Rita Tūtlytė. Apie tai, kas nenutolsta
2026 m. Nr. 4
Nijolė Marija Šerniūtė. Vilkų Kampo Eliza. – Vilnius: Slinktys, 2024. – 227 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.
Pamečiui pasirodė du Nijolės Marytės Šerniūtės romanai: „Vilkų kampo Eliza“ (2024) ir „Julijonas Vilkas“ (2025) – formaliai neįtvirtinta dilogija. Recenzijoje sutelksiu dėmesį į pirmąją knygą.
Romane pasakojamos XIX a. Lietuvos (carinės Rusijos sudėtyje) ir Prūsų Lietuvos (Vokietijos sudėtyje) „rubežiuje“ išsidėsčiusių dviejų kaimų ir jų gyventojų istorijos. Vaizduojamas kelių šeimų ir kelių jų kartų gyvenimas, atskleidžiama savita kultūrų ir papročių paletė. Pasakojimą autorė pradeda iš tolo, lyg legendą: užsimena apie kaimo įsikūrimo pradžią, apylinkes apžvelgia panoraminiu žvilgsniu, tada vaizdą pritraukia arčiau, lyg atkeliautų į vietovę („Gražumas žiemos! Visą sausį tarpais pasnyguriuodavo <…>. Kad ir kur žiūrėtum, visur stūksojo girios su storai apsnigtomis medžių šakomis, vos išlaikančiomis žiemos naštą. Švėkšnalės negalėjai pamatyti po sunkiu sniego patalu, todėl neatsargus keliautojas, brisdamas sniego kalnais, kartais nugrimzdavo iki pat ledu apsitraukusios upelės“, p. 7).
Romano siužetą sudaro paskutinę naktį gyvenančios Elžbietos gyvenimo istorija – prisiminimas. Prisiminimo situacija, pradžioje tokia ryški, pamažu blanksta, skaitytojas įtraukiamas į įvykius. Likimas (taip Vytautas Kubilius apibūdina šį kraštą vaizdavusios rašytojos Ievos Simonaitytės prozos pagrindinį veikėją) – valdo ir N. M. Šerniūtės romano žmonių gyvenimus (senoji Prūsų Lietuva mūsų sąmonėje, o ir rašytiniuose naratyvuose, taip pat turi šią paradigmą). Romane pasakojamos to krašto gyventojų sunkios patirtys, prieštaringos meilės ir praradimų istorijos, vaizduojami karų, nusikaltimų, baisaus vargo paliesti žmonės, mokęsi vienišumo, kieto atkaklumo („Kai atsiduri pačiame duobės dugne, žemiau nebenukrisi. Angelas sargas stovėjo jos vaikystės ir jaunystės sargyboje, bet ir jis kartą užsnūdo…“, p. 24).
Prie I. Simonaitytės kūrybos artina ir žanras – šeimos kronika. Apskritai I. Simonaitytė – mūsų sąmonėje įtvirtinusi lietuvninkų vaizdavimo būdą, savo prozoje sugėrusi šnekamąją to krašto kultūrą, – dalyvauja šioje knygoje kaip stipri kultūrinė atmintis.
