Proza
Vytautas Martinkus. Akių apgaulė, arba Kaip išmokti piešti sapną
2005 m. Nr. 1
| Kas aš esu? | |
| Iš kultūrologų manipuliacijų tapatybės klausimu | |
| Pasidarė tylu lyg kape. Matyt, juodos pragaro žiotys bus pamažu, tyliai atsivėrusios ir kažkokie dvasių sparnai tą nurimusį senelį bus atsargiai nunešę pro žemės plyšį į gelmes. |
|
| Iš sakmės apie akis išsidūrusį karalių | |
| Jei Dievas pažvelgtų į mūsų sielas, tai negalėtų ten pamatyti, apie ką kalbėjome. | |
| Iš kalbos filosofo užrašų | |
| Aš esu aš todėl kad mano šuva mane žino, bet iš kūrybos pusės šuva suvokiantis kad tu esi tu ir tu suvokiantis kad jis tai žino, štai kas žudo kūrybą. |
|
| Iš vienos Amerikos rašytojos paskaitos, parašytos apie tai, kas yra šedevrai ir kodėl jų tiek mažai | |
| Kaip perskaityti šią amplifikaciją? | |
| Iš pirmųjų jos skaitytojų klausimų | |
Baugokai galėtų nuskambėti ši istorija apie senas kapines: pradedant ją nuo pabaigos, ji bylotų, kad vieną sekmadienį Violeta (mano žmona) su Milda (dukra) nuvažiavo į Pagramantį, šiandien Dievo užmirštą bažnytkaimį, kur sutikti tenykščiai nepažįstami žmonės jodviem papasakojo dvi versijas apie tai, kodėl jodviejų šeimos kape tarp senelių ir prosenelių buvę perlaidoti 1989 metais iš Sibiro parvežto vyro palaikai; pagal vieną pasakojimą atrodė, kad tasai vyras – dvarininko pavainikis, taigi iš tos pačios kilmingos bajorų giminės kraujo ir ilsisi jam beveik teisėtai priklausančioje vietoje, o kita versija aiškino, kad šito gulaguose nusigalavusio žemaičio ir tėviškėn parskraidinti kauleliai buvę tyčia paslėpti garbios dvarininkų giminės kape, – perlaidotus kitoje vietoje juos būtų tuoj išniekinę anie, kurių giminaičius velionis buvo nuskriaudęs, kai kuriuos ir nužudęs, o prieš mirtį, neva dažnai ir kankinęs, ne vienam ir akis išdūręs.
Štai ir visa istorija iš lietuviškų vėlių gyvenimo XXI amžiaus pradžioje ir tame jų gyvenime gal ne visai užmirštą taliono paprotį, kaip visiems žinoma, gana paprastą: akis už akį ir t. t. Joje gal ir esama to, ko man reikėtų: dėmesio. (Šiandien šis žodis vis retesnis, o aš užaugau prie skelbimų lentų, kuriose kasdien buvo iškabinami vis nauji skelbimai, pranešimai, įspėjimai, prasidedantys juodomis ir spalvotomis (dažnai – raudonomis) raidėmis parašytu žodžiu: Dėmesio!) Dėmesio, beje, ne tokio ir didelio: tikrumas prasideda nuo bet kokio dėmesingumo dvelksmo. „Atgajos“ soduose, kur šiek tiek vėsiau negu Vilniuje, Dominikonų gatvėje, bet karštis vis vien marina visa, kas gyva.
Keli šimtai kilometrų kelionės automobiliu, pasivaikščiojimas Gramančios ir Jūros pašlaitėmis nuo bažnyčios iki dvaro griuvėsių ir kapinių, vos ne trisdešimt Celsijaus laipsnių iki pat saulėlydžio ir sielvartingi išgyvenimai abi moteris labai nuvargino, o naktį, joms jau sugrįžus namo ir atsigulus miegoti, viena jų, išjungdama radiją, piršto nagu susižalojo akį. Tas ir tremtiniu, ir banditu vadintas maišelis kaulų sprogo lyg koks fugasinis užtaisas ir savo skeveldromis kaip plieniniais žmogaus vaiduoklio pirštų nagais grybštelėjo moters vyzdį. Po to – fizika, optika, psichika. Kibirkščiuojantis skausmas ataudė tamsius, bet iki tol ryškius daiktų apmatų siūlus; lyg pagal vienus ir tuos pačius optikos dėsnius tuoj aptemo, užsimerkė ir antra, sveikoji, Violetos akis. Beje, ir užmerktomis akimis moteris matė svetimą ir pavojingą numirėlį išniekintame savo šeimos kape. Vienos giminės dvasia netikėtai prabilo savo mirusiųjų lūpomis, ir buvo akivaizdu, kad tik šitaip gali tęstis mano žmonos giminės istorija.
Tokia galėtų būti epinio kūrinio apie vieną liepos sekmadienį fabula. Prieš šimtą metų ji būtų buvusi panaši į daugelį Jono Basanavičiaus pasakojimų Iš vėlių ir velnių gyvenimo. Šis bei tas iš žydų tikėjimo vertimų į lietuvių tikėjimą: juk gali ir Lietuvoje rastis žmonių, kuriems svarbu statyti tiltą tarp dangaus ir žemės, tarp Kūrėjo ir Kūrinio. Banalus hasidizmas, kilęs, beje, Rusijoje. Šiandienėje literatūroje, kaip minėta, svarbus būtų nebent baugokas jos sakmiškumas. Visa kita – vaizduotės nežadinanti banalybė. Sakmė jau be mitinių būtybių, politinė, socialinė ir psichologinė, vadinasi, neišgalvota ir tik dėl autoriaus įgeidžių ne visai tikroviška. Tiesa, Kauno akių klinikoje galima būtų rasti tosios vaiduoklio sužalotos moters akies gydymo istoriją. Tiktai kam ir kiek ji rūpėtų, jeigu aš pasakočiau ne tiek ją, kiek apie tai, ką veikėmemudu su Džiugu, kol jo mama su močiute grįžo iš Pagramančio kapinių? Dvi visiškai skirtingos istorijos, tik abi yra tos pačios – vienos – dienos istorijos. Be to, mūsų akių istorijos.
Tai gal ir žadintų vaizduotę: mat istorijose nėra tikrumo. Jos – tos pačios ir kitos. Komunikacijos aklagatvis, įrankiai manipuliuoti mūsų sąmonės regėjimais.
Ką turėtume su jomis veikti? Galbūt tik matyti kaip teksto komponavimo būdą. Gretinti, skirti, tapatinti. Kiekvieną šiųdviejų neistorijų leitmotyvą. Su kuo, pavyzdžiui, galima būtų gretinti Basanavičiaus vėles ir velnius? Ir nuo ko juos skirti? Su kuo juos sutapatinti?
Ką reikštų žinoti jas abi? Galbūt jos nurodytų, kad ši amplifikacija yra asiužetiška ir nepretenduoja į jokį naratyviškumą. (Išskyrus pirmąjį sakinį, kuris virto antrašte.) Amplifikacija neturi nei pradžios, nei pabaigos. Sunku ją matuoti ir erdvės atžvilgiu. Tačiau ir istorijų kol kas nėra, tad pirmiausia jas abi aš turėčiau išrasti. Atrasti. Sukurti.
Beje, nebe pirmąsyk.
Esu aprašęs (viename savo romanų), kaip svarbu personažui (pasakotojui? autoriui?) buvo ryžtis naktį pereiti „žydkapius“. Rašydamas turėjau galvoje man puikiai žinomą vietą. Po karo prie parapinių Eržvilko kapinių esančios senos žydų kapinės buvo jau tik skirpstynas ir karklynas su išvartytais, sudaužytais buvusiais antkapiais, – visų užmirštos. Dieną čia vaikai landžiodavo kaip po mišką, o štai vidurnaktį jie ir surišti būtų bėgę kuo tolyn – romano personažas ne atsitiktinai pasirinko šituos žydkapius ir ryžosi pereiti per tokią vietą vien tam, kad suvoktų, kas esąs. Tai buvo jo drąsos ir savarankiškumo išbandymas, sąmoningumo proveržis, ribos peržengimas kaip savęs pažinimas.
Pereiti vidurnaktį per senas kapines – nebūti bailiam. Mano romanas Akmenys, be abejo, yra mažai kam žinomas tekstas. Jei ne Vytauto Kubiliaus „Vagai“ parašytoje vidinėje recenzijoje išreikštas susirūpinimas, kodėl rankraščio tekstas neatitinka romano idėjos, nebūčiau jo tempęs prie tos idėjos ir būsimos knygos nepavadinęs romanu. Jo nereikėtų ir ieškoti, nebūtina tik jį perskaityti, kad prisimintume, ką išgyvena bailus drąsuolis. Yra kur kas senesnis ir labiau žinomas literatūrinis tokio leitmotyvo atvejis. Tai – Išėjimo knyga. Kai esi vienui vienas svetimame mieste, vėlyvą vakarą viešbučio kambaryje vartai stalo stalčiuje aptiktą Bibliją ir akimis perbėgi šį žmonių giminės likiminių įvykių aprašymą, supranti, kad išeiti iš Egipto buvo ne mažiau sunku, negu keturiasdešimt metų praleisti dykumoje ar įžengti į Pažado Žemę. Egipto rykščių motyvas yra ne tik genantis, bet ir stabdantis. Dievo ženklų ir stebuklų paslaptis įmenama, kad būtume išganyti, kad išsiaiškintume ir suvoktume, kas esame. Išgyventi reikia drąsos. Netgi didžiausiam bailiui.
Šitų, amplifikacijos tekstu pavadintų, istorijų atveju, atrodo, yra kitaip: „žinoti“ – vadinasi, nebūti tuo, kas esi. Žinojimas ne tik „praveria“, bet ir „užveria“. Vargu ar šiuo atveju siekiama kalbėti apie išbandymus baime gyvenime. Vėlių ir velnių gyvenimas yra tas pats mums gerai pažįstamas meno pasaulis. Reikia tik likti šiapus arba persikelti anapus gyvenimo. Taip visada būna, kai žiūrime komediją, yra priminęs mums vienas poetas, ir juokas (pro ašaras) visada yra kažkas iš žinių misterijos. Abi moterys keliauninkės, sužinojusios, kad giminės kape tarp garbiųjų protėvių palaidotas abejotinos reputacijos partizanas, sakė man, kad žinoti yra daug blogiau negu nežinoti. Jodvi dievagojosi, kad proseneliai turėtų prisikelti iš kapo ir pabėgti nuo tokios kaimynystės. Tarytum kiti kapai, gal net anapus kapinių tvoros, leistų pamiršti bet kokią kaimynystę.
Taigi užmirškime, ką jau žinome, ir perskaitykime, kas liko nepapasakota kaip sekmadieninės kelionės į Pagramantį užribiai. (Pasižiūrėkime į mažytes šitos akių istorijos siužeto šukes, kurių nematė keliautojos į Pagramantį.) Perfrazuodamas vieną autorių, sakyčiau, kad ne tik atsitiktinumas yra toks pat absoliučiai būtinas kaip ir būtinybė, bet ir siužetas yra toks pat absoliučiai tapatus fabulai kaip ir pati fabula. Dvi fabulos ir dvigubas siužetas viename tekste, ir kiekvienas dukart hermetizuotas, uždarytas. Pasmerktas akių apgaulei.
Pasilikime „Atgajos“ soduose. Jiems – tik ketvirtis amžiaus, nameliai pastatyti pagal devynis tipinius sovietmečio projektus, čia nėra bažnyčios, nėra ir kapinių, tik po viena kita obelim galėtume rasti pakastus gyvūnėlius – nušautą ar užmigdytą šunį, nugaišusią katę ar kokį paukštį. Nėra kapinių ir netoliese esančioje Mykoliškių dvarvietėje. Iš artimiausių sakralių vietų – Batėgalos kaimo kapinaitės už poros kilometrų ant Neries skardžio, dar toliau ir kiton, pietų, pusėn nutolęs Kepaliušių piliakalnis. Prie šitų metafizinės komunikacijos vietų neprisiartinsime, o tik valanda po valandos seksime, ką veikėme, apie ką galvojome, ką bandėme suprasti ir ko nepavyko padaryti mudviem, anūkui su seneliu, kol keliauninkės sugrįžo. Anapus realios kelionės mudu lyg kurmiai rausime urvus po saulės išdeginta pievele, ir tik šviežios žemių krūvelės vienur kitur rodys mudviejų susisiekiančių požeminių kelių kryptį.
Visą aną karštą liepos sekmadienį mudu su Džiugu laužysime Trečiąjį Dievo įsakymą: sunkiai, tiesa, ne fiziškai, dirbsime – mokysimės piešti susapnuotą šunį. Mudu užsikrovėme didelę naštą. Gal ne pagal pečius. Kitas anūkas, Džiugo brolis Fredas, su būriu talkininkų irgi nešvęs: lyg P. Cvirkos Krizas iš Pagramančio jis meistraus sau „inkilą“ gluosnyje, nuo kurio šakų kasdien su draugais šokinėja į Neries vandenis. Nė artyn prie gluosnio jis neprileis jaunesniojo brolio, kaip per mažam uždraus būti meisteriu, ir mudviejų su Džiugu draugystė tą sekmadienį bus vienišų, šiek tiek įsižeidusių dviejų vyrų maištas prieš kitus, nuo mūsų atsiskyrusius šeimos narius.
Pradėsime piešimo pamoką ryte, nors iš pradžių man rūpės visai kas kita. Patikrinsiu, ar ganėtinai alyvos ir aušinamojo skysčio dukters audi, pripompuosiu oro į pernelyg minkštas priekines automobilio padangas, išlydėsiu keliauninkes į Pagramantį, o pats, uždusęs nuo seneliui nelengvų fizinių pratimų, atsisėsiu pavėsinėje ir gersiu puodelį rytmetinės žaliosios arbatos, senčos. Tik po valandos kitos, jau įdienojus, anūkams pabudus, pusryčiausim toje pačioje pavėsinėje, ir, Džiugo prašomas, vėl pasakosiu jam apie Ukvį, jo mamos šunį, kurio Džiugas niekada nebuvo matęs.
Prieš aštuonerius metus čia, „Atgajos“ soduose, mūsų šeimos šuo Ukvis buvo nušautas lyg J. Biliūno Brisius, ir Džiugas puikiai žino šią istoriją, prasidėjusią ir pasibaigusią jam negimus. Ukvis buvo ligotas ir nepritapėlis. Džiugas taip pat nepritapėlis. Jis norėtų žaisti su kiekvienu ir su visais, bet jam nesiseka. Žvėriškai. Jis tuoj susipyksta ir sako, kad nenori su niekuo draugauti. Jis pareiškia, kad nori numirti, ir gal pajunta palengvėjimą.
Džiugas norėtų pažaisti su Arse, kuri jau dvejus metus mūsų šeimoje užima Ukvio vietą. Šuo, aišku, to nežino. Arsė – dramblota rotveilerė, juodąją savo mantiją kur ne kur apsibarsčiusi auksu; su vaiku lakstyti jai greitai atsibosta, ir tada, norėdama atsikratyti Džiugu, ji tupia ir šiepiasi. Rodo Džiugui dantis, baltus ir aštrius. Nelįsk, byloja visa jos povyza, ir Džiugui belieka įsižeisti. Tu bloga ir nesąžininga, sako jis rotveilerei, Ukvis niekada taip nesielgtų. Jis remiasi suaugusiųjų pasakojimais apie sukalbamą ano šuns charakterį.
Arsė jau nešiepia dantų, ji tik žiūri į ją kalbinantį Džiugą rudomis užsispyrėlės akimis. Genetikai tvirtina, kad jos protėviai – ne tik geri piemenų tarnai. Vėliau jie tapo mėsinių sargais. Priešus jie užpuldavo iš pasalų, smūgis primindavo ant galvų griūvančią sieną. Iš po tokios ne visada sveikas išlįsi.
Įžeistoje vaiko sąmonėje gimsta tylus kerštas: Džiugas susiranda laistytuvą ir palaisto gėles, kurios auga ant gerojo Ukvio kapo, paskui eina pro blogąją Arsę prie manęs.
– Atkaskim Ukvio kapą, – pusbalsiu sako. – Gal šuns ten nėra, gal jis prisikėlė? Juk gali šuo prisikelti iš mirusiųjų?
– Ne. Šuo – ne Dievas. Ne žmogus. Jis neprisikelia, – patylėjęs priduriu: – Bet jis gyvena mūsų prisiminimuose. Kaip ir daug kas.
– Ar jis neįkąstų man? Ar pažintų mane?
– Galbūt, – pagalvojęs sakau. – Juk tu – mano anūkas. O Ukvis pažįsta mane. Žino, kas aš.
– O kaip aklas šuo randa kelią? Šiąnakt sapnavau Ukvį. Jis bėgiojo ir puikiai matė. Mane. Visus daiktus. Sapne jis visai ne aklas.
– Šuo užuodžia.
– Ką?
– Kelią, – atsakiau nebe taip tvirtai. – Žmones. Daiktus. Tave. Mane. Viską.
Pasklaidęs knygą, kurią tą dieną skaičiau, šyptelėjau: ką Džiugas sakytų, jeigu aš perskaityčiau paaiškinimus, kuriais autorius palydi savo piešinėlius, beje, labai primenančius vaikiškas keverzones?
– Ne, – Džiugas gynė savo požiūrį, – sapne Ukvis mato. Tu tik nežinai.
– Kodėl tu netiki, kad aklas šuo užuodžia jį? Na, mato. Tu gal teisus. Matyti galima nebūtinai tik akimis. Štai šioje knygoje rašoma, kad šuo mato kojomis.
– Iš tikrųjų? Taip parašyta?
– Taip.
– Ir šitie paveikslėliai – vaikams?
– Ne visai. Ši knyga – nevaikiška. Ji – filosofinė.
– Ką reiškia – filosofinė?
– Joje – daug klausimų, į kuriuos nelengva atsakyti.
– Ir tau?
– Ir man. Pavyzdžiui, klausimas, ar aš suprasčiau Arsės kalbą, jeigu ji mokėtų kalbėti.
– Kodėl? Kodėl nesuprastum, jei šuo kalbėtų? Juk tu supranti mane, kai aš kalbu?
– Taip. Bet Arsė – šuva. Ji – kitokia, negu aš ar tu. Kai ją nupieši, išsyk pamatai, kad ji – kitokia. Dėl to verta piešti kitoniškumą. Žinoti, kaip tampi kitu.
– Ar dėl to visi filosofai piešia?
– Ne. Turbūt ne. Ne visi.
– Ar galiu nuspalvinti šituos piešinius?
– Galėtum, bet aš neleisiu. Tai – ne spalvinimo knygelė. Piešiniai skirti man. Kad geriau suprasčiau, kas čia parašyta. Kad man būtų malonu suprasti, jog aš niekad nesuprasiu, kas yra Arsė arba Ukvis.
– Perskaityk, kas čia parašyta.
– Parašyta, kad ne visai aišku, kaip mes matome. Klausyk: Ar tikrai šuo vejasi zuikį todėl, kad jo kojos mato sprunkantį ilgaausį?
Štai kada mudu tikrai susikalbėjome. Yra dalykų, į kuriuos suaugusieji ir vaikai žiūri labai panašiai. Džiugas nusijuokė balsu, o aš – vien akimis. Juokas užkrečia. Kojos nemato, makaluodamas savo kojomis paprieštaravo Džiugas. Aš pritariu. Jis teisus. Kaip žiūrėti į ką nors kojomis? Gal jų pirštų galais? Tada negalėtume avėti batais. Basnirčiomis buvau įsispyręs į pusbačius numintais užkulniais. Pakrutinau abiejų kojų pirštus. Gal jie ir žiūri į ką, nors tikrai nemato.
Tad kurie daiktai turi akis? Pagal filosofą – visi. O pagal Džiugą – nė vienas?
Mudu pamėginome tokių daiktų – su akimis – nusipiešti. Obuolį. Lėkštę. Mėnulį. Debesį. Buvo visai nesunku. Obuolys su keliolika akių panašus į margutį. Mėnulis – į dekoruotą lėkštę. Duonos kepalas – pirštais subadytas, savaime lyg tuščiomis akiduobėmis sužiuręs.
– Dabar – šunį. Juk tu sapnavai matantį neregį Ukvį. Gal sapne šuns kojos buvo tikrai su akimis. Nupiešk tokį Ukvį.
Ir vėl Džiugas susijuokė.
– Nesu matęs Ukvio. O tu nematei mano sapnuoto šuns. Kaip nupiešti susapnuotą šunį? Ar tu pažintum Ukvį, kurį aš susapnavau?
– Taip. Ne, – nei sutikau, nei prieštaravau. – Būtų keblu. Tavo susapnuotas Ukvis – kitoks. Jis gal nepažįsta manęs ir gal net lotų ant manęs.
– Sapne jis mato. Mato… Bet gal pradėsiu nuo arklio. Gerai? Arklio aš nesu sapnavęs. Tiks gyvas. Koks jis? Gal nubėgti į lauką, kur arkliai ganosi?
Kurį laiką jis mąsto, nepiešia, paskui sako:
– Jau žinau. Sapne visada daug taškų ir rutuliukų.
Džiugas nupiešė – susuko flomasteriu – sapne matytus taškus ir rutuliukus.
Tie taškai ar rutuliukai man priminė tas pačias mudu jau kankinusias slaptąsias daiktų akis.
Tai jos, daugybė matomų ir nematomų akių, ir turėjo virsti kuo nors: obuoliais, slibinais, šunimis. Deja, deja. Pradėjome gal beviltiškai. Nesisekė! Piešėme tarsi nebūties siūlų kamuolius: susuka Džiugas flomasteriu daug linijų, pritaško taškų, paskui man pasako, ką jie reiškia.
Obuolys. Lėkštė. Mėnulis. Pistoletas. Sviedinys. Daiktai ženklai. Tuo jie ir panašūs į žmones, kurie mato šiuos ženklus, bet ir patys tėra daiktai ženklai.
Matanti susapnuoto arklio galva, ja nupiešti Džiugui itin sunkiai sekėsi, ir nė mano talka nepadėjo, – gyvulio snukis buvo vis nepanašus į save, akis – vis ne savo vietoje. Ne geriau sekėsi ir su matančiomisarklio kojomis. Kur jose turėtų būti akys, Džiugui buvo neaišku, paabejojęs prikabino jas pačioje apačioje kaip dvi mažytes pasagas.
Arklį jis nupiešė lyg Leonardas da Vinci – piestu stojantį.
„Pabaisa“, – apibendrino Džiugas visą darbą ir pasiūlė piešti Lemtono slibiną – tikrą pabaisą iš ne sykį perskaitytos anglų pasakos. „Puiku, – sutikau, – jeigu tik jį įsivaizduoji.“ Flomasterio nosis vėl ėmė šmižinėti po popierių. „Štai, – sako Džiugas. – Visai lengva.“ Slibinas – baisus, devynios jo galvos susirangė viena apie kitą ir atrodė kaip viena. O ir akių jis turėjo daugybę – ne tik galvose, bet ir krūtinėje, ir pilve, ir kojose, ir uodegoje.
Matyti. Matyti. Matyti. Piešėjui reikia matyti. Kaip Mozei – degantį krūmą. Ne vien susitikus su Dievu žmogui prireikia poezijos – nekasdienės kalbos. Džiugas turi pamatyti, ko nematęs, ir tai, be abejonės, nėra kasdieniška.
Slibinas taip pat panašus į piestu šokantį arklį, bet ir tai jam pritiko – atrodė tikrų tikriausias slibinas. Pavyko Džiugui toji Lemtono pabaisa. Graži, bjaurybė.
Lyg ir paaiškėjo, kad piešti slibinus – lengviausia. Nors jų nesi nei matęs, nei sapnavęs.
Pagaliau – šuo. Ukvis, šuo, kurio jis niekada nėra matęs.
Vėl kankynė, kaip ir su arkliu.
– Vargšas. Šuo su pėdkelnėmis, – pasakė Džiugas apie savąjį Ukvį su akimis ant kojų. Šuo piešiny tarsi mūvėjo vaikiškas kelnes. – Aš juk nemėgstu raštuotų pėdkelnių.
Prisiminiau, kad Artūras, su kuriuo Džiugas pešasi vaikų darželyje, dažniausiai mūvi šachmatų lentą primenančiomis pėdkelnėmis.
Ir juodais rutuliukais Džiugas nudažė visas šuns kojas.
– Aš sapnavau juodą Ukvį, – paaiškino. Šeimos suaugusiųjų pasakojimai Ukvį minėjo kaip šateną, kurį reikėdavo dažnai šukuoti ir kirpti. – Sapne jis buvo juodas kaip varnas. Juodesnis už Arsę.
Kol Džiugas piešė susapnuotus taškus ir rutuliukus, aš suvokiau, kad visą sekmadienio rytą sapno klausimai mane kamavo labiau negu Džiugą. Jam tai – žaidimas. Galėtume žaisti ir ką kita. Štai išeitume purtyti vyšnios, nuo kurios byra tikri saldainiai (kartais taip „Atgajoje“ būna), ir jis tuoj pamirštų dabartinį rūpestį.
O aš tebeklimpau į sapnų filosofijas. Klausinėjau save.
Kodėl sapnuoju retai arba neprisimenu, ką sapnavęs?
Gyvenu be konfliktų. Mano vas hermetis, hermetiškasis indas, yra tuščias.
Tačiau gal kaupiu jame svetimus konfliktus? Pasak G. Hegelio: visa, kas mano knygose priklauso man asmeniškai, yra klaidinga.
Ar menu savo pirmąjį sapną?
Ne. Bet juk tikrai būta tokio. Ar jis mena mane?
Gal bandžiau išsiaiškinti, kada pradeda sapnuoti vaikai, pavyzdžiui, mano anūkai?
Ne.
Tik buvau skaitęs, kad vaikai sapnuoja ir dar negimę, įsčiose, bet dėl to juk netampa aiškiau, ar sapną įsčiose kas nors prisimena kaip sapną. Ar nėščios motinos žino, kada ir kaip žmogus supranta, kad jis mato sapnus, nepaaiškino net S. Freudas. Sapnavau Ukvį, sako man Džiugas, bet nesu tikras, kad vaikaitis žino, jog jis naktimis sapnuoja. Abejoju, ar jo sapnai skiriasi nuo to, ką jis veikia pabudęs. Džiugas tikina, kad jis tikrai sapnuojąs, ir net išvardijo ką. Ukvį (jo Džiugas niekada nebuvo glostęs, bet yra matęs jį fotografijose), Artūrą (su juo lanko darželį), burbulinę „oranžinę“ (pagal dėžutės spalvą) kramtomąją gumą, pilkąjį alyvinį (mėgstamą obuolių rūšį). Tarytum nebuvo kuo abejoti: visa tai galima susapnuoti. „Pamėgink nupiešti, ką sapnavęs, – prašau, – ne tik Ukvį, arklį ar slibiną.“
Norėčiau sužinoti, ar tikras ir susapnuotas obuolys skirtingi: ar galime susapnuoti tapatybės skirtybę. Daiktai gali būti panašūs į žodžius. Dvasia gali būti ženklas. Piešinys tėra kažkas, ko mes negalime, kaip viso kito, suprasti atvejis.
Galim piešti, kaip norim, galim kalbėti, ką norim. Ko nemokam nupiešti, tai pavadinam vardu. Ką ištariam, nebūtinai turim nupiešti.
Klausinėdamas ir atsakydamas tebegalvojau apie savąjį sapną. Lengva paliepti piešti sapną. Ir man pačiam būtų gerai jį nusipiešus; išvydęs jį kaip piešinį, aiškiau suvokčiau, ką susapnavęs. Man baugu savojo sapno ir todėl neatsikratau minčių apie jį. Prašydamas Džiugo piešti savąjį sapną tarsi dalijuosi su vaikaičiu tąja baugastimi.
Sapnai susiję su regėjimų rūšimis.
Pernelyg sunku paaiškinti Džiugui, kas yra mūsų regėjimas. Jeigu ne pagal optikos dėsnius, tai ir aš nežinau. Platonas manė, kad akis tėra plyšys, pro kurį „išskrenda“ ypatingi regėjimo spinduliai, tad matymas esąs viso kūno dalykas. (Nereikia juoktis, Džiugai, mato ir zuikio kojos.) Sokratas pripažino, kadžiūra mums reikalinga vien tam, kad apaktume, nesustotume prie to, ką matome. Aristotelis „regėjimo organu“ vadino ir akį, ir sielą. Paradoksalu, tačiau akis antikos filosofams atrodė esanti žiūros aplinka. Tad ir šiandien topai „sielos akys“ ir „žiūros protas“ daug kam atrodo tapatūs.
Visa toji maišatis ne tokia jau nereikšminga, kai svarstome, kaip galime regėti bėgantį zuikį ar savąjįsapną. Susigrąžintąjį, prisimintąjį sapną.
Amplifikacija (šį žodį, verstiną galbūt kaip nušvitimas, vartoja analitinės psichologijos kūrėjai) nėra visiškai skaidri. Visiškai skaidrių dalykų ar daiktų neįmanoma surasti. Žodžių linzes mūsų akims gal ir nesunku uždėti, gal jos lyg pensnė nuvalytos ir beveik nematomos, tačiau ką daryti su tamsumais, į kuriuos jų skaidrumas mus nulydi? Ar Mėnulio užtemimas yra paties Mėnulio pasikeitimas?
Ne. Juk astronomai aiškina, kad kažkas atsitinka su Žeme, Saule ir pačiu Mėnuliu.
O mūsų pačių akių tamsa? Gal pagal Marcelijų Martinaitį: akių tamsoj, širdies šviesoj? Oksimoronų steigtis – ne vien poezijoje.
Tegu jinai, akių tamsa, šiandien nebus paniekinta; jei kalbos filosofų reikia išsiugdyti, tai žiūrosfilosofais gimstame visi. „Pušinėjantys“ vaikai gal klausinėja savęs, kas yra daiktai tamsoje.
Štai Džiugas kartais žaidžia nelengvą lingvistinį loto: piešiniams vienose kortelėse reikia surasti kitas korteles su jose užrašytais nupieštųjų daiktų pavadinimais. Būtų gal ir labai paprasta, jei Džiugas mokėtų skaityti. Kol kas žodžius jis įsidėmi kaip ir daiktus, „skaito“ kaip paveikslėlius. Raštas jam tėra grafinis ženklas, bet nebūtinai toks pat kaip mokančiam skaityti. Džiugas dėlioja korteles kaip nori, ten, kur, jo akimis, jos turėtų būti. Tačiau koks jis pasitikintis ir patenkintas savimi! Padėčiau jam, ir labai norėčiau, kad klausimas, kuris vienu ar kitu atveju iškyla mums, taptų prasmingas netgi tada, kai kortelės su daiktų vaizdais ir pavadinimais tyčia (!) sumaišomos. Nutolsta vienos nuo kitų. Sapnuose tokia sumaištis nieko nestebintų, bet ne vien sapnus turiu galvoje. Būna, kad gyvenime „aklas aklą veda“, – kaip juodu nueina ten, kur jiedviem reikia? O juk eina ir nueina, ir net greičiau negu regintieji. Paaiškinti tokią sėkmę yra nemažiau keblu negu elgetos ir princo tapatybę. Nesame juk tie, kurie žinome, nes nežinome, kokius impulsus mums siunčia akys; gal siunčia net užgesę – tebegyvuoja, neužgęsta žiūros aplinka.
Piešimas užkrečia. Mėlyna linijų raizgalynė popieriuje priešais Džiugą žalsvėja po šmirinėjančia geltono flomasterio nosimi. „Tu matai žalsvus sapnus?“ – klausinėju anūko, o jisai pritariamai žybsi akimis ir linksi galva. „O kaip su juodu Ukviu? Tokiu juodu kaip ir Arsė?“ Džiugas nenusileidžia. Dabar jis žino: ne, ne juodas buvo Ukvis, jis sapnuoja kitokius sapnus. Žalius žalius. Kas jį perkalbėtų? Anot Jono Aisčio:man nesvetimi atodūsiai žali. Obuolys – žalias, toks pat kaip ir ant palangės. Tikras. „Bet aš norėčiau juos matyti geltonus, – atsako Džiugas, – norėčiau tokius juos ir nupiešti. Kai piešiu, jie pavirsta žaliais.“ Nenupieši, linguoju galva, net jeigu tasai sapnas – apie piešimą. Sau mintyse priduriu: bandyti, aišku, niekas nedraudžia, bet gal verčiau sapną apsakyti. Aprašyti. Rašyti drąsiau negu piešti. Tai kodėl pradėjęs dėstyti literatūrą universitete vis dažniau kalbu apie kitų rašymus, negu pats rašau? Gal bijau rašyti. Bijau ne prastai rašyti, o rašyti išmanančia savo darbą ranka. Ranka, parašanti žodį, rašo ne tavąjį, o kitų žodį.Je est un autre, primintų A. Rimbaud. Ar yra prasmės rašyti mirusius žodžius? Ar yra prasmės išmokti rašyti, gerai rašyti, parašyti šedevrą, jeigu pastarasis jau nesikeičia, negerėja, nešedevrėja? Jokios. Kaip nėra prasmės rašyti prastai, nes besimokydamas rašyti pradedi rašyti visai pakenčiamai, gal net gerai arba net priartėji prie to, kas laikoma šedevru. Nematomas šedevras, kaip rašė Honoré de Balzacas. Paslaptis, anot Gertrudos Stein, yra tokia: tą akimirką kai tu esi tu kadangi tavo šuva tave pažįsta tu negali parašyti šedevro ir šitaip klausimas baigtas. Šedevras neįmanomas, bet jeigu jis atsiranda, tai kažką byloja.
Piešdamas, kaip ir rašydamas, nieko neišgelbsti. Vyksta ir tavo rankomis spartėja daiktų, kuriuos tu nori nupiešti ar aprašyti, irimas. Už lango visame „Atgajos“ sode kiekvieną akimirką kas nors nyksta. Miršta. Šešiasdešimt šešiuose šešių arų sklypeliuose plazdanti gyvybė keičiasi. Vadinasi, kažkas išnyksta, numiršta, kad užleistų vietą atsirandančiam, gyvam. Pasiryžti numirti yra sunkiau negu mirti, štai taip, kaip miršta ir nenumiršta visas pasaulis. Tikras ir susapnuotas, prasimanytas, įsivaizduotas. Man vaidenasi, kad tai, kas prasidėjo šio sekmadienio ryte, yra visiškai nerealu. Beveik nebesvarbu, ar šios amplifikacijosveikėjai gyvi, ar mirę, ar jie keliauja į kapines Pagramantyje, ar jie piešia susapnuotą šunį „Atgajos“ soduose.
Galvojimas, rašymas, piešimas yra labiausiai nerealūs dalykai. Jiems nepritaikysi mirties ir gyvenimo kriterijaus. Nepasakysi, kad ši aplinkybė nesvarbi. Ji paverčia niekiu įsikalbėtą ar realų talento stygių, įstumia ten, kur išsižioję tavęs laukia fluxus ir panašūs meno komediantai. Viskas tinka, everything goes. Beveik ramu ir šventa, kai sužinai (staiga pagalvoji ir patiki), kad ir „Lietuvos ryto“ penktąjį puslapį, ir „Respublikos“ skiltį „Vienu sakiniu“ gali skaityti kaip W. Shakespeare“o tekstą.
Vis dėlto Jonas Mekas yra prasto rašymo ar meno be ribų aristokratas. Juk jis siūlo tam tikras žaidimo taisykles. Ne viskas jam tinka. Vaiko keverzonė, meistro teplionė. Visi suklaidinti. Visi klimpsta į meno ideologiją. Pastarojoje meno nė kvapo, bet juk ant ko nors turėtų laikytis menas? Movizmas, štai ko man reikia, gyvenimo saulėlydy prisipažins Valentinas Katajevas, rusų, o gal žydų rašytojas. Movizmas, anot jo, prastas rašymas. Jo Šventasis šulinys yra toks – prastas rašymas. Kaip ir Užmaršties žolė, Mano deimantų vainikas ar Jau parašytas Verteris. O kodėl geru rašymu vadintinas to paties autoriaus Orendorfo sala, Geležies valdovas, Pulko sūnus ar Juodosios jūros bangos? Jokia Socialistinio darbo didvyrio proza negalėtų būti prasta. Kaip ir Eduardo Mieželaičio lyrika. Intelligenti pauca, prisiminė lotynišką posakį Paulis Valéry, žavėdamasis minimalistiniu graverio piešiniu, tuo, ko beveik nėra, arba yra labai mažai, ką galima visaip pavadinti – linija, skaičiumi, tvarka, forma, ritmu… Studijuodamas neliteratūrą, pačioje savo literatūrinių bandymų pradžioje, drįsau rašyti iš neišmanymo. Kaip šokdamas į vandenį tada nesvarsčiau, ar gilu. Pūkštelėsi ir suprasi. Traukė kitoks mąstymas. (Iš sovietmečio fizikų traukiau į lyrikų būrį, bet didžiavausi, kad nesu lyrikas, tai yra neverkšlenu prie berželio Sarbievijaus kieme.) Literatūrinis profesionalumas man buvo svetimas, ir tai buvo manoji korta.
O dabar? Juk akivaizdžiai kenčiu jo, rašymo amato, gundymus. Vos laikausi, vos nepasiduodu. Kai gali rašyti, ką nori, kai gali išleisti už savo ir kitų pinigus, ką nori, gal centimetras po centimetro traukia metrinės savų knygų lentynos. Technokratas Vygintas Šukys, iš kurio knygų ne vienas mūsų mokėsi kompiuterio abėcėlės, demonstratyviai matuodavo kiekvieną naują Ramūno Klimo knygelę ir bičiuliškai ironizuodavo: „Dieve, kokia plona, ir kiek mažai centimetrų tu teparašei“. Taip ir pasibaigė: Ramūnas jau neberašo, ir jo knygų „centimetrų“ liko tiek pat nedaug. Jo rankraščiuose (bent Maskvos laike) neužtinku piešinių, juodraščiai dingę, gal sudeginti, publikuotas tekstas žodis žodin sutampa su paskutiniuoju kompiuterio variantu, tad ir pomirtiniai Ramūno Klimo raštai nepastorės, liks tie patys keli centimetrai, o ne metrai.
Kai rašau ne kompiuteriu, matyt, iš įpratimo „peckioju“. Popierius viską iškenčia, be to, aš irgi nepasilieku ilgam rankraščių. Tebepiešiu prastai, kaip ir prieš keturiasdešimt metų. Net nebandau spyriotis, išsyk ieškau „profesionalių“ paišybos kelių. Nesu jų pamiršęs. Katinui ar zuikiui nupiešti tereikia kelių apskritimų ir trikampių. Kuo daugiau klišių! Piešimas panašus į paupyje (pajūryje) susirinktų akmenėlių karoliukus.
Kitaip elgiasi Džiugas. Nežinia, kaip jis piešia. Iš melsvai žalių linijų susuktos „galvos“, pasak jo,esančios obuoliai. Susapnuoti, paaiškina. Žali, priduria, kaip ir anie, ant palangės. Atsiradę iš mėlynos ir geltonos spalvos linijų.
Kaip ir šuo su pėdkelnėmis, ir vėl be jų. Žiūri savo akimis neakimis. Vėl tik linijų rezginiai, kuriuos pats žiūrintysis turi paversti „tikrovės“ vaizdais.
Baisiai keistai piešia vaikaitis: pabaigia tuo, kuo pradėjęs.
Arba visai kaip aš: nemoka pabaigti ir niekada nepabaigia piešinio. Vadinasi, ir nepradeda jo. Žinau, kai kurie piešėjai viską pasiekia pirmuoju bandymu. Taškai ir rutuliukai yra, anot Džiugo, viskas. Piešinys – ne forma, bet būdas ją pamatyt, – taip rašytojams vienas garsus dailininkas aiškino, kas esąs piešinys.
Dailininko nuomone, nederėtų rašytojams imtis teptuko ar pieštuko. Suprantu jį.
Iš kur tasai rašytojus persekiojantis noras gadinti popierių? Lentgalis, kurį šiandien pasidėjau priešais vietoj popieriaus lapo, – jokia išeitis. Į jį aš žiūriu kaip į popieriaus pakaitalą. Juk ir aš rašau geriau negu piešiu. Moku atpažinti literatūrinį profesionalumą ir bėgu, moku pabėgti nuo tokio. Tai – dovana. Turi ją ne kaip profesinį gebėjimą prirašyti daug popierių, o balsą, kuris pranoksta mano ketinimus. Ko daugiau? (Franzas Kafka: Aš norėčiau išmokti piešti. Visą laiką bandau išmokti. Tik nieko neišeina.) Kai dingsta ne tik gramatika ar skyrybos ženklai, bet ir žodžiai, o pieštukas ar plunksna nesustoja, vadinasi, jie juda ta pačia kaip ir vaizduotė linkme. Pastorintos raidės; paryškinti ar išbraukti sakiniai, klaustukai ir kiti(!) žodžiai paraštėse; nauji sakiniai, kuriuos skubėdamas užrašau greita ir ištįsusia it siūlas rašysena, jos po kurio laiko pats nepajėgiu įskaityti; trikampiai, apskritimai, „karakuliai“, kurie nieko man pačiam nesako. Keistoka toji liekamoji „plunksnos projekcija“ popieriaus lape. Yra būdų ją slėpti. Išleidęs pirmąją knygelę, plonytęLoteriją, nusipirkau „Consul“. Rašomąją mašinėlę. Ir antrą, pavadintą „Erika“. Trečią, antikvaro puošmeną, vardu „Everestas“, po 1990 metų įvykių gavau kaip Švedijos pastoriaus labdarą vargstančiam lietuvių rašytojui. Ar tik ne keliasdešimties mašinėlių siunta buvo išdalyta tikriems lietuvių literatūros klasikams ir jų parankiniams, besivaržantiems dėl jų vardo paminėjimo bent literatūros istorijoje. Rašydamas mašinėle ar kompiuteriu prarandi individuacijos galimybę: tarp pirštų ir popieriaus lakšto vis daugiau plyšių, kuriuose šeimininkauja kiti. Nepalieka jie man juodraščių, o tik – variantus, kuriuos suplėšau ir išmetu į šiukšlyną.
Nuo to laiko, kai paslėpiau parkerį (įmečiau į stalčių ir pamiršau jį), panašu, kad esu tik buvęsrašytojas. Tiems, kurie norėtų sovietinę lietuvių literatūrą užmiršti kaip literatūrą, po kurio laiko prie žodžiobuvęs bus visai nesunku pridėti priešdėlį „ne“. Nebuvęs. Jeigu būsiu įrašytas į literatūros istoriją, tai nebent kaip jos dalyvis: esu dirbęs įvairiausius literatūros politikai priklausančius darbus, tarp kurių vienas sudėtingiausių – derybos su Sovietų Sąjungos rašytojų organizacijos valdžia dėl lietuvių rašytojų bendrijos nepriklausomybės. Ji buvo paskelbta 1989 birželio 7 dieną. Dabar šis įvykis toks pat nesvarbus, kaip ir pirmoji mano knyga. Tiesa, yra šis tas bendra šiems istorijos paribiams: nei vieno, nei antro nebepakartosi. Bendra galbūt ir tai, kad sutarties tarp rašytojų sąjungų kaip nacionalinių politinių subjektų dešimtys variantų varė į neviltį ir kėlė bejėgystės pojūtį kaip ir rašant novelės variantą po varianto. Nebegaliu rašyti.Kas ir kiek kartų yra pakartojęs sau šį verdiktą? O kuris – dažniau ar daugiau kartų? B. Radzevičius? A. Masionis? L. Jacinevičius? R. Granauskas? Jei rašymas yra likimo ar Dievo dovana, nereikėtų sielvartauti. F. Kafkos dienoraščiuose negalios motyvas dažnėja nuo 1910 metų: Neturiu jėgų parašyti bent vieno sakinio. Nemiegojau tris naktis. Menkiausia pastanga ką nors veikti atima iš manęs paskutines jėgas. <…> Šiandien sudeginau daugybę senų, šlykščių popierių. <…> Ištarta balsu mintis išsyk netenka reikšmės; užrašytoji taip pat visada jos netenka. <…> Aš turėčiau išsimiegoti ir pailsėti. <…> Negaliu daugiau rašyti. <…> Viena eilutė kai kada man pavyksta, <…> kitą dieną aš vėl be jėgų. <…> Beprasmiškai eikvoju savo jėgas, būčiau laimingas, jeigu galėčiau rašyti, bet nerašau. Galvos skausmai nepalieka manęs…Spaudžiodamas rašomosios mašinėlės ar kompiuterio mygtukus, apgaudinėju pirštus ir akis. Jei gali nerašyti plunksna, nerašyk ir kitaip; toks gal rašytojo įstatymas. Beje, puikiai motyvavau, kodėl slepiu stalčiuje parkerį: plunksna mano pirštuose neretai virpa, lyg užsirašinėčiau savo kardiogramą. Pats kartais neperskaitau parašytų žodžių. Labai paprasta: rašymas kaip dovana – ne amžina. Jeigu jos iš viso būta.
Gal prasta rašysena – tik artėjančios senatvės, ligos (Parkinsono? Alzheimerio?) ženklai?
Piešinį pagadinti sunkiau. Jam labiau nei dailyraščiui tinka virpantys, su širdimi sujungti pirštai. Tikrovėje juk nebūna jokių tiesių linijų, o piešinys labiau nei raštas tebemėgdžioja tikrovę. Be abejo, jeigu mes manome, kad matome ją.
Sapnas, kaip ir rašymas, tik iš pradžių atrodė nesusijęs su piešimu. Devynioliktame amžiuje aš būčiau valstietis ir man nė į galvą neateitų piešti sapnų. Jei ir rūpėtų pasvarstyti, ką reiškia sapnas, atsiversčiau sapnininką. Net spaudos draudimo laikais jį būčiau radęs. Dabar jau dvidešimt pirmas amžius, ir aš esu išėjęs iš savo kaimo. Kur atėjęs, reikėtų klausti kitų. „Atgaja“ nėra miestas, ir bent jau čia kasmet vasarodamas aš jaučiuosi kaip sovietiniame gatviniame kaime.
Prieš saulėtekį mane prižadino šuns letena, atsisėdau lovoje ir pasičiupinėjau nugarą. Tarpumentę niežtėjo lyg sapne, bet jokio sapnuoto girinio obuoliuko joje neužčiuopiau. Buvau gal piktas dėl labai ankstyvo kalės ūpo pasivaikščioti. Paprastai juk keliamės ir traukiame į paupį visa valanda vėliau, apie šeštą. Tebemiegojo abu anūkai, Džiugas ir Fredas. Prisiminiau, kad jųdviejų mama turėtų jau keltis ir su močiute trenktis toli į Žemaitiją; Pagramančio bažnytėlėje šiandien bus aukojamos šv. Mišios už kilmingus giminaičius. Jodviem, mamai su dukra, reikės sukarti beveik penkis šimtus kilometrų; bažnytėlė – anapus Tauragės.
Visą laiką jausdamas šuns letenos grybšnį tarpumentėje, paneriais sugrįžau su Arse saulei vos per sprindį tepakilus virš pušų viršūnių. Termometras jau rodė dvidešimt laipsnių. Užsiplikiau arbatos, prižadinau keliauninkes, pagirdžiau jas kava ir išleidau pro vartus taip ir nesusitarusias, kuriuo – Žemaičių ar Panemunės – keliu nuvažiuoti būtų arčiau.
Skaityti rytais buvau įpratęs, bet ėmiausi vakar vakare pradėto staliaus darbo.
Ant nusiobliuotos lentos storu pieštuku braižiau kvadratėlius būsimoms skylėms ir staiga labai aiškiai prisiminiau, ką sapnavęs. (Dažniausiai sapnus tuoj pat pamirštu.)
Sapnavau skaudulį, iškilusį man tarpumentėje. Pajutau skausmą, apčiuopiau jį girinio obuoliuko dydžio, jį skaudėjo, jis tvinkčiojo kaip pūlinys kojos pėdoje, perdurtoje surūdijusia vinimi ar su neištraukta rakštimi vaikystėje. Negalėjau niekaip jo pamatyti, apžiūrėti ir suprasti, kodėl jis iškilo, tad staipiausi prieš veidrodį atsisukęs į jį nugara, gręžiodamas galvą ir pykdamas dėl trumpo, rodos, paprastiems norams nepaklūstančio kaklo; lyg šunytis be balso inkšdamas kasiausi, draskiau nagais tai, ko nemačiau. Nuo gremžimo po panagėmis atsirado kraujo, o skausmas tik padidėjo, ir aš, laikydamas rankoje nusivilktus marškinius, išbėgau lauk. Pirmojo sutikto kaimyno, atrodo, tai būta Liudo, seno mano bičiulio Z. sūnaus, ėmiau prašyti, kad pasakytų, kas ten, ant mano nugaros, kur aš nematau. Liudas paėmė iš manęs marškinius, jais nušluostė krauju ir pūliais ištepliotą odą ir tik po ilgoko apžiūrinėjimo, nustebęs, matyt, dėl mano išvaizdos ir prašymo, ištarė:
– Nežinau. Bet tai – ne skaudulys.
Man prireikė jo kaip ir maldauti, kad ką nors pridurtų. Atrodžiau, matyt, labai sutrikęs.
– Panašu į akį. Matau lyg jos obuolį, rainelę, vyzdį. Srūva kraujas, bet…
Tada Arsė ir prižadino mane. Letenos grybštelėjimu ji užgavo iš skausmo tvinkčiojusią kūno vietą. Paskui kaip visada ėmė lyžčioti ranką. Buvo iš anksto dėkinga už viską, ką gero jai padarysiu. Pabudęs sapną kurį laiką prisiminiau, gal tebemačiau labai aiškiai; kai ką ir nauja; tik tada prisiminiau, kaip atsirado tasai skaudulys tarpumentėje. Juk jau vakar žaidėme su Džiugu piešimą. Jau vakar vakare aš nupiešiau skaudulį raudonu Džiugo flomasteriu, susukau jį vienu judesiu, panašiai dailininkai japonai plonyčiu teptuku per akimirką nutapo kokį pumpurą ar visatos šviesulį. Tačiau aš jį nupiešiau štai ant šitos lentos, iš kurios buvau sumanęs padirbti naują pasostę persenusiai virtuvės kėdutei.
Mečiau braižyti kvadratėlius juodu staliaus pieštuku ant tos pačios lentos. Ant jos buvo jau trys aiškiai pažymėtos vietos, kur iškaltose skylėse turėtų tvirtai styroti restauruojamos kėdutės kojos. Ten, kur turėčiau žymėti ketvirtosios kojos vietą, raudonavo vakar susuktas japoniškas pumpuras. Raudonas. Jis buvo čia, ant lentos, o ne ant mano nugaros.
Lioviausi meistravęs. Šventadienį nepritinka. Senovėje būtų sakyta: nuodėmė. Skaityti netraukia, bet rašyti juk galiu. Žurnalui „Vilnius“ esu prižadėjęs kelis sakinius apie jubiliejines Karaliaus Mindaugo karūnavimo iškilmes. 750 metų. Kam ir kas toji mūsų tautinė šventė užsieniečiams? Surezgiau porą sakinių. Rašyti, matyt, nesiseks. Nusipiešiau mažytį karalių Mindaugą. Nė kiek nepanašų į Regimanto Midvikio Lietuvos karalių, iškaltą iš akmens.
Eugenijus, redaktorius, palauks, nusprendžiau ir užsirašiau popieriaus lape amplifikacijos antraštę:Akių apgaulė. Pirštai nevirpėjo, antraštė pranešė labai aiškų mano norą: netikiu tuo, ką mačiau sapne. Nesu nei Freudo, nei kurio nors jo pasekėjo fanas. Tačiau neneigiu, kad psichoanalitikai savo kalbėjimais kai ką nurodo, kažką su kažkuo susieja, šį bei tą padeda suprasti. Mano sapnas, be abejonės, nurodė į pradėtą skaityti knygą apie Kafką, bet jis nurodė ir į kažką iš mano pasaulio, ko aš dar nežinau.
Taip, man buvo aišku, kad jau rašysiu, tiktai ne „Vilniaus“ redaktoriui pasižadėtą esė, o kitą tekstą. Bet ir tada užuot rašęs ėmiau piešti senas taburetes, kurioms atėjo metas atjaunėti. Buvau įsipareigojęs jas restauruoti.
Po pusryčių Džiugas atėmė iš manęs pieštuką.
Tą vasarą Džiugas ėjo jau šeštuosius metus ir labai troško būti vyresnis už brolį; juodu skyrė ketveri; kad metai lėktų greičiau, jaunėlis su manimi susitarė švęsti gimtadienius kas mėnesį. Idėja su ironija buvo pakuždėta vyresniojo, Fredo, o iš tikrųjų jo (mūsų) nusižiūrėta iš švedų rašytojo knygelės apie išmintingą katiną Findusą. Idėja buvo puiki, bet amžius, pasirodo, yra priklausomas tik pats nuo savęs. Jis buvo vidinis ir įsikišti į jį buvo ne taip jau paprasta. Nuo pavasario atšventėme jau net tris Džiugo gimtadienius, bet metai nepasikeitė. Tebebuvo penkeri, na, tebeėjo šešti, ir tiek. Gal kas savaitę turėtume uždegti jubiliejines žvakutes, gal kasdien mudviem reikėtų ne pusryčiauti, o švęsti gimtadienius? Fredas griauna visas mudviejų viltis; švęskit, šaiposi, nors ir kas valandą, aš liksiu vyresnis.
Štai ir šį sekmadienį: smagiausia, kai vyresnysis brolis su savo draugais dingsta paupyje, stato sau „inkilą“ gluosnyje, o mudviem niekas netrukdo piešti, patiems obliuoti ar kalti lentas.
Tačiau šiandien – sekmadienis, lentų mudu, matyt, neobliuosime ir nekalsime. O ir Džiugas man nelabai rūpi. Ką aš vakar nupiešiau ant lentos raudonu flomasteriu? Tikrai ne savo ligą. Esu sveikas, bent jau tarpumentėje nėra nei skaudulio, nei žaizdos. Tereikia susigaudyti, kas vyksta manojoje dvasioje kaip alchemikų „hermetiškai uždarytame inde“. Televizoriaus beveik nežiūrėdavau, telefonas buvo išjungtas, be pašnekesių su vaikaičiais derėjo prisiminti skaitytas knygas.
Taip ant stalo atsirado jau ne sykį vartytos iliustruotos knygos suaugusiems ir vaikams.
Atsiverčiau įpusėtą skaityti Darylo Sharpo knygą apie Kafką Nematomas varnas. Nebuvo abejonės, kad ji galėjo kelti sumaištį manajame „inde“. Studijos autorius – iš Toronto, meno magistro mokslus baigęs Ciūriche. Parašyta pagal C. G. Jungą, psichoanalizės maras, matyt, tebesiaučia Amerikoje. Baigdamas skaityti skyrių, užtikau jame narpliojamą antrąjį Kafkos sapną… apie ištinusį skruostą. 1922 metų kovo 22–23 savo dienoraščiuose Kafka įrašė: Po pietų. Sapnas apie tynį ant skruosto. Nuolat virpuliuojanti riba tarp kasdienybės ir kur kas labiau realiu atrodančio siaubo.
Prisiminiau, kad apie pirmąjį (panašų) sapną buvau perskaitęs vakar, kai pats dar nebuvau sapnavęs apie skaudulį. Darėsi aišku, kad psichoanalitikas ir menų magistras Sharpas atkapstė daug, gal net viską, ką tik buvo galima rasti: ir 1911 metais Kafkos susapnuotą aklą berniuką su akiniais, ir rašytojo „animą“, atpažintą iš berniuko ir jo motinos akinių asociacijos, ir dar vieną (vaikystės) sapną apie Buridano asilą – nuorodą į chtoniškąjį rašytojo šešėlį („varną“), lydėjusį jį iki mirties. Kalbant apie tą varną reikėtų kai ką perrašyti iš „Dienoraščių“ (1921, spalio 17): Aš netikiu, kad tarytum yra žmonių, kurių vidinė būsena panaši į manąją, nors ir galiu įsivaizduoti tokius žmones, tačiau netgi įsivaizduoti negalėčiau, kad apie jų galvas, kaip apie manąją, visą laiką lakiotų nematomas varnas. Sharpo knyga iliustruota paties Kafkos piešiniais. Jie suklasifikuoti ir interpretuoti. Einama prie išvadų: tik 1922 metais, nelikus ir dvejų metų iki Kafkos mirties, XX amžiaus filosofinio romano kūrėjas atsisveikinęs su savo vaikiškomis iliuzijomis. Ką reiškia toks analitiko džiūgavimas, kad tik porą metų Kafka tebuvo, reikėtų sakyti, suaugęs vyras? Argi rašytojas neturi teisės mirti kartu su savo vaikiškomis svajonėmis? Nematomasis varnas suka ratus gal ne apie savo auką, o kūrėją? Paskutinis įrašas Kafkos dienoraštyje skirtas rašymui: Vis labiau bijau rašyti. Tai suprantama. Kiekvienas žodis, kurį pakiša dvasių ranka – tasai rankos mostas yra joms būdingas judesys, – tampa ietimi, sviesta į kalbantįjį. Jungo sekėjo (Sharpo) komentaras: tyli neviltis ir baimė dėl kiekvieno žodžio – „tėvo pasaulio“, logoso asimiliacija, ietis – „negatyvioji intuicija“, iš dalies – paranoja. Kafka, rašo Sharpas, prieš jį puolančias neviltis ir baimes turėjo tik dvi vieno ginklo rūšis: rašymą ir viltį ką nors parašyti.
Ar to nematyti iš piešinių dienoraštyje?
Rašytojo dienoraštis nėra jo knyga. (Neturėtų tokia būti; ką rašė Alfonsas Nyka-Niliūnas, o išleisdamas knygą pavadino dienoraščiu? Kas yra Jono Meko Nervuoti dienoraščiai? Ką viešuosedienoraščiuose rašo Sigitas Geda?)
O rašytojų piešiniai savaime yra dienoraštis, sunkiausiai sufalsifikuojamas. Gal todėl autorius mėgsta žodžio kaukę.
Knygos dažnai iliustruojamos, tačiau patys autoriai retai kišasi į šį darbą. Kartais jie tai daro profesionaliai, taip, kaip moka Jurga Ivanauskaitė, Jolita Skablauskaitė ar Leonardas Gutauskas. Juk jie – ir rašytojai, ir dailininkai. Jeigu tapytojas Antanas Martinaitis būtų gyvas sulaukęs pirmos savo eilėraščių knygos, gal ją būtų iliustravęs, savo paties pieštu viršeliu apvilkęs. Bet dailininko talentas ir profesionalumas rašytojui juk nėra, bent neturėtų būti svarbiausias dalykas. Amplifikacijai, kurią dabar rašau, reikia vaizdo, bet aš jo nemoku nupiešti ir nepiešiu, jis turėtų atsirasti iš žodžių ar per žodžius, kuriuos užrašiau; vaizdas turėtų gimti po to, kai žodžiai ima vienas kitą keisti, rezonuoti, kai jie patys pradeda ką nors sakyti apie save.
Paradoksalu, bet ar tasai vaizdas negalėtų būti nežodinis?
Matyt, galėtų.
Štai Mažojo princo autoriaus piešiniai: smauglys, prarijęs dramblį (skrybėlė), ir kiti. Jie ne tik papildo, bet ir išbando tekstą. Priverčia keisti žodžių reikšmes. Piešinys varžosi su pasaulio daiktų įvardijimu žodžiais. Labai dažnai Kafka nerasdavo žodžių ir vietoj jų piešdavo keistas figūras. Ir Geda publikuotųdienoraščių plyšiuose prikaišioja personažų ir kitokių piešinių. Rusų istorikas Borisas Ilizarovas suskaičiavo net penkis šimtus Josifo Stalino ranka pieštų figūrų (karikatūrų?), kurias gensekas nupiešė perpolitinio biuro posėdžius; gal ne vien per posėdžius, – sakoma, kad jis piešdavo skaitydamas ir knygas, ir dokumentus, net tuos, kurie būdavo atnešti jam pasirašyti.
Komiksai, į kuriuos vis dažniau verčiamos pasaulio pasakos ir nuotykių literatūra, net Fiodoro Dostojevskio romanai, kai kam gali atstoti visus klasikos tekstus. O kiek filmų, sukurtų pagal knygas, kurių žiūrovai neskaitė.
Visai aišku, kodėl mėgstame vaizduoti pasaulį jo linijomis ir spalvomis. Vaizdas yra akių kalba. Tikra. Juk akį sunku apgauti. O jeigu pati akis mus apgaudinėja? Kaip tai atsitinka? Ar iš viso atsitinka? Tas, kuris nešioja akinius, visada yra patyręs, kas yra nematomas pasaulis. Kaip keičiasi tai ir taip.
Ludwigas Vittgensteinas Filosofiniuose tyrinėjimuose (aš juos skaitau su studentais, bet vakar juos atsiverčiau ir su Džiugu) aprašo galvą, kurią jis neva paėmęs iš Jastrovo veikalo Faktas ir parabolė, o savo pastabose pavadino A-Z galva. Ją galima matyti, anot filosofo, ir kaip ančiuko, ir kaip zuikio galvą. Iš tikrųjų tą patį piešinį (arba vaizdą) galima matyti labai skirtingai. Žymiojo kalbos žaidimų tyrinėtojo akimis, mūsų kalbos tipai gimsta, sensta ir miršta panašiai kaip mes, žmonės.
Džiugas moka piešti, bent jau jo piešiniai darželyje, kurį jis lanko, gerai vertinami, jie giriami ir viešai pripažįstami: ant jų surašomi kalėdiniai ir velykiniai „gandriukų“ pasveikinimai tėveliams ir net darželio vedėjai.
Vakar vakare, pabėgęs iš lovos į balkoną, jis nupiešė Mėnulį.
Džiugo Mėnulis buvo panašus į besišypsantį žmogaus veidą, tik apverstą. Akys – du mažyčiai juodi taškeliai. Nosis – šauktukas, apačioj visai suplonėjęs. Lūpų kampučiai ne kyla, o svyra, mėnulio šypsena atrodo liūdna. Pasakiau, kad vaikystėje piešdavau kitokį mėnulį – kaip pjautuvą.
Džiugas pasakė, kad nežino, kas yra pjautuvas. Iš tikrųjų. Aš iki soties atsižūrėjau juo Sovietų Sąjungos herbe. Kai nupiešiau savo vaikystės Mėnulį, Džiugas jame ilgai „ieškojo“ savojo. Nepatenkintas tuo, ką mato, manajame Mėnulyje įpjovė platesnę burną ir paryškino antakį.
– Jau, – pagaliau nušvito Džiugo akys, – toks pat. Turime du mėnulius.
Mudu pasvarstėme, ar gali būti du mėnuliai. Sutarėme, kad gali. Iš balkono mudu matėme tik vieną – žemai virš pušų anapus upės spindintį geltonį.
– Neisiu miegoti, kol nepatekės abu, – pareiškė Džiugas.
Ilgai aiškinau, kodėl tą patį vakarą tame pačiame danguje mudu niekada negalime pamatyti dviejųmėnulių.
– Dangus dviejų neturi, – apibendrino pašnekovas.
Jis sutiko eiti į lovą, kai nupiešime bent tuziną mėnulių, vis kitokių. Viename jų (manajame) atsirado net kalnai ir slėniai. Ant aukščiausio kalno Džiugas iškėlė trispalvę.
Popieriuje galėjome turėti mėnulių kiek norime. Bet mudviem užteko tuzino. Gal kiek daugiau, nes juk atsivertėme ir kitą lapo pusę ir joje nupiešėme dar porą didesnių ir tiek pat mažesnių mėnulių. Kai pakilome nuo stalo, iš tolo piešiniai priminė dvi poras akių. Be veidų. Visi mėnuliai – poromis. Lyg akys. Ar galime matyti tokias akis?
– Aš niekada nesu buvęs Mėnuliu, todėl negaliu jo nupiešti, – atsiduso Džiugas. – Bet jo akis – galiu. Juk aš pats turiu akis. Ar turiu, seneli?
– Turi, – pritariau. – Tiktai jas reikėtų labai saugoti. Kad neišsidurtum. Kad neapaktum. Kad nereikėtų akinių. Su jais nėra patogu gyventi.
– Man patinka akiniai.
– Tada gerai. Galėsi nešioti. Ne tik aš, daug kas nešioja. Tačiau tu turi išmokti matyti ne vien tai, ką akiniai padeda matyti.
– Ką?
– Viską. Juk mudu to mokėmės. Mokėmės pamatyti Mėnulį, kuris panašus į žmogaus veidą, pjautuvą, lėkštę, kamuolį, Žemę. Juk sakiau, kad ir Žemė tokia pat apvali kaip ir Mėnulis. Tam reikia vaizduotės. Turi išmokti įsivaizduoti nematomas Mėnulio puses. Reikia įsivaizduoti, kad mudu nupiešėme tuziną mėnulių, kurių danguje nėra, bet jie gali būti kaip nors kitaip. Galima piešti ir ką kita.
Taip kalbėjomės sekmadienio išvakarėse.
Šiandien nuo knygų lentynos nusikėliau Antoine’ą de Saint-Exupéry.
– Štai knygoje Mažasis princas nupiešta skrybėlė. Po ja kažkas yra. Įsižiūrėk ir pasakyk, ką slepia skrybėlė.
Džiugas išvardijo skrybėlės slėpinius: pistoletą, sviedinį, obuolį.
Apie smauglį jis pats nepagalvojo, išgirdęs apie jį iš manęs – nesistebėjo. Juk tai – paprasta. Gal, pasiūliau, pažaiskim. Apvožkim skrybėle dramblį. Kodėl gi ne? Pirmyn. Vienas sugalvoja, ką paslėpus, kitas – spėja. Paskui – atvirkščiai. Kurį laiką Džiugui patiko šis žaidimas, o aš sumaniau jį šiek tiek pakeisti. Atverčiau kitą knygą, suradau joje ir parodžiau jam A-Z galvą iš Jastrovo ar Vittgensteino veikalo. Kas čia?Ančiuką jis pamatė išsyk, zuikį – vėliau, mano pamokytas.
– Kaip jį sustabdyti? – susimąstė Džiugas. – Kodėl to, ką matau, negaliu sustabdyti? Norėčiau – visam laikui.
Buvau maloniai sutrikęs. Sužavėtas. Aš irgi nežinojau! Labai norėjau Džiugui išaiškinti, kaip jis galėtų visąlaik matyti ir ančiuką, ir zuikį. Tiktai – kokiu būdu?
A-Z galva Džiugui priminė jo žaislų krepšyje laikomą seną (mano) šratinuką, kurį puošė šviesiaplaukės panelės paveikslas; panelė pasirodydavo čia su suknele, čia nuoga – kaip pažiūrėsi; jos kūno padėtis ir drabužiai buvo taip susieti, kad rašant blondinė visada atrodė padoriai – vilkėjo kojas iki pėdų pridengiančia suknele. Džiugas tuoj surado tą šratinuką ir mudu pažaidėme su juo. Šratinukas dirbo kaip dvejetainė skaičiavimo mašina: galima³ tik viena atsakymo (O arba 1) alternatyva. Dvejetainė sistema. Blondinė viena, bet arba nuoga, arba su suknele. Prastas žaidimas, juk aš nenorėčiau, kad vaikaitis galvotų kaip kompiuteris!
Piešinys iš Mažojo princo yra geresnė mokykla – be jokių alternatyvių šviesos tamsos efektų. Beveik ideali savarankiško matymo (ir mąstymo) priemonė. Ryžausi žengti toliau: Džiugai, pasakiau, nieko tau nebeaiškinsiu.
Džiugas suglumo.
Juk jis manė, kad aš, senelis, viską žinau ir galiu jam paaiškinti. Ne, pasakiau, pats užsidėk kokius nori akinius. Žiūrėk. Po skrybėle ne visada yra tai, kas atrodo esąs. Jam, Džiugui, reikės augti ir mokytis. Sunkiausia bus suprasti, kad visi mokytojo senelio komentarai tėra spąstai. Kiekvienas žodis turėtų būti skaidrus lyg stiklas, anapus kurio – jo paties, Džiugo, piešiniai, jo vaizdiniai.
Pietus mudu suvalgėme greitomis ir paprastus – išsitirpinome puodelyje vištienos buljono miltelių, pasišildėme keptuvėje medžiotojų dešrelių. Nepamiršome „inkilo“ statytojų: dešrelių nunešėme į paupį Fredui. Šis buvo linkęs geriau badmiriaut nei priimti iš jaunėlio brolio sumuštinį su paskrudinta dešrele. Įkalbėjome. Džiugui net buvo leista įsiropšti į „inkilą“ ir patupėti jame. Aišku, labai trumpai. Tuojau buvo išprašytas lauk. Manęs nesiliovė stebinęs tas nesibaigiantis brolių karas: vyresniojo baimė prisirišti prie jaunesniojo ir prarasti savo laisvę, jaunesniojo įtikėjimas, kad jis yra vyresnis, ryžtas įveikti užtvaras, kurias statė brolių amžiaus skirtumas.
Ir štai po pietų, galbūt tada, kai jo mama ir močiutė sielvartingai trypinėjo prie išniekinto giminės kapo, Džiugą pasodinau prie labai sunkiai suvokiamo piešinio. Vietoje Mažojo princo pakišau jam knygos puslapį su Kafkos laišku Milenai ir jį paaiškinančiu piešiniu. Šeštadienio vakare, kai Džiugas jau buvo pripiešęs tiek mėnulių, kad sutiko migti, lovoje buvau atsivertęs tą knygą. Skaitytojui, matyt, reikėtų žinoti man parūpusį tekstą:
Prie šito laiško pridedu piešinį, kad tu galėtum įsivaizduoti kai kuriuos mano „užsiėmimus“. Stovi keturi stulpai. Per abu vidurinius stulpus perkišti du ta~šai, prie kurių pririšamos „nusikaltėlio“ rankos; per abu kraštinius stulpus iškišti tašai, prie kurių tvirtinamos kojos. Šitaip pririšus žmogų, tašai lėtai skečiami, kol žmogus perplėšiamas per pusę.
Nieko sau – inkvizitorių užsiėmimų naktį vaizdelis. Skaityti baisu. Negaliu patikėti, kad Kafka – tarp tų keturių stulpų. Kažkas ne taip. Žydams, kaip jau prisiminta, neturėtų būti takoskyros tarp Dangaus ir Žemės. Žmogaus paskirtis yra susieti tuos pasaulius, transcendentalią žemišką prigimtį, ir pasaulį, kuriame jis ir Dievas yra visiškai tapatūs. Pagal Torą, jos įstatymus ir apreiškimo tiesas gyvendamas žydas realizuoja transcendentalųjį tikslą. Kiek leidžia jėgos, Dievo ir jo paties sukurta tikrovė, jis aukština Dievą ir save. Kalba ir komunikacijos priemonės šio tikslo atžvilgiu yra tik dalis dieviškosios žmogaus sielos dovanų: minties, kalbos ir veiksmo. Proto ir jausmų dieviškieji drabužiai.
Taigi vidinis regėjimas man nieko naujo neatvėrė. Perskaičiau, bet nieko nepamačiau. Skaitydamas Kafką visada atsitrenki į sieną. Apsisuki, grįžti, vėl – siena. Labirintas be išėjimo. Gal Džiugas, pagalvojau, turėtų viską pamatyti, o ne perskaityti. Kol žmogus dar nemoka skaityti, parašytas tekstas yra tinkamiausias neįmanomo dialogo mokytojas. Užuominų, aiškinimų, paslapčių labirintas.
Vakare skaitydamas Kafkos laiško žodžius prisiminiau Algirdo Landsbergio „kantatą miško brolių atminimui“ – Penkis stulpus aikštėje, Antano Škėmos Pabudimą, J. P. Sartre’o Nešvarias rankas. Į galvą lindo ir kitos politizuotos, prisipažinsiu, šiurpokos literatūrinės aliuzijos. Grįžtant prie kabalos: baimė – visų 365 Toros draudimų motyvacija, kiti 248 priesakai yra meilės šaltiniai. Aritmetika čia painiai įsiterpia į tikėjimą, nes siela padalyta į 613 dalių, kurios atstovauja susumuotiems kaulams ir kraujo indams. Prisiminiau kabinetus, kurių spintose anapus stiklo mačiau pastatytas žmonių kaukoles, ir galėčiau prisiekti, kad prie tokių kabinetų interjero reikia priprasti. Tik po kurio laiko imi nebejausti baimės ar nemalonaus jausmo. Be abejonės, aš nežinau, ar tarp Kafkos namų apyvokos daiktų galima buvo rasti vaizdinių priemonių, susijusių su žmogaus kankinimo ar jo kūno dalijimu tarp Dangaus ir Žemės.
O Džiugui (jis jau sėdi prie atverstos knygos) Kafkos piešinys nesukelia jokios baimės. Žmogus voras, štai kas pirmiausia atėjo jam į galvą. Pasufleruoju, ką matau ir svarstau aš. Aha, gali būti, sutinka Džiugas. Perpus plėšiamas žmogus jam nekraupus. Televizija ir internetas, video- žaidimai pripratino jį prie daug šiurpesnių vaizdų. Brolis kartais jam leidžia pastovėti šalia, kai žaidžia itin pamėgtą karinį šou Desperados: Wanted Dead or Alive. Piešinyje netgi nematyti kraujo ir kitokių mirties realybės ženklų. Mirties kalba visad nuoga. Mirštančiojo ant Kafkos kryžiaus vaizdas yra geometrinis, pernelyg abstraktus, tad nejaudina mūsų, juo labiau – vaikų. Milenai piešinys buvo autoriaus paaiškintas. Tai – Lozoriaus kryžius, Šv. Antano ramentų kryžius, maro krucifiksas. Kryžius yra toks pat visumos ženklas kaip ir mandala. Kaip kryžius yra žemiškojo pasaulio simbolis, taip simboliškas yra prikaltasis ar pririštasis prie jo žmogus, negalintis iš šio pasaulio pabėgti į dangiškąjį, prie kurio jis taip pat prikaltas ar pririštas. Psichoanalitikai mano, kad išeitis – vienintelė ir labai paprasta: išsigelbėti nuo kryžiaus galima tik pripažinus ir suvokus konfliktą, plėšiantį žmogų perpus. Kitaip sakant, čia visai kas kita nei svastika, crux gammata. Kafkai, savo namus laikiusiam kalėjimu, kryžiaus simbolika sutapo su jo baime gyventi vienam, be tėvų saugos. Man, Severo zapadnyj kraj palikuoniui, buvo girdėtas kalėjimo Sankt Peterburge pavadinimas Kresty. Nietzsche abejojo, ar vertybė, dėl kurios tu aukoji savo gyvybę, keičiasi. Kas iš to, kad kažkas numirė dėl tavęs ant kryžiaus?Argi kryžius – argumentas, klausė Nietzsche. Kraujas – labai nepatikimas liudytojas, jo nereikėtų vadintitiesa. Taip buvo. Dabar – daug netikro kraujo. Simuliakrų bangos nuplauna tikro kankinių kraujo pėdsakus.Wanted Dead or Alive.
Džiugui nieko neaiškinu, nors – galėčiau. Su juo gana lengva kalbėtis: jis neapsimeta esąs išmintingesnis, negu yra iš tikrųjų. Jis man – ištikimas pašnekovas vien dėl manosios laikysenos: aš pripažįstu, kad jis nėra jaunesnis už brolį, bent jau gali kada nors tapti tokiu. Nejaunesnis už savo vyresnįjį brolį. Bet ir ne dvynys, yra pasiryžęs ginti mane nuo priešų, visų pirma – nuo Fredo. Taigi man Džiugas nemeluoja, piešinys jam iš tikrųjų, matyt, nekelia baimės: jis supranta šito Kafkos piešinio sąlygiškumą, beje, nė kiek ne mažesnį ar didesnį už Lemtono slibino sąlygiškumą. Knygos dailininkas viršelyje pakartojo pusiau plėšiamo žmogaus kūno motyvą ir išdrįso nupiešti net nematomąjį juodą varną, skraidantį apie Kafkos, berymančio ties knyga, galvą. Varnas buvo panašus į primityvizmą iliustruojantį piešinį: platūs ir ilgi lyg sklandytuvo sparnai, mažytė galvutė su pražiotu snapu. Varną nuo Kafkos galvos skyrė saulėgrąžą primenanti jos aura. Plaštakos rankų, grandinėmis prirakintų, matyt, ir prie dangaus, ir prie žemės, dengė Kafkos akis. Anonimo dailininko grafikos darbas buvo juodai baltas, profesionalus ir jame galėjai rasti viską, ką knyga pasakojo apie konfliktą ir transformaciją vieno rašytojo gyvenime. Bet ir grafika skleidė ženklus, kurie nepriklausė nei Kafkai, nei knygos autoriui Sharpui, nei jos iliustratoriui. Bent jau mudu su Džiugu galėjome juos suprasti ir aiškinti kaip norėjome. Be abejonės, neturėjome jokios vilties, kad Kafka ar Sharpas patvirtintų arba paneigtų mudviejų įžvalgas.
Nebuvau nusiteikęs Džiugui ką nors daugiau patarinėti. Suaugusiųjų pasaulis yra užrakintas nuo jų pačių, kodėl vaikai turėtų jį atrakinti? Ką jie veiktų jame? Aš pats turėčiau susidoroti su savo konfliktais, išsiaiškinti, ką galėtų reikšti sapnas apie niežtintį girinį obuoliuką, kaimynui Liudui panašų į žmogaus akį.
– Važiuokim apžiūrėti Kepaliušių piliakalnio, – pasiūliau vaikaičiui.
– Kas yra „kepaliušiai“?
– Skrybėlės. Matyt, piliakalnis yra panašus į žmogaus galvą su skrybėle.
– O po ja – smauglys, – prisiminė Džiugas piešinėlį iš Mažojo princo. – Arba – žmogus voras. Jis – kalėjime, bet jis visada pabėga. Ar ant piliakalnio tebėra pilis?
– Ne. Šalimais jau pastatyti namai. Buvo kolūkis. Visas kaimas.
– O požemiai?
– Nežinau. Tikriausiai nėra ir požemių. Jie juk užgriūva.
Planas aplankyti piliakalnį greitai buvo atmestas: Džiugas buvo linkęs ne keliauti ten, kur nieko įdomaus nepamatytų, o piešti, ką pradėjęs ir ką galėjo vaizduotis kaip nori. Be abejonės, teisingas pasirinkimas. Aš pamėginau rašyti – tęsti amplifikaciją. Juk turėjau išsiaiškinti, ką sapnavau, kai Arsė mane pažadino. Sėdėjau prie rašomosios mašinėlės neprisiliesdamas prie jos klavišų, klausydamasis besišnekančiųjų kaimynystėje (sodo nameliai – labai arti vienas kito) balsų, vis atsigręždamas į langą, kai gatvele pravažiuodavo automobilis. Garsai tarytum palaidodavo daiktus, kurie tuos garsus sukeldavo.
– Man reikia veidrodžio, – prikibo Džiugas, – pastatyk priešais mane didelį veidrodį.
– Kam?
– Aš noriu matyti save, kai piešiu. Matyti, ką piešiu.
– O ką tu dabar pieši?
– Juk žinai. Ukvį. Kurį sapnavau. Jis buvo žalias ir pririštas kaip ir tasai žmogus, kurį tu man parodei.
Veidrodį surasti nebuvo sunku. Senų į rūsį buvau atvežęs ne vieną. Atnešiau ir pastačiau ant stalo priešais Džiugą, kadaise vonioje Vilniuje kabėjusį ovalinį veidrodį. Prireikė jį paramstyti knygomis ir dėžutėmis nuo žaislų, kad stovėtų taip, kaip Džiugas įsigeidė.
Vėliau neiškenčiau nepasmalsavęs: palikęs rašomąją mašinėlę ir beveik tuščią popieriaus lapą, įkišau galvą į kambarį, kur sėdėjo vaikaitis. Jis piešė. Iš žalsvų taškų ir rutulėlių jis sudėliojo labai tikrovišką šuns piešinį. Anūkas piešė ant plono permatomo lapo, kurį jis priklijavo prie veidrodžio. Jame mačiau ant grindų tupinčią Arsę. Taip Džiugas rado būdą, kaip nukopijuoti vaizdą. Prisiminiau, kad vaikystėje ir aš gudraudavau: knygos lapą su prie jo prispaustu popieriumi dėdavau ant lango stiklo ir kopijuodavau stirnas, vilkus, meškas, ką panorėjęs. Mintis apie veidrodį man nebuvo kilusi. Prisiminęs, ką apie veidrodį ir jo vietą vaiko pasaulyje yra rašęs psichoanalitikas Jacques’as Lacanas, pagalvojau, kad Džiugas yra sėkmingai įveikęs visus išbandymus su savuoju atvaizdu. Nuo savęs kaip visumos jis drąsiai perėjo prie šuns tapatybės. Šuo, kuris Džiugą žino, turėtų virsti Džiugu, kuris žino šunį. Ar kitaip, bet panašiai, kaip aiškina prarastosios kartos rašytojų mokytoja. Kuo čia dėtas Kafkos piešinys, be abejonės, neaišku. Tačiau matyti pririštą šunį, sutikite, yra gyvenimiškiau ar įprasčiau negu matyti pririštą žmogų.
Nusprendžiau netrukdyti.
Veikiai, tačiau jau pavakare, Džiugo piešinys buvo baigtas.
Jis pats atnešė jį man į antrą aukštą, kur tebesėdėjau prie retkarčiais tesutarškančios rašomosios mašinėlės. Piešinys buvo įdėtas į dėžutę nuo šokoladinių saldainių „Kaukė“.
Džiugas atvožė dėžutę, iš vidaus ji buvo išklota sidabrine folija ir, ištraukęs savo piešinį, padavė man:
– Paskui vėl įdėk į dėžutę. Ji – veidrodinė, bet – be langų. Aklam šuniui smagiau būti tamsoje. Pasižadėk, kad įdėsi…
– Pasižadu, – atsakiau.
Auksiniame piešinio dugne mačiau kažką iš šešėlių teatro.
Štai ir įrodymas, pagalvojau, kad Džiugas viską gali, kad jo taškai ir rutulėliai nėra chaotiškas pasaulis. Veidrodis jį sutvarkė. Kaip įmanoma imituoti kito žmogaus veidą nematant savo paties veido veidrodyje? Reikia turėti vidinį vaizdinį ir pasakyti: matau! Matau jį. Reikia patikėti, kad matai. Tai – visiškai ne žalsvi flomasterio nosies pėdsakai popieriaus lape. Džiugas atrado tai, ką kiti (vyresni?) buvo ne sykį atradę. Jis buvo pasiuntinys, su lapu popieriaus atėjęs pranešti man, kad buvo ir tebėra tvarka, vienovė, tapatybė, vadinkim, kaip patinka. Visų pirma – jo būsena. Akimirka, kuri trunka amžinybę. Yra tokia genealogijoje. Geologijoje. Gnoseologijoje. Istorijoje. Literatūroje. Mene. Visur, kur tik ieškai ryšio tarp prigimties, atminties, sąmoningumo ir to, kas dažniausiai įvardijama tapatybe. Tačiau tapatybė yra nepažįstama, kai sąmonė klausinėja, kas ji.
Džiugas nupiešė Ukvį – veidrodinį Arsės atvaizdą.
Jis tarsi iliustravo Vittgensteino triušio ir antino piešinių tapatybę. Arba tezę apie figūros
 |
| F |
dviprasmiškumo fenomeną (figūra
|
| F |
gali būti suvokta ir kaip raidė f, ir kaip jos veidrodinis atspindys). Gal tai – spontaniškas bandymas pabėgti iš uždaros sistemos, kuriai gresia netvarka. Entropija, anot fizikų. Viduramžiais bėgantieji nuo entropijos bent sykį per metus nereikalingus senus daiktus išmėtydavo pro langus į gatves. Ir šiandien nuo netvarkos mus gelbsti Kariotiškių ir kiti sąvartynai.
Džiugo šuo buvo žalsvas šuns prie veidrodžio dupletas; taškai ir rutuliukai jungėsi į vaizdo kontūrus, panašius ir nepanašius į šuns pavidalą. Žodžiais galėčiau tai pailiustruoti vienu būdu – daug kartų parašydamas tą patį žodį: šuošuošuošuošuošuošuošuo. Padėjau tašką (be aiškios būtinybės šitoje vietoje) kaip ir Džiugas, matyt, piešiny sugrįždamas prie pirmųjų taškų ar rutuliukų. Kiekvienas jų buvo pavienis, atskiras lyg senovinis pasaulio atomas, kiekvienas jų glaudėsi prie savojo (veidrodžio), ir šuo atrodė atsidūręs tarytum kaleidoskopinėje n veidrodžių karalystėje, ir toje karalystėje net A. Einsteinas neturėtų ką pasakyti apie jos laiką ir erdvę. Bent jau aš tos erdvės negalėjau pavadinti nei iškreivinta, nei kontinualia, o ir laikas besidauginančių veidrodžių karalystėje buvo sustabdytas, nes piešiny kitoks jis ir negali būti; be abejonės, tai buvo Džiugo laikas, užsispyręs vaikaitis pasiekė savo tikslą – nupiešė susapnuotą šunį, ir aš galėjau tik pasidžiaugti, jog nupiešė. Pasižiūrėjau į laikrodį: jis rodė septintą. Saulė jau ritosi visai vakarop, o termometras tebegąsdino fizikų išpranašauta entropijos arba šiluminės mirties grėsme – pavėsyje laikėsi dvidešimt aštuoni ar devyni laipsniai pagal Celsijų.
Šuo atrodė gana tikroviškas. Negalėjau suvokti, kodėl kažką kitą, ne šunį, primenantis padaras būtų pats tikriausias šuo. Netgi veidrodinis jo dvilypumas – dvi galvos, du kūnai, dvi nukirstos uodegos – jam tiko. Jis buvo informatyvus pagal Einsteiną: mačiau ir jaunesnį, ir vyresnį Ukvį, mačiau paliegusį, iš skausmo į žemę besirausiantį, ir šūvio išgąsdintą, per gyvatvorę šokantį. Šuolis po mirties; jis sunkiai įsivaizduojamas, stačiai neįtikėtinas, gal ir sukelia sujudinto, neryškaus fotokadro įspūdį. Prisiminiau Ukvio nuotrauką sode su manimi ir Violeta. Nuotraukoje Ukvis tupi tarp mudviejų lyg koks gauruotas meškinas, be akių, snukio ir kojų ryškių kontūrų. Impresionistinis eskizas.
Svarbiausia piešinyje buvo ne veidrodžio dėsniams paklūstantys taškai ir rutuliukai. Į tas vietas, kur turėjo būti Ukvio akys, Džiugas suvarė durklus. Mačiau jų rankenas, kurios galėjo atrodyti ir kaip šuns ausys, veidrodiškai (?) perlūžusios ir nulinkusios, erdelterjerų veislės šuns ausys.
Aš krūptelėjau, nes išgirdau Džiugą lyg ir besiteisinantį:
– Juk tu sakei: jis buvo aklas.
Taip, sakiau. Ukvis iš tikrųjų buvo apakęs. Tiktai niekas jam akių neišdūrė. Jis apako nuo ligos. Jį pražudė erkė, jos įkandimo komplikacijos, o gal dar ir persirgtas šunų maras. Žvilgtelėjęs į Sharpo knygelės iliustraciją viršelyje supratau, kad Džiugas kaip durklų piešėjas nėra originalus: dailininkas, pridengęs Kafkos akis jo rankų plaštakomis, grandinių, kuriomis žmogus buvo pririštas tarp dangaus ir žemės, kablius buvo užkabinęs už ant plaštakų nupieštų akių. Pastarosios buvo su ilgomis ryškiomis blakstienomis. Tokias blakstienas galėjau matyti ir kaip dvi erkes, kurios plonomis kojomis rėpliojo Ukvio akių link.
Dabar aš prisiminiau, ką buvau pamiršęs iš paryčiu susapnuotojo sapno.
Pirma nei Arsei uždėjo man ant peties leteną ir pažadino mane, aš ieškojau flomasterio, kad pasižymėčiau man reikalingas vietas lentoje, paskui staiga pamačiau rankoje laikąs ne Džiugo flomasterį, o peilį ar durklą. Ir juo aš žymėjausi lentoje vietą, kur turėčiau išgręžti skylę taburetės kojai. Tai, kad rankoje laikiau ne flomasterį, o peilį, galėjo reikšti manyje pabudusį agresyvumą. Ką aš ketinau sunaikinti? Ak, taip, man prireikė gintis nuo skausmo tarpumentėje, buvau pasiruošęs bet ką nudurti, papjauti, kad tiktai išnyktų mane kankinęs skausmas. Gremždamas nagais nugaros odą, draskydamas tą japonišką purpurinį pumpurą, aš stvėriau ne flomasterį, o durklą, užsimojau ir smeigiau. Į ką?
Nesu savo gyvenime nei veršio papjovęs, nei kiaulės nudūręs, nei vištai nukirtęs galvos, tačiau dabar supratau, ką jaučia laikantysis rankoje peilį, kai šisai sminga ne į medį ar velėną (esu juk meistravęs namų ūkyje ir – kaip melioratorius – pjaustęs ką tik iškastų kanalų šlaitams apvelėnuoti paruoštas velėnas), bet lyg ir į gyvą būtybę. Nežinojau, kas ji tokia. Ji virpėjo iš skausmo, kurį iš pradžių palaikiau savu. Ne, skaudėjo ne man. Aš tik draskiau iki kraujo odą, imitavau skaudamą vietą.
Simuliavau skausmą.
Tačiau skausmas negali būti simuliakras. Skausmas gal yra tikrovės testas. Tik atrodo, kad tau vienam yra blogai, kad skauda tik tau.
Man buvo labai svarbu suvokti, kam aš sukėliau skausmą, kurį jaučiau kaip savąjį. Deja, Džiugo piešinio sukeltos asociacijos nebuvo visagalės.
Iš sapno nieko daugiau neprisiminiau, bet ir tai, ką prisiminiau, visiškai pakeitė mano požiūrį į galimybę nupiešti sapną. Pasirodo, galima. Tiktai pamatyti šį piešinį piešėjui sunkiau negu kitam. Juk Džiugui neatrodė, kad jis nupiešė kažką išskirtinio. Jam pavyko, kaip jis prisipažino, žiūrint į Arsę veidrodyje nupiešti Ukvį, kurio gyvo jis niekad nebuvo matęs, tačiau pats nieko naujo piešinyje neišvydo. Mes matome vien tai, ką sugebame įsivaizduoti, ką jau žinome. Tai tik aš sureikšminau Džiugo piešinį, susiejau jį su savuoju sapnu, racionalizavau sapno aiškinimą. Dėl savų konfliktų ir jų transformacijų pajutau veidrodinius Kafkos juodojo varno atspindžius ne tik Džiugo piešinyje, bet ir šalia savęs. Tik politikai sendami augina tuščių ambicijų erškėtį. Bet aš gal gyvenu ir nesusimąstau, kas manyje (kaip Džiugo piešinyje) sujungia taškus ir rutuliukus. Kaip ant rašomojo stalo padėti, vienas su kitu, atrodo, niekuo nesusiję daiktai, tokie kaip knygos, pieštukai, sąvaržėlės, centai, žirklės, žemėlapiai, disketės, kasetės, dievai žino kas, yra greta vienas kito. Aš matau juos šalia, regiu jų kompoziciją ir sutinku su jos būtinybe. Visiškai atsitiktine ir alogiška. Seniai nebeverkšlenu dėl to, kad kuris nors iš draugų manęs nesupranta arba aš nesuprantu jų. Pasaulio reiškiniai lyg liepsnojantis ratas rieda tiek per dangų, tiek per žemę – jam lemta sujungti visa, kas nesujungiama.
Chtoniškasis šešėlis, karštą vasaros dieną ištrūkęs iš Ukvio kapo prie gyvatvorės, iš po skėčio nuo saulės, kurį atstojo netoliese auganti obelis, buvo kažkoks netikras. Netikrumo šešėliui suteikė krikštas – lenta, parsivežta iš Neringos, ištraukta iš filmavimo prie Negyvosios kopos dekoracijų atliekų, trissyk perskilusi, ir leliją, ir moters torsą primenanti eglinė lenta su įrėžtomis vardo raidėmis Zelda PAAP, Unser Lieben Mutter, 1679. Gal šventvagystė įbesti šią lentą prie Ukvio kojūgalio. Bet aš jau įbedžiau, nes gal neišmaniau, kur tąjį suvenyrą iš Neringos padėti. Ant Negyvosios kopos lyg miražas iš smėlio bangos kilo geltonai žydinti gėlė. Smėliaskėlė. Vėjas siūravo ją, liauną ir vienišą. Čia, sode, tą vienišą laukinę gėlę pakeitė aibė visokiausių gėlių gėlyčių, kurias sėja ir sodina Violeta.
Vis dėlto chtoniškasis šešėlis negalėtų būti tik simuliakras. Jame, kaip ir manajame skausme, glūdi kažkas nesugriaunamo, vienintelio, kaip ir žalsvajame Džiugo šuns piešiny, kurį aš pripažinau vykusiu.
Žemė – ne tik moteriškasis pradas ar visų mūsų hermetiškoji vaza, gilusis pasąmonės indas; ji visur grėsmingasavo kvietimu judėti: iš jos kyla ne tik jūros vandenis primenančios smėlio bangos Neringoje, ne tik suartos vagos, kuriose vėliau plauks rugiai, kviečiai ar avižos, iš jos virsta net karščiausią dieną vėsūs šešėliai; tai ji šiandien pakvietė dvi mano šeimos moteris ieškoti protėvių Urbanavičių kapų, pasimelsti už juos bažnytėlėje ant Gramančios kranto, ir veikiausiai jos sugrįš pilnos vilties, kad yra jų tapatybė. Su protėviais, tėvais, savimi.
Jodvi sugrįžo vidurnaktį. Temperatūra vis dar buvo ta pati, pagal antrąjį dinamikos, entropijos, dėsnį. Džiugas su Fredu jau miegojo. Mes, vyrai, buvome pabaigę visus to šventadienio darbus, galimus ir negalimus. Buvo jau nupieštas susapnuotas Ukvis, sapne pervėręs skausmas nugaroje buvo interpretuotas pagal psichoanalitikų schemas, namas medyje („inkilas“) – pastatytas. Keliauninkės viena per kitą pasakojo man apie Pagramantį, jo parapijos kleboną, šv. Mišias už Sungailiškių dvarą ir jo žmones, špitolę ir mokyklą, pastatytas bajoro Jono Urbanavičiaus, į kurio kapą niekieno (tai yra manųjų moterų) neatsiklausus buvo perlaidotas bevardis (laidotuvininkai neišdrįso iškalti ar kitaip užrašyti ant kryžiaus jo vardo ir pavardės) tremtinys ir banditas, ir aš neturėjau kaip įsiterpti į jų šventę su savuoju sekmadieniu „Atgajoje“.
Moterys buvo dėmesingos ir man, tačiau ir vėl – tik prisimindamos kelionę į protėvių šalį. Netoli Urbanavičių kapavietės Pagramantyje jos mačiusios Onos Martinkienės antkapį, ir jodviem kilusi mintis, kad mano ir jų proseneliai yra kilę iš gretimų apylinkių. Kol kas neturėjau įrodymų, kad Ona Martinkienė, palaidota Pagramantyje, priklauso mano genealoginiam medžiui, bet negalėjau atmesti galimybės, jog ir šiuo atveju pasaulio kompozicija yra man nematoma tvarka. Ne prastesnė ar menkesnė negu Džiugo žalsvieji taškai ir rutuliukai Ukvio – Arsės piešinyje. Mano bendrapavardė moteris, kaip ir šioje amplifikacijoje plėtojamos dvilypės fabulos ar lygiagretaus siužeto variacijos, yra savo vietoje. Mano svarstymai, kas aš esu, kodėl man lemta vienaip ar kitaip mąstyti ir elgtis, nieko nereiškia, kai aš ką nors darau. Kas aš esu tada? Gali išsiaiškinti kilmę, žinoti visus savo protėvius, gyvenusius prieš du šimtus ar daugiau metų, gali nusipiešti savo genealoginį medį ir pakabinti ant sienos herbus, tačiau dirbdamas esi lyg toji Kafkos esė aprašyta pelė, besidžiaugianti tarpsienių erdve, kuri veda į kampą su spąstais ir šalia jų tykančia kate, ji pelei pasiūlo gelbėtis – pakeisti judėjimo kryptį ir tuoj su apetitu praryja bėgančiąją nuo to, kas yra jinai pati. Rašydamas ar piešdamas tikrai nežinai, kas esi.
Esi. Galbūt XVII a. prie Kuršmarių gyvenusi Zelda PAAP, kurios krikšto kinematografinių dekoracijų simuliakrą XX a. pabaigoje kažkas parsivežė į sodą prie Neries ir įbedė prie nušauto erdelterjero, kilusio iš Anglijos, kapo. Esi gal ne juodas, o žalsvas taškas ar rutulėlis vaikaičio susapnuotame pasaulyje ar jo piešinyje. Esi daug ką apie save žinąs, mąstantis ir suvokiantis, bet visada keičiantis judėjimo kryptį, kai jau esi arti arti savęs.
