Literatūros mokslas
Rima Palijanskaitė. Mįslingasis Kristijono Donelaičio eilėraštis „Tamsybių dievas“
2016 m. Nr. 1
Kristijonas Donelaitis turbūt šelmiškai šypsosi iš Dausų kartu su savo „Metuose“ apdainuota saule, kai apie jį, didį XVIII a. Rytų Prūsijos šviesuolį, kartais prabylama tarsi apie tamsuolį – t. y. konservatyvių pažiūrų dvasininką, netgi pietistą, neturėjusį jokių ambicijų kurti literatūrą, tik šį tą, pamokslininko įpročiu, sueiliavus, o iš didelio darbštumo – dar ir šį tą sumeistravus, sodą užveisus… Esama teiginių, jog K. Donelaitis mokėjęs eiliuoti net šešiomis kalbomis, bet kad tomis kalbomis būtų skaitęs naujausius filosofinius ar religinius veikalus – nėra duomenų. Taigi teigti jį skaičius Apšvietos įkvėptus teologinius traktatus negalime, beje, lygiai taip – kaip ir neigti…
K. Donelaičio aplinka neretai suvokiama tarsi gūdi Viduramžių provincija. Poetui priskiriamos itin konservatyvios „Metų“ personažo Selmo pažiūros, o žvelgiant pro labai siaurus šio „tamsybininko akinius“ atitinkamai vertinama ir visa K. Donelaičio kūryba… Ne išimtis ir eilėraštis „Tamsybių dievas“. Jis trumpas – vos aštuonių eilučių:
Tamsybių Dievas, štai gudrus šėtonas dailiai
Įteigti sugeba abejones vien kvailiui,
O šis tuoj į knygas šį šlamštą brukti ima –
Gerų žmonių kančioms ir savo prakeikimui.
Triumfuoja pragaras dėl šių žmonių kančių,
Dėl žemės žūstančių tikėjimo vilčių:
Leidėjo leidžiamas rašytas maras štai
Visam pasaulyje pasklinda kaip nuodai.1
Nežinodami šio eilėraščio autoriaus ir netgi jo parašymo epochos, daugelis turbūt teigtų, jog čia kalbama apie fanatiškas pažiūras skleidžiantį religinį mokymą, kuris patiklius žmones neretai paveikia išties kaip nuodai. Tačiau krikščioniškų konfesijų kovų istorijoje (ypač Reformacijos pradžioje) kitatikių mokymą įvardyti nuodais, o jų skleidėjus – šėtono įrankiais, buvo įprastas dalykas. Pvz., Martynas Liuteris su demonais siejo Romos popiežių ir jo mokymą, o katalikai atitinkamai vertino paties Liuterio „erezijas“: „Kronikininkas rašo, kad erezija kilo netikėtai ir per trumpą laiką visa Vokietija buvo „apnuodyta.“2
Kokie „tamsybių dievo“ tarnai galėjo skleisti „nuodus“ Donelaičio aplinkoje? Į šį klausimą galbūt galėtume atsakyti, jeigu geriau pažintume visuomenės pasaulėžiūrą Prūsijoje XVIII a. viduryje ir antrojoje pusėje, kada šis eilėraštis buvo parašytas.
Pasaulėžiūros virsmas XVIII a. Prūsijoje: tamsybių ir šviesybių dievas
Su Naujaisiais amžiais į Europą atėjo didžiulės permainos, lėmusios idėjų įvairovę ir galop padariusios tikrą perversmą visuomenės pasaulėžiūroje. Bažnyčios skelbiamų idealų neatitikimas jos realiems veiksmams kurstė visuomenės nepasitenkinimą ir antiklerikalizmą, kas iš dalies XV a. lėmė sėkmingą (jeigu nekreipsime dėmesio į įvairias prieštaras) Reformacijos pradžią. Tačiau netrukus prasidėjo kovos tarp krikščioniškų konfesijų, kuriomis pasinaudojo valstybių vadovai, sukeldami Europoje trisdešimtmetį karą (1618–1648). Tai skatino atsiribojimą nuo konfesijų, antidogmatizmą ir įvairių filosofinių judėjimų plitimą.
„XVI–XVII a., vadinamuoju ortodoksijos laikotarpiu <…> reformacinis palikimas įgijo sisteminį pavidalą, tačiau prarado spontanišką tikėjimo autentiškumą ir iš dalies sugrįžo į scholastikos vėžes.“3 XVII a. pirmieji pietistinio judėjimo atstovai Prūsijoje teigė, jog reikalinga antroji reformacija, nes visiškai nutolta nuo esminių Reformacijos iškeltų principų ir netgi paties M. Liuterio idėjų. Jie rėmėsi ne tik M. Liuterio mokymu (ypač jo skelbta individualybės idėja), o ir mistikais, nesureikšmindami išorinio religingumo ir dogmų, bet išryškindami vidinio žmogaus gyvenimo ir visuomenės humanizavimo svarbą. Tačiau XVIII a., ypač Rytų Prūsijoje, pietizmas tapo nuo visuomenės reikalų atsiribojusiu sektantišku judėjimu, kurio nariai pasižymėjo ypatinga pamaldumo praktika, asketizmu ir įvairiais prietarais. Pasak Grzegorzo Jasinskio, pietistų organizuojamų surinkimų ideologinis „pagrindas buvo pasaulio pabaigos, Dievo karalystės atėjimo ir dvasinio pasirengimo šiam faktui lūkestis.“4
Karaliaučiuje kovai su pietizmu 1707 m. dvasininkai sukūrė organizaciją, kurią palaikė didesnė išsilavinusios visuomenės dalis, neišskiriant teologų bei kunigų. To meto žmonės nestokojo ne tik blaivaus proto ir kritiškumo, bet ir drąsos kritikuoti viduramžiškas religines pažiūras. 1736 m. (manoma, ne be garsiojo pamokslininko Johano Jakobo Kvanto žinios) Karaliaučiuje buvo pabandyta viešai suvaidinti rašytojos Luise Adelgunde Victoria Gottsched komediją „Šventeiviškumo spielčiai“ <…>, kurios veiksmas vyksta Karaliaučiaus Fridricho kolegijoje.“5 Tai buvo pietistus pašiepusi komedija. Tiesa, ji buvo apšaukta „skandalingu paskviliu“ ir spektaklis uždraustas. Pietizmą ir profesorius pietistus kritikuoti bei pajuokti išdrįso netgi Karaliaučiaus universiteto teologijos studentai. Intensyviausios profesorių pietistų ir antipietistų kovos (įsitraukiant studentams) Karaliaučiaus universitete vyko 1737 m., – taigi K. Donelaičiui studijuojant teologiją. Pietizmas buvo kritikuojamas ir pajuokiamas nepaisant to, kad tuometinis Prūsijos monarchas Frydrichas Vilhelmas I (1714–1740) jį protegavo.
Galima teigti, jog daugiausiai kritikos XVIII a. susilaukė būtent pietistų nuostatos, nors švietėjai neabejotinai kritikavo ir liuteronų ortodoksų pažiūras. Jeigu lygintume pietistų, liuteronų ir kalvinistų ideologiją, pietizmui artimiausias buvo kalvinizmas. Tad nenuostabu, jog karalius Frydrichas Vilhelmas I, pats būdamas kalvinistas, pietizmą protegavo, o į Prūsiją atvykę kolonistai (didelę dalį jų galėjo sudaryti kalvinistai) labai greitai priėmė pietizmą ir jį entuziastingai propagavo. Pietistų ir kalvinistų pažiūrų skirtumai labai menki, o Apšvietos idėjų kontekste jų Dievo sampratą išties galima traktuoti „tamsybių dievu“.
Apie panašias protestantų (tiek liuteronų, tiek kalvinistų bei pietistų) pažiūras byloja jų religinės giesmės. Tyrimai rodo, kad didelių dogminių skirtumų tarp liuteronų ir kalvinistų (bei pietistų) giesmių netgi nebūta. Dainora Pociūtė rašo: „XVII a. kalvinistų rinkiniuose liuteroniškos giesmės dažnai sudarydavo beveik pusė tekstų. Liuteroniškuose giesmynuose buvo tik viena kita kalvinistų giesmė.“6 Atnaujintuose XVII a. liuteronų giesmynuose, anot D. Pociūtės, įvyko aiškus poslinkis nuo tikėjimo išpažinimo prie kankinystės pojūčio. „Liuteronišką dominantę: kas netiki, nebus išganytas – keičia kančios apologetika: kas nekenčia žemėj, kentės pragare.“7 Kalvinistų giesmėse ilgai slopintas nerimas prasiveržė „neviltim dvelkiančiu vienatvės patyrimu“. Kalvinistų tikėjimui ir jų giesmėms didžiausią įtaką darė jų suabsoliutinta predestinacijos dogma. „Jo panieka pasauliui kilo ne iš liuteroniško netvarumo, kitimo pojūčio, kuris de contempta mundi temą nuspalvino graudulio ir išgyvenimo poetika, bet iš tiesos žinojimo, pagal kurį tik visiškas atsiribojimas nuo pasaulio teikė sielos išganymo galimybę.“8 Predestinacijos dogma, metafizinio blogio (velnio) pasaulyje ir žmogaus prigimties sugedimo akcentavimas, atsiribojimas nuo pasaulio ir pasiruošimo amžinybei pastangos buvo pagrindiniai kalvinistus ir pietistus vienijantys ideologiniai principai, bet pietistai itin griežtomis nuostatomis ir prietarais kalvinistus turbūt visgi pranoko.
Tačiau tuo pat metu Prūsijoje sklido ir labai modernios teistinės idėjos. Jau XVI–XVII a. būta aiškaus atsiribojimo nuo konfesinės priklausomybės pareiškimų, neneigiant pačių krikščioniškų vertybių. „Viena Logau († 1655) epigrama taip skamba: Yra ir Lutherio, ir popiežiaus, ir Calvino tikėjimas, tik nebeaišku, kur pasidėjo krikščionybė.“9 XVIII a. stiprėjo tikėjimo individualizmas, plito „slaptų draugijų“ veikla – „rozenkrancininkų, masonų, iliuminatų ložių, kultivuojančių „išgrynintą“ krikščionybę.“10 Deistai ir naujojo protestantizmo pradininkai skleidė idėjas, remdamiesi Apšvietos idealais. Teologų ir kunigų Prūsijoje pažiūros buvo išties įvairiaspalvės. Gyvybingumo dar nebuvo praradęs panteistinis misticizmas, o kai kurių teologų pasisakymus ir knygas lydėjo ir skandalai, nes buvo reiškiamos abejonės pamatinėmis krikščionybės tiesomis, netgi „ginčijamos krikščionybės pretenzijos į absoliutumą“11.
Pasak Tomo Kiaukos, naują teologinę koncepciją XVIII a. itin skatino formuotis skirtingų konfesijų tikinčiųjų įsitraukimas į konfliktus bei karus. Visas konfesijas vienijančiu pagrindu tapo racionalusis protas ir bendri humanistiniai idealai. Išskiriami trys naujosios teologijos formavimosi veiksniai: tai „tikėjimo išpažinimo suprivatėjimas“, atskirų visuomenės sluoksnių kultūros sekuliarėjimo procesai ir „nauja protu pagrįsta žmogaus prigimtinės teisės samprata, sukūrusi prielaidas valstybės ir teisės savarankiškumui“.12 Šie veiksniai lėmė kardinalius pasaulėžiūros pokyčius, ypač požiūrį į žmogaus prigimtį ir jo būtį, atmetant Viduramžių teologijoje itin eskaluotą nuopuolio idėją. Nors politiniai Reformacijos padariniai turėjo didelę įtaką, visgi naujosios protestantų teologijos esminiai bruožai kildinami iš Apšvietos: tai „istorinis kritinis Biblijos tyrinėjimas, genetinė, psichologinė ir sociologinė religijos analizė, religijos kritika, religijos sąsajos su morale ir menais, jos savarankiškumo idėja“.13 Anot T. Kiaukos, „protestantizmas, kritikuodamas ortodoksiją, atsivėrė naujajai filosofijai ir XVIII a. perėjo nuo vadinamojo „senojo“ prie „naujojo“ protestantizmo“14.
Apie moderniosios teologijos apraiškas ir pakitusią tikinčiųjų pasaulėžiūrą XVIII a. Prūsijoje byloja išlikę kunigų pasisakymai, pamokslai. Tyrimų šiais klausimais Lietuvoje nedaug, bet jie akivaizdžiai byloja apie kitokią Dievo, pasaulio ir žmogaus būties sampratą, kurią, lyginant su pietistų, kalvinistų ir liuteronų ortodoksų pasaulėžiūra (jų „tamsybių Dievu“), iš tikrųjų galima vadinti „šviesybių Dievu“.
Prūsijoje teologijos pokyčiai, naujo tipo pamokslai, pasak Liucijos Citavičiūtės, daugiausiai sklido iš Anglijos ir Prancūzijos. „Konservatyvioje Prūsijoje naujovės sunkiai skynėsi kelią, buvo atkakliai laikomasi senosios sunkiai suprantamų ir bedvasių pamokslų sakymo tradicijos.“15 T. y., dar ilgai buvo sakomi vadinamieji „dogmatiniai“ arba „bibliniai“ pamokslai, kurie paprastiems žmonėms buvo sunkiai suprantami, tuo tarpu naujojo tipo pamoksluose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas aktualiems žmogaus būties klausimams, pačiam tikinčiojo gyvenimui.
Žavinta Sidabraitė: „Dėmesys socialinėms problemoms Švietimo pamoksle sugyveno su subjektyvizmu ir individualizmu.“16 Buvo netgi pageidaujama, kad pamokslininkas išmanytų ne tik teologiją, bet ir įvairius gyvenimo dalykus, kad galėtų tinkamai patarti ir padėti tikintiesiems; taigi švietėjai pamokslininkai prisiėmė pasaulietinių lavintojų pareigas ir buvo aktyvūs visuomenėje. Švietėjų pamoksluose išryškėjo tai, kas iki tol buvo tik antrinis pamokslo tikslas – gyvenimiškų tiesų teigimas. Tokiuose pamoksluose Šventojo rašto skaitinys tapo ne pagrindu, o tik išeities tašku, tarnavusiu kitiems mokymo tikslams. „Buvo tikima, kad pamokslininkas, kuris rūpinasi ne tik dvasiniais (doriniais) parapijiečių reikalais, bet ir jų gerove, yra vertingesnis. Todėl iš būsimo kunigo imta reikalauti, kad jis, be polemikos, dogmatikos, bažnyčios istorijos, išmanytų skaičiavimą, teisę, pedagogiką, anatomiją ir pan.“17
XVIII a. stiprėjo kritinis mąstymas, pakito požiūris į Bibliją, keitėsi tikėjimo bei Dievo samprata. Ž. Sidabraitė: „Anot švietėjų, žmogų vertinti reikia iš jo elgesio, o ne atsižvelgiant į tikėjimą, nes „tas, kurs netikros Wieros yra, kartais gerraus passielgias‘ už tą, kurs tikrą tur Wierą““18. Labai panašiai K. Donelaitis gyvenimo antroje pusėje yra užsiminęs apie reformatus – jog ir tarp jų esama gerų žmonių, kaip tarp liuteronų – bedievių.19 Į Bibliją imta žvelgti kritiškai, buvo suabejota netgi jos aktualumu ir edukacine reikšme. Prūsijoje gerai žinomas pastorius – K. Donelaičio amžininkas – Johanas Gottliebas Heymas (1738–1788) postilės pratarmėje teigė: „Kadangi rašau pamokslus, kurie turi padėti laikyti pamaldas bei tvarkytis namuose, tai gana laisvai renkuosi Biblijos tekstus. Mano mokymas nieko nepraras, jeigu aš nebūsiu baimingai susietas su Biblijos tekstu, nes jis vis dėl to yra praeitis.“20
Visuomenės pasaulėžiūra pamažu vadavosi iš biblinių mitų ir sparčiai tolo nuo jos apspręstos pasaulio ir žmogaus sampratos. „Požiūris į žmogaus prigimtį nuo šiol rėmėsi ne religiškai pagrįsta, viduramžių teologijos suformuota nuopuolio idėja, bet prigimtinės teisės samprata, priimta valstybės piliečių sutarimu.“21 M. Liuterio ir liuteronų ortodoksų pasaulėžiūrą, kuri akcentavo blogą žmogaus prigimtį, metafizinio blogio (velnio) veikimą pasaulyje ir žmogaus kentėjimą kaip natūralią tikinčiojo būseną, pakeitė žmogaus laimės idėja – ne anapusiniame, bet šiame gyvenime. Pasak Kristinos Mačiulytės, laimę imta traktuoti kaip žemiško gyvenimo siekį ir prasmę, kaip socialinius santykius atspindintį rodiklį ir kaip gėrį, kurį lemia žmogaus tikėjimas ir jo paties pastangos.22
Apie K. Donelaičio epochoje vykusius esminius mentaliteto pokyčius kalbėjo ir rašė jame aktyviai dalyvavusieji – tai yra patys teologai, pamokslininkai. K. Mačiulytė pateikia Švietimo epochos raštus atspindintį Goniondzo klebono Teodoro Mietelskio (mirė XIX a. pradžioje) pamokslą, kuris sakytas 1801 m. sausio 1 d. „Pamokslas apie įvairius pasaulio pasikeitimus, o ypač tuos, kurie vyko XVIII amžiuje tautose, valdžiose, žmonių charakteryje ir požiūryje, moksluose ir proto šviesoje; atkreipiant dėmesį į tų pasikeitimų priežastis ir ko turi imtis žmonių giminė, idant naujas amžius jai būtų laimingas.“23 K. Mačiulytė tvirtina, jog T. Mietelskis ieškojo „universaliųjų žmogaus egzistencijos atramų“, ryžtingai kritikavo teiginius apie žmogaus „lemtį būti nelaimingam“, jo blogį, sugedimą. T. Mietelskis rašė: „Tyčiotis iš paklydimų, garsinti sugedimą ir nusižengimus, bet nenurodyti jo šaltinio, nepasakyti, kaip reikia siekti gėrio, tai reiškia pačiam būti aklam. Guosti nuliūdusį tuo, jog reikia būti nelaimingam ir būtina kentėti, tai reiškia būti nejautriam, žiauriam, tai yra pasityčiojimas iš vargšų žmonių. Nelaimių priežastimi visuomet nurodyti Dievą, tai yra piktžodžiavimas prieš Apvaizdą.“24
T. Mietelskis iš esmės kritikavo tai, ką XVIII a. pirmoje pusėje tvirtino liuteronai ortodoksai. Šį požiūrį labai gerai atspindi K. Donelaičio „Metuose“ vaizduojamas religingasis Selmas. Jo pomėgis barti, peikti, smerkti vos išgyventi išgalinčius ponų nustekentus būrus, pabrėžti apokaliptinius ženklus, nuolat velniuotis, o sunkią būrų dalią ir Pričkaus smurtinę mirtį pateisinti „Dievo valia“ – visa tai, T. Mietelskio žodžiais tariant, yra žiaurumas ir pasityčiojimas iš vargšų. Šis religingojo ortodokso paveikslas „Metuose“ yra aiški K. Donelaičio ironija. Ne kartą Selmo „pamokslai“, jo kalbos pateikiamos su aiškiais prieštaravimais ar tiesiog komiškai.
K. Donelaičio laikmečiu (kaip, beje, ir šiandien) krikščionys – tarp jų ir patys teologai bei kunigai – nebuvo vienalyčiai: šalia „fasadinių tikinčiųjų“ ir itin fanatiškų asmenybių (nepajėgiančių mąstyti ir savo širdimi sekti), visada buvo nuoširdžių bei mąslių krikščionių. Ž. Sidabraitė: „Švietimo laikų krikščionis, pažindamas ir priimdamas tikėjimo tiesas, remiasi asmenine patirtimi ir kuria savo grynai asmeninį santykį su Kūrėju, Heymo-Mielcke‘s postilėje individualaus tikėjimo išgyvenimo svarba subtiliai pabrėžiama keičiant šriftą: „Diew‘s ne tiktay Wiešpats ant wisso, bet ypaczey kožno Žmogaus ir mano Wiešpats yra.“25 Šis švietėjas suvokė K. Donelaičio poemos meniškumą bei literatūrinės kūrybos lietuvių kalba reikšmingumą ir laikėsi „nuostatos, kad kalba yra tautos dvasios, charakterio bei pasaulėjautos išraiška.“26
Švietėjams būdingas K. Donelaičio santykis su Dievu atsispindi jo laiškuose ir kituose archyviniuose šaltiniuose, ypač – Tolminkiemio žemių separacijos byloje. Čia į Dievą kreipiamasi kaip į geriausiąjį draugą, „širdies žinovą“, jam išsakant savo jausmus ar situaciją. Dievas čia toli gražu ne „gerasis tėtutis“ (kaip „Metų“ Selmui), bet „teisingasis dievas“, dažnai tapatinamas su pačiame žmoguje slypinčia dvasine galia (sąžine). K. Donelaitis jaučiasi ne bejėgiu „gerojo tėtučio“ vaikeliu, bet Dievo bendradarbiu, siekiančiu puoselėti teisingumą ir juo pagristą visų žmonių laimingą būtį, padedant vargšams ir skriaudžiamiesiems.
Galima teigti, jog K. Donelaičio laikais „vienintelės tiesos“ Prūsijoje nebuvo: vyko skirtingą pasaulėžiūrą išpažįstančiųjų teologų debatai ir net kovos. Intelektualai kūrė savitą teistinę, neretai panteistinę, filosofiją (Friedrichas Schileris, Johanas Herderis, Johanas Goethe), gerokai prasilenkiančią su to meto krikščioniškomis tiesomis. Dėl to kai kuriems jų (tarp jų ir Imanueliui Kantui) buvo netgi uždrausta pasisakyti religiniais klausimais. Tai įkvėpė naujosios protestantizmo teologijos pradininką Friedrichą Schleiermacherį (1768–1834) XVIII a. pabaigoje išleisti knygą išsilavinusiems religijos „niekintojams“, kurioje autorius „aiškina ir taiso iškreiptus jų vaizdinius ir išankstinį nusistatymą religijos atžvilgiu“.27 Verta dėmesio naujosios teologijos pradininko itin donelaitiška pamaldumo samprata: „Nepaisant didelės maldingumo apraiškų įvairovės, visoms joms būdinga bendra savybė, skirianti maldingumą nuo visų kitų jausmų, taigi sau tapati maldingumo esmė yra ta, kad mes save pačius suvokiame kaip visiškai priklausomus arba, o tai reiškia tą patį, kaip susijusius su Dievu.“28
Apšvietos vertybėmis pagrįstos modernios teologijos ir pasaulėžiūros link buvo einama jau tuo metu, kai K. Donelaitis studijavo Karaliaučiaus universitete. Pasak Kęstučio Daugirdo, universitete tuomet dominavo Apšvietos idėjos ir būta skatinimo „atvirai mąstyti teologiniais klausimais“, todėl tvirtinama, jog „Donelaitis Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą neabejotinai lankė laikais pokyčių, iš kurių pamažu išplaukė moderni pasaulėžiūra.“29 K. Donelaičio pažiūrų vertinimą analizavęs Vasilijus Safronovas daro išvadą, kuriai negalima nepritarti: „Dėl įgyto išsilavinimo, pasaulėžiūros ir išskirtinių gebėjimų Donelaitį neabejotinai galima priskirti Europos apsišvietusiųjų bendruomenei, ir būtent jos pažiūroms jis visų pirma atstovavo tiek kaip kunigas, tiek kaip kūrėjas.“30
Eilėraštyje – konservatyviojo Donelaičio ateistinių Apšvietos idėjų kritika?
Donelaitikoje esama teiginių, jog eilėraštyje K. Donelaitis smerkiąs ateistinius ar panašias švietėjiškas pažiūras propagavusius leidinius. Albino Jovaišos nuomone, K. Donelaitis nepriėmęs naujosios epochos, ką esą paliudija ir jo eilėraštis „Tamsybių dievas“. „Labai aštriai pasakyta prieš ateistines knygas – vieną būdingiausių Švietimo simptomų.“31
Pirmiausia, ateizmas nebuvo esminis Apšvietos bruožas. XVII a. pabaigoje Anglijoje užgimusi ateizmo sąvoka XVIII a. pradžioje Vokietijoje buvo mokslinio tyrinėjimo objektas, ir tik pačioje šio šimtmečio pabaigoje ir XIX a. pradžioje čia atsiranda pirmieji ateizmo teoretikai.32 K. Donelaitis galėjo žinoti, kad Anglijoje ir Prancūzijoje ateistų daugėja, galėjo vienas ar kitas Prūsijos publicistinis leidinys paskelbti pluoštelį ateistinių minčių, bet tai negalėjo kelti jokios grėsmės paprastiems eiliniams žmonėms (būrams), kurie dažnai nemokėjo net skaityti. Pasak K. Mačiulytės, Švietimo epochoje religijos neigimas ar visiškas jos atsisakymas buvo kraštutinis ir rečiau pasitaikantis dalykas; XVIII a. situaciją, remiantis to laikmečio tyrėjais, tiksliau būtų apibūdinti kaip „antiklerikalizmą, nei tikrąjį nereligingumą“.33 K. Donelaitis galėjo susidurti su įvairiomis intelektualių žmonių abejonėmis, netgi su pavienėmis ateistines mintis reiškusiomis asmenybėmis, bet tik ne su ateizmą propaguojančiais leidiniais. Dievo neigimo (ateizmo) Donelaičio epochoje praktiškai dar nebuvo – ypač tuo metu, kai jis rašė pasakėčias, „Metus“, o ir savo mįslingąjį eilėraštį „Tamsybių dievas“. Kita vertus, K. Donelaitis tokiu atveju būtų eilėraštyje kalbėjęs ne apie „tamsybių dievą“, bet apie laisvamanybę ar bedieviškumą – šias sąvokas labai mėgo, bet jas vartojo vėlgi ne ateizmo reikšme. Bedieviškumas K. Donelaičiui reiškė naujų pranašų bei sektų plitimą ir evangelinių vertybių nepaisymą, nenuoširdų tikėjimą.
Tyrėjai, K. Donelaičio „Tamsybių dievą“ siejantys su švietėjiškų pažiūrų kritika, paprastai pabrėžia konservatyvias K. Donelaičio pažiūras: „Žvelgiant iš teologinės pusės, Donelaitis Karaliaučiuje, be abejonės, bus įsisavinęs konservatyvią liuteronybę, kuri, kaip tai neseniai įrodė Alina Kuzborska straipsnyje apie šio liuteronų kunigo ir poeto eilėraščius vokiečių kalba, ryškiai atsiskleidžia ir jo eilėraštyje „Der Gott der Finsternis“ („Tamsybių Dievas“)“.34
Ką turėjo K. Donelaitis galvoje, rašydamas apie „nuodus“ skleidžiančius leidinius, svarsto ir Axelis E. Walteris, deja, K. Donelaitį traktuodamas kaip visiškai nemąstantį kaimo tamsuolį: „Atvykęs į kaimą kunigauti Donelaitis buvo visiškai priklausomas nuo to, ką buvo įsisavinęs regiono kultūros centre.“35 Straipsnio autorius primena, kad Alina Kuzborska eilėraštį siejo „su Švietimo (ankstyvojo) publicistikos kontroversijomis, publikuotomis moralinio turinio savaitraščiuose“, tačiau jo manymu, eilėraštyje gali būti „išreikštos esminės pietistinės nuostatos“, kaip pateikiama K. Donelaičio Raštų leidime.36 A. E. Walteris mano, jog tiksliau į šį klausimą būtų galima atsakyti nuodugniau įvertinus K. Donelaičio „skaitybos aplinką“ Karaliaučiuje, bet tai padaryti sudėtinga. Todėl pasitenkinama konstatavimu, jog jo konservatyvumą ir pamaldumą įrodo „Metai“ ir toji aplinka, kuri tuomet buvusi universitete. „Jį ugdė intelektualioji ortodoksijos, pietizmo ir racionalizmo aplinka, kuri vyravo XVIII a. Karaliaučiuje, baigiantis naujiesiems laikams.“37
Iš šių A. E. Walterio pateiktų teiginių nelabai aišku, kokia ta aplinka išties buvo: konservatyvi (sietina su dominavusiomis ortodoksų ir pietistų pažiūromis) ar švietėjiška (sietina su racionalizmu). Dauguma tyrėjų tvirtina, jog K. Donelaičiui studijuojant Karaliaučiaus universitete, buvo įvairių pažiūrų profesorių. Bet jie toli gražu nebuvo konservatyvių pažiūrų – tai buvo labiausiai būdinga pietizmo šalininkams. Kai kurie tyrėjai (ir jau minėtas K. Daugirdas) tvirtina netgi priešingai: esą nepaisant tam tikrų išimčių, ir ortodoksai, ir pietistai laikėsi daugiau Apšvietai būdingų pažiūrų. Šie ir kiti prieštaringi duomenys leidžia daryti išvadą, jog K. Donelaitį ugdžiusi aplinka buvo išties itin turtinga ir netgi prieštaringa, bet tikrai nepasižymėjo konservatyvumu.
Sovietmečiu tapatinti K. Donelaičio pamaldumą, konservatyvumą ir netgi pietizmą buvo suprantamas dalykas, nes bet kokia religinė raiška tuomet buvo siejama tiesiog su tamsumu, atsilikimu. Tačiau šiandien tokie vertinimai mažų mažiausiai keisti ir savaip primena sovietmečio dvasią – šįkart (nepaisant tam prieštaraujančių duomenų) K. Donelaitį žūt būt priskirti konservatyviųjų kunigų kategorijai, kurie XVIII a. antroje pusėje turbūt sudarė menką mažumą…
Konservatyvių pažiūrų liuteronų kunigas, juolab pietistas, tikrai nebūtų rašęs nei eilėraščių, nei pasakėčių, o ypač poemos „Metai“… O „Metuose“ K. Donelaičio sukurtas konservatyvaus religingojo Selmo paveikslas dar nėra joks įrodymas, kad ir pats K. Donelaitis buvęs konservatyvus. Juk autoriaus sukurtas įspūdingas (tarsi retorikos mokslus universitete baigusio) filosofuojančio Slunkiaus paveikslas nėra joks įrodymas, kad pats autorius buvo apsileidėlis ir tinginys… Tad A. E. Walterio ir Kovalskos Donelaičio vertinimai tiesiog niekuo nepagrįsti ir galbūt kartojami tiesiog iš inercijos…
Pats eilėraščio pavadinimas kalba apie tai, kad K. Donelaitis smerkęs ne ateizmą – kažkokius Dievą neigiančius leidinius, bet tamsias teistines pažiūras ar tiesiog tokią Dievo sampratą, kurią jis pavadino „tamsybių dievu“. Galop ir pats eilėraščio turinys visiškai neprimena ateizmo grėsmių: eilėraštyje nėra jokių užuominų apie amžinąją (sielos) mirtį, kurią neišvengiamai turėjo nusipelnyti ateistai; pražūtis gresia tik šėtono sukvailintam netikusių mokslų skelbėjui. Eilėraštyje pergyvenama, kad skleidžiami mokymai žlugdo žemišką gerų žmonių gyvenimą – jis tampa pragariškas. Tačiau ateistinė propaganda gerus žmones galėjo paskatinti branginti šį gyvenimą ir taip, išvadavusi iš liuteronų ortodoksų sėjamų baimių, jų žemišką būtį netgi pagerinti, o ne žlugdyti…
Eilėraštyje – K. Donelaičio-pietisto pasipiktinimas?
1977 m. išleistuose K. Donelaičio Raštų komentaruose eilėraštis „Tamsybių dievas“ siejamas su „pietistiniu pasipiktinimu XVIII a. rusoizmo ir volterizmo idėjomis, plitusiomis per liberaliąją spaudą“38. Labai abejotina, ar K. Donelaitis galėjo piktintis šiomis idėjomis. Pirmiausia, su rusoizmo idėjomis K. Donelaitis greičiausiai susipažino jau Karaliaučiaus universitete, be to, su jomis sąsajų turėjo vokiečių švietėjų gamtos kaip Dievo didybės samprata. Prūsijos kunigų pamoksluose „taip pat galima rasti tuo metu atsiradusio vadinamojo gamtinio pamokslo aidų“, kai „Dievo išmintį siekiama atskleisti per jo kūrinių grožio ir transcendentalumo refleksiją“.39 Vytautas Kavolis K. Donelaitį yra įvardijęs „gamtos teologu“, nes jo „Metuose“ „pamokslauja“ pati gamta.
Taigi, šios idėjos K. Donelaičiui buvo netgi labai artimos. Galbūt čia niekuo dėtas pats rusoizmas – artimų žmogaus ir gamtos sąryšių suvokimą galėjo lemti lietuviškoji (baltiškoji) K. Donelaičio pasaulėjauta. Kiek sudėtingesnis klausimas dėl Voltero – nežinia, kodėl jis čia paminėtas. Tačiau jau vien tai, kad Voltero idėjos išreiškė svarbiausius Apšvietos idealus (atmetė dualistinę pasaulio bei žmogaus sampratą, puoselėjo teisingumo siekimą, kančių visuomenėje mažinimą), jos K. Donelaičiui irgi galėjo būti artimos. Kita vertus, argi šios idėjos tada buvo prieinamos paprastiems žmonėms, masėms? O jeigu ir būtų – jose nebuvo nieko, kas būtų galėję kelti sumaištį, juolab padaryti jų žemišką gyvenimą pragarišku, kaip teigiama eilėraštyje. Greičiau – priešingai…
Tačiau grįžkime prie šio eilėraščio komentaro K. Donelaičio Raštuose. Čia kaip eilėraščiui artimos mintys pateikiami „Metuose“ pasakyti religingojo Selmo žodžiai, kur jis apgailestauja dėl plintančios bedievystės (VD 114–135), ponų ir tarnų nusigręžimo nuo Dievo ir bažnyčios (RG 325–338), dėl lietuvininkų, kurie ėmė vengti bažnyčios, o pamėgo karčemą (RG 791–808) ar šventadieniais „glūpas akis užsipylę“ plepa niekus kunigams ir mokytojams (RG 847–850); taip pat – dėl mažo pulkelio tikinčiųjų „viernųjų“ ir vis aiškiau karaliaujančio velnio (RG 856–877). Tačiau jau pastarosiose eilutėse užsimenama apie mokslus, kurie pavadinami „velniškais“ – jie „sudūkina svietą“ (RG 872). Kas tai per „velniški mokslai“, sužinome tame pačiame Selmo pamoksle: tai „šveisteris ir prancūzas / Žmones su svetimais savo mokslais moka supainiot“ (RG 879–880). Koks buvo tas šveicarų ir prancūzų („netikrų šveicarų“ – kilusių iš Pfalco, Prancūzija) mokslas, kurie čia atbėgo, rizikuodami netgi savo gyvybe? Darius Petkūnas, priminęs Donelaičio netoleranciją reformatams ir kitiems „neliuteroniško mokslo skelbėjams“, tvirtina: „Metuose jis juos vadina šveisteriu ir prancūzu, kitokių mokslų platintojais“40, pateikdamas jau minėtą „Metų“ ištrauką. Taigi tenka konstatuoti, jog „Metuose“ religingasis Selmas pasmerkė kolonistų mokymą, siedamas jį su velniškais mokslais.
Nuo šių Selmo „Metuose“ kaltinimų kolonistams pravartu kiek nutolti, siekiant pasitikslinti, kokio tikėjimo buvo minimi kolonistai – atvykėliai į Rytų Prūsiją. Ž. Sidabraitė teigia, jog tarp kolonistų buvo „prancūzų hugenotų, Zalcburgo liuteronų, Silezijos katalikų, taip pat judėjų.“41 Reikia atkreipti dėmesį į tai, jog „prancūzai hugenotai“ buvo Prancūzijos kalvinistai. Apie ankstesnį kalvinistų atvykimą į Prūsiją užsimena vokiečių tyrinėtojas Francas Oskaras Tetzneris – „jau prieš marą į Prūsiją atvyko tremtinių hugenotų“42. Kalvino idėjų greičiausiai buvo įkvėpti ir šveicarai (zalcburgiečiai), nes būtent Šveicarijoje Kalvinas ilgiausiai skleidė savąjį mokymą. Nors save Kalvinas laikė liuteronu, jo mokymas tam tikrais klausimais skyrėsi arba buvo žymiai radikalesnis.
Jau XVII a. zalcburgiečių reformatų bei evangelikų nepavykus atversti į katalikų tikėjimą, šie juos ėmė persekioti ir tremti iš savo šalies. Zalcburgo arkivyskupas, dėl jam pateiktų Vokietijos evangelikų kaltinimų, teisinosi, jog šie žmonės esą „maištininkai ir naujos sektos šalininkai, kurių negina 1648 m. Vestfalijos taikos sąlygos; tuo tarpu šie apklausų metu vienareikšmiškai ir raštiškai prisiekdavo laikąsi Augsburgo išpažinimo, Confessio Augustana.“43 1731 m. Zalcburgo arkivyskupas pasirašė „emigracijos patentą“, kur teigiama, jog „iš šalies ištremiami Augsburgo ir reformuoto tikėjimo šalininkai“44.
Zalcburgiečiai reformatai priėmė karaliaus Frydricho Vilhelmo I kvietimą vykti į Rytų Prūsiją, o 1732 m. keliaujant per Halę, jiems buvo paskirti pietistų sielovadininkai.45 Apie fanatišką zalcburgiečių tikėjimą yra rašyta įvairiuose istoriniuose šaltiniuose. „Tie, kurie dėl savo tikėjimo paliko savo tėvynę, – pfalciečiai ir zalcburgiečiai, – buvo gerbiami kaip kankiniai. Taigi jie atsikraustė į rytus labai save vertindami ir su didelėmis pretenzijomis. <…> Religinio persekiojimo laikai, dažnai itin šventiškas jų sutikimas, simpatijos taip juos paveikė, kad jie ėmė jaustis esą išrinktoji tauta.“46
Po pietizmą protegavusio karaliaus Frydricho Vilhelmo I mirties sostą 1740 m. perėmė jo sūnus, kuris buvo absoliučiai švietėjiškų pažiūrų ir itin didelis fanatizmo priešininkas. Pietistų veikimas netrukus buvo labai suvaržytas, o tam tikra jų veikla netgi uždrausta. Natūralu, jog ortodoksų ideologijai „Metuose“ atstovaujantis Selmas tokius kolonistų mokslus pavadina velniškais.
Taigi „Metuose“ kolonistų pietistų religinius mokslus religingasis Selmas kritikuoja ir net demonizuoja. Tad K. Donelaičio vadinti pietistu negalime; priešingai – jį galima traktuoti antipietistinių pažiūrų Apšvietos kunigu, kuris atitinkamą požiūrį į pietistų leidinius galėjo išsakyti eilėraštyje „Tamsybių dievas“.
„Tamsybių dievas“ – tai pietistų dievas
K. Donelaičio eilėraštyje „Tamsybių dievas“ minimi gerus žmones kvailinantys raštai, kurie atima jų žemiškas viltis, didina jų kančias ir sukuria pragarišką būtį – čia ir dabar. Čia minimas „gudrus šėtonas“ kiek kitoks, nei K. Donelaičio archyviniuose šaltiniuose minimas velnias kaip didžiausio moralinio blogio metafora. Šėtonas yra gudrus – jis sugeba „dailiai įteigti abejones“, o gudrios įtaigos paveiktas žmogus „tuoj į knygas šį šlamštą brukti ima – / gerų žmonių kančioms ir savo prakeikimui.“ Akivaizdu, kad tai sektantiškų idėjų smerkimas. Franzas Tetzneris rašo, jog K. Donelaitis kritikavo kolonistus – jų bedieviškumą ir blogus įpročius; taip pat užsimena, jog jo „eilėse aptinkame šios padėties atskambių“47, tik nėra aišku, ar čia turėtas galvoje eilėraštis. F. Tetzneris primena K. Donelaičio kivirčą su Geryčių zalcburgiečių pastoriumi, o taip pat jo nuostatas į „kitatikius“: „reformatai jam atrodo nepilnaverčiai, sektos iš viso niekai“48. F. Tetznerio paminėti „niekai“ asocijuojasi su Donelaičio eilėraštyje minimu „šlamštu“.
Geriems žmonėms brukantys „šlamštą“, pasak eilėraščio autoriaus, bus „prakeikti“ – tai greičiausiai naujo tikėjimo platintojai. Savo požiūrį į naujus (sektantiškus) religinius mokymus K. Donelaitis išreiškė pateikdamas apie tai bylojančias Evangelijos eilutes. Jis rašo, jog vis labiau įsigalint laisvamanybei ir bedievybei, dažnai prisimindavęs Šventąjį Raštą49. Jo pateiktose Evangelijos vietose kalbama apie „netikrų mesijų ir netikrų pranašų“ mėginimą suvedžioti „net išrinktuosius“ (Mk 13, 21–23), apie „nedorybės žmogaus“ atėjimą ir suvedžiojimą tų, kurie „netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisybę“ (2 Tes 2, 3–12), apie žmones, pasidavusius „klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams“ (1 Tim 4, 1–4) ir Antikristui (1 Jn 4). Evangelijoje žmones klaidinantys sektantiško mokymo skelbėjai vadinami panašiai kaip ir K. Donelaičio eilėraštyje: tai „pražūties sūnus, prieštarautojas“, „nedorėlis“, „veidmainingo melo skelbėjai“, „netikri pranašai“; šiems „kvailiems“ žmonėms klaidingą mokymą įbruka „klaidinančios dvasios“, „dvasia iš Antikristo“, demonai.
Svarbiausias klausimas, į kurį dar reikia atsakyti, yra toks: kokie religinio pobūdžio leidiniai buvo platinami K. Donelaičio aplinkoje, galėję turėti negatyvų poveikį žmonių savijautai, jų gyvenimui? Jų turinys, sprendžiant iš šio eilėraščio, turėjo pasižymėti ypatingu psichologiniu paveikumu, kuris sukvailina žmones – paralyžiuoja jų blaivų mąstymą, gyvenimo realybės suvokimą.
XVIII a. Rytų Prūsijoje galėjo būti platinama trejopa religinė lektūra: pirmiausia – tai pačių evangelikų liuteronų knygos; antra – aktyviai Halėje veikusių (ir knygas leidusių) pietistų leidiniai; trečia – kolonistų (kalvinistų) lektūra. Mus dominanti lektūra paprastų žmonių gyvenimui turėjo didelio paveikumo – jų sielose sėjo abejones, neviltį, kančią. Neatmestina, bet mažiau tikėtina, kad tai galėjo būti ir pačių evangelikų liuteronų – būtent ortodoksų – platinamos knygos. Tačiau Selmas „Metuose“ demonizuoja kolonistų mokymą, be to, pats K. Donelaitis nemėgo kolonistų ir, kaip teigia ne vienas tyrėjų, nebuvo tolerantiškas kito (ne liuteronų evangelikų) tikėjimo išpažinėjams.
Apie Prūsijoje platintus religinius ne liuteronų leidinius yra užuominų keliuose tyrėjų darbuose, minint pietistų ir kolonistų platinamą lektūrą. Šie tyrimai leidžia teigti, jog jų poveikis paprastiems žmonėms išties buvo didelis – negatyviąja prasme. Be to, į šiuos leidinius kritiškai žvelgė kone visi Prūsijos kunigai, kurie (pietizmą proteguojant pačiam karaliui Frydrichui I) buvo verčiami juos platinti. Leonas Gineitis aprašo lietuviškos Biblijos platinimo sunkumus, kurie patvirtina pietistinių raštų brukimo faktą. „Periferijos pastoriai skundėsi žmonių neturtingumu: šiuo argumentu jie buvo įpratę atsimušinėti nuo per valdžią platinamų pietistinių raštų.“50 Pietistų skleistas mokymas bažnyčiose, K. Donelaičiui kunigaujant Tolminkiemyje, jau buvo sustabdytas ir netgi suvaržytas, tačiau su pietistinių leidinių brukimu jis dar galėjo susidurti. Mažų mažiausiai jis apie tai žinojo, o su pietistų leidiniais susipažino mokydamasis Karaliaučiuje.
Tačiau apie ką bylojo, kokias idėjas propagavo kolonistų pietistų platinti leidiniai? K. Donelaičio aplinkoje platintų kolonistų zalcburgiečių leidinių turinį puikiai atskleidžia Grzegorz Jasinski. Anot jo, zalcburgiečių platintose knygose buvo prasilenkiama su Martyno Liuterio teologija, jose „žmonių sugedimas per nuodėmę arba prigimtinės nuodėmės pasekmės vaizduojamos „juodžiausiomis spalvomis“, „neišsilavinusiam“ skaitytojui turėjo didelį poveikį. Žmonės pajusdavo „netikrumą ir baimę“, todėl imdavo uoliai lankytis surinkimuose. Ši literatūra turėjo lemiamą įtaką formuojant surinkimininkų pasaulėžiūrą, apribojo juos iš anksto suformuotais mąstysenos ir kalbinės raiškos būdais.“51 Akivaizdu, jog pietistų leidinių įtaka labai artima tai, apie kurią kalba „Metuose“ Selmas – esą kolonistų mokslai svietą „sudūkina“. Pradėjusieji lankyti surinkimus rečiau lankydavosi bažnyčioje, galėjo ir visai liautis ją lankę – tai, suprantama, negalėjo patikti ir Tolminkiemio klebonui…
Gali būti, kad kolonistai zalcburgiečiai ir ‚Metuose“ minimi „šveisteriai“ platino ne tik pietistų, o ir kalvinistų leidinius, nors jokių svarbių skirtumų tarp jų ir nebūta. Neabejotinai svarbią vietą užėmė giesmės. Pietistų (kaip, beje, ir kalvinistų) giesmėse pabrėžiama itin bloga (nuodėminga) žmogaus prigimtis, jo nerimas, pasaulyje siaučiantis ir jį valdantis velnias:
Jau grießnas budams užgimiau,
wis į Griekus gilyn bridau; Dūßia
pilna yr Grieko, be Diewo Weido ir
nůga, Griekų Ženklais įženklinta,
o Gero ne tur Nieko;ir dar kožnoj‘
Adynoje wis naujos Klaudos randas cze.
Kur dėtis pats aß ne žinaus,
nes Narsą tawo wis mataus; ne tur
Szirdis Rimima. Ak, Žmones dūkst
aplink mane, Dangus aps‘ukęs, yr
Kerßte, ßauj Welnas pats Keikimą,
Ir Žeme zwanyt‘ zwanija, kad sūdit‘
ßauk Tiesos Sudzia.52
Reformatų pažiūras ir tokio jų tikėjimo psichologines pasekmes yra analizavęs mąstytojas ir psichoanalitikas Ėrichas Fromas. Anot jo, Kalvino teologijoje, nors ji turi daug sąsajų su M. Liuterio teologija, esama ir skirtumų, ypač sureikšminant predestinacijos dogmą, kuri tapo kone viso jo mokymo ašimi:
„Jis suformulavo naują versiją, teigdamas, kad Dievas ne tik iš anksto nulemia, kam bus suteikta malonė, bet ir pasmerkia kitus amžinam prakeikimui. <…> Išsigelbėjimas arba pasmerkimas nepriklauso nuo gerų ar blogų darbų, kuriuos žmogus padarė per savo gyvenimą; jis nulemtas Dievo, dar prieš žmogui ateinant į šį pasaulį. Kodėl Dievas išsirenka vienus ir pasmerkia kitus – paslaptis, kurios žmogui nedera stengtis atskleisti. Dievas taip padarė, nes būtent taip norėjo pademonstruoti Savo beribę galią. Kalvino Dievas, nepaisant visų pastangų išsaugoti Jo teisingumo ir meilės idėją, pasižymi visomis savybėmis tirono, kuris ne tik nieko nemyli, bet netgi neteisingas. Prieštaraudamas Naujajam Testamentui, Kalvinas neigia didžiausią meilės reikšmę ir tvirtina: „Kai dėl scholastų nuomonės, kad gailestingumas svarbiau už tikėjimą ir viltį, tai tik pašlijusios vaizduotės svajos.“53
E. Fromo pateikiamos Kalvino mokymo citatos atskleidžia Dievo įvaizdį, kurį galėjo kritikuoti ar ironizuoti kiekvienas Apšvietos intelektualas. Kalvino ir pietistų Dievo samprata buvo labai panaši: ji reikalavo visiškai atsisakyti savo asmenybės, pasitikėjimo savimi (ir savo sąžine), remtis vien skelbiamomis dogmomis, gyventi „pagal Dievo Žodį“, būti itin pamaldžiu, laikytis begalės draudimų, atsiriboti nuo „sugedusio pasaulio“ ir tikėtis esant tarp Dievo išrinktųjų, kuriuos jis išgelbėsiąs. Grzegorz Jasinski mintį, jog pasijutę nesaugūs tikintieji labai įsitraukdavę į surinkimus, galėtume geriau suvokti pasitelkdami ir psichoanalitiko E. Fromo įžvalgas. Anot jo, kalvinizmo suformuota itin slogi dvasinė būsena (nerimas, bejėgiškumo, menkumo jausmas, abejonės dėl savo likimo po mirties) žmogui sunkiai pakeliama. Todėl kalvinizmas aiškiai išdėstęs išeitį iš šios nepakeliamos paralyžiuojančios būsenos – nurodoma „imtis karštligiškos veiklos, kažką daryti. Šia prasme aktyvumas įgyja prievartinį pobūdį: individas turi būti aktyvus, kad įveiktų savo abejones ir bejėgiškumą. Tokios pastangos ir aktyvumas kyla ne iš vidinės jėgos ir pasitikėjimo savimi; tai beviltiškas bėgimas nuo nerimo.“54
Sugretinus pietistų ideologiją bei nuostatas, G. Jasinskio mintis apie kolonistų platintą lektūrą ir psichologines E. Fromo įžvalgas apie Kalvino mokymą, galima teigti, kad čia kalbama apie tapačius dalykus.
Grįžkime prie K. Donelaičio „Tamsybių dievo“ – juk čia specifine to laikmečio kalba bylojama apie tą pačią problemą. Pragaro kaip socialinės sumaišties ir psichologinės kančios alegoriją K. Donelaitis ne kartą yra pavartojęs savo raštuose. „Metuose“ Selmo išsakytas pasipiktinimas kitokį mokymą skleidžiančių kolonistų adresu labai panašūs į tą, kuris išreikštas šiame eilėraštyje. Skiriasi tik retorika. Selmo paveikslą „Metuose“ K. Donelaitis kiek šaržavo – jam būdinga naudoti daug smerkiančių bei kaltinančių žodžių, iš jo visuomet srūva griežta, kaltinanti retorika be jokių psichologinių argumentų. Tuo tarpu K. Donelaičio eilėraštyje jaučiamas socialinis bei psichologinis sektantiško mokymo vertinimas, pasekmių įvardijimas ir šio pragaištingo mokymo smerkimas. Toks socialinių veiksnių apmąstymas jam būdingas vertinant savo parapijiečių gyvenimą Krikšto metrikų knygoje, ypač pabrėžiant tėvų pavyzdį savo vaikams.
Neatmestina, kad žvelgdamas iš savo švietėjiškos pozicijos, K. Donelaitis „tamsybių“ apraiškų pastebėjo ir liuteronų ortodoksų mokyme. Šią hipotezę galima kelti dėl to, kad jis nė karto nepaminėjo M. Liuterio, jo mokymo – netgi jo katekizmo, bet rėmėsi pirminiu krikščioniškojo tikėjimo šaltiniu – Šventuoju raštu, iš jo išskirdamas tas idėjas, kurios labiausiai atspindėjo jo paties pažiūras. K. Donelaitis ne aklai vadovavosi Liuteronų bažnyčios ideologija (kuri, beje, keičiantis monarchams, kito), bet rėmėsi savo paties pasaulėžiūra, morale, sąžine. Jis Dievą ir tikėjimą siejo pirmiausia su sąžine, meile ir teisingumu. Šie ir kiti Dievo sampratos aspektai būdingi Apšvietos teologams, o ne konservatyviems ortodoksams. Žmogaus orumą, pasaulio grožį ir jo vertę, žmogaus laimę šiame pasaulyje vertinusiam K. Donelaičiui galėjo būti nepriimtinos kai kurios M. Liuterio ir liuteronų ortodoksų idėjos. E. Fromas pažymi, kad tiek kalvinizmas, tiek liuteronizmas nutolo nuo kai kurių esminių krikščioniškų tiesų, kurias, beje, itin brangino K. Donelaitis:
„protestantizmas sugriovė tikėjimą besąlygiška Dievo meile; jis mokė žmones nekęsti ir nepasitikėti savimi bei kitais; jis pavertė žmogų iš tikslo įrankiu; jis kapituliavo prieš pasaulietinę valdžią ir atsisakė principo, kad egzistuojančios valdžios nepateisina vien jos egzistavimas, jeigu ji nusižengia moralės principams. Taip protestantizmas atsisakė pagrindinių judėjų-krikščionių tradicijos principų. Jo doktrinos vaizdavo žmogų, Dievą ir pasaulį taip, kad naujieji menkumo ir bejėgiškumo jausmai atrodė normalūs, ir susidarė įspūdis, kad jie kyla iš nekintamų žmogaus savybių ir kad jis turi taip jaustis.“55
Tai, kad tamsybiška Dievo samprata („tamsybių dievas“) pragaištingai veikia paprastų žmonių mąstymą bei jų jausmus (sukeldama sumaištį, baimę, nerimą) ir jų būtį apskritai, K. Donelaitis puikiai suprato, kaip ir kiti to meto intelektualai. Ir tai savaip išsakė savo eilėraštyje „Tamsybių dievas“. Jo mintis iškalbingai papildo kiti du eilėraščiai. Viename jų („O greit slenką laikai“) pasaulis ir žmogaus gyvenimas palyginamas ne su velnio valdoma (jokių vilčių neteikiančia) „ašarų pakalne“, bet su rojumi. Kitame išsakoma prasmingos būties esmė – „Kiekvienam daryti gera“: kiekvienu savo žodžiu, poelgiais, darbais. Meilė Dievui čia neatsiejama nuo meilės žmonėms ir teisingumui, nes pats Dievas neatsiejamas nuo meilės, teisingumo ir žmogaus.
K. Donelaitis ne tik raštais, o ir visu savo gyvenimu bylojo apie „šviesybių dievą“ ir kritikavo įvairias „tamsybių“ apraiškas savo aplinkoje – netgi pačių kunigų „bedieviškumą“. Tačiau eilėraštyje „Tamsybių dievas“, tikėtina, K. Donelaitis emocingai smerkia ne abstraktų „tamsybių dievą“, bet tą Dievo sampratą, kurią propagavo būtent kolonistai pietistai. Tai, kad K. Donelaitis nepamini tikrojo adresato – visiškai suprantama: juk jis buvo kunigas Liuteronų bažnyčios, kurios ideologinė kryptis keitėsi, keičiantis ją valdantiems Prūsijos monarchams. K. Donelaitis eilėraštį turbūt parašė tada, kai pietizmas jau buvo suvaržytas, bet niekas negalėjo būti tikras, kad situacija staiga nepakis. Kiek drąsiau jis galėjo pasielgti poemoje „Metai“, pietistinį kolonistų mokymą demonizuodamas religingojo Selmo lūpomis.
1 Donelaitis K. Raštai. – Vilnius: Vaga, 1977. – P. 267.
2 Miltakis E. Antiliuteroniška propaganda Simono Grunau kronikoje // Krikščioniškosios tradicijos raiška viduramžių – naujausiųjų laikų kasdienybės kultūroje: europietiški ir lietuviški puslapiai. – Klaipėda, Klaipėdos universitetas, 2013. – P. 73.
3 Kiauka T. Evangeliškoji teologija modernybės laikais // Dievo pėdsakais: XIX–XX a. evangeliškosios teologijos antologija. – Vilnius: Kultūros barai, 2013. – P. 16.
4 Jasinski G. Apie liuteronybės diferenciaciją Rytų Prūsijoje. Pastabos dėl surinkimų Mozūrijoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje“// Kristijono Donelaičio epochos kultūrinės inovacijos. – Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 2013. – P. 135.
