Sukaktys

Umberto Eco. Jorgė Luisas Borgesas ir manasis įtakos nerimas

2022 m. Nr. 1

Iš italų k. vertė Toma Gudelytė

Sausio 5 d. Umbertui Ecui (1932–2016) būtų suėję devyniasdešimt metų. Kalbos filosofas, medievistas, semiotikas, masinių medijų tyrinėtojas ir ironiškas aktualijų apžvalgininkas, U. Ecas vis dėlto labiausiai išgarsėjo kaip rašytojas – pirmasis jo romanas „Rožės vardas“, tėvynėje nuskynęs prestižinę Premio Strega, buvo kaipmat išverstas į kone visas pasaulio kalbas ir yra perleidžiamas iki šiol. Tačiau Ecas pasakorius vargu ar būtų atsiradęs be Eco semiotiko, o romanų personažai – be „slaptos meilės“ Jorgės Luiso Borgeso įtakos. Apie savąjį įtakos nerimą ir J. L. Borgeso vaidmenį kūryboje italų rašytojas šmaikščiai dėsto šiame pranešime, perskaitytame konferencijoje „Relaciones literarias entre Jorge Luis Borges y Umberto Eco“ („Literatūriniai ryšiai tarp Jorgės Luiso Borgeso ir Umberto Eco“) Kastilija-La Manča universitete 1997-ųjų gegužę. Šiame tekste rašytojas bene pirmąkart įveda mus į savo virtuvę, atidengdamas garuojančius puodus ir leisdamas įkvėpti stulbinamų kvapų.

Italija U. Eco devyniasdešimtąsias gimimo metines pamini kaip ir dera tokiam autoriui: paroda-labirintu 2021-ųjų Italijos kultūros sostinėje Parmoje. „Labirintai. Vieno ženklo istorija“ (it. Labirinti. Storia di un segno) vedžioja – ir klaidina! – lankytojus po U. Eco romanų siužetus, atkurtus skaitmeninėmis scenografijomis labirinto formos Masone parko komplekse, o drauge nukelia į paralelinę sąmokslų ir okultizmo visatą, kaip žinia, itin brangią šiam autoriui. Parodos labirintuose, be abejo, sutiksite ir „klejojantį archyvarą“ J. L. Borgesą.

Visada sakiau, kad į kardiologijos konferencijas kardiopatikų kviesti nederėtų. Mano pareiga, greta padėkos jums už begalę gražių šiomis dienomis išsakytų žodžių, būtų patylėti vadovaujantis mintimi, kad užrašytas tekstas – tai buteliui patikėtas rankraštis. Kas visai nereiškia, jog rankraštį dera skaityti bet kaip, veikiau, pasak liaudies išminties, autoriui užvertus kojas. Štai kodėl šiomis dienomis žymėjausi atsakymus ir papildymus skaitytiems pranešimams ir galiausiai nusprendžiau aptarti juos vienu kartu.

Reaguodamas į jūsų išsakytas mintis, norėčiau panagrinėti įtakos sąvoką. Tai nepaprastai svarbi sąvoka kritikai, literatūros istorijai, naratologijai; ir tai pavojinga sąvoka. Per šias dienas nekart pajutau šį pavojų ir kaip tik todėl kviečiu pasigilinti.

Kalbėdami apie įtakų santykį tarp autorių A ir B, galime patekti į dvejopą situaciją:

1) A ir B kūrė tuo pačiu laikotarpiu. Galėtume padiskutuoti, pavyzdžiui, ar esama Prousto ir Joyce’o įtakos vienas kitam. Nesama – jiedu buvo susitikę vos kartą ir abu viens apie kitą pasakė maždaug tokius žodžius: „Antipatiškas tipas, ir iš to, ką rašo, ne kažką skaičiau.“

2) Autorius A chronologiškai lenkia autorių B, ką ir aptarinėjome konferencijos metu, todėl diskusija sukasi vien apie autoriaus A įtaką autoriui B.

Vis dėlto kalbėti apie įtakos sąvoką literatūroje, filosofijoje ir net moksliniuose tyrimuose neįmanoma prieš tai neišplėtus santykio į trikampį su X. Norime šiuo X pavadinti kultūrą, ankstesniųjų įtakų grandinę? Pratęsdami šių dienų pokalbių giją, pavadinkime X enciklopedijos visatą. Į X būtina atsižvelgti, o ypač kalbant apie Borgesą, kadangi Borgesas, nors ir kiek kitaip nei Joyce’as, pasitelkė pasaulinę kultūrą kaip žaidimo įrankį.

Santykis A / B gali būti įvairiopas: 1) B randa kažką autoriaus A kūryboje ir nežino, kad už to slypi X; 2) B randa kažką autoriaus A kūryboje ir per A kūrybą atranda X; 3) B mąsto apie X ir tik vėliau pastebi, kad X slypėjo A kūryboje.

Nesirengiu čia atkurti tikslios savo santykio su Borgesu tipologijos ir pateiksiu tik keletą pavyzdžių beveik atsitiktine tvarka. Vėliau kiti galės sudėlioti mano pavyzdžius į skirtingas šio trikampio pozicijas. Beje, šie momentai gali tarpusavy pintis, mat į įtakos sąvoką būtina įtraukti ir atminties laikinumo sąvoką: autorius gali puikiausiai atminti kažką, ką perskaitė kito autoriaus kūryboje, tarkim, 1958-aisiais, pamiršti 1980-aisiais, kol rašė kažką savo, ir naujai atrasti (arba prisiminti) 1990-aisiais. Galima būtų užsiimti įtakų psichoanalize. Pavyzdžiui, per mano kaip rašytojo karjerą buvo aptarta begalė įtakų, apie kurias puikiausiai nutuokiau, dalis tokių, kurių buvo neįmanoma patikrinti, mat nė nenumaniau apie šaltinius, bei tokių, kurios mane nustebino, bet įtikino: kada Giorgas Cellis „Rožės varde“ įžvelgė istorinių Dmitrijaus Merežkovskio romanų įtaką, man teko pripažinti, kad esu juos skaitęs būdamas dvylikos, nors rašydamas romaną ir buvau juos pamiršęs.

Diagrama, beje, nėra tokia paprasta, mat greta A, B ir neretai tūkstantmetės grandinės, kurią įkūnija X, egzistuoja dar ir Zeitgeist. Zeitgeist neturėtų būti suvokiama kaip metafizinė ar metaistorinė sąvoka, manau, ją galime priimti kaip abipusių įtakų virtinę, bet išties įspūdinga tai, kad Zeitgeist gali veikti net vaiko prote. Neseniai stalčiuose atradau tekstą, rašytą būnant dešimties, – dienoraštį burtininko, prisistatančio vienos salos Apledėjusiame Arkties Vandenyne atradėju, kolonizatoriumi ir reformatoriumi. Toji sala vadinosi Gilė. Pažvelgus šiandienos akimis, ši istorija dar ir kaip primena Borgesą, bet akivaizdu, kad būdamas dešimties Borgeso skaityti niekaip negalėjau (ir dar užsienio kalba). Kaip negalėjau būti perskaitęs ir XVI, XVII ir XVIII amžių utopijų ar istorijų apie tobulas įsivaizduojamas bendruomenes. Tačiau buvau perskaitęs daug nuotykių romanų, pasakų, savaime suprantama, ir net knygos „Gargantiua ir Pantagriuelis“ sutrumpintą versiją vaikams – kas žino, kokios cheminės reakcijos tada įvyko mano vaizduotėje.

Zeitgeist net gali pastūmėti galvoti apie laiko strėlės inversijas. Pamenu, kaip būdamas šešiolikos (taigi, apie 1948-uosius) kūriau pasakojimą apie planetas: glaustas istorijėles, kurių pagrindiniai veikėjai – Žemė, Mėnulis, Venera, pamilusi Saulę, ir panašiai. Tai buvo savotiški kosmikomiksai¹. Kartais smaginuosi spėliodamas, kaip Italui Calvinui pavyko išknisti po kažkelerių metų, veikiausiai apšvarinus mano namus, šią mano jaunystės rašliavą, išlikusią vieninteliu rankraščiu. Juokauju, žinoma, bet noriu tuo pasakyti, jog kartais būtina tikėti Zeitgeist. Bet kuriuo atveju, kažin ar patikėsite, bet Calvino kosminės istorijos gerokai pranoksta manąsias.

Galiausiai esama daugeliui autorių bendrų temų, mat šios ateina tiesiai iš supančios tikrovės. Pamenu, kad pasirodžius „Rožės vardui“ daugybė skaitytojų lygino mano romaną su kitomis knygomis, kuriose pasakojama apie sudegusias abatijas, ir kurių didžiosios dalies nebuvau skaitęs. Ir ničniekam netoptelėjo, kad viduramžiais pagrindinis abatijų, kaip, beje, ir katedrų, užsiėmimas buvo degti.

Taigi, griežtai nesilaikydamas diagramos, pabandysiu į savąją triadą – intentio auctoris, intentio operis, intentio lectoris²– įvesti ir intentio intertextualitatis³, turinčią šiokį tokį svorį mūsų diskusijoje. Leiskite man darkart kiek padrikai permąstyti tris santykio su Borgesu tipus: 1) atvejai, kai puikiai nutuokiau apie borchesiškąją įtaką; 2) atvejai, kai to nenutuokiau, bet vėliau skaitytojai (kaip ir jūs šiomis dienomis) privertė mane pripažinti Borgesą darius man įtaką nesąmoningai; 3) atvejai, kai, nenusipiešus trikampio tarp šaltinių ir intertekstualumo visatos, į triadinę įtaką žvelgiama kaip į diadinę, pamirštant Borgeso skolas pasaulinei kultūrai, dėl ko kartais neįmanoma priskirti Borgesui to, ką jis pats išdidžiai skelbdavosi pasiskolinęs iš kultūros. Neatsitiktinai vakar jį praminėme „klejojančiu archyvaru“: Borgeso klejonė neįmanoma be archyvo, kuriame jis darbuodavosi. Manau, jei kas būtų Borgesui pasakęs: „Tai tu išradai tą ir aną!“, šis būtų atsikirtęs: „Ne! Ne! Tai jau egzistavo.“ Ir būtų su pasididžiavimu pasisavinęs kaip modelį garsųjį Pascalio posakį, kurį panaudojau vietoj exergo savo knygoje „Bendrosios semiotikos traktatas“⁴: „Tik nesakykite, kad nieko naujo nepasakiau: la disposition des matières est nouvelle“⁵.

Sakau tai ne tam, kad neigčiau savąsias skolas (jų – begalė), o kad grąžinčiau jus ir mus prie, mano galva, šios konferencijos dalyviams, neabejotinai man, o ir pačiam Borgesui esminio postulato: visų svarbiausia, jog knygos tarpusavy kalbasi.

1955-aisiais leidykla „Einaudi“ išleido „Ficciones“⁶ pavadinimu „Babelio biblioteka“. Leidyklai knygą rekomendavo Sergas Solmis, didis poetas, kurį labai mėgstu dar ir už jo anksčiau pasirodžiusį straipsnį apie science fiction kaip fantastikos žanro rūšį. Štai matote, kaip veikia Zeitgeist: Solmis atranda Borgesą skaitinėdamas mokslinės fantastikos autorius amerikiečius, rašančius (gal visai nesąmoningai) pagal XVII–XVIII a. utopinio pasakojimo tradiciją. Nepamirškime, kad vyskupas Wilkinsas⁷ parašė dar ir knygą apie Mėnulio gyventojus, taigi panašiai kaip Godwinas⁸ ir kiti bendraminčiai jau keliavo po kitokius pasaulius. Rodos, 1956 ar 1957 metais Sergas, mums vaikštinėjant po Katedros aikštę Milane, prasitarė: „Pasiūliau leidyklai išleisti šią knygą, nepardavėm nė penkių šimtų, bet tu būtinai ją perskaityk, nes knyga nuostabi.“ Tąkart aš pirmąkart pamilau Borgesą ir atmenu, kad būdamas vienintelis reto egzemplioriaus savininkas lankydavausi pas bičiulius ir skaitydavau jiems „Menardo“ ištraukas.

Anuomet rašinėjau pastišines parodijas, vėliau virtusias „Minimaliu dienoraščiu“. Nuo ko pradėjau? Turbūt stipriausią įtaką man padarė Prousto „Pastiches et mélanges“⁹, mat knygai pasirodant Prancūzijoje pasirinkau pavadinimui „Pastiches et postiches“. Bet pamenu, kad, leidžiant „Minimalų dienoraštį“ Italijoje 1963-iaisiais, mąsčiau apie pavadinimą, cituojantį Elio Vittorinio romaną „Mažoji buržuazija“ – „Mažoji borchesiada“¹⁰. Tai rodo, kaip mezgėsi įtakų ir sąšaukų žaidimas.

Vis dėlto tada dar negalėjau leisti sau nuorodos į Borgesą, mat Italijoje jis buvo mažai kam žinomas autorius. Tik vėlesniais dešimtmečiais Borgesas galutinai įsitvirtino šalyje su visomis knygomis, daugiausia dėka vertėjo Domenico Porzio, mano brangaus bičiulio ir didžiulės atverties skaitovo, nors gana tradicionalisto kaip kritiko. Borgesas, Italijoje vykstant ginčams dėl neoavangardo, nebuvo laikomas avangardiniu autoriumi. Tai buvo laikai, kai užgimė „Novissimi“ ir „Gruppo 63“, o atspirties taškais buvo Joyce’as ir Gadda¹¹. Neoavangardui rūpėjo eksperimentuoti su signifikantu (jo modeliu buvo neįskaitoma knyga). Tuo tarpu Borgesas, rašęs klasikine kalba, dirbo su signifikatais ir anuomet mums visiems atrodė ex lege, trikdantis ir sunkiai klasifikuojamas rašytojas. Trumpai tariant, kol Joyce’as su Robbe-Grillet suko į kairę, Borgesas kulniavo į dešinę. Ir kadangi nenorėčiau, kad suprastumėte šį palyginimą politine prasme, galime sukeisti juos vietomis – priešprieša nenukentės.

Bet kuriuo atveju, daugeliui mūsų Borgesas buvo „slapta meilė“. Itališkas neoavangardas rašytoją įsileido tik gerokai vėliau, įveikęs ilgą kelio galą.

7-ojo dešimtmečio pradžioje fantastikos žanrą plėtojo tik tradicinis pasakojimas arba science fiction ir buvo rašančių apie fantastiką, bet tai neturėjo nieko bendra su literatūros teorija. Manau, susidomėjimas Borgesu atsirado 7-ojo dešimtmečio viduryje, prasidėjus vadinamajai struktūralizmo ir semiotikos bangai.

Šioje vietoje reikėtų ištaisyti kitą klaidą, pasitaikančią net moksliniais save pristatančiuose veikaluose: sakoma, neva italų neoavangardas („Gruppo 63“) buvęs struktūralistiškas. Iš tikrųjų niekas toje grupėje, išskyrus mane, struktūralistine kalbotyra nesidomėjo, tai buvo mano privatus žaidimas, užsimezgęs akademinėje aplinkoje tarp Pavijos (Segrė, Corti, Avallė) ir Paryžiaus (susitikimai su Barthes’u).

Kodėl sakau, kad susidomėjimas Borgesu atsiranda drauge su struktūralizmu? Todėl, kad Borgesas eksperimentavo ne su žodžiais, o su konceptualiomis struktūromis, ir tik pasitelkus struktūralistinę metodologiją buvo galima imtis analizuoti ir suprasti Borgeso kūrybą.

Kai vėliau imuosi rašyti „Rožės vardą“, daugiau nei akivaizdu, kad statydamas biblioteką mąstau apie Borgesą. Jei paėmę „Einaudi“ išleistą žodyną atsiverstumėte mano aprašytą žodį „kodas“, rastumėte, kad viename iš paragrafų eksperimentuoju su Babelio biblioteka. Tekstą rašiau 1976-aisiais, dveji metai prieš pradėdamas „Rožės vardą“, kas rodo, jog borchesiškąja biblioteka svaigau jau kurį laiką. O ėmus rašyti mane natūraliai aplanko mintis apie biblioteką ir jos aklą bibliotekininką, kurį nusprendžiu pavadinti Chorche Burgiškiu. Nuoširdžiai nepamenu, ar taip nutaręs ėjau tikrinti, kas tuomet vyko Burgo mieste, ir ar daviau šį vardą personažui žinodamas, kad tuo metu Burge buvo pradėta gaminti pergamino de paño – pergamentą pakeitęs popierius. Kartais dalykai susidėlioja gana greitai, skaitinėjant tai čia, tai ten, ir sunkiai beatminsi, ką užtikai pirmiau.

Vėliau visi manęs klausinėjo, kodėl Chorchė tapo mano istorijos „blogiuku“, į ką tegaliu atsakyti: rinkdamas personažui vardą dar nežinojau, ko šis prikrės (taip nutiko ir su kitais mano romanais, tad daugelio rungtynės bandyti surankioti tikslias nuorodas dažnai tėra laiko švaistymas). Vis dėlto neneigsiu, kad tada, kai ėmė reikštis Borgeso pamėklė, buvau veikiamas jo apsakymo „Mirtis ir kompasas“, palikusio man gilų įspūdį.

Matote, koks keistas tas įtakų žaidimas: jei kas būtų mane kamantinėjęs tada, kai režisavau abipusės vilionės tarp Chorchės ir Viljamo sceną, būčiau atsakęs, jog mąstau apie Proustą ir sceną, kurioje baronas de Šarliusas bando suvilioti Žiupjeną ir yra aprašomas per vabzdžio, besisukiojančio apie gėlės žiedą, metaforą.

Turėjau ir kitų modelių. Pavyzdžiui, nepaprastai svarbus man buvo „Daktaras Faustas“, mat tai, kaip Adsas senatvėje naujai išgyvena jaunystėje regėtą istoriją, iš dalies primena Sereną Zeitblomą, senį, stebintį Adriano Leverkiūno istoriją. Štai jums dar vienas šaunus neišaiškintų įtakų pavyzdys, mat retas kritikas įžvelgė „Daktaro Fausto“ pėdsaką, tuo tarpu daugelis regėjo aliuziją į Naftos ir Setembrinio dvikovą romane „Užburtas kalnas“. <…>

Per šias dienas buvau priverstas susimąstyti, kaip stipriai mane veikė „Menardo modelis“. Tai istorija, kurios niekada nesilioviau citavęs nuo tada, kai perskaičiau knygą pirmą kartą. Kuria prasme ji darė įtaką mano rašymo būdui? Na, ko gero, tikroji borchesiškoji įtaka „Rožės varde“ susijusi vis dėlto ne su labirintiškos bibliotekos įsivaizdavimu, kadangi pasaulis pilnas labirintų dar nuo Knoso laikų, o postmodernizmo teoretikai laiko labirintą pasikartojančiu vaizdiniu kone visoje šiuolaikinėje literatūroje. Veikiau žinojau perrašąs viduramžišką istoriją ir kad šis mano perrašymas, kad ir koks atsakingas, mano amžininkų akyse įgaus skirtingų reikšmių. Žinojau, kad mano perrašyme to, kas XIV a. iš tiesų nutiko broliukams ir broliui Dolčinui, skaitytojas (net jei tyčia to ir nesiekiau) įžvelgs beveik tiesiogines nuorodas į Raudonąsias brigadas¹², ir man buvo labai smagu sužinoti, kad brolio Dolčino žmonos vardas buvo toks pat, kaip ir Renato Curcio žmonos – Margerita. „Menardo modelis“ funkcionavo ir sąmoningai, mat žinojau, jog, man aprašant Dolčino žmoną Margeritą, skaitytojas manys mane galvojant apie Curcio žmoną.

Po „Menardo modelio“ norėčiau pakalbėti apie „Averojaus modelį“. Averojaus ir teatro istorija mane žavi seniai: tiesą sakant, vienintelis mano straipsnis apie teatro semiotiką prasideda būtent nuo Averojaus istorijos. Kas šioje istorijoje tokio nuostabaus? Borgeso Averojus kvailas, bet ne kaip asmuo, o kultūriškai, mat priešais save jis regi tikrovę (žaidžiančius vaikus) ir niekaip negeba jos sutapatinti su tuo, ką jam kalba knyga. Tarp skliaustelių: šiomis dienomis mąsčiau, kad Averojaus istorija, pastūmėta iki kraštutinumo – tai sukeistinimo poetikos, apie kurią kalbėjo rusų formalistai, istorija: aprašyti tam tikrą daiktą taip, lyg regėtum jį pirmą kartą, taigi apsunkinti skaitytojui daikto percepciją. Savo romanuose, sakyčiau, „Averojaus modelį“ apverčiu: personažas (kultūriškai kvailas) dažnai apstulbusiomis akimis aprašo regimą daiktą, apie kurį ne ką tenutuokia, tuo tarpu skaitytojas pastūmėjamas suprasti. Taigi rašau kurdamas išmintingąjį Averojų.

Gali būti, kaip kažkas pastebėjo, tai ir yra mano kūrybos populiarumo paslaptis: taikau sukeistinimui priešingą techniką ir suartinu skaitytoją su tuo, kas jam dar nepažįstama. Įvedu skaitytoją teksasietį, niekad neregėjusį Europos, į viduramžišką abatiją (ar į tamplierių būstinę, keisčiausių eksponatų pilną muziejų, į barokinę menę) ir leidžiu jam pasijusti savo vietoje. Parodau jam viduramžių personažą, natūraliai išsitraukiantį akinius, ir pavaizduoju jo apstulbusius amžininkus; skaitytojas pradžioje nesusigaudo, kodėl šie apstulbsta, bet galiausiai supranta – akiniai buvo išrasti viduramžiais. Tai ne borchesiška technika, tai mano „anti-Averojaus modelis“, tačiau be Borgeso man nebūtų pavykę jo išrasti.

Tokios yra tikrosios įtakos, stipresnės už kitas, vien menamas. Grįžkime prie labirintiškos pasaulio netvarkos temos, regis, ateinančios tiesiai iš Borgeso. Aptikau ją ir Joyce’o kūryboje, ir net kažkuriame viduramžių tekste. „Pasaulio labirintą“ Comenius parašo 1623 m., o pati labirinto sąvoka buvo manierizmo ir baroko ideologijos dalis. Ne veltui jau mūsų dienomis buvo rašyta nuostabi knyga apie manierizmą remiantis Comeniaus idėja – „Die Welt als Labyrinth“ (Gustavas Renė Hockė). Bet čia dar ne viskas. Mintis, kad bet kokia pasaulio klasifikacija atveda prie labirinto ar sodo su išsišakojančiais takeliais, ryški tiek Leibnizo darbuose, tiek – aiškiai ir išsamiai – Diderot ir d’Alembert’o „Encyclopédie“ įžanginiame žodyje. Greičiausiai tai ir yra Borgeso šaltiniai. Štai jums atvejis, kai gana neaišku, net ir man pačiam: ar aš (B) skaitydamas A aptikau X, o gal aš (B) pirmiau išsiaiškinau tam tikrus X aspektus ir tik po to pastebėjau, kad tam tikri X aspektai turėjo įtakos taip pat ir A kūrybai.

Ir vis dėlto būtent borchesiškieji labirintai manyje, ko gero, supynė daugelį sąšaukų su labirintu, aptiktų kitur, dėl to net esu savęs klausęs: ar būčiau gebėjęs parašyti „Rožės vardą“ be Borgeso? Priešais mus – kontrafaktinis sąlyginis teiginys, iš serijos: „Ar Napoleonas, būdamas moteris iš Somalio, vis tiek būtų laimėjęs Vaterlo mūšį?“ Teoriškai, kad jau kažkas šiomis dienomis pacitavo mano jėzuitą iš „Vakarykštės dienos salos“, tai, paėmę tėvo Emanuelio įrenginį ir įsukę jį visu greičiu, išvystume, kad bibliotekos egzistavo ir anksčiau, polemika dėl juoko tęsėsi viduramžių pasaulyje, ordino žlugimas prasidėjo su Williamo Ockhamo tezėmis, veidrodžiai buvo apdainuoti dar Roman de la rose ir tapę arabų autorių susidomėjimo objektu, be to, jaunystėje aš žavėjausi Rilkės eilėmis apie veidrodžius. Ar būčiau visus šiuos elementus sukatalizavęs be Borgeso? Greičiausiai ne. O ar Borgesas būtų parašęs tai, ką parašė, jei prieš tai nebūtų buvę parašyti mano minėtieji tekstai? Kaip jis sukatalizavo labirinto ir veidrodžio paslapčių idėją? Borgeso atliktas darbas – iš neaprėpiamos intertekstualumo teritorijos atrinkti seriją temų, kurios tenai jau sūkuriavo, ir paversti jas pavyzdine parabole.

Dabar norėčiau aptarti tuos atvejus, kai ieškoti diadinės įtakos pavojinga, mat iš akių pametamas intertekstualumo audinys. Borgesas yra autorius, rašęs apie viską. Kultūros istorijoje nerasi temos, prie kurios Borgesas bent trumpam nebūtų stabtelėjęs. Kaip tik vakar viename pranešimų nuskambėjo įtarimas, jog Borgesas galėjęs įtakoti patį Platoną, šiam rašant „Parmenidą“, nes Borgesas neva aprašęs tuos pačius Platono personažus. Nepamenu, kas vakar minėjo Bacono ir Shakespeare’o kontroversiją: žinoma, kad Borgesas apie tai kalba, bet šia tema egzistuoja neaprėpiama bibliografija, prasidedanti XVII a., nusitęsianti per monumentalius (ir pamišėliškus) XIX a. kūrinius iki nūdienos pseudoslaptųjų draugijų, ieškančių Bacono pėdsakų Shakespeare’o kūriniuose. Akivaizdu, tokia idėja (neva didžiojo bardo eiles parašė kažkas kitas, palikęs tarp teksto eilučių daugybę ženklų) negalėjo nežavėti Borgeso. Bet tai dar nereiškia, kad autorius, šiandien cituojantis Bacono ir Shakespeare’o kontroversiją, būtinai cituoja Borgesą.

Panagrinėkime rožės klausimą. Kaip jau nekart esu pasakojęs, pavadinimą knygai Rožės vardas parinko keli mano bičiuliai iš sąrašo su dešimčia galimų pavadinimų, kurį sudariau paskutinę minutę. Pirmasis pavadinimas turėjo būti „Nusikaltimai abatijoje“ (akivaizdi citata iš „Murder in the Vicarage“ – pasikartojantis britiškų detektyvų motyvas), su papildančia eilute: Itališka XIV a. istorija (cituojant Manzonį). Bet pavadinimas man pasirodė kiek per sunkus, tad sudariau sąrašą ir labiausiai man patikęs pavadinimas buvo Blitiri (terminu „blitiri“ drauge su „babazuf“ vėlyvieji scholastai nusakydavo žodį, neturintį prasmės), o kadangi paskutinė romano eilutė cituoja Bernardo Morliečio eiles, kurias parinkau dėl jų nominalistinio prieskonio (stat rosa pristina nomine ect.), į sąrašą įrašiau ir „rožės vardas“. Kaip jau esu minėjęs, man tai pasirodė geras pavadinimas, abstraktokas, mat mistikos ir literatūros tradicijoje rožė yra įgavusi daugybę skirtingų reikšmių, neretai prieštaringų, tad vyliausi, kad toks pavadinimas nesileis vienareikšmiškai iššifruojamas.

Deja deja: visi puolė ieškoti tikslios reikšmės, daugelis įžvelgė nuorodą į Shakespeare’o a rose by any other name, kas yra visiška priešingybė tam, ką norėjo pasakyti manasis šaltinis. Bet kuriuo atveju, galiu prisiekti, kad tikrai nemąsčiau apie rožės pavidalus Borgeso puslapiuose. Vis dėlto man labai patinka, kad anądien Maria Kodama paminėjo Angelą Silezietį, veikiausiai nežinodama, kad apie mano knygos pavadinimo ir Sileziečio ryšį prieš kelerius metus rašė išmintingasis Carlas Ossola¹³. Taigi Ossola pastebėjo, kad paskutiniuose romano puslapiuose ryškėja koliažas iš mistinių tekstų, rašytų senojo Adso laikais, į kurį, kaip piktybišką anachronizmą, įtraukiau ir Angelo Sileziečio citatą, nežinia iš kur atkapstytą, nenutuokdamas (anuomet), jog Silezietis irgi buvo rašęs apie rožę. Štai jums nuostabus pavyzdys, kai įtakų trikampis sudėtingėja, ir jokios diadinės įtakos.

Dar viena paminėtina borchesiška tema – Golemas. Įtraukiau jį į „Fuko švytuoklę“, nes Golemas priklauso okultizmo bric-à-brac, tačiau tiesioginis mano šaltinis, žinoma, buvo Meyrinkas, o ir, be abejo, filmas, ir tik po to sekė kabalistiniai tekstai, man žinomi iš Gershomo Scholemo veikalų.

Šiomis dienomis kalbėta, kad dauguma idėjų, prie kurių Borgesas dirbo, buvo apmąstytos dar Peirce’o ir Royce’o. Patyrinėję visos Borgeso kūrybos vardų rodyklę, spėju, nerastume nei vieno, nei kito. Ir visgi labai tikėtina, kad Borgesą šios įtakos pasiekė per kitus autorius. Tam tikros mano patirtys, manau, yra bendros visiems, namuose turintiems begalę knygų (aš pats jų turiu apie keturiasdešimt tūkstančių, Milane ir kituose miestuose) ir žvelgiantiems į biblioteką ne kaip į vietą, kur sukišamos perskaitytos knygos, o kaip į knygų saugyklą – čia laikas nuo laiko knygos atsiverčiamos, pagal poreikį. Nutinka, kad, akiai užkliuvus už dar neperskaitytos knygos, apima graužatis.

Būna, kad išaušta diena, kai, norėdamas pasigilinti į tam tikrą temą, pagaliau atsiverti vieną iš daugelio dar neperskaitytų knygų, imi skaityti ir staiga suvoki, kad tau tai jau žinoma. Kas įvyko? Esama mistinio-biologinio paaiškinimo: bėgant laikui, tau perrikiuojant bibliotekos knygas, šluostant nuo jų dulkes ir perstatinėjant, knygos esencija per rankų pirštų minkštimą pamažu prasiskverbia į protą. Esama ir tęstinio-atsitiktinio skenavimo paaiškinimo: su laiku, kilodamas ir perstatinėdamas įvairius tomus, ką nors juose vis perskaitai. Perrikiuodami knygas mes užmetame akį, galbūt šiandien perskaitome puslapį, po mėnesio kitą, ir taip galiausiai perskaitome didžiąją knygos dalį, nors ir nelinijiškai. Tačiau tikrasis paaiškinimas būtų toks: tarp akimirkos, kai tam tikra knyga mus pasiekė, ir akimirkos, kai ją atsivertėme, mes spėjome perskaityti kitas knygas, kuriose būta kažko, apie ką pasakoja ir toji knyga, tad užbaigęs šią ilgą intertekstualią kelionę supratome, kad toji dar neperskaityta knyga taip pat yra mūsų protinio paveldo dalis ir galbūt giliai mus paveikė. Manau, lygiai tą patį galima pasakyti apie Borgeso ryšius su Royce’u ir Peirce’u. Jei tai yra įtaka, tai ji jokiais būdais ne diadinė.

Antrininko tema. Kodėl man prireikė antrininko temos romane „Vakarykštės dienos sala“? Nes Emanuelė Tesauras¹⁴ („Aristotelio žiūrono“ skyriuje apie romanus) teigia, kad, norint parašyti barokišką knygą, antrininko tema yra privaloma. Laikydamasis Tesauro taisyklės, romano pradžioje įtraukiau brolio dvynio motyvą, tik nežinojau, ką toliau su juo daryti. Vėliau sugalvojau, kaip jį panaudoti. Ar būčiau įtraukęs antrininką (greta Tesauro pamokymų), jei manęs nebūtų veikusi antrininko tema Borgeso kūryboje? O gal išties mąsčiau apie Dostojevskio antrininką? O kas, jei Borgesui įtakos turėjo Tesauro veikalas, netiesiogiai jį paveikęs per kitus baroko rašytojus?

Intertekstualumo ir įtakų žaidimuose reikėtų visada būti atsargiems ir nesirinkti paties naiviausio sprendimo. Kažkas iš jūsų šiomis dienomis citavo Borgeso minimą beždžionę, aklai maigančią mašinėlės klavišus ir galiausiai parašančią „Dieviškąją komediją“. Bet nepamirškite, kad teiginys „jei neigiamas Dievo egzistavimas, vadinasi, pripažįstama, neva pasaulio kūrimas – tai garsiosios beždžionėlės scenos chaosas“ buvo begalę kartų panaudotas tikėjimo fundamentalistų XIX a. (o ir vėliau) evoliucijos teorijai ir atsitiktinio kosmoso susiformavimo teorijoms pasmerkti. Tiesą sakant, ši tema gerokai senesnė ir galėtume ją atsekti iki pat Demokrito ir Epikūro diskusijų apie clinamen. <…>

Norėčiau akcentuoti kelis savo darbo ypatumus, dėl kurių negaliu būti įvardytas kaip borchesiškas autorius, bet kadangi artėjame prie pabaigos, paminėsiu jų tik du.

Pirmiausia esama kiekybinės problemos. Galima parašyti Giacomo Leopardžio „L’nfinito“ („Begalybė“), trumputėlį eilėraštį, ir galima parašyti Cesarės Cantù „Margherita Pusterla“, ilgiausią ir nepakenčiamą romaną; ne mažiau ilga, bet nuostabi yra „Dieviškoji komedija“, kai trumpas Burchiello sonetas yra tiesiog smagus. Priešprieša minimalizmas / maksimalizmas yra ne kokybinio pobūdžio. Tai žanro arba atlikimo priešprieša. Šia prasme Borgesas, be abejo, yra minimalistas, o aš – maksimalistas. Borgesas pasižymi miklumu, jis sparčiai juda prie istorijos finalo, už ką jį taip mėgo Italas Calvinas. Aš gi esu delsimo ir dvejonės autorius (kaip jau rašiau savo knygoje „Šeši pasivaikščiojimai po naratyvinius miškus“, 1994).

Kalbant apie kiekybę, turbūt mano kūrybą galima apibūdinti kaip neobarokinę. Borgesas kaip autorius žavisi baroku ir tuo, kaip barokas žongliruoja sąvokomis, bet jo kūryba nėra barokiška. Borgeso rašymo būdas – skaidriausiai neoklasikinis.

Pabaigai noriu įvardyti kelias stiprias borchesiškas idėjas, kurių negalime priskirti eiliniam citavimui ir kurios sudaro bene giliausią Borgeso paveldą, taigi ir būdą, kuriuo jis padarė įtaką ne tik man, bet ir daugeliui kitų.

Kažkas užsiminė apie pasakojimą kaip apie pažinimo būdą. Be abejonės, visa paraboliškoji Borgeso veikla veikė mus parodydama, kaip galima plėtoti filosofinius ir metafizinius teiginius pasakojant parabolę. Čia, žinoma, paliečiame temą, siekiančią Platoną ir Jėzų Kristų – jums leidus – ir nusitęsiančią iki Lotmano (tekstinis režimas prieš gramatinį režimą), Jerome’o Brunerio psichologijos (naratyviniai modeliai talkina percepcijai) ir iki dirbtinio intelekto frames. Bet, mano galva, nediskutuotina, jog borchesiškoji sugestija šia prasme buvo fundamentali.

Norėčiau sugrįžti prie kvietimo (kaip tik todėl kalbėjau apie Borgesą kaip apie klejojantį archyvarą) naujai perskaityti visą enciklopediją įtarimų ir kontrafaktiškų galimybių šviesoje, kad surastume reikiamą žodį paraštėse, kad apverstume situaciją aukštyn kojom ir leistume enciklopedijai žaisti pačiai prieš save.

Nuo įtakos nerimo apsisaugoti nepaprastai sunku, kaip kad Borgesui buvo nepaprastai sunku būti Kafkos pirmtaku. Tvirtinti, kad Borgeso kūryboje nesama idėjos, kuri nebūtų egzistavusi jau anksčiau, yra tas pats, kas tvirtinti, jog Beethoveno kūryboje nesama dar niekad nenuskambėjusios natos. Fundamentaliu išlieka Borgeso gebėjimas naudoti įvairiausias enciklopedijos nuotrupas kuriant idėjų muziką. Be abejo, aš bandžiau imituoti borchesiškąją pamoką (nors idėjų muzikos vaizdinį pasiskolinau iš Joyce’o). Ką galiu pasakyti? Priešais Borgeso partitūras, tokias nuostabiai melodingas (net tada, kai jos atonalios), įsimintinas ir pavyzdines, vaizduojuosi jį dieviškai grojantį fortepijonu, o save – pučiantį birbynę.

Versta iš: Umberto Eco. SULLA LETTERATURA. Milano: Bompiani, 2002.

1 Le Cosmicomiche – Italo Calvino fantastinių apsakymų apie visatą rinkinys, išleistas 1965 m.
2 Autoriaus intencija, kūrinio intencija, skaitytojo intencija (lot.).
3 Intertekstualumo intencija (lot.).
4 Trattato di semiotica generale, 1975 m.
5 „naujas čia yra medžiagos išdėstymas“; žr.: Pascal B. Mintys. – Vilnius: Aidai, 1997. – P. 18.
6 Borges J. L. Fikcijos. – Vilnius: Baltos lankos, 2000.
7 Turimas omenyje Johnas Wilkinsas (1614–1672) – britų dvasininkas, rašytojas, astronomas ir filosofas, vienas iš Royal Society steigėjų, veikalo „The Discovery of a World in th
Moone“ (1638) autorius.
8 Williamas Godwinas (1756–1836) – britų filosofas, rašytojas ir politikas, vienas pirmųjų modernaus anarchizmo teoretikų, rašė ir mokslinės fantastikos temomis, kaip spėjama, jos padarė įtakos jo dukters Mary Shelley kūrybai.
9 „Mėgdžiojimai ir įvairenybės“ (1919).
10 Piccola borghesia (miesčionys, pažodžiui – mažoji buržuazija) – Piccola Borges-ia (mažoji borchesiada).
11 Carlas Emilius Gadda (1893–1973) – italų rašytojas, taikęs sąmonės srauto techniką ir maišęs įvairius kalbos stilius.
12 Brigate Rosse – 8 deš. Italijoje veikusi kairiųjų teroristinė organizacija, vadovaujama Renato Curcio, vykdžiusi politines žmogžudystes, atsakinga už ministro pirmininko Aldo Moro pagrobimą ir nužudymą 1978 m.
13 Ossola C. La rosa profunda. Metamorfosi e variazioni sul Nome della rosa // Lettere italiane. – 4. – 1984.
14 Emanuelė Tesauras (1592–1675) – italų dramaturgas, istorikas, rašytojas, „Aristotelio žiūrono“ autorius, laikomas svarbiausiu baroko teoretiku.

Umberto Eco. Šeši pasivaikščiojimai po naratyvinius miškus

2024 m. Nr. 3 / Iš italų k. vertė Toma Gudelytė / Kas yra skaitytojas ir kaip skirtingos skaitymo patirtys keičia teksto tikrovę? Ar egzistuoja tobulas skaitytojas? Umberto Eco nebūtų Umberto Eco, jei nesiryžtų beatodairiškam nuotykiui po klaidžią…

Umberto Eco. Apie kai kurias literatūros funkcijas

2005 m. Nr. 8–9 / Iš italų k. vertė Linas Rybelis / Kokia nauda iš šios nematomos galios, vadinamos literatūra? Kaip jau minėjau, užtektų atsakyti, kad ji yra gėrybė pati savaime ir todėl neprivalo būti kam nors naudinga.

Umberto Eco. Pasakyti bemaž tą patį. Vertimo patirtys (pabaiga)

2008 m. Nr. 1 / Iš italų k. vertė Linas Rybelis / Ir tai (atidarau skliaustus) mums byloja, kad vienas iš Linijinės Apraiškos (Manifestazione Lineare) lygmenų, galinčių gerokai atsiliepti turiniui, yra taip pat grafemų…

Fiodor Dostojevskij. „Aš – amžiaus vaikas, netikėjimo ir dvejonių vaikas“. Trys laiškai

2021 m. Nr. 12

Iš rusų k. vertė Dagnė Beržaitė

Epistolinis žanras – didelė ir plati Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) kūrybinio palikimo dalis. Pirmasis rašytojo romanas „Vargo žmonės“ (1846) parašytas laiškų forma, vieni kitiems laiškus rašo ir jo kūrinių herojai. F. Dostojevskį visada domino atskiras, savitas individo požiūris į pasaulį ir save. Pasak Michailo Bachtino, rašytojas siekė vaizduoti ne žmogų pasaulyje, o tai, ką tas pasaulis reiškia atskiram individui. Todėl laiškai – vos ne geriausia savęs ir aplinkos stebėjimo priemonė ir erdvė.

Tačiau F. Dostojevskis yra ne kartą užsiminęs, kad pats nemėgsta rašyti laiškų. Viename jų, rašytų 1878 m., skaitome: „Pats tai aš mėgstu gauti laiškus, tačiau rašyti pačiam, manau, yra beveik neįmanoma ir net kvaila: nemoku tinkamai išreikšti minčių laiške. Parašai kokį laišką, ir staiga atsiunčia tokią nuomonę ar prieštaravimus atseit jūsų laiške išsakytoms mintims, apie ką niekada net nebūtum pagalvojęs. Ir jei pateksiu į pragarą, tai man, aišku, už visas nuodėmes reikės parašyti per dieną po dešimt laiškų, ne mažiau“1.

Ir vis dėlto F. Dostojevskis, kaip ir dauguma XIX a. autorių, laiškus rašė visą gyvenimą. Pilna jo laiškų rinktinė (be komentarų), kaip teigia pirmieji visus juos į užsienio kalbą pabandę išversti italai, – tai maždaug tūkstantis keturi šimtai puslapių. Ir tai dar ne visi rašytojo laiškai. Žinoma, kad dalis jų buvo sunaikinta. Pavyzdžiui, nieko nelikę iš rašytojo susirašinėjimo su pirmąja žmona Marja Dostojevskaja2.

Šioje publikacijoje, skirtoje rašytojo 200 metų jubiliejui, pateikiame tris pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstus ankstyvojo F. Dostojevskio laiškus. Jie papildo rašytojo paveikslą, leidžia iš arčiau pažvelgti į jo asmeninio gyvenimo detales, išgyvenimus, kūrybos laboratoriją, pristato idėjų evoliuciją. Šių dažniau cituojamų laiškų vertimą nulėmė ir noras paneigti vyraujančią nuomonę apie tai, kad F. Dostojevskis, kaip rašytojas filosofas, susiformavo tik XIX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, po „Užrašų iš pogrindžio“ (1864).

Michailui Dostojevskiui³

1839 m. rugpjūčio 16 d.

Sankt Peterburgas

Taip, mielas broli, taip visada mums nutinka: bendraujame patys nežinodami, ar pajėgsime tesėti; gerai, kad aš niekada neprižadu skubotai. Pvz., ką tu pasakytum apie mano tylėjimą? Kad tingiu… užmirštu tave ir t. t., ir t. t. Ne! Tiesiog nėra nė grašio; dabar jau yra, neišpasakytai džiaugiuosi jais lyg seniai matytais svečiais.

Na pagaliau ir tau mano laiškas!

Pasikalbėkim, paplepėkim!

Mielas broli! Praliejau daug ašarų dėl tėvo mirties⁴, bet dabar mūsų padėtis dar baisesnė; ne apie save sakau, bet apie mūsų šeimyną. Laišką siunčiu į Rėvelį⁵ pats nežinodamas, ar tu jį gausi… Kažkodėl manau, kad jis tavęs čia nepasieks… Duok Dieve, kad būtum Maskvoje; tada būtų ramiau dėl mūsų šeimynos; sakyk, prašau, ar yra pasaulyje dar nelaimingesnių už mūsų brolius ir seseris? Mane žudo mintis, kad juos augins svetimi. Todėl tavo sumanymas, kad gavęs karininko laipsnį galėtum važiuoti į kaimą, tikrai puikus. Ten, mielas broli, galėtum rūpintis jų išsilavinimu, toks jų auklėjimas būtų tikra laimė. Harmoningas sielos puoselėjimas savųjų apsuptyje, visų siekių ugdymas krikščioniška dvasia, pasididžiavimas šeimos dorybėmis, ydų ir negarbės baimė – štai tokio auklėjimo pasekmės. Tik tada mūsų tėvų kaulai galėtų ramiai ilsėtis žemėje; bet, mielas drauge, tau reikės daug ką pakelti. Turėsi arba susipykti, arba susitaikyti su giminėmis. Susipyksi – blogai; seserys pražus. Susitaikysi, turėsi jomis rūpintis. Jie sakys, kad esi tinginys, jei numoji ranka į tarnybą. Bet, broli mieliausias! Iškęsk tai. Spjauk į visus tuos menkystas ir tapk geradariu savo broliams. Tu vienas juos išgelbėsi… Žinau, išmokai kentėti; įvykdyk savo ketinimą. Tai neįkainojama. Duok Dieve tau jėgų tam! Aš pareiškiu, kad visur tau pritarsiu.

Ką dabar veiki? Tu nuoširdesnis su Ivanu Nikolajevičiumi nei su manimi⁶; jam sakei, kad esi apsivertęs darbais, neturi laiko; taip, bjaurus tas tavo darbas, ką daryti; atsisakyk jo greičiau.

Ką čia tau papasakosi apie save… Seniai nuoširdžiai nebendravome. Nežinau, ar pajėgsiu pasikalbėti su tavimi apie tai. Nežinau, bet dabar vis dažniau aplinką stebiu visiškai abejingai. Bet vis dažniau jaučiu save prabundant. Vienintelis mano tikslas yra būti laisvėje… Viską dėl jos aukoju. Bet dažnai, dažnai mąstau, ką duos man ta laisvė… Būsiu vienas svetimoje minioje? Sugebėsiu išsilaisvinti nuo viso šito; bet, prisipažinsiu, norint gyventi šiomis viltimis, reikia stipriai tikėti ateitimi, aiškiai susivokti; ir ką gi? Nesvarbu, išsipildys jos ar ne; savo pasieksiu. Tebūna palaimintos tos akimirkos, kada susitaikau su dabartimi (dabar dažniau tokios minutės aplanko). Tomis minutėmis labiau suvokiu savo padėtį, žinau, kad tos šventos viltys išsipildys.

Dvasia dabar nerimsta; bet toje dvasios kovoje paprastai ir subręsta stiprūs charakteriai; miglotas vaizdas ryškėja, o tikėjimas gyvenimu atsiremia vis į tyresnį ir aukštesnį pagrindą. Mano sielos jau nebepasiekia ankstesnės audros. Čia viskas tyku, kaip širdyje žmogaus, kuris saugo gilią paslaptį; man neblogai sekasi suprasti, „ką reiškia žmogus ir gyvenimas“; mokytis charakterių galiu iš rašytojų, šalia kurių visa, kas geriausia mano gyvenime, teka laisvai ir džiaugsmingai; daugiau ir nepasakysiu apie save. Savimi tikiu. Žmogus yra paslaptis. Ją reikia įminti, ir jei visą gyvenimą bandysi ją įminti, nesakyk, kad praradai laiko; mane domina šita paslaptis, nes noriu būti žmogumi. Sudie. Tavo draugas ir brolis

F. Dostojevskis

<…> brangiausios idėjos kiekvieną minutę <…> svajojant ir mąstant gyvenimo nepastebi. Dar štai kas <…> galiu mylėti ir būti draugu. Neseniai <…>. Kiek daug švento ir didingo, tyro <…> šiam pasauly. Moisiejus ir Šekspyras.

Tik pusė <…>.

