Literatūros mokslas

Virginija Cibarauskė. Monograma ant senoviškos staltiesės (Nijolės Miliauskaitės eilėraštis-dagerotipas)

2010 m. Nr. 2

Pasak Jurijaus Lotmano, meninis tekstas yra unikalus, ad hoc1 sukonstruotas ypatingo turinio ženklas2. Tačiau jei ženklas unikalus ir nepakartojamas, kaip įmanoma jį suprasti, atskleisti jo reikšmę? Anot J. Lotmano, bet kokį meninio teksto naujumą ir unikalumą galima suvokti tik per jo santykį su kitais, jau žinomais tekstais.

Šiuo darbu siekiama, remiantis J. Lotmano poetinio teksto architektonikos samprata (teksto prasmė slypi ne atskiruose jį sudarančiuose elementuose, o jų tarpusavio santykiuose), aptarti sudėtingą Nijolės Miliauskaitės lyrikos paprastumą. Analizės pagrindu pasirinktas pirmasis didžiosios rinktinės „Sielos labirintas“³ eilėraštis, viliantis, kad „visos vaikystės baimės…“ atliks savotiško įvado, žyminčio svarbiausias poetės lyrikos architektonikos gaires, funkciją.

Pirmasis „Sielos labirinto“ eilėraštis („visos vaikystės baimės…“⁴), kaip ir dauguma poetės tekstų, – be pavadinimo. Grafinė raiška leidžia šį tekstą sieti su moderniosios poezijos struktūromis: eilėraštis pradedamas mažąja raide, eilučių skaičius strofose nepastovus, nepaisoma skiemenų skaičiaus eilutėse, nes atsisakoma metrinės sistemos. Nėra taškų, todėl kūrinys gramatiškai gali būti suvokiamas kaip vienas tarsi nepradėtas ir neužbaigtas sakinys ar iš didesnio teksto išplėštas fragmentas. Taškų nebuvimą kompensuoja dažnos pauzės, praplečiančios ar net visai ištrinančios frazės ribas. Pauzėmis sukuriamas trūkčiojančio, drovaus (vaikiško, mergaitiško) kalbėjimo efektas.

Eilėraštyje nėra ryškių, vaizdingų metaforų, teksto leksika artimesnė ne poetinei, o kasdienybę primenančiai prozos kalbai. Toks poetiškų metaforų „retėjimas“ N. Miliauskaitės kūryboje nuoseklus: pirmajame rinkinyje „Uršulės S. portretas“ (1985) jos vartojamos gana dažnai (pvz., ciklas „Prieglaudos vaikai“⁵), vėliau šių tropų skaičius mažėja (ciklas „Namų darbai“⁶ rinkinyje „Širdies labirintas“, 1999). Taupiai vartojamas ir veiksmažodis: „visose vaikystės baimėse…“ (18 eilučių) veiksmažodžių tėra trys, iš kurių tik vienas – tebesislapsto – skirtas aktyviam veiksmui reikšti, o kiti du žymi negatyvias būsenas (negaliu, nemoka). Iš dalies dėl reto veiksmažodžių vartojimo eilėraščiai atrodo statiški, primenantys fotonuotraukas. Judita Vaičiūnaitė tokį vaizdavimo būdą vadina fotorealistiniu⁷. Liudvikas Jakimavičius, aptardamas rinkinio „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995) pirmojo skyriaus tekstus, pažymi, kad „konfliktas šiame skyriuje kuriamas ne veiksmų, o vaizdinių kaitos pagrindu“⁸, bet tai galima pasakyti ir apie visą poetės kūrybą. Orientaciją į nuotraukos bei portreto stilistiką nurodo ir debiutinio rinkinio pavadinimas – „Uršulės S. portretas“.

Įdomu, kad tiek tarp eilėraščio strofų, tiek tarp strofas sudarančių eilučių vyrauja ne klasikinei rimuotai poezijai būdingas kontrasto, bet bendrumo, vieningumo aspektas, t. y. vaizdiniai jungiami ne „arba…, arba…“, o „ir…, ir…“ principu:

visos vaikystės baimės <ir>
visi siaubo sapnai <ir>
slogutis, vaiko vienatvė <ir>
kaltės jausmas <ir>
išbalęs veidas prietemoj <ir>
ir ilgesys (ko?)

Šiuo atveju galima kalbėti apie aiškią junglumą žyminčią sintagminių santykių viršenybę prieš atrankos, arba paradigminius, santykius. Sintagminiai ryšiai stiprina metoniminius teksto elementų santykius ir yra būdingesni meninei prozai, o paradigminiai, reprezentuojantys metaforinį kalbėjimą, būdingesni klasikinei poezijai⁹.

Apibendrinant eilėraščio strofų architektoniką galima teigti, kad dėl taško nebuvimo ir sintagminių santykių pirmenybės „visose vaikystės baimėse…“ į vieną jungiama tai, kas formaliai ir semantiškai suvokiama kaip skirtinga. Dėl minėtos priežasties tekste išryškėja „dvigubo kodo“ principas: skirtumai tarp objekto ir būsenos, tarp metaforos ir realaus objekto tampa sunkiai įžvelgiami – visi eilėraštį sudarantys žodžiai ar žodžių junginiai gali būti suvokiami kaip „realūs“ objektai ar būsenos ir tuo pat metu kaip kažką kitą, nei jie patys, apibūdinančios metaforos. Ambivalentišką materialaus ir abstraktaus, realistiško ir metaforiško sąjungą tekste savo sandara reprezentuoja vienintelė „aiški“ metafora – oksimoronas sielos užkaboriai: siela – poetinės leksikos elementas, abstraktas, reiškiantis žmogaus esmę, ir kartu užkaboriai – buitinei leksikai priklausanti konkretybė, žyminti tai, kas apleista, nelankoma, nesvarbu.

„Dvigubo kodo“ principas, žymintis tuo pat metu realistinį ir metaforišką vaizdavimo / kalbėjimo būdą, itin aiškiai atsiskleidžia eilėraštyje „namų apyvokos daiktai…“¹⁰. Dešimties strofų tekstą sudaro „ir…, ir…“ principu jungiamos dvi dalys: pirmoji (penkios pirmosios strofos) – kasdienybės pasaulis: realistiškai vaizduojami statiški daiktai, veiksmai, būsenos. Tarsi objektyvios, lengvai atpažįstamos realybės įspūdį atitinka buitinei artima leksika:

namų apyvokos daiktai, patvarūs
nuzulinti daugybės rankų
rakandai
patikimi, tvirti

<…> kaliausė, įkelta į vyšnią sodo
pačiam gale, ir šaltas mutinys padėtas
pavakariams ant stalo

Antroje dalyje (penkios tolimesnės strofos) leksika kinta – nuo buitinės pereinama prie poetinės:

viskas ten
turėjo sielą

kad nors gurkšnį
tų laikų esencijos
tokios stiprios, tokios saldžios

Susidūrus su leksikos permaina iš karto kinta skaitymo kodas: nuo tiesioginio objektyvaus suvokimo pereinama prie perkeltinio – metaforiško, nauja šviesa nušviečiančio ir pirmąją, „realistinę“, teksto dalį. Objektyvaus / realistinio ir poetinio / metaforiško sampyna apima ir veiksmo laiką bei erdvę: tekste gausu nuorodų, kad veiksmas vyko praeityje ir dabar yra jau pasibaigęs (daiktai, patvarūs / <…> kada jau virtę pelenais; palaidot jį nešėm; kad nors gurkšnelį / tų laikų esencijos). Bet paskutinė strofa, parašyta geidžiamąja nuosaka (kad niekad nesibaigtų/vasaros diena), sukuria amžinybės iliuziją, kuri pirmosiose strofose realizuojama kaip atmintyje išlikęs itin detalus, aiškus, ryškus kasdienybės paveikslas.

„Visose vaikystės baimėse“ panašaus ir skirtingo, „savo“ ir „svetimo“ jungtis taip pat apima ne vien sintaksinį, bet ir leksinį lygmenį: tarp tekstą sudarančių žodžių išsiskiria vietos aplinkybe einantis dagerotipuos. Bendrame kontekste jis „svetimas“ dėl nelietuviškos šaknies ir dar dėl to, kad XX a. lietuvių kalboje nėra aktyviai vartojamas, todėl šio žodžio reikšmės neįmanoma nuspėti nei pagal darybą, nei pagal kontekstą – kad ją suvoktum, būtinos papildomos enciklopedinės žinios. Taip dagerotipo sąvoka tampa nuoroda į kitus tekstus, į kitą realybę.

Dagerotipai, arba „veidrodžiai, turintys atmintį“, – Louis‘o Jacques‘o Mande‘o Daguerre‘o išradimas. Pirmą kartą apie jį paskelbta 1839 m. Paryžiuje. Iki L. Daguerre’o įvairių fotobandymų metu buvo išmokta vaizdą užfiksuoti, tačiau tik trumpam laikui. „Išradimo esmė yra ta, kad jis (L. Daguerre. – V. C.) sugebėjo atvaizdą – tikslias gamtos, daiktų arba meno kūrinių formas ir perspektyvą, su visomis smulkmenomis, pereinamaisiais šešėliais, įtvirtinti plokštelėje“¹¹. Plokšteles gamino iš vario, padengto iki veidrodinio švytėjimo nupoliruotu sidabro sluoksniu, suteikiančiu nuotraukoms balzgano švytėjimo efektą. Plokštelės, papildomai padengtos aukso chloridu (gold chloride), švytėdavo gelsvai¹². Dagerotipai neturi negatyvo, todėl užfiksuotų atvaizdų negalima dauginti. Dėl šios priežasties jie užima tarpinę poziciją tarp dailės kūrinių ir fotografijos: savo unikalumu primena paveikslus, tačiau kitaip nei pastarieji vaizdą išsaugo maždaug tokį, koks jis yra „iš tiesų“, o ne tokį, kokį nori matyti dailininkas. Dagerotipų gamyba reikalauja itin daug laiko bei kruopštumo, tačiau net lyginant su šiandienine fotografija jie išsiskiria ypatinga vaizdo kokybe bei ilgaamžiškumu: tinkamai saugomas atvaizdas plokštelėse, kurios pačios dėl poliravimo tampa labai trapios, visiškai neblunka.

„Visose vaikystės baimėse…“ dagerotipai yra viena iš vietų, kuriose tebesislapsto mergytė. Kartu su sielos užkaboriais, varnalėšomis, veidrodžiais ir vėju dagerotipai sudaro atskirą semantiškai skirtingų, bet ta pačia sakinio dalimi einančių narių junginį. Varnalėšos, veidrodžiai ir vėjas reprezentuoja laikinumą, nykimą: varnalėšos – apleistų sodybų, griuvėsių augalas; veidrodis savaime, kaip materialus daiktas, yra pastovus, bet atvaizdas jame yra nykstantis, nerealus, neišsaugomas; vėjas iš esmės nestatiškas, neapibrėžiamas objektas, sietinas su nesaugios, tuščios erdvės pojūčiu¹³.

Visai kas kita grafiškai tekste išskirti dagerotipai. Kaip ir sielos užkaboriai jie pasižymi statiškumo, nekintamumo semantika, tačiau, kitaip nei užkaborių reprezentuojama tamsa ir netvarka, vaizdas dagerotipuose „apšviestas“: jie nušviečia sielos užkaborius, sugeria į save ir sustingdo varnalėšų, veidrodžių ir vėjo reprezentuojamą laikinumą, paversdami jį autonomišką gyvenimą gyvenančiu unikaliu „atvaizdu“, nenykstančiu ženklu viso to, kas buvo. Taigi dagerotipų motyvas taip pat paklūsta „dvigubo kodo“ logikai: tekste jie žymi ir realų objektą (savitą XIX a. vidurio fotonuotrauką), ir itin svarbų N. Miliauskaitės lyrikos architektonikos principą – orientaciją į vizualumą, į tikslų, detalų, „apšviestą“ ir išliekantį vaizdą.

Tik penktojoje „visų vaikystės baimių…“ strofoje pirmą kartą pasirodantis „aš“ (negaliu jos išvyti) atkreipia dėmesį į lyrinio subjekto problemą. Galima sakyti, kad ir šiuo aspektu „visų vaikystės baimių…“ struktūra yra daugiabalsė, nes lyrinis subjektas tekste nuolat kinta, nėra aiškiai apibrėžiamas. Atsekti jo „tapatybę“ galima tik pagal gramatines formas: eilėraštis pradedamas trečiuoju asmeniu (visos vaikystės baimės / visi siaubo sapnai), toks objektyvus, beasmenis kalbėjimas tęsiasi iki penktosios strofos, kur „aš“ pasirodo tiesiogiai. Taip atsirandantis asmeniškas santykis kontrastuoja su iki tol vyravusiu objektyviu kalbėjimu / stebėjimu. Šeštojoje strofoje nuo „aš – ji“ pereinama prie „ji – tu“ (kokios sulysę jos rankos / tavo delnuos, mylimas), o paskutinėje strofoje vėl grįžtama prie tarsi objektyvaus kalbėjimo trečiuoju asmeniu (bet ji nemoka nieko pasakyti).

Dėl sunkiai apibrėžiamo lyrinio subjekto skaitant eilėraštį nuolat kyla klausimas: kas vis dėlto čia kalba? Aišku, kad ne mergaitė, nes ji nemoka nieko pasakyti. Įdomi priešpaskutinė, šeštoji, strofa: jei kalbantysis yra tas, kuris stebi, kaip jis gali jausti, kad rankos kito, t. y. ne jo paties delnuose, yra šaltos? Čia tarsi susiduriame su visažiniu pasakotoju, kuris visgi stebi ne iš šalies, o geba persikūnyti, susilieti su kitais ir kalbėti tuo pat metu ir savo, ir kitų balsais. Michailas Bachtinas tokį pasakotojo ir personažų santykį prozos kūriniuose vadina polifoniniu¹⁴. Šiam santykiui būdinga tai, kad veikėjas suvokiamas ne kaip autoriaus užbaigto meninio pasaulėvaizdžio dalis, bet kaip savo atskirą unikalų pasaulį turinti niekada iki galo autoriui nepavaldi, niekada iki galo neatsiverianti kita sąmonė¹⁵. M. Bachtino cituojamas V. Ivanovas teigia, kad toks (t. y. polifoniškas) pasaulėvaizdis grindžiamas ne pažinimu (objektiniu), o „įsijautimu“¹⁶.

Lyginant „visų vaikystės baimių…“ architektoniką su klasikiniu (išpažintiniu) eilėraščiu, kurio vienas pagrindinių bruožų – aiškiai išreikštas, visuose teksto lygmenyse veikiantis ir visus teksto lygmenis savo buvimu organizuojantis lyrinis „aš“¹⁷, aiškėja, kad N. Miliauskaitės eilėraščiai nuo klasikinės lyrikos tradicijos gana nutolę. Ir vis dėlto toks eilėraštis, nors ir polifoniškas visuose lygmenyse, atrodo neįprastai vientisas, „skaidrus“. Tai lemia sintagminių santykių pirmenybė prieš paradigminius, minėta „įsijautimo“, įsiklausymo į kitą pastanga, taip pat orientacija į vaizdą (ne vaizdingumą, o vizualumą, t. y. kalbėjimą vaizdu). Šie aspektai poetės lyrikos architektoniką daro artimesnę ne poezijos, bet prozos struktūroms. Metaforiškai tokį vaizdavimo būdą kaip tik reprezentuoja dagerotipo vaizdinys.

Julia Kristeva buvo pirmoji, pradėjusi vartoti intertekstualumo terminą¹⁸. Jo pamatas – M. Bachtino darbuose išdėstyta dialogiško (polifoniško, daugiabalsio) romano koncepcija. J. Kristevos intertekstualumas neapsiriboja vien literatūrinėmis įtakomis – tai savotiškas kolektyvinės pasąmonės atskleidimas¹⁹, rodantis perėjimą nuo teksto – fiksuotos, daugiau ar mažiau aiškias ribas turinčios struktūros, kurią galima iššifruoti „iki galo“, – prie teksto kaip prie gyvo, nuolat kintančio audinio.

N. Miliauskaitės lyrikos intertekstualumas pastebimas nuo pat pirmojo poetės rinkinio²⁰. Gana gausios citatos, parafrazės kreipia tiek į plačią Europos kultūros erdvę (nuorodos į Sapfo, Adomo Mickevičiaus, Marcelio Prousto, Franzo Kafkos tekstus), tiek į rytietiškojo mąstymo paradigmą (paskutinio rinkinio ciklai „Tik povo plunksna“²¹, „Namų darbai“²²). Ypač svarbios N. Miliauskaitės kūrybos ir XIX a. tekstų sąsajos, kurios itin išryškėja intertekstualias nuorodas analizuojant kilmės aspektu: giliausiai poetės pasaulėvaizdį persmelkę „svetimi“ tekstai arba tiesiogiai priklauso šiai epochai (Charlotte Brontë „Džeinė Eir“, 1847; A. Mickevičiaus „Ponas Tadas“, 1834; Elizos Orzeszkowos²³ autobiografinė proza „iš dvarelių gyvenimo“), arba siekia ją rekonstruoti (M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“, Šatrijos Raganos „Sename dvare“).

Vaikystės, našlaitystės, namų, atminties temos, sudėtingas autobiografiškumo ir fikcijos santykis N. Miliauskaitės pasaulėvaizdį itin glaudžiai susieja su „Džeine Eir“ ir „Prarasto laiko beieškant“. Nuorodų į „Džeinę Eir“ gausu „Uršulės S. portrete“, pagrindinius romano siužeto etapus galima atpažinti atskirų poetės rinkinių pavadinimuose: „Uršulės S. portretas“ – mergaitės saviidentifikacijos pastangos, savo portreto kūrimas (tai atitinka pirmuosius dešimt „Džeinės Eir“ skyrių). „Namai, kuriuose negyvensim“ (1988) ir „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995) – merginos virsmas moterimi, savo namų paieška. Ch. Brontë romane šį etapą žymi Džeinės Eir atvykimas į Tornfildą – svetimus namus, kurie niekada nebus jos, kaip ir misteris Ročesteris, meilė kuriam neįmanoma dėl uždrausto įeiti kambario paslapties. Paskutinis N. Miliauskaitės rinkinys „Širdies labirintas“, kaip ir paskutiniai dešimt „Džeinės Eir“ skyrių, žymi tikrųjų namų ir tikrosios brandžios meilės atradimą, iliuzinių svajonių, ieškojimų atsisakymą dėl buvimo „čia ir dabar“, kuris poetės rinkinyje sietinas ir su rytietiškąja filosofija.

Sąsajos su M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“ dažniausiai atpažįstamos ne kaip siužetinės nuorodos ar citatos, o kaip vienovės dėsniu grindžiamas pasaulėvaizdis: dabarties jusliniai potyriai (skonis, kvapas, garsai) leidžia daug stipriau, aiškiau nei „tada“ patirti praeitį. Prustiškasis asimiliacijos dėsnis galioja ne tik praeičiai ir dabarčiai, bet ir „savo“ bei „svetimo“ suvokimui – N. Miliauskaitės lyrikoje, kaip ir M. Prousto romane, didžiausią vertę, aiškumą įgauna ir todėl ypatingą pasitenkinimą teikia tai, ką pavyksta iš naujo atrasti tarsi atsiejant nuo „savęs“ ir suliejant, asimiliuojant su „kitu“, ypač – su „kitu“, kaip kultūros tekstu. Puikus pavyzdys – aptartas eilėraštis „namų apyvokos daiktai…“, kurio paskutinėse strofose („kad nors gurkšnelį / tų laikų esencijos / tokios stiprios, tokios saldžios // to visaapimančio jausmo // <…> // kad nesibaigtų niekad / vasaros diena“) galima atpažinti netiesioginę nuorodą į M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“ pirmojo romano „Svano pusėje“ epizodą, kur pagrindinį personažą į praeitį „grąžina“ saldus kvapnioje liepžiedžių arbatoje pamirkyto pyragėlio kąsnis.

Ypatinga „savo“ – „svetimo“, „realaus“ – „fiktyvaus“ samprata lemia, kad eilėraščiuose nuorodos į kitus tekstus retai išskiriamos šriftu ar kabutėmis. Kartais tai ir vėl primena minėtą žaidimą „atspėk, kas kalba?“, pvz., jau pirmomis eilėraščio „buvau dvylikos metų…“²⁴ eilutėmis („buvau dvylikos metų / kai sutikau misterį Ročesterį“) kuriama dviprasmybė: nuoroda misteris Ročesteris, taip pat kalbėjimas pirmuoju asmeniu būtuoju laiku nurodo į Ch. Brontë „Džeinę Eir“ ir tartum leidžia lyrinį subjektą tapatinti su pagrindine šio romano personaže. Džeinė Eir, kaip ir eilėraščio lyrinis „aš“, paauglystę praleido prieglaudoje – sename, šalčiu dvelkiančiame name, apsuptame sodo. Tačiau pagal romano siužetą Džeinė Eir misterį Ročesterį sutiko būdama aštuoniolikos metų, vadinasi, lyrinis „aš“ nėra tiesioginis Džeinės Eir prototipas. Kita vertus, teksto siužetą galima sieti ir su pačios N. Miliauskaitės biografija²⁵ – tai paauglystė, praleista Marijampolės internatinėje mokykloje, įkurtoje buvusio Marijonų vienuolyno pastate („ne mano tos lygumos / ne mano tas sodas, aukšti kambariai / klaidūs koridoriai / tamsūs vingiuojantys laiptai“), ruda mokinės uniforma su juoda prijuoste („net ruda nunešiota suknelė <…> ne mano / net ši juoda prijuostė“). Šiame kontekste frazė buvau dvylikos metų / kai sutikau misterį Ročesterį gali reikšti perkeltinės reikšmės pasakymą: „buvau dvylikos metų, kai pirmą kartą perskaičiau „Džeinę Eir“. Ir vis dėlto nei vieno, nei kito varianto negalima įvardyti kaip „teisingo“ – realybė ir fikcija tekste „sukibusios“ pernelyg glaudžiai.

Kitas panašiu principu kuriamo pasaulėvaizdžio pavyzdys – eilėraštis „kai pirmąsyk išleisdavo į lauką…“²⁶. Čia taip pat beveik nepastebimai susipina realistinė-autobiografinė ir aiškiai fikcinė erdvė: tarp naminių paukščių močiutės kieme staiga pasirodo berniukas „keistas toks, su kanopom / vietoj pėdų“. Berniuko tapatybė identifikuojama remiantis svetimu tekstu – matytu Jaceko Malczewskio paveikslu „Sztuka w zaścianku“ (1896): „dabar jau žinau, tai buvo / faunas, mažiukas dar, neužaugęs, panašus į tą, kurį matė // J. Malčevskis 1896 m., vienam dvarely.“ Ypatingą realybės bei fikcijos santykį lemia ir formalioji raiška – kalbėjimas pirmuoju asmeniu tarsi leidžia poetės tekstus priskirti vadinamosios išpažintinės lyrikos žanrui. Jo vienas pagrindinių bruožų – aiškiai apibrėžtas lyrinis subjektas, kurio „biografija“ neatsiejama nuo to, ką realybėje patyrė, išgyveno empirinis autorius. Tačiau N. Miliauskaitės lyrinis subjektas niekada iki galo neatsiveria.

Galima teigti, kad nuoroda į kultūros ženklą, viena vertus, padeda lyriniam subjektui „pasislėpti“, kita vertus, kaip ir M. Prousto romanuose, tas ženklas subjektyviam išgyvenimui suteikia visuotinumo įspūdį: asmeninė patirtis, susiliedama su „svetimu“ ženklu, tampa ne vienkartine ir todėl laikina būsena, o dalimi to, kas jau buvo ir išliko. Tuo atveju, kai dėl vienos ar kitos priežasties atpažįstamo ženklo tekste nėra, jame išskleistas kraštovaizdis, daiktas, žmogus išlieka nutolę, svetimi. Toks yra paskutinis „Uršulės S. portreto“ eilėraštis „tavo rankos…“²⁷: tavo, vadinasi, atpažįstamų rankų vaizdas „prišaukia“ detalų nepažįstamos moters, sėdinčios virtuvėje, vaizdinį, bet jis taip ir lieka iki galo nesuvoktas, neįvardytas – „gyvena ji savo / atskiram pasauly / nieko / apie ją nežinau“. Cikle „Laikinas miestas“²⁸ miesto svetimumas, jo groteskiška, slogi kasdienybė aiškinama tuo, kad miestas neturi nei vardo, nei istorijos („naujas / miestas, be legendų, be praeities / be stebuklingo paveikslo“), tačiau priešpaskutiniame ciklo eilėraštyje esanti nuoroda į F. Kafkos romaną „Procesas“ („Francai K., mano drauge // <…> kur pamesite mūs lavonus // <…> tas pats kraujas mūs gyslomis teka / ir sunkias / į permerktą žemę // nudvėsi kaip šuo, – kas pasakė“) tarsi atlieka įvardijimo funkciją. Taip svetimumo, nemokėjimo pritapti, sutapti su esama tvarka problema tampa universali ir todėl pateisinama, pripažįstama kaip galima – miesto teisę būti dviprasmiškai patvirtina paskutinis ciklo eilėraštis:

pajuodus sena moneta
atsiverčia herbu
sakydama
taip

N. Miliauskaitės intertekstualumą, jo pobūdį galima sieti ir su jau minėtu dagerotipu, reprezentuojančiu vieną svarbiausių poetės lyrikos architektonikos savybių – vizualumą, t. y. detalų, tikslų, „fotorealistinį“ vaizdavimo būdą ir kartu intertekstualumo galimybę. Apie intertekstualią dagerotipų prigimtį dar XIX a. samprotavo fotografas Foxas Talbotas: „Dažnai atsitinka taip, – ir tai iš tiesų yra vienas nuostabiausių įvykių fotografijoje, – kad fotografas, peržiūrėdamas savo darbus, pastebi nuotraukoje užfiksavęs begalę dalykų, kurių fotografuodamas net nebuvo pastebėjęs. Kartais tai būna įrašai, datos ar plakatai ant namų sienų, o kartais tolumoje išnyra laikrodis, rodantis tikslų laiką, kai buvo fotografuojama“²⁹. Taip eilėraštyje „visos vaikystės baimės…“ dagerotipų vaizdinys įgauna net tris reikšmes: dagerotipas kaip empirinis objektas (fotonuotrauka), kaip vizualumą ir intertekstualumą žymintis architektonikos principas ir kaip intertekstuali nuoroda į tekstus, kurių struktūros pobūdis patvirtina prielaidas apie N. Miliauskaitės lyrikos orientaciją į daugiabalsės prozos struktūras.

Dagerotipus kaip intertekstualią nuorodą galima sieti su 1975 m. pasirodžiusiu dokumentiniu Agnès Varda filmu „Dagerotipai“ (pranc. „Daguerréotypes“). Filme fiksuojama Daguerre gatvėje Paryžiuje įsikūrusių mažų krautuvėlių kasdienybė. Į gatvės gyvenimą žvelgiama įvairiais rakursais: interviu tipo pokalbius su parduotuvėlių savininkais keičia autentiški kasdienybės kadrai – mėsininkas, meistriškai pjaustantis kumpį, kirpėja, besikalbanti su kliente, ir t. t. Tarp kasdienybės kadrų ir interviu įterpiami vaizdai iš šventės – mago pasirodymo, kurio pažiūrėti susirenka visi Daguerre gatvės gyventojai-personažai. Per visą filmą kameros „akis“ juda „laisvai“, jos kelionė daiktų paviršiumi primena žmogaus žvilgsnį, akimirkai užkliūnantį už kokios nors smulkmenos ir tuoj pat nuslystantį tolyn. Nuolat girdimas balsas „už kadro“, prisistatęs kaip A. Varda, kaip filmo autorė ir viena iš Daguerre gatvės gyventojų. A. Varda rodomus vaizdus (balsas „už kadro“) kartais palydi lakoniški gatvės istorijos faktai, kartais – metaforiški, trumpi eilėraščiai, primenantys komentarus. Kai lygini A. Varda ir N. Miliauskaitės lyrikos architektonikos struktūras, pirmiausia į akis krinta abiem būdingas fragmentiškumas, polifoniškumas, realizuojamas kaip realistinio / dokumentinio ir lyrinio / metaforiško vaizdavimo / kalbėjimo sampyna, taip pat sudėtingas personažų bei pasakotojo santykis, kuris N. Miliauskaitės eilėraščiuose ir A. Varda filme aktualizuojamas nuolatiniu klausimu „kas kalba“, t. y. kas ir kur yra autorius, ar jis kuo nors skiriasi nuo savo personažų ir pan.

Dagerotipai taip pat gali būti sietini su viena iš rusų „Natūraliosios mokyklos“ („Натуральная школа“)³⁰, veikusios XIX a. viduryje, srovių, kurios atstovai save vadino „dagerotipininkais“, o savo tekstus – „dagerotipais“³¹. Jų tikslas – kurti kiek įmanoma nešališkiau ir tiksliau empirinę tikrovę „atkartojantį“ tekstą. Vladimiras Dalis, vienas žymiausių rusų „dagerotipininkų“, save vadino ne kūrėju, bet surinkėju³², tuo pabrėždamas, kad pagrindinė jo kūrybos medžiaga – empiriškos tikrovės faktai (plg. A. Varda „Dagerotipuose“ Varda–balsas už kadro filmo kūrimą prilygina gatvės nuotraukų albumo rinkimui, stereodagerotipų archyvo pildymui). „Dagerotipininkų“ „vaizdavimo būdas yra iš tikrųjų statiškas, aprašomasis: yra veidas, išvaizda, poelgiai, kalbiniai „išsireiškimai“, bet nėra individualaus charakterio, jo susidūrimų su kitais charakteriais, nėra siužetinės linijos, judesio, personažas neauga ir nesikeičia“³³. Dėl minėtų priežasčių „dagerotipai“ priminė koliažą, suklijuotą iš atskirų scenų, apybraižų, intarpų³⁴.

Analogų „dagerotipams“ yra ir lietuvių realistinės prozos istorijoje: fragmentiškumas, pastangos „kalbėti“ vaizdu, orientacija į empirinę tikrovę, žemųjų sluoksnių atstovų vaizdavimas būdingi XIX a. pab.–XX a. pr. populiariam „fotografijų“, vaizdelių, „paveikslėlių“ žanrui, neatsiejamam nuo moterų kūrybos³⁵. Vienas ankstyviausių tokio žanro pavyzdžių – Šatrijos Raganos „Margi paveikslėliai“³⁶ (1896). Teksto kompozicijos fragmentiškumas (nėra vientisos siužetinės linijos, pasakojimą sudaro trys istorijos, vykstančios tuo pačiu metu) aiškintinas kaip siekis perteikti įvairialypę tikrovę. Daugiabalsis ne tik „siužetas“, bet ir teksto stilius – poetiniai tropai („žvaigždės ant dangaus mirkčioja linksmai, mėnuo apipila žemę savo balta šviesa…“) koegzistuoja drauge su buitine leksika („visiškai girtas: akys pabalusios, burna apseiliota“), esama publicistikai būdingo siekio iliustratyviais vaizdais „iš gyvenimo“ perteikti to meto aktualijas, tokias kaip girtuoklystė, moterų emancipacija, neturto problema.

Itin artima „dagerotipams“ Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „fotografijų“ architektonika³⁷. Rašytoja savo tekstus vadino „fotografijomis“, siekdama pabrėžti jų „gyvenimiškąjį autentiškumą“³⁸. Puikus pavyzdys – „Homo sapiens“³⁹ (1903): autobiografiniais motyvais grindžiamas pirmuoju asmeniu parašytas pasakojimas yra tikslus, detalus vaiko-našlaičio portretas. Tekste-fotografijoje galima išskirti dvi dalis: vaiko išorės aprašymą ir jo vidinio pasaulio paveikslą, atsiskleidžiantį per pokalbius su pasakotoja. Panaši ir 1895 m. parašyto Žemaitės „paveikslo“ „Neturėjo geros motinos“⁴⁰ struktūra: tekstą taip pat sudaro dvi dalys – pirmiausia tartum stebint „iš šalies“ parodoma „išorė“ – troba, jos vidus, gyventojai, vėliau pereinama prie dialogiško vaizdavimo būdo, leidžiančio personažams prisistatyti patiems. Pirmoje dalyje vaizdas statiškas, bet itin autentiškas, detalus, tikslus, antroje daug judesio, užsimezga intriga, tačiau skaitytojas tarsi nebesužino nieko nauja – tokia tiksli buvo įvadinių vaizdų kalba. Pagrindiniai architektonikos principai ir šiuo atveju sutampa ir su A. Varda filmo struktūra: tas pats „objektas“ – „čia ir dabar“, t. y. empirinė autorių gyvenamojo meto tikrovė, kasdienės, buitinės situacijos, panaši pasakojimo struktūra – objektyvaus stebėtojo fiksuojamas vaizdas susipina (bet ne susilieja) su pačių personažų „atsivėrimais“ per dialogus, realistinis vaizdavimo būdas papildomas poezijos (A. Varda filme tai poetiniai „balso už kadro“ intarpai, Žemaitės tekstuose – vidinis ritmas, G. Petkevičaitės-Bitės – vaizdingi palyginimai) elementais, ambivalentiška pasakotojo, kartais stebinčio „iš šalies“, kartais tampančio savo paties pasakojimo personažu, figūra.

Kaip „dagerotipiškas“ vaizdavimo būdas realizuojamas N. Miliauskaitės lyrikos architektonikoje? Pirmiausia tai siekis kalbėti vaizdu (realaus, „empiriško“ daikto, žmogaus, kraštovaizdžio ir pan.) – net pačias subtiliausias, sunkiausiai apibrėžiamas dvasines būsenas bandoma perteikti pasitelkus realius, empiriškus objektus. Pvz., eilėraščių „pievų ramunės…“ ⁴¹ ar „mano močiutės monograma…“⁴² siužetus sudaro detalus daiktų (vystančios gėlės, staltiesė) vaizdas. Siekdamas vaizdą perteikti kiek galima tiksliau, pasakotojas, t. y. lyrinis subjektas, pats tartum ištirpsta, susilieja su vaizduojamu objektu, ir tai, ką jis mato, tampa jau ne išorinio, bet vidinio daikto ir paties pasakotojo pasaulio atvertimi. Dažnai pasakotojo neįmanoma atskirti nuo objekto, apie kurį jis pasakoja – jie abu tartum „išsiskaido“, susipina vienas su kitu, ištirpsta vienas kitame. Tai patvirtina formalioji raiška: dažnai kalbama ne išimtinai pirmu (klasikinės romantinės lyrikos tradicija), o antru arba trečiu (kartais tuo pat metu dar ir pirmu) asmeniu; stebėjimo / kalbėjimo rakursas tekste dažnai keičiasi nuo objektyvaus vaizdinio pereinant prie subjektyvios savistabos, t. y. stebėtojas pradeda stebėti save stebintį: „tie vaikai, aptūloti / pilkom skarom (kur / galėjau matyt juos?)“⁴³.

Kitas svarbus „dagerotipų“, vaizdelių ir N. Miliauskaitės lyrikos architektonikos aspektas – ne tik vientiso, aiškaus, sau tapataus pasakotojo, bet ir vientiso „pasakojimo“ nebuvimas. Minėta, kad N. Miliauskaitės kuriami „vaizdai“, nors atrodo vientisi, iš tiesų bemaž visada itin daugialypiai – dažnai jų sudedamosios dalys nurodo skirtingas struktūras. Pvz., eilėraštis „esi tik veidrodis…“⁴⁴ apima „realią patirtį“, tai, ką paprastai linkstama vadinti autentiškais, autobiografiškais motyvais (gėlės, parvežtos dviračiu iš laukų; jaunos mergaitės svajonės / veidas, balsas), mito, sakmės logiką ir poetiką (metų / laikų kaita, iš ežero / raudona / bažnyčia / žmonės), ir „mitologizuotos“ populiariosios (vėliavos, Niemeno / įsikūnijimas) bei „aukštosios“ kultūros (balta vienragio galva / besiilsinti ant kelių – nuoroda į viduramžių gobeleną „Dama su vienragiu“⁴⁵) paradigmas. Vieningumo įspūdį lemia tai, kad skirtingoms struktūroms priklausantys vaizdiniai, siužetų nuotrupos, kitų tekstų fragmentai „sukimba“ ne konfliktiškai kaip atskiros paradigmos, bet kaip vientisa „ir…, ir…“ ryšiais susieta paradigma.

Su XIX a. sietinas dagerotipo vaizdinys metaforiškai reprezentuoja itin tikslią, detalią, „proziškai buitišką“, bet kartu ir poetišką, daugiabalsę, „švytinčią“, kitaip – dagerotipišką N. Miliauskaitės lyrikos architektonikos struktūrą. Kaip tik toks „dagerotipiškas“ vaizdavimo būdas lemia, kad poetės tekstams taikoma „paprastumo“ sąvoka. Šiuo atveju svarbu, kad paprastumas čia – neabejotinai antrinis reiškinys, sąmoninga kultūrinė-estetinė orientacija, kurią patvirtina tiek intertekstualios nuorodos į XIX a. prozos struktūras, tiek ankstyvieji poetiniai bandymai – pastariesiems būdinga tariamai daug „sudėtingesnė“, t. y. „poetiškesnė“, labiau „ornamentuota“ struktūra.

Baigiant norisi grįžti prie pradžioje kelto klausimo: „kas kalba?“, į kurį dabar tikriausiai galima atsakyti. Eilėraštyje kalba vaizdas, tampantis (arba susiliejantis su jau esančiu) kultūros ženklu ir taip įgaunantis prasmės bei išliekamosios vertės. bendriausia N. Miliauskaitės lyrikos architektonikos schema (be abejo, sąlygiška) galėtų būti tokia: būsena (poetinė) => vaizdas + ženklas = tekstas. dažniausiai ženklo vaidmenį tekste atlieka citata iš kito, „aukštesnio lygmens“, teksto, tačiau šią schemą galima pritaikyti ir siuvinėjimo, siuvimo, audimo semantikai, kurios esmė – ritualinis ypatingų universalių ženklų kartojimas, ypatingas juslinis, taktilinis santykis (pirštai – adata – siūlas – audeklas), suvienijantis vaizdą ir ženklą, subjektą ir objektą naujame, išliekančiame, daugiaprasmiame tekste / (auto)portrete:

mano močiutės monograma
ant lininės senoviškos staltiesės
aprėmintos pinikais
<…>
mano močiutės monograma
išsiuvinėta kryžiuku raudonais siūlais

mažutė karūnėlė
o po ja
MD ⁴⁶

1 Lot. ad hoc – šiam tikslui.
2 Лотман Ю. Структура художественного текста: Статьи, заметки, выступления, 1962–1993. – Санкт-Петербург: Искусство–СПб, 1998. – P. 34.
3 Miliauskaitė N. Sielos labirintas. – Vilnius: Vaga, 1999.
4 Ten pat. – P. 9.
5 Ten pat. – P. 19–27.
6 Ten pat. – P. 383–419.
7 Vaičiūnaitė J. Lyg peteliškė iš kokono // Kn.: Moteris su lauko gėlėmis / Sudarė Gražina Ramoškaitė-Gedienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 159.
8 Jakimavičius L. Monotipijos su vaikystės žolynų kvapais // Kn.: Moteris su lauko gėlėmis. – P. 171.
9 Meržvinskaitė B. Formalizmas ir struktūralizmas: XX amžiaus literatūros teorijos. – Vilnius: VPU leidykla, 2006. – P. 98.
10 Miliauskaitė N. Sielos labirintas. – P. 298.
11 Juodakis V. Lietuvos fotografijos istorija 1854–1940. – Vilnius: Austėja, 1996. – P. 14.
12 Leggat R. A History of Photography. In: http://www.rleggat.com/photohistory/(prieiga 2009 05 24).
13 Ivano Bunino apysakoje „Meilės gramatika“ Ivlevas, artėdamas prie velionio Chvoščinskio, kuris dar gyvas būdamas atsiskyrė nuo žmonių ir gyveno vien prisiminimais bei knygomis, sodybos pirmiausia turi įveikti audrą (vėjas ir lietus) ir tik po to privažiuoja vienišą bei apleistą Chvoščinskio namą. Namo aplinka apibūdinama taip: „Aplinkui nebuvo nei sodo, nei trobesių, – tiktai du plytiniai stulpai vartų vietoje ir varnalėšos grioviuose.“ Žr.: Bunin I. Meilės gramatika. – Kaunas: Vada, 2001. – P. 5–19.
14 Bachtin M. Dostojevskio poetikos problemos. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 9.
15 Ten pat. – P. 10.
16 Ten pat. – P. 15.
17 „Klasikiniame išpažintiniame eilėraštyje kalbantysis yra eilėraščio centras – ši figūra susieja erdvę, laiką, temą, kalbėjimo stilių.“ Tūtlytė R. Išliekanti lyrika. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2006. – P. 7.
18 Melnikova I. Intertekstualumas: teorija ir praktika. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003. – P. 32.
19 Melnikova I. Intertekstualumas: teorija ir praktika. – P. 33.
20 Žr.: Vaičiūnaitė J. Lyg peteliškė iš kokono // Kn.: Moteris su lauko gėlėmis. – P. 156–160. Taip pat: Geda S. Tai, kas kalba iš prigimties // Kn.: Moteris su lauko gėlėmis. – P. 163–165.
21 Miliauskaitė N. Sielos labirintas. – P. 359–381.
22 Ten pat. – P. 383–419.
23 Eliza Orzeszkowa (1841–1910) gyveno Vilniaus krašte (Gardino apskrityje), rašė lenkų kalba.
24 Miliauskaitė N. Sielos labirintas. – P. 14.
25 Viliūnienė L. Mergaitė, kurios nėra // Kn.: Moteris su lauko gėlėmis. – P. 48–58.
26 Miliauskaitė N. Sielos labirintas. – P. 177–178.
27 Ten pat. – P. 125.
28 Ten pat. – P. 185–197.
29 Leggat R. A History of Photography.
30 Кулешов В. Натуральная школа в русской литературе ХХ века. – Москва: Просвещение, 1982.
31 V. Kulešovas teigia, kad „dagerotipininkų“ pavadinimo kilmės šaltinis – pirmosios nuotraukos dagerotipai, apie kurias XIX a. viduryje buvo itin daug rašoma rusų spaudoje. Žr.: Кулешов В. Натуральная школа в русской литературе ХХ века. – P. 78.
32 Ten pat. – P. 77.
33 Ten pat. – P. 78.
34 Ten pat. – P. 79.
35 Pasak A. Zalatoriaus, „tikroji grožinė proza ir prasidėjo nuo moterų kūrybos“. Žr.: Daujotytė V. Moters dalis ir dalia. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 8.
36 Šatrijos Ragana. Irkos tragedija. – Vilnius: Vaga, 1969. – P. 25–29.
37 Už nuorodą dėkoju profesorei Viktorijai Daujotytei.
38 Česnulevičiūtė P. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė / Kn.: Petkevičaitė-Bitė G. Krislai. – I tomas. – Vilnius: Vaga, 1966. – P. 25.
39 Petkevičaitė-Bitė G. Krislai. – I tomas. – P. 191–197.
40 Žemaitė. Prie užvertos langinės. – Vilnius: Vaga, 1978. – P. 26–30.
41 Miliauskaitė N. Sielos labirintas. – P. 159.
42 Ten pat. – P. 168.
43 Ten pat. – P. 142.
44 Ten pat. – P. 29.
45 Vaičiūnaitė J. Lyg peteliškė iš kokono / Kn.: Moteris su lauko gėlėmis. – P. 158.
46 Miliauskaitė N. Sielos labirintas. – P. 168.

Virginija Kulvinskaitė. Apie savo demonus

2025 m. Nr. 3 / Pirmasis mano pasaulį supurtęs ir perkeitęs meno kūrinys buvo Davido Lyncho serialas „Tvin Pyksas“. Man buvo dešimt. Tas serialas tapo tikru apsėdimu. Vakarais žiūrėdavau per nespalvotą didžiulį „Taurą“, televizoriaus…

Virginija Kulvinskaitė. Paskutinis sniegas. Marius

2023 m. Nr. 1 / Miestas N. visais laikais garsėjo savo nusikaltėliais. Uostas ir jo apylinkės šiems žmonėms reiškė tą patį, ką kūdikiui motinos pienas – vienintelis, nepakeičiamas gyvybės šaltinis. Todėl pritvinkusią, apsunkusią uostamiesčio krūtį…

Gintaras Grajauskas: „Poetas turi nujausti, ko jo tekstai verti“

2021 m. Nr. 2 / Poetą, eseistą, dramaturgą Gintarą Grajauską kalbina Virginija Cibarauskė / Šiandieniniame lietuvių literatūros lauke poetas, dramaturgas Gintaras Grajauskas neabejotinai užima gyvojo klasiko poziciją. Tai patvirtina ir viena po kitos…

Monika Staugaitytė. Kaip maištauja malalietka?

2019 m. Nr. 11 / Virginija Kulvinskaitė. Kai aš buvau malalietka. – Vilnius: Kitos knygos, 2019. – 164 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Virginija Cibarauskė. Eilėraščiai, peržengiantys ribas

2019 m. Nr. 2 / Giedrė Kazlauskaitė. Gintaro kambarys. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Andrius Jakučiūnas. Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)

Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.

Atvirumas ir „atviravimas“: dienoraščių rašymo paskatos ir strategijos

2019 m. Nr. 1 / Virginijos Cibarauskės ir Lauryno Katkaus pokalbis / Pernai vasarą Antakalnio „Miesto laboratorijoje“ įvyko Katkų literatūros draugijos organizuota diskusija…

Virginija Cibarauskė. Pasaulin panirusi poezija

2018 m. Nr. 11 / Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Laikas nekaltas yra. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 304 p.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vytautas Martinkus, Virginija Cibarauskė

2018 m. Nr. 5–6 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Virginija Cibarauskė. Buksuojanti esė mašina

2017 m. Nr. 7 / Sara Poisson. Grožio mašina. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 264 p.

Virginija Cibarauskė. Eilinė apokalipsė, arba Kodėl svetimo šuns balsas dangun neina

2016 m. Nr. 12 / Ernestas Noreika. Andalūzijos šuo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 96 p.

Virginija Cibarauskė. Lietuvių literatūra XXI amžiuje: ar turime ką pasiūlyti pasauliui?

2016 m. Nr. 7 / Ar turėtume siūlyti tai, kas aktualu mums patiems, ar atsižvelgti į konkrečias knygų rinkas? Kas šiandien sprendžia, ką ir kam siūlyti – kritikai, rašytojai, leidėjai? Jei iki šiol pasaulio sudominti nepavyko, gal yra kokia nors priežastis?

Viktorija Daujotytė. Romaninis mąstymas humanistikoje

2010 m. Nr. 1

Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija – tokia yra naujos Algimanto Bučio knygos apie Mindaugo epochą paantraštė. Aiški nuoroda į moksą. Ne į romaną. Ir visgi romanas šioje studijoje dalyvauja – ir laisvoje, laisvai komponuojamoje struktūroje, ir susitelkimu į išskirtinius likimus, ir provokatyviais siūlymais atgręžti žvilgsnį į pritemdytas istorijos puses.

Romano ekspansyvumas – įdomi problema. Tradicinės romano formos atrodo silpstančios. Bet romaninės prigimties dalykai netikėtai išnyra kitose struktūrose. Laisvesnis mąstymas siužetizuojasi. Siužetinis pasakojimas romanizuojasi. Sukurta itin įdomių meninio ir analitinio prado darinių. Užtenka prisiminti garsųjį serbų rašytoją Miloradą Pavičių, „Chazarų žodyno“ (1984) ir daugelio kitų knygų autorių, nelinijinės literatūros kūrėją. Romaninio ir mokslinio mąstymo linijos jo tekstuose veikia kontrapunktiškai, pasikeisdamos ir viena kitą papildydamos; „Chazarų žodyno“ impulsas iš Kirilo ir Mefodijaus misijų chazarų krašte. Garsiojo Umberto Eco mokslinė humanistika yra ir kūrybiška – iš tų pačių šaknų kaip ir meninė kūryba. Į artimą kelią buvo įžengęs Gintaras Beresnevičius – romane „Paruzija“ (2005) jis neatsisakė to, ką buvo pasiekęs savitoje religijotyroje, paženklintoje konfliktinių mąstymo įtampų ir iš jų atsirandančio siužetiškumo, įsukančio ir gailestį dėl sunykusios civilizacijos, palikusios apie tris tūkstančius pilkapių. Lietuva gretinama su kadaise išnykusia karalyste prie Nilo. Šio talentingo žmogaus prarastis neužpildoma. Daugelis giliųjų mūsų kultūros dalykų liks nebeprakalbinami. „Ką daryti su praeitimi?“ – yra klausęs M. Pavičius. Mums, lietuviams, šis klausimas yra sunkesnis, nei daugeliui tautų. Per daug už mūsų tų pilkapių, nebeatsakomų klausimų, nebesusigrąžinamų daiktų ir tekstų.

Netikėta, labai netikėta, kad į seniausią Lietuvos istoriją, skendinčią mitiniuose ūkuose, nevengdamas ir romano teikiamų pasakojimo apie istoriją galimybių, įžengė Algimantas Bučys, pabandęs praverti duris į Mindaugo epochą¹. Pirmesnis žingsnis – knygoje „Barbarai vice versa klasikai“ (2008), kurioje plėtojama ir įvairiais būdais išžvalgoma centro – periferijos ašis; ir kaip metaforos, ir kaip galios santykių įforminimas. Senosios istorijos dalyje, karaliaus Mindaugo sūnaus Vaišvilko strategiją aptarus kaip Dievo ieškojimą Žemėje, paskelbtas iš autentiškų gabalėlių sudėliotas XIII a. tekstas apie Dievo Išrinktąjį Vaišvilką; šis tekstas vadinamas lietuvių literatūros kūriniu. Šis bandymas sukėlė šiokį tokį šurmulį, bet daugiau tik žurnalistinį. Rimtesnių reakcijų nebuvo.

Naują savo knygą A. Bučys pristato kaip studiją, metodologinį kelią sukonkretindamas: poliparadigminė kultūrinių konfliktų studija. Suvokia ją kaip netradicinę. Pirmasis „Pratarmės sakinys“: „Kai parašai netradicinę knygą, kurioje daug kas neįprasta ir nauja, iš anksto gali numatyti tradicinę ne vieno Skaitytojo ar Skaitytojos reakciją: negali būti! Kodėl anksčiau apie tai nežinojau?“. Visai nežinomų istorinių faktų studijoje kaip ir nėra. Bet pateikiamas naujas požiūris į juos – literatūros žmogaus, o ne istoriko, dažnai nekreipiančio dėmesio į tai, kas kaip tik įdomu raštijos, tekstų tyrinėtojui.

Mindaugo epocha yra vienas labiausiai ištirtų Lietuvos istorijos laikotarpių. Tamsiau nuo Gedimino iki Mindaugo, tamsiau ir po Mindaugo. Be abejonės, tai yra istorijos mazgas, kuriuo suveržta daug pamatinių problemų, valstybės likimo, tikėjimo, taip pat ir kalbos (kalbų) bei literatūros. Tai, apie ką savo didelės apimties knygoje kalba A. Bučys, vienu ar kitu būdu figūruoja istorijoje ir jos svarstymuose. vienas pagrindinių knygos veikėjų – Vaišvilkas, karaliaus Mindaugo sūnus, yra ir istorijos dramos herojus. Kartais virstantis Vaišelga (gali būti, kad tai niekinamosios prasmės vardas), arba ir pramanu, kurio negalėjo būti; argi įtikinama, kad kunigaikštis, karaliaus sūnus, atkeršijęs tėvo ir mažamečių brolių žudikams, atsisakė sosto ir vėl sugrįžo į vienuolyną? Neįtikima, kol nepaliečiamos žmogaus dvasinės problemos, pasirinkimai, kurie gali būti ir nelinijiniai. A. Bučys savo knygomis atsigręžia į tuos senosios lietuvių kultūros kodus, kurie susiję su Rytų bažnyčios tradicija, su stačiatikybe. Dėl įvairių priežasčių tai yra komplikuota, atsigaivina dabartis, jos skriaudos, susipina Rytų ir Vakarų krikščionybės interesai.

Lyg ir į žinomą istorijos lauką, į jo sakralinius tekstus, esančius taip, kad lyg ir nesančius, A. Bučys siekia pažvelgti nauju rakursu. XIII šimtmečio sakraliniuose tekstuose, priklausančiuose krikščionims stačiatikiams, ieškoma seniausios lietuvių literatūros pradžios, galimybių jai būti. Pagrindinio klausimo kėlimas (ar turime seniausiąją lietuvių literatūrą, datuojamą XIII amžiumi), tekstų vertimai (iš senosios slavų kalbos), tekstų rekonstrukcijos ir interpretacijos, nuorodos į senosios lietuvių raštijos tyrinėtojus (daugiausia į Jurgį Lebedį ir Albiną Jovaišą), taip pat ir į slavistiką, sudaro studijos filologinį pamatą, turintį ne vieną bendrą akmenį su kitomis humanistikos sritimis (su istorija, religijotyra, mentaliteto istorija). Mąstymo intencijos susijusios su moksline problema – kur galima įžvelgti seniausios lietuvių literatūros (tiksliau – raštijos) pradžią? Rašymo-pasakojimo sklaida labiau romaninė, negu akademinė, mokslinė. Tiriantysis asmuo, kuris mokslinėje tradicijoje turi būti atsargus, dalykiškas, kiek įmanoma mažiau rizikuojantis, siekiantis objektyvumo, pasitikintis faktais ir dėsniais, knygoje pasirodo kaip laisvasis pasakotojas, kaip aš, nepaprastai susidomėjęs istorijos intrigomis, ne tik Lietuvos, bet ir Europos nuotaikomis (kad ir Europos, laukiančios pasaulio pabaigos pačioje tūkstantmečio pradžioje, kai Lietuva ir savo vardu išnyra iš istorijos ūkanų), drįstantis pasikliauti savimi, savo įžvalgomis, nuojautomis ir, kaip ne kartą prasitariama, – intuicija; kartais pasakantis, kad data nėra tokia svarbi kaip to, kas įvyko, prasmė. Nuolat klausiantis ir klausimais teigiantis, gal net spaudžiantis atsakyti teigiamai, nukelti lietuvių raštijos pradžią. Klausimas „Ar priimsime XIII a. lietuvių kilmės šventuosius į lietuvių tautos istorinės atminties panteoną?“ reiškia ir tyrinėtojo poziciją – priimti neabejotinai. Bet abejonė gali ir turi likti. Abejojimai, svarstymai, bandymai atsakyti yra kultūros veiksmai, jie negali būti greitinami. Kultūros kaip ir istorijos procesai turi savo logiką, nepriklauso nuo mūsų noro ką nors priimti ar nepriimti. Svarbiausia, kad tai, kas turi būti žinoma, tyrinėjimais būtų atveriama, grįžtama, kai tik pasirodo grįžimo galimybė. Kad istorijos, kultūros tyrimai aktualintų mintį, teiktų alternatyvų, pasirinkimų. Šiuo požiūriu tarsi atgimusi A. Bučio tyrinėjimo aistra, mąstymo naujumas ir polemiškumas yra įspūdingi, atitinkantys ir viena po kitos išėjusių knygų dideles apimtis. Bet tenka pasakyti, kad dėl gausybės šalutinių linijų pagrindines mintis sunku suvesti į vienį.

Užsimodamas spręsti filologinius ar metafilologinius uždavinius, A. Bučys gal ir nejaučia, kad, leidžiantis į istoriją, į Mindaugo laikus, jo sąmonę kreipia ir vaizduote pasitikinčio romanisto ambicija, apie kurią kaip konkrečią ar abstraktesnę galimybę ir užsimenama: „jei kada sėsčiau rašyti dar vieną romaną, šį kartą istorinį, jo autentiškoji intriga būtų unikali pasauliniu mastu“ (p. 16); gal „prityrusios rankos surikiuotos Vaišvilko, Vasilko ir Švarno mirtys pasitarnaus kokiam rašytojui kraupaus siužeto viduramžių siaubo romanui sukurti“ (p. 139).

Svarbi studijos intriga – kunigaikštis Vaišvilkas, ir kalba apie jį studijoje pradedama romaniškai – jau skyriaus pavadinimu „Visų užmirštas vienuolynas ant Nemuno kranto“. Taip, unikalus likimas; lietuvių karaliaus Mindaugo sūnus, vienintelis likęs gyvas, bet nepanorėjęs užimti sosto, stačiatikių vienuolis, vienuolyno steigėjas, dėl to nusipelnęs hagiografinio įamžinimo – teksto senąja bažnytine slavų kalba, kurį A. Bučys siūlo laikyti seniausios lietuvių literatūros tekstu. Nužudytas iš pavydo, svarbiam viduramžių veikėjui – velniui sukursčius.

