2015 m. Nr. 4

Apie 2014-ųjų knygas kalba Jūratė Sprindytė, Donata Mitaitė, Solveiga Daugirdaitė, Laimantas Jonušys, Jūratė Čerškutė, Elžbieta Banytė

Praėjo Kristijono Donelaičio jubiliejiniai metai, kurie pastebimai sugrąžino lietuvių literatūros klasikos vertę visuomenės akyse, atrodo, padidėjo įvairių žanrų meno kūrėjų dėmesys mūsų kultūros pradams, imta naujai svarstyti lietuviškosios tapatybės problematiką, kuriai naujų reikšmių bei svarbos suteikė nerami pastarųjų metų politinė atmosfera. Lyg ir aktualesnę reikšmę įgijo patriotiškumo idėja, su euro įvedimu siejame valstybės politinio saugumo ir stabi lumo viltis, bet ateitis vis tiek lieka nenuspėjama. Laikas viską keičia, o su laiku keičiasi ir žmonės, jų mąstymas, idėjos ir tų idėjų bei būsenų meninė raiška.

Taigi kas ir kaip vyko ir kas įvyko mūsų literatūroje 2014 metais, ką iš jų galime prisiminti, kuo pasidžiaugti, kas verta apmąstymų, kokios joje matyti tendencijos ir inercijos?

1. Ką iš 2014 metų knygų galėtume laikyti mūsų literatūros pasiekimais, netikėtumais, išliekančios reikšmės kūriniais? Mūsų literatūra meninės vertės požiūriu kyla ar leidžiasi? Kokie būtų argumentai, pavyzdžiai?
2. Kiek pačioje lietuvių literatūroje prasiplėtė pasaulio horizontai? Ar mums vis labiau europėjant užsienio politikos, kultūros, emigracijos gyvenimo realijos dar teikia naujų impulsų grožinei kūrybai?
3. Kokia 2014 metų prozos ar poezijos knyga suteikė jums daugiausia skaitymo džiaugsmo?

Jūratė Sprindytė

1. Iš 2014 m. knygų mano akiratyje atsidūrė tik prozos pasakojimai, kurie (išskyrus keletą, kuriuos minėsiu), smarkiai nuvylė. Poetų debiutavo visa karta, o tarp prozos kūrėjų tokio proveržio neregėti. Per kelis mėnesius fatališkai pasitraukus į užribius Bitei Vilimaitei, Romualdui Granauskui, Jonui Mikelinskui, Alfonsui Nykai-Niliūnui – o kaip tik jie teikė literatūriškai įmanomas egzistencines atramas ir formavo mano literatūros etaloną – apima nuosmukio jausmas. Skaitymo įgūdžiai ir kriterijai formuojasi nuo žalios jaunystės, apie tai R. Granauskas paskutinėje knygoje „Trečias gyvenimas“ sako: „Versdamas puslapius ne vieną kartą pagavau save, kad skaitau šią žiemą nebe taip, kaip pernai ar užpernai. Tada tik ryte rijau akimis raides ir eilutes, norėdamas sužinoti, kas bus toliau. O dabar sustoju skaitydamas, įsižiūriu į vieną tašką ir pats jaučiu, kaip mintys išeina iš mano galvos, nuklysta kažkur toli, visai manęs neklausydamos“ (p. 54). Panašu, kad šiuolaikinei literatūrai nėmaž neberūpi skaitančio asmens „minčių išlaisvinimas“ ir jo saviugda, svarbiausia, kad rašytojas pats jaučiasi savipakankamas, nesvarbu, ar fikcinius, ar dokumentinius naratyvus plėtoja. R. Granausko „trečio gyvenimo“ (to gilesnio už matomąjį ir girdimąjį) metafora nebepaklausi, rašymas tampa „kaip blynas, išdėtas ant stalo“ (p. 60). Gal todėl skaitant prozą kilo klausimas: ar čia populiarioji literatūra gerėja, ar rimtieji taip ritasi pakalnėn? Išmokta rašyti lengvai, kartais šmaikščiai, bet ne giliamintiškai.

Vertinant žanrų būklę, geriausią įspūdį palieka novelistika – pernai pasirodė dvi skirtingos antologijos: iš Antano Vaičiulaičio premijos laureatų kūrybos sudėta „Debesis ant žolės“ ir Lauryno Katkaus sudaryta „Troleibuso istorijos“; abi apibendrina kone trisdešimt buvusių kūrybos metų, tad išlaiko kokybę (pirmoji reprezentuoja klasikinę psichologinę linkmę, antroji – urbanistinę). Prie jų smagiai šliejasi angliškai rašančio Antano Šileikos apsakymų rinkinys „Pirkiniai išsimokėtinai“ (vertė Vitalijus Šarkovas) apie Kanadoje gyvenančios emigrantų šeimos adaptavimosi svetur nuotykius. Netikėta, kad ši knyga gražiai atitaria R. Granausko „Trečiam gyvenimui“ (gal kad vaikystės lūkesčių naivumas ir tai, kas grūdina, yra panašūs visuos pasaulio pakraščiuos), tik A. Šileikos humoras ir dygumas skiriasi nuo R. Granausko emociškai minkšto kalbėjimo. Iš naujų vardų minėtina Tomo Vaisetos apsakymų knyga „Paukščių miegas“, prikelianti praeities laikus ir personažus, mat autorius – istorikas, kūrybinei biografijai dosniais praeitais metais publikavęs ir profesinį tyrimą „Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“.

2. Bandymu ieškoti kitokio žanro ir raiškos būdo išsiskiria Agnės Žagrakalytės „Klara“ – lyg vikriais špagos mostais „sukapotas“ fragmentiškas tekstas, kur pasakojimo subjektė – vėtyta ir mėtyta prekeivio narkotikais mergužėlė padrikais, bet ryškiai vizualiais vaizdais žarsto savo bastūniško gyvenimo nuo Ardėnų iki Skandinavijos nuotrupas. Tarp skurdo ir prabangos, pažeminimo ir puikybės siūbuojančią Klaros lemtį atitinka ir karštligiškas, nerišlus jos sakinys. A. Žagrakalytės žanrų kontrastingumas kelia nuostabą ir pasigėrėjimą – nuo debiuto poezijoje, nuo nesvietiško ilgio amorfiškos giminės sagos „Eigulio duktė: byla F 117“ iki lietuvių literatūros žanrų meniu paįvairinimo modifikuotu komiksu („Klaros“ paantraštė – pranc. bande dessinée).

Iš A. Nykos-Niliūno paskutinio „Dienoraščio fragmentų“ tomo, apimančio 2009–2012 m., labiausiai įstrigusi emocija – desperatiškas žmonos Sandros gedėjimas, o kandžiausia mintis – apie naujausią poeziją (garbaus amžiaus maestro tikrai daug skaitė): „Mano galva, jos [naujausios poezijos – J. S .] eilėraščiams trūksta „eilėraštiškumo“. Tai greičiau eilėraštiškai sudėstytos prozinės tirados, – ištįsę, palaidos be galo verpiamo tų pačių pakulų siūlo atkarpos, be iš vidaus kontroliuojančios poetinės-estetinės idėjos, t. y. be to, kas senais ir ne taip labai senais, gerais ir ne taip labai gerais laikais buvo vadinama turiniu ar forma. Ta pačia proga dar galėčiau pastebėti, kad poezijoje tam tikrais atvejais galima apsieiti be vienaip ar kitaip suprantamo turinio, bet be formos, tegu ir beformės, – vargu“ (p. 123). Analogiška padėtis su naujaisiais romanais – prozinėms tiradoms trūksta „romaniškumo“, o eseistikoje yra maloni išimtis.