Meilė, meilė! Sakai, skini jos žiedus. Man atrodo, kad nėra nieko nesavanaudiškesnio už pasišventusį poetą. Kaip galima savo džiaugsmą atiduoti popieriui. Sieloje visada slypi daugiau, nei žodžiai, spalvos ar garsai pajėgūs išreikšti. Todėl ir sunku įgyvendinti kūrybos idėją.

Kai meilė sujungia dvi širdis. <…> ir juolab nerodo ašarų savo <…> tik krūtinėje. Verkti gali ir vienas <…> tereikia neprarasti išdidumo ir krikščioniško tikėjimo <…> kažką apie M [neišskaitoma].

Jei po savaitės negausiu tavo atsakymo, manysiu, kad tu Maskvoje, ir rašau tau Kumaninų⁷ adresu. Parašyk man, broli, kaip susidorojai, kaip kiti su visu tuo susidorojo. Dabar, mielasis, jau nebenutrūks mūsų susirašinėjimas. Greitai atsiųsiu tau knygų sąrašą. Rašyk. Dabar nebėra laiko.

Michailui Dostojevskiui

1849 m. gruodžio 22 d.

Petropavlovsko tvirtovė⁸, Sankt Peterburgas

Broli, mielasis broli! Viskas nuspręsta! Esu ketveriems metams nuteistas darbams tvirtovėje (rodos, Orenburgo), o paskui į eilinius⁹. Šiandien, gruodžio 22, mus atvežė į Semionovsko aikštę. Ten visiems mums perskaitė mirties nuosprendį, davė pabučiuoti kryžių, virš galvos sulaužė špagas ir surengė priešmirtinį tualetą (balti marškiniai)¹⁰. Paskui tris pastatė prie stulpo mirties bausmės įvykdymui. Aš stovėjau šeštas, kvietė po tris, taigi buvau antroje eilėje ir gyventi man liko tik minutė. Prisiminiau, broli, tave, visus taviškius; paskutinę minutę tik vienas tu buvai mano mintyse, tik čia sužinojau, kaip myliu tave, broli mano mielas! Suspėjau tik apkabinti šalia stovėjusius Pleščejevą, Durovą ir su jais atsisveikinti¹¹. Galiausiai buvo duotas signalas nutraukti, pririštus prie stulpo atvedė atgal ir mums visiems perskaitė, kad jo imperatoriškoji didenybė dovanoja mums gyvenimą. Toliau ėjo tikri nuosprendžiai. Vieninteliam Palmui¹² buvo atleista. Jį tuo pačiu rangu į armiją.

Man ką tik pasakė, mielasis broli, kad šiandien ar ryt reikės ruoštis į kelią. Aš paprašiau pasimatymo su tavimi. Bet atsakė, kad tai neįmanoma, galiu tik laišką tau parašyti, kurį gavęs paskubėk ir tu man kuo greičiau atsakyti. Bijau, kad tu gali kažką žinoti apie mūsų nuosprendį (mirties). Kai vežė į Semionovsko aikštę, pro karietos langus mačiau mases žmonių, galbūt žinia buvo tave pasiekusi ir tu sielojaisi dėl manęs. Dabar tau bus lengviau dėl manęs. Broli! Aš nenusiminiau ir nepraradau vilties. Gyvenimas visur gyvenimas, gyvenimas mumyse, o ne išorėje. Šalia manęs bus žmonės, ir likti žmogumi tarp žmonių, išlikti juo iki galo, visose nelaimėse, nenusiminti ir neparkristi – štai kur gyvenimas, jo užduotis. Aš tai suvokiau. Šita idėja tapo mano kūnu ir krauju. Taip, tiesa! Ta galva, kuri kūrė, gyveno aukščiausiu menu, kuri suvokė ir priprato prie aukščiausių dvasios poreikių, ta galva jau nulėkė nuo mano pečių. Išliko atsiminimai, sukurti ir dar neįgyvendinti mano kūriniai. Taip, jie kankins mane! Bet manyje liko širdis ir tas kūnas, ir kraujas, kurie taip pat gali ir mylėti, ir kentėti, ir trokšti, ir prisiminti, o tai vis dėlto irgi gyvenimas! On voit le soleil!¹³

Na, sudie, broli! Nesijaudink dėl manęs! Dabar apie reikalus materialius: knygas (Biblija liko pas mane) ir kelis mano rankraščio lapelius (dramos ir romano plano juodraštis ir pabaigta apysaka „Vaikų pasaka“¹⁴) iš manęs atėmė ir, greičiausiai, atiduos tau. Savo paltą ir seną kostiumą irgi paliksiu, jei atsiųsi jų paimti. Dabar, broli, manęs, matyt, laukia ilgas kelias su konvojaus palyda. Reikia pinigų. Broli mielas, kai pasieks tave šitas laiškas, ir jei pavyks gauti šiek tiek pinigų, atsiųsk iškart. Pinigai man dabar už orą reikalingesni (dėl ypatingos aplinkybės). Parašyk kelias eilutes pats. Paskui, jei pavyks su pinigais iš Maskvos, – pasistenk dėl manęs ir nepalik manęs… Na štai ir viskas! Yra skolų, ką su jomis daryti?!

Pabučiuok žmoną savo ir vaikus. Primink jiems apie mane; pasirūpink, kad jie manęs nepamirštų. Gal dar kada nors susitiksime? Broli, saugok save ir šeimą, gyvenk tyliai ir protingai. Galvok apie savo vaikų ateitį… Gyvenk dorai.

Niekada anksčiau savyje nejutau tiek daug sveikų dvasinių jėgų. Bet ar atlaikys kūnas: nežinau. Išvykstu sirguliuodamas, man skrupulas. Bet gal kaip nors! Broli! Aš jau tiek išgyvenau, mane mažai kas beišgąsdins. Kaip jau bus, taip. Kai tik atsiras galimybė, pranešiu apie save.

Perduok Maikovams¹⁵ paskutinius atsisveikinimo linkėjimus. Pasakyk, kad jiems visiems dėkoju už nuolatinį rūpestį mano likimu. Perduok Eugenijai Petrovnai¹⁶ pačius šilčiausius žodžius, kokie tik ateis tau į širdį. Linkiu jai daug laimės, visada ją pagarbiai ir dėkodamas prisiminsiu. Paspausk rankas Nikolajui Apolonovičiui ir Apolonui Maikovui; paskui ir visiems.

Surask Janovskį¹⁷. Paspausk jam ranką, padėkok. Pagaliau, ir kitiems, kurie manęs nepamiršo. O tiems, kurie pamiršo, primink. Pabučiuok brolį Kolią. Parašyk broliui Andrejui ir pranešk apie mane. Parašyk dėdei ir tetulei. Prašau tavęs, padaryk tai, nusilenk nuo manęs. Parašyk seserims: joms linkiu laimės!

O gal dar ir pasimatysime, broli. Saugok save, sulauk, dėl Dievo meilės, mūsų susitikimo. Gal dar kada nors apsikabinsime ir prisiminsime mūsų jauną, mūsų ankstesnį, auksinį laiką, mūsų jaunystę ir mūsų viltis, kurias šią akimirką raunu iš kraujuojančios širdies ir laidoju.

Nejaugi niekada nebepaimsiu plunksnos į rankas? Galvoju, kad po ketverių metų bus įmanoma. Viską, ką parašysiu, tau atsiųsiu, jeigu tik ką nors parašysiu. Dieve mano! Kiek kūrinių, iškentėtų, mano vėl sukurtų, žus, pranyks, užges mano galvoje ar nuodais pasklis kraujyje! Taip, jei negalėsiu rašyti, žūsiu. Geriau jau penkiolika metų nelaisvės ir plunksna rankoje.

Rašyk man dažniau, rašyk smulkiau, daugiau, detaliau. Išsiplėsk kiekviename laiške apie šeimą, smulkmenas, nepamiršk to. Tai suteiks man vilties ir gyvenimo. Jei tu žinotum, kaip mane kazemate atgaivindavo tavo laiškai. Tie du su puse mėnesio (paskutiniai)¹⁸, kai buvo uždrausta susirašinėti, man buvo labai sunkūs. Sirguliavau. Tai, kad tu man kartais atsiųsdavai pinigų, vertė jaustis kaltam: žinau, tau pačiam jų labai trūksta! Dar pabučiuok vaikus; jų mieli veidukai neina man iš galvos. Ak! Kad tik jie būtų laimingi! Būk laimingas ir tu, broli, būk laimingas!

Nesijaudink, dėl Dievo meilės, nesijaudink dėl manęs! Žinok, kad nenusiminiau, atmink, kad vilties nepraradau. Po ketverių metų likimas palengvės. Būsiu eilinis, – tai jau ne koks areštantas, ir turėk galvoje, kad kada nors aš tave apkabinsiu. Juk šiandien jau buvau prie mirties, tris ketvirčius valandos pragyvenau apie tai galvodamas, buvau prie paskutinės akimirkos ir dabar dar kartą gyvenu!

Jei mane kas bloguoju prisimins ir jei su kuo nors susipykau, jei kam palikau nemalonų įspūdį – pasakyk jiems, jei sutiktum kada, kad tai užmirštų. Mano sieloje nebėra tulžies ir piktumo, taip norėčiau šią akimirką ką nors iš ankstesnių mylėti ir apkabinti. Tą malonumą pajutau šiandien atsisveikindamas prieš mirtį. Tą minutę galvojau, kad žinia apie bausmę tave nužudys. Bet dabar būk ramus, dar gyvenu ir gyvensiu galvodamas, kad kada nors tave apkabinsiu. Tik apie tai dabar ir tegalvoju.

Ką veiki? Ką tu šiandien galvojai? Ar žinai apie mus? Kaip šiandien buvo šalta¹⁹!

Ak, kad tik mano laiškas pasiektų tave. Kitaip kokius keturis mėnesius negausiu žinių iš tavęs. Mačiau paketus, kuriuose du paskutiniuosius mėnesius siuntei man pinigų; adresas buvo užrašytas tavo ranka, ir aš džiaugiausi, kad tu sveikas.

Kai pasižiūriu atgal ir pagalvoju, kiek laiko praėjo veltui, kiek jo prarasta klystant, dykinėjant, nemokant gyventi; kaip jo nebranginau, kiek kartų nusidėjau savo širdžiai ir sielai, – tai širdis mano plyšta iš sielvarto. Gyvenimas – dovana, gyvenimas – laimė, kiekviena minutė galėjo tapti laimės amžiumi. Si jeunesse savait!²⁰ Dabar, keisdamas gyvenimą, atgimstu nauja forma. Broli! Prisiekiu tau, kad neprarasiu vilties ir išliksiu tyras dvasia ir širdimi. Atgimsiu į gerą. Štai visa mano viltis, visa mano paguoda.

Gyvenimas kazemate jau pražudė daug mano kūniškų, nelabai tyrų poreikių; anksčiau nelabai save saugojau. Dabar jau nerūpi nepritekliai, todėl nebijok, kad mane pražudys koks nors materialus sunkumas. To nebus. Ak! Kad tik sveikatos būtų!

Sudie, sudie, broli! Kada nors dar tau parašysiu! Gausi pačią smulkiausią mano kelionės ataskaitą. Kad tik sveikatos būtų, o tada viskas gerai!

Na, sudie, sudie, broli! Stipriai apkabinu; stipriai bučiuoju. Prisimink mane be skausmo širdyje. Neliūdėk, prašau, neliūdėk dėl manęs! Jau kitame laiške parašysiu, kaip man sekasi. Prisimink, ką sakiau tau: planuok savo gyvenimą, neeikvok jo, pasirūpink savo ateitimi, galvok apie vaikus. – Oi, kada gi, kada tave pamatysiu! Sudie! Dabar nubraukiu viską, kas buvo miela; skaudu tai palikti! Skauda perlaužiant save, plėšiant širdį perpus. Sudie! Sudie! Bet aš pamatysiu tave, esu įsitikinęs, tikiuosi, nesikeisk, mylėk mane, teneišblėsta atsiminimai, ir mintis apie tavo meilę bus geriausia mano gyvenime. Sudie, dar kartą sudie! Visiems sudie! Sudie!

Tavo brolis Fiodoras Dostojevskis

Areštuojant paėmė keletą mano knygų. Tik dvi iš jų buvo uždraustos. Ar negalėtum atgauti kitų? Dar prašymas: tarp tų knygų buvo „Valerijono Maikovo kūriniai“, jo kritika, – Eugenijos Petrovnos egzempliorius. Ji man davė savo brangenybę²¹. Kai mane suėmė, prašiau žandarmerijos karininko atiduoti jai tą knygą ir daviau jam adresą. Nežinau, ar grąžino jai. Pasidomėk tuo. Sudie! Nenoriu atimti iš jos to prisiminimo. Sudie, sudie darsyk.

Tavo F. Dostojevskis

Nežinau, ar reikės eiti su konvojaus palyda pėsčiomis, ar veš. Atrodo, veš. Gal!

Dar kartą: paspausk Emilijai Fiodorovnai²² ranką ir pabučiuok vaikelius. – Nusilenk Krajevskiui²³, gali būt…

Parašyk man išsamiau, kaip tave suėmė, kalino ir kaip išėjai į laisvę²⁴.

Natalijai Fonvizinai²⁵

1854 m. sausis–vasaris

Omskas

Pagaliau, geroji Natalija Dmitrijevna, rašau Jums, jau palikęs ankstesnę vietą. Paskutinį kartą rašiau Jums sirgdamas ir kūnu, ir siela. Mane graužė toks liūdesys, todėl manau, kad parašiau kvailoką laišką. Tas ilgas, fiziškai ir moraliai sunkus, vienodas gyvenimas palaužė mane. Tokiomis minutėmis visada liūdna rašyti laiškus; tokiu metu primesti savo liūdesį kitiems, nors ir labai palankiai nusiteikusiems tavo atžvilgiu, manau, yra silpnumas. Šitą laišką siunčiu atsiradus progai ir labai džiaugiuosi galėdamas su Jumis pasikalbėti; juolab kad esu paskirtas į Semipalatinsko 7-ąjį bataljoną ir nebežinau, ar tebegalėsiu rašyti ir gauti Jūsų laiškus. Jūs jau anksčiau rašėte apie mano brolį. Tada jau paruošiau laišką ir Jums, ir broliui, bet susilaikiau neišsiuntęs, ir, rodos, gerai padariau. Mačiau visus Jūsų adresus S. D. [Sergejui Durovui] skirtame laiške ir paėmiau juos dėl visa ko. Gal jie ir patikimi, bet paskutinis Jūsų laiškas atėjo atplėštas, todėl reiktų rimtai pasisaugoti. Geriausia, jei panorėsite suteikti man laimės rašydama, tai kreiptis į mano brolį Peterburge, arba gal jis pats (nors nesu tikras) pasimatys su Jumis, ar, pagaliau, atsiųs patikimą žmogų. Dabar mano brolis prekiauja ir dėl to, manau, jo adresą nesunku rasti, pvz., skelbimuose. Aš pats nežinau jo adreso. Beje, ir Jums nesiūlau pasitikėti paštu. Bet, tikiuosi, kad iš Maskvos į Peterburgą važinėja Jūsų pažįstami, tai ir jo laišką man būtų geriausia pristatyti tokia proga. Taip aš turėsiu reikalų tik su broliu, tokiuose reikaluose geriau bendrauti su vienu nei su dviem. Taip saugiau. Nors, jei rasite kitą legalią galimybę rašyti man, aišku, būtų puiku, dar geriau, nes aš ir pats dar nežinau, kaip rašysiu broliui. Aš tik todėl taip pasikliauju juo, nes su juo tikrai atnaujinsiu susirašinėjimą. Tuo labiau kad Jūs gyvenate Marjine, o tai įprastas kelias iš Maskvos į mūsų kaimelį Tulos gubernijoje. Aš kokį dvidešimt kartų pravažiavau tuo keliu pirmyn ir atgal, todėl galiu aiškiai įsivaizduoti Jūsų prieglobsčio ar, tiksliau, naujo įkalinimo vietą²⁶. Su kokiu malonumu skaitau Jūsų laiškus, brangiausioji N. D. [Natalija Dmitrijevna]! Jūs puikiai rašote, tiksliau, Jūsų laiškai iš Jūsų geros, mylinčios širdies plaukia lengvai ir be įtampos. Būna žmonių uždarų ir tulžingų, kurie retai leidžia sau ekspansyvumo akimirką. Pažįstu tokių. Ir kartu tai neblogi žmonės, netgi priešingai.

Nežinau, bet iš Jūsų laiško galiu spręsti, kad Jums liūdna grįžus į tėvynę. Suprantu tai; ne kartą galvojau, kad jei kada dar grįšiu tėvynėn, tai mano įspūdžiai bus labiau skausmingi nei džiugūs. Negyvenau Jūsų gyvenimo ir daug ko apie jį nežinau, kaip mes visi nepažįstame kito gyvenimo, bet mus sieja bendražmogiškas jausmas, ir, rodos, kiekvienam tremtiniui tenka iš naujo savo sąmonėje ir atsiminimuose išgyventi visą savo praeities skausmą. Tai primena svarstykles, pasvėręs kuriomis tik ir sužinai tikrą visų savo kančių, pergyvenimų, viso to, ką praradai ir ką iš tavęs atėmė gerieji žmonės, svorį. Bet duok Dieve Jums dar daug gerų dienų! Girdėjau iš kitų, kad esate labai religinga, N. D. [Natalija Dmitrijevna]. Ne dėl Jūsų religingumo, bet todėl, kad pats pergyvenau ir pajutau, pasakysiu Jums, kad tokiomis minutėmis kaip „ištroškusi žemė“ alksti tikėjimo ir randi jį vien todėl, kad nelaimėje išryškėja tiesa. Pasakysiu Jums apie save, kad aš – amžiaus vaikas, netikėjimo ir dvejonių, lig šiol ir (aš žinau tai) iki grabo lentos vaikas. Kokia siaubinga buvo ir tebėra ta tikėjimo troškulio kaina, troškulio, kuris mano sieloje tuo stipresnis, kuo daugiau manyje priešingų argumentų. Ir vis dėlto Dievas kartais atsiunčia minutes, kada aš visiškai ramus; tokiomis minutėmis myliu ir jaučiuosi kitų mylimas, tokiomis minutėmis ir susidėliojau savo tikėjimo simbolį, kuriame viskas aišku ir šventa. Tai labai paprastas simbolis, štai jis: tikėti, kad nieko nėra gražiau, giliau, simpatiškiau, protingiau, didvyriškiau ir tobuliau už Kristų, ir ne tik nėra, bet, su pavydžia meile kartoju sau, ir būti negali. Maža to, jei kas įrodytų man, kad Kristus yra už tiesos ribų, ir iš tiesų taip būtų, kad tiesa ne su Kristumi, tuomet labiau norėčiau likti su Kristumi nei su tiesa.

Bet geriau apie tai nebekalbėti. Nors nežinau, kodėl kai kurių pokalbių temos jau visiškai nebeįmanomos visuomenėje, o jei kas ir prabyla apie tai, tai kiti tik raukosi. Bet palikim tai. Girdėjau, kad norėtumėte vykti kažkur į pietus?²⁷ Duok Dieve, kad Jums pavyktų išprašyti leidimą. Bet kada, sakykite, kada mes būsime laisvi nors kaip kiti žmonės? Ar ne tada, kai jau nebereikės laisvės? Jei apie mane, tai trokštu visko arba man nieko nereikia. Su kareivio miline esu toks pat belaisvis, kaip ir anksčiau. Ir kaip džiaugiuosi, kad savo sieloje tebeatrandu kantrybę, kad žemiškų gėrybių netrokštu ir kad man tereikia knygų, galimybės rašyti ir kasdien keletą valandų pabūti vienatvėje. Dėl šito labai nerimauju. Štai greit jau sukaks penkeri metai, kai vis būdavau apsuptas ar ginkluotos palydos, ar žmonių minios ir nė valandos nelikdavau vienas. Būti vienam – tai normalus poreikis, kaip gerti ir valgyti, kitaip tame prievartiniame komunizme pradėsiu nekęsti žmonių. Žmonių bendruomenė taps nuodais, užkratu, šitas nepakeliamas skausmas labiausiai ir kankino tuos ketverius metus. Buvo tokių minučių, kai nekenčiau kiekvieno sutiktojo, kalto ir nekalto, žiūrėjau į juos kaip į vagis, nebaudžiamai pasiglemžusius mano gyvenimą. Sunkiausiai pakeliama nelaimė, kai daraisi pats neteisingas, piktas, suvoki tai, priekaištauji sau – ir negali savęs nugalėti. Aš tai patyriau. Tikiu, kad Dievas Jus apsaugojo nuo šito. Manau, kad Jūs, kaip moteris, turėjote daug daugiau jėgų ištverti ir atleisti.

Parašykite man ką nors, Natalija Dmitrijevna. Važiuoju į gilų užkampį, į Aziją, ir jau ten, Semipalatinske, rodos, turėčiau užmiršti visą praeitį, visus įspūdžius ir prisiminimus, nes paskutiniai žmonės, kuriuos mylėjau ir kuriuos matydavau tarsi savo praeities šešėlį, turėtų apleisti mane. Baisiai greitai susigyvenu su kitais, tuoj suaugu su tuo, kas mane supa, ir po to skausmingai atsiplėšiu. Gyvuokite, Natalija Dmitrijevna, gyvuokite laimingiau ir ilgiau! Kai pasimatysime, tada vėl susipažinsime, ir galbūt dar daug laimingų dienų bus mums likę. Aš tarsi kažko laukiu; tarsi sergu dabar, ir man atrodo, kad artimiausiu metu turėtų nutikti kažkas svarbaus, kad aš artinuos prie viso savo gyvenimo krizės. Tarsi kažkam pribrendau, kad įvyks kažkas, gal tylaus ir aiškaus, gal grėsmingo, nors bet kuriuo atveju neišvengiamo. Kitaip mano gyvenimas būtų per menkas. O gal visa tai mano liguisti kliedesiai! Sudie, sudie, Natalija Dmitrijevna, o gal geriau iki pasimatymo, tikėkimės, kad iki pasimatymo!

Jūsų D. [Dostojevskis]

Dėl Dievo, dovanokite, kad siunčiu Jums tokius netvarkingus ir pritepliotus laiškus! Nors, tikrai, negaliu nepribraukyti. Prašyčiau nepykti.

Versta iš: Ф. М. Достоевский. ПИСЬМА. Собрание сочинений в 15 томах. Т. 15. СПб.: Наука, 1996.

1 Достоевский Ф. М. Письма. Собрание сочинений в 15 томах. – Т. 15. – СПб.: Наука, 1996. – P. 552.
2 Manoma, kad juos galėjo sunaikinti antroji F. Dostojevskio žmona Ana, kuriai adresuota didžioji vėlyvojo periodo F. Dostojevskio laiškų dalis.
3 Michailas Dostojevskis (1820–1864) – publicistas, leidėjas, vyriausias F. Dostojevskio brolis.
4 Michailas Andrejevičius Dostojevskis (1887–1839), rašytojo tėvas, mirė 1839 m. birželio 8 d. Šeima buvo įsitikinusi, kad tėvą nužudė jo valstiečiai. Tiesa, prievartinės mirties faktas taip niekada ir nebuvo įrodytas. F. Dostojevskio motina Marija Fiodorovna Nečajeva-Dostojevskaja (gim. 1800 m.) mirė 1837 m. Po tėvų mirties reikėjo spręsti penkių jaunesnių brolių ir seserų globos, taip pat ir viso šeimos turto klausimus. Apie tai ir svarstoma šiame laiške.
5 1838 m. M. Dostojevskis išvyko mokytis į Rėvelį.
6 Nuo šios vietos rankraštyje ne viskas išskaitoma.
7 Kumaninai – artimi giminaičiai iš motinos pusės.
8 Už dalyvavimą visuomenės veikėjo, utopinio socializmo propagandisto Michailo Petraševskio (1821–1866) suburto ratelio susirinkimuose (1844–1849) F. Dostojevskis kartu su kitais dvidešimčia ratelio narių buvo nuteistas mirti. Nors niekada iki galo nebuvo įrodyta, kad petraševskininkai tikrai užsiiminėjo politine ir antivalstybine veikla, ratelyje veikė kelios grupės. F. Dostojevskis, manoma, priklausė vienai radikalesnių ir vėliau pats save laikė politiniu nusikaltėliu.
9 Katorgos darbams F. Dostojevskis buvo nuteistas ne į Orenburgo, o į Omsko tvirtovę.
10 Balti marškiniai – būtina „techninio“ pasirengimo mirties bausmės ritualui dalis.
11 Aleksejus Pleščejevas (1825–1893) – rusų rašytojas, literatūros kritikas; Sergejus Durovas (1815–1869) – rusų rašytojas, vertėjas.
12 Aleksandras Palmas (1822–1885) – rusų poetas, dramaturgas.
13 Matai saulę! (Pranc.)
14 Šiandien šis F. Dostojevskio mažosios prozos kūrinys žinomas „Mažojo herojaus“ pavadinimu.
15 Su garsaus rusų dailininko, akademiko Nikolajaus Maikovo (1794–1873) šeima F. Dostojevskis buvo pažįstamas nuo ankstyvos jaunystės, o su poetu Apolonu Maikovu (1821–1897) draugavo iki gyvenimo pabaigos.
16 A. Maikovo mama, rašytoja Eugenija Maikova (1803–1880).
17 Stepanas Janovskis (1815–1897) 1848–1849 m. buvo F. Dostojevskio gydytojas.
18 Petropavlovsko tvirtovėje F. Dostojevskis kalėjo aštuonis mėnesius, nuo 1849 m. balandžio 23 iki gruodžio 23 dienos.
19 Kaip prisimena kiti M. Petraševskio ratelio nariai, mirties bausmės vykdymo dieną lauke buvo dvidešimt vienas laipsnis šalčio, o nuteistieji savo eilės ant ešafoto laukė be viršutinių drabužių.
20 Jei jaunystė žinotų! (Pranc.)
21 Greičiausiai tai buvo vienintelis anksti mirusio publicisto ir literatūros kritiko Valerijono Maikovo (1823–1847) straipsnių rinkinys, sudarytas ir įrištas jo motinos.
22 Emilija Fiodorovna Dostojevskaja (1822–1879) – brolio Michailo žmona.
23 Andrejus Krajevskis (1810–1889) – žurnalo „Otečestvennyje zapiski“, kuriame buvo publikuoti kai kurie ankstyvieji F. Dostojevskio tekstai, leidėjas ir redaktorius.
24 Brolį Michailą už dalyvavimą M. Petraševskio ratelio veikloje suėmė 1849 m. gegužės 6 d., bet po pusantro mėnesio paleido.
25 Natalija Fonvizina (1803–1869) – dekabristo Ivano Fonvizino (1788–1854), vėliau dekabristo Ivano Puščino (1798–1859), vieno artimiausių rusų poeto Aleksandro Puškino (1799–1837) draugų, žmona. 1850 m. sausio mėnesį N. Fonvizina kartu su kitomis dekabristų žmonomis gavo leidimą pasimatyti su naujai į Tobolsko kalėjimą atsiųstais politiniais nusikaltėliais, tarp kurių buvo ir F. Dostojevskis. Tada ji ir padovanojo jam Evangelijos tomą, vienintelę knygą, kurią kaliniams buvo leidžiama turėti kalėjime ir kurią rašytojas labai brangino visą likusį gyvenimą.
26 1853 m. grįžusi iš Sibiro tremties N. Fonvizina su šeima privalėjo gyventi savo Marjino dvare, įsikūrusiame netoli Dostojevskių šeimos dvaro Darovojo kaime (Tulos gubernija).
27 N. Fonvizina planavo vykti į Odesą, kur buvo palaidoti jos sūnūs.

Naglis Kardelis. Senosios Europos atradėja ir Naujosios Europos vizijos regėtoja

2021 m. Nr. 10

Marijai Gimbutienei – 100

Marijos Gimbutienės 100-osios gimimo metinės, kurias šiemet minime, yra gera proga pamąstyti apie pasaulinio garso archeologės, antropologės, naujos archeomitologijos disciplinos pradininkės indėlį į pasaulio mokslą ir kultūrą. Šios nepaprastai talentingos tyrėjos ir mąstytojos darbai bei idėjos – tai Lietuvos dovana pasauliui. Labai svarbu, kad mes patys suvoktume šios dovanos mastą ir svarbą, kad pripažintume šią dovaną ir jos neišsižadėtume. Paradoksas, bet M. Gimbutienė, kurią galime statyti greta tokių iš Lietuvos kilusių mokslo titanų kaip Algirdas Julius Greimas ir Vytautas Kavolis, pasaulyje kol kas yra pripažįstama ir vertinama labiau nei savo tėvynėje. Tik šiais jubiliejiniais metais Lietuvoje daugiau nei anksčiau diskutuojama apie jos teorijas ir idėjas, prisimenama labai iškili jos asmenybė.

M. Gimbutienė laikoma Senosios Europos civilizacijos atradėja – tai milžiniškas indėlis į pasaulio mokslą ir kultūrą. Nors būtų galima ilgai ginčytis, ar žodis „civilizacija“ apskritai tinka kalbant apie įvairias Europoje ir jos paribiuose klestėjusias neolito epochos kultūras, neginčijamas M. Gimbutienės nuopelnas tas, kad ji aiškiai atskleidė, jog skirtingose, neretai toli viena nuo kitos nutolusiose Europos dalyse gyvavo archeologinės kultūros, kurios buvo palyginti panašios – o kartais ir labai panašios – tiek materialiosios, tiek hipotetiškai rekonstruojamos dvasinės kultūros lygmeniu, ir šie akivaizdūs medžiaginės bei dvasinės kultūros panašumai Europoje išsilaikė mažiausiai keletą tūkstančių metų, o jų ištakos siekia net vėlyvojo paleolito laikus. Jei termino „civilizacija“ nesusiesime su itin griežtais ir labai konkrečiais kriterijais, kuriuos nustato istorikai, ir šio termino galiojimą ekstrapoliuosime į priešistorinę epochą, aiškiai matysime, kad skirtingu metu įvairiuose Europos žemyno taškuose gyvavusios archeologinės kultūros gali būti laikomos priklausančiomis palyginti vieningam kultūriniam kontinuumui, mažai pakitusiam per ištisus tūkstantmečius, taigi su tam tikromis išlygomis gali būti suvokiamos kaip priklausiusios vieningai civilizacijai. M. Gimbutienė, sukaupusi milžinišką empirinės informacijos apie neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus Europos kultūras masyvą ir atlikusi nepaprasto atkaklumo bei titaniškų pastangų pareikalavusį šios informacijos apibendrinimo darbą, aiškiai parodė tų archeologinių Europos kultūrų, kurios anksčiau buvo tiriamos visiškai izoliuotai ir be jokios ambicijos rekonstruoti platesnį prasminį jų kontekstą, gelmines sąsajas. Būtent šia prasme ji gali būti laikoma Senosios Europos civilizacijos, pačios mokslininkės dar vadintos Deivės civilizacija, atradėja.

Beje, šis atradimas yra juo nuostabesnis, kad jis nebūtų buvęs įmanomas vien paprasčiausiai kasinėjant archeologines vietoves. Nors M. Gimbutienė turėjo didelę patirtį praktinės archeologijos srityje, dalyvavo archeologinėse ekspedicijose ir joms vadovavo, Senoji Europa tikrai nebūtų buvusi atrasta vien paprasčiausiai kasinėjant konkrečias archeologines radimvietes. Šis atradimas tapo įmanomas tik dėl to, kad M. Gimbutienė atliko fenomenalų archeologinių artefaktų interpretavimo darbą – tik todėl, kad ji pradėjo kasinėti ne tik pačius artefaktus, bet ir hipotetinius jų reikšmių klodus, taigi, sakytume, vykdė kasinėjimus ne tik įprastoje fizinėje žemėje, bet ir minties bei prasmės žemėje.

Per visą archeologinių tyrimų istoriją tik labai retam archeologui yra nusišypsojusi laimė atrasti ištisą priešistorinės kultūros kontinentą – tai, ką pavadintume visiškai nauja priešistorine civilizacija. Turėdami omenyje M. Gimbutienės naujai atrastą priešistorinės kultūros kontinentą, ją figūratyvine prasme galėtume lyginti su Kristupu Kolumbu, o atsižvelgdami į fundamentalius ne tik mokslinio, bet ir politinio mąstymo pokyčius, nulemtus bei paskatintus Senosios Europos civilizacijos, savo dvasiniu braižu visiškai skirtingos nuo mums įprastos šiuolaikinės Vakarų civilizacijos, atradimo, ir šiuos mąstymo pokyčius suvokdami kaip paradigminį mąstymo lūžį, M. Gimbutienę galėtume laikyti kopernikiškosios revoliucijos mūsų mąstyme iniciatore. Neatsitiktinai Josephas Campbellas pratarmėje, kurią parašė įdomiausiam ir solidžiausiam M. Gimbutienės veikalui „Deivės kalba“ („The Language of the Goddess“, 1989), jo autorę prilygino Jeanui François Champollionui, turėdamas galvoje tai, kad M. Gimbutienės atliktas piktografinio Senosios Europos protorašto ženklų reikšmių iššifravimo darbas savo svarba prilygsta rakto Senovės Egipto hieroglifams šifruoti atradimui.

Senosios Europos civilizacija, iš užmaršties prikelta M. Gimbutienės, savo dvasiniu braižu ir etosu pasirodė visiškai skirtinga nuo dabartinės Vakarų civilizacijos. Atliktomis senųjų europiečių pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros rekonstrukcijomis M. Gimbutienė atskleidė pamatinius šiuolaikinės Vakarų civilizacijos ir Senosios Europos civilizacijos skirtumus. Šiuolaikinė Vakarų civilizacija, pasak mokslininkės, per daug orientuota į daiktų gaminimą bei vartojimą, taip pat į beveik obsesinę technologinę pažangą, o savo efektyvumą grindžia griežtomis ir itin išplėtotomis sisteminėmis hierarchijomis bei technokratiniais reglamentais, kurie dažnai neatsižvelgia ne tik į patį žmogų, laikomą ne tikslu, o vien priemone, bet ir į gamtą, kuri radikaliai priešpriešinama žmogiškosios kultūros sričiai ir laikoma tik besaikės gamybos ištekliais. Tokioje civilizacijoje ir pats žmogus galų gale nuasmeninamas – suobjektinamas ir sudaiktinamas, paminant jo, kaip konkretaus asmens, o ne anoniminio daikto ar funkcijos, orumą. O štai senųjų europiečių pasaulėžiūroje ir civilizaciniame Senosios Europos kode, kaip rodo M. Gimbutienės atliktos hipotetinės senųjų europiečių dvasinės kultūros rekonstrukcijos, daug svarbesni buvo žmonių santykiai, giliai išgyvenamas žmogaus ryšys su pačiu savimi, kitais žmonėmis ir visa gamtine aplinka, harmoninga gamtos ir kultūros vienovė. M. Gimbutienės tyrimai parodė, kad senųjų europiečių visuomenei buvo būdinga egalitarinė sankloda, grįsta abiejų lyčių orumu, lygybe ir jų santykių darna, taip pat apskritai gerokai silpniau išreikštas visuomenės hierarchiškumas.

Senosios Europos, taip smarkiai besiskiriančios nuo dabartinės Europos ir viso Vakarų pasaulio, atradimas ir jos etoso, jos kultūrinio braižo atskleidimas leido naujomis akimis pažvelgti į šiuolaikinę Vakarų civilizaciją, radikaliai klausti apie gelminius jos pamatus. M. Gimbutienės tyrimai bei jos vizionieriška veikla labai prisidėjo, kad Vakaruose pagaliau įvyktų esminis kultūrinis ir politinis lūžis, leidęs vakariečiams adekvačiau įvertinti savo dabartinę būklę, pačios Vakarų civilizacijos perspektyvas ir išmintingiau projektuoti jos tolesnę raidą. Lietuvių archeologė buvo viena pagrindinių įtakingo ekologinio sąjūdžio Jungtinėse Amerikos Valstijose iniciatorių, į jos nuomonę buvo atsižvelgiama aukštuose politiniuose Amerikos sluoksniuose, ypač JAV Demokratų partijoje. Sunku pervertinti M. Gimbutienės įtaką ir Amerikos feministiniam sąjūdžiui, ypač pirmosioms jo bangoms. Vakariečių kultūrinės ir politinės vaizduotės transformacijos, įvykusios, be kita ko, ir dėl M. Gimbutienės tyrimų bei didelės moralinės jos charizmos, leidžia geriau suvokti šios asmenybės įtakos mastą ir įvertinti jos idėjų aktualumo laipsnį.

Ne mažiau svarus yra ir mokslininkės indėlis ginant humanitarikos autonomiją tiksliųjų mokslų, kaip tariamo bet kokio tikro mokslo etalono, atžvilgiu. Ypač dvidešimtojo amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje, kai Vakarų moksle vis agresyviau reiškėsi scientizmo, natūralizmo ir materializmo dominavimo tendencijos, buvo labai svarbu apginti humanitarinę tokių disciplinų kaip archeologija orientaciją, o sykiu ir metodologinę bei idėjinę visos humanitarikos autonomiją. M. Gimbutienė, kaip mokslininkė subrendusi penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, buvo smarkiai veikiama dar Wilhelmo von Humboldto laikais susiformavusios vokiškosios humanitarikos sampratos, kuria remiantis humanitarinės disciplinos buvo suvokiamos kaip „dvasios mokslų“ (Geisteswissenschaften), kuriems visų pirma rūpi reikšmės ir prasmės klausimai, o ne vien nuogi empiriniai faktai, visuma. Būtent vokiškoji tradicija suvaidino lemiamą vaidmenį formuojantis M. Gimbutienės požiūriui į savitą istorijos ir archeologijos mokslų prigimtį bei misiją. Europinio išsilavinimo nulemti pranašumai ypač atsiskleidė mokslininkei atvykus į Ameriką. Išskirtinė M. Gimbutienės erudicija Europos archeologijos srityje, poliglotiniai jos gebėjimai – puikus ne tik vokiečių kalbos, kuri daugumai jos kolegų amerikiečių buvo neįkandamas riešutas, bet ir kitų europinių kalbų, tarp jų ir retesnių, tokių kaip serbų ir bulgarų, mokėjimas leido jai aprėpti ir sekti beveik visomis senojo žemyno kalbomis parašytą archeologinę literatūrą. Gebėjimas sekti visas Europoje ir Artimuosiuose Rytuose vykdomų archeologinių tyrimų naujoves padėjo susiformuoti tokį panoraminį Europos priešistorinės archeologijos vaizdą, kurio galėjo pavydėti daugelis kitų pasaulinio garso archeologijos autoritetų, ir pasiekti tokią sintetinančios teorinės minties galią, kuri lietuvių mokslininkei suteikė akivaizdų pranašumą prieš tuos Amerikos mokslininkus, kurių specializacija buvo pernelyg siaura. Labai aukšta humanitarinė M. Gimbutienės, kaip mokslininkės, kultūra, jos fenomenali erudicija ir pajėgumas teoriškai sintetinti leido jai pasiekti didelių teorinių laimėjimų, ypač formuluojant dvi didžiąsias teorijas, arba hipotezes, siejamas su jos vardu, – būtent kurganų hipotezę, kuria remiantis bandoma lokalizuoti indoeuropiečių protėvynę, ir Deivės civilizacijos egzistavimo priešistorinėje Europoje hipotezę.

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tokie Amerikos archeologijos autoritetai kaip Louisas Binfordas sukūrė teorinę vadinamosios Naujosios, arba procesinės, archeologijos paradigmą – ja remiantis archeologiją siekta paversti tokiu griežtu ir tiksliu mokslu, kuriam tikslumo pavydėtų net fizikai, kurių atstovaujama disciplina buvo visuotinai laikoma neginčijamu tiksliojo mokslo etalonu. Naujoji archeologija, savo praktikoje plačiai taikiusi sistemų teoriją bei įvairias technologines tiksliųjų mokslų teikiamas priemones, kurias pasitelkiant buvo įmanoma preciziškai tirti medžiaginę archeologinių artefaktų pusę, M. Gimbutienės įsitikinimu, buvo nepakankamai adekvati tuo atžvilgiu, kad į priešistorinį žmogų – archeologinių artefaktų kūrėją – žvelgė ne kaip į asmenį, aktyviai kuriantį kultūrines prasmes, o tik kaip į protingą gyvūną, siekiantį vien pasyviai prisitaikyti prie aplinkos, surasti savo ekologinę nišą ir sukurti tam tikrą ekologinę pusiausvyrą su aplinka.

Naujoji archeologija, nepaisant nemažų, nors ir vienpusiškų, pasiekimų, dėl savo nepagrįstos pretenzijos tapti tiksliuoju mokslu ir labiausiai dėl savo ambicijos pateikti tikslius, vienareikšmius, interpretavimo nereikalingus aiškinimus lietuvių mokslininkei atrodė kaip archeologijos disciplinos karikatūra. Vis dėlto būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad pati M. Gimbutienė viena pirmųjų tarp Amerikos archeologų pradėjo taikyti kalibruoto radiokarboninio datavimo metodą ir apskritai buvo atvira technologinėms naujovėms, dažniausiai siejamoms būtent su Naująja archeologija.

L. Binfordas ir nemaža dalis kitų naujųjų archeologų, kurie septintajame dešimtmetyje dar puoselėjo viltis atkurti priešistorinių žmonių intencijas, vėliau šių pretenzijų atsisakė ir priėjo prie išvados, kad tokios tolimos epochos gyventojų ideologijos ir dvasinio pasaulio rekonstruoti neįmanoma. Tai reiškė, kad Amerikos archeologijoje kaip ortodoksinis pamažu įsitvirtino požiūris, jog archeologinius artefaktus įmanoma tirti iš esmės tik jų materialiojo substrato, materialiosios pusės lygmeniu, o artefaktų reikšmių bei prasmių rekonstruoti esą neįmanoma. Remiantis tokiu požiūriu, viskas, ką moksliškai precizišku būdu gali nuveikti archeologas, – tai artefaktus iškasti, fiksuoti jų materialųjį kontekstą, juos aprašyti, nufotografuoti ar kitaip dokumentuoti fizinius jų parametrus, juos inventorizuoti, klasifikuoti ir formaliai tipologizuoti, esant galimybei – datuoti ir ištirti kitomis technologinėmis priemonėmis, konservuoti bei archyvuoti, taip pat pasitelkti sisteminiams aiškinimams, kurių tikslas – rekonstruoti archeologinių artefaktų kūrėjų sąveiką su aplinka ir bandymus prie jos prisitaikyti. Į priešistorinį žmogų buvo žvelgiama ne kaip į aktyvų kultūros ir kultūrinių prasmių, kurios nėra iki galo, vienareikšmiu būdu determinuojamos medžiaginių žmogiškosios būties sąlygų, kūrėją, o tik kaip į pasyvų prisitaikytoją prie grėsmingos aplinkos. Marksizmas ir neodarvinizmas buvo teorinė scientistiškai orientuotos materialistinės archeologijos bazė.

M. Gimbutienė savo teoriniuose veikaluose ir daugybėje išlikusių interviu kritikuoja dominuojančią Amerikos archeologijos kryptį dėl perdėto jos domėjimosi materialiąja artefaktų puse, dėmesio kreipimo vien į priešistorinės ekonomikos bei adaptacinės ekologijos dalykus ir dėl beveik visiško priešistorinio žmogaus dvasinio pasaulio – jo religijos ir ideologijos, pasaulėjautos ir pasaulėžiūros – ignoravimo. Savo svarbiausiuose darbuose mokslininkė ne kartą pabrėžia netikinti, kad neįmanoma rekonstruoti archeologinių artefaktų ir ant jų senovės žmonių paliktų priešistorinių ženklų bei simbolių reikšmių. Daugiau dėmesio kreipdama į idealiąją, o ne materialiąją archeologinių artefaktų pusę, ir visą savo, kaip tyrinėtojos, energiją nukreipdama artefaktų reikšmių, o sykiu ir priešistorinio žmogaus dvasinės kultūros atkūrimo kryptimi, M. Gimbutienė paliudija, kad į archeologiją ji žvelgia kaip į humanitarinę discipliną, priklausančią „dvasios mokslų“ – Geisteswissenschaften – sričiai, o ne kaip į kažin kokį nevisavertiškumo komplekso kamuojamą hibridinį mokslą, kuriam rūpi tik nuogi empiriniai faktai ir vien griežtai pamatuojami bei paskaičiuojami fiziniai artefaktų parametrai.

Metodologinis pliuralizmas, scientistinės prieigos, kaip esą privalomos bet kuriam tikram, į tikslumą pretenduojančiam mokslui, atmetimas, tikėjimas artefaktų interpretavimo galimybe ir mokslinių hipotezių kėlimo drąsa aiškiai išskiria M. Gimbutienę tarp kitų tuo metu praktikavusių jos kolegų. Galima atkreipti dėmesį ir į tai, jog savita teorinė lietuvių mokslininkės prieiga turi nemažai sąlyčio taškų su postprocesine archeologija, radikaliai oponuojančia Naujajai, arba procesinei, archeologijai, o kai kuriais atžvilgiais ir teoriškai anticipuoja kai kurias pamatines postprocesinės archeologijos nuostatas. Vienareikšmių kauzalinių aiškinimų archeologijoje atsisakymas, kaip ir suvokimas, kad artefaktų reikšmės, užuot buvusios arba absoliučiai nepažinios, arba, priešingai, iš anksto pagal būtinybę griežtai determinuotos nuo artefaktų kūrėjų valios nepriklausomu būdu, yra artefaktų kūrėjų aktyviai ir laisvai steigiamos, M. Gimbutienės prieigą atskleidžia kaip daugeliu atžvilgių panašią į tokių postprocesinės archeologijos teoretikų, kaip Ianas Hodderis, klasika tapusio teorinio veikalo „Praeities skaitymas“ („Reading the Past“, 1986) autoriaus, požiūrį į archeologijos, kaip mokslo, misiją bei teorines galimybes.

Lietuvių mokslininkės požiūris, kad, I. Hodderio žodžiais tariant, mes galime – be abejo, tik hipotetiškai, tik tikėtinai, tik interpretuodami – perskaityti savo praeitį, yra labai svarbus mąstant apie kultūrinių prasmių tiltus, jungiančius mus, dabartyje gyvenančiuosius, su praeityje gyvenusiomis mūsų protėvių kartomis. Supratimas, kad net priešistorinė epocha, dar stokojusi tikrojo rašto teikiamų privalumų, nėra dvasinės kultūros tradicijos ir kultūrinių reikšmių perdavos prasme mums visiškai nebyli, yra labai paguodžiantis ir didžiai viltingas. Įsitikinimas, kad įmanoma atkurti skirtingas kartas jungiančius dvasinės patirties tiltus, turi didelės moralinės vertės ir yra didžiai humaniškas. Metodologinės humanitarinių disciplinų autonomijos suvokimas ir aktyvi kova už ją, taip pat etinės humanitarinių disciplinų misijos pabrėžimas M. Gimbutienės poziciją atskleidžia kaip itin aktualią mūsų dienomis, kai visą humanitariką, ne tik archeologiją, mėginama arba guldyti į tiksliųjų mokslų Prokrusto lovą, arba iš viso atmesti kaip nemokslišką.

M. Gimbutienė yra ne tik Senosios Europos atradėja, bet ir Naujosios Europos vizijos regėtoja, ir tai yra ne mažiau svarbus jos, kaip mąstytojos, indėlio į europinę kultūrą aspektas. Visi puikiai matome, kad šiuolaikinė Europa, kaip ir visas Vakarų pasaulis, stovi lemtingų pasirinkimų kryžkelėje. Vis didėjantis politinis susipriešinimas, siaučiantys kultūros karai, klimato kaitos sukelta ekologinė krizė, pagaliau ir nesibaigianti pandemija lemia egzistencinę šiuolaikinio europiečio būseną, verčiančią jį duoti sąžinės apyskaitą ir klausti, ar kelias, kuriuo jis iki šiol žengė, yra tinkamas jo vaikams ir vaikaičiams. Šiuolaikinės Europos gyventojai turi savęs paklausti, kas jie tokie – beveidžių, anoniminių gamintojų ir vartotojų minia ar atsakingų asmenų bendrija, kurią sieja dvasinės bendrystės ryšiai, bendri idealai, bendras tikslas, bendra istorija ir bendro ateitin vedančio kelio pajautimas.