Savita prielaida, kad kaip tik Vaišvilko vienuolyne buvusiame scriptoriume, perrašinėjant tekstą apie pasaulio istoriją, buvo įrašytas vienas autentiškiausių mitinių baltų tekstų – Sovijaus mitas. Įtikinama versija: metraštininkas, arba raštininkas (gal ir pirmasis lietuvių rašytojas). Tikėtina, kad lietuvis – pagal svarbią ir motyvuotą baltisto Iljos Lemeškino mintį, kad sakmės (mito) tekstas rašytas bažnytine slavų kalba, bet su ryškiomis baltų kalbų ypatybėmis. Romaninis įvaizdinimo sakinys: „pasėdėjo tylėdamas ir čia pat įrašė savo tėvo jam pasakotą istoriją, kurią tėvui pasakojo jo tėvas, o anam dar jo tėvas ar senelis, neatmenu…

Taigi įrašė dar keistesnę, nei senovės graikų knygose, istoriją“ (p. 30). Istoriją, prasidedančią paprastai: „Sovijus buvo žmogus.“ Sovijaus mitas ne sykį interpretuotas – daug dėmesio jam skyrė Algirdas Julius Greimas; įtraukė į paskaitų ciklą, pirmą kartą skaitydamas jas Vilniaus universitete, dar gerokai iki nepriklausomybės. A. Bučys dėmesį sutelkia ne į mitinį tekstą (jis daug sykių analizuotas), o į tekstą neigiamai vertinančią vienuolio raštininko reakciją: „O didis šėtoniškas paklydime, kuris buvai įvestas į lietuvių giminę ir jotvingių, ir prūsų, ir jemų, ir lyvių, ir daugelio kitų, kuriuos sovika (A. Bučys, man atrodo, pagrįstai siūlo versti Sovija ir rašyti didžiąja raide) vadinamos ir kurios mano, kad jų sielų vedlys į pragarą esąs Sovijus, gyvenęs Abimelecho laikais, ir kurios po šiai dienai savo mirusiųjų kūnus degina laužuose kaip Achilas ir Eantas ir visi kiti graikai…“ (p. 31). Tikėtina, kad raštininkas tikrai buvo lietuvis, nes pirmiausia savąją gentį mini, žino jos senųjų dievų vardus: Andajį, Perkūną, Žvorūną, Teliavelį. Iš principo galima sutikti, kad prierašas prie perpasakoto mito priklauso seniausiai lietuvių raštijai; turime senų tekstų ne tik lotynų, lenkų, bet ir senąja (bažnytine) slavų kalba. Seniausiajai raštijai, ne literatūrai, gal net raštijos priešistorei; pakartočiau tuos pačius argumentus, kuriuos A. Bučys taiko Albinui Jovaišui, siaurindamas ir jo norus kiek nukelti lietuvių raštijos pradžią į Mindaugo „rašytinės diplomatijos laikus“. A. Bučys išsako nuomonę, kad A. Jovaišo hipotezė dėl galimybės Mindaugo donaciniais raštais pradėti lietuvių literatūros istoriją negalėtų atlaikyti rimtesnės kritikos (p. 108). Geražodis A. Jovaišui nesibaigiančioje seniausios mūsų kultūros byloje neabejotinai priklauso, ir A. Bučys tinkamu momentu jį ištaria. Neišvengiamai patenkame į susiliečiančių ir išsiskiriančių sąvokų raizginį: lietuvių raštija, lietuvių literatūra, Lietuvos literatūra. Kaip ir Lietuvos tauta, taip ir Lietuvos literatūra gali būti suvokta kaip darbinio, laiko tendencijas atitinkančio projekto sąvoka. Literatūra neišvengiamai susijusi su etnosu, jei dar ir ne su tauta; net jei ir ne su jos pamatine kalba, jei mąstysime, kad kalba nepadengia visos sąmonės, kad prasminis (ideologinis, filosofinis) pradas gali būti reiškiamas ir kita, kultūrinę tradiciją įgijusia, kalba.

Kuo seno, sakralinio viduramžių teksto priskyrimą lietuvių raštijai argumentuoja A. Bučys? Etnine priklausomybe, bent galimybe ją svarstyti, įrodinėti. Ir nebūtinai gyvenusių tik Lietuvos kunigaikščių valdytoje teritorijoje. Be etninės priklausomybės, svarbiais laikomi ir genčiai ar valstybei aktualūs klausimai, kylantys iš kokių nors aplinkybių. Pagal šiuos kriterijus prierašas prie Sovijaus mito kyla iš labai svarbių dalykų – iš anksčiausiai liudijamos Sovijos (arba pagonijos) susidūrimo su krikščionybe savoje ar savųjų sąmonėje (galimai lietuvio vienuolio, perrašinėtojo). Dėl pirminio dvilypumo perrašo ir pasmerkia. Smerkia, bet visgi perrašo.

Mintis kiek į šalį – dėl pagonių, pagonybės. Manau, kad teisus buvo Vydūnas, vartojęs lietuvių tikybos sąvoką („Lietuvių tikybos prasmė senovėje“), vengdamas niekinamojo pagonybės atspalvio. Pagonybė yra pirminė transcendentinių vaizdinių versmė; ją išgyvena visi etnosai. Senoji lietuvių tikyba iš bendrosios pagoniškos vaizdinijos kilo į aukštesnį lygmenį. Norint rimčiau ir argumentuočiau senąjį lietuvių (baltų) tikėjimą įjungti į viduramžių kultūrinių konfliktų paradigmas, reikėtų atsisakyti pagonybės sąvokos. Mano nuomone, šiuo keliu toli pažengta A. J. Greimo, M. Gimbutienės, N. Vėliaus, ypač – G. Beresnevičiaus. Bandant spręsti tokius pamatinius klausimus, reikia remtis visu mąstymo pamatu, kuris jau yra padėtas. Sisteminėje, didelės apimties studijoje „Lietuvių religija ir mitologija“ (2004) G. Beresnevičius kalba apie senąją lietuvių religiją. „Tai religija, patyrusi stiprią, mirtiną traumą, kuri kai kurių individų – „nekrikštų pagonių“ asmenyje dar gali „turėti savimonę“, t. y. ji nebeveikia socialiai, tačiau išlieka individų sąmonėje ir jų atliekamuose individualiuose veiksmuose“². Iš citatos aiškus santykis: yra senoji religija ir yra „nekrikštai pagonys“. Toks požiūris, mano supratimu, yra teisingas, jis turėtų įsitvirtinti.

Bet grįžkime prie pagrindinės A. Bučio problemos – seniausios lietuvių raštijos lauko išplėtimo. Gedimino laiškai (1323–1324) rodo Lietuvos valstybės valdovo pažiūras, orientacines gaires, atvirumą pasauliui, dialogo su kitais siekimą, kartu ir savumo, savojo žodžio tvirtumo gynimą. Laiškai priklauso aukštajam valstybingumo, aukštųjų prasmių klodui. Jie tad neabejotinai priskirtini lietuvių raštijai ar ir seniausiajai literatūrai, nes kaip tekstai jau gali būti aiškinami, interpretuojami (tai ir daryta, pavyzdžiui, Kęstučio Nastopkos). Mindaugo raštai (užrašė žemių pirmajam Lietuvos vyskupui, atsilygino Livonijos ordinui už tarpininkavimą tariantis su popiežium dėl krikšto), kuriuos A. Bučys taip pat siūlo įtraukti į ankstyvąjį lietuvių tekstyną, yra tik kanceliariniai, juose nematyti prasmės linijų. Tai – istorijos tekstai, raštijos priešistorė. Tik jai skirtinas ir hagiografinis Vaišvilko tekstas. „Šventųjų gyvenimai“ yra žanrinė nuoroda. Nežinomas Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo autorius laikosi kanono – juk kalbama apie šventąjį. Bet, kaip sako A. Bučys, „kabinetinio akademizmo gerbėjams tenka atsisveikinti su svajone rasti ir paskelbti vienintelį autentišką Vaišvilko hagiografijos tekstą. Jo nėra ir negali būti po 700 metų metraštinių metamorfozių. Tačiau turime galimybę ir teisę restauruoti, ir aš pabandžiau paskelbti savo restauruotą Dievo Išrinktojo Vaišvilko gyvenimą“ (p. 115–116). Taip, tokia galimybė yra, bet vis dėlto labiau romaninio mąstymo, persmelkusio studiją, erdvėje. Kad ir kaip skeptiškai žvelgtume į kabinetinį akademizmą, kad ir kaip aštriai keltume klausimą, kas žino, kas yra autentiška, teksto tikrumo ribos yra svarbios, ir tik jos tekstą patikimai įjungia į kuriuo nors atžvilgiu suvokiamą tekstyną: šiuo atveju seniausiąją lietuvių raštiją ar seniausiąją literatūrą. Net suvokiant, kiek tai įmanoma, viduramžių literatūros nepanašumą į tai, kas šiandien vadinama literatūra. Bet juk yra ir panašių – kad ir dar ankstesnis, kažkaip į mūsų sąmonę ir savimonę įsiterpęs Omaras Chajamas – ketureilio tradicija tebėra neišnykusi. Arba Giovanni Boccaccio. Bet tikra, prie mūsų akių pritraukta tiesa, kad islandų sagos, svarbios ir mums kaip Šiaurės Europos kultūriniam regionui, yra visai kitokia literatūra (p. 160). Bet juk čia kalbama apie epą. Apie spragą, žiojinčią mūsų kultūroje.

Nepaisant įvairių tyrinėtojo argumentų, Dievo Išrinktojo Vaišvilko gyvenimas lieka tik istorijos ir kultūros istorijos faktas, įdomus, vertingas. Minėtinas senosios raštijos istorijoje, jos paribiuose ar užribiuose. Ir tikrai svarbu, kad A. Bučio šis tekstas yra suaktualintas, kaip archeologinės šukės sulipdytas į atpažįstamą indą. Patikimas tvirtinimas, kad restauruotas Vaišvilko gyvenimo tekstas sudarytas iš XIII a. raštų be vėlesnių intarpų (p. 121). Suaktualinti ir galimo Vaišvilko teksto kontekstai – gana plačios digresijos apie metų skaičiavimą, rusų metraščių rašymo tradicijas ir kita. Tai, beje, irgi romaninio mąstymo ir romaninės patirties ypatybės: kiekviena užuomina yra prasidėjusi iš kitos, ankstesnės ar vienalaikės užuominos, ta iš kitos, ir t. t. Kodėl apie jas nepapasakojus? Kodėl nesugrįžus ir prie neseniai pasirodžiusios savo knygos ir kai ko nepakartojus, juk gal neperskaitėme, be to, atsiranda ir naujų minčių? Kodėl nepapasakojus, jei pasakojasi? Kodėl, jei jau reikia mąstyti apie sakralinių tekstų savitumą, atpažinimo sunkumus, nepapasakojus ir apie ateizmą, apie Lenino pozicijas, neprisiminus savo paties laikyto ateizmo egzamino ar Lietuvių katalikų mokslo akademijos svarbos? Romaninis pasakojimas ne tik šakojasi, bet ir darosi laikraštinis (kai laikraštis ir pacituojamas ar pasiremiama „Tarptautiniu žodžių žodynu“). Bet pagrindinė pasakojimo linija reikalauja ne tik mokėjimo kurti mąstymo siužetą (juk skaityti įdomu, knygos intriga gyva), bet ir nemažai tikro akademinio darbo – skaitymo, faktų gretinimo, tikrinimo, siekimo grįžti ad fontes. Taip, kai Edmundas Husserlis ištarė zu den Sachen selbst (prie pačių daiktų), jis puikiai žinojo, kad renesansinė pastanga ad fontes (prie šaltinių) žmonijos sąmonėje jau yra gyvavusi. Visa, kas yra buvę, nenustoja būti. Ir nenustoja kelti klausimų, skatinančių ne tik eiti į priekį, bet ir grįžti.

Čia atsiranda itin svarbi A. Bučio knygos intriga: konfliktai kilo ir kyla dėl to, kad pasaulis nuo viduramžių, o ir dar anksčiau, nesusikalbėjo ir nesusikalba dėl skirtingų prieigų, dėl vienos tiesos siekimo. Studijos autoriaus pozicija, tikrinta ir svarstyta, atrodo priimtina: „tikrasis sakralinis pamatas nėra monoparadigminės prigimties“; sakralinė prigimtis glūdi giliau, nei siekia monoparadigminė dogma (p. 155). Bet stipriųjų pozicijos slopina kitas pozicijas, kitas paradigmas. Ne vienas metraščių tekstas liudija įsitikinimą, kad tai, kas yra už krikščioniškos tikybos ribų, yra klaidatikių pasaulis (p. 156). Palankiai pristatoma Vladimiro Pašutos studija „Lietuvos valstybės susidarymas“ (1959); ir ji, moksliškai argumentuota, leidžianti matyti, kiek neteisybės pasakyta apie Lietuvos valstybingumo pradžią. Primenamas Edwardo Saido „Orientalizmas“ (1978); galima tikėtis ir veikalo, kuris, anot A. Bučio, nuodugniai atskleis ilgą neigiamo Baltijos kraštų pagonijos ir senovės Lietuvos įvaizdžio kūrimo istoriją (p. 147). Ten, kur teisinga laikoma viena paradigma, pasaulis iki jos ir susiaurinamas. A. Bučio principinė nuostata: žmogaus pasaulis (pasauliai) yra poliparadigmiškas; toks jis yra šiandien, toks buvo ir viduramžiais. Komparatyvistika, kaip humanistinė strategija, turi tyrinėti ne panašumus, o ir skirtumus, kylančius iš to paties pamato. Kadangi paminėtas orientalizmas, tai yra galimybė prisiminti ir Konfucijų: jo mokyme ryški pastanga ieškoti bendrybių, o jos glūdi pačiuose pamatuose – vieno ar kito tikėjimo šventraščiuose. Gal prieštaravimo čia nėra, jei suvoksime, kad skirtumų apeiti negalime, bet ir skirtumuose turime ieškoti bendrybių. Bendrybės padeda susikalbėti. Kito kelio nėra – tik remtis tuo, kas mums, skirtingiausių patirčių žmonėms, yra bendra, bendrumą branginti ir puoselėti.

Poliparadigmiškumą, arba skirtingų paradigmų buvimą–veikimą, žmogui liudija ir kalba. Asmenuotės, linksniuotės, kirčiuotės yra skirtingos kalbos paradigmos: viena gausesnė, kita teturinti keliolika ar ir kelis pavyzdžius. Bet nė viena nėra nei geresnė, nei tobulesnė už kitą. Elgesio taisykles, net toli siekiančias, kaip užuomazgas žmogus turėtų ar bent galėtų gauti iš pirminės patirties.

A. Bučio dėmesys sutelktas į senosios Rusios metraščius, seniausieji XIII– XIV a. nuorašai archajiški; adekvataus jų suvokimo problema iškyla nuolat. Ir dėl to taip pat kyla nesusikalbėjimų. Sakraliniai tekstai gali būti skaitomi tik kaip sakraliniai.

Taip reikia žiūrėti ir į Vaišvilko tekstą, į restauruotą tekstą. Restauracija atlikta savo paties rizika, išmanymu, intuicija. „Ryžausi restauruoti kuo pilnesnį, kiek įmanoma išsamesnį Vaišvilko gyvenimo aprašą“ (p. 177). Mokslinėje, filologinėje, apyvartoje teksto restauracijos sąvoka bent jau problemiška. Ar ji galima? Tai lieka klausimų lauke, jei kalbame apie literatūrologiją, kad ir ne itin griežtą. Restauracija įdomi, siužetiškai patraukli, jei neužmirštame romaninio prado įtakos humanistikai. Rizikuojančiai, neįprastų žingsnių neatsisakančiai humanistikai iš seniausių išlikusių Naugardo metraščių restauruotas Dievo Išrinktojo Vaišvilko gyvenimas – įdomus skaitinys. Vaišvilko paveikslas – dramatiškas, vienuolystę, kad tėvui karaliui ir nepritariant, jis pasirinko pats. Priėmė krikštą pagal Rytų krikščionių Bažnyčią, pagal graikų apeigas, kai jo tėvas krikštijosi pagal Vakarų krikščionių, lotynų priesakus. Keršijo tėvo ir brolių žudikams, bet tie, kuriems keršijo, juk buvo jo kraujo broliai… Vaišvilko paveikslas visai kitas, negu įprasta lietuvių istoriografijoje, kur jis piešiamas tamsiomis spalvomis. Turime nepasitikėti Simonu Daukantu, nepasitikėjusiu Vaišvilku. Nepasitikėti galime, juk viską turime tikrinti, abejoti, kuo galime abejoti. Poliparadigminis metodas leistų įteisinti ir skirtingus Vaišvilko gyvenimo vaizdinius. Bet tik vaizdinius – istorinius pasakojimus. Kuo toliau A. Bučys leidžiasi į savo mąstymo kelionę, tuo labiau negali išvengti istoriko žingsnių – ir remdamasis istorijos tyrimais, ir su jais polemizuodamas. Tikėtina, kad istorikai atsilieps, kad atkreips dėmesį į tikslintinus dalykus. Iš dabarties istorikų A. Bučiui artimiausios yra novatoriškomis vadinamos Stepheno C. Rowello pozicijos („Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“, lietuvių kalba – 2001); šis tyrinėtojas peržengia monoparadigmines europocentristinės istoriografijos ribas ir į lietuvių sukurtos valstybės tyrinėjimus plačiai įjungia ir Rytų ortodoksijos – Bizantijos ir viduramžių Rusios – paradigmą (p. 201). Tad kelias lyg ir praskintas.

A. Bučio studijoje iš kelių kartų grįžtama prie senovinės Baltijos kraštų tikybos; požiūris į ją iškraipytas viduramžių priešiškumo jai ir „tamsybėse skendintiems barbarams“. Klausimas, platesnis ir gilesnis nei vienos studijos galimybės, bet kaip tik šios studijos iš naujo suaktualintas: „Ar įmanoma tradiciniais „tinklais“, nupintais iš „šventos lietuviškos tradicijos“, iš „viduramžiškų prietarų“, iš modernizuoto šiuolaikinio europocentrizmo gijų, pagauti unikalias etninės istorijos apraiškas?“ (p. 202). Bandydamas bent iš dalies atsakyti teigiamai, A. Bučys siūlo į pagoniškus laikus žvelgti kitaip, be religinės schizmos „tamsių akinių“ (p. 203). Tos tamsos, žiūrint šiandienos akimis, yra daug. Karaliaus Jogailos raštais teikiamos privilegijos katalikų tikybos išpažinėjams ir „kitatikių“ spaudimas nekelia džiaugsmo. Bet praeitis negali būti vertinama tik iš nūdienos. Visgi metaistorinio dėsnio priminimas, kad religinė (ir kitokia) tolerancija padeda išsilaikyti daugianacionaliniams valstybiniams dariniams, ir jo pailiustravimas didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pozicijomis yra aktualus ir nūdienai. Metaistorijos dėsniai, jei pasiseka užčiuopti jų veikimą, atpažįstami visoje istorijoje.

A. Bučio nuomone, lietuviams pagonybės ir krikščionybės akistata išliko svarbi iki šiandien. Taip, tą liudija daugelis faktų iš literatūros, kultūros, iš atskirų žmonių gyvenimų. Bet ar nėra taip, kad ta patirtimi, kuri ateina kad ir iš Vinco Krėvės kūrinių, bandoma dramatizuoti ir istorinį Vaišvilko asmenį? Kad dramatizavimo modelis žinomas ir perkeliamas į praeitį. Bet praeitis juk niekur nesustoja, ji tebeeina į ateitį. Visgi įdomi ir savita mintis, kad Vaišvilkas galėjo būti ištiktas (pakerėtas) ne tik Dievo ieškojimo, bet ir bizantiškosios kultūros, atsivėrusios jam Rytų bažnyčiose, knygose, verstose iš graikų kalbos į jo pramoktą senąją slavų kalbą. Kad, be valstybės ir politikos rūpesčių, kuriuos pirmiausia akcentuoja metraščiai bei tradiciniai jų tyrinėtojai, Vaišvilkas galėjo jausti kitokį žmogišką pašaukimą, konfliktą, kaip kultūros alternatyvą. Restauruotas Vaišvilko tekstas egzistenciniams aiškinimams ir hermeneutinėms interpretacijoms, į kurias leidžiasi tyrinėtojas, deja, neteikia daug galimybių. Kontekstai galimybes išplečia, bet ir nutolina nuo pradžių. Pradiniai šaltiniai perauga į legendas, perpasakojimus. Literatūrologiniai A. Bučio pasakojimai taip pat yra linkę tolti nuo šaltinių. Greičiausiai tai yra neišvengiama ir, praėjus kiek laiko, turi iš naujo pasigirsti raginimas – ad fontes, arba prie pačių daiktų.

Ar yra taip, kad kartais A. Bučio knygoje imama jausti daugiau simpatijų Rytų krikščionybei negu katalikybei? Kad jis teisina Vaišvilką, žygiui į Lietuvą keršyti už tėvą ir brolius pasinaudojusį rusų kariauna? Neįžvelgiu čia kokių tendencijų. Tiesiog atidžiai žvalgoma kita, iki šiol labiau užtamsinta senosios Lietuvos likimo pusė.

Ar galima išvengti požiūrio į senąjį lietuvių tikėjimą gynybiškumo? A. Bučys tam deda daug intelektualinių pastangų. Poliparadigminis principas leidžia skirtingas tikybines sistemas matyti kaip paraleliai egzistuojančias. Bet tai, kas jau nebeegzistuoja, negali nesukelti gailesčio.

Naujas atvartas aptariamoje studijoje – emigracijos sąvokos ir jos ankstyviausio laiko suaktualinimas, pirmųjų lietuvių kilmės šventųjų pasirodymas. Mindaugo epochoje vyko pirmasis lietuvių karas su lietuviais, tai lėmė pirmąją masinę emigraciją iš savojo krašto (p. 225). Suprantama, kilmingųjų, galingųjų. Daumantas, nužudęs Mindaugą, nuo jo sūnaus Vaišvilko keršto su artimaisiais pabėgo į Pskovą. Iš pradžių bėgliu tapo ir Vaišvilkas, tad siužetinės linijos ir čia yra susijusios. Daumantas bėgo nuo kraujo keršto. Pskove greit įsigalėjo, gavo krikšto vardą – Timotiejaus, – buvo išrinktas kariuomenės vadu, o po mirties (XIV a. pradžioje) paskelbtas šventuoju, tiesa, tik vietinės reikšmės, nekanonizuotas Maskvos. Seniausieji Pskovo metraščių nuorašai prasideda Pasakojimu apie kunigaikštį Daumantą. Svarbiausia – Daumanto hagiografija, kurios du, tyrinėtojo nuomone, patys tikriausi tekstai, išversti iš senosios slavų kalbos, knygoje ir pateikiami. Skamba gana įtaigiai: „Šventasis kunigaikštis Daumantas buvo lietuvis, garbino stabus tėvų papročiu, ir buvo priverstas iš kažin kokio reikalo palikti tėvynę savo, ir atėjo į miestą Pskovą su gimine savo, ir priėmė krikštą, ir buvo duotas jam švento krikšto vardas Timotiejus.“ Pateikiamas ir troparionas Daumantui Timotiejui. Įdomu, kad, gavęs šventą krikšto vardą, Daumantas neatsisako savo lietuviško vardo, kuris vienas pats yra lietuvių kultūros nuotrupa. Senieji dvikamieniai vardai, labiau išplitę Žemaitijoje, pagal įdomią kalbininko Skirmanto Valento hipotezę, tikėtina, buvę šventi.

Bėglių linijos studijoje iškelia ir moteriškąjį likimą – pirmąją lietuvių vienuolę ir vienintelę lietuvę šventąją – Charitiną, mirusią 1281-aisiais. Jos krikšto vardą išsaugojo senieji rusų bažnytiniai įrašai. Deja, neišliko jos pirminis lietuviškas vardas; tikriausiai buvo jo atsisakiusi ar bent nevartojo. Autentiškų senųjų lietuvių moterų vardų apskritai mažai teišlikę. Minima, kad Charitina kilusi iš lietuvių kunigaikščių šeimos, Lietuvos nesantaikos laikais pasitraukusi į Naugardą, įstojusi į vienuolyną, išrinkta vienuolyno viršininke, kitur vadinama „lietuvaite princese iš Naugardo vienuolyno“. Kaip šventoji minima įvairiose Rytų ortodoksijos bažnyčiose bei vienuolynuose. Bet visai nežinoma Lietuvoje, nuo gimtojo krašto atskirta ne tik septynių šimtų metų, bet ir religinės schizmos sienos. Nevengdamas romaninių intervencijų, A. Bučys mielai cituoja įvairias šventosios gyvenimo internetines versijas, tuo parodydamas jos populiarumą, bet nutoldamas nuo lietuvių seniausios raštijos tyrimo. Klausimas: „Kas dabar pasakys ar įrodys, kaip ten iš tikrųjų yra buvę?“ – detektyvinės humanistikos klausimas. Jis daug kur vedžioja A. Bučio talentingą plunksną. Ir motyvuoja ekumeninius siekius – nenusigręžkime nuo šventosios Charitinos, nors ji ir priklauso Rytų bažnyčiai. (Neradau, arba nepastebėjau, iš kur Charitina Lietuvaitė, nuo kada, kur ji taip vadinama, nors sakoma, kad kilusi iš Lietuvos, iš kunigaikščių giminės.) Argumentas sieti šventąją Charitiną su seniausiąja lietuvių raštija, kad yra išlikę trys bažnytinės viduramžių literatūros žanrų tekstai – trumpas liturginis himnas (troparionas), trumpa giesmė (kondakionas) ir malda į šv. Charitiną Lietuvaitę. Taip, įdomūs dvasiniai tekstai, minėtini kalbant apie viduramžių sakralinę, proginę raštiją, apie jos adresatus, kuriuo nors požiūriu susijusius su Lietuva. Bet maža galimybių tiesiogiai įtraukti į seniausiąją lietuvių raštiją kad ir šį kondakioną:

Palikus savus ir Tėvynę savo, Didžiajame Naugarde atkeliavus būni,
Vienuolyno ramybės būste daugiadarbį vienuolės žygdarbį vykdydama būni,
Angelu pagyvenusi ant žemės, daugiui moterų rusių kelią išganymu rodei.
Ir mes visos tavęsp artėdamos kviečiam:
Džiūgauki, šventoji mūsų motina Charitina.

Kad buvo tokia moteris iš lietuvių, aukštos kilmės, kilni vienuolė, tapusi dvasine vedle ir rusų moterims, be abejonės, svarbu ir įdomu. Jos reikšmę ir įtaką liudija ir jai sukurti žanrai. Prisiminsime Hildegaardą iš Bingeno, vienuolę, mistikę, kompozitorę, filosofę iš XII šimtmečio – gal ir vaizdiniu, sukurtu Juditos Vaičiūnaitės:

Iš viduramžių balsas
vidurnakčio skliautų aukštybėse –
gieda vienuolė
skaisti Hildegaarda…

Artimi sąskambiai, bet nėra nieko, ką Charitina Lietuvaitė būtų parašiusi (ar bent pasakiusi) pati. Svarbi A. Bučio prielaida (ar ir įsitikinimas), kad minėti žanrai buvo sukurti netrukus po Charitinos mirties Naugardo vienuolyne ir sukurti juos galėjo tik jos likimo seserys lietuvės, kurioms svarbu buvo nurodyti šventosios kilmę, paminėti tėvynę. Atskirai lietuvių moterų istorijai, kuri vis dar rūpi kultūriniam feminizmui, suaktualinusiam ir Hildegaardą iš Bingeno, tai vertinga parama, jei tik ir prielaidų lygmens.

Šventųjų bylose, o Lietuva kol kas teturi tik šventąjį Kazimierą, nors ir jis dažnai paminimas kaip Lenkijos karaliaus sūnus, neužmirštinas A. Bučio iškeltas ir kruopščiai argumentuotas faktas, kad jau XIII šimtmetyje turėjome šv. Charitiną Lietuvaitę ir šv. Daumantą Timotiejų. Deja, niekas nė vienu žodžiu jų nemini Lietuvos bažnyčiose. Vėlgi intriga – lygiai svarbi ir romaninei, ir literatūrologinei intrigai: kodėl nemini?

Daugelis atsakytume paprastai: o kodėl turėtume minėti? Ką davė Lietuvai? Juk rinkosi kitą kelią, tarnavo kitiems, iš kitų susilaukė ir pagarbos, ir pripažinimo. Ta pati argumentacija, kuri kartais komplikuoja ir požiūrį į pirmąją Jurgio Baltrušaičio gyvenimo ir kūrybos pusę. Geriau traukti į savo pusę, negu atmesti. Humanistikoje argumentai ne tik turimi; jie ir sukuriami.

Kam atmesti, jei plečiamas požiūris į senovės Lietuvą. Pagoniškos Lietuvos mįslė – „esminė visai Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istorijai“, ir bandyti jai įminti nepakanka eurocentristinių katalikiškos valstybės standartų (p. 290). Studijoje pabrėžiama, kad atidaus žvilgsnio reikalauja ne tik geopolitinė Lietuvos padėtis; reikia kompleksiškai nagrinėti trijų religinių paradigmų (pagoniškos, katalikiškos ir ortodoksinės) sankirtą Mindaugo laikais. Nors ir manytume, kad kalbama apie pagonybę ir dvi krikščionybės šakas, visgi reikia sutikti su autorium, kad skilusi krikščionių Bažnyčia viduramžių Lietuvoje kėlė nemažų įtampų. Pomindauginės pagoniškos Lietuvos šimtmetis yra jos teritorinio išsiplėtimo ir sustiprėjimo laikas. Lietuva po krikšto ir ypač po unijų su katalikiška Lenkija vis labiau silpsta. Iš naujo peržvelgiama istorija, komentuojami istoriniai ir grožiniai kūriniai. Per didelis medžiagos krūvis prislopina mintį, užgožia pastangas ieškoti viduramžių Lietuvos ir jos tikybos savitumo. Lietuvos istorinio likimo retrospektyva neteikia didesnių iliuzijų: Lietuva tarsi tolo pati nuo savęs. juk taip atrodė ir Vydūnui. Matoma ir paralelė su dabartimi: „<…> nesunku suprasti politizuotų nūdienos istoriografijos atstovų norą „moksliškai“ pagrįsti dar ir katalikiškais argumentais dabartinį Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą kaip tradicinį amžiną „barbariškos ir atsilikusios“ Lietuvos tikslą įsijungti į civilizuotą krikščioniškų Europos tautų bendriją“ (p. 314). Bet Europos Sąjunga savo pagrindiniais dokumentais europietiškųjų vertybių nebetapatina su krikščionybe ar katalikybe. Tai, anot studijos autoriaus, leidžia ir netgi įpareigoja kiek kitaip pažvelgti ir į senąjį tikybinį paveldą. Dabartinėje Europoje ir „klaidatikiai“ galėtų rasti savo vietą.

Bet ar tik dėl to? Ar argumentai svarstyti savo praeities problemas kyla tik iš kintančių aplinkybių? Ar ne per daug reikšmės teikiama Žečpospolitos kritikui Stanislovui Stašicui, dar XVIII a. pabaigoje lietuvius vadinusiam pagonimis? Ypač, kad pagonybės turinys darosi vis sunkiau užpildomas. Ar šiandien beįmanoma atsakyti į retorinį klausimą: „kodėl katalikiškas Lietuvos krikštas neatnešė lietuvių kultūrai ir literatūrai jokios apčiuopiamesnės naudos, ką jau kalbėti apie palaimą…“ (p. 320). Ar pats klausimas istorijai yra korektiškas? Istorikas Zigmantas Kiaupa (str. „Lietuvos valstybės kelias nuo Mindaugo iki Europos Sąjungos“) yra teisingai apibendrinęs, kad Lietuvos valstybė „radosi, gyvavo ir gyvuoja apsuptyje kitų valstybių, anksčiau arba vėliau atsiradusių, stipresnių arba silpnesnių, o dažniausiai besikeičiančio pajėgumo, turinčių savų interesų, kurie kartais derėjo su Lietuvos valstybės interesais, bet dažniausiai – nederėjo“³. Taip, dažniausiai nederėjo, ir todėl negalėjome pasiekti „palaimos“. Gal ir negalėsime. Bet ar daug tokių „palaimą“ istorijoje pasiekusių tautų.

A. Bučys pagrįstai kvestionuoja Lietuvos istoriografijoje įsigalėjusią tradiciją analizuoti viduramžių pagonybės ir krikščionybės priešpriešą monoparadigmiškai, laikantis išankstinio neigiamo požiūrio į pagonybę ir nenurodant dviejų kelių į anuometinį krikščionijos pasaulį. Gyvasis istorinės savimonės pulsas, tvinksintis literatūroje, išankstinio neigiamo požiūrio į pagonybę tikrai nerodo – užtektų prisiminti Vilniaus romantikus, Vydūną, Krėvę. Įdėmesni istorikai taip pat yra pažymėję, kad Mindaugo ir jo įpėdinių epochoje susidūrė Lietuvos pagonybė, Europos katalikybė ir Rusijos stačiatikybė: skirtingi pasaulio suvokimo būdai, požiūriai į valstybingumą. To, kas vienu ar kitu būdu atskleista, galbūt ir su tam tikromis tendencijomis, kritika reikalauja tikslingumo. Kitaip ji lieka gana bendra – retorinė; „klausimai lyg ir be atsakymų“, kaip prisipažįsta ir pats autorius (p. 333), netikėtai pasitelkdamas autobiografinio romano situaciją – Paryžiaus gatvės kavinukėje su žmona ir dukra jauniems amerikiečiams tenka aiškinti, kad tada, kai JAV nebuvo jokiame žemėlapyje, o Notre Dame katedra tik baigiama statyti (XIII–XIV amžiuje), kaip tik tuo metu Lietuva buvo didžiausia valstybė visoje Europoje… Faktas, kurio negalima paneigti. Faktas, kuris turėtų daug ką paaiškinti, bet savaime nepaaiškina. Arba paaiškina tik kavinėje draugiškai besikalbančių, tad susikalbančių lygmeniu.

Atkreipdamas dėmesį į greta religinių vykusius ir kalbinius viduramžių konfliktus, A. Bučys stabteli prie Umberto Eco; pateikia ir romaniškai intriguojantį jo vardo ir pavardės aiškinimą, ir studijos „Tobulos kalbos paieškos Europos kultūroje“ (1993) aiškinimą. Praradus tobulą kalbą, reikia ieškoti jos pakaitalo – lyg ratas užsidarytų. Aišku, kad šio filosofo-rašytojo U. Eco aštriai paradoksalus mąstymas A. Bučiui yra artimas, kad svarbi mintis, jog apie Europą dabartiniu supratimu galima kalbėti tik žlugus Romos imperijai ir susikūrus barbarų karalystėms. (G. Beresnevičiaus barbarai greičiausiai radosi panašiu mąstymo keliu.) U. Eco mintis, kad Europa pirmiausia iškyla kaip naujų kalbų Babelis, o tik paskui kaip tautų mozaika, A. Bučiui yra svarbi, bet ir diskutuotina dėl savo monoparadigmiškumo.

Ankstyvoji krikščionių schizma gilėjo ir iš kalbinio konflikto, iš kalbinio graikų krikščionių ir lotynų krikščionių nutolimo. Pereidamas painią, sudėtingą krikščionybės kalbų istoriją, A. Bučys teisingai stabteli prie Dante’s – kaip tik jis pirmasis iškėlė tautinių kalbų teises, jų prigimtinį natūralumą, tarsi nubrėžė Europos kelią. Grįžtant prie Lietuvos problemų, peržvelgiamos tragiškos situacijos nuo XVIII a. pabaigos, kai Baltijos kraštuose iškilo rusifikacijos grėsmė, klausiama: „Argi šitokių tragiškų patirčių slegiamam įmanoma blaiviai kalbėti apie vaisingą bažnytinės slavų raštijos įtaką Baltijos kraštų kultūrai ir literatūrai?“ (p. 353). Bet ar apie vaisingumą klausimas? Ar vėl apie „palaimą“ ar nepalaimą? Istorija vystėsi taip, kaip ji vystėsi, buvo tokia, kokia buvo, pagal galių ir galimybių logiką. Didelė seniausių su Lietuva susijusių tekstų dalis parašyta senąja slavų kalba, ir niekam neateina į galvą dėl to abejoti jų reikšmingumu. Taip, tautiniu požiūriu būtume tvirtesni, jei turėtume metraščių lietuvių kalba. Ar Statutą lietuviškai. Būtume turčiai. Bet taip nebuvo. Nebebus. Neabejotinai popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimas paskelbti slavų šventuosius Kirilą ir Metodijų dangiškaisiais visos Europos globėjais yra ekumeninės valios ženklas. Bet ar jis gali tarnauti argumentu iškeliant vaisingą bažnytinės slavų raštijos įtaką Baltijos kraštų kultūrai? Ir ar neužmirštama pradinė studijos mintis, kad tuose kraštuose kultūra yra buvusi kaip vietoje atsiradęs, susiformavęs savęs ir kito suvokimas, kaip pirminės prasmių transcendencijos į tai, kas yra laikoma šventu? Bet A. Bučys mąsto kontrapunktiškai, formuoja versijų ir kontroversijų branduolius, nesistengia tęsti ankstesnės minties ar išsikelto klausimo.

Paskutinė studijos dalis – „Viduramžių sutemos šių dienų Rytuose ir Vakaruose“. Bet kodėl „Viduramžių sutemos“? Ar negrįžtama į monoparadigminį mąstymą, į humanistikoje vis dar pasirodantį viduramžių, kaip tamsaus laiko (renesansas – priešingai – šviesus), supratimą? Dar kartą suabejojama, ar krikštas būtų savaime užtikrinęs senovės Lietuvos žengimą į Vakarų „civilizuotąjį pasaulį“. Bet nemąstoma apie tai, kad civilizacija, miestų, universitetų kultūra Europoje buvo tai, ko negalima nematyti. Daroma platesnė prielaida, kad viduramžiais ugdytas priešiškumas kitatikiui ilgainiui tapo kone pirminiu kiekvieno žmogaus instinktu, perspėjančiu saugotis „kito“, „kitokio“. Neabejotina, kad kitatikio baimė buvo veiksminga, bet buvo ir kitų veiksnių. Visgi pamatinis politinis ir ideologinis dualizmas išlieka iki šių dienų. Ypač „centro“ ir „periferijos“. Vienintelė paguoda, kad nei „centras“, nei „periferija“ nėra pastovūs.

Pradėjęs Mindaugu ir jo epocha, A. Bučys baigia sociokultūrine dabarties interpretacija. Ji neguodžianti. Žmonija neina į priekį, o sukasi ratu. „Kartais atrodo, kad mūsų dienomis vyksta tie patys dalykai kaip viduramžiais. Ir ne tik vyksta, bet ir įvairiomis retorikomis yra įteisinami įvairiuose kraštuose. Kaip kitados, taip dabar monoparadigminė pasaulėjauta skatina milžinišką propagandinę literatūrą (politinę, teologinę ir istoriografinę), kuri iš esmės teisina ir aukština šimtmečiais trukusias kitatikių, klaidatikių ir pagonių žudynes, jų gimtųjų kraštų grobuoniškus nukariavimus, kolonizaciją ir nutautinimą, retoriškai žeminant tautinę nukariautos šalies tikybą, paveldėtas teises, etninę kultūrą, dvasines tradicijas ir žmogiškąjį orumą“ (p. 360). Pritarčiau pagrindinei minčiai – tai, kas galios būdu sugeba užimti dominuojančią padėtį, kitiems diktuoja savo taisykles. Tačiau retorika yra pasikeitusi, tiesiogiai kalbama apie toleranciją, ekumenizmą, pagarbą kitam ir kitokiam. Ir tai daro pasaulį itin komplikuotą, ne poliparadigminį, o labiau dvilypį ir kelialypį. Sugrįžimas prie aukščiausių tiesų – tai A. Bučiui rodosi kaip išeitis – yra didžių sunkumų kelias. Žmonija tebėra jo pradžioje. Ir neturi sėkmės garantijų.

Baltijos kraštų pagonių žudynės XIII a. kryžiaus karuose vis dar šaukiasi krikščionių ir Romos katalikų Bažnyčios atgailos, – mano A. Bučys (p. 362). Sunku to tikėtis, laiko ūkanos per tirštos, istorinės paradigmos pernelyg komplikuotos, ateinančios iki nūdienos, kurioje netrūksta „demonstratyvaus nesusikalbėjimo“.

Ir „Post scriptum“, kurioje studijos „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ autorius ištaria: nesu istorikas, nesu teologas, nesu mokslininkas. Esu rašantis žmogus. Rašantis ir mąstantis žmogus, lietuvis, grįžęs į XIII amžių, į viduramžių Lietuvą, į kruvinus konfliktus, į dramatiškus žmonių likimus. Iš naujo priminęs, kokia pavojinga žmonijai yra viena tiesa, vienas teisingas balsas; tai, kas autoriaus vadinama monoparadigma. Kaip metodologinį principą A. Bučys iškėlė poliparadigminį mąstymą, bet tikriausiai ir pats pajuto, kaip sunku nuosekliai jo laikytis; žmogaus sąmonė linkusi užsiimti savo teritoriją, ją ginti ir neįsileisti kito. Tyrinėtojas priminė tris lietuvių kilmės šventuosius iš Rytų krikščionių bažnyčios, su jais susijusius sakralinius tekstus, kuriuos siūlo įtraukti į lietuvių literatūros paveldą. Priminimas, siūlymas peržiūrėti, praplėsti, rasti kitų argumentacijos būdų kultūros procesui yra savaime svarbus. Įdėmaus žvilgsnio XXI amžiaus Jurgis Lebedys ar Albinas Jovaišas, kalbėdamas apie seniausiąją lietuvių raštiją ir grįždamas prie galimybės ją pradėti nuo Mindaugo kanceliarijos raštų, pasirems ir A. Bučio mąstymais, siūlymais, rekonstrukcijomis. Spragų yra. Turime atidžiai skaityti ne tik tekstus senąja slavų kalba, bet vis dar ir lotynų, lenkų kalbomis, įtraukdami juos į mąstymo apytaką. Užpildydamas ankstyvojo valstybinio mąstymo formas vidiniais, moraliniais, argumentais, išsakytais užmirštuose tekstuose lenkų kalba, vaisingai triūsia Darius Kuolys. XIX a. lietuvių literatūros vaizdą pakeis Brigitos Speičytės rengiama tekstų lenkų kalba antologija. Kaip supratau, seniausiųjų tekstų antologiją rengia ir A. Bučys. Neturėtume nustoti mąstyti ir apie tautinio epo likimą – kur ir kaip galėjo prasitęsti Sovijaus problemos, juk jos negalėjo būti užmirštos. Iš visų A. Bučio įžvalgų įtikinamiausias yra vienuolio prierašo prie Sovijaus įrašo aiškinimas. Jo tikrai negalima apeiti. Prie knygoje apie Mindaugo laikus teikiamų hipotezių turėtų suklusti senosios lietuvių raštijos tyrėjai. Mano kompetencijos teleido į jas pažvelgti bendru žvilgsniu.

Baigdama grįžtu prie pradinės minties apie romaninio mąstymo įžengimą ir į lietuvių humanitarinę paradigmą. A. Bučio studijos pabaigoje, tarsi atsidengiant giliosioms intencijoms, itin intensyviai ieškoma efektyvios romaninės pabaigos. Ir ji randama – iš „Post scriptum“ mintis persikelia į antrąjį viršelį, prisiglaudžia prie gražios šeimyninės nuotraukos: galime uždegti žvakelę už paslaptingus mūsų protėvius pagonis, kelis šimtus metų kardu gynusius ir apgynusius savo tėvų tikybą, žmogiškąjį orumą, Tėvynę; už misionierius šv. Adalbertą Vaitiekų ir šv. Brunoną Kverfurtietį; už pirmąjį lietuvių vienuolį Vaišvilką, už šv. Jelisiejų, kunigaikščio Treniotos sūnų; už pirmuosius lietuvius šventuosius – šv. Charitiną Lietuvaitę ir šv. Daumantą Timotiejų…

Tik intelektualinis pasakojimas, suartėjantis su romano galimybėmis, didžiųjų istorinių ir metaistorinių konfliktų sprendimus gali patikėti mūsų atminčiai, sąžinei, sutaikomiesiems sąmonės veiksmams, jų simbolikai.

1 Bučys A. Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 399 p.
2 Beresnevičius G. Lietuvių religija ir mitologija, Vilnius: Tyto alba, 2008. – P. 29.
3 Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose. – Vilnius, 2008. – P. 16.

Algimantas Bučys. Tikėjimo žmogus perversmų Lietuvoje

2025 m. Nr. 7 / Jonas Kauneckas. Prieš visus vėjus. – Vilnius: Petro ofsetas, 2022. – 428 p. Knygos dailininkė – Aistė Tarabildienė.

Juozas Vytautas Uzdila. Įspūdinga senovės Lietuvos istorijos studija

2020 m. Nr. 7 / Kažkodėl lietuvių istoriografijoje veik vienbalsiai buvo perimta Rytų, arba slaviška, valdovų titulavimo tradicija – kniazių ir kniažestvo, o karaliumi pagal krikščioniškos Europos tradiciją iki šiolei tituluojamas vienintelis Mindaugas.

„Metų” anketa. Algimantas Bučys

2014 m. Nr. 7 / pusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

Algimantas Bučys. Kaip vadinsime „1262 metų chronografą“ – lietuvišku ar judėjišku (žydišku)?

2012 m. Nr. 5–6 / Pastarąjį dešimtmetį nemažai nuveikta prikeliant iš kultūrinės nebūties, grąžinant lietuvių atminčiai seniausiąją lietuvių literatūrą, tiesiogiai susijusią su karaliaus Mindaugo epocha.

Algimantas Bučys. Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba kaip mokslininkas virsta pamokslininku

2011 m. Nr. 6 / Pastaraisiais metais sustiprėjo jau antrą dešimtmetį vykdoma „Lietuvos praeities nuvainikavimo“ kampanija. Kokios pajėgos ir kieno palaikomos ją vykdo – atskiro, manyčiau, viešo pokalbio laukiantis klausimas.

„Metų“ anketa. Romualdas Granauskas, Algimantas Bučys

2009 m. Nr. 5–6 / Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

Jūratė Sprindytė. Megakonstrukcija, laikanti šimtmečius

2009 m. Nr. 2 / Algimantas Bučys. Barbarai vice versa klasikai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 560 p.

Algimantas Bučys: Nuo kultinio mokslo – metaliteratūros link

2005 m. Nr. 2 / Neseniai suskaičiavau, kad jau geras dešimtmetis, kaip neišleidau jokios knygos. Keista, kad dar kai kas prisimena, jog kažką rašinėjau. Be darbo, tiesa, nesėdžiu. Jau penkti metai rengiu vieną tekstą, apie kurį negaliu net išsižioti…

Imelda Vedrickaitė. Algirdo Landsbergio herojus: mito valktis ar praregėjimo iliuzija

2009 m. Nr. 11

Iš neužrašytos kronikos: Birželio dvidešimt trečią šventėme A. Landsbergio aštuoniasdešimt penktąjį gimtadienį. Algimantas ir Teresė A. Landsbergiai Maironio lietuvių literatūros muziejui patikėjo saugoti rašytojo archyvą. Jame rasime nepublikuotas rašytojo pjeses, pasakas ir kai kur paraštėse – jo mėgtą piešti ir draugams dovanoti trimituojantį angelą.

Laikas vis dar mėgina Algirdo Landsbergio prozos, gravituojančios tarp egzistencializmo ir postmodernizmo, tvermę¹. Šiandienos literatūros kritika prieštaringai vertina A. Landsbergio romaną „Kelionė“: Tomas Venclova jį laiko ne prastesniu už populiariąją Antano Škėmos knygą „Baltoji drobulė“, o Bronius Vaškelis teigia, kad „Kelionė“ neišlaikė laiko bandymo². Tačiau, anot Jūratės Sprindytės ir Ingridos Ruchlevičienės, laiko išmėginimams atsparios išliko A. Landsbergio novelės ir dramos. Į rašytojo kūrybinį palikimą įdėmiau pažvelgti įpareigojo ne vien jubiliejinė data. Naujausioji lietuvių proza atgaivino rezistencijos temą, būtiškai svarbią ir itin išplėtotą egzodo literatūroje³. Susigundėme pasekti šios tarsi feniksas atgimstančios temos kelius.

A. Landsbergis, „Žvilgsniuose“ maištavęs prieš literatūrines konvencijas, kartu su broliais Jonu ir Adolfu Mekais ir Leonu Lėtu, pasirinko prieštaringą, pasakiškumo ir istorinio aktualumo jungtį⁴. Iš šios samplaikos naujausia postmodernistinė lietuvių literatūra paveldėjo žaidimo ir tragizmo dermę. Iš „nužemintųjų“ kartos ji perėmė ir savaip tebežaidžia ir jos didžiąja tema – herojiško pasiaukojimo tėvynei mitu ir jo demitifikavimu. Herojaus įvaizdžio ambivalencija šiuolaikinėje prozoje įsitvirtino heroikos ironizavimu bei sarkastišku santykiu su pasauliu. Pasiaukojimas kaip beprotybė, baimės amžiaus mechanika vėl išėjo į literatūros svarstymų areną (Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“, Herkaus Kunčiaus „Ne/pasigailėti Dušanskio“). Dabarties „nuogas žmogus“ nebekalba apie tėvynę, – jis tėvynę atranda savo kūno teritorijoje. Šis pabrėžtinai kūniškas žmogus sukyla prieš manipuliuojančias vyresniųjų skleidžiamas ideologijas. Maištas stumia į socialinę izoliaciją. Tokia žmogaus autonomijos kaina pasaulyje, kurį valdo galios principas. Tačiau tik taip žmogus iškovoja savo prigimtinę laisvę. Laisvė, o gal tik jos iliuzija, „naujiesiems rezistentams“ kainuoja vienatvę (Sigito Parulskio „Murmanti siena“, Andriaus Jakučiūno „Tėvynė“). Ir A. Landsbergio užgauta rezistencijos heroizmo styga mūsų literatūroje ataidi pranašingais Nijolės Gražytės-Maziliauskienės žodžiais: „Bus rašoma apie juos, bandant analizuoti jų istorinę ir politinę reikšmę, dažnai su paslėptu kaltės jausmu, nejučiomis norint save įtikinti, kad skirtumą tarp pabėgančiųjų ir liekančiųjų kovoti lemia aplinkybės. Ir bus rašytojų, kurie bandys juos giliau analizuoti, ne vien iš tautinės, bet ir universalinės perspektyvos, kurie bandys suprasti ne vien tai, ką jie reprezentavo, bet kas jie iš tikrųjų buvo.“

Kritikė įžvelgė A. Landsbergio kūrybos konstantą – konfliktą tarp to, kas yra žmogus ir ko iš jo reikalaujama kraštutinių sprendimų valandą⁵. Tautos gyvybingumą, pasak Vytauto Kavolio, lemia pasipriešinti gebantys žmonės, kurie atlieka beprotišką, savisaugą paneigiantį aktą. Algirdas Julius Greimas, analizavęs rezistencijos sąvoką, teigė, kad tautos išlikimas priklauso nuo to, ar „atsiras pakankama ir pajėgi pakaita iš nepasiruošusių ir nekvalifikuotų savanorių“, ar susiformuos „nerimtų žmonių“ sambūris⁶. Šiai temai A. Landsbergio kūryboje kritika skyrė itin daug dėmesio (šiuo aspektu apie dramą „Penki stulpai turgaus aikštėje“ rašė Rimvydas Šilbajoris, Liūtas Mockūnas, Dalia Kuizinienė). Jie visi pabrėžė A. Landsbergio deheroizavimo pastangą, rezistencijos išsisėmimą, heroizmo nuovargį ir didžiausią pralaimėjimą – žmogiškumo prarastį. Abi kovojusios pusės pasirodė kaip pralaimėtojai, „istorijos pasmerkti sunaikinimui“⁷. Įsismelkęs į savo epochos laiką, A. Landsbergis, kiekvienąkart paklusdamas meninės „tiesos“ dėsniams, tą laiką įrašė egzistenciniais savo personažų pasirinkimais. Maišto dvasia neišvengiamos mirties akivaizdoje liudija A. Landsbergio pasitikėjimą žmogiškumu net ir „baimės amžiuje“. Albert’o Camus pastanga apibūdinti esminę XX a. aistrą – baimę – siejasi su A. Landsbergio personažų baime „atplėšti“ mito priedangą nuo realaus laiko išgyvenimo. Bijoma susidurti su likimo mechanikos begalybe (novelė „Eisena“), naikinančiu Dievo veidu (novelės „Ilgoji naktis“, „Veidas aštriais žandikauliais“) arba nepakeliama tuštuma (novelė „Dangūs tuštėja, dangūs pildosi“).

1946-ųjų lapkritį A. Camus rašė apie baimę tylos ir prievartos amžiuje. Jo žodžiai priglunda prie ankstyvųjų A. Landsbergio novelių („Ilgoji naktis“, 1956) idėjų: „Mes gyvename siaubo apsuptyje todėl, kad žmogus visas jau atiduotas istorijai ir nebegali atsigręžti į tą savo dalį, tokią pat tikrą, kaip ir jo istorinė dalis, kurią atgauna išvydęs pasaulio grožį ir jo pavidalus, todėl, kad mes gyvename abstrakcijų pasaulyje, kontorų ir mechanizmų, absoliučių idėjų ir niuansuotų mesianizmų pasaulyje. Mes dūstam tarp žmonių, kurie įsitikinę, jog yra absoliučiai teisūs, nesvarbu, ar kalbama apie jų mesianizmus, ar apie jų idėjas. Ir visiems, kurie negali gyventi be dialogo ir žmonių draugystės, toji tyla reiškia pasaulio pabaigą“⁸.

Suardytus draugystės saitus baimės amžius pakeitė abstrakcijų ir kontorų mechanika, pasikėsinusia net į meilės prieigas – kiekvienam duotą pasaulio grožio suvokimą. Kaip tik estezio ir ideologijos santykyje, mito ardyme ir jo rekonstravimo būtinybėje R. Šilbajoris įžvelgė A. Landsbergio prozos branduolį. Pabrėžęs, kad A. Landsbergis kūryboje be išlygų teikė pirmenybę estetiniams, o ne ideologijų uždaviniams, kad jis „tiki žmogų“, o ne kokią jo susikurtą ideologiją, R. Šilbajoris teigė, kad visuose A. Landsbergio kūriniuose dominuoja vienišas žmogus, dvidešimto amžiaus pranašas, kurio maištingas šauksmas „ne“ skamba tyruose⁹.

Dauguma rinkinio „Ilgoji naktis“ novelių plėtojo pasmerkto, bet prasmingo maišto idėją. Novelėje „Eisena“ pomirtinio maišto, maišto skaistykloje, groteskas apnuogino beveik nematomą ribą tarp heroizmo ir nusikaltimo. Ši riba vos skiria žmogaus norą išlikti bet kokia kaina, išsaugoti savo gyvastį ir čia pat kylantį jo maištą prieš likimo administracijos mechanizmą – likimo raštininkus, – įrašančius žmogų į išbandymų eilę. Sibiro speige į paskirstymo punktą eina tremtinių minia. Ji pradeda begalinę eiseną, kuri nesibaigia ir po „herojaus“ mirties. Merdintis tremtinys, nešdamas mirštantį vaiką, mintis sutelkia į kišenėje suspaustą vynuogių cukraus dėžutę, gyvybės garantą. Jis nespėja nei pats pasinaudoti savo ypatingu maistu (ne bet koks, o vynuogių cukrus), nei padėti vaikui. Visą gyvenimą mokęsis išlikimo gudrybių, stengęsis įsiteikti galingiesiems, prancūzų kalbos mokytojas savigarbą atgauna tik po mirties, kai pasirinkimas veikti nebeturi prasmės. Pomirtinėje kafkiškoje raštinėje, kurios dailios spintos mirusiam ir to dar „nesuvokiančiam“ mokytojui primena brangias ir stilingas dekano kabineto spintas, kalinys ima maištauti. Jis atmeta raštininko gundymus pereiti į galingųjų luomą. Intelektualumo nuoroda čia svarbi. Juk intelektualai, tikint ir A. Camus, ir A. Landsbergiu, yra atsakingi už „absoliučias idėjas ir niuansuotus mesianizmus“. Raštininkas fiksuoja myriop pasmerktuosius (į pragarą žengiančius), tampa pagrindine likimo mechanizmo detale, maištą palaužiančios galios vykdytoju. Raštininkai – „galingiausia žmonių grupė žemėje“¹⁰. „Eisenoje“ A. Landsbergis sukūrė įtaigų vidinį monologą – desperatiškų minčių sąmyšį. Šią kalbėsenos faktūrą rašytojas vėliau išplėtojo novelėje „Giesmės gimimas“. Beje, H. Kunčiaus pamėgtas herojų–pabaisų mintijimas, tarybinių kino kronikų kalbėsenos imitacijos priklauso tam pačiam kalbos–sąmonės skerspjūviui, tos pačios sąmonės kalbinei scenai. „Giesmės gimimo“ kulminaciją (liaudies daina choristas pertraukia lotyniškai giedamą giesmę) A. Landsbergis įkomponavo koncerto „rėmuose“, tiksliau – žiopčiojančio saugumiečio choristo gerklėje. Maišto vieta – gerklėje, kalboje. Giesmė skelbia šlovę, primena galios mitą, jį sutapatina su šlovinančiu giedančiu kūnu. Giedojimas tampa magišku būdu įsitraukti į galios lauką. Netgi užmirštą trauminę istoriją maištaujančio kūno atmintis spazmiškai atgaivina prieš sąmonės valią užmiršti. Šią temą rašytojas išplėtojo vėlyvosiose novelėse, kuriose dominavo yrančios kalbos kaip yrančio mito, žlungančios pasaulio darnos ir jos atkūrimo–sukūrimo moduliacijos („Trys psichiatrai pienių lauke“, „Žodžiai, gražieji žodžiai“). „Giesmės gimime“ buvusį stribą persekioja partizano traiškomo kaklo vaizdas ir nežmoniškas klyksmas, aukos agonija. Ypatingos aplinkybės (ideologinis prižiūrėtojas atsidūrė už jo įtakos ribų) išmušė iš pusiausvyros ypatingos paskirties choristą. Desperatiškai gindamas savo socialistinę „liaudišką“ ir „tautišką“ tapatybę, jis įsiterpė į choro atliekamą lotynišką giesmę – stipriu tenoru užtraukė lietuvių liaudies dainą ir tuo „išsidavė“. Pati save griaunanti herojinė programa yra pamėgtas A. Landsbergio kūrybos paradoksas. Tačiau kas yra herojinės programos autorius ir jos vykdytojas?