5 Gineitis L. J. Kvantas: pavyzdys K. Donelaičiui // Literatūra, t. 44 (1), 2002. – P. 35.
6 Pociūtė D. XVI–XVII a. protestantų bažnytinės giesmės. – Vilnius: Pradai, 1995. – P. 73.
7 Ten pat. – P. 75.
8 Ten pat. – P. 138.
9 Europos mentaliteto istorija: Pagrindinių temų apybraižos. – Vilnius: Aidai, 1998. –P. 119.
10 Buddensiegas H. Kristijono Donelaičio gyvenimas ir veikalas laiko fone // Iš vokiškųjų raštų apie Kristijoną Donelaitį. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002. – P. 187.
11 Ten pat. – P. 190–191.
12 Kiauka T. Evangeliškoji teologija modernybės laikais. – P. 17.
13 Ten pat. – P. 17.
14 Ten pat. – P. 17.
15 Citavičiūtė L. Johanas Jakobas Kvantas Karaliaučiuje XVIII a. // Senoji Lietuvos literatūra, 20 knyga, 2005. – P. 83.
16 Sidabraitė Ž. Švietėjiško pamokslo ypatybės: remiantis Christiano Gottliebo Mielcke‘s „Miszknygomis // Tiltai, Priedas nr. 27: Biblija literatūroje. – Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 2005. – P. 94.
17 Ten pat. – P. 91.
18 Ten pat. – P. 92.
19 Donelaitis K. Raštai. – P. 533.
20 Ten pat. – P. 92.
21 Kiauka T. Evangeliškoji teologija modernybės laikais. – P. 17.
22 Mačiulytė K. Pamokslo ypatybės XVIII a. Mažojoje Lietuvoje: pietizmo ir švietimo idėjų įtaka // Lituanistika, 2001, nr. 2 (46). – P. 122.
23 Ten pat. – P. 124.
24 Ten pat P. 125.
25 Sidabraitė Ž. Švietėjiško pamokslo ypatybės. – P. 94.
26 Sidabraitė Ž. Lietuvininkų tautinio identiteto problema Christiano Gottliebo Mielcke‘s darbuose // Kultūriniai saitai abipus Nemuno: Mažosios Lietuvos reikšmė Didžiajai Lietuvai spaudos draudimo metais (1864–1904). – Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 2004. – P. 26.
27 Hӓrle W. Antologijos įvadas // Dievo pėdsakais: XIX–XX a. evangeliškosios teologijos antologija. – Vilnius: Kultūros barai, 2013. – P. 61.
28 Schleiermacher F. Krikščioniškasis tikėjimas, t. 1 // Dievo pėdsakais. P. 112.
29 Daugirdas K. Karaliaučiaus universiteto teologijos fakultetas Donelaičio studijų metais // Kristijono Donelaičio epochos kultūrinės inovacijos, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2013. – P. 62.
30 Safronovas V. Tarp konflikto ir suartėjimo: Donelaičio simbolio aktualizavimas XIX a. pabaigoje – XX a. pabaigoje Prūsijos Lietuvoje ir Klaipėdos krašte // Kristijono Donelaičio epochos kultūrinės inovacijos. – P. 163.
31 Jovaiša A. Moralės kriterijai K. Donelaičio kūryboje // Darbai apie Kristijoną Donelaitį. – Vilnius: Vaga, 1993. – P. 13.
32 Europos mentaliteto istorija, p. 120–126.
33 Mačiulytė K. Pamokslo ypatybės XVIII a. Mažojoje Lietuvoje. – P. 123.
34 Daugirdas K. Karaliaučiaus universiteto teologijos fakultetas Donelaičio studijų metais // Kristijono Donelaičio epochos kultūrinės inovacijos. – P. 61.
35 Walter A. Karaliaučiaus bibliotekų aplinka Donelaičio laikais. Rinkinių likimas po 1945 metų // Kristijono Donelaičio epochos kultūrinės inovacijos. – P. 75.
36 Ten pat. – P. 75.
37 Ten pat. – P. 75.
38 Donelaitis K. Raštai. – P. 391.
39 Sidabraitė Ž. Švietėjiško pamokslo ypatybės. – P. 98.
40 Petkūnas D. Kunigo Kristijono Donelaičio ganytojiška veikla, teologiniai motyvai „Metuose“ ir kituose raštuose // Tiltai, priedas, nr. 27: Biblija ir literatūra. – Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 2005. – P. 82.
41 Sidabraitė Ž. Švietėjiško pamokslo ypatybės. – P. 93.
42 Tetzneris F. Kristijonas Donelaitis iš Lazdynėlių // Iš vokiškųjų raštų apie Kristijoną Donelaitį. – P. 131.
43 Jӓhnig B. Evangelikų ištrėmimas iš Zalcburgo ir jų priėmimas bei apgyvendinimas Prūsijoje // Kristijono Donelaičio epochos kultūrinės inovacijos. – P. 100.
44 Ten pat. – P. 103.
45 Ten pat. – P. 109.
46 Vydūnas. Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių. – Vilnius: Vaga, 2001. – P. 383.
47 Tetzneris F. Kristijonas Donelaitis iš Lazdynėlių // Iš vokiškųjų raštų apie Kristijoną Donelaitį. – P. 142.
48 Ten pat. – P. 135.
49 Donelaitis K. Raštai. – P. 539.
50 Gineitis L. J. Kvantas: pavyzdys K. Donelaičiui // Literatūra, t. 44 (1), 2002. – P. 46.
51 Jasinski G. Apie liuteronybės diferenciaciją Rytų Prūsijoje. Pastabos dėl surinkimų Mozūrijoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje // Kristijono Donelaičio epochos kultūrinės inovacijos. – P. 138.
52 Michelini G. Pietistų „Psalmių knygos“ istorinis kontekstas. – 2010, Klaipėda. – P. 101.
53 Fromm E. Pabėgimas iš laisvės. Kaunas: „Verba vera“, 2008. – P. 105.
54 Ten pat. – P. 108.
55 Ten pat. – P. 118–119.
Viktorija Daujotytė. Laiku ištarti kertinį skiemenį
2015 m. Nr. 12
Rimvydas Stankevičius. Kertinis skiemuo: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 125 p.
Kertinis akmuo, tad ir kertinis skiemuo. Nedaug lietuvių kalboje tokių žodžių, bet jų grupei priklauso ir žmuo; tikėtina, kad tokia galėjo būti pirminė žodžio „žmogus“ forma. Rimvydas Stankevičius eina nuosekliai – nuo svarbaus prie svarbesnio, neaplenkdamas svarbiausio, vis matydamas jį prieš save. Svarbiausio nepaliesi, bet matysi, jei pajėgsi matyti, išgirsi, jei įstengsi girdėti.
Arnas Ališauskas naująją R. Stankevičiaus knygą „Kertinis skiemuo“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015) jos tamsiai mėlyname viršelyje pristato taikliai ir patikimai. Užbaigia klausimais: „Dievoieškos nėra, nes Dievas jau atrastas, įvardytas ir įtikėtas, saviieškos nėra, nes savastis jau atrasta, įvardyta ir įsisąmoninta. Kas lieka? Kas ta stiprioji jungtis?“
Kas? René Descartes’o esame įtikinti, kad visur ir visada lieka abejonė. Abejonė ir tuo, kas atrasta, įvardyta, įtikėta, įsisąmoninta. Visi sąmoningieji žmogaus sielos judesiai ir veiksmai iš šviesos ir šviesoje. Bet nėra sielos, juolab kūrybingos, kurios neištiktų tamsa. Abejonė yra tamsos palydovė, pati švelniausia, kol nepereina į ardančias, griaunančias galias. Abejodami teigiame šį pasaulį, teigiantį mus pačius, amžinus ir laikinus tą pačią akimirką. Viskas greta, greta tikėjimas ir abejonė, gėris ir blogis. Bet juk renkamės – ir pasirinkimo galimybė sustiprina žmogaus būties tragiškąjį momentą.
Kas verčia pasitikėti R. Stankevičiumi, jau įžengiančiu į brandos laiką, kas verčia nuo jo kūrybos nenuleisti akių? Tai, apie ką kalba ir A. Ališauskas, postmoderniuoju arba postpostmoderniuoju laiku beveik nebelauktas ir nebesitikėtas poezijos sąmoningumas, kadaise ištartas Česlovo Milošo, savitai, labiau konservatyviai nei liberaliai, atsišaukęs iš Vytauto Kavolio „Sąmoningumo trajektorijų“. Išskirtinio poetinio (arba estetinio) sąmoningumo, visa suimančio, apglėbiančio, nes kur nėra estetikos, nieko nėra: „Su Dievu bendraujant estetiniu lygmeniu, / Nekyla nepatogių klausimų“ („Ką many tu pasėjai, o broli“). Iš estetikos kyla ir santykis su tradicija, su tais, kurie perneša, prineša iki mūsų visa, kas buvo, tad ir lieka reikšminga. Pirmiausia reikšminga tau pačiam ir tik dėl to, tik iš to gali būti reikšminga ir kitiems. Žiūrint, kaip įveiksi tą kelią nuo savęs iki kito, kaip nueisi jį žodžiais lyg akmenimis, kūlgrindomis. Tradicija įpareigoja tik pačius gabiausius, sąmoningiausius, visi kiti yra laisvi. Jie neprivalo pasirinkti, tad jų neištiks ir tragedija, tas baugus aukštis, dėl kurio žmogiškoji būtis ir graži, ir rizikinga.
Knyga pradedama eilėraščiu „Egzorcizmo seansas“. Įsikertantis pavadinimas: tiesiogine prasme – religinė apeiga, skirta blogio galioms įveikti, dvasioms piktosioms. Blogis yra, egzistuoja, gal labiausiai pačiame žmoguje. Netiesiogine (arba poetine) prasme – eilėraštis iš tiesų gali būti suprastas kaip apeiga, skirta įveikti būties erozijai, nors trumpam, nors akimirkai, nors tiek, kiek trunka eilėraštis, sustiprinti gyvenimą, nors kurią jo kertę. Reikia rašyti eilėraščius, kad pasaulis ir baigdamasis nepasibaigtų, nors tolima, bet vis dėlto aliuzija į Aidą Marčėną. Kol rašomi eilėraščiai, žmogaus pasaulis dar turi galimybių.
Kertinė (arba pamatinė) šio ilgo eilėraščio mintis – iš naujo ir iš naujo reikia mokytis kalbėti, iš naujo „aptikti save šiam pasauly…“ Arba pagal Vytautą Mačernį: „Išspręst gyvybės ir mirties lygtis / Su begale nežinomųjų“ („Rudens sonetai“, 7). Poeto lemtis: knyga (parašius) ir komunija (priėmus) – du slenksčiai, už kurių būtina atsinaujinti. Tų būties slenksčių sąmonė tarsi perkeliama kitur, tad atnaujinama patirtis. Kertinę eilėraščio ašį, suvokiamą ir kaip atsinaujinimo, naujo aptikimo savęs pasaulyje pastangą, perkerta klausimas „Kas gi įvyko? Kas čia dėjos visą tą laiką, kol manęs nebuvo?“ Kaip poetas, R. Stankevičius jaučia žmogaus laiką iki gimimo ir laiką po mirties. Ciklo „Vėlių duonelė“ pradžioje laikas iki gimimo irgi pasirodo. Nesi, bet laikas, kol tavęs nebuvo, vyksta, įkrenti į jį; nesame, kol nepradedame rinktis, pasirinkimais įžengdami į tragiškąjį meilės lauką. Klausimas „Kas gi įvyko?“, modifikuojant jo pavidalą, kartojamas, ir tuo būdu tvirtinamas eilėraščio karkasas. Atsakymo nuojauta tik antrojoje eilėraščio dalyje:
Visą tą laiką
Niekur manęs nebuvo.
Visą tą laiką
Niekur nebuvau dingęs. Rausiausi rankraščiuose,
Gėriau triskart per dieną po vieną
Valgomą šaukštą, kaip liepta,
Kaip patarta… Leista?..
Nieko neleista –
Vien akimis, pirštais, lūpom…
Įdomus (ir kalbos, ir prasmės požiūriu) supriešinimas: „Niekur manęs nebuvo“ ir „Niekur nebuvau dingęs.“ Nebuvau, bet ir nebuvau dingęs, buvau nebūdamas, bet ir būdamas gydančiais, palaikančiais kasdienybės veiksmais, bet ir pasirinkimais. Rankraščiai – jau iš sąmoningosios būties, iš rašymo, iš studijavimo, iš to, iš ko tampama literatūros magistrais. Patarta. Leista? Štai ji – abejonė. Viskas tik pačios sąmonės valiai, patiriančiai sielai ir kūnui: „Vien akimis, pirštais, lūpom…“
Tai lyg išoriniai eilėraščio rėmai. O vidinės ertmės užpildomos gamtos vaizdinių, amžinai pasikartojančių: daug lijo, bangavo jūra, bumbsėjo už lango krisdami obuoliai. Ir iš žmonių akimirkų, gesinamų mirties. Bet gal ir karstas, „tuščias vidury kambario“, yra slaptos būties durys, pro kurias pareinama, sugrįžtama? „Tai – jokia mirtis.“ Gal pirmą kartą lietuvių poezijoje mirtis (kaip žodis gana dažnas) įgyja nežymimąjį įvardį – jokia, jokia mirtis. Viskas, kas gali būti pažymėta, gali likti ir nežymėta. Apeiginis (egzorcistinis arba poetinis) veiksmas – amžinosios gyvybės išplėšimas (išsiplėšimas) iš amžinosios mirties (arba iš vieškelio dulkių):
Lyg nieko nebūtų įvykę –
Vėl keliasi, stiepiasi žmonės iš
Vieškelio dulkių, vėl klibinkščiuoja tolyn,
Nelyginant kirvis būtų
Savus žodžius atsiėmęs…
Tekstą jungiantis klausimas „Kas gi įvyko?“ pereina į kertinį (arba esminį) paklausimą:
Nejaugi sielos šitam pasauly
Tik plaukia, kūnų it upių nešamos,
O kūnai, nešami laiko, tik nevalingai kartoja
Konvulsiškus judesius, skirtingam amžiui
Būdingas mintis ir ligas?
Ne filosofijos, o poezijos lietuvių kalba esame sugrąžinami prie Platono ir Aristotelio, prie amžinųjų sielos klausimų. Kas neišnyksta, tas yra. Jei yra neišnykstanti sielos problema, yra ir siela. Visur ir niekur. Bet tai nėra atsakymas. Tik apeiginis gestas: mintis ir liga tikrai arti viena kitos – liga iš mąstymo ir mąstymas iš ligos. Nedaug laisvės (gal kaip tik todėl tiek daug apie ją kalbame): „Nė grūdelio / Iš savęs tegyvam tikėjimui / Palesinti…“ Ir pagaliau tai, kas neišvengiamai ištinka mus visus, – juodosios mūsų akimirkos, mūsų tikrieji nebuvimai, iš kurių taip sunkiai grįžtame, jei grįžtame: „Kieno kranksmo (vėjo laužomais kaulais) / Lig šiolei klausausi juodžiausiomis savo / Akimirkomis…“ Juodosiomis akimirkomis pasaulis nyksta, „<…> meilė – / Visai sulaukėjus, negenėtom šakom, nebetikinti / Pomirtiniu gyvenimu“. Taip, meilė yra pamatinis būties ryšys. Neišvengiamai tragiškas, bet – meilės laukas. Tik mylintys tiki, tik mylintiems priklauso pomirtinis gyvenimas. Gal ir gyvenimas iki gimimo. Mūsų patirtyje yra didelė dalis nepatirties, beveik nepasiekiamos.
Užbaigti eilėraštį, vadinasi, nemažinant įtampos nusileisti kitu šlaitu. Po kiekvienos knygos, po kiekvienos komunijos, po kiekvieno peržengto slenksčio patirti džiaugsmą, bet ir neviltį. Neviltį ir dėl savosios bendruomenės, dėl savųjų: „Kad manoji gentis / Jau seniai atnašauja dievams, / Kuriais niekada netikėjau, kad kalbà jos / Seniai jau ta, kuria nesusikalbu…“ Poetas savųjų ir laisvinamas, ir suvaržomas. Bet ir poetų kaltė, jei jų ir genties kalba skirtinga.
„Egzorcizmo seansą“ galima suvokti kaip bandymą susigrąžinti gyvenimą, jo tikėjimą, viltį ir meilę apeigišku, rituališku (giliai kūrybišku) sielos susitelkimu. Ar jis būtinas – pats egzorcizmo vaizdinys, ar sielos sutelktiniai, tad apvalantys veiksmai gali vykti ir kitais būdais? Sunku pasakyti, poeto valia, valia drįsti, valia rizikuoti, valia laimėti pralaimint ir pralaimėti laimint. Platesnis kontekstas visais atvejais lieka galioti: blogis yra ir yra tokių jo pavidalų, kurių neįveikia įprasti žmogaus veiksmai ir pasiryžimai. Ir todėl pasitelkiamos giluminės patirtys – religijos, meno. Kaip didžioji Prikėlėja „Egzorcizmo seanse“ pasirodo Jono Biliūno (poetui itin svarbaus rašytojo) „Liūdnos pasakos“ Juozapota. „Vienas Dievas težino…“ – tokia yra šios mūsų giliausios egzistencinės elegijos pabaiga, ištariama pasakotojo, Juozapotos sąmonei jau nugrimzdus į gyvenimo užmaršties miegą, budint tik vienam klausimui: „Ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?..“
Visą tą laiką tylėjau.
Temačiau vieną
Kontūzytą sielą
Juozapotos veidu.
Suklupus ji traukė ir purtė po vieną
Kūnus iš bendro kapo: „Ar tu ne mano? Ne tu?“…
„Ne aš“, – surikau nubusdamas, sunkiai atgaudamas
Kvapą…
Iš sapno žmogus nubunda kaip iš kito gyvenimo. Arba kaip iš mirties, daug sykių pakartodamas prisikėlimą, bet to nesuvokdamas: „Kažkas čia gyveno, kažkas nakvodavo many, / Kol manęs nebuvo.“ Nežinome, kas yra sapno autorius. Gyvename mainydamiesi gyvenimais, sapnais, sielomis. Tame neapibrėžtame „kažkas“ telpa ir tamsos, blogio, grėsmės pavidalai. Netikėta (tokia ir turi būti meistrystė) pabaiga: manyje yra ir mano vilkai, kurie kaukia atkasę grėsmių pėdsakus. Aš pats esu ir tas, kuris į vilkų kauksmą savyje atsišaukia. Ratas, kuris sukasi, visa, kas prasideda ir po slenksčių peržengimo, neturi tokių užkirtų, kurie amžinąjį sukimąsi trikdytų ar stabdytų.
„Egzorcizmo seansas“ yra knygos įvadas. Kaip būdinga R. Stankevičiui, ir įvado įvadas, nes jam reikia pradėti iš toli, galima būtų sakyti, kad ab ovo. Pradėdamas iš pradžių, su pradžia ir susitinki – su pirmaisiais, sunkiaisiais, arba amžinaisiais, klausimais. Ir su tais, kurie tuos klausimus ir iki tavęs prineša, iš kurių juos perimi, – jau kaip savojo gyvenimo duotį ir užduotį. Tai ir yra tradicija, kas perimama ir pernešama. Pagal Sigitą Gedą, Lietuvoje dažniausiai miršta ir dažniausiai prisikelia Maironis; tai gilioji ir jo sonetų ciklo „Maironio mirtis“ šaknis. Vadinasi, Maironis ir yra gyvasis tradicijos mazgas. Ar bent vienas iš tų mazgų – ir silabotoninio eiliavimo, negraužiančio lietuviško žodžio kojų.
„Silabotonika“ – taip pavadintas pirmasis „Kertinio skiemens“ ciklas. Silabotonika – kaip atskaitos taškas, kaip eiliavimo dėsnių pajautimas, suderinimas su gimtosios kalbos prozodija. Slenkstis, kurį peržengė Maironis, lietuvių poezijai atverdamas kitą kelią. „Silabotonika“ pradedama epigrafu iš Maironio „Mano gimtinė“; tai tas pats laikas, kuriam priklauso ir Juozapota. Skaidrus, paprastas pirminio eiliuoto žodžio gražumas – kokie atviri vartai tragedijai: „Ten močiutė užlingavo / Raudomis mane, / Į krūtinę skausmą savo / Liejo nežinia.“ Maironis yra į savo gentį įsiliejęs ir iš jos išsiliejęs. R. Stankevičius tai gerai jaučia. Galima sakyti, kad poetas kaip kūrėjas subręsta tada, kai pajunta tradicijos balsus, į kuriuos atsišaukia. Poezija nėra vieno žmogaus reikalas, nors visų reikalu ją paverčia tik atskirieji. R. Stankevičiaus Maironio ciklas neišvengiamai skaitomas po Justino Marcinkevičiaus „Pavasario balsų Pasandravy (Maironis)“, parašytų 1987 metais, po Sigito Gedos sonetų „Maironio mirtis“ (1985–1986). Ir iš karto galima pasakyti, kad gerai skaitomas – atskirai, įsimenamai, kaip balsas tarp balsų ir kaip atskiras balsas. Nuostaba: kaip „Egzorcizmo seansas“ palaiko knygos junglumą, pritekėdamas iki Maironio ciklo ir prasiskverbdamas gilyn. Vienas geriausių ciklo eilėraščių – „Kaune, prie Rotušės“ prasideda tokia eilute: „Sunku patikėti – šitiek metų Mairony lindėjau!“ Maironio valstybiškumas, tad ir Lietuvos silabotoniškumas, dėsnių jutimas. Kirčio ir gal net kirčio dėsningo pasikartojimo. Šventumo ir profaniškų veiksmų kaita: „Gyvenimas kaip laikymas mišių ar skliauto…“ Persmelkiantis kreipinys: „Ką many tu pasėjai, o broli“, – taip, R. Stankevičiui pasiekiamos aukštosios, netgi ekstatinės būsenos. Bet jos ir suvaldomos – eilėraštis iš teiginių, formulių. Pagrindinė dar pakartotina: „Su Dievu bendraujant estetiniu lygmeniu, / Nekyla nepatogių klausimų.“ Estetinis gyvastingumas poezijos programoje iškilo pirmajame „Literatūros lankų“ numeryje. Tik estetika, tik meninis lygmuo įveikia nepatogius klausimus. Netgi bendraujant su Dievu, kas R. Stankevičiui yra esminga.
Maironio ciklas svarbiausias knygoje, kertinis. Dar sykį nuostaba – jis labai tinkamas ir mokyklai, gimnazistams, kad žinotų, „kurlink / Augti / Žmonių vaikai“. Tinkamas jauniems žmonėms, tiesiog provokatyvus ir vieno ciklo eilėraščio pavadinimas – „Neskaičiau Maironio“. Net jei ir liksime Maironio neskaitę, jis pats mus perskaitys. Galiausiai poezija ir yra tam, kad mus perskaitytų. Ir padarytų tai, ką ir turi padaryti. R. Stankevičius tvirtina pasitikėjimą poezija. Tai programiška.
Silabotonika – sako poetas ir renkasi laisvuosius metrus bei ritmus, ritmą itin akcentuodamas („Ritmas“). Ir lygesnė silabotoninė eilutė lengvai įgula į intonaciškai laisvą sintaksę. Galima sakyti, kad R. Stankevičius atgaivina jambo alsavimą. Gali be rizikos (kaip Jonas Strielkūnas) sugroti eilėraštį rimuotu ketureiliu („Maironio gatve aukštyn“). Justi ritmą, vadinasi, justi kūno ir sielos neatskiriamus atsiliepimus į begalinį visatos alsavimą-ritmavimą (ir čia jau budi V. Mačernis), tvirtinti ir tvirtinti kalbos pylimus, žymimus ir rimais:
Nes čia viskas rimuojasi,
Jei tik drįsti pastebėti:
Žmonės miegantys,
Žmonės glostantys,
Žmonės, kalantys prie kryžiaus…
Mintis (kartu ir poetinė frazė) „Visa kita – tik ritmas, / Tik menas jam nesipriešinti“ tinka ars poetica antologijai. Poetui pasisekė tai pagauti ir tai pasakyti. Atrodo, kad vis turime priešintis, kad tik taip išsaugome atskirumą. Bet ne – yra ir menas nesipriešinti. Netgi glaustis. Kad galėtum ištarti: „Gražu lyg po mirties: / Mėnulio pjautuvas speiguotoje vaiskybėje“ („Po mirties“). Gražiai šiame eilėraštyje atsiliepia Maironio „Jaunosios Lietuvos“ gal žinomiausio posmo įspūdis – septintosios giesmės pradžia: „Ir kas do naktis!“ Grožis, grožio takas veda sielą anapus, estetinis jausmas, iš kurio atsiranda sąšauka su išmintinguoju Seneka, su jo ištartimi: „Post mortem nihil est.“ Niekas ir grožis gali susitikti.
Ciklu „Silabotonika“ R. Stankevičius dar kartą (po Vinco Mykolaičio-Putino, S. Gedos, Just. Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio…) perkelia Maironį į kitą krantą, į XXI amžių. Perkelia estetiniu lygmeniu, kad nekiltų jokių problemų. Ir ciklu – kaip Maironiui ir pridera, ir kad tokia tradicija. R. Stankevičiaus „Silabotoniką“ derėtų laikyti lietuvių lyrikos įvykiu. Poetas įsileidžiamas giliųjų savosios kultūros ritmų, kad į juos atsišaukdamas persikeistų, iš naujo aptiktų save pasaulyje, sustiprindamas savo atskirą balsą. Tik atskiras balsas yra poezijos balsas.
Po Maironio – M. Martinaitis, su jo poezijos alsavimu susietas ciklas „Vėlių duonelė“. Epigrafas iš „Atminčių“. Itin aukštą sąmonės akimirką išvystamo pasaulio grožis toks neįmanomas, kad: „Įmanomas buvo tik Dievas.“ Ir čia – estetinis (kartu ir etinis, moralinis) santykis, jau nukreipiantis į V. Mačernį, į jo aukštąsias akimirkas, kurios tik vienos jam ir teatrodė vertos dėmesio. Tai iš tiesų atvejai, kai pasaulis pakankamas sielai, o sielos užtenka pasauliui išsiskleisti. Savita martinaitiškojo ciklo pradžia – pirmieji du eilėraščiai, vėlgi suprastini kaip įvadai, susisiekiantys su „Egzorcizmo seansu“, su gimimu, įėjimu į laiką, buvimu iki buvimo. „Einu į gimtadienį“: įprasta, netgi banalia pavadinimo fraze pridengiamas savitas poetinis jutimas, kad esame ir iki užgimdami, kad turime prenatalinį laiką; dar nesame, bet jau ir esame tuo, kas yra iki mūsų, tuo, į ką įsigyvensime, kas mus perims ir persmelks. Juk tikrai atrandame save senoje muzikoje, seniai parašytuose eilėraščiuose, tame, kas egzistuoja post hominem memoriam, t. y. po atminties, nuo neatmenamų laikų. Galvojant apie R. Stankevičiaus poezijos visumą (nuo knygos „Laužiu antspaudą“ gal ryškiau), savaip plečiamas žmogaus laikas (iki gimimo ir po mirties, bendravimas su mirusiais gali būti esmingesnis negu su gyvais).
Sąsajos su M. Martinaičiu cikle „Vėlių duonelė“ prasideda nuo trečiojo eilėraščio – savito įžengimo į baladės ritmą ir intonaciją („Krikšto baladė“). Prie M. Martinaičio, aišku, jaukiau ir paprasčiau negu prie Maironio. Galima lengviau varijuoti artimesnį motyvą, taip pat ir lietuvių kalbos: „Mokantis šios kalbos būtina žinoti, / Kad svarbiausia čia – atodūsių sintaksė.“ Vis dėlto atskirųjų intonacijų šiame cikle mažiau. Pagrindinė problema, perimant kito balsą (pritariant, atitariant, varijuojant, diskutuojant…), kaip išlaikyti savo balso atskirumą, girdimumą. Galima pasvarstyti, kad vienoje knygoje gal ir sunkoka suimti keturis ryškius taškus – Maironį, Martinaitį, Mačernį, Marčėną.
Su V. Mačerniu susietas ciklas pavadintas „Asfalto spjaudymas ant asfalto“ – netikėtas asfalto akcentas, lyg negyvybės pergalės prieš gyvą vieškelio žolę ar dulkę. Žolės svajonė – peraugti kiaurai asfaltą, ir tą, kuris gali būti vietoj dangaus („Vėl paklaustas apie kilmę“). Ciklo epigrafas iš „Šeštosios vizijos“ – su svarbiu, į knygos poetinį įvadą atsiliepiančiu genties žodžiu: „Užaugs sūnelis didelis ir savo tėviškę valdys. / Ir žemė taps lyg sodas žydintis, / ir bus graži genčių šalis.“ Kokie raminantys poezijos ištarimai – Maironio, M. Martinaičio, V. Mačernio, lyg iš kokio aukso amžiaus, iš labai kilnių svajojimų, įsipareigojimų saviesiems. V. Mačernis – jauniausias mūsų klasikas, buvo programinis poetas; jam užteko tragiškai trumpo gyvenimo programai parodyti, bet neliko laiko jai įrodyti. Bet ar poezijoje kas nors įrodoma? Mačerniškasis ciklas labiausiai randuotas (jei grįžtume prie rinkinio „Randas“): „Randais prasidedu metrikose“ („Gimimo liudijimas“), skaudus, bet ir laisvinantis atskirąjį balsą, kalbantį ir už kitus, bet ir atrandantį savo diagnozes kituose: „Mačiau, guli Mačernis kape – / Su ta pačia idea fixe, įstrigusia galvoj, / Su tokia pačia diagnoze, kaip manoji…“ („Akims apsipratus“). Žemaitiškoji „Kūlgrinda“ – kaip pažinimo kelias (mačerniškoji pažinimo aistra), kelias jaunų žmonių, ilgai nokintų „betoninėse įsčiose“:
Teko išmokti atrišti. Įgust atpažinti veidus
Po žeme ir po šypsenomis,
Kiaurai sandėlius pamatyti bažnyčias,
Freskas – po stingstančio tinko,
Žaizdas – po ciniško cinko
Sluoksniais…
Mačerniškajame cikle veikia ir ankstesnės knygos programos – „Gražus pažiūrėti sonetas“ labiau martinaitiškas negu mačerniškas, bet diagnozė (mintis, liga, veidas…) nenustatoma tik iš paviršiaus. Mačerniškieji eilėraščiai ne dedikacijos ir ne interpretacijos. Tai – pagal S. Gedą – „slaptieji sielų suokalbiai“ (nebetaisykime, nebelaikykime klaida šio žodžio, veikiančio poezijos sąmonę ir savimonę).
Teisingas žingsnis – perkirsti tarp poetų tiesiamą taką „Europos laiku“ – intensyvių nakties būsenų kaita, nuo 0.01 iki 8.30, nemigų būsenos, jei ištartume V. Mykolaičio-Putino „Būties valandos“ skyriaus pavadinimą ir „Nemigos“ pirmąją eilutę: „Įkyrėjo sąmonės skaidri šviesa, / Minčių judrus gyvatynas.“ Skaidri sąmonės šviesa brangiai apmokama. Teisėta ištarti: „Neretai skaistykla ir nemiga reiškia tą patį.“ Bet budintis, tiksliai laiką fiksuojantis laikrodis rodo, kad sąmonė eksperimentuoja pati su savimi. Iš savo neužsimerkiančio skaidrumo ji bando išplėšti prasmę, arba eilėraščius. Ir jai pasiseka. Dargi pasiseka pasiekti sąskambių su knygos visuma, lyg viskas vyktų vienu kartu. Bet toks eksperimentas tegali būti vienkartis. Vis dėlto knygos pobūdžiui būtina, kad rašantysis iškiltų kaip jis pats; ir kaip tik būsenomis, kuriose pasirodo gyvas, skausmingas poezijos nervas, kuriuo pulsuoja ir ryšys su kitais.
„Sapno autorius“ – ciklas, susietas su Aidu Marčėnu; kalbėtis su gyvu ir dar gyvai kūrybingu, aišku, sunkiausia. Bet keičiama ir strategija – susitelkiama į kūrybos problemas, bet ne kokias teorines abstrakcijas, o kylančias iš gyvenimo (kaip ir A. Marčėno eilėraščiuose). Epigrafas – lyg būsimo, eisimo kelio nuoroda – iš „Ars poetica“:
Reikia rašyti eilėraščius
Net ir sekmadieniais, nes
Tai yra šventė, tai yra darbas,
Prilygstantis kunigo darbui.
Jau reikia ištarti mintį, kuri yra ir šio rašymo vidinis motyvas: R. Stankevičius „Kertiniu skiemeniu“ pristato savo poetinę programą, paremtą atviru įsipareigojimu saviesiems, kalbai, poezijai, tradicijai. Menkesnių pajėgų kuriantįjį tokie dideli užmojai sužlugdytų, paliktų deklaracijų dykvietėse. R. Stankevičius atsilaiko – turi gyvą ir skaudų poezijos nervą ir gerai jaučia atramas, kad neliktų vienas. Įdomu suvokti, kad lietuvių poetinės programos rodosi dėsningai (silabotoniškai, kaip kirčiuoti skiemenys tarp nekirčiuotų). Maironis, Kazys Binkis, Jonas Aistis (paraleliai ir Salomėja Nėris), V. Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, S. Geda… Tas programas galima aptarti ir kitaip, sieti su kryptimis, sąjūdžiais, su leidinių manifestais. Tarpai – maždaug du, trys dešimtmečiai. A. Marčėno „Ars poetica“ turi credo įtaigos: pasaulio likimas priklauso ir nuo poezijos: „Reikia rašyti eilėraščius.“ Aišku, kad R. Stankevičiui svarbus ir poeto darbo prilyginimas kunigystei. Galima mąstyti, kad V. Mykolaičiui-Putinui kunigystę (bent dvasinės pusiausvyros lygmeniu) kompensavo kūryba, ypač poezija. Kūryba vienu ar kitu būdu patvirtina šventumą, transcendenciją, kuri R. Stankevičiui iškyla ir kaip anoji pusė, vėlgi priartinama grožio: „Kad anoj pusėj / Būtų gražu“ („Gobelenas“). „Gobelenas“ gerai techniškai susmūgiuotas. Taip, su A. Marčėnu dera kalbėtis techniškai. Bet ir sapniškai, pasiskolinti įvaizdžių, situacijų – netgi su kaukole ir Šekspyru („Ties miegančiu“). „Spalvos“ – šiuo netrumpu eilėraščiu R. Stankevičiui pasisekė į gerą tekstą suimti Kūčias, prekybos centrų epochą, distancinį valdymą, garantinį laiką, brūkšninių kodų gailų inkštimą. Atrodo, kad eilėraštis baigiasi, kur iš tiesų baigiasi: „Nebepjaunama / Ir jau nebesėjama.“ Bet ir ilgas eilėraščio distancijas „Kertinio skiemens“ autorius bėga gerai, įsitempęs, bet nepersitempęs. „Delčios mete“ pasirodžiusi Sabos karalienė vėl primena M. Martinaitį – matyt, taip ir yra, daug jo ir išsibarsčiusio. Marčėniškame cikle ir eilėraštis „Kertinis skiemuo“, davęs pavadinimą ir visai knygai. Tai moralinio imperatyvo ir poetinio įsipareigojimo tekstas – kertinis pamatų akmuo: „Niekas už tave šių žodžių / Prasmės nepripildys…“ Tuščia todėl, kad ten nėra tavęs. Tai – laisvojo ištartis, laisvai pasirenkančio ir laisvai įsipareigojančio. Jei net neišvengiamai tragiškai. Arvydo Šliogerio mėgstamoji parabolė: į klausimą, kas turi atstatyti sugriautą šventovę, tik vienas iš kelių atsakė – aš. Tai ir buvo laisvasis, vienintelis tarp vergų. Antikos filosofijoje glūdi tos parabolės šaknys.
Knygos pabaigoje vėl grįžtama prie V. Mačernio, gal bendresne prasme – prie vizijiškumo. V. Mačernio vizijos – septynios, dar „Įžanga“ ir „Pabaiga“. R. Stankevičius parašo „Aštuntąją viziją“, pradžioje pakartoja „Penktosios“ puikiąją frazę: „Laukuose degė saulė.“ Trečiojoje šios V. Mačernio vizijos dalyje yra hermetinis įspaudas: „Ir žody, tobulajam rutuly, nušvito naujas, nemirštąs pasaulis“, greičiausiai svarbus ir „Aštuntajai vizijai“, lyg kokiam papildiniui, o kartu ir „Egzorcizmo seanso“ pratęsiniui – apie gyvenimą iki gyvenimo. Apie labai aukštos dvasinės patirties akimirkas, kurių prasmę ir tegali perteikti eilėraštis, leidžiantis ištarti: „Nenutrūkstantis / Mirusiųjų ir negimusiųjų bendravimas esu. / Amen.“ Tokiai aukštai ištarčiai reikia įgyti moralinę teisę – R. Stankevičius iki jos atėjo savo knygomis.
P. S. Kadaise Marina Cvetajeva kalbėjo apie penkis B rusų poezijoje (tarp kitų minėjo ir Jurgį Baltrušaitį). R. Stankevičiaus – keturi M. Įdomu, kad dar du M (V. Mykolaitis-Putinas ir Just. Marcinkevičius) šmėsčioja „Kertinio skiemens“ horizonte. Ir ne tik jie. Tai pačios poezijos arba jos tradicijos galia – tariant vieną skiemenį, tariasi ir kiti, kirčiuoti ir nekirčiuoti.
Jolanta Smilgin. „Maskvos laikas“ kritikų akiratyje
2015 m. Nr. 11
Ramūno Klimo 70-osioms gimimo metinėms
Ramūno Klimo romanas „Maskvos laikas“, išleistas 2005 metais, – paskutinysis prozininko kūrinys. Bene dešimtmetį rašytas, jis taip ir liko nebaigtas: knygos sudarytoju ir rengėju tapo autoriaus bičiulis ir kolega Vytautas Martinkus. Neužbaigtas romanas susilaukė literatūros kritikų Petro Bražėno, Elenos Nijolės Bukelienės, Vytauto Rubavičiaus, V. Martinkaus, taip pat kitų – Bronės Karpavičiūtės, Donato Petrošiaus, Renatos Šerelytės, Tomo Vaisetos – dėmesio.
Straipsniuose ir recenzijose jų mėginama atidžiau žvelgti į literatūros kūrinį iškeliant jo menines idėjas, pastebint autoriaus siekius ir užmojus, nagrinėjant kūrinio tematiką, problematiką, vertinant stilistiką, o kartais tenkinamasi vien recenzento nuomone, pateikiamos subjektyvios pastabos ir įžvalgos, tiesiog pasidalijama skaitymo įspūdžiais. Daugiausia dėmesio šiam romanui ir jo analizei skyrė literatūrologai P. Bražėnas ir V. Martinkus, jie pateikė išsamias, savitas romano nagrinėjimo, suvokimo ir perskaitymo strategijas.
V. Martinkus „Maskvos laiką“ aptaria tiek atskiruose straipsniuose, tiek 2010 m. išleistoje monografijoje „Estetinė literatūros gyvybė“. Joje yra skyrius pavadinimu „Non finito Ramūno Klimo romane Maskvos laikas“. Čia autorius analizuoja nebaigtą kūrinio rankraštį ir jo struktūras, romano žanro transformacijas, apsistoja ties paniekos ir paniekintųjų kategorijomis, svarsto Fiodoro Dostojevskio kūrybos intertekstų reikšmę R. Klimo romane.
Rašydamas apie „Maskvos laiką“ jis konstatuoja, kad yra galimos įvairios ir skirtingos laiko interpretacijos. V. Martinkus iškelia laiko išplėtimo galimybių ir jo ribiškumo klausimus, akcentuoja laiko ir erdvės vienio reikšmę, teigdamas laiko patirties būsenų svarbą, kadangi, anot kritiko, „<…> literatūros kūrinys yra reiškinys, kuris taip pat atsiveria kaip laiko patirtis“(1). Tačiau daugelis klausimų, galima sakyti, filosofinių, provokuojančių skaitytojo mąstymą apie R. Klimo romaną, taip ir lieka retoriniai, neatsakyti, pavyzdžiui: „Kokia linijinio laiko prasmė?“, „<…> ar literatūros kūrinys kaip ir mąstymas / matymas sustabdo laiką ar jį tik pristato?“(2)
Literatūros tyrinėtojas nurodo plačią „Maskvos laiko“ tematiką: tai okupacija ir jos padariniai, sovietmečio tragika, okupuotųjų, arba pavergtųjų, egzistencija, gyvenimą valdančių politinių jėgų vaidmuo, tautos tapatybės paieškos, tačiau primena, kad R. Klimui nerūpėjo būti vien tiktai nesenos istorijos aprašinėtoju. Pabrėždamas kūrinio istoriškumo matmenį jis teigia, kad praeitis, dabartis ir ateitis romane itin svarbūs ir yra lygiaverčiai. Svarstydamas apie suartėjančius paralelinius laikus, jų sankirtas bei apie laiką kaip apie visa apimančią būtį, literatūrologas laiko koncepte įžvelgia esminę romano mintį: sovietinio laiko įsiveržimą į Lietuvos laiką, teigdamas, kad „tai – invazija į visą žmogaus ir tautos gyvenimą formuojantį laiką, jo, laiko, formas“(3). Todėl kūrinio problematika neapsistoja ties vieno individo patyrimais – ji išplečiama iki vienos, bendros, visus apjungiančios ir vienijančios, t. y. visuotinės, tautos patirties bei jos svarbos.
V. Martinkus, kaip ir E. Bukelienė, Aleksandras Krasnovas, Jūratė Sprindytė bei kiti mokslininkai, R. Klimą priskiria „intelektualiosios prozos“ kūrėjų gretoms. Jis pripažįsta „Maskvos laiką“ esant sudėtingu konstruktu, reikalaujančiu intelektinės skaitytojo įtampos. Siekdamas išryškinti žanrinį šio kūrinio neapibrėžtumą, kritikas jį įtaigiai vadina „sinkretinių pajautų“ arba „intelektinės improvizacijos“ romanu, teigdamas, kad R. Klimas tarsi pristato „<…> romano patirtį, leidžia numanyti, kas šiandieniniame romane keičiasi, pažymi tai, kas skaitytojo laukia (tiek romano, tiek ir visos literatūros) rytoj“(4). Vis dėlto atsižvelgdamas tiek į paties autoriaus nusiteikimą savąjį kūrinį vadinti būsenomis, o ne romanu, tiek į kūrinyje pasireiškiančią autoriaus patirtį bei išgyvenimus, V. Martinkus pasakojimo autentiškumą laiko svarbiausiu estetiniu romano elementu.
Panašiai teigia ir literatūrologas P. Bražėnas: „Pasakojimo autentiškumas – taip dviem žodžiais galima apibendrinti vieną esminių „Maskvos laiko“ bruožų. Visos istorinės, kultūrinės asociacijos ne mechaniškai, jėga įspraudžiamos į pasakotojo lūpas, o atrodo labai natūraliai iškylančios iš jo sąmonės“(5). Vadinasi, autoriaus asmeninė patirtis, kaip praeities atitikmuo, kuriuo remiamasi, suteikia kūriniui išskirtinumo, pasireiškiančio per ypatingą istorijos laiko pajautimą. Jis perteikiamas romane tarsi gaivališka jėga, prasiveržianti pro praeities užtvaras, apnuoginanti nebeesantį, tačiau tebetvinkčiojantį sovietmečio pulsą.
Nors V. Martinkus nesureikšmina „būsenos“ semantinės reikšmės kaip autoriaus pasiūlyto analogo romanui įvardyti, vis dėlto ją vertina kaip savotišką romano „kontekstą“ ar „sąmonės“ dalį, primindamas, kad būsena yra tai, ką galima įveikti ir peržengti. Būsena, pasak literatūros kritiko, tarsi sudaro galimybes rastis įtampai, kuri savotiškai pretenduoja į „romaną sukuriantį veiksmą“. V. Martinkus prieina prie išvados, kad „<…> būsenomis pavadintas kūrinys kaip ir tradicinis romanas gali siekti viso to, kas reikalinga patvariam estetiniam pasauliui. Ir, jeigu tik jo tekstas kalba su mumis apie individo likimą, būti romanu“(6).
Apžvalgoje „Vertybinė šiuolaikinės lietuvių prozos samprata“ V. Martinkus nurodo, kad literatūros kūrinio be pabaigos, arba „non finito“, koncepto atveju jo vertinimas vyksta pabrėžiant „atvirybės“ matmenį: „Ramūno Klimo romanas „Maskvos laikas“ – įvairiais aspektais atvira ir todėl labai sudėtinga, egzistenciali kūrinio tikrovės galimybė: tekstas yra stochastinis autoriaus ir skaitytojo vertybių erdvėlaikis <…>“(7).
Rašydama apie R. Klimą ir jo romaną „Maskvos laikas“, literatūros kritikė E. Bukelienė taip pat akcentuoja romano ryšį su egzistencialijomis, teigdama, kad R. Klimas „<…> brandino ambicijas atrasti originalią estetinę formą, pasakojančią ne dar vieną istoriją apie sovietmetį, o priešingai, – mėgino sukurti egzistencinį įvykį, kompleksinę struktūrą, kuri kalbėtų pasauliui apie XX a. galimybes“(8). Dar 1999-aisiais kritikė, aptardama R. Klimo romaną „Tiktai ugnis išgydys“, rašytoją įvardijo kaip intelektualiojo stiliaus modernistą, tuo pačiu apsvarstydama intelektualiosios filosofinės tematikos prozos nepopuliarumą ir jos sudėtingumą. Vertindama autoriaus stilistikos ypatybes tuo metu, kritikė akcentavo išskirtinį R. Klimo teksto daugiaprasmiškumą, daugiareikšmiškumą, teigdama, kad „<…> R. Klimo gražumas „sunkiasvoris“, juo nesiekiama perteikti pirmo įspūdžio, emocinių reakcijų, o telkiama minties energija. Ir skaitytojui nėra kada džiaugtis metaforos brėžiamais vaizdo zigzagais, nes reikia šifruoti mintį. Reikia pripažinti, jog autoriaus rašymo maniera yra pasiekusi kraštutinę ribą, kurią peržengus komunikacija bus nebeįmanoma“(9).
Ši citata aktuali skaitant ir paskutinįjį rašytojo darbą, kadangi ji atspindi „Maskvos laiko“ visuminę medžiagą, autoriui būdingus minties ir stilistikos reiškimo būdus. Svarstydama apie nebaigtą R. Klimo darbą, E. Bukelienė taip nusako autoriaus stilių: „<…> dominantė – viename sakiny neįtikėtinai išplėtota aliuzijų, asociatyvių jungčių poetika. Situacija, įvykis, poelgis, pradinė mintis siejama, gretinama su įvairiausio pobūdžio įvairių laikotarpių kultūros, istorijos, mitologijos reiškiniais, kasdienio gyvenimo aktualijomis, žinomais posakiais, maksimomis ir panašiai. Sakiniai dažnai virsta ilgiausiais periodais, kurių pabaigoje nebeprisimename pradžios“(10).
Pasak knygos rengėjo spaudai V. Martinkaus, romano epizodai nebuvo iš esmės redaguoti, kaip ir sakinių sintaksė, todėl stilistika yra autentiška ir visiškai išsaugota. Literatūros tyrinėtojo manymu, nors ji esanti paini ir sudėtinga, vis dėlto turi savąją logiką. P. Bražėnas stilistinį R. Klimo braižą vadina „sunkia Ramūno Klimo gramatika“, taip pabrėždamas ypatingą autoriaus rašymo manierą bei unikalumą, paaiškina tos „gramatikos“ suvokimą: „Gramatiką šiuo atveju reikėtų suvokti ne tik kaip lingvistinę kategoriją (dėmesys prozininko sakiniui, jo sintaksei suponuoja ir tokį perskaitymą), o kaip metaforą, aprėpiančią ne tik sintaksę, bet ir visą sudėtingą kūrinio struktūrą, jame atsiskleidžiančią pasaulio sampratą, istorinio laiko traktuotę, vaizduojamo žmogaus koncepciją“(11). Kritikas pabrėžia tokio rašymo vertę: R. Klimas nepaverčia romano banaliu kūriniu, kadangi jis nesileidžia į nerišlų, natūralistinį „vapėjimo lygį“, bet priešingai – išlaiko ironiškai intelektualią graciją ir minties šakotumą(12). P. Bražėnas atkreipia dėmesį į išplėtotus, originalius palyginimus, talpius ir išraiškingus tropus, teksto vaizdingumą bei įtaigumą, individualų skyrybos ženklų, tikrinių vardų naudojimą ir t. t. Pasak literatūrologo, labai sudėtingas yra R. Klimo citavimas, nes sakiniai tarsi varžosi tarpusavyje, tačiau galima reziumuoti – kiekvienas iš romane esančių sakinių savyje telkia neabejotiną prasmę.
Literatūros tyrinėtoja J. Sprindytė, svarstydama apie laiką ir jo reikšmę literatūroje, nurodo, kad „laiko pulsas labai svarbus, mat jį jaučiantys – didina galimybes sava kūryba patraukti ir skaitytojus, ir literatūros kritikus. Kas gi tai yra „amžinai jaunas“ tekstas? Ar tai – visiems aktualus tekstas?“ – klausia autorė ir atsako, pateikdama savąją teksto aktualumo viziją: „Jis turi apčiuopti pačius charakteringiausius epochos bruožus, jos lūkesčius, išreiškiant tiek kartos neviltį, tiek viltį ir tautos garbę, be to – turi maksimaliai išnaudoti savojo laikmečio poetinės kalbos galimybes“(13). Ne tik jos, bet ir kitų kritikų akimis, autoriui tai pavyko: romanas „Maskvos laikas“ telkia ne vien tik teminę įvairovę, bet ir patyrimu paremtą, t. y. empirinę, tos įvairovės patirtį, atsispindinčią visuminėje kūrinio raiškoje, kuri kuriama daugialypiu ir sudėtingu stiliumi, simboliais, poetinių asociacijų jungtimis(14), priverčiant atgyti laiko pulsą. Kita vertus, pasak V. Martinkaus, šiame romane matomi ne vien tik atminties pėdsakai, yra matomi ir ateities regėjimų ženklai, savotiški „rašmenys“ bei fenomenologinė pasaulio vizija(15).
Išskirtinis, itin platus dėmesys romanui „Maskvos laikas“ matyti P. Bražėno straipsnyje „Menininko paveikslas Ramūno Klimo romane Maskvos laikas“ ir knygoje „Amžininkai ir bendraamžiai“. Joje literatūros kritikas pateikia studiją „Būsenų anatomija Ramūno Klimo Maskvos laike“. Tai išsamiausias ir giliausias R. Klimo romano tyrinėjimas.
P. Bražėnas pripažįsta „Maskvos laiką“ esant romanu, kuriam nėra būdingi tradiciniai siužeto dėsningumai. Šių nebuvimas savotiškai komplikuoja romano skaitymą. Literatūrologas kelia klausimus, ką reikėtų skaitytojui daryti, „<…> kai suvoki, kad vienoje vietoje nutrauktą ar nutrūkusią būseną netikėtai atrandi kitoje – lyg ir tęsinį, lyg ir naują redakciją? ką daryti, kai net pagrindinėse siužetinėse linijose, kad ir kaip mažai joms skirta autoriaus dėmesio, aptinki pasikeitusius net pagrindinių veikėjų biografijas ir likimus? ką daryti, kai visas kontekstas rodo, kad kalbama apie tą patį veikėją, bet jis vadinamas skirtingais vardais?“(16) P. Bražėnas skrupulingai apžvelgia kūrinio siužetinę liniją, apsistoja ties antraeilių veikėjų paveikslais ir vaidmenimis, šeimos linija, aptaria į romano pavadinimą iškeltą laiko sąvoką, siedamas ją ne tik su romane vaizduojamuoju laiku, bet ir su paties autoriaus romano rašymo laikotarpiu, remdamasis intertekstais romano laiko atkarpą ištęsia net iki XIX a. vidurio ir pateikia jį tokia chronologine tvarka: „<…> keturi ryškiausiai matomi – nors ir su aiškiais difuzijos pėdsakais – laiko klodai: devynioliktojo amžiaus vidurio Rusijos, F. Dostojevskio laikas, pirmieji pokario metai, sovietinės imperijos erozijos bei jos griuvimo dešimtmetis ir Nepriklausomybės metai, per kuriuos rašomas romanas“(17).
P. Bražėnas, panašiai kaip ir V. Martinkus, pritaria R. Klimo užmojui kūrinį vadinti tiesiog „būsenomis“, ne romanu, ir primena, kad „Maskvos laikas“ autoriaus (bent užrašų knygelėje) buvo vadintas ir „fragmentarijum“. Literatūros tyrinėtojas, pasisakydamas apie romano sąvokos pakeitimą į būsenas, prieina prie išvados: „Nereikėtų to traktuoti kaip iššūkio literatūros teorijai ar bandymo sukurti naują žanrą: panašiu – struktūrinių suvaržymų atsisakiusios minties – keliu moderniosios literatūros istorijoje eita jau ne pirmą kartą“(18), kaip priešpriešą veiksmo, nuotykių ar kitaip apibrėžtam romanui pasiūlydamas įrašyti „būsenų romano“ apibrėžtį.
Būseną traktuodamas kaip „sąmonės buvimo būdą“, P. Bražėnas pateikia įžvalgą, kad pagrindinio veikėjo sąmonę (kaip aukščiausią psichikos formą) galima laikyti pagrindiniu romano herojumi(19). Literatūrologo pasirinktas gretinimas, savotiška būsenos personifikacija ne tik išryškina pagrindinio veikėjo psichikos pajėgumą atspindėti aplinką, psichiką priskiriant esminiam branduoliui, telkiančiam jėgą ir materiją pagrindinio veikėjo būsenoms rastis, bet drauge išaukština atminties fenomeną.
Pagrindinis romano veikėjas, pasak P. Bražėno, rašytojo yra sukurtas kaip pilnakraujis charakteris, kuriam perteikta visa rašytojo turėta patirtis, ir primena, kad „menininkas, ypač žodžio menininkas, pirmiausia yra refleksijos žmogus. Poeto pasaulėjauta labiau linkusi į emocijų išraišką, prozininkas dažniausiai išsiskiria įdėmiu ir intensyviu jį supančios tikrovės stebėjimu bei jos apmąstymu“(20). R. Šerelytė, aptardama pagrindinį romano veikėją, teigia, kad „Maskvos laike“ yra sukoncentruota ne tik esamų, bet ir galimų siužeto peripetijų suma, taip pat nurodo, jog romane atsiveria „sudėtingas, daugialypis“ pasakotojo paveikslas, „<…> kuriam nemažą įtaką daro būtent įvykio alternatyvos galimybė. Esamos realybės kvestionavimas“(21).
Herojumi pagrindinio romano veikėjo nevengiantis pavadinti P. Bražėnas svarsto galimybę romaną skaityti netgi kaip vieno herojaus romaną. Darydamas aliuzijas į nugyvento laiko apmąstymus ir jau minėtą atmintį, kuri apsti savistabos požymių, tarsi primena, kad „<…> vietomis negailestingai savianalizei reikia, be kitų savybių, ir herojiškumo. Herojiškumo bent jau pripažinti skaudžią tiesą, kad nesi joks herojus, o tik, geriausiu atveju, savo skaudžią patirtį suvokianti ir jos ištakas bei pasekmes analizuoti bandanti laiko auka“(22). Iš skriaudos atlikties atsirandanti aukos figūra įgyja išliekamąsias pasekmes, t. y. trauminę patirtį, kuri tarsi atsikartoja trūkinėjančiame romano siužete. Punktyru žymėtą šeimos liniją, kaip ir visą kūrinio struktūrą, P. Bražėnas apibūdina kaip „sumegztą iš skirtingos faktūros siūlų“, iškeldamas hipotezę, kad autorius galbūt buvo sumanęs romaną pavaizduoti kaip šeimos irimo dramą, „<…> kurioje tvirtus patriarchalinius (geriausia šio žodžio reikšme) santykius, gražias nacionalines tradicijas, aukštos inteligencijos žmonių charakterius lyg vėžys ėda į dviejų žodžių metaforą suspaustas okupacinis režimas“(23).
