Proza verstinė
Oskar Wöhrle. Baldamusas ir jo nuotykiai
2025 m. Nr. 1
Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė
Oskaras Wöhrle (1890–1946) autobiografiniame romane „Baldamusas ir jo nuotykiai“ pasakoja savo šeimos istoriją. Elzasas tuo metu priklausė Vokietijai, o kraštui grįžus į Prancūzijos sudėtį gyventojai buvo vadinami „švabais“. Oskaras gimė batsiuvio šeimoje ir buvo „nevaldomas vaikas“, nes, kaip pats sako, bandė apsiginti nuo „šeimyninės tradicijos“, t. y. rūpestingo tėvo lupimo. Tas pats švietimo metodas buvo taikomas ir mokykloje, tad būsimas talentingas rašytojas, leidėjas ir visuomenės veikėjas skubėjo palikti gimtuosius namus. Autorius nesmerkia artimųjų, vaikystę ir studijų bei kariuomenėje praleistus metus prisimena su šypsena. Kaskart, net užgriuvus didžiausiai nesėkmei, jis pakildavo, į gyvenimą žvelgė viltingai, su humoru. Tarnaudamas vokiečių kariuomenėje Lietuvoje (1915–1918), O. Wöhrle leido kariams skirtą žurnalą. Jo dėka į Vokietiją pateko „Lietuvos aido“ numeris su 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu.
Sausio 26 d. bus minimos rašytojo 135-osios gimimo metinės.
Romano fragmentas
Tenka pripažinti, mūsų šeimos pavardė Baldamus nelabai skambi, bet Grosshans, Wanzenknicker ar Affenschmalz skamba nė kiek ne geriau. Svarbiausia nekišti nosies į kitų reikalus, nedrumsti kitiems ramybės, būti drąsiam ir sąžiningam. Taip ir elgėsi Baldamusų vyrai, nors gana savotiškai. Mano senelis buvo užsispyręs kaip asilas ir netašytas lyg kuolas. Jis buvo karšto kraujo, jo mintys judėjo keistais, jam vienam suprantamais vingiais, jis, senas ir ištikimas Jano Huso – sudeginto dėl erezijų – sekėjas, tvirtai laikėsi savo nuomonės. Nors jo šeima į Švarcvaldo aukštumas atsikėlė per karinę operaciją prieš keletą amžių, seneliui buvo sunku suprasti vietos žmonių gyvenimą, jo siela lyg ugnies liepsna kaitino ir taip neramų gyvenimo chaosą. Jis nė už ką nebūtų rinkęsis plačių ir patogių bulvarų, kuriais vaikšto minia. Visais klausimais – ne tik su merginomis lovoje – jis turėjo nuomonę ir nesivaržydamas rėždavo, ką galvoja. Jo pažiūras lyg veidrodis atspindėjo veiksmai, jis nesirūpino, ką pamanys kiti, nemąstė apie savo veiksmų ar žodžių pasekmes, todėl jo mirtinai nekentė kaimo slunkių gauja. Klebonas sekmadieniais užlipęs į sakyklą išvadindavo mano protėvį demokratu ir suvedžiotoju. 1848 m. prasidėjus revoliucijai, raudonai beprotystei užvaldžius žmonių sielas ir fermentuotų vynuogių sultims išmušus butelių kamščius, senelis pirmasis nusikabino nuo vinies šautuvą ir nuo langinių staktų nuplėšęs šviną liejo šovinius.
Tada pasirodė ir kiti revoliucionieriai – išdygo staiga lyg grybai po šilto vasaros lietaus. Bet šie karingai nusiteikę ir kraujo ištroškę rėksniai nenusikabino nuo sienos šautuvų ir nenusilaužė nė mažiausio nago kraštelio plėšdami šviną nuo langų. Ne, jiems užteko plačiai pražiojus gerkles taškytis įtūžio keiksmais (tai skiriamasis mūsų kaimo žmonių bruožas). Įvirtę į užeigą jie trenkdavo kumščiu į stalą, o tirtėdamas iš baimės smuklininkas skubiai nešdavo iš po preso ištrauktų sulčių butelius, kad laisvės ištroškę veikėjai užsipiltų rykles. Numalšinę troškulį jie taip plyšaudavo, kad net virpėjo jų barzdų plaukeliai. Jie laidydavo gerkles iki pamėldavo veido oda – lyg savo buljone verdamo karpio – rėkaudavo iki užspringimo, kol užlūždavo balsas ir ištindavo gerklė, ir baubdavo Bazelio revoliucionierių vado Friedricho Hekerio partizanų priedainį „reakcionieriai lauk!“ Nors ir nusidainuodavo, šie laisvės gynėjai staugė garsiai. Bet laikui bėgant ir prūsams įgyjant vis daugiau galios, jiems pradėjus šautuvų buožėmis griauti ir žudyti, kai namų sienos buvo aptaškytos žmonių smegenimis, o jų kraujas pralietas ant barikadų, maištininkų posmeliai po truputį tilo. Ir galiausiai nutilo, kai vieną vakarą kareiviai iš Šiaurės po žiauraus mūšio atitempė sužeistą, antrankiais sukaustytą mano senelį. Jie matė, kaip upės tėkmė Reino link plukdo Hekerio partizanų kepures, tad kitą dieną, saulei pakilus virš Badeno krašto, ten nebebuvo nei barzdotų sukilėlių, nei tariamų maištautojų, nei drąsių franc-tireur1 karių – tik padorūs piliečiai, įsitraukę į kasdienius darbus ir rūpesčius, lyg jų nebūtų palietęs laisvės dvelksmas.
Tamsioje ir drėgnoje kalėjimo vienutėje slenkančios valandos seneliui atrodė lyg amžinybė. Jis girdėjo prie griovio tratančius šūvius ir puikiai suprato, kad netrukus žudikų gauja įdarys jį kulkomis, jis tikriausiai skaičiavo, kiek liko iki mirties. Bet staiga, valiai atgijus, jis sukilo. Vien mintis, kad gyvenimas bus numestas į dilgėles, jam suteikė neįtikėtinos drąsos, tad nelaukdamas karinio tribunolo nuosprendžio – tais laikais nebuvo delsiama – jis sutraukė grandines, peršoko kalėjimo sienas, plaukte kirto apsauginius griovius ir nėręs į mišką pasuko Šveicarijos link, bet ten nebuvo svetingai priimtas. Jis neturėjo pinigų – nemažas trūkumas laisvoje respublikoje – be to, kilo nemažai rūpesčių dėl gyvenamą vietą patvirtinančių dokumentų. Tad vieną gražią dieną, prisidengusi tuo, kad jis neturi jokių dokumentų, antspaudo ar parašo, policija paskubėjo įsodinti jį į vieną žaliųjų furgonų, kurie padėdavo atsikratyti nepageidaujamais asmenimis. Galingas vyriškis žalia žandaro uniforma atvežė jį iki Austrijos pasienio ir palydėjo tardamas: „Dink iš čia, bjaurus raudonasis Badeno bandite, Hekerio sėbre, nebedrįsk kelti kojos į šveicarų valdas! Jei savo nelaimei grįši, laisvoji Šveicarijos Konfederacija pasodins tave vien sausa duona ir vandeniu misti, ir taip padresuos, jog net nepajusi, kaip pasuksi atgal!“
Šveicarijos atsisveikinimo žinia buvo tokia griežta ir aiški, jog jis net nesvajojo to pakartoti. Po keleto dienų žygio atvykęs į gražų Tirolio slėnį, jis kreipėsi į vietos municipaliteto tarybos narį, kaulydamas paviržio kelionei. Šis atsiliepė iš po žilų ūsų: „Esat gerai sudėtas tvirtas žaliūkas. Austrijos valstybei reikia rankų kolonizuoti Valakiją, ar norite jungtis prie mūsų?“ Dar niekas taip greitai nebuvo apsisprendęs, kaip šis išbadėjęs žygeivis, kurio žarnos iš bado šoko valsą. Štai kaip mūsų bastūnas atsidūrė – dosnios Valstybės maitintojos lėšomis – Linco mieste. Ir su nežinančiais, kas yra baimė, kolonistais tęsė ne vieną savaitę trukusią kelionę nesvetingų Valakijos miškų link.
Po daugelio metų, kilus ūpui, senelis pasakodavo, koks sunkus vienišiaus gyvenimas svetimam krašte: spaudžiant viduržiemio speigui, miške teko kirsti aukštas lyg namas egles, kurios sudrebėjusios iki viršūnės it perkūno trenktos virsdavo žemėn, o nulūžusių šakų jūra pasklisdavo ant sniegu nuklotos žemės. Pasakojo, kaip vakarais grįždamas į namus ne kartą susidūrė su vilkais bei kitais išbadėjusiais ir riaumojančiais laukiniais žvėrimis, kaip drąsiai gindavosi nuo jų. Kaip atėjus pavasariui ir tirpstant sniegui šėlstančia upe plukdydavo sielius iki akimis neaprėpiamos jūros, vadinamos Juodąja, kuri tikrai nėra verta tokio vardo, nes yra mėlyna. Pasakojo, kaip rudenėjant, gamtai nusidažius rausvomis spalvomis ir nuplikus skroblams, likdavo namie ir sėdėdamas kampe prie kiaulės pūsle dengto lango siuvo batus.
Po dvejų sunkaus ir alinančio darbo metų jam pasisekė sąžiningai įsigyti žemės lopinėlį ir nedidelį ūkį. Kartą kilmingas vietos valakas – jo makaulė buvo užpilta stipraus slyvų šnapso, kuris kaip reikiant sutrikdė jo minčių vagą, – metė iššūkį Schuhni. Jis lažinosi iš nekilnojamojo turto, kad šis neįstengs per dvidešimt keturias valandas iš rusiškos odos pasiūti poros batų, kurie nepraleistų pelkių vandens. Kaip sakė senelis, dvidešimt keturios valandos pralėkė lyg rožinio karoliukai profesionalios maldininkės rankose (joms mokėjo už sukalbėtas maldas, tad „Tėve mūsų“ slydo neįtikėtinai greitai, lyg virti linų sėmenys žarnynu). Jis neturėjo laiko ir kvėptelti – buvo taip įsitraukęs į darbą, kad kone užmiršo kvėpuoti ir net negurkštelėjo alkoholio, neperkando duonos kriaukšlės ar lašinių gabalėlio.
Nors ir nusitašęs, junkeris nepametė galvos ir slapta pasuko savo laikrodžio rodyklę į priekį. Bet tai nedavė jokios naudos, nes dar gerokai iki nustatyto laiko liudininkams stebint auliniai buvo pasiūti ir pastatyti prie garbingo junkerio kojų. Nors šis niurnėjo, susierzinęs trypčiojo ir iki išsekimo lyg bebras tupinėjo dumble, nė vienas vandens lašas neprasiskverbė į batus, nes senelis pamušalui įdėjo kiaulės pūslę. Galiausiai, išsiblaivęs kilmingasis junkeris garsiai juokdamasis pripažino pralaimėjimą ir sušuko: „Švabe, visuomet taip darbuokis!“ Nuo tos dienos senelis ne tik turėjo namą ir lopinėlį žemės, bet naujuose namuose taisė, kalė naujus puspadžius ir prižiūrėjo junkerio apavą.
Namie būtina moteris, ir šiuo klausimu senelis žinojo, ką daryti. Tad netrukus namo durų staktą papuošė vestuvinis medelis, pagražintas kaspinais, rudais bei glajumi margintais sausainukais. Nepažinau savo tolimos močiutės, bet jos portretas – vilkinčios egzotiškos šalies įvairiaspalvį liaudišką kostiumą, griežtu veidu – kabėjo kambaryje virš riešutmedžio komodos. Ši tolima močiutė padovanojo pasauliui tris berniukus, gimdydama trečiąjį mirė. Nuo tos dienos senelis ėmė bodėtis bažnytkaimiu, kur prabėgo dvidešimt sunkaus darbo metų, jis jautėsi vienišas, gimtosios žemės ilgesys tik augo, nors dar taip neseniai, išgirdęs kalbant apie namų ilgesį, tik sarkastiškai šypteldavo. Jis siuntė vieną apeliaciją po kitos, laiškai vijo vienas kitą, namuose dažnai girdėjosi popieriaus čežėjimas. Pagaliau gavęs iš gimtosios šalies raštą, kur juodu ant balto, pilku smėliu nusausintomis raidėmis ant Zahringeno kunigaikščių liūtais papuošto popieriaus buvo užrašyta, kad kaltinimai dalyvavus 1848 m. revoliucijoje – dėl šito negalėjo grįžti į Badeno kraštą – panaikinti, jis nieko nelaukdamas pardavė įsigytą turtą Valakijoje. Tada susirinko mantą ir pasiėmęs tris berniukus pasuko link Vokietijos, išsiilgtų Binzacho slėnio ir miškų.
Senelio džiaugsmą grįžus netrukus apkartino realybė. Vėliau, užėjus „liesų karvių“2 ar nepritekliaus metui, kai neturėjo taukų dėti keptuvėn ir netilo piktų liežuvių skleidžiamos apkalbos, jis sakė, kad dažnai gailėjosi grįžęs – dažniau nei yra ant Švarcvaldo miško eglių spyglių – nes Binzacho gyventojai yra užkietėję šunsnukiai. Valakijoje jis buvo pats sau ponas, niekam nepavaldus ir nepriklausomas, nebent nuo oro. Ten valgė kiek norėjo, o baigiant pietus net tekdavo atlaisvinti diržo skylutę. O čia, apgailėtinoje, viską iššluojančio skersvėjo skylėje, jis buvo priverstas plušėti iki nukritimo, jo nugara visuomet tekėjo prakaitas. Jis vos įgalėjo nusipirkti truputėlį lydytų kiaulės taukų tepti ant duonos, nelikdavo nė skatiko tepalui nuo utėlių. Bet esu tikras, kad tardamas šiuos žodžius jis mirktelėdavo akimi naujajai močiutei, taip parodydamas, jog viskas ne taip jau blogai, kaip sako. Ir ši – vedė grįžęs į gimtąjį kraštą – negaišdama atsikirsdavo, jos liežuvis buvo taip pagaląstas, jog vargas išdrįsusiam rizikuoti! „Tai tikra dilgėlė, – sakydavo senelis, – ja galima pasitrinti tik pavasarį!“ Dėl savo nedėkingos figūros, daugybės navikų ant veido ir didžiulio gūžio ji buvo panaši į pernelyg ilgai po žeme užsilikusią apvytusią bulvę. Žvelgiant iš tolo atrodė, lyg ant jos kaklo mataruotų jūrų kiaulytės be kailio. Kai būdavo linksma ir juokdavosi, tie gūžiai judėdavo iš kairės į dešinę, kildavo ir nusileisdavo lyg nedideli minkšti vaisiai. Bet nors ir trolio išvaizdos, ji buvo gera moteris, protinga ir darbšti, ypač skrupulinga finansiniuose reikaluose. Ir ne jos kaltė, kad – taip sakoma apie tą, kuriam sunku sudurti galą su galu, – senelio obuoliai puvo ne iš tos pusės.
Ji taip pat paleido į pasaulį vaikų, būrelį mergaičių. Kaip galima numanyti, tėvas dažniausiai palaikydavo savo berniukus, o motina – savo mergaites. Tad aišku, kad net dėl menkniekių kildavo nemažai kivirčų, būdavo apsižodžiuojama, skambėdavo storžieviški pareiškimai. Be to, vietos užeigos šeimininkas, pernelyg uoliai pildęs senojo batsiuvio butelį pigiu vaisių šnapsu, po truputį susižėrė visus jo skatikus, tad vis platėjo jo liemuo, ir galiausiai taip praplatėjo, kad sustreikavo skrandis.
Grįžęs iš Valakijos, senelis įsigijo nedidelį ūkį, bet neapleido ir batsiuvystės. Jau vaikystėje sūnūs jam pagelbėjo visuose namų ūkio darbuose: miške rinko malkas, pavasarį ganyklose pasirodžius pirmosioms spalvoms tempdavo aukštyn ariamąją žemę, kurią šaltuoju metu nuplaudavo rudeninės ir žiemos liūtys. Jie rinko nuo pakelių arklių mėšlą, kad paskubintų sodinukų augimą, pildavo srutas ant kopūstų, kad išaugtų gražios apvalios galvos, ir medžiojo kopūstus mėgstančius kopūstinius drugelius. Vasarą rinko miško uogas ir vaistažoles, rudenį kasdavo bulves ir surinkdavo tai, kas likdavo praėjus javų pjovėjams.
Puikiai žinome, kad nieko neturint nėra ko viltis, o gyvenantis skurdo gniaužtuose neturi daug šansų užsiauginti pilvą. Maisto porcijos namuose visuomet buvo mažos, mėsą išvysdavo tris kartus per metus, per didžiąsias šventes, kai Jėzus, Marija ir Juozapas laimindavo valgį. Kišenpinigių berniukai gaudavo kartą per dvylika mėnesių kaimo šventės proga, tądien, pagerbiant seną tradiciją, kiekvienas gaudavo po tris grašius. Galima suprasti, kad suleisti šaknis tokioje nesvetingoje žemėje nėra paprasta, jauni daigai joje ilgai neišsilaikydavo. Vieną dieną netikėtai namus paliko vyresnysis sūnus, net neatsisveikinęs. Kur iškeliavo? Kaimo gyventojai teigė, esą išvyko į Ameriką, bet tai tik paskalos, kaip būna kaime. Niekas taip ir nesužinojo, ar jis nuskendo kelionės metu, ar žuvo kažkur aukso kasyklose tolimoje šiaurėje. Jo likimą gaubia tamsus nežinios šydas. Bet kuprotų ir kvailų kaimiečių bandai, visuomet pasiruošusiems žvengti eržilams, tai buvo proga plačiai atvėrus gerkles akiplėšiškai laidyti melus – nuo slėnio krašto iki pat dangaus skliauto – net Paukščių Taką aptaškant pagiežingų žodžių purslais.
Toks netikėtas sūnaus išvykimas sudavė didžiulį smūgį senoliui. Nuo tos dienos, kaip pats prisipažino, jis nebebuvo tikras vyras. Atrodė, žemė slysta iš po kojų, jis pritilo, tapo nešnekus. Tai buvo ypač matyti smuklėje, į kurią vis dar retkarčiais užsukdavo. Vynas nebebuvo raktas, atveriantis jo širdies vartus, leidžiantis nevaržomai lietis taip mėgstamoms dainoms ir dvieiliams. Priešingai, išgertas vynas susigerdavo į jį, stiklinė po stiklinės gėrikas baltais plaukais tik dar labiau pritildavo ir susigūždavo. Priartėjus mirties valandai, jis nusiuntė močiutę surasti vienintelį išlikusį iš Valakijos parsineštą suvenyrą, už spintos užkištą dėžutę. Nuvalius dulkes, ši buvo padėta ant komodos, kad senelis galėtų matyti ją iš lovos, buvo vidurdienis. Vargšas senelis! Dėžutė ten stovėjo vos valandėlę. Po to nutūpė pašiūrėje pas žiurkes ir peles, kurios mėgavosi ja gavėnios dienomis.
Antrasis sūnus buvo tinkuotojas ir liko gyventi namuose, pušų pavėsyje. Jis gerai uždirbdavo, vykdydavo vienetinius užsakymus ir darbavosi kaip išprotėjęs, bet buvo sunkiai nuspėjamas vaikinas. Be atilsio plūkdamasis nusivarydavo nuo kojų, jo pirštai buvo vienos nuospaudos, tad, prieš dėdamasis fenigį į kišenę, jis tris kartus kiekvieną pasverdavo rankose. Bet kartais kažkoks neaiškus impulsas atplėšdavo jį nuo darbo ir jis akimirksniu iššvaistydavo visas santaupas. Sunkiai uždirbti pinigai išnykdavo lyg garai, besiveržiantys iš įtrūkusio vamzdžio. Kai jam užplaukdavo, nusipirkęs dvidešimties ar dvidešimt penkių litrų alaus statinaitę užsinešdavo ją į Šliosbergo viršūnę. Ten atsigulęs ant žolės išgerdavo viską iki paskutinio lašo ir energingu kojos spyriu pasiųsdavo tuščią statinaitę žemyn, o ši besirisdama keldavo didžiulį triukšmą. Jis turėjo daug draugų, kurie nuoširdžiai pagelbėdavo per išgertuves, bet vėliau nepraleisdavo progos pasišaipyti. Jei kas perspėdavo jį apie tai, šis tik pasijuokdavo ir tuo netikėjo. Jis buvo stipriausias kaimo žaliūkas ir be didelių pastangų numesdavo dvidešimt keturių svarų akmenį aštuonis ar devynis metrus. Kai ant gimnastikos kilimėlio imdavo kilnoti svarmenis, mažai kas spėjo judėti jo tempu, o po penkių minučių niekas neatlaikydavo. Jis dalyvaudavo visose sporto šventėse ir nuolatos laimėdavo prizą, premiją ar diplomą, tad buvo išrinktas atletų klubo prezidentu. Jo rankos buvo stambios, su į akį krintančiais raumenimis, jis atrodė lyg arklienos mėsininkas. Jam pasirodžius šokių aikštelėje, ne vienas vyriokas paskubėdavo išgerti pradėtą alaus bokalą ir nepastebimai dingdavo pro užpakalines duris. Net didieji rėksniai ir tariami drąsuoliai pritildavo. Visi žinojo, kad jis nevengia kivirčų, o bandantys jį erzinti sulaukdavo stipraus smūgio. Jis buvo puikiai įvaldęs peštynių ir paakių juodinimo meną, tai pripažino net didžiausi priešai. Bet dėl besaikio gėrimo apgailėtinai griovė savo prestižą, kurį buvo užsitarnavęs vyrų giminėje: kad pasirodytų kietas ir įrodytų esąs geriausias alaus gėrovas, jis kramtė bokalo stiklą. Tame spektaklyje dalyvaujantiems klausantis, kaip tarp tinkuotojo dantų traška stiklas, šiurpdavo oda, pasidarydavo bloga. Bet jis, padūkęs triukšmadarys, nematė jokių problemų ir rijo stiklo šukes lyg rūgpienį. Panašu, galiūnas turėjo stručio skrandį, nes tai jam niekuomet blogai nesibaigė, nors dažnai penkiolika dienų tuštindavosi vien krauju.
Trečiasis Baldamuso sūnus, mano tėvas, mokėsi batsiuvystės. Kaip pats sakė, būtų mieliau tapęs sodininku ir rūpinęsis rožėmis, kadagiais bei įvairiaspalviais žolynais. Batsiuvio gyvenimas, t. y. dvylika valandų per parą, sėdint greta vandens pilno dubens, darbuotis su plaktuku, odos juostelėmis ir dervoje išmirkytu siūlu, palinkus priešais kabančią lempą ir šildyklę, uostant tuos pačius nemalonius, svetimų kojų prakaitu trenkiančius ir nosį laužiančius kvapus, jį nelabai džiugino. Bet neturėjo kito pasirinkimo. Niekam net nekilo mintis paklausti, ką jis apie tai galvoja. Jo senelis, kaip ir tėvas, buvo batsiuviai, tad ar jauniausias sūnus galėjo užsiimti kuo nors kitu nei kurpių taisymas? Ir jokiu būdu nesiūti batų sau – reikėjo griežtai laikytis šeimos nužymėto kelio, nes kitu atveju pasaulio tvarka būtų apversta aukštyn kojomis! Tačiau berniokas, kuris, vykdydamas šeimyninę priedermę, tapo batsiuviu, turėjo mažumėlę vyresniojo brolio avantiūrizmo dvasios: jaunystėje jis negalėjo nustygti vietoje ir norėjo daryti tik tai, kas šauna į galvą. Troško ištrūkti iš namų ir lėkti į keturias pasaulio puses kiek kojos neša – tai buvo jo kraujyje, kaip ir daugumos šio tamsaus miško gyventojų.
Tik pramokęs amato, jis susidėjo mantą ir atsisveikinęs su namiškiais pasuko Šveicarijos link – darbavosi Bazelyje, Ciuriche, sėkmingai pergudravęs, paspruko nuo jį besivejančio žandaro, bebėgdamas pakeliui išvertė keptų žirnių sriubą į vietos klebono skėtį ir galiausiai nulėkė pasislėpti į Elzasą. Pirmoje pakelės gyvenvietėje, per blusos šuolį nuo industrinio miesto Bazelio, pasidėjo kelionės krepšį, nes jį pavergė juodos jaunos panelės akys. Šias akis ir joms priklausantį rinkinį jis išvydo tą akimirką, kai per kaspinų fabriko pietų pertrauką – apie ją pranešdavo šaižūs sirenų garsai – prasilenkė su grupele darbininkių, skubančių valgyklos link. Tų akių galia buvo tokia stipri, kad visi jo klajonių po visą Europą planai iškart dužo į šipulius: jauniausias Baldamusas atsižadėjo tolimų klajonių, nedelsdamas ėmėsi ieškoti darbo Bazelyje ir netrukus rado. Tad, vos išmušus vidudienį, auliniai skriedavo po prekystaliu, ir jis, užsirišęs gražiausią savo žalią prijuostę, vienmarškinis užimdavo poziciją (lyg ant lėkštės padėtas pyragaitis su plakta grietinėle, vėliau sakys motina) prie įmonės įėjimo, laukdamas, iki praskries lyg žaibas dvi akys. Kadangi jis buvo „įsibrovėlis“, „prakeiktas Schwobas“ – taip elzasiečiai vadino švabus ir vokiečius dėl jų perdėto pasipūtimo – istorija galėjo tuo ir baigtis, vien trumpais pietų pertraukos žybtelėjimais. Bet likimas lėmė kitaip, ir kilusią jausmų audrą vainikavo nušvitus vaivorykštė. Jau pirmą laisvą sekmadienį gerai nusiteikęs vaikinas iš Švarcvaldo nuėjo į kaimo patrono šventę. Ten skambant smuiko ir klarneto garsams liejosi sidro ir vyno upės, šoko merginos! Jo pažastys drėko nuo prakaito, kuris žadino jausmus ir kaitino kraują!
Grįždamas atgalios, kirsdamas tamsų lyg koplyčios presbiterija mišką, jis pastebėjo, kaip kažkas švystelėjo po ąžuolų skliautu. Ir ką išvydo? Nei daugiau nei mažiau – tas ypatingas dvi akis. Bet šios, išsigandusios netikėto susitikimo, iškart prarado per pietų pertrauką įgytą pasitikėjimo savimi švytėjimą bei puikavimąsi ir siaubo apimtos įsmigo į jaunąjį Baldamusą, lyg šis būtų anapusinio pasaulio vaiduoklis. Akimirksniu siluetas juodomis akimis klykdamas dingo miško tankmėje, o šis visų kipšų pakurstytas puolė įkandin. Bėgant žemė drebėjo po jųdviejų kojomis, lūžinėjo medžių šakos. Abiem, vyrui ir moteriai, tai buvo gyvybės ar mirties klausimas. Nematydama kitos išeities ir suprasdama, kad, likusi ant žemės, puls tiesiai į pražūtį, jauna moteris bandė slėptis ąžuole. Bet kad ir kaip stengėsi lipti kuo aukščiau, kabinosi už viršutinių šakų, draskėsi, kandžiojosi, visi bandymai protestuoti ir priešintis nedavė jokio rezultato. Ir ši neįtikėtina vieta akimirksniu tapo, kaip sakoma tokiais atvejais, jų vestuviniu guoliu, – šiam ąžuolui turiu būti dėkingas už gyvybę.
Ši istorija, nors prasidėjo gana brutaliai, indėniškai, galiausiai grįžo į normalaus gyvenimo tėkmę, viskas vyko tvarkingai, kaip ir turi būti, nieko nepapiktinant: cilindras, surdutas, baltas kaklaraištis, merija, sutuoktuvių žiedas, vargonai ir prašmatnus vestuvinis banketas su milžinišku kepsniu ir gausybe vyno. Niekam nekilo mintis skleisti kalbų, kad po šio gyvenimo epizodo Baldamusas būtų kada grįžęs prie ąžuolo pagausinti palikuonių būrio. Galiausiai jis susilaukė penkių palikuonių: keturių berniukų ir vienos mergaitės. Aš esu vyriausias ir – tai nuolat kartojo tėvai – didžiausias tinginys, paskutinė vinis į jų karstą, beširdis, anksčiau laiko nuvarysiantis juos į kapus!
Po vedybų tėvas nebenorėjo tęsti tokio nestabilaus, šen bei ten lakstančio pameistrio gyvenimo, tad, atsisveikinęs su meistru, atidarė batsiuvio taisyklą ir nedidelę batų krautuvėlę. Motina liko ištikima saviems kaspinams ir toliau darbavosi įmonėje, ėjo meistrės pareigas ir kas penkiolika dienų gaudavo gerą atlygį. Tokia padėtis buvo daug saugesnė už bet kokią nepriklausomybę. Bet kai virš mūsų namų gandras trečią kartą apsuko ratą nešdamas snape besispardantį ir rėkiantį ryšulėlį, motina nusprendė likti namuose, rūpintis šeima ir krautuve.
Visuomet buvau sunkiai valdomas vaikas. Kai jau įstengiau šliaužioti grindimis, mane užpuolė bjaurus pleuritas, toks stiprus, kad gydytojas abejojo, ar pasveiksiu. Bet piktžolės tikrai atsparios. Atgavęs sveikatą tapau dar labiau nevaldomas ir nenustygstantis vietoje nei anksčiau. Laikas bėgo, aš augau ir manyje pradėjo nenumaldomai reikštis Baldamusų šeimai būdingi kaprizai. Visuomet norėjau būti teisus, nepasisekus aikštydavausi iki laimėdavau. Niekas negalėjo suvaldyti mano gerai pagaląsto, niekuomet nesiilsinčio liežuvio, lyg šis būtų pučiamasis instrumentas – niekas nepajėgė jo nutildyti. Mano įžūlumas ir akiplėšiškumas pridarydavo daug bėdos tėvams. Smulkus verslininkas, gyvenantis nedideliame miestelyje, turi palaikyti gerus santykius su Petru ir Povilu, pakęsti bet kokį įžeidimą ir nuryti kartų pipirą, lankstytis ir laižyti visiems batus. Jis negali sau leisti – jei nenori išvysti, kaip Reino vandenyse skęsta ilgai puoselėtos viltys ir pelija prekės, – tiesiai šviesiai pasakyti kaimynams, ką mano apie juos. Nepaklusus šioms nerašytoms taisyklėms, niekas nieko iš jo nepirks, net geriausių prekių. Mano akiplėšiškumas pasireiškė nuo ketverių metų. Net mirdamas nebūčiau pavadinęs tėvo „tėčiu“, o kai tekdavo į jį kreiptis, sakydavau „didysis Teodorai“. Jis galėjo lupti mane kiek tinkamas, niekuomet nepasisekė išpešti ko nors kito.
Gatvėje mano kakarinė skambėjo dar baisiau. Visiems sutiktiems žmonėms pasistengdavau prilipdyti juokingą pravardę. Pirmiausiai miško prižiūrėtojui su juokinga kepuraite. Apdovanojau jį pora dešimčių pravardžių, mėgstamiausia buvo Agrastas, ją išgirdęs šis siaubingai pasiusdavo. Vos tik jo ausis pasiekdavo tie vardai, jis imdavo puldinėti į visas puses lyg į spąstus patekusi žebenkštis. Toks paniškas blaškymasis atrodė komiškai, nes ponas Agrastas buvo gana apkūnus, nelabai judrus ir net labiau nutukęs nei mėsininkas Frydrichas, kuriam būdavo sunku praeiti pro pagrindines duris, nes vis užstrigdavo didelis pilvas. Kai pasisekdavo išvesti jį iš kantrybės, šis šokdavo mane vytis, nors niekada nesučiupdavo, nes tokie fiziniai pratimai sukeldavo jam sunkų dusulį. Sustreikavus vidiniam ventiliatoriui, jis priverstinai stabtelėdavo sankryžoje, ir kai jo kvėpavimo švilpesys pasiekdavo kaimo galą, prisėsdavau prie uolos angos ar ant šalikelės akmens. Kai žmogelis jau imdavo atsigauti, surikdavau: „Na, senasis Agraste, viskas gerai? Pradedam iš naujo?“ Ir vėl pasileisdavau visomis keturiomis, o jis dusdamas sekdavo mano pėdomis. Šis spektaklis suteikdavo daug džiaugsmo žiopliams, kurie tik išgirdę triukšmą lįsdavo iš namų ir stovėdami ant slenksčio kikendami stebėdavo nelygias lenktynes. Bet jei didysis Teodoras pričiupdavo mane nusikaltimo vietoje, juokai iškart baigdavosi. Jis išvanodavo man kailį nuo galvos iki kojų su tokia jėga ir užsidegimu, kad net užsidėję dešimt akinių porų nebūtumėt įžiūrėję nė mažiausios dulkelės ant mano kelnių sėdynės. Būdavo galima išskirti tik rykščių kirčių žymes.
Kai namuose likdavau vienas ir neprižiūrimas, tapdavau toks padauža, jog sunku įsivaizduoti. Vos prigriebęs degtukus puldavau degti virtuvės rankšluosčių ir netrukus jų vietoje ant senos vinies belikdavo kabantis raištis. Kuo labiau liepsnojo, tuo labiau džiūgavau. Tuo metu visa, kas dega, man teikdavo piktdžiugišką pasitenkinimą. Todėl ištisas valandas leisdavau greta senojo Lienio stebėdamas, kaip veikia dumplės. Senolis džiaugėsi mano entuziazmu išvydus ugnį, tad, norėdamas kuo ilgiau užlaikyti savo aprūkusiam ir dvokiančiam barake, vis užmesdavo ant žioruojančių žarijų saują pjuvenų, tada iš žibančių anglių pakildavo fejerverkas it krentančios žvaigždės, spindinčios dūmų ir metalo liepsnose, sproginėjančios lyg per pasaulio sukūrimą. Aišku, pričiupęs kuriant ugnį, tėvas taip aptalžydavo iš visų pusių, kad net prarasdavau sąmonę, bet nesilioviau. Net galingiausi smūgiai nieko nepakeitė, joks kirtis negalėjo užgesinti mano aistros, kiekvienas draudimas tik didino susižavėjimą ugnim, stiprino suktumą ir išradingumą. Tačiau bėgant metams ši aistra ugniai išnyko.
Kaip ir visi vaikai, buvau labai smalsus ir domėjausi viskuo, kas padėtų suprasti gyvenimą bei daugelio daiktų ir dalykų veikimą. Mane ypač žavėjo sieniniai ir rankiniai laikrodžiai. Norėjau suprasti, kas sukelia nenuilstantį ir paslaptingą tik tak blizgančio korpuso viduje, tad vieną gražią dieną tėvo vardu iš jo sąskaitos nusipirkau tris žadintuvus. Nusinešęs už medinės pašiūrės, paėmiau didžiulį kirvį ir bandžiau juos perskelti. Korpusai sulinko lyg valcuotos konservų dėžutės, bet brutalus įsiveržimas neatskleidė nieko įdomaus. Viduje radau tik metalines spiralės formos spyruokles ir daug bronzinės spalvos dantytų blizgančių ratukų, besisukančių vienas ant kito. Nepaisant visų pastangų, man nepaaiškėjo šių skirtingų elementų mechanizmas, bet vienas dalykas tikrai giliai įsirėžė į atmintį: didysis Teodoras du kartus apmokėjo sąskaitą, vieną laikrodininkui, antrą man, tad kelias savaites ant sėdynės nešiojausi kvitą, kruopščiai užantspauduotą ir prilipdytą. Sutikęs pažįstamą nežinodavau, į kurią pusę suktis.
Pirmasis atmintyje išlikęs susidūrimas su išoriniu pasauliu ir suvokimas, kas esu, įvyko Minetės dėka. Taip vadinosi mūsų katytė, išties ypatingas gyvūnėlis, šilkiniu kailiu ir švelniomis letenėlėmis, lyg Siamo princesė. Kaip visos katės, ji mėgo šilumą, jai ypač patiko krosnies orkaitė. Būtent ten ji ir sulaukė žiauraus galo, kai tėvo pameistrys netyčia, jos nepastebėjęs, uždarė krosnies dureles ir ji užduso. Niekas negirdėjo jos riksmo ir motinai ją radus jau buvo vėlu ką nors padaryti. Aišku, nusibaigusi katė apdegusiu kailiu niekam nereikalinga, tad Minetė buvo išmesta ant mėšlo krūvos – kaip tik ten ją ir radau per popietines klajones. Ji gulėjo visiškai sustingusi, negyva, jos galvą buvo aptūpusios didelės žalios musės. Pamaniau, kad ji miega, ir norėjau pažadinti. Paglosčiau paausius, kas jai labai patikdavo, perbraukiau ranka per nugarą, šaukdamas „miau, miau“! Bet ji nė nekrustelėjo. Tada išrausęs žemėje keturias duobeles, įspraudžiau jos kojas, ir ji vėl atrodė lyg gyva, bet tai negelbėjo. Tada nusinešiau viršun į savo kambarį ir atėjus nakčiai pasiėmiau į lovą manydamas, kad šiluma padės jai sugrįžti į gyvenimą. Kitos dienos ryte tėvai atrado gyvūno gaišeną, atėmė ir išmetė į atliekų dėžę, į kurią mesdavo tik ką gimusius kačiukus dar iki jiems atankant. Ta proga tėvas kaip reikiant iškaršė man kailį, o kieme vežimo ratą taisęs kalvis pro garo švilpimą ir degėsių kvapą skleidžiantį dūmų debesį šaukė, kad esu prakeiktas šelmis.
Versta iš: Oscar Wôhrlé. BALDAMUS OU LE DIABLE AUX TROUSSES. Strasbourg: La Nuée Bleue, 2017.
Pajtim Statovci. Tiranos širdis
2024 m. Nr. 12
Iš suomių k. vertė Rūta Marija Viljamaa
Pajtimas Statovci – albanų kilmės suomių rašytojas. Gimė 1990 m. Kosove, 1992 m. šeima gavo prieglobstį Suomijoje. Studijavo literatūrą ir scenarijų rašymą, rengia disertaciją apie gyvūnų reprezentaciją literatūroje. Kuria suomių kalba.
Įspūdingai debiutavo 2014 m. romanu „Mano katė Jugoslavija“ („Kissani Jugoslavia“), už kurį įvertintas dienraščio „Helsingin sanomat“ premija. Kritikai šį magiškojo realizmo kūrinį apibendrino žodžiu „nepamirštamas“. Šiemet romano vertimas apdovanotas Vokietijoje.
Antroji knyga „Tiranos širdis“ („Tiranan sydän“), kurios vertimas į anglų kalbą žinomas pavadinimu „Crossing“, nominuota „National Book Award“ vertimų kategorijoje. Tokio pripažinimo nėra sulaukęs joks kitas suomių autorius. Romanas pasakoja apie dviejų jaunuolių pabėgimą iš Albanijos, nesėkmingas laimės paieškas pasaulio didmiesčiuose, meilės ir pastovumo ilgesį trapių santykių šešėliuose, bevaises pastangas kurti naujas tapatybes.