Vieną tuomet ir iki šiol aktualų autorinės mitologijos scenarijų pateikė A. J. Greimas (beje, tais metais išleista ir A. Landsbergio pjesė „Penki stulpai turgaus aikštėje“). 1966 m. „Metmenyse“ jis paskelbė etiudą „Mitai ir ideologijos“. Jame „Santaros–Šviesos“ sąjūdį ragino kurti lietuviams naujus mitus, reikalingus tautai apsivalyti ir išlikti (rašė apie tolerancijos, pralaimėjimų šventimo, Pilėnų atsparumo, Geležinio Vilko, arba Vilniaus šlovės, ir Kudirkos mitus): „Problema yra duoti gydomuosius sprendimus tautai. Dėl to ir susidaro du – mitų ir ideologijų – planai. Kultūrinis sambūris, nešąs atsakomybę ant savo pečių, turi išreikši visus mitus ideologijomis, atrinkti priimtinus mitus ir galvoti, ar jais galima ir reikia tautai ir žmogui gyventi. <…> Tik įsisąmonindami ideologijų ir jų pasirinkimo galimybes, mes darome mokslišką darbą, o ne „svieto muilinimą“ ir kartu atliekame savo įsipareigojimą tautai“¹¹.

Kad ir koks buvo racionalus A. J. Greimo nusiteikimas (geriau kurti naudingus mitus, nes be jų neįmanoma apsieiti), pats užmojis modeliuoti tautos mąstymą kiek primena simbolį raštininkų kontoros, reguliuojančios pasmerktųjų srautus. Dramoje „Penki stulpai turgaus aikštėje“ nuskambėjo identiška modeliavimo, skulptoriaus lipdymo, žmonių masės nukreipimo gaida. XX a. obsesiją – paversti žmogų inertiška materija ir ją iš naujo suformuoti į norimus darinius – A. Landsbergis dramoje „Penki stulpai turgaus aikštėje“ įvaizdina partizano ir tardytojo pora, kuri tik paviršutiniškai žvelgiant yra antagonistinė. Ją vienija ne tik abipusio pralaimėjimo, bet ir partizano–skulptoriaus ir tardytojo–teisininko profesijos, formuojančios „kūną“ ir „tiesą“. R. Šilbajoris intelektualo nešamą naštą minėtoje dramoje apibūdino kaip reikalaujančią titaniškos jėgos: „Simbolinė ir mitologinė dramos dimensija stipriai pabrėžiama jon įvesta Pasakotojo figūra. Tai racionalus, net akademiškas žmogus, atėjęs iš kažkokios ateities civilizacijos, atstovaujančios tokiai žmonijos išsivystymo stadijai, kurioje jau nebėra absoliutinių moralės reikalavimų. Iš tiesų, visas vaidinimas žiūrovui pateikiamas kaip šito akademiko „paskaita“ apie žmones, gyvenusius „palyginti netolimoj“ praeity, ant kurių nukrito „kraštutinių reikalavimų ir visuotinių sprendimų dangus“. Šie žodžiai turi pasibaisėtiną prasmę, nes juose glūdi mintis, kad poetiškos vizijos idealas žmogų išaukština tik tol, kol jis lieka nepasiekiamas kaip dangaus skliautai. Kada gi jis nusileidžia ant mūsų kaip kategorinis imperatyvas, jis mus visus sutriuškina“¹².

A. Landsbergio kūryboje ideologija virtęs mitas, įtikėta pasaka, sutriuškina visus – ir mito vertėjus, ir jo vykdytojus (kaip novelėje „Rašytojas M. lankosi N. mieste“). Pasitikint A. J. Greimo mintijimu apie mitizuotojų ir vykdytojų kartas, jaunosios kartos yra joms primestų ideologijų vartotojos, „bet ideologijų darbininkais ir konstruktoriais yra kitos kartos žmonės“. Anot A. J. Greimo, mitus kurti gali keturiasdešimt metų perkopusi karta. Taigi šiandienos ideologijų konstruktore galėtų tapti S. Parulskio, H. Kunčiaus, M. Ivaškevičiaus, A. Jakučiūno karta.

Dramą „Penki stulpai turgaus aikštėje“ ir novelę „Ilgoji naktis“ sieja rašytojo mąstomas herojinis rezistentų pasiaukojimas ir mirties horizontas. Novelėje pinasi dvi pasakojimo linijos: partizanų ryšininkės, jaunamartės Rimos, ir jos budelio, herojiškam poelgiui besikaupiančio rusų stribo Vasilijaus gyvenimų trajektorijos. Tai du pokario jaunuoliai, nematomos galios įstumti į jiems „paruoštas vartoti“, kaip rašė A. J. Greimas, pasirinkimų klišes. Dviejų likimų sankirta, atsitiktinumų sankaba gali atšaukti mirtį ir dvasios merdėjimą. Vasilijus svarsto apie pabėgimą su Rima, bet nesiryžta. Vienatvės minutėmis jis ima abejoti anksčiau absoliučiai teisinga atrodžiusia kova už komunizmo idealus: „Jis buvo vienas, geležies lietuj, mirties akivaizdoj. Sovietinė liaudis nebeegzistavo“¹³. Tačiau dėl savisaugos jausmo Vasilijus nesiryžta nieko keisti.

R. Šilbajoris atskleidė šių dviejų jaunų herojų vertybinę „geometriją“. Rūsyje – nugalėta Rima, virš jos – nugalėtojas Vasilijus; novelės tėkmė šį atspindį apverčia – Rima suvokia savo aukos prasmę, galutinai susitapatina su Žanos Dark įvaizdžiu: „Jos veidas nušvito, kaip žaibo atvertas, su giliomis džiugiomis akimis. Saulė apšvietė jos plikai nuskustą galvą“¹⁴.

Plikai nuskusta Rimos galva, kaip aiškėja iš visos novelės kompozicijos, reiškia ne tik kūno paniekinimą, nuvainikavimą, moteriškumo pažeminimą, bet ir galutinai nutrauktus ryšius su šeima (motina, mylimaisiais). Plaukų izotopija paruošia skaitytoją kulminacijai, ribiniam herojės savivokos momentui. Ji pasitinka mirtį, suvokdama gyvybės paaukojimo prasmę: „Jos tauta turi pati savo kelią“¹⁵. Ar tai paminklinis, amžinai sustingęs prasmingo maišto vaizdas, ar patetika? Literatūrinės įtaigos trūkį užlygina novelės motto, kurį galima perskaityti ir kaip A. Landsbergio ironiją herojinės gestikuliacijos adresu. Jis cituoja Williamo Shakespeare’o žodžius, dviprasmiškai išaukštinančius mirties didybę: „and it is great to do that thing that ends all other deeds.“ Mirti pasiunčiami jaunuoliai, bet ne tie anonimai, kurių idėjomis jaunuoliai vadovavosi. Novelės pavadinimas „Ilgoji naktis“ pabrėžia mirties laukimo kančią, tačiau jį galime perskaityti ir kaip ilgai trunkančio heroizmo dinamiką: per ilgai trunkantis maištas išsekina tikėjimo ir veiksmo polėkį, bet kančios trukmė gali subrandinti ir tikėjimą aukos prasme.

Naujausioji lietuvių proza kalba tik apie užsitęsusio maišto nuvargintą herojų, pralaimėjusį „civilizacijos lukštą“, anot Ramūno Kasparavičiaus. Dramos „Penki stulpai turgaus aikštėje“ skulptoriaus Antano vidinis sąstingis kaip simbolinis kraitis atiteko turbūt ryškiausiai šiuolaikinei novelei rezistencijos tema – R. Kasparavičiaus „Visų gražiausia“. Visi šios novelės personažai amžiną sielos įšalą perėmė iš Lietuvą alegorizuojančios veikėjos (savo vaikus paaukojusios tėvynės įsikūnijimas). Alegorinis personažas, sustingdęs naujaip matomus herojus – tai partizanų ryšininkė, o vėliau ir partizanė, poetė, „čiudokė“ Dalia, po aborto išgyvenusi vidinę tuštumą ir lindėjimo miške beprasmybę. Skulptūros ar įšalo šaltis – herojaus paminklo dalis. Pasakojimą R. Kasparavičius organizuoja kaip dokumentinį kino filmą, kuriame herojinis veiksmas montuojamas bei analizuojamas iš saugaus atstumo. Istoriją čia komentuoja istorikas, psichologas, buvęs partizanas. Veiksmą stebinti kamera fiksuoja uždarą partizanų grupę, nesusiduriančią nei su priešu, nei su ginama tauta. Maistą atnešantys kaimiečiai stebi grupę kaip atokią dramos sceną, svarstydami, kiek dar spektaklis tęsis: „Aklavietė. Visi tą žinojo, bet paaiškink gyvam žmogui, kad ne taip, sakyk jam: „Tu žūk!“, jei yra šansas nors kiek patraukti… „Gyvieji žmonės“, tą, aišku, suprato, bet…“¹⁶

Mirties nuolatinė artuma žadina vienintelę svajonę gražiai numirti gimtinės smėlyje. Gražios, t. y. įprasmintos, apgiedotos mirties svajonė išsiliejo masiškai rašoma poezija („argi didvyrių poezija gali būti prasta?“¹⁷ – ironizuoja R. Kasparavičiaus dokumentalistas-pasakotojas). Tačiau nuolatinė įtampa, nuovargis ir baimė atpalaiduoja įprasto gyvenimo normas, partizanai atsiduoda žudymo ir fizinės meilės aistrai: „Civilizacijos lukštas nutrupėjo, pulsavo vien tik… beveik nesąmoninga, beveik neprotinga gyvybė…“¹⁸

R. Kasparavičius kalba apie miškinių legendos, susiformavusios kaimiečio sąmonėje, kainą. Patiems herojams („negyviems žmonėms“) mito neliko, tačiau juos apgaubė nauja miško brolių ir sesių legenda. Nors R. Kasparavičiaus partizanai į miniatiūrinį pasaulėlį susitelkė ateidami iš įvairių visuomenės sluoksnių, nors jo pasakotojų daugiabalsiškumas imituoja tautos chorą, visgi čia dominuoja išlikti nusiteikusi praktiško kaimiečio sąmonė. R. Kasparavičiaus kuriamas kaimiečio sąmonės balsas prabyla panašiai kaip A. Landsbergio manipuliuojamas ir maištaujantis jaunuolis. Gyvybę aukštinanti, dažnai ir teisinanti, gyvenimiška „tiesa“ konfrontuoja su herojaus polėkiu mirti. R. Kasparavičiaus herojinės programos alternatyva itin primena A. Landsbergio dramos „Penki stulpai turgaus aikštėje“ praktiškąją tautos išlikimo programą, įdėtą į gyvenimo aistros nešėjos lūpas: „Mums reikia išlikt gyviems, užimt valdines vietas, puoselėt mūsų kultūrą, įdiegt laisvės sėklą vaikuose, ir – pamažu – gerinti padėtį. <…> nežiūrint tavo pašaipos, šis kelias tautai naudingesnis. Jis pilkas, be jūsų herojinės muzikos, bet tautai gyvybė brangesnė už viską. <…> yra dalykų, kurie sunkesni už atvirą kovą“¹⁹.

Gyvų herojų nebūna. Heroizmas tik atnaujina anoniminės galios potenciją, stiprina valdžios ritualą. Aukštojo stiliaus gaida kapituliuoja (poetinė pakylėta A. Landsbergio kalba, dvelkianti antikos marmuru). R. Kasparavičius imituoja kiek nešvankią, pilną užuominų, pokalbių nuotrupų košę. Jis neva naiviai šnekina skaitytoją (kalba apie „visą visumą“), bet kartu ir maištauja prieš manipuliuojantį heroizmo mitą, tiksliau, prieš jo pavergiantį sureikšminimą: „Sakysite, natūralizmas, gal net bestializmas, bet sakė tasai, panorėjęs likti nežinomas, partizanas apie visą visumą, apie tą „legendinį Lietuvos istorijos laikotarpį“:

– Nedarykit iš mūsų didvyrių. Ne visi jais ir buvo… jūs neįsivaizduojat, kaip buvo bjauru… Nes jauni dar pagalvos, kad karas, partizanavimas – tai kaip rusų filmuose: viliojantis dalykas“²⁰.

Herojinio veiksmo tąsą užtikrina estetinė vilionė – tarpininkaujantis „rusų filmas“, minėta mirties didybė, iš gerklės išsiveržusi giesmė. R. Kasparavičius novelės scenarijumi susuka savąją šios vilionės versiją. Jis naudojasi objektyvavimo, pasakotojo atsitolinimo efektu, įvairių kalbėsenų, „realybės“ dokumentacijų koliažu, beje, būdingu ir A. Landsbergio vėlyvosioms novelėms: „Tyrine Power ir Martin Fierro plačiajame ekrane“, „Trys psichiatrai pienių lauke“, „Giesmės gimimas“²¹. R. Kasparavičiui rūpi dokumento „tiesa“, nors jis ir pripažįsta, kad „visos tiesos neparašysi, visos visų tiesos“²². Tačiau jo dokumentiškumas čia pat virsta legenda. Ir A. Landsbergis, ir R. Kasparavičius objektyvavimu, atsiribojimu siekia įveikti herojaus mito magijos kerus, pažvelgia į ideologiją kaip į gyvybe žaidžiantį meninį įrankį. Tačiau jie abu ieško herojinio mito pakaitalo. Erdvių muzika, pamirštoji prokalbė, kurią tegali atkurti ar sukurti švari vaiko klausa, A. Landsbergiui jo vėlyvosiose novelėse tapo herojinio mito atsvara – atnaujintu pirmapradžio žmogaus skaistumo mitu. O R. Kasparavičiui ja tapo dokumento tyloje sustingdyta artimoji atmintis – rūpestis apsaugoti jaunuosius (naiviuosius) nuo manipuliuojančiųjų kėslų. Taip rašytojas atgaivino romantinį už tautos likimą atsakingo inteligento (šiuo atveju ir kaimiečio) mitą.

Istorija apsuko ratą – R. Kasparavičiaus novelės idėja pakartojo nenusižeminusių nužemintųjų generacijos būseną²³. Anot V. Kavolio, egzistencinį beiliuziškumą galima suvokti tik tuomet, kai pasitikima žmogiškosios šilumos dalijimosi tęstinumu. Ja su skaitytoju dalijasi ir Kasparavičius, ir A. Landsbergis, o šis iš anapus dar ir siūlo lažybas: „Trumpai tariant, gyvenimas trumpas, ir todėl noriu klausytis dainos ir pats savo gergždžiančiu balsu dainuoti, ir tik tada, jei liks laiko, klausytis dainuoti nesugebančiųjų begalinių abstrakčių išvedžiojimų apie „dainą kaip tekstą“. <…> Klausausi dainos žodžių ir tvirtai tikiu, kad ir po daugelio metų, kai 257 šiandienos kritikų tomai bus pamiršti, ji tebeatvers aukštas erdves ir gilias gelmes. Su nesutinkančiais esu pasiruošęs lažytis. Pridėsiu ir kadaise Ariogalos bažnyčios loterijoje išloštą karvę!“²⁴

Priedas vilioja. Bet renkuosi gergždžiantį balsą, ne giesmės – dainos.

1 Ruchlevičienė I. Vakarietiškos kultūros apsupty // Darbai ir Dienos. – Kaunas: VDU, 2005. – Nr. 43. – P. 111.
2 Vaškelis B. Žvilgsnis iš atokiau. – Vilnius: Versus aureus, 2004. – P. 440, Venclova T. Algirdą Landsbergį palydint // Kultūros barai. – 2004. – Nr. 5. – P. 29.
3 Kuizinienė D. Rezistencijos tema A. Landsbergio, V. Alanto ir V. Ramono kūryboje. Žr.: http//www.genocid.lt/leidyba/7/dalia7.htm
4 Apie grupės maištą prieš literatūrinę tradiciją žr.: Kuizinienė D. Po ekspresyvios dinamikos ženklu. Kn.: Modernioji lietuvių egzilio proza. – Vilnius: Versus aureus, 2006.
5 Gražytė-Maziliauskienė I. Idėjų inventorius. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos in-tas, 2004. – P. 302, 306.
6 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 305.
7 Mockūnas L. Nelygiagretės paralelės. – Vilnius: Versus aureus, 2007. – P. 172.
8 Camus A. Rinktiniai esė. – Vilnius: Baltos lankos, 1993. – P. 311.
9 Šilbajoris R. Netekties ženklai. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 304.
10 Landsbergis A. Ilgoji naktis. – London: Nidos knygų klubo leidinys, 1956. – P. 123.
11 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. – P. 366.
12 Šilbajoris R. Netekties ženklai. – P. 298.
13 Landsbergis A. Ilgoji naktis. – P. 21.
14 Ten pat. – P. 89.
15 Ten pat. – P. 88.
16 Kasparavičius R. Visų gražiausia. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos in-tas, 2006. – P. 113.
17 Ten pat. – P. 123.
18 Ten pat. – P. 122.
19 Landsbergis A. Penki stulpai turgaus aikštėje. – Chicago: Santara–Šviesa, 1966. – P. 47–48.
20 Ten pat. – P. 124.
21 „A. Landsbergio novelės pasakoja apie literatūrą ir kalbą, apmąsto pačios save.“ Žr.: Višomirskytė V. Muzika Algirdo Landsbergio novelėse // Darbai ir Dienos. – 2000. – Nr. 22. – P. 219.
22 Ten pat. – P. 115.
23 Kavolis V. Žmogus istorijoje. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 119.
24 Kultūros barai. – 2004. – Nr. 5. – P. 26.

„Jeigu žinočiau burtažodį“: Birutės Pūkelevičiūtės laiškai Algirdui Landsbergiui

2023 m. Nr. 10 / Publikacijai parinkti B. Pūkelevičiūtės laiškai, rašyti 1961–1965 metais iš Monrealio A. Landsbergiui į Niujorką, atveria kultūrinį lauką, kuriame iškyla iki šiol nežinomi arba mažai žinomi biografijos faktai, rekonstruojami praeities įvykiai…

Imelda Vedrickaitė. Narcizo žvilgsnis

1996 m. Nr. 8–9 / Išgirdus Charles’io Baudelaire’o pavardę, atmintyje iškyla keletas chrestomatinių emblemų – simbolizmas, romantizmo pėdsakas, bjaurasties estetika, narkotizuotos sąmonės atšvaitai, dendizmas.

„Labai lauksiu parašant“. Algirdo Landsbergio laiškai Alfonsui Nykai-Niliūnui

2015 m. Nr. 12 / Štai kokius pokštus likimas mums iškrečia! O mes buvome pasiryžę tave pasodinti tarpe tų poetinių korifėjų. Dabar, deja, per vėlu – knyga jau renkama. Tavo geri žodžiai apie mano rašinius labai padrąsinantys, nes ir aš virstu pesimistu.

Imelda Vedrickaitė. Girtuokliai, juokdariai ir šventieji pamišėliai

2008 m. Nr. 8–9 / Į viešumą iškeliamas valdžios, eroso ir alkoholio svaigulys įelektrina Donaldo Kajoko, Ramūno Kasparavičiaus, Andriaus Jakučiūno, Herkaus Kunčiaus, Kęstučio Navako kūrybą.

Imelda Vedrickaitė. Vieta ir tapatumas Jono Meko dienoraščiuose

2001 m. Nr. 7 / Jonas Mekas. Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – 325 p.

Juozas Aputis. Literatūros psichiatras beletristikos pienių lauke…

1999 m. Nr. 6 / Tai Algirdo Landsbergio išgarsėjusios novelės perfrazavimas. Pienių laukas čia tegul bus lietuvių literatūra, o psichiatru, gal psichoterapeutu, pavadinkime tos novelės autorių, birželio 23 d. sutinkantį 75 metų gimtadienį.

Marijus Šidlauskas. Vinco Kudirkos poezijos socialumas

2009 m. Nr. 10

Poezijos (literatūros) socialumo sąvoka yra itin laki, paslanki, gebanti „suvirškinti“ labai įvairų prasminį bei vertybinį turinį. Ji neatspari galios diktatui, ideologinėms bei politinėms manipuliacijoms, todėl sociologai į šią sąvoką žiūri atsargiai, o patys poetai – pabrėžtinai įtariai. Griežtu teoriniu požiūriu ji yra „nemokslinė“, t. y. moksliškai neverifikuojama; funkcinė, bet ne episteminė, o literato akiai regisi vulgarizuojanti, iškreipianti tikrąją, t. y. estetinę grožinio žodžio prigimtį. Akivaizdu, jog tai iš prigimties santykiška, „negryna“ kategorija, gimstanti „aš-kitas, kiti“ santykyje, judrioje mokslo–meno–sociumo sąveikoje. Tačiau tai, kad socialumas nepaklūsta standartizuotam išgryninimui, anaiptol nereiškia jo sociologinio ar literatūrologinio neįgalumo, veikiau priešingai. Šiuolaikinė sociologija pabrėžia, kad „sąvokos yra jautrūs sandai, o ne tik formalūs procedūrinio samprotavimo instrumentai“, ir kad „svarbu neužmiršti išradingumo, sumanumo, įžvalgios vaizduotės, drąsios minties, nes mechaniškai dygsniuojanti sociologija neišvengiamai suserga nemąstančio ir nejaučiančio formalizmo liga“¹.

Pastangos išvalyti socialumą nuo „priemaišų“ primena émilio Durkheimo svajonę socialinius reiškinius „išvaduoti nuo bet kurio pašalinio elemento“². Savęs išskaistinimo iliuzijų turėjo ir grynojo meno (l’art pour l’art) teorijos, reikalavusios išvalyti meną nuo tokių „priemaišų“ kaip socialumas, moralumas, ideologinės nuostatos ir pan. Tačiau šitaip išsigryninus atsitinka tas pat, kaip ir išdistiliavus vandenį – jis pasidaro nebetinkamas gerti. Tad socialumą galėtume palyginti su druska, be kurios literatūra (poezija) būtų prėska. Žinoma, Vinco Kudirkos publicistikos ir satyrinės prozos paveikumą lemia kaip tik toji sodrinanti druskelė, bylojanti apie gyvą sąlytį su gyvenimo tikrove, koncentruotą aktualijų bei realijų įžvalgą, atsakomybę sociumui ir pasitikėjimą konkrečiu suvokėju.

Iš esmės tos pačios yra ir V. Kudirkos poezijos socialumo prielaidos. Tačiau poezijos socialumas, palyginti su kitomis literatūros rūšimis, subjektyvesnis ir problemiškesnis. Poetas asmeniškiau išgyvena socialinių ryšių prieštaringumą – trauką ir atstūmimą vienu metu. Lyrinei sielai būdingesnė dramatiška nuotaikų kaita – noras apglėbti visą pasaulį ir sykiu pasaulio sielvarto melancholija, pasidygėjimas viskuo ir visais, įskaitant save. V. Kudirka nebuvo romantinis lyrikas, tačiau jo poetinė darbuotė programiškai orientuota į romantikus – apie tai byloja ir baironiškas eilėraščių knygos pavadinimas „Laisvos valandos“, ir išversti didžiųjų romantikų (F. Schillerio, G. G. Byrono, A. Mickevičiaus, J. Slowackio) veikalai.

Tam tikro romantinio idealizmo – pavadinkime tai pasitikėjimo avansu – prašosi ir V. Kudirkos socialumas. Nes gyvename pasaulyje, kuriame nepasitikima paties pasaulio ir buvimo jame prasme, ką jau kalbėti apie visokius socialumus. Nūdienos politinio, socialinio ir egzistencinio absurdo teatre V. Kudirkos blaivus protas jau gali atrodyti „negyvenimiškas“, o jo aistringas idealizmas – nebeatitinkantis real politik taktikos. Kudirkiškas kultūrinis idealizmas ir pilietinis įsipareigojimas šiandien tiesiog nepopuliarūs. Nepopuliaru ir vadinamuosiuose intelektualiniuose diskursuose priminti, kad žmogus tebėra sociali būtybė, – homo socialis seniai nustelbė madingesni ir visokeriopai politiškai korektiški modusai bei statusai: homo economicus, homo eroticus, homo ludens ir, pridurtų žemaitis, homo bludens. Pagal tokių diskursų kontekstą išpopuliarėja ne socialumas, bet asocialumas – žiniasklaidos ir pramogų industrijos duona kasdieninė. Juk geriausias jaukas miniai visuomet buvo skandalas, o skandalo šerdis – demonstratyvus asocialumas. Ir jeigu šiandien literatas su V. Kudirkos poezijos (ar savo paties) socialumu kai kam atrodo beviltiškai iškritęs iš konteksto, gal tai tėra nelinksma paties konteksto diagnozė, kurią literatai paprastai nustato pavydėtinai tiksliai – kai kas papuvę danų karalystėj… („Hamletas“ – pirmas veiksmas, IV scena). Sergančioje civilizacijoje ir visuomenėje teorinis formalizmas įtartinai primena gydytoją, kuriam liga įdomesnė už paciento gyvybę. Laimei, V. Kudirka buvo kitoks gydytojas, ir jo socialumo gyvybę laiduoja ne detali „substancinio turinio“ ar „konstituojančių dėmenų“ išsklaida, o žmogiškos atsakomybės ir padorumo nuostata, išsakyta eilėraščio „Valerijai“ eilutėmis: „Da tu draugijai skolingas!“ (galima palyginti su šiandienos pramogų verslo dievaičių verksmais – o kas man mokės pensiją?).

Sociologijoje visuomenė (V. Kudirkos laikais šis žodis dar nevartotas, jį atstojo draugija) paprastai suvokiama kaip struktūriškai, genetiškai bei istoriškai nulemtas žmonių bendrumo tipas. Vakarų sociologinė tradicija ilgą laiką visuomenę tapatino su valstybe, nors jau Platonas savo „Valstybėje“ įžvelgė ir nepolitinį žmonių poreikių (maisto, būsto, aprangos) bendrumą. XIX a. išsikristalizavo du požiūriai į visuomenės raidą ir socialumą – organiškasis evoliucinis ir mechaniškasis struktūrinis. Vokiečių sociologas Ferdinandas Tönnies (1855–1936) 1887 m. pasiūlė Gemeinschaft / Gesellschaft (į lietuvių kalbą paprastai verčiama bendruomenė / visuomenė, plg. rus. община / общество, angl. community / association) takoskyrą ir atitinkamą socialumo tipologiją, įtvirtinusią organinio ir mechaninio socialinio ryšio sampratas. Organinis socialumas esąs būdingas nedidelėms sėslioms kaimo bendruomenėms, grindžiamas emociniais kaimynystės, bičiulystės, šeiminio bendravimo ryšiais, čia svarbios šeimos ir bažnyčios institucijos bei autoritetas. Augant darbo pasidalijimui (kapitalizmo raida), organinį socialumą tolydžio išstumiąs mechaninis socialumas ir nuasmeninti kontaktiniai juridiniai santykiai. Čia jau vyrauja racionalizuoti formalūs socialiniai ryšiai, besiplėtojantys konkurencinėje urbanistinėje aplinkoje. Priminsime, kad V. Kudirkai didelį poveikį padarę lenkų pozityvistai (ypač vadinamoji Varšuvos mokykla) taip pat kliovėsi organiškos visuomenės raidos (o ne revoliucinių perversmų) idėja. Visuomenę jie gretino su gyvu organizmu, akcentavo darnią visų to organizmo dalių sąveiką ir savo programai įgyvendinti iškėlė „organiško darbo“ ir „pagrindų kūrimo“ šūkius, kurie buvo aktualūs ir „Varpo“ budinamai Lietuvai. Pažymėtina, kad F. Tönnies socialinio ryšio pamatu laikė valią (jis pirmasis įvedė terminą voliuntarizmas) – kaip tik valia ir racionali veiklos disciplina buvo V. Kudirkos socialinės laikysenos stuburas. Pagal F. Tönnies Gemeinschaft / Gesellschaft analogiją kitas sociologijos klasikas Emilis Durkheimas (beje, gimęs 1858 m. kaip ir V. Kudirka) skyrė visuomenės mechaninį solidarumą (ten, kur nėra darbo pasidalijimo) ir jį vėliau pakeičiantį organinį solidarumą (kur, esant darbo pasidalijimui, įsitvirtina mainų santykiai). Taigi, E. Durkheimas natūralesniu ir organiškesniu socialumo tipu laikė ne konservatyvias pirmines žmonių bendrumo formas (sociologija jas suvokia kaip visuomenę plačiąja prasme), o vėlyvesnę, pramoninio kapitalizmo pagimdytą, tačiau moraliai saistomą bendriją (visuomenę siaurąja prasme). F. Tönnies, kaip ir buvo galima tikėtis, tam griežtai nepritarė.

Nūdienos sociologija (socialinių pokyčių teorijos) į F. Tönnies ir E. Durkheimo modelius žiūri jau kaip į atgyvenusius redukcinio dualizmo reliktus, tačiau V. Kudirkai suvokti tokia organinio ir mechaninio socialumo skirtis gali būti pravarti. Organinio socialumo poetiniu koreliatu čia galėtume laikyti būrelį, draugiją, kurią sudaro numanomi manieji, o mechaninio – svietą. Pirmojo modelio konotacijos šiltos ir intymios („Gražu yra matyti lietuvių būrelį…“ – „Gražu, gražiau, gražiausia“), o antrasis (žodis svietas – slaviška svetimybė) jau žymi įtampą, socialinę atskirtį, susvetimėjimą („Kad tyčiojos iš manęs svietas nedėkingas…“ – „Valerijai“). Svieto kalbinė semantika ženklina pasaulio atvirybę ir įvairovę (plg. genys margas, svietas dar margesnis), sukrečiančias patirtis (neduok tu sviete), iššūkį ar vertybinį sprendimą (svieto lygintojas, svieto perėjūnas). Iš gausaus svieto prasmių aruodo V. Kudirka pasirenka ir tautosakinę parafrazę („Tai aš apleistas ant margo svieto! / Tiek turiu kęsti vargo taip kieto…“ – „Artojaus skundas“), ir etinį skelbimą-sprendimą („Drąsiu tiktai tąjį mes turim vadinti <…> Kurs į akis svietui pasako teisybę“ – „Ne tas yra didis“), ir individualią ironiją, kuri gali būti smerkianti („Teisingas sviete! o teisingi žmonės!“ – „Šiaučius ir gizelis“) ar žaisminga („Taipo svieto akyse / Aš palieku geras, / Norint mano širdyje / Lindo Liuciperas“ – „Apžvalgos mokslas“).

Akivaizdu, kad būdingieji V. Kudirkos išgyvenimai, vaizdiniai ir patosas lieka įsitvirtinę organinio socialumo pusėje. Iškalbus pavyzdys galėtų būti eilutės iš eilėraščio „Maniemsiems“:

Lietuva mano! priešiui ant tavęs įnirtus,
Privalai hidra tapti ta, kuriai nukirtus
Galvą, tuoj kelios galvos vieton jos išdygsta.
Išliksi tik į hidrą gyvumo pavirtus,
Nors priešius nestygsta!

Ateities Lietuvą, o sykiu ir jos atbundančią visuomenę lygindamas su gyvumo hidra, V. Kudirka originaliai apverčia hidros vertybinę simboliką, suteikdamas jai gyvastingos regeneracijos, nesulaikomo organinio augimo ir kuriamojo tvarumo reikšmę (antikos mitologijoje ir vėlesnėje literatūrinėje tradicijoje, įskaitant A. Mickevičiaus „Odę jaunystei“, hidra yra blogio simbolis). Šitaip V. Kudirka sukuria kaip reta įtaigų organinio socialumo ir originalumo vaizdinį, kurį palaiko ir kiti F. Tönnies Gemeinschaft dėmenys – emociškai intymi savųjų rato atmosfera, bendrą šeimynos gyvenimą ir būstą primenantys įvaizdžiai (stulpas, prilaikantis jūsų namo sieną), nuoroda į sektiną autoritetą, kuris, gal ir ne visai kukliai, iškeliamas kaip socialinio bei moralinio veikimo pavyzdys („Tiktai, ką anas darė vyrs pasišventimo, / Tegul kits kartoja!“). Mitinis herojinio atgimimo motyvas, kai „menkas ir silpnas net milžinu stoji“, aiškiai suskamba ir eilėraštyje „Labora!“: „Tai žvilgtelk ant darbo jaunų draugų tavo – / Vienoj akimirkoj iš naujo atgimsi“.

V. Kudirkos socialines nuostatas dar stipriai veikia valstietiškas mentalitetas, paveldėtas iš patriarchalinės šeimos sanklodos. Jo poetinėje vaizduotėje visuomeninis sambūris dar neatskiriamas nuo saistančio (anot F. Tönnies, organinio) intymumo ir priedermių. Tokia artimųjų ratelio dvasia dvelkia iš eilėraščio „Gražu, gražiau, gražiausia“, parašyto „Atminčiai susirinkimo pas J. Gaidį Varšavoje“. Naujosios lietuvių visuomenės (o kol kas tik saujelės inteligentų) vizija projektuojama kaip šeimyniška kaimo bendruomenė, norinti tikėti, jog „visa lietuvių draugija tai viena šeimyna su vienokiais troškimais, su vienokia kalba“³. Organiniame šeimyninio socialumo audinyje išryškėja vyriškasis tėvo ir moteriškasis motinos poliai. Aštriai konfliktavęs su tėvu, sukilęs prieš caro ir prieš popiežiaus Leono XIII autoritetą, V. Kudirka sykiu atliko istorinį-kultūrinį tautos tėvo vaidmenį, kuris ryškus ir jo poezijoje. Panašiai kaip tėvas Motiejus, šeimoje visus spyręs prie darbo, dar neišaušus vertęs šeimynykščius giedoti rožinio, V. Kudirka įsakmiai ragina stoti į tautinio darbo barą („Labora!“) ir savo „Varpo“ dūžiais verčia iš migio „tinginį miegalį“. Didysis varpininkas ypač griežtas ir reiklus saviesiems, inteligentams, užtat niekad nepristinga atlaidaus supratimo „kaimo žmonelėms“, tiesiogiai neįtrauktiems į tautinį darbą. Čia galima įžvelgti dvi V. Kudirkos – tautos tėvo – socialines laikysenas: 1) griežta denunciantų, tautinių renegatų ir degeneratų kritika (principinė strateginė linija) ir 2) kalbėjimas naivios liaudies vardu, tapatinantis su „nuskriaustaisiais ir pažemintaisiais“ (lankstesnė ir minkštesnė taktika). Toks požiūrio į inteligentiją dvilypumas išryškėja gretinant eilėraščius „Maniesiems“ ir „Lietuvos šviesuoliams“. „Manieji“ žymi apibrėžtą saviškių ratelį, kuris pasitraukiančiam iš gyvenimo pasišventusiam vyrui yra ir idealusis Lietuvos ateities provaizdis. Tie, į kuriuos kreipiamasi, čia iškyla kaip verti herojiško darbo tęsėjai, nors antrojo eilėraščio „šviesuoliai“ tėra silpnadvasiai pažadų neištesėję bėgliai. Pirmajame eilėraštyje akivaizdi tautos vadovo ir autoriteto (t. y. tėvo) laikysena, antrajame – kalbėjimas iš nepatenkintų apačių, piktokas reikalavimas vadovauti, nusivylimas ir apmaudas, primenantis apmulkino vaiko nuoskaudą. Tai minios, kuri prašosi mokoma ir vadovaujama, balsas. Kalbančiojo retorinė energija ir švietėjiškas įsitikinimas savo teisumu abiejuose eilėraščiuose iš esmės nesiskiria.

Su moteriškumu, motinos kultu romantinė tradicija sieja tėvynę (nors paties žodžio šaknis, skirtingai nuo daugumos indoeuropiečių kalbų, tėviška, t. y. vyriška! Plg.: tėv-as – tėv-ynė). Šios sąsajos etninę kultūrinę reikšmę pirmasis suvokė S. Daukantas. Tėvynės–motinos paralelė visada atgyja grėsmės, lūžio, lemiamų išbandymų sąlygomis. Prisiminkime egzodo poetus (J. Aistį, Bern. Brazdžionį), kurie sovietinės okupacijos metais savo kūrybą suvokė kaip motinos tėvynės balsą, šaukiantį susitelkti išblaškytus vaikus. V. Kudirkai motinos figūra taip pat yra telkianti, įpareigojanti, kilninanti. Poetui gražu matyti tuos, kurie „tėvynei aukauja žodelį, / Ir motiną pagarbin atminimais vaiko“ („Gražu, gražiau ir gražiausia“). Šiuo požiūriu iškalbingi ir V. Kudirkos poetiniai vertimai bei sekimai: lenkų autoriaus K. S. Junoszos soneto „Motinai“ („Matce“) vertimas, prancūzų poeto J. Richepino eilėraščio „Širdis“ sekimas (perpasakojama populiari legenda apie piktadario sūnaus iš motinos krūtinės išplėštą širdį, kuri, plyšdama perpus, klausia – sūnau, ar tau labai skauda?). V. Kudirkos plunksnai priklauso eilutės „Vilija, mūsų motina upelių…“ – tai A. Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“ dainos pradžia, vienas įtaigiausių ir bundančiai tautinei savimonei svarbiausių tekstų, kurį lietuviškai prakalbinti, be V. Kudirkos, bandė V. Ažukalnis, E. Daukša, Maironis, J. Mačys-Kėkštas, J. Brazaitis ir kt. V. Kudirkos sentimentai motinai (Elzbieta Jasulevičiūtė-Kudirkienė mirė 1868-aisiais, Vincukui einant dešimtuosius metus) turi stiprų biografinį pamatą. Štai ką jis rašė apie motiną, polemizuodamas lietuvių moterų klausimu su Stasiu Matulaičiu („Varpas“, 1894, Nr. 4): „Mano motina davė man, ką apskritai motina lietuvė gali duoti savo vaikams, o dagi daugiaus, nes pati daugiau turėjo. Labai gražiai dainavo, labai puikiai margino margučius, labai dailiai sekė pasakas ir prie tų „dailių“ dalykų mane pritraukė. Jeigu aš šiandien muzikantas, pataikau šį ar tą nupiešti ir, atsiprašant, eiliadirbis <…>, tai motinos kaltė“⁴. Kūrybinius gebėjimus kildindamas iš motinos, V. Kudirka sykiu leidžia giliau suvokti ir savo poezijos socialumo genetiką, biologiškai ir psichologiškai perimamą iš autoritetingo kito, šiuo atveju – kitos. Kartu pabrėžiama, kad tautinio sąmonėjimo srityje motinai (moteriai) joks vaidmuo nepriklausė. Nes iš „tos motinos, kuri mano nuomonėje buvo ideališka, niekad negirdėjau, kas tai Lietuva, lietuvis, gaivinimas Lietuvos ir t. t. Negirdėjau to nė nuo močiutės, nė nuo tetų, nė nuo vienos moteriškės iš mano kaimo ir visos apygardos“⁵. Taigi lemiamu motinų ir moterų kriterijumi tampa jų „apšvietimo laipsnis“. Todėl nenuostabu, kad V. Kudirkos švietėjiškame Lietuvos atbudimo ir prisikėlimo projekte moterims „rimtų“ vaidmenų nenumatyta. Silpnoji lytis rimtam tautiniam darbui netinka, todėl ir poezijoje rikiuoja bei komanduoja broliai ir sūnūs, stiprybę semiantys iš didvyrių žemės praeities, turintys mandatą kilniai darbuotis tėvynės naudai ir žmonių gėrybei. Moterys socialiai neperspektyvios, todėl savaip dėsninga, kad nuolatiniu V. Kudirkos satyriniu taikiniu tampa moteriškasis personažas – davatka. Ją galėtume laikyti iškreipto organinio solidarumo patikėtine, kurios socialinį ir moralinį nepatrauklumą liudija tokie žmonių priežodžiai kaip iš davatkos nei Dievui žvakės, nei velniui šakės. Davatkiškumą V. Kudirka pliekia liaudiškojo kriticizmo dvasia, pasitelkdamas eiliuoto šaržo („Mįslys“) ar poleminio pamfleto („Apžvalgos“ mokslas) žanrus. Šiuose satyriniuose kūrinėliuose atsispindi ano meto ideologinių polemikų kultūra (deja, neaukšta), kuri (taip pat, deja) ne kažin kiek pasistūmėjo ir mūsų laikais.

Imdamasis visuomenės auklėtojo vaidmens, V. Kudirka, kaip ir P. Vaičaitis, tęsia švietėjų – K. Donelaitis, S. Stanevičius, S. Daukantas, M. Valančius, A. Tatarė – kultūrinę tradiciją. Šios tradicijos tąsa – tėviškai pamokomas pasakėčios žanras, kuriam V. Kudirka suteikia aštresnį politinį skambesį („Šiaučius ir Gizelis“, „Žvirbliai ir kaliausė“). Pastarojoje erelis pasirodo besantis pasigailėtina kaliausė. Išties šiandieniniame mūsų gyvenime netrūksta kaliausių, besidedančių ereliais. Trūksta kudirkų. Priminsime, kad V. Kudirka laikomas ir lietuvių politinės poezijos pradininku, nes parašė pirmąjį revoliucinio patoso eilėraštį „Ne tas yra didis“. Tačiau švietėjiškai demokratiškoje V. Kudirkos natūroje slypėjo ir aristokratiška gyslelė, saloninio bendravimo poreikis ir estetiškai išlavintas skonis. Prisiminkime jo išverstos I. Krylovo pasakėčios „Gaidys ir žemčiūgas“ moralą: „Prasčiokai taipgi: ko suprast negali, / Vadina tą nieku ir met į šalį.“

Socialumas savo estetines formas visada įgyja skirtingų ideologinių, religinių, psichologinių, apskritai vertybinių nuostatų susidūrimo žaizdre. V. Kudirkos socialumas aistringai sulydo tautos ir asmens laisvės bei orumo idėjas ir yra iš principo atmetantis „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ moralę. Tai kontrastas šiandienos vartojimo mugės konjunktūrai su jos greitos naudos, greito maisto ir greitos meilės religija bei pramogų industrijos stabais. Tiek jo kolektyvizmas, tiek individualizmas yra veiksmingo įsipareigojimo programa, kurioje atsakingas savo aplinkos formavimas dera su asmens egzistenciniais rūpesčiais. Kita vertus, V. Kudirkos socialinis autoritetas yra neabejotinai charizminis, todėl visada turi pavojų virsti kultu. Mykolas Biržiška yra pažymėjęs, kad „Kudirka jau savo tautos yra sutaikytas su bažnyčia, tautinis pozityvistas virto kaip ir tautiniu šventuoju“⁶.

Tai, kad V. Kudirka yra tapęs ir tautinės martirologijos herojumi – jau jo recepcijos problema, kuri taip pat įeina į socialumo sklaidos lauką. Tačiau mums rūpėtų ne V. Kudirkos ikonos bronza, bet jo žmogiškumo esmė. Juk jis ne iš karto pasidarė „teisusis“, juk turėjo nueiti netrumpą paklydimų kelią, išgyventi tapatybės dramą ir tik po to „atsiversti“. Tautinė mitologema tapusi ištarmė „pasijutau lietuviu esąs“, skambanti kaip vieša išpažintis, atveria ne tik socialinę moralinę (lenkuojantis ponaitis gėdingai kapituliuoja prieš artojo sūnų), bet ir metafizinę (sūnus paklydėlis sugrįžta pas Tėvą) šios dramos perspektyvą. Jo kelkite turi ne tik socialinę, estetinę, bet ir evangelinio skelbimo (teologų kalba – kerigmos) prasmę (plg. su Jono Pauliaus Nebijokite!, ištartu 1979 m. atvykus į Lenkiją ir įkvėpusiu visai Rytų Europai žmogiškojo solidarumo stebuklą). Apaštalų intonacijas primena artimo sąvoka ir pamėgtasis kreipinys broliai, kurį perims Maironis (beje, Maironis perims ir krūtinėje degančios šventos idealizmo ugnies motyvą iš eilėraščio „Labora!“ (Šį pavadinimą V. Kudirka nusižiūrėjo iš benediktinų šūkio ora et labora), o Maironio biblinėje parafrazėje „skausmo vyras“ girdėti ir kudirkiškas „vyro pasišventimo“ aidas).

Kaip prisimename, M. Mažvydo „Katekizmo“ prakalbos kreipinys buvo „politiškai korektiškesnis“ – broliai ir seserys. Eilėraščio „Ne tas yra didis“ antitezių struktūra tarsi atkartoja Kalno pamokslo kompoziciją ir laipsniuojančią retoriką – kaip ir Išganytojo ištarmės, šis eilėraštis įpareigoja praktiniam elgesiui, radikaliai besiskiriančiam nuo esamų gyvenimo santykių ir grindžiamam atsakomybės etika. Tad V. Kudirkos poetinis žodis turi neabejotiną sakramentalumo (krikščioniško communio reikšme) matmenį, numanomą dangiškojo Tėvo sankciją. Šią sankciją simboliškai įprasmina „Tautiška giesmė“, kurios pirmoji eilutė „Lietuva, tėvyne mūsų“ tarsi atkartoja „Tėve mūsų“ sakrališkąją ištarą, turinčią šešių šimtų metų socialumo istoriją. Iš Biblijos atėjusios ir mūsų himno šviesos bei tiesos parabolės (plg.: „O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve“, Jn 3, 21). Visa tai leidžia daryti išvadą, jog V. Kudirkos poezijos socialumas – daugiakryptis, išgaubtas, persmelktas hierarchinės vertybių vertikalės, nematomomis gijomis sujungiančios tai, kas vieša ir deklaratyvu, su tuo, kas išgyvenama intymioje tyloje.

Šioje poezijoje nėra atsivėrimo transcendencijai, apeinamos didžiosios lyrikos temos – meilė ir mirtis. Kalbantysis gerai, pernelyg gerai suvokia savo egzistencinį pasmerktumą (dauguma tekstų rašyti jau žinant neatšaukiamą ligos diagnozę), tačiau tam pasmerktumui poetinti nebeturi laiko, tarsi žinodamas, kad trūkstamus visuotinumo kontekstus skaitytojas galės atkurti pats. Atkurti iš gyvenimo teksto, iš jo praeinamybės tragikos ir iš tos tragikos gimstančio pasiryžimo gyventi veikliai, pasiaukojamai, gražiai – „gražiausia vienok esti akimis matyti, kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako“. Šis grožis gimsta ne iš lyrinio pakylėtumo ar didingos minties tragikos – visą poetiškąją tragiką su savimi nusineša gyvenimo proza, ragindama atsiveriančią tuštumą užpildyti žodžiais ir darbais jau mus, liekančius – kol kas – šiapus. V. Kudirkos socialumas – egzistenciškai „kalbinantis“, pasitikintis čia ir dabar užgimstančio solidarumo viltimi ir todėl poetiškas. Jis nujaučia savo teorinį ir estetinį trapumą ir nesikankina, likdamas nebylus tiems, kam V. Kudirkos eilėraščiai „neturi savarankiškos estetinės vertės“. Bet ar šių eilėraščių skelbiamos tiesos nėra taip suaugusios su mūsų istorija, mūsų laimėjimais ir nusivylimais, mūsų pasiryžimais, lūkesčiais, išbandymais, jog jas išgyvename ir kaip asmeninį tapsmą, akistatą su praeitimi ir ateitimi, nebūtimi ir amžinybe? Ši poezija ne skaido, o telkia, siūlydama šiandien taip sunkiai lipdomos pilietinės visuomenės gaires. Nepaisant „išaugtų“ poetinių formų, ji turi patrauklų socialumo, kaip augančio ir auginančio žmogiškumo, branduolį, kuriame slypi ne tik Lietuvos ir lietuvio atgimimo istorijos, bet ir amžinosios žmogaus ir tėvynės, žmogaus ir pasaulio dramos šerdis.

1 Valantiejus A. Sociologijos sąvokų daugiareikšmiškumas. Sociologija. Mintis ir veiksmas. – 2008 / 1 (21). – P. 69, 70.
2 Durkheim é. Sociologijos metodo taisyklės. – Vilnius: Vaga, 2001. – P. 33.
3 Kudirka V. Raštai. – T. 2. – Vaga: Vilnius, 1990. – P. 465.
4 Ten pat. – P. 571.
5 Ten pat.
6 Cit. pagal: Korsakas K. Literatūros raida. – Vaga: Vilnius, 1985. – P. 227.

Marijus Šidlauskas. „Karo laiškai“ karų laikais

2024 m. Nr. 12 / Tomas Kačerauskas. Karo laiškai. I dalis. – Vilnius: Miško kelias, 2024. – 268 p.

Jūratė Sprindytė. Kur yra lietuvių literatūra?

2024 m. Nr. 3 / Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis: literatūros kritika, eseistika, pasisakymai. Sudarytoja Nida Gaidauskienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023. – 428 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Marijus Šidlauskas. Lapkritiška kritika: bandymas

2017 m. Nr. 1 / Jeigu medžiai mokėtų žmonių kalbą, lapkritį jie veikiausiai pavadintų kritišku mėnesiu, o nukritę, t. y. krizėje atsidūrę lapai jiems nesispyriodami pritartų. Tad LLLTI neprašovė…

Donata Mitaitė. Iš patirčių

2016 m. Nr. 1 / Vartai į abi puses: Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 304 p.

Marijus Šidlauskas. Apie basą kritiką

2015 m. Nr. 1 / Kaip žinome, kritikas yra dvigubas parazitas, nes parazituoja iš meno, kuris, kaip patvirtina ilgametė patirtis, niekam neneša naudos. Ką daryti žmogui, kuriam toks dvigubas naudos nenešimas

Marijus Šidlauskas. Kur yra lietuvių literatūra?

2014 m. Nr. 5–6 / Kartais atrodo, kad literatūra žaidžia su mumis slėpynių. Svarbu, kad būtų su kuo žaisti, kad būtų norinčių jos ieškoti ir tikinčių, jog įmanu šią neklaužadą rasti, kad ir kur ji slapstytųsi…

Marijus Šidlauskas. Rasti laiko kelią

2013 m. Nr. 12 / Julius Keleras. Vėliau, gerokai vėliau. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 168 p.

„Metų“ anketa. Henrikas Algis Čigriejus, Marijus Šidlauskas

2013 m. Nr. 8–9 / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas.

Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis

2013 m. Nr. 5–6 / S. Geda pirmapradiškai yra vandenžmogis, o kentauras sengraikiams – miškų ir kalnų demonas. Manykime, kad šiuo atveju svarbiau dvilypis pasaulio regėjimas, dvipolė estetika, įžūliai kergianti priešybes ir nederamybes…

Marijus Jonaitis. Sugrįžti iš Ulro žemės

1997 m. Nr. 1 / Czesław Miłosz. Ulro žemė. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 255 p.

Donata Mitaitė. „Greta pradžia ir pabaiga…“

2009 m. Nr. 8–9

Alfonsui Maldoniui – 80

Ir sovietinių, ir posovietinių laikų literatūrologų rašiniuose varijuojama iš esmės teisinga, bet ir unifikuojanti poetus tezė, kad Alfonsas Maldonis „pagal pasaulėjautą ir idėjinę evoliuciją <…> priklausė 30-ųjų metų kartai“¹, t. y. Algimanto Baltakio, Janinos Degutytės, Justino Marcinkevičiaus kartai. Sovietmečiu šie poetai dažnai būdavo vertinami kaip lietuvių poezijos gaivintojai po stalinizmo įšalo, vėliau daug kalbėta apie jų konformizmą (kiek atlaidžiau žiūrėta tik į Janiną Degutytę), reikalauta viešos atgailos už tikras ar tariamas ano laiko nuodėmes, o jų kompromisai priešpriešinti nenuolankiai disidentų laikysenai. Šiandien ryškėja vis blaivesnis ir objektyvesnis vertinimas, suvokiant šios kartos kūrybą kaip dalį vadinamojo „konservacinio“ lietuvių kultūros diskurso, siekusio nors ir kompromisų kaina išsaugoti nacionalinę kultūrą. Tas diskursas jai buvo ne mažiau būtinas, kaip ir jokių nuolaidų okupacinei valdžiai nepripažįstantis „kovingasis“ diskursas².

Nesiginčydama su vertinimo schemomis ir kartais aiškiais perlenkimais, šiame straipsnyje pabandysiu pažvelgti į tuos asmeniniame archyve³ likusius A. Maldonio tekstus, kurie liudija poeto gyvenimo dramą, dėl istorinių aplinkybių užspaustas jo galimybes, viešumoje nerodytus kitokius tekstus, kūrėjo moralinę savistabą, rankraščiuose vėl ir vėl grįžtant prie skaudžių ne tik jam pačiam, bet ir visai Lietuvai epizodų. Reikia pasakyti, kad A. Maldonis buvo ne tas rašytojas, kuris itin rūpintųsi savo archyvo kaupimu, tvarkymu ar saugojimu. Daugiausia nebaigtų ir keletas beveik baigtų eilėraščių aplanke, ant kurio poetas užrašė „Sąvartynas“, ir kur, žmonos liudijimu, jis dėdavo pradėtus ir nebaigtus rankraščius, kitą dieną ką nors iš ten išsitraukdavo, taisydavo, baigdavo rašyti, arba vėl grąžindavo lapą atgal. Lapų ten įvairiausių: įprastinio A4 formato ir, matyt, išplėšti iš kokio nedidelio bloknoto, tvarkingi ir apiplėšyti, aprašinėti, apipiešti, sudėti į aplanką kaip papuola, nesilaikant chronologinės ar kokios kitos tvarkos. Tik patys ankstyviausieji (dauguma jų – aplanke „Pagrėbstams“) eilėraščiai perrašyti rašomąja mašinėle, o vėliau nedaug taisyti ranka, juos galima bent jau sąlygiškai laikyti baigtais. Visų kitų likę neperrašyti rankraščiai, variantai, atskiros strofos, dažnai tik pradiniai apmatai. Beje, pernelyg nesureikšminant, aplankų pavadinimus galima ir interpretuoti: tas, kuriame daugiausia jaunystės eilėraščių, o poetinio vyksmo vieta dažniausiai kaimas, pavadintas „Pagrėbstais“. Dauguma kitų rankraščių jau atsidūrę „Sąvartyne“. Dar keliuose aplankuose – daugiausia spausdintų knygų rankraščiai. Archyvas leidžia susipažinti su dar nespausdintais jaunystės eilėraščiais ir jau nebeužbaigtais paskutinių metų kūriniais, jame tikrai „greta pradžia ir pabaiga…“, kaip apie žmogaus gyvenimą apskritai rašė poetas viename rinkinio „Rytas vakaras“ eilėraštyje.

A. Maldonio archyve išlikę nebaigtos „Didžiosios autobiografijos“, turėjusios išsamiai aprėpti viso jo gyvenimo istoriją, fragmentai, rašyti paskutiniais dešimtmečiais, gali būti savotiškas poeto gyvenimo autokomentaras, deja, toli gražu nebaigtas ir apimantis tik jaunystės metus. Tie fragmentai šiek tiek plačiau paaiškina A. Maldonio biografijos pradžią, kuri daug ką nulėmė tolesniame gyvenime.

Dešimties hektarų tėvų ūkis Dzūkijos smėlynuose leido šeimai gyventi labai neskurstant, bet ir nejaučiant jokio pertekliaus. Jauniausias šeimoje, būsimasis poetas, šešerių metų amžiaus per gerokai vyresnių brolio ir sesers pečius žiūrėdamas išmoko skaityti. Jis anksti pajuto to, ką kaimo gyvenimas siūlo ir ko norėtų jis pats, nesutapimą: „Nepasakyčiau, kad <…> man buvo itin malonūs tie nesibaigiantys, kaip vežimo ratas apie savo ašį besisukantys darbeliai ir pareigos. Buvo baisoka pagalvoti, kad taip bus iki amžino atilsio sugiedojimo. Aš net visas virpėdamas veržiausi kažkur tolyn į pasaulį prie knygos, prie šviesos, į man nežinomą, bet tokią kerinčią būtį. Bet tuos darbus darbelius dirbdavau. Buvo ir kažkokio azarto, kurį susikuri, norėdamas parodyti, kad kartą pradėjęs sugebi užbaigti.“ Turbūt panašiai vėliau A. Maldonis žiūrėjo į kartą prisiimtas kad ir nelabai mielas valdiškas pareigas, kurių gyvenime turėjo daug ir kurios, ko gero, mažino potencialių jo poezijos skaitytojų skaičių, nes ant visos jo kūrybos tarsi uždėdavo sovietinį oficialių įsipareigojimų antspaudą. Ką tik išleistoje poeto rinktinėje „Šviesa pro lapus“ spausdinamose nuotraukose krinta į akis kontrastas tarp įsitempusio, tarsi kauke pridengto poeto veido oficialiuose renginiuose ir žmogiškai šilto Linmarkyje, kur jis važiuodavo ilsėtis vasaromis.

Galutinai atsisveikinta su gimtine 1951 m., pokario permainų ir kovų fone: „Jau buvo uždėti ne tik gaspadorėliams, bet ir sklypininkėliams nepakeliami mokesčiai, buvo matyti, kad jų išsimokėti niekas negalės, kad tėra du keliai: ar rašytis į kolūkį, likti, kaip tais laikais buvo sakoma, vien su autais ir su pautais, ar džiovintis duoną ir laukti pasiuntinių su nemokamu pavežėjimu pas baltas meškas. Alovėje, Rimėnuose, Meškučiuose, Kalesnykuose kolūkiuose žmonės jau buvo surašyti. Paskutinę rugiapjūtę mūsų kaimelio jaunimas suvarė į galubarius su talkom. Per dieną 10–12 dalgių pradalgėje, pora už poros, nors tu žalias ar mėlynas – varykis pirmyn, nes jau spygčioja griebėja, kitam dalgiui palei rankas švytruojant. Vakare pabaigtuvės, armonika, samagonas, dainos – „Ko liūdi, žalia giruže, ko tu nuliūdai? Gal suspaudė tau širdelę bėdos ir vargai?..“ Paskutinės miško dainos. Per savaitę nušniojome rugius visam kaimui, tiem, kurie dar buvo likę neiššaudyti ar neišvežti, dar sėjo ir pjovė. Net ir man, tuo metu turėjusiam arklio sveikatos, girgždėjo sausgyslės, aukščiau peties negalėjo pakilti ranka.