Lietuvos ir Prūsijos pasienio srities vaizdas iškyla ne tik istorijos faktais, realijomis, bet ir pagauliais žmonių charakteriais, tradicijomis, kalbėjimo būdu. Krašto realijos ir jo gyventojai vaizduojami taip darniai ir visumiškai, kad veikia ne tik vaizduotę, bet ir pojūčius. Ypač juntamas savitas kalbėjimo būdas ir stilius, nulemtas ne tik šio krašto papročių, bet ir literatūros. Donelaitiškos kalbos atšešėliai (žodžiai ir žodžio formos, sakinio sandara) – „tarpais nušvisdavo šalta saulė, nubarstydama perlais ir žemčiūgais baltus laukus, skaudindama akis ir žvarbindama žandus“ (p. 7) – primena poemos „Metai“ pasakojimo stilių ir gramzdina skaitytoją į tolimą laiką. Būtojo dažninio laiko veiksmažodžiai (užklysdavo, susitikdavo) primena sakmių, padavimų stilių. Ypač savita menamoji kalba, orientuota į I. Simonaitytės romano „Vilius Karalius“ pasakojimo techniką, kurią kritikas V. Kubilius apibūdina taip: „Simonaitytės romane labai judri riba tarp išorinio aprašymo ir vidinės savijautos. Perėjimai beveik nepastebimi“[1]; kitur kritikas sako: „Autorinė kalba plėtojasi tai vieno, tai kito herojaus traukos zonoje. Ji imituoja svetimus balsus ir svetimas mąstysenas, prisiimdama jų ekspresiją, o kartu išlaikydama trečiojo asmens formas“[2]. Kritikas I. Simonaitytės stilių prilygina sakytiniam pasakojimui, „kur istoriniai įvykiai susipina su vidiniais išgyvenimais, o intonacinė riba tarp aprašymo ir dialogo išnyksta“[3]. N. M. Šerniūtės romane pasakojimas, viena vertus, yra objektyvus, pasakojamas neutralios pasakotojos, kita vertus, jis yra ir romano pagrindinės veikėjos Elsės sąmonės srautas ar vidinė kalba. Bet ne tik jos. Pasakotoja priartėja tai prie vieno, tai prie kito veikėjo sąmonės, išreiškia jo mintis; tik iš sakomo turinio ir aplinkybių nujaučiame, kuri mintis kieno galvoje kyla. Pavyzdžiui, toje pačioje pastraipoje pro pasakotojos balsą pradžioje prasimuša Elsės mergytę savininkiškai mylėjusios sesers Grėtės balsas („<…> pavydėjo, kad ne jos vardu vaikas pakrikštytas <…>. Ak, ir nėra teisybės ant žemės!“), o pastraipos pabaigoje pasakotoja jau artėja prie Elsės sąmonės („Tokia buvo Elsės Marinkutė. Tokie yra angelai“, p. 42). Šią I. Simonaitytės romano gaivališką sakytinio pasakojimo stichiją N. M. Šerniūtė perima nuosekliai, bet kartu saikingai; pateikia itin santūriai, elegantiškai: pasakotojos buvimas arti personažų kuria emocingo įsijautimo intonacijas, pritraukia „ak“ atodūsį, bet ir vėl sugrįžta į epinio pasakojimo tėkmę.
Pasakojimo architektonikos esmę sudaro ir kiti, gal net labiau į akis krentantys, dalykai. Kiekviename skyriuje pateikiamas svarbus veikėjų gyvenimo epizodas, kuriam parenkamos atitinkamos apibendrinančios atsklandos ir užsklandos. Kiekvienas skyrius pradedamas kokia nors ištara, primenančia ar Biblijos frazę, ar užrašus ant liuteronų bažnyčios vargonų fasado („Peržegnok, Viešpatie, įeinančius ir išeinančius…“, p. 41), ar giesmės nuotrupą („Tik vieno Dievo akyse esame lygūs…“, p. 53), ar išminties frazę („Dažnai neapykanta yra stipresnė už meilę ir trunka ilgiau“, p. 115; „Tu, žmogau, ir apie save žinai ne viską: kartais trokšti to, ką jau seniai turi… Kartais kaltini save, kuo nesi kaltas…“, p. 110), ar skaudžios, net ironiškos minties fragmentą („Ašvoje nusiplovę kruvinas kojas, apie ateitį su mylimaisiais kalbėjom“, p. 79; „Peilyje, kol jis neriekia duonos, meilės nėra“, p. 210). Šios ištaros rodo esant gyvą Prūsų Lietuvos liuteroniškos kultūros sluoksnį (įreikšmintą K. Donelaičio, I. Simonaitytės) – paprotį gyventi su Dievo žodžiu. N. M. Šerniūtės knygos skaitytoją veikia ne tik pats vaizduojamas įvykis (bet būtinai ir jis), kiek ir šios, antrinį tekstą sukuriančios, apibendrinančios ištaros. Jas autorė pakelia į skyriaus paantraštės rangą – taip sudėlioja akcentus, sukuria skaitymo vertikalę.
Panašią reikšmę turi į patį pasakojimą įsiterpiantys komentarai, savaip pratęsiantys ir aidu atliepiantys skyriaus atsklandos funkciją: „Bet ji jautė, kad laikas nepavaldus nei lūkesčiams, nei viltims, neužtrauksi jo kaip laikrodžio, nesustabdysi, nepagreitinsi, neperšoksi. Nujautė jos širdis, bet netikėjo. Ak, juk labiausiai netiki tuo, ką gerai žinai…“ (p. 108); „Motinos žino daug daugiau, nei vaikai gali jų žinojimą įvertinti“ (p. 150); „O to, ką ji troško kapinėse dar kartą patirti, nepatyrė. Dukart ta pati dovana negali būti dovanota“ (p. 151).