2019 m. išleisto romano „Bolla“ (pavadinimas reiškia albanų tautosakos gyvatę milžinę) centre – tragiška dviejų vyrų, serbo ir albano, meilės istorija karo priešaušryje. Kūrinys nuskynė premiją „Finlandia“, o P. Statovci tapo jauniausiu ja įvertintu autoriumi. Knyga taip pat nominuota Šiaurės Tarybos literatūros premijai.
Pagal visas šias knygas Suomijos teatruose sukurti vaidinimai.
2024 m. rudenį pasirodė romanas „Karvė gimdys naktį“ (būtent ne veršiuosis, nurodant į migrantų vaiko kalbinę klaidą mokykloje, suom. „Lehmä synnyttää yöllä“). Knyga ką tik apdovanota premija „Finlandia“, o jos vertimo teisės parduotos į kelias šalis dar prieš išleidžiant patį originalą. Tai pasakojimas apie skausmingą grįžimą prie šaknų, traumines patirtis ir atmintį, karo poveikį žmonių sąmonei, fantazijos galią. Romanas taip pat alsuoja atjauta bebalsei ir beteisei gyvūnijai – kaip vienintelei paguodai žiauriame žmonių pasaulyje.
Į daugiau nei dvidešimt kalbų išversta P. Statovci kūryba keri jauno rašytojo branda, talentu apmąstyti vienatvės, tapatybės, svetimumo, lytiškumo temas, įtaigiai kurti sudėtingiausius likimus.
Romano fragmentai
Iš pradžių jaučiausi lyg svečias kalėjime, tačiau tokia saviapgaulė turbūt būdinga mums visiems, žmogaus prigimčiai apskritai. (Imre Kertész, „Prarastas likimas“)
Erelis. Roma 1998
Stoviu ant kalno apsiavęs aukštakulniais batais, man išauga balti sparnai – štai kaip atrodo mirtis: traškėdami suskyla mentikauliai, lyg raižoma skerdiko peilio supleišėja oda ir drėgnos, lipnios pūkinės skraistės klostėmis nuslysta nugara kaip ką tik užgimęs beformis veršiukas. Savo naujuose sparnuose pamažu imu justi dilgsėjimą, panašų į nutirpusių galūnių, kuriose atgyja kraujotaka, jie skleidžiasi aplink mane herojiškais šarvais, tarytum visada juos būčiau turėjęs, tačiau kuriems tik dabar buvo lemta atlikti savo priedermę. Jau ketinu pakilti nuo kalno ir lėkti per oranžinę padangę, bet mano galva staiga sutrupa į milijoną smėlio smiltelių ir nubyra per pečius, o stubure įsodinta sėkla išauga į gėlę, virstančią nauja galva, šalia iškyla ir antra – du rožių žiedai, atsimerkiantys keturiomis sniego baltumo akimis, prasižiojantys dviem burnomis su dviem ilgais liežuviais, kuriais jaučiu drėgnos žemės alsavimą ir saulės kaitrą.
Pasigirsta stiprus garsas, panašus į netikėto vėjo šuoro ar slėgio bangos švokštelėjimą, aš pakylu į orą ir skrieju šiugždančiais sparnais, vienas batas nukrenta ant tolybėse likusio kalno šlaito, regiu juo besiropščiantį kažkur matytą berniuką. Jis atrodo visai kaip aš, abiem rankom suima aukštakulnį batą ir akimirką patyrinėjęs įsispiria į jį, iš dangaus stebiu berniuką, kuris atsistoja avėdamas vienu batu, bet staiga išsitiesia kaip ilgas ir ritasi nuo kalno, regiu, kaip jis dejuoja atsitrenkdamas į styrančius akmenis ir šakas, ritasi per visą šlaitą, galiausiai prasiskelia galvą į uolą ir žūva avėdamas vienu batu niekieno nelankomoje žemėje.
Besimarkstant regėjimo lauką užplūsta ryški, balta šviesa, girdžiu ligoninės įrangos pypsėjimą ir skardžią šneką, kurią bandau suprast, bet esu pernelyg apdujęs, kad suvokčiau žodžius, o kai pastebiu ant strypo iškeltą sugipsuotą dešiniąją koją, suprantu, kad visa tebuvo sapnas. Skauda nuryti seiles, gelia sąnarius, savo apgailėtinoj padėty nesugebu suregzti jokios minties, negaliu nieko prisikviesti nei pajudėt, tad imu kūkčioti, bet kažkodėl kūnas negali išspausti nė vienos ašaros. Guliu sustingęs tol, kol po ištisos amžinybės prie manęs kažkas pagaliau prieina.
Are you okay? – teiraujasi kažkas, pastebiu, kaip žvali storulė kojūgalyje suėmė man už čiurnos. No, atsakau. Ji išeina iš palatos ir netrukus parskuba nešina dviem tabletėm ir stikline vandens. Įdeda tabletes man į burną, pagirdo vandeniu tardama very good job, tada kilsteli mažytį, storą penį primenantį nykštį, kai man pavyksta nuryti jos suduotus vaistus. Užmiegu, pabundu, užmiegu, pabundu ir po kurio laiko savijauta šiek tiek pagerėja.
Sakoma, kad prieš pat mirtį žmogui pralekia viso gyvenimo vaizdas, bet tą momentą prieš smūgį gerai prisimenu nematęs jokių regėjimų – nė vienos akimirkos, kurią norėčiau išgyventi iš naujo, nė vieno žmogaus, kuris liktų manęs gedėti.
Ligoninėje praleidžiu ištisas savaites, mane perkelia į kitą skyrių, kur greitai suprantu, kad jo pacientai yra arba pamišėliai, arba tokiais betampantys. Iš manęs paima daiktus ir apgyvendina patalpoje, kurioje tėra lova su stalu. Skyrius atrodo nykiai: plastikinės kėdės, plastikiniai stalai, plastikiniai valgymo įrankiai, visi paviršiai asketiškai baltos ar pastelinės spalvos.
Kiti skyriaus pacientai elgiasi keistai, kalba nerišliai, kartais puola į ašaras valgydami arba paryčiais ima šaukti kažkieno vardą, vieni vengia akių kontakto, kiti, atvirkščiai, be perstojo spokso, daugelis užsidarę savo palatose kaip ir aš, skaito knygas arba žiūri televizorių bendrose patalpose. Stengiuosi su niekuo pernelyg nesibičiuliauti ir nekelti balso, nenoriu niekam užkliūti, nes slaugės be pasigailėjimo bado mus švirkštais. Mažiausias netinkamas judesys, atsikalbinėjimas ar nepaklusnumas jas įsiutina, tada jos subėga, įneša mane į palatą, suraišioja tramdomaisiais marškiniais, nors ir nematau reikalo priešintis tokiai žmonių bandai, kartais tiesiog guliu nuo aušros iki sutemų nesugebėdamas pajudėti.
You are very lucky person, sako slaugytojos, kai būna linkusios bendrauti, paprastai prieš pat pietų pertrauką, tu vos nenumirei, bet dabar tau suteiktas antras šansas, priduria jos, o psichiatras klausinėja apie mano gimtąją šalį, draugus, tėvus. Atsakau nebeturintis nei draugų, nei tėvų, kas, žinoma, yra netiesa, ir kad nebegaliu, o ir nenoriu grįžti ten, iš kur esu atvykęs.
– Kaip jautiesi šią akimirką? – klausia daktaras manydamas, kad vos po kelių susitikimų puikiai išmano apie mano praeitį.
Sėdžiu priešais jį didžiuliame odiniame fotelyje ir svarstau, kokią tiesą ir kokius įvykius galėčiau jam papasakoti: apie tai, kaip jaučiuosi būdamas savimi, kad jaučiu viską ir nieką, kad esu kaip lūžęs kaklas ir akmeninių raumenų sukaustyti pečiai, kaip širdies plakimas, kurį girdi kairiąja ausimi prislėgęs pagalvę, jaučiuosi taip, lyg negalėčiau užčiuopti savo pulso, tarytum būčiau antraplanis veikėjas savo paties gyvenimo istorijoje, lyg amžinai kovočiau su savimi, kai reikia būti nepažįstamoje vietoje ir bendrauti su žmonėmis. Tas jausmas neapleidžia niekada, nėra dienos, kurią negalvočiau apie neišvengiamą gyvenimo baigtį, nes mirtis klesti visur – ji įsisupa net į tylą tarp ištartų ir užrašytų žodžių, jaučiu ją pačiame gyvenime, nes ten, kur vyrauja gyvenimas, tvyro ir jo baigties lūkestis.
Galėčiau papasakoti jam, kiek kartų svarsčiau apie mirtį, kiek kartų svajojau apie šuolį ant bėgių belaukdamas metro, kiek kartų užlipau ant palangės ketindamas nušokti. Ir dar visokį melą: galėčiau pripaistyti, kad bandžiau užsidirbti pinigų pardavinėdamas savo kūną, jis tikrai patikėtų, kad mylėjausi už pinigus su vyrais ir pagyvenusiom moteriškėm.
– Truputį geriau, – atsakau ir, bandydamas išvengti jo žvilgsnio, leidžiu jam įsivaizduoti, kad galvoju apie gimtąją šalį ir jos įvykius, nes man dingteli, kad atsakydamas į klausimus pagerinsiu savo padėtį: jis galės padėti reikiamus kryžiukus anketose ir išleisti mane namo.
Mane kankino liūdesys, sakau jam po akimirkos, I’m not happy here, that is the reason, tęsiu, nes žinau, kad prie to jis savo klausimais anksčiau ar vėliau siekia prisikast. Jis smalsauja, kodėl.
Tada imu skųstis. Man jau dvidešimt dveji, o esu bedarbis, pradedu, mokausi savarankiškai ir beviltiškai bandau rasti darbą, kas šioje šalyje labai sunku, priduriu ir leidžiu ašaroms srūti upeliais. Apėjau šimtus kavinių, restoranų ir skalbyklų klausinėdamas dėl darbo dažnai vietos lankytojų akivaizdoje, ir kiekvienąkart man parodo duris, visur klientai smalsiai klausosi, o kai mane išprašo kaip kokį įsibrovėlį, jaučiu apmaudą ne dėl to, kad eilinį kartą negavau darbo, o dėl to, kad visi tie žmonės liudijo mano nesėkmę. Niekas nenusipelnė tokio pažeminimo.
– Ar žinote, kokį pažeminimą patiria žmogus, negaunantis net to, ko nenori? Jūs daktaras, vargu ar galit suprast, – sakau jam, o jis nuryja seiles ir nudelbia žvilgsnį į sukryžiuotas rankas.
Žmonės atmeta tokius, kurie pernelyg skiriasi nuo jų pačių, sakau, jis vėlei pakelia žvilgsnį į mane, taip yra ir čia, ir visur kitur. Jei kalbu pernelyg svetima kalba ir atrodau kaip atvykėlis iš pernelyg toli, esu jiems toks pat išsišokėlis kaip stumbras tuščioje turgaus aikštėje. O tokiam kaip aš – įsibrovėliui, užsieniečiui, svetimkalbiui – nuolat primenama, kad neturiu teisės trokšti tokių pačių dalykų kaip italai, jų manymu, to nenusipelniau, nes mano protėviai už juos nekovojo. Baltas negras, čigonas, musulmonas, taip jie vadina mane išgirdę mano kilmę, nors išvaizda niekuo nesiskiriu nuo jų pačių.
– Gal manote kitaip? – klausiu, nes jis nutilo. – Ką darytumėte mano vietoje? Jei taip baisiai atrodytumėte?
Jis žvelgia į mane su atjauta, kurios įkvėptas tęsiu: gyvenimas čia nesusiklostė, kaip norėjau, bet dabar suprantu… ir nukreipiu akis į už daktaro nugaros kabančius paveikslus: viename jų pavaizduotas Koliziejus – kaip pašlovinimas miesto didybės manijai.
– Ką supranti? – klausia jis susigrąžindamas mano žvilgsnį.
– Kad niekada negalima pasiduoti, – tariu, – kaip slaugė Maja sako: gyvenimas – dovana, o man suteiktas antras šansas, – tęsiu mintį ir man pasirodo, kad jis bando suturėti patenkintą šypseną.
Man praneša, kad kitą savaitę galiu grįžti namo, bet su sąlyga, jei pažadėsiu kartą per savaitę lankytis asmeninėje ir grupinėje terapijose. Jis ištiesia Romoje veikiančių terapinių grupių sąrašą, apveda jame man skirtąją ir pasiteirauja, ar tikrai pažadu lankyti.
Pažadu, absolutely, atsakau ir išskubu susikrauti daiktų, kuriuos atneša bjaurioji slaugė linkėdama man sėkmės. Juk nebuvo čia taip baisu, ar ne? – spėja paklausti prieš man dingstant.
Pakeliui namo svarstau, kaip nusižudyti užtikrinčiau, bet, prieš spėdamas apgalvoti įvairius variantus, nei iš šio, nei iš to staiga prisiminiau tėvą – vieną epizodą prieš daugelį metų, kai dar jaučiausi kažkam priklausantis.
Anuomet buvau smalsus, rūpesčių nekamuojamas vaikas. Kartą šovė į galvą paklausti tėvo, kodėl albanas albaniškai yra shqipëtar, kas reiškia erelio sūnus, o Albanija vadinama Shqipëria, tai yra erelio šalimi, ir apskritai kodėl mūsų vėliavoje pavaizduotas dvigalvis erelis. Tėvas sėdėjo sukryžiavęs kojas ant čiužinio, patiesto ant grindų, maišė arbatą, o išgirdęs klausimą dar giliau pabruko kojas, spragtelėjo pirštais, patapšnojo vietą šalia savęs, vienu ypu išmaukė arbatą ir paprašė mamos įpilti dar.
– Tai nutiko prieš daugybę amžių, – pradėjo jis, kai prisėdau šalia. Jausdamas, kaip stipriai tėvas nori man papasakoti šią istoriją, klausiausi kuo įdėmiausiai.
Istorija buvo apie berniuką, kuris medžiojo kalnuose su lanku. Netikėtai jis pamatė didžiulį erelį, snape nešantį gyvatę. Erelio galva buvo balta, o snapas – oranžinis kaip surūdijęs kablys, jis skrido greitai, tarsi kapodamas dangų sparnais, galiausiai nusileido ant grublėtos uolos, kur iš šakų buvo susisukęs lizdą, numetė į jį gyvatę ir nuskrido. Berniukas per stačią atbrailą užsikeberiojo viršun ir išvydo lizde erelio jauniklį, žaidžiantį su nugalabyta gyvate. Jis kapojo ir nagais draskė žvynuotą gyvatės odą, akis ir nasrus, įnirtingai niokojo jos bejėgį kūną.
Tačiau gyvatė tebebuvo gyva. Staiga lyg žaibo trenkta ji sustingo ir išsirietusi pakilo į viršų gerokai praaugdama jauniklį, jos raštuota oda buvo dulkėta ir žemėta, tačiau aštrūs dantys spindėjo trokšdami kraujo ir mėsos. Tą pat akimirką berniukas stvėrė lanką ir strėle pervėrė gyvatės galvą jai dar nespėjus suleisti nuodingų dantų į ereliuko šoną.
Berniukas pasiėmė iš išgąsčio raudantį jauniklį, bet netrukus išgirdo milžiniškų sparnų plasnojimą, lyg miške būtų kilusi audra.
– Kodėl pagrobei mano vaiką? – verkė nutūpęs erelis, sparnų plunksnomis braukdamas ašaras.
– Nuo šiol jis mano vaikas, – pareiškė berniukas ir atsuko ereliui nugarą. – Išgelbėjau jį nuo gyvatės, kurios tu nesugebėjai pribaigti, tad aš juo pasirūpinsiu geriau, – pridūrė jis drąsiai žygiuodamas pirmyn ir tvirtai pasiryžęs tapti ereliuko globėju. Bet erelis pasivijo jį ir nusileido priešais ant šakos. Berniukas išsitraukė lanką ir jau buvo bestveriąs ant diržo kabančią strėlę.
– Siūlau mainus, – tarė erelis didingai išskleisdamas sparnus. – Grąžink mano vaiką, už tai suteiksiu tau peilio aštrumo regėjimą ir skrydžio dovaną, o tapęs nenugalimas galėsi nešioti mano vardą.
Berniukas sutiko su erelio mainais ir grąžino jauniklį, kuris savo gelbėtojui liko ištikimas, visur sekiojo jį ir sergėjo nuo priešų. Berniukas išaugo į vyrą, kuriam ant vieno peties kabojo lankas, ant kito tupėjo erelis. Jis tapo neįveikiamas, kaip ir buvo žadėta, o po daugelio sėkmingų mūšių jį paskelbė karaliumi, kuriam suteikė vardą Shqipëtar – erelio sūnus.
Grįžtu namo, pavyksta nusiprausti po dušu. Prigulu. Žvelgiu į rugpjūčio saulės šviesos ruožuose dūlančias dulkes, tą pat akimirką ima atrodyti, kad nebegaliu pakilti iš vietos, tarytum galvą slėgtų sunkus skardos lakštas, vinimis prikaltas prie lovos kraštų, o aš esu įkalintas jo viduje kaip vikšras lėliukėje. Mąstau apie praėjusius mėnesius ir dar senesnius laikus, apie neviltį, kuri persekiojo mane Albanijoje ir Italijoje, tą nuobodulio ir neišsipildymo jausmą lyg kokį gerklėje įstrigusį maistą, ir amžiną kaltės jausmą, spaudžiantį širdį kaip galiūno kumštis.
Kartą vienas žmogus manęs paklausė, koks jausmas būtų numirti. Paprašiau jo negalvoti apie tai, nes tuomet abu buvome labai jauni ir gražūs, o pasaulis dar tik laukė mūsų. Vėliau pasakiau jam, kad gyvenimo baigtis kelia slogius jausmus, nes tada jau buvau regėjęs mirusį žmogų ir girdėjęs daugybę istorijų apie mirusiuosius, tačiau šiandien atsakyčiau kitaip: tarčiau, kad mirtis yra vardas. Tai būvis, kai nebetelpi į savo paties vardą, į savo kūną, tarytum ant savo veido bandytum paišyti svetimo žmogaus išraišką.
Dar patikslinčiau, kad mirti ir būti mirusiam yra du skirtingi dalykai ir kad mirusiam galima būti įvairiai. Mirti gali reikšti slapstytis ir nustoti kalbėti, pamiršti pavalgyti, nesisveikinti su kaimynais, nepastebėti raudonos šviesoforo spalvos, nejausti nei troškulio, nei alkio, geisti mirties, bet neišdrįsti mirti iš gėdos, kad viską pamatys kiti, taip pat nedrįsti mirti be niekieno žinios, taigi, mirti iš tikrųjų reiškia likti tarp gyvųjų, įklimpti tarpinėje būsenoje, kai mirtis veikiau tampa mirties laukimu nei pačiu įvykiu.
Vėliausiai pasaulio pabaigos dieną, kai saulė nebepakils į dangų, o Žemė sušals į ledą arba sueižės, gyvenimas pasibaigs. Kada nors tai nutiks, visų žmonių ir gyvūnų širdys nustos plakusios, visa kūrinija ir visa, kas iš jos bus belikę, kiekvienas parašytas laiškas, kiekvieno žmogaus istorija, kiekviena tauta nustos egzistuoti. Tai paguodžia mane taip stipriai, kad vėl atsiranda jėgų pakilti ir pradėti viską nuo pradžių.
Helsinkis 2003
Helsinkiečiai – pašėlusiai stilingi. Tokia buvo mano pirmoji mintis apie šį miestą. Geriau apsirengusio miesto dar reiktų paieškot. Jų drabužiai atrodo naujutėlaičiai, o jie patys – aukšti, gražūs ir spindinčiai balti, mėlynos ar žalios akys suteikia jiems nekaltumo, sudaro turtingų, klestinčių, sveikų ir švarių žmonių įspūdį. Tačiau tuo pat metu jie atrodo užsisklendę ir atsargūs, nes kai pasisveikinu maisto ar drabužių parduotuvėje, į mane vargiai kas pakelia akis, o kai bandau pasiteirauti kelio krypties, jie susidrovi, lyg bandyčiau užmegzti artimesnę draugystę.
Alkoholio mėgėjai – atskira tema. Pirmaisiais savaitgaliais stebiu juos atvirai baisėdamasis, įlipu į autobusą, o jie jau apsvaigę ir niekam tas nerūpi, jie vos bepastovi ant kojų, tada myža gatvėse arba į kelnes ir visiems nusispjaut. Tai turėtų būti šlykštu ir nepateisinama bet kam, juolab žmonėms, aplink kuriuos klesti nepriekaištinga, tobula tvarka ir gausa. Kodėl jie tiek daug geria, svarstau.
Jei tik būčiau galėjęs užaugti tokioje šalyje, galvoju, būčiau perskaitęs tiek daug knygų, kad nebevaliočiau atmerkti akių, būčiau baigęs universitetą ir įgijęs prestižinę profesiją, būčiau gyvenęs svajonių gyvenimą, o mano šeima sprogtų iš pasididžiavimo.
Mano bute yra dušas, kurio vandenį galima reguliuoti nuo ledo šaltumo iki ugnies karštumo, nors yra pats viduržiemis. Karštą vandenį leidžiu ilgiausiai, bet jis neišsenka, niekur nematyti boilerio, vanduo trykšta iš vamzdžių kiaurą parą į valias. Stebiuosi maisto prekių parduotuvių lentynose tiesiausiomis eilėmis sudėliotais produktais, greitai ir tvarkingai judančiomis eilėmis prie kasos ir tuo, kiek mažai žmonės kalbasi autobusuose, bankuose ar įstaigose, tarytum kiekvienas gyventų savame mažyčiame vakuume.
Viešumoje žmonės kalba neįtikėtinai tyliai, lyg regztų amžinus kėslus, užmegzti akių kontaktą – taip pat sunku, kaip ir išspręsti painią lygtį, nes žmonės nežiūri kitiems į akis, o jei ir pažvelgia, jų žvilgsnis būna atvirai niekinantis, atgrasus ir žiaurus, tarytum įsakytų: dink iš akių, ko čia stovi…
Į atvykėlius daugelis žvelgia priešiškai, jų elgesys išduoda, kad labiausiai norėtų išsaugoti šios visuomenės vienodumą, kad ją sudarytų tik pageidaujami elementai, tik atitinkamai atrodantys žmonės, kalbantys tam tikra kalba. Kažkas į mano pašto plyšį duryse įmeta anoniminį raštelį, raginantį dingti ten, iš kur atėjau, o kai parduotuvių darbuotojai ima sekti mane lyg potencialų vagį, apima noras iš tikrųjų ką nors nugvelbt.
Bastausi po miestą nusiminęs, nesijaučiu namuose, atrodo, kad su savimi nuolat tampyčiau lagaminus. Man regis, suomiai patys nesupranta, koks privilegijuotas gyvenimas jiems duotas, lyg nebūtų nė girdėję apie visą likusį pasaulį.
Ėmiau jau svarstyti apie išvykimą, naują pradžią kur nors kitur, bet tada sutinku jį. Vieną vakarą užeinu į gėjų barą, ten sėdi jis. Jis – gražus, pakumpusiais pečiais, vogčiomis žvalgosi į dailius baltus vyrus, droviai sukioja taurę ant stalo lyg per karštą kavos puodelį, jo kakta – grublėta kaip senos odinės rankinės paviršius.
Pastebiu jį vos įžengęs vidun ir užsisakydamas gėrimą paslapčia nužiūriu. Jis dėvi ankštas raudonas kelnes ir prigludusius baltus marškinėlius, ant kaklo kabo stambus auksinis papuošalas su kryžiumi, laibos rankos suglebusios kaip virti spagečiai, kaklas – žirafiškai ilgas, juodi plaukai suimti į kuodelį, krūtinė – siaura.
Prieinu prie jo, prisėdu šalia, pasisveikinu ir savo paties nuostabai prisistatau tikruoju vardu, jis skubiai siurbteli gėrimo ir tik tada paspaudžia mano ištiestą ranką. Tanja, prisistato jis, o mane kone suima juokas, mat jis visiškai nepanašus į jokią Tanją, nors judesiais bei sudėjimu ir primena moterį, tačiau, man nespėjus prasižiot, jis pasitaiso: tikrasis vardas ne Tanja, o Tomas, you know, priduria nervingai dairydamasis aplink, galiausiai vėl praveria burną ir pagiria mano apyrankę.
Padėkoju ir priduriu žinantis, ką jis turi minty, tau nereikia nieko aiškinti, ir nuo tos akimirkos pokalbis liete liejasi, aš klausinėju, jis mielai atsakinėja. Jis padorus, taktiškas, saugus ir geras, kalba taip tyliai, kad pro muzikos skambesį vos girdžiu jo balsą. Ir toks žavingas, kad trokštu laikyti jį šalia kaip raktą kišenėje.
Sužinau, kad jo tėvai – gydytojai, kurie norėjo, kad ir jis taptų daktaru ar advokatu, tačiau įstojo į teologiją Helsinkio universitete, nes būdamas penkiolikos metų dalyvavo vienoje religinėje stovykloje, kur buvo kalbama, kad Dievas besąlygiškai myli visus ir priima visokius žmones, net ir jį – tokį, koks yra. Jis svajoja tapti kunigu, o jo tėvams sunkiau susitaikyti su šiuo faktu nei su jo transseksualumu, nes jie netiki Dievą. Sužinau, kad šiame bare jis lankosi daug kartų per savaitę, nes visame mieste tai praktiškai vienintelė vieta, kur laukiami visokie žmonės.
Po kurio laiko Tanja gauna žinutę, žvilgteli į telefoną ir praneša, kad metas eiti. Pasakau, kad buvo malonu susipažinti ir būtų smagu susitikti vėl, nes Suomijoj dar nespėjau susirasti draugų, o man ištarus šią frazę, jis švelniai paliečia mano petį ir draugiškai šypsodamasis sako: I can be your friend, paprašo mano telefono numerio, pažada susisiekti kitą savaitę ir pradingsta – iš pradžių rūbinėje, tada gatvėje, kur įsisupęs į ilgą vilnonį paltą nuskuba dideliais žingsniais lyg vejamas.
Kitą dieną keliauju iš Rytų Helsinkyje esančio savo vieno kambario būsto į centrą, iš pagrindinės stoties paėjėju pakalnėn ir atsiduriu nuobodžiame, steriliame prekybos centre, kuriame vaikštinėju po parduotuves ieškodamas raudonų aptemptų kelnių ir ankštų baltų marškinėlių, tačiau nerandu tinkamo dydžio arba drabužiai man visiškai nedera, pasiseka rasti tik auksinį papuošalą su kryželiu.
Tada pereinu per prospektą – vienintelę šio miesto gatvę, pilną žmonių, ir pasiekiu didelę universalinę parduotuvę, slenku lempučių vainikais išpuošta gatve ir atsiduriu prie aukštėliau liūdnai dunksančios baltos bažnyčios su žaliu kupolu. Pakylu stačiais laiptais, vedančiais link pagrindinių šventovės durų, stabteliu akimirkai pasigrožėti panorama: gražiais senais pastatais, kurie švyti visomis spalvomis, nepaisydami tuoj stosiančios tamsos, tolėliau matosi uostas su gaudžiančiais moderniais kruiziniais laivais, prieš bažnyčią veriasi nedidelė aikštė, kurios vidury stūkso kažkokio vyro skulptūra – jis atsukęs nugarą į bažnyčią ir sustingęs kvailoje pozoje, lyg demonstruotų savo tuštybę miniai. Žemiau yra ir daugiau skulptūrų – vyrų ir moterų figūrų, o už vienos moters stovi liūtas, kurio per mažos proporcijos atrodo lyg tyčinė skulptoriaus klaida.
Šis miestas – Vakarų Europos ir žlugusios Sovietų Sąjungos mišinys. Centrinė dalis kaip moneta, o žemi nedidukai pastatai kaip jos bareljefai, miesto planą lengva greitai perprasti, gyventojai vaikšto taip, lyg kaži kur skubėtų, lyg gyventų gerokai didesnėje vietoje.
Įžengiu į bažnyčią, bet vidus mane nuvilia. Didingas pastato fasadas žadino viltį apie daug puošnesnį interjerą nei paprasti mediniai suolai, skliautų linijos, skulptūra, neišvaizdus altorius, kurio šonuose suklupę meldžiasi paauksuoti angelai, o už jo kabančiame auksinių rėmų paveiksle miršta kažkoks žmogus, tačiau bažnyčia savitai dera prie kuklios šios šalies atmosferos.
Trumpam prisėdu bažnyčios priekyje, išsitraukiu iš rankinės naująjį papuošalą su kryželiu ir užsisegu jį ant kaklo, o kai kunigas pasisveikindamas linkteli mano pusėn – taip delikačiai, lyg brūkšteldamas staigų potėpį, man ateina į galvą, kad apie Suomiją imu suprasti svarbų dalyką: žmonės nėra nemandagūs, jie – vieniši, ir jiems patinka būti savo ramybėj, savo terpėj, jie nesiilgi jokių bereikalingų dalykų: nei dangoraižių prabangos, nei puošniausių rūmų žėrėjimo.
Leidžiuosi bažnyčios laiptais gailėdamasis savo ankstesnio reiklumo, nes jaučiuosi čia pakankamai neblogai, netrukus pakylu kito, geltono pastato laiptais, stačiais lyg ilgos dirbtinės blakstienos – dar statesniais už bažnyčios, įžengiu į nuostabų keturkampį vestibiulį, kuriame išvystu daugiau baltų skulptūrų ir iš nuorodų suprantu patekęs į universitetą, o netrukus išgirstu artėjant grupelę gyvai besišnekučiuojančių žmonių, ir visi eina ta pačia kryptimi, jų tolstantys balsai lieka aidėti vestibiulyje, nuseku jiems iš paskos ir atsiduriu auditorijoje, pilnoje raudonmedžio spalvos suolų, ant kurių visi dėliojasi knygas ir popierius.
Prisėdu greta praėjimo arti durų ir pats iš rankinės traukiu rašiklį su užrašų knygele, nesižvalgau aplink ir niekas nesidomi manimi, bet vis tiek jaudinuosi lyg per policijos tardymą, tada į auditoriją įžengia už mus gerokai vyresnė moteris, kuri pradeda kažką kalbėti, o studentai užsirašinėja. Ji kalba monotoniškai ir ilgai, jos kalbėjimas – negyvas kaip bažnytiniame paveiksle mirštantis žmogus, veide nešmėsteli jokia išraiška, balso tembras nėsyk nepakinta, rankos tai sudėtos viena ant kitos, tai negrabiai tabaluoja šonuose, pusantros valandos sėdžiu vietoje ir kaip visi rašau: padrikus sakinius įvairiomis kalbomis, vardus, kuriais save vadinau, vietas, kuriose lankiausi, įsivaizduoju, kad esu teologijos studentas, ir ruošiuosi ištarti savo naują vardą, jei kas pasiteiraus.
Versta iš: Pajtim Statovci. TIRANAN SYDÄN. Otava, 2016.
Eva Viežnavec. Ko ieškai, vilke?
2024 m. Nr. 11
Iš baltarusių k. vertė Jurgita Jasponytė
Evos Viežnaviec (g. 1972), baltarusių rašytojos ir žurnalistės, pirmasis romanas „Ko ieškai, vilke?“ („Па што ідзеш, воўча?“, 2020) tapo įvykiu Baltarusijos literatūros pasaulyje, 2021 m. buvo apdovanotas Jerzy’io Giedroyco premija – aukščiausiu prozos įvertinimu šalyje, o 2023 m. romanas buvo išverstas į vokiečių kalbą ir įtrauktas į Tarptautinės literatūros premijos trumpąjį sąrašą Vokietijoje, dabar yra verčiamas į dar kelias kalbas. Šiuo metu rašytoja gyvena ir dirba Varšuvoje.
Pagrindinė romano veikėja Ryna, Vokietijoje prižiūrėjusi senukus globos namuose, piktnaudžiaujanti alkoholiu, keliauja iš Vokietijos į Baltarusiją, nori spėti į močiutės laidotuves. Senolė, kaimynų laikyta ragana, buvo žolininkė ir vaikystėje Ryną mokė vaistažolių paslapčių. Rynos vidinis dialogas su mylima močiute nepastebimai virsta šiosios monologu, pasakojančiu, kaip ji išgyveno dvidešimto amžiaus žiaurumus – Pirmąjį pasaulinį karą, Spalio revoliuciją ir pilietinį karą, kolektyvizaciją ir Antrąjį pasaulinį karą. Močiutės išmintis padeda ir Rynai atgauti ramybę. Ši melancholiška, sielvarto kupina knyga nuskaidrinama vilties, dovanojamos kasdienio gyvenimo magijos.
Romano fragmentai
Tėviškėn
Jeigu viešajame tualete atsikemši butelį raktu ir nuo jo nulaižai vyną, idant nė lašas neprapultų, tau nebėra ko bijoti. Juolab kad tas raktas iš niekur.
Ryna aplaižė raktą, o tada įgudusiai gurkštelėjo taip, kad kamštis neiššoktų, o vynas nutekėtų tiesiai gerklėn. Alkoholizmas, kaip ir bet kuris užsiėmimas, turi savų paslapčių ir reikalauja praktikos. Ryna sėdėjo prekybcentrio tualete ir stengėsi gerti tyliai, kad nesigirdėtų kaimyninėse kabinose.
Moteriškojo alkoholizmo istorija rašoma viešuosiuose tualetuose. Toks kiekvienos miestietės alkoholikės punktyrinis kelias. Kaimo gi alkoholikės turi krūvas vietų ir slėptuvių. Štai, pavyzdžiui, Tanjka Aukso Žiogas laikydavo savo butelius obelyse ir obuoliais užsikąsdavo, jų nenuskindama. Visos jų obelys būdavo prakąstais obuoliais.
Vėsūs žalsvi mozelio vandenys, pirkti dar Darmštate ir išlaikyti iki pat Varšuvos, plūstelėjo sauson dykvietėn paversdami blogą geru. Išėjusi iš kabinos, Ryna pasuko prie kriauklės. Nežiūrėdama į šviestuvą, pakišo rankas po srove. Aukščiausio pakylėjimo akimirka ilgai netruks, todėl reikia, kol su pomėtim, patikrinti, ar vietoj dokumentai, bilietai, piniginė ir telefonas. Beje, dėl raktų rūpintis nebereikia. Vokietijoje darbo ir buto ji neteko, o namuose spynų nėra. Baba niekad raktų nei spynų neturėjo, durys būdavo užkištos kaiščiu. Vasilijaus dienoj1 senoji pagaliau atidavė dūšią dievui, beveik sulaukusi šimto vienų metų.
<…>
Baba Darafeja numirė sudžiūvus kaip pupelės ankštis, kone akla, tačiau sąmoninga ir sveika. Ryna tuo metu prižiūrėjo vokiečių senukus, o ne savo babą. Esama čia kažkokio išbaigtumo, loginės kilpos. Mus su vokiečiais sieja ir bloga, ir gera; o kas ten buvo bloga, kas gera, ilgainiui ribos išsitrina ir pasidaro nebesvarbu. Po atostogų Ryną iš prieglaudos išvarė už girtavimą. Tačiau ji jautė, kad gyvenimas vis traukiasi ir reikia grįžti namo. Dabar gi viskas klostėsi taip, kad ir galvot nebereikia. Ją, kaip kačiuką, įkišo maišan, užrišo šniūreliu ir neša į gimtąsias Marjos pelkes.
<…>
Ogi didžiumą laiko Ryna gyveno pas babą, pas tėvus nueidavo tik nusipraust šeštadienį ir trečiadienį, na, kartais dar pamokas parodyti. Daroška, tokia abejinga sūnui vaikystėje, rodos, suvis persimainė augant anūkei. Sėdėjo su Ryna iki pat mokyklos, nes Naugalname nebuvo darželio. Sekė jai baikas ir neslėpė nuo mažosios ničnieko. Tik rašto nemokė. Šito Ryna pati išsimokino iš tėvų zootechnikos žinynų ir žurnalų, kurie buvo dedami bendroj priemenėj prakurom.
Septynerių metų Ryną nuvedė į mokyklą ir tą pačią dieną – į kolūkio biblioteką, kur ji pasiėmė savo pirmąją knygą – apie Zuikį Puikį? Keista jai pasirodė ta knyga – parašyta kaip kūdikiams, paprastutė. Ryna buvo pripratusi prie karvės tešmens schemų, jų raciono bei ligų aprašymų.
Ikimokyklinio amžiaus Ryna sėdėdavo juodajame gryčios gale ir žiūrėdavo, kaip baba gydo išgąstį vaikams ar suaugusiesiems, iškočiodama jį duonos kūgeliais ir kamukais, kaip verda savo mikstūras, užkalba rožes, riša mazgelius po pagalve girtuokliams ir mušeikoms vyrams. Naugalname tūnojo užsislėpę visi geiduliai, tamsumos ir prietarai, nepraradę savo pirmykščio tyrumo. Pirmasis televizorius čia atsirado tik 1970-aisiais, būtent pas Paulą ir Mariją. Ir žiūrėt jo susirinkdavo pusė gatvės, daugiausia senieji.
Jie iškilmingai susėsdavo eilute palei žalią koklinį pečių, vienodai įdėmiai stebėdami naujienas, kinus ir netgi laidą „Dvylikos kėdžių užeiga“, kurioje ničnieko nesuprato. Užtat mėgo koncertus, dainas apie meilę, jeigu dainuodavo Zykina arba Tolkunova. Ryna žaidė čia pat. Televizoriuje ją mažai kas domino, ir ji daugiausia Daroškos būdais gydė lėles. Žiūrovai paskleidė visame kaime žinią, jog mažoji būsianti išmintingesnė ragana net už senąją, ir kad visus užkalbėjimus žinanti, kai tik ims šnabždėt, net baisu pasidaro – ir vis žemu, nesavu balsu (pliurpalai!). Pagaliau tos kalbos pasiekė tėvus ir šie telepasisėdėjimus užraukė.
<…>
Viskas, tvarka. Laikas eiti į traukinį. Mozeliškasis laikys kokią valandą pusantros, paskui galima bus nuėjus į traukinio tualetą taupiai gurkštelėt. Už poros valandų – siena, ją reikės pereiti kramtant gumą ir sąžiningai žvelgiant į akis pasieniečiams ir muitininkams. Ryna išėjusi iš tualeto nužvelgė prekybcentrio lankytojus. Minioje lengva atpažinti nevykėlius. Štai šitas jaunuolis neapkenčia savo spuogų ir strazdanų, slepia veidą po plaukais ir gobtuvu. Štai ši senolė stotin ir atvažiavo, kad tarp žmonių pabūtų. Ji akivaizdžiai neturi kur dėtis. Kaip ir dvi paaugliukės, kurios trinasi stotyse ir prekybcentriuose, glamonėjasi tualetuose ir požeminėse stovėjimo aikštelėse. O antai ir „savi“ – krūvelė gastarbaiterių apsmukusiais džinsais, su tuo pačiu girtuoklio įdegiu. Alkoholikai visad regi pasaulį iš tamsiosios pusės. Kad pasiliktum viršuje, reikia palaikyti apsvaigimo lygį, antraip visa tampa nepakeliama. Tokia ligos esmė.
