1993 m. Nr. 7

Gal kaltos ozono skylės danguj, kad esame prislėgti, nusiminę, beūpiai. O gal gyvename pernelyg uždaroje aplinkoje ir linksmųjų, veikla trykštančių žmonių nematome? Kaip apie kokias slegiančias, nesveikatą sėjančias ozono skyles šneka vario medžiotojai, verslo įmonės. Tikriausiai ir pro ozono skyles ne vie­nas jų mato vaiskų dabarties dangų.

Kai užbaigiau tuos kelis juodraščio sakinius, grįžęs iš kaimo „Lietuvos ryte“ perskaičiau poetės Juditos Vaičiūnaitės straipsnį, kur irgi užsimenama apie ozo­ną. Bet iš esmės tenai rašoma apie neseniai mirusį Antaną Kalanavičių. Kelios eilutės iš mažutėlaičio jo bloknotėlio yra ir man įstrigusios:

Išplauki praėjusiu vandeniu,
Išplauki tolių smėliu.
Pastatyk geltonam lange
Ir išdegink siera.

Pastarosiomis savaitėmis ir mėnesiais atspirties, vidinės tvirtybės paieškos ir ilgesys darosi kasdieniška būsena. Kad ir skylėtas, o toks vaiskus vėsoko ry­to dangus paūliais, į tolumą nutįsusios pievos kol kas dar žalios, vainikuojamos geltonais vėdrynų vainikais, nors lietus čia retas (po savaitės gražiai palijo), staigiai išnyko pavasarinis alksnių ir juodalksnių violetas, lapai jau sodriai žali, dar girdėti, kaip vakarais kūdroje prie girininkijos kvarkia varlės. Gandrų pora ir vėl įsitaisė anapus upelio, kaimyno kiemo medyje. Sako, kad kiaušinius iš­mėtė, pasiliko vieną ar du, nujaučia kokį tuštymetį.

Kodėl toks skaudus tas tuštymetis sieloj, kodėl jo į šalį nenustumta nei tas gražus slėnis, nei gegutė, anąkart užkukavusi Vilniaus pakraštyje, o dabar, spė­jus prašvisti, besiplėšanti pamiškės berže? Ar man vienam, ar mums keliems – plunksnagraužiams, teplioriams, būgnininkams ir poetams? Sunku patikėti, kad čia kalta daugelį užgriuvusi nelengva materialinė būklė, burnoj skaičiuojama kąsnio kaina. Kodėl nelabai bepastiprina nei išmintingi eilėraščiai, kurių prisiskaitai redaguodamas „Metų“ numerius ir daug kur spaudoje ir knygose, nei išminties pilni (dažnai pilni taip pat ir nevilties!) laikraščiuose spausdinami poe­to Sigito Gedos žodžiai apie mūsų gyvenimą?

Ima pyktis, kai užklumpi save kokią nevilties valandą pagalvojantį, kad valanda ir tai poezijai, ir tai literatūrai, ir tam kūrėjui buvo lyg ir geriau (gaila atsisveikinti su ta Bairono Šiljono kalinio pelyte?), pyksti, nes žinai, kad tai bjauri silpnumo akimirka: nėra juk balsesnio kalėjimo už kalėjimą dvasiai ir protui kalinti.

Iš pastarųjų mėnesių visuomenės gyvenimo įstrigo du žmonių susibūrimai, po kurio laiko parodyti per televiziją. Vienas įrašas rodė, kaip buvo švenčiamas pirmasis įžymios visuomenės veikėjos jubiliejus, antrasis skirtas poezijai. Viliuosi supratęs tų vakarų paskatas bei jų dalyvių, centrinių figūrų, teisę apginti, dar kartą įtvirtinti savo asmenybę, kuriai pastarieji metai kartu su pagarba daug kuo buvo ir neteisingi, pikti, nedraugiški ir dar kitokie. Tačiau ją tokiu mastu ir taip be stabtelėjimo beginant ginamos ne tik ano laiko paskiros dalys, bet ir visuma, kurioje ta ar kita asmenybė vienokia ar kitokia kaina, vie­nokiais ar kitokiais nuopelnais buvo išsikariavusi, užsiėmusi, gavusi savo padėtį. Tačiau buvusioji sistema puokštes savo piliečiams imdavo įteikinėti tiktai pamačiusi, kad asmenybė pradeda bent kiek įtrūkti. Įtrūkę buvome didžiuma. Net­gi tie, kuriems niekas tų puokščių nedavė. Ne vienas netgi iš tų, kurie už vie­šą priešinimąsi sėdėjo sovietiniuose kalėjimuose ar lageriuose.

