Sukaktys
Oskaras Milašius. Laiškai ponui Lézier
2022 m. Nr. 5–6
Lesyklos ponas ir jo paukščiai
Gegužės 28 dieną minėsime Oskaro Milašiaus (1877–1939), Lietuvos rašytojo ir diplomato, 145-ąsias gimimo metines. Šia proga „Metų“ žurnale pateikiama nedidelė publikacija – O. Milašiaus laiškai1 Fontenblo viešbučio „l’Aigle Noir“ savininkui ponui Lézier – laiškai apie paukščius. „Sparnuotieji bičiuliai“ užima reikšmingą vietą O. Milašiaus gyvenime. Su paukščiais bendraujantis, juos lesinantis, sava kalba su jais susišnekantis poetas yra neatskiriama jo vaizdinio skaitytojų sąmonėje dalis. Fontenblo parko prižiūrėtojai iš tolo pažindavo alėja lėtai žingsniuojantį „lesyklos poną“, lydimą paukščių pulko. Tokį poetą matė jį pažinojęs žmonės. Baronienė de Tinan prisimena vieną 1935 metų epizodą, kai su seserimi vaikštinėdama po parką pastebėjo besisukančią medinę lesyklą: „Suintriguotos prieiname arčiau ir skaitome: „Milašius, poetas“. Dar labiau susidomėjusios teiraujamės sargo, kuris paaiškina: „Lesykla čia tam, kad priviliotų paukščius. Jau dešimtį metų čia lankosi toks vienas „didikas“. Jis nepiktas ir net labai gerai su jais „šnekučiuoja“. Jeigu ateisite apie trečią valandą, pamatysite jį apsuptą paukščių“2. Neįprastomis aplinkybėmis užsimezgusi ponios de Tinan ir poeto pažintis po kurio laiko peraugo į gražią bičiulystę.
Fontenblo sargo paminėti dešimt metų liudija apie O. Milašiaus prisirišimą prie įspūdingo šimtamečio parko. Greičiausiai netoli nuo Paryžiaus plytintis masyvas jam priminė vaikystę, klaidžiojimus paslaptingais Čerėjos parko takais. O. Milašiaus gyvenimo, kūrybos tyrėjas ir leidėjas André Silvaire’as mano, kad poetas Fontenblo lankytis pamėgo dar iki Pirmojo pasaulinio karo, kai jo artimas draugas Léonas Vogtas sau ir šeimai įsigijo namus netoliese esančiame kaime3. Sumaišties metais pasivaikščiojimai po mišką nutrūko, o karui pasibaigus atsinaujino ir poeto išvykos į Fontenblo. Jis dažniausiai apsistodavo „l’Aigle Noir“ viešbutyje. Originalią laiškų publikaciją parengęs Georges’as Gendreau, drauge su viešbučio savininkais peržiūrėjęs išlikusias svečių registracijos knygas, suskaičiavo kelias dešimtis vizitų nuo 1930-ųjų vasaros pabaigos iki 1939-ųjų vasario4. Gyvenimo viešbutyje trukmė – nuo dviejų ar trijų dienų, savaitės ar kelių, mėnesio ir daugiau. Taigi nieko keisto, kad tarp O. Milašiaus, „l’Aigle Noir“ savininko pono Lézier ir jo šeimos susiklostė abipusiu pasitikėjimu grįsti ryšiai. Apie tai mums kalba ir publikacijoje pateikiami O. Milašiaus laiškai.
Pirmasis laiškas ponui Lézier adresuotas 1933 metų spalio 4 dieną ir susijęs su tam tikromis dramatiškomis aplinkybėmis, kurias dera trumpai paaiškinti. Rugsėjo mėnesį, likus savaitei iki atostogų pabaigos, per greičiausiai netyčia pravertą kambario langą išskrido trys O. Milašiaus laikyti egzotinių salų paukšteliai. Buvo nedelsiant kreiptasi į spaudą, ir rugsėjo 19 dieną vietiniame laikraštyje pasirodė toks skelbimas: „14 šio mėnesio dieną paspruko trys paukšteliai ryškiomis juodomis ir raudonomis plunksnomis. Radus juos prašome atnešti į „l’Aigle Noir“ viešbutį, atlyginimas – trys šimtai frankų“5.
Nesulaukus gerų žinių, skelbimas pakartotas rugsėjo 26 dieną, paukštelius radusiam žmogui atlygis pakeltas dvigubai – po du šimtus frankų už kiekvieną paukštelį. Trečias pranešimas spaudai, apie kurį rašoma laiške, pasirodė spalio 6 dieną. Nepaisant detaliau aprašytos pabėgėlių išvaizdos – „juoda krūtinėlė, ryškai raudonas kakliukas ir sparneliai“ bei palikto to paties atlyginimo, paukšteliai taip ir neatsirado.
Genovaitė Dručkutė
1 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 11. – Paris: Éditions André Silvaire, 1975. – P. 9–13.
2 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 1. – Paris: Éditions André Silvaire, 1967. – P. 14.
3 Milosz O. V. de L. Soixante-quinze lettres inédites. – Paris: Éditions André Silvaire, 1969. – P. 10.
4 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 11. – Paris: Éditions André Silvaire, 1975. – P. 6–8.
5 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 4. – Paris: Éditions André Silvaire, 1970. – P. 36–37.
Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė
Paryžius, 1933 m. spalio 4 d.
Mielas pone,
Nors aš esu visiškai įsitikinęs, kad nebėra nė menkiausios vilties surasti mano mažuosius sparnuotus pabėgėlius, vis dėlto aš būčiau Jums be galo dėkingas, jeigu malonėtumėte į Fontenblo [laikraštį] „Informateur“ įdėti dar vieną skelbimą apie juos. Galų gale, juk nėra absoliučiai neįmanoma, kad iki šiol jie nebūtų radę šio to palesti, o pasirodžius pirmosioms šalnoms, nusilpę nebūtų nukritę kur nors po langais arba sode; net jei tai būtų viena galimybė iš dešimties tūkstančių, tebūna ir ji išbandyta.
Todėl drįstu su laišku įdėti į voką nedidelę dešimties frankų sumą, kurią, pasikliaudamas Jūsų nepaprastu palankumu mano asmeniui, meldžiu šiam reikalui panaudoti kaip įmanoma greičiau.
Mielas pone, iš anksto širdingai dėkoju už Jūsų didelį gerumą. Prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą ir geriausius bei nuoširdžiausius linkėjimus.
O. V. de L. Milosz
Paryžius, 1934 m. lapkričio 26 d.
Mielas pone,
Per vieną mūsų pastarųjų pokalbių, manau, esu Jums užsiminęs apie pilies1 parke netrukus įrengsimą lesyklą mažiesiems paukšteliams2.
Šiandien man kiek nepatogu grįžti prie to paties klausimo, todėl prašau atleisti, kad būtinybės verčiamas įtraukiu į paukštelių reikalus tokį svarbų asmenį – savo draugą iš „l’Aigle Noir“3. Meldžiu Paukščių karalių būti atlaidų mano perdėtam rūpinimuisi jo mažaisiais pavaldiniais4!
Kartu su Prancūzijos paukščių globos lyga aš ilgai svarsčiau galimybes, kaip, neieškant jokios pagalbos ir trokštant Jus apsaugoti nuo visokių trukdymų, atgabenti lesyklą į vietą. Deja!
Taigi jau beveik baigiama lesykla iš Versalio bus išsiųsta „l’Aigle Noir“ adresu.
Tokiu būdu aš drįstu Jus prašyti gavus pranešimą ją atgabenti iš Fontenblo stoties ir palaikyti savo garaže (man rodos, visa siunta tebus dvi vidutinio didumo dėžės) iki mano atvykimo į Fontenblo ir oficialaus atidarymo – gruodžio 8-osios. Tą dieną „l’Aigle Noir“ viešbutyje aš pakviesiu papietauti ir kelis savo draugus.
Pervežimo iš stoties į viešbutį, saugojimo garaže išlaidas, savaime suprantama, aš padengsiu kartu su savo trumpos viešnagės sąskaita.
Turiu vilties, nors jaučiuosi sutrikęs, kad man dovanosite už visus nepatogumus, niekaip nesugebėjus sutvarkyti šio reikalo be Jūsų geranoriškos pagalbos.
Mielas pone, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą ir geriausius bei nuoširdžiausius linkėjimus.
Paryžius, 1937 m. vasario 2 d.
Mielas pone Lézier,
Aš išdrįsau, – melsdamas Jus, didžiai atlaidų mano asmeniui, nepykti dėl tokios drąsos, – išsiųsti Jūsų adresu dėžę su narveliu. Tokia trumpa įžanga reikalauja šiokio tokio paaiškinimo.
Maždaug prieš dešimt dienų man pasakė, kad vienas Bako5 gatvės paukščių pardavėjas turi mažą dagilėlį (kanarėlės ir dagilio palikuonį) – nepaprastai mielą ir labai protingą. Nuėjus pažiūrėti, jis man pasirodė toks žavus ir toks nelaimingas, uždarytas ankštame ant vinies pakabintame narvelyje, kuriame beveik nebuvo vietos pajudėti, jog aš iš susijaudinimo visiškai pamiršau dar 1933 metais, po tragiško savo ugniaspalvių paukštelių dingimo6, Fontenblo priimtą tvirtą pasiryžimą niekados namie nebelaikyti paukščių. Taigi aš jį nusipirkau ir, garbės žodis, nesigailiu, nes jis kas rytą mane džiugina nuostabiomis giesmelėmis, o vakarais – ne mažiau jaudinančiomis serenadomis, kurios šiek tiek išblaško slegiančią monotoniją, man leidžiant laiką tarp darbo kabineto7 ir mansardos8, kur aš neatsitraukdamas aiškinuosi hebrajų ir aramėjų tekstų slaptąsias prasmes9.
Narvelis, kurį siunčiu, skirtas priglausti sparnuotąjį muzikantą, kol aš būsiu apsistojęs savo mėgstamame „l’Aigle Noir“ viešbutyje. Man nesant prašysiu Jūsų, mielas pone Lézier, padėti narvelį kur nors kamputyje garaže arba nenaudojamų daiktų patalpoje. Narvelis nelabai didelis: septyniasdešimt septynių centimetrų aukščio ir šešiasdešimties centimetrų pločio.
Atleiskite dėl taip pasisukusio šio nedidelio reikalo iš anksto nepaprašius Jūsų leidimo; aš viliuosi, kad garaže priglaustas narvelis tikrai nesujauks simpatiškojo vairuotojo nustatytos tvarkos.
Mielas pone Lézier, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą, panelėms Lézier ir maniesiems „l’Aigle Noir“ bičiuliams – linkėjimus. O Jums, mielas pone, nuoširdžiai spaudžiu ranką.
O. V. de L. Milosz
P. S. Netrukus Jums pranešiu apie savo artimiausią atvykimą, nes norėčiau rezervuoti pamėgtą 44 numerį10.
Paryžius, 1937 m. vasario 13 d.
Mielas pone Lézier,
Aš drįstu kreiptis į Jus šiuo trumpu laiškeliu, dėkodamas už labai malonų laišką ir prašydamas ateinančiam trečiadieniui, vasario 17 dienai, rezervuoti mano gerąjį kambarį Nr. 44; o jeigu šis būtų užimtas, tuomet kitą tame pačiame aukšte, kuris, kaip ir anas, būtų visiškai apsaugotas nuo mano draugo Juodžio11 – jis taip pat yra didelis paukščių bičiulis, tiktai, taip sakant, kitokia prasme – įsibrovimo pro langą.
Mano, deja, pernelyg trumpa viešnagė baigsis kaip įprastai – vasario 21 dieną, sekmadienį.
Mielas pone Lézier, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą, visiems mano draugams iš „l’Aigle Noir“ – linkėjimus; su nuoširdžiausiais sveikinimais
O. V. de L. Milosz
Paryžius, 1937 m. vasario 24 d.
Mielas pone Lézier,
Tikiuosi, kad Jūs ir ponia Lézier dėl Jūsų nepaprasto atlaidumo mano asmeniui nesupyksite, kad vakar apie vidurdienį aš išvykau iš „l’Aigle Noir“ neatsisveikinęs su Jumis. Beje, aš manau, kad tuo metu viešbutyje Jūsų nebuvo.
Taip pat leiskite priminti, kad, pasinaudojęs Jūsų maloniu leidimu, savo nedidelį lagaminą, apie kurį Jums minėjau, su trupučiu baltinių ir keliais tualeto reikmenimis, kartu su narveliu pastačiau koridorėlyje, vedančiame į žavų sodelį, kuriame – deja, jau prieš ketverius metus! – nutiko mažutė mano tropinių paukštelių tragedija.
Mielas pone Lézier, prašau perduoti poniai Lézier mano linkėjimus; nuoširdžiai
O. V. de L. Milosz
Paryžius, 1938 m. lapkričio 25 d.
Mielas pone Lézier,
Džiaugiuosi galėdamas Jums pranešti, kad nuo gruodžio 2 dienos, penktadienio, „l’Aigle Noir“ viešbutyje ketinu praleisti kelias savaites. Ar gerasis 44 numeris bus laisvas? Jeigu tuo metu būtų užimtas, aš verčiau palauksiu dvi ar tris dienas, kad tik galėčiau jame apsistoti. Mielas pone Lézier, aš būčiau Jums labai dėkingas, jeigu man apie tai praneštumėte. Vis dėlto aš tikiuosi, kad tą penktadienį12 kambarys bus laisvas.
Mielas pone, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą, panelėms Lézier ir visiems mano bičiuliams iš „l’Aigle Noir“ – linkėjimus; su nuoširdžiais sveikinimais
O. V. de L. Milosz
Šatobriano g. Nr. 5, Paryžius-8
Versta iš: Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 11. Paris: Éditions André Silvaire, 1975.
1 XII–XIII a. menanti, didelių miškų ir parkų supama, ne kartą perstatyta Fontenblo (Fontainebleau) pilis (čia ir toliau – vert. past.).
2 Judanti lesykla („mangeoire-girouette“) O. Milašiaus lėšomis buvo pastatyta Bulengreno (Boulingrin) alėjos viduryje priešais pilį. Jos oficialus atidarymas įvyko 1934 m. gruodžio 8 d.
3 Viešbučio „l’Aigle Noir“ („Juodasis erelis“) savininkas ponas Lézier.
4 Sakinyje slypi žodžių žaismas: ereliui priskiriama simbolinė paukščių valdovo prasmė ir turimas omenyje viešbučio, kurio pavadinime yra žodis „erelis“, savininkas.
5 La rue du Bac.
6 Apie šį incidentą rašoma 1933 m. spalio 4 d. laiške.
7 O. Milašiaus darbo kabinetas Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje.
8 O. Milašiaus butas Šatobriano gatvėje (la rue de Chateaubriand) Nr. 5, į kurį jis persikėlė 1929 m. rugsėjo 29 d.
9 Turimas omenyje metafizinis veikalas „Apokalipsės raktas“ („La Clef de l’Apocalypse“), kurį O. Milašius išleido kitais metais.
10 Jam labai patinkančiame 44 numeryje O. Milašius dažniausiai apsistodavo jau nuo 1934 m.
11 Juodas viešbučio savininkų katinas.
12 Tai priešpaskutinis O. Milašiaus apsilankymas „l’Aigle Noir“ viešbutyje. 1938 m. gruodžio 2 d.–1939 m. sausio 3 d. jis kaip įprastai buvo apsistojęs 44 numeryje. Per paskutinę viešnagę 1939 m. sausio 17–31 d. O. Milašius buvo apgyvendintas 20 kambaryje.
Ramunė Bleizgienė. Šatrijos Raganos „Viktutės“ paraštėse
2022 m. Nr. 3
Šįmet kovo 8 dieną minime rašytojos Šatrijos Raganos (tikr. Marija Pečkauskaitė) 145-ąsias gimimo metines. Ta proga norisi dar sykį paviešinti faktą apie 2020 metų pradžioje privataus asmens Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui padovanotus septynis dešimtmečius šeimos archyve saugotus Šatrijos Raganos rankraščius. Jie į šios šeimos archyvą pateko per M. Pečkauskaitės seserį Sofiją. Peržiūrėjus visą gautą archyvinę medžiagą, paaiškėjo, kad iš daugiau nei šešiasdešimties gautų dokumentų didžiąją dalį sudaro tarpukariu M. Pečkauskaitės rašytų straipsnių, vertimų juodraščiai, knygos „Rimties valandėlė“ ir dviejų pjesių autografai, 1892–1899 metais pačios Marijos ir kitų asmenų jai padovanoti įvairių eilių, dainų lenkų, rusų, prancūzų kalbomis nuorašai ir kt. Didžiausias įvykis – iki šiol laikyto dingusiu Šatrijos Raganos vieno pirmųjų didesnės apimties kūrinių „Viktutė“ autografo atsiradimas. Daugiau nei devyniasdešimt nedidelės apimties lapelių buvo surišta šviesiu siūlu, ant viršutinio lapelio Šatrijos Raganos ranka užrašyta „Viktutė (juodraštis) 92 lapai“. Pasakytina, kad pirmą sykį „Viktutė“ buvo išspausdinta 1903 metais katalikiško JAV leisto „Dirvos-Žinyno“ antrame numeryje, vėliau perspausdinta atskira knygele. Tekstas, su kuriuo susiduriame dabar skaitydami šį kūrinį, iš esmės atitinka 1928 metais šeštame „Raštų“ tome publikuotą versiją, tapusią kanonine. Ja remiamasi rengiant pakartotinius „Viktutės“ leidimus.
Atsiradęs „Viktutės“ autografas paskatino vėl sugrįžti prie šio kūrinio istorijos, esu pradėjusi rengti autografą publikavimui kartu su 1903 metais išspausdintu „Viktutės“ teksto variantu. Šiuo metu esu atlikusi pirmąjį autografo perrašą. Paraidžiui perrašydama tekstą, žymėjausi tuo metu kilusias mintis: mano dėmesį patraukė tos vietos, kurios skiriasi arba jų iš viso nebelikę 1903 metais išspausdintame kūrinyje. Kūrinio taisymai rodo, kad autorė stengėsi labai atviras, autobiografiškas vietas paslėpti. 1900 metų liepos 16 dienos laiške Povilui Višinskiui M. Pečkauskaitė užsimena apie pradėtą ilgesnį darbą, kritikai manė, kad čia turima galvoje novelia „Viktutė“. Išlikusiame autografe randame greičiausiai planuotą kitą kūrinio pavadinimą „Ant Ventos vilnių“, taip pat ir dvi datas. Pirmoji – 1900 metai liepos mėnuo, ji tikėtina žymi pradėto darbo – kūrinio rašymo – laiką. O štai antroji – 1900 metų lapkričio 10 diena – nurodo apysakos naratyvo pradžią. Paskelbtuose tekstuose pirmosios datos nebelikę, kūrinio rašymo pradžia iki šiol rekonstruota tik iš rašytojos laiškų.
Rengiant pirmąjį autografo perrašą, konkrečiai susiduriant su visais atliktais taisymais, buvo akivaizdūs keli dalykai. Pirma – Šatrijos Ragana paties rašymo metu dar mokėsi lietuvių kalbos. Tai paliudija autografe atsispindintis rašymo procesas. Taisymai rodo, kad lenkų ir rusų kalba rašant buvo šalia, tačiau vėliau kitakalbiams žodžiams surasti lietuviški atitikmenys. Dėl kai kurių žodžių taip ir neapsispręsta, palikti „galioti“ abu variantai, pavyzdžiui, „adyni“ ir viršuje užrašyta „valandi“, pirmojo varianto nenubraukiant. Taip pat akivaizdu, kad rašančiajai trūko abstraktesnių lietuviškų žodžių, tad iš pradžių jie užrašyti lenkų kalba, o vėliau, jau rankraštį taisant, ieškota lietuviškų jų atitikmenų, lenkiški išbraukti, o vietoj jų viršuje įterpti lietuviški.
Kitas dalykas, kuris dar kartą man tapo aiškus, kad tai neabejotinai jaunos merginos savivokos raidą liudijantis kūrinys. Apysakoje, kuri parašyta dienoraščio forma, dėmesio centre yra pasakojančiosios savęs paieškos. „Viktutė“ suteikia galimybę pamatyti XIX amžiaus pabaigoje vykusius rašančios moters savivokos pokyčius. Joje aprašomi kasdieniai jaunos bajoraitės rūpesčiai. Kūrinio pradžioje Viktutė, dienoraščio pasakotoja, prisipažįsta, kad apsisprendė atsisakyti pianistės karjeros ir nutraukė mokslus, nes pasiryžo prisidėti prie šeimos gerovės rūpindamasi kasdiene namų ruoša. Šis pasiryžimas koreliuoja su kiek mažiau deklaruojamu, bet ne mažiau reikšmingu sprendimu – į literatūros kūrinio centrą iškelti moters kasdienius rūpesčius ir jos kasdienybę pristatyti kaip istorinio lūžio vietą. Tokiu būdu privati gyvenimo sfera, iš pirmo žvilgsnio paprasti kasdieniai reikalai, tampa ne tik pasakojimo, bet ir istorijos vertu objektu, o gal net centrine istorinio vyksmo vieta.
Autografe išlikusi kūrinio pradžia, kuri vėliau buvo pakeista, rodytų, kad kasdieniai užrašai buvo ir anksčiau vedami, o sumanymas juos paversti literatūros kūriniu – vėlesnis sprendimas. Šią mintį patvirtina ir Juozo Tarvydo skelbti ankstyvieji M. Pečkauskaitės dienoraščiai.
Šie užrašai, ypač pirminis jų variantas, atskleidžia daug šeimos gyvenimo detalių – po redagavimo nebe toks ryškus dukrų, o gal net ir visos šeimos paklusimas tėvo valiai, kasdien jam atliekami patarnavimai. Tai liudija vėliau išbrauktas sakinys apie kasryt tėvui į lovą nešamą arbatą.
Nors iš užuominų susidaro įspūdis, kad tėvas buvęs ūmaus būdo, netgi šaukdavęs ant dukros, tačiau jo reikšmė ir autoritetas taip pat nekelia abejonių. Apgailestaujama, kad tėvas jau senas ir ligotas. Tai tampa ir jo ūmumo pateisinimu. Akivaizdu, kad duktė žavisi tėvu, jo autoritetu. Viktutė su pasididžiavimu mini, kad aplinkiniai žmonės kreipiasi į jį patarimo ar pagalbos „kaip į dūmą“.
Santykiai su tėvu pirmieji iškyla kūrinyje ir jie išsamiausiai aprašyti. Regis, per artimą ryšį su tėvu duktė ima pažinti savo pačios galias. Skyriuje, kurio neliko knygoje, pasakojama, kaip Viktutė kartu su tėvu važinėjasi žiemą rogėmis. Tėvas leidžia dukrai vadelioti, ir pasakotoja prisipažįsta, kad tai yra viena iš jos aistrų. Atrodo, kad tokie netradiciniai pomėgiai padeda pagrindą kitokiai – nebetradicinei moteriškai tapatybei. Vadeliojimas, gebėjimas nukreipti žirgą gali būti suvoktas ir kaip simbolinis savųjų galių suvaldymo veiksmas. Čia galima prisiminti Sigmundo Freudo palyginimą apie ego ir id santykį, kaip raitelio, lekiančio ant žirgo. Savęs suvaldymo tema vėliau taps centrine pedagoginėje Šatrijos Raganos literatūroje.
Šen bei ten sušmėžuoja sesuo Alenutė, bet santykis su ja neryškinamas, jis labiau funkcinis – su ja dalinamasi gaspadorystės rūpesčiais. Sesuo apysakoje lyg pasakotojos šešėlis – ji lydi Viktutę, padeda jai, bet tuo pat metu ji beveik nepastebima. Iškalbinga, kad Kalėdų proga Viktutė iš daktaro gauna „Lietuvos istoriją“, muzikos kūrinių natas, o sesuo – tik saldainių. Taip netiesiogiai nusakomi skirtingi seserų interesai; ir akivaizdus Viktutės interesų pranašumas.
Toks pamatinio seseriško santykio pokytis aiškintinas pasikeitusių moters brendimo, tapatybės formavimosi aplinkybių. Apysakoje labai nuodugniai aprašytas Viktutės susipriešinimas su bajorių moterų bendruomene. Pasakotoja nuolat pabrėžia, kaip ji skiriasi nuo savo aplinkos moterų ir jų dukterų. Šis skirtumas tampa vienu iš būdų apsibrėžti naujos tapatybės ribas. Skirtumai tarp seserų neakcentuojami, bet iš esmės sesuo išlieka nepastebima, tik fono figūra. Vyro ir moters santykis tampa lemiančiu.
Mylimojo pasakymas „kokia esi kitoniška už visus“ pasakotojai skamba kaip pats didžiausias įvertinimas. Rodos, kad labiausiai Viktutė trokšta būti kitokia nei jos aplinkos merginos, nuo jų ji nori skirtis labiausiai. Modernaus žmogaus savivokos vienas svarbiausių bruožų – išsiskirti, būti kitokiam nei dauguma, pasirodo ir Šatrijos Raganos kūrinyje. „Aš“ paieškos kūrinyje vyksta per „aš“ ir „kitų“ supriešinimą: „aš“ ir kitos moterys, „aš“ ir dauguma. Nuolatinis savo kitoniškumo eksplikavimas. Savastis iškyla ne per sutapimą, bet per atsiskyrimą.
Šatrijos Raganos „Viktutėje“ aiškiai matyti, kad žmogus save aptinka, savo palinkimus suvokia tik per santykius su kitais, tėvais, seserimi ir su mylimuoju. Vėliau šį patyrimą rašytoja apibendrino, nusakydama paties mokymosi prasmę, pabrėždama, kad žmogus negali suprasti savo gyvenimo tikslo nepažinęs kitų žmonių, nesuvokęs, koks ryšys sieja visus žmones: „<…> nesužinojus, kokie žmonės tame pasaulyje gyvena, kaip jie gyvena, koks yra ryšys tarp visų žmonių – negalima sužinoti ir suprasti gerai nei savo priedermių, nei savo atsakomybės, nei savo gyvenimo tikslo“1.
Skirtumas padeda suvokti, kas aš esu, todėl pono Jono paveikslas tapatybės paieškose taip pat suvaidina itin svarbų vaidmenį. Jeano Paulio Sartre’o intersubjektyvumo modelyje mano ir kito susitikime svarbiausia neišnykstantis skirtumas tarp manęs ir kito. Stovėjimas kito akivaizdoje yra etinė situacija, kai esu užklausiama ir man keliami etiniai reikalavimai. Štai tokius susitikimus, kaip susidūrimus su radikalia kitokybe, reikalaujančius priimti etinius apsisprendimus, eksploatuoja moderni literatūra. Toks susidūrimas iš esmės keičia jame dalyvaujančius subjektus, leidžia jiems patirti, kas jie yra iš tikrųjų. Vieną iš tokių skirtybių susidūrimo aprašymų randame Šatrijos Raganos apysakoje. Tai Viktutės susitikimas su ponu Jonu. Iki šiol laikiausi nuomonės, kad šiame kūrinyje svarbiausias, padedantis pasakojančiajai susivokti yra susitikimas su daktaru. Tačiau šis santykis yra paremtas jame dalyvaujančių panašumu, o ne skirtumu. Būtent ponas Jonas, būdamas kitoks, iš esmės radikaliai besiskiriantis, padeda Viktutei suvokti, kas ji yra, įsisąmoninant tai, kas ji nėra. Tiesa, šis kitokybių susidūrimas pačios pasakotojos vertinamas neigiamai, greičiausiai todėl jis sumenksta ir skaitytojo akyse.
Pono Jono materialistinis požiūris į pasaulį (tiki tik tuo, ką gali pačiupinėti) pristatomas kaip XIX amžiaus pabaigos jaunimo mada, pasaulėžiūra, atskirianti naująją kartą nuo senos. Viktutę būtent toks požiūris į pasaulį labiausiai tolina nuo šio vyro. Tačiau nesutrumpintame variante daug daugiau atskleista žaidimų, linksminimosi kartu su ponu Jonu. Pasakojama, kad su juo siaučiama, bėgiojama, šokama. Šie iškritę teksto intarpai atskleidžia šiųdviejų jaunuolių santykį buvus gyvesnį, artimesnį. Taip pat nebelikę ir vietos, kur rašoma, kaip su broliu einant į mišką žaidžiama gaudynių. Išmestose teksto atkarpose yra daug laisvo šėliojimo, išduodančio, kad tekstą rašė dar labai jaunas žmogus. Visų šių ženklų nebelikę „solidesniame“ kūrinio variante.
Dienoraštyje fiksuojami svarstymai dėl priimto sprendimo nesiekti muzikantės karjeros, beje, dienoraščio autorė svajojo ne tik apie pianistės, bet ir apie kompozitorės ateitį. Kad sprendimas, pristatomas kaip racionalus, gerai apgalvotas, iš tiesų yra dar visiškai nesenas ir kelia daug jausmų, išduoda Viktutės klausimas, ar tikrai jos darbai atneša kokią nors naudą: „Ak, Dievė, ar atnešu?“ Pasakojimą organizuoja anksčiau priimti sprendimai – atsisakymas siekti pianistės karjeros ir naujas tikslas – padėti tėvams ir neturtingiems, beraščiams žmonėms. Todėl svarbu tampa papasakoti, kiek daug dirbama, kiek nuveikiama, t. y. numanomam skaitytojui, kuriam greičiausiai irgi turėtų būti svarbi „reali nauda“, įrodinėjama Viktutės darbų atnešama nauda šeimai, kartu gyvenantiems ar ateinantiems šeimynykščiams. Šioje vietoje matyti, kaip tekste sukuriamas kitas – numanomas dienoraščio skaitytojas vertintojas. Iš šio pozicijų mėginama įvertinti, ar jos užrašyti svarstymai yra pakankamai aiškūs, kitam suprantami. „Ne žinau, ar gerai išaiškinau mano mislias“, – rašo dienoraštyje Viktutė.
Sava pozicija kūrinyje ginama su jaunatvišku maksimalizmu – pasakotojos pasirinkimą dirbti išryškina jos draugės priešingas gyvenimo būdas, jos svarbiausioji veikla – važinėjimas iš pokylio į pokylį. Šioje vietoje išryškėja ir dar vienas dalykas: Viktutė pasaulį patiria kaip juodą / baltą, arba / arba. Radikalizuojant savo pačios ir aplinkinių vertinimus, aiškiau patiriamos savosios tapatybės ribos. Tiesa, dienoraščio autorė stengiasi būti sąžininga, ji prisipažįsta mėgstanti šokti, bet apsisprendusi „būti naudinga“, tokios pramogos tampa pateisinamos tik kaip poilsis ar atvanga po sunkaus darbo.
Gyvenimo prasmės klausimas iškyla suvokiant jo laikinumą, visa ko praeinamybę. Čia prasiveržia jaunatviškas maksimalizmas, lydimas ir didžiulio nerimo: „Geidžiu pasišventymo, karžigystės.“
„Viktutėje“ mėginama aprašyti sąmonės lūžį, kai bajorišką prolenkišką savivoką ima keisti moderni lietuviška. Tačiau tai, kad dienoraštį pasirinkta rašyti lietuvių kalba, rodo, kad aprašomas procesas jau yra įvykęs ir esminiai sprendimai (pavyzdžiui, dėl kalbos) jau yra priimti. Sprendimas rašyti lietuviškai buvo paremtas ir noru „išdirbti“ lietuvių kalbą, kurti savo literatūrą, taigi pats rašymas yra dienoraščio tekstu formuluojamos veikimo programos dalis.
Šatrijos Ragana, pasirinkdama dienoraščio formą, kūrė rašymo ir aprašomo gyvenimo vienalaikiškumo įspūdį. Vis dėlto dienoraštyje nuolat kartojasi mintis, kad dienoraščio autorė dar tik nori išmokti lietuviškai, todėl prašo daktaro knygų, ji mini, kad sunkiai supratusi skaitytą Adomo Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“ vertimą į lietuvių kalbą. Tačiau paties dienoraščio kalba, tai, kaip viskas užrašoma, liudija tam tikrą prasilenkimą. Iš tiesų rašančioji suvokia, kad rašo literatūrą, o konkrečiai – lietuvių literatūrą, o tam reikia pakankamo lietuvių kalbos mokėjimo.
Santykiai su žemesnio socialinio sluoksnio žmonėmis globėjiški, sužinojusi, kad vežėjas norįs mokytis pas ją, bet nedrįstąs prašyti, pasakotoja pati rodo iniciatyvą ir užklausia. Vežėjas, sakoma, „išrausta lyg mergelė“ ir demonstruoja nusižeminimą ir dėkingumą bučiuodamas ranką. Atrodo, kad jaunai bajoraitei toks elgesys yra suprantamas, jos reakcija – motiniškas (globėjiškas) gailestis: ji sako „biednas (vargšas) Stanislovėlis“. Akivaizdu, kad šiame santykyje bajoraitės figūra didesnė ir galingesnė nei vargšo Stanislovėlio. Svarbiausia Stanislovo mokymosi rašyti motyvacija – kad galėtų parašyti laišką artimiesiems. Rašančiosios nesutaptį su paprastais lietuviais, kuriems dienoraštyje pirmiausia atstovauja žemesnio socialinio sluoksnio žmonės – tarnai, kuriems mokytis lenkų kalbos būtų tas pats, kas išsižadėti savasties, liudija tai, kad dienoraščio autorė puikiai moka lenkų ir šios kalbos nepatiria kaip svetimos. Jos tautinė tapatybė kitokia – ji gana lengvai laviruoja tarp abiejų kalbų, turi galimybę rinktis, tarkim, rašydama, pristigusi lietuviškų žodžių, vartoja lenkiškus arba rusiškus.
Čia netiesiogiai išryškėja dienoraščio autorės aukštesnis raštingumo lygis: ji rašo dienoraštį, kuris neturi jokios kitos „išorinės“ motyvacijos, jis yra savęs pažinimo, įvairių, pirmiausia vidinių, išgyvenimų, jausmų užfiksavimo, išsaugojimo ateičiai priemonė. Viktutė ne tik moka, bet ir mėgsta skaityti, net negali įsivaizduoti gyvenimo be skaitymo. Tai jau kitoks santykis su knyga nei tik pradedančiųjų mokytis rašto lietuvių valstiečių.
Atrodo, rašančiąją emocinis pakilimas ištinka tose vietose, kur paliečiami dar sprendžiami, o ne jau išspręsti klausimai. Viena tokių vietų – kai svarstoma apie pasirinkimą būti naudingai, taip pat kai svarstomas lietuvių ir lenkų klausimas. Radikalaus apsisprendimo reikalaujanti pačios prieita išvada, kad „negalima būti kartu Lėnku ir Lietuviu“, sukelia jausmų bangą, kurią išduoda net trys šauktukai.
Kad tam tikri sprendimai dėl tautinės tapatybės priimami paties rašymo metu, liudija ir tai, kad, aiškindama savo pačios nevienareikšmę situaciją, ji nusprendžia neberašyti esanti lenkė, atvirą lenkiškos tapatybės teigimą keičia ne toks tiesmukas savo padėties nusakymas „ant lenkiškos kalbos išlavinta“. Tautinė tapatybė formuluojama kaip klausimas „kas tokia esu iš tikro“, į kurį atsakymą turi rasti pati rašančioji. Buvimas lenke šiame tekste pasirodo kaip šeimos tradicijos, auklėjimo suformuotas tapatinimasis, kuris rašančiajai nebetinka. Meilės jausmas (t. y. emocinė patirtis) tampa atrama suvokiant, kas aš esu. Viktutė pirmiausia pajunta, o ne sąmoningai suvokia, kad myli Lietuvos žmones, dainas ir supantį kraštovaizdį. Emocinis suvokimas eina anksčiau už racionalų sprendimą. Tokia emocijų kaip vertybinio sprendimo išraiška atitinka, pavyzdžiui, Marthos C. Nussbaum emocijų, kaip turinčių vertinamąjį, kognityvinį sandą, aiškinimą.
Tautinis klausimas, kas esu – lenkė ar lietuvė? – kūrinyje įkomponuojamas į ankstesnių pasirinkimų kontekstą – tarp muzikantės karjeros ir darbo dėl kitų. Todėl tautinė identifikacija, pirmiausia atsisakymas būti lenke, įgauna pasirinkimo dirbti paprastiems žmonėms pavidalą: „Pripažinus savę už Lėnkę, svajodama apie tėvynę – Lėnkiją, vesdama lėnkišką propagandą, ar-gi galėčiau susiartinti su prastais žmonėmis, ar mokėčiau juos apšviesti, pastiprinti?“ Ankstesnė tapatybė užsibrėžtoje gyvenimo programoje „dėl paprastų žmonių“ tampa didžiausia kliūtimi: „Aš – Lėnkė, o jie – Lietuviai, stovėtumimė tolie-tolie nuo savės.“ Atstumo, skirtumo tarp jos ir paprastų žmonių įveikimas formuluojamas kaip siekiamybė. Tapatinimosi su žemesniu socialiniu sluoksniu pamatas naujas – svarbu taip pat jausti, tą patį mylėti! Ne racionalūs sprendimai, istorinė savivoka (pavyzdžiui, istorinės praeities permąstymas), bet toks pat jutimas iškeliamas kaip vienijimosi pagrindas.