Praktika, praktika. Pasipudruot veidą, tualete išsivalyt dantis, pakramtyt, susišukuot vandeniu. Minimalizuoti ir civilizuoti reakcijas. Sutramdyt nuotaikų šokinėjimą, ašarojimą ir pyktį. Nesvyruoti. „Gervė gyrūnė gyrėsi“ – dikcija ims prastėti kur kas vėliau, kai siena jau bus kirsta. Tada ir gurkštelės paskutinį mozelio gurkšnį, taip pažymėdama atvykimą tėviškėn. Kiekvienas didis įvykis nusipelno gero gurkšnio, o parvykimas namo – visad įsimintinas. Lėktuvu, mašina ar traukiniu – vienas ir tas pats: pajunti, kaip tuojau prie sienos pasidaro sunkesnis ir drėgnesnis oras, jame nusėda ir prislopsta garsai, užtat aštrėja kvapai, it nusileidus į neperregimos pelkės ar ežero dugną. Tuojau už patikros punkto – žila miško ketera, grafitinės juostos danguj, paukščio brėžis viršum šilo. Tas gerai sumanyta ir įgyvendinta. Toliau prasideda kraštas – saulė, dangus, šiaudų stirtos, apgenėti medžiai, dažyti akmenys, tankai ir akmeniniai kariai.
<…>
Autobusas sustojo Aštriosiose Eglėse. Nueit septynis kilometrus ne juokas, o dar žiemos pavakarę: visi vietos keliai – žabų kamšos per klampynes, pylimai, besiraitantys viršum nusausintų durpinių akivarų, it vijūnai. O jeigu kelias pasuka per mišką, nebaisu eiti net patumsy. Vis dėlto baisoka prie Karalichos apyrubės, kur užsimušė kadais trys moksleiviai su tėvų mašina: ten pro pušyną baltuoja rankšluosčiai ant kryžių, ir atrodo, tarsi stovėtų trys vaikinai baltais baltinėliais. Ryna visad baimindavosi išgirsti kimų: „Gal turi parūkyt?“ Vaikinas, vairavęs tą prakeiktą mašiną, buvo užkietėjęs rūkorius. O drėgnam žiemos ore jo balsas būtų visai duslus, it per vatą.
Todėl Ryna įšoko į pakelės „Vosilkėlę“ ir pasiėmė dar vieną greipfruto su degtine kokteilį. Taip reikia. Be Karalichos, dar prisieina keliaut per Peravesnają, o ten – sako – vaidenasi. Tai ničniekieno aviną žmonės matę, tai senąjį Garvatą, kuris jau kelinti metai guli Fomino Rago kapeliuose. Nepaleidžia senojo valkatos gimtosios pelkės. O Tanjka Aukso Žiogė, kuri važinėja dviračiu iš Naugalno į Volus, girdėjo ten lėlį. Bet gal jos klausyt ir neverta – ji yra pasakojusi, kad naktį jai iš paskos riedąs pilkas ugniniais plyšiais žioruojantis kamuolys. Dėl to ji net buvo pas babą atėjusi, prašė atkabinti nuo jos tą rutulį, nes ji siaubingai bijanti. Jaučianti ji, kad tas kamuolys ją pasirinkęs ir kažin ko norįs. Nors baba liepė jai mažiau pampt samagoną, tačiau duot jai šį bei tą davė, suvyniojusi į languotą sąsiuvinio lapą ir užrašiusi cheminiu pieštuku „nuo išgąsčio ir mirtino miego“.
Ryna ne itin tuo tikėjo, tačiau prieš naktį besiruošiant kelionei pas mirusiąją viskas kitaip atrodė. Ji baiminosi ir trijų vaikinų, ir senio Garvato, ir kirbinėm lakstančių vilkų pro Peravesnają, ten, kur užkasdavo galvijų gaišenas. Tačiau gyvulių kolūkyje gaišo tiek, kad vilkam spirite išmirkusi Ryna gal net ir negardi būtų pasirodžiusi. Visos šios mintys ėmė kauptis jos galvoje, kai Ryna visai viena pasiliko nespeiguotos drėgnos žiemos tamsoj ir migloj. „Arielkėle, kampinėle, dar pabūk mano pilve ir galvoj.“ Tuo kartu Ryna truktelėjo didelį gurkšnį, ilgą ir aštrų, it durklas. Angliškai tokį gurkšnį derėtų apibūdinti kaip „keen“. O, tai tikrai buvo „keen“. Tačiau toks – sukontroliuotas. Kad ir baisu nebebūtų, bet ir nenuvirstum čia pat. Suras tada, kaip Grynią, katras sušalo netoli kryžkelės, tarpu griovių, su užtraukta ant galvos striuke ir plika nugara. Tpfu, nesąmonės galvon lenda. Ir nieko keisto – mirčių žemėlapis buvo Rynos galvoje. Senasis žemėlapis, maždaug nuo 1920-ųjų. Baba prisimindavo, kur kas pražuvo ar mirė, kokioj apyrubėj ir kaip jį surado, ir kas tada buvo pasakyta. Du karus ir devynias valdžias senoji pergyveno ir negailėjo anūkei pasakojimų.
<…>
Devynios valdžios ir devynios karštinės
Mano baba Marjanka sakė, kad visą tą žiemą ir pavasarį žvaigždės buvo kruvinos, kaip prieš nelaimę. Žydai, it gervės, šniūrais plūdo Lipenio sinagogon, manydami, kad sovietų valdžia juos apginsianti. Apsigavo! Niekam čia tie žydai mieli nebuvo, niekam. Dieve mano, dieve, už ką gi juos visus šitaip? <…> Vokiečiai užėjo – vaikė žydus, lenkai užėjo – vaikė žydus, sovietai užėjo – žydai kiek atsikvėpė, nuėjo naujajai valdžiai tarnaut, nes ana žadėjo, kad oho! – bus internacionalas. Tačiau juk ne vieni žydai sovietams tarnavo. Parchimovičius su Rasčenium savi, o su revolveriais jodinėjo, durtuvais žemę badė – atiduokite duoną darbo liaudžiai. Viešpatie, kokiai darbo liaudžiai? Tai mes čia darbo liaudis, pelkėse šitose vargstame.
Gegužės dvidešimtąją per kaimus šeimininkus pasiekė žinia, kad Bagalevičius eina į Lipenį. Kad šeimininkai ruoštų vežimus ir keliautų susirinkt žydų turto. Marjanka pasakė, kad nėr ko stebėtis, nes tais dvidešimt pirmaisiais metais buvo devynios valdžios ir devynios karštinės – ir prakaito liga, ir skorbuto pavietrė, ir maro bei vidurių šiltinė, ir cholera po kaimus iš paskos, merginai Arosos upėje patalynę po ligotos tetulės išskalbus. Pati pasimirė ir ištisus kaimus palei Arosą užkrėtė. Taigi daktarai iš Lipenio važinėjo ir laistė šiukšlynus bei šikinykus actu ir vitrioliu. Taisiais metais ir visi babos sugauti vaikai išmirė, kur tik šuo uodega vikstelėjo.
Sako, kur tik pažvelgsi – maži kapeliai ir maži kryželiai. Žmonės tiesiog pasiuto iš bado ir pykčio, reikėjo jiems kažkur tą pyktį išliet. Tai kai suriko, kad žydus pulkim, daug kas ir pakilo. Mano baba kad jau kiek įniršus buvo, bet išėjusi kryžkelėn, kur atgailos kryžius, ir taip šaukusi: „Žmonės, kur jūs važiuojat, ką jūs dirbat! Važiuokit namo, neparsivežkit sau bėdos savuos ratuos!“ Tai Ščarbačenia jaunasis ir sugrįžo, ir tai dar gerai. O juk daug kas nuvažiavo.
<…>
Gegužės dvidešimt antrąją ateina pas mus į Ardeberį sena žydė su mažu berniuku. Gerai pamenu tą dieną. Žydė buvo be vienos akies – užmerkta, sutinus, ir kraujas teka. Juos baba tuojau paslėpė. Kad jau šita Tioma buvo be akies, ir pati visa sudaužyta, Marjanka pasigailėjo jos ir nuvedė į šitą patį podėlį.
Nors pasakė: pačion vilkų irštvon atėjot, juk čia Saukos Bagalevičiaus šeima gyvena, išgirs jus pogrindy atvažiavę ir išdaužys kaip rudas peles. Tioma atsakė, kad neišgirs, nes Orka nekalba, jam žadą atėmė. Ji ir papasakojo, ką mano tėtė išdarinėjo Lipenyje.
<…>
Tėvukas mano sustatė visus arklių turguje greta sinagogos ir parodė revolveriu (turėjo jis revolverį su gyvatės formos rankena, oi gera, kai ilgai žiūri, tai ir gyvatė pradeda į tave žiūrėti) sinagogos ir skarda dengtų žydų namų linkui: „Pirmiausia eikite ten, kur namai geležim dengti, ir išrinkite viską iki skalelės, ten aukso surasite.“ Savų bagaleviškiai nelietė, o štai žydams išplėšė ir grindis, ir palėpes, ir pogrindžius, ir pakrosnius. Duokit, sako, aukso ir šėroko. Na, gal pas ką ir rado to aukso. Bet apie tokius nieko negirdėjau. Koks ten auksas šmauksas pas Lipenio žydus? Tai mūsiškiai iš pykčio ir ėmėsi išrūkyt žydes iš visų slėptuvių. Prievartavo visas – ir mažas mergaites, ir senes, kur prie mirties, ir nėščias.
Felčeris Lapotka rašė Sluckan, kad mieste nėra nė vienos neišprievartautos žydės. Nuo ko ir sifilis paskui paplito. Bet kas ten to sifilio ar gumbo žiūrėjo. Blogesnės ligos, kaip žmogus, nėr ant svieto. Nieko nebepadarysi, kai žmogus kraują ir pelną pajuto. Viskas! Aš tau taip pasakysiu: gal mano tėvas ir nebuvo toks išsigimėlis. Galbūt jis ir nenorėjo to, kas įvyko. Betgi jauni vyrai kare akis degtine užsipildavo ir eidavo vienas kito kusinti ir siutinti.
Žydai, kurie mėgino turtą ir šeimynas apsaugoti, tenai ir atgulė. Kurie maldavo, tai tiems atsakė: „Nereikia man tavo pinigų, man tavo žydiška siela reikalinga. Iškrėsiu ją iš tavęs.“ Senajam Ruvimui, katras pavalkus siuvo, kaukolę lig pat dantų sutraiškė. Michelis nenorėjo pinigų atiduot – tai jį ant vartų pakorė. Dar paskui už kojų užsikabinę girti suposi, kvatojosi. Kepėjas Nochimas nedavė dukrelių, tai jam akis išlupo ir visą kūną diržais supjaustė, druska užberdami. Laimingieji, katriem kulką kakton paleido! Čia pas mus Lipeniuose tokia mada – vos tik kas, iškart šidytis, rankas kojas išsukinėt iš sąnarių, kad traškėtų, akis išlupinėt, iš odos diržus išrėžt ir druska užbert. Tokie čia žmonės. Viskas užtat, kad čia šita pelkė. Na, o Tioma su Orku iš Barenboimų namo buvo vieninteliai išgyvenę, Tiomai tik vieną akį revolveriu išmušė (gal ir mano tėvas, kas čia žino). Ji Orką už rankos ir šikinykan, ligi kaklo šūde stovėjo ir klausėsi, kaip jų namus griauna. Pas Barenboimus susirinko visa giminė, sėdėjo ir meldėsi. Senoji Keila iš baimės apsidergė, tai prašė leisti jai prieš mirtį nusiprausti, nes pas dievą priimta eiti švariam. Davė jai galvon, kad tik purslai pasipylė. Pas Barenboimus ligi pat klėmkų sienos buvo krauju užpiltos, palavikai permirko, kraujas pogrindin liejosi. O tada jau pradėjo linksmintis patylomis tame pogrindy pavieniui. Vilko tenai aukas ir tyčiojosi. Moterims krūtis nupjaustė, sulaužė kiekvieną kaulelį, vyrams nupjovė rankas ir kojas. Ir nežinia, kas. Aš žinau, kas. Andryjašo sūnūs. Užėjus antriesiems vokiečiams, jie taip nukankino mokytoją, nupjovė jai papus ir vedė gyvą sudegint per visą gatvę, druska žaizdas užbėrė ir pasakė: čia tau už dvejetus, o čia – už penketus. Ji ėjo, kojas judindama, tik akis ant kaktos užvertus. Tai Andryjašo sūnūs! Jie vežėčiomis važiavo paskui Bagalevičių, o vežėčiose – pjūklai, kirviai, laužtuvai ir kaponės. Kam jiems, sakyk, tos kaponės, jeigu ne žmonėms kankinti? Tokie jau šventi buvo, pamaldūs, vis tauzijo, kad žydai Kristų nukankinę ir vaikų kraują į macus įmaišą.
<…>
Antrieji vokiečiai
Ar turėjo kada ramybės tie vargšai žmoneliai? Patys savus kūlė kaip grūšią, jau tiek, kad žmonės antruosius vokiečius sutikinėjo su duona ir druska, manė rasią išsigelbėjimą nuo sušaudymų bei išbuožinimų. O antai dar didesnis blogis įsiliepsnojo. Vokiečiai baltarusių nelietė, jų įsakymas buvo prieš žydus, komunistus ir komisarus bei sovietų valdžią nukreiptas.
Ypač nevirškino žydų. Orką aš iškart paslėpiau, kai sumojau, iš kur vėjas pučia, mums čia nieko naujo. Tik ne pogrindin, bet į daržinę. Mūsų daržinė tuščia stovėjo, užtat kolūkis ten šieną krovė, tai mes ten iškasėme urvą, ir Orka ten vienas per dienas sėdėjo, vis kažką rašė ir rašė. Iš jo šeimos Lipenyje jokios žinios neturėjom. Ne Orka jiems galvoj buvo. Kai tik vokiečiai išvažiavo į Lipenį, jau trečioj dienoj įsakė visiems žydams persikelt į Novažydovską gatvę, prie geto, ir prisisiūti geltonas žvaigždes. Iljos dieną keturiasdešimt pirmaisiais buvo taip sausa – bijota gaisrų, o atsitiko kur kas blogiau. Vokiečiai surinko vyrus žydus, atvarė viršum šimto žmonių, mušė juos iki mėlynumo buožėmis, bizūnais ir guminėmis lazdomis. Ir tiek mėlynus, jog gyvos vietos nebebuvo, išvežė į Kasciukovičių miško karjerą ir sušaudė. Jiems tie karjerai kaip medum patepti! Sovietai irgi tyliai šaudydavo ir užkasdavo karjeruose. Ir šitie gi tenai mašinomis žmones vežė. Ir visa tai, tik pamanyk, Iljos dienoj!
Nė dvi dienos nepraėjo nuo tų nelaimėlių sumušimo, o čia Boriso ir Glebo dieną burmistras, daktaras Aliachnovičius, pasikorė palikęs raštelį: širdis plyšta į gabalus, nebegaliu daugiau gyventi. O tada vokiečiai sugalvojo dar gudresnį būdą, kaip nugalabyt žydus visus iškart, nešvaistant kulkų. Čia tai ne Andryjašo bernai, kad spragilais ir kirviais mojuotųsi, čia vokiečiai! Jie ėmė, patiesė geležies lakštus, atvežė iš Slucko generatorių, kuriuo karves mušdavo. Surinko septynis šimtus žmonių ir Kasciukovičių miškan nusivežė.
<…>
O tada atėjo Šardyka su stribų batalionu, ten surinko komunistus, komjaunuolius ir visokius viršininkus. Įsakė jiems čia partizanauti. Tas batalionas išsilakstė, pasiliko pats Šardyka su penkiolika žmonių, kuriems nebuvo kur bėgti, nes visi čia juos kaip nuluptus žinojo ir po vieną būtų išdaužę. Ir tų šešiolikos užteko, kad iš mūsų kraujo juka pasipiltų. Atsigulė jie tvarte prie pelkės Volyme. Paskui nuėjo pas tarybinio ūkio direktorių ir sako: tu mums valgyti čia nešiok ir eikš pas mus partizanauti. O žmonės jiems valgyt duoti nenorėjo, prašė eit iš kaimo, nes bijojo vokiečių. Bet jie gėrė, valgė ir miegojo tam tvarte lig nugriuvimo. O paskui dar ir direktorių Vancalouską užmušė, užtat, kad jį vokiečiai vadovu paskyrė. Štai kokie teisuoliai buvo!
Jų vis daugėjo, visokie valkatos prie jų lipo, nes po mišką bastėsi aplinkiniai, arba kai kurie savi vaikinai ėjo pas Šardyką, nes kaime reikėjo vargti kaip juodam jaučiui ir valgyti duoną su akuotais, o pas partizanus ir taurelė, ir plutelė, o kad nėra, tai ginklu pagrasinsi – ir duos, kad ir iš nagos išlauš! Na, mūsų vaikinai ir suprato, kad jeigu į partizanus neisi, tai arba užmuš, arba ištinsi nuo bado ir darbo. Galvijus, karves ir arklius visus atėmė – jei ne vokiečiai, tai partizanai. Arė, akėjo ir sėjo kas kuo turėjo, arba kažkokiom dvėsenom, kurių niekas niekur išsivaryt negalėjo, arba savo jėgom.
Ir ką – pasėsi, ateis, apars smaigais grūdus kluone, ar kad ir užkluonėj, ir visus iki grūdelio pasiims… Va dėl ko kaimuose liko sėdėt tik vienos bobos su vaikais ir seniai, kur ne kur koks vyras pasitaikydavo.
<…>
Taip ir gyvenom. Dieną vokiečiai atvažiuoja, paskiria seniūnu kokį vyrą. Anas atsiprašinėja, meldžia: negaliu aš seniūnu, uždauš mane partizanai. Bet su vokiečiais kalba trumpa: arba nušaunam, arba renki maistą garnizonui ir veži. Ir kur tu dėsies, kaip mielas atneši. Antraip vokiečiai daužys, kol pajuosi. Ir jiems dar kultūringai paduok! Senoji Miranovičicha neturėjusi į ką sviesto įdėt, įsukusi į kopūstlapį, tai tie kad įsibliovė: kaip paduodi, kiaule! Sumušė kaip kartų obuolį, mano baba ją vos išslaugė. O naktį Šardyka ateina ir sako: rink grūdus ir mėsą, sviestą ir kiaušinius partizanams. Neturi? Vokiečiam atidavėt? Bendrininkus sušaudom! Oi, sunku buvo. Naktį partizanai – duok ir duok. Dieną policija arba vokiečiai.
<…>
Taip viskas ir vyko. Pelkė, ir ta mums po kojomis degė. Kaip tik pavasaris, kovas – vokiečiai blokadą pradeda. 1942, 1943 – blokada! 1944 – blokada! Mes ir pabėgt jau nebegalėjom, vos pašliauždavom po tą pelkę. Alkani, nuskurę. Kiek vaikų nuskendo, kiek senių! O nuo keturiasdešimt trečiųjų vokiečiai ėmė dar bombarduoti, ir tankus paleido.
<…>
1943 m., per antrąją blokadą, kai visas Naugalnas į pelkes bėgo, Orka pasakė, kad niekur neis. Į partizanus jo neėmė Šardyka. Velniam man, sako, tas žydpalaikis išgvėręs. Tegul pirma sau ginklą narsa šlovingame mūšyje įsigyja, o tada prašosi. O tokių, kaip Andrijašo bernai, partizanuose buvo pilna. Žydų nemėgo, galėjo ir savą nugaron nušaut. Daugelis žmonių neapkentė sovietų valdžios, o pyktį ant žydų išliedavo. Šardykos ar Lazevulkino neužkabinsi – jie stiprūs. Taigi liek pyktį ant žydų.
Išeidama pelkėsna, nunešiau jam pavalgyt ir plėčkelę čemeryčių. Sakau: kai suras tave, tai verčiau pamažu išgerk tą plėčkelę ir užmigsi ramiai. Kai grįžau, jo radę nebuvo, daržinė neliesta stovėjo, bet čemeryčias anas išgėrė. Gal išsigando ko, gal sušalo ar išalko. Šaltas kaip akmuo buvo. Paguldžiau jį ant rogelių ir už Aredeberio prie laužyno užkasiau. Nestačiau anei kryžiaus, nieko. Ne tas rūpėjo, o ir nežinočiau, kaip pagal juos viskas daroma. Nieko nebeliko, kas būt pasakęs, kaip pagal juos reikia daryti. Nori, parodysiu tau, kur anas guli? Tos obelies seniai nebėr, bet aš tau parodysiu. Aš vis žiūriu, kas čia seniau buvo, tarsi viskas taip ir stovi: ir cerkvė, kur Senuosiuose Žyduose buvo, ir obelis viršum Orkos. Netapo jis didžiu žmogum nei savoj tautoj, nei svetimoj, net jo kapelio nebėr jau. Užrišiu juostelę per Radaunicą, ir tiek. Lipenyje kažkada du namai buvo mūsų, trečias – žydų, o dabar visoj gyvenvietėj penkios šeimos belikusios! Ir senoji Marija juokaus: „Na, dabar kad ir kas, jums darbo su mum nebebus!“
1 Vasilijaus diena (Naujieji metai) – slavų liaudies kalendoriaus diena, kuri pagal Grigaliaus kalendorių yra sausio 1 (14).
Jorge Luis Borges. Almutasimo paieškos
2024 m. Nr. 10
Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas
Jorge Francisco Isidoro Luis Borges Acevedo (1899–1986) – vienas žymiausių Argentinos ir pasaulio literatūros atstovų, rašytojas, eseistas, vertėjas, nubrėžęs naujas gaires trumpų apsakymų, vadinamų fikcijomis (ficciones), ir filosofinių esė knygomis („Ficciones“, „El Aleph“, „A Universal History of Infamy“, „El jardín de senderos que se bifurcan“ ir kt.), kurių pagrindiniai motyvai – sapnai, labirintai, amžinybė, begalybė, veidrodžiai, mitologija ir apskritai žmogaus sąmonės gelmės ir vaizduotė. „Almutasimo paieškos“ („El acercamiento a Almotásim“, 1935) – vienas tų apsakymų-fikcijų, kuriuos kaip žanrą būtų teisingiausia pavadinti išmone, nes, pasak paties autoriaus, tai ir mistifikacija, ir tariama esė. „Man rodos, – prisipažino J. L. Borgesas vienoje autobiografinėje esė, – tai ir modelis, ir pamatas visų mano istorijų, kurios vienaip ar kitaip laukia manęs ateityje ir taps mano, kaip pasakotojo, reputacijos laidu.“ Dalį apsakyme minimos tariamos knygos siužeto rašytojas pasiskolino iš Rudyardo Kiplingo, jos tariamas leidėjas Victoras Gollanczas kaip ir tariamos pratarmės autorė Dorothy L. Sayers – tikri žmonės. Parašyti prasimanytos knygos recenziją buvo viena mėgstamiausių J. L. Borgeso, kurio 125-ąsias gimimo metines šiemet minime, išmonių.
Apsakymas
Pasak Filipo Gedalos, advokato iš Bombėjaus Miro Bahaduro Ali romanas „The approach to Al-Mu’tasim“ – „tai veikiau nelabai vykęs derinys (a rather uncomfortable combination) tų alegorinių Korano eilučių, retai sudominančių vertėjus, ir detektyvinių romanų, neišvengiamai patraukiančių Johną H. Watsoną ir pagražinančių gyvenimo siaubą ištaigiausiuose Braitono pensionuose“. Anksčiau misteris Cecilis Robertsas Bahaduro knygoje pastebėjo „dvigubą ir neįtikėtiną Wilkie Collinso ir didžiojo XII amžiaus perso Ferido Eddino Attaro įtaką“ – nuosaiki pastaba, kurią Gedala kartoja, nepasakydamas nieko nauja, tik tulžies pritvinkusiais žodžiais. Iš esmės abu rašytojai laikosi tos pačios nuomonės: abu nurodo kūrinio detektyvinį mechanizmą ir jo mistinę undercurrent potekstę. Ta hibridizacija galėtų pakišti mums mintį įsivaizduoti ką nors panašaus į Chestertoną; tuoj įrodysime, kad nieko panašaus nėra.
Romano „Acercamiento a Almotásim“ pirmas leidimas pasirodė Bombėjuje, 1932 metų pabaigoje. Popierius beveik laikraštinis; ant aplanko žinia skaitytojui, kad tai pirmas Bombėjaus miesto gyventojo detektyvinis romanas. Per kelis mėnesius skaitytojai išpirko keturis leidimus po tūkstantį egzempliorių kiekvienas. „Bombay Quarterly Review“, „Bombay Gazette“, „Calcutta Review“, „Hindustan Review“ (leidžiamas Alahabade) ir „Calcutta Englishman“ nešykštėjo ditirambų. Tada Bahaduras paskelbė iliustruotą leidinį, antrašte „The conversation with the man called Al-Mu’tasim“ su žavia paantrašte „A game with shifting mimo“ („Žaidimas su judančiais veidrodžiais“). Tą knygą Londone ne per seniausiai savo ruožtu išleido Viktoras Gollanczas su Dorothy L. Sayers įžanginiu žodžiu, bet neįdėjo (galbūt iš pasigailėjimo) iliustracijų. Turiu jį štai čia prieš akis; deja, nesugebėjau gauti pirmojo leidimo, kaip nujaučiu, nepalyginamai geresnės kokybės. Tokią išvadą skatina padaryti knygos priedas, pirštu priduriamai įrodantis esminį skirtumą tarp originalo, išleisto 1932 metais, ir 1934 metų leidimo.
Prieš nagrinėjant – ir aptariant – kūrinį, manding, būtų pravartu greitosiomis susidaryti jo bendrą vaizdą.
Jo regimasis pagrindinis veikėjas – ne karto nepaminėtas vardu – Bombėjaus universiteto teisės studentas. Bedieviškai išsižadėjęs tėvų islamo tikėjimo, paskutinę dešimtąją Muharramo1 mėnulio naktį atsiduria musulmonų ir hinduistų riaušių įkarštyje. Tai būgnų ir maldų naktis; per priešiškos minios tirštį skinasi kelią musulmonų popierinių baldakimų eisena. Nuo artimiausio stogo krinta hinduistų plyta; kažkas smeigia į pilvą peilį; kažkas – musulmonas? hinduistas? – miršta, minia jį sutrypia. Grumiasi trys tūkstančiai vyrų: lazdos prieš revolverius, blevyzgos prieš prakeikimus, Vienatinis Dievas prieš dievus. Laisvamanis studentas apdujęs įsivelia į riaušes. Įtūžio valdomomis rankomis užmuša (arba tariasi užmušęs) indą. Griausmingai atšuoliuoja Sirkaro raitoji policija, apsnūdusi ir nesidairydama darbuojasi lazdomis. Studentas pabėga, išsprūdęs beveik iš po žirgų kanopų. Sprunka į atokiausius priemiesčių kvartalus. Kerta dvi geležinkelio linijas arba dukart kerta tą pačią liniją. Persirita per mūro sieną į apleistą sodą, kurio gale stovi apskritas bokštas. Iš tamsoje skendinčio rožyno išpuola ruja mėnulio spalvos šunų (a lean arad evil mob of mooncoloured hounds). Apspeistas ieško išsigelbėjimo bokšte. Kopia geležiniais laiptais – trūksta kelių pakopų, – o viršuje susiduria su prakauliu vyriškiu, kuris pritūpęs šlapinasi mėnesienoje nutaikęs stiprią šlapimo čiurkšlę į pajuodusį šulinį pačiame stogo vidury. Tas žmogus jam prisipažįsta, kad jo profesija – vogti auksinius dantis iš numirėlių, kuriuos persai, susupę į baltas drobules, palieka ant bokšto. Jis pasakoja apie kitokias niekšybes ir prasitaria, kad jau keturiolika naktų, kai neapsivalė buivolo mėšlu. Netverdamas pykčiu, koneveikia arkliavagius iš Gudžarato, „pašlemėkus, ėdančius arklieną ir driežus, apskritai tokius pat nevidonus kaip mudu“. Švinta: pažeme skraido riebūs maitvanagiai. Studentas pavargęs užminga, kai pabunda, saulė jau gana aukštai, ir vagies nė ženklo. Dingo drauge su vienu kitu tričinopoliečių cigaru bei keliomis sidabrinėmis rupijomis. Baimindamasis nukentėti dėl praeitos nakties riaušių, studentas nutaria dingti Indijos platybėse. Jis svarsto, ar, sugebėjęs nužudyti stabmeldį, gali tvirtinti, kad musulmonas teisesnis už stabmeldį. Jam neina iš galvos tokie vardai kaip Gudžaratas bei malka-sansi (vagių kastos moteris) iš Palanpūro, pelnanti daugiausia lavonų grobikų prakeikimų ir neapykantos. Studentas prieina prie išvados, kad tokio itin niekingo žmogaus pagieža tolygi liaupsei. Nutaria – nepuoselėdamas vilčių – ją surasti. Jis pasimeldžia ir lėtais žingsniais ryžtingai leidžiasi į ilgą kelionę. Taip baigiasi antras kūrinio skyrius.
Neįmanoma atpasakoti įvykių, išdėstytų devyniolikoje likusių skyrių. Galva svaigsta nuo galybės dramatis personae, ką jau kalbėti apie biografiją, rodos, apibendrinančią visus dvasios poslinkius (nuo niekšybės iki matematinių spekuliacijų) ir klajones po neaprėpiamas Indostano platybes. Istorija prasideda Bombėjuje, tęsiasi Palanpūro žemumose, stabteli vieną vakarą ir naktį prie Bikaniro akmeninių vartų, pasakoja apie aklo astrologo mirtį Benareso kloakoje, rezga sąmokslą daugiaformiuose Katmandu rūmuose, meldžiasi ir paleistuvauja Kalkutoje, pražūtingoje Mačua Bazaro smarvėje, sėdėdamas Madrase prie rašomojo stalo stebi, kaip jūroje gimsta dienos, Travankore iš balkono stebi, kaip jūroje gęsta vakarai, dvejoja ir žudo Hindupūre ir uždaro atstumų ir metų ciklą tame pačiame Bombėjuje už kelių žingsnių nuo mėnulio spalvos šunų sodo. Turinys toks: žmogus, mums pažįstamas bedievis ir bėglys studentas, atsiduria tarp žemiausio sluoksnio žmonių ir prisitaiko prie jų, savotiškai varžydamasis su jais niekšybe. Netikėtai – kaip stebuklo sukrėstas Robinzonas, smėlyje pastebėjęs žmogaus pėdas, – įžvelgia švelnesnį tos niekšybės atspalvį: vieno tų pasibaisėtinų žmonių sąmonėje švistelint kažką panašaus į lipšnumą, susijaudinimą, ramybę. „Atrodė, lyg būtų prabilęs nekalbus pašnekovas.“ Jis supranta, kad niekšui, kalbančiam su juo, svetima ta padorumo prošvaistė; tad daro išvadą, kad jame atsispindi draugas arba draugo atšvaitas. Apmąstęs tą klausimą, prieina prie paslaptingos išvados: kažkur pasaulyje yra žmogus, skleidžiantis tą šviesą; kažkur pasaulyje yra žmogus, prilygstantis tai šviesai. Studentas nutaria skirti savo gyvenimą to žmogaus paieškoms.
Čia paaiškėja pagrindinė knygos tema: nepasotinama dvasios paieška per silpnus atšvaitus arba atspindžius, tos dvasios paliekamus kituose, – pirmiausia, blankų šypsenos arba žodžio pėdsaką, vėliau įvairius, tolydžio stiprėjančius išminties, vaizduotės ir gėrio šviesulius. Kuo artimiau studento klausinėjami žmonės pažįsta Almutasimą, tuo didesnė juose dieviškumo apraiška, bet visiems aišku, kad jie – tiesiog veidrodžiai. Čia galima pritaikyti techninę matematikos formulę: perkrautas Bahaduro romanas – tai didėjančioji progresija, kurios galutinis tikslas – numanomas „žmogus, vardu Almutasimas“. Artimiausias Almutasimo pranokėjas – persų knygininkas, nepaprasto mandagumo ir gėrio žmogus; to knygininko pranokėjas – šventasis… Praslinkus keleriems metams, studentas atsiduria koridoriuje, „kurio gale durys ir pigių karoliukų užuolaida, o už jos – akinantis spindesys“. Studentas kartą kitą suploja delnais ir teiraujasi Almutasimo.
Vyriškas balsas – neįtikėtinas Almutasimo balsas – prašo jį įeiti. Studentas atitraukia užuolaidą ir eina. Taip baigiasi romanas.
Man regis, nesuklysiu sakydamas, kad, panūdęs plėtoti tokią temą, autorius privalo prisiimti du įsipareigojimus: pirma, vienaip ar kitaip išgalvoti įvairių pranašiškų bruožų; antra, tais bruožais apdovanoto herojaus nepaversti paprasčiausiu sutartiniu personažu arba tiesiog vaidalu. Bahaduras įvykdo pirmą; nesu tikras, kiek pasiseka antras. Kitaip sakant: negirdėtas ir neregėtas Almutasimas turėtų mums atrodyti kaip gyvas personažas, o ne kaip lėkštų liaupsių kratinys. 1932 metų variante pasitaiko antgamtiškų pastabų: „žmogus, vardu Almutasimas“ skamba panašiai kaip simbolis, bet jam netrūksta išskirtinių individualių bruožų. Deja, vėliau pasigendame tos gražios literatūrinės manieros. Atsivertęs 1934 metų leidimą – tą knygą turiu prieš akis, – matau, kad romanas nusmunka iki alegorijos: Almutasimas jau Dievo emblema ir nuosekliai aprašyta herojaus kelionė – tai lyg dvasios mistinės pilnatvės siekio etapai. Pasitaiko apverktinų detalių: juodaodis žydas iš Kočino, pasakodamas apie Almutasimą, sako, kad jis tamsaus gymio; krikščionis jį piešia bokšto viršūnėje išskėstomis rankomis; raudonasis lama prisimena jį matęs sėdint „panašų į tą figūrą, kurią nulipdžiau iš jako sviesto ir garbinau Tašilhunpo vienuolyne“. Tokiais pareiškimais bandoma įteigti mintį apie vienasmenį Dievą, prisiderinantį prie žmonių skirtybių. Mano akimis žiūrint, tai nelabai džiugi mintis. To paties nesakyčiau apie kitą: spėjimas, kad ir Visagalis ieško Kažko, o tas Kažkas – Kažko pranašesnio (arba paprasčiausiai būtino ir lygaus), ir taip iki Galo – ar veikiau iki Laiko – Begalybės, arba cikliškai. Almutasimas (tas aštuntasis Abasidas, laimėjęs aštuonis mūšius, pradėjęs aštuonis sūnus ir aštuonias dukteris, palikęs aštuonis tūkstančius vergų ir karaliavęs aštuonerius metus, aštuonis mėnulius ir aštuonias dienas) etimologiškai reiškia „Tas, kuris ieško priedangos“. 1932 metų romano versijoje tai, kad piligriminės kelionės tikslas – kito piligrimo paieška, nedviprasmiškai byloja, kaip sudėtinga rasti Almutasimą; 1934 metų versija tą patį dalyką aptaria, kaip minėjau, nukrypdama į pasakiškos teologijos sritį. Mir Bahaduras Ali, kaip matėme, nesugeba atsispirti pačiai banaliausiai menų pasaulio pagundai: būti genijumi.
Dar kartą perskaitau savo rašinį, baimindamasis, kad deramai nepabrėžiau knygos privalumų. Ten netrūksta gana išmanių dalykų; pavyzdžiui, paminėtinas pokalbis XIX skyriuje: numanu, kad vienas pašnekovų – Almutasimo bičiulis: jis neatremia priešininko sofizmų, nenorėdamas „teisėtai mėgautis pergale“.
Apskritai šiais laikais rašant knygą pagirtina remtis senąja literatūra, juo labiau kad (pasak Johnsono) niekas nepageidauja skolintis iš savo amžininkų. Dažnos, bet nereikšmingos Joyce’o „Uliso“ sąsajos su Homero „Odisėja“ tolydžio žadina – nežinia kodėl – beprotišką kritikų susižavėjimą; Bahaduro romano asociacijos su šlovinamu Farido ud Dino Ataro „Paukščių pokalbiu“ susilaukia ne ką mįslingesnių liaupsių Londone, taip pat Alahabade ir Kalkutoje. Netrūksta ir kitokių skolinimosi pavyzdžių. Vienas tyrinėtojas išvardijo kai kuriuos romano pirmos scenos sutapimus su Kiplingo apsakymu „Ant miesto sienos“; Bahaduras juos pripažįsta, bet priduria, kad būtų daugiau nei keista, jei skirtųsi du tos pačios dešimtosios Muharramo nakties aprašymai… Eliotas visiškai pagrįstai prisimena, kad nė vienoje iš septyniasdešimties nebaigtos alegorijos „The Faërie Oueene“ giesmių nepasirodo pagrindinė veikėja Gloriana, kaip, vertindamas tą veikalą, pabrėžė Richardas Williamas Churchas (Spenser, 1879). Aš, savo ruožtu, norėčiau kukliai priminti, ko gero, visiškai įmanomą tolimą pirmtaką: kabalistą iš Jeruzalės Isaaką Lurią, XVI amžiuje skelbusį, kad protėvio arba mokytojo dvasia gali įeiti į nelaimėlio dvasią, trokšdama jį paguosti arba pamokyti. Ta metempsichozės forma vadinama Ibbür2.
Versta iš: Jorge Luis Borges. EL ACERCAMIENTO A ALMOTÁSIM, 1935.
1 Muḥarram – pirmasis islamo kalendoriaus mėnuo; vienas iš keturių šventų metų mėnesių, kada kariauti draudžiama (vert. past.).
