabar, girdi, paskambino (?) iš Mosėdžio: Būdienė pasikorė toj kūtėj, o Valiulį sūtrauka sutraukė…

Paskui šoka prie A. Belo apsakymo „Iš valgyklos vogti šaukšteliai“. Karotites! (Latviškai – šaukšteliai.) Buvau, girdi, pasišovęs versti iš latvių kalbos…

Būdamas penkerių metų – viską mokėjau. Dabar – nieko!

* * *

Kariuomenės dieną, girdi, tiek prisitriukšmavęs, kad iškviesti „Aro“ vyrai pro balkono stiklus įvirto.

– Paimkit su savim šitą maitą! – rėkia moteriškės. – Išmeskit!

– Ponia, – sako „Aro“ vyrai, – neturim nei šakių, nei kastuvų. Šitas maita sveria 130 kg.

Skalė: nuo ašarų iki šiurpaus sarkazmo. Bet tat gyvenime, kūryboje kitaip. Viskas užgniaužta.

Klausiu: „Ar gailliesi, ko nepadaręs?“

– Ne, – sako, – kiek galėjau, tiek ir padariau. Visi mes padarom šimtąją dalį to, ko norėjom.

* * *

Paskui įniko klaust: ar žinai, kas žemaitiškai yra kulenės lazda?

– Gal, – sakau, – klajūno, piligrimo…

Nuo žodžio „kultis – daužytis“! Ko kuliesi po svietą. Ne nuo „kulti“. Visi mano, kad kūlimo lazda…

Apie Juozą Baltušį (sau pritaikydamas). Žinai, kaip jis sakydavo? Mane, girdi, nuprausus, plaukus uždėjus, gera eilute aprengus, lazdom iš trijų šonų paramsčius – o koks dar vyras išeitų!

* * *

Aš, girdi, skambinu, o Urtė: „Nėr tėvelio! Šveicarijoj!“ Kokio velnio po tas Šveicarijas grūdiesi? Ar žinai, kaip pasidaro rašytojas?

– Pašaukimo reikia.

– Tai rašyk (vos ne su ašarom balse) apie pašaukimą. Kodėl niekas nešneka, kad rašytojas iš pašaukimo? . Ne vien.

– Na, dar dėl to, kad mažas pro laumžirgio sparną žiūrėjau…

– Tačiau prieš tai sparną reikėdavo nuplėšti… sučiupt tą laumžirgį.

– Žinoma, aš prisižiūrėdavau jų sėdėdamas prie vandens.

– Tai ar sutiktum, kad reikėjo biliūniško nusikaltimo?

(Pauzė)

* * *

Šitų fragmentų pavadinimas pasiteisintų tuo atveju, jeigu priminčiau istoriją iš Šveicarijos. Vaclovas Dargužas, pas kuri beveik savaitę gyvenau, pasakojo, kad pradėjus šuniui senti čia perkamas jaunas šuniukas. Kam? Jaunas šuniukas iš seno šuns dar spėja labai daug išmokti… Mūsų gyvenimo patirtis buvo kiek kitokia.

Atsimenu dar iš to pusdienio drybsojimo Skersiniuose. Vos nesusimušėm pradėję ginčytis, kas šeimoje svarbiau: tėvas ar motina… Suniekė mano pavyzdžius iš senovės Indijos. Paskui:

– Matai, didžiausioji mūsų nelaimė, kad vis labiau tolstam nuo savo motinų…

Šitą įsiminiau visam gyvenimui.

Tiesa, tada dar nežinojau, kad jis užaugo tik su motina. Aš užaugau šeimoje, kur buvo septyni vaikai. Ir abu labu tėvu.

Kiekvienas savaip ieškojom savo literatūros tėvų ir protėvių. Paprastai jų ieškoma kuo toliau. Tada jie gražesni atrodo. Toks man buvo Strazdelis. Ne per toliausia Granausko „Jaučio aukojimas“. Kaži kur „Rožės pražydėjimas tamsoj“.

Geriausia proza yra ta, kuri prasideda ir baigiasi kaip poezija. Pradžioje slypi pabaiga. Čia visa pasakų, sakmių, Biliūno ir Vaižganto tragika.

Nei poetai, nei prozininkai nieko nepranašauja. Šį tą atspėja. Pavyzdžiui, iš akmens. Ši tą atpažįsta, atsimena. Neteisybė, kad pašnabžda Dievas. Sufleruoja pati aplinka.

Senas žmogus, seniai (jo vaizduojami vaikai tik žiūri šalimais) Granausko kūryboje nėra šiaip sau. Kaip ir tos kalbos. Mirtis jam – didesnė pajauta negu gyvenimas. Mirtyje telpa gyvenimas. Kam būtų rašyt, jei nemirsi?

Bet va saulėlydis! Galop pasiekta, ko norėta. Apsakyme „Su peteliške…“

„Kramtė gulėdamas, o priešais jį degė didžiausias, raudoniausias saulėlydis – toks didelis, jog tik maža dalis tetilpo lange. Vaitkus čia nematė nei ežero, nei pakrantės medžių, tik dangų, degantį krauju ir auksu, persiliejantį aguonų, vyšnių spalvom su purpuriniais ir net violetiniais ruožais. Tokio sodraus, tokio ryškaus dangaus seniai nebuvo matęs. Neatitraukdamas akių, Vaitkus stebėjo visas tas spalvas ir atspalvius, persiliejimus, jų sodrų ir gilų susimaišymą, žiūrėjo kaip į nuostabų, beveik genialų paveikslą kažkokioje parodoje, kur kitų paveikslų nėra, tik tas vienas: didžiulis, nutapytas pirmapradėm spalvom, pats švytintis ir aplinkui viską nušviečiantis. Paskui jam pasimatė, kad tame raudonai auksiniame liepsnojime blaškosi didelis juodas paukštis, kildamas ir krisdamas ir vėl išskleisdamas sparnus, kurie tačiau Vaitkui neatrodė kaip paukščio, nes nebuvo siauri ir smailūs, o platūs kaip šikšnosparnių ar kaip angelų arba demonų.“

Tokiuose saulėlydžiuose plūkiasi ko personažai, ten jų dramos ir – jo paties. Ir – jo šuns drama. Ir – mūsų.

Tie, kurie vis sako, kad menas yra žaidimas, kad gyvenimas yra žaidimas, vis dėlto simuliuoja – ir meną, ir gyvenimą. Kitaip tariant, nuvertina prasmes. Ir tą grožį, kuriame „maudosi Dievas“.

Toks žvitrutis anūkas Rašytojų klube „atima“ iš jo kriukį, nešiojasi ir klausia visai ne juokais:

– O kas čia yra?

1999 m. vasaris

„Žmogui juk svarbiau, kad jį kas nors prisimena“: trylika Sigito Gedos laiškų Julijai Švabaitei-Gylienei

2023 m. Nr. 2 / Vasario 4 dieną poetas ir vertėjas Sigitas Geda būtų šventęs 80-metį. Norėdama ne tik prisiminti, bet ir suteikti galimybę geriau pažinti šį svarbų lietuvių kultūros žmogų, „Metų“ redakcija skaitytojams siūlo pluoštą jo laiškų…

Rimantas Kmita. Ugnies giesmės

2022 m. Nr. 2 / Kaip didelis talentas suderėjo su politika, kultūriniais kanonais, besikeičiančia poezijos vieta visuomenėje? Šiuos klausimus kelia Rimantas Kmita rašomoje knygoje „Ugnies giesmės“, kurios ištrauką publikuojame.

„Metuose“ – poetų kritikas Sigitas Geda

2021 10 11 / „Metuose“ Geda pademonstravo sugebėjimą lanksčiai išpildyti kultūrinės spaudos formatą. Jo 1991–1999 m. tekstai labai gyvai liudija, dėl ko literatūroje „skaudėjo“, kur jos gyvybė, kaip ji keičiasi ir šiandien jau pasikeitusi.

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose

Romualdas Granauskas. Šeši laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos

2019 m. Nr. 8–9 / Skelbiami Granausko laiškai Pakalniškiui, rašyti 1957–1958 metais, iš laiko, kai buvo „jaunas ir naivus, nuoširdus ir tikintis viso pasaulio gerumu“ ir gabalėlis anksčiau neskelbtos prozos.

Viktorija Daujotytė. Tarp juodvarnių ir balto balandžio

2016 m. Nr. 2 / Romualdas Granauskas. Baltas liūdesio balandis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 368 p.

Viktorija Daujotytė. Romualdas Granauskas – mokytojams

2015 m, Nr. 2 / „Turiu laiko galvoti, daug pergalvoju“, – maždaug tokia frazė iš vieno pokalbio su Romualdu Granausku telefonu. Sekė, kas vyksta mokykloje, vis lygino su savąja, su savo patirtimi. Buvo tikras, kad mokykla yra pamatai…

Romualdas Granauskas: išeinantis ir pasiliekantis

2015 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. In memoriam. „Kūnas – Lietuvoj, dvasia – kalboj“

2014 m. Nr. 12 / Romualdas Granauskas 1939.IV.18–2014.X.28 / Iš Romualdo Granausko teksto „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“: „Tą rytą, kai Daukantas išėjo į Vilnių ir basos jo kojos palietė vieškelio dulkes…

Vladas Motiejūnas. Gyvavaizdžiai apie Sigitą Gedą

2014 m. Nr. 12 / Rašyti apie Sigitą Gedą… Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses?

Jonas Palionis. Lietuviškojo žodžio „glostytojas”

2014 m. Nr. 12 / Čia žodis glostytojas išskirtas kabutėmis dėl to, kad neseniai pasirodžiusios iškilaus mūsų rašytojo Romualdo Granausko knygos „Trečias gyvenimas“ antroji dalis – esė – yra pavadinta „Žodžio paglostymas“.

Arnoldas Piročkinas. Vilnius – lenkų romantizmo lopšys

1998 m. Nr. 8–9

Adomui Mickevičiui – 200

Kai Adomas Mickevičius 1822 m. kovo pradžioje pirmąją savo poezijos knygą pasiūlęs išleisti Vilniaus knygyno ir spaustuvės savininkui Juozapui Zavadskiui, šis parodęs į lentynose dulkstančias knygas: ar verta prie jų pridėti dar vieną? Ir pasakęs: „Poezija, rodos, rašoma ne Vilniuje, bet Varšuvoje.“ Taip apdairusis spaustuvininkas ne tik suniekino jaunuolio pretenzijas, bet ir nusakė realią lenkų literatūroje susiklosčiusią padėtį: tuo metu iš tikrųjų poezijos madas diktavo Varšuva.

Tokios ar panašios nuomonės būta ne vieno Zavadskio. Prieš spręsdamas, ką atsakyti jaunajam poetui, jis tarėsi su gana įtakingu ir veikliu Vilniaus gimnazijos retorikos, poezijos ir literatūros mokytoju Ignacu Šidlovskiu, kuris pats miklino plunksną rašydamas eilėraščius ir spausdindamas juos Vilniaus žurnaluose. Pseudoklasicizmo epigono nuomonė negalėjo būti palanki Mickevičiaus rinkiniui. Atrodo, neigiamo atsiliepimo paveiktas, Zavadskis paskubėjo atsisakyti leisti knygą savo lėšomis.

Šiaip ar taip, spaustuvininkas tokiu sprendimu padarė bene didžiausią savo gyvenime verslininko ir literatūros vertintojo klaidą. Tuo jis įsitikino visai netrukus, – kai birželio mėnesį už poeto ir bičiulių filomatų sukauptas lėšas jo paties spaustuvė išspausdino šią knygą. Tais laikais palyginti ne tokiu mažu 500 egz. tiražu išleistas Mickevičiaus „Poezijos“ pirmasis tomas buvo graibstyte išgraibstytas. Poeto kūryba žavėjosi įvairių sluoksnių žmonės: jo eilėraščius skaitė ir dvarų salonuose, ir tarnų kambarėliuose – ne tik Vilniuje ar Naugarduke, bet ir pačioje Varšuvoje. Tokio dalyko lenkų literatūros istorijoje dar nebūta. Ne mažesnio pasisekimo turėjo ir po metų išėjęs antrasis „Poezijos“ tomas.

Šiandien, praėjus 175 m. nuo tomų pasirodymo, galime drąsiai sakyti, kad tai buvo lenkų literatūroje epochinis lūžis – į literatūrinio gyvenimo sceną išėjo romantizmas. Štai kaip, minint šimtmetį nuo pirmosios „Poezijos“ knygos pasirodymo, šį lūžį apibūdino Janas Dąbrowskis žurnale „Świat“ (1922, Nr. 1, p. 1): „Prasidedantys 1922 metai – tai šimtas metų įvykiui, kuris lenkų kultūros pavelde visiškai vertas įvardyti kaip epochinis. Prieš šimtą metų iš Vilniaus spausdinamosios mašinos pirmą kartą pasirodė Adomo Mickevičiaus eilėraščių rinkinys. Nuo šios datos prasideda romantizmo epocha lenkų poezijoje. Retai kada su tokiu griežtu tikslumu pavyksta nustatyti dvasinių srautų chronologiją.“

Rastume ir kiek kitokių nuomonių dėl lenkų romantizmo gimimo datos. Vis dėlto ir mūsų dienomis žymieji Mickevičiaus kūrybos tyrėjai paremia tezę, kad lenkų literatūroje 1822 m. yra ribinė data. Čia pasiremkime žymios literatūrologės, kelių reikšmingų veikalų apie Mickevičių ir romantizmą autorės Alinos Witkowskos 1997 m. išleistoje studijoje „Romantizmas“ (kartu su R. Przydylskiu) išreikšta nuomone: „Romantizmo lūžis Lenkijoje yra juk ištįsęs laike: apima beveik dešimtmeti (1822–1830), kada formavosi naujoji literatūra ir estetinė sąmonė. Tas laikotarpis turi kelis savitus bruožus, būdingus literatūrinio lūžio situacijoms. Visų pirma turi savo didį poetą – įstatymų leidėją, kurio kūriniai nužymi kryptį ir formuoja vaizdinį apie naująją literatūrą, todėl Adomo Mickevičiaus „Poezijos“ I tomelio išleidimo metai – 1822 – laikomi sutartine romantizmo intronizacijos data“ (p. 207).

Ir iš tikrųjų, jei pasižiūrėsime į romantizmą įtvirtinusių lenkų kūrinių chronologiją, tai Mickevičiaus „Poezija“ yra pirmoji. Netrukus, 1823 m., vilnietis poetas romantizmo principus išplėtoja antrajame „Poezijos“ tome išspausdintuose kūriniuose – „Gražinoje“ ir ypač „Vėlinėse“. 1825 m. Varšuvoje pasirodo Antonio Malczewskio poema „Marija“, davusi pradžią vadinamajai Ukrainos romantinei mokyklai. 1828 metai lenkų romantizmo istorijoje pažymėtini tuo, kad Peterburge Mickevičius išleidžia romantiškiausią savo poemą „Konradas Valenrodas“, o Severinas Goszczynskis poema „Kanevo pilis“, išleista taip pat Varšuvoje, prisijungia prie minėtos Ukrainos romantinės mokyklos.

Turint prieš akis tą faktą, kad Vilniuje pasirodė pirmasis lenkų romantizmo pavyzdys, nejučia kyla klausimas: kaip čia atsitiko, kad šis reiškinys prasidėjo ne lenkų kultūros arealo centre Varšuvoje, bet pakraštyje – Vilniuje, gal net tiksliau būtų – etnografinėje Lietuvoje (Lituania propria)? Į šį klausimą man prieinama literatūra nėra davusi atsakymo. Tačiau rizikinga sakyti, kad niekas iš daugybės lenkų literatūros tyrinėtojų, nagrinėjusių ir nagrinėjančių Mickevičiaus kūrybinį palikimą, nėra mėginę dėl to susimąstyti.

Dėmesio vertas Marjos Bielankos-Luftowos straipsnis „Teritorijos reikšmė vadinamojoje Ukrainos mokykloje“ (Pamiętnik Literacki. R. XXXIII. 1936. – P. 360–377). Autorė, remdamasi vokiečio J. Nadlerio veikalais „Die berliner Romantik“ (1921) ir „Literaturgeschichte der deutschen Stämme und Landschaften“ (t. I ir II, 1912, t. III, 1918), teigia: „Romantizmas, iš tiesų nešantis visur tą pačią tendencijos atnaujinti tautą ir literatūrą vėliavą, buvo paribio veikėjų padaras“ (išretinta autorės). Šis teiginys remiamas pavyzdžiais. Antai anglų romantizmo pradininkai ir šulai kaip tik daugiausia buvę iš paribio sričių: Jamesas Macphersonas ir Walteris Scottas – škotai; George’as Gordonas Byronas taip pat turėjęs škotų kraujo; Thomas Moore’as – airis. Prancūzų romantizmo pradininkas (jei juo nelaikysime šiame straipsnyje minimo iš Šveicarijos kilusio Jeano Jacques’o Rousseau), François-René de Chateaubriand’as gimęs, augęs ir daug metų praleidęs Bretanėje. Žymi kiečių romantizmo atstovai, kūrę jo teoriją, filosofiją ir poeziją. lmmanuelis Kantas, Johannas Gotfriedas Herderis ir Johannas Hamannas (šie XVIII a. filosofai gana savavališkai autorės priskirti romantikams) – Rytų Prūsijos atstovai; Friedrichas Schleiermacheris, Johannas Gottliebas Fichte, Josephas von Eichendorffas kilę jos ir serbų gyvenamų sričių; Ludwigas Tieckas, Achimas von Arminas iš Brandenburgo, o broliai Friedrichas ir Augustas Wilhelmas Schlegeliai – iš Meiseno (netoli Drezdeno, prie Elbės upės).

Faktai – atkaklus dalykas, bet kartais jų nepakanka. Kaip kiekviena taisyklė, taip ir autorės teiginys turi savo išimčių, į kurias neatsižvelgė, atrodo, nei J. Nadleris, nei M. Bielanka-Luftowa. Pavyzdžiui, kiekgi spręsti, čekų romantizmas yra radęsis sostinėje Prahoje ir sukurtas gimusių bei augusių poetų, visų pirma tikro prahiškio Karelo Hyneko Machos. Gal ir daugiau kraštų rastųsi, kur romantizmas formavosi centre. Tad kategoriškai sieti romantizmą su paribiais gana neatsargu.

Kalbant apie vokiečių romantikų sąsajas su regionais, autorės neatsižvelgta į tai, jog derėjo nustatyti ir iš centro kilusių romantikų indėlį bei laiką. Gal jų (Novalis, Wilhelmas Heinrichas Wackenroderis, broliai Jacobas ir Wilhelmas Grimmai, Josephas von Gorres ar Ludwigas Uhlandas) poveikis vokiečių romantizmui tolygus ar net didesnis negu straipsnyje išvardytų periferinių atstovų. Šie pavyzdžiai silpnina keliamo teiginio įspūdį.

Tačiau lenkų romantizmas iš tikrųjų radosi rytiniuose lenkų kultūros arealo pakraščiuose – Lietuvoje ir Ukrainoje. Tarp jo pradininkų nėra kūrėjų nei iš Varšuvos, nei iš Krokuvos (beje, gana toli nuo centro), nei iš Gniezno ar kitos tuo metu vokiečių valdomos Vakarų Lenkijos srities. Tai jau verta tam tikro dėmesio.

M. Bielanka-Luftowa, keldama pakraščių vaidmenį lenkų literatūros raidai, nuėjo dar toliau: „Lenkijoje ne tik romantizmo epocha, – teigia autorė, – bet kiekvienas periodiškas literatūros suklestėjimas yra paribio veikėjų padaras“ (p. 361). Šią savo prielaidą ji plėtoja remdamasi B. Chlebowskio aiškinimu, kad Lenkijoje dvasinę raidą visada intensyviausiai lėmusios naujai kolonizuotos sritys ir tuo atžvilgiu pralenkusios senąsias provincijas. Taip atsitikę XVI a., kai lenkų literatūra suklestėjusi kolonizavus Mažosios Lenkijos rytų plotus, o XVI a. pab. ir XVII a. pr. – Raudonąją Rusią, taip buvę ir XIX a. pr., kai formavosi romantizmas Mozūrijos ir Lietuvos provincijose.

Vadovaudamasi tokia prielaida, straipsnio autorė daro išvadą, kad Lenkijoje, „panašiai kaip ir kitose Europos šalyse, esama ryškaus priežastinio ryšio tarp teritorijų paribinės padėties ir romantizmo atsiradimo“ (p. 362).

To ryšio iš tikrųjų negalima paneigti, bet atrodo, kad apžvelgiamame straipsnyje jis yra kiek supaprastintas, suprimityvintas – romantizmo priklausymas nuo jų kūrėjų kilmės iš paribinių Lenkijos (tiksliau lenkų kultūros arealo) teritorijų yra kiek mechaniškas. Autorės (ir B. Chlebowskio) bene nepaisoma, kad ne visada galioja dėsnis, jog tai, kas eina vėliau, yra ankstesnio dalyko padarinys: reikia skaitytis su principu post et nori propter (po to, bet ne dėl to). Tad dar reikia įrodyti, kad pakraščių kolonizavimas iš tikrųjų sukelia kultūros naujybes.

O jeigu turėsime galvoje tik Vilniaus arealą, kuriam priskirtume Kauną ir Naugarduką, tai kas galėtų teigti, kad jis laikytinas lenkų naujai kolonizuotu kraštu? Nežinia, kiek M. Bielanka-Luftowa teisi dėl Ukrainos romantinės mokyklos atstovų, bet istorinėj Lietuvoj gimę ir augę Mickevičius, Tomas Zanas, Janas Čečiotas, Vladislavas Sirokomlė (Liudvikas Kondratovičius), gal net Juzefas Ignacas Kraševskis bei daugelis kitų vargu ar laikytini kolonistais, atėjūnais iš centrinių Lenkijos sričių: jų tėvai ir protėviai buvo šio krašto žmonės. Jeigu kalbėtume apie iš šalies į Lietuvą atėjūnų atneštą literatūrinę kryptį, tai čia labiau tiktų klasicizmas. Jo ryškiausi propaguotojai ir gynėjai Vilniuje kaip tik buvo iš Lenkijos centrinės dalies (Bidgoščiaus vaivadija) kilę Janas ir Andrius Śniadeckiai, krokuviškis Filipas Nereušas Golianskis ir kt. Klasicizmas (tiksliau būtų pseudoklasicizmas), matyt, būdamas svetimas šio arealo dvasiai, kaip tik neišugdė nė vieno ryškesnio vietinio literato.

Taigi, atsižvelgus į čia suminėtus reiškinius, kyla labai didelių abejonių, ar autorės teiginys, jog Vilniaus regione susiformavęs romantizmas, kurio pradininkas yra Mickevičius, – tai atėjusios iš kitur naujos „kresovcų“ kultūros padaras. Veikiau šis „lietuviškas“ romantizmas – tai autochtonų pastangų (sąmoningų ir nesąmoningų) išsaugoti autentiškus, iš senovės einančius, tradicinius bruožus vaisius. Šių bruožų visumą galėtume pavadinti krašto dvasia. Kaip tik ji, nepriimdama pseudoklasicizmo kanonų, brukamų iš šalies, buvo toji terpė, kuri ugdė Mickevičiaus romantizmą. Poetas gimtojo krašto dvasią ypač gerai jautė ir ją tobulai išreiškė savo romantinėje kūryboje.