3. Dalios Staponkutės esė knygą „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ matau kaip logišką pirmosios „Lietumi prieš saulę“ (2007) tęsinį. Tai yra tikroji, mąstančioji, autorefleksyvi esė in optima forma. Tapatybė, kalba, vertybių infliacija, svetimų šalių kultūra, „aš“ vieta skirtingose tėvynėse, kurios abi brangios – tokie dalykai šiandien svarstomi įvairiais rakursais politologų, sociologų, psichologų, kultūros teoretikų ir, žinoma, rašytojų. Bet svarbiausia – kokiu lygiu, kaip tai daroma. Kai einama iš individualios, net intymios patirties, iš dvikalbius vaikus auginančios mamos išgyvenimų, profesionalios vertėjos darbo užduočių – šie bendrybėmis tapę reiškiniai atgyja, įgauna ypatingo sugestyvumo ir, kas tikrai esminga, – išsineria iš emigrantiškos tematikos, nes autorė svarsto globaliojo XXI amžiaus problemas. D. Staponkutė nenustoja stebėtis savo – „šanso“ kartos – nenuoramomis, „subrandintais politinių perversmų ir gyvybinio poreikio nuolat keistis“ (p. 146). Tekste tvyro vidinis intensyvumas kaip žūtbūtinumas keistis, gyvenant tarp Kipro ir Lietuvos ir daug keliaujant po pasaulį. Tai viena iš nedaugelio pernai pasirodžiusių prozos   naratyvo knygų, kurios mąstymo ir pasakojimo lygis yra tikrai kokybiškas. Kadangi D. Staponkutė viename skyriuje analizuoja banalybės prigimtį ir kalbos raiškos banalumą, galime būti tikri, kad jos rašyme tos banalybės nebus. Filosofinis išsilavinimas, asmeninio įsivietinimo paieškos, vertėjos darbas talkina ieškant kultūrinio išverčiamumo, iš Šiaurės / Pietų antitezės kuriant sintezę. D. Staponkutės mąstymas nukreiptas prieš dvejetainį priešinimą, ir ne tik todėl, kad knyga vadinasi „…renkuosi trečią“ (pavadinta konceptualiai, galime nujausti, kad trečioji erdvė – tai kelionė-odisėja ne tik kaip keliavimas tarp miestų ir šalių, bet ir egzistencinė kelionė, ir kūryba, ir savęs modeliavimas vis iš naujo). Vėlgi tai prasmingai siejasi su R. Granausko „trečiojo gyvenimo“ dėmeniu. Tretinimas yra niuansuotas, ieškantis atspalvių, išlygų, asociacijų, papildymų, jungčių tarp poliariškų „taip“ ir „ne“. Abi tėvynės tarsi dvi jūros, kurių „neįmanoma perplaukt tuo pačiu laivu“ (p. 197), – o vis dėlto kartais pavyksta. D. Staponkutė priartina mums pasikeitusį pasaulį (sumažėjusių atstumų, susitraukusios erdvės, pralaidžių valstybių sienų, didžiulio tempo, greitojo laiko pasaulį), per „asmeninį mitą“ pasiekdama universalesnį lygmenį. Kaip tik to lietuvių literatūrai tebestinga iki šiol – išeiti iš savo kiemo ir pajausti gyvenamo meto dinamiką, tautų, kalbų „bangų mūšą“ ir, lyginant bei pačiam lyginantis su kitu ir kitais , rasti specifines lietuviškumo apibrėžtis. Racionalios drėgnos Šiaurės / ir jusliškų karštų Pietų vertikalė ypač išryškėja skyriuje „Pas lietų“: „Per Lietuvos vasaras į mus, regis, prilyja tiek, kad lietus pakeičia dukrų kiprietišką būdą, o mūsų nuotaikoms suteikia ramesnį atspalvį, išplaudamas Kipro dulkių auksą ir atverdamas sidabrinį drėgmės gaivumą“ (p. 40). Per lietaus pašlovinimą regime ir nupraustus, gyvybingus lietuvius.

Donata Mitaitė

Iš knygų, išleistų 2014 m., turbūt daugiausia skaitymo džiaugsmo man suteikė Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentai 2009–2012“. Teiginys skamba kiek paradoksaliai: knyga, dedikuota „Mano Sandrai“, – vienas skausmas. Ji pradėta trečią dieną po Sandros, rašytojo žmonos, mirties. Skaičiuojamos be Sandros pragyventos dienos, mėnesiai, metai. Pačioje knygos pabaigoje: „Sunku man buvo rašyti paskutinių trejų metų įrašus, bet dar sunkiau juos gyventi.“ Visa pamažu praranda prasmę: 2010 metais, per Kalėdas, A. Nyka-Niliūnas pakomentavo: „Vakarykštės Kūčios be Sandros <…> buvo tik tradicinių patiekalų šventė.“ Po metų užrašė strofą: „Kūčios. Skausmas ir džiaugsmas – / Užmiršto žinojimo džiaugsmas. / Keliuosi ir einu – / Kaip į mirusio ritualo laidotuves.“ „Mirusio ritualo laidotuves“ įsiminiau ilgam. Man patinka ir ką, ir kaip rašo A. Nyka-Niliūnas, patinka įvairiakalbės citatos, net tai, kad jos neverčiamos, nors suprantu tik angliškus tekstus, prancūziškus – vos vos, o žiūrėdama į vokiškus dažniausiai tik atsidūstu – kadaise rimtai mokiausi tą kalbą, kur ji dingo? Bet gera matyti knygoje būtent įvairiakalbės kultūros ženklus, įdomu bandyti juos suprasti be pagalbos iš pašalės. Kaip visada A. Nykos-Niliūno dienoraščiuose, čia daug lektūros, daug praėjusio Nemeikščių laiko žymių. Prisimenu, prieš keliolika metų kai kas bandė perrašyti literatūros istoriją „pagal A. Nyką-Niliūną“. Tai rizikingas sumanymas, nes rašytojo vertinimuose, be konstantų, yra ir gyva, nuolat kintanti literatūros istorijos dalis, kuri klibintų perrašinėtojų nusistatomas hierarchijas. Tarkim, A. Nykos-Niliūno „literatūrinių verčių biržoje“ 2011-ųjų pabaigoje „gerokai nukrito Brazdžionis ir Boruta; tuo tarpu Baltrušaitis, Putinas ir Salomėja tiek pat (gerokai) pakilo“. Jokios lengvos visažinystės čia nerasi: „Mirė Justinas Marcinkevičius (sužinojau iš Ritos). Man taip ir nepavyko apsispręsti, ką aš apie jį galvoju.“ Ir dar viena citata iš dienoraščių, demonstruojanti būdingą rašytojui skirtingo laiko ir skirtingų erdvių jungtį: „Liepos mėnuo. Dobilų ir ramunių mėnuo. Mano gimtasis mėnuo. Aštrus medžio, gyvo vandens ir vyno kvapas – kaip vestuvėse Galilėjos Kanoje.“

Bet A. Nyka-Niliūnas lietuvių literatūroje, vaizdingai kalbant, – vienas iš Olimpo dievų. Knygas pernai leido ir kol kas dar ne dievai.

Nepasakysi, kad Stasio Jonausko eilėraščių rinkinio „Laikas išeina pats“ poetika autoriui labai nauja ar netikėta. Bet knyga pasirodė po gana ilgo poeto tylos periodo ir jau visai kitokios poezijos kontekste, todėl nuskambėjo kaip šviežias balsas. Mano atmintyje tas rinkinys išsidalijo citatomis, o tai reiškia, kad buvo asmeniškai svarbus. Kasdienio pasaulio konkretybės ir abstraktybės S. Jonausko metaforose susikeičia vietomis, atsiranda stojiškas požiūris į gyvenimo pasikeitimus ir jo baigtinumą, kartais net kraupumą, nes yra dalykų, kurių žmogaus valia nepakeis. Detalės, iš kurių poetas padaro eilėraštį, dažnai atpažįstamos (galandamas dalgis, bėras arklys, grojantys žiogai, Ylakiai, Sekminės ir t. t.), tačiau poetinis pasaulis – naujas ir originalus. Jau pabodusi kaimo ar gamtos idealybė bei romantizuota tos idealybės nostalgija lieka, vaizdingai kalbant, uždarytos troboje, kurios langinės užvertos nebeatšaukiamai: „Mėnesiena lėtai metalėja / Ir užlieja trobos langines.“ Poetas žiūri į gyvą pasaulį gyvu, kartais kiek sumokslintu („mineralinė kaulų vėsa“), bet visada išmintingu, neretai santūriai ironišku žvilgsniu.

Šiaip jau pasakiau sau, kad iš praeitais metais išleistų ir jau skaitytų knygų tikrai dar kartą, o gal ir ne kartą skaitysiu Giedrės Kazlauskaitės poezijos knygą „Meninos“ ir Dalios Staponkutės prozos knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“. Abi jos autorėms labai asmeniškos, atsiradusios iš neslepiamų jų pačių gyvenimo patirčių, kurios man labai tolimos, todėl itin įdomios. Mažomis porcijomis vis skaitysiu ir Mikalojaus Vilučio „Sriubą“ – sriuba skani, bet labai soti, vienam kartui reikia nedaug.

Praėjusių metų poezija įvairi ir tai jos laimėjimas, nes skaitytojas tikrai gali rasti reikšmingą ir reikalingą būtent jam skirtą knygą. Labai arti jų autorių gyvenimų ir bent minimaliai tų gyvenimų siužetus primena Mindaugo Nastaravičiaus „Mo“, Aivaro Veiknio „Paukštuko liudijimai“. Proza netikėtai įsibrauna ir į Vytauto Stankaus „veidrodžio šukes“ (rinkinys „Iš veidrodžio, už“) štai tokiomis mini epitafijomis: „Kristina D. (1924–1961) / dirbo slauge, negalėjo turėti vaikų, / kai vyras ją paliko, ėmė gerti, / iš nevilties puolė po traukiniu.“ Gal autoriui ramybės neduoda Edgaro Lee Masterso „Spoon Riverio antologijos“ ar Matso Traato „Haralos biografijų“ pavyzdžiai? Linksmai kūrybingas Artūras Valionis juodais siūlais susiūtoje savo naujoje knygoje „Daugiau šviesos į mūsų vartus“; nesutarimo su nevykusia gyvenimo tvarka ir visuomenės nuostatomis pilna Aušros Kaziliūnaitės knyga „Mėnulis yra tabletė“; nemaža žaismės parodė poezijos antologijos „Svetimi po 20“ sumanytojai (jei įdomu, kas konkretaus eilėraščio autorius, atspėk), nors mieliau skaityčiau autorių pasirašytus. Jurgita Jasponytė (rinkinys „Šaltupė“) tos pačios „kraujo grupės“, bet ne tokia pati kaip Nijolė Miliauskaitė. Atsitinka ir taip, kad poeto ir kritiko (ar tiesiog skaitytojo) pasauliai bei lūkesčiai niekaip nesudera. Man taip yra su pernai dvi poezijos knygas („Taisyklingumas“, „Kai sėlinsi manęs“) išleidusio Gintaro Bleizgio kūryba. Kolega Vigmantas Butkus, kurį nuoširdžiai gerbiu, sako, kad G. Bleizgio poezija jam labai artima, bet aš, išėjus naujam rinkiniui, vis bandau šią poeziją prisijaukinti, tačiau knyga vis iškrenta iš rankų. Aišku, šiokie tokie profesiniai įgūdžiai man leistų G. Bleizgio poeziją aprašyti neutraliu tonu, bet kam to reikia. Tačiau laukiant naujų poeto kūrinių išlieka gyva viltis, kad juos jau perskaitysiu kitaip. Laukiu ir įvairiopai labai produktyvaus (eilėraščiai, proza, knygos vaikams) Juliaus Kelero poezijos rinktinės, ne bradūniško tipo „sutelktinės“, o būtent rinktinės. Pernai išleista jo prozos knyga „Teta Elzė, šaltojo karo lyderė“ – tokia truputėlį sutelktinė: yra ir geros autobiografinės prozos, ir interviu, ir šiaip nebūtinai įdomių, bet pačiam autoriui turbūt reikšmingų rašinių.

