Poezija verstinė
Salman Akhtar. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 3
Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis
Salmanas Akhtaras (g. 1946) – žymus indų psichoanalitikas, gyvenantis ir dirbantis JAV, Filadelfijos Jeffersono medicinos koledže, taip pat skaitantis paskaitas įvairiose šalyse ne tik apie psichiatriją ir žmogaus elgesį, bet ir apie poeziją. Jis rašo eilėraščius anglų ir urdų kalbomis, yra išleidęs per dešimtį poezijos rinkinių ir per dvidešimt knygų apie psichologiją. 2019 m. rugpjūtį Lietuvos psichoanalizės draugijos kvietimu jis skaitė paskaitas Vilniuje. Po jų diskutavome ir kartu skaitėme eiles. Galbūt šiuose eilėraščiuose įmanoma pastebėti jo pagrindinės profesijos pėdsakų, bet jie anaiptol poetinės kūrybos nemenkina – tai tik įrodymas, kokios artimos šios dvi sritys.
Kebli padėtis
Tiesa
tūnojo jame
niūri it inkstų akmuo.
Per stambus, kad perliptų.
Per sunkus, kad nepaisytų.
Miestas šiaurėje
Trys žmonės
išėjo iš savo blyškių namų,
pasakė kelis žodžius ir sušoko
į šalia telkšantį tylos ežerą.
Atvykėlis nutarė
aplankyti juos kitąmet
su nesišypsančia žuvimi rankoje.
Vandens kūdikis
O kartą
jis įkrito į seno šulinio atmintį
prie senosios mečetės.
Skendo, plaukė ir plūduriavo
tuo pat metu.
Jis tapo vandens kūdikiu.
Vėl.
Skystas Demonas
Skystas Demonas,
kartais raudonas, kartais geltonas, kartais bespalvis
dieną ir naktį perdarinėjo žmogų
atsidėjęs tartum japonų stalius.
Skystas Demonas
rankas jo pavertė elgetos dubenėliu,
jo burną – apversta chimera ant lietvamzdžio,
jo kepenis – sietu,
jo smegenis – prastai iškeptu baklažanu,
šlapimo pūslę – pasprukusiu benamiu berniūkščiu,
jo prozą – medūza,
jo litaniją – besparne papūga,
visą jo būtį – sudriskusia savigraužos antklode.
Skystas Demonas
vis kvietė žmogų į Dvasių Namus,
ir šis neįstengė nustoti ten vaikščioti.
Kišenė pilna pagarbos
(Po susitikimo su latvių poetu Uldžiu Bėrziniu
2017 m. gegužės 20 d.)
Pusiau Lyras, pusiau Hemingvėjus.
Trys dangūs virš smalsių klausytojų sielų.
Jo balsas kylantis, krintantis, lūžtantis ir nutylantis,
keliantis lengvą krizenimą ir gumulą gerklėse,
nepasitikėjimo šnabždesį, malonumo šūksnius, palengvėjimo atodūsius.
Akimirką – neramus vandenynas, pašėlęs, putojantis,
kitą – lobis ne vietoje, aimana sielvartinga.
Suglamžytas lapas, ant vėjo pečių
nuskriejantis iš akių.
Ir stebuklingai sugrįžtantis, ir nusileidžiantis
ant delno širdies atgniaužto.
Klausimas
Mano džipas
(skubant važiuodamas atbulas)
aptaškė bedievišku pilku purvu
mažytės našlaitės veidą
prie kelio.
Sakyk,
o švelnios gėlelės ir mano bešaknio džipo
Kūrėjau,
kaip ištaisyti šią skriaudą?
Atsakas
Kai tas gražiai apsirengęs prekeivis iš Basros,
– tas pats, kuris turi septynis kupranugarius ir trisdešimt ožkų,
trečią kartą pasiūlė man
nuodingų alyvų,
norėjosi juoktis iš jo kvailo užsispyrimo.
Bet aš užrikau ant to apgailėtinų prekių stumdytojo,
ant jo kėslų paspęsti dar vienas pinkles,
jo bandymo išsitraukti peilį iš savo sielos
ir įbesti į manąją.
Ne kaip Nojui
Rudakis ištikimybės skalikas,
papūga, gerai žinojusi nesanti karveliu,
trisdešimt ištvermės kupranugarių,
dvi išpuikimo katės,
senstantis vienatvės vėžlys –
tai viskas, ko reikia poeto žvėrynui.
Rašalo dėmė
Kai drugelis nutūpė ant uolos,
ši nesujudėjo nė kiek,
bet pamišėlis, tai regėjęs,
kampą pagavo vis tiek.
Alchemija
Kas rytą
mesk saują šešėlių
į dienos ežerą.
Stebėk, kaip jie plūduriuoja.
Žiūrėk, ar kuris pavirs į lotoso žiedą
ar valtį.
Įžvalga
Išsiskyrimas su tavimi
šį kartą
parodė man
su žiauriu beždžionės atvirumu,
kaip mes iš tiesų susilieję.
Du lašai giliai vandenyne.
Neišskiriami.
Priklausomybės simptomai
Kaip priežodžiu tapęs „karštinė ir išbėrimas“
jie mano kraują ir sielą ištiko.
Tie priklausomybės simptomai.
Kaimynai apsimetė, kad nepastebi.
Draugas įpylė dar vyno į mano taurę tikėdamasis, kad išsiduosiu.
Moterys pavydu užsiplieskusios žavesius savo išjungė.
Keliavau į Europą penkis kartus.
Lipau į Akropolį, apkabinau Rodeną Paryžiuje, skaičiau eiles Rygoje.
Išlikau Londone, siurbtelėjau tylos Helsinkyje.
Mano širdis virpėjo tartum karvelis iš senovinių persų pasakų.
Priklaupiau,
pabučiavau Dievo koją
ir tavo.
Versta iš: Salman Akhtar. FRESHNESS OF THE CHILD. New Veron: Arseya Publishing, 2018; SYMPTOMS OF BELONGING. New Veron: Arseya Publishing, 2019.
Rainer Maria Rilke. Duino elegijos
2022 m. Nr. 2
Rainerio Marijos Rilkės (1875–1926), vieno didžiausių vokiečių literatūros moderniųjų klasikų, kūrybos viršūnėmis laikomi du poetiniai ciklai – „Duino elegijos“ ir „Sonetai Orfėjui“.
„Duino elegijoms“ būdinga sudėtinga simbolika, gausios nuorodos į mitologiją, Bibliją, literatūrą, vaizduojamąjį meną. Ciklo centre – angelas, įkūnijantis neišsakomą dvasinės tikrovės tobulumą. Nors poetas suvokia žmogaus trapumą, praeinamumą ir bauginančią angelo didybę, vis dėlto septintoje elegijoje išdrįsta jam priminti ir žmogiškosios kūrybos vertę: „Ar tai ne stebuklas? O stebėkis, angele, nes mes tai, / mes, o didysai, papasakok, kad mes tiek pajėgėm; man / kvapo trūksta liaupsėms…“
R. M. Rilkė neigiamai vertino chaotišką miestų civilizaciją, nuo triukšmo traukėsi į metafizinės prasmės vienumą, kad susitelktų savyje ir ieškotų atsakymo į buvimo ir mirties klausimą. Apie šį klausimą sukosi visa jo kūryba. Jam „buvimas čia įstabus“, tačiau visų pirma kūrėjas akcentuoja vidinio gyvenimo svarbą: „Niekur, mylimoji, pasaulio nebus, tiktai viduje.“ R. M. Rilkė teigė, kad poezijos paskirtis – regimybės perkeitimas į neregimybę, tokiu būdu per kūrybinę galią išsaugant dužų regimąjį pasaulį. Savo kūryba jis skelbė nedalomą būties vientisumą. Tikėjo ypatinga poeto misija, akcentavo poezijos taurumą ir vertingumą.
Skaitytojų dėmesiui siūlome septintąją ir aštuntąją elegijas, kol laukiame vertimų knygos, kurioje šalia R. M. Rilkės „Duino elegijų“ bus ir kitų vokiečių klasikų eilių vertimų.
Septintoji elegija
Jau ne kvietimas, ne, ne kvietimas, išaugęs balse,
tebūnie tavo šauksmo esmė; nors šauki tarsi paukštis,
kai jį iškelia metų laikų aukštuma, beveik jau pamiršus,
kad jis yra varganas tvarinys ir ne vien pavienė širdis,
kurią jis sviedžia į vaiskų, į apglėbiantį dangų. Kaip jis
ir tu su tokia pat jėga šauktum, kad dar nematoma
išgirstų tave bičiulė, tylioji, kurios viduje atsakas
bustų iš lėto ir klausantis tavojo balso šiltėtų –
drąsėjančiam tavo jausmui atsiliepianti pajauta.
O, kad suprastų pavasaris, – nebėra tokios vietos,
kur neskambėtų pranešimo garsas. Pirmiausia
tas menkas, klausiantis šūksnis, kurį teigiančia tyla
tolumoj apgaubia nušvitus, jam pritarianti diena.
Paskui laiptai į viršų, laiptai-šūksniai, prie išsvajotos
ateities šventovės – ; paskui trelė, fontano srovės,
kurioms veržlus spindulys jau pranašauja kritimą
savo mirgančiame žaidime… O priešais – vasara.
Ne tik visi vasaros rytmečiai, – ne vien tik
kaip jie keičias į dieną ir spinduliuoja auštant.
Ne tik dienos, tokios švelnios gėlėms, ir viršuje
aplink medžius plačiašakius, valdingos ir stiprios.
Ne tik pagarba šioms atsiskleidusioms galioms,
ne vien tik keliai, ne tiktai pievos vakarėjant,
ne tik, praūžus vėlyvai vėtrai, aiškumo atokvėpis,
ne tik artėjantis miegas ir nuojauta temstant…
Bet ir naktys! Taip, naktys, vasaros naktys didingos,
taip pat ir žvaigždės naktų, tos žemės žvaigždės.
O, kada nors numirti ir jas pažinti per amžius,
visas žvaigždes: nes kaip, kaip, kaip jas pamiršti!
Žvelk, aš pašaukiau mylinčiąją. Bet juk ne viena ji
ateitų. Ateitų su ja iš netvariųjų kapų
mergaitės ir stovėtų… Kaip tada aš apribočiau,
kaip, kviečiantį savo šaukimą? Skenduoliai vis dar
tebeieško žemės. – Vaikai, juk daiktą čionykštį
nutvėrę, tik vieną, taip įgyja ir daugelį daiktų.
Nemanyk, jog likimas svarbiau nei tankis vaikystės;
kaip dažnai aplenkdavot mylimąjį, atsikvėpdami,
atsikvėpdami po palaimingo bėgimo į erdvę, į nieką.
Buvimas čia įstabus. Žinojot tai, mergaitės, jūs irgi,
tarytum bedalės, nupuolusios į dugną, – jūs tamsiose
miesto gatvelėse, apniktos piktžaizdžių, arba atviros
atmatoms. Nes kiekvienai buvo duota valanda, tegu
ne visa, gal tik laiko matu sunkiai išmatuojamas
tarpas tarp dviejų mirksnių, – tada jos turėjo
būtį. Viską. Gyslas, pripildytas būties.
Tik mes lengvai tai pamirštam, kol besišaipantis
pavydus kaimynas mums nepatvirtina. Trokštam
regimai tai įžvelgti, nors akivaizdžią laimę atpažint
mums duota tik tada, kai perkeičiam ją savyje.
Niekur, mylimoji, pasaulio nebus, tik viduje. – Mūsų
gyvenimas prabėga lydimas permainų. Vis mažėdami
išorės pavidalai prapuola. Kur stovėjo tvirtas namas,
siūlosi dabar darinys išgalvotas, keistas, nors visiškai
įmanomas, tarsi visas dar būtų galvoje, nepasikeitęs.
Talpią galių saugyklą stato sau laiko dvasia, beformė
kaip įtemptas veržimasis, kurį ji iš visko išgauna.
Ji nepripažįsta šventovių. Šitą, širdies išlaidumą
mes sutaupom slapčia. Taip, kur vienąsyk ištvėrė
kadaise išmelstas daiktas, užsitarnautas, išklūpėtas, –
tebesilaiko jis, toks, koksai yra, Neregimybės būvy.
Daugelis to jau nepastebi, bet tai ne pranašumas,
kad nepastatys jie savo viduje didingos šventyklos.
Kiek tokių bedalių ant pasaulio kryžkelių maištingų,
be paveldo, praeitis jau ne jų, ateitis dar nepriklauso.
Nepasiekiama tiems žmonėms, kas artimiausia. Bet mus
tai neturėtų trikdyti; tepadės mums patvariau išsaugot
dar atpažįstamą pavidalą. – Tai kadaise buvo žmonėse,
likimo pačiam vidury buvo, naikinančio, santalkoj
nežinojimo-kur link buvo, tarytum esatis, ir lenkė
žvaigždes prie savęs iš palaimingo dangaus. Angele,
tau dar parodžiau šičia! Tavo žvilgsnyje
tebūnie pagaliau jis išgelbėtas, galų gale teisus.
Stulpai, pilonai, sfinksas, besistiebianti atrama
prieblandoj yrančio miesto, svetimo, katedros.
Ar tai ne stebuklas? O stebėkis, angele, juk mes tai,
mes, o didysai, papasakok, kad mes tiek pajėgėm; man
kvapo trūksta liaupsėms. Vis dėlto mes nepraradom
tų erdvių, tų džiaugsmą teikiančių erdvių, tų mūsų
erdvių. (Kokios neapsakomai didelės jos turėtų būti,
kad tūkstantmečiai jų neperpildė mūsų jausmais.)
Bet bokštas buvo didelis, ar ne? O, angele, iš tikro, –
didelis, net ir šalia tavęs? Chartres buvo didelis, –
o muzika kilo dar aukščiau ir peraugo mus. Juk tiktai
mylinčioji, – o, viena prie nakties apsupto lango…
argi nesiekė ji tau ligi kelių – ?