1822 ir 1823 m. išėję abu Mickevičiaus „Poezijos“ tomai tapo romantizmo idėjų manifestu, kuriuo jaunoji karta ryžtingai pareiškė naują požiūrį į gyvenimą ir literatūrą. Tas jaunimo maištas brendo kelerius metus, tik ne iš karto buvo suvokta, jog Šviečiamojo amžiaus idėjomis vadovavęsis pseudoklasicizmas ir sentimentalizmas jau yra praradę kuriamąjį poveikį ir reikia ieškoti kito metodo, kuris labiau atsakytų epochos poreikiams. Juk Mickevičius kurį laiką vadovavosi klasicizmo principais, bet ilgainiui įsitikino, jog jie neatveria erdvės jo kūrybinėms idėjoms. Neatsitiktinai jis 1817 m. pradėtos tragedijos „Demostenas“, kuri tikriausiai buvo rašoma pagal klasicizmo tragedijų receptą, taip ir nepajėgė per ketverius metus baigti, kol pagaliau ją 1821 m. visai metė – net jos parašytų fragmentų neišsaugojo. Panašiai nutiko ir su poema „Bulvės“, kurios sumanymas kilo pirmajame kurse, 1815 m. Dar 1821 m. gegužės pradžioje poeto bičiulis P. Malewskis apie ją užsimena viename laiške, bet poetas dėl jos tylėjo: matyt, jau buvo galutinai atsisakęs nuo ketinimo ją baigti.

Mickevičius kūrybinę krizę, kilusią dėl nepasitenkinimo klasicizmo principais, bus pajutęs 1819 m., paskutiniame universiteto kurse. Jos priežasties jis nesuvokė ir, nuvykęs į Kauną, tikėjosi susikaupti, o tada baigti ir pradėtus darbus, ypač minėtą tragediją ir poemą (iš keturių planuotų Jos giesmių Vilniuje buvo parašęs pirmąją). Tačiau Kaune jis ėmė intensyviai skaityti Friedricho von Schillerio ir Johanno Wolfgango von Goethe’s kūrinius. Nors šie rašytojai dar ne romantikai, bet atvėrė jaunajam poetui naują jausmų ir jų raiškos pasaulį. Kad ir ne taip audringai, bet ne mažiau veiksmingai ardė klasicizmo suformuotus literatūrinius stereotipus W. Shakespeare’as, su kuriuo kūryba turėjo progos susipažinti dar pirmajame kurse lankydamas Vilniaus teatro spektaklius ir klausydamas estetikos, poezijos teorijos ir iškalbos profesoriaus L. Borowskio paskaitų, bet jos esmę geriau ėmė suvokti atvykęs į Kauną. Schillerio ir Shakespeare’o dramaturgija Mickevičiui davė progos kritiškai pažvelgti į pradėtą „Demosteną“, o kartu ir į bendrąsias savo kūrybos nuostatas.

Schilleris, Goethe ir Shakespeare’as privedė Mickevičių prie romantiškiausio to meto poeto – Byrono, su kurio kūryba iš pradžių susipažino iš prancūziškų ir lenkiškų vertimų. Savo kelią prie anglų romantiko jis yra 1822 m. sausio pabaigoje taip nusakęs laiške P. Malewskiui: „Po germanomanijos prasidėjo britomanija; broviausi su žodynu rankoje per Schakespeare’ą kaip Evangelijos turtuolis į dangų pro adatos skylutę, Užtat dabar Byronas eina kur kas lengviau ir jau labai toli nužengiau.“ Schilleris formavo Mickevičiaus baladės tipą, o Byronas – iki tol lenkų literatūrai nežinomą žanrą – poetinę apysaką (powieść poetycka), – kurį mes į lietuvių kalbą (rodos, ne visai vykusiai) išsivertėm terminu sakmė.

Mickevičius toli gražu neapsiribojo vien minėtais rašytojais: tuo pačiu metu jo intensyviai studijuota daug įvairios mokslinės literatūros – estetikos, poetikos ir kitų veikalų. Deja, ši literatūra nėra deramai išnagrinėta ir susieta su poeto romantizmo formavimusi. Vis dėlto šiuo metu, kad ir paviršutiniškai žvilgtelėjus į ją, įmanoma teigti, jog Vilnius ir Kaunas informacijos požiūriu nebuvo beviltiški užkampiai, kur poeto nepasiekdavo naujesnės literatūrinės idėjos ir žymieji kūrybos pavyzdžiai. Varšuvoje ir Krokuvoje tikriausiai tos literatūros galėjo būti daugiau, ten ji mėnesiu ar net pusmečiu būtų poetą pasiekusi anksčiau. Tačiau jam, nepaprastai nuovokaus proto jaunuoliui, ir to, ką gaudavo Lietuvoje, visiškai užteko, kad galėtų žengti literatūrinės minties avangarde.

Tiesą sakant, Varšuvoje pirmiau negu Vilniuje pajustas naujųjų literatūrinių vėjų dvelksmas. Antai 1818 m. žurnale „Pamiętnik Warszawski“ poetas ir kritikas Kazimieras Brodzinskis išspausdino straipsnį „Apie klasiškumą ir romantiškumą“. Kurie ne kurie lenkų literatūrologai norėtų šį straipsnį laikyti romantizmo pasireiškimo Lenkijoje pradžia. Iš tikrųjų autorius dar buvo svetimas romantizmui, neigiamai vertino vokiečių romantizmui būdingus bruožus – fantastiką, žavėjimąsi viduramžiais ir t. t. Straipsnyje savotiškai mėginama, paėmus iš romantizmo literatūros tautiškumo idėją, papildyti klasicizmo principus. Todėl, kai kurių lenkų literatūrologų nuomone, K. Brodzinskis artimesnis sentimentalizmui ir nelaikytinas romantizmo pradininku lenkų literatūroje, didžiausias nuopelnas tas, kad atkreipė visuomenės dėmesį į romantizmą ir sukėlė dėl jo diskusiją, į kurią vėliau savotiškai įsijungė Mickevičius.

Galima šiaip ar taip vertinti K. Brodzinskio straipsni, bet viena yra tikra, kad etnografinėje Lenkijoje trečiajame dešimtmetyje neatsirado rašytojo, kuris savo kūryboje būtų mėginęs realizuoti romantizmo idėjas. Tai pirmasis padarė Vilniuje Mickevičius, o po kelerių metų – minėtos ukrainiečių literatūrinės mokyklos romantikai. Kai pradedi svarstyti, kaip atsitiko, kad Vilniuje, kur nebūta ryškesnės literatūrinės tradicijos, pirmiausia iškilo lenkų romantizmas, prieini prie iš pirmo žvilgsnio paradoksalios išvados: toji aplinkybė, kad Lietuvoje, skirtingai nuo etnografinės Lenkijos, ne viešpatavo kokia nors literatūrinė mokykla ir todėl jaunųjų rašytojų nevaržė kanonus diktuojantis rašytojas ar rašytojų sambūris, bus bene viena iš lemiamų sąlygų atsirasti čia romantizmui ir laisvai jam plėtotis.

Visose šalyse romantizmas buvo jaunosios kartos maištas prieš senąją kartą ir jos akceptuojamą santvarką. Ten, kur senoji karta išreiškianti savo estetines pažiūras (jose slypėjo ir politinės nuostatos), tvirtai laikė visuomenės gyvenimo vadžias, romantizmas sunkiau skynėsi kelią. Klasicizmo adeptai, visų pirma Varšuvoje, iš principo bijojo bet kokio maišto, net literatūrinio, ir atkakliai gynė „tvarką“. Mat bijota prarasti tai, ką lenkai turėjo 1815 m. Vienos kongreso nutarimu sudarytoje Lenkijos Karalystėje. Juos patenkino užtikrinanti autonomiją konstitucija ir caro Aleksandro I žadinamos viltys, kad ateityje Lenkija gali būti atkurta tokia, kokia ji buvo 1772 m. Tikėtasi, kad tai pavyks padaryti liberalaus monarcho ir Lenkijos visuomenės gera valia. Todėl vengta žadinti visokias aistras, net literatūrines. Nuosaikaus nusiteikimo veikėjams tuo atžvilgiu kaip tik labiausiai tiko klasicistinė ir sentimentalistinė literatūra, o romantizmas jiems rodėsi esąs iš užsienių plintanti beprotybė, kaip jl apibūdino 1819 m. žurnale „Dziennik Wilenski“ Jonas Śniadeckis, atsiliepdamas į minėtą K. Brodzinskio straipsni.

Tuo tarpu į tiesioginę Rusijos valdžią patekusiose „lietuviškose“ gubernijose padėtis buvo kita: nepriklausomybės praradimo jausmas skaudesnis ir praeities ilgesys – kur kas sopulingesnis negu Lenkijos Karalystėje: čia buvo viskas prarasta ir neliko ką prarasti. Todėl „lietuviškoji“ jaunuomenė daug ryžtingiau atmetė tikrovę ir su ja į kompromisą einančią ideologiją – klasicizmą bei sentimentalizmą. Tai patvirtina Vilniaus universitete ir jo kuruojamose vidurinėse mokyklose vykęs jaunimo sąjūdis. Jį inspiravo ir jam vadovavo filomatų draugija, kurios vienas žymiausių kūrėjų ir ideologų buvo poetas Mickevičius. Atmesdamas klasicizmo ir apskritai Švietimo adeptų susitaikymą su carizmu, poetas kartu negalėjo neatmesti ir literatūrinių klasicizmo kanonų. Šis atmetimas pirmiausia reiškė klasicizmo dvasios nuostatų, o paskui ir formos, neigimą. Abu aspektai nebuvo atmetami sinchroniškai. Ryškiausias nesinchroniškumo pavyzdys – tai „Odė jaunystei“, parašyta 1820 m. gruodžio pabaigoje. Jaunatvišku entuziazmu ir maksimalizmu šis kūrinys yra romantizmo dvasios. Autorius jau naudojasi tam tikromis stilistinėmis romantizmo priemonėmis, bet išliko klasicizmui būdinga odės forma. Netgi „Gražinos“ meniniame audinyje esama klasicizmui būdingų elementų. Tuo atžvilgiu bene radikaliausiai nuo klasicizmo atsiribota „Vėlinėse“.

Mickevičius, kaip ir visi jo bičiuliai filomatai bei filaretai, neapkentė bet kokių tironų ir engėjų. Vilniškiams romantikams buvo artima Friedricho Schillerio tragedija „Plėšikai“ su užrašu viršelyje „In tyrannos“ (tironams). Tad jie neliko abejingi nė labiausiai despotizmo engiamam tautos sluoksniui – baudžiauninkams. Filomatai ne tik užjautė juos, kaip ir kitus carizmo slegiamus žmones, bet ir darė žygių juos geriau pažinti: rinko duomenis apie jų buitį ir dvasini gyvenimą, studijavo liaudies kūrybą. Antai 1820 m. pradžioje P. Malewskio iniciatyva filomatai parengė „Geografini aprašymą, arba instrukciją, kaip sudaryti parapijos aprašą“ (1821 m. jis buvo nelegaliai išspausdintas 200 egz. tiražu). Tuo pačiu metu jie nupirko 100 egz. Jano Chodzkos knygelės „Jonas iš Svisločės“, kad ją išdalytų valstiečiams. Suprantama, tiek pats poetas, tiek jo draugai pažino valstiečių gyvenimą betarpiškai. Vilniaus gubernijoje ypač aktyviai buvo svarstoma baudžiauninkų teisinė būklė – didelė bajorų visuomenės dalis buvo nusiteikusi pripažinti jiems pilietines teises. Tiktai carizmas sukliudė tai padaryti,

Romantizmo idėjos kaip tik skatino domėtis liaudies gyvenimu, pažinti jos kūrybą. Tad Vilniuje susidarė ypač palanki situacija suartėti su liaudimi: tą suartėjimą stimuliavo tiek pačių vilniečių poreikis, tiek iš kitur plintantis romantizmas. Socialine prasme Vilniuje besiformuoiantis romantizmas reiškė demokratines tendencijas, o Varšuvoje viešpatauiantis klasicizmas buvo aristokratizmo išraiška.

Palyginti ankstyvą romantizmo atsiradimą Vilniuje lėmė dar viena svarbi aplinkybė: tai visuomenės požiūris į savo krašto istoriją ir apskritai į istorijos mokslą. Kai 1815 m., po dešimties metų pertraukos, Vllniaus universitete Joachimas Lelevelis pradėjo skaityti istorijos kursą, jo paskaitos sulaukė nepaprasto pasisekimo: jų klausydavo iki 600 studentų ir pašalinių žmonių iš miesto.

Kas ne kas pasakys, kad istorija buvo dėstoma ir Varšuvoje, ir Krokuvoje, ir Lvove. Tas tiesa, bet ten dėstė ne Lelevelis, romantiškos natūros asmenybė. Ir kas ypač svarbu, jis dėstė ne tik pasaulinę istoriją, bet plačiai kalbėjo ir apie krašto praeitį, kas Mickevičių, jo bičiulius ir apskritai visus vilniečius ypač domino ir jaudino. Klausytojai lengvai gaudavo Vilniuje išleistus Lelevelio veikalus, kuriuose taip pat buvo aiškinama Lietuvos istorija: „Žvilgsnis į lietuvių tautų senovę ir jų ryšius su heruliais“ (1808], „Istorika“ (1815), žurnale „Tygodnik Wilenski“ publikuotas straipsnis „Žinia apie lietuvių tautas“ (1817) ir kt. Domėjimąsi istorijos dalykais stiprino taip pat Lelevelio kolegos Ignas Onacevičius ir Ignas Danilavičius, taip pat įvairių autorių straipsniai, gausiai spausdinami Vilniaus periodiniuose leidiniuose. Pervertus 1815–1925 m. čia leistą periodiką, kyla įspūdis, kad istorinė tematika Vilniuje išgyveno savotišką bumą.

O Mickevičiaus būta ypač jautraus ir imlaus savo krašto istorijai, Lietuvos istorijai. Kelis šimtus metų trukusios permainingos lietuvių kovos su pavergėjais – vokiečių ordinais, didelės ir galingos valstybės sukūrimas, ryškios valdovų Mindaugo, Gedimino. Algirdo, Kęstučio ir Vytauto asmenybės teikė romantiškai iš mažens nusiteikusio jaunuolio vaizduotei daug akstinų apmąstyti tautų ir asmenybių likimus, žadino jausmus. Visa tai kartu su kitais veiksniais klostėsi į romantinės kūrybos nuostatas. Kur tu rasi romantiką, abejingą istorijai! Mickevičius iki pat amžiaus pabaigos žavėjosi Lietuvos praeitimi.

Nuo romantizmo neatskiriama taip pat meilės poetizacija. Kas be ko, šį jausmą šlovino ir neromantikai (Dante, Petrarca, Goethe). Tačiau romantikų asmeniniame gyvenime ir kūryboje ji užima ypač reikšming|ir savitą vietą. Romantikų meilę dabar būtų net sunku apibūdinti. Sis jausmas nepaprastai susijęs su kūrėjo individualybe. Antai ir J. Čečiotas, ir T. Zanas, ir Mickevičius trečiajame dešimtmetyje buvo nelaimingai įsimylėję, bet tik pastarasis savo nelaimingą meilę pavertė vienu ryškiausių elementų, sudarančių poeto romantizmą. Jeigu ne 1820 m. įsiliepsnojusios meilės Marilei Vereščiakaitei sukelti dvasiniai sukritimai, tikriausiai poetas prie romantizmo būtų priėjęs keleriais metais vėliau. Ir tas romantizmas gal būtų buvęs ne toks radikalus.

Kalbant apie Mickevičiaus romantizmo formavimąsi, vertėtų atkreipti akis į tą įtaką, kurią jam padarė filomatų draugija, dalyvavimas jos veikloje. Galima spėti, kad, pavyzdžiui, Varšuvoje ar Krokuvoje bręstantys jaunosios kartos rašytojai nepatyrė tokio vaisingo kokios nors amžininkų draugijos poveikio, kokį jautė Mickevičius Vilniuje. Draugijos poveikis bręstančiam jaunuoliui ir poetui buvo labai įvairus, Kaip ir kiekvienas romantikas, Mickevičius brangino, tiesiog dievino draugystę: draugijoje jis patyrė labai daug. Draugijos susirinkimai, kur buvo skaitoma ir aptariama poeto kūryba, tapo savotiška kūrybine laboratorija. Čia bičiuliai yra pakišę poetui ne vieną vaisingą mintį, atkreipę akis į perspektyvią temą ar atveriantį naujus kūrybinius horizontus aspektą. Visa tai buvo didelis Mickevičiaus pranašumas palyginti su daugeliu amžininkų, einančių kūrybos keliu kituose miestuose ar regionuose.

Kas be ko, Mickevičius turėjo savo prigimtyje ir psichikoje tam tikrų duomenų, kurie taip pat artino jį prie romantizmo. Sakykim, Adomo bičiulis J. Čečiotas turėjo gerų norų ir dvasinio paslankumo, bet, atrodo, stokojo platesnio ir gilesnio kultūrinio pamato. T. Zanas, irgi reiškęsis kaip literatas (iš tikrųjų tai jis anksčiau už Mickevičių pradėjo kultivuoti baladės žanrą) ir garsėjęs kaip „spindulių“ teorijos kūrėjas, vis dėlto buvo daugiau racionalios mąstysenos žmogus, o racionalizmas yra jau romantizmo antipodas. Romantizmui reikia kažkokios „beprotybės“, kūrybinės beprotybės, kurią turėjo Mickevičius.

Klausimas, kodėl lenkų romantizmo pradžia Vilniuje ir kodėl jos pradininkas – Mickevičius, yra nepabaigiama, o gal ir iki galo neišsprendžiama, tema. Čia tik iškelti klausimai ir keli preliminarūs sprendimai, kurie galėtų paakinti lietuvių tyrėjus imtis ją narplioti.

Adomas Mickevičius. Gegužės trečiosios konstitucija

2021 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / „Gero piliečio svajonė“ – tokiais žodžiais Abiejų Tautų Respublikos Seimo 1791 metų gegužės 3 dieną priimtą konstituciją pagerbė šalies monarchas Stanislovas Augustas Poniatovskis.

Reda Griškaitė. 1824–1855 metų Lietuva: ar tikrai be Adomo Mickevičiaus?

2020 m. Nr. 3 / A. Mickevičių atradau ne per V. Mykolaitį-Putiną, bet per S. Šalkauskį, kuris, savo ruožtu, šį poetą atrado ne tiek per jo kūrybą, kiek per dar 1908 m. Krokuvoje išleistą ir vėliau dar penkių laidų (sic!) sulaukusią Arturo Górskio (1870–1959) knygą…

Stefan Kawyn. Adomas Mickevičius – poetų žudikas

2012 m. Nr. 12 / Iš lenkų k. vertė Nijolė Sisaitė / Šis eskizas parašytas remiantis Franciszeko Kowalskio atsiminimais apie A. Mickevičių (Franciszek Kowalski. Wspomnienia o Mickiewiczu. Biblioteka Warszawska, 1857, IV)…

Gražina Mareckaitė. Kur dingo deimantinė lyra?

2010 m. Nr. 10 / Šiame rašinyje papasakota istorija apie Adomo Mickevičiaus lyrą ir kitas poeto relikvijas – tai painus, vos ne detektyvinis siužetas, kurio išaiškinimui verta būtų pasitelkti politinių kriminalų rašytoją… Ši istorija galėjo būti degtukas…

Danutė Venclovaitė. Kiekvienas nešame savo kryžių

1998 m. Nr. 7

Janinai Degutytei – 70

Niekados – nei jaunystėje, nei vėliau – man nepakildavo ranka kaip nors fiksuoti įspūdžius iš bendravimo su Janina Degutyte, nors seniai supratau, kad tai neeilinė asmenybė ir kitiems gal nežinomos jos gyvenimo detalės ateity galėtų padėti geriau suprasti poetės kūrybą. Taigi šie iš tolimiausių atminties užkaborių nūnai išgriebti įspūdžiai labai fragmentiški, dažnai gal nereikšmingi, bet jie tikri tuo, kad įsirėžę atmintin neišdildomai. Kitkas per daugelį metų nusitrynė ir išbluko nebesugrąžinamai.