Esama ir kritiškų „Maskvos laiko“ vertinimų. Straipsnyje „Neišgyvendinamas sovietmetis: atmintis, prisiminimai ir politinė galia“ V. Rubavičius taip pat akcentuoja atminties, kaip visa aprėpiančios ir persmelkiančios, svarbą romane, tačiau drauge apeliuoja į žmogaus laisvę rinktis ideologijos metu ir to pasirinkimo pasekmes: „Ramūno Klimo knygoje „Maskvos laikas“ atmintis visą laiką tarsi sukasi apie neišsakomą ir neįmanomą mąstyti „centrą“, kurį drįsčiau nusakyti taip: kaip prisimenant pokarį, sovietinę okupaciją, tragiškus tėvų bei giminių likimus tapta patikimu, visuomeniškai reikšmingu tarybiniu žurnalistu ir kaip tas vaikystės žinojimas (skriauda ir trauma) buvo išstumiamas žurnalistiniuose rašiniuose teigtos ideologijos bei melo. Gal toks neiškeltas klausimas ir ardo pasakojimą į skiautes – pasakojimas neišlaiko neįmanomų susieti atminties plyšių“(24).
Kai V. Rubavičius akcentuoja žmogaus tapimą „savu“ sovietinei valdžiai, žmogaus užtarnautą pasitikėjimą vykdant atitinkamas okupantų užduotis, T. Vaiseta žvelgia kita linkme ir pripažįsta egzistencinį motyvą: „Šis romanas parodo, kad sovietinės tikrovės estetinį luobą perregintis ir jos tikrąjį veidą atpažįstantis individas vis tiek gali gyventi įtrauktas į jos centrą, prarastą laisvę kompensuodamas vidinėmis „pozityvios“ laisvės formomis“(25). Laisvė, kylanti iš paties žmogaus, tampa savotišku asmeniniu apsisprendimu, o prarastoji laisvė – motyvu ir paskata vidinės laisvės paieškoms.
Paskutinysis R. Klimo romanas literatūros kritikoje vieningai apibūdinamas kaip išskirtinis lietuvių prozos kūrinys. P. Bražėnas teigia, kad „Maskvos laikas“ priklauso prie iškiliausių Nepriklausomybės dvidešimtmečio kūrinių“(26). Tokiai minčiai iš esmės pritaria ir E. Bukelienė: „R. Klimo romanas „Maskvos laikas“ – tikrai neeilinė lietuvių prozos knyga. Tai kūrinys, maksimaliai nutolęs nuo populiariosios literatūros ir jos vienadienių banalybių, neparankus lengvo pasiskaitymo ieškančiam skaitytojui. Sunkus net literatūrologui“(27). Kiekvienas knygos vertintojas įžvelgia ir apmąsto skirtingus vertės matus. Pavyzdžiui, P. Bražėnas akcentavo kūrinio autentiškumą kaip vieną iš pagrindinių „Maskvos laiko“ bruožų, o B. Karpavičiūtė knygos vertę linkusi nusakyti taip: „Jos vertė – ne visiems literatūros kūriniams būdingas autentiškumas. Ne stiliaus lengvumas, ne intriga, o psichologinis tikrumas ir tikrosios gyvenimo vertybės, kurias teigti jau buvo pajėgus penkiasdešimtmetis rašytojas“(28).
Dėl autoriaus mirties nutrūkęs „Maskvos laiko“ rašymas nulėmė tendencingą romano lyginimą su panašaus likimo ištiktais kūriniais, tokiais kaip Vinco Krėvės „Dangaus ir žemės sūnūs“ arba Broniaus Radzevičiaus romanas „Priešaušrio vieškeliai“(29). Jau rengdamas R. Klimo romaną spaudai, V. Martinkus iškėlė neužbaigto kūrinio literatūrinės vertės klausimą, tačiau konstatavo, esą „<…> šitoji jo ypatybė tik paryškins kūrinio turinyje ir formoje glūdinčias galimybes kiekvienam jo skaitytojui perskaityti jį savaip, pagal savąją gyvenimo patirtį“(30), taip tarsi primindamas, kad „skaitydami parašytą tekstą aktualizuojame ir įprasminame jį, patiriame „esatį“ kaip tai, ko nėra. Skaitymas atveria „savąją“ patirtį „kito“ patirties perspektyvoje“(31).
Literatūrologo manymu, kur kas svarbesnis yra literatūros kūrinio sumanymas bei autoriaus paruošti meninio kūrinio metmenys, t. y. eskizas, negu galutinė idėjos realizacija, suvokiama kaip „nugludintas“, „tobulas“ teksto kūrinys(32). Iš tikrųjų tai, kad romanas nebuvo užbaigtas paties R. Klimo, nesutrukdė jam sulaukti pripažinimo. „Maskvos laikas“ buvo įtrauktas į kūrybiškiausių 2005 m. išleistų knygų dvyliktuką, iš kurio renkamas kandidatas kasmetinei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) premijai gauti, įsteigtai 2003 metais. R. Klimui LLTI premijos laureatu tapti nepavyko, bet 2007 m. romanas pelnė Lietuvos rašytojų sąjungos premiją, beje, išimties tvarka pirmą kartą skirtą rašytojui po mirties. Įteikimo vakarą (2007 m. sausio 6 d.) pasisakydamas apie „Maskvos laiko“ autoriaus užmojus, rašytojas Danielius Mušinskas teigė, esą „<…> laureatas iškėlė sau pernelyg didelį tikslą: jis rašė ne apysaką ar romaną, o gyvenimo Kūrinį, siekdamas viename sakinyje sulydyti, sukoncentruoti daugybę dalykų. Turbūt šio romano autorius nebūtų baigęs iki šiol, jei būtų gyvas“(33).
Prisimindamas R. Klimo rašymą, V. Martinkus taip pat patvirtina, kad autorius nerašė daug, darbas vyko lėtai, tarsi, anot literatūrologo, būtų mėginama parašyti tik tiek, kiek buvo negalima neparašyti. Pasak V. Martinkaus, „Maskvos laiką“ paprasčiausiai būtų perskaityti ir interpretuoti „<…> kaip išpažintį, autobiografiją, akistatą su sąžine, lietuvišką „pavergto proto“ variantą, mirtina liga susirgusiojo pastangas įveikti šią ligą ir t. t.“(34) Literatūros kritikas nurodo, kad netgi jeigu būtų mėginama skaitant romaną sekti tokiais autoriaus tikslais kaip sovietijos ir jos skleidžiamos paniekos nuolatinis ir kasdienis dozavimas mirtinomis injekcijomis, KGB veikimas ir pan. – toks skaitymas nebūtų pakankamas, kadangi vadovaujantis net ir tokiu nusiteikimu, ,,<…> matyt, tik atskirtume nuo savęs meninį šios knygos pasaulį – sumažintume savo galimybę išvysti visuminį žmogaus meninį portretą, kurį pristato (mums, skaitytojams) ypatinga, visuminė kūrinio autoriaus įžvalga: personažų polilogas, siužetas, romano struktūra įvairiausia šio žodžio reikšme“(35). V. Martinkaus manymu, tiek išvardytosios romano stilistinės savybės, tiek jame atsiskleidžiantis vertybinis pasaulis pritraukia skaitytojus netgi labiau negu literatūros kritikus, kadangi „tyrėjams jis dažnai kelia vien galvos skausmus, – jį sunku apibrėžti, beveik neįmanoma paaiškinti pagal žinomus literatūros tvarkos principus. <…> Jis be išlygų ardo, griauna viską, kas literatūroje atrodė priimtina, be to, jis reikalauja skaitytojo vienatvės. Primena, kad literatūrą kuria ne tik autorius, bet ir skaitytojas“(36).
Apibendrinant galima sakyti, kad literatūros kritikų pozicijos „Maskvos laiko“ atžvilgiu yra gana vieningos. Šis romanas dažnai palydimas tokiais epitetais kaip: „sudėtingos konstrukcijos“, „neeilinis“, „iškiliausias“ ar net prilyginamas „egzistenciniam įvykiui“(37) ir pan. „Maskvos laikas“ pristatomas kaip romanas, reikalaujantis skaitytojo pastangų ir net meditacinio nusistatymo bei intelektinio pasirengimo ir t. t. Tai siaurina skaitytojų ratą. V. Martinkus straipsnyje „Trapi estetinė pasaulio patirtis, arba Kada įsivesime nepaprastą padėtį lietuvių literatūroje?“ mąsto apie talentingų autorių kūrinius, kurie gali būti išstumiami į neskaitymo užribį, o jų vietas kėsinasi užimti estetiškai mažiau reikšmingi literatūros kūriniai(38). Tęsdamas savo mintį kritikas apsistoja ties dviem romanais – Petro Dirgėlos „Karalyste“ ir R. Klimo „Maskvos laiku“. Nors V. Martinkus nurodo, kad abu kūriniai literatūros kritikų buvo pastebėti, įvertinti premijomis, tačiau reiškia apgailestavimą primindamas, kad „<…> šiandien viešame vertinimų lauke šių romanų nėra. Abiejų knygų (nedideli) tiražai neišparduoti, literatūrologinėje recepcijoje ar šiandienio literatūros proceso analizėje abu labai retai minimi. O kai minimi, tai pabrėžiama tik praktinė (istoriografinė, politologinė ar etinė) jų nauda skaitytojams“, pasvarstydamas, kad „tai ne patys kūriniai, matyt, traukiasi į literatūros nuošalę. Mes, skaitytojai ir kritikai, juos išvarome. Nes patikime lėkštesnių ir populiaresnių literatūros struktūrų reikšmėmis“(39).
Siauras yra literatūrologų ir kritikų ratas. Apžvelgus R. Klimo romano „Maskvos laikas“ literatūrologines įžvalgas ir interpretacijas matyti, kad didžiausias indėlis rimtesnei šio romano analizei paskirtas tų pačių literatūros tyrinėtojų – P. Bražėno, V. Martinkaus, E. Bukelienės, su retomis išimtimis, kai romanas trumpai paminimas nagrinėjant atskirus klausimus ar tematiką. Kiti literatūrologai, dažnai viešai pasisakantys bei analizuojantys prozos kūrinius, nuo R. Klimo romano, kaip tiriamojo objekto, atsitvėrė tyla ir abejingumu, todėl galima teigti, kad „Maskvos laikas“ nesusilaukė rimtesnio dėmesio.
„Maskvos laikas“ ir literatūrinė nuošalė: ar į ją gali būti nustumiamas kūrinys, kuris, praėjus net dešimtmečiui, vis dar yra aktualus? Aktualus tiek tematika, tiek problematika, o ypač egzistenciniais klausimais ir savo intertekstiniais ryšiais su lietuvių ir pasaulio literatūra.
(1) Martinkus V. Non finito Ramūno Klimo romane Maskvos laikas // M a r t i n k u s V. Estetinė literatūros gyvybė. – Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010. – P. 283.
(2) Ten pat. – P. 285.
(3) Martinkus V. Nebaigtas rankraštis ir jo struktūra // M a r t i n k u s V. Estetinė literatūros gyvybė. – P. 288.
(4) Martinkus V. Intelektualioji proza // M a r t i n k u s V. Estetinė literatūros gyvybė. – P. 298.
(5) Bražėnas P. Menininko paveikslas Ramūno Klimo romane Maskvos laikas // Žmogus ir žodis. – 2010. – Nr. 2. – P. 37.
(6) Martinkus V. Intelektualioji proza. – P. 298.
(7) Martinkus V. Vertybinė šiuolaikinės lietuvių prozos samprata. – Prieiga per internetą.
(8) Bukelienė E. Turn the Clock Back // The Vilnius review. – 2006. – Nr. 19. – P. 92.
(9) Bukelienė E. Sunki knyga // B u k e l i e n ė E . Prozos keliai keleliai… – Šiauliai: Saulės delta, 1999. – P. 143.
(10) Bukelienė E. Visovės ilgesio persmelktas // Literatūra ir menas. – 2006. – Kovo 24. – P. 4.
(11) Bražėnas P. Menininko paveikslas Ramūno Klimo romane Maskvos laikas // Žmogus ir žodis. – P. 43.
(12) Ten pat. – P. 45.
(13) Сприндите Ю . Пульс времени в прозе // Вильнюс. – 2004. – Nr. 168. – P. 84.
(14) Ten pat. – P. 93.
(15) Martinkus V. Ką pasakyti tau, Ramūnai? // Metai. – 2003. – Nr. 1. – P. 159.
(16) Bražėnas P. Būsenų anatomija Ramūno Klimo Maskvos laike // B r a ž ė n a s P. Amžininkai ir bendraamžiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – P. 19.
(17) Ten pat. – P. 27.
(18) Ten pat. – P. 21.
(19) Ten pat. – P. 26.
(20) Ten pat. – P. 69.
(21) Šerelytė R . Paniekinimo laikas. – Prieiga per internetą.
(22) Bražėnas P. Būsenų anatomija Ramūno Klimo Maskvos laike. – P. 28–29.
(23) Ten pat. – P. 25.
(24) Rubavičius V. Neišgyvendinamas sovietmetis: atmintis, prisiminimai ir politinė galia // Colloquia. – 2007. – Nr. 18. – P. 125.
(25) Vaiseta T. Supaukštėjusi siela. Žmogaus laisvės ir totalitarizmo patirtis šiuolaikinėje lietuvių literatūroje // Naujasis Židinys – Aidai. – 2008. – Nr. 6. – P. 234.
(26) Bražėnas P. Būsenų anatomija Ramūno Klimo Maskvos laike. – P. 38.
(27) Bukelienė E. Visovės ilgesio persmelktas. – P. 4.
(28) Karpavičiūtė B. Beveik nutylėtas romanas // Kauno diena. – 2012. – Gruodžio 21. – P. 4.
(29) Martinkus V. Kodėl – non finito? // M a r t i n k u s V. Estetinė literatūros gyvybė. – P. 286.
(30) Martinkus V. Laiko verdiktas // Santara. – 2005. – Nr. 45. – P. 45.
(31) Martinkus V. Filosofinis literatūros kūrinio tikrovės (esaties) vardiklis // M a r t i n k u s V. Estezė ir vertinimai. – Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, 2013. – P. 136–137.
(32) Martinkus V. Kodėl – non finito? – P. 286.
(33) Šimkus A. Įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija // Literatūra ir menas. – 2007. – Sausio 12. – P. 2.
(34) Martinkus V. Nebaigta knyga, arba Paniekos nužudytieji // K l i m a s R . Maskvos laikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – P. 435.
(35) Ten pat. – P. 435–436.
(36) Ten pat. – P. 438.
(37) V. Martinkus knygoje „Estezė ir vertinimai“, kurią sudaro esė apie literatūros pajautą ir įvairūs straipsniai bei recenzijos, iškelia kūrinio kaip įvykio klausimą, paneigda¬mas nuomonę, kad kūrinys kaip įvykis yra tai, ką reikia savotiškai išgyventi ir patirti. Žr.: Martinkus V. Estezė ir vertinimai. – P. 175.
(38) Ten pat. – P. 173.
(39) Ten pat. – P. 174.
Viktorija Daujotytė. Salomėjos Nėries erdvėlaikis: kurtas, okupuotas, laisvintas
2015 m. Nr. 10
Septyniasdešimtąją Salomėjos Nėries mirties vasarą, blyškiai pražystant diemedžiui, dar pabandyti įeiti į poetės kūrybą, pajusti pastoviuosius ir kintančius jos pasaulio dėmenis. Ypač tuos, kurie konkrečiau susiję su erdve ir laiku, o bendriau – su pasaulėvaizdžiu, savaiminiu ir sąmoningai kurtu, okupuotu ir laisvintu. Niekas nėra laisvas nuo istorijos, arba, paprasčiau tariant, nuo to, kas vyksta pasaulyje, ne tik gėrio, bet ir nuo visokeriopo blogio, tiesioginio ar manipuliacinio. Išoriškai žmogus gali išlikti laisvas, o jo vidinė erdvė, vidinis laikas gali būti užimti, okupuoti. Okupuoto, netgi įkalinto žmogaus dvasinė laisvė yra aukščiausia ir sunkiausia, ką žmogus gali pasiekti, o pasiekęs išlaikyti. Didžioji kūrėjo drama vyksta nematomose, tik jam pačiam svarbiose erdvės ir laiko sankirtose. Kuo tos sankirtos gilesnės, tuo skaudesnės, nes ten žmogus yra vienas ir vienišas. Salomėja Nėris yra tai patyrusi, išgyvenusi. Atvėrusi.
Iš pradžių keli žodžiai apie erdvę, laiką, erdvėlaikį – pačiais siauriausiais aspektais, svarbiais poezijai. Erdvė – vieta laike, jei net akimirką. Trūksta erdvės ir laiko sąlyčio ir sąveikos žodžio – galbūt tai vietoerdvė. Laikas – jei ir tik akimirka, kurioje nors vietoje. Suvokti, kad esi vietoje, kad ją matai, jauti, reikia laiko, jei ir mirksnio. Realumą, lyg kokį apčiuopiamumą, laikas gauna iš vietos, iš jos daiktų. Visa, kas kuriuo nors būdu yra vietoje, yra jos aprėpiama. Vieta būna tuo, kas joje yra. Daiktai yra vietoje, vieta yra ir daiktų vieta. Vieta visada įsivietinusi, matome jos riboženklius, apskritai ženklus, vienokius gamtoje, kitokius mieste. Laikas – neapčiuopiamas, nejuntamas, juntami tik veiksmai, įvykiai. Dažniausiai laikas su jais ir tapatinamas. Salomėjos Nėries sunkiuosius metus aptariame remdamiesi tuo, kas per juos įvyko, kas turi konkrečią vietą ir laiką. Bet įvykis neapima to, kas labiausiai veikia kūrėjo sąmonę, kas reiškiasi būsenomis, nervų krizėmis, galiausiai fizinėmis kūno negandomis, artinančiomis nebūtį.
Lyrika ir muzika yra nejuntamojo laiko menai, kilę iš sąmonės pastangų užpildyti tuštumą, paversti ją tarsi lytinčia ir lytima. Lyg atskirti, išskirti iš savęs, kad galima būtų ją suvokti. Epochose, kur lyrika ir muzika buvo svarbesnės, daugiau ir laiko refleksijų, meninių ir filosofinių. Nuo romantizmo iki modernizmo. Dabartinės epochos profilį lemia vizualumas, atitinkamai svarbesnė darosi erdvės dominantė. Erdvėlaikis iš esmės atitinka Michailo Bachtino chronotopą, kur chronos neabejotinai svarbiau, netgi pirmiau už topos. Lietuvių kalba darybiniu keliu natūraliau veda erdvėlaikio linkui, ne laikoerdvio. Gali būti, kad lietuvių kalba ir kalboje įkūnytas mąstymas tik apčiuopdamas vietos pavidalus ima justi ir laiką, jo tvinksnius, tekėjimą. Tai nėra pirmiau nei paskiau, einantis nesvarsto, kuria koja pradėjo žengti. Eilėraštis kaip žingsnis, jam reikia ir vietos, ir laiko. Eilėraštis yra ritmas, kalbinis erdvėlaikio ritmas sąmonėje.
Kiek mąstyta apie poeziją, mąstyta ir apie jos erdvę ir laiką, jei ir nevartojant tokių sąvokų. Erdvė ir laikas yra pagrindinės žmogiškojo buvimo koordinatės. Žmogus yra kūnas, užimantis vietą, esantis vietoje. Žmogus yra laikinas laiko kūdikis. Kiekviena žmogaus akimirka prateka erdvėje, gobiamoje iliuzijos, kad ji pastovi, pastovesnė už laiką, kad į erdvę galima grįžti, o laikas nuteka negrįžtamai. Į erdvę, prigimtąją, kuriuo nors būdu gautą, įgytą, pasirinktą ar suteiktą, žmogus įsikuria, mažuosius jos matmenis ir perkeisdamas. Laikas žmogui nepavaldus, laikas tiesiog yra, yra tarsi ir nebūdamas. Kiekvieno žmogaus gyvenimo laikas yra ir jo gyvenimo erdvės laikas. Kiekviena erdvė yra ir laiko erdvė. Ne tik vienaskaita, bet ir daugiskaitos: laikai ir erdvės, erdvėlaikiai. Pasakojimų erdvėlaikiai natūralesni, aiškesnės gyvenimo linijos, jei ir išskiriamos gyvenamo ir atsimenamo, lyg susigrąžinamo gyvenimo. Atsiminimas gali būti netgi intensyvesnis už pirmines to, kas su žmogum atsitinka, formas. Galbūt čia – žmogaus gebėjime atsiminti, daugkartiniame lyg ir to paties fakto, situacijos išgyvenime, išgyvenime, kuris suformuoja nebuvusios ir nesamos tikrovės esmingą, intensyvų esamumą, – slypi poetinio erdvėlaikio atskirumas, ypatingumas. Siauriausia, gal net gryniausia, teoriškai nesukomplikuota prasme erdvėlaikis yra pirminės eilėraščio koordinatės: kada kur, kur kada. Eilėraščio erdvėlaikis gali būti efemeriškas, neapčiuopiamas, tik jaučiamas, tarsi ištirpęs intonacijoje, garsų muzikoje. Grynieji, garsiniai, muzikiniai erdvėlaikiai – kaip Johanno Wolfgango Goethe’s „Über allen Gipfeln ist Ruh…“ arba Maironio „Vasaros naktų“ pradžia: „Užmigo žemė, tik dangaus negęsta akys sidabrinės…“ Intensyviai pulsuojanti sąmonė erdvę ir laiką tarsi susiurbia, sutraukia į save, įkvepia ir vėl iškvepia: „Užmigo žemė…“ yra lyg vasaros žemės po žvaigždėtu dangumi (taip paprastai pasakom laiką ir erdvę) iškvėpta sekundė. Grynoji lyrika: įkvėpimas ir iškvėpimas. Poetinis erdvėlaikis – lyg oras, kuris įkvepiamas ir kuris iškvepiamas, neklausiant, kam oras priklauso. Skaitant, suvokiant eilėraštį, įkvėpimas–iškvėpimas pakartojamas.
Iš ko, kaip poetiniai erdvėlaikiai susidaro? Eidami fenomenologiniu keliu, atsakytume, kad iš patirčių, iš to, kas patirta, patiriama, kas patiriama iš kitų patirčių, vadinasi, iš atskiro ir bendro kultūros konteksto, gilesnio ar paviršutiniškesnio. Intensyviausiai esame veikiami prigimtinės patirties geografijos, to, ką pamatome, išgirstame pirmą kartą. Įsigyvename į pirminę namų aplinką, fiksuojame jos pasikeitimus. Jaučiame istorijos geografiškumą – žymėtos vietos, kur kas nors yra įvykę, kas daugkartiniu būdu patirta kitų. Mus veikia ne tik tai, ką tiesiogiai patiriame, bet ir tai, ką atsimename; atminties patirtis gali būti itin svarbi. Bet ir nepatirtis: patirtyje lieka neįvykusio geidimo patirti. Nėra paprasta suvokti, kaip sąmonė prisitvirtina prie vietų, kaip užmezga ryšį su laiku. Sunkiausia suvokti tai, kas vyksta savaime. Gyvenimo savaimingumas sunkiausiai pasiekiamas. Intencijos yra savaiminės. Realus veiksmas (sodinu gėlę), veikiant laikui, jau atsimenant, gali virsti dvasiniu veiksmu, nebesusietu nei su noru pasodinti, nei su viltim, kad augs, žydės, o tik su viso to turėjimu sąmonėje arba vien geidimu turėti. Poetinis erdvėlaikis dažnai yra geidimo, geidimo patirti kalbinės realizacijos. Kuo intensyviau veikia sąmonė, tuo labiau jos erdvėlaikiai kyla iš geidžiamybės lauko, geidimo energija yra transcenduojanti, perkelianti. Iš čia, tuo būdu susidaro erdvėlaikio metaforos. Metaforos gali būti suvokiamos kaip transcendentiniai erdvėlaikiai. Kuo gilesni erdvėlaikiai, tuo intensyvesnės metaforos. Praradimai gali sugrąžinti prie esminių dalykų.
Pirmasis Salomėjos Nėries eilėraštis, po beveik trijų mėnesių tylos, bent jau atiduotas viešumai, parašytas Rusijoje, tikriausiai yra „Ar žiburėlis lauks“, tarp atimkit (svetimybę) ir palikit (savosios erdvės ženklą), pereinantį į klausimą – ar tai dar galima, ar žiburėlis lauks. Dar sykį keičiasi erdvėlaikio koordinatės, stipriausi jutimai telkiami į tai, kas palikta, į namus. Jau lyg pakeliui, bet dar sąmonės ūkuose tebeskendi „Kaip tave mylėtau“, bet raudos ūkas kaip mitinės ir kartu transcendentinės atramos jau atsistatinėja, atsikurdinėja.
Poetiniai erdvėlaikiai veikiami patiriamų situacijų, aplinkybių. Dalis jų matoma, fiksuojama, aprašoma, bet lieka tai, kas lieka tarsi suskliausta, nematoma, ką vadiname vidiniu ar dvasiniu gyvenimu, kas lemia vadinamuosius (romantizmo poetikos ir estetikos įtvirtintus) sielos peizažus. Siela iš viso, ką mato (arba nemato, tik geidžia matyti), girdi (arba negirdi, tik geidžia girdėti), pasirenka, atsirenka, kas atitinka jos vidinę kalbą (arba būseną), gali būti jos čiuptuvais suimta, susiurbta, pačiai kalbai keičiantis ir dėl to, ką ji pati tarsi pasirinko, net jei buvo pasirinkta.
Kodėl poetinio erdvėlaikio tyrimas šiame straipsnyje sutelktas į Salomėją Nėrį? Nuojauta, kad jos kūryboje susitinkame su daugeliui tekusiais istorijos išbandymais, su archetipais, kuriais vienu ar kitu būdu koduota gilioji lietuvių tautos patirtis, ypač ta dalis, kuri kyla iš lyg ir nesančios ar nesamos erdvės ir nejuntamo laiko, iš akimirkų, kai visa, kas yra, yra tarsi susiurbta į žmogaus būseną. Ir tik ta būsena, pati didžioji žmogaus efemerija, tėra reali. Kad per Salomėjos Nėries likimą pereina baugioji istorijos briauna, atsiliepianti ir bendresnėse lietuvių patirtyse. Kad Salomėjos Nėries erdvėlaikis buvo brutaliai okupuotas. Išoriškai tarsi ir nesipriešino, sutiko su reikalavimu parašyti tai, ko okupantams reikėjo, tad pati prie okupacijos prisidėjo. Vėliau, kai suprato, kas įvyko ne tik su ja pačia, bet ir su jos kūryba, pagrindinę kūrybos vagą pradėjo ženklinti mirtinos pastangos savo kūrybą, savo erdvėlaikį jau ir kaip pasaulėvaizdį vaduoti. Ne save išlaisvinti, o savo kūrybą. Kol nėra grėsmės, erdvėlaikis lyg savaime yra įsuptas pasaulėvaizdžio. Iškilus savaiminio erdvėlaikio sunaikinimo grėsmei, suaktyvinamos pasaulėvaizdžio galios. Atrodo, kad neįmanoma padaryti to, kas Salomėjos Nėries padaryta 1942 metų rudens (jau Maskvoje) eilėraštyje „Kaip tave mylėtau“:
O, jei pamatyti
Dar kada galėtau,
Kaip tave mylėtau,
Kaip tave mylėtau!
Kito ilgesys, galiausiai išplintantis iki ilgesio ribų, yra pati giliausia žmogaus galia. Niekada ir niekur siela nebūna taip giliai, kaip ilgėdamasi kito, galiausiai ilgėdamasi. Kuo labiau nepasiekiama, tuo ilgesys gilesnis, sunkesnis; ir tik pačiais rečiausiais atvejais – toks skaidrus, kad jau matyti dugnas. Šiuo eilėraščiu atsiveria būsena, kurią kaip sau artimą ar net tapačią perima tautosaka, dzūkų raudos tradicija. Perima ir tarsi nuima nuo širdies, palengvina naštą. Tas perėmimas reiškia didį pripažinimą – esi savoji, kuri jau visko, visų jai prieinamų individualių poezijos galimybių atsisako dėl to, kad galėtų eiti taku, kuris, būdamas visų, iš tiesų yra tik to ar tos, kurie bent nujaučia, kad yra į jį pašaukti, kad gali eiti. Būsena, būsenos atitikimas šimtametei raudai, tampant balsu tarp balsų. Balsu, kuris ir raudą išskaidrina, išgrynina. Donatas Sauka, po karo pirmasis radęs Salomėjos Nėries esmę atitinkantį kalbėjimo būdą, straipsnyje „Subtili lyrika ir liaudies daina“ (1964) sakė, kad „daina po S. Nėries pati tapo gražesnė“1. Gal apie raudą galima būtų sakyti, kad Salomėja Nėris išgrynino joje glūdinčią gailesčio ir kaip begalinio ilgesio ontologiją. Atskyrė nuo konkrečios netekties, atvėrė šiurpų mirties grožį – ilgesiu, kuris klupdo ant kelių, žmogus pasisuka mirties link.
Nuo 110-ojo Salomėjos Nėries gimimo rudens iki mirties 70-mečio sąmonėje prasitęsinėjo jos skaitymas, atnaujinęs kai kuriuos prasmės niuansus; lyg pradėta ir grįžti prie to, ką bandžiau daryti mokyklai skirtoje knygoje „Salomėja Nėris. Gyvenimas ir kūryba“ (Šviesa, 1999); kai norėjau suvokti jos įsikūrimą Palemone, būties sulaikymą gyvenimu, erdvės vaizdinių, realių, atpažįstamų ir iškylančių vaizduotėje, įkūnijimą konkrečioje vietoje. Galėjau ištarti sakinį, kad Palemono sodyba yra meilės kūrinys. Kaip eilėraštis, daina, skulptūra. Erdvės kūrimas dabarties laikui (kad būtų kur gyventi, dirbti), bet ir būsimajam laikui, kuris dar turėjo atitekėti, kurį pradėti turėjo gimsiantis kūdikis. Bet ir gilinantis, bandant aprašyti brandžiojo, lyg nuraminto Salomėjos laiko erdvę, lytėtą kūnu, akimis, rankomis, skaitant to laiko eilėraščius, suvokta, kad poetės eilėraščių erdvėlaikis klostosi iš realybės, bet kartu ir tarsi iš kokios viršrealybės. Psichologiškai tikras ilgesys ir gailestis, bet išsiskleisti jis gali tik raudos bendrybėje kaip kokioje visagalybėje. Iš Palemono koordinatėm pažymėtų kelių eilėraščių rinkinyje „Diemedžiu žydėsiu“ išsiskiria „Aš nenoriu mirti“ (1937.VIII.23), kurį galima pavadinti laiko eilėraščiu, pasipriešinimu laiko lemčiai arba žmogaus mirtingumui. Rašyta likus dviem mėnesiams iki sūnaus gimimo. Besilaukianti moteris aštriau jaučia laiką ir erdvę, turi daugiau baimių, labiau laukia paguodos – ir ne tik iš žmonių. Ką tik Palemone pasodintas uosiukas (kartu su kitais Eglės vaikais), jo šlamėjimo įsivaizdavimas, meilės kartojimas šiltos vasaros pavėsyje: „Šimtąkart girdėtą / Meilę čia kartos.“ Erdvės prigludimas prie kūno kaip laiko maldavimas: „Aš nenoriu mirti!“ Erdvės žymenų (kartu ir būsenų) persikryžiavimas: tai, kas dabar, yra buvę, gali būti ir kitur, kitą akimirką. Palemono nuoroda ir prie „Rudenio arimuos“, bet poetinio vyksmo vieta nukelta prie Širvintos. Prigimtinis erdvėlaikis su Širvinta, aišku, yra pirminis Salomėjos erdvėlaikis; gimiau prie Širvintos, – ne sykį ištarta. Toliau erdvėlaikis papildomas (ir perkeičiamas) keičiantis gyvenimo vietoms.
Iš erdvei suvokti svarbių Salomėjos Nėries žodžių Viktoro Aleknos sudarytame dažnumų žodyne (iki 50) svarbiausi: žemė, saulė, kelias, jūra, pasaulis; laiko žyminiai: naktis, diena, ruduo, pavasaris. Iš geografijos vardų dažniausia – Lietuva. Alpės minėtos dažniau nei gimtoji Širvinta. Alpės veikia ir metonimiškai, žymi stiprią meilės pasiją – vietą kaip žmogaus geidžiamybę. Alpės – ne tik kalnai, bet ir garsinis žemynas, atitinkantis Salomėjos Nėries fonetiką. Garsinis erdvės taškas. Palemono garsynas – aukštas, skaidrus. Žemieji, duslieji Širvintos garsai nėra tokie pritraukiantys.
Apie natūraliai besiklostantį poetinį erdvėlaikį galima kalbėti apibendrintai, bendrais bruožais (uždaras ar atviras, šviesus ar tamsus, tiesioginių ar perkeltinių prasmių, pastovus ar kintantis, tikroviškas ar iliuzinis). Sunkiau tirti erdvėlaikį iš esmės – kaip jutimų, kartu ir poetinių prasmių tinklą. Kuo labiau tinklą smulkiname, tuo didesnės atidos reikalauja tyrimas. Erdvėlaikis yra ir suvokimo, ir susivokimo būdas. Kur esu, kada esu, kaip esu. Erdvėlaikio dabar pasirodo iš kalbėjimo taško. Erdvė ir laikas yra būsenos erdvė ir būsenos laikas, būsenos geografija. Eilėraštis yra būsenos virtimas žodžiais, žodžiams įsilaikinant ir įsierdvinant. Paryžiuje, baigiantis praėjusio amžiaus ketvirtajam dešimtmečiui, palyginti dar ramiu laiku, nors jau ir stiprėjant nujaučiamai karo grėsmei, išskirtinėje erdvėje, Salomėjos Nėries patyrimų požiūriu tikroje heterotopos, parašyto eilėraščio „Ledinėj dykumoj“ pradžia (eilėraščio pradžia paprastai labiausiai sutampa su būsenos erdvėlaikio kontūrais):
Mes ieškom tako kalnuose,
O mus kažkas klaidina. –
Tai vėjai – tai kalnų dvasia
Kvatojas po ledyną.
Kalnai – erdvės akcentas, tako ieškojimas jau gali būti siejamas su laiku, neramiu, baimingu, jaučiant kalnų dvasios nepalankumą. Vienas iš Salomėjos Nėries eilėraščių, kuriais sąmonė iš tiesų ieškojo tako į būsimybę ir regėjo apokaliptinius vaizdinius:
Ir užpustys tave sniegai. –
Raudos tau klaikūs vėjai. –
Ereliai, plėšrūs vanagai
Čia klykaus išbadėję.
Galima sakyti, kad tai jau ir būsimų Rusijos pūgų, būsimos klaikumos nuojautos. Kartu likimo būsimybė, būsimasis laikas; laikas, kuris kaip būsena jau yra patirtas. Atvejis, kuris tarsi perspėja: poetinis erdvėlaikis yra ir riba ar briauna: ir realiai patiriami ar patirti, matomi ar matyti dalykai, ir sąmonės būsenų vaizdiniai.
Salomėjos Nėries poezijos laiko ir erdvės koordinatės gali būti aptariamos išskiriant lyg kokias esmines sankirtas: gimtinės, Kauno, Lazdijų, Panevėžio, Palemono, Paryžiaus, evakuacijos (Rusijos). Išoriniai pokyčiai mažai tepakeičia vidines laiko ir vietos koordinates. Tol, kol jos nenaikinamos. Skirtingi laiko tarpsniai, bet nebūtinai jei daugiau laiko, daugiau ir erdvės. Vien iš rinkinių pavadinimų girdime savitus erdvės ir laiko, laiko ir erdvės sambalsius: „Anksti rytą“ (laikas, kurį sąmonė įtvirtina erdvėje, bet ir perkelia į kitą lygmenį, jauno gyvenimo prasmės), „Pėdos smėly“ vizualizuoja erdvę, pėdsakus erdvėje, bet siunčia ir laiko signalą, praeinamumo, nykstamumo. Panašiai ir „Per lūžtantį ledą“ – ėjimas pavojingu keliu, grėsmė žmogiškajam laikui. „Diemedžiu žydėsiu“ – vaizdinys erdvėj, bet ir laikas, vėlgi laiko trumpumo signalas, žydėjimas yra trumpas, trumpos ir žmogaus dienos. Erdvėlaikis – žvilgsnių sankryžoje: kas matoma iš išorės ir kas iš vidaus, iš būsenos; būsenos akys – taip galima sakyti apie Salomėjos Nėries erdvėlaikines metaforas, apie akmenėlio šaltą širdį, apie žydėjimą vyšnios.
Gyvenimo laikas – ir biografinis, laiko tarpas, į kurį įsirašo biografija. Įsirašymu sakome, kad žmogus savo atskirą laiką gyvena bendrame, kurį galime vadinti istoriniu. Pradėdamas savo laiką, gimdamas, žmogus įeina ir į vietą, į erdvę, užima joje tam tikrą vietą, įgauna lyg kokį pastovų tašką, iš kurio juda kitomis kryptimis, įsigyvena ir kitose erdvėse, grįžta, negrįžta. Pastovus erdvės taškas, kuris neapleidžia kūrybingo žmogaus sąmonės, yra namai, gimtinė, tėviškė, tai, ką Arvydas Šliogeris apibūdina kaip meilės lauką. Meilės lauką turi (susidaro, susikuria) tik kūrybingos sąmonės, nebūtinai atliekančios kūrybinius veiksmus. Salomėjos Nėries biografinis, o giliau – egzistencinis laikas yra susijęs su prigimties vieta ir erdve nenutrūkusiais saitais; meilės laukas veikia sąmonę ir tada, kai realiai jis yra nepasiekiamas. Ikikarinė poetės lyrika juda, sakytume, natūraliais erdvės ir laiko horizontais, erdvė ir atitinkamai eilėraščių vaizdynas užpildyti gamtos jutimų, metų laikų, jų garsų, spalvų, lengvai, bet savitai metaforizuojamų (miškai geltonai dėvi), virstančių simboliais. Erdvė pasirodo ir žiburių nušviesta, laikas ateina ir iš ateities: „Nakties marių juodą plotą / Žiburiai nušvies. / Perskros tylą tą miglotą / Dainos ateities“ („Iškeliaujant“). Kuo daugiau laiko sąmonė pasiima iš praeities, tuo daugiau jo atiteka iš ateities, iš to, kas priklauso nuojautoms, lyg kokioms pranašystėms. Kasandriškasis motyvas poezijai yra prigimtinis, esminis. Judesys – išėjimo ir sugrįžimo („Jaunystė“, „Baltu keliu“), kelio kaip ontologinio erdvės ženklo svarba, bet ir laiko. Laikas: jaunystės ir jos praradimo, gyvenimo ir mirties. Galima būtų sakyti, kad tai bendroji egzistencinė įtampa, savičiausiai išreiškiama eilėraščiais miniatiūromis. Jose erdvėlaikis jau kaip grynasis poetinis erdvėlaikis nebėra veikiamas (lyg nebėra) išorinių erdvės ir laiko dimensijų. Virsdami eilėraščio erdvėlaikiu, erdvė ir laikas susitraukia prie realybės išnykimo ribos. „Jaunystės“ pabaiga:
Kur tie nameliai, kur takai?
Sakyk man – kur tu gyveni?
Bet tu šypsais ir nesakai –
Tik ateini ir nueini…
Lyg ir nėra tos erdvės, tos vietos, neatsakomas klausimas kur tu gyveni? Tada ir laikas neberealus, tik ateini ir nueini nebėra susietas su pagrindiniu laiko klausimu: kada. Salomėjos Nėries lyrikos pirmoji viršukalnė: trumpieji eilėraščiai, kuriuos galima vadinti ir suspausto, labai koncentruoto erdvėlaikio eilėraščiais. Galima būtų sakyti, kad tai ir yra grynoji lyrika, savitas jos pavidalas. Grynoji lyrika, kai realieji, vienu ar kitu būdu veikiantys laiko ir erdvės pavidalai virsta poetiniais, amžinais. „Alyvų“ erdvė ir laikas yra amžini, amžinai pasikartojantys, archetipiški. Archetipiški „Diemedžiu žydėsiu“ erdvės ir laiko pavidalai.
Tiriant poetinį erdvėlaikį kaip prasmių tinklą, būtina stebėti, kaip vienoje erdvėje atsiranda kitos erdvės (heterotopos), vietoerdvės, tame pačiame laike išnyra kito laiko (heterochronos) kontūrai. Kauno erdvėje (studijų ir vėlesnio laiko) kita erdvė, priartinta ir kito laiko jutimo, yra Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejus, taip pat ir Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės namai. Gamtos laike ar laike, ženklinamame gamtos, išnyra kitas, nuojautų laikas, atsiranda dramatizuojanti perskyra tarp šiandien ir rytoj. 1939 metų „Akmenėlis turi šaltą širdį“: „Šiandien dar minu aš tavo slenkstį, – / O rytoj – tamsioji nežinia.“ Katastrofizmo šešėlis praslenka ir Salomėjos Nėries poezija – kaip Vinco Mykolaičio-Putino, Česlovo Milošo kūryba. „Heroicos“ pradžia:
Ne ruduo. – Karo debesys renkas
Ant Europos galvos.
Tu pridėk savo magišką ranką
Prie širdies man gyvos.
Europos galva kaip erdvės, už kurią kalbama, centras. Ir laikas, sutekantis į širdį, gyvą, globiamą magiškos rankos. (Paskutinėje eilutėje visada girdžiu dar – dar gyvos). Kieno ta magiška ranka? Kieno ta galia? Su kuo kalbasi poetai?
Salomėjos Nėries gyvenimo laikas – trumpas, bet itin intensyvus, lyg kokia kelionė tarp realybės ir nerealybės. Ir trumpos kelionės ilgi etapai, kuriuos reikia praeiti, pereiti. Nuo savo didžiosios meilės, iš tiesų svaiginusios, dengusios realybę, didžio geidimo, bet negalėjusio išsipildyti, Salomėja patenka lyg į kokius sūkurius – išorinius ir vidinius: „Trečias frontas“, palaido gyvenimo išbandymai („<…> kada beprotiškai mylėjau tuos valkatas…“) iki sunkaus atodūsio dienoraštyje: „Juk aš „moteris su praeitim.“ Lyg bandymas tą praeitį įveikti – ir atkaklus kūrimasis Palemone, širdies švytuoklei pasisukant į kitą pusę, ilgintis šiltos meilės, ramaus prieglobsčio. Bet lyg ir perspėjama: jei panirsi į šitą ramybę, prarasi kūrybą.
„Diemedžiu žydėsiu“ – aukštasis Salomėjos Nėries taškas – tarp namų ramybės ir neįveikiamos ontologinės nerimasties. Išorinis erdvėlaikis raminantis, vidinis – nesulaikomo, dramatizuojančio kitimo, bėgimo („Pabėgusi laimė“), erdvėlaikio metaforos – kruvinos: „Saulę perpjovė per pusę, / saulę padalino, – / Saulės kraujas nutekėjo / purpuru ant bėgių –“ („Saulės kraujas“). Dar Paryžiuje, 1937 metų pradžioje, Salomėja Nėris baigė rašyti „Eglę žalčių karalienę“, bet ir nebaigė, iki 1940-ųjų vis dar grįžinėdama į amžinąjį svarbiausios lietuvių pasakos erdvėlaikį. Negalėjo nejusti, kad yra kūrybos viršukalnėje, kad keturiomis poemos pabaigos eilutėmis (lyg ir neįmanomo tonalumo), o galiausiai ir keturiais brūkšniais nusižymėjo kelią, kuris žmogui lieka nežinomas, tik nuraminamas amžinumo ištarimu:
Man prie šono linguos
Čia sūnai milžinai – –
Priešais jūra banguos
Amžinai, amžinai – – – –
Danutės Čiurlionytės-Zubovienės paliudytas epizodas. 1940 metų sausio pradžios rytą duris atidariusiai Danutei Salomėja paduoda laišką, adresuotą Sofijai Čiurlionienei, atsisako užeiti, greitai nueina. Naujųjų metų linkėjimai ir kartu užuojauta dėl dėdės Vincento Jarulaičio mirties, išreikšta eilėraščiu: „<…> eilėraštukas, sukurtas Jums gilaus Jūsų gedulo valandą.“ Nuo kunigo mirties (1939, lapkričio 25) jau buvo praėję daugiau kaip mėnuo. Kažkas daugiau turėjo slypėti už to netikėto apsilankymo ir tame eilėraštyje, pavadintame „Kelionė“:
Aš palikau namus prie kelio –
Negrįšiu niekad atgalios.
Manau, pakaks laisvam vėjeliui
Ir girių prieglobsties žalios.
Kam tie žiedai ant mano rankų?
Ir juos išmėtau pakely.
O, gražesniais ten žydi lankos –
Lyg žvaigždėm, žėrinčiom toli.
Nuo kojų apavas nudrisko,
Drabužiai krinta nuo pečių –
Kam rūbas, apavas – kam viskas,
Kad saulės spinduliais šviečiu?
Ateina pasitikti saulė
Manęs su ištiestu glėbiu –
O menkas, purvinas pasauli,
Kai nuo čionai tave stebiu.
Mįslingas tekstas. Tekstas – pranešimas, skirtas ypatingai adresatei, kurią gerbė ir kuria pasitikėjo. Pranešimas iš Palemono: Palemonas, 1940.I.4. Ne epitafija, ne mirusio pagerbimas – ne to žanro kaip eilėraštis „Tėvelis miega“, parašytas Julijonui Lindei-Dobilui mirus. Labiau pranešimas apie vidinę kelionę, išėjimą iš namų, jau buvimą kažkur kitur, t. y. apie esminį erdvėlaikio pasikeitimą, išoriškai jam dar nepasikeitus. Svarbiausi pranešimai pradžioje („Aš palikau namus prie kelio – / Negrįšiu niekad atgalios“ ) ir pabaigoje, kaip nuo jaunystės įprasta, atkakliai rimuojant saulę ir pasaulį, pasiliekant su saule ir atsiskiriant nuo menko, purvino pasaulio. Su šiuo eilėraščiu, ne itin stipriu tekstu, iš esmės siesis visa likusi Salomėjos Nėries kūryba, prasitęsinės ir priešinsis, netgi ginsis: nuo „Poemos apie Staliną“ iki „Prie didelio kelio“. Šį rinkinį pradedančiame eilėraštyje „Maironiui“ į beapeliacinį „Negrįšiu niekad atgalios“ atsiliepiama kita tonacija: „Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?“ „Kelione“ Salomėja praneša, kad jos siela užbaigė dar vieną savo ratą (ratą su „Egle žalčių karaliene“, su „Diemedžiu žydėsiu“), kad ji vėl įžengia į rizikos erdvę ir laiką. Mįslingiausia „Kelionės“ pranešimo dalis – buvimas kažkur aukštai, kur saulė, žvaigždės, kitame erdvėlaikyje, iš kur žmonių pasaulis atrodo menkas ir purvinas.
Romaino Rolland’o įspūdis iš M. K. Čiurlionio paveikslų, nors tik reprodukcijų, – magiškas menas, kaip sakė. Labiausiai įžymųjį rašytoją paveiksluose stebino „reginys, kuris atsiveria nuo kažkokio bokšto viršūnės ar svaiginančiai aukštos sienos į beribes tolumas. Aš klausiu save, kas galėjo pagimdyti šiuos įspūdžius tokiame krašte, kaip jūsiškis, kuris, manau, neteikė jam šitų aukštumos motyvų. Įsivaizduoju, kad jo paties turėjo būti išgyventi tokie apsvaigimai ir šitas sklendančio skridimo jausmas, kuris kartais apima prieš užmingant“2. Iš kur tas aukštis, ką jis reiškia? Ką reiškia tas visiškai atskiras sielos patyrimas, kurį R. Rolland’as apibūdina išgyvenamais apsvaigimais? Ar atskirdamas, išskirdamas tas atskiras sielos patyrimas nesuteikia ir didystės, kuri visada pavojinga? Sunku patikėti, kad tik septyniolikos metų Salomėja jau žinojo apie žmogų tykančius pavojus, taip pat ir apie riziką kilti aukštai. Eilėraštis parašytas 1921 metų pabaigoje:
Nesišauk mirties –
Ji ragana pikta,
Savo nagus išties –
Ir baigsis gyvata…
Nepeik gyvenimo,
Nekilki per aukštai,
Nes jisai sumanys
Tau keršyti už tai…
Jei tarp žmonių minios
Tu svetimas jauties,
Tai laimė niekados
Tau rankos neišties…
To, ką žmogus sužino aukštaisiais patyrimo momentais, jis negali pritaikyti sau, kaip nors apsisaugoti. Nesisaugojimas, netgi atsisakymas saugotis, galbūt įeina į tokio patyrimo kainą. Salomėja Nėris buvo pasiruošusi ją mokėti, tą darė ne vieną kartą – vis baugiau rizikuodama. Nuo „Kelionės“ pažymėtos datos iki tragiškosios datos – 1940 metų birželio 15 dienos – buvo likęs tik pusmetis. Naktį iš liepos 17 į 18 d. Salomėja Nėris įvykdė „užsakymą“ – parašė „Poemą apie Staliną“. Ji tarsi pati save okupavo, rizikos kelio tai buvo nulemta. Erdvėlaikis buvo suardytas, prarastos jo natūraliosios koordinatės. Bet pačiame giliausiame pasaulėvaizdžio klode jos išliko. Ir pati negalėjo jų sunaikinti, nepasiekiama tai, kas jau išsisėjo bendrajame tautos pasaulėvaizdyje, buvo perimta aukštųjų (rauda, miško brolių dainos) ir žemųjų (tamsieji romansai) klodų.
Ypatinga vieta ir poetinio erdvėlaikio požiūriu tenka Salomėjos Nėries ciklui „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“. Eilėraščiai su M. K. Čiurlionio asociacijomis tikriausiai formavosi ilgesnį laiką, 1940 metų sausio mėnesį (jau po „Kelionės“ įteikimo) S. Čiurlionienės kalbos šeštadienio metu Salomėja pamatė savo pažįstamo estų poeto Aleksio Ranito knygą su „Jūros sonatos“ finalo viršeliu ir keliomis reprodukcijomis. Prasitarė D. Čiurlionytei, kad nedrįstų to daryti. Ieškojo savo kelio. Jis buvo perkirstas to, kas atsitiko tų pačių metų liepos viduryje. Ieškojo atsargaus aplinkkelio, o reikėjo žengti tiesiai, nei saugant, nei saugantis.
1940 metų pabaiga – tada pagal Teofilio Tilvyčio liudijimus Salomėja pati atnešė čiurlioniškuosius eilėraščius į „Raštų“ redakciją3. Jau po „Poemos apie Staliną“ (1940 m. vasara), po „Bolševiko kelio“ (1940 m. rugsėjis). Paskutinį kartą prie M. K. Čiurlionio grįžo Rusijoje, ištarė: „Nūnai tu pats prieš mane tiesiai“ („Viltis“; Iš Čiurlionio paveikslo) tokiu pačiu reginčiosios tikrumu kaip „Kelionėje“. Išlaikė tą patį žvilgsnį – iš, tarsi iš M. K. Čiurlionio erdvėlaikio. Žingsnio į M. K. Čiurlionį Salomėja vengė, bet buvo atkakliai pakreipta, be pasirinkimo. Pirmas bandymas išsilaisvinti, išlaisvinti savo erdvėlaikį, lyg padedant stipriausiai kūrybinei savosios tautos galiai, su kuria niekas negalėjo lygintis. M. K. Čiurlionio ciklu Salomėja Nėris įžengė į eschatologinį erdvėlaikį: su juodu negandos paukščiu, su juodai žydinčia saule, su mirtim. Bet ir su viltim laimėti ten, kur žmogaus lemtis yra pralaimėti. „Pienėje“ pasiekiama prigimtojo erdvėlaikio giluma, sąmonė pasirengia tarsi atsarginę išeitį, kuri jau neapleis. Ledynų, ledinės dykumos, užpustančių sniegų eschatologija keičiama lauko smėlio, gilios žemelės, Nemunėlio erdvine ramybe, amžinu, nebeturimu, tad ir nebeprarandamu laiku:
Kad pavirstau pilku lauko smėliu, –
Kad giliai žemelėje gulėtau!
Kad nugrimztau šaltu akmenėliu, –
Nemunėlis, kad viršum tekėtų – –
Tarminės, vadinasi, pirminės žodžių lytys susitinka: raudos „Kaip tave mylėtau“ geidimas („O, jei pamatyti / Dar kada galėtau…“) dar aukštas ir įtemptas, žeminamas iki žemės po vandeniu.
Erdvėlaikio trečiasis matmuo – gylis, greta linijų į viršų ir į plotį. Giliai žemelėje, grimzdimas šaltu akmenėliu, Nemunėlis, tekantis viršum. M. K. Čiurlionio ciklas parašytas visiškai švarioje erdvėje, išgrynintoje M. K. Čiurlionio genijaus jutimo, neabejotinai ir artimos lemties paralelės, „Laidotuvių“ vaizdinių, dvigubinamų gluosnių ir kiparisų („Glaudžias gluosniai kiparisų bokštais“). Ciklas iš „M. K. Čiurlionio paveikslų“ yra raktinis, suvokiant Salomėjos Nėries erdvėlaikį. Lemtingai padalyta: pagal Evangelijos formulę: kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui. Dieviškoji dalis išsaugota, neatiduota. Pasistūmusi į erdvėlaikio gylį, jame įslaptinta, paslepiama. Į svetimybę lietuvių poetė buvo išsviesta su tokia gilia vidine patirtimi, kurios jau niekas negalėjo atimti. Iš čia ji galėjo išsilaikyti, sukaupti jėgų grįžimui prie to, kas jos poetiniame pasaulėvaizdyje buvo esminga. Liko padalyta tarp oficiozinių eilėraščių ir grynosios lyrikos.
Salomėjos Nėries erdvių ir laiko koordinačių kitimas, plėtimasis arba siaurėjimas gilėjant iki lemtingosios Lietuvai 1940 metų vasaros atrodo natūraliai kintantis dirbant Lazdijuose, Panevėžyje, keliaujant, galiausiai kuriantis Palemone. Nuo „Poemos apie Staliną“ erdvėlaikis patiria entropiją, nykimą. Karo pradžia, evakuacija į Rusiją erdvę pakeičia kardinaliai, savąją į svetimą. Netikras laikas, skirtas prisitaikymui kaip išlikimui, veikia stalininės poemos režimu, tikrasis, vidinis, laikas prisitvirtina prie to, kas prarasta, prie prarastojo erdvėlaikio. Grįžimas – dalinis, sąmonė savosios erdvės nebeatgauna, nebeapima, negrįžta nei į Kiršus, nei į Palemoną. Bet ir grįžta – lyg kokiu slaptuoju, vidiniu, taku.
Oficiozinė poezija remiasi erdvės ir laiko ideologinėm reglamentacijom, prievarta ir prieš erdvės ir laiko natūralumą. „Iš mūsų atėmė erdvę ir laiką“, – viename pokalbyje Paryžiuje 1965 metais ištarė A. Achmatova4, ir ištarė esmingai: kai iš žmogaus atimama laisvė, atimama jo erdvė ir laikas. Salomėja Nėris lyg ir buvo laisva, bet jos dvasinė nelaisvė buvo kraupi, iki nevilties, iki paskutinio žingsnio traukos. Nebuvo įkalinta nei A. Achmatova, juolab tuo laiku, kai kalbėjo apie atimtą erdvę ir laiką. Oficioziniai tekstai Salomėjos Nėries sąmonėje veikia atskiru režimu. Kad tai, kas tikra, yra atskirai, tarsi išplėšta iš nusavintos erdvės ir kontroliuojamo laiko, įtvirtinama rinkiniu „Prie didelio kelio“. Bet buvo iš ko „sudaryti“ ir knygą „Lakštingala negali nečiulbėti“, dalis tekstų priklauso lyg okupuotam, užgrobtam erdvėlaikiui. Jų išlaisvinti jau nebuvo įmanoma.