Negalvok, kad aš kviečiu.
Angele, o jei ir kviesčiau! Tu neateitum. Nes mano
šauksmas kupinas tolin veržimosi; prieš tokį stiprų
srautą žengti tu negali. Kaip ištiesta ranka
mano šauksmas. Ir jos paspaudimui
atverstas į viršų delnas lieka prieš tave
atviras, tartum gynyba ar įspėjimas,
nesuvokiamai, plačiai.
Aštuntoji elegija
Skiriama Rudolfui Kassneriui
Akių daugybe regi tvariniai,
kas atvira. Tik mūsų akys
lyg būtų apverstos ir tarsi pinklės
paspęstos ten, kur jie laisvai išeina.
Kas išorėj yra, mes juk žinom tiktai
iš veido žvėries; nes jau kūdikį mažą
mes nugręžiam ir verčiam žiūrėti
atgal į formas, ne į atvirybę, kuri
žvėries veide tokia gili. Mirties nežino.
Ją regime tik mes: laisvajam žvėriui
baigtis visuomet už jo nugaros,
o iš priekio Dievas, ir kai jis eina, jo kelias
veda amžinybės link, taip srūva šaltiniai.
O mes tai ne, nė vienai vienintelei dienai
nėra skaidrios erdvės prieš mus, kurioje gėlės
atsiveria begalybėn. Visada tik pasaulis
ir Niekur niekados be Ne: skaidrumas,
nesaugomas, kuris alsuoja ir viską
išmano, ir nieko netrokšta. Kaip vaikas,
paniręs į tylą, kol mes jį pažadinam
palietę. Arba tasai, kurs miršta ir yra.
Nes prie mirties nematoma mirtis,
gal žvelgiama iš ten didžiu žvėries žvilgsniu.
Įsimylėję, jeigu tik nebūtų to,
kurs reginį užstoja, iš arti žvelgtų apstulbę…
Tarsi per klaidą atverta erdvė
jiems už to kito… Aiman, savęs jie
peržengti negali, ir vėl pasaulis prieš akis.
Į tvariniją visad atgręžti, tik joj
mes regim atšvaitą erdvės, aptemusį
nuo mūsų. Arba tarytum koks žvėris,
ramus, bežadis, žvelgtų pro mus ir žvelgtų.
Tai mūsų likimas: nuolat būti priešais,
ir nieko daugiau, visados tik priešais.
Turėtų sąmonę, tokią kaip mūsų,
žvėris, tas tikrasis, kurs priekyje eina
kita kryptimi, – jis mus aplink
savaip apgręžtų. Bet jo būtis jam
yra begalinė, neaprėpiama, be žvilgsnio
į savo būklę, skaidri, kaip ir jo reginys.
Ten, kur mes regime ateitį, jis regi viską,
toj visumoj save ir visados palaimingas.
Tačiau ir budrų, šiltą žvėrį slegia
našta bei rūpestis gėlos jo didžiosios.
Nes ir jį nuolatos kamuoja, kas ir mus
ne sykį nugali, – prisiminimas,
tarsi tai, ko dar siekiam, jau buvo
arčiau ir tikriau, ir tas prisilietimas
švelnus be galo. Čia viskas taip nutolę,
o ten gyvai alsuoja. Po pirmos tėvynės
ši antroji jam žvarbi ir vėjuota.
O palaimingi mažieji tvariniai,
kurie palieka visada įsčiose nešiotės;
o laimė uodo, dar straksinčio viduj,
net ir tuokiantis: įsčios jam viskas.
Tik pažvelk į netikrą paukščio būtį,
kuris tartum pažino savo dvilypumą,
o sakytumei jis būtų siela etrusko,
kurį jau numirus apkabino erdvės,
lyg po antkapiu nurimusi jo figūra.
Ir koks sutrikęs tas, kurs turi skristi,
kai kyla iš įsčių. Jis lyg patsai savęs
nusigandęs skrostų orą, tartum įskila,
einanti per puoduką. Taip žymę paliks
šikšnosparnis ant vakaro porceliano.
O mes: žiūrovai, visados ir visur,
į išorę atgręžti, tik niekados į ten!
Pripildo mus. Sudėstome. Subyra.
Mes vėl sudėstom ir subyram patys.
Kas mus taip apgręžė, kad mes,
nors ir ką bedarytume, elgiamės
kaip tas, kuris išeina? Kaip jis ant
paskutinio kalno, nuo kurio dar visas
slėnis atsiskleidžia, atsigręžia, dairos, delsia, –
taip mes gyvename ir nuolat atsisveikinam.
Serhij Žadan. Eilėraščiai
2007 m. Nr. 7
Gedimino Kajėno nuotrauka
Iš ukrainiečių k. vertė Vytautas Dekšnys
Serhijus Žadanas (g. 1974) – poetas, prozininkas, viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių. Šešių poezijos rinkinių ir trijų romanų („Depeche Mode“, 2004; „Anarchy in the UKR“, 2005; „Demokratinio jaunimo himnas“, 2005) autorius. Šiuo metu gyvena Charkove.
Viešpats simpatizuoja autsaideriams
Pažvelgiau į jūrą ir viską supratau:
trečią dieną tampiausi palei tuščią pakrantę
ir išėjau ties įlanka, virš jos kabojo lietūs,
žinai, jie lijo į ją, į tą įlankėlę, ir plaukiojo
ten tarsi žuvys, trečią dieną aš mačiau auksines valgyklų ir
motelių šviesas
ir stoties bufetus su brigadomis darbininkų
baltais apatiniais marškinėliais, jie pylė į save alkoholį, ir
saldžios seilės
dažė rožine spalva jų degtinę,
ir štai ką aš galvoju:
aš manau, kad Jėzus buvo raudonas, jis tyčiomis
sugalvojo viską taip, kad tu kankintumeis
susidurdamas su klaidomis jo brėžiniuose,
jis tyčiomis tarsi sako:
žiūrėk, sako jis tau,
štai tavo širdis, štai jos širdis, girdi, kaip jos plaka?
tu gyvas, kol klausaisi visų judesių ir šlamesių po savo oda
tu gyvas, kol matai, kas ten vyksta
tarp daiktų ir dalykų, matai, kas ten kuriasi po matomu paviršium.
Ir dar aš pagalvojau: žinai, tie dviračiai smėlyje
ir dar tie pamokslininkai gelbėtojų bokšteliuose –
jei taip įbristum giliai į vandenį ir pamokslautum
medūzoms ir žuvims skraiduolėms, skaitytum joms, kol jos
kantriai plaukioja aplink tave, aiškintum joms
labiausiai miglotas ir šiurpiausias savo aiškinamojo žodyno
vietas, sakytum joms,
kad Jėzus buvo raudonas, visi tie jo kairuoliški triukai,
vaikščiojimas vandeniu, visi tie jo apaštalai –
inžinieriai iš politechnikos, jie rinkdavosi fabrike
savo paskutinių vakarienių, visi tie auksiniai siūlai tavo
megztiniuose,
nubrozdinti keliai;
Jėzus buvo raudonas, jis išskaičiavo
komunizmo principus iš paukščių skrydžio,
ir viskas tik tam, kad tu kankintumeis
bandydamas nugirsti medžių ir dviračių širdžių plakimą,
klausydamasis kalbantis brigadininkus, kurių liežuviai
plaunami šalta degtine lyg naujos detalės.
Jauna žolė auga iš šių pamatų,
jauna žolė, apie kurią niekas dar nežino, jauna
žolė, aplink kurią sukas dangus, žolė – jauna ir drėgna, dėl
kurios viskas ir vyko;
šitos mergaitės gyslos tokios plonos, kad kartais iš jų
negali prasismelkti kraujas
žiemomis, kai oda išdžiūsta lyg upės, ar girdi jos širdį?
jos širdis plaka lėčiau,
vadinasi, dabar ji miega
arba tiesiog labai rami.
Paprika
Į žalsvą prekystalių spindesį
paskui porelę paauglių, besilaikančių už rankų,
eini vakare per prekybos centrą –
mergaitė renkasi citrinas ir papriką,
duoda palaikyti savo berniukui ir juokdamasi deda atgal.
Be dešimties dešimt, jie prieš tai ilgai
kivirčijosi, ji norėjo jį palikti, jis maldavo ją pasilikti,
pilnos kišenės žalių daiktų,
auksinių asiriškų monetų, skausmą malšinančių tablečių,
saldžios meilės, užburtos paprikos
išneškit iš čia, na išneškit drėgną sielą, bet kokį mirusį vaisių
ir vidurnakčio
kraują, žuvys, įsiraususios senų garlaivių sraigtais iš pietinių
valstijų, prifarširuotos
auskarų ir britiškų pankų segtukų, dejuoja nuo kofeino
žiaunose, juodų ligų ir žalsvos šviesos, tarsi prašytų:
išneškit iš čia, na išneškit mus iš čia į artimiausią stotelę, į
artimiausią
autoservisą, į artimiausią šaltą vandenyną, jos tarsi rodo,
raitydamosi
drėgnomis sielomis, kai tie sraigtai danguje vakare virš
prekybos centro
ardo sultingą orą, kai panagėse kepa kokainas
išneškit, na išneškit, prislėpę kišenėse šilto žalsvo spindesio,
pasikišę po
liežuviais sidabro ir auksinių monetų, iki artimiausios
stotelės, iki artimiausio stadiono,
kraujas už kraują, viešpats mus šaukia, krutindamas pelekais.
Nes taip, kaip jis laikosi jos, aš nesugebėsiu
niekada už nieko laikytis, aš nesugebėsiu abejingai prasiskverbti
pro tą negyvą audinį, ir taip per ilgai svyravau
neturėdamas jėgų pajudėti, kad dabar paskui juos nenusekčiau.
O tu turbūt žinai, kas jų laukia, ar ne? ten, kur dabar esi, kur
dabar
atsidūrei, tu viską gali jiems pasakyti iš anksto, dar dveji ar
treji metai
auksinio paaugliško apmirimo rugpjūčio žolėje, švaistant
monetas
visokiems nuodams, ir viskas: atmintis užpildys tas vietas
tavyje, kur buvo švelnumas.
Nes taip, kaip ji bijo dėl jo, aš nesugebėsiu
niekada dėl nieko bijoti, nes taip lengvai,
kaip ji įduoda jam į ranką tas šiltas citrinas, aš negalėsiu
niekam nieko įduoti;
eisiu toliau paskui juos
ilgomis varginančiomis prekybos centro sutemomis
gelsva žolė po kojomis
negyva žuvis rankose,
šildau jos širdį savo kvėpavimu
šildau savo kvėpavimą
jos širdimi.
Žodynai bažnyčios tarnyboje
Taip atsitiko, kad moteris, kurią jis mylėjo, nusprendė
išvykti iš jo šalies, tiesiog vieną kartą jam pasakė:
žinai, turiu važiuoti, dar turime porą mėnesių,
gali man skambinti. gerai, pasakė jis, gerai,
o paskui? kas paskui? – paklausė ji. kaip paskui bus
su tavo numeriu? iš tavęs jį atims ar tu jį
kam nors padovanosi? supranti, apie ką aš? kas pakels
ragelį, kai paskambinsiu tau po dviejų mėnesių?
Na, aš nežinau, pasakė ji, numerį tikriausiai
panaikins. kaip panaikins? ims taip
ir panaikins. o kas paskui? paskui? paskui nieko.
aš išvažiuosiu iš šios šalies, ką nors dirbsiu
ten, skaitysiu, važinėsiu už miesto, galbūt melsiuos. o aš?
o tu? na, tu irgi melskis, jei turi laiko.
Gerai, pasakė jis, taip ir padarysiu: išmoksiu
kokią nors maldą ir melsiuos. įdomu,
pasakė ji, įdomu, ir ko gi tu melsi?
ko? nežinau, ko nors, koks skirtumas ko?
Juk tu netiki, pasakė ji. na ir kas,
aš nieko ir neprašysiu, tiesiog šiaip sau melsiuos
tik tam, kad daryčiau tą patį, ką ir tu, supranti?
dar jei tavo numerį paliktų, skambinčiau,
o dabar kas belieka?
Aš žinau, kodėl mums taip nutiko:
pernelyg esame priklausomi nuo žodynų,
nuo leksemų ir visų tų diftongų, išsikėtusių kalboje,
niekuo nepagrįsto pasitikėjimo jais,
aš žinau: tai mano žodynas,
spausdintas ant šviesaus apkartusio popieriaus,
jį skaitau baruose ir vagonuose,
pirktas per išpardavimą Rytų Berlyne
dar dešimtame dešimtmetyje, kai dar tavęs nepažinojau,
aš mirsiu kaip patriotas, net jeigu tu
visiems laikams paliksi šią šalį,
aš bandysiu paskambinti tavo numeriu,
net jei ten nuskambės balsai iš pragaro,
aš vartysiu savo suknistą žodyną, net kai
jame nebeliks nė vieno nevartoto žodžio.
niekas jos nesustabdys
niekas jos neįtikins
apie 100 000 žodžių ir žodžių darinių
ir net nėra kaip su ja pasikalbėti
Socializmas
Lėta vasara niekaip nesibaigia, kai kurios dienos – tarsi jauni
stiebai, pasmerkti visiškai keisti struktūrą, įtempę
audinius; dangus virš geležinkelio, kažkokios pavienės naujienos,
aš tokiomis dienomis visada sutinku seną pažįstamą, su kuriuo
žaidėme vienoje
komandoje; jis buvo vyresnis už mane dvidešimčia metų,
anuo laiku buvo net kviečiamas į vieną tada dar
sąjunginės aukščiausiosios lygos klubą, į šiltą uostamiestį;
būtų žaidęs už jūreivius, sporto draugija būtų už viską
mokėjus, vakarais
vaikščiotų į miesto pliažą – įdegusių saulėje berniūkščių dievukas;
bet kažkodėl atsisakė, užsiėmė farcovke, prekiavo anaša,
net atsėdėjo metus, kažkas jį pakišo, paskui jis taip pasakojo, nors aš
asmeniškai tuo netikiu: vis dėlto, šiaip ar taip, anaša;
jis pasitraukė devinto dešimtmečio gale ir žaidė
mėgėjų komandose, kurias pats treniravo, tada su juo ir susipažinom,
kažkodėl iki šiol dažnai jį sutinku.