Stebėtinai niuansuotų santykių metą gyvename! Viena aišku, kad laikas buvo ir tebėra bjauriausias vagis, ir sunkiai įsivaizduojamas atvejis, kad jis ko nors nebūtų žiauriai apvogęs. Pabodusį posakį apie bridimą į tekantį vandenį galima būtų pakeisti: neįmanoma antrąsyk nueiti į tą patį spektaklį.

Ir apie tai gal nereikėtų šnekėti, jeigu nematytume vienur kitur pastangų į tą patį spektaklį pakviesti. Tiesiai taip niekas nesako, bet panašiai pašnibžda ne viena mūsų gyvenimo aplinkybė.

Kas dabar laimėjo valdžią, turėjo laimėti, nes jiems kelią (kartais atrody­davo, jog lyg tyčia kieno stumiami) išgrindė apsišaukėliai šventieji arba bent jau angelai, pasalūniškai vartalioję nuodėmingųjų marškinius ir dar begėdiš­kiau slėpę savuosius, lindę ir tebesistengiantys lįsti į kokias nors privilegijuo­to gyvenimo nišas. Neapykanta sovietizmui dažnam tapo neapykanta žmogui.

Pats sau sakydamas, jog žmogumi reikia pasitikėti, kad santarvės ir ateities labui reikia daug ką pamiršti ir atleisti, viduje negali susitaikyti su mintimi, kad štai šitas ar anas žmogus, dar vakar nepripažinęs net humanizmo apskritai, o tik socialistinį humanizmą, šiandien gyvenimą staigiai ima modeliuoti pagal žmoniškumo idėjas. Šiurpina iš ano laiko užsilikęs gyvas ir sveikas kalbų ir raštų žodynas, frazeologija.

Laikinumas! Ar labiausiai ne todėl neramu gyventi? Laikinumas įrašytas ne vieno dabarties veikėjo veide, o mes, gyvenantys apačioj, matome ir ką kita: kokį žiaurų, grobuonišką savanaudiškumą žadina laikinumo būsena. Beatodairiš­kos naudos, naudingumo sąvoka (taip stropiai vyta iš sovietiškojo leksikono – dėl to ir vyta, kad tikrovėje ji egzistavo kaip nerašytas įstatymas) dabar tam­pa jau garbės dalyku, apie tai kalbama be užuolankų. Aljansuose, partijų ir verslininkų susiliejimuose jau matomas naujos Lietuvos gyvenimo variklis.

Duok Dieve. Ne taip seniai tokiu varikliu buvo nurodomas Lietuvos inteli­gentų (ar intelektualų) liejimasis į komunistų partiją. Ten reikia protingų vy­rų, buvo sakoma. Daug kas ten nuėjo Ir pasinaudojo.

Kaip teks gyveni! mūsų lizdo apačioje?

Dabartį gyvenkite kaip paskutinę valandą – iš radijo sklinda žodžiai, ko­mentuojantys šv. Jono laišką.

Kam šitaip gyventi dabartį? Kūnui ar dvasiai?

Po lietaus dar labiau sužaliavo Ir sugeltonavo pievą. Tiktai kažin ar beat­sikels nužydėjusios ir pūkus nubarsčiusios pienės, karščių spiriamos augti ir auglį ir staiga pritrūkusios drėgmės Ir išvirtusios. Išdriko lyg kokie balti slie­kai.