Rankraščio taisymuose matome įvykusį didžiulį pasakojančiosios savivokos pokytį. Jis liečia merginos santykius su lietuviais valstiečiais. Dienoraščio įrašai rodo, kad bajoriškos kilmės mergina aiškiai junta savo pranašumą prieš jų namuose tarnaujančius lietuvius: ji labiau išlavinta, gražiau kalba ir delikatiškiau elgiasi nei jos pažįstami lietuviai. Bet tą pranašumą ji ima aiškinti ne kaip aukštesnio luomo žmogui iš prigimties būdingą, bet kaip nulemtą jai tekusių didesnių galimybių. Ir bajoraitė apsisprendžia šią skirtingų gyvenimo aplinkybių sukurtą „neteisybę“ taisyti, ji imasi tarnus mokyti lietuviškai skaityti ir rašyti. Taisymai rodo, kaip dienoraščio autorė koregavo hierarchijos principu grįstą poziciją žemesnio luomo žmonių atžvilgiu. Rankraštyje kategorišką „reikia duoti jiems [t. y. valstiečiams] apšvietimą, parodyti“ ji pakeitė į „žmonės reikalauja apšvietimo“. Pasakyme „reikia jiems duoti“ matome Abiejų Tautų Respublikos pilietinės visuomenės suformuoto požiūrio į aukštesniąją klasę, kaip į tuos, kurie veda, kurie žino, ko kitiems, mažiau žinantiems, reikia, ir jiems tai duoda, atšvaitus. O štai naujoje formuluotėje labiau išsilavinusieji, aukštesnės socialinės padėties žmonės, t. y. tokie asmenys kaip Viktutė, tik atsiliepia į mažiau išsilavinusių žmonių poreikius, nes šie patys žino, jaučia, ko jiems reikia ir ko trokšta.
Tapatybės transformacija įvyksta tada, kai Viktutė pajunta, kad lietuvių kalba yra „prigimta“. Savivoka pirmiausia keičiasi pojūčių lygmenyje. Kai pajuntama, kad lietuvių yra prigimta kalba, lenkų kalba „pasistumia“ prie svetimųjų. Per dainas dienoraščio autorė pažįsta žmonių dvasią, bet apie jos ypatumus papasakojama per kraštovaizdį. Atliekamas panašus judesys, kaip ir Maironio poemoje „Lietuva“. Lankomas kraštovaizdis, čia patiriami išgyvenimai yra būdas nusakyti, kas yra lietuviškumas, kas jam būdinga, kuo jis ypatingas.
Jaunos merginos dienoraštis atskleidžia ir moterų lavinimosi galimybes – ji „studijuoja“ neakivaizdžiai, per draugo, studijuojančio Peterburge, pasakojimus apie savuosius mokslus. Ponas Jonas Viktutei pasakoja apie paskaitas, profesorius, studentų gyvenimą. Kai kurias, matyt, namų užduotis jie atlieka kartu – renka augalus, apžiūri juos pro mikroskopą.
Galima rekonstruoti tokią dienoraščio autorės rašymo lietuviškai istoriją – iš pradžių ji gauna lietuviškus laiškus, juos skaito, paskui rašo atsakymus, o galiausiai ima rašyti lietuviškai dienoraštį. Rašydama laiškus kaimo moterų artimiesiems, ji geriau ima pažinti, suprasti jų gyvenimą. Taigi, galima sakyti, kad egodokumentai yra ta rašto dalis, per kurią bajoraitė įeina į lietuvių kalbą. Gal todėl ir pirmojo literatūros kūrinio forma – dienoraštis – imituoja dar vieną egodokumentą. Egodokumentai, visų pirma skirti privačiam naudojimui, atitinka pradėjusios rašyti moters galimybes – ji visapusiškai funkcionuoja tik privačioje erdvėje, čia jos rašymas gali realizuotis kaip visiškai legalus.
Iš keleto pastabų susidaro įspūdis, kad XIX–XX amžių sandūroje jau yra nusistovėjęs tam tikras laiško etiketas, pavyzdžiui, laiškas pradedamas nuo „Viešpaties pagarbinimo“ (kaip atėjus į svetimus namus ar sutikus žmogų), tada išsakomas bučiavimas baltų rankų, pasikloniojimas giminėms ir pažįstamiems. Rašančioji greit perpranta šiuos nesudėtingus valstiečių laiškų konvencionalumus ir juos perima rašydama laiškus. Tiesa, Viktutė laiško pradžioje užrašomą pagarbinimą supranta ne kaip mandagybę, bet kaip susirašinėjime dalyvaujančių pusių gilaus tikėjimo išraišką, kaip pačių svarbiausių žodžių išsakymą laiško pradžioje.
Jausminiai išgyvenimai neatskiriami nuo kūniško jų patyrimo. Štai itin stiprus fizinis pojūtis – „durte duria“ – išgyvenamas, kai dienoraščio autorė išgirsta, kaip, jos nuomone, Jonas pamina šventus dalykus. Jausminiam užsidegimui ir paskui nusiraminimui naudojamos karščio ir atvėsimo metaforos. Praėjęs noras siekti muzikantės karjeros apibūdinamas kaip išvėsimas. Ši metafora padeda mentalinį veiksmą (mintys išeina iš galvos, tačiau tas veiksmas neatsiejamas ir nuo jausmų) susieti ir su kūniškai patiriama jausmine būsena.
Apie mišką sakoma, kad jis Viktutei įkvepia ramybę, tylą. Įkvėpti – fizinis veiksmas, jis daro poveikį kintančiai emocinei būsenai. Analogija tarp miško ir Viktutės – įkvepiantis ir įkvepiamas miškas, kuriame lengva „mąstytis“. Sakoma, kad miškas turi dvasią, nes padeda Viktutei pajusti savąją. Kai tarp aplinkos, kuri suvokiama kaip kitas (subjektas), ir patiriančiosios nevyksta jausmų cirkuliacija, atrodo, kad miškas nebeturi dvasios. Gali būti, kad užsiminusi apie lengvai besiklostantį susimąstymą miške, vėliau pradėjusi kalbą apie tai, ką kaimo moterėlės sako apie daktarą, Viktutė nejučia išsiduoda, kad miške buvo galvojama, svajojama apie neseniai sutiktą vyrą – daktarą. Tad panašu, kad sklandus, lengvas santykis su šiuo vyru pirmiausia sumodeliuojamas pasakojančiosios vidujybėje ir tik vėliau patiriamas realiuose santykiuose.
Viktutė pasakoja apie čiuožinėjant apimantį didžiulį malonumą ir laisvės pojūtį. Svarbu, kad šie išgyvenimai patiriami vienumoje, iš esmės jiems nereikia kito. Gali būti, kad dėl to čiuožinėjimas imamas labiau vertinti nei šokiai, kur reikalingas partneris. Čiuožinėjimas – natūralus, išlaisvinantis veikimas, šokiai – nenatūralus taisyklių ir socialinių normų reguliuojamas laisvalaikio leidimas. Jau čia netiesiogiai pirmumas teikiamas „antisocialinei“ veiklai. Sykiu taip pasireiškia ir paaugliškas maištas – prieš socialines normas, tuščias nuobodžias kalbas.
Pasirinkimas nešokti tampa ir priklausymo tam tikrai grupei ženklu. Tipiška vyriška litvomanų savivoka: tie, kurie skaito, nešoka. Daktaras kaip labiau patyręs išdėsto savo teoriją apie šokius ir „demaskuoja“ jų erotinį motyvą. Tokiu iš pradžių „negatyviuoju“ būdu į jųdviejų santykius įtraukiamas seksualumo motyvas. Jis pamažu tampa apkalbamu, įvardijamu dalyku. Matyti, kad „slapto“ motyvo iškėlimas į viešumą šokiruoja Viktutę, ji niekaip negali sutikti, kad būtent dėl šio malonumo, kitais atvejais draudžiamo, ji mėgtų šokti. Daktaras seksualizuoja (tarsi užkrečia) Viktutės požiūrį į iki tol visai nekaltu laikytą laisvalaikio leidimo būdą. Persiėmusi šiuo požiūriu, seksualinio malonumo siekį ji ima įžvelgti kitų veiksmuose, tačiau savojo pomėgio šokiams erotišku nelaiko.
Išraiškingas žodžių junginys „stebėtini jausmai“. Visų pirma jis rodo, kad jausmai tampa stebėjimo objektu, nes tik tada, kai juo stebi, jie gali būti „stebėtini“. Kita vertus, tik stiprūs, keliantys sumišimą jausmai tampa pastebimi. Jausmų stebėjimas – vienas iš savižinos būdų.
Išsamesnis ir daugiau emocijų atskleidžiantis yra pirmojo susitikimo su daktaru aprašymas. Ši scena rodytų, kad pasakotoja pirma siekia su juo susipažinti (iniciatyva, nors ir racionaliai nepagrįsta, yra moters pusėje), o daktaras kaip tik atrodo naujos pažinties vengiantis. Be jokio drovumo užrašomas ir pirmas įspūdis – daktaras gražus, pasakotojai jis neabejotinai patinka.
Pirmo ilgesnio susitikimo su daktaru tėvų namuose metu naujas pažįstamas apžiūrinėjamas ir vertinamas kaip objektas – gėrimasi jo gražiu veidu kaip tiesiog patraukliu akiai. Šiame aprašyme vyro veidas dar nėra visos asmenybės reprezentantas. Daktaro išvaizdą, jo atliekamas dainas Viktutė įvertina taip: „Tinka man.“ Tas, kas patinka, tinka, dera, toks santykis patiriamas kaip malonus. Panašiai kaip apie patogų drabužį – tinka prie kūno. Labai atidus įsižiūrėjimas į mylimą žmogų, į jo akis. Sakoma, kad jo žvilgsnis „minkštas“, taip į viena susilieja ir taktilinis, ir vizualinis įspūdis. Tad galima sakyti, kad kito asmens patyrimas pasklinda „visame kūne“.
Jaunos merginos erotiniai jausmai daktarui laisviau pasireikšti gauna progą tik tada, kai mylimas vyras sukelia gailestį. Labai panašiai yra ir Žemaitės atveju: pažinties pradžią su būsimu vyru ši rašytoja autobiografijoje įvardijo kaip sukilusį gailestį buvusiam baudžiauninkui. Viktutė atvirai pasakoja įsivaizduojanti, kad galėtų glostyti sergančio vyro plaukus, priglaustų jo galvą prie širdies ir (netgi!) išbučiuotų jo veidą. Tačiau pastarasis vaizdinys paslepiamas po subtilesne, ne tokia atvira „metonimija“ – ji tariasi bučiuojanti jo ašaras.
Pabrėžiamas daktaro delikatiškumas, taip žavintis kūrinio pasakotoją, turi ir šiokio tokio komplikuotumo. Iš tiesų Viktutei delikatiškas yra tas, kuris tiesiai neišsako, ko nori. Atviras norų reiškimas merginos suvokiamas kaip trūkumas. Kai Viktutė ima nujausti, jog daktaras pastebėjo jos nenorą, kad jis pasiliktų pas ponus Lapinskius nakvoti ir eitų kitą dieną medžioti tetervinų, ją apima didžiulė baimė, o paskui gėda. Ji lygina save su mažu vaiku. Vadinasi, tik „maži vaikai“, t. y. tie, kurie dar nėra išmokę etiketo taisyklių, atvirai reiškia savo norus ir siekia, kad kiti pagal juos koreguotų savo veiksmus. Tačiau daktaras elgiasi priešingai: jis drąsina Viktutę, kai ji pasisako norinti iš kur nors gauti lietuviškų knygų. Jis sako: „Kaip gėrai, jog tamsta pasakėi savo norus ir kaip gėrai, jog turi juos!“ Palaikomas tiesiog norų turėjimas.
Siejami santykių, stebėdami vienas kito reakcijas, daktaras ir Viktutė keičiasi. Štai daktaras nejučia ima dalyvauti Viktutės „gyvenimo programoje“ – vis daugiau ima rūpintis neturtėliais. O Viktutė skatinama vis labiau gilinti lietuvių kalbos gebėjimus, taip per santykį su litvomanu ji pamažu įsitraukia į modernų tautinį sąjūdį.
Viktutės grožis išryškėja per mylimą vyrą. Nes savo išorę ji vertina itin neigiamai. Būtų galima sakyti, kad gražus yra jos atspindys mylimojo akyse. Tokiu būdu meilė tarsi atkuria pažeistą moters savivertę. Be mylimo žvilgsnio moteriai įgauti adekvatų savivaizdį nėra galimybių. Kyla klausimas, ar čia nėra išreikštas didžiulis poreikis būti „atspindėtai“ ir dar tokiu būdu, kad tas atspindys būtų geresnis, gražesnis, nei mergina iš tiesų apie save mano?
Skaitant autografą, susidaro įspūdis, kad likę vienudu Viktutė ir daktaras nuolat kalba apie meilę, tyrinėdami savo jausmus, aiškindamiesi, kas jiems yra meilė ir kokiam santykiui šis abipusis jausmas juos susieja. Viktutei šis jausmas visam gyvenimui. Ji gauna patvirtinimą, kad daktarui yra taip pat. Įdomu, kad daktaras pokalbiuose apie meilę prisistato kaip daugiau patyręs, sutikęs ir pažinęs daug merginų. Tokiu būdu sukuriama jo meilės pasakotojai vertė: ji pasirinkta iš daugelio. Viktutė, manytume, tokia patirtimi pasigirti negali. Tad jos jausmo tikrumas ir vertė sukuriama netiesiogiai sakant, kad jos meilė niekada nesibaigs arba truks amžinai.
Mylimųjų pokalbiuose iškyla ir kūno klausimas. Gali būti, kad taip „susitikrinama“, jog jie vienas kitam patrauklūs ir seksualine prasme. Daktaras ne sykį pamini, kad jam patinka Viktutės kūnas. Viktutei daktaro kūnas pirmiausia yra jo veidas, aukštas ūgis, juodi plaukai. Veide svarbiausia – akys, skiriama daug vietos joms aprašyti. Netgi susidaro įspūdis, kad mergina nuolat jas stebi, fiksuoja įvairius žvilgsnio pokyčius.
Kai Viktutė sulaukia daktaro pasipiršimo, ją apima sumišę jausmai, viskas vienu metu: ir liūdesys, baimė, ir laimė. Daugiau nė viename Šatrijos Raganos kūrinyje nėra taip atvirai ir tvirtai išsakyto laimės jausmo: „<…> nustojau atminties laiko ir vietos, jutau vien, jog gėrai man lig danguje.“ Laiko ir vietos nuovokos praradimo jausmas žymi tuo metu išgyvenamą pilnatvę, absoliučios laimės jausmą. Totalios laimės išgyvenimas pasižymi visų pojūčių vienove, susiliejimu: „Toliaus biškį ant pat Ventos, giedojo ir švilpino lakštingalas, o daina jo plaukė kartu su kvepu jaunų berželių ir žiedančių jivų, vienidamasi į vieną cielybę.“ Laimės patyrimas išgyvenamas kaip pojūčių sinestezija, sykiu pasireiškianti kaip „ištirpimas“ ar susiliejimas su gyvenama aplinka. Laimė Viktutei – grįžimas į vaiko pasaulio patyrimo būdą, visiška koncentracija į čia ir dabar, užmiršus praeitį ir negalvojant apie ateitį. Čia randame ir lakonišką laimės turinio nusakymą: turėti šeimą, nebūti palaidojus jokio mylimo asmens, būti sveikai.
Pilnutinės laimės akimirką pasakotojai norisi žaisti, todėl ji prašo mylimojo pasekti pasaką. Pasaka išreiškia aprašomo momento didžiulį simbolinį krūvį. Gali būti, kad vėliau į kūrinį įtrauktoje pasakoje apie gaidelio vištelei išmuštą akį netiesiogiai nusakomas defloracijos momentas ir pirmojo lytinio akto atveriama žaizda moters kūne.
Atvirai neaptariamas, bet potekstėje nujaučiamas santuokinio intymaus (seksualinio) gyvenimo klausimas. Gali būti, kad Viktutė, kaip tikra Viktorijos laikų moteris, nukeldama vestuves dar metams, siekia nukelti ir seksualinio gyvenimo pradžią. Ir pabrėždama itin teigiamą mylimojo atsaką į jos pasisakymą, kad jai užtektų visą gyvenimą skaityti vakarais kartu knygas, kartu muzikuoti, regis, apgynė pasakotojos ir daktaro „skaisčius“ bendro gyvenimo užmojus.
Atviras mylimosios deklaracijas daktaras vertina rezervuotai, ir nuspėjamą intymaus gyvenimo vengimą galėtų vertinti (nors nevertina) kaip meilės trūkumą ar net jos nebuvimą. Gali būti, kad sakydamas merginai, jog ji „iš plieno“, jis ir turi omenyje jos atsparumą erotiniams impulsams, gebėjimą juos atidėti. Kūrinyje toks susivaldymas vertinamas kaip būdo tvirtumas.
Kūrinio pabaigoje aprašomas pavasaris – erotinio sužadinimo laikas; tiltus griaunantis polaidžio vanduo taip pat gali įkūnyti išlaisvintą gaivališkumą. Bet per anksti prasidėjęs procesas pasakotojai sukelia „nešvaros“ įspūdį. Galima tik įsivaizduoti, kokius barjerus turi įveikti vyro ir moters santykiai, kad jų seksualinis ryšys taptų „švarus“.
Šatrijos Ragana atsisakė vietų, kur erotiškumas įgauna vis didesnį kūniškumą. Vėliau neišlikusioje vietoje matyti, kad daktaras iš tiesų geidžia vis didesnio artumo: glausdamas lūpas prie tos indo vietos, kur Viktutė ką tik gėrė, „metonimiškai“ ją pabučiuoja.
Kūrinio pabaigoje pereinama į itin simbolišką kalbėjimo būdą greičiausiai dėl to, kad mėginama nupasakoti dalykus, kurie tuo metu pagal literatūrinę tradiciją negalėjo būti tiesiogine kalba nupasakoti: spėtina, kad čia kalbama ir apie dvasines mylimųjų jungtuves, ir apie lytinį aktą. Pasirenkamas simbolinis kodas, kuris greičiausiai ne tik leidžia įveikti literatūrinius konvencialumus, bet ir padeda pasakotojai peržengti jos pačios užsibrėžtas savivokos, tapatybės ribas. Čia vaizduojama kažkas itin gamtiška, kas atsiduria už jai įprastų ir įmanomų įsivaizduoti jos santykių su vyru ribų – už bendro skaitymo vakarais šeimos rate, už muzikavimo kartu su kitais žmonėmis. Finalinėje scenoje Viktutė ir daktaras nuklysta kiek įmanoma toliau nuo kitų žmonių, ten, kur jie gali būti tik vienudu, visiškoje gamtos apsuptyje, ir kuo toliau nuo kultūros. Todėl įmanu įsivaizduoti, kad čia išsilaisvina ir tai, kas yra šios merginos (save suvokiančios pagal Viktorijos laikų standartus) gamtiškiausia. Minimas tampantis auksu vanduo – alchemijos simbolis. Sueitį, kaip priešingų polių – vyriškumo ir moteriškumo – jungtį, simboliškai išreiškia vandens, virstančio auksu, vaizdinys.
Kad būtų galima lengviau įsivaizduoti, kokia kalba ir kaip buvo parašytas šiame straipsnyje aptartas kūrinys, čia pateikiama pirmojo Šatrijos Raganos „Viktutės“ paraidinio perrašo ištrauka:
19 lapkr. paned.
Vertydama šiepą su kningomis radau vieną lietuvišką kningelę: „Apė žemę“2 parašytą Vileišiu3 (spausdinta4 dar5 Viniuje6) Yra tai pamokinimai iš fiziškos geografijos, parašyti aiškiai ir suprantamai dėl manės. Džiaugiuos7 iš tos radybos 8 nes turėsiu ką paskaityti vakarais mano mergėlems. Visados kaip akmuo guli man ant širdės mįslė, jog tie musu žmonės [„toki“ – nubraukta] gyvena jokios9 dvasiško peno10. Ne kalbu apė tą, kurį turi11 iš tikėjimo. Bet12 apart maldakningės retai kas temato kitas kningas. Pati13 mėgstu už vis labiau14 skaityti, ir dėlto baisu man pamislyjus15, kaip tiek žmonių turi16 apsieiti be skaitymo. [„Aš d“ – nubraukta] O jie skaityti mėgsta, skaičiau vieną kningelę mergėlems, tai labai patiko, ir prašė idant skaityčiau dar. Aš su mielu noru išpildyčiau jų prašymą, bet nelaimė, jog kningų man truksta. Gerai štai, dabar radau vėl 17 vieną, bet perskaičius tą, vėl
[21 psl.]
6.
neturėsiu. Sunku man labai skaityti lietuviškai: daugybes18 žodžių nesuprantu19 visiškai, daugybes20 ne moku ištarti. [„Ne Ar“ – nubraukta] Reikės butinai gauti gramatiką ir išsimokyti21 gėrai kalbos (visu pirmu pirmu yra ji reikalinga man, norinčiai22 arčiaus susieiti su žmonėmis paskui, yra ji man labai meili23, nes juntu, jog tai mano prigimta kalba ir pažinti ją yra mano priedermė. Nuo lopšio kalbu lenkiškai, lenkišką24 kalbą mėgstu daugiaus už kitas svetimasias, bet prieš lenkiškąją stovi dar lietuviška. Prie lenkiškosios priepratau, lietuviškąją miliu.) Tankiai misliju sau, [„kaip tai s“ – nubraukta] kokia tai nelaimė, jog taip pas mus persiskiria ponai su sodiečiais; o sverbiausi priežastis to – yra įvairumas kalbų. Prastas žmogėlis, girdėdamas25 ponus kalbančius visiškai kitaip [nubrauktas kablelis“ kaip26 jįs, mislija sau tikrai esąs27 iš kito molio padirbtas28, iš daug prastesnio. Mokysiuos, kaip galėdama. Dabar dar nieko ne moku. Už tą truputį29 žodžių, kurius galiu jau šiaip-taip suprasti iš kningų, galiu būti dėkinga ponui Jonui. Atvažiavo jis pas mus ant visų pereitų vakacijų mokyti mano broliuką. Tievai jo, sodiečiai, gyvena ne tolienu musu; jis pats yra studentas universiteto. Susidraugavomė su juo ir daug valandų praleidėmė kartu per vakacijas. Patiko man jis iš to, jog yra išlavintas, daug skaito, daug mislija30, geidžia ir „dąży“31 ieško32 ką33 kitą34 nėkaip pašokti, gėra vietą35 gauti ir pilvą sau sotinti. Pas mus če tokių nedaug, labiausėi terp sunų [„obi“[vatelių]36 – nubraukta] dvarponių. Jis teipogi, ne žinau jau iš kokios priežasties, ne bėgo nuo mano draugystės ir tokiu37 budu daug skaitova38 kartu, vaikščiojova39, šnekėjova40. Priguli jis prie teip vadinamų „Litvomanų“, t.y. mili savo tėvynę ir kalbą. Turėjo kėlias kningas lietuviškas41. Paėmiau vieną skaityti, buvo tai rodos vertymas „Vallenrodo“42. Veizėjau, veizėjau – nėko ne supratau.
[22 psl.]
Paėmiau kningėlę „Aušros“ tin radau lengvesnius43 straipsnelius44; [„mažu“ – nubraukta] pamažu [„priepratau“ – nubraukta] pradėjau suprasti žodžius ir sakinius; p. Jonas padėjo – ir teip45 perskaičiau porą kningėlių. Gramatikos neturėjo jis pats, bet priežadėjo pervežti iš Petrapilės46. Parvažiuos ant Kalėdų. Džiaugiuos47 iš to: apsakys jis apė lekcijas48, profesorius, apie visą tą studentų gyvenimą, jų mislias ir veikalus. Mes49 če sodžiuje sėdamė lig slėkai50 savo kaušukuosę, malonu labai turėti žinias ir surišimą51 su svietu, kurs gyvena daugiaus [„dva“ – nubraukta] proto52 gyvenimu. Ir dabar girdžiu apė visą tą, nors per raštus, nes p. Jonas toks gėras, jog rašynėja pas manę. Ne prašiau to, apsaugok Dievė! Turiu tokią puikybę, jog prašyti nėko ne galiu; [„jis pats“ – nubraukta] sakiau tik, jog norėčiau žinoti, ką ten jie veikia, ką gird53 sostapilėj – ir jis pats pasakė, jog bus laimingas pranešti man apė tai, jei leisiu54. Ir tokiu budu rašinėjamosė55: jis lietuviškai, o aš [„ ne norėdama paliekti užpakalije, tiepogi stengius“ – nubraukta] teipogi56 surinkus spėkas rašau laiškus, [„p“ – nubraukta] ant pavizdžio Babilono bokšties: per pusę lenkiškus, per pusę lietuviškus. Ne žinau, [„kai“ – nubraukta] su kokiu jausmu skaita jus p. Jonas ir kiek supranta…..
(Vakacijos linksmiai57 labai praejo… Kaip jau sakiau, daug skaitėmė; [„bet ir“ – nubraukta] vaikščiojomė58 po laukus rinkdami žiedus, kurius džiovino p. Jonas, užsiėmėmė su mikroskopu. [„Pavizd“ – nubraukta] Priesisotinę moksliškais užsiėmimais, bėgiojomė po padvarę. Šokomė59 mazurą per allejas, važinėjamės per upė/ę…)
Bet ne visados buvomė teip gėruoju60: kartais61 susibarindavomė62 o atsitikdavo tas, [„kad“ – nubraukta] pradėjus munms kalbą apie tikėjimą Jis, žinoma, kaip „jaunikaitis galo XIX amžiaus už63 niekus skaito viską64, ko ne gal savo pirštais pačiupinėti, o manę tarsi, kas [neįskaitoma raidė nubraukta, „augštyn pakėlą girdži“ – nubraukta] durti-duria girdžiant65 tokias nuomonės apė tai, ką laikau už šventą; apmauda ima neapsakyta, jog žmogus nesupranta tokios aiškios teisybės. Paskui stengiaus ne pradėti kalbos66 apė tą dalyką…
[23 psl.]
tik piksti67 žmogus – daugiaus nėko. Vienas tai yra punktas, kurs manę atstuma nuo p. Jono, o teip geras jis yra labai, t.y. ne elgėsi teip, kaip turėtu tiesą, pagal lugiškos konsekvencijos savo teorijos.
1 Pečkauskaitė M. Keli žodžiai į tėvus // Šaltinis. – Nr. 38. – 1908. – P. 598.
2 [Vileišis P.] Apsakinieimas apej Żiamie ir atmajnas ora. Paraszia Piatras Wileijszis. – Petropilie, 1876.
3 „u“ pilku pieštuku ištaisyta į „o“.
4 „di“ taisyta.
5 „d“ taisyta.
6 Įterpta pilku pieštuku „(?)“.
7 „D“ taisyta, „us“ pataisyta į „uos“.
8 Įterpta viršuje, „ad“ vėliau pilku pieštuku taisyta.
9 „s“ vėliau nubraukta.
10 Pilku pieštuku nubraukta „maisto“ ir viršuje užrašyta „peno“.
11 „l“ ištaisyta į „t“.
12 „B“ taisyta.
13 „P“ taisyta.
14 Įterpta viršuje pilku pieštuku.
15 „ti” ištaisyta į „jus“.
16 Įterpta viršuje.
17 Nubraukta pilku pieštuku.
18 „ę“ ištaisyta į „es“.
19 „up“ taisyta.
20 „ę“ ištaisyta į „es“.
21 „y“ ištaisyta į „in“.
22 „n“ taisyta.
23 „a“ ištaisyta į „i“.
24 Pirma „k“ taisyta.
25 „dėdamas“ taisyta.
26 „nei“ ištaisyta į „kaip“.
27 „antis“ ištaisyta į „esąs“.
28 „ens“ ištaisyta į „tas“.
29 „r“ taisyta.
30 „j“ taisyta.
31 Lenk. „siekia“.
32 Nubraukta „lig“ įterpta viršuje.
33 „ą“ ištaisyta į „o“.
34 „ą“ ištaisyta į „o“.
35 „i“ taisyta.
36 Lenk. „obywatel“ – pilietis.
37 „o“ taisyta.
38 „imi“ pilku pieštuku ištaisyta į „ova“.
39 „om“ taisyta, vėliau pilku pieštuku ištaisyta į „ova“.
40 „mė“ pilku pieštuku ištaisyta į „ova“.
41 „liet“ taisyta.
42 Adomas Mickevičius „Konradas Valenrodas“ (1928).
43 „as“ ištaisyta į „us“.
44 Nubraukta pilku pieštuku „šmotelius“ ir viršuje užrašyta „straipsnelius“.
45 „i“ taisyta.
46 „a“ ištaisyta į „o“.
47 Antra „u“ taisyta.
48 „v“ ištaisyta į „l“.
49 „N“ ištaisyta į „M“.
50 Greičiausiai turėta galvoje „sraigės“.
51 Nubraukta „łączność“, lenk. „bendravimas“, viršuje pilku pieštuku užrašyta „surišimą“.
52 Nubraukta „išminties“ pilku pieštuku, viršuje užrašyta „proto“.
53 „žia“ nubraukta, vėliau pilku pieštuku nubraukta „ž“ ir „a“, palikta „girdi“.
54 „daleisiu“ ištaisyta į „leisiu“.
55 Viršuje užrašyta „susirašome“.
56 „ą“ ištaisyta į „o“.
57 „iai“ ištaisyta į „ai“.
58 „amė“ ištaisyta į „omė“.
59 „ia“ ištaisyta į „o“.
60 „o“ įterpta viršuje.
61 „k“ taisyta.
62 „im“ ištaisyta į „davomė“.
63 „ne“ ištaisyta į „už“.
64 „ką“ taisyta.
65 Antra „i“ taisyta.
66 Įterpta viršuje.
67 „s“ įterpta vėliau.
Žydronė Kolevinskienė. Lietuvių rašytojų draugijai – 100
2022 m. Nr. 2
2021 m. gruodžio 14 d. pirmą kartą surengtoje meno kūrėjų apdovanojimo ceremonijoje rašytojui Vytautui Martinkui įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos šimtmečio premija. Ji skirta už intelektualią, esmių ieškančią prozą, orią, visada dialogišką laikyseną bei už meno visuomenės labui nuveiktus darbus. V. Martinkus buvo pirmasis 1995 m. įsteigtos Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas. 1996 m. buvo priimtas „Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymas“, kuriuo siekta apibrėžti ir juridiškai įteisinti menininko profesiją, atkreipti įstatymų leidėjų dėmesį į šią visuomenės grupę. Būtent šis dokumentas institucionalizavo rašymą kaip profesiją. Priimdamas apdovanojimą, V. Martinkus pabrėžė, kad „pati proga steigti, skirti, teikti Lietuvos rašytojų sąjungos šimtmečio premiją yra išskirtinė. Ne visoms organizacijoms pavyksta išgyventi savo šimtmetį, bet štai Rašytojų sąjungai pavyko. Lietuvos rašytojų sąjunga ne kartą keitė savo veiklos formą, uždavinius, net misiją, bet šiandien ji yra didelė, stipri, kūrybinga, reikalinga visiems į ją susibūrusiems rašytojams. Organizacija nei kiek nepaseno, nes į ją vis ateina jaunų naujų, talentingų kūrėjų“1. V. Martinkus 1989–1994 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos ir jos valdybos pirmininkas. 1989 m. birželio 7 d. neeiliniame IX LTSR rašytojų sąjungos suvažiavime organizacijos nariai paskelbė atsiskirią nuo TSRS rašytojų sąjungos, įkuriantys savarankišką Lietuvos rašytojų struktūrą ir atmetantys cenzūrą2. Tų pačių metų liepos 27 d. Lietuvių rašytojų draugija Amerikoje, vadovaujama Pauliaus Jurkaus, atsiuntė Rašytojų sąjungai sveikinimą atsiskyrus nuo Sovietų Sąjungos rašytojų sąjungos. Taip dvi rašytojų bendrijos, kilusios iš vieno šaltinio, pradėjo atvirą ir vaisingą dialogą. 1990 m. gruodžio 14–15 d. Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime, vykusiame jau atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, LRS įstatai buvo patikslinti ir į LRS sugrąžinti visi Lietuvoje tebegyvenę buvę Lietuvių rašytojų draugijos nariai. Į Rašytojų sąjungą įstojo daugiau kaip dvidešimt rašytojų, priklausančių užsienyje tebeveikiančiai Lietuvių rašytojų draugijai, kurios valdyba šiuo metu susibūrusi Čikagoje (nuo 1998 m.). Taigi Šimtmečio premija tampa svarbi ir kaip Lietuvių rašytojų draugijos įsteigimo šimtametis ženklas, kviečiantis prisiminti istorijos ištakas.
Įsisteigusi 1922 m. Kaune kaip Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga, Lietuvių rašytojų draugija toliau tęsė Lietuvių meno kūrėjų draugijos Literatų sekcijos, veikusios nuo 1920 m., veiklą.
1922 m. sausio 31 d. Kaune buvo sušauktas pirmasis žurnalistų ir literatų steigiamasis susirinkimas. Jame dalyvavo: kan. Juozas Tumas-Vaižgantas, Matas Šalčius, Bronius Prapuolenis, Jonas Laurinaitis, Antanas Bružas, K. Kristutis, Juozas Pronskus, Petras Ruseckas, Antanas Klimas, Jonas Strimaitis, Matas Bagdonas, Kazys Samajauskas, Antanas Žukauskas-Vienuolis, Pranas Būdvytis. Susirinkimui pirmininkavo kan. J. Tumas, sekretoriavo – A. Klimas. J. Tumas pateikė naujos organizacijos įstatus, aprėpiančius labai plačius steigiamos organizacijos veiklos barus. 1922 m. kovo mėnesį įstatai buvo įregistruoti Kauno apskrities viršininko įstaigoje. Teisiškai įsteigtos sąjungos tikslas buvo padėti rašytojams ir žurnalistams palaikyti tarpusavio ryšius, keistis nuomonėmis, kelti kvalifikaciją, teikti pagalbą nelaimės atveju, palaikyti ryšius su panašiomis užsienio organizacijomis. 1924 m. sąjunga vienijo keturiasdešimt tris narius, o 1929 m. narių skaičius išaugo net iki septyniasdešimt vieno. 1929 m. kovo 22 d. laikraščio „Mūsų Rytojus“ redakcijos patalpose buvo sušauktas Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos reorganizacinis susirinkimas, kurio metu buvo nutarta atskirti žurnalistų ir rašytojų veiklas. Žurnalistai nuo rašytojų atsiskyrė ir įkūrė Lietuvos žurnalistų sąjungą. 1930 m. balandžio 12 d. Kauno apskrities viršininko įstaigoje buvo įregistruota Lietuvos žurnalistų sąjunga, o 1932 m. vasario 21 d. įvyko steigiamasis Lietuvių rašytojų draugijos suvažiavimas. Nelengvą draugijos steigties pradžią liudija „Naujosios Romuvos“ redaktoriaus Juozo Keliuočio atsiminimai: „1932 metais kilo sumanymas įkurti Lietuvių rašytojų draugiją. Buvo tam sudarytas organizacinis komitetas, bet darbas nesisekė. Rašytojai tada buvo per daug pakrikę, susiskaldę: vieni užsidarę tarp keturių sienų nieko nenorėjo žinoti apie kitus, antri asmeniškai susipykę dėl recenzijų, įžeidimų – nenorėjo net susitikti vienas su kitu. Jaunieji literatai, norėdami kaip galima greičiau prasimušti į viešumą, telkėsi į grupes ir grupeles, dar gerai nežinodami, ko jie iš tiesų nori. Galbūt todėl rašytojai vėliausiai iš visų tada buvusių Lietuvoje profesijų susitelkė į vieną organizaciją. Vien dėl literatūros ir iš literatūros gyvenančių rašytojų tada beveik nebuvo. Visuomenė mažai domėjosi literatūra, stigo kvalifikuotų ir sąžiningų leidėjų, o valdžia jai remti tiesiogiai neskyrė nei jokių lėšų, nei premijų, nei stipendijų. Apie naujų kadrų ugdymą net nebuvo kalbama ir konkrečiai nieko šiuo reikalu nebuvo daroma. Literatūros žurnalai gimdavo ir greitai vėl žlugdavo, likdami skolingi ir spaustuvėms, ir popieriaus pirkliams, ir savo bendradarbiams, ir skaitytojams. Jei ir kildavo koks sumanymas, tai nebuvo kompetentingo rašytojų organo, kuris jį paremtų, apgintų ir įgyvendintų. Jokių literatūros vakarų tada nerengdavo, atrodo, jog net nežinota, kad jie reikalingi. Tokiomis sąlygomis nebuvo lengva įkurti Rašytojų sąjungą. Pagaliau vis dėlto buvo sudaryta Lietuvių rašytojų draugijos įstatai. 1932 metais vasario 21 dieną įvyko steigiamasis draugijos susirinkimas. Bet iš 70 pakviestų rašytojų į jį atvyko mažiau kaip pusė. Atvykusiųjų dalis pačioj susirinkimo pradžioj iš jo pasišalino. Atrodė, jog bendram darbui rašytojai dar nepribrendę. Buvo sudaryta valdyba – bet atsitiktinio ir dirbtinio pobūdžio. Tinkamesni tam rašytojai nesutiko joje dalyvauti. Valdybos pirmininku buvo išrinktas Ignas Šeinius, nuolatos gyvenęs Stokholme ir tik kada ne kada atvykstąs į Lietuvą. Bet ir taip sudaryta valdyba šį tą darė – rūpinosi autoriaus teisių apsaugos sustiprinimu, svetimos menkavertės literatūros antplūdžio sumažinimu, nuosavos būstinės įsigijimu. Tik jai stigo nuoširdaus kontakto su draugijos nariais. Todėl tų metų lapkričio 20 dieną ir įvyko šis nepaprastas visuotinis Lietuvių rašytojų draugijos susirinkimas. Draugija buvo įsteigta lyg iš naujo. Buvo priimta naujų narių – dabar ji jungė apie 40 rašytojų. <…> Susirinkime buvo nutarta savo būstine pasirinkti Menininkų klubą ir čia rengti literatūros vakarus, o kiekvieną antradienį – laisvus narių susiėjimus. Buvo sumanyta įsteigti ir literatūrai remti fondą, keletą metinių literatūros premijų, taip pat nutarta ieškoti kontakto su užsienio rašytojais. Išrinkta nauja draugijos valdyba, į kurią pateko J. Tumas-Vaižgantas (pirmininkas), V. Mykolaitis-Putinas (vicepirmininkas), J. Keliuotis (sekretorius), J. Grušas (iždininkas) ir J. Kossu-Aleksandriškis (turto globėjas). Į Garbės teismą buvo išrinkti Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga ir Teofilis Tilvytis, į revizijos komisiją – Antanas Vienuolis-Žukauskas, Adomas Lastas ir Petras Babickas. Šiame susirinkime vyravo draugiška ir šviesi nuotaika. Neiškilo jokių nei ideologinio, nei asmeninio pobūdžio ginčų. Buvo daug vilčių išjudinti literatūros gyvenimą ir sudaryti palankesnes sąlygas literatūrai ugdyti. Vaižgantas Rašytojų draugijos pirmininku išbuvo ligi pat savo mirties. Po jo mirties draugijos pirmininku beveik kasmet buvo perrenkamas V. Mykolaitis-Putinas“3.