Žinai, – pradėdavo jis kartais, – sovietai mane išmokė
paprasčiau žiūrėti į save, pasirodo, užtenka rinktis iš gyvenimo
tik tuos skudurus, kurių tau reikia. Nori išgirsti, kodėl aš tada
atsisakiau? tiesiog pagalvojau, kad iš tiesų jokio skirtumo – žaisi
ar nežaisi, jokio skirtumo, supranti?
karjera? na aš ir dabar galėčiau neblogai žaisti, tiesa, anaša,
supranti?
nuolat gliūkai aikštėje, o šiaip visai nieko;
tada aš jo, aišku, nelabai suprasdavau, o štai dabar
galvoju: iš tiesų vaikinas turėjo kuo gundytis –
saulėti aštuoniasdešimtieji didelėje šalyje, farcovkė griovė
sovietus,
komunizmas, estrada ir jugoslavija,
jis ir dabar neblogai atrodo, tik jį nuolat gliūčina
per rungtynes, o šiaip visai nieko – normalus sporto meistras,
kaip turi būti.
Yra toks blogas įprotis – neštis iš praeities visokį šlamštą,
visai nereikalingus daiktus, kad kažkuriuo momentu sustotum
ir suprastum, jog neįmanoma išsinešti šitiek vargo ir džiaugsmo,
gyvenimas dovanoja per daug pagundų, pernelyg mielas dalykas
tas gyvenimas,
pakankamai trumpas, kad galėtum nupasakoti jį visą vienu ypu,
ir pernelyg niūrus, kad atsirastų pašnekovų tokiam pokalbiui,
kiekvieną vasarą tas pats: negali suprasti,
daugiau praradai ar daugiau įgijai,
ir viskas neįtikėtinu būdu tęsiasi,
ir net vanduo pamažu įkaista,
nes jame ritmiškai plaka
lanksčios vaikų širdys.
Ilya Kaminsky. Eilėraščiai
2021 m. Nr. 3
Iš anglų k. vertė Aistis Žekevičius
Poetas Ilya Kaminsky’is, 1977 m. gimęs Ukrainoje, vėliau su šeima emigravęs į Jungtines Valstijas, lietuvių skaitytojams yra neblogai pažįstamas – jo eilėraščių vertimai jau ne sykį publikuoti šalies kultūrinėje spaudoje. Pats Ilya Lietuvoje lankėsi dusyk – 2011 m., kai buvo pakviestas dalyvauti festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“, ir 2012 m., Vilniuje rengtų „Vasaros literatūros seminarų“ metu.
Čia pateikiami I. Kaminsky’io eilėraščių vertimai iš naujausio jo poezijos rinkinio „Kurčiųjų respublika“ („Deaf Republic“, 2019).
Šūvis
Scena – mūsų šalis.
Į miestą įžengus kariams, oficialiai uždraudžiami vieši susirinkimai. Bet šiandien
kaimynai plūsta fortepijono muzikos link, kuri sklinda iš Sonios ir Alfonso lėlių vaidinimo
centrinėje aikštėje. Kai kurie mūsų įsilipę į medžius, kiti slapstosi po suoliukais
ir už telegrafo stulpų.
Petiai – pirmoje eilėje sėdinčiam kurčiam berniukui – nusičiaudėjus, lėlė-seržantas
suspigęs parkrenta. Atsistojęs jis purkštauja ir grūmoja kumščiu besijuokiantiems žiūrovams.
Aikštėn įsukęs kariuomenės džipas išvemia kitą Seržantą.
Tučtuojau išsiskirstykit!
Tučtuojau išsiskirstykit! – mediniu falcetu atkartoja lėlė.
Visi sustingsta, išskyrus Petią, kuris ir toliau kikena, kol kažkas pliaukšteli ranka jam per burną. Seržantas pasisuka į berniuką ir pakelia pirštą.
Tu!
Tu! – lėlė pakelia pirštą.
Sonia žiūri į savo lėlę, lėlė žiūri į Seržantą, Seržantas žiūri į Sonią ir Alfonsą, o visi kiti stebime, kaip Petia atsilošia, sukaupia visas burnoje esančias seiles ir spjauna į Seržantą.
Garsas, kurio negirdime, pakelia kirus nuo vandens.
Kurtumas, sukilimas, prasideda
Kitą rytą mūsų šalis pabudo ir atsisakė girdėti karius.
Mes atsisakome dėl Petios.
Šeštą ryto kariams alėjoje pasakius komplimentą merginoms, šios praeina pro šalį rodydamos į savo ausis. Aštuntą kepyklos durys užtrenkiamos tiesiai prieš kario Ivanovo nosį, nors jis – geriausias kepyklos klientas. Dešimtą motušė Galia ant kareivinių vartų kreida užrašo NIEKAS JŪSŲ NEGIRDI.
Vienuoliktą ryto prasideda suėmimai.
Mūsų klausa nesilpsta, tačiau mumyse stiprėja kažkas tylaus.
Po komendanto valandos suimtųjų šeimos prie langų iškabina pačių padarytas lėles. Gatvės ištuštėja, išskyrus virvelių girgždesį ir medinių kumštukų bei pėdučių
bilst bilst į pastatus.
Į miesto ausis krinta sniegas.
Tas kaulų ir pravirų vožtuvų žemėlapis
Mačiau, kaip Seržantas nusitaiko, o kurčiasis berniukas burnon priima geležį ir ugnį –
jo veidas,
tas kaulų ir atvertų vožtuvų žemėlapis, ant asfalto.
Tai oras. Kažkas ore pernelyg trokšta mūsų.
Žemė rami.
Sargybiniai bokšteliuose kemša sumuštinius su agurkais.
Šią pirmąją dieną
kariai tikrina barmenų, buhalterių ir kariškių ausis –
kaip baisiai tyla veikia kareivius.
Jie išplėšia Goros žmoną iš lovos tarytum duris nuo autobuso.
Stebėkite šią akimirką –
kaip ji supurto!
Berniuko kūnas guli ant asfalto kaip sąvaržėlė.
Berniuko kūnas guli ant asfalto
kaip berniuko kūnas.
Paliečiu sienas, pajuntu namo pulsą ir
dėbsau bežadis, ir nežinau, kodėl esu gyvas.
Pirštų galais tipename po šį miestą,
Sonia ir aš,
tarp teatrų, sodų ir kaltinės geležies vartų.
Sakome būk drąsus, tačiau nė vienas
nėra drąsus, kai garsas, kurio negirdime,
pakelia paukščius nuo vandens.
Patikros punktai
Kariai gatvėse įrengia klausos patikros punktus ir prie durų bei stulpų prikala pranešimus:
KURTUMAS YRA UŽKREČIAMA LIGA. VISI PILIEČIAI UŽKRATO PAVEIKTOJE
TERITORIJOJE DĖL SAVO PAČIŲ SAUGUMO PER 24 VALANDAS TURI PASIDUOTI IR KARANTINUOTIS!
Sonia ir Alfonsas centrinėje aikštėje moko gestų kalbos. Pro šalį einant sargybiniui jie sėdi ant plaštakų. Matome, kaip Seržantas sustabdo moterį, einančią į turgų, bet ši negirdi. Įsodina ją į sunkvežimį. Sustabdo kitą. Moteris negirdi. Įsodina ją į sunkvežimį. Trečia rodo į savo ausis.
Šiose alėjose kurtumas yra vienintelė mūsų barikada.
Ketvirtos ryto sprogdinimas
Mano kūnas bėga Arlemovsko gatve, mano drabužiai – pagalvės užvalkale:
ieškau vyro, kuris atrodo
lygiai taip pat, kaip aš, idant atiduočiau jam savo Sonią, savo vardą ir marškinius –
tai prasidėjo: kaimynai lipa į troleibusus
prie žuvies turgaus, visas savo akimirkas
perplėšdami perpus. Troleibusai sprogsta lyg žarnos saulėkaitoje –
Pavelas šaukia Aš toks supistai gražus, negaliu to pakęsti!
Du berniukai, tebelaikantys sumuštinius su pomidorais,
iššoka priešais troleibuso šviesas, kariai nusitaiko į jų veidus. Į jų ausis.
Nerandu žmonos, kur mano nėščia žmona?
Aš, kūnas, suaugęs vyras, nekantrauju
sprogti lyg rankinė granata.
Tai prasidėjo: regiu, kaip mėlynoji mano šalies kanarėlė
lesioja trupinius iš kiekvieno piliečio akių
lesioja trupinius iš mano kaimynų plaukų –
sniegas palieka žemę ir krinta tiesiai į viršų, kaip ir turėtų –
turėti šalį, taip svarbu –
įbėgti į sienas, į gatvės žibintus, į mylimuosius, kaip ir turėtų būti –
mėlynoji mano šalies kanarėlė
stoja prieš sienas, gatvės žibintus, mylimuosius –
mėlynoji mano šalies kanarėlė
stebi jų kojas šiems bėgant ir krintant.
Tai, ko negirdime
Jie įstūmė Sonią į kariuomenės džipą
vieną rytą, vieną rytą, vieną gegužio rytą, vieną spindintį lyg moneta rytą –
jie įstūmė ją,
o ji svirduliuoja, nepastovi ir klumpa tyloje,
kuri yra sielos triukšmas.
Sonia, kuri sykį pasakė Tądien, kai mane sulaikys, grosiu pianinu.
Stebime, kaip keturi vyrai
ją įstumia –
ir mums atrodo, kad regime tiltą iš šimtų senų pianinų
nuo Arlemovsko iki Tednos gatvės, o ji
lūkuriuoja prie kiekvieno iš jų –
ir visa, kas iš jos lieka, yra
lėlė,
kalbanti pirštais,
visa, kas lieka iš lėlės, yra ši moteris, visa, kas lieka
iš jos (jie pagrobė tave, Sonia), – balso, kurio negirdime, – yra pats aiškiausias balsas.
Virš mėlynų skardinių stogų – kurtumas
Mūsų vaikinai trokšta viešo nužudymo saulėtoje aikštėje.
Jie tempia girtą kareivį, ant jo kaklo kabo lentelė su užrašu:
AŠ SUĖMIAU VASENKOS MOTERIS.
Vaikinai nė nenumano, kaip nužudyti žmogų.
Alfonsas gestais parodo Užmušiu jį už dėžę apelsinų.
Vaikinai sumoka apelsinų dėže.
Jis įmuša į puodelį žalią kiaušinį,
uodžia apelsinų sulčių lašus sniege
ir susiverčia kiaušinį gerklėn lyg degtinės taurelę.
Jis plauna rankas, maunasi raudonas
kojines, liežia ten, kur būta jo danties.
Merginos spjaudo kareiviui į burną.
Balandis nutūpia ant stop ženklo ir priverčia šį siūbuoti.
Idiotas berniukas
sušnabžda Tegyvuoja kurtumas! ir spjauna į karį.
Aikštės centre
ant kelių parklupęs kareivis maldauja pasigailėjimo, o miestelėnai
purto galvas ir rodo į savo ausis.
Kurtumas kybo virš mėlynų skardinių stogų
ir vario spalvos pakraigių; kurtumas
minta beržais, apšvietimo stulpais, ligoninių stogais, varpais;
kurtumas ilsisi mūsų vyrų krūtinėse.
Mūsų merginos gestais rodo Pradėk.
Mūsų vaikinai, skysti ir strazdanoti, žegnojasi.
Rytoj būsime pažeidžiami kaip plonyčiai šunų šonkauliai,
bet šįvakar
mums pernelyg mažai tai rūpi, kad meluotume.
Alfonsas šoka ant kareivio, sugriebia jį ir perduria plautį.
Kareivis raitosi ant šaligatvio.
Miestelėnai stebi ryškėjančius žvėrių bruožus
jų veiduose ir uodžia žemę.
Merginos vagia apelsinus
ir slepia juos po palaidinėmis.
Ir vis dėlto kai kuriomis naktimis
Mūsų šalis pasidavė.
Po daugelio metų kai kurie sakys – nebuvo nieko panašaus: parduotuvės dirbo, buvome
laimingi ir eidavome žiūrėti lėlių vaidinimų parke.
Ir vis dėlto kai kuriomis naktimis miestelėnai pritemdo šviesas ir moko vaikus gestų
kalbos. Mūsų šalis yra scena: kai sargybiniai marširuoja, sėdime ant plaštakų. Nebijok, vaikas gestais rodo medžiui, durims.
Kai sargybiniai marširuoja, alėjos ištuštėja. Erdvė ištuštėja, išskyrus virvelių girgždesį
ir medinių kumštukų bilst bilst į sienas.
Taikos metu
Aš, gyvenantis Žemėje keturiasdešimt kelerius metus,
kadaise atsidūriau taikioje šalyje. Stebiu, kaip kaimynai išsitraukia
telefonus, kad išvystų
farą, reikalaujantį vyro vairuotojo pažymėjimo. Vyrui siekiant piniginės, faras
šauna. Į automobilio langą. Šauna.
Čia taiki šalis.
Dedamės telefonus į kišenes ir važiuojame.
Pas dantistą,
pasiimti vaikų iš mokyklos,
nusipirkti šampūno
ir baziliko.
Mūsų šalis yra ta, kurioje policijos nušautas berniukas guli ant kelio
ištisas valandas.
Jo praviroje burnoje regime
visos šalies
nuogumą.
Mes stebime. Stebime, kaip
stebi kiti.
Berniuko kūnas guli ant kelio visai kaip berniuko kūnas –
čia taiki šalis.