Gegužės pradžioje iš Santariškių į kapus išlydint dailininkę Viktoriją Rep­šienę, užgrojus dūdoms, geltonoje pievutėje kelis kąrtus gailiai sumykė pririštas veršelis. Prieš daugelį metų nuvažiavęs pas Repšius į Andrioniškį mačiau pilnas trobos kertes pridžiovintų laukų žolelių – gyvenusi ir mokslus ėjusi Maskvos mieste, Viktorija persiėmė savo senelio gamtininko pašaukimu, ji pažinojo gal visas Lietuvos žoleles ir jų galias padėti žmogaus sveikatai. Namuo­se yra du mažiukai Viktorijos padovanoti dekoratyviniai pagalvėliai – švelniai rudi kalnai ir sodraus mėlynumo dangus juose lyg byloja apie tolimo, kitokio gyvenimo ilgesį. Širdies gerumu, atlaidumu, rytietiška išmintim ji tapo ne vie­nam mūsų moralinės atskaitomybės tašku. Iki šiol pažinojau du žmones, kurių tiesos žodžio ir skaidraus žvilgsnio prisibijodavo nuodėmingasis mano gyveni­mo pasaulis. Vienas iš tų žmonių buvo Viktorija. Dievas jai davė sunkią privi­legiją – suprasti ir padėti visų pirma kitiems, savo namų aplinkai, visą gyve­nimą gyventi kaip paskutinį mirksnį.

Kai šis rašinys bus spausdinamas, vasara pradės eiti, ko gero, į antrąją pusę.

Liepa!

Kolumbo krašte,
Čikagos mieste
Išaugo lietuviai sparnuoti…

Gal ne visai tiksliai prisimenu šio ne itin skambaus eilėraščio eilutes, iš­spausdintas Čikagoje seniai išleistoje knygoje (šiais laikais ji pakartota Lietu­voje) apie Darių ir Girėną. Ta knyga man į rankas pateko, kai mokiausi Ne­makščių progimnazijoje. Iki šiol daug kas tebestovi akyse, ką tada toje knygo­je skaičiau ir mačiau. Tebešmėkšo virš Europos žemėlapio mirties voratinkliais apsipainiojusi pabaisa, bet labiausiai tebejaudina ta garsioji nuotrauka: Darius ir Girėnas savo „Lituanikoje“, rankos pridėtos prie kepurių, o čia pat jų ryžto žodžiai: „šį skridimą aukojame tau, Jaunoji Lietuva!“ Su ta nuotrauka ir tais žodžiais siejasi ir toks man pasakotas ir jau kadaise viešai prisimintas vaizdas: tų 1933 metų liepos 16-osios naktį jie, mano tėvas ir dar keli kumečiai, budėjo, laukdami, kada į Kauną atskris Darius ir Girėnas. Retkarčiais naktį jie praeidavo pro Balčių dvaro rūmą, kur prie langelio, užsidėjęs detektorinio radi­jo ausines, taip pat budėjo dvaro ūkvedys, atėjusiems kumečiams vis praneši­nėjęs: „Dar neatskrido…“ O rytą visus pasiekė gedulo žinia. Ji pasiekė ir Bal­čių dvarą su jo kumečiais. Darių ir Girėną iš Vokietijos Soldino parskraidino Lietuvos karo lėktuvai.

Tegu tai ir paskiras faktas, bet klausimas vis tiek iškyla: kokios ideologijos mokytojai įdėjo anais metais į širdį mano tėvui, Balčių dvaro kumečiams ir to paties dvaro ūkvedžiui tą magnetą, kuris be didžių žodžių traukė į dvasinio pakylėjimo išgyvenimą, į taurų bendrumo supratimą? Juk ir tada buvo versli­ninkų, bankininkų, dvarininkų ir ūkvedžių, viršūnių ir apačių. Kas sulipdė į mo­ralinį vienumą tada erdvėje sklandžiusius savotiškus genus? Ir ar nepastebi­mi, kol kas nelabai pajuntami jie nesklando ir šiandien – virš tų pievų, virš miestų, o gal ir mūsų lizdo apačioj?

Agresyvus naudingumo cinizmas yra galingas, bet jis nėra nemirtingas, jis neturi žmogiškosios atminties ir pagarbos palaimos.

Šešiasdešimt metų nuo tos dienos. Vidutinis žemiško|o gyvenimo amžius. Keturiasdešimt metų, kai palaidotas mano tėvas, 1933-ųjų liepos 16–17 d. naktį laukęs parskrendant Dariaus ir Girėno.

Kokių skrydžių ar antskrydžių laukti šiandien mums?