Rusijoje, svetimybėje, turėjo atsirasti kita pradžia, susidaryti kitos erdvėlaikio konfigūracijos. Svarbioji ontologinė linija – savųjų, savosios erdvės praradimo. Ir sovietiniai erdvės kaip laisvo judėjimo apribojimai, ir dar labiau karo sąlygos keletą metų (1941 birželis–1944 lapkritis) tėviškę ir tėvynę Salomėjai darė nepasiekiamą, ir nebuvo tikrumo, ar ji begalės būti pasiekta. Susidarė labai stiprus prarastosios savosios erdvės siekinys, lyg kokia gryna siekinio ontologija, formavusi ir itin stiprius ilgesio vaizdinius. Erdvė padalyta: į prarastą savąją ir suteiktą svetimą. Svetima ne tik žemė, svetima ir padangė: „Atimkit iš manęs / tą skurdųjį peizažą, – / dirvonų tuos laukus / padangės svetimos“ („Ar žiburėlis lauks“); „Dagilėli, nebturiu namelių, / Svetima padangė mane dengia“ („Dagilėlis“). Prarastos erdvės laikas veikia tik kaip prisiminimas. Tarsi įeinama į prustiškąją situaciją: tik labiau ne prisiminimai sugrąžina erdvę, o prarasta savoji erdvė gaivina laiką kaip prisiminimą. Nutolusios, sąmonei tarsi ir prarastos erdvės ilgesys sustiprina praėjusio laiko jutimą, graudulį, gailestį. Iš šitų būsenų rinkinys „Prie didelio kelio“. Šį rinkinį, kaip mašinraštį, persiūtą žaliais siūlais, parsivežtą iš Maskvos ir kelis žinomus paskutinius eilėraščius, ypač „Rudenėlį tylųjį, geltoną…“, reikia suprasti kaip ontologinius kūrybos veiksmus, kaip paskutinius, vadinasi, jau nebepakeičiamus liudijimus. Ontologiniais veiksmais patirtis dalijama, skaidoma ir iš naujo jungiama.
Taip, 1944 metų vėlyvą rudenį Salomėja perėjo gimtaisiais laukais, gal dar tikėjosi rasti motiną, artimuosius. Tai iš biografijos. Tai iš realaus laiko. Tai iš erdvės, veikiančios gimtinės, gimtųjų namų statusu. Eilėraštis siekia įveikti duodamą-esamą, bet apribotą, sukaustytą laiką ir erdvę. Paskutiniuoju savo kūrybos laikotarpiu Salomėja įveikinėjo laiko ir erdvės apribas, labiausiai tai, kas buvo primesta kaip aktualios sovietinio laiko temos. Poetė valė eilėraštį, kad jame galėtų rastis jo paties laikas ir erdvė, kaip sukurtosios poetinio vyksmo dimensijos.
Ypatingas 1944 metų ruduo, lapkritis. Žinoma, įrašyta ir Viktoro Aleknos metraštyje5, kad 1944 metų lapkričio mėnesį Salomėja tikrai buvo nuvažiavusi į Kiršus. Karišku „viliuku“ pervažiavo dalį Lietuvos, matė karo žaizdas. Žaizdotas jau sunkiai sergančios poetės laikas tarsi persirašinėjo sužalotame kraštovaizdyje, veikiančiam aštriomis erdvėlaikio briaunomis. Nebebuvo ir gimtojo namo. Ypatinga diena – lapkričio 27-oji, gali būti, kad tik grįžusi iš kelionės arba kitą dieną poetė iš kelių kartų bandė žodžiais suimti tai, ką matė, patyrė, kas atsiliepė joje skaudžiomis būsenomis. Galima prielaida, kad, kaip ne sykį jos kūryboje būta (Alpių motyvas dar tų kalnų nemačius), savo poetine sąmone ji jau buvo buvusi tėviškėje dar prieš realią kelionę. Pačioj lapkričio pradžioj parašytas tekstas „Raudokite, rudeniai lietūs, / Apverkite laukų žaizdas“ yra bendro patetinio plano, pabaiga artimas „Prie didelio kelio“ pagrindinei tonacijai – širdgėlos, sublimuojančios kaltę ir atgailą: „Oi, gelia, slegia širdgėla, / Tamsesnė dar už naktį tą.“ Tarp lapkričio pradžios ir pabaigos įvyksta paskutinis Salomėjos Nėries poetinio erdvėlaikio pasikeitimas, pereina tamsą, kukčiojimą vidurnakčiais, neviltį, kurioje ašara dūžta į gruodą, ir išeina į graudžią, šviesiai geltoną susitaikymo šviesą. Ir tai yra „Rudenėlį tylųjį, geltoną…“ – iš kelių kartų bandyta, bet pagaliau pagauta ta melodija:
Rudenėlį tylųjį, geltoną
Sugrįžau namučių… Kaip graudu…
Kur tu, motinėle? – Nerandu.
Gal žemelei atgulei šaltona?
Neatsako niekas… Veltui klausiu.
Spokso akys sienų keturių.
Prie tavęs, šaltoji, prisiglausiu:
Artimesnio už tave juk nieko neturiu.
Ne Kiršų apylinkės, ne 1944 metų vėlyvas ruduo, o žmogaus laikas, pati žemė, ne konkretūs namai, o tautosakiniai ar net mitiniai namučiai, ne tik jos pačios motina, o ir liaudies dainų motinėlė. Paskutiniojo Salomėjos rudens motyvas – žemės. Kelis kartus, keliuose eilėraščiuose (ar jų bandymuose) pakartota: „Artimesnio už tave juk nieko nebturiu.“ Platesnis variantas, gal ir pats pirmasis: „O paskui bučiuoju žemę ir verkiu: / Artimesnio už tave aš nieko nebturiu.“ Emocinė tuštuma, kurią užima emociniu-erotiniu veiksmu ženklinama žemė. O laikas virsta belaikybe arba amžinybe. Amžinybė nėra laikas. Amžinybė – anapus laiko, laiko nebebuvimas, išnykimas.
Salomėja jau buvo tai pasiekusi. Poetinės miniatiūros iš prieškarinių rinkinių yra belaikiai eilėraščiai, sutelkti į žodinę, iš žodžių sukurtą erdvę. Aukščiausias laipsnis – „Alyvos“, tarp nebuvo ir nebebus patiriamo laiko nėra, tad nebėra ir patiriamos erdvės, erdvė yra mirusi, suėjusi į žemę. Arba pakilusi į nežmonišką aukštį. Tokio pat aukšto ontologinio lygmens eilėraštis „Rudenėlį tylųjį, geltoną…“ Dar – „Priešpavasariniai vėjai“: svaigus laisvės, laisvo erdvės ir laiko šuoro pojūtis: „O vėjai, vėjai priešpavasariniai, / Kvatodami jūs lekiate be kelio…“, lyg grįžimas. Ir paskutinis žingsnis – palaiminimas eilėraštyje „Obelys žydi“: „O palaiminta, šalie gimta!“ Palaiminimas yra paskutinis aukštos žmogaus sąmonės gestas. Palaiminimu Balys Sruoga iš mirtininkų lagerio atsisveikino su žmona ir dukra.
Keli paskutiniai Salomėjos Nėries eilėraščiai yra išlaisvinto, susigrąžinto erdvėlaikio kūriniai, ir tai yra jos pergalė.
Ta sunki pergalė laimėta gyvenimo kaina; gerai įsižiūrėkime į paskutiniąsias Salomėjos Nėries nuotraukas.
1 Salomėja Nėris literatūros moksle ir kritikoje. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 275.
2 Čiurlionienė-Kymantaitė S. Raštai. – T. 8. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013. – P. 586.
3 Alekna V. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. – Antroji knyga. – Vilnius: Vaga, 1997. – P. 488.
4 Коваленко С. Aнна Aхматова. – Москва: Молодая гвардия, 2009. – P. 215.
5 Alekna V. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. – Antroji knyga. – P. 647.
Irena Potašenko. Tarasas Ševčenka garsingam Vilniuje
2015 m. Nr. 10
„<…> kokiu pagrindu dabartiniame Vilniuje užkonservuotas toli gražu ne pirmo „šviežumo“, dar sovietmečio supratimas apie T. Ševčenką?“1 – 2002 m. klausė Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos narys korespondentas, Ukrainos nacionalinės rašytojų sąjungos narys Anatolijus Nepokupnas. Nuo 2002-ųjų praėjo daugiau kaip dešimtmetis, nuvilnijo renginiai, skirti šio pasaulio kultūros milžino2 – dailininko ir poeto – 200-osioms gimimo metinėms. Ką dabar galėtume pasakyti apie nacionalinę Taraso Ševčenkos recepciją?.. Deja, vaizdas atrodo gana statiškas: Taraso Ševčenkos gatvę Vilniuje turime nuo tų laikų, kai joje veikė aukštoji partinė mokykla; paminklinė lenta, tiesa, dabar atnaujinta, prikalta prie Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto sienos dar 1961 m. – minint 100-ąsias T. Ševčenkos mirties metines. Daugiausia biografinių knygelių apie T. Ševčenką – baudžiauninką, Vilniaus generalgubernatoriaus adjutanto „kazokėlį“, Rusijos šviesuolių pastangomis dvidešimt ketverių išpirktą iš baudžiavos, caro įsakymu paverstą eiliniu kareiviu ir dešimt metų kankintą saldofoniškoje tremtyje be teisės rašyti ir piešti, mirusį vos keturiasdešimt septynerių, – taip pat išleista „anais“ laikais. Tada buvo suformuotas oficialus T. Ševčenkos kultas. Lietuvių plunksnos meistrai: Antanas Venclova, Eduardas Mieželaitis ir kiti – rašė apie jį eilėraščius ir poetines apybraižas. Rūpintasi leisti ir paties T. Ševčenkos kūrinius. Minint 90-ąsias, 100-ąsias T. Ševčenkos mirties metines išleista „Poezija“, „Kobzarius“. Kritikų džiaugtasi, kad vertėjams „pasisekė perduoti T. Ševčenkos poezijos vaizdų specifiką, lyrizmą, paprastumą, kalbos liaudiškumą“3. 1988 m. išėjo solidus „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ tomas: „Tarasas Ševčenka, Ivanas Franko, Lesia Ukrainka. Eilėraščiai. Poemos. Drama“. Vertimai atrodo solidžiai, bet šios, kaip ir visų sovietmečiu išleistų knygų, paskutiniame lape esanti žyma „Pasirašyta spaudai 1988 04 08“ išduoda, kad knyga praėjo politinę ir ideologinę „organų“ kontrolę…
Velnias – detalėse
Ukrainiečių dainiaus kūrybinis palikimas klastojamas šimtmečius – teigia poetas ir vertėjas Kornejus Čiukovskis4 studijoje apie T. Ševčenkos vertimus į rusų kalbą. Vertimai į lietuvių kalbą – ne išimtis. Štai keletas pavyzdžių: poemoje „Kaukazas“, kurią ukrainiečių literatūrologas Grigorijus Kločekas siūlo vertinti kaip pirmą reikšmingą antikolonijinės problematikos kūrinį pasaulio literatūroje5, T. Ševčenka kalba apie imperiją, kurioje „Од молдованина до фіна / На всіх язиках все мовчить, / Бо благоденствує!“ – „Čia prislėgta / Nuo šiaurės suomio lig moldavo / Nutilo kiekviena tauta. / Visi laimingi“6. Pasak poeto, visiems čia lemta gerti Maskvos nuodus: „З московської чаші московську отруту!“ Kūrinio problematika tokia universali, o sarkazmo užtaisas toks stiprus, kad 1988 m. leidėjai pasirūpino juos kuo labiau lokalizuoti, kad nekiltų nė menkiausių aliuzijų į sovietinę „Mes sotūs, laimingi, šiltai aprengti“ imperiją: „Aš tave matau / Nuodus caro geriant iš taurės carinės“7, – kaip yra ir politkorektiškame Pavlo Antokolskio tos poemos vertime į rusų kalbą… Maža to, kur tik įmanoma, vertėjai nukreipdavo rūstybę ir nuo carų – į dvarponius, kitaip tariant, transformuodavo politinį protestą į socialinį: poemos „Marija“ eilutė „Що роблять iроди царi!“ skamba kaip: „Ką dvaro erodai darys“8. Dar vienas pavyzdys: poemoje „Sapnas“ T. Ševčenka rašo: „П’явки! п’явки! Може, батько / Остатню корову / Жидам продав, поки вивчив / Московської мови.“ Išversta: „Ei tu, dėle! Gal tėvelis / Paskutinę karvę / Pardavė, kad tu išmoktum / Rusų kalbą svarbią!“9
Vertimuose į lietuvių kalbą gausu ir „įsisenėjusių“, palyginti nesunkiai ištaisomų, leksikos klaidų. Pavyzdžiui, mūsų vertėjai, kaip ir rusai, painioja daiktavardį „сiрома“ („vargdienis“, „bėdžius“) su „сирота“ (našlaitis): „Ir išlydėjo sesuo savo brolį. / Našlaitį tiktai našlaitė“10; daiktavardį „коновочка“ (B. Grinčenkos „Словник української мови“ nurodyta, kad tai – „metalinis arba medinis puodelis“) keičia „rėčkele“11 ir t. t. Beje, šią klaidą padarė, tačiau vėliau, perredagavęs T. Ševčenkos poemos „Marija“ fragmentą, ištaisė ir T. Ševčenkos vertėjas Borisas Pasternakas…
Tačiau, be cenzūros inicijuotų iškraipymų ir semantinių „liapsusų“, esama ir gilesnių bei sunkiau įveikiamų dalykų, kuriuos K. Čiukovskis taip pat vertina kaip T. Ševčenkos poetinio palikimo klastojimą: tai poetinių kūrinių garsinės raiškos, intonacijos, pasakojimo dinamikos, frazuotės ir t. t. – kitaip tariant, T. Ševčenkos poetikos ignoravimas ir iškraipymas.
Iš maskolių puodo tau maskolių nuodo!12
Akivaizdu, kad lietuvių vertėjai naudojosi rusiškais vertimais – tokią prielaidą leidžia daryti ir pasikartojantys leksiniai riktai, pavyzdžių būtų galima pateikti ir daugiau. Bent iš dalies perimtas ir požiūris į T. Ševčenkos kūrybinį palikimą. Todėl labai gaila, kad per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus Lietuvoje, regis, nebuvo bandymų iš naujo išsiversti T. Ševčenką arba peržiūrėti, patikslinti senus vertimus. Ir nors nuo 2002 m. Vilniuje daug nuveikta T. Ševčenkos vardui įamžinti (2004 m. ant pastato Pilies g. 10 sienos, kur gyveno poetas, atidengta paminklinė lenta, 2011 m. pastatytas paminklas) – trūksta svarbiausio – naujų T. Ševčenkos kūrybos vertimų ir perskaitymų. Todėl kasdien matomas ir girdimas (Vilniuje – bent jau tiems, kurie naudojasi viešuoju transportu) T. Ševčenkos vardas gali tapti ženklu be turinio. Įstrigti, kaip ir poeto paminklas, – tarp Halės ir buvusio arklių turgaus. Todėl labai džiugu, kad UNESCO iniciatyva minint 200-ąsias T. Ševčenkos gimimo (nebe mirties!) metines, išleistas naujas „Kobzariaus“ vertimas. Svarbiausias leidinio pranašumas: autoritetingas, gerai pažįstantis ukrainiečių literatūrą vertėjas – 2002 m. Taraso Ševčenkos fondo premijuotas už ukrainiečių literatūros vertimus į lietuvių kalbą Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas poetas Vladas Braziūnas. Puiku, kad vertimai pateikti kartu su originalais. Tačiau labai liūdna, kad iš prieš tai cituotos poemos „Kaukazas“ naujausiame leidime liko tik didingas epigrafas iš Jeremijo pranašystės ir… keli fragmentai. Toks pat ir poemos „Marija“, kurią B. Pasternakas laikė T. Ševčenkos kūrybos viršūne, ir eilėraščio „Ir mirusiems, ir gyviems, ir negimusiems maniesiems tėvynainiams Ukrainoj ir ne Ukrainoj draugingas mano laiškas“ likimas… Taip pat gaila, kad naujajame „Kobzariuje“ nėra poemos (T. Ševčenka apibūdina kūrinį kaip komediją) „Sapnas“. Ją G. Kločekas vadina viena pirmųjų pasaulio literatūros istorijoje meninių totalitarinės sistemos analizių. Vietoj poemos „Sapnas“ naujausiame „Kobzariuje“ įdėtas elegiškas T. Ševčenkos eilėraštis tuo pačiu pavadinimu… Už borto liko didelė T. Ševčenkos idėjų pasaulio dalis. Gaila, bet ir naujausio „Kobzariaus“ leidimo skaitytojas negalės susidaryti adekvataus supratimo apie poeto kūrybinį palikimą, nes kelia abejonių esminis šio nuostabaus, Gražiausios metų knygos konkursą laimėjusio – ko verta vien rupi viršelio faktūra, originalus šriftas, sukurtas pagal T. Ševčenkos rašysenos pavyzdžius, iliustracijos, kurioms panaudoti T. Ševčenkos piešinių ir tapybos fragmentai! – leidinio principas – sudarymo principas. Knygos sudarytojas – leidykla „Baltija-Druk“.
Ne tik baudžiauninkas poeta
Taigi nors nacionalinė T. Ševčenkos recepcijos matrica ėmė formuotis jau XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, kai Juozas Andziulaitis-Kalnėnas ėmė spausdinti periodikoje savo sekimus, o Liudas Gira, 1911 m. savo lėšomis Seinuose išleidęs 36 puslapių knygelę, pavadintą „Taraso Ševčenkos eilių vainikėlis“, rašė, kad „<…> mums, lietuviams, Ševčenko turėtų būti, rodos, labai labai suprantamas ir daugelyje dalykų artimas, kone savas“13, daugelis vertino ir tebevertina T. Ševčenką tik kaip rezignuojantį savamokslį „baudžiauninką poetą“, įdomų tik dėl savo biografijos. Gaila, bet mums vis dar trūksta patikimos medžiagos (vertimų), kuri priartintų prie supratimo, kad T. Ševčenka – genialus poetas. Poetas, apie kurį vienas iš garsiausių vertėjų – B. Pasternakas – yra pasakęs, kad pagal svarbą, poveikio tikrumą ir rezultato sėkmę jis yra jam antroje vietoje po Williamo Shakespeare’o ir varžosi su Pauliu Verlaine’u. B. Pasternakas žavėjosi ir vertino T. Ševčenką kaip pranokusį savo epochą mąstytoją, didį mistiką, rašė, kad savo kūryboje T. Ševčenka su Rembrandtui ir Tizianui būdingu dramatizmu nuolat kontempliuoja Marijos ir Jėzaus gyvenimus, kad kaip tik dėl to kiekviena T. Ševčenkos eilutė dvelkia didžia išlaisvinančia dvasia. Pasak B. Pasternako, kaip tik dėl to T. Ševčenka yra didis Europos poetas. Beje, literatūrologai yra ne kartą pažymėję kūrybinę T. Ševčenkos įtaką pačiam B. Pasternakui, kuris, versdamas „Mariją“, brandino romano „Daktaras Živago“ („manoji krikščionybė“ – taip apibūdina romaną autorius) sumanymą. Pagal universumo siekį, negalėjimą išsitekti „vienai tautai rūpimų temų rėmuose“14, T. Ševčenka lyginamas su Williamu Blake’u, Raineriu Maria Rilke, Adomu Mickevičiumi. Be to, tai tikras žodžio meistras, kėlęs kūrybai itin aukštus reikalavimus: T. Ševčenkos dienoraštyje 1858 m. balandžio 11 d. įrašyta: „Įrodžiau Sierakauskui, kad Nekrasovas15 – ne tik prastas poetas, bet negrabus net ir kaip eiliakalys.“ Beje, Zigmantas Sierakauskas – pulkininkas ir 1863 m. sukilimo vadas – išmanė literatūrą, redagavo Nikolajaus Černyševskio žurnale „Sovremennik“ užsienio skyrių, spėjama, rašė ir eiles…
Garsingam Vilniuje
Pabandykime panagrinėti vieną su Vilniumi susijusį meistro kūrinį – „У Вільні, городі преславнім“. Pasak A. Nepokupno, Vilnius T. Ševčenkos biografijoje užima svarbią, „gal net išskirtinę vietą“16, – čia jis gyveno nuo 1829 m. rudens iki 1831 m. gegužės. Tada penkiolikmetis T. Ševčenka pateko į europinį miestą su turtinga kultūrine aplinka, kalbant apie kurią minimi su garsiuoju Carlu Maria von Weberiu bendravusio Vilniaus universiteto muzikos dėstytojo Friedricho Atze’s, Vilniaus universiteto profesoriaus Jano Rustemo, Europos diduomenės portretisto Johanno Baptisto Lampio sūnaus Franzo Xavero vardai. Vilniuje Tarasas išgirdo apie Adomą Mickevičių, lankė J. B. Lampio ir J. Rustemo piešimo pamokas, įsimylėjo…
Tuo metu Vilniuje brendo sukilimas. Rusijos imperijos „etimologai“ aiškino, kad Vilniaus vardas kilęs iš lietuviško žodžio „velnias“17, sklido „gandas, kad caras pavadinęs Vilniaus universitetą gyvate, užaugusia ant jo krūtinės“18, o „vietinė caro įgula <…> tempė į Gedimino kalną patrankas, kurių vamzdžiai buvo nukreipti į miestą ir paruošti šauti“19…
Žanras, kompozicija, vertimų istorija
T. Ševčenka parašė „У Вільні, городі преславнім“ 1848 m. tremtyje prie Aralo jūros. Savadarbę užrašų „knygutę“ su eilėraščiais jis tada nešiodavosi paslėpęs už kareiviškų batų aulo. Manoma, kad prisiminimus apie 1830–1831 m. Vilnių galėjo sužadinti revoliucijų banga, nuvilnijusi per Europą 1848 metais.
Literatūrologai nesutaria dėl šio kūrinio žanro: vadina eilėraščiu, balade, eiliuota apysaka. Nagrinėsime remdamiesi unikalia medžiaga – trimis skirtingų laikotarpių Vytauto P. Bložės vertimo redakcijomis ir nauju V. Braziūno vertimu. Ši medžiaga atskleidžia, kokios interpretacinės erdvės atsiveria iš pažiūros kukliame ir nepretenzingame kūrinyje. Pirmą kartą „У Вільні, городі преславнім“ vertimas „Garsingam Vilniuje“ išspausdintas 1964 m.20, vėliau, 1988 m., „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ tome publikuota nauja jo redakcija, o atkūrus nepriklausomybę V. P. Bložė 1997 m. dar kartą perdirbo šio kūrinio vertimą. Itin įdomu lyginti V. P. Bložės redakcijas: jos atskleidžia, kaip vertėjas artėja… arba tolsta nuo kūrinio „vidinės šviesos“ (Vytautas Kubilius).
„У Вільні, городі преславнім“ pasižymi išplėtota kompozicija su prologu, ekspozicija, kupinu vidinės įtampos pasakojimu, kulminacija, atomazga ir epilogu. Prologe, kuris išsiskiria ir intonacija, pašlovinamas Vilnius, nusakomas veiksmo laikas: „Tada dar veikė…“ Užuomina į išvaikytus studentus ir ligoninę skaitytojui leidžia atspėti eilutėn „netilpusį“ žodį – „universitetas“. Kūrinys daugiaplanis: įvykiai pasakojami iš kito laiko perspektyvos, o Vilnius su veikiančiu universitetu, nepaisant žiauraus siužeto, T. Ševčenkai, kaip ir Czesùawui Miùoszui, išlieka išeities tašku kaip galimybė, „normalumo galimybė“.
Polifoniškumas
Kūrinys daugiabalsis. Jame visas būrys veikėjų. Vienas iš pagrindinių – studentas, sūnus – apibūdinamas tik per ryšį: su universitetu – kaip studentas, ir su motina – kaip vaikas – „дитина“. Jo mylimoji „princesė“ – „jauna žydaitė“. Įdomu, kad tai pats „aktyviausias“ personažas. Su žydaite susiję net penkiolika veiksmažodinių tarinių, reiškiančių konkretų veiksmą, o studentas – vienintelis personažas, taip išsamiai apibūdinamas būdvardžiais. Jis patiria būseną, žydaitė – veikia. Esama ir „herojaus apsimetėlio“ – tai bankininkas iš Liubsko, kuris užsigeidžia vesti žydaitę. „Kenkėjas“ tėvas – „senas žydas“ – nusamdo senąją Ruchlę (Rachelę) – „sargę“. Šis vardas – vienintelis antroponimas tekste, todėl verta paminėti ir tai, kad biblinė Rachelė laikoma Izraelio tautos (namų) pramote. Tačiau Ruchlė bejėgė suturėti žydaitę namuose. Stebuklingos priemonės, kuria pasinaudoja žydaitė, kad ištrūktų pas mylimąjį, funkciją atlieka šilko kopėtėlės. Jų atsiradimas siejamas su knygine kultūra, „romansėlių“ skaitymu. Įsimylėję vaikai susitinka ir puola bučiuotis čia pat gatvėje. Viskas kaip stebuklinėje pasakoje – neatsitiktinai veikėjų funkcijos apibūdintos naudojant Vladimiro Propo terminiją. Tačiau čia pasaka ir baigiasi. Tėvas žydas išpuola kirviu tramdyti įsimylėjėlių. Jokių nužudymo detalių. Paskui pratrūksta rauda – šešių eilučių kūrinys kūrinyje, apgaubtas „Горе тобі, мати“ pakartojimu. Raudama ne nužudyto sūnaus, o motinos. V. P. Bložė tai pastebėjo ir 1997 m. atsisakė eilutės „Vargas tau, jaunuoli!“ Tačiau gaila, kad tikslus „Guli žydo nužudytas…“ vertimas 1997 m. pakeistas į savaip politkorektišką „Guli pakirstas kaip pėdas…“ Beje, 1964 m. redakcijoje, kaip ir originale, yra aštuoni žodžiai su šaknimi „žyd-“ (šešis kartus paminėta žydaitė (žydžiukė) ir du – žydas). Tačiau nors 1997 m. redakcijoje vertėjui pavyko perteikti ir stilistinius „жидівку“ bei „жидівочку“ niuansus: „žydelkaitė“ – „žydaitė“, vis labiau vengiama minėti išrinktąją tautą: 1997 m. šaknį „žyd-“ randame tik penkis kartus, visi šios šaknies vediniai yra moteriškosios giminės, o „žydo“ apskritai nebėra – jis visur vadinamas „tėvu“, – kitaip tariant, perdėlioti prasminiai akcentai. Beje, ir eilutė „Що то за проклята!“ – „Ta žydžiukė gyvačiukė“ – 1997 m. virto kupinu užuojautos „Ta žydžiukė nabagiukė“. 1964 m., 1988 m. – „Visuomet kartu su tėvu / Ji turėjo eiti“, o 1997 m. – „Visuomet tiktai su tėvu – / Kaip dera mergaitei“. Tačiau T. Ševčenka nevertina elgesio. „Garsingam Vilniuje“ – ne papročių drama. Kalbėdamas apie tėvžudę T. Ševčenka švelniai vadina ją vaikeliu: „Жидівочка де та сила / Взялася в дитяти?“ ir rimuoja „дитяти“ su „мати“ (motina), taip susiedamas teksto šerdį – raudą – su tėvžudės tragedija. Neatsitiktinai kaip tik šis kūrinys prisimenamas ir cituojamas, kai tenka ginti T. Ševčenką nuo kaltinimų antisemitizmu. T. Ševčenkai tiek studentas, tiek žydaitė tiesiog vaikai. Todėl skaitant, kaip 1964 m., 1988 m. eilutės „O žydaitė… Kaip mergiotei / Taip susidoroti:“ 1997 m. virsta „O žydaitė? Ne mergaitė, / O tikra beprotė!“, atrodo, kad redaguojant nutolta nuo T. Ševčenkai svarbaus „vaikelių“ – biblinių „mažutėlių“ – įvaizdžio. Pasakojimas baigiamas Vilniaus pašlovinimu. Toliau – aštuoniolikos eilučių epilogas, kuriame visu balsu prabyla „žmonės“ – pasipila spėlionės, gandai, patį Rymą pasiekiančios paskalos. Tačiau T. Ševčenka nemoralizuoja, nevertina nei veikėjų, nei jų poelgių, net ir apie minią kalba su gailesčiu ir atlaidžiai: „На те вони люди“ – „Žinot – žmonės.“ Finalas bene geriausiai pavyko 1964 m. redakcijoje: „Ir našlelė jiems užkliūva: / Ją taipogi smerkia!“
Apie parfumuotą ir tikrą estetiką
V. P. Bložė neatsitiktinai tiek daug dirbo versdamas šį kūrinį. Jis ieškojo ir rado būdų perteikti garsinę raišką – gausius asonansus, aliteracijas, vidinius rimus, intonacijų moduliacijas, – kuria, kaip būdinga visiems didiesiems meistrams, remiasi T. Ševčenkos poezija. Apžvelgdamas ukrainiečių dainiaus vertimus į rusų kalbą, K. Čiukovskis tvirtina, kad T. Ševčenkos melodika tobula. Recenzentas keiksnoja jos neperteikiančius vertėjus, vadindamas kurčnebyliais nuostabiame koncerte. Kaip galima iškreipti kūrinio prasmę vien pakeitus jo ritmą ar pasitelkus nevykusį įvaizdį, K. Čiukovskis demonstruoja XIX a. publikuoto „У Вільні, городі преславнім“ vertimo į rusų kalbą pavyzdžiu: „Но увы, нельзя жениться / По закону на еврейке, / И сидит краса-жидовка, / Словно в клетке канарейка.“ Akivaizdu, kad vertėjas išniekino T. Ševčenkos poetiką, pakeitė ją „parfumuota estetika“ ir „čigoniška pirotechnika“.
Galime pasidžiaugti, kad mūsų vertėjai ne tokie. Lygindami 1988 m. ir 1997 m. V. P. Bložės redakcijas, matome, kad vertėjas padarė per penkiasdešimt pakeitimų. Regis, jis labiausiai buvo susitelkęs į garsinę raišką, intonaciją, pavyzdžiui: 1964 m., 1988 m. „Ir turtingas, ir garbingas, / Ir pas motę vienas“ „pristabdomas“ siekiant išvengti polkutės ritmo – 1997 m.: „Buvo rimtas ir protingas, / Ir pas motę vienas.“ Epiloge 1964 m. „Ta žydžiukė, gyvačiukė, / Tėvą kur nukirto?“ – 1988 m., 1997 m. skamba kaip „Ta žydžiukė, gyvačiukė, / Tėvžudė beširdė?“ – taip sukurta minios („žmonės“) požiūrį perteikianti švokščianti ir gergždžianti aliteracijų (ž-dž-č-ž-š) grandinė fonetiškai praturtina vertimą, sustiprina dramatizmą.
Kitus taisymus klasifikuoti kebliau – jie labai įvairūs, pavyzdžiui, atsisakyta semantizmo „susivesti“, „velniškai mylėjo“ pakeista švelnesniu „siaubas kaip mylėjo“, be to, 1997 m. redakcijoje skyrybos ženklais nuosekliai ryškinti sakinio dalių ir sudėtinių sakinių dėmenų semantiniai santykiai, pavyzdžiui: 1988 m. „Ta žydžiukė gyvačiukė, / Buvo keisto būdo!“ – 1997 m.: „Ta žydžiukė gyvačiukė, / Buvo keisto būdo:“ – šauktukas pakeistas dvitaškiu pabrėžiant aiškinimą. Apskritai visur siekiama kuo didesnio aiškumo: „Ką ta Ruchlė! Nežinojo / Net iš kur žydaitė / Apie šilko kopėtaites / Knygų prisiskaitė“ – 1997 m. redakcijoje: „Ką ta Ruchlė! Ar jai perprast, / Kaip ir kur mergaitė / Apie šilko kopėtaites / Romansėlių skaitė… / Ne tik skaitė, bet susgribo / Jas ir nusiregzti…“: „kaip ir kur“, „ne tik, bet ir…“ – šiomis konstrukcijomis kuriamas nuoseklaus pasakojimo įspūdis. Įvardis „jiems“ visur taisytas į „jiem“ – turbūt dėl eufonijos ir siekiant priartinti pasakojimą prie buitinės kalbos. Virtuoziškas vertėjo „potėpis“ kartais apstulbina savo paprastumu: eilutėje „Nors ir bėk“ išvengta vien dėl ritmo pavartotos dalelytės „ir“: ji pakeista natūraliai skambančiu – „Nors tu bėk“ (plg. su ekspresyviais posakiais: „nors verk“, „nors pasikark“). Pasakojimo tempas pristabdomas šnekamajai kalbai būdingomis pauzėmis: „O jinai tą pačią naktį / Upėj prisigirdė“ – „Ogi ji… ji tą pat naktį / Nery prisigirdė…“ Sušiuolaikinus upės pavadinimą atsirado gargaliuojanti r-pr-gr aliteracija. Beje, originale net devyni toponimai (Aušros vartai, Vilija, Vingis) ir tik du iš jų nesusiję su Vilniumi: Liubskas (etimologiškai susijęs su slavų „любовь“ – „meilė“) ir Roma – 1997 m. redakcijoje „Rymas“ – tikriausiai siekiant suteikti šiam vietovardžiui liaudiškesnę, archajiškesnę formą? Tačiau kai kurie taisymai atrodo abejotini, nes kyla grėsmė pasakojimo sklandumui. Derėtų prisiminti, kad toks žodžio meistras, kaip B. Pasternakas, žavėjosi T. Ševčenka pirmiausia už jo stichiškai besiplėtojantį, veržlų pasakojimą. Būdingiausi T. Ševčenkos pasakojimo bruožai, pasak B. Pasternako, yra dinamiškai kintanti įtampa, pasikartojimai, unikali frazuotė. Taip galima apibūdinti ir „У Вільні, городі преславнім“ stilių. V. P. Bložei pavyko jį perteikti nepaprastai sklandžiai ir be priedurų (rus. „otsebiatinos“).
Interpretacinės erdvės
Atrodo, kad 1997 m., ieškodamas kūrinio prasmės, vertėjas siekė kuo labiau išryškinti turinio ir formos – t. y. „prakilnaus“ siužeto meilės ir mirties tema ir „vox populi“ stiliaus – kontrastą, „aukštojo“ ir „masinio“ kultūrinių sluoksnių susidūrimą. Vis dėlto 1997 m. redakcijoje yra ir keliančių abejonių, savivale dvelkiančių pataisų, pavyzdžiui, įsimylėjėliai vertėjo sprendimu slepia savo meilę jau ne „nuo motinos grafienės“, bet „nuo kitų“ (blogis – tai kiti?). Stiprinamas ir nusivylimo momentas: 1964 m. „O grafienė nelaiminga / Viskuo nusivylė“ 1997 m. skamba kaip „O grafienė? Sako, viskuo / Viskuo nusivylė.“ Taip nutrūkusio vertikaliojo – miesto ir universiteto (kultūros), motinos ir sūnaus – ryšio motyvas pakeičiamas lėkštesniu „horizontaliu“ įsimylėjėlių ir „kitų“ konfliktu. Tačiau kūrinio vienį formuojanti, visa apjungianti kūrinio ašis yra motina. Studentas ir visi įvykiai egzistuoja tik sąryšyje su ja, o dukart paminėti Aušros vartai implikuoja ir Aušros vartų Gailestingumo Motiną. Vienturtis sūnus tuomet tampa vienatiniu sūnumi. „У Вільні, городі преславнім“ su skausmingai prasiveržusiu „Що тут на світі робити?“ (pažodžiui – „Nėr kur dėtis ant šio svieto“) – tai žmogiškosios lemties apraudojimas.
Apie grožį
Lygindami V. P. Bložės vertimą su originalu galime pasidžiaugti tikslumu: sutampa originalo ir vertimų eilučių skaičius, skiemenų skaičius eilutėse, rimų pobūdis, perteikti įvaizdžiai. O svarbiausia, kaip pasakytų K. Čiukovskis, – perteiktas originalo grožis – sėkmės, išradingumo, „sveikų raumenų“, jėgos įspūdis, kurį visada palieka didžiųjų poetų kūryba. Gaila, bet kaip tik grožio neperteikia jubiliejinis 2014 m. „У Вільні, городі преславнім“ vertimas…
Apibendrinant norisi papolemizuoti su jubiliejinio leidinio baigiamojo straipsnelio „Ševčenka – ir mūsų kely“21 pavadinimu. Tenka konstatuoti, kad mes tebesame pusiaukelėje į adekvatesnį T. Ševčenkos supratimą.
1 Prieiga per internetą: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2002-2004/200220/ 20022004.htm.
2 Cit.: Masionienė B. Viršukalnių ir gelmių poetai // Ševčenka T., Franko I., Ukrainka L. Eilėraščiai. Poemos. Drama / Pasaulinės literatūros biblioteka. – Kn. 66. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 517.
3 Adiklytė A., Ochrimenka P. T. Ševčenka ir Lietuva. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961. – P. 29.
4 Prieiga per internetą: http://www.chukfamily.ru/Kornei/Prosa/Vysokoe/glava10.htm (Чуковский К. Собрание сочинений в 15 т. – Т. 3: Высокое искусство. – Москва: Терра – Книжный клуб, 2001).
5 Prieiga per internetą: http://sozvuchie.zviazda.by/news/2014-10-04-10.
6 Ševčenka T. Kaukazas / Vertė A. Venclova // Ševčenka T., Franko I., Ukrainka L. Eilėraščiai. Poemos. Drama. – P. 175.
7 Ten pat. – P. 177.
8 Ten pat. – P. 188.
9 Ten pat. – P. 170.
10 Ševčenka T. Kobzarius. – Vilnius: Vaga, 2014. – P. 75.
11 Ten pat. – P. 184.
12 Ten pat. – P. 75.
13 Eilių vainikėlis / Lietuvių kalbon išvertė ir Liudas Gira. – Seinai: Laukaičio, Dvarnausko, Narjausko ir B-vės sp., 1912. – P. 22.
14 Prieiga per internetą: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/numeriu-archyvas/2014/Mokslo_Lietuva_2014_09.pdf.
15 Nikolajus Nekrasovas – rusų literatūros klasikas demokratas, poemų „Kam Rusioje gyventi gera“, „Šaltis Raudonnosis“ ir kt. autorius.
16 Prieiga per internetą: http://mokslolietuva.lt/2014/08/slovines-laisve-ir-savo-jaunystes-miesta-vilniu-2/.
17 Abramavičius V. Tarasas Ševčenka ir Vilnius. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964. – P. 18.
18 Ten pat. – P. 18.
19 Ten pat.
20 Ten pat. – P. 35–38.
21 Ševčenka T. Kobzarius. – P. 185.
Stasys Mostauskis. Žodžio ir tikrovės skirtis (Pasvarstymai apie Czesławo Miłoszo poetinę pastangą)
2015 m. Nr. 8–9
Czesławas Miłoszas neretai skundėsi, kad skaitytojai jį supranta iškreiptai, visai ne taip, kaip norėtųsi pačiam autoriui. Negana to, jis pripažino negalįs nei pašalinti, kaip kontroliuoti šių netapatumų. Tiesa, poetas nuolat bandė tai daryti. Perteikti tikrąjį Aš portretą – kaip tik tokia pamatine nuostata grindžiama Cz. Miłoszo kūryba. Ši intencija jam – konstanta1. Kita vertus, neretai ši intencija pildoma gana paradoksaliu būdu – tiesa apie save pasakojama kuriant apgaulingą autoportretą.
Taigi, turime tam tikro klaidingo vaizdo pavyzdį, vaizdo, paremto išore, ir bandymą per tą išorę pasiekti tam tikrą esmę. Taigi tai yra kažkas, ko labai trokšta autorius. Jeigu jis traktuojamas paviršutiniškai, jaučia sunkiai nusakomą nesmagumą. Iš kur atsiranda tiesos troškimas? Sunku pasakyti. Iš kur atsiranda troškimas pasirodyti tokiam, koks iš tikrųjų esi?2
Cz. Miłoszui poezija yra siekis pasakoti apie save ir apie pasaulį, regimą savo akimis, – būtent siekis, kuris nėra ir negali būti įgyvendintas. Tas nesugaunamas Aš, kurį kiekvienas nešioja savyje ir su kuriuo tapatinasi, šuolyje į poetinę erdvę išnyksta užleisdamas vietą pakaitalams – ne meluojantiems, bet ir nesakantiems visos tiesos, todėl neišvengiamai ją iškraipantiems, kuriantiems portretines galerijas, kurios labiau užtemdo, nei atveria autoriaus Aš.
Dalytis patirtimi su kitais – tai neišvengiamai meluoti apie save, meluoti tuo požiūriu, kad nors ir kiek stengtumeisi, neįmanoma pasakyti apie save to, ką pasakyti norėtųsi. Tai net ne melas, bet daugybė žodžių, kurie yra tarsi tiesa, bet jų pasakojimas virsta kaukėmis ir prisiimtais vaidmenimis, rodančiais ne tą Cz. Miłoszą, kuris iš tikrųjų norėjo pasirodyti scenoje. Tai ne poetinio talento klausimas – tai žodžio ir juo pernešamos žinios skirtumo neišvengiamybė. Nesvarbu, ką pasakotum apie save; visada tai bus tik dalinis ir šiek tiek iškreiptas tikrojo portreto vaizdinys.
Žinoma, ne tik objektyvios priežastys apsprendžia poetinių kaukių naudojimą. Cz. Miłoszo deklaruojamas poreikis viešinti tikrąjį savo veidą neretai kertasi su pasitelkta poetine strategija, kone sąmoningai klaidinančia skaitytojus. Prisiminkime kritikų reakciją į Cz. Miłoszo knygą, „skirtą“3 Kalifornijai. Beveik visos recenzijos poetui kėlė tik apmaudą, nes traktavo ją kaip europietiškus pamąstymus apie Ameriką. Tačiau recenzija „The Devil and Mr. Cz. Miłosz“ sulaukė teigiamo įvertinimo: anot Cz. Miłoszo, jos autorius suvokė, kad Kalifornijos vaizdai tėra pretekstas4 kalbėti apie „rimtesnius dalykus“. Kitaip tariant, knygoje pateikti vaizdiniai yra biografinius faktus subordinuojanti poetinė išmonė, miražas, kurį reikia įveikti norint susipažinti su tikruoju „turiniu“. „Isos slėnis“ susilaukė panašaus likimo: mums, gyvenantiems Nevėžio slėniuose, norisi „Isos slėnį“ skaityti kaip autobiografiją, o ne metafizinį romaną. Tokia, matyt, žemės trauka – pievoje bliaunanti avis mus įtikina labiau nei dangiškoji, sklendžianti nežinia kur ir nežinia kokiu tikslu5.
Ką Cz. Miłoszas nori pasakyti? Galbūt žmogus nėra daugiaveidis ir veidmainis savo prigimtimi, tačiau tokiu tampa, kai bando save paversti atviru ar permatomu kitiems. Toks bandymas iš anksto pasmerktas nesėkmei, nes „tikrasis Aš“ ištirpsta, pasislepia už daugybės žodžių-kaukių, kuriuose pats autorius savęs nebepažįsta.
Gal už to slypi kita, gilesnė problema? Gal reikia klausti: ar vertingas poeto ir skaitytojo pokalbis, jei poetas, nežiūrint jo siekių, neišvengiamai nenuoširdus, t. y. paslėptas po kaukėmis? Ketinimo nuoširdumą iškreipia ar net falsifikuoja ribotos komunikacinės priemonės – ar tai ne argumentas prieš poeto pastangas?
Prigimtinis žodžio luošumas – nesugebėjimas prilygti pasauliui ir jo patirčiai čia virsta autoriaus lūkesčių bei pasiektų rezultatų skirtimis. Šios savo ruožtu apsprendžia autoriaus intencijų ir skaitytojo suvokimo atotrūkį – skaitytojo pažįstamas autorius pačiam autoriui yra neatpažįstamas. Žinoma, šį atotrūkį patiria ir suvokia pirmiausia autorius – tai jo drama ir prakeiksmas. Skaitytojas nežino, kad yra apgaunamas, jis niekada neapdovanojamas „visa tiesa“ apie kūrėją, todėl natūralu, kad tenkinasi ta dalimi, kurią gauna. Galima daryti prielaidą, kad poeziją Cz. Miłoszas supranta kaip savotišką intencijos ir rezultatų prieštarą: nepašalinamą atverties poreikį, kuris, bent poeto atžvilgiu, negali būti galutinai patenkintas. Nežiūrint autoriaus norų ir lūkesčių, poezija nėra atvertis ar išpažintis, bet nuoroda, įminimo reikalaujanti mįslė, kurią skaitytojas turi išversti, dešifruoti, turėdamas viltį, kad jo pastangos nėra naujų kaukių kūrimas. Žinoma, tai dar vienas argumentas Cz. Miłoszo siūlomą poetinės kūrybos sampratą vadinti „netiesiogine“.
Luošu poetinį žodį galima vadinti tik tada, jei tikime, kad egzistuoja tobulas, luošumo nepaliestas žodis, pirmasis tikrinis vardas, kuris geba daiktui atstovauti „kūnu ir krauju“, pirmąja potencija ar kitaip įvardijamais Pirmos priežasties sinonimais. Kadaise tuo tikėjome, ir pats pasaulio buvimas bylojo apie jį sukūrusius žodžius. Tikėjome, kad pasaulio įvairovė sutelpa vienos Knygos žodžiuose ir kad skaitydami tą knygą mes skaitome visą pasaulį. Žinoma, dar tikėjome, kad poetinį žodį diktuoja mus pranokstančios galios. Tada luošumas negalėjo būti taikomas įkvėptam žodžiui, nebent mūsų galiai jį valdyti. Šiandien neteisinga žodį vadinti luošu dėl kitų priežasčių, nes jis dovanoja tik tai, ką dovanoti gali. Jo luošumas nėra jo prigimties dalis, bet mūsų nepašalinamų ir nepamatuotų lūkesčių išraiška. Cz. Miłoszo nuomone, poeziją inspiruoja dvi priešingybės – ribotų žodžio galimybių suvokimas ir atsisakymas tuo vadovautis, virstantis nuolatiniu bandymu tas galimybes plėsti. Be abejo, žodis nėra tobulas tarpininkas, tačiau tai viskas, ką jis gali duoti, – ir tai nėra taip mažai, pasakytų bet kuris poetas.
Ištikimybę poezijai Cz. Miłoszas suvokė ištikimybės savai patirčiai ir prievolės ja dalytis perspektyvoje; ištikimybę, kuri nepajėgi atlikti savo pareigos iki galo, nes visos jos pastangos atsimuša į žodžio galimybių ribas. Ar tai nuosprendis ir argumentas atsisakyti poezijos? Žinoma, ne. Poezija toli gražu ne tobulas būdas saugoti atmintį ir dalytis patirtimi – tačiau, einant šiuo keliu, Cz. Miłoszo nuomone, bent įmanoma susisiekti su kitais, įveikiant laiko ir fizinės erdvės ribotumą. Todėl nepakanka pasakyti, kad poetinis žodis tėra blanki tikrovės kopija – nes kartu jis kone vienintelė vieta, kur galime susitikti su poeto patirtimi ir kitaip nesugrąžinamais jo praeities įvykiais. Taip, šis susitikimas įtarpintas žodžiu, taip, jis kuria erdvę, kuri netapati nei autoriaus, nei juo labiau skaitytojo išgyvenimams, – tačiau ši erdvė yra tiltas, laikinas, trapus, kone iliuzinis, bet vis dėlto tiltas virš juos skiriančios prarajos. Faktas, kad poetas ėmėsi neįveikiamos užduoties, neturi tapti argumentu atsisakyti ją vykdyti, nes šiais bandymais kuriami tikrovės pakaitalai atlieka itin svarbias funkcijas.
Tikrovės ir bandančio jai atstovauti žodžio netapatumas yra neišvengiamas ir nepašalinamas6, tačiau jis nėra argumentas prieš tikrovės ir žodžio sukeičiamumo idėją. Norėdamas pasidalyti su kitais savo patirtimi, poetas turi susitaikyti, kad poezijoje ji bus iškraipyta, išretinta ir vėl apjungta naujais ryšiais – tačiau tai kaina, kurią tenka mokėti, jei siekiama save atverti kitų žvilgsniams.
Prisimenate Søreno Kierkegaardo pasakotą istoriją apie Abraomą? Pripažįstu, mane ji žavi savo kraupumu. Savaip kraupus yra hermetiškas dialogas su Dievu, kitų akimis regimas kaip nusikaltimas ar beprotybė; kraupus ir pasiryžimas nužudyti sūnų, jei tokia yra Dievo valia7.
Tačiau visa tai niekis, palyginus su kraupuliu nežinios, į kurią įstumiamas Abraomas: kieno lūpos šnabžda įsakymą aukoti sūnų, Dievo ar jo pasiuntiniu apsimetusios piktosios dvasios? Akivaizdu, S. Kierkegaardo teologinė vaizduotė turėjo kankinystės patirties ir netgi pasižymėjo ypatingu rafinuotumu. Viena vertus, ji reikalavo su fanatizmu besiribojančio atsidavimo, meilės, suspenduojančios visas kitas meiles; kita vertus, net ir toks paklusnumas vaizduotės netenkino, nes jame neliko rizikos ir save graužiančios abejonės. Aklas paklusnumas būtų dovana, perkelianti atsakomybę Dievui, o tokiomis dovanomis danų mąstytojas nesišvaistė. Paklūstantis Dievo įsakymui niekuo nerizikuoja – nes Dievas visada atlygina už paklusnumą. Rizika prasideda tada, kai paklūstantis nėra ir iš principo negali būti tikras, kam jis paklūsta.
Jei einu toliau, tai nuolat susiduriu su paradoksu, su tuo, kas dieviška, ir su tuo, kas demoniška; mat tylėjimas yra ir viena, ir kita. Tylėjimas yra demono spąstai; kuo daugiau nutylima, tuo baisesnis tampa demonas, bet tylėjimas taip pat yra abipusis dievybės ir individo supratimas8.
Abejonė turi graužti Abraomo pasiryžimą aukoti sūnų, kitaip jo auka tebus aklo paklusnumo aktas. Todėl S. Kierkegaardas nesuteikia jokių galimybių patikrinti, ar paklusnumas pranokstančioms galioms nėra didžiausia jo herojaus klaida – paklusnumas demonui. Svarbiausia, Abraomas turi suvokti su savo sprendimu susijusią riziką ir kiekviename žingsnyje už jį kovoti, nebūdamas tikras, ar tas sprendimas teisingas. Trumpai tariant, tik didžiausiu nuopuoliu rizikuojantis nusipelno išganymo. Reikšminga citata: „<…> ir argi netiesa, kad tą, kurį Dievas laimina, jis tuo pačiu atsikvėpimu ir prakeikia“9.
Kraupus klausimas: ar tikrai yra momentas, kai tikinčiojo abejonės išsisklaido, ir jis gali būti tikras, kad pasirinko teisingai? Jei piktoji dvasia pajėgi falsifikuoti Dievo įsakymus, kodėl jai iki pat galo neapsimetinėti ir nenupirkti Abraomo palankumo stabdant jo su peiliu iškeltą ranką? Iš šio klausimo kyla kiti: ar galime būti tikri, kad Abraomo pasekėjai keliauja ne į teisuolių pragarą, jei nepajėgūs jo skirti nuo rojaus? Gal ne žmonėms įkvėptas tikėjimas, kad šėtono nėra, yra didžiausias šiojo triukas, bet gebėjimas juos palenkti aukštesniojo valiai, po kurios kauke patogiausia šėtonui slėptis?
Šią istoriją pasakoju ne todėl, kad ji mane žavi, bet todėl, kad Cz. Miłoszas sąmoningai ar nesąmoningai atkartoja S. Kierkegaardo herojaus nežinios dilemą, susietą su poetiniu genijumi:
Nes poeziją reikia rašyti retai ir nenorint,
prisivertus siaubingai ir tiktai turint viltį,
jog gerųjų, o ne piktų dvasių instrumentas esame10.
Kas šnabžda poetui į ausį ir vedžioja jo ranką? Klausimas senas kaip ir pati poezija, besiliejanti giesmėmis iš rapsodo Jono lūpų. Poetai – išrinktieji, kuriuos lydi asmeniniai genijai, nuo senų laikų daimonionais vadinami. Krikščioniškas diskursas išsaugojo mums graikiškos kilmės demono vardą, taip pat padovanojo visą pagoniškų dievų panteoną, pažemintą į šėtono kariaunos nomenklatūra. Romantizmo epocha internalizavo žmogų pranokstančias galias ir dievų bei demonų pasaulį įkėlė jo vidujybėn. Genijus, angelas, gerasis ar piktasis demonas, nesvarbu koks, tapo žmogiškos prigimties dalimi, išskirtinių kūrybinių galių metafora. Klausimas kas kalba mano lūpomis pakeistas į kokiais kūrybiniais inspiraciniais vidujybės resursais remiasi mano kūryba? Gal galima būtų numoti ranka į Cz. Miłoszo vartojamą retoriką, atseit tai tik poetinės kalbos kaukės, kurių nereikia suprasti pažodžiui, – bet atkaklus ir sistemingas daimoniono motyvo kartojimas, ypač antrosios gyvenimo pusės kūryboje, neleidžia į diktuojančiojo personą žvelgti pro pirštus.
Viena vertus, Cz. Miłoszas kartojo klasikinę nuostatą: būti poetu, vadinasi, būti mediumu, svetimo balso įrankiu, apsėstuoju pozityvia prasme. Poetas neaštrino šio klausimo kaip S. Kierkegaardas, kurio herojui kankinanti nežinia apie tai, kas ji įkvepia, yra būtina tikėjimo aukos dalis. Kita vertus, neakivaizdi įtampa tarp rašančiojo ir diktuojančiojo išlieka. Nesvarbu, ar Cz. Miłoszas kvietė daimonioną, skųsdamasis, kad šis jį apleidęs, ar keikė, kad poetui tenka atsakyti už jo išdaigas, – tam tikras susipriešinimas, tam tikras negalutinis tapatumas nuolat pabrėžiamas. Poetas, Cz. Miłoszo akimis žvelgiant, neišvengiamai susidvejinęs, tarsi atviri namai, kuriuos lanko pageidaujami ir nepageidaujami svečiai.
Manau, kad manyje – paprasčiausiai – gyvena skirtingi demonai ar skirtingi asmenys; valdo mane, o paskui man nemalonu11.
Suprantama, mums, gyvenantiems Dievo mirties šešėlyje, norisi tokius teiginius sieti su poetinės kalbos metaforiškumu, o ne pažodžiui traktuojamu teologiniu turiniu. Bet ar kierkegoriškas piktosios dvasios sureikšminimas neturi nieko bendra su manicheistiniu konfliktu, kuriuo tikėti linko Cz. Miłoszas? Gal blogis iš tiesų yra ontologinė tikrovė? Ne gėrio stoka, bet nepašalinama jo atsvara? Tai pirmoji prielaida, kuria Cz. Miłoszas rėmėsi. Kita prielaida mus veda prie jo požiūrio į tuos vidujybės turinius, kuriuos po Sigmunto Freudo įprasta vadinti pasąmone. Kaip juos su poezija siejo Cz. Miłoszas?
Pačioj poezijos esmėje yra kažkas nepadoraus:
gimsta daiktas iš mūs, apie kurį nežinojome, jog turim12.