Tad daugelyje literatūrinių žinynų ir enciklopedijų minimi būtent šie Lietuvių rašytojų draugijos įsteigimo metai – 1932-ieji, pabrėžiant, kad tų metų vasario 21 d. Vytauto Didžiojo (Lietuvos) universiteto Humanitarinių mokslų fakultete buvo įkurta pirmoji savarankiška lietuviškai rašančių rašytojų, vertėjų, literatūros tyrinėtojų organizacija. Iki 1944 m. organizacija veikė Lietuvoje, Kaune, o 1946 m. sausio 25–26 d. susibūrę nuo antrosios sovietų okupacijos pasitraukę pabėgėliai organizaciją atkūrė Vokietijoje, Tiubingene, pavadinę Lietuvių rašytojų tremtinių draugija (LRTD). Pagrindiniai šios organizacijos veiklos principai liko nepakitę ir po 1949-ųjų, persikėlus iš DP stovyklų į JAV. Tai buvo įrašyta ir Draugijos įstatuose. Nuo 1950 m. iki dabar Lietuvių rašytojų draugija veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Tiesa, 1948 m. kurį laiką veikė dvi lietuvių rašytojų organizacijos egzilyje: Lietuvių rašytojų tremtinių draugija Vokietijoje ir Šiaurės Amerikos lietuvių rašytojų draugija. Pastarąją 1948 m. vasario 28 d. įkūrė poetas Jonas Aistis kartu su bendraminčiais, tapęs ir šios Draugijos pirmininku. Abi draugijos palaikė glaudžius ryšius, keisdavosi informacija, abiejų draugijų veiklos principai buvo panašūs, perimti iš prieškario Lietuvoje veikusios rašytojų organizacijos. Abiejų draugijų, tuo metu buvusių skirtinguose žemynuose, veiklos planai ir tolesni tikslai buvo panašūs, tęsiant tarpukario Lietuvoje pradėtus darbus ir tradicijas: leisti organizacijos metraščius, naujienlaiškius (biuletenius), vėliau, jei bus palankios sąlygos, leisti ir Draugijos žurnalą, išleisti lietuvių klasikų ir naujosios literatūros rinktinius raštus, rengti literatūros vakarus, knygų pristatymus, rūpintis lietuvių rašytojų kūrybos vertimais į anglų kalbą ir pan.
1950 m. pavasarį Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bostone, buvo sušauktas Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos ir Šiaurės Amerikos lietuvių rašytojų draugijos bendras suvažiavimas, kuriame, joms susijungus, buvo įkurta (o tiksliau – atkurta) Lietuvių rašytojų draugija. Draugija pradėjo veikti pagal pakoreguotus Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos ir nuo 1922 m. buvusios Lietuvių rašytojų draugijos įstatus. Taigi Lietuvių rašytojų draugija JAV buvo atkurta, jau turint tam tikrą istorinį, kultūrinį paveldą, kuris tokiai Draugijai buvo atspirties taškas, sudaręs sąlygas tolesnei istorinės, literatūrinės atminties plėtotei, padėjęs kurti naujas galimybes perspektyvoje. Visą veikimo laiką Draugijos būstinė keitėsi priklausomai nuo valdybos sudėties. Keičiantis organizacijos būstinės vietai, valdybai ir pirmininkams, pagrindiniai Draugijos tikslai ir kryptys išliko nepakitusios: „Lietuvių rašytojų draugija jungia grožinę literatūrą puoselėjančius asmenis. Ta jungtis yra kūryba, išlaikanti dvasinę tautos gyvybę ir ugdanti profesinį solidarumą. Lietuvių rašytojų draugijai priklauso visų literatūrinių žanrų, poezijos, beletristikos, kritikos, literatūros mokslo, vertimų ir t. t. puoselėtojai, gyveną laisvame pasaulyje“4.
Galima prisiminti, kad Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkais yra buvę: Stasys Santvaras (1946–1950), Jonas Aistis (1950–1951), Benediktas Babrauskas (1951–1958), Juozas Tysliava (1958–1961), Pranas Naujokaitis (1961–1962), Bernardas Brazdžionis (1962–1966; 1979–1983), Aloyzas Baronas (1966–1970), Leonardas Andriekus (1970–1979), Anatolijus Kairys (1983–1986), Česlovas Grincevičius (1986–1988), Paulius Jurkus (1988–1998), Stasė Petersonienė (1998–2016), Valdas Aušra (dabar).
Lietuvių rašytojų draugijos veiklą Jungtinėse Amerikos Valstijose būtina matyti ne vien tik kaip tradicinės draugijos, bet ir kaip atsinaujinančios literatūros formuotojos išeivijoje, rašytojų asmeninio, kūrybinio palikimo saugotojos, rašytojų atminties ir įamžinimo institucijos. Tokios tinklinės, skėtinės organizacijos, sutelkusios ne vien tik rašytojus, literatūros kritikus, bet ir kultūros, visuomenės veikėjus, eilinius skaitytojus egzilyje, neturėjo nei Latvija, nei Estija. Estijos tarptautinė rašytojų bendrija, įsisteigusi 1945 m. Stokholme ir skirta sujungti egzilyje esančius estų rašytojus, nuo lietuviškosios skyrėsi ir mažesne savo apimtimi, ir siauresniais veiklos barais. Tokios, panašaus masto rašytojų organizacijos išeivijoje neturėjo ir Latvija (Latvijos rašytojų sąjunga įkurta tik 1940 m., gerokai vėliau nei tarpukariu veikusios estų ir lietuvių rašytojų draugijos).
Lietuvių rašytojų draugija nuo pat įsisteigimo pradžios buvo pagrindinė organizacija, kuri rūpinosi rašytojų įamžinimo, t. y. memorializacijos (jų vardų, kūrybinio palikimo, atminties), klausimais. Aktyviausiai memorializacijos procesas Lietuvių rašytojų draugijos veikloje vykdytas nuo 1951 m. iki 1966 m., t. y. pirmąjį Draugijos dvidešimtmetį: buvo kaupiamas archyvinis paveldas, leistos ir platinamos knygos, spausdinamas naujienlaiškis, rengiami rašytojų jubiliejų, jubiliejinių metų minėjimai, rūpinamasi rašytojų raštų leidimu, paminklų statymu ir kita.
Nuo 1951 m. vidurio vadovauti Draugijai imasi B. Babrauskas – poetas, literatūros kritikas, pedagogas, visuomenės veikėjas. Jis vadovavo iki 1958 m. Nuo 1950 m. jis buvo ir Čikagos lietuvių rašytojų klubo pirmininku. Jo pirmininkavimo laikotarpiu Draugijos būstinė buvo Čikagoje. Tai buvo bene aktyviausi Draugijos veiklos metai. 1953 m. Vokietijoje mirus Vydūnui, visi jo rankraščiai perduoti Lietuvių rašytojų draugijai Amerikoje. Bendradarbiaujant su 1952 m. Čikagoje įsteigtu Vydūno fondu, buvo išleisti Vydūno raštai, taip pat Vinco Krėvės, Vaižganto raštai. Pastatytas paminklas Vydūnui Vokietijoje ir V. Krėvei Filadelfijoje (Kazimiero parapijos Švento Kryžiaus kapinėse).
Lietuvių rašytojų draugija rūpinosi ne tik rašytojų raštų leidyba. Draugijos nariai konstruktyviai prisidėjo prie Bostono enciklopedijos trisdešimt septynių tomų literatūrinių dalių rengimo, Draugijos nariai buvo atskirų tomų redkolegijose, rinko medžiagą, rašė straipsnius, redagavo atskiras enciklopedijos dalis. Draugijos valdybos narė Nelė Mazalaitė savo vyro Juozo Gabės atminimui įamžinti pasiūlė Lietuvių rašytojų draugijai dvi premijas už poeziją (kiekviena po tūkstantį dolerių). Sutarusi su N. Mazalaite, LRD paskelbė konkursą dviem grožinės literatūros premijoms: Maironio poezijos premijai (tūkstantis dolerių), minint Maironio 50-ųjų mirties metinių sukaktį, ir Juozo Gabės premijai už poezijos knygą jaunimui.
Kitas svarbus ir aktyvus laikotarpis rašytojų įamžinimo lauke susijęs su B. Brazdžionio pirmininkavimu. Jis rūpinosi ne tik jo vadovaujamos organizacijos žinomumu lietuviškoje visuomenėje, bet ir archyvine Draugijos medžiaga. Buvo nutarta padaryti keletą dalykų: parengti kiek galima daugiau diasporoje gyvenančių rašytojų garso įrašų; perduoti Lietuvių rašytojų draugijos (ir Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos iš DP stovyklų) dokumentus Pasaulio lietuvių archyvui (PLA), kuriam tuo metu vadovavo Draugijos narys Česlovas Grincevičius. Taip archyve buvo sudarytas atskiras LRD fondas. Visos vėlesnės LRD valdybos nuosekliai laikėsi šio sutarimo. Apie B. Brazdžionio vadovaujamos Draugijos susirūpinimą lietuvių rašytojų JAV palikimo įamžinimu buvo plačiai skelbiama ir lietuviškoje spaudoje („Drauge“, „Darbininke“, „Dirvoje“, LRD naujienlaiškiuose ir kt.), tam buvo išnaudota ir vietos žiniasklaida. 1964 m. balandžio 5 d. Los Andžele Draugija suorganizavo Kristijono Donelaičio 250 metų gimimo sukakties minėjimą, kuris sutapo su 1963 m. LRD literatūros premijos įteikimu Mariui Katiliškiui. Renginio metu K. Donelaičio „Metus“ net aštuoniomis kalbomis skaitė ne tik lietuviai, bet ir nelietuviai renginio svečiai.
1982 m. gegužės 22–23 d. Klivlende B. Brazdžionio vadovaujama LRD valdyba surengė visuotinį Draugijos narių suvažiavimą. Tam buvo ypatinga proga – 50 metų nuo Maironio mirties (Draugija sukūrė savo firminį blanką su Maironio atvaizdu) ir 100 metų nuo V. Krėvės gimimo. Renginys pritraukė daugiau nei tris šimtus žmonių, o Klivlendo miesto meras gegužės 22–23 d. paskelbė „Lietuvių rašytojų dienomis“.
Būtina paminėti porą konkrečių ir mažiau žinomų atvejų, susijusių su LRD veikla memorializacijos klausimu: Juozo Krumino ir Jurgio Savickio atminimo įamžinimą.
1951 m. birželio 1 d., Vokietijos Edmunštalio tuberkuliozės sanatorijoje mirus poetui, vertėjui J. Kruminui (1914–1951), B. Babrauskas Draugijos vardu kreipiasi į tuo metu jau JAV gyvenančią buvusią poeto žmoną rašytoją N. Mazalaitę-Kruminienę-Gabienę dėl jos buvusio vyro, poeto J. Krumino atminimo įamžinimo, dėl paminklo pastatymo. Deja, nei į šį, nei į vėlesnį pakartotiną LRD kvietimą N. Mazalaitė neatsiliepia, tad paminklas poetui J. Kruminui, palaidotam Špakenbergo pabaltiečių kapinėse, lietuvių skyriuje, pastatytas tik Lietuvių rašytojų draugijos iniciatyva ir lėšomis. 1963 m. Draugijos iniciatyva išleistas tik rankraščiuose iki tol buvęs J. Krumino romanas „Šeštasis medis“. Romaną išleido „Nidos“ leidykla Londone. LRD planavo išleisti ir jo eksperimentinės poezijos ir kitas prozos knygas, deja, kaip liudija dokumentai, sutrukdė finansų trūkumas.
Draugija padėjo ir sprendžiant Prancūzijoje gyvenusio J. Savickio (1890–1952) palikimo ir palaidojimo klausimus. Kaip žinoma, paskutinius metus iki mirties J. Savickis gyveno su olande Mary Albine Koh. Testamentu jai perrašė visą savo turtą ir autoriaus teises (būtent dėl šių teisių vėliau su našle ir bylinėjosi Draugijos valdyba). M. A. Koh sunaikino beveik visus J. Savickio raštus, rankraščius, laiškus. 1952-ųjų gruodžio 22 d. miręs rašytojas buvo pašarvotas Rokbriuno Šv. Margaritos bažnyčioje, palaidotas atokesnėje kapinių vietoje. Vėliau Lietuvių rašytojų draugijos pastangomis ir lėšomis J. Savickio palaikai buvo perkelti į centrinę kapinių dalį, savotišką vietos garsenybių panteoną. J. Savickis amžinojo poilsio atgulė šalia airių poeto Williamo Yeatso. Draugijos pavadinimo santrumpa „LRD“ įrašyta ir antkapinėje plokštėje.
Lietuvių rašytojų draugijos šimtmečio proga prisiminta jos istorija ir bent nedidelė dalis jos darbų rašytojų memorializacijos labui paliudija, kad atminties klausimai neišvengiamai siejasi ir su kolektyvinės tapatybės klausimais, patvirtina prasmingą galimybę telkti išsklidusią bendruomenę. To tikimasi ir iš tam pačiam Draugijos šimtmečiui skirto II Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo, kuris įvyks šią vasarą, birželio 28–30 d. Vilniuje. Jį organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga, Pasaulio lietuvių bendruomenė ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kartu su partneriu Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Suvažiavimui bus parengtas ir jo metu pristatytas jau antrasis pasaulio lietuvių rašytojų kūrybos almanachas „Egzodika 2“. Tai leidžia kalbėti apie atmintį pačiose įvairiausiose formose ir skirtingose generacijose.
1 Daugiau žr.: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1563635/lietuvoje-pirma-karta-ivyko-meno-kureju-apdovanojimu-ceremonija-menininkai-dziaugesi-kolegu-ivertinimu; https://www.15min.lt/kultura/naujiena/naujienos/iteiktos-meno-kureju-premijos-tarp-laureatu-15min-zurnalistas-gediminas-kajenas-1104-1613864.
2 Daugiau apie tai: Jakonytė L. Rašytojo socialumas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005. – P. 254.
3 Vaižgantas amžininkų akimis / parengė Alfas Pakėnas // Metai. – 2009. – Nr. 8–9. – P. 119–120, prieiga per internetą: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=4045.
4 Iš LRD pirmininko Leonardo Andriekaus pranešimo LRD nariams, 1970. V. 22. – LTSC/PLA. – F. LRD.
Umberto Eco. Jorgė Luisas Borgesas ir manasis įtakos nerimas
2022 m. Nr. 1
Iš italų k. vertė Toma Gudelytė
Sausio 5 d. Umbertui Ecui (1932–2016) būtų suėję devyniasdešimt metų. Kalbos filosofas, medievistas, semiotikas, masinių medijų tyrinėtojas ir ironiškas aktualijų apžvalgininkas, U. Ecas vis dėlto labiausiai išgarsėjo kaip rašytojas – pirmasis jo romanas „Rožės vardas“, tėvynėje nuskynęs prestižinę Premio Strega, buvo kaipmat išverstas į kone visas pasaulio kalbas ir yra perleidžiamas iki šiol. Tačiau Ecas pasakorius vargu ar būtų atsiradęs be Eco semiotiko, o romanų personažai – be „slaptos meilės“ Jorgės Luiso Borgeso įtakos. Apie savąjį įtakos nerimą ir J. L. Borgeso vaidmenį kūryboje italų rašytojas šmaikščiai dėsto šiame pranešime, perskaitytame konferencijoje „Relaciones literarias entre Jorge Luis Borges y Umberto Eco“ („Literatūriniai ryšiai tarp Jorgės Luiso Borgeso ir Umberto Eco“) Kastilija-La Manča universitete 1997-ųjų gegužę. Šiame tekste rašytojas bene pirmąkart įveda mus į savo virtuvę, atidengdamas garuojančius puodus ir leisdamas įkvėpti stulbinamų kvapų.
Italija U. Eco devyniasdešimtąsias gimimo metines pamini kaip ir dera tokiam autoriui: paroda-labirintu 2021-ųjų Italijos kultūros sostinėje Parmoje. „Labirintai. Vieno ženklo istorija“ (it. Labirinti. Storia di un segno) vedžioja – ir klaidina! – lankytojus po U. Eco romanų siužetus, atkurtus skaitmeninėmis scenografijomis labirinto formos Masone parko komplekse, o drauge nukelia į paralelinę sąmokslų ir okultizmo visatą, kaip žinia, itin brangią šiam autoriui. Parodos labirintuose, be abejo, sutiksite ir „klejojantį archyvarą“ J. L. Borgesą.
Visada sakiau, kad į kardiologijos konferencijas kardiopatikų kviesti nederėtų. Mano pareiga, greta padėkos jums už begalę gražių šiomis dienomis išsakytų žodžių, būtų patylėti vadovaujantis mintimi, kad užrašytas tekstas – tai buteliui patikėtas rankraštis. Kas visai nereiškia, jog rankraštį dera skaityti bet kaip, veikiau, pasak liaudies išminties, autoriui užvertus kojas. Štai kodėl šiomis dienomis žymėjausi atsakymus ir papildymus skaitytiems pranešimams ir galiausiai nusprendžiau aptarti juos vienu kartu.
Reaguodamas į jūsų išsakytas mintis, norėčiau panagrinėti įtakos sąvoką. Tai nepaprastai svarbi sąvoka kritikai, literatūros istorijai, naratologijai; ir tai pavojinga sąvoka. Per šias dienas nekart pajutau šį pavojų ir kaip tik todėl kviečiu pasigilinti.
Kalbėdami apie įtakų santykį tarp autorių A ir B, galime patekti į dvejopą situaciją:
1) A ir B kūrė tuo pačiu laikotarpiu. Galėtume padiskutuoti, pavyzdžiui, ar esama Prousto ir Joyce’o įtakos vienas kitam. Nesama – jiedu buvo susitikę vos kartą ir abu viens apie kitą pasakė maždaug tokius žodžius: „Antipatiškas tipas, ir iš to, ką rašo, ne kažką skaičiau.“
2) Autorius A chronologiškai lenkia autorių B, ką ir aptarinėjome konferencijos metu, todėl diskusija sukasi vien apie autoriaus A įtaką autoriui B.
Vis dėlto kalbėti apie įtakos sąvoką literatūroje, filosofijoje ir net moksliniuose tyrimuose neįmanoma prieš tai neišplėtus santykio į trikampį su X. Norime šiuo X pavadinti kultūrą, ankstesniųjų įtakų grandinę? Pratęsdami šių dienų pokalbių giją, pavadinkime X enciklopedijos visatą. Į X būtina atsižvelgti, o ypač kalbant apie Borgesą, kadangi Borgesas, nors ir kiek kitaip nei Joyce’as, pasitelkė pasaulinę kultūrą kaip žaidimo įrankį.
Santykis A / B gali būti įvairiopas: 1) B randa kažką autoriaus A kūryboje ir nežino, kad už to slypi X; 2) B randa kažką autoriaus A kūryboje ir per A kūrybą atranda X; 3) B mąsto apie X ir tik vėliau pastebi, kad X slypėjo A kūryboje.
Nesirengiu čia atkurti tikslios savo santykio su Borgesu tipologijos ir pateiksiu tik keletą pavyzdžių beveik atsitiktine tvarka. Vėliau kiti galės sudėlioti mano pavyzdžius į skirtingas šio trikampio pozicijas. Beje, šie momentai gali tarpusavy pintis, mat į įtakos sąvoką būtina įtraukti ir atminties laikinumo sąvoką: autorius gali puikiausiai atminti kažką, ką perskaitė kito autoriaus kūryboje, tarkim, 1958-aisiais, pamiršti 1980-aisiais, kol rašė kažką savo, ir naujai atrasti (arba prisiminti) 1990-aisiais. Galima būtų užsiimti įtakų psichoanalize. Pavyzdžiui, per mano kaip rašytojo karjerą buvo aptarta begalė įtakų, apie kurias puikiausiai nutuokiau, dalis tokių, kurių buvo neįmanoma patikrinti, mat nė nenumaniau apie šaltinius, bei tokių, kurios mane nustebino, bet įtikino: kada Giorgas Cellis „Rožės varde“ įžvelgė istorinių Dmitrijaus Merežkovskio romanų įtaką, man teko pripažinti, kad esu juos skaitęs būdamas dvylikos, nors rašydamas romaną ir buvau juos pamiršęs.
Diagrama, beje, nėra tokia paprasta, mat greta A, B ir neretai tūkstantmetės grandinės, kurią įkūnija X, egzistuoja dar ir Zeitgeist. Zeitgeist neturėtų būti suvokiama kaip metafizinė ar metaistorinė sąvoka, manau, ją galime priimti kaip abipusių įtakų virtinę, bet išties įspūdinga tai, kad Zeitgeist gali veikti net vaiko prote. Neseniai stalčiuose atradau tekstą, rašytą būnant dešimties, – dienoraštį burtininko, prisistatančio vienos salos Apledėjusiame Arkties Vandenyne atradėju, kolonizatoriumi ir reformatoriumi. Toji sala vadinosi Gilė. Pažvelgus šiandienos akimis, ši istorija dar ir kaip primena Borgesą, bet akivaizdu, kad būdamas dešimties Borgeso skaityti niekaip negalėjau (ir dar užsienio kalba). Kaip negalėjau būti perskaitęs ir XVI, XVII ir XVIII amžių utopijų ar istorijų apie tobulas įsivaizduojamas bendruomenes. Tačiau buvau perskaitęs daug nuotykių romanų, pasakų, savaime suprantama, ir net knygos „Gargantiua ir Pantagriuelis“ sutrumpintą versiją vaikams – kas žino, kokios cheminės reakcijos tada įvyko mano vaizduotėje.
Zeitgeist net gali pastūmėti galvoti apie laiko strėlės inversijas. Pamenu, kaip būdamas šešiolikos (taigi, apie 1948-uosius) kūriau pasakojimą apie planetas: glaustas istorijėles, kurių pagrindiniai veikėjai – Žemė, Mėnulis, Venera, pamilusi Saulę, ir panašiai. Tai buvo savotiški kosmikomiksai1. Kartais smaginuosi spėliodamas, kaip Italui Calvinui pavyko išknisti po kažkelerių metų, veikiausiai apšvarinus mano namus, šią mano jaunystės rašliavą, išlikusią vieninteliu rankraščiu. Juokauju, žinoma, bet noriu tuo pasakyti, jog kartais būtina tikėti Zeitgeist. Bet kuriuo atveju, kažin ar patikėsite, bet Calvino kosminės istorijos gerokai pranoksta manąsias.
Galiausiai esama daugeliui autorių bendrų temų, mat šios ateina tiesiai iš supančios tikrovės. Pamenu, kad pasirodžius „Rožės vardui“ daugybė skaitytojų lygino mano romaną su kitomis knygomis, kuriose pasakojama apie sudegusias abatijas, ir kurių didžiosios dalies nebuvau skaitęs. Ir ničniekam netoptelėjo, kad viduramžiais pagrindinis abatijų, kaip, beje, ir katedrų, užsiėmimas buvo degti.
Taigi, griežtai nesilaikydamas diagramos, pabandysiu į savąją triadą – intentio auctoris, intentio operis, intentio lectoris2– įvesti ir intentio intertextualitatis3, turinčią šiokį tokį svorį mūsų diskusijoje. Leiskite man darkart kiek padrikai permąstyti tris santykio su Borgesu tipus: 1) atvejai, kai puikiai nutuokiau apie borchesiškąją įtaką; 2) atvejai, kai to nenutuokiau, bet vėliau skaitytojai (kaip ir jūs šiomis dienomis) privertė mane pripažinti Borgesą darius man įtaką nesąmoningai; 3) atvejai, kai, nenusipiešus trikampio tarp šaltinių ir intertekstualumo visatos, į triadinę įtaką žvelgiama kaip į diadinę, pamirštant Borgeso skolas pasaulinei kultūrai, dėl ko kartais neįmanoma priskirti Borgesui to, ką jis pats išdidžiai skelbdavosi pasiskolinęs iš kultūros. Neatsitiktinai vakar jį praminėme „klejojančiu archyvaru“: Borgeso klejonė neįmanoma be archyvo, kuriame jis darbuodavosi. Manau, jei kas būtų Borgesui pasakęs: „Tai tu išradai tą ir aną!“, šis būtų atsikirtęs: „Ne! Ne! Tai jau egzistavo.“ Ir būtų su pasididžiavimu pasisavinęs kaip modelį garsųjį Pascalio posakį, kurį panaudojau vietoj exergo savo knygoje „Bendrosios semiotikos traktatas“4: „Tik nesakykite, kad nieko naujo nepasakiau: la disposition des matières est nouvelle“5.
Sakau tai ne tam, kad neigčiau savąsias skolas (jų – begalė), o kad grąžinčiau jus ir mus prie, mano galva, šios konferencijos dalyviams, neabejotinai man, o ir pačiam Borgesui esminio postulato: visų svarbiausia, jog knygos tarpusavy kalbasi.
1955-aisiais leidykla „Einaudi“ išleido „Ficciones“6 pavadinimu „Babelio biblioteka“. Leidyklai knygą rekomendavo Sergas Solmis, didis poetas, kurį labai mėgstu dar ir už jo anksčiau pasirodžiusį straipsnį apie science fiction kaip fantastikos žanro rūšį. Štai matote, kaip veikia Zeitgeist: Solmis atranda Borgesą skaitinėdamas mokslinės fantastikos autorius amerikiečius, rašančius (gal visai nesąmoningai) pagal XVII–XVIII a. utopinio pasakojimo tradiciją. Nepamirškime, kad vyskupas Wilkinsas7 parašė dar ir knygą apie Mėnulio gyventojus, taigi panašiai kaip Godwinas8 ir kiti bendraminčiai jau keliavo po kitokius pasaulius. Rodos, 1956 ar 1957 metais Sergas, mums vaikštinėjant po Katedros aikštę Milane, prasitarė: „Pasiūliau leidyklai išleisti šią knygą, nepardavėm nė penkių šimtų, bet tu būtinai ją perskaityk, nes knyga nuostabi.“ Tąkart aš pirmąkart pamilau Borgesą ir atmenu, kad būdamas vienintelis reto egzemplioriaus savininkas lankydavausi pas bičiulius ir skaitydavau jiems „Menardo“ ištraukas.
Anuomet rašinėjau pastišines parodijas, vėliau virtusias „Minimaliu dienoraščiu“. Nuo ko pradėjau? Turbūt stipriausią įtaką man padarė Prousto „Pastiches et mélanges“9, mat knygai pasirodant Prancūzijoje pasirinkau pavadinimui „Pastiches et postiches“. Bet pamenu, kad, leidžiant „Minimalų dienoraštį“ Italijoje 1963-iaisiais, mąsčiau apie pavadinimą, cituojantį Elio Vittorinio romaną „Mažoji buržuazija“ – „Mažoji borchesiada“10. Tai rodo, kaip mezgėsi įtakų ir sąšaukų žaidimas.
Vis dėlto tada dar negalėjau leisti sau nuorodos į Borgesą, mat Italijoje jis buvo mažai kam žinomas autorius. Tik vėlesniais dešimtmečiais Borgesas galutinai įsitvirtino šalyje su visomis knygomis, daugiausia dėka vertėjo Domenico Porzio, mano brangaus bičiulio ir didžiulės atverties skaitovo, nors gana tradicionalisto kaip kritiko. Borgesas, Italijoje vykstant ginčams dėl neoavangardo, nebuvo laikomas avangardiniu autoriumi. Tai buvo laikai, kai užgimė „Novissimi“ ir „Gruppo 63“, o atspirties taškais buvo Joyce’as ir Gadda11. Neoavangardui rūpėjo eksperimentuoti su signifikantu (jo modeliu buvo neįskaitoma knyga). Tuo tarpu Borgesas, rašęs klasikine kalba, dirbo su signifikatais ir anuomet mums visiems atrodė ex lege, trikdantis ir sunkiai klasifikuojamas rašytojas. Trumpai tariant, kol Joyce’as su Robbe-Grillet suko į kairę, Borgesas kulniavo į dešinę. Ir kadangi nenorėčiau, kad suprastumėte šį palyginimą politine prasme, galime sukeisti juos vietomis – priešprieša nenukentės.
Bet kuriuo atveju, daugeliui mūsų Borgesas buvo „slapta meilė“. Itališkas neoavangardas rašytoją įsileido tik gerokai vėliau, įveikęs ilgą kelio galą.
7-ojo dešimtmečio pradžioje fantastikos žanrą plėtojo tik tradicinis pasakojimas arba science fiction ir buvo rašančių apie fantastiką, bet tai neturėjo nieko bendra su literatūros teorija. Manau, susidomėjimas Borgesu atsirado 7-ojo dešimtmečio viduryje, prasidėjus vadinamajai struktūralizmo ir semiotikos bangai.
Šioje vietoje reikėtų ištaisyti kitą klaidą, pasitaikančią net moksliniais save pristatančiuose veikaluose: sakoma, neva italų neoavangardas („Gruppo 63“) buvęs struktūralistiškas. Iš tikrųjų niekas toje grupėje, išskyrus mane, struktūralistine kalbotyra nesidomėjo, tai buvo mano privatus žaidimas, užsimezgęs akademinėje aplinkoje tarp Pavijos (Segrė, Corti, Avallė) ir Paryžiaus (susitikimai su Barthes’u).
Kodėl sakau, kad susidomėjimas Borgesu atsiranda drauge su struktūralizmu? Todėl, kad Borgesas eksperimentavo ne su žodžiais, o su konceptualiomis struktūromis, ir tik pasitelkus struktūralistinę metodologiją buvo galima imtis analizuoti ir suprasti Borgeso kūrybą.
Kai vėliau imuosi rašyti „Rožės vardą“, daugiau nei akivaizdu, kad statydamas biblioteką mąstau apie Borgesą. Jei paėmę „Einaudi“ išleistą žodyną atsiverstumėte mano aprašytą žodį „kodas“, rastumėte, kad viename iš paragrafų eksperimentuoju su Babelio biblioteka. Tekstą rašiau 1976-aisiais, dveji metai prieš pradėdamas „Rožės vardą“, kas rodo, jog borchesiškąja biblioteka svaigau jau kurį laiką. O ėmus rašyti mane natūraliai aplanko mintis apie biblioteką ir jos aklą bibliotekininką, kurį nusprendžiu pavadinti Chorche Burgiškiu. Nuoširdžiai nepamenu, ar taip nutaręs ėjau tikrinti, kas tuomet vyko Burgo mieste, ir ar daviau šį vardą personažui žinodamas, kad tuo metu Burge buvo pradėta gaminti pergamino de paño – pergamentą pakeitęs popierius. Kartais dalykai susidėlioja gana greitai, skaitinėjant tai čia, tai ten, ir sunkiai beatminsi, ką užtikai pirmiau.
Vėliau visi manęs klausinėjo, kodėl Chorchė tapo mano istorijos „blogiuku“, į ką tegaliu atsakyti: rinkdamas personažui vardą dar nežinojau, ko šis prikrės (taip nutiko ir su kitais mano romanais, tad daugelio rungtynės bandyti surankioti tikslias nuorodas dažnai tėra laiko švaistymas). Vis dėlto neneigsiu, kad tada, kai ėmė reikštis Borgeso pamėklė, buvau veikiamas jo apsakymo „Mirtis ir kompasas“, palikusio man gilų įspūdį.
Matote, koks keistas tas įtakų žaidimas: jei kas būtų mane kamantinėjęs tada, kai režisavau abipusės vilionės tarp Chorchės ir Viljamo sceną, būčiau atsakęs, jog mąstau apie Proustą ir sceną, kurioje baronas de Šarliusas bando suvilioti Žiupjeną ir yra aprašomas per vabzdžio, besisukiojančio apie gėlės žiedą, metaforą.
Turėjau ir kitų modelių. Pavyzdžiui, nepaprastai svarbus man buvo „Daktaras Faustas“, mat tai, kaip Adsas senatvėje naujai išgyvena jaunystėje regėtą istoriją, iš dalies primena Sereną Zeitblomą, senį, stebintį Adriano Leverkiūno istoriją. Štai jums dar vienas šaunus neišaiškintų įtakų pavyzdys, mat retas kritikas įžvelgė „Daktaro Fausto“ pėdsaką, tuo tarpu daugelis regėjo aliuziją į Naftos ir Setembrinio dvikovą romane „Užburtas kalnas“. <…>
Per šias dienas buvau priverstas susimąstyti, kaip stipriai mane veikė „Menardo modelis“. Tai istorija, kurios niekada nesilioviau citavęs nuo tada, kai perskaičiau knygą pirmą kartą. Kuria prasme ji darė įtaką mano rašymo būdui? Na, ko gero, tikroji borchesiškoji įtaka „Rožės varde“ susijusi vis dėlto ne su labirintiškos bibliotekos įsivaizdavimu, kadangi pasaulis pilnas labirintų dar nuo Knoso laikų, o postmodernizmo teoretikai laiko labirintą pasikartojančiu vaizdiniu kone visoje šiuolaikinėje literatūroje. Veikiau žinojau perrašąs viduramžišką istoriją ir kad šis mano perrašymas, kad ir koks atsakingas, mano amžininkų akyse įgaus skirtingų reikšmių. Žinojau, kad mano perrašyme to, kas XIV a. iš tiesų nutiko broliukams ir broliui Dolčinui, skaitytojas (net jei tyčia to ir nesiekiau) įžvelgs beveik tiesiogines nuorodas į Raudonąsias brigadas12, ir man buvo labai smagu sužinoti, kad brolio Dolčino žmonos vardas buvo toks pat, kaip ir Renato Curcio žmonos – Margerita. „Menardo modelis“ funkcionavo ir sąmoningai, mat žinojau, jog, man aprašant Dolčino žmoną Margeritą, skaitytojas manys mane galvojant apie Curcio žmoną.
Po „Menardo modelio“ norėčiau pakalbėti apie „Averojaus modelį“. Averojaus ir teatro istorija mane žavi seniai: tiesą sakant, vienintelis mano straipsnis apie teatro semiotiką prasideda būtent nuo Averojaus istorijos. Kas šioje istorijoje tokio nuostabaus? Borgeso Averojus kvailas, bet ne kaip asmuo, o kultūriškai, mat priešais save jis regi tikrovę (žaidžiančius vaikus) ir niekaip negeba jos sutapatinti su tuo, ką jam kalba knyga. Tarp skliaustelių: šiomis dienomis mąsčiau, kad Averojaus istorija, pastūmėta iki kraštutinumo – tai sukeistinimo poetikos, apie kurią kalbėjo rusų formalistai, istorija: aprašyti tam tikrą daiktą taip, lyg regėtum jį pirmą kartą, taigi apsunkinti skaitytojui daikto percepciją. Savo romanuose, sakyčiau, „Averojaus modelį“ apverčiu: personažas (kultūriškai kvailas) dažnai apstulbusiomis akimis aprašo regimą daiktą, apie kurį ne ką tenutuokia, tuo tarpu skaitytojas pastūmėjamas suprasti. Taigi rašau kurdamas išmintingąjį Averojų.
Gali būti, kaip kažkas pastebėjo, tai ir yra mano kūrybos populiarumo paslaptis: taikau sukeistinimui priešingą techniką ir suartinu skaitytoją su tuo, kas jam dar nepažįstama. Įvedu skaitytoją teksasietį, niekad neregėjusį Europos, į viduramžišką abatiją (ar į tamplierių būstinę, keisčiausių eksponatų pilną muziejų, į barokinę menę) ir leidžiu jam pasijusti savo vietoje. Parodau jam viduramžių personažą, natūraliai išsitraukiantį akinius, ir pavaizduoju jo apstulbusius amžininkus; skaitytojas pradžioje nesusigaudo, kodėl šie apstulbsta, bet galiausiai supranta – akiniai buvo išrasti viduramžiais. Tai ne borchesiška technika, tai mano „anti-Averojaus modelis“, tačiau be Borgeso man nebūtų pavykę jo išrasti.