Dabartį… kaip paskutinę valandą.

Zervynos, 1993.V.23,30

1991 m. Nr. 12

Šiandieninė materialinių ir dvasinių turtų pripažinimo, dalijimosi, žmo­nių pėrimo ir pėrimosi būklė iš atminties man vėl iškelia vieną kitą tolimų laikų paveikslėlį.

Dar visai vaiką į Balčių dvaro rūmų gonkas mane atsiveda pati rūmų sa­vininkė ir, rodydama į išdaužytus langus, krūvą sulaužytų kėdžių, sako: „Žiū­rėk, vaikeli, ką padarė bolševikai.“ O dar prieš metus, 1940-ųjų vasaros rytą, motina pašaukė prie virtuvės lango tėvą ir mus, du savo vaikus. Prie dvaro tvartų būriavosi žmonės, vieni trypčiojo, žvalgėsi, rankose turėdami virvaga­lius, o keli jau tempė į savo namų pusę gyvulius. Motina tada pasakė: „Kaip greitai keičiasi žmonės.“ Būsimasis apylinkės pirmininkas su „naujojo“ gy­venimo palaikytojais įkaušę suvirto į ponų „lineiką“ ir, botagu ragindami ark­lį, lėkė ratais aplink dvaro klombą ir prūdą.

Netoli to paties dvaro buvo gražus nesenas ąžuolynas. Ta pati dvaro sa­vininkė ąžuolyno erčioje buvo pasistačiusi kryžių – žmonės kalbėjo, jog ji pasiprašiusi po mirties prie to kryžiaus ją palaidoti. Šitą ąžuolyną praėjus paskutiniam frontui žmonės ėmė įnirtę pjauti ir ąžuolus gabentis į namus. Ne vienoje sodyboje tie ąžuolai beviltiškai supuvo, nepakliuvę į ateities pama­tus. Anoji motinos nuostata tebeveikė ir ąžuolyno naikinimo dienomis: tėvas į kiemą nepartempė nė vieno medžio.

Šiemet kaime girdėjau žmogų giriantis: atsiimsiu visą žemę, ir mišką, jei tiktai duos. Iš miško bemat padarysiu kelmus – tokį pinigą už medieną moka.

Dar vienas vaizdas, matytas jau šiemet, vieną iš tų baisiųjų rugpjūčio nak­tų Nepriklausomybės aikštėje. Per kūną šiurpu nueidavo besikartojantys Lie­tuvos radijo signalai, pirmą kartą sąmonėn atgulę sausio tryliktąją. Buvo ma­tyti, kad žmonių minioje daug kas suprato, jog šį sykį bolševikinės imperijos saugotojai nepaisys, kiek žmonių paklius po jų tankų vikšrais. Dar pavakary, kai žmonių buvo ne taip daug, ne vienas atkreipėme dėmesį į seną moterį, kuri atėjusi atsisėdo aikštės pakrašty, ant šaligatvio briaunos. Žvelgė ji įstrižai Gedimino prospekto, ten, kur saulėlydy buvo gerai matomi didžiuliai barika­dų akmenys ir gelžbetonio blokai. Valandų valandas ji šitaip sėdėjo – nurimusi, susikaupusi, rodos, nematydama aplinkui judančios, kalbančios, prie garsiakalbių besibūriuojančios minios. Praeidami pro ją pasijusdavome tvirtesni: mums lyg persiduodavo tos moters apsisprendimo jėga.

Kelios čia nupasakotos nuotrupos, man rodos, apibūdina bemaž visą psichologinį mūsų laiko patyrimų, išgyvenimų horizontą. Prieš pusšimtį metų žmogus vertė svetimą ąžuolyną, po sovietų dvasinės terapijos – be jokio gailesčio ji iškapotų ir savo girią. Kaip tobulai jis buvo išmokytas bendrauti su Grainio liepa!