Apie klausimų preambulėje redakcijos paminėtą patriotiškumą man kalbėti sunku. Paprasčiausias ir bendriausias atsakymas – gerai lietuviškai parašyta knyga yra patriotiška. Kuo ji geriau parašyta, tuo ji patriotiškesnė. Garsioms patriotizmo deklaracijoms ir patetikai esu alergiška. Nežinau, ar kokie nors literatūros kūriniai galėtų atsverti tą neišsenkantį lietuviškos saviniekos srautą, kuris kasdien pilte pilasi populiariojoje ir ypač internetinėje žiniasklaidoje. Jei ir galėtų, tai, manau, tikrai ne deklaracijomis, o gerai atliktu darbu. Nemėgau paskutiniais metais Marcelijaus Martinaičio dažnai skaityto, taigi jam pačiam svarbaus eilėraščio „Visuotinė trauka“, kuriame kalbama apie Lietuvos trauką. Eilėraštis turbūt labai patriotiškas, bet man atrodė vienprasmis. Man kur kas „patriotiškesnės“ kad ir nasturtos iš praeitais metais išleisto pomirtinio rinkinio „Nenoriu nieko neveikti“: „Kokia laimė, kai rytą pabudęs / matai, kaip pro durų apačią skverbias šviesa, / po to išeini, užuodi nasturtas, / kurios sustiprina gyvenimą, ir žinai, / kad joms iš tavęs nieko nereikia, / net ir gyventi.“ Nebaigtame eilėraštyje toks tikras besibaigiančio, deja, gyvenimo čia ir dabar jausmas. Beje, ši M. Martinaičio knyga – viena iš gražiausių praeitais metais mano skaitytų. Gal tik D. Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią“ galėtų su ja konkuruoti. Bet M. Martinaičio knygos iliustracijos gal labiau fiksuoja asmeninę žmogaus erdvę, individualią istoriją, o D. Staponkutės tekstuose esama platesnio pasaulio, miesto, nors irgi suintyminto.

Siauresne prasme suprantamą patriotizmą, aišku, gali ugdyti tokios knygos kaip Justino Sajausko miniatiūrų romanas „Neužmirštami Suvalkijos vardai“, kuriame ryškinamas daugiabalsis pokario Lietuvos vaizdas. Tai knyga, kuri nebando pagražinti jau legendom apipinamo partizaninių kovų laiko. Joje yra visko: heroikos, komizmo, banalios buities realizmo, tragikomizmo. Tiesa, nebe pirmus metus dūsauju, kad kai kurioms prozos knygoms būtų tik į sveikatą išėję, jei autoriai būtų jas patrumpinę, taip išvengdami kartojimosi, sukimosi tarsi vienoje vietoje. Praeitais metais ta mintis lydėjo skaitant ir J. Sajausko romaną, ir Audronės Urbonaitės „Žydiškų daiktų kambarį“. Donato Petrošiaus esė knyga „Kaip negalima gyventi“ išmintinga ir „neišpūsta“, bet skaitant kartais pasirodydavo, kad vienoj ar kitoj vietoj autoriui jo rašomas tekstas jau nusibodęs, bet, deja, kokiai redakcijai pažadėtas, todėl reikia vargti ir kaip nors užbaigti. Šiame fone išsiskiria Agnės Žagrakalytės „Klara“, kompaktiška, parašyta gyvai, ieškant naujos formos. O bendra jos, kaip ir D. Staponkutės, A. Urbonaitės, D. Petrošiaus, o turbūt ir ne vieno kito knygai tai, kad veikėjai ar pasakotojai, kaip ir knygų autoriai, nebėra uždaryti vienos valstybės sienose, pasaulis tapo atviras. Džiaugiuos ir tuo, kad dalis šiandieninės populiariosios literatūros Lietuvą, Vilnių geba pavaizduoti kaip vietą, kurioje esama daug paslaptingų ir be galo įdomių dalykų, – turiu galvoje pernai išleistą Ginos Viliūnės detektyvinį romaną „Vilniaus Madona“. Vienas iš didžiausių mano asmeninių praėjusių metų nusivylimų – Sauliaus Šaltenio romanas „Demonų amžius“. Neradau ten nei demonų, nei dievų, tik blyškokas karikatūras. Aišku, veikėjai gali būti ir karikatūrinami, tik kad jie čia labai vienprasmiai ir schematiški. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad S. Šaltenis parašė blogiausią praeitų metų knygą. Mano nusivylimą sąlygojo nepagrįsti lūkesčiai, kilę iš sentimentų ankstesnių laikų rašytojo prozai.

Taigi praėję knygų metai tokie, kaip daugelis kitų. Yra buvę ir gerokai linksmesnių. Galbūt buvo ir liūdnesnių, nepamenu.

Solveiga Daugirdaitė

Vis dažniau galvoju apie tai, ko nėra ir nebebus. Kaltas čia ir mano amžius, ir darbo pobūdis, nuolat verčiantis žiūrėti į praeitį, ir charakteris: visada praeitis atrodė įdomesnė už paistalus apie šviesią ateitį. Taigi galvoju apie dabartį praeities kontekste: pernai mus paliko bent du geriausi XX a. II pusės lietuvių prozininkai, be kurių neįsivaizduoju nei mūsų prozos raidos, nei lietuvių savimonės. Abu labai skirtingi: Bitė Vilimaitė visada rašė mažai, laikėsi atokiai, esu mačiusi ją turbūt tik kartą, kai 2004 m. ji buvo apdovanota pirmąja Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija už rinktinę „Papartynų saulė“ (2003). Romualdas Granauskas, priešingai, senatvėje leido knygą po knygos ir todėl, net nebeišeidamas iš namų, buvo matomas. R. Granausko paskutinių dviejų dešimtmečių knygos buvo skirtingos, nelygios, proza pynėsi su atsiminimais, ne visada žanrų ribos buvo aiškios, bet kam jos rūpi. Atsisveikinimo knyga – „Trečias gyvenimas“ – taip pat nelygi, to paties pavadinimo apysaka dera prie atsiminimų, o esė „Žodžio paglostymas“ burba teisuolis, publicistas labiau negu rašytojas ir, man atrodo, pakenkia bendram įspūdžiui. Jeigu ne ypatingos aplinkybės (paskutinė knyga), sakyčiau, kad nevertėjo tos esė spausdinti, bent jau šalia apysakos. Žinau, kad visi gudrūs dalyti patarimus. Man gražiausias R. Granausko rinkinys tebėra „Duonos valgytojai“ (1975), bet ir visose kitose matyti tas pats žmogus su tuo pačiu galvojimu apie mažos tautos likimą, ir jam nereikėjo prisiekinėti, kaip kad vienam amžinam jaunuoliui: „Aš tikrai myliu Lietuvą…“ Šių metų pradžioje netekom dar ir Alfonso Nykos-Niliūno, su juo iš esmės pasibaigė II pasaulinio karo pabaigos išeivių literatūra, kurioje jiedu su Henriku Radausku buvo svarbiausi (ir, žinoma, su Antanu Škėma). Ir B. Vilimaitė, ir R. Granauskas, ir A. Nyka-Niliūnas yra ir mano asmeninės antologijos dalis, jų kūrybos suformuoti vertinimo kriterijai neabejotinai veikia mano ir turbūt absoliučios daugumos pusamžių lietuvių supratimą, kas yra gera literatūra. Tačiau man atrodo, kad jie ne šiaip mirė, juk skaitytojui net nelabai svarbu, gyvas autorius ar ne. Svarbu, kad dar anksčiau, 2011 m. patvirtinus Lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo bendrąją programą , augantiems lietuviams jie liko praeities ūkuose. Mokyklinių programų reformuotojai pasirūpino, kad šių autorių vidurinėje mokykloje beveik nebūtų: B. Vilimaitės rinktinė, A. Nykos-Niliūno „Orfėjaus medis“, R. Granausko „Su peteliške ant lūpų“ minimi tik kaip konteksto kūriniai, tad iš jų, kaip iš nepatekusių į naująjį mokyklinį kanoną, kūrybos negali būti formuluojamos brandos egzaminų užduotys. O tai reiškia, kad ir mokytojai, ir mokiniai ties šiais autoriais nestabtels. Maksimalistai utopistai tikina, jog skaityti galima ir ne mokykloje, ir egzaminai nėra jokia riba, bet tiesa ta, jog daugumos žmonių pažintis su savąja literatūra baigiasi mokykloje. Ir daugumos tikslas – tiesiog išlaikyti egzaminą. Mokykla yra visuomenės dalis, o visuomenę kapitalizmo logika orientuoja į rezultatą, ir iš švietimo paslaugas teikiančios mokyklos nebūtų teisėta reikalauti ko nors daugiau, kaip tik gerų ar prastesnių egzaminų rezultatų. Nors gal ir gerai, kad geriausieji rašytojai lieka už mokyklinio kanono borto: nerašys mokiniai nesąmonių apie juos, taigi bent bus apsaugoti nuo nuvalkiojimo?