Ieškai ne ten, todėl ir nerandi. Esi aklas, nes nuolat išsiduri akis. Jos tau nereikalingos, nes be jų aiškiau matai.
Ką matai?
Kokiomis akimis? Kur jos, anot antikos ir mūsų dienų filosofų?
Ar bereikia jų, jeigu matai ir be jų?
Kai vediesi aklą šunį arba šuo veda aklą žmogų, – ką reiškia tokia vedlystė?
Kodėl Kafka regėjo nematomą juodąjį varną be sparnų sklandantį aplink jo galvą? Ar tas varnas nuo šakos to paties medžio, iš kurio Edgarui Poe kažkas sakė: Nevermore?
Buvo jau pirmadienis, po vidunakčio. Vaikaičiai kietai miegojo, o Arsė snūduriavo prie mano kojų, prasimerkdama ir pakeldama į mane rudas akis, susirankiodama nubyrančius, kai atsilauždavau džiovinto varškės sūrio, ant grindų visus trupinius. Prie stalo buvo dalijamasi kelionės įspūdžiais; aš vis dar išgirsdavau ką nors nauja, pavyzdžiui, kad Sungailiškių dvaro žemėse buvo įkurtas Kirovo kolchozas (beje, kurį laiką taip vadinosi ir manųjų Jerubiškių kaime buvęs kolchozas), kad tebegyva Anelė ir jos sesuo, tarnavusios poniai dvare prieš karą, kad tebestovi XIX a. statyta parapinė mokykla, o labiausiai jausmai užvirė, kai pradėjome svarstyti, pakęsti ar nepakęsti kapo išniekinimą. Nemačiau išeities. Perlaidotą žmogų, kad ir kas jis būtų buvęs, žmoniškumas reikalavo palikti ramybėje.
Tačiau manyje juk nesroveno tos, išniekintos, giminės kraujas.
Norėdamas sušvelninti klausimą, nukreipti dėmesį, atnešiau parodyti Džiugo nupieštą Ukvį – Arsę. Pamėginau paaiškinti, ką mudu su vaikaičiu padarėme per visą ilgą sekmadienį. Pasakiau, kad Džiugo piešinys panašus į regėjimą, kurį būtų galima palyginti su jų giminės kilmingojo aristokrato Gordono iš Anglijos portretu. Turėjau galvoje, kad nupiešti prieš kelis amžius į Lietuvą atklydusį ir nei fotografijos, nei portreto vaikaičiams nepalikusį protėvį ar jam prisistatyti yra nelengva. Džiugo senelė ir mama nesutiko. Labai įsižeidė, nes mano kalba joms pasirodė kaip įrodinėjimas, kad žalsvoji pabaisa yra ir šuns, ir jų protėvio iš Anglijos portretas. Taip jos iškreipė Džiugo susirastąjį veidrodžių principą, apie kurį negalėjau nutylėti ir anūko nepagirti.
Tačiau, jos nesuprato, ką Džiugui pavyko padaryti: materializuoti savo vaizdinį, kuriam gyvuoti tik dingstį, o ne priežastį suteikė mitas apie buvusį mūsų šeimos narį Ukvį. Moterims žaliasis padaras veidrodžių pasaulyje atrodė lyg šmėkla ir visai nepanašus į šunį. Mūsų šunį.
Aš nesiginčijau. Mano patirtis nėra visas pasaulis. Nėra netgi jodviejų bajoriškų giminių – Stulpinų ir Bazarų – šakos. Perskilusi pušinė lenta, kino filmo Moteris ir keturi jos vyrai dekoracijų simuliakras, pseudokrikštas su įrėžtu Zeldos PAAP vardu prie Ukvio kapo – ne visai tas pat, kas Liubicz ar Nieczuja herbai prie perlaidoto maišelio kaulų iš gulago.
Nunešiau dėžutę nuo saldainių „Kaukė“ su susapnuoto šuns paveikslu atgal prie Džiugo lovos ir padėjau tarp jo žaislų. Gertruda Stein, be abejonės, teisi: šedevrų pasaulyje nėra daug, ir su tuo reikėtų sutikti kalbant ne tik apie literatūrą. Užverčiau de Saint-Exupéry, Kafkos, Vittgensteino, Sharpo ir kitas dieną sklaidytas vaikiškas ir nevaikiškas knygas. Nukišau jas į atokesnį lentynos galą. Nesu žmogus be savybių, esu senex, senis, turėčiau laikytis jam būdingų ar bent psichoanalitikų jam priskiriamų savybių. Ramiai aiškintis, viską pasverti, nieko nesmerkti. Niekuo nesistebėti. Žinoti ir tylėti.
Pamėginau taip elgtis. Prikalbinau moteris eiti miegoti ir pats atsiguliau, prieš užmigdamas vėl prisiminiau sapne sutiktą sodo kaimyną Liudą ir vėl aiškiai, lyg čia pat kambaryje ištartus, išgirdau jo žodžius: Panašu į akį. Matau lyg jos obuolį, rainelę, vyzdį… Užmigęs gal nieko nesapnavau. Pabudau jausdamas atsėlinantį mėšlungį, kuris retsykiais kamuodavo. Mano pastangos ištiesti kairę koją ir glostant plaštaka ją atpalaiduoti buvo bevaisės. Raumenys sukietėjo, pasijutau visiškai bejėgis, tvilkomas skausmo rykšte, nežinojau, nei kiek laiko mane ji kamuos, nei kokiu būdu ji atitols. O ji nutvilkė ir antrą, dešinę koją, ši irgi sustiro lyg kumpa, sausa medžio šaka, ir nedrįsau jos net žnaibyti ar braukyti. Norėjau tik dejuoti, cypti ar kitaip pripažinti savo pavaldumą fiziologijai ir nežinomybei. Sukandęs dantis laukiau mėšlungio pabaigos. Miegojo abu vaikaičiai. Gal vėl ką sapnavo, nes Džiugas pro miegus kalbėjo nerišlia, man nesuprantama kalba. Pajutusi, kad mane ištiko bėda, priėjo Arsė. Palaižė iš po antklodės iškištą pėdą, tačiau šuns liežuvis kėlė tik dar didesnį skausmą, ir aš nuvijau šalin vienintelę savo gelbėtoją.
Mėšlungis nėra mirtinas, jis iš tikrųjų po kiek laiko baigėsi. Palaima vaikščioti basam grindimis juntant, kad kojos tavęs klauso, arba – per jas atgauni ryšį su pasauliu. Esi jo dalis, mažytė, bet gyva. Gali vėl užmigti. Tarytum nieko nejausti. Nutrinti ribas piešiniuose apie realybę, sapnus ir ką tik nori.
Apie tai, kas atsitiko kitame kambaryje atsigulusiai žmonai, sužinojau tik ryte.
Naktį Violeta praleido sėdėdama ir verkdama iš skausmo. Kai pašaukė mane ir aš užlipau laiptais į žmonos miegamąjį, ji pasitiko baisiu prisipažinimu:
– Aš išsidūriau akį.
Ji sėdomis gūžėsi lovoje, nė nežiūrėjo į mane, nes negalėjo manęs matyti: dešiniąją akį ji slėpė po nosine, o kairiąją buvo užmerkusi.
Be abejonės aš nieko nesupratau ne supratau kaip dažniausiai būna pažodžiui nežinojau ką sakyti tik galvojau kaip ir bėda skausmas vienas nevaikšto skausmasskausmasskausmas jis iš veidrodinės dėžutės nuo dviejų kryžių grandinių tarp dangaus, ir žemės, jis, neregys, skaudulys kurio, nėra, Dievo žvakės liepsna liūdesys ir kvailos mintys sekmadienį nesimeldžiant dėmesio, veidrodis akis piešinys amžinas vaikas toli grubi siela nežino yra akių apgaulė nebūti kuo esi „Atgaja“.
2003–2004 m.
Petras Dirgėla. Marija Lupu, mergaitė našlė
2004 m. Nr. 12
Romanas
Po pietų giminaičiai svetainėje liko vieni. Našlė kunigaikštienė apsiverkė. Tuojau susitvardė. Pasivėdavusi vėduokle, nusišypsojo. Marija buvo stiprios dvasios moteris, ir Boguslavas, oriai šnekučiuodamasis, vis klausė savęs: na ir ką tu apie jos ašaras manai? kas atsitiko Marijai?
Lietuvos Tribunolo deputatai, išnagrinėję velionio kunigaikščio nusikaltimus valdovui ir valstybei, Jonušą Radvilą pripažino tėvynės išdaviku, kurio turtą privalu konfiskuoti. Teismo vykdytojams atrodė, kad buvusio vaivados, didžiojo etmono dvarų rūsiai prigrūsti maišų su pinigais ir brangenybėmis.
Kur tie maišai? – prievartavo Mariją atsakyti. Kur paslėpti? Kur užkasti? Pasakyk, parodyk, jei nori gyva likti?
Našlė kunigaikštienė labiausiai bijojo dėl podukros. Kunigaikštytę Oną Mariją kariuomenės urėdai galėjo pagrobti, laikyti įkaite, kol našlė parodys, kur užkasti vyro turtai. O kokius užkastus lobius Marija galėjo parodyti, jei kariuomenei išlaikyti didysis etmonas išleisdavo ne tik surinktus mokesčius, bet ir savo dvarų pajamas.
Ar taip galėjo būti? Tėvynės išdavikas paaukojo turtus kariuomenei, kuri ištikimai tarnavo tėvynei? – tyčiojosi teismo vykdytojai. Melas!
Marija Lupu norėjo atiduoti podukrą motinos teisėmis globoti Kuršo kunigaikštienei. Tačiau Liudvika Karolina Ketler išsivežti Anikę į Liepoją neišdrįso. Apie skubotų ir abejotinų poelgių pasekmes susimąsto kiekvienas žmogus.
Taip ir yra, nusprendė kunigaikštis Boguslavas. Marija bijo pasenti. Apsiverks vis dažniau. Prie jos ašarų reikės priprasti.
Boguslavas sutriko: apie kokią Marijos senatvę jis mąsto? Marijai dar nė trisdešimt penkerių nėra. Marija jaunesnė už Boguslavą! Ji nori atsikratyti podukra ir ištekėti!
Kunigaikštis pažvelgė į pusbrolio našlę atakusiomis akimis. Marijos veide nebuvo matyti nė vienos raukšlelės. Veido oda buvo lygi, švelni, gal kiek tamsėlesnė nei anksčiau. Ir šviesą… jos oda tarytum sugerdavo šviesą, kuri dulsvai švituliuodavo prieblandoj ar šešėliui ant veido užslinkus.
Sacré nom1, aš geidžiu jos, susijaudino Boguslavas ir išsigando. Mon Dieu… Mon Dieu! Je suis un homme fini…2
Kunigaikštis suklusęs pažvelgė į Liudviką Karoliną – dabar ji verkė. Boguslavas skėstelėjo rankomis.
O jūs čia, pasirodo, verkiate. Visos verkiate.
Kunigaikšti, jūs nė karto neaplankėte našlaitės! – sušuko Liudvika Karolina ir nusišluostė nosinaite ašaras. Mielasis Boguslavai, jei jūs nė dabar nesiteiksite susitikti su Anike, Marija neišmanys, ką apie jus ir galvoti. Ji taip tikėjosi jūsų paramos!..
Nuo kėdės pakilo Krišpinas Kiršenšteinas.
Venez. Alons3, pasakė.
Mergaitė su perliniu auskaru. Profilis šiek tiek pasuktas į priekį. Akys žvelgia šnairai. Lūpos pravertos. Auskaras blizga kaip didelis vandens lašas prie pat baltos apykaklės. Plaukų nematyti – galva apgobta plačia kaklaskare, jos galai užkloja pečius.
Tai ji, Marija, prieš daugelį metų. Kai ėmė trauktis iš bendrų žaidimų su berniukais. Kai tapo dar geriau matoma, tačiau neapčiuopiama ir tarsi pranykstančia. Kai fizinė vėjavaikė kvatoklė jaunam Boguslavui tapo ir mistine svajone. Į akis dūrusi paslaptis gniauždavo kvapą, naktimis Boguslavas negalėdavo užmigti.
PASLAPTIS, I. Boguslavas veikiausiai niekada neužmirš anuomet dar naujo Krišpino namo ant Nemuno kranto. Namas buvo apaugęs alyvų krūmais. Alyvos kaip tik žydėjo, o buvo dar tik pavakarė – šešėliai, vėstantis oras, lapų šnarėjimas, lakštingalų čiulbėjimas alyvų krūmuose… Lietuvių jausmingumas – didingas, melancholija – savižudiška, o prancūzai jau buvo išmokę Boguslavą iš visko šaipytis.
Jis negražiai – lietuviškai – pasišaipė iš Marijos, pusbrolio pirmos žmonos jaunutės giminaitės. Jis negalėjo gražiai pasišaipyti. Mergaitė kėlė jam baimę, o būti bailiu Boguslavui atrodė taip gėdinga, kad būtų sutikęs verčiau mirti nei gyventi ir ko nors bijoti.
Krišpinas įvedė jį į svetainę. Ir staiga atsidarė gretimo kambario durys. Staiga – ir plačiai, iki galo.
Akys. Veria.
Plaukai. Žaidžia su šviesa žvilgėdami.
Suknelė – balta…
Boguslavas pakėlė ranką, žengė link Marijos. Ir durys užsitrenkė.
Boguslavas vaikščiojo po svetainę išraudęs, niršiai alsuodamas.
Nugėrė iš taurės vyno, kad įveiktų baimę, kurios – tokios didelės – dar niekada nebuvo jutęs.
Atidarė duris į gretimą kambarį. Įėjo. Apsidairė. Kambaryje tvyrojo tiršta vakaro prieblanda. Sienų, daiktų spalvos prieblandoje buvo suvienodėjusios. Tik suknelė… Balta kaip sniegas suknelė, padriekta ant poilsio kėdės atlošo ir rankdėtės, vėrė ir akis, ir širdį.
Pro duris Marija neišėjo.
Kunigaikštis šoko prie atdaro lango – vidun plūdo alpus žydinčių alyvų kvapas, sumišęs su lakštingalų graudulingu čiulbėjimu. Marija išnyko tame žydėjime, tame čiulbėjime…
Boguslavui maišėsi protas. Kunigaikštis ištraukė iš makšties špagą, sulenkė – ašmenys blykstelėjo vakaro šviesoje skaudžiu spinduliu. Kunigaikštis perbraukė špaga per baltą suknelę, pasilenkęs žiūrėjo, ar nesukruvino.
Ačiū Dievui, apsidžiaugė jaunas kunigaikštis. Aš laisvas!
Boguslavas atsidrėbė į poilsio kėdę, atsilošė, padėjo galvą ant atlošo, ant baltos suknelės. Užsimerkė.
Kvailys, kvailys, nenustojo džiūgavęs. Štai šią valandėlę aš galėjau prakišti laisvę! Prancūziją, Olandiją, Daniją. Viską. Visą Europą, Viešpatie!..
Taip Marija anuomet išnyko jam iš akių. Atrodė per daug gamtiška ir gaivališka.
Nesutramdoma ir sutramdanti. Marija nusivedė Boguslavą į Papūgų kambarį. Žali ir geltoni paukšteliai ėmė triukšmingai skraidyti, kabintis į užuolaidas, šmurkščioti į slėptuves.
Marija meiliu balsu juos ramino. Balsas jaunatviško prieskambesio dar nebuvo praradęs.
Raudonskruosčiai agaporniai, aiškino Boguslavui. Neišskirtukai.
Kunigaikštis nusistebėjo, kad tokių esama. Dar labiau stebėjosi, kad ji šias papūgas brangina. Kalbėjo apie jas lyg praskleisdama šydą, uždengusį jos paslaptis. Parodė kunigaikščiui papūgas, kai jis jau įjunko lankytis Marijos apartamente.
Dumskis ir jo Višta, supažindino Boguslavą su papūgomis. Rūtinas ir Citrė. Visi kiti ma~žiai.
Mažiai?
Dar nepakrikštyti.
Pro langą įspindo vakarėjanti saulė. Jis vėl nustebo išvydęs ramiais spinduliais apšviestą našlę. Iš apšviesto jos kūno taip pat sklido šviesa.
Mergaitė, toptelėjo jam į galvą. Iš jos kūno šviečia mergaitė.
Vikrūs, rūpestingi, pavyzdingai augina vaikus, gyrė Marija paukštelius. Ir bjaurūs. Snapais – lyg rantytomis žirklėmis – sukarpo…
Ji įdėmiai pasižiūrėjo į Boguslavą.
Palik ant stalo „Rožės romaną“ – sukarpys puslapius į skutelius ir susisuks iš jų lizdą, tarė. Įsižiūrėk į Dumskį. Ar tau jis neįdomus?
Boguslavui neatėjo į galvą nieko, ką galėtų pasakyti apie Dumskį.
Kai tave aplankiau, nuslinko keli akmenys nuo širdies, pasakė kunigaikštis.
Man nė vienas nenuslinko. Anikę reikia slėpti. Vyro palaikai tebėra Tikocine. Sarkofagu, kurį noriu pastatyti Kėdainiuose, nė nepradėjau rūpintis. Neapkenčiu savęs.
Ji pažvelgė Boguslavui tiesiai į akis.
Ar apie bendravimą nenori pasikalbėti?
Apie bendravimą? – kunigaikštis vyptelėjo. Dvikovoj Rijė sužeidė ranką. Iš Bastilijos išėjau užuitas. Turėjau atsipeikėti. Daug metų neatsipeikėju. Vis užsiplieskiu. Kapojuos dvikovose. Apsiginu garbę. Iš to nieko gero. Veikiausiai niekada neatsipeikėsiu.
Paukštukai čirškėjo aprimę.
Marija tebežiūrėjo jam į akis ir tylėjo.
Kunigaikštiene, aš būčiau tau tik kupra. Ar tau jos reikia? Ar dar mažai sunešiojai kuprų?
Mėgstu vyrus, išėjusius iš Bastilijos, žvaliai pasakė Marija Lupu. Taip, iš tikrųjų, kai Bastiliją nugriovė, vis mažiau bėra joje kalėjusių vyrų. Jų vertė didėja. Jie jau dabar vertingesni už dinozaurus, gyvenusius prieš tūkstančius metų.
Boguslavas negalėjo patikėti savo ausimis.
Nugriovė Bastiliją? Kada, kas nugriovė Bastiliją? Marija, apie ką kalbi?
Ji užsiplieskė.
Aš taip ir nujaučiau! Aš žinojau! Bastilijos nebėr, o aš tebesu. Tu negali tuo patikėti. Tu netiki, kad galėtų kas nors pasikeisti. Tu niekuo nebetiki! Bastilijos seniai nebėra. Nebėra Bastilijos! Kodėl tu manai, kad Bastilija – amžina? Kad ir dabar ji tebestovi? Kodėl turėtų stovėti? Žmonės gyvena. Viskas keičiasi. Nutilk, Dumski! – sušuko žaliasparniui paukštukui, vėl ėmusiam rėkti. Nutilk! Kai aš rėkiu, tu privalai tylėti! Chm.
Nutilo ir ji.
KALTĖ, I. Tą dieną, kai Marijos vyras Jonušas Radvila Tikocine mirė, Boguslavas Radvila kovėsi dvikovoj su kunigaikščio d’Elbefo sūnumi grafu Rijė. Dvylikos sekundantų akivaizdoj špagomis plakėsi tol, kol abu susikruvino. Grafas, priverstas susitaikyti, trūktelėjo Boguslavo ranką taip stipriai, kad tapo aišku: įvyks ir trečia, ir dešimta, ir dvidešimt pirma jų dvikova. O kiek kartų Boguslavas kovėsi dėl Lietuvos? Pusbrolis Jonušas kovėsi dėl tėvynės visą gyvenimą, iki mirties, o nė jo mirties valandą Boguslavas neatsistojo šalia narsuolio. Jonušas norėjo Lietuvos, priklausomos nuo Švedijos. Boguslavas norėjo Lietuvos, priklausomos nuo Lenkijos. Ši priklausomybė jam žadėjo karjerą ir garbę, kurstė viltis užsidėti ant galvos karūną. Pajutęs nevalingą priklausomybę ir nuo pusbrolio našlės, Boguslavas pirmą kartą mintyse prisipažino, kad yra nusikaltęs, labai nusikaltęs. Jis geidė Marijos. Tvirtai įtikėjo, kad privalo paliesti jos kūną. Šis taip pat troško būti jo liečiamas. Abu – Marija ir Boguslavas – veržėsi į aistrų stichiją. Veržimasis džiugino, drumstė protą, laisvino tramdomą energiją. Atrodė, Boguslavas galėjo jausti tik palaimą! O jis juto kaltę. Jo veržimasis ir į garbę, ir prie Marijos kilo iš kažin ko esmingai blogo. Tačiau ar dėl to vertėjo Boguslavui sustoti? Kuris žmogus, supratęs, kad stojo į blogio kelią, sustoja ir nebekeliauja toliau? Kur jau ten! Įminti paslapties, kur kelias nuves, nepajėgė išsižadėti nė vienas nusidėjėlis.
PASLAPTIS, II. Bare už prekystalio stovėjo barmenas žydas, tankiai mirksėjo, staigiais judesiais sukiojo galvą. Priėmė užsakymą.
Marija ir Boguslavas, nuėję į mažąją salę, sėdėjo prie staliuko, gurkšnojo iš taurių vyną, tylėdami žiūrėjo vienas antram į akis. Paskui abu ėmė dairytis.
Marija atrodė pavargusi.
Žinau, kas yra pagirios, prašneko kunigaikštienė. Po to, kai tu mane palikai, trejus metus aš daug gėriau. Pas seniūną Miežinskį, pas Lietuvos sargybinį Mirskį, pas mane. Blaivi negalėdavau gundyti. Išgerdavau – ir gundydavau. Miežinskį sugundžiau vieną sykį. Mirskį – dažniau. Dabar man gerai. Perspektyvų man nereikia. Susitikimų. Tik.
Nuo vyno ji atkuto. Ėmė apžiūrinėti blyškius erotinius piešinius ant sienų, baldus, nudažytus šviesiomis salsvų tyrelių spalvomis.
Sėdime lyg vaikų svetainėje, kurios sienos papuoštos paveikslais, skirtais suaugusiems, pasakė Boguslavas.
Iš tikrųjų, atsistojo kunigaikštienė. Man čia nepatinka.
Tačiau išeidama stabtelėjo, įsižiūrėjo į blandžiai apšviestą kertę. Įsižiūrėjo ir Boguslavas.
Čia? – paklausė.
Dabar mes vieni, atsakė Marija.
Boguslavas atsigręžė. Pro durų tarpangį matė barmeną žydą. Jis stovėjo prie prekystalio, tankiai mirksėjo, staigiais judesiais sukiojo galvą.
Jiedu išėjo iš mažosios salės.
Stačiais laiptais užlipo į kambarėlį pastogėje. Žvakidėje degė žvakė. Ant sienos pakabintos džiūvo romulikės, surištos šluotelėmis.
Kunigaikštytė Anikė vilkėjo raudona pūsta suknele baltais rankogaliais. Apvalus veidas, ant kaktos pakirpti tamsiai rudi plaukai, lenkti antakiai, išblyškę skruostai, laibas kaklas – angelas!
Tu jį pažįsti, jis tavo dėdė, tarė Marija Anikei. Aš jį pažįstu seniau nei tu. Tu dar nebuvai gimusi, kai aš su juo susipažinau. Daug apie jį tau pasakojau. Norėjau, kad trise susitiktume.
Angelo akys žvelgė į Boguslavą taip tiriamai, kad kunigaikštis Radvila nusuko akis į šalį. Jo ir Marijos žvilgsniai susitiko.
Aš nieko daugiau neturiu, tik ją, pasakė Marija Boguslavui. Pažvelgė į Anikę.
Nuo šiol turėsiu dar ir jį, pasakė jai.
Boguslavas žiūrėjo į Anikę vis labiau abejodamas, kad mato pusbrolio dukterį. Ji buvo kitokia nei ta, kurią išvydo įžengęs į kambarį. Balta apykaklė, balta nėriniuota pelerina, rankovės iki alkūnių ankštos, nuo alkūnių – pūstos, riešus smaugia platūs rankogaliai.
Boguslavas keliais žingsniais priėjo prie lango ir negrabiai atidarė jį – vidun plūstelėjo gaivus nakties oras. Kunigaikštis bijojo atsigręžti. Už jo nugaros buvo ta mergaitė, iš kurios jis anuomet negražiai pasišaipė ir ji išnyko alyvų žydėjime, lakštingalų čiulbėjime. Liko tik balta suknelė, padriekta ant poilsio kėdės atlošo ir rankdėtės. Kas dedasi! Marija visur, kur eina, tampa prarastąja mergaite, keičia aplinką, joje tuojau pasijunti vienišas.
Anike, Anike, tarė Boguslavas. Neišdrįso atsisukti ir pažvelgti į mergaitę, į tą angelą. Spoksojo į nakties tamsą. Anike, aš nepažeminsiu tavo pamotės. Aš nepažeminsiu kunigaikštienės.
Po daugelio metų mudu su Boguslavu vėl susitikom, pasakė Marija podukrai. Norėjau, kad tai žinotum.
Kodėl ji čia? – Boguslavas atsigręžė į kunigaikštienę. Kodėl čia, baro palėpėj?
Marija valandėlę žiūrėjo į Radvilą sutrikusi ir stebėdamasi. Radvila nenusuko akių, laukė atsakymo.
Mano apartamente nesaugu nė papūgoms, pasakė Marija. Generolai ieško Anikės tėvo lobių. Ar norėtum, kad Anikė taptų jų įkaite? Čia jai saugu. Tikrai niekam nešaus į galvą, kad kunigaikštytė dirbtų barmeno padėjėja ir plautų indus.
Plauti indus? – pasibaisėjo mergaitės padėtim kunigaikštis. Kiek jai metų? Šešiolika metų! Kodėl mudu pakenčiam generolų persekiojimus? Ar jų bijom?
Bijom. Aš bijau, prisipažino Marija. O indų plauti jos niekas neverčia. Nori – plauna, nori – ne. Be to, ji su tuo žydu susidraugavo. Ir gerai. Mergaitei reikia išmokti su žmonėmis bendrauti.
Kunigaikštis ėmė niršti.
Tai ar mudviejų dar nėra ar jau nebėra?
Apie užuojautą aš jau blogai galvoju. Laukiu jos. Tikiuosi – štai jau rytoj. Tačiau išaušta rytas – nėr užuojautos.
Aš nekalbu apie užuojautą! – sušuko Boguslavas įširdęs. Jam atrodė, kad įvyko katastrofa. Jis nebebuvo nei kunigaikštis, nei karys, nei vyras, kuris galėtų apginti moterį ir mergaitę. Nebepajėgė nė tvardytis. Ėmė šaukti.
Kodėl prakalbai apie užuojautą? Ar nepažįsti manęs? Aš niekada nepripažinau užuojautos! Net ir merdėdamas smeigsiu špaga tam, kuris ašaros ir bandys mane užjausti!
Marija apkabino kunigaikštį. Padėjo galvą jam ant peties. Reikėjo ramumos.
Jiedu nuvažiavo į bažnyčią.
Klausėsi giedojimų. Pastorius aiškino Šventąjį Raštą.
Įstatymo mokytojas Jėzų klausė: „Kas man artimas?“ Jėzus klausimą pakeitė: „Kas jam – našlaičiui – artimas?“ Ir nesileido į ginčus. Vertino ne teorijas, o veiksmus.
„Eik ir tu taip daryk.“
Marijai ašaros užsmaugė gerklę. Ėmė trūkti oro.
Eikim iš čia, tarė ji Boguslavui. Nebegaliu čia būti.
SANDORIS, I. Reikėjo ramumos.
Nuvažiavo prie upės. Ant aukšto skardžio, nuo kurio atsivėrė miesto vaizdas, gurkšnojo itališką vyną iš butelio kakliuko.
Sapnavau tave, prašneko Marija. Atsikėlus supratau, kad įvyko lūžis. Turiu prisileisti tave arčiau. Mąstau blaiviai. Nenoriu jokių permainų. Vienišiai retsykiais gali palaikyti vienas antrą. Tai – ne nuodėmė. Kalbėjau apie tai su podukra. Ji supranta. Dabar tavo eilė atsakyti, ar supranti.
Miesto vaizdas, atsivėręs nuo skardžio, buvo užmiglotas. Bažnyčių bokštai tolumoje atrodė trapūs ir jau išnykstantys. Šmėksojo labiau būsenų, o ne mūro bokštai.
Upės slėnį aš matau geriau nei miestą, pasakė kunigaikštienė. Slėnis man jaukesnis. Žalias ir ramus.
Atsakau į klausimą, prašneko Boguslavas. Tu – vieniša, aš – vienišas. Remkimės vienas į antrą, jeigu vienas antru pasitikim. Pasitikėjimas, tik jis mudu gali suartinti.
Jiedu bučiavosi. Jis patyrė, kad prisilietimas prie krūtų praveria jai lūpas. Jiedu vėl gėrė iš butelio kakliuko. Susijaudinę, įtikėję, kad pasitikėjimu nebeįmanoma abejoti.
Marija, žiūrėdama į upės slėnį, žaliuojantį apačioje, džiūgavo.
Nenorėčiau reinkarnuotis į vieną žolės lapelį, į vieną kerpės siūlelį, kalbėjo tankiai alsuodama. Norėčiau reinkarnuotis tik į visą slėnį!
Aš nežinau, pasakė Radvila. Nežinau, ar suvis galima reinkarnuotis.
Jis nenorėjo apie tai daugiau nei kalbėti, nei galvoti. Tačiau Marijos polėkis jam patiko. Jam reikėjo moters su polėkiu.
Jiedu važiavo atgal į miestą nurimę. Plepėjo apie malonius niekučius.
O! – staiga prisiminė Marija. Paryžiuj tau buvo įkritus į širdį panelė de Roan. Kur ji dabar?
Nežinau, atsakė Boguslavas pagalvojęs. Nuo ano išgarsėjusio nuotykio su ja laive aš jos nebesutikau.
Puiku. Esi nepralenkiamas dvikovų virtuozas. Tikiuosi, jau viską žinai apie moteris?
Klausimas sutrikdė Radvilą. Ką jis turėjo atsakyti? Moterų skriaudos nebuvo patyręs. Meluoti būtų buvę per žema, didžiuotis – negarbinga.
Aš tave myliu, pašnabždom tarė Boguslavas, apkabino ją viena ranka, pirštais kedeno ilgus juodus plaukus. Ir sakau: pasitikėjimas – mūsų santykių pamatas, pasitikėjimas – tai brūkšnys, kuris atskiria mudviejų gyvenimą iki antro mūsų susitikimo nuo bendravimo dabar. Ar supratai? Nuodėmės, padarytos iki brūkšnio, nėra nuodėmės. Dėl jų neskaudinsim vienas antro. Tu negrauši manęs dėl Roan ir kitų panelių. Aš nekviesiu į dvikovą nei Miežinskio, nei Mirskio.
Ji nusijuokė.
Kaip susilaikysi nekvietęs? Dvikovos – tavo stichija. Man patinka tavo stichija. Ir aš žinau, kad tu visada kausies.
Pabučiavo jam į skruostą.
Kodėl kalbi apie brūkšnį? Nuo artimo žmogaus nuslėpti beveik visą gyvenimą – neįmanoma. Ar tu užbrėši brūkšnį, ar neužbrėši, mudviejų gyvenimas iki brūkšnio gausins mudviejų nuodėmes šiapus brūkšnio.
Argi norėtum, kad gausintų? – nusistebėjo Boguslavas. Kalbi taip, lyg norėtum.
Noriu būt ištikima! Galų gale. Kam nors, bent kam nors!.. Tau.
Ir daugiau nebekalbėjo. Marija vilkėjo raudona palaidinuke, ilgu juodu sijonu. Ėjo tiesi. Neatsigręždama. Boguslavas sekė įkandin jos vis labiau jaudindamasis.
Atidariusi duris Marija stabtelėjo.
Čia buvo mano ir vyro miegamasis, pasakė. Šioje lovoje mudu su Jonušu miegodavom. Su niekuo kitu čia dar nesu miegojusi.
Pasodino Boguslavą į fotelį, pati įsitaisė šalia ant apvalaus minkšto ranktūrio.
Tavo rankos šaltos, sukuždėjo.
Šildė Boguslavo rankas suspaudus suplokštėjusias purias šlaunis.
Kunigaikštis prisiminė, kaip jis ir Marija su giminaitės Kotrynos, pirmosios Jonušo žmonos, šeima važiavo iš Varmijos į Karaliaučių. Po Jonušo ir Kotrynos vestuvių lydėjo Potockius atgal į jų tėvynę Lenkiją. Važiavo ketvirtoje ar penktoje vilkstinės karietoje. Dviese. Marija tebebuvo paauglė. Kelias buvo tolimas ir nelygus. Kai mergaitė, marinama miego, padėdavo galvą jam ant kelių, ji atkusdavo ir susijaudindavo. Ratai nelygiu keliu dardėjo, karieta purtė jųdviejų kūnus. Marija neatsispyrė paslapties pažinimo pagundai, o Boguslavas neužgynė prie pažinimo vaisiaus brautis.
Ant rausvo apsiausto atlapo liko pėdsakų, prisiminė Marija. Aš norėjau išsaugoti apsiaustą iki mirties. Tačiau kandys greitai pajuto organinį maistą ir atlapą sugraužė.
Marija apkabino Boguslavą, bučiavo jo veidą kuždėdama švelnius žodžius.
Ar atsimeni? Anuo metu pirmąsyk mane išrengei per Jonines. Ir – atsitraukei.
Atsitraukiau, pripažino Radvila.
Aš bijojau, kad neatsitrauksi. Tebebuvau mergaitė. Labai bijojau.
Ir aš bijojau, kad neatsitrauksiu.
Juodi Marijos plaukai apdriekė Boguslavo krūtinę.
Nesistebiu, kad bijojau aš. Tačiau kodėl mergaitės išsigandai tu? – paklausė Marija.
Ir aš tebebuvau jaunas. Dar labai dažnai galvodavau apie mirtį. Svajojau numirti taip, kaip derėtų narsiam vyrui. Lietuvos kariuomenė nuolatos kariavo su rusais. O aš dar buvau įsivėlęs į kunigaikščių karą Batavijoj. Mano akivaizdoj žuvo grafas Henrikas Nasau. Ispanai pašovė ir mano žirgą. Tik tamsa prisidengęs ištrūkau iš apsupties. Neabejojau, kad ir mane veikiai ištiks grafo Nasau likimas. O tu buvai jaunutė mergaitė. Nors ir labai mylėjau, bijojau tave paliesti, nenorėjau sugadint tavo ateities. Prieš tavo akis tebebuvo visas gyvenimas, o aš galėjau greitai žūti.
Boguslavas atsagstė raudoną palaidinukę, išvydo nuogas dideles krūtis. Lūpomis apgaubė rausvą spenelį. Krūtys ėmė brinkti, standėti, Marija – tankiau alsuoti, dejuoti, šnabždėti Dievo vardą.
Macha, sukuždėjo kunigaikštis. Tu – renesanso macha.
Taip, aš – renesanso macha.
Marija išrietė pilvą, atkragino galvą, ir Boguslavas nekantriomis rankomis paguldė ją ant kilimais užklotų grindų. Paliestos krūtys atvėrė jam vartus.
Renesansinė moteris! Ji stengėsi išlikti pamiltojo vaizdiniuose, sapnuose, svajonėse ir fantazijose. Skverbėsi į Boguslavo kūną pro visas jo odos poras. Nuožmiu karščiu. Saulės temperatūroje du kūnai tapo vienu. Atrodė, kad šimtai mažų skruzdėlyčių lindo į juodus Marijos plaukus, o ropinėjo Boguslavo galvos oda.
KALTĖ, II. Paskui moteris gulėjo ant kilimo negražiai išsikėtojusi. Boguslavas ištiesino jos rankas, suglaudė kojas, suglostė plaukus. Palinkęs prie pat veido klausėsi, kaip ji alsuoja. Atlėgusia širdimi siekė lūpomis jos kaktos, norėjo pabučiuoti, tačiau tuo metu išgirdo balsą.
Toli nueisim! – pasakė Marija džiugiu kasdieniu balsu.
Kunigaikštis atšlijo. Jam pasivaideno, kad našlė šiuos žodžius yra sakiusi ir savo velioniui vyrui Jonušui.
Toli? Tik – toli? – paklausė Boguslavas. O kas ištiks, kai toli nueisim? Išsiskirsim ar mirsim?
O argi tau nesakiau? – sužiuro jam į akis Marija. Aš dukart persileidusi. Mano įsčios nesveikos. Nuotakos suknelės man nereikės. Vaikų mudviem negims. Bus buvę.
Bus buvę ir pasibaigę? Ir tu šitaip kalbi apie artimą ryšį, apie šilumą, kuri išsklaidė ir tavo, ir mano vienatvę?
Bus buvę. Argi to maža?
Marija atsistojusi segėsi sijoną. Įsmuko į raudonąją palaidinukę. Atrodė nuliūdusi ir susikrimtusi.
Aš mylėjausi su kitu vyriškiu Jonušo miegamajame, graužėsi Marija. Vis dar negaliu patikėti. Neįmanoma patikėti, kad taip pasielgiau.
Turiu išeiti, ar ne? – paklausė Radvila.
Pasilik, atsakė ji. Per vėlu tau išeiti. Ir nepyk ant manęs. Kaipgi aš galiu neprisiminti Jonušo, kai mudu esame jo miegamajame? Jis buvo nelaimingas. Buvo nelaimingas ir laidodamas pirmąją žmoną Kotryną, ir vesdamas mane. Dėl savo nelaimių kaltino likimą, visą pasaulį, Dievą. Ir mane.
Boguslavas tylėdamas vaikščiojo po miegamąjį ir įdėmiai stebėjo našlę.
Aš nebuvau nusipelniusi jo kaltinimų, jau isteriškai kalbėjo Marija. Aš didžiavausi jo – karvedžio – talentu. Jo jėga. Jo išmintim. Aš mylėjau jį. Pamilau jo dukrelę Anikę. Auginau šią kaip savo dukterį.
Boguslavas vis labiau niuro. Kunigaikštienės akyse pasikeisdavo keliasdešimt nuotaikų per neilgą valandėlę. Marija Lupu buvo gal gudresnė ir klastingesnė už jį patį.
Aš mylėjau Jonušą! – sušuko Marija. Gyvenime mylėjau tik du vyrus – tave ir jį. Tu nuo manęs atsitraukei. Gyvenau su juo dešimt metų. Kai susirgo, pasiaukojau jo slaugai. Burna čiulpiau blogą kraują iš jo žaizdų. Užsinorėdavo degtinės – paduodavau degtinės. Pareikalaudavo laikyti jam už rankos – laikydavau jo ranką savojoj valandų valandas. Mudu užmigdavom laikydamiesi už rankų.
Kodėl ji man kalba apie meilę vyrui? – samprotavo kunigaikštis Radvila. Juto, kaip į širdį rangosi įtarimas, kad ji ne apie meilę kalba. Atrodė, ją graužė sąžinė. Gal ji jautėsi kalta dėl vyro mirties? Gal iš tikrųjų buvo kalta? Mylėjo vyrą, tačiau nuolatos ieškojo meilužių. Pati Boguslavui prisipažino pergulėjusi ir su Miežinskiu, ir su Mirskiu. Boguslavas neabejojo, kad ji pergulėdavo ir su Kėdainių seniūnu Kochanskiu, ir su Tikocino įgulos komendantu Vikenu. O šie buvo artimiausi didžiojo etmono valdiniai. Didysis etmonas negalėjo nenugirsti ar bent nenujausti, kad jo žmona vis dažniau atsigula į svetimų vyrų lovas. Ar galėjo kas skaudžiau žeisti išdidaus karvedžio savigarbą ir širdį? Nuolatos išdavinėjama jo meilė žmonai ir širdies skaudėjimas galėjo priartinti mirtį labiau nei kraujo liga ir juodoji karštinė.
Atrodė, Marijai kartkartėm reikėdavo ką nors įtikinti, kaip ji pasiaukojamai mylėjo savo velionį vyrą. Įtikinusi kitą, įtikindavo ir save. Ir sąžinės graužatis nurimdavo. Ir dabar ji kalbėjo nebe taip isteriškai kaip iš pradžių.
Kunigaikštį Jonušą ir motina, ir tėvas buvo apdovanoję geromis savybėmis, pasakojo našlė kunigaikštienė. Ir nors Jonušas gimė ne Italijoje ar Prancūzijoje, jis išsiauklėjimu ir puikiomis manieromis nenusileido nei italams, nei prancūzams.
Marija nutilo sužiurusi į Boguslavą. Šis stovėjo prie durų nulenkęs galvą, lyg norėdamas ir nesiryždamas išeiti.
Tu gali neišeiti, jaukiu balsu pasakė kunigaikštienė.
Negaliu, atsakė Boguslavas neatsigręždamas.
Pasilik, raminamai tarstelėjo Marija, priėjo prie kunigaikščio, pakreipus galvą pasižiūrėjo jam į akis.
Tu gailies?
Ko? Dėl ko?
Pasimylėjęs su manimi.
Ne, skubiai ištarė kunigaikštis, papurtė galvą. Ne, ne.
Pagailo prarastos vienatvės? Nori pabūti vienas? – švelniai paklausė Marija. Gerai, eik. Rytoj ateisi, pridūrė valingai, lyg norėdama padaryti viską, kad jam būtų gera.
Pati atidarė duris.
Boguslavas nustebo – už durų buvo tamsu.
Matau, tau bjauru, pasakė kunigaikštienė. Jautiesi taip, lyg vogčiomis išeitum iš kekšės grafienės Rijė slaptabučio, ar ne?
Išėję pro duris, jiedu paniro į tamsą. Boguslavo akys, pripratusios prie švelnios velionio pusbrolio miegamojo šviesos, tamsoje ničnieko neįžvelgė. Jis girdėjo tylius Marijos žingsnius ir tik iš to suprato, kad vis dar eina įkandin jos.
SANDORIS, II. Boguslavas suprato, jog nuo šiol, kad ir kas atsitiktų, eis įkandin Marijos. „Toli nueisim.“ Kiek toli nueis, priklausė nuo jo, kunigaikščiui taip atrodė.
Ar girdi? – rūmų koridoriaus tamsoje paklausė Marija. Teta Liudvika Karolina, Kuršo kunigaikštienė, priglaustų Anikę, tačiau bijo generolų keršto. Ar negalėtume susitarti, kad tu ją globotum?
Galėtume. Tačiau ar aš panašus į globėją? Turiu savybių žmogaus, kurio globon nieku gyvu negalima atiduoti nei vaikų, nei papūgų.
Marija tamsoje nusijuokė.
Tu – drąsus, pasakė. Nebijai vienas ir plikas atsistoti prieš kelių kunigaikščių kariuomenes. Argi mergaitė ir papūgos tave labiau gąsdina?
Žmogus, apsiėmęs globoti Anikę, kaip tik ir turėtų būti atsargesnis. Kokia nauda iš globėjo, kuris bet kurią dieną gali žūti?
Tave pažįsta ir Varšuvoj, ir Paryžiuj, kalbėjo Marija. Briusely ir Londone, Stokholme ir Kopenhagoj. Tavo netikras brolis Francas Erdmanas – Saksonijos sosto įpėdinis. Tavo pusseserė Ana Kotryna – Danijos karalienė. Tavo pusbrolio sūnus Frydrichas Vilhelmas – didysis kurfiurstas. Be to, bičiuliaujies ir su Anglijos karaliene Henriete Marija, ir su Škotijos karalium Karlu.
Ką tu tuo nori pasakyti?
Tamsoje kunigaikštis atsirėmė į jos krūtis. Marija buvo sustojusi ir atsigręžusi.
Mielasis, aš tau sakau štai ką: mudviejų kalibrai – tapatūs. Tavo ir mano statusai – beveik vienodi. Mano šiek tiek blankesnis ir blogesnis. Tavąjį man sunku pranokti. Anikė, globojama tavo žmonių, būtų saugi. Ištekėtų gal ir už princo. Susikurtų ateitį, geresnę nei mano ar Liudvikos Karolinos. Ko vertas būtų jos gyvenimas kuršių suodžiais aprūkusioj Liepojoj?
O ką geresnio galėčiau pasiūlyti Anikei aš? Tikrai ne Varšuvą ir ne Paryžių. Nebent Karaliaučių.
Gerai, Karaliaučių! – džiugiai pasakė kunigaikštienė. Kuo Karaliaučius blogesnis už Varšuvą?
Žinoma, aš pasirūpinsiu Anike, tarė Radvila. Tačiau ir aš tau, Marija, turiu ką pasakyti.
Kokią nors sąlygą?
Taip. Moteris, kuri pamilo mane, turės mylėti šį tą daugiau nei mane ir Anikę.
Ką dar aš turėčiau mylėti? – paklausė Marija.
Tu pažįsti mane ir žinai, ką aš vertinu.
Meilė tau ir tavo vertybėms – conditio sine qua non4?
Taip, atsakė kunigaikštis. Peržengsi brūkšnį – aš atsitolinsiu nuo tavęs.
DVIKOVA, I. Akys. Veria.
Plaukai. Žaidžia su šviesa žvilgėdami.
Anikė.
Atjojo, tarė. Nori tau pasakyt.
Ką pasakyt? – abejingai paklausė Boguslavas. Jis sėdėjo iš vytelių nupintoj kėdėj apsiklojęs kojas vilnone kunigaikštienės skara.
Anikė valandėlę stovėjo sustingus, gal nė alsuodama.
Kas jie? – staiga drąsiai žengė prie kunigaikščio. Ko jie atjojo? Ko ieško? Jūsų ar ir manęs?
Didelės mergaitės akys žvelgė į Boguslavą įžūliai.
Atsilapojo durys. Kunigaikštytė klyktelėjo ir išbėgo lauk. Į kambarį įžengė jaunas lieknas vyriškis juodais ūseliais.
Brolis! Francas Erdmanas! – pažino jį Boguslavas.
Abipus brolio atsistojo dar du kardais ginkluoti vyrai.
Francas Erdmanas buvo linksmas žmogus. Kai atvažiuodavo, pasisveikindavo nuoširdžiai juokdamasis. Boguslavas jį iškeikdavo, paskui tvirtai apkabindavo. Taip broliai bendraudavo nuo paauglystės metų.
Dabar Francas Erdmanas stovėjo niūrus, o Boguslavas nė neatsistojo pasisveikinti. Sėdėjo iš vytelių nupintoj kėdėj ir įdėmiai žiūrėjo į Francą Erdmaną.
Broli, kas tave čia atsiuntė, kad esi toks liūdnas? – paklausė Boguslavas.
Grafas Rijė, atsakė brolis.
Rijė? Ko jis nori?
Kviečia tave į dvikovą.
Ar dvikovos vietą paskyrė jis ar aš turiu paskirti?
Paskyrė jis. Paris, Bois de Vincennes5.
Bois de Vincennes! – pyktelėjęs nusijuokė kunigaikštis. Na ir koks pretekstas dvikovai tokioje iškilmingoje vietoje? Kuo aš dabar grafą Rijė įžeidžiau?
Grafas į ją žiūrėjo, tu ją užstojai nuo jo akių, paaiškino Francas Erdmanas.
Tai bent! – sušuko Boguslavas.
Incidentas įvyko puotoje. Grafas tave įspėjo, kad užstoji. Tačiau tu antrą kartą užstojai ją nuo grafo akių.
Hm hm, juokėsi kunigaikštis. Ar puotoje aš galėjau žinoti, kurią moterį nuo jo akių užstoju?
Suprantu, pritarė Francas Erdmanas. Pretekstas kvailas. Tačiau grafas Rijė kviečia tave į dvikovą. Sąlyga: į dvikovos vietą privalai atvykti tik vieno sekundanto lydimas. Štai grafo laiškas tau. Jame parašytos visos kliautys ir sąlygos.
Pasakyk grafui, kad būtų ramus. Į dvikovą neatsivesiu nė vieno sekundanto. Nenoriu, kad daug akių matytų, kaip išdidus grafas užspringsta savo kraujais ir nustimpa.
Broli, aš ilgai jojau, kelionė buvo varginanti, jau neoficialiu balsu prašneko Francas Erdmanas. Ar negalėčiau tavo dvare kelias dienas štai su šiais adjutantais pailsėti?
Boguslavas nusviedė nuo kojų skarą ir atsistojo. Kunigaikštis buvo basas. Už jo nugaros vis lėčiau suposi iš vytelių nupinta poilsio kėdė.
Gerai, tarė kunigaikštis. Gerai. Ilsėkis čia tol, kol aš parnešiu grafo Rijė galvą.
Francas Erdmanas gailiai pasižiūrėjo į brolį, apsisuko ir su abiem vyrais išėjo iš kambario.
Likęs vienas, Boguslavas iš pradžių ėmė keiktis, trankyti kumščiu stalą, paskui – stūgauti ir juoktis. Tą plevėsą grafą dabar, čia plikomis rankomis būtų įmanęs pasmaugti.
Staiga nurimo.
Aš ją prarasiu, toptelėjo į galvą.
Sėdėjo nukoręs galvą. Gailėjo savęs.
Viešpatie, tiek daug metų klajojau, vienišas kentėjau širdies skaudėjimą, galiausiai sutikau tokią moterį, kokios man reikėjo, ir štai netrukus aš ją prarasiu!.. Viešpatie, kodėl esi toks neteisingas?
Kunigaikštis gailėjo savęs ir regėjo žirgą, kurio balne sėdėjo jis – Boguslavas Radvila, karalius, monarchas.
Vaizdinys pamažu nyko iš akių kaip vaiko sapnas.
Atsidarė durys.
Kunigaikštis atsigręžė pasiruošęs gintis. Išvydo kunigaikštytę Anikę. Kol ji uždarė duris, spėjo pamatyti Marijos pasiuntinį Gabrielių Liubeneckį ir hofdamą Bertą koridoriuj. Kunigaikštytė vilkėjo raudona pūsta suknia baltais rankogaliais. Mergaitės pečius dengė balta pelerina.
Anikė tuojau prašneko – susijaudinus, užsikirsdama, rydama ašaras, kad iš akių nepradėtų birti.
Nevažiuok į Paryžių! Nenorėk žūti. Nenorėk nužudyti kito žmogaus.
Boguslavo vaizduotė nurimo. Suvis dingo iš akių žirgas, karalius, sėdintis balne, karūna.
Mažyte mano, generolai supranta, kad aš tave saugau, pasakė Boguslavas. Generolai supranta, kad nepaims tavęs įkaite, kol aš tave saugau. Jie nori sunaikinti mane.
Boguslavas atsistojo, apkabino mergaitę, priglaudė jos galvą prie savo krūtinės.
Gyvenk rami, Anike, sušnabždėjo kunigaikštis. Jeigu ir žūčiau, tave saugos mano vėlė.
Nejok į Vensenų pilį vienas, nenorėk žūti, meldė Anikė. Ji tankiai alsavo jam į krūtinę. Boguslavas ir per liemenę bei marškinius juto pažįstamą karštį. Saulės temperatūros karštį.
Ir Anikę aš prarandu, pamanė Boguslavas. Vėl lieku vienišas. Mirties akivaizdoj – visiškai vienišas. Ką aš darau? – susigriebė. Kodėl graudinu vargšę jautrią mergaitę? Kodėl noriu, kad ji manęs, Europos pašlemėkų pašlemėko, gailėtų?
Josiu, tarė ramiu balsu. Negaliu užsitraukti negarbės.
Patylėjo, tėviškai atstūmė mergaitę nuo savęs.
Nesakyk, kur išjojau, savo pamotei, paprašė. Nenoriu jos skaudinti.
SARKOFAGAS, I. Prekystalis apstatytas skaidriais ir juodais buteliais, kai kurie iš jų – jau tušti ir apvirtę.
Francas Erdmanas Saksonietis lėtai girsnojo klaretą iš didelės taurės.
Buvo girdėti, kaip lauke ant grandinės draskėsi ir lojo šuo.
Birželio dvidešimtą dideliame lauke tarp Tilžės ir Tauragės prasidės lemiamos derybos, girsnodamas vogravo Francas Erdmanas. Mano mielasis brolis Radvila derybose turės ir Mazarinio, ir kurfiursto Frydricho Vilhelmo, ir karaliaus Jono Kazimiero įgaliojimus. Ir tai reikš, kad lauke tarp Tilžės ir Tauragės ne Boguslavas Radvila su Otu Šverinu ir Vincentu Gosevskiu, o tik Mazarinis su savimi derėsis. Mazarinis, vien tik Mazarinis spręs, kokiomis sąlygomis Brandenburgą su Lenkija ir Lietuva sutaikyti. Tai jis, Mazarinis, pasakys, kuriai šaliai atiduoti Prūsiją. Tačiau kai ateis laikas Mazariniui atsilyginti Boguslavui, Prancūzijos premjeras ir kardinolas nuo jo nusigręš. Karaliaus rinkimuose, jeigu jie įvyks netrukus, Mazarinis neparems Radvilos.
Patylėjo. Lauke piktai, įkyriai lojo šuo. Francas Erdmanas išgėrė taurę iki dugno. Valandėlę reikšmingai vartaliojo akis. Buvo jau apgirtęs.
Mazarinis neparems Radvilos, sukikeno. Boguslavas nežino to. Brolelis nežino to!.. Cha, cha, cha…
Iki birželio dvidešimtos dar toli, dar anksti dugną dėti, piktai pasakė Marija Lupu.
Ji atrodė girta. Ją kvaišino negera nuojauta. Sutriko moters orientacija. Judėjo lyg nepažįstamoj erdvėj – atsitrenkė iš pradžių į stalą, paskui į prekystalį. Ėmė talžyti jį delnu išskėstais pirštais.
Mariją gal ištiko migrenos priepuolis.
Jie nori laikyt Jonušo palaikus Tikocino pilies rūsy kaip šuns žarnas! – rėkė kunigaikštienė. Mano užsakymo iškalti sarkofagą nepriima nei Kėdainiuose, nei Tilžėje, nei Karaliaučiuje! Naujasis etmonas Gosevskis neleidžia palaidoti Jonušo! Aš padegsiu Tikociną! Tam prasišikėliui Gosevskiui įlašinsiu į šakumą kekšės pieno. Ir sugirdysiu kibirą rūkytų šiaudų alaus. Įmesiu į pirtį. Kai išprakaituos ir spermą išleis, padrėbsiu šunims sudraskyti. Neišgelbės jo nei šėtonas, nei Dievas!
Kunigaikštiene, aš jums sakau: Boguslavas gali Mazariniui ir į užpakalį įlįst – nieko nepeš. Nieko! – tikino Francas Erdmanas.
O aš tau, Francai, sakau: iki birželio dvidešimtos aš sarkofagą Jonušui iškaldinsiu! Kad ir Romoje ar Vatikane, tačiau iškaldinsiu. Gosevskis man nesutrukdys.
Kunigaikštienė persisvėrė per prekystalį ir apčiuopom kažko nervingai ieškojo tarp ąsočių ir taurių.
Mejeri, reikia ugnies, kalbėjo barmenui. Duok ugnies. Duok rūkytų šiaudų alaus, Mejeri!
Mieliausioji, mano šuva pablūdo, tarė Mejeris. Loja ir loja. Draskosi ir draskosi. Jeigu jums įkyrėjo – pakarsiu šunį.
Marija sukluso. Valandėlę drybsojo ant prekystalio nejudėdama. Paskui lėtai pakėlė galvą ir įsižiūrėjo barmenui į veidą.
Sakai, šuo loja? Girdi, kad loja? Tu per daug girdi, Mejeri. Per daug matai. Per daug žinai. Kur tave dėti, Mejeri?
Barmenas stovėjo, tankiai mirksėjo, staigiais judesiais sukiojo galvą.
Kvailys, ištarė kunigaikštienė atšlydama nuo prekystalio.
Marija, eime, pasakė Francas Erdmanas ir tvirtai paėmė ją už rankos.
Įsakmiam balsui kunigaikštienė pakluso. Mažojoje salėje, kurioje stovėjo šviesiomis spalvomis nudažyti baldai, Francas Erdmanas atsagstė jos pilkos palaidinės sagas, ranka perbraukė per krūtis, plaštaka sustojo ant plikos nugaros, spūstelėjo, ir Franco stangrus karabinierius pajuto, kad vartai atsiveria.
DVIKOVA, II. Kunigaikštis Boguslavas ėjo tuneliu. Gelsvo smiltainio skliautais ir sienomis vingiavo, šakojosi rausvos, žalsvos kitokio akmens gyslos.
Ant suodinų akmenų pado plėvojo ugnis. Prie prancūziškojo hidalgo Don Kichoto (to vyro tikros pavardės kunigaikštis neprisiminė) palaikų kriptos. Čia buvo dvikovos vieta. Čia turėjo ateiti grafas Rijė. Čia Boguslavas turės su juo susikauti špagomis. Kausis, kol vienas kris negyvas.
Boguslavas kišo rankas prie ugnies, prie ramios liepsnos ir dantimis kaleno. Nuo šalčio ir visiškai aiškaus žinojimo, kad niekuo negali paaiškinti, kodėl rizikuoja gyvybe.
Išgirdo žingsnius. Kunigaikštis šastelėjo nuo laužo į šalį, užsiglaudė už tunelių susikirtimo kampo, kur nebesiekė ugnies šviesa. Pasislėpęs matė: tuneliu ateina grafienė Rijė, hofdama žibintu jai šviečia kelią. Prie laužo jiedvi sustojo ir dairėsi. Laukė.
Mais c’est impossible!6
Mergaitė su grandine ir dideliu pakabuku ant krūtinės. Smulki, liekna, apskrito veido, nosikė tiesi, lūpos putlios, smakras kiek skiausčias, akys didelės, antakiai ilgi ir siauri. Plaukai sklaistyti. Kakta atvira. Kepuraitė gaubia tik viršugalvį ir ausis. Kreza vienguba, pagražinta nertais lapeliais.
Tai ji, Rijė, prieš daugelį metų. Su ja ir kunigaikštyte de Roan Boguslavas kadaise pakaitom mylėjosi laive pakeliui į Amsterdamą ir Londoną. Kodėl neįmanoma?
Boguslavą į dvikovą iškvietė ne grafas, o grafienė. Ji neužmiršo siautulingos kelionės laivu per audringą jūrą. Mergaitės, mistiškos, gamtiškos, geidulingos ir baimę keliančios esybės, tapusios madonomis ir nusivylusios romumu, pasidaro agresyvios.
Grafienė buvo senstelėjusi. Tačiau jos veido bruožuose, kūno linijose vis dar galėjai įžvelgti tai, kuo ji žavėjo būdama mergaitė. Iš šios moters mergaitė nebuvo išnykusi.
Boguslavui dilgtelėjo širdį: turiu Mariją Lupu.
Ir tuo metu prancūziškojo hidalgo kriptos sienelė atsidarė, iš slėptuvės pasigirdo ne riterio idealisto, o jo dulsinėjos balsas.
Malonioji, pakelk žibintą aukščiau, apšviesk grafienės veidą, kad aš jį geriau matyčiau.
Hofdama pakėlė žibintą. Radvila tų moterų daugiau nebematė. Iš dulsinėjos balso pažinęs karalienę Aną, Boguslavas visa nugara prisiplojo prie gruoblėto smiltainio sienos.
Ši slėptuvė mano, šis tunelis mano, pasakė karalienė Ana. Kodėl ir tu juo vaikštai? Ar dėl to, kad karalienės slėptuvė – saugiausia?
Grafienė tylėjo. Veikiausiai iš netikėtumo ir apmaudo, kad karalienės šnipai sužinojo apie jos slaptą meilės žygį.
Ar pasakyti grafui Rijė, kad tu vaikštai į tunelius ir susitikinėji su vaiduokliais, faunais ir jaunais favoritais? – vėl paklausė valdovė.
Karaliene, meldžiu patikėti, aš atėjau pasišildyti prie jūsų meilės laužo ugnies, išgirdo grafienės balsą Boguslavas. Ir grafienės balsu vis dar – bent vos girdimu prieskambesiu – kalbėjo svajoklė mergaitė.
Boguslavas mažais pristatomais žingsneliais tolinosi nuo tunelių sankirtos, prie kurios jam buvo paskirtas nelauktas meilės pasimatymas. Mentikauliai atsitrenkė į kriptos kraštą. Toliau kunigaikštis ėjo sienos prisilaikydamas ranka. Kas keli žingsniai pirštai peršliauždavo per kriptų plytas. Į tunelio sieną buvo įmūryta gausybė kankinių, vienuolių ir didvyrių.
Boguslavas užsidegė savo mažytį žibintą ir pasileido bėgti tuneliu. Akyse vis kažkas šmėsčiojo, atrodė, mirusieji prisikelia, išlaužia kriptų sieneles, lenda į tunelį ir jau trimituoja, kviečia Boguslavą į paskutinę orgiją.
Ko išsigandai? Kodėl manai, kad ne visos moterys tebėra ir mergaitės? Čia visos tokios, visos tokios! Visas moteris valdo mergaičių svajonės!
DVIKOVA, III. Snūduriuojant šalčio prisigėrė drabužiai. Mariją krėtė šaltis.
Buvo praaušę, žvakė ant stalelio stovėjo nesudegusi, tačiau užgesusi. Kas ją užpūtė?
Marija pašoko ant kojų, nuo pagirių sunkia galva priėjo prie lango. Toli aplinkui buvo matyti kalvos, apaugusios lazdynais, pušimis ir beržais. Apačioje plytėjo mūrine tvora aptvertas kiemas. Apsmukęs, neseniai pakirdęs kiemsargis kosėdamas vedė per kiemą arklį. Tvoros šešėlis krito ant lobyno pamatų. Kareivių ištuštinto lobyno sienos ir bokšteliai stūksojo aušros nušviesti. Kunigaikštienei pasirodė, kad mato bažnyčią, mažutėlę bažnyčią.
Ak! Naktį buvo atėjusi Anikė, pamatė, kad pamotė ne viena miega ir užpūtė žvakę. Ir išėjo užpūtusi? Paėmusi Franco drabužius?
Marija, ramstydamasi rankomis į sienas, užlipo laiptais aukštyn. Mansardoje buvo tylu. Sugirgždėjo durys, kai jas vėrė.
Taip ir buvo. Anikė nemiegojo. Sėdėjo krėsle kojas po savim parietusi. Krėslą buvo prisistūmusi prie židinio, prie pajuodusio mūro. Marija brūkštelėjo ranka per židinio plytas – ne, netepė, plytos buvo pajuodusios, tačiau netepė.
Kunigaikštienė priėjo prie stalo, įsistebeilijo į popierius, kuriuos vakar prirašė Francas Erdmanas Saksonietis. Štai kaip… Naktį Anikė užpūtė žvakę, paėmė Saksoniečio drabužius ir garantinį laišką Miežinskiui dėl sarkofago statybos. Laiško nesudraskė. Protinga mergaitė.
Marija ištraukė stalčių, nedvejodama sugrūdo į jį popierius. Norėjo, kad Anikė pajustų pasitikėjimą ja. Ką darė pamotė, turėjo daryti ir podukra. Net ir pamotės atsakomybe privalėjo dalytis. Marija pažvelgė į Anikę.
Ar tai tu užpūtei žvakę?
Susierzino. Kodėl šneką pradėjo nuo žvakės? Ne dėl žvakės ji čia atėjo.
Klausiu juk…
Kokią žvakę?
Užpūtei žvakę, paėmei popierius. Prisipažink – ir jo drabužius.
Anikė tylėjo. Pamotei į akis nepasižiūrėjo. Dėbsojo gal į duris, gal į tuščią romulikėmis kvepiantį orą.
Ogi ne – mergaitė akimis rodė, kur padėti Saksoniečio drabužiai: kelnės, marškiniai, liemenė, liūdnai elegantiška juosmens juosta…
Marija, tramdydama pyktį, abiem rankom subraukė drabužius, gniutulą paėmė į glėbį.
Ar žinai, kur išjojo kunigaikštis Boguslavas?
Marija sužiuro į Anikę.
Ar žinai? – mergaitė pažvelgė pamotei tiesiai į akis.
Jeigu išjojo, turėjo reikalų. Jo reikalai – pusė Europos. Kodėl klausi?
Anikė tylėjo ir žvelgė į ją taip tiriamai, kad Marija sutriko. O velnias, ji vis dar nebuvo išsiblaiviusi. Skaudėjo galvą…
Gal ir man pradėti gyventi su vyrais? – staiga paklausė Anikė.
Tu nesupranti! – sušuko Marija užpykusi. Vyrai yra naudingi ir nenaudingi. O paguodos ir užuojautos reikia kiekvienam.
Ir mūsų paslaugų, ar ne?
Ką vadini paslaugomis? Šiąnakt Saksonietis padarė paslaugą mums. Ar tai tau nerūpi? Ar dėl savęs, ar dėl tavo tėvo amžinos ramybės aš stengiuosi?
Žinau, tarė Anikė nusiminusi. Tu išveši mane į Liepoją. Atiduosi globoti tetai Liudvikai Karolinai Ketler.
Sakiau: aš pasitikiu kunigaikščiu Radvila, kunigaikštis pasitiki manimi. Jis tave globos.
Arba žus kur nors dvikovoj. Rytoj… po mėnesio… po metų…
O Dieve! – sušuko Marija. Kas žino, ar aš nekrisiu negyva jau šiandien?
Marijai gerklę užgniaužė graudumas.
Kad tu žinotum, kaip aš mylėjau tavo tėvą!.. O jis mirdamas neleido man ant jo lovos atsisėsti!..
Nutilo. Į lankas nušnekėjo. Mergaitė, kol Marija kalbėjo, nė nepažvelgė į ją. Reikėjo ką nors daryti. Ką – daryti?
Marija pasuko prie durų.
Nešu jam drabužius, tarė pavargusiu balsu. Saksonietis jau turi išvykti, o aš čia plepu.
Kodėl aš taip elgiausi? – klausė savęs Marija, lipdama laiptais žemyn. Kodėl žiūrėjau į Anikę kaip į auką?
1 Po velnių (pranc.).
2 Dieve mano… Dieve mano! Aš esu baigtas žmogus… (pranc.)
3 Eime (pranc.).
4 Būtina sąlyga sutarčiai įsigalioti (lot.).
5 Paryžius, Vensenų pilis (pranc.).
6 Bet tai neįmanoma! (pranc.).
STEBUKLAS, I. Balandžio dvidešimt penktoji. Suėjo lygiai dvidešimt metų, kai jiedu susipažino.
Kas atsitiko prieš dvidešimt metų?
„Never complain, never explain.“7
„Senojoj pasagoj“ jiedu pavakarieniavo, išgėrė vyno. Naktį vaikščiojo po miestą. Šermukšnių gatvėj susiglaudę sėdėjo ant suolelio. Žiūrėjo į apšviestus Šventojo Jokūbo bažnyčios bokštus. Virš jų danguj žibėjo vienui viena žvaigždė.
Su tavim man artu, pasakė Marija. Stebuklas, kad mudu susipažinom prieš dvidešimt metų. Stebuklas, kad mudu vėl susitikom dabar.
Stebuklas? – sukluso Boguslavas. Kas jį padarė?
Aš nežinau kas. Gal likimas, gal Dievas? Tikrai ne aš ir ne tu. Tokį stebuklą gali padaryti tik aukštesnė galia.
Lėtai žingsniavo Kaštonų gatve. Marija vilkėjo suknele trumpom rankovėm. Jai pasidarė šalta.
Galiu apsiausti savo apsiaustu, pasiūlė Boguslavas.
Apsiaustas nesušildys.
Ji stabtelėjo. Gatvė buvo tuščia. Niekur – nei medžių šešėliuose, nei skersgatvių prieblandose, nei kiemų tamsumose – nebuvo girdėti žmonių balsų.
Tarpuvartė, graži tarpuvartė, tarstelėjo kunigaikštienė. Kaštonų gatvėje yra gražių tamsių tarpuvarčių.
Kunigaikštis, įžvelgęs Marijos žodžiuose neaiškią potekstę, valandėlę abejojo, ar teisingai ją suprato.
Gal turėtum drąsos parodyti man bent vieną tarpuvartę, kurioje seksualiai šėliojai?
Seksualiai? – perklausė Marija ir tylėjo siūbuodama į šalis liemenį.
Jeigu parodytum, man artimesnis pasidarytų šis miestas, kurstė jos drąsą kunigaikštis.
Marija krestelėjo galvą, pažvelgė jam į akis.
Parodyčiau, tarė. Tačiau tarpuvartėj atsiduri netikėtai. Kai protą aptemdo chandra. Paskui neatsimeni, kur nuotykis įvyko.
Apartamente vakarienei buvo patiekta daug vaisių, kelių rūšių vyno ir brendžio. Abu atsikando vienos kriaušės. Visos suvalgyti nespėjo. Boguslavas per anksti palietė jos krūtis. Nuo abiejų kūnų siūbtelėjo karštis. Saulės temperatūroje jiedu gruzdo ant fotelio, ant grindų, sliuogdami siena aukštyn.
Man patinka tavo rankos, šnabždėjo Marija alpėdama. Jos smilguoja, jos smuikuoja, aš esu pakvaišęs orkestras.
Mylėjosi lovoje, koridoriuje po šventais paveikslais, kabėjusiais ant sienos.
Prostitutė, mano prostitutė, bliovė iš skausmo kunigaikštis.
Taip, aš tavo prostitutė. Vadink mane, kaip nori.
Mano kalytė.
Taip, aš tavo kalytė.
Mano kiaulytė, mano kekšytė.
Taip, taip, kiaulytė, kekšytė…
Atsikvošėjo išaušus. Gulėjo ant kilimo džiovindami prakaito raselę, apibėrusią kūnus. Boguslavas pro langą matė mėlyną rytmečio dangų ir mėnulį jame.
Iš tikrųjų įvyko stebuklas, tarė kunigaikštis. Jeigu mudu nebūtume ir vėl susitikę, aš iki mirties nebūčiau sužinojęs, kas yra moteris.
Ji pasirąžė, susijuokė.
Aš – tau skirta, pasakė. Tu – man skirtas. Kai tu nepasisakęs man išvykai nežinia kur, tavo brolis Francas Erdmanas liko čia. Jis atrodė toks vienišas.
Neabejoju, tau kilo noras jį paguosti.
Taip, kilo. Man patinka guosti, užjausti, padėti.
O! Nelaiminga tu nebūsi. Visada turėsi ką guosti ir užjausti.
Kodėl priekaištauji? – susirūpinusiu balsu paklausė Marija. Mano autonominėj teritorijoj niekieno priekaištai negalioja. Anikė Franco Erdmano apsiaustą ir liemenę paslėpė. Nors nieko neįvyko. Todėl, kad tu esi man skirtas.
Eisiu į balkoną parūkyti, niūriai pasakė kunigaikštis.
Parūkyti? Argi žmonės jau prasimanė tabako?
Tabako! – ironiškai nusijuokė Boguslavas. Tabako dar nėr, o Bastilija jau sugriauta! Štai ką aš tau pasakysiu, mano moterie, vėl niūriai prašneko kunigaikštis stodamasis nuo grindų. Velniai griebtų, kaip neatpažįstamai pasikeitė gyvenimas nuo to mūsų prakeikto septynioliktojo amžiaus iki šių dienų! Lygiai taip pat neatpažįstamai per dvidešimt mūsų pažinties metų pasikeitė mergaitė Marija, tapusi moterimi Marija. Mudu važinėjame automobiliais, kalbamės telefonu. Aš rūkau. Tau patinka, kai tave vadina kalyte, kiaulyte, kekšyte. Viskas pasikeitė!
Jis išėjo į balkoną. Sėdėjo ant žemos kėdutės ir rūkė. Spoksojo į mėlyną rytmečio dangų, į mėnulį. Abipus mėnulio pleveno rausvi stulpai, jų foną puošė švelniai žalsvi atspalviai. Nuo naktį išgerto vyno ir brendžio Boguslavui treškėjo galva. Pasivaideno, kad pro balkono langą jam į sąmonę dvelktelėjo pusbrolio Jonušo vėlė.
Išeik ir negrįžk, tarė jam vėlė.
Boguslavas tylėjo.
Išeik ir negrįžk, kaip ir aš negrįžau, vėl pasakė vėlė.
Kunigaikštis nustebęs atsistojo.
Tai kas čia man įsakinėja, jeigu tu negrįžai? – balsu paklausė.
Vėlė į klausimą neatsakė.
SARKOFAGAS, II. Per pusryčius valgė avokadų ir krevečių užkandėlės su žaliom daržovėm.
Ačiū tau, padėkojo Boguslavas Anikei.
Už ką? – išpūtė akis mergaitė.
Už tai, kad saugai savo pamotę man.
Anikė – lyg papūga Citrė – purptelėjo nuo stalo ir išlėkė iš valgomojo.
Kas jai atsitiko? – paklausė kunigaikštis.
Jos nesupaisysi, jos galvelė pilna iliuzijų, atsakė Marija. Verčiau išklausyk, ką pasakysiu. Kol tu buvai išvykęs, aš radau žmogų, kuris, pasinaudodamas savo gera padėtimi ir įtaka, užsakė sarkofagą velioniui Jonušui.
Galvą guldau: tas žmogus – Francas Erdmanas.
Taip, Marija priekaištingai pažvelgė į kunigaikštį. Kodėl tu iš jo šaipaisi? Francui aš pasakiau, kad mudu vėl artimi. Francas yra tavo brolis, kad ir netikras, tačiau brolis, ir aš nenoriu slėpti nuo jo mūsų santykių.
Marija pyktelėjusi patylėjo.
Ar tu klausaisi manęs, ar ne?
Klausausi, linktelėjo galvą kunigaikštis.
Taigi Miežinskis, gavęs Saksoniečio apsaugos garantiją, sutiko rūpintis sarkofago padirbinimu, toliau kalbėjo kunigaikštienė. Išsirinkau akmenį. Ir štai vakar pasiuntinys Liubeneckis parvežė žinią, kad mano išsirinktasis akmuo – įskilęs. Ką tai galėtų reikšti? Dievas matė, aš mylėjau Jonušą, iš meilės noriu deramai jį palaidoti.
Kodėl manai, kad įskilas akmeny turėtų ką nors reikšti? – paklausė Boguslavas. Akmuo įskilo todėl, kad jau seniai buvo įtrūkęs. Meistras trinktelėjo kūju – to ir užteko.
Tačiau aš mylėjau Jonušą! Kodėl aš apsirikau išrinkdama akmenį jo sarkofagui? Aš neturėjau apsirikti!
Kunigaikštis atsargiai padėjo ant stalo peilį ir šakutę. Griežtu žvilgsniu pažvelgė į Mariją.
Mieloji, nebekalbėk apie Jonušą. Negali man tiek daug kalbėti apie meilę Jonušui.
Ar tu supykai? – netikėtai džiugiai paklausė kunigaikštienė. Savo vyrą aš mylėjau anapus brūkšnio, kuriuo mudu atskyrėm praeitį nuo dabarties. Šiapus brūkšnio aš myliu tik tave.
Tavo akmuo įskilo, tarė kunigaikštis. Blogai, ką padarysi. Turėsi sarkofagą liedinti iš metalo. Tačiau dabar pakalbėkim ir apie mano reikalus.
SANDORIS, III. Kunigaikštis valandėlę įdėmiai žiūrėjo Marijai į akis. Vyptelėjo, lyg būtų kuo nepatenkintas.
Gyvenimas verda. Užvakar Vilniuje premjeras vedė antrą žmoną, rytoj duris atvers naujas prekybos ir pramogų kompleksas „Akropolis“. Varšuvoj iš Vazų dinastijos smėlis byra. Kitą karalių lenkai rinks iš savų piliečių. Aš žinau, Boguslavas nevalingai nutilo, kažkodėl suabejojo, ar rytmečio danguje galėjo sykiu švytėti mėnulis ir pašvaistės stulpai.
Aš žinau, vėl žvaliai prašneko, Mazarinis karaliaus rinkimuose man nepadės. Padės Danijos karalienė ir Brandenburgo kurfiurstas. Ir Austrijos diplomatai. Tačiau tam, kad mane paremtų ir patys lenkai – ypač Liubomirskis ir Čarneckis, – reikia stiprių moterų. Viena iš tokių esi tu.
Per gerai apie mane manai, atitarė Marija. Aš nuolatos jaučiu, kad esu silpna.
Nepaisyk savo jutimų, klausyk manęs. Mano konkurentų Višnioveckio, Sobieskio moterys – ne tokios įtakingos kaip tu. Mūsų prezidento, parlamento pirmininko, premjero moterys – kas? Tik moterėlės, moterytės. Susitarkim šitaip: aš globoju Anikę, grąžinu tau kariuomenės užgrobtus Jonušo dvarus, tu man padedi tapti karalium.
Radvila lyžtelėjo rodomąjį pirštą, iškėlė ir sukiojo ore Marijai prieš akis.
Derybose su Šverinu ir Gosevskiu Tauragėj, vėl kalbėjo, aš nebūsiu Mazarinis, kuris derasi tik su savim. Aš būsiu Lietuvos arklidininkas ir Lenkijos diplomatas. Derėsiuos dėl kunigaikščio Jonušo dvarų grąžinimo.
O nuo ko pradėsiu aš? – paklausė Marija.
Nuo savo rūpestėlių! – pralinksmėjo Boguslavas. Nuo Jurbarko sutarties. Sarkofago statybos sutartį pasirašysi Jurbarke.
Kodėl Jurbarke? – nustebo Marija.
Jurbarke stovi tie Lietuvos kariuomenės pulkai, kurie ištikimi Lenkijai. Sutartim dėl sarkofago tu neva pastatysi kryžių Kėdainių unijai. Ji bus užmiršta. Svarbu, kad taip atrodytų. Ir lenkai tave šlovins. Tu šlovinsi mane. Prasivers plyšys, pro kurį galėsiu sėlinti karaliaus sosto link.
Tu manai…
Manau. Mano šansai – septyniasdešimt nuošimčių. Rakočis nusiaubė Lenkiją, tačiau į sostą neatsisėdo. Tai – mano nuopelnas. Aš numaldžiau Rakočio sąjungininką Brandenburgo kurfiurstą. Lenkai mane gerbia. Lenkės mane dievina. Moterų įtaka karaliaus elektoratui – didžiulė.
Tai kam dar tau reikalinga mano pagalba?
Liubomirskis surietė rodomąjį pirštą, sugniaužė kumštį Boguslavas. Ir etmonas Čarneckis. Jie – prieš mane. Liubomirskis kaip tik atvyks į Jurbarką, kai tu pasirašysi sutartį dėl sarkofago. Jurbarke tu susitiksi su Liubomirskiu. Jis – paskutinė tvirtovė, kurią mudviem reikia paimti.
Klausydamasi Marija be paliovos šlamštė didelius salotų lapus. Mąstė. Nuo kaktos nė akimirkai neišnyko dvi statmenos raukšlelės.
Sudėtingai šneki, prabilo Marija. Gal aš ko nors nesuprantu? Kad ir kaip būtų, aš nujaučiu, kad tavo plane yra įsivėlus esminga klaida.
Kunigaikštienė sukruto. Metė įtarų žvilgsnį į Boguslavą.
Ar galiu tiesiai paklausti?
Radvila pakreipė galvą ir laukė klausimo.
Marija persėdo ant fotelio atlošo praskleisdama ilgą sijono įkirptę. Apkabino Boguslavo galvą abiem rankom.
Mano klausimas štai koksai, švelniai tarė. Kurios šalies karalium tu nori tapti? Dabar jau dvidešimt pirmas amžius. Lenkijoj neberenkamas karalius.
Taip. Tačiau gyventi reikia. Dabar karaliai persikraustė iš valdovų rūmų į šešėlinės ekonomikos pilis, karaliauja jose.
Marija užkėlė koją ant jo kelių.
Suprantu, sušnabždėjo. Reikia gyventi, reikia džiaugtis kiekviena diena. Carpe diem!
Taip, mieloji, kol yra ištvirkusių moterų, aš turiu šansų laimėti karūną. Beje, juo greičiau bėga laikas, juo labiau tvirksta moterys. Ir mano šansai didėja. Dabar mano šansai dideli kaip niekad anksčiau. Taigi – sutartis sudaryta?
Sudaryta.
Marija ėmė bučiuoti jo veidą. Didėjantis jos kūno karštis trikdė Radvilą. Jis dar ne viską buvo pasakęs.
Gretimame kambaryje triukšmą kėlė šįryt nelesintos papūgos. Iš pradžių Boguslavas buvo įtikėjęs, kad papūgas įsigijo mergaitė Marija. Vėliau šis įtikėjimas žlugo. Kunigaikštis neabejojo, kad papūgų užsinorėti galėjo tik moteris Marija. Tačiau galėjo būti ir taip, kad papūgų labiausiai reikėjo našlei Marijai.
Mieloji, prašau įsisąmoninti, kad ši sutartis egzistenciškai svarbi ir tau, ir man, pareiškė kunigaikštis. Ji liktų galioti net ir tuo atveju, jeigu mudviejų meilės ryšys nutrūktų. Nes gyventi reikia. Eik ir užčiaupk snapus toms papūgoms! – sušuko neapsikentęs.
Tu – žioplys, ramiai, miegūstai ramiai pasakė Marija. Atsistojo. Atrodė, nesuprato, kodėl čia stovi, ką čia veikia, kam čia reikalinga.
Jurbarke, nušvito protas. Jurbarke būsiu reikalinga.
KALTĖ, III. Vyną Levutė Liubeneckienė gerdavo tik iš butelio, iš kakliuko. Su ja tik iš kakliuko vyną gerdavo ir kunigaikštienė Marija. Dabar ji norėjo greitai išeiti.
Levute, atėjau pas tave paskutinį kartą, pasakė.
Ar atsitiko kas? – susirūpino Liubeneckienė. Gal aš pažeminau tave?
Norėjau pasakyti, kad pamilau vyriškį. Vėl sutikau tą, kurį įsimylėjau būdama mergaitė. Jis dar neužmiršo, kaip aš atrodžiau, kai buvau mergaitė.
Levutė patylėjo nuleidusi galvą. Ūmai pačiupo ir užsivertė vyno butelį. Nugėrė nedaug, tačiau godžiai. Norėjo lyg ir nusišypsoti.
Aš nė nebuvau mergaitė, net nežinau, ką reiškia būti mergaite, moteris gailiai pasižiūrėjo į kunigaikštienę.
Niekada nepasakojai apie tai!
Nepasakojau? – negalėjo patikėti Levutė. O aš maniau, kad nuolatos tau pasakoju. Susitinkam – ir pasakoju.
Taip, prisiminė Marija, veikiausiai pasakodavo. Žvilgsniais, pirštais, lytėjimais, kuždesiais. Tik Marija nesiklausydavo pasakojimo. Mėgaudavosi jos artumu.
Marija parėmė kaktą delnu, apmaudžiai prasijuokė.
Atleisk man, atsiprašė, drąsiai pažvelgė draugei į akis. Taip, žinoma, tu pasakodavai. Bet aš nesu imli. Ne viską suprasdavau.
Kad taip jau yra, tarė Levutė. Supranti tik tai, ką liežuviu pasakai, ausimis išgirsti. Aš liežuviu malti nemoku, esu kilusi ne iš aristokratų. Iš bajorų, kurie turėjo gyvulių ir sodą. Su mumis gyveno Sodininkė. Liesti mane pradėjo nuo aštuonerių metų. Užklystantiems vyrams į akis nelindau. Niekas neprisimins, kaip aš atrodžiau, kai buvau mergaitė. Nebent Sodininkė.
Marija ėmė nervintis, jos pirštai virptelėjo, antakiai krustelėjo.
Aš nebuvau tavo sodininkė, nenoriu būt tavo sodininkė, išbėrė žodžius. Atėjau atsisveikinti. Duokš butelį, išgersiu už atsisveikinimą.
Gurkštelėjo iš kakliuko. Apie kažką mąstė. Po valandėlės vėl gurkštelėjo. Grąžino butelį Levutei.
Išgerk ir tu, pasakė. Ir būsim atsisveikinusios.
Ir aš liksiu beveidė, ramiai atitarė Liubeneckienė, spoksodama į tuščią orą. Beveidė mergaitė, beveidė moteris. Liubeneckis – jūsų pasiuntinys. Vis keliauja, keliauja. Neatsimins nė jis mano veido. Be to, argi aš jam gera žmona? – Levutė įdėmiai sužiuro Marijai į akis. Sodininkė buvo niūraus veido kumpanosė senmergė. Tačiau žvelgdavo į mane patikliom, geraširdėm akim. Nepiktai ir keikdavosi: rūgšmyžė.
Levutė paėmė iš Marijos rankų butelį, keldama prie lūpų neva netyčia užkliudė Marijos krūtį, kunigaikštienė suraukė kaktą, nebuvo nė pamaniusi, kad toji Sodininkė galėjo būti „neplokščia“ moteris.
Levutė nulaižė vyną nuo lūpų.
Sodininkė vaikščiodavo žiemą vasarą paraitotom rankovėm, Levutės balsas Marijai pasirodė „šlaptelėjęs“, atsitikdavo, kai ji kalbėdavo visai „šlapiu“ balsu. Ir jos rankos iki alkūnių visada būdavo raudonos kaip ugnis. Vilkėdavo ilga sermėga arba trumpais juodais kailinukais. Segėdavo pakuliniu sijonu, iš po jo pasimatydavo raudonos vilnonės kojinės. Visada tik raudonos.
Levutė jaukiai nusišypsojo.
Kunigaikštiene, aš tau už daug ką dėkinga. Pirmiausia už tai, kad priėmei į darbą mano Liubeneckį. Ir aš turiu duonos. Ir norėčiau tau atsilyginti bent mažmožiu. Prisimink mano patarimą: niekada nenešiok raudonų kojinių. Vyrams moteris raudonomis kojinėmis – arba lesbietė, arba prostitutė.
Tvanku čia, išsižiojusi alsavo Marija. Ar negalėtum praverti lango?
Liubeneckienė pravėrė. Nulupo apelsiną. Trynė pirštus, kol nudžiūvo sultys. Atsisėdo šalia Marijos, neišmanydama, kur padėti ranką, sūpavo ją ore.
Kodėl nori atsisveikinti? – ūmai ir įkyriai smalsiu balsu paklausė.
A… Nenorėčiau, kad jis sužinotų apie mudviejų „yra buvę“.
Nesužinos, įtikinamai pasakė Levutė. Apie mano ir Sodininkės „yra buvę“ niekas nesužinojo iki šiol. Sodininkė gyveno ant aukšto, palėpėj, klevas prie jos lango šlamėdavo. Avėjo medpadžiais, juos galėdavo greitai nuspirti. Kartą – sakiau, man buvo aštuoneri, – ašutine juosta surišo mano rankas, bet mazgo nesuveržė. Man būdavo gera rankas išlaisvinti ir ta ašutine juosta trinti jai nugarą. Pasidarydavo smalsu, kas nutiks, kai ašutine brauksiu per blauzdą, šlaunį, pilvą.
Jiedvi suvalgė po skiltelę apelsino. Levutės ranka ėmė glostinėti kunigaikštienės kelį.
Norėčiau, kad jis nė neįtartų, jog aš susidėdavau su tavimi, pasakė kunigaikštienė. Aaa… Nenoriu tavęs įžeisti.
Atsimeni? – pašnibždom prašneko Levutė. Dangus mėlynas, dienoja, oras vis labiau įkaista. Aptvertasis kiemas prie tvarto tuščias. Vartai atkelti. Gyvuliai išvaryti į laukus. Ji mane liečia. Ant sudžiūvusio pilko mėšlo skraidžioja didelės mėlynos musės. Apdulkėjusi klėties siena mano pačios pirštais pripiešta saulių ir žmogeliukų…
Aš bijau, staiga tarė kunigaikštienė. Levutei ji pasirodė iš tikrųjų išsigandusi.
Kas yra? Ko tu bijai? – griežtu balsu paklausė Levutė.
Esu kalta. Aš vis nusikalstu jam.
Nusikalsti! Ką vadini nusikaltimu? Kad su manim susidedi? Ar iš gero gyvenimo susidedi? Kur jis dabar?
Tauragėj.
Ir mažiausiai mėnesį negrįš, ar ne?
Negrįš. Vakarais temstant išeis į mansardą. Lauks manęs. Aš mintyse nueisiu.
Nueik. Tačiau ko tau graužtis? Kūnas liks čia. Vaikščiodavau ir aš mintyse pas Sodininkę. Mintys nerimdavo. Nenustygdavau vietoj. Iš sodo pro jazminų šakas būdavo matyti žalias slėnis ir tamsus ežero vanduo. Bėgdavau per slėnį prie ežero. Kabariodavausi per užžėlų šabakštyną, iki ausų sušlapdavau nuo sodrios vakaro rasos. Man patikdavo sušlapti. Maudytis ežere. Iki šiol nesuprantu, kodėl norėdavau tapti slėniu, o ne ežeru, kai mirsiu.
Viešpatie, aš labai bijau! Aš jam pasakiau, kad norėčiau reinkarnuotis į slėnį. Jau išsidaviau, ar ne?
Kuo ir kam tu jautiesi nusikaltusi? – jau pykdama paklausė Liubeneckienė. Argi tu kalta, kad vyras susirgo, o tu norėjai likti jam ištikima? Paskutinius tris mėnesius vyras nuolatos gulėdavo lovoj. Prie ištinusių, pamėlusių, žaizdotų kojų negalėdavai nė prisiliesti. Vaikščiodavai drėgnais nuo ašarų skruostais, susivėlusiais plaukais. Įvyko stebuklas, kai aš juos netyčia pakedenau. Tu supratai, kad noriu tau padėti. Tai buvo stebuklas!
Netark šio žodžio, įsakė kunigaikštienė. Niekada netark šio žodžio man girdint.
Tu niekam nenusikaltai! Vyras mirė. Valdžia neleido jo palaidoti. Tu vaikštai apartamente, jis guli negyvas rūsy po grindimis. Ar užmiršai? Pirmą gedulo savaitę gulėdavai naktimis prie židinio ir kaukdavai. Būtum pradėjus laukais iš siaubo lakstyti, jeigu nebūtum manęs prisileidus.
A…
Pavasarį, kai nužydėdavo obelys ir vyšnios, mėnesienos naktimis sodas kvepėdavo nukritusiais žiedlapiais. Ji mane liesdavo. Aš ją liesdavau. Labiausiai jaudindavo paukščių tolimi balsai…
Kodėl apie ją kalbi? – susierzinus paklausė Marija. Aš esu tavo Sodininkė!
Klausykis, ką sakau. Neleisk ilgai ranka smilguoti. Supras, kad užmiršai jį. Išsiduosi. Nelaipiok sienomis. Nesupras, kaip galėtų tave pasiekti. Išsiduosi. Nepakilk virš debesų vien glamonėdamasi. Įtars, kad tave pakelti virš debesų gali ir moterys.
Neišsiduosiu…
Tegul jis supranta, kad teiki paslaugas. Turėjai sergantį vyrą, teikei jam paslaugas. Esi patyrusi. Tai jis supras. Geriau jam teikti paslaugas negu išsiduoti.
Valandėlę jiedvi nesišnekėjo. Mėgavosi didėjančiu karščiu.
Avys, sušnabždėjo Levutė. Avys, pargintos į tvartą, naktimis bruzdėdavo. Kvepėdavo vilna ir būdavo karšta, labai karšta.
Aaa!..
Kartą šešėly įsižiūrėjau į jos akis. Akys žibėjo liūdna šviesa, man pasirodė, labai liūdna šviesa. Pamaniau, kad Sodininkė išsikraustytų iš proto, jeigu aš imčiau jos vengti.
Ak!..
GRĖSMĖS, I. Apšiurusi troba stūksojo tarp senų medžių. Klėtis, apklota malksnomis, – ant akmenų. Kitados per puotas klėtyje apsistodavo iš Prūsijos atvežtos mergos. Arklidė galu rėmėsi į tvartą, kuris buvo beveik sugriuvęs. Tačiau Lietuvos arklidininko asmeninė arklidė šiaip taip dar laikėsi ant pamatų, Boguslavas ja didžiavosi. Aplankius sodybos lūženas, Boguslavui dažnai pasitaisydavo nuotaika. Dvaras iro, vadinasi, artėjo senatvė, laikas, kai Boguslavas galės manyti esąs giminės, tautos, Europos, galiausiai – visos žmonių padermės patriarchas. Jam buvo smalsu, kaip linksminasi patriarchai. Visi jų klauso, viskas jiems leista!..
Tačiau šiandien senajame dvare Boguslavui nuotaika nespėjo pasitaisyti. Automobiliu BMW atvažiavo Francas Erdmanas. Antri metai jo pulkas buvo pavaldus lauko etmonui Gosevskiui. Tačiau didelės įtakos šiam Frankfurto plevėsai turėjo ir danų karalienė Ana Kotryna, ir dar velniai žino kas.
Broli, kas tave čia atsiuntė? Vėl Rijė? – paklausė Boguslavas, kai jie susėdo vakarieniauti.
Širdis, atsakė Francas Erdmanas.
Kurių velnių?
Apleidai dvarą. Noriu jį perimti. Įkurti viešnamį.
Boguslavas atsistojo. Krišpinas Kiršenšteinas, stengdamasis kunigaikštį nuraminti, įbruko jam į ranką taurę vyno.
Ko tu karščiuojies? – paėmė taurę ir Francas Erdmanas. Neatsistojęs. Beje, aš tam ir atvažiavau, kad įvaryčiau tave į siutą, nelinksmai nusijuokė.
Boguslavas pažvelgė į Kiršenšteiną tokiomis akimis, kad tėvūnas nusilenkė ir išėjo iš kambario.
Tai, kad danai užpuolė Švediją, daug kam sugadino kraują, prašneko Francas Erdmanas. Labiausiai – švedų ekskaralienei Kristinai Vazai. Kristina išdavė Mazarinį. Mazarinis išdavė Kristiną. Tikrai, tai bjauri istorija, bet į ją įveltas esi ir tu.
Kalbėk, kalbėk.
Mano vadas Gosevskis nori, kad lenkų karūna atitektų carui, tačiau tarnauja Liudvikai Marijai ir Mazariniui. Kodėl tarnauja, aš nežinau. Tai jo nelaimė: tarnaudamas kitiems, netarnauja sau. Tu, broli, tarnaudamas ki-tiems, nė piršto nepajudini be naudos sau. Sąvadauji valdovus, rezgi tokias sutartis, kurios prancūzams naudingos laikinai, o lenkai jomis kuria tolimą ateitį. Tu nebijai rizikuoti, rizikavai visada, visur, tačiau rytoj – nerizikuok.
Argi rytoj aš rizikuosiu?
Taip. Rytoj ant tavo galvos leisis karūna arba kilpa.
Nuostabu! – sušuko Boguslavas. Aš jau karalius su kilpa ant kaklo!
Broli, ką pasiekei, tu geriau už mane žinai. Ir ką gali prarasti – taip pat žinai. Nejok rytoj į konferenciją su Gosevskiu ir Šverinu. Neišduok Lietuvos.
Boguslavas tylėjo.
Grįžk pas kurfiurstą, įtikinėjo brolį Francas Erdmanas. Grįžk pas karalių Joną Kazimierą. Pasakyk: karaliau, aš išsaugojau tau Prūsiją! karaliau, aš apsukau aplink pirštą Mazarinį! Ir tai būtų teisybė. Jei konferencija rytoj neįvyktų, Mazarinio voratinklis įplyštų, imtų trūkinėti, suirtų, prasidėtų įvykiai, kurių Mazarinis nebevaldytų. Kariauti niekas nebenori – tik Mazarinis, tik Prancūzija.
Francai, o jeigu mudu ko nors nežinom? – mąsliai paklausė Boguslavas. O jeigu Mazarinis turi atsarginį planą? O jeigu jis turi dešimt, dvidešimt atsarginių planų?
Francas Erdmanas atstūmė nuo savęs vyno taurę.
Ponai, tyliai pasakė, mus ištiko skaudi nelaimė. Kunigaikštis Boguslavas Radvila, dvikovose nugalėjęs daug narsių riterių, žuvo dvikovoj su savimi.
Klausykis, ką tau pasakysiu, ramiai prašneko Boguslavas. Dabar važiuok namo. Atvažiuosi poryt.
Kodėl – poryt?
Dabar nauji laikai, nauji papročiai, nusijuokė kunigaikštis. Numirėlių namie niekas ilgai nebelaiko. Palaidoja trečią dieną. Taigi – poryt atvažiuosi į mano laidotuves.
Boguslavas pakreipė galvą.
O gal brolis, liežuviu nužudęs brolį, į jo laidotuves atvažiuot neišdrįs?
PASLAPTIS, III. Džipu iš Tikocino atvažiavo pulkininkas Eberhardas Putkameris. Atvežė didelį baltą voką.
Kunigaikštienė liepė jį įteikti jums, pasakė pulkininkas.
Kodėl kunigaikštienė atsiuntė jus? – pasidomėjo Boguslavas. Kur pasiuntinys Liubeneckis?
Lenkijoj. Veda derybas su ponu Liubomirskiu dėl vizito į Jurbarką.