Šitą horizontą turi matyti literatūra, jos rašytojai. Beje, rašytojai ir patys vienaip ar kitaip dalyvauja tuose „paveikslėliuose“ – kas galanda kirvį ir jau ketina pamiklinti ranką kokioje nors giraitėje – nebūtinai ąžuolyne! – kas ketina lėkti arba jau ir lekia „lineikoje“, dar visai neseniai važinėjęs sovie­tinėje žmogaus sielų inžinierių „pobiedoje“, kas kiek įmanoma garsiau sten­giasi sušukti, kaip neseniai jis buvo skriaudžiamas, taisomas, redaguojamas. Vienas rašto žmogus televizijoj žmonėms pasakojo, nuo kada jis pradėjęs ar­dyti sovietizmo sienas – plyta po plytos – o dar visai neseniai, Lietuvos at­gimimo priešaušryje, vienoj redakcijoj prisimygęs kamavo neseną prozininką, reikalaudamas sudėlioti kaip tik autoriaus išmėtytas sovietizmo plytas. Gerai reikia įtempti klausą, kai išgirstame itin saldžius, nusmailintų liežuvių balsus! Kategoriškai sakant, reikėtų pripažinti ir tokį dalyką (gal tada netektų šitaip nesantūriai aimanuoti): jei viduje tvirtai buvai įsitikinęs, kad nė mintelės ne­gali pasakyti taip, kaip nori, galėjai savo kūrybos niekam nerodyti. Į kokią jaučio odą surašysime visus savo skundus ir nuoskaudas, pagaliau – kas toje odoje surašytus skundus turi perskaityti? Vadai? Tauta? Bet ji susideda ne vien iš daugiau ar mažiau galvą kilstelėjusių žmonių. Jeigu tenai surašytume visų Lietuvos žmonių nuoskaudas (ar jos kartais nebūtų ne vienu atveju didesnės ir tikresnės už mūsiškes?) – tada toji jaučio oda nutįstų per visą Lietuvą. Kas ją perskaitys – pasaulis, kuris nemoka mūsų rašto, kurio ir paties toji jaučio oda ne tokia mažytė?

Čia nekalbama apie tuos atvejus, kurie susiję su esminiais mūsų tautos, mūsų krašto kultūros momentais, nekalbama apie tuos žmones, kurie išken­tėjo baisiausias kančias. Tai ne smulki asmeniška, tai istorijos skriauda ir skundas. Betgi kaip tik šitie žmonės su savo vargais mažiausiai ir nori stotis prieš visuomenės veidrodį. Būdami tvirtai viduje apsisprendę, tokie žmonės mums byloja ir žinomą tiesą: tikroji meilė tvirta ne iškilniais prisipažinimais, o Jos objekto netektis – ne viešu ašarų šluostymusi.

„Reikia, ponai, darbą dirbti“, – sakė vienas A. Čechovo pjesės herojus. Reikia. Darbo nepakeiskime smulkių nuoskaudų išrėkimais ar šnibždesiais kaimynui į ausį. Prieš eidami su pjūklu į kokią nors kultūros medžių giraitę, stabtelkim ir pagalvokim. Nebūtinai todėl, kad toje giraitėje, nori tu ar nenori prisipažinti, yra vienas kitas mano, tavo pasodintas medis – sovietų okupuo­toje Lietuvos žemėje. Jei nueisime – gerai įsižiūrėkime: kas per medžiai te­nai auga, tikri ar kokie bjaurūs hibridai. Kaip, tarkim, skaitytojui žiūrėti į tokį žmogaus hibridą, kuris plėšosi (romane ar apysakoje) dėl sovietinės kolūkių santvarkos, bet žmogiškai skaudžiai išgyvena asmenines nesėkmes, meiles, pa­vydus? Kaip atskirti, nuo kur iki kur jis yra žmogus, taip pat nuo kur iki kur žmogus yra to hibrido kūrėjas? Kaip atskirti, nuo kur iki kur Lakštingalos skulptūra (pagal P. Cvirkos apsakymą) yra menas ir kur ne menas? Kaip man žiūrėti į tą miško kirtėją, kuris sako: aha, tas ir tas dailininkas surengė sovie­tų laikais ne vieną savo darbų parodą, ne vieną jo darbą nupirko net ministe­rija, todėl – pjaunam, ir kuo žemiau! O su kokiais pjūklais eisime prie sovie­tiniais laikais pastatytų namų, administracinių granitų? Žmogiškai pagalvoję, krikščioniškai susimąstę ar tik nepanorėtume kabinti pjūklą ant vinies, įkal­tos malkinės sienoje, ir iš pašaknų, visa jėga imtis sprogdinti tos baisiosios ideologijos (ir mūsų dvasinio gyvenimo) paminklus, kurie buvo tos ideologi­jos įkvėpėjai, formuotojai, kurie spjaudė melo, netiesos, neapykantos ugnį, o jos žiežirbos lyžtelėjo ne vieno žmogelio akis ir protą. Toje giraitėje galėtų sau laikytis visi nenuodingi medžiai, tikri ir net hibridai, tegul paukščiai pa­sirenka, kuriuose lizdus sukti. Ano mano minėto ąžuolyno vietoje per keletą metų užsiveisė drebulės ir beržai, ir ne iš karto – pradžioje tenai buvo sukilę menkaverčiai krūmynai.