Ypač paveiki pasakotojos taktika – vaizduojamą situaciją (buitinę, psichologinę ar dramatišką) pateikti netikėtu profiliu, kuris stabdo inertišką skaitymą, prisega skaitytojo dėmesį prie situacijos – įtaigauja ją pamatyti naujai ir iš naujo apmąstyti („<…> ir nenusakoma ramybė apgulė išvargintą jos sielą, tarytum kas būtų apglėbęs ją ir paglostęs galvą“, p. 65; „<…> Elsė Elžbieta skaudžiai juto, kaip ją gyvenimas nuniokojo, atėmė viską, net vardą; skaudžiau negu žaibas kad būtų trenkęs ir perskėlęs ją išilgai, lyg kažkas būtų nugenėjęs šakas, nukirtęs šaknis ir padaręs iš jos lazdą“, p. 71–72). Šios – įsiterpiančios, persergstinčios, „numatančios“ ateitį, apibendrinančios – ištaros visada yra stipriai susietos su įvykiu, kyla iš jo; kita vertus, jos daro įspūdį ir netiesmukai – atitaria visam dvisluoksnio pasakojimo pavidalui, kuris ir turiniui, ir pasakojimo stiliui suteikia naujos kokybės – buitinio pasakojimo ir Biblijos žodžio sanglaudos; sukilnina žmogaus gyvenimą, sukuria tam tikrą jo būties stuburą, arba skliautą. Ir gana netikėtai stipriai supurto skaitytojo širdį (ar moralės sritį).
Pasakytume ir dar kitaip: tvirta kūrinio architektonika (ryškus įvykis kiekviename skyriuje, įvykių pasakojimo ir vidinės kalbos kaita; įvykį apibendrinančių atsklandų, įterpinių bei užsklandų atliepas į veiksmo turinį) romano minčiai ir meninio pasaulio atmosferai suteikia savito tirštumo, o meniniam kalbėjimui – visų lygmenų ritmo. Tokio keliasluoksnio pasakojimo mūsų prozoje nebūta seniai. Daugelis šiuolaikinių prozos (istorinių, kriminalinių, detektyvinių, nuotykių, kelionių) knygų turi smagią įvykių tėkmę, bet tuos įvykius apmąstančios jėgos stokoja.
Dar viena, ypač gerai veikianti, pasakojimo savybė – būtojo ir būsimojo laiko kaitos poetika. Istorija pasakojama neutraliai, būtuoju laiku, bet pastraipos pabaigoje apie aprašomo įvykio „likimą“ pasakotoja kalba būsimuoju laiku. Tie būsimojo laiko sakiniai, tie užšokimai į priekį yra siužeto intrigos dalis („Bet ir Elsė nepasakys, ir Anskis neateis vakaroti, ir visas jos pasaulis sugrius, nugarmės į pakalnę, iš kurios jauniausiajai Ožkarčių dukteriai niekada nebebus lemta iškopti“, p. 28). Rašoma taip, tarsi konkretų žmogaus poelgį, įvykį, pokytį iš žinojimo aukštumos apsakytų pasakotoja, bet jį lemtų pats Likimas („Jei tik Elsė būtų žinojusi, kad po poros mėnesių, vos po poros mėnesėlių ji amžinai neteks Marinkės… Ak, jei ji būtų galėjusi permatyti per laiko užuolaidą“, p. 59; „Kas pažinojo Grėtę, galėjo numanyti, kad ji nepasuks į šiaurę Inkaklių muitinės link, kad nuvažiuos tiesiai į pietvakarius, kur arčiau… Ir tada į jos gražų veidą įsisegs nuo rubežiaus atlėkusi kulka. Rusiška ar vokiška – nei paklausi kieno, nei kas tau pasakys…“, p. 131).