M. Gimbutienė, fenomenaliu įžvalgumu ir titanišku darbu rekonstravusi senųjų europiečių pasaulėvaizdžio kontūrus, aiškiai suvokė, kuo neolito epochos europiečiai buvo pranašesni už šiuolaikinius Europos gyventojus. Nors, be jokios abejonės, senųjų europiečių gyvenimas nebuvo idealus – ir tai tikrai nebuvo gyvenimas žemiškajame rojuje, M. Gimbutienės įsitikinimu, šį europinės istorijos laikotarpį, trukusį net kelis tūkstantmečius, galima pagrįstai vadinti Europos aukso amžiumi. Senosios Europos meno lobiai, ypač neprilygstamo grožio keramika, liudija labai išlavėjusį estetinį senųjų europiečių skonį, didelį jautrumą grožio fenomenams ir stebėtinai aukštą dvasinės kultūros lygį, jau nekalbant apie techninį meno kūrinių atlikimo virtuoziškumą. Tokį subtilų, harmoningą, gyvenimo džiaugsmu spinduliuojantį meną, kuris ne tik nepadarytų gėdos talentingiausiems šiuolaikinio meno kūrėjams, bet ir neretai atsiskleidžia kaip jiems nepasiekiamas estetinis etalonas, galėjo kurti tik iš tiesų laimingi žmonės, gyvenę darnoje su savimi pačiais, kitais žmonėmis ir juos supančia gamtine aplinka.

M. Gimbutienės atskleistas faktas, kad Senosios Europos kultūra buvo palyginti vieninga beveik visoje Europos teritorijoje, persmelkta to paties etoso ir atskleidžianti tą patį pasaulėvaizdį, yra unikalus europietiško dvasinio ir moralinio eksperimento sėkmės precedentas, galintis įkvėpti ir šiuolaikinius besiblaškančius Europos gyventojus, – precedentas, įtikinantis, kad Europos žemyną gali suvienyti ne tik ekonominė ir politinė valia bei galia, bet ir gerokai subtilesnės kultūrinės ir dvasinės jėgos. Mums tai galbūt sunku pripažinti, bet, kaip parodė lietuvių archeologės darbai, neolito laikais gyvenę senieji europiečiai, net ir nedisponavę šiuolaikinio mokslo pasiekimais ir naujausiomis technologijomis, gyvenimo prasmės, gyvenimo džiaugsmo ir būtiškosios pilnatvės paieškose buvo pažengę toliau už mus. Šiuolaikinė patriarchalinė pasaulio tvarka, atvedusi pasaulį prie ekologinės ir moralinės katastrofos slenksčio, M. Gimbutienės požiūriu, tiesiog mūsų akyse išgyvena agonijos momentą – atvedusi šiuolaikinį žmogų prie liepto galo, ji privalo būti radikaliai transformuota. Paradoksalu, bet būtinų šiuolaikinės pasaulio tvarkos transformacijų gaires ir paties įkvėpimo keisti į gera dabarties pasaulį šiuolaikiniam europiečiui teikia kelių tūkstantmečių senumo neolitinė civilizacija, kurios moralinė ir kultūrinė sėkmė niekais paverčia bet kokį įprastą supratimą apie pažangą ir jos kriterijus. Pagarba žmogui, jo gyvybei ir šią gyvybę palaikančiai gamtai, socialumas ir subtiliai išpuoselėtas bendruomeniškumas, ne konkurencijos, o bendradarbiavimo dvasia, solidarumas ir atjauta yra tos senųjų europiečių vertybės, kurias, remdamasi archeologinių artefaktų analize, rekonstruoja M. Gimbutienė.

Atskleidusi, kad senųjų europiečių visuomenė buvo matristinė, archeologė neragina šiuolaikinei visuomenei būdingos patriarchalinės tvarkos mechaniškai keisti akmens amžiaus laikų matriarchatu, bet argumentuoja, jog moteriškasis pradas pačia plačiausia prasme – tos charakterio savybės, kurias mes tradiciškai siejame labiau su moterų, o ne vyrų psichologija, – būtent atidumas žmogui ir žmonių santykių puoselėjimas, o ne daiktų išradinėjimas, gaminimas, kaupimas ir jų garbinimas, ne nuožmi konkurencija, o solidarumas ir bendradarbiavimas siekiant bendro tikslo, taip pat rūpestis silpnesniaisiais, atjauta ir gailestingumas – yra tai, ką savyje turėtų atrasti ir ugdyti ne tik moterys, bet ir vyrai, siekiantys, kad šiuolaikinė visuomenė taptų morališkai sveikesnė, o jos gyvenimas – darnesnis ir tvaresnis. Kad suvoktume, kokia teisinga ši nuostata, beje, net nebūtina tyrinėti neolito laikų visuomenės sąrangos – pakanka ir šiuolaikinių pavyzdžių: kaip atskleidžia daugiausia Šiaurės Europos šalių sėkmės pavyzdžiai, platesnis moterų įtraukimas į valdžios ir verslo struktūras labai greitai lemia milžiniškus teigiamus pokyčius visuomenės gyvenime.

Tad Naujosios Europos vizija, kurią atrandame M. Gimbutienės veikaluose, nėra paremta aklu Senosios Europos visuomenės kopijavimu, bet veikiau atkreipia mūsų dėmesį į tuos labai senos europinės civilizacijos pasiekimus, kurie galėtų būti konstruktyviai perimti bei integruoti į šiuolaikinės visuomenės sanklodą ar paprasčiausiai pajėgtų mus įkvėpti senojo žemyno dvasinio atgimimo darbui, taip pat suteiktų mums viltį, jog dvasiškai ir morališkai išsekusi Europa ir vėl gali būti suvienyta ir drąsiai kuriama ant tauresnių idealų pamato.

M. Gimbutienės idėjos atsiskleidžia kaip labai aktualios konkrečiai mums, lietuviams, ieškantiems bendrų lietuvybės ir europietiškumo pagrindų. Itin svarbu tai, kad šių pagrindų galimybės sąlygos gali būti aiškiau suvoktos apmąstant kultūrinį Senosios Europos palikimą ir nemaža dalimi būtent juo grindžiamą ir jo įkvėptą Naujosios Europos viziją.

Šiais laikais, didėjant Lietuvos visuomenės poliarizacijai, į absoliučios tiesos ir moralinio neklaidingumo monopolį pretenduojantys vertintojai yra linkę skirstyti žmones į radikaliai viena kitai oponuojančias „globalistų“ ir „nacionalistų“ stovyklas. Nepritariantieji globalizacijos ir pernelyg sparčios europinės integracijos tendencijoms kaltina Europą, o neretai ir visą Vakarų pasaulį lokalių tautinių kultūrų, tarp jų ir lietuvių kultūros, slopinimu ar net naikinimu. Esantys kitoje barikadų pusėje, priešingai, bet kokį tradicinės tautinės kultūros puoselėjimą įvardija kaip tamsuolišką, pasaulio naujovėms ir pažangai besipriešinantį nacionalizmą, visus patriotus, lietuvybės saugotojus ir liaudies kultūros gerbėjus kaltindami provincialiu kultūriniu uždarumu – vaizdžiai tariant, pragaištingu užsidarymu tautiniame „rūtų darželyje“.

Akivaizdu, kad abu paminėti požiūriai, kuriais remiantis europietiškumas yra priešpriešinamas lietuvybei (arba, atvirkščiai, lietuvybė – europietiškumui) yra vienpusiški, per daug radikalūs, nekonstruktyvūs, vedantys į aklavietę. Daug perspektyviau yra teirautis, ar egzistuoja koks nors bendras lietuvybės ir europietiškumo pagrindas. M. Gimbutienės idėjos, ypač jos veikalai apie Senąją Europą, kaip vizionieriškai regimos Naujosios Europos provaizdį, mano įsitikinimu, leidžia naujomis akimis pamatyti Lietuvą Europoje, neatsisakant nei Lietuvos, nei Europos.

Visuotinai sutariama, kad Europos civilizacija stovi ant judeokrikščioniškosios ir antikinės kultūrų pagrindo. Europai, kurioje gyvena daugybė skirtingų tautų, puoselėjančių lokalias nacionalines kultūras, jis suteikia kultūrinio universalumo ir pamatinių vertybių bendrumo matmenį. Šiam tarsi ant dviejų polių besilaikančiam Europos pagrindui yra nuo maždaug dviejų su puse iki keturių tūkstančių metų. Bet Europa laikosi ne tik ant šio pamato, nors jis ir yra tvariausias senojo žemyno kultūrinės ir civilizacinės tapatybės elementas. Dauguma Europos tautų, nors ir ne visos, kalba indoeuropiečių kalbomis – kaip dar vieną svarbų jų kultūrinės tapatybės elementą galima paminėti maždaug penkių ar šešių tūkstantmečių senumo protoindoeuropietiškosios kultūros pamatą. Dar senesnis – senesnis už visus paminėtuosius – europinės tapatybės elementas ir sykiu seniausias Europos kultūros pagrindų klodas yra sietinas su Senosios Europos civilizacija. Kaip atskleidė pačios M. Gimbutienės ir kitų archeologų tyrimai, ši civilizacija apogėjų pasiekė prieš šešis–septynis tūkstantmečius, bet pradėjo formuotis dar anksčiau – prieš devynis, dešimt ar net vienuolika tūkstančių metų, o paskiri jos elementai savo ištakomis siekia net vėlyvąjį paleolitą. Lietuvių archeologė atskleidė, kad savo etosu – kultūriniu ir dvasiniu savo braižu – Senosios Europos kultūra buvo artima, be kitų tradicinių Europos kultūrų, ir senovės baltų kultūrai, nors ši ir gerokai vėlesnė. Tai rodo, kad baltų kultūroje buvo išlaikyti itin archajiški iš Senosios Europos paveldėti bruožai, žymiai senesni už pačią baltų kultūrą kaip tam tikrą susiformavusią visumą.

Senosios Europos kultūroje, kuri ilgą laiką buvo palyginti vieninga beveik visoje Europos teritorijoje, įsitvirtinusios vertybinės nuostatos galėtų būti laikomos papildomu Europos kultūrinio bendrumo matmeniu, leidžiančiu iš naujo klausti apie universalių šiuolaikinės Europos – Naujosios Europos – kultūros pamatų galimybę. Beje, labai svarbu, jog tie kultūriniai Europos pamatai, kuriuos siejame su Senąja Europa, nebūtų vienpusiškai ir primityviai priešpriešinami antikinėje, judeokrikščioniškojoje ir indoeuropietiškojoje kultūrose įsišaknijusiems Europos civilizacijos pagrindams: nors pamatas, kurį šiuolaikinei Europos civilizacijai suteikė Senoji Europa, yra seniausias kultūrinių Europos pagrindų klodas, jis toli gražu nėra vienintelis ar svarbesnis už vėlesnius ką tik paminėtus europinės kultūros pagrindų klodus. Senosios Europos civilizacija mes žavimės ir iš jos mokomės ne todėl, kad lengva ranka atmestume tai, ką Europai dovanojo graikų bei romėnų antika, judaizmas ir krikščionybė, taip pat senoji indoeuropiečių kultūra. Jei vadovautumės „arba–arba“ logika, tai tik reikštų, kad mes neišmokome tų išminties pamokų, kurios kyla iš tolerantiško Senosios Europos civilizacijos etoso.

Bet vėl grįžkime prie klausimo, kas sieja lietuvybę ir europietiškumą. Tradicinės paskirų Europos tautų kultūros, tokios, kaip lietuvių, aukštosios europinės kultūros, stovinčios ant antikinių ir judeokrikščioniškųjų pamatų, fone iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip siaurai lokalios, net provincialios, bet, įsisąmoninus jų ištakas pasaulėžiūros požiūriu vieningoje Senosios Europos kultūroje, įmanoma įžvelgti naują jų universalaus reikšmingumo matmenį. M. Gimbutienės rekonstrukcijos, atskleidžiančios tradicinės lietuvių kultūros ir hipotetiškai atkuriamos Senosios Europos kultūros jungtis, leidžia atsikratyti šiuo metu madingo polinkio niekinti tradicines kultūras kaip esą provincialias, pernelyg archajiškas, stokojančias universalumo ir kultūrinio reikšmingumo. Lietuvių mokslininkės atradimai parodo, kaip, išvengiant kultūrinio uždarumo ir nepasiduodant agresyviai gynybiško nacionalizmo pagundai, tradicinę lietuvių kultūrą įmanoma suvokti kaip paženklintą universalios europinės kultūros, siekiančios priešistorės laikus, bet sykiu neprarandančios aktualumo ir dabar, žyme. Suvokdami Senosios Europos kultūrinio indėlio svarbą ir mąstydami apie kultūrinius Naujosios Europos pamatus, tradicinę lietuvių kultūrą, įsišaknijusią Senojoje Europoje, privalome suvokti kaip organišką šių naujųjų Europos pamatų dalį.

Tad, kartu su M. Gimbutiene mąstydami apie Senąją Europą, iš naujo atrandame Lietuvą Europoje ir galime kurti viltingą Naujosios Europos, kurioje bus vietos ir Lietuvai, viziją. Sykiu ir pačią lietuvybę imame suvokti ne kaip oponuojančią europietiškumui, bet kaip įsišaknijusią europietiškume – kaip organišką jo dalį.

Apžvelgęs M. Gimbutienės idėjų aktualumą stambiu planu, dabar pamėginsiu glaustai aptarti jos nuopelnus archeologijos mokslui.

M. Gimbutienės mokslinis palikimas vertintinas trimis lygmenimis. Pirmasis lygmuo – tai mokslininkės pasiekimai praktinės, arba lauko, archeologijos srityje. Ji ne tik dalyvavo įvairiose archeologinėse ekspedicijose kaip kitų mokslininkų vadovaujamų archeologų komandų narė, bet ir pati vadovavo archeologinei ekspedicijai, kurios metu buvo kasinėjama Achilėjono kalva Tesalijoje, Šiaurės Graikijoje. Ekspedicijų metu M. Gimbutienė sukaupė milžinišką Senosios Europos artefaktų masyvą, leidusį jai archeologinius radinius klasifikuoti, sisteminti, sudaryti išsamias tipologines jų schemas. Įspūdinga darbo su empirine medžiaga patirtis mokslininkei leido šią medžiagą teoriškai apibendrinti ir kurti plataus užmojo hipotezes. Be amerikiečių vykdytose archeologinėse ekspedicijose, kuriose ji dalyvavo, sukauptos medžiagos, M. Gimbutienė taip pat buvo nuodugniai išstudijavusi ir įvairių Europos kraštų, ypač Balkanų šalių, muziejuose saugomus archeologinius eksponatus.

Antrasis M. Gimbutienės mokslinio palikimo lygmuo – tai konkrečių archeologinių kontekstų ir su jais susijusių paskirų artefaktų bei ant jų randamų priešistorinių ženklų interpretacija. Gausiai iliustruoti teoriniai mokslininkės veikalai, tokie kaip „Deivės civilizacija“ („The Civilization of the Goddess“, 1991) ir „Deivės kalba“ („The Language of the Goddess“, 1989), leidžia įsitikinti, kaip įžvalgiai ir preciziškai M. Gimbutienė analizuoja įvairių priešistorinių ženklų kontekstus: remdamasi tiksliau žinomomis tam tikrų konkrečių ženklų reikšmėmis ir pasitelkdama įvairias semantines skirtingus ženklus numanomai siejančias sąsajas, ji rekonstruoja nežinomas ar ne taip tiksliai žinomas kitų ženklų reikšmes.

Trečiasis jos mokslinio palikimo lygmuo – tai svarus indėlis į pačią archeologijos teoriją ir priešistorės tyrimų metodologiją, plačiais apibendrinimais grįstų hipotezių kėlimas ir spekuliatyvių teorijų kūrimas. Kaip jau minėjau, M. Gimbutienė yra iškėlusi dvi labai svarbias hipotezes, siejamas su jos vardu, – indoeuropiečių protėvynės lokalizacijos Pietų Rusijos stepėse hipotezę, vadinamąją kurganų teoriją, ir vieningos Deivės civilizacijos egzistavimo neolitinėje Europoje hipotezę. Naujausi tyrimai genetikos srityje rodo, kad kurganų teorija turi didelių santykinių pranašumų palyginti su kitomis konkuruojančiomis indoeuropiečių protėvynės kilmės hipotezėmis, tarkime, su M. Gimbutienės kolegos, iškilaus britų archeologo Colino Renfrew iškelta hipoteze, kuria remiantis indoeuropiečių protėvynė lokalizuojama Anatolijoje, dabartinės Turkijos teritorijoje, arba Anatolijai artimose srityse.

M. Gimbutienės pasiekimai lauko archeologijoje, taip pat interpretuojant konkrečius priešistorinius kontekstus ir su jais susijusius artefaktus bei priešistorinius ženklus, kitaip tariant, jos nuopelnai, susiję su ką tik minėtais pirmuoju ir antruoju jos mokslinio palikimo lygmenimis, yra plačiai pripažinti pasaulyje ir nekelia jokių abejonių. Dvi didžiosios M. Gimbutienės iškeltos hipotezės yra gerokai kontroversiškesnės, tačiau bent jau pirmoji hipotezė – kurganų teorija – pastaruoju metu sulaukia vis platesnio archeologų palaikymo. Vieningos Deivės civilizacijos egzistavimo neolitinėje Europoje hipotezei pritaria mažiau tyrėjų: kritikuodami šią hipotezę, jie siūlo atsisakyti pernelyg plačių iš jos išvedamų apibendrinimų, kuriems esą nėra empirinio pagrindo, ir gerokai susiaurinti Deivės civilizacijos arealą, apsiribojant daugiausia Pietryčių Europa – Balkanų regionu ir jo paribiais. Vis dėlto net ir šios hipotezės kritikai pripažįsta konceptualiąją jos vertę, bent jau negatyvia prasme – kaip svarų indėlį į archeologų ir kultūros istorikų diskusiją.

Mano įsitikinimu, būtent trečiasis mokslininkės indėlio lygmuo atskleidžia, kad patį archeologijos mokslą ir teorines jo galimybes M. Gimbutienė suvokė plačiau nei dauguma jos kolegų. Pasakyčiau dar radikaliau – platūs teoriniai M. Gimbutienės apibendrinimai rodo, kad priešistorinės archeologijos, kaip disciplinos, kuri dėl neretai perdėto atsargumo metodiškai kratosi bet kokios drąsesnės spekuliatyvios minties, rėmai jai jau buvo per ankšti. Dėl gebėjimo žvalgyti platesnius teorinius horizontus ir drąsos kelti hipotezes, kurių siaurai suprantamo empirinio mokslo rėmuose galbūt niekada nebus įmanoma iki galo pagrįsti, M. Gimbutienę laikyčiau ne tik archeologe, bet ir mąstytoja, kurios mintis turi filosofinį gylį. Kitaip tariant, noriu pasakyti, kad jos koncepcijos yra įdomios ir aktualios ne tik archeologams, bet ir filosofams – dėl to dabar norėčiau atkreipti dėmesį į keletą aspektų, parodančių, kad moksliniams M. Gimbutienės ieškojimams buvo nesvetimas filosofinis užmojis.

Jei paklaustume, koks bendras matas sieja filosofiją ir priešistorinę archeologiją, atsakymas būtų akivaizdus: tai interpretavimo pastanga, hermeneutiškumas. Galbūt M. Gimbutienė ir neturėjo progos studijuoti filosofinės hermeneutikos teorijų, tačiau nepaprastas mokslininkės rafinuotumas ir išradingumas interpretuojant Senosios Europos ženklų bei simbolių sistemą leidžia ją laikyti praktinės hermeneutikos kultivuotoja. Daugiapakopė dalies ir visumos santykio analizė, kurios svarbą akcentuoja tokie hermeneutinio metodo pagrindėjai kaip Hansas Georgas Gadameris, yra daugybę kartų pasitelkiama M. Gimbutienės rekonstruojant priešistorinių ženklų reikšmes – ypač tais atvejais, kai, atsižvelgiant į spėjamas semantines sąsajas, tam tikro konkretaus ženklo kontekstas, kurio visuminė semantika daugmaž aiški, leidžia mokslininkei tikėtinai rekonstruoti nežinomą tam kontekstui priklausančio paskiro ženklo – ženklų visumai priklausančios dalies – reikšmę, arba kai konkretūs ženklai, kurių tikėtinos reikšmės jau neblogai numanomos, suteikia galimybę hipotetiškai rekonstruoti visuminę tų ženklų konteksto, kurio semantikos kontūrai kol kas mažiau aiškūs, reikšmę.

Kitas filosofinis M. Gimbutienės idėjų ir teorijų aspektas yra susijęs su mokslininkės pastanga rekonstruoti ne tik paskirų Senosios Europos ženklų reikšmes ar lokaliuosius tų ženklų kontekstus, bet ir senųjų europiečių pasaulėvaizdžio bei pasaulėžiūros, kaip darnios ir vieningos pažiūrų sistemos, kontūrus. Kitaip tariant, M. Gimbutienė siekė atkurti tai, ką pavadintume Senosios Europos gyventojų protofilosofija, kuriai, kaip rodo mokslininkės tyrimai, be kitų svarbių bruožų, yra būdingi saviti stichinės dialektikos, ypač gyvybės ir mirties dialektikos, elementai, taip pat gyvybinės energijos cirkuliavimo bei pulsavimo, ciklinio laiko ir ciklinio gamtinių procesų pasikartojimo, visuotinio daiktų bei reiškinių ryšio, visų dalykų sąsajos vienų su kitais ir persismelkimo vienų į kitus idėjos, kurios, net jei neturėjo konceptualaus įforminimo abstrakčių sąvokų pavidalu, priešistorinės epochos gyventojų mąstyme veikiausiai reiškėsi bent egzistencinių intuicijų lygmeniu. Kiekvienas žmogus, kuris turi pasaulėžiūrą ar bent siekia ją susikurti, jau savaime tam tikra prasme yra filosofas, o M. Gimbutienės tyrimai kaip tik ir atskleidžia, kad senieji europiečiai iš tiesų turėjo vieningą – ir labai savitą – pasaulėžiūrą. Lietuvių mokslininkę galėtume laikyti Senosios Europos gyventojų protofilosofijos istorike.

Didelėmis pastangomis M. Gimbutienės atkurtas senųjų europiečių mitinis mąstymas turi filosofinę gelmę, darančią įspūdį net ir šiuolaikiniam žmogui, be to, kiekviena išplėtota ir konceptualiu vieningumu pasižyminti mitų sistema jau savaime gali būti laikoma filosofijos ištakomis ir prieigomis, taigi tam tikra protofilosofija. Tad mitologija, kaip ir archeologija, su filosofija taip pat turi bendrą matą. Savo darbais inicijavusi archeomitologiją kaip naują akademinę discipliną, M. Gimbutienė atskleidė ne tik filosofinį skyrium paimtos archeologijos ir skyrium paimtos mitologijos potencialą, bet ir tą filosofinį potencialą, kuris kyla iš paties archeologijos ir mitologijos santykio, pačios jų sąsajos bei sinergijos.

Trečiasis filosofinis M. Gimbutienės akademinės veiklos aspektas yra susijęs su labai aiškiai išreikštu etiniu mokslininkės įsipareigojimu, skatinusiu ją drąsiai pasisakyti visuomenei aktualiais klausimais, jos susirūpinimu moraline šiuolaikinio žmogaus būkle, jos politiniu aktyvizmu ir vizionieriškumu. Dėl savo akademinio autoriteto ir moralinės charizmos M. Gimbutienė Amerikoje turėjo pripažintos viešosios intelektualės, į kurios žodį įsiklausydavo net aukšto rango politikai, statusą. Etinis angažuotumas, tvirtų pažiūrų, moralinio stuburo ir politinės vizijos turėjimas yra labai aiški nuoroda, kad šiais bruožais pasižymintis asmuo veikiausiai yra filosofas, bent jau filosofas plačiąja prasme – filosofas kaip išminties mylėtojas, taigi filosofas pagal autentišką graikiškąją filosofijos sampratą, ir M. Gimbutienės, kaip pripažintos aktyviai besireiškusios intelektualės, veikla puikiai atitinka šį kriterijų. Jos įtaka formuojant ideologines nuostatas kultūros ir politikos srityse, taip pat poveikis Amerikos ekologiniam ir feministiniam sąjūdžiams dar sykį patvirtina išvadą, kad mūsų tautietė buvo plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose žinoma ir gerbiama mąstytoja – filosofė plačiąja prasme, o ne tik siauro ezoterinio priešistorinės archeologijos specialistų rato atstovė.

Tai, kad šie jubiliejiniai metai mums suteikė progą dar kartą įvertinti ir iš naujo suvokti M. Gimbutienės nuveiktų didžių darbų reikšmę Lietuvai ir pasauliui, leidžia viltis, kad šios iškilios mokslininkės ir mąstytojos palikimas bus ir toliau tyrinėjamas bei apmąstomas, o jos asmenybės žavesys teiks įkvėpimo vis naujoms humanitarų kartoms.

Naglis Kardelis. Filotopinė nostalgija lotofagų salose

2017 m. Nr. 5–6 / Lėktuvas, prieš beveik penkias valandas pakilęs iš San Francisko oro uosto, jau buvo perskridęs trečdalį Ramiojo vandenyno, bet po lainerio sparnu iki pat horizonto vis dar driekėsi tie patys…

Naglis Kardelis. Lengvi lietuvių kalbos sparnai

2017 m. Nr. 1 / Mums, lietuviams, gimtoji kalba nėra sunki našta, lemties užkrauta ant pečių ir lenkianti prie žemės lyg sunkus akmuo. Ne – tai lengvi sparnai, keliantys mus aukščiau…

Naglis Kardelis. Priartėję Artimieji Rytai ir Europos tapatybės išbandymas

2016 m. Nr. 3 / Rytai – tekančios saulės ir viliojančių tolių kryptis: įvadinės pastabos / Kai bandome įsivaizduoti tolimą ir pasakišką kraštą, prieš mūsų akis iškyla Rytai. Vaizduotę kaitina jau pats lotyniškos kilmės žodis Orientas…

Naglis Kardelis. Tarp mito ir logo: vaizduotė, nusivadėjusi tikrovė ir tikroviški mito pasauliai

2014 m. Nr. 10 / Gyvename pasaulyje, kuris kiekvieną dieną atrodo vis keistesnis ir, nepaisant mokslo pastangų jį paaiškinti bei technikos priemonėmis perkeisti, vis sunkiau suvokiamas ir suvaldomas.

Charles Baudelaire. Keli užsienio karikatūristai. Goya

2021 04 09

Balandžio 9 dieną Charles’iui Baudelaire’ui sukanka 200 metų. Ši publikacija papildo naujausiame balandžio „Metų“ numeryje skelbiamą traktatą „Apie juoko esmę“, kurį išvertė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Vertimą lydinčio kontekstinio teksto apie Goya nerasite žurnale, tačiau šios sukakties proga juo dalijamės virtualiai. Tegyvuoja Baudelaire’as!

Iš prancūzų k. vertė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė

Charles’is Baudelaire’as traktatą „Apie juoko esmę“ palydi straipsniais apie kelis prancūzų ir užsienio karikatūristus. Tarp jų – ir pastabos apie ispanų dailininką Francesco Goyą (1746–1828). Pasirinkome jį išversti visų pirma dėl to, kad Ch. Baudelaire’ui tai „nepaprastas žmogus, atvėręs naujus horizontus komizmo srityje“. Antra – pastabos apie F. Goyos kūrybą labai taiklios ir Ch. Baudelaire’o tyrinėtojų bene daugiausiai cituojamos. Trečia – F. Goyos paveikslai dažnai leidėjų pasirenkami „Blogio gėlių“ rinkinio atskiriems eilėraščiams iliustruoti. Taip pripažįstama neabejotina poeto ir dailininko dvasinė giminystė.

Keli užsienio karikatūristai

II. GOYA

Ispanijoje vienas nepaprastas žmogus atvėrė naujus horizontus komizmo srityje.

Kalbant apie Goyą, pirmiausia privalau skaitytojams pasiūlyti puikų Théophile‘io Gautier straipsnį apie jį, patalpintą le Cabinet de l‘Amateur leidinyje, o paskui perspausdintą įvairių rašytojo publikacijų tome. Théophile‘is Gautier geba tobulai suprasti tokias stiprias asmenybes. Beje, lyginant su Goyos metodais – akvatintos (aqua-tinte) ir oforto mišiniu, retušuojant sausu teptuku – minimas straipsnis turi viską, ko reikia. Aš tik noriu pridurti keletą žodžių apie itin retą elementą, kurį Goya pritaikė komizmui – noriu kalbėti apie fantastiką. Tiksliau, Goya nėra kažkas ypatingo, keisto; tai ne absoliutus komizmas ir ne prancūziškas išskirtinai reikšmes generuojantis komizmas. Be abejo, jis dažnai neria į laukinį komizmą ir pakyla iki absoliutaus komizmo, tačiau jo požiūris į daiktus yra fantastinis, kitaip tariant, jo žvilgsnis į daiktus natūraliai perteikia tai, kas fantastiška. Los Caprichos¹ yra stebuklingas kūrinys ne tik dėl originalios pažiūrų visumos, bet ir dėl atlikimo manieros. Įsivaizduoju Kapričus stebintį žmogų – smalsuolį, mėgėją, neturintį menkiausio supratimo apie istorinius faktus, kuriuos daugelis šių graviūrų primena, eilinę menišką sielą, nežinančią nei kas tas Godoy², nei karalius Karolis, nei karalienė; vis dėlto sąmonės gelmėse jis išgyvens stiprų sukrėtimą, kurį sukels originali maniera, meninių priemonių gausa ir tikrumas, taip pat toji fantastinė atmosfera, kurioje tarpsta visi jo siužetai. Beje, įžymių asmenybių kūryboje yra kažko panašaus į tuos nuolatinius, pasikartojančius sapnus, kurie neduoda ramybės mums miegant. Čia yra tai, kas ženklina tikrą menininką, tvarų ir gajų net savo trumpalaikiuose kūriniuose, kurie, galima sakyti, yra priklausomi nuo įvykių ir kuriuos vadina karikatūromis; čia yra tai, kas skiria istorinius karikatūristus nuo meniškų karikatūristų, trumpalaikį komizmą nuo amžinojo.

Goya – didis menininkas, kartais keliantis baimę. Sąmojį, linksmumą, ispanišką gerųjų Cervanteso laikų satyrą jis jungia su daug modernesne dvasia, bent jau su ta, kurios buvo gerokai daugiau ieškoma moderniais laikais: pomėgio tam, kas neapčiuopiama, smarkių kontrastų pojūčio, gąsdinančios prigimties, aplinkybių keistai sugyvulintų žmogiškų fizionomijų. Maga pabrėžti, kad ši dvasia apsireiškia po didžiosios satyrinės ir destrukcinės XVIII amžiaus srovės, kuriai Voltaire’as turėtų būti dėkingas, jau vien dėl užgaidos (nes vargšas didis žmogus nenusimanė daugiau apie nieką) visų tų vienuoliškų karikatūrų – vienuolių žiovaujančių, apsiryjančių vienuolių, bukagalvių žudikų, besiruošiančių rytinėms pamaldoms, gudreivų, veidmainių, suktų ir piktų kaip grobuoniškų paukščių profiliai – įdomu, sakau, kad itin vienuolių nekenčiantis dailininkas tiek svajojo apie burtininkes, raganų puotas, velnių išdaigas, ant iešmo kepamus vaikus, – ką dar galiu apsakyti? – visas tas nežabotas svajones, tas haliucinacijų sužadintas hiperboles, o paskui visas tas baltas ir lieknas ispanes, kurias nemarios senutės prausia ir rengia arba raganų puotai, arba vakarinei prostitucijai, civilizacijos raganų puotai! Ypač man įstrigo dvi nepaprastos graviūros: vienoje vaizduojamas fantastiškas peizažas, susilieję debesys ir uolos. Ar tai nežinomas ir nelankomas Sieros kampelis? Chaoso pavyzdys? Tenai, šlykštaus teatro įsčiose, vyksta įnirtingos kautynės tarp dviejų ore kybančių raganų. Viena joja ant kitos; viena kitą prikulia, priverčia paklusti. Šios dvi pabaisos ritasi per niūrią miglą. Visa bjaurastis, visas moralinis purvas, visos nedorybės, kokias tik žmogiškas protas gali sumanyti, įrašyti šiuose dviejuose veiduose, kurie, paklusdami dažnam menininko įpročiui ir neišaiškinamam jo metodui, virsta pusiau žmogiškais, pusiau gyvuliškais.

Kita graviūra vaizduoja būtybę, nelaimėlį, vienišą ir sielvartingą, kuris iš visų jėgų stengiasi išlipti iš savo kapo. Piktadariai demonai, nesuskaitoma daugybė bjaurių neūžaugų, suvieniję jėgas, spaudžia pravertą antkapio plokštę. Šie budrūs mirties sargybiniai susimokė prieš neklaužadą sielą, kuri save sekina neįmanomoje kovoje. Šis košmaras vyksta siaubą keliančioje tuščioje begalybės erdvėje.

Karjeros pabaigoje Goyos akys tiek nusilpo, kad jam reikėjo padrožti pieštukus. Tačiau net tada jis sukūrė didžiąsias litografijas, labai svarbias, tarp kurių bulių kovos, pilnos minios knibždyno, nuostabios graviūros, erdvūs miniatiūriniai paveikslai – nauji įrodymai, paremiantys tą keistą dėsnį, vairuojantį didžių menininkų likimą, kuris skelbia, kad gyvenimas tvarkosi priešingai intelektui, tad menininkai laimi vienur, jeigu pralaimi kitur, ir taip stumiasi pirmyn sulig progresuojančia jaunyste, tvirtėdami, džiugindami save ir augindami drąsą iki pat kapo duobės.

Pirmame plane vieno iš tų paveikslų, kuriuose karaliauja nuostabi maišatis ir chaosas, įsiutęs bulius, vienas tų kerštautojų, kurie niršta ant negyvėlių, nutraukė kelnes vienam iš kovotojų nuo užpakalinės kūno dalies. Šis, sužeistas ir apnuogintas, sunkiai ropoja ant kelių. Įspūdingas gyvulys ragais pakėlė suplėšytą drabužį ir, išmetęs į orą, vėl nuleido savo grėsmingą snukį; bet toks nepadorumas skerdynėse beveik nejaudina susirinkusių.

Didysis Goyos nuopelnas – kurti įtikimą išsigimėliškumą. Jo pabaisos iš prigimties gyvybingos, harmoningos. Niekas nedrįso nueiti toliau kuriant įmanomą absurdą. Visas tas maivymasis, tie gyvuliški veidai, tos šėtoniškos grimasos persmelkti žmogiškumo. Net savitu gamtos istorijos požiūriu būtų sunku juos nuteisti, tiek yra panašumo ir harmonijos visose jų esybės dalyse; žodžiu, jungiamosios siūlės, sandūros taško tarp realumo ir fantastikos neįmanoma nustatyti; tai neaiški riba, kurios ir subtiliausias aiškintojas nepajėgtų nubrėžti, nes menas yra ir transcendentinis, ir drauge natūralus.

Versta iš: Baudelaire, Charles. Ecrits sur l’Art, tome I. Paris: Editions Gallimard et Librairie Générale Française, 1971.

1 Los caprichos – Kapričai (liet. k. „Įgeidžiai“), terminas, reiškiantis „fantaziją“ – tai ispanų dailininko Francisco de Goyos aštuoniasdešimties graviūrų ciklas (1746–1828), vertinamas kaip XVIII amžiaus pabaigos ispanų visuomenės, ypač jos aukštuomenės ir dvasininkijos, satyra (vert. past.).
2 Manuelis de Godoy – Ispanijos ministras pirmininkas bei karalienės Marijos Luizos favoritas (vert. past.).

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Petro I testamentas šiandien

2023 m. Nr. 1 / Norint padėti ne tik ukrainiečiams, bet ir Rusijos žmonėms, privalu suprasti istorinio paveldo svarbą. Ne veltui į Petro I testamentą vėl buvo atkreiptas dėmesys 2012 ir 2015 m., Vladimirui Putinui besirengiant invazijai į Ukrainą….

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Charles’is Baudelaire’as šiandien: ar blogio gėlės dar skleidžia kvapus?

2021 m. Nr. 4 / Šių metų balandžio 9-tą sukanka du šimtai metų nuo tos dienos, kai Paryžiuje gimė Charles’is Baudelaire’as, XXI amžiuje savo tėvynainių įvardintas „didžiausiu devyniolikto amžiaus prancūzų poetu“.

Charles Baudelaire. Apie juoko esmę

2021 m. Nr. 4 / Iš prancūzų k. vertė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė / Charles’io Baudelaire’o 200-osios gimimo metinės – proga atsigręžti ir į mažiau žinomą jo kūrybos dalį – rašinius apie meną.

Kristijono Donelaičio „Metų“ vertimo į prancūzų kalbą patirtys

2017 m. Nr. 3 / Vertėją Karoliną Masiulis-Paliulis kalbina Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė / – Visų pirma sveikiname su neseniai Prancūzijos vyriausybės paskirtu garbingu apdovanojimu. Manau, mūsų skaitytojams įdomu…

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Keršto anatomija

2017 m. Nr. 3 / Yasmina Khadra. Kerštas. Iš prancūzų k. vertė Asta Uosytė. – Vilnius: Žara, 2011. – 208 p.

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Pakeliui su „snobu“ Sartre’u

2016 m. Nr. 7 / Solveiga Daugirdaitė. Švystelėjo kaip meteoras. 1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u. – Vilnius: LLTI. – 2015 m.

Nijolė Kašelionienė, Kęstutis Nastopka. Varžybose su Villonu

2000 m. Nr. 10 / François Villon. Rinktinė poezija / Œuvres. Originalai ir vertimas iš senosios prancūzų kalbos. Vertė Sigitas Geda. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – 341 p.

Gintaras Bleizgys. Pasaulis

2021 03 31

Marcelijui Martinaičiui – 85

– Kartais turi atiduoti duoklę kitiems, negalima gyventi tik dėl savęs.

Čia Valentinas Sventickas taip sako man – telefonu, 2019-ųjų vasario viduryje.

– Tai kad aš ir nesiginčiju.

– Ko tada tyli?

Mudu kalbamės apie Marcelijaus Martinaičio lyrikos knygą, kurią prieš mirtį ėmėsi sudarinėti dar pats poetas, bet nespėjo.

– Sunku nebus, didelė darbo dalis jau padaryta.

Tai aišku, kad didelė darbo dalis jau padaryta – eilėraščiai parašyti. O atlikti tą mažą darbo dalį – nesugadinti paties autoriaus pradėtos dėlioti knygos… Kaip tai nebus sunku?

– Ko tyli? Ką ten darai?

– Skutuosi.

– Kažkokia nesąmonė: dabar – vakaras, o vyrai paprastai skutasi rytais.

Kalbėdamas telefonu stoviu prieš veidrodį – su nuskusta puse veido ir pats sau atrodau susidvejinęs. „Gerai“, sako barzdotoji mano veido pusė. „Nepaveši“, juokiasi nuskustoji.

2019-ųjų kovo pradžia: rašomasis stalas, foteliai, sofa ir kiti buto Vokiečių gatvėje daiktai dar mena Marcelijų Martinaitį.

– Čia jis mėgdavo prigulti, čia norėdavo pabūti vienas… – neskubėdama, žvilgsniu tirdama keturiasdešimčia metų už lietuvių literatūros klasiką jaunesnį poetėlį dėsto Gražina Martinaitienė.

Galėtų pasakyti paprastai: eik, vaikeli, namo, dar keliolika metelių pavalgyk košės – tegu blauzdos sutvirtėja; bet taip nesako, šypsosi, kambario kampe stovi nebylus medinis Martinaičio biustas.

Vartom publikacijas, rankraščius, įsijungiam kompiuterį – failai rikiuoti dar paties poeto.

– Norėjo išleisti grynosios lyrikos knygą, pyko, kad žmonės vis kalba apie „Kukučio balades“ – tarsi nebūtų parašęs viso kito.

Aš visą gyvenimą labiau domėjausi būtent „visu kitu“ ir tą esu drįsęs pasakyti net pačiam autoriui: apie jūsų „Kukučio balades“ gieda chorai tokių, kur nė velnio neraukia apie literatūrą, tai mane atbaido, nors baladžių vertė dėl tų chorų ir nesumenksta. Galėjo būt kokie 1999-ieji, klausydamasis jis juokėsi.

– Sakė norįs išleisti knygą be Kukučio, – tęsia Gražina.

Dairausi aplink – ar Marcelijus šypsodamas nestovi man už nugaros, nes aš irgi noriu jo knygos be Kukučio.

– Kaip įdomu, – konstatuoju Gražinai ir vidiniams savims.

Avims, kurios dabar knaisiojasi po rankraščių pievas. Norėčiau sučiaumoti kokį vieną pageltusį, apsiraukšlėjusį puslapiuką, bet moteris pasibaisėjusi tada mane tikriausiai išvarytų lauk.

Vieną dalyką, kurio Martinaitis norėjo dėliodamas rinktinę, jau žinau. O ką žinau dar? Kokia ta rinktinė turėtų būti pagal autoriaus, o ne mano valią?

Darbo reikalais visą kovą ir balandį važinėju po Lietuvą: į Radviliškį, Kupiškį, Švenčionis, Telšius, Alytų, Lazdijus, Kazlų Rūdą. Daug saulės ir šviesos, erdvės vaduojasi iš žiemos – automobilyje per youtube ir visokius CD klausau paties Martinaičio skaitomų eilėraščių. Pasaulis dvejinasi, trejinasi, o dar mažas vaikas namuose, prasčiau išsimiegu – darosi sunku atskirti sapną nuo tikrovės. Šitam bundančiam pavasary, Lietuvos pabaliuos, mano automobilyje, mano vienatvėj Martinaičio balsas iš kadais darytų įrašų skamba kažkaip sakrališkai – lyg iš anapus. Jis kalba, o aš dairausi į jo balsu užtvindytą peizažą ir laiką. Einant savaitėms, mėnesiams vis sunkiau atskirti – vairuoju čia aš ar sapnuoju – tarsi į daiktus ir aplinką žiūrėčiau ne savo, o jo akimis. Kokia jo manymu turėtų būti toji rinktinė?

Iš kur man žinoti. Užsimerkiu ir klausausi, kaip jis skaito:

Už tuos – be kalbos ir be balso, kaip varpinės senos be varpo –
jų šilumą žvėrys išlaižė iš dirvoj pėdos paliktos –
už tuos, kur pamiršo ir guldė po amžių pavarte
ir negyviems neteisybę užrašė kreida ant kaktos –

Staiga: „Atsimerk, kvaily, nes užsimuši.“ Atsimerkiu, ačiū, poetui, kad rūpinasi, nes juk aš už vairo – dar sekundė, ir būčiau nulėkęs į griovį. Tada:

Rankos išseko po žemėm, – kuo žemę vėl arsim?
Bet nebaisi ta ramybė – smėlių žolelė švelni.
Tamsios sukilėlių eglės. Per amžius – be garso
stovi medžių sargyba.
Tartum kareiviai jauni.

Lyg pirmą kartą girdėčiau. Nuo Pagramdinės kaip tik artėju Kazlų Rūdos link – iš abiejų kelio pusių ūksmingi eglynai, proskynoj plieskia garuojanti saulės liepsna ir jau nebežinau, Martinaitis ar kas kitas čia iš eglyno kalba. Pasuku miško keliuku, išlipu iš automobilio. Poetas nesiliauja:

Motula motula – tu skirpsto ugnela,
tu šiaurės lange pazarų vakarine spingsula.
Motula motula – žolė jau pro akmenį želia,
skersai išilgai ji ant akmenio gula.

Pasiimu rinktinės rankraščius, kuriuos visą laiką vežiojuosi ant galinės automobilio sėdynės, vartau, žiūriu į eglyną, samanotus akmenis, kankorėžį lukštenančią voveraitę.

Iš Kazlų Rūdos į Vilnių vėl važiuoju pro eglynus, pro sambrėškas, prietemas, iš žiemos galutinai išsivaduojančius laukus. Visą kelią klausausi Martinaičio skaitomos poezijos…

Jis kalba ir kalba – lyg būtų gyvas, lyg visi tie iš jo eilėraščių būtų gyvi. Skausmas. Kaltė. Susitaikymas. Karo dainos ir raudos. Rezistencija. Pirmasis rinktinės skyrius, kurį sudėliojo pats Marcelijus ir prie kurio man nereikia kišti savo atgrubnagės rankos – neįtikėtinas socialinis angažavimasis, daugybę kartų girdėtos eilės, kurių didžiąją dalį moku atmintinai, skamba tarsi jas girdėčiau ir skaityčiau pirmą kartą. Kitaip sudėliota: rekrūtais į karus paimti sūnūs, raudančios motinos, senoviniai laikai ir pokaris su rezistencija – kaltė ir neteisybė, apie kurias būta baisu ir sunku prasitarti – jie, mūsų broliai, seserys, motinos ir proseneliai, proproseneliai suguldyti, užkasti, apraudoti, nurimę: „Virš visko, kas buvo ir bus, / kas žemėj supūdo lapus – / vakar ir visados / virš žydinčios gluosnio lazdos.“

Skausmas, kuris atlėgsta, žaizda, kurią laikas apgydo – atsimerk, kvaily, nes užsimuši.

Tada antras knygos skyrius, kurio istorinėse pervartose atsiranda „aš“: eilėraščiai – „Aš per pievas vasariškai margas“, „Vaikystė“, „Kažko tylaus ir kaimietiško yra mano kraujyje“ – čia paties autoriaus dėliota – lyrinis subjektas (aš) įžengia į istorijos pynę – po visų karų, raudų, rezistencijų… Kad tik nepagadinčiau: atsimerk, kvaily, nesugadink mano knygos: „Debesys tie iš vaikystės“, „Jeigu aš medis“, „Tu numegzk man, mama, kelią“, „Išves mane baltas sodininkas“, „O toj tyloj ir man yra kažkas“, „Nieko aš daugiau jau nemąstau“, „Gimtieji namai, važiuosim į Vilnių“.

Koks tas „aš“? Ar galiu pakeisti laiko tėkmę? Sugrąžinti mirusius, prakalbinti? Daiktai, įnagiai ir įrankiai – likę iš ankstesniųjų kartų, medžiai, kapai, kaulai, kurie mums bylo. Žodį valdančiam poetui.

Ten šviečia daiktai, ir jie kvepia
iš molio išeinančiu pašalu.
Ten teka upelis – lyg verkia,
ir naktį gilu vandenuos.

Ten motinai liūdna. Ji tyli
skara prisidengusi veidą.
Ir slenkstis ten perskiria žmones,
ir verkia vaikai, kad tylu.

„Aš“ atėjau patirti savojo laiko ir savęs paties. Taip pat ir gyvenusių prieš mane laiko. Esame vienis. Gyvybės pynės, girliandos. Kaltė ir pergalės trimitai. Galiausiai mes laimim. Pasiekiam tai, ko siekėme šimtmečius. Tik ši pergalė pasirodo esanti gerokai sunkiau ir baisiau, negu galėjome tikėtis. Tai trečiasis knygos skyrius. Viskas sugriauta, išgrobstyta, sugadinta, pražuvę ir mes turime tai atstatyti. Gali būti, kad net nebėra ką atstatyti: reikia imti ir sukurti iš naujo.