2 Toje pastaboje apie Matiq at-Tayrą („Paukščių pokalbį“) užsiminiau apie persų mistiką, vardu Farid ad-Din Abu Talib Muhammad ibn Ibrahim Attar, kurį nužudė Čingischano sūnaus Tolui kareiviai, siaubdami Nišapūrą. Ko gero, verta pateikti glaustą to eilėraščio santrauką. Tolimas paukščių karalius Simurgas vidury Kinijos pameta puikią plunksną; paukščiai, pasibodėję viešpataujančia anarchija, nutaria jį surasti. Jie žino, kad karaliaus vardas reiškia „trisdešimt paukščių“; žino, kad jo rūmai yra žemę supančiuose Kafo kalnuose. Paukščiai ryžtasi veik begaliniam nuotykiui; perskrenda septynis slėnius, arba jūras; priešpaskutinis vadinasi „Svaiguliu“; paskutinis – „Baigtimi“. Daug piligrimų pabėga, kiti žūva. Trisdešimt, vargų apvalyti, pasiekia Simurgo kalną. Pagaliau pamato jį savo akimis: įsitikina, kad jie patys yra Simurgas ir kad Simurgas – tai kiekvienas jų ir visi drauge. (Taip pat Plotinas – „Eneados“, V, 8, 4 – kalba apie tapatumo principo dangiškąją tąsą: aiškiame danguje viskas savo vietoje. Bet kas yra viskas. Saulė yra visos žvaigždės, ir kiekviena žvaigždė yra visos žvaigždės ir saulė.) Mantiq al-Tayrą į prancūzų kalbą vertė Garcinde Tassy, į anglų – Edvardas Fitzgeraldas; rašydamas šį straipsnį, naudojausi Burtono vertimu „Tūkstantis ir viena naktis“ ir Margaret Smith monografija „The Persian Mystics: Attar“ (1932).
Ši poema turi ne per daugiausia sąsajų su Miro Bahaduro Ali romanu. Žodžiai XX skyriuje, persų knygininko priskirti Almutasimui, ko gero, tik papildo tai, kas herojaus jau pasakyta; ta ir kitos dviprasmiškos analogijos gali reikšti tiek ieškotojo, tiek ieškomojo tapatybę; taip pat gali reikšti, kad pastarasis turi įtakos pirmajam. Kitas skyrius pakiša mintį, kad Almutasimas – tai indas, kurį tariasi nužudęs studentas.
Dovydas Umru. Sputum
2024 m. Nr. 10
Iš jidiš k. vertė Goda Volbikė
Dovydas Umru (1910–1941) gimė Alytuje. Tikroji pavardė – Liackovičius. Pseudonimas „Umru“ jidiš kalba reiškia „Nerimas“. D. Umru buvo kairuoliškų pažiūrų rašytojas, tarpukariu veikęs Kauno literatūriniame lauke. Savo kūrinius publikavo laikinosios sostinės jidiš periodiniuose leidiniuose ir literatūriniuose almanachuose. Išleido dvi apsakymų knygas: „Žaver“ („Rūdys“, Kaunas, 1937) ir „Derner“ („Erškėčiai“, Kaunas, 1939). Pastarasis rinkinys buvo teigiamai įvertintas to meto kritikų „kaip vienas brandžiausių ir išbaigčiausių vietinės jidiš literatūros darbų“1. Savo kūryboje D. Umru plėtojo socialinę tematiką, atsigręžė į visuomenės pakraščius, atstumtuosius, jautriai vaizdavo jų likimus: į rašytojo akiratį pateko karo pabėgėliai, džiovininkai, bedarbiai ir pan. Apsakymai jaudina įtaigumu, Kauno jidiš literatūros kontekste yra vieni meniškai stipresnių. Pirmosios sovietinės okupacijos metais D. Umru dirbo Vilniuje ėjusio laikraščio „Vilner emes“ („Vilniaus tiesa“) redaktoriumi ir Valstybinio žydų teatro direktoriumi. 1941 m. suimtas Vokietijos slaptosios policijos agentų dingo be žinios.
Apsakymas „Sputum“2 yra iš rinkinio „Derner“.
Apsakymas
Ankštame sanatorijos budėtojos kambarėlyje buvo trošku. Tarp dviejų medikamentų spintų, rašomojo stalo, telefono staliuko, sofos ir kėdžių susidariusiame take grūdosi ligoniai. Tarsi kaliniai apsirengę vienodos spalvos pižamomis ir chalatais, su temperatūros parodymų lentelėmis rankose jie yrėsi link aukštų svarstyklių ir stumdydamiesi šnekučiavo.
Nuolat varstomos koridoriaus durys nė karto taip ir neužsidarė. Langą priešais saugodamiesi skersvėjo užstūmė, ir pakilusi džiovininkų temperatūra pripildė orą prakaito tvaiko.
Sesutė, žyminti pasikeitusius svorio rodmenis, buvo nervinga. Po budėjimo nakties visa susitaršiusi, nesipraususi, baltą chalatą užsimetusi tik ant nuogo kūno, šokinėjo nuo svarstyklių prie rašomojo stalo ir piktai, netgi grubiai atsikirtinėjo į ligonių problemas:
– Kodėl nukrito! Jūs gydytojo paklauskite!
– Tik nedejuokite, nes neteksite dar daugiau!
Liesas išstypęs jaunuolis, baltas kaip tie jokio poveikio jo varganam svoriui nedarantys grietinės ąsotėliai, kuriuos gaudavo kas rytą, ištiesė kairę ranką, perbraukė dešiniosios pirštu per delną ir mėlynomis akimis guviai žvelgdamas į papilnėjusį draugą tarė:
– Taip pasveiksi, kad čia žolė želti pradės…
Dar nebaigus sakinio visi, jį jau žinodami, prapliupo juoktis. Sesutė primerkė juodas siauras kaip japonės akis, pro jos storas praviras lūpas šmėstelėjo kiek per dideli dantys. Viena vyresnio amžiaus moteris užsikosėjusi nusitvėrė svarstyklių. Kosulys veržėsi giliai iš vidurių, dusliai sprogo, perėjo į krenkštimą ir nuskendo susikaupusių skreplių gargalynėje.
Darbuotoja surimtėjo. Vis labiau nervindamasi ėmė varyti iš kambario visus, kuriems čia nebebuvo kas veikia. Suskambus telefonui piktai atsiliepė, nutraukė pokalbį, numetė ragelį. Staiga jos žvilgsnis pasidarė griežtas:
– Me-je-ro-vič! – beveik rėkte suriko. – Duokite lentelę! Aš užrašysiu!
Mergina, į kurią ji kreipėsi, vos pastebimai krūptelėjo.
– Pati užsirašysiu, – burbtelėjo nė neatsigręžusi ir jau ruošėsi išeiti.
– Galiu ir aš!
Pasvėrusi merginą ištraukė jai iš užančio lentelę, akimis perbėgo įrašą, susirinkusiuosius ir įbedė į ligonę piktą žvilgsnį:
– Tai štai kaip?.. Klastojate savo svorį?
Mergina sutrikusi nuraudo ir murmtelėjo:
– Na, kam klastoti…
– O kas čia? Kas per taisymai prieš aštuonias dienas? Bijote, kad bus pastebėti jūsų dvylika priaugtų kilogramų?! Nepadės! – ir pagriebusi nuo stalo parkerį vietoj neteisingų įpylė didelius ryškius skaičius. – Jus vis tiek išrašys iš sanatorijos!
Budėtojos kambarėlyje stojo tyla. Ligoniai atrodė priblokšti. Bandydama išvengti jų žvilgsnių mergina nudelbė akis ir nerangiai, lyg sustingusi išsprūdo pro durų tarpą.
Grįžusi į palatą krito ant lovos, įsisupo į pilką žieminį chalatą ir pravirko.
Gėda, nutvilkiusi pas budėtoją, dabar pamažu peraugo į bejėgišką neapykantą. Ko prie jos prikibo? Aplinkui visi tokie šalti ir beširdžiai. Niekam nerūpėjo jos likimas. Tūkstančiai sveikų ir sočių cinikų problemėlių užvaldė pasaulį, o ja kuo ramiausiai be jokio gailesčio atsikratė.
Ant savo nugaros pajuto kažkieno ranką. Iš atsargaus prisilietimo atpažino žmogų, bet neatsigręžė. Ką pagelbės lašelis švelnumo ir ištikimybės? Šioje abejingumo jūroje jie bejėgiai kiekvienas skyrium, o dar labiau drauge.
– Chane…
Ji gulėjo apsisiautusi ir nejudėjo. Tamsoje iš po apkloto aiškiai matė poilgį ramaus veido kontūrą, ant pilkų akių kiek nuleistus vokus. Švelnus rūpestingas balsas vos girdimu šnabždesiu prašė:
– Chane, atsisuk… Chane…
Tyla. Varpelis koridoriuje pakvietė pusryčių. Pradėjo trinkčioti durys, ligoniai triukšmingai judėjo link valgomojo, pro atvirą langą padvelkė maloniu žiemos rytmečiu: dar neištryptu sniegu, rūke skendinčiais medžių kamienais, baltai apsnigtomis svyrančiomis eglių šakomis.
Staiga Chanė atsisuko ir atsisėdo pusiaugula. Baisiai susivėlę garbanoti pelenų spalvos plaukai krito ant veido. Blizgančios rudos akys atrodė paraudusios, skruostai buvo drėgni nuo ašarų, išvagoti atsispaudusių sugniaužytos pagalvės dryžių.
– Mane išrašo iš sanatorijos, – mestelėjo abejingai, įsmeigusi į jį įdėmų žvilgsnį, tarsi būtų laukusi atsakymo.
– Iš kur žinai? – numykė jis neaiškiai. – Nurimk. Papasakok.
– Žinau, Dovydai.
– Bet iš kur?
– Iš kur?.. Jaučiu, seniai jaučiu. O kaip kitaip? Amžinai rūpinsis savivaldybė? Pamokėjo už mane porą metų, ir gana! Turi ateiti kiti, nauji, išlaikytinų tuberkuliozininkų netrūksta, – svarstė atsirėmusi į jo petį. – Dovydai, kodėl aš neturiu bacilų? Tada neišrašytų, bijotų užkrėtimo. Juk jie puikiai žino, kaip apsaugoti savo sveikatą.
Ir netikėtai užmetusi ranką jam ant kaklo ėmė traukti prie savęs:
– Dovydai, duok man keletą… Tu jų turi… Savo seilių… Nesipriešink… Pabučiuok.
Tas užsidengęs burną atkakliai sukiojo galvą į šalis ir stūmė ją nuo savęs:
– Chane, nebūk beprotė! Su bacilomis irgi išrašo…
Ji prapliupo isteriškai juoktis.
– Tuberkuliozininkas užsikrėsti negali, klausiau gydytojų… – krizeno pro ašaras. – Aš irgi galiu jų pasigauti. Jei stipriai persišaldyčiau ar sušilusi išsivoliočiau sniege… Bet nee, tegu verčiau jie jas pasigauna… Aš nenoriu… Nebijok… Gali pabučiuoti… Bent kartą mylėkime kaip visi… Dovydai, nebijok!
Iš jos pamišusiai kvatojančių akių sruvo ašaros, o skaudžiai ištroškusios lūpos siurbėsi aistringai, gaivališkai, gyvuliškai – – –
Pro pravirą virtuvės langą virto tirštas garas. Ant takelių tarp klombų pilkšvai melsvais rūbais vilkinčios sanitarės svaidėsi sniego gniūžtėmis. Kiemą užtvindė linksmi, sveiki jaunų kaimiečių balsai. Ligoniai apgulė palatų langus, o tada išgarmėję laukan patys prisijungė prie savo slaugytojų išdaigų.
Prie vieno iš sanatorijos šulinių stovėjo plačios rogės. Apsimuturiavęs diržu sujuosta krūva skarmalų tarp pastatų vaikštinėjo vežikas. Atkėlė apsnigtą šulinio dangtį – lūkuriuodamas keleivių aiškiai nuobodžiavo ir būtų mielai šnektelėjęs su kuriuo nors iš vietinių. Pirštiniuota ranka šluostėsi nosį, pliaukšėjo botagu per sniegą, dairėsi tinkamos progos. Įsisiautusi iki pirštų galiukų į chalatą, susikišusi rankas į rankoves priėjo Chanė:
– Svečių atvežėte?
– Taigi.
Kalbėdama Chanė žiūrėjo labiau į roges negu į vežiką. Jos bespalviame balse girdėjosi nuovargis, lyg prieš tai būtų ilgai verkusi.
– O kada atgal?.. Gal ir mane paimtumėte?..
– Sėskite ir važiuokite, – radęs pokalbininkę vežikas dabar jau nieku gyvu nenorėjo jos paleisti, – čia jūsų nuosavas vandentiekis?.. Siurbia iš visų trijų šulinių?.. Ir sveikiems, turiu galvoje, personalui irgi?..
Chanė nelinko į kalbas. Jos likimas sanatorijoje jau buvo apspręstas. Prieš keletą dienų užsukę savivaldybės atstovai liepė nutraukti pašalpą. Reikėjo važiuoti į miestą ir išsiaiškinti, kaip toliau gyventi.
Rogėms pajudėjus iš vietos, Chanė atsisuko į Dovydą. Prie šulinio būriavosi ir kiti ligoniai. Palengva ant jų ilgų pilkų chalatų, ant gelsvų pastatų, ant visos miškingos vietovės krito sniegas. Jai rodėsi, tarsi kažkas būtų ramstį ištraukęs iš rankų. Sanatorijoje gyveno daugiau negu metus. Prieš tai gulėjo ligoninėje, o dar anksčiau stiprinosi įvairiose gydyklose. Liga prasidėjo vos trylikos. Kai tik kiek pagerėdavo ir ji atgaudavo jėgas, būdavo išsiunčiama pas ištekėjusią seserį, bet ilgiau poros mėnesių be gydymo įstaigos nėra ištvėrusi.
Jie pradėjo leistis pakalnėn. Sniegas, miške kritęs tingiai ir ramiai, tuščiame slėnyje ėmė pustyti įkypais greitais sūkuriais. Per apylinkę beprotiškais šuoliais lėkė pikta audra. Nubalę pavieniai medeliai, giraitės, namai, kaimai gūžėsi prieš aštrų vėją ir iš paskutiniųjų kabinosi į žemę. Balkšva masė prarijo horizontą.
Keleiviai siautėsi į drabužius, o iš kailiniuotų kupstų kyšojo tik akys ir nosių galiukai.
Kai vežikas liovėsi klausinėjęs, Chanė atlėgo. Pratisa aštri vėjo daina ir kaukšinčios arklių kanopos atitarė jos pamažėle besirutuliojančioms mintims.
Prieš akis iškilo dviejų kambarėlių sesers butas. Viename buvo viryklė ir batsiuvio amatu besiverčiančio svainio dirbtuvė. Kitame – likę dalykai, būtini šeimai su trimis vaikais. Elektros jie neturėjo. Sutemus dirbtuvėje spingsėdavo žibalinė lempelė, rausva šviesa nutvieksdavo svainio veidą. Norėdami prie jos pasišildyti žiemos vakarais stalą apspisdavo vaikai. Motina prekiavo vištomis ir kiaušiniais. Troboje retai kada būdavo tvarkinga, – tam trūko ir laiko, ir jėgų.
Chanė pas juos tik apsistos, ilgiau neužsilaikys. Ieškosis lengvo darbo, kur nors priemiestyje ar kaimelyje išsinuomos kambarį ir lauks, kol iš sanatorijos išeis Dovydas – – –
Ją užliejo šiltų jausmų banga. Dabar jau aiškiai išskyrė jį iš būrio ligonių, stovėjusių prie šulinio. Vėl pajuto glamones, girdėjo atsidavusį balsą. Iki šiol to nevertino. Kamuodavo jį savo slogiomis nuotaikomis. O dabar ją taip gailiai nutvilkė, kad staiga panoro grįžti į sanatoriją ir jam prisipažinti. Pasakyti, kad nuo šiol jų santykiai pasikeis, kad mylės jį be lašelio pykčio ir kartėlio – – –
Vėjas dejuodamas blaškė sniegą, kratydami galvas prunkštė įnirtę arkliai.
Sesers namie nebuvo. Nuo varstoto pakilo svainis ir į batsiuvio prijuostę nusišluostęs rankas tarė su šypsena veide:
– Chane! Į svečius?
Ji, irgi šyptelėjusi, nustvėrė glėbin vaiką spindinčiomis juodomis akutėmis, kilstelėjo. Svainis perbalo. Klijais išterliotomis rankomis paėmė sūnų atgal ir pastatė ant žemės.
– Nesipainiok po kojomis, – riktelėjo.
– Nebijok, – virptelėjo lūpos kamputis Chanei. – Nesu užkrečiama.
– Na, kas bijo, kas bijo. Juk labai gerai atrodai. Gal jau pasveikai?
Įėjo sesuo. Aukšta, liesa, gelstelėjusiu veidu, kaip ir Chanė didelėmis rudomis akimis. Tik šios nespindėjo, buvo užgesusios. Nustebusi stabtelėjo prie slenksčio.
– Taip, tai aš, – žengtelėjo link jos Chanė. – Sunku patikėti, ar ne?
– Chane? Kaip sekasi?.. Į svečius? Ilgam?
– Trims dienoms. Po savaitės – visam laikui.
– Kaip tai? – perklausė sesuo. Išblyško ir svainis. Jis jau buvo sugrįžęs atgal prie varstoto, bet dabar atsisuko.
– Ko taip nustebote? Man jau viskas gerai… Galvojate, nebegaliu pasveikti?
– Padėk Viešpatie Dieve, – atsiduso sesuo.
Svainis ėmėsi toliau kaukšinti medines vinutes.
– Tai jau atima leidimą? – patyliukais baimingai paklausė sesuo.
Chanė stengėsi atrodyti žvali ir užtikrinta:
– Na ir kas? Juk galiu dirbti… Susirasiu nesunkų darbą, išsinuomosiu kambarį…
– Kokį darbą? – – –
Prieš suduodamas kitą smūgį plaktukas trumpam pakibo ore.
– Taigi kokį? – – –
Priemiesčiuose veikė dideli fabrikai, pačiame mieste – mažesni. O kur dar tūkstančiai firmų ir parduotuvių, įvairaus dydžio dirbtuvių, drabužių ir baltinių siuvyklų, lėlių kimšimo gamyklėlių, įmonių metaliniams antgaliams ant batų raištelių užspausti ir moteriškų skrybėlių plunksnoms dažyti, – dešimtys, šimtai tūkstančių rūšių užsiėmimų, praryjančių daugybę žmonių, pririšančių juos prie kurios nors vietos, suteikiančių šiokią tokią atramą ir išlaikančių ant gyvenimo paviršiaus.
Rytais, kai sniegas gatvėse dar atrodydavo rusvai pilkšvas, kai apsnūdusiuose pastatuose dūluodavo užsklęstos krautuvės, o vitrinose ant vaškinių manekenų akių krisdavo miegas, Chanė matydavo tas minias šaligatviais skubančių rūškanų ir tylių žmonių, dar gerai nenubudusių, ką tik atsikėlusių iš vienišų lovų ar šiltų šeimos guolių, įsigūžusių į senų kailinių ar trumpas nudėvėtų drabužių apykakles.
Ir pavydėdavo. Apie kiekvieną, ties kuriuo stabtelėdavo jos žvilgsnis, kildavo klausimų. Kuo užsiima antai tas vaikinas juoda plačiabryle menininko skrybėle? O ana liekna mergina sportiniu paltuku ir guminiais auliniais? Vyras suodinu veidu ir mėlynu ištepliotu švarkeliu? Moteris su skara ir veltiniais? Šviesiaplaukis jaunuolis odine striuke? Visi, visi aplink ją, viso pasaulio gyventojai, kuo jie užsiima? Kodėl jie turi darbą, o ji pati – ne?
Tiesa, Chanė žinojo, kad nėra tokia vienintelė. Bet kiti, klaidžiojantys panašiais keliais, nesirgo. Jų plaučiai buvo sveiki, po pusės valandos ėjimo jie neišprakaituodavo, o lipant į antrą aukštą jų kvėpavimas nesutrikdavo.
Ir kokių tik atsakymų nesulaukė per tas tris dienas! Vieni piktai kapojo žodžius, kiti kalbėjo su gailesčiu, treti draugiškai nukreipdavo naujais adresais, ketvirti akiplėšiškai žiūrėjo į ją vien kaip į moterį. Ko tikėtis, pradėjo nuspėti jau vos išvydusi darbdavio veidą. Ir ėjo, ėjo automatiškai, be lašelio tikėjimo, pakirstomis kojomis. Bet ėjo.
Darbo ji negavo – pradėjo plūsti kraujas.
Tai įvyko gatvėje netoli sesers buto. Užsidengusi nosine burną Chanė nusigavo iki namų.
Gulėjo išblyškusi. Burna, smakras buvo kruvini. Nežinodami, ką daryti, sesuo ir svainis persigandę stovėjo prie lovos.
Chanė pasigydė pati. Rankinėje turėjo tablečių ir lignino. Silpnu balsu paprašė vandens, veidrodžio, rankšluosčio.
Kitą dieną ji grįžo į sanatoriją.
Savivaldybės duotas terminas ėjo į pabaigą, ir buvo neįmanoma sustabdyti lekiančių dienų. Neįmanoma netgi naktimis miegant tų vos keletą neramių valandėlių.
Chanės apatija darėsi vis gilesnė. Ji mažai valgė, mažai kalbėjo, mažai galvojo. Atsisakė maitintis bendrame kambaryje, vos beparagaudavo patiekalų, kuriuos jai atnešdavo į palatą, numetė svorio.
Vaikštinėdavo viena snieguotame miške išmindžiotu taku. Orai buvo švelnūs, sniegas po truputį smego ir dengėsi pluta. Švari baltuma švytėjo, medžiai stūksojo kasdieniškai rūškani, tamsūs, o ant jų spyglių kybančios ašaros tarsi apverkė pasibaigusią šventę.
Keletą kartų Dovydas bandė ją palydėti, guosti padrikais nerišliais sakiniais. Bet Chanė tik liūdnai šyptelėdavo ir tylėdavo. Visi žodžiai atrodė kvaili, viskas aplinkui – netekę prasmės: ir paskutinės dienos sanatorijoje, ir Dovydo meilė.
Vieno tokio pasivaikščiojimo metu ji staiga atsisuko ir žvelgdama didelėmis degančiomis akimis suriko:
– Mirti! Noriu tik mirti!
Troško mirties ir buvo per silpna pasiimti ją savomis rankomis. Kartą apsilankius daktarui paklausė, kiek heroino tablečių reikėtų norint nusinuodyti. Bet ir pati, ir gydytojas jautė, kad tam nesiryš. Visi ją pradėjo laikyti apsimetėle. Nebetikėjo kraujoplūdžiu mieste. Galvojo, kad nevalgydama tyčia save alina. Medicinos personalas nerodė užuojautos dėl jos kančių, o ji atsakė vaikiška neapykanta ir priešgyna.
Kartais nekentė net Dovydo. Ilgesį pajuto ir pradėjo ieškoti tik tada, kai jis porą sykių iš eilės praleido jų susitikimą.
Rado palatoje su dviem kaimynais. Trys vaikinai sėdėdami ant lovų juokavo, kad Dovydas turėtų sukinkyti savo bacilas poromis. Chanė bandė šmaikščiai įsiterpti, bet nuskambėjo labai dirbtinai. Atsukusi į kitus nugarą pusbalsiu pakvietė jį išeiti. Gerai matė veidą perkreipusią nepatenkintą išraišką, bet kantriai laukė, kol Dovydas apsivilks ilgą pilką chalatą ir apsiaus batus.
Buvo po antro ramybės laiko. Artėjanti naktis kiek giliau miške jau ruošėsi subanguoti ir užlieti apylinkę. Iš tamsos bolavo tik vėl apsnigtos šakos.
Chanė nieko nesakė. Dovydas laukė. Laukė ir aplinkui tvyranti tamsa. Įtampai vis labiau slegiant švininiu sunkumu jis nebeištvėrė:
– Kam tau manęs reikėjo?
– Tiesiog šiaip… Pasivaikščioti…
– A, o aš maniau…
– Ką manei?
Jai sustojus, stabtelėjo ir jis. Chanės veidas buvo išblyškęs, sustingusios didelės tamsios akys žvelgė liūdnai, su nuolankia begaline kančia. „Ši palūžusi būtybė giliai ir stipriai kankinasi, bet kaip ji sugeba suteikti tiek skausmo kitiems?“, Dovydas susigėdo, kad jos vengė. Susigėdo savo paviršutiniško, nejautraus elgesio. Stovėjo nusikaltęs prieš ją ir drovėjosi prašyti atleidimo.
– Ir tu, Dovydai…
Ji nei klausė, nei prieštaravo. Tik taip tyliai sukuždėjo, kad jam pasivaideno, jog tai jo paties sąžinė byloja be garso.
– Chane… – pašnibždomis virpančiomis lūpomis ištaręs jos vardą, negalėjo pasakyti nieko daugiau, nežinojo, ką kalbėti.
– Tu teisus, Dovydai… Manęs niekam nereikia. O kodėl turėtų? Darbui netinku, pašalpos negaunu, gydytojams dėl tyrimų irgi jau nebesvarbi. Niekam, niekam manęs nereikia.
– Nešnekėk taip, Chane! – nutvilkytas gailesčio papurtė ją suėmęs už pečių.
Bet ši skausmingai ramiu balsu tęsė toliau:
– O niekam nereikalingas žmogus yra miręs… Mirusiųjų, Dovydai, niekas nemyli – – –
Dovydas apkabinęs ją pabučiavo. Chanė beveik neatsiliepė, prapliupo verkti, o tada kaip išprotėjusi metėsi priepuolingai bučiuoti atgal.
Staiga sunkiai kvėpuodama atsitraukė, pakėlė galvą išsidraikiusiais plaukais ir lyg laukinė sugriežė. Naktinio miško fone boluojantys jos dantys trūkčiojančiame ir iš gilaus skausmo perkreiptame veide iškošė su visa neapykanta:
– Te-bū-nie pra-keik-ta!
Ištrūkusi iš glėbio pasileido bėgti per mišką. Jis vijosi. Kojos klimpo giliai į sniegą, kaip milžiniški šikšnosparniai plaikstėsi chalatai. Dovydui sugriebus už rankos, Chanė iš visų jėgų bandė ištrūkti, įtikinėjo, kad visų nekenčia, jo taip pat, – tepalieka ramybėje.
Jis sulaikė ją prie kalvos krašto. Vos atgaudami kvapą jie degančiais žvilgsniais žvelgė vienas į kitą. Po kojomis plytėjo nakties sklidinas slėnis, ties horizontu mirksėjo miesto žiburiai. Juodame danguje atsispindėjo violetinis atšvaitas.
– Kurgi tu bėgai?
Tankiai kvėpuodama ir mėšlungiškai kalendama dantimis ji padrikais skiemenimis pratarė:
– Bū… ū… ūčiau nu… kri… tusi… ir… nete… kusi… d… daug… krau… jo – – –
Po tos nakties jos pyktis dar labiau išaugo ir sunuožmėjo. Ji nekentė šalto gydytojo veido, šonan krypstančių irzlių medicinos seselių žvilgsnių, sanitarių abejingumo, – nekentė net ligonių. Bet ši liepsnojanti neapykanta buvo bejėgė ir troško galios.
…Tik vienai valandai, porai minučių!
Tada ji su visais atsiskaitytų. Nežinojo nei kuo, nei kaip, bet būtų norėjusi žiauriai ir negailestingai sunaikinti pasaulį.
Kaip ir prie visų kitų, prie Dovydo lovos stovėjo spintelė, kurioje jis laikė dubenėlį su savo spjaudalais tyrimams. Ten knibždėte knibždėjo bacilų, todėl indas visada buvo uždengtas apskritu baltu blizgančiu dangteliu.
Štai šis daiktas paskutinėmis dienomis prieš paliekant sanatoriją Chanei kažkaip keistai parūpo. Išvydus jį kieno nors rankose, jai oda pagaugais nueidavo, o susapnavusi tokį dubenėlį, nebegalėdavo daugiau užmigti. Paskutinę naktį Chanė galutinai apsisprendė.
Kilstelėjusi ant alkūnės ji įsiklausė į aplinkui tvyrančią tylą. Kitoje lovoje ramiai miegojo kaimynė. Už lango susipynusiomis šakomis kantriai šnarėjo medžiai. Tiršta tamsa liejo savo juodumą ant akių.
Chanė atsikėlė ir pasiėmusi chalatą tykiai išsėlino iš kambario. Ilgame koridoriuje degė vienui viena lempa. Laiptais iš antro aukšto nusileido pižama vilkintis vyresnis ligonis ir kamuojamas dusulio nuslinko prie tolimesnių durų. Chanė palūkėjo, įsiklausė, o tada palengva kaip vagis ėmė verti Dovydo palatos duris. Šios negirgždėjo. Viduje visi ramiai kvėpavo. Ant Dovydo lovos krito blausios šviesos juosta. Jis miegojo pravira burna. Žvelgdama į mylimąjį jautė, kaip nuodinga neapykanta kaitina kraują.
– Brangusis…
Tvardydamasi prikando lūpą ir pamiršusi bet kokį atsargumą atidarė spintelę. Bet niekas nepabudo. Išėmė dubenėlį. Rankos tirtėjo. Prispaudusi prie savęs indą ištykino ant pirštų galiukų į koridorių.
Jo gale buvo išėjimas į verandą. Bijodama pažadinti budinčias sanitares, Chanė ilgai delsė. Galiausiai nuspaudė durų rankeną. Pasigirdo stiprus girgždesys. Ji pakraupo. Įsiklausė – tyla. Durys buvo užrakintos, tad antrą kartą bandyti nevertėjo. Ką daryti? Ją išpylė prakaitas. Baisiai svaigo galva.
Tada prasivėrė vienos palatos durys ir koridoriumi lyg vaiduoklis nuslinko liesas sulinkęs žmogus. Trūkdamas oro jis baisiai kriogavo. Svyrinėdamas ant plonyčių kaip šiaudai kojų atsirėmė sienos ir sustojo prie įėjimo į budėtojos kambarėlį.
Chanė įsmuko į moterų tualetą. Sulaikiusi kvapą klausėsi. Iš kažkur traukė skersvėjis. Akims apsipratus su tamsa staiga kaip laukinė apsidžiaugė prisiminusi langą.
Elektros nejungė. Išsliuogė į lauką ir ėmė klampoti per gilų sniegą. Nuo šalčio krėtė drebulys. Po chalatu ji vilkėjo tik marškinius, kojas buvo įsispyrusi į šlepetes. Iš visų pusių kaip aklina nesibaigianti siena dunksojo naktimi apsiraizgęs miškas. Prie trijų šulinių monotoniškai pumpavo vandenį pompa.
Drebėdama iš baimės ir jaudulio, Chanė užčiuopė vieną iš jų, vargais negalais atkėlė sunkų apsnigtą dangtį ir virš dusliai vaitojančios gelmės apvertė baltą dubenėlį.
1 Šulman M. „Derner“ (cum deršeinen fun Dovid Umrus band derceilungen „Derner“) // Štraln. – 1939. – Nr. 11. – P. 12.
2 Sputum – spjaudalai, skrepliai (lot.).
Rein Raud. Tobulo sakinio mirtis
2024 m. Nr. 8–9
Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė
Reinas Raudas (g. 1961) – estų rašytojas, penkių poezijos rinkinių, dvylikos romanų autorius, vertėjas poliglotas, tarptautinį pripažinimą pelnęs kultūros teoretikas, filosofas, Azijos kultūrų tyrinėtojas. Už kultūros teorijai skirtą studiją „Veikianti reikšmė“ (2022) R. Raudui paskirta Estijos nacionalinė mokslo premija.
R. Raudas vertinamas kaip puikus stilistas ir prozininkas, gebantis intriguojančiai pasakoti ir mėtyti pėdas. 2015 m. pasirodžiusio romano „Tobulo sakinio mirtis“ („Täiusliku lause surm“) ašis – KGB ir grupelės jaunuolių sankirtos, keliamas ir svarbus pasitikėjimo klausimas, apimantis tiek visuomeninių reikalų ir istorinių įvykių, tiek tarpasmeninių santykių sferą: bičiulystę, šeimą, intymų ryšį. Kritiko Peeterio Helmės teigimu, romane įgyvendintas užmojis perteikti neseną (taigi, daug kritiškų amžininkų tebeturintį) istorinį laikotarpį, suvaldyta struktūra, detalių ir linijų tikslingumas. Jame vaizduojami Sovietų Sąjungos griuvimo laikotarpio įvykiai bei kasdienis įvairių veikėjų gyvenimas keistoje, prieštaringoje epochoje, šių dienų skaitytojams leidžiantis (su literatūros fikciškumo išlygomis) pažvelgti į netolimą ir, laimei, pergyventą praeitį. Kūrinys įtrauktas į Tarptautinės Dublino literatūros premijos ilgąjį sąrašą, jau išverstas į penketą kalbų (olandų, anglų, latvių, suomių, rusų), 2021 m. Latvijos nacionaliniame teatre knygos pagrindu pastatytas spektaklis.
Romano vertimas skiriamas 35-osioms Baltijos kelio metinėms bei Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos paskelbtiems Estų literatūros metams.
Romano fragmentai
Tą akimirką, kai suskamba telefonas, Raimio šeima sėdi prie pietų stalo. Stalas užtiestas staltiese, ne kokia nors šventine proga, o kad Raimio mamos namuose taip buvo įprasta, nors dėl to jai tekdavę dažniau skalbti. Turi jie ir skalbimo mašiną. Ne tą, automatinę „Viatką“ su priekyje atsidarančiomis durelėmis, – ji, beje, nežinojo, ar apskritai būtų kada drįsusi tokia pasikliauti, – o gerokai paprastesnę „Auriką“, kuriai baigus skalbti skalbinius reikia perkelti iš vienos kameros į kitą, kad galėtų pasidarbuoti centrifuga. Bet tiek to. Šiandien Raimio mama iškepė kotletų. Raimio tėvas kaip tik pasmeigęs gabaliuką šakute, jis jau keliauja praviron tėvo burnon. Mes, aišku, iškart nesuprantame, kad tai kotleto kąsnelis, nes jis visas padengtas padažu. Raimio mama, prieš patiekdama kotletus, paprastai kelias minutes dar patroškindavo juos padaže – vėlgi, taip buvo įprasta jos gimtuose namuose. Na ir kas, kad jos šeimos vyriškiams ne itin skanu, – ir Raimiui, ir jo tėvui traški plutelė labiau prie širdies. Bet kotleto gabaliukas ant Raimio tėvo šakutės sustojo pusiaukelėje visai ne todėl, kad prireikė užgniaužti pasibjaurėjimą maistu. Ne. Raimio tėvas ruošiasi kažką pasakyti – todėl, tiesą sakant, jis ir pravėrė burną, – ir pats labai gerai žino, ką, nors sakinio dar galutinai nesuformulavo. Savaime suprantama, ką nors apie dienos politinius įvykius. Raimio tėvas nori pasakyti, kad tik beprotis, tik visiškas pakvaišėlis ir besmegenis, jeigu ne idiotas, esant dabartinei padėčiai gali sau leisti tokius pasisakymus, galinčius iš dabartinio kurso išmušti laivelį, pamažėl pūškuojantį į geresnį gyvenimą ir didesnę laisvę. Snaudžiančios meškos provokuoti nevalia. Taip sako ir išmintingesni Vakarų žmonės, dvidešimt du savo srities žinovai, sovietologai moksliniuose institutuose, kurių vieno biudžetas didesnis už visą Estijos ekonomiką: raktai – Maskvoje. Ypač dabar, didžiuliams tramdomiesiems marškiniams braškant per visas siūles, nedera pernelyg šakotis. Į tikslą reikia judėti atsargiai ir pasitenkinti tuo, ką pavyks išpešti. Jam asmeniškai svarbiausia galimybė be atitinkamų instancijų leidimo nuvykti į ekskursiją Suomijoje (o jei įmanoma, tai dar ir išsikeisti daugiau nei trisdešimt penkis rublius), o ne tai, kad Aukštojo Hermano bokšte plevėsuotų mėlynos, juodos ir baltos spalvų vėliava. Ir jis tvirtai įsitikinęs, kad didžioji dauguma estų tautos, bent jau dauguma pajėgiančių racionaliai mąstyti apie šiuos reikalus, yra lygiai tos pat nuomonės. Jis žino, kad, jam suformulavus ir ištarus sakinį, turbūt įsiplieks ginčas. Kad Raimondas, jo vienatinis sūnus, jo šviesios galvos ir plačių pečių, valingu smakru sūnus, kuris galėtų būti viskuo, kuo nėra pats tėvas, puls su juo ginčytis. Dažniausiai juk taip būdavo. Tai jam nepatinka, kam patiktų, bet jis su tuo susitaikė. Nes, būkim sąžiningi, taip tarp jo ir sūnaus atsiranda bent koks ryšys. Taip kadaise buvo ir jam su tėvu. Todėl ir sutrinka, telefono skambučiui sujaukus jo minčių eigą. O Raimis – ne, jo akimis tie ginčai jau seniai išsikvėpę. Jis dar nežino, kas skambina ir ar skambutis išvis jam. Bet jau apsisprendė, kad, jeigu jo kas nors ieško, pasinaudos šia dingstimi pasprukti iš namų idilės. Na ir kas, kad pilvas dar tuščias. Jei kotletai nebūtų su padažu, čiuptų kokį vieną eidamas pro duris. Bet dabar yra kaip yra.
***
Nebuvo taip, kaip anuomet matė valdžia: pavieniai, maži, palaužti žmoneliai prisiėmė jos vienybę, didybę, sveikatą teikiančią laimės viziją ir numatytą istorinį likimą kalbėti kita kalba bei laikyti save svetimų karų nugalėtojais. Bet nebuvo ir taip, kaip malonu prisiminti dabar: po kiekviena peleno smiltele rusenusi didinga ugnis, pasiruošusi didžiuliu laužu suliepsnoti vos pasigirdus pirmajam trimitui. Karo būta tylaus, taip, išties, bet jau tokio tylaus, kad ir pati budriausia ausis sykiais užmiršdavusi jo patrankų griaudimą, ir net protingieji dėdės užsienyje tarp savęs buvo nusprendę: tos nugaros taip sukumpusios, kad nebeatsities. Kol apie savo apsirikimą perskaitė laikraščiuose ir neįstengė šito paaiškinti. Karo būta tylaus, be fronto linijos, judančios pirmyn atgal per pažymėtą žemę, vietoj tranšėjų – kraujotaka, grybiena, tūkstančiai, šimtai tūkstančių mažų frontelių, slenkančių susirinkimų kambariu, vestuvininkų svita, šeimos nuotrauka, pavieniu žmogumi, kuris nuo devintos iki penkių galėjo būti šauniu Tarybų tarnautoju, o vakare, per Suomijos televiziją žiūrėdamas žinias, – aršiu idealistu, bet klausti reikia ne: ar apskritai galėjo būti kitaip?, o: kodėl jų įpėdiniai, nors ir pakeitę spalvas, iki šiol tokie patys? Vis dėlto spausdinti pinigai didelės reikšmės neturėjo, nors daugybė prakaituotų delnų jų toli gražu neniekino, tačiau visgi apyvartoje sukosi kita svarbi valiuta. Pasitikėjimas. Gal kas įvardintų paprasčiau, pažintimis, ryšiais, bet nė vieno jų nebūtų be pasitikėjimo, nes juk negali pasitikėti tuo, su kuriuo kartu nebuvo eita mokyklon, pirtin, rinkt obuolių, kartu mokytasi, dirbta, kariauta, vogta, valgyta, gerta, miegota. Su tais, kuriais pasitikėjai, galėjai dalintis knygomis, telefono numeriais, rūkyta dešra, vasarnamiu, visomis savo galimybėmis, o ir pačiu pasitikėjimu – vardais, vietomis ir laiku. Dantų neleisdavai taisyti gydytojui, kuriuo nepasitiki; laiško nuo giminių iš Švedijos neduodavai žmogui, kuriuo nepasitiki. Kiek įstengei, apskritai neturėjai reikalų su žmonėmis, kuriais nepasitiki – kiekvienas jų galėjo būti iš kitapus linijos.