Pažinties pradžia – literatūros studijos Vilniaus universitete (1950–1955 m.). Dabar jau nebeatsimenu, kada ją – nekalbią ir susimąsčiusią, dažnai liguistos išvaizdos – išskyriau iš kurso draugų būrio. Gal tada, kai mus, ypač lietuviško sodžiaus vaikus, nustebino jos geras lenkų kalbos mokėjimas. Tuo metu, kai mes nuobodžiaudami kalėme „žaba, žabi“ linksniavimą, Janina turėjo neoficialią teisę lenkų kalbos kurso išvis nelankyti (tada lenkų k. dėstė E. Samaniūtė), ir to jai gerokai pavydėjome. Šiaip ji nebuvo mokslo pirmūnė – negarsėjo nei dėstomo literatūros ar kalbos kurso ypatingu, kaip mums tada atrodė, išmanymu, kaip kalbininkai B. Savukynas ar A. Piročkinas (draugiškai pašiepdami, juos vadindavome „mokslo korifėjais“), juolab iškalba per marksizmo seminarus, kaip K. Ambrasas, A. Kadžiulis ar Just. Kačiulis. Iki šiol išlikęs atminty pirmųjų studijų metų vaizdas; didelė apytamsė auditorija ir jos gale nuošaliai nuo visų kukliu pilku palteliu tyliai sėdinti (tada, pokario metais, auditorijose dažnai būdavo šalta ir retai kada apsieidavome be paltų, o kartais neprošal būdavo ir pirštinės) tamsiaplaukė blyškiaveidė mergina. Šalia jos ant suolo – rusvai ruplėta apsitrynusi rankinė (vėliau, kai susidraugavome, švelniai ją vadindavome „rupūže“ – vardas duotas, regis, pačios Janinos), su kuria ji retai tesiskirdavo (vėliau paaiškėjo, kad ten nešiodavosi ir būtiniausius vaistus). Atsimenu, tada pagalvojau: kodėl ji tokia – nuo visų atsiskyrusi ir užsidariusi (atrodė, neprieisi, nepašnekinsi), liūdna, susigūžusi savy? Tą valandėlę tarsi pirmąkart ją pamačiau, ir širdy smilktelėjo lyg gailestis, lyg užuojauta. Netrukus sužinojome, kad ji dažnai sirginėja, o po kiek laiko ir tai, kas mus, artimiausias jos drauges, stačiai pritrenkė ir niekaip netilpo į mūsų dar vaikiškas galvas: jos motina – alkoholikė. Bet apie tai vėliau. Arčiau su ja pabendravus paaiškėjo, kad tai anaiptol ne kokia atšiauri užsidarėlė, o gyva, impulsyvi, mėgstanti smagiai pasijuokti (kai geriau jausdavosi) draugiška mergina. Ir visai ne negraži, kaip galėjo iš pirmo žvilgsnio pasirodyti. Tiesa, Janina buvo stambokų, ne visai taisyklingų bruožų veido, bet jį darė patrauklų išraiškingos, kupinos susimąstymo pilkšvai mėlynos akys, vešlūs, visad blizgantys ir didelėm bangom gražiai ant pečių krintantys juodi plaukai. Buvo dailios figūros – nors aukštoka, bet nestambi, saikingai apvali. Ypač gražios buvo jos rankos – baltos, aristokratiškos ir kartu kažkaip itin gležnos, kaip gėlės žiedas – net, rodos, baugu tvirčiau paspausti. Atsimenu, sykį jau po daugelio metų ji šypsodamasi pasakojo, kaip rašytojas K. Saja sveikindamasis jai spustelėjo ranką ir sutriko pajutęs tokį mimozišką jos švelnumą. Rengdavosi bemaž kaip ir mes visi, pokarinukai, kukliai, bet skoningai (labai puoštis nemėgo ir vėliau, kai jau turėjo iš ko). Jai labai tikdavo pačios nusimegztas rusvų ir žalsvų dryžių trumparankovis megztinukas, ir aš baisiai nustebau, kai kartą juokdamasi parodė išvirkščiąją pusę – vieni mazgai mazgeliai (mat buvo numegztas iš padėvėtų ir išardytų megztinių slūlgaliukų). O puošnumo viršūnė, mano akimis, buvo jos raudonos spalvos basutės, tačiau kai aš vienąsyk pasigrožėjau jomis, Janina parodė apavą iš arčiau: ogi durstyta sudurstyta, lopyta ir dar kartą lopyta, bet taip dailiai, kad iš tolo nieko nematyti, ir visa tai – jos pačios gležnų pirštelių darbas. Kaip dabar girdžiu jos smagų juoką ir vos jaučiamą pasididžiavimą tai pasakojant – bent aš tikrai taip nebūčiau sugebėjusi. Jos praktiškumas ir sumanumas buitiniuose reikaluose mane visados ir stebino, ir žavėjo, ypač vėliau, kai išryškėjo jos subtili, poetiška prigimtis (atrodė – nesuderinami dalykai). Tačiau tat buvo kietos gyvenimo mokyklos vaisius. Kai kartą nusistebėjau, iš kur mokanti taip gražiai megzti, ji papasakojo, kad dar būdama vaikas taip užsidirbdavusi duoną – nešdavusi savo megztinius į turgų parduoti. Studijų metais (žinoma, ir vėliau) niekas jos materialiai neremdavo, pokario metai ir taip buvo skurdūs, tad jai visada reikėdavo būti taupiai ir apdairiai. Tačiau kiekvieną darbelį – ar tai būtų mezgimas, siuvimas, valgio gaminimas – Janina dirbdavo su meile, kažkokiu smagiu įkarščiu ir pasigėrėjimu, sakytume, profesionaliai, ir vis žiūrėdavo, kad būtų ne tik naudinga, bet ir gražu. Svarbiausia – gražu. Ir visad labai noriai savo buitine ar tiesiog gyvenimiškąja patirtimi dalindavosi su draugėmis, atrodydavo, tik ir laukia, kad ko paklaustum. O mes greit patyrėme, kokia ji išmintinga ir kaip daug išmano.

Iš jos vaikystės įspūdžių atsimenu nedaug. Tik žinau, kad labai mylėjo tėvą (tarėsi iš jo paveldėjusi poezijos kibirkštį) ir senelę. Apie senelę yra pasakojusi nemažai, tačiau išliko atminty tik patys bendriausi labai šviesaus paveikslo bruožai. O didžioji, gal visų skaudžiausia jos gyvenimo žaizda, visą laiką kankinusi, graužusi ir taip silpną širdį, buvo motina – ir tada, kai jos gyvendavo kartu, ir tada, kai Janina nebepakeldama atsiskirdavo. Jausdama, kaip tai opu, niekad neklausinėdavau smulkmenų, tačiau įstrigo dar studijų metais papasakota detalė, kaip ją, dar mažą, naktį gulinčią motina piktai žnaibydavo sakydama: „Tu visa kaip tėvas“, kaip nakčia ji verkdama bėgdavusi iš namų. Studijų metais dažnokai važinėdavo į Kauną prižiūrėti motinos, kai jai užeidavo gėrimo periodai – dažnai ją rasdavo gulinčią ant grindų, apsidaužiusią, susiteršusią. Aš jaučiu, kad motina jau „miortvaja“, – sakydavo ruošdamasi į Kauną, ir ta rusišku žodžiu nusakoma jos būklė, ir tonas, kaip Janina ištardavo tą žodį, man keldavo nenusakomą šiurpą. Kartu būdavo nuostabu, kaip tiksliai ji nujausdavo šias motinos būsenas. Prisimenu jau vėlesnių laikų pasakojimus, kaip mokytojaudama (tada jos kurį laiką gyveno kartu) gėdydavosi prieš žmones dėl motinos siautėjimo ir gėrimo, dažnai trukdavusio savaitę ar ilgiau, – juk nedideliame miestely ar kaime šito nenuslėpsi. Gana anksti, kai motina buvo dar apyjaunė ir tvirta, Janina turėjo ją materialiai išlaikyti ir globoti. Esą ji Kaune girdavusis savo kaimynėms: kam man dirbti – mano duktė rašytoja! Janiną visą gyvenimą nepaprastai slėgė ir sunkiai paaiškinami motinos neapykantos priepuoliai – apskritai visiems žmonėms, netgi nepažįstamiems. Dėl visų šių priežasčių ji dažnai motiną vadindavo „gimdytoja“, ne mama, ir aš ilgai negalėjau apsiprasti su tuo žodžiu. Vėliau, jau 1970 m., viename laiškely Janina rašė: „Mano ponia ryt išvažiuoja (jau man galva ėmė svaigti ir rankos drebėti), tai būsiu normalus žmogus. O Viešpatie, kiekvienam savo kryžius, bet kai tų kryžių susideda bent keli, tai jau reikia dievų, kad išlaikytų“ (1970.IV.2). Ir po kelių dienų (IV.6) – „O aš baigiu grįžti į normalią būseną… Mat nuo Didžiojo ketvirtadienio savaitę išbuvo motina. Tokio įsisiautėjimo dar nemačiau. Aplamai jau keli metai, kai vis blogėja. Kai atvažiavo, priėjau pasisveikinti. Kad stums mane: „Nelįsk prie manęs!“ Ir kai prasidėjo išsiveržimas – vulkanas! – mudvi su Brone nuščiuvom, abiem pakilo temperatūra, man vėl ėmė galva svaigti. Tokia buvo visą savaitę. Mat ant kauniškių įniršus, kad neleidžia gerti, ieško absurdiškiausių priežasčių save pateisinti. Jei dar bent viena diena – būčiau išprotėjusi. Kai išvažiavo, po truputį ėmiau taisytis. Nuo rytojaus pradėsiu skaityti. Reikės ieškoti psichiatro motinai, nes kažin kas gali būti. Aš bijočiau viena su ja nakvoti“.

Žinoma, jų santykiuose būta ir šviesesnių valandėlių – apie tai Janina, tarsi norėdama užtrinti tuos savo slogius įspūdžius, taip pat yra pasakojusi. Tačiau tai padėties nekeitė, ir tragedija su visais savo niuansais, kuriuos dažnai težinojo ji viena, tęsėsi iki pat motinos mirties. Grįždama prie pirmųjų studijų metų, noriu pridurti ir tai, kad ji studijavo kitaip negu mes. Atsimenu, syki užsukau į universiteto bibliotekos katalogų skyrių užsisakyti literatūros sąraše nurodytų knygų. Įėjusi radau Janiną, besisukinėjančią tarp katalogų ir skubiai pildančią užsakymų lapelius. Kai pasidomėjau, ką ji skaito, nustebau: tai nebuvo programinė lektūra, bet man nežinomi autoriai – dailės albumai, knygos apie žymiuosius meno žmones, grožinė ir kitokia literatūra lenkų kalba. Atsimenu, sakė, kokių esama pasauly įdomybių, ir patarė man tokių pasiieškoti.

Iš studijų laikų prisimenu ir kitokio pobūdžio epizodą, teisingiau – atsitikimą, kuris iš kurso draugų lūpų su pagražinimais iki pat šių dienų skamba kaip smagus anekdotas. Tai buvo, regis, ketvirtame kurse, kai vadovaujami prof. K. Korsako rašėm seminarinį darbą. Temas reikėjo rinktis iš tarybinės lietuvių literatūros, kuri mums buvo neįdomi ir atgrasi. Kol per draugų nugaras prisigretinau prie temų sąrašo, jame visos padoresnės temos buvo jau išgrobstytos, ir prieš akis – vienos išrankos. Nusiminusi paėmiau tai, kas atliko – „Komjaunuolių paveikslai A. Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybėje“. Taip atsitiko, kad vakare su Janina ėjome į operos teatrą, ir per pertrauką (atsimenu, buvome įsikūrusios gana arti, ar ne ketvirtoje parterio eilėje, prieš tai studentiška akimi nužiūrėjusios, kad keletas „ponų“ kėdžių tuščios ir drąsiai galime ten įsitaisyti) jai pasiguodžiau, kas man atsitiko. „O tu ką paėmei?“ – paklausiau. „Taigi tą Dovydaitį!“ – su įniršiu lygiai taip pat nuskriausta garsiai sušuko Janina, į „tą Dovydaitį“ sudėdama visą savo susierzinimą ir pasidygėjimą tokia literatūra. Tuokart gal akies kampučiu, o gal pakaušiu ūmai pajutau visai čia pat kažkieno baisias akis — dideles, stulpu pastatytas. Grįžtelėjau – ogi už nugaros besėdįs pats J. Dovydaitis!

Kai Janina gyveno Čiurlionio gatvės bendrabuty, dažnai su kitomis draugėmis patraukdavome mokytis ar ruoštis egzaminams kur nors į gamtą. Vienu tarpu smarkiai draugavome trise – Janina, Ada Kizlaitytė (dabar Vilkaviškio r. Gižų vidurinės mokyklos mokytoja) ir aš. Ši draugystė truko iki pat paskutinių Janinos gyvenimo dienų. Per vieną tokią išvyką į Vingio parką, atsimenu, Janina buvo pasiėmusi savo mažąją pusseserę Lilę, viešėjusią pas ją. Tai buvo vienas jautrumėlis – liesutė, nedrąsi gal 5–6 metų mergytė. Janina ją nepaprastai mylėjo ir visąlaik globojo – iš savo menkutės stipendijos pirkdavo kaspinus kasytėms, rūpinosi jos drabužėliais, pataikydavo skanesni kąsnį ir, prisimindama savo skurdžią vaikystę, vis sielodavosi, kad tik Lilės neištiktų panašus likimas. Jau vėliau, kai suaugusi Lilė ištekėjo ir susilaukė dukrelės, Janina visą savo neišeikvotą motinišką meilę nukreipė į mažąją Rūtą. Apskritai Janina labai mylėjo vaikus, visad buvo linkusi globoti silpnesnį, padėti neturtingam ir būdavo laiminga, jei kas, ypač mažieji, atsiliepdavo prieraišumu. Nors draugystės jausmą priimdavo ne iš visų, ji turėdavo daug tikrų draugių ir būdavo joms seseriškai gera.

Mokslai universitete jau visai ėjo į pabaigą – rodos, buvome išlaikę valstybinius ir apsigynę diplominius, kai vieną popietę pas mane užėjo Janina, nešina storu sąsiuviniu (kambary tuomet daugiau nieko nebuvo). „Paskaityk“, – pasakė duodama. „Kas tat?“ – paklausiau. „Eilėraščiai“, – atsakė ji ir greit išnyko už durų. Kiek nustebusi („tai štai, kokia ji!”) ėmiau skaityti apvaliom tvarkingom raidėm surašytas eilutes. Atsimenu. jie man padarė didelė įspūdį – taip jautriai parašyti, lyriški, ir atrodė keista, kad dar neišspausdinti. O vienas, pavadintas „M. Gorkiui“ (tuo metu jis buvo populiarus, leidykloje ėjo vertimai į lietuvių kalbą, ir Janina jį mėgo) mane taip sujaudino, kad kai kurias eilutes atsimenu ir šiandien:

Būna taip – spyglys įsminga,
Ir jauti – daugiau nebegali.
Kaip nepakeliamą, kaip nereikalingą
Nusimestumėt gyvenimą šalin.

Toliau ėjo du ar trys posmeliai, kurių nebeatsimenu, ir eilėraštis baigėsi tokia mintim: „imu į ranką Tavo raštų knygą“, bylojančią, kiek daug kiti žmonės kentėjo, vargo, o dvi paskutinės to eilėraščio eilutės skambėjo taip:

Noris pasakyti kaip kadais vaikystėj:
„Nedarysiu taip daugiau, atleisk“…

Man atrodė, kad tai ne šiaip sau poetinis žaidimas, o autentiški, iškentėti žodžiai, tačiau apie šį eilėraštį nedrįsau su ja kalbėti.

Kai atsisveikinę su draugais ir Vilniumi išsiskirstėme po darbovietes, su Janina palaikiau ryšį laiškais. Atsimenu vieną labai šviesų, nuotaikingą laišką iš Krymo, kur ji pasakojo apie kažkokį įkyrų garbintoją, kurį taip vaizdžiai aprašė (Janina išvis labai mokėjo nupasakoti), kad aš nesitvėriau juoku. Rašydavo iš Tauragės ir iš Laurų septynmetės.

Sykį važiuodama į savo darbovietę (tai buvo gal 1957 m.) Šiaulių geležinkelio stoty nusipirkau „Jaunimo gretų“ žurnalą. Vartydama jį tvankioje, sausakimšai prisigrūdusioje žmonių salėje, palubėje blausiai spingsint silpnai elektros lemputei, atradau juodame fone baltomis raidėmis išspausdintą Janinos eilėraštį, – atrodo, ne iš to storojo sąsiuvinio. Skaičiau ir skaičiau tas sunkiai įžiūrimas eilutes, kol akys apraibo, ir negalėjau atsidžiaugti, ir didžiavausi, tarsi pati jas būčiau parašiusi. Pagaliau! Man atrodė, kad seniai tai turėjo atsitikti.

Taip susiklostė, kad, maždaug trejus metus padirbėjusios pedagoginį darbą, 1958 m. ir aš, ir ji sugrįžome į Vilnių. Iš pradžių abi neturėjome kur apsistoti ir kurį laiką nakvodavome pas kurso draugę S. Riškutę (dabar S. Stripinienė, Platelių vidurinės mokyklos mokytoja). Ji tuo metu mokėsi aspirantūroje ir su seserimi gyveno mažyčiame dviviečiame bendrabučio kambarėlyje, tačiau mes įsigudrinome susitalpinti keturios. Janina tada prastai jautėsi, prisimenu ją liūdnu, skausmingu veidu gulinčią žemoje sulankstomoje lovelėje, persikėlusią į kitą to paties bendrabučio kambarį (ten buvo erdviau).

Janinos gyvenimas visiškai pasikeitė, kai sutiko didžiąją savo bičiulę – dailininkę Bronę Jacevičiūtę. Rodos, tada Janina gyveno tokiame nejaukiame Rašytojų sąjungos (Litfondo) kambarėlyje (tada jau garsėjo kaip pradedanti gabi poetė), kai kartą man parodė simpatiškos, gražiai besišypsančios merginos nuotrauką ir truputį didžiuodamasi pridūrė: „Man padovanojo“. Netrukus pradėjo dirbti Valstybinės grožinės literatūros leidyklos (dabar „Vaga“) redaktore, kur galėjo darbą pasiimti į namus. Kai sykį su kažkokiu reikalu turėjau pas ją užeiti, radau jau Kapsuko (dabar – Jogailos) gatvėje pas dailininkę Bronę, apsisupusią šiltu pledu ir redaguojančią E. Mieželaičio poeziją. Man atrodė, kad jai ten jauku ir gera. Po kurio laiko gavo erdvų vieno kambario butuką Smėlio gatvėje, greit įsikūrė ir džiaugėsi: „Gyvenu karališkai“.

Aš tuo metu mokiausi aspirantūroje, buvau persikėlusi gyventi į „Tauro“ bendrabutį. Sykį, atsimenu, sapnavau labai tokį ryškų keistą sapną. Rodos, Janina palaidais ilgais plaukais užmerktom akim, išblyškusi lyg bėga, lyg plaukia per tirštą, tamsų rūką. Ir tas jos bėgimas, atrodo, be pabaigos. Sapnas, deja, buvo simboliškas. Tą naktį Janina bėgo iš gyvenimo į nebūtį. Niekad apie tai aš jos neklausinėjau, ir pati pasakojo nedaug. Kai grįžusią iš ligoninės jau gerokai po to įvykio aplankiau, ji lyg norėjo apie tai pasipasakoti ir, paraitojusi rankovę, parodė žymę venoje, likusią perpylus kraują. Paskui sakydavo, kad gal tas kažkieno kraujas jai vėliau gyvenime teikdavo stiprybės – „šiaip gal tiek nebūčiau pakėlusi“. Tada dar, atsimenu, pasakojo, kad pasiryžusi anam žingsniui, nusipraususi, išsiskalbusi, nes nenorėjusi palikti nieko nešvaraus, ir jai pačiai vėliau atrodę keista, kad taip galėjusi tvarkytis. O man tąsyk vėl stojosi prieš akis jos studijų metų eilėraštis „M. Gorkiui“, ir pagalvojau, kad dar per menkai ją pažįstu.

Laikas bėgo, ir aš, pradėjusi dirbti Grožinės literatūros leidykloje, turėjau palikti „Tauro“ bendrabutį. Ėmiau ieškoti buto, bet rasti sekėsi sunkiai. Janina, pati neseniai patyrusi tokį vargą, mane labai atjautė ir pasiūlė apsigyventi pas ją. Su džiaugsmu sutikau. Kambarėlis buvo jaukus, saulėtas, nepriekaištingai švarus ir tvarkingas, su daugybe gėlių. Ypač jai patiko kaktusai, visokiausių rūšių, o jų pražydėjimas būdavo lyg kokia šventė. Viename iš vėlesnio laikotarpio laiškų ji rašo: „Šiandie pirmą kartą saulė tokia dosni, kad leisiu sau nusimesti žieminį paltą. Mano visi kvietkai pasikėlę, pasišiaušę, pumpuruoti (žibuoklių pumpurai kyla kas valandą), pats mažiausias kaktusas – kaip žvirblio galva – patėškė tris geltonus žiedus, net jo paties nesimato“. Janina visą gyvenimą labai mylėjo gėles. Tuo metu ji retkarčiais išvažiuodavo į gamtą ar užsibūdavo pas Bronę ir gėles tekdavo prižiūrėti man. Deja, deja! Pernelyg uoliai jas laistydama, aš kartą vos nepražudžiau jos mylimų kaktusų. Sykį, parėjusi namo, randu tokį jos raštelį su daugybe šauktukų: „Dosnumas geras dalykas, bet… gėlės pūsta!!! Kai ateisiu, pati pasilaistysiu. Jei dar jos išlaikys šitą tvaną!“ Paaiškėjo, kad ir šeimininkė aš ne kažin kokia – vienąsyk, eidama į darbą, beskubėdama palikau įjungtą lygintuvą (vėl raštelis – „Nesudegink namų!“). Ir dar visokių smulkių nelaimių vis atsitikdavo. Janina tuo kartu pasibardavo, tačiau didesnių konfliktų nėra buvę. Iš tų laikų prisimenu ir seserišką jos rūpinimąsi mano buitim, finansais (tada statėmės kooperatinį butą). Matydama kuklų mano garderobą ir tardamasi turinti daugiau laiko nei aš, „prikalta“ prie leidyklos darbo stalo, sykį apėjo parduotuves ir nupirko batukus, taip pat jai labai patikusią kostiuminę medžiagą (paskui tai buvo vienas mėgstamiausių mano drabužių – visaip jį persiūdinėdama, išnešiojau bemaž trisdešimt metų…). Yra išlikęs ir jos raštelis: „Esu laiminga, kad pirkiniai tinka. Jei kas netinka, tai sakyk, aš sutvarkysiu. Parinkau žurnalų – fasonų šitam rūbui. Parodysiu, išsirinksi, kai ateisi (!)“. Tokį širdies gerumą ir globą sunkiais gyvenimo momentais yra patyrusi ne viena jos draugė.

Tuo metu, kai pas ją gyvenau (maždaug po metų išsikėliau į savo nuolatinį būstą), ji rengė spaudai, atrodo, antrąjį savo rinkinį. Nuo to laiko tapau savotiška ryšininke tarp jos ir leidyklos – atiduodavau eilėraščius perrašinėti, įsinešdavau korektūras, signalinius egzempliorius ir pan. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ne visos mašininkės įstengdavo jos raštą įskaityti, tad aš, kaip labiau įgudusi, kartais padėdavau iššifruoti kai kuriuos žodžius, Janina nemėgdavo savo eilėraščių perrašinėti, ir neretai jie būdavo paskubomis, raidėms virstant vingiuotu siūlu, užrašinėjami ant bet kokių po ranka pakliuvusių lapukų, skiautelių ir pan.Ne per daugiausia juos ir taisydavo – ir kad nemėgdavo to daryti, ir to dėl, kad, pasak jos, eilėraštis dažnai jai susiklostydavo mintyse visas iki paskutinės eilutės, belikdavo tik užrašyti, tad, atėjus tam metui, ir skubėdavo jį „pačiupti“, kad nepradingtų. Ne kartą apgailestaudama pasakojo apie koki nors negrįžtamai prapuolusį, nespėtą užfiksuoti eilėraštį. Viename laiškelyje rašo: „Rodau savo „naktinę produkciją“, anot Stupelio (širdies ligų specialistas, nuolatinis jos konsultantas, vėliau išvykęs į Izraelį – D. V.)… Reikia gi pasigirti, nors nuostolių aibes. Pirmiausia – suiro ritmas (širdies), jau dvi savaites priepuoliai kasnakt po 3–4 val. Vakar buvau pas savo daktarą. Sako, po 27 metų stažo (ligų) – naktinis darbas šitoks!!! Mesti be pasigailėjimo, nors produkcijos ir labai gaila. Pasiryžus mesti, kietai užmerkus akis, išgėrus valerijonus ir jo duotus vaistus – ruošiaus akmeniniam miegui – ir… pradėjo lipti eilėraštis iš galvos („Migdolų žydėjimas“)… Tą pabaigiau, sakiau – amen. Dabar miegu. Lipa lauk antras („Fiordas“)… Kai pabaigiau – dvi valandos. Nemiegojau ligi penkių. Ir ką daryti? Nei juokas, nei verksmas.