Dabar nusiimsime rožinius akinius, reikės vinių, plaktukų, daug prakaito, turėsime statyti tai, apie ką drįsdavome tik pasvajoti. Viešpatie, kada viskas šitaip sugriuvo: „Uždaryta kaimo mokykla“ („Sargauti palikta per kiemą šliaužia senė / Prie dūlančių, seniai išmirusiųjų skalbinių. / – Ko reikia? Dar pavogste! – mus iš kiemo gena. – / Jau nieks negrįžta mirt – kas liks iš kapinių?“), „Sąvartyne rastas šeimos albumas“, „Prisiminimas (senelio apraudojimas)“ – tai ne tik eilėraščių pavadinimai. Atsimerk, kvaily, apsižvalgyk – aš numiriau dėliodamas šitą skyrių – ties „Šienapjūte“ (poemos pradžia į knygą įkelta paties Martinaičio – tada numirė; paskaitykit, rupūžės, „Šienapjūtę“!).

Poetai gali (at)kurti sugriuvusį pasaulį. Tam reikia daug galingos, (at)gimdančios, keičiančios, iš proto varančios neįprastai į daiktus ir reiškinius žiūrėti verčiančios jėgos. Neabejodamas (labiau tiktų – riaumodamas) į trečiąjį skyrių įdedu poetinį srautą „Eilėraščių įsiveržimas į nakties Vilnių“. Esu jau kitas, nei 2019-ųjų vasarį imdamasis rinktinės reikalo.

– Dabar žinau, kodėl numirė, – vėl sėdžiu Martinaičių bute, su našle Gražina. – Yra dalykų, kurie žmogui per sunkūs. Yra tokių statybų, kurių įvykdyti nepajėgtume nė vienas mūsų. Net visi kartu.

Sakau tai be balso – tik mintyse, nenorėdamas gąsdinti ar kaip nors įžeisti Gražinos.

– Palaukit rudens, – čia jau prabylu garsiau, – leidykla pateiks paraišką ir kitąmet galėsite knygą išleisti.

– Dar turiu žemės, – ramina mane Gražina, – jeigu reiks parduosiu, šitai knygai nereikia jokių valstybės paramų.

– Galiausiai lieka tik du žmonės, – iki galo dar pats nesuvokiu, kodėl ir ką sakau. – Patys artimiausi.

Norėjau kažkaip jai tą pasakyti, jai ir visam pasauliui: po keleto mėnesių gyvenimo su Marcelijaus Martinaičio balsu ir poezija, čiaumojant ir visokius kitokius jo užrašus bei klausantis ne kiekvieno ausiai prieinamų atsiminimų, pirmiausia jis man yra jos vyras, šeimos tėvas, tas, kuris į tuščią butą Vokiečių gatvėje (kai jiedu su Gražina čia atsikraustė gyventi) iš koridoriaus atitempė kaimynų išmestus baldus, išardė, supjaustė, suveržė ir sukonstravo naujus – kad turėtų ant ko miegoti, kur pasidėti knygas, susėsti valgyti. Jis yra šeimos uola, stalius, juvelyras.

– Aš žinau, su kokiais iššūkiais susiduria žinomo poeto šeima, – sunku pasakyti, balsu ištariu tai ar tik mintyse (gal sapnuoju?), – ypač poeto žmona… Dėl visų tų jausmingų moterų, poezijos mylėtojų…

– Kartais mes eidavom skirtinga gatvės puse, jeigu suprantate, apie ką aš – nenorėjau nuvilti jo gerbėjų.

Gali būt, kad nesapnuoju, nes ji kalba aiškiai ir užtikrintai – taip, kaip kalbama visai ne sapnuose. Tyliu. Ji pasakoja toliau o mano gelmėse vis garsėja savo eilėraštį skaitantis Martinaitis:

Lyg per tunelį
lekiam per ilgą Pietų naktį,
Žvaigždės danguj kibirkščiuoja –
paslaptingos ir keistos.
Tavo dalia –
nuolat manęs netekti,
tavo dalia –
nuolat mane išleisti.

Žinomą žmogų daug kas nori pasisavinti. Koks nors poezijos mylėtojas – jausmingas eilėraščių skaitytojas(a) ar rinktinės sudarytojas, koks nors mokslininkas, bendradarbis, kaimynas, žurnalistas.

– Knygos sudarytojas turėtų paaiškinti, kokiais principais remdamasis atrinko vienus ar kitus eilėraščius, – maždaug po pusmečio per Marcelijaus Martinaičio poezijos rinktinės „Lyrika“ pristatymą Rašytojų klubo salėje į mane kreipsis dr. Darius Kuolys.

– Tai yra paslaptis, – atsakysiu, akivaizdžiai Darių kiek suglumindamas.

Nors šitą rašinį dabar rašau aš, iš tikrųjų esu visai nesvarbus. Esu niekas. Be to, dar neatėjo „Lyrikos“ pristatymo vakaras. Sėdžiu Martinaičių bute ir žinau vieną: visus tris rinktinės skyrius dėliojo pats autorius, būtų gerai, kad ketvirtą (paskutinįjį) jis irgi sudėliotų pats. Tik kaip tą padarysi, jeigu žmogus jau miręs?

– Galiausiai lieka tik du žmonės – patys artimiausi, – kažkelintą kartą it užsikirtusi plokštelė gargaliuoju pro nesveikai susikreivinusią burną – net pačiam sau atrodau keistai.

– Štai tokią kartą man padovanojo, – Gražina iš po stalo ištraukia džiovintais gėlynais išpuoštu viršeliu knygelę, – paties Marčiaus viskas įrišta ir surašyta.

Po kurio laiko supratau, kad pasaulio (at)statymas nėra žmogiškąsias jėgas viršijantis dalykas ir jis prasideda nuo dviejų žmonių. Nuo artimiausių, mylimiausių. Tų, kurie negali tavęs pasisavinti, kurie su tavimi nekonkuruoja, pas kuriuos tu grįžti po visų audrų, karų, Eldoradų ir Amerikos atradimų.

Taip atsirado ketvirtasis knygos skyrius, kuris tam tikra prasme yra ir pirmasis. Gyvenimo ir visa ko pradžia. Išpuoštas gėlynais ir meile. Ir šį skyrių – nuo pirmo iki paskutinio eilėraščio buvo sudėliojęs dar pats M. Martinaitis.

Kaip laiku ir vietoje, turint omenyje visą mano čia aprašytą kontekstą, skamba paskutinysis ketvirtojo skyriaus (ir visos knygos) eilėraštis „Dviese“:

Prieš viens kitą štai sėdim ir tylim.
Jau nebereikia sakyti, kad mylim…
Tiktai mano ranką laikai,
kai tokie nebe mūsų, ne mūsų laikai.

Štai jau laikas artėja miegoti.
Kam iš mūsų pirmajam atneš šlepetes?
Tik ne tas, tik ne tas – dar ne tas
savo metais minkštai pasikloti.

Ramybės Jums, Maestro! Te iš literatūros amžinybių mums nepavargdamas sirpsta ir kvepia Jūsų padovanotas pasaulis.

Marcelijaus Martinaičio poezijos kontekstai „Metuose“

2024 11 30 / Publikacija skirta Marcelijaus Martinaičio poezijos ir kūrybos kontekstams „Metuose“ atspindėti.

Marcelijus Martinaitis. Pavargti nuo lietuvių gražu

2021 m. Nr. 4 / O grįžti kartais taip pat smagu. Tik man nemalonu, kad tada buvom labai pavargę, vis taikėmės į lovą, nepasėdėjom, nepasišnekėjom. Bet pavargti nuo lietuvių gražu.

Marcelijus Martinaitis. Literatūroje pusininkų nėra

2020 m. Nr. 3 / Reikia išgyventi tą pasaulį, išsaugoti kūrybingumą, o ne laukti iš jauno talento kvailokos, beveidės šypsenos, kokios laukiama iš pardavėjos, į popierių vyniojančios prekę.

Regimantas Tamošaitis. Užrašai apie mūsų laikus

2018 m. Nr. 4 / Marcelijus Martinaitis. Viskas taip ir liks. 1988–2013 metų užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 239 p.

Regimantas Tamošaitis. Graži Martinaičio vienatvė

2016 m. Nr. 4 / Tau ačiū už tai, kad mane tu pamirši, suarsi mane ir apsėsi… Marcelijus Martinaitis. Iš rinkinio „Debesų lieptais“, 1966 / Balandžio pirmoji jau seniai man siejasi ne su liaudiškais pokštais, bet su Marcelijaus Martinaičio vardu…

Marcelijus Martinaitis. Iš rankraščių

2016 m. Nr. 4 / Turėjau galimybę susipažinti su Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) rankraščiais, kai po jo mirties rengiau spaudai knygą „Nenoriu nieko neveikti“. Kas pateko į ją, tas pateko. Tačiau rankraščius dar kuriam

Valentinas Sventickas. Rankraščiai kaip rankdarbiai

2015 m. Nr. 2 / Šiuo straipsniu bandoma papasakoti apie poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos procesą. Bet tik tiek, kiek teikia galimybių pažintis su dalimi jo rankraščių. Nuodugnų bendresnį to proceso atvaizdą skaitytojai gali rasti Viktorijos Daujotytės…

Vytautas V. Landsbergis: „Marcelijus mums buvo it ne šios žemės palydovas“

2014 m. Nr. 4 / 1980–1997 metais Vilniaus universiteto literatų būreliui vadovavo poetas Marcelijus Martinaitis. Per septyniolika metų išaugo kelios literatų kartos. Dalis buvusių studentų ir šiandien kultūrinėje spaudoje užsimena…

Marcelijus Martinaitis. Eilėraščiai. Iš užrašų

2013 m. Nr. 11 / Spausdinami tekstai – vieni paskutiniųjų Poeto kūrinių, rastų tarp jo rankraščių. Eilėraščius ir užrašų fragmentus surinko ir spaudai parengė Poeto žmona Gražina Martinaitienė.

Viktorija Daujotytė. Vakar ir visados

2013 m. Nr. 5–6 / Marcelijus Teodoras Martinaitis (1936 04 01–2013 04 05) / Štai ir vėl atsivėrė žemė, žemė gimtoji, žemė motina, maloningai priglausianti Marcelijų Martinaitį, ištikimąjį sūnų, poetą, gyvenusį ir kūrusį tėvynės…

„Metų“ anketa. Marcelijus Martinaitis, Vaidas Šeferis

2013 m. Nr. 1 / Kristijonui Donelaičiui – 300 / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas…

Marcelijus Martinaitis. Apie Maironį, kurio nėra knygose

2012 m. Nr. 5–6 / Kartą vieno pažįstamo, vykstančio į miestą, paprašiau, kad turėdamas laiko užbėgtų į kokį nors knygyną ir man paieškotų Maironio poezijos. Grįžęs skėstelėjo rankomis apgailestaudamas, kad nieko nerado, viskas jau išpirkta…

Pralaužti platesnį dangaus skliautą: Henriko Nagio laiškai Alfonsui Nykai-Niliūnui

2020 m. Nr. 10

Šių metų spalio 12-ąją minimas poeto, literatūros kritiko bei vertėjo Henriko Nagio (1920–1996) šimtmetis. Atstovaudamas tarpukariu Lietuvoje brendusiai naujajai intelektualų kartai, kurios gyvenimą dramatiškai sujaukė istorijos verpetai, jis, kaip ir nemaža dalis jo kartos, pasitraukė į emigraciją, kur neretai skausmingai derino pragyvenimo prozą su kūrybine būtinybe. Viena iš tokių veiklų tapo 1952 m. Buenos Airėse pasirodęs žurnalas „Literatūros lankai“ (išleisti aštuoni numeriai). H. Nagys čia skelbė straipsnius meno, literatūros temomis, poezijos vertimus iš vokiečių, anglų, latvių kalbų bei literatūros ir meno kritiką. Tekste „Mūsų benamės literatūros ateities perspektyvos“ H. Nagys šitaip iškristalizuoja savo požiūrį: „Neveidmainiškas kritikos žodis, keliąs visus būtinus reikalavimus literatūriniams kūriniams, yra didžiausias užtikrinimas, kad mūsų literatūra čia išliks gyva ir nepaskandinta impotentiškom savęs apgaudinėjimo kurtizanijom. Ir aišku, tiktai kokybiškai svari literatūra tegali būti vienu efektingiausių ginklų prieš nutautėjimą ir užmarštį, ir įrodymu mūsų priešams, kaip rimtai mes suprantame savo tautinę misiją: tęsti literatūrinę tradiciją, t. y. už tuos rašytojus, kurie pavergėjų nutildyti laikinai arba amžiams“ (rankraštis, kaip ir kitas poeto archyvas, saugomasMaironio lietuvių literatūros muziejuje).

Jubiliejaus proga publikuojami H. Nagio laiškai, rašyti Vokietijoje ir Kanadoje 1945–1968 m. poetui Alfonsui Nykai-Niliūnui. Atrinktuose laiškuose nusakomi literatūriniai rūpesčiai, veriasi žemininkų-lankininkų tapsmo programa. Biografinio lygmens tekstuose – egzistenciniu nerimu persmelktas vidinis gyvenimas. Viena prie kitos rikiuojasi asmeninio gyvenimo detalės, iškyla besikeičiančios aplinkos ženklai. Esmine tema, vingiuojančia plona filigranos gija iš vieno laiško į kitą, tampa savo kartos leidinio – „Literatūros lankų“ – parengimas, išleidimas ir išsaugojimas.

Virginija Babonaitė-Paplauskienė

Lustenau, 1945 09 27

Alfai, rašau tau lyjant nesibaigiančiam rudens lietui… Lyjant be jokios pertraukos jau kelintą dieną ir naktį. Gaila, kad visa tai kvailai išėjo ir Tiubingene nebesusitiksim. Įsimatrikuliavau Insbruko¹ universitete baigti tų juokingų ir kvailų dalykų. Tik kambario tai nėra. Ir valgyti ten labai ubagiškai nedaug. Pridėk dar nejaukų šaltį, kuris palto neturint patrigubės… Ir turėsi tokį artėjančių mano studijų vaizdą.

Nemanai atvažiuoti Insbrukan? Mokslo atžvilgiu čia nebūtų sunku, be to, būtumei nors vienas žmogus… Šiaip čia nė vieno veido, į kurį būtų galima žiūrėti neprisimerkus ir nejaučiant visiško abejingumo.

Jeigu gaučiau leidimą atvažiuoti dar į Tiubingeną. Iš tikrųjų buvo gera tas dvi savaites pas jus. <…>² Žinai, tu man atsiųsk savo eilėraščių. Visą pluoštą. Ir būtinai, jei gali, dar įduok tiems, kurie šituos mano laiškus neša. Aš tikiu Tave čia netrukus pamatyti. Juk nevažiuosi Prancūzijon?

Henrikas

P. S. Dar vienas toks kvailas reikalas: jei susitiksi kurį mano profesorių (Girnių, Maceiną ir Ivinskį), paprašyk, kad man parašytų tokį paliudijimą, jog buvau 6 sem. studentas Filosof. fak., nes šitiems nelabai vien tik studijų knygutės nuorašo pakanka.

Insbrukas, 1948 05 14

Mielas Alfonsai,

Gyvenu čia tokiam vienam viešbuty visai vienas. Krūvos knygų ir karštas vėjas ir aplinkui akmeniniai kalnai. Kaip šuva būdoj. Bet nieko negalima padaryti: reikia ir taip kartais gyventi. Gerai tik tai, kad gali su savo mintim būti visą dieną ir visą naktį. Rašau, skaitau, valkiojuos po laukus, nueinu ligi upės ir žiūrau į drumzliną ir greitą srovę. Ir taip bėga dienos. Grįšiu gegužės 30. Tikriausiai atsivešiu ir kelis eilėraščius, galėsiu pasiųsti H. Radauskui. Parašyk kokį atviruką.

Tavo draugas Henrikas

Insbrukas, 1949

Mielas Alfonsai,

Kaip Tau sekasi gyventi rudenį? Apie mudviejų „profesinį likimą“³ jau painformuotas ir aš. Vis dėlto prof. Jonynas⁴ savo padarė! Čia ruduo, tuščia, diena po dienos rašau, rašau, rašau. Grįšiu spalio pabaigoje. Parašyk prie progos kelis žodžius apie save. Aš, kaip matai, – nelabai ką galiu parašyt. „Aidams“ persiunčiau straipsnį ir eil. vertimus apie Traklį. Kas naujo rašytojų draugijoj? Pasveikink nuo manęs širdingiausiai Sandrą⁵!

Henrikas

Montrealis, 1951 12 18

Brangus Alfonsai,

Ant šio „sveikinimo“ popieriaus nutariau Tau parašyti ilgai žadėtą laišką. Su Tavo broliu Petru mudu dažnai Tave prisimenam. Susitarėm – jei tik tai bus įmanoma – šią vasarą tave kartą aplankyti. Štai Tėv. Leonardas⁶ rašė man neseniai, kad Tu buvęs Brooklyne. Kaip gerai būtų, jei aš ten netoliese gyvenčiau! Dabar – pinigai, viza, darbas ir visi kiti velniai mane galutinai atplėšė nuo draugų. Apie šį miestą nieko gero negaliu parašyti. Gerai, kad esame kartu su Birute⁷. Mums gera. Paskutiniu metu labai daug dirbau su nauju rinkiniu. Atspausdins jį Čikagoj Liet. Knygos Klubas kitąmet: apie kovo mėn. Gal dar vėliau.

Nudžiugau gavęs „Žemę“. Ji atrodo gerai. Labai daug kartų skaičiau Tavo naujus eilėraščius ir taip pat „Praradimo simfonijas“⁸. Man rodos, šiandien aš daug arčiau Tavo žodžių prieinu ir pradedu matyti visą eilę dalykų, kuriuos anksčiau tik labai intuityviai tesuvokiau.

Girniaus įžanga parašyta sodriai ir ekspresyviai. Tai mane nustebino ir nudžiugino. Kad jis gali giliai perskrosti – žinojau, bet kad ir taip sąmojingai gyvai ir drastiškai – man buvo staigmena.

Norėčiau dar pasikalbėti apie kitas knygas, bet teks tai atidėti kitam kartui, nes turiu į Tave tokį prašymą. Čia, Montrealy, norim bandyti išleisti keturiskart per metus literatūrinį laikraštį; (12 pusl.). Redakciniam kolektyve bus ir V. Jonynas⁹. Tu jį berods pažįsti iš Vilniaus universiteto laikų? Jame bus galima kalbėti aiškiai ir negailestingai apie visas mūsų literatūrinio gyvenimo votis. Parašyk kokį straipsnį (gal tebeturi mūsajam žurnalui rašytą?). Be to, būtų gerai, jei parašytum ilgesnes recenzijas apie Savickio „Raudonus batukus“ ir Jankaus „Pirmąjį rūpestį“. Norėtume pirmą numerį išleisti vasario mėn. pabaigoje. Parašyk taip pat, ką Tu iš viso manai dėl šio sumanymo. Tame laikrašty būtų straipsniai, recenzijos, kelios orig. novelės, keli eilėraščiai, be to, verstinės beletristikos ir poezijos ir aktualija. Visa medžiaga liestų tiktai literatūrą. Oficialus leidėjas: Kultūros Fondo skyrius Montrealyje. Norėtume sutelkt į jį visus gyvus žmones ir padaryti laikraštį tokia tribūna kiekvienam rimtam ir drąsiam pasisakymui.

Toks gana oficialus išėjo šitas popierius, bet Tu gerai žinai, kaip sunku parašyti šiltą žodį ant paišinio lapo. Be to, ką aš jaučiu, žinai…

Daug gero Tau ir Sandrai!
Tavo Henrikas

Montreal, 1952 02 23

Mielas Alfonsai, nežinau, ar tau ką nors Kazys¹⁰ yra sakęs. Paskutiniam laiške, kurį jau parašiau, papasakojau daug liūdnų dalykų, kurie jau nuo „Žemės“ pasirodymo rūpino ir skaudino. Gavęs tavo gerą, draugišką laišką, kuriame man vėl atsiskleidė tavasis nelengvas ir skaudus gyvenimas, tavo rūpesčiai ir tavo kelio kampuoti akmenys, galvojau ilgai, kaip man tau visa ką parašyti. Kaip parašyti, kad tu jaustumei, jog visi tie dvejojimai nėra paprastas vienkartinis užsispyrimas, bet tavo draugo liūdnumas ir skausmas. Tavo draugo, kurį jau gyvenimas – nuo to laiko, kai persiskyrėm, yra taip pat nemaža apdaužęs, bet tikro draugo. Kaziui parašyti buvo kažkaip lengviau, – tau sunkiau surasti žodžių, todėl, kad norėčiau viską pasakyti aiškiai, paprastai ir nuoširdžiai.

Jau pirmą kartą skaitydamas „Žemės“ [įvadą] (jį Girnius parašė tikrai gerai; tiesa, ne visi literatūriniai teiginiai man atrodo tvirti, o jų – tarp kita ko, ne taip daug, bet filosofinis Girniaus žvilgsnis užmestas puikiai; ir su juo tomis mintimis taip pat iš esmės sutinku), pradėjau galvoti, ar manoji poezija yra tokia? Galvojau – ar nors tokia tendencija joje jaučiama? Ar Girnius nėra visiškai teisus, vėliau apie kiekvieną atskirai kalbėdamas, kad manoji poezija niekur esmingai nėra gimininga tavajai ir Vytauto¹¹. Jis teisus. Nuotaika – sako jis tenai – sieja mane su jumis, net ne bendras klausimas, pagaliau net ne bendras suproblematinimas klausimo. Ir tai taip pat tiesa. Žinau, savęs klausdamas dar daugiau – niekad aš savo poezijos nesuproblematinsiu, nes neturiu tokiam žygiui davinių nei troškimų. Visuomet prakalbinsiu „Žemę“ ir „Daiktus“, ir „Apraiškas“ tiktai tokiu būdu, kaip tai dariau „Lapkričio naktyse“¹² ir „Saulės laikrodžiuose“¹³ – prakalbinsiu ir paliksiu jiems kalbėti per mane. Gali būti, tai yra todėl, kad aš pats gyvendamas atsakymų neturiu, kad nežinau, kodėl ir kokiam keistam ryšy su manim pasaulis yra gyvas. Ir prakalbinęs tikrovę aš pats klausausi jos kalbėjimo ir renku jos balsui žodžius. T. y. gerai matau – skirtingas kūrybinis procesas nuo „Žemės“ įžangoje užakcentuotojo, t. y. ir skirtingas to paties poeto pašaukimas, supratimas. Man rodosi, kad stoviu netoli tokių kaip Trakl, Heym ir pagaliau mūsų Kossu¹⁴.

Aišku, ir taip žiūrint „Žemės“ bendras kelias yra įmanomas. To visai nenoriu paneigti. Įmanomas kaip jaunų žmonių pastanga pralaužti platesnį dangaus skliautą mūsų „susikatarinkinusiai“ poezijai. Įmanomas ir gilus „Žemės“ dalyvių ryšys, ta prasme, kad mes norime poezijos visiškai tikrai atremtos į rašančiojo žmogiškąją laikyseną. Kad trokštame pirmiausia žmogiškos tiesos kūrėjo pasisakyme. Kad esame visai sąmoningai suinteresuoti pačio žmogaus, šiandieninio žmogaus problema. Kad matome jo rankas, iškeltas beviltiškam ieškojime. Nes ir mes esame tie patys ieškantys – tie patys suaižytų namų gyventojai, statytojai, griovėjai. Nežinau, kaip tau visa tai nuskambės. Bet tikėk manim, šiandien man tie klausimai patys skaudžiausi. Jaučiu, kaip prieš trečiąją savo poezijos knygą (kurią norėčiau išleisti jau kitąmet) turiu visa tai sau atsakyti, visai aiškiai ir nedvejodamas. Kitu atveju, nemanau, kad ta knyga būtų man brangi ir būtina išleisti. <…> O dėl paties naujo laikraščio išleidimo pritariu. Padarysiu viską, ką pajėgsiu, kad jisai būtų toks, kokio jo mes laukiame. Man atrodo, kad jį reiktų išleisti netrukus ir bandyti bent kartą į mėnesį atspausdinti. Pinigai mūsų kišenėse reti svečiai. Parašyk konkrečiai, ko reikėtų pirmam numeriui – padarysiu. O Kazys technišką darbą atliks be priekaišto. Tik bendradarbių tarpe nenorėčiau matyti bent laikinai žmonių, kurių nuomonės mums nelabai žinomos. <…>

Tavo Henrikas

Montreal, 1952 05 21

Mielas Alfonsai,

Jau taip nemažai laiko praėjo po New Yorko susitikimo, o vis niekaip neįstengiau tau parašyti žodžio. Tai dabar, prigriebęs tą amerikonišką priemonę, skubu pridėti. Liūdna buvo grįžus – ir šitas miestas atrodė kaip kalėjimas. Sunku taip susitikti kelioms valandoms, išsiskirti tuojau, nes žinai, kad sekantis pasimatymas bus kada nors už kelių mėnesių, o gal ir metų. Tik man smagu, kad tu žadi atvažiuoti į Montrealį atostogoms. Atvažiuok, būtinai. Čia mes galėsime pasivaikščioti ir išsikalbėti, o vaikščioti yra kur ir kalbėti apie ką taip pat daug. <…> Kaip mūsų laikraščio reikalai? Kazys parašė dėl Franz Kafkos, išversiu ligi šios savaitės pabaigos ir nusiųsiu. New Yorke nusipirkau Kafkos prozą. Ten yra labai gerų dalykų, manau išversti trumpus pasakojimus. Vienas jų – iš vaikystės – man patinka. Tuo tarpu bendras Kafkos prozos pasaulis – man svetimas. Jame dažnai susiduri su veidrodine koketerija ir tipingai žydišku dekadentizmu. Dažnai ir Kafkos sakiniai yra varginantys savo nesvietišku ištęsimu ir pedantiška pastanga viską pasakyti – šalia reikšmingų aprašinėja jisai ir visai neesmingus dalykus. Žinai, yra kažkokia giminystė tarp Rilkės ir Kafkos – abu jie liguistai trapūs ir subtilūs ligi skaudumo. <…>

Tavo Henrikas

Montreal, 1952 09 01

Tikrai pragariški karščiai buvo užgulę šitą kraštą. Jau ir galvot nebebuvo įmanoma, kaip žmogui derėtų. Tai užtai tavo žodžiai buvo dvigubai malonesni man: žinojau, kiek narsumo reikėjo, kad juos užrašytumei, o ir man dabar yra daug dalykų prieš akis išsirikiavę, apie kuriuos reikėtų kalbėti. Pirmiausia apie mūsų „L. Lankus“. Pirmas numeris atrodo gerai. Labai gerai. Jis yra tikrai kultūringo leidinio vardo vertas. Ir išorė, ir medžiaga. Kėkštas jį sulaužęs gerai ir skoningai. Taip kad ir ateityje jam galima ramiai patikėti laikraščio estetinę išvaizdą. Labai geras Staniškio¹⁵ (turbūt Tučio) romano fragmentas. Jis yra talentingai ir visai naujai parašytas. Mūsų prozoje tai neabejotinai šviežias ir seniai lauktas žodis. Jame jaučiamas vakarų prozos kvapas. Tiesa, pati pradžia man neatrodė labai stipri, bet toliau skaitant aš ėmiau jausti, kaip atskirosios detalės ima lietis vienu momentu ir skleisti ypatingą šviesą.

Škėmos dalykas geras. Tačiau mane daug kur nuteikė nejaukiai per daug jau aiškiai kyšanti dirbtinė maniera ir savotiškas savižudiškas noras pabravūruoti. Be tų dirbtinių vietų Škėmos dalykas būtų labai įdomus. Jo kompozicija yra labai įdomi (plokštelės sukimosi principo), o labiausia aš Škėmą gerbiu už tai, kad jis nepailsdamas nori išsimušti iš konvencionalumo srovės, kurioje maudosi beveik visa mūsų proza. Ar jis tikrai išsimuš, priklausys nuo to, kiek jis nemeluos sau pačiam ir neperduos savo ieškojimo pigiems triukams ir efektams.

Juliaus¹⁶ mums gerai pažįstamas dalykas nebedaro didelio įspūdžio: gal todėl, kad daug kartų girdėtas, o gal ir todėl, kad šioji redakcija pabaigoj aiškiai pertęsta. Pradžia – taip, kaip ji dabar atrodo – man patiko. Ten daug to mielo, šviežaus krypštukizmo.

Mariaus¹⁷ buities vaizdelis vidutinis. Keistai nepritinka jo pasakojimui. Toks sukapotas sakinys. Tai netikrasai Katiliškis. Nėra jėgos nei tirštumo. Tema taip pat nėra laimingai pasirinkta.

Toks vedamasis geresnis. Paprastas, trumpas, aiškus. Man patiko.

Girniaus straipsnis labai įžvalgiai ir jam įprastu aštrumu parašytas. Gerai, kad toks atmuštas pirman numerin. Labai gerai, kad ir antrajam numery jisai rašys. Lauksiu jo žodžių apie „Žemę“. (Tiesą sakant, Anouilho labai gerai nepažįstu, bet kiek skaičiau vokiečių kalba – tris dramas – man atrodo, Girnius yra gerai jį interpretavęs).

Recenzijos visos man patiko. Gerai atseikėta Alantui (o taip pat gerbiamai Sorbonos daktarei Židonytei už pasibaisėtinas nesąmones, skelbtas NL). Jankaus novelėms būčiau kiek nuolaidesnis. Tavo žodis žiaurus, bet teisingas. Kiek mažiau man patiko J. Meko recenzija apie Aistį. Kažkaip palaidai ir nesklandžiai parašyta. Nereikalinga (visiškai) pradžioje cituojama kažkokio labai jau „lėtiškai“¹⁸ priraizgyto, sentimentalaus laiško ištraukėlė.

Juliaus vedamasis geras. O ypač puikiai ir šiltai pasišaipant, sudorota brangiosios Mazalaitės¹⁹ medaus mėnesio svaičiojimai. Juliui reikia kiek galima daugiau angažuotis šian skyriun. Poezijos puslapis įdomus. Juk geriausias, mano manymu, – Kazio. Nes ir Šlaito, ir Meko eilėraščiai silpnesni negu paprastai jų spausdintieji, ypač Šlaito. Kėkštas panašus į save. Tiktai man su jo poezija kontaktas labai panašus kaip su Škėmos kūriniais. Po eilės gerų vaizdų ir tikrų žodžių ima ir prasimuša koks dirbtinas ir negyvas vaizdas, persukta frazė, – ir tada vėl labai sunku surasti turėtą šiltą kontaktą. O Kėkštas man labai artimas, kažin kur, taip kad norėtųsi jo poeziją priimti visai tiesiogiai ir nerūstaujant. Tuo tarpu Kazio²⁰ eilėraščiai skamba tvirtai ir šviežiai ir įdėtas truputis mistiškos nuotaikos jam suteikia naujos spalvos. Ypač man patiko tasai eilėraštis, kurį jis skaitė New Yorke.

Švedų lyrikos vertimai neatrodo per geriausi. Skamba kaip mediniai dirbiniai. Sunku tikėti, kad taip jie skambėtų originale. Yra ir išsireiškimų labai kerėpliškų. Bet ką padarysi – vertimai visuomet kvepia amatu. Užtai tematiniai jų kai kurie – nauji ir drąsūs. <…> Taigi bendras „L. lankų“ įspūdis geras. Dar daugiau – labai gerai, kad tai pradžia didelio kelio. Mes jo neturime apleisti. Ir pagrindinis rūpestis turėtų būti – „L. L.“ leisti kiek galima dažniau. Nors vieną kartą per du mėnesius. Būtų bjauru, jeigu pinigas tokį sumanymą nužudytų. (Padarysiu viską, kad Kanadon siunčiami 250 egz. būtų išplatinti.) <…> Dabar dėl antrojo „L. L.“ numerio. Savų eilėraščių tikriausia neatsiųsiu. Jų nėra. Nieko dar nesu atbaigto parašęs. Buvo prislėgusi kaitra ir „S. L.“ skaudžiai liūdnas pasirodymas. Gal trečiam numeriui. Naujosios vokiečių poezijos išversiu. Išversiu visus nebūtinai chronologiniai jauniausius. Manau duoti po kelis Heym, Trakl, Zech, Franz Baerman Steiner (g. 1908) ir dar kelis pačios jauniausios kartos. <…> Parašysiu taip pat trumpą apžvalgą apie naujausią vokiečių literatūrą. Tai tiek. <…> Būk tvirtas ir laikyk tuos „L. L.“ gyvus, jie mūsų vienintelė viltis.

Henrikas

Montreal, 1953 05 21

Brangus Alfonsai,

Rašau tau kelis žodžius iš fabriko. <…> „Lankų“ antras numeris geresnis. Gražiau sutvarkytas, medžiaga geriau surinkta. Tiktai dėl Aragono, Eluard’o ir Lėto²¹ reikėjo pagalvoti. Pastarasis, mano nuomone, tėra raštingas eksperimentatorius, ir tai gerokai šarlataniška prasme. Gal „žvilgsniečiai“²² spaudė jį dėti?

Tavo eilėraščiai man labai patiko. Juose yra daug ramios, vidinės šviesos, tokios, kuri poezijai suteikia anų, regėtų ir mylimų pasaulių saulės atspindį.

Radausko taip pat geri, Blekaičio – fifty fifty. Nėra juose tikrojo veido apybraižų. Tik atsitiktiniai štrichai.

Vertimai įdomūs – ypač Rimbaud ir Baudelaire.

Kritikos skyriuje Baronas gauna ilgai pelnytą užmokestį. Dabar reikėtų ir Gliaudai²³ su gerais procentais tokios pylos. <…> Iki, būk sveikas,

Tavo draugas, Henrikas

Montreal, 1953 06 13

Nors žadėjau tuoj vėl parašyti, matai, kaip išėjo, praėjo kelios savaitės, pralėkė. <…> Dėl antrojo numerio tavo daugelis minčių teisingos. Labiausia, kad reikalingas sekantiems numeriams aiškus planas. Tada Kėkštas gal neprikaišios tokių abejotinų dalykėlių. Tokį planą galėsim nustatyti bent dviem trims sekantiems numeriams. Ir Tavo mintys pakviesti Julių redakcinėn kolegijon man patinka. Gal iš tiesų mūsų Kripštas tada labiau įsijungs ir pradės, šalia berazūmių gydymo, daugiau rašyti, o rašyti jis juk gali.

Trečiam numeriui atsiųsiu (atsivešiu) eilėraščių savo ir Pūkelevičiūtės. Prašiau Škėmos parašyt essay apie Donelaitį ir mūsų kartos kūrybines pastangas. O taip pat B. Gudaitis išvers keletą stipriausių Karl Sandburg eilių – poemų. Prašiau jo išversti tokį puikų eilėraštį (Tu, tikriausiai, jį žinai) apie poeziją. Jei gausiu laiku tik ką išleistą Paul Celan eilėraščių knygą, tai išversiu jo dar keletą eilėraščių. Tik nei apie Rūkšos, nei apie Vinco Kazoko eiles rašyt recenzijos nenoriu. Gal kitą kokį autorių numatai? <…> Būk sveikas ir kovok už „Lankus“. Ir parašyk greitai apie numatomą datą ir vietą. Susitikti labai labai reikia.

Montreal, 1959 06 16

Mielas Alfonsai,

Kad greitai neparašei – nesistebėjau, nes spaudoj radau žinutę apie Tavo persikėlimą Vašingtono kongreso bibliotekon²⁴, iš pradžių pagalvojau, kad persikėlei su visa šeima, bet suprantu, kad lieki Baltimorėj. Žinau, kad pakeitei darbą, nes fabrikas – nežiūrint, kokį darbą tenai dirbtum, yra gana šlykšti vieta.

Ir aš, sugrįžęs iš Baltimorės, jaučiausi žymiai geriau. Dar ir šiandien jaučiu, kad susitikimas buvo daug ko vertas. Tiesa, kaip tu rašai, Kazio²⁵ laikysena retkarčiais ir man pasirodė konservatyvi. Bet aš manau, kad jis toks buvo ir pasiliks. Kai dabar perskaičiau Lietuvių rašytojų draugijos nutarimą jo paskutinei knygai paskirti premiją, suprantu, kodėl jis niekados per daug entuziastingai nepritarė bet kokiai akcijai prieš draugijos šulus. Žinoma, nemanau, kad jis tai darė sąmoningai, t. y. ieškodamas konkrečios naudos. Bet visuomet geriau nesusikirsti ir išlaikyti gerus diplomatinius santykius.

Gerai, kad apsiėmei redaguoti devintą numerį. Man šiuo metu laisvalaikis pravers. Aišku, kad sutinku redaguoti sekantį numerį, o ir tavajam padėsiu, kiek prašysi. Parašysiu recenziją apie Gražulio „Sudužusį vaizdą“²⁶ ir atsiųsiu pluoštą savo eilėraščių. Jeigu reikėtų dar kokios nors recenzijos arba straipsnio (kaip tu sakai, parakinio), parašyk man maždaug sritį arba nusikaltėlį. <…> Iš Juozo gavau jau kelis laiškus: atrodo, kad Antanas Mažiulis rimtai apsiima administruoti. Gerai, vis mums patiems bus mažiau rūpesčių. Tiesa, prieš keletą dienų gavau laišką iš Kėkšto. Jis liūdnai teiraujasi, kodėl nė vienas mūsų jam nerašo. Tad šį vakarą jam parašiau ilgą laišką, papasakodamas apie mūsų pasitarimą ir visus tolesnius planus dėl „L. L.“, dabar palauksiu jo atsakymo, nes jam visai konkrečiai paminėjau, jog liekame kolektyve 4. Pažiūrėsim, kaip jis reaguos.

Pasakyk Sandrai, kad jos paveikslas, įdėtas į naujus rėmus, kabo didžiausiame mūsų kambaryje garbingoj vietoj. Jis šviesus ir labai gerai nuskaidrina mano profesionališką melancholiją. Ir Birutė juo nemažiau džiaugiasi.

Tavo Henrikas

1963 ruduo

Mielas Alfonsai,

Užvilkinau savo laišką Tau. Užvilkinau, nes pravaikščiojau tas kelias savaites po „Santaros“ suvažiavimo kaip palaidotas žmogus. Man dar vis nepamirštamas tasai paskutinis atsisveikinimas Tabor Farmoj, sekmadienio popietę. Dar visa taip skaudžiai arti, taip baisiai neįtikinama. Buvo tai toks geras susitikimas, toks beveik neįmanomai šiltas dviejų naktų ir dviejų dienų metas, tarytum būtų grįžę anie geri Freiburgo laikai. Dabar galvoju, lyg būtume jautę, kad tai paskutinis kartas. Škėma buvo toks jaunas ir gyvas žmogus. Vienas iš mūsų.

O dabar reikia viską tęsti toliau. Tol, kol esame čia, nes kas žino, kaip mums numatyta. Ir žinai, man dabar draugystė pasidarė dar brangesnė nei anksčiau, ir aš jaučiuosi arčiau Juliaus ir Tavęs, ir man Judviejų reikia kaip niekad anksčiau. Gaila, kad nebuvai tąsyk Cape Cod ir kad neatvažiavai su savo mašina į Montrealį. Kitą vasarą susitiksime, kaip Tu manai? Mudu su Julium jau ir kokį planą sudarėm (jam labai karštai pritarė ir Škėma su Mackum). Aš dar tai vėliau Tau paaiškinsiu. Dabar gi noriu apie „Lankus“ parašyti.

Tu jau daug girdėjai iš Juozo. Žinai, tada mes taip galvojom – reikia leisti. Leisti metraštį²⁷, nes periodinio žurnalo neįstengėm išleisti ir dėl medžiagos trūkumo, ir dėl finansų. Tegul leidžia Frontas²⁸. Jie į turinį nesikiš, ir – galų gale – ką jie galėtų cenzūruoti tokio pobūdžio metraštyje?

Dabar konkrečiai dėl naujo numerio. Jis turėtų išeiti 1962 metais kovo ar balandžio mėnesį. Reiškia, medžiagai sutelkti laiko nedaug liko. Maždaug iki gruodžio vidurio. Aš norėčiau, kad Tu tvarkytumei visą praeitų metų poezijos apžvalgą. Ją reikėtų parašyti vienu ilgu straipsniu, sustojant prie kai kurių knygų ilgėliau, prie kitų gi – trumpai. Gali pakviesti talkai Julių (jis sutiko) ir mane. Galėsim apie kai kurias knygas Tau parašyti trumpas apžvalgas, kurias Tu vėliau inkorporuotum bendron apžvalgon. Būtų gera kokį vieną straipsnį parašyti ir atskirai apie 1961 metų poezijos įdomesnes knygas ar įdomesnius aspektus.

Be to, Juozas man rašo, kad Tu esi pasiruošęs straipsnį apie Putiną. Tą, kurį skaitei Bostone. Ar Tu galėtumei jį man duoti atspausti į „Lankus“? Ir – norėčiau [gauti] iš Tavęs kokius 4 naujus eilėraščius. Gerai?

Būk geras, parašyk man dar savo sugestijas ir savo idėjas apie naujus „Lankus“. Aš juos galėsiu panaudoti.

Daug linkėjimų Sandrai ir Tau ir mažiesiems iš Birutės ir manęs.
Iki
Tavo H.

Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė

1 H. Nagys 1945 m. pradėjo studijas Insbruko universitete.
2 Siekiant pateikti kuo daugiau laiškų, teko praleisti vieną kitą mažiau reikšmingą sakinį.
3 Vytautas Kazimieras Jonynas 1946 m. Freiburge įsteigė Meno ir amatų mokyklą; A. Nyka-Niliūnas ir H. Nagys buvo pakviesti dėstyti čia prancūzų ir vokiečių kalbų.
4 Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997) – grafikas, tapytojas, vitražistas.
5 Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė (1922–2009) – šokėja, dailininkė; A. Nykos-Niliūno žmona.
6 Leonardas Andriekus (1914–2013) – poetas, redaktorius, pranciškonas, bažnytinės teisės daktaras.
7 Birutė Vaitkūnaitė-Nagienė (1921–2017) – choreografė, šokėja, H. Nagio žmona.
8 A. Nykos-Niliūno debiutinė knyga, išleista 1946 m. Vokietijoje.
9 Vytautas Aleksandras Jonynas (1918–2014) – literatūros kritikas, bibliotekininkas.
10 K. Bradūnas Vokietijoje redagavo žurnalą „Aidai“
11 Minimas Vytautas Mačernis (1921–1944).
12 H. Nagio antroji poezijos knyga „Lapkričio naktys“, išleista 1947 m. Freiburge, Vokietijoje.
13 H. Nagio trečioji poezijos knyga „Saulės laikrodžiai“, išleista 1952 m. Čikagoje.
14 Jonas Aleksandravičius (1904–1973); nuo 1951 m. – Jonas Aistis.
15 Vytautas Janavičius (1924–1995), slapyvardė – Staniškis; draugų ir artimųjų vadinamas Tučiu.
16 Julius Kaupas (1920–1964) – rašytojas, literatūros kritikas, medicinos mokslų daktaras.
17 Marius Katiliškis (1914–1980) – rašytojas.
18 Turima mintyje Leono Lėto kūryba.
19 Nelė Mazalaitė (1907–1993) – rašytoja. Minimas jos romanas „Medaus mėnuo“.
20 Turima mintyje K. Bradūno kūryba.
21 Leonas Lėtas (1923–1998) – poetas, prozininkas.
22 Žurnalo „Žvilgsniai“, leisto Vokietijoje, kolektyvas: A. Landsbergis, L. Lėtas (tikr. – V. Adamkevičius), J. ir A. Mekai.
23 Jurgis Gliauda (1906–1996) – rašytojas.
24 A. Nyka-Niliūnas 1959 m. gavo darbą Vašingtono kongreso bibliotekoje.
25 Turimas mintyje K. Bradūnas.
26 Balys Gražulis (1914–1994) – poetas. Knyga „Sudužęs vaizdas“ išleista 1958 m. Čikagoje.
27 Vyko svarstymai dėl naujo literatūrinio leidinio.
28 Turima mintyje Lietuvių fronto bičiulių sambūris, leidęs žurnalą „Į Laisvę“.

Henrikas Nagys. Mano dienoraštis. 1945 – svetimoj žemėj

2025 m. Nr. 11 / Poeto Henriko Nagio (1920–1996) dienoraštis – sąsiuvinis kietais, tamsiai pilkos spalvos viršeliais, septyniasdešimt dviejų lapų. Tekstas rašytas juodu rašalu ir pieštuku lietuvių ir vokiečių kalbomis. Sąsiuvinyje esama intarpų

Du pasakojimai apie Petrą Cvirką ir Salomėją Nėrį

2025 m. Nr. 10 / Kazio Almeno pokalbis su Antanu Vaičiulaičiu ir Alfonsu Nyka-Niliūnu / 1944 m. artėjant sovietų frontui iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusi didelė inteligentijos dalis pasiėmė ir liudijimus apie permainų ir lūžių pažymėtą…

Mylimas ir kritikuojamas: Alfonsas Nyka-Niliūnas „Metuose“

2024 10 18 / Šiemet minime poeto, vertėjo, literatūros kritiko Alfonso Nykos-Niliūno (tikr. Alfonsas Čipkus, 1919–2015) 105-ąsias gimimo metines. Šia proga iš žurnalo archyvų sudarėme „Litera-turą“ ir kviečiame skaitytojus geriau pažinti poeto kūrybą, biografiją ir jo įtaką.

„Jeigu žinočiau burtažodį“: Birutės Pūkelevičiūtės laiškai Algirdui Landsbergiui

2023 m. Nr. 10 / Publikacijai parinkti B. Pūkelevičiūtės laiškai, rašyti 1961–1965 metais iš Monrealio A. Landsbergiui į Niujorką, atveria kultūrinį lauką, kuriame iškyla iki šiol nežinomi arba mažai žinomi biografijos faktai, rekonstruojami praeities įvykiai…

„Niekados neieškojau išorinės formos, tik vidaus“: Jono Meko laiškai Kaziui Bradūnui ir Alfonsui Nykai-Niliūnui

2022 m. Nr. 12 / Jonas Mekas (1922–2019), plataus diapazono menininkas – rašytojas, redaktorius, avangardinio kino krikštatėvis, savo archyvinį rinkinį patikėjo Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešajai bibliotekai, tačiau nemažai…

Jonas Mekas. Apie brandintuvę. Laiškas Antanui Vaičiulaičiui

2022 m. Nr. 7 / Mano asmeniškas noras būtų dvi idilės (pirma ir kurią iš vasaros ar rudens, trumpesnę), arba pirmą idilę ir AŠ NEŽINAU, AR SAULĖ. Man visados truputį nesmagu randant antologijoje kurio nors autoriaus tik vieną dalyką.

„Poezija man didžiausias gyvenimo tikslas“: Julijos Švabaitės-Gylienės laiškai Kaziui Bradūnui

2022 m. Nr. 2 / Žemininkų kartos rašytoja Julija Švabaitė-Gylienė (1921–2016) paliko neišdildomus pėdsakus Lietuvos kultūros istorijoje – nuo jaunystės brandinusi kūrybos žodį liko jam ištikima iki gyvenimo pabaigos.

Marcelijus Martinaitis. Pavargti nuo lietuvių gražu

2021 m. Nr. 4 / O grįžti kartais taip pat smagu. Tik man nemalonu, kad tada buvom labai pavargę, vis taikėmės į lovą, nepasėdėjom, nepasišnekėjom. Bet pavargti nuo lietuvių gražu.