Išvažiavau tais metais į Vilnių pačioje rugpjūčio pabaigoje. Naktys buvo labai neramios. Bene paskutinę naktį prieš išvažiuojant, grįždamas iš kaimyno Balčiūnų Augusto, užkopęs ant Žvyrynės kalno, apsidairiau. Visais šonais liepsnojo gaisrai, pleškėjo suvežtas pirmųjų kolūkių derlius. Stovėjau keletą valandų, žiūrėdamas į šmėželiuojančias raudonas pašvaistes, įsiklausydamas į tolimą duslų automatų tratėjimą. Štai šitaip ir atsisveikinau su gimtaisiais namais.“

Brolio ir sesers likimai klostėsi nelengvai: sesuo labai anksti ištekėjo už būsimo „liaudies priešo“ (pokario metais pavaikščiojusio su automatu po miškus, paskui lyg ir grįžusio į legalų gyvenimą, bet vis tiek galų gale pataikiusio į Sibirą), brolis 1942 m. išvežamas darbams į Vokietiją, ten jo pėdsakai ilgam dingsta, kol septintajame dešimtmetyje atsiranda tik kapas Slovėnijoje. Jų likimai sovietiniais metais komplikavo ir jauniausio brolio gyvenimą. Į komjaunimą jis įstojo priešpaskutiniame universiteto kurse 1953 m. savo mokytojo Ipolito Cieškos patariamas, nes pajuto, kad juo ima domėtis atitinkamos tarnybos. Tai buvo ne įsitikinimų ir ne karjerizmo, bet būtinosios ginties nulemtas žingsnis. Dėl tų komplikacijų, kaip pasakojama „Didžiojoje autobiografijoje“, pražuvo ir ankstyvosios A. Maldonio kūrybos dalis: „Žiūrėdamas į vakarų tolumas, nuo vaikiškų nestygstančių troškimų pereidamas prie jaunuolio nerimo, 1946 metais ir eilėraščius pradėjau rašyti. „O mėlynoji toluma…“ Taip ar kažką panašiai įrašiau tada į dienoraštį, pradėtą 1944 metais, kuriame buvo surašyta visa to meto mano apylinkės ir kaimo žmonių gyvenimo kronika. 1954 metais išsigandęs galimos kratos, tą „įkaltį“ įmečiau į Nerį.“ Kratos išsigąsta, nes komjaunimo centro komitetas dėl neaiškaus, jų nuomone, brolio likimo A. Maldonio kaip nepatikimo nepatvirtino „Lietuvos pionieriaus“ redakcijos stilistu-korespondentu.

Esmingai apsispręsti teko bebaigiant universitetą, kai reikėjo pirmiausia pačiam sau pasakyti, „ką daryti su tais savo rašymo bandymais. Mėgėjiškas rašinėjimas į stalčių jokios ateities nežadėjo. Rašyti ir spausdintis? Toks sprendimas jau ir tada, kad ir intuityviai suvokiamas, reiškė, kad priimi gyvenimą tokį, koks jis yra, gal tam tikrą dalį iš to, kas buvo. O ką darai, jeigu nepriimi? Ar dirbdamas kokį kad ir menką valdišką darbelį, mokytojaudamas, sakysime, tu įrodai, kad nepriimi? Kam tu ruošeisi tuos penkerius metus universitete, kokio tikslo siekei tada?“. Priimtas sprendimas, aišku, buvo konformistinis, nors iš tikrųjų toks buvo bet kuris universitetinį A. Maldonio išsilavinimą atitinkantis darbas. Kad ir esama išimčių, vis dėlto tik į stalčių rašantis poetas per ilgus tokio rašymo metus dažniausiai arba iš viso užslopsta ir nutyla, arba užsikonservuoja savo jaunystės poetikos sistemoje.

A. Maldonio archyve yra likę keletas tų „mėgėjiškų rašinėjimų į stalčių“, kitaip sakant, eilėraščių, parašytų anksčiau, nei priimtas minėtas apsisprendimas, ir aiškiai neskirtų spaudai. Keletas jų 1993 m. buvo išspausdinti dar paties poeto sudarytoje rinktinėje „Baltasis skersgatvis“. Dzūkijos kaimo likimas, atsisveikinimas su tėviške – tokios būtų svarbiausios nespausdintų eilėraščių temos. Neseniai sukolektyvinto kaimo realybę atspindinčiuose eilėraščių vaizduose jau atpažįstama ironiškai sarkastiškoji būsimojo poeto talento pusė:

Apskretę pašiurpę arklių būriai
Šerkšnotą žolę gramdydami po pievas tąsos.
Ant nesudygusių rugių
Krypuoja varnos nuo šono ant šono.
Sekmadienis. Dainuoja kaimas iš širdies,
Apkvaišęs nuo šviesaus gyvenimo ir samagono.

Ši citata iš 1951 m. eilėraščio, o štai dar vienas ankstesnis 1949 metų vaizdelis iš natūros: „Klykia armonika kaime. / Našlaičiai sodai žydi.“ Pažinoję A. Maldonį prisimena, kad daina „Oi kas sodai do sodeliai, kada žydi, kada ne“ buvo viena iš jo myliausių. Beje, valstietiškas šaknis tebejaučiančių Baltijos šalių literatūrų atstovams, netgi tiems, kurių kūryba oficialiai buvo tarsi visiškai priimtina, „sodyba“, „sodas“ buvo tie įvaizdžiai, per kuriuos kartais nejučia prasiverždavo nesutapimas su režimu. Antai estų rašytojos Lilli Promet romane „Merginos iš dangaus“ (1977), kuriame pasakojama apie sovietinių partizanų ryšininkes karo metų Estijos kaime, ištremtųjų, per karą dingusiųjų sodai – „gedulingi“, galioja nerašytas moralinis draudimas skinti jų obuolius.

Tai, kas vyksta Dzūkijoje, neteisinga, – liudija jauno A. Maldonio eilėraščių vaizdai: tėviškės žmonės „pažeminti, mirtinai nusikamavę“. Žmogus ten „išniekina žmogaus lavoną, / Žmogus sutrypia ašarą ir duoną“. „Nėra tau ateities“, – sakoma kreipiantis į Dzūkiją. Jau ne ironiškai, bet skaudžiai lyriškai apie Dzūkijos likimą kalbama 1948 m. spalį parašytame eilėraštyje „Išeinant“:

Lieki giliai paslėpus sunkią gėlą,
Lieki pilka, lieki tokioj gūdžioj nakty.

Raudosi ir gaisrų girliandom puošies,
Neliks širdies, kuri nesusidrums.
Ką aš tau pasakysiu, ką tau padainuosiu
Iš savo tolumos, iš vienumos?..

Eilėraščio leksika romansiškai aptrinta, bet beviltiškumo nuotaika atkuriama. Nors ir palikus tėviškę, dvasiniai saitai išlieka, o moraliniai įsipareigojimai galioja. Viename 1948 m. parašytame eilėraštyje (tai dar tik pati A. Maldonio eilėraščių pradžia) kalbama apie atsisveikinimą su gimtąja pastoge, apie grakščią liepą, pažadama: „Pareisim kad ir keliais, / Jei liksime gyvi.“ Šis pažadas likimiškai atsišauks pačioje poeto gyvenimo pabaigoje.

Be abejo, santvarkos pakeitimo kaip ir kaimo sukolektyvinimo teisėtumo ir progresyvumo nebuvo galima kvestionuoti iki pat Nepriklausomybės atkūrimo. V. Kubiliaus teiginys, kad A. Maldonio „jau nebeužkliudė dramatiškų konfliktų ir lūžių situacijos, tokios aštrios A. Baltakio knygoje „Velnio tiltas“⁴, teisingas, jei turime galvoje pirmąsias poeto knygas. Vėlesniuose rinkiniuose apie Dzūkijos, savo kartos likimą A. Maldonis iš esmės pasakė labai daug, tik ne taip tiesmukai, kaip archyve likusiuose pirmuosiuose bandymuose. Reikėjo laiko, kad šioms temoms poetas surastų cenzūrai neužkliūnantį, bet ir nesumeluotą toną ir žodyną. O pirmuosiuose spausdintuose jo tekstuose nemažai to, ką M. Martinaitis vadina „ideologinėmis imitacijomis“, suvokdamas, kad jos kaip ir kompromisai vyresniems nei jo karta rašytojams, „pradėjusiems kūrybos kelią daug sunkesniais laikais“, buvo sunkiai išvengiamos⁵. Tačiau vis dėlto ir spausdintuose eilėraščiuose – ne tik „ideologinės imitacijos“: sunkiosios patirtys ten tiesiog nugrimzdo giliai į podirvį. Dar nepasirodžius pirmajai knygai, periodikoje išspausdintą didesnį A Maldonio eilėraščių pluoštą recenzavęs Antanas Jonynas rašė, kad „poeto lyrinis herojus – švelnus, susimąstęs, viską labai jautriai pergyvenąs, nemažai skausmo patyręs ir dėl to truputį liūdnas jaunuolis, subtiliai žvelgiąs į savo nueitą kelią, į savo gimtąją žemę, į vykstančius joje pasikeitimus“⁶. Nors ir liūdnas, tas jaunuolis vis dėlto kartais ir rankraščiuose likusiuose, ir spausdintuose eilėraščiuose rasdavo kuo džiaugtis: ne imituojant džiaugsmą, bet nuoširdžiai – pačia jaunyste ar meile. Tiesa, ypač nespausdintieji eilėraščiai – pilni naivaus rugiagėlių laukuose ir kasose mėlynumo.

Autobiografijoje A. Maldonis pabrėžia – „išpažintis be atgailos“. Dabar jau niekas negali įtikinamai paaiškinti tokios jo pozicijos: galbūt toks kategoriškumas atsirado todėl, kad jis pats jautėsi gyvenime sąžiningai daręs tai, ką padaryti galėjo; galbūt todėl, kad tos atgailos reikalaujantys patys dažnai buvo anaiptol ne krištolinio tyrumo; galbūt – kad išreikalauta vieša atgaila panaši į tikrosios atgailos parodiją. Be to, čia svarstau A. Maldonio publicistišką deklaraciją, eilėraščiuose viskas kiek kitaip. Archyvo tekstuose A. Maldonis išlieka ironiškas ir autoironiškas, negražinantis savęs ir nesistengiantis bet kuriuo atveju pasiteisinti. Eilėraščio „Anie metai“ pradžioje (2005. IX. 28 data pažymėtas eilėraštis tik pradėtas, nebaigtas, poroj vietų paraštėse – galimi eilučių variantai) rašoma:

Dar nebuvome išmokę bijoti.
Buvo lanksti, jauna, patikli
Meilė, sąžinė, stuburas…
O gal tiesiog – norėjosi gyventi.
Pagalvodavai –
Kodėl man
Ta atsakomybė
Už viso pasaulio nuodėmes?..

Tai aiški autoironiškos savianalizės dozė. Ta savianalizė objektyvizuota autobiografijoje, kur, viena vertus, teigiama: „buvome užuitos, beteisės, savo menkystę didžiuosiuose gyvenimo reikaluose aiškiai suvokiančios žemdirbių genties atstovai. Tam tikras konservatyvumas, atsargumas, polinkis palinkti, o ne atstatyti krūtinę, buvo kaip ir užprogramuotas. Taip ir mokė – ir tėvas, ypač – mama.“ Kita vertus, poetas pripažįsta, kad jo karta, gimusi nepriklausomoje Lietuvoje, jau turėjo ir kitokį – laisvą atskaitos tašką. Kritiškas požiūris į tai, ką paveldėjai ir ką pats su savo gyvenimu padarei, saugojo nuo arogantiškos teisuolio pozicijos bei skatino nuolatinę praėjusio laiko refleksiją. Tarp juodraščių esama ne tik konformistinio, bet ir kitokio, nerealizuoto elgesio modelį praeityje įžvelgiančių eilučių:

      Vertėjo, nors ėjo praėjo
Nors traiškė. Žudė.
      Ar smukdė.
Kiekvienas galėjo
Nors mirtimi stoti prieš mirtį.
      Smūgiu atremti smūgį.

Ir čia pat, to paties lapelio paraštėje – suvokimas, kad retrospektyvus žvilgsnis į praeitį nieko joje nebekeičia: „Ką reiškia dabar, / kad tada / kiekvienas galėjo.“

Nuo karo, pokario temų kurį laiką A. Maldonį buvo atitraukęs valdiškas pirmųjų rinkinių optimizmas. Vėliau apibendrintais vaizdais jis rašė apie Dzūkijos, o per ją ir apie Lietuvos likimą tokiuose eilėraščiuose kaip „Siluetai“, „Varsnos“, gana ironiškai – cikle „Ugnies vainikas. Lietuva“. Galbūt iš bendros ano laiko atmosferos į kai kuriuos jo kūrinius yra prasiskverbusi nerimo, netikrumo būsena. Jei spręsime iš archyvo, prisiminimas apie karą ir pokarį visą laiką buvo gyvas, o paskutiniais dešimtmečiais jis ypač užgulė sąmonę kraupia prisiminimų konkretybe. Tokių apmatų, fragmentų ar beveik visai baigtų eilėraščių atsiranda jau septintajame dešimtmetyje ir jų vis daugėja. Paskutiniais dešimtmečiais jų rašyta ypač daug. Poeto požiūrį į tų nesenų laikų įvykius galima reziumuoti H. Radausko fraze „Kaip lavoninė kvepia Istorija“; maldoniškasis šios frazės variantas būtų: „Amžiais žemėj kvepėjo žmogiena“ arba – ne toks drastiškas: „ir štai jau kelinta karta / Ant savo rūbų, savo rankų / Kraujo ir ašarų dėmes skaičiuoja.“ Žurnalistas, vertėjas, kino režisierius Jonas Ohmanas, turėdamas galvoje Vilniaus Lukiškių aikštę, siūlo „pastatyti paminklą visiems, žuvusiems Lietuvoje per konfliktus dvidešimtame amžiuje“⁷. Ko gero, toks pasiūlymas A. Maldoniui būtų priimtiniausias. Jo nedomina herojai, jis prisimena be kaltės žuvusius („Ir gyvybė – kaip kaltės / Pažymėjimas“, – sakoma eilėraštyje „Prisiminimai apie Varėnos geležinkelio stotį pokaryje“): vaikystės draugus, kaimynus, gretimų miestelių gyventojus žydus, kuriuos poetas dar šaukia vardais ir pavardėm, sušaudytus Vidzgirio miške, į Antakalnio kapines suguldytas sausio 13-osios aukas. Šios temos, o ypač bendroji pokario atmosfera atspindėta ne viename archyvo lape:

Tenai, tuos patamsiuose braidė,
Jaunystė, jos meilė, viltis.
Kabojo bevardė beveidė
Baimė, už jos – ir mirtis.

Ir niekas o niekas
Padėti jai negalėjo…

Tai 2007 m. fragmentas, bet laikotarpio realijos gali sueiti į eilėraštį ne tik tokiu bendros nuotaikos perteikimu, bet ir labai konkrečiais vaizdais: „Zuja juodos musės. Žalios / Kariškos mašinos. Kelias / Ir apkaišiotą berželiais / Veža karstą pro namus.“ Pastaroji citata iš 2006 m. eilėraščio „Bažnytkaimio varpas. 1946“, dedikuoto kunigui Antanui Šležauskui, kuris tuo metu klebonavo Alovėje, atminimui. 1946, 1948 metai net eilėraščių pavadinimuose atsiranda ne vieną kartą. Recenzuodamas rinkinį „Rytas vakaras“, K. Nastopka rašė apie neįprastą A. Maldoniui „kronikišką autentiškumą“⁸ eilėraštyje „Alyvos ir kraujažolės“, beje, jis irgi primena pokario žudynes. Juodraščiuose to kronikiškumo esti kur kas daugiau, bet labiau pirmuosiuose eilėraščių variantuose, vėliau poetas siekia jį minimalizuoti. Antai turėdamas galvoje savo vaikystės draugo Kosto mirtį 1946 m. rugpjūčio 2 d., ketvirtadienį (taip tiksliai ta data A. Maldonio rankraštyje ir užfiksuota), pirmajame dar be pavadinimo tekste poetas surašo detales: „Už tavo mirtį jis gavo / padėką. / paskui – kiti – davė 35 metus. / Dabar – kiti – pastatė paminklą, / ir deda vainikus // O tavo vainikas buvo vienas. / Kraujo klanas asloje apie / galvą.“ Eilėraštis taip ir liko neužbaigtas, vėlesniame jo variante „Dirvonu pro Kosto gimtinę“ šių detalių jau neliko, tik šiokios tokios pasakojimo nuotrupos bendrų vaikystės nuotykių prisiminimuose, mirties nutrauktos draugo jaunystės ir naratoriaus senatvės paralelė, o poeto autobiografijoje – paini, iki galo taip ir neišaiškinta pokario drama. Beje, ir gamtos vaizdas „iš savo pirmykščio tyrumo į refleksijos sritį, <…> susimaišydamas su intelektualinėmis sąvokomis“⁹, kaip rašė V. Kubilius, A. Maldonio poezijoje pereina ne iš karto: 1963–1965 m. data pažymėtame rankraštyje žinomos, daug kartų kritikų cituotos eilutės skamba taip: „Ir vėjas pritilo, ir aš pavargau. / Ir medžiai pernykščius lapus jau numėtė.“ „Pernykščiai lapai“ virto įspūdingais „bereikšmiais“ pakely tarp minėto rankraščio ir tais pačiais 1965 m. išleisto rinkinio „Auga medžiai“. Ir vienu, ir kitu atveju aiškus poeto judesys, tolinantis eilėraštį nuo buitiškiausios realybės, suteikiantis jam papildomų prasmių.

Dvi datos, 1972–2006, prie ne iki galo išbaigto eilėraščio „Muziejaus gatvė. Pustymai su 1948 m. inkliuzais“ rankraščio, kuris prasideda labai maldonišku gamtos vaizdu („Plinta prietema. Mėlyni pustoniai. / Sausio pūgos. Vasario pustymai“), bet greit pereina prie istorijos:

Ten, kur sniegas dabar
savo tūžmastį
Neša, verčia į praeitį, užmarštį…

Paskutinę melodiją švilpauja
Lyg Pakalnis
                    „Europoje“. Kilpoje.
Virš asfalto, virš naujo grindinio,
Žydų balso, iš geto
                    vos girdimo…
Akyse – tie mūrai…
                                Tos perdangos,
Mumyse… Mūsų laimės…
Šitaip vertinamos šitaip perkamos

Greta atsiduria dvi tragedijos (žydų geto ir kompozitoriaus Juozo Pakalnio, užuito pokarinės kritikos ir 1948 m. sausį pasikorusio Vokiečių, sovietmečiu vadintos Muziejaus, gatvėje stūksojusiuose viešbučio „Europa“ griuvėsiuose), kurių fone matyti tariamų „laimių“ menkystė. Paskutinių eilučių variantas – „Kokia kaina perkamos…“. Kiek anksčiau, nei parašyta pirmoji šio eilėraščio versija, 1970-aisiais, A. Maldonis teigė, kad jo gyvenamas laikas yra toks, „kur tarp dramos ir farso / Neįmanoma jokia riba“, o keleriais metais vėliau, 1977 m., – „Mes pigūs esame, lyg tie / rūbeliai nudėvėti“. Tokios frazės likusios archyve, tačiau negalima būtų teigti, kad panašios būsenos fiksuotos tik sau – tiesiog knygose jų raiška kitokia.

Atskiruose poeto archyve likusiuose lapuose esama ir daug bendresnių fragmentiškų įrašų, galėjusių virsti tobulais egzistenciniais A. Maldonio verlibrais. Kai kurie iš jų dar išsaugojo pirmykštės, kartais folklorizuotos žmogaus ir gamtos harmonijos atspindį, tačiau ypač paskutiniais dešimtmečiais varijuojama vienišumo, savo gyvenimo beprasmybės, nuovargio tema. Galbūt kartais tie liūdni užrašai, bandymai, fragmentai buvo depresijos išraiška, gal savotiška „išsišnekėjimo terapija“, o gal tai iš motinos paveldėto būdo bruožo atspindys. Kaip rašoma „Didžiojoje autobiografijoje”, „nebuvo per didelio skurdo ar bado, bet graužatis, kad kažkas vis lyg ne taip, lydėjo ją iki karsto lentos. Nemokėjimą savo gyvenimu džiaugtis, pačiam pasigrožėti ir kitiems parodyti, aš, atrodo, paveldėjau iš jos“. Niekas dabar jau nepasakys, kuo paaiškinami tokie 2007 balandžio 28 d. strofoje įrašyti nuovargis ir neviltis:

Kas buvo, kas žuvo ir puvo,
kas degė, kas nyko, kas smilko.
Prailgo man viskas, kas buvo ir ko nebebuvo,
Gyvenimas mano papilko, prailgo.

Ne tai, kad norėtųs išeiti kažkur ar išnykti, bet…

Nesugebėdami nevilties paaiškinti, galime tik pabandyti ją suprasti kaip žmogaus ir poeto likimo dramos dalį.

Paskutinis A. Maldonio ketureilis „Kiek yra, tiek užteks…“, rašytas dieną prieš staigią mirtį, jau buvo spausdintas pomirtinėje jo knygoje „Už saulėlydžio“. Jeigu spręsime iš archyve esančių rankraščių, priešpaskutinis poeto eilėraštis pažymėtas 2007 rugsėjo 23 diena, kai gyventi jam tebuvo likę dvi savaitės. Akivaizdu, kad tai – ne baigtas kūrinys, o tik pirmieji apmatai, fiksuojantys kažkokį įspūdį ar prisiminimą:

Tenai, kur buvai… Kur išėjus –
Nei garso, nei balso, nei aido nelieka,
Galvojau, ką gali ten rudenio vėjuos
Šlamėti gimtinės liepa…

Trys šakos kaip strėlės, trys liemens,
Du broliai. Sesuo ten jų tarpe.

Paskutinėm gyvenimo dienom poetas sugrįžo prie savosios liepos, kaip ir buvo žadėjęs nespausdintame 1948 m. eilėraštyje. Tokia tad tematiškai žiedinė visos A. Maldonio poezijos kompozicija, taip jo kūryboje apsisuko egzistencinis išėjimo–sugrįžimo ratas.

1 Areška V. Pritarimas ir pasipriešinimas. 30-ųjų metų karta / XX amžiaus lietuvių literatūra. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 218.
2 Vartoju vertybiniu požiūriu neutralią istoriko Valdemaro Klumbio terminologiją. Žr.: Klumbys V. Požiūris į pasipriešinimą, prisitaikymą ir tautos išlikimą sovietmečiu // Colloquia. – Nr. 22. – 2009. – P. 51–70.
3 Nuoširdžiai dėkoju Idalijai Maldonienei, geranoriškai leidusiai susipažinti su didele to archyvo dalimi.
4 Kubilius V. XX amžiaus literatūra. – Vilnius: Alma littera, 1995. – P. 538.
5 Martinaitis M. Dešimtmečių sąvartoje // Naujausioji lietuvių literatūra. – Vilnius: Alma littera, 2003. – P. 15.
6 Jonynas A. Originalaus poetinio kelio pradžia // Literatūra ir menas. – 1957. – Liepos 20 d. – P. 4.
7 „Mūsų dievai – tie patys.“ Vertėją, kino režisierių Joną Ohmaną kalbina Mindaugas Peleckis // Metai. – 2009. – Nr. 5–6. – P. 157.
8 Nastopka K. Išsprūstanti prasmė. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 197.
9 Kubilius V. XX amžiaus literatūra. – P. 539.

Valentinas Sventickas. Protinga knyga

2025 m. Nr. 12 / Donata Mitaitė. Žmogaus balsu: apie Alfonsą Maldonį ir jo poeziją. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2025. – 371 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Donata Mitaitė. Gyvenimas prie upės

2025 m. Nr. 2 / In memoriam Daina Avotiņa (1926 11 04–2025 01 05)
Kai keliaujant į Taliną netoli Estijos sienos autobusas važiuoja per Salacos tiltą, visada žvilgteliu į dešinę: kažkur ten, visai prie upės, gyvena Daina Avuotinia, latvių poetė, prozininkė

Donata Mitaitė. Įžiūrėti vandens ženklus

2024 m. Nr. 10 / Šiais metais Alfonsui Maldoniui būtų suėję devyniasdešimt penkeri, prieš penkiasdešimt penkerius metus buvo išleistas jo poezijos rinkinys „Vandens ženklai“. Šiandien įdomūs ir rinkinio eilėraščiai, ir įvairūs kontekstai…

Donata Mitaitė. „Į sėklos grūdelį sudėti save…“ (1968-ieji Alfonso Maldonio poezijoje)

2019 m. Nr. 8–9 / Rugpjūtis – Alfonso Maldonio mėnuo, šiais metais jau devyniasdešimtasis, poetas gimė 1929-aisiais būtent rugpjūčio 22 d. Dar vasara, bet jau nebe visai, gamtoje atsiranda rudens spalvų ir kvapų.

Donata Mitaitė. Paskutinis Alfonso Maldonio tikrumas

2008 m. Nr. 8–9 / Alfonsas Maldonis. Už saulėlydžio. – Vilnius: Homo liber, 2008. – 112 p.

Alfonsas Maldonis. Kančioje atsivėrusi

1998 m. Nr. 7 / Janinos Degutytės likimas buvo kaip reta sunkus, dramatiškas, nešykštėjęs visų įmanomų išbandymų. Jos poezija atsivėrė kančioje, bet kaip aukštai. Išdidžiai ir galingai Ji yra iškilusi virš to, kas gyvenime atrodo neįveikiama Ir nepasiekiama.

Rima Pociūtė. Nebeegzistuojančių namų sunaikinimas

2009 m. Nr. 5–6

Psichologinis tragizmas D. Kalinauskaitės kūryboje

Danutės Kalinauskaitės knyga „Niekada nežinai“ daugiausia giriama už itin menišką teksto stilistiką: kiekvienas jo fragmentas yra rašymo pavyzdys, sužadina skaitytojų vaizduotę, emocijas, pojūčius. Literatūros kritikai nusiteikę knygos atžvilgiu itin palankiai, tačiau pačios D. Kalinauskaitės kalba Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse (ir atsakymai į interviu klausimus) tarsi sudėlioja visus taškus, išdėsto jos „tekstinio absoliutizmo“ principus: nuoširdus nuoširdumas, atvira vertybių gynyba yra „niekinis dūris“ (nei pirks, nei skaitys, nei pripažins), gyvenime gali būti sentimentalus kiek nori, tekstuose – jokiu būdu. Galios turi ir skaitytoją veikia žodžio magija, humoras, ypač su tamsokais atspalviais, intelektas, atsiribojimo distancija bei autoironija – ypač rašant apie visiems šventus ir brangius dalykus…

Kas tam galėtų paprieštarauti? Iš dalies D. Kalinauskaitės stiliaus savitumą sudaro žaismingo sociolektų (inteligentų, menininkų ir vadinamųjų fizinio darbo atstovų) ar net žiniasklaidos stereotipais pagrįsto kalbėjimo, priartėjančio prie kalambūrų, panaudojimas. Tačiau autorė iš viso to atsirenka tai, kas elitiniam literatūros vartotojų sluoksniui atveria ir gilesnių reikšmių, o kalambūrai ir visokie gražūs teksto mažmožiai jos tekste virsta prasmingomis metaforomis. Begalė aliuzijų, nuorodų, citatų, įvardijimų rodo ne tik autorės intelektinį gyvybingumą, bet ir jos priklausymą tam tikrai kultūrinei grupei, angažavimąsi tam tikrų kultūrinių sluoksnių kalbėjimui („Baltų lankų“ kontekstas, „Šiaurės Atėnuose“ publikuojamų esė žanro mokykla, Vilniaus universitete lituanistams būdingas lietuvių prozos tradicijos suvokimas).

Šiame straipsnyje, taikant analitinės psichologijos principus, bus mėginama įrodyti, kad knyga susilaukė netikėto pripažinimo pirmiausia dėl universalių turinio dalykų, humanistinių nuostatų, žmogiškų išgyvenimų, atskleidžiamų stilingu meniniu tekstu (kartais net perkrautu žavingomis detalėmis). Jūratė Sprindytė tikriausiai pirmoji D. Kalinauskaitės sugrįžimą į prozą susiejo su emociniu sukrėtimu praradus tėvus ir namus¹. Toliau plėtojant analizę šia linkme tenka pripažinti, kad nors D. Kalinauskaitės literatūrinėje kūryboje atsiskleidžiančio individo pasaulis yra labai sukrėstas, bet išlieka vientisas, visybiškas. Neišvengiami praradimai keičia asmenybę, tačiau ji nuolatos analizuoja vykstančias permainas, todėl įveikia sąmonės fragmentavimosi grėsmę ir atkuria psichikos integruotumą. Kaip tik ši pusiausvyros susigrąžinimo tema, vystoma labiau esė primenančiuose tekstuose, leidžia D. Kalinauskaitės knygai išsiskirti šiuolaikinėje destrukcijos persmelktoje kultūroje, – tai ir būtų galima pavadinti humanistinių nuostatų įtvirtinimu.

Šiuo požiūriu knyga yra itin autentiška ir turi vertės kaip asmens gyvenimo ir išgyvenimo strategijų liudijimas (panašiai kaip ir memuarinė kūryba). Parašyta per gana trumpą laiką po artimųjų ir namų praradimo, ji kūrybiškai transformuotais literatūriniais vaizdiniais atveria visai tautai atpažįstamas bei artimas gedėjimo nuotaikas.

Knyga sudaryta iš atskirų pasakojimų – apsakymų (gal ilgesnius pasakojimus dėl temų svarumo ir siužetų išbaigtumo visgi reikėtų vadinti apysakomis?), bet dėl psichologinio vientisumo ji įgauna romano matmenis, o pasakotojos vaizdinys artimas pagrindinių veikėjų paveikslams (nors šiai figūrai mėginama uždėti vis kitokio personažo kaukę, pvz., keičiant jos lytį).

Tačiau D. Kalinauskaitės prozą būtų įdomiausia tyrinėti tarpdisciplininiu žvilgsniu, jungiant literatūros ir psichoanalizės mokslų metodus: analizuoti ne vien preciziškai sukurtą tekstą, o pasitelkti analitinę psichologiją – savotišką meninio kūrinio „archeologiją“, kuri atveria giliausius psichikos procesus, ryškėjančius autobiografine realybe pagrįstuose, bet vaizduotės transformuotuose pasakojimuose. Jau minėti pasakotojos išgyvenimai, prilygstantys trauminei patirčiai, kuri išryškėja per pasakotojos savianalizę, galėtų būti tokios psichologiniais principais pagrįstos analizės objektas. S. Freudo psichoanalizės ir C. G. Jungo analitinės psichologijos tikslai yra kiek kitokie nei literatūros mokslo, tačiau šios teorijos gali paskatinti turiningesnes literatūrinės analizės įžvalgas.

Taigi atsiribosime nuo kruopščiai nuglaistyto teksto estetinio paviršiaus ir sieksime nustatyti, ar trauminių išgyvenimų situacijoje šiaip racionalus kūrybinis procesas nesikerta su tiesioginio emocijų išliejimo būtinybe, ar žodinė kūryba nėra ypatinga materija, kuri atsirado sublimuojant niekaip kitaip neišreiškiamus išgyvenimus? Neišvengiamai susiformuotų ir bendresnis klausimas: kodėl šiuolaikinio žmogaus pasaulėžiūra ir kultūra negali įveikti mirties įvykio sukeltos traumos? Kodėl meninė kūryba neapsaugo individo nuo gedulo destruktyvaus poveikio?

Rašymas trunka visą gyvenimą

Lietuvoje, kuri integruojasi į Europos kultūrinę erdvę, taip pat svarbi iniciatyva, kai plėtojami „mokymosi visą gyvenimą“ programiniai principai. Žmogus iki senatvės turi būti skatinamas dalyvauti sociumo gyvenime. Jeigu jis kurį laiką dėl tam tikrų priežasčių „buvo nuošalyje“, reikia padėti jam susiorientuoti, kokie jo gebėjimai šiandien būtų reikalingiausi, būtinas nuolatinis „peržiūrėjimas“: ką tu dar gali, kokius gebėjimus privalai atskleisti?

Kai Latvijos prezidentei Vairai Vykei-Freibergai priminė, kad jaunystėje ji yra sukūrusi apsakymą apie terorizmo aktą Maroke, ji papasakojo, jog Viktorijos koledže (ten ji buvo prancūzų klubo prezidentė) ėjo literatūrinis žurnalas ir jos paprašė prancūziškai parašyti literatūrinį darbą. Nors ten ji studijavo psichologiją, nusprendė, kad visgi įdomus pasiūlymas – bet tai buvo pirmas ir paskutinis jos meninis kūrinys. Tačiau V. Vykė-Freiberga teigia tebesididžiuojanti: neseniai paskaičiusi savo tekstą suprato, kad jos stilius buvo puikus, ji būtų galėjusi tapti rašytoja, jei tik būtų stengusis. „Manau, kad būti rašytoja yra profesija, darbas, reikia labai rimtai dirbti. Bet aš susiformavau kaip mokslininkė, po to kaip politikė, o tai jau yra gana daug. Visko per vieną gyvenimą padaryti neįmanoma.“²

Žinoma, visos socialiai angažuotos programos yra bent kiek utopiškos, tačiau „mokymosi iš naujo gyventi“ ir „mokymosi iš naujo kurti“ paralelė leistų perteikti įžvalgų, susijusių su netikėto, „vėlyvo“ sugrįžimo į aukščiausiojo lygmens literatūrą reiškiniu. Iš karto būtina atsižvelgti į du dalykus: kad literatūrinę kūrybą bent iš dalies valdo (ir slopina, ir skatina) leidybos rinka ir kad šiuolaikinės publikavimo technologijos sugriauna net XX a. pabaigos kultūrinės veiklos hierarchijas.

„Niekada nežinai“ autorė savo prieš dvidešimt metų „Pirmosios knygos“ serijoje pasirodžiusios (t. y. išleistos pagal iniciacijos į anuometinį tarybinių rašytojų luomą tvarką) knygelės „Išėjusi šviesa“ perdėtai išsižada, pasišaipydama, kad dėl jos kaista žandai. Tačiau lyginant naują knygą su pirmaisiais autorės apsakymais turėtų atsiverti lyginamuoju požiūriu paranki perspektyva, leidžianti apibendrinti, kas grindžia šios autorės literatūrinius modelius, net turėtų išryškėti archetipų „branduoliai“ (nesąmoningai susiformavę kolektyviniai vaizdiniai).

Autorė tapatinasi vien su naująja knyga gal norėdama pabrėžti, kad po ilgos tylos šiandien ji rašo itin šiuolaikiškai. Tačiau kaip rašytoja, tiek metų nedalyvaudama literatūrinėje rinkoje, sugebėjo subręsti ir vėl „išmoko rašyti“ taip, kad 2009 m. jos kūryba pasirodytų verta prestižinio Rašytojų sąjungos apdovanojimo? Kaip išlaikomos ir gaivinamos vaizduotės kūrybinės galios? Rašytojos skatinimui atsiriboti nuo jos pirmosios knygos nereikėtų pasiduoti. Nors šios itin talentingos rašytojos stebuklingo sugrįžimo į literatūrą efektas ir bus išsklaidytas, siekiant parodyti moderniosios kultūros tęstinumą geriau jos kūrybą analizuoti kaip trunkančią du dešimtmečius. D. Kalinauskaitės rašymas, neabejotinai atspindintis šiandienines literatūros tendencijas (ir „giliuosius“ kultūros poslinkius), jos profesionalumas išduoda, kad ji – gal ir kitokiomis kūrybinėmis formomis – vis tiek niekur nebuvo pasitraukusi, dalyvavo lietuvių literatūros procesuose.

Tie dvidešimt „nežinomųjų“ rašytojos metų prabėgo tarp literatūros profesionalų, jos vertintojų, literatūrinių vertybių formuotojų, ištariančių lemtingąjį literatūrinio kūrinio vertinimo žodį ir atrenkančių kūrinius, kurie tampa mūsų literatūros istorija. D. Kalinauskaitė taip pat yra viena iš tokių knygos pasaulio autoritetų. Galima būtų spėti, kad puikus aukštų šiandieninės literatūros standartų išmanymas ir leidyklų pretenzijų žinojimas „neleido“ jai pačiai rašyti tol, kol nesusiklostė tokia gyvenimo situacija, jog autorei rašymas tapo daugiau nei literatūrinės saviraiškos priemonė – gal net į psichoterapiją panaši veikla.

Po šios prielaidos apie nebegalėjimą nerašyti norėtųsi išplėtoti ankstesnę mintį apie į kūrybą leidusią grįžti aplinkybę – ypatingą literatūrinės medžiagos valdymo meistrystę. Kaip redaktorė D. Kalinauskaitė yra po kaulelį išnarsčiusi daug kolegų rašytojų tekstų, o būdama „Baltų lankų“ leidyklos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto redaktorė tvarkė tokius rašytojo kūrybinį mąstymą ugdančius leidinius, kaip Loretos Jakonytės „Rašytojo socialumas: lietuvių rašytojų savivoka XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje“. Prisimintina ir tai, kad ji dalyvavo 2005 m. tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume, diskusijoje „Teksto autonomija ir autoriaus pėdsakai“.

Dar reikėtų paminėti ypatingą aplinkybę: rašytoja priklausė literatūrinei kartai, sudarydama „tandemą“ su jai artima bičiule Giedra Radvilavičiūte. Atrodo, kad iš šių kolegių (kartu studijavusių lituanistiką Vilniaus universitete) vienais gyvenimo tarpsniais daugiau reikšdavosi viena, o kitais – kita. Šį dešimtmetį kaip viena įspūdingiausių šiuolaikinės prozos rašytojų įsitvirtino G. Radvilavičiūtė.

„Anais“ debiuto laikais D. Kalinauskaitė buvo Lietuvių literatūros katedros ugdytinė ir tolesnis „rašytojavimas“ atrodė aiškus: pirmoji knyga, po to antroji, priėmimas į Rašytojų sąjungą… Toks rašytojos sugrįžimas į literatūrą (įspūdingesnis nei debiutas) tikriausiai nebūtų buvęs įmanomas pagal anų laikų logiką, vertusią nesigręžioti atgal, nepripažinusią nutrūkstančių ir ne aukštyn kylančių linijų. Režimas, planingai formavęs „priimtųjų“ cechą, pražuvo su visais tuometinių iniciacijų ritualais, bet šiais laikais meninių vertybių pardavimo rinkoje reikia išsilaikyti perprantant sparčiojo interneto greičiu besikeičiančius reikalavimus, rinkos skonius, leidyklų užgaidas.

Atrodytų, kad esant tokiam šiandieninės leidybos mastui turėtų atsirasti begalė naujų autorių. Ne tik kažkada bandęs rašyti žmogus galėtų visą gyvenimą svarstyti savo kūrybiškumo vystymo galimybes – dėl šiuolaikinių leidyklų pastangų dalyvauti literatūrinės kūrybos procesuose (ką reiškia vien sugebėjimas išradingai reklamuoti autorių taip, kad jis būtų pakreiptas „žiūrimiausiu“ rakursu) bet kurie autoriai gali bet kada lengvai „ateiti“ ar „sugrįžti“ į literatūrą, jei tik jiems priimtinas minėtas „mokymosi rašyti visą gyvenimą“ principas. Juk ir daugelio pripažintų eseistų kūryba balansuoja ant meno ribos: pakaktų pakeisti kai kurias rašymo ir publikavimo nuostatas ir tos esė jau virstų tikra literatūra.

Tačiau tenka grįžti prie minties, kad iškiliausius literatūros kūrinius nuo paprastesnių skiria tai, kad juose po simbolinėmis teksto formomis slypi gilūs asmenybės transformacijos procesai. Tokių knygų būna nedaug ir jos pripažintos dėl jų išskirtinės vertės. Tokioms neeilinėms knygoms gali būti taikomi gelminės psichologijos tyrinėjimo metodai (S. Freudas, C. G. Jungas), nes jos visada išaugusios iš autoriaus neeilinio gyvenimo, dažniausiai ir pasirinkto ne savo valia (juk žymiausiu amerikiečių romanu laikomas Hermano Melville’io „Moby Dikas“, kurį autorius parašė po daugelio metų plaukiojimo vargingiausiu jūreivių – banginių medžiotojų – laivu).

Savasties tvirtovė – durnaropės kokonėlio namai

Durnaropės kokonėlis yra vienas savičiausių D. Kalinauskaitės knygos simbolių, reiškiančių psichologinę traumą išgyvenusio žmogaus silpnumą, visiško jo ego ištuštėjimą. Šios knygos kontekste jis yra jau kas kita, nei egzistencializmo literatūros „nendrė vėjyje“. Lietaus ir vėjo ištuštinta voratinkliška materija, su kuria pasakotoja tapatinasi, kai būna trumpam „išėjusi“ (kai jos savastis tarsi pakyla virš realios kūno egzistencijos), verčia itin įsigilinti į šią specifinę kenčiančio žmogaus „išėjimo iš savęs“, „išlindimo pro savo akis“ būseną.

Į priekaištus, kodėl rašanti tiek mažai (nors taip „gražiai“), autorė galėtų atsakyti: aš buvau užsiėmusi gyvenimu. D. Kalinauskaitė ištisus du dešimtmečius gyveno „paprastos šiuolaikinės išsilavinusios“ moters gyvenimą, o tai reiškia – ji buvo visapusiškai užimta (romantiniais moterų garbinimo laikais, kurių kartais ilgimasi, išgirstume atvirą nuostabą: o ką apskritai begali nuveikti vyresnė nei keturiasdešimties metų moteris?).

Tad reikėjo tos ypatingos mirties artumo patirties, kad asmuo, iš paskutiniųjų besistengdamas išsaugoti nesugriautą ego, tą patirtį pamėgintų aprėpti vienu iš jos transformavimo – literatūrinės kūrybos – būdų. Kūrybos procese individo išgyvenimai atrodo savaip sureikšminti, nes virsta kultūrinėmis vertybėmis. C. G. Jungo tradicijos analitinės psichologijos atstovo E. F. Edingerio nuomone, meninė kūryba žmonijai turi išskirtinės reikšmės – ji teikia simbolius, leidžiančius individui išvengti tiesioginės akistatos su žmonijos patirties gelmėje slypinčiais archetipais, kuri žmogui nepakeliama, o ypač – akistata su mirties archetipu. Pastarasis yra sukaustantis valią kaip tiesioginis Medūzos žvilgsnis³.

D. Kalinauskaitės „Niekada nežinai“ pasakotoja gali pasidalyti su skaitytoju tuo užgyventu gilių išgyvenimų turtu, kurio svarbą mėginsime įžvelgti analizei pritaikydami analitinės psichologijos principus. Tai sugebėjimas išlikti dalyvaujant visose gyvenimo krizinėse situacijose (nepagydoma liga, senatvė ir mirtis, skyrybos, namų ištuštėjimas), palaikant visų tų mažutėlių, kuriuos Dievas turėtų saugoti savo saujoje, bet nebesaugo, žmogiškąją vertę ar orumą. Pasakotoja tose gniuždančiose (psichologiniu požiūriu – ribinėse) situacijose stebi ne tik aplinkinius, bet ir save pačią: ar dar esanti žmogiška, ar šiomis gniuždančiomis aplinkybėmis nepažeidžianti savo ir kitų žmogiškosios egzistencijos esmės.

Mirtis yra „didelė“ savaime – tai ankstyvą pirmosios knygelės autorės brandą patvirtina vieno iš apsakymų idėja:

Sodyba tolo, virš jos, rodės, išsiskleidė gedulo vėliava. Dulsys stengėsi nieko negalvoti, neprisiminti, bet visą kelią per kibius atvašynus, jam dingojosi, išeinantį jį lydi paukščiai, kaip švininės kulkelės zvimbia virš jo galvos ir krinta kažkur už upės… Ir tada brolio mirtis Dulsiui vieną vienintelę akimirką pasirodė didi, tokia didi, kad ėmė gelti panagės. Didi savaime, pati viena – be sodybos, be Verutės, be vakarykščio atsitikimo… Tarsi koks stebuklas…⁴

Pirmojoje knygelėje, parašytoje labai jaunos merginos, „vieną vienintelę akimirką“ įvyksta minėta akistata su „savaime didžios“ mirties archetipu (būtų galima atlikti atskirą analizę, parodant, kaip antra knyga tarsi išauga iš pirmosios, kaip kartojantis teminiams motyvams šis archetipas atskleidžiamas vis kitaip, prisiimama vis didesnė žmogiškoji atsakomybė). E. F. Edingeris yra pabrėžęs literatūrinės kūrybos analizei labai reikšmingą dalyką: autorius vėlesnėje kūryboje asmeniniais vaizdiniais gali mėginti perteikti tą psichologinį turinį, kurį jau atvėrė archetipiniais vaizdiniais⁵. E. F. Edingerio įžvalga šiuo atveju paaiškina, kodėl D. Kalinauskaitė taip nuosekliai vysto mirties temą ir kodėl knyga sužavėjo skaitytojus kaip tik tais meniniais vaizdiniais, kurie pagrįsti autentiška patirtimi.

Reikia atkreipti dėmesį ir į kitą analitinės psichologijos požiūriu svarbų dalyką – kad pasakotojos ego (jos savosios vertės ir savojo reikšmingumo įsisąmoninimą, išgyvenimo „strategijų“ pasirinkimą) nuolat atgaivina savastis (individo savastis – C. G. Jungo išskirtas esminis psichikos archetipas, pats svarbiausias, kad psichika liktų integruota). Ego išlaiko savo idealus (net jei jie tiesiogiai nedeklaruojami) tik palaikomas, nuolat gaivinamas tos, metaforiškai tariant, iš požemio prasiveržiančios savasties versmės. Mėginimas išsaugoti egzistencijos prasmę, nustatyti visa ko vertę, išlaikyti vyksmų tęstinumą – tai ir yra tikrosios „Niekada nežinai“ temos. Taip pat ir teminis motyvas, šiandien išskiriantis ją iš kitų rašančiųjų, – apie ėjimą namo kaip mėginimą susigrąžinti savastį (beje, ši tema taip pat ateina iš pirmosios knygos apsakymo „Brolis parvažiavo“).

Visai ne beprasmiška gyvenimo viduryje apraudoti tą pasaulėlį, kuriuo bodėjaisi paauglystėje ir iš kurio taip troškai ištrūkti, kai jis iš tiesų praradęs bet kokią svarbą jau fragmentuojasi, išsisklaido kaip rūkas. Priešingai – didžiausia žmogiška prasmė slypi bandyme „suremti pečius“ su tėvu, kurio kaip fizinio kūno taip pat jau beveik nelikę. Tai, kas išlikę, ką įmanoma išlaikyti – pati moralinė, psichologinė galimybė pasirinkti pabuvimą su tau tėviškumo nebesuteikiančiu tėvu, kuris, pakartojant retą autorės surastą žodį, pats savęs įsigąsdinęs.

Pasakotoja – savo šeimos, giminės duktė, lietuviškoji Antigonė. Po keturiasdešimties, nors tu dar jaunatviška, tave neišvengiamai užgriūva artimųjų mirtys. Jei kiti broliai ar seserys išsibarstę, arba jų pačių gyvenimas nesusiklostęs, nebegali išsisukti nuo prievolės „pabūti“ su išeinančiuoju. Ji ne tokia jau gudruolė rudoji lapė (įdomus tapatinimasis su gyvūnu, atskleidžiantis ego regresą), tad net nesuvokia, kad gali patrūkti dėl prisiimtos atsakomybės paskutinei dalyvauti artimųjų gyvenimuose, likti ištikimąja stebėtoja (tokia padėtis, žinoma, teikia galimybę rašyti puikią prozą, ji tapo prielaida Izabelės Aljendės, Arundati Roy pasakojimams).

Tačiau menininkui, kurio savimonė itin jautri, išgyvenant artimojo išėjimą gresia gynybinio pobūdžio atsiribojimas, virtimas natūralistinio mirties proceso vojeristu (juk egzistuoja ištisas mirties verslas, jos komercija). Menininkas (ir šiaip subtilus žmogus) tokiu metu – kai galima virsti monstru, vienaip ar kitaip vartojančiu mirtį, – itin pažeidžiamas. Šio jautrumo šešėlis – egoistinis nejautrumas, kai tėvas nežino, į kurią ligoninę nusiųsta jo mirštanti duktė, nes jų ryšys „gilusis“. D. Kalinauskaitė išviešina šį šešėlinį „jautriųjų“ egoizmą.

D. Kalinauskaitės kūryboje nėra tokio aiškaus savasties atsivėrimo kaip, pvz., Broniaus Radzevičiaus (jos mėgstamo ir – drįsčiau teigti – ją veikiančio rašytojo⁶, nes ji gyvena dar labiau sakralumą praradusioje begalės paviršinių struktūrų, laikysenų užšifravimo ir iššifravimo kultūroje, kurios iki galo neišgliaudo net semiotikos menas. B. Radzevičiaus kūryboje žmonių bendruomenė, kurioje nebėra Dievo, dar apgaubta kažko panašaus į panteistinį dieviškumą. B. Radzevičiaus sacrum yra daugiausia gamtos gaivalai, o D. Kalinauskaitei religinius simbolius pakeitę fetišai yra kasdieniniai, taip pat ir šiuolaikiški, daiktai (paskutinis motinos atodūsis „perduodamas“ per mobilųjį telefoną).

Tačiau nors D. Kalinauskaitė tekste pamini A. Roy „Mažmožių dievą“ ir I. Aljendės „Dvasių namus“, knygas, kurios jai galėjo padėti susiformuoti panašios knygos vaizdinį, būtina pabrėžti, kad toks „mažasis“ – namų ir kasdieninės buities daiktų – pasaulis regimas jau pirmojoje jos knygoje (ir rašytojos brolio poeto Jono Kalinausko poeziją kritika taip pat vadina daiktiška). Tad D. Kalinauskaitės kūrybą reikėtų labiau susieti su lietuviškąja tradicija. Galima teigti, kad ji gana artima Birutei Pūkelevičiūtei, – atrodo, net artimesnė jai, nei, sakykime, Antanui Vaičiulaičiui, nors ji yra kaip tik jo premijos laureatė⁷.

Novelė „Namo“ daug kuo lėmė šios knygos gyvavimą, ji sužadino ir autorės, ir aplinkinių viltis, kad ji gali rašyti puikią prozą, o joje patraukliausia tai, kaip rašytojos vaizduotė – kaip ir B. Pūkelevičiūtės – atgaivina smulkiausias namų, gimtosios vietos detales, nesukeldama pasibodėjimo postmodernaus rašymo laikais.

Atrodo, kad už šitos knygos esama ir daugiau didžiųjų XX a. pabaigos knygų. Minėčiau D. Kalinauskaitės debiuto metu (1987) ir dešimtmetį po to Amerikoje didelio atgarsio sulaukusią Mary Pipher „Prikelti Ofeliją“. Lietuvių autorės pasakojimas pasiekia tokio klasiško aiškumo, kaip ir paprastas M. Pipher tekstas:

Paskutinį mamos gyvenimo mėnesį praleidau greta jos ligoninėje. Jai patikdavo, kai balsiai skaitydavau ir pasakodavau visokias istorijas. Šukuodavau jai plaukus ir valydavau dantis. Maitindavau vynuogėmis, po vieną uogą. Vieną naktį, kai nuo visų vaistų jai buvo susisukusi galva, įsivaizdavo, kad ruošia spagečius dvylikai žmonių: „Paduok man tuos pomidorus. Greičiau pjaustyk svogūnus. Jie jau tuoj bus čia.“⁸

Apmąstydami D. Kalinauskaitės kūrybą teigtume, kad su lietuviškai katalikybei būdingu vizualiuoju daiktų adoravimu siejasi „daiktiško“ jos pasaulio sacrum. Tarp daiktų fetišų keistai, kaip nebenaudojami sendaikčiai, įsikomponavę Švenčiausioji Pana ar Nukryžiuotasis. Jie virtę eiliniais niekam neberūpinčiais daiktais, kaip ir niekam nebereikalingos knygos apie meną, literatūrą. Juos kaip „kažkiek namų“ galima būtų susidėti į dėžutę nuo itališkų batų ir išsinešti, nors iš tiesų pasiimti su savimi nors kiek praeities nebėra galimybės. Nes nebėra tikėjimo – net tokio, kokį yra išlaikę tėvai, t. y. suvokiamo kaip tiesioginis ryšys su Dievu per jo vaizdinį. D. Kalinauskaitė yra daug mąsčiusi, kur yra ta riba, už kurios intymus daiktų sacrum virsta buitine materija: jei tikėjimas apsiriboja tuo, ką matai ir ką jauti, „išeisi“ į daiktus: bulvių skutiklį arba… „Siemens“ telefoną.

Tačiau su ironija atmetami patys naujausi pseudometafiziniai įsivaizdavimai, kad ir siela – kaip įrašytos informacijos sluoksnis. Gyvybės buvimas ar nezbuvimas tebeatpažįstamas kaip ir graikų civilizacijoje, dar išsaugojusioje juslinę prigimtį – prie visko reikia prisiliesti: pasilenkusi virš nusmailėjusios motinos nosies, duktė gaudo menkiausią kvėptelėjimą – yra jis ar jau nėra.

D. Kalinauskaitės prozoje atgyja panteistinis gyvenimo gaivalingumas, jos pasakojimų veikėjų egzistencija – tai materialiųjų pavidalų gyvenimai (galima teigti, kad tai priešinga katalikiškajai pasaulėjautai, pagrįstai įsitikinimu, jog žmogaus psichikoje yra kažkas tokio, kas nesusiję su kūną ištinkančia mirtimi). Šios autorės suvokiama transcendencija ir kuriama mistika siejasi su anapusiniu pasauliu tik tiek, kiek šis dar liečiasi su „šia“, daiktiškąja, puse. Senuose namuose jautiesi ne viena – iš tamsios kertės papučia antgamtiškas vėjas, pulsuoja kažkokia neaiški energija, o kišant ranką į surastą supelijusį rankinuką kažkas net suduoda per nagus… Nuo senų baldų ir daiktų sklinda neįprasti kvapai, senuose namuose oras – tarsi vos juntami gūsiai, – tai vis dar materija, bet kaip ir graikų – „ploniausia materija“.

D. Kalinauskaitės vidinis namų sacrum savaip prilygsta B. Radzevičiaus sacrum už namų slenksčio. Šito šventumo lemiamų individo numinozinių⁹ potyrių priežastis – slėpiningos galios, į kurių prigimtį nesigilina nė vienas iš abiejų autorių. Tačiau ir praėjus keliems dešimtmečiams po B. Radzevičiaus romano pasirodymo, lietuvių prozoje išlieka ypatingas žmogaus aplinkos vaizdavimas, kai materija yra sugėrusi ir spinduliuoja dvasingumą, kurį galėtume apibūdinti kaip panteistinį.

Knygos pasaulis – kuris iš tiesų yra kalbinė materija – savaip gyvybingas ir gaivalingas, nes literatūrinėmis priemonėmis puikiai imituojamas daiktiškosios realybės dinamiškumas bei įvairovė. Šitas kovos su praeities daiktais ir asmens prieraišumais laikas D. Kalinauskaitės kūryboje vis dėlto reiškia dinamiką – individo ir jo pasaulio transformaciją. Kad tai originalus rašytojos kūrybinis požiūris, parodytų ir priešingi įsitikinimai: antai Solveiga Daugirdaitė yra rašiusi apie „šiukšlių materiją“ – šlamšto prigrūstus vilniečių butus ir nelemtą būtinybę jo atsikratyti kraustantis, kai tenka išmesti ne vien tik savo palikimą¹⁰.

Neišgedėtas gedulas

Kodėl Lietuvoje mirties išgyvenimas toks stiprus, kodėl žmonės dažnai renkasi savižudybę kaip išeitį, gal būtų galima paaiškinti tuo, jog kolektyvinėje pasąmonėje nuo pokario laikų (po Antrojo pasaulinio karo) susikaupę daug neišlieto, užgniaužto skausmo.

D. Kalinauskaitės praeities gedėjimas, artėjančios, neišvengiamos visa ko pabaigos išgyvenimas taip pat artimas B. Radzevičiui, nes jos kartos pasaulėjauta dar, sakytume, genetiškai, tiesiogiai susieta su tėvų kartos jausenomis. Kai gyvenimo ratas jau apsuktas, išsisklaidant grįžtama į pradžią. Jaunystė, grožis, žydėjimas, vaisingumas ir visos gyvenimo viltys lieka praeityje – šiugždėjusį suknelių šilką pakeičia suskrudintas štapelis ir šilta flanelė. Abiem rašytojams būdingas žmogaus gyvenimo kreivės, kaip einančios žemyn, įsivaizdavimas. Žmonės suprastėja kaip asmenybės, juos įveikia progresuojančios ligos (brolis, buvęs išskirtinių talentų jaunuolis – įvardijama negailestingai mediciniškai – antros stadijos isterinis alkoholikas).

Atrodytų, kad B. Radzevičius ir D. Kalinauskaitė kaip kūrėjai tiesiogiai niekuo nebesusisiekia. Tačiau esama kažkokio suokalbio: į B. Radzevičiaus pasirinktą frazę „priešaušrio vieškeliai“ D. Kalinauskaitės tekstu atsakoma: „išėjusi šviesa“. Netiesiogiai D. Kalinauskaitės kūryboje vėl atsiveria tautos praradimai – nuo pat pokario, – suteikiama galimybė apie juos mąstyti, kalbėti. Ta galimybė iš pradžių buvo užgniaužta, o paskui tylėjimas virto tautos savisauga. B. Radzevičius apie pokario trėmimus galėjo parašyti tik tiek:

Eidami senais žilvičiais apsodintu vieškeliu į rytus, pasieksim sode skendinčią Naglio sodybą – jo brolis buvo prie Smetonos aukštas valdininkas. Čia netrukus bus ūkio sandėliai, kontora, kultūros namai, sporto aikštelė.¹¹

Tai tikriausiai jau buvo namai, kuriuos puošė ne tik arbatos servizas, bet ir knygų lentyna, kurią kiekvieną inteligentą įsigyti taip ragino V. Mykolaitis-Putinas. Iš kurgi po B. Radzevičiaus Užpelkius pasklidusios knygos, seni laikraščiai ir žurnalai, kuriuose tikrosios teisybės tebeieškojo žmonės?

