Poezija verstinė
Ales Razanau. Sraigė iškelia ragelius
2015 m. Nr. 1
Alesius Razanavas (Ales’ Razanau, g. 1947) – baltarusių poetas, pasaulėjauta ir kūrybiniu braižu ryškiai išsiskiriantis savo šalies poezijos panoramoje. Rašo eilėraščius, poemas, versetus, punktyrus, yra išleidęs keliolika poezijos knygų. A. Razanavas yra puikus lietuvių literatūros vertėjas. Jis moka lietuvių kalbą, jaučia jos specifiką, semantinius klodus. Tai rodo ir skaitytojų dėmesiui pateikiami paties autoriaus lietuviškai parašyti punktyrai.
*
Jaunatis ragina?..
Sraigė
iškelia ragelius.
*
Papuošalai:
išdabino
pušį lašai.
*
Taikosi –
takas
teka mišku.
*
Meldžiasi?..
Tvenkinyje
linguoja meldai
melodingai.
*
Gieda gaidys:
pranašauja
dieną nakčia.
*
Vakaras artinasi:
išdidžiai
tešmenį neša karvė.
*
Eisiva mudu!.. –
Apsikabina
dūmas su ugnimi.
*
Gojus žaliuoja –
gegutė kukuoja:
tegu!.. tegu!..
*
Klysta?..
Varveklis
laša –
ir lysta.
*
Upė patvinsta:
gluosnis
atvaizdą glosto.
*
Aš vis dėlto esu
čia ir dabar!.. –
Delčia
dėbso iš už debesų.
*
Tirpsta tamsa:
sušvinta
ryto rasa –
tyra.
*
Dalingas!..
Sustingsta
dalgis prieš dagį
su pagarba.
*
Sukasi ten ir šen:
viešnagėn
siūlosi viesulas.
*
Kur aš atsidūriau?..
Aidas
dairosi girioje.
*
Rėkdamas –
upę
krausto krioklys.
*
Valdoma tik vilties?..
Į tolį
niekieno valtis slysta –
lytis.
*
Gaudžia ir džiaugiasi –
dangumi
gražina žemę varpas.
*
Aukite!.. –
Siunčia
dugnas dangun nendrelių
draugiją.
*
Paukščiai pakyla –
žemę
paaukština šitiek ir tiek.
*
Be balso geriausia!.. –
Tulpė
kalbasi su bite.
*
Spigina:
ginasi
eglė spygliais.
*
Pati atsirado čia:
žydi
virš prarajos radasta.
*
Stabteli šaltis šalia:
šaltinis
nepriima
puošmenų.
*
Kur nors –
iš rudens
sklendžia voratinklis
veik besvoris.
*
Svirpia:
sirpina
vakarą žiogas –
stropus.
*
Galbūt nubusi?.. –
Lietus
akmenį įkalbinėja.
*
Kamelija nebesusigaudo –
kamanė
nulekia:
kam?..
*
Kas slėpta, bet skelbiasi:
skalbiniai
kabo kieme.
*
Liepa pražydo:
liepsną
įpučia bitės
bičiuliškai.
*
Netenka pusiausvyros
ir vėl atgauna:
valtis
supasi upėje.
*
Klega varnai –
kolegialiai
vardija vakarą.
*
Šaka – ji degi!..
Ugnis
krosnyje šoka
ir gieda.
*
Spalvota tatuiruotė:
tau ant peties
nutūpė peteliškė.
*
Taip, eiguliauja:
speigas
tiria medžius.
*
Tikrai savo noru?..
Virsta
dūmai oran
iš trobos.
*
Lapai ir paukščiai lekia:
lieka
lizdas plikas.
*
Varlės kurkuoja –
pelkę
kelia kažkur.
*
Dega:
šešėliai
žavisi žvakele.
*
Iškvietė?..
Siekiasi
su lietumi sliekai.
*
Pumpuras pūpso –
pursta:
pas gėlę
purpsi drugys.
*
Rūkas tirštėja:
iš kur
išneria rytas?
*
Voras kabina tinklą
varteliuose:
kas įklius?
*
Liepos kepenė:
lieptas
lepinasi upelyje.
*
Skolinga?..
Kalena
pušį genys.
*
Angimis –
jūra į krantą
ritasi bangomis.
*
Iki akiračio:
kirai
skiriasi su erdve.
*
Nori kažko paklausti?..
Moja
paukščiams kaliausė
rankovėmis.
*
Mėto lapus –
įgyja
medis metus.
*
Sugavo!..
Trykšlys
vaivorykšte žaidžia.
Ketureiliai
2014 m. Nr. 12
Iš anglų, italų, kinų, lotynų, norvegų, persų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbų vertė Lanis Breilis
Li Bo (701–762)
Mintys tykią naktį
Priešais mano gultą – mėnesiena šviesi.
Gal tai žemė pabalus šarmos spindesy?
Galvą pakeliu – šviesų mėnulį matau,
Galvą nuleidžiu – apie gimtinę mąstau.
Omaras Chajamas (apie 1048–apie 1122)
Dėl ko ateinam ir išeinam apskritai?
Jei mūs pasaulis – ataudai, kur apmatai?
Sudegina ugninis skliautas ir tyriausius.
O kurgi dūmai? Lieka pelenai tiktai.
François Villon (1431–apie 1463)
Ketureilis, kurį sukūrė Villonas, nuteistas mirti.
Ketureilis
Aš Fransua, arti dvasnos,
Lemtis man ankštą šikšną neria;
Ir kiek šikna manoji sveria,
Greit mano kaklas sužinos.
Michelangelo BuoNarroti (1475–1564)
Pataikaujantis Giovannio Strozzi ketureilis, skirtas Michelangelo skulptūrai „Naktis“, ir Michelangelo poetinis atkirtis.
Giovannio Strozzio ketureilis
Naktis, kurią matai užmerkusią akis,
Nors miega akmeny, tačiau yra gyva;
Ją Angelas sukūrė meistryste sava:
Tiktai pažadink ją, ir ji tau atsakys.
Michelangelo atsakas
Miegot man miela, būti akmeniu – mieliau,
Kol valdo smurtas ir begėdiška galia,
Tol nematyt, nejaust – palaiminta dalia;
Todėl nežadinki manęs, kalbėk tyliau.
William Blake (1757–1827)
Iš „Nekaltybės pranašysčių“
Regėt smilty pasaulį beribį,
O dangų – gėlėj paprastoj;
Savam delne laikyt begalybę,
Ir amžinybę – valandoj.
Walter Savage Landor (1775–1864)
Kodėl sudeginau eiles
Kiek daug sudeginau eilių,
Nes žodžio rasti negaliu,
Man ypatingo, reikalingo, –
Jis nesugrįžtamai pradingo!
Friedrich Hölderlin (1770–1843)
Gyvenimo lemčių – beribė įvairovė,
Nelyg kalnų, kelių, šalių ir tiltų;
Kas esam čia, tą Dievas ten papildo
Darnos ir amžinos taikos suteikęs dovį.
Joseph von Eichendorff (1788–1857)
Ketureilis apie magiškąjį poezijos pradą.
Burtų lazdelė
Miega dainos tvariniuos bežadės,
O šie skendėja sapnuos.
Bet burtažodį tau vieną radus,
Tuoj pasaulis uždainuos.
1835
Nikolaus Lenau (1802–1850)
Klausimas
Kas laimė tau, žmogaus širdie?
Tai gimus slėpininga,
Vos pasirodžius, dingus
Švitri akimirksnio žvaigždė!
(1833/34)
Fiodor Tiutčev (1803–1873)
Mums Rusios nesuprast protu,
Bendru saiku neišseikėti:
Matuojas ji savu matu –
Ją galima tiktai tikėti.
Vladimir Solovjov (1853–1900)
Pirmasis rusų filosofo V. Solovjovo eilėraštis, išspausdintas 1872 m., kai jam buvo devyniolika metų.
Vidinio grožio sklidina,
Gamta praskleist neleidžia šydo,
Ir tu jos duoti nepriversi mašina,
Ko tavo siela neišvydo.
1872
Henrik Ibsen (1828–1906)
H. Ibseno ketureilis, įrašytas „Eilėraščių“ priešlapyje (1877).
Eilėraštis
Gyvent – su šmėklom kariauti
Savo širdy ir galvoj;
O kurti – tai nesiliauti
Patį save teist kovoj.
Edward FitzGerald (1809–1883)
Iš Omaro Chajamo rubajatų
LI
Likimo pirštas rašo, juda ir judės;
Ir tavo maldos, tavo protas nepadės
Jį sustabdyti ar ištrint nors vieną žodį;
Ir ašarom tu nenuplausi nė raidės.
Rainer Maria Rilke (1875–1926)
Trys dedikacijos
Alfredui Waltheriui Heymeliui*
Dienos, jei ir rodos, kad praslysta,
Slysta tylomis į mūs gelmes,
Bet mes niekad nepaliaujam kisti,
Vis ilgėdamies savęs…
1907 m. gruodis
Augustui ir Heddai Saueriams**
Su daiktais vaikystės pasimatę,
Matome savas esmes:
Nors žinojom, kad praeina metai,
Bet nūn juntam, kaip praeinam mes.
Obernoilandas, 1907 m. gruodis
Maxui Nussbaumui
Būtis kaip ir mirtis – vienos šaknies.
Kas savo prigimtim pakils iš dugno,
Tas ligi vyno lašo išgrynės
Ir pats įžengs į skaistinančią ugnį.
Miuzo pilis, 1922 m. gruodžio 22 d.
Osip Mandelštam (1891–1938)
Slopiu ir atsargiu garsu
Krentąs nuo medžio vaisius dunkstels
Tykioj, slaptoj miškų paunksnėj,
Netylančioj dermėj balsų…
1908
Arsenij Tarkovskij (1907–1989)
Tai vienas iš pirmųjų Arsenijaus Tarkovskio eilėraščių, išspausdintas 1926 metais.
Žvakutė
Mirksėdama gelsva akim,
Žvakutė ašarose mirksta.
Ir mums tas daros su tavim –
Liepsnojant sielai, kūnas tirpsta.
* Alfredas Waltheris Heymelis (1878–1914) – vokiečių poetas ir leidėjas.
** Augustas Saueris (1855–1926) – austrų germanistas ir pedagogas. Jo žmona Hedda Sauer (mergautinė pavardė – Rzach; 1875–1953) iš motinos pusės buvo garsaus čekų kompozitoriaus B. Smetanos giminaitė.
Wisława Szymborska. Eilėraščiai
2014 m. Nr. 11
Joannos Helander nuotrauka
Iš lenkų k. vertė Algis Kalėda
Po Nobelio premijos laureatės Wisławos Szymborskos (1923–2012) mirties praėjus vos porai mėnesių, garsi lenkų poezijos leidykla „Wydawnictwo a5“ paskelbė paskutinį poetės rinkinį „Wystarczy“ (lietuviškai galima versti ir „Pakaks“, ir „Užtenka“). Jame skelbiama trylika eilėraščių, kuriuos poetė spėjo užbaigti, epiloge pridėti keli variantai. Kaip rašo knygos sudarytojas ir redaktorius, žymus poetas Ryszardas Krynickis, rinkinio pranašišką pavadinimą 2011 m. Zakopanėje pasakiusi pati autorė.
Paskutiniuose W. Szymborskos eilėraščiuose kondensuotais pavidalais ryškėja ir daug esminių jos kūrybinio idiolekto ypatumų – lakoniški minties viražai, semantinės elipsės, žaismingi etimologizavimai, verbaliniai (kone neišverčiami) pleonazmai, paradokso ir ironijos išlydžiai. Iš rinkinyje pridėtų rankraščių, primargintų taisymais, sinonimų paieškomis, faksimilių aiškiai matyti, kad tariamai paprastos strofos kristalizavosi per ilgą laiką ieškant kuo tikslesnės išraiškos.
Kažkas, kurį stebiu tam tikrą laiką
Neatvyksta su būriais.
Nesirenka miniomis.
Nedalyvauja masiškai.
Nešvenčia triukšmingai.
Negriaudi iš jo vidaus
chorų balsai.
Neskelbia visada visiems.
Netvirtina kieno nors vardu.
Ne jo akivaizdoje
tie klausinėjimai –
kas yra už, o kas prieš,
dėkoju, nematau.
Nėra ten jo galvos,
kur galva prie galvos,
kur koja kojon, petys petin
ir pirmyn į tikslą
su skrajutėmis kišenėse
ir apynių produktu.
Kur tiktai iš pradžių
angeliška idilė,
nes netrukus viena minia
su kita susilies
ir nebus žinoma,
kieno kas, ak, kieno
tie akmenys ir gėlės,
valiavimai ir lazdos.
Nepaminėtas niekur.
Nieko nedemonstruojantis.
Įdarbintas Miesto Valykloje.
Balzganu apyaušriu,
iš ten, kur viskas vyko,
šluoja, neša, į priekabą meta,
kas vinimis prikalta prie pusgyvių medžių,
kas sutrypta nuvargintoje žolėje.
Suplėšytus transparantus,
butelių duženas,
sudegintas iškamšas,
apgraužtus kaulus,
rožinius, švilpukus ir prezervatyvus.
Kartą krūmuose rado seną balandžių narvelį.
Pasiėmė jį
ir saugo dėl to,
kad ir toliau jis liktų tuščias.
Skaitančios mašinos išpažinimai
Aš, Numeris Trys Plius Keturi Dalinta Iš Septynių,
garsėju plačiomis lingvistikos žiniomis.
Jau išmokau atpažinti tūkstančius kalbų,
kuriomis savo istorijoje
kalbėjo išmirę žmonės.
Viską, ką jie užrašė savo ženklais,
nors tai būtų užversta katastrofų sluoksniais,
aš iškasu, atkuriu
pirminiais pavidalais.
Tai nėra pagyros –
skaitau netgi lavą
ir vartau pelenų lapus.