Kvailys, pamanė kunigaikštis apie Liubeneckį. Pasižiūrėjo į laikrodį. Nenorėjo pražiopsoti su Marija sutarto laiko susitikt mansardoj.
Voke rado savo laiško, kurį parašė Marijai iš Paryžiaus prieš trylika metų, kopiją.
| Marija, Marija, visą mėnesį gyvenu prie Tavo kojų. Rytoj mane išleis iš Bastilijos, todėl šiandien atsivėrė proga Tau parašyti. Galbūt Tavo širdis labiau patuksi, kai gauni laišką, ir aš geriau girdžiu ją? Stengiuosi eiti į Tavo širdį. Kuo arčiau laisvės diena, tuo skaudžiau Tave jaučiu. Tu turėtum būti mano laisvė, taip yra pasisukęs šis pasaulis, kuriame dar nėra mūsų namų. Bet aš būsiu Tau negailestingas ir rūstus. Aš plaksiu Tave išsiskyrimais, dvikovomis, karo žygiais ir linksminsiu nuvylimais. Aš būsiu laimingas tai darydamas. O moteris išvis negali būti nelaiminga. Prie moters, į moterį veržiasi visi vyrai, visas jų pasaulis, ir ji laiminga galėdama rinktis kasdien, kasdien – iki pat mirties. Truputėlį gudrauju. Nepyk. Norėjau parodyti širdį, bet jos nepamatė žodžiai. Ji plakė: vežk mane į tėvynę, panardink į Marijos jausmų vilnis. |
| Tavo Boguslavas |
Laiške jis labiau melavo nei gudravo. Kai laišką rašė, Mazarinis, karalienės Anos įkalbėtas, jau buvo išleidęs jį iš Bastilijos. Boguslavas ruošėsi dalyvauti karaliaus Liudviko Tryliktojo laidotuvėse. Tuo metu karalienė našlė Ana jau buvo pamilus, o Mazarinis – pamėgęs jį. Karalienė ir kardinolas, pirmasis šalies ministras, jau valdė Prancūziją. Ana, turėdama asmeninių kėslų, norėjo už Boguslavo ištekinti kunigaikštytę de la Fors. Boguslavas vedybų kontrakto nesudarė. Grįžo į Lietuvą, tačiau joje norėjo būti tik svečias. Sutvarkęs reikalus, išvyko atgal į Paryžių. Priesaikos Mazariniui, atvėrusios jam Bastilijos vartus, neketino sulaužyti. Tarnyba Mazariniui žadėjo Boguslavui karjerą.
Pakeliui į Paryžių kunigaikštis aplankė Mariją. Užteko valandos su ja atsisveikinti.
Dabar paaiškėjo: Marija tada rašė dienoraštį. Voke buvo įdėta jo fragmentų kopija.
MDCXLIII
TRYS NEVILTIES DIENOS
Netektis – vienintelis pasaulyje žodis. Yra tik netektis, visa yra tai.
Ar paskutinė mūsų valanda buvo stiprybė ar silpnumas? Stiprybė – kai niekas nerauda. O mano rauda į Tavo kelius, delnus, kojas, kūną, artumą, supratimą – tai ne rauda, tai pabaiga manęs pačios. Tu lėbavai, koveisi dvikovose, kariavai, kentėjai, o aš buvau meilė. Aš nieko neturėjau ir neturiu be meilės. Tai mano pradžia ir pabaiga. Dabar aš – debesis. Man pasibaigė pasaulis, dabar aš debesis virš jo, pasibaigusio. Aš stengiausi numirti, bet prie manęs kažkas budėjo. Galbūt mano gyvybę išsaugojo Tavo meilė. Ir jeigu iš tikrųjų Tavo meilė budėjo prie manęs, tai ji stipresnė už mano meilę. Aš ne-numiriau, signa invisibilium. Tu nuėjai kaip nueinama tik vieną kartą, rudenį, spalio dešimtą, penktą valandą ryto, kai šalta, tuščia, kai pučia vėjas, krečia drebulys. Tu tolsti toks, kad manęs jau nebėra, aš mirštu Tau nutolstant.
Paskui para – karštinės, kliedesio, miego nemiegant, nesąmoningo liūdesio ir nerišlaus kalbėjimo, išsekinančių ašarų ir skaisčių kruvinų šukių. Galiausiai – miegas, iš kurio vos vos beprisikeliu.
O pakui prie manęs budi Lelijų berniukas. Išgelbsti nuo mirties troškulio skaitydamas gailius ketureilius apie savo likimą.
Jau žinau, kad gyvensiu.
Aš norėjau sūnaus nuo Tavęs. Aš norėjau tobuliausios sėklos, aš ją atpažinau Tavyje. Bet Tu esi matęs Hagą, Amsterdamą, Paryžių, ir nieko Tau nėra svarbesnio už gyvenimą Hagoj, Amsterdame, Paryžiuj. Aš pažinau Tavo jėgą. Aš myliu patį stipriausią ir tragiškiausią žmogų mano gyvenime. Todėl aš neturiu teisės klausti: kodėl kodėl kodėl – – – o aš norėjau mirt dabar, kai mano jausmų jėga ir didybė yra tobula, jaunystė savaime yra tobula, jos tobulumas sunyksta ir išsigimsta, jeigu išsipildęs nenumiršta. Laikas dar neša mus, nuolatos išduodamas mus, o aš rami ir lengva, kad yra likimas, jis manimi pasirūpins, viską padarys taip, kaip ir turi būti. Tai, kas griūva ant mūsų pečių, yra verta mūsų. Nebūna jokių išsipildymų, todėl aš sakau, kad nėra mirties. Yra tik netektis, amžina jos tėkmė. Dabar aš netenku baimės. Aš nebebijau! Gal bijos mano ašaros, mano kasdienybė, tačiau nebijos mano esmė. Aš nebijau praradimų, maro, mirties. Galbūt aš gyvensiu ilgai. Kas liko gyvas numiręs, tas nemirtingas. Štai ką aš patyriau. Pasaulis mane šiek tiek vertina, jeigu išdrįsta viską atimti ir saugoti, kad nemirčiau. Aš pasijutau pagerbta. Man išnyko gyvenimo prasmės klausimas. Nebetrokštu ką nors daryt ir padaryt. Žinau, kad dirbsiu ką išgalėdama, tačiau tai man turės jau visiškai kitokią vertę, nei anksčiau ją suvokdavau. Dabar vertė nebėra vertė, o tik būdas išlikt. Man palikta sielos kelionė. Ji vis tiek skirta Tau. Ji bėra vienintelis būdas gyvent su Tavimi. Bevaisis būdas.
Amžinos yra Tavo rankos, kurios šluostė mano ašaras atsisveikinant. Amžinos yra Tavo lūpos, kurios bučiavo mano ašaras. Labai labai baltas dabar mano veidas, nugraužtas ašarų druskos. Dabar juokiuos iš savo gašlaus kūno, iš moteries švento pasmerkimo. Aš laisva. Aš beprotiškai dėkinga likimui, kuris pavertė mane debesiu virš Tavo kančios. Nuo šiol prašyk, likime, iš manęs visko, nes aš juk išlikau.
MDCXLIII
LAPAMS KRINTANT
Vakar buvo Jurgio diena. Naktį verkiau ir kuždėjau: myliu tave, bet ne tave; tu vis tiek esi ir būsi PO MANO ŽMOGAUS. Tavęs neužsupsiu savo mergiškų svajonių lopšy taip kaip SAVO ŽMOGAUS. Tau nebesu tokia švari, nebesu tau taip pasišventusi, tau nebeturiu jėgų skaudėti tiek, kiek turėjau ir tebeturiu JAM. Paėjau moteries link. Nors iš meilės godulio ir ilgesio blaškaus, tūžtu, klykiu, tačiau noriu tik laimėti. Aš nebenoriu pralaimėti. Mano jausmai patyrė per daug pažeminimo ir paniekos, kad dar būčiau naivi ir gailestinga. Neišsipildžiusi meilė padarė mane pikta moterim. Man nebeskaudės, jeigu mane kas pamils. Myliu ir mylėsiu tik tą vienintelį žmogų. Ir noriu ir norėsiu, kad kiekvienas vyras, kuris kris man į akis, gulėtų po mano kojomis. To siekiu. Tokia noriu būti. Dabar, kai atstūmė mano meilę, pasiaukojimą meilei, aš noriu būti tik griaunančia moterim.
Kaip praėjo diena? Niekaip.
Esu laisva, lėbauju, myliuos, pigiai švaistau dienas.
Kankina šitoks gyvenimas.
Rytą iššukavau iš plaukų daug pušų spyglių. Valgiau obuolių. Rytoj išvažiuoju į Kėdainius. Ieškot savyje moteries.
MANSARDA, I. Kunigaikštis su Marija buvo sutaręs, kad jis ateis į mansardą, o ji išeis į balkoną dvidešimt antrą valandą ir jiedu susitiks. Kunigaikštis dvidešimt minučių pavėlavo. Užsirūkė ir stovėjo prie lango. Horizontas dar raudonavo. Automagistrale nenutrūkstamu srautu slinko automobilių žibintų šviesos. Žmonės važiavo prie jūros praleisti savaitgalio.
Ar aš nuėjau į jos balkoną? – klausė savęs Boguslavas. Ar ji atėjo į mano mansardą? Ar mudu susitikom? Ar štai dabar esam susitikę?
Pro langą Boguslavas matė stogo šlaitą, nupjautą žolę kieme.
Išeik vakarais į mansardą, šnabždėjo Marija išlydėdama. Aplankysiu tave metafiziniu kūnu.
Kaip jis atrodys? Ar aš jį pamatysiu?
Žiogai čirkš, vėjas pūsčios, šakos linguos, aiškino Marija. Gamtos šlamesiuos pajusi mano kūną.
Dabar jis negalėjo suprasti, ar pajuto. Užsirūkė antrą cigaretę. Įsivaizdavo Mariją. Ji stovėjo balkone. Žiūrėjo į gatvę, į automobilių stovėjimo aikštelę, į plentų sankryžą, į pušynus horizonte. Ranka slinko žemyn, dingo už sijono juosmens.
Ryšys. Fizinis. Kas turi atsitikti, kad jis pasidarytų dar ir metafizinis?
Boguslavas probėgšmais vis dar mąstė, kas atsitiko, kad Marija atsiuntė pulkininką Putkamerį. Ir tą jo seniai rašytą laišką. Ir tuos jos seniai rašytus dienoraščius. Kodėl jų negalėjo parodyti, kai jis apsilankydavo dvare? Arba – kodėl negalėjo palaukti, kol Boguslavas sugrįš? Kodėl Marija norėjo, kad jis šiuos senus tekstus perskaitytų šiandien ir čia, ir kai juodu toli nuo vienas antro?
Patvirkėlė. Nori, kad į mansardą kiekvieną vakarą ateičiau kupinas atsiminimų, užvaldytas meilės vaizdinių ir geismo. Jai pasisekė. Atsimenu ją apartamente. Regiu lovoj. Ant kilimais užklotų grindų. Tamsioj tarpuvartėj.
Nori, kad joje – moteryje – vis geriau matyčiau mergaitę. Matau. Prie šios mergaitės mane traukia stiprus neišsipildęs jausmas.
A! Ji išsiteisino. Aš pažeminau ir paniekinau mergaitę. Ji tapo griaunančia moterimi. Aš kaltas.
Tačiau ko aš čia laukiu? – nusistebėjo kunigaikštis. Aš – karys, dvikovų liūtas stypsau mansardoje ir laukiu, kol ateis jos metafizinis kūnas! Koks metafizinis kūnas gali ateiti? Kokius žaidimus ji su manim žaidžia?
Kunigaikštis, apmaudžiai juokdamasis, užgesino trečią cigaretę ir nuėjo į miegamąjį.
Miegamajame įjungė televizorių. Keisti vaizdai tikino, kad gyvenimas keičiasi greičiau, nei žmogus pajėgia įsivaizduoti. Dubysos slėnis. Didžiulė minia žmonių. Partizanų, tremtinių ir politinių kalinių susirinkimas. Minios gerbiamas veikėjas sako: tikrosios Lietuvos sąskrydis.
Nežinau, katras stebuklas – duonos ar meilės padauginimas – šiandien būtų svarbesnis, kalba aukštas bažnyčios hierarchas.
Boguslavas išjungė televizorių.
Greičiausiai keičiasi mergaitė, tapusi moterimi, vis dar apmaudžiai iš to, ką matė, girdėjo ar mąstė, šaipėsi kunigaikštis.
Atėjo kambarinė ir virėja Veronė. Rytoj pusryčiams reikės išvirti arbatos. Sodybos valdytojas Kiršenšteinas nupirko elektrinį virdulį, o Veronė nemokėjo juo naudotis.
Kvaiša, sumurmėjo kunigaikštis. Įpili į virdulį vandens, kištuką įkiši į elektros tinklą, spusteli jungiklį – ir vanduo pradeda kaisti.
Pamoka prablaškė mintis, tačiau protas vis dar buvo kiršus.
Migdamas – kunigaikščiui atrodė, kad jis tikrai dar nebuvo užmigęs, – Boguslavas išgirdo, kaip sodrus vyriškas balsas sušuko: mergaitės! Ir dar sykį: mergaitės! Galėjai pamanyti, kad sodyboje miega daug visokių mergaičių ir štai kažkoks vyriškis norėjo jas pažadinti. Beje, atrodė, kad tas vyriškis girtas miegojo, atsibudo ir nesusigaudė, kur esąs. Šaukėsi kokios nors gyvos dvasios, kad tai išsiaiškintų.
Hm. Apačioje dar ir bilstelėjo. Ir dar sykį bilstelėjo.
Boguslavas atsikėlė, nulipo laiptais į apačią pažiūrėti, kas ten naktį klaidžioja.
Visuose kambariuose buvo tamsu ir tylu. Veronė jau buvo užmigusi. O gal dar ir ne.
Kas čia šūkavo? – prasižiūrėjęs tamsoje, paklausė Boguslavas.
Veronė krūptelėjo ir atsisėdo guolyje.
Kas čia šūkavo?
Argi kas šūkavo? – gąsčiojo Veronė. Negirdėjau.
Kunigaikštis susidomėjo skrynia, ant kurios Veronė buvo pasiklojusi patalą. Nulaipino ją nuo skrynios. Pakėlė šios dangtį tiek, kad įkištų ranką. Neapsiriko, laiškų pundelį buvo pasidėjęs skrynioje.
Pundeliu nešinas Boguslavas grįžo atgal į mansardą, į savo miegamąjį.
Iš tikrųjų, tas vienintelis laiškas, kurį Marija jam parašė jau ištekėjusi už Jonušo, buvo įkištas tarp kitų senų laiškų.
MDCLIV
MES IŠGELBĖTI
Garbingasai kunigaikšti Boguslavai,
dešimt metų neišsiunčiau Tau nė vieno laiško. Mintyse rašydavau juos – ir švelnius, ir kupinus nuoskaudos, ir seseriškus, ir dalykiškus. Ne tai dabar svarbu. Neseniai man ėmė atrodyti, kad Tave pradedu suprasti. Dievas Tau davė dovaną tvirta ranka valdyt nemažą kariuomenę, lemti mūsų valstybės likimą. Kitaip matau mūsų praeitį. Joje ir save, ir Tave matau kitokį. Dešimt metų nebendravome. Ar tu mane suprasi? Ar šiame laiške įžiūrėsi tik tai, ką noriu pasakyti, ar ieškosi jame ir kokių nors mano pretenzijų? Patikėk, rašau Tau tik dėl to, kad mano galvoje natūralia šviesa nušvito paprasti dalykai (nedrįstu sakyt – esmės) ir tai yra taip tyra, gal net stebuklinga, jog nenoriu šio patyrimo pasilikti tik sau. Rašau dar ir todėl, kad į mano protą įsismelkė svarbus supratimas, kad tai, kas dabar Lietuvoje vyksta, – įvyks. Didžiojo etmono, mano vyro, nutraukta unija su Lenkija nebebus atnaujinta. Jo suplanuota unija su Švedija taps tikrove. Artimiausiais metais prasidės naujas – geresnis – periodas lietuvių gyvenime. Noriu Tau paliudyt savo ištikimybę naujajai unijai. Dėkoju, kad esi supratingas, kad generolų kivirčo metu atvykai į Kėdainius ir parėmei didįjį etmoną kunigaikštį Jonušą. Tada pajutau, kad išnyko paskutiniai nuoskaudų likučiai, kad mudu pradėjom bendrauti aukštesniu lygmeniu. Suprantu, kad į Kėdainius atvykai susitikti su mano vyru, o ne su manim. Tačiau tik daug iškentėjęs ir gyvenimo esmes supratęs žmogus gali pajusti, ką aš tada pajutau. Nuo anos valandos Dievas man atleido visas mano nuodėmes Tau. Mūsų bendravimo erdvė išsiplėtė toli į praeitį ir toli į ateitį. Mes išgelbėti. Noriu, kad taip ir būčiau suprasta.
Boguslavas skubiai įbruko Marijos laišką atgal į kitų senų laiškų pundelį.
Štai ką ji padarė! Kai vyras jau gulėjo ligos patale, ji man parašė, kad Dievas atleido jos nuodėmes man. Vakar atsiųstais užrašais pasakė, kad Dievas mano nuodėmių jai dar neatleido. Aš dar turiu išpirkti savo kaltes.
Kokia moteris!
Ir gudresnė, ir labiau įsimylėjusi negu aš.
DERYBOS, I. Boguslavas Radvila palengva laviravo tarp giedančių žmonių. Prie Šventojo Stanislovo koplyčios jų buvo mažiau. Daugelis grūdosi didžiojoje navoje.
Įėjimo į koplyčią skliauto šešėly didelė letena paėmė kunigaikštį už alkūnės.
Aš čia, mulki, išgirdo balsą.
Baronas Otas Šverinas buvo neaukštas pečiuitas vyras, apsirengęs kelionės drabužiais. Žila barzda kyliu smigo žemyn.
Kunigaikštis pajuto, kad ir dar kažkas į jį žiūri. Pasukęs galvą išvydo Vincentą Gosevskį. Pilkšvos gaujos etmono akys žvelgė į Boguslavą ramiai ir įdėmiai.
Už žalą, kurią padarė etmonas Jonušas, Liubomirskiui reikia ne vieno kito grūdo, iš karto pradėjo kalbėti Gosevskis. Jam reikia visos varpos. Jo sindikatui – velionio etmono turtai, velioniui – sarkofagas ir sugrąžinta garbė, našlei – ramybė.
Ar Karaliaučiui šis sprendimas tinka? – Boguslavas pažvelgė į baroną Šveriną.
Ne, papurtė galvą Šverinas. Ne. Karaliaučiui netinka. Sarkofagas Karaliaučiui liudytų, kad Lietuva, neišstojusi iš unijos su Lenkija, tebėra susisaisčiusi ir su Švedija.
Ir aš taip manau, tarė Radvila.
Kodėl taip kalbi? – nustebo Gosevskis. Švedija Liubomirskiui nerūpi. Per maža rinka. Ar girdi, kunigaikšti? Sutartis, pasirašyta dėl sarkofago pastatymo Liubomirskio sąlygomis, garantuotų tau karūną. Dešimt metų kontroliuotum mūsų šešėlinį regioną.
Arba požemių karalystę, vyptelėjo Radvila. Liubomirskis gal dar šiemet pasiųstų mane į požemių karalystę.
Tačiau sutartis turi būti pasirašyta! – pusbalsiu sušuko baronas. Turi būti pasirašyta tokia sutartis, kuri įtikintų Karaliaučių, kad Lietuva atsiribojo nuo Švedijos.
Gosevskis ėmė juoktis.
Vargšas ubagas Karaliaučius…
Nėra ko juoktis iš Karaliaučiaus, atrėžė baronas Šverinas. Švedijos rinka, kad ir maža jums, Karaliaučiui – didelė. Karaliaučius niekam jos neužleis.
Gosevskis dar smagiau juokėsi.
Vargšas ubagas Karaliaučius!.. Skraido rinkoje po visą milžinišką Rusiją, o Švedijoj – ir kruopų gaila.
Ir Gosevskis, ir Šverinas pajuto, kad kunigaikštis Radvila jų nebesiklauso.
Kodėl tu toks ramus? – paklausė Šverinas. Gosevskis juokiasi iš viso mūsų biznio.
Jurbarke sutartis dėl sarkofago nebus pasirašyta, tarė kunigaikštis. Jo pareiškimas sutrikdė Gosevskį.
Ar tu tikrai manai, kad mums nebereikia karaliaus? – paklausė jis.
Aš pasakiau, ką manau. Sutartis nebus pasirašyta.
Koplyčioje bebuvo girdėti tik žmonių giedojimas. Laikas bėgo. Ir Gosevskis, ir Šverinas neišmanė, ką daryti. Įtampa pasiekė kulminaciją. Derybos atsidūrė aklavietėj. Iš aklavietės pas savo tūzus negalėjo sugrįžti nei Šverinas, nei Gosevskis.
Dabar suprantu, kodėl ultimatyviai reikalavai pakeisti derybų vietą, tarė pastarasis. Išsigandai, kad plyname lauke tave užmušim. O bažnyčioje esi saugus, ar ne? Dar nežinia, ar esi saugus. Įvyks derybos ir plyname lauke.
Gosevskis išsitraukė mobilųjį telefoną ir ėmė rinkti numerį.
Kunigaikštis apsigręžė ir per didžiąją navą nužingsniavo laukujų bažnyčios durų link. Mintyse sumaištingai kalbėjosi pats su savimi.
Pasijutau silpnas, tai suprantama, silpnumo nelaikau kalte – kuo kam kaltas silpnas žmogus? Silpnumą slėpdamas, veržiuos į mūšį. Napoleonais tampa tik silpnieji. Po velnių, apie ką aš čia mąstau? Nebuvau, nesu, nebūsiu napoleonas. Esu, noriu būti, būsiu silpnas laisvas žmogus. A… Įsiutinau žvėris. Marija Jurbarke prieš įsiutėlius atsistos viena. Nežinos, kad palikau ją vieną. Bet argi jai būtų lengviau, jei žinotų? Išsigąstų. Palaidotų mane. Ir niekada nepalaidotų Jonušo. Neturėčiau apie tai galvoti. Kiek Marija apgins mirusį Jonušą, tiek apgins mane gyvą. Sprendimą ką tik priėmiau. Būčiau tižena, jeigu jį atšaukčiau. Džiaugiuosi, kad pasitikiu Marija. Esu laimingas. Kas bus – tebūnie.
MANSARDA, II. Keista. Surūkė trečią cigaretę, o tolumoj automagistrale nepraslinko nė vieno automobilio šviesos. Geidė. Norėjo masturbuotis. Tačiau gausūs Marijos vaizdiniai keitėsi lyg kaleidoskope, nė vienas neišryškėjo, nepriartėjo ir nesujaudino. Boguslavas regėjo kažin kokio kupolinio bokštelio gaubtas lubas. Pro cokolinį bokštelio langą matė Rožių sodą. Tolėliau už jo mirguliavo saulėlydy nepažįstamos įlankos vandenys. Akmeninėj saloj sukos vėjinio malūno sparnai.
Girdėjo mergaitės balsą šnabždant.
Niekam nenorėčiau atsiverti. Niekas neturėtų žinoti, kas dedasi mano mintyse ir jausmuose. Mano vasaros kriaušės ir gė~los turėtų likti tik man. Kriaušės, mintys apie jas, apie namus ir tėvą kada nors sugrąžins mane į šios vasaros dienas. Manysiu, kad nesu jų praradusi.
Mergaitė šnabždėjo susijaudinusi, trūksmingai, iš pradžių Boguslavui atrodė, kad šnabžda Marija, kai tebebuvo mergaitė.
drėgna ir tvanku sulijau esu laiminga vėsiuos švariuos kambariuos gera skalbti marškinius tėvui kurio nebeturiu gera būt šlapiai persivilkt sausais drabužiais ir žiūrėti į nupraustą sielos veidą veidrodyje gera tikėtis ir trokšti gera svajoti ar laikas daugiau atima ar apdovanoja aš nežinau aš noriu būt gyva šalia tavęs tavęs tavęs
Boguslavas nusišypsojo. Užsidegė ketvirtą cigaretę. Neabejojo, kad dabar jo paties galva kūrė Marijos jaunystės šnabždesius. Ir staiga čia – mansardoje – pamatė Anikę. Ji stovėjo prieblandoj, buvo pasiėmus nuo palangės vazonėlį, kuriame gėlių nebebuvo, į jį kniaubstėsi, lūpomis ir liežuviu graibstė iš jo sausą žemę ir rijo nenuleisdama nuo Boguslavo didelių akių.
Kunigaikštis spoksojo į Anikę netikėdamas, kad ją mato, kad ji čia atėjo, fizinė ar metafizinė, tai nieko nebereiškė, reginys vis tiek jaudino.
Mano tėvas mylėjo Mariją, pasakė Anikė valgydama sausą žemę, kurioje nudžiūvo gėlės. Ir tėvas mirė.
Boguslavas nedrįso įsivelti į šneką su vaizdiniu.
Neįsimylėkit Marijos jūs, vėl pasakė Anikė žemėtomis lūpomis. Nenoriu, kad mirtumėt.
Kunigaikštis peleninėj užgesino cigaretę ir išėjo iš mansardos. Miegamajame pasižiūrėjo į laikrodį. Buvo lygiai dvidešimt antra valanda, sutartas laikas, kai Boguslavą mansardoje turėdavo aplankyti Marija metafiziniu kūnu. Atsiminė cigaretę. Ar skubėdamas gerai užgesino? Ar neužsidegs baltos plonytės užuolaidėlės, plastančios virš peleninės?
Boguslavas grįžo į mansardą. Ji buvo tuščia. Tačiau vazonėlyje sausos žemės pluta buvo pragraužta ir sudrėkinta.
7 Niekada nesiskųsk, niekada nesiaiškink (angl.).
STEBUKLAS, II. Kai Boguslavas Radvila vėl aplankė Mariją, kunigaikštienė suruošė sutiktuvių pokylį. Pasikvietė pilies komendantą Henriką Vikeną su žmona, hofdamą Bertą ir savo draugę Levutę Liubeneckienę. Jos vyras pasiuntinys Gabrielius Liubeneckis dar nebuvo grįžęs iš Lenkijos.
Marija pokyly buvo ekscentriška, demonstratyvi, provokatyvi. Gėrė baltą ir raudoną vyną iš butelių kakliukų. Kupinais šaukšteliais valgė krienus. Graudžiai apsiverkė. Paskui įširdo. Tyčia sudaužė didelį arbatos puodelį. Kviestieji svečiai atsisveikino ir batais treškindami ant grindų pažirusias šukes išėjo.
Aš prie tavęs neprisiplakiau! – šaukė Marija, niūriai žiūrėdama į Boguslavą. Sakei, kad vis tiek būtum ieškojęs pastovios moters!
Jiedu buvo likę vieni, o ji šaukė.
Ar girdi? – ji vėl pravirko. Ėjau per tiltą ir užuodžiau barsuko kvapą. Barsuko kvapai – įvairūs, dvelkteli iš pasalų.
Boguslavas priėjo prie Marijos. Nepasakė nė žodžio. Nepanaudojo jėgos. Nuvedė paklusnią Mariją prie spintos ir įstūmė į ją. Kunigaikštienė kniaubstėsi į suknias, kostiumus, liemenes. Išskėstomis rankomis stvarstėsi už delijų, kailinių, apsiaustų.
Nuo galvos iki juosmens jos kūnas buvo fizinis. Kūnas žemiau juosmens tapo giedru mėlynu dangum, baltais debesimis, neaprėpiama erdve, kurioje našlė dejavo kaip angelas, klykė kaip išgąsdinta paukštė, alsavo kaip laiminga pagimdžiusi moteris.
Gąli, išalsavo. Gąli, kur nori.
Nepraleistų tinkamos progos niekur, su niekuo, toptelėjo į galvą Bo-guslavui. Marija pajuto, kad jis atitolo. Išsitiesė. Norėjo eiti. Persigalvojo. Pasilenkusi iš spintos ištraukė du pledus.
Vieną juodu patiesė ant grindų, antru nuogi apsigaubė. Meilės įnyky kunigaikštis pajuto, kad ant pledo ritinėjasi kočėliukas.
Šis daiktas niekada nebuvo panaudotas pagal paskirtį, išgirdo Marijos žodžius. Nieko apie juos nepamanė.
Jis šmėsteli tik seksodrome, vėl pasakė Marija.
Seksodrome? Ką turi galvoje?
Pledą ant grindų, pledą ant galvų.
Boguslavas nurimo. Gulėjo aukštielninkas abiejų kojų pirštais liesdamas kočėliuką. Maudė širdį. Jis pasitraukė iš regiono viršūnių rato, iš biznio. Tapo laisvas. Po šitiekos metų – laisvas. Ir dėl ko jam parūpo laisvė? Dėl Marijos? Dėl kalytės, kiaulytės, kekšytės? Jis ir džiaugėsi šia moterimi, ir jos bijojo.
Man patinka plepėti, kai dulkinuosi. Jonušas neleisdavo plepėti, pasakė Marija.
Ar tu plepėjai? – sukluso Boguslavas. Negirdėjau, ką plepėjai.
Atsistojo atsigerti. Stalas buvo nukrautas buteliais ir valgiais. Atšalusi kepta kiauliena su marinuotais agurkais ir bulvėm. Geltonieji pipirai. Žuvis su ryžiais ir pievagrybių padažu. Torto likučiai. Raudoni arbūzo kubeliai. Gausybė daržovių ir viena citrina. A!.. Vanduo iš Kurkalės šaltinio!..
Boguslavas išėjo į balkoną. Rūkė. Ar čia Marija būdavo, kai jis laukdavo jos mansardoj?
Kokia naktis! – atsklido jos balsas pro praviras duris. Žvaigždės žiba virš tavo galvos! Ačiū. Ačiū tau.
Boguslavas tylėjo, žiūrėjo į dangų. Kurkalės šaltinio vanduo pamažu gaivino visą pavargusį jo kūną.
Esu turėjęs dvylika moterų per naktį, prisiminė kunigaikštis. Šiąnakt neaprėpiau vienos. Jos neįmanoma aprėpti. Lengvai pasiekiama visada liks nepasiekiama. Ji pati nepažinojo glūdumų, iš kurių ūmai plūstelėdavo tyra kaip mergaitės aistra. Meilės valandomis jųdviejų nevaržė gėda. Jie buvo žaidžiantys vaikai, patiklūs ir švelnūs, džiugiai imantys, ką gamta jiems duoda. Boguslavas buvo laimingas su ja.
Žolinė, tyliai pasakė Marija, kai jis grįžo į vidų. Pirma mudviejų Žolinė. Nuostabi Žolinė!..
Bene pravirkai? – pasilenkė prie jos Boguslavas. Tik nakties dangaus apšviesto jos veido negalėjo gerai įžiūrėti.
Mielasis, mielasis!.. Aš taip laukiau tavęs. Aš taip laukiau mūsų Žolinės. Ar junti? Mudu sulaukėm savo Žolinės. Aš laiminga. Ačiū. Ačiū tau. Aš tebesu tirštame rūke.
KALTĖ, IV. Boguslavas glostė ir draikė jos ilgus plaukus.
Šiandien buvau nusileidus į rūsį, kalbėjo ji. Keturias valandas budėjau prie Jonušo karsto. Mano atnešta gėlė nuvyto, kol budėjau. Aš mylėjau Jonušą, aš labai mylėjau Jonušą.
Šiandien tu budėjai prie karsto? – paklausė Boguslavas.
Ar šiandien? – suraukė kaktą Marija. Gal jau vakar?
Ji įtariai patylėjo.
Ūmai apsisiautė chalatu ir atsistojo. Prakalbo jau irzliai.
Esu tokia, kokia esu. Visada įsimylėjusi, visada mylinti ir ištvirkusi.
Kunigaikštienė stovėjo seksodrome baltu chalatu ir mėnesienoj, krintančioj pro langą, švytėjo lyg nematytas dangaus kūnas.
Ko neklausi, kodėl esu ištvirkusi? Kodėl neklausi, kas ištvirkino?
Marija…
Neklausi, nes bijai, nes žinai atsakymą! – karščiuodamasi kalbėjo ji. Tu. Paskui tas, kuriam atiteko mano nekaltybė. Dieve mano, aš nė neprisimenu, ar su juo gulėjau! Man buvo vis tiek pat. Paskui…
Keršijai vyrijai, kerštas atsigręžė prieš tave. Taip atsitinka. Marija, ar galiu paklausti?
Ji nutilo. Laukė sutelkusi dėmesį.
Ar tu nesijauti kalta dėl etmono Jonušo mirties?
Našlė atsakė netikėtai greitai.
Savo kaltę aš stengiuos paslėpti.
Sutriko. Gailstančiu balsu žodį „paslėpti“ pakeiti „įtikinti“.
Stengiuos pati save įtikinti, jog nesu kalta. Iš tiesų – esu.
Pravirko. Nutvėrus didelį juodą butelį gėrė iš jo kakliuko. Nutrenkė butelį į kertę. Buvo girdėti, kaip iš nesudužusio gulinčio butelio kliuksi gėrimas.
GRĖSMĖS, II. Marija klestelėjo ant pledo. Prašneko ramiu, su kalte susitaikiusiu balsu.
Taip, pastaraisiais metais jo kūnas manęs nebetraukė. Aš buvau visai atšalus. Jonušas tai žinojo. Dėl to kentėjo.
Kentėjo? – paklausė Boguslavas. Kalta jauties tik dėl to, kad jis kentėjo? Argi etmonas, tikrai griežtas karvedys, galėjo kentėti dėl žmonos neištikimybės?
Aš buvau jam ištikima, pasakė našlė lyg nieko nebejausdama. Kai jis sirgo, aš nenusidėjau nė su vienu vyru. Artėjau prie moterų. Ir šito jis nepakėlė kaip tik dėl to, kad buvo karvedys. Garbingas. Išdidus. Kitų nevertinantis. Mane jis galėjo atiduoti bet kuriam savo kareiviui, markitantei – ne, nė už ką. Nė už savo gyvastį.
Boguslavas apkabino ją, priglaudė prie krūtinės taip tvirtai, kad pats pajėgtų susitvardyt. Marijai skaudėjo. Tačiau ji nei priešinosi, nei ką sakė. Ir smaugiama dabar būtų buvus laiminga. Juto, kad iš mylimojo kūno vėl ima tvoksti Saulės karštis.
Balas – taip galėtų vadintis mūsų aistros matas, tarė ji. Balas pagal Richterio skalę. Balas matuotų aistrą kaip žemės drebėjimą. Matuotų tolygius dydžius.
Marija nusijuokė.
O tik mudviem šnekantis, tarė, aistros matas galėtų būti pisas. Trijų… keturių… septynių pisų žemės drebėjimas!
Ji dar garsiau juokėsi.
Tu pražuvus, Boguslavas sakė žodžius tarsi pro stabo surakintus žandikaulius. Tu priklausoma nuo alkoholio. Tu liguistai pripratus prie sekso. Tu nebegali sustot. Tau nuolatos reikia dozės. Negali susitelkt jokiam darbui. Tu pražuvus.
Ji dar spėjo iš po pledo iškišti ranką ir įjungti magnetofoną. Paskui išsilydė Saulės temperatūroje.
Buvo naktis. Pro langą švietė mėnesiena. Grojo muzika: ū u, ū u…
PASLAPTIS, IV. Baro palėpės kambarėlyje žydas barmenas pasilenkė ir delnais apgaubė žvakės liepsnelę. Virš žvakės atsidūrusi jo vasarinė kepurė pasidarė balta, nereali.
Mane atleidžia iš darbo, pasakė žydas barmenas staigiais judesiais sukiodamas galvą. Tave Liudvika Karolina išsiveža į Liepoją.
Jis atkišo Anikei delnus.
Mano rankos – šiltos, mano širdis – minkšta.
Anikė priglaudė jo delnus prie savo skruostų.
Gyvenimas tau susiklostys gerai, Anike.
Yra ir nelaimingesnių už mane, ar ne, Mejeri?
Ėėė, panėlyt, laimingų dabar nėr. Nėkas neturi tikrų namų. Nėkas negali pasistatyt namų nesusidėjęs su korumpuotais valdininkais.
Anikės petukai pradėjo krūpsėti.
Panėlyt, nebijok, aš čia, aš su tavim. Mejeris, tankiai mirksėdamas, pamatė naują suknelę, padriektą ant lovos.
Kokis čia dabar nematytas drabužis?
Pasisiuvau.
Ui, kokis gražus drabužis. Violetinis!
Mejerio džiugesio padrąsinta mergaitė įniro į naują suknelę. Mejeris žiūrėjo į kunigaikštytę susižavėjęs: balta apykaklė ir violetinė, ilga – iki žemės – suknia.
Mejeris gailiai šniurkštelėjo nosimi. Išsitraukė iš užančio plokščią butelį, pajudino tikrindamas, ar jame dar pliauška gėrimo.
Anikei į akis sušoko ašaros.
Mejeri, aš čia, aš su tavim, mergaitė apkabino žydą ir glaudės prie jo.
Sunku tau, tavo širdis gėra, pasakė Mejeris, gurkštelėjo iš butelio nė neišsivadavęs iš kunigaikštytės glėbio.
Ak, Mejeri, mano sunkumai gražūs, Anikė atšlijo nuo žydo, stengės šypsotis. Negaliu užmiršti kunigaikščio akių…
Mejeris vėl ėmė mirksėti, staigiais judesiais sukioti galvą.
Anike, ar kunigaikštis Boguslavas tave įsimylėjo? – paklausė.
Ne, Mejeri. Pasižiūrėjo į mane žmogus žmoniškai – aš ir išskydau…
Žydas padavė mergaitei gertuvę, tačiau paragint išgerti gurkšnelį užmiršo. Užsidėbsojo į degančią žvakę.
Ar norėjai ką nors svarbaus pasakyt, Mejeri? – susirūpino Anikė.
Norėjau, panėlyt… Nebūna taip, kad visi žmonės būtų nežmonės. Yra žmonių… Tačiau aš negaliu patvirtint, kad kunigaikštis Boguslavas suprastų tave. Tačiau tu nebesvarstyk, meilute, ar tu kunigaikštį myli, ar tave jis myli. Mylėk arba nemylėk. Ko taip žiūri? – ūmai paklausė. Ar manai, kad tave guodžiu?
Guodi, Mejeri.
Neguodžiu, papurtė galvą Mejeris. Atsisveikinu.
Jis pabučiavo kunigaikštytę į kaktą. Dar valandėlę pastovėjo.
Man dingojas, kad aš vis blogiau matau šią pasaulę, ištarė ir išslinko iš kambarėlio.
Anikė apstulbus, kad liko vienui viena, sužiuro į žvakės liepsnelę, į tą mažytę šilumos skleidėją.
Kunigaikšti, štai aš stoviu nauja violetine suknia apsivilkus, sušnabždėjo. Ar matai mane?
Ilgai tylėjo. Nemirksinčiose jos akyse žvakės šviesa sklido į šalis ratilais.
Kunigaikšti, ar atsimeni? – vėl sušnabždėjo mergaitė. Mudu sėdėjom vienas priešais antrą, o mūsų rankos gulėjo ant stalo taip arti arti. Tačiau prisiliesti bijojo, drovėjosi. Rankos. Gyvos. Gulėjo, mylėjo ir neprisilietė.
Anikė, sulaikiusi alsavimą, gurkštelėjo brendžio iš Mejerio palikto plokščio butelio. Išbėgo į koridorėlį. Tykiais žingsneliais nulipo laiptais žemyn.
Bare prekystalis buvo apstatytas skaidriais ir juodais buteliais, kai kurie gulėjo apvirtę.
Kiemsargis šuo inkščiojo pririštas prie virtuvės durų rankenos. Nelojo. Gailiai dėbčiojo Anikei į akis ir vizgino uodegą. Anikė atsitūpė, glostė šuns kailį, dairėsi, lyg tikėdamasi, kad prieis Mejeris ir prisipažins ją pamilęs. Bare Mejerio nebuvo, nė vieno žmogaus nebuvo.
Kunigaikšti, aš buvau apstulbus nuo artumo, šnabždėjo Anikė. Tarp mūsų rankų gulėjo laikas, didelis mudviejų amžiaus skirtumas. Rankos sumišo jo akivaizdoje. Bet mylėjo ir kalbėjosi. Manyje tu kaip kraujas pasklidai, kunigaikšti.
Mejeri! – šūktelėjo Anikė ir išsigando. Atsistojus pribėgo prie žydo kambarėlio durų. Atidarė jas. Įėjo. Nevalingai ir kažkodėl labai skubėdama ėmė rankioti ant grindų, ant lovos, ant stalo išmėtytus Mejerio drabužius: štai liemenė, štai petnešos, štai niekam nereikalinga, liūdnai elegantiška peteliškė…
Pajutusi įvykus kažką labai bloga, kunigaikštytė pakėlė akis aukštyn. Sutriko jos orientacija. Mergaitė judėjo lyg nepažįstamoj erdvėj. Atsitrenkė į kėdę, į stalą. Ir sustojo. Nealsuodama žiūrėjo į basas kojas, pakibusias virš stalo.
STEBUKLAS, III. Boguslavas atsiminė, kokia giedra buvo diena, kaip gražiai žėrėjo saulėje antkapių akmenys. Žėručiai, smiltainiai, šlifuoto ir nešlifuoto marmuro bei granito luitai. Atsiminė katafalką, jo padangų čirškesį riedant įkaitusiu ir suminkštėjusiu asfaltu. Ir neatsiminė Mejerio, kurį šiuo katafalku atvežė į kapines. Neatsiminė nei veido bruožų, nei akių spalvos. Mejerio jis kaip ir nepažinojo. Mejeris brangus jam tapo tik todėl, kad savo valia baigė gyvenimą Marijos bare. Ir nebuvo nė vieno žmogaus, kuris būtų bent nujautęs, kodėl tokia rūsti buvo Mejerio valia. Paslapčiom, neprisipažindamas nė sau, kunigaikštis stebėjosi, kad Anikė neverkė, gal jau buvo išverkusi viską, ką apie Mejerį žinojo. Marija stovėjo už nugaros ir glaudėsi prie kunigaikščio kelio linkiu, liemeniu, krūtimis. Skruostu prie peties. Švelniai, vos juntamai ir atsargiai, kad prisiglaudimas niekam nekristų į akis. Ji glaudėsi kaip augalas prie augalo, ir Boguslavas stovėjo visiškai nuramintas, kad Anikė apie Mejerio valią žinojo ne daugiau kaip kiti. Prisiglaudimą kapinėse per laidotuves galima patirti, pajausti kaip smegenų išsidraikymą tarp saulėtų debesų, apsakyti jo – neįmanoma.
GRĖSMĖS, III. Kunigaikštį pažadino kambarinė ir virėja Veronė. Atrodė išsigandusi. Prašneko apie tvartą ir gyvulius. Apie keistą avį, priklydusią į jų avidę.
Kai Boguslavas atidarė avidės duris, avys pašoko ant kojų, bruzdėdamos susigrūdo aplink šėmą karvę su ilgais, smailais ragais.
Mergaitės nosis buvo tiesi, smakras apvalus, lūpos išblyškusios, didelės mėlynos akys žvelgė į artėjantį kunigaikštį veikiau klausdamos nei nuogąstaudamos.
Anikė tūnojo avidės gale, už ėdžių, ant pakratų krūvos. Veronė buvo apklojusi mergaitę dideliais kailiniais.
Boguslavas timptelėjo kailinius už skverno taip stipriai, kad Anikė, jų įsitvėrusi, atsisėdo. Violetinė jos suknia buvo susismaukusi virš nuogų kelių, aplipusi šiaudgaliais. Anikė gėdijosi vyriškio akių, tačiau kiūtojo nejudėdama. Gal pirmą kartą gyvenime juto, kad yra begėdė ir tokia norėjo būti.
Iš tikrųjų, Veronė sakė teisybę, tarė kunigaikštis. Avytė labai keista.
Boguslavas paėmė ją ant rankų ir išnešė iš avidės.
Virtuvėje mergaitė gėrė pieną taip lėtai, kad atrodė leisgyvė. Kai atsigėrė ir norėjo atiduoti puodelį, Boguslavas nutvėrė jos ranką už riešo, trūktelėjo į save aplaistydamas pienu violetinę suknelę. Sutrikęs žiūrėjo į plintančias ir tamsėjančias dėmes ant plono mergaitės drabužio.
Turiu paskambinti, atsiminė.
Svetainė buvo nušviesta rytmečio saulės, vėjelis vos vos judino lengvas užuolaidas.
Kunigaikštis surinko mobiliojo telefono numerį.
Čia aš, tarė. Tu išvažiuoji į Jurbarką, man neramu. Ar žinai, kad Anikė dabar pas mane?
Ar ji pas tave? Gerai, kad pas tave. Ji taip pat turi savo norų ir slaptų svajonių. Žinosiu, kad ji pas tave, man bus ramiau.
Marijos balsas Boguslavui pasirodė pavargęs ir liūdnas.
Sapnavau blogą sapną, kalbėjo Marija. Ne apie mus. Nenoriu važiuoti į Jurbarką.
Blogai jauties?
Prisibijau Liubomirskio. Gėda būtų grįžti namo be skydo, regalijų ir garbės. Be karūnos tau.
Ar tikrai Anikė dabar turi būti čia?
Aš nežinau, kur ji turi būti. Automobilis jau atvažiavo. Turiu eiti.
Linkiu tau sėkmės.
Ačiū. Bučiuoju. Einu.
Baigęs kalbėti, Boguslavas valandėlę žiūrėjo pro pravirą langą. Kaip ramu sode! Kiek jame džiaugsmo tam, kurio namuose tebėra artimieji. Ir tam, kuris dar nejunta, kad jau seniai namie kažko trūksta.
Jūs – mano globėjas, išgirdo Anikės balsą. Noriu, kad jūs būtumėt mano globėjas. Tačiau kunigaikštienė atiduoda mane globoti tetai Liudvikai Karolinai. Ji išsiveš mane į Liepoją.
Į Liepoją? – sumurmėjo kunigaikštis. Kokias kvailystes čia šneki?
Boguslavo krūtinę nudiegė nelaimės nuojauta. Jis nevalingai vėl surinko Marijos telefono numerį.
Dar sykį turėčiau pasakyti, kad myliu tave, skubėdamas pasakė. Gal tai tau padės neprarasti skydo.
Marija apsidžiaugė. Jis juto: nuoširdžiai apsidžiaugė.
Aš moku susikaupt, kai reikia, žvaliai patikino Marija. Aš neprarasiu skydo. Ačiū už tai, ką dabar pasakei. Tavo žodžiai mane sustiprins. Vakarais ateisiu į tavo mansardą. Iki pasimatymo, mielasai mano.
Pokalbis nutrūko. Dabar kunigaikštis juto jau ne tik negera įvyksiant. Vėl pradėjo skaudėti širdį taip, kaip skaudėdavo, kai vienišas klaidžiodavo po Europą.
Skydą Jurbarke ji praras. Boguslavas buvo padaręs viską, kad prarastų ir būtų priklausoma tik nuo jo valios. Skydas jam neberūpėjo. Jam dabar – šią valandėlę – atrodė, kad Jurbarke praras ją, Mariją. Trijų vakarų ir naktų Jurbarke ji neiškęs. Prasidės jųdviejų ryšio griūtis.
Boguslavas norėjo kažką pasakyti Anikei, atsigręžė, tačiau mergaitė jau buvo išėjusi iš svetainės. Boguslavui dar labiau suskaudo širdį.
Kodėl aš kalbėjau su Marija jai girdint? – barė save. Aš neturėjau kalbėti su kunigaikštiene Anikei girdint.
DERYBOS, II. Kunigaikštienė atkragino ant pagalvės galvą, atsimerkė. Įdėmiai žiūrėjo į hofdamą Bertą. Ši nusišypsojo.
Marija atsisėdo, nusimetė nuo pečių chalatą. Jos suknelė buvo žalia, violetine apykakle, violetiniais rankogaliais.
Tegul ateina tas žmogus, tarstelėjo kunigaikštienė.
Priėjusi prie veidrodžio, akylai apžiūrėjo kyką, plaukus, padrikusius ant nugaros, veidą, suknelės klostes.
Pasakyk Otenhauzui: tegul ateina tas žmogus.
Hofdama nutapeno prie durų.
Mintys, į kurias pasinėrė kunigaikštienė, ją slėgė. Pastaruosius mėnesius Marija nieko neveikė savo noru, sava valia. Darė tik tai, ką liepė velionio vyro pusbrolis arba vertė daryti našlės priedermės. Ir štai ji, visiškai savarankiškai apsisprendusi, įkalbėjo Kuršo kunigaikštienę Liudviką Karoliną Ketler, kad atvažiuotų ir išsivežtų Anikę į Liepoją. Marija vienašališkai nutraukė podukros globos sutartį su Boguslavu. Kaip į šį akibrokštą galėtų atsikirsti kunigaikštis? Nutraukti sutartį su Marija dėl bendradarbiavimo kovoje dėl karaliaus karūnos? Šito ji norėjo. Ji nenorėjo bendradarbiauti. Nė nežinojo, kokio biznio grupuotės karaliumi jis siekė tapti. Įtarė, kad kontrabandininkų ginklais. Galbūt – kontrabandininkų, susijusių su tarptautiniais teroristais.
Aš įsitempus, pamanė Marija. Aš per daug įsitempus ir susijaudinus.
Marijos kotedžo priimamajame buvo trys langai: vienas – į pietus, du – į vakarus.
Kunigaikštienės patarėjas Otenhauzas nuvedė Otą Šveriną į jaukų kampą tarp pietinio ir antro vakarinio lango. Čia sienos buvo apmuštos šviesiais margais gobelenais. Spintoj-laikrody švytavo geltona spindinti švytuoklė. Abipus laiką skaičiuojančios spintos – priešpriešiais – stovėjo du krėslai su rankdėtėm ir aukštom atkaltėm.
Tuojau gali suprasti, kad Jurbarkas – provincija, pamanė Marija. Ir joje viešpatauja snobai. Beje, o kur Paprūsėje yra kitaip?
Kunigaikštienė stovėjo prie ovalinio stalelio. Otenhauzas pristatė jai Otą Šveriną.
Baronas. Dešinioji Brandenburgo kurfiursto ranka.
Kunigaikštienė Marija atsisėdo.
Otenhauzas pakvietė Šveriną taip pat atsisėsti, pats pasitraukė atatupstas ir sustojo prie mažo stalelio atokiau nuo kunigaikštienės.
Aš atvažiavau į Jurbarką pasirašyti sutarties dėl sarkofago mano velioniui vyrui etmonui statybos, išsyk dalykiškai prašneko kunigaikštienė.
Norėjau pasikalbėti su jumis akis į akį, pasakė baronas.
Otenhauzenai, išeikite.
Patarėjui išėjus, kunigaikštienė klausiamai įsistebeilijo į Šveriną.
Šviesiausioji ponia, turiu kalbėti taip, kaip įpareigojo mano ponas kurfiurstas. Jūsų asmeniniai reikalai štai jau beveik pusmetis yra Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos slaptosios politikos dalis.
Kunigaikštienė prisimerkus žiūrėjo į pamerktas ant stalo gėles; iš vazelės kyšojo žali lapai, virš jų baltavo žiedų kupolėlis.
Keista. Argi aš tokia svarbi? – mąsliai ištarė Marija.
Kurfiurstas mano, kad jūs galite tapti lietuvių politike, tokia pat didžia, kokia yra, pavyzdžiui, Prancūzijos regentė Ana.
Jos palyginimas su kekše Prancūzijos karaliene suerzino Mariją. Ji pasijuto dar labiau įsitempusi.
Visi politikai – slapti ir vieši – vienodi, apmaudžiai pasakė kunigaikštienė. Visi politikai klastingi. O aš esu tiesmuka ir visiems atvira. Ir nenoriu, kad mane ištiktų, pavyzdžiui, karalienės Bonos likimas.
Kunigaikštiene, yra įtakingų lietuvių, beje, ir jums labai artimų, kurie norėtų, kad sutartis dėl sarkofago čia, Jurbarke, dar nebūtų pasirašyta, pareiškė baronas Šverinas.
Marija šyptelėjo, kad nuteiktų baroną, jog jo žodžiai jai nesukėlė nerimo. Iš tikrųjų Marija labai sunerimo. Ji atėmė iš Boguslavo teisę globoti Anikę, o Boguslavas davė jai atkirtį – atėmė teisę pasirašyti sutartį? Argi Boguslavas galėtų šitaip jai kenkti?
Sarkofagas velioniui vyrui yra privatus mano reikalas, tarė kunigaikštienė. Kad ir kas man kliudytų, sutartį aš pasirašysiu rytoj.
Šviesiausioji ponia, kurfiurstas neabejoja, kad sutartį jūs pasirašysite. Neabejoja, kad pasirašysite tokią sutartį, kuri įtikintų Brandenburgo valdovą, kad visiškai atsiribojote nuo jūsų velionio vyro sudarytos unijos su Švedija. Kurfiurstas nenori, kad Švedijos rinka liktų lenkų įtakos zonoj. Kurfiurstas siekia, kad Švedijos rinka priklausytų jam.
Priimamajame valandėlę buvo tylu.
Tokią sutartį turite pasirašyti nepaisant to, ar rytoj į ceremoniją atvyks ponas Liubomirskis, ar neatvyks. Kurfiurstas taip supranta jūsų misiją.
Kurfiurstas? – ir nustebo, ir apsidžiaugė kunigaikštienė. Kodėl kurfiurstas įsitikinęs, kad mano privatūs reikalai turi įtakos jo politikai?
Baronas Šverinas atsistojo, nusilenkė Marijai.
Kurfiursto pavedimą aš įvykdžiau. Malonu, kad kurfiursto politinė valia ir jūsų asmeniniai norai sutapo.
Atsistojo ir Marija. Vangiai priėjo prie mažojo stalelio, paėmė nuo jo varpelį.
Barone Šverinai, senovėje iš pietų – iš Italijos, iš Padunojės – į šiaurę plaukė auksas. Iš šiaurės į Padunoję ir Italiją skverbėsi barbarų menas: žmonės žvėrių galvom, žvėrys žmonių galvom. Dabar tarp pietų ir šiaurės vyksta narkotikų ir alkoholio apykaita. Kaip ji jums patinka? Ar nebijote, kad Europą dabar užplūs jau ne alkoholis ir išsigimęs menas, o išsigimę žmonės – teroristai?
Dovanokite, kunigaikštiene, tačiau į šį klausimą atsakyti galėčiau tik pasitaręs su savo ponu kurfiurstu.
Marija paskambino varpeliu. Įėjusiam patarėjui Otenhauzui paliepė išlydėti baroną ir niekur neužtrukus sugrįžti.
Marija priimamajame liko viena. Tik dabar ją apėmė glumas dėl to, ką sužinojo. Kokia gėda! Jos pamiltasis Boguslavas nori sukliudyti jai pastatyti sarkofagą velioniui vyrui. Kodėl? Mano, kad Marija pareikš – testamentu ar kaip nors kitaip – valią palaidoti ją šalia vyro? Kad Boguslavas ir amžinajame gyvenime liks vienišas?
Sugrįžo Otenhauzas. Ir jam, ir Marijai rytojus atrodė išpampęs nuo nežinios. Iš jos galėjo išnirti bjaurių netikėtumų. Kunigaikštienė ir patarėjas nuėjo į valgomąjį planuoti galimų savo veiksmų per rytdienos ceremoniją.
GRĖSMĖS, IV. Kunigaikštį graužė įkyrus ir vis sunkiau pakenčiamas nerimas. Boguslavas migdydamasis skaitinėjo žurnalą, kuris citavo psichologą Thomą Winterį.
„Vidiniai konfliktai… suardyti emociniai ryšiai… priverstinės artumo paieškos gali sustiprinti liguistą potraukį… Ši liga vis labiau riboja asmeninę laisvę… gali pasikeisti asmenybė. Žmonės, kurie kenčia nuo labai stipraus liguisto potraukio į seksą, gali nebesuvokti kasdienio gyvenimo reikalavimų… Nepaisant daugybės seksualinių santykių jie lieka izoliuoti ir vieniši.“
Marija, maža mergaitė, rinko mėlynes. Tėvas buvo girtas. Moldavas. Daug gerdavo. Marijos pirštai ir lūpos buvo mėlynos nuo mėlynių.
Kai mirė Marijos vyras, virtuvininkas į gedulingų pietų stalą patiekė, be kita ko, želė su mėlynėm. Uogas trynė ir Anikė. Artimieji prie stalo kalbėjo, kaip greitai trūkinėja dinastijų šaknys, y~ra giminių kelmai. Daug metų odos niežuliu sergantis velionio bičiulis pareiškė, kad kiekviena moteris gali išgelbėti į depresiją įpuolusį savo vyrą. Marija kategoriškai su tuo nesutiko. Kodėl ji taip dažnai kalba apie meilę vyrui, kurio nebėra gyvo? Lyg ji manytų, kad Boguslavas kada nors kam nors turėtų paliudyti, jog ji mylėjo savo vyrą. Ar galėtų prireikti tokio paliudijimo?
Prigimtį išskleidžia ir išplėtoja patirtis, pripratimas, priklausomybė. Ar Marija sutrumpino Jonušo gyvenimą? Ar sugniuždė vyrą? Ar sukalė jį į žemę? Ar blaškoma priklausomybės vėtrų dabar tikrai galynėjasi su kaltės jausmu?
Raudoni arbūzo gabalėliai gaivūs…
Aš nesu biseksuali, sako Marija. Tačiau pripažįsta: kartą jaunystėj – beveik, ne visai.
Ar atšalusi nuo pasiligojusio Jonušo ji nepasinėrė į moterų aplinką, jos manymu, saugesnę, paslaptingesnę, nekenkiančią reputacijai ir statusui? „Visą gyvenimą už mano nugaros buvo keli vyrai.“ Kodėl jai svarbu apie tai pasakoti Boguslavui? Ir apie ką šiais žodžiais ji iš tikrųjų pasakoja – apie „vyrus už nugaros“ ar tik apie „vyrų širmą“, paslepiančią moterų aplinką?
Mintis, kurias mąstom, pasiliekam sau, kalbam tik mintis, priimtinas abiem. Jos jungia ir stiprina, ir atriboja nuo visko, kas meilės ryšį silpnintų. Tačiau atribotasis, slepiamasis pasaulis neišnyksta, jis realus, jis veikia ne žodžiais, o spontaniškais energijos proveržiais, pribloškiamais veiksmais ir poelgiais.
…Į Marijos Lupu apartamentą įsiveržė didelė vyrų ir moterų kompanija. Ji buvo tokia įsilinksminusi ir triukšminga, kad atrodė – vidun įsiveržė šėliojantis čigonų taboras. Įsibrovėliai šoko, dainavo, laikė rankose butelius ir iš jų gėrė. Marija džiaugsmingai juos pasitiko, išsyk įsisuko į jų lalantį sūkurį. Boguslavas bandė suprasti, kas vyksta. Įžengė į virtuvę. Kažkoks žvitrus vyrukas mikliai ir įgudusiai pjaustė didelius raudonus pomidorus ir šaltą mėsą. Šypsodamasis žiūrėjo į Boguslavą. Nieko nesakė. Visi besilinksminantieji žvilgčiojo į Boguslavą džiaugsmu žėrinčiomis akimis ir nieko jam nesakė. Daugelis vyrų buvo juodbruvi, bent vienas iš jų – gruzinas. Miegamajame ant lovos sėdėjo moteris ištinusiu veidu, labai liūdna.
Lina, aš – Lina, tarė Boguslavui. Išėjo mano draugė.
Ir pradėjo lįsti prie kunigaikščio.
Tačiau tu – ne ji, tuojau nusivylė.
Vargais negalais Boguslavui pasisekė prasibrauti prie Marijos.
Kas čia dedasi? – paklausė jis. Ar čia tavo namai, ar jų?
Marija, nieko neatsakiusi, vėl dingo iš akių. Kunigaikštis priėjo prie gruzino, paprašė išgerti. Gruzinas, nesiliaudamas juoktis ir šokti, išėmė iš dėžės butelį, atkišo Boguslavui, tačiau butelis iškrito iš jo rankos. Sudužo. Gruzinas ištraukė iš dėžės antrą butelį. Ir šis sudužo.
Puiku! – džiugia netikėtumų nuotaika užsikrėtė Boguslavas. Kas dūžta – suduš!
Jis ėmė šokti kartu su gruzinu. Šis iš pradžių šiek tiek sutriko. Tačiau netrukus vėl šoko kaip pašėlęs.
Boguslavas įsibrovėlių šurmuly vėl pamatė Mariją. Ji sėdėjo prie rašomojo stalo ir skubėdama kažką rašė ant nedidelių lapelių. Paskui lapelius sukišo į voką ir padavė kunigaikščiui. Jis stovėjo ir dar nežinia ko laukė, gal tikėjosi, kad Marija ką nors jam paaiškins. Nepaaiškino. Nepasakė nė žodžio. Atrodė nepatenkinta, kad jis vis dar čia.
Boguslavas išėjo iš apartamento. Buvo sutemę, gal jau gili naktis. Jis ieškojo taksi arba troleibusų stotelės. Paklydo, atsidūrė nepažįstamoj atšlaimėj, apaugusioj beržais ir lazdynais. Tarp krūmų stovėjo pakrypęs elektros stulpas, švietė žibintas.
Boguslavas nekantraudamas ištraukė iš Marijos voko pirmą lapelį.
Jie – puikūs žmonės, buvo parašyta lapely. Jie – puikūs žmonės. Jie – puikūs žmonės.
Jie prekiauja, rašė Marija antrame lapelyje. Jie jau puikiai prekiauja. Jie jau puikiai prekiauja naujoje sistemoje.
Tai juk jie laukė, tai juk jie laukė, tai juk jie laukė, kad tu išeitum, perskaitė Boguslavas trečiame lapelyje. Tu buvai čia svetimas, tu buvai čia svetimas, ir tu turėjai išeiti…
Boguslavas nevalingai susiprotėjo, kad jau yra atsibudęs ir sapne Marijos parašytus tekstus skaito suvokdamas, ką daro. Rankoje jis neturėjo jokio voko. Jis išnyko kartu su sapnu, kartu su dar keliais neperskaitytais lapeliais. Atsiminė, kad tie lapeliai buvo atsiskaitymo dokumentai – lyg čekiai, lyg sąskaitos-faktūros.
MANSARDA, III. Kunigaikštis atsikėlė ir nuėjo į mansardą parūkyti. Buvo dvidešimt trečia valanda trisdešimt minučių. Boguslavas pavėlavo pusantros valandos. Jei metafizinė Marija ir buvo atėjusi, jau buvo išėjusi nesulaukus jo. Veikiausiai jau miegojo. Jurbarke.
Ar galėjo jau miegoti? Jurbarke? Šiąnakt?
Jis stengėsi negalvoti nei apie sapną, nei apie jo prasmę, nei apie nerimą ir širdies skaudėjimą. Kunigaikštis pajuto, kad įvyks kažin kas negera, kai tik ji susiruošė važiuoti į Jurbarką.
Pro langą tamsoje Boguslavas nieko neįžvelgė. Autostrada nevažiavo nė vienas automobilis.
Kunigaikštis godžiai rūkė. Į galvą lindo mintys apie Mariją. Įsisiautėjusi su Boguslavu per Žolinę, ji dar negalėjo taip greitai nurimti. Patirti malonumai šaukėsi naujų malonumų.
Paskambinau antrą kartą, pasakiau, kad myliu, prisiminė kunigaikštis. Patikėjau, kad mano meilė stabdys jos įdūkį. Griebiausi šiaudo, kad apsaugočiau ją nuo priklausomybės. Deja, gal jau nebeįveikiamos. Trijų vakarų ir naktų Jurbarke be pasimylėjimo dozės ji neištvers. Prasidės mudviejų ryšio griūtis. Dar ne šį vakarą, ne šiąnakt. Įtampa prieš sutarties pasirašymą ar nepasirašymą rytoj galėjo būti per didelė, kad Marija nesusitvardytų. Šį vakarą – laukimas, nekantravimas, kad greičiau pasibaigtų sutarties rūpesčiai; koketiški žvilgčiojimai į vyrų veidus; iškirptės nėrinių švelnus kedenimas. Panelė de Roan pešiodavo nėrinius kaip triušio vilną – lėtai ir lyg užsimiršusi, lyg jusdama triušio šilumą.
Boguslavas sulaikė alsavimą. Atėjo Anikė. Taikiai padėjo galvą ant peties.
Ačiū, kad apsiėmei mane globoti, sukuždėjo. Nuo mano pamotės įnorių tu negalėjai manęs apginti. Dabar ji tave valdo. Nesikrimsk, tikėkim, kad kada nors tu ją valdysi. Kai širdis pasidarys stipri kaip ranka.
Manęs niekas nevaldo, tarė Boguslavas. Nenoriu ir aš kitų valdyti.
Apačioje tyliai trinktelėjo durys. Veronė dar nebuvo atsigulusi. Gal aną naktį kunigaikštis ją išgąsdino? Gal moteris nuogąstavo, kad nuo šiol šeimininkui kiekvieną naktį gali vaidentis svetimi balsai?
Netikiu tuo, ką sakai, sušnabždėjo Anikė. Aš pati savimi dažnai netikiu. Mūsų rankos gulėjo šalia, mylėjo ir neprisilietė. Tu gyvenai su manim kasdien, turėjai mane kasdien. Taip man iki šiol atrodo. Iki pat šiol. Ir pati netikiu, kad galėjo taip būt.
Mergaitė, mergaitė, atsiduso kunigaikštis. Jau pradeda svajot apie tai, ką tapusi moterim kada nors įgyvendins. Ar pati jau supranta, kad svajoja? Ar bent nujaučia, apie ką svajoja?
Boguslavas pasijuto pavargęs. Užgesino cigaretę.
Kai skvarbiai žvelgi aukštyn – į begalybę, apima siaubas, mąstė žiovaudamas ir staiga įsiklausė į nakties tylą namuose taip ausylai, lyg ir jam, ir sodybai būtų iškilęs didelis pavojus. Girdėjo: Veronė tebešlepsi po virtuvę; veikiausiai laukia, kol atsiguls šeimininkas.
Boguslavas greitai nubildėjo laiptais žemyn.
Virtuvėj įtariai ir piktai pasižiūrėjo Veronei į akis.
Kur Anikė? – paklausė.
Veronė nenusuko akių į šalį, spoksojo į šeimininką stebėdamasi, kad jis nežino, kur Anikė.
Ji išvažiavo, įtikinamai tarė Veronė. Dieną užsuko tokia ponia ir Anikė įlipo į jos automobilį.
Išvežė ją į Liepoją, ar ne?
Pone, aš nežinau… Ar man tai reikia žinoti?
Boguslavas pasijuto apgautas lyg vaikas.
Kodėl, kodėl? – apmaudžiai klausė. Kodėl nepasakei, kad mergaitę išveža?
Aš norėjau jums pasakyt. Kaip Dievą myliu, jau ir bėgau jums pasakyt. Tačiau Anikė įkandin šūktelėjo, kad su dėde jau atsisveikino.
Atsisveikino, nykiai šypsojosi kunigaikštis lipdamas laiptais atgal į mansardą. Ši mergaitė niekada su manimi neatsisveikins. Niekas neprivers mudviejų atsisveikinti.
Miegamajame Boguslavas krito į patalą ir tysojo nejudėdamas.
Kai skvarbiai žvelgi aukštyn – į begalybę, apima siaubas, vėl mąstė. Tačiau kai skvarbiai žvelgi gilyn – į save ar į kitą žmogų, – taip pat apima siaubas. Verčiau skvarbiai nežiūrėt, nežiūrėt nei aukštyn, nei gilyn…
Vėl sapnavo. Leido naktį su Marija. Kalbėjosi. Iš taurių gurkštelėdavo po šlakelį brendžio.
Marija kalbėjo čia suirzdama, čia šaipydamasi iš savęs, čia piktindamasi visu pasauliu. Tačiau visąlaik – tvirtu, apsisprendusio žmogaus balsu.
Paruoštas mano šmėsčiojimo visuomenėj planas. Aukštojoj visuomenėj. Planas turi suvesti mane su vienu turtingu žmogum. Jo žmona Anzelma serga, šiemet turi mirti. Paskui jam reikės solidžios, išsilavinusios žmonos. Kunigaikštienė jam tinka. Jis siekia kunigaikštienės. Ištekėjusi už jo, tapsiu dar ir ministriene. Po metų. Kai baigsis gedulas ir įvyks rinkimai. Rinkimus laimės jo partija. Rodos, socialliberalų ar liberalcentristų. Neatsimenu. Ir tada, kai jis taps ministru, turėsiu už jo ištekėti. Kad ministrui pridurčiau kunigaikštienės statusą ir pikantišką reputaciją.
Besikalbant ėmė aušti. Boguslavui atėjo metas duoti rytinius nurodymus Krišpinui Kiršenšteinui. Kunigaikštis išėjo pro duris lyg iš tiršto rūko į dar tirštesnį. Kai rūkas taip sutirštėjo, jog tapo nebeįžvelgiamas, Boguslavas apsigalvojo. Grįžo atgal į vidų. Pamatė, kad naktį jiedu leido bare. Marija sėdėjo prie staliuko ir nekantraudama laukė kunigaikščio. Priėjo jaunas pernakt pavargęs barmenas. Pasakė, kad brendžio taurių kelias minutes reikės palaukti.
Ačiū, pasakė Marija. Taurės aš nebelauksiu. Turiu eiti. Pradedam vykdyti planą. Negaliu pasirodyti aukštuomenėje nesusitvarkiusi. Privalau gerai atrodyti. Negaliu sugadinti plano. Ši keista istorija gerai baigsis. Po metų būsiu Vileikienė. Jo vardas ir pavardė – Kazimieras Vileika. Dabar jis tik arklininkas. Tačiau taps ministru. Boguslavai, kai aš būsiu ministro žmona, tau bus geriau. Tau tikrai bus geriau, kai aš tapsiu ministro žmona. Turėsiu daugiau galių. Turėsiu daugiau laiko. Tau tikrai bus geriau. Mudu toli nueisim. O dabar man metas kilt. Kai atneš, išgerk ir manąją taurę. Tau palengvės.
Boguslavas atsibudo. Buvo antra valanda dešimt minučių.
Kunigaikštis neabejojo, kad kunigaikštienę praras. Juo labiau neabejojo, kad pradės ilgėtis Anikės, tos jaunos kaip maža avikė mergaitės. Ir viena, ir antra jį – nemiegojusį ir nuo košmariškų sapnų išsekusį – stūmė į neviltį.
SARKOFAGAS, III. Įvažiavęs pro rūmų vartus, automobilis sustojo. Pribėgo su berniukai, aprengti raudono aksomo durtinėliais, baltomis kelnikėmis. Atidarė automobilio dureles, atkišo rankutes kunigaikštienei Marijai, ir ji išlipo. Rūmų kieme pasigirdo patrankos šūvis. Pasitinkančiųjų būryje Marija akimis susiieškojo pasiuntinį Liubeneckį. Klausiamai žvelgė į jį pro šydą.
Liubeneckis lėtai papurtė galvą ir nudelbė akis.
Kochanskis, Miežinskis ir Mirskis įvedė kunigaikštienę Mariją ir jos patarėją Otenhauzą į rūmus.
Didelė menė gaudė nuo balsų. Sidabru dygsniuotas užuolaidas judino vėjelis, dvelkęs pro pravirus langus. Spindėjo, žėrėjo sietynai. Gipsiniai amūrai žaidė meilės žaidimus palubės šešėliuose.
Sutartis dėl sarkofago velioniui etmonui Jonušui Radvilai įamžinti buvo parengta. Du jos egzemplioriai gulėjo ant didelio tamsiai rudo stalo.
Aplink stalą stoviniavo orios ponios ir ponai. Jiems iškilo abejonių dėl sutarties pasirašymo. Karščiavosi. Ginčijosi. Pasidalijo į frakcijas. Švedų grupuočių patikėtinius užčiaupė lenkai.
Ponas Liubomirskis neatvyko, jo čia nėra, pareiškė jie. Visi suprantate: nedalyvaujant Liubomirskiui sutartis negali būti pasirašyta.
Marija dėbtelėjo į Kochanskį, Kėdainių seniūną. Pagal sutarties projektą sarkofagas velioniui Jonušui turėjo būti pastatytas Kėdainių bažnyčioje. Taigi – Kėdainiuose, mieste, kuriame didysis etmonas Jonušas Radvila nutraukė uniją su Lenkija ir pasirašė uniją su Švedija. Dabar sutartį su Marija pasirašyti turėjo Kochanskis. Ar jis išdrįs?
Marija aukščiau akių kilstelėjo mantijos kraštą. Žvelgė į Kochanskį neslėpdama, kad meta jam iššūkį.
Kėdainių seniūnas lėtais žingsniais priėjo prie kunigaikštienės.
Kai nežinai, ką daryti, geriausia nieko nedaryti, pasakė jis.
Aš žinau, ką daryti, atsakė Marija.
Atidėkime sutarties pasirašymą, pasiūlė Kochanskis.
Neturiu dingsties atidėlioti.
Kunigaikštiene! – nusijuokė Kochanskis. Jūs – moteris. Jūs galite turėti šimtus įgeidžių! Argi sunku moteriai rasti dingsčių, kad sutarties pasirašymas būtų vis atidedamas ir atidedamas.
Marija, įveikusi baimę, nusišypsojo.
Aš atvažiavau pasirašyti sutarties. Arba sukiršinti visų trijų šalių grupuotes. O gal jos dar per mažai praliejo kraujo besikaudamos dėl rinkų?
Gerai, ramiai tarė Kochanskis. Aš pasirašau sutartį. Atsakomybę už galimus kivirčus prisiimkite jūs. Rykliams skersai gerklių atsistos jūsų parašas.
Kochanskis priėjo prie stalo ir neskubėdamas pasirašė abu sutarties egzempliorius.
Marijos širdis ėmė džiugiai plakti. Lenkai sužiuro į kunigaikštienę. Lenkai tvardėsi. Laukė, kokį sprendimą priims išdaviko etmono našlė. Jurgis Mirskis žvalgėsi, tarytum stengtųsi atspėti, kas pirmas stversis špagos ar durklo.
Dabar aš neišdrįstu patarti, kaip jums pasielgti, sušnabždėjo Marijos patarėjas Otenhauzas. Kokia yra jo nepasakytoji nuomonė, iš jo veido Marija nesuprato.
Ji vis dar delsė. Tikino save, kad pasielgs teisingai. Karūnos Boguslavui ji neparveš. Užtat nepraras jo. Jam nereikės nė Anikės globoti. Jiedu galės ramiai gyventi.
Ir tuo metu Marija pamatė prieš ją atsiklaupusį pasiuntinį Liubeneckį.
Aš kaltas, tyliu balsu kalbėjo jis. Aš tris dienas tuščiai derėjausi su Liubomirskiu Varšuvoj. Aš nesugebėjau Liubomirskio įtikinti, kad jam derėtų atvažiuoti į Jurbarką. Aš kaltas, kad jūs dabar negalite pasirašyti sutarties.
Gabrielius vos tvardėsi nepravirkęs. Jis nuoširdžiai gailėjosi, kad neįvykdė užduoties. Dėl to graužėsi ir kentėjo.
Marijai pagailo geraširdžio pasiuntinio. Ji nusišypsojo švytinčia šypsena, koketiškai pritūpė ir visų ponių ir ponų akivaizdoje pabučiavo Liubeneckį į kaktą.
Ačiū tau, tarė. Tu man padėjai.
Kunigaikštienė atsistojo, drąsiai nužvelgė nuščiuvusių ceremonijos dalyvių veidus. Grakščiai pakreipusi galvą žengė prie stalo. Energingais rankos judesiais pasirašė abu sutarties egzempliorius.
Menėj stojo visiška tyla.
Ceremonmeisteris paėmė Mariją už parankės ir nuvedė į kambarį greta menės. Kambarys buvo blandžiai apšviestas, pasieniuose stovėjo staleliai, ant jų – vyno buteliai ir taurės.
Ceremonmeisteris padavė kunigaikštienei ir Kochanskiui taures. Sutarties signatarai, žiūrėdami vienas antram į akis, gurkštelėjo iš taurių skaidriai raudono vyno.
Prasidėjo puota.
Boguslavas miegodamas blaškėsi. Ir vėl sapnavo. Sapne krėtė šaltis. Kunigaikštis užsitraukė ant krūtinės antklodę ir pamatė kočėlėlį, gulintį prie jo kojų.
Boguslavas atsisėdo lovoj ir keikėsi. Nesuprato, ar keiktis pradėjo dar sapnuodamas, ar jau atsibudęs.
Antras Marijos vakaras Jurbarke. Tai, kas turėjo įvykti, jau įvyko (sutartį arba pasirašė, arba nepasirašė). Atsipalaidavimas. Vynas. Širdyje ir mintyse krusteli sekso dozės poreikis. Kunigaikštienės statusas poreikį tramdo. Geros reputacijos reikės dar ir rytoj, dalykinių sandorių ir iškylos dieną. Puotoje ją supa vyrai, su kuriais kadaise mylėjosi (su kai kuriais – ir nelabai seniai). Neverta rizikuot. Tačiau aistrą kursto prisiminimai, erotiniai vaizdiniai. Šišas pasimylėti stiprėja. Traukia į gamtą, į tamsą. Iš pradžių – švelnus kūnų susiglaudimas. Toks kaip Marijos ir Boguslavo susiglaudimas kapinėse laidojant Mejerį. Bus buvę. Niekas nebus matęs.
MANSARDA, IV. Boguslavas nuėjo prie langelio ir užsidegė cigaretę. Prorečiais tyliai keikėsi. Jo ir Marijos meilės ryšys y~ra. Pasitikėjimas vienas antru buvo per silpnas. Jos priklausomybė nuo sekso – per daug stipri.
Užteko trijų išsiskyrimo parų, kad suprasčiau, koks trapus ir apgaulingas buvo mudu ištikęs stebuklas, mąstė kunigaikštis rūkydamas ir spoksodamas pro langelį į tamsą. Koks plonytis pasitikėjimo ryšelis tesiejo mus. Užteko trijų parų, kad jos širdy užsimegztų naujas mažytis pasitikėjimo mazgelis. Iš mudviejų pasidžiaugimų, kad „bus buvę“, liko tik liūdesys ir supratimas, kad „nieko nebuvo, nieko“.
Boguslavui nuo rūkymo pasidarė bloga. Pasižiūrėjo į laikrodėlį. Buvo dvidešimt trečia valanda.
Velniai griebtų, pamanė kunigaikštis, myliu ją ir priklausomą. Jos gyvenimas turi būti man paslaptis. Tai jos pasitikėjimo manimi turinys. Taip pat ir jos žodžių „aš – vieniša, tu – vienišas, gyvenkim šia diena“ turinys.
Boguslavas nusijuokė.
Kodėl aš kraustaus iš proto? Taip, ji man nusikalto. Tačiau įkalčių aš negaliu ieškoti. Koktu ieškoti įkalčių. Nebegalėsi bendrauti nė su vienu žmogum, jeigu ieškosi įkalčių.
Kunigaikštis mansardoj ir keikėsi, ir juokėsi. Tačiau širdies skaudėjimas neatlėgo.
Išgirdo šnabždesį. Marija šnabždėjo balsu, kuriuo kalbėdavo, kai tebebuvo mergaitė.
|
kaltomis lūpomis artėju prie tavęs kaltais prisilietimais skverbiuosi į tave |
Ir tuojau – garsesnis, energingesnis balsas. Anikės.
|
tai kamgi klesti sodas ir gundo pažinimo obuoliais prakandus obuolį išbyra sėklos ir pasisėja dykumoj kodėl liepei nešokti lietuje kam išvijai į karavanų kelią |
Boguslavas stovėjo užkandęs žadą. Jis buvo griežtas karvedys. Užgrūdintas kontrabandininkas. Jis negalėjo mąstyti poezijos tekstais. Jos, mergaitės, atėjo. Buvo čia. Abi.
Gana, papurtė galvą Boguslavas. Ne apie jas turiu galvoti. Mano galiomis neatskleidžiamos yra jų svajonės ir kaltės. Turėčiau dažniau susimąstyti apie save. Kodėl aš nuolatos veržiuosi prie moterų? Ko ieškau jų glūdumose? Ar ne vienos vienintelės mergaitės, kuri dar nė pati nežino, kad jau svajoja?
SARKOFAGAS, IV. Prieplauka buvo maža, krantinė tuščia, jie turėjo šaukti, spiegti, mušti būgnus, kad į krantinę ateitų žioplių pasižiūrėti, kaip jie sulipa į baltą motorlaivį ir išplaukia.
Sarkofagas didžiajam etmonui bus pastatytas! Ir ne iš akmens! Iš metalo! Turėjo džiaugtis visi.
Šiandien Dievo diena, sakė ponioms ir ponams kunigaikštienė. Gyvenkime šia diena!
Dangus buvo apsiniaukęs, oras – miglotas, Nemuno vanduo – tamsus ir atšiauriai ribuliuojantis.
Puiku! – džiūgavo kunigaikštienė. Laivas siūbuoja, aš siūbuoju, jūs siūbuojate! Mes plaukiame į nežinią ir geriame vyną iš kakliukų.
Marija viena ranka prilaikė raudoną skrybėlaitę su didele juoda kokarda prie šono, antra bliūškino juodą ilgą sijoną, kurį vis išpūsdavo vėjas.
Velionis etmonas kariavo ir už tėvynę, ir už algą, tėvynė visada yra susimaišius su pinigais, laistydamas vyną skeryčiojo rankomis Mirskis. Aš toks! Kas moka, tam tarnauju.
Aš vertinu tik prisiekusius tarnus, šaipėsi iš Mirskio pulkininkas Putkameris. Mirski, ar tu – prisiekęs tarnas?
Cha cha cha! – juokėsi ir stūgavo Miežinskis. Priesaika – tai meilė arba politika. O nėra nei meilės, nei politikos, iš kurios nebūtų galima pasijuokti.
Kas čia juokiasi iš meilės? – pyktelėjo kunigaikštienė. Ar užmiršote? Pranašas pasakė: mirsite iš meilės, jeigu iš meilės juoksitės.
Oras taisėsi. Virš denio sklaidėsi saulės spindulių parausvinta migla. Šviesėjo visa padangė.
Kunigaikštienė ir ori, ir koketiška skraidžiojo nuo ponios prie ponios, nuo pono prie pono. Kalbino, sakė pagyras ir padėkas, žavėjosi jų pasiekimais. Pasakojo trumpas ir juokingas gyvenimo istorijas. Ramino įsimaurojusius. Linksmino nusiraminusius. Veikiai nebeliko denyje žmogaus, kurio kunigaikštienė nebūtų pagerbusi.
Motorlaivis ūžė ir girgždėjo. Pro ausis švilpė vėjas. Iš vis atkemšamų naujų butelių plūsčiojo vynas. Kūnai su kūnais vis dažniau ir lipšniau gludo, retsykiais jau galėjai pamanyti, kad denyje pukši ir ropinėja vienas didelis daugiagalvis ir daugiakojis kūnas. Pragaro katilas. Verda žmogiena. Sielos nuo gyvasčių atsiskiria. Kas bus? Jeigu siela ir tėra gyvastis, kas atsitiks kūnams, kai jie pasijus negyvi, tačiau dar pasibaisėtinai geidulingi?
Nedrįsk! Nedrįsk peržengt kryžiaus!
Šėtone, aš ne velnias!
Marija pažino Liubeneckio balsą. Susirūpinus dairėsi, iš kur jis atsklinda.
Vargas tiems, kurie su lietuviais susideda! – griaudėjo Otenhauzas. Lietuviai išsigąsta, kai pergalė jau arti!
Ar girdėjot, ką šis roplys pasakė? – Kochanskis iškėlė ir purtė kumščius. O! O! Jei nemylėčiau artimo kaip pats savęs, šitom rankom… savom rankom išraučiau jam liežuvį!
Į motorlaivio bortus šniokšdamos dužo vilnys. Dužo širdys, šukės traškėjo ir maišėsi, niekas nebežinojo, kuris kurios labiau geidžia, o kuria nori atsikratyti.
Ei! Ei! Žmonos gali parklupdyti savo vyrus ant kelių, tačiau negali nunešti meilužiams jų galvų!
Jūs? Jūs manote, kad turite meilužę?
Vargšas Liubeneckis!.. Jis sėdėjo ant suolo prie borto ir laikė įrėmęs į kojos kelį brendžio butelį. Prorečiais iš jo vis gurkšteldavo.
Chm, vyptelėjo Marija. Priėjo ir atsisėdo šalia Liubeneckio. Stengėsi suprasti, kur žvelgia, ką mato liūdnos Gabrieliaus akys. Žvelgdama joms įkandin, Marija išvydo ant Nemuno kranto dunksantį mišką. Maža gyvenvietė jame atrodė lyg blyškiai rausva žaizda.
Na? – Marija glustelėjo prie Liubeneckio. Šis vienu mauku išgėrė kelis gurkšnius brendžio.
Aš kaltas, pasakė tylutėliu balsu ir nukorė galvą. Aš neatvežiau į Jurbarką Liubomirskio.
Jis kaltas! – užsiplieskė kunigaikštienė. Argi aš būčiau tave pabučiavus, jeigu tu būtum man nusikaltęs!
Aš nusikaltau kunigaikščiui Boguslavui. Aš pakišau jam kiaulę.
Kodėl tu kalbi apie Boguslavą? – Marija jau pyko. Argi jis vertas karūnos? Jis nevertas geros kepurės! Jis gali kautis tik dėl vienadienės garbės. Dvikovose – narsus, gyvenime – bailys.
Neteisybė, tyliai atitarė Gabrielius. Karūna jau spindėjo ant jo galvos. Aš kaltas, kad karūna nukrito.
Dabar Marija ėmė juoktis.
Tu – geraširdis žmogus. Nemoki išsisukinėti ir meluoti. Ir manai, kad visi – taip pat sąžiningi.
Nemanau, papurtė galvą Gabrielius. Mano žmona nesąžininga.
Levutė? – sukluso Marija. Kodėl taip apie ją sakai?
Ji turi meilužį.
Chm. Ar tu tuo įsitikinęs?
Taip, tarė Gabrielius ir vėl išgėrė iš butelio kelis brendžio gurkšnius.
Negaliu patikėt! – sušuko kunigaikštienė. Kas jis?
Nežinau, ką turi, tačiau turi. Aš jos akyse matau meilužio sielą.
Marija linksmai nusikvatojo.
Koks tu nuostabus žmogus! Matai kitų akyse karūnas, sielas, o jose nieko nėra! Ničnieko! Boguslavas pasitraukė iš kovos dėl karūnos todėl, kad pabūgo pralaimėti. Ne iš kiekvieno dvikovų meistro padarysi karalių. O tavo žmona liūdna, nes tu keliauji, keliauji, keliauji. Levutės akyse tu matai ne meilužį, o liūdesį. Gabrieliau, ar tau bloga?
Liubeneckis tylėjo. Marija papurtė jį. Liubeneckis tylėjo. Buvo visiškai girtas.
Ir tą pat akimirką Marija pajuto, kad nebegali nuo jo atsitolinti. Paprašė pulkininką Putkamerį, kad pakviestų motorlaivio kapitoną.
Senas rūstus kapitonas storomis suskeldėjusiomis lūpomis, mažomis skvarbiomis akutėmis žiūrėjo į girtą Liubeneckį. Kunigaikštienė reikalavo, kad vyrai įkeltų jos pasiuntinį į valtį.
Ar jūs norite nuskandinti šią mėšlo kupetą? – paklausė kapitonas.
Aš noriu su juo pasiirstyti valtimi, atsakė Marija.
Vyrai susižvalgė.
Už motorlaivį, už degalus, už valtis, už gelbėjimo ratus, už variklio ūžimą, už jūsų darbo valandas užmokėjau aš, valingai kalbėjo kunigaikštienė. Aš jus nupirkau, tai ir elkitės kaip nupirkti.
Mes taip ir elgiamės, niūriai pasakė kapitonas. Tačiau ar jūs mokate irkluoti?
Nejuokaukite, pasukiojo krūtinę kunigaikštienė. Mane užaugino moldavai. Valtimi esu perplaukusi Balatono ežerą.
Dabar kapitonas pasižiūrėjo jai tiesiai į akis.
Matau, jūs nenuskęsite. Aš saugau jus nuo negarbės.
Chm, pakreipė galvą Marija. Ar nežinote? Bastilija – sugriauta, visi – laisvi.
Kapitonas, tyliai pasikeikęs ir pasispjaudęs, įsakė savo vyrams nuleisti valtį su dviem keleiviais į vandenį.
KALTĖ, V. Liubeneckis gulėjo ant valties dugno priešais kunigaikštienę. Girtas. Be nuovokos. Rankoje tebelaikė butelį, kuriame dar buvo brendžio.
Kunigaikštienė irklavo į vakarus, pasroviui. Irklavo retais, lėtais grybšniais, kartkartėm suvis neirklavo – laikė pakėlusi irklus lyg šlapius, varvančius sparnus. Valtį plukdė upės tėkmė, Dievo valios srauja.
Upę ir krantus gaubė ramybė. Akiraty žaliavo kelios salelės. Vienos pakrantėj žirgai, įbridę į vandenį iki papilvių, gėrė prunkščiodami ir pūtuodami. Krantai slinko pro šalį tylūs, tamsžaliai, prorečiais nuo miglos melsvi. Nuo medžių ir krūmų krito ir kryžiavosi vos įžiūrimi šešėliai.
Marija irkluodama pasijuto atsipalaidavusi ir laiminga. Nuo išgerto vyno maloniai svaigo galva ir leipo kūnas. Ji džiaugėsi atsikračiusi Anike. Podukra tebebuvo mergaitė. Numanė, ko ji ilgėjosi. Marija negalėjo leisti mergaitei bręsti Boguslavo akyse. Kunigaikštienė manė gerai pažinusi gyvenimą. Moterų – daug, mergaitė – viena. Vyrai, verždamiesi prie daugelio moterų, veržiasi prie tos vienos mergaitės. Ir ja būti norėjo pati Marija.
Šviesios Liubeneckio kelnės tarpukojy ėmė tamsėti. Marija nustebusi žiūrėjo, kaip toji šlapia dėmė plito.
Štai kaip. Vyrai šiais laikais sudrėksta anksčiau negu moterys. Kas čia dedasi? – garsiai paklausė. Aš – moteris. Kodėl aš irkluoju?
Liubeneckis ir girtas pažino darbdavės balsą. Krustelėjo, pakėlė galvą ir apsidairė.
Tu – vyras, pasakė Marija suirzusi. Irkluoti turėtum tu.
Gabrielius pabandė atsistoti, tačiau kojos linko lyg guminės. Pasiuntinys vėl išsitiesė kaip ilgas ant valties dugno.
Marija paleido iš rankų irklus, atkimšo nugertą brendžio butelį ir ėmė siurbti iš kakliuko.
Pasigerti, pasigerti, krebždėjo galvoj mintys. Ir paskui bus gerai, ši naktis bus pašėlusi. Dieve, tu leidi būti man tuo, kuo esu, ačiū tau, tu matai, aš nuoširdžiai tau dėkoju.
Į krantą ėmė dairytis gosliomis, apsiblausiusiomis akimis. Eglių matė mažai, pro šalį slinko beržų, ąžuolų, drebulių miškeliai. Beržų lapai gelto, daug jų jau geltonavo ant žemės.
Toli priekyje dar trys valtys švysčiojo irklais. Marija neabejojo – tai jos pavyzdys uždegė ir kitų iškylos ponių bei ponų širdis, ir motorlaivio kapitonas leido iškylautojams pasiirstyti. Jų akių reikėjo vengti. Reikėjo glaustis prie kranto. Tik kurioj vietoj?
Marija vis labiau irzo. Liubeneckis gulėjo girtas, ant kranto šmėksojo daug didelių akmenų, apžėlusių kerpe. Ant akmenų, ant žvirgždo mylėtis ji nenorėjo.
Ar tu dar gyvas? – paklausė Marija Liubeneckį.
Aš kaltas, tyliai atsakė vyriškis.
Nelaimingas jis, pamanė kunigaikštienė. Levutė nenori jo.
Marija dar akyliau žvalgėsi į krantą. A! Prasidėjo miškingos kalvos. Jų atšlaitėse ganėsi avys: nedidelės, pilkos, baužos – tokių Marija nebuvo nė mačius.
Ją sudomino kelutis, apkritęs spygliais ir pernykščiais lapais. Jis niro į miško tankmę. Medžių lajos virš kelučio buvo susipynusios, gaubė lyg ir ne kelutį, o tamsų urvą ar tunelį.
Marija pasuko valtį prie jo angos.
Tolumoje ėmė kaukti motorlaivio sirena.
Aš negirta, aš sergu, nudiegė širdį Marijai.
STEBUKLAS, IV. Boguslavas atsibudo penktą valandą keturiasdešimt minučių. Gėrė daug vandens. Skaudėjo širdį. Devintą trisdešimt penkios minutės Papūgų dvare dar niekas nekėlė telefono ragelio. Nekėlė ir dar po valandos. Paskui dvi valandas pylė, pylė lietus, dundino skardinį stogą už Boguslavo lango. Triuškino kunigaikštį. Nuo širdies skaudėjimo jis ėmė dusti. Marija iš Jurbarko turėjo sugrįžti vakar vakare. O ji ir šiandien – vidurdienį – dar nebuvo sugrįžus.
Myliu ją ir priklausomą nuo sekso, puolė į neviltį kunigaikštis. Tai kankinio meilė. Jos vyras nepakėlė kančių. Nepakelsiu ir aš. Ji sugniuždys dar ne vieną vyrą.
Nuo minties, kad jis ne paskutinis Marijos kankinys, Boguslavui nepalengvėjo. Jis vis skambino ir skambino ir klausėsi ilgų telefono aparato pyp-čiojimų. Ir pamažėl rimstančio lietaus barbenimo į skardinį stogą.
Penkioliktą valandą trisdešimt minučių Marija atsiliepė. Įtampos išsekintas Boguslavas uždavinėjo jai nerišlius klausimus.
Esu gyva, kalbėjo Marija, jam atrodė, klejojančiu balsu. Sugrįžau gal prieš valandą. Dabar geriu arbatą su Berta. Ar viskas gerai susiklostė? Sarkofagas bus pastatytas. Pasirašiau sutartį, nors ponas Liubomirskis ir neatvyko. Ir gerai, kad neatvyko. Aš be kovos laimėjau. Tave. Neatidaviau tavęs karūnai. Pasilikau tave sau. Labiausiai patiko pasirašymo ceremonija ir iškyla Nemunu. Vakar. Plaukėm motorlaiviu. Dainuodami ir gerdami. Ne, nesu peršlapus. Tik įjuodus. Vanduo dušuose tryško tik pro kelias skylutes. Man labai padėjo tavo paskutinis skambutis, jeigu atsimeni, ką tada pasakei. Šiandien nebe-noriu su niekuo susitikti. Turiu pailsėti ir atsimainyti. Pavargau. Nusibendravau. Susitikt galėtume rytoj. Būtų apie ką pasišnekėti.
Ar apie Anikę? – paklausė Boguslavas. Ar dar galime šnekėtis apie Anikę?
Aš pavargau. Nebegalvoju nei apie Anikę, nei apie tavo karūną. Abi mūsų dalykinės sutartys nutrūko. Mudviem iki mirties užteks ir tos vienos – nedalykinės.
Marija kalbėjo nualsusiu, leisgyviu balsu, tačiau ir su įprastu jai tikėjimu, kad pasaulis drykso prie jos kojų.
Ji dar neišsiblaivė, pamanė Boguslavas. Gerai, susitiksim rytoj, pasakė garsiai.
Išjungęs telefoną, kunigaikštis stovėjo neaprėpdamas padėties, kurioje atsidūrė. Marijos balso tonas ką tik paliudijo, kad ji, visus patikusius vyrus gniuždanti moteris, Jurbarke sugniuždė jį, kunigaikštį Boguslavą.
Tačiau kodėl ji mano, kad nesugniuždė ir savęs? Kodėl ji didžiuojasi savo gera reputacija, kurią viešumoje palaiko tik buvusių meilužių baimė pasakyti apie ją tiesą? Jos buvę meilužiai tyli. Ir tylės. Nes prašnekę pirmiausia save, o tik paskui Mariją pažemintų. Todėl Marijos reputacija viešumoj gera. Nes kuris iš kunigaikštienę pamylėjusių vyrų viešai atsistotų šalia jos kaip sutuoktinis, kaip žmogus, pasiryžęs su ja gyventi iki mirties? Nė vienas. „Ir aš ją turėjau, ir aš ją turėjau, ir aš ją turėjau, o jis, kvailys, atsistojo šalia paleistuvės!“ Šių žodžių nenorėtų išgirsti nė vienas vyras.