Ir ji lengvai karpo savo piliečių kūnus –
taip, kaip prezidento žmona kerpa kojų nagus.
Visi mes
vis dar turime atlikti sunkų darbą: apsilankyti pas dantistą,
neužmiršti pasigaminti
vasariškų salotų: bazilikas, pomidorai, tai – tikras džiaugsmas, pomidorai, truputis druskos.
Dabar – taikos metas.
Šūvių negirdžiu,
bet stebiu, kaip priemiesčių kiemuose pliuškenasi paukščiai. Koks šviesus dangus
alėjai sukantis aplink savo ašį.
Koks šviesus dangus (atleisk man), koks šviesus.
Versta iš: Ilya Kaminsky. DEAF REPUBLIC. – Minneapolis, Minnesota: Graywolf Press, 2019.
Hrycko Čiubaj. Kalbėti, tylėti ir vėl kalbėti
2015 m. Nr. 3
Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys
Ukrainiečių poetas, vertėjas Hrycko (Hryhorijus) Čiubajus gimė 1949 m. Berezynuose (Rivno sr.). Nuo 1970 m. gyveno Lvove, bendravo su nepriklausomų pažiūrų inteligentais, privačiuose sambūriuose skaitė poeziją, leido savilaidos žurnalą „Skrynia“. 1972 m. kelioms dienoms suimtas KGB, jo namuose atlikta krata. Dirbo teatre scenos darbininku, kroviku, buvo išvykęs uždarbiauti į Sibirą. 1982 m. neaiškiomis aplinkybėmis sulaikytas milicijos, išėjo iš areštinės sunkiai sužalotas ir po kelių mėnesių mirė.
Po mirties išleistos jo poezijos knygos: „Kalbėti, tylėti ir vėl kalbėti“ (1990, išversta į lenkų ir ispanų k.), „Jeremijo rauda“ (1999), vaikų poezijos rinkinys „Greitakalbė ne vilkui“ (2009), visos jo kūrybos ir atsiminimų apie jį rinktinė „Penkiaknygė“ (2013). Poezijai būdingas mitologiškumas, saviti, drąsūs įvaizdžiai, muzikalumas, išradinga kompozicija, religiniai, civilizacijos kritikos motyvai, filosofiškumas ir vidinės žmogaus tapatybės paieškos, E. Poundo ir T. S. Elioto poetikos atspindžiai. Kūryba ir intelektualine laikysena bei akiračiu paveikė daugelį savo ir jaunesnių kartų ukrainiečių poetų. Išvertė ispanų ir Lotynų Amerikos (A. Machado, G. Mistral), čekų (F. Lipkos), lenkų (T. Różewicziaus), rusų (A. Bloko) poetų kūrinių.
Aš taip ilgai tylėjau
juk tu žinai kaip sunku man buvo sutemose
drėgnomis lūpomis gerus žodžius užčiuopti
kai aplink – pikti vardai upių
(kadaise tokių gerų upių!)
sulėtėjusių ligoninėms į taktą
ir debesys jų paviršiuje šią pavakarę –
tai patyrę psichiatrai
baltais drabužiais
upės koridoriumi jie
išplaukia į tamsą
kalbėdamiesi lotyniškai
žuvų žybsniai ir diagnozės
pikti eilėraščiai
pikta rožių spalva
pavadinimai vaistų
nuo kurių tapsime labai ramūs
tarp piktų medžių – tarp akacijų
kai jų juodos sėklos skambiai trykš
iš rusvų ankščių
ir tarsi pabaidytų paukščių pulkai praskris aukštai virš mūsų
kad beginklį mėnulį skaudžiai sužeistų
vaistų pavadinimai
kurie mums šiąnakt padės
įdėmiai klausytis mėnulio priešmirtinio riksmo
padės mums net poeziją įžiūrėti
kai jis raitysis iš skausmo
kai jis krioks iš paskutiniųjų
– sustabdykit juos
sustabdykit
juk aš išties mirštu
pačiame jėgų žydėjime aukštai virš lėtos upės
šiandien nebeįstengiu net nušviesti veidų
tų kurie juokaudami mane žudo
kas jie?
iš kur tas jų
kruvinų pramogų troškulys?
pamėginkit kaip nors juos sugraudinti –
atvežkit jiems neperšaunamoje dėžėje „Džokondą“
arba sukalkit jiems skardinį mėnulį –
tegu kiekvieną sekmadienį taikosi į jį
kiek tik nori
ištisomis šeimomis
viskas darosi tikra tik rudeniop
viskas darosi akivaizdu tik rudeniop
kai vėl iš gilumos
iš po senų kaip reta draugiškų akacijų šaknų
buldozeris iškasa Pitagoro kaulus
ir vėl kaip kasmet šiuo metu
susirūpinę tėvai palinksta prie jo besišypsančios kaukolės
o paskui skubiai stveria už rankos vaikus ir vedasi į mokyklą
kad kuo greičiau išmoktų Gėrio Geometrijos
nors bet kuris iš tėvų puikiai žino
kad Blogio ir Gėrio Geometrijos taisyklės vienodos
ir kad tylų kimų balsą
seno mokytojo kreida ištepliotomis rankovėmis
kiekvieną rudenį visiškai nustelbia
didžiulis gelsvų ir rausvų lapų pučiamųjų orkestras
ir štai pabėgę iš pamokų dar tokie švelnūs berniukai
žaisdami brėžia skriestuvu ant asfalto
mėnulio skritulį – blyškiu iš pykčio veidu
paskui griebia liniuotę – ir jau tiesiąja
iš rytų į vakarus pučia šalti vėjai
ir pasimato tiems berniukams kaip su vėju išskrenda
trapi vėlė mergaitės – jų bendraklasės
kuri tamsioje mokyklos palėpėje
tarp sulūžusių suolų ir pintinių
jau keturiasdešimčiai dienų praėjus nuo mirties
vis dar stropiai ruošė pamokas blankiai švytint
pelėdos akims
bet šiandien vėjas virš miestelio stogų
neša ją į vakarus kartu su išplėštais
Geometrijos vadovėlio puslapiais
kartu su uosio sėklų malūnėliais
o apačioje bėga vaikai
vaipydamiesi ir šūkaudami žeidžiančius žodžius
ir taikydami akmenimis
į oru plaukiantį pažįstamą siluetą
o vėjas neša ją vis tolyn ir tolyn –
trapią emigrantę iš jauno kūno respublikos
kad ji aukštai dangumi
plauktų lenktyniaudama su lėktuvais
kartu su tokia pat trapia mėnulio vėle
kuri taip pat visiems laikams paliko
juodumos dėmėmis išmargintą savo kūno karalystę
kuri nuo šiol vien tik mūsų nakties pokalbių aidą
bematant grąžina
taip kad kartais mums net atrodys
jog tas mėnuo gyvas –
tik šiek tiek tylesnis nei buvo
ir kad viskas tarp jūsų taip kaip ir buvo nuo seno –
nė vienas nemirė nekentėjo neslėpė pykčio –
nes jūsiškių poetų
tokie pat žvalūs tokie pat drąsūs kaip kadaise balsai:
– štai jis
štai jis – mūsų mėnuo
panašus į geltoną Mao Zedongo veidą
kai prieš jį šiltą pavasario naktį
medžiai atverčia žalius lapelius
tarsi citatų knygutes chunveibinai!
– štai jis
štai jis –
mūsų šiuolaikiškiausias mėnuo –
apskrita pornografinė nuotrauka
vaizduojanti grupinio sekso sceną
aš taip ilgai tylėjai
juk tu žinai
kaip sunku man buvo sutemose
drėgnomis lūpomis gerus žodžius užčiuopti
kai negyvo mėnulio pėdsakas lėtoje upėje spindi
lyg revolveris su paskutine kulka drebančioje rankoje
kai debesys jos paviršiuje šiais paryčiais
tai patyrę psichiatrai baltais drabužiais
upės koridoriumi
jie pamažu išplaukia iš tamsos
kalbėdamiesi lotyniškai
žuvų žybsniai ir diagnozės
piktas alkanų paukščių sparnų plazdėjimas
vaistų pavadinimai
mums – netekusiems visų moterų – jie irgi padės
naktimis švelniai glostyti žiurkių keteras
padės veidmainiškais meilės žodžiais
niekada daugiau nebetikėti –
kad nebesileistume apgaunami tarp plikų medžių
kad tarp plikų medžių nebesileistume išrengiami nuogai –
ir net šilčiausiu metu visada tikėtumės kad Tu
arba tu arba tu arba tu
pageltusius senų savo lūkesčių albumus pavartęs
neįstengsi atleisti mums už tai
kad netapome į tave panašūs
ir blyškius fotografus vis iš naujo
siųsi vytis mūsų
maskuojamais chalatais jie bėgs
nerangiai per šlaitą
kliūdami už kelmų
vakarop jie apsups mus
pakrantės karklų brūzgynuose
– šypsokis mums mėnesie!
– šypsokis mums kaip kadaise!
– tegu ir šįsyk
medžiokliai nieko iš mūsų nepeš
Versta iš: Грицько Чубай. П’ятикнижжя. Львів: Видавництво Старого Лева, 2013
Antonin Artaud. Siekiant padaryti galą dievo teismui
2022 m. Nr. 1
Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas
1947 metų lapkritį Prancūzijos nacionalinis radijas (RDF) garsiam poetui, aktoriui ir režisieriui Antoninui Artaud (1896–1948) pasiūlė parengti medžiagą laidų ciklui „Poetų balsai“. Po mėnesio tarp radijo ir autoriaus sudarytoje sutartyje buvo įrašytas kūrinio pavadinimas: „Siekiant padaryti galą dievo teismui“ („Pour en finir avec le jugement de dieu“). Specialiai radijo laidai sukurti tekstai buvo repetuojami, paskui įrašinėjami keturiais balsais, pats autorius ne tik skaitė, bet ir improvizavo keliais instrumentais – ksilofonu, būgneliais, timpanais, gongais. Viskas buvo paruošta, laidos anonsas paskelbtas. Ir štai, įrašą perklausęs generalinis radijo direktorius padarė išvadą, kad tekstas žeidžia nekaltas klausytojų ausis, ir leisti į eterį uždraudė. Dėl to laidos rengėjai skubiai sudarė garbią rašytojų komisiją, kuri kūrinio transliaciją palaimino, tačiau generalinis direktorius savo verdikto neatšaukė. Vis dėlto ši dramatinė poema, jei taip ją galima pavadinti, netrukus buvo išleista atskira knyga (1948), deja, jau po A. Artaud mirties. Tokia tad trumpa šio kūrinio istorija. Patį kūrinį būtų galima vertinti labai įvairiai: jame, atrodo, apstu ir antipoetinių kliedesių, ir mistinių potyrių, ir keistų įžvalgų, ir raganiško siautėjimo (ypač klausantis įrašo)… Kad ir kaip būtų, šiose „tamsiosiose mišiose“ skleidžiasi ugningas A. Artaud maištas prieš Dievą ir kartu mistinė idėja apie „kūną be organų“, kurią vėliau savo veikaluose išplėtojo filosofai Gilles’is Deleuze’as ir Felixas Guattari.
Dramatinė poema
kré Viskas turi būti puc te
kré sustyguota puk te
pek plauko tikslumu li le
kre sprogstama pek ti le
e tvarka. kruk
pte
Vakar sužinojau
(galima manyti, kad aš atsilieku nuo laiko, arba galbūt tai tėra gandas,
viena iš tų bjaurių paskalų, klaidžiojančių tarp virtuvės kriauklės ir išvietės, kai
godžiai ryjamas maistas čia pat pilamas į kubilus)
vakar sužinojau
apie vieną siaubingą viešai taikomą praktiką valstybinėse amerikiečių
mokyklose,
dėl kurios ta šalis manosi žengianti koja kojon su progresu.
Pasirodo, iš vaiko, stojančio į valstybinę mokyklą, reikalaujama ne tik išlaikyti
egzaminus ar patikrinimus, iš jo dar imamas sėklos skysčio ar spermos mėginys,
o tai reiškia, iš stojančiojo prašoma šiek tiek spermos įšvirkšti į mėgintuvėlį,
ir ji tenai laikoma iki dirbtinio apvaisinimo bandymų.
Mat amerikiečiai vis labiau linksta manyti, jog jiems trūksta rankų ir vaikų,
bet ne darbininkų,
o kareivių rankų,
jie iš visų jėgų ir visom įmanomom priemonėm trokšta
gimdyti ir gaminti kareivius,
todėl žvelgdami į ateitį, visus tikėtinus pasaulinius karus,
demonstruoja triuškinančią galią,
kad galėtų parodyti neprilygstamą amerikietiškų gaminių tobulybę
ir amerikietiško prakaito plušant visuose veiklos baruose
bei augančios galios vaisius.
Mat reikia gaminti,
visom įmanomom priemonėm pakeisti prigimtį ten, kur galima ją pakeisti,
žmogiškai apatijai reikia suteikti plačias galimybes,
reikia tinkamai išnaudoti darbininką,
turi būti sukurtos naujos veiklos sritys,
kur pagaliau įsiviešpatautų klastotės,
visi tie niekingi sintetiniai pakaitalai,
kur tikra, nuostabi prigimtis taps apatiška,
kartą ir visiems laikams gėdingai užleis vietą
visiems triumfuojantiems pakaitalams,
kur sperma iš dirbtinio apvaisinimo gamyklų
padarys tikrą stebuklą,
sukurs armijas ir šarvuočius.
Daugiau jokių vaisių, medžių, daržovių, daugiau jokių vaistinių augalų,
taigi jokių maisto produktų,
užtai iki soties sintetinių gaminių,
išgaunamų garuose,
specialiuose skysčiuose, ypatingose jėga išspaustų atmosferų linijose,
sintetinimo būdu prievartaujant gamtą, kuriai karas reiškė vien baimę.
Tegyvuoja karas, ar ne?