Pasitikėjimas buvo vienintelė galiojanti moneta.
Ak, aišku, tai vargino.
Todėl ja ir sumokėjome už savo laisvę; grąžą smulkiaisiais tebegaunam iki pat šiandienos.
***
Pamenu, kaip kadaise 1988-aisiais (o gal 1989-aisiais) netoli „Pegaso“ kavinės ant sienos kabančiame infostende perskaitęs vieną pavardę prisiminiau vyrą, su kuriuo teko probėgšmais susidurti prieš keliasdešimt metų, dar mokyklos laikais, kai domėjausi esperanto kalba. Tebūnie jis toksai: bebarzdis, bet storais banguotais plaukais ir putlokais, visad rausvais skruostais, dėl kurių jo išraiška atrodė truputį juokinga ir nepaprastai geranoriška – tokia, kokia romantiniuose filmuose būna pagrindinio veikėjo mažumėlę juokingo draugo arba, pavyzdžiui, liūdno cirko klouno.
Tiesą sakant, politiku jis vis dėlto netapo.
Dabar jau miręs, kaip sužinojau sekdamas jo pėdsakais.
Vardu buvo Valevas. Iš prigimties tylaus balso, tačiau susijaudinęs, kartais pats to nepastebėdamas, imdavo mostaguoti rankomis. Savo numerio nepaliko, paskambino pats.
Jie vaikštinėjo, vienas aukštesnis, plačių pečių ir valingu smakru, bet vos lėtesnis, kitas – vyresnis, sykiu nervingesnis ir gyvesnis, bet, savaime suprantama, savo bendro mokytojas, atsakingas už juodu abu. Jie vaikštinėjo pirmyn atgal alėja tarp Pergalės aikštės pėsčiųjų tunelio ir Karolio bažnyčios, stebėdami, kad žmonės priešaky ir už jų nesikartotų. Raimis kalbėjo, Valevas susirūpinęs klausėsi jo šnekos.
– Tai, žinoma, nesąmonė, – tarė jis, mikliai žvilgtelėjęs per petį, – ir aš labai tikiuosi, kad Karlas atsilaikys, jam tikrai gali būti sunku, šitai aišku. Nes jeigu jie jo nepaleis per kelias dienas, tada reikia baimintis, kad kibs į jį iš širdies. Jie gi dabar ypač žiaurūs.
Jų pusėn sužiuro praeivis, ir Valevas akimirkai nutilo.
– Nes, žinai, iš tikrųjų tai mes jau nugalėjom, – tarė jis. – Aš ką tik sužinojau, – neklausk, kaip, – kad iš Maskvos atėjusi instrukcija, žinai, iš paties KGB boso: tegu jie pasiruošia, kaip pasitraukti į pogrindį. Lai susikuria legendas sau ir apie ryšius su tais, per kuriuos toliau galėtų plaukti pinigai. Ir, aišku, šantažavimo tinklą.
– Aha, – tarė Raimis.
– Tai reiškia du dalykus, – tęsė Valevas. Jo balsas virto kone šnabždesiu, skruostai raustelėjo. – Pirma, atgausime savo valstybę, anksčiau ar vėliau. Kuo tikriausiai. Nebėra jokios abejonės. O antra, taip, antra irgi… Jeigu jų planas išdegs, šitai gali virsti sukirmijusiu obuoliu. Supranti, sukirmijusiu obuoliu. – Raimiui pasirodė, kad Valevas mėgina ranka ore nupiešti sukirmijusį obuolį. – Sukirmijusiu. Obuoliu. – Jo rankos nusileido, jis krenkštelėjo, grįžo balsas. – Tai yra jei mes nieko nesiimsim.
– Ir ką mes tada darysim? – paklausė Raimis.
Valevas paaiškino. Ir, darsyk apsidairęs, iš užančio išsitraukė vakarykštės dienos laikraštin įvyniotą daiktą.
Tai buvo mažytis fotoaparatas, išrastas Nõmėje gyvenusio ir vėliau į Rygą persikėlusio baltvokiečių kilmės inžinieriaus Walterio Zappo, nuo to laiko esmingai patobulintas „Minox EC“, pagamintas Vokietijoje, ilgai laikytas mažiausiu pasaulyje ir visgi ganėtinai ryškias nuotraukas darančiu prietaisu.
Ir dar jis Raimiui perdavė pavardę, prikeltą iš šešėlių gūdumos: Gromova.
***
Iš kur Valevas turėjo informacijos apie Lidiją Petrovną Gromovą, Raimis jo, suprantama, neklausė. Tačiau dėl visa ko tegul bus paaiškinta. Per atsitiktinumą šios informacijos šaltiniu tapo toji pati kaimynė iš buvusios Lidijos Petrovnos laiptinės, anksčiau jai padėjusi rasti darbą organuose. Tai savo ruožtu irgi buvo atsitiktinumas. O būtent: vyrui ilgam užgėrus ar šiaip kažin kur šlaistantis, kaimynės kartais ateidavo paguosti toks labai simpatiškas vyriškis, kuris, aišku, nenešiojo uniformos, bet visada su savimi turėdavo tarnybinį ginklą. O kaimynei buvo smagu jam pasitarnauti ir kitu atžvilgiu. Vyriškis jai užsiminė apie laisvą ir gerai apmokamą darbo vietą, tačiau toji nemokėjo spausdinti rašomąja mašinėle. Betgi jis žinojo, kad miklios Lidijos rankos tam darbui būtų pats tas. Vėliau, išaiškėjus, kad tasai vyriškis per kaimynę tik renka informaciją apie jos sutuoktinio bendradarbius, jiedu smarkiai susikivirčijo. Tuo metu moteriškės guosti ateidavo jau kitas ir visai priešingų pažiūrų, tačiau nemažiau simpatiškas vyras, vienas vietinių rusų nacionalistų vadų. Jam buvusi Lidijos kaimynė irgi mielai talkino visais atžvilgiais. O nacionalistas, savo ruožu, išties mylėjo tokias storas, baltutėlės odos, mažumėlę motiniškas moteris. Taigi, jie suderėjo. Beje, jūs galbūt ir nepatikėsite, tačiau anais laikais estų ir rusų nacionalistai kuo puikiausiai sutarė, kadangi juos vienijo neapykanta bolševikų režimui, nors, estų manymu, 1940-ųjų okupacija buvusi kur kas baisesnis nusikaltimas nei caro šeimos iššaudymas, tiesa, šitai irgi negražu. Lemiamomis akimirkomis jie ir anksčiau vieni kitus ištraukdavo iš bėdos. Be to, rusų nacionalistai manė, kad jei pavyks perduoti agentų bylų kopijas į Vakarus, jie iš to irgi turės naudos. Be Lidijos Petrovnos, per juos Valevo organizaciją pasiekė dar dvi galimos pavardės, tačiau jis nerado, kaip prie tų prisikasti. O tai, kad Lidija Petrovna kadaise dirbo mokykloje, kurioje mokėsi Ramis, gal bus galima kaip nors išnaudoti.
Daugiau Valevas apie ją nežinojo. Ir gerai.
***
Tą akimirką, kai išgąsčio apimta, į naminį chalatą susisupusi Lidija Petrovna pravėrė savo buto duris, – retai kas į jas skambindavo, – Raimis dar nebuvo sugalvojęs sakinio, kurį po ilgų nesimatymo metų ištars savo andainykštei rusų kalbos mokytojai.
Tačiau išvydęs jos akis išsyk suprato, kad kartais ne galvoti reikia, o tiesiog būti.
Įėjęs jis uždarė duris, tortą ir gėles padėjo ant prieškambario spintutės, suėmė moterį už pečių, švelniai prisitraukė, praskleisdamas jos rytinio chalato skvernus, kyštelėjo rankas link jos nuogos nugaros ir prisispaudė prie jos lūpų savosiomis.
Kitaip tariant, padarė kaip tik tai, ką troško padaryti visą savo jauną gyvenimą, vos tik Lidija Petrovna pasirodydavo jam akyse.
Kam rūpi tortas, kai yra pirštai, plaukai, nosis, lūpos, nugaros linkis, mentės, bandutės ir krūtys? Kam rūpi gėlės, kai tarp kojų justi šiltas ir drėgnas kvietimas, o ilgus metus tramdyta trauka nebetelpa kelnėse? Gerai, kad moteris atatupsta nusivedė į miegamąjį ir jiedu kits kitą pirmąsyk patyrė jos pledu užtiestoje lovoje, o ne čia pat prieškambaryje ant grindų. Ar galėjai iš jų reikalauti kantrybės, kai kiekvienas kūno kvadratinis centimetras geidė prisiglausti prie savo ilgai lauktos antrosios pusės, taip smarkiai, tartum niekad nebeketintų nuo jos atsiplėšti? Ar galima savaičių savaitėmis dykumoj troškulį kentusio klausti, kodėl geria taip, kad vanduo per kraštus liejasi žemėn?
O, jei tik jis būtų sumojęs ateiti anksčiau ir neturėdamas kitos priežasties.
Ten, iš kur – kažin kur – kilusi Lidija Petrovna (iš Voronežo? Suzdalės? Irkutsko? kažkokio Rusijos miesto, kuris Raimiui išdulkėjo iš galvos), gimtosios kalbos mokytojos pašaukimas laikytas labai tinkamu gražiai, bet padoriai merginai, kuriai, be to, pakako ir nuovokos, ir noro rimtai studijuoti vietiniame pedagoginiame institute. Juo labiau kad turint jos išvaizdą galimybė virsti nuožmia ir fanatiška senmerge mokytojūkšte buvo nykstamai menka. Per kelerius metus ją išmokė teisingai suprasti blankius eilėraščius, ir netgi visai nedaug trūko, kad būtų stojusi prieš klasę kaip mokytoja, bet išėjo už vyro ir suvisam. Meilė ir pagarba didžiai Puškino, Turgenevo bei Majakovskio kalbai, žinoma, išliko. Kiekvienoje naujoje vietoje, kurioje tik apsigyvendavo, ši meilė leisdavo jai ištrūkti iš ankštų namų sienų ir gyventi savo pačios gyvenimą, nes visur buvo mokyklų ir visur stigo gerų rusų kalbos mokytojų. Taip atsitiko ir čia. Iš kur ji galėjo žinoti, kad šioje šalyje staiga, nė nepastebėjusi, taps dalimi kažkieno didelio projekto, mėginančio iš tų nerangių bernelių dobilėlių ir anksti prisirpusių mergužėlių, iš jų tėvų, dėdžių, tetų, kaimynų, jų giminaičių ir bendradarbių atimti tą nesuprantamą ir keistą kalbą, kuria jie tarpusavyje šnekasi? Pamažu ji, žinoma, ėmė nutuokti, kad kažkas čia ne taip. Tai buvo justi iš to, kaip kai kurie nužvelgdavo ją klasėje ar koridoriuje – lyg per ilgai užsibuvusią viešnią. Tai buvo justi iš pokalbių, kurie kartais, regis, nutrūkdavo vos jai užėjus į mokytojų kambarį. Kaip jie nesuvokė, kad ji niekuo dėta? Būtų mielai jiems pasakiusi, bet ta jų nesuprantama ir keista kalba niekaip nepasidavė jos burnai, tebesilaikančiai prigimto įsitempimo. Todėl ji labiau mėgo savo gražią gimtąją kalbą, kuria kalbėjo gražiai, žinodama, kad jie ją supras, be to, taip buvo visiems patogiau. Na, o kas liko nepasakyta, tas liko. Ilgainiui ji įprato, visi įprato. Ji guodėsi mintimi, kad Puškinas, Turgenevas ir Majakovskis vis dėlto išlieka savimi, nepriklausomai nuo to, kokios naujienos kasvakar devintą valandą dusliu balsu skaitomos per televizorių jų gražia kalba. Nežinojo, kad niekas iš jos bernelių dobilėlių, mergužėlių ir pakuždūnų mokytojų tų žinių niekada nežiūrėdavo. Didžiuodavosi, kai kartkartėmis kuris nors jos mokinys Pečiorine arba Tatjanoje atpažindavo save; tada jų akyse akimirkai sužibdavo laiką ir aplinkybes pranokstančio suvokimo ugnelė. Dėl tokių progų ir verta gyventi. Namuose turėjo knygų. Nueidavo į teatrą pažiūrėti baleto, o kartais ir į operą. Į koncertus. Sykiais į kiną. Daugiau ne kažin ko būta.
Taip liko ir jai išėjus iš mokyklos. Pati, paklausta apie savo naujo darbo pobūdį, tik pečiais patraukdavo, neturėjo ko slėpti. Alga buvo kone dukart didesnė, darbo laikas žymiai trumpesnis, ir niekas nevertė vilkėti uniformos. Išspausdinti tuščias vietas reikiamoje eilutėje įgudo greitai, ir jautėsi visai laiminga, kad jai neleidžiama žinoti, kas tai per popieriai. Lai į juos rašo tie, kam reikia.
***
Bet kada nors užsibaigs ir tai, kas prieš metų metus prasidėjo, ir, jei tai buvo gerai, džiaugsimės atsiminę?
Raimis tada buvo vienuoliktokas. Jis stovėjo priešais klasę, Lidija Petrovna tylėjo. Faktiškai Raimis buvo pričiuptas, bet iš jo povyzos sklido šis tas panašaus į pradedančio ekshibicionisto pasimėgavimą kam nors staiga išvydus jį visiškai nuogą.
Raimis gerai piešė, ypač tada, kai piešiamas dalykas jam rūpėjo. Šešerius metus lankė dailės klasę, kol tėvas nusprendė, kad geriau vieną dalyką daryti gerai, nei keletą – padoriai, ir jis pasirinko rankinį, kitaip negalėjo, juk buvo komandos kapitonas. Bet, žinoma, ir toliau paišaliodavo savo malonumui. O tas piešinys, netyčia užsilikęs jo rusų kalbos sąsiuvinyje, išėjo visai neblogas. Pats Dailės instituto dekanas nebūtų galėjęs daugiau reikalauti iš studentų, ezkizuojančių aktą tiesiai iš natūros. Nors šis buvo ne iš natūros, o iš fantazijos, geismo, pasigėrėjimo.
Lidija Petrovna stačiai nežinojo, ką sakyti. Ji pakėlė akis ir pažvelgė į tą berniuką, ką ten berniuką, jau beveik vyrą, šitaip ją išvydusį savo dvasios akimis. Tiesą pasakius, tai išties buvo matyti iš piešinio. Ji, aišku, žinojo, kur yra ribos, bet nepajėgė sulaikyti nesutramdomos minties, staiga pervėrusios ir ją pačią – iki pirštų galiukų.
Ir kuo puikiausiai suvokė šią situaciją turinti išspręsti kaip žmogus. Ne kaip mokytoja. Jei dar norinti likti žmogumi. Nes mokytoja šiaip ar taip liks.
– Sėskis, – tarė kimtelėjusiu balsu ir atidavė Raimiui sąsiuvinį. Daugiau nieko. Piešinį pasiliko sau, ir niekada apie jį neužsiminė.
O Raimiui būtų buvę labai smagu sužinojus, kad tą patį vakarą Lidija Petrovna išsitempė priešais veidrodį visiškai nuoga, valandėlę atidžiai žiūrėjo į savo atspindį, ir tai, ką matė, jai vėl po ilgo laiko ėmė patikti.
Pirmąsyk Raimis atėjo prieš dvi dienas, į namą, tiesa, kojos nekėlė. Adresą atsiminė dar nuo mokyklos laikų, nes vieną vakarą, Lidijai Petrovnai nežinant, nusekė ją iki namų. Keista, po šitiekos metų apie savo buvusią mokytoją jis tebegalvojo rusiškai, vadindamas vardu ir tėvavardžiu, kaip buvo pratęs. Kiti pamokose ją vadindavo Lidija Petrovna, nes ji taip norėjo, taip skambėjo pagarbiai, bet už nugaros ji visiems buvo Gromova, taip ir liko, jai neprilipo jokia pravardė. Visiems, išskyrus Raimį, sau apie ją galvojantį.
Iš tikrųjų Raimis nenumanė, kad buvusi mokytoja čionai tebegyvena. Tačiau Lidija Petrovna buvo labai patenkinta savo mažu butuku Pelguline. Į jį atsikraustė po skyrybų, savo trijų kambarių Mustamejės butą išsimainiusi taip, kad likusių pinigų pakako padoriam remontui ir dar sočiai liko – ėjimui į operą nusipirkti kokią suknelę, iš kurios jai įkandin užsižiūrėję vyrai iškart suprastų, kad ji ne kokia besikultūrinanti senmergė. Gal čia ir ne taip patogu, bet ji nebegalėjo tverti senojo buto laiptinėje gyvenančių buvusio vyro bendradarbių užjaučiamų žvilgsnių. O čia jai viskas įprasta.
Ir dabar – leiskite pridurti – ji iš čia visai nenorinti niekur eiti.
Raimis stovėjo kitoje gatvės pusėje, vis mėgindamas sudėti sakinį, kurį pasakytų, jei atsitiktinai, visai atsitiktinai, vis dėlto nepaaiškėtų, kad Lidijos Petrovnos bute seniai gyvena kiti žmonės, galbūt tebeturintys adresą, kuriuo ji prašiusi persiųsti savo paštą. Tačiau į gatvę išėjus Lidijai Petrovnai, jis iškart ją atpažino, nors ši, laimei, nė nežiūrėjo Raimio pusėn, o pasuko link miesto, didinga, daili, nepriklausoma, tarytum nebūtų prabėgę tiek metų.
– Aš čia jau seniai gyvenu, – tarė Lidija Petrovna, – o tu mane radai tik dabar.
Tai, po teisybei, buvo klausimas, bet Raimis dar nepajėgė į jį atsakyti.
– O tą tavo piešinį, jį ir dabar kažkur tebeturiu, – pridūrė Lidija Petrovna ir šyptelėjo.
***
Matome juos tą akimirką, kai abiejų galvas perveria viena ir ta pati mintis: o kas, jei mūsų santuokai jau viskas? Išsisėmė? Raimio tėvas šią akimirką tupykloje, ką tik užsisegė kelnių užtrauktuką, bet vandens dar nenuleido – atkosėjo ir išspjovė gerklėje susikaupusį skreplį. Jų klozetas lenkiškas, su vandens nuleidimo mygtuku bakelio viršuje, o ne kokia nuo lubų kadaruojančia virve. Jo sutuoktinė, nuspėjusi jį ilgai užtruksiant, kambaryje skubriai praveria bariuko duris ir, išsitraukusi butelį daniško likerio „Kirsberry“ bei stikliuką, kaip tik pilasi šlakelį. Didelis seilių ir skreplio turkšnis paliečia klozete teliūskuojančio vandens paviršių kaip tik tą akimirką, kai saldaus ir lipnaus skysčio čiurkšlė nugula stiklelio dugne, ir būtent šią akimirką abu katras sau pagalvoja vieną ir tą patį: o kas tada, išties, kas tada? Kaip bus toliau? Nepasakysi, kad kuris šiai minčiai būtų teikęs tiesioginį pagrindą, – ne, abu griežtai laikosi įsikibę visų moralinių normų, arba, teisingiau pasakius, savo įsivaizdavimo, kas tos normos esančios, kadangi, net nepažeidžiant kokių nors smulkių, tuščių įstatymukų, taisyklyčių, nuostatėlių, neįmanoma išgyventi visuomenėje, kuri taip jau sutvarkyta, kad kiekvienas žmogus jaustųsi truputėlį kaltas prieš valstybę, kuri pati yra absoliuti, skaidri ir tyra. Nes tik žmonės daro klaidų, o štai sistema – be dėmės. Bet nenukrypkim į šalį. Raimio motina kaltina save, kad galbūt paslapčiom bus pernelyg didžiavusis savo sūnumi, gal bus įžvelgusi jame mažą tobulą vyruką nuo pat tos akimirkos, kai jis per senelio laidotuves, vos penkerių, bet vis dėlto juodu kostiumu vilkintis, sakytum, natūraliai, lyg savaime įsitaisė atėjusių pareikšti užuojautą eilės pabaigoje ir ištvėrė visas geras pusantros valandos, oriai ir rimtai paspausdamas ranką kiekvienam atėjusiam – iki paties paskutinio. Iš uošvio laidotuvių jai aiškiausiai įsiminė šis paveikslas, ne važiavimas į Pernamegį, ne kalbos prie kapo, ne ta isteriška tetulytė ir jos kvėša dukra, apie kurios egzistavimą jie, uošviui gyvam esant, išvis nieko nežinojo, o jos sūnus, jos šaunuolis, mažas, didelis sūnus. Kuris dabar jai kelia lengvą baugulį, katro ji nė nežino kaip pavadinti, ji juk norėtų kasvakar žvilgtelėti pro sūnaus kambario duris ir palinkėti jam labos nakties, kaip seniau, bet tai tiesiog neįmanoma. Jos stiprusis sūnus. Gal jai reikėjo truputį mažiau tikėtis. Negali būti, kad žmogus – it koks šviesus, nedūžtantis kalnų krištolas, o juk ir krištole pasitaiko ne tokių skaidrių vietų, bet jei jau sykį kas palaikė stipriu, tai nė į galvą neateis, kad jam galėtų prireikti tavo pagalbos silpnybėms įveikti. Raimio motina nežinojo, kokios galėtų būti jos sūnaus silpnybės. Bet kažkas ne taip, jei jis naktimis nebepareina namo, ne tai kad nepareina namo ir tenka pralaukti iki ryto pešant dūmą, o paskambina vakare ir praneša, kad šiandien negrįš, nieko daugiau nepaaiškinęs. Negi imsi ir sakysi, kaip suprast, negrįši, mes juk vakarui turim varškės pyrago, o per Suomiją rodys naują „Erkiulio Puaro“ seriją? Nes jeigu jis vis tiek negrįš, tai čia turbūt su tavim kažkas negerai, tikriausiai kažką negerai darei, visą laiką, nes jam geriau kitur? Panašiai savęs klausia ir Raimio tėvas: gal man reikėjo griežčiau su juo apsieit, mąsto jis, daugiau iš jo reikalauti, juk tuos, kurie pajėgia, reik stipriau paspausti. Jis žino, kad netrukus pasigirs pliumptelėjimas, nes seilių ir skreplių turkšnis pasiekė vandens paviršių, faktiškai šio pliumptelėjimo garsą sukėlęs procesas jau prasidėjęs, tik žinia garso bangomis dar neatsklido ausin. Galbūt man reikėjo jį anksčiau žadinti ir kartu sistemingai mankštintis, man ir pačiam būtų į naudą išėję, visgi vasarą kartais pabėgiodavom po mišką, patikdavo jam, paskui prie audros nulaužtos pušies padarydavom pritūpimų ir atsispaudimų. Reikėjo gal ką ir žiemą sugalvoti, grūdintis šaltu vandeniu, o tarpdury galėjau įtaisyti skersinį prisitraukimams. Šūdo tas šaltas vanduo, svarbiausia, aišku, – disciplina, tvarka, pagarba tėvams. Kad nebūtų taip, jog tiesiog paskambini ir pasakai – šiandien namo negrįšiu, nepaaiškinęs, kas ir kaip. Kas čia per namai, į kuriuos gali šitaip negrįžti. Kas čia per šeima. Nėr šeimos. Velnias. Prakeikimas. Ariu kaip koks jautis į plūgą įkinkytas, ir štai tau padėka. Po kelių milisekundžių jį pasieks tekštelėjimo garsas, tada jis paspaus mygtuką, vanduo viską nuplaus, o tai, kas liks, t. y. jo pasaulis, – jis liks toks pat. Po kokių dešimties metų – bet jie to dar nežino – Estijos telekompanijos pradės rodyti įprastą gyvenimą vaizduojančius vietinius serialus, jų autoriai mėgins išgalvoti kaip tik šitokius žmones, kad iš jų draugiškai pasijuoktų. Ir jie patys juoksis, neatpažindami savęs. Ir gerai.
***
– Nu tu ir niekšelis, mano berniuk, – tarė Lidija Petrovna, kiek pridususi, bet nėmaž neišsiduodama.
Ji rūkė, sėdomis įsitaisiusi lovoje, atlapotais šilkiniais pižaminiais marškiniais. Ant naktinio staliuko Raimis ką tik padėjo fotoaparatą „Minox EC“ ir paaiškino, kaip – ir ką – Lidija Petrovna galėtų juo nufotografuoti.
Raimiui pasirodė, kad akimirka, sekusi po šios, truko kur kas ilgiau nei iš tikrųjų, mat tokiose situacijose jis vis dėlto nebuvo itin prityręs.
O Lidija Petrovna turėjo du pasirinkimus.
Jos darbdaviai spėjo, kad ji jiems atraportuosianti įvykusį pokalbį; tada Raimį suims, o paskui, akivaizdu, – ir daugybę jo draugų bei pažįstamų, ypač tą, iš kurio berniukas gavo nuostabų baltvokiečių inžinieriaus išradimą. Kitaip tariant, iš jos buvo tikimasi, kad ji išduosianti savo meilužį.
Jos meilužis spėjo, kad ji ant kortos pastatysianti savąją laisvę ir gal net visą gyvenimą, įsitrauksianti gal ne visai į savo kovą, per nematomą sieną pernešdama kai ką, nuo ko galbūt priklausys daugybės žmonių, tarp jų – ir jai visai nepažįstamų – gerovė. Kitaip tariant, tikėjosi, kad ji išduosianti savo darbdavį.
Klausimas – kuriuo atveju Lidijai Petrovnai būtų tekę išduoti ir save.
Kitaip tariant, jokio klausimo nėra.
Mati Unt. Rudens puota
2024 m. Nr. 8–9
Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė
Matis Untas (1944–2005) yra vienas originaliausių estų prozininkų ir dramaturgų. 1963 m. parašė pirmą „naivią“ apysaką „Lik sveikas, rudas katine“ (lietuvių kalba buvo išleista 1970 m., jos motyvais Lietuvos kino studijoje pastatytas filmas „Kai aš mažas buvau“). Yra išleidęs keletą apysakų ir apsakymų rinkinių, parašęs pjesių teatrui. Romanuose „Rudens puota“ (1979), „Daiktai naktyje“ (1990), „Donoro atmintinė“ (1990) gvildenami etiniai ir filosofiniai žmogaus būties aspektai.
Mažojo romano „Rudens puota“ pagrindinė veiksmo vieta – naujas Talino gyvenamasis rajonas Mustamejė. Pagal šį romaną pastatytą filmą režisierius Veiko Õunpuu pavadino „juoda kaip degutas komedija apie vienišumą, nusivylimą ir viltį“.
„Rudens puota“ nėra vien urbanistinis romanas, atskleidžiantis neigiamą bedvasių statinių poveikį žmogui, – jis gvildena ir esmines mūsų civilizacijos problemas, Mustamejė ne tik naujas miesto rajonas, tai mūsų pačių bedvasio gyvaliojimo atspindys.
Romano fragmentas
Šveicorius Teo dirbo darbą, tinkamą žmogaus prigimčiai pažinti. Kartais jo kas užklausdavo, ar žinąs kokių įdomybių apie žmogų apskritai. Teo atsakydavo, kad žmogus nėra toks jau ypatingas ir sunku apie jį pasakyti ką nors įdomaus. Socialinė hierarchija turi tik paviršutiniškos įtakos. Bet luobas veikiai nusilupa. Tūlas ateina į restoraną baisiai pasipūtęs, nustumia kitus savo pilvu, girdi, visi turi suprast: valdžia, aukšta valdžia teikėsi atvykti! Ir žiū – po valandos kitos, arti vidurnakčio, nekenčiantis žmonių valdžios atstovas jau svirduliuoja laiptais žemyn besipinančiu liežuviu ir meilės kupina širdimi. O čia kad ims vapalioti, tapšnoti šveicoriui per petį, pataikauti ir žadėti, ko tik tas panorėsiąs. O kiek smagių anekdotų, audringo gyvenimo prisiminimų, kiek sodrių žodelių! Teo būdavo net į svečius kviečiamas, bet ne toks jis kvailas. Jis nekentė tų „prastuolių“, kurie blaivūs nė „labas“ nepasakys. Pinigus, žinoma, iš jų ėmė. Jeigu tie gobšuoliai ryžosi pakratyt kišenes, tegu sau ramiai krato.
Teo labiau mėgo paprastus, niekuo neišsiskiriančius žmones. Jie buvo natūralesni. Per daug nepasikeisdavo. Ateidavo įgėrę ir tokie pat išeidavo. Jais galima pasikliauti, nes jų dvasia tyra, jie nuoširdūs ir nesidarko. Kultūros veikėjus Teo irgi atpažindavo iš pirmo žvilgsnio. Kai kuriuos iš jų netgi vertino, nors ir ne per daug. Juk jie buvo ne itin garsūs kultūros veikėjai. O tie garsieji jo restorane nesilankė. Jei apskritai turėdavo laiko vaikščioti po tokias vietas, išsirinkdavo prabangesnes.
Kartą buvo atėjęs vyriškis, kurio Teo negalėjo priskirti jokiai žmonių kategorijai. Iš pradžių pamanė, kad čia girtas buhalteris. Mat tas po pažastim turėjo pasibrukęs portfelį, seną portfelį, akinius tikriausiai buvo pametęs, kalbėjo nesuprantamai, bet įspūdingai. Dėl visa ko Teo jį įleido. Buvo apie pusę vienuoliktos. Žmogus ilgai ieškojo salės, matyt, anksčiau nebuvo lankęsis, Teo jo irgi neatsiminė. O gal jis norėjo išsivemti? Teo tą keistą, kažką panosėj burbantį klientą nuvedė į tualetą. Bet jis, tuo pat iš ten išsmukęs, patraukė salėn. Po trumpos pertraukėlės kelneriai jį išstūmė į vestibiulį. Pasiimk šitą, metė jie vangiai. Aš galiu, aš jus galiu, taip, galiu, miksėjo vyriškis, mėgindamas atsegti portfelį. Na, na, perspėjo Teo, jo gelsvos akys įsmigo į klientą. Jis buvo matęs tokių ne vieną, girdėjęs ir panašių grasinimų. Aš galiu tave ir nudėti, nesiliovė vyriškis, knisdamasis po portfelį, – ieškojo pistoleto? Vargu, Teo žinojo: tokiuose portfeliuose pistoletų nerasi, nebent išimtiniu atveju, jei susidūrei su pamišėliu. Jis žengtelėjo prie vyro. Tuo metu kaipsyk iš salės išėjo kitas klientas. Jis išgirdo, kaip Teo ragina grasintoją: „Nešk iš čia kailį, kol sveikas!“ – „Rupūže!“ – atšovė tas keistuolis, ir Teo be žodžių suėmė jį už riešo, bet ne itin skaudžiai. O šis paleido gerklę. „Nesielkite su juo taip“, – įsikišo toliau stovintis antrasis klientas. „Ar jūs jį pažįstat?“ – pasidomėjo Teo. „Nepažįstu, tik žinau, kad jis žymus aktorius ir režisierius“, – atsakė tas. „Kiek žymus?“ – kvotė Teo. „Gan plačiai žinomas“, – nuoširdžiai paaiškino priėjęs antrasis klientas. Tačiau Teo skaudžiai nutvėrė girtuoklį, nutempė prie durų ir, jas atlapojęs, nustūmė nuo laiptų. Grasintojas taip ir liko riogsoti priešais duris ant šlapio nuo lietaus žvyro. „Ar jūs ką sakėt?“ – eidamas nuo durų Teo paklausė užsistojusįjį. Šis tik mandagiai papurtė galvą ir grįžo salėn. Taigi, šveicorius Teo žinojo, kaip reikia elgtis su tais aktoriais ir režisieriais. Turėjo su jais patirties.
Sykį, būdamas jaunas, jis naktį kažkur pėdino per miesto centrą. Viename lange degė šviesa, iš ten sklido tranki muzika, keletas žmonių žiūrėjo į naktį garsiai šnekėdamiesi. Teo iš nuobodulio sustojo. Tiesą sakant, ne vien iš nuobodulio. Kartais, kai žmonės kur linksmindavosi, jam tereikėdavo šiek tiek susikaupti (ilgus metus pratinosi perteikti savo mintis), ir bemat būdavo kviečiamas, gaudavo degtinės, o kai kada ir dar šio to. Taip ir tąsyk. Stovėdamas vidury baltosios nakties, jis įsispoksojo į antro aukšto langą, prie kurio rymojo dvi merginos ir du jaunuoliai. Tada viena mergina šūktelėjo: „Užeik!“ O vyrukas dar pridėjo: „Ar turi degtinės?“ Mergina metė: „Ak, gana tos degtinės.“ Teo jos irgi turėjo. Vakare visad nešiodavosi butelaitį. Nuolat atsirasdavo kokia moteris, kuri jo norėdavo ir kurią ne pro šalį būdavo pirma nugirdyti. Moterys dėl jo stačiai netekdavo galvos. Kartais ryte Teo nedrįsdavo nė gatvėj pasirodyti. Ypač kai vėl iškildavo spuogas ar inkštiras arba skaudėdavo varpą. Kur jam slėptis nuo moterų? Jų tokia gausybė bastėsi po gatves! Betgi tą vakarą Teo buvo geros formos. Jis drąsiai užkopė laiptais. Pateko į didelį butą, pilną knygų. Ant stalo – gyvas galas puspilnių butelių. Garsiai grojo muzika. Vienas vyrukas buvo stambus, tvirtas kaip boksininkas. Antrasis – miklus juočkis. Abi merginos buvo juodbruvos, gan koketiškos. Teo pasijuto įsimylėjęs žemesniąją ir nusprendė su ja pasidulkint – mintyse jis taip nuolat sakydavo, šitai jam teikė ypatingo pasimėgavimo. Merginos labai nudžiugo išgirdusios, kad jis esąs šveicorius. Tokio jauno šveicoriaus mums dar neteko matyti, šūkavo jos. Pačios pasivadino aktorėmis, ir vaikinai esą aktoriai. Vienas paklausė, ar Teo išsyk išlenktų stiklinę baltosios. Merginos suspigo: ne, jam nepavyks! Teo vienu mauku išmetė stiklinę. Tie reikalavo pakartoti. Teo užkibęs pakartojo. Tada pasijuto kauštelėjęs ir nusprendė daug nebegerti, nes nepajėgs dulkintis. Pagal bioritmus dienos jam buvo nepalankios, fizinio pajėgumo būsena nulinė. Aktoriai visai įsidūko. Liovėsi šokę, pradėjo svaidyt pro langą knygas. Teo apstulbęs žiūrėjo, kaip brangūs tomai šlepteli ant asfalto. Vieną pavadinimą spėjo perskaityti – tai buvo Džozefo Gregoro „Pasaulinė teatro istorija“. Tokie pinigai, apmaudžiai pamanė Teo, penkios dešimtinės už vieną. Pavydžiai žvelgė į naktį, kur pavieniai praeiviai nustebę vartė brangias knygas ir vėl nusviesdavo jas ant asfalto. Aš jums jas užnešiu, paslaugiai pasisiūlė, bet aktorius, tas stambesnis, prapliupo juoktis. Kitas, mažas ir guvus, tapšnodamas jam per petį šaipėsi: tegu sau būna, mes jas išaugome! Numojęs ranka, Teo atsisėdo prie žemesnės merginos. Šiek tiek papasakojo jai apie astrologiją ir lyg tarp kitko išklojo naujausią savo sapną. Jisai sapnavęs numirėlį, gulintį kniūbsčią pakrantės smėlyje, ir tasai numirėlis padavęs jam juodą gėlę. Teo susigraudinęs pravirko, tačiau gėlę grąžino. Taip, ta gėlė tau išties netinka, pasakęs numirėlis pasiimdamas gėlę, o ji bemat pavirtusi juoda pirštine. Mergina skambiai nusijuokė, pasiūlė jam degtinės. Ir pati išgėrė. Paskui sukuždėjo, kad Teo galintis eiti gatvėn parnešti knygų, bet nuogas. Ne, atsisakė Teo, juk čia centras. O gal kambaryje nori nusirengti? – paklausė mergina. Grupiniai pasilinksminimai Teo ne itin žavėjo, tačiau darėsi vis įdomiau. Mergina vėl pasiūlė išlenkti stiklą. O ką už tai gausiu? – pasidomėjo Teo, jau gerokai įmetęs, bet pats to nesuvokdamas. Viską, mano mielas Cerberi, kuždėjo mergina, liesdama jam kelį. Nepaprastai garsiai grojo muzika – daina „Black Magic Woman“. Vienas vaikinų, žemesnysis, degdamas žvakes lyg probėgšmais tarstelėjo kitam: tasai niekad nenusirengs. Na, na, pagrasė Teo. Jis gavo dar degtinės. Ėmė pūstis. Kai ką tikrai nusivilko. Visi jį gyrė, bet čia jis prarado sąmonę. Atsipeikėjo iš ryto parke su nailoniniais moteriškais naktiniais ir turbanu ant galvos. Šalia gulėjo ryšulys su jo drabužiais. Vadinasi, jis gerą kilometrą sukorė per miestą ankstyvos vasaros priešaušriu. Iš kur atėjo? Jis nebeatsiminė nė to namo. Tik tiek, kad šis stovėjo tamsiame skersgatvyje. Kartą net buvo išsiruošęs ieškoti, ketino atkeršyti ir metė akmenį į langą, kurį palaikė tikruoju, bet ten išdygo kažkoks nepažįstamas senis. Šitaip niekingi aktoriai pasityčiojo iš nekalto šveicoriaus. Ar jie iš tikrųjų buvo aktoriai? Prisiekti Teo negalėjo, juk vakarais dirbdamas neįstengė lankytis teatre. Gatvėje aktorių nebuvo sutikęs.
Ir šit galiausiai pavyko atkeršyti vienam tokiam aktorėliui. Teo pasiekė savo tikslą. Aktoriai tąkart palaikė jį prasčioku, o dabar pats aktorius pasirodė esąs neką geresnis. Girtas atėjo į restoraną, nors tai draudžiama įstatymo. Valstybinės ir visuomeninės institucijos būtų visiškai pateisinusios šveicorių. Tegu dabar tįso gatvėje. Nieko, išsimiegojęs vėl rėplins į sceną. Kitas pats primokėtų, kad patektų scenon, o toks dar atlyginimą už tai gauna! Rytoj, prisikabinęs antpečius, vaidins generolą. Ak, tas gyvenimėlis, pamanė Teo.