Tokios yra tikrosios įtakos, stipresnės už kitas, vien menamas. Grįžkime prie labirintiškos pasaulio netvarkos temos, regis, ateinančios tiesiai iš Borgeso. Aptikau ją ir Joyce’o kūryboje, ir net kažkuriame viduramžių tekste. „Pasaulio labirintą“ Comenius parašo 1623 m., o pati labirinto sąvoka buvo manierizmo ir baroko ideologijos dalis. Ne veltui jau mūsų dienomis buvo rašyta nuostabi knyga apie manierizmą remiantis Comeniaus idėja – „Die Welt als Labyrinth“ (Gustavas Renė Hockė). Bet čia dar ne viskas. Mintis, kad bet kokia pasaulio klasifikacija atveda prie labirinto ar sodo su išsišakojančiais takeliais, ryški tiek Leibnizo darbuose, tiek – aiškiai ir išsamiai – Diderot ir d’Alembert’o „Encyclopédie“ įžanginiame žodyje. Greičiausiai tai ir yra Borgeso šaltiniai. Štai jums atvejis, kai gana neaišku, net ir man pačiam: ar aš (B) skaitydamas A aptikau X, o gal aš (B) pirmiau išsiaiškinau tam tikrus X aspektus ir tik po to pastebėjau, kad tam tikri X aspektai turėjo įtakos taip pat ir A kūrybai.
Ir vis dėlto būtent borchesiškieji labirintai manyje, ko gero, supynė daugelį sąšaukų su labirintu, aptiktų kitur, dėl to net esu savęs klausęs: ar būčiau gebėjęs parašyti „Rožės vardą“ be Borgeso? Priešais mus – kontrafaktinis sąlyginis teiginys, iš serijos: „Ar Napoleonas, būdamas moteris iš Somalio, vis tiek būtų laimėjęs Vaterlo mūšį?“ Teoriškai, kad jau kažkas šiomis dienomis pacitavo mano jėzuitą iš „Vakarykštės dienos salos“, tai, paėmę tėvo Emanuelio įrenginį ir įsukę jį visu greičiu, išvystume, kad bibliotekos egzistavo ir anksčiau, polemika dėl juoko tęsėsi viduramžių pasaulyje, ordino žlugimas prasidėjo su Williamo Ockhamo tezėmis, veidrodžiai buvo apdainuoti dar Roman de la rose ir tapę arabų autorių susidomėjimo objektu, be to, jaunystėje aš žavėjausi Rilkės eilėmis apie veidrodžius. Ar būčiau visus šiuos elementus sukatalizavęs be Borgeso? Greičiausiai ne. O ar Borgesas būtų parašęs tai, ką parašė, jei prieš tai nebūtų buvę parašyti mano minėtieji tekstai? Kaip jis sukatalizavo labirinto ir veidrodžio paslapčių idėją? Borgeso atliktas darbas – iš neaprėpiamos intertekstualumo teritorijos atrinkti seriją temų, kurios tenai jau sūkuriavo, ir paversti jas pavyzdine parabole.
Dabar norėčiau aptarti tuos atvejus, kai ieškoti diadinės įtakos pavojinga, mat iš akių pametamas intertekstualumo audinys. Borgesas yra autorius, rašęs apie viską. Kultūros istorijoje nerasi temos, prie kurios Borgesas bent trumpam nebūtų stabtelėjęs. Kaip tik vakar viename pranešimų nuskambėjo įtarimas, jog Borgesas galėjęs įtakoti patį Platoną, šiam rašant „Parmenidą“, nes Borgesas neva aprašęs tuos pačius Platono personažus. Nepamenu, kas vakar minėjo Bacono ir Shakespeare’o kontroversiją: žinoma, kad Borgesas apie tai kalba, bet šia tema egzistuoja neaprėpiama bibliografija, prasidedanti XVII a., nusitęsianti per monumentalius (ir pamišėliškus) XIX a. kūrinius iki nūdienos pseudoslaptųjų draugijų, ieškančių Bacono pėdsakų Shakespeare’o kūriniuose. Akivaizdu, tokia idėja (neva didžiojo bardo eiles parašė kažkas kitas, palikęs tarp teksto eilučių daugybę ženklų) negalėjo nežavėti Borgeso. Bet tai dar nereiškia, kad autorius, šiandien cituojantis Bacono ir Shakespeare’o kontroversiją, būtinai cituoja Borgesą.
Panagrinėkime rožės klausimą. Kaip jau nekart esu pasakojęs, pavadinimą knygai Rožės vardas parinko keli mano bičiuliai iš sąrašo su dešimčia galimų pavadinimų, kurį sudariau paskutinę minutę. Pirmasis pavadinimas turėjo būti „Nusikaltimai abatijoje“ (akivaizdi citata iš „Murder in the Vicarage“ – pasikartojantis britiškų detektyvų motyvas), su papildančia eilute: Itališka XIV a. istorija (cituojant Manzonį). Bet pavadinimas man pasirodė kiek per sunkus, tad sudariau sąrašą ir labiausiai man patikęs pavadinimas buvo Blitiri (terminu „blitiri“ drauge su „babazuf“ vėlyvieji scholastai nusakydavo žodį, neturintį prasmės), o kadangi paskutinė romano eilutė cituoja Bernardo Morliečio eiles, kurias parinkau dėl jų nominalistinio prieskonio (stat rosa pristina nomine ect.), į sąrašą įrašiau ir „rožės vardas“. Kaip jau esu minėjęs, man tai pasirodė geras pavadinimas, abstraktokas, mat mistikos ir literatūros tradicijoje rožė yra įgavusi daugybę skirtingų reikšmių, neretai prieštaringų, tad vyliausi, kad toks pavadinimas nesileis vienareikšmiškai iššifruojamas.
Deja deja: visi puolė ieškoti tikslios reikšmės, daugelis įžvelgė nuorodą į Shakespeare’o a rose by any other name, kas yra visiška priešingybė tam, ką norėjo pasakyti manasis šaltinis. Bet kuriuo atveju, galiu prisiekti, kad tikrai nemąsčiau apie rožės pavidalus Borgeso puslapiuose. Vis dėlto man labai patinka, kad anądien Maria Kodama paminėjo Angelą Silezietį, veikiausiai nežinodama, kad apie mano knygos pavadinimo ir Sileziečio ryšį prieš kelerius metus rašė išmintingasis Carlas Ossola13. Taigi Ossola pastebėjo, kad paskutiniuose romano puslapiuose ryškėja koliažas iš mistinių tekstų, rašytų senojo Adso laikais, į kurį, kaip piktybišką anachronizmą, įtraukiau ir Angelo Sileziečio citatą, nežinia iš kur atkapstytą, nenutuokdamas (anuomet), jog Silezietis irgi buvo rašęs apie rožę. Štai jums nuostabus pavyzdys, kai įtakų trikampis sudėtingėja, ir jokios diadinės įtakos.
Dar viena paminėtina borchesiška tema – Golemas. Įtraukiau jį į „Fuko švytuoklę“, nes Golemas priklauso okultizmo bric-à-brac, tačiau tiesioginis mano šaltinis, žinoma, buvo Meyrinkas, o ir, be abejo, filmas, ir tik po to sekė kabalistiniai tekstai, man žinomi iš Gershomo Scholemo veikalų.
Šiomis dienomis kalbėta, kad dauguma idėjų, prie kurių Borgesas dirbo, buvo apmąstytos dar Peirce’o ir Royce’o. Patyrinėję visos Borgeso kūrybos vardų rodyklę, spėju, nerastume nei vieno, nei kito. Ir visgi labai tikėtina, kad Borgesą šios įtakos pasiekė per kitus autorius. Tam tikros mano patirtys, manau, yra bendros visiems, namuose turintiems begalę knygų (aš pats jų turiu apie keturiasdešimt tūkstančių, Milane ir kituose miestuose) ir žvelgiantiems į biblioteką ne kaip į vietą, kur sukišamos perskaitytos knygos, o kaip į knygų saugyklą – čia laikas nuo laiko knygos atsiverčiamos, pagal poreikį. Nutinka, kad, akiai užkliuvus už dar neperskaitytos knygos, apima graužatis.
Būna, kad išaušta diena, kai, norėdamas pasigilinti į tam tikrą temą, pagaliau atsiverti vieną iš daugelio dar neperskaitytų knygų, imi skaityti ir staiga suvoki, kad tau tai jau žinoma. Kas įvyko? Esama mistinio-biologinio paaiškinimo: bėgant laikui, tau perrikiuojant bibliotekos knygas, šluostant nuo jų dulkes ir perstatinėjant, knygos esencija per rankų pirštų minkštimą pamažu prasiskverbia į protą. Esama ir tęstinio-atsitiktinio skenavimo paaiškinimo: su laiku, kilodamas ir perstatinėdamas įvairius tomus, ką nors juose vis perskaitai. Perrikiuodami knygas mes užmetame akį, galbūt šiandien perskaitome puslapį, po mėnesio kitą, ir taip galiausiai perskaitome didžiąją knygos dalį, nors ir nelinijiškai. Tačiau tikrasis paaiškinimas būtų toks: tarp akimirkos, kai tam tikra knyga mus pasiekė, ir akimirkos, kai ją atsivertėme, mes spėjome perskaityti kitas knygas, kuriose būta kažko, apie ką pasakoja ir toji knyga, tad užbaigęs šią ilgą intertekstualią kelionę supratome, kad toji dar neperskaityta knyga taip pat yra mūsų protinio paveldo dalis ir galbūt giliai mus paveikė. Manau, lygiai tą patį galima pasakyti apie Borgeso ryšius su Royce’u ir Peirce’u. Jei tai yra įtaka, tai ji jokiais būdais ne diadinė.
Antrininko tema. Kodėl man prireikė antrininko temos romane „Vakarykštės dienos sala“? Nes Emanuelė Tesauras14 („Aristotelio žiūrono“ skyriuje apie romanus) teigia, kad, norint parašyti barokišką knygą, antrininko tema yra privaloma. Laikydamasis Tesauro taisyklės, romano pradžioje įtraukiau brolio dvynio motyvą, tik nežinojau, ką toliau su juo daryti. Vėliau sugalvojau, kaip jį panaudoti. Ar būčiau įtraukęs antrininką (greta Tesauro pamokymų), jei manęs nebūtų veikusi antrininko tema Borgeso kūryboje? O gal išties mąsčiau apie Dostojevskio antrininką? O kas, jei Borgesui įtakos turėjo Tesauro veikalas, netiesiogiai jį paveikęs per kitus baroko rašytojus?
Intertekstualumo ir įtakų žaidimuose reikėtų visada būti atsargiems ir nesirinkti paties naiviausio sprendimo. Kažkas iš jūsų šiomis dienomis citavo Borgeso minimą beždžionę, aklai maigančią mašinėlės klavišus ir galiausiai parašančią „Dieviškąją komediją“. Bet nepamirškite, kad teiginys „jei neigiamas Dievo egzistavimas, vadinasi, pripažįstama, neva pasaulio kūrimas – tai garsiosios beždžionėlės scenos chaosas“ buvo begalę kartų panaudotas tikėjimo fundamentalistų XIX a. (o ir vėliau) evoliucijos teorijai ir atsitiktinio kosmoso susiformavimo teorijoms pasmerkti. Tiesą sakant, ši tema gerokai senesnė ir galėtume ją atsekti iki pat Demokrito ir Epikūro diskusijų apie clinamen. <…>
Norėčiau akcentuoti kelis savo darbo ypatumus, dėl kurių negaliu būti įvardytas kaip borchesiškas autorius, bet kadangi artėjame prie pabaigos, paminėsiu jų tik du.
Pirmiausia esama kiekybinės problemos. Galima parašyti Giacomo Leopardžio „L’nfinito“ („Begalybė“), trumputėlį eilėraštį, ir galima parašyti Cesarės Cantù „Margherita Pusterla“, ilgiausią ir nepakenčiamą romaną; ne mažiau ilga, bet nuostabi yra „Dieviškoji komedija“, kai trumpas Burchiello sonetas yra tiesiog smagus. Priešprieša minimalizmas / maksimalizmas yra ne kokybinio pobūdžio. Tai žanro arba atlikimo priešprieša. Šia prasme Borgesas, be abejo, yra minimalistas, o aš – maksimalistas. Borgesas pasižymi miklumu, jis sparčiai juda prie istorijos finalo, už ką jį taip mėgo Italas Calvinas. Aš gi esu delsimo ir dvejonės autorius (kaip jau rašiau savo knygoje „Šeši pasivaikščiojimai po naratyvinius miškus“, 1994).
Kalbant apie kiekybę, turbūt mano kūrybą galima apibūdinti kaip neobarokinę. Borgesas kaip autorius žavisi baroku ir tuo, kaip barokas žongliruoja sąvokomis, bet jo kūryba nėra barokiška. Borgeso rašymo būdas – skaidriausiai neoklasikinis.
Pabaigai noriu įvardyti kelias stiprias borchesiškas idėjas, kurių negalime priskirti eiliniam citavimui ir kurios sudaro bene giliausią Borgeso paveldą, taigi ir būdą, kuriuo jis padarė įtaką ne tik man, bet ir daugeliui kitų.
Kažkas užsiminė apie pasakojimą kaip apie pažinimo būdą. Be abejonės, visa paraboliškoji Borgeso veikla veikė mus parodydama, kaip galima plėtoti filosofinius ir metafizinius teiginius pasakojant parabolę. Čia, žinoma, paliečiame temą, siekiančią Platoną ir Jėzų Kristų – jums leidus – ir nusitęsiančią iki Lotmano (tekstinis režimas prieš gramatinį režimą), Jerome’o Brunerio psichologijos (naratyviniai modeliai talkina percepcijai) ir iki dirbtinio intelekto frames. Bet, mano galva, nediskutuotina, jog borchesiškoji sugestija šia prasme buvo fundamentali.
Norėčiau sugrįžti prie kvietimo (kaip tik todėl kalbėjau apie Borgesą kaip apie klejojantį archyvarą) naujai perskaityti visą enciklopediją įtarimų ir kontrafaktiškų galimybių šviesoje, kad surastume reikiamą žodį paraštėse, kad apverstume situaciją aukštyn kojom ir leistume enciklopedijai žaisti pačiai prieš save.
Nuo įtakos nerimo apsisaugoti nepaprastai sunku, kaip kad Borgesui buvo nepaprastai sunku būti Kafkos pirmtaku. Tvirtinti, kad Borgeso kūryboje nesama idėjos, kuri nebūtų egzistavusi jau anksčiau, yra tas pats, kas tvirtinti, jog Beethoveno kūryboje nesama dar niekad nenuskambėjusios natos. Fundamentaliu išlieka Borgeso gebėjimas naudoti įvairiausias enciklopedijos nuotrupas kuriant idėjų muziką. Be abejo, aš bandžiau imituoti borchesiškąją pamoką (nors idėjų muzikos vaizdinį pasiskolinau iš Joyce’o). Ką galiu pasakyti? Priešais Borgeso partitūras, tokias nuostabiai melodingas (net tada, kai jos atonalios), įsimintinas ir pavyzdines, vaizduojuosi jį dieviškai grojantį fortepijonu, o save – pučiantį birbynę.
Versta iš: Umberto Eco. SULLA LETTERATURA. Milano: Bompiani, 2002.
1 Le Cosmicomiche – Italo Calvino fantastinių apsakymų apie visatą rinkinys, išleistas 1965 m.
2 Autoriaus intencija, kūrinio intencija, skaitytojo intencija (lot.).
3 Intertekstualumo intencija (lot.).
4 Trattato di semiotica generale, 1975 m.
5 „naujas čia yra medžiagos išdėstymas“; žr.: Pascal B. Mintys. – Vilnius: Aidai, 1997. – P. 18.
6 Borges J. L. Fikcijos. – Vilnius: Baltos lankos, 2000.
7 Turimas omenyje Johnas Wilkinsas (1614–1672) – britų dvasininkas, rašytojas, astronomas ir filosofas, vienas iš Royal Society steigėjų, veikalo „The Discovery of a World in th
Moone“ (1638) autorius.
8 Williamas Godwinas (1756–1836) – britų filosofas, rašytojas ir politikas, vienas pirmųjų modernaus anarchizmo teoretikų, rašė ir mokslinės fantastikos temomis, kaip spėjama, jos padarė įtakos jo dukters Mary Shelley kūrybai.
9 „Mėgdžiojimai ir įvairenybės“ (1919).
10 Piccola borghesia (miesčionys, pažodžiui – mažoji buržuazija) – Piccola Borges-ia (mažoji borchesiada).
11 Carlas Emilius Gadda (1893–1973) – italų rašytojas, taikęs sąmonės srauto techniką ir maišęs įvairius kalbos stilius.
12 Brigate Rosse – 8 deš. Italijoje veikusi kairiųjų teroristinė organizacija, vadovaujama Renato Curcio, vykdžiusi politines žmogžudystes, atsakinga už ministro pirmininko Aldo Moro pagrobimą ir nužudymą 1978 m.
13 Ossola C. La rosa profunda. Metamorfosi e variazioni sul Nome della rosa // Lettere italiane. – 4. – 1984.
14 Emanuelė Tesauras (1592–1675) – italų dramaturgas, istorikas, rašytojas, „Aristotelio žiūrono“ autorius, laikomas svarbiausiu baroko teoretiku.
Fiodor Dostojevskij. „Aš – amžiaus vaikas, netikėjimo ir dvejonių vaikas“. Trys laiškai
2021 m. Nr. 12
Iš rusų k. vertė Dagnė Beržaitė
Epistolinis žanras – didelė ir plati Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) kūrybinio palikimo dalis. Pirmasis rašytojo romanas „Vargo žmonės“ (1846) parašytas laiškų forma, vieni kitiems laiškus rašo ir jo kūrinių herojai. F. Dostojevskį visada domino atskiras, savitas individo požiūris į pasaulį ir save. Pasak Michailo Bachtino, rašytojas siekė vaizduoti ne žmogų pasaulyje, o tai, ką tas pasaulis reiškia atskiram individui. Todėl laiškai – vos ne geriausia savęs ir aplinkos stebėjimo priemonė ir erdvė.
Tačiau F. Dostojevskis yra ne kartą užsiminęs, kad pats nemėgsta rašyti laiškų. Viename jų, rašytų 1878 m., skaitome: „Pats tai aš mėgstu gauti laiškus, tačiau rašyti pačiam, manau, yra beveik neįmanoma ir net kvaila: nemoku tinkamai išreikšti minčių laiške. Parašai kokį laišką, ir staiga atsiunčia tokią nuomonę ar prieštaravimus atseit jūsų laiške išsakytoms mintims, apie ką niekada net nebūtum pagalvojęs. Ir jei pateksiu į pragarą, tai man, aišku, už visas nuodėmes reikės parašyti per dieną po dešimt laiškų, ne mažiau“1.
Ir vis dėlto F. Dostojevskis, kaip ir dauguma XIX a. autorių, laiškus rašė visą gyvenimą. Pilna jo laiškų rinktinė (be komentarų), kaip teigia pirmieji visus juos į užsienio kalbą pabandę išversti italai, – tai maždaug tūkstantis keturi šimtai puslapių. Ir tai dar ne visi rašytojo laiškai. Žinoma, kad dalis jų buvo sunaikinta. Pavyzdžiui, nieko nelikę iš rašytojo susirašinėjimo su pirmąja žmona Marja Dostojevskaja2.
Šioje publikacijoje, skirtoje rašytojo 200 metų jubiliejui, pateikiame tris pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstus ankstyvojo F. Dostojevskio laiškus. Jie papildo rašytojo paveikslą, leidžia iš arčiau pažvelgti į jo asmeninio gyvenimo detales, išgyvenimus, kūrybos laboratoriją, pristato idėjų evoliuciją. Šių dažniau cituojamų laiškų vertimą nulėmė ir noras paneigti vyraujančią nuomonę apie tai, kad F. Dostojevskis, kaip rašytojas filosofas, susiformavo tik XIX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, po „Užrašų iš pogrindžio“ (1864).
Michailui Dostojevskiui3
1839 m. rugpjūčio 16 d.
Sankt Peterburgas
Taip, mielas broli, taip visada mums nutinka: bendraujame patys nežinodami, ar pajėgsime tesėti; gerai, kad aš niekada neprižadu skubotai. Pvz., ką tu pasakytum apie mano tylėjimą? Kad tingiu… užmirštu tave ir t. t., ir t. t. Ne! Tiesiog nėra nė grašio; dabar jau yra, neišpasakytai džiaugiuosi jais lyg seniai matytais svečiais.
Na pagaliau ir tau mano laiškas!
Pasikalbėkim, paplepėkim!
Mielas broli! Praliejau daug ašarų dėl tėvo mirties4, bet dabar mūsų padėtis dar baisesnė; ne apie save sakau, bet apie mūsų šeimyną. Laišką siunčiu į Rėvelį5 pats nežinodamas, ar tu jį gausi… Kažkodėl manau, kad jis tavęs čia nepasieks… Duok Dieve, kad būtum Maskvoje; tada būtų ramiau dėl mūsų šeimynos; sakyk, prašau, ar yra pasaulyje dar nelaimingesnių už mūsų brolius ir seseris? Mane žudo mintis, kad juos augins svetimi. Todėl tavo sumanymas, kad gavęs karininko laipsnį galėtum važiuoti į kaimą, tikrai puikus. Ten, mielas broli, galėtum rūpintis jų išsilavinimu, toks jų auklėjimas būtų tikra laimė. Harmoningas sielos puoselėjimas savųjų apsuptyje, visų siekių ugdymas krikščioniška dvasia, pasididžiavimas šeimos dorybėmis, ydų ir negarbės baimė – štai tokio auklėjimo pasekmės. Tik tada mūsų tėvų kaulai galėtų ramiai ilsėtis žemėje; bet, mielas drauge, tau reikės daug ką pakelti. Turėsi arba susipykti, arba susitaikyti su giminėmis. Susipyksi – blogai; seserys pražus. Susitaikysi, turėsi jomis rūpintis. Jie sakys, kad esi tinginys, jei numoji ranka į tarnybą. Bet, broli mieliausias! Iškęsk tai. Spjauk į visus tuos menkystas ir tapk geradariu savo broliams. Tu vienas juos išgelbėsi… Žinau, išmokai kentėti; įvykdyk savo ketinimą. Tai neįkainojama. Duok Dieve tau jėgų tam! Aš pareiškiu, kad visur tau pritarsiu.
Ką dabar veiki? Tu nuoširdesnis su Ivanu Nikolajevičiumi nei su manimi6; jam sakei, kad esi apsivertęs darbais, neturi laiko; taip, bjaurus tas tavo darbas, ką daryti; atsisakyk jo greičiau.
Ką čia tau papasakosi apie save… Seniai nuoširdžiai nebendravome. Nežinau, ar pajėgsiu pasikalbėti su tavimi apie tai. Nežinau, bet dabar vis dažniau aplinką stebiu visiškai abejingai. Bet vis dažniau jaučiu save prabundant. Vienintelis mano tikslas yra būti laisvėje… Viską dėl jos aukoju. Bet dažnai, dažnai mąstau, ką duos man ta laisvė… Būsiu vienas svetimoje minioje? Sugebėsiu išsilaisvinti nuo viso šito; bet, prisipažinsiu, norint gyventi šiomis viltimis, reikia stipriai tikėti ateitimi, aiškiai susivokti; ir ką gi? Nesvarbu, išsipildys jos ar ne; savo pasieksiu. Tebūna palaimintos tos akimirkos, kada susitaikau su dabartimi (dabar dažniau tokios minutės aplanko). Tomis minutėmis labiau suvokiu savo padėtį, žinau, kad tos šventos viltys išsipildys.
Dvasia dabar nerimsta; bet toje dvasios kovoje paprastai ir subręsta stiprūs charakteriai; miglotas vaizdas ryškėja, o tikėjimas gyvenimu atsiremia vis į tyresnį ir aukštesnį pagrindą. Mano sielos jau nebepasiekia ankstesnės audros. Čia viskas tyku, kaip širdyje žmogaus, kuris saugo gilią paslaptį; man neblogai sekasi suprasti, „ką reiškia žmogus ir gyvenimas“; mokytis charakterių galiu iš rašytojų, šalia kurių visa, kas geriausia mano gyvenime, teka laisvai ir džiaugsmingai; daugiau ir nepasakysiu apie save. Savimi tikiu. Žmogus yra paslaptis. Ją reikia įminti, ir jei visą gyvenimą bandysi ją įminti, nesakyk, kad praradai laiko; mane domina šita paslaptis, nes noriu būti žmogumi. Sudie. Tavo draugas ir brolis
F. Dostojevskis
<…> brangiausios idėjos kiekvieną minutę <…> svajojant ir mąstant gyvenimo nepastebi. Dar štai kas <…> galiu mylėti ir būti draugu. Neseniai <…>. Kiek daug švento ir didingo, tyro <…> šiam pasauly. Moisiejus ir Šekspyras.
Tik pusė <…>.
Meilė, meilė! Sakai, skini jos žiedus. Man atrodo, kad nėra nieko nesavanaudiškesnio už pasišventusį poetą. Kaip galima savo džiaugsmą atiduoti popieriui. Sieloje visada slypi daugiau, nei žodžiai, spalvos ar garsai pajėgūs išreikšti. Todėl ir sunku įgyvendinti kūrybos idėją.
Kai meilė sujungia dvi širdis. <…> ir juolab nerodo ašarų savo <…> tik krūtinėje. Verkti gali ir vienas <…> tereikia neprarasti išdidumo ir krikščioniško tikėjimo <…> kažką apie M [neišskaitoma].
Jei po savaitės negausiu tavo atsakymo, manysiu, kad tu Maskvoje, ir rašau tau Kumaninų7 adresu. Parašyk man, broli, kaip susidorojai, kaip kiti su visu tuo susidorojo. Dabar, mielasis, jau nebenutrūks mūsų susirašinėjimas. Greitai atsiųsiu tau knygų sąrašą. Rašyk. Dabar nebėra laiko.
Michailui Dostojevskiui
1849 m. gruodžio 22 d.
Petropavlovsko tvirtovė8, Sankt Peterburgas
Broli, mielasis broli! Viskas nuspręsta! Esu ketveriems metams nuteistas darbams tvirtovėje (rodos, Orenburgo), o paskui į eilinius9. Šiandien, gruodžio 22, mus atvežė į Semionovsko aikštę. Ten visiems mums perskaitė mirties nuosprendį, davė pabučiuoti kryžių, virš galvos sulaužė špagas ir surengė priešmirtinį tualetą (balti marškiniai)10. Paskui tris pastatė prie stulpo mirties bausmės įvykdymui. Aš stovėjau šeštas, kvietė po tris, taigi buvau antroje eilėje ir gyventi man liko tik minutė. Prisiminiau, broli, tave, visus taviškius; paskutinę minutę tik vienas tu buvai mano mintyse, tik čia sužinojau, kaip myliu tave, broli mano mielas! Suspėjau tik apkabinti šalia stovėjusius Pleščejevą, Durovą ir su jais atsisveikinti11. Galiausiai buvo duotas signalas nutraukti, pririštus prie stulpo atvedė atgal ir mums visiems perskaitė, kad jo imperatoriškoji didenybė dovanoja mums gyvenimą. Toliau ėjo tikri nuosprendžiai. Vieninteliam Palmui12 buvo atleista. Jį tuo pačiu rangu į armiją.
Man ką tik pasakė, mielasis broli, kad šiandien ar ryt reikės ruoštis į kelią. Aš paprašiau pasimatymo su tavimi. Bet atsakė, kad tai neįmanoma, galiu tik laišką tau parašyti, kurį gavęs paskubėk ir tu man kuo greičiau atsakyti. Bijau, kad tu gali kažką žinoti apie mūsų nuosprendį (mirties). Kai vežė į Semionovsko aikštę, pro karietos langus mačiau mases žmonių, galbūt žinia buvo tave pasiekusi ir tu sielojaisi dėl manęs. Dabar tau bus lengviau dėl manęs. Broli! Aš nenusiminiau ir nepraradau vilties. Gyvenimas visur gyvenimas, gyvenimas mumyse, o ne išorėje. Šalia manęs bus žmonės, ir likti žmogumi tarp žmonių, išlikti juo iki galo, visose nelaimėse, nenusiminti ir neparkristi – štai kur gyvenimas, jo užduotis. Aš tai suvokiau. Šita idėja tapo mano kūnu ir krauju. Taip, tiesa! Ta galva, kuri kūrė, gyveno aukščiausiu menu, kuri suvokė ir priprato prie aukščiausių dvasios poreikių, ta galva jau nulėkė nuo mano pečių. Išliko atsiminimai, sukurti ir dar neįgyvendinti mano kūriniai. Taip, jie kankins mane! Bet manyje liko širdis ir tas kūnas, ir kraujas, kurie taip pat gali ir mylėti, ir kentėti, ir trokšti, ir prisiminti, o tai vis dėlto irgi gyvenimas! On voit le soleil!13
Na, sudie, broli! Nesijaudink dėl manęs! Dabar apie reikalus materialius: knygas (Biblija liko pas mane) ir kelis mano rankraščio lapelius (dramos ir romano plano juodraštis ir pabaigta apysaka „Vaikų pasaka“14) iš manęs atėmė ir, greičiausiai, atiduos tau. Savo paltą ir seną kostiumą irgi paliksiu, jei atsiųsi jų paimti. Dabar, broli, manęs, matyt, laukia ilgas kelias su konvojaus palyda. Reikia pinigų. Broli mielas, kai pasieks tave šitas laiškas, ir jei pavyks gauti šiek tiek pinigų, atsiųsk iškart. Pinigai man dabar už orą reikalingesni (dėl ypatingos aplinkybės). Parašyk kelias eilutes pats. Paskui, jei pavyks su pinigais iš Maskvos, – pasistenk dėl manęs ir nepalik manęs… Na štai ir viskas! Yra skolų, ką su jomis daryti?!
Pabučiuok žmoną savo ir vaikus. Primink jiems apie mane; pasirūpink, kad jie manęs nepamirštų. Gal dar kada nors susitiksime? Broli, saugok save ir šeimą, gyvenk tyliai ir protingai. Galvok apie savo vaikų ateitį… Gyvenk dorai.
Niekada anksčiau savyje nejutau tiek daug sveikų dvasinių jėgų. Bet ar atlaikys kūnas: nežinau. Išvykstu sirguliuodamas, man skrupulas. Bet gal kaip nors! Broli! Aš jau tiek išgyvenau, mane mažai kas beišgąsdins. Kaip jau bus, taip. Kai tik atsiras galimybė, pranešiu apie save.
Perduok Maikovams15 paskutinius atsisveikinimo linkėjimus. Pasakyk, kad jiems visiems dėkoju už nuolatinį rūpestį mano likimu. Perduok Eugenijai Petrovnai16 pačius šilčiausius žodžius, kokie tik ateis tau į širdį. Linkiu jai daug laimės, visada ją pagarbiai ir dėkodamas prisiminsiu. Paspausk rankas Nikolajui Apolonovičiui ir Apolonui Maikovui; paskui ir visiems.
Surask Janovskį17. Paspausk jam ranką, padėkok. Pagaliau, ir kitiems, kurie manęs nepamiršo. O tiems, kurie pamiršo, primink. Pabučiuok brolį Kolią. Parašyk broliui Andrejui ir pranešk apie mane. Parašyk dėdei ir tetulei. Prašau tavęs, padaryk tai, nusilenk nuo manęs. Parašyk seserims: joms linkiu laimės!
O gal dar ir pasimatysime, broli. Saugok save, sulauk, dėl Dievo meilės, mūsų susitikimo. Gal dar kada nors apsikabinsime ir prisiminsime mūsų jauną, mūsų ankstesnį, auksinį laiką, mūsų jaunystę ir mūsų viltis, kurias šią akimirką raunu iš kraujuojančios širdies ir laidoju.
Nejaugi niekada nebepaimsiu plunksnos į rankas? Galvoju, kad po ketverių metų bus įmanoma. Viską, ką parašysiu, tau atsiųsiu, jeigu tik ką nors parašysiu. Dieve mano! Kiek kūrinių, iškentėtų, mano vėl sukurtų, žus, pranyks, užges mano galvoje ar nuodais pasklis kraujyje! Taip, jei negalėsiu rašyti, žūsiu. Geriau jau penkiolika metų nelaisvės ir plunksna rankoje.
Rašyk man dažniau, rašyk smulkiau, daugiau, detaliau. Išsiplėsk kiekviename laiške apie šeimą, smulkmenas, nepamiršk to. Tai suteiks man vilties ir gyvenimo. Jei tu žinotum, kaip mane kazemate atgaivindavo tavo laiškai. Tie du su puse mėnesio (paskutiniai)18, kai buvo uždrausta susirašinėti, man buvo labai sunkūs. Sirguliavau. Tai, kad tu man kartais atsiųsdavai pinigų, vertė jaustis kaltam: žinau, tau pačiam jų labai trūksta! Dar pabučiuok vaikus; jų mieli veidukai neina man iš galvos. Ak! Kad tik jie būtų laimingi! Būk laimingas ir tu, broli, būk laimingas!
Nesijaudink, dėl Dievo meilės, nesijaudink dėl manęs! Žinok, kad nenusiminiau, atmink, kad vilties nepraradau. Po ketverių metų likimas palengvės. Būsiu eilinis, – tai jau ne koks areštantas, ir turėk galvoje, kad kada nors aš tave apkabinsiu. Juk šiandien jau buvau prie mirties, tris ketvirčius valandos pragyvenau apie tai galvodamas, buvau prie paskutinės akimirkos ir dabar dar kartą gyvenu!
Jei mane kas bloguoju prisimins ir jei su kuo nors susipykau, jei kam palikau nemalonų įspūdį – pasakyk jiems, jei sutiktum kada, kad tai užmirštų. Mano sieloje nebėra tulžies ir piktumo, taip norėčiau šią akimirką ką nors iš ankstesnių mylėti ir apkabinti. Tą malonumą pajutau šiandien atsisveikindamas prieš mirtį. Tą minutę galvojau, kad žinia apie bausmę tave nužudys. Bet dabar būk ramus, dar gyvenu ir gyvensiu galvodamas, kad kada nors tave apkabinsiu. Tik apie tai dabar ir tegalvoju.
Ką veiki? Ką tu šiandien galvojai? Ar žinai apie mus? Kaip šiandien buvo šalta19!
Ak, kad tik mano laiškas pasiektų tave. Kitaip kokius keturis mėnesius negausiu žinių iš tavęs. Mačiau paketus, kuriuose du paskutiniuosius mėnesius siuntei man pinigų; adresas buvo užrašytas tavo ranka, ir aš džiaugiausi, kad tu sveikas.
Kai pasižiūriu atgal ir pagalvoju, kiek laiko praėjo veltui, kiek jo prarasta klystant, dykinėjant, nemokant gyventi; kaip jo nebranginau, kiek kartų nusidėjau savo širdžiai ir sielai, – tai širdis mano plyšta iš sielvarto. Gyvenimas – dovana, gyvenimas – laimė, kiekviena minutė galėjo tapti laimės amžiumi. Si jeunesse savait!20 Dabar, keisdamas gyvenimą, atgimstu nauja forma. Broli! Prisiekiu tau, kad neprarasiu vilties ir išliksiu tyras dvasia ir širdimi. Atgimsiu į gerą. Štai visa mano viltis, visa mano paguoda.
Gyvenimas kazemate jau pražudė daug mano kūniškų, nelabai tyrų poreikių; anksčiau nelabai save saugojau. Dabar jau nerūpi nepritekliai, todėl nebijok, kad mane pražudys koks nors materialus sunkumas. To nebus. Ak! Kad tik sveikatos būtų!
Sudie, sudie, broli! Kada nors dar tau parašysiu! Gausi pačią smulkiausią mano kelionės ataskaitą. Kad tik sveikatos būtų, o tada viskas gerai!
Na, sudie, sudie, broli! Stipriai apkabinu; stipriai bučiuoju. Prisimink mane be skausmo širdyje. Neliūdėk, prašau, neliūdėk dėl manęs! Jau kitame laiške parašysiu, kaip man sekasi. Prisimink, ką sakiau tau: planuok savo gyvenimą, neeikvok jo, pasirūpink savo ateitimi, galvok apie vaikus. – Oi, kada gi, kada tave pamatysiu! Sudie! Dabar nubraukiu viską, kas buvo miela; skaudu tai palikti! Skauda perlaužiant save, plėšiant širdį perpus. Sudie! Sudie! Bet aš pamatysiu tave, esu įsitikinęs, tikiuosi, nesikeisk, mylėk mane, teneišblėsta atsiminimai, ir mintis apie tavo meilę bus geriausia mano gyvenime. Sudie, dar kartą sudie! Visiems sudie! Sudie!