Taip pat ir prisiimdama įsipareigojimą reikalauti, kad tebebūtų gerbiama menkiausio žmogelio, kuris jau visai „nurašytas“, mirtis, D. Kalinauskaitė iš visų lietuvių literatūros klasikų yra arčiausiai B. Radzevičiaus (dar minėtinas ir Balys Sruoga). Šios autorės knygoje tokio žmogaus gynimas primenant laikus, kuriais žmogus kainavo tiek pat, kiek aliumininis šaukštelis, yra ir nebaigtos istorinės bylos tęsinys. Tai ne paradoksas, kad 2009 m. proza tebemėgina išsakyti tai, ko užgniaužtos gerklės negalėjo išrėkti 1949 m.

Tų dar kaimiškų priemiesčio namų su šventųjų paveikslais ir namų ruoša, išsiskleidusių kaip kosmosas iš „dulkės“ iš atsivežtų daiktų lagamino, laikas jau baigėsi. Ir baigėsi ne šiaip laikas, o jų istorija (miršta senukai, bet namų jau niekas nebepaveldi). Šiuo požiūriu namų sunykimo dramos išgyvenimas tebėra ir tragiškojo Lietuvos kaimo sunaikinimo pokariu apraudojimas.

D. Kalinauskaitės knygoje sugrįžo atmintis anų laikų literatūros, kuri vaizdavo, kaip, susidorojus su „mišku“, buvo žengta į kitą etapą – buldozeriais nustumiamos pirkios. Namų išsaugojimas ar jų neišsaugojimas lietuvio pasąmonėje yra virtęs egzistencinio atsilaikymo (ar neatsilaikymo) simboliu (Marcelijus Martinaitis atliko tarsi absurdišką, o iš tiesų simbolinį veiksmą, kai savo trobą iš Žemaitijos perkėlė į Vilnių).

Todėl pasakotoja jaučiasi palūžusi po to, kai jai teko su bet kokia buvusių namų žyme išdildyti visą jos gyvenimą jungusią praeitį – kartu su artimaisiais ir gimtąja vieta, visu tuo pasauliu, kuris ją užaugino. D. Kalinauskaitė priklauso kartai, kuri dalyvauja savo namų sunaikinime ne dėl išorinių jėgų prievartos, todėl jaučia kaltę dėl savo „išvietinimo“ turinti prisiskirti tik pati sau. Ji, tarsi būtų išvežama į Sibirą, svarsto, kad tėvui už viską svarbesnis atrodęs peiliukas. Taip priartėjama prie Antrojo pasaulinio karo „išvietintųjų“ išgyvenimų, kai atvirai pažvelgiama į žmogaus egzistenciją kaip visišką benamystę: „Tik jau nei vakaras, nei skausmas, nei grįžimas nepatenkins“¹².

„Niekada nežinai“ pasakotoją nuo nepakeliamos kaltės jausmo gelbsti tik suvokimas, kad ištuštėjusius materialiuosius namus tenka sunaikinti todėl, kad jie vis tiek nebeegzistuoja tokie, kokie buvo, tad ir nieko šventvagiško tame sunaikinime nebėra. Tau gali skambinti iš Amerikos ir patarti, kaip geriau sudaryti sandorį parduodant kotedžams reikalingos žemės lopinėlį, bet ką daryti su savo buvusiais namais, kurie tau jau virto tikru žemiškos egzistencijos efemeriškumo įsikūnijimu?

Po artimųjų mirčių serijos atsiveria totali egzistencinė beprasmybė – jei tai, ką turėjai ir praradai, mėginsi pakeisti analogiškais dalykais, žinai, kad tai nepavyks, nes iš tiesų tu nieko negali turėti. („Kertinį nieką užgyveni prarasdamas visus privalomus prarasti dalykus <…>, net jei ir vėl turi daugmaž viską: kitus artimuosius ir mylimuosius, namus ir kokį nors „kailiuką“, – prarasti <…> nebeturi ko“¹³ Tragiškoje namų praradimo situacijoje nenuskamba joks viltingas atsakymas, kas žemiškuosius namus galėtų atstoti krikščioniškuoju požiūriu.

Proza – ne antropologinis tyrimas, bet ji verčia regėti socialines realijas, kurios, slypėdamos už literatūrinių vaizdinių, sužadina stiprias emocijas: šis priemiesčio lizdas, paleidęs į pasaulį kelis vaikus, nebegalėjo išlikti jų namais todėl, kad nedaug tedavė tokiai jų tapatybei, kokią vertė formuotis XX a. pabaigos laikas¹⁴. Šie namai iš tiesų neatlaikė žmogaus tapatybės pervartų. Vaikai žuvo ėmęsi valstiečių palikuonims neįprasto dalyko – verslo (per svetimas kepures prarasdami galvas), pradingo išvažiavę į kitus kraštus, net pasikeitę pavardes, kad tik verstis būtų paprasčiau, baigė savęs kaip menininko realizaciją psichiatrinėje palatoje. Kaip atidi gyvenimo stebėtoja, D. Kalinauskaitė pateikia tokių įžvalgų, kurios aiškiau už bet ką patvirtina – lietuvių tauta XXI a. pradžioje yra itin grėsmingoje situacijoje.

Tokia nigredo desperacija atsiveria per subtiliuosius stilistikos „mažmožius“. Remiantis vien literatūrinės analizės principais, ji yra sunkiausiai aptariama iš visko, kas susiję su knyga, bet kaip tik apie traumą, apie desperaciją (ir, beje, jau vykstantį išgijimo procesą) reikia kalbėti imantis nuodugnios knygos analizės.

Trauminė patirtis aiškiausiai perteikiama novelėje „Išregistruoti vaiduoklį“: gavus rankpinigių už tėvų namus, pasakotoją užplūsta fantazijos ir vizijos, kurios reiškia sąmonės skilimą, ištinkantį individą tik ribinėse situacijose. Pasakotoja susidvejina, įžūliai dominuodamas pradeda reikštis ego (tiksliau – superego), kuris panašiose situacijose visada suniekina savastį už jos svyravimus, racionaliai mesdamas kaip labiausiai gąsdinančius argumentus krikščionybės tiesas – nieko tu su savimi nepasiimsi, nė dulkelė tau nepriklauso. Tada savastis tarsi numiršta ir pasakotojos, tarsi Ofelijos, praplaukiančios gimtųjų vietų upe, vaizdinys yra autentiškas – lemtas to krizinio psichikos susvetimėjimo: „Neišsiduodu, kaip grįšiu iš tikrųjų. Upe. <…> šįkart plauksiu mirusiųjų būdu – veidu į dugną. Ir tai bus mano paskutinė kelionė iš tėvų namų“¹⁵.

Yra daug literatūros, kurioje atskleidžiama, kaip žmogaus asmenybė traumuojančiomis aplinkybėmis patiria fragmentaciją. Apie išgyvenusiųjų psichologinę traumą, realybės suvokimo pasikeitimą, jo lemiamą būdingą dvilypę sąmonės būseną, sąmonės skilimą rašė S. Freudas. C. G. Jungas, savo ruožtu tyrinėjęs, kaip tokią traumą išgyvena primityvios Afrikos kultūros, aprašė panašų dalyką: po traumos individui išlikti leidžia suskilusi sąmonė. Patyrusieji traumą kalbėjo apie „sielos praradimą“ (primityviose kultūrose ir taip buvo tikima, kad žmogus turi daug sielų). Skylanti sąmonė arba „dvilypė savastis“ saugo individo gyvybę, leisdama jam išgyventi tarsi stebint save iš šalies – kaip grimztantį į laiko sūkurį ar patiriant kitokias traumas.

Šiuo metu tikima, kad kaip tik toks psichikos fragmentacijos procesas apsaugo savimonę (jis vertinamas pozityviai) ir net turi galios aktyvinti asmens kūrybinius pradus. Tuomet asmenybė gali vėl tapti visapusiška, naujai atsiskleisti. Būtina pabrėžti šio sąmonės manevro teikiamą kūrybiškumo galimybę, nes fragmentacija nepažeidžia individo savasties šerdies¹⁶.

Mirties išgyvenimas ir individo transformacija

D. Kalinauskaitės kūrybai, kurią sudaro prie esė priartėjantys apsakymai, sudaryti iš dar smulkesnių miniatiūrų, taip pat labai svarbios su žmogaus amžiaus tarpsnio psichologiniais išgyvenimais susijusios būsenos. Analitinės psichologijos požiūriu „Niekada nežinai“ turi nepaneigiamą vertę kaip autobiografiškas individo transformacijos dokumentas.

Jaunystėje galima tik nujausti, kokias dramas išgyvena artimieji, pavyzdžiui, vyresnysis brolis. Jau pirmosios knygos pasakotoja įžvelgia, kad priemiesčio kasdienybė slepia gilius žmonių išgyvenimus, kurie gali ir neturėti tiesioginės priežasties: tai širdgėla dėl nežinia ko, tuštumos jausmas. Problema, svarstoma jau pirmojoje D. Kalinauskaitės knygoje – negalėjimas adekvačiai išreikšti jausmų ir dėl to anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip patiriamas nevaldomas jų proveržis (dažniausiai tai koks nelogiškas veiksmas). Novelėje „Kazimiero gaisras“ įžūlus sūnaus lėbavimas tėvo namuose ir apskritai lietuviams būdingos elgsenos principų pažeidimas sukelia tokią įtampą, kad staiga nežinia kaip prasiveržia liepsnos – nors viso labo užsidega šiltnamis. D. Kalinauskaitės kūryboje daug „keistuolių“ – ateinančių iš rašytojos pasąmonės, kur nuolat slypi mintis apie galimą nebesusivaldymą.

Taip tenka manyti todėl, kad ir antroje knygoje sprogdinantys jausmai (artimųjų praradimo siaubas) taip pat negali būti išrėkti ir išraudoti taip, kaip pasakotoja norėtų: merdint paskutinei artimai giminaitei nueiti į atokiausią vietą – apleistas kareivines – ir pasakyti sau: „Dabar rėksiu.“

Kodėl žmogui paprasčiausia nuo to, kas skausminga, tiesiog atsiriboti? Jis išmokęs susivaldyti, užgniaužti save, nes kitas kraštutinumas yra gąsdinantis: leistis užvaldomam pasąmonės turinio ir išrėkti visa tai, kas nenusakoma. Kaip gali iš karto nesusigūžti, jei priklausai kultūrai, kuri neparuošia tavęs, kaip gyventi išgyvenant mirtį, kaip „išbūti karvės pilve“ (keistas įvardijimas, bet reikia kaip nors pradėti kalbėti: „Karvės pilvu vienas protingas žmogus pavadino didžiulę kančią, kuri kyla iš begalinio prisirišimo prie praeities ir įvairiausių jos formų: gimtųjų vietų, šeimos lizdo, mirusių artimųjų, visokių praradimų“¹⁷

Nors suaugusio žmogaus intelektas ir emocijos jau bent kiek yra paruoštos mirčiai, pati mirtis yra labai skausminga, giliai išgyvenama patirtis. Sąmoningas mirties išgyvenimo suvokimas – tai transformacijų seka, lydima didelio kentėjimo. Kadangi artimųjų mirties išgyvenimai labiausiai keičia iki tol turėtą mirties supratimą, „Niekada nežinai“ pasakotoja yra stoiška asmenybė, mėgindama išlikti „atvirais nervais“ net tada, kai siela veržiasi atsiplėšti nuo kančių žemės ir pakilti į bejausmes aukštumas.

D. Kalinauskaitė įstengia negailestingai dostojevskiškai apnuoginti mirties keliamą siaubą: be tų pojūčių, nuojautų ir neįvardijamo turbūt gyvūnams būdingo instinktyvaus mirties jutimo perteikimo skaitytojui nebūtų užkraunama psichologinė žinojimo apie neišvengiamą „letalinę baigtį“ našta. Skaitytojas verčiamas dalyvauti, „grūdamas pro banalią adatos skylutę“, kaip tas besislapstantis nuo dukters mirties tėvas.

Nors antroje gyvenimo pusėje artimiausioje asmens aplinkoje neišvengiamai susitelkia daug mirties, kurią psichikai sunku aprėpti, viso to, apie ką jaunystėje gali žinoti tik kaip apie kitų patirtus dalykus, rašytoja nebando spekuliuoti apie „aukštesnį“ ryšį, „subtilesnius“ išgyvenimus. Pagrindinė ir tebesitęsianti, brandžiai transformuota antros knygos tema – mokymasis ištverti gyvenant „netikrą“, „ištuštėjusį“ gyvenimą, sugebėjimas išlikti išsaugant dvasios jautrumą.

Apsakymas „Užtrauktukas“ pagrįstas įspūdžiais, sukauptais stebint, kaip išmokusi elgtis su mirštančiaisiais „mirties profesionalė“ mažaūgė slaugė, ir bandant išmokti tokio pat mirimo „valdymo“ meno. Tačiau sukuriamas įspūdis yra dviprasmiškas: slaugė labiau atrodo kaip karikatūriškas nužmogėjusios visa ko „valdymo“ visuomenės superego. O pasakotoja išsilaiko nepatyrusi regreso – ji nepavirsta bejausmiu monstru, apskaičiuojančiu, kaip mažiausiomis aplinkinių psichologinėmis sąnaudomis turi būti tinkamai numarintas žmogus.

„Niekada nežinai“ tekstuose atpažįstama visa asmenybės transformacijos mirties akivaizdoje seka. Iš pradžių pasakotoja atskleidžia slaptą priešiškumą artimiausiems, kurie tave jau apleidžia kaip saugų vaiko būvį užtikrinę tėvai. Apie juos kalbama kiek sarkastiškai – senukai, kuriems nesilaiko dantys ir šlapimas.

Gamtinis mirimo mechanizmas atskiria mirštantį nuo gyvųjų (ir atvirkščiai). Būtis nyksta kartu su fiziniais pojūčiais. Ir pasiliekantys žmonės išgyvena psichikos apmirimo jausmą. Vaikai nebeišdrįsta paliesti suvargusios nuo darbų motinos rankos, kuri yra labiau atpažįstama nei jos veidas.

Mirties ryšys su gyvenimu paradoksalus: gyvieji trokšta išsaugoti ryšį su išeinančiuoju, bet visa tai tampa užsitęsusia kančia. Kai tie išgyvenimai darosi nebe tokie intensyvūs, gedintįjį užvaldo kaltės dėl įvykusio „atsiskyrimo“ jausmas. Supratimas, kad tavo artimas miršta ir tu trokšti jam padėti, bet negali jam padėti išgyventi mirties, – itin kankinanti būsena. Žmogus tokioje situacijoje bent nesąmoningai ima trokšti, kad pagaliau viskas baigtųsi. Kai kurias paties gyvenančiojo būsenas galima vadinti nebegyvenimu: „esu, bet nebesu“, sako motina, kurios dukra mirė. Tai absoliučios empatijos būsena – susitapatinimas su mirusiu asmeniu.

D. Kalinauskaitė autentiškais meniniais pavidalais perteikia tą „kosmoso sugriuvimo“ jausmą, atsirandantį nutrūkus žmogiškiesiems ryšiams. Norėtųsi pateikti panašų analitinės psichologijos medžiagos pavyzdį, įtaigiai modifikuotą mirties artumo išgyvenimą, individo transformacijos nigredo etapą, kai sąmonę užvaldo visiška neviltis. Tai sapnas moters, kuri gimdymo komplikacijos metu išgyveno mirties priartėjimą ir išvydo visatą kaip mechaniškai sujungtas mandalas:

Aš buvau išsviesta į erdvę, skridau milžinišku greičiu. Prieš mane atsirado grupelė apskritimų, sudarytų iš baltų ir juodų puselių, girdėjosi spragtelėjimai, kai tos puselės susijungdavo. Tie mechaniški garsai reiškė: tavo gyvenimas niekada neegzistavo, tavo šeima niekada neegzistavo, tau buvo tik leista ją įsivaizduoti. Tau buvo tik leista ją išgalvoti. Jos niekada nebuvo. Nieko nebuvo. Niekas neegzistavo. Tu esi netikra.¹⁸

D. Kalinauskaitės prozoje mirtis kaip biologinis procesas taip pat grėsmingai paveikia psichiką, apsinuogina individo egzistencija, kuri neteikia jokių prielaidų žmogaus „pakylėjimui“. Tik gyvybė ir gyvenimas yra savaiminės vertybės, o mirtyje nėra nieko mistiško ir jokios aukštesnės prasmės. Tai baisus mechanizmas, sunaikinantis asmens kūniškumą. Mirimo procesas – net metafiziniu lygmeniu – yra fragmentavimasis: keliavimas iš vienos spiralės įvijos į kitą, iš vieno būvio į kitą, pro ausis švilpiant ugniniam vėjui ir gaudžiant baltai šviesai, kurios galybė trupina kaulus…

Užsitęsus nigredo būsenai pajuntama, kad sunku susigrąžinti pojūčius, išsivaduoti iš to lengvo paralyžiaus, kai gyveni „įtrauktomis nervų galūnėlėmis“. Kyla net minčių apie galimą sąmoningą susižalojimą: jei tyčia prišalčiau liežuvį prie geležies, tai, bandydama jį atplėšti, gal nubusčiau? Meninis tokių liguistų pojūčių reflektavimas lemia originalias knygos metaforas: šiurkšti namų faktūra – tai nuo darbų maudžianti rankų oda.

C. G. Jungas darbuose, skirtuose simbolių reikšmei žmogaus gyvenime ir kultūroje, bei kiti šios tradicijos analitinės psichologijos atstovai yra aptarę tokius trauminės patirties atvejus, kurie parodo, kad iš pradžių išgyvenamą artimo asmens gedėjimą, kai jis vis tebejaučiamas šalia, keičia amžinybės simbolių integravimas į asmeninę patirtį. Pvz., susapnuojamas sapnas, kad artimas žmogus virto žvaigžde, kuri skrieja kosmose.

Tokių universalių simbolių D. Kalinauskaitės mirties išgyvenimo literatūrinėje refleksijoje nėra, simbolinį krūvį čia įgyja individualūs įvaizdžiai, ypač susiję su gyvąja gamta. „Užtrauktuke“ vėl padvelkia gyvybe, kai netikėtai po mirties metamorfozių ateina visai jau užmirštas pavasaris, sutampantis su asmenybės pasveikimu. Galima pastebėti, kad autorė neįstengia (ir nesistengia) peržengti tų ribų, kurias nustato jos pačios patirti išgyvenimai. Knygos rašymo metu džiaugsmas ir tegalėjo ateiti tik tokiu būdu – kaip instinktyvus atbudimas. Tapatinantis su knygoje vaizduojamu pasauliu tenka pripažinti, kad dar galime kai kuo pasidžiaugti – kad mūsų kaukolės vis dar priklauso mums. Ir kartu prisiminti šekspyriškojo šypsnio grimasą.

Sąmonės transformacijų, susijusių su mirtimi, išgyvenimas itin skatina asmenybės brendimą. Anot išminties, žmonijai atsivėrusios anksčiau, nei atsirado psichoanalitiniai žmogaus pasąmonės žvalgymai, kad asmenybė atsinaujintų, turi mirti senieji gyvenimo modeliai. Tad ir susidūrimas su mirties archetipu (pasąmoninės baimės ir nerimo žadintoju) gali paskatinti gilų amžinybės potyrį, kai individo sąmonės racionalioji pusė susijungia su jo iracionaliąja puse.

Psichoanalitiniu požiūriu mirtis yra slėpinys kaip ir gyvenimas. C. G. Jungas „Perkėlimo psichologijoje“¹⁹ tapatino mirimą ir transformaciją, aiškindamas, kad analitiškai žvelgiant į bet kokį asmenybės transformacijos procesą, jame visada atrandama simbolinė mirties patirtis. Miršta senosios asmenybės elementai bei senosios nuostatos ir tai atveria kelią naujos asmenybės tapsmui. Mirties patirtis, jeigu ji nesustabdo vidinio augimo proceso, skatina individo brendimą, jo tapimą visybiška asmenybe. Kai žmogus jaučiasi taip, tarsi gyventų gyvenimą po gyvenimo, jam lengviau kritiškai žvelgti į praeitį.

Mirties artumo patirtis nušluoja senas nuostatas bei įsitikinimus, jie tampa bereikšmiai. Sąmonės keitimasis šioje situacijoje netikėtai suteikia laisvės pojūtį. „Niekada nežinai“ pasakotoja išgyvena kaip tik tokį keitimąsi – nors ir užgniauždama savo jausmus, pasiduodama pagundai griebtis tų strategijų, kurias aplinka primeta kaip patogiausias. Net iš populiariosios psichologinės literatūros visi žino, kad jei nori pradėti naują gyvenimą, turi „susitvarkyti“ su ankstesniuoju. Tad lyg ir pateisinamas pasakotojos susitaikymas, jog viskas, kas likę iš namų, būtų sulyginta su žeme – kad praeities prisiminimai nebebūtų užgriozdinti materialiu šlamštu. Tačiau tokį pražūtingą lengvumą atmeta gilioji gedėjimo prigimtis, išsakoma įspūdinga metafora: „Bet vienas plautis liko tėvų namuose.“

Mirtis gali provokuoti ir skyrybas – apmirusių santykių nutraukimo pagreitinimą. Sunkiai sergant motinai, dukra, žaismingai tapatinusis su kiek kekšiška „raudonplauke lape“, staiga praregi, kad ji liko be nieko dar vienu požiūriu: stengdamasi būti savimi, ji pralaimėjo ir lyčių santykių plotmėje (pasikartojančios skyrybos). Dėl tokio pasakotojos savasties troškimo išlikti vientisa ir nepažeista sugelia širdį: stengeisi neišsibarstyti, kažkam aukotis, o tas kažkas nebuvo vertas tokios aukos, todėl apsigavai visu savo gyvenimu. Savastis yra sakralusis individo pradas, tad bet koks negatyvus jo vertinimas reiškia totalų pesimizmą. O karštligiškas noras atgimti bet kokia kaina, net savai kultūrai neįprastais būdais, kelia pražūties grėsmę. Laimei, provokuojantis sumanymas „atkoduoti save kaip moterį“ su arabu nesunaikina sveikos intuicijos, atveriančios archajiškiausius gąsdinančius vaizdinius: bet juk tau „gali nupjauti galvą“.

Individuacijos procesas bei estetizavimas

Literatūrai nereikia tikrojo išgyvenimo, emocijų, – teigė savo kalboje įteikiant A. Vaičiulaičio premiją D. Kalinauskaitė, tarsi pakartodama tai, kas savaime suprantama. Tačiau meninis tekstas atveria sudėtingą individuacijos procesą, jis gali emociškai „įtraukti“ skaitytoją ir jam, ir autorei to gerai nesuvokiant. Nors meninė kūryba žmogaus būties tragizmą gali išreikšti įvairiai, Europos humanistinei literatūrai individuacijos procesą būdinga vaizduoti taip, kad jis suteiktų galimybę ir pačiam skaitytojui patirti vidines permainas. Knygos „Niekada nežinai“ skaitytojai nevengia tokio tapatinimosi, nors pasakojimų temos lyg ir nepatrauklios („vienu metu visi kalbėjo apie tai, kad vaizduoju niūrius dalykus – varguolius ir mirtį“²⁰. Visgi knyga skaitytojui palieka šviesų įspūdį, nes jį pasiekia viltinga žinia, kad net „post“ reikšmių apimtoje kultūroje tebebandoma gyventi „gyvenimą po gyvenimo“. Tačiau ta knygos šviesa nėra lengvai įžvelgiama, nes jos nepuošia optimizmo aureolė.

Rašydama, kad žmoguje su visais jo pažeistais organais tiek nedaug belikę „pilnaverčio“ žmogaus, kad jame vis daugiau to gąsdinančio „daikto savaime“, D. Kalinauskaitė akcentuoja tą antrąjį „savaime“ sandą. Mirusioji oriai nusisuka į langą, mirusysis turi vieną pranašumą – jis išeina pirmas, ir jis turi pasirinkimo teisę: ar atleisti ir paleisti visą pasaulį; nuo vėžio mirštanti mergaitė atleidžia nesugebančiam dalyvauti jos mirtyje tėvui, nes jo meilė jai tikriausiai ieško, „bet nesuranda kitų išraiškos būdų“²¹. Pasakotoja – jaunyva, bet subrendusi moteris – išmoko atleisti ir paleisti, todėl ir pati vieną dieną po ilgo gedėjimo pasijaučia „palikusi gyvatės odą“.

Čia ir slypi D. Kalinauskaitės – kaip iškilusio kultūrinės bendruomenės autoriteto – patrauklumo priežastis. Ji ir išgyvendama sunkius, ne kiekvienam tenkančius psichologinius išbandymus išlaiko minėtąjį savasties branduolį, nepasiduoda superego spaudimui, kuris individą verčia prisitaikyti prie masinės sąmonės. Šiame brutaliame pasaulyje, kur „Modern Houses“ verslo strategijos pamina visą žmogiškumą, vis dėlto turėtų užtekti proto, kad atsisakytum prievartaujančių reklaminių pasiūlymų. Rašytoja tai paaiškina be galo paprastai: juk tai išbandymas ne kiekvienam – pernakvoti „su nuolaida“ vietoje, kur kadaise buvo tavo namai.

Kaip tik taip, analitinei psichologijai reikšmingu požiūriu, D. Kalinauskaitė reviduoja šiuolaikinę kultūrą. Naujausi jos interviu patvirtina, kad autorė yra nutolusi nuo išgarsėjusios savo knygos ir jos rašymo nuotaikų. „Man ta knyga šį tą reiškė, kai aš ją rašiau. O dabar tie siūlai, siejantys mane su šia knyga, visiškai nudilo. Man dažnai atrodo, kad ją parašė kitas žmogus, kuris man yra labai gerai pažįstamas, bet su kuriuo bendravau ir turėjau reikalų jau senokai – toks keistas įspūdis“²². Kūrybos procesas jau atliko psichoterapinę funkciją: „Rašyti <…> Kad susifragmentavusią save sugrūstum į kietą struktūrą – jei, kurdama darnos iliuziją ir vienį, sugebi sujungti net ir tolimiausias asociacijas, vadinasi, artimiausiu metu dar neapgyvendins tavęs tarp keturių prezidentų, dviejų džonų lenonų ir Schopenhauerio“²³.

Dar svarbu paminėti, kad rašytoja beveik išvengia išgyvenimų estetizavimo, kuris menui yra beveik toks pat pragaištingas, kaip psichoanalizės procesui – racionalizavimas; nes estetizavimas – tai viena iš savasties užgniaužimo formų (apsakyme „Užtrauktukas“ mirtis sėdi lovos kojūgalyje žoržeto suknele, kokią dėvėjo pasakotojos močiutė, palikusi jos mamą ir tetą našlaitėmis dar mažytes).

Kuriantysis žmogus – tai individas, kurį nuo jo paties giliosios patirties tuoj atskiria tas niekaip nebeprarandamas „kultūrinis matymas“. Tad viena iš grėsmių savasčiai yra kaip tik tas dominuojantis kultūrinio teksto absoliutizmas, kurį autorė, kaip buvo minėta, sąmoningai bando sureikšminti. Kai tekstas pernelyg prisodrintas vaizdinių ir aliuzijų, gali sustingti pati realybė, analitinės psichologijos požiūriu virsdama tikru superego pseudotekstu. Tokią pat reikšmę gali įgyti ir kalbėjimas apie asmenybės susiskaidymą, dvilypumą, menininko psichikos eksploatavimą.

Verta pabrėžti, kad viską suryjančio kūrybiškumo vaizdinį pati D. Kalinauskaitė sieja su C. G. Jungu: jis „paaiškintų, kad menininkas – tai toks padaras, kuriame visada sėdi du: kūrėjas ir paprastas žmogus. Ir kūrėjas, net ir tada, kai nieko nekuria, – „suvalgo“ tą kitą, paprastą ir gerą. Nes kūrybingumas pasiglemžia didžiąją tavo energijos dalį, o iš tos, kuri lieka, jau nebeišeina nieko vertinga“²⁴. Be jokių abejonių, tai – autentiška patirtis.

Nevienaprasmiškas būtų atsakymas, kaip neeilinio talento rašytoja sugrįžo į literatūrą. Tačiau grįždama ji parodė, kad subrendo visais tais požiūriais, kuriuos analitinė psichologija laiko tikrojo literatūros meno esme. Ir namų, kurie jau seniai prarasti, pardavimas literatūrai pasirodė esąs sėkmingas – taip asmeninės gyvenimo potekstės išaugo iki universalių kultūros matmenų.

1 Gerbutavičius R. Rašytoja D. Kalinauskaitė – žodžių orkestro dirigentė // Lietuvos rytas. – 2009. – Spalio 9 d.
2 Patiesa deive. – 2008. – Nr. 23. – P. 35.
3 Edinger E. F. Melville’s Moby Dick: A Jungian Commentary (An American Nekyia). – New York: A New Directions Book, 1978. – P. 93.
4 Kalinauskaitė D. Išėjusi šviesa. – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 17.
5 Edinger E. F. Melville’s Moby Dick. – P. 13.
6 Bene vienintelė tekste esanti tiesioginė kito rašytojo citata yra iš B. Radzevičiaus – „žemėm aplipęs balsas“. Žr.: Kalinauskaitė D. Niekada nežinai. – Vilnius: Baltos lankos, 2008. – P. 60.
7 Susimąstyti, kiek D. Kalinauskaitės proza yra veikiama ankstesnės ir jai tolimesnės lietuvių literatūros tradicijos, paskatino G. Radvilavičiūtės lyginamoji išvada, padaryta apie D. Kalinauskaitės prozą (Stiliaus medžioklė, arba Kodėl Danutė Kalinauskaitė niekada nebus tokia populiari kaip kitas „Baltų lankų“ autorius Haruki Murakami? // Šiaurės Atėnai. – 2008. – Spalio 10 d. – Nr. 912). Atrodo, kad Japonijoje prozininkui galimi du keliai: tęsti puikiai atpažįstamą tradiciją arba formuotis europietiškosios kultūros įtakoje. Tuomet prozininkas gali tikėtis, kad bus skaitomas tiek Japonijoje, tiek Lietuvoje. Jeigu, kaip mano rašytojos bičiulė G. Radvilavičiūtė, D. Kalinauskaitės proza nepriskirtina „vidutinio tipinio europiečio“ skaitiniams, tai galėtų reikšti jos artimumą lietuvių prozos tradicijai.
8 Pipher M. Prikelti Ofeliją. – Vilnius: Tyto Alba, 2007. – P. 142.
9 Susijusių su šventumu.
10 Asmeninis autorės archyvas.
11 Radzevičius B. Priešaušrio vieškeliai. – 1 dalis [trečiasis leidimas]. – Vilnius: Viltis, 1995. – P. 54.
12 Nyka-Niliūnas A. Antroji elegija. http://www.tekstai.lt.
13 Kalinauskaitė D. Niekada nežinai. – P. 89.
14 D. Kalinauskaitės pirmojoje knygoje yra pasakojimas apie tai, kaip jaunuolis grįžęs namo prapliumpa kaltinimais, kodėl negali tapti tikru miestiečiu: „Brolis staiga įtūžta ir trenkęs krumpliais į stalą lūžinėjančiu balsu rėkia, kad tėvas jam pirkęs drabužius išaugai, kad jo mąstymas, kad jo mintys apie gyvenimą prisiūtos prie tų paltų baltais siūlais, prie tų kompleksų, juos visi mato, jis atėjo iš šitos nešvarumos, iš šito purvo kaip prasčiokas.“ Žr.: Kalinauskaitė D. Išėjusi šviesa. – P. 81.
15 Kalinauskaitė D. Niekada nežinai. – P. 67.
16 Tollefson W. B. Unique Approach to the Treatment of Dissociative Disorders. www.enlightenedchoices.com/2002_10.htm.
17 Kalinauskaitė D. Niekada nežinai. – P. 92.
18 Evans N. Bush sapnas. http://www.near–death.com/archetypal.html.
19 Jung C. G. The psychology of the transference. – Collected Works: Vol. 16. – New York: Princeton University Press, 1966.
20 D. Kalinauskaitės ir R. Gerbutavičiaus pokalbis. Kūrėja žodžiais daužo banalybės kiautą // Lietuvos rytas. – 2009. – Sausio 7 d. – P. 20.
21 Kalinauskaitė D. Niekada nežinai. – P. 44
22 Kalinauskaitė D. Premija ir kelia ant sparnų, ir prislegia. www.bernardinai.lt.
23 Kalinauskaitė D. Kauleliai, peilis, susmulkėjimai… // Metai. – 2006. – Nr. 7.
24 Kalinauskaitė D. Niekada nežinai. – P. 136.

Jūratė Sprindytė. Fundamentas ir fragmentas

2023 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Valentino Sventicko „Guriniai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ ir Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“.

Neringa Butnoriūtė. Daugiau nei kunstkamera

2023 m. Nr. 10 / Danutė Kalinauskaitė. Baltieji prieš juoduosius. – Vilnius: Tyto alba, 2023. – 202 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Danutė Kalinauskaitė: „Atsiranda noras rašyti nuogiau, negailestingiau“

2021 m. Nr. 7 / Prozininkę Danutę Kalinauskaitę kalbina Neringa Butnoriūtė / „Kai sėdu prie kompiuterio, ir sakinys ima klijuotis prie sakinio, ryškėja vaizdas, randasi (nežinau, kaip, kokiu būdu) gyvas nervas – apima namų jausmas…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Danutė Kalinauskaitė, Elena Karnauskaitė, Tomas Vaiseta

2018 m. Nr. 7 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Jūratė Sprindytė. Ugnies vyniojimas į popierių

2016 m. Nr. 1 / Danutė Kalinauskaitė. Skersvėjų namai: novelės. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 173 p.

Renata Šerelytė. Būties klodai atminties tamsoje

2009 m. Nr. 1 / Danutė Kalinauskaitė. Niekada nežinai. – Vilnius: Baltos lankos, 2008. – 190 p.

Danutė Kalinauskaitė. Kauleliai, peilis, susmulkėjimai…

2006 m. Nr. 7 / Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Dar vis labai dažnai prisimenu vieną po kito išmirusius savo tėvus ir namus, kurių nebėra. Jų materialiuosius pavidalus ir efemeriškąsias substancijas…

Danutė Kalinauskaitė. Namo

2003 m. Nr. 7 / Komandiruotėje Lenkijoje ji telefonu iš tėvo sužinojo, kad mamą prieš savaitę staiga operavo. Tik po trijų dienų pavyko parsigauti į Vilnių. Tą patį rytą sėdo į traukinį namo.

Rima Pociūtė. Romano vartojimas nevartojant antidepresantų

2009 m. Nr. 2

Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“ pagal C. G. Jungo archetipų kontekstą

Renatos Šerelytės romanas „Mėlynbarzdžio vaikai“ – stiprų įspūdį paliekanti knyga. Ypač įdomu skaityti romaną, vaizduojantį tarybinius laikus tiems, kas juos bent kiek prisimena. Tačiau iš karto reikia patikslinti, kad per vykusiai pasirinktas anų laikų gyvenimo detales prasismelkia nykuma ir neviltis, kurią vienareikšmiškai su tarybiniais laikais susietų tik tas, kas anais laikais negyveno, todėl galėtų būti lengvai įtikintas, jog net saulė danguje tuomet blausiau švietė. Kai kam romanas gali sustiprinti nuostatas, kad Rytų Europa egzistavo tik tam, jog vakariečiai suprastų, kokia likimo dovana buvo gimti „šiapus“, už tos Vakarus ir Rytus skiriančios ribos…

Analizuojant šiek tiek politiškai angažuotą kūrinį (romanas „Mėlynbarzdžio vaikai“ itin antitarybinis), kyla grėsmė imti politikuoti, o tai jau ne literatūros kritikos sritis. Bet tai neturėtų užgožti esminių dalykų, kurie lemia, iš vienos pusės, romano įspūdingumą, iš kitos – slogią jo nuotaiką, nes formuojamas įspūdis labai vienatonis, tai, kas vaizduojama, kelia vien pasibjaurėjimą, beviltiškumo jausmą. Atrodo, lieka rezignuoti: jei jau tavo vaikystė praėjo toje Mėlynbarzdžio pasakų šalyje, nieko iš gyvenimo nebegali laukti, nes nesugebėsi būti kitoks nei Mėlynbarzdžio vaikas, – gali nebent paprašyti gydytoją raminamosios tabletės.

Tačiau baimės, kurios kilmės negalima nustatyti, kaip ir raminamųjų tablečių poveikio nepripažįsta kultūrai ir literatūrai didelę įtaką padariusi S. Freudo psichoanalizė ir C. G. Jungo analitinė psichologija. Būtina atverti kultūros pasąmonę, įvertinti jos būklę, nustatyti kompleksus, paaiškinti, kas juos lėmė, tik taip bus apribotas ardomasis praeities poveikis dabarties kultūrai, ji taps integruota, išlaisvinta iš sustingusio skausmo. „Mėlynbarzdžio vaikų“ tyrinėtojas pirmiausia turi atsakyti į šiuos klausimus: kodėl romanas yra būtent toks, ar romanu išsakoma tik tai, ką sąmoningai norėta išsakyti, kokios „amžinosios“ temos ir įžvalgos netikėtai atsivertų nugramdžius paviršinį romano „tarybinį klodą“.

Pasakojimo-išpažinties spąstai

„Mėlynbarzdžio vaikai“ – jau daugelį knygų išleidusios autorės kūrinys. Jos kūryba yra netgi tapusi vienu iš leidyklos „Alma littera“ reprezentacinių puslapių. Leidykla drąsiai tituluoja R. Šerelytę žymia lietuvių literatūros rašytoja, taip ją pristatyti pasiryžusi ir Rytams, ir Vakarams.

Jei pripažintume, kad romanas skirtas ne tik „maloniajam skaitytojui” ir pasiskaitymo malonumui, bet ir „suinteresuotiems“ asmenims – kritikams, kultūros vadybininkams, Rytų Europos literatūros rinkodaros specialistams, – tada jis teisėtai gali būti vadinamas „euroromanu“ (kultūros analitikai daug kalba apie šios sąvokos neapibrėžtumą). Kūrinys rašytas mėginant įsivaizduoti, kaip būtų galima susikalbėti su Europa, pasirengusia skaityti (ir pirkti) „postsovietinės“ šalies autorės knygą. Romano psichologinės analizės gelmė tarsi pritaikyta Europos populiariosios kultūros komunikacijoms, kurios dar tebėra paveiktos S. Freudo ir vėlesnių psichologijos mokyklų. Tada suprantama, kodėl viena iš leidyklos strategijų – naująjį romaną vadinti išpažintimi, perteikiančia tragedijos katarsį (tai patrauklu Europai, kurioje gyva graikų klasikinės estetikos atmintis).

Autorė dar nesuvaldo teksto stichijos, bet moka savo viziją formuoti kaip tam įmanomą vienovę. Tai visų romano lygmenų pasikartojimai, variacijos, nors šis vienodumas kelia minčių apie meninę nesėkmę. Knyga tikrai būtų chaotiška, pasakojimo apskritai nebūtų įmanoma sekti, jei jis nebūtų gana mechaniškai suskirstytas į „balsus“. Romane kalba trys balsai, kurių numeracija sudaro polifonijos įspūdį, taip pat atsiranda elementari tvarka (nors paprastas skaitytojas vis tiek pražiopsos momentą, kai dingsta vienas iš trijų pradinių balsų, ir nustebs, kai pabaigoje dar atsiras ir ketvirtasis). Leidyklai lieka akcentuoti „išpažinties“ aspektus kaip stipriąją romano pusę (nes „autobiografinio“ romano stiprieji aspektai kaip tik tokie ir turėtų būti).

Tik čia jau tenka sustoti. Viskas yra sudėtingiau, ir reikia pripažinti, kad ta kultūrinė rinkodara, kuri Lietuvoje save laiko gera, veiksminga tik iš dalies. Net Europai apie „tragedijos katarsį“ nebegalima kalbėti, jei kūrinys parduodamas už šiuolaikinio meno kainą. Postmodernus menas to katarsio apskritai nebesiekia. Vakaruose prirašyti kalnai literatūros, vaizduojančios veikėjo psichikos žlugimą jo kelionėje per gyvenimą, ir tokia literatūra, deja, tik paskatina analogiškus skaitytojo psichikos, jei ji nėra tinkamai integruota, procesus.

Pagal klasikinio romano vertinimo kriterijus „Mėlynbarzdžio vaikai“ būtų silpnas romanas. Esminis yra Mėlynbarzdžio vaizdinys, kuris jau nuo pavadinimo iškyla kaip sovietmečio užuomina, o kartu paliečia kažką tamsaus skaitytojo pasąmonėje, generuoja keistus vaizdinius, sudirgina kompleksus. Jeigu Mėlynbarzdžio liniją iš romano pašalintume, pasakojimas vėlgi taptų visiškai pasklidęs: veikėjų gyvenime metams bėgant įvyksta daug pasikeitimų, todėl kūrinys savo turiniu yra ir „augimo“ romanas (tai pasakojimas, kaip užauga brolis ir sesuo), bet net tie pasikeitimai nėra lemtingi, jie nelemia romano vyksmo slinkties, nors tai būtina romano žanriniam modeliui.

Kai įvykių nesujungia siužetas, kai jie tarpusavyje nerezonuoja, romane bet kas bet kada gali pakrypti kitaip. Pasakotoja galėtų išsiųsti laišką jaunesniam broliui su neteisingu atgaliniu adresu, o galėtų ir, sakykim, persiimti jo Dievo ieškojimu. Tragiškąjį katarsį graikų tragedijoje lemdavo herojų patekimas į neišvengiamas aplinkybes ir negalėjimas jų išvengti nepažeidžiant aukštųjų etinių reikalavimų. Šiame romane – ne taip lengvai įžvelgiamų prasmių integruojamame tekste – beprasmybė, bejėgiškumas ir pyktis, agresyvumas, pasiekiantys cinizmo ir sarkazmo jėgą, persmelkia visą literatūrinio kūrinio universumą. Tai ir yra, kas tęsiasi nuo pradžios iki pabaigos.

Nieko nebereiškia ir nelemia net mirtis. Tos pasakotojos, kuri kalba mirusios motinos vardu, monologai niekuo nesiskiria nuo pagrindinės pasakotojos – jos dukters samprotavimų. Net mirusi moteris tebelieja tokią pat pagiežą (net ir savo vaikams), kokią jai (paskui Mėlynbarzdį pabėgusi iš Lietuvos į Rusiją) rodydavo jos pačios motina. Tas savitikslis agresyvumas perduodamas dar kelioms kartoms, pagrindinės romano pasakotojos nihilizmas ir psichologinis smurtas užkrės ir jos dukrą, augančią „šiais“ laikais.

Klausimų kiltų nepriekabiam skaitytojui, patikliai skaitančiam romaną kaip teisingai tarybinius laikus vaizduojantį tekstą. Jeigu vaizduojama nesibaigianti tarybinių laikų depresijos būklė ir romano tikslas – gąsdinti tarybiniais baubais, kodėl pasakotojos močiutė, kuri turėjo gimti apie 1920-uosius, tokia atskalūnė ir priešiška net savo dukrai?

Mėlynbarzdis pagal analitinės psichologijos kontekstą

Jei romanas turi išpažinties, autobiografinio pasakojimo požymių, tai skatina galimybę prisiminti analitinės psichologijos metodus ir mėginti rekonstruoti tas reikšmes, kurios slypi teksto gelmėje ir išlaiko visą romano „statinį”.

Šiuolaikinio skaitytojo teksto skaitymo „malonumas“ kitoks, jis kitaip suvokia informaciją, jo nebevargina pasklidi tekstai, jis įpratintas nebesitikėti, kad tekstas bus aiškus be jo paties pastangų. Literatūros kūrinio efektas gali būti pagrįstas kolektyvinės pasąmonės archetipų, kompleksų aktyvinimu. Todėl nebereikia įrodinėti, kad tai, kas būtų pražudę klasikinį romaną, nėra pavojinga mūsų laikų romanui.

Intertekstualumo efektą skaitant „Mėlynbarzdžio vaikus“ sukuria tai, kad teksto „realybės“ įspūdį sustiprina paties skaitytojo prisiminimai.

Mėlynbarzdis šiais laikais atgimsta kuo skirtingiausiuose tekstuose, jo vaizdinys išreiškia maištingas politines, mizoginistines (moterų neapykantos) idėjas, šmėsteli pasakojimuose apie serijinius žudikus, jis išnyra netgi erotiniuose kontekstuose. Mėlynbarzdis dažnai prisimenamas siekiant iliustruoti pastarųjų 300 kultūros istorijos metų ginčų rasių ir sekso tema išvadas. Pasakojimą apie gąsdinančios išvaizdos vyrą literatūrine forma išdailino Charles Perrault 1697 metais. Galima spėti, kad pasakojimas atsirado dar ikiistoriniais laikais, kai vyrai mėgavosi neribojama galia, o moterys kentėdavo. Tikriausiai šis pasakojimas buvo skirtas moteriškajai auditorijai.

Taigi už vieno itin atstumiančios išvaizdos vyro niekas nenori tekėti. Viena mergina – jauniausia iš trijų seserų – ryžtasi. Praėjus mėnesiui po vestuvių, ji iš Mėlynbarzdžio gauna ryšulį raktų, jai draudžiama įeiti tik į vieną kambarėlį rūsyje. Neatsispyrusi smalsumui, ji atrakina duris ir randa galeriją buvusių žmonų perpjautomis gerklėmis lavonų. Raktas iškrinta iš rankų į kraujo balą, ir tas kraujas nebenusivalo. Jos laukia toks pat likimas, bet, Mėlynbarzdžiui leidus prieš mirtį valandėlę pasimelsti, nelaimingąją spėja išgelbėti jos broliai ir seserys.

Ilgainiui Mėlynbarzdis kiek „išblanko“ virsdamas kliše, bet šią figūrą atgaivinti pavyksta net ir kuriant šiuolaikinį meną. Pasižvalgius po internetą, ar Mėlynbarzdis dar reikalingas Vakarų literatūrai, paaiškėja, kad taip (žinomi kūriniai: Angelos Carter „Kruvinasis kambarys“, 1979, Kurto Vonneguto „Mėlynbarzdis, Rabo Karabekiano autobiografija (1916–1988)“, 1987). Lietuvių literatūroje su Mėlynbarzdžiu asocijuojasi Nijolės Miliauskaitės „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995).

Daug ką R. Šerelytės Mėlynbarzdžio vaizdinio analizei galima pritaikyti iš feministinės teorijos. Kad ir mintį, jog Ch. Perrault pasakos moralas dviprasmiškas: iš vienos pusės merginos mokomos nebūti pernelyg smalsios, iš kitos – parodoma, kad ir moterys gali daryti poveikį vyrų autokratijai.

Visiems pasakojimams apie Mėlynbarzdį būdingas uždaro kambario vaizdinys ir mirties išgyvenimas, persmelkiantis pasąmonę. Feministinės bei psichoanalitinės krypties literatūros tyrinėtojos teigia, kad patriarchalinės visuomenės idilė baigėsi, kai moters smalsumas išlaužė duris į kruvinąjį kambarį. Žinojimas, kuris buvo įgautas įsilaužiant į tą uždraustąjį kambarį, lėmė herojės išsigelbėjimą. Herojės išbandymo esmė: ar ji gali įgyti žinojimą apie mirties instinktą ir juo pasinaudoti, kad nugalėtų savo pačios mirtį? Iš tiesų tai pasakojimas apie išlikimo instinktą susidūrus su mirties instinktu, kurį įkūnija Mėlynbarzdis.

R. Šerelytės pasakojimas – dėl to galima nesunkiai sutarti – nėra apie jokį nugalėjimą, jis – apie mirimą, nužudymą, neišsigelbėjimą. Pagrindinė romano veikėja nieko nelaimi ir nuo nieko neišsigelbėja. Tik tabletės poveikis, pakeičiantis jos tikrovės suvokimą, padaro „nebeskausmingą“ ir skaitytojo romano pabaigos suvokimą.

Iš trijų svarbiausių romano „balsų“ du itin simbiotiški – dukters ir motinos. Motinos balsas atveria visiškai juodą vidinę savastį. Dukros balse iš pradžių daugiau sąmoningojo ego intonacijų, kurios vėliau bus nustelbtos. Ciniškas paradoksas, bet meilę ir švelnumą tas vidinis balsas atvirai išsakys tik tada, kai veikėjos psichiką neatpažįstamai pakeis psichiatrinės ligoninės tabletės.

Romano pradžia ir pabaiga tapačios tuo požiūriu, kad jose atveriama psichika, kurioje jau sunaikintas sąmoningumas, kurį pasiekė mirties būsena, buvo užvaldyta agresyviu instinktu. Galbūt tokia buvo romano rašymo išeities situacija – atsakyti sau į klausimą: ką aš jau esu pasakiusi savo kūryba, kaip tai paveikė mane pačią?

Ravit Raufman, rašanti apie pasakų vaizdinių panaudojimą psichoterapijai, remdamasi feministiniais skirtingų lyčių skirtingais psichikos modeliais, bandė palyginti, kuo skiriasi Ch. Perrault ir brolių Grimmų – vyriškųjų, sąmoningai parengtų pasakojimo variantų – Mėlynbarzdžio įvaizdis nuo to, kuris sutinkamas analogiškuose moterų pasakojimuose, pagrįstuose sąmonės „necenzūruota“ medžiaga, pvz., sapno istorija (sapnas, aišku, nėra veikiamas sąmoningų patriarchalinės visuomenės nuostatų)¹.

Psichoanalitiniu požiūriu pasąmonės celė, kur šmėsčioja šmėkliškos figūros, atveriama – Mėlynbarzdžio kambarys atidaromas – jau net tada, kai papasakojamas tik sapnas ar autobiografinė istorija. Galima teigti, kad meninio teksto (kuris visada bent šiek tiek autobiografinis) kūrimas yra analogiškas aktas. Kūryba simboliškai prilygsta uždaros kambario erdvės atvėrimui. Išgyvenimams užliejus kuriančiąją psichiką, literatūrinio teksto detalės išryškina ir tai, ko pasakotoja nesiekė parodyti. Literatūrinis kūrinys visada yra ir pasąmonės procesų produktas.

Tai, kas asmeniška, susilydo su kolektyvinės pasąmonės archetipais. Autorei (kuri turi balansuoti ties savo pačios autoportreto ir personažo kūrimo riba) netenka prisiimti individualios atsakomybės už tai, ką ji pasako. Plačiąją auditoriją pasiekia ir tai, kas sąmoninga, ir tai, kas nesąmoninga. Kita vertus, nors pasakojimas yra viešas, perteikiantis tai, kas visuotina, jis išlieka asmeniškas ir daug ką gali pasakyti pačiai autorei.

Pažymėtina, kad R. Šerelytė nelinkusi be išlygų pripažinti romano autobiografiškumo: „Kai jį parašiau, man buvo kiek negera, nes jame yra nemažai skausmingų asmeninių dalykų“, – sakė R. Šerelytė. Tačiau ji neigė, kad tai – autobiografinis kūrinys. „Romanas – visada savarankiškas kūrinys. Jis niekada nebus toks kaip gyvenimas“ („Lietuvos Rytas“, 2008 m. gruodžio 15 d.).

Leistis į psichologinio savęs atradimo kelionę visada pavojinga (atvėrus pasąmonę gresia psichozė). Pats Mėlynbarzdžio vaizdinio pasirinkimas, reiškiantis jo aktualumą, patvirtina, kad romano autorė priartėjo prie individui pavojingos ribos. Bet stovint prie uždrausto kambario durų labai smalsu: kokias reikšmes postmodernios kultūros laikais gali atverti archajiškas Mėlynbarzdžio vaizdinys, ką jis gali suaktualinti kalbant apie vyro ir moters ryšį (lietuvių literatūra priskirtina „atsargiai“ kultūrai, psichozė iki šiol nebuvo įprasta kūrybinė tema). Tad norisi pasiremti šiuo atveju parankia R. Raufman atlikta sapno analize.

Pražūtingas susidūrimas su kolektyvine pasąmone

R. Raufman, analizuodama vienos savo pacientės sapną, kuriame veikia Mėlynbarzdžio tipo figūra, atkreipia dėmesį į tai, kad sapno pasakotoja renkasi kitą kelią, nei jai siūlo visuomenė, kuri remiasi karine jėga. Į tai, kas paslaptinga, ji mėgina pažvelgti pasikliaudama asmeninėmis galiomis:

Aš einu ir turiu patekti į namą, kuris jau daug metų užrakintas. Ant durų – daugybė spynų. Įeiti į namą buvo visą laiką uždrausta, pirmą kartą žmonės nori jėga įsilaužti į šį pastatą. Reikia leistis į rūsį, eiti koridoriais, kur daug kariškių, policininkų. Vienas policininkas sako man: „Greitai eik atgal!“ Jis man paaiškina, kad pastate kažkas jau yra. Man smalsu, kas tai galėtų būti, aš dairausi aplinkui, bet nieko nematau. Policininkas vėl liepia man nesidairyti. Kai paklausiu kodėl, jis man atsako: „Nes tas, kuris čia yra, grobia moteris, jas prievartauja ir po to sukapojęs į gabaliukus laiko čia.“ Bet aš vis tiek pasižiūriu pro vienas duris ir tada pamatau milžinišką vyrą. Už jo matau lovas ir žmonių kūnų dalis. Milžinas yra rausvos spalvos, nuogas, didžiulis, jo veidas apskritas, be akių ir nosies. Jis apskritai nepanašus į žmogų, labiau į milžinišką kūdikį. Jis pažvelgia į mane ir tada pajuntu, kaip man pradeda kristi dantys. Aš bandau juos sugriebti ir vėl įsistatyti, bet jie vis tiek krenta.

Pasakų rinkiniuose istorijų apie Mėlynbarzdį variantų pabaigos geros, o sapno pasakojimas apie serijinį moterų žudiką kitoks – jis iki galo išlieka košmaro lygmenyje. Prisimintina, kad pasaka yra sąmoningai sukurta, jos pasakojimas organizuotas – visai kitoks negu šio sapno pasakojimo, atveriančio pasąmonę. Pasaka kontroliuoja, „pagerina“ grėsmingą ir chaotišką pasaulį, sukurdama iliuziją, kad yra tvarka, kuri būtina žmogui funkcionuoti. Baisybės, su kuriomis susiduria moterys, užgniaužiamos, viskas baigiasi gerai.

Šiame sapne atvirkščiai – atsiskleidžia asmeninė moters patirtis, jo pasakotoja kovoja su mirties ir destrukcijos galiomis, kurias įkūnija Mėlynbarzdis, ir pati yra jo paveikta. Moters smalsumas pavojingas, bet jis yra jos pasąmonės varomoji jėga. Pažiūrėti į uždraustą kambarį – tai simboliškas aktas, reiškiantis įsižiūrėjimą į tai, kas slapčiausia tavyje pačioje, kas grėsmingiausia tau pačiai (tai tinka ir autobiografinio romano rašymui).

Vyriškuose Ch. Perrault, brolių Grimmų pasakų variantuose užrakintas kambarys priskiriamas vyrui. Moterų pasakojimuose, ateinančiuose iš jų pasąmonės, jis priklauso moteriai (tai tinka ir R. Šerelytės romano pasakotojoms). Smalsuolė negali nesidomėti namų užkaboriais (R. Šerelytės romane reikšminga rūsio duobe po slenksčiu, kurios mitinę reikšmę įžvelgia ir romane eksplikuoja pati autorė), ji nori tvarkytis namuose, keisti tuos namus ir juos valdyti. Ji iš tiesų ir valdo, bent jau ryžtingai priima sprendimus, kurie gali lemtingai paveikti jos gyvenimą (pabėga su rusu). Ji galėtų nudėti Mėlynbarzdį keptuve, jeigu jo galios nepadidintų jos pačios psichikos galių projekcija.

R. Šerelytės „juodasis gegužis“ – pasąmonės būsena, į kurią gali pasinerti tik profesionali kūrėja, atsisakiusi intelektualiai konstruojamų pasakojimų. Tai sapnui artima būsena. Kas atsitinka, kai moteris laužo tabu, įsilaužia į uždarytus kambarius ir susiduria su agresyviais partneriais vyrais (su jais susigrumia, mėgina atsilaikyti ar bent išvengti jų pražūtingo poveikio)? Ją neišvengiamai ištinka bloga lemtis. R. Šerelytės romane nebeužgniaužiami ir nebepaslepiami tie pražūtingi išgyvenimai, kurie apima, kai susiduriama su žudikiškais pradais. Kaip, patenkant į tokias grėsmingas erdves, viskas gali baigtis? Tragiškai: savižudybe, izoliacija, psichikos sutrikimu. Praradimai gali būti nenusakomi: mirus romano veikėjai, jos kūdikis paimamas į vaikų namus, užauginamas pagal tų romanų taisykles, išėjusį iš jų pasitinka „buvęs čekistas“. Kam jis galėtų būti pasamdytas? Serijiniu žudiku, armijos smogiku batalione (juk Mėlynbarzdis yra serijinio žudiko archetipas)?

R. Raufman savo pacientę vadina įėjusia ir nebepajėgusia išeiti. Tai apibūdintų ir R. Šerelytės romano potekstę. Scena, kuria prasideda romanas – panirimas į juodą upės vandenį tarsi netyčia jame nuskęstant, – ir reiškia tokį moteriai pražūtingą įvykį: nebeišėjimą iš pražūtingų būsenų. Kadangi literatūriniai vaizdiniai simbolizuoja psichikos būsenas, tai reikštų psichozę (būseną, kai asmuo iškreiptai suvokia pasaulį, praranda racionalų ryšį su realybe). „Nuskendusi“ motina nebesuvokia, ko blaškosi ant kranto likę jos vaikai, jos pasąmonė vis dar transliuoja skausmą, bevaisę neapykantą ir net priešiškumą savo kūdikiui.