Karas, kuriam amerikiečiai pasiruošė ir kuriam ruošiasi kiti.
Norint apginti tą absurdišką gamybą nuo konkurencijos, kuri netruks iš
visur rastis,
reikia kareivių, ginklų, lėktuvų, šarvuočių,
tam ir sperma,
kurią Amerikos vyriausybė nutarė įžūliai panaudoti.
Nes mes turime daugiau nei vieną priešą,
kuris mūsų, apsigimusių kapitalistų,
tyko, sūnau,
tarp tų priešų
Stalino Rusija,
ji irgi neužmiršo pagalvoti apie kareivių rankas.
Viskas puiku,
bet nežinojau, kad amerikiečiai – tokia karinga tauta.
Norint kautis reikia atlaikyti smūgius,
kare, rodos, mačiau daug amerikiečių,
bet jie visą laiką slėpėsi už nesuskaitomos galybės tankų, lėktuvų, šarvuočių,
kurie jiems atstojo skydą.
Mačiau daug besikaunančių mašinų,
tačiau jas valdantys vyrai kiurksojo
tik neįžvelgiamoje tolybėje.
Labiau nei žmonės, maitinantys arklius, jaučius ir asilus paskutinėm likusiom
tonom tikro morfino, kad jį pakeistų rūkomais surogatais,
man patinka žmonės, kurie minta pačios žemės kliedesiu, iš kurio jie radosi,
aš kalbu apie tarahumarus,
valgančius meskaliną tiesiog nuo žemės vos užgimus,
žudančius saulę, kad įkurtų juodos nakties karalystę,
ir laužančius kryžių, kad erdvės erdvėje niekada nebegalėtų susitikti nei
susikryžiuoti.
Todėl jūs išgirsite TUTUGURI šokį.
Tutuguri. Juodosios saulės ritualas
Ir štai apačioj, lyg aštrios pakriaušės papėdėj,
kur širdis baisioj nevilty,
veriasi šešių kryžių ratas,
labai žemai,
tarsi įskrostas į motiną žemę,
išplėštas iš nešvankaus besiseilėjančios motulės
glėbio.
Juodos anglies žemė
vienintelė drėgna vieta
tame uolos plyšyje.
Ritualo metu naujoji saulė praslenka pro septynis
taškus, kad paskui sušvistų žemės kiaurymėje.
Jame dalyvauja šeši vyrai,
kiekvienas vyras atstoja saulę,
o septintasis,
visų ryškiausia saulė,
dengiamas pajuodusios raudonos mėsos.
Bet šis septintasis vyras
yra arklys,
arklys su jį vedančiu vyru.
Tačiau būtent arklys,
o ne vyras
yra saulė.
Besidraskant būgnams ir raudant ilgam keistam trimitui
šeši gulėję vyrai,
pažeme sukęsi vyrai
staiga vienas po kito švysteli viršun lyg saulėgrąžos,
ne saulės,
bet kaip besisukančios žemės,
vandens lotosai,
ir kiekvieną švystelėjimą
pasitinka vis niūresnis ir slopesnis
būgno
dūžis,
ir tai tęsiasi tol, kol staiga pasirodo didžiuliais šuoliais
svaigulingu greičiu atlekianti
paskutinioji saulė,
pirmasis vyras,
juodas arklys su
nuogu
nuogutėliu
ir skaisčiu vyru
ant jo.
Pašokinėję jie lekia sukdamiesi spiraliniu ratu,
o arklys su kraujuojančiom mėsom pašėlsta,
be perstojo stojasi piestu
ties uolos viršūne,
kol šeši vyrai
baigia visiškai apjuosti
šešis kryžius.
Dabar svarbiausia Ritualo dalis –
KRYŽIAUS SUNAIKINIMAS.
Baigę suktis
jie ištraukia
kryžius iš žemės
ir nuogas vyras
ant arklio
iškelia
į savo žaizdos kraują pamirkytą
milžinišką pasagą.
Fekalijų tyrinėjimas
Ten, kur dvokia išmatom,
atsiduoda būtimi.
Žmogus kuo puikiausiai būtų galėjęs nesituštinti,
neatverti išeinamosios angos,
bet užuot sutikęs gyventi miręs
jis pasirinko šikimą,
tarsi būtų pasirinkęs gyvenimą.
Mat tam, kad nekakotų,
jam būtų reikėję sutikti
nebūti,
bet jis neišgalėjo nuspręsti netekti
būties,
tai yra neišdrįso gyvas numirti.
Būtyje slypi
kažkas ypač gundančio žmogų,
ir tas kažkas kaip tik yra
KAKALAS.
(Čia reikėtų riaumoti.)
Norint egzistuoti, pakanka tiesiog atsiduoti būčiai,
bet norint gyventi,
reikia kuo nors būti,
o norint kuo nors būti,
reikia turėt KAULĄ,
nebijoti to kaulo rodyt,
kaip ir pamažu netekti mėsos.
Žmogus visada labiau mėgo mėsą
nei kaulų žemę.
Kadangi būta tik žemės ir kaulo medžio,
o jam reikėjo išsikovoti mėsą,
būta tik geležies ir ugnies,
o šūdo nebuvo,
žmogus pabijojo prarasti išmatas,
tiksliau, jų tiesiog troško
ir dėl to paaukojo kraują.
Kad turėtų mėšlo,
tai yra mėsos,
ten, kur būta tik kraujo
ir kaulų sąvartų,
ten nereikėjo laimėti būties,
ten tereikėjo prarasti gyvybę.
o reche modo
to edire
di za
tau dari
do padera coco
O žmogus pasitraukė ir spruko.
Tada jį surijo žvėrys.
Tai nebuvo jokia prievarta,
jis pats sutiko tapti niekinga maita.
Taip jis pats atrado skonį,
pats išmoko
elgtis kaip gyvulys
ir gražiai
suvalgyti žiurkę.
Tai iš kur kyla ta purvina niekšybė?
Ar iš to, kad pasaulis dar nėra iki galo sukurtas,
ar iš to, kad žmogus mažai tesupranta apie pasaulį
ir trokšta amžiams taip jį suprasti?
Tai kyla iš to, kad žmogus
vieną gražią dieną
sustabdė
pasaulio supratimo tėkmę.
Jam atsivėrė du keliai:
išorinės begalybės
ir vidinės ankštybės kelias.
Ir jis pasirinko vidinę ankštybę.
Ten, kur tegalima suspausti
žiurkę,
liežuvį,
išeinamąją angą
ar varpos galvutę.
O dievas, pats dievas užgniaužė judėjimą.
Ar dievas yra būtis?
Jei taip, jis yra mėšlas.
Jei viskas ne taip,
jo nėra.
Taigi jo nėra,
jis tarsi visais pavidalais užklumpanti tuštuma,
kurią puikiausiai nusako
nesuskaičiuojamų kirkšninių utėlių žygis.
„Jūs pamišėlis, pone Artaud, o mišios?“
Krikšto ir mišių aš išsižadu.
Kalbant apie giluminę erotiką
nėra pražūtingesnio žmogiško veiksmo
nei vadinamojo jėzaus kristaus nužengimas
ant altorių.
Manimi niekas netikės,
jau matau, kaip visi gūžčioja pečiais,
tačiau vadinamasis kristus ne kas kitas, kaip tas,
kuris dievo kirkšninės utėlės pašonėj
sutiko gyventi be kūno,
tuo tarpu visa armija žmonių,
nužengusių nuo kryžiaus,
prie kurio dievas manėsi juos seniai prikalęs,
sukilo
ir, apsišarvavę geležimi,
krauju,
ugnimi ir kaulais,
artinasi, plūsdami Nematomą pasaulį,
kad padarytų galą DIEVO TEISMUI.
Klausimas kyla dėl…
Svarbu tai,
kad žinom,
jog už šio pasaulio
sąrangos
slypi kita.
Kokia ji?
Mes to nežinom.
Galimų prielaidų seka ir skaičius
šioje srityje
tiesiog tolygūs
begalybei!
O kas ta begalybė?
To tiksliai nežinom!
Tai žodis,
kurį vartojame
norėdami nusakyti
mūsų sąmonės
atvertį
beribei
nenugalimai ir besaikei
galimybei.
Ir kas gi ta sąmonė?
To tiksliai nežinom.
Tai niekas.
Niekas,
kurį turim omeny,
norėdami nusakyti,
kai ko nors nežinom,
nežinom,
iš kurios pusės žiūrėt,
ir tada sakom
„sąmonė“,
„sąmonės požiūriu“,
tačiau yra šimtas tūkstančių kitų žiūros taškų.
Ir ką gi?
Panašu, kad sąmonė
mumyse
susieta
su seksualiniu geismu
ir alkiu;
tačiau ji
kuo puikiausiai
galėtų nebūti su jais
susieta.
Sakoma,
galim sakyti,
yra tokių, kurie sako,
kad sąmonė –
tai apetitas,
apetitas gyventi;
ir tučtuojau
su apetitu gyventi
į galvą įsismelkia
apetitas maistui;
tarsi nebūtų žmonių, kurie valgo
be jokio apetito;
ir būna alkani.
Mat taip irgi
būna:
esi alkanas
neturėdamas jokio apetito;
ir ką gi?
Ogi
vieną dieną
man buvo suteikta kone kosminė galimybė,
tai yra didysis pirstelėjimas,
kurį atliksiu;
tačiau tiksliai nežinojau
nei kas ta kosminė,
nei kas ta galimybė,
ir nejaučiau jokio poreikio apie tai galvoti,
tai buvo žodžiai,
sugalvoti norint apibrėžti dalykus,
kurie buvo
arba kurių nebuvo,
primygtinai spaudžiant
neatidėliotinam poreikiui:
poreikiui pašalinti idėją,
idėją ir jos utopiją
ir čia pat ją pakeisti
griausmingu apsireiškimu,
dalyvaujant štai tokiai sprogstamajai būtinybei:
išplėsti mano vidinės tamsos kūną,
vidinės nebūties kūną,
save patį,
kuris yra naktis,
niekas,
neišmanymas,
tačiau tai sprogstamuoju būdu patvirtina,
kad kažkas
turi atlaisvinti vietą –
mano kūnui.
Ar išties šį kūną
reikia niekingai prilyginti
toms dvokioms dujoms?
Sakyti, kad turiu kūną,
nes many
susidaro
dvokios dujos?
Nežinau,
tačiau
žinau, kad
erdvė,
laikas,
dydis,
tapsmas,
ateitis,
būtis,
nebūtis,
aš,
ne aš,
man yra niekas;
bet yra vienas dalykas,
kuris kai ką reiškia,
vienintelis dalykas,
kuris yra kažkas,
kurį jaučiu dėl to,
kad jis trokšta
IŠTRŪKTI:
tai skausmas
mano
kūne,
grūmojantis,
niekada nenuvargstantis
mano kūno
būvis;
kad ir kaip stipriai kiti mane spaudžia su klausimais,
o aš tų klausimų išsiginu,
yra akimirka,
kai esu priverstas
sakyti ne,
sakyti
NE
neigimui;
tai akimirka,
kai mane spaudžia,
kai mane bando išsunkti,
kai mane melžia,
kolei iš manęs
išsunkia
maistą,
mano maistą
ir jo pieną,
ir kas tada lieka?
Ogi, aš uždusintas;
ir nežinau, ar tai paveikė,
tačiau mane spausdami su klausimais
iki tol, kol
nebeliko
jokio klausimo,
prispaudė
tiek, kad many
uždusino idėją apie kūną
ir idėją būti kūnu,
būtent tada ir pasijutau nešvankus,
būtent tada ir nusiperdžiau –
iš beprotystės,
iš pertekliaus,
iš maišto
prieš dusinimą.
Juk jie mane spaudė,
įskaitant ir mano kūną,
įskaitant patį kūną,
būtent tada
viską ir susprogdinau,
nes liestis prie mano kūno
nevalia.
Užbaiga
– Ir kamgi jums, pone Arto, prisireikė šios radijo laidos?
– Iš esmės tam, kad iškelčiau aikštėn tam tikras visuomenines, oficialiai
priimtinas ir pripažintas niekšybes:
1) tą vaikiškos spermos, aukojamos vaikų, pasisavinimą siekiant
dirbtiniu apvaisinimu užmegzti gemalą, kuris po amžiaus ar kiek
vėliau tokiu būdu užgims;
2) iškelti aikštėn tų pačių amerikiečių, užėmusių visą senąjį indėnų
žemyną, karinio imperializmo atgimimą, kuris senojoje Amerikoje
pažemino prieškolumbines indėnų gentis.
3) – Pone Arto, jūs kalbate labai keistus dalykus.
4) – Taip, aš pasakysiu vieną keistą dalyką, pasakysiu tai, kad indėnai
prieš Kolumbą, priešingai nei visi galvoja, buvo išskirtinai civilizuoti
ir kad jie sukūrė civilizacijos formą, kuri buvo grindžiama išskirtinio
žiaurumo principu.
5) – O jūs tiksliai žinote, kas yra žiaurumas?
6) – Šiaip jau ne, aš nežinau.
7) – Žiaurumas – tai galimybė naudojant kraują, netgi dievo kraują,
pašalinti nesąmoningo, gyvuliško žmogaus žvėrišką prigimtį iš visur,
kur tik ji sutinkama.
8) – Jos nevaldydamas žmogus yra erotinis gyvulys
su jam įkvėptu drebuliu,
tam tikra pulsacija,
be skaičiaus gimdančia gyvius, įgaunančius formą, kurią visos
senosios žemės gentys priskirdavo dievui.
Šitai sukūrė tai, ką vadiname dvasia.
Taigi ši dvasia, atkeliavusi iš Amerikos indėnų, šiandien pamažu visur
reiškiasi apsimetusi mokslu, kuris išduoda jos užkrečiamą, liguistą
jėgą, nedorybe paženklintą būvį, nedorybe, su kuria veisiasi ligos, mat,
juokitės, kiek norit, tai, ką vadiname mikrobais,
yra dievas,
ir žinot, iš ko amerikiečiai ir rusai kuria savo atomines bombas?