Aiškinu ekrane
kiekvieną paminėtą daiktą,
kada jis padarytas
ir iš ko, ir kam.
O jau visai iš savo vidinių akstinų
tyrinėju kai kuriuos laiškus
ir juose taisau
rašybos klaidas.
Prisipažįstu – kai kurie žodžiai
sukelia man sunkumų.
Pavyzdžiui, būsenų, vadinamų „jausmais“,
nesugebu kol kas tiksliai išaiškinti.
Panašiai su „siela“, keista leksema.
Nustačiau lig šiol, kad tai miglos atmaina,
neva patvaresnė nei mirtingi organizmai.
Vis dėlto daugiausia keblumų man kelia žodis „esu“.
Jis atrodo kaip bendrinis veiksmas,
kurį atlieka visi, bet ne taip, kaip bendruomenė,
jis naudojamas esamuoju prolaikiu,
eigos veikslu,
nors, kaip žinoma, seniai jau įvykusiu.
Tik ar to kaip definicijai pakanka?
Mano jungtys nuo to urzgia ir varžteliai girgžda.
O Centro mygtukas, užuot švietęs, dūmija.
Turbūt paprašysiu broliškos pagalbos
Bičo numeris Dvi Penktosios Nulio Brūkšnelis Pusė.
Tiesa, tai žinomas idiotas,
bet turi idėjų.
Yra tokių, kurie
Yra tokių, kurie gyvenimą atlieka gabiau.
Viskas juose ir aplink juos tvarkinga.
Viską išmano, į viską turi teisingą atsakymą.
Iš karto suvokia, kas ką, kas su kuo,
kokiu tikslu, kokiu būdu.
Antspauduoja tik vieninteles tiesas,
išmeta į smulkintuvus nereikalingus faktus,
o nežinomus asmenis
į iš anksto jiems priskirtus segtuvus.
Galvoja tiek, kiek verta,
nė akimirksnio ilgiau,
nes už to akimirksnio tyko abejonė.
O kai išleidžiami iš būties,
palieka savo postą
pro nurodytas duris.
Kartais jiems pavydžiu –
laimė, tai praeina.
Grandinės
Tvanki diena, šuns būda ir šuo ant grandinės.
Per keletą žingsnių netoliese pilnas dubenėlis vandens.
Bet grandinė per trumpa, ir šuo nepasiekia.
Paveikslėlį papildykim dar vienu mažmožiu:
mūsų grandinės gerokai ilgesnės
ir mažiau matomos,
jos leidžia mums laisvai praeiti pro šalį.
Oro uoste
Bėga vienas pas kitą išskėtę rankas,
šaukia džiugiai linksmi: Pagaliau! Pagaliau!
Abu sunkiais žieminiais drabužiais,
storomis kepurėmis,
storais šalikais,
pirštinėmis,
batais,
bet jau tik mums.
Nes sau jie – nuogi.
Prievarta
Valgome svetimą gyvenimą, kad gyventume.
Lavoną karbonadą su velioniais kopūstais.
Valgiaraštis – tai nekrologas.
Netgi geriausi žmonės
turi ką nors užmušto kramtyti, virškinti,
kad nenustotų plakusios
jų jautrios širdys.
Netgi poetai, patys lyriškiausi,
netgi asketai, labiausiai susilaikantys,
ką nors kramto ir geria,
kas juk augo savaime ir sau.
Sunku man tai sutaikyti su dievų gerumu.
Nebent jie labai patiklūs,
nebent jie naivūs,
ir visą pasaulio valdžią suteikė prigimčiai.
Ir tai ji, beprotė, primeta mums alkį,
o ten, kur alkis,
ten nekaltybės pabaiga.
Prie alkio kaipmat prisijungia juslės:
skonis, uoslė ir rega, ir lytėjimas,
nes nėra nesvarbu, kokie yra patiekalai
ir kokiose lėkštėse.
Net ir klausa dalyvauja
tame visuotiniame vyksme,
nes prie stalo dažnai linksmos šnekos.
Kada nors kiekvieno
Kada nors kiekvieno artimas miršta,
tarp tų būti arba nebūti
priverstas pasirinkti tą antrą.
Sunku mums pripažinti, jog tai banalus faktas,
įjungtas į įvykių seką,
atitinkantis procedūrą;
anksčiau ar vėliau pagal dienos tvarką,
vakaro, nakties ar blyškaus ryto tvarką;
ir akivaizdus kaip žodis knygos rodyklėje,
kaip paragrafas kodekse,
kaip pirma pasitaikiusi
data kalendoriuje.
Bet tokia gamtos teisė neteisė,
tokia, kaip pataikys, jos valia negalia.
Tokia jos evidencija ir omnipotencija.
Ir tik kartais
mažytė mandagi jos dovana –
mūsų mirusius artimus
įsviedžia mums į sapnus.
Delnas
Dvidešimt septyni kauliukai,
trisdešimt penki raumenėliai,
apie du tūkstančiai nervų ląstelių
kiekvienoje mūsų penkių pirštų pagalvėlėje.
To visiškai pakanka,
kad parašytum „Mein Kampf“
arba „Mikės Pūkuotuko trobelę“.
Veidrodis
Taip, atsimenu tą sieną
mūsų sugriautame mieste.
Bolavo kone iki šešto aukšto.
Ketvirtame matėsi veidrodis,
neįtikėtinas veidrodis,
nes nesudužęs, stipriai pritvirtintas.
Niekieno veido jau neatspindėjo,
niekieno rankų, taisančių plaukus,
jokių durų priešais,
nieko, ką būtų galima pavadinti
vieta.
Buvo kaip per atostogas –
į jį dairėsi gyvas dangus,
laukiniame danguje skriejantys debesys,
griuvėsių dulkės, plaunamos spindinčių lietų,
praskrendantys paukščiai, žvaigždės, saulėtekiai.
Ir taip, kaip kiekvienas gerai padarytas daiktas,
nepriekaištingai veikė,
pagal savo profesiją visai nenustebęs.
Pro miegus
Susapnavau, kad kažko kažkur ieškojau,
turbūt to, kas paslėpta arba pamesta,
po lova, po laiptais,
po sena gatvės iškaba.
Kuičiausi spintelėse, dėžėse ir stalčiuose,
pilnuose kiaurai daiktų nedaiktų.
Iš lagaminų traukiau
įvykusius metus ir keliones.
Iš kišenių kračiau sudžiūvusius
laiškus ir lapus ne man.
Bėgiojau uždususi
per savus, nesavus
nerimus, rūmus, ne rūmus.
Grimzdau sniego tuneliuose
ir užmiršimuose.
Painiojausi spygliuotuose krūmuose
ir savo mintyse.
Yriausi per orą
ir vaikystės žolę.
Stengiausi suspėti,
kol nukris ano amžiaus rūkas,
durų kablys ir tyla.
Galop palioviau žinojusi,
ko taip ilgai ieškojau.
Atsibudau.
Žvilgtelėjau į laikrodį.
Miegas tetruko nepilnas tris minutes.
Štai kokius pokštus turi rodyti laikas,
nuo to meto, kai aptiko
miegančias galvas.
Abipusiškumas
Yra katalogų katalogai.
Yra eilėraščių apie eilėraščius.
Yra pjesių apie aktorius, kuriose vaidina aktoriai.
Laiškų dėl kitų laiškų.
Žodžių, aiškinančių žodžius.
Protų, tiriančių protą.
Yra liūdesių, užkrečiamų kaip juokas.
Popierių, atsirandančių iš surinktų popierių.
Paregėtų žvilgčiojimų.
Linksnių, kaitaliojamų pagal linksnius.
Didelių upių su dideliu mažų upių indėliu.
Miškų, lig pakraščių apaugusių miškais.
Mašinų, skirtų gaminti mašinas.
Sapnų, kurie mus išplėšia iš sapno miego.
Sveikata, kuri būtina atgauti sveikatai.
Laiptų, tiek pat žemyn, kiek ir aukštyn.
Akinių ieškoti akiniams.
Įkvėpimas ir iškvėpimas kvėpavimo.
Ir, nors nedaug, retsykiais
yra neapykantos neapykanta.
Nes galų gale
nežinojimo nežinojimas
ir rankos rankoms nusiplauti.
Savo eilėraščiui
Geriausiu atveju
tave, mano eilėrašti, įdėmiai skaitys,
komentuos ir atsimins.
Blogesniu atveju
tiktai perskaitys.
Trečia galimybė –
nors parašytas,
bet po akimirkos būsi išmestas į šiukšlinę.
Gali dar pasinaudoti ketvirta išeitimi –
išnyksi neparašytas,
iš pasitenkinimo kažką sau murmėdamas.
Žemėlapis
Plokščias kaip stalas,
ant kurios patiestas.
Niekas po juo nekruta
ir savo intako neieško.
Virš jo – mano žmogiškas kvėpavimas
nesukelia oro sūkurių
ir visą jo paviršių
palieka ramų.
Jo žemumos, slėniai visada žali,
aukštumos, kalnai geltoni ir rudi,
o jūros, okeanai – tai šiltas melsvumas
prie draskomų krantų.
Viskas čia maža, artima, pasiekiama.
Galiu nago smaigaliu įspausti ugnikalnius,
be storų pirštinių glostyti žemynus,
vienu žvilgtelėjimu galiu
kiekvieną dykumą aprėpti
kartu su šalia pat tekančia upe.
Girių tankmė čia pažymėta keliais medeliais,
tarp kurių sunku būtų paklysti.
Rytuose ir vakaruose,
viršuje ir po pusiauju –
tyla it pabertos aguonos,
o kiekvienam grūdelyje
gyvena sau žmonės.
Masiniai kapai ir griuvėsiai –
viskas ne šiame paveikslėly.
Šalių sienos vos vos matomos,
sakytum, abejoja – būti ar nebūti.
Mėgstu žemėlapius, nes meluoja.
Nes neįsileidžia agresyvios tiesos.
Nes kilniadvasiai, su garbingu humoru
išskleidžia man ant stalo pasaulį
ne šio pasaulio.
Andrej Bauman. Pokalbis
2014 m. Nr. 10
Iš rusų k. vertė Julius Keleras
Andrejus Baumanas gimė 1976 m. Leningrade. 1988 m., baigęs Sankt Peterburgo universitą, tapo diplomuotu filosofu. Yra įtakingo literatūrinio žurnalo „Projekt Baltija“ redaktorius. Eilėraščių skelbė kone visuose svarbiausiuose Rusijos literatūriniuose leidiniuose. 2012 m. išleido pirmąją poezijos knygą „Gyvenantis tūkstantį metų“ („Тысячелетник“). Už ją pelnė prestižinę „Debiuto“ premiją.
Tėve!
Tėve!
tuk tuk! įleisk pas Save
pažaist
mes ilgai ėjom pas Tave, Tėve
iš pradžių mus pasodino į traukinį
ir mūsų auklytę kartu su mumis
o vagoną užkalė lentomis
ir mums buvo labai baisu
mes visi stovėjom
nes mūsų buvo daug
visi mūsų vaikų namai
ir mes žiūrėjom pro plyšiukus
tarp lentų
bet ten buvo labai gražu
ten buvo laukai ir gražios gėlės
daug daug spalvų
mums labai norėjos gerti
tačiau mes kentėm
mes elgėmės gerai
buvom ramūs ramutėliai
visai neišdykavom
tik žiūrėjom pro plyšiukus
tarp lentų
o paskui traukinys sustojo
ir mes išlipom iš vagono
ir pamatėm žmones gražiom gražiom uniformom
jos taip blizgėjo saulėje, Tėve
ir mes pagalvojom, kad žmonės tokiom gražiom uniformom
nenuskriaus mūsų
juk kai gražu, tai niekas nieko neskriaudžia
juk tai tiesa, Tėve?
dar ten buvo žmonių be uniformų
ir jie knisos po mūsų daiktus
ir dėliojo juos
į priešingas puses
jie dėliojo juos labai labai tvarkingai
taip tvarkingai
kad mes sustingom visai
kaip varvekliai
bet vienas iš tų žmonių nusišypsojo mums
jis mirktelėjo mums, Tėve
ir mes liovėmės taip smarkiai bijoję
o kitas žmogus
jis buvo baltom pirštinėm
jis irgi šypsojosi
jis pažiūrėjo į mus
ir pakėlė ranką
apmautą tokia gražia balta pirštine
ir mostelėjo
į kelią
o du žmonės, uniformuoti
priėjo prie mūsų auklytės
ir kažką jai pasakė
mūsų auklytė pradėjo verkti
jie pastūmė ją
o ji vėl atsistojo prie mūsų
jie vėl pastūmė ją į šoną
prie suaugusiųjų
o ji vis verkė
ir nesitraukė nuo mūsų
o žmogus baltom pirštinėm
ėmė juoktis
ir mostelėjo ranka
ir du žmonės, uniformuoti
leido auklytei pasilikt su mumis
o paskui mus visus vedė keliu
ir gale – ten stovėjo nameliai
daug namelių
jie visi buvo kaip vienas
ir mus visus išrikiavo
taip, ir tu žinai, Tėve
ten dar buvo šuneliai
tokie dideli šuneliai
jis taip blizgėjo saulėje
o vienas tų šunelių
puolė ant Jokūbo
ir ėmė jį kandžioti
Jokūbas iš pradžių garsiai garsiai šaukė
o vėliau liovėsi
ir žmogus gražia uniforma
nutempė jį į šoną
jis išsitraukė pistoletą
ir šovė į galvą jam
Jokūbas iš pradžių krūptelėjo
o paskui jau gulėjo ramus ramutėlis
ir nejudėjo
taip, ir žinai, Tėve
dar stotyje, kai mus sodino į traukinį
buvo toks žmogus
su ilga ilga barzda
didelis geras žmogus
dėvėjo tokią juokingą aptrintą skrybėlę
ir jis pasakė Jokūbui
kad jo vardas laimingas
kad mūsų Jokūbo vardas laimingas
ir kad Jokūbas – tai tas, kuris su Tavim kovėsi
ir nepralaimėjo
ir už tai jis išvydo kopėčias
kuriom leidžias ir kyla angelai
ir kad mūsų Jokūbas irgi būtinai pamatys tas kopėčias
bet žinai, Jokūbas gulėjo toks ramut ramutėlis
o mes taip ir nepamatėm kopėčių
kuriom lipa angelai
ir Jokūbas turbūt irgi nepamatė tų kopėčių
nors mes tiksliai nežinom to, Tėve
todėl, kad jis nieko jau mums nebesakė
tik gulėjo ir gulėjo
o mūsų auklytė vėl ėmė verkti
o mes tai neverkėm
mes gerai elgėmės
visai kaip suaugę
bet mes labai bijojome, kad milžiniški šuneliai
ims graužti ir mus
ir mes bijojom
kad žmogus gražia uniforma
išsitrauks pistoletą
ir iššaus mums į galvą
kaip Jokūbui
ir mes labai norėjom pamatyti savo mamas
mes žinojom, kad mūsų mamos seniai mirė
bet mes vis tiek labai norėjom jas pamatyti
o tiesa, Tėve, kad mūsų mamos
dar vis mus myli
netgi jei jos seniai yra mirusios
nes juk kažkas turi mylėti mus
ar tiesa, Tėve?