Užšokdama į ateitį, pasakotoja ne tik užsimena apie nežinomus žmogaus kelius, bet ir savitai seka veikėjų savimonės kaitą, kito asmens atpažinimo, supratimo gilėjimą. Atitinkamose situacijose pasakotoja būsimuoju laiku pakomentuoja, ką veikėjai supras po daugelio metų; šis pasakotojos gestas yra labai arti veikėjų sąmonės („Kiek metų turės praeiti, kiek skaudžių likimo smūgių dar reikės patirti, kol Elsės galvoje ir širdyje suartės priešingi poliai ir viskas pasirodys kitoje šviesoje“, p. 69). Toks būtojo ir būsimojo laiko kaitaliojimas suteikia pasakojimui ne tik intrigos, bet ir gyvybės; lemia skaitymą kaip kvėpavimą.
Ypač jaudina stiprios žmogiškumo atvertys, Dievo surėdyto pasaulio (o tuomet – ir savojo vidinio pasaulio) atkūrimo gestai (pavyzdžiui, Vincentas jaučia pareigą bent upelio vandeniu pakrikštyti už kapinių palaidoto savo vaikelio nekrikšto kapą, p. 139). Daugelyje scenų matome, kaip pats buitiškiausias, varganiausias žmogelis turi savy atsparos (moralės, krikščioniškos kultūros normų), sunkiausiomis valandomis randa savyje vidinių jėgų („Nevalgysiu su tavim prie vieno stalo, jei tu nesiliausi taip bjauriai apie žmones kalbėjęs“, p. 51). Pasaulio ir savos dvasios harmonizavimo gestas vyksta kritinėse situacijose – iš pačių gelmenų, iš nelaimės, iš gyvenimo dugno ar paribių. Žmogus išbūna, ištveria savo dugną ir grąžina į vėžes savojo gyvenimo tėkmę – labai nuosekliai, labai pamažu, labai kantriai. Gili ir stipri žmogaus žmogiškumo šaknis – ištverti gyvenimą, atsilaikyti.
Romane vaizduojamos giliausios žmogaus patirties duobės, atšiaurūs gyvenimo pavidalai. Paprūsės gyventojai nuolat junta savo sunkią buitį, kultūrinį daugiasluoksniškumą ar ir kitokį „rubežių“, kurį nuolat turi peržengti, perbristi, nugalėti. Vargingą buitį, sunkius išbandymus patiriantį šio krašto žmogų vaizdavo Rytų Prūsijos / Mažosios Lietuvos rašytojai (Hermannas Sudermannas, Ernstas Wichertas, I. Simonaitytė). N. M. Šerniūtės romanas yra šios tradicijos ištikimybės ženklas – kūrinyje matome prievartos, sunkios buities, nelaimingos dalios, brendamo purvo pilnus žmonių gyvenimus. Bet ne tie išbandymai romane yra svarbiausias dalykas, o tai, su kokiu pasiryžimu, orumu, kantrybe visa ištveria žmogus – ir patiria savo „aukštąsias akimirkas“. Knyga tą sako visu pasakojimu, veikėjų charakteriais, poelgiais, laikysenomis. Tad šis buitinis, istorinis romanas, arba šeimos kronika, turi savo vertikalę, kuri nuolat juntama jį skaitant.
Romano veikėjai – ir vėtomi, ir mėtomi, patirią nesutarimų, pridarą eibių; neatlapaširdiški, ištvermingi, gebantys prisikelti iš pačių baisiausių patirčių ir praradimų. Žmogaus stiprybė romane veriasi netikėtai rupiu, skaudžiu vaizdu. Iš esmės – pasakojama apie gebėjimą išverti, sukurti gyvenimą ir save, išsaugoti savo žmogiškumą. Greta konkretaus įvykio pasakojimo girdime ir apmąstantį pasakotojos balsą: „Gailėjosi visą laiką, kad tada nevaldė savo jėgų ir vos neužmušė seno žmogaus. <…> Blogiausiai žmogui tada, kai išpirkti kaltės nebūna leista“ (p. 121). Pasakojime dera ir giliausios, slapčiausios atvertys, ir saikas; kaip ir vaizduojamų veikėjų gyvenime. Viena iš būtinųjų laikysenų – nesiskųsti, nedejuoti, ištverti tyliai vienumoje („<…> gilių jausmų rodyti ar viešai blūdyti iš sielvarto šioje šeimoje nebuvo leidžiama“, p. 31; „Kai paleidi žodį, jo atgal nebesusikiši. Paukštį gal ir pagautum, bet žodis skrenda, jis apriečia savo liežuviu tau širdį, apspjauna nuodingomis seilėmis ir iš tolo stebi agoniją“, p. 39). Akcentas čia pažymi ne tik paslapties saugojimą ar neplepumą, o dar svarbesnę nuostatą – tylėjimas gydo patį tylintįjį („Abi buvo iš tų, kurios nedžiausto apatinių viešai, kurios su savo paslaptimis gyvena nelyginant su gyvais žmonėmis, ir tokiems tylėjimas kartais ne vargina, o gydo“, p. 208). Panašiai veikia ir Biblijos skaitymas („<…> jie skaitė Knygą, ieškodami nusiraminimo ir paguodos savo sieloms“, p. 32).