Duodu paskutinio mėnesio pluoštelį. Cvetajevos (ji mane irgi iš proto varo)“.

Nemažai eilėraščių yra gimę ligoninėse. Laiškelis: „Esmi baltoj vienutėj – kaip baltam grabe. Tik yra langas į pasaulį – į ligoninės kiemą, kur vaikšto chalatuotos pabaisos, tokios kaip aš. Na ir gabalėlis dangaus. Ir dar – ant spintelės radijo taškas. Taigi kalba ir dainuoja. Už mane. Man belieka klausytis. Ir rašyti. Per tą laiką – tris pilnas dienas – parašiau pasaką ir tris eilėraščius („Judas“, „Medėja“, „Raudonoji upė“). Baisu!“ Jos bičiulė Bronė yra pasakojusi, kad Janinai gerai sekdavęsi rašyti ir juodviem keliaujant, važiuojant Bronės vairuojamu automobiliu (Bronė: „Matau, kad jau galvoja, tai nekalbinu, netrukdau“). Janina šypsodamasi yra pasakojusi, kaip sykį kažkur abi su Brone keliavusios ir trumpam apsistojusios pas kažkokius bičiulius. Širdingi šeimininkai sukrutę ieškoti stalo, kuris, jų manymu, rašytojui būtinas (Janina: „Man šito visai nereikia“.). Vėlgi kažkas iš draugų, matydamas, kaip ji užrašinėja eilėraščius ant kokių pakliūva lapelių (jie kartais pasimesdavo, ir Janina susinervinusi ieškodavo, skubiai rausdamasi tarp popierių), padovanojo jai specialų bloknotą. Mačiau jame užrašytus kelis eilėraščius, tačiau spėju, kad nelabai juo tesinaudojo.

Kažkada juokais, turėdama minty savo poetinius regėjimus, yra sakiusi: „Po mirties tegu mane išskrodžia ir pažiūri, kas ten yra“. Yra pasakojusi, kad nuo tam tikro laiko (galbūt kai pradėjo intensyviai rašyti) pasaulis jai atsivėręs kitoniška negu iki tol puse („ne kaip visiems žmonėms“). Būdama itin jautri, ji turėjo aštresnę negu eiliniai žmonės intuiciją (anot jos, iš balso telefonu galėjo spręsti, kas per žmogus), telepatinių sugebėjimų ir kitų sunkiai įvardijamų, gal tik menininkui būdingų pojūčių. Vienas bioenergetikos specialistas maždaug prieš dešimt metų yra pasakęs, kad ji ekstrasensė, bet „kaip kiauras rėtis“ – savo energiją išspinduliuoja į aplinką.

Asmeniniai išgyvenimai jos eilėraščiuose glaudžiai susipynę su subtiliu gamtos, kaip sudėtingos, tobulos gyvasties, pajautimu. Kai aš nusistebėjau, iš kur ji, miesto vaikas, taip puikiai pažįsta gamtą, Janina papasakojo, kad vaikystėje tėvas, vykdamas dirbti į įvairias Lietuvos vietoves, neretai imdavosi ir ją drauge. Į imlią vaiko sielą įsirėžę gamtos įspūdžiai lydėjo ją jaunystėje, o gyvenančią mieste nuolat traukė kaimas – natūralios gamtos prieglobstis. Atsimenu, kaip ji su tyliu liūdesiu klausydavosi mano pasakojimų iš gimtojo Aukštaitijos sodžiaus (ten mėgdavo leisti atostogas literatūros profesorius J. Lebedys) ir sakydavo: „O aš neturiu kur važiuoti“. Visa tai suprasdama, po studijų universitete palikau savo adresą ir pakviečiau apsilankyti. Dėl sveikatos ir tolimo kelio ji, matyt, viena nesiryžo, ir aš pirmąkart jos sulaukiau, regis, 1964 m vasarą. Vieną gražią popietę prie mūsų namų netikėtai sustojo du automobiliai. Iš vieno linksmai klegėdamos išsirito Bronė ir Janina, iš kito – dailininkės I. Naginskaitė ir O. Lipeikaitė. Viešnios pasklido po sodybą, gėrėjosi Sartais ir apylinkių grožiu. Bronė bemat dalykiškai ėmė svarstyti, kokį čia motyvą užfiksavus drobėje. Kitos dienos popietę apsiniaukė, ėmė lyti ir Bronė, seklyčioje pasistačiusi molbertą, daug nelaukdama ėmė tapyti pro langą matomą vaizdą – keliais energingais brūkšniais greit perkėlė į drobę tris šimtamečius klevus, kurie dulkiant pavakario lietui atrodė tamsiai mėlyni. Ir aš nustebau, kad jie savo dvasia tokie panašūs į tikruosius. Tuo metu, kai Bronė tapydavo ar meškeriodavo, Janina susimąsčiusi tyliai sėdėdavo, skaitydavo ar vaikščiodavo. Gale trobos po sena laukine obelim jos įsiruošė ugniakurą, ir Janina ten kartais šeimininkaudavo. Ji paprastai per daug nepasakodavo, ką rašo ar ketina rašyti, tačiau kartą yra prasitarusi, kad 1964 m. rašytas minoriškos intonacijos eilėraštis „Geltoni atodūsiai“ ją aplankė Velikuškių klėtelėje. Vienoje klėtės pusėje tuo metu buvo kraunamus šienas, ten mėgdavome nakvoti. Ir būdavo jauku, kai miegant į lentinį stogą barbendavo lietaus lašai ar švilpaudavo, šlaistydamasis palei klėtelės sienas, nuo ežero atkilę vakarų vėjai. Man buvo truputį lyg nesmagu, kad čia ją buvo apėmusi tokia elegiška nuotaika, – norėjosi, kad jai pas mus butų lengva ir šviesu. Sykį ėjome su Janina per netoli namų esantį miškelį. Atsimenu, mūsų akį patraukė vėjo šukuojamų vasaros saulėj išblukusių smilgų kupsteliai – jos gražiai atrodė tamsžalių eglių fone – taip atsirado šviesaus kolorito eilėraštis vaikams „Bėga smilgos“.

Nepamenu, kurią vasarą buvo toks atsitikimas, vos netapęs lemtingu. Janina buvo išėjusi čia pat, į paežerę. Bronė vaikštinėjo kažkur toliau. Pamačiau, kad iš vakarų pusės kyla audros debesis – dangus apsiniaukė, kažkur tolumoje blykstelėjo žaibas, sušniokštė vejas, patamsėjo ežero vilnys. Žinojau, kad Janina plonai apsirengusi. Jai sunku greit eiti, tad sunerimusi stovėjau ant kalno ir mintyse raginau: „Greičiau! Greičiau!“ Štai paptelėjo pirmieji sunkūs lašai ir įsisukęs vėjo sūkurys dar smarkiau suošino plačiai išsikerojusius klevus. Ačiū Dievui, Janina jau ant kalno. Tik spėjo ji keliu praeiti pro klevus (tuos pačius, kur piešė Bronė), kai staiga visu svoriu tik per plauką nuo Janinos driokstelėjo žemėn klevas (į jį kitados buvo trenkęs perkūnas ir nuskėlęs vieną šaką) ir visu ilgiu išsitiesė per daržą. Be galo išsigandau, bet Janina buvo keistai rami ir tyli. Net lyg šyptelėjo ir žiūrėdama žemyn kažką sumurmėjo apie lemtį…

Vėliau ji visas vasaras iki pat mirties praleisdavo Bronės tėviškėje Mazgeliškių kaime (Kupiškio r.). Ten, kaimo tyloje, jai geriausiai sekdavosi rašyti, ten bent kiek atsigaudavo nuo visų ligų, sustiprėdavo. „Čia iš karto viskas pagerėjo, – rašė ji viename laiške. – Dirbu kaip juodas jautis (na, sakykim, hiperbolė), bet: sutvarkiau visus atvežtus daiktus, sustačiau sudėjau į vietą, ir apsėjau daržą bei sutvarkiau darželį. O tų daiktų buvo dvi mašinos!“ (iš 1984.V.15 laiško). Kitame laiške: „…čia grožybė dieviška – akį veria, širdį glosto. Palei visą steną – ružavi jurginai, peraugę mane spindi tamsiai raudona rože, o ir kardeliai purpuriniai ruošiasi visu grožiu atsiskleisti. Net pentinius iš naujo pradėjo žydėti (žydras!), o kur dar medetkos, nasturtos… Ir daržas su visom sveikatingom gėrybėm. Diena praeina – kaip valanda. Bronė tapo, o aš džiaugiuosi saulėtu rudeniu ir daugiau nieko nenoriu žinoti. Palaima Nirvana“ (1980.IX.9). Metais vėliau. pavasarį: „Štai aš ir kaime. Širdis atsigavo nuo sodų žydėjimo, nuo pirmų geltonumo nuo tulpių ir narcizų, kuriuos pasodinau rudenį, galvodama, kažin ar besugrįšiu“ (1981.V.24). Ir dar vieną pavasarį: „Čia gerumas nežmoniškas. O sodo žydėjimas buvo! Ir alyvos tik ką peržydėjo. Darželis pilnas gėlių. Žolė kvepia. Rojus. Tik per tuos karščius reikia daržą laistyt, nes ta molynė kaip titnagas – neprasikala joks daigelis. Žinoma, Bronei jau tas vargas – vandenį nešioti, aš tik su stiklainėliu palieju“ (1982.VI.5). Čia Janina parašė daug puikių eilėraščių – tai ir „Kriaušė“ (sakė, kad tai – Mazgeliškių sodo įspūdis), eilėraščiai skirti Bronės motinos atminimui („Po kambarius, priemenėm“) ir daugelis daugelis kitų, kuriuose paliko savo šviesų pėdsaką šio Aukštaitijos krašto vasarų žydėjimas.

Dažniausiai iš ten grįždavo vėlai rudenį. Dulkėtas miestas, amžinas automobilių dundėjimas po langais tolyn labyn ją vargindavo, ir sveikata iškart imdavo blogėti, ypač užėjus rudens darganoms. Vos grįžusi vėl imdavo svajoti apie važiavimą atgal ir sakydavo, kad jau raišiojanti mazgelius pavasarinei kelionei. Į gyvenimo galą, susikomplikavus padėčiai Mazgeliškėse, netoli nuo Bronės tėviškės pasistatė savo namuką – atsigabeno visą grytelę. Prieš daugelį metų, kažkada po studijų, yra prasitarusi, kad labai norėtų triūsti sode, darže, deja, kai jos svajonės išsipildė, dėl sveikatos turėjo atsisakyti ne vieno sumanymo.

Šviesesniais protarpiais tarp ligų (gal iki kokių 1980 m.) ji retkarčiais apsilankydavo pas mus. Mūsų butas ketvirtame aukšte ir sunku būdavo žiūrėti, kaip ji kopia, pastovėdama kiekvienoje laiptų aikštelėje. Kai atidarydavau duris, išvysdavau ją dar uždususią, gelstelėjusiu veidu. Tačiau, valandėlę atsikvėpusi, ji linksmai prašnekdavo, būdavo smagi, gyva ir nedaug tetrukdavo, kad laisvai iš širdies nusijuoktų. Vienąkart netikėtai pačiai sau konstatavau, kad ji iš tikrųjų daug linksmesnė nei atrodo iš šalies. Mokėjo su humoru vaizdžiai pasakoti ir taip taikliai (kartais negailestingai) keliais žodžiais charakterizuoti žmogų. Nors Janina garsėjo kaip puiki kulinarė, tačiau ją pavaišinti būdavo labai paprasta. Atsimenu, vienąsyk patys abejodami pasiūlėme neluptų bulvių su kefyru. Ir ji taip gražiai viską, kas padėta, sušlavė, kad miela buvo žiūrėti. Mes visąlaik pasikeisdavome įdomesnėm knygom (visą gyvenimą ji daug ir godžiai skaitė). Iš leidyklos bibliotekos paimdavau jai užsienio literatūros vertimų, tačiau daug ką ji seniai jau būdavo skaičiusi lenkų kalba. Viename laiškely Janina rašė: „Turiu aibę grožybių – Hamsuną, Kafką, Kamiu – lenkiškai“. Savų bendraamžių kūrybą paskaitinėdavo daugiau iš reikalo ar asmeninių simpatijų, o į kai kuriuos žiūrėjo gana iš aukšto. Viename laiškely rašo: „Neskaitau savo brolių šedevrų, t. y. neperku. Jei ten bibliotekoje būtų, paimk porą knygelių, kad nebūtų sunku, pvz., Apučio paskutinę, pirmosios knygos aplankalą (70 m.) ar dar ką“. Iš gyvųjų lietuvių autorių bene labiausiai vertino Just. Marcinkevičių: domėdavosi A. Maldonio, J. Juškaičio, J Strielkūno, J. Vaičiūnaitės, S. Gedos poezija, J. Apučio proza. Gausiai prenumeruodavo lenkiškų laikraščių ir žurnalų, kryžiukais pažymėjusi skaitytinus straipsnius, atnešdavo ir man jų pasiskaityti (ypač mėgo lenkišką „Kultūra“).

Ir beveik visada – naujai parašytų eilėraščių. Skaitydavau juos tylomis, o ji, visu kūnu palinkusi į mano pusę, visa savo esybe, rodos, vėl iš naujo išgyvendavo kiekvieną parašytą eilutę. Beveik visada paklausdavo „Na, kaip?“ Pasakydavau, kurie eilėraščiai labiausiai patiko, pacituodavau pavienius, mano akimis, gražiausius posmus ar eilutes, o kurie man pasirodydavo blankesni, apie tuos nieko nesakydavau. Man jos eilėraščiai būdavo tarsi gyva biografija, daugelio žinomų būsenų atspindys, parašyti atvira širdimi ir tokie autentiški, kad visai nesinorėjo narstyti po kaulelį, kaip tai daro kūrybos vertintojai. Be to, žinojau, kad kūryba jai buvo viskas. Ji neturėjo daugiau į ką atsiremti (ypač gyvenimo pabaigoj). Mano reakcija būdavo patenkinta – lengvai atsidusdavo, kartais tarstelėdavo: „Tai gerai, kad tau patinka“, ir man atrodydavo, kad norėdavo, jog kas nors (gal nebūtinai aš) tuos naujus eilėraščius paskaitytų. Vėliau jau nebesiryždavo kopti į ketvirtą aukštą, ir mudvi, susitikusios laiptų apačioje arba kieme, pasikeisdavome spauda, o kartais patraukdavome į netoliese esantį Sapieginės parką pasivaikščioti. Pušyne prasidėdavo kalneliai ir kalnai – neįveikiama kliūtis Janinai – ji išvis greit pavargdavo, ir grįždavome namo. Tie apsilankymai kasmet retėdavo, o paskutinį dešimtmetį jau tik aš pas ją užeidavau. Naujų Janinos eilėraščių skaitymas tapo tų pasibuvimų tradicija.

Kadangi ir leidykloje ją vargindavo laiptai, rengdama spaudai savo rinkinius, ten bemaž nesilankydavo. Redaktoriai patys eidavo pas ją arba aš pabūdavau ryšininke. Nors redaktorių kritinių pastabų būdavo ne kažin kiek, paprastai gana jautriai į jas reaguodavo. Tai žinodami, redaktoriai stengdavosi elgtis atsargiai. Išlikęs vienas laiškelis iš 1963 m.: „Perduok Stasei (red. S. Budrytei – D. V.). Jei negali palikti viso – su pabaiga – „Man visur namai“, tai tegul išima. Kam turi būti iškraipytas?“ Nors ir būdavo išdidi, neblogos nuomonės apie savo poeziją, labai nekonfliktuodavo, kiek galėdama taisydavo, jei pastabos būdavo priimtinos. Tiktai „privalomų temų“ atžvilgiu būdavo kategoriška, nepajudinama kaip akmuo, sakydavo, kad tokių eilėraščių nemokanti rašyti. Leidykla nesiryždavo primygtinai reikalauti ir turėdavo nusileisti. Tais laikais žodžiai „tėvynė“, „lietuvis“, „laisvė“, „tremtis“, „melas“ įėjo į nepageidautinų sąrašą, ir Janina, juos įterpusi į savo eiles ar draudžiama linkme išradingai pakreipusi mintį, jausdavosi patenkinta, akyse įsižiebdavo triumfo ugnelės, nors kartais ir suabejodavo, ar kurių nors instancijų visa tai nebus „išdistiliuota“. „Tegu jie patys išbraukia, aš nebrauksiu“, – sakydavo. Atsimenu, džiaugėsi vienam eilėraščių ciklui suradusi talpų, daugiaprasmį pavadinimą „Ištrėmimo sonetai“. Nors ciklas buvo ne apie politines tremtis, tačiau pirminė šio žodžio prasmė jai buvo tik tokia. Viename laiškely džiugiai rašo: „Perrašau iš naujo „Tilį Ulenšpigelį“ (laisvės temai)“. Kartais pasipasakodavo kūrybinius planus, pasiteiraudavo, kaip iš šalies atrodo būsimų ciklų, skyrių, ypač rinkinių pavadinimai, pasitikrindavo kokio žodžio vartojimą ar kirtį. Prieš pradėdama rašyti vaikams proza, sykį prasitarė, kad jai neduodą ramybės įvairūs pasakų siužetai, kuriuos jau „turinti gatavus“. Tačiau iš keleto su visom smulkmenom tada man papasakotų ji realizavo tik vieną – „Pelėdžiuko sapnas“ (dar tebeturiu jos padovanotą šios pasakos „prototipą“ – molinę švilpynėlę pelėdžiuko galva). Vėliau pasakų parašė ir daugiau.

Visą gyvenimą domėjosi įvairių laikotarpių užsienio poetų kūryba (originalo kalba skaitė lenkų, vokiečių, prancūzų poetus), nemaža jų vertė į lietuvių kalbą – kai ką savo malonumui, ne visada tikėdamasi, kad bus išspausdinta, o dalį – pagal „Vagos“ leidyklos užsakymus. Su dideliu įsijautimu vertė savo mėgstamuosius – Verhaereną, Rilke, Supervielle’į, dažnai parodydavo, ką išvertusi. Iš ankstyvosios jaunystės laikų išliko atminty jos žavėjimasis G. Apollinaire’u, Ch. Petofiu (atsimenu, jį pavadino krištolinio tyrumo poetu), ypač vertino Ch. Baudelaire’ą (man yra padovanojusi į lenkų kalbą išverstą jo „Blogio gėlių“ tomelį). Iš rusų poetų mėgo A. Achmatovą, B. Pasternaką ir ypač M. Cvetajevą. Didžioji jos viso gyvenimo svajonė buvo išversti Cvetajevos eilėraščių knygą. Keliskart yra manęs klaususi, ar leidykla neplanuoja jos išleisti. Pasiteiravusi iš vadovybės vis gaudavau atsakymą, kad tai ateities dalykas – tokie tada buvo laikai…

Janina buvo didelė dailės, kino, muzikos, koncertų mėgėja (viename laiškely iš ligoninės kitados rašė: „…paskui susitiksim ir klausysimės Pandereckio (varšuvietiškų) plokštelių“). Kiekvieni metai trumpindavo visokias išvykas iš namų, reikėjo atsisakyti platesnio bendravimo su meno pasauliu, sudariusiu jos gyvenimo turinį. Užsidarius tarp keturių sienų, belikdavo knygos, namų ruoša ir mezgimas. Kai po ilgesnio nebuvimo ją aplankydavau, būdavo, ima ir pakloja prieš akis kokį neseniai numegztą daiktelį – žiūrėk, grožėkis – o vienąkart pati pasigrožėdama išrikiavo ant sofos net tris vienas už kitą išmoningiau numegztus megztukus. Jos kulinariniai sugebėjimai irgi vertė stebėtis – žiūrėk, atsiunčia per kokį žmogų nepriekaištingo skonio kepinėlių, dar ir receptą priduria, kaip tą padaryti. Sunegalavusi pirmiausia kreipdavausi į ją, – visą gyvenimą sirgdama, ji domėjosi medicina, buvo perskaičiusi kalnus literatūros. Turėdama didelę patirtį, nesibodėjo gilintis į kito ligas. Ji ne tik paguosdavo, nuramindavo, bet ir per savo poezijos gerbėjus įkišdavo į ligoninę, jei to prisireikdavo (apylinkės gydytojai vis stokodavo talonų…). Ją pačią ligų ir kentėjimų dienomis visą gyvenimą labiausiai gelbėdavo knygos, tačiau dažnėjo dienų, kai ir tai darėsi per sunku. Į gyvenimo galą dažnai sakydavo tegalinti tik iliustruotus žurnalus vartyti, ir ją apimdavo neviltis, kad „su tokia vaistų prikimšta galva“ nebegali ir eilėraščių rašyti. Po 1988 m. politinio atlydžio Janina džiaugėsi sulaukusi atgimimo (vienąsyk išsitarė niekad nemaniusi, kad geležinis režimas gali kada nors pasikeisti), tačiau tai buvo metas, kai kartu su jėgų likučiais seko ir dvasinės jėgos. Vis liūdnesnis ir tylesnis darėsi jos balsas šnekantis telefonu, skųsdavosi, kad sunku prisitaikyti maistą, kai nuolat pykina, dėl sutrikusios inkstų veiklos katastrofiškai silpsta organizmas. Gerai žinojo, kad jos ateitis be prošvaisčių – laukė kankinančios dializės procedūros. Ne kartą sakydavo: „Geriau mirsiu, bet nesiduosiu pririšama prie to aparato – koks gi be gyvenimas, jei negali be jo egzistuoti“. Tačiau atsisakius inkstams kančios pasidarė nepakeliamos, ir ji pasidavė. Prasidėjo patys sunkiausi metai. Kaip sunku Janinai tą dializę pakelti supratau iš pasakymo: „Norisi griebti ir ištraukti tą fistulę“. Tai pasakė lyg klausdama: „O jei taip padaryčiau?“ Aš krūptelėjau ir daug negalvodama greit pasakiau: „Janina, nesirink tokios mirties“. Ji nutilo, ir po to stojo ilga pauzė. Supratau – lengva pasakyti: taip nedaryk… Ir ji didvyriškai kentėjo. Kartą ji kaip visada palydėjo mane iki durų ir skaudžiai šyptelėjus pasakė; „Sveikink mane, jubiliejus“. – „Koks?“ – paklausiau. „Ogi šimtoji dializė.“ Ką aš galėjau sakyti, kaip paguosti?