Demokratija – sąlygos pasireikšti žmogui, pažinti žmogaus įvairumą, nevienpusiškumą ir visuotinai priimtais įstatymais drausti tai, kas griauna visuomenės susitarimo pagrindus, kas skleidžia nežmonišką ideologiją. Rugpjū­tyje išgyvenome tokias dienas, kai liūdna buvo iš džiaugsmo. Įvykių griūtis, tikėjimo ir vilties našta vis labiau slegia mūsų pečius. Rytojaus dieną reikės peržengti ne vieną aukštą ar žemesnį slenkstį: galutinai viduje nusistatyti sa­vo santykį su netolima praeitim, ne rėkimu, ne skundais, ne rodymais į kitus, o tyliai, susikaupus, vidine ugnimi išdeginti tai, ką sugebėjo įveisti sovietiz­mas. Privalėsime išmokti į žmogų žiūrėti kaip į individualų grožį, kaip į šilumą ar atgrasumą spinduliuojantį Dievo padarą, o ne kaip į kokį nors politikos, partijos nuostatų atspindėtoją; reikės kantriai atlaikyti jau ne cenzūros, o nau­jai atsiradusių visuomenės „šventųjų“ spaudimą – jie kurį laiką bus žiniuo­niai, labai norintys nurodinėti, ką ir kaip menininkas turi daryti; turėsime iš­mokti protingai, ramiai, be aikčiojimų vaikščioti po išsiilgtąją Europą ir pa­saulį, pakeliui neišmėtydami savo etninių turtų (kuriais pasaulis labiausiai ir do­misi, į kuriuos, beje, labiausiai ir kėsinasi), nepasiduoti pagundai pervertinti Vakarų pasaulio kultūros išdėvas; reikės išmokti ramiai žiūrėti į tai, kas da­roma ne taip, kaip supranti pats. Išmokti nepavydėti tiems, kurie bus itin ga­būs pataikauti žmogaus paviršiui, kurie pirmieji prasimuš į spaudą ir leidyklas, kurių knygos eis dideliais tiražais, suprasti, kad ir naujai sodinamoje girai­tėje užtektinai rasis hibridų; kaip nors persiropšti per ekonominių bėdų bar­jerą ir tikėtis, kad menininkai, kaip ir visi žmonės, galės turėti minimalias kas­dieninio pragyvenimo sąlygas, leidžiančias jiems nugriebti laisvesnę valandą ir ištikimai gyventi su savo pašaukimu. Kaip visur ir visada – su retomis išim­timis – pašauktieji menininkai ne visada valgys pyragus ir ne visada gurkšnos geriausią vyną. Dažniau bus priešingai.

Didysis patarėjas, pagalbininkas tūno vidiniame žmogaus susiklausyme, apsisprendime, sąžinės balse, kuris ir bet kokiomis sąlygomis pašnibžda, ką ir kaip daryti.