Boguslavas laikė save stipriu, daug valdžios turinčiu žmogum. Iki pat šiol tikėjo, kad jei jis atsistotų šalia Marijos, nė vienas jos buvęs meilužis neišdrįstų jo apkalbėti. Dabar tuo nebetikėjo. Marija Jurbarke Boguslavą pažemino daugelio įtakingų ponių ir ponų akivaizdoje. Ir atvėrė jam akis! Kunigaikštytė de la Fors pasidulkino su juo tam, kad įskaudintų nemylimą sužadėtinį ir šis jos išsižadėtų. Kunigaikštytė de Roan laikė Boguslavą viešu sužadėtiniu, kad slapčiomis galėtų šėlti su leitenantais ir jaunais kunigaikštukais. Grafienė Rijė troško vis naujų potyrių ir tik dėl to naudojosi Boguslavo slaptomis paslaugomis. Nė viena iš jo turėtų moterų nenorėjo, kad jis atsistotų šalia jų, būtų jų gyvenimo žmogus, mylintis ir mylimas. Kunigaikštienę Mariją pas Boguslavą atvedė kaltės dėl vyro mirties jausmas. Kunigaikštienė priėjo ir pasakė: „Mudu susitikom po dešimties metų! Įvyko stebuklas! Likimas vėl mus suvedė!“ Stebuklinė meilė įtikinamiausiai sunaikina kaltes. Boguslavas padėjo Marijai užmiršti kaltes. Ji atsitokėjo, atsitiesė, suspindo gyvenimo džiaugsmu ir Jurbarke vėl pripažino kūno viršenybę prieš sielą „dviejų sąjungoj“. Tikriau – „sąjungoj su vyrais“.
Esu panaudos žmogus, rijo nuoskaudą Boguslavas. Esu vyras panaudai.
Ir staiga pamanė: aš noriu pamatyti Mariją dabar; aš noriu pamatyti Mariją prisidainavusią, nusibendravusią, neišsiblaiviusią ir pavargusią.
Suskatęs ruoštis kelionei, pirmiausia šoko ieškoti špagos. Tačiau kai špaga atsidūrė jo rankoj, prablaivėjo protas.
Ne į dvikovą važiuoju. Kam špaga? Nereikia špagos.
Išlipęs iš automobilio, kunigaikštis nei iš šio, nei iš to neišsilaikė ant kojų. Suklupo. Berta pamanė: girtas. Norėjo užstoti jam kelią ir neįleisti į vidų. Tačiau Boguslavas vikriai atsistojo, beveik bėgte įbėgo į rūmus. Užlėkė laiptais į antrą aukštą, atidarė Marijos apartamento duris.
Kunigaikštienė miegojo. Jos drabužius Berta buvo tvarkingai padėjus. Tik štai – ant kėdės atlošo kabojo kiklikas, jo skverneliai, kuriuos gražiai šiurendavo vėjas, čia vienur, čia kitur buvo įplėšti arba suvis nudraskyti.
Marija gulėjo apsiklojus antklode galvą, prisitraukus kelius prie krūtinės. Nelygiai alsavo. Prorečiu vos girdimai sudejuodavo. Atrodė, kad ir miegodama savo apartamente jautėsi nesaugi.
Boguslavas atsargiai nutraukė antklodę nuo jos galvos ir pečių. Lovoje gulėjo ne kunigaikštienė Marija, o kunigaikštytė Marija, seniai pralėkusių metų mergaitė. Jos veidas buvo išburkęs, pilkšvas, poakiai pajuodę. Kaklas – nusėtas mėlynėm, nugara – subraižyta, išberta gelsvėjančiom, žalsvėjančiom dėmėm.
Argi ši mergaitė kadaise mąstė apie Neprarandamąjį, kuris yra daugiau negu mylimasis, negu vyras, negu vaikų tėvas; kuris yra lyg ir antras Dievo Motinos sūnus, skirtas jai vienai? Ar ir dabar ši mergaitė neturėtų širdyje Neprarandamojo, jeigu aistra nebūtų sudeginus jos svajonių?
Supratęs, kad išsekusi mergaitė neatsibus nuo jo žvilgsnio, Boguslavas nuo jos nusisuko.
Akyse šmėstelėjo Dumskis, žalsvas paukštelis, įsikibęs nagais į užuolaidos klostę. Kybojo nejudėdamas, papuręs ir liūdnas.
Kunigaikštis sukluso. Girdėjo tylų – lyg toli nuo čia kalbantį – mergaitės balsą: esu alkana, skubu gyventi, trokštu patirti viską viską, prilygti geidulingiausioms moterims; kiekvieną vyrą noriu išbandyti, pranokti, sugniuždyti, pamatyti bejėgį prie mano kojų; ilgiuosi moters įvertinimo, garbės – kad ir labiausiai nuodėmingos garbės; ką aš galiu padaryti, jeigu nieko negaliu pakeisti ir myliu myliu ydingas moteris, ydingus vyrus? jeigu šios moterys, jeigu šie vyrai taptų skaistūs, – nebemylėčiau jų, pasitraukčiau nuo jų.
Boguslavas greitais žingsniais išėjo iš apartamento.
Prasilenkė su Berta. Ji buvo užsidėjusi – vasarą! – kailinę kepurę, vilkėjo juoda suknia, atrodė kelias paras nemiegojusi, išblyškusi, sulinkus ir susitraukus – per anksti ir netikėtai greitai susenusi.
DVIKOVA, IV. Kunigaikštienė Marija pakvietė Boguslavą pietų. Vasaros restorano pavėsinėje jiedu gėrė kavos, sulčių, nenoromis kneižėjo karštus patiekalus su daržovėmis. Brendžio užsisakė, tačiau taurių vis dar nedrįso pakelti.
Kunigaikštienės poakiai tebebuvo ištinę. Ji valingai tikino, kad sveria tiek pat, kiek ir prieš išvažiuodama į Jurbarką. Ten buvo susirinkęs elitas. Apgailėtinas. Nejunta po kojų tvirto pagrindo. Geria, keikiasi, pasigėrę mauroja, tampa nežmonėmis.
Esu nusivylusi žmonių mentalitetu, lyg išvadą pasakė Marija. Norėčiau studijuoti mentalitetą. Praktiškai. Tik va – reikėtų perskaityti daug teorinių knygų.
Boguslavas tylėjo, žiūrėjo jai į akis. Marija atlaikė žvilgsnį.
Sekmadienį motorlaivy ir aš per daug išgėriau, kalbėjo įtikinamai. Kai priėjau prie Liubeneckio, jis dar nebuvo girtas. Sielvartavo, kad jam neištikima žmona. Guodžiau.
Žinau, tarė kunigaikštis. Man skaudėjo širdį.
Liubeneckis tik sau prisiėmė kaltę, kad Liubomirskis neatvažiavo į sutarties pasirašymo ceremoniją. Sakiau, kad ne tik jis kaltas.
Žinau. Man skaudėjo širdį.
Marija žiūrėjo Boguslavui į akis stengdamasi atspėti, iš kur jis žino, kaip ji leido laiką Jurbarke. Levutė ką nors nugirdo? Bet argi Levutė būtų galėjus išplepėti kunigaikštienės paslaptis Boguslavui?
Marija negalėjo tuo patikėti.
Ir staiga pamačiau, kad Liubeneckis visiškai girtas, vėl prašneko kunigaikštienė. Mano pasiuntinys. Diplomatas. Girtas! Privalėjau jį paslėpti nuo elito akių. Motorlaivio kapitonui liepiau įkelti jį į valtį ir nuleisti į vandenį. Aš irklavau, jis miegojo. Nustėrau pamačiusi, kad jis prišlapino kelnes. Pasijutau bjauriai.
Žinau, tarė Boguslavas. Visas tas tris paras, kurias praleidai Jurbarke, man skaudėjo širdį.
Marijos akių vyzdžiai išsiplėtė.
Aš tau pasakoju! – sušuko. Noriu pati tau papasakoti kaip buvo, kol visokių kvailysčių tau nepripaistė kiti.
Taip ir yra – pasakoji, ramiai atitarė kunigaikštis. Bet – kam? Jurbarko šešėlis užkrito ant mūsų visam laikui.
Marija nevalingai stvėrė taurę ir gurkštelėjo iš jos brendžio. Nebepajėgė ramiai kalbėtis, juolab kad Boguslavas su ja kaip ir nesikalbėjo. Dėjosi žinąs visus jos nutikimus Jurbarke. Ir ji nebesitvėrė savo kaily. Reikėjo alkoholio dozės. Siurbtelėjo iš taurės dar siurbsnelį.
Jurbarko šešėlis. Ką tai reiškia? – Marija primerkė akis. Padėjau į bėdą patekusiam diplomatui. Ar aš turėjau tavęs pasiklausti, ar galiu padėti žmogui? Antradienį paskambinau karužui Janui Pšistanovskiui, jaunystės draugui. Pasveikinau gimtadienio proga. Ar aš turėjau tavęs pasiklausti, ar galiu pasveikinti jaunystės draugą? Vakar Tikocino įgulos komendantas Vikenas pakvietė kartu pavakarieniauti ir aptarti vyro palaikų pervežimo reikalus. Nenuėjau. Sėdėjau užsidariusi namie. Bet ar aš turėjau tavęs pasiklausti, ar man eiti, ar neiti su Vikenu vakarieniauti? Iki šiol buvau įpratusi bendrauti natūraliai ir nuoširdžiai. Ar nuo šiol aš turėčiau žmonių šalintis? Man gresia pavojus, aš esu priklausoma nuo alkoholio, nuo krūtų spenelių, nuo sekso… Ar žinai, kokie skaudūs man buvo tavo priekaištai? Supratau: tu suvis manimi nepasitiki.
Aš tavim pasitikiu. Dabar. Ir visada, kai esi blaivi. Tačiau kaip aš tavim galiu pasitikėti, kai tau užeina chandra?
Tu nesupranti. Chandra man užeina retai. Už retus paklydimus mudu susitarėm atleisti vienas antram. Tu – neatleidi. Nes visiškai nesupranti manęs. Aš viską dėl tavęs dariau nuoširdžiai! O tu supratai, kad gundau sau naudingą žmogų. Ar girdi, ką sakau? Dviejų sąjunga – tai ne naudingųjų klanas. Moteris ir vyras nėra klanas.
Girdžiu, ką sakai, vis dar ramiai ištarė kunigaikštis, tačiau dabar ir pats išgėrė brendžio. Girdžiu, ką sakai. Tačiau ir aš tau sakau. Jeigu elgsies taip, kaip elgeisi Jurbarke, aš nuo tavęs atsitolinsiu, kad ir kaip tave mylėčiau.
Jurbarke nieko neatsitiko! – sušuko Marija. Nieko, ničnieko neatsitiko!
Mieloji, kaip atrodė šis „nieko neatsitiko“? Įsivertei pasiuntinį į valtį. Irklavai. Pasukai prie kranto. Paskui – į mišką. Nuo motorlaivio denio tave matė vyrai, su kuriais esi mylėjusis. Tai ar buvai ori? Apie kokį savo orumą man kalbi?
O apie kokį mišką tu kalbi? – įsiuto kunigaikštienė. Pasigirdo motorlaivio sirena! Mes nebuvome išlipę į krantą! Pasigirdo sirena!
Boguslavas liūdnai nusijuokė. Juto, kad yra įsitempęs, tačiau vis dar pajėgė išlikti ramus.
Man vis sunkiau prie tavęs prisiliesti, pasakė. Esi ištvirkusi.
Taip, esu ištvirkusi. Tokios tau ir reikėjo.
Tokios ir reikėjo.
Jokia kitokia moteris su tavim nesusidėtų. Kanoniška moteris – nesusidėtų.
Tikriausiai nesusidėtų. Bet ir tu nenori gyventi šeimyninio gyvenimo. Tau reikia ateinančio ir išeinančio. Pati nori būti ateinanti ir išeinanti. Sakiau, paslaugų teikėjos man nereikia. Dėl tavęs aš su vyrais klajokliais nekonkuruosiu. Man reikia atsako į meilę, abipusio ir patikimo ryšio. Užsisakoma kaip prostitutė man netinka.
Kunigaikštienė, triukšmingai patraukusi kėdę, atsistojo ir smulkiais žingsneliais nulipo mediniais laiptais ant šaligatvio.
Boguslavas prie staliuko liko vienas. Rūkė. Žiūrėjo į melzganą giedrą tolį, atsiveriantį tarp aukštų gyvenamųjų namų. Suprato per daug įskaudinęs Mariją. Širdies skausmas dabar atrodė nebe laikinas, o lyg įgimtas, lyg brolis dvynys, kurį, daug metų miegojusį, pažadino visame kūne įsigyvenusi vienatvė.
Boguslavas išsitraukė dar vieną cigaretę ir užsisakė balto sauso vyno.
Mano iššūkį sukurti šeimą ji priima tik su sąlyga, kad ir aš priimčiau jos iššūkį – pripažinčiau kūno viršenybę prieš sielą, mąstė kunigaikštis. Ji nori išsiderėti teisę nesusilaikyti ir būti laiminga palankiomis progomis. Tačiau ar noru turėti šią teisę ji man jau nusikalto, ar dar ne? Ji visada, visur – namie, bare, tarpuvartėj, motorlaivy – laukia vyriškio atakos. Malonumų atnaujinimo. Naujų potyrių. Tačiau ar atakų laukimu ji man jau nusikalto, ar dar ne? Ar aš galiu nuspręsti, ko jai reikia, o ko nereikia? Ar galiu tai nuspręsti, jeigu nė pati Marija tikrai nežino, ko ir kodėl jai reikia? A! Laisvės. Nori būti laisvas žmogus… Kiekvienas nori būti laisvas, tačiau nė vienas protu neaprėpia, ką gyvenime daro kaip laisvas, o ką – kaip nelaisvas žmogus. Ar aš, siekdamas karūnos, buvau laisvas žmogus? Ne. Laisvę keičiau į nelaisvę! Ir to nežinojau.
Boguslavas nuleido galvą.
Ką aš padariau? – apmaudžiai klausė savęs. Užkapojau Mariją baisiais įkalčiais! Pasikliaudamas tik intuicija ir įsivaizdavimais!.. Ką aš dabar darysiu? Kur eisiu?
Kunigaikštienė, išėjusi iš restorano pavėsinės, sustojo apytuštėj gatvėj. Atsirėmė į geležinių virbų tvorą. Nesuvokė, kas įvyko. Neišmanė, ką galvoti apie tai, kad su Boguslavu susipyko ir išsiskyrė.
Kas pasikeitė? – stengėsi suprasti naują padėtį. Jis sėdi restorane prie staliuko, aš stoviu gatvėj prie geležinių virbų tvoros.
Gyvenk šia diena. Ir vis kas nors „bus buvę“. Ką reiškia – „bus buvę“? Ir nelaimė, ir laimė bus praėjus? Iš tikrųjų, apstulbus suprato, bus praėjus. Ir nei nelaimės nepaliksi praeityje, nei laimės pasitausosi ateičiai. Tačiau kodėl nepasitausot vilties, kad ir vėl kada nors galėsi pasakyti: esu laimingiausia pasaulyje moteris, myliu ir esu mylima, sunkiai sergu, geriu štai mėtų arbatą su mylimuoju?
Kunigaikštienė dirstelėjo į laikroduką.
Po to, kai jis pasakė daug teisybės apie mane, išgyvenom išsiskyrę jau dvidešimt minučių.
Marija grįžo į vasaros restorano pavėsinę.
Turiu tau dar šį tą pasakyti, pareiškė atsisėdusi prie staliuko. Pusantro mėnesio man skaudėjo širdį. Kol rūpinausi sarkofagu, visą laiką skaudėjo širdį. Gal tu iš manęs perėmei tą skaudėjimą? Gal iš tikrųjų perėmei? Kad apsaugotum mane nuo pavojų, kurių aš nejutau?
Galbūt, iš visų savo glūdumų atsiduso Boguslavas.
Sutinku, Jurbarke aš elgiausi negerai. Užmiršau, kad tave skaudinu.
Žinau, nusišypsojo Boguslavas. Užsisakiau balto vyno. Ar nori gurkšnio?
Jiedu dar nežinojo, kad kartu puotauja paskutinį kartą.
Kunigaikštienės apartamente ant stalo buvo ir baltos, ir juodos duonos. Ir duonos su grūdais. Vyne troškintos mėsos. Keptų jūros lydekų. Kepenėlių su bulvių koše. Vištos šlaunelių. Krūva salotų lapų, krapų ir petražolių. Raudonųjų pipirų. Ir marinuotų šparaginių pupelių. Ir padažo, nusistojusio trimis tirštumo sluoksniais.
Obuolių pyrago. Kavos, mėtų ir čiobrelių arbatos. Vynų – prancūziško klareto ir portugališko saldaus basterto. Juokas! Buvo ir pigaus, bet ambicingai „Monarchų pilimi“ pavadinto raudono vyno. „Palangos“ trauktinės. Ir brendžio.
Ar žinai? Šparagas – lelijinių šeimos pievų ir darželių augalas! – džiūgavo kunigaikštienė. Aš valgau lelijas. Ar matai? Aš šlamščiu, ryju lelijas.
Iš tiesų jie abu rijo, šlamštė. Burnos vis buvo pilnos mėsos, padažo, garnyro arba daržovių. Ir jų pirštai buvo aplipę sėklytėmis, lūpos – riebaluotos. Per smakrus varvėjo padažai, prieskonių aliejai. Iš butelių į taures plūsčiojo vynas ir brendis. Pasipildavo ir ant akinamai baltos staltiesės. Ir ant kilimo.
Į svetainę įskridusios žalios ir geltonos papūgos sumaištingai skraidžiojo, klykčiojo, sparneliais plakė sienų apmušalus, naktines užuolaidas, televizoriaus ekrano stiklą.
Gatvėse – kamščiai, transportas stovi, mudu einam, tingiai samprotavo Boguslavas. Pareiname namo ir ryjam, ryjam.
Supratau, tarė Marija. Persivalgei. Abu persivalgėm.
Uždegė žvakes seksodromo kambary. Įjungė muzikinį centrą. Improvizavo namų pramogos striptizą. Subtilų, atskiestą trupučiuku gėdos jausmo. Kelnaites ir liemenėles demonstravo drąsiau, labiau pasitikėdama renesansinėmis savo kūno linijomis.
Pasigailės Europa nugriovusi Bastiliją! – fantazavo kunigaikštis. Prisimins režimą, drausmę, griežtą tvarką. Pasiilgs Bastilijos! Pasiilgs graudžiau, negu aš pasiilgstu mirusios motušės.
Įjungė televizorių. Gilią naktį rodė „Skandalingas nuodėmes“. Marijai nepatiko šaltas ir nenatūralus sanguliavimas. Ekranu panoro būt pati. Įniko pati sau viena šėlti.
Ką įsivaizduoji, kai save kruši?
Šito negalima sakyti. Ar maža ką galiu įsivaizduoti? To nereikia pasakoti.
Dešinįjį spenį čiulpė, kairįjį tarytum melžė. Užliejo mylinčias Boguslavo akis nematytais vaizdiniais. Norėjo kunigaikštį prie savęs pririšti, kartu bijojo pati prie jo prisirišti.
Kodėl tu netiki, kad man užtenka padėti galvą tau ant krūtinės? – paklausė atsigulus. Ar taip sunku patikėti, kad daugiau nieko man nereikia?
Atsidūrė lyg mėlynų rugių lauke.
Ūžt… ūžt… Brinko rugių šaknys ir varpos, akyse storėjo, augo stiebai – aukštyn, aukštyn, lig debesų.
Viešpatie, ar aš neišprotėjau? Aš nesu alkoholikė. Garo, garo! Alkoholikė. Kumelė. Kalė. Tavo homo. Aš. Atsiminsi juodą valandą. Viešpatie, atleisk man mano nuodėmes!.. Šiais metais turėjau dar tris vyrus. Francą Erdmaną, Liubeneckį, Vileiką. Kitais metais ištekėsiu už Vileikos. Kai mirs Anananzelmazelmazelma.
Boguslavas pasijuto taip, lyg vienas vienužis būtų atsibudęs rugių lauke naktį. Žvelgė į keistą – nekonkretų – pasaulį sušalęs ir išsigandęs. Ir palengva – lyg sėlindamas laukan iš meškos urvo – išsirangė iš po antklodės.
Pasišviesdamas žvake susiieškojo išmėtytus drabužius.
Nieko negalvojo. Ničnieko. Tik nesuprato, ar Marija užmigo, ar jai buvo vis tiek pat, kad jis išeina, nes kunigaikštienė ištylėjo, nepasakė nė žodžio, kol jis apsirengė, atidarė ir uždarė laukujes duris.
PASLAPTIS, V. Kunigaikštis sėdėjo svetainėje ir žiūrėjo į motinos portretą. Į tamsiai rudas motinos akis.
Kodėl manau, kad motušė buvo panaši į Mariną Mnišek? – klausė mintyse. Iš tikrųjų stebėjosi, kodėl taip mano.
Mariną paskyrė klajūnui aferistui Bogdanui Otrepjevui, kai magnatai šiam dar tik kūrė Dmitrijaus Apsišaukėlio ateitį, o Marinai buvo gal tik keturiolika ar penkiolika metų. Ji ištekėjo už neva caro ir vainikavosi neva cariene būdama aštuoniolikos. Vėliau, kai vyrą Maskvos gynėjai nudaigojo, Marina Mnišek jau noriai ir pati stengdamasi nepraleisti progos ištekėjo už Apsišaukėlio Antrojo. Jeigu istorija būtų pramaniusi daugiau Apsišaukėlių, Marina paeiliui už jų visų vis noriau būtų tekėjusi. Marinos aistra nurimo, kai persekiotojai dukart apsišaukėlės carienės kūną pakišo po Jaiko upės ledu. Aplinkui plytėjo neaprėpiamos apsnigtos stepių platybės.
Hm, vaikštinėjo po svetainę Boguslavas. Motušė po tėvo kunigaikščio mirties išsikraustė į Saksoniją. Sulindo kunigaikščiui saksui į pasturgalį. Ir gimdė, gimdė. Aistra nurimo, kai po nepavykusio gimdymo mirė. Laidoti mamytę vežė užpustytu keliu per apšarmojusį mišką. Ar šių sąsajų užtenka, kad galėčiau lyginti motušę su Marina Mnišek? Kvailys! Turėčiau bent paskambinti Marijai. Argi aš nesuprantu, kas yra aistra? Karštis. Saulės temperatūra. Du kūnai tampa vienu Saulės temperatūros kūnu. Moteris realizuoja mergaitės svajones ir yra nelaiminga, nes svajoja jau kitaip ir apie kitką. Tačiau ar aš galiu sakyti, kad ji nusikalsta? Kam nusikalsta – ar man; visai vyrijai; Dievui? ne man skelbti nuosprendžius. Esu tik klystantis vyrelis. Ir teatleidžia man, klystančiam, visos, kurias apkaltinau, kad joms manęs reikėjo tik panaudai.
Turėčiau paskambinti, taip, bent paskambinti.
Kunigaikštis paėmė mobiliojo telefono dėžutę. Surinko numerį. Marija atsiliepė stebėtinai greitai.
Išėjau neatsisveikinęs, prašneko Boguslavas. Atsiprašau. Atsisveikinu dabar.
Nori pasakyt s u d i e v?
Per ilgai ilsiuos. Metas kibti į darbą.
Vėl – į dvikovą? Su kuo susikausi dabar? Su grafu Rijė ar su grafiene Rijė?
O!.. Praėjo mano dvikovų laikas. Ruošiuosi kelionėms į Karaliaučių, Paryžių, galbūt ir į Olyvą. Kurfiurstas pavedė man daug darbų. Velniai griebtų, pasaulyje juk turi atsirasti Prūsija.
Kada vėl ilsėsies? Ar grįši čia?
Nieks nežino to. Tačiau jei grįšiu… – Boguslavas patylėjo, norėjo kuo taikliau pasakyti, ką dabar jautė. Manau, kad grįšiu. Tikiuosi, grįšiu nu-skaidrėjusia sąmone ir giedru veidu. Sudiev.
Sudiev.
Nė nesusigraudino, pamanė Boguslavas. A! Neturiu liūdėt. Mąstau ne apie mergaitę. Ir ne apie moterį, iš kurios šviečia mergaitė. Tikrovė yra šiurkšti ir abejinga. Kas jai Marija, kas jai aš? Nuskink pievoj gėlę – tikrovė nė nepajus. Nušienauk visą pievą – tikrovė nė nepajus. Nukapok galvas visų kariuomenių kariams – laikas bėgs kaip bėgęs. Kodėl aš noriu, kad tikrovė apmirtų, kai mudu su Marija atsisveikinom?
Kunigaikštis patraukė į mansardą surūkyti cigaretės.
MANSARDA, V. Kunigaikštis, nė cigarečių iš kišenės nespėjęs išsitraukti, pro langą pamatė kieme stovintį automobilį. Sutemoj dar įžiūrėjo ant drėgno automobilio stogo nukritusius ir prilipusius klevo lapus, taip, klevo.
Laikrodį buvo nusisegęs nuo rankos ir palikęs svetainėje. Nė nenuvokė, kuri dabar valanda. Dvidešimt antra? Ar galėtų būti, kad Marija, nė karto neatėjusi į mansardą metafiziniu kūnu (kas įrodytų, kad jis klysta?), dabar ateitų fiziniu?
Automobilio durelės atsidarė, kai kunigaikštis užsidegė cigaretę. Marija, išlipusi iš automobilio, ėjo per kiemą. Buvo apsivilkusi ilgu rudeniniu paltu, tamsios spalvos. Jo skvernai lėtai plaikstėsi. Moteris ėjo kilstelėjusi aukštyn galvą, veikiausiai žiūrėdama į raudoną cigaretės žariją, žybsinčią tamsiame lange.
Ir štai ji jau kopė į mansardą siaurais stačiais laiptais. Jiedu apsikabino.
Nei jis, nei ji nesuvokė, ar ilgai tylėjo.
Atsiprašau, atleisk, ėmė kuždėti Boguslavas. Pamilau, pasikėliau į puikybę, pasidariau įtarus, pradėjau pykti. Neturėjau teisės tavęs kaltinti. Yra Dievas. Ne man spręsti, ar tu ištvirkusi, ar skaisti. Aš galiu tau sakyti tik tai, ką tu nuolatos man sakydavai: ačiū, ačiū. Ačiū, sakau, dėkoju.
Marija dar tvirčiau laikė Boguslavą glėbyje. Nusišypsojo, jam pasirodė, kad nusišypsojo.
Pažadėjai grįžti nusigiedrijęs, džiugiai pasakė Marija. Tu jau dabar esi nusigiedrijęs. Dėkoju už žodžius, kuriuos dabar pasakei. Man jie labai brangūs. Aš sergu. Nuo tavęs slėpiau, kad sergu. Atsiprašau. Nenorėjau, kad nuolatos klausinėtum, kaip aš jaučiuosi.
Boguslavas neklausinėjo. Veikiausiai dabar ir klausimo nebūtų surezgęs.
Aš neištekėsiu už Vileikos. Aš nenoriu ištekėti už jokio vyro. Kam tekėti? Ar tam, kad vyras po kelių mėnesių mane palaidotų? Kodėl turėčiau mylimam žmogui suteikti skausmo ir išnykti?
Ji tyliai prajuko.
Mudviejų susiglaudimas kapinėse – ar jį dar atsimeni? – išliks. Taip susiglaudę leisim laiką amžinatvėje.
Ir Jurbarkas išliks, pridūrė Boguslavas. Tas baltas sparnas su juoda plunksna – išliks. Gal kada nors taps gražus?
Kad ir kaip būtų, mudviem užteks to, kas išliks.
Abu žiūrėjo pro langą į tamsą, į tolumoj autostrada lėtai slenkančias automobilių šviesas. Buvo jau ruduo, ir žmonės, ilsėjęsi prie jūros, važiavo namo.
EPILOGAS. Nuo to laiko kunigaikštienė Marija gyveno dar penkerius metus, mirė 1661-aisiais. Nesužinojusi nei kas, nei kada palaidojo jos vyrą kunigaikštį Jonušą Radvilą Kėdainių bažnyčioje. Praėjus ketveriems metams nuo Marijos Lupu laidotuvių Slucke, kunigaikštis Boguslavas Radvila išsirūpino popiežiaus leidimą ir Liepojoje vedė antros eilės dukterėčią kunigaikštytę Oną Mariją, Anikę, kurią kivirčų su Marija metais parsinešė namo iš avidės. Anikė mergaitės svajonių neįgyvendino. Pagimdžiusi Boguslavui dukterį Karoliną Liudviką, nebepakilo iš patalo. Netekties prislėgtas kunigaikštis Boguslavas, išgyvenęs dar beveik trejus metus, mirė pakeliui iš Varmijos į Karaliaučių 1669-ųjų gruodžio trisdešimt pirmąją – tą patį mėnesį, tą pačią dieną kaip ir jo pusbrolis didysis etmonas Jonušas.
Atrodo, visi šiame romane aprašyti žmonės nevalingai tikėjo, kad, nepaisant paklydimų bei nuopuolių, ištikimai dalyvauja amžinajame Dievo gyvenime. O visą žemiškąjį gyvenimą kiekvienas įkvėptai kūrė sau epitafiją, kurioje meilė užgožtų liūdesį.
2004 m. sausis-balandis
Rimantas Černiauskas. Du apsakymai
2004 m. Nr. 12
Gėjų parkas
Geram draugui Rimui, kurio nebesusitiksiu
Parkas buvo senas, su storais šimtamečiais medžiais, daugiausia klevais, liepomis ir guobom, su siaurom ir ūksmingom alėjom, su mediniais suoliukais po tankiomis medžių lapijomis, su granito statulomis, jų čia stovėjo gausybė. Išraiškingų, jo akims įprastų ar visai nesuprantamų, keistai susukiotų, sukaišiotų į žemę, į šešėlį po šakomis ar sustatytų palei taką kaip graži juoda moteris atsikišusiu pilvuku, liūdnas raitelis, piemenėlis, užmigęs ant žirgo, arba paprastas lauko akmuo, apkramtytas vėjo, lietaus ir skulptoriaus kalto vos keliais negiliais grioveliais. Parke buvo tylu kaip bažnyčioje, nesimatė nė vieno žmogaus, ir jam skaudžiai nudiegė širdį, kad vėl apsiriko, jį apgavo, apmulkino visokiomis pasakomis, o jis – vėl patikėjo.
Duosiu Petrui į nosį, sumurmėjo, klestelėjo ant suoliuko ir atsikvėpė.
Pastarosiomis dienomis širdį mausdavo vis dažniau, jo variklis reikalavo remonto, tam reikėjo daug pinigų, kurių trūko ir patiems būtiniausiems dalykams. Kai galvodavo apie tai, dar labiau skaudėdavo širdį. Duosiu Petrui į nosį, jis atsikvėpė ir geriau įsiklausė.
Tyku, jokio vėjo, tik šnara paukščiai, skraidantys nuo šakos ant šakos, tiktai žalsvas lapų mirgėjimas ir tolimas ūžesys aukštai danguje, kur balti kaip kreida debesėliai sėja liūdesį, tyliai varo iš proto.
Važiuodamas jis tikėjosi sutikti jaunų vyrų, apsitempusių džinsais, pagyvenusių ponų su šviesiais lininiais švarkais ir gėlėtom šilkinėm liemenėm, išsidažiusių berniukų, kurie vaikšto siaurais aukštakulniais bateliais ir įmantriai vingiuoja sėdynėmis, jau pakaušusių jūrininkų, maigančių uosto kekšes ir geriančių viskį tiesiai iš butelio, taip pat tikėjosi šokių muzikos, gatvės erzelio, prakaito, kvepalų aromato, salsvo nuodėmės tvaiko, viso to, ką taip vaizdžiai rodo kine ir apie ką papasakojo kaimynas Petras: gėjai renkasi parke, susiranda pigių draugų, berniukų už šimtinę, kartais už du šimtus ar dar daugiau litų ir išsiveža juos namo. Neturintieji daug pinigų ir laisvo ploto glamžosi parko tualete, po medžiais, žolėje ar gėlynuose.
– Nesąmonė, – jis iš bokalo nugėrė gurkšnį alaus ir nulaižė nuo lūpų putas. – Gėjai, pidarai plaukuotom šlaunim, tai šlykštu.
Storas vyras už baro garsiai suprunkštė. Kaip šaltiena suvirpėjo, sulingavo jo pilvas.
– Šitoks uždarbis pas mus nesimėto. – Pilvas, atsirėmęs į baro kraštą, dar šleikščiau suvirpėjo.
– Skersą dėjau, pone gėjau, – jis svajingai primerkė akis ir pridūrė: – Aš jau senas, šikna kaip lenta.
Kalbėjo pats sau. Apie daug ką nenorėjo nė pagalvoti. Šimtas litų. Vien už tai, kad nusismauki kelnes? Jo sūnui kaip sykis išeitų kostiumas išleistuvių vakarui.
– O kodėl? – kaimynas atsistojo, paėjėjo toliau ir nužvelgė jį iš nugaros. – Neatrodai toks senas, šikna kaip berniuko.
– Nesąmonė, – jis gailėjosi prasitaręs. Petro kalbos jį gundė ir erzino. Jis jau viską buvo palaidojęs, susitaikęs su savo skurdu, su gyvenimu nuo pašalpos iki pašalpos, su skausmu širdies plote ir su tuo, kad niekada nesurinks pinigų operacijai, kad kas rytą pabus vis silpnesnis, vis lėčiau lips laiptais aukštyn, vis sunkiau valdys savo nervus ir rankas. Duosiu Petrui į nosį. Kūnas silpo ir nyko, bet pojūčiai liko tie patys. Vieną dieną jie sprogo, išsiveržė su jaunystės jėga. Pats nežino, kodėl jis paleido į darbą kumščius. Niekada anksčiau nesimušdavo, net tarnaudamas armijoje nebuvo pakėlęs rankos prieš kitą žmogų. Mušinėdavo tik baltą stalo teniso kamuoliuką, kaire kirsdavo neatremiamus smūgius tiesiai į stalo kampą. Bet į veidą niekam nebuvo kirtęs ir net nemanė, kad galėtų taip padaryti. Kažin kas pažadino jo piktumą, jo godų žvėrį, lindėjusį smegenyse nuo vaikystės. Ir staiga žvėris iššoko alaus bare dėl kelių nereikšmingų žodelių: tiktai subinę susitepk vazelinu.
Nepamena, kaip pastatė bokalą ir kirto kaire storapilviui į nosį. Dručkis smūgio nelaukė, kraujas kaip iš paskersto paršo trykštelėjo ant jo pilvo ir į bokalą su alumi.
– Mėšlas, – jis piktai atstūmė bokalą, – už tą kraują aš nemokėsiu.
Ir išėjo neatsigręždamas.
Parko tylą suardė skardus vaiko balsas. Aikštelėje prie fontano kaip nejudrios statulos sėdėjo senutės su mezginiais rankose ir akimis ganė žaidžiančius mažylius. Juodas strazdas nutūpė ant šakos, kažką suulbėjo savo kalba.
– Duosiu Petrui į nosį, – ištarė garsiai, apimtas nevilties.
– Na jau ne, – atsiliepė paukštis, spoksodamas į akis juodom apvaliom spingsulėm.
– Kas man darosi? – klausė savęs stebėdamas vyriškį, spėriai lekiantį nuo autobusų stoties. Tai galėjo būti žmogus, kurio laukė, dėl kurio čia at-sitrenkė beveik šimtą kilometrų. Gėjus, pidaras plaukuotomis šlaunimis. Jis atsistojo, apsidairė, ar kas nemato, ir nusekė vyriškiui iš paskos. Einantysis vos ne bėgte perbėgo parką ir nėrė pro duris į tualetą. Po liepa beveik priešais tualetą stovėjo suoliukas. Jis atsisėdo ir šyptelėjo nuo kvailos minties, kad atrodo kaip pradedanti prostitutė, įsitaisiusi bare ant kėdutės. Vieną tokią ilgakoję languotu sijonėliu, kuris nedengė nė užpakaliuko, jis matė seniai, kai dar buvo jaunas ir sveikas. Ji įžūliai spoksojo jam į akis, dalijosi savo ilgesiu, atrodė bejėgė, liūdna mergaitė. Ir visai nemokėjo šypsotis. Jis paklausė, kas ją nuskriaudė. Gal norėtų šampano, vyno ar ko nors stipresnio? Jis tą vakarą buvo dievas. Apskrities pirmenybėse nukapojo visus varžovus ir laimėjo pirmąjį prizą. Jis ją nusipirko, parsivedė į viešbutį ir tik lovoje pamatė, kad ji sena, be kelių dantų, gal todėl ir nenorėjo šypsotis. Moteris pati užmovė guminį sargį ir tuščiomis akimis žiūrėjo, kaip jis stengėsi. Jam nesisekė, su sargiu jis liko nekaltas. Kvailą nuotykį galėjo pamiršti, bet kažkoks netikrumas dėl ateities, kaltės jausmas ėda jį visada, kai pamato klausiamą sūnaus žvilgsnį. Ateities nebėra, atsikniskit, senos kekšės, politikai, žurnalistai, juristai ir gėjai dažytom lūpom, lakuotais nagais.
Jis sėdėjo ant suoliuko kaip nuvargusi kekšė. Užsimetė koją ant kojos, apžiūrėjo stropiai nublizgintus batų galus ir patenkintas caktelėjo liežuviu. Vieną kartą nupirks ir mane, prostitutę, už pusę šimto žalių.
Gerai nori, suulbėjo juodasis strazdas virš jo galvos, nupirks už Basanavičių, už Maironį, už du žvairaakius.
Tai jau ne, jis net šiurptelėjo nuo šios minties. Veltui subinės nedraskysiu.
Pirštais palietė pilną vazelino tūbelę švarko kišenėje ir aprimo.
– Skrisk iš čia, – mostelėjo paukščiui ranka, – štiš.
Sagstydamasis kelnes iš tualeto išėjo matytasis vyriškis. Laimingas, kad suspėjo ištuštinti pūslę ir neprileido į kelnes, ramiai nuėjo savo keliais. Buvo storas, plačiu užpakaliu, panašus į Sodros buhalterį, bet ne į gėjų.
Jis išgirdo zvimbimą kairėje ausyje. Visada, kai suima nervas, zvimbia jo ausyje, o paskui pradeda durti širdies plote. Duosiu Petrui į nosį, pagalvojo ir užsimerkė.
Ar jie žmonės, ar ne žmonės? Kaip juos reikia atskirti – pederastus nuo kitų vyrų? Nenorėjo pasirodyti kvailas, nenorėjo, kad Petras ką nors suuostų, nenorėjo jo klausinėti visų smulkmenų, išvažiavo į miestą anksti ryte. Apžiūrėjo miegantį sūnų ir atsargiai užvėrė miegamojo duris. Net Marytei nepasakė nė žodžio. Vazelino tūbelę nusipirko iš vakaro.
– Kaip tuos pedalus atskirti? – teiravosi storapilvis.
– Nebijok, ateis patys. Ir sakys – pasibučiuokim už Lietuvą.
– Ir už tai moka pinigus? – neiškentęs jis taip pat įterpė savo trigrašį.
– Irgi vaikas, – sugėdino vyrus Petras, – už pinigus turi atidirbti, pinigų niekas veltui nemėto.
– Tiktai subinę susitepk vazelinu, – dručkio pilvas tirtėjo iš juoko.
Jis ramiai pastatė ant stalo bokalą ir kirto kabliu jam į nosį.
Pasigirdo garsus spiegimas, vaikiškų balsų klegesys. Mokinukai pabiro į parką, šmirinėjo tarp statulų, svaidė į jas akmenukus. Sustojo viena senutė ir pradėjo juos barti mosuodama kumšteliu.
– Jūs – žudikai. Jeigu jums… Jeigu jums kas į galvą?
Susinervinęs jis pakėlė akis aukštyn. Balsvi debesys švietė pro medžių šakas abejingai, šaltai. Ant šakos straksėjo paukštukas, įkyrus juodas strazdas, kuris pirmas jį pasitiko gėjų parke ir užkalbino. Bandė jį nuraminti. Nieko tokio, palauk, nieko tokio, bus tų gėjų, bus pinigų, tavo vaikas protingas, jis neprapuls.
Neprapuls? Jis nervingai papurtė galvą. Kur tie gėjai? Kur žadėtieji pinigai? Kokio velnio jis pirko vazelino tūbelę? Viskas veltui. Jis jau eina iš proto. Jis jau čiulba paukščių kalba. Susiries, susitrauks, apaugs plunksnomis ir cypsės parko žolėje. Ar tokius myli moterys? Ar tokius perka gėjai?
Du vaikinai trumpai pakirptais plaukais susitiko prie guobos ir pasveikino vienas antrą ilgu bučiniu. Jis piktai nusisuko. Jie jau buvo laiminga pora, o jis – vienas kaip paukštis. Ir jokios galimybės kam nors parsiduoti. Kam jo, ligoto ir seno, reikia?
– Moteriške, – paklausė jis prostitutės, kai ta ruošėsi eiti lauk, – kam tau reikia to sargio? Bijai?
– Nebūk kvailas, – atsiliepė moteris, – ne man reikia, o tau. Ir jam nuo šių žodžių pasidarė negera. Senos kekšės, purvinos kloakos, ligų židiniai.
Jis pamatė žilą senuką, atklypuojantį parko alėja su rudu maišeliu kairėje rankoje. Dešinę susigrūdęs į kelnių kišenę makalavo sau apie klyną. Ir šnopavo, šnopavo, šnopavo, net dusdamas gaudė orą. Jis, atsidrėbęs ant suolo, sėdėjo ir šypsodamasis stebėjo, kaip lėtai, krypuodamas tarsi pingvinas senis slinko artyn.
Triukšmas didėjo. Dar garsiau šūkaliojo vaikai, kažin kur lojo šunys, kniaukė katės, vienas per kitą ėmė čirškėti paukščiai, vėjo šuoras nulėkė parko medžiais judindamas šakas, plėšdamas dar jaunus, žalius lapus. O paskui ėmė temti. Kairėje ausyje dar garsiau zvimbė. Negi jis turės glamžytis su šiuo klipata? Negi senis turės pinigų? Šimtą litų?
Pasidarė visai tamsu. Senis, panašus į pingviną, klestelėjo greta jo ant suoliuko ir ilgai languota nosine šluostėsi kaktą. Rodės, užėjo naktis. Triukšmas tilo. Jis dar matė vaikus, susėdusius žolėje su juodais akiniais ar tamsiais stiklais rankose, dar matė jų mokytoją, sėdinčią su vaikais, ir dar matė, kaip senis išima iš maišelio aprūkusio stiklo šukę ir spokso pro ją į saulę nevalingai judindamas lūpas, ir dar matė nuleista uodega juodąjį strazdą, susigūžusį ant šakos. O paskui tapo dar tyliau, kažin kas tamsoje grabaliojo jam apie šlaunį, jis sugriebė svetimą ranką ir stipriai suspaudė pirštus, šie net trakštelėjo.
– Ar turi pinigų?
– Sodoma gomora, – sujudėjo pingvino lūpos, – kada tai pasibaigs?
Jis dar kiečiau suspaudė jo pirštus.
– Sodoma gomora, – suinkštė senis, ir pirštai suglebo jo rankoje.
Senio galva keistai pasviro ir krito ant jo peties.
– Gėjau, liaukis, – jis pasislinko nuo jo toliau, o senis lėtai nudribo nuo suolelio ant žemės.
– Gėjau, – jis pajuto, kad trūksta oro, – gėjau, pabusk.
Neaštrus, dėl to dar labiau draskus skausmas ėmė raižyti jo vidurius. Jis pasilenkė ir užgriuvo ant senojo pingvino.
Ruduo
Aš matau seną paną Viktoriją, kuri vaikšto šaligatviu paskendusi mintyse. Jos nuotaika niūri kaip vėlyvas ruduo ar dangus, prisodrintas drėgmės, kuri veikiai pavirs sniegu.
Šiąnakt tu vėl norėjai sklandyti, galima sakyti, ir sklandai virš tamsaus nuščiuvusio miesto, kol staiga ėmei kristi galva žemyn į pažįstamą akmenimis grįstą gatvelę. Neužsimušei, atsibudai, tik širdis kaip koks paukštis šokinėjo krūtinėje… Kad kažkas atsitiks, sakė sapnas, kai nematomas ir grasinantis padaras traukė tave žemyn.
Nevertėjo spoksoti į debesis. Išskrendančių paukščių virtinė danguje pėdsakų nepalieka, tik širdyje. O vėjas dar judina medžių šakas, jau plikas. Lauk tik šalčių, vėjų, lietaus ir sniego.
Matau dar namus, abejingai sustojusius ratu. Mintims belieka mažas pilko dangaus lopinėlis, išnyrantis tarp namų. Mintys sunkios ir tingios kaip ir anas storas policininkas, sušvilpęs aukštam vyriškiui, lipančiam per šaligatvio grandinę. Vyriškis, lengvai kaip kengūra išlaviravęs tarp automobilių, perbėgo gatvę ir apglėbė per liemenį jauną mergaitę mažu besišypsančiu veidu.
Sena pana nusisuko. Ją erzino gatvės vaizdas, žmonių skruzdėlynas. Ir tas girtuoklis, ištiesęs delną išmaldai, ir ana mergaitė, kuri nukaukšėjo šaligatviu nusinešdama pirštinėtą vyriškio ranką, uždėtą ant talijos.
„Viskas kartojasi. Laukiam nebe merginos – meilės stebuklo, o tik paprasčiausios merginos, dėl jos rizikuojam bėgdami per mašinų srautą, o paskui ją pakeičiam, vėl pakeičiam.“
Viktorija nusivylė žmonių stebėjimais. Vėl atsivėrė tuštuma, kuri ėdė ją kaip liga, kaip įkyri mintis, kad viskas laikina ir nėra nieko, kas sulaikytų nuo slinkties į instinktų ir Ero³to spąstus, kuriuos daugelis vadina meile. O juk visa tai tėra paprastas libido, noras daugintis ir poruotis.
Ji sustojo prie laikrodžių parduotuvės vitrinos. Jos stikle vėl pamatė bėgančio vyro veidą, įraudusį, pasiilgusį ir ryžtingą.
„Ko jis lėkė kaip be galvos šviečiant raudonai šviesoforo šviesai? Jį vijo kažkas stipresnis nei libido, jo lėkimą per gatvę valdė ne šiaip paprastas geismas.“
Vitriną puošė veidrodis, kuriame atsispindėjo laikrodžiai. Viktorijai toptelėjo įsižiūrėti į save. Gal dėl to, kad veidrodis buvo įgaubtas, dešinė veido pusė atrodė didesnė.
„Bėgo tarsi neštų ant rankų. O paskui? Nešios tol, kol pavargs, kol meilė pavirs įpročiu, ritualu, rutina.“
Gatvės gale žalius lapus barstė tuopa. Jis net nepasistengė pasipuošti spalvotais lapais, kaip daro transvestitai klevai. Jei Viktorija virstų medžiu, būtų tuopa. Pasislėptų tarp lapų, ir vienišumas atrodytų lengvas, nes būtų įgimtas.
– Laikroduką renkiesi?
– Ar laikroduko nori? – jau gerai išgirdo Viktorija ir atsisuko. – Ir vėl tu, Antanai. Palik mane ramybėje.
– Nespjauk į praeitį, Viktute. Vėliau pati prašysies, kai niekas nebeims. Ar vis dar artisto nori?
– Nereikia nieko man, Antanai, – pasakė Viktorija, – nei tavęs, nei artisto.
– Aš dabar tėvo žemę atsiėmiau, nusipirkau traktorių, keturias karves, žiemą baigsiu ir ūkinį statyti, turto daug, o gyvenu vienas kaip nykštys.
– Kur kvieti, Antanai, ar į kaimą? – paklausė Viktorija.
Antano pirštai, maigę lietpalčio sagą, staiga sustingo.
– Velniai rautų, ištrūko, – sumišo jis.
– Kas ištrūko? – Gatvės gale tuopa barstė dar žalius lapus.
– Saga.
– Nepyk, Antanai, tu šaunus. Tau pasiseks.
– Nesišaipyk.
– Nesišaipau. Pats pagalvok – architektė. Kur kaime rasiu darbą?
Jie nutilo. Stovėjo drovūs ir nedrįso pasakyti, kad pokalbis baigtas ir reikia skirtis.
– Ruduo, – atsiduso Viktorija ir pirmoji ištiesė ranką.
– Palauksiu, – pirštų galais prie jos rankos prisilietė Antanas.
Pasukęs už kampo, jis pradėjo juoktis. O akys buvo liūdnos.
Viktorija palengva žingsniavo namo. Mintimis buvo jau toli nuo Antano. Nejautė nė drėgno, sąnarius geliančio vėjo. Šiandien ji niekur neskubėjo. Projekto užsakymas vėl nuplaukė į ateitį neribotam laikui. Klientas bankrutavo. Kaip ir daugelis firmų, rinkusių pinigus iš gyventojų savo verslui.
„Pailsėk, panele, nuo darbo, namų ir recesijos“, – paguodė šefas.
„Nuo recesijos, gėrio ir sesijos, nuo rudens ir vandens, nuo Antano ir virtuvėje varvančio čiaupo“, – karčiai nusišypsojo Viktorija. Tuščiai ji skubėjo atostogauti šaltą lietingą rudenį, kad detaliau susipažintų su kadaise madinga architektūros kryptimi. Ne veltui visi kolegos kratėsi gubernatoriaus namo Stiklių gatvėje atstatymo projekto. Čia nepritaikysi įprastų medžiagų ir kasdienių šablonų.
Bet dabar ji pamiršo sesiją, gatvė vėl užvaldė mintis.
„Jaunas vyras, lakstantis tarp mašinų. Kvailė ji. Aš niekada neleisčiau savo vaikinui taip rizikuoti. Man reikalingas gyvas žmogus, o ne mirtininkas egoistas: štai, pažiūrėk, aš rizikuoju dėl tavęs, aš tavimi kaip termometru matuoju savo jausmų kaitrumą…“
Ir staiga netikėtai – lyg sapne – sucypė stabdžiai. Taksi, žvigiai čiuoždamas, parbloškė berniuką, neatsargiai iššokusį į gatvę.
„Tai aš, – pabalo Viktorija. – Tai aš savo piktomis mintimis prišaukiau nelaimę.“
Avarija įvyko akimirksniu, tarsi gerai merginos galvoje surežisuota scena. Glitus baimės kamuolys pakilo jos gerkle, buvo nyku žiūrėti, kaip žmonės, trukdydami pravažiuoti staiga atlėkusiai greitajai, grūdasi avarijos vietoj, kaip sanitarai neša berniuką kruvina, nusvirusia galva.
„Aš žinojau, – pagalvojo staiga, – sapnavau, kad taip atsitiks.“
– Kas nuskriaudė panelę? – paklausė vienas tipas iš būrelio jaunų skustagalvių, sėdėjusių ant suoliuko autobusų stotelėje.
Viktorija paspartino žingsnį.
– Višta, – nusižiovavo kitas skustagalvis.
Žodis reiškė panieką. Viktorijai atrodė, kad vaikėzai rodo jai liežuvius. Bet blogiausia – jos sapnai ir mintys ima pildytis.
„Aš užmušiau žmogų, – užsimerkė Viktorija, – ir jau nebebūsiu verta jokio gero žmogaus, už kurio pasislėpčiau kaip už sienos. Ir jau nebebus gero žmogaus, į kurį atsiremčiau nebijodama, kad išvirs kaip ištrūnijęs medis. Viešpatie, aš nešu tik nelaimes.“
Ji sustojo prie spaudos kiosko, nusipirko laikraštį ir užbėgo į mažytę kavinę. Čia barą ir staliukus buvo apgulę daugiausia jaunikliai ir keli jau gerai įmetę jūreiviai.
– Laimai tėvas vėl nupirko kelialapį.
– Kur?
– Kažkur į Maljorką. Geras daiktas toks tėvas.
– Žiūrėk, iš kur Rolis turi tiek babkių?
– Bobutės taupyklę iškratė.
Melsvi dūmeliai kaip nimbai sukosi virš besikalbančių merginų galvų. Viktorija neskubėdama siurbčiojo kavą. Šiluma sklaidėsi gyslomis, banalios jauniklių kalbos veikė geriau nei raminamieji.
– Alio, panos! – šūktelėjo Rolis, akimis rodydamas į Viktoriją. – Iš kur ištraukėte tą senieną?
Merginos garsiai ir įžūliai sukrizeno.
– Štiš, snargliai! – trenkė kumščiu į stalą vienas jūreivis ir girto žmogaus mostu pakvietė Viktoriją. – Prašom į padorių žmonių kompaniją!
Bet ji pašoko ir, palikusi ant staliuko laikraštį, centus ir neišgertą kavą, nėrė pro duris.
Dangus, prisodrintas drėgmės, vyriškis, skubantis per gatvę… Antanas, Antanas, Antanas, kaukšėjo Viktorijos kulniukai. Secesija, gėris ir sesija, berniukas, pakliuvęs po mašina, Antanas, Antanas, Antanas. Ar tai aš užmušiau žmogų? Atostogos baigiasi, ruduo, drėgmė ir tamsa. Išvažiuoti kur nors į pietus, išvažiuoti, kur nors bent į kaimą. Būti tuopa, medžiu, nesapnuoti ir neskraidyti, nemylėti, negundyti, niekada neturėti vaikų. Ar tai aš užmušiau žmogų? Ar – ruduo?
Viktorija sulėtino žingsnį, stabtelėjo po mano namo langais ir atsisuko. Matau jos veidą. Stengiuosi įžiūrėti akis.
Veikiausiai visa šio vakaro istorija pramanyta, gimė mano arba jos galvoje iš sapnų, vienatvės ir rudens melancholijos.
Danutė Kalinauskaitė. Namo
2003 m. Nr. 7
Antano Vaičiulaičio premija apdovanota publikacija
Komandiruotėje Lenkijoje ji telefonu iš tėvo sužinojo, kad mamą prieš savaitę staiga operavo. Tik po trijų dienų pavyko parsigauti į Vilnių. Tą patį rytą sėdo į traukinį namo.
Aukštoje reanimacijos lovoje, rodės, guli ne mama. Duktė vos atpažino ją – pusnuogė, su negražia burnos kiauryme. Atbukusi nuo skausmo, infekcijos apnuodytomis smegenimis, pasakojo seselė, prieš operaciją lovoje ji prašė nuauti purvinus batus, išvaikyti palubėj muses, dūmus, taisė vietą šalia savęs tėvui. Dabar, po operacijos, jau lyg po krikšto guli su kūdikiškais ligoninės marškinėliais iki juosmens, surištais už nugaros, nuskustais gaktos plaukeliais, gelsvu bandažu apvytomis blauzdomis. Tik antra savaitė taip ir nebesugrjždama į save, nors gydytojų ir „padaryta, kas galėta“.
„Kokios prognozės? Tokiais atvejais – jokių, – motiną operavęs jaunas žilas chirurgas išduobtais kelnių keliais nepaėmė šimto dolerių („O gal jūs bankininkė?“). – Vegetacinėje daržovės būsenoje žmogus gali išgulėti kelerius ar net dešimt metų, paskui – iš naujo mokytis vaikščioti, kalbėti. Gali ir visai neatsibusti. Tada funkcionuoja širdis, plaučiai ir visa kita, bet smegenų žievė jau būna mirusi. O jos – labai silpna širdis. Niekas nežino, kiek tas motoriukas temps…“
Pasilenkusi virš nusmailėjusios nosies, duktė gaudo menkiausią kvėptelėjimą, bet jo kaip ir nėra. Reikia įsidrąsinti, kad nubrauktum nuo kaktos prakaito kruopas, šaltas kaip požemio vanduo. Gyslotas kumštukas ir kadaise – kapojant žabus – įskeltas nykštys, panašus į bulviuką, – tai dar iš namų, visa kita, taip pat ir neatpažįstamas veidas – ligoninės.
Staiga už stiklinės pertvaros – kriokimas, lyg ant šachmatinių grindų lauk būtų verčiami viduriai. Koridoriumi iš stiklinių gardų potekom jau skuba seselės ir daktaras, tas pats kimus budinčio chirurgo balsas, rytą kalbėjęs su ja telefonu, užklupęs iš už nugaros, šiurkščiai paprašo pasišalinti. Tyliai išeidama su prairusiais sūrmaišiais ant žieminių batų, ji girdi grumtynių triukšmą, daktaro komandas. Tai taip, pasiraitojus rankoves, iš mirties nagų plėšiama gyvybė, pamano apdujusi. Tik jos mamai – viskas vis vien.
Į tėvų namus priemiestyje, kur buvo vienas tėvas, ji atvažiuoja pusiaudienį. Už padūmavusio miško liko purvino sniego pusnys šaligatviuose, ligoninė ant kalno kaip fabrikas. Sustoja prie vartelių. Namas su yrančiu kaminu ir piliarožių stagarais pasieny – pilkšvai violetinėj pusny. Užpustyti mediniai laiptai veda į daržus prie šiltnamėlio grobų. Išžargstyti pomidorų kuolai, sniege pajuodusi kopūsto gūžė. Ant vielos virš svarainių – mamos padžiauti skalbiniai, sukaulėję nuo šalčio.
Sunku pareiti namo, kai gėlių lysvės kūpso kaip apsnigti kapų kauburėliai. Į letargą nugrimzdusiam kieme apie jos sugrįžimą garsiai ir džiugiai paskelbia Tuzikas, kaip kulka iššovęs iš būdos. Tas senas kvailys – ką jis jaučia? – unkščia netverdamas savam kaily, gerinasi ant šlapimu išgeltoninto sniego.
Išgirdęs bruzdesį ateina pasitikti tėvas. Taip ji ir manė – apžėlęs, apsmukusiom, regis, šlapiom kelnėm, per tą savaitę įsigąsdinęs visų, o labiausiai – savęs. Jie tylėdami suduria garuojančias burnas.
Staiga apsnigtuose Linksmės miškuose – eglės iš tolo kaip kryžiukai – nuo aštraus melekėlio nutrūksta medšarkės riksmas. Ji krūpteli. Taip čia viską ir įsivaizdavo: sniegas, ledas, išretėjęs oras beveik be deguonies traukia odos poras. Palei sandėliuką kažką įrijusi vemia katė.
Ji atvažiavo padėti tėvui išbūti – gydytojų, profesoriaus, net viso konsiliumo galios jau buvo pasibaigusios ir dabar jau Viešpats sprendė, kas darytina toliau. „Mes neką tegalim, bet mudviem reikia laikyti surėmus pečius“, – žiojasi sakyti tėvui, bet jis jau mina kaliošais į virtuvę. Klūpo tarp žabų ant vieno kelio, pro geltonus dūmus šviesdamas suodina kulnimi, kuria pečiuką. Iš jos, suprask, jam nieko nereikia.
Ką gi. Kai senukams dantys byra jau be priežasties ir nebesilaiko šlapimas, reikia kantrybės. Ji numeta ant stalo polietileninį maišelį su apelsinais ir kiviais ir svečio žingsniu pereina koridorėlį. Didžiuoju pirštu stumteli duris į kambarėlių dumsą. Svarbiausia – nedegti šviesos, kad nesuspragėtų įdrėkusi prieblanda ir nepradėtų lįsti laukan visokie fantomai.
Dumsoje sudūluoja daiktai – jau gyvenime po gyvenimo… Tėvo „Singer“, pensininkė, uždengta dryžuotu impilu. Duktė stumteli adatą į adatinę – metų metais badytą vyšninę aksomo širdį. Nepaklota tėvų lova kvepia senu dūmu ir „tigro tepalu“ nuo sąnarių. Ant palangės sėklinių agurkų kokonai – pastėrsti pirštus sukišęs į pelėsio pūkelius. Visur įsismelkęs dūlėjimo garsas, sakytum, plonyčiai šereliai skrebentų į podėlių ir ryšulėlių tamsą.
Į ką pavirsta senukų gyvenimas, kai visi didieji darbai jau nudirbti, o vaikai – palikę namus? Į raštelius lentynose: „Antano drabužiai“, „Mano apatiniai“; į vaistų lėkšteles su popierėliais „Ryte“, „Per pietus“, „Vakare“. Megztiniai, kojinės, dokumentai, laiškai – viskas suraišiota į klumšelius, kad būtų lengviau orientuotis kas kur, nes kasdienybė – vis klaidesnis labirintas, dažnai be išėjimo. Be švieselės jo gale. Gyvenimas čia apsuko ratą ir kaip prieš penkiasdešimt metų atsikraustant – vėl sugrįžo į ryšulius. Tik tada juose buvo pradžia, o dabar – pabaiga.
Tada, tuoj po karo, languotų skepetų ryšuliai atkeliavo į šį Kauno priemiestį iš Suvalkijos kaimo dviem zisais. Viename buvo iš amerikono pirkta ožka (keturi litrai per dieną), kitame – deglas paršiukas, visą kelią maiše muistęsis tėvo tarpkojy. Dar vieną paršelį bulvių maiše atnešė mamos pusbrolis, iššokęs iš specialiai pristabdyto prekinio traukinio. Iš nebrangiai pirktų, nes vogtų sielių pradžiai suręstas dviejų kambarių „sandėliukas“. Virtuvės tapetai – Tiesa ir Valstiečių laikraštis, klijai – iš bulvių krakmolo išvirtas kleisteris, į kurį tuoj kolonijomis įniko juodi vabalai. Pirmoji klientūra – vyras permatomomis ausimis ir nosies šnervėmis, siūdinęsis kostiumą savo paties šermenims. Be kišenių („Kam po žeme kišenės, o juo labiau – pakaba?“). Ant „sandėliuko“ sienų pakibę vyriškų kelnių lekalai iš rudo vyniojamojo popieriaus su užrašais „Priekis“, „Užpakalis“ ir sudėtingi siuvamų paltų „mechanizmai“… Gal kad tokia buvo mada, o gal kad žmogus anais laikais kainavo tiek, kiek aliumininis šaukštelis, tėvas negailėdavo vatos drabužio pečiams ir krūtinei – į siuvėjo namus atėjęs eilinis norom nenorom išeidavo tūzas… Dar tėvas dirbo kareiviškų švarkų ir milinių siuvykloj pas poną Finkasevičių. Iš antros algos – „duonpelnys“ – manekenas drobiniu torsu, stovėdavęs priebuty už kibirų.
Ir, žinoma, velniava su mokesčių inspektoriais. Iš pradžių vienas, paskui kitas, dar budresnis. Nuo Poliakovo tėvas, „valstybės apgavikas“, slėpdavosi spintoj tarp mamos suknelių, nes naktimis vertėsi neteisėta privačia praktika – „rengė kaimynus“. Kai į spintą įlįsti nesuspėdavo, sodindavo tą Poliakovą po fikusu ir girdydavo slyvų užpiltine, kad „kelias nedulkėtų“. O dar Bobkis iš vykdomojo komiteto skundo pėdsakais dėl namelio statybos legalumo. „Specialusis tardytojas“ iš Kybartų. Tėvas viename saugumo būstinės kambaryje, mama – kitame, klausimai tie patys: „Kodėl išvykot iš kaimo?“ ir „Kur buvo bunkeris?“ Ir tas suktas: „Mes žinom, kad jie pas jus neužeidavo pastaruoju metu, bet gal jie yra lankęsi kiek anksčiau?“ Prieš uždarant duris iš kitapus, duodami pasirašyti popieriai. Mama – kaip visada nuovoki – patikrindavo, ar po apačia nėra antro – tuščio – lapo. Profesionalams – juoko net atsilošus.
Skundus visoms toms instancijoms rašė „savas kraujas“ – tėvo pusbrolis, kiek ankstėliau įsikūręs čia pat, už ežios. Per iškilusią mūro tvorą į daržą šiapus slapčia būdavo mėtomos stiklo šukės ir šuns „grankulkės“. Mamai, „banditų išperai“, į nugarą sviestas akmuo. Broliams, tada dar vaikams, iškrypę stuburai, nes plytas namui statytis reikėdavo atsinešti ant kuprų iš gatvės – į kiemą įvežti pusbrolis neleido. Ir t. t. ir t. t. Bet mažam vaikui dažniausiai įstringa ne dramatiški sunkmečių momentai, o visokie niekai… Tėvo sėdėjimas po jazminu su apsiuvama kelnių klešne, prie apatinės lūpos prilipęs siūlo galiukas (nuo tada visam sode pasisėjo adatos – po daugelio metų svetimi žmonės, apsigyvenę čia, vis atkasinės jas kaip surūdijusias karo laikų kulkeles). Arba: plonytės prisegamos kojinės su siūle, tvarkingais ritinukais sudėtos batų dėžutėj; pagal anų laikų madą išskėstais pirštais ant motinos (ir tėvo) kaktos spaudžiamos plaukų bangos; suknelių spintos aromatas. Glotnų lyg šlapią anglišką šilką atsiuntė dėdė Aloyzas, mamos brolis iš Kanados, per karą pabėgęs į Vakarus (mirė vėlų vakarą Toronto metro nuo širdies smūgio, po antkapio lenta pavožtas šalia dvylikamečio anūko). Suknelės buvo sugėrusios odekolono „Landyš“ iš tamsiai mėlyno buteliuko su gumine pulverizatoriaus pompele, kremo „Liubimyj“, bažnyčios smilkalų kvapus.
Aloyzas seniai mirė, o mamos suknelių šilką pakeitė suskrudintas štapelis ir šilta flanelė. Į laikraštį įsuktas ir skalbinių segtukais susegtas žieminių aulinukų paketėlis.
Kiti spintoje kvapai.
Į ką pavirsta senukų gyvenimas, kai iš namų jau seniai išėję vaikai? Į siūlų kamuolius iš kandančios vilnos kojinėms, į sumuštinio likutį, uždengtą lėkštele, į naktipuodį išdaužtu emaliu po lova. Regis, į vis paprastėjančius dalykus. Bet jie tik iš šalies paprasti, o iš vidaus… Po tuos klumšelius ir ryšelius tenka brazdėti dieną naktį, ypač naktį, kai reikia žūtbūtinai įsitikinti, ar polietileniniam maišely tebėra vokas, o tame voke – dar vokeliai su tremtinio ir pensininko pažymėjimais. O dvi šimtinės sūnaus atsiųstų Anglijos svarų, slepiamų čia po kilimu, čia kiaušinių lukštuose? O trijų hektarų žemės nuosavybės dokumentai – ar jie gerai paslėgti po deginto medžio Rūpintojėliu, tokia kilogramine kultuve – tai vis nepraktiškos vyriausiojo sūnaus rašytojo dovanos. Dar tos apdulkėjusios kartoninės dėžės ant spintos ir už bufeto, kurių turinys (neišpakuotas kiniškas termosas, siūlų šeivos, triacetato atraižos portjeroms ir kt.), kauptas metų metais, jau kiek ir prisimiršęs, nes jam vis dar ne laikas – ten viskas ateičiai. Geresniam laikui. Tik jis paprastai niekada neateina – „čia ir dabar“ suvalgo, kas tavo būna geriausia.
Taip, gyvenimas čia jau apsukęs ratą. Gal todėl, kiekvienąkart atvažiavus, – vis daugiau fetišų: geltona folija išpuošta Švenčiausioji Pana ir Nukryžiuotasis, įstatytas į laikraščio gniužulą majonezo indely, nučiupinėti Vickos Ivankovič regėjimai. Nes jau patikimiausia tikėtis ne žmonių, o „tiesioginės“ pagalbos. Žmonės nepatikimi. Apmauna vidury šviesios dienos. Kaimynai pavogė aliumininių puodų dangčius, naują grėbliuką… O savi vaikai…
Jautrus išbalęs paauglys su virpančiu Adomo obuoliu ir Arno Roseno balsu, gamtininkas, daręs herbariumus ir žiedavęs paukščius, paskutinėje mokyklos klasėje įstabiai vaidinęs Julių Janonį, o vėliau talentingai startavęs literatūroje – „sugriautos psichikos“ antros stadijos „isterinis alkoholikas“. Nepaliaujamas rankų tremoras… Kai ūsuota gydytoja, mačiusi visokių „personažų“ – šopenhauerių ir brajanų adamsų, – psichoneurologinėje ligoninėje jam liepia ištiesti ir palaikyti rankas, jis ne visada pajėgia tai padaryti ir uždarytas pasilieka dar savaitei. Namie, kad išpirktų savo – be kaltės kalto – kaltes, kapoja malkas ir nešioja anglis – už lovą ir valgį dirba padieniu darbininku senukams tėvams, nes jau treji metai nebeturi nei darbo, nei namų. Vakarais paupiu – pasroviui ir prieš srovę – išvaikšto nerimą. Paskui kokius du mėnesius – ramu… Bet kai vieną dieną ima tikrinti, kuri čia durų rankena tvirtesnė, jį ir vėl išgabena. Alkoholiko vyro išsižadėjo žmona, keturiolikametė podukra motinai seniai įkalė į galvą: „Jį gelbėdamos, mes tik darom meškos paslaugą, nes jo toks likimas. Pagalvok – kam mums tas tinginys, ir dar diabetikas. Juk kada nors jam vis tiek nupjaus koją.“ Kadaise didelių planų kupinas jo gyvenimas virto mažu kilnojamu, telpančiu į „Reebok“ krepšį. „Kai išgyveni save iki dugno, daiktų reikia vis mažiau.“ Visi, kurių jam dar reikia, – šiame kambaryje. Akordeonas „Weltmeister“ kelios knygos. Nė vienos grožinės (išgalvotų istorijų nebereikia, nebent nutvilkančios autentikos, bet tokios niekas neberašo), tik Lietuvos miškų paukščiai, Vabzdžiai, Ispanskij risunok ot EI Greko do Goji, Drezdeno galerija. Ties EI Greko „Diena“ ir Koredžo „Šventąja naktimi“ su šviesos stebuklu tvartelio tamsoje – skirtukai. Tik jie irgi iš anksčiau.
Ant lentynėlės – prožektoriukas be vidurių, antras – mažytis, cigaro formos – telpa delne. Žiūronai „Olympus“. Visada mėgo tokius daiktus – gerą optiką. Lizdelis su kėkšto kiaušinėliais, parsivežtas iš kadaise turėtos sodybos. Kiaušinėliai tušti, į orą pakyla nuo kostelėjimo. Polietileniniam maišely tarp lazdynų riešutų iš Linksmės kalno ir akmenukų iš Karklės – klonozepamas ir rodedormas. Insulinas… Drabužiai, kojinės, apatiniai, susitrynę nuo vyriško grumdymo pustuščiam dubeny – irgi jau apsukę savąjį ratą ir sugrįžę į tėvų podėlius – senutei mamai skalbti ir taisyti…
…Vidurinysis brolis, verslininkas, kadaise su studentų būriu išmaišęs Altajų (sesuo tada dar buvo maža mergaitė), grįžo su bravūrišku kedrų riešutų maišu ant peties ir sombreru; ant jo atbrailų – išsimainyti metaliniai ženkleliai iš visų Tarybų Sąjungos vietų. Brolis tapo geru inžinieriumi racionalizatoriumi, padarė išradimą, gavo diplomą. Tačiau pirmaisiais Laisvės metais, kai išsimokslinusios galvos tapo nebereikalingos, neteko darbo. Mąslus, bet neverslus, ėmęsis smulkaus verslo, kurį tuomet skatino kiekviena į valdžią atėjusi partija, – iš pradžių broilerių, kurie išgaišo, paskui „nebrangios antros jaunystės buitinės technikos“, galiausiai odų, kurių priraugino visą konteinerį, – jis per neatsargumą galvą palydėjo kažkur Rusijoje, Permės srityje. Niekas tiksliai nežino kur. Likimo ironija: protinga galva mainais į kailines kepures, kurios, pasirodo, buvo net ne jo. Liko tik sombreras, skolos, altorėlis ant komoduko su gipsine Marija ir žvakute. Ir kasvakarinė „Jėzaus peties žaizda“ („Buvau badomas su dygliais ir 23 kartus peštas už barzdos, galvoje buvo 20 žaizdų, 110 erškėčių įdūrimų… Kraujo lašų, kuriuos aš praradau, buvo 28 430“). Gipsinės Marijos apsiaustėlis nuo tų ritualų aprūkęs, juodas. Visa tai tara, „kad jo kauleliai ilsėtųsi ramybėje, kad jų netąsytų po laukus išbadėję Rusijos šunys“ (mama). „O gal tas vaikas dar gyvas ir gyvena su kokia juočke“ (tėvas)? Abu žino – tai absurdas. Jei jų vaikas būtų gyvas, seniai būtų grįžęs neapleisti jų senatvėje.
…Užtat jauniausias – „sugramdukas“ – atėjęs į šį pasaulį nei šioks, nei toks, mėlynais nagiukais, iš kurio, atrodė, jau nieko gero nebus, – neprapuolė. Kai vyresnieji broliai jo klausdavo (žinoma, ne be piktos ironijos ir sarkazmo, nes patiems stigo šiais laikais būtino avantiūrizmo ir drąsos), ką gi tu – bekalbis, bemokslis, nebaigęs net mokyklos – veiksi pasidavęs į Vakarus, jis atsikirsdavo: „Anglijoj dresuosiu sakalus ir pardavinėsiu arabų šeichams, bet į Lietuvą, šitą skylę, nebegrįšiu.“ Negrįžo. Jau ketveri metai ne namie. Buvo teisus – mokslo jam ir neprireikė. Išvažiavo už skolintus pinigus, mito duona ir džiovintom slyvom, rūkė prie metro susirinktas nuorūkas, turėjo tik būtiniausių dešimties žodžių žodynėlį: „nešti“, „kelti“, „stumti“, „šluoti“ ir t. t. – dėjo svarą prie svaro, bet dabar jau turi kelias sąskaitas banke. Dirba stalium ir vadovauja „12-ai leiberių – ryžiniams, babajams ir nigeriams iš Ganos“. Angliškai kerta laisvai. Laiškai namo – trumpi ir reti, nes „sukti galvą“ – ne jam, be to, ir nėra kada. Užtat nuotraukas iš „muilinės“ siunčia puskilogramiais: stiklinis „Deutsche Bank“, kurį „pats“ statė, karalienės Viktorijos rezidencija nuo Grinvičo kalvos, kur prasideda planetos laikas, transvestitas bronzinėmis krūtimis, negriukas, čiulpiantis nykštį parduotuvės „Safe-way“ vežimėlyje, ir t. t. Pats su statybininko drabužiais ir asmens identifikavimo kortele ant krūtinės tarp šimtų kompiuterių kojas užsikėlęs ant stalo su „paskutinio žodžio technika“. Povyza – kieto vaikino: štai savo purvinus „leiberio“ batus laikau ten, kur kostiumuoti biržos makleriai, atsilaisvinę kaklaraiščius, prakaituos dėl milijonų… Kai sesuo paskambino jam į Londoną pranešti apie nelaimę, jis prisipažino turįs problemų. Jei mirtų – dar galvotų („Londonas – ne Balbieriškis“), o čia – vis dėlto tik koma… Bet pasiteiravo, kurioj ligoninėj mama guli, žadėjo domėtis, jei reiks, atsiųsti pinigų ar vaistų.
Duktė ištraukia telefoną iš po tėvo vatinuko, jei skambintų iš ligoninės ar domėtųsi Londonas.
Atsiremia kakta lango. Jis barba, kai pro šalį važiuoja traukinys. Už samanojančios mūro tvoros jau avietynu virsta tėvo pusbrolio daržai. Pusbrolis mirė prieš dešimt metų – pūlinys iš kojos krauju nukeliavo tiesiai į širdį. Mama svarstė: eiti į savo amžino priešo laidotuves ar neiti. Sugėdinta vaikų, visgi nuėjo. Ir nesigailėjo. Sodybą našlė, penktoji žmona, itin pigiai pardavė šeimynai iš Prienų, ji kaip amaras nuo mažo iki didelio priglaudžia viską, ką tik kas šioje apylinkėje pasideda ne vietoje – kokį armatūros gabalą ar saulėj džiūstančius aliumininių puodų dangčius. Nespjauna nė į „vaflinį“ rankšluostį ant virvės. Bet iš šiapus tvoros, ypač šiuo metų laiku, jau lyg ir nebebūtų ką nešti. Ant plastmasinių banginio šonkaulių – polietileno skivytai. Sniege ruduoja supuvusių obuolių krūvelė – tėvo labdara juodiesiems strazdams. Jie čia nebailūs, daro ką nori. Greitai ant senukų galvų tūps. Lyg niekur nieko, matyt, pajutusi nevaržomą laisvę, atsikraustė ir akmeninė kiaunė. Tavo akivaizdoj ji stovi ant dviejų kojelių, stebėdavosi telefonu mama, palėpėj skuduruose palieka sušalusias išmatų „kulipkėles“. Pamažu čia viskas yra – baigiasi, tai yra grįžta į save, į pradžių pradžią. Ne, ne į tą ryšulinę, o į daug ankstesnę, mitinę, samanų rudumo (tokios rudos būna senos fotografijos). Į šaltį, ledą, ugnį, pelenus – pirminius elementus…
Lyg iš po žemių – tėvo pagalbos šauksmas!
Apkabinusi per pečius duktė kaip per karo dūmus išsiveda jį, leisgyvį, į kiemą… Suodina nosis. Kapituliavęs. Įveiktas šalčio ir pečiuko dūmų.
– Giliai kvėpuokit, tėvuk, – tarp jos delnų kreta karšta jo galva. – Likom dviese, tai dabar turim laikytis surėmę pečius.
„Visai praradęs nuovoką, – šmėsteli. – Ir priekinių dantų trūksta… Tikras diedas… Na ne, kol čia viskas neužgangrenavo, turiu imti vadžias į savo rankas…“
Reikia tik susirasti mamos „joptvajuką“ – berankovius triušio kailinėlius, milo sijoną, žaliąją vilnonę skepetą.
Ji be jokio vargo įkuria pečiuką. Apeina visus pašalius. Svarbiausia – jokių mistifikacijų. Daryt tik tai, ką reikia – išgrandyti prižėlusius puodus, pamerkti tėvo kelnes, vietnamietišku balzamu – „žvaigždute“ – ištepti jo karkiančią krūtinę, kol iš vidaus, pasak jo, ims pūsti šaltmėtinis vėjas. Lipnia juosta apklijuoti VEF 202 – išlūžusį langą į pasaulį, – vėl sugrąžinti šventąjį pusvalandį su avarijomis ir paros kriminalais. Tai ir bus jųdviejų – „suremti pečius“. Ką kita jie gali?
Ji kaip svečias kyšteli galvą į palaikį šiltnamį: katės nagelių sudraskytas polietileno stogas, pro plyšius prisnigę, ant šonų lopai iš kartono dėžių lakštų su šiai tikrovei kosmiškai tolimais užrašais: „Pompadour. Vengerskoje šampanskoje“ ir „Conchita. Tropical citrus from Caribbean“. Sandėliuke, kur kadaise laikytas paršiukas, – kiaura balėja ir ketaus puodas be ausies. „Garažėlis“, pašiūrė, pakrypusi išeinamoji, nuo kraigo byrančių vynuogių – „Ivanausko rastinukių“ – išrašaluoti takai.
Ne, dar nepamiršta, kokie šio išaugto pasaulėlio kodai. Kaip prieš naktį čia reikia skubėti tarškinant kibirais (kiek tos liuobos priemiesty – kelios vištos ir šuo su kate, užtat kiek turi būti brazdesio). Nešina šutintų bulvių ir perlinių kruopų kibiru, palinkusi į priekį su skaros stogeliu virš kaktos, garų debesy pati kažkokia mitinė, ji iriasi per kiemo tamsą į rūsį po namu, kur bulvių kapčiuj – sugalvok tu man! – žiemai įkurdintos vištos. Tik kai peržengia slenkstį ir graibo elektros jungiklio (dar nepamiršo, kur jo ieškoti?), visi kodai išnyksta. Kažkas iš už nugaros suima ją už plaukų, atlošia į priplėkusią tamsą ir laiko tol, kol širdis nukrinta į pilvą ir baimė ima skobti vidurius. Išspjaunama lauk dar spėja durimis prisiverti pirštus…
Šaltis, speigas, naktis grūda stiklą, ir niekas čia tavęs nesiruošia gailėtis.
Vakaruose virš gelžkelio – įšalęs purpuras, topoliai su varnų lizdų juoduliais, šis vaizdas kadaise kaip adatas į panages varydavo ilgesį. Žūtbūt iš čia išsiplėsti. O dabar – sugrįžti. Tačiau nebegali, nes tu – nebe ta. Ir viskas kitaip. Ir tas gerai pažįstamas skausmas pakaušyje, kai žinai, kad niekada nebuvai ištrūkusi (niekas neištrūksta) iš optinio taikiklio, o kulka, lekianti per metus, jau seniai prisivijusi. Skalpas nuplėštas?
Nejauti pirštų kaliošuose, veido po skaros stogeliu – toks šaltis. Bet juk tai ne šaltis. Tai miegas, antrinė tikrovė, iš kurios ištrūkti neturi nei valios, nei jėgų (nei noro). Lengvas paralyžius, kai myli, kenti, neapkenti, net bijai giliai vidun įtrauktomis nervų galūnėlėmis, t. y. kai metų metus nebegyveni. Esi, bet – nebesi. Kas tai?
„Jei tyčia prišalčiau ranką (ar liežuvį) prie geležies taip, kad reiktų atplėšti, gal – nubusčiau?“
Bet pirštus prišąla ne ji, o tėvas. Ir nė nejunta, nes turi ruoštis nakčiai: patiesti Tuzikui senas treningines kelnes (kad nuo šalčio nesukvailiotų) ir įpilti į dubenėlį „ubaginės“, paklebenti sandėliuko durų spyną, uždengtą tolio atraiža, atsinešti žagarų, slapčiom prasegus antuką ir dėl visa ko apsidairius nusišlapinti šiltnamy į skardinę su pjuvenomis, kur pavasarį mama diegia agurkus. Viską reikia daryti kaip visada.
Kaip du pagaliukai – vienas aukščiau, kitas žemiau – už sieto tvoros jie turėtų atrodyti iš tolimųjų reisų traukinio, kai jis pralekia pylimu, išgaląstais ratų peiliais raikydamas bedugnės tamsą. Nutoldamas pavožia juos po violetiniu dangumi sodyboje – ištaršytame kuosos lizde. Ir staiga nežinia kokių jėgų katapultuojama iš tos antrinės tikrovės ji užuodžia šaltį, prisimindama jo tikrąjį kvapą. Tikrus visko – sniego, rūdžių, pjuvenų, medine piestele grūdamų pipirų, laurų, vanilės, muskatų kvapus… Suleistų dabar dantis į geliantį obuolį iš po vatinės antklodėlės sandely, kur kietai slūgso supelijusių plunksnų ir bičių pikio kvapas, o pro kumščio dydžio langelį pripustyta smulkiausio sniego. Kaip tas Bitės Vilimaitės iškrypėlis geležtės veidu, įsidėjęs į burną geidžiamo berniuko paltelio sagą, atsikąstų į skritulį sulydyto vaško, išliežtų ant miltuoto cemento papiltą rašalą. „Noriu namo…“
Regis, jau jie ir apsiliuobę. Su šalčio tumulais į priebutį įleidžiama katė ir užrakinamos laukujės durys. Tėvas dar užkabina milžiniškus kablius viršuj ir apačioj. Šautuvo apsiginti jie neturi. Užtat guminis pagaikštis su švino rutuliuku ant galo Lietuvai atgavus nepriklausomybę jau visada atremtas priebučio kampe. Taip, jų gerai užsibarikaduota nuo šalčio ir banditų.
O čia, viduje, – nuo savęs?
Nuščiuvęs ir nusižeminęs tėvas kiūto savo įprastoj vietoj po rankšluosčiais. Beretė, ta vyskupiška kasdienybės mitra, kurią jis nusiima tik eidamas gulti, pagarbiai padėta ant kelio. Kol buvo šalta, visi daiktai ištuštėjusiuose namuose atrodė tolimi kaip nekūrentoje bažnyčioje. Dabar ir vėl arti, nes dusliai pokši pečiukas ir traška šiluma, gerdamasi į virtuvės orą – nekarštą vilną. Kampe, statinaitėje, paslėgti akmeniu jaukiai bezda kopūstai. Aplinkui triūsinėja duktė, ir jis nebevienišas. Tik tas gruzdesys krūtinėje: šalčio įpūsta sausa ugnis plečiasi, laižo alveolių šiaudelius, treškina bronchų šakeles, kol imi dusti. Bronchai, sako susirūpinusi duktė. Bet tai ne bronchai, jis net supyksta, nes geriau žino, – kas ten jo krūtinėje treška. Tai mirtis vaikšto – pirmyn, atgal. Lūkuriuoja. Neskuba. Įsikraustė ir dabar visada drauge. Kartu kasa sniegą, kartu šlapinasi šiltnamy į pjuvenas, kartu atsigula į lovą. Prieš aušrą prislenka taip arti, draugiškai atkišdama ūsus, kad jis turi keltis ir padaryti tamsoje tris yrius rankomis ir keturis kartus įtraukti ir išpūsti orą pro nosį. Tada ji – labai nenoromis – atsitraukia.
Jis beveik tikras: jeigu ją, jo senutę, mirtis pasiims su savimi, tai tik ne iš ligoninės, o iš namų (visus pasiima tik iš namų, nors mirštama dažniausiai ligoninėse), kur per tą savaitę, kol jos nebuvo, ji spėjo pavirsti – druska, vandeniu, visais namų apyvokos daiktais. Siuvimo piršteliu.
Daktarai sako: vilties mažai, bet reikia laukti. Jis – laukia. Tik kas ją, klajojančią tarp „čia“ ir „ten“, galėtų sugrąžinti? Kai žiūri iš taip toli ir iš taip aukštai, kaip ji turbūt dabar, daug kas atrodo kitaip… Vaikai jau išsibarstę kas sau. Kas gyvas, kas miręs. Jis – senas diedas Parkinsono apsėsta galva. Širdimi didumo sulig veršiuko – atsisako širdies raumuo. Maudžiančiais kiaušeliais – prostatitas. O dar zvanas kairėj ausy… Kai taip išrūšiuoji save dalimis – ne kažin kas, nors visuma ir traukia. Naujus dantis – kompensaciją iš vokiečių už kastus apkasus, slėptą užsukamame stiklainy po balkiu, – rado ir per gerklę praleido jo vyriausias sūnus. Pragėrė kaip ir dingusiojo brolio paltą. Niekšelis.
Ir vis dėlto dabar, šią sunkią valandą, tėvui labiausiai trūktų kaip tik sūnų. Dukters, tokios lapės, norinčios skaityti jį kaip atverstą knygą, privengia. Be to, dukterį bet kada prisišauksi, ji, nors ir toliausiai būtų, – visada po ranka. O štai sūnūs… Vyriausias, Kazys, paskambinęs iš ligoninės – žinai jau kaip „Tėve mūsų“ – paprašytų ne duonos, bet cigarečių, pačių pigiausių, be filtro, nes cigaretės – dabar jo duona. O paskui: susimildami, paimkit mane iš čia. Čia suvežti nušašę, trenkti, surankioti iš griovių ir pakrūmių, degradai… O aš ne toks, aš – subtiliausių jutimų žmogus. Tokiems kaip aš čia perlaužia stuburą… Bet namo jį, – čia jau tėvas būna kietas, – pasiimti galima tik išgijusį. O į tą, iki dugno išvalgantį ligoninės putros dubenėlį ir mandagiai prie vežimėlio su sriubos ir makaronų kibirais paprašantį dar, paskui per televizorių „drauge su visais taikiai žiūrintį“ poną Byną, jis atvirsta sunkiai. Sugniaužęs kumščius ir grieždamas dantimis, – nuolat pasiruošęs gintis, nors ir taip nuo jo visi laikosi atokiai. Arba jis štai, sako, visai „išjungia save iš tinklo“ – suka ant piršto metalinį karpuotą ratuką ir nei su psichiatrais, nei su jauna palatos gydytoja nebendrauja („Nė už ką iš savo puikybės nenusižemina iki savęs“, – Alkoholinių psichozių skyriaus vedėja). Nakčiai paslepia tą ratuką po pagalve arba suspaudžia delnuose tarp kelių – dėl jo užmuštų žmogų.
Bet kai pasibaigus gydymo kursui tėvas ir motina atvažiuoja jo pasiimti, jis pasitinka juos prie durų jau „nekenksmingas nei sau, nei aplinkiniams“, plačiai šypsodamasis, papilnėjęs. Kitas žmogus! Sesutės liudijimu, iš pat ryto į polietileninį maišelį būna rūpestingai susikrovęs šlepetes, treningą, dantų šepetėlį (aštrių daiktų ten įsinešti neleidžiama). Išsaugotas aukso vertės cigaretes išdalija tiems vargšams – „ligoninės kamščiams“. Nes jis pats čia pateko per apmaudžią klaidą. Jo diagnozė visai kita – unikali. Ir tik jis pats ją gali nusistatyti. Čia pat išbučiavęs motinai krumplius, kimiu balsu (jis jau nebetiktų Juliui Janoniui) pasižada niekada daugiau nekelti rankos. Nei prieš ją, nei prieš save. Jei reiks – koduosis. Bet to ir neprireiks, nes nuo šiol jis pats kontroliuos situaciją…
„Iki kito karto. Minkštapautis, bevalis, – atlaidžiai, su meile galvoja tėvas, – bet jo jautriausia širdis.“
Kiečiausią, matematiko, galvą turėjo vidurinysis – Povilas. Tačiau vieną dieną jis dingo. Policijoj jiems padėjo tuo, kad patarė nesistebėti: daug kas dabar išeina iš namų ir negrįžta – toks laikas. Būrėja prie Vilniaus, pas kurią jie eilės laukė dvi savaites, už „Jacobs“ pakelį siūlė patikrinti, ar į kurį nors pagalvį neįsiūtas raudonas raištelis. Per pažįstamus susirastas ekstrasensas kelias minutes sėdėjo užsimerkęs ir sąsiuvinio lape užrašė jų sūnų matąs „vertikaliame stovyje“. Policija su milicija dar kurį laiką susirašinėjo, bet veltui Byla baigta. Arčiausiai savo vaiko buvo tik motina, dukart susapnavusi jį nuogą už baltos paklodės, šiaudinėm lūpom šnabždantį: „Man šalta… “ Tačiau sapne juk dažniausiai nesusiproti nutverti siūlo galo, išklausti, kas ir kaip. Prieš sūnaus dingimą ir jis sapnavo, kad iš karvės mėšlo daro papločius. Kad būtų tada žinojęs…
Sakoma, Laisvės metai, kaip karas ir pokaris, susirinko ir dar renka savo aukas. Vyriausiasis, vidurinysis… Bet jiems dar liko trečiasis… Šis tikrai turėtų paskambinti, nes vienintelis neprapuolė. Iš pradžių Italijoje – prie picų, dabar Anglijoje – prie statybų. Kad tėvai neilgtrukus Londone valgys anglišką bekonieną su pupelėmis ir dairysis pro dviaukščio autobuso langą į Bakingamo rūmus, rašė ką tik nuvažiavęs. Neberašo seniai. Užtat telefonu vis žada neduoti pražūti toj sukčių Lietuvoį. Per du kartus atsiuntė 200 angliškų svarų. Tėvui Kalėdų proga – languotas šlepetes su teddy bears, o motinai – škotišką pledą. Iš Romos atsiuntė rožinį, išmirkytą rožių aliejuje, šventintą Šv. Petro bazilikoje. Tuo rožiniu motina prašė apipinti jai rankas, kai mirs.
Taip, į šitą vaiką jie kabinsis. Tik dėl vieno dalyko neramu… Atsitiktinai per kitus žmones sužinojo, kad jų sūnus Londone – ne Saulius Milušauskas, o Baltarusijos pilietis Miroslavas Pečiui. Tas Pečiui, – kantriai telefonu aiškino sūnus užkampy tarp varnalėšų gyvenantiems tėvams, – tai teisė gyventi ir dirbti Didžiojoje Britanijoje kaip pabėgėliui nuo režimo. Plius nemokamas būstas. Anglai gerbia visokius išvietintus: čigonus, albanus, Kosovo pabėgėlius. Saulių Milušauską jie kaipmat deportuotų. Tad dėl šventos ramybės jis su pasu užsiūtas už striukės pamušalo, o štai legalas Miroslavas Pečiui gyvena sau, dirba, valgo anglišką bekonieną su pupelėmis, ir jam viskas dzin. Tenykštis Rusijos žydas už 100 svarų konsultuoja, kaip tuos anglus, beje, biurokratus kaip reta, mulkinti, kada jiems sakyti tiesą, o kada meluoti, kol bus nustatinėjama jo tapatybė – iki teismo, o paskui gali paduoti apeliaciją. Žodžiu – kaip vilkinti ir laikytis to baltarusio skūroj kiek galima ilgiau. „Spausiu iš šitos šalies, ką galėsiu, ir dar jums pagal galimybes padėsiu, tik nespazmuokit“, – rašė sūnus. Bet rašyti laiškus jam griežtai užgynė. Nes laiškas su atgaliniu adresu – tai jau įkaltis. Verčiau skambintis. Bet tada, vėl svarsto retapėdis tėvas, visas naujienas savo vaikui turi išberti greitakalbe: kas gimė, kas mirė, kas su kuo išsiskyrė, kas ką papjovė. „Tu tik kalbėk, – kaskart ragina sūnus, – įrašinėju, o išsišifruosiu aš viską paskui“. Bet senukui tėvui patiktų vakare po darbų atėjus į kambarį kojos nykščiu spustelt toršero mygtuką ir išsitraukus dėžutę nuo „Kauno asorti“ su vokais neskubant – pasukant galvą – pakeverzoti šį bei tą. Paskutines naujienas. Pavyzdžiui, kad Perliubo gerklę graužia vabaliukas, o ūseliai jau net skrandy kyšo. Kad Lietuvoj dabar visokie po namus ir butus vaikšto, išmaldos prašo, o po suubagautais duonos kriaukšliais kirvius terbose nešiojasi ir t. t., ir t. t. Pabaigęs „Pas mus jau ruduo įsivyravo, likom kaip du pustelninkai tik su Tuziku“, ant voko būtinai užrašytų atgalinį adresą: Milušauskui Antanui, Sąnašų g. 2. Nes laiškas be atgalinio adreso – iš niekur.
Tokie tad jo sūnūs, galvoja susigraudinęs. Jie – kaip jis. O duktė? Jis visu kūnu – kaip akmeninis svečias – pasisuka į dukterį. Motinos dukrelė… Jos abi susimokiusios pūsdavo jam į akis arabus, kad tik jis niekur nesikištų. Ir ką užgyveno? Dvejas skyrybas, apie kurias, kaip ir apie vedybas, būdavo pranešama jau po fakto. Lapės raudonumo plaukus. Ką tikro, vaikeli, aš žinau apie tave?
Duktė atsmaukia ant sprando skarelę – nei jauna, nei sena. Be amžiaus. Tikrai neaiški – Agata Kristi svarainių suplėšytom pėdkelnėm. Palaižo privertą smilių su sukrešėjusio kraujo pusmėnuliu palei nagą. Kas galėtų tėvuką paguosti, galvoja šypteldama sau, kad ne veltui jo kadaise vytine šmaukščiota per plikus pakinklius: „Išvarysiu aš tau tuos lepus!“ Senas ketaus puodas be ausies sandėliuko tamsoj ją, sugrįžusią, peršvietė lyg rentgenas. Tame negatyve, tėti, ne kažin kas – šviesios dėmės, patamsėjimai: džiaugtasi, springta ir dūsta nuo laisvės. Spjaudyta kraujais. Gyventa. Bet, matyt, netoli nuo šitos pagelžkelės nubėgta. Tiesa, būta šiokių tokių laimėjimų. Bet stigo uoslės laimei. Moteriško instinkto, sakoma. Užtat turėjo gyvenimo idėją – kūrybą ir troškimą bet kokia kaina išlikti savimi. Dėl to nesirinko draugų. Iš karjeros šaipėsi. Provokavo likimą, medžiodama potyrius, momentines pažintis ir sueitis… Kad išsipirktų laisvę, absoliučią laisvę nuo aplinkybių, bastėsi po Europą, rekomenduota tokio Patriko, lenko, gramdė klozetus Pietiniame Londone, rinko kušplaukius iš indo Kutapeno viešbučio vonių ir lovų, kol „Royal Hotel“ indų plovykloje išvirė rankos. Bet nieko neišsipirko, o idėja sunyko… Tiesa, buvo sutikusi žmogų, paskui kitą, kaip vėliau paaiškėjo – ne tuos. Dėkojo likimui, kad išsisaugojo ir nė nuo vieno jų nepagimdė vaikų. Bet kad kalkuliuodama ateitį ir vis neišsibarstydama kažkam, kas nebuvo vertas tokios aukos, apsigavo visu savo gyvenimu, – suprato per vėlai. Būdamas tik savimi, dažniausiai lieki be nieko…
– Reikia kaistis arbatą, tėvuk, atsinešti nuo aukšto lašinių.
Ant aukšto sūkuriuojančiam šalty su vasaros sutra, susigėrusia į kandėtus kailinius ir krapų barzdas virš galvos, duktė atsitupia ant stiklo vatos plako. Saldžiai maudžia nuo šalčio ir vandens raudonas iki alkūnių rankas. Palaižo tamsoje peršinčią odą. Bet juk tai ne oda, o šiurkšti namų faktūra, kurios taip ilgėjosi.