Metų ir patyrimų tėkmė grūdina veikėjus. Jie susikuria savo žmogiškumą kaip savo namus ir atpažįsta KITO žmogiškumą. Taip per ilgą vedybinių metų tėkmę Eliza, Vincentą mačiusi kaip nekantrų, besikarščiuojantį, piktoką, gyvenimo gale pastebi jo kitokį žmogiškumą („Gailėjosi, kad taip ir nepasakė Vincentui sudie, <…>. Tik pasuko galvą į jį, kad susitiktų akys. Nedaug liko, bet jei ir šimtą metų dar turėtum, negalėtum pamiršti to žvilgsnio. <…> negalėjo atitraukti akių nuo lango rūtos, kurioje įrėmintas nelyginant šventame paveiksle bolavo blyškus senas Vincento Vilko veidas. Ak, juk lange įrėmintas veidas niekada jaunas nebūna…“ p. 209). Benediktas Vilkas, jau labai sirgdamas, eina į Antunynos trobelę ir išpildo kažkada jai duotąjį pažadą („kad suspėtų, nors mirdamas, kad suspėtų. Jei ir kristų pabaigęs darbą, tesėjęs pažadą – tegu, tai vis tiek bus jo pergalė. Nubausk mane, Dieve, jau vis tiek skaudžiau nieko nebepadarysi“, p. 193). Nuėjęs ten paskutinį kartą, trobelės vietoje randa žydintį medetkų lauką ir baltą gervę, kuri lyg ir dvejinasi jo akyse. Ne tik pabaigoje, bet ir visame romane pramaišiui su buities vaizdais protarpiais blyksteli metaforiški poetizuojantys regėjimai ar Biblijos stilių primenantys apibendrinimai („Nelyginant suspaustas delne sausas grumstas, jautėsi byrantis pro savo paties pirštus, kaip išbyrėjo jo laikas ir sveikata. Išbyra, grįžta į žemę, apauga užmaršties žole ir atrodo, kad tavęs nė būti nebuvo“, p. 197; „Čia, prie dar ką tik supiltų kapų, jį ir pasitiko Kūrėjas. Nusivedė ten, kur nėra neteisybės, melo, nėra sukilimų, džiovos, kur pataisytos visos žmogaus ir gamtos klaidos“, p. 208). Autorė atidi tokioms akimirkoms, kai žmogus netikėtai pasirodo stiprios dvasios, gražios sielos. Žmogus savo gyvenimą ir išgelbsti, ir įprasmina, ir papuošia. Įspūdinga visa ką – žmones, gyvenimus, likimus – sutaikanti romano pabaiga.
Romanas patrauklus tuo, kad yra neperpildytas buitinių ir psichologinių smulkmenų, – atvirkščiai, jis panašesnis į istorinę-biblinę sakmę, gal kiek primenančią ir Selmos Lagerlöf „Sakmę apie Gestą Berlingą“. Skaitant šią knygą gera justi literatūros kūrinių podirvį, Šventojo Rašto, istorijos archyvo (kaip preteksto) dalyvavimą romane. Romaną galima skaityti kaip kultūros (ar literatūros) „citatą“, permąstymą, reprizą ar parafrazę. Knyga įtaigi ir paveiki. Autorės pasakojimas rūstus, santūrus, kartu savitai emocingas, jautrus, prisodrintas gyvenimo išminties, gilaus žvelgimo į žmogaus sielą. „Išeini“ iš šios knygos tarsi nuprausta švariu vandeniu, tarsi gavusi ne tik žodį iš Biblijos, o ir slaptažodį, kurio nuolat ieškom savo būčiai atrakinti.
[1] Kubilius V. Ievos Simonaitytės kūryba. – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 106.
[2] Ten pat. – P. 199.
[3] Ten pat. – P. 6.