Tiesiogiai poetas nevartojo pasąmonės termino, gal vengdamas medicininių asociacijų, bet neretai rėmėsi Arturu Schopenhaueriu, kurio ikifroidistinė pasąmonės versija akivaizdžiai grindžiama demonologinės perspektyvos ir ontologinio blogio realumo įtakomis. Galia, paslepianti tikrovę nuo žmogaus jam nieko apie tai nežinant, įkalinanti jį nepasotinamų poreikių tenkinime13 – ar ne puiki demoniško apsėstumo iliustracija? Sekdamas A. Schopenhaueriu, žmogaus kaip Dievo ir šėtono kovos lauko sampratą Cz. Miłoszas surišo su autorizuotomis sąmonės / pasąmonės konflikto idėjomis, paslėptomis po kitais terminais.
Skaitant tokius pamąstymus gali kilti įspūdis, kad Cz. Miłoszas su daimoniono vardu siejo tik negatyvius turinius. Šis įspūdis neabejotinai klaidingas: tradicinės demonologijos tirtą apsėstumą jis ne tik supynė su kilnios platonistinės manijos idėja, bet ir jai pajungė. Kitaip tariant, daimonionas – kaprizinga, neprognozuojama, tačiau pirmiausia pozityviu poveikiu apdovanota galia, be kurios kūrybingumas netenka esminės dimensijos.
Daimonionai, jei dvi savaites manęs nelankai,
ir tampu, kuo būčiau buvęs be tavo pagalbos.
<…>
atmintis atsiveria, o ten – vienas siaubas14.
Tradicinis, Cz. Miłoszo suaktualintas atsakymas į klausimą, kas diktuoja poetui, savo prielaidomis neabejotinai sumenkina individualias kūrybines pastangas, bent jau sąmoningą jų dalį; moderni Vakarų epocha tam sugalvojo pasąmonės sąvoką, kurią paruošė neklasikinės voliuntarizmo ir iracionalizmo ideologijos. Kita vertus, pasąmonės samprata yra naujai artikuliuotas tradicinis pasakojimas apie ambivalentišką žmogų pranokstančių galių paveikumą, nusakomą įkvėptumo ar apsėstumo terminais. Kaip tik jį ryškino Cz. Miłoszas, vedamas ontologinės blogio realumo idėjos. Be abejo, jis puikiai suvokė tokio kelio nepopuliarumą ir riziką, tačiau jam, kaip ir daugeliui jo kartos atstovų, reikėjo atsakymo – kas atsakingas už tą blogį, kurį patyrė XX a. pasaulis. Ar tikrai viskas kyla iš ydingos socialinės santvarkos? O gal kalta sugedusi žmogaus prigimtis ir dar kažkas, kas „blogąją“ prigimties dalį sužadina? Amžinas unde malum .
Cz. Miłoszo perspektyvizmas grindžiamas tikėjimu, kad poezija nėra prasmės atvertis – jei šią suprasime kaip tikrovės atitikmenį, – bet prasminio pertekliaus kūrimas. Toks kūrimas yra ne tikslas savaime, bet priemonė negramatinei tikrovei atstovauti, ir kaip priemonė ji nesutampa su šiąja. Poezija ne tik atveria ir kartoja; pirmiausia ji kuriama kaip perteklinis dydis, kaip nuo daikto ir įvykio skirtinga duotybė, kuri nenusakomu būdu leidžia tam daiktui ir įvykiui išlikti. Kam tarnauja tokia „atvirkštinė“ perspektyva? Kam pasitelkiamos paukščio skrydžio ir žvilgsnio per apsuktą žiūroną metaforos? Tikrovei iškraipyti, perkurti ir paversti poezija, tuo, kuo ji niekada nebuvo, – bet kažkokiu magiškos perkėlos būdu vėl apsigyveno naujai įkurtuose namuose.
Lyg būtų vietoj akių įtaisytas apsuktas žiūronas, pasaulis
tolsta ir viskas – žmonės, medžiai, gatvės – mažėja, bet niekas,
o niekas neblunka, tirštėja15.
Poezija Cz. Miłoszui yra tikrovės perteklius, kuriame ta tikrovė įkurdinama. Galima pasakyti kitaip: poezija yra aplinkkelis, kuriame tikrovė atsiskiria nuo savęs, kad prasitęstų tapdama poetiniu Kitu. Be abejo, Cz. Miłoszas, pabrėždamas tikrovės perkūros būtinybę, siekė įteisinti jos tąsą: pakilti virš tikrovės, žvelgti į ją nesuinteresuotu žvilgsniu tereiškė norą geriau ją pažinti, atrinkti tai, kas turi išlikimo galią ir vertę. Poezija netapati tikrovei, tai nusigręžimas nuo tikrovės, nors vis dėlto tai tikrovės pagarbinimas, nes tik tokiu, netapačiu poetiniu vaizdiniu tikrovė priešinasi baigtinybės trapumui.
Mes, skaitantys jo žodžius, galime pridurti, kad šis poetinis tęstinumas turi ir kitą, negatyvią prielaidą: blaivų užmaršties galios pripažinimą. Skaitant Cz. Miłoszą tai iki skausmo aišku: jo žodžiai, visos abėcėlės, nuolatinis o kas be manęs prisimins tėra paminkliniai akmenys, kurių įrašai labiau liudija netekties totalumą nei poezijos galią jai priešintis.
Pridursiu, kad perspektyva iš paukščio skrydžio liudija kitą priešpriešą: patiriančio ir stebėtojo, nardančio kasdienybėje ir jos vertėjo į žodžių materiją. Matyt, poetinė sąmonė, nežiūrint visų išlygų, yra netiesioginė, pakylanti virš subjektyvios patirties ir ją lydinčio Aš individualumo.
Seniau tokios akimirkos lankė rašant eiles, tad pažįstu
distanciją, betikslį įsižiūrėjimą, prisiimtą „aš“, kuris yra „ne-aš“…16
Kaip Cz. Miłoszas apibrėžia poeto sąmonėje besigrumiantį subjektyvumą ir objektyvumą? Tiek šilčiausi jausmai, tiek ir asmeninis skausmas bei tiesioginė blogio patirtis privalomai sumetami į poezijos girnas, kad atgimtų naujos kokybės žodžiais, kurie individualiai ir neišvengiamai sentimentaliai patirčiai suteikia universalumo ir objektyvumo bruožų. Galbūt ši žemė ir nėra pažadėtoji, galbūt tai Ulras, ne malonės, o atpildo vieta17 – tačiau ir tokiu atveju poezija privalo atkartoti ne asmeninį, o visiems priklausantį ir visus įtraukiantį pragarą, nors tam atkartojimui ir pasitelkia konkretaus asmens išgyvenimus bei žodžius.
Sureikšminto, ontologizuoto žvilgsnio ir individualios sąmonės priešprieša („Nebuvo Aš. Buvo įsistebeilijimas“18) gali būti atkartota ir kitais terminais, nurodančiais šiapus / anapus skirtį. Apie kokią žvilgsniu pasiekiamą individualaus Aš priešybę kalba Cz. Miłoszas? Apie Vienį, dar neištrėmusį savęs į daugio baigtinybę. Kitaip tariant, anapusybę, kurią tegalime įsivaizduoti kaip Vienį, kuri nėra daugis, bet iš kurios daugį kildiname ir kurią esame pratę krikščioniškai vadinti Dievu. Tačiau šį Vienį Cz. Miłoszas aptaria šiapusybėje kaip paslėptą po daugio kaukėmis, Vienį, atkuriamą specifiniu poeto žvilgsniu ir nuostaba, mirtingiesiems duota amžinybės atšvaitų patirtimi. Akivaizdu, kad tokia ontologizuojančio žvilgsnio samprata, suspenduojanti subjekto individualumą, yra A. Schopenhauerio intuityvaus, daugį skrodžiančio žvilgsnio kartotė19.
Specifinis perspektyvizmas, tikrovės pažinumą didinantis nuotolis, subjektą suspenduojantis žvilgsnis – visi šie terminai įvairiais aspektais apibrėžia poeti nės pastangos specifiką, jos netapatumą kasdienei patirčiai ir su ja siejamai tikrovei. Tiesa, minėti terminai liudija įsipareigojimą tarnauti šiai tikrovei, nes poeto nusišalinimas jos atžvilgiu tėra būdas ją pažinti ir garbinti. Su būtina išlyga: poetinį tikrovės garbinimą apsprendžia ne tiek pati kasdienė tikrovė, kiek jos ontologinis pamušalas.
<…> kad aš nečionykštis.
Tarsi siųstas sugerti kuo daugiau
spalvų, skonių, garsų, patirti
visko, kas vadinama
žmogaus dalia, paversti, kas išgyventa,
stebuklingu registru ir nunešti ten, iš kur
esu atkeliavęs20.
Kodėl poetas nečionykštis ? Nes pašaukimas jį verčia žemėlapyje neegzistuojančios ir niekada neegzistavusios šalies gyventoju. Poetas visur nevietinis, nes turi dovaną peržengti patirtį ir paversti ją žodžiais – stebuklingu registru, transformuojančiu kasdienybės gyvastį į jos gramatinę priešingybę. Galime spėti, kad tas registras – arba žodyje įkerėta patirtis – yra tarpinė pakopa tarp baigtinybės ir jai priešinamų universalijų. Kaip žmogus, poetas yra paniręs patirtyje; bet tuo pat metu jis stengiasi būti tos patirties vertėju. Kitaip tariant, jis ir tapatus patirčiai, ir supriešintas su ja. Tapatus, nes kontaktuoja su tikrove, yra jos dalis; ir supriešintas – nes atsitraukia nuo tikrovės, kad „adekvačiai“ atkartotų ją žodyje. Tai ir yra žingsnis universalijų link.
Norisi pridurti, kad nečionykštis šiuo atveju yra ne visai tapatus kasdienybės tikrovei, realizuojantis tą netapatumą per specifines žvilgsnio ir žodžio galias . Nečionykštis poetas nėra tapatus tremtiniui, kuris nečionykštis visur, išskyrus savo gimtinę, sakralią vietų vietą. Tremtinio bevietiškumas įgyjamas horizontalia kryptimi, tolstant nuo gimtinės, o aptariamas poetas yra bevietis vertikalaus santykio arba atsiplėšimo nuo tikrovės požiūriu, su geografiniais pokyčiais tai nesusiję. Cz. Miłoszo poetinei pastangai neabejotinai būdingi abu nečionykštiškumo aspektai. Šiame straipsnyje plėtojama vertikalios, savanoriškos tremties tema, nurodanti į „poetų šalį“, kuri neužima jokios fizinės erdvės. Gimtinę priversto palikti poeto tema aptarta kitame straipsnyje21.
Nuostabu, kokia negailestinga gali būti vaikiška intuicija. Pamenu mane šešiametį užvaldžiusį siaubą, ištikusį nuo minties, kad niekada negali žinoti, kas yra tau už nugaros. Kur dingsta daiktai, kai nuo jų nusisuki? Ar jie nesubyra į dulkes, kurios vėl gali virsti daiktais, jei netyčia sugalvotum atsisukti? O žmonės? Ar nenukrinta nuo jų veidų kaukės ir neatsiveria – kas? Net šiandien baugu klausti, kur yra įvykiai ir žmonės, ypač tie, vakarykščiai, nes gali tekti sutikti su atsaku, kad jų nebėra, kad viskas, kas liko, tėra švelnių pelenų sauja, kurios jokia magija nepavers rožės žiedu.
Gal reikia pergyventi savo bendraamžių kartą, kad suprastum aistringą Cz. Miłoszo įsipareigojimą saugoti išėjusių atmintį, įkalbėti dabartin jų balsus? Kokia galinga turi būti užmaršties baimė, jei jos įveikai skiriamas visas poeto gyvenimas? Ir koks pasišventimas tapatintis su tais, apie kuriuos šiuolaikinis pasaulis nieko nežino ir žinoti nelabai trokšta? Cz. Miłoszas blaiviai vertino savo galimybes, tačiau vis tiek atsisakė paleisti praeitį, suprasdamas, kad jos lieka lygiai tiek, kiek kas nors jai įpučia gyvybės. Jo poetinis kuklumas anaiptol ne kuklus, nes sąmoningai metė iššūkį užmaršties visvaldystei – kaip tik priešo didybė suteikė mastą prieš jį kovojančio poeto pastangoms. Svarbu išgirsti ir kitą poetinės pastangos prielaidą: praeitis nevirsta atmintimi ir kitiems siunčiama žinia savaime. Tarp praeities įvykio ir aktualios atminties – milžiniška praraja, kurią reikia įveikti norint praeitį paversti aktualia žinia. Cz. Miłoszo nuomone, tam ir yra pašauktas poetas.
Deja, pašaukimo ir kasdienybės priešprieša negali būti suabsoliutinta: poezijai priskiriamos funkcijos neapsaugo poeto nei nuo senatvės, nei nuo artėjančios mirties.
Mane turėjo atpirkti žodžių dėliojimo dovana,
Tačiau privalau pasirengti be-gramatinei žemei22.
Kokį nebylų skundą tarp eilučių išsako Cz. Miłoszas? Kovojau su užmaršties visvaldyste, kovojau su atminties trapumu – ir gal kai ką pavyko išsaugoti poetiniame žodyje. Tačiau pats esu vis trapesnis ir vis daiktiškesnis, nešiojantis kūną it sudėvėtą rūbą. Saugojau žodžiuose kitų gyvenimų nuotrupas, saugojau jų veidus ir vardus – bet mano kelias myriop jau beveik nueitas, ir turiu ruoštis išeiti ten, kur žodžiai nebegali padėti. Tai nuosavos, o ne kitų mirties pasitikimas, todėl nebegaliu pakilti virš žemės ir stebėti pasaulio nesuinteresuotu žvilgsniu. Ką anonsuoja ši improvizacija be-gramatinės žemės tema? Neišvengiamą Cz. Miłoszo prioritetų kaitą gyvenimo pabaigos nuojautoje: poetinės perspektyvos pranašumą tirpdo vis labiau įsiurbianti nudėvėto kūno patirtis ir joje atsiverianti mirties neišvengiamybė.
Viena vertus, tikrovė yra be-gramatinė ir gramatinė, atkartojanti minėtą patirties ir poetinio žodžio skirtį. Kita vertus, gal poetinis žodis yra ne tik patirties ir kasdienybės priešas; gal kaip tik žodis, o ne patirtis padeda pasitikti tai, kas neišvengiama? Gal kaip tik žodis paruošia poetą be-gramatinei žemei – per atperkamąją ir išsaugančią poetinės dovanos galią? Ar ne žodį ir jo tvermės magiją pasitelkia Cz. Miłoszas, kad palengvintų jį slegiančią naštą23?
Toks spėjimas verčia užduoti kitą, fundamentalesnį klausimą. Ar šis pasaulis nebūtų siaubingai nesaugi vieta, jei vien sąmoningos atminties ir poetinio žodžio galia priešintųsi užmarščiai, kurios pergalę teįmanoma atidėti? Cz. Miłoszo pastangos grindžiamos tikėjimu, kad yra dar kažkas, kas teikia paspirtį daiktų buvimui bei virsmui į poetinį žodį. Baigtinybės pasaulis trapus ir laikinas; visa, ką jis palieka už nugaros, pasiglemžia užmarštis – atmintis ir poetinis žodis jai nelygiaverčiai varžovai. Bet tai ir gelminį pamušalą turintis pasaulis, kurį palaiko už efemeriškas žmogaus pastangas stipresnės galios.
Kai numirsiu, išvysiu pasaulio pamušalą –
Jo išvirkščiąją pusę, <…>
Kviečiančią perskaityti tikrąją prasmę24.
Baigtinybėje nuorodomis į šį pamušalą tarnauja universalijos. Gal kiekviena šarka turi savo vanagą ar katę, bet šarkiškumui jų nagai nebaisūs. Pasaulio saugumas ir poetinių pastangų garantijos sietinos ne su šiapusybės trapumu, bet su jos neregimų šaknų tvirtumu. Nesvarbu, kaip jas pavadinsime, pirmavaizdžiais ar provaizdžiais, ar pirmaisiais daiktais rojaus sode, iš kurio mes, Ievos vaikai, buvome išvyti – Cz. Miłoszui visos metaforos geros, jei išreiškia tikėjimą šiapusybę grindžiančiu transcendentu bei visus poetus įkvepiančiu pradžioje buvo žodis .
Kaip poezija, anot Cz. Miłoszo, kovoja su užmarštimi ir šiapusybės apspręstu daikto trapumu? Viena vertus, siekia atskirti daiktą nuo jo laikinumo, sulaikyti jo dūlėjimą atmintyje teikdama žodinės tikrovės paslaugas. Kita vertus, per žodį bando nurodyti į daikto prielaidas anapus jo laikinumo. Pirmu atveju siūlo daiktui ar įvykiui laikiną marginto popieriaus globą, antru apeliuoja į ontologines daikto šaknis, kurias pavadinome slėpiniais. Kitaip tariant, Cz. Miłoszo poezija siekia kovoti su užmarštimi pasitelkdama ne vien horizontalias praeities / dabarties, bet ir vertikalias laikino / antlaikiško koordinates. Viena briauna poetinis žodis panardintas į žavų ir pabaigos neturintį šiapusybės irsmą, kita briauna įsišaknijęs ją apvaisinančioje kitapusybėje. Be kitapusybės palaikymo poeto pastangos žodžiu priešintis visa ryjančiam laikui būtų iš anksto pasmerktos. Kaip tik šis palaikymas yra dar vienas atsakas į klausimą, kas vedžioja poeto ranką: empirinės tikrovės virsmuose į mus kreipiasi konstantos, šiapus veikiantys kitapusybės pasiuntiniai, kurių realumu tiki ir siekia mus įtikinti Cz. Miłoszas:
Taigi mąstančių bekūnių būtybių, arba angelų, idėja nėra be pagrindo25.
Galbūt poezija tėra žvilgsnis, pripildytas nuostabos šiapusybės gebėjimu būti; gal ji ir nesugeba peržengti sienos, skiriančios ją nuo amžinybės, – bet nepavargsta bandyti ir taip įrodo, kad nuostaboje slypi šiapusybės nepakankamumą įrodantis alkis, kad būties kontempliavimas šiapus Cz. Miłoszui, A. Schopenhauerio pasekėjui, tampa stebeilijimusi į anapus. Girti daiktus už tai, kad jie yra, praktikuoti poeziją kaip daiktų buvimo liudijimą – tai bene svarbiausias kitapusybės dalyvavimo šiapusybėje įrodymas. Nes yra kontempliavimas kreipia mūsų žvilgsnį ir mintį prie daiktų buvimo priežasčių / slėpinių, vedančių anapus kasdienės tikrovės.
<…> Būtent poezija,
nelyg pabūgęs paukštis besidaužanti
į perregimą stiklą, mus įtikina,
kad nemokame gyvent fantasmagorijoj.
Kad taip grįžtų kalbon tikrovė.
Tai yra prasmė, neįmanoma be absoliutaus atskaitos taško26.
Apibendrinkime. Tikrovės bei jai atstovauti siekiančio poetinio žodžio netapatumas yra neišvengiamas ir nepašalinamas; tačiau jis nėra argumentas prieš tikrovės ir žodžio sukeičiamumo idėją. Taip apibrėžiamą poetinę pastangą inspiruoja dvi priešybės – ribotų žodžio galimybių suvokimas ir atsisakymas juo vadovautis, virstantis nuolatiniu bandymu tas galimybes plėsti.
Poetinio žodžio netapatumas įvykio tikrovei neišvengiamai virsta autoriaus lūkesčių bei pasiektų rezultatų skirtimi. Kūrybinė pastanga kyla iš atverties poreikio, bet išsipildydama poetine forma virsta savo priešybe. Autoriaus lūkesčių požiūriu poezija yra Aš atvertis; žvelgiant iš gautų rezultatų perspektyvos – Aš užtemdymas ir paslėptis.
Ši skirtis apsprendžia autoriaus intencijų ir skaitytojui siunčiamos žinios atotrūkį; nežiūrint autoriaus norų, poezija virsta įminimo reikalaujančia mįsle, anaiptol negarantuojančia sėkmingo spėjimo.
Poezija suvokiama žiūrint iš ištikimybės savai patirčiai ir prievolės ja dalytis perspektyvos; ištikimybės, kuri negali būti galutinai išpildyta, nes dalijimosi pastangas užkardo ribotos žodžio galimybės.
Poezija kuriama kaip perteklinis dydis, kaip nuo daikto ir įvykio skirtinga duotybė, kuri nenusakomu būdu leidžia tam daiktui ir įvykiui išlikti. Ji netapati tikrovei, ir šiuo požiūriu tai nusigręžimas nuo jos, kita vertus, tai tikrovės pagarbinimas, nes tik tokiu, sau netapačiu poetiniu vaizdiniu tikrovė priešinasi baigtinybės trapumui.
Poetinė pastanga grindžiama sureikšminto, ontologizuoto žvilgsnio ir individualios sąmonės priešprieša. Ji atspindi skirtingus individualios patirties režimus: pasinėrimą kasdienybėje ir gebėjimą nuo jos nutolti per specifines žvilgsnio ir žodžio galias.
Subjektą suspenduojantis žvilgsnis – tai sąvoka, apibrėžianti poetinės pastangos specifiką bei netapatumą kasdienės patirties tikrovei. Bet tai ir įsipa reigojimas tarnauti šiai tikrovei, nes poetinis atsiribojimas tėra būdas tą tikrovę pažinti ir puoselėti.
Daimoniono metafora suaktualina tradicinį „įkvėptos“ poetinės pastangos apibūdinimą. Ji nusako realų ar tariamą poeto gebėjimą „bendradarbiauti“ su jį pranokstančiomis ontologinėmis galiomis. Adekvačiai jas apibūdinti nelengva, nes keblumų kyla jau su pačiu tokių galių egzistavimo pripažinimu. Gal pakaks pasakyti, kad jos atspindi Cz. Miłoszo teologinės refleksijos, individualaus tikėjimo ir jais besiremiančios poetinės pastangos sąryšį.
Kovai su užmarštimi poezija pasitelkia ne vien horizontalias praeities / dabarties, bet ir vertikalias laikino / antlaikiško koordinates. Ji ne tik siekia apvalyti daikto tikrovę nuo laikinumo, teikdama žodinės tikrovės paslaugas, bet ir per žodį bando apeliuoti į ontologines, laikinumą pralaužiančias daikto šaknis. Poezija neperžengia sienos, skiriančios ją nuo amžinybės, – bet nepavargsta bandyti ir taip įrodo, kad poetinėje pastangoje slypi šiapusybės nepakankamumą įrodantis alkis.
1 Poeto paveikslas // Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas: pokalbiai su Aleksandru Fiutu. – Vilnius: Alma littera, 1997. – P. 305.
2 Ten pat. – P. 301.
3 Kabutės autoriaus, jei nenurodyta kitaip.
4 Ten pat.
5 Cituojama iš: Balašaitienė D. Folkloro klodai Czesławo Miłoszo „Isos slėnyje“ // Czesławo Miłoszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012. – P. 283.
6 Cituojama iš: Kuolys D. Czesławas Miłoszas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija // Czesławo Miłoszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa. – P. 30.
7 Daugiau apie Abraomo auką: Mostauskis S. Beprotybės kartografija. – Vilnius: Kronta, 2011. – P. 55–68.
8 Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. 81–82.
9 Ten pat. – P. 60.
10 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2011. – P. 133.
11 Poeto paveikslas // Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas: pokalbiai su Aleksandru Fiutu. – P. 301.
12 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 132.
13 Schopenhauer A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. – Vilnius: Pradai, 1995. – P. 554–555.
14 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 361.
15 Ten pat. – P. 195.
16 Ten pat.
17 Daugiau apie Ulro interpretacijas: Šeferis V. Gimtinės ieškojimas Ulro žemėje // Czesławo Miłoszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa. – P. 123–126.
18 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 317.
19 Daugiau apie A. Schopenhauerio intuityvaus pažinimo specifiką: Mostauskis S. Beprotybės kartografija. – P. 21–54.
20 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 293.
21 Mostauskis S. Kraštovaizdis ir atmintis Czesławo Miłoszo „namų ontologijoje“ // Metai. – 2014. – Nr. 2. – P. 117–125.
22 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 252.
23 Cituojama iš: Brazgovskaja E. Bendrinių ir individualių objektų įvardijimo problemos interpretacija Czesławo Miłoszo kūryboje // Czesławas Miłoszas iš XXI amžiaus perspektyvos. – Kaunas:
Vytauto Didžiojo universitetas, 2007. – P. 128.
24 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 249.
25 Ten pat. – P. 372.
26 Ten pat. – P. 323.
27 P. Višinskį-tolerantą kitų tautų atžvilgiu papiktino polonofobiškų nuotaikų reiškimas „Vilniaus Žiniose“, jis pareikalavo tokių rašinių neskelbti, o redakcijos darbuotoją Joną Kriaučiūną išvadino šovinistu. Jiems susikivirčijus buvo norėta ginčą spręsti Trečiųjų teisme, bet tai neįvyko. (Net po daugelio metų, J. Kriaučiūno įtūžis nebuvo atslūgęs – piktai rašė apie P. Višinskį savo atsiminimuose, o literatūrologui Juliui Būtėnui įrodinėjo neva lenkišką P. Višinskio kilmę.)
28 J. Šaulys buvo gyvenęs Tilžėje, ten 1903–1904 m. redaguodamas nelegalią Demokratų partijos spaudą. 1905 m. viduryje siūlėsi parašysiąs knygelę apie Prūsų Lietuvą. „Šviesos“ bendrovės nariai tam pritarė, tačiau sumanymas liko nerealizuotas, o ir P. Višinskio gyvenimas po pusmečio nutrūko (1906 m. balandžio 10 d.).
29 Pirmas „Šviesos“ bendrovės leidinys buvo Kazio Griniaus knygelė „Šveicarija ir jos kalnai“ (1905), tad į ją ir patarta lygiuotis.
30 Tai Vandos Didžiulytės rankraštis (V. Didžiulytė buvo iš „Žiburėlio“ šelpiamųjų).
Dalia Striogaitė. Povilo Višinskio laiškai, kurių nežinojome
2015 m. Nr. 8–9
Publikacija parengta žymaus XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tautinio atgimimo veikėjo, Vinco Kudirkos darbų tęsėjo ir naujesnių savo meto idėjų generuotojo, reto darbštumo ir veiklumo visuomenininko, kultūrininko ir politiko Povilo Višinskio (1875–1906) 140-osioms gimimo metinėms.
Pasiaukojęs bendram labui, dėl tėvynės ateities atidavęs visas jėgas ir savo trumpą trisdešimt vienų metų gyvenimą, jis buvo ir tebėra viena šviesiausių mūsų pagarbą ir pasididžiavimą keliančių praeities asmenybių.
Apie jį jau nemažai rašyta, išleista monografijų (Juliaus Būtėno, Adolfo Sprindžio, kolektyvinė knyga „Povilas Višinskis: idėjos ir darbai“). Renkant medžiagą tyrinėjimams peržiūrėti ir išstudijuoti archyvai. Daug kas ištirta. Bet ne viskas. Atsiranda naujos, ligi šiol nežinotos medžiagos, leidžiančios papildyti, koreguoti ar bent aiškiau, teisingiau suvokti jau nusistovėjusį mūsų vertinimą.
Daug minčių kelia dokumentinė medžiaga, saugoma Klaipėdos universiteto bibliotekos Retų spaudinių, kolekcijų ir rankraščių skyriuje – dr. Kazio Pemkaus bibliotekoje-archyve. Jame yra vertingų kopijų iš Jurgio Šaulio asmeninio archyvo (patsai J. Šaulio archyvas – Pensilvanijos universiteto bibliotekos nuosavybė), o tarp jų – nemažas pluoštas ligi šiol nežinotų, nepanaudotų P. Višinskio laiškų. Atpažįstama daili, tvarkinga P. Višinskio rašysena, būdingas jo parašas. Susirašinėta nuo 1903 m., kai J. Šaulys draudžiamos spaudos laikotarpiu apsiėmė redaguoti Tilžėje leistą ir tuo metu be redaktoriaus likusį „Varpą“ ir kitus nelegalius Lietuvos demokratų partijos leidinius, kuriais rūpinosi tos spaudos faktinis vadovas P. Višinskis. Kai kurie laiškeliai konspiratyvūs, kai kurie trumpi, dalykiški, aptariantys finansinius reikalus, bet yra ir kitokių – iš kiek vėlesnio, jau legalaus susirašinėjimo, keliavę J. Šauliui į Berno (Šveicarija) universitetą, kur šis studijavo. Bet ir jie ne visai asmeniški.
Parinkti ir publikuojami septyni literatūriniu požiūriu įdomesni 1904–1905 metų laiškai.
Rašyta prieš 110 metų. Šiandienos žmogaus neturėtų stebinti laiškų kalbos (leksikos, sintaksinių konstrukcijų, rašybos) netaisyklingumai – lietuvių kalba buvo dar tik norminama. Laiškų datos dvigubos: pagal du kalendorius.
Įdomu yra pajusti anos epochos – XX a. pačios pradžios – dvasią. Vos prieš pusmetį atgauta lietuviška spauda. Radosi galimybių legaliai leisti laikraštį, knygas, bet grėsmių tebebuvo daug: „cenzūra neleido…“, „koncesijų [leidimų] valdžia nutarė nebeduoti…“ Laikas kupinas nerimo, įtampos, revoliucinių nuotaikų, noro griebtis prasmingos veiklos. Aktyviai ieškota naujų kelių, o kartu vyko partinis skaldymasis, politiniai konfliktai. Kaip svarbu buvo palaikyti ryšį, keistis idėjomis ir nuomonėmis. Komunikuota beveik vieninteliu bendravimo būdu – laiškais. P. Višinskis, turėjęs retą talentą telkti žmones, uždegti juos nauja idėja, įteigti mąstymo ir veikimo kryptį, bendravo su daugybe žmonių ir prirašė šūsnis laiškų. Šiandien tokia korespondencija daug kuo stebina, pavyzdžiui, informatyvumu: adresantas, be kita ko, pažymi ir savo adresą (štai P. Višinskio adresai Vilniuje: Mostovaja Nr. 8–6, vėliau – Kalvarijos Nr. 17–4), o adresatas, vertindamas bendravimo svarbą, rūpestingai užsirašo datas: gauta…, atsakyta… Įdomu, kad iš P. Višinskio akiračio, kad ir ką jis veiktų, niekada nedingsta lietuvių rašytojų reikalai ir vargai, noras jiems padėti.
Parinktieji laiškai atskleidžia tik kai kurias daugiapusės P. Višinskio veiklos sritis, jo gabumus, organizuotumą, kietą principingumą. Kartu – labai įtemptą, materialiai neaprūpintą jo paties gyvenimą, vis labiau šlyjančią sveikatą, pertemptus nervus. Laiškų tonas aštresnis, nervingesnis nei ankstesnių metų korespondencijoje.
Antai viename laiške kalbama apie „Žiburėlio“ šalpos draugiją, daugiausia skirtą studijuojančiai jaunuomenei remti. XIX a. pabaigoje dviejų varpininkių Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Jadvygos Juškytės įsteigta draugija nuo 1903 m. buvo globojama P. Višinskio ir Felicijos Bortkevičienės. Labdarai aukojančių nebuvo daug, „Žiburėlis“ kentė finansų stygių ir kėlė jo vadovų susirūpinimą, tad ir J. Šauliui (šis buvo vienas iš „Žiburėlio“ šelpiamųjų) atsakyta griežtokai: „<…> kad turi skolų, tai dar ne teip didelė bėda…“
Keli laiškai yra rašyti ant lapų su firmine „Vilniaus Žinių“ redakcijos ir administracijos žyma. Nuo 1904 m. lapkričio mėn. P. Višinskis buvo pradėjęs dirbti pirmo legalaus lietuvių dienraščio redakcijoje. Žinome, kad važiavo į Varšuvą apsižiūrėti, kaip organizuojamas spaudos darbas legaliomis sąlygomis (Lietuvoje tokios patirties visai nebūta), kad rūpinosi pirmų numerių parengimu ir leidyba. Laiške kalba apie sunkią dienraščio darbų pradžią, apie redakcijos darbuotojų vargus ir aštriai atkerta tiems, kas nepatenkinti pirmųjų numerių kokybe, nors patys niekuo nepagelbėjo. Sveikatą ardė redakcijoje prasidėję nesutarimai ir ideologiniai ginčai. P. Višinskis, politiškai užsiangažavęs ir gana radikalus, norėjo per spaudą diegti liberalią demokratinę mintį, griežtos kovos prieš caro valdžią būtinumą, bet atsimušė į „Vilniaus Žinių“ savininko ir redaktoriaus Petro Vileišio apolitiškumo nuostatą, tad iš redakcijos greitai pasitraukė, nors buvo pripažįstamas kaip labai gabus laikraštininkas, o ir pats mėgo publicisto darbą. Laiške J. Šauliui jis aiškiai formuluoja savo pasitraukimo priežastis: „<…> šovinizmas, antisemitizmas ir valdžiai prisimeilinimas + šiek tiek klerikalizmo.“ Kaip Demokratų partijos vadovas jis kalba kolektyvo – „mes“, „mūsų“ vardu.
Tais pat metais su keliais draugais įsteigęs knygų leidimo bendrovę „Šviesa“, jis ėmėsi kitos iniciatyvos – leisti populiarias, nebrangias knygeles, skirtas visuomenę politiškai prusinti, ugdyti pilietiškumą. „Šviesa“ ir „Aušra“ buvo pirmos legalios lietuviškų knygų leidimo bendrovės. Laiške J. Šauliui aiškinami bendrovės organizaciniai pagrindai, veiklos tvarka ir kad numatoma gerai mokėti autoriams. Pats P. Višinskis parašė ir išleido keturias originalias visuomeninio-politinio turinio brošiūras ir vieną išverstą iš rusų kalbos. Išleido Stepono Kairio (Dėdės slp.) tris knygeles apie Japoniją, o Pelikso Bugailiškio – dvi verstines apie Bulgariją. Didžiausio pasisekimo sulaukęs ir pelningiausias „Šviesos“ leidinys buvo P. Višinskio parengtas „Elementorius“ (greit prireikė antros laidos). Rūpintasi ir grožine literatūra: 1905–1906 m. išleido Konstantino Jasiukaičio, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos prozos knygas, debiutuojančio autoriaus Jurgio Smalsčio-Smolskio komediją. Kvietė, ragino kitus autorius, tarėsi dėl naujų knygų išleidimo. Ir vis daugiausia palaikydamas ryšį laiškais.
Ir J. Šaulys (1879–1948) buvo tarp aktyvių P. Višinskio korespondentų, anaiptol ne atsitiktinis, o vienas iš bendražygių. Ketveriais metais už P. Višinskį jaunesnis, jis taip pat anksti buvo įsitraukęs į slaptą lietuvių judėjimą, į varpininkus, į besikuriančią Lietuvos demokratų partiją (vėliau narystės partijoje atsisakė). Veiklus visuomenininkas, jis – Vasario 16-osios Akto signataras, tarpukariu – diplomatas įvairiose Europos šalyse, tarpais dirbęs redaktoriumi Lietuvos laikraščiuose.
O kaip P. Višinskio laiškai atsidūrė JAV?
Po diplomato J. Šaulio mirties jo knygų rinkinį ir asmeninį archyvą įsigijo Pensilvanijos universiteto biblioteka. Gal lėmė tai, kad Pensilvanijos universitete dėstytojavo Vincas Krėvė-Mickevičius, kalbininkai Alfredas Senas, Antanas Salys? O šviesaus ir supratingo tautiečio bibliofilo K. Pemkaus dėka svarbios kopijos iš šio archyvo kartu su kitomis daug metų jo rinktomis lietuviškos spaudos vertybėmis rado rūpestingą globą Klaipėdoje.
Dalia Striogaitė
1904.XII.8/21
Drauge Jurgi!
<…> dar sykį atkartoju, kad Žb.[„Žiburėlis“] neturi pinigų ir bėgantiems reikalams aprūpinti, priverstas yra skolintis, o nieko nesimato ateityje, jokio ypatingo šaltinio, kurs pervirš uždengtų išleidimus. O kad turi skolų, tai dar neteip didelė bėda – Biliūnas irgi turi skolų prieg tam labai greitam laike turėtų užmokėti, sprendžiu apie tai pagal jo žodžių ir pagal laiškų, kurie ėjo per mano rankas jam; laiškai studento, kurs irgi reikalauja misti.
Galų gale ir aš turiu skolų; ir jeigu norėčiau atsilyginti, tai ir prie Tavęs kibčiau.
Ideališkas būtų gyvenimas, kad jokių rūpesčių apie savo ypatą neturėtume, galėtume pasirinkti mylimą darbą ir ramiai sau puikiai gyventi be vargo, be rūpesčio. Tik abejoju, ar tada suprastumėm bent kiek kitų žmonių vargus ir nelaimes? Ir dabar dar negalime pasigirti, kad suprantame ir atjaučiame; o kas tada būtų?!.
Nepriimk už bloga tą mano laišką.
Tuo tarpu sėdžiu namie, mažinu pakilusią temperatūrą ir ant nelaimės negaliu pilnai dalyvauti pirmojo „Viln.[iaus] Žinių“ numerio išleidime. Šįryt turėjo išeiti, bet cenzūra daug išmetusi, tai prisiėję lopyti.
Lik sveikas!
Tavo Povilas
Nepyk!
1904.XII.17/30
Drauge!
Ačiū už nurodymus.
Mes patys matome daug silpnų savo pusių, bet neteip jau lengva viską tuojau pataisyti.
Viską labai greitai reikia atlikti, darbo begalės, o specijalistų beveik nėra; todėl ir korektūra nevisai gera, ir ekspedicija, ir daug ko kito. Jei pasakysiu, kad Jablonskis nemiegojo visą naktį prieš išleidžiant N1, jei pridursiu, kad Kriaučiūnas prie pirmųjų numerių dirbo po 12–14 valandų, o aš turėjau namie sėdėti – gydytojas liepė, tai gal kiteip į viską pažiūrėsi. Dar neturime užtektinai žmonių. Ir dabar dar atsitinka, kad Jablonskis vargsta iki 3–4 val. spaustuvėj. Daug visokių čia vargų yra. Apie tai, kad mums labai reikalingos korespondencijos apie Prūsų Lietuvą ir apie mūsų išeivių gyvenimą ir darbus, galime tik paklausti, kas gali abejoti; ir kad Tu abejoji, tai labai įstabu. Tuo tarpu žadama mokėt iki 2 kap. už eilutę. Nežinau, ko norėjai nuo pirmųjų numerių; juk nieko mums nepasiskubinai prisiųsti, teip pat ir su kitais bendradarbiais išėjo. Kits vos tik dabar atsiliepė, o kits dar ir nesiteikė atsiliepti.
Apie nekaltybę kalbėdamas turbūt užmiršti, kad ir rusų laikraščiai negali kaltų daiktų rašyti, be to turi atsiminti pamatinį įstatymą, kad 7 rb. ir brangesni laikraščiai gali daugiau rašyti, negu kiti pigieji. Jei nori, kad laikraštis būtų stipresnis, tai reikia jį stiprinti gerais raštais, o vien nurodymo, kad tokie raštai reikalingi, nedaug tepadarysi.
Abelnai visas Tavo laiškas ir anas, ant kurio neatsakėme, labai keistas.
„Geresnių mes turime naujienų“ rašai. Kaip tą suprasti? Kad turėdami – netalpiname?! O neturėdami – ir nenorime turėti?! nenorime ieškoti?!
Ar daugelis iš tų bendradarbių, kuriems nepatiko laikraščio pirmieji numeriai, buvo atsiuntę savo raštų? Vis tai puikios teorijos, bet reikėtų pasižiūrėti į tas aplinkybes, kuriose dirbame, ir tada pasakyti savo sprendimą.
Laikraštis ir Tau, ir Sandorai siunčiamas.
Sulaukę keletą Tavo laiškų lauksime žinių – straipsnių ir straipsnelių. Jau turime apie 3,5 tūkstančių prenumeratorių. Gavęs daugiau numerių vėl parašyk savo nuomonę.
Viso gero!
Tavo Povilas
1905.I.25
Mylimas drauge! Siunčiu Tau Jono duotus 15 rb. Laiškelį Tavo Jono vardu rašytą vakar tegavau. Šiandien sopi man galvą. Plačiau parašysiu kitą kart. Dabar nesuprantu kam mane pavarė iš V. Ž.[„Vilniaus Žinių“] red., nes iki šiol dar nepaleidžia pilnai savo dvasės, kuri mane išbaidė – (šovinizmas, antisemitizmas ir valdžiai prisimeilinimas + šiek tiek klerikalizmo). Visas dalykas už kokio mėnesio turės galutinai paaiškėti. Buvau pareikalavęs nuo Kriauč.[iūno], kad prisiimtų trečiųjų teismą išrišimui kilusių tarp mudviejų nesusipratimų, su red.[akcija] surištų. Jis atsisakė ir dar iškoliojo mane. Tada jau vilniečių 21 žm. susirinkimas pareikalavo, kad tarp mudviejų būtų teismas1. Kriauč.[iūnas] prašė duoti jam 3 nedėlias laiko teisėjų pasirinkimui. Lauksime nekantriai tos valandos. Tuo tarpu atmosfera iš red.[akcijos] paeinanti labai slegia mūsų dvasią. Red.[akcijoje] dirba ir kovoja Šlapelis, jam padeda Vaitekūnas. Kriauč.[iūnas] nuo vakar dienos pasitraukė – važiuoja kaži kur ant poros nedėlių. Matysime, kaip seksis red.[akcijos] darbas Kr.[iaučiūnui] išvažiavus. Kad bent jis susiprastų ir nebegrįžtų! Bene prasiblaivytų mūsų padangė. Viso gero linkiu Tau!
Aš tuo tarpu be vietos ir uždarbio sėdžiu.
Povilas
P. S. Petro laiškus atiduok Gintautui; sveikink jį ir pasakyk, kad aš gavau jo laiškelį subatoj.
1905.II.4/17
Mylimas Jurgi!
Vakar vakare iš „Vilniaus Žinių“ redakc.[ijos] priversti buvo atsitraukti Šlapelis, Smetona, Vaitekūnas ir Grigaitis, nes nebegalėjo su p. Vileišiu susitaikinti – jis tokios pakraipos nenori ir sako: „kaip aš noriu, teip ir bus“. Tiesiai nelaimė, kad į tokio žmogaus nagus pakliuvo dienraštis. Kas iš to bus? Mes, t. y. aš, Sūris [Sirutavičius], Domaševičius, Bortkevičius, tveriame bendrovę knygoms leisti, įnešėjų priimame – iš šalies kuo daugiau. Jei turi kokį rankraštį, atsiųsk man, paduočiau į cenzūrą ir draugams peržiūrėti. Plačiau kitą kartą! Tavo Povilas.
1905.III.7/20
Mylimas drauge! Nerašiau Tau ilgai – buvau savo vestuvėms užimtas; dabar siunčiu 45 rb. už tris mėnesius. Ryto turėsime susirinkimą išsiaiškinimui, kaip žiūrėti į „Vilniaus Žinias“ ir į bendradarbiavimą jose; tą savo nutarimą surašę žadame pasiųsti savo pažįstamiems dėl žinios; teip pat nutarta atspausti kelias dešimts egz. memorijalo, kurį padavė Šlapelis ir kiti iš redakcijos išeidami. Mes jau padarėme privatiškai sutartį bendrovės knygoms leisti, „Šviesa“ pavadinome; sulaukę Sūrio [Sirutavičiaus] iš Maskvos, pasirašysime pas notaro, o knygas leisti turbūt tuojau pradėsime; jau turime šiek tiek rankraščių. Kiek mokėsime už rankraščius, tai prigulės nuo daugelio aplinkybių – koks veikalas, koks darbas, kaip atliktas etc. Kad mūsų bendrovė nevirstų į spekuliaciją, tai nutarėme, kad dividendo duosime max. 8%, todėl, manau, kad jeigu seksis reikalas, tai galėsime gerai užmokėti autoriams, rūpįsimės irgi, kad mūsų spausdiniai būtų kuo pigiausi. Įnešėjai neatsako už bendrovės pragaištis nė savo turtu, nė savo įnešimu; pajus 50 rb.; vienas gali ir daug pajų paimti. Lik sveikas, linksmas!
Tavo Povilas
1905.IV.13/26
Brangus drauge Jurgi!
Nepyk, kad aš teip ilgai tylėjau, net visas mėnuo jau praėjo nuo tos dienos, kada tu man pirmąjį laišką parašei. Tuojau pat neparašiau, o paskui atsiguliau į lovą pleuritą gavęs. Dabar dar neleidžiama man laukan išeiti. Atsakau ant abiejų laiškų.
Ačiū už pasveikinimą ir linkėjimus. Mano žmona priėmėja Juzefa Mikuckaitė iš Šiaulių. Gal esi girdėjęs jau apie ją.
Kodėl įsikūrė „Aušra“ skyrium nuo mūsų, mes nežinome; jos įkūrėjai Jablonskis ir Vileišis [Jonas Vileišis] buvo kviečiami į mūsų būrį pačioj pradžioj. Kodėl atsiskyrė, nežinome; manėme, kad dėl bendrovės formos; bet pasirodo, kad ir jie tą pačią formą priėmė, tik organizacija šiek tiek kitokia. Jie nuo įnešėjų ima po 5,00 rb., mes imame 50 rb. minimum, o max. nėra. Jų įnešėjai atsako savo įnešimais už bendrovės pragaištis; mūsų – neatsako; jie duoda įnešėjams 6%, o mes tiek, kiek turėsime, tai yra galbūt 0% arba maxim. 8%. Be to, man rodos, kad tas Tau ne teip jau rūpi, kaip tas, ką spausdįsime, koks programas. Šiandien klausiau vieno aušriečio, ar jie turi programą; sako, kad ne; tik tuo tarpu jau nutarę, kokias knygeles išleisti, ir tiek. Mes žadame sustatyti programą, bet dar jo neturime. Mes norime leisti kuo populiariškiausius raštus ir beletristikos. Rankraščių jau turime nemažai, dvasiškų knygų neleisime. Ką ir už kiek, ir apie kitus dalykus sprendžia bendrų susirinkimas, kuriame turi dalyvauti bent trys bendrai. Viso labo esame 6 – aš, dr. Domaševič.[ius], inž. Bortkevič.[ius], Sirutavič.[ius], Daumantas ir Putvinskis. Susirinkimų nusprendimus aš išpildysiu.
Kad atsirado dvi bendrovi, tai man rodos, greičiau iš to bus didesnė negu mažesnė nauda; man rodos, kad dabar bus daugiau pinigų surinkta, geriau apmokėtas rašytojų darbas etc.
Naujų koncesijų valdžia nutarė ir mums nebeduoti. Sako, laukite, kada bus panaikintas koncesijų būdas leidimo.
Ryto bus pas mus „Šviesos“ susirinkimas, tarsime ir apie Tavo užmanymą Prūsų Lietuvą aprašyti; man rodos, kad tokia populiariška knygutė labai reikalinga; tik, man rodos, reikėtų aprašyti gerokai žmonių politiškas tiesas ir valstybės surėdymą.
Tavo straipsnis jokių kalbų nesukėlė, ergo ir darbo jis nepagimdys. Darbai eina, eina savais keliais; tais, kuriais lengviau eiti prie tikslo. Daug tame straipsnyje pripasakota visiems pirmeiviams (o juk bene tik jiems buvo rašytas) žinomų dalykų.
Galima kalbėti tik apie užmanymą suorganizuoti visas pirmeivių rašytojų spėkas. Aš netikiu, kad tai galima būtų padaryti. Suorganizuok Šerną, kurs gyvena Amerikoj, Tave iš Berno, Matulaitį iš Mandžiurijos, Vaineikį iš Palangos, Joną Vileišį iš Vilniaus?!! Apie tokius dalykus galima tik svajoti. Kad gali susitverti būrelis rašytojų, gyvenančių prie vienos vietos ar netoli nuo kits kito, kad lengvai galėtų susivažiuoti ir tankiai – tai tikiu. Bet negana parašyti, reikia ir išspausdinti knygas, o juk patys rašytojai to neatliks – (būtų ideališka, jei galėtų!) – reikia tada su leidėjais tarties ir su jais rokuoties. Praktišką to tavo klausimo išrišimą tegaliu matyti tame, jog mūsų bendrovės, išdirbusios tam tikrus programus, sutrauktų prie savęs geresniuosius rašytojus. Taigi mes apie Tavo straipsnį ir nekalbame.
Cenzūra neleido Šlapelio ir Co memorijalo, todėl prisieis kitais keliais apskelbti; nebepasitikėdami, kad cenzūra leis mūsų pranešimą, kodėl mes negalime „V. Ž.“[„Vilniaus Žiniose“] darbuoties, žadame ir jį kitais keliais varyti. Man rodos, kad ir sau, ir visuomenei didesnę naudą atneštumei tam tikras populiariškas knygeles rašydamas ar versdamas, negu su „V. Ž.“ painiodamas. Juk už raštus bendrovės mokės; „Šviesa“ bent nori gerai mokėti reikalaujantiems autoriams.
Aš tuo tarpu gyvenu iš sutaupytų pinigų; greit jie jau išseks. Vietos neturiu ir norėčiau be vietos nors vargingai misti.
Šatr. Rag. [Šatrijos Ragana] nuvažiavo į Ciurichą.
Pelėda [Lazdynų Pelėda] labai vargsta skolose skęsdama. Turime jos apie 10 raštelių, „V. Ž.“ red.[akcijos] atmestų.
Lik sveikas linksmas!
Tavo Povilas
1905.VIII.15/28
Brangus Tautieti!
Susirinkimas štai ką nutarė. Prašyti Tavęs, kad rašytumei knygutę apie Prūsų Lietuvą2 kuo populiariškiau (ant kiek galėsi). Prašome rašyti taip, kad galima būtų tą raštą dalimis leisti nedidelėmis knygutėmis (apie 2 lanku mūsų formato – didesnėmis raidėmis – kaip „Šveicarija“3), kad kiekviena dalis būtų maždaug užbaigta. Pasirūpintumėm keletą šimtų išleisti vienoj knygoj visą raštą. Gerai būtų kad tik kuo svarbiausios iliustracijos ir žemlapiai būtų. Rašto didumo neapribojame. Malonėtumėm Tavo rašte rasti tarp kito ko atsakymą ant sekančių klausimų:
1) Politiškas Prūsų surėdymas. Ant kiek patys lietuviai tame surėdyme dalyvauja. Ant kiek yra politiškai susipratę lietuviai.
2) Apšvietimas (žemasis, vidutinis ir aukštesnysis); kurios iš mokyklų ypač ištautina lietuvius.
3) Darbininkų ir ūkininkų padėjimas. Žemdirbystės ir pramonės stovis.
4) Santykiai su vokiečiais ir Didžiosios Lietuvos lietuviais.
5) Tautiškos institucijos (draugijos, laikraščiai etc.).
Malonėtumėme apie tai atrasti Tavo rašte. Bet Tu rašyk taip, kaip Tau lengviau ir geriau – nevaržome.
Kaip tik gausime rankraštį ir nutarsime spausdinti, tuojau išmokėsime pinigus, ant kiek galima bus apskaityti, kiek lankų išeis.
Šiandien gavau rankraštį apie brolius Grakchus4. Susirinkimai (paprastieji) esti pirmą subatvakarį kiekvieno mėnesio. Taigi dabar bus 3/16.IX.05. Tada galėsime nutarti apie Grakchus.
Kada Tu į Vilnių atvažiuosi?
Gal ant vakaro?
Daug labų dienų p-lei Gabrijelėi, dr-ui ir visiems jų namiškiams.
Bučiuoju Tave.
Tavo Povilas
Jau dabar Vilniuje gyvęsiu.
1 P. Višinskį-tolerantą kitų tautų atžvilgiu papiktino polonofobiškų nuotaikų reiškimas „Vilniaus Žiniose“, jis pareikalavo tokių rašinių neskelbti, o redakcijos darbuotoją Joną Kriaučiūną išvadino šovinistu. Jiems susikivirčijus buvo norėta ginčą spręsti Trečiųjų teisme, bet tai neįvyko. (Net po daugelio metų, J. Kriaučiūno įtūžis nebuvo atslūgęs – piktai rašė apie P. Višinskį savo atsiminimuose, o literatūrologui Juliui Būtėnui įrodinėjo neva lenkišką P. Višinskio kilmę.)
2 J. Šaulys buvo gyvenęs Tilžėje, ten 1903–1904 m. redaguodamas nelegalią Demokratų partijos spaudą. 1905 m. viduryje siūlėsi parašysiąs knygelę apie Prūsų Lietuvą. „Šviesos“ bendrovės nariai tam pritarė, tačiau sumanymas liko nerealizuotas, o ir P. Višinskio gyvenimas po pusmečio nutrūko (1906 m. balandžio 10 d.).
3 Pirmas „Šviesos“ bendrovės leidinys buvo Kazio Griniaus knygelė „Šveicarija ir jos kalnai“ (1905), tad į ją ir patarta lygiuotis.
4 Tai Vandos Didžiulytės rankraštis (V. Didžiulytė buvo iš „Žiburėlio“ šelpiamųjų).
Romas Bartavičius. Atsiduoti, duoti, dovanoti (Marguerite Duras ir Yann Andréa)
2015 m. Nr. 8–9
Dovana per prievartą
Kylant Soufflot gatve nuo Liuksemburgo sodų link Panteono, sumanyto kaip Šv. Genovaitės bažnyčia, kairėje pusėje, kur gatvė įsilieja į aikštę, pamatai keistą figūrą. Vidury šaligatvio – milžiniška ruda storo nuogo vyro, primenančio sumo kovotoją, skulptūra. Kinų turistės juokiasi besifotografuodamos prie jo blizgančio bronzinio užpakalio. Šį monstrą, pasirodo, Sorbonos universitetui padovanojo kinų menininkas Hong-Biao Šenas, atsidėkodamas už galimybę čia parašyti disertaciją. Nežinodamas, kur padėti tokią gigantišką dovaną, universitetas ją laikinai išstatė apžiūrai… Visokių būna dovanų. Kai kurios gali būti priimamos per prievartą.
Sunkiai sergantis Liudvikas XV maldavo jam padovanoti dar gyvenimo ir gavo tą dovaną, už kurią atsidėkojo pastatydamas Šv. Genovaitės bažnyčią. Bet gyvenimo dovana gali būti ir prievartinė – kai žmogui ji duodama neprašant, kai jam jos nereikia, mat jis nežino, ką su tuo daryti. Ir tuomet jis ieško, kur jį padėti, tą gyvenimą. Ne nusikratyti gyvenimo dovana, bet ją perleisti, perdovanoti, atsisakyti į ją nuosavybės.
Pono Nieko gyvenimas: atsiduoti Vienai ar Visiems
Prancūzų dienraščio „Le Monde“ praėjusių metų liepos 17 dienos numeryje pasirodė nekrologas, skirtas Yannui Andréa, paskutiniam žymios prancūzų rašytojos Marguerite’os Duras „kompanionui“, dalies jos turto ir visos kūrybos paveldėtojui. Šešiasdešimtmetį vos prašokęs vyras buvo rastas negyvas savo bute. Jo gyvenimo moteris mirė prieš aštuoniolika metų, sulaukusi dvidešimčia metų daugiau už jį. Gal tik dėl to, kad Y. Andréa padėjo jai gyventi, o jam jau niekas negalėjo padėti?
Šios neįmanomos poros partnerius, atrodo, siejo tai, kad jie, kiekvienas savaip, praktikavo savinaiką. Jeanas Paule’is Sartre’as šią ypatybę – neigti savo būtį, turėti ryšį su niekiu – laiko išskirtine žmogiškoms būtybėms1.
Ji lėtinės savižudybės ieškojo viskyje ir rašyme, o jis… Jis ieškojo, kam galėtų įteikti savo gyvenimą, su kuriuo neturėjo ką veikti, ir galiausiai atsirado toks žmogus, ir dar ne bet koks – išskirtinis, visų garbinamas.
Aš esu niekas ir vis dėlto tai aš, Yannas, kuris yra čia su jumis, per dienas ir naktis, visur, visą laiką2.