Vakare jisai susitiko su viena pana, kurią lyg ir buvo pamilęs. Bet vis dėlto užsirašė jos astrologinius duomenis, kad vėliau galėtų apibendrinti. Nykaus būta vakaro. Pats Teo buvo visiškai blaivus. Tai sunku pakelti. Kaip visada jį apėmė neviltis, įprastas blogas ūpas. Pasinerdamas su mergina į meilės ekstazę, Teo troško nutolti nuo realybės, susilieti su visata. Gerai pasidulkino, tačiau visata taip ir liko tolima. Mergina užmigo. Dar liūdnesnis Teo pėdino namo. Spardė pageltusius lapus kaip ir milijonai žmonių iki jo. Jautėsi esąs niekam nereikalingas. Pilnatis žvelgė į jo gelsvas akis. Jis uodė rudens kvapą, nuolat pasikartojantį gamtos nykulį. Apmąstė savo misiją. Pelningai iškišo keletą porų suomiškų pėdkelnių. Kaip vulgaru! Tačiau norint atlikti misiją reikalingi pinigai. Kol esama pinigų, be jų neapsieisi.
Būdamas mažas, Teo norėjo tapti dainininku. Amerikiečių muzika ir gitaros anuomet dar nebuvo madingos. Tada buvo vertinami italų tenorai, jų balti dantys ir kaip jie tardavo bella, tai yra „graži“. Teo prieš veidrodį prasimanydavo pozų, kurios tiko prie aukšto balso ir žodžio bella. Televizorių tuomet dar nebuvo. Pamėgdžioti neturėjo galimybės. Teo pats save išgalvojo. Stengėsi tikslingai įgyvendinti savo siekius.
Namie prisileido vonią. Gulėdamas vonioje, Teo tyrinėjo savo kūną. Kodėl žmogus neturi apsauginės dangos? – liūdnai pagalvojo. Būtybė su tokiais sudėtingais siekiais ir taip prastai sukonstruota. Vėžliui ir krokodilui – štai kam Teo pavydėjo.
Pėteris nesibijojo perkūnijos, jis viską padarė taip, kaip reikia. Uždarė langą, pasitraukė nuo jo kuo toliau, kertelėn ant sofos. Dabar ir nuo televizoriaus buvo toli. Arti jo nebuvo geležinių daiktų, nuo kištukinio lizdo sienoje skyrė keli metrai. Jeigu būtų buvęs pas senelį kaime, būtų pasitikrinęs, ar nestovi po medžiu, prie vandens, ar krosnyje nedega ugnis, ar užstumtas kaištis. Pėteris žinojo, kad mieste mūriniai namai taip greit neužsidega. Todėl sėdėjo savo kamputyje ant sofos linksmas, kupinas lūkesčio, žiūrėjo, kaip urgzdami ir dudendami artinasi audros debesys. Dėl visa ko nusprendė sėdėti ramiai, nes lakstyti arba pernelyg lėtai eiti audros metu irgi pavojinga, sakė senelis.
Staiga dangų nušvietė blausiai violetinis žaibas, jis nubalino visą debesį. Pėteris ėmė skaičiuoti, kai priėjo ligi trijų, sugriaudėjo. Suskaičiavus sekundes, gautą skaičių reikia padalyti iš trijų, taip sužinosi, už kelių kilometrų trenkė žaibas, – pavyzdžiui, dabar už vieno kilometro. Sugriaudėjus ėmė lynoti. Pėteris klausėsi, laukė. Greičiausiai dabartės ruošėsi trenkti naujas žaibas. Kaupėsi, kaupėsi, augo ir tvinko… dar… ir jau! Bet žaibas netvykstelėjo; tik lijo ir lijo, o tada, kai Pėteris jau nebelaukė, danguje nušvito didžiulis akinantis medis, tikrasis žaibo pavidalas. Miestas dienos saulėkaitoje niekada nėra buvęs toks šviesus, kaip tąnakt tam tikrą sekundės dalį. Viskas kaip ant delno, jei spėtum sužiūrėti. Pėteris išėjo iš savo kampo. Jis nebeištvėrė. Atidarė balkono duris. Pūstelėjo vėjas, nešdamas vidun lietų. Berniukas išėjo į balkoną, ir lietus jį bemat permerkė. Nusivilkęs marškinius, liko stovėti lietuje. Žaibas vėl apšvietė dangų, jis išvydo savo laibą kūnelį, atsispindintį lange. Žvilgantį nuo lietaus. Apie jį švytėjo spindulių vainikas, liemuo buvo lyg sidabrinis. Žaibai vienas po kito blykčiojo viršum persigandusio miesto, atsirasdavo ir vėl pranykdavo mėnesienos peizažai, tačiau jis nesibijodamas žiūrėjo į tuščias gatves, kuriomis tekėjo drumzlini padangių vandenų srautai. Laižėsi nuo lūpų lietaus lašus. Paskui grįžęs į kambarį nusišluostė. Apsirengė. Perkūnija ėmė rimti. Liovėsi liję. Žaibai ėjo silpnyn. Pėteris vėl priėjo prie lango. Apžiūrėjo viską aplinkui. Niekur nebuvo matyti gaisro žymių. Kilus gaisrui, jis būtų paskambinęs į gaisrinę. Apsižvalgė iš visų buto langų. Galėjo būti visiškai ramus. Nenutiko nieko blogo. Jis užtraukė užuolaidas.
Kai mama parėjo namo, Pėteris jau miegojo. Kambariuose degė visos šviesos. Mama žinojo, kad Pėteris jų neužmiršo, tyčia paliko įžiebtas. Ji užgesino šviesas, bet Pėteris to nematė.
Jisai sapnavo esąs senas senutėlis ir einąs kasyklon kažko kasti. Leidžiasi liftu žemyn, rankoje laiko žibintą. Šachtos sienos blizga nuo drėgmės, pro jį bedugnėn laša vanduo, iš ten aidi krintančių lašų dūžiai. Pakely sienų plyšiuose lyg savaime dingsta gyvatės, nuo iškyšų žvilga varlių akys. Jis leidžiasi, leidžiasi, stipriai laikydamasis kretančio lifto turėklų. Dangaus lopas viršum galvos vis mažėja. Tada liftas sustoja: Pėteris kasyklos dugne. Čia purvina, oras drėgnas ir troškus. Takiukas išnyksta už kampo, ant žibinto šviesoj matomų akmenų spindi lašai. Tik dabar jisai suvokia, kaip giliai nukako, tik dabar pajunta, koks yra vienišas. Vis dėlto susiėmęs žingsniuoja toliau. Eina minutę, o gal valandą, priešais ir už nugaros tamsu, o tamsoje slypi lobiai. Staiga šalimais atsiranda mažas vaikelis su brangakmeniais saujoje. Matai, tu tik dabar atėjai, priekaištauja vaikas senam Pėteriui, atėjai, kai pats pasenai. Kaip ilgai turėjau tavęs laukti! Bet dabar galų gale aš tau pagelbėsiu. Man pagalbos nereikia, sako senas Pėteris, aš pats mėginsiu išsiversti. Tau nieko nebereikės daryti, šypsodamas kalba požemių vaikas, dabartės galėsi sau ramiai ilsėtis. Kaip ilsėtis? – klausia Pėteris. – O kas atliks mano darbą? Nesirūpink, atsako vaikas, lik čia ir ramiai ilsėkis, vietoj tavęs aš pakilsiu į viršų ir įduosiu jiems tai, ko jie taip ieško. Ir vaikas lipa į liftą, palikęs seną Pėterį stovėti purve su kalnakasio žibintu rankoje. Neišeik, prašo senas Pėteris, tverdamasis lifto, tačiau tas ima kilti. Vargais negalais senas Pėteris nutraukia liftą žemyn, – lynai staiga įsitempia kaip guma, bet galiausiai jis turi paleisti, ir tada tie guminiai lynai šauna viršun ir nuskraidina vaiką su brangakmeniais staigiai, lyg būtų paleistas iš timpos.
Per tą laiką baigėsi rugsėjis, prasidėjo spalis, kaime ėmė kasti bulves. Pats Eras buvo gimęs kaime, ir kai kurie kritikai manė, kad jo poetinės prigimties subtilumas, netgi antiurbanizmas kilę būtent iš kaimo. Tačiau neperprasta liko paslaptis, kodėl tas kaimo vaikas toks nervingas, kur kas nervingesnis už daugumą miesto poetų. Apie kaimo gyvenimą Eras beveik nieko nebuvo parašęs. Kartais atrodė, kad jis užmiršo kaimą, o gal nemano tą temą esant tinkamą poezijai. Gamtos motyvai kūryboje ilgainiui irgi nyko. Andai jis buvo sudominęs skaitytojus tokiais įvaizdžiais kaip „drėgni šešėliai“, „baltos upės“, „virpulingi sodai“, „perbalusios vištos“. Dabar jo poezijos vyksmas persikėlė į landynes, garažus, barus. Jo herojus dažnai būdavo pagiringas, įtartinai panėšėjo į kitus žmones. Eras gerai atminė, kaip anapus slėnio, darydamas dvigubą kilpą, vingiavo vieškelis ir kaip naktį jį mokė atrast kelyje automobilių šviesas. Žiūrėk, sakė jam, žiūrėk, ana tas mažas taškelis, jis pamažu juda iš kairės į dešinę. Tai automobilis, jo priešaky dega elektriniai žibintai, o elektros energiją gamina generatorius. Kaip sunku buvo mažam vaikui rasti tą menką taškelį juodoje spalio naktyje (kaip tik todėl dabar, spalį, Eras tat ir prisiminė)! Tada būta visokiausių dalykų, šiuo metu jau suvis išnykusių, kad ir kuliamųjų, gailiai stūgaujančių tolumoje. Viena jų pervažiavo mašinistui krūtinę, iš lūpų kampučio jam tekėjo kraujas ir jis numirė. Kuliamųjų jau nebėra, nespėjo laiku į jas gerai įsižiūrėti. Visa kas yra laikina, joks daiktas neišlieka, todėl viską reikia atidžiai stebėti. Dabar dirbama kombainais, bet ir tie veikiai išnyks, neliks nė prisiminimo. Ir automobiliai dings, ir lėktuvai, laivai, raketos. Reikia įsižiūrėt į lėktuvus, pamanė Eras, netrukus jų nebeliks, kaip nebeliks erelių. Lėktuvai išnaikins erelius, o paskui patys išmirs badu, priešiškai galvojo Eras. Be abejo, vietoj lėktuvų bus išrasta kitų, geresnių pakaitalų. Apskritų arba aštuonkojų mašinų, atitinkančių šiuolaikinius reikalavimus. Žmogus tol išradinės, kol pats sulauks galo. Tada niekas nieko nebeišras, bent iš pradžių. Pasaulyje įvyko milžiniška raida. Visa kas mechanizuota, taikant elektromechaninius prietaisus, žemę kasa žemkasės. Lazeriai dirba savo darbą, stūgauja sintezatoriai. Eras dar atminė kaimyno kalvę, kurioje orą pūtė odinės dumplės. Miškas už kalvės buvo užgriozdintas gelžgaliais ir visokiomis atliekomis, pro kurias stiebėsi žolė. Eras galėjo nepavargdamas stebėti, kaip užtraukiamas ratlankis. Žinia, įkaitęs ratlankis iškart maunamas ant medinio vežimo rato, kad vėsdamas ir degindamas medį lankas tvirtai apveržtų ratą. Tiesa, tuomet dar būta ir arklių. Jie buvo kinkomi į roges ir vežimus. Tai vyko šeštojo dešimtmečio pradžioje. Gyvenimas taip sparčiai vystosi, nespėji nė apsidairyti. Žinoma, arkliai sugrįš, tikėjo Eras, visiškai išsibaigus benzinui. Direktoriai atšuoliuos prie savo įstaigų ant apsiputojusių žirgų. Vykdomųjų komitetų pirmininkai inspektuos miestus važiuoti brikomis. Jaunuoliai, vykdantys ypatingą užduotį, šuoliuos per vėją ir audrą, o paskutinę akimirką atkakę vieton susmuks negyvi, spėję perduoti svarbią žinią. Ne, Eras nebuvo nusistatęs prieš mašinas. Mašinas vertino labiau, nei to galėjo tikėtis tie, kurie laikė jį poetu ir humanistu. Jis neketino laužyti mezgimo staklių ar sprogdinti polistireno gamyklų. Būdamas poetas, vis dėlto suvokė, kad mašina – neišvengiamas daiktas. Rado daug naudingų minčių – futuristų ir konstruktyvistų, tokių kaip Majakovskis ir Leo Lapinas1, idėjos jam atrodė itin vertingos. Tačiau su liūdesiu regėjo, kad mašinų pernelyg daug ir jos netruks sudoroti viena kitą. Jis net savaip jų gailėjo, mat nors ir užaugęs gamtos prieglobstyje, sąmoningą gyvenimą pradėjo nuo mašinų. Būdamas vaikas, žaisdamas įsivaizdavo esąs mašinų ir traktorių stoties vedėjas, skirstantis valstiečiams traktorius. Eras rašė įsakymus, sudarinėjo ketvirčio ataskaitas, kaip matė darant motiną, dirbančią buhaltere. Jis išduodavo važtaraščius ir benzino talonus. Išrašęs papeikimą, nubaudė nevalą kaimynų mergaitę, o berniuką iš užupio atleido iš darbo, padavė į teismą ir konfiskavo visą jo turtą. Vadino save direktoriumi. Anuomet jis labai mėgo blankus. Glotnius, lygiomis linijomis, gražiai sudėtus į šūsnį. Netgi truputį drovėjosi juose rašyti cheminiu pieštuku. Sukreivojus nors vieną raidę, tekdavo imti naują blanką, pataisos gadino visą grožį. Blankuose buvo kelios vietos pasirašyti. Eras įrašydavo savo vardą, kitus prasimanydavo. Jis nežinojo, kas jo tiesioginiai pavaldiniai. Paskui jais tapo tikri vaikai, žaidimo draugai. Tokius dokumentus ir aplinkraščius Eras surašydavo tame kambaryje, kuriame ant spintos stovėjo iš dvaro nukniauktas bronzinis arklas su dviem bronziniais jaučiais, o apatinėje lentynoje už kitų knygų buvo užkišta vaikams draudžiama Krafto-Ebingo knyga apie lytinę patologiją. Eras, kadaise pildydamas rašytojo anketą, mėgino savo poetinius polinkius pagrįsti kaip tik tuo vaikystės dienų prisirišimu prie archajiškos biurokratijos (senos dūminės pirtys, blankai, klėtys, antspaudai, žagrės, kanceliarinės knygos), tačiau tokį jo aiškinimą palaikė ekstravagantišku ir niekas nepatikėjo, kad tai ir atskleidžia apie jį visą tiesą.
Prasidėjo keistos dienos. Netikėtai į Mustameję atvyko svečias iš Ugnies Žemės. Kaip jis atsirado Mustamejėje, sunku paaiškinti. Greičiausiai pasiprašė politinio prieglobsčio ar buvo kieno nors pažįstamas. Liesas juodbruvas vyriškis plačiai atvertomis akimis buvo itin mandagus, dėkojo už menkiausią smulkmeną, atsiprašinėjo, kad ir kas būtų. Kartą pavakary jie, visa draugija, sėdėjo kažkieno bute – buvo surengtas priėmimas to svečio iš Ugnies Žemės garbei. Tasai daug negėrė, palengva skanavo vyną. Vietiniai žmonės jau buvo įmetę – maždaug po butelį degtinės vyrui, tačiau estui daug ką tenka pakelti. Svečio bičiulis, estas psichologas iš Maskvos, paprašė susirinkusiųjų kalbėti rusiškai arba angliškai. Niekas nepaisė jo prašymo, draugai ėmė aptarinėti savo reikalus, kas ką nuskriaudė, kokios rezgamos intrigos. Pats svečias minėtas kalbas irgi prastai mokėjo, jo tartis buvo keista ir kiti iš jo šnekos neką tesuprato. Tačiau jis džiaugėsi kad ir mažumėlę išklausytas. Kažkas pasakė, esą svečias priklausąs onų2 genčiai, kurios tėra likę kelios dešimtys narių. Vienas Ero bičiulis, etnografijos fanatikas, susižavėjęs ėmė šokinėti. Ona, Ona! – šūkčiojo, pagautas ekstazės. Guanakai, kaukės, kerėjimas per Mėnulio užtemimą, įšventinimo į vyrus apeigos, laidotuvės! Jis ėmė pasakoti, kad onų gentis neturi namų, jie tik stato priedangas nuo vėjo, kad jie moteris naudoja vietoj kinkomųjų gyvulių ir nesibijo šalčio. Rutuliojantis pokalbiui išaiškėjo, jog svečias vis dėlto nėra onų gentainis, jis vadina save tiesiog Ugnies Žemės gyventoju, yra mokęsis statybininko amato, bet jo tėvynėje įvyko valstybinis perversmas, todėl nežinąs, kada į ją grįšiąs. Ar jūs visai neturite onų kraujo? – kamantinėjo Ero bičiulis. Svečias, gūžtelėjęs pečiais, atsakė greičiausiai turįs, tik nežinąs, kelintą dalį. Jo būta labai tylaus, vis droviai besišypsančio. Visi stengėsi būti jam kuo malonesni. Juk žinojo, kad jo šalį valdo diktatorius, kad ten įsigalėjęs teroras. Kažkas paklausė, ar jo tėvus, gimines arba kitus artimuosius jau kliudė žmogžudžio kulka, slapto agento peilis? Visi mėgino įtikinti svetimtautį emigrantą, kad jis esąs tarp draugų. Svečias šypsodamas atsakė, kad jo brolis sėdi kalėjime, bet daugiau apie jį nieko nežinantis. Ir pridūrė apskritai nenorintis kalbėti apie savo tėvynę. Nei apie diktatūrą, nei apie guanakus. Draugija svečią suprato, suvokė, kad jo siela traumuota, kad jis nenori šiaip sau, beprasmiškai leisti laiką Šiaurės pusrutulyje, kai Pietų pusrutulyje laukiama jo žygių. Paaiškėjo, kad jis moka dainuoti. Mėgsta dainuoti. Kimiai užtraukė dainą nakties tyloje viršum nežinomo jam miesto palydovo. Ero bičiulis pasidomėjo, ar čia esanti onų daina. Vargu, atsakė svečias, tai keleto tautų melodijos. Aija heili! Aija heili! – traukė jis. Eras vaizdavosi Ugnies Žemę gan miglotai. Žinojo, kad ten pučia stiprus vėjas. Ir žmonės nuolat šąla po nukritusių lapų krūvomis. Ir kad jų mažai belikę. Kad jie nevartoja druskos. Visa tai sustingo jo sąmonėje. Jis regėjo, kaip šunys plynoje lygumoje vejasi guanaką. Bet nesuprato nė vieno dainos žodžio, gal tai guanakų, kečųjų, ispanų kalba? Aija heili! Ką svečias norėjo jiems pasakyti? Matyt, labai daug. Jis dainavo be perstojo. Iš pradžių visi mielai klausėsi. O laikas ėjo. Jau trys valandos, bet jis dainavo ir dainavo, nors niekas nesuprato žodžių, o melodijos ėmė kartotis. Vienas kitas jau persimetė žvilgsniais, šyptelėjo iš svetimtaučio aimanų. Tačiau niekas nedrįso pakilti, pirmas atsisveikinti. Bijojo įžeisti žmogų, atsitiktinai patekusį į Šiaurės pusrutulį, žmogų, kurio tėvynėj įsigalėjo politinis teroras. Viena mergina net užsnūdo. Aija heili! Eras atsistojo, miklindamas sustingusias kojas, ir pamažu mandagiai nužingsniavo prie lango, svečias irgi. Mustamejė buvo dingusi. Visas pasaulis per tą laiką pradingo. Prieš juos atsivėrė pilka kiaurymė. Tik po kurio laiko jis suvokė, kad svečiui dainuojant miestą apklėtė nepaprastai tirštas rūkas. Nebuvo matyti jokio žiburėlio, jokio namo, jokių kontūrų, nė menkiausios detalės. Vaizdas buvo vienopas, veikiau ne vaizdas, o įrėminta tuštuma. Tada visi ėmė skirstytis. Žemai gatvėje juos pasitiko suplėkęs rūsio oras. Rankos bemat sudrėko, nuo blakstienų ėmė lašėti vanduo. Eras, žengtelėjęs į šoną, pametė draugus iš akių. Nugirsdavo jų balsus tarpais dešinėje, tarpais kairėje, bet kažkodėl nedrįso šūktelėt, lyg bijodamas, kad tas rūkas slepia ir daugiau svetimųjų. Atsisakė tos minties. Nuėjo vienas. Vargais negalais priėjo taksi stotelę. Tenai stovėjo žmogus, jo veido Eras neįžvelgė, o gal jis nė neturėjo veido. Ten gulėjo dar vienas žmogus, jo veido Eras irgi neįžiūrėjo, gal tai buvo ir ne žmogus, o nuvirtęs telefono stulpas. Abu nė nekrustelėdami tylėjo. Net nebuvo girdėt, kaip jie kvėpuoja. Jie buvo čia pat, tik gal švelnus rūkas slopino visus garsus. Juos siejo bendras likimas, ir Eras pasijuto kiek nejaukiai, tačiau pasiguodė taip pat keliąs tiems žmonėms šiokį tokį nejaukumą, nes ir pats stovėjo nejudėdamas, jo alsavimo irgi nebuvo girdėti. Eras ilgai laukė. Taksi nevažiavo. Kartkartėmis iš rūko tarsi kažkas atsklisdavo, būta lyg ir kokio judėjimo, bet tai galėjo ir pasivaidenti. Nebuvo vilties išsiaiškinti. Fiziškai tuodu buvo arti, bet kas jie tokie? Eras daugiau nebevaliojo pakelti tos nežinios ir pėsčiomis nukiūtino namo. Nesuprasdamas, kaip gaudosi aplinkoje. O gal stačiai ėjo ir kelias pats jį vedė, kaip stogo pakraščiai ir karnizai veda lunatikus arba magnetiniai laukai nukreipia paukščius keliauninkus? Jo žingsniai aidėjo atsimušdami nuo sienų. Iš aido suprasdavo, kad priešaky stūkso koks didesnis pastatas. Žingsniavo mechaniškai, nežiūrėdamas aukštyn, pasikliaudamas vien keliu. Niekas nėjo jam priešais. Jis nukulniavo trejetą kilometrų, ir tuomet įsižiebė gatvės žibintai. Rūkas nušvito iš vidaus, galėjai įžiūrėti drėgnus stulpus ir šakas. Tamsoje laikas bėgo greičiau. Dabar aplinka buvo pažįstama. Eras paspartino žingsnį. Apie pusę penkių pasiekė namus. Vargu ar su taksi būtų parvykęs greičiau. Kai nebėra žmonių, stotelėse nelieka ir taksi. Pietų Estijoje kartą išlaukė taksi stotelėje penkias valandas, kol prašvito.
O kalbant apie Pietų Estiją, – tenai buvo toks erdvus, toks aukštas dangus. Ir ligi pastarųjų sausringų metų tame danguje kūpsojo didžiuliai debesys. Vakarop besileidžianti saulė paversdavo juos stebuklingais. Žvelgiant vaiko akimis, jie regėjosi kaip tolimi pasauliai, kaip užgesę vulkanai, kaip magnetinė sala Laputa, kurią vaizdavo Sviftas.
1 Leonhardas Lapinas (1947–2022) – estų architektas, dailininkas, architektūros istorikas ir poetas.
2 Onai (savivardis ona) – Pietų Amerikos indėnų gentis, gyvenanti Ugnies Žemės salyne, Argentinoje, Čilėje.
Anton Hansen Tammsaare. Kelionė į Italiją
2024 m. Nr. 8–9
Iš estų k. vertė Jonas Kaušpadas
Antonas Hansenas Tammsaarė (tikr. Anton Hansen, 1878–1940) – estų literatūros klasikas, vienas žymiausių XX a. pirmos pusės estų prozininkų.
Pirmuosius apsakymus, kuriuose vyravo kaimo tematika, nuo 1902 m. skelbė periodinėje spaudoje, vėliau išspausdino rinkiniuose. Studijų metais parašė impresionistinių, psichologinių apysakų, dramose ir romanuose gvildeno tragiškas meilės istorijas, sukūrė individualių psichologinių charakterių.
Žymiausiame kūrinyje – epopėjoje „Tiesa ir teisingumas“ aprašė XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Estijos kaimo ir miesto gyvenimą, filosofiškai apibendrindamas problemas, su kuriomis kovodami dėl geresnio gyvenimo susiduria žmonės ir tautos; jo kūrybai apskritai būdingas darbo, doros, žmogaus kovos dėl socialinės teisybės aukštinimas.
Kūryba išversta į trisdešimt tris kalbas.
Čia publikuojame vieną novelę, jos ypatinga vertimo istorija aprašyta Jono Kaušpado atsiminimuose, skelbiamuose šiame „Metų“ numeryje.
Novelė
Jie šventė medaus savaites, o greičiau tik medaus dienas ir medaus valandas, nes buvo maža laiko. Vyriškis tarnavo eilinėje įstaigoje, po pietų turėjo pagalbinio darbo; moteris buvo mokytoja pradinėje mokykloje, vakarais taisydavo sąsiuvinius ar duodavo pamokas, užsidirbdama priedą prie algos. Mažiausią laisvą akimirką jie stengėsi išnaudoti lavinimuisi, ar skaitydami, ar lankydami kur nors paskaitas. Net į teatrą ir koncertus eidavo ne pasilinksminti, o turėdami omenyje rimtesnius gyvenimo tikslus.
Visa tai jiedu laikė savaime suprantamu dalyku, nes buvo neturtingi kaip bažnyčios pelės: neturėjo nei geresnių drabužių, netgi geresnio buto, nekalbant jau apie baldus ar dar ką didesnio. Turėjo jie vienintelį gerą dalyką – tikėjimą savo laimės žvaigžde, tikėjimą, kuris vertė nebūtus dalykus į tarytum būtus ir realius. Taip jie gyveno ir dirbo, tarsi būtų pasiekę viską, ką taip labai troško turėti: jaukius namus su mažyčiais pobūviais ir draugija.
Žinoma, be viso šito jie turėjo ir savų svajų, tačiau jos buvo tarsi kitapus laimės žvaigždės, kitapus tikimybės. Jos turėjo prasidėti tada, kai laimės žvaigždė bus pasiekta ir kai tikėjimas atiduos viską, kas gyvenime yra būtinai reikalinga. Tik tada turės įsikūnyti svaja, tik tada ji turės atgyti taip, kad galėsi išvysti ją mėnulio apšviestoje gatvėje su šilkinėmis kojinėmis ir lakiniais bateliais.
Savo didžiausią svajonę jiedu surado praėjus porai dienų nuo vestuvių. Tada jie dar mėgo vaikščioti susikabinę už parankės, justi vienas kito kūno šilumą, klausytis vienas kito balso, protarpiais žvelgti vienas kitam į akis. Abiem buvo nepaprastai gera, nes vyro žvilgsnyje spindėjo geidulys, o moters skruostai kaito iš gėdos ir suvokimo, kad nepaprastai gera taip raudonuoti nuo vyro žvilgsnio.
Jie ėjo nuo vienos vitrinos prie kitos, žiūrinėdami jose išdėliotus daiktus, skaitė jų kainas ir grožėjosi brangiais papuošalais, nuo kurių visą moters kūną smelkė šiltas drebulys. Taip jie atsidūrė prie kelionių biuro vitrinos, kurioje akį rėžė įvairiausių transporto priemonių atvaizdai – garlaivių, automobilių, traukinių, orlaivių – su jais turėjo būti smagu, greita ir žavu keliauti.
Per tiek dienų ar valandų į Berlyną, Paryžių, Londoną, Romą ar bala žino kokį pasaulio kraštą.
„Ar atsimeni mūsų pirmą atsitiktinę kelionę?“ – paklausė vyras.
„Atsimenu, – atsakė moteris, – atsimenu netgi apie ką mes tada šnekėjome.“
„Tik pamanyk, kaip keista: su nieku kitu nesu taip šnekėjęs nei prieš tai, nei po to. Su kitais man tai nė į galvą neateitų. Keliauti, ir dar į Paryžių ar Romą, apie tai negalėjo būti nė kalbos. Tam nebuvo pinigų ir viso kito. Savo ilgiausią kelionę įsivaizduodavau į Kuresarę ar Narvą-Jeesų. Ir tos vietos begėdiškai toli. Bet kai pamačiau tave tame vagone prie lango, iškart pagalvojau: kaip būtų, jei dabar važiuočiau į Italiją? Pavargęs užsnūsčiau, o pabudęs vėl išvysčiau tave prie lango. Tu važiuoji kartu, tarsi būtume susitarę dviese važiuoti. Važiuojame ir važiuojame, o kai žvilgsniai atsitiktinai susitinka, nusišypsome, kaip seni pažįstami.“
„Kaip seni pažįstami“, – pakartojo moteris. „Taip taip. Nuo pat pradžios buvome kaip seni pažįstami. Ir pagaliau paklausiame vienas kito, kur važiuojame, atsakome juokdamiesi: į Romą. O gal užsukim į Veneciją? – klausia vienas. Gerai, – atsako kitas. Ir tada nutariame susitikti Dožų rūmų kankinimų kambaryje. Kitas susitikimas Švento Morkaus aikštėje tarp balandžių. Puiku, džiaugiamės abudu. Taip ir atvažiavome ant Narvos-Jeesų karšto smėlio. Skraidė kregždės, klykė žuvėdros, o mes svajojome apie Morkaus aikštę ir balandžius, būtent balandžius.“
„Tai mano pati gražiausia kelionė, ta mūsų pirmoji kelionė į Italiją. Bet pažiūrėk į šitą garlaivį, koks jis didelis ir šaunus! O, kad būtų galima taip nuo sniego ir ledo įsėsti į jį ir būti ten, kol išvystume kranto jauną žalumą ir žiedus, daug žiedų. Saulė ir žiedai! Kvapai!“
„Ak, kad būtų tai įmanoma! Už tai su malonumu iškentėčiau jūros ligą net ir visą savaitę. Kad būtų galima savo kambarį su visu šlamštu užrakinti, o raktą užmesti ant artimiausio debesio krašto ar atiduoti pirmam pasitaikiusiam elgetai ant gatvės kampo, nurodant namo ir buto numerį, ir pasakyti: visa, ką ten rasi, pasiimk sau, pasiimk ir sunaudok pats, arba išdalink kitiems, daryk, ką širdis geidžia, nes mes išvažiuojame į Italiją, išvažiuojame ten, kur šilta ir žalia, kur žydi medžiai ir krūmai. Mums nebereikia nieko, ničnieko, mes išvažiuojame. Viso gero, viso gero, mielas elgeta!“
„O ką, jeigu pabandytume iš tikrųjų?“ – staiga prabilo vyras blaivesniu tonu.
„Iš tikrųjų!“ – šūktelėjo moteris, ir visą jos kūną persmelkė virpulys, kurį pajuto per drabužius ir vyras.
„Sutarta!“ – patvirtino vyras. „Čia pat prie kelionių biuro vitrinos šventai pasižadame vienas kitam nenurimti ir nepailsti, kol dviese nesurinksim tiek pinigų, kad galėtume nuvažiuoti į Dožų rūmus ir į Švento Morkaus aikštę, liudininkais tebūna šie garlaiviai, lėktuvai, traukiniai ir automobiliai. Savo pirmos atsitiktinės bendros kelionės metu mes juokavome, dabar gi kalbame tik teisybę, kalbame vardan viso to, kas yra šventa.“
„Neimsim buto, gyvensime ir toliau šitame viename kambarėlyje, nepirksim baldų ir servizo, netgi apsieisime su tais pačiais drabužiais ir avalyne. Užmiršime teatrą, kiną, koncertus, visus pasilinksminimus ir saldumynus, gyvensime tik savo kelione“, – tęsė moteris taip pat iškilmingai.
„Per amžių amžius amen!“ – užbaigė vyras.
Stojo trumputė tyla, tarsi vaizduotėje abu mėgautųsi jų laukiančia palaima. Tada moteris paklausė:
„Kaip ilgai mes turėsime taip gyventi, kad pasiektume tikslą?“
Vyras susimąstė, skaičiuodamas mintyse, tada tarė:
„Trejetą ketvertą metų, ne daugiau.“
„Ne daugiau?“ – pasitikslino moteris.
„Ne, tikriausiai ne.“
„Kaip ilgai!“ – sunerimo moteris.
„Ilgai?“ – nusistebėjo vyras. „Koks ten ilgumas! Treji ketveri metai. Dabar man dvidešimt šešeri, tau dvidešimt vieni, o tada aš būsiu trisdešimties, tu tik dvidešimt penkerių. Visai dar jauni, gražiausios gyvenimo dienos.“
„O jeigu…“ – norėjo moteris pasakyti, tačiau nepasakė.
„Kas jeigu?“ – paklausė vyras.
„Jeigu kas atsitiks?“
„Pavyzdžiui, kas? Karas, liga, mirtis?“
„Ne“, – švelniai atsakė moteris.
„Tai kas?“ – kamantinėjo vyras.
„Su manimi“, – ištarė moteris.
„Kas su tavim gali atsitikti?“
„Kvailelis“, – nusijuokė moteris, pačiai gi buvo taip nepaprastai gera, kad jos vyras toks negudrus, visai nesupranta reikalo. „Vaikai“, – sušnibždėjo jinai, ir vyras ant savo veido pajuto jos karštą alsavimą.
Vyras staiga prarado žadą: iš tiesų, koks jis kvailas, kad neatėjo jam į galvą tokia paprasta mintis.
Be žodžių žengė jie ryškiai apšviesta gatve, kiekvienas pasinėręs į savo mintis.
Praslinko metai, ilgi, sunkūs metai.
Vyras ir moteris jau seniai nebeina kartu pasivaikščioti, nebesigroži vitrinomis. Kartais atrodo, kad jiedu taip niekada nė nedarė. Ir atsiminimas apie tai tėra tamsus sapnas. Vyras gerokai į kuprą susimetęs, ir jį išvysi nebent einantį į darbą ar grįžtantį namo, nes jo gyvenimas yra vien darbas. Regis, jis neatsigosta, kad yra dar kažkoks kitas gyvenimas. Rūpintis, kaip prasimaitinti ir aprengti savo vaikus ir jų liesutę pavargusią motiną, – tai viso jo gyvenimo uždavinys.
Vyras pamena taip aiškiai, kad buvo prabėgę vos keletas mėnesių nuo jųdviejų iškilmingo pasižadėjimo prie kelionių biuro vitrinos, kai moteris jam pašnibždėjo į ausį tokią paslaptį, kuri privertė jį liūdnai nusišypsoti ir ištarti:
„Mūsų pirma kelionė į Italiją.“
Ir moteris, išgirdusi šiuos žodžius, nusišypsojo, tačiau tai buvo paskutinis kartas, kai jie prisiminė savo priesaiką. Priesaika atsitraukė kažkur kitapus sąmonės ribos ir ten egzistavo kaip beformė migla.
O gyvenimas ėjo savo keliu. Gimė antras, gimė trečias ir ketvirtas vaikas. Tikriausiai jų būtų buvę daugiau, jeigu ne ligos; moteris dabar galėjo kiek atsikvėpti: šiaip taip krutėjo ir augino tuos, kuriuos jau buvo atnešusi į pasaulį.
Nuo pat pradžių abu vedė vienintelė svarbiausia paskata: kaip gauti butą, baldų, būtiniausių įrankių ir visokių niekniekių, tokių reikalingų, kai turi vaikų. Reikėjo skaičiuoti kiekvieną markę, kiekvieną penį, reikėjo apsvarstyti kiekvieno daikto, kiekvieno drabužėlio kainą – pirkti ar nepirkti. Vaikams augant pranyko koncertai, nusmego į užmarštį teatras, tik į kiną retkarčiais nueidavo, kur nors toli miesto pakraštyje. Vietoj teatro radosi koks drabužėlis ar vadovėlis, vietoj koncerto koks nors triukšmingas žaisliukas.
Taip sekė vienas paskui kitą pilki metai. Nebekilo nė vienos didelės ar kilnios minties, nebeliko nė vieno kilnaus jausmo ar pražūtingos svajonės, kviečiančios į tolius – tolyn nuo savo ankšto būsto, tolyn nuo kasdienio rūpesčio ir triūso.
„Ak, kada gi pagaliau užaugs vaikai!“ – atsidusdavo retkarčiais motina.
„Kai išeis į žmones, patys pradės duoną pelnytis, tada gal kiek ir atlėgs“, – samprotavo tėvas.
Pagaliau atėjo metas, kai namuose liko paskutinis vaikas, duktė – tėvų džiaugsmui ir rūpesčiui. Turėjo ir ji ieškoti tarnystės, tačiau motinos užtartai jai leido pasilikti namuose dar metus.
„Ji juk mūsų paskutinė, – tarė motina tėvui, – daugiau vaikų nebebus, tegu nors jai teks keletas geresnių dienų, prisimins vėliau, kad turėjo tėvą ir motiną. Kiti iškart išėjo svetimiems tarnauti.“
Taip ir pasiliko jų paskutinioji atžala po namus siausti – tarsi paukštė plazdeno, žodžiai kaip drugeliai, juokas kaip varpelis, akys kaip mirguliuojančios žvaigždės danguje.
„Ji panaši į tave, ji į tave panašiausia“, – sakydavo kartais vyras savo moteriai, turėdamas omenyje jų jauniausią vaiką.
„Ji yra tikra aš, tokia pati baltaplaukė“, – atsakydavo moteris.
Tačiau nepraėjo nė metai, kai atsirado vyras, panoręs, kad nerūpestingos mergaitės akys spindėtų jo kambaryje, kad jos juoko varpeliai skambėtų jo ausyse, kad jos žodžiai drugeliai skrajotų apie jį, jis panoro justi arti savęs jos plazdenimą, jos troškimą pakilti į skrydį.
Vyras buvo neturtingas, kaip ir mergaitė, tačiau netrukus tarp jųdviejų įsiplieskė meilė, įsiplieskė galbūt dėl to paties neturto, nes be meilės jų gyvenimas būtų buvęs per liūdnas. Meilė buvo vienintelis jų lobis, vienintelė paguoda, kai jiedu vakare greta vienas kito eidavo apšviestomis miesto gatvėmis ir svajodavo apie visa tai, ko gyvenimas jiems neganėjo: svajojo apie turtus, šaunų gyvenimą, papuošalus, pasilinksminimus, skanius patiekalus.