Pasąmonės instinktus romane labiausiai įkūnija motina, o dukros priklausomybė nuo Mėlynbarzdžio tipo vyriškių jau ne tokia pastebima ir nesukelia tokių slogių padarinių (ja pasinaudoja išoriškai „padorus“ vyras, kuriantis „padorią“ šeimą (su žmona ir iguana). Jau parsivežusi į tėviškę sau bemaž lygų vyrą, ji vis tiek įsitempusi laukia, kaip būsimas vyras priims jos šeimą. Ši veikėja iki tam tikros ribos gali atsispirti psichozei, bet ta riba vis tiek peržengiama. Pabaiga analogiška – ji įkalinama psichiatrijos ligoninėje ir jos sąmoningumą naikina vaistai.

Įdomu, kad viena iš romano baigiamųjų scenų – gyvenimo stebėjimas iš tam tikros distancijos, t. y. žiūrėjimas į savo šeimos gyvenimą pro psichiatrinės ligoninės langą galėtų simbolizuoti ir bendriausia rašytojos būsena – kūryba, kai reikia prieiti prie grėsmingų savimonės ribų, o pačios „normalus“ gyvenimas (šeima) lieka tarsi už stiklo.

Pagal analitinės psichologijos kontekstą „užrakinimas“ reiškia tai, kad tam tikras pasąmonės turinys yra „užgniaužtas“ arba „atsietas“. Ar be išlygų priimtinas aktas, kuris reikštų to, kas „užrakinta“, išvadavimą? Psichologai įspėtų, kad tokie eksperimentai galimi tik esant stipriam ego, kurio galutinai nesugriautų „išsiliejęs“ pasąmonės turinys.

Pasaka apie Mėlynbarzdį – įspėjimas, kur veda beribis smalsumas, jos psichologinis moralas: to, kas užrakinta, „užgniaužta“, „atsieta“ pasąmonėje, išlaisvinimo pasekmės yra labai rimtos, pavojingos. Impulsyvus smalsumas nežada nieko gero, įaudrintos pasąmonės išplukdytas turinys nėra savaiminė vertybė. Tai perspėjimas, kad analizė yra pats pavojingiausias dalykas.

Taip prieiname išvados, kad Mėlynbarzdžio archetipinis vaizdinys pačia giliausia prasme reiškia psichozę, tą žmogžudišką psichozę, kuri kartais gali būti „užgniaužta“, „atsieta“ nuo sąmoningo turinio. Net analitikas, interpretuodamas (arba „atrakindamas“) tokią pasąmonę, turi būti itin atsargus. Kai kada pasąmonės turinys iš tiesų geriau turi būti laikomas „užrakintas su spyna“…

Tokio romano rašymas – tai autorės ego pastangos uždaryti psichozę meninio teksto vaizdiniuose. Pats romano parašymas – didelė pergalė.

Mėlynbarzdis kaip animus archetipas

Kadangi profesionalus R. Šerelytės rašymas išlaisvina vaizduotę, jį galima lyginti su psichologine technika, kai individas sąmoningai stengiasi pažadinti pasąmonės įvaizdžius, – tai vadinama amplifikacija. Tada subyra visos išankstinės nuostatos, visuomeninės schemos, o veikėjai – net jei jų paveikslai buvo pradėti formuoti pagal rašytojos prisiminimus – pradeda reikšti visai ką kita.

Amplifikacija būtų tas lyginamasis metodas, kuris leistų sugretinti romano teksto ir kitų kultūrinių lygmenų paraleles. Mitų, pasakų, literatūrinių kūrinių vaizdiniai yra kolektyvinės pasąmonės archetipų įsikūnijimas. Remiantis C. G. Jungo teorija, kai individas turi kokį nors tikslą, pasąmonė pajėgia atsirinkti jam tinkamiausią vaizdinį iš visų tų, kurie jai prieinami. Užduotis, kuri laukia analitiko, – nustatyti, kodėl konkrečiu atveju pasirinktas vienas ar kitas vaizdinys.

Čia reikia prisiminti vaizduotės aktyvinimą kaip vieną iš C. G. Jungo analitinės psichologijos technikų, pagrįstų nuostata, kad vaizduotė yra tokia pat „reali realybė“ kaip ir išoriškas pasaulis. Vaizdiniai kyla iš pasąmonės, virsdami veikiančiomis figūromis (personifikacijos mechanizmas), ir vidinėje realybėje individas sąveikauja su tomis figūromis kaip su realiais asmenimis. Toms iš pasąmonės kylančioms figūroms galima „užduoti klausimus“, jos gali pateikti ir atsakymus, kurių kitomis aplinkybėmis asmuo niekaip negautų (todėl rašytoja, kurios pasąmonės kalbą suaktyvina rašymas, kūrybos metu gali daug ką suvokti apie save).

Anot C. G. Jungo, jeigu mes neigiame priešingos lyties archetipus, slypinčius kiekvieno individo pasąmonėje, jeigu juos atmetame arba ignoruojame (pvz., moteriai nusprendus, kad visi vyrai yra menkystos), tada jie parodo mums savo baisųjį veidą. Sklandus moters individuacijos (psichologinio brendimo) procesas vyksta tik tada, kai ji susiformuoja sąmoningą santykį su savo animus (tai vyriškumo, vyriškų savybių bei galimybių vaizdiniai moters pasąmonėje), kai sąmoningai jį vertina, suvokia pozityviąją vyriškumo pusę. Susidūrimas su savuoju animus (pasireiškiantis psichikos vyriškųjų vaizdinių generavimu) yra nuostabus įvykis moters individuacijos kelyje.

S. G. Jungo išskirtoji simbolinė moters pasąmonės struktūra – animus – reprezentuoja moters vidinį vyriškumą, jos veikimo troškimą, gebėjimą priimti sprendimus ir suvokti pasaulį. Tačiau jei moteris yra visiškai užvaldyta animus, ji jau tampa dogmatiška, linkusi ginčytis ir pernelyg viską apibendrinti. Tada ji kovoja ne tam, kad surastų tiesą, bet kad tiesiog būtų teisi, kad jos žodis būtų paskutinis. Žmogiškas susitarimas jai nebesvarbu. Vyrai atmetami, jeigu jie neatitinka moters iš anksto susikurtų nuostatų.

Kai kategoriškojo animus lemiami įsitikinimai reiškiami garsiu, užsispyrimą rodančiu balsu arba brutaliomis emocingomis scenomis, tas moterį užvaldęs vyriškumas lengvai atpažįstamas:

Susitvardžiusi pasakiau, kad iš tiesų ir aš nemėgstu melodramų, tiesiog, žinot… tuštuma. Šaltis. Išdidumas… Pasakojau jai kažin ką, gydytoja tylėjo, o jos veide nuovargį pamažu keitė išraiška, kurią būtų galima pavadinti atpažinimo reakcija.
Netikėtai ji tarė: o aš, žinot, nesitaikstau su vyro priekabėmis. Vieną sykį, kai vos įžengęs pro duris ėmė reikšti savo nepasitenkinimą, sviedžiau į jį keptuvę.²

Studijoje „Žmogus ir jo simboliai“ C. G. Jungas teigė, kad animus susiformuoja bendraujant su priešingos lyties asmeniu šeimoje – tėvu, kuris turi specifinę įtaką, jis pasižymi ir tuo, kas gera, ir tuo, kas bloga. Tėvas suteikia dukros animus nenuginčijamus, nenugalimus, „tikrus“ įsitikinimus, kurie niekada nesutampa su tokia moters asmenine realybe, kokia ji yra. Tie įsitikinimai slypi giliai ir jų prielaidos neaiškios – animus kalba reiškiasi slapto „švento“ įsitikinimo forma. Animus lemiamai nuomonei retai kada galima paprieštarauti. Apskritai ji ir yra teisinga. Tik ji retai kada tinka individualiai situacijai.

Jeigu animus yra tamsus (negatyvus), mituose ir pasakose jis pasirodo plėšiko arba žudiko, „tamsiojo nepažįstamojo“, „vaiduokliško meilužio“ pavidalu, mūsų aptariamu atveju – Mėlynbarzdžio. Toks animus dominuojantis vaizdinys įkūnija visas pusiau sąmoningas, destruktyvias, šaltas mintis, kurios yra užvaldžiusios moterį, ypač kai jos jausmai visai nustelbiami.

C. G. Jungas pagrįstai paaiškintų, kodėl R. Šerelytės romanas daro stiprų įspūdį, kodėl yra vientisas, „autentiškas“; jis įrodytų, kad tai ne kaprizingas siužeto posūkis, jog šeimos moteris iš vargingesnės vidurinės klasės dalies, gyvenanti skurdžioje provincijoje, kažkokiu būdu turi ryšį su žudikiška komunistų ideologija, su Rusija ir ją įkūnijusiu Mėlynbarzdžiu. Atsakymas šiuo atveju būtų C. G. Jungo paaiškinimas, jog tamsusis animus tokią moterį gali suvedžioti, tada ji atsisako bet kokių savo realių ryšių su pasauliu, ypač su vyru (pridurkime, ir vaikais). Archetipų analitikas C. G. Jungas tokią būseną apibūdina kaip „svajingų minčių, troškimų, įsitikinimų, kaip viskas „turi būti“, kokoną, kuris atskiria moterį nuo realaus gyvenimo.

Negatyviajam animus būdinga: brutalumas, nutrūktgalviškumas, tuščiagarbiškumas, užsispyrimas, pykčio sužadintos idėjos. Toks animus – destrukcijos ištakos. Puoselėjant slaptas destruktyvias nuostatas, galima prisišaukti ligą, nelaimingą atsitikimą, mirtį. Simboliškai – Mėlynbarzdį. Tamsusis animus moters sieloje tarsi kalba: tu esi beviltiška. Kokia prasmė stengtis? Neverta nieko daryti, tavo gyvenimas niekada nebus geresnis.

Vyriškumas R. Šerelytės romane „Mėlynbarzdžio vaikai“ yra dviejų polių. Pirmasis iš jų būtų pasyvumas: pasakotojos brolis, baigęs mokyklą, nieko neveikia, jo pirmąją į artimesnius santykius neperaugusią meilę nutraukia kito vyriškio – tikro patino – įsiterpimas, jo ambicijos, o ilgainiui ir asmenybė visiškai išblėsta, kol jis protiškai sunyksta ir tarsi „netyčia“ – nes sąmoningai, atrodo, nepriimtų tokio sprendimo – pasikaria. Pasyvumas, pasidavimas, bejėgiškumas šiame kontekste yra virtęs kompleksu, kuris asmenį veikia pražūtingai. Tą pasyvumą veržiamasi kompensuoti ugdant savyje aktyvų, net agresyvų animus (kraštutinumas – aktyvus žiaurumas, žalojimo ir žudymo poreikis).

Išorinis „sukultūrintas“ Mėlynbarzdžio pavidalas – romantiškai demoniškas: „Gražuolis iki mėlynumo nuskustu smakru, Bairono garbanomis ir į giljotinos peilį panašia balta apykakle… Laukiu ne mylimojo, o negailestingo galvažudžio ir bijau tik truputį“ (p. 65). Bet po tuo „žudikišku grožiu“ slypi mirties instinktas (noras sulaukti, kad kas nužudytų). Atverta simbolinė Mėlynbarzdžio prasmė paskatina kūrybos procesą, – jame kuriančiosios psichika siekia nuslopinti savo nerimą ir pašalinti įtampą, kuri kartais būna nepakeliama.

Kaip buvo minėta, animus gali ir pozityviai, kūrybiškai skatinti moters savastį, įkūnyti iniciatyvą, drąsą, objektyvumą, dvasingą išmintį. Pagrindiniai animus principai – logos, prasmės suvokimas – įgaunami kūrybiškai veikiant pasaulyje.

Kai keičiasi socialinės struktūros (o mūsų laikais tai vyksta itin sparčiai), daugelio moterų psichikos vyriškoji, aktyvioji dalis, animus, yra gerai išvystyta. Kad animus grėsmingai neįsivyrautų Mėlynbarzdžio pavidalu, moteris kompensacijos principu turi ugdyti savo pačios savasties pusę – anima. Šiais laikais tai daryti skatina autentiškų moterų pasakojimų tyrinėtoja R. Raufman.

1 http://www.folklore.ee/folklore/vol36/raufman.pdf Žr. R. Raufman straipsnį „Sapnas apie Mėlynbarzdį – moterų sapnų siužetų ir pasakų panašumas“.
2 Šerelytė R. Mėlynbarzdžio vaikai. – Vilnius: Alma littera, 2008. – P. 200.

Renata Šerelytė. Dvi novelės

2025 m. Nr. 7 / Akligatvin iš Olandų gatvės suka leksusai su mažom mergaitėm, vienos nedidelės, kitos – ištįsusios, yra ir storų, ir plonų, garsiai rėkiančių ir tylinčių, su akiniais ir be, bet visos su rožinio tiulio sijonėliais…

Renata Šerelytė. Apendiksai

2024 m. Nr. 7 / Ak, tai tik ranidae, didžioji kūdrinė varlė, Modės pjaustoma į gabalėlius, bet Teriui atrodo, lyg Modė mėsinėtų vidutinio dydžio žinduolį.

Renata Šerelytė. Skvarbusis ilgesys

2023 m. Nr. 10 / Kodėl žmogui, kuris pats yra kūrinys, tokia svarbi kūryba? Svarbesnė už tikrovę, už buitį, net už tai, ką Immanuelis Kantas vadino moraliniu imperatyvu? Už šlovę, garbę, valdžią ir pinigus?

Renata Šerelytė. Išsivadavimas iš fantominio skausmo

2023 m. Nr. 4 / Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 384 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Renata Šerelytė. Ištikimasis

2022 m. Nr. 12 / Kambary buvo taip tylu, kad spengė ausyse; pilkas spalio sambrėškis driekėsi už lango kaip į kietus gumulus sušokusi akmens vata. Jeigu išeitum į lauką, į plaučius kaipmat prismigtų aštrių miniatiūrinių adatėlių.

Renata Šerelytė. Sielos kauliuko kelionė

2022 m. Nr. 10 / Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 176 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Renata Šerelytė. Kameros akimi

2022 m. Nr. 4 / Greta Dirmauskaitė. Pãžeme. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 152 p. Knygos dizainas – Tomo S. Butkaus, panaudoti Tito Jurjono piešiniai.

Renata Šerelytė. Lapė

2021 m. Nr. 12 / Atsipeikėjo Lapė lovoje – patalynė tokia balta, kvapni ir gurgždanti nuo švarumo, kad net oda panižo. Tokią matė tik reklamose, kuriose giriamas skalbinių minkštiklis: lova stovi vidury gėlių pilnos pievos…

Renata Šerelytė. Tarsi nematoma ugnis

2021 m. Nr. 4 / Lina Simutytė. Miesto šventė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2020. – 173 p. Knygos dailininkė – Živilė Žvėrūna.

Renata Šerelytė. Kukurūzuose prie bedugnės

2020 m. Nr. 8–9 / Vytautas Varanius. Šiltnamis. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 208 p. Knygos dailininkė – Greta Virvičiūtė.

Renata Šerelytė: Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Brigita Speičytė. Nepoetinis eilėraščio menas: posovietinės lietuvių poezijos linkmės

2009 m. Nr. 1

1980 m. Algirdas Julius Greimas, analizuodamas M. Martinaičio poeziją, svarstė:

„Atrodo, kad lietuviškoji kultūra pastaraisiais dešimtmečiais pilniausiai išsireiškė poetine kalba. Tai keistas – pavojingas, bet ir daug žadantis reiškinys. Tuo tarpu kai Vakaruose poeto dažnai savo lėšomis išspausdinta knygutė vargais negalais prisirenka kelis šimtus skaitytojų, Lietuvoje ne tik kad poetai rikiuojasi šimtinėmis, bet, sakytum, kad ir poezija ten perkama, skaitoma, vartojama. Tai viltį puoselėjantis dalykas: kol poetinis jausmas tautoje gyvas, tol žmogiškųjų vertybių dar galutinai nepakeičia būtinumo ar malonumo prekės.
Tačiau tautinės kultūros pasireiškimas kad ir labai išprusinta poetine forma yra kartu ir pavojingas: dėl savo neatnarpliojamų ryšių su gimtąja kalba, dėl savo specifiškumo poetinė kalba lieka uždarų, šeimyninių vaišių maistas, nepasidalijamas net su draugais ar artimaisiais, ji gresia virsti sekmadienine, be ryšių su gyvenimu, apeiga.“¹

Praėjus porai dešimtmečių galima sakyti, kad dabartinė poezija išgyvena visiškai natūralias ankstesniojo savo populiarumo pasekmes. Poezijos rašymo tankį XX a. antroje pusėje – tiek kiekybine, tiek kokybine prasme – lėmė ir represuotos kultūros slėgis. Poezijos rašymas buvo būdas į jį reaguoti, ieškoti alternatyvos. „Tanki“ poezijos kalba buvo paranki ir dėl ezopinių savybių, teikiama galimybe netiesiogiai plėsti kalbamų dalykų ribas. Poezijos populiarumas sovietmečiu – atskiros studijos reikalaujantis dalykas. Tebelieka atviras klausimas: kiek iš tiesų būta poezijos skaitytojų – iš tų tūkstančių, kuriuos nurodo poezijos knygų tiražai. Ar įsigytas poezijos tomelis buvo skaitomas, ar įsigyjamas kaip netekstinis daiktas, neverbalizuojamų reikšmių simbolis, kaip miglota nuoroda į tai, kas yra uždrausta, bet prasminga, kas iš dalies pasiekiama, bet kartu reikalauja suvokimo ir pastangų rizikos. Gal šioje vietoje bus prasmingas liudijimas: pradėjusi studijuoti universitete pirmaisiais Nepriklausomybės metais, sovietmečio poezijos biblioteką sukaupiau iš antikvariatų, kurie tuo metu buvo užversti iš asmeninių ir viešųjų bibliotekų „išvalytomis“ knygomis.

Didelis visuomeninio pasitikėjimo kreditas, sovietmečiu suteiktas poezijai, Nepriklausomybės laiku atsigręžė į ją stipria kritikos ir tiesiog negatyvių atmetimo emocijų banga. Simptomiška, kad vienas labiausiai kritikuojamų, kritiškai svarstomų autorių buvo Justinas Marcinkevičius ir jo kūryba – visų pirma išpažintinė lyrika, poetizuojanti agrarinės kultūros tradiciją, ir poetinės dramos, perteikiančios tautos istorinę patirtį. Iki tol nepaprastai aukštas poezijos ir poeto prestižas sumenko – kaip ir tiražų apimtis. Kai kurių šiuolaikinės lietuvių literatūros situacijos stebėtojų ir vertintojų nuomone, neatsitiko nieko nepaprasta, tiesiog pasikeitė kultūros struktūra, iš poezijos savo funkcijas atsiėmė kitos veiklos ir kūrybos sritys: kai kurie buvę poetai tapo žurnalistais, mokslininkais, politikais, verslininkais. Sovietmečiu represuota kūrybinė ir visuomeninė energija grįžo į normalias vagas.

Kultūros sistemoje bet kokia egzistuojanti kalba yra kodas – būdas pasakyti ir išreikšti tai, kas kitaip yra nepasakoma ir neišreiškiama. Lietuvių poetinę tradiciją vertinant kokybiniu požiūriu, svarbu, kad joje itin ilgai, iki XX a. paskutinio dešimtmečio, išsilaikė lyrinės kalbos formos². Todėl kur kas esmingiau už tiražų ir rašančiųjų bei skaitančiųjų kiekybinius pokyčius yra tai, kad ėmė kisti pati poezijos kalba ir kūrėjo santykis su jos galimybėmis. Maždaug pastarąjį dešimtmetį naujausioje lietuvių literatūroje išryškėjo tendencija: vis daugiau randasi poetų, rašančių ir leidžiančių romanus. Ši tendencija galėtų būti vertinama, pasinaudojant A. J. Greimo metaforomis, ir kaip bandymas išsinarplioti iš intymių poetinės kalbos ryšių, pasitraukti iš sekmadieninių pietų ritualo. Pirmasis tokį žingsnį žengė Sigitas Parulskis meniškai ir komerciškai sėkmingu prozos kūriniu „Trys sekundės dangaus“ (2002, antras leid. 2004). Pažymėtina, kad šį romaną bent sąlygiškai galima laikyti debiutinio S. Parulskio poezijos rinkinio „Iš ilgesio visa tai“ (1990) proziniu variantu. Po jo autorius išleido dar vieną ne tokį sėkmingą romaną, pjesių publikaciją ir dvi eseistikos rinktines. Poezijos rinktinėje „Marmurinis šuo“ (2004) šalia ankstesnių eilėraščių atskirame skyriuje paskelbta ir keletas nepublikuotų, tačiau jie nepakeitė bendro vaizdo ir situacijos: vienas ryškiausių jaunesniosios kartos poetų tapo prozininku. Šiuo keliu daugiau ar mažiau sėkmingai pasuko ir kiti poetai: Gintaras Grajauskas, Donaldas Kajokas, Dalia Jazukevičiūtė.

Atvirkštinis atvejis – populiarios prozininkės Jurgos Ivanauskaitės, tapusios savita viešuomenės ikona, poezijos rinkiniai „Šokis dykumoje“ (2004), parašytas iš kelionių po Rytus patirčių, ir priešmirtinė „Odė džiaugsmui“ (2007). Tačiau šios knygos nepersveria autorės prozinių kūrinių ir nenustelbia jų meninės įtaigos.

Greta šios ryškios poetinės kūrybos tendencijos akivaizdi ir kita, vidinė: antilyrinės poetikos dominantė. Atrodo, kad, apskritai retėjant poetų gretoms, gyvybingiausia poetinės kūrybos forma tapo avangardinio (ar neoavangardinio) pobūdžio poezija. Pagal šią poetinę tradiciją ir motyvuojamas straipsnio pavadinimas: XX a. literatūroje poezijos ir poetiškumo sinonimas buvo lyrika ir lyriškumas, kalbos metaforiškumas, meninė išraiška; naujausioje lietuvių poezijoje intensyviai skleidžiasi nepoetinių meno formų paieškos.

Pasakojimas poezijoje

Naujausioje lietuvių literatūroje su romano išpopuliarėjimu koreliuoja išryškėjęs polinkis eksploatuoti naratyvines kalbos formas poetinėje kūryboje. Jei paliksime nuošaly komercinį romano populiarumo aspektą, prozinio pasakojimo iškilimas dabartinėje kultūroje gali būti suvokiamas ir kaip lietuvių literatūrą pagaliau pasiekęs visuotinio išsikalbėjimo poreikis. Tokio laiko atėjimą dar Nepriklausomybės pradžioje buvo prognozavęs sociologas Vytautas Kavolis. Prozos pasakojimas atrodo esąs ekstensyvesnis, komunikatyvesnis, junglesnis, įtraukiantis įvairesnes patirtis, vaizduotės lygmenis, kalbos būdus. Pasakojimo forma poezijoje užima lyrinės komunikacijos kanalus. Aukštojo modernizmo lietuvių poezija, net ir gerokai komplikavusi lyrinio išsisakymo būdus, vis dėlto rėmėsi gana glaudžia hermeneutine sutartimi tarp poeto ir auditorijos. Komplikuota, hermetiška eilėraščio forma buvo pateikiama ir priimama kaip potencialiai prasminga – perteikianti prasmę, taigi komunikatyvi. Pasakojimas poezijoje yra viena iš šiuolaikinės komunikatyviosios poezijos formų, kuri vis labiau įsigali didėjant pertrūkiui tarp poeto ir auditorijos, o pastarajai vis labiau netenkant vientisumo.

Pasakojimas kaip poetinės kalbos modelis bei poetinė technika laikytina savitu naujosios lietuvių poezijos reiškiniu ir dėl to, kad jis teikia galimybių kurti alternatyvą moderniosios lietuvių poezijos kanonui, kurio sudėtinga, kultūrinių realijų prisodrinta, filosofiškai turininga poetinė kalba neišvengiamai sudarė dominuojantį foną Nepriklausomybės laikų poetiniams debiutams. Poetinio pasakojimo modelis galimas vertinti kaip pasirenkama poetikos „nulinė priemonė“, kaip itin vaisingas būdas kurti „paprasto“, nužeminto, „nepoetiško“, „negražaus“, kasdienio kalbėjimo stilistiką, „tiesioginio“ mimezio ar subjektyvaus liudijimo įspūdį, arba, kita vertus, montuoti vaizdinius koliažus, pereiti į parodijos bei ironijos poetiką.

Pasakojimo modelis ir technika poezijoje reiškiasi įvairiopai. Debiutinėse Rimanto Kmitos, Indrės Valantinaitės, Agnės Žagrakalytės poezijos knygose pasakojimas pasirodo kaip visą rinkinį susiejanti pirminė intencija – papasakoti žmogaus istoriją, kurios centrą, kaip ir galima tikėtis iš dvidešimtmečių autorių, sudaro erotinės, socialinės, kultūrinės iniciacijos patirtys. Pasakojimas yra ir būdas stilizuoti autentiką – ypač kai eilėraščių rinkinyje pasirodo nuolat pasikartojantys sąlygiški melodramatiniai personažai, kurių vaizdiniai sukurti parodijuojant skaitomos „gyvenimo istorijos“ lūkesčius (R. Kmitos „mergaitės“, A. Žagrakalytės „mylimasis“).

Drauge su šia tendencija pastebima ar tiesiogiai išsakoma kita – nepoetiškos, vadinasi, „nepagražintos“ kalbos siekis. Pasakojimo technika diktuoja kasdienei kalbėsenai artimas intonacijas, tiesiogiai ar netiesiogiai priešinamas poetiniam gražumui, galbos puošnumui, išgražinimui. Kai kurie eilėraščiai vertintini kaip trumpi pasakojimai, anekdotai, kasdienybės patirčių blyksniai, žavūs savo nereikšmingumu, vienkartiškumu.

A. Žagrakalytės poetiniai tekstai atsiremia į savitą, archajišką trumpo naratyvo kaip užkalbėjimo, magijos ritualo formą arba siužetą. Šia magija motyvuojamas rašymas – gyvenimo fragmentų „trupinių“, liekanų rankiojimas, ir gebėjimas jas transformuoti. Šis kalbinis ritualas nestokoja valiūkiškumo ir linksmo pokšto atmosferos, ironiškai pristatomas kaip technologija be paslapties, nors neišvengiamai siejasi su egzistenciškai rizikingomis patirties briaunomis – krauju, tamsa, blogiu, svaiguliu. Kaip ir dera magijoje – visokia bjaurastis tampa kitonišku ir patraukliu dalyku:

Mylimas kojų nagus

Ant kultūrinio leidinio karposi

Kai nieks nematys – laižysiu

Žirklučių ašmenis – liko

Kokia dulkelė vis tiek

Giliau įsipjovus liežuvį

Kraują su dulkėm išminkius

Nusilipdysiu vaikelį

Guldysiu degtukų dėžutėn

Iš jo marškinių pažastų

Iškirptom skiautelytėm

Išklojus

Tegul įkvimpa taip svaigiai

Tevirpa pakinkliai praeivėms

(„Meninis klonavimas“³)

Ši poetinė magija iškyla kaip savavališka fantastika, įžūlus, raganiškas užmojis kurti savą pasaulio tvarką, regzti savas metamorfozių serijas – iš nieko, ar beveik iš nieko, nevengiant bakchanališkų potraukių: „Blogis yra gražus / svaiginimasis yra gražus blogis yra / gražus“ (p. 49). Kaip moteriškos pasaulėjautos savitas pėdsakas gali būti vertinama tai, kad poetiniuose naratyvuose šmėkšteli ir siužetai, kuriami iš natūralių metamorfozių pajautos. Natūralistinis koliažas – jaunystės laikų tatuiruotė ant nusenusios moters kojos:

Susidedu kojas dailiai,

Kaip jaunoji arklininkė

Iš devyniolikto amžiaus

Paveikslų kopijų –

Į ikoną mane įtapykit

Tarp dailių raizgeliuotų aukselių:

Susiraukšlėjusi senutė su

Susiraukšlėjusiu jūros arkliuku

Ant kulkšnies.

(p. 15)

Poetinis pasakojimas parankus kaip neįpareigoto kalbėjimo galimybė, alternatyva ideologiškai ar antiideologiškai angažuotai modernizmo poetinei kūrybai sovietmečiu. Paskutiniame G. Grajausko poezijos rinkinyje „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiems“ (2004) pasakojimas (istorija kaip pasakojimas) yra programiškai iškeltas į pavadinimą. Tekstuose pabrėžiamas kaip tik tokio poetinio pasakojimo nesuinteresuotumas, ironizuojamas „didesnės“ prasmės lūkestis: „gal ir kvaila, bet aš visada / norėjau kažko daugiau“ / „taip, tai iš tiesų kvaila“ / „palauk, palauk – tai ką, negi ir viskas?“ / „viskas. mudu tik šiaip paplepėjom“ („Kinematografinė poema“, p. 113).

Kita vertus, šiame rinkiny aktualizuojama trumpos, fragmentiškos istorijos forma kaip alternatyva vientisai, didžiajai, herojiškai istorijai. Vienas iš rinkinio skyrių epigrafų – pokalbio nuotrupa, žaidžianti formos tapatumu tarp žodžio „istorija“ vienaskaitos ir daugiskaitos: „Istorijos nėra. Yra tik istorijos.“ Įdomu, kad tą dekonstruojamąją Istoriją G. Grajausko rinkiny reprezentuoja tradicinė literatūros institucija – vadinamasis „literatūrinis gyvenimas“ su nusistovėjusia rašytojų kanonizavimo sistema, literatūros komunikavimo būdais (kūrybos vakarais, viešu eilėraščių skaitymu, vertintojais, kritikais, gerbėjais ir rėmėjais). Alternatyva – „Klaipėdos poetinė mokykla“, artimų bičiulių, skaitytojų būrelis. Literatūrinio bendravimo autentika matuojama ne viešu blizgesiu, pokalbiais apie literatūrą ar kitus reikšmingus dalykus, o darnia, kad ir nebylia, kūnų kalba:

šnekučiuojamės virtuvėje: pradžioje atsargūs,
tyrinėjame vienas kitą, stebime, pabrėžtinai
atsainiai replikuodami: kalba³ lyg tarp
kitko, lyg ir apie nieką, apie bendrus reikalus
ir pažįstamus, paskui truputėlį apie
literatūrą, trumpai, tik užsimenant ir
žaibiškai grįžtant prie vakar matyto
filmo, kad niekas nepagalvotų, jog bandome
kalbėti apie save, kad neįtartų, jog smagu
apie save kalbėti, o apie ką gi
daugiau, tiesą sakant
paskui pamažu įsibėgėjame, įsidrąsiname,
lyg drauge darytume kokią svaigią
paauglystės nuodėmę, rausta veidai
ir mes šypsomės: jau,
jau po truputį pradedame
susikalbėti, ne tik žmonių kalba,
bet labiau akimis ir antakiais, gestais,
įgimtais kvailais įpročiais – tarkim,
čiupinėti ausies lezgelį, trinti delnus,
savaip, ypatingu būdu pakreipti
galvą, ir gera mums

(„Literatūros vyksmas. Klaipėdos poetinei mokyklai“, p. 15)

Panašiai galima įvardyti ir G. Grajausko naratyvinę poetiką – kaip kalbėjimą, turintį pokalbio intencijų, tačiau tai, kas norima pasakyti, glūdi tekste kaip nekalbinis gestas, išskaitomas už „paprastų“ frazių, jų perkėlimo ritmo, sužybsinčios ironijos ar siužeto pertrūkių. Netiesioginės kalbos lygmuo išlaikomas rašant kasdiene, pažodiška, tiesmuka kalba su atsitiktiniais, tarsi savaiminiais prasmės perkėlimais: pabrėžtinas pažodiškumas sukuria erdvę tam, kas nepasakoma. Arba tai, kas nepasakoma, išlieka kaip tiesiogiai nenurodomas pasakojimo fonas ir pagrindas, kurio negalima išvysti „tiesiogine įžvalga, o tik akies krašteliu“ (A. Sverdiolas). Žiūrėjimas akies krašteliu G. Grajausko rinkiny iškeliamas kaip „tikrojo“ santykio su pasauliu metafora. Nors G. Grajausko poezijos kalbantysis yra žaidybiškai neįsipareigojęs hierarchinėms prasmės struktūroms, tačiau išlaiko nepasakomumo lauką savo poezijoje – kaip lauką, iki galo nenusavinamą būties pamėkliškumo, lėkštybės, banalybės.

Ryškiausia G. Grajausko „pasakojamosios poetikos“ poetinė priemonė – eilutės ilgio modeliavimas, kai frazė nukertama, neretai darant tariamai natūralią šnekamosios kalbos pauzę, tačiau kita eilutė ankstesniąją pratęsia nenuosekliai, tarsi po pertrūkio, tarpo, kuriame šmėsteli alternatyvi pažodinei prasmė, susidvejina skaitytojo sąmonėje ankstesnės frazės sukurtas lūkestis ir aktuali realizacija:

andai buvo toks pusprotis: užeidavo
jam, šaudavo į galvą kažkas – tai,
būna, pasiima peilį, užsimerkia ir
lekia, tuo peiliu orą kapodamas,

ir vis rėkia – nieko nematau! nieko
nematau! – tuoj visi bėgte į
šalis, dar kaip patrauks peiliu
gerklėn ar žarnosna, pobaisis

buvo žmogelis, dabar nežinau,

ar bėr jau, seniai nematyt,

gi ir laikai nebe tie: puspročiai

išmirė arba atėjo į protą

(„Nieko nematau!“)

G. Grajausko eksploatuojama šnekamoji kalba ir jos intonacijos sukuria savitą kalbančiojo poziciją ir kalbos erdvę. Kalbantysis eilėraščio tekste dažnai lieka akivaizdus, bet nutylimas, kartais literatūrinis ego sureikšminamas, atvirai ironizuojamas. Kita vertus, šnekamoji kalba atveria eilėraščiuose socialinę erdvę, jos skirtingus dialektus, kadangi pati balansuoja ant intymumo ir viešumo ribos. Stilizuojama bendruomenės autsaiderio ar sąmoningai jos nuošalėje likusio stebėtojo pozicija, veik su satyrine ironija pašiepianti viešas bendravimo formas kaip vulgarias, lėkštas, o viešumą – kaip neužmaskuotų galios troškimų ir kovos dėl jos lauką, neišvengiamai įtraukiantį kiekvieną, taip pat ir kalbantįjį („Kažkoks kafka“, p. 35).

Be abejo, į naujausią lietuvių poeziją besismelkiančio pasakojimo modelis yra artimesnis kino montažo technikai nei klasikinei epikai (plg. G. Grajausko „Kinematografinę poemą“). Toks pasakojimas leidžia perteikti nužeminto kasdienio pasaulio mišrumą, netolygias vaizdų bei kalbos stiliaus jungtis, todėl teikia daug galimybių postmoderniai poetikai: ironijai, parodijai, koliažui. Štai per kasdienišką kelionę autobusu poetizmais pasinaudojama tik tam, kad atstotų distancijos nesilaikantis riebiasprandis kaimynas: „temsta jau, ir aš, nebeištvėręs, galvą nuo lango / atplėšęs, tyliai sakau storajam kaimynui: / „Žiūrėk, kaip ta upė slėnį prialsavo miglų“ („jau temsta, o aš vis dar tebevažiuoju“, p. 8). Poetinis pasakojimas iškyla ir kaip modernizmo poetinės kalbos (tapusios savotišku poetiškumo sinonimu) ironizavimas, poetinė saviironija. Cituotame G. Grajausko eilėraštyje ironizuojamas stereotipinis lūkestis, jog poetinė kalba sukuria emocinę ar kokią kitą žmonių bendrystę. Kartu tai ir rašančiojo autoparodija.

Pasakojimo technika teikia itin plačių galimybių poetinei kalbai atsinaujinti. Visiškai kitoks šios technikos efektas iškyla Elenos Karnauskaitės kūryboje. Čia „paprasto“ kalbėjimo intonacijos panaudojamos ne žaidybiškam pasakojimui sukurti, bet nejaukaus bendravimo, sunkiai ieškomo ir nerandamo žodžio, kalbos, užtylančios dėl emocijos slėgio, įspūdžiui perteikti. Tekstai poetizuojami išskaidant sintaksę, – taip, eilutei nesutampant su natūralios kalbos fraze, sukuriamas įtikinamas trūkinėjančio kalbėjimo įspūdis. Ši kalba, kurią sutrauko tylos pauzės, įveikia neryžtingą, skausmingai dvejojančią ar melancholiškai užsimirštančią minties tėkmę, nes „čia viskas yra užburta viskas pasmerkta / būti taip o ne kitaip…“ („Tiltas iš pelenų“, 2000, p. 24).

Šie eilėraščiai – žmogaus, gyvenančio po katastrofos (nelabai svarbu kokios – asmeninės, kultūrinės, globalinės), emociniai etiudai. Jų kalba susijusi su savita rašančiosios tapatybe – transformuotu „beraštės moters“ variantu: „ mano prosenelė vietoj parašo dėdavo kryžiuką / močiutė nemokėjusi skaityti mat / nelankė mokyklos anksti ištekėjo / vienas po kito gimė vaikai kur jau / ten knygos ir mokslas kai reikėdavo / parašo pavardės raides piešdavo / žiūrėdama į daug kartų skleistą / apglamžytą popierėlį“ („Iš smilčių“, 2004, „Kitokia“, p. 26). Moters „neraštingumas“ – tai atsisakymas išreikšti poetės amžininkų kūrybai būdingą tuštumos ir beprasmybės pajautą agresyvia, naikinančia kalba. E. Karnauskaitės melancholija nors tiršta, bet neįkyri, nesureikšminanti kenčiančio „ego“, nepiktžodžiaujanti, kažkaip išsauganti kalbančiosios orumą.

Avangardinės tendencijos išryškėjimas

1994 metai – simboliška cezūra dešimtmečio lietuvių poezijoje, žymima S. Parulskio „Mirusių“, almanacho „Svetimi“ ir Lietuvoje perleistos Algimanto Mackaus poezijos rinktinės „Ir mirtis nebus nugalėta“. Šie leidiniai poezijoje atvėrė avangardinės laikysenos, kaip tradicijos destrukcijos ir rekonstrukcijos, impulsus. Ši posovietinės literatūros linkmė, atrodo, šiuo metu yra gyvybingiausia ir sulaukianti daugiausia pasekėjų.

S. Parulskio avangardinė energija plėtojosi keliomis kryptimis. Pirmiausia minėtame antrame, taip pat ir trečiame poezijos rinkiny „Mortui sepulti sint“ (1998) poetas išardė vieną patikimiausių ir stabiliausių XX a. lietuvių poezijos (ypač kurtos Lietuvoje XX a. antroje pusėje) atramų – agrarinį pasaulėvaizdį: namai, kaip pasaulio centras, pasaulio vienovės vieta čia tampa išviete („Dangaus durys dažytos“, p. 12), karstu („Apraudojau gražų žodį“, p. 18). Užuot sakralizavus žemės darbus (lietuvių poezijos tradicijoje tai ritualas, atkuriantis žmogaus vienovę su pasauliu), ritualizuojamas kiaulės pjovimas, įtvirtinantis naują antimitą: mirties, kaip pasaulį vienijančio ir valdančio principo, visuotinybę⁴. Kiaulės pjovimo rituale mirtis susieja, užpildo veiksmus, kuriuos žmogus atlieka dėl savo išlikimo (valgymą, giminės pratęsimą), ar, anot S. Sontag, paveldėtus „dvasingumo projektus“, slopinančius egzistencinį nerimą (religiją, kultūrą). Šis ritualinio žudymo procesas išreiškia ir pagrindinę poezijos paskirtį: ji, kaip siaubo ir bjaurumo terapija, turėtų atlikti iniciacijos ritualo, pakylėjančio į kitą savivokos lygmenį, vaidmenį. Tai ritualas, kurio metu atsikratoma sąstingio – „pašalo“, kuris turi išeiti „…iš dirvos, iš kapų / iš medžių šaknų / iš giminės pamatų / iš pasąmonės turi išgriūti kartu / su siaubu, su baime…“ („Mirusiųjų“, „Malūnas lentpjūvė“, p. 25). Siekdamas įveikti kalbėjimo inerciją, ieškodamas „aktyvinančio simbolizmo“, S. Parulskis pasitelkia gan agresyvią bjaurumo estetiką, padedančią atsisakyti „gličių vimdančių simbolių“, „civilizuoto mėšlo krūvos“, „lavonais ir kančia paspringusios šventovės“, taip pat – leidžiančią erzinti ir provokuoti auditoriją. S. Parulskio mirties diskursas pakartoja prieš tris dešimtmečius išeivijoje, A. Mackaus poezijoje jau kartą įvykdytą „atsisakymo programą“: „Reikia išmokti numirti atsineštiems daiktams ir veidams“⁵. S. Parulskis pasirodo kaip nužemintųjų generacijos palikuonis, turįs atlikti būtinąjį „charakiri“ sovietmečiu lietuvių poezijoje užsikonservavusiai tradicinei tautinei kultūrai.

Maištas yra vienkartinis, atsisakoma tik kartą. Toliau tikėtina arba pasirinktos pozicijos kraupi tąsa gyvenime (A. Mackaus pavyzdys), arba pozityvus žingsnis, naujas pasirinkimas (ir naujas maištas). Paskutinėje S. Parulskio knygoje („Mortui sepulti sint“) galima matyti to pasirinkimo ženklų, nors ir jais abejojama. Vaduojantis „nuo abstraktybių, nuo kelionės / tikslo“, atsigręžiama į patį ryškiausią patirties akiratį, kasdienybės konkretumą, trumpalaikius ne patirties, tiesiog juslių koliažus, tikintis, jog juose bent trumpam blykstels čia pat išnyksianti prasmė, „pleištas tarp savęs ir nebūties“ („Kelionė į tėviškę. Pavargusi šiaurė“, p. 29; „Vėlinių“, p. 54). Vytautas Kubilius tokią neorealistinę „daiktavardėjančią poeziją“ jau paskelbė šiandieninės literatūros simptomu⁶. Tačiau S. Parulskio sensualistinėje konkretybių poezijoje ši išeitis nesureikšminama, niūriai svarstoma, ar ir tai nebus „mus kankinančios mirusiųjų mintys, patvirtinančios, / kad kančią galima įveikti / įveikti stebint baigiantį sustingti“, ar tai nebus tas pats Nojaus noras iš baimės godžiai „užgrobti“ kuo daugiau iš žūsiančio pasaulio, ir vargu ar iš to galima bus atgaminti patikimą, vertingą, chaotiškai nesumišusią tikrovę: „ bet jeigu liesti, liesti – ką? / išdidžią virpančią ištroškusią krūtinę / vaikelio skruostą, žirgą, piniginę / pajūrio putą, žiedlapį, revolverį, kaimynę / jie viską stvertų – per trumpa ranka“ („Ežeras…“, p. 44; „Kuo daugiau pasiimti“, p. 21; „Pirštai“, p. 60).

Antologijoje „Svetimi“ debiutavo Dainius Dirgėla (g. 1969), Valdas Gedgaudas (g. 1963), Evaldas Ignatavičius (g. 1967), Alvydas Šlepikas (g. 1966) ir Donatas Valančiauskas (g. 1968). Almanacho autorių programa „Svetimumo kvintesencija“ skirta kaip tik paveldėtai charizminei Poeto, „pagrindinio herojaus“ misijai bendruomenėje ir literatūrinėje komunikacijoje atšaukti: „Eilėraštis turi būti SVETIMAS autoriui…“⁷. Tradicijos slėgio pojūtis ir tikėjimas manevro laisve – „svetimųjų“ debiutinė deklaracija. Tam tikrą negatyvumo nuostatą poetinės kalbos, pasirenkamų vaizdinių ir leksikos, kuriamo pasaulėvaizdžio atžvilgiu galima laikyti „svetimų“ poezijos jungiamąja programine gija. Bendra poetinio „svetimų“ sąmoningumo simboline emblema laikytinas aklavietės – tiek egzistencinės, tiek kalbinės – pojūtis ir refleksija.

Almanache išsiskiria V. Gedgaudo poezijos siurrealistinė agresija, išplėtota poezijos rinkiny „Kapsulė“ (1994). Siurrealistinis V. Gedgaudo poezijos karnavalas tolima aliuzija susiejamas su dionisiškomis orgijomis. Eilėraščiuose „Jaunystėje jam…“, „Ech tu Strazde Strazdeli…“ pasirodo susidvejinusi kalbančiojo sąmonė, karštligiškas ginčas ar net grumtynės tarp „aš“ ir „tu“ ar „jo“ – t. y. grumtynės su jungiškuoju šešėliu, „išstumtąja patirtimi“ tapusia paveldėta kūrybine ar istorine savimone, tikriau – jos nuoskilomis. Antrame rinkinio skyriuje atliekama lietuvių kultūros mito (ženklinamo kunigaikščių ir rašytojų vardais) dekonstrukcija, siekiant patirti ribą, už kurios nebebūtų „kur trauktis“: „Nusviro vakaras. Ir pagaliau / į delną nutūpė negyvas paukštis. / Tamsa Tyla ir Miegas o daugiau / nepamenu. Nebeturiu kur trauktis…“ (p. 66). Antras V. Gedgaudo poezijos rinkinys „Vakaras be žiburio“ (Vilnius: Vaga, 1998) liudija negalėjimą ištrūkti iš neigimo rato. Čia ir toliau siekiama „išmagnetinti žodžių reikšmes“, „padauginti tamsos“, „tamsa įveikti tamsą“, šįkart dekonstruojant religines savivokos atramas, steigiant alternatyvų savivokos centrą, „gedėjimą, mirtį ir baimę“, didįjį simbolinį trejetą vietoj krikščioniškojo tikėjimo, vilties ir meilės („Turėk ir kitų dievų…“, p. 36; „Mano demonas keičia pavidalus…“, p. 47; „Kas gražiai nuobliuos mano šonkaulius…“, p. 57; „Tenesugrįžta durklas į makštis…“, p. 91). Eilėraščiai kuriami kaip šventvagiškos ritualinės nekrofilijos aktai, ieškant sąmonės ploto, „kur nebūtų metaforų tik mirtis / tiktai geismas“ („Reikia vėl išmokt…“, p. 41).

Grotesko poetika

Darius Šimonis (g. 1970) eilėraščių rinkiny „Spiečius“ (1997) remiasi tautosakinio grotesko ir paradokso poetine tradicija, M. Martinaičio, kai kuriais atvejais – S. Gedos poezijoje atvėrusią naujus, alternatyvius prasmės horizontus. D. Šimonio poezijoje ji kuria prasmės ištuštėjimo pojūtį: „Taip man ir reikia – juk jau viskas sklaidos; / gremėzdiški saulelės gabaritai / yra visai suprantami ir skaidrūs, / kaip vienas gurkšnis – imtai ir nurytai“ („Maištas aplinkui“, p. 17). Karnavalinė tautosakos grotesko ir paradokso poetika gali egzistuoti kaip alternatyva kokiai nors centralizuotai, hierarchiškai aukštesnei, racionaliai ar ideologiškai privalomai reikšmės sistemai; jai išnykus – groteskas atsigręžia prieš pačią poeziją apskritai – kaip specifinį kalbos kodą, dauginantį prasmę. Pirmojoje D. Šimonio knygoje šmėsteli išsitarimai apie „didžiojo kodo“ lietuvių poezijoje mirtį („Metas tai baigtis viskam su manim“ – „Tuo pat metu…“, p. 35–36). Papildomo svorio jie įgauna antros poeto knygos „Rykštė“ (2001) kontekste, kur poetiniai tekstai tampa automatinio rašymo srautu, nepasiduodančiu skaitymo įpročiams, kuriuos suformavo modernistinės poezijos lektūra. Tai poezija, atsisakiusi įcentruojančių principų, kalba, neigianti, sunaikinanti pati save⁸. „Pamaniau tik – o jeigu o jeigu – / ir vėl šalavijų lova, jievaro skobnios. / Atleisk, neišgirdau, – kas šalavijų? / Tie dalykai manęs jau seniai nebekaso“ („Pasiansas“, p. 19).

Grotesko poetika atsiskleidžia kaip bandymas pajusti kalbėjimo galimybes, išardžius modernistinės poetinės savivokos esmines struktūras: hierarchines laiko ir erdvės priešpriešas, vidaus / išorės struktūrą, grindžiančią „aš“ kaip prasmės centro poziciją tekste, tradicijos / naujovės, vertybių hierarchijos viršaus / apačios įtampą kaip poetinės kalbos energijos šaltinį. Ši poezija yra ir tų struktūrų irimo procesą reprezentuojantys, šia reprezentacija save motyvuojantys tekstai.

Avangardiniai knygos projektai ir konkrečioji poezija

Paskutinė D. Šimonio knyga liudija, kad tokiai poezijai komunikuoti nebetinka klasikinė – knygos, eilėraščių rinkinio – forma; kad ji jau prašosi kažkokio kitokio „atlikimo“, nei tylus, intymus skaitymas, kitokios erdvės ir aplinkos, nei baltas knygos lapo „skydas“, kuris – prisimenant Tomo Venclovos metaforą – jau nebeuždengia nesančio veido, prasmės nebuvimo, tuštumos. Šiame kontekste nuoseklesnė, regis, aplink Tomo S. Butkaus alternatyvias leidybines iniciatyvas besitelkianti „Vario burnų“ grupė, randanti adekvatesnių postmodernios poetinės komunikacijos formų.

T. S. Butkus gausiame „avangarduojančių“ poetų būryje išsiskiria alternatyvaus knygos meno projektais, susitelkusiais į vadinamąsias „idėjų dirbtuves“ „Vario burnos“ (Klaipėdoje, nuo 1992 m.). Poetinis ar tiesiog kalbinis tekstas veikia vizualiniame grafikos, spaudinio dizaino, maketo intertekste kaip viena, dažnai ir nepagrindinė jo dalis. Formos aspektą („kaip“ parametrą), podraug tos formos nesubstanciškumą akcentuoja ir „Vario burnų“ credo: „Menas yra taip, kad galėtų jo ir nebūti.“ Galbūt neatsitiktinai patys leidėjai savo spaudinius įvardija leidybinės efemerijos – „čiabukų“, chapbooks – terminu, o ne, pavyzdžiui, orientuojasi į jiems kai kuriais aspektais taip pat galinčią būti aktualią XX a. pirmos pusės Europos avangardo livre d‘artiste tradiciją. Nors tokiu būdu „Vario burnos“ savo leidinius siūlo priimti kaip siauro rato, mėgėjiškus, greitai atliekamus namudinius spaudinius, galinčius aprėpti ir asmeninę kūrybą, ir mėgstamus šeimyninius kulinarijos receptus, vis dėlto bent kai kurių knygų projektai išduoda gan rafinuotas avangardinių formų paieškas, ir kai kuriais atvejais – nepigią leidybą. Kartu „Vario burnų“ publikuojami autoriai – tiek Lietuvos (ir ne tik jaunieji), tiek užsienio – sudaro savitą, vienaprasmiškai neapibrėžiamų kūrybinių nuostatų neformalią bendruomenę, nepasiduodančią konceptualiam suvienodinimui: be paties kūrybinių dirbtuvių iniciatoriaus, „Vario burnos“ išleido tokių autorių kaip Mantas Gimžauskas, Laurynas Katkus, Mindaugas Valiukas, Charles Bukowskis, Kerry Shawnas Keysas, Jerome’as Rothenbergas, Tadeuszas Różewiczius ir kt. kūrybos bei vertimų.

Kaip įdomus alternatyvaus knygos projekto pavyzdys galėtų pasitarnauti paties T. S. Butkaus knyga „Generuotos kalbos mutacija“ („Vario burnos“, 1998, 2003). Knyga turi paantraštę „Tekstai“; kalbinis tekstualumas čia neatsiejamas nuo vizualinio, drauge – nuo medžiagiško tekstūriškumo. T. S. Butkaus knygos pavadinimas yra žaidybinė aliuzija ir tiesioginė nuoroda į A. Mackaus knygą „Neornamentuotos kalbos generacija“ (1962):

„kas ši knyga? Neviltinga mackaus kartotė, sekimas naujųjų realistų pranašystėmis? Nežinau, nesvarbu tai, nes prasmės pertekliuje vienintelis įmanomas kelias yra prasmės naikinimas, bandymas visus tekstus skaityti kaip jų pačių praradimus, kūniškosios patirties tęsinius, antraip visi įsikalbėjimai ims pildytis, šiame mirusios šviesos pasaulyje nepalikdami tau, skaitytojau, nežinomas paskutinės knygos autoriau, vietos.“ (ketvirtasis viršelio puslapis)

Minėtas A. Mackaus rinkinys, be kita ko, buvo „gražaus“ poezijos žodžio atsisakymo programa, kylanti iš poreikio adekvačiai išsakyti egzistencijos absurdo ir beprasmybės patirtis. T. S. Butkaus rinkinys aktualizuoja „naikinančią kūrybą“ ir kalbos sužadinimą, tarsi uždavus tam tikrą programą, ir atsitiktinius, nesistemiškus tos „generuotos kalbos“ pokyčius – „mutacijas“. „Generuota kalba“ – tam tikra kalbos technika, kalbinė gamyba. Tačiau ir mutuojanti tarsi gyvas organizmas, nukrypstanti nuo užduotos genetinės programos. „Generavimas“ nurodo į dirbtinę prasmės gamybą ir naikinimą (teoriškai generuoti galima pasirinktinai – prasmę ar beprasmybę); mutacija – į spontanikos ir savaimingumo liekaną, kuri pati ir jos rezultatas nėra aprioriškai vertingesni už pirmąją. Tai postmodernistinės autorinės nuostatos, veikiančios „ir/ir“ logiką. Taigi šis rinkinys yra ir prasmės kūryba, ir jos naikinimas; ir noras, ir nenoras „kažką“ pasakyti.

Pati knygos forma papildomai sureikšmina gamybos – „generavimo“ aspektą ir savitai, išties subtiliai parodijuoja klasikinius, „vidinius“ knygos unikalumo, naujumo, originalumo kriterijus ir masinio tiražo technikos paradoksalią jungtį. Kiekvienas trisdešimt devintas „Generuotos kalbos mutacijos“ rinkinys yra vienkartinis, unikalus tuo, kad turi vis kitokį „mirėlynų“ ciklo tekstą – ant perfokortos išspausdintą eilėraštį, įdėtą į knygą, bet neįrištą (pvz., mano turimo egzemplioriaus „mirėlynas“ yra pasimetęs, dingęs). Todėl nė vienas rinkinys nėra toks pat ir drauge – nė vienas baigtas. Išties įdomi „idėjų dirbtuvių“ (taip priešlapyje pavadintos „Vario burnos“) pagaminta idėja: principinis poezijos rinkinio nebaigtumas. Skaitytojo nepasiekia visas eilėraščių rinkinys. Kartu šis nebaigtumas yra pabrėžtinai kito, sakytume, materialiojo, formalaus lygmens. Šį statusą paryškina ir pati „pridėtinio teksto“ vieta – perfokorta, automatinių mašinų naudojama laikmenos forma. Prasmė kinta, gausėja mechaniškai pridedant papildomą tekstą. Toks „ėjimas“ sukuria alternatyvą klasikiniam „atviro“ literatūros kūrinio supratimui, suponuojančiam prasmės gelmę bei neišsemiamą, neužsibaigiantį kūrinio interpretacijos procesą.

Čia galima apmąstyti „idėjų dirbtuvių“ sąvoką. Ji reiškia, kad gaminama ne knyga, o sumeistraujama pati idėja. Galima manyti, kad ji suvokiama „ne kaip savaiminė ir aptinkama kontempliuojant, o kaip pasirinkta, taigi postšvietėjiška idėja“⁹; knyga atskleidžia ne kažką, kas yra ir yra vertinga savaime, o savo, kaip gaminio, „padarytumą“, instrumentinį generavimo(si) principą. Kitaip tariant, ši knyga pasakoja, kaip yra menas, būdamas padirbtas. Ar tiksliau – „apdirbtas Photoshop 7.0 programa“, išleistas „Klaipėdos menininkų namų , Bažnyčių 4 / Daržų 10, LT-5800 Klaipėda“ (cituoju priešlapį). Tai generuotos kalbos mutacija: toks kurioziškas adresas, kaip savarankiškas tekstas, iš tiesų egzistuoja, kaip ir papildomos žodžio „apdirbti“ reikšmės.

Rinkinyje kalbinės tekstų reikšmės pervedamos į horizontalų santykį su vizualinėmis, kurioms suteikiamas lygiavertis statusas, diktuojantis alternatyvią skaitymo techniką. Palydimajame žodyje, kaip galima suprasti, autorius prisistato esąs savo tekstų skaitytojas: tam tikras kalbinio darinio pateikimas knygoje jau yra skaitymas. Taigi dar viena postmodernioji dichotomija: autorius – skaitytojas. „Visus tekstus perskaityti kaip jų praradimus“ – manytina, kad ši intencija atsiskleidžia kalbinio, vizualinio bei tam tikru mastu taktilinio lygmenų horizontalėje. Kalbinis tekstas pradingsta grafiniame, bet gali būti ir iš jo „ištraukiamas“ maksimaliai suskliaudus pastarojo formą. Tai ypač pasakytina apie rankraštinių faksimilių skyrių. Šių tekstų apskritai galima neskaityti (rašysena sunkokai įskaitoma), jie veikia ir kaip vienu žvilgsniu aprėpiama grafinė dėmė. „Buvimas grafine plokštuma“ yra ir šių tekstų poetikos principas: kalbinės „medžiagos“ panaudojama tiek, kiek jos telpa į taisyklingus keturkampius, geometrinius kalbos „konteinerius“. Kalba tarsi taki medžiaga atseikėjama, atkerpama, pateikiama – instrumentiškai, tarsi be vidinės būtinybės, įbrendant į bet kurią herakleitiškojo srauto vietą. Kita vertus, pabrėžiamas rankraštinio teksto gamybos spontaniškumas ir autentika – ją nurodo ne tik pats „rankos raštas“, bet ir tai, kad šis tekstas pateikiamas kaip neperrašytas, kalbinius taisymus čia pat paverčiant grafiniais „dėmės“ elementais.