Noriu namo.“
Tu kaip driežas, kuris ėda savo uodegą, pagalvoja plikydama arbatžoles. Arbata, kurią kadaise parvežei, čia kvepia nebe apelsinų žievelėm, bergamotėmis, citrinžiedžiais, o stalčiuko trupiniais, špagato ritinėliu, apvarvėjusiu žvakigaliu. Tas kvapas, atsimušantis į gomurį ir karštom srovelėm išeinantis pro šnerves – tamsus, veninio kraujo spalvos. Tu – namie. Ir vis dėlto susėsti šįvakar su tėvu užstalėj tik dviese – sunku. Lyg dalyvautum akistatoje ir lauktum, kol būsi atpažintas įvykdęs nusikaltimą, o nusikaltimo sudėties – taigi nėra. Tiesa, į tėvo klausimus ji niekada neturėdavo reikiamų atsakymų, nes gyveno ne taip, kaip reikia, – užsižiebdavo kaip degtukas ir, trenkusi durimis, išvažiuodavo. Juodu kariavo, pešėsi „dėl tuščio maišo“ (mama)… Bet dabar, kai ant kortos pastatyta bemaž viskas, užprašyta aukščiausia kaina – kiekvienas žodis gali būti ne laiku ir ne vietoj. Mirtinas. Tad verčiau tik valgyti. Kišeniniu peiliuku tylomis kabinti sviestą ir tepti ant batono riekės. Praskėlus peiliuku kaulą iščiulpti smegenis. Plutele švariai iššluostyti lėkštutę. O jei jau ir kalbėti, na, tai tik apie tokio Mickos karvę pasiutusios lapės iškąstu speniu, apie šešką, nuėdusį Raibei galvą, dar apie savo jaunas kepenis pragėrusį Anglinio sūnų. Ir jau visada geriausia – apie prakeiktą valdžią, kuri tik ir daro, kad paprastam žmogui būtų blogiau. Tie apsirijėliai, sukčiai, „piderastai“! Tėvo galva su atkragusiu žilų plaukų kuokštu ima kretėt, žvilgsnis iš po antakių vielučių blaškytis po stalą, kol susifokusuoja į kišeninį peiliuką – juo skiepydavo kriaušaites, įskiepijo net obuolius „Kokso pomona“, peiliukas toks universalus, toks patikimas (vokiečio darytas!), kad galėtų būti panaudotas ir kitkam – ranka, jopikumat’, nesudrebėtų.
Staiga tiesiog akyse ant tėvo pirštų išpampsta pūslės. Vis dar susierzinęs jis numoja ranka: et, niekai. Bet prieš dukterį, ryžtingai atsistojusią, mačiusią, ko gero, ir šio, ir ano, nepasišakosi, ir jis norom nenorom atkiša drebančias rankas marga kaip putpelės kiaušiniai oda… Adatėlės – suturėtos senuko ašaros (kad tik neišsidavus!) – bado paraudusios nosies galiuką. Kol duktė, nuleidusi galvą, bintuoja, jis niekaip neatsistebi, kad jos plaukų pašaknės po tuo lapės rudumu jau beveik žilos. Pala, pala, tai kiekgi čia dabar jai tų metų – jei taip tiksliai paskaičiavus? Kokie trisdešimt ketveri. Ar net trisdešimt septyneri. Keturiasdešimt dveji?! Ajajai, kaip greitai laikas bėga…
Šnirpščiodamas nosimi, suprask, kaltas (Kur pragaišino jos penkerius metus? Ir visas jo paties gyvenimas jau – į rūrą?), tėvas žiūri pro šalį į pelenų kibirą, paskui neištvėręs rodo dviem apibintuotais balvoniukais: gal po kilikėlį? Kad atlėgtų įtampa ir nurimtų skrandžio spazmai. Deja, „kilikėliai“ namie uždrausti, kaip ir skutimosi losjonas ar skruzdžių spiritas, net bičių pikis skrandžio opoms – sausa. Bet juk dar niekas neuždraudė „dropų“!
„Dropai“ – tai, aišku, magija. Fizika ir metafizika. „Dropais“ Suvalkijoje po karo vadindavo lakųjį eterį, skirtą nuskausminti, kontrabanda iš Eitkūnų gabendavo plokščiuose buteliukuose ir lašindavo ant cukraus vietoj alkoholio. Jei koks lašas netyčia nuvarvėdavo ant grindų, katė toj vietoj išlaižydavo baltą dėmelę, o jeigu kas surizikuodavo gerti taurelėmis ir paskui užsirūkyti papirosą – ugnis stulpu šokdavo iš burnos. Vanduo jau nebegalėdavo pagelbėti – „kad užgesintų gaisrus, vyrai tais laikais myždavo kits kitam į gerklę“ (močiutė)… Eteris, kaip ir žibalas, išnyko, o „dropų“ galia atiteko paprasčiausioms mėtoms ir valerijonams. Bet stebuklas išliko – vaistas nuo žarnų susimazgymo ir agurkų miltligės, nuo visokių didelių bobų, miegant palinkstančių virš lovos, ir juodo kostiumuoto vyro raudonais akių vyzdžiais, vaikštančio koridorėliu pirmyn atgal ir murmančio: „Čia mano žodis bus paskutinis…“ Nuo maniako Vilniuj (vakar jis jau pastebėtas Kaune). Nuo negimusių anūkų. Nuo nelaimių. Nuo per didelės laimės. Tėvas kaip nusenęs magas po virtuvės šviestuvo gaubteliu buria virš aptrupinto stalo – lašina „dropus“ savo vaikui. Abu žino – tai kyšis iš baimės, sumišusios su visad giliai slėpta meile, kad tik jos nebūtų parodyta per daug, nes nuo per didelio gerumo vaikai genda. Jis žinojo, kad ateis laikas, kai liks vienas – kada nors visi lieka po vieną, – bet neįsivaizdavo, kad ta tuštuma – begarsė, besvorė – su tokia jėga spaus ausų būgnelius ir knežins kaulus. Duktė iš už nugaros apkabina tėvą, nustebdama, kad po tuo darbiniu balakonu jo jau tiek, kiek paukščiuko…
…Kada nors, keliaujant iš vienos spiralės įvijos kiton, iš vieno būvio į kitą, pro ausis švilpiant ugniniam vėjui ir grumant baltai šviesai, kurios galybė trupins kalnus, tarp nedaugelio dalykų, išsinešamų į „ten“ bus turbūt ir „dropų“ kvapas, iš skruzdžių šlapimo rudumo dėmelės… Dar – kiaušinio lukštas, įšalęs į sniegą. Liesas ražas, suveržtas aliuminio viela, tinkamas jau tik sniegui nuo batų nudaužyti. Gyvsidabrio rutuliukai po ledo pluta – ir per didžiausius šalčius neužkrešantis šaltinis. Moliūgo žiedas kaip ančiuko plaukmuo. Pleistro juostelė su cheminio pieštuko užrašu: „Juodieji serbent. 1989.“ Kreivi kadaise lošto „Tūkstančio“ stulpeliai seno laikraščio paraštėje po inicialais A., P., S. (P. jau ir kauleliai sutrūniję, S. užpernai mirė, A. dar kabo ant plauko, bet kažin ar ilgai). Smulkmenos. Ir – nieko iš „gyvenimo knygų“ su siužeto vingiais ir „dešimtmečio pasiūlymais“. Iš buvimo „ant balkono atbrailos“ įspūdžių ir kančių didybės. Nieko iš to, kas, rodos, buvo taip svarbu.
Kai tėvas jau beveik nesipriešina, kad jam būtų numazgotos kojos (žinoma, tai nereikalinga prabanga), kažkas pabeldžia į laukujes duris. Taip negarsiai, kad gal jiems tik pasigirdo. Kaimynas? Vagis? Tėvas dar nežino, kad tas kažkas – tai jo likimas, ant kurio nė Tuzikas nesulojo, o likimas, žinia, nesinaudoja elektros skambučiu – beldžia krumpliais…
Iš tolo, kad negautų per galvą kokiu įnagiu, senukas stebeilija pro ledu užburbėjusį langelį: reiks paklaust Tuziko, niekšelio, kas jį šeria ir kam jis turi padus laižyt. Kas ten tokį vėlyvą metą?
Begalvė žmogysta anapus lango šalty prašneka jauniausiojo sūnaus balsu…
…Glėbesčiuotis tamsioj priemenėj tarp kibirų per ankšta. Ir jų mažasis su šalčio aura, dar ne visai realus, jau stovi priešais koridorėly ašarotomis nuo vėjo akimis. Aukštesnis nei išvažiavo. Patirties išbaigtais bruožais. Nuskeltu priekiniu dantimi.
Anglas, sako susigraudinęs tėvas. Nu tikras anglas.
Jis pats per tuos metus, kol sūnaus nebuvo, nuaugęs žemyn, norėtų pasakyti ką nors itin svarbaus savo vaikui, pasirodžiusiam kaip tik laiku, nes, žiūrėkit, jam jau ruošiasi kojas mazgot, gal jau ir numyždint, po perkūnėliais, užsimanys?! – rūstus žvilgsnis adresuotas dukrai. Bet atskubėjęs Parkinsonas tuoj sutrauko balso siūlelius ir tėvas, išlukštentas iki apatinių, mindžikuodamas pamėlusiom kojom, dusdamas sukuksi.
Tačiau Saulių hipnotizuoja – katinas ant kuruoto baldakimo fotografijoje virš sieninio kalendoriaus, įtupdytas ten „dėl grožio“. Paliko jį išvažiuodamas. Rado sugrįžęs. Neįtikėtina.
Vadinasi – namie.
Nusimetęs pūkinę striukę – kosmonauto skafandrą, bet nenusiavęs batų–šarvuočių, su kuriais apkeliavo Škotijos fortų griuvėsius ir pilis, liesas kaip mūka atsisėda plačiai išžergtomis kojomis. Į šitą margų lovatiesių ir Jeronimų ant palangės tirštymę jis nupuolė tikrai iš kosmoso. Stalas salonėly, nors ten ir šalta, ir žaliais išlydžiais spraga įdrėkusi prieblanda, jau padengtas. Tėvas pats neša raugintus agurkus, ir jo, senuko, subliūškusiuose blauzdų kapšeliuose – vėl po kietą raumenų kamuoliuką…
Bet Saulius tik išgertų. Mosteltų taip, kaip jiems nė nesisapnuoja. Nes jis ne iš kosmoso – ne iš Londono, o iš Vilijampolės… Jau nuo vakar Lietuvoje… Savo love story kraupinti juos gal dar ankstoka…
…Once upon a time („seniai seniai“) Londone viename alaus vakarėly jis susipažino su Verute. Vera iš Kauno. Ji atėjo, kai jis jau rengėsi išeiti ir susirietęs prakaitavo bandydamas apsiauti naujuosius batus. Elegantiški anglų džentelmeno batai, geriausios rūšies odos, tamsiai rudi, iškrėtė kiaulystę – staiga netiko po alaus atsipalaidavusioms kojoms. Šeimininkai, jauni ir nuoširdūs lenkai, gyvenantys tame pusrūsyje kaip stotyje, miegantys dviem aukštais, neturėjo specialaus batų šaukšto ir siūlė savus sportbačius pareiti namo. Bet štai pasirodė ji, šypsodamasi atnešė iš virtuvės… sriubinį šaukštą, ir problemos kaip nebūta. Per tą šaukštą jie ir susipažino. Pirmasis įspūdis buvo labai stiprus. Kažkoks gauruotas. Išvydęs kojinės tinklelio prispaustus jos neskustų blauzdų plaukelius, jis iškart suprato, kad tai – ne kokia nors barbė, o tikra moteris. Be to, ji turėjo tarpelį tarp priekinių dantų, o tarpeliai jam visada reiškė – aistrą, sėkmę, pinigus. Kaip tik tokios moters jam ir reikėjo. Jis neapsiriko: šešiolika metų vyresnė Verutė buvo energijos kamuolys, sugebėjo dirbti trijuose darbuose ir nepavargti. Indas, viešbučio savininkas Glosterio gatvėje, net nenorėjo jos išleisti iš darbo, o futbolininkas Patrikas Viera, puolėjas iš „Arsenalo“, kuriam ji suplukusi kambarėlyje po laiptais išlygindavo šimtus marškinių (ir nepavargdavo), dovanodavo bižuterijos. Kalėdoms – violetinę skrybėlę su aguonomis, nes Anglijoj moteris be skrybėlės iškilmingomis progomis – tas pat, kas be galvos. O progomis, juo labiau iškilmingomis, Verutės niekas nelepino. Lietuvoje ji turėjo du sūnus ir labai žiaurų gruziniško gymio ir temperamento vyrą (su juodų plaukų ežiuku ant nugaros), laimei, buvusį, kuris mušdavęs ją „su pasiilsėjimais“, o po skyrybų piktybiškai nemokėjęs alimentų ir dar grasinęs – jei kas, pakišiąs po velėna. Bet vaikai jį kažkodėl mylėjo. Norėdamas palenkti vaikus į Verutės pusę, Saulius dvejus metus iš Londono siuntė pinigus jos sūnų Dareko ir Juleko 42 ir 47 dydžio batams, muzikos centrui, jos brolio bizniui – investavo į jų su Verute ateitį jau čia, Lietuvoje. Verutė, stebinusi jį sumanumu, irgi sukosi kaip ratuota bitelė. Į jųdviejų nuomojamą kambarėlį pusrūsyje grįždavo medum aplipusiom kojelėm (apsijuosusi juosmenį – viešbučio rankšluosčiai, paklodės, specialiai įsiūtose vidinėse kišenėlėse – pusrytinis marmeladas ir sviestas, razinos, veidrodžių ir baldų blizgikliai, žodžiu, viskas, ko tas indas buvo turtingas). Kol kartą nebegrįžo. Ją sučiupo apsauginiai, kai iš kulinarijos mokyklos, kur dirbo indų plovėja, apatinėse kelnaitėse ir už liemenėlės su pastandinimais bandė išsinešti sidabro šaukštelius. Niekas niekada nebūtų susekęs – Verutę per gyvenimą vedė šuns uoslė ir šeštasis pojūtis, – bet įskundė bendradarbė lenkė, irgi nešusi ką galėjusi, tik kitą rytą jau turėjusi išvažiuoti namo, į Krokuvą, tad tądien, suprantama, ir nebedirbusi. Migracinės tarnybos pareigūnas Verutę atvežė į oro uostą su darbiniais drabužiais kaip nusikaltėlę, pakeliui sustojęs tik paso iš jos namų paimti. Tuo metu jis – Miroslavas Pečiui – dirbo šešioliktame banko aukšte ir joks pojūtis jam apie nelaimę nieko nepranešė. Apie įvykį ašarodama vakare jam papasakojo kita lenkė – kaimynė anos, kuri įskundė, geriausia draugė… Sulig ta diena išbluko Londono gatvių spalvos, o karališkų parkų tvenkiniuose išgaišo antys. Sėdėdamas Soho parkely, kur juodu su Verute, išsiavę batus, valgydavo „snikersus“ ir „marsus“ ir žiūrėdavo, kaip anglai, neskaičiuodami minučių, šneka mobiliaisiais telefonais, jautėsi apiplėštas. Vidury šviesios dienos. Jį apiplėšė suvokimas, kad visų pinigų vis tiek neuždirbs, be to, didieji cirkuliuoja kitais, jam neprieinamais kanalais. O antra – jis prarado Verą, kartu su ja – tikėjimą, viską, dėl ko čia buvo atvažiavęs.
Po mėnesio, neištvėręs nežinios (Verutė neatsišaukė nei telefonu, nei laiškais), nusipirko autobuso bilietą į Lietuvą. Pramiegojęs Vakarų Europą, nubudo Lenkijoj, Varšuvos autobusų stoties laukiamojoj salėj. Kai čia, atkirtę įėjimus, jį apsupo penki ginkluoti rusai – civiliai kariškių veidais. Keli pavieniai keleiviai – vyras, moteris ir senutė – buvę toj salėj, išsinarinę sprandus žiūrėjo pro langus. Jis metėsi laukan, bet ten jo laukė dar keturi. Ir čia jau jį apšvarino iš tikrųjų. Sovietinės kariuomenės likučiai, atkūrus istorinį teisingumą, negrįžo Tėvynėn ir gaujom rezidavo miesto autobusų stotyje, turguose ir kazino. Kai vyriausiasis, veikiausiai praporščikas, spardė į kelius (Ne diorgaisia, zdes nami vsio kontrolirujetsa), kiti trys rausė lagaminus. Dovanos ir drabužiai jų nedomino, jiems rūpėjo tik paskutiniai du tūkstančiai svarų, kurie jam dar buvo likę. Užtat jie laikėsi „garbės kodekso“ – neatimti lietuviškos šimtinės ir angliškos smulkmės, taip pat trijų butelių „Black Jacko“ – „skausmui nuskandinti“. Taip, jie humaniški, bet jei jis, neduokdie, to neįvertintų ir sumanytų skųstis policijai ar atstovybei… Būtų sukaltas artimiausiam skersgatvy. Peršauta kelio girnelė. Atmuštos kepenys. Nes jie kartu su policija kontroliuoja pravažiuojančiųjų srautus ir surenka – „privalomąjį keleivio mokestį“… Likęs vienas su išprievartautais lagaminais, Anglijoje matęs ir šilto, ir šalto, jis vis dėlto išsivėmė už šiukšlių konteinerių ir tvirtai apsisprendė pirmiausia važiuosiąs ne į namus, o pas Verutę. Ji, kaip ir jis, buvo ištvėrusi tą patį – riekę duonos ir tris slyvas per dieną. Reketą. Viską.
Susirado ją nesunkiai. Tik ne mūriniame name su stikline veranda ir olandiškais medeliais keraminiuose vazonuose, o kažkokiame 12 butų žiurkyne su vaitojančiais laiptais. Daug kas ten buvo ne taip, kaip jam pasakojo… Pirmiausia Verutė neturėjo savo namų. (Kad už jo pinigus brolio vardu jau buvo nusižiūrėjusi butą naujajame mikrorajone, sužinos vėliau.) Gyveno pas motiną. Ši su čigoniškai užrišta gėlėta tikro šilko skarele ir auksinių auskarų – širdelių nutęstais ausų speneliais ramdė kalę su šuniukais ant patiesto seno palto. Aprūkusios lubos, muzikos centras, užverstas skarmalais, lašo formos prancūziško konjako „Otard“ butelis ir audinių kailiniai lovos kinyje vietoj apkloto – viskas čia liudijo, kad pinigų šiuose namuose niekas nekiša į kruopas ir nekonservuoja užsukamame stiklainyje – pro vienas duris jie nesunkiai jėję pro kitas dar lengviau išeina. Staiga iš užkrosnio išskrido rubininė-smaragdinė papūga Roma ir suriko jam į veidą: „Durrrnas…“ Bet labiausiai jį pribloškė Verutės sūnūs. Mėlynakiai skustukai su auskariukais nuotraukose – juos jis jau mylėjo beveik kaip savo – regis, būsimi recidyvistai: prikišę petardų susprogdino aklos senutės krosnį, laužėsi į svetimas mašinas, vogė iš sodo namelių… Tikri savo tėvo sūnūs, tėvo, kuris, pasirodo, sėdėjo kalėjime ir kortomis ten pralošė savo mažąjį pirštą, bet tebebuvo šeimos galva ir visiems vadovavo…
Apmautas, neatgavęs pinigų, infiltruotų į Verutės giminės buitį, apstumdytas Verutės brolių, kurių ji irgi turėjo ne vieną, kaip anksčiau sakė, o keturis, lauždamas sniego plutą, jis brido į stotelę. Sagos iš „Marks & Spencer“ marškinių buvo išplėštos su „mėsomis“. Ausyse tebeskambėjo Verutės, neatpažįstamai pasikeitusios (dabar ji jau buvo baklažanų spalvos plaukais ir daug už jį vyresnė, tiko tik į motinas), žodžiai: kas buvo emigracijoje, vaikeli, viena, o čia – jau kita. Ji lauksianti savo diedo. Nors ir be piršto. Bus tų pirštų, kad tik ko kito nebūtų pralošęs. Tarp dantų tebešvietė tarpelis…
Jis ėjo tol, kol turėjo jėgų. Paskui važiavo. Vėl ėjo. Primuštas šunytis cypė galvoje. Temstant sename parke prisėdo ant suoliuko šalia apsnigtų bevardžių karių kapelių. Suskaičiavo šešiolika antkapinių lentų. Po septyniolikta įsivaizdavo save. Virš galvos pro plikas medžių šakas su varnų lizdų juoduliais žioravo purpurinis dangus. Staiga smeigė plonas ir aštrus kaip tėvo adata namų ilgesys. Jie visai netoli, už karinio miestelio, pagelžkely – rodės, kvapu pritrauktum… Tačiau ne toks ten norėjo pareiti… Iš visko, kuo kitados svajojo pritrenkti sugrįžęs, buvo likęs tik žiupsnelis prisiminimų, tuščios banko sąskaitos ir airių bare nuskeltas priekinis dantis. Bet eiti daugiau nebebuvo kur.
Pakeliui ligoninėje aplankė mamą. Ji gulėjo stikliniame aptvare pusiau pramerkta viena akimi. Dantų protezai, kad nepaspringtų, išimti ant servetėlės šalia pašto ženklo dydžio Aušros Vartų Dievo Motinos. Jis norėjo paliesti mamos kumštelį, tokį naminį, bet nustėro, išvydęs savo paties ranką su pajuodusiu krumplių krauju, ir tuoj atitraukė…
O dabar jam norisi tik atsigulti kur nors kampe, apsikloti kokia ožkena ir, susirietus į gemalą, užsimerkti taip, kad suskaustų akių obuolius. Stumte išstumti save pro tas akis, kad rytoj galbūt viską pradėtų iš naujo. Arba baigtų… Bet tėvas, vis dar kažko naiviai vildamasis – Dieve mano, ko?! – iš paskos. Sesuo – paskui tėvą. Katė – namų klaustukas – paskui seserį. Ko jie visi nori? Paguodos? Pinigų?
Saulius, nusikeikęs prieš jų ištįsusius veidus, staiga merkia galvą į kibirą su lediniu vandeniu, net vilko dantis į kraštą barkšteli. Tą amuletą – vilko dantį – gavo iš australo Ijano mainais į raktų pakabutį – gintarinę klumpelę. Laiko panardinęs galvą tol, kol išsipučia plaučiai. Laikytų, kol sprogtų kaip vandenilinė bomba ir plaučių gabaliukai ištikštų ant sienų. Bet gal dar anksti save laidoti? Ir – juos gąsdinti?
Ir jie sėdi sušilusioj, aliejinėj kambario šviesoj prie stalo su viskiu, kurio neatėmė anie rusai, ir dabar jis negailėdamas pripila jo visiems į arbatos puodelius. Kai Sauliaus plaukai šlapi, matyti: žandikauliai, išaštrinti alkio ir kovos už būvį, – per dideli tokiai mažai galvai. Jis ką tik vienu mauku išgėrė ir po ranka pasipainiojusį buteliuką „dropų“. Per silpnas šis makalas, bet užkaušti nesiseka ir nuo „Black Jacko“… Kad užmuštų nervą, įkyrų kaip danties skausmas, verčiau jau trauks lauktuves. Tėvui ir mamai („Kodėl paguldėt ją į pačią prasčiausią ligoninę su atsiknojusiu linoleumu?“) – po škotiškos vilnos megztinį. Seseriai – puodelį su Kail of Lochalšo žemėlapiu ir dėželę „briliantams“ su cukrine mergyte nusmukusiom kojinaitėm-armonikėlėm ant dangtelio. Yra dovana ir vyriausiam broliui – tikros vilnos liemenė su kailinių avyčių aplikacija. Kaip iš bedugnio šulinio traukia kažkokius laidus, sraigtus ir jungiklius – tai vis iš „Deutsche Bank“, kurį „pats“ statė…
Papasakoti? Hm… Jis pagaliau iškvepia tą sunkų ketverius metus plaučiuose spaustą nelegalų orą. Papasakoti, aišku, galima… Apie Egipto, Irano, Kinijos, Tanzanijos brangenybes Britų muziejuje. Fantastiško grožio parkus su antimis ir fontanais. Karališkuosius bitininkus, sodininkus, pirtininkus, kurie uždirba kone tiek, kiek ministrai. Apie Viktorijos monumentą, pastatydintą princui Albertui – įsivaizduokit: susitraukęs Albertas sėdi po devynių milijonų svarų vertės aukso špiliu. Bet papasakoja kažkodėl apie pleiskanotą lenko Juzefo kepurę. Su ta juoda slidininko kepure žiemą Juzefas, šeimininkas, pas kurį glaudėsi, nuo pat ryto lengvai „apsiforminęs“, vaikščiodavo po savo aptriušusį nekūrenamą namą, pilną įnamių iš Lenkijos ir Lietuvos. Visiems iš burnų ten virsdavo garas. Rytais nuomininkai lįsdavo iš neįmanomiausių namo plyšių – palėpių ir puskambarių – ir konspiratyviai po vieną, kad kaimynams nesukeltų įtarimo, skubėdavo į darbą. Su ta kepure Juzefas ir miegodavo, apsikabinęs ponią Terezą – tokį nuo alkoholio mėlyną neuroną. Ne iš meilės, o todėl, kad šildydami vienas kitą, jau penkiasdešimt metų įstrigę tarpupasaulyje tarp Lenkijos ir Anglijos, sutaupytų vieną kitą svarą, jis – lenkiškai degtinei, ji – amerikoniškam burbonui.
Papasakoja apie Elzytę, bufetininkę iš Šančių, vis atlapojančią spintą, jei užeina kas nors iš uždarbiauti atvykusių lietuvių: 32 poros batelių, 17 švarkų, 19 rankinukų. Tų rankinukų šaltinis – tikras, bet labai netipiškas anglas, aktoriaus Leonovo antrininkas, su minkštučiu biskvito pyragėliu vietoj širdies. Gyvena juodu name prie miško. Įsivaizduokit, vienintelis anglo pensininko rūpestis – voverės, priešaušriais nugraužiančios rožių pumpurus. Tai jis jas paprasčiausiai šaudo medžiokliniu šautuvu, o Elzytė užkasinėja už sodo tvoros… Prieš papasakodamas apie Verutę turi išgerti ir atsikvėpti. Nes tai – ne šiaip sau. Tai – fatumas…
– Ne fatumas, o vagis, – nuo „Black Jacko“ žila tėvo galva ima kinkuoti. – Nekas ta tavo Verutė ir jos peras…
Ak, tas tėvukas, kiek nedaug jam tereikia! Saulius juokais nuleistų ir tą „perą“, ir kitką, bet jau ima šalti momuo – stipriau už alkoholį veikia grįžtamoji nuovargio jėga: atriša rankų ir kojų raiščius, atkabina sąnarius, fosgeno dujomis tuoj ims kauptis smegenyse, kol perdegs saugikliai. Taip, Saulius toks pavargęs, toks išardytas, kad nepajėgtų tėvui net aiškinti, jog Anglijoje vagia visi, kas tik nuvažiuoja. Ir jis „vogė“. Bet tai visai ir ne vagystė. Jo sąžinė švari. Nes ta šalis visko pertekusi ir išpindėjusi. Lietuvoj jie nė neįsivaizduoja, kokius gerus daiktus anglai išmeta. Aksominės sofos, geriausi kompiuteriai, mikrobangų krosnelės voliojasi tiesiog gatvėse… Bet jis juk žino, kur sugrįžo – į provinciją, į namus su sėklinių agurkų kokonais ant palangių ir rūkytų lašinių skurlio kvapu. Čia ir vėl tampi niekuo, lyg niekur nebūtum išvažiavęs. Čia kažkodėl linksta stuburas ir tęžta kaulai. O tokį, „naminį“, tave be vargo įveikdavo visokie iš Panevėžio ir Kauno, anglai, net indusai laikydavo rusu ir žemindavo, o žydas advokatas jo kiaušą kapojo kumpu snapu – sumaniai traukdamas šimtinę po šimtinės. Taip, jis kentėjo ten už juos visus, kol jie čia ramiai sau raugė agurkus…
Staiga Saulius suriaumojęs – saugikliai perdegė galutinai – paspiria ant tako pasipainiojusią taburetę ir batais–šarvuočiais pereina išaugtus kambarėlius. Po padais trūkinėja plonas ledukas.
Jį jau čia viskas ima ėst. Ir tas rūkytų lašinių skurlio, tokio panašaus į suavėtą autkojį, kvapas, ir palšos, širmos spalvos. Ir visi kalti, kad jis buvo taip išdurtas. Tėvas audė dėl niekų („nevok“ ir kt.), bet neišmokė svarbiausio: kautis už save nagais ir ragais ir per kilometrą užuost apgaulę. Jo broliai niekada nežiūrėjo į jį rimtai, nes jis net nebaigė mokyklos, tyčiojosi (kažkas į mus visus žiūri nerimtai ir anksčiau ar vėliau pasityčios…). Vyriausias, rašytojas, kurį laiką juo domėjosi kaip tabula rasa, tampė pakriūtėm ir pabaliais, bet veltui: Sauliaus netraukė nei gamta (žalčialunkiai ir kt.), nei knygos, nei Tarkovskis. Galiausiai brolis į ne savo genus numojo ranka, bet įkaušęs, jau pats prarasdamas orientyrus, vis tiek klausdavo: „Negi tu, tuštuk, neturėsi jokių aukštesnių aspiracijų? Tikslo? Jokios idėjos?“
Bet dabar Saulius – ne tabula rasa, o mėtytas ir vėtytas – stovi prieš tai, kas liko iš aukščiausių jo brolio aspiracijų. Spusteli lizdelyje pergamentinį kėkšto kiaušinėlį, pirštai sulenda į miniatiūrinę metų išskaptuotą tuštumėlę, akimirksnį kažkuri neužgrūdinta – neužmėtyta ir neužvėtyta – jo dalelė sustingsta lyg iš baimės, lyg iš gailesčio. Bet Saulius jau nieko nebijo, o ant gailesčio daugiau nepasimaus. Kaip teismo antstolis dabar įkainos brolio turtą… Šio to verti tik žiūronai „Olympus“ – gero galingumo, vokiški. Visa kita, deja, – „nebrangi antros jaunystės buitinė technika“. Apibrozdintas „Weltrneisteris“, kuriuo groja atkišęs Adomo obuolį ir drebindamas balsą kaip ir visi jautrūs alkoholikai, televizorius už sofos, atitekęs po skyrybų, prožektoriukas be vidurių, kitas – cigaro formos – telpa delne. Kažkokios knygos, kurios proto jam nepridėjo… Saulius rausiasi tarp apatinių, sukimštų į polietileninius maišelius, – ten turėtų būti į „vaflinį“ rankšluostuką įsuktas devinto kalibro revolveris, kuriuo brolis taip didžiavosi ir varydavo kraupą žmonai ir podukrai. Dabar jo dvikovose su savimi jau tarpininkauja sekundantai ligoninėje… Tačiau Saulius savo ginklų sudėti dar neketina. Jis jau identifikavo savo ir brolio bendrą priešą. Tai – laikas, kuris čia kapsi lėtai, per lėtai, ir varo šizofreniją, nes į jį įsikibusi artima ir tolima praeitis, giminių ordos vestuvių ir laidotuvių nuotraukose, dingusio brolio kaulai. Nukryžiuotasis majonezo stiklainyje, tėvas ir motina, kurių nevalia bus apleisti mirties valandą… Tirštas ir klampus, pilnas pareigų ir priklausomybių, jis tempia atgal, o Saulius norėtų – tik į priekį. Gyventi laiku, kuriuo gyvena visas pasaulis, laisvu nuo visko, cinišku ir be sentimentų, kuris nesigaili per ilgai nesurandančių savo vietos ir nelaukia, kol už šiapusines skriaudas bus atlyginta anapusine paguoda – viską iki paskutinio pasiima šiandien. Laikas, kuris neturi laiko.
Regis, šis laikas pradeda – katės ir pelės žaidimą. Saulius staiga atsigręžia į tėvą:
– O kaipgi jūs čia gyvenat? Nieko nebijot? Vienišus senukus dabar medžioja… Anglijos laikraščiai rašė: atkampiose sodybose Lietuvoje siaučia visokie – criminals, murders…
Ar jie nebijo?! Jėzau, tėvas, visą vakarą instinktyviai laukęs šio klausimo, paknopstom skuba į priemenę atsakymo – guminio pagaikščio su švino rutuliuku ant galo. O tuodu kabliai? O plaktukas po lova? Jis dar sugebėtų banditui kaukolę sutratint. Nuo jaudinimosi uždususiam, jam sunku net kalbėti. Bet Sauliaus šypsnys koridorėlio prietemoje – lengvas kaip kėkšto kiaušinėlis. Kertantis per pakinklius. Nes šypsosi ne jo vaikas, o tas baltarusis. Kaip čia atsitiko, – tėvas veik be žado, – prieš ketverius metus jie išleido Saulių Milušauską, o sugrįžo – Miroslavas Pečiui…
Jau reikia rimtai paaiškinti vaikams, kas slaugys ligonę, nes nuo to, ko gero, priklausys čia daug kas. Ir jis pats… Jis, tėvas, ir slaugys. Jie tuo galės visai nesirūpinti. Jei reiks laukt penkerius metus, kol ji prisikels iš gyvų mirusiųjų, – jis lauks. Iš naujo mokys vaikščioti ir kalbėti, penės šaukšteliu. Jie galbūt net nuklypuos laikraščių ir duonos į kitą gatvės pusę. Jei ji pus gyva, irgi ne tragedija: jis ją kuops, vartys. Keis vystyklus…
…Sakoma, prieš dideles nelaimes ištinka mažosios – kaip suskrebusi duonos plutelė atšoka į orkaitę įkištos rankos oda, nusipjauni piršto pagalvėlę. Tėvui staiga nei iš šio, nei iš to iškrenta akinių stiklas. Ir kai lauke, apvertęs dubenėlį, ima kaukti Tuzikas, tėvas vidury kambario apsišlapina…
Taip kartais žmogus per vieną vakarą nugyvena visą jam likusį laiką. Pražyla. Sudėvi širdį. Tada jau nebūtinas nė nuosprendis: kardimiopatija, prostatitas ir šlapimo nelaikymas, glaukoma, išvarža, senatvinis smegenų suminkštėjimas. Ir taip aišku: kad išliktum – jokios lengvinančios aplinkybės. Permautas sausomis kelnėmis, droviai suglaudęs tirtančius kelius, tėvukas pasodintas salonėly. Prasižiojęs, žvilgsnis laksto. Virš galvų palėpėj kaip ir kiekvieną vakarą subrazda kiaunė, bet jis nebepajuokauja, kad ten bėgioja jo „kalnierius“. Ryja sausas seiles.
Taip – rodos, visai paprastai – priartėja valanda, kuri kada nors vis tiek būtų atėjusi…
Saulius, suėmęs už alkūnės, išsiveda seserį į miegamąjį. Tamsoje, vienas priešais kitą, jie svetimesni nei kada nors anksčiau. Patikimiausi nusikalstami sandėriai taip ir įvyksta – prieblandoje, slapčia ir – nekenčiant vienas kito.
– Ką gi darysim? – klausia brolis.
– O ką, tavo manymu, mes turime daryti?
– Tą, ką daro visi, kai ateina laikas… Neužuodi? – jo alsavimas priremia ją prie sienos. – Jis jau žeme atsiduoda. Greit nebeprisimins, kas toks ir kas mes jam. Mes privalom juo pasirūpinti. Bent įtaisyti normalių drabužių. Baltus marškinius ir juodą kostiumą…
– Su kišenėmis ir pakaba, ar ne? – sesuo trenktų tamsoje į tą mažą juodą galvą.
Bet netrenks…
Apsiašarojusi – bejėgė – atneša pledą ir apgaubia tėvui pečius. Dar išplaus jo kelnes ir numazgos kojas. Daugiau, deja, nieko negali jam pažadėti… Saulius įstato akinių stiklą ir raminamai patapšnoja tėvui ranką – drebančią bėdulę marga kaip putpelės kiaušiniai oda; jis gali nesibaiminti, jo vaikai – ne drakonai ir neduos pražūti. Švelniai moko, kaip reikia valgyti kivį. Su šaukšteliu. Kaip kiaušinį. Nuo šiol jis paskanaus ne tik kivių – karambolų, persimonų, kinkanų. Rambutanų… Tačiau dabar tėvas su tuo languotu pledu ant pečių ir kiviu rankoje jau tikrai kaip nevisprotis.
Nes jie – Narajamos viršūnėj. Užkopė į ją lengvai ir greitai. Sustojusiam laike besvoriais luisteliais krenta sniegas. Oras išretėjęs, beveik be deguonies, traukia odos poras, bet kvėpuoti neįtikėtinai lengva. Sunku buvo tik ten, kur tau skirtas laikas jau praėjęs, o tavojo oro gurkšnio mirtinai reikia kitam. Pagaliau juk artinantis pabaigai oro reikia vis mažiau, o greit ir visai nebereikės – kai pats sniegu krisi ant savo vaikų galvų, ant savo paties kaliošais išrašaluotų takų. Kol kraujas smegenyse dar nepadarė juodo darbo, neatėmė rankų, kojų, atminties – atims prieš rytą, – skuba prisiminti, ko dar nesuspėjo padaryti. Prieš operaciją ligoninėje neapgynė savo senutės, kai jo akivaizdoje seselė sušėrė jai per pamėlynavusius sėdmenis, kam per naktį į smulkius skutelius supašė sauskelnes. Tada jis neišdrįso net papriekaištauti, o dabar pultų kaip sarginis šuo – per vėlai. Viską reikia daryti laiku. Dar mato savo tėvą samanų rudumo nuotraukoj: visai jaunas, stumia dviratį. Dviratis su žibintu, per vairą permestas miliuko švarkas. Jis dar nežino, kad tuo ratų išmaltu kaimo keliu važiuoja paskutinį kartą – po trijų mėnesių jį, „komunistuojantį laisvamanį“, sušaudys vokiečiai. Prieš tai daužydami buožėm privers išsikasti duobę ir išsimatuoti gylį. Žilas bedantis sūnus dabar, sugrąžindamas praeitį, pamokytų tėvą: vaikeli, neik kviečiamas į valsčių, o bėk į pakelės krūmus ir – į mišką. Bet tasai, jau padaręs visas jam skirtas klaidas, pro ausis švilpiant ugniniam vėjui ir grumant baltai šviesai, kuri trupina kalnus, keliauja savosios spiralės įvijom, o tada jau niekam jokia pagalba iš šalies nebereikalinga. O ir sūnus – senukas – ar jam pačiam numirt pasiseks taip, kaip norėjo? Niekam nematant. Nusisukus į sieną… Ne, jo senutei nebėra dėl ko grįžti, nieko gero ji čia nerastų. Varnai tuoį les jo smegenis…
Staiga ligoninėje senutė pramerkia akis. Ji – dar ne ji. Liežuvis dar per didelis, netelpa burnoj, o po krūtine pritelžta akmenų. Ji pačiupinėja tamsoje savo plaukus, bet jie – ne drėgnos pakulos, kaip tikėjosi, o – suvirę nuo prakaito. Vadinasi, buvo toli – keliavo ilgai. Kad – grįžtų. Nors ten, kur ji buvo, jau nebepokšėjo stubure, o ligos išvogtus kaulus užpildė ramybė. Pagaliau ten, toje šviesoje, kuri yra be pradžios ir be pabaigos, nereikia nei stuburo, nei kaulų. Nei plaučių. Nei gerklės. Nėra ir grafikų, kuriuose parašyta:
„antradienį – padėti indelį pienui,
trečiadienį – „Fosamax“,
ketvirtadienį – liuosuojantys,
penktadienį – nervų gydyt,
visom d. vakare aštuonioliktą val. „Cardace“ (nuo širdies),
prieš naktį pusė tabletės nuo represijos,
šeštadienį – laisva.“
Ten laisvos visos dienos. Ir nėra represijos. O čia visur tamsoje gerdamosi į tvarsčius kreša žaizdos – toks triukšmas… Bet didžiausią triukšmą kelia jos pačios širdis. Senutė net pyksta – dar nė neatsiklaususi jos valios, dar jai nė nepriklausanti, jau skuba per tamsą klupdama, vėluodama – namo…
Jurgis Kunčinas. Trumpi apsakymai
2001 m. Nr. 3
Kūrėjo planuose
Azovo jūros pakrantėje aš radau planšetę. Joje dūlėjo senieji Kūrėjo planai. Išlupau delnus iš gydomojo purvo, nusibraukiau juos į praplaukiantį debesėlį ir įnikau. Rechercher! Argi ne taip sako prancūzai? Ėmiau skubiai versti puslapius. Neslėpsiu – ieškojau čia tik savęs. Kol supratau: Kūrėjo planuose manęs nebuvo niekad. Bet ir tavęs ne, mielas Juozapai. Tavęs, Ramai Štėdtele, irgi nebuvo. O tu, Zigmai, verčiau nė neklausk. Liežuvis sutintų, jei imčiau vardyti, ko dar nebuvo Kūrėjo planuose. Tik keli pavyzdžiai: Kauno HES, Šeškinės ozas, lietuviškas Ozolo traktorius. Ko ne, tai ne. Varge, pamaniau springdamas saldžiu stepės purvu, kodėl? Tik šitaip kitados jau klausė Juozapas. Ką daryti? Dar labiau pražilęs klausimas. Beribė toji Kūrėjo kantrybė bei gerumas. Daugel kam jis leido atsirasti be jokio plano. Stichiškai. Tiesa, spontaniškus veiksmus nuolat lydėdavo sardoniškas Jo šypsnys, bet Jis leido ateiti ir man, ir Juozapui. Štėdtelei ir geležiniams kioskams. Partijų generolams ir Melui Gibsonui. Mieli nelaimingieji geros valios žmonės. Taikdariai, sielų inžinieriai, krištolinio tyrumo kristalai. Šėko pjovėjai ir dvasinio dosnumo garantai. Net tasai filosofinis traktorius nėra monstras. Nors ir ne monstrancija.
Mūsų ten nėra, sušukau grįžęs, nė vieno! Ten infuzorijos, kirmėlės ir usūriniai šunes. Ten Nepalas, bridžas, batų tepalas ir horilka. Ten diadia Vania ir jo sūnėnas Hamletas. Net Elvyra Madigan, meilė mano. Tik ne mes, mielieji.
Nė vienas mano draugas nenusiminė. Kūrėjo planų nebepataisysi, numojo Juozapas. Štėdtelė tik sukrizeno sardoniškai – visai kaip jo neplanavęs Kūrėjas. Šėkpjoviai tik galvas nunarino ir toliau pjovė savo amžinąjį šėką. Labdaros man ir nereikia, burgztelėjo mūsiškis traktorius, apsieisiu. Tik Melas Gibas susinervino ir žiauriai nusikeikęs šoko ant kažkokio kuinpalaikio ir amžiams paliko mūsų nekaltą, gražią ir nuolat kažką vis atrajojančią šalį. Politikos jis visada nekentė.
Tikrai, pamaniau. Kam tie triukai, apmaudas, net ašaros, kam? Kūrėjas savo planų juk niekad nederindavo nei su Partija, nei su kokiom vyriausybėm. Jei nori, pats ir graužkis, kankinkis, prieštarauk, ginkis. Viskas leista, kas neužginta, anot banditų. Žirnis pakely, ir tas suvokia, kad… et!
Bet paskui Juozapas visgi atsakė į jūsų korespondento klausimą. Tai atsiliepia, pasakė jis paprastai. Kas? – sušuko korespondentas, kas, pone Juozai? Nebūti planuose, paaiškino Juozapas. Galėjo, aišku, ir patylėti. Taip ir išsiskirstėme. Neplanuoti, nemylimi, nepatenkinti. Be to, jokios planšetės nė būti nebuvo. Kai guli purve apie Azovo, kai šluostaisi delnus ne į rankšluostį, o į debesį, viskas ir pasidaro taip aišku, taip perregima. Todėl taip ir dygu širdy.
Kiškių mažės
Kiškių mažės. Šiandien apie tai (probėgšmais, lyg tarp kitko!) pranešė Lietuvos radijas. Ir Mokslas tai matąs, ir Dievas, kas be ko. Šakės jums, ilgaausiai, papuruodegiai, žvairiai su mongoliškais skruostikalniais ir skeltomis kaip žmonių lūpomis. Nebesijuoksit daugiau. Mažiau lakstysit be žiponų. Gyvenimas ir netgi pragyvenimas galbūt kils, bet kiškių mažės. Taigi jūsų, mano draugai. Matau jus, valkatas, pokario pusnynuose vaikomus stribų ar partizanų. Matau cypiančius iš skausmo, įkliuvusius į nedorėlių kilpas. Matau ir save su zuikine kepure, minantį miško taką į poezijos vakarą Žaliosios gimnazijos salėje. Elegija visa tai, epitafija. Girdžiu jus tautos dainose. Miežio posmeliuose. Dar matau dumiančius iš pakrūmių ir net tirtančius iš nepadoraus juoko, išbaidytus brutaliosios meilės porų. Taip pat ir kiškučius su vatinėmis uodegėlėmis, kyšančiomis iš treningo kelnių. Šalia kokios snieguročkos, prie labai tarybinės eglutės. Kur jūs dabar? Jolki paiki!
Ir kodėl mažės? Kai viskas auga. Plečiasi. Pučiasi. Drimba per kraštus. Kai viskas dauginasi. Skolos, nelaimės, nusikaltėlių gaujos. O jūsų mažus Tiesa, mes vilkome jums j mišką morkas irgi kopūstus, o jūs – ak, nenaudos! – graužėt obelaites! Statėm apie jūsų narsią gentį vaidinimus, o jūs atsidėkojote savo kiškiškais anekdotais. Nešvankiais daugiausia, beje. O jūs visad buvot tokie pasipūtę kaip tasai Albrechto Diurerio Der Hase. Taip ir neužbėrėme jums druskos ant uodegos, o vertėjo! Kuo čia dėta druska? Kaltas mūsų tingumas, abejingumas, nemeilė jūsų lūpoms ir skruostikalniams. Panieka menkaverčiams jūsų kailiams ir kietai mėsai.
Todėl kiškių mažės. Virtę nesaugaus sekso simboliais, jūs, ko gero, ir šiandien tebesate siaubingi ištvirkėliai, visokiausių perversijų mėgėjai, begėdžiai be žiponų ir principų, nors nė iš tolo neprilygstate mums, žmonėms. Ką gi. Jums po senovei teberūpi želmenys, saldi obelaičių žievė, nes morką išsiraut, aišku, tingit. Gardūs gerai tręšti želmenys, užtat nevaisingumas irgi garantuotas. Girdit, kiškienės? Tik ar vien trąšos dėl to kaltos? Aišku, kad ne. Kaltas mūsų, žmonių, baisus abejingumas gamtos kaimynui. Ar kaimynui gamtoje? Dumk šalin, paikas žvairy, zuiki puiki, žmogui tu nebereikalingas! Pasakų laikai seniai baigėsi. Na, nebent virstum teletabiu. O anekdotų pakanka ir apie Odesą, ir apie visokius Čiapajevus. Dar tie, juodieji. Kad ir apie kinologą, kurio žmonelė pagimdė trynukus. Kinologas ilgai tyrinėjo atneštą parodyti trijulę, vartė, čiupinėjo, kol bakstelėjo į vidurinįjį – štai šitą, šitą auginsiu, kitus neškit kur norit! Išseko, nuskurdo, nususo mūsų folkloras, girdit, kiškučiai? Na? Keletu jūsų sumažėjo, kol perskaitėt mano rašinėlį? Trim, keturiais? Na mat. Galima ir taip versti: nepaliaujamai daugėja šunų, baisu. Esama netgi tokių nieko sau kilniaveidžių, lojančių septyniomis kalbomis. Kas iš to! Šuo vis šuo. Kad ir koks rafinuotas ar dresuotus būtų. Taip, ponai kiškiui. Jūsų dienos suskaitytos. Naktys irgi. Net puikinusiųjų zuikių puikių. Ką kalbėt apie jūsų genties išgamas, atskalūnus, mankurtus, atplaišas? Jūsų paleistuvius, girtuoklius, anekdotų bei ligų platintojus. Dar nežinia, tiesa, kaip ten bus su avimis, avinais, kalakutais ir stručiais, delfinais ir ežiais, bet jūsų ir taip negausios gretos vis retės. Nei OMONUI, nei Arui jūs netinkat. Ir blauzdos skystos, ir nežiaurūs esat. Žiaurūs, teisybė, bet tik kai pešatės tarpu savęs. Šiaip jau šiurpstat pamatę ar palieję kraują. Kas be ko, toli garsėjat ir savuoju bailumu. Alpstat išvydę atvirus kaulų lūžius. Net jei lūžta jūsų geriausio draugužio kinka. Ir teptukams atsirado visokiausio kitokio plauko, o kiškio kojele jau suvis niekas nebesipudruoja, girdit? Tai ko jūs tikitės? Išliks bebrai, net lepieji fazanai, o jūs renkitės pražūčiai. Tik nesvajokit apie jokią Raudonąją knygą. Nebe tie laikai. Pamirškit ir sąžiningą kovą už būvį. Jokio Būvio nebėr. Ir tik pabandykit remtis kokiais Spinoza ar Hegeliu. Ar netgi Kantu. Manot, jus išgelbės koks nors Herr Volkswagen? Nebūkit naivūs. Neišdegs.
Gal nereikia taip žiauriai apie kiškučius. Kiek jie prisikentėjo! Patys, beje, ir kalti. Reikėjo mutuotis bent į kokį šunšunį. Gana. Galvą ir be jūsų, žvairių, skauda. Bet juk šukuodamas pakrūmes ir pats matai: kiškių mažėja. Ir toliau mažės. Vis mažės ir mažės, kol… Taigi.
Jaunimas žiemą
Pirmučiausia jaunimas vasarą. Ar gali būt kas gražiau?! Žydėjimas. Eitynes, ristynės, marios alaus su tokia iki juodumo sugruzdusią duona, bet vis tiek! Deglai, laužai. Kanklės ir kankanai. Paspirtukai. Pilni keliai maldininkų – rankos kišenėse, lūpos kužda. Tokiomis valandėlėmis defloracijų statistiką analizuoja vien bulvarai ir jų spauda.
Vasara! Jaunimas bulvaruose, užsieniuose, kiemuose. Gatvėse ir lauko kavinėse. Karo lauko kavinėse. Mūsų jaunimas higieniškas, skaidrus, nebižuterinis ir neezoterinis. Tik nedidelė jo dalis skirta eksportui. Jaunimas tibete, makbete, librete ir tête-à-tête. Nebent pati vasara dar gali būt gražesnė tokiu metu. Bet vasara negraži. Lynoja. Slidus asfaltas. Likimai. Gyvybės kyburiuoja ant plauko, bet plaukai nūnai stiprūs. Jaunimas mūsų – terra firma1. Tai ne tas pat, ką „firminis jaunimas“, oi ne. Jaunimui visuomet rasi ką priminti, ką prikišti. 1905-uosius, o ir vėlesnius metus. Kad ir ideologiją ar nevalyvą seksą. Smagu priminti, kaip vargom mes. Be džinsų ir ausinukų. Su treningais ir armonikom. Tik toks vienos turėjo bąjaną, jį ir vadino Bąjanovu. Blogai jam baigėsi jaunystė, paskui jau nieko, gyveno, kad ir be kojų. Tik argi šičia pavyzdys? Ne. Gyvenom su ženkleliais atlapuose ir prastais pažymiais. Apie tokius dainas dainuodavo. Kelnės į kantą, vaizduoja frantą, o dienyne kuolas arba du. Ar girdi, jaunime? Nesankcionuoti buvo mūsų mitingai be jokių kalbų, nepalaiminti nesantuokiniai ryšiai. Nepašventinti net kapai, na, čia dar nieko. Dievulis visuomet pats atsirenka. Ir niekas nelaukė sugrįžtant. Atleisk, jaunime, už priekaištus. Ir tada mamyčių sūneliai raškė braškes, važinėjosi dviračiais ir žaidė ping pongą. Prastai, be to.
Tik gana inkšti. Vasara trumpa. Vaikai greit auga, bręsta, raukosi. Reikalavimai jaunimui didėja. Neįmesti trijų baudų iš eilės? Hm. Tavo karjerai galas. Belieka vogti audines ir folksvagenus. Irgi galas. Bet vasarą jaunimas vis tiek kaži koks savas. Naminis. Tyso, kaip ir mes kitados, saulėje. Naudos jokios. Nešasi alų. Burbteli negražų žodį ir ilgai ilgai tyli.
Klozetai šiandien švyti melsvai kaip Antarktida. Vėsu jaunimui šikti. Nė vienos musės! Galima ir žodeliu aiškiu persimesti. Bet kraujas ir dabar saldesnis už medų. Mes visai nepažįstam jaunimo. Kaip ir mūsų nieks nepažinojo, net vardus painiodavo, pavardes. Ypač vasarą. Grįžti iš darbo stovyklos ir jau svarstai, kaip rudenį kibsi į mokslus. Ir šitaip be galo. Tačiau argi dėl to gyvenam? Taigi kad ne. Bet vasarą visa tai pasimiršta. Kiaulystės, muštras, pūslėti delnai, kruvinos nosys ir šiaip kraujai. Pameni, mergyt?
Užtat žiemą. Ir dabar žiemą jaunimas kitoks. Labiau susikaupęs. Tykesnis. Sniegai, rūkai, slogos slopina temperamentą. Sliekų irgi nepasikasi. Ilsisi tad kotai ir meškerykočiai. Ilsisi sietuvos bei pelkės. Kur tik beatsidursi – kieta, gruodas, tyla. Taip pamaži randasi tautinė savimonė. Bet gal klystu? Ir žiemą visko pasitaiko. Agregatų, be to, naujų išrasta modelių. Bet kai šalta, tyku, bent neįklimpsi. Tai kūlgrinda į meną, šviesą, teisybę. Atviri tada keliai į žurnalą, knygą, lankstinuką kokį. Net baisu, kai pagalvoji, kad atšilus visa tai pradings. O, kad iš tikrųjų būtume šiaurės tauta. Su charakteriu. Kad ir be vasaros. Žiū, estai. Bet ką čia daug kalbėt! Jaunimui daugel kur reikėtų nusileisti, paklusti. Bet nenusileidžiame, ugdome jį, pataikaujame charakteriui. Visuomet taip maniau – vienas vyras lituanistas ar skautų vadovas atstoja puslapį tautiškų filosofų. Bet iš kur tokių imsi? Tataigi!
Holivudo aktorė tolsta nuo buvusio vyro
Juodu dar susitinka prie šiukšlių konteinerio. Dažniausiai šeštadienio popietėmis. Tokiu metu prošal pradunda ekspresas Bagdadas–Pivašiūnai per Rumunijos kryžkeles. Nėra, suprantama, tokio traukinio, juolab greitojo. Tik po senovei juodu jį taip vadina – slunkių priemiestinį iš trijų žalių vagonėlių su kietomis sėdynėmis. Gera jame būdavo! Dabar jau ir jų pačių sėdynės kietos, kaip ir to priemiestinio suolų.
Viskas po senovei? – klausia jis, senas paikšis su kerzos batais ir lūpine armonikėle languoto puspalčio kišenėje. Išpūtęs akis stebi, kaip ji verčia į konteinerį maišus su atliekomis. Kaip ir mane, kaip mane tąkart, dingteli jam. Ką vaidini dabar? – dar klausia jis po senovei. Ji tik gūžteli. Ką jam pasakysi? Nesupras. Arba užsismaugs iš pavydo. Viskas juk čia tik per pavydą. Blanšą? neatstoja buvusysis. Ar tikrai Blanšą? Neištvėrusi ji ima šypsotis. Dar raudonuoja tolstančio traukinėlio faros (tai juodu taip sakydavo). Gera dar būtų paguldyt savo pliką galvą tarp josios šlaunų. O jai dilgteli taip: tolstu, vis labiau tolstu. Tolstu ir tolstu. Kaip dainoj. Kaži, kaip tie jo plaučiai? Pūslė kaip? Jis nesišlapina prieš vėją išlindęs naktį iš savo vagonėlio?.. Gal ir ne. Kartais vis dar nuneša prie to vagonėlio pusbuteliuką ir viralo. Paskui visą dieną jaučiasi kaip ant sparnų. Kilnumas juk įkvepia? Ypač savasis. Tokiom dienom rėžia viską, kas ateina ant seilės. Net režisieriui. Tasai tik kilst antakį: oho, motery– tė dar turi smarvės! Iš kur toji ugnis? Juk tokių dezdemonų dabar nors traukiniais vežk.
Ei! – negarsiai šūkteli jis jai jau sukant ienas. Ji grįžteli. Žino, ko jis nori. Pusbuteliuko, ko daugiau. Te, imk, įspraudžia jam saujon nikeliuotą penklitį. Neturiu kada. Paskui dar kartą grįžteli. Tebestovi jos vyras. Su kitados baltu lietpalčiu, plačiu diržu, antpečiais, kuriuose niekad nebuvo jokių žvaigždučių. Eilinis. Holivudas ne jo nosiai. Niekuomet ten neužsukdavo. Buvo juk griežčiausiai uždrausta. Ir režisierius draudė, ir ji pati. Pašalinis repeticijoje – it utėlė pažasty. Vis kasaisi ir kasaisi. Ji trečiukart grįžteli ir greitai pasako: ryt ateik, jei nori! Kur? – garsiai šaukia jis ir ploja sau per kaktą. Į Holivudą, kur daugiau, susipranta. Juk buvusioji jau kaži kur. Į Holivudą. Seną daržinę. Net nežinia iš kokių galių tebeveikiantį provincijos, tačiau profesionalų teatrą. Anksčiau jis vadinosi kitaip, o dabar skelbiasi Tautos teatru. Visi čia gryniausi lietuviai, net šoferis-aktorius ir biletiorša. Puiki moteris. Niekas neišmuš jai suvalkietiškos tarmės, net skurdas ir badas.
O jos tėvas mylėjo mane, svarstė jis sukdamas į vagonėlį. Kaip jis mane mylėjo! Ir koks žmogus buvo! Vien iš didžiųjų raidžių. Dabar jau uosto alyvų šaknis, t. y. pasimiręs. Palaidojo prie žmonos, kaip tik po alyvomis. Tai jis taip ir pagalvojo: guli sau ir uosto alyvų šaknis. Net žiemą. Tai va. Pripasakodavo jam tokių dalykų, kad. Daugiausia iš politikos. Juk didelis partietis buvo, daug žinojo. O dar slaptos konferencijos, komandiruotės.
Kitąryt jis tikrai ateina ir sėdi susigūžęs. Ir iš jo, ir iš artistų burnų eina garų brūkšneliai. Štai kas juos visus suartina. Šaltis. Iš jo žmonos irgi eina tokie brūkšneliai. Pasako frazę – ir brūkšt. Kaži ar pamatė, kad atėjau? Vargu. Juk ne Blanšą vaidina. Seną milijonierę, atvykusią padalyti giminaičiams savo didžiulių turtų. Dabar sena Diurenmato pjesė jau aktuali ir čia. Žiūrėk tik: tikra milijonierė. Kaip apie ją visi tupinėja! Visai kaip tuomet, kai dar buvo sekretoriaus dukrelė. Viskas kaip gyvenime. Galėtų nė neberepetuoti. Eitų į skuduryną ir vaidintų. Vis kokį litą užsikaltų. Ne, jis žino, menininko orumas neleidžia. O jo vagonėlyje šimtą kartų šilčiau nei šitame tvarte.
– Jam, jam viską paliksiu! – kvatoja buvusi jo žmona ir beda pirštu į salės tolybę, kur sėdi jis. Vienintelis žiūrovas. Buvęs jos vyras.
– Tokios replikos nėr! – širsta Karlas Pilvelis, režisierius. – Ką čia prasimanai, meldžiamoji?
– Jam vienam! – šaukia milijonierė ir sviedžia į salę kapšą. Jis greit atsitokėja iš nuostabos, stveria kapšą, atsega jį, kyšteli nosį, tada jau pirštus.
Nosinė, lūpdažiai, dar kažkas lekia ant grindų, o dvidešimt litų įsikiša į švarko kišenėlę – jis vis dar su švarku! Dar dvilitis! Lobis! Jis lekia pro duris. Holivude kaip Holivude, nėr ko norėt. Čia kasdien dūžta arba sušvinta viltys ir likimai. Šitoksai mostas! Lėkdamas į režisieriaus žmonos valdomą bakalėją, jis dar spėja pagalvot: nutolo ji, visiškai nutolo! Ir kitą akimirką pakliūva po mažyčio sunkvežimio ratais. Viskas kaip kine. Sunkvežimėlis nudūzgia tarsi nieko nebūtų nutikę, jis guli ant duobėto asfalto ir dar spėja pamatyt, kaip artistai, po repeticijos grįžę į gyvenimo rūstybę, traukia Savo kampo pusėn. Tai dar visai naujas baras šitame miestuke. Antai režisierius, milijonierė, dar keletas žmogystų. Visa trupė. Eina į Savą kampą. Šiais sunkiais lietuviams laikais. Tolsta ir tolsta. Kol visai pranyksta.
Pratybos
Genijai gimsta tik prie jūros. Bet mirti jie gali kad ir dykumoje. Genialumas, kaip ir beprotystė, tėra anomalija – abi šias savybes dovanoja ponas Dievas. Jei gimei prie jūros, mąstyk apie Dievą. Tapsi arba genijumi, arba bepročiu. Ir vienu, ir antru atveju būsi badomas pirštais. Dar nežinia, kuris laimingesnis. Beprotis dar gali jaustis laimingas, o kurio nors žanro žvaigždė – niekuomet. Nebent išprotėtų, o taip nutinka neretai. Žvaigždžių lietūs prasideda rudenį, kai žemė atvėsta ir plūsteli ilgai laukta nykuma. Nes tik nykumoje pagaliau šauna galvon išganingos mintys. Bet kelrodės paprastai krenta pirmučiausia. O žemiškas išganymas ar užmarštis – deja, trumpalaikiai. Bet žaisti įmanoma ir mintimis, ir žvaigždėmis. Tiesa, tokių žaidimų taisykles suvokia tik bepročiai ir genijai. Nieko naujo, tiesa? Gal jie tik tariasi viską išmaną geriau už mus? Apsimetinėjimo galimybės nūnai yra kone beribės.
Tikra laimė, kai beprotį ir genijų Dievas sutelkia į vieną asmenį. Jokio asmenybės dvejinimosi, viskas adekvatų. Kai atskirai, visai liūdna. Tiesa, normaliems žmonėms tai paranku, tik ne pačioms kokiais talentais apdovanotoms asmenybėms. Ir beprotybė, ir genialumas yra perregimi, pastebimi iš tolo, tad pakanka laiko nuspręsti, kaip tokį pasitikti. Genijams atleidžiama viskas, bepročiams – beveik niekas. Kodėl gi taip yra?
Ogi todėl, kad normalūs žmonės beveik niekad apie tai nemąsto. Tokiems viską paduok sukramtyta, suvirškinta ir gražiai įpakuota. Teko girdėti, kad genijus, bent savuosius, rusai vadina zveriūgom. Bet gal tai ir netiesa. Tačiau ir lietuviai panašiai vadina, net baltarusiai. Skirtumo, kokios tautybės beprotis ar genijus, nėra. Simptomai tie patys – liguistas įtarumas ir manijų puokštė.
Gerai. Ką daryti tautoms, kurių žemės nesiekia jūrų? Nejau jos augina vien bepročius? Juk nesąmonė. Mordviai, mariai, kalmukai ir šveicarai tik nusikvatos išgirdę apie tokias pratybas. Dar austrai. Bet tai ne bėda. Jų gimdyvės gali vykti gimdyti prie didžiųjų vandenų. Argi svarbu, kur gims genijus – prie Ledjūrio ar prie Viduržemio jūros.
Nesmagu, bet viskas, kas čia pasakyta, galioja tik vyrams. Genialios ir beprotės moterys gimsta visur – stepėse, kalnuose, netgi Nejuodžemio zonoje. Jų tiek daug. kad niekas į tai nekreipia nė menkiausio dėmesio. Tai kodėl tuomet vyrams svarbi jūra? Štai šito niekas ir nežino. Čia ir slypi didi paslaptis. Vyrams lengviau – gimęs ne pajūry, jis gali būti ramus. Genijumi toks netaps niekad. Užtat išprotėt gali bet kuriuo paros ar metų laiku. Dažniausiai taip ir nutinka. Ir ne vien nuo alkoholio, sunkaus darbo ar neįmanomos buities. Išprotėjama nuo siekimo tapti pripažintu genijumi. Nuo pasipūtimo. Nuo kokio nors rekordo ar sėkmės loterijoje. Gimti prie jūros dar nėra laimingo gyvenimo garantas. O, kiek tokių pažįstu! Dievas darė viską, kad žmogus neišpuiktų, bet ir jo pratybos nebuvo sėkmingos.
Būtų galima tęsti. Bet jei negimei pajūry ir nesi moteris, kam tuomet tas šitos alinančios, beprotiškos ir bevaisės pratybos?
Misteris Iksas
Tik jau nepainiokim jo su pagarsėjusia arija ar kokia literatūrine kritika. Jis šalia. Kiekvienas, net didžiausias mulkis, kada nors yra sutikęs kokį nors Misterį X, kad ir nesuvokė šito. Čia ir yra visas c i m u s a s, kaip sakydavo liaudies operetės choristas a. a. Valentinas Brydė.
Apie šitą, atsiprašant, misterį rašė, kas tik netingėjo. Lafontenas, Froidas, Dostojevskis, Limonovas. Rašė Juozapas ir Gitana Ivanauskaitė, Taip, Gitana, aš nieko nepainioju. Pasižiūrėkim, koks gi tas misteris? Ogi mažutis, surukęs, amžinai susiraukęs. Toks bet kada iškrės šunybę, jei ne kiaulystę. Visur jo pilna. Anksčiau trindavosi prie Literatų baro, nūnai stikliniame alaus namuke priešais Konopliovo banką. Žinot, ten, kur Liejyklos gatvė. Kai senovėje Liejyklos gatvėje aš praradau nekaltybę, už mūsų nugarų stovėjo misteris Iksas ir tyliai krizeno. Gal ir į kumštį davė, ką aš žinau. Tik jis, misteris Iksas, prarijo saulę, dykra pavertė amžinai žaliuojančias Sapieginės kalvas ir apvertė mane gyvenimo valtelę su visom meškerėm, inkaru ir pusryčiams pasiliktu alaus buteliu. O ir vėliau – apsimesdavo tai Godo, tai kuriuo nors iš broliu Karamazovų, hiperboloidu ar dešrele su garstyčiomis. Na, žinoma, ir Spinoza, ir Nyče. Ustal ja gretsa u čiužovo kostra! – šaukdavo jis visiems ir jau pirmajame veiksme taip spirdavo į slėpsnas, kad akyse pažaliuodavo. Nelyginant koki Romanas Bukas, herojus toks nehabilituotas. Anuomet kirkindavęs studentą Dainavos lauko kavinėje ir guosdavęs: aš jau nieko nebegaliu, vaikeli! Štai juodu gal ir būtų radę kokią kalbą, nors kažin. Misteris Iksas nemirtingas kaip vėjas, lietus ar moralinės pagirios. Beviltiškos šnekos apie jį, niekiniai rezultatai. Net rudenėjant, bobvasary, jis neatlyžta, veda iš kelio, apsimetęs agentu supirkėju, baptistu ar kokio nors ordino kavalieriumi. Bet ką jis gali supirkinėti? Pernykštį sniegą? Šlapius nukritusius lapus? Tai mat. Kodėl neverta jį painioti su lit. kritika? Ogi todėl. Kritika bejėgė, išsivadėjusi, neverta Misterio Ikso.
Jam itin malonu, kad net bakalaurai ir magistrai toli gražu neiškart jį atpažįsta. Gatvėje, bibliotekoje, būrelių susirinkimuose. Jūs tikrai Misteri Iksas? – stebisi. Aha! Nagi pereikite šios balos paviršiumi nesušlapęs padų.
Vienu buteliu vyno ir dėžele kilkių pamaitinkit tą būrelį vyrų, laukiančių, kol atidarys stiklinį alaus namuką! Pakelkit iš numirusių klane tysantį Lozorių Užupietį! Jis tik šypteli. Tarsi jis, Misteris, būtų koks nors vietinės reikšmės dievaitis. Misteris Iksas niekuomet nesiduos jokiai dopingo kontrolei, nesitikėkit! Ne tos medžiagos birbynė, kaip dabar įprasta sakyti. Jis gali apsimesti Valstybės kontrolieriumi, betgi neapsimeta. Yra tuo, kuo yra. Iksu. Nežinomuoju. Montekristu arba Incognito, teisybę sakot, pone Krasnoštanovai! Ir nepainiokim jo nei su KGB, nei su, kaip ten, Mosadu. Su kompartija irgi nieko bendra. Raudonas kaklaryšis dar ne viskas. Gitana apie tokius nerašytų. Jis tiesiog šedevras: savo klasikinio kirpimo lietpaltis, šilko šalikėlis, rūko spalvos pelerina ir kiti postjugendo elementai. Šalin! – šaukia jis, bet jūs jau jo gniaužtuose. Niekas dar nežino, kas jis toks, ką valgo, su kuo nemiega, kaip dauginasi ir t. t., ir pan. O, kad būtų bent vizija. Imidžo irgi jokio. Bet vienas Nežinomasis visuomet geriau nei penki. Visiems lengviau. Kol yra liaudis, priešų visuomet atsiras. Vienas toks ir yra tas Iksas. Mūsų visų rūpestis ir vargas. Ramybė jo nesamai vėlei. Sudie ir iki.
Mėlynas kraujas
Vargą vargdamas kitados iš priemiesčio kulinarijos parduotuvės nušvilpiau dar karštą keptą vištą. Vos spėjau suleisti dantis į kvapą gniaužiančią baltą mėsą, kai buvau nutvertas už pakarpos ir uždarytas į belangę. Sėdėjau patamsy ir verkiau. Iš alkio ir piktumo. Naktį į mano kamerą įmetė dar vieną vagį – šis buvo nukniaukęs volgos stiklų valytuvus ir dar kažką, pamiršau. Pamenu tik, kad kolega buvo iš Voronežo. Patys matot, kokiais laikais visa tai nutiko.
Taigi sėdėjom dviese, pliurpėm, aišku, rusiškai ir abu kvailai tikėjomės, kad rytą mudu paleis. Mane – kirsti keptų vištų, jį – tvarkyti volgų. Įžūlus toks drimba tasai voronežietis, buvo matyt, kad meluoja apie valytuvus. Netrukus paaiškėjo, kad ir trenktas.
– Kai tarnavau armijoj, – kalbėjo jis man, – tai mane ujo, kas tik netingėjo. Supuldavo keli seržantai – ir į kaulus, į kaulus! Tas pat ir su karininkais, oi, kaip jų nekenčiau! Matai, aš tikrai buvau prastas kareivis, viskas krito man iš rankų. AŠ jiems vis kaišiodavau tokią spravkę, kad esu idiotas, tai jie mane dar labiau šokdindavo. Taip mane tie bliadės ištąsė, kad vieną naktį pabėgau iš dalinio – atsikėliau ir išėjau. Nubridau per sniegus. Nukėblinau prie kaimo krautuvės, nukabinau nuo vyrių duris – ir pirmyn! Dabar, žinok, paskutinis smirdžius tokios skylės neplėštų. Bet tada man pasirodė, kad atsidūriau pasakų šaly – valgyk, gerk, rūkyk! Ko dar? Žinai, ten toks kaip kaimo univermagas – ir kostiumai, ir dalgiai. Šnapsas, konservai, nu viskas. Numečiau savo kareiviškus drabužius, apsivilkau mėlynu kostiumu, veltiniais apsiaviau, dar pasikroviau šnapso, ėdalo ir…
– Kurio galo tu man visa tai skiedi? – neištvėriau. – Baik!
Jis taip dėbtelėjo mano pusėn, kad net tamsoje nutirpau.
– Tai šit, – varė toliau voronežietis. – Pamiršau pasakyt. Išlaužiau ir kasą. Šūdas, gal dvidešimt rupijų. Bet kai esi plikas, susižersi net kapeikas. Ir stotelę. Kai pirkausi bilietuką, kasininkė vis žiūrėjo į mano letenas. Aš žvilgt ir pats nustebau – pirštai pamėlo! Tarsi kokiam raštininkui! O aš vos pasirašą mokėjau, – prajuko jis. – Iš kur galėjau žinot, kad tokiose krautuvėse į kasos aparatus jie priberia tamtyč sutaisytų milčiukų. Štai tau ir mėlynumas. Ir kuo labiau trini, plauniesi, tuo labiau viskas mėlynuoja. Chemija! Ta sterva paskambino kam reikia, ir Minske mane jau pasitiko, oi kaip pasitiko! Gavau du metu disbato. Šit kur užsigrūdino mano plienas. Išdulkėjo visi kompleksai. Susiradau tą gudruolę ir nusmaugiau kaip katę. Gal ten ir kita pasitaikė – koks skirtumas. Ta pati veislė. Tada jau uždarė į tokią psichuškę, kad net disbatas atrodė kaip tikras rojus. Nieko, ištvėriau. Visiems ten sakiau, kad mano kraujas mėlynas, ką aš, girdi, galiu padaryt… dar labiau daužė…
Kameroje ėmė brėkšti. Tada jis kyštelėjo man panosėn savo storus pirštus. Tikrai, tie pirštai ir dabar buvo tarsi mėlyni. Ką tokioje tamsoj įžiūrėsi. Kai jau visai prašvito, iš kažkokios siūlės jis išsitraukė skutimosi peiliuko skiautelę ir persirėžė smiliaus pagalvėlę. Spūst, spūst – ir ant cemento grindų nuvarvėjo keli mėlyno kraujo lašai. Ir man ne visi namie, išsigandau. Mėlynas kraujas! Na, ne mėlynas, melsvas. Vis tiek.
– Šiandien mane sušaudys, – pareiškė jis, ir aš jau supratau, kad sėdžiu su tikrų tikriausiu bepročiu. – Šūdas tie valikliai! Man rodos, jie jau iškniso, kad pjoviau žmones kaip paršus. – Jis ėmė pasakoti, ir, rodės, toms pasakoms galo nebus. Kaip žudęs kolchozo pirmininkus – vieną po kito. Dulkinęs ir melžėjas, ir telyčias… Jis vardijo ir vardijo. Aš, matyt, kaži kaip kreivai šyptelėjau. Jis šoko ant manęs ir ėmė smaugt, bet tada atnešė pusrytį – drungnos arbatos ir košės. Pavalgęs tas žvėris tarsi atlyžo.
– Dabar tu pasakok! – įsakė. – O aš klausysiu. Patiks – viskas liuks. Nepatiks – dievaži, nusmaugsiu kaip tą. Nu, varyk!
Gūžtelėjau. Apie vištą jau buvau sakęs. Jis žiūrėjo į mane ir tarsi skaičiavo paskutiniąsias mano gyvenimo sekundes. Laimei, prisiminiau pažįstamą vokietį. Mechaniką, firma siuntinėjo jį po visą pasaulį, tai buvo užklydęs ir pas mus. Dytrichas toks. Ar žinai, kad tai gali reikšti ir visraktį?
Niūriai linktelėjo tasai voronežietis. Gerai bus, klok.
– Kartą tą Dytrichą pasiuntė dirbti į Kiniją. Iki Pekino jis atskrido, o tada tūkstantį kilometrų dar reikėjo dundėt traukiniu. Kinija – didžiulė šalis…
– Nu, – suirzo jis. – Nu i kas?
– Dytrichas nuvažiavo gal pusę kelio, ir viskas buvo gerai. Pavalgė, išgėrė alaus ir užsnūdo. O kai nubudo, pasigedo savo tranzistoriaus. Nedidelis turtas, bet vis tiek. Perpyko siaubingai ir pamatęs duryse berniūkštį puolė jį vytis Pasivijo ir nutvėrė, kaip sakoma, su įkalčiu. Nusivarė pas to traukinio konduktorių ar komisarą ir šiaip taip paaiškino, kas ir kaip. Cap, carap! – pasakė Dytrichas ir parodė į iš siaubo apkvaitusį vaikėzą. Gal kokių keturiolikos metų Konduktorius prisirakino vaikį tokia specialia grandine, o kai traukinys trumpam stabtelėjo, išsivedė jį į tambūrą ir čia pat nušovė! Dytrichas pats girdėjo šūvį ir matė, kaip vagišius lekia į pagelžkelę. Paskui tas konduktorius dar pareikalavo iš Dytricho dvidešimties dolerių. Už tai, kad jis, girdi, nutvėrė ir likvidavo nusikaltėlį. Jei Dytrichas būtų jį paskundęs, ir tas konduktorius būtų buvęs nukeptas. Tik dar nežinojo kiniškų įstatymų. Tai matai kaip.
– Ir gerai, – pasakė voronežietis. – Gerai, kad nušovė.
– Dytrichas buvo taip sukrėstas, – pabaigiau, – kad niekur nerado sau vietos. Pykšt vaiką kaip žvirblį. Vaiką! Kai aprimo kiek, apsiprato, vis pirko pigiausius tranzistorius ir dalijo kinų vaikams.
– Asilas, – pasigirdo komentaras. – Asilas!
O ko kito iš tokio galėjai laukti? Dabar aš pats būčiau jį nupylęs. Už viską, o labiausiai už tai, kad jis vos manęs nepasmaugė.
Ilgai ir įdėmiai jis stebėjo mane. Paskui, matyt, apsisprendė. Puolė dar kartą, bet spėjau įspirt jam į pilvą. O čia įlėkė trys mentai ir vis paniuksuodami išsivarė jį iš kameros.
– Už tą vištelę gavau dešimt parų. Vėliau klausiau pažįstamo gydytojo – ar gali būt, kad žmogaus kraujas būtų mėlynas? Šis pakraipė galvą. Jei tas žmogus yra sepija, tai, ko gero, gali. Ir atidžiai pasižiūrėjo į mane. Kažkaip keistai netgi.
– Jei taip, tai tasai debilas iš Voronežo ir buvo žmogus sepija. Bet aš irgi geras: atsėdėjęs paras, paupy iš girtuoklių pavogiau tranzistorių ir atidaviau jį pirmam sutiktam berniukui. Kone per jėgą įbrukau ir nuėjau sau. Už kelių žingsnių pajutau smūgį į galvą. Pasipylė smūgiai ir spyriai, apie keiksmus nė nekalbu. Tranzistorių, pasirodo, buvau nuknisęs iš to berniukėlio tikro dėdės. To, kurs girtutėlis gulėjo ant kranto, o iš aparatėlio diktorius nesustodamas bambėjo, kad ekonomika turi būt ekonomiška. Apdaužę mane jie nuėjo puotauti toliau, o aš likau tysoti žolėje. Pajutau, kad iš nosies laša juka. Kraujas taigi. Brūkštelėjau sau per nosį ir šiurpdamas atsimerkiau. Ne, viskas dar gerai, atsidusau. Gerai, kraujas dar raudonas. Kaip žmonių. Aš dar ne sepija, dar yra šiek tiek vilties. Gyvensiu kaip visi. Vėliau taip ir nutiko.
1 Tvirta žemė (lot.)
Bronius Radzevičius. Apsakymai
2000 m. Nr. 12
Melodija
Taip, mes su skausmu išėjome iš savo namų, mums nebuvo lengva matyti, kaip motina mojuoja nuo savo namų vartų. O kad tai tiesa – prisiminkime ir tas dainų nuotrupas. Mus prašė pasilikti, mus kvietė, o gal mums taip tik rodės, aišku tik buvo kažkas, kas dainavo:
„Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus“.
Ir:
„Ašaras nušluostys rankšluosčiu savu“.
Taip, su skausmu mes ėjome iš savo kaimų, kitos tautos tokių dainų neturi. Būta kažkur tragedijos, to nenuslėpsi, kažkas dingo, kas buvo kažkam brangu. Stiprus, ryžtingas jausmas ir polėkis – visa tai buvo. Tik jį sunku apčiuopti ir sudėlioti į sąvokas. Ir dabar, kai mes jau išėję, kai su prunkštelėjimu klausom, kaip kažkieno lūpose nuskamba žodis „tėvynė“ ir galbūt pasitraukiame nuo tokio, jei jis atsisėdo greta, pasitraukiame, kaip nuo kokio lunatiko. Taip pat jau mes žinome, mokame prunkštelėti, kai išgirstame kitas, ne mažiau skambias sąvokas „tiesa“, „gėris“, „grožis“, „gyvenimo tikslas“, „prasmė“. Mes galvojame, kad galim apsieiti be jų, kad jos mums visai nereikalingos. Tačiau, argi mes jau taip laimingi, argi mes dar nepakankamai pasimetę? Ir kai dažnai mums viskas apkarsta! Galima daug ko netekti ir vis tiek gyventi, jeigu tu turi tėvynę. Tėvynę? Kodėl ne gimtinė, ne gimtasis kampas, kodėl būtinai to tau reikia. Tėvynės? O todėl, kad tu be jos negali – ir protu, ir visais instinktais mes tai jaučiame. Paversti koketišku juoku visa tai, kas aukšta ir nors šiek tiek įprasmina mūsų būtį, – tai ne problema, taip lengva. Bet kokia degradacija. Bet tu mokėk į šią žemę suleisti šaknis, tu mokėk apginti tai, kas tau būtina, kad gyventum ir jaustumeis stiprus.
Aš sėdėjau už stalo. Per vidurį beveik butelis prie butelio – konjakas, degtinė, vynas – ir taip per visą stalą. Raudoni, žalsvi, balti skysčiai kiekvieną skyrė nuo priešais kitoje stalo pusėje sėdinčių. Jų veidų bruožai įgaudavo įvairiausias formas. Kai kas nors pažvelgdavo per butelių stiklą, per skystį. Tačiau gerai, kad nors taip juos (tuos veidus) buvo galima matyti. O priešais mane stovėjo penki vienas greta kito buteliai ir jų etiketės visai užstojo kitoje stalo pusėje sėdinčius. Iš ten aš tik girdėjau aitriai gundantį moterišką balsą. Paskui jis ėmė niūniuoti kažkokią moterišku susirūpinimu, ilgesiu ir maldavimu persmelkiančią melodiją. Gal todėl, kad aš jau ilgai sėdėjau už šio stalo ir, matyt, apgirtau,– ta skaidriu, sodriu balsu niūniuojama melodija mane jaudino, man rodės, kad ji išreiškia ir mano slaptus jausmus. O gal man taip tik rodės todėl, kad joje buvo daug valiūkiškų užuominų, kažką tau žadančios moters kvietimas. Gal ji skambėjo ir ilgesiu, gal ta melodija ir tas prislopintas balsas šaukėsi manęs, nežinau, apie tai aš negalvojau. Aš jaučiausi vienas, vienišas; šalia manęs nosim knapsėjo pagyvenęs vyriškis ir piktai dėbčiojo mano pusėn. Tiesa, aš į jį nė nežvilgtelėjau, man tik taip rodėsi. Pažiūrėjau į jį – pradėtų skųstis savo Veronika, į miestą išvažiavusiais ir jį užmiršusiais vaikais ir t.t. O man to viso nesinorėjo. Aš klausausi tos liūdnos melodijos ir balso, kuris galbūt šaukėsi manęs, žiūrėjau į gelsvą žiemos pavakario šviesą – ji kaip čaižus tolimas klyksmas krito ant valgių, butelių, visai nesiderino su balsų ūžesiu už stalo ir, rodės, išterliojo patiekalus – varškę, dešrą – išterliojo taip, kad nieko, ant ko krito ši gelsva šalta šviesa, besileidžiančios ir tolstančios saulės šviesa, nesinorėjo prisiliesti. Taigi aš sėdėjau susimetęs į krūvą, pasitraukęs nuo abiejų kaimynų – dešinėje sėdintis kažką pasilenkęs aiškino nuolat linksinčiam senukui su baltais ūsais – prisitraukęs prie šonų alkūnes, kad neužkliudyčiau nė vieno iš jų ir tuo neatkreipčiau į save dėmesio. Aš buvau tolį nuo visko, nejaučiau nė mažiausio noro kalbėti, norėjosi visai užsimiršti kur esu, ir stebėti ant stalo greit išblėstančią, bet kol kas dar ryškią šviesą. Retkarčiais mesdavau žvilgsnį į langą (jis buvo kairėje). Stiklas blizgėjo gelsvomis aštriom sniego dulkelėm, matyt, apnešė pravažiuojančios mašinos. Netoli, už kelių žingsnių, matėsi kojų ir ratų išdrabstytas sniegas. Tai kelias. Jis buvo tuščias, toliau plynas, giliu puriu sniegu padengtas laukas. Aš žinojau – jis baigiasi staigia pakalne – kažkada nuo jos taip gerai lėkdavo slidės. Dabar ta pakriaušė žvilga saulėje – ji kibo jau visai prie žemės ir, rodos, savo ryškiu spalvotu kraštu liečia sniegą, ir galvojau, kad pakalnėj yra ežeras. Mano vaizduotėj iškilo per jį giliai pramintas takas, gal tą taką mačiau vaikystėj ir man rodės, kad dabar jį taip pat kas nors pramina. Iki pusės ežero krinta juodas šešėlis, nuo kalno iš vakarų jo riba vis plečiasi, slenka per apsnigtą ledą, per ežerą, saulei leidžiantis slenka pirmyn iki mūsų namo. Ir aš jau mačiau: tamsiai mėlynas dangus, ryškios žvaigždės, gretimoj sodyboj nuo šalčio pokšteli tvarto sienojai. Nuožmus šaltis suleido nagus į šią žemę, į medžių kamienus, šuns cypimas būdoj, jis raitos ant apšerkšnijusių šiaudų gulto – šalčiausia viduržiemio naktis virš kaimo, kuriame man kažkada buvo taip šilta.
Mane trukteli už alkūnės – ją stipriai buvau prispaudęs prie šono. Aš dar tebežiūriu į iki pusės matomą saulės diską, bet jau klausausi, jau pusiau pakreipęs galvą į savo kaimyną, laukiu, ką jis pasakys.
– Žiūri? Ir ką tu ten matai? Išgerkim geriau! – apdaužytais krumpliais ranka man pastumia vieną taurelę, bespalvis skystis šliukšteli ant baltos drobinės staltiesės, ji susiraukšlėja prie taurelės. Aš ištempiu ją, stebiu, kaip prie manęs artėja balta ir šalčiu dvelkianti taurelė, prie jos nė nemanau prisiliesti.
– A… šiaip, – atsakau ir, žiūrėdamas į apšepusį kaimyno veidą, nežymiai šypteliu.
– Šiaip… niekas taip nežiūri į užšalusius langus.
Ir iš tiesų, lange jau skilinėja plono ledelio pluošteliai, saulė jau meta paskutinius savo spindulius, ji mus aptinka už šito ilgo medinio stalo, sėdinčius ant medinių suolų palei sienas. Bet niekas čia to nejaučia, visi apsipratę, visi kalbasi, juokauja, kas valgo, kas daužiasi taurėm. Tik aš. Tai mano dėdės pirkia, užklydau į ją po daugelio metų, joje jau nebėra nei mano tėvo – kresno plačiapečio kaimiečio, nei motinos. Mane čia visi užmiršo, aš seniai palikau šį kaimą ir dabar žvalgausi į buvusius savo vaikystės draugus, per taureles, per butelių stiklus laužyti mano pusbrolių, pusseserių veidų kontūrai, ir jausmas, tarsi juos matau pirmą ir paskutinį kartą. Neviltis ir skausmas. Šaltis suleido nagus į tą minkštą, žalią dirvoną, kurį kažkada purenai akėčiom, kur visa tai – tas žalias karklų šlamesys virs upės, pieva – ten vieną vakarą, ten vieną naktį jūs ganėte arklius…
Pastumiamų suolų bilstelėjimas, gretimam kambary groja, turbūt visi eina šokti. Aš irgi turiu ten eiti. Bet kol kas delsiu – žiūriu kaip priešingoj stalo pusėj iš butelių krūvos išnyra moters galva – ji, matyt, ir dainavo – apnuoginti apvalūs pečiai, veidas linksmas, lempos šviesoj blyksteli akių stiklas, ji žvilgteli į mane, tarsi norėtų įsitikinti, ar aš neisiu ir ar mes nesusitiksime galustalėje, ar kartu neisime ten, kur groja. Bet aš sėdžiu, ne, aš niekur neisiu, jos mažos viltys ir mažas nusivylimas, ir ji žino – ten jis praeis, jeigu tik kas pakvies šokti. Net nesitiki, kad tokio linksmo veido ir akių moteris galėjo kažką ilgesingai niūniuoti. O gal taip tik man atrodė, kai stebėjau, kaip artinas vakaras, tikriausiai man taip tik atrodė.
Ir štai jau ištuštėjo. Tu vienas už šito stalo. Už sienos paprasta melodija ir daužosi į apšalusius langus. Tu čia po daugelio metų, tyliai išslink pasuolių, įlįsk kur į tamsų kampą, sėdėk, klausykis. Rupios ir ryškios žvaigždės, juodas dangus. Varstomos durys, žingsniai, paraudę veidai… Tu čia po daugelio metų ir todėl turi būti vienas.
Staiga – ant manęs krinta šviesos pluoštas, du vyrai, du mano vaikystės draugai, stovi priešais, išskėtė rankas ir sako:
– Nu, ką tu čia dabar susimislyjai?!
– Žiema, Stasiau (tai mano pusbrolis). Žiema…
– Cha cha… Žiema. Prisimeni? „O kad jos geriau žydėtų…“ Cha! neprisimeni, juk tai mano balsas skardeno šias palaukes, juk tai aš jiems išmesdavau dainą.
Mes einam susikibę už parankių, ir man į akis išsipila drėgmė, ir aš išgirstu:
„Be tavęs vakarai bus nuobodūs“… Kai aš išgirstu šitą dainą, turiu jai pritarti. Ji skambi ir mūsų balsai nežino ribų, jie dar neužmiršę vieni kitų, jie trenkiasi į ledu sproginėjančius langus – šie skamba kaip kamertonai, sidabrinėj nakty vėl aidi mūsų balsai ir, rodos, prasiskirs sienos ir jie nublokš viską, kas kada nors mus slėgė, slegia ar slėgs. Mes stovime vienas prieš kitą, vienas greta kito, mes stovime trise, prieš visą pasaulį, stovime kaip siena ir be žodžių skimbtelim taurėm.
Paskui, kai aš atsisveikinu, spusteliu jiems rankas mane pasitinka šaltas oras, tuščias kelias, skardiniai miestelio stogai, juoda, kaip iš akmenų iškalta, miško linija. Paslaptinga tyla ir sniego girgždėjimas po kojom. Ir staiga – „O kad jos…“ Darni galinga melodija, atsiplėšęs nuo visų balsas, tenoras kartoja be paliovos. Per traukinio ratų bildesį, per vagone sėdinčių balsus, ji skamba taip nesulaikomai ir pasigauna kaip srautas, iš po suolo, iš po traukinio ratų, iš baltos giraitės prie kelio, net nežinia iš kur ji skamba, persmelkia tave, ji lydi visą kelią ir iki miesto, ir iki namų, ir nežinia kaip išsisklaidys, nutils. Bet kol kas, kai tu vienas sėdi kupė kamputyje ir tolsti vis tolyn nuo to kaimo, tu negali be jos, jeigu ji taip stipri ir galinga, ir skamba, kaip niekad negirdėjai skambant.
Sūkuryje
Ji augo apgriuvusioje pirkelėje ant kalno. Vakarais plačios čia įsigalėdavo žaros. Įpūstos vakarų vėjų, jos ilgai negesdavo, ypač birželio naktimis, rodės, eitum ir eitum, jos kažkur viliojo, vadino, kvietė. Kvietė vėjas, šlamščiantis senuose klevuose, augančiuose prie beprotės Aurelijos sudegintų namų, apaugusių kiečiais, dilgėlėmis ir krūmais, kvietė pievų ir žiedų kvapas, tolumoje pasigirstančios dainos ir šūksniai. Pakvipęs dumbliais ir užsistovėjusiu vandeniu iš ežero – jo įlanka, tyvuliuojanti tarp aptakių miškingų kalvų, matydavosi iš kiemo – pargrįždavo tėvas, nešinas lynais, lydekaitėmis, ešeriais, ir vanduo varvėdavo nuo tinklo per jo pakumpusius pečius. Mažakalbis, tylus, šlubčiojantis kairiąja koja, jis supildavo žuvis į platų praustuvą, atsisėsdavo ant suolo, užsidėdavo ant stalo rankas, kurių užlenkti nykščiai neramiai krusčiodavo, laukdavo, kada jam paduos valgyti. Lempos nedegdavo, troboje būdavo šviesu nuo vakarinių žarų. Sėdėdamas profiliu į langą. Jis nežymiai gręždavosi ton pusėn. Motina be garso pastatydavo ant stalo jukos ar barščių indelį ir vėl dingdavo virtuvėje. Toje žarų nutviekstoje prieblandoje pasiliko nebylus tarsi neįspėta mįslė tėvo veidas, begarsiai motinos žingsniai, jos gilios akys, mažesniųjų sesučių almėjimas ir kuždesys, kai jos, būdavo, susikumščiuoja alkūnėmis. Padėjęs ant stalo smakrą, žiūri priešais save padykėlis jauniausias broliukas, nekantriai tabaluodamas kojomis, o džiaugsmas ir išdaigos kibirkščiuoja iš jo primerktų akių. Jis stebi menkiausią krustelėjimą seserų, ypač jos, vyresniosios, o kartais ką nors kad pasakys… Ją tiesiog traukia prieiti prie jo, brūkštelti ranka per galvelę ar pagrasyti pirštu – iš ko jis vis juokiasi? Bet viešpataujanti troboje tyla tarsi reikalavo savo: ji norėjo būti girdima, ji teikė reikšmingumo visiems garsams: duonriekio bilsterėjimui, tėvo kostelėjimui, motinos atsidūsėjimui, vėjo šlamštelėjimui už lango alyvose ir šiltam anapus ežero plieskiančiam saulėlydžiui – visa tai priartėdavo, apgaubdavo ją, prakaulią didelėmis akimis paauglę. Naktys dvelkteldavo vėsiu žvaigždėtu kvėptelėjimu, kur ir alyvų, ir papievių, ir ežero kvapai…
Niekam nebuvo valia trikdyti tylos. Ji, vyriausioji, turėdavo patarnauti tėvui, nuimti nuo stalo valgius. „Visa čia, rodėsi, buvo nulemta iš anksto: saulėlydžio atšvaitas ant stalo kampo, kur padėtas duonos kepalas, ir tylūs motinos žingsniai, ir sieninio laikrodžio tiksėjimas – visa gyveno savo neįspėtą gyvenimą. Ji jau buvo įpratusi po darbo prisėsti ant suolo, motinos įpročiu sudėti į skreitą rankas ir žiūrėti priešais save. Visi daiktai čia buvo apgaubti tos nenusakomos rimties: ir žvelgiantys nuo sienų šventųjų paveikslai, ir seni rakandai, ir tėvo mostas, kai jis kabindavo ant vinies kepurę, ir slenkstis, ir žolių stagarai, augantys aplink sodybą, ir iškišta iš būdos nukaršusio šuns galva bei jo akys su rausvais gęstančio saulėlydžio ruoželiais. Kai išeidavo kieman, kažkur pasigirsdavo armonika ir vakarojančio jaunimo daina. Nuo tų garsų tarsi pasunkėdavo jos jaunos, nepatyrusios glamonių krūtys, pastangrėdavo liemuo. Stovėdavo kieme ir klausydavosi, gręždamasi į saulėlydį, į ežerą ar į ūkanotus miškelius, išsimėčiusius ant kalvelių ir pietinio krašto pusėje pereinančius į juodus grėsmingus masyvus. Ak, tie skaudžiai tarsi vėjo įtemptos burės plazdantys saulėlydžiai, jie tarsi nešė tą kalną su skurdžia pirkele į kitus pasviečius, kartu bylodami, kad visa, ką dabar ji girdi ir mato, kartosis be priežasties, kartosis be galo. Mėnesėtomis naktimis, kai tarp pajuodusiu alksnių boluojantis vieškelis dūgzdavo dulsvoje prietemoje lyg styga, ji išeidavo į kiemą ir klausydavosi: ar šuo kur amtels, ar vėjas čežtels žydinčių rugių varpomis, ar kur varteliai girgžtels – tie garsai persmelkdavo jos prakaulę būtybę. Stovėdavo visa apmirusi, gaivinama aitraus, žydinčiais rugiais atvilnijančio vėjo. Tokios čia būdavo birželio naktys, pakvipusios ievomis ir dar kažkokiu svaiginančiu kvapu. Taip giliai į atmintį įsibrėžė visi tie garsai, ataidintys saulėlydyje, kai jau būdavo laikas gulti ir motina klodavo lovas, o tėvas žiūrėdavo pro langą ir rūkydavo. Jų klausydavosi ir lovoje, kai atsiverdavo tamsa, neaprėpiama, suklususi, prisigėrusi jos alsavimo; gulėdavo ištiesusi rankas palei klubus ir klausydavosi. Ne, ji nebuvo graži: prakauli, atsiklausia nosimi, didelėmis drėgno ilgesio kupinomis akimis. Dienonis spygaudavo žaisdama su jos metu berniūkščiais, gainiodavosi juos, nusitvėrusi vytinę ar dilgėlę. Nenusileisdavo jiems vikrumu, net bandydavo prilygti jėga, per tai ją ir praminė Balda Pabalda. Ji save laikė pelene, tačiau mėgdavo vaizduotis žėrinčiuose sietynais rūmuose, puošniai apsitaisiusią, svaigstančią šokyje – štai kur sklisdavo jos mintys, kai sėdėdama ant lovos tabaluodavo subraižytomis kojomis ir grauždavo pakirmijusius obuolius.