Jie jas kuria pasitelkdami dieviškus mikrobus.
– Jūs kliedite, pone Arto.
Jūs beprotis.
– Ne, aš nekliedžiu.
Aš nesu beprotis.
Tik sakau, kad jie sukūrė naujus mikrobus, norėdami primesti naują dievo idėją.
Jie rado naują būdą apreikšti dievą, pričiupti jį su visais kenksmingais
mikrobais.
To prisireikė, kad jį prikaltų prie širdies,
tos vietos, kuria žmonės jį labiausiai myli
liguisto seksualumo forma,
regėdami pražūtingai patologišką žiaurumo pavidalą,
kurį jis įgyja tada, kai jam norisi žmonijai
sukelti traukulius ir beprotybę.
Jis naudojasi tokia gryna, nuoširdžia sąmonės dvasia kaip manoji,
trokšdamas uždusinti ją visomis apgaulingomis apraiškomis,
kurias pats nenumaldomai skleidžia visoje erdvėje,
štai dėl to Arto Momo gali atrodyti
kaip haliucinacijų užvaldyta būtybė.
– Ką tuo norite pasakyti, pone Arto?
– Noriu pasakyti, kad radau priemonę, kaip kartą ir visiems laikams
susitvarkyti su šita beždžione,
na ir kas, kad niekas nebetiki dievu
ir visi vis labiau tiki žmogumi.
Taigi, žmogus turi pasiryžti save kastruoti.
– Kaip tai?
Kaipgi?
Kaip bepažiūrėsi, jūs esate pamišęs, tokiems reikia tramdomųjų.
– Dar kartą, bet šįkart jau paskutinį, jį paguldant
ant skrodimo stalo, kad būtų perkurta jo anatomija.
Sakau, kad būtų perkurta jo anatomija.
Žmogus yra nesveikas, mat blogai sukurtas.
Reikia ryžtis jį apnuoginti ir nugramdyti tą mikroskopinį gyvį,
kuris jam kelia siaubingą niežulį, nugramdyti
dievą,
o su dievu
ir jo organus.
Galit surišti mane, jei norit,
nes nieko nėra nereikalingesnio nei organas.
Kai tik iš žmogaus būsit sukūrę kūną be organų,
jį išlaisvinsit nuo visų automatinių reakcijų
ir suteiksit jam tikrąją laisvę.
Tada jį išmokysite šokti išvirkščiąja puse,
tarsi įsukdami į šokių salių kvaitulį,
ir toji išvirkštybė bus jo tikrieji namai.
Versta iš: Antonin Artaud. POUR EN FINIR AVEC LE JUGEMENT DE DIEU. Paris: Gallimard, 2004.
Tomaž Šalamun. Eilėraščiai
2021 m. Nr. 12
Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė
Tomažas Šalamunas (1941–2014) – vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės slovėnų poetų; Slovėnijos televizijos ir radijo nekrologe poetas iškalbingai (ir taikliai) pavadintas „slovėnų poezijos ikonoklastu“ ir „slovėniškojo avangardo generolu“. Savilaida išleista pirma poezijos knyga „Pokeris“ (1966) pakeitė (gal net apvertė?) slovėnų literatūros kraštovaizdį. Supurtė pokariu nusistovėjusias estetines poezijos gaires ir autoritetus, jo kūryboje kalba tapo ne tik raiškos priemone, bet ir objektu, drauge (savi)ironijos, žaismės, besiribojančios su darkymu, provokacijos įrankiu, išsitrynė riba tarp pakylėtumo, patoso, lyrizmo ir kasdienės, šnekamosios kalbos, poetas nesivaržydamas vartojo žargonybes, barbarizmus, tarmybes, angliškus, prancūziškus, itališkus, ispaniškus ir kt. kalbų žodžius ar ištisus pasažus ir pan. Kūrinių sintaksė pastebimai kapota, neaiški, žodžių eiliškumas gali būti neįprastas, sujauktas, neretai eilučių tarpusavio ryšiai bemaž visai nutrūkę, eilėraščiams būdingas minties, frazės elipsiškumas, asociatyvumas. Bene geriausiai poeto kūrybą apibūdina jo paties išsakyta mintis: „Poezija nėra pranešimas. Pranešimus perskaitome ir juos suprantame. Mano sapnų pasaulis nepaprastai intensyvus. Gaunu „pranešimus“, jaučiu juos, bet nesuprantu.“
T. Šalamunas išleido per trisdešimt eilėraščių knygų, jis buvo vienas produktyviausių savo šalies poetų. Pelnė ne vieną Slovėnijos ir tarptautinį literatūrinį apdovanojimą. Poezija versta į daugelį pasaulio kalbų, 2002 m. dalyvavo mūsų „Poezijos pavasaryje“.
2022 m. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos leidykla „Hieronymus“ išleis T. Šalamuno šimto eilėraščių antologiją. Poeto 80-ųjų gimimo metinių proga (beje, kaip tik gruodį prieš septynerius metus poetas iškeliavo anapilin) pateikiame pluoštelį specialiai „Metų“ skaitytojams verstų eilėraščių.
* * *
miegi, saulėgrąža, juodasėkle, auksine
miegi, miegi, dievai tave pranoksta
juodas nuode, stebukle užsklęstas
miegi, tave užkrito rasa
miegi ir nubundi, sukaustyta
dulkės ir sūkuriai traukinio, laukų kelių
miegi ir lūkuriuoji, nuotaka
juodo lietaus, šviesos lašų
kalavijau juodas, saulėgrąža, auksine baudžiava
aguona, piktžolės, sunkūs žingsniai pavargusių žmonių
jų valtys pilnos žemių, tavo mirtis
saulės sese, sveikinimo statula
žarai švytint apmąstau savo nuodėmes
cikados, raudona plyta, įsmigusi žemėn
moliūgai, broliai gyviai su sparnais
dalijamės žeme, saulėgrąža, tylėjimas sukimosi
(iš „Balta Itakė“, 1972)
* * *
Iš ramybės supriešini aguoną ir vandenį,
iš juodos krušos atgal nukrinta ratas.
Prasimuša tyras žodis,
ištreškina langus.
Taisosi pasaulio aiškumas,
skausmingas ir drauge džiugus.
Iš kur imiesi, laime
lašo, kurį sugers žemė?
(iš „Laukinių žvėrių pėdomis“, 1979)
Mirties langas
Sustabdyti gėlių kraują ir sujaukti darnumą.
Numirti upėje, numirti upėje.
Išgirsti žiurkės širdį. Sidabras mėnulio
nesiskiria nuo sidabro mano genties.
Nuvalyti laukus ir išlėkt į pasaulio kraštą.
Nešioti krūtinėje krištolą: žodį. Prie
durų garuoja muilas, gaisras nuplieskė dieną.
Apsidairyti, dar kartą apsidairyti.
Ir nusivilkti chalatą. Aguona dangų pragraužė.
Eiti tuščiomis gatvėmis ir sugerti šešėlius.
Jausti ąžuolą ten, kur glūdi šulinio žiotys.
Sustabdyti gėlių kraują, sustabdyti gėlių kraują.
Altoriai žvelgia vieni kitiems į akis.
Išsitiesti ant mėlynojo kopūsto.
(iš „Soy realidad“, 1985)
Marškiniai
Suplėšyti marškinius ir iššveisti sielą yra svarbu,
tai, ką daro kalba, nėra esmiška.
Sudeginti Joaną Arkietę.
Žana D’Ark turi snapą.
Grėblį sugėlė bitės.
Tais laikais nebuvo elektrinių.
Vandenys kliokė laisvai.
Plotmės, neaprėpiami tuntai karių, ietys.
Meisteris Ekhartas žodį „atsižadėjęs“
vartoja visiškai taip, kaip Liublianos
paauglys žodį „trenktas“.
Abu laižyčiau iš laisvės.
Abu laižau iš laisvės.
Juodu tik beda pirštu: tenai!
O ten smaugia, rauna, Dievas augina krioklį tau ant galvos.
Kopėčias atremi į orą ir jos nenuvirsta.
Smeigtukais išleidi orą.
Sliekas yra talentingas.
Jis nušliaužė tarp ausų plaukelių.
Čia apsivyniojo aplink kamieną
kaip medis rojuje aplink Žaltį.
(iš „Knyga broliui“, 1997)
Jei čia
Jei neapmąstysiu čia, nepadarysiu to niekur.
Ką turiu prieiti? Žaizdas? Ar ne geriau jas
laižyti, tepti, gydyti, užuot leidus iškraujuoti?
Todėl sumetu ant jų žabus ir uždegu.
Ugnis, dūmai, šakaliai, kol liepsnoja, o paskui
nebe. Nepakanka to, kaip slepiamės,
užsitempiam megztinį, kaip jį
nusivelkame, kokį judesį kartojame, kad
visiškai pasislėptume. Nuogi esame ir pažeidžiami.
Padovanoti tau širdį? Ką su ja veiksi? Gal
sukrimsnosi? Kur tada ji atsidurs? Ar ne geriau, kad
sudegtų? Žiūrėtume, kaip smilksta ir darosi
mėlyna.
Tėkšt! Irklas išnyra iš gelmės, štai ko
man reikėjo, vėl gražiai stačiu kampu krinta, trukteli, traukia,
raumenys įsitempia, valtis skrieja. Valtis turi būti
lengva, jei nori, kad skrietų, ir anas trečias pusbrolis
iš Bledo, kur super gerai irkluoja, nebežinau,
kuris šviesinas plaukus, jis ar tas jaunesnis irkluotojas,
net nežinau, kokie jų vardai, ar jie išvis
giminės. Man rodos, tas giminė neturi
trofėjų. Tie, kur turi trofėjų, nėra giminės.
Taip mintis nukreipia vanduo, tykštantys purslai ir
plekšėjimas, nes tai, kas darniai plekši, ramdo skausmą.
Eilėraštis
Kur esu?
Kur stovi mano kartuvės?
Kodėl mano akys it karoliukai?
Vieta seks paskui tave.
Krokodilas grūda mano kūną į kalbą.
Kokia prasmė likti be
liūdesio tarp dirbtinių liepsnų?
Vemiu, nes nebeliko jokio
liūdesio. Visai
nebepailsiu.
Neglamonėju tavo kūnelio, Metka*
Tu toli, o kalba yra arti.
Ėda mane kaimenėje.
Verčias ant manęs lyg Hanibalas su savo asilais,
dramblius minėjau per dažnai,
tikiuosi, turėjo jis ir asilų.
Mano poezija jau seniai nėra
autentiška.
Nuo tada, kai įkaito, trūnija.
(iš „Saulės vežimas“, 2005)
Versta iš: Tomaž Šalamun. KDAJ. IZBRANE PESMI. Ljubljana: Študentska založba Beletrina, 2011.
* Metka Krašovec (1941–2018) – slovėnų tapytoja, grafikė, viena kūrybingiausių ir labiausiai vertinamų slovėnų dailininkių; T. Šalamuno žmona.
Toms Treibergs. Eilėraščiai
2021 m. Nr. 11
Iš latvių k. vertė Dominykas Norkūnas
Tomas Treibergas (g. 1985) – latvių poetas, žurnalistas, aktorius, kritikas. Latvijos kultūros akademijoje studijavo audiovizualinę kultūrą, vėliau Latvijos universitete baigė teologijos studijas. Latvijos televizijos žurnalistas, laidos „Kultūros žinios“ redaktorius. 2004 m. kartu su rašytoju ir dailininku Svenu Kuzminu įkūrė etiudų teatrą NERTEN, abu yra vieninteliai teatro aktoriai ir režisieriai. T. Treibergas verčia poeziją iš anglų ir rusų kalbų, iliustruoja knygas vaikams.
Du pirmieji jo poezijos rinkiniai „Šviesos aplinkybės“ („Gaismas apstākļi“, 2012) ir „Karštinė“ („Drudzis“, 2015) buvo nominuoti Latvijos literatūros metų premijai.
Šiai publikacijai atrinkta eilėraščių iš trečiosios poezijos knygos „Tankmė“ („Biezoknis“, 2019).
* * *
Iš lėto grimzta širdis,
nebegaliu
užčiuopti kontūrų
tos vietos, kur
paskutinįsyk Tave mačiau.
Jei tai pragaras, jis
veikia it variklis;
jei tai vanduo,
jis telkšo drumzlinas;
jei tai giesmė,
ją gieda žmogus be liežuvio,
atsisveikinęs su pakrante,
pasitikęs bangas.
* * *
Norėjai pasimylėt
su manimi tualete,
sutikau, nors buvo
ankštoka; kaip tik tą vakarą
man prabilo ventiliatorius.
Kiek daug tuštumos žioji ten,
kur galėtų iškilti namas
amžiniems pabėgėliams
arba triračių taisykla, –
pastarieji vėl
sugrįžo į madą.
Kiemsargė nužingsniuoja sodybos pusėn,
kiemo link,
niekur neranda ką pametusi.
Ir ji tokia ne vienintelė.