Liga aštrėjo, keitėsi ir Janinos būdas – ji darėsi nekantri, irzli ir įnoringa. Nuolat būti šalia jos, silpnos ir nervingos ligonės, kas kelinta diena vežioti į procedūras ir atgal tegalėjo tik toks begalinio pasiaukojimo, tokios kantrybės ir valios žmogus kaip jos bičiulė Bronė. Kai paskambinau Janinai keletą mėnesių prieš mirtį, neatpažinau jos balso – toks buvo susvetimėjęs, pasikeitęs… Neatsargiai tuo nusistebėjau, o ji šiurkščiai atšovė: „Kaipgi pažinsi, kad tiek laiko nesirodai!“ Tačiau žiūrėti į jos kančias buvo nepakeliama. Kitąkart ji vėl papriekaištavo, kad ligoninėje ją lanką vis tie patys keli žmonės, net jai esą nesmagu prieš gydytojus. Bičiulei mokytojai Adai prieš mirtį yra sakiusi: „Prie karsto tai, žiūrėk, visi sulėks, o dabar nėra draugų“.

Paskutinįsyk namie ją aplankiau pačioje 1989 m. pabaigoje, prieš Kalėdas. Norėdama ją nors kiek pradžiuginti, išrinkau pačią gražiausią kalėdinę gėlę – puansetiją („Kalėdų žvaigždę“), tačiau ji nepasigėrėjo, nepasidžiaugė kaip kitais kartais, o tik žiūrėjo ir tylėjo. Mane prislėgė jos išsekimas ir pasikeitę veido bruožai (tebebuvo tokios pat gražios ir išraiškingos tik jos rankos). Susivyniojusi į apklotą, ji apsirengusi gulėjo ant sofos ir pasikreipusi į mane silpnu balsu ėmė pasakoti savo vargus. Virtuvėje triūsė Lilė. Pasėdėjau kaip galėdama ilgiau ir atsisveikinau būdama tikra, kad dar ją aplankysiu. Taip ir pasakiau išeidama. Janina truputį pakilo nuo sofos – lyg norėdama sulaikyti, tylom žiūrėjo įkandin, dar tarsi norėjo ką sakyti, bet taip ir nepasakė. Išėjau suspausta širdim, nes supratau, kad jos dienos suskaitytos. O tos dienos bėgo greitai, mane prispaudė savos bėdos, ir pažadas liko netesėtas. Vėl aplankiau Janiną jau tik 1990 m. vasario 9 d. Gulėjo ji nurimusi – veidą žymėjo kažkoks iškilnus rimtumas ir jai būdingas susimąstymas. Pagalvojau, kad tokia veido išraiška, žengiant į amžinybę, gali būti tik poeto, ir tai mane keistai paguodė.

Vilnius, 1991 m. vasaris

„Tu – mano namai“: Janinos Degutytės laiškai Bronei Jacevičiūtei

2023 m. Nr. 7 / Publikacijai pasirinkti 1961, 1963, 1966 metais B. Jacevičiūtei rašyti laiškai, žinoma, tik menka dalis iš gausybės, nes susirašinėta intensyviai, kone kasdien, kai tapytoja išvažiuodavo į Palangoje buvusius dailininkų kūrybos namus ar plenerus.

Janinos Degutytės biografijos kontekstai

2020 06 27 / Daug mitų apie save Janina Degutytė nesukūrė: apie poetę labiausiai papasakojo ilgai laikyta sudėtinga biografija ir santykiai su žmonėmis, kurie visi kaip vienas pripažino, kad su ja buvo galima atvirai kalbėtis.

Lilijana Bedarfaitė-Žukauskienė. Atsiminimai apie Janiną Degutytę

2015 m. Nr. 5–6 / Visas dienas buvau šalia Janinos, tik vakarais grįždavau į namus. Grįždama užeidavau į Katedrą – prašydavau Dievo ištvermės Janinai ir jėgų mums visiems.

Jurgita Žana Raškevičiūtė. Patirties vėrimosi profiliai

2008 m. Nr. 11 / Šio straipsnio tikslas – punktyriškai pasekti patirties vėrimosi, arba artėjimo prie jos, santykio su ja kitimo, profilius. Kalbėdama apie patirties vėrimosi profilius Janinos Degutytės kūryboje, įtraukiu ne vien poetinius, bet ir biografinius tekstus.

Viktorija Daujotytė. Janinos Degutytės poetinių laikysenų atodangos

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašoma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

Janina Degutytė. Nebaigta autobiografija

2003 m. Nr. 7 / Visas mano gyvenimas prasideda nuo septynerių metų. Iki tol viskas išblukę: fragmentai, nuotrupos, nuotaikos. Bet nuo septynerių metų kiekviena diena, kiekviena valanda įbrėžta, įkirsta kaip kirviu širdyje. Joks laikas, jokios laimės jų neužlygins.

Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Tą besaulį vidudienį…

1998 m. Nr. 7 / Janina Degutytė kalbėdavo nedaug, bet skubotai, ir atrodydavo, kad burnoje žodžiai kliūdami ritasi vienas per kitą – dideli ir apvalūs, kaip ir raidės jos rašysenoje.

Judita Vaičiūnaitė. Žmonės ją labai mylėjo

1998 m. Nr. 7 / Žinojau, kad su ja galima atvirai kalbėti – be baimės, be kaukės. Buvo aišku, kad ji doras žmogus. Nors į literatūrą abi atėjom beveik tuo pačiu metu, neteko jos susitikti nei bendram literatūros vakare, nei Rašytojų sąjungoj.

Alfonsas Maldonis. Kančioje atsivėrusi

1998 m. Nr. 7 / Janinos Degutytės likimas buvo kaip reta sunkus, dramatiškas, nešykštėjęs visų įmanomų išbandymų. Jos poezija atsivėrė kančioje, bet kaip aukštai. Išdidžiai ir galingai Ji yra iškilusi virš to, kas gyvenime atrodo neįveikiama Ir nepasiekiama.

Polinkis abejoti yra būdas pažinti pasaulį

1997 m. Nr. 5 / Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.

Solveiga Daugirdaitė. Atsakymai

1997 m. Nr. 2 / Viktorija Daujotytė. „Klausimai“. Janina Degutytė. „Atsakymai“. – Vilnius: Regnum, 1996 – 72 p.

Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Tą besaulį vidudienį…

1998 m. Nr. 7

Janinai Degutytei – 70

Prisimenu Janiną Degutytę su širdgėla ir meile.

Labai artimai su ja nebendravom, bet intuityviai žinojom, kad galim viena kita visiškai pasikliauti, kad stovime „toje pačioje barikadų pusėje“. O anais laikais tai buvo svarbu.

Redagavau kelias Janinos Degutytės knygas: rinkinius „Pilnatis“, „Šviečia sniegas“; rinktinę „Mėlynos deltos“. Per klajoklišką mano gyvenimą išbarstytoje bibliotekoje išliko rinkinys „Pilnatis“ su Janinos autografu – aiškia, apvalia rašysena užrašyta: „Aušrai – kad Tau šviestų ir pilnatys, ir saulės. Ačiū! Janina. Vilnius, 1968.1.3.“

Dirbti su Janina Degutyte buvo malonu ir lengva. Bet visada lydėjo jausmas, kad liečiuosi prie kažko be galo trapaus, nelyginant plono porceliano: toks jautrus buvo jos poetinio žodžio virpėjimas ir, regis, girdimas aritmiškas jos širdies pulsas. O iš tikrųjų ji buvo iš nepalaužiamųjų genties. Retos ištvermės ir kantrybės žmogus. Nedaug kas tada žinojo, kiek skriaudų, vargo ir skausmo Jai teko patirti nuo pat vaikystės.

Janina vengė viešumos: turbūt ir dėl ligos, ir dėl vienatviško savo uždarumo. Ir į „Vagos“ leidyklą ji ateidavo retai: permesti akim baigiamo tvarkyti rankraščio, pasižiūrėti dailininko atneštų iliustracijų. Dažniausiai ji su viskuo džiugiai sutikdavo. O potekstes abi suprasdavom be žodžių.

Prisimenu jos vešlius, juodus, nepaklusnius plaukus (lyg gyvybingos poetinės prigimties laidą), ploną raudonų kraujagyslių tinklą ant skruostų (širdininkės požymį), dideles, atviras akis, kurios, regis, visada laukė stebuklo. Ji kalbėdavo nedaug, bet skubotai, ir atrodydavo, kad burnoje žodžiai kliūdami ritasi vienas per kitą – dideli ir apvalūs, kaip ir raidės jos rašysenoje.

Janina ilgai neužsibūdavo valdiškuose kabinetuose. Bet nuo jos buvimo pilkoje aplinkoje pasklisdavo šilumos ir paguodos bangos – niekada jokio skundo, jokių negalios požymių. Ligų kamuojama, iš kur ji sėmėsi tiek šviesios energijos ir dvasios skaidrumo?

Paskui aštuntam dešimtmety mūsų ryšys nutrūko – išvykau gyventi į Vakarus.

Paskutinį kartą Janiną mačiau keturios dienos prieš jos mirtį – 1990 metų vasario ketvirtąją. Po 15 metų, pragyventų emigracijoje, buvau antrą kartą grįžusi į Lietuvą. Išgirdau, kad Janinos sveikata kritiškai blogėja. Nuėjau jos aplankyti į rašytojų namus Antakalnyje. Kartu norėjau ir padaryti su ja interviu (dirbau „Laisvosios Europos“ radijuje Miunchene).

Janina gulėjo ant kelių pagalvių, sunkiai alsuodama. Stipriai kvepėjo vaistais. Kambarys priminė ligoninės palatą. Ji nusišypsojo ir pašaukė mane vardu. Žiūrėjau į jos sumenkusi veidą, liesą, pageltusią, adatų subadytą ranką, kuri tiesėsi į mane. Pasilenkiau prie jos, ir Janina mane apkabino. Gerai, kad dabar atėjai, – pasakė. Kai paklausiau, ar galėčiau kuo padėti, paprašė gauti jai vienkartinių švirkštų. Prakalbom apie dideles permainas Lietuvoje – juk buvo Sąjūdžio metai. Ir Janinos veidas nušvito. Ji norėjo pasakyti visiems, kad ir ji su Sąjūdžiu – norėjo, kad jos balsą išgirstų žmonės. Įjungiau diktofoną.

Kalbėti Janinai jau buvo sunku. Bet ir tie keli jos pasakyti sakiniai liudijo, apie ką ji galvojo paskutinėm savo gyvenimo dienom: apie Lietuvą, jos laisvę ir nepriklausomybę. Ir dar – apie moralinį tautos atgimimą. Žmonėms reikia atsikratyti melo, veidmainystės, kaip nešvarių marškinių, reikia išbristi iš purvo, – kalbėjo Ji. Tiesos reikia. Ir jautrumo vienas kitam. Tikiu, kad Lietuva bus laisva, kad prisikels… Teisybė nugalės… noriu tuo tikėti. Paprašiau jos paskaityti eilėraštį į diktofoną. Ji parodė, kur atversti knygą. Įkvėpė oro ir lėtai tarė:

Neužpūsk pienas pūko.
Kaip žiburio neužpūsk –
Tą besaulį vidudienį. – – –

Pavargusi ji giliai atsiduso ir perskaitė tik paskutines eilutes:

…Liko tik pienes pūkas
Didelėj, sunkiai alsuojančioj žemėj…
Neužpūsk pienes pūko.
Neužpūsk…

Po keturių dienų – vasario aštuntąją – Janina Degutytė mirė. O po mėnesio – kovo 11 – buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Gaila, nepaprastai gaila, kad Janina tos dienos nesulaukė. Gimtoji žemė – tėvynė – buvo jos kūrybos versmė ir įkvėpimas.

„Tu – mano namai“: Janinos Degutytės laiškai Bronei Jacevičiūtei

2023 m. Nr. 7 / Publikacijai pasirinkti 1961, 1963, 1966 metais B. Jacevičiūtei rašyti laiškai, žinoma, tik menka dalis iš gausybės, nes susirašinėta intensyviai, kone kasdien, kai tapytoja išvažiuodavo į Palangoje buvusius dailininkų kūrybos namus ar plenerus.

Janinos Degutytės biografijos kontekstai

2020 06 27 / Daug mitų apie save Janina Degutytė nesukūrė: apie poetę labiausiai papasakojo ilgai laikyta sudėtinga biografija ir santykiai su žmonėmis, kurie visi kaip vienas pripažino, kad su ja buvo galima atvirai kalbėtis.

Lilijana Bedarfaitė-Žukauskienė. Atsiminimai apie Janiną Degutytę

2015 m. Nr. 5–6 / Visas dienas buvau šalia Janinos, tik vakarais grįždavau į namus. Grįždama užeidavau į Katedrą – prašydavau Dievo ištvermės Janinai ir jėgų mums visiems.

Jurgita Žana Raškevičiūtė. Patirties vėrimosi profiliai

2008 m. Nr. 11 / Šio straipsnio tikslas – punktyriškai pasekti patirties vėrimosi, arba artėjimo prie jos, santykio su ja kitimo, profilius. Kalbėdama apie patirties vėrimosi profilius Janinos Degutytės kūryboje, įtraukiu ne vien poetinius, bet ir biografinius tekstus.

Viktorija Daujotytė. Janinos Degutytės poetinių laikysenų atodangos

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašoma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

Janina Degutytė. Nebaigta autobiografija

2003 m. Nr. 7 / Visas mano gyvenimas prasideda nuo septynerių metų. Iki tol viskas išblukę: fragmentai, nuotrupos, nuotaikos. Bet nuo septynerių metų kiekviena diena, kiekviena valanda įbrėžta, įkirsta kaip kirviu širdyje. Joks laikas, jokios laimės jų neužlygins.

Judita Vaičiūnaitė. Žmonės ją labai mylėjo

1998 m. Nr. 7 / Žinojau, kad su ja galima atvirai kalbėti – be baimės, be kaukės. Buvo aišku, kad ji doras žmogus. Nors į literatūrą abi atėjom beveik tuo pačiu metu, neteko jos susitikti nei bendram literatūros vakare, nei Rašytojų sąjungoj.

Alfonsas Maldonis. Kančioje atsivėrusi

1998 m. Nr. 7 / Janinos Degutytės likimas buvo kaip reta sunkus, dramatiškas, nešykštėjęs visų įmanomų išbandymų. Jos poezija atsivėrė kančioje, bet kaip aukštai. Išdidžiai ir galingai Ji yra iškilusi virš to, kas gyvenime atrodo neįveikiama Ir nepasiekiama.

Polinkis abejoti yra būdas pažinti pasaulį

1997 m. Nr. 5 / Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.

Solveiga Daugirdaitė. Atsakymai

1997 m. Nr. 2 / Viktorija Daujotytė. „Klausimai“. Janina Degutytė. „Atsakymai“. – Vilnius: Regnum, 1996 – 72 p.

Judita Vaičiūnaitė. Žmonės ją labai mylėjo

1998 m. Nr. 7

Janinai Degutytei – 70

Nebuvau Janinos Degutytės draugė. Bet visada jaučiau tą „slaptąjį sielų suokalbį“ (anot Sigito Gedos). Ji, manau, taip pat. Žinojau, kad su ja galima atvirai kalbėti – be baimės, be kaukės. Buvo aišku, kad ji doras žmogus. Nors į literatūrą abi atėjom beveik tuo pačiu metu, neteko jos susitikti nei bendram literatūros vakare, nei Rašytojų sąjungoj. Susitikom leidykloj – Janina Degutytė buvo pirmosios mano knygos „Pavasario akvarelės“ redaktorė, labai švelni, neturėjusi jokių priekaištų. Tas susitikimas netapo pažintim. Geriau susipažinom 1968 metų rudenį, keliaudamos po Norvegiją. Kelionė buvo turistinė, bet menininkų, visus tada sunkokai išleido. Keliavo tuokart daug šviesių žmonių: Vytautė Žilinskaitė, Raimundas Samulevičius, Vytautas Kubilius, Jonas Lankutis, Roma Dambrauskaitė–Brogienė, Saulius Sondeckis. Vytautas Šerys ir kiti. Išvykom traukiniu į Leningradą (Sankt Peterburgą), o iš ten lėktuvu į Oslą. Vilniuj, perone prie vagono, Janinos draugė Bronė Jacevičiūtė, kuri Ją išlydėjo, pasakė man ir Janinai: „Laikykitės drauge“. Taip ir padarėm – visą kelionę buvom kartu, gyvenom vienam kambary. Bendrauti buvo labai lengva, gera, sava. Mačiau, kad kelionė iš Janinos, širdininkės, pareikalavo didžiulės valios, savitvardos, disciplinos. Ji vadino save „chemijos fabriku“, bet niekuo neišsiskyrė, nereikalavo sau ypatingo dėmesio, lyg tarp kitko su šypsena liko apačioj, kai mes visi lipom į aukštą kalną, ant kurio buvo vikingų bažnytėlė. Kelionė buvo ypatinga – mėnuo po Prahos įvykių, jautėm pasaulio reakciją – iš vogčiom nutvertų laikraščių, iš grafitų ant namų, kažkokia folkloro grupė atsisakė su mumis susitikti, o apdulkėjęs mūsų autobusas po nakties kalnuose buvo pirštu aprašytas šūkiais: „Laisvę Čekoslovakijai!“ Tokiom sąlygom mūsų bendravimas buvo atviras, lyg slapta seserystė. Gidas buvo studentas. vėliau tapęs profesoriumi, Helge Rinholmas, deja, jau miręs. Jis nustebino mus, prabilęs apie Mariją Gimbutienę ir Antaną Smetoną. Vėliau teko jį sutikti Vilniuj, jau puikiai kalbantį lietuviškai. Janina su Helge rado bendrą kalbą apie poeziją, jautėsi jo pagarba, vėliau jis siuntė jai į Vilnių poezijos knygas vokiečių kalba. Helge siaurutėj Oslo gatvėj kelis mus privedė prie vėliavų krautuvėlės ir apstulbusiems išnešė saulėj degančią šilkinę trispalvę. Stovėjom netekę amo. Vaikščiodamos su Janina dviese Stavangery aptikom mus sudominusią bažnyčią, kuri buvo uždaryta. Prie mūsų priėjo malonus pagyvenęs ponas ir pasisiūlė ją atrakinti. Tai buvo tos bažnyčios pastorius. Paklausęs, gal mes danės ar olandės, ir išgirdęs, kad lietuvės, susijaudino ir prabilo apie Lietuvos okupaciją, kurios jis nepripažįstąs. Su mumis drauge įėjo ir japonė studentė. Janina su pastorium kalbėjo vokiškai. Pastorius lyg ir kažko delsė, mes abi pajutom svaigų laisvės gūsį. Gal ir klydom, bet grįždamos į viešbutį prašnekom, kad būtumėm gavusios politinį prieglobstį.

Po kelerių metų aplankiau Janiną jos bute prie Švento Petro ir Povilo bažnyčios. Ji buvo po operacijos, o aš ką tik palaidojus mamą, su kuria sykiu gyvenau nuo pat gimimo. Pasaulis man buvo tarsi skilęs, atsivėrusi baisi tuštuma. Janina pajuto šitai, iš jos sklido giedra, šiluma, vazonuose žydėjo gėlės, buvo labai jauku. Žadėjo man padovanoti žydintį erškėtį, bet jis taip ir liko. Ji mane paguodė labai paprastai, be žodžių – nuėjom į virtuvę, kur mokė sveikai gaminti valgį. Janina puikiai mokėjo visus moteriškus darbus, ypač gražiai mezgė. Kol dar galėjo, kol eidavo į koncertus, vilkėdavo savo pačios megztom elegantiškom suknelėm. Turėjo reto grožio plaukus – tamsius, vešlius, garbanotus, krintančius žemiau pečių lyg liūto karčiai, vėliau kiek pražilusius, gilų žvilgsnį ir ypatingą veidą, ką tuoj pajusdavo dailininkai. Teko patirti jos motinišką šilumą. Palangoj, rašytojų viloj, tuomet buvau su kelerių metų dukrele, vakare ją užmigdžiau ir išėjau į kavinę. Kai grįžau, išsigandus radau tuščią kambarį, bet tučtuojau atsivėrė Janinos durys. Ji pasakė, kad išgirdo verkiančią atsibudusią mano Ūlą. Ūla sėdėjo pas Janiną nuraminta, palepinta. Jai buvo skaitoma pasaka. Net ir tam valdiškam vilos kambary pas Janiną buvo ypač jauku – languota staltiesė, gėlės, knygos. Jaučiau iš jos šilumą iki tol nematytam valkui ir norą mane apginu nuo piktų liežuvių. Žymiai vėliau. Vilniuj, prisimenu, ji vertė ne pirmarūšę rusų poetę dėl pinigų, kuriuos žadėjo skirti jaunai giminaitei, turinčiai odos ligos problemų. Janina sakė, kad jai taip gaila, jog ta mergaitė slepia gėdydamasi rankas po stalu. Jau taip sunkiai sirgdama, ji bandė užsidirbti, kad padėtų kitam bėdoj.

Janina mirė vasary – kelios savaitės ligi Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Dirbau tada Rašytojų sąjungoj poezijos konsultante. Naktį rašiau į kažkokį laikraštį jos nekrologą. Buvo baisi audra, prasidarė langas, krito gėlės vazonas. Sėdėjau darbe antram aukšte, kai ji su ilgu baltu šydu gulėjo apačioj, klube, pašarvota. Laidotuvės buvo dar pusiau valdiškos, bet prie Janinos karsto kalbėjo maldą kunigas Jonas Kastytis Matulionis, o Antakalny kapinių kalvom nuvilnijo iš žmonių širdžių „Marija Marija“. Nieko nerašiau apie poeziją. Ji liko giliai širdy. Janinos poeziją ir ją pačią žmonės labai mylėjo.

Elžbieta Banytė. Barboros Radvilaitės portretas literatūroje ir istorijoje

2011 m. Nr. 8–9 / Barbora Radvilaitė – tikriausiai vienintelė Lietuvos istorijoje moteris, kuri susilankė tokio išskirtinio menininkų, istorikų, kultūrologų dėmesio. Lietuvių sąmonėje ji dažnai suvokiama kaip patriotė, „gražiausioji Lietuvos moteris“ ir pan.

Ramutė Dragenytė. Judita Vaičiūnaitė ir Hermanis Marģeris Majevskis

2006 m. Nr. 2 / Judita Vaičiūnaitė (1937–2001) ir Hermanis Marģeris Majevskis (1951–2001) – poetai, kuriuos jungė abipusė poetinė partnerystė, bendri interesai, draugystė, o kurį laiką – ir šeimyniniai ryšiai. Abu buvo gimę ir augę mieste.

Judita Vaičiūnaitė. Aureolių šviesoj

1997 m. Nr. 10 / Gražina Cieškaitė. Tarp laiko ir amžnybės. – Vilnius: Vaga, 1997.

Judita Vaičiūnaitė: „Gaila kaip toj dainoj…“

1997 m. Nr. 7 / „Metų“ redakcija sveikina poetę Juditą Vaičiūnaitę su gražia sukaktim. Poetė maloniai sutiko atsakyti į kritiko Liudviko Jakimavičiaus klausimus.