Teksto grafika yra ir skaitymo kodas, pavyzdžiui, suponuojantis lygiavertį dvikryptį ar netgi keliakryptį skaitymą, taigi ir prasmės variacijas, daugiakryptę prasmės tėkmę, nefiksuotumą. Pvz., tokie tekstai kaip „eilėraštis dviems balsams: kas bus parašyta kaip niekad“, „dokumentinės minios“ gali būti perskaityti ir vertikaliai, vieną vertikalią „strofą“ po kitos, ir horizontaliai, peršokant didelius eilutes išskaidančius tarpus. Eilėraštyje „Vandentiekio gurkštelėjimas“ galima skaityti ir eilutės žodžius, ir juos apsiautusius jų šešėlius (eilutė: „nakties apsupty krusteli mūsų balsai ar gyvenimas vien netikėjimas“; jos šešėlis: „k ies apsupty rusteli mūsų alsai ar g ve ima vie“). Vizualinė teksto forma – šriftas, eilutės forma ir ilgis – kai kuriais atvejais pabrėžtinai „reaguoja“ į pažodinę kalbinio teksto prasmę (pvz., žodžiai „sutraiškomi“, „nutrauktos rankos“ eilėraštyje „dokumentinės minios“, p. 10–11).

Tačiau rinkinyje išlaikyta subtili vizualumo ir kalbinio komunikatyvumo pusiausvyra, vizualumas neužgožia kalbinio tekstų įskaitomumo, jis paliekamas veiksnus. Net jei autorius-skaitytojas deklaruoja „prasmės naikinimą“, tai nėra kalbinės savinaikos žaidimai, kurių apstu dabartinėje neoavangardinėje lietuvių poezijoje. Naikindami prasmę šie tekstai tik sukuria erdvę skaitytojui-autoriui, jo generuojančiam judesiui. Kad pateikiami kalbiniai tekstai turėtų būti perskaitomi ir suprantami – regeneruojami, – liudija kitas įdomus šio rinkinio formos elementas – paskutinė knygos dalis „turinys / nuorodos / paraštės“. Atrodo, kad žodis „turinys“ čia traktuojamas ir pažodiškai, ne tik kaip žanriškai nusistovėjusi techninė knygos dalis, kurioje pateikiamas paskelbtų tekstų sąrašas su puslapių nuorodomis. Čia po puslapio ir teksto pavadinimo pateikiamas savitas trumputis paaiškinimas, kurį galima laikyti skaitymo raktu, tam tikra kalbinio turinio „perfokorta“, plg.: 17 p. juodosios eilės // savojo aš ešafotas.

Cituotame autoriaus-skaitytojo komentare tekstų turinio ir drauge motyvacijos matmuo taip pat apibrėžtas dvisklaidiškai: „kaip jų pačių praradimas“ ir „kaip kūniškosios patirties tęsiniai“. Tekstų prasmė „teka“ tarp šių dviejų krantų, kurie įvardijami įvairiopomis dichotomijomis: gyvybės–mirties, kūno–rašto, ateities–praeities, faksimilės–stenogramos, žemės drebėjimo–sukrėtimo ir pan. (p. 14–15). Negatyvumo, katastrofinė leksika ir poetinė vaizdinija, tarsi ataidinti iš A. Mackaus poezijos (ypač faksimilių skyriuje), podraug su melancholiška kalbėsena nukreipta į autoteminį kūrybos apmąstymą, subjektyvumo potyrius, praeinamybės ir išliekamumo pulsavimą, juslinius dirgsnius kaip tikrovės signalus. Vaizdinė rinkinio forma yra struktūriška ir programiška, poetinė-kalbinė – taki ir neapibrėžtina, tarsi apeliuojanti į nekalbinę kūnišką – taigi estetinę – patirtį.

(Neo)avangardine linkme savo kūrybą originaliai kreipia Marius Burokas (g. 1977), Gytis Norvilas (g. 1976). M. Burokas savo tekstuose („Ideogramos“, 1999) mėgaujasi kalbos srautu, vaizdinių koliažais (patirties „sueižėjusiais fragmentais“), savitiksle teksto žaisme. Pavyzdžiui, perskaičius poetinį tekstą, skaitytojui siūloma iškirpti to teksto vaizdinį ženklą ir nusiųsti autoriui – parodijuojama literatūrinė komunikacija. „Klausykite žodžių, kurie negelia kaip bitės / nekerta lyg angis, nežerplėja žarijom, / o srūva tyliai marmėdami…“ (p. 11). G. Norvilo poezijoje, kaip liudija ir debiutinio rinkinio pavadinimas „Akmenskeltės“ (2002), remiamasi fragmento, kalbos nuoskilų („žodžio skelčių“) mozaikos poetiniu principu. Antras G. Norvilo poezijos rinkinys „Skėrių pusryčiai“ iliustruotas primityviais paties autoriaus piešiniais.

Žaidimas poezijos medialumu

Neringos Abrutytės (g. 1972) pirmoji knyga „Rojaus ruduo“ (1995) išsiskyrė savita poetine kalbėsena, originalia sintakse, kuria perteikiamas gyvai moduliuojamo balso, savaimingos, „duotas“ formas aplenkiančios jo tėkmės įspūdis. Galima sakyti, kad tokia stilistika perteikė pabrėžtinai „moterišką“ balsą: šiek tiek įnoringas, kaprizingas, tariamai naivias, slaptai klastingas to balso intonacijas. Erotinės iniciacijos tema (apskritai būdinga debiutuojantiems ir debiutuojančioms) dominuoja pirmojoje N. Abrutytės knygoje kaip rašančios moters patirtis: „Jis klausė kunigų ir filosofų / o Ji – mylėjo kunigus ir poetus“ (p. 10); arba: „pasiilgau to kaimo / buvusioj savo poezijos meilėj / (Geda Martinaiti…)“ („Nostalgiškas (ar naivus?)“, p. 11). Erotiniai impulsai yra kalbėjimo akstinas; erotinės patirtys – tikslas, kuris yra ir teksto riba, kai balsas nutyla, atsiduodama „kūno kalbai“; plg. eilėraštį „Istorija su V. Kudirkos eil. „Varpas“: „aš norėjau iš poezijos klastos – į meilę / (pasieksiu daug (?) poezijoj ir meilėj) / juokiausi, pasakoji tą istoriją / juokdamasis – taip gyvai… gyvai (mane bučiuoji)“ (p. 13).

Vėlesnėje poezijoje ši tema perauga į savitą žaidimą asmens istorija kaip įvaizdžiu. Lengvai atpažįstami antros poetės knygos „iš pažintis“ (1997) erotinės istorijos herojai sukuria laikraštinės sensacijos ir medialaus „atviravimo“ atmosferą, kuri savaime parodijuoja išpažintinės lyrikos situacijas. Dalia Satkauskytė už šios poetinės kalbėsenos įžvelgia narcisistines rašančiosios nuostatas, jos poezijos heroję suvokia kaip įsikūrusią tarp popkultūros veikėjų ir vartotojų – nebrandžių egocentriškų paauglių, trokštančių pigios šlovės. Literatūros institucija – leidyklų redaktoriai, jų ar jiems adresuojamos recenzijos – panaudojamos kaip medijų kontekstas savo „įvaizdžiui“ kurti. Poezija yra ironiškas asmens simuliakro kaip įvaizdžio įrankis – tuo labiau, kad operuojama tariamo tikrumo, autentiškumo, autobiografiškumo signalais.

Jei N. Abrutytės poeziją vertinsime kaip tam tikrą medialų ego įvaizdžio kūrimą, pripažinsime, kad jis atliepia dabartinės Lietuvos populiariosios kultūros procesams – žiniasklaidoje dominuojančioms sensacijoms, pigioms intriguojančių „gyvenimo būdo“ istorijoms, eterio pseudožvaigždžių ir jų demonstruojamo tariamo intymumo srautui. Intymumas, intymi kalba praėjusiame amžiuje, galima sakyti, iš visų viešųjų diskursų buvo lyrikos prerogatyva. Su pastarojo meto audiovizualiniu intymumo simuliakru savitai koreliuoja kita nauja tendencija – poezijos tomelius ima leisti popkultūros figūros, visai nesusijusios su literatūra, atvirai demonstruojančios komercinį poezijos „darymo“ aspektą ir jo efektyvumą. Drabužių dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus eilėraščių publikacija buvo kartu akcija, rodanti, kad poezijos populiarumui ir rinkos vertei nebūtinas joks „turinys“, kad jos reikšmę sukuria tik įvaizdis ir sėkminga reklamos bei viešųjų ryšių akcija.

———————

¹ Greimas A. J. Iš arti ir iš toli: Literatūra, kultūra, grožis. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 135.
² Tūtlytė R. Išliekanti lyrika. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2006.
³ Žagrakalytė A. Išteku. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 21.
⁴ Čia galima būtų įžvelgti sąsajų su gilesniais lietuvių mitologijos sluoksniais, su Sovijaus mitu, aiškinančiu naujo laidojimo papročio, religinės reformos, įvedimą.
⁵ Parulskis S. Apie muiliną liežuvį // Poezijos pavasaris. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 227.
⁶ Kubilius V. Daiktavardėjanti poezija // Metai. – 2000. – Nr. 3. – P. 79–90.
⁷ Svetimi. – Vilnius: Vakarinės naujienos, 1994. – P. 3.
⁸ Iškalbingas D. Šimonio pasiūlymas visiems lietuviškai kalbantiems ir rašantiems: „Siūlau prarasti kalbą. Siūlau pakeisti kalbą. Į bet kurią, geriausia būtų į rusų“ (Neimkit manęs ir neskaitykit // Šiaurės Atėnai. – 2002. – Rugs. 7. – Nr. 33 (619). – P. 3).
⁹ Sverdiolas A. Šis tas apie pamėklinę būtį svetur ir čionai / Apie pamėklinę būtį. – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – P. 192.

Brigita Speičytė. Liudvikas Adomas Jucevičius: vienoje lentynoje su Czesławu Miłoszu?

2024 m. Nr. 2 / Liudvikas Adomas Jucevičius (Ludwik Adam Jucewicz, 1813–1846), XIX a. vidurio Lietuvos dvikalbis literatas – etnografas, vertėjas, lietuvių literatūros istorikas, – yra viena tų epochos asmenybių, kurios nesiduoda…

Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

Brigita Speičytė. Eilės, virstančios sėklomis

2017 m. Nr. 4 / Viktorija Daujotė. Žīmėni vuobelie/ Žieminė obelis. – Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2016. – p. 104.

Antanas Baranauskas – tarp poezijos ir meilės

2016 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius, doc. dr. Brigita Speičytė, prof. dr. Skirmantas Valentas, dr. Tomas Andriukonis

Brigita Speičytė. Girdimoji atmintis kaip liudijimo literatūros strategija

2014 m. Nr. 10 / Viktorijos Daujotės žemaitiškų (dūnininkų tarmės) knygų „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ (2010) ir „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ (2012) tekstai įsikuria pačioje tarminio – užrašyto šnekos teksto – paradokso šerdyje.

Brigita Speičytė. „Stebuklinga istorija“: Maironio kūrybos šaltiniai

2012 m. Nr. 10 / Lietuvių kultūroje Maironis įsitvirtino kaip „Pavasario balsų“ autorius. Retrospektyviai žvelgiant, poezijos rinkinio pirmosios publikacijos metai – 1895-ieji…

Erika Malažinskaitė. Svarus poezijos liudijimas

2011 m. Nr. 7 / Czesławas Miłoszas. Poezijos liudijimas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. Vertė Brigita Speičytė ir Mindaugas Kvietkauskas. – 119 p.

Brigita Speičytė. Tivyt tivyt, arba Linksmieji skaitymo metai

2009 m. Nr. 1 / Taip atsitiko, kad, persikrausčiusi į naują būstą, kurį laiką neturiu kur susidėti asmeninės bibliotekos ir archyvo. Kaip tyčia universitete turiu skaityti naują kursą, tad tenka intensyviai dirbti viešosiose bibliotekose.

Brigita Speičytė. „Neužvydėtina dalia juodo pranašo“. Tezė ir ironija Vinco Kudirkos raštuose

2008 m. Nr. 12 / Vinco Kudirkos tekstai lietuvių literatūros tradicijoje išsiskiria atviru, ryškiu imperatyvumu. Ši sakymo pozicija yra retorinė: pasižymi dideliu suinteresuotumu adresatu, poveikiu jam ir jo reakcija; kalbėtojo laikysena yra…

Brigita Speičytė. Maironio palimpsestas

2008 m. Nr. 3 / Maironio seminaro 1994–1996 m. vedėjai ir dalyvėms / Palimpsesto terminas pasitelktas kaip teorinė metafora aptarti Maironio kūrybos santykiui su tradicija. Ši metafora įprasmina savitą rašymo būdą…

Brigita Speičytė. Intymaus balso knyga

2008 m. Nr. 2 / Baigiantis 2007 metams Vilniaus dailės leidykla išleido netikėtą knygą – Viktorijos Daujotytės „Sauganti sąmonė. Literatūra ir patirtis: užrašai“. Tai beveik pusantrų metų rašytas savitas mąstymo dienoraštis. Jame susipina asmeninių patirčių…

Šatrijos Ragana. Joninių naktis

2007 m. Nr. 4 / Iš lenkų k. vertė Brigita Speičytė / Šatrijos Raganos novelė „Joninių naktis“ – vienas pirmųjų jos prozos kūrinių, parašytas lenkiškai 1897 m. Jis išsiskiria itin atviru autobiografiškumu.

Brigita Speičytė. „Neužvydėtina dalia juodo pranašo“. Tezė ir ironija Vinco Kudirkos raštuose

2008 m. Nr. 12

Vinco Kudirkos tekstai lietuvių literatūros tradicijoje išsiskiria atviru, ryškiu imperatyvumu. Ši sakymo pozicija yra retorinė: pasižymi dideliu suinteresuotumu adresatu, poveikiu jam ir jo reakcija; kalbėtojo laikysena yra iš esmės autoritetinė, didaktinė; imperatyviniai pasakymai orientuoti į viešąją erdvę, kaip į bendrų kalbėtojo ir adresato įsipareigojimų lauką. Verta aptarti V. Kudirkos raštų, kaip imperatyvinio diskurso, specifiką, akcentuojant ne tiek turinio, kiek formos, – „kaip“ aspektą, klausiant, kokias konotacijas V. Kudirkos kultūrinei, visuomeninei programai, jo autorinei laikysenai suteikia imperatyvo forma, – būdas, kuriuo tos programinės nuostatos, bendrieji principai, idėjos išsakomos jo raštuose. Klausimas apie imperatyvo formą aktualizuoja komunikacinį tekstų aspektą, leidžiantį geriau suvokti V. Kudirkos idėjų kultūrinę terpę, kurioje tos idėjos įgauna savo ypatingas reikšmių „auras“.

Imperatyvinė V. Kudirkos laikysena tveria dvi kryptis, kurios tik iš pirmo žvilgsnio atrodo priešingos viena kitai. Visų pirma tai patetiniai poetinių tekstų imperatyvai, dažniausiai išsakomi liepiamąja nuosaka bendruomeniniam adresatui – eilėraščiuose „Varpas“, „Labora“, „Maniemsiems“, „Lietuvos šviesuoliams“, „Tautiška giemė“. Tai aktyvios visuomeninės veiklos nuorodos, steigiančios pareigos etiką – jų esmė lakoniškiausiai suformuluota „Tautiškoje giesmėje“: dirbti tėvynės naudai ir žmonių gėrybei. Jų svarba perteikiama kalbėjimo teziškumu, beapeliaciniu kategoriškumu. Tezinis kalbėjimas išreiškia imperatyvą – įsipareigojimo objektą – net ir nevartojant liepiamosios nuosakos: tai, kas teigiama, yra būtina, taigi ir įpareigojanti tikrovė – kaip eilėraščiuose „Gražu, gražiau, gražiausia“, „Ne tas yra didis“.

Kita imperatyvinės laikysenos kryptis V. Kudirkos raštuose – satyra (ir literatūrinė, ir publicistinė). Poezijoje imperatyvai išsakomi kaip tam tikri vertybiniai orientyrai; literatūrinėse ir publicistinėse satyrose jie pateikiami kaip realios galimybės. Jausminis angažuotumas, kuris poetiniuose tekstuose reiškiasi patetišku kalbėjimu, emociškai sutampant su kalbamu dalyku, šiuo atveju nebėra ir nebegali būti vientisas. Satyrose imperatyvas pasirodo kaip sutrikdyta veiklos nuoroda, atsiradus pertrūkiui tarp „privalau“ ir „galiu“ plotmių. Tezė tampa ironišku pasakymu.

V. Kudirkos imperatyvų dvisklaida – patetinė-teziškoji ir satyrinė-ironiškoji – pirmiausia liudija jų autentiką: imperatyvai, kurie priklauso „galiu“ sferai, nėra tuščiaviduriai žodžiai, jiems būtinas performatyvumas, žodžio ir veiksmo dermė: „Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako“ („Gražu, gražiau, gražiausia“). Toliau stabtelsiu prie klausimo, kaip V. Kudirkos imperatyvų tezės yra išbandomos tikrove. Remsiuosi „Tėvynės varpų“ publicistika, atsiribodama nuo žanriškai „grynų“ satyrų. V. Kudirkos publicistikoje yra atvejų ir situacijų, kai tiesosaka transformuojasi į ironiją – į dviprasmišką kalbėjimą; šios teiginių transformacijos publicistiniuose straipsniuose kartais išauga iki satyrinių epizodų, kuriuose pajuokos skalė skleidžiasi nuo atviros ironijos iki tiesioginės invektyvos (priešininko paniekinimo, sąmoningo įžeidimo negatyviais pasakymais). Mane domina kaip tik ši ironijos kilmė ir jos pirminė sklaida, iš anksto neįforminta žanrinės sutarties.

Ironiška kalbėsena, ypač satyrinė ironija, publicistikai nėra savaime būtina. Ji atskleidžia tam tikrą komunikacinės įtampos lauką. Satyrinė ironija – tai atvira ironija, kai kalbėtojas susidvejinusiu pasakymu (kuriame pažodinė prasmė yra priešinga implikuojamajai) ne tik nurodo kokį nors paradoksą, bet pateikia ir negatyvų, pajuokiamą jo vertinimą, teigdamas, kad šis neatitinka privalomos, „normalios“ dalykų padėties. Satyrinės ironijos keliamu piktu juoku maksimaliai apeliuojama į adresato aktyvumą, provokuojamas atsakas, bandoma jį išvesti iš „pažodiškumo sferos“¹, įveikti jo suvokimo ir ypač elgsenos inerciją; siekiama į jo savimonę įterpti savąją imperatyvų sistemą. Atvira ironija yra tam tikras kalbinės prievartos bei agresijos aktas; neatsitiktinai satyrinė ironija gali transformuotis ir į satyrinę invektyvą – nebedangstomą tiesmuką kalbinį negatyvą. Satyrinė ironija apibrėžia ne tik kalbėtoją, kaip pasižymintį polinkiu mąstyti opozicijomis, ir ne tik autoritarinę ar tiesiog didaktinę laikyseną. Nemažiau raiškiai ji liudija ir adresato reikšmę, jo vertinimą. Anot ironijos, kaip interpretacinės formos, analitiko Davido S. Kauferio, atvirą ironiją ar tiesioginę satyrinę invektyvą kalboje provokuoja ir ypač nejautrus ar netolerantiškas adresatas². Skaitant V. Kudirkos „Tėvynės varpus“ po daugiau nei šimtmečio, į akis krinta kaip tik ši komplikuota komunikacinė situacija, skatinusi pozityviai nusiteikusį, pareigos etikai ištikimą, inteligentišką, aristokratiškas manieras vertinantį publicistą nuolat kelti balsą.

Ironijos mastą V. Kudirkos publicistikoje, be abejonės, iš dalies lemia adresato specifika: abejingumas publicisto skelbiamiems imperatyvams. Ironijos tyrėjo D. S. Muecke’o požiūriu, atvira ironija tinkamiausia vartoti trumpiems fragmentams ar paraštinėms pastaboms; nuolat vartojama ji praranda savo įtaigą ir darosi nuobodi³. Tačiau šios prabangos – tik retkarčiais griebtis satyrinės ironijos – V. Kudirka publicistikoje negali sau leisti. Pavyzdžiui, 1891 m. „Tėvynės varpų“ 9 numeryje svarstydamas viešo lietuvių kalbos vartojimo tarp inteligentų kaip būtino pavyzdžio kitiems klausimą, apibendrina: „Nuobodu iš tikro apie tai klausyti – jau tiek kartų buvo rašyta ir kalbėta, – bet ką padaryti, kad tas dalykas užtėmijamas ant kiekvieno žingsnio ir veržte veržiasi po plunksna? Lašas vandens, krisdamas tankiai ant vienos vietos akmens, padaro jame duobę, argi mūsų išsinėrusių iš lietuvystės juodžiponių būtų taip kieti ir stori kiaušai, kad nuolatai atkartojamas priminimas, idant susiprastų, jų taip ilgai neįveikia?“⁴ (p. 488). Atvira ironija neretai pasirodo kaip būdas „pratašyti akmenį“ – įveikti distanciją tarp kalbėtojo ir adresato, tegul ir ne pačiu subtiliausiu būdu. Šią situaciją simboliškai liudija 1892 m. „Tėvynės varpų“ 6 numeryje paskelbto straipsnio satyrinis intarpas: ironiškas dialogas su „vienu pažįstamu“, pasipiktinusiu dėl neišvažiuojamo kelio tarp Sintautų ir Šakių. Autoriaus pašnekovas vartoja tam tikrą gestų kalbą, kuri, viena vertus, išreiškia jo pasipiktinimą, kita vertus, veikia kaip nepatiklaus klausytojo įtikinimo būdas. Ši gestų kalba yra agresyvi, kaip įtikinimo ir teisingos rūstybės išraiška ji traktuojama ironiškai: „Ar tu girdi?! Ant vidurio I skyriaus kelio prigėrė du arkliai ir žmogus!!! (Tarydamas tai ir pratęsdamas kiekvieną žodį, taip smarkiai sudavė man plaštaka aukščiaus kelio, kad išsyk vėl įtikėjau į visą pasaką, nors jau buvau pasirengęs netikėti. Tiktai žmogus su iškilmingais jausmais, – pamislijau sau, – kuris visas užsidega išvydęs neteisybę ir skriaudimą nekaltųjų, gali vartoti tokią argumentaciją)“ (p. 511). Satyrinė ironija yra analogiškas klausytojo, „pasirengusio netikėti“ į „visą pasaką“, kumščiojimas.

Svarbi ir šiame epizode paminėta pasipiktinusiojo emocinė reakcija: užsidegimas, išvydus neteisybę. Iš tiesų ironija, o kai kuriais atvejais tiesioginę invektyvą V. Kudirkos publicistikoje (neretai ir nepriklausomai nuo jos impulso) motyvuoja emocijų perviršis, kuris nesiduoda sublimuojamas, o kartais ir apskritai verbalizuojamas. Tai atvirkščias, negatyvus V. Kudirkos poezijos patetikos variantas. Ne viename straipsnyje autorius atskleidžia patirtą, vieno ar kito įvykio ar asmens poelgio sukeltą didelį emocinį sukrėtimą, emocinės pusiausvyros praradimą, pavyzdžiui: „Yra taip dideli širdies skausmai, kad žmogus išsyk lyg nutirpęs negali to skausmo išreikšti“ (p. 460); „…dasižinojus, kad ūkininkas skundžia policijai ūkininką, savo sąsėdą ar pažįstamą, ir da už tokį dalyką, kurį pats skundikas nepriskiria prie nusikaltimų, širdį apsiaupia neišpasakytas gailestis ir skaudus jausmas neįstengiančios silpnybės prieš denunciacijos hidrą“ (p. 519); „Plaukai ant galvos stoja, kraujas stingsta gyslose, manant apie Kražius“ (p. 566).

Šis publicistikos emocinis fonas itin svarbus V. Kudirkos laikysenai ir jo skelbtų imperatyvų „aurai“ suprasti. Tai, kas prasilenkia su teisingumo bei etikos nuostatomis, sukelia sunkių pasekmių asmeniui ir viešajai sferai – tą pats V. Kudirka gerai suprato, patyrė ir ne vienu atveju išsakė. Patiriamas neteisingumas, agresija, prievarta ar vien tik žinojimas apie tokius atvejus įžeidžia asmens orumą, sukelia tai, ką V. Kudirka viename straipsnyje pavadino „saviška nuskriaustų jausmų logika“. Ji pasireiškia pirmiausia pasitikėjimo kitais menkėjimu ar praradimu, silpninančiu sutartinio veikimo galimybę, kuri yra pagrindinė bendruomeninių V. Kudirkos imperatyvų prasmingumo ir įgyvendinimo sąlyga. Dėl to skausmingiausiai reaguojama į tarpusavio pasitikėjimo pažeidimus, nes iš jų kyla perdėtas, neteisingas kitų vertinimas, kai „įširdimas užima didesnį plotą, pereina nuo pavienių žmonių ant kuopos, institucijos, luomo, draugijos, tautos, pereina ir ant idėjų, kurias skriaudikai išpažįsta“ (p. 556). Ironijos skalė V. Kudirkos publicistikoje leidžia susidaryti apytikrę nuovoką, kiek daug agresijos būta to meto Lietuvos viešoje sferoje (ir, beje, privačioje, kaip liudija V. Kudirkos biografija), koks buvo trapus tarpusavio pasitikėjimas tiek šeimoje, tiek visuomenėje, koks emociškai, fiziškai ir teisiškai pažeidžiamas ir kartais tiesiog bejėgis – stačiai mirtininkas – buvo asmuo, apsisprendęs saviems imperatyvams, principams ir pareigoms. Emocinę viešumos atmosferą XIX a. pab. Lietuvoje įtaigiai atskleidžia ir kitas šaltinis – neseniai publikuoti jaunesnės kartos atstovo Merkelio Račkausko memuarai⁵, apimantys ir V. Kudirkos bendradarbiavimo „Varpe“ metus. Atsiminimų autoriaus mizantropija atrodo visiškai natūrali reakcija į viešuomenės patirtis (pavyzdžiui, paauglystėje, mokymosi Šiaulių gimnazijoje metu), tad kudirkiška imperatyvinė laikysena šiame fone atrodo tiesiog nepakeliamai aukšta nata.

Ironijos motyvacijas atskleidžia ir jos objektai. V. Kudirkos publicistikoje, kaip ir literatūrinėse satyrose, bene pagrindinis satyrinės pajuokos objektas – „vidurinė maskolių politika“ (ypač įvairūs „minorum gentes činovnikai“). Šiuo atveju satyros situacija vertybiniu ir psichologiniu požiūriu atrodo savaime suprantama: Rusijos imperijos vidaus politika buvo priešiška V. Kudirkos išpažįstamoms ir kitiems imperatyviai perteikiamoms vertybėms. Pavyzdžiui, „žmonių gėrybės“, t. y. žmogaus teisių (tikėjimo, nuomonių, susirinkimų laisvės, nuosavybės teisės, teisės į teisingą teismą) pažeidimai V. Kudirkos publicistikoje dažnai parodomi kaip situacinė ironija: imperinė administracija galios sprendimais sukuria tokias aplinkybes, kurios pačios savaime yra ironiškos, jose prasilenkia deklaruojami principai ir implikuojami tikslai, imperatyvas ir tikrovė, tad publicistas, aprašinėdamas tokius atvejus, neišvengiamai tampa ironiku. Viename emocingiausių straipsnių (1890 m., „Varpas“, Nr. 11) – autorius piktinasi imperijos administracijos įteisintu nepasitikėjimu kitatikiais ir svetimtaučiais kaip iš principo valstybei „kenksmingais“ žmonėmis: „Kam da čia ironija, kam da čia ieškoti išjuokimų vidurinės maskolių politikos, kad nieko geresnio tame dalyke atrasti negalima už pačią teisybę?!“ (p. 462). Tokiai situacinei ironijai priklausytų ir informacija apie iliuminacijų, vizituojančio vyskupo palydų draudimą, susirinkimų laisvės apribojimą (1889, „Varpas“, Nr. 10). Čia atsiskleidžia satyrinės ironijos motyvacija: anot publicisto, „[t]as uždraudimas kur kitur būtų gan juokingu“, tačiau komišką situaciją sukuria ir įtvirtina teisinė sistema, kurios sfera yra ar turėtų būti nepralaidi ironijai. Anot Michało Głowińskio, ironija apskritai yra normatyvaus oficialumo antipodas, ji neįmanoma įvairaus pobūdžio įsakymuose, pavyzdžiui, kariniuose, nesuderinama su kanceliariniu stiliumi⁶. V. Kudirkos atskleista situacinė ironija parodo, kaip neteisėtas įsakymas pats save korumpuoja, ir juoką persmelkia apmaudo, pasipiktinimo dėl neteisingos skriaudos emocijos.

Imperinė administracija yra savaime aiškus ironijos objektas, bet publicistikoje satyrinė ironija itin dažnai nukrypsta ir „savųjų“ link. Atviros ironijos ar tiesioginės invektyvos pirmiausia nusipelno tie iš „savųjų“, kurie imasi sąmoningo ar nesąmoningo bendradarbiavimo su politiniu priešininku: kolaborantai ir skundikai. Arti šios grupės yra, V. Kudirkos žodžiu tariant, ir „pseudolietuviai“ bei „exlietuviai“, taip pat bendruomeninės etikos nesilaikantys asmenys (pavyzdžiui, tie, kurie naudojasi žmonių tamsumu). Čia publicistas kai kuriais atvejais nerenka žodžių, vadina juos išgamomis, šungalviais, draugijos pasturlakomis, kraugeriais; vienu atveju – Kražių įvykiuose kolaboravusiems gydytojams – net pagaili lietuviško žodžio, pavadindamas juos „izvergi“. Kai kada – įspėjimo sumetimais – šalia šių kolaborantų „titulų“ paskelbia ir asmenų pavardes (kaip policijai talkininkaujančių Veiverių gimnazijos mokytojų, p. 495; lietuviškos spaudos platintojų ir skaitytojų skundikų, plg. „Lukšių šungalvis Jakaitis“, p. 519).

Tačiau itin dažnai ironizuojami ir kolegos – lietuvių inteligentai vyrai, ypač „rašėjai“, pajuokiamas jų „šiaudinis entuziazmas“, siauri intelektualiniai, ideologiniai akiračiai, skatinantys įtarumą, egoistinis pragmatizmas, paprastas tingumas ir apsileidimas viešuose reikaluose. Likusios dominuojančios ironijos objektų grupės – „kaimo žmonelės“ (nors šie daugiau apgailimi nei ironizuojami) ir moterys (ypač tos, kurios išsiskiria iš „kaimo žmonelių“ kategorijos). Atskirą temą V. Kudirkos publicistikoje sudaro žydai, tarpinė kategorija tarp savų ir Kito – visai nenusipelnantys empatijos, negailestingai, tendencingai kritikuojami.

V. Kudirkos ironija yra atsakas į moralinio negatyvumo atmosferą, į emocinį šleifą, kurį viešumoje palieka kiekvienas amoralus poelgis. Žvelgiant į minėtąsias ironizuojamųjų kategorijas, toks atsakas yra visiškai tikėtinas ir suprantamas, pavyzdžiui, vaizduojant kolaborantus ir „pseudolietuvius“: šie asmenys, bendradarbiaudami su priešininku ar būdami abejingi situacijoje, kuri reikalauja apsisprendimo, tiesiogiai pažeidžia darbo „tėvynės naudai ir žmonių gėrybei“ imperatyvus. O „savieji“ ironizuojami veikiant tam tikrai psichologinei projekcijai – atpažįstant kituose ir savąsias silpnybes, ar save kaip ankstesnį Kitą, remiantis tautos kaip „šeimynos“ analogija. Galima manyti, kad taip veikia ir negatyvi V. Kudirkos vaikystės bei jaunystės patirtis pagal minėtąją „nuskriaustų jausmų logiką“.

Itin dažnai ironija prasiveržia kaip pasipiktinimas dėl „savųjų“ vaikiškumo: pastarųjų sugretinimas su vaikais, jų elgesiu ir mąstysena yra viena dažniausių ironijos formų, taikomų „saviesiems“. Pirmasis V. Kudirkos straipsnis „Tėvynės varpams“ (1889 m, Nr. 7) prasideda ironišku lietuvių viešo bendravimo ir darbo prilyginimu „besibovijantiems kaimo mažiems vaikams“ (p. 392). O 1892 m. 2 numeryje jau kelintą kartą ironizuodamas, graudendamas, įspėdamas vangius „rašėjus“, galiausiai pratrūksta: „ tik mes, po velnių, ne maži vaikai, kad galėtume užmiršti savo pažadėjimus ir priderystes ir lauktume tik užkvietimo ant pildymo savo darbo!“ (p. 503). Šis pasipiktinimas atrodo kaip paties V. Kudirkos pirmosios negatyvios reakcijos į lietuvių tautinį judėjimą, į laikraščio leidimą pasitvirtinimas, tarsi blogiausių lūkesčių išsipildymas: atsiminimuose apie Joną Basanavičių ir savo paties „atsivertimą“ lietuvybėn V. Kudirka prisimena, kaip sužinojęs apie „Aušrą“ pamąstė: „Bawią się dzieci“ („Žaidžia sau vaikai“; p. 542). Vėliau su apmaudu ne kartą įsitikinama, kad taip ir yra. „Kaimo žmonelės“ V. Kudirkos pasaulėžiūroje apskritai priklauso visuomenės vaikų kategorijai; jiems ir nekeliami ypatingi atsakingos elgsenos reikalavimai, dažnai atsakomybė už jų poelgius nukreipiama inteligentams, kaip visuomenės „tėvams“. Štai ūkininkas skundikas taip įvertinamas: „Jis nekaltas, o tik apgailėtinas, kalti tie, kurie gali tame dalyke ūkininką apšviesti, o nešviečia“ (p. 520). Panašiai V. Kudirka vertina ir savo „lenkavimą“ gimnazijoje, už kurį vaikas negali būti atsakingas: „Pagedęs buvau, bet aš nekaltas, aš pats to nesupratau, kūdikiu dar bebūdamas, o tie, ką suprato, manęs nepersergėjo, nepamokino“ (p. 541). Tarsi kompensuojant tą apgailėtiną būvį jaunystėje, V. Kudirkos reikalavimai inteligentams vyrams yra kategoriški. V. Kudirka – tiesa, ir dėl politinių to meto aplinkybių – nepripažįsta, nepateisina šiandienos požiūriu visiškai natūralaus noro imantis kokio nors darbo matyti jo rezultatus ar perspektyvą. Ne, „Varpo“ bendradarbiai ir prenumeratoriai turi rašyti, prenumeruoti laikraštį net negaudami jo numerių, net nebūdami tikri, ar apskritai iš to kas nors išeis: „Norėčiau įkvėpt kiekvienam, kad laikraštis reikalauja tos pat pašelpos, ar jį skaitys kas, ar neskaitys“ (p. 630).

Ironiškas požiūris į moteris V. Kudirkos publicistikoje atsiskleidžia kaip jo santykio su motina psichologinė projekcija: kaimo moterys, kad ir moraliausios asmenybės, pačios savaime neturi ir net negali turėti nuovokos apie viešąjį visuomenės gyvenimą, jos negali „persergėti“ šiame dalyke „pagedusių kūdikių“, taigi yra apgailėtinos, galinčios užauginti apgailėtinus žmones – amžinus vaikus. V. Kudirka mąstė apie tautą kaip apie „šeimyną“, ir jis negalėjo savo vaizduotėje peržengti patriarchalinio šeimos modelio, kurio itin ryškų autoritarinį variantą patyrė ir pats savo šeimoje. Dėl to jam moterys visuomenėje iš principo atrodo nepatikimos, nes jos nėra ir negali būti visiškai savarankiškos. Jau nekalbant apie nuolatinį tyčiojimąsi iš davatkų, V. Kudirkos publicistikoje tipiški atvejai, kai, rašant apie teigiamus reiškinius, prie kurių tiesiogiai ar netiesiogiai yra prisidėjusios moterys, neapsieinama be ironiško smigtelėjimo. Pavyzdžiui, 1891 m. 4 numeryje V. Kudirka pamini leidžiamą Z. Volskio ir T. Daugirdo knygą apie Lietuvos margučius: laiko šią iniciatyvą vertinga, skatina skaitytojus prie jos prisidėti, nuodugniai pataria, kaip siųsti etnografams margučius, kad jie nesudužtų. Tačiau ta aplinkybė, kad margučius margina kaimo moterys, tad tai yra jų „menas“, pateikiama ironiškoje perspektyvoje: „Savo akimis regėjau tuos margučius, stebėjausi skaitliumi, įvairumu marginių ir, pakėlęs akis aukštyn, pamislijau: palaimintos vištos, kurios tuos kiaušinius padėjo! palaimintos merginos, kurios juos išmargino!“ (p. 436–437).

Suprantama, margučiai nėra toks „rimtas“ kultūros pasiekimas, kad negalima būtų į juos ir jų margintojas žiūrėti su šypsena, bet visiškai nemotyvuotas atrodo „Žiburėlio“ draugijos steigėjų ironizavimas (1896 m., Nr. 4). Beje, čia ironija netiesioginė, vos pastebima, bet visgi krinta į akis, kadangi nepraleidžiama proga įgelti „moterų giminei“ net tuo atveju, kai jos nuveikia svarbių darbų, kurie visiškai atitinka publicisto vertybes bei normas. Informacija apie „Žiburėlio“ draugiją pradedama tokiu sakiniu: „Moteriškas elementas buvo didele parama vyriškam elementui ne tik Biblijos rojuje – yra parama ir mūs gadynės Lietuvoje, o dagi platesnėje prasmėje“ (p. 614).

Ironija bei pajuoka žydų adresu aiškintina ne tik minėtąja „neaiškia“, tarpine jų padėtimi tarp savųjų ir svetimųjų. Panašiai „davatkos“ pliekiamos ir dėl to, kad jos yra tarpinės „esybės“: „Išbėgusios iš merginų, o netapusios moteriškėmis“ (p. 581). Apie žydus neįmanoma mąstyti nei „šeimynos“, nei politinio Kito skaidriomis kategorijomis. Ieškoti kitų simbolinių resursų trukdė ir įtempta galios situacija imperinėje Rusijoje. Tačiau ir čia veikė psichologinės projekcijos logika: pagieža žydų bendruomenei prasiveržia matant joje tas teigiamybes, kurios taip sunkiai steigėsi lietuvių bendruomenėje: visų pirma tai pasakytina apie išsilavinimo vertės supratimą (dėl kurio stokos savo šeimoje pats V. Kudirka yra nukentėjęs) ir ypač bendruomeninį solidarumą. V. Kudirka, nuolat dejuodamas dėl lietuvius smaugiančios jų pačių „denunciacijos hidros“, manytina, perkelia šio apmaudo dalį į žydų bendruomenę, mūru stojančią už saviškius.

Apžvelgus ironijos apraiškas V. Kudirkos publicistikoje, atrodo, kad asmuo su savaisiais imperatyvais nedaug kuo gali remtis, nes jis yra, kiek patetiškai ar ironiškai tariant, tik žvaigždėto dangaus akivaizdoje. Kita vertus, nors ironija publicistikai nėra savaime būtina, ji, be abejonės, nėra ir vienaprasmė blogybė. Vieša sfera visais laikais yra per daug netolydi, kad ją be jokio įtrūkio galėtų aprėpti tezė ar patetika. Abejonę kelia kas kita. Skaitant V. Kudirkos publicistiką ironiška atrodo ir tai, kad autorius talentą ir energiją neišvengiamai turėjo eikvoti ne patiems svarbiausiems dalykams. Savo tapatybės istoriją V. Kudirka pabaigia sakiniu: „Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatūra ir iki šiai dienai savo sužieduotinės neapleidžiu“ (p. 543). Vadinasi, literatūrinę kūrybą V. Kudirka laiko tinkamiausia, svarbiausia naujosios savo tapatybės išraiška, nusako ją maironiškomis intonacijomis (plg. „Jau niekas tavęs taip giliai nemylės…“). Tačiau, žvelgiant į V. Kudirkos literatūrinį palikimą, kaip jam tinka tie svetimšalio žodžiai apie lietuvių veiklą, persakyti paties V. Kudirkos 1896 m. 1 numeryje: „Nėra gyvumo ugnies, nematyt erelio sparnus – tai tik gražus, teisus triūsas“ (p. 612); arba kitas V. Kudirkos apgailestavimas, kad „Varpe“ „taip nedaug originališkų straipsnių“, kad „visi rašytojai išrodo tarytum sustingę“ (p. 652). Paradoksalu, bet gyviausia, originaliausia V. Kudirkos kūrybinio palikimo dalis yra publicistika ir satyra, bet čia pasireiškiančiai rašymo aistrai sunku taikyti „erelio sparnų“ – laisvo kūrybinio polėkio – metaforą. Greičiau priešingai. Virginia Woolf esė „Savas kambarys“ įtikinamai atskleidžia, kaip nekonstruktyvios viešos polemikos ar veikiau destruktyvaus negatyvo dvasia, kelianti pasipiktinimo, apmaudo emocijas ir norą atsikirtinėti priešininkams, trukdo išsiskleisti literatūriniams rašytojų talentams. Štai skaitydama vienos rašytojos romaną ir apmąstydama jo esminį meninį apibendrinimą autorė sąmonėje rekonstruoja galimą rašymo situaciją, atmosferą, kuriamą implikuoto adresato: „Jie visi [tendencingi moterų kūrybos kritikai – B. S.] grūdosi aplink ją kaip minia per arklių lenktynes, o ji privalėjo nesidairydama ir nedvejodama įveikti kliūtį. Akimirką stabtelėsi atsikirsti ar pasišaipyti, ir tau galas! – įspėjau ją. Sudvejosi, suklupsi – tau nebus išsigelbėjimo! Galvok apie šuolį, – maldavau, tarsi būčiau pastačiusi už ją visą savo turtą; ir ji perskriejo kliūtį lengvai tarsi paukštis. Tačiau už šios kliūties laukė kita kliūtis, o už tos – dar kita. Nebuvau tikra, ar jai užteks ištvermės, nes visi tie plojimai ir riksmai tąsė nervus“⁷.Tai galima perkelti V. Kudirkos rašymo situacijai: tik sustok pagraudenti lietuvių inteligentų, pasišaipyti iš davatkų, įspėti dėl skundikų ir činovnikų, atsikirsti įkyriems oponentams, nugiežti apmaudą ant žydų…

Ar buvo kita galimybė realizuoti imperatyvines nuostatas literatūroje be satyros? Literatūros istorija rodo, kad buvo, bet su tam tikromis, V. Kudirkai negaliojančiomis, išlygomis: reikėjo arba gimti vėliau, arba priklausyti lenkų literatūrai. Pavyzdžiui, jaunesnės kartos rašytojos Šatrijos Raganos, stipresnės literatūrinės tradicijos autorės Elizos Ožeškovos ankstyvosios kūrybos tezinė imperatyvinė nuostata vėliau transformavosi į literatūrinio psichologizmo ir simbolizmo nuostatas (Šatrijos Raganos „Mėlynoji mergelė“, iš dalies „Sename dvare“, E. Ožeškovos vėlyvasis romanas „Ad astra“). Tačiau tokia galimybė buvo neįmanoma V. Kudirkai: kaip jo pirmtakai, norėję tapti lietuvių rašytojais, pirmiausia turėjo vos ne patys pasirašyti sau gramatiką ar žodyną (D. Poška, A. Baranauskas), taip XIX a. pab. V. Kudirka, norintis „susižieduoti su Lietuvos literatūra“, turėjo pirmiausia tapti negailestingu visuomenės kritiku.

1 Głowiński M. Ironia jako akt komunikacyjny // Ironia. – Gdańsk: Słowo / obraz terytoria, 2002. – P. 11.
2 Kaufer D. S. Ironia, forma interpretacyjna i teoria znaczenia. – Ten pat. – P. 149.
3 Muecke D. S. Ironia: podstawowe klasyfikacje. – Ten pat. – P. 69.
4 „Tėvynės varpų“ publicistika cituojama, nurodant puslapį, iš leidinio: Kudirka V. Raštai. – T. II. – Vilnius: Vaga, 1990.
5 Račkauskas M. Užrašai: Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy. – Vilnius: LLTI, 2008.
6 Głowiński M. Ironia jako akt komunikacyjny. – P. 11.
7 Woolf V. Savas kambarys. – Vilnius: Charibdė, 1998. – P. 116.

Brigita Speičytė. Liudvikas Adomas Jucevičius: vienoje lentynoje su Czesławu Miłoszu?

2024 m. Nr. 2 / Liudvikas Adomas Jucevičius (Ludwik Adam Jucewicz, 1813–1846), XIX a. vidurio Lietuvos dvikalbis literatas – etnografas, vertėjas, lietuvių literatūros istorikas, – yra viena tų epochos asmenybių, kurios nesiduoda…

Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

Brigita Speičytė. Eilės, virstančios sėklomis

2017 m. Nr. 4 / Viktorija Daujotė. Žīmėni vuobelie/ Žieminė obelis. – Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2016. – p. 104.

Antanas Baranauskas – tarp poezijos ir meilės

2016 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius, doc. dr. Brigita Speičytė, prof. dr. Skirmantas Valentas, dr. Tomas Andriukonis

Brigita Speičytė. Girdimoji atmintis kaip liudijimo literatūros strategija

2014 m. Nr. 10 / Viktorijos Daujotės žemaitiškų (dūnininkų tarmės) knygų „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ (2010) ir „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ (2012) tekstai įsikuria pačioje tarminio – užrašyto šnekos teksto – paradokso šerdyje.

Brigita Speičytė. „Stebuklinga istorija“: Maironio kūrybos šaltiniai

2012 m. Nr. 10 / Lietuvių kultūroje Maironis įsitvirtino kaip „Pavasario balsų“ autorius. Retrospektyviai žvelgiant, poezijos rinkinio pirmosios publikacijos metai – 1895-ieji…

Erika Malažinskaitė. Svarus poezijos liudijimas

2011 m. Nr. 7 / Czesławas Miłoszas. Poezijos liudijimas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. Vertė Brigita Speičytė ir Mindaugas Kvietkauskas. – 119 p.

Brigita Speičytė. Tivyt tivyt, arba Linksmieji skaitymo metai

2009 m. Nr. 1 / Taip atsitiko, kad, persikrausčiusi į naują būstą, kurį laiką neturiu kur susidėti asmeninės bibliotekos ir archyvo. Kaip tyčia universitete turiu skaityti naują kursą, tad tenka intensyviai dirbti viešosiose bibliotekose.

Brigita Speičytė. Maironio palimpsestas

2008 m. Nr. 3 / Maironio seminaro 1994–1996 m. vedėjai ir dalyvėms / Palimpsesto terminas pasitelktas kaip teorinė metafora aptarti Maironio kūrybos santykiui su tradicija. Ši metafora įprasmina savitą rašymo būdą…

Brigita Speičytė. Intymaus balso knyga

2008 m. Nr. 2 / Baigiantis 2007 metams Vilniaus dailės leidykla išleido netikėtą knygą – Viktorijos Daujotytės „Sauganti sąmonė. Literatūra ir patirtis: užrašai“. Tai beveik pusantrų metų rašytas savitas mąstymo dienoraštis. Jame susipina asmeninių patirčių…

Šatrijos Ragana. Joninių naktis

2007 m. Nr. 4 / Iš lenkų k. vertė Brigita Speičytė / Šatrijos Raganos novelė „Joninių naktis“ – vienas pirmųjų jos prozos kūrinių, parašytas lenkiškai 1897 m. Jis išsiskiria itin atviru autobiografiškumu.

Brigita Speičytė. Pasakojimas apie Vytautą Mačernį

2007 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių: sugrįžtantys Vytauto Mačernio skaitymais 85-aisiais jo būties metais. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006. – 224 p.

Algis Kalėda. Praeities dabartis. Lietuvių istorinio diskurso transformacijos

2008 m. Nr. 11

…Kalbant apie laiko slinktį, teisingiau būtų sakyti taip: yra trys laikai – praeities dabartis, dabarties dabartis ir ateities dabartis… (Šv. Augustinas)

Istorinė tematika lietuvių literatūroje – nuolatinis kultūrinės sąmonės dėmuo, vienais tautos gyvavimo tarpsniais labai intensyvus, kitais – sulėkštėjęs, schematiškas, paveiktas deformuojančių ideologemų. Tai neabejotinai taip pat yra vienas iš esmingųjų idėjų ir topikos klodų, itin glaudžiai susijęs su būtimi tautos, dažnai jautusios grėsmę savo egzistencijai. Literatūrines istorijos interpretacijas (ir ne tik literatūrines) labai dideliu laipsniu determinuoja įvairios politinio-visuomeninio gyvenimo aplinkybės; antra vertus, istorinės tematikos manifestacijos grožiniuose tekstuose bene sugestyviausiai įprasmina, išreiškia nacionalizmo–tautiškumo–patriotiškumo idėjas.

Istorinį diskursą, kaip, regis, jokį kitą, aižo nuolatinės įtampos: tarp kolektyvinės ir individualios sąmonės, tarp faktografinio objektyvizmo ir literatūrinės fikcijos, tarp siekiamybės objektyviai rekonstruoti praeitį ir neišvengiamos subjektyvios projekcijos, tarp savo ir svetimo, tarp sociumo lūkesčių ir kūrėjo laisvės. Lietuvos geopolitinė padėtis per ilgus amžius skatino rezistencines-kontestacines nuostatas prieš militarinį pavojų savo valstybingumui ir prieš kitų civilizacinių vertybių spaudimą savoms kultūrinėms orientacijoms. Būtis tarp Rytų (rusų, kitų rytinių slavų) ir Vakarų (lenkų, germanų) – nuolatinis lietuvių sąmonės topas, išugdytas nuo viduramžių ir kone permanentiškai, su įvairiomis variacijomis tęsiamas iki mūsų dienų. Iki šiuolaikinio etapo – jo pradžią sąlygiškai žymi 1990 m. data, Nepriklausomybės atkūrimas – buvo nueitas ilgas istorinių nuostatų manifestavimo ir transformacijų kelias.

Istorinio diskurso patirtis klostėsi per ilgą laikotarpį, pradedant folkloro kūriniais ir Lietuvos metraščiais; formuojantis profesionaliajai literatūrai didelę reikšmę įgavo Vilniaus romantizmo mokykla (Adamas Mickiewiczius, Juliuszas Słowackis, Władysławas Syrokomla, Józefas Ignacy Kraszewskis ir kt.). Tuo laikotarpiu, pakilus naujojo tautinio atgimimo bangai ir siekiant atkurti nuo 1795 m. sunaikintą ir Rusijos bei Prūsijos pavergtą Lietuvos valstybę, lietuvių kultūrinėje sąmonėje buvo išsiugdytas ir įtvirtintas nostalgiškas mitas apie herojiškus praeities laikus, didingus taurių protėvių žygius. Iš to laikotarpio atėjo patriotizmo manifestas, jog Lietuva – didvyrių žemė ir jos sūnūs savo stiprybę turi semtis iš praeities (Vinco Kudirkos Tautiškos giesmės, vėliau tapusios valstybiniu himnu, parafrazė). Pirmasis lietuvių istorinis romanas, Vinco Pietario „Algimantas“ (1904), taip pat skirtas herojiškai praeičiai vaizduoti, įnirtingoms ir kupinoms klastų XIII a. lietuvių kovoms su slavais. Iškilus rašytojas ir kritikas Balys Sruoga dar 1935 m. rašė: „Praeitį iš pasakos padaryti realybe – istorijos ir jo pagalbinių mokslų uždavinys. Bet padaryti ją savą ir mylimą – tai jau dailiosios literatūros reikalas ir pareiga“¹. Tokia nuostata tapo imperatyvi daugeliui lietuvių autorių, kurie siekė meninėmis priemonėmis kuo sugestyviau atkurti praeities įvykius, panaudoti juos dabarties kontekstui.

XIX a.–XX a. pr. literatūroje suformuota pusiau mitografinė Lietuvos istorijos vizija tapo turtingiausiu, mažne imperatyviu temų, motyvų ir įvaizdžių repertuaru, kurio poveikio negalėjo ir negali išvengti vėliau kūrę autoriai. Tad būtina bent trumpu žvilgsniu atsigręžti į istorinių žanrų raidą.

Gausią ir labai šakotą medžiagą redukavus iki būdingiausiųjų pjūvių, galima nubrėžti supaprastintą XX a. istorinio diskurso transformacijų diachroninę trajektoriją. Ji ganėtinai glaudžiai siejasi su bendrosiomis socialinio-politinio proceso tendencijomis ir atspindi nacijos bei valstybės likimo peripetijas. Propedeutiniais-metodologiniais sumetimais glaustai apžvelgsime pagrindinius, mūsų manymu, lietuvių istorinio diskurso raidos kontūrus ir, paryškinę bendrąjį paraliteratūrinių veiksnių kontekstą, tolimesnėse teksto dalyse susitelksime į kai kurias būdingas konkrečias manifestacijas.

Tarpukario laikotarpis. Po 1918 m. (Lietuvos valstybės atkūrimo data) anksčiau vyravusį romantišką apoteozišką istorizmą ilgainiui keičia skvarbesnis, analitiškesnis praeities reflektavimas, net bandymai demontuoti patriotinius mitus. Būdinga, jog lietuviškojo avangardo kūrėjai, futuristai ir ekspresionistai, susibūrę apie leidinį „Keturi vėjai“ (1924–1928) ir apie savo vėliavnešį Kazį Binkį, pirmiausia ryžtingai siekė atsiriboti nuo sentimentalaus romantiškojo patriotizmo tradicijų ir deklaravo neigiantys pagrindinio tos tradicijos atstovo Maironio kūrybines nuostatas. Kita vertus, istorinio mąstymo paradigma tarsi šakojasi, ji reiškiama naudojant platesnį retorikos ir ideologemų repertuarą, beveik visų žanrų ir diskursų priemonėmis, dažniausiai – dramos bei epikos kalba. Tuo periodu pasirodė per trisdešimt istorinių romanų, o vaisingiausieji iš jų buvo 1936–1938 m., kai išėjo aštuoni šio žanro kūriniai². Diskurso strategijos juose dažniausiai tiesiaeigės, suteikiančios nedaug galimybių terptis adresato nuomonei ir vertinimams. Pažymėtinas ir gana ryškus aksiologinis pokytis.

Anot žymaus lietuvių emigracijos literatūrologo Broniaus Vaškelio, „iki nepriklausomybės atgavimo (1918 m. – A. K.) kovoje prieš rusus dėl tautos laisvės Lietuvos praeitis buvo pagrindinis lietuviškosios kūrybos ir patriotizmo šaltinis. Todėl nenuostabu, kad dramos srityje beveik be išimties vyravo istorinė drama. Atgavus nepriklausomybę, dramaturgo užduotis pasikeitė: iki šiol buvęs motto – „kovoti“, keitėsi į „kurti“, t. y. „kurti tautinę kultūrą“, tautinę dramą, tautinį teatrą. To meto spaudoje imta svarstyti, kas sudaro tautiškumą, kokie yra lietuvio būdo bei lietuvio dvasios bruožai, kas turėtų būti laisvo lietuvio kelrodžiai ir įkvėpimo šaltiniai“³. Šių, kreacionistinių, tikslų vedini, naujieji Lietuvos intelektualai (leidę žurnalą „Naujoji Romuva“, 1931–1940, siekė integruoti tautiškumo problematiką į moderniąją Vakarų kultūrą.

Greta šių nuostatų labai aktyviai buvo įtvirtinami, plėtojami jau susiformavę, taip pat – kuriami ir diegiami nauji mitiniai vaizdiniai apie herojišką praeitį, nacionalinį savitumą, tautinį charakterį. Pirmiausia, žinoma, mokymo įstaigose, publicistikoje, istoriografiniuose veikaluose, tačiau dideliausią reikšmę šiuo atžvilgiu turėjo literatūra, menas. Siekiant iškelti garbingą tautos istoriją buvo išnaudojamos įvairios progos, pretekstai ir galimybės, beje, valstybiniu lygmeniu. Organizuojami literatūriniai konkursai, šventės, rengiami projektai, – šitaip buvo glorifikuojama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didybė, mobilizuojamas tautinis judėjimas dėl lenkų užgrobtos sostinės Vilniaus, begal aukštinamas Lietuvos istorinių valdovų indėlis. Išskirtinis pavyzdys – didžiojo kunigaikščio Vytauto kultas, viršūnę pasiekęs 1930 m. švenčiant 500-ąsias jo mirties metines.