Literatūra be jų bus kitokia, o kokia, matysim, jei būsim gyvi. Iš poezijos išskirčiau Giedrės Kazlauskaitės „Meninas“ ir Stasio Jonausko „Laikas išeina pats“, – visai skirtingus skirtingų kartų autorių rinkinius. G. Kazlauskaitės knygoje krykščia gyvenimas, išbandomi savo patirčių registrai ir balsas, grožimasi juo, kartais net erzina kalbančiosios ekscentriškumas ir tikėjimas savo išskirtinumu. Žydėjimo akimirkos! Jų grožis, trumpumas, naivumas… S. Jonauskas, juntantis bėgantį laiką, nusilenkiantis tradicijai, suprantantis, kad „gyvybė akimirką trunka“ ir kad viskas jau buvo, tarsi parodo, kur žmogaus kelias eina toliau. (Tik kodėl tinklalapio „tekstai.lt“ rengėjai nusprendė, kad S. Jonausko knyga yra rinktinė? Šiaip čia nieko nuostabaus, kai kurios Literatūros instituto doktorantės taip pat rinkinio nuo rinktinės neskiria. Kita vertus, kai matau, kad vaikai, augantys naujųjų išeivių šeimose, nemoka lietuviškai mėnesių nei medžių vardų ir, žinoma, lietuviškai nerašo ir neskaito, priekabės dėl kokio netinkamo žodžio vartojimo nebetenka prasmės.) Nebūsiu originali, tarp pernykščių geresnių knygų paminėjusi Mindaugo Nastaravičiaus „Mo“, iš debiutantų prozininkų – Tomo Vaisetos „Paukščių miegą“. T. Vaiseta patraukia tuo, kad dažnai remiasi realiomis istorijomis, bandydamas suprasti, ką reiškė būti kitais laikais ir kitomis aplinkybėmis, pavadinčiau jo metodą istorine empatija. Bet man kiek kliuvo rašytojo polinkis nueiti kiek per lengvu keliu, tarsi suvedant sąskaitas su nemylimais herojais ar jų prototipais (draugas Matas, už kurio nesunkiai atspėjam Antano Sniečkaus biografiją, pasirodo esąs dar ir impotentas). Na, ir esama vos nujaučiamo pavojaus T. Vaisetai tapti Sabaliauskaite Nr. 2: istoriją išmano, šaltiniais naudotis moka ir rašyti moka, skaitytoją turi. Skaitytoją, seniai laukiantį naujos knygos, turi ir gerasis Saulius Šaltenis. Net šeši geranoriški jo skaitytojai parašė atsiliepimus, spausdinamus ketvirtajame knygos „Demonų amžius“ viršelyje, ir aš nedvejodama parašyčiau – dėl sentimentų S. Šaltenio asmeniui, „Riešutų duonai“ ir savo jaunystei kartu sudėjus (kiekvienam linkėčiau bent kartą gyvenime turėti tokį viskam pakantų viršininką, koks buvo jis, kai redagavo „Šiaurės Atėnus“). Bet vis tiek „Demonų amžiaus“ savotiškai gaila – skaitant neapleido savijauta, lyg skaityčiau pavėlavusią knygą. „Demonų amžius“ turėjo išeiti prieš kokius trisdešimt metų, bent jau anksčiau už Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskarą“. Dabar, po M. Ivaškevičiaus, perrašiu sio tautinę mitologiją ir jos herojus, įskaitant Salę, važiuojančią pas Josifą Visaryjantį, ir jos santykius su „Trečiu frontu“, nebeįmanoma Salomėjos Nėries laikyti tiesiog naivia būtybe, nešama XX a. istorijos. Sunku klasikams, išgarsėjusiems jaunystėje, nuolat vytis save. Bet ar lengviau Audronei Urbonaitei, vis neprisibeldžiančiai į aukštosios literatūros vartus? Pernai išleistas romanas „Žydiškų daiktų kambarys“ yra stipriausia jos knyga, ir tai, kas ankstesnėse jos knygose atrodė trūkumai, šioje tarsi rado savo vietą (ekscentriška pasakotoja-herojė, Elektros kompleksas, net trumpų pastraipų pomėgis atrodo tinkama priemonė kurti trūkčiojančiam, nervingam pasakojimui). Nors neatmestina ir prielaida, kad tai aš prie šios autorės rašymo pripratau, bet man pernai metų prozos kontekste tai – viena iš įdomesnių knygų. (Taip, taip, suprantu, kad A. Urbonaitė turi blogą renomė, nors nesu tikra, ar dėl jos charakterio, ar dėl to, ką rašo.)

Dabar įdomiausias skaitymas yra ne grožinė literatūra, bet dokumentika. Atsisveikinant su XX a. pervartomis, susirūpinta užrašyti jo liudininkų prisiminimus (čia verta padėkoti fondams, remiantiems tokius užmojus). Gal vyksta kažkas panašaus kaip teatruose Sąjūdžio metais, kai žmonės paliko teatrus ir išėjo žiūrėti spektaklių gyvenime? Kaip dabar matom – laikinai, po poros dešimtmečių sugrįžo žiūrovai į sales. Panašiai dabar didžiąsias žmogaus dramas gvildena dokumentika. Mokslininkai, šiaip jau konservatyvūs ir atsargūs žmonės, de facto pripažino dokumentinės ir grožinės literatūros skirtį neesmine (jeigu ne negaliojančia), kai premiją už kūrybiškiausią metų knygą skyrė Marcelijui Martinaičiui už knygą „Mes gyvenome: biografiniai užrašai“ (2009), kuri yra tarp atsiminimų ir antropologijos veikalo žanrų, bet tikrai ne grožinė literatūra. Ir šiemet vėl tokią nuostatą patvirtino, kūrybiškiausia knyga išrinkę Dalios Staponkutės esė rinkinį „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“. Akivaizdu, kad jos patirtis atveda į svarbius XXI a. klausimus (centrai ir periferijos, didelės ir mažos kalbos, gyvenimas tarp kalbų), bet su šiais klausimais susiduria šimtai tūkstančių lietuvių, o bando suprasti ir aiškintis – vienetai. Tokia moderni, galinti pasigirti turbūt geriausiu išsilavinimu, kokio galėjo tikėtis Tarybų šalies mergina (studijos Peterburge), per daug ambicinga, kad susitaikytų su Pietų Europos moterų laime, gyvenanti judrų akademikės ir vertėjos gyvenimą, tekstuose ji kartais atsiskleidžia visai kaip skarota valstietė iš Petro Rimšos „Vargo mokyklos“: tik motina gali išmokyti vaikus savo kalbos. (Jeigu reikėtų pasakyti, koks tekstas mane yra sukrėtęs paskutiniais dešimtmečiais, nedvejočiau: „Motinų tylėjimas“ iš ankstesnės knygos, „Lietumi prieš saulę“.) Sakyčiau, kad D. Staponkutės lietuvių literatūrai labai reikėjo: intelektualių moterų nebūna per daug. Nesakau, kad D. Staponkutės tekstuose – gryna dokumentika, bet jos esė visai kitokios negu, tarkim, Giedros Radvilavičiūtės, kuri žaižaruoja fantazija ir ironija.