Violeta Kelertienė. Vilnius literatūrinėje vaizduotėje

1995 m. Nr. 3 / Šio straipsnio objektas – Vilnius kaip kūrybinis impulsas dabartinėje Lietuvos literatūroje. Tai ne istorinių romanų Vilnius (būtų per plati tema), nors be žvilgsnio į istoriją irgi neapsieisiu. Tai ir ne Vilniaus kaip veiksmo fono analizė…

Žodžiai Alfonsui Nykai-Niliūnui

1994 m. Nr. 7 / Poetai Onė Baliukonytė, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė ir literatūrologas Kęstutis Nastopka pasisako apie Alfonso Nykos-Niliūno poeziją.

Judita Vaičiūnaitė. Sodelis prie Šv. Kotrynos

1994 m. Nr. 4 / Pirmasis gyvas Vilniaus paveikslas man buvo Šventos Kotrynos bažnyčios Šventorius. Žaliuojantis saulėtas skveras, įrėmintas į pajuodusius nuo gaisrų griuvėsius.

Valdas Kukulas. Lyriškasis mūsų kanibalizmas

1991 m. Nr. 9 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytoja Judita Vaičiūnaitė. Dailininkas – Linas Spurga. – Vilnius: Vaga, 1991. –Dailininkas Linas Spurga.

Alfonsas Maldonis. Kančioje atsivėrusi

1998 m. Nr. 7

Janinai Degutytei – 70

Janinos Degutytės paskutinieji, likimo padovanoti („Dienos dovanos“…) gyvenimo metai praėjo sename, nors tik 1958 metais pastatytame, kazematiniu pokario stiliumi dvelkiančiame rašytojų name, Antakalnio 8. Iš vieno kambario butuko Smėlių gatvėje ji čia atsikėlė bene 1973 metais. Ne kažin kiek dešimtmečių prabėgo, bet vis vien tai jau istorija. Skysti krūmeliai iš gatvės pusės virto išsikerojusiais, triukšmą ir benzino smarvę sugeriančiais, pietų saulę užstojančiais medžiais. Tai jau istorija dar ir todėl, kad po šio namo stogu, besikeisdamos ir pasikeisdamos, glaudėsi kelios rašytojų kartos, gimdė kūrinius ir vaikus, ir patys keliavo į amžinastį. Jei būtų ilgėliau nutįsęs tarybinis nuopelnų įamžinimo vajus, to namo sienų neužtektų visoms, jau tik būtiniausioms atminimo įamžinimo lentoms. Antra, gal ne mažesnė priežastis suteikti šiam neišvaizdžiam statiniui tokį statusą yra ta, kad ne šiaip sau (o gal čia tik sutapimas?) jo pašonėje mįslingai, tyliai, be didesnių sukrėtimų plušėjo Lietuvių literatūros institutas, sunešęs nemažą šio namo gyventojų triūso dalį į savo kuriamą istoriją.

Trečias aukštas. Tryliktas butas. Du kambariai, virtuvė. Greit uždulkantis Antakalnio gatvės pusės langas. Skaidresnis – į kiemą, į šlaitą, kur karaliauja žaliuodamas ar raudonuodamas klevas, o už upės – Tuskulėnų dvaras ir jo parkas. Lakštingalų giedojimai, čiauškėjimai. Kaip ir kadaise. Kaip ir dabar. Kaip andai ir virš mūsų, ir tų, kurie naktimis triūsė Tuskulėnų parke, laidodami tuos, kurie tironijų yra amžinai laidojami ir amžinai lieka gyvi.

Skaitytojas, prabėgęs akimis šias eilutes, gal pajus, kad ne savo fantazijas pinu, o kalbu apie artimus, pažįstamus daiktus, aplinką. Ir neapsiriks. Nuo 1958 iki 1963 metų teko ir man ten gyventi. Pro tą langą skambėjo lakštingala – nemigos sargas, ir žvilgsniai į prieblandą brido palengva tarytum aklieji atsargūs. Tai iš eilėraščio, parašyto prie to lango. Tarytum aklieji atsargūs – tai A. Jonynas, paryčiais išėjęs pavaikščioti vienas ir, laikydamasis namo sienos, besukąs ratus tarp buto durų ir kiemo pusėje esančios katilinės…

Šiuo palyginimu noriu pabrėžti tai, kas mus visus siejo. Buvome viena karta, vieno pasirinkto likimo, taigi – ir artimos, vienaip ar kitaip visus mus atėjusios aplinkos žmonės. Ir literatūra mums buvo lyg tas langas. pro kuri ir gyvenimą, ir savo laiką malėme. Tokie skirtingi, ir taip artimi. Buvo toks jausmas, bent tuo laiku debiutavusiems, kad įsipareigojimas literatūrai yra ir tarpusavis artimumas, ir įsipareigojimas vienas kitam.

Janina Degutyte tuo metu jau buvo viena ryškiausių ir pripažintų poetinių individualybių. Po „Šiaurės vasarų“, „Pilnaties – kūrybinis zenitas. Išlaisvėjęs žodis, užmojis, asmenybės raiškos branda. Ir jau pradedamas justi tiek metų su lemtinga liga besigrumiančio kūno silpimas. Juodvarnis ir balandis, vis labiau sukantys ratus virš jos papurusios tamsiaplaukės galvos. Vis labiau tarp saulės ir netekties… Vis labiau ir garsiau girdima, suprantama, vertinama, vis mažiau tarp žmonių, net ir artimesnių matoma…

Ir mano susitikimų su ja nebuvo labai Jau daug. Ligi šiolei apie tai vis pagalvoju. Ir suprantu kodėl, ir vis dėlto priekaištauju sau, kad neįveikiau tada tų dabar juokingai menkų priežasčių priežastėlių, kurios buvo pretekstas nerangumui, nesugebėjimui dažniau pasibelsti, prisiminti. Netgi tada, kai matydavai, jog jai nelengvai pakeliama įtampa, pastanga, ilgos kalbos ar tuo labiau ginčai.

Nesupratai, kad jai vienai lengviau nebus. Gal tik tiek, kad laisviau atsišlies, giliau atsidus, užmerks pavargusias akis. Ir kaip kartojasi šitie pavėluoti apgailestavimai… Bet gal jau taip lemta, kad gyvenimas niekada nebūna toks, koks galėtų būti…

Ilgiausiai ir dažniausiai teko bendrauti su Janina, kai ji pradėjo dirbti Grožinės literatūros leidykloje, rodos, 1958 metų vėlyvą rudeni. Tada ir pirmo rinkinio rankrašti įteikė leidyklai. Jos rinkinį aš ir redagavau. Išėjusią knygą gavau su Janinos įrašu: „Už vargą ir triūsą“. Bet jokio vargo nei triūso nepajutau. Rankraštis buvo paruoštas kruopščiai, tvirtai, ko gero, jai talkino ją tuo metu globojęs, pirmą publikaciją 1957 padėjęs paleisti į spaudą Eug. Matuzevičius. Gal ir rankraščio svarstymų būta, negaliu to fakto patvirtinti. Rinkinys gaivus. Jau su pastebimom laisvos, improvizuojančios tonacijos gaidom. Į kelis privalomo asortimento, t. y. papolitikavimo, eilėraščius ir tada niekas nekreipė ypatingo dėmesio, netgi aršiausi partinės linijos tiesėjai ir taisytojai.

Leidykloje Janina Degutytė dirbo ligi 1961 m. Pajuto, kad jos sveikatai visa darbo diena per sunki. Naudotis išimtimis „namudiniu“ redagavimu jai, matyt, buvo nesmagu. Tapo profesionale literate, tuo labiau kad tam jau buvo susidariusios pakenčiamos materialinės sąlygos.

Mane buvo šiek tiek nuvylęs jos antrasis poezijos rinkinys – „Dienos dovanos“, toks lyg papuręs, išpūstas, neturintis ryškesnių kontūrų, lyg perkrautas. Bet geriau įsižiūrėjęs pagalvojau, kad tai pereinamojo laikotarpio knyga, Išsilaisvinimas ir iš teminių, ir estetinių kanonų, kur neapibrėžtumas, tonacijų ir motyvų samplaikos yra natūralios ir vargiai koreguojamos. Jas išgrynina tik visiškas poetinės individualybės atsiskleidimas.

Tai įrodė naujos knygos ir ėję metų metai.

Atėjo ir nelemties diena, kai teko ją lydėti į paskutinę kelionę. Kelerius metus žinojome, kad jos būklė sunki. Bene 1988 rudenį paskutini kartą kalbėjomės. Prieš Naujus metus – paskutinis laiškas. 1990 m. vasario 8 dienos pavakary B. Jacevičiūtės skambutis, kad Janina prieš keliolika minučių išėjo negrįžtančiųjų keliu.

Prisimenu Janinos Degutytės laidotuves, pilką priešpavasarinę pavakarę Antakalnio kapinėse. Kaip mokėjome, kaip galėjome, atsisveikinome su ja – kas gyvu žodžiu, kas mintyje blykstelinčiais jos pačios kadais tartais ar rašytais žodžiais. Nebuvo oficialių laidotuvių šurmulio, kamerų zirzimo, fotoblyksčių pliūpsnių, varinių gaudesių ar kito pompastinio ritualo. Subildėjo ant karsto krintantys grumstai. Ir tarsi iš naujo sujungdamas Janinos atmintį su amžių tradicija. Jos kurso draugus, jos prašymu palydėjęs ją į amžinastį, kun. Kastytis Matulionis užgiedojo „Viešpaties angelą“. Negarsiai, gal ir nevisiškai darniai, giesmė nuskambėjo visa. Ir tai, kas buvo praeityje, ir tai, kas vėl bus, gyveno tarp mūsų.

Janinos Degutytės likimas buvo kaip reta sunkus, dramatiškas, nešykštėjęs visų įmanomų išbandymų. Jos poezija atsivėrė kančioje, bet kaip aukštai. Išdidžiai ir galingai Ji yra iškilusi virš to, kas gyvenime atrodo neįveikiama Ir nepasiekiama.

1998 m. gegužė

Valentinas Sventickas. Protinga knyga

2025 m. Nr. 12 / Donata Mitaitė. Žmogaus balsu: apie Alfonsą Maldonį ir jo poeziją. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2025. – 371 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Donata Mitaitė. Gyvenimas prie upės

2025 m. Nr. 2 / In memoriam Daina Avotiņa (1926 11 04–2025 01 05)
Kai keliaujant į Taliną netoli Estijos sienos autobusas važiuoja per Salacos tiltą, visada žvilgteliu į dešinę: kažkur ten, visai prie upės, gyvena Daina Avuotinia, latvių poetė, prozininkė

Donata Mitaitė. Įžiūrėti vandens ženklus

2024 m. Nr. 10 / Šiais metais Alfonsui Maldoniui būtų suėję devyniasdešimt penkeri, prieš penkiasdešimt penkerius metus buvo išleistas jo poezijos rinkinys „Vandens ženklai“. Šiandien įdomūs ir rinkinio eilėraščiai, ir įvairūs kontekstai…

„Tu – mano namai“: Janinos Degutytės laiškai Bronei Jacevičiūtei

2023 m. Nr. 7 / Publikacijai pasirinkti 1961, 1963, 1966 metais B. Jacevičiūtei rašyti laiškai, žinoma, tik menka dalis iš gausybės, nes susirašinėta intensyviai, kone kasdien, kai tapytoja išvažiuodavo į Palangoje buvusius dailininkų kūrybos namus ar plenerus.

Janinos Degutytės biografijos kontekstai

2020 06 27 / Daug mitų apie save Janina Degutytė nesukūrė: apie poetę labiausiai papasakojo ilgai laikyta sudėtinga biografija ir santykiai su žmonėmis, kurie visi kaip vienas pripažino, kad su ja buvo galima atvirai kalbėtis.

Donata Mitaitė. „Į sėklos grūdelį sudėti save…“ (1968-ieji Alfonso Maldonio poezijoje)

2019 m. Nr. 8–9 / Rugpjūtis – Alfonso Maldonio mėnuo, šiais metais jau devyniasdešimtasis, poetas gimė 1929-aisiais būtent rugpjūčio 22 d. Dar vasara, bet jau nebe visai, gamtoje atsiranda rudens spalvų ir kvapų.

Lilijana Bedarfaitė-Žukauskienė. Atsiminimai apie Janiną Degutytę

2015 m. Nr. 5–6 / Visas dienas buvau šalia Janinos, tik vakarais grįždavau į namus. Grįždama užeidavau į Katedrą – prašydavau Dievo ištvermės Janinai ir jėgų mums visiems.

Donata Mitaitė. „Greta pradžia ir pabaiga…“

2009 m. Nr. 8–9 / Alfonsui Maldoniui – 80 / Sovietmečiu šie poetai dažnai būdavo vertinami kaip lietuvių poezijos gaivintojai po stalinizmo įšalo, vėliau daug kalbėta apie jų konformizmą, reikalauta viešos atgailos už tikras ar tariamas ano laiko nuodėmes…

Jurgita Žana Raškevičiūtė. Patirties vėrimosi profiliai

2008 m. Nr. 11 / Šio straipsnio tikslas – punktyriškai pasekti patirties vėrimosi, arba artėjimo prie jos, santykio su ja kitimo, profilius. Kalbėdama apie patirties vėrimosi profilius Janinos Degutytės kūryboje, įtraukiu ne vien poetinius, bet ir biografinius tekstus.

Donata Mitaitė. Paskutinis Alfonso Maldonio tikrumas

2008 m. Nr. 8–9 / Alfonsas Maldonis. Už saulėlydžio. – Vilnius: Homo liber, 2008. – 112 p.

Viktorija Daujotytė. Janinos Degutytės poetinių laikysenų atodangos

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašoma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

Janina Degutytė. Nebaigta autobiografija

2003 m. Nr. 7 / Visas mano gyvenimas prasideda nuo septynerių metų. Iki tol viskas išblukę: fragmentai, nuotrupos, nuotaikos. Bet nuo septynerių metų kiekviena diena, kiekviena valanda įbrėžta, įkirsta kaip kirviu širdyje. Joks laikas, jokios laimės jų neužlygins.

Kęstutis Nastopka. Tomo Venclovos tekstai

1997 m. Nr. 8–9

Tomui Venclovai – 60

„Tekstai apie tekstus“ – taip vadinosi pirmoji Tomo Venclovos literatūrinės eseistikos knyga. Kaip ir kiti semiotikai, teksto terminą jis vartoja plačiausia prasme: tekstu laikomas kiekvienas reiškinys, turintis raiškos, ribos ir struktūros požymius. „Galiausiai visa žmonijos kultūra pasirodo besanti didžiulis vientisas tekstas.“ Tekstas suvokiamas kaip pranešimas, kurį individas ar bendruomenė perduoda įmanomam adresatui. Bet kad būtų pripažintas tekstu, pranešimas, Pasak Jurijaus Lotmano, privalo būti bent du sykius užkoduotas. Skirtingų ženklų seka natūralioje (ar „natūralaus pasaulio“) kalboje įgyja vieningą teksto – sudėtingo ženklo – reikšmę.

T. Venclova domisi ne tik literatūriniais, „popieriniais“ tekstais. Apibūdinęs rusiškąją ir lietuviškąją Jurgio Baltrušaičio poeziją kaip tekstus dviem tautinėm kalbom, jis užsimena ir apie trečiąjį – gyvenimo ir elgsenos – tekstą: „Kaip daugelis poetų, Baltrušaitis formavo savo biografiją pagal tam tikrą kanoną. Ji buvo netuščia, o reikšminga, virto ženklu būsimoms kartoms. Tą gyvenimo tekstą lėmė etiniai sprendimai, jį sudarė veiklos stilius, gestai, poelgiai, netgi tylėjimo periodai. <…> Nes kultūra – ne tik knygos, paveikslai, muzika, mokslas: tai dar visų mūsų gyvenimas ir mirtis“. Kitame straipsnyje kaip tekstas, turintis specifines turinio formas, apibrėžiama tautos laikysena: „…dalijamės ta pačia kalba ir tradicija, tuo pačiu darbu ir atsakomybe, ta pačia viltimi, – arba neviltimi, kuri dažnai būna kita vilties forma“.

Gyvenimo ir literatūrinių tekstų sąveikoje gimsta naujos prasmės. Savo eilėse, publicistikoje, eseistikoje, semiotiniuose tyrinėjimuose T. Venclova kalba ne ta pačia kalba. Bet gal tai yra skirtingi to paties teksto kodai?

T. Venclovos elgsenos tekstas paliudytas ir popieriuje – „Atviras laiškas Lietuvos komunistų partijos centro komitetui“, „Atsakymas Vincui Trumpai“, „Pareiškimas spaudai ir radijui“ (dėl atimtos TSRS pilietybės). Kai kurie paliudijimai išliko tik amžininkų galvose. Nesiryžčiau iš atminties atkurti jo kontrargumentų viešame neišėjusio studentų kūrybos almanacho teisme Universiteto Kolonų salėje ar atsakymo jo poeziją triuškinusiems kritikams Rašytojų sąjungoje. Daug ko tuose ginčuose tada nesupratau. Bet įsiminė Tomo kalbos kitoniškumas. Ne tik jo priešininkai, bet ir simpatikai kalbėjo įprastais tokioje ideologinėj, aplinkoje žodžiais, o Tomas akivaizdžiai netilpo į jų varžtus. Tai, matyt, ir buvo toji laikysena, kurią T. Venclova vėliau pavadins dvigubu nekonformizmu: „Man buvo svetimos ne tik oficialios vertybės, bet gana tolimos ir tos vertybės, kurios Pabaltijy ir Tarybų Sąjungoje paprastą ženklina protestą“.

Paprastas ir „dvigubas“ nekonformizmas – tai du skirtingi elgsenoj tipai. Loginiu semantiniu lygiu nekonformizmą galėtume artikuliuoti kaip galėjimą nedaryti: nepriimti oficialių vertybių (pavyzdžiui, nestoti į komunistines organizacijas), neapsimetinėti marksistu, nenaudoti ideologinių perkūnsargių, primesto politinio kalbėjimo. Bet santykyje su priešingomis vertybėmis jis gali tapti ir negalėjimu nedaryti: negalėjimu nepaklusti protestą ženklinančiai laikysenai (domėjimasis naujausiu Vakarų muzika, technika, madomis, buitinis nacionalizmas). Tuo tarpu „dvigubas“ nekonformizmas, paneigdamas kolektyvinės savigynos ženklus, negalėjimą nedaryti keičia galėjimu daryti: rašyti neaktualias eiles, domėtis antika, bičiuliautis su rusų intelektualais ir disidentais. Kolektyvinis negalėjimas nedaryti įveda paklusnumo kodą, jo pakeitimai laisvu individo apsisprendimu – suverenumo kodą. Greimo semiotiniamę kvadrate šios aksiologinės nuostatos išdėstytos šitaip:

suverenumo kodas

(Ženklu g žymimas galėjimas, d – darymas, g – negalėjimas. 3 – nedarymas.)

Sprendimą išvykti iš Lietuvos T. Venclova grindė laisvės ir bejėgiškume priešprieša („Mūsų šalyje man užkirsta platesnės ir viešos literatūrinės, mokslinės, kultūrinės veiklos galimybė“). Ją patvirtino po dešimties metų, apžvelgdamas išeivijoje išleistus savo darbus: „…tai nepalyginti daugiau, negu išspausdinau Lietuvoje“. Bet piliečio laisvė nebūtinai tampa nepriklausoma laikysena. Išeivijos laikotarpio tekstuose laisvės kodą keičia suverenumo kodas. Nekritiškai tėvynės meilei priešpriešinama atsakinga. Išeivija raginama „kurti tautinę, savikritišką ir atvirą sąmonę bei savimonę“, transliuoti į Lietuvą demokratijos, teisiškumo, tolerancijos sąvokas, ugdyti „pagarbą ne tik tautai, bet ir asmenybei, ir kitataučiui“. Polemika, kurią pažadino T. Venclovos straipsniai „Žydai ir lietuviai“, „Rusai ir lietuviai“, „Lenkai ir lietuviai“, kilo iš išdidumo ir suverenumo kodų sandūros. Tautinio išdidumo išpažinėjus piktino autoriaus galėjimas suabejoti kanonizuota pasipriešinimo kovų istorija, pripažinti savųjų neteisybę. Straipsnių autorius kolektyvinei savigynai priešpriešina kolektyvinę sąžinę, stereotipiniams svetimųjų vaizdiniams – moralinę kiekvieno atsakomybę už savųjų kaltes. Iš dviejų suverenumo kodo narių – laisvės ir nepriklausomybės – T. Venclovos elgsenos tekste žymėtasis narys, be abejo, yra nepriklausomybė.

Straipsnyje „Nepriklausomybė“, kuriuo T. Venclova pasveikino kovo vienuoliktosios deklaraciją, atviriau negu bet kada anksčiau išpažįstamas įsipareigojimas tautos bendruomenei: „Lietuva yra visų mūsų dalis – tai, kas neleidžia sielai sustingti, išjudina iš nevilties, padeda įprasminti mums duotąją egzistenciją. Lietuva yra traukos laukas, kurio poveikį junta kiekvienas mūsų, kur bebūtų – Lenos žemupio lageriuose st Paryžiaus aikštėse, Vorkutoje ar Čikagoje. Priklausymas tam traukos laukui ir apibrėžia lietuvį“. Netikėtą T. Venclovos publicistikos kontekste šio straipsnio retoriką galėtume aiškinti paklusnumo bendruomenei kodu. Straipsnio autorius negali netapatinti Lietuvos su pasaulio ašimi, kai ji yra virtusi „pasaulio ašimi ir kitiems“. Bet negalėjimą nedaryti tuoj pat atsveria galėjimas, išdidumas perkoduojamas į suverenumą. Nesitenkinant tautine savigyna, skatinama „parengti lietuvius civilizacijai, kuri remtųsi asmeniniu pasirinkimu bei nuomonių gausybe, civilizacijai, kur kitaip manantis nebūtų kaltinamas nei erezija, nei išdavyste“.

Po straipsnio „Penktieji laisvės metai“ („Metmenys“, 1994, Nr. 67) panašūs kaltinimai pasipylė ant autoriaus galvos. Nemanau, kad T. Venclovos analizė be priekaištų. Rizikinga sprausti aktualią praeitį į sociologines schemas ar mėginti procentais apskaičiuoti „kategorišką nacionalizmą“. Bet pastangos susieti nepriklausomos Lietuvos situaciją su savosios tautinės tradicijos privalumais ir silpnybėmis yra ne kas kita, kaip galėjimas nedaryti – atsispirti patriotizmo stereotipams. Priešais kairiųjų perfectum ir dešiniųjų plusquamperfectum, stumiančius Lietuvą į nebegrįžtamą praeitį, iškeliamas futurum, kuriam Lietuvoje dar neatstovauja jokia politinė srovė, bet kuris vienintelis leistų Lietuvos piliečiui elgtis nepriklausomai.