Viskas, ką jūs norėjote man pasakyti <…> tai jūsų priimtas sprendimas: mane pažinti prieš nusižudant3.
Dvidešimt penkerių metų jaunuolis buvo perskaitęs visas M. Duras knygas ir kelerius metus kasdien rašė jai laiškelius, į kuriuos ji neatsakinėjo, bet sykį, grįžusi iš ligoninės po gydymosi nuo alkoholizmo, ji pasikvietė jį pas save taurei vyno ir jis pasiliko kartu su ja šešiolikai metų, iki pat jos mirties. Atiduoti savo gyvenimą tokiam žmogui, įsilieti į jį kaip skysčiui į indą, formuotis pagal jo pavidalą – kokia laimė!
Aš neturiu apibrėžtos vietos, galiu užimti bet kokią vietą, galiu užsiimti bet kuo, kas man pasiūloma, duodama, man viskas tinka, viskas patinka. Aš esu bet kam, kas tik manęs nori, niekam neteikiu pirmenybės, visiškai nieko nesirenku. <…> galiu jus mylėti labiau už viską pasaulyje – jus ir visus kitus, jus labiau už visus kitus, taip, bet vis dėlto aš esu tas, kuriam visi ir labiau už viską teikia pirmenybę (A, p. 143).
Jo buvimo būdas – kaip egzistencinė prostitucija: atsiduoti bet kam, kas tik nori imti; imtis bet ko, kuo tik kas nors užima, ką tik kas nors duoda. Bet kartu šis atvirumas, atsidavimas bet kam ir visiems be jokios atrankos slepia nepaliaujamą troškimą būti išrinktuoju, tokiu, kuriam teikiama pirmenybė. Jis taip ir gyvena su šiuo prieštaravimu: atsiduoti vienai, vienintelei ir / ar visiems; būti bet kuo, niekuo, bet kartu – vieninteliu, išskirtiniu, tuo, kuriam teikiama pirmenybė prieš visus ir viską.
Šis prieštaravimas tarp išskirtinumo, pirmenybės ir absoliutaus nesirinkimo, buvimo bet kam ir (su) bet kuo sudaro visą slaptąją šio santykio dramą – jų buvimą kartu ir negalėjimą būti kartu.
Viena vertus, jis – idealus partneris kūrėjai, kuri ir kaip rašytoja, ir kaip moteris yra visiška „diktatorė“. Ji viską diktuoja, o jis rašo tą „diktantą“ savo kūnu ant popieriaus ar gyvenime. Jos iniciatyva jis pakeičia savo tikrąją, iš tėvo paveldėtą pavardę Lemée į jos sugalvotąją – Andréa: rašytoja jį susikuria kaip savo personažą. Jo vaidmuo: jos sekretorius, pasiuntinukas visiems darbams bei reikalams, pavaldinys, palydovas, partneris.
Tai, kas iki jųdviejų pažinties buvo tik jo svajonė, fantazmas, dabar tampa realybe:
Palikau visas kitas knygas, kad galėčiau skaityti tik jos. Autorės, apie kurią nieko nežinau, kurios nepažįstu. <…> Esu absoliutus skaitytojas: man iš karto patiko kiekvienas parašytas žodis. Kiekviena frazė. Kiekviena knyga. Skaičiau vis iš naujo ir iš naujo, perrašydavau ištisas frazes ant lapelių, norėjau būti tuo vardu, iš naujo kopijuoti tai, kas jos parašyta, susilieti, būti ranka, kuri kopijuoja jos parašytus žodžius. Man Duras tampa pačiu rašymu (A, p. 11).
Atrodo, jis yra jos kūnas – rankos, kojos, ausys, o ji – jo dvasia: sąmonė (mintys, žodžiai) ir valia (norai, sprendimai). Jis daugiausia tyli, kalba ji. Ji jam diktuoja savo romanus, kuriuos jis nemokšiškai renka rašomąja mašinėle trimis pirštais. Tai ji dėl visko priima sprendimus: ką jie turi valgyti, kur važiuoti, kada išvykti, kada grįžti.
Vaizduoju tą, kuris supranta. Myliuosi, gaminu maistą jums diktuojant, gaminu knygas jums diktuojant, vairuoju jūsų diktuojamas, aš esu čia, esu visas jūsų.
To gerai nesuprantu, bet kadangi jūs man taip sakote, kadangi man tai diktuojate, kadangi tai rašau mašinėle, visa tai, visus tuos melus, visą šią istoriją. <…> ji išgalvoja, ji tuo tiki, ji mane išgalvoja, ji man suteikia vardą, ji man suteikia įvaizdį, ji mane pavadina, niekas manęs tiek nevadino, nešaukė vardu, kiek ji, naktį ir dieną, ji man duoda žodžius, suteikia žodžius, savo žodžius, ji viską duoda, o aš esu čia, aš čia tam ir esu. Neužduodu klausimų, nieko neklausiu ir neprašau. Per visus šiuos metus nė karto ji manęs nepaklausia, kas man suteiktų malonumą, kaip sakoma, niekad jokio meniu, kuris nebūtų jos pasirinktas, niekad jokio pasivažinėjimo be jos sprendimo, kur ji nori važiuoti, jai net neateina į galvą, kad ji galėtų paklausti, kur aš norėčiau važiuoti, ne, visai neateina, nei ką norėčiau valgyti. Ne, visiškai ne. Niekad. <…> Ji taip pat sako: na, kurgi jūs galėtumėt išeiti, pasakykit man? Jūs gyvenat su nuostabia moterim, labai protinga, ir jūs nieko neveikiat, jūs esat aprengtas ir pamaitintas nenuleidžiant nuo jūsų akių. Visas pasaulis norėtų būti jūsų vietoje (A, p. 52, 49–51).
Tai tipiškas Georgo Hegelio, vėliau J. P. Sartre’o aprašytas pono–vergo (tarno) santykis. Ponas konstruoja savo Kitą (vergą) kaip jam visiškai paklūstantį, jo valią realizuojantį objektą, bet kartu nori, kad šis būtų subjektas (sąmonė) – tas, kuris jį pripažįsta, pripažįsta jo vertę.
Ji sako: Yannai, jei būčiau neparašiusi jokios knygos, ar mane mylėtumėt? Nuleidžiu akis. Neatsakau. Negaliu. Ji sako: bet kas gi jūs esat, aš jūsų nepažįstu, nežinau, kas jūs per vienas ir ką jūs čia veikiat su manim. Gal jūs čia dėl pinigų? Perspėju, jūs nieko negausit, aš jums nieko neduosiu. <…> Tyla.
Ji sako: na, ir reikėjo gi man susidėti su tokiu tipu, kuris vis tyli, nieko nesako, visiškai nieko nežino, nieko neišmano (A, p. 35).
Tokia tyla – tai ne daikto nebylumas. Atsisakymas atsakyti – tai laisvos sąmonės prerogatyva, jos autonomijos steigimas. Vergas, paklusdamas, nuolat išsprūsta iš pono kontrolės ir taip realizuoja savo kaip subjekto būtį. Tebūnie vien negatyviai – tylėdamas ar nenorėdamas to, ko nori ponas, nenorėdamas būti toje vietoje, kurioje „norėtų būti visas pasaulis“:
Aš šitai sakau gana retai, bet vis dėlto man buvo tai nutikę: Duras man jau užtenka, man ji stovi skersai gerklės, su Duras – baigta (A, p. 51).
Dažniausiai šio „vergo“ maištas prieš poną pasireiškia slaptais išsprūdimais. Jis valandų valandas praleidžia prie telefono, skambindamas mažai pažįstamiems (ji apmoka milžiniškas mėnesio sąskaitas), o vakarais eina prie prabangių kurortinio miesto viešbučių draguer (išvertus iš prancūzų kalbos reiškia: a) gaudyti vėžiagyvius su draga; b) traukti povandenines minas, – tai puikūs eufemizmai „patelių“ „kabinimui“ nusakyti, tik šįkart kalba eina ne apie pateles, o apie patinėlius)4. Išsivaduoti iš atsidavimo jai, vienintelei – tai atsiduoti bet kam, pirmam pasitaikiusiam.
Niekas manęs neprašo būti mirusiam. Net jūs. Aš ir vėl imu vaikštinėti po miestą, užsuku į naktinius barus, ta aistra barams ir barmenams baltais švarkais, ir visiems mano amžiaus, bet kokio amžiaus vaikinams ir merginoms. Mylėti ką nors. Pirmą pasitaikiusį, niekam neteikiant pirmenybės, tą, kuris čia pat šalia. Tą, kuris dar nemoka būti mano mylimas (A, p. 211).
Nepakenčiamas ir būtinas artumas
Pono ir vergo santykis – tai ne šiaip pavergimas, tai „mirtina sąmonių kova“, kurioje viena sąmonė siekia paneigti kitos sąmonės būtį.
Ji sako: aš negaliu pakęsti paties jūsų buvimo principo. Jūs esat neįmanomas (A, p. 37).
Ši scena nutinka dažnai. Ji manęs nepakenčia. Ji savęs nepakenčia. Ji man parodo duris. Ji man grasina: jūs nieko čia neturit, viskas priklauso man, viskas, girdit, pinigai – mano, ir aš jums nieko neduosiu, nė skatiko, jūs esat dvigubas nulis, pirmos klasės nulis. Ji nesupranta, kodėl aš vis dar čia, kodėl lieku su ja, vienas su ja ir ji viena su manim. Kartais tai nepakenčiama, ji nori viską sugriauti, sunaikinti, mane sunaikinti, primušti, iškeikti, pasiųsti anapus, nužudyti. Ji sako: noriu žudyti. Ji nesako: jus nužudyti, ne, ji sako: noriu žudyti. <…> ji nori žudyti, nusižudyti. Ji nori mirti. Ji nori mane matyti mirusį kartu su ja (A, p. 36).
Potencialiame savižudyje ji ima įžvelgti medžiotoją, žmogžudį. Tame, kuris jai norėjo padovanoti savo gyvenimą, ji ima matyti mirties dovanotoją, davėją, savo žudiką. Pono ir vergo santykis visuomet patiria šį virsmą: kai ponas tampa savo vergo vergu.
Visos mano draugės ar pažįstamos žavisi jūsų švelnumu. Jūs esate mano geriausia vizitinė kortelė. O mane jūsų švelnumas priveda iki mirties, kurią jūs turėtumėt svajoti man suteikti pats to visiškai nežinodamas. Kiekvieną naktį.
Kartais vos jums prabudus mane apima baimė. Kaip visi vyrai kiekvieną dieną, tebūnie tik kelioms sekundėms, jūs tampate moterų žudiku. Būna, kad taip nutinka kasdien. Kartais man jūsų baisu kaip pasiklydusio medžiotojo, nuo persekiotojų bėgančio nusikaltėlio. <…> Tam, kad galėčiau galbūt jus nužudyti, sumedžioti, nežinau, kartais man nutinka taip, lyg niekad nebūčiau tavęs mačiusi. Lyg nieko apie tave nežinočiau, ir tai siaubinga. Lyg visiškai nebežinočiau, kodėl čia esi, ko čia atėjai ir kuo patapsi. <…> Tu taip pat tikriausiai nebežinai, ką čia veiki pas šią pagyvenusią moterį, išprotėjusią nuo rašymo.
Galbūt visa tai kaip paprastai <…> tu negali sau sutrukdyti norėti numirti. Aš tai žinau.
Aš mus matau abu prapuolusius toje pačioje prigimtyje. Kartais mane apima švelnumas tokiems žmonėms kaip mes. Nestabiliems, kaip sako žmonės, truputį išprotėjusiems (D, p. 64–66).
Toji priklausomybė, tas jųdviejų glaudumas ne mažina, bet didina kiekvieno vienatvę.
Jam atrodo, kad jai nėra nieko svarbiau už rašymą. Jos rašymas – nelyg apsėdimas, ji kaip išprotėjusi rašo dienų dienas niekur neišeidama.
Jūs man sakydavot: „Ką įsivaizduojat daranti? Ką visa tai reiškia? Visą laiką, visą dieną rašyti? Jus visi paliks, nes jūs beprotė, su jumis neįmanoma gyventi. Kvailė… Jūs net nepastebit, kad visur savo juodraščiais užgriozdinat stalus, visur tik popierių stirtos…“ (D, p. 63).
Jam atrodo, kad meilė jai nerūpi, kad jis yra tik to rašymo dalis. Rašymas netgi užmuša meilę.
Sykį aš jai sakau: jei rytoj numirčiau, jei rytoj žūčiau, nusižudyčiau, jūs po dviejų savaičių parašytumėt knygelę – esu tikras, kad tai padarytumėt. O ji atsako: „Yannai, maldauju, nekalbėkite šitaip. Tik ne taip. Ne knygelę. Knygą!“ (A, p. 46).
Matau, kad jums niekas nerūpi, išskyrus tai: rašyti. Kad klydau kiaurai ir išilgai, kad meilė niekad neegzistavo, kad įpareigoja vien tik knyga, kurią reikia parašyti, kad aš jums – niekas, niekam tikęs, iš tiesų (A, p. 106).
Jųdviejų kasdienybė jam – slegianti, dusinanti, žeminanti, joje neįmanoma gyventi. Vis dėlto didžiausia neįmanomybė čia – ne meilė, o išsiskyrimas.
Mes negalėjom išsiskirti. Aš negalėjau jos palikti. Ji negalėjo manęs palikti. Mes visada buvom ant išsiskyrimo ribos (A, p. 227).
Tą savo neįmanomą, „negyvenamą“ (invivable) santykį su M. Duras jis aprašo kaip vis nepraeinantį, nesiliaujantį:
Tai niekad nesibaigia. Nesiliauja. Tai neįmanoma. Viskas prasideda vėl iš naujo. To niekad nepakanka. Dar. Ir dar meilės. Taip, vis nesibaigiančios, atsikartojančios istorijos… (A, p. 51).
Kai „nebegalėdavo su ja gyventi tame pragare“, jis išeidavo iš jos, apsistodavo pigiausiame stoties viešbutyje (kuriame ir taip neturėdavo kuo susimokėti), dienomis įsimaišydavo stotyje tarp žmonių, kurie kažkur skubėdavo, o jis neturėjo pas ką skubėti, vakarais gerdavo baruose, planuodamas naktį grįžti į viešbučio kambarį ir nusižudyti, bet galiausiai trečią dieną jai paskambindavo ir ji… atvažiuodavo jo pasiimti, sumokėdavo už viską…
Tačiau visa bendro buvimo kančia, visi tie sunkumai buvo niekai, palyginti su tuo, kas jo laukė po rašytojos mirties. Ponas Niekas buvo atiduotas visiškam Niekiui. Jis ir vėl planavo nusižudyti, bet galiausiai nepasiryžo, tada atsidavė lėtinei mirčiai, virto „šiukšliadėže“, kol galiausiai neištvėręs paskambino savo motinai ir apsipylęs ašaromis paprašė, kad toji „atvažiuotų jo pasiimti“55.
Ir po jos mirties jis niekaip negalėjo su visu tuo „pabaigti“. Tas santykis, kaip nesibaigianti riturnelė, vis sukosi ratu ir buvo nepraeinantis. Ir tą nepraeinamumą gerai perteikia jo tekstas – su vis tomis pačiomis atrajojamomis būsenomis, tomis pat gromuluojamomis frazėmis.
Išsipažįstu, vadinasi, gyvenu
Labiausiai šioje istorijoje sukrečia ne tas kraštutinės priklausomybės santykis, prilygstantis motinos–kūdikio ryšiui, ne tas noras ir kartu negalėjimas būti išskirtiniu(e), vieninteliu(e), visiškai kitam atsiduoti. Kiekviena pora gyvena savo gyvenimą ir tai tik jos reikalas, kaip ji gyvena, ji neturi prieš nieką dėl to atsiskaitinėti.
Tačiau šiuo atveju buvo ne taip. Rašytojai dar gyvai esant jie viešino vienas kito paslaptis savo knygose: jis – knygoje apie jos gydymąsi nuo alkoholizmo, pavadintoje „M. D.“, ji – jo vardu pavadintame romane. Ir būtent ji buvo to viešinimo iniciatorė. Kai jis parašo pirmą knygą apie ją (tai tiesiog užrašai, daryti devynis mėnesius jai gulint komoje ligoninėje), jam gėda savo rašinių, jis nori juos išmesti, bet M. Duras nusiunčia rankraštį legendiniam „Minuit“ leidyklos vadovui Jérômui Lindonui6. Ji sako Y. Andréa:
Kodėl neišstatyti savęs kitų žvilgsniui, kitų skaitymui, nesusipratimams, klaidoms, nereikia bijoti, tai neturi jokios reikšmės (A, p. 208–209).
Nors M. Duras mėgdavo jam kartoti: „Yannai, nereikia įsivaizdinti <…> mes esam niekas, vargšai, nuskurdę žmonės…“ (A, p. 217, taip pat p. 43) arba „Jūs esat niekas. Man kaip tik tai ir patinka. Likite toks“ (A, p. 29), bet raštui, rašymui šis savęs (ir kito) niekinimas, prilyginimas nuliui negaliojo. Jis kartoja jos žodžius, kad visos meilės istorijos vienodos, visur tas pats, jokio skirtumo, jie – tokie kaip kiti, panašūs į visus kitus, o jų likimas – kaip ir kitų (A, p. 100). Tačiau tai netrukdo siekiui patekti į raštą, į literatūrą, į viešumą. O gal kaip tik dėl to tai ir turi patekti į viešumą? Nes rašto – be kita ko, ir literatūrinio – sfera pasikeitė: jis nebesiejamas su tuo, kas išskirtina, ypatinga, priešingai, jis atviras tam, kas įprasta, banalu, kasdieniška (ši nuostata ryški ir M. Duras kūryboje). Jis susijęs nebe su vienatinumu, o su „visų“ sfera. Čia viešpatauja ne „herojai“, o „tokie kaip visi“7.
Tad ar reikia stebėtis, kad po jos mirties jam vienintelis išsigelbėjimas atrodė rašymas apie ją, apie save ir ją – vieša ataskaita, pasirodžiusi knygos „Šita meilė“ pavidalu. Juoba kad jis įsivaizdavo, jog būtent rašymas ir buvo tai, kas juos siejo, darė jų santykį išskirtinį. Jis tai suvokia kone kaip M. Duras priesaką:
<…> kadangi esu čia, šią 1999 metų pavasario dieną Paryžiuje, kadangi jums rašau, kadangi jūs man pasakėte – padarykite tai, Yannai, pamėginkite, būkit paprastas, nemėginkit užsiimti literatūra, melagingais dalykais, ne, būkit tikras <…> kadangi negalit visą savo gyvenimą visiškai nieko neveikti, pasakykit tiesą ir tai pajudės savaime. Nusikratykit savo drovumo, to siaubingo jautrumo, kuris jums trukdo bet ką daryti (A, p. 128–129).
„Jūs esat susižavėjimą keliantis žmogus. Jūs daug nuveikėte prancūzų literatūrai ar bent jau daug pasitarnavote Marguerite’ai Duras…“ – sako vienos literatūrinės laidos vedėjas. O ponas Niekas, įveikęs savo kuklumą, pratęsia jo mintį: „…taigi ir literatūrai.“ Sakydamas tai, jis iš Nieko virsta Šiuo Tuo ir ne Bet Kuo…
Taip ponas Niekas pateko į sceną – jis įteikė save publikai. Būtent tai labiausiai ir sukrečia: ne jo atsidavimas jai, Vienintelei, bet pono Nieko savęs įteikimas Visiems.
Savo knygoje „Valia žinoti“ Michelis Foucault kalba apie moderniąją vakarietišką visuomenę kaip apie išpažinimo, prisipažinimo (aveu) visuomenę. Perfrazuodamas aristotelinį žmogaus, kaip „mąstančio gyvūno“, apibrėžimą, M. Foucault sako: „Vakaruose žmogus tapo prisipažįstančiu gyvūnu“8. Tai, kas mums šiandien atrodo spontaniška, susiję kone su vidine būtinybe išsisakyti, atsiverti, buvo suformuota istoriškai. Norėdamas tai parodyti, M. Foucault brėžia prisipažinimo diskurso genealogiją. Iš pradžių, dar graikų ir romėnų laikais, prisipažinimas funkcionavo vien teisinėje sferoje, kur jis galėjo būti išgaunamas prievarta, kankinant. Viduramžiais šio tipo diskursas perėjo į religinę-moralinę sferą, virsdamas krikščioniška išpažintimi. O XIX a. jis atkeliavo ir į racionalaus mokslinio pažinimo sferą, kada kai kurie tuo metu besiformuojantys nauji mokslai – psichiatrija, psichoanalizė, kriminologija – pavertė žmogų pažinimo objektu, pasitelkdami iki tol negirdėtą mokslinio tyrimo metodą – privalomą išpažintį9. Bet svarbiausia, kad nuo XVIII–XIX a. prisipažinimo diskursas paplito įvairiausiose kasdienio gyvenimo srityse (šeimoje – tarp tėvų ir vaikų, poroje tarp sutuoktinių, mokykloje tarp mokytojų ir mokinių, ligoninėse tarp gydytojų ir pacientų, teisinėse įstaigose tarp ekspertų ir nusikaltėlių), pagaliau, literatūroje, filosofijoje.
M. Foucault seniai (dar 7-tame dešimtmetyje) diagnozuota modernybės liga – nelyginant raktas mūsų, XXI a. žmonių, dabarčiai atrakinti. Tai, kas seniau vykdavo už uždarų durų, dažnai tarp keturių akių, susaistant klausantįjį (kunigą) paslapties išsaugojimo įžadu, mūsų dienomis išsiveržė į viešąją erdvę ir ją plūste užplūdo: dabar išpažintys vyksta viešai – žurnalų ar interneto puslapiuose, TV laidose. Kuo daugiau „išpažinti“ apie save, kuo labiau viešai atsiverti, prisipažinti, priversti prisipažinti, ir nesvarbu, ar tai „tiesa“, ar prasimanymai – svarbu, kad tai tapo dominuojančiu „tiesos sakymo“ diskursu. Ši populiariosios (masinės) kultūros norma lyg užkratas persimetė ir į rimtąją kultūrą (literatūrą, meno recenzijas ir pan.), pagaliau, netgi į visą kasdienį bendravimą – jame ėmė dominuoti nerašytas imperatyvas: „Papasakok ką nors apie save!“
Išpažintinio diskurso perėjimą iš privačios į viešą erdvę gal kaip tik ir padarė galimą mokslinis (medicininis) diskursas? M. Foucault užsimena, kad visas krikščioniškos išpažinties archyvas trynėsi konstruodamasis (juk išpažintys cirkuliavo tik tarp lūpų ir ausų), bet štai medicinai, psichiatrijai, pedagogikai skirtas išpažintinis diskursas nuo XIX a. buvo pradėtas fiksuoti raštu, todėl tapo prieinamas išviešinimui.
Toks atvirumas, išsiviešinimas vargu bau reiškia išsilaisvinimą. M. Foucault į prisipažinimo diskursą skatina žiūrėti kaip į persmelktą galios santykių: „Pareiga prisipažinti <…> taip giliai mumyse įsikūnijo, kad mes jos net nebesuvokiame kaip mus priverčiančios galios padarinio“10.
Kaip ankstesniais laikais savo slapto kūniško gyvenimo išpažinimas buvo reikalingas tam, kad jis būtų pažabotas, sunormintas, normalizuotas – religinėje išpažintyje susiejant su krikščioniškomis moralės normomis ir pajungiant kaltei bei atgailai, medicininiame (psichiatriniame, psichoanalitiniame) tyrime susiejant su biologinėmis pažinimo normomis, nustatančiomis ribą tarp normalumo ir nenormalumo, nukrypimo nuo „prigimties“, iškrypimo, nesveikumo – lygiai taip mūsų dienomis visa ta kalbėjimo laisvė veikiausiai slepia siekį sunorminti, normalizuoti.
Visuotinio išpažinimo fiestos šeimininkas – Žurnalistas
Tai, ko dar nefiksavo M. Foucault (jis per anksti pasitraukė iš gyvenimo, kad būtų tai pastebėjęs), bet ką dabar, praėjus trisdešimčiai metų, jau galima aiškiai matyti – ir Y. Andréa atvejis tai stulbinamai iliustruoja: mūsų dienomis išpažintims vadovauja nebe žmogiškos sielos „specialistai“ (Kunigas, Psichoanalitikas), bet viešumos scenos šeimininkai – Žurnalistai. Jų rankose visi norminimo bei normalizavimo įrankiai. Jie ne tik steigia normalumą kaip normą, bet ir palaiko jos egzistavimą.
Ypač iškalbingi TV žurnalistai, vedantys visokiausius diskusijų šou, pokalbių laidas. Jie laikosi tariamai neutralaus vedančiojo vaidmens, bet visa jų laikysena, kalbėsena aiškiai rodo, kas čia turi aukščiausią galią – Žodžio galią. Žurnalistas „ima Žodį“ arba jį suteikia, jis sprendžia, kada kalbės už kitą, o kada leis kitam praverti burną. Jis yra tas vienintelis, kuris turi klausimo privilegiją – tą, kurią kadaise turėjo Kunigas, vėliau – Medikas-Analitikas-Ekspertas. Jis gali bendrauti globėjiškai, kaip Mokytojas, Tėvas („Ak, paskaitykite šią ištrauką iš savo knygos – jums tikrai pavyks“), arba provokuojamai, kaip vakarėlio Šeimininkas („Jūs esat neblogoje kompanijoje, jums pasisekė“) – visais atvejais jis yra tas, kuris valdo erdvę, situaciją, joje esančius dalyvius. Jo galia dažnai neapsiriboja televizija. Antai senos literatūrinės laidos vedėjas Bernard’as Pivot, kadaise ėmęs interviu iš M. Duras, vėliau – iš Y. Andréa, parašiusio apie santykius su ja, yra daug daugiau nei paprastas žurnalistas. Jis – Goncourt’ų akademijos, kasmet teikiančios literatūrinę Gonkūrų premiją, prezidentas.
Prisipažinimas – tai kalbėjimo ritualas, <…> besiskleidžiantis esant tam tikram galios santykiui, nes prisipažinimo nebūna, jei nėra bent jau virtualaus partnerio – ne šiaip pašnekovo, bet instancijos, kuri reikalauja prisipažinimo, jį primeta, vertina ir įsiterpia tam, kad teistų, baustų, atleistų, guostų, sutaikytų. <…> Valdančioji instancija nėra to, kuris kalba, pusėje (nes būtent jis yra priverstas kalbėti) – ji to, kuris klausosi ir tyli, pusėje; ne to, kuris žino ir atsakinėja, pusėje, bet to, kuris klausinėja ir neprivalo žinoti11.
Pas tokius žodžio galios savininkus ir ateina išpažinties mūsų „herojus“ ponas Niekas12. Vieną išpažintį – be skrupulų atvirą, negailestingai blaivią, tariamai nieko nenuslepiančią – jis jau atliko raštu savo knygoje „Šita meilė“. O dabar jis ateina pasirodyti prieš visus kaip būtybė iš kūno ir kraujo, kuri turi muštis į krūtinę ir prisipažinti: „Taip, aš tai parašiau, taip, šitai iš tiesų buvo, taip, tai visiška tiesa.“ Tai dvigubas realizmo triumfas: rašto „aš“ sutampa su autoriumi kaip asmeniu – knygoje (tariamai) nėra jokio sukonstruoto, jokio fikcinio „aš“; rašto įvykiai – tai (tariamo) dokumento, o ne fikcijos įvykiai, jie įsišakniję realybėje, taip „iš tikrųjų buvo“. Faktiškumo, realumo imperatyvo prievarta eina kartu su prisipažinimo prievarta.
Visiems tiems viešojo reginio meistrams bei normintojams – tai pats tobuliausias grobis, nes ponas Niekas, nepaisant savo niekiškumo, yra visiškai „nenormalus“, netelpantis į jokias šiuolaikinės visuomenės normas. Jo ir garsiosios rašytojos meilės istorija TV žurnalistų apibūdinama kaip „esanti už normų “, o vienas politikas jį pavadins „monstru“, taigi tokiu, kuris peržengia bet kokias gamtos, prigimties nustatytas normas.
Normos galia, nenormalumo negalia
Mūsų laikų Goliadkino nenormalumas matyti beveik iš karto, vos jis pradeda kalbėti. Skirtingai nuo kitų dalyvių, o juolab žurnalistų, jis neturi kaukės. Ponas Niekas pasirodo su gėdingai nuogu veidu. Greta sustingusių, kruopščiai išlygintų, iškrakmolytų silikoninių lėlių išraiškų jo veidas – nelyginant atvira pulsuojanti žaizda: ji užsitraukia, patepus žodžiais lyg balzamu, ir iš naujo atsiveria, ima kraujuoti gavusi smūgį. Atrodo, jis visiškai nekontroliuoja savo veido, jis elgiasi lyg neišauklėtas šunytis: nesėdi ir nežiūri tiesiai, visad pakreipta, šonu kiek pasukta galva, jokios stabilios padėties. Jis visai nemoka slėpti emocijų, jo akys nuolat bėgioja nuo vieno kalbėtojo prie kito, jis jaučia, kad į jį žiūri, kad vertina. Naujasis Goliadkinas to slapta trokšta, bet kartu – be galo drovisi. Nuo jo drovumo darosi net nejauku: kaip toks žmogus apskritai išdrįso pakilti į sceną? Jis tikriausiai buvo tiek naivus, kad nesuvokė kylantis į reginio ešafotą? Šitaip šiais laikais retai drovisi net vaikai, o juolab nekaltos mergaitės. Galima įsivaizduoti, kad tas nepaprastas mergaitiškas drovumas, jautrumas, kone vaikiška nekaltybė turėjo ją ir patraukti, suvilioti – tą savim pasitikinčią, gyvenime visko mačiusią vyriško temperamento moterį rašytoją13.
Kita jo nenormalumo dalis – ne matoma, bet girdima. Jos raiškos laukas – ne veidas-žvilgsnis, o balsas. Jei žvilgsnio jis nemoka nuslėpti, tai balso, priešingai, jis nemoka parodyti. Kalbėdamas vos praveria burną, kalba neišraiškingai, pro pusiau sukąstus dantis prasišviečia kažin koks prasčiokiškumas. Jo mažakalbystė – akivaizdi: atsakinėja labai glaustai, dažnai vieninteliu žodeliu „taip“, užuot judėjęs pirmyn, visada traukiasi atgal, jei padaro žingsnį į priekį – svyruojantį, neužtikrintą, per daug emocionalų – tai iškart po to – penkis atgal.
Literatūrinės laidos vedantysis B. Pivot skaito ištrauką iš Y. Andréa knygos apie M. Duras: „…tai manęs nepaleidžia. Tai nepakenčiama, nebeįmanoma su tuo gyventi. Aš – jos vienintelis, išrinktasis (préféré), o ji – mano vienintelė, išrinktoji.“ – „Štai taip!“ – droviai, bet su slaptu iššūkiu balse tarsteli knygos autorius. „Tai labai gražu, a? Labai gražu!“ – „Taip“, – atsako Y. Andréa šaudydamas aplink akimis. „Ir viskas čia pasakyta. Nuostabu! – priduria žurnalistas. – Tai nepakeliama jums abiem, bet jūs jai patinkat labiausiai už visus, ir ji jums labiausiai už visus (préférée).“ – „Taip. Štai taip <…> Nes iš esmės tai, kas mums labiausiai už viską patinka, tai rašyti.“
<…> „Šiandien apie tai sunku kalbėti?“ – klausia žurnalistas. „Taip, žinoma.“ – „Kodėl?“ – „O pfff…“ – „Drovumas?“ – „Taip… (abejojančiu tonu) Ne, bet tai – ne tai, toji knyga… Toji knyga – visai ne tai. Ne tai.“ – „O kas yra toji knyga?“ Kol Y. Andréa gūžčioja pečiais dvejodamas, kaip atsakyti, laidos vedėjas puola autoritetingai (iš savo prisiminimų) aiškinti, kad atsikirtimas „Ak, tai yra ne tai (ce n ’est pas ça)…“ buvo M. Duras dažnai kartojama frazė.
„Taip, tai ne tai, – atgauna pusiausvyrą Y. Andréa, – nes… netgi tai, kaip jūs perskaitėte aną fragmentą… jūs kažką mėgdžiojote. Jei aš jį skaityčiau, tai turėtų kitą prasmę.“ – „Tai prašau…“ – „O ne! Ne, ne!“ – užprotestuoja Y. Andréa. „Imkit.“ – „Ne, ne, ne!!!“ – „Jei paskaitysit, bus gerai, labai gerai. Imkit.“
Laidos vedėjas tiesia Y. Andréa jo paties parašytą knygą. Vis dar nesiryždamas, bet galiausiai prasitardamas, kas jam užkliuvo, ir lyg pasiteisindamas, kodėl jam pačiam reikėtų perskaityti: „Ne, ne. Nes jūs iš to padarėte beveik komediją.“ – „Imkit ir paskaitykit. Imkit. Savo maniera.“
Y. Andréa paima: „Ar galiu paskaityti kitą epizodą? Ne?“ – „O taip, žinoma! Apie rašymą, jei sutinkat.“ – Žurnalistas atsiima knygą [čia jis šitaip atseit leido autoriui pačiam pasirinkti skaitomą epizodą – R. B.], atverčia kitą puslapį ir sako: „Yra nepakartojama ištrauka apie rašymą. Palaukit, tuoj jums pasakysiu. Tuoj pamatysit. Štai – labai gražus epizodas apie rašymą! Štai čia – kur pabraukta žaliai“, – ir vėl tiesia knygą jos autoriui. Ir šis nuolankiai, kiek mokykliškai skaito: „Ji nežino, kas rašo. Iki paskutinių savo gyvenimo dienų ji tai sako: „Aš nežinau, kas rašo. Aš nežinau, ką reiškia rašyti.“ Ir vis dėlto ji rašo. Ji tai daro. Kiekvieną savo gyvenimo dieną. Net kai ji nerašo, ji rašo. Ji kažką mato ir negali tam pasipriešinti. Ji žino, kad neverta, kad niekad rašymas neužims Absoliuto vietos, kad niekad Dievas nebus pasiektas. Ir vis dėlto reikia tai daryti, pamėginti. Tas kasdienis nusižeminimas – rašyti, mėginti pasiekti Žodį.“
Šiai banalokai, romantine maniera nuspalvintai ištraukai žurnalistas nedvejodamas paskelbia verdiktą, papildydamas jį dar banalesniu komentaru, bet užtat pateiktu su tokiu aplombu, tokiu užtikrintumu: „Tai nuostabu! Tai puikus rašymo apibrėžimas! Toji rašytojo kova su žodžiais – „aš niekad nepasieksiu Dievo“ – tai labai gražu!“ – „Taip“, – nuolankiai sako ponas Niekas.
Į vieną diskusijų šou „Visi žmonės apie tai kalba“ Y. Andréa įžengia lyg į ringą. TV žurnalistas, vadovaujantis šiam masinės Prisipažinimo karštinės paradui, pristato jam kitus dalyvius:
„Jeanas Lucas Melanchonas – senatorius. Tai ne bet kas! Ir buvusio valstybės prezidento sūnėnas. Neblogai, ar ne? Mallaury Nataf [prancūzų aktorė ir dainininkė – R. B. ], kuri visiškai pakeitė savo gyvenimą ir dabar užsiima meditacija – kaip visad, be kelnaičių…“
Visi – „normalūs“, turintys savo statusą visuomenėje, savo galią, kurią pasiruošę čia pat pademonstruoti. Prasideda „apšilimas“: švento diskusijų aukuro kūrentojas kalba už atėjusįjį, jo vardu – pristato jį, jo knygą. O tada jau turėtų prasidėti kova – „diskusija“. Mat dabartinės modernios visuomenės specifika ta, kad čia nepakanka išpažinties, apie ją dar būtina „diskutuoti“: ją turi įvertinti „liaudies balsas“, aišku, ne bet koks, o turintis tam tikrą statusą, galią kalbėti ir reikšti savo nuomonę. Bet žodžių mūšis iš esmės taip ir neprasideda, nes greitai paaiškėja, kad ponas Niekas visai nemoka kovoti, nemoka gintis, o juolab pulti.
„Kaip visa tai vyko? Jūs nebuvot visiškai nuolankus? Kaip buvote nusiteikęs jos atžvilgiu? Jūs lengvai priėmėt tą privataus gyvenimo diktatūrą?“ – klausia žurnalistas silikoninės lėlės veidu. „Ne. Diktatūra – tai tokie žodžiai… pff…“ – „Ne?“ – „Ne.“ – „Ne tokia buvo jūsų būklė?“ – „Ne.“
„Jūs buvote jos tarnas?“ – šįkart su paslėpta šypsena klausia laidos vedėjas. „Taip“, – už jo nugaros šypsosi laidos žiūrovai. „Tad jūs buvote jos ištikimas tarnas?“ – „Taip, labai ištikimas. Ji – taip pat.“ Vėl žurnalistas: „Su ja nebuvo lengva gyventi, nes ji buvo ne ta, su kuria būtų lengva gyventi. <…> Tai slėgė, ar ne? Buvo neįmanoma su tuo gyventi?“ – „Taip, neįmanoma. Bet mes vis dėlto gyvenom.“
Šiuolaikinės visuomenės norma, galiojanti taip pat ir meilės reikaluose – lygiaverčiai mainai: tu – man, aš – tau. Lygybės ir simetrijos principas laikomas nekvestionuotina norma. Visokie asimetriški atsidavimai, neproporcingos dovanos traktuojami kaip anomalijos, normalios mainų cirkuliacijos pažeidimas, ėjimas prieš socialinę prigimtį – išsigimimas, išnaudojimas, diktatūra, vergystė. Savo nuomonę pareiškia senatorius:
„Taip sakant, tokia meilės galia – galbūt jos mes nepatyrėme ir negalime patirti. Bet žmogiškam lygmeny – tai pasibaisėtina! Jūs esat monstras. Palaukit, palaukit, tuoj pasakysiu (skuba nutildyti bandantį protestuoti eksprezidento sūnėną). Tokio laipsnio vampyrizmas meilėje… Man atrodo, kad meilė yra toks dalykas, kai kažkas gaunama ir kažkas duodama. Tai grįsta lygybe. O jūs… Jūs pats sakote: jus išmeta lauk, o jūs sugrįžtat…“ – „Bet, žinot, gyvenime tai dažnai nutinka… Šita istorija – tai ne tai…“ – „O! aš nenoriu jūsų įžeisti.“ – „Ne, ne. Taip visiems nutinka visose istorijose.“ – „Ir tai jus padarė laimingą?“ – „Ne. Bet tai nebuvo tas atvejis, kur būtum laimingas.“ – „Bet jei meilė – ne tam, kad būtum laimingas…“ – skėsteli rankomis senatorius. „Tai buvo ne vien tai. Tai buvo kas kita. Tas santykis su ja – tai buvo knyga, kurią reikėjo parašyti. Būtent tai: tai vyko kaip tai, ką reikėjo parašyti, pastatyti filmą ar spektaklį.“ – „Tai jūs mylėjot asmenį ar instituciją? Juk tai, ką myli, yra asmuo…“ – nesupranta senatorius. „Asmenį, bet tokį asmenį, kuris rašė. Ir tai verčia kelti klausimą, kas rašo ir kaip, kaip tai vyksta.“
Nusivylę „kovotojai“ jį paleidžia. Tačiau normatyvinis verdiktas paskelbiamas, kad ir visiškai nebyliai: beviltiškas impotentas! Ponas Niekas neatitinka jokių subrendusio vyro galios normatyvų.
Visų pirma – socialinis impotentas: jis niekur nedirbo ir nedirba – jis buvo moters išlaikytinis ir juo liko (gavęs dalį jos paveldėjimo).
„Ir jūs gyvenote su ja nieko neveikdamas?“ – klausia žurnalistas. „Ne, aš turėjau daug veiklos. Gyventi su ja, tai, žinote…“ – „Jūs pats pasakojate istoriją, kai kažkas jūsų klausia, ką jūs veikiat, o jūs sakot, kad nieko, ir ji sako: „Taip, taip, jūs nieko neveikiat“, – įsiterpia senatorius, primindamas ištrauką iš knygos. „Taip, tai tiesa. Aš iš esmės nieko neveikiau“, – prisipažįsta jis nuleidęs akis ir viena ranka glostydamas sau kitą ranką. „Aš tiesiog ten buvau.“
Buržuazinėje kapitalistinėje visuomenėje dykinėjantis jaunas vyras, o dar toks, kurį išlaiko vyresnio amžiaus moteris, bus visada vertinamas su panieka – ypač kitų vyrų, kurie savo darbo jėga demonstruoja produktyvumo galią, „naudingumą visuomenei“, gebėjimą išmaitinti ne tik save, bet ir savo moterį bei vaikus, o netiesiogiai – nedirbančius visuomenės atstovus.
Antra – seksualinis impotentas: būdamas homoseksualus, gyveno su moterimi, tinkančia jam ne tik į motinas, bet ir į močiutes.
„Marguerite’a Duras buvo už jus trisdešimt aštuoneriais metais vyresnė.“ – „Ne. Mažiau.“ – „Mažiau? Tai kiek?“ – „Nežinau.“ – „Vadinas, mažiau?“ – „Mažiau.“
Jam tai, manau, nėra joks melas. Viename interviu Y. Andréa mini, kad jautė, kaip per tuos šešiolika su M. Duras praleistų metų ėmė senti, o ji – ne, ji liko vis tokia pat nesenstanti, užsikonservavusi savo rašymo dabartyje. Savo knygoje jis teigia:
Tai tiesa – mes esam to paties amžiaus. Mes patinkam vienas kitam (A, p. 48).
Bet Žurnalisto ir jo parankinių požiūriu ponas Niekas akivaizdžiai meluoja, nors jie to garsiai ir nepasako. Jiems tai – jauno vyro sadomazochistinis santykis su sena moterimi, nuo kurios jis buvo totaliai priklausomas ir leidosi jos išnaudojamas. Jis vertas jei ne paniekos, tai tikrai gailesčio. Juk šitiek metų savanoriškos katorgos!..
Priešais tokius vertintojus visi pono Nieko mėginimai įrodyti savo nugyvento gyvenimo kartu su M. Duras tikrumą atrodo graudūs ir beviltiški. Jo socialinis, seksualinis „bejėgiškumas“ atliepia jo retorinei, kalbinei bejėgystei. Šis jaunas vyras kūdikio veidu nevaldo kalbos, kaip nevaldo ir savo bei kitų gyvenimo, neturi niekam jokios galios.
Neįmanoma dovana
Vakarietiškame mąstyme dovanojimas buvo priešpriešinamas ekonominiams mainams (prancūzų antropologas Marcelis Maussas) – kaip atlygio nelaukiantis, nereikalaujantis davimas. Vėliau ši priešprieša buvo sukritikuota, sakant, kad dovana neįmanoma, kad ji visada numato vienokius ar kitokius mainus, kompensaciją, grįžimą į namus, savasties vietą – jei ne tiesioginį, tai atidėtą, uždelstą (Jacques’as Derrida). Dovana, suvokiama kaip dovana, vien šiuo suvokimo, įsisąmoninimo aktu sunaikinama: gavėjas jaučiasi turintis grąžinti „skolą“ (duoti atsakomąją dovaną), davėjas (ne)sąmoningai laukia vienokio ar kitokio atsako. Dovana įmanoma tik nesuvokta kaip dovana.
Šios istorijos herojaus dovanojimas nebuvo toks, kuris veiktų anapus sąmonės, įsisąmoninimo. Jo dovanojimo, atsidavimo negalimybė reiškiasi kitaip. Ji priklauso nuo to, kur ir kaip tai vyksta.
Y. Andréa atsidavimas žodžiu, viešos išpažintys visada vyksta kaip tokie mainai, kurių metu atsiduodančiojo „dovana“ įvertinama ir pajungiama dominuojančiai socialinei normai. Mūsų dienomis neįsivaizduojama, kaip galima klausytis nevertinant, nenustatant to, ką girdi, vertės, kainos. Gaunantieji (besiklausantieji) nesupranta, kad tai, ką šis žmogus patyrė, yra anapus diskusijų, įrodinėjimų – tai jiems nepasiduoda. Tai kalbančiojo patirtis kaip turtas, bet toks, kurio vertės nereikia niekam įrodinėti, nereikia prieš nieką ginti, nes niekas negali to iš jo atimti. Diskusijų laidose Y. Andréa tai lyg pamiršta, bet jo knygoje šmėkšteli įžvalga, jog jųdviejų su M. Duras „absurdiškas“ santykis yra toks, kuriam nėra įrodymų, kaip ir Dievo egzistencijai14. Tai niekam neperleidžiama dovana. Tad šiuose komunikaciniuose mainuose gaunantieji negali paimti to, kas jiems duodama, o duodantysis negali jiems suteikti to, ką jis turi. Ta neįrodoma, nepaaiškinama, nepateisinama dovana įprastuose komunikacijos mainuose gali funkcionuoti tik kaip skandalas.
Atsidavimas gyvenimu – taip pat neįmanomas, bet ne dėl to, kad tai – mainai, o dėl to, kad jis niekada iki galo nerealizuojamas, jis – nesibaigiantis, neišsipildantis ir pasireiškia kaip neužpildoma stoka, kaip nuolatinis nepakankamumas.
Paradoksalu, bet tarp Y. Andréa ir M. Duras buvo neįmanomas ne dovanojimas, o mainai. Mat ji turėjo „viską“ (tiek materialų, tiek simbolinį kapitalą), galėjo jam „viską“ duoti: galimybę išgyventi, pragyventi, būti kuo nors, užuot buvus niekuo. O jis neturėjo nieko, ką būtų galėjęs duoti mainais, jis galėjo jai duoti tik save, savo gyvenimą, savo buvimo laiką, jis galėjo tik atsiduoti, kartu suvokdamas, jog tai – neįmanoma.
Ji viską paėmė. Aš viską daviau. Visiškai viską. Išskyrus tai, kad nebuvo ko imti. Aš tiesiog buvau čia, šalia jos. Visiškai. Ne dėl jos, tiesiog ji buvo čia, todėl aš buvau čia dėl jos, bet visų pirma buvau čia šalia jos, taip arti, kiek tik įmanoma, nors kartu nesiliaudamas būti nuo jos atskirtas. Ji nori visko iš manęs, ir į tai įeina meilė, griovimas, mirtis, ji visomis jėgomis nori tikėti šia nuostabia iliuzija, ji ja tiki, ji pasitelkia visas priemones, kad įgyvendintų savotišką totalią, kiekvieną akimirką veikiančią meilę, ji žino, kad tai neįmanoma, kad manęs nepaimsi, kad aš priešinuosi, kad negaliu padaryti daugiau, ir vis dėlto ji atkakliai reikalauja, ji nori daugiau, tarsi tai būtų herojinis ir bergždžias iššūkis. Tiek jai, tiek man. Ji nori visko, ji nori visybės ir nenori nieko. Visiškai nieko (A, p. 67–68).
M. Duras gyvena pagal pertekliaus dėsnį: maksimaliai užpildytas laikas (rašo knygas, straipsnius, stato filmus, spektaklius), išeikvotos jėgos:
Ji gyvena taip, lyg reikėtų pergyventi kiekvieną akimirką. Skubos tvarka. Tarsi nebūtų rytojaus, tarsi ateisianti valanda neegzistuotų. Tarsi reikėtų gyventi amžinoje dabartyje, dabartyje be praeities ir ateities, tiesiog viską pasiglemžiančioje dabartyje… (A, p. 53).
Iš esmės jūs nesergat, ne. Jūs mirštat nuo išsekimo. Jūs mirštat mirusi nuo to, kad per daug žiūrėjot į pasaulį. <…> Mirusi nuo to, kad per daug gėrėt – viskio, raudonojo, baltojo vyno, visų rūšių alkoholio, mirusi nuo to, kad per daug rūkėt, per daug Gitanes be filtro pakelių, mirusi nuo to, kad per daug mylėjot, meilužiai – visokiausių tipų meilužiai, per daug bandymų mylėti pilna ir dėl to mirtina meile, mirusi nuo to, kad per daug pykote dėl pasaulio neteisybės, nepateisinamo skurdo. <…> Mirusi, sakau jums, dėl to, kad per daug valgėt, į nieką nekreipėt dėmesio, nemokėjot gyventi, visad laukinė. <…> Mirusi dėl to, kad per daug rašėt. Per daug knygų. <…> Taip, manau, kad jūs mirėt būtent šitaip: per daug. Visko per daug. Viena mergina jums sako: ponia, jūs perdedat. Jūs klausiat, dėl ko. Ji sako: dėl visko. Tai tiesa: Duras yra ta, kuri perdeda. Tas perdėjimas, perteklius, netilpimas savo kailyje nuo pat vaikystės… (A, p. 194–195, 197).
Jis, priešingai, gyvena pagal nepritekliaus dėsnį: nieko neveikimas, neturėjimas kur save padėti, kam at(par)siduoti.
Aš neprivalau nieko daryti. Turiu nuostabų gebėjimą nieko neveikti, visiškai nieko. Neverta. Viskas ir taip gerai. Nereikia keisti pasaulio, žmonių, viskas gražu, nuostabu, pasaulis iš esmės tobulas. <…> O jums tai kelia siaubą, jus tai siutina iki beprotybės: negalima šitaip būti ir nieko neveikti. Tai labai sunku. Tai užmuša. Aš mėginau nieko neveikti, bet man nepavyko (A, p. 122–123).
Jis yra visiška šiuolaikinio vakariečio priešingybė – grynasis receptyvumas, grynasis pasyvumas. Jo pagrindinė „veikla“ – nieko neveikti. Jo nuolatinė būsena – laukti:
Aš nieko neveikiu. Aš laukiu. Apie nieką negalvoju (A, p. 174).
Jų radikaliai priešingas buvimas, santykis su pasauliu susieina viename taške – kūryboje: kai ji save steigia kaip kūrėją, o jį – kaip savo kūrinį. Tai maksimalus (visagalio Dievo-Kūrėjo) aktyvumas ir maksimalus (sukurtos būtybės) pasyvumas:
„Aš esu ta, kuri rašo. Nieko daugiau. <…> tai aš jus išgalvoju, jūs esat niekas be manęs, <…> tai aš kažką darau, o jūs esat niekas, aš vienintelė kažką žinau apie jus. <…> Kitaip negaliu. Aš rašau. Nieko kito nedarau, tik tai. <…> Reikia, kad jus išgalvočiau kiekvieną akimirką“ (A, p. 122–123).
Atrodo, kad M. Duras sukuria Y. Andréa dar iki jųdviejų pažinties. Dar tada, kai jis viso labo tėra jos skaitytojas, nieko nebeskaitantis, išskyrus jos romanus. Ji sukuria jį kaip tokį, kuris turi vienintelį paliepimą – mylėti. Šį priesaką jis gauna iš jos knygų. O visos jos knygos, pasak jo, apie tą patį:
Mėginu jus mylėti dar daugiau. Ir dar. To niekad nebūna gana. Ir visos tos jūsų parašytos knygos, tas Duras Vardas – kas tai? Meilės istorijos. Istorija to, kuris sako: mylėti (A, p. 219).
Mylėkit mane dar daugiau, išgalvokit tai – mylėti ką nors. Tik tai (A, p. 230).
Bet net ir mylėdamas ar slaugydamas ją sergančią, mirštančią, jis lieka nepritekliaus, stokos, nepakankamo atsidavimo pusėje:
Galbūt aš turėjau nemiegoti, galbūt turėjau daugiau klausyti, daugiau būti čia, daugiau mylėti, to niekad nebūna pakankamai… (A, p. 76).
Manau, kad jums suteikiau daug vargo. Neužtektinai rūpinausi jūsų asmeniu – to niekad nebūna gana. Reikia daryti viską ir dar daugiau. Duras – ji perdeda, o aš – ne visada (A, p. 229).
Ir tie žodžiai, kuriuos jūs pasakot kelios dienos prieš mirtį: prašau man už viską atleisti, dovanoti. O aš dar ir šiandien jums sakau: neturiu jums už ką atleisti, nėra už ką dovanoti, galėčiau atleisti už viską, ką tik norit, jeigu tik tai būtų naudinga, bet ne aš tai turiu daryti. <…> Už ką reikia prašyti atleidimo? Už tai, kad nepakankamai mylėta. Niekad pakankamai (A, p. 97).
Atlygis, atpildas, taip pat ir atleidimas įmanomas tik ekonominiuose mainuose. Dovana – tai skylė mainų režime. Ji niekad negali būti užpildyta.
Niekad neįmanoma prilygti savo meilei, jos dydžiui. Tarsi meilė mums nepriklausytų… (A, p. 210).
Dovana veikia kaip neįmanomybė – kaip tai, ko niekada negana, niekada nepakanka. Šiuo požiūriu dovana neįmanoma. Vienintelis pozityvus jos polius – neapleisti kito, neatiduoti likimo valiai. Šiuo požiūriu Y. Andréa jaučiasi pranašesnis už visus kitus:
Jus palieka.
Bet ne aš.
Aš atlaikau. Aš atkakliai laikausi savo. Aš lieku (A, p. 222).
Metams bėgant Y. Andréa, atrodo, ima laikytis vis didesnės distancijos M. Duras atžvilgiu. Bet galbūt ir savo paties – to, kuris buvo su ja – atžvilgiu. Dar dalyvauja jo knygos pagrindu statomo filmo kūrime, bet vėliau visiškai pasitraukia iš viešo gyvenimo (nebepasirodo praėjusiais metais vykusiuose M. Duras šimtmečio minėjimuose). Ir galiausiai – iš gyvenimo apskritai, kuriame, matyt, jis nebeturėjo ką veikti, nes visas jo ankstesnis gyvenimas su M. Duras, jai ir dėl jos, matyt, jam ir buvo proga, galimybė negyventi savo gyvenimo. Mirtis jam buvo padovanota kaip galimybė išsilaisvinti iš būtinybės kam nors save dovanoti.
1 Sartre J.-P. L’être et le néant. – Paris: Gallimard, 1942. – P. 82.
2 Andréa Y. Cet amour–là. – Paris: Pauvert, 1999. – P. 70. Toliau bus žymima raide A, nurodant tik puslapius.
3 Duras M. Yann Andréa Steiner. – Paris: Gallimard, 1992. – P. 20. Toliau bus žymima raide D, nurodant tik puslapius.
4 M. Duras apie tai atviriau prabyla savo laiškuose, taip pat knygoje „Yann Andréa Steiner“, p. 12. Jis pats savo knygoje apie tai niekur nekalba, tik miglotai užsimena. Štai jos balsu sako: „Aš jus matau. Jūs valkiojatės po užkandines ir vėl iš naujo pradedate tą komediją, rašot pirmam pasitaikiusiam, visiems puolate ant kaklo, jums nusišypso, o jūs – gėlių puokštes. Jūs esat čia nežinodamas, ką su savim daryti. Su savo kūnu. Savo siela“ (A, p. 176).
5 A, p. 103, 109.
6 Šis pokytis pirmiausia įvyko rašytiniuose dokumentuose. Iš pradžių Vakarų kultūroje raštas tarnavo galingiesiems, valdovams – jų gyvenimo įamžinimui, pavertimui Pasakojimu, atminties paminklu. Nuo XVIII a. pabaigos situacija apsiverčia: imami aprašinėti ne turintys galią-valdžią, o tie, á kuriuos nukreipta galia-valdžia. Raštas ima funkcionuoti kaip žinojimo archyvas, kuriame kaupiami duomenys apie eilinius žmones ir kuris tarnauja „žmogaus mokslams“ (medicinai, psichiatrijai). Archyviniai dokumentai naudojami žmonių kontrolei, individų masės valdymui. Raštas nebe heroizuoja, bet pavergia ir objektyvuoja (individus paverčia pažinimo objektais, „atvejais“ – klasifikuojamais, rūšiuojamais, normuojamais). Apie tai žr.: Foucault M. Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 229.