* * *
sapne buvau laimingas
nei kikenau nei strykčiojau
tiesiog buvau laimingas
laimingas it skiautė
užlopiusi skylę
laimingas tarsi rytmetis
įveikęs naktį
laimingas lyg upė
ledo lytis nubloškusi
į savuosius krantus
ore tvyrojo galybė dulkių
tačiau tai netrukdė
gal netgi padėjo
įžiūrėti šį jau ne pirmąsyk regimą vaizdą
buvau laimingas
buvau laimingas
sapne
* * *
kartą
buvo taip kad net
alijošiai neaugo ant palangės
visur buvo pilna prigrūsta
minčių ir žvilgčiojimų
kalendoriaus lapeliai
nenuplėšti jau
keletą mėnesių
o tada
kas buvo tada
tada iš debesų
išniro migruojantys paukščiai
virš priemiesčio kūdrų
spietėsi mašalai
ir kvėpuoti pasidarė įdomiau
jeigu jau kvėpuojame
grynai iš įdomumo
o tada
kas buvo tada
numirė maloni laiškanešė
kurią buvom praminę
Gnomike
mat savo krepšį ji tempdavo
lyg dovanų maišą
sename atviruke
be to dar
sunegalavau
be to dar
kurį laiką mums trūko pinigų
bet galop
atkeliavo pusbrolis iš Australijos
ir
viskas kažkaip pasitaisė
o tada
kas buvo tada
persikraustėm atgal į miestą
niekada anksčiau
taip nesišlykštėjau
daugiabučiais
man atrodė kad
žmonės tenai užtrokšta
nuo laisvos valios
kraustėmės ir kraustėmės
sienos vis traukėsi bet man
tik gerėjo
galėjau laisviau judėti
žvalgytis į tai kas dedasi
kitapus gatvės
o tada
kas buvo tada
tada
vieną vakarą
perdegė naktinė lemputė
ir
mes panirom į tamsą
o tada
kas buvo
tada
Pažymiu tave
I
bėgau nuo lietaus
meto
motina saugojo mus nuo apokalipsės
meto
niekaip tavęs nepriverčiau už manęs tekėti
jau ištisus metus
iš šio miesto neįmanoma ištrūkti
metų metus
vis grįždavau prie tos pačios giesmės
jau ištisus metus
II
kas jis neleidžiąs paeiti kojas verčiantis
sustingusiais strampais
kas jis atimąs kalbą ir klausai neleidžiantis pakirst
ir stoti prieš bangomūšą basomis į žarijas įmerktomis
kojomis
kas jis žvelgiąs į atminties veidrodį
jis – tai kas tu nesi
tarsi kaukė tarsi drugys nuodo prisirpusiais sparnais
taip puikiai žinau kad
šitai
viso labo laukimas
III
nuvargęs asiliukas iš vaikystės pasakos
kruopščiai save sumauroja
ir jo vietoje popieriuj
telieka dėmė
IV
pažymiu tave senu tarybiniu pasu
kreiva nulaužta alyvos šakele
pažymiu tave kadrais
iš nudrožtos vhs kasetės
talonu taupykle
tuščia širdim lyg atlenktu peiliu
labo ryto palinki man toliai
ir užmigdo kruša
* * *
Mes šokome Aušvice prie
išraustos duobės krašto.
Kareiviai tylėjo, pulkininkai
ir paukščiai – taip pat;
kiekvienas rankose
spaudėme po kaukolytę.
„Imre, atminki viena, –
berniukui,
palinkusi prie ausies,
sukuždėjo motina, –
baimė – tas pat,
kas alkis;
tad jei nėr duonelės,
teks kramsnoti savo dvasią.“
Fotografijos
anksčiau ar vėliau išblunka,
kartais jas sudegina
vaidingi giminaičiai.
Tas pats nutinka ir laiškams.
Vieninteliai, menantys
ir sergstintys,
kas nugyventa,
tai medžiai.
Jeigu jų nenukerta.
Kol gyvi, jų lapai šnara
perspėjimus ateičiai.
O tada pasirodo kiemsargis.
* * *
Gausi pranešimą.
– Išsijunk garsą.
– Jau išjungiau!
– Gerai.
–
(Balsas iš radijo imtuvo) Kaip tik čia juos ir užkasime –
negyvus sapnus sergėsim ugnies kape…
–
Vandeny, vandeniu klaidžiojantis žvilgsnis
sutirštėja.
Gatvės gudrauja, vis keičia pavadinimus.
Gyvybė – tai žuvis, ištraukta iš vandens, žuvis
apskritomis akimis, žiopčiojanti;
kada paskutinįsyk pritrūkai oro?
Kada
paskutinįsyk
pritrūkai
ORO.
Laisvė gelia. Mūsų pėdsakai, kuriuos tikimės sutapsiant su
kadais šioje gatvėje gyvenusio rašytojo pėdsakais, išdyla.
Rytas: išdyla. Nieko daugiau negirdėti apie vietas, kur
širdgėla krykštauja taip tyliai, kad veria ausis.
Pēters Brūveris. Eilėraščiai
2021 m. Nr. 11
Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas
Pėteras Brūveris (1957–2011) – vienas iš pajėgiausių ir originaliausių latvių poetų, išleidęs dešimtį eilėraščių rinkinių, džiugiai rašęs ir eilėraščius vaikams, ir žodžius muzikos kūriniams. Pėteras taip pat buvo vertėjas, daug išvertęs kolegų lietuvių, vertęs ir iš vokiečių, tiurkų (azerų, turkų ir kitų) kalbų. Baltijos Asamblėjos premijos laureatas.
Lietuviams Pėteras bičiulis ypatingas. Nuo 1986-ųjų, kai pirmąkart su grupe kitų jaunųjų latvių poetų pas mus atvažiavo semtis lietuvių kalbos, nuo pirmųjų susitikimų čia (ir kitais metais Rygoje) su kolegomis lietuviais, daugiausia bendraamžiais, Pėteras tapo savas. Bendravimu ir, svarbiausia, darbais. Enciklopediškai sakant, eilėraščių Pėtero versta Jurgio Baltrušaičio, Vinco Mykolaičio-Putino, Henriko Nagio, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Radausko, Vytauto Bložės, Vlado Braziūno, Vaidoto Daunio, Sigito Gedos, Antano A. Jonyno, Kornelijaus Platelio ir kitų. Spausdinta almanachuose ir kultūrinėj latvių periodikoj, taip pat savo paties poezijos rinkiniuose: latviai poezijos vertimus vertina kaip rimtą kūrybą.
Mirtis buvo netikėta. Pėtero parengta šiuolaikinės lietuvių poezijos antologija liko rankraštis.
Šiemet suėjo dešimt metų, kai Ventspily, Tarptautiniuose rašytojų ir vertėjų namuose, Pėtero širdis sustojo. Kitąmet bus 65-eri, kai ji pradėjo plakti.
Čia bičiulio Pėtero Brūverio eilėraščių versta iš jo pomirtinio rinkinio „Mācos rakstīt“ („Mokausi rašyti“), išleisto 2014-aisiais.
Eilėraštis, užrašytas gruodžio 13-osios rytą, sugrįžus iš pasivaikščiojimo artimame miške, Rygos rajono Stuopinių apylinkėse, kai tamsa jau gangreit išsisklaidžius, nors negalėtum ir tart, jog šviesu
(iš mažosios kinijos užrašų IV)
sunku jau eit
senoliui po ligos
kojos pinasi
kvapo trūksta
akimirkom dešinė pamiršta
ką kairė pavogusi
akimirkom kairei vis vîena
kad dvynė dešinė jaučia
mintis tarpais atlekiant lyg paleistas strėles
vis dažniau tekant ratu
priėjęs seną suskeldėjusį ąžuolą
gręžiuos į pietus
sniegas gurgžda šakos trakši
sniegenos sutūpusios gudobelės krūme
it išdžiaustyti skalbiniai
juodus šešėlius meta medžiai
pilna paslaptingumo
apie drūtą pušį aplekia pusračiu juodoji meleta
tolumoj virš medžių viršūnių kyla
blyškiai rausva miglelė
netolies dirba medkirčiai
staugia pjūklas
su stipriu trenksmu nuvirsta dar vienas medis
spygliai sakai ir nugyventas gyvenimas
pakvimpa dūmais
medis dygsta auga galop nudžiūsta
ir ratas užsidaro
suskaldomas į malkas
aukštas tyras balsas
kviečia leistis jo link
į tolimas Pietų salas
ir šiltuosius Dausų kraštus
kur saulė beauštant
tokia auksinė
cinoberinė
tviska ant juodžalės jūros šilko
kur sraujos auksinės
per miegą taip švelnų kaip nieką…
geltona srovelė
pašnypščia ir gerias į sniegą…
nuleidęs čiurkšlę
senolis vėl žvilgsnį nukreipia į medžių viršūnes
pilki debesų škuliai
it suplėšytos burės
plečias tamsuoja platyn
laikas sukti namo
pora mylių lig plento
tada dar dvi lig sodybos
pritilo medkirčių triukšmas
vis dėlto gera
pilkąją valandą
būti miške vienam
viskas po vieną
viskas yra po vieną
viskas yra (ne visàd) bet dažniausiai po vieną
šis kadagys šis šermukšnis
šis debiliukas šis akademikas
ši baimė šis porcelianinis nustebimas
ši Sėlija ir ši kinija…
dangus jau sutemęs
reiks drožt namo reiks drožt namo
prietemai tirštėjant vis skaidresnės darosi
asmeniškesnės mintys
vis juokingesni atrodo
vaidmenys jau lėlių teatro vaidinti
taip lengva eit
senoliui per mišką
gamtos didybę stebint
atmetus visus apgaulius rūpesčius ir nerimus
nebetinka senoliui
po ligos
mąstyt apie šlovę ir pinigus
ir taip jis nedaro
ir jaučia pasitenkinimą
Niūniuotė, prošal pravažiavus
Gražiajai Dviratininkei
prošal tu praleki
dviračiu mėlynu
ir tave palydi
žuvininkėliai
prošal tu praleki
saulė ratlankiuos rieta
palengvai tau lenkias
visos gatvės liepos
tu paneri į rūką
už kelio vingio lėno
prasidedant įstãbiai
ir visko pilnai dienai
dievai dūdavo tyliai
priekrantės nendrynuos
ir tyliai švito mėnuo
ant išlakaus pušyno
dievai pirštus paleido
jie arfų stygom sliuogė
mane ratu apspito laumės
visai be reikalo
bet nuogos
Užuominos kirilui pelnui
užsimint apie debesį
žinom mes tuos debesis žinom
stumdyk nestumdęs – iki pensijos nesustumdysi
nusimatytojon vieton
užsimint apie auksines šaleles
žinom mes tas auksines šaleles žinom
vos priskrisi arčiau – ji paprašo dvigubai susimokėt
už gryną orą ir visą gyvenimą
užsimint apie šviesią ateitį
žinom mes tą ateitį žinom
visi vaikai nebesugrįžtamai Airijon
užsimint apie rožines bures ten atviroj jūroj
žinom mes tas raudonas bures žinom
vėl okupuos žvilgsnį lig pat horizonto
ir jau nesitrauks
užsimint apie tolimą horizontą
žinom mes tuos horizontus žinom
už šio horizonto yra dar kiti
ir kiekvieno būsimo vis tuštesni pažadai
ir menkesni lūkesčiai
užsimint apie kasdienybės kasdienę laimę
žinom tą kasdienybę žinom
kasryt į kráutuvę eiti alaus
tikintis kad pagaliau kas nors duos užuominą
susirinkti į demonstraciją ar bent jau piketą
už žmonių teises
na gerai – užsimint apie Bėrzinį ir Rainį
gerai gerai
žinom mes tuos socikus žinom…
Apie rūką ir skruzdes
rūkas taupo mano širdį
jos beviltiškai nežnybia
leidžia girsti kaip per žvirgždę
skruzdės bėga į Šventyklą
visos tempia savo naštą
ilgą spyglį smulkų šapą
ar gyvenimą sumautą
dieną tuščią ir betikslę
kartais grūdą tartum aukso
vogtą gal? ar užtarnautą
į Šventyklą skruzdės traukia
tirštas rūkas taką gaubia
kiekviena vis turi nešt
kas jau mirė buvo gimęs
nujaučiu it aklas aš
kurs dar neš o kam galínės
ant kupros viena štai neša
svetimą ar savą bėdą
o kita į širdį gležną
renka šapelius saulėtus
oi per amžių kiek priglobta
ar galėjo pagalvot kas
nesakytos slėptos mintys
vaidmenys gerai vaidinti
vargo pãdai nusitrynę
nuodėmių maišai ištinę
Belzebubo musėms galas
gėlės leduose įšalo
kam žaizdas viešai laupyti
kam vaikytis pigią šlovę
paukščių trelių pilnas rytas
šit brangiausioji tikrovė
eina eina neša neša
juodos skruzdės piligrimės
vien girdžiu it aklas ašen
čia tirštu rūku aptvinęs
ar toli dar ar arti jau
nėr iš tikro ko paklaust
lengva kvėpti – amžių būti
(rimas šičia ỹrot – pūti)
vakaras į naktį slenka
ir žemiau vis galvą lenkia
tuoj vai tuoj jau bus greta
dar pirtis nepakurta
Louise Glück. Eilėraščiai
2021 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas
Louise Elisabeth Glück (g. 1943 Niujorke) – viena žinomiausių Amerikos poečių, keturiolikos poezijos rinkinių ir poros esė rinkinių apie poeziją autorė, pelniusi Nacionalinį humanitarinių mokslų medalį, Pulitzerio premiją, Nacionalinę knygos premiją, Nacionalinį knygų kritikų rato apdovanojimą ir daugelį kitų. 2003–2004 m. L. E. Glück buvo paskelbta JAV poete laureate. Šių metų Nobelio literatūros premija poetei skirta „už jos su niekuo nesupainiojamą poetišką balsą, kurio asketiškas grožis paverčia individo egzistenciją universalia“.
Kūryboje L. E. Glück remiasi asmeninėmis patirtimis, įpina autobiografinių detalių, kalba apie santuoką, vyro ir moters santykius, brendimą, senatvę, netektis. Įkvėpimo dažnai semiasi iš antikinių mitų, asmeninė patirtis jos kūriniuose dažnai perkošiama per universalius žmonijos mitus. Ji rašo asketiška, paprasta, kupina elipsių ir kartu stulbinamai tiesmuka kalba. Eilėraščių tonas santūrus, prislopintas, vos pastebimai ironiškas, tačiau už šio tono justi milžiniška jėga ir įtampa.
Viena stipriausių poetės knygų „The Wild Iris“ („Laukinis vilkdalgis“, 1992) jau pasirodė ir lietuviškai, ją šiemet išleido leidykla „Alma littera“ (vertė Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas).