O iš grynos dokumentikos man įdomiausios buvo trys knygos. Pirma, tai pokalbiai su išeiviais: „Manėm, kad greit grįšim: 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus, 1940–1944“ (sudarytojos Dalia Cidzikaitė, Laima Petrauskaitė-VanderStoep, Dalia Stakytė-Anysienė). Džiaugiuosi, kad ši knyga gavo Patriotų premiją. Net ne tiek dėl knygos, nors ji puiki, kiek dėl premijos, nes kam ją teikti, jeigu šiuolaikinėje literatūroje patriotizmas (bent tokia jo forma, kokią sugeba įžvelgti premijos steigėja – Krašto apsaugos ministerija) ryškus nebent Kaimo rašytojų sąjungos narių veikaluose. Manyčiau, kad literatūrinių premijų skirstytojams tikrai palengvėtų gyvenimas, jeigu į literatūrą imtų žvelgti plačiau, jeigu tik nuostatai neriboja žanro. Kita puiki knyga – Neringos Jonušaitės „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“, ne dėl kavinės ir jos legendinių vyrų, jau išnarstytų po kaulelį. Knyga atskleidžia ir tai, ko prisiminimų autoriai, ko gera, sąmo ningai nė nesuvokė, būtent: sunkiai įtikimus Tarybų šalies moterų diskriminacijos papročius. Jų blauzdas čiupinėdavo durininkas, tikrindamas, ar yra su kojinėmis (Bronio Savukyno liudijimas), į padavėjų pareigas įėjo duoninių su papildoma pasiklausymo aparatūra nešiojimas. Sprendžiant iš knygos, vyrų intelektualų būta, moterų – ne (tik žmonos, meilužės, saugumo informatorės). Tiesa, būta jaunų merginų, kurios arba tapdavo reikšmingų asmenų žmonomis, arba išnykdavo neaiškiomis aplinkybėmis (miglota Nijolės Urlakytės istorija, iš dalies, atrodo, grindžiama narciziško rusų tarybinio poeto Jevgenijaus Jevtušenkos fantazijomis). Dar šioje knygoje esama nuostabių citatų. Pavyzdžiui, žydas emigrantas Feliksas Kaplanas persako kito emigranto iš TSRS, dantų techniko (taigi ne vargetos) nuostabą: „Čto za bl… etot Zapad, u menia jest svoboda, no niet svobodnogo vremeni!“ („Kas per bl… tie Vakarai, na ir kas, kad esu laisvas, bet aš neturiu laisvo laiko“). Kita nuostabi citata priklauso jau minėtam J. Jevtušenkai: „Ji buvo pirmoji moteris, kuri atnešė man pusryčius į lovą, ir neslėpsiu, tada jaučiau palaimą. Galbūt ji buvo vienintelė europietiška tikrąja to žodžio prasme moteris mano gyvenime.“ Tarybinių žmonių įsivaizdavimas, kas yra Europa, stulbinamas. Dar netikėta, kaip pasisuka diskusija dėl Josifo Brodskio eilėraščio „Neringos“ kavinė“: „Apie moteris taip niekas nerašo, juk visi žinojo, kad eilėraštyje minimas futbolininkas yra Michailas Averbuchas, o nuo jo pečių nukėlusi kojas padavėja yra Aldona [Averbuch – S. D .]. Kad Brodskis buvo chamas, dabar šitą žino visi. Žinoma, jei eilėraštyje būtų parašytas padavėjos vardas, <…> Averbuchas būtų jį užtalžęs <…>“ (Jonas Žiburkus, gydytojas, verslininkas).

Ir trečioji knyga – Rimanto Kmitos sudaryta „Nevienareikšmės situacijos: pokalbiai apie literatūros lauką sovietmečiu“. Toje knygoje yra ir mano parengtų pokalbių, nekorektiška ją girti, bet kai pasiimdavau skaityti savųjų puslapių korektūrą, netrukus peršokdavau prie kolegų dalies ir korektūrą užmiršdavau. Man buvo įdomu. Įdomu buvo vartyti ir Mildos Ivanauskienės parengtą žinyną „Literatų gatvė: kultūrinis gidas“, skirtą tarsi tik Literatų gatvės sienose įmontuotų lentelių-dedikacijų (toks menininkų sumanymas, gėda, jeigu kas dar nematė) objektams. Sakyčiau, kad taip ir atrodo literatūra: klasikai (jų daugiausia) pramaišiui su visiškais autsaideriais, pretenzingais betalenčiais, skirtingų tautų (lietuvių daugiausia) asmenys pramaišiui su leidiniais, iš įvairiausių laikų, – bet visi jie vienas kitam būtinai reikalingi, nes literatūra nėra tik jos žvaigždės.

Dar džiaugiuosi, kad „Homo liber“ išleido abi Bronės Buivydaitės atsiminimų knygas („Pro vaikystės langą“ ir „Vargai vartus kilnoja“) vienoje. Kiek vaikštau po Anykščius, negaliu suprasti, kodėl anykštėnai taip nelygiai vertina savo rašytojus: paminklai, mokyklos yra didžiųjų vyrų, o B. Buivydaitės mažutis namelis lieka už ribos. Ar centras turi pasakyti provincijai, kas yra vertinga? Geriau apie Anykščių praeitį (XX a. pr.) už B. Buivydaitę niekas neparašė ir neparašys. Lygiai kaip Panevėžyje vis pagailiu apleisto Elžbietos Skuodienės (disidento Vytauto Skuodžio mamos) namelio: 6-ojo dešimtmečio pradžioje nedaug mokyta, bet pasaulio mačiusi moteris nusprendė aprašyti savo gyvenimą ir parašė įspūdingą knygą. Bet negyvenamą namelį veikiausiai ištiks toks pat likimas, kaip ir daugybę medinukų. O gaila: galėtų Panevėžys turėti Skuodžių namus kaip kultūros židinį (dabar sakoma: atminties vietą). O kaip negalima kliautis atmintim, juoba kitų pasakojimais, gerai matyti iš Juliaus Kelero knygoje „Teta Elzė, šaltojo karo lyderė: biografizmai ir kitos asmeninės istorijos“ perspausdinto Ingridos Korsakaitės laiško autoriui, už gryną pinigą priėmusiam Sigito Gedos pasakojimus apie įvykius, kuriuose pats nedalyvavo, bet jautėsi žinąs tiek, kad galėjo pasakoti su pikantiškomis smulkmenomis. Vienas iš įdomiausių dokumentikos tyrėjų darbo aspektų yra suvokti, kaip ir kodėl būtos istorijos apauga pramanais, versijomis tiek, kad iš esmės nebesiskiria nuo grožinės literatūros.

Laimantas Jonušys

1. 2014-ieji nebuvo geriausi lietuvių literatūros metai, bet iš to daryti kokius nors apibendrinimus būtų per anksti – vienų metų derlius ilgesnėje laiko atkarpoje gali būti atsitiktinis. Bet apie kai kurias tendencijas galima skeptiškai pakalbėti ir imant kaip pavyzdžius vienų metų knygas, kad ir jaunesnės (iki vidurinės) kartos rašytojų. Eilėraščiai apskritai yra trapi ir sunkiai apčiuopiama meno forma – anksčiau, kuriant melodinga tradicine eilėdara, net ir gerų poetų eilėraščiai kartais balansuodavo ties banalybės, „poetizmų“ riba; dabar, poeziją desakralizavus (kartais drastiškai) ir išdaigiškai nuleidus (nudrėbus) iš padangių ant žemės, neretai balansuojama ties tuščio ironiško žaidimėlio riba.

Šiuo požiūriu dalis poezijos darosi panaši į šiandieninę avangardistinę dailę, konceptualųjį meną. Apie tokius kūrinius neretai galima pasakyti, kad jie yra išradingi, įdomūs, žaismingi – taip nesakant, geras bajeris. Bėda tik ta, kad jie neturi gelmės (potekstės), neturi ir inkaro, kuriuo įsikibtų į platesnių kultūrinių vandenų dugną.

Apskritai konceptualusis menas demonstruoja koncepciją, kitaip tariant, idėją. Tada sumanymo paviršiuje viskas ir lieka (nors kartais galima interpretuoti įvairiai, bet tai nėra kūrinio potekstės, o tik jo paviršiaus dalykai, nes tik paviršių jis ir turi). Kita problema, kad tokiu atveju mažai belieka meninio meistriškumo, atlikimo (graikiškai techne) vaidmens. Literatūroje tai būtų stilistikos, poetikos dalykai, ir jie tarsi nebereikalingi.

Kad neatrodytų viskas taip nykiai ir kad aš neatrodyčiau kaip senstantis bambeklis, pasakysiu, kad ta nemažai paplitusia minimalistine maniera sukuriama ir geros poezijos; štai kad ir nepretenzingas pavyzdėlis iš Artūro Valionio knygos „Daugiau šviesos į mūsų vartus“: „ramybe įdarytos gatvės / vienetinis atvejis // laikau tavo ranką / ir to pakanka.“ Originali metafora pirmoje eilutėje įveda į ramias, apytuštes miesto gatves, į paprastą tylų džiaugsmą, tarkim, jiedviem susikibus rankomis – taip vos keliais žodžiais sukuriamas ir vaizdo, ir jausmo įspūdis.

Tačiau jau populiariu tapęs pavyzdinis to paties autoriaus eilėraštis „Apytiksliai trys“ (iš to paties pavadinimo rinkinio), manau, tėra šaunus ir smagus pokštas, nekuriantis aplink save prasmingos erdvės.

O toliau vis dėlto pabambėsiu apie visai kitokią, ilgokų eilėraščių tendenciją – naratyvinį eiliavimą. Mat naratyvinis eilėraštis yra slidus dalykas. Reikia ryškios žiežirbos, kad jis suskambėtų kaip viską persmelkiantis stygos virpesys. Kitaip jis liks tik kaip buitiniai, asmeniniai, pusiau eseistiniai pasipasakojimai, gal kiek prasmingi ir įdomūs, bet stokojantys eilėraščiui reikalingos koncentracijos.

Kalbant apie tendencijas, galima ginčijamai teigti, kad virsta problema tai, kas ilgą laiką buvo nauja, gaivu ir gražiai maištinga, pavyzdžiui, žaismingos (auto)ironijos dominavimas literatūroje. Tai jau beveik tapę privalomu dalyku, be kurio kūryba gali atrodyti pernelyg sureikšminta, per daug rimta ir kaip tik dėl to rimtai netraktuotina. Žinoma, ironija visada išliks svarbia literatūros gija, bet veikiau tada, kai ji yra arba talentingo komizmo dalis, arba rimto kūrinio prieskonis. Dabar gali susidaryti įspūdis, kad ironija atsiperkama stokojant geresnių literatūrinių gabumų.