7 Šis pokytis pirmiausia įvyko rašytiniuose dokumentuose. Iš pradžių Vakarų kultūroje raštas tarnavo galingiesiems, valdovams – jų gyvenimo įamžinimui, pavertimui Pasakojimu, atminties paminklu. Nuo XVIII a. pabaigos situacija apsiverčia: imami aprašinėti ne turintys galią-valdžią, o tie, á kuriuos nukreipta galia-valdžia. Raštas ima funkcionuoti kaip žinojimo archyvas, kuriame kaupiami duomenys apie eilinius žmones ir kuris tarnauja „žmogaus mokslams“ (medicinai, psichiatrijai). Archyviniai dokumentai naudojami žmonių kontrolei, individų masės valdymui. Raštas nebe heroizuoja, bet pavergia ir objektyvuoja (individus paverčia pažinimo objektais, „atvejais“ – klasifikuojamais, rūšiuojamais, normuojamais). Apie tai žr.: Foucault M. Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 229.
8 Foucault M. Seksualumo istorija. Valia žinoti. – Vilnius: Vaga, 1999. – P. 48.
9 Ten pat. – P. 47–49, 51–53, 55.
10 Ten pat. – P. 49 (vertimas kiek pakeistas; žr. Foucault M. Histoire de la sexualité. – T. 1: Volonté du savoir. –Paris: Gallimard, 1976. – P. 80).
11 Ten pat. – P. 50–51 (vertimas kiek pakeistas; žr. Foucault M. Histoire de la sexualité. – T. 1: Volonté du savoir. – P. 82–84).
12 Šio įvykio pėdsakus galima aptikti internete, kur įdėtos ištraukos iš dviejų TV laidų: pirmos ir antros. Toliau bus cituojama būtent iš jų.
13 „Pirmąjį vakarą jūs miegojote kambaryje, išeinančiame į jūrą. Iš to kambario negirdėjau jokio triukšmo, kaip tada, kai būdavau viena. Jūs taip pat turėjot būti išsekęs iš nuovargio jau ne vieną dieną ir mėnesį, gal net ne vienus metus – sunkius, nedėkingus, tragiškus, ruošiantis ateičiai, ir nuolatinės vaikiško geismo vienatvės Kalvarijų metus“ (D, p. 22); „Taip pat buvo jūsų balsas. Neįtikėtinai romus, tolimas, bauginantis, tarsi vos girdimas, kaip visad kiek išsiblaškęs, svetimas tam, ką jis sako, atsietas“ (D, p. 23); „Kartais jus matau jūsų nepažindama <…> Lieka jūsų juokas. Ir ta lėta šypsena, visad pasiruošus išnirti iš jūsų fantastiškai nekalto veido“ (D, p. 53).
14 „Ne, aš nieko nesitikiu. No money. Nothing. Tik jūs. Jūsų asmuo, pririštas prie manojo, ir manasis – prie jūsų. Idiotišku, absurdišku ryšiu, kuris visiškai beprasmis, tai su niekuo nesirimuoja, kaip jūs sakot. Taip, tai su niekuo nesirimuoja. Ir vis dėlto tai čia. Kas? Kas gi būtų čia, kas egzistuotų kaip Dievo buvimo įrodymas, neįmanomas įrodymas, toks, kurį visad reikėtų patikrinti, visad įrodyti, nors žinome, kad nėra jokio įrodymo…“ (A, p. 146).
Gintaras Lazdynas. Dar viena Liudo Vasario mylimoji
2015 m. Nr. 7
Vincas Mykolaitis-Putinas ir psichoanalizė
Skirtingai nuo XX a. pradžios lietuvių literatūros kūrinių, Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“ ne tik galima, bet ir būtina skaityti ir suvokti platesniame Vakarų Europos kultūros, literatūros ir mokslo kontekste. V. Mykolaičio-Putino dėka gerokai prasiplėtė lietuvių literatūros kultūriniai horizontai. Romano vaizdų sandaroje nesunkiai galima įžvelgti ne vieną tiesioginę sąsają su Vakarų Europos, lenkų ar rusų, ypač simbolistų, kūriniais, todėl romano interpretacijų diskurse nuolat figūruojančios nuorodos į Johanno Wolfgango Goethe’s, Ernsto Theodoro Amadeaus Hoffmanno, Stendhalio, Émile’io Zola kūrybą ar įvairias kultūros epochas neatrodo laužtos iš piršto. Ne visada šiame kultūrų poliloge V. Mykolaičiui-Putinui pavykdavo ištarti savitą ar originalų žodį, jis neatvėrė naujų horizontų Vakarų Europos kultūrai, tačiau būtent V. Mykolaitis-Putinas vienas pirmųjų Lietuvoje prabilo europiečiams suprantama vaizdinių ir sąvokų kalba, jis drąsiai veržėsi į kultūrų dialogą naudodamas modernias analizės priemones.
Kaip svarbus vaizdinių ir sąvokų formavimo instrumentas bei santykio su tikrove realizavimo priemonė į V. Mykolaičio-Putino akiratį pateko ir psichoanalizė, tuo metu dar jaunas, bet į Europos kultūrinę sąmonę jau spėjęs įaugti mokslas. Nei kritiniuose straipsniuose, nei atsiminimuose V. Mykolaitis-Putinas nepalieka jokių įrodymų, kad sąmoningai naudojosi psichoanalizės instrumentais, tačiau jau pirmųjų romano recenzijų ir studijų autorių darbuose ne sykį buvo atkreiptas dėmesys į aiškius romano ryšius su šiuo mokslu. Tai rodo, kad jau prieškario lietuvių kultūrinėje sąmonėje psichoanalizė buvo įsitvirtinusi ir kaip svarbus asmenybės savimonės struktūrinis elementas, leidęs atpažinti tam tikros kilmės ir pobūdžio reiškinius, ir kaip moderni priemonė Vakarų Europoje gana jau įprastam skverbimuisi į žmogaus psichinį pasaulį. Vienintelė sąlyga šios priemonės naudojimui – kad žmogus turėtų vidinį psichinį pasaulį, t. y. kad tyrėjas vadovautųsi nebe socialinio, o psichinio žmogaus koncepcija, kad asmuo jam egzistuotų kaip psichinė būtybė. Tai ne tik didesnių galių turinti refleksija, bet ir naujos kokybės sąmonė, sugebanti atsigręžti į save pačią ir save pačią reflektuoti kaip objektą. Kaip tik tokiu keliu ėjo ir V. Mykolaitis-Putinas, todėl sunku patikėti, kad jis būtų stovėjęs nuošalyje nuo šio, anot Antano Vaičiulaičio1, pasauline mada virtusio proceso, ypač turint omenyje V. Mykolaičio-Putino studijas universitete netoli svarbiausių psichoanalizės židinių. Kita vertus, atidžiau pažvelgę į esmines pirmųjų romano kritikų nuostatas, nesunkiai pastebėsime, kad dauguma jų rėmėsi kaip tik socialinio žmogaus koncepcija. Čia ir slypi V. Mykolaičio-Putino ir kritikų nesusikalbėjimo priežastis – dviejų skirtingo kokybinio lygmens sąmonių susidūrimas.
Psichoanalitinė metodologija padeda geriau suvokti Liudo Vasario dvasinės brandos procesą, tuo pačiu ir atskirų romano „Altorių šešėly“ personažų bei figūrų funkcijas. Spręsdamas jauno žmogaus dvasinio tapsmo bei apsisprendimo problemą V. Mykolaitis-Putinas sintezuoja švietėjišką binarinę ir psichoanalitinę žmogaus bei pasaulio sampratą, išryškindamas abiejų mąstymo tendencijų kultivuojamą gamtos ir kultūros, kūno ir dvasios susipriešinimą. Kiekvieną romane iškylantį moterišką pavidalą – personažą ar figūrą – galima interpretuoti ir kaip vyro nesąmoningos psichikos archetipo anima projekciją, ir kaip tam tikrą kūno ir dvasios, gamtos ir kultūros binarinių opozicijų reprezentantą, kurio estetinę raišką lemia jo padėtis tarp gamtos ir kultūros polių bei nuo šios padėties priklausantis kūniškumo ir dvasingumo potencialas.
Susidaro įspūdis, kad V. Mykolaitis-Putinas sąmoningai modeliuoja šių figūrų tarpusavio sąveiką bei jų santykį su pagrindiniu romano herojumi, bandydamas išsiaiškinti jauno žmogaus dvasinės brandos mechanizmą. Savo dėmesį rašytojas sutelkia į tai, kas vadinama sąmonės individuacija : Liudas Vasaris gyvenimo kelyje juda nuo kolektyvinių vertybių, grįstų patriarchalinio Lietuvos kaimo patirtimi, prie individualių vertybių, formuojamų jo paties asmeninio patyrimo. Pagrindinė šio proceso varomoji jėga tampa Carlo Gustavo Jungo pasąmonės archetipų teorijai labai artima anima – ne tiek meilės jausmo, kiek „seksualinio Vasario instinkto“ – projekcija.
Aštuoni anima pavidalai
Konstruodamas pagrindinio herojaus Liudo Vasario „seksualinio instinkto“ raiškos mechanizmą, romane V. Mykolaitis-Putinas sukuria bent aštuonis anima archetipo pavidalus, arba aštuonis objektus, į kuriuos suprojektuojamas Liudo Vasario „seksualinis instinktas“. Vaizdų lygmenyje atsiranda aštuonios Vasario mylimosios, žadinančios jo erotinius jausmus, aštuoni moteriškumo pavidalai, kurie atlieka anima funkcijas. Spėliojant, ar šiuos moteriškuosius pavidalus V. Mykolaitis-Putinas sąmoningai sukonstravo, ar tai tėra interpretacijos primesta koncepcija, dėmesį reikėtų atkreipti į aiškias užuominas, kurias nuolat daro romano pasakotojas, ir į ryškų psichoanalitinį atspalvį turinčias sąvokas, kurias jis vartoja, kitaip tariant, į prasmės atspalvį, kurio jos negalėtų įgyti be sąmoningos autoriaus nuostatos.
Keletą tokių mylimųjų, kurių nederėtų paskubomis tapatinti su anima projekcijomis, mes lengvai išskiriame – Liucė, baronienė Rainakienė, Auksė; neabejotinai tokia mylimoji yra ir bekūnė katedros Nepažįstamoji, nepastebėta pro akis praslysta Kalnynų klebonijos Julė, negatyvioji anima projekcija, kuri kaip ir Liucė jaučia potraukį dvasininkams, tačiau Vasaris ją atstumia. Su šiomis moterimis užsimezga teigiami ar neigiami Vasario erotiniai ryšiai, tačiau jos, kaip minėta, tiesiogiai ne visada sutampa su anima projekcija.
Pasąmonės archetipų teorija teigia, kad anima yra labai stipriai pririšta prie ypatingos erdvės, kurioje ji reiškiasi ir kurios dvasinę substanciją ji valdo. Pereiti iš vienos erdvės į kitą anima negali. Tą jautė jau Dante Alighieris, kuris sudvasintam savo anima pavidalui Beatričei leido poetą pasitikti prie rojaus vartų, bet neleido lydėti po „nešvarią“ pragaro ir skaistyklos erdvę. Moteriškieji „Altorių šešėly“ anima pavidalai taip pat reiškiasi tik griežtai apibrėžtoje erdvėje. Dvasininkams slaptą potraukį jaučianti Liucė labai nori patekti į seminarijos vidų, tačiau jai leista įžengti tik į seminarijos prieangį; Nepažįstamoji niekada neišeina už katedros erdvės, baronienė – už dvaro, o kada ji netikėtai įsibrauna į klebonijos erdvę, šis jos poelgis nuskamba kaip rėžiantis disonansas.
Tačiau anima nėra, taip sakant, gyvas žmogus, ji „yra moteriškų genų mažumos vyriškame kūne psichinė reprezentacija“2 ir reiškiasi kaip vyro psichinio turinio projekcija į išorę, kaip pasąmonės įsikūnijimas, todėl ji visada yra ten, kur yra ir vyras. Liudas Vasaris peržengia seminarijos slenkstį ir patenka į vidų, o jo anima Liucės pavidalu palieka šiapus slenksčio. Norėdama patekti į kitą erdvę anima privalo transformuotis – ji turi įgyti tos erdvės dvasinę substanciją atitinkantį pavidalą. Anima yra viena, tačiau ji sugeba keisti savo pavidalus – tai prigimtinis anima bruožas. Anima pavidalas paprastai yra statiškas, todėl undinė ar hetera negali virsti dvasingąja Marija ar Išmintimi (Sapientia). Šiai taisyklei nenusižengė ir V. Mykolaitis-Putinas, beveik visi jo anima pavidalai išlieka stabilūs, tačiau jis sukūrė ir originalų dinamišką anima modelį, negriaunantį psichoanalizės dėsnių: Liucė yra vienintelė anima projekcija, kuri nuolat patiria transformacijas. Liudas Vasaris aiškiai jautė kintančius Liucės pavidalus. Juos pasakotojas nurodo tokiomis atviromis, kartais primygtinėmis užuominomis, kad minties apie atsitiktinį jų pobūdį nekyla. Antai, susitikęs Liucę teatre, Vasaris bando palyginti visus tris jos pavidalus, o po jos mirties stebisi, „kad Liucės, jį mylėjusios, keleriopu pavidalu jam gyvenime apsireiškusios, štai nebėra“3 (p. 967). Ir pati Liucė aiškiai reflektuoja savo pokyčius: „Aš dažnai mainau iškabą: čia Brazgienė, čia Glaudžiuvienė, ką čia besuvaikysi“ (p. 761).
Dvasinio potencialumo požiūriu Liucė veikia skirtingose erdvėse, tačiau veikia ne ta pati Liucė: pereidama į kitą erdvę ji keičiasi ir įgyja tris skirtingus pavidalus – Liucė–Brazgienė–Glaudžiuvienė, – kurie ne tik atitinka jos pačios dvasinės raidos pokyčius, bet ir charakterizuoja jos valdomų erdvių – kaimo–provincijos miestelio–sostinės – dvasinį potencialą. Visos kitos romano moterys pasirodo vieninteliu savo pavidalu, kuris visiškai sutampa su jam priskirtomis funkcijomis. Atlikusi savo funkcijas atitinkamu pavidalu, anima išnyksta ir niekada daugiau jokioje kitoje erdvėje juo nebeapsireiškia: baronienė Rainakienė, Julė, Nepažįstamoji dingsta ir pasakojime nebepasirodo.
Sunkiausiai atpažįstamas anima pavidalas chronologiškai išnyra pirmasis. Liudo Vasario dvasinio vystymosi kelyje jis daro tokią didelę įtaką, kad būtų galima spėti, jog be šio anima pavidalo Liudas Vasaris nebūtų tapęs tikru poetu. Į šį anima pavidalą romano skaitytojai ir tyrinėtojai paprastai nekreipia jokio dėmesio, kadangi tai nėra „gyvas žmogus“, nepaisant to, kad jis labai svarbus psichoanalitiniu požiūriu. Svarbus tuo, kad padeda Vasariui savo asmenybėje integruoti esmines sudedamąsias pasąmonės dalis ir, kita vertus, leidžia įvertinti vienos iš romano erdvių – seminarijos – dvasines potencijas, kurias ji reprezentuoja.
Seminarijos anima
Egzistencinės raiškos erdvę V. Mykolaitis-Putinas suskaido į Apšvietos epochai įprastines kultūros ir gamtos dalis. Kultūrinei erdvei „Bandymų dienose“ atstovauja bažnytinė erdvė, kuri savo ruožtu skyla į dvi simetriškai priešingas dalis: seminariją ir katedrą. Pirmiausia Vasaris pakliūna į seminariją, kurioje prigimties balsas yra maksimaliai slopinamas ir kurios apsauginės sienos nepalieka jokių regimų vilčių anima pavidalui prasibrauti į vidų, t. y. bet kuria kaina susirasti projekcijai tinkantį moterišką objektą. Tačiau anima lengvai nepasiduoda, nes ji yra pats žmogaus gyvybingumas ir žūti ji gali tik kartu su žmogumi. Tiek C. G. Jungas, tiek ir Sigmundas Freudas griežtai laikėsi įsitikinimo, kad „seksualinės funkcijos negalima iš psichinio gyvenimo pašalinti jokiais dirbtiniais būdais“4. Net ir stipriausiai slopinama seksualinė energija vis vien gyvuos, nuo sąmoningumo pasislėpusi po neatpažįstamai iškreipta ir paki tusia forma, o jos pasipriešinimo jėga bei iškreiptumo laipsnis bus tiesiogiai proporcingas slopinimo stiprumui.
Šį dėsningumą V. Mykolaitis-Putinas sumaniai pritaiko kurdamas literatūrinės kritikos neaktualizuotą simbolinę figūrą, nuo kurios prasideda ypač skausmingas kūniškojo dėmens įsisavinimas, priverčiantis Vasarį netgi suabejoti savo tikėjimo pamatais. Sustabdyta ties seminarijos slenksčiu anima priversta atsisakyti ilgaamžio kultūrinės raiškos įdirbio ir per tramdomąjį tinklą į vidų prasibrauna tik grynojo kūniškumo, t. y. pačios elementariausios seksualinės energijos, pavidalu, išreiškiančiu tik kultūriškai neapdorotą giminės pratęsimo poreikį. „Klosų“ žurnale aptikta iliustracija „Vergė nelaisvėje“, vaizduojanti virvėmis surištą jauną ir visai nuogą moterį, atskleidžia Vasariui nuodėmingą moters kūno paslaptį.
Meilė statuloms, arba pigmalionizmas
Gyvybinių reikmių patenkinimui instinktas ieško tinkamo objekto, tačiau dėl slopinimo suvaržymų natūrali instinkto raiška dažnai pakrypsta perversijos keliu ir ima projektuotis į tokį objektą, kuris neturi realios galios tenkinti gyvybinių poreikių. Viena ryškesnių tokio sutrikimo formų yra pigmalionizmas. Žymus seksualinių perversijų tyrinėtojas Havelockas Ellisas 1906 m. rašė, kad „pigmalionizmas, arba statulų įsimylėjimas, yra ganėtinai reta erotomanijos forma, pagrįsta regėjimo pojūčiu ir glaudžiai susijusi su grožio vilionėmis“5. Kunigams ši forma gerai žinoma, teigia H. Ellisas, nes ir nuodėmklausio vadovuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad kai kurie jaunuoliai mėgsta retsykiais savo lytinę aistrą patenkinti priešais statulas ir netgi prieš Švenčiausiosios Mergelės Marijos statulą. Seminarijos erdvė tokiai perversijai sudaro palankias sąlygas. Nerasdama adekvataus objekto įsikūnijimui, Liudo Vasario instinktų energija pigmalijoniškuoju būdu ima projektuotis į „Vergės nelaisvėje“ reprodukciją, kurią seminariškoji anima išsirenka iš žurnalo puslapių – tai gryno kūniškumo, tramdomo vergo pančiais, simbolis, iš esmės atitinkantis seminarijos tikslus. Ne Liucė, o kaip tik šis paveikslas ir tampa „pirma Vasario pamoka apie moters kūno grožį“ (p. 67). Vyrą Vasarį, patekusį į maksimalaus kūniškumo suvaržymo erdvę – seminariją, anima pradeda gundyti nuo elementariausio lygmens – grynojo kūniškumo, – neturinčio nei sielos, nei dvasios, tartum tikėdamasi, kad Vasaris pamils tą bedvasį pavidalą ir savo meile lyg Pigmalionas suteiks jam ir dvasią, ir sielą, o gal, sėkmės atveju, atmetęs nepatrauklų tokio sutramdyto natūralumo pavidalą, savaime pasirinks natūraliausią anima pavidalą – Liucę .
Félicienas Ropsas. „Švento Antano gundymas“
Suprasti „vergės nelaisvėje“ įvaizdį geriau padeda garsiausio belgų simbolisto dailininko Félicieno Ropso ofortas „Šv. Antano gundymas“ (1878), kurį, kaip atrodo, tiek vizualiai, tiek ir konceptualiai V. Mykolaitis-Putinas tiesiog perrašė „iš natūros“. F. Ropso paveiksle vaizduojamas prieš Nukryžiuotąjį klauptuose aistringai meldęsis šv. Antanas, kuris su pasibaisėjimu griebiasi už galvos, netikėtai išvydęs ant kryžiaus pririštą geidulingai besišypsančią nuogą moterį. Kristaus kūnas nustumtas į šalį, už nukryžiuotos moters nugaros kyšo nelabojo, vilkinčio raudoną vienuolio abitą, galva, kairėje pusėje sklendžia pusiau angeliukai-amūrai, pusiau skeletai, o virš nukryžiuotosios moters galvos, vietoj INRI, puikuojasi užrašas EROS. Atverstoje knygoje, kurios skaitymu vienuolis gynėsi nuo piktų pagundų, matyti lotyniškas pavadinimas: „De Continentia Josephi“ – „Juozapo susilaikymas“.
F. Ropsas buvo atsidavęs prancūzų poeto Charles’io Baudelaire’o pasekėjas. Su simbolizmo tėvu jis susipažino keletas metų iki Ch. Baudelaire’o mirties ir tapo ne tik Belgijoje išleistos jo knygos „Nuolaužos“ („Les Épaves“, 1864) iliustruotoju, bet ir idėjiniu bendraminčiu. Daugiau nei šimtą metų „Šv. Antano gundymas“ buvo ypač mėgstamas psichoanalitinės kritikos, nors savo laiku F. Ropso paveikslas smarkiai šokiravo puritonišką dorovingumą demonstruojančią visuomenę, dėl ko dailininkui teko ne kartą teisintis.
Gindamasis nuo kaltinimų laiškuose savo draugams F. Ropsas pusiau žaismingu, pusiau rimtu tonu aiškino savo paveikslo prasmę: „Siužetą lengva suprasti: gerasis šv. Antanas, persekiojamas geidulingų regėjimų, skuba į savo klauptus, bet tuo pačiu metu šėtonas – keistas raudonasis vienuolis – iškrečia jam pokštą; jis nuima nuo kryžiaus Kristų ir jį pakeičia gražia mergina – kiekvienas save gerbiantis velnias turi po ranka kokį pokštą.“ Žmonėms jokiais būdais nederėtų dailininko įtarinėti išpuoliais prieš religiją ar perdėtu erotizavimu, nes „graži mergina <…> gali būti nutapyta be jokios gašlumo idėjos“. F. Ropso šėtonas tarsi sako „gerajam Antanui“, kad jis yra beprotis, jei meldžiasi abstrakcijoms, ir kad jo akys niekada daugiau nebegalės dangaus mėlynėje ieškoti nei Kristaus veido, nei bekūnių mergelių: „Tavo dievai nusekė paskui Olimpo dievus <…>. Bet Jupiteris ar Jėzus neišsinešė amžinosios Išminties, o Venera ar Marija amžinojo Grožio. Net jei dievai išeina, Moteris pasilieka, o kartu su meile moteriai pasilieka Gyvenimą maitinanti meilė“6. Kaip išmintingas pedagogas, teigia psichoanalitinės simbolizmo meno studijos autorė Cécile Croce, F. Ropsas puikiai parinko ir į sceną išvedė aktorius, paskirstė jų vaidmenis ir sužymėjo svarbiausias jų funkcijas (slopinimą, nerimą, perkėlimą)7 vaidinime, kuriame pasakojama, kaip dvasinės pratybos, turinčios lavinti ir disciplinuoti, virsta savo priešybe, pasiduoda realybės principui ir palenkia šventąjį8.
Kliedesiai ir sapnai
Į F. Ropso paveikslą dar 1908 m. knygutėje „Kliedesiai ir sapnai W. Jenseno „Gradivoje“9, kuri ne tik smarkiai paveikė psichoanalizės raidą, bet ir tradiciškai yra laikoma psichoanalitinės literatūros kritikos pradžia, dėmesį atkreipė ir pats S. Freudas, gerai įvertinęs psichoanalitinius F. Ropso sugebėjimus. Romanas „Gradiva“ S. Freudo dėmesį patraukė greičiausiai dėl to, kad jame vaizduojamas jaunas archeologas Norbertas Hanoldas, kuris, pasikinkęs savo vaizduotę, keliauja į Pompėją ieškoti idealiosios meilės10. Archeologiniai kasinėjimai S. Freudui visada priminė psichoanalitiko pastangas į paviršių iškelti pasąmonę.
Wilhelmo Jenseno romano herojus Norbertas Hanoldas pasineria į senovės kultūrų tyrinėjimus ir užmiršta vaikystėje patirtus jausmus draugei, o vaikiška meilė, užuot virtusi aistra, perauga į potraukį senovės skulptūroms iš akmens ir bronzos. Vatikano muziejuje jis išvysta suskilusį senovės romėnų bareljefą, pavadintą „Einanti“ (lot. Gradiva), kuriame vaizduojama einanti jauna moteris. Norbertas tiesiog įsimyli šį atvaizdą, užsisako jo kopiją ir pasikabina savo kambaryje ant sienos (tą patį 1907 m. padaro ir S. Freudas), o paskui ilgai ties ja kontempliuodavo, kol jį apėmė erotinė obscesija11. Kartą sapne Hanoldas nusikėlė į senovės laikų Pompėją ir išvydo prie išsiveržti ketinančio Vezuvijaus vaikščiojančią tą pačią moterį iš bareljefo. Po kurio laiko Hanoldas iš tikrųjų nukeliavo į Italiją ir užsuko į Vezuvijaus kadaise sugriautą Pompėją, kur ir vėl sutiko savo sapno moterį, tačiau moteris, tik trumpai su juo šnektelėjusi, dingo. Hanoldas taip ir nesuprato, ar ji buvo tikra, ar tik vizija. Užslopinti jausmai vaikystės mylimajai Cojai persikėlė į Gradivą. Sutikęs ją visuomenėje, jos nebeatpažįsta, o Coja, kuri vis dar myli Hanoldą, suvokia jo ligos priežastį ir pati ima vaidinti Gradivą, tikėdamasi susigrąžinti mylimąjį. Analizuodamas šią situaciją S. Freudas suabejojo, ar tai yra paprastas užmiršimas. Jis iškelia naują sąvoką – išstūmimas, kuris rodo, kad sąmonės turiniai buvo ne ištrinti iš atminties, o nustumti giliai į pasąmonę, kur jie tūno laukdami tinkamo momento iškilti į paviršių. Išstūmimas nesutampa su užmiršimu.
Savo idėjai iliustruoti S. Freudas kaip tik ir pasirenka garsųjį F. Ropso ofortą „Šv. Antano gundymas“, kuris, anot S. Freudo, geriau nei bet kokie aiškinimai iliustruoja išstūmimo mechanizmo veikimą švento ir atgailaujančio vienuolio gyvenime: asketas vienuolis nuo pasaulio pagundų bėga prie Nukryžiuotojo, tačiau tuo metu kryžius it vaiduoklis virsta šešėliu, o Nukryžiuotojo vietą kaip pakaitalas užima spinduliuojanti sultinga nuoga moteris. Menininkai, kurie nepasižymėjo tokiu psichologiškai aštriu žvilgsniu, teigė S. Freudas, analogiškoje situacijoje vaizduodavo nuodėmingą pagundą, įžūliai triumfuojančią šalia Gelbėtojo, tačiau „vienintelis Ropsas leido jai užimti paties Gelbėtojo vietą ant kryžiaus; jis, atrodo, žinojo, kad išstumtasis turinys grįžta iškildamas iš paties slopinimo“12. S. Freudas pasiremia senovės romėnų poeto Horacijaus posakiu „Naturam furca expellas, semper redibit“ – „Kad ir su šakėm išginsi prigimtį, ji visada sugrįš“. Išstumtieji turiniai dažniausiai grįžta tuo atveju, kai prie jų prisijungia erotiniai žmogaus jausmai, kai yra bandoma išstumti žmogaus meilės jausmą, blokuoti seksualinį instinktą. Priemonė, kuri buvo pasirinkta kaip „šakės“ išstumti erotiniam turiniui, virsta tiltu, kuriuo tas išstumtasis turinys pergalingai grįžta.
Froidiškoji interpretacija ypač išpopuliarino tiek Gradivos, tiek ir sapno motyvą13, o F. Ropso „Šv. Antano gundymas“ tapo ypač patrauklus psichoanalitinei meno kritikai.
Tarp Dievo ir šėtono
Savo užduočiai – išanalizuoti jauno vyro psichinės veiklos subtilumus – V. Mykolaitis-Putinas pasitelkė F. Ropso paveikslą „Šv. Antano gundymas“, kurį visai neatsitiktinai įvedė į froidistinės psichoanalizės interpretacinį lauką.
Epizodas, kuriame vaizduojamos Liudo Vasario naktinės rekolekcijos, yra turbūt vienas giliausių ir įspūdingiausių psichoanalizės seansų lietuvių literatūroje. Jis ne tik vizualiai tiksliai atkartoja F. Ropso paveikslą, bet ir patvirtina S. Freudo interpretaciją, ją pakreipdamas ne tiek išstūmimo mechanizmo link, kiek išstumtojo turinio interpretacijos link: kad ir kaip aistringai melstųsi klierikas ar vienuolis prieš Nukryžiuotąjį, paaiškėja, kad jis meldžiasi nuogam moters kūnui, apie kurį sukasi visos jo mintys.
Psichoanalitinis ir teologinis požiūris čia stipriai susipina. Abiem svarbi yra prieštara tarp dieviškojo ir šėtoniškojo polių, tarp kurių žmogaus psichiką įterpia ir psichoanalizė. C. G. Jungas žemiausią ir kolektyviškiausią pasąmonės sluoksnį – šešėlį (Schatten) susieja su šėtono valdomis, o aukščiausiąjį – savastį (Selbst) – su dieviškosiomis valdomis. Aukščiausias asmenybės taškas, kurį atitinka S. Freudo Virš-Aš (Super-Ego, arba Über-Ich) ir į kurį veda labai sunkus, skausmingas ir ilgas asmenybės individuacijos kelias, yra vidinis dievas (innerer Gott). Tad C. G. Jungui asmenybės dvasios tobulėjimo kelias veda nuo kolektyviškumo prie individualumo, nuo instinktų prie sąmoningumo, nuo šėtono prie Dievo. Panašia linkme vyksta ir froidiškoji instinktų energijos sublimacija į kultūrinę energiją.
Binarinė opozicija tarp gamtos ir kultūros išsivysto XVIII amžiuje, kai racionalizmo formuotą kreacionistinę sąmonę pakeitė nauja evoliucionistinė, tampančio pasaulio, samprata. Žmonijos istorija tada buvo suvokta kaip kelionė laiku iš gamtos į kultūrą, iš šėtono į Dievą. Tik po 1750 m., kai Jeanas Jacques’as Rousseau suabejojo žmogaus istorinio vystymosi progresyvumu, atsirado vadinamoji rusoistinė kryptis, kuri sudievino gamtos polių, o kultūros polių atidavė šėtonui. Apšvietos epochos tradicija beveik išimtinai šėtoniškąjį polių tapatindavo arba su vienuolynais (Denis Diderot „Vienuolė“), arba su bažnyčia, kuri, kaip antai Heinricho von Kleisto apsakyme „Žemės drebėjimas Čilėje“, priklauso civilizacijos erdvei, o rusoistine prasme ji visa, kaip regresas, yra sutverta šėtono. Vokiečių romantikai atranda kelią į save (der Weg nach Innen) ir įžengia į save kaip kadaise šv. Augustinas, kuris ilgus metus ieškojo Dievo ir atrado jį ne išorinėje empirinėje, o savo vidinėje psichologinėje (dvasios) erdvėje. Gamtos ir kultūros polius romantikai interiorizuoja ir paverčia juos sudėtinėmis žmogaus esmės dalimis. Šėtoniškumo pradas perkeliamas į gamtą, kuri sudaro žmogaus prigimties natūralųjį pamatą, vadinasi, šėtono veiklos sričiai priskiriami instinktai ir pasąmoningumo veikla. Vis dėlto ir pati gamta vėlyvųjų romantikų kūryboje tampa demonų ir gaivališkųjų dvasių buveine. Į kultūrinį polių romantikai žvelgia kaip į egzistencinį tikslą, jį tapatina su dieviškuoju pradu, tačiau kelionė į jį „keliu į save“ veda per sunkius išbandymus ir paklydimus.
Romano „Altorių šešėly“ vaizdų architektonika rodo, kad ir V. Mykolaitis-Putinas mėgo į pasaulį žvelgti per binarinių opozicijų prizmę. Katedra aiškiai sutampa su dieviškuoju poliumi, moteris joje sudvasinama, „iškūnijama“, gamta yra laisvės, šviesos, spalvų ir džiaugsmo šaltinis, o šėtonas gyvena ne gamtoje ir yra ne prigimties jėga, bet atvirkščiai, jis gyvena ten, kur yra tramdoma prigimtis, nes tai jos natūralumo suvaržymas. Tokia šėtoniškumo erdvė yra seminarija.
Liudo Vasario naktiniai regėjimai
Slopindama žmogaus prigimtį seminarija tiek suabsoliutina grynąjį kūniškumą, kad maištaujantis kūnas pasikėsina užimti aukščiausiųjų vertybių vietą. Per rekolekcijas seminarijos koplyčioje gundomas erotinių vaizdinių Vasaris, lyg šv. Antanas, beviltiškai bando gintis Kristaus kryžiaus kelio vaizdais: „Štai pagaliau kala Išganytoją prie kryžiaus ir stato ant kalno viršūnės. Bet, o šventvagystė! Vietoj kenčiančio Kristaus ant kryžiaus begėdiškai šaiposi laibaliemenė vergė“ (p. 307). „Vergės nelaisvėje“ paveikslu V. Mykolaitis-Putinas iliustratyviai patvirtina C. G. Jungo mintį, kad slopinimas gimdo demonus iš tų polinkių, kurie kitomis aplinkybėmis gali daryti teigiamą įtaką14. Ne gamta ir ne prigimtis, kurios, kaip vėliau paaiškėja, tampa stipriausiais Liudo Vasario dvasinio įkvėpimo ir energijos šaltiniais, gimdo demonus, bet priešingai, demonai apsigyvena ten, kur yra tramdoma prigimtis. Užuot nuslopinusi žmogaus prigimtį, seminarija išlaisvina pasąmonės demonus. Vėliau ir kunigas Laibys Vasariui paaiškins, kad kūniško santykio su moterimi draudimas duoda tik priešingus vaisius – kūnas yra neadekvačiai sureikšminamas. Užuot priartinusi seminaristą prie Dievo, seminarija pasiekia priešingų rezultatų: „Ir jis su didžiausiu išgąsčiu pamąstė, kad, nė karto gyvai nepajutęs Dievo, jis stačiai jaučia velnią“ (p. 306). Šventoje erdvėje – Dievo namuose – Dievas yra numarintas, o jo vietą užima velnias, kuriam tradiciškai atstovauja moteris – „laibaliemenė vergė“.
C. G. Jungo archetipų teorijoje „šėtonas – vienas iš Šešėlio, t. y. pavojingo atstumtosios, tamsiosios žmogaus pusės aspekto, archetipo variantų“15. Šėtono archetipo projekcija įmanoma tik ten, kur tam susidaro palankios prielaidos, kur susiformuoja „šėtoniškas“ turinys. Kita vertus, nors projektuotojas ir negali būti tapatintinas su šėtonu, jis irgi turi kažką šėtoniško, todėl projekcijos metu dar labiau pasiduoda šėtoniškumui. Šiuo požiūriu seminarija, slopindama žmogiškąją prigimtį, sudaro palankias sąlygas šėtoniškumui (grynajam kūniškumui) reikštis ir užimti aukščiausiųjų vertybių poziciją. Tačiau nuslopinti Šešėlį, taip tikintis išsaugoti žmogaus moralumą, – „tokia pat veiksminga priemonė, kaip giljotina galvos skausmui gydyti“16, perspėjo C. G. Jungas.
Sustojęs prie pat slenksčio į kunigystę, iš kurios „jau kelio atgal nebesą“ (p. 300), ir seminarijos vadovybės pripažintas tinkamu priimti subdiakonato šventimus, vadinasi, sėkmingai praėjęs tą dvasios taurinimo procesą, kuris skirtas išrauti „iš širdies paskutinius pasaulio piktžolių diegus“ (p. 300), Vasaris pats per keturias rekolekcijų dienas turi išbandyti savo tinkamumą pasirinktai sąjungai su Romos bažnyčia. Per konferenciją išgirsti dvasios tėvo žodžiai, kad „kūno pageidimai, concupiscentia carnis, yra didžiausias ir pavojingiausias dvasinio gyvenimo priešas“ (p. 303), išprovokuoja Vasario pasąmonės pasipriešinimą: žmogaus prigimtis seminarijos erdvėje ne tik kad nėra užslopinama, maža to, ji apvaloma nuo aukštesnių pradmenų ir priverčiama reikštis pačiomis primityviausiomis, mažiausiai virš grynojo instinkto pakylėtomis formomis.
Dvasios tėvo žodžiai ima žadinti visiškai priešingus vaizdinius. Į binarinę opoziciją V. Mykolaitis-Putinas sujungia racionalius pamokymus žeriantį dvasios tėvą ir instinktyvųjį „Vergės nelaisvėje“ kūniškumą. „Vergės“ slopinimas bevaisis – kuo labiau prigimtis slopinama, tuo greičiau ji išlaisvinama iš kultūros ir civilizacijos užmestų pančių: „Bet „vergė“ iš Vasario vaizduotės nesitraukė. <…> Jis visas savo mintis ir žvilgsnį kreipė į dvasios tėvą, bet „vergės“ liemuo neišnyko. Ir juo jis labiau stengėsi ja nusikratyti, juo ji darėsi ryškesnė ir kaip koks antkrytis vis plačiau siaubė jo mintis“ (p. 304).
Dvasinės rekolekcijos ir dvasios tėvo konferencijos, turėjusios sustiprinti klieriką prieš subdiakonato šventimus, tik dar labiau pagilina vidinį jo prieštaravimą, paryškina prigimties gyvybingumą ir išlaisvina grynąjį kūniškumą. Jau po konferencijos Vasaris lango stikle mato grandinėmis nebesurakintą, laisvą ir visu stuomeniu iš Vasario pastangų suvaldyti kūniškumą besišaipančią „vergę“. Biblijos skaitymas nepadeda išvengti nuodėmingų minčių – Vasaris išsigąsta, tačiau kartu pajunta ir nuodėmingą fizinį potraukį jaunam kūnui. Mintimis jis išsiveržia iš seminarijos erdvės ir persikelia į gamtos ir gimtojo kaimo erdvę, tačiau ir ten jo tyko anima, tik jau kitu, natūraliuoju pavidalu.
Pabėgti nuo Liucės dar sunkiau, ji jau yra nebe paveikslėlis žurnale, o gyva būtybė, galinti realiai patenkinti kūno geidulius. Vasaris mėgaujasi Liucės kūnu, prisimena, kaip akimis bandė prasibrauti „pro jos lengvą vasaros rūbelį“ (p. 306), gailisi nepabučiavęs jos. Gamtiškoji anima Liucė ir seminariškoji „vergė“ gyvena skirtingose erdvėse, tačiau viena nuo kitos funkciškai nesiskiria: Vasaris regi tai „vergę“, tai Liucę, tai abi kartu, priėmusias „viena kitos pavidalus“ (p. 306).
Nepaisant sąmoningo tapatinimosi su katalikiškąja doktrina, dėl „vergės“ pamokų Vasaris integruoja ir tuo pačiu įveikia kūniškąjį moteriškumo lygmenį, praturtėja juo, nors ir užaštrina poeto bei kunigo konfliktą savyje. Kūno ir prigimties suvaržymas dekameroniškai aktualizuoja patį kūniškumą ir paruošia jį integravimui į vidines harmoningos asmenybės struktūras, tuo herojaus sąmonę pastūmėdamas į priekį individuacijos keliu.
Psichoanalitinė žmogaus koncepcija romane „Altorių šešėly“ atsiranda neatsitiktinai. V. Mykolaitis-Putinas ieškojo gilesnių žmogaus sprendimų ar elgesio priežasčių nei švietėjiškoji valia ir sąmoningumas, kuriais nuosekliai ir primygtinai rėmėsi dauguma ankstyvųjų romano kritikų, nebūtinai priklausiusių klerikaliniams visuomenės sluoksniams. Putiniškoji koncepcija smarkiai kirtosi su viešpataujančia lietuvių kultūrine sąmone, kuriai žmogus vis dar tebuvo be vidinio psichinio pasaulio funkcionuojantis didžiulės socialinės mašinos sraigtelis. Daugumai jų Liudo Vasario paveikslas panėšėjo į sąmoningą, bet nelabai susipratusio, nelabai tarp tikrųjų vertybių besigaudančio rašytojo pastangą diskredituoti lietuvį, juo labiau kunigą, į tautinio tipažo paveikslą įpinant silpnavališkumą, pasyvumą, ištežimą, bevališkumą ir kitas neigiamas savybes.
V. Mykolaičio-Putino pastangos suvokti žmogaus prigimtį naudojantis ne tradicinėmis reprezentacinėmis persona klišėmis, o pasitelkiant modernias analizės priemones, rodo ir jo siekį adekvačiai įsilieti į šiuolaikinės Europos kultūrinę dirvą. Tai, kad jo romanas buvo ne pavienis atvejis, o dėsningas reiškinys, patvirtina ir romano žanro proveržis Lietuvoje po „Altorių šešėly“ pasirodymo17, žymėjęs lietuvių tautos subrendimą tokiam žanrui. Priminsiu, kad vokiškoji romano teorija šį žanrą laiko pakankamai subrendusios dvasios vaisiumi, arba, vartojant psichoanalitines sąvokas, sąmonės individuacijos kelyje „iniciacijos į vidų“ fazę jau pasiekusios individualybės apraiška.
Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LIT-13053).
1 Vaičiulaitis A. Knygos ir žmonės. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 12.
2 Jung C. G. Psichologija ir religija. – Vilnius: Aidai, 1998. – P. 32.
3 Romano tekstas cituojamas iš leidinio, skliausteliuose nurodant puslapį: Mykolaitis-Putinas V. Altorių šešėly. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.
4 Freud S. Vorlesungen zur Einführung in die Psychoanalyse. – Frankfurt a. M.: Fischer Taschenbuch Verlag, 1999. – P. 394.
5 Ellis H. Studies in the Psychology of Sex: Sexual Selection in Man. – Honolulu: University Press of the Pacific, 2001. – P. 188.
6 Les muses sataniques. Felicien Rops. – Bruxelles: Jasques Antoine, 1985. – P. 79.
7 Croce C. Psychoanalyse de l’art simboliste pictural: l’art, une érosgraphie. ñ Seyssel: Champ Vallon, 2004. ñ P. 240.
8 Ten pat. – P. 233.
9 Šia studija S. Freudas ypač išpopuliarino vokiečių rašytojo Wilhelmo Jenseno romaną „Gradiva“, kuris pasirodė 1902 m. birželio–liepos mėn. Vienos laikraščio „Neue Freie Presse“ puslapiuose (atskiru leidimu 1903 m.), pačioje psichoanalizės užuomazgos pradžioje.
10 Ackerman J. Delusions and Dreams: Freud’s Pompeian Love Letter // Compromise formations: current directions in psychoanalytic criticism. – Kent, Ohio: Kent State University Press, 1989. – P. 44ñ60.
11 Ten pat. – P. 47.
12 Freud S. Der Wahn und die Träume in W. Jensens „Gradiva“. – Frankfurt a. M.: Fischer-Taschenbuch-Verlag, 1995. – P. 73.
13 Užtenka paminėti vien Salvadoro Dalí ofortą „Gradiva“ (1964) bei garsaus prancūzų rašytojo ir režisieriaus, „naujojo romano“ atstovo Alaino Robbe-Grillet ekranizaciją „Jums skambina Gradiva“ (2006), turinčią ypač ryškų psichoanalitinį· atspalvį.
14 Jungas K. G. žvelgiant · pasąmonę. – Vilnius: Taura, 1994. ñ P. 100.
15 Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. – Vilnius: Pradai, 1999. ñ P. 155.
16 Jung C. G. Psichologija ir religija. – P. 79.
17 „Židinio“ kritikas J. A. romano pradžią Lietuvoje matuoja nuo „Altorių šešėlį“. Žr.: J. A. Juozas Grušas. Karjeristai // Židinys. – 1935. – Nr. 5–6. – P. 596–599. Juozas Ambrazevičius-Brazaitis teigia, kad V. Mykolaičio-Putino romanas „atidarė duris į· literatūrą romano žanrui“, žr.: Ambrazevičius J. Lietuvių rašytojai. – Kaunas, 1938. – P. 255.
Laura Sintija Černiauskaitė. Žemaitės pasaulio šviesa
2015 m. Nr. 5–6
Žemaitei – 170
Artėjant Julijos Žymantienės-Žemaitės 170-osioms gimimo metinėms, verta iš naujo apmąstyti, kiek ir ką ši klasikė davė mūsų literatūrai. Atrodo, naujos kartos žmonės klasiką gali skaityti laisviau, be išankstinių nuostatų ir stereotipų, tai paliudijo Maironio ir Kristijono Donelaičio jubiliejiniai metai. Suvokiame, kad ir Žemaitės kūryba nėra vien „buitinis moralinis“ realizmas, kad už blaivaus gyvenimo aprašymo jos tekste slypi kur kas subtilesni dalykai, ryškėja humanistinės vertybės, jaučiamas žmogiškos gyvenimo šilumos ilgesys. Visa tai nepraranda reikšmės ir mūsų dienomis, nes žmogaus prigimtis nesikeičia. Kad Žemaitės tekstas prabiltų į mus su visa autentika, būtina jį atitinkamai perskaityti – ne tik atverti knygą, bet ir atsiverti pačiam, susikurti empatinį santykį su kūriniu, pajusti gyvą rašytojos buvimą jos žodyje, taip pat žmogiškosios gyvybės šilumą kasdienybės daiktuose ir gamtos vaizduose. Tokiam skaitymui ypač tinkamu laikytume apsakymą „Sutkai“.
Myluojamas ir myluojantis pasaulis. Vedanti paskui save
Apsakymas „Sutkai“1 pradedamas reikšmingu deminutyvu, nulemiančiu viso kūrinio suvokimo nuotaiką. Nuo pirmųjų žodžių žmogaus jausmas atsiremia į gamtos pasaulį: Pavasarėlis. Sprogstantis, prasiveržiantis priebalsis p – kaip pradžių pradžia. Pasakojimas pratrūksta lyg žmogui ilgai tylėjus ir nebeištylėjus. Iš švelnių, glamonėjančių intonacijų aišku, kad šnekama moters. Saulelė – motina – šeimininkė šildančiu žvilgsniu žadina ir prižiūri bundančius savo žemės lapelius, pumpurėlius, žoleles. Saulelė yra moteris, saulelės ir kalbėtojos žvilgsnis į pavasarėlio žemę yra vienas ir tas pats. Kas tik gyva, išsimuša iš žemės, ir visa, kas ima gyventi, saulelės – moters tuojau sutinkama, atpažįstama, pavadinama ir nuglamonėjama. Pavasarėlio žemė yra saulelės – moters laukas. Ji apžvelgia žemę kaip savo kūną, kurio atmintyje glūdi skirtingos moteriškumo apraiškos. „Trakose, po krūmus ir žolynus, nedrąsios žibuoklės slapstėsi, lapeliuose įsikniaususios, žabarėliais užsiskrebusios, kiūtodamos žolynėly, kvepėjo“ (žibuoklė – našlaitė, maža mergytė; nedrąsi, kiūtanti, bet vis dėlto – kvepianti); „Pakraščiais miško, kaip jaunosios per jungtuves, baltais rūbais pasipuošusios klestėjo ievos“ (ieva – moterystei pasiruošusi, bet jos slenksčio dar neperžengusi mergina); „Gretimais jaunos eglelės; jų šakos svyravo, apkibusios raudonais skujų bumbulėliais“ (ištekėjusi, užkerėta pasakos Eglė, apsunkusi nuo vaisingumo, svyruojančiom nuo naštos šakom – jau nebe šakelėm.) Jaunos eglelės čia svyruoja gretimais ievų, todėl lyg susisiekia patirtimi. Taip tekste paeiliui ir laipsniškai išvardijamos moteriškumo būsenos: žibuoklės, ievos, eglelės – mergytė, mergina, moteris.
Žemaitė savo kūriniu „šneka“, jos šnekėjimo pradžia tradicijoje. Tai gimdantis ir myluojantis, laiminantis šnekėjimas, bet – suvaldytas, sentimentaliai neišskystantis. Tarytum prieš užrašant žodis jau būtų ištartas balsu: sau arba kam nors esančiam šalia, galinčiam tą žodį išgirsti ir suprasti. Tuo glostančiu šnekėjimu Žemaitė sukuria ir paruošia erdvę dviem žmogeliam, kurie ateina per pavasarėlio mišką siauru keleliu. Tai vyras ir moteris. Myluojanti kalba pabrėžia ir jų tarpusavio santykį – įsimylėjimo, švelnumo, abipusio atvirumo. Juodu eina susikibę, tačiau nesiremia vienas į kitą – nėra vienas kuris silpnesnis. Žvilgsniu iš toliau pasiekiamos būsenos: „Kaži ką balsu šnekučiavo; tankiai, į vienas antrą pažvelgę, juokėsi.“ Džiaugsminga, kupina nuoširdaus susidomėjimo vienas kitu, pavasarėlį įkūnijanti vyro–moters jungtis.
Toliau įvyksta atotrūkis: „Čia, būdavo, žydės žibuoklės, – tarė vyriškis ir, paleidęs ranką, pasisuko į krūmus.“ Vyras pirmas padaro atsiskyrimo judesį – jis ieškosiąs žibuoklių. Bet tai jo ketinimas, prieš jį įvykdydamas jis paleidžia ranką , leisdamas moteriai pasirinkti, ką ji darys. Lyg nesvarbus, bet daug pasakantis vyro gestas: jis atskiria savuosius ketinimus nuo moters ketinimų, palieka jai laisvę jų turėti. Šis nesąmoningas gestas atskleidžia svarbų jų santykių bruožą – pagarbą. Ir – ne valdymą, bet draugystę. Vyras paleidžia moterį, ir ji pasuka savo kryptim: „taku į pakalnę“. Jų atsiskyrimas toks natūralus, kad vos pastebimas.
Atsiskyrusi nuo vyro, moteris, „pabėgėjusi porą varsnų, atsidūrė pačiame atkrantyje“. Čia ji atsisėda priešais Dubysos kraštovaizdį, žvalgosi, išgyvena jį. Pasakotojos nepabrėžiamas, bet reikšmingas yra tas moters atsiskyrimas, poreikis giliausius sielos judesius išgyventi vienai, trumpam išsivadavus net nuo laimingų meilės santykių. Moteris net pabėgėja – drąsiai siekdama to atsiskyrimo ir neslėpdama jo nuo vyro, – jų santykiai nesuvaržo šitos galimybės. Kol ji sėdi netoli liepto ant kalvelės , vyras lieka kažkur , atskirtas skardžio ir alksnių. Erdvė tarp vyro ir moters suskaidoma, tuo lyg išreiškiamas giluminis autorės žinojimas, kad moterystėje, net abipusiškai meilingoje, moteris ir vyras visada esti atskirti vienas nuo kito savojo kitoniškumo. Tačiau jis renka žibuokles jai . Savanoriškai atsiskyręs ir ją paleidęs, mylintis vyras veikia ir yra jai ir dėl jos .
Moteris (Magdelė) ateina prie Dubysos pirmoji. Ji atsiveda vyrą (Juozapą, Juozelį) į jai brangią vietą ir pirmą kartą per jų santuokinio gyvenimo pusmetį atskleidžia savo paslaptį: šioje vietoje prasidėjo jos meilė (įdomu, kad Juozelio meilė Magdelei prasidėjo vėliau ir kitoje vietoje – per mėšlavežį.) Juozelis to nežinojo. Iki šiol tai buvo tik jos paslaptis. Juozelis sunkiai beatsimena, kaip prieš metus tikrai pervedęs per lieptą „vieną mergelę“, kuri ir buvo Magdelė. Magdelė jį tada įsidėmėjo ir „užsidegė“, o Juozelis, kaip pasakoje pasirodantis nepažįstamas gelbėtojas, tik perveda ją per lieptą ir dingsta. Neįsidėmi, neįsižiūri. Net po keleto dienų, su reikalu užsukęs pas Magdės šeimininkus, neatkreipia į ją dėmesio, neatpažįsta, kad tai ta pati, jo išgelbėtoji ir jau užsidegusioji. Moteris pamato vyrą pirma („Aš pirma pamilau tave, Juozeli, tuo pamatymu“) ir tampa jo pamatyta tik tada (o gal ir todėl), kai jau pati yra užsidegusi („Čiupinėjuosi, taisausi… o burna kaista kaip liepsna!“).
Stiprus meilės jaudulys gali veikti kaip destrukcija, griovimas: Juozeliui netikėtai įėjus pas Magdelės šeimininkus, „<…> sumišo mano verpalas, ratelis pašėlo, siūlas nutrūko, šniūras nukrito, tekiniukas ėmė priešingai suktis…“ [išskirta mano – L. S. Č.]. Žiūrint mitologiškai – fatališka situacija, senojo likimo siūlo nutrūkimas, likimo persikeitimas. Žiūrint psichologiškai – slepiamos, nerealizuojamos meilės perviršis, kurio negali atvirai nukreipti į objektą, yra artimas susinaikinimui ir naikinimui, jis išmuša iš buities rato. Tokios stiprios reakcijos parodo moters galimybes „pašėlimui“, aistrai. Magdelės veidelis „truputį rauplėtas“, vadinasi, lemia ne grožis, o pašėlimas, moters aistra, jos galia patraukti vyrą meilei. Ne tik vieną Juozelį, bet ir kitus: „Aš dėl tavęs, Magdele, daugiau širdgėlos patyriau, išsipykau, ne sykį pamatęs tave bešėlstant su kuo“ [išskirta mano – L. S. Č.].
Tipiška yra Juozelio atpasakota merginimo scena, parodanti gilų dvasinį lyčių skilimą (Adomo ir Ievos susvetimėjimas po nuopuolio): jaunuoliai rodo vieni kitiems dėmesį ir užslėptą simpatiją ne „teigiamais“ būdais, o erzindami vienas kitą, konkuruodami, kovodami, net „kenkdami“:
Atmenu, dvaro talkoj pirmą sykį įsispitrėjau į tave. Jonas nutraukė tau skepetaitę, tu jam nuleidai kepurę; jis įkibo tave risti, tu nepasiduoti. Iš apmaudo aš važiuodamas su valkčiu tyčiomis pataikinau stačiai ant tavo kapstyklės – trakšt ir nulaužiau kotą; tu pašokusi capt nulaužtą, žvilgt į mane, tik latakai į mišką! Beveizint ir beatsinešanti lažinį kotą; užsimovė šakikę, įkalė su akmeniuku, ir vėl kapsto. Kad bent pusę žodžio man būtų pasakiusi: ar tu velne, ar tu kas, kam sulaužei ar įdėk kitą? Aš to nemeilijau, o ji – nė vampt! Toksai įpykis paėmė…
Magdelė prisipažįsta: „Aš numaniau, jog tu mane erzini <…>. Tyčiomis nieko nesakiau, atmenu aiškiai. Neveikiai dar tepradrįsau su tavim šnekėtis.“ Galima pykti, kenkti, galynėtis, geidžiant paliesti kitą nors taip, bet – neištarti nė žodžio. Nes kalbėjimas, savo balso atvėrimas, paprastai lydimas jau ir žvilgsnio, yra aukštesnis, intymesnis lygmuo, į kurį pereinama natūraliai, pamažu, kurį vaikinui galbūt reikia ir „užsitarnauti“. Magdelės tylėjimas šioje situacijoje parodo ne tik drovumą ar nuolankumą, bet užsispyrimą, nepasidavimą – toks jos, intuityviai pajaustas, būdas nenusileisti Juozeliui. Kartu ir parodymas – siek manęs. Ir – tai nebus taip paprasta.