mūsų auklytė labai labai gera
ta, kurią pasodino kartu su mumis į traukinį
o kiti irgi buvo geri
tačiau ne tokie
bet mes vis tiek norim, kad mūsų mamos mylėtų mus
netgi jei mes būsim purvini ir gulėsim ant žemės
kaip mūsų Jokūbas
o tada mus nuvedė praustis
kad visi būtume švarūs
mus visus nurengė
ir mūsų auklytę irgi
ir visi mes buvome nuogut nuogutėliai
ir mes visi įėjom į tą namelį praustis
tačiau ten kažkodėl nebuvo vandens
ir dar, žinai, Tėve, mums pasidarė sunku kvėpuoti
labai labai sunku
mes visai negalėjom kvėpuoti
tiktai smarkiai kosėjom
taip, mes taip kosėjom, Tėve
ir mes spaudėm glėby viens kitą
ir jau niekaip negalėjom atsiplėšti
mums buvo baisu, Tėve
Tėve!
mes užsimerkėm
o kai atsimerkėm
kažkodėl tapo labai tamsu
tikrai!
mes nieko nematom, Tėve
mes tik kalbamės su Tavimi
bet mes nieko negirdim
visiškai nieko
mes labai norim susitikti su savo mamom
mes nežinom, kur mūsų mamos
mums baisu, Tėve
Tėve!
įsileisk mus pas Save
pažaisti
mes būsim ramūs ramutėliai
mes klausysim Tavęs
jei nori, mes žaisim visi kartu
mes ir Tave priimsim pažaist
ir delneliais
ir dėlionėm
ir slėpynių
Tu juk nori su mumis pažaisti,
Tėve?
pažaiskim slėpynių
tai juk taip linksma
išmokyk mus pasislėpti, o paskui surasti Tave
nors mes juk nieko ir nematom
kolei laukiam savo mamų
pažaiskim slėpynių
vienas, du, trys, keturi, penki…
mes einam ieškoti!..
mes jau einam ieškoti!..
penki su puse
penki su ketvirčiu
mes einam
Tėve!
Tėve!
kurgi tu?
tuk tuk tuk! Įsileisk pas Save
mus pažaisti
2009 m. lapkričio 27 d. – 2009 m. gruodžio 8 d.
Versta iš: Андрей Бауман. Тысячелетник. Москва: Русский Гуливер, 2012
Blaise Cendrars. Panama, arba Septynių mano dėdžių nuotykiai
2014 m. Nr. 8–9
Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas
Blaise’as Cendrars’as (tikrasis vardas – Frėdėricas Sauser, 1887–1961) – šveicarų kilmės prancūzų poetas, prozininkas, žurnalistas, scenaristas. Su jo poema „Pasakojimas apie Sibiro ekspresą ir mažąją Joaną Prancūzietę“ (1913) ir trumpa biografija, kurioje šmėsteli nepaprastai spalvinga poeto asmenybė, lietuvių skaitytojas jau turėjo progos susipažinti („Metai“, 2007, Nr. 3).
Poemoje „Panama, arba Septynių mano dėdžių nuotykiai“ viešpatauja avantiūrizmo ir nenumaldomos aistros kelionėms tema. Atskira knyga su iliustracijomis, vaizduojančiomis detalius traukinių maršrutus, pasirodė 1918 m. Poemoje septynių dėdžių klajonės po pasaulį ir skirtingi likimai persipina su paties subjekto klajonėmis, klaidžiojimais ir išgyvenimais, kurių aprašymuose tikros biografinės detalės varijuoja su biografinėmis mistifikacijomis. Poemos žemėlapis be galo platus, ir tasai plotis glaudžiai susijęs ir su ekspansyvia ekonominių siekių genama kolonijine politika, kuri atveria kelius į pasaulį, į kupinus nepaprasto grožio ir egzotikos kampelius, bet kartu negailestingai traiško žmonių likimus bei sėja mirtį. Panamos kanalo istorija, kuri sudrebina poemos subjekto vaikystę, būtent tokia. Šios daugialypės, prieštaringos ir sielą draskančios realijos tampa nervingo modernistinio kalbėjimo atspirties tašku. Poemos tekstas labai dinamiškas, ekspresyvus ir asociatyvus, konstruojamas kaip koliažas ar sukamas kaip vaizdinių kaleidoskopas, kuriame kaitaliojasi stilistika ir dinamika, trumposios eilutės trupa kaip patirčių bei vaizduotės fragmentai, o ilgosios lūžinėja – kaip likimai.
Panama, arba Septynių mano dėdžių nuotykiai
Edmondui Bertranui –
barmenui Matašine
Knygos
Apie Panamos kanalą pasakoja knygos
Nežinau ką sako bibliotekų katalogai
Nesidomiu laikraščių skiltimis apie finansus
Nors biržos biuleteniai tapo mūsų kasdiene malda
Panamos kanalas giliai įsirėžė į mano vaikystę…
Tada žaisdavau po stalu
Preparuodavau muses
Motina man pasakodavo istorijas apie septynis brolius
Apie mano septynis dėdes
O kai gaudavo laiškus
Tai bent!
Jie ateidavo su gražiais egzotiškais pašto ženklais ir
Rimbaud eilėmis ant vokų
Bet tą lemtingą dieną ji man nepasakojo nieko
Ir aš liūdnas likau tūnot po stalu
Maždaug tuo metu perskaičiau apie žemės drebėjimą
Lisabonoj
Bet esu įsitikinęs
Panamos krachas1 svarbesnis
Nes būtent jis sukrėtė mano vaikystę.
Savo gražioje knygoje su paveikslėliais
Pirmąkart pamačiau
Banginį
Storą debesį
Jūrų vėplį
Saulę
Didžiulį jūrų vėplį
Lokį liūtą šimpanzę barškuolę ir musę
Musę
Siaubingą musę
– Mama, musės! Musės! Ir medžių kamienai!
– Miegok, miegok, vaikeli.
Ahasveras – tikras kvailys
Turėjau gražią knygą su paveikslėliais
Didelį kurtą vardu Durakas
Auklę anglę
Bankininkas
Mano tėvas
Prarado 3/4 turto
Kaip ir daugelis garbių žmonių praradusių savo pinigus
ano kracho metu,
Bet mano tėvas
Ne toks jau kvailys
Prarado ne savo o kitų pinigus –
Revolverio šūvis.
Motinos raudos.
Ir tą vakarą mane pasiuntė miegot su aukle angle.
Po keleto prailgusių dienų…
Privalėjom persikraustyt
Ankšti mažo buto kambariukai
Buvo užgriozdinti baldais –
Tai tau ne mūsų pajūrio vila,
Ištisas dienas tūnodavau vienas
Tarp suverstų baldų
Man netgi nieks netrukdė daužyt indų
Draskyt fotelių
Laužyt pianino
Kol galiausiai po daugybės nykių dienų
Iš vieno mano dėdės atėjo laiškas:
„Panamos krachas mane pavertė poetu!
Puikumėlis
Tai nutiko visai mano kartai
Tie jauni žmonės
Patyrė netikėtus rikošetus
Mes nebežaidžiam su baldais
Nebežaidžiam su sendaikčiais
Visur ir visada daužom indus
Sėdam į laivus
Medžiojam banginius
Dobiam jūrų vėplius
Baiminamės musės cėcė
Nes miegot mes nemėgstam“2.
Tasai lokys liūtas šimpanzė barškuolė mane išmokė skaityt
Ak, tas pirmasis laiškas kurį pats išskaičiau
buvo turtingesnis už bet kokią literatūrą
Mano dėdė rašė:
„Galvestone dirbu mėsininku
Skerdyklos stūkso už 6 mylių nuo miesto
Vakarais palei jūrą gabenu kruviną skerdieną
Kai važiuoju leidžiantis saulei
Į paviršių išnyra aštuonkojai
Yra dar kai kas
Liūdnumas
Ir tėvynės ilgesys.“
Mano dėde, tu išnykai 1895-ųjų ciklono metu
Vėliau tą miestą atstatė, lankiausi jame, vaikštinėjau jūros
pakrante kuria tu gabendavai kruviną skerdieną
Po pinučių stogine grojo pučiamųjų orkestras
Man pasiūlė puodelį kavos
Tavo lavono taip ir nerado
O kai man suėjo dvidešimt metų paveldėjau tavo sutaupytus
400 dolerių
Iki šiol turiu tą skardinę dėžutę sausainiams kuri tau
atstojo relikvijorių
Joje tilpo visos tavo varganos šventenybės:
Uniformos saga
Kabilų pypkė
Kakavos sėklos
Šūsnelis tavo lietų akvarelių
Ir premijuotų gyvulių nuotraukos, jose gigantiški jaučiai
kuriuos laikai už pavadžio
O pats vienmarškinis su balta prijuoste
Aš taip pat myliu gyvūnus
Vienas
Po stalu
Žaidžiu su kėdėm
Spintom durim
Langais
Modernaus stiliaus baldais
Sugalvotais žvėrim
Karaliaujančiais namie
Kaip prieštvaninių gyvūnų maketai muziejuose
Taburetė tampa stumbru!
Išdaužiu stiklus
Ir viską išmetu lauk
Suėst savo šuniui –
Paveikslus
Knygas
Auklę
Svečius
Tai bent smagumėlis!
Kaipgi galiu ruoštis egzaminams?
Jūs mane siuntėt į visus Europos pensionatus
Licėjus
Gimnazijas
Universitetus
Kaipgi galiu ruoštis egzaminams
Kai po durim guli laiškas
Kuris ir yra
Pati puikiausia pedagogika!
Jos klajones pamačiau nuėjęs į kiną
Iki manęs ji keliavo šešiasdešimt aštuonias dienas
Pilna mano antrojo dėdės
Ortografijos klaidų:
„Vedžiau moterį kuri visoje apygardoje kepa pačią
skaniausią duoną
Iki artimiausio kaimyno man trys dienos kelio
Šiuo metu Aliaskoj ieškau aukso
Niekada savo semtuvėly jo neradau daugiau kaip už
500 frankų
Gyvybė čia nieko verta!
Nušalau tris pirštus
Speiguota…
Yra dar kai kas
Liūdnumas
Ir tėvynės ilgesys.“
O, mano dėde, mama man viską išklojo
Bėgdamas iš namų su savo broliais pavogei arklius
Krovininiam laive įsitaisei junga
Šokai iš važiuojančio traukinio ir susilaužei koją
Išėjęs iš ligoninės sėdai į kalėjimą, nes užpuolei diližaną
Įkvėptas Musset rašei poeziją
San Franciske
Perskaitei apie generolą Suterį kursai Jungtinėms
Valstijoms iškovojo Kaliforniją
Ir prarado savo milijardus po to, kai jo žemėse aptiko daugybę
aukso
Tu daug metų medžiojai Sakramento slėny vėliau ten dirbau
grunto tyrėju
Bet kas gi nutiko
Suprantu tau buvo kuo didžiuotis
Valgei skaniausią apygardoj duoną ir kėlei pavydą
kaimynams
mat 1000 kvadratinių kilometrų plote tebuvo 12 moterų
Tave rado
Karabinu peršauta galva
Tavo žmonos su tavim nebuvo
Tavo žmona antrąkart susituokė su turtingu džemo
pramonininku
Mirštu iš troškulio
Po velniais
Po velniais sakau
Po velniais!
Norėčiau paskaityt La Feuille d’Avis de Neuchâtel arba
le Courrier de Pampelune3
Atlanto vidury ne taip patogu kaip redakcijoj
Lyg voverė sukuosi meridianų narve
Štai žiūrėk, simpatiško veido rusas
Jis taip pat nežino kur link pasiduot
Kur palikt savo bagažą
Leopoldvilyje4 ar Nazarete, pas poną Junodą ar mano
senąjį draugą Perlą
Konge Besarabijoj Samoa
Aš žinau visus eismo tvarkaraščius
Visus traukinius jų kelių susikirtimo linijas
Atvykimo valandą ir išvykimo valandą
Visus garlaivius visus tarifus ir visus mokesčius
Man vienodai rodo
Adresų aš turiu
Patogumų man nereikia
Iš Amerikos grįžau Volturno deny, už kelionę iš Niujorko iki
Roterdamo tesuplojęs 35 frankus
Tai tikras kelionės krikštas
Mechanizmai garsiai spardosi
Aplink kieti vyrukai
Raudos
Vandens kubilai
Kažkoks amerikietis rašalu suteptais pirštais beldžia į taktą
Tikras belaidis telegrafas
Mes šokam krentam keliais ant apelsinų žievių
trypiam tarp tuščių konservų dėžučių
Pas kapitoną delegacija
Revoliucionierius rusas
Erotinės patirtys
Pats vulgariausias vengriškas žodis –
Gaupa
Globoju 8 mėnesį nėščią neapolietę markizę
Taip pat gabenu emigrantus iš Kišiniovo į Hamburgą,
1901 metais pamačiau pirmąjį automobilį –
Sugedęs stovėjo gatvės kampe
Mažą traukinuką Zoloturno gyventojai vadina lygintuvu,
Tuoj paskambinsiu konsului ir pasakysiu:
Nedelsiant išduokite man trečios klasės bilietą
Į The Uranium Steamship
Užsimokėsiu pats!