Gyvenimas – ne maskaradas: Jurgio Blekaičio laiškai Vytautui Aleksandrui Jonynui

2020 m. Nr. 12 / Režisierius, aktorius, poetas, vertėjas, kritikas, pirmasis diplomuotas Nepriklausomos Lietuvos teatrologas Jurgis Blekaitis (1917–2007) paliko ryškius pėdsakus Lietuvos kultūros istorijoje.

Namai visuomet lieka namais: Alfonso Nykos-Niliūno laiškai namiškiams

2019 m. Nr. 7 / Poetas buvo itin glaudžiai suaugęs su savo gimtųjų namų aplinka Nemeikščiuose, artimaisiais, apylinkės žmonėmis bei kraštovaizdžiu, nuolatiniu gamtos kismu.

„Bradūnas – ypatingas ypatingos kartos žmogus“

2017 m. Nr. 5–6 / Dalyvauja Kazio Bradūno duktė antropologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, rašytojas Kazys Almenas, Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja Virginija Paplauskienė. Moderuoja kultūros istorikas Darius Kuolys.

„Kol aš juos redaguosiu, literatūra nebus ten nuskriausta“. Kazio Bradūno laiškai draugams

2017 m. Nr. 2 / Šioje publikacijoje skelbiami Kazio Bradūno (1917–2009) laiškai, esantys Bernardo Brazdžionio, Antano Vaičiulaičio, Alfonso Nykos-Niliūno, Pauliaus Jurkaus ir Stasio Santvaro rinkiniuose.

Margaret Atwood. Apie laiką ir amžinybę

2019 m. Nr. 11

Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė

Šių metų lapkričio 18 d. kanadiečių rašytoja, poetė, eseistė, literatūros kritikė MARGARET ATWOOD (g. 1938) mini 80-ąjį jubiliejų. Ji yra antroji rašytoja moteris, du kartus gavusi prestižinę „Man Booker“ premiją – pirmą kartą tokios garbės ji sulaukė už 2000 metais išleistą dešimtą savo romaną „Aklas žudikas“ („The Blind Assassin“), o antrą kartą ši premija skirta šiemet už romaną „Liudijimai“ („The Testaments“), pasaulinę šlovę atnešusio romano „Tarnaitės pasakojimas“ (1985) tęsinį.
Rašytoja yra pelniusi daugybę kitų reikšmingų literatūrinių apdovanojimų, 2017-aisiais jai įteikta tarptautinė Franzo Kafkos literatūros premija už viso gyvenimo nuopelnus. Pastaruoju metu interviu su rašytoja ir straipsnių apie ją apstu ne tik kultūrinėje spaudoje. O mes šiame „Metų“ numeryje siūlome skaitytojams nusikelti keletą dešimtmečių į praeitį, į 1985-uosius, kai M. Atwood būdavo pristatoma ne kaip „Tarnaitės pasakojimo“ autorė, bet kaip iškili poetė ir rašytoja, išleidusi tuo metu jau devynias poezijos ir aštuonias prozos knygas, maža to, kanadiečių literatūrai ir ypač poezijai nusipelniusi kritikė, tyrinėtoja ir eseistė, puoselėjanti Kanados literatūrą ir besirūpinanti jos sklaida pasaulyje.
Šis pokalbis buvo publikuotas Ajovos universiteto (JAV) literatūros studijų žurnale, o įrašytas 1985 m. balandį, kai M. Atwood lankėsi universiteto organizuojamose kūrybinio rašymo dirbtuvėse.

– Pakalbėkime apie Jūsų poeziją. Neseniai per paskaitą su studentais analizavome vieną Jūsų eilėraštį be pavadinimo – merginų reakcija buvo neaiški, dvejopa, o štai vaikinai teigė, kad šis eilėraštis – „apie galią, dominavimą ir maištą“.

M. A. Su poezija yra toks keistas dalykas. Aš vis dar jo neperpratau ir tikriausiai niekada neperprasiu, tačiau poezija kaip konstruktas yra kažkas, kam artimesni už moteris jaučiasi vyrai. Moterims artimesnis poezijos lyriškumas, kaip, žinote, tame pasakyme – „gražūs jausmai“, tai, ką nevertinantieji poezijos dažniausiai išvadina lepūnėliškumu, moteriškumu. Tačiau jei į eilėraštį žiūri kaip į kažką sukurto, padaryto, ar kažką veiksnaus, darnaus, turinčio formą ir struktūrą, tuomet tai – lyg toks vyrų „lėktuvo modeliukas“. Jie sako: „O, matau, kaip ši įvorė tinka šiam, štai čia esančiam grioveliui, o tuomet jį užvedi ir jis skrenda.“

– Per vakarykštį Jūsų skaitymą nustebau išgirdęs, kad matematiką, poeziją ir muziką priskiriate tai pačiai kategorijai.

M. A. Visi šie dalykai sukonstruoti – jei sprendi algebrą, kuri poeziją ar muziką, vadinasi, dirbi su tam tikrų elementų seka laike. Elementarūs dalykai muzikoje analogiški matematikai ta prasme, kad spręsdamas lygtį gauni tą patį konstruktą kaip ir muzikoje. Kitaip tariant, yra tam tikri laiko intervalai ir tam tikri garso iš(si)dėstymai, su kuriais dirbi, ir jie priklauso nuo to, kokia tai muzika; įvairūs muzikos kūriniai sukonstruoti pagal skirtingus principus. Vakarietiška muzika komponuojama remiantis mums pažįstama gama, tačiau dorėniškoji tonacija kai kurių iš tų natų nenaudoja. Taigi studentai vaikinai tikriausiai supranta, kad eilėraščiai gali būti rašomi tam tikra tonacija. Jie, kaip žinia, taip ir rašomi. Arba, pavyzdžiui, T. S. Elioto „Keturi kvartetai“ jiems turi prasmę, ir manau, kad šis kūrinys lygiai taip pat galėtų būti prasmingas ir moterims, jei tam tikri dalykai mokantis joms būtų buvę taip pat pabrėžiami, kaip ir berniukams. Turiu omenyje, berniukai mokomi, „štai kaip sutepi variklį alyva, štai kaip mažos jo detalės viena kitą atitinka, ir štai kaip jis veikia“.

– Kaip susietumėte tai su romano forma? Jei eilėraščio struktūra tam tikrais aspektais gimininga mechanizmo struktūrai…

M. A. Tai buvo tik gryna analogija. Nesakykime, kad eilėraštis yra mechanizmas; jis toks nėra. Tačiau kai kūrybinėse dirbtuvėse dirbi su eilėraščiu ir sakai „tai netinka“, tokiu būdu pareiški kažką tokio. Netinka kam? Na, netinka, neatitinka eilėraščio tonacijos; tai netinkamas žodis, nebent nori tokio, kuris netiktų, nebent toje vietoje nori lūžio.

– Ar apie romanus pasakytumėte tą patį?

M. A. Romanai. Manau, panašus dalykas būtų bandymas sulaužyti linijinę romano struktūrą – na, nutiko viena, ir paskui, kaip to rezultatas, nutiko kita, – nes vakarietiška sąmonė labai įsikibusi priežastingumo ir linijinio nuoseklumo. Yra kitų būdų mąstyti apie laiką; kitaip tariant, galima galvoti apie įvykius kaip tam tikra prasme spontaniškus, arba apie laiką, užslenkantį ant savęs ir persidengiantį. Kantas ir Einsteinas teigtų, kad laikas reliatyvus ir yra žmogaus sukurtas konstruktas, tad romanuose daug eksperimentuota įtraukiant šias idėjas, buvo laužoma linijinė laiko struktūra arba įvykiai kartojami kaip choras su variacijomis.

– Koks yra lyrinio eilėraščio laikas?

M. A. Lyrikos laikas yra amžinybė. Romanai yra apie laiką, o poezija – apie amžinybę. Cha cha… Tai veikia ne visada, tačiau tokį dalyką pravartu įpinti į pokalbį. Vis dėlto manau, kad tai tikriausiai tiesa; tai neabejotinai tiesa kalbant apie lyrinį eilėraštį – jame lauki akimirkos, kai išsilaisvinsi iš laiko. Aš to visuomet laukiu.

– Tiesiog galvojau apie skirtumą tarp to, kaip skaitome romanus ir kaip eilėraščius. Skaitydamas romaną, mintyse nepaleidi siužeto tėkmės ir veikėjų. Eilėraštyje galimi virsmai, trūkiai, pažadinantys mūsų mintyse daug skirtingų dalykų.

M. A. Taip, tokie virsmai įmanomi ir romane, tačiau tik kartais. Jei toks būtų visas romanas, būtų neįmanoma jo suvokti. Tačiau net ir eilėraštyje turi paruošti skaitytoją tiems šuoliams, o juo labiau romane.

– Romane skaitai istoriją raidė po raidės, tai linijinis judesys. Ar įmanoma peržengti šį tiesiškumą?

M. A. Na, manau, tai ne tas pats, kaip valties sukeltos bangelės, kurios už kelių pėdų nurimsta. Kai jau perskaitai pirmąją pastraipą, ji lieka su tavimi, o tuomet autorius pakartoja pirmosios pastraipos leitmotyvą aštuoniasdešimt antrame puslapyje; išlieka sąmoningas ar nesąmoningas prisiminimas apie pirmąją pastraipą ir taip aštuoniasdešimt antrasis puslapis rezonuoja daug labiau.

– Kaip išmokote rašyti? Dabar pilna visokių kūrybinio rašymo dirbtuvių…

M. A. Anuomet nebuvo tokių dalykų. Bent jau kanadiečiams. Buvo tik tai, kas vadinosi English Four 0, ką galėjai pasirinkti koledže, bet už tai negaudavai kreditų, ir tai vėlyvajame šeštajame dešimtmetyje Toronte buvo skirta tik mūsų saujelei – saujelei tų, kurie rašėme. Atrodo, kad Viktorijos koledže mes darėme ir visus kitus kultūrinius dalykus. Dalyvaudavome teatriniuose pastatymuose ir piešėme dekoracijas, redagavome literatūros žurnalą ir beveik vien patys į jį rašėme, su slapyvardžiais, nes nebuvo kam daugiau. Buvo ne taip, kaip dabar. Anuomet nebuvo tūkstančių norinčiųjų tapti rašytojais; būdavo merginos, dėvinčios vienspalvius nertinius su megztukais ir kašmyro paltus, ir merginos, dėvinčios juodas pėdkelnes ir juodus megztinius aukšta apykakle, skaitančios Ionesco. Tokius ir panašius žmones vadindavo meniškomis asmenybėmis, ir aš buvau viena iš jų. Juodo megztinio neturėjau, bet maniškis buvo tamsiai mėlynas. Mes tiesiog sėdinėdavome, ir, manau, geras dalykas buvo tas, kad tai suteikė tam tikro pasitikėjimo tuo, ką mes darėme. O mes darėme tai, kas kitiems atrodė keista ir neįprasta. Turite suprasti, buvome keistuoliai. Nedidelė rašytojų ir rašymu besidominčių žmonių bendruomenė. Mano koledže profesoriai į mus žiūrėjo gana palankiai ir geraširdiškai, atvirai nesijuokė iš to, ką mes rašėme, tačiau tai nebuvo kūrybinio rašymo dirbtuvės ar kas nors panašaus.

Pirmą kartą su tokiu dalyku kaip kūrybinio rašymo dirbtuvės susidūriau tada, kai jau pati dėsčiau universitete Britų Kolumbijoje. Manau, ten ir buvo pirmosios Kanadoje organizuotos dirbtuvės, kurias iniciavo poetas Earleʼis Birneyʼus. Vieną kartą esu dalyvavusi jo užsiėmime. Taigi rašyti išmokau rašydama. Toks savotiškas „pataikei / nepataikei“. Daug skaičiau, nors visuomet nemažai skaitydavau, tačiau vėliau, tik pradėjusi studijas, atradau moderniąją literatūrą. Kai įstojau į koledžą ir susidūriau su T. S. Eliotu, aš tikrąja to žodžio prasme negalėjau jo skaityti, tai man buvo labai svetima. Tad su tuo daug sąmoningai dirbau. Tai buvo panašu į mokymąsi važiuoti dviračiu ir vieną dieną aš pagaliau supratau. Tačiau ilgai jį skaičiau visiškai nesuprasdama, nes tai buvo ne tokia poezija, prie kokios buvau pratusi – Shelleyʼio ir Byrono. O „perkandusi“ Eliotą, pradėjau ir pati panašiai rašyti. Mano eilėraščiuose netrūko visų tų eliotiškų dalykų, kokių nebuvo Shelleyʼio poezijoje. Tačiau turėjo praeiti dar dešimt metų, kol parašiau šį tą įdomaus.

– Bet Jūsų kūryba buvo publikuota kone iškart, ar ne?

M. A. Ne, rašyti pradėjau būdama šešiolikos, mokydamasi vidurinėje mokykloje, ir mano eilėraščiai skambėjo kaip Byrono ir Poe, nes tuo metu būtent šie autoriai man ir buvo tai, ką galėjau pavadinti poezija.

– Ar tuo metu Kanados vidurinėse mokyklose dar kas nors rašė?

M. A. Ne, tuo metu ne. Esu tikra, kad dabar rašo; tikriausiai poezija liete liejasi. Tačiau mano laikais tai buvo tarpsnis, kai Kanada vadavosi iš tam tikrų dalykų. Ji vadavosi iš buvimo britų kolonija, taip pat – iš puritoniškumo, kurio po oficialiuoju paviršiumi tebėra – pakrapštęs vis dar to rasi. Taip buvo todėl, kad Kanada ilgą laiką buvo kolonija ir mąstė kaip kolonija. Tai reiškė, kad buvo nuspręsta, jog rašymas vyksta kažkur kitur, o tuomet jį importuoji, ypač gerą rašymą. Užaugau galvodama, kad yra rašytojai ir yra kanadiečiai, o tuomet – kanadiečių rašytojai, nors tai išties buvo terminų prieštara. Viskas, ką matydavai, – rašytojų pavardės laikraščiuose moterims skirtose skiltyse, nes kokia nors geradarė juos pavaišino labdaringa arbata; tokie štai dalykai. Taigi savo ankstyvojoje rašytojos karjeroje telkiausi ne į tai, kad „negaliu to daryti, nes esu moteris“, o į „tikriausiai man reikės kraustytis į Londoną“. Paskutiniame kurse galvojau, kad tikrai turėsiu išvykti iš Kanados; ankstesnioji karta ir pasitraukė, nes čia nebuvo skaitytojų. Leisdamas poezijos knygą Kanadoje galėjai tikėtis, kad nupirks du šimtus vienetų, o su romanu galėjai manyti, kad tau sekasi, jei pardavei tūkstantį. Mordecaiʼus Richleris teigia, kad Kanadoje buvo parduoti trys jo pirmojo romano egzemplioriai. Tačiau viskas pasikeitė 1965-aisiais.

– Kodėl?

M. A. Tautos pasiekia šį tarpsnį. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose ši situacija pasikeitė 1820 m., nors iki tol nuo 1776 m. vyko tie patys reikalai – žmonės klausdavo, „kodėl nėra jokio didžio Amerikos genijaus?“ ir „kada gi rasis didis Amerikos dailininkas?“ Ir tik 1920 m. buvo laimėta kova, kad Jungtinių Valstijų literatūra taptų universitetuose dėstomu dalyku. Iki tol ji nebuvo vertinama. Ir štai Kanadoje mes ėjome tuo pačiu keliu. Kai kurios anglų literatūros katedros tiesiog pasišaipydavo vien paminėjus būtinybę dėstyti Kanados literatūrą, nes buvo manoma, kad tai nieko vertas dalykas, ir jokių diskusijų būti negali. Ir tai tebevyksta; ši kova Kanadoje dar nelaimėta, nors Kanados literatūros kursas vis daugiau dėstomas visose Jungtinėse Valstijose, Europoje ir panašiai. O kai kuriuose Kanados universitetuose to vis dar turi prašyti. Taigi, rašytojai tapo gerbiami prieš priimant kanadiečių literatūrą į universitetus, o šie, kaip žinia, tradiciškai gana konservatyvūs.

– Ar kanadiečiai menininkai turi atmesti europietiškas normas ir modelius, kaip ankstesniais laikais tai padarė amerikiečių rašytojai ir menininkai?

M. A. Taip. Na, tai bandymas atrasti savo stilių ir bendrabūvio su realybe būdą, kurie būtų saviti, o ne pagal tradiciją iš kitų pritaikyti, ir kanadiečių menininkai tikrai stengėsi tai daryti. Jie jautė, kad vordsvortiškas lyrizmas tiesiog netinkamas pelkėms, uodams, uoloms, rąstams, kalnams. „Gamta visuomet atleis ją mylinčiai širdžiai“ – turiu omenyje, kai esi iki kaklo pelkėje, šiuo teiginiu galbūt ir netiki, nors Wordswortho šalyje tikėti gali. Taigi, vyko tam tikras ieškojimas.

– Nuo 1963-iųjų?

M. A. O, manau, tai prasprogo 1965 metais, tačiau iš tiesų rašytojų būta ir prieš tai. Tiesiog jie nepasiekė jokio viešo žinomumo, juos žinojo tik kiti rašytojai. Ir įdomus dalykas, susijęs su rašymu Kanadoje vėlyvajame šeštajame ir ankstyvajame septintajame dešimtmetyje, yra tas, kad jei apskritai rašei, ar net rašei visai neblogai, būdavai akimirksniu, lyg į kokį siurblį į visa tai įtraukiamas ir iškart susitikdavai su svarbiausiais šio meno atstovais, nes jų buvo tiek mažai ir jie taip džiaugėsi kiekvienu, kuris skaitė jų darbus arba pats bandė rašyti. Ir štai, viens du, jau būdavai ten. Panašiai, lyg žalias dvidešimtmetis akimirksniu užmegztų pokalbį su Wallaceʼu Stevensu. Arba Hemingwayʼumi. Tiesiog iškart patekdavai ten, nes pats ratas buvo labai mažytis.

– Ko aš, amerikietis, galėčiau pasimokyti iš kanadiečių literatūros?

M. A. Na, manau, esminis dalykas būtų štai kas… Jungtinės Valstijos yra labai didelė šalis. Ir žmonės joje dažnai pasiklysta. Turiu omenyje, šioje didžiulėje šalyje jie nesusivokia, kur jų vieta ir kaip jiems sekasi prisitaikyti. Ir jie jaučia, kad literatūriniame lauke iš esmės dominuoja Niujorkas. Ar, vis labiau, Vakarų pakrantė. O jei esi iš šalies vidurio – kas tu esi? Manau, kad Kanados literatūra suteikia vilties žmonėms iš mažų, nežinomų vietų, nes literatūros galia – tai ir galia krūvą senų skardinių ir morkų stiebų paversti šilkiniu krepšeliu. Juk kas galėjo pagalvoti, kad Alice Munro, kilusi iš Vingemo Ontarijuje, kada nors pavers Vingemą literatūros vieta? O ji tai padarė, ir dabar mes žinome Vingemą Ontarijuje, lyg patys būtumę ten gyvenę. Štai kodėl įtakingiausias rašytojas kanadiečiams yra Faulkneris – nes jis tą pasaulį, į kurį niekas nekreipė dėmesio, padarė literatūrine vieta. Todėl jis toks svarbus ir Lotynų Amerikos rašytojams – nes jie taip pat kilę iš tokių ignoruotų, ribinių, pakraščių provincijų, kurias pašiepdavo didieji kultūros centrai. Tad nežinau, ar gyvenantieji Niujorke turi daug ko pasimokyti iš kanadiečių literatūros, tačiau manyčiau, kad vaikiai iš Ajovos tikrai turi. Kadangi sakoma – „taip, vilties yra“. Svarbu ne vieta, kurioje esi, o tai, ko imiesi, kad ta vieta taptų svarbi. Arba, kaip teigia Northropas Fryeʼus, tavo centras yra ten, kur esi, o perimetras yra toks, kokio didumo gali jį padaryti.

– Ar drama kanadiečių literatūroje užima ypatingą vietą?

M. A. Ypatingą? Na, tai dar vienas tų dalykų, kurių iki vėlyvojo septintojo dešimtmečio nelabai turėjome. Buvo nedidukės teatro trupės, buvo Stratfordas Ontarijuje, ir daugmaž viskas. Prisimenu, kad pirmąjį Shakespeareʼo pastatymą, kurį mačiau, suvaidino trupė, pasivadinusi „The Earle Grey Players“, ją sudarė ponia Earle Grey, ponas Earle Grey ir dar du žmonės. Jie važinėjo po vidurines mokyklas ir rodė Shakespeareʼo pjesę, kuri tais metais buvo egzaminų programoje. O mokiniai turėjo vaidinti visus mažesniuosius vaidmenis. Tad jeigu norėjai būti Julijum Cezariu, turėjai atsinešti savo paklodę ir stovėti minioje. Ir tai buvo teatras… Tačiau geroji šio reikalo pusė, manau, buvo ta, kad nejautei didžiulio barjero tarp savęs ir meno. Menas buvo tai, ką Greyʼai darė ant vidurinės mokyklos scenos, o tai reiškė, kad ir tu pats taip gali. Tavęs tai nebaugino.

Kai nuvykau į Jungtines Valstijas ir bendrabutyje gana džiugiai pareiškiau, kad rašau, absolventės gerokai nustebo. Jų supratimu, rašymas yra tai, dėl ko išties turi daug dirbti. Ir būti gana drąsi. O aš visiškai taip nemaniau. Be abejo, jos jautėsi konkuruojančios su Melvilleʼiu, Faulkneriu ir Hemingwayʼumi, ir Fitzgeraldu. O jokių ryškesnių amerikiečių rašytojų moterų, be Emily Dickinson, nebuvo. Taigi, sunku. Buvo leista suprasti, kad neturėčiau būti tokia drąsi.

– Įdomu, kad kanadietė taip jautėsi…

M. A. Na, nebuvo žmogaus, kuris būtų man sakęs to nedaryti. Suprantate? Nebuvo jokių didelių, garbinamų, dangų man užstojančių Kanados rašytojų.

– Tuo tarpu dabar naujiems kanadiečių rašytojams būtų sunkiau?

M. A. Dabar jie varžosi su manimi.

– Ar tai gerai?

M. A. Visuose dalykuose yra kas nors gero. Manau, tai panašiai kaip su šachmatais: jei nori būti šachmatininku – tai Jameso Reaneyʼaus analogija, – bet esi kilęs iš šalies, kurioje šachmatais nežaidžiama, turi menkas galimybes tapti pasaulinio lygio didmeistriu. Gali tapti tokiu šachmatininku, kuris žaidžia pakankamai gerai, kad nugalėtų kelis kitus savo šalies žaidėjus. Tačiau jei sėsi žaisti su varžovu iš Rusijos, akimirksniu būsi sumaltas. O jeigu esi kilęs iš šalies, kur žaisti šachmatais yra įprasta ir savo šalyje pakyli į šachmatų aukštumas, tuomet tu ir esi geriausias. Taigi, manau, gerai, kad vis daugiau žmonių rašo. Konkurencija gerokai didesnė nei anksčiau – na, anksčiau jos išvis nebuvo – ir galbūt dėl to jauniems rašytojams šiandien yra kiek sunkiau, tačiau patekę į šią sferą jie gauna daugiau…

– Rašytojų pavyzdžių?

M. A. Ne tik jų. Rašantieji nebegali aptingti. Suprantate, ką turiu omenyje? Viskas nutiko labai staiga. Ir tuomet prasidėjo laikotarpis, kai visų stalčiuose laikyti rankraščiai, kurių metų metus nebuvo įmanoma publikuoti – kadangi niekas nenorėjo leisti Kanados literatūros, – ėmė plūste plūsti. Atrodė, kad autoriai dygsta it grybai po lietaus, staiga, tartum iš niekur, atsiranda Geri Rašytojai. Tačiau iš tiesų tai buvo tiesiog rašytojai, kurie tūkstančius metų rašė ir neturėjo galimybės publikuotis.

– Papasakokite kiek daugiau apie XIX a. kanadiečių poetes, kurias minėjote atsakinėdama į klausimus.

M. A. Isabella Valancy Crawford. Jos poezija skrodžia kiaurai riaumodama, kitaip nei daugelio jos plunksnos kolegų vyrų. O kita – Pauline Johnson. Ji parašė daug eilėraščių, kuriuose – skerdynės, žudynės ir pjautynės, visokiausi kruvini dalykai. Tai pasakojamoji poezija, tačiau gana kruvina.

– Nuostabi moters rašytojos kūrybinė tradicija. Nerandu atitikmenų amerikiečių literatūroje.

M. A. Tikrai sunku. Rinkinyje „Oxford Book of Canadian Verse in English“ yra eilėraštis, kuriame moterį pagrobia priešininkų vaikinas, ir ji su juo susidoroja. Nužudo. Ir net poetė Susanna Moodie, net ji perkelia visą šį sudėtingą žmogžudystėmis ir krauju persisunkusį pasaulį į savo knygas. Tad… kartais, kai rašai tokius dalykus, žmonės sako: „Nagi, tai berniukų žaisliukai, neturėtum su jais žaisti.“ Tačiau aš šitaip neskirstau. Manau, kad moteris privalo turėti tokią pačią teisę rašyti apie tokią realybę kaip ir vyrai. Kai taip rašo moteris, tai tiesiog pastebimiau; tada žmonės stebisi – „kas per piktybė“, arba – „gana brutalu“, bet jei taip rašytų vyras, jie to galbūt net neišskirtų. Manau, kad bet kokia medžiaga turi būti prieinama visiems, jei tik gali ją suvaldyti.

– Jūsų kūryboje taip pat slypi prievarta, kartais netgi atvira.

M. A. Na, matote, kanadietės mergaitės auklėjamos būti malonios. Kaip ir daugelis kitų mergaičių. Ir, tiesą sakant, kanadiečiai apskritai mokomi, kad yra gražūs dalykai ir negražūs dalykai, o tu iš esmės privalai būti gražus ir malonus.

– Man yra tekę girdėti teigiant, kad tik kelios moterys rašytojos turi humoro jausmą. Ar su tuo sutiktumėte?

M. A. Ne, visiškai su tuo nesutinku. Yra daug humoro jausmą turinčių moterų rašytojų. Britės rašytojos yra suvis tuo stiprios. Ir daugelis kanadiečių – Alice Munro, Marian Engel, Audrey Thomas. Taip, manau, kad moterų rašytojų humoro jausmas neblogas. O Amerikoje yra Eudora Welty. Jei tai ne šiaip kaprizai ir Dindilin [turima omeny fėja Dindilin iš „Piterio Peno“ – vert. past.] tipo dalykai, humoras yra griaunamoji jėga. Nes juokiamės iš to, kas mus skaudina, erzina, glumina arba griauna mūsų supratimą apie tai, kas yra normalu. Prieš kurį laiką kalbėjausi su Alice Munro apie neseniai mirusią Marian Engel. Paklausiau Alice, ką ji apie Marian prisimena. O ji atsakė: „Prisimenu, kaip šeštajame dešimtmetyje su draugėmis sėdėjau virtuvėje ir mėgavomės savo iš kojų verčiančiu, desperatišku, griaunamosios jėgos humoru, kurio niekad nebūčiau pagalvojusi panaudoti savo kūryboje, nes to tiesiog negalėjai daryti ir tai nebuvo laikoma literatūrine medžiaga; ir, žinai, tai buvo juokai apie vyrus ir mus pačias ir tas kartais gyvenime ištinkančias gana isteriškas akimirkas.“ Ir ji man pasakė, kad Marian buvo viena pirmųjų moterų, ėmusių naudoti tai kaip literatūrinę medžiagą. O juk tai ir yra literatūrinė medžiaga… Margaret Drabble rašo su gana geru humoro jausmu. Bet kartais tai toks humoras, kurio vyrai nesupranta arba nevertina. Kaip ir vyrų humoras apie moteris – mes ne visuomet jį vertiname. Tai panašų į etninį humorą – nes toje konkrečioje bendruomenėje jis priimtinas, tačiau jei jį vartos kas nors iš šalies, tai bus išvadintas rasistu, seksistu ar žiauriu žmogumi. Pavyzdžiui, vieną vasarą esu mokiusi vaikus neįgaliųjų stovykloje, ir tuo metu po visą stovyklą skambėjo neįgaliųjų juokeliai. Vaikai juos pasakojo vienas kitam ir juokėsi iki nukritimo. Bet tai buvo juodas humoras. O tuomet jie tuos juokelius persakė man. Ir, be abejo, tai buvo išties negailestinga. Nes jei juokiesi – esi blogas žmogus. O jei nesijuoki – jie tave pričiupo. Tačiau bet kuriuo atveju – jie tave pričiupo.

– Vieno užsiėmimo metu su studentais garsiai skaitėme Jūsų „Sirenos giesmę“, ir eilėraščio pabaigoje aš ėmiau juoktis…

M. A. O jie paklausė – ko jūs juokiatės?

– Ypač auditorijoje buvę vyrai.

M. A. Bet juk jis nėra skirtas vien moterims. Jei vyrams atrodo, kad jie patys niekada nesielgia kaip pašautos kurapkos, jie gerokai klysta. Juk tai vienas geriausių argumentų: „Mano žmona manęs nesupranta; tik tu gali mane išgelbėti nuo alkoholizmo.“ Tai naudoja abi lytys, skiriasi tik technikos, ar, tiksliau, detalės, tačiau noras toks pat – sužadinti jautrumą. Su vyrais veikia apeliavimas į jų kilnumą, su moterimis – į jų užuojautą, rūpestingumą. Tačiau abiem atvejais apeliuojama į žmonėse galimai tūnančius gelbstinčiuosius tėvus. Na, žinote, atjojantis baltasis riteris yra tėtukas, skubantis ištraukti tavęs iš balos.

– Arba Lulu. Jūsų veikėja Lulu iš to paties pavadinimo apsakymo. Ji irgi gelbėtoja.

M. A. O taip. Ji visiškai pasinešusi gelbėti poetus… Beje, ar girdėjote apie rašytoją Jean Rhys? Ji mokėjo būti baisiai juokinga. Visą gyvenimą ji puoselėjo savo bejėgiškumą. Išties. Ji nemokėjo prisisiūti sagos ar pasitaisyti peruko. Tikrai negalėjo. Ir plėtojo tai iki kraštutinumo. Jau geriau būtų mirusi iš alkio, nei pati pasirūpinusi maistu. Todėl turėjo svitą tarnų. Jei jau taip labai norisi kraštutinumų… Juk jeigu dabar pat nuvirsčiau ant grindų, Jūs man padėtumėte… ar ne?

Artem Čapaj: „Niekad neįsivaizdavau savęs kariu“

2023 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė / Artemas Čapajus (g. 1981, tikr. Antonas Vodianijus) yra ukrainiečių rašytojas, vertėjas, žurnalistas ir keliautojas, šešių romanų ir keturių negrožinės literatūros knygų autorius,

Bobas Dylanas: „Pasauliui daugiau nebereikia eilėraščių“

2021 m. Nr. 5–6 / Šių metų gegužės 24 d. pasaulinė ne tik muzikantų, bet ir literatūros bendruomenė minės amerikiečių dainininko, dainų autoriaus, poeto, Nobelio literatūros premijos laureato Bobo Dylano aštuoniasdešimties metų jubiliejų.

Diana Gancevskaitė: „Literatūra yra daug daugiau nei vien rišlus tekstas ar įdomi istorija“

2021 m. Nr. 4 / Vertėją, rašytoją Dianą Gancevskaitę kalbina Laura Sintija Černiauskaitė / Vertėja, rašytoja, dramaturgė ir aktorė Diana Gancevskaitė yra vienas tų vienetinių žmonių, kurie į nieką nepanašūs. Arba – tik patys į save.

Nickas Cave’as: Svarbiausia yra žodžiai ir jų virpesys

2021 m. Nr. 2 / 2020 m. „Metų“ balandžio numeryje publikavome pokalbį su pankų krikštamote vadinama amerikiečių dainininke, dainų autore, rašytoja Patti Smith, o šįkart siūlome išsamiau susipažinti su australų dainininku, muzikantu, dainų…

Šachmatų partija su Vytaute Žilinskaite

2020 m. Nr. 12 / Rašytoją kalbina Diana Gancevskaitė ir „Metai“ / Šį gruodį lietuvių literatūros bendruomenėje minime garbingą, gražią sukaktį – satyrikei, poetei, rašytojai Vytautei Žilinskaitei sukanka devyniasdešimt metų.

Patti Smith: kai gyvenimą išaugina knygos

2020 m. Nr. 4 / Manau, kad kiekviena karta pasakytų, kad jie gyveno pačiu geriausiu iš pačių blogiausių laikotarpių. Tačiau man atrodo, kad dabar gyvename tikrai ypatingu metu, ko niekada nesu mačiusi. Galime tai vadinti pačiais geriausiais…

Walto Whitmano laiškai motinai

2019 m. Nr. 5–6 / Iš anglų kalbos vertė Diana Gancevskaitė / W. Whitmano laiškai motinai rašyti Jungtinių Valstijų pilietinio karo metais, poetui dirbant ligoninėse sergančiųjų bei sužeistųjų slaugytoju, kasdien susiduriant su karo siaubais…

Romas Kinka: „Vertėjas yra ir skaitytojas, ir rašytojas“

2019 m. Nr. 4 / Vertėją Romą Kinką kalbina Saulius Vasiliauskas / Romas Kinka – vienas aktyviausių lietuvių literatūros vertėjų į anglų kalbą. Jo biografija tokia daugiasluoksnė, kad būtų galima kalbėtis vien apie jo asmeninę istoriją

Kaip savo rankose laikyti visą istoriją: Shaunas Tanas ir kuras vaizduotei

2019 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė ir parengė Diana Gancevskaitė / Australų dailininkas, rašytojas, animacinio kino kūrėjas Shaunas Tanas (g. 1974) pakeitė vaikų literatūros bei vizualiojo jos aspekto suvokimą…

Ron Rosenbaum. Mano slėpiningosios J. D. Salingerio paieškos

2019 m. Nr. 1 / 1919 m. sausio 1 d. Manhetene, Niujorke (JAV) lietuvių kilmės žydui Solui Salingeriui ir vokiško, airiško bei škotiško kraujo turinčiai Miriam (tikr. Marie) Salinger gimė antrasis vaikas…

Deborah Ellis. Prieš duodant įsakymą

2019 m. Nr. 2 / Laikas bėga. Štai sukanka dvidešimt dveji metai nuo tada, kai 1996 m. rugsėjį Talibanas perėmė Kabulo (Afganistanas) kontroliavimą. Afganistanas – maža žemyninė šalis Hindukušo kalnuose,

Tim Falconer. Žavios netektys

2018 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė / Rašytojo, žurnalisto Timo Falconerio straipsnis skirtas Leonardui Cohenui (1934–2016) – kanadiečių poetui, dainų autoriui, dainininkui, muzikantui ir rašytojui.

Kęstutis Nastopka. Gyvenimas žodyje

2019 m. Nr. 8–9

Jonui Juškaičiui (1933 05 30–2019 06 30) atminti

Alfonsas Andriuškevičius, prisimindamas savo bendravimą su dailininku ir poetu Vytautu Šeriu, rašė: „Tikrasis dialogas tarp mūsų prasidėdavo, kai imdavome deklamuoti poeziją. Ypač mėgome Joną Juškaitį. „Nuo žvaigždžių geltonos naktys!“ – šaukia Šerys. „Ir takus jau kurmiai knis!“ – atitariu aš.“ Eilėraštį „Ruduo mieste“ iš pirmojo rinkinio A. Andriuškevičius pacitavo po keturiasdešimt aštuonerių metų. Gaila, bet vėlesniuose rinkiniuose eilutės „Ir takus jau kurmiai knis!“ nebeliko. Poetas be paliovos taisinėjo ankstesniuosius eilėraščius. Savo lyrikos sąvade jis nurodė: „Dėl taisymų yra alfa ir omega: pirmoji publikacija rinkinyje ar spaudoje ir šioji knyga.“ Tai esmingai praplečia poezijos apimtį: greta autorizuoto paskutiniojo varianto dėmesingų skaitytojų atmintyje išlieka pirmieji, nebūtinai prastesni.

1962 m. išleistas rinkinėlis „Ir aušros, ir žaros“ buvo ploniausia poezijos knygelė po karo Lietuvoje. Koks tuzinas eilėraščių, sudarantys jos branduolį, atvertė naują lietuvių poezijos puslapį.

Dar prieš knygai pasirodant pasitraukęs į gimtąjį kaimą, poetas šalia įvairių žemės darbų rašė eilėraščius, kurių didžioji dalis įėjo į knygą „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ (1972). Kartu su tais pačiais metais išleistomis Sigito Gedos „26 rudens ir vasaros giesmėmis“, Tomo Venclovos „Kalbos ženklu“ ir jau spaustuvėje išbarstytais Vytauto Bložės „Preliudais“ tai buvo naujosios lietuvių poezijos proveržis.

Bene ryškiausia J. Juškaičio lyrikos intonacija – nuostaba prieš gyvybės ir gyvenimo stebuklą. Poezija, kaip ir pažinimas, išauga jam iš tamsos, iš nežinojimo. Įsiklausyti į pasaulio balsą, suprasti gamtos stichijų – vilnies, ugnies, žemės – kalbą – poezijos užduotis:

Tu, dvasia, budi ne katedrų menu
Džiaugiantis, bet kalant jas iš akmenų.

Jei nustotum žemę dariusi intymią,
Gaivalu pavirstum gaivalų grumtynėj.

Fleita tu, tik fleita būti privalai –
Ta, kur giedant šoka šiurpūs gaivalai!

J. Juškaičio lyrika priešiška knyginei išminčiai. Gyvenimas jam – žmogaus veikla, lydima ne vien džiugių pergalių, didelio grožio, bet ir praradimų širdgėlos. Atsparumo ir išminties jis mokosi iš tų žmonių, kurie, aplenkdami garsias kalbas, savo rankomis keičia pasaulį. Žemdirbio rankų sužmogintas pasaulis – žmogaus ir pasaulio santarvės laidas. Kaprizingos asociacijų atšakos J. Juškaičio eilėraščiuose spaudžia sakinį, sumaišo įprastinę žodžių tvarką, nepaklūsta simetrijai. Nepasitenkindamas regimybe, poetas ieško „Ne to, ką duoda man gyvenimas, / O to, ką reiškia“.

J. Juškaičio poezija išauga iš tikrovės ir ją suvokiančio subjekto sąveikos. Daiktai poetui svarbūs tuo, ką jie šneka sielai, kokius atsiminimus žadina. Atsiminimai gali guosti, gali bauginti, bet jie neišvengiamai lydi žmogų. Juo skaudesni žmogaus išgyvenimai, juo sodresni atsiminimų žiedai. Lakus vaizduotės skrydis – poezijos dvasingumo ženklas:

Lyg voratinklis vaivorykšte pražysta vėl vaizduotė, –
Vėl tu – su pabučiavimais ant akių! Vėl vardas linksniams!
Vėl tie, sava spalva nespėję pirštų sužieduoti,
Sudilę į tamsą, dūzgiant tolimai gitarai
Žalio vasaros vakaro aukse, dangaus geltoni gintarai…

1970 m. rašytuose eilėraščiuose atgyja Antrojo pasaulinio karo ir holokausto vaizdai. Smurtui priešinasi meilės liepsna, metėle pražilus nuo kartumo motinystė. Kruvina Dariaus nosinė pranašauja būsimas kraujo marias. Greta Simono Daukanto portreto, įprasminto minties apie individo atsakomybę prieš savo tautą ir istoriją, atsiduria kultūros bei politikos asociacijomis ataustas Afrikos žemėlapis.

J. Juškaičio lyriką maitina gyva poetinė tradicija. Tautosaką primena „dainų senųjų“ intonacijos, įpinti į individualų kontekstą pasakos ar mito motyvai. Iš praeities poezijos greta Maironio, Putino, Salomėjos Nėries aktualizuojamas ir Simonas Stanevičius. Poetas originaliai interpretuoja artimų jam savo spontaniška vaizduote dailininkų Pieterio Bruegelio, Hieronimo Boscho, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meną, priartina Ludwigą van Beethoveną, Niccolò’ą Paganinį. Prasmingos nuorodos į kitų tautų literatūrą nuo „Sulamitos“, Homero, Friedricho Hölderlino iki „Šiaurės aido Hovanesui Širazui“.

Nepriklausomoj Lietuvoj išleistuose rinkiniuose pagausėja religinių eilėraščių. Tai ne sueiliuotos bažnytinių pamokslų mintys, o skausmingas pokalbis su Dievu. „Tikinčio žmogaus visa poezija yra religinė. Jeigu jis pats tikrai gyvena Dieve, tai kitiems nematomas Dievo raugas, kuris gyvena jo sieloje, visą jo poeziją padaro sakrališką“, – sakė poetas.

Nuo 1966 m. iki 1972 m. vienintelė J. Juškaičio eilėraščių tribūna buvo „Poezijos pavasaris“. 1971 m. drauge su leidinio redaktorium Eugenijum Matuzevičium įkalbinome poetą atsakyti į almanacho anketos klausimus. Kalbėdamas savo vardu, Juškaitis įvardijo tai, kas buvo aktualiausia atsinaujinančiai poezijai: „Gražiausias visuotinumo žiedas tas, kuris sukrautas nepakartojamos individualybės. Nėra nesubjektyvaus meno, kaip nėra nesubjektyvaus skaitytojo. <…> Ką rašytojas turi pasakyti, jam rūpi pasakyti taip, kaip jis nori, ir pasakyti dabarčiai, negalvojant apie skaitytoją, nes pataikavimas nekelia pastarojo kultūros.“ Tai buvo laisvo žmogaus kalbėjimas, nepaisantis oficialiosios kritikos etiketo. Prasidėjus atsinaujinusios poezijos puolimui, šis tekstas, apibūdintas kaip revizionistinis manifestas, buvo taršomas aukščiausiose komunistinės valdžios instancijose. Iki naujos J. Juškaičio knygos praėjo devyneri metai.

„Kibus kaip dagis, tiesus ir kietas kaip spyglys, graudus kaip tolima daina, linksmas kaip vandens čiurlenimo garsas“, – šie J. Juškaičio žodžiai, skirti Jonui Aisčiui, tinka ir jam pačiam. Tiesa, dagis ir spyglys veikiau apibūdina jo prozą nei poeziją, lyrą, pakabintą ant gluosnio, o ne gaivalus tramdančią fleitą. J. Juškaičio požiūris į lietuvių poeziją susiformavo dar prieš lituanistikos studijas. „1953 m. įstojau į universitetą perskaitęs visa, kas išleista ir išspausdinta iki antrosios sovietinės okupacijos“, – liudijo poetas. Aistringas bibliofilas, jis kolekcionavo XX a. pirmosios pusės kultūrinę periodiką lietuvių ir rusų kalbomis, suinteresuotu žvilgsniu skaitė prieškario ir išeivijos poetų knygas, stengdamasis, pasak jo, „paskandinti tą autorių, apie kurį rašau, savyje, o save jame“, ištirpinti enciklopedinius duomenis asmeniniuose atsiminimuose bei išgyvenimuose. Literatūros istorija Juškaičio rašiniuose „kyšo viršūne lyg ledkalnis, nematomas gyvo gyvenimo vandenyne“. Poeto žvilgsniu sukurti išraiškingi jam giminiškų sielų – Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, Henriko Nagio, Leonardo Andriekaus portretai. Praplyšus geležinei uždangai, jis intensyviai susirašinėjo su išeivijos rašytojais, skleidė ir komentavo Bernardo Brazdžionio, Antano Vaičiulaičio, Henriko Nagio, filosofo Juozo Girniaus kūrybinį palikimą.

Laimėjus ekskomunistams Seimo rinkimus, J. Juškaitis nedvejodamas įsijungė į Lietuvos piliečių chartiją. Studijuodamas Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentus atkūrė savo šeimos artimųjų trėmimų ir kalinimų istoriją ir visos Lietuvos kančių kelius. Rašančiojo kritikos spyglys negailestingai smigo į sovietinės nomenklatūros palikuonis.

J. Juškaitis, neslėpdamas savo dešiniojo ir katalikiško nusiteikimo, į oponentų pusę laidė ironijos strėles. Pasišaipęs iš Greimo štabo, besisukančio apie Greimo stabą, vėliau Jonas atsiprašinėjo, kad šiuo sakiniu anaiptol nenorėjęs paneigti Algirdo Juliaus Greimo nuopelnų. Atsiprašyti nebuvo reikalo: jis pats ne sykį rėmėsi A. J. Greimo autoritetu. Pasiskelbęs esąs „Aidų“ nusiteikimo ir niekada nebuvęs „Metmenų“ apsėstas, čia pat gynė kiekvieno rašančiojo teisę išpažinti savąją pasaulėžiūrą. Vietoj dueto su panašiais arba duelio su nepanašiais skatino „neprarasti savitumų ir jais vieniems kitus išjudinti į naują bendravimo lygį“. Uolus katalikas savo mėgstamiausiu poetu laikė indiferentą Henriką Radauską. „Aidų“ ir „Metmenų“ polemikoje pritardamas „Aidams“, 2016 m. rašė, kad to meto literatūroje labiausiai pasigendąs Juozo Apučio ir Alberto Zalatoriaus, simpatizavusių „Metmenims“.

Po birželio 30 lietuvių literatūra tapo skurdesnė. Gyvenę drauge su Jono Juškaičio eilėraščiais ir poleminiais kritikos tekstais, jo pasigesime nuolat.

Kęstutis Nastopka. Apynio skonis

2025 m. Nr. 3 / Literatūros kritikui, semiotikui Kęstučiui Nastopkai kovo 18 d. būtų 85-eri. Ta proga „Metų“ skaitytoją pasiekia ypatingas tekstas – jo atsiminimai apie mokyklinius metus Biržuose…

Kęstutis Nastopka „Metuose“: tarp semiotikos ir poezijos kritikos

2024 12 14 / Metai“ archyvinių publikacijų sudarytą „Litera-turą“ skiriame semiotikui, literatūros kritikui, vertėjui Kęstučiui Nastopkai (1940–2024).

Dainius Vaitiekūnas. Išėjo Mokytojas

2024 m. Nr. 8–9 / In memoriam Kęstutis Nastopka (1940 03 18–2024 07 23) / Netekome Kęstučio Nastopkos, Vilniaus universiteto profesoriaus emerito, nepranokto lietuvių poezijos analizės meistro, vieno pirmųjų lietuvių semiotikų…

Kęstutis Nastopka: Semiotiko kelias ir pakelės

2020 m. Nr. 3 / Literatūros kritiką prof. Kęstutį Nastopką kalbina Dainius Vaitiekūnas / Semiotikas, literatūros tyrinėtojas prof. Kęstutis Nastopka švenčia savo aštuoniasdešimtmetį.

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 8–9 / Jau sensta vasara, jau astruos,
Nors dar šviesu be žiburių,
Estradoj skambantis orkestras,
Klausaus užburtas ir žiūriu.

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12 / Miegokit, vandenys, viršūnėse kalnų. Jei gyvenimas – sapnas, Miegokit: sapnais nupleveno… Ir ta širdis, širdis ta, Dieve mano. Jei gyvenimas – sapnas.

Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė. Autentiškumo etika Jono Juškaičio kūryboje

2018 m. Nr. 5–6 / Pirmoji Jono Juškaičio eilėraščių knyga „Ir aušros, ir žaros“ pasirodė pačioje septinto dešimtmečio pradžioje. Per beveik šešiasdešimt metų poetas sukūrė egzistencinio tipo lyriką,

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Pilnatis į šaką įsiprašė. Sukas apie ašį Ratai automobiliuos – nurito Saulę man kaip kito. Juokas juokina iš to, ko verkta, Ir kas juokas, verta Verksmo: viskas virst nieku kaip vėjas Bėga pats ar vejas? Temstant seną skausmą užsigauta. Nors ne

Lina Buividavičiūtė. Keista, sukeistinta ir keistinanti poezija

2017 m. Nr. 11 / Jonas Juškaitis. O laike, o niūniavime manęs. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 75 p.