Mūsų jaunesniems autoriams gali atrodyti, kad rimtas solidžias prozos knygas rašė jau nueinanti karta, o dabar tai nebeįmanoma ir nebereikalinga. Bet, pažvelgę į geriausią, tarkim, XXI a. pasaulio literatūrą, pamatysime, kad dominuoja rimta ir, tarkim, gili literatūra. Tą galime pamatyti ir Nobelio laureatų kūriniuose, ir įvairių šalių svarbiausių premijų laimėtojų knygose, ir, galų gale, lietuviškuose Metų verstinės knygos konkurso sąrašuose.

Krykštaujančio žaismingumo ir ironijos yra užvaldyta, pavyzdžiui, Agnės Žagrakalytės „Klara“. O juk žodžio talento autorei, regis, netrūksta, bet romane chaotiškai užsižaidžiama, fragmentiškumas virsta padrikumu (ak, reikėtų pasi mokyti fragmentiškumo kad ir iš Kurto Vonneguto), charakteriai virsta kartoninėmis parodijomis (pvz., „mafijozas“ ir jo „ilgakasė“), pagrindinė veikėja tampa tarsi nekalta nusikaltėle, nes juk kalta sunki vaikystė. Apie sunkią vaikystę (ypač Lietuvos provincijoje) šiais laikais rašė Vanda Juknaitė, Renata Šerelytė, Laura Sintija Černiauskaitė – visos įtaigiau ir ne taip paviršutiniškai kaip A. Žagrakalytė. Kita vertus, įtaigos ir gilumo autorė, regis, sąmoningai vengia, pirmenybę teikdama reliatyvistiniam strykčiojimui pasakojimo gaidomis. Knygos žanras nusakytas kaip bande desinée. Skaitytojui tenka pačiam išsiaiškinti, kad tai yra komiksas. Bet komikso esmė – paveikslėliai, o čia iš žodžiais sukurtų vaizdelių tesusidėsto striukas padrikas siužetėlis, kartais atrodantis kaip juodraštis, nors kai kurie sakiniai turi gražios kūrybinės energijos.

2. Emigracijos patirtis ir pasaulio horizontai prasmingai atsiveria Dalios Staponkutės knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią“. Tai yra tekstai, įdomiai suderinantys asmeninės patirties atsivėrimus, įvairių šalių kultūros apraiškas, esama ir įtaigiai literatūriškai perteiktų intymių išgyvenimų. Ir yra prasmingų apmąstymų apie emigraciją, tėvynės reikšmę, gyvenimo kelią bei lemtį. Tai, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas šią knygą išrinko kūrybiškiausia, galbūt liudija, kad literatūrologai nusprendė, jog šį kartą nebuvo pakankamai geros grožinės literatūros.

Akivaizdu, kad šių laikų emigracija turi visiškai kitokį, neabejotinai daug kartų skurdesnį kultūrinį krūvį negu pokario išeivija. Tai neišvengiama, nes emigracijos priežastys visai kitos – ekonominiams emigrantams pirmiausia rūpi jų kopimas į sotesnę ekonomiką, o ne kultūra. Bet kartu yra ir kitas, teigiamas, aspektas. Kai Amerikoje buvo publikuojama Antano Škėmos „Balta drobulė“ arba Birutės Pūkelevičiūtės „Aštuoni lapai“, buvo aišku, kad nėra jokių vilčių, jog šios knygos galėtų pasirodyti autorių tėvynėje. Dabar nėra esminio skirtumo, ar, tarkim, Kristina Sabaliauskaitė savo „Silva rerum“ tomus rašo sėdėdama Londone ar Vilniuje, ir šiuo požiūriu lietuvių literatūra yra tiesiog viena ir vientisa.

Šiek tiek kitokį vaizdą gali atverti literatūra apie emigrantų patirtį – tai daro D. Staponkutės knyga, bet jos patirtis yra asmeniškai savita, netgi išskirtinė, o tipišką ekonominių emigrantų patirtį jau anksčiau įspūdingai atvėrė ne emigracijoje, bet Lietuvoje gyvenančių Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo „Išvarymas“. O pačių emigrantų gerų kūrinių apie savo patirtį dar palauksime.

3. Kai kam gali atrodyti, kad Rasos Aškinytės romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ yra dar vienas pavyzdys paviršutiniškai žaismingos, ironiškos literatūrėlės (Andriaus Jakučiūno pamėgtas apibūdinimas), prieš kurią čia bambėjau. Šią knygą galima aiškinti įvairiai (ir jau tai yra bent paraiška į kokybę), bet mane joje nustebino saviti, kartais drastiški ir dažnai absurdiški motyvai su nemenka nihilizmo doze, ir tai nuskamba įtaigiai. Gali atrodyti paprasta, bet iš tikrųjų nelengva pavaizduoti personažą, kuriam nieko nereikia, tokį tarsi postmodernistinį žmogų be savybių, sakantį: „Mylėčiau ją, įsileisčiau pro savo sielos vartus, tik kad nei sielos, nei vartų neturiu.“

O Tomo Vaisetos apsakymų knyga „Paukščių miegas“ kaip tik yra rimtos, gilios (nors ir su žaismingais paradoksais), meniškos literatūros pavyzdys, ir šis debiutas visai maloniai nustebino.

Jūratė Čerškutė

1. Kiekvienus literatūrinius metus pasitinku gražiais ir šviesiais lūkesčiais, kad jie bus geresni, t. y. kitokie negu praėję. Kasmet smarkiausiai šis pojūtis ištinka besiruošiant kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimams: visuomet atrodo, kad nors šiemetinės knygos ir geros, bet jau kitąmet tai bus tikrai geresnės. Šią geresnių knygų iliuziją stiprina suvokimas, kad „gera ten, kur mūsų nėra“, t. y. geros yra tos knygos, kurios dar neparašytos, ir žinojimas, kokie rašytojai planuoja savo kūrinius išleisti. (Pavyzdžiui, skaitydama 2014 m. knygas, jau laukiau 2015-ųjų naujienų, nes žinojau, kad bus publikuoti nauji Undinės Radzevičiūtės, Sigito Parulskio romanai. Kaip tik jų, romanų, ir trūko praėjusiais metais.)

Mėginant apibendrinti 2014 metus, galima drąsiai sakyti, kad jie vadintini jaunųjų poetų klestėjimo metais (jaunųjų – visomis geriausiomis prasmėmis, be neigiamų konotacijų). Mat pasirodė Giedrės Kazlauskaitės, Aušros Kaziliūnaitės, Vytauto Stankaus, Aivaro Veiknio, Mindaugo Nastaravičiaus, Pauliaus Norvilos, Vainiaus Bako poezijos knygos. Žinoma, galvojant apie mūsų literatūros tradiciją, tokia tendencija neturėtų kelti nuostabos, nors šiemetinės poezijos gausa vis dėlto stebino, nes geriausių knygų dvyliktukas visuomet formuojamas siekiant atspindėti tų metų lietuvių literatūros situaciją, žanrų pasiskirstymą, temų įvairovę ir pan. Pasigedau gero romano. Tai nereiškia, kad pernai romanų iš viso nebuvo; jų, žinoma, buvo, tačiau to vienintelio, visiems užčiaupiančio burnas, atveriančio akis ir sužadinančio mąstymą, aš asmeniškai neradau. Nors, pavyzdžiui, Renatos Šerelytės socialinės fantastikos romanas „Kokonų baladės“ – maloniai nustebino. Netikėtu atradimu tapo Laimos Petrauskaitės-VanderStoep, Dalios Stakytės-Anysienės ir Dalios Cidzikaitės pokalbiai su asmenimis, pasitraukusiais iš Lietuvos per Antrąjį pasaulinį karą (knyga „Manėm, kad greit grįšim“). Greta jos pagal emocinį jautrumą ir atidą istorijos skauduliams glausčiau Justino Sajausko miniatiūrų romaną „Neužmirštami Suvalkijos vardai“. Kad jau užsiminiau apie džiaugsmus, tenka šiek tiek pasakyti ir apie nedžiaugsmus, ar veikiau perdegusias viltis – tai knygos apie fotografą Vitą Luckų, nepateisinusios žadėtų monografinio ir išsamaus jo kūrybos tyrimo lūkesčių.

Mąstant apie pasirodžiusių knygų meninę vertę būtų pernelyg paprasta ir lengva (o gal net ir lengvabūdiška) tvirtinti, kad ji kyla ar leidžiasi, kad situacija gerėja ar blogėja. Tokie apibendrinimai gali būti daromi tik po kurio laiko. Kasmet viskas būna truputį kitaip, persiskirsto žanrų dėlionė, kinta temų laukas. Kiekvienais metais literatūra, kad ir nelabai ryškiai, bet kinta, būna kiek kitokia nei ankstesniųjų metų. Kokie 2014-ųjų literatūros kūriniai išliks – parodys tik laikas, lygiai kaip jis ir sudėlios galimus pakilimus ar duobes.