Tavo brolis Fiodoras Dostojevskis
Areštuojant paėmė keletą mano knygų. Tik dvi iš jų buvo uždraustos. Ar negalėtum atgauti kitų? Dar prašymas: tarp tų knygų buvo „Valerijono Maikovo kūriniai“, jo kritika, – Eugenijos Petrovnos egzempliorius. Ji man davė savo brangenybę21. Kai mane suėmė, prašiau žandarmerijos karininko atiduoti jai tą knygą ir daviau jam adresą. Nežinau, ar grąžino jai. Pasidomėk tuo. Sudie! Nenoriu atimti iš jos to prisiminimo. Sudie, sudie darsyk.
Tavo F. Dostojevskis
Nežinau, ar reikės eiti su konvojaus palyda pėsčiomis, ar veš. Atrodo, veš. Gal!
Dar kartą: paspausk Emilijai Fiodorovnai22 ranką ir pabučiuok vaikelius. – Nusilenk Krajevskiui23, gali būt…
Parašyk man išsamiau, kaip tave suėmė, kalino ir kaip išėjai į laisvę24.
Natalijai Fonvizinai25
1854 m. sausis–vasaris
Omskas
Pagaliau, geroji Natalija Dmitrijevna, rašau Jums, jau palikęs ankstesnę vietą. Paskutinį kartą rašiau Jums sirgdamas ir kūnu, ir siela. Mane graužė toks liūdesys, todėl manau, kad parašiau kvailoką laišką. Tas ilgas, fiziškai ir moraliai sunkus, vienodas gyvenimas palaužė mane. Tokiomis minutėmis visada liūdna rašyti laiškus; tokiu metu primesti savo liūdesį kitiems, nors ir labai palankiai nusiteikusiems tavo atžvilgiu, manau, yra silpnumas. Šitą laišką siunčiu atsiradus progai ir labai džiaugiuosi galėdamas su Jumis pasikalbėti; juolab kad esu paskirtas į Semipalatinsko 7-ąjį bataljoną ir nebežinau, ar tebegalėsiu rašyti ir gauti Jūsų laiškus. Jūs jau anksčiau rašėte apie mano brolį. Tada jau paruošiau laišką ir Jums, ir broliui, bet susilaikiau neišsiuntęs, ir, rodos, gerai padariau. Mačiau visus Jūsų adresus S. D. [Sergejui Durovui] skirtame laiške ir paėmiau juos dėl visa ko. Gal jie ir patikimi, bet paskutinis Jūsų laiškas atėjo atplėštas, todėl reiktų rimtai pasisaugoti. Geriausia, jei panorėsite suteikti man laimės rašydama, tai kreiptis į mano brolį Peterburge, arba gal jis pats (nors nesu tikras) pasimatys su Jumis, ar, pagaliau, atsiųs patikimą žmogų. Dabar mano brolis prekiauja ir dėl to, manau, jo adresą nesunku rasti, pvz., skelbimuose. Aš pats nežinau jo adreso. Beje, ir Jums nesiūlau pasitikėti paštu. Bet, tikiuosi, kad iš Maskvos į Peterburgą važinėja Jūsų pažįstami, tai ir jo laišką man būtų geriausia pristatyti tokia proga. Taip aš turėsiu reikalų tik su broliu, tokiuose reikaluose geriau bendrauti su vienu nei su dviem. Taip saugiau. Nors, jei rasite kitą legalią galimybę rašyti man, aišku, būtų puiku, dar geriau, nes aš ir pats dar nežinau, kaip rašysiu broliui. Aš tik todėl taip pasikliauju juo, nes su juo tikrai atnaujinsiu susirašinėjimą. Tuo labiau kad Jūs gyvenate Marjine, o tai įprastas kelias iš Maskvos į mūsų kaimelį Tulos gubernijoje. Aš kokį dvidešimt kartų pravažiavau tuo keliu pirmyn ir atgal, todėl galiu aiškiai įsivaizduoti Jūsų prieglobsčio ar, tiksliau, naujo įkalinimo vietą26. Su kokiu malonumu skaitau Jūsų laiškus, brangiausioji N. D. [Natalija Dmitrijevna]! Jūs puikiai rašote, tiksliau, Jūsų laiškai iš Jūsų geros, mylinčios širdies plaukia lengvai ir be įtampos. Būna žmonių uždarų ir tulžingų, kurie retai leidžia sau ekspansyvumo akimirką. Pažįstu tokių. Ir kartu tai neblogi žmonės, netgi priešingai.
Nežinau, bet iš Jūsų laiško galiu spręsti, kad Jums liūdna grįžus į tėvynę. Suprantu tai; ne kartą galvojau, kad jei kada dar grįšiu tėvynėn, tai mano įspūdžiai bus labiau skausmingi nei džiugūs. Negyvenau Jūsų gyvenimo ir daug ko apie jį nežinau, kaip mes visi nepažįstame kito gyvenimo, bet mus sieja bendražmogiškas jausmas, ir, rodos, kiekvienam tremtiniui tenka iš naujo savo sąmonėje ir atsiminimuose išgyventi visą savo praeities skausmą. Tai primena svarstykles, pasvėręs kuriomis tik ir sužinai tikrą visų savo kančių, pergyvenimų, viso to, ką praradai ir ką iš tavęs atėmė gerieji žmonės, svorį. Bet duok Dieve Jums dar daug gerų dienų! Girdėjau iš kitų, kad esate labai religinga, N. D. [Natalija Dmitrijevna]. Ne dėl Jūsų religingumo, bet todėl, kad pats pergyvenau ir pajutau, pasakysiu Jums, kad tokiomis minutėmis kaip „ištroškusi žemė“ alksti tikėjimo ir randi jį vien todėl, kad nelaimėje išryškėja tiesa. Pasakysiu Jums apie save, kad aš – amžiaus vaikas, netikėjimo ir dvejonių, lig šiol ir (aš žinau tai) iki grabo lentos vaikas. Kokia siaubinga buvo ir tebėra ta tikėjimo troškulio kaina, troškulio, kuris mano sieloje tuo stipresnis, kuo daugiau manyje priešingų argumentų. Ir vis dėlto Dievas kartais atsiunčia minutes, kada aš visiškai ramus; tokiomis minutėmis myliu ir jaučiuosi kitų mylimas, tokiomis minutėmis ir susidėliojau savo tikėjimo simbolį, kuriame viskas aišku ir šventa. Tai labai paprastas simbolis, štai jis: tikėti, kad nieko nėra gražiau, giliau, simpatiškiau, protingiau, didvyriškiau ir tobuliau už Kristų, ir ne tik nėra, bet, su pavydžia meile kartoju sau, ir būti negali. Maža to, jei kas įrodytų man, kad Kristus yra už tiesos ribų, ir iš tiesų taip būtų, kad tiesa ne su Kristumi, tuomet labiau norėčiau likti su Kristumi nei su tiesa.
Bet geriau apie tai nebekalbėti. Nors nežinau, kodėl kai kurių pokalbių temos jau visiškai nebeįmanomos visuomenėje, o jei kas ir prabyla apie tai, tai kiti tik raukosi. Bet palikim tai. Girdėjau, kad norėtumėte vykti kažkur į pietus?27 Duok Dieve, kad Jums pavyktų išprašyti leidimą. Bet kada, sakykite, kada mes būsime laisvi nors kaip kiti žmonės? Ar ne tada, kai jau nebereikės laisvės? Jei apie mane, tai trokštu visko arba man nieko nereikia. Su kareivio miline esu toks pat belaisvis, kaip ir anksčiau. Ir kaip džiaugiuosi, kad savo sieloje tebeatrandu kantrybę, kad žemiškų gėrybių netrokštu ir kad man tereikia knygų, galimybės rašyti ir kasdien keletą valandų pabūti vienatvėje. Dėl šito labai nerimauju. Štai greit jau sukaks penkeri metai, kai vis būdavau apsuptas ar ginkluotos palydos, ar žmonių minios ir nė valandos nelikdavau vienas. Būti vienam – tai normalus poreikis, kaip gerti ir valgyti, kitaip tame prievartiniame komunizme pradėsiu nekęsti žmonių. Žmonių bendruomenė taps nuodais, užkratu, šitas nepakeliamas skausmas labiausiai ir kankino tuos ketverius metus. Buvo tokių minučių, kai nekenčiau kiekvieno sutiktojo, kalto ir nekalto, žiūrėjau į juos kaip į vagis, nebaudžiamai pasiglemžusius mano gyvenimą. Sunkiausiai pakeliama nelaimė, kai daraisi pats neteisingas, piktas, suvoki tai, priekaištauji sau – ir negali savęs nugalėti. Aš tai patyriau. Tikiu, kad Dievas Jus apsaugojo nuo šito. Manau, kad Jūs, kaip moteris, turėjote daug daugiau jėgų ištverti ir atleisti.
Parašykite man ką nors, Natalija Dmitrijevna. Važiuoju į gilų užkampį, į Aziją, ir jau ten, Semipalatinske, rodos, turėčiau užmiršti visą praeitį, visus įspūdžius ir prisiminimus, nes paskutiniai žmonės, kuriuos mylėjau ir kuriuos matydavau tarsi savo praeities šešėlį, turėtų apleisti mane. Baisiai greitai susigyvenu su kitais, tuoj suaugu su tuo, kas mane supa, ir po to skausmingai atsiplėšiu. Gyvuokite, Natalija Dmitrijevna, gyvuokite laimingiau ir ilgiau! Kai pasimatysime, tada vėl susipažinsime, ir galbūt dar daug laimingų dienų bus mums likę. Aš tarsi kažko laukiu; tarsi sergu dabar, ir man atrodo, kad artimiausiu metu turėtų nutikti kažkas svarbaus, kad aš artinuos prie viso savo gyvenimo krizės. Tarsi kažkam pribrendau, kad įvyks kažkas, gal tylaus ir aiškaus, gal grėsmingo, nors bet kuriuo atveju neišvengiamo. Kitaip mano gyvenimas būtų per menkas. O gal visa tai mano liguisti kliedesiai! Sudie, sudie, Natalija Dmitrijevna, o gal geriau iki pasimatymo, tikėkimės, kad iki pasimatymo!
Jūsų D. [Dostojevskis]
Dėl Dievo, dovanokite, kad siunčiu Jums tokius netvarkingus ir pritepliotus laiškus! Nors, tikrai, negaliu nepribraukyti. Prašyčiau nepykti.
Versta iš: Ф. М. Достоевский. ПИСЬМА. Собрание сочинений в 15 томах. Т. 15. СПб.: Наука, 1996.
1 Достоевский Ф. М. Письма. Собрание сочинений в 15 томах. – Т. 15. – СПб.: Наука, 1996. – P. 552.
2 Manoma, kad juos galėjo sunaikinti antroji F. Dostojevskio žmona Ana, kuriai adresuota didžioji vėlyvojo periodo F. Dostojevskio laiškų dalis.
3 Michailas Dostojevskis (1820–1864) – publicistas, leidėjas, vyriausias F. Dostojevskio brolis.
4 Michailas Andrejevičius Dostojevskis (1887–1839), rašytojo tėvas, mirė 1839 m. birželio 8 d. Šeima buvo įsitikinusi, kad tėvą nužudė jo valstiečiai. Tiesa, prievartinės mirties faktas taip niekada ir nebuvo įrodytas. F. Dostojevskio motina Marija Fiodorovna Nečajeva-Dostojevskaja (gim. 1800 m.) mirė 1837 m. Po tėvų mirties reikėjo spręsti penkių jaunesnių brolių ir seserų globos, taip pat ir viso šeimos turto klausimus. Apie tai ir svarstoma šiame laiške.
5 1838 m. M. Dostojevskis išvyko mokytis į Rėvelį.
6 Nuo šios vietos rankraštyje ne viskas išskaitoma.
7 Kumaninai – artimi giminaičiai iš motinos pusės.
8 Už dalyvavimą visuomenės veikėjo, utopinio socializmo propagandisto Michailo Petraševskio (1821–1866) suburto ratelio susirinkimuose (1844–1849) F. Dostojevskis kartu su kitais dvidešimčia ratelio narių buvo nuteistas mirti. Nors niekada iki galo nebuvo įrodyta, kad petraševskininkai tikrai užsiiminėjo politine ir antivalstybine veikla, ratelyje veikė kelios grupės. F. Dostojevskis, manoma, priklausė vienai radikalesnių ir vėliau pats save laikė politiniu nusikaltėliu.
9 Katorgos darbams F. Dostojevskis buvo nuteistas ne į Orenburgo, o į Omsko tvirtovę.
10 Balti marškiniai – būtina „techninio“ pasirengimo mirties bausmės ritualui dalis.
11 Aleksejus Pleščejevas (1825–1893) – rusų rašytojas, literatūros kritikas; Sergejus Durovas (1815–1869) – rusų rašytojas, vertėjas.
12 Aleksandras Palmas (1822–1885) – rusų poetas, dramaturgas.
13 Matai saulę! (Pranc.)
14 Šiandien šis F. Dostojevskio mažosios prozos kūrinys žinomas „Mažojo herojaus“ pavadinimu.
15 Su garsaus rusų dailininko, akademiko Nikolajaus Maikovo (1794–1873) šeima F. Dostojevskis buvo pažįstamas nuo ankstyvos jaunystės, o su poetu Apolonu Maikovu (1821–1897) draugavo iki gyvenimo pabaigos.
16 A. Maikovo mama, rašytoja Eugenija Maikova (1803–1880).
17 Stepanas Janovskis (1815–1897) 1848–1849 m. buvo F. Dostojevskio gydytojas.
18 Petropavlovsko tvirtovėje F. Dostojevskis kalėjo aštuonis mėnesius, nuo 1849 m. balandžio 23 iki gruodžio 23 dienos.
19 Kaip prisimena kiti M. Petraševskio ratelio nariai, mirties bausmės vykdymo dieną lauke buvo dvidešimt vienas laipsnis šalčio, o nuteistieji savo eilės ant ešafoto laukė be viršutinių drabužių.
20 Jei jaunystė žinotų! (Pranc.)
21 Greičiausiai tai buvo vienintelis anksti mirusio publicisto ir literatūros kritiko Valerijono Maikovo (1823–1847) straipsnių rinkinys, sudarytas ir įrištas jo motinos.
22 Emilija Fiodorovna Dostojevskaja (1822–1879) – brolio Michailo žmona.
23 Andrejus Krajevskis (1810–1889) – žurnalo „Otečestvennyje zapiski“, kuriame buvo publikuoti kai kurie ankstyvieji F. Dostojevskio tekstai, leidėjas ir redaktorius.
24 Brolį Michailą už dalyvavimą M. Petraševskio ratelio veikloje suėmė 1849 m. gegužės 6 d., bet po pusantro mėnesio paleido.
25 Natalija Fonvizina (1803–1869) – dekabristo Ivano Fonvizino (1788–1854), vėliau dekabristo Ivano Puščino (1798–1859), vieno artimiausių rusų poeto Aleksandro Puškino (1799–1837) draugų, žmona. 1850 m. sausio mėnesį N. Fonvizina kartu su kitomis dekabristų žmonomis gavo leidimą pasimatyti su naujai į Tobolsko kalėjimą atsiųstais politiniais nusikaltėliais, tarp kurių buvo ir F. Dostojevskis. Tada ji ir padovanojo jam Evangelijos tomą, vienintelę knygą, kurią kaliniams buvo leidžiama turėti kalėjime ir kurią rašytojas labai brangino visą likusį gyvenimą.
26 1853 m. grįžusi iš Sibiro tremties N. Fonvizina su šeima privalėjo gyventi savo Marjino dvare, įsikūrusiame netoli Dostojevskių šeimos dvaro Darovojo kaime (Tulos gubernija).
27 N. Fonvizina planavo vykti į Odesą, kur buvo palaidoti jos sūnūs.
Naglis Kardelis. Senosios Europos atradėja ir Naujosios Europos vizijos regėtoja
2021 m. Nr. 10
Marijai Gimbutienei – 100
Marijos Gimbutienės 100-osios gimimo metinės, kurias šiemet minime, yra gera proga pamąstyti apie pasaulinio garso archeologės, antropologės, naujos archeomitologijos disciplinos pradininkės indėlį į pasaulio mokslą ir kultūrą. Šios nepaprastai talentingos tyrėjos ir mąstytojos darbai bei idėjos – tai Lietuvos dovana pasauliui. Labai svarbu, kad mes patys suvoktume šios dovanos mastą ir svarbą, kad pripažintume šią dovaną ir jos neišsižadėtume. Paradoksas, bet M. Gimbutienė, kurią galime statyti greta tokių iš Lietuvos kilusių mokslo titanų kaip Algirdas Julius Greimas ir Vytautas Kavolis, pasaulyje kol kas yra pripažįstama ir vertinama labiau nei savo tėvynėje. Tik šiais jubiliejiniais metais Lietuvoje daugiau nei anksčiau diskutuojama apie jos teorijas ir idėjas, prisimenama labai iškili jos asmenybė.
M. Gimbutienė laikoma Senosios Europos civilizacijos atradėja – tai milžiniškas indėlis į pasaulio mokslą ir kultūrą. Nors būtų galima ilgai ginčytis, ar žodis „civilizacija“ apskritai tinka kalbant apie įvairias Europoje ir jos paribiuose klestėjusias neolito epochos kultūras, neginčijamas M. Gimbutienės nuopelnas tas, kad ji aiškiai atskleidė, jog skirtingose, neretai toli viena nuo kitos nutolusiose Europos dalyse gyvavo archeologinės kultūros, kurios buvo palyginti panašios – o kartais ir labai panašios – tiek materialiosios, tiek hipotetiškai rekonstruojamos dvasinės kultūros lygmeniu, ir šie akivaizdūs medžiaginės bei dvasinės kultūros panašumai Europoje išsilaikė mažiausiai keletą tūkstančių metų, o jų ištakos siekia net vėlyvojo paleolito laikus. Jei termino „civilizacija“ nesusiesime su itin griežtais ir labai konkrečiais kriterijais, kuriuos nustato istorikai, ir šio termino galiojimą ekstrapoliuosime į priešistorinę epochą, aiškiai matysime, kad skirtingu metu įvairiuose Europos žemyno taškuose gyvavusios archeologinės kultūros gali būti laikomos priklausančiomis palyginti vieningam kultūriniam kontinuumui, mažai pakitusiam per ištisus tūkstantmečius, taigi su tam tikromis išlygomis gali būti suvokiamos kaip priklausiusios vieningai civilizacijai. M. Gimbutienė, sukaupusi milžinišką empirinės informacijos apie neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus Europos kultūras masyvą ir atlikusi nepaprasto atkaklumo bei titaniškų pastangų pareikalavusį šios informacijos apibendrinimo darbą, aiškiai parodė tų archeologinių Europos kultūrų, kurios anksčiau buvo tiriamos visiškai izoliuotai ir be jokios ambicijos rekonstruoti platesnį prasminį jų kontekstą, gelmines sąsajas. Būtent šia prasme ji gali būti laikoma Senosios Europos civilizacijos, pačios mokslininkės dar vadintos Deivės civilizacija, atradėja.
Beje, šis atradimas yra juo nuostabesnis, kad jis nebūtų buvęs įmanomas vien paprasčiausiai kasinėjant archeologines vietoves. Nors M. Gimbutienė turėjo didelę patirtį praktinės archeologijos srityje, dalyvavo archeologinėse ekspedicijose ir joms vadovavo, Senoji Europa tikrai nebūtų buvusi atrasta vien paprasčiausiai kasinėjant konkrečias archeologines radimvietes. Šis atradimas tapo įmanomas tik dėl to, kad M. Gimbutienė atliko fenomenalų archeologinių artefaktų interpretavimo darbą – tik todėl, kad ji pradėjo kasinėti ne tik pačius artefaktus, bet ir hipotetinius jų reikšmių klodus, taigi, sakytume, vykdė kasinėjimus ne tik įprastoje fizinėje žemėje, bet ir minties bei prasmės žemėje.
Per visą archeologinių tyrimų istoriją tik labai retam archeologui yra nusišypsojusi laimė atrasti ištisą priešistorinės kultūros kontinentą – tai, ką pavadintume visiškai nauja priešistorine civilizacija. Turėdami omenyje M. Gimbutienės naujai atrastą priešistorinės kultūros kontinentą, ją figūratyvine prasme galėtume lyginti su Kristupu Kolumbu, o atsižvelgdami į fundamentalius ne tik mokslinio, bet ir politinio mąstymo pokyčius, nulemtus bei paskatintus Senosios Europos civilizacijos, savo dvasiniu braižu visiškai skirtingos nuo mums įprastos šiuolaikinės Vakarų civilizacijos, atradimo, ir šiuos mąstymo pokyčius suvokdami kaip paradigminį mąstymo lūžį, M. Gimbutienę galėtume laikyti kopernikiškosios revoliucijos mūsų mąstyme iniciatore. Neatsitiktinai Josephas Campbellas pratarmėje, kurią parašė įdomiausiam ir solidžiausiam M. Gimbutienės veikalui „Deivės kalba“ („The Language of the Goddess“, 1989), jo autorę prilygino Jeanui François Champollionui, turėdamas galvoje tai, kad M. Gimbutienės atliktas piktografinio Senosios Europos protorašto ženklų reikšmių iššifravimo darbas savo svarba prilygsta rakto Senovės Egipto hieroglifams šifruoti atradimui.
Senosios Europos civilizacija, iš užmaršties prikelta M. Gimbutienės, savo dvasiniu braižu ir etosu pasirodė visiškai skirtinga nuo dabartinės Vakarų civilizacijos. Atliktomis senųjų europiečių pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros rekonstrukcijomis M. Gimbutienė atskleidė pamatinius šiuolaikinės Vakarų civilizacijos ir Senosios Europos civilizacijos skirtumus. Šiuolaikinė Vakarų civilizacija, pasak mokslininkės, per daug orientuota į daiktų gaminimą bei vartojimą, taip pat į beveik obsesinę technologinę pažangą, o savo efektyvumą grindžia griežtomis ir itin išplėtotomis sisteminėmis hierarchijomis bei technokratiniais reglamentais, kurie dažnai neatsižvelgia ne tik į patį žmogų, laikomą ne tikslu, o vien priemone, bet ir į gamtą, kuri radikaliai priešpriešinama žmogiškosios kultūros sričiai ir laikoma tik besaikės gamybos ištekliais. Tokioje civilizacijoje ir pats žmogus galų gale nuasmeninamas – suobjektinamas ir sudaiktinamas, paminant jo, kaip konkretaus asmens, o ne anoniminio daikto ar funkcijos, orumą. O štai senųjų europiečių pasaulėžiūroje ir civilizaciniame Senosios Europos kode, kaip rodo M. Gimbutienės atliktos hipotetinės senųjų europiečių dvasinės kultūros rekonstrukcijos, daug svarbesni buvo žmonių santykiai, giliai išgyvenamas žmogaus ryšys su pačiu savimi, kitais žmonėmis ir visa gamtine aplinka, harmoninga gamtos ir kultūros vienovė. M. Gimbutienės tyrimai parodė, kad senųjų europiečių visuomenei buvo būdinga egalitarinė sankloda, grįsta abiejų lyčių orumu, lygybe ir jų santykių darna, taip pat apskritai gerokai silpniau išreikštas visuomenės hierarchiškumas.
Senosios Europos, taip smarkiai besiskiriančios nuo dabartinės Europos ir viso Vakarų pasaulio, atradimas ir jos etoso, jos kultūrinio braižo atskleidimas leido naujomis akimis pažvelgti į šiuolaikinę Vakarų civilizaciją, radikaliai klausti apie gelminius jos pamatus. M. Gimbutienės tyrimai bei jos vizionieriška veikla labai prisidėjo, kad Vakaruose pagaliau įvyktų esminis kultūrinis ir politinis lūžis, leidęs vakariečiams adekvačiau įvertinti savo dabartinę būklę, pačios Vakarų civilizacijos perspektyvas ir išmintingiau projektuoti jos tolesnę raidą. Lietuvių archeologė buvo viena pagrindinių įtakingo ekologinio sąjūdžio Jungtinėse Amerikos Valstijose iniciatorių, į jos nuomonę buvo atsižvelgiama aukštuose politiniuose Amerikos sluoksniuose, ypač JAV Demokratų partijoje. Sunku pervertinti M. Gimbutienės įtaką ir Amerikos feministiniam sąjūdžiui, ypač pirmosioms jo bangoms. Vakariečių kultūrinės ir politinės vaizduotės transformacijos, įvykusios, be kita ko, ir dėl M. Gimbutienės tyrimų bei didelės moralinės jos charizmos, leidžia geriau suvokti šios asmenybės įtakos mastą ir įvertinti jos idėjų aktualumo laipsnį.
Ne mažiau svarus yra ir mokslininkės indėlis ginant humanitarikos autonomiją tiksliųjų mokslų, kaip tariamo bet kokio tikro mokslo etalono, atžvilgiu. Ypač dvidešimtojo amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje, kai Vakarų moksle vis agresyviau reiškėsi scientizmo, natūralizmo ir materializmo dominavimo tendencijos, buvo labai svarbu apginti humanitarinę tokių disciplinų kaip archeologija orientaciją, o sykiu ir metodologinę bei idėjinę visos humanitarikos autonomiją. M. Gimbutienė, kaip mokslininkė subrendusi penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, buvo smarkiai veikiama dar Wilhelmo von Humboldto laikais susiformavusios vokiškosios humanitarikos sampratos, kuria remiantis humanitarinės disciplinos buvo suvokiamos kaip „dvasios mokslų“ (Geisteswissenschaften), kuriems visų pirma rūpi reikšmės ir prasmės klausimai, o ne vien nuogi empiriniai faktai, visuma. Būtent vokiškoji tradicija suvaidino lemiamą vaidmenį formuojantis M. Gimbutienės požiūriui į savitą istorijos ir archeologijos mokslų prigimtį bei misiją. Europinio išsilavinimo nulemti pranašumai ypač atsiskleidė mokslininkei atvykus į Ameriką. Išskirtinė M. Gimbutienės erudicija Europos archeologijos srityje, poliglotiniai jos gebėjimai – puikus ne tik vokiečių kalbos, kuri daugumai jos kolegų amerikiečių buvo neįkandamas riešutas, bet ir kitų europinių kalbų, tarp jų ir retesnių, tokių kaip serbų ir bulgarų, mokėjimas leido jai aprėpti ir sekti beveik visomis senojo žemyno kalbomis parašytą archeologinę literatūrą. Gebėjimas sekti visas Europoje ir Artimuosiuose Rytuose vykdomų archeologinių tyrimų naujoves padėjo susiformuoti tokį panoraminį Europos priešistorinės archeologijos vaizdą, kurio galėjo pavydėti daugelis kitų pasaulinio garso archeologijos autoritetų, ir pasiekti tokią sintetinančios teorinės minties galią, kuri lietuvių mokslininkei suteikė akivaizdų pranašumą prieš tuos Amerikos mokslininkus, kurių specializacija buvo pernelyg siaura. Labai aukšta humanitarinė M. Gimbutienės, kaip mokslininkės, kultūra, jos fenomenali erudicija ir pajėgumas teoriškai sintetinti leido jai pasiekti didelių teorinių laimėjimų, ypač formuluojant dvi didžiąsias teorijas, arba hipotezes, siejamas su jos vardu, – būtent kurganų hipotezę, kuria remiantis bandoma lokalizuoti indoeuropiečių protėvynę, ir Deivės civilizacijos egzistavimo priešistorinėje Europoje hipotezę.
Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tokie Amerikos archeologijos autoritetai kaip Louisas Binfordas sukūrė teorinę vadinamosios Naujosios, arba procesinės, archeologijos paradigmą – ja remiantis archeologiją siekta paversti tokiu griežtu ir tiksliu mokslu, kuriam tikslumo pavydėtų net fizikai, kurių atstovaujama disciplina buvo visuotinai laikoma neginčijamu tiksliojo mokslo etalonu. Naujoji archeologija, savo praktikoje plačiai taikiusi sistemų teoriją bei įvairias technologines tiksliųjų mokslų teikiamas priemones, kurias pasitelkiant buvo įmanoma preciziškai tirti medžiaginę archeologinių artefaktų pusę, M. Gimbutienės įsitikinimu, buvo nepakankamai adekvati tuo atžvilgiu, kad į priešistorinį žmogų – archeologinių artefaktų kūrėją – žvelgė ne kaip į asmenį, aktyviai kuriantį kultūrines prasmes, o tik kaip į protingą gyvūną, siekiantį vien pasyviai prisitaikyti prie aplinkos, surasti savo ekologinę nišą ir sukurti tam tikrą ekologinę pusiausvyrą su aplinka.
Naujoji archeologija, nepaisant nemažų, nors ir vienpusiškų, pasiekimų, dėl savo nepagrįstos pretenzijos tapti tiksliuoju mokslu ir labiausiai dėl savo ambicijos pateikti tikslius, vienareikšmius, interpretavimo nereikalingus aiškinimus lietuvių mokslininkei atrodė kaip archeologijos disciplinos karikatūra. Vis dėlto būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad pati M. Gimbutienė viena pirmųjų tarp Amerikos archeologų pradėjo taikyti kalibruoto radiokarboninio datavimo metodą ir apskritai buvo atvira technologinėms naujovėms, dažniausiai siejamoms būtent su Naująja archeologija.
L. Binfordas ir nemaža dalis kitų naujųjų archeologų, kurie septintajame dešimtmetyje dar puoselėjo viltis atkurti priešistorinių žmonių intencijas, vėliau šių pretenzijų atsisakė ir priėjo prie išvados, kad tokios tolimos epochos gyventojų ideologijos ir dvasinio pasaulio rekonstruoti neįmanoma. Tai reiškė, kad Amerikos archeologijoje kaip ortodoksinis pamažu įsitvirtino požiūris, jog archeologinius artefaktus įmanoma tirti iš esmės tik jų materialiojo substrato, materialiosios pusės lygmeniu, o artefaktų reikšmių bei prasmių rekonstruoti esą neįmanoma. Remiantis tokiu požiūriu, viskas, ką moksliškai precizišku būdu gali nuveikti archeologas, – tai artefaktus iškasti, fiksuoti jų materialųjį kontekstą, juos aprašyti, nufotografuoti ar kitaip dokumentuoti fizinius jų parametrus, juos inventorizuoti, klasifikuoti ir formaliai tipologizuoti, esant galimybei – datuoti ir ištirti kitomis technologinėmis priemonėmis, konservuoti bei archyvuoti, taip pat pasitelkti sisteminiams aiškinimams, kurių tikslas – rekonstruoti archeologinių artefaktų kūrėjų sąveiką su aplinka ir bandymus prie jos prisitaikyti. Į priešistorinį žmogų buvo žvelgiama ne kaip į aktyvų kultūros ir kultūrinių prasmių, kurios nėra iki galo, vienareikšmiu būdu determinuojamos medžiaginių žmogiškosios būties sąlygų, kūrėją, o tik kaip į pasyvų prisitaikytoją prie grėsmingos aplinkos. Marksizmas ir neodarvinizmas buvo teorinė scientistiškai orientuotos materialistinės archeologijos bazė.
M. Gimbutienė savo teoriniuose veikaluose ir daugybėje išlikusių interviu kritikuoja dominuojančią Amerikos archeologijos kryptį dėl perdėto jos domėjimosi materialiąja artefaktų puse, dėmesio kreipimo vien į priešistorinės ekonomikos bei adaptacinės ekologijos dalykus ir dėl beveik visiško priešistorinio žmogaus dvasinio pasaulio – jo religijos ir ideologijos, pasaulėjautos ir pasaulėžiūros – ignoravimo. Savo svarbiausiuose darbuose mokslininkė ne kartą pabrėžia netikinti, kad neįmanoma rekonstruoti archeologinių artefaktų ir ant jų senovės žmonių paliktų priešistorinių ženklų bei simbolių reikšmių. Daugiau dėmesio kreipdama į idealiąją, o ne materialiąją archeologinių artefaktų pusę, ir visą savo, kaip tyrinėtojos, energiją nukreipdama artefaktų reikšmių, o sykiu ir priešistorinio žmogaus dvasinės kultūros atkūrimo kryptimi, M. Gimbutienė paliudija, kad į archeologiją ji žvelgia kaip į humanitarinę discipliną, priklausančią „dvasios mokslų“ – Geisteswissenschaften – sričiai, o ne kaip į kažin kokį nevisavertiškumo komplekso kamuojamą hibridinį mokslą, kuriam rūpi tik nuogi empiriniai faktai ir vien griežtai pamatuojami bei paskaičiuojami fiziniai artefaktų parametrai.
Metodologinis pliuralizmas, scientistinės prieigos, kaip esą privalomos bet kuriam tikram, į tikslumą pretenduojančiam mokslui, atmetimas, tikėjimas artefaktų interpretavimo galimybe ir mokslinių hipotezių kėlimo drąsa aiškiai išskiria M. Gimbutienę tarp kitų tuo metu praktikavusių jos kolegų. Galima atkreipti dėmesį ir į tai, jog savita teorinė lietuvių mokslininkės prieiga turi nemažai sąlyčio taškų su postprocesine archeologija, radikaliai oponuojančia Naujajai, arba procesinei, archeologijai, o kai kuriais atžvilgiais ir teoriškai anticipuoja kai kurias pamatines postprocesinės archeologijos nuostatas. Vienareikšmių kauzalinių aiškinimų archeologijoje atsisakymas, kaip ir suvokimas, kad artefaktų reikšmės, užuot buvusios arba absoliučiai nepažinios, arba, priešingai, iš anksto pagal būtinybę griežtai determinuotos nuo artefaktų kūrėjų valios nepriklausomu būdu, yra artefaktų kūrėjų aktyviai ir laisvai steigiamos, M. Gimbutienės prieigą atskleidžia kaip daugeliu atžvilgių panašią į tokių postprocesinės archeologijos teoretikų, kaip Ianas Hodderis, klasika tapusio teorinio veikalo „Praeities skaitymas“ („Reading the Past“, 1986) autoriaus, požiūrį į archeologijos, kaip mokslo, misiją bei teorines galimybes.
Lietuvių mokslininkės požiūris, kad, I. Hodderio žodžiais tariant, mes galime – be abejo, tik hipotetiškai, tik tikėtinai, tik interpretuodami – perskaityti savo praeitį, yra labai svarbus mąstant apie kultūrinių prasmių tiltus, jungiančius mus, dabartyje gyvenančiuosius, su praeityje gyvenusiomis mūsų protėvių kartomis. Supratimas, kad net priešistorinė epocha, dar stokojusi tikrojo rašto teikiamų privalumų, nėra dvasinės kultūros tradicijos ir kultūrinių reikšmių perdavos prasme mums visiškai nebyli, yra labai paguodžiantis ir didžiai viltingas. Įsitikinimas, kad įmanoma atkurti skirtingas kartas jungiančius dvasinės patirties tiltus, turi didelės moralinės vertės ir yra didžiai humaniškas. Metodologinės humanitarinių disciplinų autonomijos suvokimas ir aktyvi kova už ją, taip pat etinės humanitarinių disciplinų misijos pabrėžimas M. Gimbutienės poziciją atskleidžia kaip itin aktualią mūsų dienomis, kai visą humanitariką, ne tik archeologiją, mėginama arba guldyti į tiksliųjų mokslų Prokrusto lovą, arba iš viso atmesti kaip nemokslišką.
M. Gimbutienė yra ne tik Senosios Europos atradėja, bet ir Naujosios Europos vizijos regėtoja, ir tai yra ne mažiau svarbus jos, kaip mąstytojos, indėlio į europinę kultūrą aspektas. Visi puikiai matome, kad šiuolaikinė Europa, kaip ir visas Vakarų pasaulis, stovi lemtingų pasirinkimų kryžkelėje. Vis didėjantis politinis susipriešinimas, siaučiantys kultūros karai, klimato kaitos sukelta ekologinė krizė, pagaliau ir nesibaigianti pandemija lemia egzistencinę šiuolaikinio europiečio būseną, verčiančią jį duoti sąžinės apyskaitą ir klausti, ar kelias, kuriuo jis iki šiol žengė, yra tinkamas jo vaikams ir vaikaičiams. Šiuolaikinės Europos gyventojai turi savęs paklausti, kas jie tokie – beveidžių, anoniminių gamintojų ir vartotojų minia ar atsakingų asmenų bendrija, kurią sieja dvasinės bendrystės ryšiai, bendri idealai, bendras tikslas, bendra istorija ir bendro ateitin vedančio kelio pajautimas.
M. Gimbutienė, fenomenaliu įžvalgumu ir titanišku darbu rekonstravusi senųjų europiečių pasaulėvaizdžio kontūrus, aiškiai suvokė, kuo neolito epochos europiečiai buvo pranašesni už šiuolaikinius Europos gyventojus. Nors, be jokios abejonės, senųjų europiečių gyvenimas nebuvo idealus – ir tai tikrai nebuvo gyvenimas žemiškajame rojuje, M. Gimbutienės įsitikinimu, šį europinės istorijos laikotarpį, trukusį net kelis tūkstantmečius, galima pagrįstai vadinti Europos aukso amžiumi. Senosios Europos meno lobiai, ypač neprilygstamo grožio keramika, liudija labai išlavėjusį estetinį senųjų europiečių skonį, didelį jautrumą grožio fenomenams ir stebėtinai aukštą dvasinės kultūros lygį, jau nekalbant apie techninį meno kūrinių atlikimo virtuoziškumą. Tokį subtilų, harmoningą, gyvenimo džiaugsmu spinduliuojantį meną, kuris ne tik nepadarytų gėdos talentingiausiems šiuolaikinio meno kūrėjams, bet ir neretai atsiskleidžia kaip jiems nepasiekiamas estetinis etalonas, galėjo kurti tik iš tiesų laimingi žmonės, gyvenę darnoje su savimi pačiais, kitais žmonėmis ir juos supančia gamtine aplinka.