„Ką reiškia drauge būti ir lietuviu, ir prancūzu?“

2017 m. Nr. 3 / Pokalbis apie Algirdą Julių Greimą. Pokalbyje dalyvauja Kęstutis Nastopka, Ericas Landowskis, Arūnas Sverdiolas, Loreta Mačianskaitė ir Saulius Žukas

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…

Kęstutis Nastopka. Žodžių ankštys. Antano Kalanavičiaus „Progiesmiai“

2016 m. Nr. 8–9 / Antano Kalanavičiaus kalbos savitumas iš karto krinta į akis: neįprasta leksika, keisti morfologiniai dariniai. Poetinis žaidimas morfologinėmis lytimis sukuria, pasak Sigito Gedos, neįtikėtiną tapsmo, daiktėjimo…

Domas Kaunas. Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose

2017 m. Nr. 11

Skelbiame ištrauką iš 2017 metų pabaigoje pasirodysiančios Domo Kauno parengtos knygos „Aš esu Etmės Evė: Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“. Leidinyje, skirtame įprasminti šios Mažosios Lietuvos metraštininkės atmintį, publikuojami penkiasdešimt septynių žmonių, pažinojusių arba artimai besibičiuliavusių su rašytoja, sakytiniai liudijimai. Jie užrašyti 1978–1983 metais.

Ieva Simonaitytė (1897–1978) – išskirtinio likimo asmenybė. Pavainikė, benamės duktė. Būdama penkerių, jau žinojo lemtį: Aš esu Etmės Evė. Nuo tų diena luoša, iki gyvenimo pabaigos suvaržyta judėjimo negalių. Trečdalį gyvenimo praleido ligoninėse, labai dažnai – gipse. Kartais kęsdavo nepakeliamus skausmus. Krizės metu per dieną suvartodavo trisdešimt penkias vaistų tabletes (1972). Nuo penkiasdešimties metų amžiaus reikalinga namų šeimininkės globa. Būtinas gyvenimo inventorius: invalido ramentas, ligoninės palata, namų gultas ligos sužalotai kojai ir stuburiui ištiesti bei lengva senoji rašomoji mašinėlė. Antroje gyvenimo pusėje rašydama ją pasidėdavo ant savęs. Už knygų honorarus ir literatūros premijas tėviškės krašte – Priekulėje – pasistatė kolūkinių statybininkų prastai suręstą vasarnamį, kad galėtų į jį nuvykti – pagal neįgaliems taikomą pirmumo paskyrą įsigijo lengvąją mašiną, kartu ir nuolatinį rūpestį: kas ją vairuotų? Tačiau sprendimus rasdavo. Buvo kieto charakterio. Visa Lietuva ir ne tik ji nuo „Aukštujų Šimonių likimo“ pasirodymo Rašytoją vadino tik Ieva Simonaityte, bet ji laikėsi savo, tikrojo vardo – Evės. I. Simonaitytė jai buvo tarytum literatūrinis slapyvardis.

Sunku patikėti, bet Ieva Simonaitytė – bemokslė, nelankė jokios mokyklos. Rašmens ir sakinio galios pažinimas augo iš paprastos kaimiečio bibliotekėlės protestantiškų tikybinių knygų, atitarnavusių laikraščių ir kalendorių, pigių skaitinių lektūros. Toliau lavinosi savišvietos būdu, vėliau intelektą brandino gilindamasi į vokiečių literatūrą ir kitų tautų literatūrų vertimus į vokiečių ir lietuvių kalbas. Kitų kalbų neišmoko. Nežinia iš kurios kartos protėvių paveldėjo nenugalimą potraukį rašyti ir unikalų talentą vaizduoti epinę šeimos bei genties istoriją ir žmonių charakterius.

Asmenybės stiprėjimui ir charakteriui esminį poveikį padarė iš Pirmojo pasaulinio karo tragedijos kilęs lemiamas pasaulio politinės santvarkos ir pasaulėžiūros lūžis. Kai kūrėsi Nepriklausoma Lietuvos valstybė, Mažoji Lietuva dar tik bandė vaduotis iš irstančios bismarkinės Vokietijos imperijos ir priklausomybės vokiškajai erdvei, tačiau I. Simonaitytė intuityviai jau suvokė valstybių istorinės griūties ir ideologinių orientyrų kaitos neišvengiamumą. Nujaučiamas permainas priėmė kaip kitokios ateities galimybę ir ją rėmė. Būdama trisdešimties pasitraukė iš evangelikų liuteronų bažnytinės bendruomenės ir atsisakė politikavimo, niekada nepriklausė jokiai partijai. Pasižymėjo labai stipriai išreikštu lietuviškuoju tautiniu ir pilietiniu tapatumu. I. Simonaitytė buvo jausminė antivokietė, intuityviai į kaimietišką sielą sugėrusi visas nuo Vokiečių ordino užkariavimų vietos gyventojams ateivių padarytas socialines, tautines ir moralines skriaudas. Atsakomybę už jas dar netapusi rašytoja ir jau būdama „Aukštujų Šimonių likimo“ autore ji perkėlė ir tiems, kuriuos, savo nuomone, laikė užkariautojų įpėdiniais. Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų – Antantės valstybių Versalio taikos sutartimi (1919) sudarius sąlygas nuo Vokietijos atskirto Klaipėdos krašto susijungimui su Lietuvos Respublika, I. Simonaitytei atsivėrė perspektyva aktyvios visuomenės veikėjos ir kūrėjos gabumams skleistis. Rėmėjos vaidmenyje dalyvavo ginkluoto lietuviškiausios Mažosios Lietuvos dalies – Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos įvykiuose, iš karto įstojo į pirmąjį Šaulių sąjungos Klaipėdoje įsteigtą būrį, vėliau liudijo antivalstybinės nacių Neumanno–Sasso organizacijos teismo procese Kaune.

Emociškai pasikliovė rašytojų Liudo Giros ir Sofijos Čiurlionienės visuomeniška laikysena, valstybės teikiamas materialines lengvatas laikė pelnytu atlygiu už kūrybos įvertinimą. Prie visų valdžių skirtos personalinės pensijos (1936 ir 1945 metais), tapo pirmąja Nepriklausomos Lietuvos valstybinės literatūros premijos (1936) ir Lietuvos TSR valstybinės premijos (1958) laureate. Nusipelnė daug pripažinimo ženklų. Už Lietuvos valstybės interesų gynimą buvo apdovanota Lietuvos nepriklausomybės ir Klaipėdos sukilimo rėmėjo bronzos medaliais, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu (1935 m. Vasario 16-osios proga), Respublikos Prezidentas Antanas Smetona per Klaipėdos krašto gubernatoriaus rankas I. Simonaitytei įteikė savo raštų tomą „Pasakyta – padaryta“ su dedikacija ir autografu (1936), tarybmečiu 70-mečio proga suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos garbės vardas, sulaukus 80-mečio prisegtas aukštas TSRS valstybinis apdovanojimas – Tautų draugystės ordinas. Tai jau tarybinių laikų ir tarybinių rašytojų olimpas! Tačiau olimpas negailestingai reikalavo aukos: stūmė į izoliaciją. Rašytoja vis dažniau pasigesdavo kūrybos bendraminčių, kurie biškį į mane panašūs (laiškas Petronėlei Janulevičienei, 1968), dėmesio ir draugiškumo. Jos mirties valandą artimo žmogaus šalia nebuvo. Toks būtų Rašytojos bendrasis būties kontūras. Tačiau gilesnių jo įspaudų vien iš knygoje skelbiamų liudijimų susidaryti nebus galima, nes tarybmečiu teiktų prisiminimų autoriai kai ką nutylėjo, daug ko nežinojo ir į I. Simonaitytę dažnai žvelgė tik nuo savo namų slenksčio.

I. Simonaitytės gyvenimas – kova už egzistenciją, išlikimą, už galimybę liudyti, kas buvo ir kaip buvo. Ji ne tik rašytoja ir savitos lietuvių literatūros tradicijos tęsėja, bet ir Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros gyvybingumo saugotoja ir gaivintoja, jos įprasmintoja sparčiai besikeičiančioje, prieštaringoje, dažniausiai nepalankioje aplinkoje. Ji pati tapo tos kultūros dalimi ir sąmoningai, kartais ir intuityviai su ja susiliejusi. I. Simonaitytės būdą ir būties viešąją raišką lėmė dviejų pasaulių – lietuviškojo ir vokiškojo – sankloda, kuriai ne jos valia tekusi agresyvi tarybmečio epocha buvo neišvengiamybė ir privaloma sąlyčio su ja sąlyga garbaus amžiaus sulaukusios asmenybės reprezentacijai viešojoje erdvėje.

I. Simonaitytės kūryba labai gausi. Ji iš viso 1935–1971 m. knygomis paskelbė penkiolika romanų, apsakymų ir autobiografinių knygų lietuvių kalba, kurios nuo 1938 m. užsienio šalių ir tarybmečio Maskvos leidyklų verstos į estų, latvių, rusų, lenkų, anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir kinų kalbas. Jos knygos taip pat leistos Brailio rašmenimis, pokariu – Lietuvą palikusios lietuvių emigrantų bangos Šiaurės Amerikoje. Istorinio atgarsio sulaukusi epopėja „Aukštujų Šimonių likimas“ vien lietuvių kalba išleista keturiolika kartų, XX amžiaus prozos meno požiūriu brandžiausias romanas „Vilius Karalius“ – devynis kartus, ekranizuotas kine ir publikuotas multimedijos priemonėmis. Pirmojoje po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovauto autorių kolektyvo parengtoje sintetinėje „Lietuvių literatūros istorijoje: XX amžiaus pirmoji pusė“ (2 tomai, 2010) I. Simonaitytės kūryba pripažinta literatūros klasika, o jos autorė – literatūros klasike.

Žvelgiant iš dienų be Rašytojos nuotolio, I. Simonaitytės kūryba – nepakartojamas Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros reiškinys ir jo kaip paveldo išliekamosios vertės matmuo, jos autorė – prarastos Mažosios Lietuvos simbolis. Jis ryškus, iškilus, daugiabriaunis, paveikus, krašto žmonių protestantiško racionalumo, darbštumo ir talento įrodymo dydis. I. Simonaitytė ir jos pirmtakas Kristijonas Donelaitis – Mažosios Lietuvos likimo paminklas ir perspėjimas negausioms dabarties tautoms. Jie abu įpareigoja Mažosios Lietuvos istoriją ir kultūros paveldą laikyti aktualiu šių dienų Lietuvos Respublikos politikos veiksniu ir stimulu.

Nepaisydama negalių, I. Simonaitytė nepasidavė lemčiai, ištvermingai pakėlė nelaimes ir sunkumus. Ji nesvyravo, visada tikėjo talento galia ir pripažinimu. Tiesa, jos kūrybos gyvybingumas susidūrė ir su išbandymais. Mažosios Lietuvos likimo epopėjos „Aukštujų Šimonių likimas“ autorė nacistinės Vokietijos okupacijos metais gestapo Kaune buvo areštuota ir tardyta, jos knygos pašalintos iš bibliotekų, 1990 metais atkurtos Lietuvos antrosios nepriklausomybės laikotarpiu – iš mokyklų programų. Naujosios švietimo koncepcijos kūrėjai persistengė – be I. Simonaitytės užaugo visa laisvojo jaunimo karta. Į mokyklą Rašytoja grąžinta tik 2016 m. Susizgribus, Respublikos Seimas, įvertindamas tai, kad I. Simonaitytė yra paskutinioji Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga rašytoja, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą, nutarė 2017-uosius paskelbti Ievos Simonaitytės metais.

Liudijimai

Marija (Marė) Simonaitytė-Mickienė (1907 m. birželio 6 d. Pleškučiuose, Klaipėdos r.–1991 m. birželio 26 d. Priekulėje, palaidota Elniškėje). Nesantuokinė Madlės Simonaitytės (Skrandienės) duktė, užaugino sesers Marės ir Martyno Dūdjonių šeima, jų pačių vaikai išmirė dėl ligų ir epidemijų. Baigė Vanagų pradinę mokyklą (1922), tarnavo pas ūkininkus, mokytojo šeimoje. Ištekėjo už ūkininko Martyno Mickaus, sulaukė vaikų Marijos ir Kurto. Su šeima gyveno Lūžgaliuose (senuosiuose šaltiniuose vadinti Šūdnagiais, vokiškai Schudnaggen), Vanaguose ir Priekulėje. Artimai bendravo su rašytoja, kartu su dukters Marijos ir Viliaus Skrabų šeima prižiūrėjo jos namą ir sodybą Priekulėje.

Užrašyta 1978 m. gruodžio 23 d.
Amatų g. 8, Priekulė

Su rašytoja Eve Simonaityte giminiuojuosi – esame pusseserės. Jos mama vardu Etmė, mano mama – Madlė. Etmės gyvenimo gerai nežinau. Pamenu, kad Evės mama prieš karą gyveno Traksėdžiuose netoli Šilutės. Dirbo durpyne. Būsimoji rašytoja, dar visai mažas vaikas, mane prižiūrėjo kaip auklė.

Evės mama Etmė kartu su jaunesniosios dukters Marijos, ištekėjusios už Lietuvos kariuomenės karininko Stanislovo Šiliausko¹, šeima atsidūrė Vilniuje ir karo metais mirė. Čia ir palaidota. Pati rašytoja ne kartą man yra sakiusi, kad norėtų būti palaidota Vanaguose, vėliau persigalvojo – prie savo namo Priekulėje².

Kai rašytoją praėjusią vasarą ištiko priepuolis, ji man kartojo: Marike, Marike, palaidokite mane baltai. Gavę pranešimą apie mirtį, vykome į Vilnių ir vežėmės baltą apklotą. Tačiau mums nebuvo galimybių įsikišti. Laidotuves tvarkė Rašytojų sąjunga. Sesers šeima gyvena Kanadoje, laidotuvėse nedalyvavo. Simonaitytė

su seserim Marija Šiliauskiene buvo susipykusi dėl jos dukters Ginos. Ji norėjo, kad Gina liktų Vilniuje. Ir sesuo, ir duktė į Vilnių buvo atvykusios kelis kartus, aplankė ir bendravo su rašytoja. Sesuo su rašytojos siūlymu dėl Ginos nesutiko, todėl jos ir susipyko.

Simonaityte jaunystėje nei tėvas Jurgis Stubra, nei kas nors iš tėvo pusės nesirūpino. Kol neišgarsėjo. Bet kai tapo pripažinta rašytoja, tai ja susidomėjo ir pats tėvas, ir jo giminės. Nežinau, ar rašytoja prižiūrėjo tėvo kapą. Jis palaidotas Žiaukų kaimo kapinėse netoli Minijos³.

1980 m. liepos 22 d.

Apie Simonaitytę nenoriu pasakoti. Bylos, teismai, tampymasis. Įgriso viskas. Kaip ten bebūtų, aš negaliu skųstis pussesere. Mes gerai sugyvenome. Evė nemažai man padėjo. Per Justą Paleckį ištraukė vyrą iš karo belaisvių stovyklos. Dūdjoniams, mano įtėviams, daug padėjo. Rašytoja gerai sugyveno su Ane Dūdjonike, kuri už Viliaus Masalskio ištekėjo. Anė mirė bene 1947 m., palaidota Vanagų kapinėse. Šalia sūnaus Viliaus⁴. Masalskių sūnus žuvo karo metais. Buvo paimtas vokiečių kariuomenėn. Pats Masalskis buvo vežamas į Sibirą. Ir Dūdjoniai, kurie mane augino, buvo vežami. Tai rašytoja per savo pažintis juos visus išgelbėjo⁵. Masalskis vedė antrąkart. Jo antroji žmona buvo Didžiosios Lietuvos lietuvė⁶. Abu išvažiavo Vakarų Vokietijon. Dabar Masalskis jau miręs.

Su Eve dažniausiai matydavaus vasaromis. Kai į Priekulę atvažiuodavo. Vieną kartą laiškelį yra man parašiusi. Pasistengsiu jį suieškoti. Ir senų nuotraukų kelios yra. Jų buvo daug. Tačiau karo metais pražuvo. Retkarčiais naujų nuotraukų dovanodavo. Pasižvalgysiu ir jų. Rašytoja labai norėjo būti palaidota Priekulėje. Prie savo namelio, po uosiu. Pas mus jos raštelis tebesaugomas, kur apie tai kalbama [žr. priedą, – D. K.]. Bet mes dėl laidotuvių nespėjome įsikišti. Per vėlai sužinojome. Ne rašytojos šeimininkė Domutė, bet jos gera bičiulė Marija Stankevičienė iš Girulių pranešė. Apie Simonaitytės giminę daug žino Albinas Stubra Klaipėdoje.

1981 m. liepos 5 d.

Simonaitytės mama Etmė turėjo tris seseris ir du brolius. Jų vardai: Ilžė (ištekėjusi – Šauklienė), Marė (Dūdjonienė), Madlė (Skrandienė), Jokūbas ir Vilius. Marė, Etmė, Madlė – visos trys neištekėjusios turėjo vaikų. Vėliau visos trys gavo vyrus. Ilžės vyras dirbo Rašo plytinėje Priekulėje⁷, ji pati nuolatinio darbo neturėjo. Gyveno Vanaguose. Vyras į plytinę vaikščiojo pėsčias. Šaukliai turėjo tris vaikus. Jų vardai: Juris, Jonis, Ilžė. Ilžė ištekėjo už Volgemūto. Jų duktė – Erika, Simonaitytės globotinė. Juris iš jauno sirgo. Prieš karą abu broliai atsidūrė Vokietijoje. Šauklienė palaidota Vanaguose.

Marė Dūdjonienė gyveno Vanaguose. Dūdjoniai – nedidelio ūkelio savininkai. Turėjo du arklius, apie keturiasdešimt margų žemės⁸. Samdinių neturėjo. Jų dukra Anė Dūdjonytė-Masalskienė mirė tuoj po karo. Simonaitytė padėjo Masalskiui ir Dūdjoniui grįžus iš Sibiro. Maža to, sugrąžino iš traukinio pakeliui į Sibirą⁹.

Jokūbas Simonaitis turėjo geresnės žemės, apie keturiasdešimt margų. Jis gyveno turtingiau. Brolio namas iki šiol stovėjo, dabar griaunamas. Madlė Skrandienė su vyru gyveno Juodikiuose. Jie nusipirko menką butelį, bet buvo apgauti. Teko išsikraustyti. Visi Simonaičiai mokslo neragavo. Įgijo tik privalomą pradinį išsilavinimą. Jis truko septynerius metus, dar vienus metus kunigas rengdavo įžegnojimui.

Etmė Simonaitytė ir kitos seserys gimė dabartiniuose Vanaguose. Jų motina buvo kilusi iš Kuršaičių šeimos. Kuršaičių namas išlikęs: už Jonelaičio sodybos pirmas butelis, dabar perdirbtas. Aš lankiau Kuršaičių mamuką. Sakydavo, kad ji mūsų giminė¹⁰. Etmės tėvai gavo bjaurią marčią, Viliaus žmoną. Tėvai galų gale išėjo gyventi pas Šauklius.

Simonaitytę palaidojo nešiotais drabužiais. Tai Rimaitienės kaltė. Pati rašytoja norėjo būti pašarvota baltai: aprengta balta bliuzele, iki pusės užklota baltu apklotu.

Priedas: Ievos Simonaitytės testamentas

Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite nei kryžiaus, dėl to, kad aš visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite ir visus akmenis nuo kapo. Tegul neslegia jie manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyvenimas. Leiskite man gulėti tarp linksmų rožių ir gvazdikų. Tegul žydi bijūnai ir jurginai. Beje, kaipo pavėsis būtų malonu sidabrinis klevas.

O kapo užrašas: Jau lazdą padėjau, kelionė baigta.
E. Simonaitytė
1961 m.

Pastaba: greičiausiai rašytoja bus parengusi ne vieną testamento egzempliorių ir išdalinusi tiems, iš kurių tikėjosi savo valios išpildymo lemties valandą. Čia tekstas skelbiamas iš autografo, esančio Lietuvos literatūros ir meno archyve, toliau – LLMA (F. 71, apr. 1, byla 27, lap. 1 r–v).

Danutė Čiurlionytė-Zubovienė (1910 m. birželio 12 d. Petrovčiz-noje netoli Minsko, dab. Baltarusijoje–1995 m. vasario 27 d. Kaune). Rašytoja, vertėja, memuaristė. Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio duktė. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo istoriją (1929–1936), protarpiais gilino prancūzų kalbos ir literatūros žinias Prancūzijoje. Buvo atsidėjusi kūrybai.

Užrašyta 1980 m. vasario 7 d.
Žemaičių g. 10, Kaunas

Sofija Čiurlionienė buvo Valstybinės literatūrinės premijos teikimo komisijos narė. Ji namo parsinešė „Aukštujų Šimonių likimo“ rankraštį, sakė, kad tai talentingo rašytojo kūrinys. Neabejotinai vertas premijos. Rankraštį ir aš perskaičiau, nuo kurio prasidėjo mano pirmoji pažintis su Simonaityte. Autorė Kaune pasirodė 1935 m. Atsiimdama premiją 1936 m. vasario 16-ąją, berods, ir pas mus pasisvečiavo. Vėliau Simonaitytė lankėsi dažnai. Čiurlionienė rūpinosi rašytojos kelione į Šveicariją gydytis 1938 metų rudenį. Būta nemažų keblumų: Simonaitytė dalį savo honoraro, gal daugiau kaip du tūkstančius litų, paskolino Liudui Girai. Šis, kai pinigus reikėjo grąžinti, ėmė spyriotis. Čiurlionienė jį prispaudė, skolą pagaliau grąžino. Pinigai rašytojai buvo labai svarbūs, nes nuolat gydėsi, vyko į Birštoną ir Čekoslovakiją, sveikatai negerėjant – į Šveicariją. Čiurlionienė jai į Šveicariją siuntė siuntinius. Nusiuntė, pačios Simonaitytės prisipažinimu, labai reikalingų dalykų. Čiurlionienė 1939–1940 metais keliskart važiavo į Telšius lankyti sergančios Simonaitytės (žr. priedus).

Labiausiai rašytojas suartino 1941 metai. Prasidėjus karui ir vokiečiams užėmus Kauną, Simonaitytę išvarė iš buto Rašytojų namuose, areštavo, bet neužilgo paleido. Jai pagrasinta, kad ištrems iš Kauno¹¹. Rašytoja pasiguodė Sofijai Čiurlionienei. Ši garantavo už Simonaitytę ir suteikė pastogę. Pas mus Ieva gyveno apie metus, dabartiniame Čiurlionienės memorialiniame kambaryje. Jai davėme visą išlaikymą ir valgį. Mūsų šeimininkė patarnavo ir mums, ir jai. Simonaitytė įsidarbino pas vokiečius. Padėjo, greičiausiai, vokiečių kalbos žinios. Ji dirbo ne visą dieną, grįždavo po pietų, apie 15 valandą. Namie labai daug megzdavo. Gražiai mezgė margintas puskojines. Buvo išmoninga. Užsimindavo apie kūrybą. Sakydavo, kad reikia baigti rašyti „Vilių Karalių“. Bet prie jo nedirbo.

Simonaitytė prie šeimininkavimo neprisidėjo. Viską atliko tarnaitė. Simo-naitytė su tarnaite labai susigyveno. Mokėjo su žmonėmis elgtis. Pasakydavo šiurkščiai, bet kažkaip neužgauliai. Simonaitytė ne kartą klausinėjo tarnaitės, kaip gyvena dzūkai, koks yra kaimas, kokie žmonių papročiai. Ji ir pati laikėsi kai kurių papročių. Pamenu atsitikimą su siūlais. Jų rašytoja pirkdavo iš kaimo žmonių, kurie į miestą pristatinėjo maistą. Kartą, Kalėdų proga, Simonaitytė šitaip papokštavo. Ji įėjo į virtuvę su siūlų gija ir tarnaitei tvojo per skruostus iš abiejų pusių. Galbūt toks buvo kalėdinis pasveikinimas?

Su Simonaityte buvo sunku gyventi. Labai egoistiška. Kai ji išėjo, atsidusome. Išėjusi iš mūsų namų, karo metais, Simonaitytė apsigyveno Pramonės ir prekybos rūmų rūsyje¹². Pas ją lankėsi uniformuotas vokiečių karininkas. Labai dažnai lankėsi. Kada benueina Čiurlionienė, vis jį ten randa. Kavą gerdavo, likerį. Simonaitytė tą vokietį, matyt, buvo įsimylėjusi.

Gyvenant pas mus, Simonaitytės niekas nelankė. Ji mažai kuo domėjosi, beveik nieko neskaitė. Čiurlionių namuose buvo didžiulė biblioteka, daug vokiškos literatūros. Vieną kartą Simonaitytė paprašė papasakoti apie Napoleoną, prancūzų imperatorių. Kažką girdėjusi, kad jis per Lietuvą žygiavo. Čiurlionienė nuskubėjo ieškoti knygos apie Napoleoną. Bet Simonaitytė nepanoro skaityti. Per stora. Prašė keliais žodžiais turinį papasakoti, ir tiek. Kelis kartus klausėme, kokie rašytojai patinka. Ji niekada neatsakė į šį klausimą. Siūlėme skandinavus paskaityti. Mums atrodė, kad Simonaitytė panaši į juos. Simonaitytė pasakė, kad skandinavai jos netraukia ir nieko bendro nemato. Atsimenu, kaip man mama sakė: „Štai kur įgimtas talentas – ji rašo be jokios pašalinės įtakos. Viskas iš savęs.“ Simonaitytė ir Čiurlionienė ginčijosi dėl Vydūno. Simonaitytė jo nemėgo. Būdama geros nuotaikos, Simonaitytė mėgo padainuoti linksmas vokiškas daineles.

Karo metais aš parašiau pjesę „Čigoniukas“. Karo cenzūra pareikalavo išversti į vokiečių kalbą. Išvertė Simonaitytė. Ji žavėjosi mano „Čigoniuku“. Darbas buvo didelis. Simonaitytė dirbo nuoširdžiai ir kruopščiai. Vertimo mašinraštį tebesaugau.

Po karo Simonaitytė buvo pasišovusi rašyti draminių kūrinių. Norėjo scenai pritaikyti „Vilių Karalių“. Betgi vien norų nepakanka. Šiam darbui ji neturėjo jokio pasirengimo. Simonaitytė tarėsi su mama. Aš gerai prisimenu, kaip mama jai aiškino dramaturgijos abėcėlę. Simonaitytė ilgai dirbo, rašė, bet iš tų pastangų maža kas išėjo. Be galo išplėtodavo dialogus, kamavosi prie kitų dalykų, kol galiausiai abi sutarė, kad Simonaitytei kūryboje nėra ko blaškytis.

Pokario metais Simonaitytės raštų redaktoriumi leidykla paskyrė Icchoką Gurvičių. Jis daug ką sugadino. Pavyzdžiui, „Pikčiurnienėje“ įterpė apie raudonosios vėliavos kėlimą Klaipėdos krašte. Simonaitytė persiuto:

– Klaipėdos krašte to nebuvo. Aš net raudonos vėliavos niekada nemačiau.

Simonaitytė guodėsi mums. Mano mama ragino nesutikti su pataisomis, bet rašytoja vengė su redaktoriumi pyktis.

Po karo turėjome tarnaitę Janiną. Ji pas mus tris dienas dirbdavo. Janiną supažindinome ir su Simonaityte. Ji gyveno netoli, Dainavos gatvėje. Jai taip pat reikėjo šeimininkės. Pas rašytoją Janina taip pat dirbo tris dienas per savaitę. Apie tą Janiną daugiau papasakotų Juozas Baltušis. Gyvendama kaimynystėje, Simonaitytė su Čiurlioniene dar palaikė ryšį. Tai primena ir dovanotos knygos su dedikacijomis¹³. Vis dėlto, tolstant pokariui, Simonaitytė susirado jaunesnių ir stipresnių globėjų. Čiurlionienės sveikata vis silpnėjo, teko ilgiau ligoninėse pagulėti. Susitikimai su Simonaityte retėjo, draugystė dėl įvairių priežasčių silpnėjo. Mirus Čiurlionienei, Simonaitytė nuo mūsų namų nutolo.

Priedai:

1) Ievos Simonaitytės atvirlaiškis Edei Jankutei

Brangioji Ede!
Šiandien 8. gegužės. Sėdžiu pašte Lozanoj ir rašau: Sudiev, Šveicarija! Šį vakarą keliauju per Paryžių į Londoną. O iš ten dievai žino, kaip toliau. Gripas buvo apnikęs. Gulėjau Lozanoj. Dabar jau tikrai veik pasimatysime! Eva.

[Lozana, 1939 05 08]

Skelbiamas šis ir kiti du atvirlaiškiai sugrąžina į D. Čiurlionytės-Zubovienės liudijamą gana sudėtingą I. Simonaitytės gyvenimo tarpsnį. Atvirlaiškio su Lozanos vaizdu datos tiksliai nurodo, kad po gydymosi rašytoja iš Šveicarijos išvyko 1939 m. gegužės 8 d. ir į Lietuvą grįžo per Paryžių, Londoną bei Taliną. Sprendėsi nežinios kupina naujo kūrimosi užduotis. Susirašinėdama su klaipėdiškiais, ji gavo perspėjimą apie Klaipėdos kraštą užėmusios nacistinės Vokietijos represijų pavojų. Jau 1939 m. balandžio pradžioje ji atsisakė buto Klaipėdoje ir nutarė iš Šveicarijos aplinkiniais keliais, išvengdama tranzitinio kelio per Trečiąjį reichą, grįžti tiesiai į Lietuvą. Rašytojos baldų išgabenimu ir saugojimu Telšiuose rūpinosi „Alkos“ muziejaus direktorius Pranas Genys, į Kauną vyriausybinius apdovanojimus – LDK Gedimino ordiną, Lietuvos nepriklausomybės medalį ir 1923 metų Klaipėdos sukilimo rėmėjo bronzos medalį bei reprezentacinio įrišo romano „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935) egzempliorių, įteiktą kartu su Valstybine literatūrine premija 1936 m. Vasario 16-osios proga, išgabeno teisininko, Klaipėdos uosto juriskonsulto Broniaus Nemicko šeima, dalį patalynių ir baltinių – Edė Jankutė. Laiške seseriai I. Simonaitytė pabrėžė būtinumą išvežti sergančią mamą ir patėvį: „<…> krašte jų palikti negalime.“ Tuo metu sesers šeima gyveno Plungėje, į kurią iš Klaipėdos krašto buvo perkeltas vyro, Lietuvos kariuomenės karininko, S. Šiliausko dalinys (žr.: Kaltenis V. Ak, gražus dangau!. – Vilnius: MELI, 2008. – P. 52–54).

2) I. Simonaitytės atvirlaiškis S. Čiurlionienei

Miela ir brangi Ponia! Atvažiuoju į Kauną lapkr. 2 d. vakariniu traukiniu, kuris ateina į Kauną šį, 10 val. Būkite tokia maloni, atsiųskite Onytę. Mat, bijau, ar gausiu vežiką. Labai dėkui už mielus žodžius. Bet stengsiuos daug klapato nepadaryti.

Tad iki pasimatymo!

Jūsų Eva
31.X.[19]39.[Telšiai]

Atvirlaiškis – estiškas, su Talino vaizdu. Jį motinos archyve surado ir pokalbio metu (1986) pakomentavo D. Čiurlionytė-Zubovienė. Ji nurodė, kad Onytė – Ona Jarulaitytė, S. Čiurlionienės giminaitė, namų šeimininkė. I. Simonaitytę iš stoties mašina parsivežė Vladimiras Zubovas. Atvirlaiškį skelbti leido D. Čiurlionytė-Zubovienė.

3) S. Čiurlionienės atvirlaiškis I. Simonaitytei

Širdele, norėjau tuojau telegrafuoti – paskui sumanėm telefonuoti V. Z. – bet jo statyboje nebuvo – Kažin ar tas kur pasižadėjo atliko – Taigi pensija Jums paliekama tokia, kokia buvo. Kitkuo rūpinsiuos. Ar nesakiau – (Cha cha cha) – Meldžiamoji mesk žodelį – kaip laikais – ir kibk į tą Lenę – Mes tvirtos – Aš dar taisau „Pinigėlius“ – teatras statys –

Širdingai bučiuoju.
ZofČ.

Siuntėjo adreso nėra, gavėjo adresas: Rašytojai Jėvai // Simonaitytei // Telšiai // Žalioji g-vė. Atvirlaiškis su Vilniaus universiteto vaizdu, nuotrauka Gedimino Orento. Pašto antspaudas vos liečia atvirlaiškio kraštą su pašto ženklu, kuriame matoma tik siuntimo diena: 30. Jis greičiausiai siųstas 1940 m. pavasarį, galbūt netrukus po Tarybų Sąjungos invazijos į Lietuvą.

Laiško turinį pakomentavo D. Čiurlionytė-Zubovienė. Jos žodžiais, V. Z. – jos vyras Vladimiras Zubovas, 1939–1940 m. vadovavęs statybai Telšiuose. Jo tarnybiniu telefonu naudotasi operatyviam ryšiui tarp rašytojų palaikyti. Laiškelyje paminėta Lenė – Šveicarijoje parašyto I. Simonaitytės romano „Be tėvo“ (išleistas 1941 m.) svarbiausias personažas Lėnė Sudmantikė.

Edmundas Meškauskas (1935 m. gegužės 10 d. Panevėžyje–2017 m. balandžio 25 d. Vilniuje, palaidotas Karveliškių kapinėse). Vargonininkas. Mokėsi Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (1955–1956). Kartu su kitais 1988 m. inicijavo Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos atkūrimą, atliko organizacinį darbą. Pirmasis Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios vargonininkas, choro „Giesmė“ įkūrėjas ir vadovas (iki 1992 m. pabaigos), vargonavo ir Vilniaus stačiatikių vienuolyno ir Šv. Dvasios cerkvėje. Parengė ir išleido giesmynus („Advento giesmės“, „Kalėdų giesmės“), sukūrė originalių giesmių. Užrašant liudijimus, į pokalbį įsiterpdavo E. Meškausko mama.

Užrašyta 1982 m. birželio 26 d.
Mykolo Oginskio g. 5–35, Vilnius

1976 metų gegužės viduryje pasigirdo negirdėtas skambutis. Simonaitytė pakvietė užeiti į jos namus: iš Vokietijos atvyko Ernstas Schumannas, kuris norįs pasikalbėti. Pasirodė, kad su juo neseniai susitiko geras mano pažįstamas Josepas Urdzė iš Annabergo. Jis per Schumanną perdavė dovanų. Taip to apsilankymo dėka susipažinau ir su Simonaityte, ir su svečiu iš Vokietijos. Bendraujant rašytoja paprašė pagalbos: surasti vargonų meistrą Vanagų liuteroniškai bažnyčiai. Aš pasistengiau. Vasarą važiavau į Vanagus ir Priekulę. Supažindino su kunigu Ernstu Roga. Kartu apžiūrėjome vargonus. Trūko detalių, vamzdelių. Kitą vasarą mano meistras nuvažiavo dirbti, talkininkavau ir aš. 1977 metais vargonai buvo suremontuoti, liepos mėnesį per vaikų konfirmaciją pats grojau.

Vargonai Vanaguose statyti rimtos firmos, gerai įrengti. Tačiau chuliganų apgadinti, vėliau neišmanėlio remontuoti. Darbo buvo daug. Ypač kad reikėjo detales transportuoti iš Vilniaus. Dėl ko vargonai remontuoti? Simonaitytė tai darė iš simpatijų savo kraštui. Stiprūs vaikystės įspūdžiai. Kai pirmą kartą lankėmės Priekulėje, Simonaitytė nulydėjo į Vanagus. Pakeliui užsukome į kaimo Kapų šventę, buvo susirinkę daug žmonių. Nuvežė gėlių ir padėjo ant kunigo Bleiweiso kapo. Ji bažnyčioje užtruko neilgai, nes mums buvo daug darbo. Apsižiūrėjome, tarėmės. Tuo metu numatėme ir vitražo restauravimą bei apsaugą. Aš maniau, kad neužteks lėšų visiems darbams ir reikmenims. Siūliau pradėti nuo vargonų¹⁴. Mano patarimu ant langų uždėjo apsaugos tinklus. Vitražai sukurti dailininko R. Sieberto firmos Karaliaučiuje. Vitražo restauracijos sumanymo Simonaitytė neatsisakė. Mes daug kartų tą reikalą svarstėme.

Tą pačią vasarą nuvažiavau į Priekulę ir pasisvečiuoti. O Vilniuje pas Simonaitytę lankiausi ir kitomis progomis. Prisimenu priėmimą Priekulėje. Simonaitytė bambėdavo (kai nebūdavo Domutės), kad jų stalas menkas. Vis tas pats valgis, neišradingas. O sąlygos geros: nešė Mickienė, žvejai žuvies parūpindavo. Simonaitytė negatyviai atsiliepdavo apie Skrabus. Bet man atrodo, kad tai Domutės įtaiga. O aš su Skrabais susidraugavau.

Simonaitytė žavėjosi Vakarais. Spintoje, stalo stalčiuose slėpė albumus, knygas apie Vakarų Vokietiją. Palaikė ryšius su senais pažįstamais. Ji gaudavo siuntinius. Tiesa, su niekais. Grūmodavo, kad išmes. Aš sykį pasakiau, kad atiduotų man. Simonaitytė pakeitė toną. Ji leido man iš siuntinio šio to pasirinkti: muilo, šokolado, pieno ir sriubų koncentratų, kremų, alyvuogių konservų. Siuntėjas buvo kažkoks Borchertas. Jis atsiuntė gerų medžiagų. Kai kas atėjo per klaipėdiečių šalpos organizaciją. Simonaitytė sakiusi, kad ji griežtai atsisakys tų dovanų, kad parašys laiškų. Bet, manau, neparašė. Pamenu, atėjo siuntinys, kai Simonaitytė gulėjo ligoninėje. Rašytoja pasiūlė Domutei ir man nuvažiuoti siuntinio paimti. Domutė šoko prieš, ji viena paims. Manau, kad Simonaitytė nepasitikėjo Domute.

Siuntinys atėjo ir po Simonaitytės mirties (pasakojo Petrusina Janulevičienė). Aš žinojau to siuntinio turinį: medžiagos, „Kamel“ ir kita. Iš ankstesnio Borcherto laiško. Bet rašytojos jau nebėra, pasas atiduotas. Domutė kreipėsi į Juozą Baltušį. Šis paėmė iš archyvo Simonaitytės pasą ir Domutė siuntinį gavo.

Rašytoja buvo karšto būdo. Kartais be pagrindo kaltindavo žmones. Buvau liudininku, kai ji dėl menkniekio užsipuldavo pažįstamus. Net juodindavo. Ypač nemėgo Sirijos-Girienės ir kitų rašytojienių. Simonaitytė buvo gana šykšti. Nemėgo Almonės giminių, nes manė, kad jie laukia jos mirties. Nieko nemokėjo Domutei, bet kitiems sakė, kad moka¹⁵.

Meškauskienė. Kartą pasveikinau su Naujais metais. Palinkėjau šimto metų sulaukti. Simonaitytė pasakė, kad ji jaunystėje daug vargo, kentėjo. Dabar viską turi: soti, turtinga. Šimto metų ji būtinai turinti sulaukti.

Meškauskas. Simonaitytė man pasiūlė savo knygų. Užrašė autografus. Dovanodama knygą „…O buvo taip“ (1977) joje paliko dedikaciją: Mielam ir Gerbiamam Edmundui Meškauskui prisiminti E. Simonaitytė. Vilnius, 1978 m. II. 10 d. Ją įteikdama pridūrė, kad pabaigoje parašyta ne visai taip, kaip buvo. Tiesiog reikėjo, tai ir padarė.

Meškauskienė. Įvairiomis progomis pas Simonaitytę lankiausi 1976 ir 1978 metais. Per jubiliejų (80-metį). Nueidavau kaip viešnia. Tiesa, būdavau trumpai. Pamenu, per jubiliejų aš ir vienas svečias, rašytojas, – susėdome greta. Jis paprašė rašytojos, kad paduotų ranką – paburs iš delno. Simonaitytė padavė. Tas vyras pažiūrėjo ir sako: gyvensite dar dešimt metų. Simonaitytė išbalo. Aš kumštelėjau pašonėn. Tas skubiai pasitaisė: dvidešimt penkerius dar gyvensite. Simonaitytė man siūlė trumpai kirpti plaukus, taip, kaip jos. Paimdavo mano plaukų kuodą ranka, pagniaužydavo ir liepdavo kirpti. Simonaitytė šiaip apie puošmenas, drabužius mažai šnekėjo.

Meškauskas. Simonaitytę dažnai lankė Michalina Meškauskienė. Namuose ir ligoninėje. Simonaitytė gerai atsiliepdavo apie Jadvygą Čiurlionytę. Petrusina Janulevičienė pasiūdavo drabužių, padėdavo. Todėl buvo reikalinga. Tik Janulevičienė nesutarė su Domute. Geri ryšiai buvo su Tautvydu Braku. Dažnai užeidavo jo žmona Zoja Brakienė. Simonaitytė bendravo su Kalvanais iš Taura-gės. Lankydavosi Kalvanienė¹⁶.

Simonaitytė guldavo antrą valandą nakties, keldavosi – 10 valandą. Iš karto gerdavo stiprią kavą. Prie geros progos užtraukdavo ir dūmą. Iš manęs kartą išprašė cigarečių. Domutė griežtai draudė rūkyti, rašytoja jos vengė. Rodos, 1977 m. iš Priekulės su Simonaityte važiavome į Klaipėdos turgų. Domutė pirko vaisių, daržovių. Simonaitytė iš mašinos nelipo. Važiuojant Simonaitytė pastebėjo, kad šermukšniai aplipę raudonomis uogomis. Klaipėdoje pasisukiojome šiaip, be didesnio tikslo.

Su Simonaityte kartu padainuodavome. Ji sykį mintinai padeklamavo „Horst-Wesell-Lied“ tekstą, kurią po to sudainavome¹⁷. Ji žinojo įvairių vokiečių dainų, tokių kaip „Es war…“ ir kitų. Dainuodavome kartu. Dainos, matyt, įsiminė karo metais. Karo metais jos nuolat skambėdavo per radiją, be to, atmintyje daug kas liko ir iš gyvenimo Klaipėdoje metų. Simonaitytė mėgo vargonų muziką. Plokštelių su Fischerio, Montanaro chorais, liaudies, bažnytinės muzikos įrašais atsiųsdavo Schumannas iš Vakarų Vokietijos¹⁸. Mėgo ir vokalinę muziką.

1978 metais Simonaitytė gulėjo ligoninėje. Mes kalbėdavome apie Schumanną. Simonaitytė jį mėgo. Aš pasiūliau jį pakviesti: rašytoja jį pakviečia, aš juo rūpinuos. Simonaitytė su džiaugsmu sutiko. Bet pasipriešino Domutė. Esą kad tai neigiamai paveiks Simonaitytę. Tačiau galiausiai nutarėme kviesti. Rašytoja pasakė: aš noriu, taip ir bus. Aš sutvarkiau dokumentus. Prieš Schumanno atvykimą rašytoja iš ligoninės grįžo namo. Man pavedė pasitikti. Paskirtu laiku Schumannas neatvyko. Užkliuvo Varšuvoje. Aš ir mama iš stoties nuvykome pas Simonaitytę pranešti apie trukdžius. Užsipuolė Domutė: ar nesakiau, kad nekviestumėte. Rašytojai bloga. Bet buvo ne taip. Pakvietė prie stalo. Matome, kad Simonaitytė labai geroje nuotaikoje. Pajuokavome, išgėrėme kavos rašytojos kambaryje. Kitą rytą atsikėliau 5 val. (6.30 ateina traukinys iš Varšuvos) ir nukeliavau į stotį. Taip, Schumannas atvyko. Aš svečią parvežiau į savo namus. Juk anksti. Schumannas pamiegojo iki 9 val. ryto. Paskambino Simonaitytė, klausė: ar svečias yra. Sakau, kad taip. Simonaitytė sako: „Tegu miega. Pailsės.“ Kai Schumannas atsibudo, pasakiau apie skambutį. Jis pats jai paskambino. Simonaitytė pakvietė užeiti per pietus. Taip ir padarėme. Padėjau nunešti daiktus. Papietavome. Vėliau Petrusina Janulevičienė pasakojo, kad Simonaitytė, laukdama svečio, buvo iš anksto pasirengusi susitikimui. Pasipuošusi. Kartą tuo metu prie durų kažkas paskambino, Simonaitytė manė, kad atvyko Schumannas – pati nuėjo atidaryti. Deja, ten buvo Domutės sūnus Algirdas Rimaitis su šeima, kurios Simonaitytė nemėgo. Jie rašytojos bute prabuvo pusę dienos. Štai dėl ko Simonaitytė neliepė Schumanno skubiai vežti pas ją. Ji laukė, kol Rimaičiai išvažiuos.

Marijona Žiliūtė (1906 m. rugsėjo 11 d. Gelgaudiškyje, Šakių r.–1994 m. gruodžio 27 d. Vilniuje, palaidota Jurbarke). Iš smulkaus verslininko šeimos. Baigė Jurbarko gimnaziją, aukštesniąją mergaičių mokyklą ir aukštesniąją medicinos mokyklą Vokietijoje, grįžusi dirbo Kauno ir iki Vokietijos įvykdytos Klaipėdos krašto aneksijos 1939 m. Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninių gailestingąja medicinos seserimi. Nuo 1939 m. rudens gyveno pas tėvus Jurbarke, dirbo ligoninėje. Pokariu užmezgė ryšius su partizanais, gresiant areštui nuo 1945 m. slapstėsi, gydė sužeistus ir sergančius partizanus. Septynerius metus (1953–1960) kalėjo Sibire. Grįžusi iš įkalinimo, nuo 1961 m. dirbo Vilniaus kraujo perpylimo stoties rūbininke.

Užrašyta 1980 m. vasario 13 d.
Antakalnio g. 30–17, Vilnius

Gimiau Šakių rajone Gelgaudiškėse. Kaune 1933 metais baigiau Raudonojo Kryžiaus Gailestingųjų seserų kursus¹⁹. Mokytis teko du metus. Po kursų skirstė į darbo vietas. Kursus baigiau birželio 13 d., keletą dienų poilsiavau ir mėnesio gale atsidūriau Klaipėdoje. Dirbti mane priėmė gydytojas dr. Juozas Cip-lijauskas, kuris organizavo uostamiesčio Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Ji buvo neseniai pastatyta. Personalą sudarė vos keli žmonės. Dirbau gailestingąja seserimi. Apie Simonaitytę jau buvau girdėjusi. Žmonės kalbėjo. Buvau perskaičiusi jos „Aukštujų Šimonių likimą“²⁰. Rašytoja labai išgarsėjo, kai už knygą jai skyrė premiją. Ta proga paruošiau laiškelį-sveikinimą. Simonaitytė mane pasikvietė į svečius. Nuėjau pas ją vasarą. Susipažinusios, eidavome pasivaikščioti. Vaikštinėdavome Melnragės link, per miškelį. Netoli nueidavome. Kalbos vis apie kasdienybę sukosi. Rašytoja pasakojo apie savo vargus, nelaimes, apie ką ji vėliau daug ir knygose rašė. Butas – Lauksargių [Butsargių, – D. K.] gatvėje netoli turgaus. Turėjo du kambarius. Vienas didesnis, buvo svetainė ir kabinetas kartu, kitas mažas, kuriame ji miegojo. Simonaitytė pati aprodė būstą. Buvo daug knygų. Daug – tų laikų supratimu. Simonaitytė vaišino, kepė skanius forminius vaflius. Gėrėme kavutę. Padovanojo „Aukštujų Šimonių likimą“ su dedikacija: Seseriai Marytei… ir t. t. Knyga dingo per karą. Aš pas ją dažnai nueidavau. Rasdavau svečių. Kavutė. Viešėdavo klaipėdiečiai. Man buvo įdomios jų šnektos. Kartais pasitaikė išgirsti ne visai suprantamų žodžių.