Tarybų valdžios metais lietuvių inteligentų veiklą (įskaitant tuos, kuriuos T. Venclova vadina mandarinais) vairavo laisvės kodas – atkaklus priešinimasis kultūros suvaržymams. Oficialiajai cenzūrai nunykus, ši prieštaravimų ašis blanksta. Laisvės derinimas su paklusnumu gresia virsti tautinio išdidumo vaidyba (nesvarbu, ar tai būtų politikų rūpinimasis dabartinės Lietuvos įvaizdžiu, ar egzaltuotos maldos amžinajam lietuviškumui). T. Venclovos pasirinktoji suverenumo alternatyva šioje situacijoje itin aktuali.

Kitą T. Venclovos makrotekstą sudarytų „tekstai apie tekstus“ – semiotiniai literatūros tyrinėjimai ir literatūrinė eseistika. Autoriaus teigimu, tarybiniais metais semiotika buvusi „vienintelis būdas atsikratyti sovietiniu banalybių ir melo“. Keldama reikšmės problemą, ji leido tyrinėtojui likti nepriklausomam nuo privalomų sociologinių schemų, išvengti Ideologinių „gyvenimo“ užkalbėjimų „teksto“, „komunikato“ priedanga. Oficialusis tarybinis mokslas žvelgė į semiotiką kaip į pagalbinę discipliną, nekliudančią esminių turinio klausimų. Bendresnės metodologinės Išvados būdavo supeikiamos kaip nemarksistinės, bet toleruota konkreti Išraiškos formų analizė. Įsivyravus struktūralizmo principams lingvistikoje, buvo sunku nuo jų atitverti literatūros mokslą. Ideologinio grynumo saugotojai lyg ir nepastebėjo, kad mokslinė semiotikos savistaba pakerta didžiuosius tarybinis literatūrologijos mitus – gyvenimo atspindį, tikroviškumą, liaudiškumą.

T. Venclova buvo pirmasis semiotikos idėjų propaguotojas Lietuvoje. Naujos Idėjos sklido iš Tartu universiteto. Tuo metu, kai Greimas telkė semiolingvistiniams tyrinėjimams būsimosios Paryžiaus semiotikos mokyklos branduolį, čia kas vasarą buvo analizuojamos „antrinės modeliuojančios sistemos“, Jurijaus Lotmano „Struktūrinės poetikos paskaitos“ (1964) dvejais metais pralenkė Algirdo Juliaus Greimo „Struktūrinę semantiką“. T. Venclova dalyvavo pirmosiose Tartu universiteto vasaros mokyklose, skleidė struktūrinės poetikos idėjas Vilniaus universitete, taikė jos principus lietuvių literatūrai. T. Venclovos straipsniai „Erdvė ir laikas Kristijono Donelaičio „Metuose“, „Eilėraščio pusiausvyra“ (dviejų J. Baltrušaičio eilėraščių struktūrinė analizė). „Trys Jurgio Baltrušaičio tekstai“ buvo pirmieji bandymai aprašyti lietuvių autorių tekstus kaip reiškiančią struktūrinę visumą. Tai darė įspūdį. Nors T. Venclovai emigravus jo straipsnius buvo draudžiama minėti, šių darbų atgarsį nesunku pastebėti vėlesniuose poetikos tyrinėjimuose.

Struktūrinės poetikos principai nuosekliai plėtojami T. Venclovos disertacijoje „Nepastovi pusiausvyra: aštuoni rusų poetiniai tekstai“ (1986, apgintoje ir išleistoje Jeilio universitete. Remiantis pansemantine meninio teksto – daugiasluoksnio prasmės darinio – samprata, čia svarstomi literatūros žanrinės atminties, genezės, intertekstualumo, poetinio vertimo klausimai. Specifiniai rusų literatūros aspektai nagrinėjami T. Venclovos straipsniuose, sudėtuose į Lietuvoje išleistą rinkinį poetiška antrašte „Sobesedniki na piru“ (1997). Rusistikos autoritetai (pvz.. Viačeslavas Ivanovas) randa juose puokštę naujų asociacijų ir metodologinių įžvalgų, neįprastą žvilgsnį, netikėtas išvadas. Pats autorius primena Lietuvos rusistikos tradicijas, siekiančias Balio Sruogos ir ankstesnius laikus. Kultūrinis šių lyginamųjų tyrinėjimų akiratis (Senasis ir Naujasis Testamentas. Platonas, Petrarka, Swiftas) – atsvara ir lituanistiniam etnocentrizmui, ir vienašonei komparatyvistų specializacijai. Beje, išlieka ir lietuviškas pėdsakas: tarp A. Mickevičiaus baladės „Trys Budriai“ ir A. Puškino vertimo įsiterpia menamas lietuvių liaudies baladžių tekstas, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos istorinės realijos. J. Brodskio „Lietuviškasis divertismentas“ interpretuojamas Lietuvos daugiasluoksnės kultūros kontekste.

Apie lietuvių („savo genties“) autorius T. Venclova prabyla asmeniškesniu balsu. Į raiškos ir turinio formų aprašymą įsiterpia estetinis vertinimas: „Maironio eilėmis ir šiandien gali alsuoti; ir šiandien gyvas malonumas skalauti gerklę jų garsais, pasiduoti jų ritmui, sekti jų atbalsį ore“. Poetika atsiveria etikai, struktūra – istorijai: „Visiškai pilnavertis mūsų tautos dvasinis gyvenimas prasideda su Maironiu (nes kalbos brandumas reiškia ir dvasios brandumą). <…> Jis pasiūlė mąstysenos, jausenos, elgsenos modelius, kurie ilgam laikui nulėmė lietuvio, taigi ir Lietuvos būtį“.

Lietuvių literatūros tekstai T. Venclovai yra ne šiaip socialinis reiškinys („aibės tekstų, lentynos knygų, rankraščiai archyvuose ir stalčiuose“), bet ieškomas vertės objektas. Iš istorijos horizontalės išskiriami tekstai, atsiduriantys vertikaliojoje meno perspektyvoje, kuriuose autoriaus balsu byloja gilieji kalbos sluoksniai. Iš tokių tekstų T. Venclova bando sudaryti „mažąją“ lietuvių poezijos rinktinę. Iš klasikinio palikimo į ją patenka Donelaitis, Baranauskas, Maironis, iš XX amžiaus – Brazdžionis, Radauskas, Nyka-Niliūnas, Mackus.

Klasikais laikomi tie, kurie atitinka tuometinį didesniųjų tautų literatūros lygmenį ir kurie dalyvauja dialoge su dabartimi: Donelaitis – dėl savo archajiško kitoniškumo, Maironis – „kaip norma, nuo kurios atsispiriama, bet kuri visada yra būtina“. Dabarties poezija vertinama kaip būdas išsaugoti savo epochos kalbą (taigi ir pačią epochą), kaip stoiška kova su žlugimu, su istoriniais pavojais. Ji lyginama su Achilo skydu: …tai daiktas tarp kitų daiktų – ir galbūt visų gražiausias daiktas. Ji savaip atkartoja pasaulį ir savo spindesiu jį apšviečia. O drauge tai skydas“. Radausko estetizmas suvokiamas kaip savotiškas atsakymas į problemas, kurias laikas pasiūlė tautai ir žmonijai: „Taip, visata griūva ir byra, bet joje lieka herojiški gestai, tobulos eilutės, amžinos citatos, Bonnard’o kobaltas, ultramarinas ir cinoberis įveikia pamišimą“. Nykos-Niliūno poezijoje „vienintelė žmogaus atsakomybė – stoiškai atstatinėti ir artinti būties pilnumą, kuris kartais – be jokių garantijų – blyksteli spindulyje, linijoje, žodyje“.

XX amžiaus poezijoje T. Venclova skiria klasicistinę „atpažinimo“ ir salistinę „įniršio“ poetiką, pastangas ištverti būtį ir „paveikti eilėmis realybę“. Rytų Europos poezija jam atrodo esanti arčiau realistinio ašigalio. Ji tampa viena iš jėgų, suteikiančių istorijai mastą ir pavidalą. Pritariama Czesławui Miłoszui, kad poetas yra ne tiek pasaulio keitėjas, kiek sąžinė ir kad poezija turi būti eschatologiška, nukreipta į ateitį: „…be poezijos negali būti transformuotas pasaulis ir kalba“. Brazdžionis į „mažąją“ poezijos antologiją dėl to ir įtraukiamas, kad jo geriausiose eilėse Europos krizė suvokiama transcendentinėje, eschatologinėje plotmėje, kaip „bręstančio kosminio perversmo, pasaulio žlugimo ir atsinaujinimo ženklas“. Savo ankstesnėje poezijoje Brazdžionis yra „sukūręs unikalų konservatyvios ideologijos ir naujoviško minties rūpesčio, archajiško ir modernaus žodžio lydinį“.

Dabartinė lietuvių poezija tikrinama pagal atsakymą į didžiuosius XX amžiaus iššūkius: perėjimą iš tradicinės visuomenės į technologinę, totalitarinę prievartą, grėsmę mažos tautos egzistencijai, tremties potyrį, pasak T. Venclovos, ir Lietuvoje, ir emigracijoje stipriausiai reaguota į tautinį iššūkį, bet daugiausia atkartojant XIX amžiaus tautos žadintojų stereotipinius gestus, nesuvokiant, kad tautai žymiai grėsmingesnis yra jos naikinimas iš vidaus. Tautos kalba, pagraužta totalitarinio leksikono – totalitarinio mąstymo schemų, virsta „naujakalbe, tuščiu kiautu, iš kurio palaipsniui išgaruoja žmogiškasis turinys“. Susitapatinant su ankstesniais istoriniais pavojais, neįvertinama naujojo pavojaus grėsmė, klastingos totalitarizmo formulės pripildomos tautinės mitologijos, ne mažiau pavojingos, nes ja dar galima patikėti.

Į kitą totalitarizmo iššūkį – archajiškos visuomenės, „senosios žemdirbių visatos“, sunaikinimą – lietuvių poezija atsakė bandydama rekonstruoti pirmykštę dvasinę substanciją, apmąstydama nerealizuotus istorijos variantus. Tuo lietuvių poetai tarsi „įneša į pasaulinį kontekstą kažką savito ir vienintelio“. Bet, T. Venclovos požiūriu, restauruotoji folklorinė Lietuva „nepajėgia ir netgi nenori dorotis su dabartimi, irsti istorijos subjektu“. „Tokia poezija, net autentiškoji ir talentingoji, neturi tiek bendro su tautos būtimi, kiek sapnas. <…> Bet poezija vis dėlto yra ne tiek sapnų, kiek sąmoningumo dalykas.“

Grėsmė tautos identitetui – tik vienas totalitarinio pavojaus aspektas, sovietinis totalitarizmas skverbėsi klastingiau. Toleruodamas etnografinę tautų ir kalbų įvairovę, jis taikėsi pakirsti individo tiesą, asmeninę atsakomybę, moralinį potencialą – tai, be ko „tauta virsta robotų minia, o kalba tuščiažodžiavimu“. Prisiminę aptartąjį semiotinį kvadratą, sakytume, kad totalitarinė valdžia, deklaruodama tariamą galėjimą daryti, pirmiausia stengėsi sugniuždyti galinčius nedaryti to, ko iš jų reikalaujama. Štai dėl ko tremties potyrį T. Venclova vertina pozityviai: „Egzilai – pirmieji globalizuotos žmonijos nariai, ir už tremtį neretai dera dėkoti: ji tau suteikia pradininko, ateities žmogaus statusą…“ Grumtynėse su klastinguoju amžiumi jis pripažįsta pergalę trims išeivijos poetams – Radauskui, Mackui ir Nykai-Niliūnui: „…jų poezija – sąmoninga, karti, niekam lengvai neatleidžianti nuodėmių, blaiviai žvelgianti į tautos būtį“.

Pasitikėjimas blaiviu protu sieja T. Venclovą eseistą ir semiotiką Romano Jakobsono aptartoji poetinė funkcija (komunikatas atsikreipia į save patį) tapatinama su disciplinuotumu, santūrumu, savęs kontroliavimu. Priešpriešinami du poezijos tipai: spontaniškoji, arba išcentrinė, ir disciplinuotoji, įcentrinė. Nors teoriškai įteisinamos abi, bet vertintojas pirmenybę atiduoda amato vairui. Spontaniškajai poezijai, pravardžiuojamai lietuviškuoju siurrealizmu, prikišama, kad sukdama įsivaizduotos pagonybės ar įsivaizduoto oriento link, ji atitolsta nuo klasikinio Viduržemio palikimo. Prancūzų siurrealistai ir visokio plauko „laisvintojai iš varžtų“ kaltinami dėl to, kad Baudelaire’o ir Verlaine’o šalyje poezija praktiškai mirė.

Į „mažąją“ lietuvių poezijos rinktinę, sudarytą pagal vertintojo skonį nepatenka daug chrestomatinių kūrinių: entuziastiškų kritikų nučiupinėtas Putino „Rūpintojėlis“, albuminės Binkio „Utos“, Miškinio „Psalmės“, „poetiškai tokios pat silpnos, kaip Brazdžionio ir Aisčio patriotika“. Strazdas ir Vienažindys laikomi mistifikuotais personažais, niekam ypatingai neįpareigojančios „alkoholiškai armonikinės“ tradicijos pirmtakais. Sruogos poezija nurašoma kaip nebeaktuali, įdomiausia jo kūrybos dalimi laikoma kritika. Aistis pasirodo kaip nepakankamai „antlaikiškas“, nekontroliuojantis savo talento poetas. Mačerniui prikišamos klišės, neskoningumas, nesugebėjimas sutvarkyti poetinės struktūros. Ironiškai vertinamas sovietmečio laureatų intelektualumas ir tautiškumas. Tai, be abejo, provokuojantys ir šokiruojantys vertinimai. Kiekvienam jų nesunkiai rastume kontrargumentų. Jei sutarėme, kad trys vieno poeto eilėraščiai „mažojoje antologijoje“ – labai daug, o dešimt – „daugiau, negu bet kuris iš mūsų gali tikėtis“, tai kodėl išvardytų vienuolikos Putino, aštuonių Aisčio šedevrų nepakanka, kad jie amžinai liktų lietuviškajame Parnase? Bent po tris tobulus eilėraščius tikriausiai pateiktų ir kitų nuvertintųjų gynėjai. Bet „doro negailestingumo principas“, neišvengiamai subjektyvus, yra produktyvesnis negu „papiginto tarifo“ taikymas saviesiems autoriams. Tai taip pat „galėjimo nedaryti“ – nekartoti privalomų tiesų – apraiška.

Beje, T. Venclova sudarinėja ir pasaulinės poezijos „mažąjį antologiją“ – versdamas tuos poetus, kurie, jo akimis, geriausiai atstovauja istorijos patikrintai vakarietiškai tradicijai. Tam tikra prasme tai irgi „tekstai apie tekstus“, dialogas tarp kitakalbio originalo ir interpretatoriaus. Nuo kitų vertėjų T. Venclova pirmiausia turbūt ir skiriasi šitokio dialogo įtampa. Filologo savikontrolė neužgožia poete atsakomybės: „…verčiau veikalus, be kurių man buvo ir tebėra sunki gyventi“. Atrodo, kad antologija – bent mintyse – tebesudarinėjama Dairomasi naujų vardų ne tik tarp angliškai rašančių, bet ir Nyderlanduose, Skandinavijoje. Žvilgsnis nuo Vakarų Europos krypsta Rytus, nuo tiesioginių Viduržemio paveldo įpėdinių – į Vakarų ir Rytų mediatorius.

Vis dėlto pagrindinis T. Venclovos tekstas – pasak autoriaus, svarbiausias jo gyvenimo turinys – yra jo paties poezija. Kaip ir nepopierinius elgsenos tekstus, ją apibūdina nepriklausomybės („poetas atlieka savo pareigą tautai tik tada, jeigu eina nepanašiu į kitus keliu“) ir laisvės („ir jei tame kelyje jam pavyksta kiek išplėsti kalbos ir mąstymo ribas“) derinys. Poeto laisvė suvokiama kaip pasaulio išsakymas, nevaržomas sustabarėjusių frazių. Nuspėjamai gyvenimo kasdienybei priešpriešinamas „pertrūkis tikrovėj“ – iškilusi iš kalbos srauto utopinė sala, ta, pasak Greimo, ypatingoji vieta, kur žmogus įveikia būties tęstinumą:

Neatgema harmonija ir saikas,
Lentų spragėjimas ir šiltas tvaikas
Židinyje, kurį pakūrė laikas.
Tačiau yra belaikis židinys
Ir optika, apsprendusi likimą,
Kurio esmė – laimingi sutapimai,
O kai kada – tiesiog susitikimai
Ir amžinųjų formų tęsinys. („Poeto atminimui. Variantas“)

Atrodo, kad T. Venclovos poezija krypsta atpažinimo poetikos pusėn. Pasaulio burnoj skanaujamas „laimingas lotyniškas balsas“, poetinė kalba „užantspauduoja pavojingą laiką“, prikelia tuos, kurie seniai pavirto „į garsus, į knygos paraštę, į sausą žolę“. Ženklinę, kultūrinę poezijos prigimtį pabrėžia ir pirmojo T. Venclovos eilėraščių rinkinio pavadinimas.

Bet sustingdydama istoriją kalba pati jai priklauso. Poetas, kurdamas sąlyginius ženklus, pats yra kalbos paženklintas. Lietuviškas nota linquae (lot. – kalbos ženklas) atitikmuo – metalinga – reiškia lentą, kuria rusiškose mokyklose paženklindavo lietuviškai prabilusį mokinį. Šitaip nuo atpažinimo pakrypstama į įniršį, iš belaikio „laisvės moratoriumo“ išeinama į istoriją: „…ir tai tėvynė; ginkis puolamas“ („Eilėraštis apie architektūrą“). Eilutės „Dar nepagirdytos Erinijos“ fonetinėje sandaroje Greimas atpažino brazdžionišką keršto valandos pranašavimą. įniršio poetika įtraukia ir leksiką: „Erškėčio šaknys turi keršto teisę – / Vienintelę, kuri pasikartos“ („Sakyk, ar dera gintis ir gailėtis“), „Yra akmuo, kastetas, garvežys? Ir gal geriausiu atveju – benzinas“ („Nei mezzo del camin di nostra vita“). Eilėraštyje „Achilo skydas“, dedikuotame ką tik emigravusiam Josifui Brodskiui, skydo metafora susieja rašymo ir rezistencijos izotopijas: skydas – popieriaus lapas su eilėmis („Vietoje gamtos – / Tik baltas skydas, nebūtį nusvėręs“) ir skydas – ginklas nuo melo ir susitaikymo.

Skaitydami poezijos tekstą kaip nuoseklų pasakojimą, sakytume, kad knygų „Kalbos ženklas“ ir „Achilo skydas“ eilėraščiai priklauso kompetencijos įgijimo fazei, o „Tankėjanti šviesa“ – atlikties ir sankcijos fazei. Teminė pastarojo rinkinio ir vėlesniųjų eilėraščių ašis – tremties motyvas. Utopinį rojų, išsilukštenusį iš gyvos kalbos, pakeičia svetimos erdvės koordinatės, metafizinę tuštumą („Tuštuma ar aukščiausia jėga / Siunčia angelą – ritmą ir kalbą“ – eil. „Sutema pasitiko šalčiu“) – socialinis nekomunikabilumas: „tuštuma be krypčių“ („Berlyno metro. Hallesches Tor“), praretėjęs vakarietiškų didmiesčių oras („Ugnyje“), subyrėjusi kultūros reminiscencijų mozaika („Prieš liepos vidurį Paryžius tuščias“). Subjekto ir vertės objekto konjunkcija pasirodo neįmanoma: „Tebus už naują žemę padėkota. / Ji man neperregima, bet gyva. / Aš jai neperregimas…“ („Padėkos diena“). Eilėraštyje „Ruduo Kopenhagoje“ subjekto pralaimėjimu baigiasi visi trys meilės romano takai: meilė jūros atskirtai tėvynei, meilė gimtajai kalbai, išnykstančiai mirusių kalbų gaudesy, meilė moteriai („ir keleivis sukanda dantis ir sumykia be džiaugsmo išblokšdamas sėklą / į nuvargintų įsčių gelmes“). Psichologiniai tremties išgyvenimai grindžia metafizinį tremties apmąstymą, išeivio nostalgija virsta padėka už naują patirtį – „Už nebūtį. Už tai, kad Tu gali iš jos atkurti būtį“ („Padėkos diena“).

Istorinės ir metafizinės nebūties priešstata plėtojama eilėraštyje „Muziejus Hobarte“, XIX amžiuje išnaikinti Tasmanijos aborigenai, kaip skelbia enciklopedijos, pagal ūkio ir kultūros lygį buvo viena labiausiai atsilikusių žemės etninių grupių, apie kurios kilmę, gyvenseną, tikėjimus maža kas težinoma. Muziejaus stenduose ji pristatoma kaip nieko nereiškianti („be praeities. Beveik ir be kalbos“) negyvenamos salos dalis, kaip iškritęs iš istorijos etnografinis reliktas:

ir nepiktai grūmoja ekrane
iš amžinybės grįžęs autochtonas:

žema kakta, palinkusi galva,
kurios nežeidžia kruvinas erškėtis.
Šiandieną džiaugtųsi valdžios globa
net mirusieji. Leistina tikėtis,
jog praturtėtų netgi jų kalba –
nors apie ką gi nesantiems šnekėtis?

Bet apsilankęs muziejuje poetas nepripažįsta būties ir vakarietiškai civilizacijai, įkurdinusiai beveidės genties vietoje „nedidelį Britanijos gulagą“, besižavinčiai turistiniu miesto jaukumu ir tuo, „kad laiko tiesumu pasaulis ir kalėjimai gerėja“. Panašiai kaip ir „Ruduo Kopenhagoje“, eilėraštis baigiasi subjekto pralaimėjimu grumtynėse su nebūtimi:

Kas užmarštis? Ką reiškia užmarštis? Klepsidros capsi ir upokšniai bėga. Siūbuoja lempa, žybsi neviltis šalia ankštos visatos arba nieko. Smiltainio plokštės, prieplauka, naktis, ženklai ant vėjo. Brėžiniai ant sniego.

Tačiau T. Venclovos tekstuose pralaimėjimas dažnai yra tik ryžto prielaida, o neviltis – tik vilties forma. Taip pat ir poezijoje: „vilties nėra. / Yra dalykų, svarbesnių už viltį“ („Prieš liepos vidurį Paryžius tuščias“).