Laivas jau prieplaukoj
Vartai plačiai atverti
Ir kaip kokią nešvarią kekšę
Pats visas aptriušęs palieku pakrantę
Kelionėn!
Neturiu popieriaus nusišluostyt
Tad kaip dievas Tangaloja kursai meškere iš vandenų
ištraukė pasaulį
Išsitraukiu paskutinį savo trečiojo dėdės laišką:
„Papetė, 1887 rugsėjo pirmoji.
Mano sese, mano brangioji sese,
Esu budistas ir vienos politinės sektos narys
Atvykau čion užpirkt dinamito
Jį pardavinėja bakalėjininkų parduotuvėlėse
Mažuose pakeliuose
Tarsi kokią cikoriją
Paskui grįšiu į Bombėjų sprogdinsim anglus
Bus karšta
Daugiau tavęs nepamatysiu…
Yra dar kai kas
Liūdnumas
Ir tėvynės ilgesys.“
Valkatavau
Sėdėjau Marselio kalėjime, per prievartą vedė mane
į mokyklą
Visi balsai susilieja į riksmą
Gyvūnai ir akmenys
Pati gražiausia kalba – nebylio
Buvau patvirkęs ir per laisvai elgiausi su pasauliu
O jūs, tikintieji, kodėl laiku neatėjot į pagalbą?
Kažkada, dėde,
Buvai gražus berniukas ir puikiai grojai kornetu
Tai štai kas tave pražudė:
Taip stipriai mylėjai muziką kad bombų ūžesys tau buvo
mielesnis už juodais kostiumais grojamas simfonijas
Bagavapūro apylinkėse geležinkelio statybose
Dirbai su linksmuoliais italais
Būdamas tikru išdaigų meistru
Tapai jų lyderiu
Tavo giedra nuotaika ir nuostabus choristo balsas
Varė iš proto barakų moteris
Paskui tarsi Mozė5 užmušei brigadininką
Ir pasprukai
12 metų iš tavęs nebuvo jokios žinios
Žaibas tave kaip Liuterį privertė patikėt Dievu
Savo vienatvėj
Išmokai bengalų ir urdu kalbas nes norėjai išmokt gamint
bombas
Palaikei ryšį su slaptaisiais Londono komitetais
Būtent Vait Čaplyje6 ir aptikau tavo pėdsakus
Buvai įkalintas
Tavo gyvenimą apipjaustė
Galėjau bet ką nužudyt kad tik tave pamatyčiau
Nes niekada tavęs nemačiau
Tau ant kaktos turėjo būti didelis randas
Ketvirtasis gi dėdė buvo generolo Robertsono
kariavusio su būrais7 liokajus
Jis retai teparašydavo, jo laiškai buvo tokie:
„Jo Didenybė malonėjo man pakelti atlyginimą 50 £“
Arba
„Jo Didenybė į karą pasiima 48 poras batų“
Arba
„Kiekvieną rytą Jo Didenybei dailinu nagus…“
Bet aš žinau
Kad jis jautė dar kai ką
Liūdnumą
Ir tėvynės ilgesį.
Mano dėde Žanai, buvai vienintelis dėdė, kurį mačiau
Tu grįžai į tėvynę dėl ligos
Parsitempei didžiulę diržais apjuostą skrynią iš begemoto odos
Gydeisi vienas užsidaręs kambary
Kai tave išvydau pirmą kartą, miegojai
Tavo veide buvo įsirėžus siaubinga kančia
Apžėlęs ilga barzda
Miegojai jau porą savaičių
O kai palinkau prie tavęs
Nubudai
Iš pamišimo
Norėjai nugalabyt mūsų senelę
Tave uždarė į beprotnamį
Štai čia tave pamačiau antrąjį kartą
Su tramdomaisiais
Kurie tau neleido pabėgt
Tu tik vos vos judinai rankas
Tarsi norėtum irkluoti
Transvalis
Buvot karantinuojami laive
Į kurį karališkoji kavalerija laikė nukreipusi patranką
Pretorija8
Vienas kinas tavęs vos nepasmaugė
Tugela9
Mirė lordas Robertsonas
Grįžai į Londoną
Jo Didenybės garderobas įkrito į vandenį ir šitai tau
pervėrė širdį
Mirei Šveicarijoj Sen Obeno psichiatrinėj ligoninėj
Tavo beprotybė
Tavo pakasynos
Per jas pamačiau tave trečiąjį kartą
Snigo
O aš, slinkdamas už katafalko, ginčijausi su laidotuvių biuro
tarnautojais dėl jų arbatpinigių
Tu temylėjai du dalykus pasaulyje:
Savo kakadu
Ir rožinius Jo Didenybės nagus
Nebėr vilties
Užtai reikia dirbti
Uždaras gyvenimas pats intensyviausias
Šventųjų Tėvų gatvėj 71 gyvena Remy de Gourmont10
Sprogmens virvutė o gal įpakavimo virvutė
„Kalnas niekada nesutinka kito kalno bet išskirti žmonės
gali susitikti“
Sako žydų patarlė
Prarajos susieina
Kai 1896-aisiais
Buvojau Neapoly
Gavau Petit Journal Illustré
Nuotraukoj priešais karių rikiuotę iš Dreifuso atimamas
kapitono laipsnis
O mano penktasis dėdė rašė:
„Esu viešbučio-klubo Čikagoje virtuvės šefas
Mano valdžioje 400 virėjų
Bet jankių virtuvės nemėgstu
Užsirašykit mano naująjį adresą
Tunisas…
Linkėjimai nuo tetos Adelės
Užsirašykit mano naująjį adresą
Biarica…“
O mano dėde, tu vienintelis nejautei tėvynės ilgesio
Nica Londonas Budapeštas Bermudai Sankt Peterburgas
Tokijas Memfis
Dėl tavęs varžosi visi prabangiausi viešbučiai
Tu didis meistras
Sukūrei daugybę saldžių patiekalų juos pavadino tavo
vardu
Toks jau tavo tas menas
Atsiduodi parsiduodi ir tave valgo
Nieks nežino kur esi
Nemėgsti užsibūt vienoj vietoj
Kiek žinau turi dvylikatomę Visų amžių ir visų tautų virtuvės
istoriją
In octavo11
Su visų laikų žymiausių konditerių portretais
Tavo žinioj – visi pasaulio įvykiai
Tavęs visur pilna
Galbūt dabar esi Paryžiuj.
Tavo sukurtas meniu –
Tai naujoji poezija
Mečiau visa tai
Laukiu
Giljotina – vaizduojamojo meno šedevras
Jos spragtelėjimas
Nesustabdomas mostas
Banditų kraujas…
Nuo šviesos giesmių įsisiūbuoja bokštai
Ant miesto srūva spalvos
Jis lyg didžiulė afiša
Pravira ir rėkiančia burna
Kurioj mes degam
Kaip trys jauni liepsningi žmonės
Hananijas Misaelis Azarijas12
Adam’s Express Company13
Už Operos teatro
Tenka žaisti aviną14
Rupšnojančią avį
Moteris-tramplinas –
Gražus reklaminis žaisliukas –
Į kelią!
Simeonai, Simeonai
Sudie Paryžiau
Ech, smagumėlis
Pagaliau išmušė valanda
Iš Orsė krantinės – į Sen Nazerą!
Norėdami patekt į kitą pasaulio kraštą – greit užsisegt diržus! –
mes turim pralėkt po Eifelio bokštu
Paskui jau ramiai tęsti kelionę
Saulės katapultos atakuoja irzlius tropikus
Čia turtingas perujietis – guano15 kasyklos savininkas
Angame
Acaraguan Bananan
Medžių šešėly
Svetingi mulatai
Šiose palaimingose salose praleidau ne vieną žiemą
Ten akį veria žavusis paukštis sekretorius
Gražuolės pilnakūnės damos
Terasoje gurkšnojam gėrimus su ledukais
Tolumoj kaip cigaras dūmija torpednešys
Ananasų laukuose žaidžiam polą
Mangrovės teikia pavėsį uolioms mergaitėms
My gun
Šūvis
Observatorija vulkano atšlaitėj
Išdžiūvusioj upėj – didžiulės gyvatės
Kaktusų gyvatvorė
Iškėlęs uodegą trimituoja asilas
Žvaira jaunutė indė nori išvykt į Buenos Aires
Muzikantas vokietis iš manęs pasiskolina botagą su
sidabrine rankena ir porą švediškų pirštinių
O štai storas olandas yra geografas
Laukdami traukinio kortuojam
Švenčiam vienos pažįstamos malaizietės gimtadienį
Galop gaunu siuntinį kuriame 200 000 pesetų ir laiškas nuo
mano šeštojo dėdės:
„Palauk manęs kontoroj iki ateinančio pavasario
Gerai pasilinksmink pagirtuokliauk ir netaupyk moterims
Geriausias vaistas
Mano sūnėne…
Buvo dar kai kas
Liūdnumas
Ir tėvynės ilgesys.
Mano dėde, aš tavęs laukiau visus metus o tu negrįžai
Su būriu astronomų buvai išvykęs į Vakarų Patagoniją
kur jie ketino žvalgyt dangų
Buvai jiems vertėjas ir gidas
Tavo patarimai
Patirtis
Nė vienas kaip tu nemokėjo naudotis sektantu tyrinėjant
horizontą
Stabilūs elektromagnetiniai instrumentai
Ugnies Žemėj
Pasaulio pakrašty
Šviečiant elektrinėms žuvims fiorduose jūs gaudėt bangų
nešamą planktoną
Rinkot aerolitus16 iš geležies oksido
O sekmadienio ryte
Išvydai iš vandenų išeinantį vyskupą su mitra
Jis turėjo žuvies uodegą, tave šventino
Ir tu kaip sužeistas lemūras staugdamas pabėgai į kalnus
Tą pačią naktį
Uraganas sugriovė stovyklavietę
Tavo bendražygiai prarado viltį rast tave gyvą
Jie rūpestingai surinko mokslinius užrašus
Ir po trijų mėnesių,
Apgailėtini intelektualai,
Vieną vakarą priėjo laužą su aplink sėdinčiais gaučais
kurie kalbėjo kaip tik apie tave
Atvykau tavęs pamatyt
Tupa17
Graži gamta
Tarpusavy kergiasi eržilai
Riaumoja 200 juodų jaučių
Argentinietiškas tango
Bet kas iš to
Kurgi visos tos gražios istorijos
Šventųjų gyvenimai
Das Nachtbuechlein von Schuman
Cymbalum mundi
La tariffa delle Puttane di Venegia18
Jano Struyso kelionės, Amsterdamas, 1528
Shalom Aleļchem
Sen Marteno krokodilas
Strindbergas įrodė kad žemė nėra apvali
Gavarni19 išjuokė geometriją
Pampos20
Diskas
Pašėlusios irokėzės
Aštrus padažas
Brangakmenių spiralė
Maggi21
Byrrh22
Daily Chronicle
Jūra – akmens skaldykla kur audra lyg skulptorius tašo
didelius luitus
Amžiais
Nuo pat pasaulio pradžios
Putų kvadrigos griebia dantimis žąslus
Aš švilpauju
Aplink laivo nuolaužos
O kas su tavim nutiko
Mano septintasis dėde, nieks nežino
Sako esu panašus į tave
………………………………………………………………………………………………
Šią poemą skiriu būtent Jums
Pone Bertranai
Tai Jūs man davėt spiritinių gėrimų apsisaugot nuo kanalo
karštinės
Tai Jūs užsiprenumeravot Argus de la Presse norėdamas
turėt visas su manim susijusias iškarpas
Šią poemą skiriu būtent Jums
Paskutinysis Panamos prancūze (jų neliko nė 20)
Barmene iš Matašino
Toj vietoj kur dabar stovi žaižaruojantis baras mirė
tūkstančiai kinų
Jūs varot degtinę
Praturtėjot iš užsikrėtusiųjų cholera laidojimo
Atsiųskit man nuotrauką su kamštinių ąžuolų giraitės
vaizdu, kur stūkso 400 prancūzų paliktų lokomotyvų
Tie gyvieji numirėliai
Kur į orchidėjom apaugusio keltuvo pintinę įaugusi palmė
Tukanų apkapoti Aspinvalio23 rąstai
Draga vėžliams gaudyti
Dujomačiuose su išmuštais dugnais įsitaisiusios pumos
Kardžuvių pradurstytos šliuzų užtvaros
Iguanom užsikimšusios siurblių žarnos
Vikšrų invazijos sustabdyti traukiniai
Milžiniškas inkaras su Liudviko XV herbu, iš kur jis
atsirado miške, man taip ir nesugebėjot paaiškinti
Kiekvienais metais jūs keičiat savo užeigos duris su
įpjaustytais vardais
Tų kurie pas jus lankėsi
Visos tos 32 durys – puikios liudytojos
Gyva iškalba to prakeikto kanalo kurį taip branginot
Šis rytas tai pirmoji pasaulio diena
Štai sąsmauka
Iš kur vienu metu galim matyt visus dangaus kūnus
Ir visas augmenijos formas
Neprilygstamus pusiaujo kalnus
Ši vietovė nepaprasta
Čia tebėr Amidon Paterson24 garlaivis
Spalvoti Atlantic-Pacific Tea-Trust kompanijos inicialai
Los Angeles limited išvyksta 10.02 ir parvyksta trečią parą
Tai vienintelis pasauly traukinys su kirpyklos vagonu
Bagažas sąmyšis vaikiški vežimėliai
Viskas norint jus išmokyt gyvenimo abėcėlės paklūstant
išvykimo sirenoms
Toyo Kisen Kaisha25
Turiu duonos ir sūrio
Mano apykaklė švari
Poezija – tai šiandiena
Aplink kaklą – Paukščių Takas
Prieš akis – abu pusrutuliai
Visu greičiu pirmyn
Daugiau jokių sustojimų
Jei turėčiau laiko taupyt pinigus dalyvaučiau oro lenktynėse
Užtai užsirezervavau vietą traukiny kuris pirmasis skros
tuneliu Lamanšą
Aš pirmasis hidroplanu perskrisiu Atlantą
Žemė Žemė Vanduo Vandenynas Dangus
Jau ilgiuosi tėvynės
Seku visus veidus ir baidausi pašto dėžučių
Miestai tai pilvai
Aš nebesilaikysiu kelių
Trasų
Trosų
Kanalų
Nei pakabinamų tiltų!