Šiai publikacijai parinkti vertimai iš vienos naujausių autorės knygų – „Faithful And Virtuous Night“ („Viltinga ir skaisti naktis“, 2014).
M. B.
Praeitis
Properša danguje staiga
nušvinta tarp
dviejų pušų šakų, jų ploni spygliai
įrėžti į švytintį paviršių,
o virš jų
aukštas, plunksnėtas dangus –
Užuoski orą. Taip kvepia veimutinė pušis,
stipriausiai – kai vėjas ją šukuoja,
ir jo keliamas garsas toks keistas,
kaip vėjo garsas filme –
Šešėliai juda. Ir virvės
zvimbia įprastai. O tai, ką girdi dabar,
bus čiulbanti lakštingala, chordata,
tai patinėlis peršasi patelei –
Juda virvės. Hamakas
supas vėjy, pririštas
tvirtai tarp dviejų pušų.
Užuoski orą. Taip kvepia veimutinė pušis.
Ar tai mano motinos balsas girdėti,
ar tik medžiai ošia,
kai oras keliauja pro juos,
nes kokį garsą jis sukeltų
keliaudamas per niekur?
Pirmykštis peizažas
Tu stovi ant savo tėvo, tarė motina,
ir išties stovėjau vidury žolėto kauburio
taip kruopščiai prižiūrėto, kad ši vieta galėjo būti
mano tėvo kapas, nors antkapio, tai žyminčio, nebuvo.
Tu stovi ant savo tėvo, pakartojo ji,
šįkart garsiau, ir man tai pasirodė keista,
nes ji pati jau buvo mirusi; net gydytojai pripažino.
Pasitraukiau šiek tiek į šalį, kur
baigėsi tėvas ir prasidėjo motina.
Kapinėse tvyrojo tyla. Vėjas ošė medžiuose;
girdėjau, kaip už kelių kapų eilių kažkas tyliai rauda,
o dar toliau kaukė šuva.
Pagaliau tie garsai nutyko. Man toptelėjo,
kad neprisimenu, kaip mane čia atvežė,
į vietą, kuri atrodė kapinės, nors galėjo būti
kapinėmis tik mano mintyse; galbūt tai parkas, o jei ne parkas,
tuomet sodas ar pavėsinė, prakvipusi, tai suvokiau dabar, rožių aromatu –
douceur de vivre pasklidusi ore, gyvenimo saldybė,
taip sakoma. Netrukus
susivokiau esanti viena.
Kur pradingo kiti,
mano sesuo ir pusseserės, Ketlina ir Abigailė?
Šviesa jau blėso. Kur automobilis,
turįs parvežti mus namo?
Ėmiau ieškoti išeities. Jutau
augančią nekantrą, artėjantį, sakyčiau, nerimą.
Ir pagaliau, tolumoje, aš įžiūrėjau traukinuką,
sustojusį, man regis, už lapijos, konduktorius tarpdury
atsirėmęs rūkė cigaretę.
Tik nepamirškite manęs, sušukau, lėkdama
per daugybę kapų, per daugybę tėvų ir motinų –
Nepamirškite manęs, sušukau jį pasiekusi.
Ponia, tarė jis, rodydamas bėgius,
juk jūs suprantate, kad čia jau pabaiga, toliau bėgių nėra.
Jo žodžiai buvo šiurkštūs, bet žvilgsnis švelnus;
ir tai paskatino mane prašyti dar atkakliau.
Bet jie juk grįžta, tariau, ir pridūriau,
kad bėgiai kuo tvirčiausi, tarsi jais dar ne kartą bus sugrįžtama.
Žinote, atsakė jis, sunkus mūsų darbas: mes susiduriame
su tiek sielvarto ir nevilties.
Jis žvelgė į mane vis atviriau ir nuoširdžiau.
Kadaise aš buvau kaip jūs, pridūrė, mylėjau audringumą.
Aš prabilau į jį kaip į bičiulį:
Na, o tu, tariau, nes jis buvo laisvas išvykti,
argi nenori sugrįžti namo,
vėl pamatyti miestą?
Čia mano namai, atsakė jis.
O miestas – mieste aš pradingstu.
Vasaros sodas
1.
Prieš keletą savaičių radau motinos nuotrauką,
sėdi saulėkaitoje, veidas įraudęs, lyg būtų atlikusi žygį ar švęstų pergalę.
Švietė saulė.
Jai prie kojų snaudė šunys, ten snaudė ir laikas,
ramus, nejudąs, kaip visose fotografijose.
Nuvaliau dulkes nuo motinos veido.
Na taip, dulkės dengė viską, jos atrodė man it nuolatinis
nostalgijos ūkas, saugantis visus vaikystės pėdsakus.
Antrame plane – išsibarstę parko suoliukai, medžiai, krūmynai.
Saulė nusileido žemiau, šešėliai ištįso, patamsėjo.
Kuo daugiau dulkių valiau, tuo labiau ilgėjo šešėliai.
Atėjo vasara. Vaikai
pasilenkė virš rožių sienos, jų šešėliai
susiliejo su rožių šešėliais.
Man toptelėjo žodis, susijęs
su visu šiuo judėjimu, su kaita, nutrynimais,
kurie buvo dabar akivaizdūs –
toptelėjo ir taip pat greitai pradingo.
Ar tai buvo aklumas, ar tamsa, grėsmė ar sutrikimas?
Atėjo vasara, o tada ruduo. Keitėsi lapų spalva,
vaikai švietė ryškiomis dėmėmis ochros ir bronzos margumyne.
2.
Šiek tiek atsipeikėjusi nuo šių įvykių,
įdėjau nuotrauką ten, kur ir radau,
tarp senos knygos minkštais viršeliais puslapių,
tie puslapiai daug kur
buvo išmarginti pastabomis, kartais žodžiais, bet dažniau
įnirtingais klaustukais ir šauktukais,
reiškiančiais „sutinku“ arba „nesupratau, keista“ –
Rašalas išblukęs. Tai vienur, tai kitur neįskaičiau,
kokios mintys kilo skaitančiajam,
bet tose dėmėse jutau
skubumą, lyg ašaros būtų papsėjusios.
Palaikiau knygą rankose.
Tai buvo „Mirtis Venecijoje“ (vertimas);
dėl viso pikto įsiminiau puslapį, nes Freudas tikėjo,
atsitiktinumų nebūna.
Taip ta nedidelė nuotrauka
vėl buvo paslėpta, taip praeitis slypi ateityje.
Paraštėse buvo du žodžiai,
sujungti rodykle: „bergždumas“ ir, puslapio apačioje, „užmarštis“ –
„Ir berniukui vaidenosi, kad šitas toks balkšvas, toks mielas
psichologas šypsosi jam iš tolo, moja…“*
* Manas T. Mirtis Venecijoje / Vertė Valys Drazdauskas. – Vilnius: Vaga, 1976. – P. 206.
3.
Koks tykus dabar sodas;
joks vėjelis nejudina sedulos lapų.
Atėjo vasara.
Kaip tyku dabar,
kai gyvenimas švenčia pergalę. Gruoblėtos
platanų kolonos
laiko nejudrias
lapijos lentynas,
veja po jomis
vešli, mirguliuojanti –
o pačiame dangaus vidury
begėdiškas dievas.
Dalykai yra, sako jis. Jie yra, jie nesikeičia;
atsakymas nesikeičia.
Kaip viskas pritilę, ir scena,
ir publika; net atodūsis
atrodo kaip įsibrovimas.
Jis turėtų būti čia pat,
žolė nemeta šešėlio.
Kaip ramu dabar, kaip tyku,
lyg Pompėjoj vidurdienį.
4.
Motina mirė praeitą naktį.
Motina, kuri niekada nemiršta.
Ore buvo justi žiema,
iki jos dar daugybė mėnesių,
bet vis tiek ji tvyrojo ore.
Buvo gegužės dešimtoji.
Hiacintai ir obelys
žydėjo sode už namo.
Girdėjome,
kaip Marija dainuoja čekoslovakiškas dainas –
Kokia vieniša aš esu –
štai tokias dainas.
Kokia vieniša aš esu,
nei tėvo, nei motinos,
mano galvoje be jų taip tuščia.
Žemė skleidė aromatus;
kriauklėje gulėjo indai,
išplauti, bet nesudėti.
Pilnačiai šviečiant
Marija lankstė skalbinius;
stangrios paklodės mėnulio šviesoj
bolavo sausais baltais stačiakampiais.
Kokia vieniša aš esu, bet muzikoje
mano sielvartas virsta mano džiaugsmu.
Buvo gegužės dešimtoji,
kaip buvo ir devintoji, ir aštuntoji.
Motina miegojo lovoje,
ištiesusi rankas, jos galva
ilsėjosi tarp jų.
5.
Beatrisė nusivedė vaikus į parką Sidarherste.
Švietė saulė. Lėktuvai
skraidė pirmyn ir atgal virš galvų, taikiai, nes karas jau baigėsi.
Tai buvo jos vaizduotės pasaulis:
teisinga ir klaidinga neatrodė svarbu.
Šviežiai nušveistas, žvilgantis –
toks buvo pasaulis. Dulkės
dar nebuvo nuklojusios daiktų paviršių.
Lėktuvai skraidė pirmyn ir atgal, jie vyko
į Paryžių ir Romą – nenusigausi ten,
jei nepraskrisi virš parko. Viskas turi
praskristi, praeiti, niekas negali sustoti –
Vaikai laikėsi už rankų, pasilenkę
uostė rožes.
Jie buvo penkerių ir septynerių
Beribis, beribis – taip
ji suvokė laiką.
Ji atsisėdo ant suolo, kiek pridengto ąžuolų.
Kažkur tolumoje priartėjo ir nutolo baimė;
iš traukinių stoties girdėjosi įprasti garsai.
Dangus buvo rausvas, oranžinis, senesnis, nes diena ėjo į pabaigą.
Nė menkiausio vėjelio. Vasaros diena
metė ąžuolų šešėlius ant žalios žolės.
Vertė Marius Burokas
Lankytojai iš svetur
1.
Jau po kurio laiko, sulaukus
to amžiaus,
kurį žmonės veikiau pamini kalbėdami apie kitus
nei apie save, vidury nakties
suskambėjo telefonas. Jis vis skambėjo,
tarsi pasauliui manęs reikėtų,
nors iš tiesų buvo priešingai.
Gulėjau lovoje, bandydama perprasti
šį skambesį. Jame buvo girdėti
motinos atkaklumas ir skausmingas
tėvo sumišimas.
Kai pakėliau ragelį, kitame gale buvo tylu.
O gal telefonas tebeveikė, tik skambintojas mirė?
Gal tai buvo visai ne telefonas, o durys?
2.
Motina ir tėvas stovėjo ant priekinių laiptų
spaudžiant šalčiui. Motina įdėmiai žvelgė į mane,
į dukrą, į moterį.
Niekados nepagalvoji apie mus, tarė ji.
Skaitome tavo knygas, kai tik šios pasiekia dangų.
Vargiai kur apie mus užsimeni, vargiai užsimeni apie savo seserį.
Ir jiedu parodo į mano mirusią sesę, visišką prašalaitę,
tvirtai suvystytą motinos glėbyje.
Tačiau mums, tarė ji, tavęs kaip nebūta.
O tavo sesuo – tu turi sesers sielą.
Po to jie pradingo lyg mormonų misionieriai.
3.
Gatvė ir vėlei baltavo,
krūmai apsunko nuo sniego,
medžiai tviskėjo, padengti ledu.
Gulėjau tamsoje, laukdama, kol naktis baigsis.
Regis, tai buvo ilgiausia naktis, kokią teko patirti,
ilgesnė už naktį, kai gimiau.
Visada rašau apie jus, ištariau balsu.
Kaskart, kai sakau „aš“, turiu omeny jus.
4.
Už lango, gatvėje, buvo tylu.
Ragelis gulėjo numestas ant sujauktos paklodės,
jo irzlus vibravimas liovėsi prieš kelias valandas.
Palikau jį šitaip,
ilgas jo laidas vingiavo po baldais.
Stebėjau, kaip krentantis sniegas,
užuot aptemdęs pavidalus,
juos gerokai padidina.
Kas gi skambintų vidury nakties?
Negandos skalambija, sielvartas skalambija.
Džiugesys miega it kūdikis.
Atminties teorija
Seniai, seniai, kai dar nebuvau tapęs nusikamavusiu menininku, kankinamu ilgesio
ir vis dėlto negebančiu užmegzti ilgalaikio ryšio, gerokai prieš tai, buvau
šlovingas valdovas, suvienijęs ištisą susiskaldžiusią šalį, – šitaip bylojo
būrėja, išnagrinėjusi mano delną. Tau prieš akis, tarė ji,
laukia dideli dalykai, o gal ir nebelaukia, sunku tiksliai pasakyti.
O koks, pridūrė, galų gale skirtumas? Šią akimirką esi
vaikas, įsikibęs būrėjos rankos. Visa kita tėra hipotezė
ir sapnas.
Grožinis kūrinys
Kai užverčiau paskutinį puslapį, po daugelio naktų, mane apgaubė
sielvarto banga. Kurgi jie visi prapuolė, tie žmonės, rodęsi tokie
tikri? Kad prasiblaškyčiau, išėjau laukan, į naktį; nejučiomis
prisidegiau cigaretę. Ji žėrėjo tamsoje tarsi laužas, įžiebtas išgyvenusiojo
katastrofą. Kas įžiūrės tą žiburį, tą smulkutį taškelį tarp begalybės
žvaigždžių? Kiek pastovėjau tamsoje, cigaretė žėrėjo ir menko,
kiekvienas įkvėpis kantriai galabijo mane. Kaip visa smulku, kaip
greitai pralekia. Greitai, greitai, tačiau nūn manyje glūdi tai, kuo žvaigždės
niekad netaps.
Vertė Dominykas Norkūnas