M. Gimbutienės atskleistas faktas, kad Senosios Europos kultūra buvo palyginti vieninga beveik visoje Europos teritorijoje, persmelkta to paties etoso ir atskleidžianti tą patį pasaulėvaizdį, yra unikalus europietiško dvasinio ir moralinio eksperimento sėkmės precedentas, galintis įkvėpti ir šiuolaikinius besiblaškančius Europos gyventojus, – precedentas, įtikinantis, kad Europos žemyną gali suvienyti ne tik ekonominė ir politinė valia bei galia, bet ir gerokai subtilesnės kultūrinės ir dvasinės jėgos. Mums tai galbūt sunku pripažinti, bet, kaip parodė lietuvių archeologės darbai, neolito laikais gyvenę senieji europiečiai, net ir nedisponavę šiuolaikinio mokslo pasiekimais ir naujausiomis technologijomis, gyvenimo prasmės, gyvenimo džiaugsmo ir būtiškosios pilnatvės paieškose buvo pažengę toliau už mus. Šiuolaikinė patriarchalinė pasaulio tvarka, atvedusi pasaulį prie ekologinės ir moralinės katastrofos slenksčio, M. Gimbutienės požiūriu, tiesiog mūsų akyse išgyvena agonijos momentą – atvedusi šiuolaikinį žmogų prie liepto galo, ji privalo būti radikaliai transformuota. Paradoksalu, bet būtinų šiuolaikinės pasaulio tvarkos transformacijų gaires ir paties įkvėpimo keisti į gera dabarties pasaulį šiuolaikiniam europiečiui teikia kelių tūkstantmečių senumo neolitinė civilizacija, kurios moralinė ir kultūrinė sėkmė niekais paverčia bet kokį įprastą supratimą apie pažangą ir jos kriterijus. Pagarba žmogui, jo gyvybei ir šią gyvybę palaikančiai gamtai, socialumas ir subtiliai išpuoselėtas bendruomeniškumas, ne konkurencijos, o bendradarbiavimo dvasia, solidarumas ir atjauta yra tos senųjų europiečių vertybės, kurias, remdamasi archeologinių artefaktų analize, rekonstruoja M. Gimbutienė.
Atskleidusi, kad senųjų europiečių visuomenė buvo matristinė, archeologė neragina šiuolaikinei visuomenei būdingos patriarchalinės tvarkos mechaniškai keisti akmens amžiaus laikų matriarchatu, bet argumentuoja, jog moteriškasis pradas pačia plačiausia prasme – tos charakterio savybės, kurias mes tradiciškai siejame labiau su moterų, o ne vyrų psichologija, – būtent atidumas žmogui ir žmonių santykių puoselėjimas, o ne daiktų išradinėjimas, gaminimas, kaupimas ir jų garbinimas, ne nuožmi konkurencija, o solidarumas ir bendradarbiavimas siekiant bendro tikslo, taip pat rūpestis silpnesniaisiais, atjauta ir gailestingumas – yra tai, ką savyje turėtų atrasti ir ugdyti ne tik moterys, bet ir vyrai, siekiantys, kad šiuolaikinė visuomenė taptų morališkai sveikesnė, o jos gyvenimas – darnesnis ir tvaresnis. Kad suvoktume, kokia teisinga ši nuostata, beje, net nebūtina tyrinėti neolito laikų visuomenės sąrangos – pakanka ir šiuolaikinių pavyzdžių: kaip atskleidžia daugiausia Šiaurės Europos šalių sėkmės pavyzdžiai, platesnis moterų įtraukimas į valdžios ir verslo struktūras labai greitai lemia milžiniškus teigiamus pokyčius visuomenės gyvenime.
Tad Naujosios Europos vizija, kurią atrandame M. Gimbutienės veikaluose, nėra paremta aklu Senosios Europos visuomenės kopijavimu, bet veikiau atkreipia mūsų dėmesį į tuos labai senos europinės civilizacijos pasiekimus, kurie galėtų būti konstruktyviai perimti bei integruoti į šiuolaikinės visuomenės sanklodą ar paprasčiausiai pajėgtų mus įkvėpti senojo žemyno dvasinio atgimimo darbui, taip pat suteiktų mums viltį, jog dvasiškai ir morališkai išsekusi Europa ir vėl gali būti suvienyta ir drąsiai kuriama ant tauresnių idealų pamato.
M. Gimbutienės idėjos atsiskleidžia kaip labai aktualios konkrečiai mums, lietuviams, ieškantiems bendrų lietuvybės ir europietiškumo pagrindų. Itin svarbu tai, kad šių pagrindų galimybės sąlygos gali būti aiškiau suvoktos apmąstant kultūrinį Senosios Europos palikimą ir nemaža dalimi būtent juo grindžiamą ir jo įkvėptą Naujosios Europos viziją.
Šiais laikais, didėjant Lietuvos visuomenės poliarizacijai, į absoliučios tiesos ir moralinio neklaidingumo monopolį pretenduojantys vertintojai yra linkę skirstyti žmones į radikaliai viena kitai oponuojančias „globalistų“ ir „nacionalistų“ stovyklas. Nepritariantieji globalizacijos ir pernelyg sparčios europinės integracijos tendencijoms kaltina Europą, o neretai ir visą Vakarų pasaulį lokalių tautinių kultūrų, tarp jų ir lietuvių kultūros, slopinimu ar net naikinimu. Esantys kitoje barikadų pusėje, priešingai, bet kokį tradicinės tautinės kultūros puoselėjimą įvardija kaip tamsuolišką, pasaulio naujovėms ir pažangai besipriešinantį nacionalizmą, visus patriotus, lietuvybės saugotojus ir liaudies kultūros gerbėjus kaltindami provincialiu kultūriniu uždarumu – vaizdžiai tariant, pragaištingu užsidarymu tautiniame „rūtų darželyje“.
Akivaizdu, kad abu paminėti požiūriai, kuriais remiantis europietiškumas yra priešpriešinamas lietuvybei (arba, atvirkščiai, lietuvybė – europietiškumui) yra vienpusiški, per daug radikalūs, nekonstruktyvūs, vedantys į aklavietę. Daug perspektyviau yra teirautis, ar egzistuoja koks nors bendras lietuvybės ir europietiškumo pagrindas. M. Gimbutienės idėjos, ypač jos veikalai apie Senąją Europą, kaip vizionieriškai regimos Naujosios Europos provaizdį, mano įsitikinimu, leidžia naujomis akimis pamatyti Lietuvą Europoje, neatsisakant nei Lietuvos, nei Europos.
Visuotinai sutariama, kad Europos civilizacija stovi ant judeokrikščioniškosios ir antikinės kultūrų pagrindo. Europai, kurioje gyvena daugybė skirtingų tautų, puoselėjančių lokalias nacionalines kultūras, jis suteikia kultūrinio universalumo ir pamatinių vertybių bendrumo matmenį. Šiam tarsi ant dviejų polių besilaikančiam Europos pagrindui yra nuo maždaug dviejų su puse iki keturių tūkstančių metų. Bet Europa laikosi ne tik ant šio pamato, nors jis ir yra tvariausias senojo žemyno kultūrinės ir civilizacinės tapatybės elementas. Dauguma Europos tautų, nors ir ne visos, kalba indoeuropiečių kalbomis – kaip dar vieną svarbų jų kultūrinės tapatybės elementą galima paminėti maždaug penkių ar šešių tūkstantmečių senumo protoindoeuropietiškosios kultūros pamatą. Dar senesnis – senesnis už visus paminėtuosius – europinės tapatybės elementas ir sykiu seniausias Europos kultūros pagrindų klodas yra sietinas su Senosios Europos civilizacija. Kaip atskleidė pačios M. Gimbutienės ir kitų archeologų tyrimai, ši civilizacija apogėjų pasiekė prieš šešis–septynis tūkstantmečius, bet pradėjo formuotis dar anksčiau – prieš devynis, dešimt ar net vienuolika tūkstančių metų, o paskiri jos elementai savo ištakomis siekia net vėlyvąjį paleolitą. Lietuvių archeologė atskleidė, kad savo etosu – kultūriniu ir dvasiniu savo braižu – Senosios Europos kultūra buvo artima, be kitų tradicinių Europos kultūrų, ir senovės baltų kultūrai, nors ši ir gerokai vėlesnė. Tai rodo, kad baltų kultūroje buvo išlaikyti itin archajiški iš Senosios Europos paveldėti bruožai, žymiai senesni už pačią baltų kultūrą kaip tam tikrą susiformavusią visumą.
Senosios Europos kultūroje, kuri ilgą laiką buvo palyginti vieninga beveik visoje Europos teritorijoje, įsitvirtinusios vertybinės nuostatos galėtų būti laikomos papildomu Europos kultūrinio bendrumo matmeniu, leidžiančiu iš naujo klausti apie universalių šiuolaikinės Europos – Naujosios Europos – kultūros pamatų galimybę. Beje, labai svarbu, jog tie kultūriniai Europos pamatai, kuriuos siejame su Senąja Europa, nebūtų vienpusiškai ir primityviai priešpriešinami antikinėje, judeokrikščioniškojoje ir indoeuropietiškojoje kultūrose įsišaknijusiems Europos civilizacijos pagrindams: nors pamatas, kurį šiuolaikinei Europos civilizacijai suteikė Senoji Europa, yra seniausias kultūrinių Europos pagrindų klodas, jis toli gražu nėra vienintelis ar svarbesnis už vėlesnius ką tik paminėtus europinės kultūros pagrindų klodus. Senosios Europos civilizacija mes žavimės ir iš jos mokomės ne todėl, kad lengva ranka atmestume tai, ką Europai dovanojo graikų bei romėnų antika, judaizmas ir krikščionybė, taip pat senoji indoeuropiečių kultūra. Jei vadovautumės „arba–arba“ logika, tai tik reikštų, kad mes neišmokome tų išminties pamokų, kurios kyla iš tolerantiško Senosios Europos civilizacijos etoso.
Bet vėl grįžkime prie klausimo, kas sieja lietuvybę ir europietiškumą. Tradicinės paskirų Europos tautų kultūros, tokios, kaip lietuvių, aukštosios europinės kultūros, stovinčios ant antikinių ir judeokrikščioniškųjų pamatų, fone iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip siaurai lokalios, net provincialios, bet, įsisąmoninus jų ištakas pasaulėžiūros požiūriu vieningoje Senosios Europos kultūroje, įmanoma įžvelgti naują jų universalaus reikšmingumo matmenį. M. Gimbutienės rekonstrukcijos, atskleidžiančios tradicinės lietuvių kultūros ir hipotetiškai atkuriamos Senosios Europos kultūros jungtis, leidžia atsikratyti šiuo metu madingo polinkio niekinti tradicines kultūras kaip esą provincialias, pernelyg archajiškas, stokojančias universalumo ir kultūrinio reikšmingumo. Lietuvių mokslininkės atradimai parodo, kaip, išvengiant kultūrinio uždarumo ir nepasiduodant agresyviai gynybiško nacionalizmo pagundai, tradicinę lietuvių kultūrą įmanoma suvokti kaip paženklintą universalios europinės kultūros, siekiančios priešistorės laikus, bet sykiu neprarandančios aktualumo ir dabar, žyme. Suvokdami Senosios Europos kultūrinio indėlio svarbą ir mąstydami apie kultūrinius Naujosios Europos pamatus, tradicinę lietuvių kultūrą, įsišaknijusią Senojoje Europoje, privalome suvokti kaip organišką šių naujųjų Europos pamatų dalį.
Tad, kartu su M. Gimbutiene mąstydami apie Senąją Europą, iš naujo atrandame Lietuvą Europoje ir galime kurti viltingą Naujosios Europos, kurioje bus vietos ir Lietuvai, viziją. Sykiu ir pačią lietuvybę imame suvokti ne kaip oponuojančią europietiškumui, bet kaip įsišaknijusią europietiškume – kaip organišką jo dalį.
Apžvelgęs M. Gimbutienės idėjų aktualumą stambiu planu, dabar pamėginsiu glaustai aptarti jos nuopelnus archeologijos mokslui.
M. Gimbutienės mokslinis palikimas vertintinas trimis lygmenimis. Pirmasis lygmuo – tai mokslininkės pasiekimai praktinės, arba lauko, archeologijos srityje. Ji ne tik dalyvavo įvairiose archeologinėse ekspedicijose kaip kitų mokslininkų vadovaujamų archeologų komandų narė, bet ir pati vadovavo archeologinei ekspedicijai, kurios metu buvo kasinėjama Achilėjono kalva Tesalijoje, Šiaurės Graikijoje. Ekspedicijų metu M. Gimbutienė sukaupė milžinišką Senosios Europos artefaktų masyvą, leidusį jai archeologinius radinius klasifikuoti, sisteminti, sudaryti išsamias tipologines jų schemas. Įspūdinga darbo su empirine medžiaga patirtis mokslininkei leido šią medžiagą teoriškai apibendrinti ir kurti plataus užmojo hipotezes. Be amerikiečių vykdytose archeologinėse ekspedicijose, kuriose ji dalyvavo, sukauptos medžiagos, M. Gimbutienė taip pat buvo nuodugniai išstudijavusi ir įvairių Europos kraštų, ypač Balkanų šalių, muziejuose saugomus archeologinius eksponatus.
Antrasis M. Gimbutienės mokslinio palikimo lygmuo – tai konkrečių archeologinių kontekstų ir su jais susijusių paskirų artefaktų bei ant jų randamų priešistorinių ženklų interpretacija. Gausiai iliustruoti teoriniai mokslininkės veikalai, tokie kaip „Deivės civilizacija“ („The Civilization of the Goddess“, 1991) ir „Deivės kalba“ („The Language of the Goddess“, 1989), leidžia įsitikinti, kaip įžvalgiai ir preciziškai M. Gimbutienė analizuoja įvairių priešistorinių ženklų kontekstus: remdamasi tiksliau žinomomis tam tikrų konkrečių ženklų reikšmėmis ir pasitelkdama įvairias semantines skirtingus ženklus numanomai siejančias sąsajas, ji rekonstruoja nežinomas ar ne taip tiksliai žinomas kitų ženklų reikšmes.
Trečiasis jos mokslinio palikimo lygmuo – tai svarus indėlis į pačią archeologijos teoriją ir priešistorės tyrimų metodologiją, plačiais apibendrinimais grįstų hipotezių kėlimas ir spekuliatyvių teorijų kūrimas. Kaip jau minėjau, M. Gimbutienė yra iškėlusi dvi labai svarbias hipotezes, siejamas su jos vardu, – indoeuropiečių protėvynės lokalizacijos Pietų Rusijos stepėse hipotezę, vadinamąją kurganų teoriją, ir vieningos Deivės civilizacijos egzistavimo neolitinėje Europoje hipotezę. Naujausi tyrimai genetikos srityje rodo, kad kurganų teorija turi didelių santykinių pranašumų palyginti su kitomis konkuruojančiomis indoeuropiečių protėvynės kilmės hipotezėmis, tarkime, su M. Gimbutienės kolegos, iškilaus britų archeologo Colino Renfrew iškelta hipoteze, kuria remiantis indoeuropiečių protėvynė lokalizuojama Anatolijoje, dabartinės Turkijos teritorijoje, arba Anatolijai artimose srityse.
M. Gimbutienės pasiekimai lauko archeologijoje, taip pat interpretuojant konkrečius priešistorinius kontekstus ir su jais susijusius artefaktus bei priešistorinius ženklus, kitaip tariant, jos nuopelnai, susiję su ką tik minėtais pirmuoju ir antruoju jos mokslinio palikimo lygmenimis, yra plačiai pripažinti pasaulyje ir nekelia jokių abejonių. Dvi didžiosios M. Gimbutienės iškeltos hipotezės yra gerokai kontroversiškesnės, tačiau bent jau pirmoji hipotezė – kurganų teorija – pastaruoju metu sulaukia vis platesnio archeologų palaikymo. Vieningos Deivės civilizacijos egzistavimo neolitinėje Europoje hipotezei pritaria mažiau tyrėjų: kritikuodami šią hipotezę, jie siūlo atsisakyti pernelyg plačių iš jos išvedamų apibendrinimų, kuriems esą nėra empirinio pagrindo, ir gerokai susiaurinti Deivės civilizacijos arealą, apsiribojant daugiausia Pietryčių Europa – Balkanų regionu ir jo paribiais. Vis dėlto net ir šios hipotezės kritikai pripažįsta konceptualiąją jos vertę, bent jau negatyvia prasme – kaip svarų indėlį į archeologų ir kultūros istorikų diskusiją.
Mano įsitikinimu, būtent trečiasis mokslininkės indėlio lygmuo atskleidžia, kad patį archeologijos mokslą ir teorines jo galimybes M. Gimbutienė suvokė plačiau nei dauguma jos kolegų. Pasakyčiau dar radikaliau – platūs teoriniai M. Gimbutienės apibendrinimai rodo, kad priešistorinės archeologijos, kaip disciplinos, kuri dėl neretai perdėto atsargumo metodiškai kratosi bet kokios drąsesnės spekuliatyvios minties, rėmai jai jau buvo per ankšti. Dėl gebėjimo žvalgyti platesnius teorinius horizontus ir drąsos kelti hipotezes, kurių siaurai suprantamo empirinio mokslo rėmuose galbūt niekada nebus įmanoma iki galo pagrįsti, M. Gimbutienę laikyčiau ne tik archeologe, bet ir mąstytoja, kurios mintis turi filosofinį gylį. Kitaip tariant, noriu pasakyti, kad jos koncepcijos yra įdomios ir aktualios ne tik archeologams, bet ir filosofams – dėl to dabar norėčiau atkreipti dėmesį į keletą aspektų, parodančių, kad moksliniams M. Gimbutienės ieškojimams buvo nesvetimas filosofinis užmojis.
Jei paklaustume, koks bendras matas sieja filosofiją ir priešistorinę archeologiją, atsakymas būtų akivaizdus: tai interpretavimo pastanga, hermeneutiškumas. Galbūt M. Gimbutienė ir neturėjo progos studijuoti filosofinės hermeneutikos teorijų, tačiau nepaprastas mokslininkės rafinuotumas ir išradingumas interpretuojant Senosios Europos ženklų bei simbolių sistemą leidžia ją laikyti praktinės hermeneutikos kultivuotoja. Daugiapakopė dalies ir visumos santykio analizė, kurios svarbą akcentuoja tokie hermeneutinio metodo pagrindėjai kaip Hansas Georgas Gadameris, yra daugybę kartų pasitelkiama M. Gimbutienės rekonstruojant priešistorinių ženklų reikšmes – ypač tais atvejais, kai, atsižvelgiant į spėjamas semantines sąsajas, tam tikro konkretaus ženklo kontekstas, kurio visuminė semantika daugmaž aiški, leidžia mokslininkei tikėtinai rekonstruoti nežinomą tam kontekstui priklausančio paskiro ženklo – ženklų visumai priklausančios dalies – reikšmę, arba kai konkretūs ženklai, kurių tikėtinos reikšmės jau neblogai numanomos, suteikia galimybę hipotetiškai rekonstruoti visuminę tų ženklų konteksto, kurio semantikos kontūrai kol kas mažiau aiškūs, reikšmę.
Kitas filosofinis M. Gimbutienės idėjų ir teorijų aspektas yra susijęs su mokslininkės pastanga rekonstruoti ne tik paskirų Senosios Europos ženklų reikšmes ar lokaliuosius tų ženklų kontekstus, bet ir senųjų europiečių pasaulėvaizdžio bei pasaulėžiūros, kaip darnios ir vieningos pažiūrų sistemos, kontūrus. Kitaip tariant, M. Gimbutienė siekė atkurti tai, ką pavadintume Senosios Europos gyventojų protofilosofija, kuriai, kaip rodo mokslininkės tyrimai, be kitų svarbių bruožų, yra būdingi saviti stichinės dialektikos, ypač gyvybės ir mirties dialektikos, elementai, taip pat gyvybinės energijos cirkuliavimo bei pulsavimo, ciklinio laiko ir ciklinio gamtinių procesų pasikartojimo, visuotinio daiktų bei reiškinių ryšio, visų dalykų sąsajos vienų su kitais ir persismelkimo vienų į kitus idėjos, kurios, net jei neturėjo konceptualaus įforminimo abstrakčių sąvokų pavidalu, priešistorinės epochos gyventojų mąstyme veikiausiai reiškėsi bent egzistencinių intuicijų lygmeniu. Kiekvienas žmogus, kuris turi pasaulėžiūrą ar bent siekia ją susikurti, jau savaime tam tikra prasme yra filosofas, o M. Gimbutienės tyrimai kaip tik ir atskleidžia, kad senieji europiečiai iš tiesų turėjo vieningą – ir labai savitą – pasaulėžiūrą. Lietuvių mokslininkę galėtume laikyti Senosios Europos gyventojų protofilosofijos istorike.
Didelėmis pastangomis M. Gimbutienės atkurtas senųjų europiečių mitinis mąstymas turi filosofinę gelmę, darančią įspūdį net ir šiuolaikiniam žmogui, be to, kiekviena išplėtota ir konceptualiu vieningumu pasižyminti mitų sistema jau savaime gali būti laikoma filosofijos ištakomis ir prieigomis, taigi tam tikra protofilosofija. Tad mitologija, kaip ir archeologija, su filosofija taip pat turi bendrą matą. Savo darbais inicijavusi archeomitologiją kaip naują akademinę discipliną, M. Gimbutienė atskleidė ne tik filosofinį skyrium paimtos archeologijos ir skyrium paimtos mitologijos potencialą, bet ir tą filosofinį potencialą, kuris kyla iš paties archeologijos ir mitologijos santykio, pačios jų sąsajos bei sinergijos.
Trečiasis filosofinis M. Gimbutienės akademinės veiklos aspektas yra susijęs su labai aiškiai išreikštu etiniu mokslininkės įsipareigojimu, skatinusiu ją drąsiai pasisakyti visuomenei aktualiais klausimais, jos susirūpinimu moraline šiuolaikinio žmogaus būkle, jos politiniu aktyvizmu ir vizionieriškumu. Dėl savo akademinio autoriteto ir moralinės charizmos M. Gimbutienė Amerikoje turėjo pripažintos viešosios intelektualės, į kurios žodį įsiklausydavo net aukšto rango politikai, statusą. Etinis angažuotumas, tvirtų pažiūrų, moralinio stuburo ir politinės vizijos turėjimas yra labai aiški nuoroda, kad šiais bruožais pasižymintis asmuo veikiausiai yra filosofas, bent jau filosofas plačiąja prasme – filosofas kaip išminties mylėtojas, taigi filosofas pagal autentišką graikiškąją filosofijos sampratą, ir M. Gimbutienės, kaip pripažintos aktyviai besireiškusios intelektualės, veikla puikiai atitinka šį kriterijų. Jos įtaka formuojant ideologines nuostatas kultūros ir politikos srityse, taip pat poveikis Amerikos ekologiniam ir feministiniam sąjūdžiams dar sykį patvirtina išvadą, kad mūsų tautietė buvo plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose žinoma ir gerbiama mąstytoja – filosofė plačiąja prasme, o ne tik siauro ezoterinio priešistorinės archeologijos specialistų rato atstovė.
Tai, kad šie jubiliejiniai metai mums suteikė progą dar kartą įvertinti ir iš naujo suvokti M. Gimbutienės nuveiktų didžių darbų reikšmę Lietuvai ir pasauliui, leidžia viltis, kad šios iškilios mokslininkės ir mąstytojos palikimas bus ir toliau tyrinėjamas bei apmąstomas, o jos asmenybės žavesys teiks įkvėpimo vis naujoms humanitarų kartoms.
Charles Baudelaire. Keli užsienio karikatūristai. Goya
2021 04 09
Balandžio 9 dieną Charles’iui Baudelaire’ui sukanka 200 metų. Ši publikacija papildo naujausiame balandžio „Metų“ numeryje skelbiamą traktatą „Apie juoko esmę“, kurį išvertė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Vertimą lydinčio kontekstinio teksto apie Goya nerasite žurnale, tačiau šios sukakties proga juo dalijamės virtualiai. Tegyvuoja Baudelaire’as!
Iš prancūzų k. vertė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė
Charles’is Baudelaire’as traktatą „Apie juoko esmę“ palydi straipsniais apie kelis prancūzų ir užsienio karikatūristus. Tarp jų – ir pastabos apie ispanų dailininką Francesco Goyą (1746–1828). Pasirinkome jį išversti visų pirma dėl to, kad Ch. Baudelaire’ui tai „nepaprastas žmogus, atvėręs naujus horizontus komizmo srityje“. Antra – pastabos apie F. Goyos kūrybą labai taiklios ir Ch. Baudelaire’o tyrinėtojų bene daugiausiai cituojamos. Trečia – F. Goyos paveikslai dažnai leidėjų pasirenkami „Blogio gėlių“ rinkinio atskiriems eilėraščiams iliustruoti. Taip pripažįstama neabejotina poeto ir dailininko dvasinė giminystė.
Keli užsienio karikatūristai
II. GOYA
Ispanijoje vienas nepaprastas žmogus atvėrė naujus horizontus komizmo srityje.
Kalbant apie Goyą, pirmiausia privalau skaitytojams pasiūlyti puikų Théophile‘io Gautier straipsnį apie jį, patalpintą le Cabinet de l‘Amateur leidinyje, o paskui perspausdintą įvairių rašytojo publikacijų tome. Théophile‘is Gautier geba tobulai suprasti tokias stiprias asmenybes. Beje, lyginant su Goyos metodais – akvatintos (aqua-tinte) ir oforto mišiniu, retušuojant sausu teptuku – minimas straipsnis turi viską, ko reikia. Aš tik noriu pridurti keletą žodžių apie itin retą elementą, kurį Goya pritaikė komizmui – noriu kalbėti apie fantastiką. Tiksliau, Goya nėra kažkas ypatingo, keisto; tai ne absoliutus komizmas ir ne prancūziškas išskirtinai reikšmes generuojantis komizmas. Be abejo, jis dažnai neria į laukinį komizmą ir pakyla iki absoliutaus komizmo, tačiau jo požiūris į daiktus yra fantastinis, kitaip tariant, jo žvilgsnis į daiktus natūraliai perteikia tai, kas fantastiška. Los Caprichos1 yra stebuklingas kūrinys ne tik dėl originalios pažiūrų visumos, bet ir dėl atlikimo manieros. Įsivaizduoju Kapričus stebintį žmogų – smalsuolį, mėgėją, neturintį menkiausio supratimo apie istorinius faktus, kuriuos daugelis šių graviūrų primena, eilinę menišką sielą, nežinančią nei kas tas Godoy2, nei karalius Karolis, nei karalienė; vis dėlto sąmonės gelmėse jis išgyvens stiprų sukrėtimą, kurį sukels originali maniera, meninių priemonių gausa ir tikrumas, taip pat toji fantastinė atmosfera, kurioje tarpsta visi jo siužetai. Beje, įžymių asmenybių kūryboje yra kažko panašaus į tuos nuolatinius, pasikartojančius sapnus, kurie neduoda ramybės mums miegant. Čia yra tai, kas ženklina tikrą menininką, tvarų ir gajų net savo trumpalaikiuose kūriniuose, kurie, galima sakyti, yra priklausomi nuo įvykių ir kuriuos vadina karikatūromis; čia yra tai, kas skiria istorinius karikatūristus nuo meniškų karikatūristų, trumpalaikį komizmą nuo amžinojo.
Goya – didis menininkas, kartais keliantis baimę. Sąmojį, linksmumą, ispanišką gerųjų Cervanteso laikų satyrą jis jungia su daug modernesne dvasia, bent jau su ta, kurios buvo gerokai daugiau ieškoma moderniais laikais: pomėgio tam, kas neapčiuopiama, smarkių kontrastų pojūčio, gąsdinančios prigimties, aplinkybių keistai sugyvulintų žmogiškų fizionomijų. Maga pabrėžti, kad ši dvasia apsireiškia po didžiosios satyrinės ir destrukcinės XVIII amžiaus srovės, kuriai Voltaire’as turėtų būti dėkingas, jau vien dėl užgaidos (nes vargšas didis žmogus nenusimanė daugiau apie nieką) visų tų vienuoliškų karikatūrų – vienuolių žiovaujančių, apsiryjančių vienuolių, bukagalvių žudikų, besiruošiančių rytinėms pamaldoms, gudreivų, veidmainių, suktų ir piktų kaip grobuoniškų paukščių profiliai – įdomu, sakau, kad itin vienuolių nekenčiantis dailininkas tiek svajojo apie burtininkes, raganų puotas, velnių išdaigas, ant iešmo kepamus vaikus, – ką dar galiu apsakyti? – visas tas nežabotas svajones, tas haliucinacijų sužadintas hiperboles, o paskui visas tas baltas ir lieknas ispanes, kurias nemarios senutės prausia ir rengia arba raganų puotai, arba vakarinei prostitucijai, civilizacijos raganų puotai! Ypač man įstrigo dvi nepaprastos graviūros: vienoje vaizduojamas fantastiškas peizažas, susilieję debesys ir uolos. Ar tai nežinomas ir nelankomas Sieros kampelis? Chaoso pavyzdys? Tenai, šlykštaus teatro įsčiose, vyksta įnirtingos kautynės tarp dviejų ore kybančių raganų. Viena joja ant kitos; viena kitą prikulia, priverčia paklusti. Šios dvi pabaisos ritasi per niūrią miglą. Visa bjaurastis, visas moralinis purvas, visos nedorybės, kokias tik žmogiškas protas gali sumanyti, įrašyti šiuose dviejuose veiduose, kurie, paklusdami dažnam menininko įpročiui ir neišaiškinamam jo metodui, virsta pusiau žmogiškais, pusiau gyvuliškais.
Kita graviūra vaizduoja būtybę, nelaimėlį, vienišą ir sielvartingą, kuris iš visų jėgų stengiasi išlipti iš savo kapo. Piktadariai demonai, nesuskaitoma daugybė bjaurių neūžaugų, suvieniję jėgas, spaudžia pravertą antkapio plokštę. Šie budrūs mirties sargybiniai susimokė prieš neklaužadą sielą, kuri save sekina neįmanomoje kovoje. Šis košmaras vyksta siaubą keliančioje tuščioje begalybės erdvėje.
Karjeros pabaigoje Goyos akys tiek nusilpo, kad jam reikėjo padrožti pieštukus. Tačiau net tada jis sukūrė didžiąsias litografijas, labai svarbias, tarp kurių bulių kovos, pilnos minios knibždyno, nuostabios graviūros, erdvūs miniatiūriniai paveikslai – nauji įrodymai, paremiantys tą keistą dėsnį, vairuojantį didžių menininkų likimą, kuris skelbia, kad gyvenimas tvarkosi priešingai intelektui, tad menininkai laimi vienur, jeigu pralaimi kitur, ir taip stumiasi pirmyn sulig progresuojančia jaunyste, tvirtėdami, džiugindami save ir augindami drąsą iki pat kapo duobės.
Pirmame plane vieno iš tų paveikslų, kuriuose karaliauja nuostabi maišatis ir chaosas, įsiutęs bulius, vienas tų kerštautojų, kurie niršta ant negyvėlių, nutraukė kelnes vienam iš kovotojų nuo užpakalinės kūno dalies. Šis, sužeistas ir apnuogintas, sunkiai ropoja ant kelių. Įspūdingas gyvulys ragais pakėlė suplėšytą drabužį ir, išmetęs į orą, vėl nuleido savo grėsmingą snukį; bet toks nepadorumas skerdynėse beveik nejaudina susirinkusių.
Didysis Goyos nuopelnas – kurti įtikimą išsigimėliškumą. Jo pabaisos iš prigimties gyvybingos, harmoningos. Niekas nedrįso nueiti toliau kuriant įmanomą absurdą. Visas tas maivymasis, tie gyvuliški veidai, tos šėtoniškos grimasos persmelkti žmogiškumo. Net savitu gamtos istorijos požiūriu būtų sunku juos nuteisti, tiek yra panašumo ir harmonijos visose jų esybės dalyse; žodžiu, jungiamosios siūlės, sandūros taško tarp realumo ir fantastikos neįmanoma nustatyti; tai neaiški riba, kurios ir subtiliausias aiškintojas nepajėgtų nubrėžti, nes menas yra ir transcendentinis, ir drauge natūralus.
Versta iš: Baudelaire, Charles. Ecrits sur l’Art, tome I. Paris: Editions Gallimard et Librairie Générale Française, 1971.
1 Los caprichos – Kapričai (liet. k. „Įgeidžiai“), terminas, reiškiantis „fantaziją“ – tai ispanų dailininko Francisco de Goyos aštuoniasdešimties graviūrų ciklas (1746–1828), vertinamas kaip XVIII amžiaus pabaigos ispanų visuomenės, ypač jos aukštuomenės ir dvasininkijos, satyra (vert. past.).
2 Manuelis de Godoy – Ispanijos ministras pirmininkas bei karalienės Marijos Luizos favoritas (vert. past.).
Gintaras Bleizgys. Pasaulis
2021 03 31
Marcelijui Martinaičiui – 85
– Kartais turi atiduoti duoklę kitiems, negalima gyventi tik dėl savęs.
Čia Valentinas Sventickas taip sako man – telefonu, 2019-ųjų vasario viduryje.
– Tai kad aš ir nesiginčiju.
– Ko tada tyli?
Mudu kalbamės apie Marcelijaus Martinaičio lyrikos knygą, kurią prieš mirtį ėmėsi sudarinėti dar pats poetas, bet nespėjo.
– Sunku nebus, didelė darbo dalis jau padaryta.
Tai aišku, kad didelė darbo dalis jau padaryta – eilėraščiai parašyti. O atlikti tą mažą darbo dalį – nesugadinti paties autoriaus pradėtos dėlioti knygos… Kaip tai nebus sunku?
– Ko tyli? Ką ten darai?
– Skutuosi.
– Kažkokia nesąmonė: dabar – vakaras, o vyrai paprastai skutasi rytais.
Kalbėdamas telefonu stoviu prieš veidrodį – su nuskusta puse veido ir pats sau atrodau susidvejinęs. „Gerai“, sako barzdotoji mano veido pusė. „Nepaveši“, juokiasi nuskustoji.
2019-ųjų kovo pradžia: rašomasis stalas, foteliai, sofa ir kiti buto Vokiečių gatvėje daiktai dar mena Marcelijų Martinaitį.
– Čia jis mėgdavo prigulti, čia norėdavo pabūti vienas… – neskubėdama, žvilgsniu tirdama keturiasdešimčia metų už lietuvių literatūros klasiką jaunesnį poetėlį dėsto Gražina Martinaitienė.
Galėtų pasakyti paprastai: eik, vaikeli, namo, dar keliolika metelių pavalgyk košės – tegu blauzdos sutvirtėja; bet taip nesako, šypsosi, kambario kampe stovi nebylus medinis Martinaičio biustas.
Vartom publikacijas, rankraščius, įsijungiam kompiuterį – failai rikiuoti dar paties poeto.
– Norėjo išleisti grynosios lyrikos knygą, pyko, kad žmonės vis kalba apie „Kukučio balades“ – tarsi nebūtų parašęs viso kito.
Aš visą gyvenimą labiau domėjausi būtent „visu kitu“ ir tą esu drįsęs pasakyti net pačiam autoriui: apie jūsų „Kukučio balades“ gieda chorai tokių, kur nė velnio neraukia apie literatūrą, tai mane atbaido, nors baladžių vertė dėl tų chorų ir nesumenksta. Galėjo būt kokie 1999-ieji, klausydamasis jis juokėsi.
– Sakė norįs išleisti knygą be Kukučio, – tęsia Gražina.
Dairausi aplink – ar Marcelijus šypsodamas nestovi man už nugaros, nes aš irgi noriu jo knygos be Kukučio.
– Kaip įdomu, – konstatuoju Gražinai ir vidiniams savims.
Avims, kurios dabar knaisiojasi po rankraščių pievas. Norėčiau sučiaumoti kokį vieną pageltusį, apsiraukšlėjusį puslapiuką, bet moteris pasibaisėjusi tada mane tikriausiai išvarytų lauk.
Vieną dalyką, kurio Martinaitis norėjo dėliodamas rinktinę, jau žinau. O ką žinau dar? Kokia ta rinktinė turėtų būti pagal autoriaus, o ne mano valią?
Darbo reikalais visą kovą ir balandį važinėju po Lietuvą: į Radviliškį, Kupiškį, Švenčionis, Telšius, Alytų, Lazdijus, Kazlų Rūdą. Daug saulės ir šviesos, erdvės vaduojasi iš žiemos – automobilyje per youtube ir visokius CD klausau paties Martinaičio skaitomų eilėraščių. Pasaulis dvejinasi, trejinasi, o dar mažas vaikas namuose, prasčiau išsimiegu – darosi sunku atskirti sapną nuo tikrovės. Šitam bundančiam pavasary, Lietuvos pabaliuos, mano automobilyje, mano vienatvėj Martinaičio balsas iš kadais darytų įrašų skamba kažkaip sakrališkai – lyg iš anapus. Jis kalba, o aš dairausi į jo balsu užtvindytą peizažą ir laiką. Einant savaitėms, mėnesiams vis sunkiau atskirti – vairuoju čia aš ar sapnuoju – tarsi į daiktus ir aplinką žiūrėčiau ne savo, o jo akimis. Kokia jo manymu turėtų būti toji rinktinė?