Saulės mėnuliai žvaigždės
Apokaliptiniai pasauliai,
Jūs dar parodysit ką galit,
O dabar rotondoj
Čiaudi sifonas
Tarsi stiklinės dugne
Toliau tęsiasi niekam neįdomus
Literatūrinis kankanas
LAUKIU
Norėčiau būt kad ir penktuoju vežimo ratu
Audra
Pusiaudieniu keturioliktą valandą
Niekuo bet visur
Paryžius ir jo apylinkės
1913 m. birželis–1914 m. birželis
Versta iš: Blaise Cendrars. Du monde entier. Poésies completes 1912–1924. Gallimard, 2004
1 Panamos krachas – prancūzus, kurie pirmieji ėmėsi statyti Panamos kanalą, ištiko tikras krachas. Maliarija, karštinė ir kitos ligos pakirto statybininkus. Per 1881–1889 m. jų vykdomas statybas mirė apie 22 000 prancūzų. Jų bendrovės bankrutavo, o statybas 1904 m. perėmė amerikiečiai.
2 Musė cėcė – nuo jos įkandimo užsikrečiama afrikine mieglige.
3 La Feuille d’Avis de Neuchātel („Nošatelio žinių puslapis“) – 1738 m. Šveicarijoje įkurtas dienraštis prancūzų kalba, pats seniausias šia kalba leidžiamas laikraštis.
4 Leopoldvilis – miestas, pavadintas Belgijos karaliaus Leopoldo II garbei. 1920–1960 m. buvo tuometinio Belgijos Kongo administracinis centras, nuo 1960 m. Nepriklausomos Kongo DR (laikinai vadinto Zairu) sostinė. Nuo 1966 m. – Kinšasa.
5 Tarsi Mozė… – Mozė, egiptiečių faraono dukters įsūnis, vienąkart labai pasipiktino žiauriu egiptiečių elgesiu su vergais izraelitais, tad užmušė vieną egiptietį prižiūrėtoją. Kai apie tai sužinojo faraonas, Mozei teko bėgti iš Egipto.
6 Vait Čaplis (angl. White-Chapel) – Londono rajonas, XIX pab. garsėjęs skurdu, prostitucija ir nusikalstamumu. Čia siautėjo legendinis Džekas Skerdikas. XX a. šis rajonas tapo reformatorių, revoliucionierių ir anarchistų centru.
7 Būrai – turimi omeny afrikanai, arba afrikaneriai, dabartinės Pietų Afrikos Respublikos (PAR) baltųjų tauta, kalbanti germanų kalbų grupei priklausančia būrų (afrikanų) kalba. Būrams įkūrus savo valstybes, pvz., Oranžiją ar Transvalį, buvo susidurta su augančiais Britanijos interesais. Todėl Pietų Afrikoje prasidėjo Pirmasis (1880–1881), o vėliau kilo ir Antrasis (1898–1902) anglų–būrų karai. 1902 m. Didžiosios Britanijos pajėgos nugalėjo būrus ir afrikanų respublikos buvo aneksuotos bei apjungtos į Pietų Afrikos Sąjungą, kuri 1961 m. tapo Pietų Afrikos Respublika.
8 Pretorija – miestas, kurį 1855 m. įkūrė afrikanų lyderis Martinas Pretorijus. Dabar viena iš trijų PAR sostinių, afrikanų kultūros centras.
9 Tugela – upė ir krioklys, krentantis iš 947 m. aukščio (PAR).
10 Remy de Gourmont’as (1858–1915) – viena iškiliausių XIX a. pab.–XX a. pr. literatūros figūrų Prancūzijoje. Dvasiniu anarchistu vadinamas poetas, romanistas, dramaturgas, eseistas, koja kojon su simbolistais žengęs įtakingas kritikas B. Cendrars’ui, taip pat G. Apollinaire’ui ir kitiems kėlė didelį susižavėjimą. Dėl vilkligės subjauroto veido buvo priverstas gyventi užsidaręs savo namuose Šventųjų Tėvų (Saints-Pčres) gatvėje, kur visą laiką skyrė rašymui.
11 In octavo – leidinio formatas, sudarytas iš tris kartus sulenkto popieriaus lapo, kurį lankstant gaunami aštuoni lapai, arba šešiolika puslapių.
12 Hananijas, Misaelis ir Azarijas, kitaip dar Šadrachas, Mešachas ir Abednegas – ST Karalių knygos personažai, trys išmintingi jaunuoliai, turėję pranašavimo galių, tarnavę karaliui Nabuchodonosarui. Kai šie nepakluso nusilenkti karaliaus pastatydintai Aukso statulai, buvo įmesti į didžiulę krosnį, tačiau ugnis jiems nekenkė (Dan 3, 94).
13 Adam’s Express Company – amerikiečių investavimo trestas.
14 Avinas – turimas omeny žaidimas, kada šokinėjama per pasilenkusius partnerius.
15 Guanas (isp. guano, iš kečua huanu – „mėšlas“) – bekvapė medžiaga, natūraliai susidaranti iš jūrų paukščių ar šikšnosparnių suirusių išmatų likučių, turinti daug fosforo junginių. Naudojamas kaip efektyvios azoto ir fosforo trąšos. Dideli guano klodai yra Pietų Amerikoje (Bolivijoje), Pietų Afrikoje (Namibijos pakrantėje), Ramiojo vandenyno salose. XIX a. žinoma guano gavybos vieta buvo Peru. Guaną tenai kasė kelis šimtmečius. Peru pakrantėse, smulkiose uolėtose salelėse, kur neprieidavo keturkojai plėšrūnai ir žmonės, buvo susidarę didžiuliai guano telkiniai.
16 Aerolitai – akmeniniai meteoritai, sudarantys devyniasdešimt penkis procentus visų meteoritų.
17 Tupa – aukščiausias gvaranių dievas, pasaulio kūrėjas. Gvaraniai – viena gausiausių Pietų Amerikos indėnų tautų, gyvenanti daugiausia tarp Urugvajaus ir Paragvajaus upių: dabartiniame Paragvajuje ir Argentinoje. Kalba gvaranių kalba, kuri priklauso tupių-gvaranių kalboms.
18 La tariffa delle Puttane di Venegia („Venecijos kekšių kainynas“) – 1535 m. anonimo parašyta poema, kurioje autorius pateikia tikslias kainas, nusako daugelio Venecijos prostitučių darbo kokybę, jų elgesio ypatumus bei specializaciją.
19 Paul’is Gavarni – žymus XIX a. prancūzų karikatūristas.
20 Pampos (isp. Las Pampas) – regionas Pietų Amerikoje, kuriame driekiasi didžiuliai lygumų, paprastai ganyklų, plotai, veši pampų žolė.
21 Maggi – 1883 m. šveicarų verslininkas ir kulinaras mėgėjas Julius Maggi atrado būdą, kaip ilgam išlaikyti aromatingą auksaspalvį mėsos sultinį – išdžiovinti ir supresuoti. Išdidus atradėjas produktui suteikė savo pavardę – pavadino jį „Maggi“ auksiniu kubeliu. Jo populiarumas pranoko visus lūkesčius, tad jau 1901 m. J. Maggi pastatė pirmąją gamyklą užsienyje – Prancūzijoje.
22 Byrrh – XIX a. pab. sukurtas katalonų aperityvas, vertintas kaip „higieniškas gėrimas“, buvęs labai populiarus iki Antrojo pasaulinio karo.
23 Williamas H. Aspinwallis (1807–1875) – amerikiečių verslininkas, vienas iš „Panama Railroad“ kompanijos, kuri pastatė tarpokeaninį geležinkelį ties Panamos kanalu, įkūrėjų. Didžiųjų statybų metu Atlanto vandenyne esančioje Manzanilo saloje buvo įkurtas miestas, pavadintas Aspinvalio vardu (dab. Kolonas). Vietovė, kupina kolonijinės medinės architektūros, tapo tikru pasilinksminimų rojumi. Buvo pasakojama, kad dumblėtų miesto gatvių, prie kurių stovėdavo barai, net nereikėdavo kloti žvyru, nes jos buvo nusėtos tuščiais buteliais. Pastačius Panamos geležinkelį, miestas kurį laiką buvo labai ištuštėjęs.
24 Amidon Paterson, Atlantic-Pacific Tea-Trust, Los Angeles limited – amerikiečių kompanijos, ženklinančios amerikiečių įsigalėjimą 1904 m. perėmus iš prancūzų Panamos kanalo statybas.
25 Toyo Kisen Kaisha – 1896 m. įsteigta stambi japonų navigacijos kompanija, siekusi įsigalėti Ramiajame vandenyne.
Parengė Dainius Gintalas
Mark Strand. Eilėraščiai
2014 m. Nr. 7
Iš anglų k. vertė Alfonsas Andriuškevičius
Markas Strandas gimė 1934 m. Kanadoje, amerikiečių šeimoje. Jeilio universitete studijavo tapybą (jo poetinėje kūryboje įžvelgiamos sąsajos su Maxo Ernsto, Giorgio de Chirico, Rene Magritte’o darbais). Vis dėlto pasuko poezijos keliu. 1990 m. buvo išrinktas ketvirtuoju JAV poetu laureatu, 1999 m. – apdovanotas Pulitzerio premija, 2009 m. – Amerikos menų ir literatūros akademijos aukso medaliu. Eilėraščiai nostalgiški, mįslingi, kartais – paradoksalūs.
Visas pasakojimas
– Mano galva, geriau tu nebūtum pamanęs,
kad reikia jam pasakyti: „Tai gaisras. Negana
to, mes nieko negalime padaryti, nes esam
šiame traukiny, matai?“
Nelabai suprantu, kaip
Tai galėjo atsitikti, bet tu
Sėdi šalia manęs
Galvodamas apie savo reikalus,
Kai staiga pro langą aš
Pamatau gaisrą.
Baksteliu tau alkūne, tariu:
„Tai gaisras. Negana to,
Mes nieko negalime padaryti,
Nes esam šiame traukiny, matai?“
Tu keistai į mane pažiūri,
Tarsi būčiau pasakęs per daug.
Bet ką tu žinai, gal aš
Turiu aistrą gaisrams ir
Važinėju traukiniu, kad
Man jų nereikėtų gesinti.
Ką žinai, gal traukiniai
Įžiebia meilę gaisrams.
Galiu net įtarti, kad tu
Esi persirengęs
Gaisrininkas. Bet vėlgi
Tai gali būti klaida. Gal tu
Esi vienas tų, kur mėgsta
Gerus gaisrus. Nežinia.
O gal tu esi kur nors kitur
Ir manai, kad jeigu nėra
Kur vykti, tai beprasmiška būtų
Sėsti į traukinį. Ogi aš,
Išvydęs lange savo atspindį,
Gal sumelavau apie gaisrą.
Žmogus medyje
Tupėjau tarp šaltų medžio šakų.
Buvau be drabužių, o pūtė vėjas.
Tu stovėjai apačioj su storu paltu,
paltu, kurį tu vilki.
Ir kai jį praskleidei, apnuogindama krūtinę,
pasipylė baltieji drugiai, ir žodžiai,
kuriuos tu tarei, tyliai biro ant žemės,
ant žemės prie tavo kojų.
Sniegas krito iš debesų man į ausis.
Drugiai iš palto lėkė į sniegą.
Ir vėjas, srūdamas mano rankom, pasmakre,
inkštė kaip kūdikis.
Niekad nei aš nesuprasiu, kodėl
mūs gyvenimas pakrypo į bloga, nei tu.
Debesys leidos man į rankas, mano rankos augo.
Jos tebeauga.
Svyruoju žiemos baltame ore,
o varnėno švilpesys krinta man ant odos.
Mano akinius dengia paparčiai, nušluostau juosius,
kad matyčiau tave.
Pasisuku – medis sukas drauge.
Daiktai šioj šviesoj nebėra tik jie patys.
Tu užsimerki, ir tavo paltas
nuslysta tau nuo pečių,
medis traukias tarytum ranka,
vėjas sutampa su mano alsavimu, tačiau viskas netikra.
Eilėraštis, pavogęs man iš burnos šiuos žodžius,
gal nėra šitas eilėraštis.
Elegija mano tėvui
3 ATSAKYMAI
Kodėl tu keliavai?
Nes namie buvo šalta.
Kodėl tu keliavai?
Todėl, kad visada taip darydavau tarp saulėlydžio
ir saulėtekio.
Kaip tu buvai apsirengęs?
Vilkėjau mėlynu kostiumu, baltais marškiniais, ryšėjau
geltoną kaklaryšį ir buvau su geltonom kojinėm.