Antrojo pasaulinio karo ir pokario rezistencinių kovų metais istorinis diskursas kone be išlygų traktuojamas utilitariškai, kaip politinių grumtynių priemonė. Ryškiausia skirties riba, vaizduojant praeitį dabartyje, buvo tarp savo ir priešo. Literatai, remiantys Lietuvos sovietizaciją ir komunizavimą, patriotinius mitus, romantikų sukurtus įvaizdžius naudojo pirmiausia kaip būdą telkti bendruomenę prieš amžinąjį priešą – germanus. Kovotojams už šalies nepriklausomybę, ypač miško broliams, buvo svarbu iškelti laisvą tautiškumo dvasią, aktualizuoti kovos su rusais tradicijas. „Romantiniai tautos praeities mitai įeina į savigynos sieną, kurią statėsi rezistencija iš lietuvių kultūros paveldo. Kęstučio, Vytauto, Žalgirio vardus pasirenka partizanų būriai, kovoję prieš Lietuvos okupaciją (stalininę bei hitlerinę). Maironio kūrinius spausdina pogrindžio laikraštėliai kaip pasipriešinimo šūkius. Šventi istorijos prisiminimai, pakilę iš „piliakalnių ir sentėvių kapų“, guldomi į pasipriešinimo ir herojiškumo mostus: „Girdėjau giriose aš Gedimino ragą, / girdėjau aidą jo aukštajam panery, / mačiau, kaip laužai, šaukdami kovon lietuvį, dega…“⁴

Pokario laikotarpiu, maždaug iki 1990 m., istorinio diskurso plėtra ir modifikacijos sovietinėje Lietuvoje vyko sudėtingiausiomis sąlygomis, pirmiausia – dėl beatodairiško komunistinės valdžios siekimo uzurpuoti ir monopolizuoti kultūrinę tautos sąmonę. Atitinkama praeities traktuotė, remiantis klasių kovos, socialistinio internacionalizmo ir kitais panašiais principais, turėjo padėti realizuoti kompartijos tikslus – įdiegti įsitikinimą, kad Lietuva gali egzistuoti tik SSSR sudėtyje. Manipuliuojant istorijos reiškinių interpretacijomis, selektyviai juos pateikiant – vienus sumenkinus ar visai „pamiršus“, kitus (pavyzdžiui, komunistinį revoliucinį judėjimą) nepelnytai iškėlus – buvo formuojamos tam tikros privalomos mentalinės schemos, kurių viešojoje erdvėje nebuvo galima kvestionuoti. Daugelis rašytojų joms pakluso. Tik laisvesnės dvasios autoriai (maždaug po 1970-ųjų) gebėjo lanksčiau, atviriau reikšti kitokį požiūrį. Tad vienu iš esmingųjų įtampos židinių tapo paslėptos, o kartais laisviau deklaruojamos priešpriešos tarp pavergto ir laisvo proto, tarp falsifikuotos ir autentiškos istorinės medžiagos suvokimo.

Labai svarbi literatūrinės kūrybos dalis priklauso emigracijos autoriams, kurie iš esmės tęsė prieškario tradicijas; bene reikšmingiausias šios rašytojų grupės indėlis į istorinio diskurso plėtrą – pokario pasipriešinimo prieš sovietus, miško brolių vaizdavimas.

Artėjant 1990 m. ir po valstybingumo atkūrimo į literatūrą plūstelėjo anksčiau neprieinamos istorinės informacijos srautas, daugeliu atžvilgių keitėsi pati praeities procesų samprata. Prozos kūrinių naracijoje retesni tapo autoritetiniai diskursai, aktualūs tapo istoriosofiniai svarstymai, pagrįsti virtualybės eksponavimu ir principu – „kaip galėjo būti“. Į pirmąjį planą išėjo reiškiniai, kurie prieš tai buvo traktuojami kaip tabu (lietuvių kovos su rusais, ginkluota pokario rezistencija, trėmimai į Sibirą ir pan.), taip pat – naujų postūmių įgavo individualios, neretai postmodernizmo ženklais pažymėtos praeities interpretacijos. Nors daugelis po 1990 m. pasirodžiusių kūrinių tarsi restauravo prieškario tradicijas (pavyzdžiui, romantizuotais stereotipais grindžiamą diskursą, ideologijos lygmenyje – aiškią priešpriešą tarp savo ir svetimo), bet radosi ir nemažai bandymų demitizuoti, naujai performuluoti istorinės sąmonės dėmenis. Šiuo metu, maždaug nuo 1990 m., pastebima didelė istorinių kūrinių įvairovė, kuria siekiama aprėpti labai platų, skirtingo amžiaus ir skirtingo išsilavinimo adresatų ratą. Antai nuo 1993 m. kolektyviniu slapyvardžiu Skomantas buvo pradėta leisti istorinių apysakų ir romanų serija, skirta jaunimui (jos koordinatorius – žinomas prozininkas Kazys Almenas). Joje išleista per dvidešimt kūrinių, tarp kurių – „Teutonų belaisvis“ (1993), „Užkeiktas lobis“ (1995), „Mindaugo sūnus“ (1998); juose vyrauja nuotykiniai-pažintiniai elementai, tačiau ryškus siekimas naujai interpretuoti tautos istorijos fenomenus.

Apskritai naujausio laikotarpio istorinėje prozoje naudojami lankstūs stilistinių priemonių variantai bei hibridiniai istorinio diskurso tipai tarsi atspindi ir per visą XX a. susiformavusius tradicinius raiškos modelius, ir naujausią postmodernizmo literatūros patirtį. Esminės lietuvių istorizmo paradigmos siejasi su tautinių mitų kūrimu („sapnai apie buvusią didybę“) ir individualiais jų perfrazavimais, taip pat – naujomis interpretacijomis, kvestionavimu, o galop – dekonstravimu.

Šios transformacijos būdingos kone visiems literatūros žanrams ir formoms. Kita vertus, istorizmo pojūtį literatūroje bene adekvačiausiai reprezentuoja epiniai kūriniai, visų pirma – istorinis romanas. Mat jis geneze bei sanklodos pavidalais, naracija susijęs su laiko tėkme (juk pasakojama visada praeteritum laiku, t. y. apie tai, kas buvo, apie praeitį).

Nekyla abejonių, jog istorinis romanas, lyginant su kitais žanriniais romano tipais ar formomis, yra vienas stabiliausių. Žanro atmintis šiuo atveju yra determinuota daugelio aplinkybių, – tiek vidinių, imanentinių žanro normų, tiek (tai itin svarbu) adresato, bendruomenėje glūdinčių, internalizuotų ir intelektualiai, ir emociškai labai sugestyvių, kryptingų veiksnių. Juk puikiai suvokiame, kad rašytojas, rinkdamasis kokią nors reglamentuotą vaizdavimo konvenciją, nolens volens privalo laikytis tam tikrų taisyklių. O juk istorinė beletristika, ypač rimtoji, interpretuojanti egzistencinius, lemtinguosius tautos būties raidos fenomenus, yra keleriopai reglamentuota. Kita vertus, literatūra yra laisvo apsisprendimo erdvė, ir vaizdavimo būdas, turiningumas iš esmės priklauso nuo autoriaus valios, jo gebėjimų ir intelektualinių išteklių. Kaip galima šiuo atveju identifikuoti, apibrėžti individualią kategoriją pagal panašių atitinkamų tradicijų ir konvencijų kontekstą?

Šičia norėčiau paanalizuoti kai kuriuos istorizmo manifestavimo atvejus, kurie parodo, kaip istorinio romano kūrėjai renkasi vertinimo perspektyvą, stebėjimo taškus, kaip kuria diskursą. Taip pat istorinei literatūrai svarbus, esmingas, yra pats objektas, tema, vaizduojama epocha ir pasirinkti praeities įvykiai. Taigi ypatingą dėmesį reikia skirti empirinei medžiagai ir klausimams, kaip rašytojas ją transformuoja ir intrepretuoja, kreipdamasis į adresato sąmonę bei jausmus.

Neklysiu pasakęs, jog kone visų mūsų regiono (gimtosios Europos) šalių kultūrininkų, mokslininkų, politikų, rašytojų atmintyje ir vaizduotėje nuolat glūdi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija ir ligi šiol neblėstantis jos paveldas. Lietuvos viduramžiai imponavo daugeliui įžymių kūrėjų, net ir prancūzui Prosperui Mérimée (jo novelė „Lokis“). Gimtosios šalies praeities išskirtinumą labai dažnai pabrėždavo ir Czesławas Miłoszas – Nobelio premijos laureatas, gimęs ir augęs Lietuvoje, save laikęs lenkakalbiu lietuviu. Apie tą laikotarpį jis sakė: „Dievai, garbinami po šventaisiais ąžuolais, pasirodė esantys galingesni negu Bizantijos Dievas, ir šitokiu būdu susikūrė vienas iš keisčiausių Europos valstybinių organizmų: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Savo didybės laikotarpiu jos teritorija driekėsi iki Maskvos, vienu pakraščiu lietėsi prie Baltijos jūros, kitu – Juodosios jūros“⁵.

Greta kitų įtakingųjų tautinių mitų ypatingas rašytojų dėmesys skiriamas jau minėtam didžiajam kunigaikščiui Vytautui (apie 1350–1430 m.), su kuriuo daugiausia siejama viduramžių Lietuvos didybė bei pastovieji patriotizmo šaltiniai. Šis valdovas sumaniais diplomatiniais veiksmais ir ginkluotomis grumtynėmis su priešiškais kaimynais iš Vakarų ir Rytų išsaugojo ir sustiprino didžiulę valstybę. Kita vertus, ši tema yra stabiliausias lietuvių nacionalizmo topas, kuris jungia visų kartų stiprybės ir didingumo ženklus, sakralizuotą praeitį leidžia projektuoti į tam tikrą metachronologinę (užlaikinę) erdvę, taip pat – į dabartį. Tautos gyvenimo laikotarpis iki 1795 m., kai buvo sutremptas Lietuvos valstybingumas, tapo nuolatiniu istorinių kūrinių refleksijos objektu. Literatūriniai vaizdavimo modeliai liudija įvairių laiko aspektų junginių, pirmiausia – sustingusio mitiškojo (aukso amžiaus) ir nuolatos kintančio, tekančio į ateitį. Atidžiau pažvelkime į vieną kitą šių mitų aktualizavimo atvejį nuo tarpukario, maždaug prieš septyniasdešimt metų, iki mūsų dienų.

Ypač kunigaikštis Vytautas aukštintas tarpukariu, kada susiformavo „ištisa istorinė-publicistinė vytautinė literatūra“⁶. Tam lemiamos įtakos turėjo tai, kad 1930 m. sukako 500 metų nuo labiausiai Lietuvoje garbinamo valdovo mirties. Iškilmingi Vytauto Didžiojo metinių minėjimai, paminklų statymas šalies miestuose ir miesteliuose, konkursai ir kitokie renginiai buvo organizuojami oficialiai ir ligi tol neregėtu mastu – jie valdžios buvo pagrįstai traktuojami kaip svarbiausia tautą konsoliduojanti galia. Antai kaip atrodė šis šventimas amžininko akimis:

„Kauno miestas papuoštas tautinėmis vėliavomis ir žaliumynais. Langai ir balkonai taip pat buvo išpuošti kilimais, įvairiomis gėlėmis ir įstatyti Vytauto Didžiojo arba Respublikos Prezidento Antano Smetonos paveikslais. Tą pačią dieną 13 val. visose salėse įvyko paskaitos apie Vytautą Didįjį. Vytauto prospekte prie Pramonės, Smėlio ir Laisvės Alėjos gatvių buvo pastatyti dideli ir gražūs vartai. Viršuje kabojo Vytauto Didžiojo paveikslai ir įvairūs obalsiai“⁷.

Kunigaikščio Vytauto asmeniui ir visai šiai epochai skirtas Antano Vienuolio romanas „Kryžkelės“ (1932). Kokiais principais remiasi jo struktūra, ideologija ir retorika? Keletas žodžių apie kūrinio pasirodymo aplinkybes. Autorius dalyvavo tais metais paskelbtame literatūriniame konkurse ir nors nugalėtoju netapo, žiuri jo romaną aukštai įvertino ir išleido valstybės lėšomis. Galima daryti prielaidą, kad buvo vertinamas ir pats temos svarbumas, įtakingumas.

Jis visų pirma buvo suvokiamas ir traktuojamas kaip vienas iš to laikotarpio pilietinės sąmonės brandumo veiksnių, atspindėjo visuomenės poreikius šlovinti protėvių didvyriškumą. Šiandienos skaitytojo požiūriu romanas skamba kitaip, nes jau atsidūręs kitų sugestijų ir interpretacijų kontekste. XX a. antroje pusėje, susiformavus analitiniam diskursui ir išleidus naujų veikalų (labai svarbus buvo Juozo Grušo ir Justino Marcinkevičiaus istorinių dramų vaidmuo), praeities vaizdiniai formuojami daugeliu lygmenų, plėtojamas nuotykinis, psichologinis, intelektualinis ir kt. pasakojimai.

A. Vienuolio romanas neabejotinai svarbus tiek žanro raidos lygmeniu, tiek siekiant suvokti lietuviško istorinio literatūrinio mąstymo ištakas, versmes, sąlygiškumus, pamatines ypatybes. Jis taip pat teikia galimybių svarstyti klausimą: kaip praeitis atgyja dviejose dabartyse, XX a. ketvirtame dešimtmetyje ir – XXI a. pradžioje.

Pasak G. Viliūno, kuris bene išsamiausiai ir ganėtinai plačiai aptarė šį kūrinį, „A. Vienuolio romane jaučiama svetimkalbių kūrinių apie Lietuvos senovę įtaka: vienas pagrindinių jo veikėjų – kryžiuočiams tarnaująs riteris Griežė – yra „prūsų didikų bajorų giminės palikuonis“ jis įsimyli Vytauto bajoraitę ir pereina į kunigaikščio pusę. Tačiau ši siužetinė schema „Kryžkelėse“ panaudojama kitaip negu aptartoje epigoniškoje tradicijoje: „kryžiuočių išauginto lietuvio“ linija čia nėra vienintelė ir svarbiausia, bet eina greta kitos, istorinės – kunigaikščio Vytauto. Išgalvoto ir istorinio herojaus linijų derinimas – tai skotiškojo istorinio romano bruožas“⁸. W. Scoto įtaka lietuvių istorizmui yra neabejotina, juoba jo pastangos remtis ne vien fikcija, nuotykinėmis intrigomis (kaip A. Dumas), o pateikti ir faktografija pagrįstą, pusiau objektyvų istorijos atvaizdą, imponavo lietuvių literatams.

Vis dėlto praslinkus dešimtmečiams dažniausiai išlieka išgryninta kūrinio sugestija, jo mitiškasis turinys – tai, ką išbūrė ir išsaugojo selektyvi kolektyvinė atmintis. Skaitant „Kryžkeles“ pirmiausia į akis krinta platus vaizduojamų įvykių fonas, veiksmo erdvės modeliavimas. Kur, kokioje aplinkoje vyksta trys kunigaikščio Vytauto flirtai-sandoriai su kryžiuočiais, derybos su pusbroliu Jogaila, žinant, kas yra jo tėvo mirties kaltininkas. Esmingos erdvėlaikio komponavimo koordinatės, manding, sutampa su iki tol jau įtvirtintais mitografiniais viduramžių Lietuvos paveikslais.

Pagal B. Sruogą „Valteris Skotas stengiasi poetizuoti savo tautos buitį ir praeitį, stengiasi poetizuoti „istorinius charakterius“ ir „tautos dvasią“. Norėdamas įtikinamiau atvaizduoti praeitį, jis plačiai studijuoja senovės buities ir senosios literatūros paminklus. Suvoktąja medžiaga pasiremdamas, jis stengiasi reljefingai ir puošniai apibrėžti buvusios, jam rūpimos gadynės buitį. Jis tartum piešia tai buičiai puošnias dekoracijas“⁹. Lietuvių romanistams (aišku, tiems, kurie istoriją traktuoja ne vien kaip patrauklią erdvę nuotykinėms intrigoms) šio rašytojo kūrybos būdas buvo itin patrauklus. Ne tik varijuojantiems romantizmo konvencijas ir siekiantiems atkurti „tautos dvasią“, bet ir šiuolaikiniams autoriams.

Pacitavau šias nuomones norėdamas atkreipti dėmesį į kontekstines „Kryžkelių“ prasmių sąsajas, pirmiausia – į to meto visuomenėje susiformavusius ir nusistovėjusius požiūrius į svarbiausius tautos gyvenimo įvykius. Visuomeninę opiniją labiausiai veikia istorijos tyrėjų koncepcijos ir interpretacijos, plintančios per kultūros ir edukacijos institutus.

III

Begal daug galimybių ir pavojų slypi, kai rodomi fikcinių ir realių, istorinių asmenybių santykiai, kontaktai, pokalbiai ir pan. Pirmiausia čia raiškiai iškyla recepcijos, meninės komunikacijos problema. Skeptiškai nusiteikęs, istorinio žanro žaidimo taisyklių nepripažįstantis adresatas gali tiesiai pasakyti: „Visi kūrinio personažai yra fiktyvūs, kas gi gali žinoti, kaip kalbėjo, juoba mąstė kunigaikštis Vytautas arba karalius Jogaila!?“ Ypač daug abejonių kyla tada, kai realūs istoriniai asmenys bendrauja su aiškiai pramanytais. Tokiu atveju autoriui atsiranda tam tikra interpretacijos ir apsisprendimo laisvė – ar rinktis moksliškumo imitaciją, ar kurti istoriosofinę viziją pagal principą „kas galėjo būti, jeigu…“.

Kaip šį ontologinį kazusą sprendžia rašytojai? Tradicinėmis vaizdavimo konvencijomis paremtose „Kryžkelėse“ realiųjų ir fikcinių personažų bendravimą autorius rodo pagal to meto suformuotus stereotipus, o personažų santykius daugiausia interpretuoja pagal anuomet lietuvių istoriografijoje įtvirtintus vertinimus. Vadinamąją psichologinę tiesą, meninį sugestyvumą į antrąjį planą nustumia ideologiniai kriterijai, siekimas iškelti savo nacionalinius herojus¹⁰.

Kitas atvejis irgi iš to paties laikotarpio, tematiškai ir genetiškai susijęs su „Kryžkelėmis“ ir minėtu jubiliejumi – Kazio Puidos romanas „Magnus Dux“ (1936). Čia taip pat vaizduojama kunigaikščio Vytauto kova dėl teisės valdyti šalį, jo intrigos, konfliktai su Jogaila, Skirgaila, lenkų didžiūnais. Vytautą Didįjį rašytojas rodo kaip „ryžtingai kovojantį už Lietuvos vienybę ir savarankiškumą, bet dažnai susimąstantį, svarstantį, abejojantį. Būtent šitais žmogiško charakterio bruožais šis paveikslas labiausiai ir įstringa į skaitytojo atmintį“¹¹.

Pasak J. Žėkaitės, nors čia kalbama „apie tuos pačius laikus ir tą patį istorinį veikėją kaip ir „Kryžkelėse“, [tai] yra visai kitokių idėjinių ir estetinių koncepcijų kūrinys. Jame pirmą kartą lietuvių stambiojoje prozoje susiduriame su modernizuota pažiūra į praeitį. Autorius praeityje ieško momentų, kurie būtų reikšmingi ir būdingi dabarčiai, siekia ne tik teisingai atkurti buvusius įvykius ir žmones, bet juos savitai, poetiškai įvertinti“¹².

Autorius savo personažą rodo kaip atitinkamų emocinių ir dvasinių nuostatų rezonatorių, tarsi ekstrapoliuodamas ir savo, ir numanomo skaitytojo jausmus: „Vytautas, žiūrėdamas pro pilies langą į pakalnėje žaliuojantį sodą, atsimena gimtuosius Trakus, ežere burtininko išmėtytas žaliuojančias salas ir svaigulingą lakštingalų suokimą. Krūtinėje kažkas susigniaužia, susispaudžia – širdis panūsta, gimtinės ilgesys ją pagauna“¹³.

Vytauto Didžiojo asmenybė, svarbiausi epochos reiškiniai (pagonybės saulėlydis, krikščionybės įvedimas, Lietuvos–Lenkijos valstybės formavimas) vienaip ar kitaip yra aktualizuojami ir daugelyje XX a. pab.–XXI a. pr. sukurtų prozos, dramos veikalų. Tiesa, šiuos tautinių mitų prasmę įgijusius įvykius autoriai dažniausiai traktuoja jau kaip bendrojo istorinio konteksto dėmenis, rečiau vaizduoja juos kaip nacijos išaukštinimo būdą. Vis dėlto tokio tipo kūriniai kartais primena apriorinį alternatyvinį (arba–arba) diskursą.

Šiuo atžvilgiu būdingi Jono Laucės ir Jono Užurkos veikalai. Pirmasis dviejuose romanuose „Karūna ir kalavijas“ (1995) bei „Mirštančių dievų kerštas“ (2002) pretenduoja sukurti išsamų, visuminį politinių procesų bei juose dalyvavusių istorinių asmenybių atvaizdą.

Pirmame romane J. Laucė daugiau dėmesio skiria Vytauto pusbrolio, Lenkijos karaliaus Jogailos, asmenybei – čia daug kur į viską žiūrima ir vertinama iš šio herojaus pozicijos. Kita vertus, kartu siekiama pateikti bendrąjį epochos paveikslą: holistinę perspektyvą autorius kuria ne tik vaizduodamas esminius XIV–XV a. įvykius, bet ir naudodamas įvairius diskurso kodus. Jis imituoja pasakojimą pagal stilizuotus metraščius, kitus raštijos ir dokumentikos šaltinius, prisodrina liaudyje paplitusiais legendų fragmentais, taip pat nevengia artimos ironijai ir groteskui verbalinės raiškos. Diskurso plėtra, pagrindiniai jo vektoriai modeliuojami daugiau dėmesio skiriant daugiareikšmiams, semantiškai turtingesniems ir į adresato vaizduotę nukreiptiems segmentams. Pabrėžtina, kad J. Laucė personažų portretus kuria kaip tam tikrą koliažą, mozaiką, paryškindamas mažas, bet iškalbingas detales, kurios turi kryptingą, a priori determinuotą ir emociškai pabrėžtą vertybinį atspalvį. Taip rodomi ne tik fiktyvūs, bet ir istoriniai asmenys, šalies valdovai:

„Kai Jogaila su Skirgaila įėjo į erdvius tėvo apartamentus Žemutinėje pilyje, ten jau buvo susirinkęs nemažas būrys saviškių. Visų centre vidutinio ūgio, kresnas, žila barzda ir dar žilesniais, gana vešliais plaukais, kaip visuomet judrus ir energingas Trakų ir Žemaitijos kunigaikštis Kęstutis. Jis šnekėjosi su tamsiais drabužiais apsirengusia broliene kunigaikštiene Juliona. Vytautas, Tautvilas ir Marija plepėdami linksmai kikeno, nors kunigaikštienė gana piktai į juos dėbčiojo. Dramblotas, nevikrus ir ne pagal amžių aptukęs Žygimantas net prasižiojęs klausėsi, ką jam kalbėjo besišypsantis Švitrigaila“¹⁴.

Romanas „Mirštančių dievų kerštas“ skirtas „tūkstantmečio galingiausiam ir iškiliausiam Lietuvos valdovui didžiajam kunigaikščiui Vytautui pagerbti“. Kaip tik kūrybinis užmojis (tikslas) suponavo specifinį retrospekcinį diskursą, kurio pagrindinė ašis ir spyruoklė – stilizuotas kronikininko pasakojimas apie tariamai tikrus įvykius. Tokiam patikimumo įspūdžiui sustiprinti rašytojas naudoja plačią faktografinę medžiagą, kurią sudaro kelios svarbiausios semantinės sferos: 1) išsamiai aprašyti erdvės segmentai, vietovės, dvarai, pilys etc; 2) tikroviški, įtikinami buities, kasdienio žmonių bendravimo vaizdai; 3) istoriniuose dokumentuose patvirtinti nutikimai, sutartys, pasitarimai, kovos, susitikimai, kelionės etc; 4) nuosekliai išdėstyta chronologinė fabula, prasidedanti ankstyva herojaus vaikyste ir užsibaigianti jo mirtimi.

J. Užurka, suvokdamas rašytojo, kaip patriotinės literatūros kūrėjo, misiją, eina panašiu, bet paprastesniu ir daugeliu atvejų primityvesniu keliu. Explicite formuluoja vykdomą savo istorinį-literatūrinį projektą „Lietuvos istorija romanuose“, kuriuo siekia, kad skaitytojas didžiuotųsi savo valstybės kūrėjais-herojais, besąlygiškai priimtų stereotipinius tautos mitus. Jo romanuose – „Mindaugas – karališkasis kraujas“ (1999), „Gediminas – nevainikuotas karalius“ (2003), „Vytautas Didysis – nuo bėglio iki monarcho“ (2005) – vyrauja autoritetinė naracija, nekvestionuojama aksiologinė perspektyva. Pirmieji Lietuvos valdovai, feodalinės valstybės kūrėjai, pakeliami kone iki sakralaus lygio, yra literatūriškai kanonizuojami. Net ir aiškiai fikciniai personažai, pramanyti įvykiai tampa papildomais argumentais parodant herojiškų asmenybių teigiamąsias savybes, jų poelgių reikšmingumą. Pasakojimo patikimumo ar istorinės tiesos klausimai čia apskritai nekeliami ir negali būti keliami, – jie tiesiog eliminuojami kaip neegzistuojantys šio pusiau tikro pasaulio modelyje.

Vienas iš svarbesnių šiuolaikinio istorizmo bruožų – siekimas sukurti holistinius (visuminius) reiškinio atvaizdus, kuriuos galima generuoti, remiantis ir istorine medžiaga, ir modeliuojant galimus, virtualius tos medžiagos variantus. Dažniausiai tai nėra nuoseklūs pagal parabolės logiką ar fantastikos principą sukurti pasauliai, kokius matome, pavyzdžiui, Jonathano Swifto, George’o Orwello bei lietuvių rašytojo Romualdo Lankausko (romanas „Užkeiktas miestas“, 1988) kūryboje. Neretai praeitis yra tarsi modeliuojama pagal galimo pasaulio būties logiką, jo ontologinį vientisumą labiausiai užtikrina eksponuotas konkretus požiūrio taškas.

Tokios nuostatos ryškios Juozo Kralikausko kūriniams, romanų ciklui iš Mindaugo epochos – „Titnago ugnis“ (1962), „Mindaugo nužudymas“ (1964), „Vaišvilkas“ (1971), „Tautvila“ (1973), „Mindaugas“ (1995). Dėl orientacijos į būklės, o ne įvykio atkūrimą, dėl praeities vaizdų visapusiškumo G. Viliūnas tokio tipo kūrinį siūlo vadinti „archeologiniu romanu“¹⁵. Autorius medžiagos semiasi iš vadinamųjų baltųjų dėmių – mokslo veikaluose neaprašytų istorijos puslapių, nežinomų faktų, kurių neatskleidė istoriniai tyrinėjimai. Pabrėžtina, kad J. Kralikausko kuriamas diskursas orientuotas į kasdienybės, buities, papročių vaizdavimą; tuo tikslu jis transformuoja ir pačią kalbą, imituoja archajiškas gramatikos, morfologijos ir sintaksės lytis, naudoja gausius neologizmus – taip pagal dabartinį lingvistikos lygį generuoja naujas daiktų ir reiškinių formas.

Istorinio diskurso kūrėjai tarsi aktualizuoja praeitį, suteikia jai šiandienos konotacijų, iškelia dabarties žmogaus regos ir vertinimo perspektyvą, tampa savotiškais praeities įvykių scenaristais.

Kita vertus, tarp šio užmojo ir meninei kūrybai būdingos (tiesiog natūralios) subjektyvių faktorių manifestacijos susikuria komunikacinė įtampa. Šiuolaikinėje literatūroje adresatas tarsi verčiamas nuolat svyruoti ir rinktis: ar galima pasikliauti autoriaus patikimumu ir kalbėsenos tikrumu. Vienu iš paplitusių vaizdavimo būdų tapo laisvas netiesioginis diskursas, kai pasakotojas savo požiūrį ir vertinimo perspektyvą išreiškia personažo kalba. Autoritetingo nuomonių formuotojo vaidmuo tuomet tampa neryškus, savarankiškesni darosi kūrinio veikėjai, žymiai daugiau laisvės paliekama ir adresato interpretacijoms.

Fikcijos–dokumentikos santykis problemiškiausias netradiciniuose istoriniuose romanuose, kur diskurso modelis nėra vienaplotmis, o integruoja daugelį pasakojimo perspektyvų, dažnai suponuoja polifonišką prasmių ir aksiologinių kriterijų žaismą. Dabartinių netradicionalistų autorių požiūrio raiškos būdai ryškiai skiriasi nuo J. Laucės, J. Kralikausko, jau nekalbant apie J. Užurkos kūriniuose įprasminto regos taško. Tokie originalūs ir talentingi rašytojai kaip Petras Dirgėla, Saulius Šaltenis istorinei perspektyvai suteikia daugiaprasmį pavidalą, perkeldami į ją dabarties patirtis ir eksponuodami šiuolaikinio žmogaus refleksijas.

S. Šaltenio, lyrinės-ironiškos prozos atstovo, kūryboje istorinė tematika nėra (priešingai nei P. Dirgėlos) vyraujanti: jis parašė apysaką apie XII a. prūsų sukilimo vadą „Herkus Mantas“ (1971) ir romaną „Kalės vaikai“ (1990), tačiau pastarajame kūrinyje suformavo itin savitą kalbėjimo apie praeitį būdą. Romano veiksmo vieta – XVIII a. Mažoji Lietuva, o fabulos centre – lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio aplinka, lietuvių ir kolonizatorių vokiečių santykiai. Į šią epochą autorius žiūri pro individualizuotos jausenos prizmę: jam labiau rūpi ne istorinį procesą lėmę reiškiniai, ne kažkokie reikšmingi įvykiai, bet numanomos paprastų, lėmėjo statuso neturinčių žmonių išgyvenimai, jų emocijos, reakcijos, kasdieniški poelgiai. Kitaip tariant, S. Šaltenis vaizduoja ne istorijos determinantus, struktūrinius elementus, o tokius dalykus, apie kuriuos nėra žinoma ir kurių nefiksuoja faktografiniai šaltiniai. Dar daugiau – jis kuria savąjį, įsivaizduotą tam tikrą chronologinį vaizdą, tad šiuo atveju dokumentų ir faktų svarba yra palyginti nedidelė. Romane „Kalės vaikai“ pateikiama ir tam tikrų epochą žyminčių detalių (tikri vardai, gyvenimo realijos, istorinis kontekstas), kurios išplečia semantinę kūrinio erdvę, tačiau nėra skirtos tradiciškai suvokiamam istoriškumui pabrėžti. Rašytojas vaizduoja apibendrintą lietuvių elgsenos, nacionalinės savivokos modelį, išryškėjusį nutautinimo ir kolonizavimo akivaizdoje. Tad svorio centras pagal autoriaus intenciją šiame romane perkeliamas į naujo, pusiau istorinio pasaulio sukūrimą, o ne atkūrimą, kaip yra klasikiniuose istoriniuose kūriniuose. Tokio diskurso tipą, kuris dominuoja S. Šaltenio kūrinyje, galima vadinti kreacionistiniu, kadangi jį grindžia pasaulį transformuojanti vaizduotės galia.

Toks vaizdavimo būdas dažnas P. Dirgėlos kūryboje. Romanuose „Kūlgrinda“ (1985), „Joldijos jūra“ (1987–1988), „Anciliaus ežeras“ (1991), „Benamių knygos“ (1997) bei didžiuliame epiniame veikale, tetralogijoje „Karalystė. Žemės keleivių epas“ (1997–2005), vaizduojama XV–XVII a. Lietuvos istorija atsiskleidžia kaip plati realizuotų ir nerealizuotų galimybių erdvė. Autorius galimo pasaulio koncepciją plėtoja įvairiomis kryptimis, pasitelkdamas hipotetines prielaidas, istoriosofines refleksijas, bet dažniausiai – iškeldamas dabartinio žmogaus perspektyvą. Subjektas čia nėra depersonalizuotas, bejausmis, o atvirkščiai – tai emociškai angažuotas intelektualus mąstytojas, kuriam svarbu šiuolaikiškai pažinti ir perprasti praeities prasmę.

Tačiau skirtingai nei S. Šaltenis, P. Dirgėla remiasi gausiais faktografiniais šaltiniais, moksline literatūra ir dažnai tiesiogiai, citatomis, nuorodomis eksponuoja istoriografinę medžiagą. Jis kuria originalų diskursą, imituodamas metraštininko, kronikų autoriaus rašymo strategiją: atskiruose fragmentuose ir išnašose sutelkia gausybę istorinių vardų, datų, aprašo išnarstytus genealoginius medžius, pateikia detalią istorinių įvykių analizę, rekonstruoja to meto diplomatijos kontekstą ir t. t. Dar 1988 m. rašytojas sakė: „Vienuolikti metai Lietuvos ir Baltijos temą tyrinėju. Knaisiojimasis danų, švedų, rusų, lenkų, savaime suprantama, lietuvių istorijoje, medžiagos kaupimas, tas juodas darbas teikia džiaugsmą. Praregi, praturtėji. Tačiau atsakomybė slegia.“ Ir vėliau: „Kodėl man svarbu atsiminti istorijos užmirštuosius, beveidžių veidus atkurti? Todėl, kad jie – tikrieji mūsų protėviai. Todėl, kad būtent jie pakėlė sunkiausius išbandymus“¹⁶.

Tačiau tuo pat metu jis komponuoja labai plačią vizijų, hipotezių, galimų nutikimų ir pranašysčių erdvę, kuri primena savotišką futurologinį diskursą – prisiminimus apie ateitį. Taip šie romanai, išlikdami istorinio žanro paradigmoje, transformuoja pamatinius jo struktūros komponentus ir explicite gręžiasi į dabartį.

P. Dirgėla mėgsta naudoti adresato vaizduotę atakuojančias intelektualines sugestijas, netikėtas nuorodas ir asociacijas. Laikas jo romanuose retai būna tiesiaeigis, nuoseklus – chronologišką veiksmo slinktį papildo fabulos posūkiai ir šuoliai į ateitį, kartais reiškiami gramatinėmis futurum formomis. Šio prozininko kūriniai suponuoja tam tikrą riziką dėl interpretacijos pagrįstumo, adekvatumo, kuri neišvengiamai iškyla dėl asociatyvaus pasakojimo, kai dažnai kaitaliojami stilistiniai kodai, požiūrio ir vertinimo taškai, o istoriniai įvykiai traktuojami kaip savotiška medžiaga refleksijoms, apmąstymams.

Subjektyvus veiksnys ir laisvas, kone nevaržomas vaizduotės polėkis esmingai transformavo istorinį diskursą bei keitė lig tol vyravusias mitologizacijos tendencijas. Šias permainas skatino ir istorikų darbai, kuriuose praeitis dažnai suvokiama kaip tam tikras įvairių naratyvų kaleidoskopas, daugiau priklausantis nuo pasirinkto požiūrio taško. Istoriškumas jau nėra objektyvi duotybė, juo labiau, kad postmodernizmo epochoje galimi labai įvairūs, netgi ekstravagantiški, sąmoningai skaitytoją klaidinantys, jo patiklumą išnaudojantys sprendimai. Atsirado ir kūrinių, kuriuose praeitis tampa kūrybinio epistemologinio žaidimo pretekstas.

Ironišką, liudistinį pasakotoją savo kūriniuose įtvirtino mokslininkas mitologas Gintaras Beresnevičius. Jis it fokusininkas vartalioja laikus, istorijos faktus, atmiešia juos fantastiniais vaizdiniais, tiesą suplaka su pramanu, perfrazuoja istorinių asmenų posakius, suveda juos su mitologinėmis būtybėmis. Eseistiniame romane „Pabėgęs dvaras“ (2005), kurio kompozicija primena mozaiką, sudarytą iš gausybės ironiškų paveikslėlių, tautos istorija, kultūra tampa sinchroniniu kaleidoskopu: čia mainosi praeities, dabarties ir virtualios ateities plotmės. Toje karuselėje tarsi ištirpsta sakralumo aureole nuolat puošiami tautiniai mitai ir jų herojai:

„Vytautas nindzė buvo, kai apsivilkęs moteriškais rūbais ir įvaldęs moterišką eigastį apmaudavo kalėjimų prižiūrėtojus. Po to parodė nindzės sugebėjimus, kai paslėpdavo Žemaitiją ir Ordinas negalėdavo niekur jos rasti. Vytautas yra, Ordinas yra, o Žemaičių nėra. Po to dingdavo ir Vytautas, o kryžiuočiai tik akimis klapsėdavo, nieko nenusimanydami apie nindzizmą. Galiausiai dingo ir kryžiuočiai, o toje vietoje atsirado Bismarckas, Ludendorffas ir Vydūnas“¹⁷.

Ironiškas diskursas ne tik atlieka aiškią liudistinę funkciją, sukuria komiškumo efektą, bet ir padeda demontuoti kolektyvinius mitus, nusistovėjusią stereotipiniais vaizdiniais grindžiamą istorinės raidos sampratą. Tokios traktuotės negalima pavadinti alternatyviąja istorijos versija, kadangi ji pateikiama su išankstine emocine nuostata. Kita vertus, tai yra tam tikras požiūris dabartinio žmogaus, skeptiškai nusiteikusio ir linkusio į postmodernistinį žaismą.

Lietuvių istorinis diskursas, plačiausiai įprasmintas romane, formavosi veikiamas tautinių tradicijų, pasaulinės literatūros tendencijų, taip pat, neabejotina, sociumo būsenos ir konkrečiu laikotarpiu vyraujančių ideologinių nuostatų. Laiko perspektyva tarsi sufokusuoja, išryškina, padeda atpažinti daugybę istorizmo modifikacijų, kurios būdingos literatūrai, kuriamai po 1990 m.

1 Sruoga B. Istorinė teisybė dailiojoj literatūroj // Istorinės prozos byla. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 67.
2 Viliūnas G. Lietuvių istorinis romanas. – Vilnius: Mokslas, 1992. – P. 51.
3 Vaškelis B. Nepriklausomybės laikotarpio lietuvių istorinė drama ir jos recepcija // Žvilgsnis iš atokiau. – T. I. – Vilnius: Versus aureus, 2004. – P. 185.
4 Kubilius V. Romantizmo ir antiromantizmo priešpriešos // XX amžiaus lietuvių literatūra. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 283–285.
5 Miłosz Cz. Rodzinna Europa. – Warszawa, 1990. – S. 14.
6 Viliūnas G. Lietuvių istorinis romanas. – P. 54.
7 Didžioji Tautos Šventė. Rugsėjo mėn. 7 dieną // [be autoriaus] D. L. K. Vytauto jubiliejinių 1930 m. albomas. – Kaunas, 1931. – P. 114.
8 Viliūnas G. Lietuvių istorinis romanas. – P. 58.
9 Sruoga B. Istorinė teisybė dailiojoj literatūroj // Istorinės prozos byla. – P. 73–74.
10 Pavyzdžiui, įtakingiausio tarpukario istoriko A. Šapokos sudarytame studijų rinkinyje „Jogaila“ (1935) mokslininkai įvairiais aspektais analizuoja didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus asmenybės bruožus, jo reikšmę, santykius su savo pusbroliu Vytautu. Dažniausiai pabrėžiamas Lietuvos kunigaikščio taurumas, patriotizmas, kuo jis skiriasi nuo savo priešininkų, kurie paprastai vadovaujasi privačiais, asmeniniais interesais ir yra neigiamai nusiteikę lietuvių tautos atžvilgiu Tokiomis aksiologinio pobūdžio išvadomis vadovavosi dauguma to meto rašytojų.
11 Žėkaitė J. Lietuvių romanas. – Vilnius: Vaga, 1970. – P. 178–179.
12 Ten pat.
13 Puida K. Magnus Dux. – Vilnius: Mintis, 1989. – P. 62.
14 Laucė J. Karūna ir kalavijas. – Vilnius: Vaga, 1995. – P. 12.
15 Viliūnas G. Lietuvių istorinis romanas. – P. 111.
16 Dirgėla P. Pasisakymas diskusijoje „Dabartis ir perspektyvos“ // Istorinės prozos byla. – P. 21–28.
17 Beresnevičius G. Pabėgęs dvaras. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – P. 64. Čia pateiktos ironiškos parafrazės apie dokumentuotus istorinius įvykius – Vytauto pabėgimą iš nelaisvės, jo gudravimą su Kryžiuočių ordinu.

Kornelijus Platelis: „Pasaulį mes tik vaizduojamės“

2018 m. Nr. 8-9 / Poetą ir vertėją Kornelijų Platelį kalbino literatūrologas Algis Kalėda. / – Mielas Kornelijau, pirmiausia norėčiau grįžtelėti atgalios, į tuos laikus, kada (kaip man atrodo) dar tik rinkaisi, kristalizavai….

Jūratė Sprindytė. In memoriam. Sudie, bičiuli (Algis Kalėda)

2017 m. Nr. 7 / Sudie, bičiuli. Apie ištisus dešimtmečius arti buvusį žmogų rašyti sunku – esi nuščiuvęs, sutrikęs ir staiga praradęs ne tik balsą, bet ir gabalą savo paties gyvenimo. Literatūrologas, polonistas, lituanistas, vertėjas….

Nuo 2016-ųjų ližės: knygos ir tendencijos

2017 m. Nr. 4 / Jūratė Sprindytė, Gintarė Bernotienė, Algis Kalėda aptaria 2016-ųjų knygas

Algis Kalėda. Kaip ir už ką vertinamas Henrykas Sienkiewiczius

2016 m. Nr. 12 / Šiemet bemaž visa lenkų visuomenė mini kultinio rašytojo, vieno iš keturių savo Nobelio premijos laureatų Henryko Sienkiewicziaus dvigubą jubiliejų: gimimo 170–ąsias ir mirties 100-ąsias metines…

Skaitiniai po žiemos: 2015 metų knygų peržvalga

2016 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai Jūratė Sprindytė, Algis Kalėda, Elžbieta Banytė aptaria 2015-ųjų grožines knygas

Wisława Szymborska. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 11 / Iš lenkų k. vertė Algis Kalėda / Dvidešimt septyni kauliukai, trisdešimt penki raumenėliai, apie du tūkstančiai nervų ląstelių kiekvienoje mūsų penkių pirštų pagalvėlėje. To visiškai pakanka, kad parašytum „Mein Kampf“ arba „Mikės Pūkuotuko trobelę“.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Brangiausieji Tėveliai

2013 m. Nr. 10 / Savo prisiminimuose Jadvyga Čiurlionytė užrašiusi: „Ir štai pavasariop /1911 m./ atėjo Stasio laiškas, kuris mus sukrėtė: „Kastukas pasveiko!“ Viltis nušvietė artimuosius. Tačiau ji čia pat ir užgeso.

„Metų“ anketa. Algis Kalėda, Vytautas Čepas

2012 m. Nr. 7 / 1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

Algis Kalėda. Besimainančių prasmių švytėjime…

2012 m. Nr. 3 / Per Nobelio literatūros premijos laureatės Wisławos Szymborskos laidotuves Krokuvoje iš garsiojo Marijos bažnyčios bokšto trimitininkas urbi et orbi grojo melodiją pagal jos eilėraštį…

Ryszard Kapuściński. Imperatorius

2010 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Algis Kalėda / Ryszardas Kapuścińskis (1932–2007), vienas žymiausių lenkų rašytojų, savo gausioje kūryboje (parašė per 20 knygų) siekė parodyti bene sudėtingiausio, XX a. itin būdingo, reiškinio – totalitarinių sistemų…

Atsiminimai apie Vytautą Kubilių

2008 m. Nr. 11 / Lapkritis – Vytauto Kubiliaus mėnuo. Lapkričio 23-iąją jis švęsdavo savąjį gimtadienį. Žvilgtelėję į senstelėjusias enciklopedijas, galėtume manyti, kad kaip tik šį lapkritį V. Kubiliui būtų suėję 80 metų…

Algis Kalėda. Netekties didybė

2004 m. Nr. 10 / In memoriam Czesławui Miłoszui / Kūryba atnešė jam šlovę. Bet ne tik. Rašytojas mąstytojas nuolatos susilaukdavo piktų, pagiežingų žodžių. Net ir po mirties, kai vienas iš šovinistinių lenkų intelektualų parašė straipsnį

Literatūros mokslas

2025 m. Nr. 3 / Pirmasis mano pasaulį supurtęs ir perkeitęs meno kūrinys buvo Davido Lyncho serialas „Tvin Pyksas“. Man buvo dešimt. Tas serialas tapo tikru apsėdimu. Vakarais žiūrėdavau per nespalvotą didžiulį „Taurą“, televizoriaus…

2023 m. Nr. 1 / Miestas N. visais laikais garsėjo savo nusikaltėliais. Uostas ir jo apylinkės šiems žmonėms reiškė tą patį, ką kūdikiui motinos pienas – vienintelis, nepakeičiamas gyvybės šaltinis. Todėl pritvinkusią, apsunkusią uostamiesčio krūtį…

2021 m. Nr. 2 / Poetą, eseistą, dramaturgą Gintarą Grajauską kalbina Virginija Cibarauskė / Šiandieniniame lietuvių literatūros lauke poetas, dramaturgas Gintaras Grajauskas neabejotinai užima gyvojo klasiko poziciją. Tai patvirtina ir viena po kitos…

2019 m. Nr. 11 / Virginija Kulvinskaitė. Kai aš buvau malalietka. – Vilnius: Kitos knygos, 2019. – 164 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

2019 m. Nr. 2 / Giedrė Kazlauskaitė. Gintaro kambarys. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.

2019 m. Nr. 1 / Virginijos Cibarauskės ir Lauryno Katkaus pokalbis / Pernai vasarą Antakalnio „Miesto laboratorijoje“ įvyko Katkų literatūros draugijos organizuota diskusija…

2018 m. Nr. 11 / Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Laikas nekaltas yra. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 304 p.

2018 m. Nr. 5–6 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

2017 m. Nr. 7 / Sara Poisson. Grožio mašina. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 264 p.

2016 m. Nr. 12 / Ernestas Noreika. Andalūzijos šuo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 96 p.

2016 m. Nr. 7 / Ar turėtume siūlyti tai, kas aktualu mums patiems, ar atsižvelgti į konkrečias knygų rinkas? Kas šiandien sprendžia, ką ir kam siūlyti – kritikai, rašytojai, leidėjai? Jei iki šiol pasaulio sudominti nepavyko, gal yra kokia nors priežastis?

2025 m. Nr. 7 / Jonas Kauneckas. Prieš visus vėjus. – Vilnius: Petro ofsetas, 2022. – 428 p. Knygos dailininkė – Aistė Tarabildienė.

2020 m. Nr. 7 / Kažkodėl lietuvių istoriografijoje veik vienbalsiai buvo perimta Rytų, arba slaviška, valdovų titulavimo tradicija – kniazių ir kniažestvo, o karaliumi pagal krikščioniškos Europos tradiciją iki šiolei tituluojamas vienintelis Mindaugas.

2014 m. Nr. 7 / pusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

2012 m. Nr. 5–6 / Pastarąjį dešimtmetį nemažai nuveikta prikeliant iš kultūrinės nebūties, grąžinant lietuvių atminčiai seniausiąją lietuvių literatūrą, tiesiogiai susijusią su karaliaus Mindaugo epocha.

2011 m. Nr. 6 / Pastaraisiais metais sustiprėjo jau antrą dešimtmetį vykdoma „Lietuvos praeities nuvainikavimo“ kampanija. Kokios pajėgos ir kieno palaikomos ją vykdo – atskiro, manyčiau, viešo pokalbio laukiantis klausimas.

2009 m. Nr. 5–6 / Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

2009 m. Nr. 2 / Algimantas Bučys. Barbarai vice versa klasikai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 560 p.

2005 m. Nr. 2 / Neseniai suskaičiavau, kad jau geras dešimtmetis, kaip neišleidau jokios knygos. Keista, kad dar kai kas prisimena, jog kažką rašinėjau. Be darbo, tiesa, nesėdžiu. Jau penkti metai rengiu vieną tekstą, apie kurį negaliu net išsižioti…

2023 m. Nr. 10 / Publikacijai parinkti B. Pūkelevičiūtės laiškai, rašyti 1961–1965 metais iš Monrealio A. Landsbergiui į Niujorką, atveria kultūrinį lauką, kuriame iškyla iki šiol nežinomi arba mažai žinomi biografijos faktai, rekonstruojami praeities įvykiai…

1996 m. Nr. 8–9 / Išgirdus Charles’io Baudelaire’o pavardę, atmintyje iškyla keletas chrestomatinių emblemų – simbolizmas, romantizmo pėdsakas, bjaurasties estetika, narkotizuo­tos sąmonės atšvaitai, dendizmas.

2015 m. Nr. 12 / Štai kokius pokštus likimas mums iškrečia! O mes buvome pasiryžę tave pasodinti tarpe tų poetinių korifėjų. Dabar, deja, per vėlu – knyga jau renkama. Tavo geri žodžiai apie mano rašinius labai padrąsinantys, nes ir aš virstu pesimistu.

2008 m. Nr. 8–9 / Į viešumą iškeliamas valdžios, eroso ir alkoholio svaigulys įelektrina Donaldo Kajoko, Ramūno Kasparavičiaus, Andriaus Jakučiūno, Herkaus Kunčiaus, Kęstučio Navako kūrybą.

2001 m. Nr. 7 / Jonas Mekas. Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – 325 p.

1999 m. Nr. 6 / Tai Algirdo Landsbergio išgarsėjusios novelės perfrazavimas. Pienių laukas čia tegul bus lietuvių literatūra, o psichiatru, gal psichoterapeutu, pavadinkime tos novelės autorių, birželio 23 d. sutinkantį 75 metų gimtadienį.

2024 m. Nr. 12 / Tomas Kačerauskas. Karo laiškai. I dalis. – Vilnius: Miško kelias, 2024. – 268 p.

2024 m. Nr. 3 / Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis: literatūros kritika, eseistika, pasisakymai. Sudarytoja Nida Gaidauskienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023. – 428 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

2017 m. Nr. 1 / Jeigu medžiai mokėtų žmonių kalbą, lapkritį jie veikiausiai pavadintų kritišku mėnesiu, o nukritę, t. y. krizėje atsidūrę lapai jiems nesispyriodami pritartų. Tad LLLTI neprašovė…

2016 m. Nr. 1 / Vartai į abi puses: Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 304 p.

2015 m. Nr. 1 / Kaip žinome, kritikas yra dvigubas parazitas, nes parazituoja iš meno, kuris, kaip patvirtina ilgametė patirtis, niekam neneša naudos. Ką daryti žmogui, kuriam toks dvigubas naudos nenešimas

2014 m. Nr. 5–6 / Kartais atrodo, kad literatūra žaidžia su mumis slėpynių. Svarbu, kad būtų su kuo žaisti, kad būtų norinčių jos ieškoti ir tikinčių, jog įmanu šią neklaužadą rasti, kad ir kur ji slapstytųsi…

2013 m. Nr. 12 / Julius Keleras. Vėliau, gerokai vėliau. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 168 p.

2013 m. Nr. 8–9 / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas.

2013 m. Nr. 5–6 / S. Geda pirmapradiškai yra vandenžmogis, o kentauras sengraikiams – miškų ir kalnų demonas. Manykime, kad šiuo atveju svarbiau dvilypis pasaulio regėjimas, dvipolė estetika, įžūliai kergianti priešybes ir nederamybes…

1997 m. Nr. 1 / Czesław Miłosz. Ulro žemė. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 255 p.

Alfonsui Maldoniui – 80

2025 m. Nr. 12 / Donata Mitaitė. Žmogaus balsu: apie Alfonsą Maldonį ir jo poeziją. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2025. – 371 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

2025 m. Nr. 2 / In memoriam Daina Avotiņa (1926 11 04–2025 01 05) Kai keliaujant į Taliną netoli Estijos sienos autobusas važiuoja per Salacos tiltą, visada žvilgteliu į dešinę: kažkur ten, visai prie upės, gyvena Daina Avuotinia, latvių poetė, prozininkė

2024 m. Nr. 10 / Šiais metais Alfonsui Maldoniui būtų suėję devyniasdešimt penkeri, prieš penkiasdešimt penkerius metus buvo išleistas jo poezijos rinkinys „Vandens ženklai“. Šiandien įdomūs ir rinkinio eilėraščiai, ir įvairūs kontekstai…

2019 m. Nr. 8–9 / Rugpjūtis – Alfonso Maldonio mėnuo, šiais metais jau devyniasdešimtasis, poetas gimė 1929-aisiais būtent rugpjūčio 22 d. Dar vasara, bet jau nebe visai, gamtoje atsiranda rudens spalvų ir kvapų.

2008 m. Nr. 8–9 / Alfonsas Maldonis. Už saulėlydžio. – Vilnius: Homo liber, 2008. – 112 p.

1998 m. Nr. 7 / Janinos Degutytės likimas buvo kaip reta sunkus, dramatiškas, nešykštėjęs visų įmanomų išbandymų. Jos poezija atsivėrė kančioje, bet kaip aukštai. Išdidžiai ir galingai Ji yra iškilusi virš to, kas gyvenime atrodo neįveikiama Ir nepasiekiama.

Psichologinis tragizmas D. Kalinauskaitės kūryboje

2023 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Valentino Sventicko „Guriniai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ ir Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“.

2023 m. Nr. 10 / Danutė Kalinauskaitė. Baltieji prieš juoduosius. – Vilnius: Tyto alba, 2023. – 202 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

2021 m. Nr. 7 / Prozininkę Danutę Kalinauskaitę kalbina Neringa Butnoriūtė / „Kai sėdu prie kompiuterio, ir sakinys ima klijuotis prie sakinio, ryškėja vaizdas, randasi (nežinau, kaip, kokiu būdu) gyvas nervas – apima namų jausmas…

2018 m. Nr. 7 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

2016 m. Nr. 1 / Danutė Kalinauskaitė. Skersvėjų namai: novelės. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 173 p.

2009 m. Nr. 1 / Danutė Kalinauskaitė. Niekada nežinai. – Vilnius: Baltos lankos, 2008. – 190 p.

2006 m. Nr. 7 / Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Dar vis labai dažnai prisimenu vieną po kito išmirusius savo tėvus ir namus, kurių nebėra. Jų materialiuosius pavidalus ir efemeriškąsias substancijas…

2003 m. Nr. 7 / Komandiruotėje Lenkijoje ji telefonu iš tėvo sužinojo, kad mamą prieš savaitę staiga operavo. Tik po trijų dienų pavyko parsigauti į Vilnių. Tą patį rytą sėdo į traukinį namo.

Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“ pagal C. G. Jungo archetipų kontekstą

2025 m. Nr. 7 / Akligatvin iš Olandų gatvės suka leksusai su mažom mergaitėm, vienos nedidelės, kitos – ištįsusios, yra ir storų, ir plonų, garsiai rėkiančių ir tylinčių, su akiniais ir be, bet visos su rožinio tiulio sijonėliais…

2024 m. Nr. 7 / Ak, tai tik ranidae, didžioji kūdrinė varlė, Modės pjaustoma į gabalėlius, bet Teriui atrodo, lyg Modė mėsinėtų vidutinio dydžio žinduolį.

2023 m. Nr. 10 / Kodėl žmogui, kuris pats yra kūrinys, tokia svarbi kūryba? Svarbesnė už tikrovę, už buitį, net už tai, ką Immanuelis Kantas vadino moraliniu imperatyvu? Už šlovę, garbę, valdžią ir pinigus?

2023 m. Nr. 4 / Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 384 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

2022 m. Nr. 12 / Kambary buvo taip tylu, kad spengė ausyse; pilkas spalio sambrėškis driekėsi už lango kaip į kietus gumulus sušokusi akmens vata. Jeigu išeitum į lauką, į plaučius kaipmat prismigtų aštrių miniatiūrinių adatėlių.

2022 m. Nr. 10 / Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 176 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

2022 m. Nr. 4 / Greta Dirmauskaitė. Pãžeme. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 152 p. Knygos dizainas – Tomo S. Butkaus, panaudoti Tito Jurjono piešiniai.

2021 m. Nr. 12 / Atsipeikėjo Lapė lovoje – patalynė tokia balta, kvapni ir gurgždanti nuo švarumo, kad net oda panižo. Tokią matė tik reklamose, kuriose giriamas skalbinių minkštiklis: lova stovi vidury gėlių pilnos pievos…

2021 m. Nr. 4 / Lina Simutytė. Miesto šventė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2020. – 173 p. Knygos dailininkė – Živilė Žvėrūna.

2020 m. Nr. 8–9 / Vytautas Varanius. Šiltnamis. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 208 p. Knygos dailininkė – Greta Virvičiūtė.

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

2024 m. Nr. 2 / Liudvikas Adomas Jucevičius (Ludwik Adam Jucewicz, 1813–1846), XIX a. vidurio Lietuvos dvikalbis literatas – etnografas, vertėjas, lietuvių literatūros istorikas, – yra viena tų epochos asmenybių, kurios nesiduoda…

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

2017 m. Nr. 4 / Viktorija Daujotė. Žīmėni vuobelie/ Žieminė obelis. – Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2016. – p. 104.

2016 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius, doc. dr. Brigita Speičytė, prof. dr. Skirmantas Valentas, dr. Tomas Andriukonis

2014 m. Nr. 10 / Viktorijos Daujotės žemaitiškų (dūnininkų tarmės) knygų „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ (2010) ir „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ (2012) tekstai įsikuria pačioje tarminio – užrašyto šnekos teksto – paradokso šerdyje.

2012 m. Nr. 10 / Lietuvių kultūroje Maironis įsitvirtino kaip „Pavasario balsų“ autorius. Retrospektyviai žvelgiant, poezijos rinkinio pirmosios publikacijos metai – 1895-ieji…

2011 m. Nr. 7 / Czesławas Miłoszas. Poezijos liudijimas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tauto­sakos institutas, 2011. Vertė Brigita Speičytė ir Mindaugas Kvietkauskas. – 119 p.

1996 m. Nr. 8–9 / Išgirdus Charles’io Baudelaire’o pavardę, atmintyje iškyla keletas chrestomatinių emblemų – simbolizmas, romantizmo pėdsakas, bjaurasties estetika, narkotizuotos sąmonės atšvaitai, dendizmas.

2025 m. Nr. 2 / In memoriam Daina Avotiņa (1926 11 04–2025 01 05)
Kai keliaujant į Taliną netoli Estijos sienos autobusas važiuoja per Salacos tiltą, visada žvilgteliu į dešinę: kažkur ten, visai prie upės, gyvena Daina Avuotinia, latvių poetė, prozininkė

2011 m. Nr. 7 / Czesławas Miłoszas. Poezijos liudijimas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. Vertė Brigita Speičytė ir Mindaugas Kvietkauskas. – 119 p.