Iš kur man žinoti. Užsimerkiu ir klausausi, kaip jis skaito:
Už tuos – be kalbos ir be balso, kaip varpinės senos be varpo –
jų šilumą žvėrys išlaižė iš dirvoj pėdos paliktos –
už tuos, kur pamiršo ir guldė po amžių pavarte
ir negyviems neteisybę užrašė kreida ant kaktos –
Staiga: „Atsimerk, kvaily, nes užsimuši.“ Atsimerkiu, ačiū, poetui, kad rūpinasi, nes juk aš už vairo – dar sekundė, ir būčiau nulėkęs į griovį. Tada:
Rankos išseko po žemėm, – kuo žemę vėl arsim?
Bet nebaisi ta ramybė – smėlių žolelė švelni.
Tamsios sukilėlių eglės. Per amžius – be garso
stovi medžių sargyba.
Tartum kareiviai jauni.
Lyg pirmą kartą girdėčiau. Nuo Pagramdinės kaip tik artėju Kazlų Rūdos link – iš abiejų kelio pusių ūksmingi eglynai, proskynoj plieskia garuojanti saulės liepsna ir jau nebežinau, Martinaitis ar kas kitas čia iš eglyno kalba. Pasuku miško keliuku, išlipu iš automobilio. Poetas nesiliauja:
Motula motula – tu skirpsto ugnela,
tu šiaurės lange pazarų vakarine spingsula.
Motula motula – žolė jau pro akmenį želia,
skersai išilgai ji ant akmenio gula.
Pasiimu rinktinės rankraščius, kuriuos visą laiką vežiojuosi ant galinės automobilio sėdynės, vartau, žiūriu į eglyną, samanotus akmenis, kankorėžį lukštenančią voveraitę.
Iš Kazlų Rūdos į Vilnių vėl važiuoju pro eglynus, pro sambrėškas, prietemas, iš žiemos galutinai išsivaduojančius laukus. Visą kelią klausausi Martinaičio skaitomos poezijos…
Jis kalba ir kalba – lyg būtų gyvas, lyg visi tie iš jo eilėraščių būtų gyvi. Skausmas. Kaltė. Susitaikymas. Karo dainos ir raudos. Rezistencija. Pirmasis rinktinės skyrius, kurį sudėliojo pats Marcelijus ir prie kurio man nereikia kišti savo atgrubnagės rankos – neįtikėtinas socialinis angažavimasis, daugybę kartų girdėtos eilės, kurių didžiąją dalį moku atmintinai, skamba tarsi jas girdėčiau ir skaityčiau pirmą kartą. Kitaip sudėliota: rekrūtais į karus paimti sūnūs, raudančios motinos, senoviniai laikai ir pokaris su rezistencija – kaltė ir neteisybė, apie kurias būta baisu ir sunku prasitarti – jie, mūsų broliai, seserys, motinos ir proseneliai, proproseneliai suguldyti, užkasti, apraudoti, nurimę: „Virš visko, kas buvo ir bus, / kas žemėj supūdo lapus – / vakar ir visados / virš žydinčios gluosnio lazdos.“
Skausmas, kuris atlėgsta, žaizda, kurią laikas apgydo – atsimerk, kvaily, nes užsimuši.
Tada antras knygos skyrius, kurio istorinėse pervartose atsiranda „aš“: eilėraščiai – „Aš per pievas vasariškai margas“, „Vaikystė“, „Kažko tylaus ir kaimietiško yra mano kraujyje“ – čia paties autoriaus dėliota – lyrinis subjektas (aš) įžengia į istorijos pynę – po visų karų, raudų, rezistencijų… Kad tik nepagadinčiau: atsimerk, kvaily, nesugadink mano knygos: „Debesys tie iš vaikystės“, „Jeigu aš medis“, „Tu numegzk man, mama, kelią“, „Išves mane baltas sodininkas“, „O toj tyloj ir man yra kažkas“, „Nieko aš daugiau jau nemąstau“, „Gimtieji namai, važiuosim į Vilnių“.
Koks tas „aš“? Ar galiu pakeisti laiko tėkmę? Sugrąžinti mirusius, prakalbinti? Daiktai, įnagiai ir įrankiai – likę iš ankstesniųjų kartų, medžiai, kapai, kaulai, kurie mums bylo. Žodį valdančiam poetui.
Ten šviečia daiktai, ir jie kvepia
iš molio išeinančiu pašalu.
Ten teka upelis – lyg verkia,
ir naktį gilu vandenuos.
Ten motinai liūdna. Ji tyli
skara prisidengusi veidą.
Ir slenkstis ten perskiria žmones,
ir verkia vaikai, kad tylu.
„Aš“ atėjau patirti savojo laiko ir savęs paties. Taip pat ir gyvenusių prieš mane laiko. Esame vienis. Gyvybės pynės, girliandos. Kaltė ir pergalės trimitai. Galiausiai mes laimim. Pasiekiam tai, ko siekėme šimtmečius. Tik ši pergalė pasirodo esanti gerokai sunkiau ir baisiau, negu galėjome tikėtis. Tai trečiasis knygos skyrius. Viskas sugriauta, išgrobstyta, sugadinta, pražuvę ir mes turime tai atstatyti. Gali būti, kad net nebėra ką atstatyti: reikia imti ir sukurti iš naujo.
Dabar nusiimsime rožinius akinius, reikės vinių, plaktukų, daug prakaito, turėsime statyti tai, apie ką drįsdavome tik pasvajoti. Viešpatie, kada viskas šitaip sugriuvo: „Uždaryta kaimo mokykla“ („Sargauti palikta per kiemą šliaužia senė / Prie dūlančių, seniai išmirusiųjų skalbinių. / – Ko reikia? Dar pavogste! – mus iš kiemo gena. – / Jau nieks negrįžta mirt – kas liks iš kapinių?“), „Sąvartyne rastas šeimos albumas“, „Prisiminimas (senelio apraudojimas)“ – tai ne tik eilėraščių pavadinimai. Atsimerk, kvaily, apsižvalgyk – aš numiriau dėliodamas šitą skyrių – ties „Šienapjūte“ (poemos pradžia į knygą įkelta paties Martinaičio – tada numirė; paskaitykit, rupūžės, „Šienapjūtę“!).
Poetai gali (at)kurti sugriuvusį pasaulį. Tam reikia daug galingos, (at)gimdančios, keičiančios, iš proto varančios neįprastai į daiktus ir reiškinius žiūrėti verčiančios jėgos. Neabejodamas (labiau tiktų – riaumodamas) į trečiąjį skyrių įdedu poetinį srautą „Eilėraščių įsiveržimas į nakties Vilnių“. Esu jau kitas, nei 2019-ųjų vasarį imdamasis rinktinės reikalo.
– Dabar žinau, kodėl numirė, – vėl sėdžiu Martinaičių bute, su našle Gražina. – Yra dalykų, kurie žmogui per sunkūs. Yra tokių statybų, kurių įvykdyti nepajėgtume nė vienas mūsų. Net visi kartu.
Sakau tai be balso – tik mintyse, nenorėdamas gąsdinti ar kaip nors įžeisti Gražinos.
– Palaukit rudens, – čia jau prabylu garsiau, – leidykla pateiks paraišką ir kitąmet galėsite knygą išleisti.
– Dar turiu žemės, – ramina mane Gražina, – jeigu reiks parduosiu, šitai knygai nereikia jokių valstybės paramų.
– Galiausiai lieka tik du žmonės, – iki galo dar pats nesuvokiu, kodėl ir ką sakau. – Patys artimiausi.
Norėjau kažkaip jai tą pasakyti, jai ir visam pasauliui: po keleto mėnesių gyvenimo su Marcelijaus Martinaičio balsu ir poezija, čiaumojant ir visokius kitokius jo užrašus bei klausantis ne kiekvieno ausiai prieinamų atsiminimų, pirmiausia jis man yra jos vyras, šeimos tėvas, tas, kuris į tuščią butą Vokiečių gatvėje (kai jiedu su Gražina čia atsikraustė gyventi) iš koridoriaus atitempė kaimynų išmestus baldus, išardė, supjaustė, suveržė ir sukonstravo naujus – kad turėtų ant ko miegoti, kur pasidėti knygas, susėsti valgyti. Jis yra šeimos uola, stalius, juvelyras.
– Aš žinau, su kokiais iššūkiais susiduria žinomo poeto šeima, – sunku pasakyti, balsu ištariu tai ar tik mintyse (gal sapnuoju?), – ypač poeto žmona… Dėl visų tų jausmingų moterų, poezijos mylėtojų…
– Kartais mes eidavom skirtinga gatvės puse, jeigu suprantate, apie ką aš – nenorėjau nuvilti jo gerbėjų.
Gali būt, kad nesapnuoju, nes ji kalba aiškiai ir užtikrintai – taip, kaip kalbama visai ne sapnuose. Tyliu. Ji pasakoja toliau o mano gelmėse vis garsėja savo eilėraštį skaitantis Martinaitis:
Lyg per tunelį
lekiam per ilgą Pietų naktį,
Žvaigždės danguj kibirkščiuoja –
paslaptingos ir keistos.
Tavo dalia –
nuolat manęs netekti,
tavo dalia –
nuolat mane išleisti.
Žinomą žmogų daug kas nori pasisavinti. Koks nors poezijos mylėtojas – jausmingas eilėraščių skaitytojas(a) ar rinktinės sudarytojas, koks nors mokslininkas, bendradarbis, kaimynas, žurnalistas.
– Knygos sudarytojas turėtų paaiškinti, kokiais principais remdamasis atrinko vienus ar kitus eilėraščius, – maždaug po pusmečio per Marcelijaus Martinaičio poezijos rinktinės „Lyrika“ pristatymą Rašytojų klubo salėje į mane kreipsis dr. Darius Kuolys.
– Tai yra paslaptis, – atsakysiu, akivaizdžiai Darių kiek suglumindamas.
Nors šitą rašinį dabar rašau aš, iš tikrųjų esu visai nesvarbus. Esu niekas. Be to, dar neatėjo „Lyrikos“ pristatymo vakaras. Sėdžiu Martinaičių bute ir žinau vieną: visus tris rinktinės skyrius dėliojo pats autorius, būtų gerai, kad ketvirtą (paskutinįjį) jis irgi sudėliotų pats. Tik kaip tą padarysi, jeigu žmogus jau miręs?
– Galiausiai lieka tik du žmonės – patys artimiausi, – kažkelintą kartą it užsikirtusi plokštelė gargaliuoju pro nesveikai susikreivinusią burną – net pačiam sau atrodau keistai.
– Štai tokią kartą man padovanojo, – Gražina iš po stalo ištraukia džiovintais gėlynais išpuoštu viršeliu knygelę, – paties Marčiaus viskas įrišta ir surašyta.
Po kurio laiko supratau, kad pasaulio (at)statymas nėra žmogiškąsias jėgas viršijantis dalykas ir jis prasideda nuo dviejų žmonių. Nuo artimiausių, mylimiausių. Tų, kurie negali tavęs pasisavinti, kurie su tavimi nekonkuruoja, pas kuriuos tu grįžti po visų audrų, karų, Eldoradų ir Amerikos atradimų.
Taip atsirado ketvirtasis knygos skyrius, kuris tam tikra prasme yra ir pirmasis. Gyvenimo ir visa ko pradžia. Išpuoštas gėlynais ir meile. Ir šį skyrių – nuo pirmo iki paskutinio eilėraščio buvo sudėliojęs dar pats M. Martinaitis.
Kaip laiku ir vietoje, turint omenyje visą mano čia aprašytą kontekstą, skamba paskutinysis ketvirtojo skyriaus (ir visos knygos) eilėraštis „Dviese“:
Prieš viens kitą štai sėdim ir tylim.
Jau nebereikia sakyti, kad mylim…
Tiktai mano ranką laikai,
kai tokie nebe mūsų, ne mūsų laikai.
Štai jau laikas artėja miegoti.
Kam iš mūsų pirmajam atneš šlepetes?
Tik ne tas, tik ne tas – dar ne tas
savo metais minkštai pasikloti.
Ramybės Jums, Maestro! Te iš literatūros amžinybių mums nepavargdamas sirpsta ir kvepia Jūsų padovanotas pasaulis.
Pralaužti platesnį dangaus skliautą: Henriko Nagio laiškai Alfonsui Nykai-Niliūnui
2020 m. Nr. 10
Šių metų spalio 12-ąją minimas poeto, literatūros kritiko bei vertėjo Henriko Nagio (1920–1996) šimtmetis. Atstovaudamas tarpukariu Lietuvoje brendusiai naujajai intelektualų kartai, kurios gyvenimą dramatiškai sujaukė istorijos verpetai, jis, kaip ir nemaža dalis jo kartos, pasitraukė į emigraciją, kur neretai skausmingai derino pragyvenimo prozą su kūrybine būtinybe. Viena iš tokių veiklų tapo 1952 m. Buenos Airėse pasirodęs žurnalas „Literatūros lankai“ (išleisti aštuoni numeriai). H. Nagys čia skelbė straipsnius meno, literatūros temomis, poezijos vertimus iš vokiečių, anglų, latvių kalbų bei literatūros ir meno kritiką. Tekste „Mūsų benamės literatūros ateities perspektyvos“ H. Nagys šitaip iškristalizuoja savo požiūrį: „Neveidmainiškas kritikos žodis, keliąs visus būtinus reikalavimus literatūriniams kūriniams, yra didžiausias užtikrinimas, kad mūsų literatūra čia išliks gyva ir nepaskandinta impotentiškom savęs apgaudinėjimo kurtizanijom. Ir aišku, tiktai kokybiškai svari literatūra tegali būti vienu efektingiausių ginklų prieš nutautėjimą ir užmarštį, ir įrodymu mūsų priešams, kaip rimtai mes suprantame savo tautinę misiją: tęsti literatūrinę tradiciją, t. y. už tuos rašytojus, kurie pavergėjų nutildyti laikinai arba amžiams“ (rankraštis, kaip ir kitas poeto archyvas, saugomasMaironio lietuvių literatūros muziejuje).
Jubiliejaus proga publikuojami H. Nagio laiškai, rašyti Vokietijoje ir Kanadoje 1945–1968 m. poetui Alfonsui Nykai-Niliūnui. Atrinktuose laiškuose nusakomi literatūriniai rūpesčiai, veriasi žemininkų-lankininkų tapsmo programa. Biografinio lygmens tekstuose – egzistenciniu nerimu persmelktas vidinis gyvenimas. Viena prie kitos rikiuojasi asmeninio gyvenimo detalės, iškyla besikeičiančios aplinkos ženklai. Esmine tema, vingiuojančia plona filigranos gija iš vieno laiško į kitą, tampa savo kartos leidinio – „Literatūros lankų“ – parengimas, išleidimas ir išsaugojimas.
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
Lustenau, 1945 09 27
Alfai, rašau tau lyjant nesibaigiančiam rudens lietui… Lyjant be jokios pertraukos jau kelintą dieną ir naktį. Gaila, kad visa tai kvailai išėjo ir Tiubingene nebesusitiksim. Įsimatrikuliavau Insbruko1 universitete baigti tų juokingų ir kvailų dalykų. Tik kambario tai nėra. Ir valgyti ten labai ubagiškai nedaug. Pridėk dar nejaukų šaltį, kuris palto neturint patrigubės… Ir turėsi tokį artėjančių mano studijų vaizdą.
Nemanai atvažiuoti Insbrukan? Mokslo atžvilgiu čia nebūtų sunku, be to, būtumei nors vienas žmogus… Šiaip čia nė vieno veido, į kurį būtų galima žiūrėti neprisimerkus ir nejaučiant visiško abejingumo.
Jeigu gaučiau leidimą atvažiuoti dar į Tiubingeną. Iš tikrųjų buvo gera tas dvi savaites pas jus. <…>2 Žinai, tu man atsiųsk savo eilėraščių. Visą pluoštą. Ir būtinai, jei gali, dar įduok tiems, kurie šituos mano laiškus neša. Aš tikiu Tave čia netrukus pamatyti. Juk nevažiuosi Prancūzijon?
Henrikas
P. S. Dar vienas toks kvailas reikalas: jei susitiksi kurį mano profesorių (Girnių, Maceiną ir Ivinskį), paprašyk, kad man parašytų tokį paliudijimą, jog buvau 6 sem. studentas Filosof. fak., nes šitiems nelabai vien tik studijų knygutės nuorašo pakanka.
Insbrukas, 1948 05 14
Mielas Alfonsai,
Gyvenu čia tokiam vienam viešbuty visai vienas. Krūvos knygų ir karštas vėjas ir aplinkui akmeniniai kalnai. Kaip šuva būdoj. Bet nieko negalima padaryti: reikia ir taip kartais gyventi. Gerai tik tai, kad gali su savo mintim būti visą dieną ir visą naktį. Rašau, skaitau, valkiojuos po laukus, nueinu ligi upės ir žiūrau į drumzliną ir greitą srovę. Ir taip bėga dienos. Grįšiu gegužės 30. Tikriausiai atsivešiu ir kelis eilėraščius, galėsiu pasiųsti H. Radauskui. Parašyk kokį atviruką.
Tavo draugas Henrikas
Insbrukas, 1949
Mielas Alfonsai,
Kaip Tau sekasi gyventi rudenį? Apie mudviejų „profesinį likimą“3 jau painformuotas ir aš. Vis dėlto prof. Jonynas4 savo padarė! Čia ruduo, tuščia, diena po dienos rašau, rašau, rašau. Grįšiu spalio pabaigoje. Parašyk prie progos kelis žodžius apie save. Aš, kaip matai, – nelabai ką galiu parašyt. „Aidams“ persiunčiau straipsnį ir eil. vertimus apie Traklį. Kas naujo rašytojų draugijoj? Pasveikink nuo manęs širdingiausiai Sandrą5!
Henrikas
Montrealis, 1951 12 18
Brangus Alfonsai,
Ant šio „sveikinimo“ popieriaus nutariau Tau parašyti ilgai žadėtą laišką. Su Tavo broliu Petru mudu dažnai Tave prisimenam. Susitarėm – jei tik tai bus įmanoma – šią vasarą tave kartą aplankyti. Štai Tėv. Leonardas6 rašė man neseniai, kad Tu buvęs Brooklyne. Kaip gerai būtų, jei aš ten netoliese gyvenčiau! Dabar – pinigai, viza, darbas ir visi kiti velniai mane galutinai atplėšė nuo draugų. Apie šį miestą nieko gero negaliu parašyti. Gerai, kad esame kartu su Birute7. Mums gera. Paskutiniu metu labai daug dirbau su nauju rinkiniu. Atspausdins jį Čikagoj Liet. Knygos Klubas kitąmet: apie kovo mėn. Gal dar vėliau.
Nudžiugau gavęs „Žemę“. Ji atrodo gerai. Labai daug kartų skaičiau Tavo naujus eilėraščius ir taip pat „Praradimo simfonijas“8. Man rodos, šiandien aš daug arčiau Tavo žodžių prieinu ir pradedu matyti visą eilę dalykų, kuriuos anksčiau tik labai intuityviai tesuvokiau.
Girniaus įžanga parašyta sodriai ir ekspresyviai. Tai mane nustebino ir nudžiugino. Kad jis gali giliai perskrosti – žinojau, bet kad ir taip sąmojingai gyvai ir drastiškai – man buvo staigmena.
Norėčiau dar pasikalbėti apie kitas knygas, bet teks tai atidėti kitam kartui, nes turiu į Tave tokį prašymą. Čia, Montrealy, norim bandyti išleisti keturiskart per metus literatūrinį laikraštį; (12 pusl.). Redakciniam kolektyve bus ir V. Jonynas9. Tu jį berods pažįsti iš Vilniaus universiteto laikų? Jame bus galima kalbėti aiškiai ir negailestingai apie visas mūsų literatūrinio gyvenimo votis. Parašyk kokį straipsnį (gal tebeturi mūsajam žurnalui rašytą?). Be to, būtų gerai, jei parašytum ilgesnes recenzijas apie Savickio „Raudonus batukus“ ir Jankaus „Pirmąjį rūpestį“. Norėtume pirmą numerį išleisti vasario mėn. pabaigoje. Parašyk taip pat, ką Tu iš viso manai dėl šio sumanymo. Tame laikrašty būtų straipsniai, recenzijos, kelios orig. novelės, keli eilėraščiai, be to, verstinės beletristikos ir poezijos ir aktualija. Visa medžiaga liestų tiktai literatūrą. Oficialus leidėjas: Kultūros Fondo skyrius Montrealyje. Norėtume sutelkt į jį visus gyvus žmones ir padaryti laikraštį tokia tribūna kiekvienam rimtam ir drąsiam pasisakymui.
Toks gana oficialus išėjo šitas popierius, bet Tu gerai žinai, kaip sunku parašyti šiltą žodį ant paišinio lapo. Be to, ką aš jaučiu, žinai…
Daug gero Tau ir Sandrai!
Tavo Henrikas
Montreal, 1952 02 23
Mielas Alfonsai, nežinau, ar tau ką nors Kazys10 yra sakęs. Paskutiniam laiške, kurį jau parašiau, papasakojau daug liūdnų dalykų, kurie jau nuo „Žemės“ pasirodymo rūpino ir skaudino. Gavęs tavo gerą, draugišką laišką, kuriame man vėl atsiskleidė tavasis nelengvas ir skaudus gyvenimas, tavo rūpesčiai ir tavo kelio kampuoti akmenys, galvojau ilgai, kaip man tau visa ką parašyti. Kaip parašyti, kad tu jaustumei, jog visi tie dvejojimai nėra paprastas vienkartinis užsispyrimas, bet tavo draugo liūdnumas ir skausmas. Tavo draugo, kurį jau gyvenimas – nuo to laiko, kai persiskyrėm, yra taip pat nemaža apdaužęs, bet tikro draugo. Kaziui parašyti buvo kažkaip lengviau, – tau sunkiau surasti žodžių, todėl, kad norėčiau viską pasakyti aiškiai, paprastai ir nuoširdžiai.
Jau pirmą kartą skaitydamas „Žemės“ [įvadą] (jį Girnius parašė tikrai gerai; tiesa, ne visi literatūriniai teiginiai man atrodo tvirti, o jų – tarp kita ko, ne taip daug, bet filosofinis Girniaus žvilgsnis užmestas puikiai; ir su juo tomis mintimis taip pat iš esmės sutinku), pradėjau galvoti, ar manoji poezija yra tokia? Galvojau – ar nors tokia tendencija joje jaučiama? Ar Girnius nėra visiškai teisus, vėliau apie kiekvieną atskirai kalbėdamas, kad manoji poezija niekur esmingai nėra gimininga tavajai ir Vytauto11. Jis teisus. Nuotaika – sako jis tenai – sieja mane su jumis, net ne bendras klausimas, pagaliau net ne bendras suproblematinimas klausimo. Ir tai taip pat tiesa. Žinau, savęs klausdamas dar daugiau – niekad aš savo poezijos nesuproblematinsiu, nes neturiu tokiam žygiui davinių nei troškimų. Visuomet prakalbinsiu „Žemę“ ir „Daiktus“, ir „Apraiškas“ tiktai tokiu būdu, kaip tai dariau „Lapkričio naktyse“12 ir „Saulės laikrodžiuose“13 – prakalbinsiu ir paliksiu jiems kalbėti per mane. Gali būti, tai yra todėl, kad aš pats gyvendamas atsakymų neturiu, kad nežinau, kodėl ir kokiam keistam ryšy su manim pasaulis yra gyvas. Ir prakalbinęs tikrovę aš pats klausausi jos kalbėjimo ir renku jos balsui žodžius. T. y. gerai matau – skirtingas kūrybinis procesas nuo „Žemės“ įžangoje užakcentuotojo, t. y. ir skirtingas to paties poeto pašaukimas, supratimas. Man rodosi, kad stoviu netoli tokių kaip Trakl, Heym ir pagaliau mūsų Kossu14.
Aišku, ir taip žiūrint „Žemės“ bendras kelias yra įmanomas. To visai nenoriu paneigti. Įmanomas kaip jaunų žmonių pastanga pralaužti platesnį dangaus skliautą mūsų „susikatarinkinusiai“ poezijai. Įmanomas ir gilus „Žemės“ dalyvių ryšys, ta prasme, kad mes norime poezijos visiškai tikrai atremtos į rašančiojo žmogiškąją laikyseną. Kad trokštame pirmiausia žmogiškos tiesos kūrėjo pasisakyme. Kad esame visai sąmoningai suinteresuoti pačio žmogaus, šiandieninio žmogaus problema. Kad matome jo rankas, iškeltas beviltiškam ieškojime. Nes ir mes esame tie patys ieškantys – tie patys suaižytų namų gyventojai, statytojai, griovėjai. Nežinau, kaip tau visa tai nuskambės. Bet tikėk manim, šiandien man tie klausimai patys skaudžiausi. Jaučiu, kaip prieš trečiąją savo poezijos knygą (kurią norėčiau išleisti jau kitąmet) turiu visa tai sau atsakyti, visai aiškiai ir nedvejodamas. Kitu atveju, nemanau, kad ta knyga būtų man brangi ir būtina išleisti. <…> O dėl paties naujo laikraščio išleidimo pritariu. Padarysiu viską, ką pajėgsiu, kad jisai būtų toks, kokio jo mes laukiame. Man atrodo, kad jį reiktų išleisti netrukus ir bandyti bent kartą į mėnesį atspausdinti. Pinigai mūsų kišenėse reti svečiai. Parašyk konkrečiai, ko reikėtų pirmam numeriui – padarysiu. O Kazys technišką darbą atliks be priekaišto. Tik bendradarbių tarpe nenorėčiau matyti bent laikinai žmonių, kurių nuomonės mums nelabai žinomos. <…>
Tavo Henrikas
Montreal, 1952 05 21
Mielas Alfonsai,
Jau taip nemažai laiko praėjo po New Yorko susitikimo, o vis niekaip neįstengiau tau parašyti žodžio. Tai dabar, prigriebęs tą amerikonišką priemonę, skubu pridėti. Liūdna buvo grįžus – ir šitas miestas atrodė kaip kalėjimas. Sunku taip susitikti kelioms valandoms, išsiskirti tuojau, nes žinai, kad sekantis pasimatymas bus kada nors už kelių mėnesių, o gal ir metų. Tik man smagu, kad tu žadi atvažiuoti į Montrealį atostogoms. Atvažiuok, būtinai. Čia mes galėsime pasivaikščioti ir išsikalbėti, o vaikščioti yra kur ir kalbėti apie ką taip pat daug. <…> Kaip mūsų laikraščio reikalai? Kazys parašė dėl Franz Kafkos, išversiu ligi šios savaitės pabaigos ir nusiųsiu. New Yorke nusipirkau Kafkos prozą. Ten yra labai gerų dalykų, manau išversti trumpus pasakojimus. Vienas jų – iš vaikystės – man patinka. Tuo tarpu bendras Kafkos prozos pasaulis – man svetimas. Jame dažnai susiduri su veidrodine koketerija ir tipingai žydišku dekadentizmu. Dažnai ir Kafkos sakiniai yra varginantys savo nesvietišku ištęsimu ir pedantiška pastanga viską pasakyti – šalia reikšmingų aprašinėja jisai ir visai neesmingus dalykus. Žinai, yra kažkokia giminystė tarp Rilkės ir Kafkos – abu jie liguistai trapūs ir subtilūs ligi skaudumo. <…>
Tavo Henrikas
Montreal, 1952 09 01
Tikrai pragariški karščiai buvo užgulę šitą kraštą. Jau ir galvot nebebuvo įmanoma, kaip žmogui derėtų. Tai užtai tavo žodžiai buvo dvigubai malonesni man: žinojau, kiek narsumo reikėjo, kad juos užrašytumei, o ir man dabar yra daug dalykų prieš akis išsirikiavę, apie kuriuos reikėtų kalbėti. Pirmiausia apie mūsų „L. Lankus“. Pirmas numeris atrodo gerai. Labai gerai. Jis yra tikrai kultūringo leidinio vardo vertas. Ir išorė, ir medžiaga. Kėkštas jį sulaužęs gerai ir skoningai. Taip kad ir ateityje jam galima ramiai patikėti laikraščio estetinę išvaizdą. Labai geras Staniškio15 (turbūt Tučio) romano fragmentas. Jis yra talentingai ir visai naujai parašytas. Mūsų prozoje tai neabejotinai šviežias ir seniai lauktas žodis. Jame jaučiamas vakarų prozos kvapas. Tiesa, pati pradžia man neatrodė labai stipri, bet toliau skaitant aš ėmiau jausti, kaip atskirosios detalės ima lietis vienu momentu ir skleisti ypatingą šviesą.
Škėmos dalykas geras. Tačiau mane daug kur nuteikė nejaukiai per daug jau aiškiai kyšanti dirbtinė maniera ir savotiškas savižudiškas noras pabravūruoti. Be tų dirbtinių vietų Škėmos dalykas būtų labai įdomus. Jo kompozicija yra labai įdomi (plokštelės sukimosi principo), o labiausia aš Škėmą gerbiu už tai, kad jis nepailsdamas nori išsimušti iš konvencionalumo srovės, kurioje maudosi beveik visa mūsų proza. Ar jis tikrai išsimuš, priklausys nuo to, kiek jis nemeluos sau pačiam ir neperduos savo ieškojimo pigiems triukams ir efektams.
Juliaus16 mums gerai pažįstamas dalykas nebedaro didelio įspūdžio: gal todėl, kad daug kartų girdėtas, o gal ir todėl, kad šioji redakcija pabaigoj aiškiai pertęsta. Pradžia – taip, kaip ji dabar atrodo – man patiko. Ten daug to mielo, šviežaus krypštukizmo.
Mariaus17 buities vaizdelis vidutinis. Keistai nepritinka jo pasakojimui. Toks sukapotas sakinys. Tai netikrasai Katiliškis. Nėra jėgos nei tirštumo. Tema taip pat nėra laimingai pasirinkta.
Toks vedamasis geresnis. Paprastas, trumpas, aiškus. Man patiko.
Girniaus straipsnis labai įžvalgiai ir jam įprastu aštrumu parašytas. Gerai, kad toks atmuštas pirman numerin. Labai gerai, kad ir antrajam numery jisai rašys. Lauksiu jo žodžių apie „Žemę“. (Tiesą sakant, Anouilho labai gerai nepažįstu, bet kiek skaičiau vokiečių kalba – tris dramas – man atrodo, Girnius yra gerai jį interpretavęs).
Recenzijos visos man patiko. Gerai atseikėta Alantui (o taip pat gerbiamai Sorbonos daktarei Židonytei už pasibaisėtinas nesąmones, skelbtas NL). Jankaus novelėms būčiau kiek nuolaidesnis. Tavo žodis žiaurus, bet teisingas. Kiek mažiau man patiko J. Meko recenzija apie Aistį. Kažkaip palaidai ir nesklandžiai parašyta. Nereikalinga (visiškai) pradžioje cituojama kažkokio labai jau „lėtiškai“18 priraizgyto, sentimentalaus laiško ištraukėlė.
Juliaus vedamasis geras. O ypač puikiai ir šiltai pasišaipant, sudorota brangiosios Mazalaitės19 medaus mėnesio svaičiojimai. Juliui reikia kiek galima daugiau angažuotis šian skyriun. Poezijos puslapis įdomus. Juk geriausias, mano manymu, – Kazio. Nes ir Šlaito, ir Meko eilėraščiai silpnesni negu paprastai jų spausdintieji, ypač Šlaito. Kėkštas panašus į save. Tiktai man su jo poezija kontaktas labai panašus kaip su Škėmos kūriniais. Po eilės gerų vaizdų ir tikrų žodžių ima ir prasimuša koks dirbtinas ir negyvas vaizdas, persukta frazė, – ir tada vėl labai sunku surasti turėtą šiltą kontaktą. O Kėkštas man labai artimas, kažin kur, taip kad norėtųsi jo poeziją priimti visai tiesiogiai ir nerūstaujant. Tuo tarpu Kazio20 eilėraščiai skamba tvirtai ir šviežiai ir įdėtas truputis mistiškos nuotaikos jam suteikia naujos spalvos. Ypač man patiko tasai eilėraštis, kurį jis skaitė New Yorke.
Švedų lyrikos vertimai neatrodo per geriausi. Skamba kaip mediniai dirbiniai. Sunku tikėti, kad taip jie skambėtų originale. Yra ir išsireiškimų labai kerėpliškų. Bet ką padarysi – vertimai visuomet kvepia amatu. Užtai tematiniai jų kai kurie – nauji ir drąsūs. <…> Taigi bendras „L. lankų“ įspūdis geras. Dar daugiau – labai gerai, kad tai pradžia didelio kelio. Mes jo neturime apleisti. Ir pagrindinis rūpestis turėtų būti – „L. L.“ leisti kiek galima dažniau. Nors vieną kartą per du mėnesius. Būtų bjauru, jeigu pinigas tokį sumanymą nužudytų. (Padarysiu viską, kad Kanadon siunčiami 250 egz. būtų išplatinti.) <…> Dabar dėl antrojo „L. L.“ numerio. Savų eilėraščių tikriausia neatsiųsiu. Jų nėra. Nieko dar nesu atbaigto parašęs. Buvo prislėgusi kaitra ir „S. L.“ skaudžiai liūdnas pasirodymas. Gal trečiam numeriui. Naujosios vokiečių poezijos išversiu. Išversiu visus nebūtinai chronologiniai jauniausius. Manau duoti po kelis Heym, Trakl, Zech, Franz Baerman Steiner (g. 1908) ir dar kelis pačios jauniausios kartos. <…> Parašysiu taip pat trumpą apžvalgą apie naujausią vokiečių literatūrą. Tai tiek. <…> Būk tvirtas ir laikyk tuos „L. L.“ gyvus, jie mūsų vienintelė viltis.
Henrikas
Montreal, 1953 05 21
Brangus Alfonsai,
Rašau tau kelis žodžius iš fabriko. <…> „Lankų“ antras numeris geresnis. Gražiau sutvarkytas, medžiaga geriau surinkta. Tiktai dėl Aragono, Eluard’o ir Lėto21 reikėjo pagalvoti. Pastarasis, mano nuomone, tėra raštingas eksperimentatorius, ir tai gerokai šarlataniška prasme. Gal „žvilgsniečiai“22 spaudė jį dėti?
Tavo eilėraščiai man labai patiko. Juose yra daug ramios, vidinės šviesos, tokios, kuri poezijai suteikia anų, regėtų ir mylimų pasaulių saulės atspindį.
Radausko taip pat geri, Blekaičio – fifty fifty. Nėra juose tikrojo veido apybraižų. Tik atsitiktiniai štrichai.
Vertimai įdomūs – ypač Rimbaud ir Baudelaire.
Kritikos skyriuje Baronas gauna ilgai pelnytą užmokestį. Dabar reikėtų ir Gliaudai23 su gerais procentais tokios pylos. <…> Iki, būk sveikas,
Tavo draugas, Henrikas
Montreal, 1953 06 13
Nors žadėjau tuoj vėl parašyti, matai, kaip išėjo, praėjo kelios savaitės, pralėkė. <…> Dėl antrojo numerio tavo daugelis minčių teisingos. Labiausia, kad reikalingas sekantiems numeriams aiškus planas. Tada Kėkštas gal neprikaišios tokių abejotinų dalykėlių. Tokį planą galėsim nustatyti bent dviem trims sekantiems numeriams. Ir Tavo mintys pakviesti Julių redakcinėn kolegijon man patinka. Gal iš tiesų mūsų Kripštas tada labiau įsijungs ir pradės, šalia berazūmių gydymo, daugiau rašyti, o rašyti jis juk gali.
Trečiam numeriui atsiųsiu (atsivešiu) eilėraščių savo ir Pūkelevičiūtės. Prašiau Škėmos parašyt essay apie Donelaitį ir mūsų kartos kūrybines pastangas. O taip pat B. Gudaitis išvers keletą stipriausių Karl Sandburg eilių – poemų. Prašiau jo išversti tokį puikų eilėraštį (Tu, tikriausiai, jį žinai) apie poeziją. Jei gausiu laiku tik ką išleistą Paul Celan eilėraščių knygą, tai išversiu jo dar keletą eilėraščių. Tik nei apie Rūkšos, nei apie Vinco Kazoko eiles rašyt recenzijos nenoriu. Gal kitą kokį autorių numatai? <…> Būk sveikas ir kovok už „Lankus“. Ir parašyk greitai apie numatomą datą ir vietą. Susitikti labai labai reikia.
H.
Montreal, 1959 06 16
Mielas Alfonsai,
Kad greitai neparašei – nesistebėjau, nes spaudoj radau žinutę apie Tavo persikėlimą Vašingtono kongreso bibliotekon24, iš pradžių pagalvojau, kad persikėlei su visa šeima, bet suprantu, kad lieki Baltimorėj. Žinau, kad pakeitei darbą, nes fabrikas – nežiūrint, kokį darbą tenai dirbtum, yra gana šlykšti vieta.