Kaip tu buvai apsirengęs?
Aš buvau nuogas. Skausmo šalikas mane šildė.
Su kuo tu miegojai?
Kiekvieną naktį vis su kita moterim.
Su kuo tu miegojai?
Aš miegojau vienas. Visada aš miegojau vienas.
Kodėl man melavai?
Visada galvojau, kad sakau tiesą.
Kodėl man melavai?
Nes tiesa meluoja labiausiai, o aš myliu tiesą.
Kodėl tu išvyksti?
Todėl, kad jau niekas man nebesvarbu.
Kodėl tu išvyksti?
Nežinau. Niekada nežinojau.
Kiek aš tavęs turėsiu laukti?
Nelauk manęs. Aš pavargęs ir noriu gultis.
Tu pavargęs ir nori gultis?
Taip, aš pavargęs ir noriu gultis.
4 TAVO ŠEŠĖLIS
Tu turi savo šešėlį.
Vietos, kuriose buvai, atidavė jį atgal.
Našlaičių namų koridoriai ir plikos pievelės atidavė jį atgal.
Laikraščių berniukų namai atidavė jį atgal.
Niujorko gatvės atidavė jį atgal, taip pat – Monrealio gatvės.
Belemo, kur driežai gaudydavo moskitus, kambariai atidavė jį atgal.
Tamsios Manauso gatvės ir drėgnosios Rio gatvės atidavė jį atgal.
Meksikas, kuriame tu norėjai jįjį palikti, atidavė jį atgal.
Ir Halifaksas, kur uostas norėtų nusiplauti savo rankas nuo tavęs, atidavė jį atgal.
Tu turi savo šešėlį.
Tau keliaujant, baltas tavo kelionės kilvateris slėpė po savim
tavo šešėlį, bet, tau atvykus, jis jau būdavo ten
ir pasveikindavo tave. Tu turėjai savo šešėlį.
Durys, pro kurias įeidavai, atskirdavo tavo šešėlį nuo tavęs, o kai išeidavai,
atiduodavo tau jį atgal. Tu
turėjai savo šešėlį.
Net kai pamiršdavai savo šešėlį, tu vėlei jį susirasdavai; jis
būdavo su tavim.
Kartą kaime medžio pavėsis uždengė tavo šešėlį, ir tu buvai
nežinomas.
Kartą kaime tu pagalvojai, kad tavo šešėlį meta kažin kas
kitas. Tavo šešėlis nesakė nieko.
Tavo drabužiai nešiojo tavo šešėlį viduj; kai juos
nusivilkdavai, jis pasklisdavo tarsi tavos praeities tamsa.
Ir žodžiai tavieji, sklendžią nelyg lapai pražuvusioj erdvėje,
niekam nežinomoj vietoj, atidavė tau tavo šešėlį.
Tavo draugai atidavė tau tavo šešėlį.
Tavo priešai atidavė tau tavo šešėlį. Jie pasakė, kad esąs jis
sunkus ir kad dengsiąs jisai tavo kapą.
Kai tu numirei, tavo šešėlis miegojo prie krosnies angos ir
pelenus valgė vietoje duonos.
Jis džiūgavo tarp griuvėsių.
Jis budėjo, kai miegojo kiti.
Jis spindėjo tarp antkapių tarsi krištolas.
Jis formavo save kaip oras.
Jis norėjo būti kaip sniegas ant vandenio.
Jis norėjo būt niekuo, bet šitai nebuvo įmanoma.
Jis atėjo į mano namus.
Jis atsitūpė man ant pečių.
Tavo šešėlis yra tavo. Aš jam taip pasakiau. Pasakiau,
kad jis tavo.
Aš nešiojau jį su savim per daug ilgai. Aš grąžinu jį atgal.
Idėja
Nolanui Milleriui
Mes irgi buvome apimti noro turėti
Kažką anapus pažįstamo mums pasaulio, anapus savęs,
Anapus mūsų vaizduotės galių, kažką, tačiau,
Kame galėtume matyti pačius save; ir šitas troškimas
Visad kildavo blėstant šviesai ir spaudžiant tokiam šalčiui,
Kad slėnio ežerų ledas sproginėdavo su trenksmu,
O pustomas sniegas uždengdavo regimą žemę,
Ir buvę vaizdai, kai iškildavo vėlei,
Atrodė ne taip, kaip anksčiau, bet buvo vaiduokliški ir balti,
Pilni apgaulingų linkių ir slaptų tuštumų;
Ir niekad mes nesijausdavome esą arti,
Kol nakties vėjas netardavo: „O kam gi to reikia,
Ypač dabar? Grįžkit savojon vieton“;
Ir tuomet pasirodydavo, šviesdama nedidukais langais,
Toli, toli, šalčio kaustomose platybėse, trobelė;
Ir mes stovėdavome priešais, apstulbę, kad ji ten,
Ir būtume skubėję pirmyn ir atidarę duris,
Ir įžengę jos spindesin, ir ten susišildę,
Bet kad ji buvo mūsų tik nebūdama mūsų
Ir turėjo likti tuščia. Nes tokia buvo idėja.
Karalius
Žengiau į kambario vidurį ir sušukau,
„Žinau, kad esi čia“, tuomet pastebėjau jįjį kampe,
atrodė mažutis su brangakmeniais išpuošta karūna ir kepure,
apvesta šermuonėlio kailiu. „Praradau troškimą valdyti“,
pasakė jisai. „Mano karalystė tuščia, išskyrus tave,
o tu tik teiraujies manęs.“ – „Bet Jūsų Didenybe…“
„Jokios „Jūsų Didenybės“ daugiau“, jis tarė ir pakreipė galvą
į šoną, užmerkė akis. „Štai“, sušnabždėjo,
„tai jau geriau“, ir nuniro į sapną,
kaip pelė, pradingstanti savo urve.
Buvau poliarinis tyrinėtojas
Jaunystėj buvau poliarinis tyrinėtojas,
praleidau begalę dienų ir naktų šaldamas
tai vienoj, tai kitoj baltoje dėmėje. Galiausiai
baigiau savas keliones, įsitaisiau namuose
ir staiga pajutau savyje begalinį troškimą,
toks, kaip tas, kurį regim, kai žvelgiam į deimanto vidų.
Puslapis po puslapio aprašinėjau, ką buvau pats regėjęs:
dejuojančias jūras, grūste prigrūstas ledų, milžiniškus
ledynus, vėjo nugludintus baltus ledkalnius. Tuomet,
jau neturėdamas ką bepasakot, lioviaus ir atsigręžiau į
tai, kas buvo šalia. Ir susyk žmogus juodu apsiaustu ir
plačiabryle skrybėle rados po medžiais prieš mano namus.
Tai, kaip jisai žvelgė tiesiai priekin, kaip jis stovėjo,
neperkeldamas svorio nuo kojos ant kojos, nukoręs
rankas, man piršo mintį, kad aš jį pažįstu.
Bet kai kilstelėjau ranką, norėdamas pasisveikinti,
jis atatupstas žengė atgal, apsisuko ir ėmė nykti,
kaip kad nyksta troškimai, kol nieko iš jų nebelieka.
Žmogus ir kupranugaris
Savo keturiasdešimtmečio išvakarėse
sėdėjau priebuty traukdamas dūmą,
kai staiga iš niekur nieko žmogus ir kupranugaris
išniro. Nė vienas pradžioje neišleido
nė garso, bet kai tolo gatve ir buvo
jau prie miesto ribos, abudu ėmė dainuoti.
O ką jie dainavo – ligi šiolei man paslaptis:
žodžiai buvo neaiškūs, melodija –
per daug įmantri įsiminti. Jie keliavo
į dykumą, o jiesiems betolstant, balsai
liejos į viena, stiprėjo ir permušė vėjo sijojamo
smėlio garsus. Dainavimo jųjų stebuklas,
nenusakomas žmogaus ir kupranugario balsų derinys –
man atrodė idealus visų retųjų porų etalonas.
Ar tai buvo naktis, kurios ašai laukiau
taip seniai? Norėjau tikėti, kad taip,
bet kai buvo beišnykstą jau, žmogus ir
kupranugaris paliovė dainuoti ir šuoliais sugrįžo
į miestą. Sustoję prieš priebutį
įsmeigė į mane savo nelyg karoliukai akis ir tarė:
„Tu viską pražudei. Tu viską pražudei amžiams.“
Versta iš: Mark Strand. NEW SELECTED POEMS. New York: Alfred A. Knopf, 2007.
Mircea Dinescu. Eilėraščiai
2014 m. Nr. 5–6
Vertė Vytas Dekšnys
Mircea Dinescu (g. 1950 m.) – rumunų poetas, leidėjas, disidentas. Bukarešto universitete studijavo žurnalistiką. Jaunystėje išspausdinęs kelis eilėraščių rinkinius buvo vadinamas rumunų poezijos vunderkindu. Dirbo Rašytojų namuose sargu, vėliau tapo Rumunijos rašytojų sąjungos pirmininku. Jo eilėraščių rinkinys „Mirtis skaito laikraštį” buvo sulaikytas cenzūros ir išspausdintas Amsterdame. 1989 m. už interviu prancūzų spaudai atleistas iš darbo literatūros žurnale, jam paskirtas namų areštas. Suvaidino svarbų vaidmenį 1989 m. įvykiuose, vienas iš televizijos pastato šturmo vadų. Žlugus režimui, leido satyrinę spaudą, dalyvavo liustracijos komisijos darbe. Veda populiarią televizijos pokalbių laidą. Četatės dvarelyje Rumunijos pietuose įkūrė vyno daryklą ir rašytojų rezidenciją. Septyniolikos poezijos rinkinių autorius.
Bachas
Johannai Sebastianai Bachai, ar nepavargai tris šimtus metų
vilkti ant kupros
melodijos jaučio maitą aukštuose vargonuose?
Tepi mūsų vaikams ant duonos
bažnyčios medų, varpinių medų…
Ar nepavargai vis tikėti, kad ateis angelas
su angelo įrankiais atitaisyti mūsų nuodėmių?
Per tave pasigėręs pavasario raktininkas
pametė raktus.
Menkniekis: krūmokšniai liks atrakinti,
slyvos žiedai per amžius kris ant mūsų.
Interviu
Gera ir gražu pas mus kaime
principai šiek tiek senstelėjo
bet medicininis spiritas pravarytas per duoną grąžina jaunystę
ir felčeris rekomenduoja jį „vidiniam vartojimui”.
Mūsų bažnyčios prieangis sugrąžintas žemės ūkiui
paršas sušlamštė pamirštą ėdžiose vaikelį
(vis tiek ir vienas ir kitas priklausė valstybei)
ir šiaip gera pas mus kaime
mažyliai stovi su puodukais prie televizoriaus gal duos pieno
per radiją seniai pasibaigė pjūtis
o netrukus užbaigsime ir lauko darbus
ir šiaip gera pas mus kaime viskas gražu ir kieta
jei tik nusipirksi pigiam prekybcentry kiaušinį
jei tik dešrų fabrikas nebežvairakiuos
į arklius.
Gera pas mus kaime
dažniausiai namus padega gaisrininkai gražu
traktorius aria nuo vieno iki kito
nuo vieno iki kito gilią vagą
gera ir gražu.
Pilotas-žmogus
Liūtai sutekėjo į smėlio placentą,
beždžionės išmirė nuo beždžionių ilgesio…
Galbūt vėl parsiras po tūkstančio metų
kaip po girtuoklio stalu iš giedro dangaus randasi kirminai,
vėjas neš apelsinų ir flamingų sėklas,
taifūnas išnešios žirafų žiedadulkes,
valgysim arbūzus
ir vietoje sėklyčių spjaudysimės salamandromis ir voverėmis.
Gamta atgaus atmintį,
išsisklaidys saldi laiko amnezija,
hidroelektrinės gamins žuvis ir žolę,
žaibas žįs lemputes godžiai lyg veršis,
Tėvas prašys Sūnaus
atleisti,
bet baugu, baugu man darosi,
kad Pilotas-žmogus
darsyk nusiplaus rankas.
Kišeninė dainelė
Mirtis buvo už mane jaunesnė
bet kai kurie dirbo jai žaislus
ir mokė ją greičiau augti.
Žinau kad esama banalybių kuriomis tunka žmonija
ir pats esu matęs šlifavimo dirbtuvių kur galandami principai
bet kai ponia Dior sapnuoja kailines apykakles
taiga neišvengiamai priplūsta spąstų ir kraujo.
Ponai ir ponios
įpratę ieškoti atsiskyrėlio šaknelių
gretimame prekybos centre
man atrodo kad atėjote su maišeliu apelsinų
aplankyti mirties patale gulinčio ligonio
nes šioje gatvėje Dievas myli
tik iki 24 namo
nuo ten prasideda musulmonai ir neaiškios tautybės asmenys
rumunai bulgarai albanai
ir net lenkų raitija
išsitraukusi kardus priešais Aldi parduotuvę.
Koks profesorius išdėstytų mums
smulkių monetų žvangesį
kad išmoktume jį atmintinai
pasislėpę kišenės dugne
vildamiesi kad Istorija
niekada neskaičiuoja smulkių.
Sakau jums:
niekšelis darosi negarbingas
Niekšelis darosi negarbingas
ir įtraukia pro lapus žalią liežuvį
lipnus jo liežuvis tarsi bažnyčia
kurios radaro spindulyje paklydęs angelas
krenta pamuštas vyskupo iškalbos.
Gerasis niekšelis
niekšelis kaip pridera
giria luošį susipynusiomis kojomis
tarsi begalybės ženklas
žiaumoja gėles prie našlės durų
iškelia virš miesto didžiulę ausį
panaikina cenzūrą
ir leidžia mirusiems kalbėti
ateitis priklauso jums sako jis
ateitis ir žvirbliai ant tvoros
net jei skrudintus miežius vadinat kava
net jei kiaušinis vitrinoje atrodo egzotiškas
esate teisūs
turite teisę
tiesę ar kreivę
tiesę ar kreivę tiesę ar kreivę
jūs teisūs
ateitis priklauso luošiui
į begalybę susipynusiomis kojomis.