2. Sulig kiekvienais metais pasaulio horizontai mūsų literatūroje plečiasi, kad ir nedaug, bet vis tiek platyn, o ne siauryn. Man atrodo, kad mūsų literatūra darosi įdomesnė – štai pagaliau prasimušė komiksai (Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord grafinė novelė „10 litų“, žodiškai komiksiška Agnės Žagrakalytės „Klara“). Patraukliai ir puikiai papasakotos istorinės prozos įvykis – solidžiu pasakojimu nustebinęs prozininkas Tomas Vaiseta su pirmąja knyga „Paukščių miegas“.

Ima rastis geros ir kokybiškos populiariosios literatūros (pavyzdžiui, Ginos Viliūnės istorinis detektyvas „Vilniaus Madona“) – ir tai džiugina, nes tokie tekstai grąžina dalį dar mokyklos laikais lietuvių literatūra nusivylusių ir nuo jos nusigręžusių žmonių į skaitytojų gretas. Į jas įsilieja ir jaunimas, skaitantis Andriaus Tapino, Justino Žilinsko knygas, kuriose Lietuvos istorija prikeliama patrauklia šiuolaikine forma.

Be šių džiaugsmų, vis tiek mūsų literatūroje lieka neįvaldytų teritorijų: antai neturime gero detektyvo – tiek žanro, tiek patrauklaus literatūrinio herojaus požiūriu. Tenka apgailestauti, kad mūsų pasaulyje nėra lietuviškojo Šerloko Holmso, Erkiulio Puaro ar Hario Hūlės. Ir po šiemetinės knygų mugės, lydimos šūkio, kad „Istorija įdomesnė, kai ji detektyvas“, tenka konstatuoti, kad kaip tik tokios detektyvinės istorijos mūsų literatūrai dar teks palaukti, nors viltingą paraišką yra pateikęs Danas Sėlis su savo „Provincijos detektyvu“.

Galvojant apie europėjimo nulemtas realijas ir jų santykį su kūryba, išsyk reikia prisiminti 2014 m. kūrybiškiausią knygą, Dalios Staponkutės esė rinkinį „Iš dviejų renkuosi trečią“. Tai tekstai, kurie sujungia, ryškindami skirtumus, visus dabarties laiko, tos globalizacijos imperijos, gėrybes ir blogybes bei charakterizuojančius niuansus. Tai gyvas mūsų dienų liudijimas, kuriame – ir realijos, ir gera literatūra. Apskritai, galvojant apie politikos, kultūros, ekonomikos realijas ir jų galią duoti impulsų kūrybai, man atrodo, kad vis tiek svarbiausia yra parašyti gerus kūrinius, o visa kita jau kaip nors, perfrazuojant Šveiką, bus, nes niekaip nebūti negali.

3. Jeigu skaitymo džiaugsmą prilyginsime knygų rijimo džiaugsmui, tokia knyga – A. Žagrakalytės „Klara“ (jau nesyk sakiau, kad ją pirmąkart perskaičiau skaitydama antrąsyk), kuri žavi pasakojimu ir istorijos tempu. Netikėtais siužetais ir pasakojimo raiška nustebino T. Vaiseta. Ramaus skaitymo kaip meditatyvaus pabuvimo su savimi ir skaitomu tekstu laurai atitenka D. Staponkutės knygai, kurią skaičiau griežtai po vieną esė kas vakarą prieš miegą. Puikia naratyvine poezija pradžiugino G. Kazlauskaitė su „Meninomis“ ir M. Nastaravičius su „Mo“. Šios dvi poezijos knygos kartu su D. Staponkutės esė renkant kūrybiškiausių knygų dvyliktuką sudarė nepralenkiamą favoritų trejetą.

Santūrų skaitymo malonumą teikė egzistencialistiškai klampi Mikalojaus Vilučio „Sriuba“. Ir, be abejo, kaip visada, skaitant pernykštes knygas absoliutų skaitymo džiaugsmą teikė visiškai naujas, jau 2015 m. išleistas U. Radzevičiūtės romanas „180“.

Elžbieta Banytė

1. 2014 metai man lieka kaip mirčių ir netekčių laikas, šiuo požiūriu jie tęsia 2013-uosius. Galbūt todėl neįprastai džiaugiausi, kad ir makabriškai tai skambėtų, pomirtinėmis knygomis: Kosto Ostrausko „Paskutiniu kvartetu“ ir Romualdo Granausko „Trečiu gyvenimu“. K. Ostrausko dramose matau ištikimybės sau ir savo estetiniams įsitikinimams pavyzdį. Čia linksmai, ironiškai kalbama apie rimtus dalykus: kalbą, literatūrą, filosofiją, meną apskritai, įvairių menų ryšius, jų sąveikas. Man toks juokaujantis tonas, kai nebelieka patoso ir susireikšminimo, labai artimas. Tada juokiesi iš Williamo Shakespeare’o pokalbio su Žemaite – „kad tu ir boba, kad ir mužikė, bet nedurna“ – o ne iš patetiško „kalbėjimo nuo statinės“, kokiu neišmintingieji porina savo menines ir literatūrines tiesas. Rimtumas kalbant apie meną – literatūrologų ir menotyrininkų privilegija, o ir šie mėgsta kartais pajuokauti. Nesakau, kad visa literatūra turėtų būtų juokinga – gink Dieve, tačiau ne veltui postmodernus rašymas siejamas su ironija arba pastišu: teksto autoreferencija dažnai sukelia „kreivos šypsenos“ efektą, o K. Ostrauskas čia yra tikras meistras. R. Granausko knyga patenkina ge ros, visomis prasmėmis „lietuviškos“ prozos ilgesį – ir temomis, ir sodria kalba, ir savitu švelniu grauduliu. Paskutinės autoriaus knygos naujų atradimų nepateikia, kalba apie tas pačias problemas, kaip prieš dvidešimt metų, tačiau išlieka ir neabejotina pasakojimo kokybė, rupaus, žemaičiuojančio žodžio valdymas. R. Granausko novelė išspausdinta ir lietuvių trumposios prozos tekstų, pelniusių Antano Vaičiulaičio premiją, antologijoje „Debesis ant žolės“. Knyga ne tik kone privaloma lietuvių literatūra besidomintiems, bet aktuali ir mokykloms: greta kiekvienos novelės įdėta ir autoriaus kalba, pasakyta atsiimant premiją. Kalbama apie kūrybą, meno supratimą, rašytojo santykį su visuomene ir pan. Kaip rašo Jūratė Sprindytė, antologija gražiai įtvirtina lietuvių literatūros kanoną.

Iš kitų knygų maloniai „susiskaitė“ ar veikiau „susižiūrėjo“ Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord komiksų knyga „10 litų“. Vaikystėje komiksų beveik neskaitydavau, žanrą atradau vėlai, o ypatingo susidomėjimo neišsiugdžiau iki šiol. Vis dėlto gera matyti, kad kokybiškai nupieštų ir su protingais žodiniais tekstais knygų atsiranda ir pas mus, ne vien Vakaruose, kur komiksai jau senų seniausiai nelaikomi marginalija, o ramiai studijuojami ir universitetuose, ir mokyklose. M. Anušauskaitės zine’as „I have no teeth“ buvo smagus, bet „10 litų“ jį, mano galva, nurungia: pasakojimas išties prikaustantis dėmesį. Iš žanrų, legitimuotų mūsų oficialiojo literatūrinio diskurso, saikingai patiko Vytauto Stankaus „Iš veidrodžio, už“, Aušros Kaziliūnaitės „Mėnulis yra tabletė“, Mindaugo Nastaravičiaus „Mo“, Giedrės Kazlauskaitės „Meninos“, kaip artefaktas neįtikėtinai maloni Artūro Valionio „Daugiau šviesos į mūsų vartus“. Nė viena iš paminėtųjų ypač nenustebino, veikiau priešingai – patvirtino susiformavusius lūkesčius ir nuomonę apie autoriams būdingą poetiką. Skaitant išgyvenau ir nuobodulio epizodų. Kad ir kaip gerai rašytų M. Nastaravičius, jo tekstuose daug epigoniško sekimo tai Sigitu Parulskiu, tai Aidu Marčėnu; į tą pačią paradigmą patenka ir dauguma V. Stankaus tekstų. Tėvo problema, artimųjų netektis, žemės gyvenimas, kažkur tarp dviejų veidrodžių ar tarp puvimo ir augimo įstrigęs lyrinis subjektas kažkada buvo ir įdomu, ir nauja, bet po truputėlį pradeda įgristi. A. Kaziliūnaitės maištas prieš viską, turbūt net prieš patį maištą, man imponuoja, tačiau pati poetika atrodo pernelyg rėksminga. Galiu suprasti vietą, kurią ši autorė užima lietuvių literatūroje, bet negaliu prisiversti pamėgti šio kairuoliško agresyvoko avangardo – toks jau tas mano nesuinteresuotas estetinis sprendimas, nieko nepadarysi. G. Kazlauskaitės „Meninos“ buvo įdomios – ir estetiška, ir intelektualu, ir intermedialu, ir savotiškai „moteriška“, jei jau tokį apibūdinimą galima priskirti rašymui. Tačiau sunku pasakyti, ar rinkinys yra, kaip suformuluota redakcijos klausime, „išliekančios vertės“ – mano galva, iki svarbios vietos lietuvių literatūroje ne tik dabar, bet ir visada jam trūks sunkiai apčiuopiamos, bet juntamos kalbėjimo kokybės, įsimintinesnių metaforų, kitaip tariant – daugiau poezijos.