1936 ar 1937 metais Simonaitytė buvo paguldyta į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Gavo atskirą palatą vidaus ligų skyriuje pas gydytoją Parčiauską. Operavo dr. Ciplijauskas. Ateidavo lankyti Edė ir Elzė Jankutės. Atnešdavo daug gėlių, vaišių: obuolių, apelsinų. Termose atnešdavo geros kavos. Atrodo, antrą sykį paguldė Ciplijausko ginekologiniame skyriuje. Ciplijauskas operavo kažkokią moterišką ligą. Aš į Simonaitytės palatą kasdien įkišdavau galvą. Kokių nors prašymų, pavedimų neturėjo. Gal tik knygų pageidavo. Ligoninėje buvo mažytė biblioteka, bet iš jos Simonaitytė nieko neskaitė. Jai išvykus į Šveicariją, išsiskyrėme. 1939 metais reikėjo iš Klaipėdos kraustytis. Atsidūriau Kaune. Kur reikėjo, ten ir siuntinėjo: dirbau sanatorijoje, ligoninėse ir kt. Tais pačiais metais, susirgus mamai, persikėliau pas tėvus į Jurbarką. Tėvai senukai buvo.

Aš 1953–1960 metais buvau Sibire. Parvažiavau sirgdama. Buvo vasara. Grįžusi apsigyvenau pas brolį Vilniuje. Nuo 1961 m. kovo 1 d. pradėjau dirbti kraujo perpylimo stotyje, iš kurios pensijon išėjau 1979 m. rudenį. Kaip susidūriau su Simonaityte – nepamenu. Mano brolis – Vitas Žilius, Vilniaus konservatorijos dėstytojas, katedros vedėjas ir žinomas muzikantas, mirė 1961 m. spalio 7 d. Apie jo mirtį rašė laikraščiai. Simonaitytė gal iš laikraščių sužinojo apie brolio mirtį, gal pažįstami jai pranešė. Ji parašė laišką, kad atvažiuočiau į Kauną pasisvečiuoti. Tai buvo tuoj po brolio mirties, 1961 m. rudenį. Į Kauną nuvažiavau. Ji gyveno Dzūkų gatvėje, Žaliakalnyje. Įdomus buvo susitikimas. Jau kitą dieną iškeliavome į Priekulę. Čia prabuvau savaitę. Namukas jau stovėjo. Simonaitytė aprodė apylinkes, vežė į Vanagus, į savo tėviškę. Nuvežė prie karčemos „Žvizdrinė“, kurios vietą priminė tik vienišas medis buvusiame kieme. Išvaikščiojome visais Simonaitytės jaunystės takais. Buvome prie bažnytėlės, vidun nepatekome, užrakinta. Vietinių vanagiškių nesutikome, tik užsukome pas Erikos mamą Volgemūtienę. Ten ir kiti žmonės dideliame name gyveno, šeima. Vaišino pietumis. Užvažiavome į visai netolimą kaimą, į sodybą. Rašytoja pasakė: „Čia mano Vilius Karalius gyveno.“ Išėjo iš namo vyriškis. Pasikalbėjome trumpai ir mes vėl iškeliavome. Koks tai kaimas – nepamenu. Priekulėje apipirko: suknelę, bliuskutę [palaidinę, – D. K.]. Į krautuvę ėjau su Erika. Pasisvečiavus įsodino į autobusą ir grįžau į Vilnių. Erika įsodino.

1963 metais Simonaitytė persikėlė į Vilnių. Namas buvo vos pastatytas, gyventojai tik kraustėsi. Tada ji mane pakvietė apsigyventi ir šeimininkauti. Sutikau. Aš iš Simonaitytės išėjau, kai iš Kanados pas ją rengėsi atvažiuoti sesuo. Sakė, kad ji liks gyventi. Išėjau, kai sesuo dar nebuvo atvažiavusi, bet laukėme atvažiuojant. Iš Paryžiaus gavome telegramą – atvyksta. Mano vietoje liko Katrė Laukaitienė.

Pas Simonaitytę prabuvau ne mažiau kaip trejetą metų. Man buvo sunku: iš darbo parėjus, vėl darbas. Vilniaus kraujo perpylimo stotyje dirbau kas antrą dieną, kitomis dienomis Simonaitytės butą tvarkiau, valgį gaminau. Atlyginimo negavau. Dirbau už kambarį ir valgį. Išvažiuodama atostogų, palikdavo pinigų.

Simonaitytė pirma rašė ranka, po to mašinėle. Darbo tvarkaraščio lyg neturėjo, keldavosi vėlai, apie devintą dešimtą valandą. Jei aš darbe, pusryčius palikdavau, kavą išsivirdavo pati. Pusryčiaudavo ilgai – po valandą. Jei aš namie, plepėdavome, kavutę gurkšnojome. Jos darbe įtempimo nebuvo. Po pusryčių užsidarydavo savo kambaryje ir rašydavo. Rašė ranka, bet spausdino ir mašinėle. Simonaitytės kūrybai nereikėjo nei kur keliauti, nei į bibliotekas kreiptis. Ji man dovanojo savo naujai leidžiamas knygas. Su užrašais. Jas dabar brolio anūkams atidaviau.

Pas Simonaitytę svečių netrūko. Lankėsi daug rašytojų. Ateidavo klaipėdiškis Vytautas Karalius, gydytojas Vincas Čepaitis, LKP CK darbuotoja Aldona Nosovaitė. Ateidavo Michalina Meškauskienė: jos draugavo. Justas Paleckis, Augustinas Gricius, Elena Oškinaitė dalyvavo rašytojos gimimo dienos pobūviuose, bet pati gimimo dienos svečių nemačiau – vėlai grįždavau. Vaišės būdavo įprastinės: kavutė, likeris, konjakas. Vaišių atnešdavo Nosovaitė ir Oškinaitė. Rašytojos pajamos: pensija šimtas dvidešimt rublių, honorarai. Kuklintis nereikėjo. Geras Simonaitytės bruožas – pasidalyti.

Simonaitytė pati važiuodavo į knygynus pirkti knygų. Turėjo savo mašiną. Ją Kaune vairavo Erika, Vilniuje – latvis Abeltinis, buvęs Justo Paleckio šoferis. Jis laiko turėjo: jau buvo pensininkas, sirguliavo. Po jo Simonaitytę pavežiodavo kitas Paleckio šoferis, tuo metu dar dirbęs Leonas Indrašius. Simonaitytė turėjo šunį – kalaitę Bulką. Ją nuolat imdavo į keliones. Kai mūsų namo kieme pradėjo statyti vaikų darželį, tą vasarą aš parašiau į Priekulę: į Vilnių nesivežkit, nebus kur išvesti. Neatsivežė. Priekulėje turėjo du šunis – Bulką ir jos įpėdinį.

1980 m. vasario 20 d.

Romanos Dambrauskaitės knygoje „Ieva Simonaitytė“ (1968) yra išspausdinta nuotrauka, vaizduojanti Simonaitytę, gulinčią Klaipėdos ligoninės palatoje 1937 metais. Po nuotrauka neparašyta, bet aš atpažįstu du kitus asmenis. Greta ligonės sėdi gydytojas Juozas Ciplijauskas, lovos galvūgalyje stovi seselė Antosė Genytė-Karoblienė. Ji dabar gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Vieną sykį Simonaitytė su Erika važiavo į Kretingą, rodos, gėlių pirkti. Kelias buvo slidus, įvyko avarija. Mašina slydo, bet neapvirto. Avarijos metu Simonaitytė nusilaužė skaudamą koją. Ji pajuto, kai koja susilenkė, kuri niekada nesilankstė. Lūžo. Tai įvyko greičiausiai rugpjūčio mėnesį. Simonaitytė man parašė laišką ir papasakojo, kas nutiko. Ji kažką kaltino, kad mašina buvo netvarkingai prižiūrima. Dėl šio įvykio Simonaitytė vėl atsidūrė Klaipėdos ligoninėje. Su koja ilgai vargo.

Aš nebuvau gera virėja. Nemėgau tokių darbų. Simonaitytė kartais užpykdavo, bet to stengėsi neparodyti. Pusryčiai kartais užsitęsdavo ne vieną, bet dvi tris valandas.

Priedas: Ievos Simonaitytės laiškas Marijonai Žiliūtei

Miela Maryte,

Gavau tavo laišką. Tuo tarpu, lyg ir turėdama laiko, rašau vėl, nors jau būsi gavusi aną laišką. Mat, apsilenkė laiškai. Beje, dėl laikraščių. Užsakyk „Tiesą“, „Literatūrą ir meną“, „Mokslas ir gyvenimas“. Tai tie trys pagrindiniai. Jeigu tu atsiminsi, koks dar yra įdomus, tai pridėk dar ką nors. Kai parvažiuosiu atiduosiu pinigus. Užsakyk iki N[aujų] Metų.

O su grįžimu tai gali būti ir labai greit. Šiandien „pasigirdo pirmas skambutis“ su stuburu. Baisiai nusigandau. Tie velniški vėjai pas mus gali tikrai į grabą nuvaryti. Būk gerutė, pasitark su Leonu²¹, ar galės jis taip: man nieks – tau nieks, kai paskambinsime atvažiuoti.

Bulkelė taip pat jau blizgina savo batukus kelionei į Vilnių. Ji aiškina man kasdien, kad begalo esanti Marytės pasiilgusi. O tu taip labai nenusigąsk dėl jos. Žinai, kad ji labai kukli²². Be to mus žada aplankyti viena mano labai miela draugė iš Žemaitijos krašto²³. Ji jau susidraugavo su Bulkele. Ji žada palikti pas mus kiek ilgiau. Ji turi savų reikalų ir našta ji mudviem nebus, o priešingai.

Brangioji Maryte, pasakysiu, kad man labai neramu dėl to mano stuburėlio. Gal tu pasiteirautum pas Vincą²⁴, ar jie man darys blokadą, ar man – dėl visako – sustoti Kaune. Bet tu taip pakalbėk, kad neįsikaistų. Momentais galvoju: viską palikus grįžti. Nes tie stuburo skausmai labai paliečia širdį, kai jie rimtai užeina. O blokada jau metai, kaip nebedaryta.

Dėl baltinių neimk į galvą. Kai turėsime mašiną – nuvešime. Iš čia taip pat parsivešiu nemažai. Jei tu manai, kad Erika skalbia, tai labai klysti. Tuokart su naująja skalb[imo] mašina „jau“ išskalbė… Valterio kelnes.

Paskambink Sriubui ir paklausk, ką anas banditėlis daro. Paėmė pinigus ir nesirodo. Juk parvažiavusi aš noriu toliau dirbti ir daugiau negu čia – Priekulėj, jei tik leis sveikata. Nenorėsiu, kad maišytųsi meisteriai.

Brakas²⁵, tas šėtono blusa, man nei parašo nei nuotraukų siunčia. Atsiųs, ko gero, kai aš jau būsiu Vilniuje.

Tai tuokart – iki pasimatymo ir bučiuoju.

Tavo Evutė

1.9. [19]64

Pastaba: Jurbarko ligoninės medicinos sesuo M. Žiliūtė palaikė ryšius su partizanais nuo 1945 m., 1946–1952 m. slapstėsi pas gyventojus, prisijungė prie J. Palubeckio-Simo partizanų būrio. Gydė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininką Joną Žemaitį-Vytautą ir kitus partizanus. M. Žiliūtė, kartu su E. Palubeckaite ir LLKS tarybos prezidiumo pirmininku J. Žemaičiu, 1953 m. gegužę suimta bunkeryje Šimkaičių miške (Jurbarko r.). Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo 1954 m. birželio mėn. 7 d. nuosprendžiu nuteista dvidešimt penkeriems metams pataisos darbų lagerio, E. Palubeckaitė – dešimčiai metų lagerio, J. Žemaitis – mirties bausme sušaudymu. Vėliau M. Žiliūtei bausmė sutrumpinta. Archyve yra išlikusi jos 1953 m. gegužės 30 d. fotonuotrauka, padaryta Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Vidaus kalėjime Vilniuje (Lietuvos ypatingasis archyvas, F. K-1, ap. 58, b. 33960/3, t. 4, l. 189–1). Informacija iš virtualios parodos „Lietuvos laisvės kovos sąjūdis“ dokumentų sąrašo, 90-ta pozicija). Daugiau apie M. Žiliūtę žr.: Žiliūtė M. Likau amžinai skolinga:[autobiografija]; užrašė Jadvyga Bartašienė // Laisvės kovų archyvas. – Kaunas, 1996, Nr. 19. – P. 220–230: nuotr. – (Marijos Žiliūtės atsiminimai); Voverienė O. Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. Partizanės, ryšininkės, tremtinės, kovotojos. – Kaunas: Naujasis amžius, 2005. – P. 351–356: nuotr.; Aleknavičius B.; Aleknavičius V. Novužės krašto vaikai. Kn. 4. – Klaipėda: Spaustuvė „Druka“, 2011. – P. 224–225: nuotr.

Šios knygos rengėjas žinių apie M. Žiliūtės ryšius su rašytoja gavo iš buvusių I. Simonaitytės šeimininkių Kotrynos Laukaitienės ir Domicelės Rimaitienės. M. Žiliūtė lankyta gal trejetą kartų. Užrašant liudijimus, susipažinta ir pasiskolinta vienuolika I. Simonaitytės laiškų, kuriuos šeimininkė leido persispausdinti rašomąja mašinėle. Prieš paskolindama, juos kruopščiai perskaitė. Laiškai M. Žiliūtei siųsti iš Priekulės, kalbama daugiausia sveikatos ir buities reikalais. Grąžinant laiškus, M. Žiliūtė pasiguodė, kad stokoja naujos literatūros, todėl netrukus skaitymui nunešiau keletą knygų. Ji buvo įdomi ir geros širdies moteris. Kol kalbėjomės, apsisprendė ir I. Simonaitytės laiškus padovanojo. Ji sakė: „Jei jau domiesi, dirbi, tai ir pasiimk. Pravers. O aš numirsiu – išmes juos laukan.“ Taip pat ji pasakė svarbią naujieną. Prieš kelias dienas sutikusi Petronėlę Janulevičienę – I. Simonaitytės kaimynę iš Antakalnio gatvės namo Nr. 70, jai papasakojusi apie atsiminimų užrašinėjimą. Ji M. Žiliūtei sakiusi, kad su rašytoja daug metų bendravo ir yra pasirengusi pasidalyti žiniomis.

1 I. Simonaitytės sesers Marijos Budriūtės (gimusios Etmės ir Vincento Budrių šeimoje 1910 m. rugsėjo 9 d. Vanaguose) ir Lietuvos kariuomenės karininko Stanislovo Šiliausko vestuvės įvyko 1936 m. gegužės 9 d. Žemaičių Naumiesčio Romos katalikų bažnyčioje (dabartiniame Šilutės r.). Rašytoja šio komentaro autoriui yra paliudijusi, kad tuo metu mama gyveno Šilutėje pas Liepkojų. Jo namas buvo prie bažnyčios ir dabartinio pašto. Jis turėjo muilo fabrikėlį, kuris užsidarė arba, kaip sakė I. Simonaitytė, dingo. Ji pas Liepkojų gyvenusią mamą lankiusi.
2 Apie I. Simonaitytės norą būti palaidotai Vingio gatvės namo sodelyje žinojo ne tik giminės. Dar jį įrenginėjant 1961 m. rugpjūčio 17 d. laiške Michalinai Meškauskienei rašė: Ir, brangioji, mieloji, žinok: kai mirsiu, noriu būti prie šio namuko palaidota. Manau, kad tai ne per daug reikalauta (žr.: Simonaitytė I. Raštai. – T. 7. – Vilnius: Vaga, 2003. – P. 512). Šį pageidavimą adresatė – aukšta tarybmečio valstybės pareigūnė gerai žinojo: laiško gavimo dieną buvo LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatė, kultūros ministro pavaduotoja ir citavo knyga išleistuose atsiminimuose (žr.: Meškauskienė M. Neblėstanti jų šviesa. – Vilnius: Vaga, 1984. – P. 138.Publikacijoje klaidingai nurodyta laiško data: rugsėjo 7 d.). Neabejotina, kad tuometiniai Rašytojų sąjungos vadovai velionės I. Simonaitytės pageidavimą žinojo, tačiau laidojimo vieta ir būdas greičiausiai buvo sprendžiami ne Rašytojų sąjungos buveinėje.
3 Rašytoja tėvo Jurgio Stubros (1877–1938) kapu rūpinosi. Jį prižiūrėjo Anė Grobštaitė-Lipnienė (1895–1978) iš Klaipėdos rajono Butkų kaimo prie Minijos. Už talką I. Simonaitytė jai kiek pamokėjo. Tai šių eilučių autoriui patvirtino A. Lipnienė. Jis taip pat pats yra ne kartą kapą lankęs ir radęs prižiūrėtą, prie jo vedęs ekskursijas.
4 Anė Dūdjonytė-Masalskienė buvo nesantuokinė Marės Simonaitytės-Dūdjonienės duktė. Vanagų kapinėse yra jos ir sūnaus cementiniai paminklai su įrašais: 1) Hier ruht in Frieden // meine liebe Gattin // Anna Masalski //* 10.11.1889 † 27.7.1947 [Čia ilsisi mano mylima žmona Ana Masalskienė. Gimusi 1889 m. lapkričio 10 d., mirusi 1947 m. liepos 27 d., – D. K.]; 2) Hier ruht in Frieden // unser lieber Sohn // Willi Masalski. // * 13.4.1926 † 24.11.1943. [Čia ilsisi ramybėje mūsų mylimas sūnus Vilius Masalskis. Gimęs 1926 m. balandžio 13 d., miręs 1943 m. lapkričio 24 d., – D. K.]. V. Masalskio gimimo metai paminkle įrašyti klaidingai: turi būti 1920-ieji.
5 I. Simonaitytės pusseserės vyras V. Masalskis buvo suimtas pasienio NKVD 1944 m. lapkritį apklausai. Esą dėl tyrimo, ar nepriklausė Vokietijos nacionalsocialistų partijai, ir areštuotas. Rašytoja dėl svainio išlaisvinimo 1945 m. laiškais LTSR vidaus reikalų komisarui Juozui Bartašiūnui ir Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Justui Paleckiui įrodinėjo arešto nepagrįstumą ir V. Masalskis 1946 m. iš NKVD kalėjimo buvo paleistas (žr.: Simonaitytė I. Raštai. – T. 7. – P. 397–398.
6 Likęs našlys, V. Masalskis vedė Didžiosios Lietuvos lietuvę Barborą Lankutytę, dukterį Jono (gim. 1903 m.) (žr.: Lietuvos gyventojų genocidas. – T. 4: 1949: A–M. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2012. – P. 741).
7 Visas įmonės pavadinimas: „Johnas Raschas; plytinė, stogo čerpės ir drenažo vamzdžiai“.
8 Kai kurie I. Simonaitytės giminės turtiniai dalykai atsispindi rašytojos 1946 m. kovo 10 d. laiškuose Justui Paleckiui ir Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininkui Viktorui Bergui bandant apginti pusseserės Anės ir Viliaus Masalskių šeimą nuo dalies žemės (dešimties ha) atėmimo. Pretekstas buvęs toks, kad du sūnūs tarnavo Vokietijos kariuomenėje ir abu žuvo. I. Simonaitytės žodžiais, Anė iš tėvų dalies gavo aštuonis ha žemės, Vilius nusipirkęs septynis ha iš darbo fabrikuose santaupų ir tie šilynų bei smėlio penkiolika ha yra sunkiu darbu užpelnyti. Į rašytojos prašymą buvo atsižvelgta. LTSR Ministrų Tarybos reikalų valdytojas jau tų pačių metų balandžio 11 d. raštu Klaipėdos apskrities vykdomojo komiteto pirmininkui pasiūlė visą Masalskių žemę perduoti naudotis rašytojai. Toks sprendimas ją tenkino (žr.: Simonaitytė I. Raštai. – T. 7. – P. 399–401).
9 V. Masalskį (gim. 1893 m.), jo antrąją žmoną Barborą (gim. 1903 m.) ir uošvį – pirmosios žmonos tėvą Martyną Dūdjonį [pavardė sąraše nurodyta klaidingai Dudėnis, – D. K.] (gim. 1867 m.) iš Vanagų ištrėmė 1949 m. kovo 25 d., tačiau I. Simonaitytei skubiai laišku kreipusis į J. Paleckį (Simonaitytė I. Raštai. – T. 7. – P. 426–427) šeima iš ešelono Omsko srityje 1949 m. balandžio 12 d. buvo iškelta ir grąžinta į Lietuvą (Lietuvos gyventojų genocidas. – T. 4: 1949: A–M. – P. 741).
10 Mamukas – jei šeimoje buvo dviejų kartų mamos, tai mamuku vadino vyresniąją (senelę, močiutę). Apie ryšį su Vanagų Kuršaičiais šių eilučių autoriui yra sakiusi ir rašytoja, tačiau dalykiškiau paaiškinti negalėjo: stokojo žinių.
11 Karo pradžioje, 1941 m. liepos 15 d., rašytoja vokiečių slaptosios policijos (gestapo) buvo areštuota ir tardyta už liudijimą Klaipėdos krašto pogrindinės nacistinės organizacijos, vadintos vadovų Neumanno–Sasso vardu, byloje (1934–1935), veiklą lietuviškose organizacijose ir antivokiškus motyvus kūryboje, už tai, kad sėdėjo „su komunistais už vieno stalo“. Ji galėjo būti įkalinta koncentracijos stovykloje (kaip nemaža patriotinės orientacijos Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros veikėjų) ir net sušaudyta (kaip Jagomastų šeima). Neabejotina, kad bausmės išvengė ne tik dėl S. Čiurlionienės, bet ir dėl kur kas įtakingesnių, politinių galių turinčių, galbūt Lietuvos laikinosios vyriausybės, asmenų užtarimo. I. Simonaitytei buvo skirta registracija policijoje kas mėnesį, iš bibliotekų pašalintas romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ ir lietuviški vadovėliai su jo ištraukomis. Pirmuosius karo metus rašytoja praleido apimta baimės, net panikos ir visiškos saviizoliacijos sąlygomis. Šios aplinkybės D. Čiurlionytės-Zubovienės liudijimuose neatskleistos. Atrodo, kad S. Čiurlionienės namų gyventojai gerai nesuvokė I. Simonaitytės padėties ir psichologinės būsenos.
12 Nuo 1941 m. gruodžio 15 d. iki 1944 m. liepos 10 d. dirbo Lietuvos generalinės srities, valdomos civilinės administracijos – Generalinio komisariato Tiekimo ir paskirstymo įstaigos Maitinimo skyriuje vertėja, pas S. Čiurlionienę tebegyveno 1942 m. lapkričio 30 d. ir tą dieną seseriai rašytame laiške skundėsi nelengvomis buitinėmis sąlygomis: „Aš dar vis tebesu pas savo locną Čiurlionienę – ir jai, ir sau ant pykčio. Ir vėl paliksiu, ir vėl šalsiu visą mielą žiemą!!! Buvau jau ir malkų kiek pasirūpinusi, eina viskas velniop“ (žr.: Simonaitytė I. Raštai. – T. 7. – P. 387, 390).
13 Pokalbio metu po ranka gulėjo kelios I. Simonaitytės dedikuotos knygos. Pirmojoje pokarinėje „Aukštujų Šimonių likimo“ laidoje (Kaunas, 1946) įrašyta: Savo brangiausiai Sofijai Čiurlionienei atminimui – laikų žingsnių pėdsakomis sekant… E. Simonaitytė. Kaunas, 1947 m. gegužės 15 d. Kitoje dedikacijoje I. Simonaitytė tarytum prisistato S. Čiurlionienės krikštadukte: Mielajai Sofijai Čiurlionienei iš jos podės „Be tėvo“. E. Simonaitytė. Kaunas, 30.3.58 m. (Raštai. T. 2: Pavasarių audroj. Be tėvo. Vilnius, 1958). Matyt, tai aliuzija į įvertinimą Valstybine literatūrine premija.
14 Bažnyčioje 1908 m. buvo įrengti P. B. Voelknerio firmos Vokietijoje gaminti vargonai.
15 To paties pokalbio pabaigoje pašnekovas teigė kitaip: „Simonaitytė sakydavo, kad ji mirdama neužmirš artimų žmonių. Padarys testamentą ir visiems paskirstys.“
16 Jonas Viktoras Kalvanas (1914–1995) – Lietuvos evangelikų liuteronų kunigas (nuo 1940 m.), vyskupas (1971–1995), kultūros ir visuomenės veikėjas. Vedė Martą Račkauskaitę. Tos pačios Bažnyčios kunigu ir vyskupu tapo jų sūnus Jonas Viktoras Kalvanas (1948–2003).
17 Neoficialus Vokietijos nacių himnas.
18 I. Simonaitytė 1975 m. vasario 21 d. laišku pati prašė E. Schumanno atvežti senų plokštelių su senomis (pabraukta autorės) vokiečių liaudies dainomis. Jų siuntą jau balandį gavo paštu ir dėkodama prisipažino, kad klausydama net apsiverkusi. Melodijos priminė jaunystę (žr.: Simonaitytė I. Raštai. – T. 7. – P. 591–592).
19 Iš tikrųjų mokėsi aukštesniojoje medicinos mokykloje Vokietijoje. Galima suvokti, kad apie tai nutylėjo atsargumo sumetimais, nes tarybmečiu ryšiai su užsieniu buvo laikomi biografijos „dėme“. Neabejotinai gerai mokėjo vokiečių kalbą.
20 Knygą perskaitė vėliau, nes ji buvo išleista 1935 m.
21 Greičiausiai Leonas Indrašius, retkarčiais vairavęs rašytojos mašiną.
22 I. Simonaitytė meilikavo neatsitiktinai: M. Žiliūtė šunų nemėgo ir to neslėpė.
23 Katrė Laukaitienė iš Platelių.
24 Gydytojas Vincas Čepaitis.
25 1941 metų Sibiro tremtinys Tautvydas Brakas su šeima gyveno Krasnodare. I. Simonaitytė su juo susirašinėjo ir lydima Erikos Urbaitienės kartą (1963) lankė. Pora prastokos kokybės nuotraukų, fotografuotų Krasnodaro oro uosto laukiamojoje salėje, yra LLMA (F. 71, apr. 1, byla 355, lap. 1–2).

Domas Kaunas. Rašytoja iš mažo miestelio prie didelio kelio

2026 m. Nr. 4 / Edita Barauskienė. Karo vaikų likimai. – Klaipėda: „Eglės“ leidykla, 2025. – 430 p.

Domas Kaunas. Pirmasis Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas užsienio kalba

2015 m. Nr. 3 / Concise encyclopaedia of Lithuania Minor / Editor-in Chief Vaclovas Bagdonavičius. – Vilnius: Science and encyclopaedia publishing centre; Foundation of Lithuania Minor (USA, Canada), 2014. – 655 p.

Arnoldas Piročkinas. Reformacija atvėrė kelią lietuvių raštijai

2017 m. Nr. 10

Prieš penkis šimtus metų, 1517 m. spalio 1 d., Vitenberge augustinų (augustijonų) vienuolyno Šv. Rašto profesorius Martinas Lutheris prie miesto bažnyčios durų prikalė atsišaukimą su devyniasdešimt penkiomis tezėmis. Iš jų pagrindinė kėlė klausimą apie tada išplitusią Katalikų bažnyčioje praktiką už paaukotus pinigus teikti nuodėmių atleidimą. Teologo pasielgta visai įprastu tiems laikams būdu, nė kiek negalvojant, jog tos tezės sukels pasaulinio masto judėjimą, kuris gaus Reformacijos pavadinimą, o pats tezių autorius įeis į Europos istoriją kaip vienas iškiliausių minties revoliucionierių.

Apie M. Lutherį ir jo įžiebtą Reformaciją tiek daug literatūros, kad beviltiška net atsirinkti tai, kas praverstų šiam rašiniui. Ir M. Lutheris, ir Reformacija tokie platūs, šakoti ir kartu gilūs bei prieštaringi reiškiniai, kad jiems išnagrinėti reikėtų ne vienų metų studijų.

Reformacija nebuvo vienui vieno M. Lutherio kūrinys, ir jam vienam jos priskirti negalima. Reformacijai medžiaga kaupėsi kelis šimtus metų. Tačiau jos šviesa šį asmenį nepaprastai išryškino: joje tarsi nublanksta kiti Reformacijos veikėjai – Ulrichas Zwinglis ir Jeanas Calvinas Šveicarijoje, Philippas Melanchthonas Vokietijoje. Ir M. Lutherio tezės, iš pradžių atrodžiusios kaip menkas, legalus teologinis ginčas tarp augustinų vienuolių ordino nario ir jų nuolatinių oponentų dominikonų ordino atstovo Johanno Tetzelio, veikiai, per pirmąjį dešimtmetį nuo jų paskelbimo, pavirto dokumentu, kuris padėjo protestantizmo pagrindus ir jį galutinai atskyrė nuo katalikybės. Liuteronybė kartu su kitomis Reformacijos kryptimis ėmė spręsti ne tik teologines problemas, bet ir savaip traktuoti daugelį teologijai nepriklausančių visuomenei ypač skaudžių klausimų. Vienas tokių skaudulių daugelyje Europos kraštų buvo gimtosios kalbos vartojimas bažnytiniame gyvenime.

Tokių problemų nekildavo ir nekyla pirminėms religijoms, nes jos kartu buvo ir tautiškos. Tik ilgainiui atsirado religijų, kurios atsiskyrė nuo tautiškumo ir pasidarė bendros kelioms ar net daugeliui tautų. Jos tapo pasaulinės, arba universalios, arba internacionalinės. Šiuo metu – tai krikščionybė, islamas ir budizmas.

Krikščionybės santykis su tautiškumu amžių būvyje yra kitęs. Kaip žinoma, krikščionybė atsišakojo iš judaizmo, kuris buvo ir liko ryški tautinė religija. Kas ryžtųsi paskaityti Senąjį Testamentą, kuris šventąja knyga laikomas ir judaizmo, ir krikščionių išpažinėjų, rastų nemaža duomenų, tvirtinančių, kad tik Senojo Testamento žydai esanti vienintelė Dievo tauta. Štai Senojo Testamento dalyje, vadinamoje „Psalmynu“, sakoma: „Tada Izraelis atėjo į Egiptą, / Jokūbas apsigyveno kaip ateivis / Hamo žemėje. / VIEŠPATS padarė savo tautą / labai gausią, / stipresnę už jos priešus“ (Ps 105, 23–24)¹.

Ir pirmieji krikščionys, pradėję rastis dar iki Kristaus mirties ir ėmę gausėti pirmajame dešimtmetyje po jo, romėnų buvo laikomi tik judaizmo atšaka. Ortodoksai žydai į juos žiūrėjo kaip į paklydėlius, atskalūnus, bet ne naujos religijos kūrėjus. Tačiau veikiai ir patys „atskalūnai“ ėmė suvokti savo principinį skirtumą nuo judaizmo. Apaštalai iš paties Kristaus gavo nurodymą, patvirtinantį jo mokslo, t. y. bręstančios krikščionybės, universalumą, jos atsiribojimą nuo judaizmo. Tai įvyko tada, kai prisikėlęs Kristus pasirodė vienuolikai susirinkusių apaštalų ir jiems įsakė: „Eikite ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai <…>. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis <…>“ (Mk 16, 15–17)². Taigi pasakymas „kalbės naujomis kalbomis“ ženklino, kad Evangeliją reikia aiškinti visoms tautoms jų kalbomis. Taip kelis amžius krikščionybės platintojų ir daryta.

Vienas karščiausių Evangelijos propaguotojų „naujomis kalbomis“ buvo apaštalas Paulius. Tą savo nuostatą yra išdėstęs Pirmajame laiške korintiečiams (1 Kor), parašytame bene 57 m. pavasarį Efeze (buvęs žymus miestas Mažojoje Azijoje, netoli dabartinės Smirnos). Iš gana plačių jo samprotavimų apie kalbų svarbą verta įsidėmėti tokią vietelę: „Kas žino, kiek esama įvairių kalbų pasaulyje, tačiau nėra bereikšmės kalbos. Tad jei aš nesuvoksiu kalbos reikšmės, būsiu kalbėtojui svetimšalis ir kalbėtojas man bus svetimšalis. Taigi ir jūs, uoliai ieškantys Dvasios dovanų, siekite jų gausos Bažnyčiai ugdyti“ (1 Kor 14, 9–12)³. Keliomis eilutėmis toliau apaštalas dar pabrėžia: „Dėkui Dievui, aš kalbu kalbomis daugiau už jus visus. Vis dėlto bendruomenės susirinkime verčiau ištarsiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis“ (1 Kor 14, 18–19).

Čia vertėtų atkreipti dėmesį, kad lietuviškame vertime vartojamas vien daiktavardis „kalbos“ – be jokio pažyminio. Todėl kyla tam tikrų neaiškumų. Vertimuose į kitas kalbas čia pasakyta aiškiau. Pavyzdžiui, mano turimame rusiškame vertime pridėtas būdvardis „neznakomyj“ – „nepažįstamas, t. y. nesuprantamas“. Vokiškame vertime sąvoka „svetimoji kalba“ reiškiama poetiniu žodžiu „die Zunge“ (liežuvis).

Nuostata aiškinti Evangeliją tautinėmis kalbomis ir, reikia manyti, jas vartoti liturginėse apeigose leido krikščionybei iš judaizmo sparčiai virsti tarptautine religija ir sėkmingai plisti Mažojoje Azijoje, kur būta gausu tautelių ir genčių: šalia hebrajų (judėjų) būta aramėjų, sirų, finikiečių ir kt. Labai išplitus buvo graikų kalba, pretendavusi tapti skirtingų tautų bendravimo priemone. Ją mokėjo daug žydų, todėl tarp pirmųjų krikščionių raštų nemaža dalis yra būtent šia kalba. Antrajame krikščionybės šimtmetyje imta versti krikščionių raštus į sirų, koptų ir lotynų kalbas. Lotynų kalbai buvo palanki ta aplinkybė, kad Palestina 63 m. pr. Kr. pateko į Romos valstybės protektoratą, o 6 m. pr. Kr. tapo jos provincija.

Pirmasis lotyniškas Naujojo Testamento vertimas, vadintas Itala vardu, nebuvo vykęs, tad, nusistovėjus Romoje Katalikų bažnyčios struktūrai, popiežius Damazas I 382 ar 383 m. pavedė šv. Jeronimui parengti tikslesnį jo vertimą į lotynų kalbą. Šis vertimas imtas vadinti Vulgata. Jis tapo Katalikų bažnyčios kanoniniu tekstu. Pavadinimas Vulgata yra būdvardis „vulgatus, -a, -um“, reiškiantis „paplitęs, visuotinis, visiems prieinamas“. Taigi rodo jo liaudinį pobūdį. Kartu su lotyniškąja Vulgata Romai priklausančiose vyskupijose ilgainiui įsigalėjo ir visa liturgija lotynų kalba. Joje tautinėms kalboms liko labai nedaug vietos. Paskutinį kartą nelotyniška liturgija buvo įteisinta IX amžiuje vadinamųjų slavų apaštalų Kirilo (Konstantino) ir jo brolio Metodijaus pastangomis. Jie, platindami Čekijoje ir Slovakijoje krikščionybę, vartojo senąją bažnytinę slavų kalbą, kurią nesunkiai suprato visi slavai. Vokiečių misininkai, vartoję lotynų kalbą, už savivaliavimą įskundė brolius Romos popiežiui. Jie buvo iškviesti į Romą aiškintis. Čia jiems pavyko pasiteisinti: 868 m. popiežius Adrijonas II patvirtino, kad liturgijoje galima vartoti senąją bažnytinę slavų kalbą. Tokį sprendimą, ko gero, lėmė Romos ketinimas varžytis dėl įtakos slavų kraštams su Konstantinopolio patriarchais.

Tautinės kalbos liturgijoje visą laiką vartotos tų tautų, kurios atsidūrė toli nuo Romos įtakos: armėnų, gotų ar koptų kalbos. Vėliau prieš lotynų kalbos įsigalėjimą liturgijoje dažniausiai stodavo nuo Katalikų bažnyčios atskylančios krikščionių kryptys. Ryškiausias pasipriešinimo lotynų kalbos absoliutinimui pavyzdys – XV a. pradžioje vykęs Čekijoje husitų judėjimas.

Tos Europos tautos, kurios „pavėlavo“ priimti krikščionybę, ilgus amžius religijos ir apskritai kultūros sferoje beveik negalėjo naudotis savo kalbomis. Tai ypač juto Rytų ir Šiaurės Europos tautos – suomiai, latviai, prūsai, estai. Jie jau XII–XIII amžiuje imti valdyti krikščionybę priėmusių valstybių ar vokiečių riterių ordinų, kurie kėlė sau uždavinį platinti Kristaus mokslą, bet jų tautinių literatūrų užuomazgų ėmė rastis tik XVI a., kai prasidėjo Reformacija.

Lietuvių tauta tada išvengė svetimųjų pavergimo ir sukūrė savo valstybę, išlaikydama pirmykštę tautinę religiją. Nei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai, nei tautinės religijos šiandien mums nežinomi vadovai neįstengė suvokti, kaip svarbu šnekamajai kalbai pritaikyti raštą. Tad lietuviškos raštijos nuosekli raida taip pat prasidėjo tik su Reformacijos plitimu Lietuvoje.

Iki Reformacijos būta kontaktų su krikščionybe. 1250 ar 1251 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas priėmė krikštą, buvo vainikuotas karaliumi. 1253 m. įkuriama Lietuvos vyskupija, pavaldi tiesiogiai popiežiui. Tačiau politinės priežastys privertė Mindaugą 1261 m. grįžti prie tėvų tikėjimo. Taigi Mindaugas ir nemažas būrys artimųjų maždaug dešimtmetį buvo krikščionys katalikai. Per tą trumpą laiką, turint galvoje sudėtingas sąlygas, nespėta kurti lietuviškos religinės literatūros. Daugiausia, kas galėjo būti nuveikta šioje srityje, tai išvertimas į lietuvių kalbą „Tėve mūsų“, krikščionių tikėjimo išpažinimo, persižegnojimo formulės, dar gal kokios maldelės ar giesmelės. Jeigu šie tekstai buvo užrašyti misionierių, tai jie po atsimetimo nuo krikščionybės tikriausiai pražuvo.

Tačiau ir po 1261 m. Lietuvos valstybėje ryšiai su krikščionybe nenutrūko, netapo ir visai priešiški. Pagonys lietuviai taikiai sugyveno su stačiatikiais slavais. Nebuvo persekiojami nė katalikai, kurių vis dėlto buvo etnografinėje Lietuvoje. Antai tarp Gedimino raštininkų buvo vienuolių, kurie rašė valdovo laiškus į Vakarų Europos šalis. Juose Gediminas teigė, kad Lietuvoje krikščionys naudojasi visiška laisve: turį bažnyčių ir nevaržomi skelbia savo tikėjimą.

Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis su krikščionybe buvo susiję ne tik kaip valstybės vadovai, bet ir privačiame, šeimos gyvenime. Pavyzdžiui, Algirdas buvo vedęs dvi žmonas stačiatikes, kurios, ir ištekėjusios už pagonio, nepakeitė savo tikybos. Dalis jo vaikų buvo krikštyti pagal stačiatikių apeigas, dalis su tėvu liko tautinės tikybos išpažinėjais. Kęstutis kelis kartus buvo kalbinamas krikštytis. Net popiežius Klemensas VI tuo rūpinosi. Kęstučio sesuo Aldona apkrikštyta ištekėjo už būsimo Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo. Kita sesuo, vardu Danmila, tapo Plocko kunigaikščio Vaclovo Lenkijoje žmona. Pas ją jis 1361 m., pabėgęs iš Marienburgo kalėjimo, buvo kurį laiką apsistojęs. Jo duktė Danutė tapo Mozūrijos kunigaikščio Jonušo I žmona. Tokioje aplinkoje neįmanoma nesusipažinti su krikščionybe, visų pirma su katalikybe. Tad 1387 m. įvykęs antrasis Lietuvos valdovų Jogailos ir Vytauto krikštas ir jų pastangos įvesti krikščionybę Aukštaitijoje vertintini kaip gana normalaus perėjimo į krikščionybę proceso pabaiga. Tačiau neturime duomenų, kad tam procesui būtų buvę pateikta ryškesnių religinių tekstų lietuvių kalba.

Tai galima būtų aiškinti ne tik jų neišlikimu, bet ir tuo, jog šimtą dvidešimt šešerius metus stokota centro, kuris būtų sistemingai užsiėmęs tų tekstų gausinimu ir kaupimu. Net po 1387 m., kai buvo įkurta Vilniaus vyskupija, o 1440 m. Johannas Gutenbergas išrado knygų spausdinimą, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmoji lietuviška knyga – Petro Kanizijaus „Katekizmas“ – pasirodė apie 1585 m., taigi praėjus ne mažiau kaip šimtui aštuoniolikai metų nuo Vilniaus vyskupijos įkūrimo ir trisdešimt aštuoneriems metams po Martyno Mažvydo „Katekizmo“ išspausdinimo. Ką tai rodo?

Dar įspūdingesnis pavyzdys latviai. Jau 1201 m. Rygoje atsirado vyskupas Albertas. Po metų jis įkūrė Kalavijuočių ordiną, kuris 1290 m. po kruvinų kovų pavergė žiemgalius, latgalius, kuršius, sėlius ir pačioje Lietuvos šiaurėje kiek lietuvių teritorijos. Tačiau pirmieji latviški tekstai paskelbti tik 1525 m. Liubeke išleistoje liuteronų knygoje, o pirmasis katalikiškas leidinys išspausdintas Vilniuje dar po šešiasdešimties metų.

Taigi, turint tokius lietuvių ir latvių pavyzdžius, galima spręsti, kad Katalikų bažnyčia abejingai žiūrėjo į savo religinių tiesų diegimą tautų kalbomis. Tuo tarpu Reformacijos šalininkai labai stropiai vykdė apaštalo Pauliaus nurodymą – „verčiau ištarsiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis“, kurių nesupranta mokomieji.

Nepasakysi, kad Katalikų bažnyčios vadovai ir jos mokslo platintojai nebūtų žinoję minėtų apaštalo Pauliaus žodžių. Antai mūsų žymusis XVI a. lietuvių kalbos gynėjas Mikalojus Daukša garsiojoje „Postilės“ prakalboje „Į malonųjį skaitytoją“ yra tiesiog perfrazavęs apaštalo Pauliaus nurodymus: „Kaipgi tamsus žmogus supras gerus ir išganingus dalykus, jei tas, kuris turi mokyti, jo kalbos nemoka arba nekenčia? Kaip klausys ir tikės, sako šventas Povilas, jei neturi vertiko?“⁴ Tą kalbos svarbą bus labai gerai suvokęs ir jo viršininkas vyskupas Merkelis Giedraitis: be jo paskatinimo ir pagalbos vargu ar būtų atsiradęs lietuviškas „Postilės“ vertimas.

Deja, aistringas M. Daukšos kreipimasis „mylėti, ginti ir platinti tėvų kalbą“, kad ir nebuvo viešai pasmerktas, veikiai sulaukė įtakingų Lietuvos institucijų deklaruojamų „drausminimų“. Jurgio Lebedžio surinkta archyvinė medžiaga rodo tų institucijų dvilypį požiūrį į „vietinių“ kalbų vartojimą mokslo įstaigose. XVII–XVIII a. Katalikų bažnyčios aukšti pareigūnai Lietuvoje yra ne kartą užsiminę, kad svarbu klierikams ugdyti vietinių kalbų mokėjimą. Antai 1604 m. sudarytose ir 1628 m. papildytose taisyklėse Lietuvos provincijos jėzuitams nurodoma: „4. Mėnesio pradžioje tebus skaitomos vietine kalba <…> bendrosios taisyklės, mišių ir maldų sąrašas, laiškas apie klusnybę, praleidžiant Šventojo Rašto skyrių <…>“⁵. 1647.VII.30 Melchioro Šmelingo memoriale klierikai konkrečiai įpareigojami: „6. Kiekvienas tepasako valgykloje savąja kalba ištisą ar bent pusę pamokslo, kad paskui mūsiškiai, tapę kunigais, galėtų būti naudingesni Viešpaties vynuogyno darbuotojai [80]“⁶. O 1688.XII.21 Gregorijaus Šilo memoriale lietuviai moksleiviai net įsakmiai įpareigojami: „2. Skundžiamasi kai kuriais moksleiviais, kurie gėdinasi savo gimtosios kalbos ir todėl valgykloje nori geriau kalbėti lenkų kalba negu gimtąja. Juos reikia paraginti ir toliau uoliau vartoti savo tautos kalbą, kad sakytų gimtąja kalba jei ir ne visus pamokslus, tai bent kurią jų dalį – ar tai būtų lietuviai, ar žemaičiai, ar vokiečiai, ar latviai [160]“⁷.

Vilniaus kolegijos ir dvasinės seminarijos auklėtinių nenoras kalbėti pratybose savo gimtąja kalba ir polinkis griebtis lenkų ar lotynų kalbų nebuvo atsitiktinis dalykas. Prie to bus gerokai prisidėję kartu su šiomis rekomendacijomis dažnai einantys gana griežti reikalavimai vengti reikšti šiokius ar tokius tautinius jausmus. Jeigu apie savo kalbą auklėtiniai būtų prabilę M. Daukšos žodžiais, jie būtų buvę baudžiami. Gimtosios kalbos mokėjimas buvo jiems teikiamas kaip kažkokia techninė priemonė darbui „Viešpaties vynuogyne“.

Lietuvių kalbos traktavimas kaip pastorizacijos priemonės sudarė sąlygas atsirasti keliems autoriams, paskelbusiems reikšmingų darbų lietuvių kalbos tuometinei praktikai ir tolesnei raidai. Čia pirmiausia minėtinas Konstantinas Sirvydas. Apie 1620 m. išėjo jo trikalbis žodynas spėjamu pavadinimu „Lenkiškų, lotyniškų ir lietuviškų žodžių aruodas“ (lot. Promptuarium dictionum Polonicarum, Latinarum et Lituanicarum). 1631 m. išspausdintas K. Sirvydo naujos redakcijos taip pat trikalbis žodynas, kurio neišliko nė vieno egzemplioriaus, bet kuris žinomas iš 1642 m. žodyno „Dictionarium trium linguarum“ („Trijų kalbų žodynas“) pratarmės. Tad visai galimas daiktas, kad šis žodynas yra 1631 m. žodyno antrasis leidimas. Trečiasis ir ketvirtasis leidimai pakartoti dar 1677 ir 1713 m. Kalbininkai spėja, kad K. Sirvydas buvo parašęs taip pat lietuvių kalbos gramatiką „Clavis linguae Lithuanicae“ („Lietuvių kalbos raktas“). Dėl jos išleidimo datos spėliojama – 1621 ar 1629 m. Lietuvių kalbai ir raštijai reikšmingas K. Sirvydo originalių pamokslų rinkinys, turintis lenkišką antraštę „Punkty kazan“ („Punktai sakymų“). Šalia lietuviškų pamokslų pridėti taip pat jų vertimai į lenkų kalbą. „Punktai sakymų“ išėjo Vilniuje dviem dalimis – 1629 ir 1644 m.