Dar buvo vasara, kai ji, jau pusmergė, pradžiūvusio molio laukuose raškydavo koksagizą. Plikinantis blauzdas vėjas, sausas vabzdžių sparneliu dūzgesys. Nuo nuolatinio lankstymosi net akyse patamsėdavo – ji vis lenktyniaudavo su kitomis mergaitėmis: kuri daugiausia priskins pūkų galvučių. Pavakarop juos nešdavo į miestelį. Putlus raudonskruostis vyriškis žvilgančiomis akimis – kažkodėl ji visą laiką jo vengė – paimdamas iš jos ryšulėlį, būtinai paliesdavo ranką, o kartą nelauktai čiupęs pasivertė ant tų pūkų ir ėmė bučiuoti. Ji vos ištrūko. Kaip gyva ji prisimins koksagizo kvapą, savo išgąsti, sunkų, karštą kvėpavimą, stiprias nekantrias rankas, plėšiančias bliuzelę…
Galėtumei vardinti ir vardinti pabiras atsiminimų nuotrupas. Gal reikia paminėti ir apkarpytomis viršūnėmis kiemo klevus – apšalo per žiemos speigus – ir ant tvorų padžiautus tėvo tinklus, ir suklypusią tupyklą, ir rasotas žoles, kurios braukdavo per blauzdas, kai ji ten bėgdavo, ir ryto saulę, besiritinėjančią kalvomis, ir sulūžusi prieklėtį, ir jame sukrautas lentas, sukiužusią piestą; gal ir kvepiantį šieno prėslą, ir keliuką, vingiuojantį į pakalnę…
Tas keliukas ją, šešiolikmetę mergaitę, išvedė iš čia.
Kartą, jau mokydamasi institute, ji nuvažiavo į kaimą pas draugę ruoštis matematikos egzaminui, kurį reikėjo laikyti pakartotinai. Jos pasiėmė knygas, konspektus ir nuėjo prie ežero. Ten pamiškėje susirado atokesnę vietelę ir bandė mokytis. Tačiau draugė vis pasakojo savo meilės istorijas. Ji nelabai tesiklausė, tik matė, kaip, pridėdama ranką prie širdies, ji aikčioja, matė jos šlakuotą veidą, plačiai pravertas lūpas, išsiplėtusiais vyzdžiais akis. Galop draugė išsidėliojo žolėje savo tualetinius reikmenis ir ėmė gražintis. Ji pasekė jos pavyzdžiu.
Buvo tvanku. Vėjas plaikstė padėtus žolėje vadovėlius ir konspektus – tarp tų knygų buvo viena apie Paną ir nimfas, ji kur kas labiau traukė jos akis nei formulės. Begaliniai tūžo ir krimtosi, kam ją pavarė iš egzamino.
Dangus tai valkstėsi, tai švito, nužerdamas kalne augančius rugius, ežeras staiga nutviksdavo, čia vėl jo paviršiumi perbėgdavo bėglus debesies šešėlis. Vėjas šlamštė krūmokšniuose, taršė šakas, tarsi gyva būtybė šnopavo i veidą, pripuldamas prie žolėje besivartančių merginų ir parisdamas prie jų žalumos bangas, čia mesdamasis šalin, sutaršydamas krūmokšnius, pamėkliškai nusikvatodamas, nušlamėdamas, nučiuoždamas su kuždesiu. Ežeras vartėsi, pūškavo, bangos brinko, tvenkėsi, kilo aptakiais gūburiais ir pliuško dusliai suaimanuodamos. Staiga viskas nušvito neįprastai ryškia šviesa, staigus ir stiprus vėjo gūsis, atlėkęs iš vakarinių krantų plynumos, pašiaušė bangas, nepaklusniai išdrikusiais karčiais jos puolė į krantą ir dužo, ištikšdamos baltais švytinčiais purslais. Dar kartą siūbtelėjo vėjas, dar, vis stipresni vėjo gūsiai lėkė ežero plotu. Per bangų ūžesį jos išgirdo, kaip aimanuoja senoji giria, girgžda storakamieniai klevai ir iš vieno jos krašto į kitą ritasi gausmas. Vėl tapo tylu. Vėl tas alsumas, vėjo pūškavimas tai už nugaros, tai į veidą. Ji apsivertė ant nugaros, padėjo po galva rankas ir įsižiūrėjo į debesis, kurie nesuprantamos jėgos veikiami – gal ir ten, aukštybėse, siautė vėtros – skubiai grupavosi, sudarydami keisčiausias figūras. Ji žiūrėjo į debesų žaismą kaip pakerėta, apimta tolydžio augančios baimės, kurią stiprino ir tilstantis, tolstantis miško gausmas.
– Prieš lietų, – pasakė draugė.
Buvo alsu, tvankumas tiesiog gniaužė gerklę. Suprakaitavo pažastys, kaklas.
– Eisiu pasimaudysiu, – stengdamasi paslėpti nerimą pratarė ji ir, atsistojusi žolėje, pasirąžė. Drungnas vėjo gūsis, išpuolęs iš krūmokšnių, akimirksniui ją apglėbė ir nulėkė pasikvatodamas, sukeldamas šnabždesius.
– Och! – pasakė ji užlauždama rankas už galvos ir atstatydama veidą, krūtis kunkuliuojančioje debesų properšoje kepinančiai saulei.
Netoliese buvo apversta valtis, ji dar pastovėjo ant jos smaluoto dugno, apsidairė – žvilgsnį kiek ilgiau sulaikė namukas kalno šlaite – paskui lėtai ėmė bristi į vandenį, šaltą, geliantį. Dugno akmenukai badė kojas, ir ji kas žingsnis stabčiojo vis apsidairydama aplink mataruodama kojomis, draugė skaitė knygą, keliuku ėjo moteris kelti karvės, smulkios bangelės tingiai teliūskavosi aplink jos kojas. Ne, ne į ežerą ji brido – į upeliūkštį, kuris, išniręs iš grėsmingo miško tarpeklio čia pat, prie jos kojų, įsiliejo į ežerą. Brido žiūrėdama, kaip palei dugną sūkuriuoja smėlis. Vanduo jau apsėmė kelius, pasiekė liemenį. Džiugiai klykteldama, ji paniro, pabandė plaukti, ir staiga:
– Gelbėkite! Skęstu! Oi! Oi!
Verpetas ją panardino, pririetė prie dugno. Ji dar bandė kovoti, irtis pirmyn, atgal, bet vanduo jos nebenorėjo paleisti – užspaudė gerklę, ėmė veržtis į ausis, spengti smilkiniuose. Sunki, šniokščianti jo masė krito ant jos, dar kartą nugramzdindama į patį dugną. Kai tas šniokštimas liovėsi, gulėdama ant dugno akmenėlių per begalinį vandens skaidrumą išvydo debesis, valtį, draugę, kuri tabaluodama kojomis skaitė knygą, išvydo trobelę kalne. Tai buvo jos namai, nepaprastai ryškiai švystelėję atmintyje. Sąmonė, prieš užgesdama, akimirkai nutvieskė juos neišsakomai skaidria savo šviesa. Visa jos esybė pripuolė, spėjo įsisiurbti, glusterti ir prie pajuodusios, suskeldėjusios nuo karščių tvoros, ir prie šiurkščios pašalių žolės, prie prieklėčio, įlėkti į trobelę, kur sėdėjo padykėlis broliukas ir valiūkiškai jai šypsojosi; švystelėjo ežero įlanka, regima nuo kalno, plačios, smarkių vakaru vėju įpustos žaros – ir dabar jos kažkur tebevadino, viliojo, kvietė. Tėvas, kabinantis ant vinies kepurę, tarpduryje sustingusi motina… „Kas dabar bus?“ – tarsi sakė jos išgąstingos akys ir rankos, glamžančios prijuostę. Kokia nelaimė juos užgrius, šmėstelėjo mintis. Dar tvokstelėjo koksagizo kvapas. Ir tas raudonskruostis vyriškis – ko jis iš jos norėjo? Paskui juodas subraižytas auditorijos suolas, atversti konspektai, įdėmus, vis arčiau prie jos besilenkiantis veidas, matyt, tas žmogus negirdėjo, ką ji sako; veidas senyvo dėstytojo. Jis pridėjo ranką ausies ir sušnibždėjo: „Vaikeli, kalbėk garsiau“. Paskui palingavo galva ir įsikniaubęs į savo popierius pedantiška ranka parašė kažkokį ženklą, matyt, blogą pažymį, nors ji buvo susirašiusi visas formules. Kvailė, dar taip stengiausi. Ir tegu jie paspringsta, pasakė išvysdama šaltus, grasius, gal net kiek smalsaujančius vienoje gretoje už ilgo stalo priešais ją išsirikiavusius dėstytojų veidus – kažkas leido per rankas popierėlį, visi jie ten sukruto, subruzdo, bet jai buvo nebesvarbu, išmetė į šalis rankas, patogiai, visu kūnu išsitiesė ant dugno… Sūkuriai, vėduojančios srovės, kaip žolė išdrinkantys jos tamsūs plaukai ir ji, ištirpstanti, pranykstanti, išnešama kažkokio stipraus nenusakomo godulio, pasyvi, jau nė nebeketinanti priešintis, išmetusi į šalis rankas, atlošusi galvą…
Kur tu, mažasis broliuk, skubėki čia, lėki potekomis nuo kalno, gelbėk ją, gelbėk ją!..
…Ją ištraukė karvės perkelti ėjusi moteris, kurią pašaukė draugė. Negilu ten buvo – šiek tiek aukščiau juosmens…
Dvi pažintys su savimi
Jeigu šiandien rytą Sokratas paliks savo namą, jis sutiks ant slenksčio besėdintį išminčių; jeigu Buda vakarop išeis į kelią, tas kelias jį atves pas Budą.
M. Meterlinkas
Penkerių metų mergaitė, kuri stovi dabar priešais veidrodį ir abejingai stebi baltaplaukę pabalusiu veideliu, linksmai, išdaigiškai užriesta nosike, savo antrininkę, kuri, kaip ir ji, taršo ranka plaukus, dar nežino, kad kada nors ji godžiai įsisiurbs akimis į savo veidą. Po pirmojo pokylio, po pirmosios meilės nakties ji ieškos jame visa lemiančių pėdsakų. Šimtus, tūkstančius kartų jos atvaizdas išnirs rytais kaip paskatinantis draugas, ji su niekuo juo nenorės keistis, laikys ji savo nuosavybe, džiaugsis juo ir netgi siųs jam meilės sveikinimus. Bet ne mažiau neišvengiamas ir kitas laikas, kai ji pagiežingai nusisuks nuo jo, vėl atsigręš, kažko teirausis, nesulaukusi atsakymo, pasišalins, paskui vėlei sėlins su baime, delsdama ir kiek galėdama atidėliodama pasimatymą su savimi, laukdama iš jo pritarimo ar pasmerkimo, ir ranka bus pridėta prie skruosto, ir didelis išgąstis akyse… Šis susitikimas jai buvo atsitiktinis, jam nesiruošė iš anksto, pradžioje neatpažino tos susivėlusiais lininiais plaukais mergaitės, palaikė ją įsibrovėle, nenorėjo nė kalbėtis, pabandė praeiti pro ją, nepatikliai patempusi lūpas, tačiau pastebėjusi, kad ši taip pat sėlina iš paskos, atsigręžė, ir jos veidelis reiškė tik pasipiktinimą. Tačiau anoji taip pat dėjosi pasipiktinusia, todėl ji kyštelėjo jai liežuvį ir buvo besprunkanti pro šalį, bet ši spėjo atsilyginti tuo pačiu. Tada ji gana įžūliai pabėgėjo basomis prie jos ir… atsitrenkė į šaltą stiklo paviršių. Atšoko, vėl pamatė įsibrovėlę, pabandė ją uždengti ranka, tačiau ši kryptelėjo galvą į šalį. Keista – ji yra, be abejo, yra, ko gero, net panaši į tave, tačiau niekaip negali apčiuopti, negali jos pašalinti ranka, negali ištempti iš didelių rausvų rėmų, negali pasikviesti žaisti. Prakalbinęs matai krutančias lūpas, tačiau ką ji tau sako, taip ir negali išgirsti, imi šaukti, šaukia ir ji, mojuoja iš nekantrumo rankomis, trepsi kojomis ant kilimėlio, stengdamasi kažką pasakyti. Ji seka iš paskos, tačiau atsigręži ir – jos nebėra. Kas gi tai? Ko gi ji nori? Kodėl įsibrovė? Kaip? Galbūt pašaukti motiną ir parodyti, kas įvyko. Susimąsčiusi, įgrūdusi į burną pirštus, ji stovi priešais ir mato, kad ši irgi taip stovi. Ką ji darys po minutės, ką veiks, kai jinai nueis šalin, kai paliks įsibrovėlę vieną? Nuo šiolei ji žaidžia atsisėdus ant kilimo ir žino, kad kažkur irgi žaidžia panaši į ją mergaitė, tais pačiais žaislais, plikablauzdė. Kartais ji patinka, kartais erzina, kartais jos prasilenkia viena pro kitą, užsiėmusios savais reikalais, savo žaislais. Bet ateis laikas, kai jūs būsite neperskiriamos, ir laikas, kai kažkas uždengs tą veidrodį juodu audeklu – kažkas jau bus visiems laikams netekęs savo antrininko. Veidrodis tuščias, bet jis buvo, jis ištikimas kažkam ir kartu bet ką pasiruošęs priimti, atspindėti, išplėšti iš nebūties…
Palikime ją kol kas besigėrinčią savimi, beatpažistančią save, artėjančią prie savęs ir vis dėlto niekaip negalinčią savęs paliesti, susipažinti su savimi, vis abejojančią…
Kur kas nuožmiau save sutiko jos broliukas. Mama jį ką tik apibarė, ir kai jis iki soties prisiverkęs stabtelėjo prie veidrodžio, pasakė: „Eik, pažiūrėki, koks tu“. Vilkdamas kojas, bambėdamas begalines nuoskaudos žodžius, nuėjo, ir staiga priešais išdygo paraudusiom nuo ašarų akimis, murzinais skruostais žmogiūkštis, kuris įnirtingai trynė nosį ir kažko niršo. Niršo?! Ant ko? Ar tik ne ant jo? Ak, šitaip ir tu dar?! Ir jis norėjo sviesti jam mašinėlę, kurią turėjo rankoje. Kai ji jau buvo belekianti tiesiog į veidą, pastebėjo, kad ir tas užsimojo, ko gero, dar anksčiau. Laimei, paleisdamas spruko šalin, įlindo į kampą, bet ir ten dar rodėsi, kad jam klius. Suskambėjo stiklai, tačiau laukto smūgio nebuvo. Kurgi nulėkė į jį mestas žaisliukas? Gal jis pataikė į betriūsiančią virtuvėj mamą?
Sulaikęs kvapą jis laukė, klausėsi, kur pasigirs griausmingi garsai, kuris lango stiklas subyrės į šipulius, kurios taurės pasiliks sveikos už bufeto sienelės ir iš viso – ar liks kas nors po šitokio dalyko gyvas – mama ar jo sesutė, išėjęs į kiemą tėtis… Kol kas tesigirdi tik motinos balsas. Artėja skubūs grėsmingi žingsniai, jie gero nežada. Na, bet tegu… tegu ji atbėga, nutempia iš čia kur į saugesnį kampą, tegu užvažiuoja jam per užpakalį, jis pasiruošęs viskam, bet kokiems jos grūmojimams, to jis ir nusipelnė, kaip tikras vyras priims užtarnautą bausmę, nė nebandys nieko aiškinti. Jis pats stengsis viską suprasti, jis apie tai mąstys, laikydamas rankoj negyvą žaisliuką, įbedęs akis į vieną tašką – kurgi vis dėlto nulėkė jam sviestas žaisliukas? Vienas guli sulankstytas prie jo kojų, bet kitas? Jis sėdi priešais sueižėjusį, ištrupėjusi stiklą, dirsteli tai į sulankstytą mašinėlę, tai į tą suskaldytu veidu berniūkštį, baugščiai kažko teiraujasi. Kuris prisiims kaltę, kuris pasiūlys derybas? Nusileisti jis, žinoma, negali.
Praeis metai, ir panašus netikrumas vėl prisikels. Vėlei gims buvusi dvejonė, vėlei bus sviesta į kitą pakliuvusiu po ranka daiktu, ir vėlei bus žiūrėta į sueižėjusį savo atspindį, neatpažįstamą, nuožmų, baugštų, nes jeigu yra bent dalelė tiesos, ką pasakė vienas senas išminčius (o jis skelbė, jog tai, kaip mes pirmąkart susitinkame su savimi, taip sutiksime ir kitus) – tai turi būti nors maža dalelytė ir šiuose žodžiuose.
Įnamis
Gyvenu aš žmonos tėvų namuose, žmonės jie jau senyvi, pasakyčiau, skrupulingai darbštūs, šykštoki, tačiau svečių akyse moka pasirodyti vaišingais, geraširdžiais, visa suprantančiais ir linkinčiais gero, nors iš tikrųjų nė vienas iš artimų, nė iš kaimynų jiems ne galvoj – nesuinteresuotai, nuoširdžiai jie niekuomet kitam nepadės, ir vis dėlto pirmas įspūdis, kuris užvaldo juos pamačius, šnektelėjus sodelyje prie avilių ar švarioje, puikiai prižiūrimoje troboje, – kad tai geraširdžiai, dori, niekam nelinkintys blogo žmonės. Sveikas, saulės spindulių prisigėręs šeimininko veidas, medumi ir vaismedžiais kvepiantys drabužiai, tvirtos dalykiškos rankos, kurias jis varto lėtai, tarsi kokius rakandus ar darbo įrankius, kiekvieną žodį pasveriantis balsas ir tas susimąstymas, kai kas nors pasiskundžia kokia bėda, prašo patarimo ar pagalbos, nė šešėlio piktnaudžiavimo kito jausmais, jokios ironijos, pašaipos – jis elgiasi taip, kad, atėjęs pas jį nusivylęs savimi ar prislėgtas savo menkumo, užsimiršti – atrodo, nepastebi nė vieno sutrikusio mosto ar žodžio, ko nors, kas tave sumenkintų ir dar labiau sustiprintų tavo menkumo įspūdį, kalbų ir užuominų, kurios svečiui būtų nemalonios, čia vengiama, žodžiu, čia iš karto užsimiršti, kas tu esi arba manei esąs, pamažu atkunta viltis ir pasitikėjimas, tai, kas tu manei yra svarbiausia, esmingiausia, išmintingiausia – čia staiga paverčiama juokais. Jokio primygtinumo, jokio akcentavimo, kuris tau būtu nemalonus, tarp jo svečių niekad nesijausi užmirštas, niekad neįspėsi, kam šeimininkai jaučia didžiausią simpatiją, tavo žodžiai krinta į jį tarsi į kokią gelmę, niekad neįspėsi, kas su jais atsitinka, nejudri, maloni veido kauke neišduoda jokių minčių, ji pritraukia žvilgsnį. Apskritai laikosi jis oriai, kaip žmogus, priimantis kokį interesantą, pasiruošęs jam kuo tik galės padėti, išklausyti jį, ir taip, tarytumei tas interesantas ar prašytojas būtų jam lygus. Jis moka jį pastatyti į tokią padėtį, kad koks jį žeminantis prašymas virstų nebe prašymu, o reikalu, beveik neturinčiu ryšio su pačiu prašytoju ir jo nebeslepiančiu.
O tuo metu, kai jis šitaip kalbasi su svečiu, žmona pluša virtuvėje ruošdama valgius, iš ten girdėti indų barškėjimas, skubotas kuždesys, tarytumei būtų pagaliau sulaukta kokio brangaus svečio, nors tas svečias gali būti ir koks pakeleivis ar tik kažkokiais reikalais užklydęs nepažįstamas, ir būtinai jam paduodama lėkštutė, karštos arbatos, pastumiama taurelė. Užkandžiaudamas ir paragindamas svečią, retkarčiais šūkteldamas į virtuvę, kad dar ko atneštų, iš kur bemat pasigirsta neregėtai paslaugūs – tuoj bėgu – skubiai, net pridususi prisistato šeimininkė, verčia į svečio lėkštę kiaušinienę, pastumia duonos, į kalbas ji beveik nesikiša, pajuokauja tik apie tai, kas liečia jos moteriškus reikalus, rodos, nė negirdi, kas ten kalbama, taip užsiėmusi – pomidorų, agurkų ar dešrų pjaustymu – tie garsai virtuvėje nenutrūksta nė akimirką, ir vis dėlto, kai kalba pakrypsta apie ką reikšmingesni, prityla, tampa retesni, ir tarytumei matai nedidukės judrios moteriškės suklususį, pernelyg rimtą veidą, nekrusteldama, akimirkai užmiršusi savo darbus ji stovi pasirišusi prijuostę su įsirėžusiu į koki vyniotinį peiliu, kuris vos vos juda, barkšteldamas į stalą, o po to vėl visa subruzda, kaip nieko negirdėjusi ir nemačiusi atlekia prie stalo su ankstesniuoju paslaugumu, paskleidžia lėkštutėje agurkų griežinėlius, ir vėl kaip niekur nieko tęsiasi akimirkai nutrauktas spektaklis. Svečias kaip įmanydamas dėkoja vaišingai šeimininkei, jis kupinas pačių geriausių jausmų jį šitaip priėmusiam šeimininkui, pertraukę kalba, išsiaiškinę reikalo esmę, bet atidėję jo sprendimą, jie vaikšto po kambarius, svečias kilnoja nuo etažerės įvairiausias statulėles, apžiūrinėja jas, gėrisi pelenine iš jūrų kriauklės, kavos servizu, šeimininko rankų išdrožinėta lėkšte duonai, ąsotėliais ir kitokiais retais muziejiškais daiktais – visi jie kažkaip nejučiomis atsidūrė jo akyse, jis kažką užsiminė ir iš karto kalba išėjo apie juos – matyt, šeimininkas tik ir laukė šio momento, dabar prie kalbos gali prisidėti ir šeimininkė, paaiškins, ką jie [turi] matyti, per kokį vargą buvo įsigytas vienas ar tas daiktas, kaip vyras jo ieškojo, lakstė po apylinkes ir t. t.
Jis gi kalba apie visa tai sakytumei nenoriai, lėtai, žodis po žodžio abejingu, beveik vangiu balsu, neteikdamas visam tam reikšmės, kiekvieną svečio nusistebėjimą palydėdamas žodžiais: „Nagi šiaip pažiūrėti, akiai palinksminti, pakliuvo po ranka, et, kas iš jų, bet sau!“ Jis lyg susidrovėjęs, beveik apmaudingas, tačiau jauti, kaip jam brangūs ir malonūs tie pagyrimai – nušvitusiu veidu, suplodama rankomis jais apipila jį žmona, o svečiui tik belieka gailėtis, kad jis nemoka ar nesiryžta taip atvirai reikšti savo susižavėjimo, kad jis tegali tik šaltu balsu girti jų estetinius privalumus ir vogčiomis bandyti įspėti, kuo gi vis dėlto šitie dalykėliai yra iš tikrųjų vertingi ne vien šeimininko akyse. Paskui jie leidžiasi į rūsį, kur yra įrengtas įvairiausių medžioklės trofėjų ir senienų muziejėlis. Taigi nejučiomis imi galvoti, kad tie svečiai taip priimami ir vaišinami vien todėl, jog būtų kam parodo tas skrupulingai saugomas namų įžymybes.
Buvo čia kartą apsilankęs vienas korespondentas, jis parašė apie jo muziejų ir tas senienas straipsnelį, ir dabar man rodosi, kad kiekviena nepažįstamą jie priima kaip tą korespondentą, kuris visiems papasakos, ką matė – beje, kalba būtinai užeina apie tą straipsnį, kurį šeimininkas kažkaip nenoriai ištraukia iš stalčiaus ir rodo svečiui. Žinoma, tas korespondentas nepagailėjo jam komplimentų, išgyrė jo vaišingumą, nuoširdumą, dorumą. Žmona kaip įmanydama pataikauja šitai jo aistrai, gal jai malonu kurstyti jo savimeilę, nežinau, ji gal ir prisirišusi prie jo, bet manyčiau, kad širdyje jį pašiepia ir galbūt tokia karikatūriška, paika, pašalinei akiai nematoma, santūri vyro figūra jai artimesnė, nes priklauso tik jai, duoda progų pasireikšti jos meilei, įžvalgumui, humoro jausmui ir šiltam sąmojui, o gal svarbiausia čia yra tai, kad ji mano permananti jį viena, kad jis yra tarytumei kokia jos nuosavybė, koks didelis paikas vaikas, kurio buvimą ji kaip įmanydama skatina – užtenka vieno kito žodžio, ir santūrus, dalykiškas, neprieinamas, baimę keliantis vyriškis staiga virsta droviu, paiku, godžiai kaip išalkęs kūdikis krūtį gaudančiu lėkščiausią pagyrimą ir per tai atsiduriančiu visiškoje kito žmogaus valioje.
Tačiau aš, jų dukters vyras, gyvenantis tarp tų visų relikvijų, kurių šimtus kartų per dieną užkliūva mano žvilgsnis, kurių yra ir mūsų kambaryje, padovanotų naudojimuisi, ir man tenka jas prižiūrėti, globoti, aš matau ir visiškai kitokius šeimininkus. Jie stovi prieš mane kaip siena, neregėtai šykštūs, priekabūs, jie stebi, kaip aš vaikštau tarp tų relikvijų, kur pastūmiau vieną, ką pagalvojau apie kitą, kodėl paliečiau tą, o nepaliečiau anos – jie niršta, kai aš jas pastebiu, ir niršta, kai jų nematau, jiems nepatinka, kai aš naudojuosi tomis neįkainojamo brangumo dovanomis, ir nepatinka, kai jos riogso mano kambaryje tarsi atliekamos. Naudodamasis aš jas surūšiuoju nekreipdamas į jas dėmesio, aš jų neįvertinu. Visas jų gyvenimas pavirto į tylų stebėjimą, kaip aš elgiuosi su tais daiktais. Man tiesiog atrodo, kad tie daiktai kažko laukia iš manęs, aš negaliu praeiti jų neužkliudęs ir negaliu praeiti juos užkliudydamas, jie tarsi kokia įnoringa žaizda, kurią palietus pasigirs klyktelėjimas, jiems neįtinki, kad ir koks tu būtumei ir ką tu darytumei, jų egzistavimo esmė – tai kažkoks fanatiškas pyktis ant tavęs, jie tarytumei žiūri į mane kalbėdami: „Fu koks jis. Štai jis dabar čia eina. Jis dabar mane palietė, jis žiūri į tave“, – šaltai, ironiškai, su neregėtu priešiškumu jie žiūri į mane. Dabar aš žinau, kad jų egzistavimo esmė – priešiškumas man. Džiaugsmo ar pasitenkinimo jie nesuteikia nė mažiausio, jie nepriima manęs, jie stumia šalin, siunčia man grimasas, apkalbinėja – neregėtai svetimas aš jaučiuosi jų pasaulyje, ir vis dėlto turiu juos kęsti, nors jie – kaip nebylūs priekaištai, kadangi aš myliu savo žmoną. Tai tyli, švelni moteriškė, iš kažkokio ūkanoto tolio ji žiūri į mane priblėsusiom akim ir tarsi stengiasi kažką suprasti, tarsi klausia: „Kas tau čia nepatinka? Argi mes blogai su tavimi elgiamės? Argi tavęs nemyli motina? Argi tėtis neapipylė savo dovanomis? Ko gi tau dabar stinga?“ Ji nė žodžiu neprieštaraus, nepakels balso, kiekvieną nuoskaudą ji iškenčia savy, o atsiliepiant į kokį priekaištą jos balsas tarsi gęsta, ir tyli, nedrįsdamas nei skųstis, nei prieštarauti, nei verkti – tokią švelnią būtybę tegali tik mylėti, ir jeigu aš pasakyčiau, kaip jaučiuosi tarp tų dovanų, tarp tų baidų, kambarių, kurių durys taip svetingai, siūlydamos visokeriopas paslaugas, atsivėrė, jeigu žinotų ji, koks aš čia svetimas, menkas, niekam tikęs jaučiuosi, nežinau, kas ir būtų.
Bet va kodėl šitaip atsitiko, nė negalėčiau paaiškinti. Aš tik jaučiu, kad čia yra sekamas kiekvienas mano žingsnis, kiekvienas krustelėjimas, komentuojamas ir perkomentuojamas kiekvieno daikto prisilietimas…
Tačiau man aišku viena – tie daiktai seniai jau laukė tokio kaip aš benamio, skurdžiaus, jiems būtinai reikėjo, kad kas nors vaikščiotų aplinkui juos ant pirštų galų, kad jie įvairiausiais niuansais reikštų jam savo priešiškumą, kad visa čionai taip užvirtų, sukunkuliuotų. užsipliekstų nežmonišku protestu, teisingumo jausmu ir diena po dienos telktų įtūžį, kuris tikriausiai kada nors išsėlins tokia forma: „Tai tau dar čia negerai? Viską turi, o negerai! Esi aprūpintas – ir negerai? Vis negerai?“
Gal visa tai dėl to, kad jie pernelyg teisūs ir gali to klausti su begaliniu nusistebėjimu ir savo teisumo pajautimu, galbūt visa tai vien dėl to, kad jie mane priėmė į savo šeimą, mane, o ne ką kitą, vien dėl to, kad būčiau kažkoks protestas tų daiktų patyčioms, paniekai ir ambicijai, kad jų egzistavimas per manęs paneigimą ir sumenkinimą įgautų didžiulę ir nepaneigiamą vertę…
Jurgis Kunčinas. Trumpi apsakymai
1999 m. Nr. 5
Kodėl aš jį nužudžiau?
Tikrai nesirengiau to tipo žudyti, dievaži. Niekuo nebuvo man iki tol prasikaltęs. Bet va: pasimaišė po kojom, padarė klaidą, ir šit. Man jis iškart nepatiko – brovėsi per visą troleibusą stumdydamasis ir kriokdamas: ar lipat? ar lipat? Kresnas, raudonais žandais, tvirtai sukaltas. Su skrybėle ir rudu diplomatu. Aš išlipau pro kitas duris, dar nežinojau, kur eisiu, grūsty atsidūrėme greta, o žengę kelis žingsnius vienu kartu išvydome ant šlapio šaligatvio gulinčią trirublę – visai dar naują, gurgždančią. Na, gal šimtąją sekundės dalim jis anksčiau ją užmatė – šoko kaip spyruoklės išmestas; nespėjau banknoto prislėgti koja, pataikiau ant jo žieduotos rankos ir sušvokščiau: palik, girdi? Čia mano! Jis atsigręžė su tokia neapykanta, kad kitas mano vietoj būtų pristūmęs kelnes ir karktelėjo: klausyk. Jei tuojau pat nedingsi, pašauksiu policiją. Žiūriu – tikrai: į mus kaip tik žygiuoja du mentai, rusai, aišku. Tokie patys aršiausi – darbas mentūroje jiems kaip karinė tarnyba. Vieta judri – kitapus prospekto Centrinis paštas, Vykdomasis, įstaigos. Supratau: jei kokios, tikrai pašauks tuodu stribus. O aš vos savaitė grįžęs iš užgrotiečių dalies. Dar keliai linksta nuo laisvės. Sugriežęs dantimis, nusispjoviau, bet akies kraštu stebiu: na, kur dabar pasuksi? Kad tik neįlįstų kokią kontorą ar neįsėstų į mašinėlę – tuomet amen. Ne, perėjo į kitą pusę ir nužygiavo – kiek atsilošęs ir nesidairydamas. Pamanė, žinoma, kad išsigandau, Ėjau atsilikęs per šešetą žingsnių ir vis didesnis siutas ėmė: oi, aš tave dar papurtysiu, oi, papurtysiu! Koks nors komandiruotas gal. Bet ir sostinėje jaučiasi kaip namie. Gal deputatas? Nesvarbu. Toli jis nenueis,
Tikrai nenuėjo. Įlindo į savitarnos valgyklą, dabar ten meksikiečių restoranas, Įsibrukau už jo nugaros, nučiupau padėklą ir pasilenkiau prie jo ausies: klausyk, birkakakli. Trauk tuos tris rublius, kitaip tau galas. Jis atsigręžė. Dabar jau išbalo, bet nelabai. Štai būtų tuomet atidavęs trirublę, po šiai dienai būtų sveikas ir gyvas. Garantuoju. Tai ne]
Manai, rėksiu? – prisivertęs nusiviepė. Nerėksiu. Dar kartą sakau: dink, kol aš geras, pranyk. Oi, kaip negerai jis čia padarė. Nežinojo, aišku, su kuo kalba. Mane gąsdinti? Mane?! Man akyse aptemo, netekau savitvardos, galėjau čia pat nudurti, net nežinau, kodėl taip nepadariau. Štai per tokius ir sėdi žmonės, tik per tokius. Tu jam žmoniškai sakai – atiduok, kas ne tavo, o jis ima gąsdinti! Zonoje taip pabandytų. Na, čia ne zona, valgykla, kad ir dvokianti. Dar kartą sakau, sukuždėjau, paskutinį. Atiduok geruoju. Neatsimenu, kada valgiau. Jis atidžiau pasižiūrėjo: ką, tikrai? Nori, paimsiu? Ir tada man šovė mintis… Gerai, pasakiau, tik ne čia. Pavalgydinsi, ir mudu kvit. Ne dėl to, kvaily, pyktelėjo jis, iš gailesčio. Gal tikrai labai nusivaręs atrodžiau?
Nesvarbu. Išėjom laukan, sniegas tyžta, saulė. Kur eisim? – burba jis. Aš neturiu daug laiko. Gerai, čia vėl jis, eime į Literatus. Ir vos prisėdom, tuoj pranešė: kompleksiniai pietūs, ir sudie. Jokio alkoholio. Nė negalvok. Šimtą gramų, sakau, tik vieną šimtą. Ir vėl padarė klaidą. Ne, pasakė deputatas ar kas jis ten toks, nė vieno! Tiek to, sėdžiu, tyliu. Prieina padavėja. Jis: prašom du kompleksus. Ir viskas? – klausia aiškiai nusivylusi mergina. Viskas? Ir po šimtą baltos! – neištvėriau. Jis net pažaliavo, bet nurijo. Baltąją pirmučiausia kažkodėl ir atnešė. Išmečiau vienu gaištu, jis, žiūriu, irgi. Atlyžo: tai už ką sėdėjai? Na kas gi šitaip klausia? Nemandagu net čia, o tarp mūsų broliukų už tokį klausimą… Et, pas mus kita tvarka. Ot, sakau, nukneckinau vieną tokį klausinėtoją kaip tu – ir sėdau… Jis tik krizena, gal jau degtinė galvon mušė? Nu, nu, sako, taip aš ir patikėsiu. Susikalei kur patamsiais, pamosikavai peiliuku ir tūpei. Gal ne? Tpfū, po velniais, tikrai. Panašiai ir buvo. Rupūžė. Nugvelbė mano trirublę ir dar tyčiojasi. Pamiršk tuos tris rublius, pataria, užsidirbsi ir turėsi. Argi ne tipas, pats prašosi! Vograuja kaip koks mentas ar politrukas. Nutariau patylėt. Srebiam barščius, tylim. Kremtam tokį neva kotletą, irgi be žodžių. Bet gal jo sąžinė nubudo: vietoj kompoto paprašė atnešt dar po šimtą. Atkišo savo kortelę: cecho viršininkas. Na mat. Galėsi pabandyt kroviku, paskui matysim. Durniau, sakau žiūrėdamas į išsprogusias jo akis, apsieisiu be tavo vizitinės. Ir jo akivaizdoje suplėšiau – fit, fit. Kaip nori, gūžteli jis ir moja atsiskaityti. Išsitraukė dvidešimtpenkinę, susižėrė grąžą, nė dvidešimt kap. mergaitei nepaliko. Tai sudie? – sako, o aš kad užriksiu: mikliai atiduok tris rublius! Net reti lankytojai sužiuro, bet suka akis šalin, nenori veltis. O jis: vėl pradedi? Mudu juk kvit. Aš netgi permokėjau. Ir čia jau padarė nebepataisomą klaidą, iškošė: žlugęs tu, vėl juk sėsi! Taip taręs nuėjo, bet jau vis grįžtelėdamas. Aš ir nesekiau. Susirinkau tos jo kortelės skutus, susidėliojau. Vincentas Šemeta. Darbo ir namų telefonai, adresas. Vilnietis, pasirodo. Ką gi, tuo blogiau jam. Pavakare paskambinau. Atsiliepė žmona, padėjau ragą. Rytą pasitikau prie durų – pėstute mat vaikšto į savo kailių fabriką Paupy. Na, nedidelis viršininkas. O gal iš mandrumo, yra ir tokių. Labas, išlendu iš krūmų, tai kaip su skola? Ir apsidairau. Rytas dar, miglelė, žmonių beveik nematyt, gerai. Išsitraukė tris rublius ir numetė ant suminto tako: pasiimk. Ir tik pabandyk dar kartą skambint! Čia aš jau užviriau. Smeigiau nueinančiam į nugarą, nė į tą trirublę nepažvelgiau. Giliai ir taikliai smeigiau, ne visuomet taip pavyksta. Sukniubo veidu į sniegą, nė krust. Geras dūris, sau pačiam tokio linkėčiau. Pasiėmiau pinigą ir patraukiau prie „Ryto“ parduotuvės – ten jau nuo ryto duodavo alų. Gal po pusvalandžio mane ir nutvėrė – kažkokia senė pro langą matė, tuoj paskambino. Pasisekė mentams.
Ne, sakykit, kodėl gi jis taip darė? Iš kur tokia panieka žmogui? Turėjo bent nujaust, kad patyčių negaliu pakęst. Būtų palikęs tą pinigą man ir ėjęs savo keliais. Tai ne, ėmė grasint, tyčiotis. Teismas gal net neišgirdo, kai pareiškiau: buvau didžiai susijaudinęs! O juk iš tikrųjų buvau, širdis į gerklę užlipo, kai pasiūlė pasiimti banknotą nuo sniego! Ar negalėjo paduot į rankas? Gal ten netgi buvo toji pati trirublė, kur gulėjo stotelėje ant šaligatvio. Pats kaltas, tik pats. Būtų kaip žmogus, tada kitas dalykas. Pats kaltas, pats.
Pigi moteris
Moteris, stovinti eilėje prie kasos – ketvirta už manęs – yra pigi moteris. Šitaip man praneša priekyje stovinti kino ir teatro kritikė Roma Šneiderytė. Ji pigi, pigi ji, nesidairyk! O aš grįžteliu ir matau: Pigi moteris gliaudo saulėgrąžas, tai tiesa, tačiau lukštus spjauna ne ant pjuvenomis ką tik pabarstytų geležinkelio stoties salės grindų, o į siaurą baltą delniuką, į nubrizgusią ir skylėtą pirštinę, kurioje medvilnės vos 19 %. Pigi moteris net nežino, kas tai per daiktas, nežino, kad angliškai medvilnė vadinasi cotton, galvą guldau. Et, daug ko ji nežino.
Kasininkė eina pietaut, nežinia, kiek užtruks, gal valandą? O mūsų traukinys išvyksta po dvidešimt trijų minučių iš ketvirtojo kelio – išėjimas prie traukinio tuneliu. Visi mes vykstame į Baisiogalą, t. y. į Baisogalą, Gyvulininkystės instituto jubiliejų, kur rengiama ne tik puota, bet ir meninė dalis. Bus keptas paršelis su obuoliais ir petražolės garbana snukyje. Bus kumpio, vėdarų, spirgučių ir alaus. Suprantama, bus gyvulinės poezijos bei arkliško humoro, kaipgi.
Prieš mane dar stovi agronomas poetas, televizijos režisierė ir jau minėtoji Šneiderytė, kartais prisistatanti ir trumpiau: Šneider. O už manęs neramiai trypčioja jaunas lietuvių karininkas su mergina, jo draugas kavaleristas, ponia Laumpatienė su šuniu Butkum ir ji. Pigi moteris. Ko, ko jai prisireikė Baisogaloje? Alkana gal?
Kol kasininkė pietauja, būtų galima atsipūst. Bet visi saugo eilę. Labiausiai – eiliuojantis agronomas, pamiršau gražų jo vardą, o pavardė – Butkus, kaip ir Laumpatienės šunio. Žinau, reikėtų sakyti šuns, bet šuo Butkus yra šunis ar šunė, tik jau ne šuo. Šuo Butkus negražus, senas, jis greit gaus galą nuo kepenų cirozės, nes ponia jį kasdien girdo likeriu. Kaži kas neseniai pametė Butkui konservų iš raidės „P“. Primaišęs, aišku, ten stiklų. Butkus užėdė, apsilaižė ir krito aukštielninkas, visai kaip ne šuo. Pastiro. Laumpatienė raudodama iškvietė reanimatorius, šie įpylė kaimynų kalės kraujo, ir šuniška Butkaus vėlė vėl sugrįžo į kūną. Ir štai jis irgi keliauja į jubiliejų saulėtoje Baisogaloje. Aprengtas nauju languotu paltu, sušukuotas, su gertuve ir odine kuprinėle ant nugaros iš padilbų žvelgia į mus, bendrakeleivius. Dabar jau niekuo nebepasitiki. Pigi moteris žiūri į Butkų ir kikena. Jam tai nepatinka, Butkus urzgia. Kol Šneiderytė plepa su Laumpatiene, galiu nekliudomas gėrėtis Pigia moterimi. Jai kokie dvidešimt penkeri metai. O gal ir penkiasdešimt, nesupaisysi. Pigus jos krepšelis – medžiaginis, siuvinėtas floristiniais motyvais. Pigus juodas paltas su atplyšusia kišene – iš jos ir traukiamos saulėgrąžos. Šypsena irgi pigi – ir Butkui, ir man. Plaukai juodi – aišku, seniai bedažyti – krenta ant žemos kaktos. Jos ir pūslė silpna – štai jau kelintą kartą ji atsiprašo užnugaryje sustingusio advokato Šilkarskio ir skuba į tualetą; turi, matyt, mėnesinį bilietą, gali tad lakstyt kiek tinkama. Grįžusi pasitaiso pigius akinukus ir įninka į lektūrą. Matau: skaito Malūką, „Šiukšlyno žmones“. Pigus skaitalas. Norisi prieiti, išlupti tą knygšę iš rankų ir tarti: gana! Nuimti tuos akinius pigiais metaliniais rėmeliais, įsisiurbt į suskeldėjusias, patinusias, melsvas kaip gervuogės lūpas, stverti už rankos ir… Niekad taip nepadarysiu, bijau Šneiderytės, nors ji man tik antros eilės teta.
Pigi moteris chuliganiškai mirkteli man. Juk ji mato. kaip godžiai į ją žiūriu. Toks mirktelėjimas gal nė lito nekainuoja? Ir bateliai jos pigūs, netikros odos, be aulelių. Ogi Baisogaloje – štai ką tik pranešė! – šlapdriba, vėjas, gūsiai iki septyniolikos metrų per sekundę, siaubas. Ko jai ten važiuoti? Ar ne verčiau mudviem nueiti į kokį pigų filmą? Tada išgerti pigaus vyno ir susimetus užsisakyti patį pigiausią viešbutį kur nors Plocko ar Polocko gatvėje? Tai ne, stypčiojam abu eilėje prie kasos į Baisogalą, tarsi tasai jubiliejus būtų panacėja nuo skurdo, šlapdribos ir žalsvų jos kojinių, kurias seniai metas išmesti į Malūko sąvartyną. Nieko, kai išlįsim iš to viešbutėlio Polocko gatvėje, imsiu ir nupirksiu jai naujas, vilnones, su triguba siūle. Dabar tikriausiai ir jos šlaunys mėlynos. Jai, ko gero, skaudu žiūrėti į prašmatniai aprengtą Butkų, šiam tik cigaro stinga dantyse. Bet, atrodo, Pigiai moteriai tai nė motais. Štai ji pasikaso pažastį ir vėl gliaudo saulėgrąžas.
O kasininkės nėra ir nėra. Jau aišku, kad nebespėsim: liko devynios minutės, o šitokia eilė! Bet šit mano pustetė R. Šneider pro mažytį langelį įsispraudžia į kasą ir ima pardavinėti bilietus: sekantis! sekantis! sekantis! Tarsi nieko daugiau nebūtų veikusi, tik pardavinėjusi bilietus į Baisogalą! Visi jau turim, dabar Pigios moters eilė.
– Jums neparduosiu! – šaukia Roma Šneiderytė. – Sekantis!
Ne, šito jau per daug. Kas jai davė teisę?! Atiduodu savo bilietą Pigiai moteriai, o pats stojuosi į eilės galą. Šneiderytė žliba, gal nepastebės? Žinoma, kur jai. Padedu Pigiai moteriai įlipti į vagoną (toks vėjas!), sodinu prie lango, pridengiu bulvariniu laikraščiu. Kai nematai, ji visai nieko, netgi graži. O ir Šneiderytė nepastebės.
Baisogala mūsų jau laukia – lietuvaitės išrikiuotos špaleriais. Trenkia dūdų orkestras. Mauroja jaučiai, arkliukai žvengia, kiauliški kiaulių balsai. Pigi moteris įsitveria mano parankės. Jaučiu, kaip ji visa dreba. Šlapdriba kaip drebučiai, o vėjas, ko gero, viršija 25 m/sek. Jaunasis karininkas su kavaleristu neša savo draugę ant rankų. Laumpatienė ant rankų neša Butkų, o rankose – gėlės, gėlės, gėlės. Kalijos ir orchidėjos. Glėbiai chrizantemų. Užmetu Pigiai moteriai ant petelių savo brezentinę palapinsiaustę (tarybinę dar), o ji paikšė:
– Dvidešimt litų, ir aš tavo!
Kitas kaipmat tokią pavytų šalin. Aš jai širdį, gerumą savo, o ji – dvidešimt litų! Bet gal tikrai
– Klausyk, – nenurimsta ji. – Trauk tuos dvidešimt litų, nesigailėsi. Aš čia žinau pigų viešbutį. Ką?
Ir mudu einam per šlapdribą į patį pigiausią Baisogalos viešbutį. Jaučio trobelė – štai kaip jis vadinasi. Žvaigždutės čia matyti tik pro kiaurą stogą. Šiaip viskas čia pilka: degtinė, paklodės, sienos. Gal ir gerai, bent viskas tikra.
Pigi moteris išlenkia puodelį degtinės ir išpučia akis: einam gult, ko mes čia atėjom? Arba ne, duok da dešim litų, mum pagros! Ir tikrai: vos sugulam, ima čirpti svirplys. Senas, iš miegų pažadintas idiotas, kad ir klysdamas, čirpia kažką panašaus į Vivaldžio Metų laikus. Dabar – Žiema. Vienut viena styga groja, atsirado Paganinis! Į tamsą nuplevena 10 Lt honoraro.
Paryčiais nubundam nuo klaikaus šalčio. Pigi moteris pasemia iš kibiro degtinės. Dantys vis tiek tarška, bet keliamės ir skubam į puotą. Dabartės te pac įkarštis, teigia Pigioji. Ji kariasi man ant kaklo, bet tik todėl, kad būtų šilčiau ir pigiau.
Kodėl ji šitaip piginasi? Aplink vien oficialūs asmenys – karininkai, prezidentai, mokslininkai, rašytojai, o ji sėdasi man ant kelių: sijonėlis riebaluotas, išblukęs, pryšaky viena saga perskilus, užtrauktukas sugedęs. Tokia jau esu, kvatoja ji. Nemanyk, kad iš Pelenės virsiu princese, kam? Kokią pirkai, tokią turi! Ką?! Tik iš gailesčio sumokėjau už viešbuti ir muziką! Kokio gailesčio, sako ji, žiūrėdama man į akis, visi matė, kaip jėga mane nusitempei! Ar ne, panele Šneideryte? Joooo, užbosija raudona ir šilta tetulė Šneider. Joo, visi matė! Net advokatas Šilkarskis tylom linkteli: taip, ir aš.
O aš jos nė pirštu nepaliečiau. Kvailys.
Duok saulėgrąžų, reikalauja, tos mėsos man nelenda. Ir šlamščia salotas, ima rankomis tiesiai iš grakščios salotinės. Prasčiokė, ko norėt. Matai, sako man Šneiderytė, sakiau, kad pigi. O tu ko? Na, ką norėjai, tą gavai. Šaukštai po pietų. Kaži ar ji moka skaityt? Moka sakau, Malūką dabar skaito. O, pritariamai linkteli Laumpatienė. Malūką skaito ir mano Butkus. Puikus rašytojas.
Žinai ką, sakau jai, duodu tau šimtą litų. Kaip?
Duok, sutinka ji pilna burna. O už ką?
Kad pranyktum, šnypščiu. Su visam kati pranyktum. supranti?
Ji kvatoja ir vos nepsapringsta kukuliu. Tik karininkas spėja užtvoti kažkur po mentėmis ir per blakstienas vienukart. Kukulis išlekia kaip sviedinys, pataiko snaudžiančiam Butkui į akį, o ji; šimtą litų kasdien, ar ne? Vėl – rodau jai iš piktumo virpančią špygą. – Vo!
Kaip nori, nuliūsta ji. Tada dar brangiau tau kainuosiu. Ne tokia aš jau ir pigi, visai nusimena. Gal net neįkainojama! Valgyk, patariu. Valgyk ir tylėk. Aš pagalvosiu.
Bet ką čia galvot. Nebeišsisuksi. Visi juk matė! Ir visi jau šneka: ar matėt? Matot? Kokia Ji, girdi, pigi, nevalyva, tikra gatvinė. Bet ką padarysi, tokios taisyklės: visi juk matė kaip. Taigi.
Žinai ką, stipena, sakau jai. Susitarkim taip: aš nupirksiu tau čia. Baisogaloje, tris ha žemės, gerai? Žemė čia pigi, gili, gera. Šiaip galėsi dirbti prie gyvulių ar raštinėje. Na, kaip? Ji smarkiai purto galvą: tu kvailas gal? Kam man žemė? Na, galėsi ją pragert, parduot. Vis šis tas. O kam? – stebisi ji naiviai. Tu juk uždirbi, abiem pakaks, dar ir atliks. Ne, nenoriu.
Tai ką daryt. Visi mane sveikina, kinkuoja galvom, linki, klausinėja: kur jūs gavot? kaip jūs gavot? Pasisekė jums, sveikinam! Net Butkus šypso ir pagaliau užsirūko.
Ir vežuosi ją namop, į Juodupius, į savo bunkerį. Pastatau į kampą, tegul kol kas pastovi. Na štai. Stovi nusisukus į sieną, rankos ant šlaunų, kojos suglaustos. Kaip kareivis. Nė mur mur. Aš našlaitė, praneša neatsigręždama, man visur gerai.
Ilgainiui apsiprantu su ja, netgi susigyvenu savaip. Išieškau jos galvą, parnešęs plaukų dažų perdažau visus plaukus melsvai. Ką gi, ji tikrai nebrangi. Išmoko šluoti grindis – iš kairės į dešinę, paskui aš išnešu. Ji miega ant grindų, beveik nesiprausia. Vilnones kojines užsitempia tik per didžiausius šalčius, šiaip vis su anomis, mergautinėmis. Geru žodžiu vis mini Baisogalą, Jaučio trobelę ir Vivaldžio svirplį. Vieną dieną tempiu jai beveik naują gultą. Na, manau, pradžiuginsiu. Ir randu raštelį: išeinu, radau dar pigiau. Ačiū!!!
Va kada pasigedau jos! Susikrimtau, ėmiau sparčiai žilti. Duoduosi po priemiesčius, stotis, sąvartynus. Aūūū! Ar niekas nematėt Pigios moters? Visos mes nebrangios, veržiasi artyn moterys ir merginos. kiek duosi? Ek jūs, karčiai dūsauju, ek jūs! Ką begėdėms paaiškinsi. Nieko,
Na kur ji rado pigiau, kur? Suku į komunalines kapines, kur vargšai laidojami. Vėl žiema, vėl pusto. Vėjo gūsiai… Ir antai! Iš tolo atpažįstu ją, suspaudžia krūtinę: štai ji. Pigioji, stirnų būrelyje! Stirnų, laukiančių, kada gi tie laidotuvininkai išsinešdins. Kada jau bus galima pulti prie gėlių, žalumynų ir godžiai sušlamšti viską? Ak, vargšelės, juk nujaučia, kad tos gėlės dažytos, dirbtinės. Ar jau kelintą kartą vis dedamos ant naujo kapo – negardžios ir nebemaistingos… Tai kas!
Išsitraukiu iš kišenės kotletą – ziu, ziu, ziu, vilioju ją. Ji, aišku, mato, bet tik nunarina smailą snukį ir laukia drauge su kitomis. A, mėsiškas jai netinka, susivokiu ir graibausi kišenėse saulėgrąžų, bet jų ten nėra.
Matau, kaip iš gyvulės aklų ritasi skaidrios, stambios ašaros, kaip jos stingsta ant trumpu plauku apžėlusio žalsvo snukučio. Bet artyn ji neina – banda užspardytų.
O naktį į mano seną bunkerį įslenka sužvarbusi, išsišovusiais šonkauliais stirna. Kremta kampe pamestas morkas, kopustus, raudonuosius burokėlius. Susiranda laižomosios druskos, paberia asloje krūvelę balkšvų, visai nedvokiančių spirų ir gulasi ant nusišėrusio vietnamietiško demblio. Užpučiu žvakę ir vėl migdymasis paglostau jos smailą snukį – grįžai, mylimoji?
Byderis: ankstyvoji branda
Buvau pradėjęs rašyti apie tokį Byderį, gal pamenat.
Nunešiau į vieną redakciją. Ten perskaitė, pagyrė ir nutarė to tai jau nespausdinsim! Tokių, girdi, nebūna. Pažino mat Byderį kaip nuluptą, pabūgo jo asmeninio keršto. Nepasakė juk: kūrinėlis silpnas, ar panašiai. Gaila, kai šitaip. Gaila, kad mūsų valstybė maža, visi pažįstami, bent jau savo amatų cechuose. Apmaudu.
O Byderis į tą laiką subrendo, sunoko, suputojo syvais. Atsirado grakštaus rafinuotumo, nors geluonis pasidarė dar smailesnis. lr pažiūrėti pasikeitė: kitados želdino ilgus lininius plaukus kaip Jacinevičius junioras, bandęs vaidinti Kristų Emause ir Utenoje, o dabartės kaukolės augmeniją nusigramdė iki pat šaknų. Žinau, kaip tai daroma. Tai daroma Solingen skustuvu, ir ne kiekvienam išeina, jei skutasi pats. Kitas išsikruvina kaip skerdikas, kol nusiskuta, Girdėjau vieną sakant: ot. ot. Greit visi eisim pas Ližį skustis! Ližys – dar vienas kino kadras, besišaukiantis plunksnos. Malonius akiai gražniekius kuriantis Mohamedas Ali. Tas pats, ką Kasijus Klėjus. Spurda kaip peteliškė, gelia kaip bitė. Geležinis torsas, plieno spalvos akys, jauno tigro šoklumas. Prieš dvidešimtį metų tasai Ližys išrašė man tris rublius trims litrams alaus parsinešti. Ilgai neturėjau iš ko grąžinti, o kai jau turėjau, niekur nebesutikdavau Ližio. Išgarsėjo jis ir pėsčias nebevaikščiojo. Anksčiau būdavo: viena ranka kepa neplaktą kiaušinienę, kita – tapo. Praslinko daug metų, pasikeitė valdžia, pinigai, užmiršau ir alų. Ir trirublę, o mane išvydęs Ližys kad sušuks: ana, ana! Mano trys rubliai eina! Atseit aš. Iškaitau, buvau mat su panele: ką ji pagalvos išgirdusi – mano trys rubliai eina?
Nežinau, ar Byderis gramdosi pas Ližį, ar kitur. Ar pats skuta savo linus. Kaukolė jo graži, dizainas šiuolaikiškas, maumuo platus, kaklas proporcingas – gražuolis. Julas Braneris būtų priėmęs jį į savo septynetą. Jeigu tik Byderis, žinoma, būtų mokėjęs ne tik plakti, bet įsėdęs į balną daryti salto mortale ir tuo pat metu pyškinti iš trijų koltų bei vinčesterio.
Vis dėlto paskelbiau tuos rašinius apie Byderį. Jaunas man kažkodėl palankus kritikas pareiškė, kad išsisėmiau, pavargau. Tuo tarpu kitas pasakė: O. K.! Matau naujų veidų! Sutikau patį Byderį, ačiūdie, buvo blaivus, filosofiškai nusiteikęs. Bet vis tiek iškošė: grafomanas! Dabar neiškaitau, tik nusiminiau. Nemalonu, kai herojus vengia atpažinti save. Bet kitiems tai nerūpi.
Byderis tuomet traukė nusipirkęs mėsos pro Signatarų namus. Stambus, šviežiai nusiskutęs makaulę. Rankovės džinsinės, atraitytos, kiekvienam smogtų be atskiro įspėjimo. Julas Braneris irgi šitaip elgdavosi, bet tik ekrane.
Visa galva augesnis už kitus, Byderis pasirodė ir su savo žanru. Kiti išmoko amato, o jis sukaupė dvasios ir jėgos. Net gatvėje buvo matyti, kaip jis viduje kankinasi, kad trauma jo gyvenimo būdas, ir šito iš jo nagų neišlupsi. Pažiūros kietos, pagrįstos mago nuojauta. Jo pranašystės visuomet išsipildo su kaupu. Sentimentai – po plieno šarvais. Vatos jis, aišku, turi, bet nieko į ją nevynioja. Nebent pamirkęs jodo tirpale užsideda gniutulėlį ant pakaušio, kai skusdamasis įsirėžia.
Didi laimė, kad jo paauglystėje dar nebuvo jokių koledžų, licėjų, fondų ir stipendijų užsieniuose. Butų baigęs ką panašaus, myktų dabar niekus kaip ir kiti. O dabar trenkia tokius skaudžius smūgius į paširdžius savo žanro kolegoms! Ypačiai vyresniems, žiliems jau, nebesiskutantiems gaurų. Taip smogia, kad tie raitosi iš skausmo ir piktumo ir spjaudo žaliom seilėm. Net gėdija Byderį: vai, vai, ar gražu, ar mandagu šiteip? Ar to mes tave mokinom? Ar tam a priori žadėjom ateitį?
Čia tai aš gal už Byderį. Mat tie bereitoriai vylėsi užsiauginsią gražų arkliuką ir jodinėsią juo į mugę. Apsiriko. Ne ant tokio pataikėt, ponai! Mustangas!
Sykį sutikau Byderį su Kapralu kavinėje. Kapralas buvo šiltas kaip pėdelis, Byderis ne, jis gėrė arbatą. Kapralas siekė apkabinti Byderį per pečius, gyrė jo veiklą. Byderis piktai stūmė ano ranką ir pavojingai žvelgė iš paniūrų. Jo rankos nerimo po stalu. Nepamanykit ko nors. Jis ten sukiojo revolverio būgną, nors patį revolverį buvo palikęs prie Linelio ežero, juodųjų džinsų kišenėje, toli nuo Holivudo. Visa tad laimė Kapralo, visa.
Man nebesvarbu, ką dabar pamanys Byderis. Juk subrendo jis, jau sakiau. Vien nuo jo žvilgsnio pastoja katės ir moterys. Jo akivaizdoje jaunieji poetai į skutelius sudrasko savo chrestomatinius eilėraščius, dvelkiančius urinu ir chrizantemomis. Jis, beje, to nereikalauja. bet vis tiek. Byderis nebe toks godus pagyrų, lengvatų, premijų. Kai jam pasiūlė dirbti kariuomenės vadu, jis pasikrapštė momenį, pasiraukė, pasakė pagalvosiu ir tą patį vakarą paskambino į Generalinį štabą: ne. Ne mano tai baras. Ir padėjo ragelį. Vėliau nedvejodamas atmetė rimtą pasiūlymą tapti Kultūros ministru. Tik pasijuokė iš siūlomo ambasadoriaus posto Pietų Amerikoje. Pyktelėjo išgirdęs, kad jam saugoma Lukiškių kalėjimo viršininko vieta. Jis pats esąs jėgos ir kultūros struktūra, teigia Byderis ilgame pašnekesyje su Ogonioko korespondentu. Rusams tokie vyrai patinka; Ogoniokas įdėjo tris nuotraukas (viena spalvota), bet tik vienoje jis autentiškas: užsivilkęs drapo paltą stumia į stiklo kalną vaikišką vežimėlį. Simboliška nuotrauka, nors nebeaktuali.
Sutiktas Tėgelio oro uoste, Byderis iš tolo pamojo. Kalbėjo tik apie Jim Beam – Diuseldorfo Dutty free pirkęs du buteliu, bet jam pasakę: ėhė, brolau, kai nutūpsi Tėgelyje, ten ir nusipirksi! Atrodė pablyškęs, neišsimiegojęs, ilgu odiniu paltu – tokį pat dėvėjo ir Hitleris, ir Musolinis. Pro plačius bistro langus mačiau, kaip pakilo jo lėktuvėlis; Byderis, matyt, sėdėjo pačiam gale. Gal todėl ir SAAB uodega niekaip neįstengė susilygini su korpusu?
Neramu tik dėl Byderio ateities. Jis pasiekė kulminaciją, zenitą, orgazmą. Dalše nekuda, pasakytų draugai rusai. Betgi vis tiek kurs, kur dėsis? Čia ir bėda. Nebent gautų naują traumą, atsikvošėtų ir tuomet pasirinktų kitą žanrą, instaliacijas, pavyzdžiui. Arba performansą. Bet vargu. Tik moterys geba aprėpti keletą nesuderinamų menų: karybą, keramiką, baldus ir muziką.
Kita vertus: ko man graužtis dėl jo? Pats galėtų savim pasirūpint. Bandžiau jam užsiminti, bet Byderis šiurkščiai pertraukė: gana. Žiūrėk savo pupų! Ir jis, aišku, teisus, nieko nepridėsi. Branda be reikalo nepavertė Byderio žmogumi, jis išliko savimi, o tai baisiausia, kas galėjo nutikti. Kiti save prakeikė, pardavė, išdalino dykai, pakeitė nuo sklastymo iki kulnų, o jis ne. Vientisas, nepamokomas ir nepataisomas luitas. Kaip iš visatos. Kaip meteoritas. Vieną kartą jis trenksis ir išmuš mumyse baisingą duobę. Pats, žinoma, joje prasmegs, bet kam nuo to geriau. Žliumbs bobos, raudos merginos, grieš orkestrai, o duobė bus tokia gili, kad mes net dugno jos nematysime. Net įkritę – per dūmus ir smarvę.
Būtų paklausęs savo mokytojų, gyventų šimtą metų. Bet ne, vis priešingai, vis pasišiaušęs. Amžinai piktas – nesvarbu, blaivus ar įkaušęs. Nemandagus – rėžia viską į akis. Sutinka kavinėje Perą Giuntą ir sako: menkysta tu! Giuntas irgi kietas: ir neišauklėtas esi, Byderi, ir storžievis. Kaip nesutiksi su tokiais P. Giunto žodžiais?
Būtų gera, kad jis prasikalstų. Nelabai sunkiai, kad būtų įmanoma atleisti. Kad gautų kokius trejus metelius. Žinoma, po metų išeitų. Gal tada jau kitaip pasižiūrėtų į susiklosčiusias gyvenimo aplinkybes? Gal imtų gerbti žilą plauką, imtų paisyti subordinacijos? Negerai šitaip linkėti, bet dar skaudžiau matyti, kaip barsto talentą veltui. Kada nors sakys: kodėl neperspėjot? Kodėl visi tylėjot?
Kad bijojom tavęs, Byderi. Visi. Todėl ir tylėjom suglaudę ausis. Todėl ir nešiojom tau į cypę laikraščius, žurnalus ir simpatinį rašalą, kurį tu gėrei kaip pieną. O tu? Ar bent padėkojai išėjęs už tai Taigi kad ne.
Antai, jis ateina. Vienplaukis per lietų. Kaip teatre. Rankos tabaluoja it botagai, veidas kaip vaškas; ne, kaip parafinas. O pati branda, patsai siutas! Išgeria vieną puodelį degtinės. Antrą, trečią. Ir užmiega kaip slibinas. Cit, nežadinkit jo galvos, nubus antroji ir trečioji! Ir išjunkit tą prakeiktą muziką. Šiandien šokių nebus. Byderis pernakt rašė traktatą, leiskite jam pamiegot, Nusiaukit, vaikščiokit ant pirštu galų. Džiaukitės, kad kvėpuojat su juo vienu oru. Įsiklausykit tik, kaip jis knarkia: tarsi pasakojasi visą savo gyvenimą. Viską meluoja, viską! Užtat kaip gražiai, teisingai ir suprantamai!
Poetės duktė
Dukrą poetė pasigimdė netekėjusi ir tuo nepaprastai didžiavosi. Mažų valkų ji neapkentė dėl cypimo ir limpamų ligų, šaipydavosi iš subobėjusių plunksnos sesių, per tuos rėksnius metusių visas karybas. O gal ir teisingai, svarstydavo Poetė, tos vištelės vis tiek nieko vertos.
Tik labai tamsi naktis žinojo, kad mergaitės tėvas ne princas ir ne karžygys, o klajojantis mūrininkas, gali sakyt, irgi menininkas. Tas pats, kurį nugirdo Brazdžionis Kalėdų naktį dar prieš Antrąjį pasaulinį karą1. Gal aš ir nevertas, kalbėjo jis, padaręs Poetei mergaitę ir audamasis purvabridžius, pakelti akių į dangų? Ji įdėjo mūrininkui pusbutelį, dešros, svogūną ir davė kelis banknotus. Eik dabar, paragino, dabar jau eik greičiau. Betgi pastačiau šituos mūrus ir tuos didelius didelius langus! – sušuko taip ir pradingo visiems laikams. Ji prisimindavo tik jo akis – begal nustebusias ir mėlynas.
Krustelėjus po krūtimi gyvybei, Poetė visus pojūčius, netgi menkiausius, pavertė eilėmis. Iš neapykantos, palaimos ir vienatvės – įprastas jausmų konglomeratas – pro nagus sunkdavosi kraujas. Keliuose posmuose šmėstelėjo Cezario šešėlis. Bet pagimdė lengvai. Taip ir žinojo – mergaitė.
Augino ją viena, sunkiai ir be gailesčio. Prausė šaltu vandeniu ir tepė sėmenų aliejumi. Vienišose lopšinėse galėjai išgirsti protestą, gėlą, transcendentinius rečitatyvus. Bet vaikas vis tiek užmigdavo. Pavadino ją įmantriai – Venesa, bet mintyse vadindavo kūdikį Avele. Kartais net balsiai, prie svetimų taip šūktelėdavo. Skurdūs honorarai vertė misti paprastai, ir Venesa augo sveika. Paaugusiai motina atvedė smuiko mokytoją – drovų, paliegusį studentą. Netikėtai grįžusi, rado smuikelį sulaužytą, o Avelę jodinėjančią mokytojui ant kupros ir baladojančią jį aštriais kumšteliais. Tąsyk ji Avelę pirmusyk skaudžiai prilupo. Ši pabliovė ir nutyko, bet šaltame akių mėlynume Poetė išvydo tokią skaisčią neapykantą, kad jai virpuliai nubėgo.
Sulaukusi dvylikos, Avelė nuklydo nuo bandos; jos ieškojo pareigūnai ir pažįstami dvasininkai. Bet iš Gudijos kaimo ją parsivežė vienas staliūginę tapybą kultivavęs bėdžius. Mergaitės plaukai buvo susivėlę į velnio kaltūną, teko kirpti plikai. Parsivežė dar kirmėlių ir kitokio gyvio, tai niekis.
Poetė bandė susidraugauti su Mūrininko dukra, bet buvo jau vėlu. Kai pasirodydavo staliūgininkas, Avelė prašapdavo visai nakčiai. Ir ką tu jai pasakysi, nieko.
Vieną vasarą, Avelei jau sukako penkiolika, jos abi nuplaukė į Suomiją. Vakare abi nuėjo prie Įlankos, apsikabino ir verkė. Kaip niekad abi išsiverkė. Motinai tarsi nusirito akmuo, bei tuoj pat ji su siaubu pastebėjo, jog Avelė tik dedasi kūkčiojanti – vienas jos lūpų kraštas užsirietęs iki pat ausies. Grįžusios iš Suomijos rado apiplėštus namus. Viską išnešė, liko tik motinos kojinės ir seni rankraščiai.
Mam, žvaliu bosiuku pranešė Avelė, aš žinau, kas tai padarė. Nupirk man revolverį! Poetė gūdžiai nusikvatojo; pati nusipirk!
Apie jų nelaimę sužinojo Kardinolas. Jo žmonės ištyrė reikalą ir sugavo vagį. Motina pažino Mūrininką, bet nieko nesakė. Kai jį vedė surakintą, Avelė puolė prie to vyro ir raudodama bučiavo antrankius. Ji nenormali, kalbėjo davatkos ir antifeministai raudonais žandais, tie pėdžiai. Kur jau bus, atsiduso Kardinolas, be tėvo juk augus! O žinot? Tasai vagišius dabar man mūrija koplyčią. Mūrija ir kuriją. Ir kaip mūrija! Čia pat susigėdo: mūrija – kuriją, betrūko, ims dar pats eiliuoti!
Antrusyk Poetė pašiurpo (net labiau nei radusi apiplėštą butą), kai aptiko Avelės užrašėlius. Ne dėl absoliutaus gramatikos nepaisymo pašiurpo, ne. Šitiek neapykantos. Nuosekliai, vaizdžiai, stilingai išrėktos neapykantos! Siaubinga bravūra, gatvės leksika, bet šitiek šelmystės. Pagaugai eina. Iš kur?
O Avelė vis bėgiojo prie kurijos, kylančios tarsi ant mielių. Tempė ten vyrams alų, vyną ir vengriškus lašinius, įtrintus raudonaisiais pipirais. Tupėdavo su jais ant žolės, prideginėdavo cigaretes ir kvatodavo iš jų sodrių blevyzgų. Poetė kartą pasekė dukrą. Užsiglaudė už gluosnio svyruoklio ir nustebusi žiūrėjo, kaip jie geria, valgo ir teršia gimtąją kalbą. Ūmai sukilo piktumas, šoko iš užuoglaudos, stvėrė savo Avelę už striukos uodegos ir norėjo parsiginti namop, bet mūrininkai Venesą užsistojo, o vyriausiasis, toks mėlynakis, pasakė: negražu taip, moterie! Mes juk žinom saiką. O jaunėlis su atvipusia lūpa ir baltom kaip paršelio blakstienom pasakė: jūs verčiau padeklamuotumėt ką iš savo kūrybos! Poetė paleido į jį pusplytę, bet iš piktumo nepataikė.
Avelė parsirado tik po pusmečio, keistai pastambėjusi, o pavasarį atsivedė porą ėrelių. Štai tuomet abi ir susitaikė. Poetė vėl ėmė kurti lopšines ir deklamuoti anūkėms Nėrį: Seka pasaką mažiemus… Už langų keitėsi metų laikai, ir kai Poetė su mažylėmis susirengė atsiimti Kardinolo įsteigtos premijos, vėl krito lapai. Iš tolo raudonavo seniai sumūryta kurija, kieme stūksojo šventojo stovyla ir tas pats gluosnis. Senele, paklausė Agnietė, o kur mūsų mama? Tikrai, močiut, kur mama? – pasiteiravo ir Magdutė. Ak, nusijuokė Poetė, argi taip svarbu, mielosios mano? Venesos ji nebuvo regėjusi bent penketą metų. Gal Amerikoj? – garsiai suabejojo. O gal Italijoj? Gal Italijoj.
Tuo tarpu Poetės dukra mūrijo naują kalėjimą. Ji buvo geriausia mūrininkė, kad ir savamokslė. Viršydavo normas, nors niekas nereikalavo. Ko plėšais? – sakydavo jai, bet ji tik ranka mojo ir mūrijo, mūrijo, mūrijo.
Kam visa tai pasakoti?
Ar ne verčiau pasakyti: nuo pašaukimo nepabėgsi.
Šiai anūkėlės. Viena gabiai eiliuoja. Kita – stebuklingai lipdo. Bet abiem toli – vienai iki senelės eilių, kitai – iki Motinos mūrų. Tiek kalbos. Sena pasaka. Juk ir Kardinolas svajojo tapti Mūrininku. Dėl to ir niršo; kiaulė tas mūrininkas, kiaulė! Į Dievo namus nesisarmatina girtas lįsti! Visai panašiai kaip Bernardas B. Kad ir ne pažodžiui.
Poetė tai žino, kur jos dukra, Ateina kartais ir pastovi po jos pusrūsio langais. Ir iš ten sklinda dainos, juokas, verkia užgauta gitara. Poetė nusišluosto neištryškusią ašarą, šypteli: vaikeli, avele… Ir kai jau eina šalin, aplink spingso tokia mėlyna prieblanda, tokia gūdi, kad nors kauk.
Gal dar kas nori ko paklausti?
Henrikas J., nacionalinės premijos laureatas, nemėgstantis būti dėmesio centre, drovokas žmogus, su savo skaitove ir moderatoriumi atvyko į kūrybos vakarą gimtinėje, netoli Lenkijos ir buvusios Prūsijos sienos. Čia jo laukė, ruošėsi. Čia Henrikas J. buvo skaitomas, mylimas ir gerbiamas. Kitur gal kitaip: dėjosi skaitą ir gerbią, o čia – iš širdies! Atėjo dar gyvi Henriko mokytojai. Jaunystės draugai, net tie, kurie paprastai į tokius vakarus neina. Saviveiklininkai inscenizavo keletą nutikimų iš jubiliato gyvenimo, gal netgi nelabai juokingų. Štai jį, raškantį alyvinius obuolius, nutveria neregys. Štai jis, dairydamasis nuošalesnės vietelės, vedasi mergaitę į mišką ir atsiduria Lenkijoje. Kad panašiai ir buvo, tik ar labai čia malonu prisiminti? Bet nieko, visi savi.
Moderatorius jau nebe pirmą kartą važinėjo su Henriku. Ir šįkart puikiai išlygino visas duobes bei duobutes, nepersistengė, lėkštai nešmaikštavo ir publikai patiko. Patiko ir skaitovė, bet jai skaitant Henrikas sėdėjo nudūręs akis – ak, ką ji čia vapa! Iš kur ir randasi tokios aktorės? Kam jų reikia. Nesmagu kaži kaip.
Henrikas J. visąlaik buvo mažakalbis. Kai kitur jį ko nors paklausdavo iš salės, jis striukai atsakydavo: pasiskaitykit radę laiko mano knygų, ten aš viską pasakiau. Nesimaivydamas ir ne iš puikybės taip sakydavo. Ką čia bepridėsi? Tai kitur! Gimtinėje taip kalbėt buvo nepatogu. Jis mykė ir prakaitavo, bet kas nors iš pažįstamų pasišaudavo jį papildyti, patikslinti, ir taip išeidavo, kad atsakydavo už jį. Nukibdavo, aišku, į lankas, bet visi likdavo patenkinti. Net jis pats.
Taip ir šįkart. Kai viskas tarytum jau išseko, kaip publika jau buvo bekylanti iš vietų ir moderatorius jau ilsino šypsenos nervą, renginio šeimininkė, bibliotekininkė Silvija, užsimiršusi šūktelėjo: gal dar kas nori ko paklausti? Buvo, aišku, įsitikinusi, kad niekas nepanorės. Kiek galima žmogų kankinti paikais klausinėjimais apie kūrybos pradžią, impulsus, mėgstamą metų ir paros laiką? Tuomet… pradėjo Silvija, bet Henrikas J., savo nelaimei, pats pastebėjo salės viduryje atsistojusį ir ranką pakėlusį žmogelį. Stovėjo su ta pakelta ranka kaip koks eismo reguliuotojas ir tylėjo. Tuomet, prabilo Silvija, visų vardu leiskite…
– Pala! – netikėtai šūktelėjo Henrikas. – Antai, matau, dar nori kažko paklausti. Klauskit, klauskit!
Žmonės nenorom nuščiuvo, keli netgi vėl atsisėdo. Vis dėlto praėjo kelios minutės, kol klausėjas įsidrąsino prabilti:
– Kad gal nereikia, nepatogu.
– Na jau! – nuoširdžiai paragino Henrikas. – Klauskit.
– Klauskit, klauskit, – nekantravo Silvija. – Greičiau!
Tada žmogelis pasiryžo. Tačiau žvelgė iš paniūrų, ir Henrikas ūmai suvokė, kad jo klausimas bus nemalonus, gal net bjaurus. Bet negi kur trauksies? Jau visus suintrigavo tokia užbaiga. Ir mirtinoje tyloje tas pilkas žmogutis pusbalsiu – bet girdėjo visi! – ėmė ir paklausė:
– Sakykit, o dabar ką jūs veiksit?
Henrikas lengviau atsiduso:
– Ką veiksiu? Va parūkysiu ir važiuosim namo.
– Žinau, – atsiliepė klausėjas, – o ką veiksit parvažiavęs?
Henrikas sumišo. Jau norėjo viską nuleisti juokais, netgi skelti kokį sąmojį. Publika būtų pakrizenusi ir smagi išgužėjusi pro duris. Galėjo apsimesti ir kvailiu, žmonėms irgi gal būtų patikę: įžengsiu pro duris, nusimesiu paltą ir t. t. Bet ūmai pajuto, kad tas žmogus klausia visai ko kito – ką jis apskritai dar ketina veikti šiame pasaulyje. Pradedant šiuo vakaru.
Sakyk, kad šunį išvesi laukan, šunį, garsiai kuždėjo moderatorius, bet, keista, niekas nenusijuokė. Tokia tyla buvo stojusi. Tyla ir pavertė tą paiką klausimą kone filosofiniu. Tai pajuto ne tik vyresni žmonės, mokytojai, bet netgi kai kurie jauni užklydėliai.
– Tai ką? – jau garsiai paklausė žmogėnas. – Ką žadat veikti?
Jo balsas skambėjo įžūlokai, Henrikas galėjo ir nesiteikti atsakyti. Bet dabar tą klausimą išvydo ir kitų akyse: tikrai, ką gi tu veiksi? Knygų jau ganėtinai prirašei, ačiū. Ankstesnio polėkio nebeliko, daraisi, tiesą sakant, nuobodokas. Nuobodžiausiu, buvo beatsakąs Henrikas, bet užsikirto. Nutilo sufleravęs ir moderatorius. o Silvija net užsidengė veidą delnais: kam aš, kvaiša, kyštelėjau savo liežuvį! Jau būtume jaukiai sėdėję užstalėje! Priekaištingai žvelgė ir kolegės – negalėjai patylėt?
– Nežinau, – netikėtai atsakė Henrikas. Ir jau lengva širdimi: – Dievaži, nežinau.
– Ačiū, – padėkojo žmogelis. – Aš taip ir žinojau.
Salė suvilnijo, jaunimas suprunkštė, ir visi galop išsiskirstė. Tada Henrikas prasiskyrė pro žmones, pasivijo tą žmogėną, trūktelėjo jį už rankovės ir pakvietė:
– Eime su mumis. Ten, už scenos. Pasėdėsim.
– Kad ne, – pasipriešino šis. – Jūs teisingai atsakėt. Nemanykit, kad norėjau jus sukonfūzyti. Yra juk toksai žodis? Gerai, kad supratot, kad aš ne apie šitą vakarą klausiu. Dėkui, ir likit sveikas. Aš irgi nežinau, ką veiksiu, sudie.
Tai štai kaip. Henriko atsiprašė Silvija, tapšnojo per petį moderatorius, kiti bandė nuleisti nesmagumą juokais, taip dar labiau jį paryškindami. Vakaras pasimirs, svarstė sau Henrikas, o tas klausimas ir liks kyboti kaip pakaruoklis,
Vaišės buvo kuklios, namo važiavo tylėdami. Nei moderatorius paikai nejuokavo, kaip buvo pratęs pasilikus tik saviems. Bet kai mašina pririedėjo prie Henriko namų pušyne, neištvėrė:
– Nagi? Tai ką vis dėlto veiksi?
Nežinia kodėl, bet Henrikas vos susilaikė jam nesmogęs. Pats apstulbo – niekad šitaip nebūdavo! Bet susivaldė: tylėdamas išsirangė iš autobusėlio ir nedidelis, su mėlynu paltu ir kailine kepure nušlepsėjo per sniegą durų link. Žvilgtelėjo į žibantį virtuvės langą trečiame aukšte, atsisukęs pamojo ir pradingo laiptinėje.
Smūgi tamsoje jis veikiau pirma išgirdo nei pajuto. O kai jau pajuto smūgius, spyrius, tai tik dangstėsi akinius, o paskui veidą ir raivėsi visu kūnu. O kai ėmė rėkti, tada ir pokštelėjo kažkas, visai negarsiai, tarsi durim kas būtų trenkęs. Bumpt, dusliai taip, ir viskas. Henrikas jau nieko nebejautė, kai kažkas švystelėjo Jam į veidą žibintuvu ir piktai nusikeikė:
– Ne šitas, sūka! Apsimovėm. Dingstam!
Neilgai visa tai užtruko. Kai Henrikas atsikvošėjo ir išvydo kelis veidus kažkur aukštai, jis silpnai nusišypsojo ir ištarė:
– Pasivaideno, kad mane ką tik kažkas užpuolė. Tik įžengiau pro duris ir…
Kai Henriką J. laidojo, susižinojęs atvažiavo ir tasai žmogelis. Taip, tas, kurs klausė. Niekas jo net nepastebėjo. Jis palaukė, kol pasibaigs kalbos prie kauburėlio, ir jau likęs visai vienas pasilenkęs sukuždėjo Henrikui:
– Na matai! O sakei, kad nežinai. Nieko. Dabar jau viskas gerai. Iki.
Tasai žmogelis čia niekuo dėtas. Ničnieko. Jokio ryšio tarp jo sukto klausimo ir visai atsitiktinės Henriko J. žūties.
Kernagis
Atėjo metas papasakoti apie Kernagį.
Kas jo nepažįsta, klausia: tai gal tas. kurs dainuoja?
Ne, ne tas. Šitas rėkia tik įkaušęs, nors irgi, rodos, muzikantas.
O gal jis Karnagis? – klausia kiti. Gal tas, kurs parašė…
Ne. Nieko neparašė ir neparašys.
Mūsų Kernagis – pusamžis, pliktelėjęs, kresnas vyriškis, buvęs muzikos mokytojas. Tampė akordeoną ir mokė vaikus skudučiuot. Dantys kaip vargonai, plaukai kaip varno – tokį jį dar šiandien pamena kolegos mokytojai. Tik paskui jam kaži kas užėjo. Išstojo iš žaliųjų partijos, metė mokyklą, užsiželdino žandenas. Gyveno dar ne vienas, bet žmona greitai pabėgo, persikraustė į kitą šaltinio pusę pas fizinio lavinimo mokytoją, Kernagio draugą. Kernagis vargu ar pastebėjo, kad jos nebėra. Taip buvo įnikęs į savo netikusius darbus. Jei tos žmonos kas paklausdavo, kas gi nutiko, ji tik bakstelėdavo smiliumi į smilkinį ir keliskart stipriai pasukdavo jį prieš laikrodžio rodyklę. Klausėjas tylom sulinksėdavo: taip, žinoma. Būna.
Manot, pasakoju apie keistuolį ar menininką su širdperša krūtinėje. Jei taip, tai visi mes keistuoliai ir kenčiantys menininkai, bent Jau didžiuma. Diriguojant skudučių ansambliui, Kernagiui kartą švystelėjo daugeliui nenauja mintis, kad gyvenimas esąs begal trumpas. Net jeigu sulauksi aštuonių ar devynių dešimt atrodys, kad tik vakar lakstei basas, žliumbei negavęs Kalėdoms dovanų ar skaitydamas Joniuką. Bet kas tau dabar tiek nugyvens. Ypač vyrai. Lūžta kaip degtukai, gęsta be vėjo.
Kernagis nutarė daugiau nieko nebeveikti – stebėti gyvenimą, ir tiek. Prisiminti – smulkiai smulkiai smulkiai! – kaip viskas buvo, ir žiūrėti, kas dedasi dabar. Bent man taip paaiškino, kai užsukau su aštuoniais buteliais alaus ir truputėlį dvokiančia skumbre. Gerai, pasakė, tau tai aš viską pasakysiu. Bet išgėrėm šešis butelius, o beveik nieko ir nepasakė. Stebėjo, kaip aš atkemšu butelį, pilstau alų į stiklines, kaip sukilusi puta lėtai persisveria per stiklinės kraštą ir tyliai šnypšdama dribteli ant mėlynos ceratos. Man, pasakysiu, irgi buvo įdomu, tarsi pirmusyk matyčiau. Prasižiojęs spoksojo, kaip skrodžiu negyvą skumbrę. Ilgai žvelgė į sustingusią žuvies akį, šakute išdūrė ją, išsikrapštė ir nurijo. Išpūtęs akis žiūrėjo, kaip už šaltinio ir garbiniuoto pušyno pamaži smunka saulė. Irgi be jokio sentimento ar atodūsio. Viską jis dabar vertino vien kaip smalsus tyrinėtojas. Kad amžinai įsimintų ir nusineštų į geresnį pasaulį.
Nubėgau dar parnešti alaus, vyliausi, kad vis tiek dar ką pasakys. neištvers taip. Bet grįžęs aptikau užsidegusį šviesas ir pro lupą įsispoksojusį į žalią musę ant skumbrės griaučių.
– Vincai. – neištvėriau. – Gal gana jau!
– A, čia tu, – nustebo jis. – Sveikas, sėskis. – Visai pamiršo, kad jau buvau atėjęs ir abu gėrėme alų. Jam tikrai negerai, pamaniau. Bet ką daryt? Jis nesiunta, labai nenusišneka, eibių nekrečia. Kuo gi jis kaltas jei taip? Kaltas! Galėjo susiimt, toliau repetuot su vaikais. Šventė nebetoli, o ir vasara. Būtų nuvažiavęs kaip visuomet su žmona pajūrin, gal būtų išgaravę visos paikystės? Tai ne, ėmėsi mat tyrimų. Fizkultūrininkas kauštelėjęs jau spėjo pasipasakot, kad Kernagis ir savo žmoną jau buvo ėmęs tyrinėti per lupą. Dvidešimt metų kartu pragyveno, ir še: uždangsto langus, vidury dienos nurengia ir valandų valandas klaidžioja po jos nebejauną kūną su ta lupa. Birutė iš pradžių krizeno – tegu žaidžia senis! Bet kad ne, Kernagis kuo uoliausiai tęsė savo paiką darbą, kol ta supyko ir pabėgo.
Mūsų mokykloje dar yra toksai Vinikaitis, fizikas. Tas vyras viską išmano, kad ir jaunas. Nė neklaustas smulkiausiai išklos apie gimdymo stadijas, žvaigždynų konsteliaciją, juodąsias skyles, viską. Jis pirmas ir pareiškė: reliktinis jautrumas, savotiškas atavizmas. Be abejonės, padidėjęs kraujospūdis ir radiacija. Kolegos tik gūžtelėjo, kažkuris buvo beklausiąs, ką tai reiškia, bet čia į mokytojų kambarį įžengė Kernagis, dar nebuvo palikęs mūsų. Man Vinikaitis Pasakė: žinai, kiekvienam gali panašiai nutikti, nėr ko juoktis. Kad niekas ir nesijuokė, gailėjom visi Kernagio. Toks smagus, toks giedras vyras. Ir saiką visur žino, kad ir ne davatka.
O dabar Jau aš vienas stebėjau, kaip ant ceratos plečiasi alaus puta. Vienas ir alų gėriau. Vincas Kernagis nužudė musę, vartė ją adata, kažką niūriai bambėjo arba piktai krizeno
– Žinai, – netikėtai pakėlė gražias rudas akis. – Ūmai prisiminiau.
– Ką? – atsisukau aš.
– Dar sovietų laikais pas mus buvo atvažiavę valkai iš Gomelio. – Jis prisimerkė, kone svajingai. – Na, tie nukentėję. Aš dirbau stovykloje, grodavau jiems, kad neliūdėtų. – jis atsiduso. – Kartą išsiruošėm iškylon. Gal penkiolika tų gudukų ir aš su mokytoja Paukštyte. Vaikai kaip vaikai, klega, dūksta. Bet štai priėjom sulaukėjusi sodą. Ir
čia prasidėjo…
– Kas prasidėjo? – paraginau. – Kas gi?
– Na, kad jie puolė prie žalių obuoliukų, aš suprantu ir nesistebiu. Bet paskui vienas užmatė pririštą ten telyčią. Pamiršo obuolius, būriu šoko prie jos, pargriovė žemėn…
– Ką, išprievartavo? – pašiurpau.
– Nee… – nusižvengė Kernagis. – Ne, aišku. Išsitraukė peiliukus, ylas, smaigus kažkokius ir negyvai užbadė. Kad būtum girdėjęs, kaip jie bliovė! Tada atbėgo moteris, ėmė daužyt juos pagaliu… Įkaitę jie šoko ir ant jos. Vos atgyniau. Gėrė kraują, plėšė mėsą. Vos pačirškinę laužely, pusžalę… O, dar prisiminiau. Mūsų Paukštytė kaip voverė įsliuogė į klevą!
– Gal jų ten nemaitinot?
– Ką tu! Šešiskart per dieną. Čia svarbu ne tai! Galvoju: ar galėjo taip greitai išsigimti? Mutuotis? Išsigandau. Paukštytė pasileido laukais ir stovyklon nebegrįžo. Šit dabar netikėtai viską prisiminiau.
Taip, Kernagis gyveno ir prisiminimais. Mito jais. Užmesdavo atminties vandenynan meškerę su jauku ir tuojau išlupdavo iš ten kokį momentą, epizodą, nutikimą – tokį gyvą, spurdantį ir šiltą, kad pats stebėdavosi. Tai buvo ne ilgesys, ne koks saldus ar kartus skausmas, kaip esam pratę galvot, išgirdę žodį prisiminmai. Jo prisiminimai buvo nei liūdni, nei graudūs, nei linksmi ar Juokingi. Tiesiog prisiminimai. Kartais jis ką nors pasižymėdavo pieštuku. Štai ir dabar užsirašė: 1982 vasara. Gomelio vaikai: obuoliukai, telyčia ir Paukštytė!
Išėjau tąsyk apsunkęs nuo alaus ir prisižadėjęs daugiau kojos nekelti pas tą pamišėlį. Nes panašūs dalykai yra užkrečiami. Galima užsikrėst ir per orą, ir per vandenį. Kaip Legionierių liga. Tai panašu į plaučių uždegimą ir Sidnėjaus gripą.
Nes kam gi aš tuomet nusigvelbęs parsinešiau tą Kernagio lupą? Kyštelėjau kišenėn, kai jis pasakojo apie padūkusius Gomelio vaikus. Kodėl atklojau miegančią žmoną ir ėmiau per lupą ją apžiūrinėti? Kokie stambūs, gražūs rudieji šlakai! Jų tiek daug, jog dažnai net susilieja. Vieni šviesesni, kiti kur kas tamsesni. Kaip kokia Sachara. Gal nuo šlakų ir oda taip įkaista?
Ačiūdie, laiku susigriebiau, žmona net nenubudo. Bet apimtas siaubo suvokiau, kad jau ir man galas! Juk rytoj tik ir tykosiu progos ją toliau tirti, aprašyti, gal net susisteminti. Vėliau net preparuoti. Ne, negalima šitaip čia. Gana. Susiglobiau kelis daiktus ir persikrausčiau pas Kernagį.
Dabar jau abu viską tyrinėjame ir aprašinėjame. Pvz.: 1955 metų ekskursija į Kauno zoologijos sodą. Pitonai ir pesliai. Alaus nuststovėjimo akcija, Saulėtekis anapus slėnio (5.03 – 0.15). Triušio vidurių skerspjūvis. Žmogaus ir kiaulės smegenų vingių panašumai ir skirtumai.
Pala, pala – kiaulės ir žmogaus? Taip, aš tikrai parvilkau iš mėsinės dvi kiaulių galvas, padėjau į šaldytuvą, paskui… Iš kur Vincas atnešė dar dvi?.. Kieno jos? Kieno! Aš juk tik rašau, ką jis man diktuoja. Paistalai. Ė, betgi tai kvepia… tai kvepia… oi!
Naktį Vinco nežadinu, tegu pailsi prieš. Tyliai užneriu ant jo kaklo nailoninę virvelę ir smaugiu. Smaugiu, kol nustoja alsavęs. Net pavargau, bet nieko. Nieko. Užžiebiu šviesas, fotografuoju velionį. Stveriu bloknotą ir skubiai užrašinėju pirmuosius įspūdžius…
Kai Kernagiui atžėlė barzda ir aš, gerai ją išmuilinęs, ėmiau rūpestingai skusti, išvirto durys ir įsiveržė policija. Spragteli antrankiai, tad nebegaliu aprašyti nei nustėrusių plačiasnukių policininkų reakcijos, nei to keisto pasidygėjimo gydytojų veiduose, kai jie tyrė iš šaldytuvo išimtas smegenis. Bent jau šie turėtų elgtis profesionaliai.
Mane pririšo, apraizgė laideliais ir ėmėsi ilgas valandas klausinėti. Kaip ir kas? Kodėl? Viską kuo nuoširdžiausiai apsakiau, viską. Suminėjau lupą. Gomelį, alų, musę, žuvį, net Paukštytę. Nepamiršau nė Legionierių ligos ir Sidnėjaus sindromo. Vieni įsitikinę, kad aš nukvakęs, kiti, matau, tuo netiki.
– Ar žinai, – pasilenkė vienas, – kieno ten smegenys buvo?
– Kiaulės, – atsakau.. – Kieno gi daugiau? Aš pats parnešiau.
– Gerai, o kitos?
Kad aš nežinau, kieno tos kitos. Kernagis jas parūpino. Tyrimams.
– Kitos buvo jo žmonos, Birutės, – niūriai sako Jų vyriausias, buvęs mano klasės draugas. – Ir fizkultūrininko.
Iš kur galėjau žinoti!
– Ne, vyrai, – čia jau tas draugas saviškiams, – žinot, man Į galvą netelpa. Šitiek metų Juodu pažinojom!
Tikrai. Ir aš kvatojukvatojukvatoju… Mažas tas mūsų miestelis.
Galerija
Galerijos gale suposi grakšti galera; vandenin nuleisti irklai rodėsi ilgesni ir platesni, nei iš tikrųjų buvo. Keli galeristai ant plastikinio stalo atkakliai skrodė raguotą varlę, ši klaikiai spiegė. Odisėjas pasikėlė nesiūbuojančiu trapu. Vašką, garsiai prisiminė jis, pamiršau vašką! Pakilę irklai vėl nusileido į skaidrų chlorkalkių prisodrintą vandenį. Varlė nustojo spiegusi – ji nebeištvėrė ir išpūtė dvasią.
Odisėjas grįžo į menę ir kaprizingai it vaikas riktelėjo Penelopei:
– Vaškas! Kur nudėjai vašką?
Pavadino ją riebia avimi ir dar. Dabar jau nesvarbu.
Be vaško, aišku, jis neplauks, tarė kapitonas, sirenos juk budi be miego. Tikrai, viena tolumoje ėmė ir užkaukė. Varlės virptelėjo, bet ji pati buvo nebegyva. Sirenos kaukė nenuilsdamos gūdžiai ir šiurpiai, tačiau bombonešių kriokimo dar nebuvo girdėti.
Dabar jie skrido viršum Delfų, gražiai išsirikiavę, nelabai aukštai, kreiseriniu greičiu.
Kiekviename liuke – šešiolika tonų! – smagiai dainavo jauni, padangių vejų nugairinti lakūnai. Daugiausia finikiečiai ir etruskai. Jie nusimetė striukes ir nusivožė šalmofonus. Tuomet jau išgirdo kaukiančias sirenas.
Odisėjas siuto vis nerasdamas vaško. Vyre, tarė Penelopė, jei aš avis, tai imkis lajaus! Jos balse nesunku buvo išgirsti piktą ironiją – moterims ji įprasta kalbantis su savo gražuoliais vyrais. Jis buvojau beskeliąs jai nuogirdų antausį, bet susivaldė. Negeras ženklas, sumetė, prieš tokią kelionę. Bet į menės gilumoje besibūriuojančius jaunikius paleido keletą raudonfigūrių amforų. T. y. amphorą, bet ar tai svarbu. Jei niekur nėra vaškos, t. y. vaško. Jam susuko vidurius, nuėjęs atsitūpė tarpu magnolijų. Susimąstė, aprimo. Atlėgo, išsikrovė. Jau stojantis į suglebusią varp1 įgylė antikinė bitė – iš keršto ir nevilties Odisėjas, kaukdamas pasileido į galerą. Tą akimirką viską – Odisėją, galeriją, galerą, Penelopę, varlę, vandens žydrumą, vabzdį (irgi jau po mirties), artėjančius bombonešius su pusplikiais britais, egiptiečiais bei kurdais, švilpaujančius Siteen tons, magnolijas. Odisėjo išmatas jose, besiriejančius pusgirčius jaunikius – visą žavų peizažą užliejo lava.