Taip vakaras po vakaro galėjo jie vaikštinėti dviese ir apie savo svajas šnekėti, o jų vaizduotei ir kalboms nebuvo galo.
Tačiau niekada jiems nešovė į galvą mintis keliauti, nuvažiuoti kur nors toli, kur yra nauji žmonės ir nauja buitis, nauji vėjai ir saulė, nauji paukščiai ir gėlės, kalnai ir slėniai, salos mėlynoje jūroje, žvaigždės juodame vasaros danguje.
Bet kartą jie atklydo prie didžiulės kelionių biuro vitrinos, kurioje kabojo plakatai su įvairiomis kelionių programomis ir žemėlapiais, dideliais šauniais garlaiviais, traukiniais, automobiliais ir lėktuvais, kviečiantys pasigrožėti bei įsivaizduoti, kiek kainuotų ir užtruktų kelionė į Berlyną, Paryžių, Helvetiją, Romą, Neapolį ir t. t.
Ilgai žiūrinėjo ir skaitė jie, gilinosi į kelionių aprašymus ir kelionių kainas. Pagaliau atsiduso mergaitė:
„Ak, kad galėtume taip iškeliauti, kad galėtume taip įsėsti į laivą ar į traukinį ir iškeliauti!“
„Bet juk galima, jei tik tikrai panorėtum“, – atsiliepė vyras.
„Kaip?“ – paklausė mergaitė.
„Taupysime pinigus“, – atsakė vyras. „Ir tu pradėsi dirbti, dirbsime abu.“
„Kada tiek sutaupysime!“ – atsiduso mergaitė. „Pirma pasensime.“
„Tam nereikės daug laiko“, – padrąsino vyras. „Tu pasiliksi gyventi pas tėvus, aš pas tetą, taip mums nereikės buto. Pasiieškosime darbo ir po pietų, dirbsime iš visų jėgų, nė vieno penio neišleisime be reikalo, pinigus nunešime į banką…“
„Na, o mūsų vestuvės?“ – paklausė mergaitė.
„Jas turėsime truputį atidėti.“
„Ar ilgam?“ – pasiteiravo mergaitė.
„Na, sakykim taip, – tęsė vyras savo samprotavimą, – tu uždirbsi penkis tūkstančius per mėnesį, iš pradžių daugiau nėra ko tikėtis. Aš dabar gaunu septynis, kitais metais gal kiek pridės. Jeigu rasime darbą ir po pietų, o mes rasime – esu tikras, – tada galėsime kiekvieną mėnesį dviese atidėti į šalį mažiausiai penkis tūkstančius. Per metus tokiu būdu šešiasdešimt tūkstančių, per trejus – šimtą aštuoniasdešimt, su procentais visus du šimtus tūkstančių, su jais važiuok kad ir į Italiją.“
„Netgi į Italiją?“ – aiktelėjo mergaitė.
„Netgi ten“, – atsiliepė vyras.
„Pradėkim taupyti!“ – sušuko mergaitė ir nusitvėrė vyrui už rankos.
„Pradėkim!“ – ištarė jis, spausdamas mergaitės ranką.
„Bet vestuvės, – po kiek laiko prabilo mergaitė, – motina nenori, kad jas atidėtume.“
„Na, atšvęsime vestuves, o gyvensime taip, kaip iki šiol – buto neimsim, baldų nepirksim, naujų drabužių nesiūsim – gyvensime kaip sužadėtinė ir sužadėtinis.“
„Gyvensime!“ – pritarė mergaitė susižavėjusi.
Kaip tik tą akimirką iš už kampo pasirodė senė ir senis. Savo vaikus jie buvo jau užauginę, šie jau buvo palikę gimtąjį lizdą, išskyrus vieną. Vyras ir moteris liko dviese, kaip prieš daugelį metų. Dabar vėl atsirado laiko kartkartėm dviese pasivaikščioti miesto gatvėmis ir pasigrožėti spindinčiomis vitrinomis. Šiandien tikriausiai būtų priėję prie kelionių biuro, tačiau vyras pačiu laiku pastebėjo ten stovinčius savo jauniklius. Senei netardamas nė žodžio, nusitempė šaligatviu tolyn, tarsi bėgdamas nuo pikto vaiduoklio.
„Ko gi taip mane tempi?“ – paklausė pyktelėjusi senė.
„Jaunikliai buvo ten“, – atsiliepė vyras.
„Kieno jaunikliai?“
„Mūsiškiai.“
„Na ir kas?“
„Jie stovėjo susikibę už rankų prie kelionių biuro vitrinos“, – atsakė vyras.
Šito senei pakako. Daugiau ji nebeklausinėjo. Ir diedui neliko reikalo šnekėti. Tylūs ir paniurę žengė jiedu link namų, sunkumas nuo širdies atlėgo tik tada, kai galėjo įsispirti į minkštas šlepes ir susikuprojusias nugaras atremti į šiltą krosnį.
Versta iš: A. H. Tammsaare. KOGUTUD TEOSED. 4 köide. Tallinn: Eesti raamat, 1979.
Arvo Valton. Palaimoj blėstanti diena
2024 m. Nr. 8–9
Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė
Rengiant šį „Metų“ numerį, pasiekė liūdna žinia – liepos 26 d. užgeso estų literatūros klasiko Arvo Valtono gyvybė. Jo novelės buvo ne kartą publikuotos „Pergalėje“ (dabartiniai „Metai“), rašytojas džiaugėsi, kad netrukus lietuviškai pasirodys jo mažasis romanas „Palaimoj blėstanti diena“. Deja, pats knygos nesulaukė.
A. Valtonas (tikr. Arvo Vallikivi, 1935–2024) – žinomas estų prozininkas ir dramaturgas, poetas, vertėjas, scenaristas. Su tėvais 1949 m. buvo ištremtas į Novosibirsko sritį. 1954 m. grįžęs į Estiją baigė Talino politechnikos institutą, 1967 m. – Maskvos kinematografijos institutą. Aktyviai prisidėjo prie Estijos nepriklausomybės atkūrimo, buvo Estijos parlamento narys. Trejetą pastarųjų dešimtmečių rašytojas aktyviai propagavo ir vertė finougrų – vengrų, udmurtų, marių ir kitų giminingų tautų literatūrą, nuo 1996 m. buvo Suomių–ugrų tautų literatūrų asociacijos prezidentas.
Pirmasis novelių rinkinys „Keistas noras“ (1963) sukėlė didelį skaitytojų susidomėjimą, kuris neblėso per visą rašytojo kūrybą, o A. Valtonas buvo laikomas žymiausiu estų novelistu. Vėliau rašytojas išleido istorinį filosofinį romaną „Kelias į kitą begalybės pusę“ (1978), kelis aforizmų rinkinius, mažųjų romanų ciklą „Vieniši laike“ (I – 1983, II – 1985), romaną iš tremtinių gyvenimo „Neviltis ir lūkesčiai“ (1989), apsakymų rinkinį „Viena valanda Tolede“ (1990), keletą smulkiosios prozos rinktinių. Mažajame romane „Palaimoj blėstanti diena“ (1992) per Jukaus, kaimo kvailelio, išgyvenimus lyriškai piešiami žmogaus dvasios ryšiai su gyvąja gamta. Dvasios polėkis vaizduojamas kaip jėga, galinti sutramdyti visuotinį chaosą, kūriniui tai suteikia magišką galią. Siūlome romano fragmentą.
Romano fragmentas
Šnekos apie estų tautiškumą Jukaus ne itin domino, jis buvo žmogus iš Jano gyvenvietės, kilęs iš to krašto ir jame gyvenantis, jam nereikėjo šitos vietovės lyginti su kitomis, viskas buvo savaime suprantama. Namai stovi, krautuvė su smukle irgi, yra ligoninė ir vaistinė, kur gali anodijos palašiauti, nes žmonėms viso to reikia, yra čia ir bažnyčia, nedidukė kūdra, esama ir kitų grožybių. Pro šalį lekia autobusai, važiuoja kažkur į pasaulio pakraštį, ant stogų styro televizijos antenos, o jaunimas ritinėjasi po šieno kupetas, naujus žmogiukus dirbina. Gyvenimas kaip gyvenimas, bene kitur pasaulyje jis kuo skiriasi, netgi jei ten įsikūrę tie, kurie sprogina akis į kalbančius estiškai. Pietuose šilta, šiaurėje šalta, saulė įprastai kyla iš rytų, vakaris neša lietų – štai ir visa geografija, kam čia dar galvą sukti.
Vien todėl, kad Jano gyvenvietė ir visi aplinkiniai kaimai tenkinosi tuo, ką turintys, Jukus irgi nesigviešė anų pietietiškų gardėsių su rausvų ir žydrų oro pilių reginiais. Maukalas jam buvo pats doriausias daiktas, gaila, kad tegaudavo buteliuką per dieną.
Žmonės kalbėjo, esą Jukus žalojantis sveikatą, bet jo būta tvirto, jam nepakenks. Maukalas gydė visas ligas, net gripą, ir Jukus kaip gyvas nė slogos nebuvo turėjęs – vis todėl, kad gurkė tą anodiją.
Šiandien taip ir nutiko: Jukus, netaręs nė žodžio, pasiėmė nuo prekystalio savo palaimingą buteliuką ir išėjo į lauką. Patraukė čia pat kieman; net nežiūrėdamas į langus, nužingsniavo tarp stirtomis sumestų dėžių ir susipylė gerklėn ugnies lašus. Žmonėms matant šito daryti nevalia, dar ims pavydėti.
Kartą Jukus pamėgino ugdyti valią ir įsibruko maukalą kišenėn – juodai dienai. Tąkart jam pasitaikė gauti pinigų, taigi ištirpdė svambalą grynutėle valdiška degtine. O gal gelzgana Marto namine, kurią tas iš cukraus varė, šito Jukus nebeatminė. Ir taip nutiko, kad buteliukas kišenėje apvirto – galbūt pats Jukus neatsargiai paknebinėjo vaškuotą kamštelį, – o jo drapanos šitaip pradviso valerijonais, kad kelias dienas visos gyvenvietės katės sekiojo jam iš paskos.
Šiandien Jukus kaip visada buvo bemetąs tuščią buteliuką tarp dėžių, tik staiga prisiminė gyvenvietės kates, kaip jos gaujomis slampiojo paskui jį ir vis niauzgė. Tuo pasinaudodamas galėtų kokį smagų pokštą iškrėsti – jeigu tik gautų dar valerijonų dešrai pašlakstyti. Šiaip ar taip, Jukui kniostelėjo panaši mintis ir laikydamas rankoj buteliuką grįžo vaistinėn. Žengtelėjęs priešais panelę, snūduriuojančią kitapus prekystalio, iškėlė buteliuką į šviesą ir nykščiu parodė, ligi kur jį reikėtų pripildyt.
Panelė, be abejo, ne taip supratusi, tarė:
– Jukus gi žino, kad daugiau nebegaus.
Tada Jukus gryna estų kalba jai atšovė:
– Ne… tąjį… Jukus tikrai žino… Jukus nori… tąjį, nori tik šlakelio valerijonų.
Panelė kažką burbtelėjo, girdi, ar dar negana tos smarvės, ir padavė jam mažutėlaitį valerijonų tinktūros buteliuką. Jukus, tuojau jį atkimšęs, persipylė į maukalo buteliuką. O mažąjį, pastatęs ant prekystalio, stumtelėjo vaistininkei, tegu pasiima, pigiau atsieis. Prekę nusipirko už kapeiką, o juoko bus už visą rublį. Tik koks pokštas iš to išeis, kol kas nežinojo. Užkimšęs buteliuką, įsibruko jį kišenėn.
Jukui pasaulis sukosi ratu, todėl jis nebeatminė, kam pirko tuos valerijonus, bet pirkinio, regis, būta labai svarbaus.
Panelės žiovulio palydėtas, jis žengė iš vaistinės, o laiptai kybojo palubyje, išties juokinga.
Dailiosios panelės vaistininkės tėvai gyveno dideliame mieste, o ji čia neturėjo net vaikino, žiovavo nuo pat ankstyvo ryto, ko gero, gyvenvietėje jai buvo ilgu. Tikėjimas yra toks dalykas, kad jei pats netiki, tai ir neįtikėsi. Turtingas tas, kurs mažai nori, o ne tas, kurs daug turi. Jeigu ji, po šimts, pati daro savo gyvenimą nykų, tegu sau žiovauja nors ligi išnaktų. Jukui niekada nėra buvę nuobodu, jisai tolydžio kur nors skuba arba sėdi vietoje kaip pasaulio bamba, kai visa žemė lyg sukutis linksmai skrieja apie jį. Jukus gyvenvietėje turi daug draugų, nes kiekvienas žmogus vertas dėmesio, jeigu tik stovi ant abiejų kojų ir pagudrauti moka. Kai Jukui po ranka nepasitaiko nei žmogaus, nei katės, nei drūtuolio medžio, jis užgroja kokiu instrumentu, o muzika pati randa žmonių. Jeigu nėra kuo groti, muzika skamba jo sieloje, tarsi ten iš tikro būtų instrumentas. Būna ir tokių melodijų, kurių nei Jukus, nei kas kitas nėra girdėjęs. Nutinka ir taip, kad Jukus pats neįstengia pagroti tų sudėtingų išvingiavimų, mat jo pirštai ne visai sveiki, juk keliskart per savaitę turi laikyti dalgio arba kirvio kotą. Ir išgalvok tu man, kad degtinės gali gaut tiktai už kažin kokius popiergalius ir dzingsintį metalą.
Jei toji vaistinės panelė nuobodžiauja, tai vien iš godumo, pati nežino, ko nori iš gyvenimo, jai negana visų švenčiausio – kad saulė šviečia, žolė želia; jai reikia kažin kokių ypatingų dalykų, o tokių ypatingų dalykų, kurie nuramdytų jai širdį, regis, net nėra. Daili panikė, bet kaip ir visos – stamantrus užpakaliukas, skaistūs skruostai, prisikemša valgio pilnus vidurius ir leidžia šlapimą kaip visos bobos. Ką ypatinga jai pasiūlysi – bene raguotų vyrų iš dangaus laivo ar dar kokio tirli pirli; vis tiek baigsis tuo, kad atsiras irgi nėmaž neypatingas berniokas, trumpai padarys jos gyvenimą kiek šviesesnį, galbūt net pamplį užtaisys.
Jukus, kad ir kaip ten būtų, daugiau nebenorėjo dėl jos galvos kvaršint, jeigu saulėtas rytmetis taip smagiai skrieja ratu, ko benorėt iš apniukusio dangaus ir vakaro. Jukus iš pasienio išsivarė dviratį, tas pirma nenorėjo paklusti, nes su visu pasauliu sukosi aplink Jukų, tačiau dėl anodijos Jukus tapo ypač miklus, nutvėrė vairą jau iš antro karto.
Ne, jo dviratis nerodė didelių užgaidų, buvo netgi labai ištikimas Jukui, galėjo laukti jo dienų dienas, pamestas kur už smuklės durų, retai kada pasprukdavo, bet ir tada paaiškėdavo: kam nors jo tiesiog prireikė arba Jukus dryžomis akimis blogai ieškojo. Kartais jį nugvelbdavo vaikėzai, tik, laimei, dviratis be paliovos gedo, taigi, išskyrus Jukų, niekas ilgiau juo nepavažinėdavo, o ir pats Jukus, ko gero, dažniau varydavosi jį šalia, kol nusigaudavo pas Arvedą, kad tas sutvarkytų. Kokį mažmožį Jukus pats būtų įstengęs pataisyti, bet nenorėjo laužyti galvos, jos ir šiaip menkos būta, todėl visi daktarai mokė, esą, reikia ja rūpintis; Jukus ir rūpinosi – kasdien po kelis kartus trinko.
Vos tik Jukus tame sūkuryje nusičiupo dviračio vairą, užėjo baisi maišalienė. Kartais ji prasidėdavo jau išlenkus buteliuką, kartais po kurio laiko. Kad ir šiandien – Jukus dar spėjo nueiti vaistinėn valerijonų. Dabar jis išsigavo laukan, ir viskas atsidūrė savo vietoje. Saulė buvo nebe saulė. Žmonės nekėlė pasibjaurėjimo, bet ir nebuvo reikalingi.
Išgėrus buteliuką, pasaulis tarsi įsibėgėdavo. Kiek ilgai tai truks, pareidavo nuo to, ar Jukui nešlubavo sveikata, ar jo Dievulis, o gal angelas sargas atsirasdavo ten, kur reikia. Iš pradžių pasaulis tik sukdavosi, o tai dar ne palaima. Palaima ateina su gausmu. Jisai užklumpa netikėtai ir lieka Jukaus galvoje vietoj švininio svambalo. Jo numaldyt negali niekas, visi dvejopi daiktai virsta vienopais ar, iš teisybės, liaujasi gyvavę. Iš šalies atrodė taip: Jukus, užsiropštęs ant dviračio, nukeverzojo kiton kelio pusėn prie stadiono ir ten susmuko ant vejos. Tačiau visa tat vyko žiūrint iš šalies, o Jukui viduje tuo metu šėlo kur kas smarkesnės audros, jas tegalėjai jausti, apsakyti – ne.
Jukus nugriuvo ant šono, taip jam buvo gera – pati geriausia, pati tikriausia būsena, visas pasaulis ją pripažino, – va kaip Jukus sūkuriavo palaimos šokyje sykiu su ištikimu Žemės rutuliu.
Daiktai dabartės nebebuvo daiktai, piktos sienos jų nebeskyrė, spalvos susiliejo į vieną jaukalą, o Jukus sklandė jo vidury. Žydra juosta, apsukusi ratą, pliūptelėjo pilka vilnim, senas valgyklos pastatas sklezdėjo kaip rusva dėmė, jis nebekėpsojo skyrium, o sukosi vientisame pasaulyje. Ir jauni medeliai, supantys stadioną, nesistiebė visa savo esybe į sustojusią saulę, jie tapo Jukaus dalimi, jo paties juslėmis. Paskui radosi tokių dalykų, kokie Jano gyvenvietėje galėjo egzistuoti vien Jukaus regėjimuose: tolimos salos su išsikerojusiomis palmėmis, svaiginančių miltelių šventė, varpelių tilindžiavimas, kaukės su iššieptais dantimis, rantyti stogai, besijuokiančios primerktos akys, pilka vandenyno banga, žvilgantis varis, ringiuotos mašinos, porceliano raštas, kavos rudumo krūtys, siūbuojantys bokštai, balsų klegesys, uoloje iškalinėtas aidas, išmirusių laikų žvaigždės, smėliu pabirusios statulos, padūmavusiose platybėse suverti metų karoliukai, mirksinčių ugnelių jaudulys koriuose, prašvilpiantys automobiliai, plevenantys kutai, kojos po plazdančiais sijonais, ant šatrų iškeltas džiugesys, kažkoks padaras danguje, sūkuriuojančių vandenyje versmių apribai, raudona prasiverianti mėsa, akimoju plykstelėję dvasios prasiveržimai, akį merkianti kiaulės galva, įviji laiptai, ore vasnojantys akmenų gurulai, liūliuojanti valtelė ir spalvoti paveikslėliai paties Jukaus vaizduotėje. Kiekvienas vaizdelis tetruko mirksnį, blykstelėjo visuotiniame šurmulyje, jo negalėjai pagauti, mintis buvo pernelyg lėta, kad jį sulaikytų, tik nuojauta vėliau gebėjo eilėn suverti būtus ar nebūtus dalykus. Iš kur jie atsirado, kur pranyko, – tai ir buvo pasaulis, didelis ir toks mažytis, jame Jukus atsidurdavo palaimos valandėlę. Kodėl visa tat žinojo ir matė, Jukus negalėjo paaiškinti, regis, paveikslėliai dar anksčiau bus įsigavę vidun iš oro ir užsilikę galvoje, galbūt jie glūdėjo jau pačioje jo užuomazgoje, o gal atsitiktinumo gūsis sunešė juos iš visur kur.
Išminčiai sakė, girdi, pasaulis esąs viename daikte, matyt, ir jie su Jukumi anodiją gėrė. Tačiau Jukus jų neatminė, jis dabar nenorėjo nieko.
Visa aplinkui svirduliavo, sukosi, plazdeno. Tasai skriejimas ėjo vis greityn ir pagaliau sustojo, dabar Jukus stovėjo vietoje ir sykiu judėjo.
Jukui niekas nerūpėjo, jisai mėgavosi palaima, jos negalėjai nupiešti nei išreikšti muzikos garsais, palaima tuo ir skyrėsi, kad buvo pati savaime, niekas aplinkui nevaliojo jos įžvelgti. Viena senė, regis, Kansonų Lydė, eidama alėja stabtelėjo prie Jukaus, pažvelgė į saulę ir kažin kam tarė:
– Šiltutėlis nuo pat ankstyvo ryto.
Matyt, senoji nieko neišmanė apie žmones ir pasaulį, kad taip pasakė. Laimei, Jukus jos nepastebėjo, tik Lydės ilgas snapas įsiliejo į bendrą skrydį, o žodžiai ištirpo gaudesy. Taigi ir Lydę maukalas pavertė žmogumi pasaulio vienovėje.
Nors Jukus skriejo ratu, jo juslės buvo imlios, jis laimingas regėjo kiekvieną daiktą išorėje, jautė visą pasaulį, tirpino jį savo laimėje, kiekvienas mažmožis, kiekvienas garsas virto jo meilės dalimi, įgavo jo meilės spalvą ir plastėjo. Jukus tįsojo šalia savojo dviračio ant žalios vejos kelio pakraštyje, o kiekviena Lydė, kiekvienas paukštelis ir menkiausia akim pasiekiama žolytė skverbėsi į jį, į jo kvanktelėjusią makaulę, ir ten be atvangos sukosi, sukosi, taigi visa tai buvo kur kas svarbiau nei įprasti dalykai.
Tikriausiai kasdienės sampratos tebuvo didelis darkymasis, o tiesa slypėjo anodijoje. Aibės žmonių siuvo šen ir ten, žvelgė vienas į kitą, vertė visus galvoti, jausti taip, kaip jautė jie. O juk visados lengviau įbrukti melą nei teisybę, nes teisybė buvo tikroji gamtos kūrinių darna, kiekvienas vabalas ar saulės spindulys buvo teisybė, tai žmonės patys matė, nebuvo prasmės teigti, kad balta yra balta, juk dėl to visi seniai sutarė ir niekas neabejojo. Užtat reikėjo skelbti melą, kad jis apstulbintų, priverstų kitus galvoti, esą jie nesuprantantys tikrosios daiktų esmės, todėl turintys mokytis iš tų, kurie vieni kaip išrinktieji teįstengia viską permatyti. Šitaip žmogus įprato gyventi melu: kas nepriveikdavo kitų jėga, nugalėdavo apgaule, vienas lenkė kūną, kitas – protą, taip slinko šimtmetis po šimtmečio, viena karta keitė kitą, o pramanytos tiesos vis giliau skverbėsi į žmogaus sąmonę, virto joje tiesa ir vėliau niekas nebetikėjo savo akimis ir ausimis, kurios viską matė taip, kaip yra. Todėl jiems nė maukalo nereikėjo – geidė tik mokslų, išmintingų žodžių, o visas jų pasaulis skendėjo pilkose putose. Jukus gyveno paprasčiau ir teisingiau, jam nereikėjo ilgus metus nuodytis žiniomis, pakako vien buteliuko iš vaistinės. Tik čia gydalas išgaravo, medis vėl šaknimis įsikibo į žemę, paukštis lizdelyje čiulbavo savo giesmę, o visi atstumai paliko kaip buvę.
O gal anodijos tiesa ta, kad ji pajėgė išjudinti pilką kasdienį melą, parodyti, jog ne visada viskas vyksta taip, kaip mums nuolatos aiškinama.
Jukaus mintys susipinkliojo, tarp tiesos ir melo nebeliko ypatingo skirtumo. Ar melas buvo tai, ką jis regėjo, o gal tai buvo tiesa, ar pasaulis savaime vis dėlto gyvavo, keista net pamanyti, kad apimtam palaimos neprireikė nė armonikos. Matyt, palaimos būta trumput trumputėlės, antraip ji nebūtų palaima, ja neįmanoma ilgai mėgautis. Tas, kas žiūrėdamas į kvailelius iš jų šypsenos sprendžia, kad jie tolydžio laimingi, labai klysta, nes šypsena gali slėpti ir šėtono užmačias.
Jukaus pasaulis skriejo ratu, pats jį ūmino, tokio mažo buteliuko nebūtų pakakę, jeigu Jukus nebūtų dorai įsimiklinęs. Sūkuriavimas pamažu slopo, o liūdna nuojauta, kad palaima eina į pabaigą, skverbėsi Jukaus plikėn. Jis pakrutino plaštaką ir kinktelėjo galvą, bakštindamas lėtėjantį siūbavimą.
Pagaliau ir užmigti galima, tik iš anksto nežinai, kokį sapną regėsi – gražų ar baisų. Jukus kaip laimės kūdikis regėjo šį pasaulį, visa kas į ranką ėjo, gyvenimo būta prasmingo, Jukus nesivargino tuo nelemtu darbu, vėrė palaimos valandėles ant savojo penkių dešimčių gyvenimo siūlo, net jo sapnai dažniausiai panėšėjo į tos palaimos atplaišas, ir sapnuose Jukus palaimingai pleveno: be baimės krisdavo nuo aukščiausių bokštų, vis dar tęsdavosi jo vaikystė, tačiau regėdavo jis ir kraupių vaizdelių, kad ir gaisrų, nors metams bėgant jie būdavo vis mažiau pavojingi, o kartais nešiodavo mėsgalius iš vienos vietos į kitą, bet baisiausia, kai žiūrėdavo į visokiausių rykų ir gertuvių dugną, o tenai – nė šlakelio, jokio džiaugsmo. Sapnais negalima tikėti, nors Jukus drąsiai atsidavė jų valiai. Jų negalėjai išsikviesti pats, ir Jukus atsisėdo nesuvokdamas, kodėl taip daro.
Dieną reikėjo nugyventi, nuo to nepabėgsi, o Jukus nevaliojo ilgam sustabdyti laiko. Dėl anodijos ir savo gebėjimų jis akimirką pavertė ilgiausiomis valandomis, dienas suginė į vieną tašką, bet jo galios turėjo ribas.
Eteris padarė savo, davė žmogui, ką įstengė, o dabar reikėjo eiti, ieškoti naujų galimybių gyventi. Bene sunku pakilti, bene sunku eiti, kai turi tikslą? Nes kas gi tas gyvenimas? Gyvenimas yra visa tai, kas nuėjo į praeitį. Iš to buvo sudarytas Jukus ir kiti žmonės, bet jis žinojo – kažkas jo dar laukia, ir taip mąstant vienintelė tikrovė buvo esama akimirka, kitko jau seniai nebelikę. Vadinasi, kiekvienas žmogus buvo sudarytas iš to, ko seniai nebėra. Jukus samprotaudamas priėjo šią išvadą ir buvo kone laimingas. Nes mokėjo štai taip apibūdinti žmogų. Juk jis ir palaimos siekė, kad pats savęs nebejaustų, susilietų su visu pasauliu, o tai buvo daugmaž tolygu. Bet kartu jisai stovėjo paskirai – vienas Jukus, šalia – pats vienas dviratis, prie jo pritvirtinta gertuvė, toliau sena ruda valgykla, medis. Jukus buvo nuo visų atitolęs, bet ateis metas, kai jis pavirs dulke, taip jam sakė pastorius Jagus, vienas iš daugelio Jukaus bičiulių, su kuriais smagu šnektelėti, kai užeina ūpas rimtai pasikalbėti apie viską šiam pasauly.
Pastorius buvo pirmas, kurį Jukus prisiminė baigęs skrajoti dausose, todėl pamanė, ar neužsukus pas jį. Kirmino numaldyti tenai negausi, bet ir darbo nereikėjo bijotis, nes Jagus mėgo dirbti nuodugniai, viską darė lėtai ir labai iš tolo numatydamas. Jeigu jis ir imtų Jukui ką siūlyti ateičiai, visada galima puse lūpų pažadėti, dar bus šimtai galimybių nesilaikyti pažado. Pakėlęs dviratį, kurį laiką varėsi jį šalimais, paskui užsėdo ir pamažėle nuriedėjo centrinės aikštės link, tada pasuko į dešinę, pro pieninę ir pirtį.
Pieninėje gamino sūrius. Jeigu Jukus ir jautė silpnybę valgiui, tai tik sūriui, supelijusiam iš vidaus, užsienietiškai pavadintam. Tą sūrį Jukus galėjo gurkti vieną, kiek tik lenda, tačiau palaimos nejautė, gal kartelį kitą. Ir toji palaima buvo vis dėlto kitokia nei nuo anodijos. O patirdavai ją taip: užmerki akis, gardauji liežuviu, valandėlę sūrus skonis laikosi burnoje, paskui su seilėmis išsivaikšto, tikrą malonumą pajunti po kurio laiko, kuomet kąsnis seniai nurytas. Tada panūsti vėl atsikąsti – toks tas rokforas, kaip kiti jį vadino.
Tasai sūris buvo gaminamas gyvenvietės pieninėje, bet joks padorus žmogus čia jo nevalgė, tik pora pamišėlių. Vienas jų buvo lėtapėdis dručkis iš sovchozo, pas kurį vyrai rinkdavosi lošti kortomis. Tai kažkoks įmantrus žaidimas, joks eilinis žmogelis ar gaisrininkas jo nemokėjo, tik šitas sūrio mėgėjas ir dar vienas kitas jo bičiulis. Pats Jukus visai nelošė kortomis, tačiau vynų damą atskirdavo ir kartą smuklėje pagąsdino vyrus sakydamas, kad tai – mirtis, bet jie nepabūgo.
Pardavėjos pažinojo visus juokdarius, kemšančius supelijusį sūrį, o Jukus valgydavo jį slapčiomis, už savo pinigus sūrio nepirkdavo, tik kartą kitą, tuomet visi manydavo, kad girtam, aišku, protelis pasimaišė, ir tiek. Jukus eidavo smaguriauti pieninėn, kartais, būdavo, gauna ten sūrio, bet moterys neleido apie tai šnekėti, todėl Jukus stengėsi apie sūrį negalvoti, kad nejučiom neprasitartų.
Gavęs sūrio luistą, Jukus tiek džiaugdavosi gardėsiu, kad tuojau sušlamšdavo jį už pieninės tvoros, ten buvo tokia vietelė su Jukaus išsėdėtu lopu. Iš tiesų čia jauti savotišką palaimą, ypač kai saulė šviečia ar lynoja. Dievaži, užmiršti viską, vien liežuvis su gomuriu mėgaujasi gyvenimu, tada pasijunti taip gerai, nelyginant į aną pasaulį iškeliaudamas. Šiaip jau sūris – ne kažin kas, jam galios suteikė vienintelis dalykas, jį Vibrikų Augustas vadino paukščių penu, mat peni zylyną1. Kuomet išvysti didelius medžius ir porą debesėlių danguje, pasaulis tartum pagyja nuo sūrio.
Kai Jukus maumodavo sūrį, pieninės moterytės susispietusios dirsčiodavo į jį – gal jis tai darė kaip nors ypatingai, aišku, menininko prigimtis. O gal tos papliauškos tik šiaip įsigeidė vyriškį pamatyti, grimzlės vis dėlto geriau už gryną vandenį.
Dabar, Jukui visa tai prisiminus, – šiandien ne ta diena, kai duoda pasmaguriauti, – galvon šovė toks nuostabus paaiškinimas: juk moterims knietėjo pamatyti, koks vėdarų mulkis valgo tą daiktą, kurį jos pūdė. Jukui toptelėjo puiki mintis, jis net ėmė gailėtis, kad ji taip susivėlino. Kodėl ligi šiol nėra bandęs uždarbiauti tokiu triuku, kaip rokforo valgymas. Smuklėje tikriausiai nepristigtų kvailių, kurie sutiktų mokėti už reginį, kaip vienas smarkuolis geležiniu skrandžiu ranto pelėsius.
Galėtum pamanyti, kad valgyti sūrį – pernelyg didis ir šventas dalykas, bet tuščia jo. Penkias dešimtis nugyvenusiam Jukui nebebuvo jokių šventenybių. Nė viena jų nepranoko kitos. Nors smaližiauti sūrį buvo labai gera, betgi galėjai geidauti ir ko nors dar gerėlesnio.
Jukus manė, kad tol, kol ant galvos želia plaukai, mintys laikosi geriau, dabartės jis labai norėtų, kad tie pamąstymai apie sūrį išliktų atmintyje, tada jau nuo šiandien pamėgintų laimę „Metro“ rūsyje.
Šitaip važiuodamas pro pieninę Jukus spėjo apmąstyti savo ketinimus, ir vien todėl šią dieną verta pavadinti sėkminga, – tartum skaisčiai rasos ašarai sužvilgus vidury voratinklio.
Paskui privažiavo pirtį, ši nekėlė jokių minčių, tik prisiminimą, kaip nepažįstamas džiūsna smogė pasmakrėn, kai Jukus norėjo įsisprausti šalia jo po dušu, girdi, dviese smagiau. Jukus, stovėjęs ant gličių grindų, brinktelėjo kaip ilgas, kiti priekaištingai nužvelgė nepažįstamąjį, bet nieko nesakė. Vyrų visų būta plikų, nukarusiais pautais, bene čia ką aiškinsi ar pamokslą droši. Jukus pakilo, negi šitaip tįsosi, be to, nė trupučio nesusitrenkė, juk ne pirmą kartą visu ūgiu žemę matavo. Džiūsna tik nuraudo iš gėdos – buvo matyti net pro bėgantį vandenį – ir kuo greičiau puolė drabužinėn, juk nosį gavo, turbūt ten kankinosi dėl padarytos skriaudos, bet Jukaus neatsiprašė – šuo pats žaizdas išsilaižo.
Dabar pirtis jau liko kūpsoti už nugaros, ir Jukus privažiavo vietą, kur stovėjo betoninis stulpas, turintis sergėti kažkieno atminimą. Stulpas gerai jį sergėjo, stovėjo sau, ir gana. Vieną rūškaną pavakarę Jukus savo akimis regėjo, kaip stulpas svirduliuodamas iš ten pasitraukė, atsilošė į senąjį vėjo malūną ir ties juo nusišlapino, juk nedera paleist čiurkšlę šventoj vietoj. Šito Jukus niekam nepasakojo, gal dar palaikys bepročiu ir nuteis. O teisėjai būna akiniuoti, su storomis knygomis ant kelių.
Netrukus pasiekė seną medinį namą, kur gyveno ponas pastorius, ant durų kabojo užrašas „Parapijos kanceliarija“.
Seniau pastorius, nežinia kuris iš buvusiųjų, gyveno mūriniame dvare, dabar ten įsikūręs vaikų darželis. Vienos darželio tetulės krūtys buvo labai didelės, rasi ne didesnės nei kitų krūtiningų moterų, bet šitos tiesiog į šalis stirksojo, tartum tai būtų pati svarbiausia kūno dalis, gal net ne dalis, o auksiniai papuošalai – tokius dėvėti sunku, užtat garbinga.
Tos tetulės mėgo liežuviais plakti, ypač apie vyrų ir moterų tarpusavio reikalus. Galbūt joms pačioms nepakako vyrų, nes jos visur matė, kaip mylisi kiti.
Nulipęs nuo dviračio, Jukus pastatė jį prie kanceliarijos durų. Jisai ką tik skendėjo palaimoje, o parapijos pastorius buvo svarbiausias palaimos viršininkas ir šiaip mėgėjas pašnekėti, žinantis, kaip manytis. Jukus pabarbeno į duris, jis buvo kuklus žmogus ir barbeno labai tyliai, iš to jautri ausis galėjo atpažinti Jukų, bet šitai ne visada išeidavo į gera – kartais durys palikdavo užvertos, nors Jukaus nuojauta sakydavo, kad šeimininkai namie. Pastoriaus būta ne iš tokių, jo durys atsiverdavo kiekvienam, kas beldžiasi, taip ir jo knygose surašyta, tik jis nekaip girdėjo, todėl Jukus bilstelėjo smarkiau.
Po kurio laiko išėjo ir šeimininkas. Jis visad pėdino pamažėle, žinodamas, kad žmonės pas jį ateina dėl dangaus karalystės, o dangiškieji malūnai mala labai lėtai, tad kelyje reikia užmiršti nekantravimą.
– Sveiki, – pasilabino Jukus, tai buvo pats draugingiausias žodis, kokį Jukus pajėgė tarti: jei tuo žodžiu pradeda savo apsilankymą, vadinasi, neturi jokių savanaudiškų ketinimų. Ir ištarė tą žodį švelniai, net neužsikirsdamas. Jisai nėmaž nebuvo miknius, bet tarpais ieškodavo žodžių, kuriuos derėtų pasakyti, nuo tinkamos šnekos daug kas parėjo, o meno žmogaus žodžiai turi būti ne tik teisingi, bet ir taiklūs. Graži šneka jau savaime yra gražus dalykas, todėl Jukus ir ieškodavo žodžių, o retkarčiais rodėsi, kad jis mikčioja, nes kartodavo žodžius, norėdamas kalbėti išraiškingai ir pabrėžti esmę.
Jeigu Jukus būtų ko norėjęs, jisai būtų pradėjęs taip: „Klausyk, Jagau…“ Tačiau jeigu jis tarė vien savo švelnų draugišką „sveiki“, vadinasi, atkako pačių geriausių ketinimų vedamas, ir tai turėjo numanyti kiekvienas Jukaus bičiulis, kuris bent per nago juodymą pažinojo žmones.
– Ogi sveikas, Jukau, – atsakė pastorius, jo balse skambėjo neapsimestinis džiaugsmas, ne kiekvienas gyvenvietėje Jukų taip sveikino. Sovchozo vyrukai, jį sutikę, labinosi netgi pašaipiai.
Jie valandėlę pastovėjo vienas priešais kitą, tada pastorius prašneko:
– Kokie reikalai dabar tave atginė?
– Nežinau, – atsakė Jukus ir nesumelavo.
– Gal koksai rūpestis širdį slegia? – mėgino padėti jam pastorius.
Jukus nė neketino klausti tokio dalyko, bet tarsi savaime išsprūdo:
– Sakyk, tąjį, Jagau, tąjį… kodėl žmogus gyvena šiame pasaulyje?
Pastorius ramiai pažvelgė į Jukų, kam kitam, regis, iš nuostabos net žabtai būtų atvipę, bet ne ponui pastoriui, kurio pašaukimas buvo aiškinti žmonėms ir tokius, ir visokiausius kitokius dalykus.
Jis tarė:
– Užeik, Jukau, aš negaliu tau atsakyti čia, per slenkstį.