1991. X. 20

1991 m. Nr. 1

Kelinta diena mintyse skamba eilėraščio žodžiai: „Ėmė lyt, ir naktis sušlapo/ Ir pakvipo erdvėm ir žuvim…“ Žodžiai, melodija, vaizdas ar dailininko paveikslas kartais įkyriai tūno kokioj pasąmonės kertėj – atrodo, nesuvoktas, neįvardytas, aklas. Atsiverti H. Radausko knygą ir skaitai toliau: „Ir spindėjimą žalio lapo/ Tu pasiėmei su savim“. Atslūgsta įtampa, pajunti jaukią žalumo ir baltumo lengvatą, patiklumo būseną, jaunystės naivią amžinatvę. Spengiančios, raminančios žalios tylos esi iš­siilgęs ir dėl to, kad gatvėmis dažnai nuvažiuoja šarvuočiai, kad virš galvos ūžia kariniai malūnsparniai. Atokvėpio jau norėtum ir nuo destruk­tyvaus visuomenės bruzdesio, gąsdinimo ir gąsdinimosi. Kur atrama? – klausi pats savęs ir klausdamas žiūri savo artimui į akis. Iš pirmo žvilgsnio galėtum atsakyti nesunkiai: esi su tais, kurių siekiai arčiausiai tavųjų, su tais, kurie labiausiai apčiuopė tavo krašto žmonių gelminius siekius.

Nors trūkčiodamas, šiandienos gyvenimas teka veržliai, netikėtai, dažnai lyg potvynio upė nešdamas į vandenis ir tai, kas galėtų (gal ir pri­valėtų) pasilikti ant kranto, ir tai, ką iš tikrųjų reikia išplukdyti amžiams. Šalia išmintingų ir mokančių savo darbą ant sielių pasitaiko žmonių, tuo upės srautu norinčių pridengti savo tuštumą, pavydulingą agresyvumą, nesusivokimą. Televizijos ekrane matėme žmones, tamsybiškus žodžius svaidančius tiems, kurie aiškiai pranoksta juos išprusimu ir išmintim. Įtū­žio pilni tie, kuriems dėl vienų ar kitų priežasčių teko nuo sielių nulipti. Pa­mėkliškai spiegia pirmavimo, lyderystės instinktas. Asmeniškos ambicijos stačiai užtemdo blaivų protą, ir žmogus nemirktelėjęs gali paneigti tai, ką širdingai sakė anksčiau. Ir paneigia ne šiaip kokias smulkmenas, o esmi­nius, istorijos posūkius liečiančius dalykus. Gal prieš dvidešimtį metų vienas rašto žmogus, įsileistas į saugumo ar kokius partinius archyvus, domėjosi pokario Lietuvos rezistencijos socialiniu pamatu. Paaiškėjus tie­sai, garsiai skelbė, kad jokios vadinamosios klasių kovos Lietuvoje ne­buvo, kad į mišką daugiausia išėjo vidutiniokų ir neturtingųjų vaikų. Tai buvo itin svarbi, daug ką pasakanti žinia. Ir šit ne taip seniai tas pats rašto žmogus apie tą patį laiką parašė šitaip: Lietuvoje po karo į mišką ėjo pirmiausia žydšaudžiai.

Atgrasi, patraukli ir paslaptinga ta patvinusi mūsų gyvenimo upė, visa pakrančių augmenija suklususi. Ta upe sielius į marias nuplukdys tiktai pa­šauktieji savo darbo meistrai, o pakrantėse neišversti liks tie, kurie stipriausiai įaugę į savo kultūros žemę.

„Ir tau liko tasai žalumas…“ Betgi jau sakome, kad žmonėms neberei­kia kultūros, kad ji baigiama nustumti į tamsiausią kerčią. Kūrėjai nostal­giškai šneka pasitrauksią į vienatvę, į tylą, į uždarumą, net į savižudžio šėtrą. Ar taip jau niekam nieko ir nebereikia, ar taip menas nebeteko ga­lios, ar jos turi tik perdirbiniai, maitinantys vien tik tamsiąsias žmogaus puses? Ir vis tiek – taip jauku: „Ir spindėjimą žalio lapo/ Tu pasiėmei su savim“. Ar todėl, kad tie žodžiai pasakyti senais laikais? Bet gal taip pat ir kokio baltapūkio vaikelio galvoj jau ilgiems laikams nugulė šian­dieninio poeto šauksmas: „Aš Tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus…“ – širdį užgaunantis skausmas, sprogdinanti būsena? Kada tie žodžiai subrendo ir pagaliau sprogo, kada įsiveržė į tylą? Ar ne vakar? Ir kas išdrįstų į juos pasikėsinti, nuneigti, išplukdyti į tuštumą? Ar gali su jais susily­ginti taip skubotai šiandien į kultūrą traukiamos apgraibom suvoktos kokios nors “pasaulinio lygio” užsienietiškos išdėvos? Pseudoliteratūros grėsmė nemaža, toksai menas kol kas vaikšto (kaip ir vaikščiojo! Tiktai į kitą pusę) tarp mūsų išpūtęs pagurklį – jo kišenėje vadinamie­ji ekonominiai svertai. Šiurpoka justi slenkant ekonominio naudingu­mo šešėlį per knygų puslapius, koncertų ir parodų sales. Įstatymai lei­džiami po įstatymo, o neturime kultūros nuostatų, kurie įteisintų ar bent mėginių įteisinti kultūrai vietą naujo gyvenimo užstalėje.