Ji ilgai stingo, o kai pagaliau sukietėjo, ore liko kyšoti tik paskutinę akimirką prieš katastrofą sustangrėjusi Odisėjo varpa. Styrojo, juoda akimi priekaištingai žvelgdama į žydrą dangų.
Mokslas ilgai tyrė, kodėl taip nutiko. Atkūrė situaciją, modeliavo įvairiausius variantus, ištyrė net varlės ir bitės DNR. Nieko! Jokių žinių. Paaiškėjo tik, kad Odisėjas buvo gėjus ir sirgo sifiliu. Todėl ir toks dirglus. Visada taip, po laiko.
Ot, ima ir paaiškėja, kad Mocartas griuvo girtas ir užsimušė; džiova ir skurdas čia niekuo dėti. Kad didysis prezidentas Džefersonas dulkino savo juodąją vergę ir užtaisė jai vaikai. Šumanas, tiesa, tikrai sirgo tuberkulioze, bet buvo ir homoseksualus, nūnai pasakytume tiesiai – gėjus. Kam visa tai įdomu? Kam to reikia? Mokslas visuomet lenda ne ten, kur jam derėtų. Bent Odisėją būtų palikęs ramybėje!
Mano manymu, ugnikalnio įsiveržimą paika butų sieti su skrodžiama varle ir po įkandimo mirusia bite. Be to, nieko nežinoma apie įnirtingai kaukusiai sirenas. Paskutinieji jas girdėjo lakūnai, bet jie irgi jau nieko nebepasakys. Viena tik aišku: Odisėjo varpa sustangrėjo iš siaubo. Čia jau vieningai sutaria ir fiziologai, ir katastrofistai.
Berlynas, 1998 lapkritis
1 Turimas galvoje B. Brazdžionio eilėraštis „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“.
Jurgis Kunčinas. Prie Nemuno
1996 m. Nr. 6
Novelių apysaka
Skenduoliai nemoka plaukti
Nemunas ties Alytum
Tėvai buvo dar jauni, kai atsikėlė į šitą miestą. Jie atvažiavo, pasidėjo kelis savo daiktus ir susikibę nuėjo prie upės. Mama būtų gal ir nėjusi taip iškart, bet jūs nepažįstat mano tėvo! Pasakė – einam, ir baigta. Abu mat buvo augę lygumose – mama prie Šešupės, tėvas gal visai be vandens.
Vaikščiojo paupiu, salsvai kvepėjo ievos, karas buvo ką tik pasibaigęs. Bet motina vis tiek spaudė tėvo ranką, taip buvo ramiau. Tiesa, tuomet jie dar buvo jokie tėvai, tik ruošėsi tokiais tapti. Ten, kur jie vaikščiojo, miesto nebuvo matyti, nors jis stūksojo čia pat, už pirmo Nemuno vingio. Iš tolo matėsi tik į srovę suvirtęs išsprogdintas tiltas, ir aš jį dar pamenu. Tik staiga būsimoji mano motina dar kartą spustelėjo būsimojo tėvelio ranką ir sukuždėjo:
– Žiūrėk, Vladai, kas ten?
Nemunu plaukė kaži koks tamsus daiktas, ir jiedu nusileido prie vandens toje vietoje, kur vėliau pastatys trąšų sandėlį. Tą kažką srovė kaip tik primušė prie pat kranto – išpurtusį skenduolį. Mamai tai padarė įspūdį – ji dar ilgai pasakodavo: vokiečių kareivis ten plūduriavo vienplaukis, bet su uniforma, tik basas. Kaip gerai ji viską įsidėmėjo! Žinau aš tą vietą – srovė ten labai stipri; vokietis pasūkuriavo ir nuplaukė pasroviui – Punios, Kauno ir Kuršmarių link.
Baisu. Tik atrodo, kad negyvi vokiečiai mėgo plaukioti Nemunu… Toks Normandijos pulko lakūnas, Žoselenas, berods, savo prancūziškai lengvabūdiškuose memuaruose mini, kad būtent ties šiuo miestu jis į valias prisižiūrėjęs Nemunu plaukiančių Wehrmachto kariškių. Girdi, pro be galo žavingus krantus, pro dar sveiką modernišką tiltą plaukė ir plaukė uniformuoti hitlerininkai.
Lyg parade kokiam – su uniformom, apdovanojimais, užvertę baltus smakrus. Bet vaikas juk žino – skenduoliai nemoka plaukti. Tikino ir tai, kad atėjus metui skenduolis iškyla, jį kažkaip ten išpučia. Nemalonus, aišku, vaizdas, net jeigu plaukia Prancūzijos priešas.
O man pačiam teko palaukti net keturiasdešimt metų, kol išvydau mūsų Nemune skenduolį – tiesa, ne plūduriuojantį, ką tik išvilktą krantan. Tuojau papasakosiu, kaip ten viskas buvo, bet pirmučiausia noriu pasakyt, kad per tuos ilgus metus Nemunas pasigrobė daugybę mano draugų bei pažįstamų. Štai Poviliukui tebuvo vienuolika – jis nuskendo gelbėdamas iš verpetų stipriai pripūstą ir dručiaka virvute užrištą futbolo kamuolio kamerą, ja krante daužė orinį. Zita į mūsų medinio namo priburbuliavo irgi prie pat kranto – šoko paskui draugę į duburį, užmiršusi, kad visai nemoka plaukti. Toji draugė vėliau tapo žymia tapytoja – nutapė ir tą Nemuno aItvajų, kur nuskendo mažoji. Na, Šeškus plaukė kaip lydys, buvo jau iš kariuomenės grįžęs stambus gražus bernas. Jį, iššokusį iš valties, kliudė valties motoro sraigtas, visi taip kalbėjo. Tokio Stasiukyno nosis visam gyvenimui paliko plokščia kaip paplotis – man keista, kad jis, panemunės gyventojas, šoko ir nėrė nuo akmens nežinomoje vietoje ties džiovininkų sanatorija. Išlipo iš vandens visas kraujais apsipylęs ir dar suriko:
– Vaikai! Nešokinėkit čionai, ainu namo!
Dar būta anais laikais kažkokio pilietinio solidarumo, gal net gerumo.
Jei jau skęsdavo, tai daugiausia vodokačkėj, vadinamajame miestų pliaže, neretai ir ties trąšų sandėliu, matot, ten smarkiausia rėva visan Nemune; Vokiečių pliaže – niekad. Vos tik, būdavo, atšyla, miestas subrenda į vandenį ir tuoj kas nors nuskęsta. Žmonės jau ir šneka: ta: prigėrė ir tas prigėrė. Srovė čia stipri, srauni, o dar verpetai, akmenys – randa, būdavo, kur ties Punia ar dar toliau.
Dabar jau retai kas beskęsta, nebent tokie kaip tas, kurį mačiai ką tik ištrauktą Dzūkų gatvės papėdėje. Neskęsta, nes seniai čia niekas nedrįsta maudytis – Nemunas pajuodęs, net tirštas.
Prigėrė tas vaikinas, kurį mačiau, nors gilumo nė iki juosmens ten nebuvo. Širdis jam plyšo, taip vėliau kalbėjo. Kai priėjau su kitais, rodė toks tamsiai raudonas, beveik mėlynas. Šalia skenduolio trypia jaunas dar milicininkas, garbanotas lietuvis, nelabai net panašus į stribą, kaip juos vadindavo. Plėšėsi nuo žydrų marškinių uniforminį kaklaryšį ir švokšdamas kartojo: nedyrbsiu čia toj mentūroj, nedyrbsiu!
O žolėje tysojo skenduolis, vyrutis vos jaunesnis už tą stribą, iki pusei nuogas, tik su juodais džinsais ir pigiais tokiais sandalais. Atėjo ir Benas, jis statės namą ant pačio Nemuno kranto, o aš buvau užsukęs pas jį alaus atsigerti. Visam mieste buvo prapuolęs alus per karščius, tik Beno rūsys buvo prikrautas iki lubų. Jis atsivedė ir savo mergaites, bet kažkas pavijo jas šalin – eikit, eikit, vaikai!
Tas juodadžinsis negyvėlis visai dar neseniai varnalėšose ant smėlėto kranto lošė kortomis, gėrė vyną ir, žinoma, garsiai keikėsi. Nemaloni toji varnalėšų publika, gero iš tokios nėra ko laukti. Bet jei nekabinsi, gali net sveikas prasmukti prošal. Taigi jie ten lošė po to panemunėn atėjo toks mokytojas, dabar jau pensininkas, smetoniško kirpimo žmogus. Įsibrido į upę, gal prausėsi, gal tik šiaip pabraidžiojo, o grįždamas namop užgirdo ant kranto tą kompaniją. Vyrai kaip tik buvo susiniovę dėl kortų, tad keikėsi įnirtingai, nesirinkdami žodžių. Keikėsi, tiesą sakant, kaip visi, tik tam mokytojui baisiai nepatiko, rėžė mat jo inteligentišką ausį. Žinoma, keikūnams jis nė žodžio nepasakė, kur jau ten, praėjo ausis suglaudęs kaip kiškutis, tik parėjęs namo pasiguodė žmonai, irgi pedagogei, išėjusiai į dimisiją:
– Jau net kojų negali žmogus nusimazgoti
Ir neištvėrė – paskambino į blaivyklą. Nu, žinoma, mentams tokie tipai gardus kąsnelis – iškart atburzgė su savo būda panemunėn, nes mokytojas, senas paupio gyventojas, tiesiog karišku tikslumu nurodė vietą: nuo eigulio namų dešiniau – už žilvičių, varnalėšose! Ką gi, būtų susėmę, o paskui gal ir paleidę, bet užmatę būdą kortuotojai išsilakstė kaip žvirbliai iš žilvityno kas kur. Ar suvaikysi juos po šlapius dilgėlynus! Tik tas vienas kaip paskutinis asilas puolė stačia galva į Nemuną, porą kartų dar mostelėjo rankomis, grybštelėjo vandenį ir visų akyse prigėrė. Išvilko jį, mankė, spaudė, vartaliojo – viskas veltui! Visi tik stebėjosi – kaipgi taip? Dar šviesu buvo. Stovėjom ant kranto, o jis jau gulėjo gatavas, matyt, netoliese plazdėjo ir nespėjusi atsitokėti siela. Ką tik šūkalojo, ką tik dar skėlė vienam sėbrui ausin, o va ir viskas, kajuk!
Kai kitą rytą vėl atėjau pas Beną alaus, šis iš tolo suriko:
– Žinai, kas paskundė? Tavo tėvas!
Nutylėjau, labai norėjau alaus. Bet, galimas daiktas, tėvas toks, principingas. Aha. kažką net minėjo vakarieniaudamas. Apie gaujas prie Nemuno. Nieko nesakiau Benui, plempiau alų. Ką aš galiu padaryti tam tėvui? Jis ir mane įduotų, jei kokios. O, kad visi būtų tokie lojalūs ir turėtų telefonus! Tada Nemunas ties Alytum būtų pavyzdingiausias Nemunas visoje Lietuvoje, įskaitant ir Rytprūsius.
Dar ne viskas. Tas džinsuotis buvo iš kalėjimo pabėgęs, matot kaip. Ir gėrė kvailys čia pat, prie Nemuno. Pats, rodos, iš Bazorų buvo kilęs, karštas, totoriško kraujo. Jaunas dar, už pjautynes tupėjo. Puolė tad į upę – tikėjosi perplauksiąs ir taip paspruksiąs. Manė, aišku, kad jį čia gaudo. Teisingai darė, kad dėjo į kojas, ten vis tiek būtų išryškinę. Na, prisiputęs buvo, suveikė kaži kas. Ir murkt prie pat kranto, suvisam.
Vakare papasakojau ir tėvui, kaip ten nutiko, jis tylėjo. Pačiaupė lūpas ir valgė toliau. O motina tik piktai riktelėjo – ir gerai tokiam! O kaip tada virpėjo, išvydusi tą plaukiantį Wehrmachto kareivį. Nuje, metai daro savo. Buvo tuomet pats andropovinio siautėjimo apogėjus – visus gaudė, ne tik girtuoklius ir valkatas. Galėjai šiaip sau prie Nemuno sėdėti, net su mergina – vis tiek būtų radę dėl ko prikibti – planas!
O Nemunas ties Alytum – stačiai žavingas. Ne aš vienas taip manau. Krantai staigūs, miškai žali, upė vinguriuoja, šniokščia, piliakalnis, aišku, rymo. Ir tas tiltas, kad ir prastai, paskubom, bet atstatytas. Gražu čia vasarą. Kitados Žmuidzinavičiui čia labai patiko, vėliau – austrų technologams, Kubos kosmonautui. Atvažiuokit kada. parodysiu tas vietas, kur kas ir kada skendo – viską dar pamenu. Atvažiuokit, kam netoli. Arba Nemunu plaukdami išlipkit. O tą skenduolį išsivežė ir palaidojo kalėjimo kieme. Bausmės mat nebuvo atlikęs. Po trejų metų namiškiai galėtų atsikasti ir pasilaidoti Bazoruose ar kur. Bet kas kam rūpi – tėvai jo seniai mirę, brolis irgi kalėjime. Kam reikalingas, niekam.
Pylimas
Nuo Lentpjūvės iki Sugriauto tilto
Seniau rašėme piuvenos, dabar jau – pjuvenos. Mūsų ir baldai tokie, ir galvos, ir net karstai. Antai kapinių kalnelis ar slėnis, apžėlę medeliais irgi krūmais, taip pat prikimštas pjuvenų, prilaidotas pjuveninių karstų, kuriuose nebelikę nė griaučių – vienos pjuvenos! Kaip jos lėkdavo iš lentpjūvės gaterio, kaip užlipindavo akis! Užtat kaip kvepėdavo, net saldu. Tik neilgai – nuo lietaus išteždavo, nuo sniego na o vėliau – viskas po presu.
Lentpjūvės sirena taip užkaukdavo, kad žmonės miške ar gatvėje iš netikėtumo pritūpdavo, pirštais ar samanom ušsikimšdavo ausis ir išsižiodavo. Tai gudresnieji, žiopliai keletą dienų vaikščiodavo kurti ir laimingi – nebegirdėdavo keiksmų, aimanų bei raginimų dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti! Arba – mokytis.
Lentpjūvės sirena seniai nebekaukia. Lentpjūvė sudegė, suspragėjo, virto plėnimis, kaip ir buvo išpranašavęs jaunasis poetas dar prieš 30 metų savo nemirtingame eilėraštyje. Į tą laiką jis spėjo ir subręsti, ir laurų pasiskabyti – dabar ant jų snūduriuoja. Viskas tačiau išsipildė. Ryšys dar buvo, anuomet lengvabūdiškai rašė jis, bet jau stigo oro. Ir toliau: kažkur pukšėjo Lentpjūvės motorai, ir piuvenos vis lėkė pro duris. Taip ir stovi akyse šitasai vaizdas. Teisybė, poetas galvoje tikriausiai turėjo hitlerinę okupaciją, kai Lentpjūvės teritorijoje nukrito vokiška bomba, niekam nepadariusi žalos, tik visus baisiai išgąsdinusi ir palikusi dideliausią duobę, bet Lentpjūvė tarsi fakelas plykstelėjo jau atgavus naująją Neprigulimybę su visu komunistų bei nepartinių bloku. Liko atmintis ir kalnai nepanaudotų pjuvenų.
Pylimas, kurį norėsiu čia apsakyti, kaip tik nuo Lentpjūvės ir prasideda. Pjuvenomis nubertas, nusėtas, nugulęs pylimas – iš pradžių beprotiškai aukštas, tik įlindęs miškan nužemėja tiek. kad įmanoma ir arkliais pervažiuot. Senas gelžkelio pylimas – senesnis už Lentpjūvę, miško egles, lazdynus ir Jaunąjį poetą, žinoma. Per pelkę supiltas iki pat Nemuno kranto. Dar romantiškame devynioliktajame amžiuje. Karučiais ir kepurėm. Caro dovana Severozapadnamu kraju. Aukštesnio bent aš niekur nemačiau. Kiek kitų klausinėjau – irgi nematę. Matę tunelių, sankasų, svaigių tiltų per slėnius, bet tokio pylimo – niekur. Pačiame jo gale – du platūs ir patogūs nusileidimai iš abiejų pusių. Ir tankas galėtų užropoti, ir traktorius.
Gana tų sakmių. Pjuvenos seniai suslūgo, pajuodo, susimaišė su žeme, apaugo balandom. Neseniai mirė paskutinis žmogus, matęs tuo pylimu dundantį traukinį. Varšuvos–Peterburgo magistralė amžinai neteko vienos itin gražios savo atšakos. Tyku dabar čia, ramu, patogu eiti plačiu pylimo viršumi. Nenukrisi – iš abiejų pusių šlaituose tankiai sužėlusios eglės; per tankios, kad pro jas matytum gražų pušyną. Erdvi to pylimo nugara, gali traukti sau, kad ir kiek svyruliuodamas – nuo gryno oro apsvaigęs ar nuo velnio lašų. Jei turėtum arklį, ir raitas galėtum ramiausiai joti. Baisu net, kiek sentimentų tam apleistam pylimui! Jaunojo poeto tėvas, irgi poetas, neištvėręs dar prieš Antrąjį pasaulinį karą sudėjo eilutes: guliu ant pylimo stataus. „Stataus“ jis šauniai surimavo su mūsų miestelio pavadinimo genityvu.
Pačiame pylimo gale, kur jau veriasi sukrečianti panorama į buvusios Rusijos imperijos (iki 1914 m.) teritoriją, yra gan plati apžvalgos aikštelė, joje tilptų iki šimto žmonių imtinai. Saulei tekant ar leidžiantis (nyrant į upių tėvo vilnis), čia yra stovėjusi ir ne viena istorinė asmenybė. Šeštosios kaizerio armijos vadas Oigenas fon Lichtenbergas, pavyzdžio dėlei. Bet ir būrelis kaimo japų, pėsčiomis net iš Ryliškių atėjusių pažiūrėt į geležinkelį (1896).
1915 metų vasarą čia nusišovė generolo Samsonovo adjutantas; beveik niekur neminimas faktas.
Antanas Sniečkus mėgdavo čia vienatvėje pasvajoti. Kai dirbo mūsų mieste pogrindinį partinį darbą užsimaskavęs telegrafistu. Gal apie 1927 metus. Vėliau niekad.
1930 metais, pasodinęs miesto sode Vytauto ąžuolą, prezidentas Antanas Smetona automobiliu per pušyną atvyko į pylimo papėdę, su visa svita smėlėtu taku užsiropštė į patį viršų, nužvelgė gelžkelio tilto likučius, kitoje pusėje žvilgtelėjo į rąsteliais per pelkę dailiai grįstą Skautų taką į Piemenų maudyklę, vėl metė akį į kitame krante dunksantį senovės lietuvių piliakalnį su dviem kuprom ir, girdint mažiausiai trisdešimčiai vyrų bei moterų, aiškiai pasakė: Graži mūsų Lietuva!
1941 metų birželio pabaigoje, gerai išsimaudę ir išsiprausę Nemune, Guderiano tankistai čia fotografavosi atminčiai. Vieną tokią mažytę, bet labai ryškią nuotrauką mačiau 1992 metais Wolfsburge – tankistui, kuris man ją parodė, buvo jau per aštuonias dešimtis. Nesupainiosi – vieninteliai tokie tilto griuvėsiai Euroazijoje, o ir ponas Thulkė patvirtino: Ja, ja, sicher. Olita! Po šitiekos metų!
1946–1949 metais nuo šitos gražios aikštelės vietiniai stribai ot nechrena delat’ pildavo ir pildavo į kiek aukštėliau srovėje įstrigusį Klebono akmenį: plaukdamas upe gali aiškiai įžiūrėti kulipkų žymes.
Jei vienu metu čia susirinktų visi šioje vietoje stovėję ir gamtos puikumu gėrėjęsi žmonės, oi ankšta būtų. Daugeliui tektų lūkuriuoti papėdėje ar gerti alų miške. Įvairiausio plauko, pažiūrų, religijų, laipsnių, nuostatų – paties įvairiausio kalibro publika! Ožkaganiai, liumpenai, gimnazistai, kareiviai, krikdemai, komunistai, kekšės, drovūs įsimylėjėliai, valkatos, giybautojai, nuotykių ieškotojai, nusmuktkelniai varliamušiai, o ir SSSR liaudies dailininkas Žmuidzinavičius, irgi Antanas. Kaip Smetona, Sniečkus ir abu minėti poetai. Smagu čia būtų per Antanines!
Bet palaukit. Atramos krantuose tebestūkso. Tašytų akmenų kesonas palei dešinįjį krantą irgi. Viskas amžina, mirtingojo akimis žvelgiant. Niekas gal taip nekelia amžinybės pojūčio, kaip gerai išsilaikę griuvėsiai. Būtų stačiai apmaudu, jei kas imtų ir sumanytų tą tiltą kaip nors atstatyti, suremontuoti, istorija šito neatleistų. Juk nieko tuomet čia nebeliktų! O dabar paklausykit. Vieną vasarą iš kažkur čia atvažiavo toks atletiškai sudėtas keistuolis, pritvirtino abiejuose krantuose storą (daugmaž 45 metrų aukštyje viršum upės vagos!) ir visam miestui paskelbė, kad pervažiuos Nemuną dviračiu. Prašė jis visai nedaug – 2 000 Lt. Kuklioms laidotuvėms, žinoma, būtų pakakę. Bet miestas nedavė, kur tau! O ir žmonės šykštėjo – važiuok, sakė, kad nori, kas mum rūpi! Juk būtų galėję ir nemokamai stebėti tą važiavimą – vėsiai matyti per pusmylį. Ogi tas vyras pats vienas viską įrengė – įvaržas, lyną, starto aikštelę, savo lėšomis išleido atsišaukimą. Paskelbė ir laiką, parinko geriausias stebėjimo vietas. Kur ten, niekas neatėjo, dabar žmonės per televiziją ne tokių kvailysčių prisižiūri. Na ne, susirinko vis dėto koks šimtas, dar meškerioję vyrai akis nuo plūdžių pakėlė į svaigią aukštybę. Istorijos mokytojas Eugenijus Svetikas atvedė dvi šeštokų klases, atžygiavo ir Birutės pulko kuopa, negali sakyt, kad žiūrovų nebuvo. Atėjo abu miesto fotografai, kultūros skyriaus vedėja, bankininkas Maksas Kynas ir akvarelistas Benas.
Tada žmogus apžergė savo keistą dviratį labai storom ir plačiom padangom, pamojavo publikai ir su įkvėpimu nuriedėjo lynu. Gražu buvo pažiūrėt! Bet įveikęs didesniąją pusę distancijos kažkodėl grįžtelėjo, vairas susimėtė ir visų akivaizdoje… Ot čia tai ir būta į ką pasižiūrėt! Dviratis nulėkė į Nemuną, o kaip jis spėjo įsitvert į lyną, niekas negalėtų paaiškint. Bet įsitvėrė – iš pradžių viena ranka, paskum jau ir abiem. Kaip? Ką klausiau, visi tik gūžčioja, nors patys stovėjo Dainų slėny, o ir atokiau, viską savo akimis matė.
Taigi jis įsikibo į tą lyną ir keikdamasis – mintyse, aišku, – ėmė varytis į kitą krantą. Tarsi kokį kliūčių ruožą įveikdamas. Tiesa, atrodė tikras atletas. Jėgų jam pakako.
Valtimi jį kažkas parplukdė į mūsų krantą. Išlipęs jis gailėjo tik vieno – dviračio. Veltui kariškiai nardė, ieškojo, paskui jau tik žadėjo, kad suras ir atvarys jam, tegul tik pasako kur.
Niekam netilpo galvoje, kaip jis nenudribo drauge su dviračiu, bet užvis keisčiausia, kad negausi publika skirstėsi aiškiai nusivylusi – daugeliui, matyt, būtų kur labiau patikę, jei tas beprotis – kaipgi kitaip tokį pavadinsi? – būtų ir pats drėbęsis į upių tėvą, nugarmėjęs į pati jo dugną, o po kokios savaitės būtų surastas kur ties Putinais ar Balbieriškiu. Kur tau! Parplukdė jį iš kito kranto valtele, išlipo visas sumuręs. paišinas, kandžiodamasis iš apmaudo lūpas ir iškart: kur mano dviratis, kur mano dviratis?
Kaip šiandien matau: kuopa, mušdama koją, nužygiavo asfaltuotu miško keliu, Svetikas paleido savo šeštokus namo. kiti šaipydamiesi ėjo sau ir nuėjo. O jis vienas, tikras Don Kichotas, užlipo ant pylimo, bandė atsimazgyt savo lyną, bet jau nebepajėgė. Šitoks lynas! Numojo tada ranka, jau visko netekęs numojo. Visko – šlovės, dviračio, gero– tvirto lyno.
Norėjau šūktelėti, pasivyti, gal net žodį tarti. Bet pamaniau – išdidūs tokie, įsižeis. Supyks, ims plūstis, kaltint visą pasaulį gali net užsimot. Ne užsimojimo, žinoma, baisu. Baisu paniekinto žmogaus Bent naują dviratį miestas galėjo pasiūlyti. Nei tie kariškiai nardys daugiau, nei ieškos.
Ėjo pylimu vienas ir nuėjo – aukštas, kumptelėjęs, bet vis tiek – atletas! Ir ko jam prisireikė dairytis? Tiek nedaug tetrūko! Štai stabtelėjo, daužo per kelnių kišenes, degtukų tikriausiai neranda. Tai prisidega cigarką nuo prošal ėjusio snargliaus ir mina toliau. Pylimu, pylimu, vis pylimu. Kaip nusilesęs strazdas giesmininkas. Į Lentpjūvės pusę. vienas kaip pirštas
….guliu ant pylimo stataus…. ryšys dar buvo, bet jau stigo oro…. keliu riedėjo juodas mersedesas…. kas jį ten gena?… ten nebepukši lentpjūvės motorai. Ir pjuvenos nebelekia pro duris……………..
Aha, narsuolio laukia mašinėlė! Tai ko jis sprunka šalin? Kaip tik ties Lentpjūve, kur pylimas ir baigiasi. Toliau neveikiantis depo, daržai, buvusi stotis iš gelsvų cariškų plytų ir alaus paviljonas „Topolis“. Gal ten traukė? Stovi toji mašinėlė. Toks pikapas, pilkšvai dažytas. Tai ko jis ritasi pylimo šlaitu žemyn, kaip kad mes vaikystėje? Mes tai tyčia risdavomės, kad galva susisuktų. Nusiriti, būdavo, pasikeli ir svyruoji kaip girtas. Kaip girtas! Kaip jis va dabar. Juk ir papėdėje jo laukia dviese. Na, ne su maišu… ne. Bet čiumpa už pažastų, suverčia pražiodinę kaži kokio skystimo, lyno akrobatas kaipmat suglemba, tada jį užmeta ant brezento neštuvų ir kaip kokį pašautą elnią tempiasi į tą savo negražią mašiną.
Nepavyko ereliui. Nei su tuo dviračiu, nei dabar. Mįslinga istorija! Tik ša! Sarmata gi: ir birutiečiai atžygiavo, ir Svetikas vaikus atvedė. O čia kažkoks… Negražu, kalbų bus, vieni kitus kvailins, kad ėjo žiūrėti. Jau ir dabar tų kalbų pakanka. Miesto tėvai gali tik džiaugtis, kad neskyrė tų 2 000 Lt.
Et. Vargas tau, Jeruzale!
Antai. Atšlubuoja pylimu dar vienas, su lazda. Čiabuvis, totoriumi vadinamas, nors koks jis totorius. Girtuoklis priešpaskutinis. Aišku, kur jis kruta – lyno nusirišt, ko daugiau! Toks lynas! Tik gali jau ir neberast – žmonės čia biedni, bet greiti. Ir kaip jis vienas parsivilktų? Anas tai mašinėlę buvo nusisamdęs ar prisiprašęs ko. Nesupaisysi.
Et. Ir taip nesmagu dėl visko. Dėl to pylimo net, dėl supleškėjusios lentpjūvės, nepavykusio reiso virš upės. nugarmėjusio dviračio labai storom ir plačiom padangom, o dabar dar šitas šlubis kaip šakalas! Maciunskas jo pavardė, ar Kazbaravičius? Ne, Maknickas, berods. Totorių pavardėse visuomet yra tasai ck. Ir totorius neturi degtukų! Te, imk!
Jam nutolus, dar pamanau: oi, kiek blizgių paliks tame nuskendusiam dviraty! Špykiuose, lenciūge, o ir kitur. Kiek blizgių! Bet nieko. Nieko. Nemunas viską iškęs. Ne tiek iškentė. Tai su Dievuliu.
Kankinys
Nemunas ties Jurbarku
Jau niekad mudu nebeskrisim šiuo krantu, niekad, mano miela Regata! Čia, ties žiluoju Jurbarku, žilu kaip ir mūsų Kankinys, kaip sidabrinė jo aureolė, duok Dieve jam ir potencijos, ir sveikatos!
Greičiausiai mudu jau suvis niekad nebeisime prie gražuolio Nemuno – ties Jurbarku tai jau tikrai niekad. Neištverčiau šito, būtų pernelyg sunku vėl nukakti į saulėtąjį Jurbarką, penktą valandą ryto stovėti prie viešbučio durų, paskui išvysti tave. Regata, ir paknopstom pasileisti prie Nemuno – jis čia toks pat kaip Seredžiuj ar Vilkijoj, o visgi ne toks, nepakartojamas: Nemunas su tavim – išsišiepusia iki ausų, plaukus jau spėjusią susirišti į kuodą, narsiai besiginančia nuo paupio žąsų. Kaip visa tai gražu buvo, kaip gera, kaip spurdėjo mano surambėjusi širdis. Kad šviesu, kad nebeskauda galvos, pamiršau net, kad visą naktį taip ir prarymojau viešbučio kambaryje, žiūrėdamas į šviesėjančią padangę, sunkvežimius anapus upės, trobeles ir krūmynus. Tu užsirakinusi miegojai tame pačiame bloke, mūsų kankinys irgi kažkur netoliese; et, kas man darbo dėl nelaimingojo, galvojau, žvelgdamas į tykiai srūvantį Nemuną, kitokį Nemuną, netgi prisiminiau, kas iš plunksnos vyrų beigi moterų yra iš šitų vietų kilę – o, visas būrelis, ir visi begal rūstūs, rimti, ambicingi – gyvieji net iki juokingumo.
Visi mes tąkart buvom plunksnos vyrai ir moters – autobusėliu vežiojom gyvą sparnuotą žodį po atokiausius atgimstančios tėvynės kampučius – tuo tikslu buvo įjungtas ir vienas tremtinys, kalėtojas, katalikas, o podraug ir be galo moralus, gryną tiesą bylojantis rašytojas; kaip troškau įveikti bent vieną jo kūrinį! Panašu, kad ir jis iš šių vietų buvo kilęs – dūzgiant klaidžiais vieškeliais, nurodinėjo šoferiui, kur sukti, dažniausiai paklaidindavo, bet širsti niekas neširdo – kankinys taip įkvėptai bylojo sausakimšose salėse – žmonės verkė, gniaužė baltas nosines ir kumščius, mokėjo pataikyt į širdį! Man jis vis dėlto kažkodėl atrodė įtartinas, nors nei blogo, nei gero nebuvo spėjęs padaryti, ką aš žinau. Nepatiko tačiau, kad jau po visų literatūrinių mišių, kai sėdėjom viešbuty – visi kažkodėl suplūdo į mano numerį – ir neskubom gurkšnojom butelį degtinės, kai mūsų komandos kapitonas džiugiu mostu pakvietė visus į koridorių pasiklausyti, kaip už baltų durų džiugioje ekstazėje dejuoja kažkokia patenkinta viešbučio gyventoja (jis vienintelis nėjo (girdėti buvo ir iš kambario!), baisiausiai raukėsi, sėdėjo susiėmęs žilą galvą ir netgi pasakė: negražu šitaip! Turėjo teisę taip sakyti, dabar jis jau viskam turėjo teisę, bet kai kitądien, teikdamasis tas pačias priemones, jis ir vėl ėmė virkdyti salę, kartais net painiodamas faktus, vardus ir datas, man kažkodėl pasidarė koktu. ir aš išėjau į lauką parūkyti. Mačiau, kaip baisiai jis užsigavo, bet atsiprašyti neišdrįsau, dar labiau būtų užsirūstinęs.
O tą rytą, Regata, traukėm mudu panemune ties Jurbarku, tvirtai sukibę už rankų, šlapiam paupio smėly palikdami tyžtančias pėdas, tavos buvo vos mažėlesnės, traukėm pro sodelius, tvarkingus namus, kai kurie buvo net mūriniai. Bumpsėjo obuoliai, krito kriaušės, aptikom ir užsilikusių slyvų – perdien būtume vaikštinėję šia rojaus pakrante! Net išdidumas ėmė regint tokią rimtą gamtą ir turtingus trobesius. Toli būtume šitaip nuėję, bet vos spėjau tave septyniskart pabučiuoti, ėmė be paliovos pypinti mūsų autobusėlis, ir kai tekini atskubėjom prie jo, visi jau sėdėjo savo vietose, o ponas kankinys stovėjo šalia ir žvelgė į savo rankinį laikrodėlį – vėluojat! Nulėkėm tolyn – kažkurioje gyvenvietėje žmonės, matyt. Jau kėlėsi iš patalų, žmonės, kurie ir šįvakar išsižioję klausysis kankinio pasakojimų apie rūstų pasipriešinimą okupantui, apie tortūras ir neblėstančią meilę Lietuvos žmonėms, taigi ir jiems, čionykščiams. Pritariau visoms jo šnekoms, bet dar kartą klausytis nebeketinau.
Klausyk, Regata, sprunkam iš čia, tyliai pasiūliau atvykus į kažkokį gražų kaimą prie miško su upeliu. Tu nusikvatojai, o kankinys taip dėbtelėjo į mudu, kad tu tuojau nudelbei akis žemėn, tarsi būtum buvusi išdykėlė jo dukrelė.
Ak, po Jurbarko viskas ir pasikeitė, amžinai! Net nesmagu pasakot – kankinys nejučia tapo tavo globėju, geradariu, sargu, prievaizdu. Tu aklai tikėjai kiekvienu jo žodžiu. Kur jau ne – sekant jam legendas, moterys tik ir trynėsi akis, net vyrai droviai šnypštėsi vėjų išgairintas nosis.
Nepasakosiu, kaip rizikuodama gyvybe tu maudeisi audrotoje Baltijos jūroje – taip, mes pasiekėme net pajūrį! – aš tik įkniubau veidu į smėlį: ir galva svaigo nuo prasto šnapso, ir žiūrėti negalėjau į čia išnyrančią. čia vėl tarp vilnių pradingstančią tavo galvą. O jis, kankinys? O jis su kažkokia klaipėdiete sene, nunarinę nosis į purviną smėlį, vaikščiojo ir vaikščiojo krantu, nė nesirengdamas tavęs gelbėti, jei būtum sumaniusi skęsti. Regata, šaukiau. Regata, neplauk už bangolaužio, ten jau baigiasi mūsų teritoriniai vandenys, bus bėdos! Bet tik žuvėdra suklykė atsiliepdama man, o tavęs vėl nebesimatė. O kiti, ką gi kiti veikė? Kažkuris snaudė autobusėlyje, sensibilusis poetas Echo braižė smėlyje geometrines figūras, nebedalyvavo šio pasaulio reikaluose, kažką kuždėjo pats sau. Dar kiti bučiavosi užlindę už apgriuvusio blokhauzo arba kniūbsti kaip ir aš gulėjo smėlyje ir abejingai laukė. kada pasibaigs šitos stichiškos maudynės nafta bei mazutu atskiestoje Ostsee. Niekam tu nerūpėjai, net mūsų kapitonui; šis gražiu krauliu nusivarė kone iki molo galo. o dabar pusėtinu brasu varėsi atgal. Net jis. vienintelis blaiviagalvis, niekuo nebūtų įstengęs tau pagelbėti, papurusi galvelė čia tolo, čia vėl artėjo. Nesuprantu, kodėl kankinys nė nežvilgtelėjo tavo pusėn! Tiesa, dabar jis kančios anatomiją individualiai dėstė anai lieknai senei.
Pagaliau tu išlipai su šlapia rūrele iš bangų, puoliau prie tavęs su degtinės buteliu ir sausu rankšluosčiu, bet tu praėjai prošal nė nežvilgtelėjusi. o kankinys, tarsi tik dabar tave pastebėjęs, paliko apstulbusią senę, šoko prie tavęs ir ant rankų nunešė iki persirengimo kabinos.
O taip gera buvo aną rytą! Jurbarke, prie Nemuno.
Ten mūsų upė plati, yra kur užsimoti akiai. Ten poetų, rašto žmonių šalis, jų mintys neįžvelgiamos, kaip ir Nemuno vilnys.
Ne, Regata, mudu jau niekuomet nebevaikštinėsime Jurbarko panemuniais – aš tave taip aprėkiau vos išlipusią iš Ostsee – šitaip mūsų jūrą vadino ana klaipėdiškė – vilnių, kad tu jau vėliau apsipylei ašaromis, kitame kaime net nenorėjai kalbėti apie mano kūrybą – kalbėjai vien apie jo, Kankinio! Taip protingai, taip sausai kalbėjai, o jis patenkintas šypsojo – buvo panašus ir į jūrų vėplį, ir į iškaršusį generolą. Ir autobuse jis užleido tau savo vietą šalia šoferio, o pats atsisėdo šalia manęs. Regata, Regata, ką tu padarei! Sakyti, tiesa, jis man daugiau nieko nebesakė, tik krapštė pakaušį, vis neteisingai rodė šoferiui, kur sukti, paklaidino mus beviltiškai, bet visi tylėjo – kankiniai turi teisę klysti… Tiesa, paliepė mari salone nerūkyti, bet padarė tai diskretiškai juolab kad ir kiti rūkė.
Praėjo kiek laiko. Kaip aš apstulbau, kad neilgai trukus po mūsų kelionės į Kankinio kūrybą netikėtai plūstelėjo svaigi meninės erotikos bangai O juk andai jis net nėjo klausytis garsų ir aimanų iš meilės sodų! Sunku patikėt: naujausiuose Kankinio kūriniuose veikėjai beveik nieko daugiau nė nedaro, tik duodasi kaip padūkę, santykiauja net netradiciniais būdais ir tik visai nusikalę, leisgyviai persimeta vienu kitu nereikšmingu žodeliu. Seniai taip reikėjo! – šūktelėjau mintyse nors toksai ūmus pokytis pasirodė mažų mažiausiai keistas. Mįslingas. Kas jį paskatino šitaip kraupiai senatvėje atsiverti, kas? Koks tavo reikalas? – atkirstų jis ir būtų visiškai teisus. Bet truputėlį gaila – toks moralistas, toks malonus tėvukas, o padūko kaip vaikėzas.
Nu, chare, choroš kizdetj! – taip dabar šneka jo herojai, tikiu, kad ir tokių jis buvo savo kely sutikęs. Bugorų, delovaru, fuflo, krytnikų, skameikų ir panašių. Chare!
Keista: skaitau, vien iš smalsumo skaitau jo erotines fantazijas, o matau Nemuną, Nemuną ties Jurbarku ryte, matau anas žąsis, krentančius obuolius, ilgas valtis riestais galais ir tavo šlapias pėdeles – truputėlį kreivas ir kaipmat nykstančias. Šlept, ir viskas, nebėr… Bet chare! Nemunas tie Jurbarku irgi gražus yra.
Salto mortale
Nemunas palei Punią
Ir prie Punios Nemunas puikus. Ne toks gal kaip palei Jurbarką, Gardiną ar Liškiavą – dar gražesnis čia, Punios miestelio papėdėje. Violetinis nuo Kosmoso močios ir žalsvas nuo tirštų, nešvytinčių dumblių. Raudonas nuo gaisų ir gelsvas po pilnatim. Kai baubia dėmėtieji elniai šile ir gaudžia volkswagenų motorai, irgi šile.
Vasarą vagoje išlenda nesuskaičiuojama galybė pilkšvų akmenų; upei visai nusekus, ant jų matyti žalsvas dvokiantis ruoželis: kur kas gražiau, kai tie akmenys apsemti. Bet ant šitų riedulių gera fotografuotis – iš toliausių pakraščių atrieda paprasti ir nepaprasti žmonės vien tam, kad užsiropštę ant tokio akmens nusitrauktų Nemuno ir Margirio kalno fone – visam gyvenimui liks. Kai kurios nuotraukos pavyksta gan puikiai, jas mielai spausdina politiniai–visuomeniniai ir net gamtos leidiniai: atsitiktinai ant akmens užlipusi mergina gali patekti ir į viršelį, o paskui net į kokios misės varžytuves – šiais nepavydėtinais laikais tai jau šis tas!
Tyla nustoja spengus – atbunda vaizduotė: atsiveria neregimi šliuzai ir mintis ima plaukti kaip Nemunas: violetinis nuo chemikalų, gyvulių žarnų, plėvėto kraujo – viską tiekia netolimas Mėsos kombinatas aukštupy; rūkas plyšta kaip uždanga, ir aš regiu, ko neregėčiau nė vienoje pasaulio vietoje – Stambule, Mekonge ar Rio del Oro deltoje.
O aš sėdžiu Punelės žiotyse, ant rudo smėlio jau išsivilkęs savo Gunimischlciachboot, ant tos valties užrašyta irgi vokiškai: Nutzgewicht 300 kg, mat laivą man paliko Joachimas Krullis-Nemunas, montuotojas iš Vioblingeno, švabas. Krullis dvejus metus dirbo Alytuje, o Nemunu jį praminė vaikai dėl pašėlusios aistros meškerioti – tas žmogus niekaip negalėjo atsistebėti, kad vaikiščiai ant rykštelės traukia pūgžlius vieną po kito, o jis, ginkluotas naujausia pasaulinių standartų žvejybos technika, beveik nieko nepagauna. Krullis-Nemunas širdo dėl šito, bet iš esmės buvo nepiktas, net drovus vyras – vienas iš nedaugelio tų. kurie statydami kombinatą taip ir nesusirado sau žmonos nei Alytuje, nei Punioje, nei Nemunaityje. Gal mums daugiau liko? Kaip žiūrėsi…
Na ir nuvažiavau į šoną!
Punelės žiotyse aš tarsi regiu, kaip Margiris, kresnas ir stiprus, visai kaip Čiapajevas galanda į akmens šoną – šito ar ano? – savo dviašmenį kalaviją – šiup, šiup, šiup! Come together? Štai kur visų The Beatles pradžia! Matau, kaip Margirio kariai ir šeimynykščiai po tais akmenimis gaudo slidžias vėgėles – jų čia daug: ir karių, ir žuvų. Gardžios šviežios vėgėlės! O kur dar puikios lašišos, šlakiai, šalviai! Fosforas ir mėnulis giedrina smegenis – gera mąstyti mėnesienoje, gera ruoštis žiemai po šita Vilkų saule, Ordino antpuoliams, medžioklėms ir laužams. Gera luotu pasileist pasroviui, nusidobti kokią riebesnę ožką.
Smirdi puikusis Nemunas Punelės ir tėvo santakoje, bet kai vanduo vėl pakils, beveik nebesmirdės. Sėdėk ant akmens, gal kas ims ir nufotografuos. O jei ir nenufotografuos – džiaukis gamta, violetais bei ochromis. Žmonės (paprasti) kitaip sako: Gražu. Ružava ir lelijava. Ir dar sako: O, tu bajavą leščių pagavai! Kalba mat užteršta dar seniau nei upė, kalbos valymo įrenginių nepastatysi už jokius pinigus, maža paguoda, kad kai kurie mūsų amerikontai kalba gražiau už panemunių gyventojus, už mūsų didžiuosius vizirius, kalifus ir pašas.
Aš sėdžiu ir kuo aiškiausiai matau, kaip praplaukia vytinės su grūdais ir druska, paskum ir sieliai iš Gudų ir dar tolimesnių girių… kaip nepiktai keikiasi upeiviai ir sielininkai, kaip jie kvortom maukia arielką, traukia virvę ir mėto į Mėnulį savo kirvukus… Visai kaip hunai, gotai…
Gera tokio vakaro tylą užsigerti spirituotu vynu… nelyja, šilta, maloniai apsiniaukę, masiškai zyzia ir masiškai žūsta uodai… verta peržiem laukti tų kelių akimirkų, kad pabūtum reliatyvioje vienumoje prie vandens, visai dar pakenčiamoje smarvėje… op, op. Nemunėli!
Dramatiškai riaumojant Frenkui Sinatrai, net prisimerki iš malonumo ir sviedi į laužą bulves tarsi mažas granatas. Tranzistorius trakšteli, suparpia, kažkas ten atsikosti ir vėl dainuoja:
Zien doch meiter, fremder Reiter!
Dooch er lachte: sie ist mein!
Und ein Schuss flel in Montana,
Vor deni Haus am Waldesrain…
Oh, my darling
Kaži ar patiktų šioji daina kitados upe plaukiojusiems pinčiukams? Patiktų, kur jau neee! Keista, dvidešimtasis amžius pats kruviniausias ir pats sentimentaliausias, gal ne?
Caput Lituano! Taip kažkodėl sušuko vienas Rusijos spalvas gynęs latvių krepšininkas prieš rungtynes Barcelonos olimpiadoje, bet Nemuno šalies rinktinė nugalėjo. Tiek to! Punioje to latvio niekas daugiau nebematė, vargu ar ir anksčiau jis čia lankydavosi, nebent važiuodamas į Gardino turgų apsipirkti buvo užsukęs nusitraukti ant tų akmenų; juk latviai mėgsta fotkintis beveik kaip japonai, pastaruosius mačiau Heidelberge ir Wetzlare: dūko su savo poloroidais. Latviai, beje, ir aparatūros daugiau turi… kas tik nešauna prie uodus svilinančio laužo į galvą!
Bet graviūros man užvis gražiau. Jose viskas kur kas įspūdingiau nei puikiausioje nuotraukoje – visi tie kalnai, pilių griuvenos, krūmai, vien kompozicijos dėlei papiešti keli vyrai su nuogais kardais ir puošniais durtiniais. Graviūrose – ačiūdie, dar jokio impresionizmo, kiek vienas brėžis alsuoja realybe, teisybe, nemeile, hipertrofija – taip ir turi būt!
Gal todėl dabar ir išnyra laivė su Sirokomle, tykiai ji plaukia pasroviui; laivės priešaky sėdi pats Sirokomlė ir viską neskubiai užsirašinėja: dwor, chalupa, gora… Paskuitės ir knygą išleis, kaip ir iš paskos plaukiantis Gliogeris, Jurgis berods – irgi Nemuno žinovas, tyrėjas, labai nepalankus mūsų kraštui, visur vien skurdą ir neviltį regintis – ką kaži jis šiandien parašytų? Plauk, žaliasis, plauk…
Antai! Jau regiu ir baidarių flotilę su admirolu Steponu Kolupaila – štai kur lemtas vyras! Viską būtų spėjęs ir pajėgęs išmatuoti, pamatyti, suprojektuoti ir įrengti, bet:
Saulutė nusileido, užėjo vakarai,
Mūs gražųjį kaimeli užpuolė vokečiai!
Ir ne tik jie vieni.
Gana, ir taip širdį gniaužia. Be juokų. Ir aušros, ir ašaros čia tykios kaip kare. J tavo sveikatą, Steponai Kolupaila, į tavo! Nebedaug kas tave beatmena, o aš net knygelę turiu: Palapines statyti lygia greta, kad žmonės nepamanytų čigonus paupy įsikūrus! Galioja tie patarimai ir šiandien, kaip ir – čia jau apie Prūsiją: Plaukiant laikytis Lietuvos kranto, neatsakinėti į nepamatuotus vokiečių pasieniečių įžeidinėjimus! Ir šitai tinka, nors už karalienės Luizos tilto – kita valstybė, kiti žmonės ir kiti papročiai. Kaip teisingai, Steponai Kolupaila, tu patarinėjai, kuriuo vandens malūno šonu geriau persinešti baidarę ar pervilkti valtį, – o, ir aš esu sėkmingai tuo pasinaudojęs: ties Kapčiamiesčiu už pakelį „Primos“ mano valtį pervilko arkliais. Būtų ir dovanai, pats vos įsiūliau. Žmonėms dar buvo malonu, kad jų upe kažkas plaukia, kažko klausinėja ir stebisi. Dabar jau nebe. Tada aš plaukiau Baltąja Ančia, ponas Steponai. Puiku ten – nei svastikų, nei žvaigždučių, nei maitvanagių, anei vištvanagių – jokio metalo! Tu, Steponai, matei daugiau upių – ir Po, ir Potomaką. Bet man ir šiandien Nemunas ties Punia gražesnis už Maasą ar Neckarą.,. kad ir smirdi tie galvijų vėdarai. Bet kai gerai užpili vincenco makaluso, jau uosk neuodęs, nebe. Nebesmirdi.
Na. laikas judėt, plaukt, vytis Nemuną. Vos švinta, o žiu – ant tų akmenų kažkas jau fotografuojasi! Kas, kas! Ogi Punios burmistras su svečiais iš Corfina d’Ampeco – šie du nedideli Europos miesteliai gražiai draugauja… Šiaurės Italijoje 1956 metais vyko Baltoji olimpiada, o gal 1960? Ne. tada vyko Squo Welly, irgi puikus miestukas, nebloga būtų susidraugaut.
Punioje dar niekad nebuvo jokios olimpiados ir nežinia, ar suvis kada bus. Paskutinis Europą sukrėtęs renginys čia vyko Margirio laikais – masinis autodafė. Geriau, kad tokių daugiau nebebūtų, niekad.
Bet man jau metas.
Žiūrėk, saulute, kokia didziulė lydeka iššoko ir apsivertė. Padarė salto mortale. O kas gi belieka? Tik salto mortale.
Kaip tykiai slaidosi rūkas, tu tik pažvelk. Kad žmogus šitaip galėtų! Toks rūkas1 buvo! O dabar tas salto mortale. Kaip ana lydeka ar šalvis.
Kaip lydeka ar šalvis.
Herbertas Minajevas
Nemunas po Prienų tiltu
Aukščiausios kokybės rudens tamsa užspaudė miestui akis – kažkas susprogdino transformatorių. 1981 metais taip nutikdavo nedažnai. kalbų pakako visokių. Bet aš gyvenau taip nykiai, taip niekuom nebetikėjau, kad man buvo vis tiek. Kad tamsu, kad sprogo kažkoks transformatorius. Taip negalima, bet aš netikėjau nei moterimis, nei vyrais – pastarieji vis labiau bobėjo, vaikščiojo megztais rūbais ir net gerti žmoniškai nebepajėgė.
Tokį tat vakarą mane į svečius pasikvietė vienas kvazitapytojas – apsukrus ir uolus vyrutis, net parodų kino teatruose surengęs. Ir savo paveiksliukų buvo pardavęs – visi murzini, neaiškūs, neva maniera tokia, bet man rodės, jog ir čia paprasčiausias aklų dūmimas, nevalyvumas. Et. nesvarbu. Jis tikėjosi, kad parašysiu apie jo darbus į kokį laikraštį, net nurodė, kur kreiptis – kažkodėl į Gučį, mat su šiuo buvo gėręs alų ir konjaką. Gal net pietavę kartu. Jei ir valgę, pamaniau, tai jau šis tas! Juk dažnas giriasi – gėriau su tuo, gėriau su anuo, bet tik labai retas pridurs: kai mudu su Kazimieru sukirtom po Kijevo kotletą… Arba: viskas prasidėjo gerai užkapojus kiaulių ausų!
Taigi mudu patogiai įsitaisėm, jis ėmė rodyti savo darbelius, o aš, užkėlęs kojas ant stalo, gurkšnojau vengrišką vermutą ir kažką mykiau. Neblogai, neblogai, arba: va šitas tai visai nieko! Vėliau jis iškepė baskišką kiaušinienę su pomidorais ir atkimšo degtinę. Taip įsismaginom, kad toj dirbtuvėje ir apsinakvojau, o rytą, perdžiūvus gerklėms, jaunasis menininkas atvilko krepšį alaus. Ir nors man buvo labai ne–
1 Iš rūko skaisčiai lelijavo
Išnyra ankstyvi žvejai… (Anz. Matutis. „Dainava“. Valst. politinės ir mokslinės literatūros leidykla, Vilnius, 1958, p. 118.)
Juozas Aputis. Keturios novelės
1996 m. Nr. 6
Antano Vaičiulaičio premija apdovanota publikacija
Grįžimas atbuline pavara
Vilniaus miestas kartais tikrai panašus į didmiestį. Rytais naujieji rajonai, nutvieksti tekančios saulės spindulių, iš tolo gali priminti kokį Čikagos skverną palei Mičiganą… Iš tolo daugiaaukščius silikatus, išmėtytus ant kalvų, gali palaikyti dangoraižiais, o dangoraižių dangoraižį atstoja televizijos bokštas. Taip gali pasirodyti, kai ankstų vasaros rytą žiūrėsi į Vilnių kur nors nuo Belmonto kalvų, kaip toj dainoj; „Per amžius dainavo lietuviai, sustoję ant Vilniaus kalvų“. O iš čia, iš miesto vakarų pusės, iš dvyliktojo aukšto žiūrint, rytuose Vilnius smenga į duobę. Pagalvojęs gali suprasti, kodėl iš tenai taip veržiasi į viršų bažnyčios bokštai. Pagalvojęs viskam gali pritaikyti priežastį arba manyti ją suradęs, – tiems, kurie sufantazavo ir tas bažnyčias statė, gal net galvon nešovė bandyti į jas pažiūrėti iš kokios nors Giraitės ar Lazdynų.
Ganėtinai atsargiai laikydamasis už balkono grotelių, daktaras Benas dairėsi į Vilniaus tolumas. Dairėsi ne tiek akimis, kiek mintimis, nes akimis neką tegalėjo matyti – kad jau užtektinai sutemę, o miesto šviesos visą panoramą dar labiau gramzdina į tamsą. Tai įdomu: ar katinai naktį išmato toli? Daktaras Benas į naktinį Vilnių žvelgė ne vildamasis ką nors pamatyti, o bent mažumėlę prasiblaškyti – kaži kur jo fizikos viduje po išgerto stiklo vyko cheminė reakcija, labiausiai ji siautėjo galvoje. Matyt, ne jam vienam, nes neaukštas garbanius, ilgšiui menotyrininkui užsiminus apie Bulgarijon išvažiavusią žmoną, ne visai rišliai ilgšį erzina:
– Kokio velnio ji ten išvažiavo? Kailinių pirkti?
Žurnalo leidėjas, įsidėmėtinas ne tik dėl pusėtino žurnalo leidimo, bet ir labai ryškiais tamsrudžiais apgamais ant abiejų skruostų, norėdamas įsitraukti į prasidėjusią šneką, persikelia koją ant kitos, prieš tai darydamas jis turi rankomis už liemens trupučiuką kilstelti dailutę manekenę, kuri, pamaniusi, kad ilgiau nebegalės sėdėti šiame jaukiame soste, katės balsu ima miaukti.
– Man čia taip gera, gera…
Pasikeitęs koją ir vėl jaukiai nutupdęs žurnalo leidėjas ima glostyti manekenei plaukus.
– Nepešk, – sako jam manekenė.
Ar jis peša, ar ji nori, kad peštų.
Garbanius pasigenda daktaro Beno, atsistojęs nueina žvilgtelti į virtuvę, skėsčiodamas rankomis išgriūva į balkoną.
– Žiūri, o nieko nematai, tai kam tada žiūri?
– Klausyk, kaip manai, ar katės naktį mato toli?
– Durnas… Katės? Kad jos ir dieną toli nemato. Tai radai kuo susidomėti! Eime vidun, pasėdim, kol dar turim, ir neriam namo. Škac! – sako jis manekenei, kuriai už dailios kojos, aptemptos dailia ir kojine užkliūva. Apgamuotasis žurnalo leidėjas kliudymo sukrutintas sūpuojasi per kelius, tyčia, velnias, sūpuojasi taip ilgai, kad sūpuotųsi ir manekenė. Ilgšis menotyrininkas su buteliu apeina visus ir įpila – mat jie sėdi ne prie stalo, o kur kam pakliuvo. Menotyrininkui nepasisekė šneka apie Bulgariją ir žmoną, tai jis taikosi užvesti kitą:
– Mafija, mafija… Visiems visur ta mafija. Net menotyroj. O aš jos nematau: parašo žmonės, ką galvoja, ir tiek.
– Nematai? Tai kaip tu matysi, jeigu pats toks esi! – išgėręs kaži kodėl popikčiai sako garbanius.
– Aš? Mafija?
– Žinoma. Giri tik saviškius. Bet apie tai daugiau nešnekam. Kad gudrus, pasakyk, kieno eilės: „Dūmai, stalas, troškulys pasiutęs, žaidžia saulė butelio dugne…“ Kieno, ką?
– A.M., – nemirktelėjęs atsako dailėtyrininkas. Manekenė ant leidėjo kelių krusteli, ji irgi įtempia ne tik dailią koją, bet ir atmintį.
– O jūs man pasakykit, ar katės naktį mato toli? – kertėj nuo savo klausimo negali dar atšokti daktaras Benas.
– Eik tu… žinai kur! – užpyksta garbanius.
– Ir eisiu. Nusibodo.
– Tau vienam… nusibodo? Mums ne? Verčiau aš tau patarsiu, kur pasiskaityti, kaip reikia padaryti katei bidė…
– Sau pasidaryk… Eilės ne A.M., o E.M. To mirusiojo… Pasitikrinkit… Tai ir sudie.
– Jis išėjo? Jis iš tikrųjų išėjo? – spėja suspigti manekenė. – Tai nervai… Negalėčiau su tokiu… – išgirsta Benas anapus durų.
Iki stoties atpila taksiu, o iš ten, žinojo, kadaise būdavo vadinamųjų maršrutinių. Tokių nebėr. Yra ekstra… Eikit švilpt, kad aš jums tokius pinigus mokėčiau! Apėjęs suranda ne iš tų ekstra, bet ir tas ponas, iškart nevažiuoja, įdėmiai nužvelgia daktarą Beną, rodos, ne orą uodžia. Jau sutinka vežti, tik reikės apmokėti iki ten ir atgal, bet jam vis tiek dar reikią užsukti į dispečerinę, išsirašyti kelialapį… Katino pikį – ne kelialapį, bijo taip važiuoti, nori tenai, toje dispečerinėje pro langiūkštį parodyti, iš kokio molio tasai tokios tolimos kelionės žmogėnas nulipdytas! Palikdamas mašinoje savo keleivį, šoferis ištraukia iš variklio spynelės raktuką, kaži ką galvoja, bet greitai sugalvoja – liepia kartu eiti ir Benui. Įsliūkinęs paskui šoferį, kuris lyg ir norėjo, kad Benas eitų greta, o ne iš paskos, daktaras Benas iki ausų nusiviepė pusėtino gražumo mergiščiai prie kaži kokio pulto.
Kai pagaliau išsirango iš miesto ir kai šviesos vis smarkiau ima plėšti asfaltą, ilgai muistęsis šoferis paklausia:
– Kas per bėda prispyrė, kad po vidurnakčio taip toli lekiat?
– Tenai manęs laukia žmogus.
– Šitaip, šitaip… – abejingas šoferio balsas. Tai netiki žmonės! Ir tas šoferis netiki, kad jo keleivio gali kas nors laukti.
Tikriausiai dieną plentas neatrodytų toks vingiuotas, dabar šviesos vis atsimuša ir atsimuša į alksnynus ar pušeles, šoferio akys kelią prižiūri atidžiai.
– Sakot, laukia?
– Laukia! O ką? Jūsų niekas nelaukia?
– Neširskit. Spėsim. Matot, kaip varau!.. Kiek jums metų? Atleiskit, kad klausinėju…
– Jūs kaip tas rusas po karo – įvirsta į trobą, o tada kriokia: „Možno?“
– Šiaip paklausiau… Nesvarbu… Iš kur tas randas ant nosies?
– Po velniais! Žiurkė vaikystėj įkando. Vos nenusinešė nosies.
– Neširskit! Meluokit sveikas… Pamaniau, gal kokia kulka… Matai, kai buvau jaunas, man per karą…
Daktaras Benas atidžiai žvilgteli į šoferį – tai kiek jis dabar gali turėti metų, jei apie karą šneka? Mažų mažiausiai – septyniasdešimt, o atrodo – kaip jautis!
– …karo metais man peršovė… per tą svarbiausią vietą. Ir viskas – visos pajėgos dingo. Prapuolė amžinai! Jau galą norėjau pasidaryti. Ir čia pasitaikė tokia sanitarė… Olialia! Atsidaviau jai kaip triušis… Gal negerai sakyti, bet ji buvo nelabai graži… Jeigu jau kare niekas prie jos nelindo… Ir ką tu manai? Pamažu sugrįžo visos galios. Viskas stojosi savo vieton…
– Stojosi, stojosi… – sumurmėjo daktaras Benas. – Tai ir džiaukitės!.. Gal žinot, ar naktį katės mato toli?
Dabar šoferis žvilgt į Beną, tačiau trumpai – reikia žvilgt į kelią.
– Kačių ir pasiklausk! – ar tik nebus šoferis supykęs. – Aš jums iš dūšios pasakoju, o jūs…
– Ir aš sakau iš dūšios: gerai, kad jums viskas taip laimingai baigėsi. Užtat ir dabar drūčiai atrodot, nors metų, mano galva, jau turite turėti… Bet atleiskit, o kokio galo ėmėt man apie tai pasakoti?
– Kodėl? Tai tau dar neaišku? Kiekvienam panašesniam žmogui pasakoju…
– Panašesniam? Kas čia dar per nesąmonė?
– Kaip kaip? Nesąmonė?.. Tik jau pagalvokit… Tai kokio velnio dabar naktį lekiat? Ką?
– Sakiau: laukia žmogus…
Šoferis išsišiepė.
– Žinai ką, tu man smegenų neknisk!.. Škac! – surinka, kai įsuka į centrinę miesto gatvę. – Šit jums ir katė! Nė velnio ji nemato, kitaip – ar lįstų po tekiniais?
Sustojęs prie daktaro Beno nurodyto namo šoferis atidžiai suskaičiuoja pinigus.
– Gerai… – kaži kaip atlaidžiai ir žmoniškai staiga sušnenka jis. – Dabar žinot ką, kaip žmogus… kaip vyras vyrui patariu: jūs eikit, pasižiūrėkit, jūs mažumėlę padauginęs, o jei nerasit? Eikit, pažiūrėk aš čia palauksiu. Aš vis tiek grįžtu atgal, už grįžimą sumokėjot. Jei nerasit – parvažiuosim kartu, kur naktį dėsitės?
– O ne! Jūs abejojat? Važiuokite sau.
– Pagalvokit… Aš dar užsuksiu į autobusų ir gelžkelio stotį, ten palūkuriuosiu, gal koks keleivis pasitaikys, jei buvo į tą pusę, tai gali būti ir į kitą… Jeigu kas – ateikit.
– Važiuokit laimingas, važiuokit.
Priėjęs prie laiptinės durų žvilgtelėjo į virtuvės langą – tik virtuvės langas toje pusėje ir tebuvo. Vazonėlis su gėle prispaustas prie stiklo, baltas žiedas atrodė plonytis – lyg priklijuotas. Tolokai kieme įkelta į stulpą švietė lempa ir gana aiškiai apšvietė langą, kurio pačiame kampe daktaras Benas užmatė rainąją katę – po galais – ji tupėjo ir pakaitomis čia viena, čia kita koja, prieš tai pedantiškai ją paseiliojusi, prausėsi!
Kutenanti, jauki šiluma užliejo sudiržusią daktaro Beno širdį. Kai vėrė laiptinės duris, matė, kad katė jį jau irgi pamatė, nustojo praustis, ištiesusi kaklą jau žiūrėjo pro stiklą žemyn, į Beną.
Laiptais lipo tyliai, nenorėdamas žadinti įmigusių žmonių ir vildamasis kuo didesnę staigmeną padaryti tam, kuris laukė. Durų mygtuką paspaudė jautriai, klausydamas, kas darosi už jų. Iš pradžių viduje nepasigirdo nė krepštelėjimo, po antro skambučio, jam pasirodė, švelnūs žingsniai nutapeno iš virtuvės ar iš kambario koridoriaus link. Tačiau niekas durų nevėrė. Jau ketino imti kalbėti, raminti, kad neišsigąstų, kad skambina savas, tačiau paspaudė mygtuką dar trečią kartą. Tylu – kaip vandenų gelmėj, kaip palaimos apimtoj sieloj… Iš pradžių net nesuvokė, kas atsitiko, į kokią bjaurią padėtį jis pateko, bet greitai kiekviena akimirka ėmė priešais jį statyti vis baisesnę ir baisesnę sieną. Spausdamas ketvirtą sykį jau nebeturėjo jokios vilties, nė kiek nebelaukęs ėmė lipti žemyn, pačioje apačioje stabtelėjo, ir jo sudirginta klausa, rodos, vėl pagavo žingsnius anapus anų durų. Išėjęs žvilgtelėjo į langą – balta gėlė tebebuvo prisispaudusi prie stiklo. Kai pasisuko eiti, ties namo kampu dar kartą atsigręžė: anoje stiklo pusėje, ant palangės, tupėjo raina katė, kuri suklususi pro langą sekė Beno žingsnius.
Pirma mintis, kai išėjo į gatvę: kuo greičiau į stotį! Lėkė pustekinis, deja – per stoties aikštę vėjūkštis į pakraštį nuginė murziną popiergalį – tik tokia gyvybė jį čia pasitiko. Užmetė akį į plentą – prie pat posūkio Vilniaus kelio link raudonuodamos tolo dvi automobilio akys. Galbūt to paties automobilio.
Jau nebesiskubindamas grįžo į miestą, nuėjo į skverą priešais bažnyčią, pasiklojo lietpaltį ir atsigulė ant ilgo iš medinių juostelių sukalto suolo. Kai aprimo, galėjo išgirsti, kaip upės slėnyje tarpas nuo tarpo pasigarsina lakštingalos. Dar nežinojo, ką reikės daryti sulaukus aušros – iš čia į Vilnių autobusas išvažiuoja labai anksti, bet kaip jis važiuos, jei anam šoferiui atidavė visus aliai vieno pinigus! Plikas kaip tilvikas! Baisiausia, kad tame mieste ir pažįstamu neturi. Į parytį darėsi vėsoka, ta jų sambūrio metu prasidėjusi cheminė reakcija ėjo vis menkyn ir šaltis lindo po išdėvėtu apsiaustu. Šaltis ir troškulys. Prisiminė, kad telegrafas dirba kiaurą dieną ir kiaurą naktį, pasistatęs lietpalčio apykaklę nukiūtino ten, išgąsdino snūduriavusią mergaičiukę, o kai paprašė vandens, toji visai persigando. Atnešė įleidusi į butelį iš krano ir atsiprašė, kad taip nemandagiai.
Valandėlę pasėdėjęs ant suolo išėjo. Kaži koks balsas viduje kuždėjo nueiti dar kartą prie to namo, o gal? Bet nėjo, patraukė vėl į stotį, dar nežinodamas, ką darys, kai atvažiuos išganingasai autobusas. Vos įžengęs į stoties teritoriją, gūždamasis nuo vėsos, susikišo rankas į lietpalčio kišenes ir… ir pirštais užčiuopė kokį popierėlį, ėmė atsargiai atsargiai jį traukti aukštyn, tramdydamas spurdančią širdį. O Dieve! Popierinis pinigas! Visai pamiršo, kad vakar vakare, kai susitiko to namo dvyliktajame aukšte, garbanius atidavė jam menką skolelę, užsilikusią nuo kažkokio butelėlių pirkimo, padavė ne į rankas, o įmurkdė tiesiai į lietpalčio kišenę – jau vien dėl gražuolės manekenės nebūtų buvę gražu tuo menku pinigu švaistytis.
Dabar jis drąsiai, vos ne dainuodamas sėdosi į aprasojusį, ką tik nuplautą autobusą, sėdosi ne vien jis, atskubėjo dar vienas kitas keleivis, o kai pradėjo važiuoti, kai priartėjo prie tos gatvės, kai ėmė riedėti gatve ir vis toliau ir toliau palikti namą su virtuvės langu, baltu žiedu ir kate, išdavystės siaubas taip ėmė smelktis į jį visą, kad, rodos, nutirpo ne tik rankos kojos, tirpulys pagurkliu ir sprandu ėmė kilti aukštyn, čiupinėti galvą… Ką darau, kaip galiu šitaip – vieną pakeisti kitu: ką tik naktį lėkiau lyg vejamas, o dabar, kai nieko neradau, o tik tą pinigą, tą rupūžę pinigą, iš čia išlekiu dainuodamas? Niekšas, niekšas!
– Sustokite, man bloga! Būkit geras…
Pirmiausia išgirdo konduktorė, rankoje dar tebelaikanti jo pinigą, greitai visą negerą padėtį suprato ir šoferis, kuris ėmė pamažu sukti autobusą į pakelę.
– Reikia mažiau lakt! – dalinės visuotinės tiesos gabalą numetė visai nebjaurus vairuotojas.
– Ačiū… Važiuokit, aš liksiu… – ant priekinių durų laiptelių stovėdamas išstenėjo daktaras Benas.
– Nebevažiuosit? – jau aiškiai užjausdama pasilenkė konduktorė.
– Ačiū… Ne-be-va-žiuo-siu… – dirbtinai sužiogčiojo jis.
Kaži ką greitai galvoje sumetusi konduktorė padavė jam pinigą, kurio daktaras Benas nespėjo paimti. Pinigas nuplasnojo po kojom ant žemės.
– Jūs tikrai nebevažiuosit? Mes palauktume… – pasiutusiai greitai žmonės atgauna jautrumą! Staiga atsileido ir šoferio pyktis.
– Ne. Dėkui.
– Bjauriai prasideda diena… – rodos, atsiduso šoferis ir džerkštelėjęs įjungė pavarą.
Vienišas žmogus anava palei kelią į ganyklą jau tempė karvę.
Iš pradžių daktaras Benas saugojosi žmonių, kad jie ko nors negera nepagalvotų, užmatęs kokį netoli einantį, pasilenkdavo, nuduodavo ko beieškąs ir atatupstas traukdavosi į tą pusę, kur liko namas su žiedu ir kate. Paskui pamatė, kad šitaip apsimetinėjant jo kelionė truks labai ilgai, tad nebepaisė nieko: varėsi atbulas į priekį; kad neužkliūtų ir neįvairuotų į kokią duobę ar marmalynę, į kokį katmėšlį, tarpas nuo tarpo pasilenkęs apsidairydavo per šakumą, o kai šitaip ėjęs pavargo, tai kelis sykius stabtelėjo pailsėti. Rodos, ne kažin kiek tuo autobusu pavažiavo, bet autobusas yra autobusas, jo greitis, lyginant su atbuliniu daktaro Beno greičiu, daug didesnis, todėl šitas grįžimas at gal gali kiek užsitęsti.
1995.III.18
Mėnulio gniaužtuose
Vakare išėjo pasivaikščioti palei upę. Iš tos pusės, kur ėjo, pro plikus juodalksnių kamienus ir šakų sausgysles ėmė rodytis mėnulis. Pagalvojo, kad jiedu tiktai du šioje vietoje. (Lyg mėnulis irgi būtų čia!) Pats savęs tyliai klausė, kodėl, kai užeina nerimas, visada patraukia pievoje sumintu taku į šiaurės rytus, ten, kur prasideda upės ištakos. Stabteli ties posūkiais, kartais nueina taku tiesiai, o kartais kėblina pačiu upės krantu, žemu tose vietose, išrausiotu kurmių, gal kokių žiurkių, gal bebrų išvingiuotu siauromis ir plačiomis šliūžėmis. Kėblina lyg kokiu apsilaupiusiu dubens pakraščiu. Tenai, kur upė daro vingį, vanduo pakraščiuose sūkuriuoja, gremžia ir gremžia smėlį, maišo ir maišo duburių dugnus… Kaži kokios šiurpios galios turi vandens gylis – ten, kur jo sluoksnis plonytis, perregimas iki gelsvo dugno, gali žiūrėti kiek nori, jokių pajautų, o sustoji ties gelme, įsižiūri – ir suima šiurpas: tavo žodžiai, tavo kalba, pagalvoji, jeigu nusileistum tenai, gilumon, nebeturėtų jokios prasmės, jokios galios bendrauti. Tikrai žavu: viskas taip čia pat, už kelių metrų, poros sieksnių gylyje – ir tu beregint tenai pasidarytum kokio kelmo, kokio įmirkusio medgalio vertės. O gal ir tos neturėtum – nežinai, kuo tenai tave laikytų. Keista gelmės nežinomybė ir trauka. Čia, paviršiuje, nors ir vienas būtum, galėtum išgirsti bent savo balsą, jei ko nors pabūgęs riktelėtum, jį atkartotų laukymės, medžiai, jį kas nors išgirstų, kas tuo metu būtų paviršiuje. tolimiausiame paviršiuje, tolimiausioje plynėje. Dabar tolimiausioje plynėje, celofaninėje plynėje – abejingas, bet gal kaip tik dėl to ir mielas pilnaveidis mėnulis. Ne, ne abejingas, o tolerantiškas, visada vienodai atsainus, nesikišantis į tavo gyvenimą. Gal ir į tų, kurie gyvena po vandeniu ir žibančiomis puvėsių akimis iš visų paskatų nori ką nors matyti pro vandens molekules.
O keistybe – netolimoj gelmėj, visai čia pat, yra kitokiais elektronų judėjimais sutvarkytas gyvenimas!
Tai skaudžiai ir baugiai pajutęs, traukė taku toliau, nepriartėdamas prie upės posūkių. Vienoje vietoje, vos tiktai spėjo kelias dešimtis žingsnių pasukti iš tako – akį patraukė mėnesienoj sublizgęs žilvičio krūmas – buvo išgąsdintas: kažkas captelėjo už kojos, ėmė veržti ir tvirtai laikė. Tikriausiai riktelėjo, nes kaži kas suriko ir anoj upės pusėj, prie skardžio, kurio papėdėje augo seni apsamanoję ąžuolai vėju nurautomis šakomis, tiksliau sakant – be šakų, nes jas nurovė vejai. Toje vietoje mėnulis kaip skis nebuvo nė kiek užstotas, nes didieji medžiai liko tolėliau, užtat apsiraminęs ir įsidrąsinęs pažiūrėti apačion, į tą plėšrūną žvėrį, į tą apžiojusį jo koją, pamatė, kad iš tikrųjų ją apžiojo paprasčiausia kilpa, tiesiog ji smaugė jo nudėvėtą batą iš įsiūčio, kad ne tas, kam ji buvo pritaikyta, pakliuvo. Išlaisvinęs koją išlaisvino ir žilvitį nuo kilpos, atmazgęs ją nusviedė į krūmus. Šitame paviršiuje, paviršiniame gyvenime, jei tiktai nori, tai ir gali būti naudingas ir šio to vertas – šį sykį kokiam kiškiui ar stirnai.
Grįžtant priekyje ėjo, taip trupučiuką iš šono, lyg slapstydamasis, šešėlis – ilgesnis už žmogų. Daug lengvesnis ir išsilaikantis ant mėnulio nušlifuoto vandens.
Kai sugrįžo, vidurnaktį, mėnulis ėmė smeigti savo drungna šviesa šį paviršinį gyvenimą kiaurai, nes jam pavyko užsikaburkštinti aukštai, o medžiai dar lapų neturėjo. Jau neturėjo. Išvėsęs oras buvo skaidrus, tad šaltadrungnė mėnulio šviesa prasiskverbė lengvai, lindo pro langų užuolaidas, mėčiojo išskydusius daiktų šešėlius. Snūduriuodamas jis ėmė galvoti, kad ne tik daiktų, o ir minčių. Tai įdomu: mintys ėmė skleisti šešėlius, ir poaiškius, mėnulinius. Minčių nuotrupomis pastatyta gelsva palapinė labai netiko prie vaikystės miško, ką ten prie miško, prie nieko ji netiko, nes anais laikais jo krašte jokių palapinių niekas nematė, nebent tiktai kokią plasč-palatką. Taigi – geltonoji palapinė prie nieko arba prie visko netiko. Bet jis ją pasistatė, taip įtempė palapinės nugarkaulį, kad ant jo sutūpusios didelės juodos varnos negalėjo nė kiek įlenkti, nors stengėsi, kraipydamos uodegas sūpavosi kaip pasiutusios. Jaunas, vienmarškinis, žvilgtelėjęs veidrodėliu į vos vos pradėjusius kaltis ūselius, kuriuos gremžia tris kartus per dieną, išlindęs iš palapinės jis patraukia tiesiai savo trobos link, ta troba visai netoli, gal net ir ne naktis, o ankstus rytas, šiame paviršiuje dar nėra saulės, jinai kaži kur toli už miškų, žadėtoji jos šviesa pamaži ateina ateina, glaustosi glaustosi.
Prie trobos, prie tvorelės, už kurios taip aitriai kvepia diemedžiai, riogso virve apraišiotas brolio dviratis. Pasidaro kaži ko baugu. Ko? Kad pargrįžęs neras savo palapinės? Ir kad palapinėje nebus, ko amžiais nebuvo: to iš proto varančio gražaus veido, tos tobulybės, tos, kuri undinė, kurios uodega anoje gelmėje, ne paviršiniame, o gylio gyvenime. Atsigręžia kiek nusigandęs: tebėra, tik labai labai nutūpta misinginių paukščių. Ką tai galėtų reikšti? – ateina kaži kokia sapnuojanti mintis, ir taip pat sapno mintis atsako: tai nereiškia nieko, visiškai nieko. Arba pasistenkim kalbėti tiksliau: tai reiškia, kad tu esi šiame, paviršiniame, gyvenime, ne žuvys sutūpė ant palapinės, o paukščiai.
Ačiū Dievui – rąžydamasis išeina brolis dryžuotais marškiniais, nė kiek nenustemba, gali pagalvoti, kad kiekvieną rytą pas jį kas nors ateina iš geltonos palapinės. Matyt, taip ir yra, nes jis nė neklausia – iš kur, kodėl, kam, o klausia ko kito:
– Tai ko pageidautum šiandien?
– Kaipo čia gyvenantis, gal tu geriau žinai, kur galėtų būti Graikijos istorija?
– Žinau! Ar tau paduoti?
– Aš jos ir atėjau.
– Pala. Tuoj užlipsiu ant aukšto. Mačiau, yra prie tavo testamento.
– Kokio testamento?
– Jei ką darai, tai žmoniškai įsidėmėk! Prie tavo testamento kurį surašei.
Neprisimena jokio testamento, bet visiškai neturi ir noro ką nors aiškintis. Brolis ramiausiai pasistoja ant kopėčių, labai stambus jo užpakalis, aptemptas išaugtinių kelnių, kyla į viršų. Netrukus jis kepėstinasi žemyn, laikydamas rankoj knygą.
– Šita?
– Pala! Kad tave!.. Kad čia ne Graikijos istorija…
– O tai kokia?
– Romos.
– Ar tau… tokiam ne vis tiek?
Tikrai kad vis tiek – galvoje tvinkčioja mėnesienos mintis, ir jam, pasiėmus knygą, reikia labai greitai iš čia eiti, kaži kaip nujaučia, kad vis labiau kas akimirką reikia eiti, brolis pro duris įlenda į priemenę – tikrai jis jau bus įpratęs, vargšelis, kasryt broliui ką nors paduoti – ir tuo metu, lanku riesdama uodegą, pasirodo balta brolio katė.
Labai labai reikia skubėti, ardo palapinę, čia tokie skanūs moteriški ir žuviški kvapai, Romos istoriją išvėpusi snapą nusineša lyg bjaurybė didelė juoda varna, palapinė jau sulankstyta, suklostyta… O! Visai ji panaši į Romos istoriją! – bet dabar atsiranda didesnė bėda: o kur dingo jo gražutis mažas katinėlis? Tai juk katinėlis buvo palapinėj, jį paliko eidamas ieškoti Graikijos istorijos, jis tiktai troško, kad palapinėj būtų undinė, tik ilgėjosi… Visai baisu. Laksto po lauką, rausia žemę, kur stovėjo palapinė, mėnesienos mintis liepia ieškoti gylyje, gelmėj, bet kad čia nėra upės. tiktai pulkeliai tokių gražių vaikučių, tokių gražių, kad jis laimingas pagalvoja: tikriausiai jie našlaičiai.
– Vaikelyčiai, ar jūs nematėt mano katinėlio?
– Ar tokio dryžuoto? – klausia vienas išsišiepęs.
– Nežinau kokio! Katinėlio…
– Nematėm. Gal jis kur su katinais žaidžia.
Lekia pasibrukęs po pažastim palapinę – Romos istoriją, o priešais tokia sidabrinė mėnulio šviesa, o per ją ilgu ilgu sijonu apsivilkusi jo motina – eina link sūnaus ulbėdama.
– Mamute, ieškau katinėlio… – Ir tai pasakęs jis pats jau mato kaži kokius įtaisymus, panašius į šiltnamį, po jų stiklais žaidžia daug katinų ir katinėlių.
– Palauk, – sako jam motina. – Tu nemokėsi, tu viską sugadinsi.. Aš pati. Mačiau, tenai yra tavo katinėlis. Eisiu ir paimsiu. Gink Dieve, tu neik.
Motina atsargiai praveria šiltnamio duris ar vartus – kaip jie vadinasi? Jis irgi prieina arčiau, mato ne pro stiklus, o pro tokią perregimi plėvelę: tikrai jo katinėlis pasilinguodamas prikritęs prie kažkokio ilgo padaro žinda, lyg veršis baksnodamas tam padarui papilvę.
Bet juk toji, kurią žinda, gyvatė! – pagalvoja jisai mėnulio sapno mintim, o motina jau tykiai tykiai taikosi paimti jo katinėlį – capt už nugaros ir išneša. Paduoda jam lyg kokį negyvą daiktą, bet jis mato, koks tai gyvas, koks sunkus padaras, šitiek prisiputęs, šitiek prisiputęs…
– O tu žinai, sūnau, o žinai, kas ten tysojo, toji, kurią jis žindo? Puma! Ko dabar išsigandai, ar nematei, juk vėpsojai?
O tu žinai, o tu žinai, kas viskas tas yra? – miaukteli rąžydamasis katinėlis. – Tai yra, tai yra bjaurios tavo minčių nuodėmės… Nuo dėmės prie dėmės… Supranti?
Pjaunasi kambaryje daiktų šešėliai, nes šviesa sklinda iš aukštai, iš viršaus, prasiskverbė ji pro visus langus, gal ir sienas. Sidabrinis beržas taip įsilinguoja nuo vėjo ar nuo kaži ko, kad tarpais pasilenkia prie namo stogo ir jį glamonėja belapėmis šakomis, glamonėja ir bučiuoja. Jau alsuoja kaži kas ir prie mėnulio apsėstojo lūpų, jau gal palietė jo nosies galiuką, bet už lango, už mėnulio šviesoje išskydusios užuolaidos vypso kaži kieno keptuvės dydžio veidas, jis turi ir burną, jis baugina:
– Jei dar nevėlu, būk atsargus, traukis, traukis, negerk iš jos lūpų nuodų!
Kaži kas kelis sykius trinkteli į langą – gal iš tikrųjų nori perspėti, nuo ko nors atitraukti – trinkteli labai stipriai, net baisoka: stiklas juk ne guminis. Tikriausiai kas nors nemiega, kam nors pasidarė negerai, atėjo šauktis pagalbos, ieško užuojautos, reikia pratraukti užuolaidą ir pažiūrėti. Nieko nėra. Visai nieko. Nieko nėra ir mėnulio nutviekstoje sieloje, tiktai bjauri sumaištis. Visai nieko nėra. Baisu, negilinkim šito supratimo, negilinkim. Nuvirsta patalan, bet ir vėl reikia greitai keltis, nes dabar trinkteli į kitą langą. Kaip padaryti, kad būtų tiktai vienas langas? Kaip padaryti, kad būtų tiktai vienas langas – kaip yra tiktai vienas gyvenimas? Vienas? O ten, vandenų gelmėj, tai jau nebe gyvenimas?
Atitraukia ir palieka atitrauktas visų langų užuolaidas, taip stipriai į vidų plūsteli šviesa, jog atrodo, kad kambary ima atsirasti toji gelmė. O gelmė palaimingoji, tu kaip moteris! Dieve, koks didingas tos gelmės gyvenimas!
O priežasties vis dėlto būta: kai tik atitraukia paskutinio lango užuolaidą, anoj pusėj mato sidabro šviesos nušviestą negyvą paukštį (kodėl ne žuvį?), gulintį netoli sienos, prie lango. Po langu! Galvytės plaukeliai pašiaušti, snapelis išsižiojęs. Reikėtų išeiti į lauką, pačiupinėti. o gal dar gyvas, pamena, kaip vaikystėje atgaivindavo – pražiodindavo snapelį ir pūsdavo savo kvapą. Bet ateina raminanti mintis, kad suspės ir išaušus. Vėl kėblina prie lovos, mėnesienoj dabar mato, jog yra apsivilkęs tokius pat marškinius kaip ir jo brolis tada, kai iš palapinės ėjo ieškoti Romos istorijos, o brolis surado ir pakišo Graikijos istoriją… Reikėtų dar gultis, bet kad nelabai yra kur – lovoje susirietęs jau begulįs mažutukas jo brolis, toks mažutukas, kad jis gal dar nemoka ir kalbėti. Moka:
– Pasislinksiu, užteks ir tau vietos! Tu toks mažuliukas…
Ir pasislenka, ir užtenka.
Rytą mėnulis jau buvo dingęs, gal nukeliavęs į Graikiją.
Iš pradžių žvilgtelėjo pro langą ir tik po to išėjo į kiemą, pažiūrėjo iš arti: prie beržo buvo numesta išpurvinta kraujuota vištos galva. Čia pat beaimanuojanti senutė kaimynė:
– Įjunko koks bjaurus padaras, pjauna ir pjauna, o kaimynų šuo galvas paskiau tąsioja po kaimą. Naktimis nemiegu, o negaliu to baisaus padaro užmatyti ir pagauti… Sakiau prašysiu, kad jūs pasiaukotumėt, kokią naktelę nemiegotumėt ir pasaugotumėt. Nejaugi tai nesugausim?
1995.III.18
Meilės šypsnys išeinant
Naujovių vėjai pūsteli ne tik miestų skersgatviuose, įsisuka jie ir į nuošalesnes gyvenimo kertes, įsisuka keldami seniams (tiksliau – senėms) siaubą, o jaunuomenei ir apskritai pagalintiems beateinančios naujovės kelia ir smalsumą, ir sunkiai suvaldomą džiaugsmą. Sakome – beateinančios naujovės todėl, kad jos atsiranda ne iš sykio, nenukrenta kaip iš dangaus ledo kruopos birželio mėnesį, o pirma jos pasiunčia gandą, užuominą, garsą: jau nuo tada ir tada atsikrausto meistrų brigada ir jau ji įsikurs ilgam, gal net keleriems metams, o gal ir dešimtmečiams, nes sumeistruos jie ne tiktai kokias pirkias, kluonus ar tvartus, jiems bus pavaldu net naujas kaimo tvoras užtverti, tik su tomis tvoromis gali prireikti palūkėti, nes andai laiškininkas ar girdėjęs, ar skaitęs, kad bene tik trečią projektą į sostinę vežęs tų visų meistrysčių architektas, ir vis nepatvirtina. Pirkių, kluonų, tvartų – patvirtino, o tvorų – ne. Ir nieko čia neįmanomo nėra: didžiausią garsą skleidžia ne bažnyčia, nors ir naujai pastatyta, o mažutukė sena varpinė pažaliavusiu, samanom apėjusiu stogu, jos varpas!
Galima laukti ir dar vienos naujovės – meistrų brigadai iš paskos skuba į kaimą ir nuo nebeatmenamų laikų čia panaikinta parduotuvė. Būsianti iš pradžių ji tiktai duonytei, sviestui, kokiai konservei pritaikyta, gal alučiui. Dėl šito, dėl to stipresnio… Galėsim, galėsim, kai apsiprasim, bet jau slapčia, neviešai… Kokių kelnių ar marškinių kol kas nebus. Gal ir dėl to, kad ir kaime, ir už kaimo, tų visų apylinkių centre, gerai prisimenama dešimtmečių istorija, kai šito va paties kaimo parduotuvėlėje buvo visko – ir pašaro, ir apdaro. Mitriai sukosi pardavėjas, kuo ilgiau parduotuvėje dirbo, tuo jis gražėjo: dailiai ėmė rengtis ir autis. Bet viską reikia daryti su saiku, o jis to nepripažino – vilkėjo kasdien naujais marškiniais ir avėjo naujais batais, kol vieną sykį aikštingesnė moteriškė pastebėjo, pirkdama saviškiui marškinius, kad jų apykaklė įjuodusi.
– Tai kur neįjuos? – atsikirto pardavėjas, atsikirto, bet vis tiek mažumėlę sukluso jo nuojautos. – Kokiais pirštais čia jūs visi prekes čiupinėjat? Atmaunat tiesiai tvartus mėžę!..
Tuoj po to atsirado ir tiesiaeigis vyras:
– Pirkčiau, bet kad šitie batai nunešioti. Man taip rodos.
– Tai tau rodos, o yra kitaip: brūžuos, brūžuos, kol pasimatuoja. Keli tokie kai pabrūžina, tai kur tau nebus panašu, kad nunešioti.
Bet iš miesto atskubėję tikrintojai nustatė, kad brūžino ir marškinius kasdien keitė pats pardavėjas, tad kai užtrenkė duris, tai iki pat šiolei.
O šit dabar jau parsiranda žinia, gandas. O šis dabar po kokio mėnesio tų žinių ir gandų atlėkė prie senelių neseniai paliktos pirkios – netoli senučiai išvažiavo, į kaimo kapinaites – mašinėlė, iš paskos dar kita, tuoj pat užpyškino ant nedidelių langų geležines grotas, grotas įrėmė ir tarp durų staktą, sukalė lentyną ir ant jos sutupdė kepalus, konservų dėžutes, alaus butelius ir litrines užsienietiško vandens gilzes – tai velniava, tiek skaisčių šaltinių sunkiasi čia pat, atšlaitėse, o vandenėlis atgabentas iš užsienio. Užsienyje ir pasaldintas, parūgštintas, padruskintas. Ne, ne, ne iš gretimo kaimo, kurio vardas Užsieniai, o iš už gronyčios. Vyreliai, pritaisę grotas ir išgėrę po du butelius alaus, išmovė kaži kur, gal vėl kokių grotų kalti, o prie krautuvės lentynų stojosi jauna juodplaukė. Kai ji užsivilko baltą baltutėlį chalatą, tai atrodė, kad ant to kalnelio atsidarė ne menka parduotuvėlė, o mažų mažiausiai kokia koplyčia. Drąsesnieji vietiniai žmogeliai suėjo beregint, dar grotininkams begeriant alų, pirkosi ir vietiniai, čia pat kliukino, kieme, į storo kampuočio galą atsikimšdami butelius. Moterys ėjo priešpriešiais vienos į parduotuvę, kitos– iš, persimesdamos žodžiu Ir viena kitą papeikdamos.
– Tai kolgi tu tiek daug prisipirkai duonos? Juk rytoj vėl atveš.
– Atveš neatveš.
Visai neblogą kryptį buvo paėmusios šnekoj, antrosios juk ir kažkoks išminčius yra paabejojimo nesupeikęs.
Ir šitaip pamaži pamaži naujienos gandas tapo tikrove. Ir dar kokia tikrove! Mat prie kaimo pirkėjų ir lankytojų, švelniai tariant, prisidėjo, o tiksliau ir aiškiau sakant, lipte lipte prilipo tieji meisteriai, kuriems tvorų projektai dar nebuvo patvirtinti ir kurių visokių kluonų, pirkių atstatymo darbai yra sunkūs ir nepaskubinami. Ypač jie prilipo prie tų, kurie ilgainiui čia ėmė atkimšinėti ne tik alaus butelius, o ir tuos slaptuosius.
Žmogeli! Ar galėjo būti kas gražesnio: iki išnaktų sėdi būrelis pasižmonėti mėgstančių vyrų, nemažo kambario vidurin jau atbogintas ir senovinis stalas, aplūžusių kėdžių, krosnyje užkurta ugnelė, paleistas pardavėjos radijukas… ir ta pardavėja tokia su visais maloni, tokia jauki, pašneka su kiekvienu, pamalonina ir moka kaži kaip išsilaikyti: chalatukas visad baltas baltutėlis – kaip gulbės sparnas, ir negeria, biesiukas, lyžteli ir pasiunčia stikliuką toliau, gražiai ji spausdama tarp pirštų. Ir apsirengusi ji turbūt pagal šiuolaikinę madą tokiomis storėlesnėmis kojinėmis ar kelnėmis. Juodomis, kaip ir jos blizgantys plaukai, kaip vos vos ant palūpio išsikalusiu ūselių juostytė – jei kas tuos ūselius bus pastebėjęs.
Taigi – tąsyk vienas gėrėjų gražiai atsisėdo prie krosnies, dali savo sėdėjimo (taisęs ant skardos, prikaltos prie grindų priešais krosnies dureles – atsibodo jam kilnotis nuo stalo ir ugnį prižiūrėti, užsiėmė poziciją įmanomai trumpiausiu atstumu, pardavėja tuo metu atnešė ir ant stalo padėjo naują butelį, o grįždama kaži ko pasilenkė ties krautuvės lentyna – tikriausiai, būdama moteriškai tvarkinga, bus pakėlusi ne vieton nulėkusį butelio kamštį, pasilenkus pro baltą chalatą pasiryškino visas jos dailumas, aptemptas juodomis kelnėmis ar kojinėmis. ir tas, kuris buvo žemiausiai, t. y. prie krosnies durelių, neiškentė:
– Jei Bogu, kaip Vilniuj, krautuvės lange mačiau…
Pardavėja užraudo, nors būta čia ko, iš tikrųjų jai ir gražesnių žodžių būtų negaila.
– Radai su kuo palyginti – su negyvu daiktu… – juokais nuleis.
– Nu!.. Tu lygink su kokia artiste… – pamokė vienas iš meistrų brigados.
– Kad nė vienos nepažįstu! Tu labiau prie kultūros, paminki perdirbinėji…
– Galiu. Buvau nuo čia ne per toliausiai viename kaime. Ten ir vasarojo artistė, mačiau, pažinojau. Ir sakau: mūsų pardavėja akras kaip Mainelytė…
– Tinka? – klausia pardavėjos tas, kuris žemiausiai.
– Gal jau per daug…
Valandėlę šnekos aprimsta, galimas dalykas, kad rimsta ir pajėgos. Vienas iš meisterių brigados ir vienas apyjaunis iš kaimo taukši šaškėmis, taip jas pagrūda per nutrintą lentą, kad, rodos, vien ta brūžinimo jėga galėtų laimėti.
Gal ir ne visai tikslus paėjo gandas, gal ne tą vakarą, bet atėjo vienintelis barzdotas kaimo žmogus, na, sakykim, senis, nors jis dar ir nėra koks bejėgis, dar, sako, kai nuvažiuoja miškan, tai vienas pusrąstį į vežimą įkelia. Jo vardas Fortūnatas, bet dėl patogumo kartais kai kas vadina Fortūnų. Jei Bogu, kaip tasai sakė, kad ne vienas kaime Fortūnatą buvo gal ir užmiršęs – taip retai jis kur pasirodydavo, o jei ir pasirodydavo, tai taip tyliai, kad niekas net dėmesio neatkreipdavo, o jei ir atkreipdavo, tai tam sykiui, kol mato, po to beregint užmiršdavo. Yra kurie įlenda į akį ir laikosi, nors pasiusk, o yra kurie neįlenda, o tiksliau pasakius – nelenda. Kadaise apie Fortūnatą ėjo stiprios kalbos – mat jis ganėtinai ryžtingai atsikratė armijos, dabar jau galima sakyti – sovietų armijos, tos raudonosios. Ir išgelbėjo jį paprasčiausia tėvo taboka, kurios patogiai suslėgti lapai nuo seno dūlėjo ant aukšto. Virė lapus ir užsimerkęs gėrė tą tabako arbatą. Gėrinėjo, kol smarkiai nusibaigė, komisija išbrokavo, nors vienas, ruskis, spyrėsi, kad reikia atiduoti teisman – aiškiai sąmoningai tas, atsiprašant, jaunikaitis vengia armijos. Gerai, kad buvo komisijoj daktarka, kuri pažinojo Fortūnato motiną, vėliau daktarė jai ir papasakojo, kad ji tarusi paskutinį žodį dėl Fortūnato – kad nesikabinėtų, o paliuosuotų nuo kariuomenės. Fortūnato motina už tai gydytojai nugabeno du papjautus ir galutinai paruoštus kalakutus. Po to dar ne sykį jautė pareigą aplankyti geradarę su lauknešėliu.