Moteris yra vedlė, ji generuoja poros dvasinę nuotaiką. Ji atveda vyrą į sau brangią vietą, o jis ateina iš paskos. Persiima moters būsenomis, stengiasi matyti jos akimis, jai antrina, nes ją myli. Moteris turi stipresnį poreikį dvasiniam gyvenimui. Ji veda paskui save vyrą ir moko jį matyti ne tik tai, kas matosi, bet sulydyti dvasią su tuo kraštovaizdžiu ir per tai susieti, branginti jų meilės ryšio istoriją. Be moters ši vieta netoli lieptelio vyrui būtų viena iš daugelio. Jis visas, ir veiksmu, ir dėmesiu, pasigręžęs į moterį: priskina jai žibuoklių, nuoširdžiai rūpinasi: „Ar nepailsai, taip greitai bėgdama, Magdele?“ Ji atstumia jo dėmesį, nesureaguoja į žibuokles, nes tai, ką vyras šią akimirką siūlo, yra truputį per smulku: apžvelgdama iš tos svarbios vietos Dubysos gamtovaizdį, moteris iš tikrųjų žvelgia gilyn į save (net ne į juos abu, o tik į save – ji vis dar turi savo neišsakytą paslaptį – todėl vyras jai tarytum trukdo, blaško, kalba truputį ne tą ir ne taip). Vėl patriarchalinei tradicijai kiek neįprastas, stebinantis, sukeistas vietomis santykis: vyras žvelgia į moterį, moteris žvelgia į save. Tačiau vyras dėl šių ir kaip tik dėl tokių santykių yra laimingas. Tuo lyg pasakoma: žmoną mylintis, jos vedimui pasiduodantis vyras yra laimingas. Vėliau matysime, kaip vyresnieji Sutkai, savo santykių pavyzdžiu sudarantys atkartojantį foną jauniesiems, tą tiesą patvirtina. Pagaliau vyras yra būtinas moters laimės (laimės nutekėjimo) ir dvasinės pilnatvės veiksnys, svarbiausia jos priežastis. Be mylimo vyro Žemaitės moteris neturėtų ko taip svajingai leistis į save, o pažvelgusi į savo vidų galbūt nieko ten ir nepamatytų.
Teritorijos: jaunieji ir senieji Sutkai
Darnus dviejų kartų Sutkų gyvenimas vyksta po vienu stogu, vienoje trobelėje: „Visi dirbo, kiek kuris begalėdamas krutėjo, ir visi dailiai maitinosi, vienoje trobelėje ir vienoje kamarėlėje talpindamos.“ Turėjo nedaug, bet „maža tereikėjo“. Visko po viena, kaip pasakoje: karvelę, kumelėlę, paršelį, vištelę, gaidelį, katelę, šunelį. Tik tiek, kiek reikia, be pertekliaus. Ir jokio godumo norėti daugiau. Kad vienoje kamarėlėje būtų galima visiems dailiai gyventi, reikia meilės ir pastangų. Kaip to pasiekiama? Ar tai tikrai įmanoma?
Magdelės gimdymo scenoje pamažu atsiveria: ne viskas po Sutkų stogu gražu ir lengva, esama čia ir įtampų, ir moteriškos konkurencijos, ir asmeninių interesų, slapukavimo, šykštavimo – tą pamatysime dar kitame epizode.
Taigi Magdelės gimdymo scena. Atsargiai, tik puse lūpų pasakoma, kas iš tiesų vyksta: gimdanti moteris yra „sopulių suspausta“. Tai atpažįstama tik gimdžiusioms. Laukiama pirmagimio: sūnaus ir vaikaičio. Sutkai „nuliūdę, nusiminę, rūpinasi grobstosi, pagalbos ieško“. Įdomios motinos Sutkienės reakcijos: Juozapui neištvėrus įtampos, ji iš pradžių neleidžia jam veikti – važiuoti pas daktarą. Pasitelkia tris argumentus: tik viena kumelėlė, kuri per silpna, nereikia daktaro trukdyti, nes jau vakaras, ir vežimo „ratukai tebėra mėšlinuoti“. „Reikia pirma nuplauti“, pritaria motinai tėvas. Bet – nė ženklo, kad būtų to imamasi. Iš tėvų pusės – vien žodžiai, patarinėjimas, pasyvus laukimas: „<…> tėvas senelis, lauke užsikvempęs ant tvoros, kosėdamas rožančių barškina.“ Užsikvempęs ant tvoros – vadinasi, nugara į trobą, veidu į „pasaulį“, atsiribojęs nuo to, kas vyrui nesuprantama, baugu ir drovu, o moteriai – vien tik įsčiomis pajuntama ir išgyvenama. Motina neduoda kumelėlės, bet siūlo Juozapui bėgti pas dvaro ponią, „apkabint jos kojas“, kad pasigailėtų ir duotų arklius. Šitaip bus tik sugaišta laiko. Bet, atrodo, sava kumelėlė motinai rūpi labiau negu „sopulių suspausta“ marti ir pasaulin ateinantis vaikaitis. Netrukus ji kiek per ūmiai nukreips savo rūpestį į vyrą, sugalvojusį vis dėlto ištraukti ir nuplauti tuos mėšlinus ratukus, jei sūnus negautų arklių dvare: „Dvasios neatgauni, o taip sunkiai trauki! Nematei mane pasišaukti?“ Pagarbus, taikingas senojo Sutkaus atsakymas: „Užtenka darbų ir tau.“
Šokimas rūpintis savo vyru, gal ir be rimto pagrindo, kai troboje daug rimčiau galuojasi marti, parodo instinktyvų savo „teritorijos“ gynimą: savas vyras Sutkienei yra svarbesnis už marčią, iš esmės svetimą moterį. Jai mažiau ir gailesčio, dėl jos mažiau padaroma, o ir tai, kas padaroma, išeina iš rankų sunkiau, apsvarstant. Vyru gi rūpinamasi spontaniškai, kaip akis išdegus, su priekaištu ir riksmu. Sutkienė dėl marčios daro tik tai, ką mano privalanti: nuramina, paglosto, apklosto. Ir tai kenčiančiai pirmakartei turi būti pakankama. Visa kita atlieka Juozelis. Magdelė yra visų pirma jo. Nei motina, nei tėvas nestoja tarp jaunųjų, o ypač dabar, kai juos sieja be galo įtempta gimdymo styga – pirmasis išbandymas. Šis išbandymas yra tik Magdelės ir Juozelio. Todėl tėvai nusišalina, atrodo net kiek abejingi, per lėti, per mažai „darantys“. Jeigu toks nesikišimas į jaunavedžių emocinę teritoriją galioja ir kitose gyvenimo srityse, darosi suprantama, kaip dvi kartos gali dailiai sugyventi ankštoje erdvėje.
Dailaus sugyvenimo iniciatyva ateina ir iš jaunųjų: jie tėvams dėkingi, linkę paklusti, nusileisti. Juozeliui išbėgus į dvarą, Magdelė bučiuoja ranką anytai ir sako: „Ačiū, mamaite, kad patarei daktarą vežti. Gal dar negausiu mirti.“ Tačiau ne mamaitė patarė vežti daktarą, o Juozelis. Maža to: mamaitė nedavė kumelėlės. Ar galėjo Magdelė šito neišgirsti – tokioje ankštoje, kiaurai pergirdimoje aplinkoje, ir dar tokios būsenos, kai moteris tampa ypatingai jautri, junta ir girdi menkiausią smulkmeną? Tačiau dabar Magdelė reikalinga moteriškos paguodos, solidarumo. Dabar ji silpna, „sopulių suspausta“, ir priklauso nuo vyresnės, ne sykį gimdžiusios anytos, kuriai Magdelės padėtis gal ir neatrodo tokia mirtina kaip pačiai gimdyvei. Sulaukusi jos paguodos, meiliai pavadinta „pupele“, Magdelė padėkoja anytai už tai, ko ši nepadarė. Bet iš esmės – už tą paguodą, už priėjimą, savo nuolankumu užsigarantuodama ir tolimesnį prielankumą.
Užaugęs darnioje šeimoje Sutkų Juozas yra persiėmęs tos pačios dvasios ir ja vadovaujasi kurdamas savo šeimą. Maža to: jo ir žmonos santykiai praauga tėvų santykius. Tą galime suprasti iš tėvo pamąstymų: „Juozas, vargšas, laksto kaip sudegęs… pirmas sykis, nesumano, ką bedaryti. Kiek kartų man taip buvo, bet daktaro nė sykio nevežiau <…>.“ Tėvas prisipažįsta, kad nepadarė dėl savo žmonos tiek, kiek jo sūnus daro dėl savosios. Jis nesikiša, sūnaus nemoko, nestabdo, leidžia jam elgtis savo galva, nes tai, kas dabar vyksta, yra tik tarp Juozelio ir Magdelės: gimsta jų pirmagimis. Tėvai čia negali kištis. Žinoma, galima išmintingai ir tik sau pagalvoti: ,,Ir čia, man rodo, apsieitų ir be daktaro, tik truputį kantrybės reikia.“ Jaunas tėvas kantrybės neturi, bet turi užsidegimo veikti, gelbėti sopulių suspaustą žmoną, daryti viską, kas nuo jo priklauso. Senajam tėvui iš šono geriau matyti, kaip čia yra, bet jis nesikiša, išmintingai leidžia sūnui išgyventi tą „pirmąjį sykį“. Apie gimdymus ir vaikus Sutkus mąsto: „<…> kurs užaugo – užaugo, kurs mirė – numirė, o motina ir šiandien sveika tebėra…“ Sutkui svarbiausia – motina, kad ji būtų sveika gyva, nes esminis jo ryšys yra ne su vaikais, o su ja. Šeima, kurioje sutuoktiniai vienas kitam yra svarbiausi, kurioje „neužsidengia“ vienas nuo kito vaikais, yra darni, taisyklinga. Sutkaus pamąstymuose nuskamba senoviškas nuolankumas likimui, o tai jo sūnui jau gali atrodyti kaip pasyvumas: ne vyras lemia, kuris vaikas mirs, kuris užaugs, jis niekuo negali padėti, jis nė karto net daktaro nevažiavo, jis yra bejėgis šalia gimdančios moters, nusišalinęs, palikęs viską atlikti jai pačiai ir nulemti likimui. Bet Juozelis elgiasi kitaip: „Nebelauksiu nieko, tučtuojau važiuoju daktaro!“ [išskirta mano – L. S. Č.]. Tai iššūkis, aktyvus dalyvavimas gimdymo situacijoje, nesitaikstymas su „likimu“, rodantis jaunosios kartos pažangą: Juozelis darys tai, kas jo tėvui gal net į galvą nebuvo atėję.
Dvaro ponia su arkliais atsiunčia „puikų porinį vežimėlį“ ir „vežiką barzdylą, ilgu apsiaustu, baltomis sagomis, kepure baltais apdarais“, kuris visą naktį laukia, kol atsilaisvins daktaras. Nepaaiškinama, kas toji ponia ir kodėl prie jos nėra pono. Galbūt ji našlė, ir dvarą valdo viena pati. Arba – egzistuoja ir ponas, bet tokiu delikačiu, moterišku reikalu pritinka kreiptis tiesiai į ponią, tikintis, kad ji palenks dvaro šeimininką duoti arklius. Svarbu – pasakojime atsiranda dar viena „lemianti“ moteris, stipri, galinti duoti arba neduoti taip reikalingus arklius. Koks jos dosnumas ir kokie geri santykiai, kad valstiečiai gali kreiptis į dvaro ponią ir sulaukti jos pagalbos. Pasirodo, kad Sutkams būdinga darna yra būdinga visai jų aplinkai. Net daktaras toks – be grubumo, be nekantros, kad tenka visą naktį praleisti valstiečių trobelėje – jo kalba „aiški, raminama“.
Gimdymo epizode tėvas Sutkus vienintelis lieka nusišalinęs nuo gimdymo. Tarsi viską, kas naktį vyksta troboje, saugotų iš išorės: „Tėvas prieangyje, kertėje, ant trinkelės susirangęs, kiūtodamas girdėjo troboje Magdelės dejavimą, motinos guodžiojimą, Juozapo verkimą, aiškią, raminamą daktaro kalbą.“ Koks intensyvumas: visi ką nors veikia, kiekvienas prie gimdančios Magdelės turi savo vietą. Vienas tėvas „kiūto“ prieangyje, kertėje, susirangęs – pats kaip kūdikis įsčiose (arba – kaip sergstintis šuo). Tėvo amžius ir lytis pagal tradiciją leidžia jam tiesiogiai nedalyvauti gimdyme, bet jis privalo likti anapus durų ir eiti „sargybinio pareigas“. Toks nusišalinęs žmogus šeimoje yra reikalingas, net būtinas. Paprastai jis arba yra kitoks, arba – senutis. Saugodama gimdymo slaptybę, pasakotoja Žemaitė kartu su senučiu lieka už durų, ir tik klausosi iš vidaus atsklindančių garsų, leidžiančių suprasti, kas vyksta.
Girdime, kad Juozapas verkia. Ar įprasta to meto – devyniolikto amžiaus – vyrui būti prie gimdančios moters ir dar verkti – dėl jos ir su ja? Jo tėvas lieka tradiciškai atsitraukęs. Kodėl Juozapas nepaiso tradicijos, pagaliau – tėvo pavyzdžio, kodėl nesidrovi jam (ir daktarui) girdint verkti? Turbūt jaunosios šeimos santykiai šitai leidžia . Tarp jaunojo ir senojo Sutkų nevyksta galios žaidimai. Senstantis tėvas užleidžia sūnui savo pozicijas, o šis jas natūraliai perima – pats tampa tėvu. Juozapas linkęs paklusti tėvų valiai ne iš baimės ar inercijos, bet iš meilės ir pagarbos. Tačiau psichologiškai tėvo atžvilgiu jis yra išsivadavęs nuo vaikiškumo – yra suaugęs. Todėl jis nesidrovi prieš tėvą savo silpnumo, pagautas emocijų verkia prie gimdančios žmonos. Juozapo emocijų laisvė dar kartą parodo, kad jis praaugęs savo tėvą. Ir – gal net tipišką savo gyvenamo meto vyrą. Ar jo pavyzdžiu Žemaitė išreiškia norą gilios sutuoktinių draugystės, leidžiančios kartu, nesislepiant ir nesidrovint, gimdyti savo vaikus? Ne tik trokšdama, bet ir numanydama, kad tokia draugystė įmanoma ir gali būti „laimės nutekėjimo“ pamatu?
Kaip ir apsakymo pradžioje, pagaliau pasirodo – „spykteli“ saulelė. Be jos neapsieina joks svarbesnis gyvenimo įvykis: „Toje pat valandoje staiga suvirko kūdikis.“ Kūdikį kiekvienas šeimos narys sutinka pagal jam priskirtą vaidmenį ir labai ekspresyviai. Pradedama nuo to, kuris, atrodo, buvo labiausiai atsitolinęs, bet sielojosi ne menkiau už kitus:
Tėvelis atsidūsėjo lengvai, kaip kad būtų sunkiausias akmuo nuriedėjęs jam nuo širdies. Juozapas tuo kūdikio balsu visas sudrebėjo, nebežinojo, kas su juo dedasi. Skaudus skausmas staiga virto didžiausiu džiaugsmu. Motina garbstydama glostė kūdikį, glaudė ant rankų. Juozapas, atsikluinėjęs iš pirmutinio įspūdžio, krito Magdelei ant kojų. Ta juokdamos rankas prie jo tiesė.
Pagaliau Žemaitė aprašo šeimą, kurioje visi laukia užgimstančio kūdikio. Truputį neįprastas vyro jausmingumas: Juozapas sudrebėjo ir nebežinojo, kas su juo dedasi. Simpatizuodama Juozeliui, Žemaitė mato reikalą parašyti būtent taip: svarbią akimirką jis linkęs įsiklausyti į save, mėgina susigaudyti savo sukrėstoje dvasioje.
Naujagimį paima motina – ja pavadinama ne Magdelė, o senoji Sutkienė. Ji pirmoji paima kūdikį, nes matriarchatinėje hierarchijoje yra aukščiau už jaunąją, jai dera priimti į savo gentį naujai užgimusį žmogų. Paimdama kūdikį ji taip pat leidžia jauniesiems tėvams atsikvėpti ir pabūti kartu. Neužsimenama apie tai, kad Juozapas vaiką imtų, liestų. Labiausiai jam rūpi žmona. Ir net ne tai, kad ji pagimdė, o kad – išgyveno. Atsitokėjęs nuo pirmojo įspūdžio, jis „krito Magdelei ant kojų“ lyg pasiduodamas, lyg pripažindamas jos didybę (ant kojų ar po kojų krentama iš pagarbos, ir kam nors didesniam už save). Magdelę vaiko gimimas išlaisvina, pakelia į motinystės lygmenį. Visą naktį kentėjusi ir dejavusi, ji staiga (priešingai nei Juozapas) „juokdamos rankas prie jo tiesė“. Nuostabi pagimdžiusios moters transformacija: ji gali būti neįtikėtinai silpna ir pažeidžiama, bet akimirksniu atgauna jėgas ir virsta karaliene, kuriai krentama ant kojų. Ekspresyvus vyro ir moters suartėjimas gimus kūdikiui: jis puola jai ant kojų, ji ištiesia jam rankas. Juokdamos – išlaisvinta nuo kančios ir nepraradusi savo, kaip moters ir mylimosios, žavesio.
Šėmikė nebegyva. Kaip problemas sprendžia mylintys žmonės
Kur nėra konflikto, nėra ir istorijos, tekstas pasilieka „vaizdeliu“. Konfliktas įžiebia siužetą. Pirmieji du Sutkų epizodai (iš viso jų keturi) ir yra idiliški šeimos gyvenimo vaizdeliai. Antrajam intensyvumo suteikia gimdymas, bet ir šis praeina sklandžiai, epizodas užbaigiamas pirmagimio užgimimu. Trečiajame epizode siužetas kiek atgyja: nudvesia Šėmikė, vienintelė Sutkų karvė, šeimai gresia badas. Kritinėje situacijoje abi Sutkų kartos veikia kaip vienas kumštis. Epizode išsprendžiami du konfliktai – Šėmikės netektis (išorinis) ir tėvo vidinė kova dėl slapta sutaupytų pinigų atidavimo (vidinis). Žemaitė sukuria konfliktą konflikte; vien Šėmikės netekties nepakanka, kad būtų įrodytas gražaus Sutkų gyvenimo tikrumas. Jie turi patirti pagundų, jiems turi kilti moralinių dilemų, kurios būtinai išsprendžiamos. Čia vėl pasitarnauja senutis tėvas, jo silpnybės.
Trečiasis epizodas pradedamas nuo dangaus kūnų: saulelės ir mėnesėlio. Danguje aiški tvarka, griežtas cikliškumas: „saulelė visuomet vienoje pusėje teka, antroje leidžiasi“, mėnesėlis „užauga į apskritą ritinį <…> ir vėl kaskart dyla“. Kaip danguje, taip ir ant žemės: „Sutkų gyvenime atmainos taip pat visai maža tėra.“ Tiesa, žmogaus, net meilėje ir santarvėje gyvenančio, laikas matuojamas ašaromis ir rūpesčiais: „<…> per tą laiką nemaža ašarų iškrito Sutkams, daug rūpesčių ir skausmų ne sykį širdį suspaudė.“
Sutkai vargsta, kaip visi, tačiau jų buitis nušviesta laimingos šviesos. Žemaitė su smagumu ir simpatija nužvelgia, ką kiekvienas jų veikia. Juozapas skuba išgrįsti „šiaip taip“ pasistatytą naują trobelę, nes senoji jau buvo besutrūnijanti, jis „tašo lentas, skuba darbuojasi, niekur nesižvalgydamas, net čiurkšliui prakaitas eina per veidus, o ant pečių marškiniai gręžiami.“ Senutis ir Jonelis (vyriausias ir mažiausias) – vis kartu, renka skiedras. Senutis jau tinka tik vaikiškiems darbams.
Taupus, bet ypač gražus motinos vaizdinys, per jį galutinai atskleidžiama buities idilė (ir užbaigiama „ramioji“ epizodo dalis). Motina įsitaisiusi naujosios trobelės prieangyje, jos buvimas įvardijamas tokiu žemės traukai nepaklūstančiu veiksmažodžiu – plazda, bet buvimas tuojau ir įžeminamas: „Tekinėlis birbdamas sukasi; ji kas valanda pasilenkdama žiūri į špūlę ir glosto kuodelį, o siūlą paseiliodama traukia ir traukia per pirštus.“ Motinos verpimas jusliškas, glostantis, ji ir pati leidžiasi „glostoma“ to slystančio siūlo. Jai patinka šitaip sėdėti ir verpti, ji yra išsipildantis ir savo vietą radęs motiniškumas.
O kur šioje idilėje yra Magdelė, pagal kraujo ryšį seniesiems Sutkams – vienintelė jų namuose „svetimoji“? Ji ateina iš toliau, iš alksnyno, atokiau nusišnypščia nosį, bet, įžengusi į kiemą, yra išprovokuojama vaiko. Neišlaiko, pameta tuščią milžtuvėlę, tuo netikėtu ir per ryškiu judesiu sutrikdydama ramybę ir įnešdama nelaimės nuojautą. Jos judesį palydi žodžiai, baisi naujiena: „Šėmikę nebegyvą radau.“ Rami darbų tėkmė pertraukta, užgauta: „Jos žodžiai kaip elektra užgavo visus: Juozapui kirvis iškrito iš nagų, motinai siūlas nutrūko, tėvui skiedros pabiro.“
Toliau Sutkai į nelaimę reaguoja žodžiais, ramina vieni kitus ir tariasi, ką daryti. Įdomi Juozapo reakcija – jį ne tiek paveikia karvelės netektis ir reali bado grėsmė, kiek Magdelės ašaros. Labiausiai prislegia ir paralyžiuoja žmonos širdgėla: „Nusimalšyk… negaliu niekur tvertis, kad tu verki!“ Panašiai ir senasis Sutkus atiduos savo pinigus neatlaikęs žmonos ašarų: ,,Tė, tė, meldžiamoji, atiduodu, tik nežlembk, <…> visus atiduodu, žinokitės, pirkit, tik, susimildama, nežlembk!“ Moters ašaros – tai ne tik „bobos žlembimas“. Vyras kapituliuoja prieš moters jausmingumą, pasiduoda jam kaip giliai vidinei tiesai, kurią ir pats nujaučia, bet be moters tarytum negali prie tos tiesos prieiti. Senajam Sutkui reikia pasitikrinti, ar jis teisus, pasilaikydamas sutaupytus pinigus sau. Jį graužia abejonė ir sąžinė, pats vienas jis negali apsispręsti: „Ar žinai ką, motin? juk aš turiu dar apsigniaužęs keletą rublių iš senovės… Ar čia reik duoti karvei, ar ką? Kaip tu sakai?“ [išskirta mano – L. S. Č.]. Žmona žino, kas yra teisinga, ir viską sustato į vietas. Sutkus, nors nenoromis, murmėdamas, bet jai paklūsta. Čia vėl išsipildo tas pirmajame epizode jaunųjų Sutkų santykiuose pasireiškęs moters dvasinis vedimas. Senasis Sutkus, mėgindamas pateisinti savo šykštumą, mėgina murmėti ant marčios: „O ko vaikas ženijosi pliką mergą?“, bet žmona jį nutildo ir marčią išteisina.
Apskritai motinos balsas Sutkų namuose yra aiškiausiai girdimas. Tėvas senelis yra dar nesenas, bet dusulingas, nedaug tepadirbantis (fizinis silpnumas) ir šykštus, slapukaujantis (dvasinis silpnumas). Pagal fizinę būklę ir nudirbamus darbus jis atrodo gerokai vyresnis už žmoną, nors apie jį pasakyta, kad „ne taip senelis, kaip dusulingas“. Tai jis rožančių kalba užsikvempęs ant tvoros, kol jo žmona „eina apyvoką“ (gimdymo epizode), tai su vaikaičiu skiedras renka. Jam atlieka patys menkiausi, daug fizinių jėgų nereikalaujantys, tiesiog vaikiški darbai, o motina Sutkienė dar judri ir darbinga, buities reikaluose tarianti paskutinį žodį, nors Žemaitės apibūdinama kaip „gera ir nuolanki“. Jos iniciatyva į dienos šviesą iškeliami užslėpti pinigai, ji, o ne vyras, eina pirkti karvelės (net abejonių dėl to nekyla) ir išsiveda kartu Juozapą.
Senoji Sutkienė, užauginusi Juozapą – mylėti trokštantį ir mylėti galintį, tebėra jam autoritetas. Juozapas atviras abiem moterims – motinai ir žmonai. Jo meilė žmonai negalima be pagarbos motinai. Motina tarytum įkrauna Juozapo dvasią: neradęs savo žodžių verkiančiai Magdelei paguosti, pasinaudoja motinos žodžiais: „Neverk, Magdele, Dievui garbė!“ Trečiasis epizodas užbaigiamas tuo, kad Juozapas, „tėveliui sudiev pasakęs, dar sykį Jonelį paglostęs, dar sykį meiliai pažvelgęs į Magdelę [koks dėmesingas, asmeniškas Juozelio santykis su kiekvienu! – L. S. Č.], nubėgo paskui matušėlę“ [išskirta mano – L. S. Č.]. Suaugęs, jau pirmagimio susilaukęs vyras, pastatęs šeimai naują trobelę, užuot perėmęs iš silpstančio tėvo šeimos galvos vaidmenį, vis dėlto nubėga paskui matušėlę. Ir apskritai yra linkęs atsiklausti jos nuomonės, kartoti jos žodžius. Nelabai aišku, kas po Sutkų stogu yra tikroji „šeimos galva“. Senasis Sutkus per silpnas ir per daug atsitolinęs. Juozelis – pagrindinė darbo jėga, bet per daug jau paklūstantis tėvams, ypač motinai. Motina – gera ir nuolanki, daug ant savo pečių nešanti, bet jos vedimas – moteriškas, švelnus, „vidinis“. Susidaro įspūdis, kad šeimoje, kurioje visi myli, užtenka draugystės ir pagarbos, o vienvaldiška šeimos galva tarytum ir nebūtina.
Sutkų santykiai pagrįsti ne baime ir valdymu, bet meile ir pagarba. Todėl Šėmikės netektis juos tik trumpam išmuša iš pusiausvyros. Netrukus jie sutelkia jėgas ir ima veikti: tėvo vidinė kova dėl pinigų, jo atsivėrimas motinai, jos ekspresyvus raginimas paskolinti pinigų vaikams, pinigai atiduodami ir įtampa atslūgsta, vaikai nudžiugę dėkoja tėvams. Telieka bėgti naujos karvelės, ir „matušėlė, apsisiautusi skepeta, skubėjo jau pro vartus“. Juozapas išbėga paskui ją. Sutkų gyvenimo pilnatvė yra tokia tikra, kad problemos sprendimas jau glūdi jos viduje, tik iš pradžių yra paslėptas. Tėvas turi susigrumti su savo silpnybėmis, kad problemos sprendimas būtų iškeltas į šviesą ir visus išgelbėtų. Tėvui padeda motina, be jos įsikišimo ši moralinė kova gal ir nebūtų laimėta. Tačiau tėvas taip pasitiki motina, kad pats paprašo jos pagalbos. Jo pasitikėjimas ir atvirumas žmonai išgelbsti šeimą nuo bado. Paskutiniais epizodo sakiniais vėl sugrįžtama į idilę: „Magdelė dainuodama įsėdo į daržą ravėti. Senutis, atsisėdęs ant rąsto, pasakojo Joneliui, jog senolė su tata parves karvelę ir pamilš pienelio.“
Karvelė dar nenupirkta, du labai svarbūs šeimos nariai dar kelyje, atitrūkę nuo namų erdvės ir šiuo metu nematomi. Bet nujaučiame, kad jiems nenutiks nieko pikta. Naujai karvelei atsivesti nelikę jokių kliūčių. Svarbiausios – moralinės – kliūtys pašalintos, todėl galima dainuoti, sėdėti ant rąsto ir balsu svajoti. Žinoma, kad matušėlė ir tata sugrįš, žinoma, kad vedini nauja karvele, ir vėl bus pienelio.
Sutkų moterys, nors geros ir nuolankios, yra stiprios, dvasiškai vedančios paskui save vyrus, o šie joms paklūsta. Žemaitė, pati būdama stipri, iš gilios šeimyninio gyvenimo patirties tarytum teigia: moteris giliau jaučia ir intuityviai žino, kaip pasiekiama laimė; šeima, kurioje moteris dvasiškai veda vyrą, gali pasiekti santykių pilnatvę ir gyvenimo gerovę.
Finalinis epizodas: žiūrėjimas į tolybę
Ketvirtasis ir paskutinis Sutkų gyvenimo epizodas vyksta praėjus „dešimtims“ metų, o iš tiesų gal tik vienai dešimčiai – pirmagimis Jonelis eina dvyliktus metus. Apskritai aprašinėdama laiko slinktį Žemaitė, pasitelkdama pasakos ar sakmės intonacijas, hiperbolizuoja: taip trečiojo epizodo pradžioje saulelė leidosi ir tekėjo tūkstančius sykių, nors netrukus pasakoma, kad praėjo tik treji metai.
Trumpai nupasakojama, kas įvyko per tas „dešimtis“ metų. Senutis jau „atsigulė į juodą žemelę“, neužmirštama pasakyti, kad „atsiėmęs nuo vaikų savo penkiolika rublių“ ir kad vaikai „mažne antra tiek dar savo pridėjo, palaidojo gražiai“. Apibendrinamas žmogaus gyvenimas, per kurį atsikartoja pasaulis: „Nors žmoneliai kasmet renkasi po kits kito į tą pačią žemelę, pasaulis dėlto palieka toks pilnas, koks buvęs nuo pat senovės. Nors žmoneliai vis mainosi, vieni mirdami, kiti į jų vietą gimdami, augdami, senėdami ir vėl mirdami, bet prigimtis palieka ta pati, su tomis pačiomis, visada vienokiomis oro atmainomis.“ Paprastas ir tvirtas, iš patirties gelmių ateinantis teiginys, kuris galėjo būti ir išsakytas balsu, po dienos darbų sėdint ant suolelio (taip apsakymo pabaigoje Žemaitė susodina du savo mylimuosius Juozapą ir Magdelę). Su meile, glamonėjamai ištariami žmoneliai – nereikšmingi, maži, kaip vabalėliai. Bet visų ta pati, visus sulyginanti prigimtis.
Po tokio apibendrinimo, lyg mintims trumpam į šoną nuslydus, Žemaitė apsistoja ties konkrečiu vakaro vaizdu. Visada jai svarbi saulelės padėtis. Ji nurodo ne tik dienos laiką, bet ir žmonių būsenas, suponuoja tolimesnės eigos nuotaikas: „Saulelė slenka ties miško viršūnėmis, pamaži rieta pakalniui kaip didžiausias raudonas ritinys. <…> kaip per giliausią vandenį plaukė nuoga saulelė, leisdama visiems į save žiūrėti.“ Toliau – „ramus vėjelis“, „Dubysa ramiai gurgėjo“, žodžiu – ramybė. Ramybė yra ten, kur darna, kur nėra plyšio nerimui. Ir aprašomas vakaras yra įprastas vakaras, nebus jame jokių ypatingų įvykių, vien įprastiniai užbaigiami darbai, šeimos susitelkimas į krūvą, vakarienė, pokalbiai prie stalo ir pasiruošimas miegui.
Sužinome, kad jaunieji Sutkai turi daugiau vaikų: „Magdelė netoli savo trobos, lenkėje, už daržo rovė linus; pas ją žaidė nedidelė mergelikė.“ Vėliau bus paminėtas ir ketvirčio metų Kazelis. Jonelis jau piemenėlis su vamzdeliu, darbštus, šnekus ir gyvas. Jo šneka – ne vaikiškas čiauškėjimas, o „šnekėjimas rimtai, kaip seno“, vis apie darbus, parodantis pastangas padėti tatai, sulygti su juo. Jo akis tuojau pastebi, kur reikia darbo: „Aš tvorą tvėriau, kur tatos buvo pradėta; skubėjau, nė valgyti nėjau.“ Net valgydamas jis negaišta laiko, „antrąja ranka rinko ir mėtė saujas į krūveles“. Magdelė džiaugiasi tokiu brandžiu vyresnėliu. Kas svarbiausia – ji randa jėgų džiaugtis, šnekėtis su vaikais. Jos prigimtinis gyvybingumas, patraukęs prie jos Juozelį, nesileidžia užgožiamas ir nuslopinamas sunkios buities. Nepaleisdama iš rankų darbo (raudama linus), Magdelė vienu metu atlieka ir kitą, ne mažiau svarbesnį – ji ugdo Jonelį kalbėdama su juo: „Gerai, vaikeli, kad imies darbo, reik stelgtis padėti tatulėliui; matai, kaip jis vargsta darbuojasi, maitina mus visus; iš jo kruvino prakaito turime duonelės, apdaro ir gyvulėlių kiek reikiant.“
Abejonių jau nekyla ir dėl to, kas yra Sutkų šeimos galva: „Tatulėlis“ jau tikrą vardą nešiojo; tai nebe pirmutinis, nuliūdęs ir nusiminęs Juozas, dabar linksmas ir ramus, džiaugėsi laime ir pasisekimu, žydėjo sveikata ir tvirtumu.“ Meilėje gyvenantys veši ir žydi, džiaugiasi gyvenimo pasisekimu . Juozapas yra geras, mylintis tėvas, grįžęs namo po sunkių darbų, jis parodo dėmesį kiekvienam vaikui (panašiai jis su kiekvienu atsisveikino trečiojo epizodo pabaigoje, išeidamas pirkti naujos karvelės, – išreikšdamas kiekvienam šeimos nariui asmenišką dėmesį): „Tatulėlis gyrė savo šeimininkę Marelę ir po kišenes graibstėsi „zuikio pyrago“, paskui, paėmęs ant rankų čiauškančią mergelikę, nešėsi per kiemą“, „<…> atsiklaupęs prie lopšio, šnekino ketvirčio metų Kazelį. <…> Nubučiavęs jį, tėvas sėdosi su savo šeimyna prie vakarienės.“ Jo dėmesio ir šilumos tenka ir arkliams: „Prikabink, Joneli, arklius prie tvoros, teatsipūtie, kol mes pavalgysime, tepastovie.“ Šiuo paliepimu jis ir išreiškia savo pasitikėjimą vyresnėliui.
Šalia Juozo, kaip antroji Sutkų šeimą išlaikanti „kolona“, stoja namų šeimininkė Magdelė, moteriško grožio etalonas: „<…> su geru paliaukiu drūta bobelė, baltai raudona, skaisti kaip rožė pūrinė, matyti, gerą ganiavą turinti.“ Išaugusio, klestinčio namų ūkio pilnatvė atsispindi šeimininkų išvaizdoje, „drūtume“. Viskas pasiekta meile, prasidėjusia varganoje trobelėje (ir Magdelei neatnešus jokio kraičio). Čia pajuntame Žemaitės simpatiją ir įsitikinimą, ateinantį ir iš kitų, ne tokių laimingų „laimės nutekėjimo“ istorijų: mylintys išsimuš iš skurdo ir klestės, o vien naudos besivaikantys ir dėl jos paminantys širdies įstatymą nusigyvens ir degraduos.
Vakarieniaudami visi gražiai kalbasi apie dienos darbus. Matušėlė pabara Juozą už jo dosnumą kaimynams, Magdelė ji „apgina“. Per trylika santuokinio gyvenimo metų ji užsitarnavo teisę užstoti vyrą, kad ir netikrame konflikte, prieš jo paties motiną. Tačiau parodo pagarbą ir matušėlei: „Mamaite, nesibark! <…> Tesižino, teduodie, nes nėra jam didesnio džiaugsmo, kaip sugebėti reikale ar ką gera žmogui padaryti. Mat atsigimęs visai į matušėlę!“ Šie žmonos, kaip artimiausiai ir giliausiai pažįstančios savo vyrą, lūpomis ištariami žodžiai atskleidžia Juozapo esmę. Būtent – ne motinos, kurios meilė dažnai nekritiška, linkusios savo vaikus girti ir ginti, bet žmonos žodžiai. Tik žmona gali persmelkti vyrą kiaurai ir pasakyti apie jį tiesą. Matome, kad per dešimt metų įvyko apsikeitimas pozicijomis: tėvas miręs, senstanti motina perleido namus jauniesiems, jos autoritetas nuo vaikų atsigręžia į vaikaičius. Jonelis dažnai kartoja senutės žodžius: „Ir senutė sako, kad dykai valgoma duonelė verkia“, „Kaip senutė sako: „Kas aplaistys, tas ir išdžiovins.“ Jonelis paiso jos pabarimų ir sesutę moko: „Klausykim senutėlės!“
Labai gražus, tarytum „nufotografuotas“ finalinis paveikslas: Žemaitė susodina Juozapą ir Magdelę ant suolelio ir taip juos palieka. Namiškiams sumigus po darbo dienos atsiveria intymi erdvė ir jų pabuvimui: „Senolėlė, Marelė ir Kazelis skaniai jau miegojo, o Juozapas su Magdele sėdėjo dar ant suolelio po langais, žiūrėjo abudu į tolybę; jų akys niekur nesirėmė. Ilgas valandas taip sėdėdami, nors nė žodelio į vienas antrą neištarė, tačiau labai daug apipasakojo vienas antram apie savo laimę.“
Laimingų vyro ir moters fotografija. Gali net pajusti, kaip laikas ją išblukins, bet iš esmės nepakeis. Jų sėdėjimas ant suolelio susišaukia su pirmuoju sėdėjimu prie Dubysos. Tik ten, tada, pavasarėly, jie norėjo kalbėtis, nes buvo tik pradėję vienas kitą pažinti, dar nesuaugę savo esme, tikėjo žodžių galia ir pažinimu per kalbėjimą. Pagaliau, neseniai peržengę tylėjimo barjerą (atsiminkim, kad Juozeliui reikėjo pasistengti, kol Magdelė pradrįso su juo kalbėtis), jie džiaugėsi tuo intymiu kalbėjimu kaip ilgai laukta dovana. Dabar, praėjus trylikai bendro gyvenimo metų, jų buvimas kartu yra giliai suaugęs ir prasideda ten, kur dar nėra žodžių. Tai dalijimasis ne emocijomis, o būtimi, kokia ji yra. Nė žodelio neištariant apipasakoti vienas antram apie savo laimę gali tik tie, kurie suleidę vienas į kitą šaknis. Meilės kaip laisvos erdvės santykiuose egzistavimas išreiškiamas abiejų žiūrėjimu priešais save, į tolybę. Kaip į amžinybę, kaip į begalinio, dvasinio gyvenimo perspektyvą. Iš esmės tas žiūrėjimas į tolybę yra žiūrėjimas į savo gelmes. Jeigu pirmajame epizode prie Dubysos į savo gelmes žvelgia tik Magdelė, dabar jau abu pasineria į bendrą, neperskiriamą dvasinį lauką, nes dvasioje Magdelė ir Juozapas yra įaugę vienas į kitą tarsi dvyniai.
Gamtos dalyvavimas žmogiškoje dramoje
Žemaitei (kaip ir apskritai mūsų literatūros klasikai) būdinga atsispirti, atsiremti gamtos gyvenimo, metų, paros laiko. Tvirtai atsistojus ant žemės apžvelgti, kas dedasi ant jos ir virš jos, ir tik tada pereiti prie žmonių. Labai svarbi čia saulelės padėtis: ji parodo ne tik paros metą, bet suponuoja tolesnę pasakojimo nuotaiką. Saulelės „būsenos“ leidžia numatyti, kas dėsis tarp žmonių. Rūkas, saulę dengianti migla pasirodo ten, kur žada būti nelaimė, „velniškumas“, nusikaltimas („Petras Kurmelis“, „Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės“). „Juodi mūrai“ dangaus pakraštyje pranašauja nelaimę, bet jos išvengus žaibai užgęsta, aiškiai žydruoja dangus. Žmogiškąjį gyvenimą Žemaitė įaudžia į gamtos pamušalą, abu neįmanomi vienas be kito.
Gamtos gyvenimas intensyvumu nė kiek nenusileidžia žmogiškajam. Jis vyksta greta žmogiškojo, taip pat išgyvena dramas, nerimą, pilnatvę. Dangaus kūnai čia turi savo pareigas ir nuolat ką nors veikia: saulelė bešildo, bešviečia, pasilenkusi žiūri, teka, leidžiasi, rieta, deginte degina, stovi pačiame dangaus viduryje ir kaitina, atrėmusi savo spinduliais, nulaiko audrą atstu nuo savęs, slenka, plaukia nuoga, leisdama visiems į save žiūrėti. Mėnuo (mėnesėlis) spykso, mainosi, storėdamas užauga į apskritą ritinį, tuomet šviečia per naktį, tuomet dyla. Kaip ir žmogaus buityje, gamtoje niekada nebūna tuštumos, tingėjimo.
Pirmasis „Sutkų“ epizodas pradedamas nuo saulelės pažvelgimo į žemę: „Apšvietusi įkypai miškus, tarytum pasilenkusi pro pakočius, žiūri <…>.“ Viskas, kas toliau atsitiks, atsitiks saulelei matant, jos akiratyje, bus jos apšviesta. Saulelės atidžiai ir su meile apžvelgta žemės augmenija, atpažinta kiekviena žolelė, išieškotos miško progumėlės, plotmelės. Visa, ką ji savo žvilgsniu apžvelgė ir prižadino, jau paruošta žmogiškojo pasaulio veikėjams – žmogeliams: vyriškiui ir moteriškajai. Juos atrandame gamtoje – pavasarėlio apimtoje, užvaldytoje. Čia dar nėra trobelės, nėra buities, nėra praktinio žmogaus įsikibimo į žemę, vien tik laukinė, pavasarėlio sužadinta gamta – miškas, sraunus pavasaringos Dubysos gaivalas, pirmykštis rojus ir jo laisvė. Pradžioje – tobulas, žydėjimui pasiruošęs, atsiveriantis pasaulis, ir tik tada – žmonės, „žmogeliai“. Jie dar tarytum neturi šaknų, jie tik pradėję įsišaknyti vienas į kitą, jie išgyvena pakylėjimą – jaunystės ir įsimylėjimo, vienas kito atradimo. Visa saulelės žvilgsniu apglėbiama pavasario žemė atiduota jų jausmui. Netrukus pamatome, kad Magdelė dvasiškai „įsišaknijusi“ į vieną Dubysos krantą, prie lieptelio, nes jos atmintyje jis susijęs su pirmuoju Juozelio pamatymu. Per visą pirmąjį epizodą, kol jauni sutuoktiniai sėdi Dubysos atkrantyje ir gėrisi, ir šnekasi, pavasarėlio sužadinta gamta supa ir laiko juos glėbyje kaip lizdas. Jiems ji švelni ir saugi, glamonėjanti, pritarianti jų jausmams. Svarbiausias epizodo įvykis yra vidinis – Magdelė, iš pradžių truputį paerzinusi (reikalinga įtampa, konfliktas), atskleidžia Juozeliui savo paslaptį: kaip tik čia jį išvydo ir pamilo. Įsimylėjėliai pasipasakoja, palygina savo meilės istorijos pradžią, kuri iki tol nebuvo išsiaiškinta. Čia prasideda jų bendros meilės apmąstymas.
Epizodas užbaigiamas Magdės žodžiais: „O saulelė visai jau ant laidos. Eikim, sutems mudu.“ Saulelė yra svarbiausia. Viskas, kas tarp žmonių gražu ir gera, turi vykti jos šviesoje. Be saulelės pradingsta visi keliai, darosi pavojinga, gal net neįmanoma grįžti namo.
Gimdymo epizode gražus ir ramus pavakarėlis „nepaiso“ žmogiškųjų būsenų: „Šį vakarą, kaip sakiau, gražus ir ramus pavakarėlis. Lankos žaliuoja, rugeliai siūbuoja, žiedais apsidraikę, dulka, net miglojasi; gegužės kukuoja, piemenėliai dainuoja, net garsas mušasi į dangų. Kur tik akį mesi arba ausį atkreipsi, visur gali pasidžiaugti. Mūsų Sutkai betgi nesidžiaugė oro gražumu; bet visi, nuliūdę, nusiminę, rūpinasi grobstosi, pagalbos ieško. Magdelė, sopulių suspausta, dejuoja troboje.“ Gamtos ir žmogaus būsenos stoja į opoziciją. Gamtoje – gražu ir ramu, žmogaus gyvenime – sopuliai ir nerimas. Gamta „žino“, kad žmogaus sopuliai dėsningi, neišvengiami, ir kad gimdymas vyksta sėkmingai. Per pavakarėlio grožį ir ramybę įvyksta išankstinis giluminis nuraminimas – viskas į gera, gimdymas ir gimimas negali išmušti iš pusiausvyros gražaus ir ramaus pavakarėlio, nes pats yra gamtiškas ir natūralus. Jeigu Magdelei ir ateinančiam kūdikiui grėstų nelaimė, vakaras būtų ne pavakarėlis, o kitoks – gal su migla, gal su audros debesų „mūrais“ ir artėjančiu griaustiniu. Bet vietoje to „gegužės kukuoja, piemenėliai dainuoja, net garsas mušasi į dangų“ [išskirta mano – L. S. Č.]. Kai garsas mušasi į dangų, negali atsitikti nieko bloga.
Labai gražus, kūdikio gimimą vainikuojantis nakties persiritimas į rytą: „Saulelė tebemiegojo, giliai įsismerkusi baltojoje žaroje. Vėjelis miegojo, kaži kur už miškų tyliai nugulęs. Nekušmamas nė lapelio miškas taip pat miegojo. Bemiegė griežėlė nuščiuvo čerkšti. Į jos vietą pabudo pirmasis vieversėlis: truputį pačiurškavęs, pamaži, rodos, lyg nedrąsiai, pradėjo savo giesmę vinguriuoti. Pajutęs naminis gaidys pašoko; sparnais suplasnojęs, staiga sugiedojo.“ Paukščiai, griežtai pasidaliję paros laiką, keičia vieni kitus. Pagaliau gaidys lyg užbraukia naktį. Jo giedojimas aiškiai ir garsiai skelbia dienos pradžią. Tai ir ženklas saulelei „spyktelti“ į Sutkų trobos langelį, o šios spyktelėjimas pagaliau iš laisvina kūdikį iš įsčių: „Toje pat valandoje staiga suvirko kūdikis.“ Saulelė dalyvauja svarbiausiuose žmogaus gyvenimo etapuose, pasitinka gimstantį. Kol ji miega, neįmanomas gimimas. Ji „spykteli“ ir sutinka, palaimina, „pakrikštija“ vos užgimusį dar vieną „žmogelį“.
Trečiajame, nelaimės epizode gamtos ir žmogaus reakcijos apsikeičia vietomis. Gamta aiškiai signalizuoja, perspėja apie artėjančią, jau net įvykusią, bet Sutkams dar nežinomą, nelaimę: „Šiandien karšta dienelė – saulelė kaip deginte degina. O ten toli, dangaus pakraštyje, juodi mūrai guli, kuriuose griaustinis kartais vos tik girdėtinai, bet rūsčiai sudūdnoja.“ Sutkai nelaimės nenujaučia, jiems artėjantis lietus reiškia tik lauko darbų pertraukimą ir tai, kad iki lietaus reikia pasiskubinti atlikti kas dar įmanoma: „Juozapas <…> skuba darbuojasi, niekur nesižvalgydamas.“ Darbingas Sutkų krutėjimas, kiekvienam prie savo darbo, yra apšviestas idilės. Tik juodi mūrai dangaus pakraštyje skaitytojui leidžia nujausti, kad netrukus ji bus pertraukta. Žinią apie nelaimę atneša Magdelė: „Šėmikę nebegyvą radau: pripampusi kaip statinė, kuo nesprogsta…“ Jos žodžiai užgauna visus „kaip elektra“ – arba kaip žaibas, kuris tvenkiasi debesyse.
Toliau Sutkams reikia laiko „suvirškinti“ šią tragišką naujieną: be karvelės jiems gresia badas, pinigų naujai pirkti nėra, nėra ir iš ko skolintis – iš kaimynų jau pasiskolinta naujos trobelės rąstams. Tuo metu, kai visi patyliukais išsisklaidę mėgina susitaikyti su šia padėtimi, o senutis Sutkus kovoja su šykštumu, atliepdamas žmogiškąsias būsenas gamtoje vyksta ryškus, dramatiškas persimainymas. Išgyvenamas audros kaip nelaimės artumas:
Saulelė stovėjo pačiame dangaus viduryje, kaitino į pat viršugalvį. Miškai papilkavo, lyg dūmais aprūkę, šniokštavo tirštu ir šiltu vėju. Oras radosi troškus, visų žolelių lapai išvytę gulėjo ant žemės. Dangaus pakraštyje kilo kaskart nauji debesys, juodai margi, daiktais baisiai juodi, daiktais kruvinai rausvi, daiktais šviesesni, kitur rudai juodi, taip stori ir gilūs, nepermatomi, tarytum iškilusi jūra, vilnijanti juodų debesų audra, arba juodai tamsūs žemės kalnai be saulės spindulėlio <…>. Griaustinis, sutrankęs ir sumaišęs visą jų paviršių, dabar nuogus kalnus stumia pamaži kaskart aukščiau, tarytum ritina per didžiausius ir kiečiausius akmenis. Kitas akmuo pritrėkštas sprogo, net kibirkštys išlėkė, ir vėl rieta grumėdami toliau per dangų – maišosi, kyla aukštyn ir vėl virsta pakalniui, rodos, tučtuojau užgrius žemę, bet vis ant vietos, vis toli, vis saulės prisivengia. Griaustinis gruma, bilda, spardosi, rodos, taip toli, tokį trenksmą daro, net išsigandusi žemė virpa, o saulės niekaip nepabaugina; juo griaustinis debesyse šėlsta, juoba saulelė karščiau kaitina, rodos – atrėmusi savo spinduliais, nulaiko audrą atstu nuo savęs.
Oro troškumas, neišvengiamai spaudžiantis nelaimės užkluptą žmogų, išvytę žolelių lapai, kūniškas debesų kruvinumas, rūstus, grėsmingas baudžiančio griaustinio grumėjimas, stumdantis ir maišantis debesų kalnus. Koks atidus įsižiūrėjimas į debesis – kokie įvairūs jie gali būti, kiek dramatiškų atspalvių juose gali šviesti, kiek žodžių surandama tam apsakyti. Ši gamtos scena, išrašyta su šiurpinančia talento jėga, intensyvumu pranoksta žmogiškąjį siužetą. „Įvykiais“ danguje leidžiama išsilaisvinti iki galo neišsakytoms veikėjų įtampoms. Tačiau nepaisant šiurpios, vaizdingai aprašytos grėsmės danguje, skaitytojas vėl nuraminamas: ji nėra visa apimanti, ji toli, „vis saulės prisivengia“ ir „saulės niekaip nepabaugina“. Vėl lemiantį visagalės globėjos vaidmenį suvaidina saulė (ne tik saulelė). Ji „atrėmusi savo spinduliais, nulaiko audrą atstu nuo savęs“. Jos apsauga duoda užuominą ir į Sutkų apsaugą. Kol toli danguje trankosi griaustinis, Sutkų troboje – liūdna ir slogi nuotaika. Pietaujama, Juozapas guodžia verkiančią Magdelę, o senasis Sutkus išdrįsta pasisakyti žmonai apie slapta sutaupytus pinigus. Tai yra kulminacinis taškas, po kurio įtampa ūmai atslūgsta ir tarp žmonių, ir danguje: „Magdelė ir Juozapas nudžiugę dėkojo tėvams: – Dėkui, tatulėli! <…> Dėkui, kad nustūmei mums rūpestį.“ „Žaibai užgeso, griaustinis kažin kur už miškų nubildėjo. Aukščiau, pačiame skliaute, aiškiai žydravo dangus; tarpe debesų, priešais saulę, žibėjo puiki orarykštė.“ Tėvui reikėjo išspręsti moralinį konfliktą, kad gyvenimas grįžtų į savo vėžes tiek danguje, tiek žemėje. Nieko nerašoma apie tai, kad tinkamos karvelės šiandien pat gali ir neatsirasti, pagaliau, „saulelei iškrypus iš pietų“ jau yra nebe turgaus metas. Atrodo, kad Žemaitei labiau rūpi parodyti, kaip sprendžiamos problemos darnioje šeimoje. Svarbesnis yra asmeninio intereso nugalėjimas ir pinigų atidavimo faktas. Kada ir kaip atsiras karvelė, tarytum ne taip svarbu, tai net neaprašoma. Savaime aišku, kad ji atsiras ir Sutkai nepražus. Numanomas moralas: tiems, kurie paaukoja asmeninius interesus šeimos gerovei, nebaisios jokios nelaimės ir visada atsiras išeitis iš kritiškos padėties.
Finaliniame epizode yra dvi gamtos scenos: pirmąja sudaromi „rėmai“ ramiam, įprastiniam šeimos vakarui: „Šį vakarą taip pat gražus pavakarėlis. Saulelė slenka ties miško viršūnėmis, pamaži rieta <…>. Kaip per giliausią vandenį plaukė nuoga saulelė, leisdama visiems į save žiūrėti. Ramus vėjelis virpino epušės lapus ir nešiojo kvapą vystančios žolelės <…>. Dubysa ramiai gurgėjo per žvyryną, tarytum – pavargus darbininkė laukia tik vakaro, laukia poilsio valandos. Visur ramu, tik kartais gandras suklekina arba piemenėlis vamzdelį subirbina.“
Gamtoje tvyro tingus lėtumas, nuovargio saldybė, poilsis po užsitarnautos darbo dienos. Saulelė maudosi prieš miegą kaip pavargusi moteris, tarytum iš nuovargio nebesirūpindama slėpti savo nuogumo – atviresnis, Žemaitei retas erotizmas. Dubysa palyginama su pavargusia darbininke. Tokį vakarą nėra jokio plyšio nerimui, netikėtam veiksmui, jo siužetas vangus, susidedantis iš pasikartojančių dienos užbaigimo darbų, uždarančių žmogų saugiame kasdienybės rate.
Antroji gamtos scena paruošia dirvą finalinei apsakymo pastraipai ir įplaukia į dvasinį jaunųjų Sutkų lauką. „Saulelė seniai nusileido“, – Žemaitė palieka Juozapą ir Magdelę sėdinčius juodoje prietamsoje, apsiautusioje visą žemę. Kodėl ji palieka veikėjus, kuriems simpatizuoja, vakaro tamsoje, bežiūrinčius į tolybę, bet nieko nematančius („jų akys niekur nesirėmė“)? Į ką jie žiūri? Kaip minėjau anksčiau, jie žiūri ne į pasaulį, apsiaustą prietamsa, o į savo vidų, į bendrą dvasinį lauką. Žiūri „nematydami“, bet tame žiūrėjime jungiasi į vienį ir išlieka kartu. Tokiame vidiniame žiūrėjime / buvime saulės šviesa nereikalinga, gal net trikdanti. Saulėje atliekami dienos darbai, saulėje gimsta vaikai (pirmagimio Jonelio gimimas), o vidinis gyvenimas gyvenamas prietamsos paslėptybėje, kai visas pasaulis saldžiu miegu užmigęs ilsisi. Prietamsa saugiai uždaro du mylinčiuosius jų pilnatvės, jų laimės „įsčiose“. Čia gamta tarytum patraukiama, nušalinama nuo žmogaus, kuris dvasinio gyvenimo galimybe yra už ją pranašesnis. Gamta darosi nepajėgi perimti ir perteikti to krūvio, to nebylaus, vien dvasia išgyvenamo apipasakojimo vienas kitam apie savo laimę. Tik iš kur toje prietamsoje melsvos šviesos nuojauta: ar netrukus pratrūksiančio šilto lietaus, ar Magdelės akių žydrumo, ar dviejų artimų sielų plazdėjimo amžinybėje?..
1 Kūrinio citatos pateikiamos iš: Žemaitė. Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1999.