Galų gale nedaug jums tereikia kad būtumėt laimingi
tarsi skęstančiam oro gurkšnio
tarsi jūreiviui laivo skeveldros.
Po septynerių metų mirusiųjų kaulai nuplaunami vynu
bet vynas trumpam išlėkė į Ameriką
ir Buriukė dar šiek tiek bliauna Beirute
ir mūsų kairė kojinė dar šiek tiek ant Ivano kojos.
Šokate sirbą mėsininko vežime
ir negirdite kaip šaukiu jums
kad niekšelis darosi negarbingas
kad niekšelis jau geras
kad niekšelis – vyras kaip pridera.
Kurmiai
Vakarais senukų pėdos
šnara tarytum seni laikraščiai.
Ką joms daryti – šnabždasi,
per kiek kalėjimų teko praeiti:
odinių, guminių ir kanapinių.
Jie negimė akli –
pro rožinius akių vokus gėrėjosi
vaikišku kalnu, skabomu hipotetinių ožkų,
trimitų orkestrais prieš Pirmąjį pasaulinį karą,
srebiamais didžiuoju šaukštu.
Tamsoje ir tvankumoje
įgriuvo vedantis atgal kanalas.
Penkios ašaros nudilusiais nagais
Varva
Raguotiems kurmiams iš akių.
Menininkas pamirštas lauke per lietų
Išties egzistuoja sienos dialektika
jos durys būtinai sakinio viduryje
pro jas įėjęs daugelio užjaučiamas autorius
paskelbs jums kad revoliucija nušlavė didžiąsias temas
kad nuo šiol įmanoma kalbėti
tik apie nuotykius duonos kąsnio
slenkančio rykle žemyn
lyg graikų tragedijos herojus
speičiamo nuodingų skrandžio sulčių
arba apie liūdesį lauke per lietų palikto pyrago
kylančio, išsipučiančio ir sprogstančio.
Piš!
Prašau mažumėlę tylos.
Už uždangos
kritikas
sveria juvelyro svarstyklėmis
snarglius iš Dezdemonos nosinės.
Versta iš: Mircea Dinescu. O BEȚIE CU MARX / Popijawa z Marksem. Sejny: Fundacja Pogranicze, 2010
Edgar Allan Poe. Eilėraščiai
2014 m. Nr. 4
Iš anglų k. vertė Algimantas Zeikus
Vargu ar būčiau Edgaro Allano Poe poeziją suradęs kaip savotišką Eldoradą, jei pokario metais žurnale „Pergalė“ nebūčiau aptikęs kito „Eldorado“ – Aleksio Churgino skambiai išversto eilėraščio. Tai vienas iš poezijos perlų, taip skaidriai įspindęs man į sąmonę jau ankstyvoje jaunystėje, kad įspūdis neblėso nei bręstant, nei senstant ir netgi įkvėpė mintį pabandyti amerikiečių genijų prakalbinti lietuviškai. Kad to galėčiau siekti, jau gerokai įžengęs į septintą dešimtį, ėmiau įnirtingai kalti anglų kalbą. Išmokau tiek, kad galėčiau lyg per rūką pažvelgti į poeto dvasinio pasaulio horizontus. Rūkas ėmė skaidrėti, ir pradėjau „step by step“ kelionę į seną savo svajonę.
Daina
Mačiau, kaip droviai nukaitai –
Net nuometas, atrodė, suliepsnos! –
Nors prieš tave giedri krantai
Ir džiaugsmas meilės amžinos.
Tu pažvelgei ir – nežinia,
Ar pragariška, ar dangaus? –
Šviesa apakino mane,
Prislėgtą liūdesio svaigaus.
Galbūt liepsnojo toj ugny
Mūs svajos, mūsų praeitis
(Juk tu jau kito!). Bet many
Tos liepsnos šėls ir širdį ris.
Nes aš mačiau, kaip tu kaitai –
Net nuometas, atrodė, suliepsnos! –
Nors prieš tave – giedri krantai
Ir džiaugsmas meilės amžinos.
Mirusiųjų dvasios
I
O tu ateiki į kapus
Tada, kai nieko ten nebus,
Ir gūdy antkapių minties
Pažvelk į būtį už būties.
II
Tai jie, regėti kitados,
Ir tolimi, ir artimi,
Dabar jau iš būties kitos –
Nežemiški, neregimi –
Ateis, apstos tave ratu,
Nes tapsi toks rytoj ir tu.
III
Dangus net raibsta nuo žvaigždžių,
Tačiau tos žvaigždės ne vilčių
Šviesa iš sutemos gilios
Į tavo sielą spinduliuos –
Atrodo, pragarą regi,
Nes tų žvaigždžių šviesa baugi,
Ir tavo sielą nelauktai
Nudegina net atšvaitai.
IV
Ir lydės tave lig kapo
Toji vizija gūdi.
Ji – tai ne rasa ant lapo:
Nenukris, nors ir graudi.
V
Kokia tyla! Kokia ramybė!
Tik perregimas rūkas kybo
Keistai šešėliškos spalvos
Lyg simbolis koks virš kalvos –
Toks alegoriškai žaismingas,
Bet mistiškas ir paslaptingas.
Motinai
Kai apie meilę kuždas angelai,
Tikrai nežino jie šventesnio žodžio
Kaip Motina, todėl ir Jus mielai
Taip vadinau ir taip vadinti guodžiuos –
Jūs net daugiau kaip Motina man tapot:
Kai gniuždė mus Virginijos mirtis,
Aš pajutau prie jau supilto kapo,
Ką man ataidi Jūs šilta širdis.
Mielos vaikystės ūkuose išblėso
Paveikslas mano mirusios mamos,
Tad kaip labiau aš Jūsų nemylėsiu
Per mylimąją man taip artimos,
Nes juk gyvosios amžinai ilgėsiuos,
O ne Jos sielos, Dievo pašauktos.
Nerimo slėnis
Čia būta slėnio nuostabaus –
Dabar, deja, jis be žmogaus:
Visi išėjo į karus.
Tik saulės spindulys kaitrus
Dienojo ant žiedų prigulęs,
O naktį žvaigždės ir Mėnulis
Iš savo spindinčių pilių
Žavėjosi sapnais gėlių.
Negrįžo žmonės tie, ir štai
Dabar be vėjo ir žiedai,
Ir medžiai virpa ten keistai
Kaip ties Hebridais pro ūkus
Atlantas, šaltas ir nykus.
Čia ramūs tik skliautai dangaus
(Nes kas jį prakeiksmu nubaus!).
Virš slėnio to, kadais džiugaus,
Be vėjo šlama debesis
Ir sunerimęs žvelgia jis
Į žibuokles, o gal akis,
Gilias kaip mėlynas dangus!?
Na, o lelijos per kapus,
Apleistus jau seniai seniai,
Vilnija liūdnos amžinai,
Per krintančius rasos pliūpsnius,
Kaip tie balti žiedai kvapnius,
Ir rauda ašarom, kurios
Pavirsta į perlus aušros.
Koliziejus
Lakios minties ir pergalių šlove
Į marmurą sudvelkus, praeitie –
Senosios Romos simboli didingas!
Štai pagaliau iš sausvėjų buities
Ištrūkęs pamaldžiai atsiklaupiu
Šešėlių tavo svaigioje vėsoj
(Juk krinta jie iš amžių glūdumos!)
Prieš praeitį, palaidotą seniai –
Tu antkapis jos tragiškajai šlovei.
Kur amžiai tie?! Didybė ir galia?!
O praeitie! O spindintys kerai!
Nors Getsemanės sodo atmintis*
Tikrai šventesnė – man jūs tikresni
Už Nazariečio pažadėtą rojų
Ir galią lemtį valdančių žvaigždžių,
Apstulbinusią net Chaldėjos žynį**.
Čia, kur herojus krito kitados,
Susverdėjus nugriūna kolona,
Kur aukso aras tvieskė išdidžiai –
Sušmėsčioja šikšnosparnis nakčia;
Ir vėjai sklaisto nendres ir dagius,
Bet ne kvapnius žavios romėnės plaukus;
O ten, kur būta sosto prabangaus,
Delčios ragus atspindinčia plyta
Į marmuro urvelį skuba driežas.
Nejaugi liko vien tik dūlinys:
Tik sienos, ištrupėjusios kiaurai,
Antablementų įspūdis nykus
Su frizų ir karnizų trupiniais
Ir šmėkliškai kraupi angų tamsa,
Apkritusi vijokliais – ar tik tiek
Paliko laikas erdvei?! Lyg patyčiom!
O aidas gaudžia: Ne patyčiom, ne –
Mes – skambanti į širdį atmintis,
Mes lyg Memnono potvynis staigus*,
Kurį pamačius ima verkt Aušra;
Mes valdom širdis, karštas ir taurias,
Ir protą iškiliausiųjų žmonių –
Mes sudūlėję akmenys, tačiau
Nesudūlėjo mumyse šlovė,
Nesudūlėjo magiška galia,
Nesudūlėjo polėkis minties,
Kurios didybė sudvelkė į mus;
Nesudūlėjo ir legendos tos,
Kurios ir šiandien gaubia mūsų gūdį
Kaip garbingesnis net už šlovę rūbas.
Vaiduoklių rūmai
Prie dievų pamilto šilo,
Prie giraitės jų jaukios
Lyg stebuklas koks iškilo
Rūmai prieaušrio rūkuos.
Jais net angelai gėrėjos,
Būdavo, būriais atskris,
Nes stebuklo to kūrėja
Buvo Išmintis.
Herbai, spindintys, auksiniai,
Puošė vėliavų šilkus.
(Šiandien tik legendos mini
Tuos laikus.)
Tarp kolonų, prie portalų,
Ir išdykę, ir linksmi
Šlaistėsi vėjūkščiai žvalūs
Rožėm dvelkdami.
O didžiojoj rūmų menėj
Arfų skambesio taktu
Sielos ritmiškai pleveno
Perregimu parketu,
Ir spindėdamas ant sosto
Apsiaustu purpuriniu
Šokančius valdovas glostė
Mylinčiu žvilgsniu.
Rūmų durys net spindėjo
Deimantais ir rubinais,
O aidų aidai aidėjo –
Žaižaruodami sparnais
Šlovino jie ir karalių
Tos šalies puikios,
Ir tą pasakišką šalį –
Šalį laimės ir taikos.
Bet staiga būtybės nykios
Siūbtelėjo pro duris
(Saulė nelauktai pranyko!),
Ir laimingoji šalis
Dingo ūkuose būtovės
Tartum nebūta,
O jos žavesį ir šlovę
Primena tik legenda.
Prie dievų apleisto šilo
Spengia muzika tranki
(Arfos jau seniai nutilo),
Ir baisiesi, kai regi,
Jog siaubingi monstrai šoka
Rūmuos Išminties kilnios,
Klaikiai kraiposi ir juokias,
Bet be šypsenos.
Himnas
Prislėgtas nevilties kraupios,
Marija, į Tave kreipiuos.
Maldauju, būk su manimi,
Paguoski sielą viltimi.
Kai debesis gūdžios lemties
Netemdė dar jaunos širdies,
Kiek kartų gelbėjai mane
Ir sustabdei ties bedugne.
Dabar, kai vienišas jaučiuos,
Prislėgtas netekties kančios,
Tik Tu – paguoda ir viltis,
Kad ateities skliautai nušvis.
* Getsemanės sode prieš suėmimą meldėsi Kristus.
** Chaldėjai – semitų gentis, gyvenusi Persijos įlankos pakrantėje.
* Memnonas – aušros deivės Eos sūnus, atvykęs gelbėti Trojos, tačiau Achilo nukautas.
Mario Benedetti. Eilėraščiai
2014 m. Nr. 2
Iš ispanų k. vertė Aistė Kučinskienė
Mario Benedettis (1920–2009) – garsiausias Urugvajaus rašytojas bei vienas populiariausių XX a. ispanakalbių poetų, rašęs ir trumpąją prozą, romanus. Kartu su Idea Vilarińo ir Juanu Carlosu Onetti’iu atėjęs į literatūrą, M. Benedettis vienas pirmųjų Lotynų Amerikos literatūroje ėmėsi kurti „prozišką poeziją”, kasdienybės žodyną ir tonacijas perkeldamas į poetinius tekstus. Išleido daugiau nei šešiasdešimt knygų, kūryboje gausu autobiografinių motyvų. Vienas stipriausių gyvenimo sukrėtimų – pasitraukimas iš Urugvajaus 1973 m. po valstybės perversmo, dešimtmetį trukęs atsiskyrimas nuo tėvynės ir žmonos. M. Benedetti’io eilėse atsiranda personažai, autoriaus vadinami „otros” (kiti), kurie iš eilėraščio gali pereiti į prozą, keliauti per kelis rinkinius. Toks yra Martķnas Santomé – pagrindinis „Paliaubų” personažas, patekęs į „Kitų eilėraščius” („Poemas de otros”, 1973–1974), čia ir kalbantis, ir kitų minimas. Vienas geriausių tokių kitų balsų pavyzdžių – eilėraščių ciklas „Trylika žiūrinčių vyrų”.