Antrasis reikšmingas kalbos darbas, kuris vertintinas taip pat kaip atsiliepimas į skatinimą praktikuoti lietuvių kalbą pastoracijos reikalui, išėjo po maždaug šimto metų – 1737 m. Tai lotyniškai rašyta lietuvių kalbos gramatika „Universitas linguarum Lituaniae“ („Lietuvos kalbų visuma“). Jos autorius nežinomas, bet veikalas rodo jį labai gerai mokėjus lietuvių kalbą.

Tai ir visas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lietuvių kalbai skirtų publikacijų derlius XVII–XVIII a. Į akis krinta, jog jų autoriai, leidėjai ir vartotojai nė kokiu būdu nėra reiškę jokio džiaugsmo, kad štai lietuvių kalba sulaukė vertingų darbų. Leidiniai buvo tylomis sutikti ir palydėti. Tai neabejotinai minėtų draudimų reikšti nacionalinius jausmus pasekmė.

Vengimas reikšti patriotinius jausmus bus prisidėjęs prie to, kad LDK katalikų parapijose lenkų kilmės dvasininkai nevaržomi niekino lietuvių kalbą, netgi ją prievarta gujo iš bažnytinės aplinkos. Labai ryškių tokio gujimo pavyzdžių yra pateikęs Konstantinas Jablonskis. Antai 1766–1767 m. Dubingių klebonas kunigas Pranciškus Stankevičius nemokančius lenkiškų poterių valstiečius (tikriausiai baudžiauninkus) yra baudęs atimdamas iš jų sermėgas ar kepures, kurias šie vėliau turėdavę išsipirkti. Dėl tokio klebono savivaliavimo pasipiktino net dvaro savininkas: apskundė jį Vilniaus vyskupijos konsistorijai. Tačiau jos atsiųstieji komisoriai, turėję ištirti skundą, palaikė kleboną. K. Jablonskis daro išvadą: „<…> iš to tenka spręsti, kad vyskupijos administracijai klebono reikalavimas iš lietuvių ūkininkų mokėti poterius lenkiškai atrodė normalus, todėl ir vartojimas prievartos priemonių dėl to reikalavimo nevykdymo neskųstinas“⁸.

Atsainumo lietuvių kalbai pavyzdžių duoda ir kitas šio leidinio straipsnis – Antano Rukšo „Diar[i]um societatis ir lietuvių kalba Vilniuje (1710–1723)“⁹. Čia įsidėmėtinas toks apibendrinimas: „Kad XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje, vadinas, po dviejų su viršum šimtų metų nuo Lietuvos krikšto, Vilniaus diecezijoje ir apskritai Lietuvoje dar beveik nebuvo kunigų, mokančių lietuviškąją vietos žmonių kalbą, vieningai liudija ir kiti šaltiniai, ypač Apaštališkojo Sosto siųstų vizitatorių pranešimai“¹⁰. Paskui padėtis, autoriaus abejotina nuomone, kiek pagerėjusi, bet „kliūtis lietuvių kalbos vartojimui bažnyčioje, „nenoras“, atrodo, neišnyko ir vėliau. Taip galvoti duoda pagrindo tokie faktai, kaip ano meto Vilniaus vyskupo Bžostovskio įsakymas užsakus skelbti lenkų kalba, prieš komuniją priimant žmonėms kalbėti lenkiškai: „Panie, nie jestem godzien“¹¹.

Tad, turėdami prieš akis tokius faktus, galime apibendrinti, kad XII–XVIII a. LDK dominuojanti katalikybė gana vangiai naudojosi lietuvių kalba, o kurie ne kurie Bažnyčios organai net buvo jai priešiški. Tik nuo XIX a. vidurio, ypač Motiejui Valančiui tapus Žemaičių vyskupu, daugelis lietuvių kilmės dvasininkų pagal to meto galimybes ir kanonus ėmė bažnyčiose vartoti lietuvių kalbą, o kai kurie tapo jos karštais gynėjais ir puoselėtojais, kaip, pavyzdžiui, Antanas Tatarė (1805–1889) ar Silvestras Gimžauskas (1845–1897). Štai pastarasis skelbė:

Nėr tėvynės be liežuvio –
Kiekviens šitą gal suprasti:
Atimk kalbą iš liežuvio,
Tai Lietuvos jau ir n’esti.

Pagaliau požiūris į tautinių kalbų vartojimą liturgijoje ėmė kisti ir pačioje Katalikų bažnyčioje. Tas kitimas atvedė prie to, kad Vatikano II susirinkimas, vykęs 1962–1965 m., atsisakė dominuojamojo lotynų kalbos vartojimo liturgijoje. Buvo priimtas svarbus nutarimas „Liturginė konstitucija“, kurios 36 str. § 2–4 įteisinta liturgija tautinėmis kalbomis¹². Taigi iš esmės grįžta prie pirmųjų krikščionybės amžių praktikos, kurios pastaruosius penkis šimtus metų laikosi Reformacijos nuostatas įgyvendinusios bažnyčios.

Visai kitokia lietuvių kalbos ir jos raštijos būklė susiklostė Prūsijos Kunigaikštystėje, atsiradusioje 1525 m., kai paskutinis Kryžiuočių ordino didysis magistras ir vyskupai prisijungė prie Reformacijos – priėmė evangelikų liuteronų tikėjimą. Iki Reformacijos čia gyvenusius lietuvius, prūsus ir lenkus tikra to žodžio prasme engė Kryžiuočių ordinas, visiškai nesirūpinęs engiamųjų kultūra ir švietimu. Naujojoje Prūsijos Kunigaikštystėje administracija taip pat liko vokiečių, buvusių ordino narių, rankose. Iš esmės nepakito nė socialinė sistema: dauguma lietuvių vilko sunkų baudžiavos jungą, sudarė skurdžiausių gyventojų sluoksnį. Tačiau, kadangi naujoji religija atgaivino apaštalo Pauliaus nurodymą platinti Evangeliją žmonėms suprantama kalba, Prūsijos Kunigaikštystėje veikiai susirūpinta leisti literatūrą, skirtą religijos reikalams, neturėjusių raštijos prūsų ir lietuvių kalbomis. Kunigaikščio Albrechto nurodymu 1545 m. išleidžiamas dviem leidimais į prūsų kalbą išverstas M. Lutherio katekizmas. 1561 m. išleidžiamas naujas katekizmo vertimas. Tačiau tuo religinės ir apskritai bet kokios literatūros prūsų kalba leidimas ir baigėsi.

Lietuviškos literatūros leidimas Prūsijos Kunigaikštystėje buvo, sakytume, ypač sėkmingas. Būta amžių būvyje ir čia visokių sunkumų, bet, palyginti su LDK lietuviškąja literatūra XVI–XVIII a., lietuvių raštija gana vešliai tarpo. Lietuviškos literatūros plėtrą lėmė ne tik valdžios ir vyskupų geri norai ir paskatos, bet ypač ta aplinkybė, buvusi labai efektyvi pačioje pradžioje, kad iš LDK, vengdami persekiojimų, į Prūsijos Kunigaikštystę ėmė bėgti liuteronybę priėmę lietuviai su aukštaisiais ar įpusėtais mokslais: Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas, Baltramiejus Vilentas. Pirmiesiems dviem anksti mirus, Karaliaučiaus universitete studijavo ir Mažojoje Lietuvoj dirbo kiti „emigrantai“ iš Didžiosios Lietuvos. Jeigu tų „emigrantų“ nebūtų buvę, vargu ar lietuvių raštija būtų taip išaugusi Prūsijoje. Jie būtų spietęsi Vilniuje.

Iš Didžiosios Lietuvos atvykę pirmieji mokyti lietuviai sudarė neformalų branduolį, apie kurį Prūsijos Kunigaikštystėje ėmė spiestis kitų tautų žmonės, nusiteikę pagal Reformacijos nuostatas platinti Kristaus mokslą lietuvių kalba. Tarp jų buvo, pavyzdžiui, Jonas Bretkūnas, motinos prūsės ir tėvo vokiečio sūnus, bet gerai mokėjęs ir lietuvių kalbą. Prie lietuvių jungėsi taip pat nemaža vokiečių. Šių lietuviškos raštijos darbininkų būta dvejopų. Vieni, būdami gimę Mažojoje Lietuvoje, dažnai nuo vaikystės geriau ar menkiau mokėjo lietuviškai. Iš šios kategorijos vokiečių kai kurie taip susiliejo su lietuvininkais, jog mūsų visuomenei jie rodosi esą lietuviai.

Nemaža lietuvių raštijos darbuotojų yra „tikri“ vokiečiai, gimę kažkur Vokietijoje, o lietuviškai išmokę Karaliaučiaus universitete ar darbo vietoje, lietuviškose parapijose. Kaip tikrieji vokiečiai mokėsi lietuvių kalbos, reikėtų specialios studijos. Šiaip ar taip, skirtingai nuo lenkų kunigų LDK, kurie nebuvo įpareigojami mokėti parapijiečių kalbos, vokiečiai, norėdami dirbti lietuviškose parapijose, privalėjo juos aptarnauti vietine kalba. Remdamiesi Vaclovo Biržiškos „Aleksandrynu“ (t. I. – Čikaga: JAV LB Kultūros fondas, 1960; pakartotas 1990 m. Vilniuje antru leidimu), pateikiame iš Vokietijos kilusių lietuvių raštijai nusipelniusių XV–XVII a. vokiečių sąrašą: Patroklas Velveris (iš Vestfalijos), Lozorius Zengštokas (Sengstock, iš Liubeko), Jonas Lemanas (Lehmann, iš Šverino), Jonas Partatijus (iš Silezijos), Vilhelmas Jonas Liūdemanas (Ludemann, iš Marburgo), Jonas Enrikas Leopoldis (Johannes Henricus Leopoldi, iš Erfurto), Mykolas Merlinas (Moerlin, iš Obersleneno), Povilas Šrederis (Schroeder, iš Mozūrijos), Jonas Pričkus Lorencas Ertelis (Hertell, iš Pomeranijos).

Atvykėlių vokiečių kunigų mokėta lietuviškai gana nevienodai. Ne visi įstengdavo jos išmokti taip, kaip ją mokėjo minėtas M. Moerlinas, paskelbęs 1706 m. traktatą „Principium primarium in lingua Lithuanica“ („Pagrindinis lietuvių kalbos principas“). Šis jo rašinys skatino raštų autorius vengti iš kitų kalbų atėjusių žodžių ir konstrukcijų – svarbu laikytis liaudies kalbai būdingų pasakymų. Pavyzdžiui, jis siūlė nelietuviškos kilmės žodžius „zokons“, „večerė“ keisti tikrais lietuviškos kilmės žodžiais „prisakyms“, „vakarienė“. Vietoj prielinksninės konstrukcijos „ant nedėlios“ reikią vartoti vietininką „nedėlioj“¹³. Žodis „nedėlia“ taip pat svetimybė, bet M. Moerlinas jo nekeitė, nes neturėjo kuo pakeisti. Savaitės dienų slaviškiems pavadinimams lietuviškus pakaitalus Jonas Jablonskis sukūrė tik pačioje XX a. pradžioje. Tačiau pats M. Moerlino principas vadovautis liaudies kalbos dėsningais reiškiniais leidžia jį laikyti J. Jablonskio pirmtaku.

Kunigaikštis Albrechtas, gerai suvokdamas, kad Reformacijos sėkmę užtikrins kvalifikuoti žmonės, išsimokslinę tame pačiame krašte, 1542 m. Karaliaučiuje įsteigė partikuliarą, kuris turėjo rengti dvasininkus su aukštuoju mokslu. Jo vedėju paskyrė A. Kulvietį. Po dvejų metų partikuliaras reorganizuojamas į Karaliaučiaus universitetą su keturiais, kaip viduramžiais buvo įprasta, fakultetais – Teologijos, Filosofijos, Teisės ir Medicinos. A. Kulvietis tapo graikų ir hebrajų kalbų profesoriumi, o S. Rapolionis – teologijos. 1544–1546 m. universitete jau studijavo dvidešimt trys lietuviai iš LDK. Studentams buvo skiriamos dvidešimt keturios stipendijos, iš jų septynios – atvykusiems iš LDK.

Pastangas tęsti lietuviškai mokančių kunigų rengimą palaikė ir kunigaikščio Albrechto įpėdiniai. Kad ir gerokai pavėlavus, 1718 m., kai Prūsijos Kunigaikštystė buvo tapusi Prūsijos Karalyste, karaliaus Frydricho Vilhelmo I potvarkiu buvo įsteigtas Lietuvių kalbos seminaras. Jame studijos trukdavo trejus metus. Mokymo valandų skaičius – apie tris šimtus (po du kartus per savaitę). Klausytojai gaudavo specialią stipendiją, nemokamą maitinimą ir bendrabutį. Mokymasis Lietuvių kalbos seminare studentui buvo studijų Teologijos fakultete papildymas. Seminarą baigė XVII–XIX a. apie tūkstantį keturis šimtus – tūkstantį penkis šimtus studentų. Tarp jų ir 1736–1740 m. Teologijos fakultete studijavęs Kristijonas Donelaitis. Iš jų penkiasdešimt šeši pasižymėjo kaip lietuvių religinės literatūros kūrėjai, valdžios įsakų vertėjai ir vėliau lietuviškos periodikos bendradarbiai. Iš pradžių jame mokę aukštesniųjų kursų studentai. Vėliau jam vadovavo labai kvalifikuoti lituanistai, kaip, pavyzdžiui, 1810–1840 m. Liudvikas Gediminas Rėza, 1841–1883 m. Frydrichas Kuršaitis. Apie seminaro ir Karaliaučiaus universiteto reikšmę lietuvių literatūrai ir kalbos mokslui galima daugiau sužinoti „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“ (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. – T. I, 2000; T. II, 2003; puslapiai atitinkamai 731–733 ir 601).

Jeigu apžvelgsime lietuvių literatūros ir kalbotyros visumą, tai turėsime pripažinti, kad XVI–XVIII amžiais ruošiant šių sričių specialistus absoliučiai dominavo Karaliaučiaus universitetas ir jo Lietuvių kalbos seminaras. Tai nulėmė kelios aplinkybės. Visų pirma ta, kad Reformacijos idėjų veikiamas Prūsijos kunigaikštis Albrechtas neatidėliojo reikalo sukurti aukštąją mokyklą – universitetą, pralenkdamas LDK valdovus trisdešimt penkeriais metais. 1579 m. Vilniuje įkurtoji aukštoji mokykla gana sąlygiškai vadinama universitetu, nes turėjo tik du fakultetus – Teologijos ir Filosofijos. Teisės fakultetas buvo įsteigtas 1641 m., o Medicinos fakultetas atidarytas 1781 m., kai šią Vilniaus aukštąją mokyklą, panaikinus jėzuitų ordiną, perėmė valstybės įstaiga Edukacinė komisija. Neturint reikalo aiškinti tolesnę Vilniaus universiteto istoriją, galima pasakyti, kad jame nebuvo nuo pat pradžios iki pabaigos specialaus padalinio, kuriame būtų buvę mokoma lietuvių kalbos, kaip tai daryta Karaliaučiuje Lietuvių kalbos seminare. Vilniaus universitetas, vos XIX a. pirmaisiais trimis dešimtmečiais davęs nemaža paskatų lituanistikos raidai, nesusiprato konkrečiu aktu įgyvendinti 1822 m. Kazimiero Kontrimo pasiūlymo įsteigti Lietuvių kalbos katedrą. Jos įsteigimas būtų buvęs pačiu laiku, kai formavosi lyginamoji istorinė indoeuropiečių kalbotyra. 1816 m. išėjo Franzo Boppo veikalas „Apie sanskrito asmenavimo sistemą, lyginamą su graikų, lotynų, persų ir vokiečių kalbų asmenavimo sistemomis“, o 1818 m. Rasmusas Christianas Raskas paskelbia „Tyrinėjimą apie senovės skandinavų, arba islandų, kalbos kilmę“. Čia pirmą kartą iškelta lietuvių ir kitų baltų kalbų reikšmė ir svarba.

Kokių paveikių būta Reformacijos idėjų tautiniu klausimu, patvirtina dar vienas pavyzdys. Nepaisant, sakytume, gana palankios pažiūros į lietuvių kalbos vartojimą religijos, o iki XIX a. iš dalies ir administracijos reikalams, vis dėlto lietuvių skaičius ilgainiui Mažojoje Lietuvoje pradėjo tirpti. Ypač tas procesas paspartėjo po 1871 m., kai Prūsijos Karalystė ėmė dominuoti Vokietijos imperijoje, o jos karaliai tapo imperatoriais – kaizeriais. Imta nuosekliai įgyvendinti jau senokai brendusį šūkį „Ein Reich, ein Volk, eine Sprache“ (viena valstybė, viena tauta, viena kalba). Pagrindinės šios akcijos priemonės buvo administracijos įstaigos, mokyklos ir kariuomenės tarnyba. Ypač veiksmingai panaudotos mokyklos. Iki tol buvusios liaudies (parapinės) mokyklos, kuriose mokyta tautinių mažumų kalbomis, suvokietinamos. Kilo dėl tokios pertvarkos daug protestų, ir Prūsijos valdžia, atsižvelgdama į juos, padarė vieną kitą nuolaidą: sutiko, kad pirmosiose klasėse tikyba būtų lietuviams dėstoma gimtąja kalba. Tačiau kitos aplinkybės nesiliovė spartinti jų vokietėjimo.

Kai kurie dėl vokietėjimo kaltino ir Reformacijos idėjas branginusių Evangelikų liuteronų bažnyčią, jos dvasininkus. Tikėtina, kad tarp jų buvo ir nacionalistiškai mąstančių. Tačiau to negalėtume sakyti, norėdami būti teisingi, apie visus kunigus ir net vadovybę. Kaip rodo „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ duomenys apie lietuvių skaičiaus pokyčius kai kuriose Mažosios Lietuvos parapijose, toks apibendrinimas nepatvirtinamas faktais. Galima vien konstatuoti, kad parapijos prisitaikydavo prie tautinių pokyčių. Sumažėjus lietuviškai kalbančių parapijiečių, mažėdavo ir lietuviškų pamaldų skaičius, o visiškai jiems išnykus, jų visai nelikdavo. Tas procesas buvo gana lėtas: nebuvo skubama lietuviškas pamaldas naikinti. Pažiūrėkime kelių parapijų duomenis.

Gumbinė. Iki 1709–1710 m. maro Gumbinės parapijoje daugumas gyventojų buvo lietuviai. 1878 m. jų užregistruota vos dvidešimt! Tada nustotos laikyti ir lietuviškos pamaldos.

Gastos (45 km į pietvakarius nuo Tilžės, rus. Slavsk). 1848 m. lietuvių 37,4 %, 1902 m. – 12,2 %, tačiau lietuviškos pamaldos vykdavo kas sekmadienį dar po Pirmojo pasaulinio karo.

Kraupiškas (25 km į pietus nuo Ragainės, rus. Uljanovo). 1848 m. lietuvių 50 %, 1912 m. – 5,6 %. Pamaldos kas antrą sekmadienį lietuviškos dar po Pirmojo pasaulinio karo.

Stalupėnai (23 km į rytus nuo Gumbinės, 12 km į vakarus nuo Lietuvos sienos, rus. Nesterov). 1740–1743 m. čia yra mokytojavęs K. Donelaitis. 1848 m. lietuvių trys šimtai keturiasdešimt (4,7 %), 1907 ir 1912 – lietuvių po dešimt (0,1 %). Lietuviškos pamaldos laikytos vienąkart per mėnesį ir didžiąsias religines šventes iki XX a. pradžios.

Tilžė. Šis miestas ilgą laiką buvo lietuvybės centras. Bene iki 1875 m. būta atskiros lietuvių parapijos, turėjusios savo lietuvininkų bažnyčią. Po 1875 m. prie parapijos prijungiami keli vokiečių kaimai. 1878 m. joje buvo šeši tūkstančiai lietuvių ir keturi tūkstančiai vokiečių. Vokietėjimas čia vyko palyginti lėtai, net 1912 m. parapijai priklausė keturi tūkstančiai keturi šimtai lietuvių (49,7 %) ir keturi tūkstančiai keturi šimtai penkiasdešimt vokiečių (50,3 %). 1933 m. atėję į valdžią hitlerininkai prievartavo bažnytinę vadovybę liautis laikius lietuviškas pamaldas, bet čia jos vyko net iki 1944 m.

„Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“ (t. IV, p. 335) yra straipsnelis „Stimbra Martynas“, kur minima, kaip Klaipėdos lietuvininkai prašę vokiečius leisti jų Šv. Jono bažnyčioje retkarčiais laikyti lietuviškas pamaldas. Jausdami priešiškumą lietuviams, vokiečiai atsisakę patenkinti šį prašymą. Vis dėlto Mažosios Lietuvos lietuviams nereikėjo kovoti dėl lietuvių kalbos vartojimo bažnyčiose, kaip tas dėjosi Didžiosios Lietuvos katalikų bažnyčiose XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje.

Mažosios Lietuvos lietuviškų leidinių autoriams, leidėjams ir platintojams negrėsė bažnytinės ir pasaulietinės valdžios bausmės už reiškiamus lietuviškus patriotinius jausmus. Todėl jie laisvai džiaugėsi ir didžiavosi beveik kiekvienu lietuvišku spaudiniu. Tas pakilių jausmų proveržis prasidėjo jau pirmojoje knygoje. Antai pačioje M. Mažvydo „Katekizmo“ pradžioje įdėtas lotyniškas ketureilis-dedikacija aiškiai išreiškia pasididžiavimą savo Tėvyne Lietuva:

Lietuva mano garsi, kunigaikščių laiminga Tėvyne,
Dievo įsakymus šiuos vykdyk siela skaisčia,
Kad neprislėgtų Tavęs atsiskaitymo valandą rūsčią
Pyktis Teisėjo garbaus, sėdinčio soste aukštam¹⁴.

Platesnė lietuviškojo patriotizmo Mažosios Lietuvos raštuose apžvalga pateikiama mano rašinyje „Pokalbiai apie lietuvių kalbą“ („Gimtasis žodis“, 1996, Nr. 6, p. 2–3; Nr. 7, p. 2–5; Nr. 8, p. 2–5; Nr. 9, p. 2–5; Nr. 10, p. 2–5).

Išplėtotas lietuvių kalbos vartojimas bažnyčioje ir mokykloje žadino lietuviško spausdinto žodžio poreikį. Turėkim galvoje, kad jau 1736 m. įsigaliojo karaliaus Frydricho Vilhelmo I pasirašytas įstatymas, įvedęs visuotinį privalomąjį vaikų nuo septynerių iki keturiolikos metų mokymą. Lietuvos Respublikoje toks įstatymas priimtas 1922 m., o pradėtas įgyvendinti 1928 m. Mažosios Lietuvos lietuviškuose valsčiuose tada buvo atidaryta per du šimtus septyniasdešimt vadinamųjų žemininkų mokyklų. Šios dienos akimis žiūrint, jų lygio būta gana menko, bet vis dėlto jos pramokydavo jaunąją kartą skaityti, rašyti, kiek aritmetikos. 1845 m. jas pakeitė liaudies mokyklos (vok. Volksschule), kur jau dirbo mokytojų seminarijas baigę pedagogai. Iš lengvo Mažoji Lietuva tapo visuotinio raštingumo šalimi, kur buvo stiprus knygos poreikis. Tenkinant šį poreikį, smarkiai augo lietuviškų knygų leidyba, nors ir čia būta tam tikrų menkėjimo dešimtmečių.

Knygų ir kitokių spaudos leidinių mastas išryškėja, kai jį imi gretinti su knygų leidyba LDK. Lygindami skaičius, turėkime galvoje, kad abiejose lietuvių gyvenamose dalyse jų būta nevienodai. Lyginimą apsunkina duomenų stoka, ypač sunku suderinti gyventojų lietuvių skaičius pagal tam tikrus metus. Nesileidžiant į išsamią statistinę analizę, galima spėti, kad įvairiais laikotarpiais LDK lietuvių ir Mažosios Lietuvos santykis galėjo įvairuoti kaip šeši–dešimt ir vienetas.

Tačiau abiejose dalyse išleistų lietuviškų spaudinių santykiui toli iki gyventojų santykio: buvo metų, kai Mažoji Lietuva leidinių skaičiumi lenkė Didžiąją Lietuvą ar mažai atsiliko nuo šios. Tai matome šioje lentelėje (paimta iš: Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba. – T. 1. 1547–1861. – Vilnius: Mintis, 1969. – P. XII):

Tad iš viso 1547–1861 m. Didžiojoje Lietuvoje pasirodė šeši šimtai keturiasdešimt vienas lietuviškas leidinys, Mažojoje Lietuvoje – šeši šimtai leidinių ir kitur – devyniasdešimt septyni.

Čia turime skaičius, rodančius lietuviškų leidinių pasiskirstymą pagal teritorinę, arba valstybinę, priklausomybę. Jeigu juos mėgintume skirti pagal konfesinę priklausomybę, reikėtų iš Didžiosios Lietuvos leidinių skaičiaus atimti evangelikų reformatų spaudinius. Problemų kiltų ir dėl spaudinių, kurie skaičiuojami padaloje „Kitur“. Tam tikra dalis spaudinių apskritai nesusijusi su kokia konfesija.

Lentelėje pateiktas spaudinių pasiskirstymas kiek pakistų, jei atsižvelgtume į rankraščiais likusius darbus. O tarp jų būta nemaža ypač reikšmingų ir amžininkų bei vėlesnių kartų intensyviai vartotų. Tokie, pavyzdžiui, buvo Jono Bretkūno visas Biblijos vertimas, Jokūbo Brodovskio žodynas, Juozo Čiuldos lietuvių kalbos gramatika, keli iki 1861 m. parašyti Simono Daukanto veikalai. Taip pat įdomi ir gal net pravarti būtų išleistų spaudinių žanrinė analizė. Reformacijos idėjų atgarsiu tiktų laikyti lietuviškos periodinės spaudos pradžią Mažojoje Lietuvoje. Juk jau pati pirmojo lietuviško laikraščio antraštė „Nusidavimai Dievo karalystėje“ (1823–1825) ir jo tęsinio „Nusidavimai apie Evangėlios prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“ (1832–1834, 1837–1914, 1921) pavadinimas rodo ryšį su Reformacija.

Reformacijos santykis su lietuvių raštija ir apskritai su visa kultūros raida toks sudėtingas, gilus ir veiksmingas, kad jo neapžvelgsi vienu straipsniu. Čia tik mėginimas visuomenei atskleisti šio judėjimo poveikio kryptis, iš kurių ryškiausia – atvėrimas kelio lietuvių raštijai. Nepaisant to, kad turime kapitalinį veikalą – Ingės Lukšaitės „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečias dešimtmetis–XVII a. pirmas dešimtmetis“ (Baltos lankos, 1999) – ir nemaža studijų, skirtų M. Mažvydui bei kitiems Reformacijos idėjas įgyvendinusiems lietuviams kūrėjams, vis dėlto šio sąjūdžio reikšmė didžiajai mūsų visuomenės daliai dar nepakankamai suvokiama. Turėkime vilties, kad jam abejingų ar net priešiškų žmonių gretas sumažins šie jubiliejiniai Reformacijos metai.

1 Šventasis Raštas. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998. – P. 893.
2 Ten pat. – P. 1630.
3 Ten pat. – P. 1800.
4 Daukša M. Postilės prakalbos. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 35.
5 Lebedys J. Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime. – Vilnius: Mokslas, 1976. – P. 214.
6 Ten pat. – P. 221.
7 Ten pat.
8 Jablonskis K. Lietuvių ūkininkų baudimas dėl nemokėjimo poterių lenkiškai // Bibliotheca Lituana. I. Bibliologijos metraštis. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016. – P. 536.
9 Ten pat. – P. 113–135.
10 Ten pat. – P. 120.
11 Ten pat. – P. 121.
12 II Vatikano susirinkimo nutarimai: Konstitucijos. Dekretai. Deklaracijos. – Vilnius–Kaunas: Lietuvos TSR vyskupų ordinarų kolegijos leidinys, 1968. – P. 95.
13 Lebedys J. Senoji lietuvių literatūra. – Vilnius: Mokslas, 1977. – P. 165.
14 Koženiauskienė R. XVI–XVIII a. prakalbos ir dedikacijos. – Vilnius: Mokslas, 1990. – P. 69.

Arnoldas Piročkinas. Gyvenimas klūpant prieš dvi mūzas

2019 m. Nr. 8–9 / Marija Meilė Kudarauskaitė. Istorijos iš pastalės. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 335 p. Knygos dailininkė – Agnė Paliokaitė.

Arnoldas Piročkinas. Mažosios Lietuvos istorijai reikšmingas veikalas

2017 m. Nr. 2 / Ne kartą esame girdėję šmaikštų pasakymą: geriau vėliau negu niekad. Taip, iš tiesų pasitaiko, kad vėliau geriau negu niekad. Tačiau būna, kad tas „vėliau“ ne ką skiriasi nuo įvertinimo „blogai“.

Jonas Palionis. Mokslo žodis lietuvių kalbos menkintojams

2017 m. Nr. 1 / 2016 m. pasirodė nauja mūsų iškilaus kalbininko profesoriaus Arnoldo Piročkino knyga „Lietuvių kalbos savitumas“ (su prierašu: „Lietuvių kalbos gretinimas su giminiškomis kalbomis“).

Arnoldas Piročkinas. Profesorius Radegastas Parolekas garsina lietuvių literatūrą Čekijoje

2016 m. Nr. 8–9 / Sausio pabaigoje iš Prahos universiteto profesoriaus habil. dr. Radegasto Paroleko elektroniniu paštu gavau jo atsiminimų knygą „Moje Dvacáté století: Memoárová mozaika v pĕti dílech“ (Praha, 2005)

Arnoldas Piročkinas. Tiesa be meilės ir pagarbos – ne patriotizmas

2016 m. Nr. 5–6 / Nerija Putinaitė „Nugenėta pušis: ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, VšĮ „Naujasis Židinys-Aidai“, 2015. – 367 p.

Arnoldas Piročkinas. Jonas Jablonskis ir lietuvių literatūra

2010 m. Nr. 12 / Jonas Jablonskis, visuomenės įsivaizduojamas kaip „sausas“ kalbininkas, taip pat yra porą kartų pasidavęs pagundai eiliuoti. Kadaise Griškabūdyje autoriui yra pasakojęs žinomas nepriklausomos Lietuvos žurnalistas…

Arnoldas Piročkinas. Trilogija apie tragiškiausią Lietuvos laikotarpį

2010 m. Nr. 1 / Alfonsas Eidintas. Aukštai šaltos žvaigždės. – Vilnius: Versus aureus, 2009. – 530 p.

Arnoldas Piročkinas. Čekų profesoriaus meilė Pabaltijo literatūroms

2008 m. Nr. 3 / Radegast Parolek. Zlaty fond Baltskych literatur. – Praha: Univerzita Karlova v Praze – Filozoficka´ fakulta. Nakladatelstvķ Bohemika, 2006. – 176 p.

Arnoldas Piročkinas. Vilnius – lenkų romantizmo lopšys

1998 m. Nr. 8–9 / Adomui Mickevičiui – 200 / Kai Adomas Mickevičius 1822 m. kovo pradžioje pirmąją savo poezijos knygą pasiūlęs išleisti Vilniaus knygyno ir spaustuvės savininkui Juozapui Zavadskiui, šis parodęs į lentynose dulkstančias knygas…

Sukaktys

2024 m. Nr. 3 / Iš italų k. vertė Toma Gudelytė / Kas yra skaitytojas ir kaip skirtingos skaitymo patirtys keičia teksto tikrovę? Ar egzistuoja tobulas skaitytojas? Umberto Eco nebūtų Umberto Eco, jei nesiryžtų beatodairiškam nuotykiui po klaidžią…

2005 m. Nr. 8–9 / Iš italų k. vertė Linas Rybelis / Kokia nauda iš šios nematomos galios, vadinamos literatūra? Kaip jau minėjau, užtektų atsakyti, kad ji yra gėrybė pati savaime ir todėl neprivalo būti kam nors naudinga.

2008 m. Nr. 1 / Iš italų k. vertė Linas Rybelis / Ir tai (atidarau skliaustus) mums byloja, kad vienas iš Linijinės Apraiškos (Manifestazione Lineare) lygmenų, galinčių gerokai atsiliepti turiniui, yra taip pat grafemų…

Marijai Gimbutienei – 100

2017 m. Nr. 5–6 / Lėktuvas, prieš beveik penkias valandas pakilęs iš San Francisko oro uosto, jau buvo perskridęs trečdalį Ramiojo vandenyno, bet po lainerio sparnu iki pat horizonto vis dar driekėsi tie patys…

2017 m. Nr. 1 / Mums, lietuviams, gimtoji kalba nėra sunki našta, lemties užkrauta ant pečių ir lenkianti prie žemės lyg sunkus akmuo. Ne – tai lengvi sparnai, keliantys mus aukščiau…

2016 m. Nr. 3 / Rytai – tekančios saulės ir viliojančių tolių kryptis: įvadinės pastabos / Kai bandome įsivaizduoti tolimą ir pasakišką kraštą, prieš mūsų akis iškyla Rytai. Vaizduotę kaitina jau pats lotyniškos kilmės žodis Orientas…

2014 m. Nr. 10 / Gyvename pasaulyje, kuris kiekvieną dieną atrodo vis keistesnis ir, nepaisant mokslo pastangų jį paaiškinti bei technikos priemonėmis perkeisti, vis sunkiau suvokiamas ir suvaldomas.

2023 m. Nr. 1 / Norint padėti ne tik ukrainiečiams, bet ir Rusijos žmonėms, privalu suprasti istorinio paveldo svarbą. Ne veltui į Petro I testamentą vėl buvo atkreiptas dėmesys 2012 ir 2015 m., Vladimirui Putinui besirengiant invazijai į Ukrainą….

2021 m. Nr. 4 / Šių metų balandžio 9-tą sukanka du šimtai metų nuo tos dienos, kai Paryžiuje gimė Charles’is Baudelaire’as, XXI amžiuje savo tėvynainių įvardintas „didžiausiu devyniolikto amžiaus prancūzų poetu“.

2021 m. Nr. 4 / Iš prancūzų k. vertė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė / Charles’io Baudelaire’o 200-osios gimimo metinės – proga atsigręžti ir į mažiau žinomą jo kūrybos dalį – rašinius apie meną.

2017 m. Nr. 3 / Vertėją Karoliną Masiulis-Paliulis kalbina Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė / – Visų pirma sveikiname su neseniai Prancūzijos vyriausybės paskirtu garbingu apdovanojimu. Manau, mūsų skaitytojams įdomu…

2017 m. Nr. 3 / Yasmina Khadra. Kerštas. Iš prancūzų k. vertė Asta Uosytė. – Vilnius: Žara, 2011. – 208 p.

2016 m. Nr. 7 / Solveiga Daugirdaitė. Švystelėjo kaip meteoras. 1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u. – Vilnius: LLTI. – 2015 m.

2000 m. Nr. 10 / François Villon. Rinktinė poezija / Œuvres. Originalai ir vertimas iš senosios prancūzų kalbos. Vertė Sigitas Geda. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – 341 p.

Marcelijui Martinaičiui – 85

2024 11 30 / Publikacija skirta Marcelijaus Martinaičio poezijos ir kūrybos kontekstams „Metuose“ atspindėti.

2021 m. Nr. 4 / O grįžti kartais taip pat smagu. Tik man nemalonu, kad tada buvom labai pavargę, vis taikėmės į lovą, nepasėdėjom, nepasišnekėjom. Bet pavargti nuo lietuvių gražu.

2020 m. Nr. 3 / Reikia išgyventi tą pasaulį, išsaugoti kūrybingumą, o ne laukti iš jauno talento kvailokos, beveidės šypsenos, kokios laukiama iš pardavėjos, į popierių vyniojančios prekę.

2018 m. Nr. 4 / Marcelijus Martinaitis. Viskas taip ir liks. 1988–2013 metų užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 239 p.

2016 m. Nr. 4 / Tau ačiū už tai, kad mane tu pamirši, suarsi mane ir apsėsi… Marcelijus Martinaitis. Iš rinkinio „Debesų lieptais“, 1966 / Balandžio pirmoji jau seniai man siejasi ne su liaudiškais pokštais, bet su Marcelijaus Martinaičio vardu…

2016 m. Nr. 4 / Turėjau galimybę susipažinti su Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) rankraščiais, kai po jo mirties rengiau spaudai knygą „Nenoriu nieko neveikti“. Kas pateko į ją, tas pateko. Tačiau rankraščius dar kuriam

2015 m. Nr. 2 / Šiuo straipsniu bandoma papasakoti apie poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos procesą. Bet tik tiek, kiek teikia galimybių pažintis su dalimi jo rankraščių. Nuodugnų bendresnį to proceso atvaizdą skaitytojai gali rasti Viktorijos Daujotytės…

2014 m. Nr. 4 / 1980–1997 metais Vilniaus universiteto literatų būreliui vadovavo poetas Marcelijus Martinaitis. Per septyniolika metų išaugo kelios literatų kartos. Dalis buvusių studentų ir šiandien kultūrinėje spaudoje užsimena…

2013 m. Nr. 11 / Spausdinami tekstai – vieni paskutiniųjų Poeto kūrinių, rastų tarp jo rankraščių. Eilėraščius ir užrašų fragmentus surinko ir spaudai parengė Poeto žmona Gražina Martinaitienė.

2013 m. Nr. 5–6 / Marcelijus Teodoras Martinaitis (1936 04 01–2013 04 05) / Štai ir vėl atsivėrė žemė, žemė gimtoji, žemė motina, maloningai priglausianti Marcelijų Martinaitį, ištikimąjį sūnų, poetą, gyvenusį ir kūrusį tėvynės…

2013 m. Nr. 1 / Kristijonui Donelaičiui – 300 / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas…

2012 m. Nr. 5–6 / Kartą vieno pažįstamo, vykstančio į miestą, paprašiau, kad turėdamas laiko užbėgtų į kokį nors knygyną ir man paieškotų Maironio poezijos. Grįžęs skėstelėjo rankomis apgailestaudamas, kad nieko nerado, viskas jau išpirkta…

Virginija Babonaitė-Paplauskienė

2025 m. Nr. 11 / Poeto Henriko Nagio (1920–1996) dienoraštis – sąsiuvinis kietais, tamsiai pilkos spalvos viršeliais, septyniasdešimt dviejų lapų. Tekstas rašytas juodu rašalu ir pieštuku lietuvių ir vokiečių kalbomis. Sąsiuvinyje esama intarpų

2025 m. Nr. 10 / Kazio Almeno pokalbis su Antanu Vaičiulaičiu ir Alfonsu Nyka-Niliūnu / 1944 m. artėjant sovietų frontui iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusi didelė inteligentijos dalis pasiėmė ir liudijimus apie permainų ir lūžių pažymėtą…

2023 m. Nr. 10 / Publikacijai parinkti B. Pūkelevičiūtės laiškai, rašyti 1961–1965 metais iš Monrealio A. Landsbergiui į Niujorką, atveria kultūrinį lauką, kuriame iškyla iki šiol nežinomi arba mažai žinomi biografijos faktai, rekonstruojami praeities įvykiai…

2022 m. Nr. 12 / Jonas Mekas (1922–2019), plataus diapazono menininkas – rašytojas, redaktorius, avangardinio kino krikštatėvis, savo archyvinį rinkinį patikėjo Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešajai bibliotekai, tačiau nemažai…

2022 m. Nr. 7 / Mano asmeniškas noras būtų dvi idilės (pirma ir kurią iš vasaros ar rudens, trumpesnę), arba pirmą idilę ir AŠ NEŽINAU, AR SAULĖ. Man visados truputį nesmagu randant antologijoje kurio nors autoriaus tik vieną dalyką.

2022 m. Nr. 2 / Žemininkų kartos rašytoja Julija Švabaitė-Gylienė (1921–2016) paliko neišdildomus pėdsakus Lietuvos kultūros istorijoje – nuo jaunystės brandinusi kūrybos žodį liko jam ištikima iki gyvenimo pabaigos.

2021 m. Nr. 4 / O grįžti kartais taip pat smagu. Tik man nemalonu, kad tada buvom labai pavargę, vis taikėmės į lovą, nepasėdėjom, nepasišnekėjom. Bet pavargti nuo lietuvių gražu.

2020 m. Nr. 12 / Režisierius, aktorius, poetas, vertėjas, kritikas, pirmasis diplomuotas Nepriklausomos Lietuvos teatrologas Jurgis Blekaitis (1917–2007) paliko ryškius pėdsakus Lietuvos kultūros istorijoje.

2019 m. Nr. 7 / Poetas buvo itin glaudžiai suaugęs su savo gimtųjų namų aplinka Nemeikščiuose, artimaisiais, apylinkės žmonėmis bei kraštovaizdžiu, nuolatiniu gamtos kismu.

2017 m. Nr. 5–6 / Dalyvauja Kazio Bradūno duktė antropologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, rašytojas Kazys Almenas, Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja Virginija Paplauskienė. Moderuoja kultūros istorikas Darius Kuolys.

2017 m. Nr. 2 / Šioje publikacijoje skelbiami Kazio Bradūno (1917–2009) laiškai, esantys Bernardo Brazdžionio, Antano Vaičiulaičio, Alfonso Nykos-Niliūno, Pauliaus Jurkaus ir Stasio Santvaro rinkiniuose.

2023 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė / Artemas Čapajus (g. 1981, tikr. Antonas Vodianijus) yra ukrainiečių rašytojas, vertėjas, žurnalistas ir keliautojas, šešių romanų ir keturių negrožinės literatūros knygų autorius,

2021 m. Nr. 5–6 / Šių metų gegužės 24 d. pasaulinė ne tik muzikantų, bet ir literatūros bendruomenė minės amerikiečių dainininko, dainų autoriaus, poeto, Nobelio literatūros premijos laureato Bobo Dylano aštuoniasdešimties metų jubiliejų.

2021 m. Nr. 4 / Vertėją, rašytoją Dianą Gancevskaitę kalbina Laura Sintija Černiauskaitė / Vertėja, rašytoja, dramaturgė ir aktorė Diana Gancevskaitė yra vienas tų vienetinių žmonių, kurie į nieką nepanašūs. Arba – tik patys į save.

2021 m. Nr. 2 / 2020 m. „Metų“ balandžio numeryje publikavome pokalbį su pankų krikštamote vadinama amerikiečių dainininke, dainų autore, rašytoja Patti Smith, o šįkart siūlome išsamiau susipažinti su australų dainininku, muzikantu, dainų…

2020 m. Nr. 12 / Rašytoją kalbina Diana Gancevskaitė ir „Metai“ / Šį gruodį lietuvių literatūros bendruomenėje minime garbingą, gražią sukaktį – satyrikei, poetei, rašytojai Vytautei Žilinskaitei sukanka devyniasdešimt metų.

2020 m. Nr. 4 / Manau, kad kiekviena karta pasakytų, kad jie gyveno pačiu geriausiu iš pačių blogiausių laikotarpių. Tačiau man atrodo, kad dabar gyvename tikrai ypatingu metu, ko niekada nesu mačiusi. Galime tai vadinti pačiais geriausiais…

2019 m. Nr. 5–6 / Iš anglų kalbos vertė Diana Gancevskaitė / W. Whitmano laiškai motinai rašyti Jungtinių Valstijų pilietinio karo metais, poetui dirbant ligoninėse sergančiųjų bei sužeistųjų slaugytoju, kasdien susiduriant su karo siaubais…

2019 m. Nr. 4 / Vertėją Romą Kinką kalbina Saulius Vasiliauskas / Romas Kinka – vienas aktyviausių lietuvių literatūros vertėjų į anglų kalbą. Jo biografija tokia daugiasluoksnė, kad būtų galima kalbėtis vien apie jo asmeninę istoriją

2019 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė ir parengė Diana Gancevskaitė / Australų dailininkas, rašytojas, animacinio kino kūrėjas Shaunas Tanas (g. 1974) pakeitė vaikų literatūros bei vizualiojo jos aspekto suvokimą…

2019 m. Nr. 1 / 1919 m. sausio 1 d. Manhetene, Niujorke (JAV) lietuvių kilmės žydui Solui Salingeriui ir vokiško, airiško bei škotiško kraujo turinčiai Miriam (tikr. Marie) Salinger gimė antrasis vaikas…

2019 m. Nr. 2 / Laikas bėga. Štai sukanka dvidešimt dveji metai nuo tada, kai 1996 m. rugsėjį Talibanas perėmė Kabulo (Afganistanas) kontroliavimą. Afganistanas – maža žemyninė šalis Hindukušo kalnuose,

2018 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė / Rašytojo, žurnalisto Timo Falconerio straipsnis skirtas Leonardui Cohenui (1934–2016) – kanadiečių poetui, dainų autoriui, dainininkui, muzikantui ir rašytojui.

2025 m. Nr. 3 / Literatūros kritikui, semiotikui Kęstučiui Nastopkai kovo 18 d. būtų 85-eri. Ta proga „Metų“ skaitytoją pasiekia ypatingas tekstas – jo atsiminimai apie mokyklinius metus Biržuose…

2024 12 14 / Metai“ archyvinių publikacijų sudarytą „Litera-turą“ skiriame semiotikui, literatūros kritikui, vertėjui Kęstučiui Nastopkai (1940–2024).

2024 m. Nr. 8–9 / In memoriam Kęstutis Nastopka (1940 03 18–2024 07 23) / Netekome Kęstučio Nastopkos, Vilniaus universiteto profesoriaus emerito, nepranokto lietuvių poezijos analizės meistro, vieno pirmųjų lietuvių semiotikų…

2020 m. Nr. 3 / Literatūros kritiką prof. Kęstutį Nastopką kalbina Dainius Vaitiekūnas / Semiotikas, literatūros tyrinėtojas prof. Kęstutis Nastopka švenčia savo aštuoniasdešimtmetį.

2019 m. Nr. 8–9 / Jau sensta vasara, jau astruos, Nors dar šviesu be žiburių, Estradoj skambantis orkestras, Klausaus užburtas ir žiūriu.

2018 m. Nr. 12 / Miegokit, vandenys, viršūnėse kalnų. Jei gyvenimas – sapnas, Miegokit: sapnais nupleveno… Ir ta širdis, širdis ta, Dieve mano. Jei gyvenimas – sapnas.

2018 m. Nr. 5–6 / Pirmoji Jono Juškaičio eilėraščių knyga „Ir aušros, ir žaros“ pasirodė pačioje septinto dešimtmečio pradžioje. Per beveik šešiasdešimt metų poetas sukūrė egzistencinio tipo lyriką,

2017 m. Nr. 12 / Pilnatis į šaką įsiprašė. Sukas apie ašį Ratai automobiliuos – nurito Saulę man kaip kito. Juokas juokina iš to, ko verkta, Ir kas juokas, verta Verksmo: viskas virst nieku kaip vėjas Bėga pats ar vejas? Temstant seną skausmą užsigauta. Nors ne

2017 m. Nr. 11 / Jonas Juškaitis. O laike, o niūniavime manęs. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 75 p.

2017 m. Nr. 3 / Pokalbis apie Algirdą Julių Greimą. Pokalbyje dalyvauja Kęstutis Nastopka, Ericas Landowskis, Arūnas Sverdiolas, Loreta Mačianskaitė ir Saulius Žukas

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…

2016 m. Nr. 8–9 / Antano Kalanavičiaus kalbos savitumas iš karto krinta į akis: neįprasta leksika, keisti morfologiniai dariniai. Poetinis žaidimas morfologinėmis lytimis sukuria, pasak Sigito Gedos, neįtikėtiną tapsmo, daiktėjimo…

2017 m. Nr. 11

2019 m. Nr. 8–9 / Jau sensta vasara, jau astruos,
Nors dar šviesu be žiburių,
Estradoj skambantis orkestras,
Klausaus užburtas ir žiūriu.