Apskritai 2014-ieji buvo ne nuostabos, o, perfrazavus Valdą Papievį, „mūsų nerimo metai“. Atrodo, nerimas turėtų įtempti ne tik nervus, bet ir kūrybines galias, tačiau taip kažkodėl nenutinka: literatūrinėje virtuvėje gaminama vis pagal tuos pačius receptus. Na, kartais kas nors pabando varškės ir persikų pyragą iškepti be persikų arba pamiršta kepimo miltelius – tada būna įdomu, bet neaišku, ar skanu. Gal nerimas taip ir reiškiasi – ne tiek naujovių ieškojimu, kiek bandymu atsiremti į tai, kas jau išbandyta ir patikima? Gal iš čia ir tas vos juntamas grįžimas prie klasikos, tautinio diskurso suvešėjimas visuomenėje?.. Dėl to ir apie „meninės vertės kilimą ar leidimąsi“ atsakyti negaliu: kokybė lyg ir yra, bet ji stagnuota, sunku įžvelgti literatūrinės minties judesį. Matyt, rei kėtų žiūrėti plačiau, ne vien į 2014 metus. Kai parašoma daug apyvienodžių tekstų ir nepasirodo nieko itin ryškaus, sunku nuspėti, kas išliks literatūros istorijoje, o kas ne.

2. Galų gale randasi, kiek tai įmanoma, kokybiškos populiariosios literatūros. Suprantu, kad daugelis garbių ir rimtų žmonių dabar susiėmė už galvos – lietuvių literatūra visada buvo „atsakingas reikalas“, paženklintas rezistencijos, būties tragizmo, graudulio, kaimo su savo problemomis. Jokių popsų, jokių, kaip rašė Žemaitė, „cackų pacackų“. Tai, kas lengva ir visuotinai vartojama, tarsi buvo „amerikonų“ ar į juos panašių pramoga. Pastaruoju metu matau populiariosios kultūros sutankėjimą: daugėja ir labai abejotinos vertės lietuviškų filmų – tai koks Tadas Blinda vesterno stilium prašuoliuoja, tai Saulius ir Paulius traukinį apiplėšia, tai Valentinas slepiasi už 2rų – ir literatūros. Ir nuo to jau niekur nebedingsi, įsibėgėjusį lokomotyvą gali sustabdyti tik superherojai. Galbūt čia vėl tas nerimas reiškiasi: kam klasika, o kam – lengvas atotrūkis nuo realybės, kelios valandos saldoko romano arba agresyvaus trilerio, kurį perskaitęs po savaitės nelabai ką ir atsiminsi?

Tačiau ne visas popsas būtinai yra menkavertis šlamštas: Sofoklis kažkada buvo popsas, nes net aštuoniolika kartų laimėjo dramaturgų varžybas, Wolfgango Amadeaus Mozarto „Mažoji nakties muzika“ buvo popsas, mat jos poniutės klausydavo per vakarėlius parke ir panašiai. Tiesiog iki XX a. tų, kuriems apskritai reikėjo ne liaudiškos, ne kaimiškos kultūros, buvo vos keli procentai, ir jie buvo labiausiai išsilavinę. Dabar situacija, suprantama, kitokia, ir populiarioji kultūra savo ruožtu pasidarė sluoksniuota it tortas – ir žanrų, ir kokybės požiūriu. Lietuvių literatūrologijoje popsas inertiškai suvokiamas kaip marginalija, nes akademikai gyvo proceso nespėja adekvačiai įvertinti. O populiariosioms priskirtinų knygų krūva vis auga ir auga… Be minėtų komiksų, kai kurie mūsų itin gerbiami rašytojai – Jaroslavas Melnikas būtų tik vienas pavyzdys – po truputį krypsta į tą „tamsiąją pusę“. Žinoma, neverta pamiršti Andriaus Tapino fenomeno, o kur dar rašytojos – Sara Poisson, Audronė Urbonaitė, net ir Rasa Aškinytė. Metų knygos rinkimai darosi tirštoki – juose viename puode kunkuliuoja ir „elitiniai“, ir „populiarieji“ autoriai. Ko gero, daug blogiau ne tai, kad populiariosios literatūros daugėja, o tai, kad elitinė literatūra teksto kokybės požiūriu slysta į popsą.

Manau, neverta dėl populiariosios kultūros plitimo virkauti ir dejuoti, kad tauta banalėja. Sveika kultūra visada aprėpia abu laukus – ir „elitinį“, ir „masinį“, svarbu, kad skaitytojas galėtų ir mokėtų pasirinkti tai, kas jam svarbu. Apie tokį literatūros „dvigubumą“ rašė dar Pierre’as Bourdieu „Literatūros lauke“. Manau, daug geriau, jei masinis skaitytojas noriai perka ir skaito ne verstinę populiariąją prozą, o vietinę, lietuvišką: juk vertimai niekada neatspindi originalo. Be to, leidyklos su „paprastosios“ literatūros vertimais dažnai nepersistengia: jų kalba it medinė, žodynas skurdus. Tokio šlamšto prisiskaitę mokiniai nebežino, nei kas yra virtinė, nei klojimas, o katilą prisipažįsta išmokę iš „Hario Poterio“. Tad nemanau, kad lietuvišką popsą reikia kalti prie kryžiaus, ypač jam dar nesusiformavus. Be to, tikiu, kad gimtakalbių rašytojų tekstuose žodis vis tiek geriau valdomas negu komerciniuose vertimuose. Bėda ne tiek kalba, kiek teksto struktūra ir apimtis: trūksta gebėjimo pasakoti, išlaikyti elementarią veiksmų logiką ir pasakojimo dalių proporcijas.

Tačiau ignoruoti masinės literatūros kritikams nederėtų: skaitytojo negalima palikti knygų džiunglėse pirkti katės maiše už 14 eurų, tai tiesiog neetiška. Verčiau jau netaikyti populiariajai literatūrai tų pačių reikalavimų, kuriuos taikome rimtajai literatūrai, nes populiarioji – tai kultūra kultūroje, kitas laukas, kuris mėgdžioja „elitą“, bet dar labiau nori būtent populiarumo, daug autografų ir komercinės sėkmės. Taigi ir vertinga ji tiek, kiek sugeba papasakoti įdomią ir gerai struktūruotą istoriją lengvu, grakščiu stiliumi, neprikišdama į galvą propagandos. Jūrų kiaulytė – gražus padaras, bet ji negiedos kaip kanarėlė, kad ir kaip stengtumeisi.

Kitas panašus ir su užsieniu susijęs aspektas – kelionių knygų ir romanų apie emigraciją gausa. Per Knygų mugę buvo pristatytas Unės Kaunaitės romanas „Žmonės iš Alkapės“, bet čia jau 2015-ieji, todėl, palikdama intrigą, tepasakau: ši knyga verta, kad ją imtume ir skaitytume, net jeigu iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo. O štai sausio 26 d. tarptautinėje turizmo parodoje „Adventur“ jau antrą kartą buvo įteiktas prizas už geriausią kelionių knygą. Kelionė lietuviams tampa norma: gali pigiai skraidyti atostogų, jei turi pinigų, gali keliauti pas draugus kone kiekvieną savaitgalį, jei turi drąsos – išbandyti ekstremalesnius keliavimo būdus, kaip aprašoma ir prizo laimėtojo Pauliaus Kovo knygoje „Gyvenimas audroje. Kaip išlikti sausam“. Be šios, į apdovanojimą pretendavo dar dvylika knygų. Prieš metus sąrašas buvo kiek trumpesnis – varžėsi dešimt kūrinių. Matyt, skaitytojai ieško bendrų, daug kam būdingų kelionių patirčių, plečia akiratį, gal net pasąmoningai planuoja kitą kelionę, ir jei neturi pinigų ar sveikatos keliauti fiziškai, pakeliauja bent knygos puslapiais. P. Kovo „Gyvenimas audroje“ man pasirodė lėkštokas nuotykių ir išbandymų aprašymas, nesigilinant nei į kultūrinius, nei į kokius kitus konceptualius dalykus. Pasakotojo mentalitetas panašus į veikėjų iš serialo „Žavūs ir drąsūs“, kurio niekada nemėgau: jam svarbu nugalėti, pirmauti, o ne ką nors suprasti. Kalbos valdymas pasirodė irgi nelabai aukšto lygio, nors čia gali būti ir redagavimo bėdos. Taigi kelionių knygos, matyt, tampa dar vienu sluoksniuoto populiariosios literatūros pyrago pertepimu.

3. Tiesą pasakius, vienos labiausiai nudžiuginusios knygos tikrai neišskirsiu, o tas, kurios malonumo suteikė proporcingai daugiau nei kalnas kitų, jau paminėjau. Labiausiai mėgavausi „Paskutiniu kvartetu“, jau senokai esu K. Ostrausko gerbėja. Nepaminėjau tik knygos vaikams „Milžinas Mažylis“, kuri man buvo savotiškas atradimas: smagu, kad vaikai yra auklėjami ir jiems yra meniškų knygų. Apskritai galvoju, kad knygų rekomendacijų reikės eiti ir pas mažiukus sūnėnus – lietuvių vaikų literatūros laukas kuo toliau, tuo labiau atrodo gyvas ir įdomus.