Džiaugsmo apgynimas
skirta trini
Apginti džiaugsmą kaip apkasus
apginti jį nuo skandalų ir rutinos
nuo vargo ir vargingųjų
nuo laikinų ir amžinųjų
nebuvimų
apginti džiaugsmą kaip principą
apginti jį nuo šoko ir košmarų
nuo neutraliųjų ir nuo neutronų
nuo saldžių paklydimų
ir rimtų diagnozių
apginti džiaugsmą kaip vėliavą
apginti jį nuo žaibo ir liūdesio
nuo naiviųjų ir padugnių
nuo retorikos ir širdies smūgių
nuo endemijų ir akademijų
apginti džiaugsmą kaip likimą
apginti jį nuo ugnies ir nuo gaisrininkų
nuo savižudžių ir žmogžudžių
nuo atostogų ir nuovargio
nuo prievolės būti laimingam
apginti džiaugsmą kaip teisybę
apginti jį nuo rūdžių ir nuo purvo
nuo įstabiosios patinos nuo laiko
nuo įžūlumo ir nuo išskaičiavimo
nuo išlaikytinių nuo juoko
apginti džiaugsmą kaip teisę
apginti jį nuo dievo ir nuo žiemos
nuo didžiųjų raidžių ir nuo mirties
nuo pavardžių ir gailesčio
nuo atsitiktinumų
ir taip pat nuo džiaugsmo.
Pavakario meilė
Man tikrai gaila kad tavęs čia nėra
kai žiūriu į laikrodį ir būna keturios
o aš mąstau dešimt minučių pabaigęs sąskaitas
kaip ir kiekvieną vakarą ištiesęs kojas
patraukau pečiais atpalaiduoju nugarą
ir sunėręs rankas patraškinu pirštais.
Man tikrai gaila kad tavęs čia nėra
kai žiūriu į laikrodį ir būna penkios
o aš tik palūkanas skaičiuojantis sraigtelis
mano dvi rankos ant keturiasdešimties mygtukų
mano ausys klausos telefono lojimo
ir aš iš skaičių kalkuliuoju teisybę.
Man tikrai gaila kad tavęs čia nėra
kai žiūriu į laikrodį ir būna šešios
galėtum netikėtai prisiartint prie manęs
ir tarti: „Kaip laikaisi?” ir taip mes pasiliktume
aš su tavo raudonų lūpų dėme
o tu su melsvais mano kalkių suodžiais.
Dabar tai verta
Dabar tai verta.
Dievas
ėmė ir užmigo.
Visi žinome
kad tai
ne visam laikui
kad tai pakvaišusi sėkmė
gal vos tik trumpas
kliedesys.
Dabar tai verta
gyventi
nors ir šalta
nors ir atskrieja vakaras.
Ar neatskrieja.
Tai tas pats.
Dabar taip
bet vėliau
jei Dievas neatsibus
kas gi nutiks
odievemano.
Vyras, žiūrintis pro miglą*
Man daug sunkiau nei bet kada
įvardyti medžius ir langus
taip pat ir ateitį ir skausmą
varpinės nesimato ji nebyli
bet jei išsikalbėtų
jos gaudesys
atrodytų kaip sielvartingo vaiduoklio
kraštai netenka aštrių kampų
niekas nepasakytų kad žiaurumas egzistuoja
o kankinys kraujas yra tik
išblyškusi pagiežos dėmė
kaip viskas pasikeičia
migloje
godieji tėra
savimi pasitikintys vargetos
sadistai yra ironiški nevykėliai
savimylos tik išžengę į priekį
priešais kažkieno kito drąsą
kuklieji atvirkščiai yra nematomi
bet aš žinau kas yra kas
po šita netikrumo uždanga
žinau kur yra bedugnė
žinau kur nėra dievo
žinau kur yra mirtis
žinau kur nėr tavęs
migla yra ne užmarštis
bet suplanuotas vilkinimas
norėtųsi kad šis laukimas
neiššvaistytų mano svajų
o ši migla
nepasiektų mano plaučių
ir kad tu mergaite
iš jos išnirtumei
kaip gražus prisiminimas
įgyjantis veidą
ir kad aš pagaliau suprasčiau
jog amžiams palieki
šito prakeikto oro tirštumą
kai tavo akys ras ir švęs
mano atvykimą be sustojimų.
* Visi „žiūrinčių vyrų” eilėraščiai yra iš ciklo „Trylika žiūrinčių vyrų”.
Vyras, žiūrintis į mėnulį
Tiksliau sakant į jį žiūrėjęs anksčiau nes
šis pasislėpė po debesų šydu ir tiek
nes šio pasaulio meilužiai taip rafinuotai
nustojo į jį kreipti dėmesį
blausiai šviesdamas mėnulis
per ilgus amžius sugebėdavo paversti
meilę paširdžiuose į iškreiptas beskones linksmybes
o žemės neteisybes į perlamutrinį skaudulį
kai turtingi meilužiai į jį žiūrėdavo nuobodžiaudami
šis palydovas per paviljonus rodydavosi
koks yra gražus ir girdėdavo
kad mėnulis yra kultūrinis fenomenas
bet jeigu jį stebėdavo vargšai meilužiai
susirūpinę ir išalkę
tada atoslūgiu primerkdavo akis
nes šita kančia jam nepatiko
ir štai vieną įprastą mėnuliui naktį
su švelniais šikšnosparniais su vaiduokliais ir viskuo
šitie vargšai meilužiai susižvalgė ir duetu
ištarė atsibodo šitas šūdinas mėnuo
nuėjo į lovas su priplėkusia patalyne
su aštriu išmėnulinto akto kvapu
į savo girgždančias virpančias sustumiamas loveles
ir išlaisvinti amžiams nuo lunatiko mėnulio
santykiavo atsitiktinai tokia dievo valia
tiksliau sakant toks dievo pasiūlymas.
Vyras, žiūrintis į mergaitę
Kad nebūtų jokių nesusipratimų
kad niekas mums nesukliudytų
paaiškinsiu tau iš ko mano meilė susideda
tavo akys pilnos sumišimo
o kartais skvarbios ir blyškios
yra tokios svarbios kad net pats apstulbstu
tavo gražios stebuklingos rankos
kartais galinčios daugiau nei žodžiai pasakyti
tokios svarbios kad jų nedrįstu net lytėti
ir jei kurią dieną paliečiu tai tik
kad perduočiau kokią žinutę
tavo švytuokliškas kūnas
abejojantis atsiduoti ar pasiduoti
jis toks jaunas ir pamokantis nors nenorom
ir yra toks faktas apie kurį man trūksta faktų
bet vis dėlto aš padedu tau jį pažinti
tavo lūpos gerai nusiteikusios
piešia žodžius ir žada pažadus
jos man tavo portrete yra kaip herojai
nors taip pat ir piktieji angelai
mano meilėje būni visa arba beveik visa
man trūksta skaičių bet juos skaičiuoju
trūksta pėdsakų bet juos atradinėju
kita vertus mano meilėje yra ir kitko
pavyzdžiui sapnų kad judinu žemę
kad vargingi kovojom ir išsilaisvinau bei išsilaisvinom
sapnų apie geras neapykantas po kurių tampu kilnesnis
sapnų apie nenutrūkstantį pokalbį su savais žmonėm
veriantį klausimą kurį man uždavė
patikrintus atsakymus kurių nedaviau
mano meilėje taip pat yra įvairių narsumų
ir baimė kuri dažnai juos apibendrina
yra vyrų kaip aš žiūrinčių pro grotas
į mergaitę kuria galėtum būti tu
mano meilėje yra darbas ir yra poilsis
paprastas atpildas ir sudėtingos bausmės
yra dvi ar trys moterys
tavo praeitis
ir yra daug metų pernelyg daug metų
kai kuriami džiaugsmai ir vėliau jais
tikima aklai
norėčiau kad mano meilėje matytum visa tai
ir kad tu mergaite
kantriai ir atsargiai
nesužeisdama manęs ir nesusižeisdama
išlaisvintum iš ten mėnulį upę
apeigų simbolius
bučinių ar atsisveikinimų planus
ir širdį kuri vis laukia nepaisant visko.
Versta iš: Antologķa poética / Introducción de Pedro Orgambide. Buenos Aires: Editorial Sudamericana, 2000; Inventario uno. Poesķa completa 1950–1985. Buenos Aires: Editorial Sudamericana, 2000
Eugeniusz Tkaczyszyn-Dycki. Eilėraščiai
2013 m. Nr. 12
Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys
Eugeniuszas Tkaczyszynas-Dyckis (g. 1962) – lenkų poetas, publicistas, Liublino M. Skłodowskos-Curie universitete baigė lenkų kalbos ir literatūros studijas, gyvena Varšuvoje. Vienuolikos poezijos rinkinių autorius. Poezijai būdingas savitas santykis su tradicija (ypač metafizine baroko poezija), meistriška forma pateikiami drastiški motyvai – ligos, mirties, seksualumo, kasdienio gyvenimo; virtuoziškai žaidžiama žodžių semantika. Publikuojami eilėraščiai versti iš rinkinio „Toli nuo čia palikau savo buvusį ir nebuvusį kūną”..
tikriausiai jos plaukai po chemoterapijos
jau rytoj ataugs ir vėl
Saksų sode papasakosiu jai
apie save kad apsiverktų
kai baigsime maitinti voveres
papasakosiu apie save apie riešutėlį
griekelį kurį slepiame sielos
dugne net jei nuo pasaulio
nieko kito neslėptume eidami jam
priešpriešiais asfaltuota alėja „visur
tuščia ir plyna tik lapkritis pritvinkęs
mėšlinų pramogų” vis dėlto nesijaučiu
irgi kaltas iki pasimatymo mano brangiausia
*
„visur tuščia ir plyna tik lapkritis pritvinkęs
mėšlinų pramogų vis per mane”
nėra čia man ką veikti atvažiuosiu kitą
kartą ir kai baigsime maitinti voveres
papasakosiu jai apie save ir apie riešutėlį
griekelį kuris yra bet skirtas ne išsinešti
tikriausiai jos plaukai po chemoterapijos
jau rytoj ataugs jei tai tiesa
žvaigždės atiduos jai savo segtukus
sages tamsias kasas ir kokardą
išpins berniukas niekada
ir niekam nemelavęs žvaigždės atiduos tamsias
kasas mano mirusiai mergaitei
*
ruduo jau Viešpatie toli nuo čia
palikau savo buvusį ir nebuvusį
kūną kurį dar regiu
pravėręs vienus po kitų vartelius
nes niekada negana prisiminimų nuotraukų
neduok Dieve kam nors regėti
buvusius ir nebuvusius kūnus kuriuose
tikiuosi įžiūrėti tave angeliuk
prie pirmosios šventos komunijos slenksčio
kurios prieiti turiu teisę
nes esu pajėgus nusidėti
todėl pasirink mano velniuk lytį
*
todėl pasirink mano velniuk rūšį
perversijos aktyviõs pasyviõs ir neklausk
sielos buveinės nei malonumų
lindynės kurios nerasi masažo
salone verčiau klausk apie mane ir mano sėdynę
nes tik mano sėdėjimo taškas
gali atvesti tave į išganymo tašką
be to svarbus ne tik mano sėdėjimo
išganymo taškas bet ir kulminacijos taškas
visa tai kartu sudėta laiduoja mums buvimą
*
Liublino viešuosiuose namuose savo draugų
kurie kartu ir mano nedraugai
apsistosiu vėl tikras štai suradęs praeitį
ir jos raktas pasiliks mano rankose
kad surankiočiau praslinkusius paveikslus:
berniuką skaitantį paryžiškę Kultura
ir dar mano bejėgiškumas prikaustyti jį
prie uždraustų žodžių kurių paskubomis
ieškau savyje ne paryžiškėje Kultura
bet savyje nors tikrovė leidžia mums
staiga prisiliesti prie to kas yra
Trybuna Ludu gegužės 1 d. numeryje
*
kad vis užsidarau kieme
patekėjus mėnuliui tai ne kas
kita kaip būtinybė išgerti
su lietumi su vėju įsivėlusiu
nuo tada kai jam nepavyko pelnyti meilę saulelės
labai taip be galo linkusios įsimylėti ir įsivelti
bet jis vis dar geriausias mūsų
bičas ar bent jau Dyciaus bičas
išvartė visus dėl savęs sunerimusius
medžius ir man trenkė per dantis per patenkintą
savimi rausvą marmūzę kad tik
neplepėčiau apie Dycių nebent labai prispirtų
*
neryk baltų miltelių
kaip mūsų motina vėliau
išvėmusi ne vieno eilėraščio
turinį niekas nežino ką
ir kiek nors tikriausiai per tai
apsirgo gálva
o gal tai per mane šiek tiek apmažo pasaulio
šviesos kai tūnojau prie pšemyšlio
gal tai aš išvėmiau visą idilišką
vaikystę kad prieš jos valią prikaupčiau
savyje gyvenimo smalsumo palikti vietos
naujam eilėraščiui pabaigti reikalus su įkvėptu kūnu
savo paties
*
neryk baltų miltelių
kaip mūsų motina vėliau mano
vardu išvėmusi ne vieno
eilėraščio turinį tačiau nuo tada
kai jai įgriso judėti per miegus
dvilinka kamuodavosi priešais pradvisusį
sapno veidrodį virš klozeto
iš kurio liejosi viskas iškart kas praėję
ir kas dar bus ir žeidė ją kažkieno žvilgsniai
tikriausiai per tai apsirgo gálva
tačiau net tada naudojausi jos sumanymais
nė vienas negimsta poetu be skausmo
Linkime jums malonios kelionės
išvykai iš miesto kuriame manęs nėra
ir nebus nors atrodo veikiai ims lyti
nes visai čia nelankau Dyckių kapų
čia tiek daug kapinių
Brodno ir Povonzkų bet nė vienose nėra
manęs ir nebus nepaisant optimistiškos
orų prognozės išvykai vos prieš keturias
dienas iš daugybės begalės kapinių miesto
nors kaip tik šiandien atrodo artėja iš vienos pusės
lietus o iš kitos toliau numatoma pasaulio
pirmenybių transliacija iki pasimatymo
mano brangiausia malonios kelionės
Versta iš: Eugeniusz Tkaczyszyn-Dycki. Daleko stąd zostawiłem swoje dawne i niedawne ciało. Kraków: Zielona Sowa, 2003