Ir aš, sugrįžęs iš Baltimorės, jaučiausi žymiai geriau. Dar ir šiandien jaučiu, kad susitikimas buvo daug ko vertas. Tiesa, kaip tu rašai, Kazio25 laikysena retkarčiais ir man pasirodė konservatyvi. Bet aš manau, kad jis toks buvo ir pasiliks. Kai dabar perskaičiau Lietuvių rašytojų draugijos nutarimą jo paskutinei knygai paskirti premiją, suprantu, kodėl jis niekados per daug entuziastingai nepritarė bet kokiai akcijai prieš draugijos šulus. Žinoma, nemanau, kad jis tai darė sąmoningai, t. y. ieškodamas konkrečios naudos. Bet visuomet geriau nesusikirsti ir išlaikyti gerus diplomatinius santykius.
Gerai, kad apsiėmei redaguoti devintą numerį. Man šiuo metu laisvalaikis pravers. Aišku, kad sutinku redaguoti sekantį numerį, o ir tavajam padėsiu, kiek prašysi. Parašysiu recenziją apie Gražulio „Sudužusį vaizdą“26 ir atsiųsiu pluoštą savo eilėraščių. Jeigu reikėtų dar kokios nors recenzijos arba straipsnio (kaip tu sakai, parakinio), parašyk man maždaug sritį arba nusikaltėlį. <…> Iš Juozo gavau jau kelis laiškus: atrodo, kad Antanas Mažiulis rimtai apsiima administruoti. Gerai, vis mums patiems bus mažiau rūpesčių. Tiesa, prieš keletą dienų gavau laišką iš Kėkšto. Jis liūdnai teiraujasi, kodėl nė vienas mūsų jam nerašo. Tad šį vakarą jam parašiau ilgą laišką, papasakodamas apie mūsų pasitarimą ir visus tolesnius planus dėl „L. L.“, dabar palauksiu jo atsakymo, nes jam visai konkrečiai paminėjau, jog liekame kolektyve 4. Pažiūrėsim, kaip jis reaguos.
Pasakyk Sandrai, kad jos paveikslas, įdėtas į naujus rėmus, kabo didžiausiame mūsų kambaryje garbingoj vietoj. Jis šviesus ir labai gerai nuskaidrina mano profesionališką melancholiją. Ir Birutė juo nemažiau džiaugiasi.
Tavo Henrikas
1963 ruduo
Mielas Alfonsai,
Užvilkinau savo laišką Tau. Užvilkinau, nes pravaikščiojau tas kelias savaites po „Santaros“ suvažiavimo kaip palaidotas žmogus. Man dar vis nepamirštamas tasai paskutinis atsisveikinimas Tabor Farmoj, sekmadienio popietę. Dar visa taip skaudžiai arti, taip baisiai neįtikinama. Buvo tai toks geras susitikimas, toks beveik neįmanomai šiltas dviejų naktų ir dviejų dienų metas, tarytum būtų grįžę anie geri Freiburgo laikai. Dabar galvoju, lyg būtume jautę, kad tai paskutinis kartas. Škėma buvo toks jaunas ir gyvas žmogus. Vienas iš mūsų.
O dabar reikia viską tęsti toliau. Tol, kol esame čia, nes kas žino, kaip mums numatyta. Ir žinai, man dabar draugystė pasidarė dar brangesnė nei anksčiau, ir aš jaučiuosi arčiau Juliaus ir Tavęs, ir man Judviejų reikia kaip niekad anksčiau. Gaila, kad nebuvai tąsyk Cape Cod ir kad neatvažiavai su savo mašina į Montrealį. Kitą vasarą susitiksime, kaip Tu manai? Mudu su Julium jau ir kokį planą sudarėm (jam labai karštai pritarė ir Škėma su Mackum). Aš dar tai vėliau Tau paaiškinsiu. Dabar gi noriu apie „Lankus“ parašyti.
Tu jau daug girdėjai iš Juozo. Žinai, tada mes taip galvojom – reikia leisti. Leisti metraštį27, nes periodinio žurnalo neįstengėm išleisti ir dėl medžiagos trūkumo, ir dėl finansų. Tegul leidžia Frontas28. Jie į turinį nesikiš, ir – galų gale – ką jie galėtų cenzūruoti tokio pobūdžio metraštyje?
Dabar konkrečiai dėl naujo numerio. Jis turėtų išeiti 1962 metais kovo ar balandžio mėnesį. Reiškia, medžiagai sutelkti laiko nedaug liko. Maždaug iki gruodžio vidurio. Aš norėčiau, kad Tu tvarkytumei visą praeitų metų poezijos apžvalgą. Ją reikėtų parašyti vienu ilgu straipsniu, sustojant prie kai kurių knygų ilgėliau, prie kitų gi – trumpai. Gali pakviesti talkai Julių (jis sutiko) ir mane. Galėsim apie kai kurias knygas Tau parašyti trumpas apžvalgas, kurias Tu vėliau inkorporuotum bendron apžvalgon. Būtų gera kokį vieną straipsnį parašyti ir atskirai apie 1961 metų poezijos įdomesnes knygas ar įdomesnius aspektus.
Be to, Juozas man rašo, kad Tu esi pasiruošęs straipsnį apie Putiną. Tą, kurį skaitei Bostone. Ar Tu galėtumei jį man duoti atspausti į „Lankus“? Ir – norėčiau [gauti] iš Tavęs kokius 4 naujus eilėraščius. Gerai?
Būk geras, parašyk man dar savo sugestijas ir savo idėjas apie naujus „Lankus“. Aš juos galėsiu panaudoti.
Daug linkėjimų Sandrai ir Tau ir mažiesiems iš Birutės ir manęs.
Iki
Tavo H.
Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė
1 H. Nagys 1945 m. pradėjo studijas Insbruko universitete.
2 Siekiant pateikti kuo daugiau laiškų, teko praleisti vieną kitą mažiau reikšmingą sakinį.
3 Vytautas Kazimieras Jonynas 1946 m. Freiburge įsteigė Meno ir amatų mokyklą; A. Nyka-Niliūnas ir H. Nagys buvo pakviesti dėstyti čia prancūzų ir vokiečių kalbų.
4 Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997) – grafikas, tapytojas, vitražistas.
5 Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė (1922–2009) – šokėja, dailininkė; A. Nykos-Niliūno žmona.
6 Leonardas Andriekus (1914–2013) – poetas, redaktorius, pranciškonas, bažnytinės teisės daktaras.
7 Birutė Vaitkūnaitė-Nagienė (1921–2017) – choreografė, šokėja, H. Nagio žmona.
8 A. Nykos-Niliūno debiutinė knyga, išleista 1946 m. Vokietijoje.
9 Vytautas Aleksandras Jonynas (1918–2014) – literatūros kritikas, bibliotekininkas.
10 K. Bradūnas Vokietijoje redagavo žurnalą „Aidai“
11 Minimas Vytautas Mačernis (1921–1944).
12 H. Nagio antroji poezijos knyga „Lapkričio naktys“, išleista 1947 m. Freiburge, Vokietijoje.
13 H. Nagio trečioji poezijos knyga „Saulės laikrodžiai“, išleista 1952 m. Čikagoje.
14 Jonas Aleksandravičius (1904–1973); nuo 1951 m. – Jonas Aistis.
15 Vytautas Janavičius (1924–1995), slapyvardė – Staniškis; draugų ir artimųjų vadinamas Tučiu.
16 Julius Kaupas (1920–1964) – rašytojas, literatūros kritikas, medicinos mokslų daktaras.
17 Marius Katiliškis (1914–1980) – rašytojas.
18 Turima mintyje Leono Lėto kūryba.
19 Nelė Mazalaitė (1907–1993) – rašytoja. Minimas jos romanas „Medaus mėnuo“.
20 Turima mintyje K. Bradūno kūryba.
21 Leonas Lėtas (1923–1998) – poetas, prozininkas.
22 Žurnalo „Žvilgsniai“, leisto Vokietijoje, kolektyvas: A. Landsbergis, L. Lėtas (tikr. – V. Adamkevičius), J. ir A. Mekai.
23 Jurgis Gliauda (1906–1996) – rašytojas.
24 A. Nyka-Niliūnas 1959 m. gavo darbą Vašingtono kongreso bibliotekoje.
25 Turimas mintyje K. Bradūnas.
26 Balys Gražulis (1914–1994) – poetas. Knyga „Sudužęs vaizdas“ išleista 1958 m. Čikagoje.
27 Vyko svarstymai dėl naujo literatūrinio leidinio.
28 Turima mintyje Lietuvių fronto bičiulių sambūris, leidęs žurnalą „Į Laisvę“.
Margaret Atwood. Apie laiką ir amžinybę
2019 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė
Šių metų lapkričio 18 d. kanadiečių rašytoja, poetė, eseistė, literatūros kritikė MARGARET ATWOOD (g. 1938) mini 80-ąjį jubiliejų. Ji yra antroji rašytoja moteris, du kartus gavusi prestižinę „Man Booker“ premiją – pirmą kartą tokios garbės ji sulaukė už 2000 metais išleistą dešimtą savo romaną „Aklas žudikas“ („The Blind Assassin“), o antrą kartą ši premija skirta šiemet už romaną „Liudijimai“ („The Testaments“), pasaulinę šlovę atnešusio romano „Tarnaitės pasakojimas“ (1985) tęsinį.
Rašytoja yra pelniusi daugybę kitų reikšmingų literatūrinių apdovanojimų, 2017-aisiais jai įteikta tarptautinė Franzo Kafkos literatūros premija už viso gyvenimo nuopelnus. Pastaruoju metu interviu su rašytoja ir straipsnių apie ją apstu ne tik kultūrinėje spaudoje. O mes šiame „Metų“ numeryje siūlome skaitytojams nusikelti keletą dešimtmečių į praeitį, į 1985-uosius, kai M. Atwood būdavo pristatoma ne kaip „Tarnaitės pasakojimo“ autorė, bet kaip iškili poetė ir rašytoja, išleidusi tuo metu jau devynias poezijos ir aštuonias prozos knygas, maža to, kanadiečių literatūrai ir ypač poezijai nusipelniusi kritikė, tyrinėtoja ir eseistė, puoselėjanti Kanados literatūrą ir besirūpinanti jos sklaida pasaulyje.
Šis pokalbis buvo publikuotas Ajovos universiteto (JAV) literatūros studijų žurnale, o įrašytas 1985 m. balandį, kai M. Atwood lankėsi universiteto organizuojamose kūrybinio rašymo dirbtuvėse.
– Pakalbėkime apie Jūsų poeziją. Neseniai per paskaitą su studentais analizavome vieną Jūsų eilėraštį be pavadinimo – merginų reakcija buvo neaiški, dvejopa, o štai vaikinai teigė, kad šis eilėraštis – „apie galią, dominavimą ir maištą“.
M. A. Su poezija yra toks keistas dalykas. Aš vis dar jo neperpratau ir tikriausiai niekada neperprasiu, tačiau poezija kaip konstruktas yra kažkas, kam artimesni už moteris jaučiasi vyrai. Moterims artimesnis poezijos lyriškumas, kaip, žinote, tame pasakyme – „gražūs jausmai“, tai, ką nevertinantieji poezijos dažniausiai išvadina lepūnėliškumu, moteriškumu. Tačiau jei į eilėraštį žiūri kaip į kažką sukurto, padaryto, ar kažką veiksnaus, darnaus, turinčio formą ir struktūrą, tuomet tai – lyg toks vyrų „lėktuvo modeliukas“. Jie sako: „O, matau, kaip ši įvorė tinka šiam, štai čia esančiam grioveliui, o tuomet jį užvedi ir jis skrenda.“
– Per vakarykštį Jūsų skaitymą nustebau išgirdęs, kad matematiką, poeziją ir muziką priskiriate tai pačiai kategorijai.
M. A. Visi šie dalykai sukonstruoti – jei sprendi algebrą, kuri poeziją ar muziką, vadinasi, dirbi su tam tikrų elementų seka laike. Elementarūs dalykai muzikoje analogiški matematikai ta prasme, kad spręsdamas lygtį gauni tą patį konstruktą kaip ir muzikoje. Kitaip tariant, yra tam tikri laiko intervalai ir tam tikri garso iš(si)dėstymai, su kuriais dirbi, ir jie priklauso nuo to, kokia tai muzika; įvairūs muzikos kūriniai sukonstruoti pagal skirtingus principus. Vakarietiška muzika komponuojama remiantis mums pažįstama gama, tačiau dorėniškoji tonacija kai kurių iš tų natų nenaudoja. Taigi studentai vaikinai tikriausiai supranta, kad eilėraščiai gali būti rašomi tam tikra tonacija. Jie, kaip žinia, taip ir rašomi. Arba, pavyzdžiui, T. S. Elioto „Keturi kvartetai“ jiems turi prasmę, ir manau, kad šis kūrinys lygiai taip pat galėtų būti prasmingas ir moterims, jei tam tikri dalykai mokantis joms būtų buvę taip pat pabrėžiami, kaip ir berniukams. Turiu omenyje, berniukai mokomi, „štai kaip sutepi variklį alyva, štai kaip mažos jo detalės viena kitą atitinka, ir štai kaip jis veikia“.
– Kaip susietumėte tai su romano forma? Jei eilėraščio struktūra tam tikrais aspektais gimininga mechanizmo struktūrai…
M. A. Tai buvo tik gryna analogija. Nesakykime, kad eilėraštis yra mechanizmas; jis toks nėra. Tačiau kai kūrybinėse dirbtuvėse dirbi su eilėraščiu ir sakai „tai netinka“, tokiu būdu pareiški kažką tokio. Netinka kam? Na, netinka, neatitinka eilėraščio tonacijos; tai netinkamas žodis, nebent nori tokio, kuris netiktų, nebent toje vietoje nori lūžio.
– Ar apie romanus pasakytumėte tą patį?
M. A. Romanai. Manau, panašus dalykas būtų bandymas sulaužyti linijinę romano struktūrą – na, nutiko viena, ir paskui, kaip to rezultatas, nutiko kita, – nes vakarietiška sąmonė labai įsikibusi priežastingumo ir linijinio nuoseklumo. Yra kitų būdų mąstyti apie laiką; kitaip tariant, galima galvoti apie įvykius kaip tam tikra prasme spontaniškus, arba apie laiką, užslenkantį ant savęs ir persidengiantį. Kantas ir Einsteinas teigtų, kad laikas reliatyvus ir yra žmogaus sukurtas konstruktas, tad romanuose daug eksperimentuota įtraukiant šias idėjas, buvo laužoma linijinė laiko struktūra arba įvykiai kartojami kaip choras su variacijomis.
– Koks yra lyrinio eilėraščio laikas?
M. A. Lyrikos laikas yra amžinybė. Romanai yra apie laiką, o poezija – apie amžinybę. Cha cha… Tai veikia ne visada, tačiau tokį dalyką pravartu įpinti į pokalbį. Vis dėlto manau, kad tai tikriausiai tiesa; tai neabejotinai tiesa kalbant apie lyrinį eilėraštį – jame lauki akimirkos, kai išsilaisvinsi iš laiko. Aš to visuomet laukiu.
– Tiesiog galvojau apie skirtumą tarp to, kaip skaitome romanus ir kaip eilėraščius. Skaitydamas romaną, mintyse nepaleidi siužeto tėkmės ir veikėjų. Eilėraštyje galimi virsmai, trūkiai, pažadinantys mūsų mintyse daug skirtingų dalykų.
M. A. Taip, tokie virsmai įmanomi ir romane, tačiau tik kartais. Jei toks būtų visas romanas, būtų neįmanoma jo suvokti. Tačiau net ir eilėraštyje turi paruošti skaitytoją tiems šuoliams, o juo labiau romane.
– Romane skaitai istoriją raidė po raidės, tai linijinis judesys. Ar įmanoma peržengti šį tiesiškumą?
M. A. Na, manau, tai ne tas pats, kaip valties sukeltos bangelės, kurios už kelių pėdų nurimsta. Kai jau perskaitai pirmąją pastraipą, ji lieka su tavimi, o tuomet autorius pakartoja pirmosios pastraipos leitmotyvą aštuoniasdešimt antrame puslapyje; išlieka sąmoningas ar nesąmoningas prisiminimas apie pirmąją pastraipą ir taip aštuoniasdešimt antrasis puslapis rezonuoja daug labiau.
– Kaip išmokote rašyti? Dabar pilna visokių kūrybinio rašymo dirbtuvių…
M. A. Anuomet nebuvo tokių dalykų. Bent jau kanadiečiams. Buvo tik tai, kas vadinosi English Four 0, ką galėjai pasirinkti koledže, bet už tai negaudavai kreditų, ir tai vėlyvajame šeštajame dešimtmetyje Toronte buvo skirta tik mūsų saujelei – saujelei tų, kurie rašėme. Atrodo, kad Viktorijos koledže mes darėme ir visus kitus kultūrinius dalykus. Dalyvaudavome teatriniuose pastatymuose ir piešėme dekoracijas, redagavome literatūros žurnalą ir beveik vien patys į jį rašėme, su slapyvardžiais, nes nebuvo kam daugiau. Buvo ne taip, kaip dabar. Anuomet nebuvo tūkstančių norinčiųjų tapti rašytojais; būdavo merginos, dėvinčios vienspalvius nertinius su megztukais ir kašmyro paltus, ir merginos, dėvinčios juodas pėdkelnes ir juodus megztinius aukšta apykakle, skaitančios Ionesco. Tokius ir panašius žmones vadindavo meniškomis asmenybėmis, ir aš buvau viena iš jų. Juodo megztinio neturėjau, bet maniškis buvo tamsiai mėlynas. Mes tiesiog sėdinėdavome, ir, manau, geras dalykas buvo tas, kad tai suteikė tam tikro pasitikėjimo tuo, ką mes darėme. O mes darėme tai, kas kitiems atrodė keista ir neįprasta. Turite suprasti, buvome keistuoliai. Nedidelė rašytojų ir rašymu besidominčių žmonių bendruomenė. Mano koledže profesoriai į mus žiūrėjo gana palankiai ir geraširdiškai, atvirai nesijuokė iš to, ką mes rašėme, tačiau tai nebuvo kūrybinio rašymo dirbtuvės ar kas nors panašaus.
Pirmą kartą su tokiu dalyku kaip kūrybinio rašymo dirbtuvės susidūriau tada, kai jau pati dėsčiau universitete Britų Kolumbijoje. Manau, ten ir buvo pirmosios Kanadoje organizuotos dirbtuvės, kurias iniciavo poetas Earleʼis Birneyʼus. Vieną kartą esu dalyvavusi jo užsiėmime. Taigi rašyti išmokau rašydama. Toks savotiškas „pataikei / nepataikei“. Daug skaičiau, nors visuomet nemažai skaitydavau, tačiau vėliau, tik pradėjusi studijas, atradau moderniąją literatūrą. Kai įstojau į koledžą ir susidūriau su T. S. Eliotu, aš tikrąja to žodžio prasme negalėjau jo skaityti, tai man buvo labai svetima. Tad su tuo daug sąmoningai dirbau. Tai buvo panašu į mokymąsi važiuoti dviračiu ir vieną dieną aš pagaliau supratau. Tačiau ilgai jį skaičiau visiškai nesuprasdama, nes tai buvo ne tokia poezija, prie kokios buvau pratusi – Shelleyʼio ir Byrono. O „perkandusi“ Eliotą, pradėjau ir pati panašiai rašyti. Mano eilėraščiuose netrūko visų tų eliotiškų dalykų, kokių nebuvo Shelleyʼio poezijoje. Tačiau turėjo praeiti dar dešimt metų, kol parašiau šį tą įdomaus.
– Bet Jūsų kūryba buvo publikuota kone iškart, ar ne?
M. A. Ne, rašyti pradėjau būdama šešiolikos, mokydamasi vidurinėje mokykloje, ir mano eilėraščiai skambėjo kaip Byrono ir Poe, nes tuo metu būtent šie autoriai man ir buvo tai, ką galėjau pavadinti poezija.
– Ar tuo metu Kanados vidurinėse mokyklose dar kas nors rašė?
M. A. Ne, tuo metu ne. Esu tikra, kad dabar rašo; tikriausiai poezija liete liejasi. Tačiau mano laikais tai buvo tarpsnis, kai Kanada vadavosi iš tam tikrų dalykų. Ji vadavosi iš buvimo britų kolonija, taip pat – iš puritoniškumo, kurio po oficialiuoju paviršiumi tebėra – pakrapštęs vis dar to rasi. Taip buvo todėl, kad Kanada ilgą laiką buvo kolonija ir mąstė kaip kolonija. Tai reiškė, kad buvo nuspręsta, jog rašymas vyksta kažkur kitur, o tuomet jį importuoji, ypač gerą rašymą. Užaugau galvodama, kad yra rašytojai ir yra kanadiečiai, o tuomet – kanadiečių rašytojai, nors tai išties buvo terminų prieštara. Viskas, ką matydavai, – rašytojų pavardės laikraščiuose moterims skirtose skiltyse, nes kokia nors geradarė juos pavaišino labdaringa arbata; tokie štai dalykai. Taigi savo ankstyvojoje rašytojos karjeroje telkiausi ne į tai, kad „negaliu to daryti, nes esu moteris“, o į „tikriausiai man reikės kraustytis į Londoną“. Paskutiniame kurse galvojau, kad tikrai turėsiu išvykti iš Kanados; ankstesnioji karta ir pasitraukė, nes čia nebuvo skaitytojų. Leisdamas poezijos knygą Kanadoje galėjai tikėtis, kad nupirks du šimtus vienetų, o su romanu galėjai manyti, kad tau sekasi, jei pardavei tūkstantį. Mordecaiʼus Richleris teigia, kad Kanadoje buvo parduoti trys jo pirmojo romano egzemplioriai. Tačiau viskas pasikeitė 1965-aisiais.
– Kodėl?
M. A. Tautos pasiekia šį tarpsnį. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose ši situacija pasikeitė 1820 m., nors iki tol nuo 1776 m. vyko tie patys reikalai – žmonės klausdavo, „kodėl nėra jokio didžio Amerikos genijaus?“ ir „kada gi rasis didis Amerikos dailininkas?“ Ir tik 1920 m. buvo laimėta kova, kad Jungtinių Valstijų literatūra taptų universitetuose dėstomu dalyku. Iki tol ji nebuvo vertinama. Ir štai Kanadoje mes ėjome tuo pačiu keliu. Kai kurios anglų literatūros katedros tiesiog pasišaipydavo vien paminėjus būtinybę dėstyti Kanados literatūrą, nes buvo manoma, kad tai nieko vertas dalykas, ir jokių diskusijų būti negali. Ir tai tebevyksta; ši kova Kanadoje dar nelaimėta, nors Kanados literatūros kursas vis daugiau dėstomas visose Jungtinėse Valstijose, Europoje ir panašiai. O kai kuriuose Kanados universitetuose to vis dar turi prašyti. Taigi, rašytojai tapo gerbiami prieš priimant kanadiečių literatūrą į universitetus, o šie, kaip žinia, tradiciškai gana konservatyvūs.
– Ar kanadiečiai menininkai turi atmesti europietiškas normas ir modelius, kaip ankstesniais laikais tai padarė amerikiečių rašytojai ir menininkai?
M. A. Taip. Na, tai bandymas atrasti savo stilių ir bendrabūvio su realybe būdą, kurie būtų saviti, o ne pagal tradiciją iš kitų pritaikyti, ir kanadiečių menininkai tikrai stengėsi tai daryti. Jie jautė, kad vordsvortiškas lyrizmas tiesiog netinkamas pelkėms, uodams, uoloms, rąstams, kalnams. „Gamta visuomet atleis ją mylinčiai širdžiai“ – turiu omenyje, kai esi iki kaklo pelkėje, šiuo teiginiu galbūt ir netiki, nors Wordswortho šalyje tikėti gali. Taigi, vyko tam tikras ieškojimas.
– Nuo 1963-iųjų?
M. A. O, manau, tai prasprogo 1965 metais, tačiau iš tiesų rašytojų būta ir prieš tai. Tiesiog jie nepasiekė jokio viešo žinomumo, juos žinojo tik kiti rašytojai. Ir įdomus dalykas, susijęs su rašymu Kanadoje vėlyvajame šeštajame ir ankstyvajame septintajame dešimtmetyje, yra tas, kad jei apskritai rašei, ar net rašei visai neblogai, būdavai akimirksniu, lyg į kokį siurblį į visa tai įtraukiamas ir iškart susitikdavai su svarbiausiais šio meno atstovais, nes jų buvo tiek mažai ir jie taip džiaugėsi kiekvienu, kuris skaitė jų darbus arba pats bandė rašyti. Ir štai, viens du, jau būdavai ten. Panašiai, lyg žalias dvidešimtmetis akimirksniu užmegztų pokalbį su Wallaceʼu Stevensu. Arba Hemingwayʼumi. Tiesiog iškart patekdavai ten, nes pats ratas buvo labai mažytis.
– Ko aš, amerikietis, galėčiau pasimokyti iš kanadiečių literatūros?
M. A. Na, manau, esminis dalykas būtų štai kas… Jungtinės Valstijos yra labai didelė šalis. Ir žmonės joje dažnai pasiklysta. Turiu omenyje, šioje didžiulėje šalyje jie nesusivokia, kur jų vieta ir kaip jiems sekasi prisitaikyti. Ir jie jaučia, kad literatūriniame lauke iš esmės dominuoja Niujorkas. Ar, vis labiau, Vakarų pakrantė. O jei esi iš šalies vidurio – kas tu esi? Manau, kad Kanados literatūra suteikia vilties žmonėms iš mažų, nežinomų vietų, nes literatūros galia – tai ir galia krūvą senų skardinių ir morkų stiebų paversti šilkiniu krepšeliu. Juk kas galėjo pagalvoti, kad Alice Munro, kilusi iš Vingemo Ontarijuje, kada nors pavers Vingemą literatūros vieta? O ji tai padarė, ir dabar mes žinome Vingemą Ontarijuje, lyg patys būtumę ten gyvenę. Štai kodėl įtakingiausias rašytojas kanadiečiams yra Faulkneris – nes jis tą pasaulį, į kurį niekas nekreipė dėmesio, padarė literatūrine vieta. Todėl jis toks svarbus ir Lotynų Amerikos rašytojams – nes jie taip pat kilę iš tokių ignoruotų, ribinių, pakraščių provincijų, kurias pašiepdavo didieji kultūros centrai. Tad nežinau, ar gyvenantieji Niujorke turi daug ko pasimokyti iš kanadiečių literatūros, tačiau manyčiau, kad vaikiai iš Ajovos tikrai turi. Kadangi sakoma – „taip, vilties yra“. Svarbu ne vieta, kurioje esi, o tai, ko imiesi, kad ta vieta taptų svarbi. Arba, kaip teigia Northropas Fryeʼus, tavo centras yra ten, kur esi, o perimetras yra toks, kokio didumo gali jį padaryti.
– Ar drama kanadiečių literatūroje užima ypatingą vietą?
M. A. Ypatingą? Na, tai dar vienas tų dalykų, kurių iki vėlyvojo septintojo dešimtmečio nelabai turėjome. Buvo nedidukės teatro trupės, buvo Stratfordas Ontarijuje, ir daugmaž viskas. Prisimenu, kad pirmąjį Shakespeareʼo pastatymą, kurį mačiau, suvaidino trupė, pasivadinusi „The Earle Grey Players“, ją sudarė ponia Earle Grey, ponas Earle Grey ir dar du žmonės. Jie važinėjo po vidurines mokyklas ir rodė Shakespeareʼo pjesę, kuri tais metais buvo egzaminų programoje. O mokiniai turėjo vaidinti visus mažesniuosius vaidmenis. Tad jeigu norėjai būti Julijum Cezariu, turėjai atsinešti savo paklodę ir stovėti minioje. Ir tai buvo teatras… Tačiau geroji šio reikalo pusė, manau, buvo ta, kad nejautei didžiulio barjero tarp savęs ir meno. Menas buvo tai, ką Greyʼai darė ant vidurinės mokyklos scenos, o tai reiškė, kad ir tu pats taip gali. Tavęs tai nebaugino.
Kai nuvykau į Jungtines Valstijas ir bendrabutyje gana džiugiai pareiškiau, kad rašau, absolventės gerokai nustebo. Jų supratimu, rašymas yra tai, dėl ko išties turi daug dirbti. Ir būti gana drąsi. O aš visiškai taip nemaniau. Be abejo, jos jautėsi konkuruojančios su Melvilleʼiu, Faulkneriu ir Hemingwayʼumi, ir Fitzgeraldu. O jokių ryškesnių amerikiečių rašytojų moterų, be Emily Dickinson, nebuvo. Taigi, sunku. Buvo leista suprasti, kad neturėčiau būti tokia drąsi.
– Įdomu, kad kanadietė taip jautėsi…
M. A. Na, nebuvo žmogaus, kuris būtų man sakęs to nedaryti. Suprantate? Nebuvo jokių didelių, garbinamų, dangų man užstojančių Kanados rašytojų.
– Tuo tarpu dabar naujiems kanadiečių rašytojams būtų sunkiau?
M. A. Dabar jie varžosi su manimi.
– Ar tai gerai?
M. A. Visuose dalykuose yra kas nors gero. Manau, tai panašiai kaip su šachmatais: jei nori būti šachmatininku – tai Jameso Reaneyʼaus analogija, – bet esi kilęs iš šalies, kurioje šachmatais nežaidžiama, turi menkas galimybes tapti pasaulinio lygio didmeistriu. Gali tapti tokiu šachmatininku, kuris žaidžia pakankamai gerai, kad nugalėtų kelis kitus savo šalies žaidėjus. Tačiau jei sėsi žaisti su varžovu iš Rusijos, akimirksniu būsi sumaltas. O jeigu esi kilęs iš šalies, kur žaisti šachmatais yra įprasta ir savo šalyje pakyli į šachmatų aukštumas, tuomet tu ir esi geriausias. Taigi, manau, gerai, kad vis daugiau žmonių rašo. Konkurencija gerokai didesnė nei anksčiau – na, anksčiau jos išvis nebuvo – ir galbūt dėl to jauniems rašytojams šiandien yra kiek sunkiau, tačiau patekę į šią sferą jie gauna daugiau…
– Rašytojų pavyzdžių?
M. A. Ne tik jų. Rašantieji nebegali aptingti. Suprantate, ką turiu omenyje? Viskas nutiko labai staiga. Ir tuomet prasidėjo laikotarpis, kai visų stalčiuose laikyti rankraščiai, kurių metų metus nebuvo įmanoma publikuoti – kadangi niekas nenorėjo leisti Kanados literatūros, – ėmė plūste plūsti. Atrodė, kad autoriai dygsta it grybai po lietaus, staiga, tartum iš niekur, atsiranda Geri Rašytojai. Tačiau iš tiesų tai buvo tiesiog rašytojai, kurie tūkstančius metų rašė ir neturėjo galimybės publikuotis.
– Papasakokite kiek daugiau apie XIX a. kanadiečių poetes, kurias minėjote atsakinėdama į klausimus.
M. A. Isabella Valancy Crawford. Jos poezija skrodžia kiaurai riaumodama, kitaip nei daugelio jos plunksnos kolegų vyrų. O kita – Pauline Johnson. Ji parašė daug eilėraščių, kuriuose – skerdynės, žudynės ir pjautynės, visokiausi kruvini dalykai. Tai pasakojamoji poezija, tačiau gana kruvina.
– Nuostabi moters rašytojos kūrybinė tradicija. Nerandu atitikmenų amerikiečių literatūroje.
M. A. Tikrai sunku. Rinkinyje „Oxford Book of Canadian Verse in English“ yra eilėraštis, kuriame moterį pagrobia priešininkų vaikinas, ir ji su juo susidoroja. Nužudo. Ir net poetė Susanna Moodie, net ji perkelia visą šį sudėtingą žmogžudystėmis ir krauju persisunkusį pasaulį į savo knygas. Tad… kartais, kai rašai tokius dalykus, žmonės sako: „Nagi, tai berniukų žaisliukai, neturėtum su jais žaisti.“ Tačiau aš šitaip neskirstau. Manau, kad moteris privalo turėti tokią pačią teisę rašyti apie tokią realybę kaip ir vyrai. Kai taip rašo moteris, tai tiesiog pastebimiau; tada žmonės stebisi – „kas per piktybė“, arba – „gana brutalu“, bet jei taip rašytų vyras, jie to galbūt net neišskirtų. Manau, kad bet kokia medžiaga turi būti prieinama visiems, jei tik gali ją suvaldyti.
– Jūsų kūryboje taip pat slypi prievarta, kartais netgi atvira.
M. A. Na, matote, kanadietės mergaitės auklėjamos būti malonios. Kaip ir daugelis kitų mergaičių. Ir, tiesą sakant, kanadiečiai apskritai mokomi, kad yra gražūs dalykai ir negražūs dalykai, o tu iš esmės privalai būti gražus ir malonus.
– Man yra tekę girdėti teigiant, kad tik kelios moterys rašytojos turi humoro jausmą. Ar su tuo sutiktumėte?
M. A. Ne, visiškai su tuo nesutinku. Yra daug humoro jausmą turinčių moterų rašytojų. Britės rašytojos yra suvis tuo stiprios. Ir daugelis kanadiečių – Alice Munro, Marian Engel, Audrey Thomas. Taip, manau, kad moterų rašytojų humoro jausmas neblogas. O Amerikoje yra Eudora Welty. Jei tai ne šiaip kaprizai ir Dindilin [turima omeny fėja Dindilin iš „Piterio Peno“ – vert. past.] tipo dalykai, humoras yra griaunamoji jėga. Nes juokiamės iš to, kas mus skaudina, erzina, glumina arba griauna mūsų supratimą apie tai, kas yra normalu. Prieš kurį laiką kalbėjausi su Alice Munro apie neseniai mirusią Marian Engel. Paklausiau Alice, ką ji apie Marian prisimena. O ji atsakė: „Prisimenu, kaip šeštajame dešimtmetyje su draugėmis sėdėjau virtuvėje ir mėgavomės savo iš kojų verčiančiu, desperatišku, griaunamosios jėgos humoru, kurio niekad nebūčiau pagalvojusi panaudoti savo kūryboje, nes to tiesiog negalėjai daryti ir tai nebuvo laikoma literatūrine medžiaga; ir, žinai, tai buvo juokai apie vyrus ir mus pačias ir tas kartais gyvenime ištinkančias gana isteriškas akimirkas.“ Ir ji man pasakė, kad Marian buvo viena pirmųjų moterų, ėmusių naudoti tai kaip literatūrinę medžiagą. O juk tai ir yra literatūrinė medžiaga… Margaret Drabble rašo su gana geru humoro jausmu. Bet kartais tai toks humoras, kurio vyrai nesupranta arba nevertina. Kaip ir vyrų humoras apie moteris – mes ne visuomet jį vertiname. Tai panašų į etninį humorą – nes toje konkrečioje bendruomenėje jis priimtinas, tačiau jei jį vartos kas nors iš šalies, tai bus išvadintas rasistu, seksistu ar žiauriu žmogumi. Pavyzdžiui, vieną vasarą esu mokiusi vaikus neįgaliųjų stovykloje, ir tuo metu po visą stovyklą skambėjo neįgaliųjų juokeliai. Vaikai juos pasakojo vienas kitam ir juokėsi iki nukritimo. Bet tai buvo juodas humoras. O tuomet jie tuos juokelius persakė man. Ir, be abejo, tai buvo išties negailestinga. Nes jei juokiesi – esi blogas žmogus. O jei nesijuoki – jie tave pričiupo. Tačiau bet kuriuo atveju – jie tave pričiupo.
– Vieno užsiėmimo metu su studentais garsiai skaitėme Jūsų „Sirenos giesmę“, ir eilėraščio pabaigoje aš ėmiau juoktis…
M. A. O jie paklausė – ko jūs juokiatės?
– Ypač auditorijoje buvę vyrai.
M. A. Bet juk jis nėra skirtas vien moterims. Jei vyrams atrodo, kad jie patys niekada nesielgia kaip pašautos kurapkos, jie gerokai klysta. Juk tai vienas geriausių argumentų: „Mano žmona manęs nesupranta; tik tu gali mane išgelbėti nuo alkoholizmo.“ Tai naudoja abi lytys, skiriasi tik technikos, ar, tiksliau, detalės, tačiau noras toks pat – sužadinti jautrumą. Su vyrais veikia apeliavimas į jų kilnumą, su moterimis – į jų užuojautą, rūpestingumą. Tačiau abiem atvejais apeliuojama į žmonėse galimai tūnančius gelbstinčiuosius tėvus. Na, žinote, atjojantis baltasis riteris yra tėtukas, skubantis ištraukti tavęs iš balos.
– Arba Lulu. Jūsų veikėja Lulu iš to paties pavadinimo apsakymo. Ji irgi gelbėtoja.
M. A. O taip. Ji visiškai pasinešusi gelbėti poetus… Beje, ar girdėjote apie rašytoją Jean Rhys? Ji mokėjo būti baisiai juokinga. Visą gyvenimą ji puoselėjo savo bejėgiškumą. Išties. Ji nemokėjo prisisiūti sagos ar pasitaisyti peruko. Tikrai negalėjo. Ir plėtojo tai iki kraštutinumo. Jau geriau būtų mirusi iš alkio, nei pati pasirūpinusi maistu. Todėl turėjo svitą tarnų. Jei jau taip labai norisi kraštutinumų… Juk jeigu dabar pat nuvirsčiau ant grindų, Jūs man padėtumėte… ar ne?