Tai va šitas Fortūnatas, sakysim, aną vakarą ir įėjo į naująją krautuvę. Įėjęs apsidairė, smagioji kompanija pritilo, pažvilgčiodama į retąjį lankytoją. Dėliodama ant prekystalio Fortūnato pirkinius, pardavėja paklausė, ar nereikia maišelio, nereikėjo, nes Fortūnatas turėjo kelis savo, taigi – susikrovė, susidėjo ir jau sukosi eiti. Gal kartais ta pardavėja ir nesimaivė, gal jai iš tikro kas nors patiko – po šitokios erzelynės, apygirtės sumaišties ėmė ir apsilankė tykus žmogelis, lyg iš kito pasaulio, taigi – pardavėja, kai Fortūnatas gręžėsi išeiti, krustelėjusi ne visiems įmatomą juodų ūsiukų ruoželį virš lūpos, pasidžiaugė:
– Tai daili barzdžiukė. Patinka barzdelės… O gal dar butelaitį vandens?
Nusipirko Fortūnatas ir vandens.
Užbėgdami už akių, turime pasakyti šit ką: toms, kuriu ūseliai panosėj dažnokai dailiai krusteli, meilius žodžius derėtų labiau pasverti!
Taigi, kai pardavėja taip pasakė, krautuvės visuomenės pritilimas virto erzeliu, ir meisteriai, ir vietiniai tiktai žvilgt žvilgt vienas į kitą, o Fortūnatas užraudęs beveik atbulas atbulas išsmuko pro duris.
– Vot ir auginsiuos, regėsit, kokią užsiauginsiu, – tvirtai pasižadėjo žemiausiai sėdintysis.
– Tavo netiks, bus ryža kaip burlioko! – supeikė vienas lošėjų, taip viskas ir liko pusjuokių pusiaukelėj.
Tik ne Fortūnatui. Diena dienon jis ėmė vaikščioti į parduotuvę, iš pradžių vis ką nors ištaikydavo nusipirkti, kokį niekniekį, nes jo pinigai neprilygo tų, kurie restauravo praėjusį gyvenimą. Po kurio laiko ėmė nebepirkti nieko, skaldė skiedryne malkas tos parduotuvės krosniai pakurti, nešiodavo jas į vidų ir dailiai sukraudavo kertėj, dalį sudėjo lauke, pastogėje, kad išdžiūtų. Kai pardavėja savo mašinėle su priekaba atvažiuodavo iš miesto, Fortūnatas jos jau laukdavo ant kalvos, griebdavo dėžes, sunešdavo, neklausydamas pardavėjos, vis primindavusios, kad pailsėtų, sukalė dar dvi dailias lentynas – netgi tie meisteriai tokių nepadarytų. Ir nesitraukdavo dienų dienom ir naktų naktim. Sunkiausia jam būdavo vakarais ir naktimis – nors pasiusk, nebėra kas veikti, dar kol nepasirodydavo tasai žemai sėdėtojas, Fortūnatas galėdavo kurstyti ugnį, bet anasis pasirodydavo veik kasdien ir pasirodęs, vos tiktai spėdavo daugiau išgerti, tuojau paverždavo iš Fortūnato darbą.
Sykį išsidrėbęs palei krosnį ėmė negražiai erzintis:
– Fortūnatai, ar teisybė, kad nesi mergos turėjęs? – buvo pats bjauriausias jo klausimas. Perpykusi pardavėja sužaibavo akimis ir užriko:
– Von! Kad daugiau neišgirsčiau!
Gerindamasis tas liežuvininkas atsistojo, nušlitiniavo prie pardavėjos, mėgino ją apkabinti, bet toji atstūmė, tada jisai atsivedėjo ir, rodos, ketino jai smarkiai pliaukštelėti per užpakalį, bet sulaikė ranką ir tiktai pridėjo delną. Fortūnatas nebeišlaikė:
– Von! – suriko ir jis pardavėjos žodį, tiek tik ir padarė, kad suriko, nes ta pliauska, kurią buvo pagriebęs, beregint atsidūrė ano žodžiautojo rankoj, ir jeigu ne vienas meisteris, suėmęs į glėbį įsisiautėjusį vyrą, gal būtų nekaip viskas pasibaigę. Reikėjo kitam meisteriui sugriebti ir Fortūnatą, nes tas veržėsi atsikeršyti:
– Tik paliesk! Į skutus!..
Gerai viskas pasibaigė, jei nei – gal būtų tekę uždaryti parduotuvę, nes jau ne viena moteriškaitė griežė dantį – kad vyrai amžinai toje parduotuvėje kiūto ir kad ta pardavėja kažin kokia… Ar tiktai ji vyrų ir dar kuo nors nevilioja?
O Fortūnatas ir po to įvykio lyg niekur nieko tebebuvo amžinas parduotuvės įnamis, ateidavo pirmasis ir išeidavo paskutinis, ir ne vienam jaunesniam parduotuvės lankytojui šaudavo mintis, kad Fortūnatas bus tyčia sumanęs jiems trukdyti laisvai gyventi. Jie jau sunkiai begalėjo pakęsti to keisto priešininko buvimą ir persekiojimą: tik bando prie pardavėjos kaip nors prisiliesti, kad ir juokais, Fortūnatas jau ir spokso, ir taip spokso, lyg saugotų… Ir matyti – jei kas, Fortūnatas gali paleisti ir savo dideles lyg kultuvės rankas! O ką saugo? Dukterį!
Ką gi daugiau. Tad jie ir ėmė tartis, kaip Fortūnatu nusikratyti. Tasai žemasėdis pajuokavo:
– Sutaisom jam vėl tabokos ir paprašom, kad pardavėja pasiūlyt išgerti. Kai ji siūlys, jis patį velnią išgers.
– Manai, ji siūlys? – suabejojo meisteris. – Juokai juokais, bet kad jinai irgi…
– Eik jau, eik…
Pašnekėję sumanymui nepritarė, bet grėsmė vis vien jau pakibo.
Tiktai ne ta.
Į pabaigą einant žiemai ir į pabaigą einant vakarojimui, o nugertam buteliui jau kokia valanda taip ir liekant nepajudintam – atsigėrė visi sočiai – įvirto siaubo akimis vaikas iš kaimyninės pirkios:
– Skęsta, Petras, brolis, skęsta!
Kas, kur? – dar paklausinėjo gėrovai, o išsiklausinėję kiek pajėgė nėrė pro duris, ir netrukus jų balsai ir kojų kaukšėjimas į sušalusią žemę buvo girdėti tolstant ežero link.
– Fortūnatai, dėl Dievo, bėkit ir jūs, tie juk visi girti…
– Bėgu, bėgu, tikrai… – stabtelėjo prie durų, lyg laukdamas, kol pardavėja apsirengs. – Dabar mudu dviese, ir aš…
Daugiau Fortūnatas nebešnekėjo, negrabiai – lyg koks neįgudęs vagis – apkabino dar nespėjusią apsirengti pardavėją, palenkė jos galvą ir dukart pabučiavo į skruostą. Antrąsyk ilgiau palaikė prie jo prispaudęs barzdą.
– Bėkit, Fortūnatai, bėkit! Ir aš tuoj, man tik reikia užrakinti, bėkit… – Ir ji pabučiavo Fortūnatui į barzdą.
Prie ežero jau švysčiojo prožektoriai, buvo girdėti vandeny marmaliuojant tą, kuris sėdėdavo žemiausiai, kiti parduotuvės lankytojai svirduliuodami lakstė pakrante, šūkaliojo, bet nė vienas neturėjo proto, ką daryti. Matė, kaip anasai, kur sėdėdavo prie krosnies, lūžta ir lūžta, vos tik ima artintis prie nelabai toli rėkiančio ir taip pat negalinčio už ledo užsikabinti Petro.
Fortūnatas mikliai nusimetė batus ir viršutinį drabužį ir drąsiai, tiesiog narsiai brido gilyn laužydamas ledus, kad kažkuris iš gėrovų girtu balsu nusistebėjo:
– Tau ir senis!
Pajutę, jog Fortūnatas iš tikrųjų bus gal tik vienintelis rimtas gelbėtojas, subėgusieji žmonės tiktai į jį nukreipė prožektorius. Į jį ir į skęstantįjį. Sunkiausia buvo, kai kojos ėmė nebesiekti vandens – Fortūnatas vis bandė užsikabinti už ledo ir išsikelti į viršų, rodės, jau pavyks tai padaryti, bet ledas vis lūždavo ir lūždavo, ir Fortūnatas panirdavo. Supratęs, kad kitaip nieko nebus, jis šokčiojo iš vandens ir alkūnėmis kirsdamas ledą šitaip skynėsi kelią prie grimztančio ir kaskart vis rečiau rėkiančio Petro.
– Stumkit šatras šalia manęs, šatras! – šaukė Fortūnatas. – Ledu!.. Pririškit virvę ir stumkit.
Ilgiausią virvę, kuria priekaboje rišdavo dėžes su prekėmis, atsitempė pardavėja.
Šit jau Fortūnatas pagriebia už pečių Petrą, tas vaikigalis jau pusgyvis, bet įsikabina Fortūnatui į alkūnę lyg erkė, reikia net smarkiai trinkelėti, kol atsiplėšia, ir tada Fortūnatas iš visų jėgų mėgina išstumti Petrą ant ledo, grumiasi abu, baisus reginys, klykia moterys, pardavėja kartoja: „Dieve, Dieve…“ Gerai, kad kartoja, Fortūnatas ją girdi.
Pavyksta! Pagaliau Fortūnatas išstumia Petrą ant ledo, vaikigalis jau nebeturi jėgų stotis, ir gerai – įlūžtų vėl, Fortūnatas kapstosi į krantą, pagriebia šalia jo šliūžės slinkusią kartį su virve, tempia iki proskynų pabaigos, panyra, iškyla vėl, knibinėjasi prie vaikigalio ir pagaliau gali sušukti:
– Traukit, tik atsargiai, neįvilkit į šliūžę… Į šliūžę neįvilkit.
Dabar Fortūnatas jau tikrai ima trauktis kranto link.
Visi visų prožektoriai apšviečia pavojingąjį vaikigalio traukimo kelią. Pagaliau ant kranto pasigirsta jo motinos aimana:
– Gyvas. Petreli!
Ten dabar džiaugsmingas bruzdesys, jau kelia gyvą skenduolį į pardavėjos mašinėlę.
Kiek susivėlinęs kaži kieno prožektorius blyksteli ten, kur yra Fortūnato grįžimo kelias. Bet jisai tuščias, nėra ko ir apšviesti. O gal ir nesusivėlinęs – ar labai malonu būtų buvę prožektoriais išryškinti Fortūnato agoniją?
Gaila, šito tuščio kelio negali pastebėti pardavėja – ji nugabeno į miestą gyvą skenduoli ir jo motiną.
Betgi, betgi, kaip sakyti – o kodėl anksčiau niekas nepasigedo Fortūnato, kodėl nepastebėjo, kad jo nėra?
O todėl, o todėl – kad. sakėme pradžioje, yra žmonių, kurių lengva nepastebėti.
1995.III.19
Pro memoria
Mutato nomine de le fabula narratur
Horacijus
Ilgainiui tą žmogų daug kas įsidėmėjo. Praėjus kuriam laikui ne vienas jau buvo supratęs, kad jis per plačios upės tiltą visada traukia tiktai sekmadienio popietę. Tuo metu po šventų mišių iš baroko bažnyčios išsiverždavo maldininkai.
Žmogus buvo dar nesenas, tiesus ir aukštas. Kol pereidavo upės tiltą, jisai bent dukart iš vienos rankos į kitą perimdavo dailią fabrikinę lazdelę, o kartu ir geltoną pasaitėlį, kurio kitas galas buvo prisegtas prie rudplaukio takso kaklasaičio: taksas visada bidzendavo šalia to žmogaus. Nelabai jam sekdavosi bidzenti – jo šeimininko žingsnis buvo platus, ir jei eidavo spėriai, tai taksas turėdavo savo trumpomis kojomis minkyti atsakančiai – taip kaip kadaise, kol dar aname bažnytkaimyje nebuvo elektrinių vargonų, kojomis yra tekę vargonų dumples minti jo dabartiniam vienišiui šeimininkui, kai tos muzikos vamzdžiams prireikdavo daug oro – išgauti kokią sielą drebinančią melodiją, kokią bažnytinę fugą.
Pakeliui į kapines vienoje vietoje galėdavai pamatyti jį sustojusį prie balto seno pastato upės pakrantėj; ant jo stogo buvo pasilypėjusi, grakšti moters figūra. Jos kelius dengė ilgas drabužis. Jos kelius dengė ilgas drabužis, tačiau moteris taip gracingai, tokia gyvybinga stiepėsi į viršų, kad galėjai įsivaizduos kaip įsitempusios virpteli jo kojos.
Taksui per sunku butų užlaužus galvą iš taip žemai stebėti tą reginį, tad jis prieidavo prie akmenų krantinės krašto, prakišdavo pro jį savo snukelį, įsmeigdavo akis į priešingą upės pusę ir gėrėdavosi tos grožybės atspindžiu vandenyje.
Ilgą laiką besikartojant to žmogaus, kurio vardas buvo Joris, žygiams per tiltą ir tolyn, pro bažnyčią, į kalvose sumigusias kapines, sutiktasis ne vienas nukeldavo kepurę, jau daug kas Jorį pažino, į sveikinimus jis atsakydavo santūriai, linktelėdamas galvą – jei būdavo be skrybėlės, o jeigu su ja – kaži kaip jaukiai, žmoniškai perstumdavo skrybėlę nuo vienos ausies ant kitos; atrodydavo, kad jis sveikintojo nė nemato, prasmegęs kažin kur mintyse, savy, eina tolyn, barkšteldamas į šaligatvį savo dailiąja lazda, eina taip reikšmingai, lyg ten, tolyn, būtų visa ko prasmė. Gydytojo taksas į praeivio sveikinimus visai nekreipdavo dėmesio. Sykį viena jaunų žmonių pora praėjusi atsigręžė – tai atsitiko pačioje jų žygių pradžioje – ir moteris vyrui patylom tarė:
– Nepažinai? Tai garsus gydytojas… Jėzau!.. Jo sužadėtinę užsmaugė valkatos… Dieną… Atėmė koralų vėrinius… Iš Naujojo Orleano buvo parvežęs…
Kai daktaras atsisėsdavo ant dailaus ąžuolinio suolelio prie kapo, prie jos kojų, taksas atsargiai nusliūkindavo prie galvūgalio, prie vertikalaus, tačiau kiek pakrypusio paminklo, ir išsitiesdavo ant priekinių striukų kojyčių pasidėdamas galvą; šitaip jis ir būdavo, kol sėdėdavo daktaras, nedrįsdamas krustelti, žvilgsniu gerindamasis savo šeimininkui, jis stipriai spausdavo pilvelį prie geltono smėlio, lyg norėtų parodyti, kaip myli tą, kuri guli tenai, žemėse.
Paminklas buvo pilko granito skeveldra, pritvirtinta prie akmeninio pagrindo. Toje skeveldroje buvo grakšti moters figūra, kurios platėjančioje apačioje lyg suplaktos smėlio bangelės kaip gyvos kaži kur veržėsi kojos. Ir visai neturėjo ta skeveldra galvos, ją galėjai tiktai nujausti esant čia pat; jautei ją laisvą, neprijungtą liaunu kaklu prie liemens, su koralais ar be koralų, nepriklausomą, matomą tiktai žiūrinčiojo meilės akimis.
Jau daug sekmadienių po valandą ar dvi prie paminklo sėdintis Joris pradžioje visai neatkreipė dėmesio į vieną pasikartojimą: kad jo mintys čia, tarp tų paminklų, visada eina tik iš vieno taško. Siaubas!.. Lyg nieko o nieko kito gyvenime nebūtų buvę. Kai pagaliau tai suprato, ėmė sąmoningai stengtis atsiplėšti, pamatyti ką nors kita, bet nesisekdavo: lūpos šnibždėdavo kaži kokius padrikus žodžius, mirguliuodavo blausūs vaizdai, amžinai lįsdavo į akis gal tik vieną kartą matytas, tik žodžiais artimo žmogaus nusakytas paveikslas – žalčio galva akmeninėje bažnyčios sienoje, ir tada kaži kokia jėga, kaži koks nematomas delnas pasitraukdavo nuo praėjusio laiko ekrano ir iš tos skeveldros jųdviejų – jo ir tos, kuri tenai, po žeme, – gyvenimo, gražaus ir skaidraus, imdavo plaukti, ryškėti, ryškėti paveikslas: vasara, vėsokas šiaurės vėjūkštis, gandrai aukštai aukštai gręžia dangaus kupolą.
Vėjūkštis atlekia ir dingsta, sušiaušdamas pievoje žoles, jis, pirmo kurso studentas, parėmęs galvą guli ant šono tose žolėse ir kramto saldžią smilgą, priešais akis – kaži kokio ypatingo gražumo, ypatingo pagavos mirksnio rugių laukas, o per jį – siaurutis molio takelis, tiesus tiesutėlis, kokio tikrovėje nebūna, ir nubrėžti tokį būtų sunku: tolyje jis, rodos, pakyla iki rugių viršūnių. Jau eina jų viršūnėmis, takas jau juda, traukdamas iš širdies kaži kokį skaudų siūlą. Šit jis žiūri dabar, žiūrėjo prieš savaitę, žiūrėjo prieš metus, prieš dvejus į tą granito skeveldrą, į tuščią ervę prie skeveldros viršūnės, ir jau mato skilinėjančias dobilienas – jas matė vaikystės sapnuose – iš vienos ir kitos pusės ore ima plūkuriuoti tokios jaukios, gražios, mylinčios akys, jos artėja, artėja, ne, staiga neria šalin – lyg tie vandens čiuožikai… Vėjas dar stipriau trenkia ir į tas dobilienas, ir į visą realybę. Jis jau guli kniūbsčias, rugiai taip gundomai linksta palei molio taką, panašu, kad klaupiasi, ir taku, braukydama delnais per rugių varpas, ateina kaimynų mergaitė. Jos suknelė tokio spindinčio žydrumo, kaip šventuose paveiksluose, apykaklė balta lyg angelo sparnas, jos ilgos kojos, tų kojų apvalumai prie pėdų ir kelių tokie panašūs į suklaupusių rugių sąnarių gumbelius… Mergaitė stabteli, sušvilpia vėjas, priploja jai prie kojų, prie šiaudinių kojelių žydrąjį drabužį ir tokia pusiau plėšianti žydra įduba, toks kauburėlis, tokie rugių nareliai!
– Tiek kartų šnekėjai, ateik, ateik! Atėjau. Tai kas dabar bus? Tai kas iš to?
Jos akys neranda vietos tuščioj erdvėj prie palinkusios skeveldros.
– Tai kas bus?
Dešimtys vėjų nirsta, ne vėjų, o vilkų staugsmas, jis neria rugių viršūnėmis, varpomis, dešimtys vėjų velia šiaušia rugių gyvenimą.
Ir visą laiką tas pats, kiekvieną sykį, kai ateina prie kapo, kai sėdi ant ąžuolinio suolelio ir kai jo taksas prisiplojęs guli prie skeveldros. Kai šeimininkas keliasi, stojasi ir šuo, sugedęs nusižiovauja, spragsėdamos tiesiasi retutės žolelės, kurias taksas buvo nugulęs ir šitaip einant laikui takso blakstienose ima rodytis stori žili šeriai, o netoli tos pakrypusios granito skeveldrai, už kelių kapų su senais paminklais, atsiranda dar vienas, naujas, apdėtas vainikais, matyt, per laidotuves lyta, todėl vainikai ir juostos su tikrovėje retai sakomais žodžiais aplipusios geltonu smėliu. Prie to kapo jau vieną. Jau antrą. Jau daug kartų Joris mato stovint lieknutę mergaitę – lyg iš anų laikų – o prieš savaitę. kai smarkiai lijo, ji laike virš galvos japonišką skėtį su drugeliais. Joris matė ir jo taksas, rodos, matė, kad mergaitė slapčia žvilgčiojo į juodu. Gal ji nedrįso pasiūlyti prisiglausti po drugelių stogeliu?
Kai kitą sykį jau buvo saulėta diena, mergaitė ėjo pro jų pasvirusią skeveldrą, spėjo praeiti, bet atsigręžė, akimis bėgiodama per skeveldros kojas. Vėjai į kapines dažnai ateina nežinia iš kur, gal tų, kurie čia ilsisi, užprašyti, ir dabar jie įsiveržė, nuskriejo molžemio taku, sušiaušė nepražydusių ir nematomų rugių varpas. Prasižiojusi mergaitė dar tebežiūrėjo į skeveldrinės skulptūros kojas, vėjas prilipdė jos avietinę suknelę prie liemens ir ruginių sąnarėlių.
– Labas! – pasakė ji sodriu gomuriniu balsu. – Kokios gražios… Tos kojos… Kaip padaryta!.. Lyg judėtų. Neteko pažinti tos, kuri čia palaidota… O jūs manęs neprisimena!? – Mergaitė kiek dirbtinai vaikiškai patempia lūpą, jos veido išraiška, raukiama kaklu, dailiai palenkta galva su kaspinu plaukuose matantįjį jau verčia matyli ir būsimąjį laiką. Nes yra dalykų, kurie šaukte šaukiasi standartų. Tai patirties naujienėlė – standartus išgyvename kiekvienas savaip!
– Ne, neprisimenu! Ką galėčiau prisiminti?
Taksas atsikelia, riečiasi, žiūri į šeimininką ir mergaitę – retai jis čia girdi žmonių balsus.
– Kvaišelė… Kur Jūs prisiminsit, tiek žmonių sutinkat… Be to, tas ne vakar ir buvo. Dyla ir išdyla iš atminties. Sakysiu tu – man taip lengviau. Taigi juk tu mano mamytei pagelbėjai. Gal jau pameni – jai negerai buvo su akimis… Toks valktis…
Ir ji pasakoja, nusigręžusi ir žvelgdama kaži kur pro paminklo skeveldrą, pasakoja ne Joriui, o kam kitam, kitiems, lyg išsipasakojimas būtų vienintelis būdas ko nors neužmiršti… Pameni, ji gulėjo akių ligoninėj, bet jai ten bebūnant dar paaiškėjo, kad tas auglys, tas baisusis auglys, daktare, tas siaubo auglys, atsiradęs ant pilvo… Nepamenat?
– Jau pradedu prisiminti… (Jau prisimenu, kaip mano pirštai tiesiog sustingo, kai prisiliečiau prie jos šikšnosparnio švelnumo odos ir kai tuoj pat ji suspigo, vos tik užkliudžiau tą sukietėjusi gumbą.)
– Matai! Prisiminei… Jai labai labai skaudėjo. Ir ji nebeatlaikė… Ir tėčiui jūs padėjot… Tu padėjai. Ir šito neatsimeni? Tu pjaustei jam kraujagysles.
– Jau prisiminiau!
– Kodėl taip greitai?
– Jo viena koja…
– Aha, jis buvo šlubas…
– Atmenu, atmenu.. Tai ir tėtis jau čia? Nelaikė kraujagyslės?
– Ne… Širdies jam tai nesutvarkei… Dabar čia aš ir vaikštau. Seniai jus pastebėjau. Ateinu ir su močiute… Daktare!.. Niekad nebuvau mačiusi tokio gražaus ryto kaip tas, kai mama ligoninėj ištarė paskutinius žodžius. Visas Vilniaus senamiestis, visas Užupis tą nuostabų rytą glaustėsi po mūsų kojomis.
– Taip… O dabar kaip tu gyveni?
– Viena! Močiutė atskirai… Ateina. Ir aš dažnai nueinu. Taip tai viena.
– Tu gyveni pati viena?
– Kaip tai – pati? Žinoma! Aš jau pripratau… Aš viską moku.
Ir šitaip sukasi gyvenimo ovalas – su visąlaik skubančiomis skeveldrinės skulptūros kojomis, su vėjo šuorais molio taku per rugių lauką, ir laikas eina ir eina, kaži koks nesugaunamas, nesuvokiamas, nesustabdomas. Nublunka, nusitrina, rodos, amžinumo ženklais kalbėjusios detalės, išdidžiai atstačiusios krūtines, papūtusios lūpas, tyčia stygas įtempusios kojas ateina naujos, tvirtos ir ryškios, jos drąsiai įmontuojamos arba montuojasi pačios buvusiųjų vieton, ir tai vadinama restauracija, pro kurios tinką, žiūrėk, iš po nakties prasimušęs senasis dažas, senieji paveikslai, naujos dienos saulėje kartais atrodantys lyg pamėklės. Amžina gyvenimo juokdarystė; ir jos nori būti – kokia nors figūra, linija, spalva suviliojusias praeivio žvilgsnį, jos pradeda manyti, jog gyvena tikrą, pilnakraujį gyvenimą, jog sako reikalingus žodžius, o tos naujosios, dar pusplikės, dar pusdurnės – kvatoja lėkdamos pro šalį. Bet atsiranda ir kitokių – jos lyg kokios pasmerktosios, o gal Dievo palaimintosios ir pašauktosios, ima glaustytis prie buvusiojo laiko spalvų ir žodžių, šitaip padėdamos įtvirtinti sakymą, kad neprisimindama ir nemylėdama praeities mūsų giminė liautųsi buvusi.
– Aš jau negerai būsiu padariusi… Atėjau į kapines kaip į vestuves… Negerai, ką? Ko tyli? Bet kad aš visur taip vaikštau, aš kitaip negaliu… – Jos žvilgsnis vėl sustoja ties paminklo skeveldros kojomis. – O man patinka iš kitų išsiskirti… Negerai?.. O tau dabar kas? Kad tu visai suvaikėjai! Ką – ir nosinuko reikės? Kad tu kaži koks nerealus… Gražiausia! Sakyk…
– Tu juoksies!
– Taigi – tu verksi, o aš juoksiuos?
– Pameni prie upės ant elektrinės stogo skulptūrą? Dailutė moteris laiko ar žibintą, ar kokią lempą…
– Ir kas? Pamenu!..
– Ar kada matei, kad iš tos moters gražaus drabužio klosčių paslaptingai, vos pastebimai išlenda vyro figūra? Matei?
– Ne.
– Ir aš iki šiol nebuvau matęs! Supranti?
– Olia! – pagaliau suspinga ji. Kapinėse taip ir netinka spygauti. – Tai ko tu nusiminei: ar kad iki šiol nepastebėjai, kad jau toks graudžiai nepastabus, ar kad iš moters klosčių?
– Tu mano gudruolė!..
Vakaro juodi šešėliai nugulė gatvę. Baigiančių nudžiūti pušų atvaizdai upėje, elektros lempučių šviesoje, mirguliavo vandens sujudinti. Prie mokyklos plačiu šaligatviu dviračiais dar lakstė vaikai. Nuo pasaitėlio paleistas taksas šnopuodamas kabinosi į viršų, prie savo durų.
Ji jau buvo stabtelėjusi laiptinėj tarp pirmo ir antro aukšto, bet jis palietė ranka jai petį ir švelniai stumtelėjo. Ji vis tiek pasakė, ką buvo ketinusi sakyti:
– Močiutė kaži kodėl vis labiau baiminasi būti viena. Gal šiandien pas tave neužeisiu.
– Užeik. Spėsi ir pas močiutę. Pabūkim, juk dar nėra vėlu.
Nevėlu. Vėliau, po kurio laiko, kai jo rankos stipriai apkabins jos suvirpėjusius pečius, šiurpdamas jis prisimins aną laiką, tą palatą, kai seselė nuklojo baltą drobulę ir kai jis atsargiai rankomis lietė šikšnosparnio odą prie sukietėjusio auglio.
Vengdama subtilybių, ji pamėgino dvelktelti dirbtiniu šalčiu:
– Kaip čia mane dabar glostai! – Ir po mažytės pauzės pasakė tai, ko galbūt ir nebuvo maniusi pasakyti: – Niekur aš jau tomis… savo kojomis nepabėgsiu.
O paskiau, kai ėmė brėkšti rytas:
– Atleisk, atleisk, – nemelavo jos balsas, kai parklupusi šnibždėjo vieną žodį, žiūrėdama į nuotrauką ant sienos. O dar po kurio laiko sodriu, galutinai žudančiu balsu paklausė: – Tai kur tu mane dėsi, į kokį rugių lauką išsivesi?
Ir jau dar toliau sukasi ratai ar ovalai, ir jie jau trise kartu eina į kapines; beje, taksą dažnai reikia palikti, nes jis pavargsta, ne visada bepagali. Ir dabar, kai jie eina per tiltą, beveik niekas jų nebepastebi priprato lyg prie kokio pakelės krūmo, nebeliko juose nieko įtartino ar laukiamo. Nebent retkarčiais kai kam žvilgsnis užkliūna už jų šuns – negražiais lopais išdriskęs jo kailis. Jei ryžtasi taksą pasiimti, kapinėse, jis išsitiesia pusiaukelėj tarp dviejų antkapių.
Išsitarę pavadinimo žodžiais, lyg ir įsipareigojame gyvenimą nusakyti viena kryptimi. Beje, jeigu ir neįsipareigotume, ar kas nors judėtų kitaip? Po poros metų, po poros siaubingų metų jos meilės ir priežiūros dėka Joris vėl galėjo vargais negalais retkarčiais nusikasti iki kapinių.
– Tu mane pakėlei beveik iš mirusių, – pasakė atsirėmęs į skeveldrą. – Tu man atgavai, iščiūpojai širdį…
– Šitaip pritaikyk žodį!..
Ir dar šlubos kelerių metų kelionės per tiltą, pro baroko bažnyčią. Pasitaiko grįžti jau prietemoje, apkurtęs šuo, kai anapus į jį atsitrenkia veriamos durys, susigėdęs dūlina į pašalį. Gal jau ir nebereikėtų jokių skaudžių spalvų šitam numatytam paveikslėliui… Bet…
– Jori, žiūrėk… – tarė ji vieną vakarą. – Iš pradžių nieko tau nesakiau, bet kad jisai, bjaurybė, kietėja ir jau darosi skaudus. Matai… Pačiupinėk…
Gurgžteli stebuklingoji jos oda, o kai pirštais prisiliečia tos vietos, ji lyg šunytis suurzgia. Taip, kaip tada jos motina.
– Jau negerai, ar ne, Jori?
Ir jau visai nebedaug tepraėjo laiko, o jis vėl vienas vaikšto pro baroko bažnyčią, ir vieną sykį, kai tik grįžo, ji paprašė, kad paduotų veidrodį.
– Po galais! Šitokios raukšlės! Tu tik pažiūrėk. Bjaurios, ar ne? O juk nieko buvo mano veidukas, pats sakydavai… Žinoma, tu mane tyčia gražindavai, girdavai… Matai, kas pasidarė. Ir ta mano dailioji krūtinė… Kaip negražiai nurėžė… – praskleidžia kvepiančius marškinėlius.
Mėlynai raudoni ruožai.
– Matai? Plokščia kaip virdulio dugnas… Turėsi paprašyti to savo draugo, to skulptoriaus, kad… To, kur atbogino tą skeveldrą. Gerai?
– Dabar jau bus mano eilė!..
– Ką? Tu mane išgydysi? – dar pasiseka jai pasakyti sodriu balsu. – Išgydysi?
Didelės jos akys, kaip ir tos, kurių nėra granito skeveldroje, laksto, nerasdamos pastovios, tinkamos vietos.
– Išgydysi? Tau jau gali neužtekti jėgų. Supranti – tavo jėga perskelta pusiau – viena tenai, prie skeveldros, kita…
– Dabar jau mano eilė!..
– Palauk!.. Perskelta… Palauk!.. Tu dar kada nors skelsi?.. Skelsi?
1996. IV.12
Romualdas Granauskas. Su peteliške ant lūpų
1994 m. Nr. 12
Antano Vaičiulaičio premija apdovanota publikacija
Atsirakinęs buto duris, jis įžengė į tamsų prieškambarį. Pirmiausia nusivilko švarką ir apgraibom pakabino. Tada įėjo į didįjį kambarį, kuriame taip pat tvyrojo prietema. Užuolaidos buvo užtrauktos, nes jis išvažiavo neatitraukęs, ir plačialapė gėlė ant žemo staliuko taip ir kentėjo tamsoj viena, kol jo nebuvo. Bet jis nepriėjo ir nepadarė jai šviesiau, tik atsisėdo fotelyje ir toli į priekį ištiesė kojas. Priešais, televizoriaus stikle, kažkas vos įžiūrimai atsispindėjo, tikriausiai jo paties balti marškiniai.
– Viskas, Vaitkau, – pasakė jis. – Tu miegosi visą pusdienį, miegosi visą šią naktį, o rytoj jausies kur kas geriau.
Jis visuomet kreipdavosi į save „Vaitkau”, nes jam atrodė, kad toks kreipinys autoironiškas, o autoironija, jo manymu, yra pats geriausias dalykas sunkiais gyvenimo atvejais. Bet iš fotelio jis neatsikėlė. Tik nusimovė per galvą juodo kaklaraiščio kilpą ir numetė jį šalia telefono, nusispyrė batus ir dar toliau ištiesė kojas. Vienas batas gulėjo ant kilimo, nosimi į prieškambarį, lyg kokia maža valtis, plaukianti per rudai geltoną kilimo raštą, o antras buvo pasviręs ant šono – šitas buvo užplaukęs ant seklumos, pakrantės uolos pramušė jo dugną, pati įgula, ko gero, spėjo išsigelbėti, tačiau nebuvo žinoma, kur ji dabar yra ir vargu besugrįš kada prie savo palikto laivo.
Vaitkus buvo pavargęs. Jam skaudėjo pečius ir nugarą. Tris valandas prasėdėjo prie vairo. Važiavo prastais vingiuotais keliais, pilnais netvarkingų mašinų, o iš šoninių keliukų vis taikydavosi prasmukti girti kaimo traktorininkai ir dviratininkai. Prisiminė, kad per kelią ėjo būrys žąsų. Prisiminė, kad senas kaimietis, ramiai važnyčiojęs arklį pakraščiu, nei iš šio, nei iš to pasuko jį skersai plento į molėtą siaurą keliuką. Keista, bet žmogus buvo be kepurės, švietė plikas pakaušis, o virš abiejų ausų styrojo į šonus sulipę žilų plaukų kuokštai, kaip kokie du ragai. To molėto keliuko spalva buvo tokia pat kaip ir jo kilimo. Ir tada akyse iškilo kapinės. Mažas, tolimas Žemaitijos miestelis ir neįtikėtinai didelės jo kapinės. Tai nebuvo koks šviesus ir švarus dzūkiško smėlio kalnelis. Tai buvo didžiulis, lygus molėtas plotas, tankiai prismaigstytas kryžių ir akmens luitų. Juodas karstas stovėjo ant duobės krašto, o duobės šonas švietė rudai ir geltonai, kaip štai dabar tas jo kilimas. Vaitkus užmerkė akis. Kapinių vaizdas dingo, bet dabar jis mate jose savo juodą batą, nosimi atsuktą prieškambario pusėn, lyg pasiruošusį išeiti. „Kam išeiti? – pagalvojo Vaitkus. – Man?..” Ir dar jo akyse šmėstelėjo keli padriki laidotuvių vaizdai. Juoda sulankstoma kunigo kepuraitė su tokiu pat juodu bumbulu viršugalvyje. Jis neįsidėmėjo nei kunigo veido, nei ko kito, tik girdėjo jo monotonišką ramų balsą, neišskirdamas žodžių. Tas balsas buvo ne tik ramus, bet ir nusižeminęs. Jo tėvui net nepritiko toks balsas, lyg kunigas per daug jau nuolankiai kažko vis prašytų ir prašytų. Tėvas buvo nusipelnęs ramybės ir taip. Teisingu, ilgu gyvenimu, tokiu paprastu ir aiškiu, jog kartais net nejauku darydavosi, kad galima taip paprastai gyventi tiek nedaug teužimant pasaulyje vietos.
Vaitkus vėl užmerkė akis, bandydamas įsivaizduoti karste tėvo veidą. Ir negalėjo. Jis matė visai ką kita: kaip vyrai nukėlė karsto dangtį ir paguldė išilgai duobės krašto, kaip už karsto atsistojo jis pats ir artimieji. O artimųjų juk nebuvo, Vaitkus vienas pats buvo tas artimasis. Tėvas mirė paskutinis iš dviejų brolių, o kitas dar jaunas žuvo. Atsistojo šalia Vaitkaus tiktai du tolimi pusbroliai su savo žmonomis ir vaikais, kokios antros ar trečios eilės, Vaitkus jau nebežinojo; priėjo dar du senukai, tėvo jaunystės draugai: vienam visą laiką kretėjo galva, o antrasis abiem rankomis laikėsi įsikibęs lazdos, paties pasidarytos iš kažkokio prasto medžio, – gumbuotais, plonais abiejų rankų piršteliais, lyg kokiom sudžiovintom paukščio letenėlėm, aptrauktom raukšlėta oda, taškuota kaip kalakuto kiaušinis. Kiek ten tų žmonių buvo? Dešimt? Dvylika? Restorane jis užsakė pietus dvidešimčiai. Dešimt gal ir valgė, jis neskaičiavo. Jis dabar matė savo atminties akyse tą vaizdą, kuris tada, kai fotografavosi, rodos, taip trumpai šmėkštelėjo ir taip greit dingo, ir vargu ar kas kitas pastebėjo ir įsiminė. Tai buvo peteliškė. Tai buvo balta peteliškė, nežinia iš kur čia, kapinėse, atsiradusi. Vaitkus buvo tikras, kad nei anksčiau, kol karstas buvo nešamas per kapines, nei vėliau, kai jis jau buvo pastatytas ant duobės krašto, jos nebuvo, ji nesisukiojo nei apie juodą kunigo kepuraitę, nei apie kitų žmonių galvas. Nebuvo jos ir tada, kai fotografas spragsėjo aparatu, o Vaitkus stovėjo anapus karsto ir žiūrėjo j tėvo rankas, apvyniotas rudu rožančiumi. Juk neįmanoma nepastebėti baltos plazdenančios peteliškės žmonių rato viduryje. Niekas ten ir neplazdeno. Tik tada, kai jau baigė fotografuotis, kai abu duobkasiai pakėlė už galų karsto dangtį, o jo šešėlis palengva ėmė slinkti tėvo veidu, tik tada – Vaitkus gali galvą guldyti, jog tik tada! – jis pamatė ją, tupinčią ant blizgančio rožančiaus karoliuko. Kiek trunka akies mirktelėjimas? Penktadalį, dešimtadalį sekundės? Štai per tokj laiko tarpelį iš kažkur ji atskrido: ką tik nebuvo, o dabar buvo ir baltavo, išplėtusi sparnelius, ir nuo tų sparnelių ant tėvo sudėtų rankų taip pat krito mažytis, visai mažutytis šešėlis. Pirmoji Vaitkaus reakcija buvo ištiesti ranką ir nubaidyti, bet jis negalėtų dabar paaiškinti, kodėl neištiesė ir nenubaidė. Gal jis tikėjosi, kad užslenkantis šešėlis pats ją nubaidys. Bet peteliškė tik dar labiau prigludo, suvirpėjo visa nuo to prigludimo; taip ją ir užslinko juodas ir sunkus dangtis. Ir bus užkasta į žemę, o ten, po žeme, dar kurį laiką blaškysis karšio tamsoje, kol, netekusi jėgų, nukris tėvui ant lūpų tarytum koks paskutinis, tik nebeištartas, žodis. Skausmas persmelkė Vaitkaus širdį. Vaitkus net nesuprato, koks tai absurdiškas gailestis: leidžia į žemę tėvą, o jam gaila tos gyvos peteliškės.
Sučirškė telefonas, ir Vaitkus iš netikėtumo net krūptelėjo. Pirma pastūmė toliau savo juodąjį kaklaraištį, tik tada pakėlė ragelį. Be to, jam pasirodė, jog telefonas šiandien skamba jau ne pirmą kartą.
– Jau grįžai? – pasigirdo Irenos balsas.
– Ką tik.
– Laidotuvės praėjo gerai?
– Ar laidotuvės gali praeiti… gerai? – suirzo Vaitkus.
– Aš norėjau pasakyti – sklandžiai…
– Ką reiškia – sklandžiai?.. – vis labiau irzo Vaitkus. – Gal tau atrodo, kad jos praėjo… puikiai?
Irena patylėjo. Ragelyje grojo tolima muzika.
– Pas tave namuose groja? – rūsčiai paklausė Vaitkus.
– Iš kur?.. Tau ausyse groja! Tu labai pavargai, taip? – jos balse girdėjosi užuojauta.
Vaitkus kiek atlyžo.
– Pavargau, žinoma. Kaip nepavargsi. Tris paras ant kojų.
– Man labai gaila, kad aš niekuo negalėjau padėti, – jos balsas buvo dar švelnesnis, ir Vaitkus suprato užuominą: atseit, jeigu būtume vyras ir žmona, aš būčiau galėjusi važiuoti kartu, ir tada tu nebūtum taip pavargęs.
– Ačiū, – sausai atsakė Vaitkus. – Tu man ir taip daug padėjai.
Jis pasiskolino iš jos tūkstantį litų. Bet juk ji ne tai turėjo galvoje. Dabar jau Vaitkaus širdyje akimirksnį šmėstelėjo gailestis, bet jis jo niekaip neparodė.
– Ką tu dabar ruošiesi daryti? – paklausė ji.
– Miegoti.
– O rytoj?
– Nežinau. Turiu reikalų.
– Suprantama… Gal aš kai kuriuos galiu atlikti už tave?
– Ne. Negali.
– Tu tikrai labai pavargęs. Tiesiog pervargęs. Girdžiu iš balso. Kai aš šitaip pervargstu, visai negaliu užmigti. Mirštu iš nuovargio, miegas marinte marina, o užmigti negaliu! Ar tu turi migdomųjų? Gal tau atvežti?
– Man nereikia migdomųjų. Aš jau tau sakiau, kad noriu būti vienas.
– Ne, tu to nesakei.
– Kaip nesakiau?
– Nesakei. Argi neatsimeni, ką prieš minutę kalbėjai?
– Puikiai viską atsimenu. O dar puikiau, kaip tau sakiau, kad noriu būti vienas.
– Gerai, gerai. Sakei. Du kartus pasakei.
– Na matai, – kiek atlyžo Vaitkus. – Pati tu nieko neatsimeni.
Žinai, ko aš tau skambinu?..
„Žinau”, – norėjo pasakyti Vaitkus, bet nepasakė. Jis ir nežinojo, jam tik atrodė, jog žino.
– Aš gavau tetos laišką. Uršulėlė numirė. Jau palaidojo. Dabar tu ten vienas.
– Kada? – nustebo Vaitkus.
– Prieš dvi savaites.
– O kas ją palaidojo?
– Nerašo. Kaimynai turbūt. Dabar tas namelis visai tuščias. Man atrodo, kad tau reikia važiuoti. Kada važiuosi?
Vaitkus patylėjo, paskui pasakė:
– Rytoj.
– Nebijok, aš nesiprašau kartu.
– Ko man tavęs bijoti?
– Man pačiai reikia pas tetą, bet aš nuvažiuosiu kitą kartą. Ji prašė atsiųsti aspirino. Aš nupirkau gero, Bajerio. Jai skauda sąnarius, aš tau sakiau. Tai tu jai nuvežk, o ji tau ir papasakos apie Uršulėlės mirtį.
– Užtenka man tų mirčių!
– Na, nenorėsi – nepasakos. Ji labai supratinga moteris. Ne kaip aš, ar ne?..
Vaitkus nieko neatsakė. Ji patylėjo, laukdama kokio atsakymo, paskui paklausė:
– Tai kada tu paimsi iš manęs tą aspiriną?
– Rytoj užvažiuosiu į darbą.
– Juk rytoj sekmadienis!
– Paskambinsiu tau į namus, o tu išeisi prie mašinos ir išneši.
– Gerai, gerai… – ji nusijuokė. – Išmesiu tau pro langą!
– Man nereikės lipti į penktą aukštą.
– Tai kelintą važiuosi?
– Kai išsimiegosiu.
– Tai paskambink, gerai?
– Gerai.
Vaitkus padėjo ragelį. Atsistojo, surinko abu batus ir išnešė į prieškambarį, o tam, kuris gulėjo pakrypęs kaip laivas, kažkodėl pasižiūrėjo į padą. Dar užsivirino arbatos, sugraužė keletą sausainių ir atsigulė. Miegas atėjo beveik tuoj pat: vakarykščių, užvakarykščių vaizdų pavidalu, šmėkščiojusiais peizažais, matytais važiuojant Žemaitijon paskui seną autobusą, kuriame, įspraustas tarp dviejų sėdynių eilių, viduryje stovėjo tėvo karstas. Vaitkus važiavo savo mašina, nes neturėjo kitos išeities – juk negalėjo tuo pat metu būti ir autobuse, ir vairuoti savo mašinos. Vilniuje jiedu neturėjo jokių giminių, ir tėvas į savo paskutinę kelionę buvo vežamas vienas. O ten, nuvažiavus, Vaitkui būtinai reikėjo mašinos, nes pėsčias jis niekaip nesuspės sutvarkyti visų reikalų, kurie, žinojo, griūte užgrius jį vieną. Ir visą laiką jautėsi kaltas, kad ten, barškančiame autobuse, šokinėja ant grindų niekieno neprilaikomas karstas ir kelio dulkės gula ant juodai dažyto dangčio. Visą kelią jis, rodos, nieko daugiau ir nematė, tiktai kelio ženklus ir priešais važiuojančio autobuso užpakalį, o pasirodo – matė: štai dabar sapne iškilo pakelės vaizdai, peizažai, vienišos sodybos laukuose, ant kalvų būbaujančios karvės. Paskui sapnas peršoko ilgą tarpsnį, ir Vaitkus išvydo restorano kambarėlį, kuriame buvo valgomi laidotuvių pietūs, tartum matė ir save, santūriai, tačiau nuoširdžiai dėkojantį tai dešimčiai žmonių, atėjusių palydėti jo tėvo į paskutinę kelionę.
Jo mėlyna mašina stovėjo čia pat, gatvėje, matoma pro langą, o autobuso vairuotojas, nelaukdamas pietų, jau buvo išvažiavęs atgal. Jo toks darbas: kasdien tuo autobusu vežioja iš Vilniaus senukus į paskutinę kelionę: į Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją, į tolimiausių miestelių kapines ir kapinaites, kur po medžiais amžinai nurimsta jų sielos, tyliai kentėjusios pas vaikus, tarp miesto blokų ir mūrų. O kai jis, viską sutvarkęs, išėjo į gatve, pamatė prie savo mašinos anuos du senukus, besidalinančius per pusę perlaužtą cigaretę: ir tą, kuriam nuolat kretėjo galva, ir aną, su žalio alksnio ar juodalksnio lazdele rankose. „Kaip jie čia atsirado? – pagalvojo Vaitkus. – Kas jiems pranešė, kad šiandien į kapines atvežu tėvą?” Jie buvo tėvo kaimynai, jų akyse Vaitkus užaugo, tiktai tėvą, jau sergantį ir nepagalintį, jis pasiėmė pas save į Vilnių, o juodu, ko gero, dar tebekruta savo sodybėlėse. Laukdami, kol jis prieis, abu stovėjo greta beveik susiglaudę, burnų kampuose styrojo ilgi iš serbento išpjauti kandikliai. Vaitkus buvo bepraveriąs burną ir bepradedąs dėkoti, bet vienas iš jų pasakė:
– Tai mudu čia pasitarėm, pasitarėm ir sakom: reikia anam pasakyti. Kad nepasakysim, tai kaip ans sužinos?..
Vaitkus pakaitom žiūrėjo čia į vieno, čia į kito veidą nesuprasdamas.
– Va, Jūzupui tavo tėvas ir pasakė, – parodė pirštu į kaimyno pusę antrasis. – O Jūzups – man. Pasakyk, kaip tau pasakė.
– Taip ir pasakė, – ramiai dėstė Ilginis. (Tik dabar kaip šviste nušvito atmintyse abiejų pavardės: Ilginis ir Gontauskis!) – Bestovįs prie mėšlo vežimo su šake, aš einu pro šalį, o tavo tėvas ir sako: Ilgini, Ilgini, eik plaukis kojas, nevaikščiok toks, taisykis į balių. Tik Gontauskio karvę reikia pagirdyti. Viedras yr pakišts po krūmu.
– Tai ar buvo tas viedras po krūmu? – nei šį, nei tą paklausė Vaitkus.
– Buvo, buvo! – patvirtino Gontauskis. – Ir dabar tebėr!
– Auštant tas sapnas buvo. O kai jau suvisam išaušo, nuėjau ir pasakiau Gontauskiui. Ir ano karvę, eidamas pro šalį, pagirdžiau. Ir sakau: „Plaukis ir tu kojas, Gontauskėli. Šiandien senąjį Vaitkų atveža laidoti.”
– Bet iš kur žinojot, kad šiandien? – negalėjo atsistebėti Vaitkus.
– Kad ne šiandien – būtų ir pasakęs, kad ne šiandien. Mes visi trys buvom taip susitarę, kad vienas be kito nelaidosimos.
– Galėjo ir man pačiam pasakyti… – įsižeidęs pasakė Gontauskis. – O dabar – tau vienam!..
– Tu ir vėl kaip mažas vaikas!.. – sumojavo rankomis Ilginis. – Ir vėl!.. Koks reikalas abiem pasakoti? Vienam pasakei – ir užtenka. O kad tau būtų pasakęs – ar tu man nebūtum davęs žinoti?.. – jis pasukiojo galvą į šalis, lyg ieškodamas aplinkui ore dar kokio argumento: – Antra vėl… Atmink, koks nekalbus žmogus buvo!..
– Tas teisybė, – tartum sutiko Gontauskis. – Nekalbumo nekalbus, bet nedidelė štuka tebuvo ir pasakyti…
„Viešpatie! – beveik atsisėdo lovoje Vaitkus. – Nieko aš nemiegu, nieko aš nebuvau užmigęs, aš tik prisimenu, kaip viskas buvo!..”
Laikrodis rodė pusę aštuonių vakaro. Nejaugi iš tikrųjų reikės gerti vaistų, kad užmigtų? Burnoje buvo sausa, ir jis vėl nuėjo į virtuvę užsikaisti arbatos. Kol užvirė arbatinukas, jis sėdėjo prie lango ir žiūrėjo į kiemą. Stalo viduryje stovėjo tuščias baltas puodukas su raudonu apvadu, didelis toks puodukas, skirtas tikriausiai buljonui, o ne arbatai, tai buvo tėvo puodukas, kurį jis atsivežė dar iš ten, „iš namų”, kaip jis pats sakydavo. Vaitkus niekuomet jo neliesdavo, o dabar net krūptelėjo: juk jis šiandien iš jo jau gėrė! Taip, šiandien, prieš eidamas gulti!.. ir nepastebėjo, kad geria!.. Ir Vaitkus dabar aiškiai suprato, kas pasikeitė jo gyvenime.
Nuo pirmos gimimo akimirkos apie mus vaikšto mirtis. Tačiau glaudus kitų žmonių ratas – senelių, tėvų, vyresniųjų brolių ir seserų – savo pačių mirtimis gina mus nuo jos. Jie tarytum sako: „Pirma mus, mirtie, pirma mus, o tik vėliau, kai ateis eilė – patį jauniausiąjį iš mūsų.” Metams bėgant, artimųjų ratas mažėja, tirpsta jų gretos ir vis didesni tarpai tarp pačių gynėjų. O dabar tarp Vaitkaus ir mirties jau nebestovi niekas… Kažkodėl prisiminė, kaip tėvas, gyvendamas pas jį, visuomet pirmas eidavo atidaryti lauko durų. „Tu sėdėk, sakydavo, aš pats įleisiu.” Ir visuomet atsistodavo tarp jo ir laiškininko, tarp jo ir kaimynės, tarp jo ir apsirikusio žmogaus. Jis žinojo savo didžiąją pareigą ir iki galo ją atliko: sutiko, įsileido ir pats kartu išėjo. Grįžęs vakare iš darbo, Vaitkus rado jį virtuvėj ant grindų – išėjimas buvo staigus ir trumpas, nieko per daug neapsunkinantis: gyvenau, kol galėjau, bet atėjo laikas – ir išeinu, neužtrukdamas ilgiau nė dienelės.
„Viskas! – staiga nusprendė Vaitkus ir atsistojo nuo stalo. – Važiuoju!” Surinko Irenos telefono numerį, bet ragelyje niekas neatsiliepė. Atsitūpęs pasirausė naktinėje spintelėje prie tėvo lovos. Celofaniniame maiše buvo galybė visokiausių vaistų, prirašytų keliose poliklinikose. Vaitkus sąžiningai juos pirkdavo, o tėvas sąžiningai jų negerdavo. „Tik taškai pinigus, – sakydavo. – Parodyk man tuos vaistus, katrie nuo smerčio, tai aš juos ir gersiu, o kitų man nereik.”
Įsikišęs kišenėn kelis blokelius aspirino, Vaitkus nusileido žemyn į kiemą ir išvažiavo. Jis tikėjosi dar suspėti į parduotuvę ir nusipirkti kokio maisto.
Pavasarį, prasidėjus infliacijai, jis nepuolė į paniką, kaip daugelis. Visą gyvenimą dirbdamas už kuklų tarnautojo atlyginimą teįstengė sutaupyti tik šitam savo padėvėtam automobiliui. Galima sakyti, kad ir jo nebūtų nusipirkęs, jei ne tėvo pagalba. Tėvas turėjo pinigų, kuriuos gavo už melioracijos išdraskytą sodybą, jis pats ir pasiūlė: „Paimk, vaikeli, visus ir pirkis kaime trobelę. Matai, kad šita valdžia žmones paleis ubagais.” Vaitkui atrodė, kad tėvas turi slaptą svajonę, apie kurią tiktai niekam nesako: ištrūkti iš miesto, iš jo dulkių ir šiukšlių, ir paskutines vasaras praleisti kaime, kur kitaip teka saulė, kitaip pučia vėjas, kitaip šviečia dangus ir žvaigždės. Irena jam greitai surado pirkinį: Aukštaitijoje, valanda kelio nuo Vilniaus, prie nedidelio, bet gražaus ežero. Pasirodo, jos vyriausia teta gyveno kaimynystėje. Tiktai pats pirkimas buvo sudėtingas. Užtat kainavo nebrangiai, ir Vaitkus džiaugėsi, nes brangios jis ir nebūtų įpirkęs. Svarbiausia, kad ežeras švietė kone po langais, ir kiekvieną savaitgalį jis atvažiuos čia su tėvu, o pats visas aušras ir saulėlydžius sutiks prie vandens. Tačiau trobelėj tebegyveno Uršulėlė, kuprota senučiukė, kuri, kol gyva, nežadėjo niekur iš čia keltis. Pirmą kartą, kai jis atvažiavo su Irena, trobelė jam pasirodė nepaprastai jauki ir miela. Ji stovėjo gal už kelių šimtų metrų nuo Irenos tetos namo, ant mažos nuošliaunios kalvelės. Prie durų augo dvi liepos, kitoj pusėj – kelios obelys. Buvo pavasaris, obelys jau žydėjo, ir dėl to žydėjimo sodybėlė pasirodė Vaitkui keliskart gražesnė.
Uršulėlė buvo savotiška visos paežerės paslaptis. Kuprota iš prigimties, ji buvo paties likimo pasmerkta ilgai ir skaudžiai vienatvei, tačiau po trisdešimties pasigimdė vaiką, nors visi buvo įsitikinę, kad ištisus metus nei koks pažįstamas, nei nepažįstamas vyriškis nebuvo į jos namus užsukęs. Žiemą megzdavo puikiausius megztinius ir parduodavo užsukantiems čigonams, o šie veždavo ar ne į patį Archangelską. Vasarą su paprastu virtuviniu peiliu paežerėj pjaudavo šieną savo keršai ožkai.
Jos vaikas augo mitrus ir sveikas, baigė aštuonmetę anapus ežero, o paskui mieste dar kažkokią mokyklą, kur veltui davė ir drabužį, ir valgį. Tada užsiverbavo į Sibirą, ir nuo to laiko jo niekas daugiau nei bematė, nei begirdėjo.
Uršulėlė visuomet miegodavo virtuvėje ant plataus medinio suolo galva į duris, kad net audrotą naktį galėtų išgirsti, jeigu kas pasibelstų iš lauko. Kitame kambarėlyje, už virtuvės, stovėjo balčiausiai paklota lova; kartą per mėnesį ji skalbdavo ežere patalynę, nutaikiusi pačią giedriausią dieną, ir ant virvės po liepomis akinamai baltuodavo viena paklodė ir patalų užvalkalas. Kartais, kol buvo jaunesnė, kaimynės ją kviesdavo pagelbėti darbuose. Išeidama visuomet pamaudavo raštelį ant vinies, įkaltos lauko durų viduryje. Tai viniai net galvutę buvo nubrūžinusi, kad nesusiplėšytų raidės: „Raviu daržą pas Grigienę” ar „Kasu bulves pas Jatkonį”.
Apie tai Vaitkus sužinojo iš Irenos, o ši – iš savo tetos. Tačiau tas Sibire prapuolęs Uršulėlės sūnus buvo svarbiausia kliūtis, dėl kurios kilo visokiausių keblumų perkant trobą. Būtinai reikėjo jo sutikimo, tačiau kur jį surasi, jeigu per šitiek metų jis nė karto nebuvo nei parvažiavęs, nei atsiuntęs laiško motinai.
– Aš nepirksiu… – purtė galvą Vaitkus. – Įsivaizduok, jis sugrįš, o jo namas parduotas?
– Pirk, jeigu sakau, – spyrėsi Irena. – Niekada jis nebegrįš, iš niekur jis nebepasirodys. Jis užmušė žmogų, papuolė į kalėjimą, o ten kiti kaliniai jį patį papjovė.
– Tai kodėl motina to nežino?
– Kas jai kaime pasakys? O jeigu ir pasakė – vis tiek nepatikėjo.
– Išeina kažkaip nesąžiningai…
– Kodėl nesąžiningai? Pinigus juk tu užmoki sąžiningai? Ir niekas tavęs netraukia už liežuvio pasakoti jai apie sūnų.
– Aš nežinau… – vis dar abejojo Vaitkus. – Man su tėvu reikia pasikalbėti.
– Ar tėvas perka, ar tu?
– Bet pinigai tai tėvo…
O namas bus tavo! Juk tėvas žino, kad Uršulėlė gali jame gyventi iki gyvos galvos? Žino svarbiausią sąlygą, ar ne?
– Žino.
– Tai ir viskas. Pirk!
Ir Vaitkus nupirko.
Šį vakarą, vairuodamas mašiną Aukštaitijos pusėn, jis pirmą kartą pagalvojo, kad nusipirko namą su Uršulėlės mirtimi. Sakyk kaip nori, bet taip yra. Saugok Dieve, jis nelaukė jos mirties, nei jis, nei jo tėvas – Uršulėlė jiems netrukdė. Ir kaip galėjo trukdyti, jei tėvas ten buvo nuvažiavęs tik vieną kartą, o pats Vaitkus – du. Bet taip yra, nieko nepadarysi. Taip yra. Vaitkui pasirodė keista, kad tada, kai Uršulėlė buvo gyva, jis apie tai nepagalvojo, o dabar, kai jos nebėra, pati mintis apie nusipirktą kito mirtį šalčiu nukrečia pečius.
Tėvas jau buvo po infarkto, tačiau Vaitkus labai norėjo parodyti savo pirkinį. Slapčia tikėjosi, kad tėvas pritars ir apsidžiaugs. Tėvas gerai išmanė apie namus. Gegužės pabaigoj jiedu išvažiavo. Bagažinėj Vaitkus vežėsi dvi sudedamąsias lovas, du čiužinius, dvi pagalves ir meškerę. Jeigu tėvui patiks, jiedu ten pasiliks nakvoti, jiedu ten galės praleisti šeštadienį ir sekmadienį, jiedu ten galės atvažiuoti kiekvieną savaitgalį. Tėvui reikia gryno oro. Jis kaimo žmogus, argi Vaitkus nemato, kaip jis, uždarytas blokiniame name, sulig kiekviena diena silpsta ir nyksta?
– Matysi, ten tau patiks, – vis tvirtino važiuodamas Vaitkus.
– Gal… – tarstelėjo tėvas, visą laiką žiūrėdamas pro mašinos langą, už kurio žaliavo pavasaris ir nepažįstami žmonės arė žemę, sėjo javus, sodino bulves, vaikščiojo vienmarškiniai apie savo sodybas ir gyvulius. Su tėvu buvo galima labai ilgai tylėti, taip ilgai, kol pačiam nuo tylėjimo pasidarydavo gera.
Iš lauko Uršulėlės troba atrodė visai nedidelė, tačiau viduje buvo pakankamai erdvi, gal todėl, kad nebuvo užgriozta visokiausiais baldais ir rakandais, o stovėjo tik tai, kas būtina. Per vidurį turėjo dvejas gonkas, gerąsias ir prastąsias, kurias skersai namo jungė toks kaip ir koridorius. Dešinėje pusėje – durys į nemažą virtuvę, už jos – į dar vieną, galinį, kambarį su dviem langais, po kuriais ir stovėjo ta baltai paklota lova. Tiesą sakant, Uršulėlė gyveno beveik vien virtuvėj, į tą kambarį gal kartą per dieną teužeidama. Po vieninteliu virtuvės langu stovėjo stalas, prie durų – suolelis su kibiru, ant sienos kabėjo dvi lentynos, užtrauktos raudonai taškuotom užuolaidėlėm, ant mūriuko juodavo pora nedidelių katiliukų. Remdamasis vienu galu į mūriuką, o šonu – į kitą sieną, dar stovėjo ilgas suolas kokių trijų lentų platumo, nuzulintas iki spindėjimo, ir tos trys lentos, niekuo neužklotos, buvo jos lova. Ir viskas. Daugiau daiktų jai nereikėjo. O visoj kairiojoj namo pusėj tebuvo vienas, bet gana didelis ir tuščias kambarys. Sienose švietė keturi langai. Po tais langais stovėjo ilgas medinis stalas, aplinkui – dar ilgesni platūs suolai.
– Protingai pastatyta, – pasakė tėvas, stovėdamas to tuščio kambario viduryje. – Toks kambarys – laidotuvėms. Nereikia sukti galvos, kur pastatyti grabą, kur susodinti giedorius.
– Kodėl – laidotuvėms? – nustebo Vaitkus. – Ir krikštynoms, ir vestuvėms, ir šiaip, kai giminės suvažiuoja…
– Nėr čia buvę nė kokių vestuvių, nė kokių krikštynų, – tėvas prisėdo ant suolo galo, pasidairė palubiais, perbėgo žvilgsniu tuščias sienas, grindis, langus. – Ir nė kokių giminių.
– Tai gerai! Mudu pirmieji ir būsim šio kambario gyventojai! – nudžiugo Vaitkus. – Žiūrėk, ežeras čia pat, viskas!..
Jis jau buvo ištiesęs pasieny vieną lovelę, dabar dairėsi, kur patogiau pastatyti kitą. Žiūrėjo pro langą į ežerą, džiaugdamasis sidabriniu jo švytėjimu, nendrynų spalva, medžių žalumu aname krante. Kiek į šoną, lango krašte, tolokai geltonavo Irenos tetos namas. Vaitkui pasigirdo, kad tėvas kažką tyliai pasakė. Kai atsigrįžo – tėvo alkūnės buvo atremtos į kelius, jis sėdėjo nežiūrėdamas į tą gražų vaizdą, veidas buvo rimtas, liūdnas, o lūpos, jei ir pasakė ką, dabar jau nebekrutėjo.
– Tu ką nors sakei? – paklausė Vaitkus.
– Aš? Ne…
Tačiau Vaitkus buvo įsitikinęs, kad tėvas pasakė: „Aš čia negyvensiu.” Ar kažką panašiai. Jis tiesiog jautė, kad tuščio kambario erdvėje dar tebesklando tų jo pasakytų žodžių garsai tarytum kokie šešėliai. Kampe, savo lovos galvūgaly, Vaitkus pasistatė meškerę. Rytoj, vos tik išauš, jis eis meškerioti. O paskui, saulei patekėjus, tėvas ateis ant liepto praustis, jiedu ilgai ir negarsiai šnekėsis, kad nepabaidytų žuvų. Tėvui ežeras patiks. Vaitkus išėmė iš krepšio rankšluostį, dabar dairėsi pasieniais, ieškodamas akimis vinies, bet nepamatė. Sienose nebuvo net vinies pėdsako. Rankšluostį numetė skersai stalo.
– Kodėl tu nieko nesakai apie mano pirkinį?
– Geras namas, – tėvas linktelėjo galva. – Rąstai dar geri, nepapuvę, ilgai laikys. Kad ant kalvelės, tai ir ežero drėgmė nesiekia. Su laiku tiktai brangs ir brangs. O pinigai vis pigyn.
Vaitkus laukė iš jo kitokių žodžių. „Nors tiek, – pagalvojo. – Nors nesupeikė. Nors nesako, kad pinigus išmetėm kaip į balą.” Apsimesdamas linksmu, jis atsigrįžo į tėvą:
– Na, pasirink, katroje norėsi gulėti!
Tėvas papurtė galvą:
– Važiuosiu namo.
Paskui pasitaisė:
– Parvežk mane.
– Kodėl?
– Man čia kažko negerai.
Vaitkus išsigando:
– Duria?.. Skauda?.. Po mentikauliu skauda?.. Validolio turi kišenėj?
– Turiu.
Vaitkus negalėjo rizikuoti ir pasilikti čia nakčiai. Reikėjo grįžti į miestą, kur po ranka daktarai, greitoji ir vaistai. Ir jiedu išvažiavo. Uršulėlei, stovinčiai kieme tarp dviejų baltų ožiukų, pasakė, kad tėvui duria širdį, gal atvažiuos kitą šeštadienį. Ji palingavo galvą, prieš tai tiriamai pasižiūrėjusi tėvui į akis:
– Su silpna širdžia čia negera vieta…
– Kodėl? – susirūpino Vaitkus.
– Mėnulis ant dangaus dabar negeras, ir ežeras piktas. Taikykit, kad mėnulis bus jaunas. Pilnaty čia su silpna širdžia negerai.
Važiuodamas atgal, akies kraštu Vaitkus vis dirsčiojo į tėvą. Atrodo, priepuolio nebus. Labai gražus pavakarys, nuostabūs šešėliai krenta ant Aukštaitijos kalvelių. Vaitkus pagalvojo, kad turi mašiną, turi namą prie ežero, tiek metų apie tai svajojo, o širdy nejaučia nei kokio pasitenkinimo, nei pasididžiavimo. „Reikia man ten pagyventi kokį mėnesį, kol apsiprasiu, kol pasijusiu šeimininkas. Dabar tik užvažiavom tarytum vandens atsigerti.” Tėvas sėdėjo šalia, užmerkęs akis. Jo nebedomino pralekiantys vaizdai. Tiesą sakant, jau artėjo Vilnius, pasimatė toli televizijos bokštas.
– Tu ten nepagyvensi, – pasakė tėvas.
– Kodėl nepagyvensiu?
– Todėl, kad ne. Jeigu nori, reikia tą namą nugriaut ir statyt naują. Gal tuomet. Bet kažin. Ir žemė po namu visa prisigėrus.
– Ko prisigėrus, ko?
– To. Tos moters… nebent visą tą kalvą po namu su buldozeriu nustumtum, ir tada statyt. Bet kiek tas atsieis!..
Tėvas vis dar sėdėjo neatsimerkdamas, tačiau įtemptai raukė antakius, lyg iš tikrųjų mintyse būtų skaičiavęs tokios statybos išlaidas.
– Ne, – papurtė galvą. – Labai giliai prisigėrus, iki pat pamatų.
– Bet ko? Ko?
– Kad pats nesupranti, kas tau paaiškins? Tos kuprotos motriškos. Tos kuprės.
– Bet juk pats sakei: gerai nupirkai, rąstai sveikiausi!..
– Rąstai – dar ne namas. Toj vietoj labai stipriai užgyventa.
– Ką tai reiškia – užgyventa?
O tą: ten gimei, ten mirei, ten vaikus užauginai, ten tavo ir užgyventa. Svetimam ten nėra vietos.
– Tai svetimas niekada ten nebegalės gyventi?
Tėvas nieko neatsakė.
– Vadinas, aš labai blogai nupirkau? Išmečiau tavo pinigus kaip į balą?
– Gerai nupirkai, aš nesakau. Po kelių metų, kai ta kuprė numirs, parduosi – dvigubai, trigubai gausi. O kad pats norėjai ten gyventi, reikėjo man parodyt, kol dar nebuvai nupirkęs. Dabar jau ką… nesikrimsk, vaikeli. Parduosi. Gan gerai parduosi.
– Nieko aš neparduosiu!.. – plykstelėjo Vaitkus. – Tokią vietą!..
Tėvas tik atsiduso. Ir niekada ten nebenuvažiavo.
Saulė jau buvo arti laidos, kai Vaitkus suko iš vieškelio į šoninį keliuką. Dabar jis važiavo tiesiai į vakarus, į patį saulėlydį. Pagalvojo, ar nevertėtų pirma užvažiuoti pas Irenos tetą ir atiduoti jai tą aspiriną, bet nusprendė, kad nuveš rytoj. Jam norėjosi greičiau apžiūrėti savo sodybą. „Dabar jau tikrai savo”, – pagalvojo pastatęs automobilį po liepa prie pat gonkų. Eidamas pasidairė aplink: ar nesimato kur nors keršosios ožkos ir dviejų baltų ožiukų, tačiau kur tau matysis. Juos kažkas išsivedė, o gal paprasčiausiai papjovė laidotuvėms ir suvalgė. „Nesąmonė! – atmetė šią mintį. – Kas valgys per laidotuves ožiuko mėsą?..” Jam atrodė, jog tai neįmanoma, tačiau niekaip negalėjo paaiškinti sau tokio įsitikinimo.
Gonkose buvo švaru ir tuščia. Grindys, rodos, neseniai išplautos. Vaitkus prisiminė, kad čia mėtėsi guminiai batai, kaliošai, stovėjo sulankstytas kibiras, ant sienos kabėjo senas vatinis ir senas lietpaltis. Dabar tuščia. Dabar labai tuščia ir švaru. Atidarė duris į virtuvę. Ten taip pat buvo tuščia: ant stalo, ant mūriuko ir abiejose lentynose. Nebuvo jokio indo, katilo, kibiro, net puodelio atsigerti. Langas seniai švietė be užuolaidų, o juk anksčiau jos buvo, nors Vaitkus negalėjo prisiminti, kokios spalvos. Jis dabar tiktai dairėsi, ne tiek stebėdamasis, kiek fiksuodamas matomus dalykus: aha, nebėr net suoliuko prie durų, kur stovėjo kibiras su vandeniu, nebekybo palubėj šiaudinis paukštis, tik plika elektros lemputė ant pajuodusio laido kaip kokia stiklinė akis žiūti į tuščią erdvę ir į jį patį, besisukiojantį aslos viduryje; atidarytos krosnies durelės, o pelenai išsemti ir išnešti. „Kas tai padarė? – pagalvojo Vaitkus. – Irenos teta? Kaimynai?.. O gal…” – Jis net nusišypsojo savo minčiai, vydamas ją šalin: aišku, pati Uršulėlė to nepadarė. Juk ji nenusižudė, ji taip mirė. Geri žmonės visa tai padarė, ir labai gerai padarė, nepaliko jokių senų daiktų, jokių rakandų, jokių čia gyvenusios kuprotos moters prisiminimų. Bet liko kvapas. Tas kvapas, kurį jis pirmąsyk užuodė, vos peržengęs slenkstį. Jeigu nebeliko jokių daiktų – iš kur tas kvapas? Iš sienų? Iš lubų? Grindų? „Išdažysiu sienas, – nusprendė Vaitkus. – Iš pradžių pasmirdės aliejiniais dažais, o paskui bus gerai.” Jis negalėjo sakyti, kad tas kvapas buvo labai stiprus ar nemalonus, tačiau jis buvo, jis jutosi, uodėsi, nuolat primindamas, kad Vaitkus čia yra tarytum koks pašalinis. „Nieko, – vėl nuramino save Vaitkus, – dar atsivesiu dezodoranto ir išpurkšiu!”
Dabar jis atidarė duris į tą kambarį, kuriame po langu stovėdavo baltai paklotoji lova. Jam atrodė, kad ko ko, o jau tos lovos, tos akinančio baltumo patalynės jis tikrai ten neišvys. Bet išvydo. Jos niekas nebuvo palietęs. Visi kiti daiktai iš kambario buvo dingę – nuo grindų, nuo sienų, nuo palangių, tik ta balta lova stovėjo kaip stovėjusi. Vaitkus gūžtelėjo pečiais, atsitraukė atbulas ir uždarė duris. Nesąmonė kažkokia! Nejaugi ir lovą, ir patalynę kuprotoji šeimininkė paliko jam? Kam jam reikia? Kur jis ją dės? Ne, rytoj rytą jis viską išsiaiškins su Irenos teta. Ji tikriausiai viską žino. Ir jis atidarė duris į „savo” kambarį, kaip mintyse pats pavadino. Tą didįjį. Čia nieko nebuvo liesta. Abi sudedamosios lovelės stovėjo pasieniais, o rankšluostis, kurį jis buvo numetęs pavasarį skersai stalo, dabar buvo kiek papilkėjęs nuo dulkių, tačiau gulėjo ten, kur ir buvo numestas. Ir meškerė stovėjo kampe, jo vargšė meškerė, šįmet nė karto taip ir neišvyniota. Į langus be užuolaidų krito keli paskutiniai saulės spinduliai. Dangus plačiai ir gražiai raudonavo anapus ežero, o medžių viršūnės tame raudonume matėsi kaip anglimi nupaišytos. Valandėlę Vaitkus grožėjosi, paskui išėjo į kiemą atsinešti krepšio su maistu. Prie mašinos pastovėjo ir parūkė svarstydamas, kaip jis čia praleis savo pirmąją naktį. Paprastai. Turi nusipirkęs dešros, duonos ir mineralinio vandens. Paskui atsiguls didžiajame kambaryje į sudedamąją lovelę, susikiš rankas po galva ir gulės, galvodamas kas į galvą ateina – gal ką prisimindamas, gal apie ką pasvajodamas – ir klausysis tylos, kaimo tylos, kurios jis taip ilgėjosi gyvendamas miesto blokuose. Ateis tyla, ateis miegas, ateis gražus, malonus sapnas.
Vaitkus atsipjovė abišalę duonos, atsilaužė sprindį dešros, atsigulė į lovą ir ištiesė pavargusią nugarą. Kramtė gulėdamas, o priešais jį degė didžiausias, raudoniausias saulėlydis – toks didelis, jog tik maža dalis tetilpo lange. Vaitkus iš čia nematė nei ežero, nei pakrantės medžių, tik dangų, degantį krauju ir auksu, persiliejantį aguonų, vyšnių spalvom su purpuriniais ir net violetiniais ruožais. Tokio sodraus, tokio ryškaus dangaus seniai jau nebuvo matęs. Neatitraukdamas akių, Vaitkus stebėjo visas tas spalvas ir atspalvius, jų persiliejimus, jų sodrų ir gilų susimaišymą, žiūrėjo kaip į nuostabų, beveik genialų paveikslą kažkokioje parodoje, kur kitų paveikslų ir nėra, tik tas vienas: didžiulis, nutapytas pirmapradėm spalvom, pats švytintis ir aplinkui viską nušviečiantis. Paskui jam pasimatė, kad tame raudonai auksiniame liepsnojime blaškosi didelis juodas paukštis, kildamas ir krisdamas, puldamas į šonus ir vėl išskleisdamas sparnus, tačiau jie Vaitkui neatrodė kaip paukščio, nes nebuvo siauri ir smailūs, o platūs kaip šikšnosparnių ar kaip angelų arba demonų. „Kaip demonų, – pagalvojo Vaitkus. – Kaip demonų.” Staiga jis atsistojo ir priėjo prie lango. Jau eidamas artyn suprato, kad nėra danguje jokio paukščio. Tarp dviejų lango rėmų blaškėsi paprasčiausia peteliškė. Tik Vaitkus negalėjo suprasti, kaip ji čia atsirado. Lange nebuvo nei kokių didelių plyšių, nei orlaidės. Bet jei atsirado, tai kaip nors, vadinasi, atsirado. Įdomiausia, kad raudoname fone ji atrodė visiškai juoda. Kaip ir tie medžiai, kuriuos matė anapus ežero. Neatrodo, jog ten augtų miškai, – tai tik dideli pakrančių medžiai, gal kokie juodalksniai ar kas. Paskui Vaitkus atsiminė, jog peteliškės gyvena vos vieną dieną. „Tai jos paskutinis, priešmirtinis šokis ant raudono stiklo”, – liūdnai pagalvojo Vaitkus. Vėl atsigulė į lovą ir užsirūkė žiūrėdamas į nykstančias ir blėstančias spalvas. Peteliškės jau nebebuvo matyti. Tamsa pamažu plūdo į kambarį vis tirštėdama ir tirštėdama, ir jau greitai Vaitkus negalėjo įžiūrėti net savo ištiestos rankos. Kartu su tamsa atėjo ir gili tyla, ir nuo jos Vaitkui pradėjo lengvai ūžti ausyse. Jis bandė patogiau įsitaisyti lovelėje, bet miegas nėjo artyn, ir Vaitkus kaskart vis labiau ėmė jausti toje tamsoje stovinčias sienas ir lubas, ir grindis, ir net ilgąjį stalą su suolais, – tie dideli daiktai nematomi glūdėjo visai čia pat, palengva spausdamiesi jo link, glausdamiesi arčiau viens kito, norėdami Vaitkų išstumti, išmesti, išspjauti iš čia, nes jis jiems trukdė būti vieniems, kaip buvo įpratę. Spausdami erdvę, kurioje išsitiesęs gulėjo Vaitkus, jie kartu tartum spaudė ir tirštino tylą, kuri vis giliau lindo į ausis, sunkėjo galvoje, virsdama neaiškiais garsais, sąmonei kol kas nesuvokiamais ir neįvardijamais. Ir tada Vaitkui pasirodė, jog jis išgirdo labai tylų ir dainuojantį moters balsą. Žodžių jis dar negalėjo išskirti, tačiau atmintis jau blaškėsi ties riba, už kurios jis įstengs atpažinti melodiją. Tik nebuvo aišku, iš kur visa tai sklinda: iš šio kambario, iš gretimo, iš lauko; iš kur atsiranda – iš tamsos ar iš tylos? Vaitkus įtempė klausą kiek begalėdamas, net galvą kilstelėjo nuo pagalvės, kad galėtų klausytis abiem ausim. Dabar įis tarėsi išskiriąs kelis skiemenis, išdainuojamus garsiau ir aukštesniu balsu:
…nai…ėlio…nai…
Tačiau nebuvo tvirtai įsitikinęs, ar balsas aidi giliai atmintyje, buvusiame ir tolimame laike, ar viskas vyksta čia ir dabar. Jis atsivertė aukštielninkas ir abiem delnais užsispaudė ausis. Jose pradėjo ūžti, o balsas nutilo. Vadinasi, jis iš tikrųjų girdi, iš tikrųjų išskiria tuos padrikus skiemenis, bet negali jų suvesti į eilę, kad išryškėtų prasmė. „Jeigu aš pabandysiu niūniuoti kartu su ja, – pagalvojo Vaitkus, – aš nebegirdėsiu, ar ta moteris bedainuoja. Reikia, kad mano balsas skambėtų tiktai galvoje, neišeidamas iš manęs į orą.” Ir jis pabandė taip padaryti. Dabar jis dainavo vien savo galvoje: ir pats dainavo, ir kartu girdėjo moters balsą. Keistas tai buvo dalykas, nes Vaitkus savo paties balsą tarytum girdėjo atmintyje, o tos moters – iš tikrųjų. Melodija buvo labai lėta, labai liūdna, jos nebuvo įmanoma paskubinti. Balsas tamsoje Vaitkaus dabar jau nebaugino, tik buvo neįprastas ir nesuprantamas. „Viešpatie! – atsikvošėjo Vaitkus, – juk aš krutinu lūpas, aš sakau žodžius!..” Jis žinojo tuos žodžius, žinojo!
Bereik, motinėle, mane auginai,
Bereik mažulėlio nenuskandinai…
Ir Vaitkus pabandė pašnabždomis juos išdainuoti. Taip tyliai, kaip tiktai galėjo. Anas balsas tuojau dingo. Vaitkus pamažu, stengdamasis nesutraškėti, atsisėdo lovoje. Įsiklausė. Nieko. Nebėra nieko. „Idiotas! – jis norėjo stuktelti kumščiu sau į kaktą. – Aš jį nubaidžiau!..” Vėl labai palengva išsitiesė aukštielninkas. Užsimerkė, kad anajam balsui būtų drąsiau. Ne, nebėra. Tylu. Ausyse pradėjo spengti. Besiklausydamas to lengvo spengesio, Vaitkus lyg prisnūdo. Jam atrodė, jog kažkas užklojo veidą lengva marlės skiaute. Jausdamas tą lengvumą, tą prisilytėjimą, jis kurį laiką snūduriavo. Giliau įmigti negalėjo, nes visą laiką ten – giliai galvoje, pačiame jos viduryje – tarytum ko laukė. Paskui pajuto, kad ta marlė pradeda jam kažkaip trukdyti, nubraukė ją nuo akių delnu. Iš pradžių nesusigaudė, ką jis dabar girdi. Tai buvo balsai, tai buvo daug balsų, kurie šnibždėjo vienu metu vieną ir tą patį: mums mūsų kaltes – nevesk mus – amen – kasdienės mūsų – šventas vardas – ant žemės – kaltininkams – karalystė – kaip ir mes – bet gelbėk mus – teesie – gelbėk… Visi tie balsai tartum meldėsi, tačiau pradėję buvo ne vienu metu ir ne vienoje vietoje, o visur tamsoje: prie lango, už stalo, vidury kambario, prie pat lovos, kurioje Vaitkus gulėjo aukštielninkas, stipriai užmerkęs akis. Jis bijojo pakrutėti, kad vėl jų nenubaidytų, ir dabar jie gana gerai girdėjosi. Tačiau ir dabar tai tebuvo tiktai vienos moters šnibždėjimai. Ar tos pačios, kuri pirmiau taip liūdnai ir taip tyliai dainavo? Vaitkui net pasirodė, kad kambario tamsoje pastatyta koks dešimt magnetofonų ir jie visi suka tą pačią juostelę, tiktai vis iš kitos vietos. Kitaip jis nemokėjo sau to paaiškinti. Jis pasijuto gana nejaukiai, nors ir nejautė jokios baimės. Tiesiog ši tamsa pasidarė labai ankšta nuo tų šnibždėjimų, lyg jis būtų buvęs paguldytas į kokią dėžę ir kietos šonų lentos jau būtų pradėjusios spausti jį iš visų pusių. Jis atsisėdo lovoje. Šnibždėjimai staiga nutilo. Dabar Vaitkus galvojo, ar jis žino, kurioje sienos vietoje yra elektros jungiklis. Neatsiminė. Nepasižiūrėjo iš vakaro, nes tada dar nebuvo tamsu, dar viską tebebuvo apšvietęs tas didžiulis saulėlydis. Jis tik sugraibė ant grindų žiebtuvėlį ir palengva nuslinko prie durų. Uždegęs apšvietė abi durų staktas ir sieną palei jas. Šiame kambary apskritai nebuvo jungiklio, gal net elektra nebuvo įvesta. Tada apgraibom nuslinko į virtuvę, užsidegė šviesą. Plika elektros lemputė skaudžiai dūrė į akis. Vaitkus prisėdo ant įmūryto plačiojo suolo. Pečiuko anga juodavo atdara. Vaitkus toli ištiesė ranką ir uždarė ketaus dureles. Tai oro trauka jam šitaip tyliai dainavo per naktį. „Kurgi ne! – suniekino tuoj pat savo mintį. – Ir „Tėve mūsų” dešimčia balsų kalbėjo?..” Išėjo į lauką prie mašinos. Jau buvo žymu, kad aušta. Nejaugi taip greitai pralėkė naktis? Nejaugi jis nė vienos valandėlės negavo užmigti? Atsidarė dureles, įsisėdo į vidų, ketino rūkyti, bet nusprendė, jog vėliau, vėliau, o dabar pasidėjo alkūnes ant vairo, ant jų – galvą ir tuoj pat užmigo.
Kai jis pabudo, buvo jau didelė diena. Jam maudė nugarą ir skaudėjo galvą. Prie šulinio rado pririštą kibirą. Prisisėmę pilną, pasistatė ant rentinio krašto. Vanduo nebuvo labai skanus, tik labai šaltas. Viena ranka lenkdamas kibirą žemyn, kita mozojosi veidą, vilgė akis ir kaktą. Nenusišluostęs grįžo atgal, pavaikščiojo aplink mašiną, bet į kambarį nėjo, nors rankšluostis gulėjo ten, skersai ilgojo stalo. Negalėjo prisiversti įeiti, pats nežinojo – kodėl. Net dabar, jau seniai išaušus rytui, jam neatrodė, kad tai, ką jis šiąnakt girdėjo ir jautė, – visi tie balsai ir šnibždėjimai, – buvo tik pavargusio žmogaus sapnas. Jis buvo tikras, kad nė vienos valandėlės nemiegojo ir nieko nesapnavo. Atsistojęs prie namo kampo, pasižiūrėjo į ežerą. Vanduo ramiai sau tyvuliavo, gražiai atšviesdamas didžiuosius ano kranto juodalksnius, nurimęs po vakarykščio saulėlydžio. Ir debesys šiandien buvo kitokie: balti, stori ir labai purūs – rodos, galėtum vartytis juose ir nenukristum į žemę. Viskas šį rytą atrodė kitaip, tik ne taip, kaip Vaitkus buvo girdėjęs ir jautęs. Nuo Irenos tetos namų taku prie vandens krypuliavo baltų žąsų virtinė, iš kiemo išvažiavo nedidelis raudonas traktorius ir parpdamas kilo keliuku į kalnelį. Vaitkus grįžo į mašiną, išsiėmė iš lentynėlės aspiriną, norėjo pats praryti vieną, bet pagalvojo, kad negražu paduoti žmogui praimtą, todėl numetė vaistus ant sėdynės ir užvedė variklį.
Irenos teta išėjo iš trobos Vaitkui dar nespėjus atidaryti mašinos durelių. Tai buvo aukšta padžiūvusi moteris. Vaitkus kiekvieną kartą nusistebėdavo jos akių spalva: tokio žydrumo akis Dievas įdeda gal tik vienam iš tūkstančio. Į senatvę jos jau buvo kiek pablukusios, tačiau kaip gražiai turėjo šviesti jaunystėje! O Irenos akys buvo tik pilkšvai žalios.
Vaitkus išsirangė iš mašinos ir pasilabino, atkištoje rankoje laikydamas tuos vaistus. Dabar nebesijautė taip nepatogiai, kaip patį pirmąjį kartą, kai Irena jį pristatė kaip savo mokslo draugą. Koks ten mokslo draugas, kuriam jau per keturiasdešimt ir kurį vos ne visą vasarą reikia maitinti ir nakvydinti savo tetos sodyboj? Jis buvo tikras, jog teta iš pirmo žvilgsnio perprato jų santykius: ir kad gyvena kaip vyras ir žmona, tiktai skirtinguose miesto galuose, ir kad važinėja pas vienas kitą po kelis kartus per savaitę, ir kad šitaip ir nugyvens kaip ne žmonės, niekuomet nebegalėdami savo santykių nei iki galo išsiaiškinti, nei vienu kartu nukirsti.
– Mačiau, kaip vakar vakare atvažiavot. Ar gerai miegojot naujoj vietoj? – paklausė ji, eidama artyn, ir Vaitkus pajuto, tartum du žydri plonyčiai siūlai įsitempė ore tarp jos vyzdžių ir jo veido.
Jis buvo besakąs „gerai”, bet nepasakė, nes jam pasirodė, kad ta žila moteris ir taip viską žino. Ir čia pat, stovėdamas šalia mašinos, papasakojo apie tuos balsus ir šnibždėjimus.
– Bet gal man taip tik pasirodė, – su maža viltimi pridėjo Vaitkus. – Labai toli važiavau, pats vakar savo tėvą palaidojau…
– Vai!.. – išsigando moteris. – Dar vieną mirtį atsivežei!..
Vaitkus tylėjo. Ką jis galėjo pasakyti? Atsivežė, žinoma. Kur galėjo palikti? Ir kas žino, kiek ilgai ta mirtis dabar su juo visur važinės ir vaikščios.
– Sėskimės, nestovėkim, – pasiūlė moteris, ir Vaitkus pagalvojo, jog vesis jį į vidų, bet ji pasivėdėjo čia pat į šoną, kur po medžiu stovėjo sukaltas stalas ir į žemę buvo įkastos kaladės. Ant vienos Vaitkus atsisėdo, laukė, ką ji pasakys, nes pats nežinojo, ką daugiau galėtų sakyti. Gal papasakoti, kaip tėvas per sapną pasikvietė kaimynus į laidotuves? Ne, šito nereikia. Šito tai jau ne. Moteris irgi sėdėjo tylėdama, tiktai pasisukusi ton pusėn, kur buvo Vaitkaus sodyba, nors iš tos vietos jos ir nesimatė.
– Tai ji už savo vaiką dainavo. O maldos, matai, nebuvo išklausytos, nebuvo, sugrįžo viskas atgal…
– O kaip ji mirė? – paklausė Vaitkus.
– Paprastai mirė. Sekmadienį buvo bažnyčioj, grįždama pas mane dar buvo užėjusi. Ji taip tiesiai nesakė, bet aš supratau. Jeigu kada mirčiau, sako, tegu tavo Bronius suneša viską į pakalnę ir sudegina, kam, sako, svetimam žmogui tas mano šlamštas? Tiktai kryželis ant palangės ir lova tegul palieka. Jeigu tas mano vaikas kada sugrįžtų, tegu neišvaro kaip šuns į lauką, tegu nors vieną naktį leidžia pernakvoti. O rytą, kai nuėjau su sūnu, jau gulėjo ant suolo atšalusi. Rankas ant krūtinės gatavai susidėjusi. O pinigai laidotuvėms padėti ant pečiuko.
–Tai ką man daryti?.. – visai nupuolusiu balsu paklausė Vaitkus.
Ji atsistojo nuo kaladės:
– Pasėdėkit čia. Aš tiktai skarelę persirišiu. Negražu su ta pačia, kur į tvartą vaikštau.
Ir Vaitkus nusiminęs liko sėdėti. Po valandėlės ji vėl pasirodė kieme, bet jau su kita skarele, pasirišusi gražią prijuostę, o rankose laikė jurginų puokštę. Vaitkus buvo ir užmiršęs, kad dabar, vasarai einant į pabaigą, visoj Lietuvoj žydi jurginai, tos gražios senų moterų gėlės.
– Dabar galiu važiuoti, – ji stovėjo prie durelių nemokėdama atsidaryti. Ir labai susikaupusi sėdėjo šalia, atsargiai laikydama jurginus rankose, ir nepratarė Vaitkui daugiau nė žodžio. Tik kai įvažiavo į kiemą, paprašė:
– Neikit su manim.
Vaitkus linktelėjo galva ir nėjo. Atsisėdo lauke ant suoliuko po virtuvės langu. Girdėjo, kaip ji pasibeldė į duris, kaip atidarė, kaip garsiai pasakė tarpdury:
– Tegu bus pagarbintas!..
Jis įtempė klausą tikėdamasis – gal išgirs atsakymą. Ir nebūtų per daug nustebęs, jei būtų išgirdęs.
– Uršule!.. Uršule!.. Va, žiūrėk, kokių gražių jurginų tau atnešiau!..
Girgžtelėjo veriamos durys į vieną kambarį, į kitą. Paskui ilgam viskas nutilo. Vaitkus sėdėjo, prisispaudęs nugara prie medinės sienos, net pakaušiu atsirėmęs į ją, ir jam rodėsi, kad jis girdi tylius dviejų moterų balsus, tiktai negali išskirti žodžių. Ir negali suprasti, kur jos kalbasi – virtuvėj, didžiajame kambaryje ar tame, kur stovi paklota lova. Paskui pajuto, kad nuo prakaito drėksta marškinių nugara, tartum ta siena, į kurią sėdėjo atsirėmęs, būtų įkaitusi. Atsistojo, ilgai vaikščiojo po kiemą, stengdamasis įsivaizduoti, kas ten dabar darosi namo viduje. Buvo nuėjęs net savo reikalu už tvartelio, o lomelėj pamatė ir laužo vietą, kur buvo sudeginti visi Uršulėlės daiktai ir rakandai. Bet nepriėjo arčiau, vėl vaikščiojo aplink šulinį, aplink savo mašiną, paskui atsistojo po liepa ir stovėjo šitaip, ramstydamasis čia vienu, čia kitu petim į kamieną. O Irenos teta vis neišėjo, ir Vaitkus jau pradėjo suvisam nebesuprasti, ką ten, tuščiame name, galima taip ilgai daryti. Pagaliau ji pasirodė, bet ne tarpduryje, o iš už namo kampo. Priėjo prie Vaitkaus, o rankose jau nebeturėjo jurginų.
– Radau gonkelėse besėdinčią… – pasakė Vaitkui žiūrėdama sau po kojų į žolę. Atrodė tarytum liūdna, tarytum išbalusi.
Nuėjo ir atsisėdo ant suoliuko po virtuvės langu, kur ir Vaitkus buvo sėdėjęs. Jis dabar nejaukiai mindžikavo priešais, nes suoliukas buvo trumpas, jam nepatogu buvo taip arti sėstis. Pasėdėjusi, pasėdėjusi pakilo:
– Taip pavargau, kad ir kojos nelaiko…
– Aš parvešiu, – pasišovė Vaitkus.
Toje vietoje, kur Vaitkui reikėjo sukti iš vieškelio į jos sodybą, ji paprašė sustoti. Vaitkus sustojo. Kas jai atėjo į galvą? Laukė, ką pasakys, žiūrėdamas virš vairo į apdulkėjusį mašinos kapotą. Visa mašina lengvai tirtėjo. Pajuto, kad įi lengvai palietė jam petį:
– Ji išeis.
– Kur išeis?
– Išeis. Pasakiau apie sūnų. Ėmiau ir pasakiau. Nebėr jai ko čia bebūti.
Ji norėjo atsidaryti dureles. Persilenkęs Vaitkus atidarė.
– Ačiū, labai ačiū, – mediniu balsu padėkojo Vaitkus.
Ji nuėjo savo keliuku neatsigręždama. Vaitkus apsisuko vieškelyje ir nuvažiavo atgal. Dabar jam nori nenori reikėjo įeiti į savo namą. Lyg laukdamas ko netikėto, jis apvaikščiojo visus kambarius, tačiau jokio pasikeitimo nepajuto. Gonkose, kurios ežero pusėj, raudonavo ant suolo jurginų puokštė. Jis grįžo į didįjį kambarį. Jam skaudėjo nugarą, jis jautėsi dar labiau pavargęs nei vakar. Norėjo išsitiesti savo sujauktoje lovelėje prie sienos, bet susilaikė. Kažkodėl prisiminė peteliškę, kuri vakar blaškėsi tarp lango rėmų. Tada, saulėlydžio šviesoje, ji atrodė juoda ir didžiulė. O anoji, kur atskridusi nutūpė ant tėvo rankų, buvo maža ir balta ir kartu su tėvu ramiai nugrimzdo į žemę.
Bet juodosios peteliškės tarp rėmų nebebuvo. Nei gyvos, nei mirusios. Vaitkus nenorėjo patikėti savo akimis. Nebuvo, ir tiek. Pirmiausia ji čia niekaip negalėjo įskristi. Tarp rėmų ir sienos nesimatė jokių plyšių, nebuvo ir orlaidės. Niekas lango neatidarė, niekas jos iš čia ir neišleido. Vaitkus apžiūrėjo ir antrą, ir trečią langą. Visur tas pat. Langų rėmai sandarūs, o plyšiai dar nuo žiemos užklijuoti popieriais. Tik ant kraštinio lango stovėjo tas pajuodęs medinis kryželis, kurį minėjo Irenos teta, ir šalia gulėjo stora maldaknygė, susukta į baltos medžiagos skiautę. Bet tai nebuvo maldaknygė, tai buvo jo paties pinigai, kuriuos jis sumokėjo už šį namą: keturi pundeliai po tūkstantį litų, apklijuoti raudonai dryžuotomis banko juostelėmis, nė vienas nepraimtas ir nepraplėštas. Visai sutrikęs, Vaitkus vartė juos rankose, čia padėdamas atgal ant palangės, čia vėl pasiimdamas. Ir labai norėjo atsigręžti atgal: ten, ant sudedamosios lovelės krašto, tikrai dabar sėdi liūdnas jo tėvas su balta peteliške ant lūpų.