Beje, „dvilypės nuotraukos“ principas, kai aprašomas objektas įtraukiamas į kelis kultūros kontekstus, gana dažnas pastarojo meto T. Venclovos eilėse. Antai eilėraštyje „Homage to Shkiperia“ postkomunistinė Albanija – „vargšė, pernelyg tikroviška šalis“ interpretuojama kaip „Plauto protingiausios komedijos“ veiksmo vieta. Cikle „Iš Kinijos užrašų“ autorius pasirodo kaip „beraštis barbaras“, mėginantis versti i savo kalbą tai, kas priklauso kitai kultūrai: „perdėm skirtingas žodynas, kiti karininkų rangai, tačiau ta pati esmė“, „Aplinkui tvyro Kita“, „Čia tiktų kitas žodis, ne „lemtis“, / tik jam nėra hieroglifo“, „Neaišku (skirtybių nedaug), / kas iš mūsų yra negatyvas, kas pozityvas, / kas tikrovė, kas atspindys, kas perfectum, o kas / beišnykstantis praesens“. Be konteksto šios citatos atrodytų nepoetiški silogizmai. „Kinijos užrašuose“ jos įpinamos į įmantrų hieroglifą. Ko vertos vien trys eilėraščio „Turbūt pakeliui į Chengdu“ 14 eilučių strofos, visos surimuotos pagal tą pačią hieroglifinę schemą (AbCbADE– fCDGfGE). Tobulas amato valdymas – taip pat iššūkis entropijai:

ir nors protingiausieji žino, jog nieko kito nebus,
jiems lieka teptukas ar plunksna beviltiškai skubančioj rankoj.

„Dvilypės nuotraukos“ principas galioja ir tremties metafizikai. Medis iš „kitam žemyne sunaikinto sodo“ veda iš asmeniškos realybės „sapnų miglon, į beasmenę būtį“. Išniręs iš nešimo, jis prilygina ištremtį jaunatvei, įveda transcendentinį stebėtoją: „Taip atmenančio Dievo laukia kūnai / ankštam karste, motelio kambary“ („Prisikėlimas iš mirusiųjų“). Eilėraštyje „Las Meninas“ autoriaus ir modelio perspektyvų sankryžoje Iš skeveldrų atkuriamas vienatinis pirmavaizdis:

Šviesos daugiau, nekaip galėtų sklisti
iš lango (ji lyg rojuje nustelbia

dosningai žarstomą netobulybę).
Ir žvilgsnių sankryžoj bekūnis žvilgsnis,
kuri teptukas moko neišnykti.

Besibaigiančio šimtmečio pragarmes perskrodžia budinčios kūrėjo sąmonės šviesa:

Tik tiek ir rinkomės. Ir vis dėlto mokėjom
tarytum dovaną priimti karčią tiesą.
Negarbinom mirties. Virš bėgių ir betono
stebėjom angelus. Mylėjom. Žiebėm žvakę
bibliotekoje. („Žinau tik tai. kad jis praėjo…“)

Tekstų ribos visada sąlygiškos. Keičiant regėjimo tašką, vieni tekstai jungiami į kitus, vieni interpretuoja kitus. į intertekstinį dialogą įsiterpia ir adresato balsas. Apie tai. kaip T. Venclovos tekstai buvo ir yra girdimi, būtų jau kita kalba. Autorius itin didžiuojasi tuo, kad 1987 metais penkios eilutės iš eilėraščio „Pašnekesys žiemą“ buvo pasirinktos lenkų pogrindžio žurnalo moto. Brodskio cikle „Lietuviškas noktiurnas“ (vertė Gintaras Patackas) T. Venclovos elgsenos ir kūrybos tekstas funkcionuoja kaip nenumaldoma citata:

Mes panašūs.
Mes, Tomai, esybė viena:
Tau priklauso aprūkusio lango vidus, o jo išorė – mano.
Viens kitam mes tikrovė
šiam dvilypiam dugne
amalgamiško klano,
nuo kurio atspindžiai nusiplovė.

Kęstutis Nastopka. Apynio skonis

2025 m. Nr. 3 / Literatūros kritikui, semiotikui Kęstučiui Nastopkai kovo 18 d. būtų 85-eri. Ta proga „Metų“ skaitytoją pasiekia ypatingas tekstas – jo atsiminimai apie mokyklinius metus Biržuose…

Kęstutis Nastopka „Metuose“: tarp semiotikos ir poezijos kritikos

2024 12 14 / Metai“ archyvinių publikacijų sudarytą „Litera-turą“ skiriame semiotikui, literatūros kritikui, vertėjui Kęstučiui Nastopkai (1940–2024).

Dainius Vaitiekūnas. Išėjo Mokytojas

2024 m. Nr. 8–9 / In memoriam Kęstutis Nastopka (1940 03 18–2024 07 23) / Netekome Kęstučio Nastopkos, Vilniaus universiteto profesoriaus emerito, nepranokto lietuvių poezijos analizės meistro, vieno pirmųjų lietuvių semiotikų…

Neringa Butnoriūtė. Netolygūs poezijos dydžiai

2024 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos poezijos knygos: Aido Marčėno „Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“ ir Tomo Venclovos „Už Onos ir Bernardinų“.

Czesław Miłosz. Pasaulis

2024 m. Nr. 2 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poemėlė „świat“ („Pasaulis“), sudaryta iš dvidešimties atskirų eilėraščių, laikoma vienu iš geriausiųjų Czesławo Miłoszo veikalų. Ji rašyta nacių okupuotoje Varšuvoje bene sunkiausiais…

Donata Mitaitė. „Ką darysi, kalbėki. Nes nieko tikresnio nebūna“

2024 m. Nr. 2 / Tomas Venclova. Už Onos ir Bernardinų. – Vilnius: Apostrofa, 2023. – 94 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Tomas Venclova. Žemiškos dovanos Trijų Karalių dieną

2024 m. Nr. 1 / Poezija, rašoma šiandien, turi ne tik įsiterpti į garbingą Donelaičio, Baranausko, Maironio grandinę, bet ir stengtis atsistoti greta Mallarmé, Rilkės, Mandelštamo, Kavafio. Tą lygmenį pasiekti turbūt beviltiška…

Wisława Szymborska. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Šiemet liepos 2 d. švenčiamos Nobelio literatūros premijos laureatės, didžiosios lenkų poetės Wisławos Szymborskos 100-osios gimimo metinės.

Tomas Venclova. Erino poetas

2022 m. Nr. 7 / Airijos – tradiciškai Erino – sostinė Dublinas yra vienas iš literatūriškiausių, jei ne pats literatūriškiausias, miestų Europoje. Dienoraštyje sykį užsirašiau: „Klasikų vienam kvadratiniam kilometrui čia turbūt daugiau negu Anglijoje…

Mindaugas Kvietkauskas. „Poetinis traktatas“ gaisrų sezonu

2022 m. Nr. 4 / 1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną…

Tomas Venclova. Prie draugo kapo

2022 m. Nr. 3 / In memoriam Juozas Tumelis (1938 09 02–2022 01 19) / Juozas Tumelis buvo vienas iš pačių geriausių mano draugų. Susipažinau su juo universitete – dar ankstyvame kurse, apie 1956 metus.

Sukaktys

Keli štrichai Kęstučio Nastopkos portretui

2025 m. Nr. 3 / Literatūros kritikui, semiotikui Kęstučiui Nastopkai kovo 18 d. būtų 85-eri. Ta proga „Metų“ skaitytoją pasiekia ypatingas tekstas – jo atsiminimai apie mokyklinius metus Biržuose…

2024 12 14 / Metai“ archyvinių publikacijų sudarytą „Litera-turą“ skiriame semiotikui, literatūros kritikui, vertėjui Kęstučiui Nastopkai (1940–2024).

2024 m. Nr. 11 / In memoriam Elena Baliutytė-Riliškienė (1954 05 04–2024 10 07) / Mus paliko brandi mokslininkė ir kūrybinga moteris, kuri visus ir viską mylėjo, aplink skleidė gerumo, atjautos šviesą.

2024 m. Nr. 8–9 / In memoriam Kęstutis Nastopka (1940 03 18–2024 07 23) / Netekome Kęstučio Nastopkos, Vilniaus universiteto profesoriaus emerito, nepranokto lietuvių poezijos analizės meistro, vieno pirmųjų lietuvių semiotikų…

2023 m. Nr. 8–9 / Valentinas Sventickas. Dalios Grinkevičiūtės dalia. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 160 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

2021 m. Nr. 4 / Alvydas Valenta. Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2020. – 88 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

2020 m. Nr. 3 / Literatūros kritiką prof. Kęstutį Nastopką kalbina Dainius Vaitiekūnas / Semiotikas, literatūros tyrinėtojas prof. Kęstutis Nastopka švenčia savo aštuoniasdešimtmetį.

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

2019 m. Nr. 10 / Publikacija skirta poeto Eduardo Mieželaičio 100-osioms gimimo metinėms. Publikuojamas Eduardo Mieželaičio (1919–1997) dvylikos eilėraščių ciklas „Mano grožio karaliene“ yra iš Lietuvių literatūros ir tautosakos institute esančio…

2019 m. Nr. 8–9 / Jonui Juškaičiui (1933 05 30–2019 06 30) atminti / Bene ryškiausia J. Juškaičio lyrikos intonacija – nuostaba prieš gyvybės ir gyvenimo stebuklą. Poezija, kaip ir pažinimas, išauga jam iš tamsos, iš nežinojimo.

2019 m. Nr. 4 / Elena Baliutytė-Riliškienė. Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 350 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Yra manančių, kad Mieželaitis sugadino lietuvių poeziją iki mūsų dienų, yra apgailestaujančių, kad jis nepelnytai iš kanono pašalintas.

Juozui Tumui-Vaižgantui – 130

2025 m. Nr. 12 / Gintaras Bleizgys. Šešėlių upė. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 64 p. Knygos dailininkas – Rokas Bilinskas.

2025 m. Nr. 7 / Poetą Gintarą Bleizgį kalbina Rimvydas Stankevičius / „Kuo daugiau patiriu streso, tuo daugiau galiu parašyti, nes rašydamas tą stresą paverčiu vidine ramybe. Tai man yra svarbiausias kūrybos dėmuo…

2025 m. Nr. 7 / nes atmintyje nėra gravitacijos o kūnas ten juda laisvomis trajektorijomis

Jeigu iš „Metuose“ skelbtų tekstų apie rašytoją, kultūros veikėją, profesorių, kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą pajėgtume sudėlioti portretą, jis būtų kultūrinis, aprėpiantis raštijos, spaudos, kultūros kokybės reikalus.

2024 m. Nr. 2 / Iš pradžių pasirodė, kad ji nusikeikė (kaip kokia bletsebėja ar kažkas panašaus), bet Volodia kumščiu stuktelėjo man į petį, tai tuoj susivokiau.

2022 m. Nr. 7 / Gintaras Bleizgys. Procesija. – Vilnius: Slinktys, 2022. – 128 p. Knygos dailininkė – Augustina Gruzdytė.

2022 m. Nr. 4 / spalio giedrumas siūbuoja kaštonai belapėmis šakomis mėgindami įsikibti į saulę

2021 m. Nr. 10 / Mes pakilome nuo pižoniškos sofos ir priėjome prie lango. Tokio su arka, gana plataus. Įdomu, kad dabar, praėjus vienuolikai metų, negaliu atsiminti, kokį vaizdą pro tą langą matėme, prisimenu tik stiprią šviesą.

2021 03 31 / Kai išėjo „Drabužėliais baltais“ buvau jau antrakursis ir mano gyvenimas jau buvo nesugrąžinamai persikėlęs į Vilnių, persikeitęs. Mokyklos nerimai ir atsiskyrimas nuo artimųjų bei to, kas įprasta, rimo, atsirado nauji įpratimai ir džiaugsmai.

2021 03 31 / Marcelijui Martinaičiui – 85 / Te iš literatūros amžinybių mums nepavargdamas sirpsta ir kvepia Jūsų padovanotas pasaulis.

2021 m. Nr. 3 / paskui netekau uoslės ir dantys į kaulus atšipo ir nesvetingas pasaulis rodės visai gražus

2019 m. Nr. 11 / Bandydama įminti Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) santykio su savimi ir pasauliu mįslę, galvojau, kad geriausiai jo asmenį ir raštus galima paaiškinti logika, kuri žmogų suvokia kaip veikiantį savo jėgomis, kaip nuolat reflektuojantį…

Alfonsui Nykai-Niliūnui – 80

2026 m. Nr. 4 / Nijolė Marija Šerniūtė. Vilkų Kampo Eliza. – Vilnius: Slinktys, 2024. – 227 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

2020 m. Nr. 4 / Mamerto Indriliūno raštai. – Vilnius: Kriventa, 2019. – 185 p. Knygos viršelio dailininkas – Audrius Naujokaitis.

2005 m. Nr. 3 / Daiva Čepauskaitė. Nereikia tikriausiai būtina: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 92 p.

2005 m. Nr. 2 / Atsiminimai apie poetą jo gimtuosiuose Juknėnuose ir gretimuose kaimuose rinkti 1986 metais. Antano Miškinio amžininkų, kurie tuomet pasakojo, jau beveik visų nebėra. Jie prisiminė apie poeto jaunystę, bendravimą su kaimo jaunimu.

Romualdui Granauskui – 60

Nuotrupos apie R. G.

2023 m. Nr. 2 / Vasario 4 dieną poetas ir vertėjas Sigitas Geda būtų šventęs 80-metį. Norėdama ne tik prisiminti, bet ir suteikti galimybę geriau pažinti šį svarbų lietuvių kultūros žmogų, „Metų“ redakcija skaitytojams siūlo pluoštą jo laiškų…

2022 m. Nr. 2 / Kaip didelis talentas suderėjo su politika, kultūriniais kanonais, besikeičiančia poezijos vieta visuomenėje? Šiuos klausimus kelia Rimantas Kmita rašomoje knygoje „Ugnies giesmės“, kurios ištrauką publikuojame.

2021 10 11 / „Metuose“ Geda pademonstravo sugebėjimą lanksčiai išpildyti kultūrinės spaudos formatą. Jo 1991–1999 m. tekstai labai gyvai liudija, dėl ko literatūroje „skaudėjo“, kur jos gyvybė, kaip ji keičiasi ir šiandien jau pasikeitusi.

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose

2019 m. Nr. 8–9 / Skelbiami Granausko laiškai Pakalniškiui, rašyti 1957–1958 metais, iš laiko, kai buvo „jaunas ir naivus, nuoširdus ir tikintis viso pasaulio gerumu“ ir gabalėlis anksčiau neskelbtos prozos.

2016 m. Nr. 2 / Romualdas Granauskas. Baltas liūdesio balandis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 368 p.

2015 m, Nr. 2 / „Turiu laiko galvoti, daug pergalvoju“, – maždaug tokia frazė iš vieno pokalbio su Romualdu Granausku telefonu. Sekė, kas vyksta mokykloje, vis lygino su savąja, su savo patirtimi. Buvo tikras, kad mokykla yra pamatai…

2015 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

2014 m. Nr. 12 / Romualdas Granauskas 1939.IV.18–2014.X.28 / Iš Romualdo Granausko teksto „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“: „Tą rytą, kai Daukantas išėjo į Vilnių ir basos jo kojos palietė vieškelio dulkes…

2014 m. Nr. 12 / Rašyti apie Sigitą Gedą… Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses?

2014 m. Nr. 12 / Čia žodis glostytojas išskirtas kabutėmis dėl to, kad neseniai pasirodžiusios iškilaus mūsų rašytojo Romualdo Granausko knygos „Trečias gyvenimas“ antroji dalis – esė – yra pavadinta „Žodžio paglostymas“.

Adomui Mickevičiui – 200

2021 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / „Gero piliečio svajonė“ – tokiais žodžiais Abiejų Tautų Respublikos Seimo 1791 metų gegužės 3 dieną priimtą konstituciją pagerbė šalies monarchas Stanislovas Augustas Poniatovskis.

2020 m. Nr. 3 / A. Mickevičių atradau ne per V. Mykolaitį-Putiną, bet per S. Šalkauskį, kuris, savo ruožtu, šį poetą atrado ne tiek per jo kūrybą, kiek per dar 1908 m. Krokuvoje išleistą ir vėliau dar penkių laidų (sic!) sulaukusią Arturo Górskio (1870–1959) knygą…

2012 m. Nr. 12 / Iš lenkų k. vertė Nijolė Sisaitė / Šis eskizas parašytas remiantis Franciszeko Kowalskio atsiminimais apie A. Mickevičių (Franciszek Kowalski. Wspomnienia o Mickiewiczu. Biblioteka Warszawska, 1857, IV)…

2010 m. Nr. 10 / Šiame rašinyje papasakota istorija apie Adomo Mickevičiaus lyrą ir kitas poeto relikvijas – tai painus, vos ne detektyvinis siužetas, kurio išaiškinimui ver­ta būtų pasitelkti politinių kriminalų rašytoją… Ši istorija galėjo būti degtukas…

Janinai Degutytei – 70

2023 m. Nr. 7 / Publikacijai pasirinkti 1961, 1963, 1966 metais B. Jacevičiūtei rašyti laiškai, žinoma, tik menka dalis iš gausybės, nes susirašinėta intensyviai, kone kasdien, kai tapytoja išvažiuodavo į Palangoje buvusius dailininkų kūrybos namus ar plenerus.

2020 06 27 / Daug mitų apie save Janina Degutytė nesukūrė: apie poetę labiausiai papasakojo ilgai laikyta sudėtinga biografija ir santykiai su žmonėmis, kurie visi kaip vienas pripažino, kad su ja buvo galima atvirai kalbėtis.

2015 m. Nr. 5–6 / Visas dienas buvau šalia Janinos, tik vakarais grįždavau į namus. Grįždama užeidavau į Katedrą – prašydavau Dievo ištvermės Janinai ir jėgų mums visiems.

2008 m. Nr. 11 / Šio straipsnio tikslas – punktyriškai pasekti patirties vėrimosi, arba artėjimo prie jos, santykio su ja kitimo, profilius. Kalbėdama apie patirties vėrimosi profilius Janinos Degutytės kūryboje, įtraukiu ne vien poetinius, bet ir biografinius tekstus.

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašo­ma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

2003 m. Nr. 7 / Visas mano gyvenimas prasideda nuo septynerių metų. Iki tol viskas išblukę: fragmentai, nuotrupos, nuotaikos. Bet nuo septynerių metų kiekviena diena, kiekviena valanda įbrėžta, įkirsta kaip kirviu širdyje. Joks laikas, jokios laimės jų neužlygins.

1998 m. Nr. 7 / Janina Degutytė kalbėdavo nedaug, bet skubotai, ir atrodydavo, kad burnoje žodžiai kliūdami ritasi vienas per kitą – dideli ir apvalūs, kaip ir raidės jos rašysenoje.

1998 m. Nr. 7 / Žinojau, kad su ja galima atvirai kalbėti – be baimės, be kaukės. Buvo aišku, kad ji doras žmogus. Nors į literatūrą abi atėjom beveik tuo pačiu metu, neteko jos susitikti nei bendram literatūros vakare, nei Rašytojų sąjungoj.

1998 m. Nr. 7 / Janinos Degutytės likimas buvo kaip reta sunkus, dramatiškas, nešykštėjęs visų įmanomų išbandymų. Jos poezija atsivėrė kančioje, bet kaip aukštai. Išdidžiai ir galingai Ji yra iškilusi virš to, kas gyvenime atrodo neįveikiama Ir nepasiekiama.

1997 m. Nr. 5 / Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.

1997 m. Nr. 2 / Viktorija Daujotytė. „Klausimai“. Janina Degutytė. „Atsakymai“. – Vilnius: Regnum, 1996 – 72 p.

Janinai Degutytei – 70

2023 m. Nr. 7 / Publikacijai pasirinkti 1961, 1963, 1966 metais B. Jacevičiūtei rašyti laiškai, žinoma, tik menka dalis iš gausybės, nes susirašinėta intensyviai, kone kasdien, kai tapytoja išvažiuodavo į Palangoje buvusius dailininkų kūrybos namus ar plenerus.

2020 06 27 / Daug mitų apie save Janina Degutytė nesukūrė: apie poetę labiausiai papasakojo ilgai laikyta sudėtinga biografija ir santykiai su žmonėmis, kurie visi kaip vienas pripažino, kad su ja buvo galima atvirai kalbėtis.

2015 m. Nr. 5–6 / Visas dienas buvau šalia Janinos, tik vakarais grįždavau į namus. Grįždama užeidavau į Katedrą – prašydavau Dievo ištvermės Janinai ir jėgų mums visiems.

2008 m. Nr. 11 / Šio straipsnio tikslas – punktyriškai pasekti patirties vėrimosi, arba artėjimo prie jos, santykio su ja kitimo, profilius. Kalbėdama apie patirties vėrimosi profilius Janinos Degutytės kūryboje, įtraukiu ne vien poetinius, bet ir biografinius tekstus.

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašo­ma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

2003 m. Nr. 7 / Visas mano gyvenimas prasideda nuo septynerių metų. Iki tol viskas išblukę: fragmentai, nuotrupos, nuotaikos. Bet nuo septynerių metų kiekviena diena, kiekviena valanda įbrėžta, įkirsta kaip kirviu širdyje. Joks laikas, jokios laimės jų neužlygins.

1998 m. Nr. 7 / Žinojau, kad su ja galima atvirai kalbėti – be baimės, be kaukės. Buvo aišku, kad ji doras žmogus. Nors į literatūrą abi atėjom beveik tuo pačiu metu, neteko jos susitikti nei bendram literatūros vakare, nei Rašytojų sąjungoj.

1998 m. Nr. 7 / Janinos Degutytės likimas buvo kaip reta sunkus, dramatiškas, nešykštėjęs visų įmanomų išbandymų. Jos poezija atsivėrė kančioje, bet kaip aukštai. Išdidžiai ir galingai Ji yra iškilusi virš to, kas gyvenime atrodo neįveikiama Ir nepasiekiama.

1997 m. Nr. 5 / Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.

1997 m. Nr. 2 / Viktorija Daujotytė. „Klausimai“. Janina Degutytė. „Atsakymai“. – Vilnius: Regnum, 1996 – 72 p.

Janinai Degutytei – 70

2011 m. Nr. 8–9 / Barbora Radvilaitė – tikriausiai vienintelė Lietuvos istorijoje moteris, kuri susilankė tokio išskirtinio menininkų, istorikų, kultūrologų dėmesio. Lietuvių są­monėje ji dažnai suvokiama kaip patriotė, „gražiausioji Lietuvos moteris“ ir pan.

2025 m. Nr. 7 / nes atmintyje nėra gravitacijos
o kūnas ten juda
laisvomis trajektorijomis

2022 m. Nr. 4 / spalio giedrumas
siūbuoja kaštonai
belapėmis šakomis
mėgindami įsikibti į saulę

2021 m. Nr. 3 / paskui netekau uoslės
ir dantys į kaulus atšipo
ir nesvetingas pasaulis
rodės visai gražus

2010 m. Nr. 10 / Šiame rašinyje papasakota istorija apie Adomo Mickevičiaus lyrą ir kitas poeto relikvijas – tai painus, vos ne detektyvinis siužetas, kurio išaiškinimui verta būtų pasitelkti politinių kriminalų rašytoją… Ši istorija galėjo būti degtukas…

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašoma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašoma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

2011 m. Nr. 8–9 / Barbora Radvilaitė – tikriausiai vienintelė Lietuvos istorijoje moteris, kuri susilankė tokio išskirtinio menininkų, istorikų, kultūrologų dėmesio. Lietuvių sąmonėje ji dažnai suvokiama kaip patriotė, „gražiausioji Lietuvos moteris“ ir pan.