Tad kur šiandien esi ir kur eini, kūryba? Išmintingu, gera linkinčiu žvilgsniu palydi sielininkus ir žengi kurti židinio ugnies? Bet… Taip greitai neišeisime iš tos apsupties, stropiai regztos dešimtmečiais, kurios būriuose niekingai dalyvavo ir savanoriai, ir paimti per prievartą. O kultūros drabužio etiketė buvo uždedama viena… Negalėsime lyg niekur nieko pamiršti mūsų mintis ir veiksmus pančiojusios ideologijos, nega­lėsime sakyti, jog nebuvo tokių, kurie patys, iš savęs, iš savo juodos sielos spjaudė pražūtingą ideologijos ugnį, deginusią ir žmones, ir knygas. Ir sukūrusią užnuodytų, apgaulingų knygų. Ramiai, žmogiškai blaiviai tai privalėsime padėti ant laisvo žmogaus vertinimo svarstyklių.

„Savo pažadą ištesėjęs,/ Tu girdėsi: krenta lašai…“ Kokį pažadą? Būti sykiu ir sielininku, ir pakrantės augalu, ir židinio kūrentoju? Pa­prasčiausiai stabtelkime akimirką ir pabandykime įsižiūrėti į artėjantį lai­ką. Gal toks jis turėtų būti, gal toks jis yra visur ir visada: netriukšmin­gais pulkeliais žmonės traukia į koncertų sales, į teatrus, į knygynus, kur ieško išsiilgtųjų harmonijos žodžių ir ritmų. Tuos ritmus sėkmingai muš visų laikų tyra širdim ir doromis rankomis padaryti būgnai – ir tų, kurie jau nuėjo, ir tų, kurie ką tik atėjo. O šalia kunkuliuos idėjų, meninių nuostatų verpetai, kurie taip pat po tam tikro laiko bus nuėju­sieji, bet ne visi nuėję amžinai.

„Metai“ – žurnalas, kuriame rasime sienojų iš „Pergalės“ (leistos nuo 1942 m., iš pradžių kaip laikraščio priedas, paskiau almanachas, o po karo jau kaip literatūros žurnalas. Paskutinis, 540-asis numeris, išėjo 1990 m. gruodžio mėnesį). Juos iš tamsiųjų socialistinės šviesos miškų nenusikalsdami sąžinei sutampė nemaža rašto žmonių, visad žinojusių savo tėvynės žmonių viltis. Čia bus tikėjimo ir meilės rąstų. Bus medžių, kuriuos šimtai tūkstančių lietuvių sukirto Sibiro miškų speigynėse. Čia ne­bus sienojų, kuriuos atvilko svetima jėga ir užveisė tiesą ir žmoniškumą ėdančių kinivarpų.

Į dalis, būrelius skilinėja mūsų krašto žmonės. Ar įmanoma būti po vienu stogu? Ar įmanoma gyventi po vienu dangum? „Metai“ norėtų kuo daugiau talentingų įvairiabalsių žmonių prašytis po savo padangte. Ar suėję sakysime vienas kito nepažįstą, ar sugebėsime tarti Jono Juškaičio žodžiais:

Nei juodas nei tas pats, nei baltas
Vieni žirgai, kiti arkliai.
Yra tik vienas tikras balsas –
Tai tu, gyvenime, gerklėj.

1990. XI. 20.