Ir juodu patraukė į kabinetą, o ten susėdo abipus stalo. Vis dėlto Jagus nemanė, kad Jukus atėjo atsiversti, kad kažkas jį pastūmėjo ieškoti tikrojo Dievo. Jukaus žvilgsnis buvo guvus ir linksmas, plikė žvilgėjo gudrybe, o iš burnos bjauriai tvoskė eteriu.
– Matai, Jukau, – lėtai prabilo pastorius, skiausčiai dėdamas plaštaką ant mažos juodos knygelės, – tu gyveni, tatai yra didžiulis atsitiktinumas ir sykiu laimė, ir nebeklausinėk, kodėl gyveni.
Jukus susigėdo taip paklausęs, Jagus nė nepaminėjo Dievo vardo, kitaip būtų išėję daug šnekos. Jukus turėjo savo Dievulį, kiti net nenutuokė, koks jis ir kaip atrodo.
– Bene tu gailiesi, kad gyveni? – paklausė Jagus, o Jukus ūmiai papurtė galvą…
– Kas, tąjį, man, Jukui, bėda… aš esu kvailys ir palaimingas, kvailys ir palaimingas… podraug.
Pastoriaus akys įsmigo į lubas, jis labai rimtai susimąstė, išgirdęs Jukaus žodžius, tačiau nesusilaikęs išsakė savo dvejonę:
– Kas begali suvokti kito palaimą? Ar kas apskritai gali?
O po valandėlės, regis, ir pats tuo būdamas įsitikinęs, pridūrė:
– Ne, Jukau, tu visai ne kvailys, gal tik kiek kitoks nei dauguma žmonių.
Tačiau šiuo klausimu nevertėjo ginčytis, Jukus griežtai atkirto:
– Aš, tąjį, turiu popierius. Antra grupė.
Toksai liurbis Jukus nebuvo, kad leistųsi paviliojamas kalbomis, kurias nesyk teko girdėti: anoks tas Jukus kvailys, proto turi daugiau už bet kurį protingą. Popieriai sakė teisybę, juokis ar ne, bet Jukui nebuvo jokio reikalo turėti proto, su invalido popieriais jis gavo pensiją ir įgijo šiokių tokių teisių, kad ir iškoneveikti protingąjį.
– Taip, popierius, – susimąstęs pakartojo ganytojas, jo mintys klaidžiojo nežinomais keliais, bet nė vieno iš jų pastorius neatvėrė Jukui.
Pašnekesys baigėsi, ir Jukus jau norėjo užduoti savo įprastinį klausimą, kuriuo, būdavo, visad kreipiasi į bičiulius: girdi, ar jie nerasią jam kokio mukto širdžiai nuplauti arba pinigų už seniai padirbtą darbą. Tokią tiesmuką šneką Jukus mėgo, vis dėlto šįkart susilaikė, panorėjęs kartais būdavo tvirtas.
1 Čia turimas mintyje penicilinas (vert. past.).
Vladis Spāre. Tai reiškia viską
2024 m. Nr. 7
Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius
Latvių prozininkas, asketiškojo realizmo kūrėjas, vertėjas ir leidėjas Vladžio Spārės (g. 1953) – rašytojos Veltos Spārės ir ukrainiečių rašytojo Vladimiro Kaniveco sūnus. Įkūrė ir vadovavo vienai pirmųjų atkurtos Latvijos leidyklų „Atmoda“, vėliau knygų ir žurnalų leidyklai „Artava“. Šiuo metu yra literatūrinio žurnalo „Naujoji tėkmė“ („Jauna gaita“) meninis redaktorius. Vertė prozą iš rusų ir ukrainiečių kalbų. Išleisti keli jo apsakymų rinkiniai, o 1994 m. – kartu su Juriu Zvirgzdiniu ir Lienı̄te Medne-Spāre sukurtas romanas „Odu laiks“ (pavadinimas sunkiai verčiamas į lietuvių kalbą, nes autoriai naudoja žodžių žaismą – latviškai tai ir uodas, ir odė). Knyga 2009 m. išleista pakartotinai su tęsiniu. Bendrame žurnalų „Playboy“ ir „Dienas grāmata“ konkurse V. Spārės apsakymas „Ėjimas raišu žirgeliu“ apdovanotas I premija. 2015 m. išėjo romanas „Tu negali gauti visko, ko nori“. 2016 m. romanas nominuotas prestižinei Latvijos literatūrinei premijai LALIGABA. 2020 m. šį romaną pavadinimu „Piknikas krematoriumo šešėlyje“ lietuvių kalba išleido leidykla „Vaga“.
Apsakymas
Aprūdijusiu skutimosi peiliuku persirėžiau riešą, bet jis pasirodė pernelyg aštrus, o gal man taip smarkiai sudrebėjo ranka, kad beveik persipjoviau kraujagyslę, ir tamsus kraujas nuo pirštų galų vėriniu lašėjo ant dulkėtų grindų.
Ryto prieblandoje už lango pustė, aš pagalvojau, jog galėčiau iškišti ranką į lauką ir kraują lašinti ant sniego…
Bet yra šalta, baisiai šalta.
Nusiritau nuo sofos ir vos įkėblinau į vonią, taip smarkiai laužė kūną, įvyniojau ranką į kilpinį rankšluostį ir prispaudžiau prie krūtinės.
Ką aš darau?
Nuo išterlioto stiklinio stalelio po praustuvo veidrodžiu sugraibiau ir pabandžiau nuryti raminančią ksanakso tabletę, bet ji karčiai įstrigo perdžiūvusioje gerklėje.
Pažvelgiau į veidrodį, ir man savęs susivėlusios, liesos ir drebančios, su užtinusiomis akimis-plyšeliais pasidarė net truputį gaila, ne per daug, bet vis dėlto, nes sau esu žiauri.
Aš nemyliu savęs.
Užgėriau tabletę lediniu vandeniu iš šniokščiančio čiaupo, bet vanduo pasirodė šlykščiai chloruotas ir tik sukėlė blogumą, paskui nusivilkau atgal į kambarį ir griuvau ant sujauktos sofos, gailiai sugirgždėjusios senomis metalinėmis spyruoklėmis.
Bent pati savęs pagailėsiu.
Tada įsiklausiau į savo paviršutinišką kvėpavimą ir žiūrėjau į lubas, kuriose bjaurūs plyšiai skersai ir išilgai aptraukė tinką lyg girto voro sumeistrautas šizofreniškas tinklas.
Toks mano gyvenimas.
Riešas maudė ir pulsavo, tai buvo kraujas, srove tekantis iš manęs, ir aš pagalvojau, kad man galas.
Tik maža žalia naktinė lemputė – grybukas, stovėjusi prie motinos lovos iki jos paskutinio atodūsio, kurią pasiėmiau, skleidė neaiškią, virpančią viltį.
Tai tikriausiai taip ir vyksta, tu žiūri į žalią lemputę, ji pamažėle blėsta, ir viskas…
Daugelis pradėjusių kartu su manimi jau po žeme.
Leo perdozavo tarpuvartėje, Gunča užspringo vėmalais čia pat bute, mudu su Gvidu išvilkome jį naktį į kiemą ir atrėmėme į žydinčią, sodriai kvepiančią liepą, taip jis, nukoręs rudą galvą, išsėdėjo iki ryto, kol jį surado kiemsargis ir, baksnodamas šluotkočiu, stengėsi pažadinti, o Eugenijus juokdamasis ėjo gatve ir staiga krito negyvas. O mes net nėjome į jų laidotuves, nes kokia prasmė?
Mes mirštame lyg vienadienės musės.
Aš pasiekiau telefoną, kuris mėtėsi tarp paklodžių, ir automatiškai susukau tėvui, – kai buvau mažutė, visada instinktyviai ieškodavau jo pagalbos, – ar įgėlė bitė, ar nusibrozdinau kelią į asfaltą, įsitverdavau į jo rūpestingai išlygintų kelnių kantą ir žliumbdavau, o tėtis, subtiliai dvelkiantis tabaku ir odekolonu, ramindavo, glostydavo galvytę ir šiaudų spalvos kaselės galu kutendavo man nosį, kol pradėdavau juoktis.
Bet tai buvo taip seniai, kad man kartais dingojasi, jog viską esu išsigalvojusi, nes viso to dabar nėra, visiškai nieko.
Dabar mano plaukai juodi, trumpi, su violetiškai nudažytais kuokštais numirėlišku gotų stiliumi, kairėje šnervėje pirsingo žiedas, ant rankų tatuiruotės, o ilga auksinė kasa, kurią iš pykčio nusikirpau paauglystėje, suveržta guma mėtosi kažkur celofaniniame maišelyje, ir aš net nežinau, kur ji padėta.
– Tėti, aš mirštu! – ištariau sunkiai, man nereikėjo vaidinti, nes jaučiausi kaip tie nelaimingieji, kuriuos viduramžiais perplėšdavo arkliais.
– Kas dabar vėl? – niūriai atsiliepė tėvas, jis negali pakęsti, kai skambinu, tikriausiai būtų laimingas, jeigu visiškai dingčiau ir nebetrukdyčiau, o aš trukdau, nes esu, aš vis dar esu – išsekusi nuo amfetamino ir heroino, bet kieta kaip pušies šaknelė, iš kurių senelė vaikystėje pindavo mažus krepšelius žemuogėms, aš dar prisimenu jų saldų kvapą.
– Susėmė policija? – paklausė tėvas, lyg nublizgintu juodu lakiniu batu būtų įlipęs į šunšūdį. – Kurioje nuovadoje esi?
– Persipjoviau venas, tėti, – prisipažinau.
– Vėl?! – suriko jis. – Na kiek galima kvailioti? Kur tu esi?
– Namuose. – Aš apsidairiau aplinkui, šį apgailėtiną vieno kambario butą pirmame aukšte jis nupirko, kad manęs atsikratytų, kad nedrumsčiau jo laimingo gyvenimo su ta mano amžiaus balinta blondine, o pirmame aukšte tam, kad kaifuodama neiššokčiau pro langą.
Tėvas apgalvojo viską.
– Tuojau būsiu! – atsakė jis ir numetė ragelį.
Dabar jis sako vairuotojui, kad apsuktų baltą limuziną, lekia per raudoną šviesą pas mane, ir dar tikriausiai atšauks kokį nors svarbų susirinkimą.
Tėvas nežino, kad esu užstačiusi butą ir mane greitai iš jo išmes, kad turiu krūvą greitųjų kreditų, net nežinau kiek, esu persikreditavusi į kairę ir dešinę, skendžiu skolose iki ausų.
Taip pat esu skolinga Slavikui už heroiną, ir jis man grasina nulaužti mažąjį pirštelį, jei laiku negrąžinsiu, bet Gvidas mane užstoja, ir piršto man niekas nelauš, kol mes kartu, o kartu mes būsime iki galo.
Taip nutarėme mylėdamiesi.
Pažvelgiau į langą ir šyptelėjau, ant apledėjusio stiklo matėsi du prišalę bučiniai, kuriuos mes, suglaudę skruostus, įspaudėme kaip mūsų amžinos meilės liudijimą, o aš apačioje nagu dar įdrėskiau: Meilė!!!
Bet Gvidas kažkur dingęs, jo čia nėra, ir jis neatsiliepia.
Už lango švito, o liepa kieme buvo apsnigta baltai, viena kamieno pusė, kuri užuovėjoje, juoda, bet kita, kur sėdėjo Gunča, balta, o nuogos šakos lyg grafika.
Aš norėjau studijuoti Dailės akademijoje, bet dabar galiu tik užkeverzoti grafitį ant aklinos netikėtai aptiktos sienos, jei tik yra kuo užpurkšti.
Paskambinau Gvidui, ir jis pagaliau, pagaliau atsiliepė!
– Gvidai, aš tave myliu!
– Aš tave taip pat, pelyte, myliu, – atsakė jis, ir vien jau išgirdus jo žemą balsą man pasidarė geriau. – Bet reikia ko nors gauti, nes yra baisiai šūdinai.
– Kodėl tu ne pas mane? – paklausiau. – Atsibundu, o tavęs nėra!
– Nežinau, – atsakė jis. – Tu tamsoje kažkur nusiplovei.
– Aš nusiploviau? Man atrodė, kad tai tu kažkur dingai!
– Prisimenu tik tai, kad mes, susikibę rankomis, ėjome kažkokia gatve, o toliau nieko.
– Tau nereikėjo paleisti mano rankos! – apibariau jį.
– Tu pati ištrūkai! – pasakė jis. – Tu visada siautėji, kai prisisiurbi!
– Na gerai. Tai buvo Cesių gatvė, – aš miglotai atsiminiau, kaip tamsoje draskėmės ir beveik susimušėme, bet dėl ko?
– Ar tu pas mamą?
– Beveik, – atsakė Gvidas. – Autopilotu nusivilkau iki Indranų gatvės, bet ji manęs neįsileido, ir aš nulūžau ten pat laiptinėje, kaimynai laipiojo per mane, – droviai pridūrė jis.
– Kaip žiauru! – pasibaisėjau.
– Iš tiesų ją suprantu, – tęsė Gvidas. – Praeitą kartą paėmiau plokščiąjį televizorių, kažkaip negražiai išėjo…
– Mes abu jį išnešėme! – sušukau. – Juk tai gryna smulkmena! Kažkoks šūdinas televizorius.
– Taip, žinoma, lyg ir smulkmena… – pritarė Gvidas. – Bet jai patinka tie verksmingi serialai…
– Inteligentiška moteris, o žiūri debiliškus serialus! – nusišaipiau, Gvido motina manęs negali pakęsti ir laiko visų nelaimių šaknimi. – Gerai, kad bent nelikai gatvėje.
– Tada būčiau sušalęs, – atsakė jis. – Ir taip gal būtų geriau…
– Taip nekalbėk! – aš nevalingai pažvelgiau į rankšluosčiu apvyniotą savo ranką, kas su mumis darosi?
– Kodėl tu neatėjai pas mane?
– Nebegalėjau paeiti, – atsakė jis. – Ir norėjau vieną kartą išsikalbėti su mama.
– Su ta sena ragana? – išsprūdo man. – Apie ką?
– Taip apie mano motiną nesakyk! – netikėtai piktai suriko jis ant manęs. – Apie ką, apie ką? Apie viską!
– Atleisk! – nusileidau. – Atleisk, mielasis!
– Mama vis dėlto yra mama, supranti? – jau ramiau tęsė jis. – Norėjau pasakyti, kad susirasiu darbą ir nupirksiu naują televizorių. Didesnį už tą, kurį išvilkome.
– Žinoma, didesnį! – pritariau įsiteikdama. – Tą seną griozdą jau seniai reikėjo išmesti! Nupirksime jai naują, kai tik atsistosime ant kojų.
– Taip, tik turime atsistoti, – atsakė Gvidas. – Bet jai jau buvo vienas insultas, tikriausiai taip pat per mane, pagalvojus, nes aš, na, kaip čia pasakius…
– Tu niekuo nekaltas, mielasis! – pertraukiau jį. – Jos amžiuje insultas nieko ypatingo! Mano tėvui buvo jau du infarktai, ir nieko, visai šauniai kvėpuoja! Tie abu seni kuinai paprasčiausiai nebesilaiko.
– Gali būti… – neaiškiai nutęsė Gvidas. – Bet ji man net durų nenorėjo atidaryti, užsikabino grandinę ir tik rėkė pro plyšį, kad nešdinčiausi, kad aš ne žmogus, o kažkoks žvėris.
– Tu esi mano didelis, švelnus žvėris! – meiliai suburkavau.
– Galėjau nutraukti tą šūdiną grandinę! – vaikėziškai pasigyrė jis.
– Teisingai padarei, kad nenutraukei! – pagyriau aš.
– Norėjau jai pasakyti, kad nuo rytojaus nustosiu vartoti, bet nespėjau, nes atsijungiau.
– Žinoma, mes nustosime! – pasakiau aš. – Kodėl nenustojus?
– Taip, tikrai, kodėl? – kvailai nusijuokė Gvidas. – Bet dabar tikrai reikėtų ko nors paimti, nes baisiai džiovina, bent jau alučio.
– Pas mane tuojau atvažiuos tėvas, ir aš pasistengsiu ko nors mums gauti, – pažadėjau aš. – Bet tu greičiau ateik! Noriu tave su juo supažindinti.
– Kokio velnio? – pašoko Gvidas. – Man jau pagirių užtenka!
– Nesispirk, mielasis! – švelniai pareikalavau. – Juk tu mano tėvo nebijai?
– Aš nieko nebijau, pelyte! – atsakė jis. – Ir jau seniai būčiau pas tave, bet mane kontrolieriai išmetė iš troleibuso. Velkuosi pėsčiomis, baisiai šalta, vėjas ir sniegas, tiesiog verčia ant žemės, bet aš jau Bryvybas gatvėje ir greit būsiu. Tik mano kojos visiškai šlapios.
– Vargšelis! – pagailėjau jo. – Juk peršalsi!
– Nė šūdo neperšalsiu! – bravūriškai atsiliepė Gvidas.
Suskambėjo durų skambutis, pasakiau Gvidui, kad pasuksiu vėliau, ir puoliau atidaryti.
Stovėjau koridoriuje su rankšluosčiu apvyniota ranka, tyčia sulinkau dar labiau, stengiausi atrodyti kiek įmanoma varganiau, nors ir taip žinojau, kad atrodau kaip iškritusi iš penkto aukšto.
– Tuojau tave vežu į psichiatrinę ligoninę! – peržengęs slenkstį pareiškė tėvas, apsidairė aplinkui ir apsimetė nematąs, kad bute nebėra baldų, kad jis beveik tuščias, dingusios net užuolaidos nuo langų. – Susitariau dėl atskiros palatos.
– Man nereikia jokių palatų, tėėti! – atsakiau vaikiškai ištęsdama žodžius.
– Tu esi psichiškai nesveika narkomanė! – jis vėl kudakavo tą patį, kaip visada, visą tai buvau girdėjusi tūkstančius kartų, na kiek galima?
– Tėti, na kodėl tu perdedi? – atsargiai paklausiau. – Aš daugiau nieko nevartoju!
– Pasižiūrėk į veidrodį, po akimis juodi ratilai, atrodai kaip mangutas. Ji nevartoja! – tėvas po truputį užsiveda. – Nors, kur pasidėjo didysis veidrodis?
– Tėt… aš nežinau. – Nekaltai patraukiau pečiais.
– Nežinai, kur pasidėjo didysis veidrodis? – jis griežtai varstė mane žvilgsniu.
– Mane apvogė, kol nebuvau namie… aš, aš, – sumikčiojau. – Užmiršau užrakinti duris!
– Baik skiesti! Parodyk ranką!
Pakėliau į rankšluostį suvyniotą ranką. Tėvas grubiai nutraukė rankšluostį ir apžiūrėjo supjaustytą dilbį. Kraujuoti liovėsi, o aplink įpjautus rėžius sukepė rudi šašai.
– Smulkmena, – su palengvėjimu atsiduso, paleisdamas ranką, kuriai leidau bejėgiškai nukarti prie šono.
– Tėt, – įsižeidusi iš lėto vėl apvyniojau ranką rankšluosčiu. – Aš neturiu pinigų sumokėti už butą. Aš išvis nieko neturiu…
– Ir dėl to reikėjo pjautis venas? – paklausė jis. – Teatrališka idiotė! Kada tu baigsi šitas komedijas?
– Kai susiimsiu ir įsipjausiu giliau! – pažvelgiau į jį iš padilbų. – Ir daugiau tau nebeskambinsiu.
Tylėjau ir laukiau, kad tėvas pradės siautėti, reikia leisti jam išsirėkti, bet šį kartą jis tik stovėjo, ranka atsirėmęs į koridoriaus sieną, sunkiai kvėpavo ir dairėsi aplink, lyg pirmą kartą būtų šiame bute žemomis lubomis.
– Nesąmonė, – sumurmėjo jis. – Duok man sąskaitą, pervesiu už butą.
– Tėti, aš noriu pati sumokėti, nenoriu tavęs apsunkinti, – ėmiau prašyti. – Jei duotum man nors truputį pinigų…
– Mano vairuotojas tau kiekvieną savaitę prikrauna pilną šaldytuvą. Ko dar?
– Tėti, aš noriu pati!
– Jokių pinigų tu iš manęs negausi! – atkirto jis. – Važiuosime gydytis!
– Aš negaliu niekur važiuoti, ryt turiu eiti į darbą, – spyriausi. – Iš pirmo atlyginimo tau atiduosiu, bet jis bus tik už trijų savaičių, nes dabar bandomasis laikotarpis.
– Koks dar bandomasis laikotarpis? – vis dėlto jis pradėjo rėkauti. – Kodėl, po velnių, tu visą laiką meluoji?
– Nemeluoju! – atsakiau aš. – Iš tikrųjų radau darbą, mano CV priėmė. Ir rytoj mano pirmoji darbo diena.
– Koks išvis gali būti tavo CV? – nusišaipė tėvas. – Narkomanės su dešimties metų stažu!
– Dirbsiu kasininke prekybos centre! – pranešiau išdidžiai.
– Apie kasininkę tu jau vieną kartą melavai! – priminė tėvas. – Net nepajėgi sugalvoti naujo melo! Smegenys galutinai suminkštėjusios?
– Bet šį kartą iš tikrųjų, tėti, patikėk… – sumurmėjau sutrikusi.
– Jeigu iš tikrųjų, tada tu ten apsivogsi, nes esi nepataisoma kleptomanė! Ir aš vėl turėsiu tave traukti iš kalėjimo! – pamokslavo jis. – Ir turėsiu mokėti kyšius į dešinę ir kairę!
– Nevogsiu! – spyriojausi aš. – Kaip tu nesupranti, mano gyvenime viskas pasikeitę!
– Ji nevogs… – tėvas išraiškingai nusišaipė ir pažvelgė į lubas, kur kadaise kabojo didelis, apvalus šviestuvas, o dabar styrojo balti, paskubomis nurauti kreivi laidai. – Dieve, na už ką man ta bausmė?
– Tai karma, – pagiežingai sumurmėjau, supratusi, kad pinigų jis man neduos.
– Karma, sakai? – tėvas suraukė žilus antakius.
– Žinoma! – įžūliai nusišypsojau ir įrėmiau sveikąją ranką į šoną.
– Tai dabar tu taip kalbėsi?
– O kodėl gi ne?
Iš viršutinio aukšto buto atsklido smulkių, skubių žingsnių bildesys, ten kaimynai ruošė vaikus į mokyklą.
– Karma būtų kita, jei tą kartą tavo motinai būčiau pritaręs, – staiga pasakė tėvas. – Ji norėjo darytis abortą, o aš, idiotas, paprieštaravau.
– Tėti… tu man meluoji? – žengiau žingsnį atgal.
– Melavimas – tavo privilegija, – atsakė jis. – Ji jau dėl visko buvo susitarusi, tik aš, kvailys, atkalbėjau, nes įsivaizdavau, kad mums reikia normalaus vaikučio. Normalaus, jei tu išvis supranti šio žodžio reikšmę! – jis pakėlė balsą.
– Aš apšiksiu jos kapą! – surikau pati nesuprasdama, kaip man tai išsprūdo.
– Ką tu pasakei? – tėvas negražiai išsišiepė.
– Ką girdėjai! – loštelėjau, kad išvengčiau pikto antausio, kuris prašvilpė man pro nosį.
– Tu praradai paskutinius padorumo likučius! – sušvokštė tėvas, palinkęs į priekį ir abiem delnais įsirėmęs į sieną.
– Tau nereikėjo man to sakyti! – surikau ir treptelėjau šlepete į grindis, buvau pasiruošusi kristi ant nugaros ir spardytis kojomis ore kaip vaikystėje. – Nereikėjo!
– Gal ir nereikėjo, – atsakė tėvas ir sunkiai atsistūmė nuo sienos. – Bet tai teisybė.
– Eik peklon su savo teisybe!
– Aš tavęs nebeatpažįstu, – jis palingavo žilą galvą, – paprasčiausiai nebeatpažįstu…
– Ir nereikia!
– Ar žinai, ką ji dabar pasakytų, jei matytų šį bardaką? – tėvas apatiškai mostelėjo ranka aplinkui.
– Ji negyva, ji nieko negali pasakyti! – atkirtau aš.
– Tu ją nuvarei į kapus! – jis drebančiu smiliumi bakstelėjo į mano pusę.
– Gal ir aš, – išsisukinėdama nutęsiau. – O kas važinėjosi po užsienius su meilužėmis? Ji visa tai žinojo ir tylomis pakentė!
– Nesikišk į suaugusiųjų reikalus!
– Kokie dar suaugusiųjų reikalai? Cha, cha, cha! – nenatūraliai nusijuokiau. – Jos daugiau nėra, tėti, ji mirusi!
– Aš tai žinau…
– Jau praėjo daugiau kaip metai, – pridūriau.
– Tik trys šimtai aštuoniasdešimt dvi dienos. – Tėvas išsitraukė iš kišenės languotą nosinaitę ir nusišluostė prakaitą nuo kaktos.
– Ją nužudė liga, o ne mes, suprask tai vieną kartą! – pasakiau aš. – Ir neskaičiuok dienų, tėti, tas nieko neduos.
– Tu dar mane mokysi? – jis metė į mane niūrų žvilgsnį.
– Bet ačiū, kad tada paprieštaravai! – stengiausi ironizuoti, bet jutau, kad mano balsas trūkčioja, lūpos virpa ir akyse kaupiasi ašaros, nusisukusi jas nusausinau rankšluosčiu.
– Aš ją mylėjau, – pasakė tėvas. – Mylėjau, kaip sugebėjau.
– Na, aš taip pat… – išspaudžiau ir pradėjau šniurkščioti, bet laikiausi, kad nepradėčiau šaukti ant viso buto, ant viso namo, ant viso kvartalo, laikiausi iš visų jėgų.
– Mes tikriausiai nesugebame mylėti, – pridūrė jis.
– Taip…
– Ir baik žliumbti! – riktelėjo tėvas. – Negaliu pakęsti ašarų!
– Aš nežliumbiu! – išspaudžiau. – Bet mama pabaigoje tik verkė… nes nieko kito… visiškai nieko…
– Būtent todėl! – rėkė tėvas išraudęs. – Nutilk!
Nutilau, delnu užsiėmiau burną jusdama, kaip karštas kvėpavimas skverbiasi pro pirštus.
Vaikai iš viršutinio aukšto klegėdami ir tapsėdami mažomis kojytėmis nusileido laiptais, triukšmingai užsitrenkė metalinės lauko durys.
– Ar žinai, kodėl ant antkapio liepiau iškalti ne tik jos, bet ir savo vardą be mirties datos? – paklausė tėvas.
– Tau nereikėjo to daryti, tėti, – sunkiai rinkau žodžius. – Tai nėra geras ženklas. Patikėk…
– Todėl, kad tavimi nepasitikiu, – tęsė jis. – Nė per nago juodymą! Kaip tu ten iškalsi ir mano mirties datą.
– Aš tai padarysiu, tėti, pažadu, jei pati būsiu gyva. – Nubraukiau nuo kaktos plaukų sruogą. – Dėl to nesijaudink.
– Aš išvis daugiau dėl nieko nesijaudinu, – atsakė tėvas. – Pagaliau tu mane privedei. Renkis, važiuosime į ligoninę!
– Tėti, negaliu! – atkakliai priešinausi aš. – Mes su Gvidu apsivesime, todėl norėjau tavęs paprašyti truputį pinigų, visiškai nedaug, žiedams, vestuvinei suknelei ir truputį ceremonijai… Jis dabar eina čionai, aš jus supažindinsiu.
– Tu nori pasakyti, kad turėsiu finansuoti degeneratų vestuves? – apstulbo tėvas. – To tuščiakalbio bomžo nepageidauju matyti!
– Tai gal bent ateisi į Bikerniekų bažnyčią, kur mus sutuoks? – prašiau nusižeminusi. – Kaip liudininkas… Mes džiaugsimės, jeigu tu būsi…
– Ne!
– Aš daugiau nieko, išskyrus tave, neturiu, tėti, – mirksėjau drėgnomis akimis. – Ateik, prašau…
– Tu iš tiesų tuoksiesi su tuo apgailėtinu alkoholiku? – paklausė tėvas.
– Jis turi aukštąjį išsilavinimą, tėti. Jis nuostabus žmogus, ir aš jį myliu, – atsakiau. – Mes mylime vienas kitą.
– Ką tu supranti apie meilę? – tėvas vėl pradėjo tyčiotis. – Miegi su kiekvienu, kuris pažada narkotikų! Kiek kartų tave nuogą traukiau iš po bernų ir vežiau atpumpuoti? Užmiršai? Nuotaka atsirado!
– Daugiau taip nėra, tėti, dabar esu švari! – prisiekiau. – Esu pasikeitusi! Nes aš myliu, pirmą kartą gyvenime iš tikrųjų myliu! Net nežinojau, kad taip gali būti. Ir esu nėščia.
– Tylus pamišimas… – Tėvas iš kailinių kišenės išsitraukė „Camel“ pakelį. – Tikriausiai reikia užsirūkyti.
– Tėti, tau rūkyti negalima! – ištiesiau ranką į pakelį. – Duok čia!
– Geriau atnešk degtukus! – įsakė jis.
Nubėgau į virtuvę ir grįžau su degtukų dėžute. Tėvas nurovė cigaretės filtrą ir užsirūkė.
– Nori gimdyti nevisavertį kretiną? – jis išpūtė dūmų kamuolį ir sausai užsikosėjo.
– Sonografė sakė, kad vaikutis sveikas ir normaliai išsivystęs, – atsakiau aš. – Tėti, mes abu mesime! Mes jau dabar beveik nevartojame. Mes stengiamės laikytis.
– O tu, būdama nėščia, dar pjauniesi venas? – tėvas išpūtė kitą kamuolį. – Tavo galvoje šiaudai?
– Tėti, man užėjo, – atsakiau aš. – Užeina staiga… pati nesuprantu kodėl. Tikriausiai iš nevilties, kad viskas taip… Na, taip, kaip yra…
– Būtent todėl reikia važiuoti pas gydytojus!
– Iš heroino labai sunku ištrūkti, juk tu žinai, o fentanilas yra dar baisesnis, – tęsiau aš. – Kiek kartų esi mane uždaręs psichiatrinėje, ir niekas nepadėjo! Ten mane vėl pavers daržove ir nunuodys vaikutį. Atleisk, tėti, bet šį kartą turiu susitvarkyti pati!
– Bent nejuokink!
– Gvidas vartoja tik alkoholį, jis man padeda vaduotis iš narkotikų, neleidžia badytis ir prižiūri, duoda tik alučio, nes jame yra vitaminų B vaikeliui.
– Vitaminai vaikeliui? – paklausė tėvas, linguodamas galvą ir nežiūrėdamas į mane, jo akys, lyg jis būtų kokiame užleistame ir nešvariame geležinkelio tunelyje, nerasdamos vietos kur apsistoti klaidžiojo po tuščią butą, kurio sienas kaifuodama buvau ištisai apipiešusi grafičiais. – O nuo kada kas nors tau gali ko nors neleisti?
– Jis gali, nes aš jį myliu!
– Ir jis tave? – tėvas pažvelgė į mane, ir akimirką jo balse pasigirdo kažkas iš mano vaikystės.
– Nežinau, bet man atrodo, kad taip. – Aš sutrikau. – Mes mylime vienas kitą. Tik nežinau, kaip su visu tuo susitvarkyti. Tėti…
– Bet juk tu neleidi sau padėti! – jis beviltiškai pamojavo žėruojančia cigarete. – Atsisakei, kad įsiūtų implantą! Į Minesotos programą tavęs už ausų negalima nutempti, Dvylika žingsnių tau netinka, ir pas psichiatrą eiti atsisakai. Esi užsispyrusi kaip asilas!
– Aš jau ten visur buvau! – surikau. – Visur!
– Ir ką su tavimi daryti? – paklausė jis žvelgdamas man tiesiai į akis. – Ką?
– Tėti, atiduok man tą cigaretę! – sugriebiau nuo palangės tuščią konservų dėžutę, kurią mes su Gvidu naudojome kaip peleninę, ir ištiesiau jam. – Mesk! Tau negalima rūkyti!
– Palik mane ramybėje! – piktai sudavęs per kraštą cigarete, nukratė pelenus į skardinę, kartu su mano ranka pastūmė ją šalin ir raukydamasis rūkė toliau.
– Renkis! – įsakė.
– Mano ranka nebekraujuoja! – spyriausi aš. – Nėra prasmės kur nors važiuoti!
– Klausyk, kai tau sako! – jis taip suriko, kad net susigūžiau, vieną sekundę atrodė, jog puls ant manęs ir už plaukų ištemps iš buto.
– Niekur aš nevažiuosiu! – atšokau į šalį ir numečiau dėžutę ant palangės po bučinių atspaudais. – Pati su viskuo susitvarkysiu!
– Tai kodėl man skambinai? – sustingo tėvas.
– Todėl, kad man atrodė, jog esi mano tėvas! – atsakiau per saugų atstumą. – O dabar gali išeiti, mes viską aptarėm!
Supjaustyta ranka parodžiau į duris.
– Tu mane išvarai?
– Taip! Nešdinkis! – rėžiau aš tikėdamasi, kad jis iš pykčio pradės skaityti eilinį moralą, bet jis tik stovėjo ir markstėsi, lyg kas į akis būtų žėręs saują smėlio.
Mano suraižyta ranka iš lėto leidosi žemyn lyg drebanti sekundinė rodyklė, kol sustojo prie šlaunies, o atsivyniojęs rankšluostis nukrito ant grindų.
Tėvas norėjo kažką pasakyti, bet paskui numojo ranka, prisilaikydamas sienos praėjo pro mane kaip pro gatvės stulpą ir koridoriaus gale prie lauko durų sunkiai atvirto ant vienos likusios nedažytos medinės kėdės, kurią tausojau tam momentui, kai sumanysiu pasikarti.
– Tėti… – baugščiai prabilau.
– Tėti… – priėjau arčiau ir iš nugaros padėjau ranką jam ant peties, ir staiga užsinorėjau tvirtai apkabinti jo kaklą kaip vaikystėje, kai jis juokdamasis nešiodavo mane ratu ant kupros, o aš stipriai kratydavau kojas, kad išpurtyčiau pajūrio smėlį iš basučių.
Nuo lengvo prisilietimo tėtis susvyravo ir suglebęs nuslydo ant grindų, jo veidas buvo pilkas ir ramus, tik truputį nustebęs, jis nekvėpavo, ir aš, pačiupinėjusi pulsą prie kaklo, iš karto viską supratau, tačiau pradėjau iš visų jėgų purtyti, stengiausi pasodinti, bet jis buvo baisiai sunkus ir slydo iš rankų, aš maldavau, kad jis atsikeltų, tegul keliasi, nepalieka manęs čia vienos, ir mėginau daryti dirbtinį kvėpavimą iš burnos į burną, bet jo žandikauliai buvo taip stipriai sukąsti, kad man nieko neišėjo, aš nepajėgiau įpūsti jam savo oro.
Sėdėjau greta ant grindų ir lingavau pirmyn atgal lyg užmirštas metronomas, nežinau, kaip ilgai taip lingavau.
Nusišluosčiau išseilėtą burną chalato rankove ir nutraukiau auksinį laikrodį nuo jo suglebusios, sunkios rankos, atsegiau kailinius ir iš vidinės švarko kišenės išpešiau piniginę, kurioje buvo kreditinė kortelė, žinojau, kad jos kodas greičiausiai yra mano gimimo metai, nes tėtis mane mylėjo, pasiėmiau ir mažą nespalvotą mamos paso fotografiją, kurią jis visada nešiojosi piniginėje.
– Atleisk, tėti, bet šiuo metu man labai reikia, – sušnibždėjau ir užspaudžiau jo stiklines akis.
Atsistojau, įėjau į virtuvę, plačiai pravėriau langą, leisdama lediniam gūsiui įsiveržti į vidų, ir pašaukiau vairuotoją, kuris, mindžikuodamas sniege ir šaltyje, sustiręs rūkė prie limuzino.
– Askoldai! Ateik greičiau! Tėvui blogai!
Askoldas įbėgo į butą ir, skeryčiodamas ilgomis rankomis, pradėjo lankstytis prie nejudančio kūno.
– Jis nekvėpuoja, – pasakiau ir nustebau, kad nieko nejaučiu, mano viduje viskas buvo sustoję, tebetiksėjo tik delne suspaustas laikrodis.
– Paskambinai greitajai?
– Skambink pats! – atsakiau aš, užsitempiau ilgus batus, užsimečiau paltą, aplink kaklą du kartus apvyniojau šaliką, iki akių užsismaukiau vilnonę kepurę ir puoliau į gatvę, kur prie lauko durų susidūriau su apsnigtu ir nuo šalčio drebančiu Gvidu.
– Ei, pelyte! – Gvidas pagavo mane bėgančią, apsuko aplink save ore, pastatė ant kojų ir papurtė už pečių. – Pažvelk į mane! Kas tau?
– Nieko! – ištrūkusi tvirtai sučiupau jį už alkūnės. – Išeiname! Mes negalime čia likti!
– Bet mano kojos šlapios! – spyrėsi jis.
– Eik, kai tau sako! – iškošiau pro dantis ir jėga nuvilkau jį su savimi užsnigta gatve.
Pro šalį, sprausdamasis per pusnis ir mėtydamas sniego kamuolius, praslydo ryškiai apšviestas tramvajus.
– Vėl susikibai su tėtušiu?
– Nutilk! – sušniokščiau pro petį.
Mes per purų sniegą nuklampojome iki Baruono prekybos centro, kur sustojusi įkišau tėvo kreditinę kortelę į bankomatą, vos galėjau įžiūrėti užpustytą bankomato ekraną, bet mano gimimo metai suveikė, ir aš išėmiau keturis šimtus eurų.
– Sakiau, kad ką nors gausiu! – parodžiau banknotus Gvidui.
– Duok čia! – jis ištraukė juos man iš rankų ir įsikišo į kelnių kišenę.
Pasistiebiau ant pirštų galų ir stipriau apvyniojau jam šaliką apie kaklą, ir tik tada pastebėjau, kad jis su savo juodu, nuskurusiu aksominiu švarku, be palto.
– Kur tavo paltas?
– Kol miegojau, nuvilko bomžai, – atsakė jis. – Aš juos užmušiu!
– Mes tau nupirksime kitą čia pat „Humanoje“! – ranka parodžiau dėvėtų drabužių parduotuvę kitoje gatvės pusėje, paskui apkabinau jį, užsimerkiau ir tvirtai prisiglaudžiau prie plačios krūtinės, nenorėjau paleisti, norėjau taip likti, paprasčiausiai sustingti ir likti.
– Pirmiausia išgersime! – Gvidas nusikabino mano rankas ir ryžtingai išsivadavo iš glėbio.
Mes užėjome į prancūzų kavinę Gertrūdos gatvėje priešais prekybos centrą, užsisakėme karšto vyno ir kruasanų.
Lauke už didelio vitrinos stiklo prieš sniegą ir vėją pėdino susikūprinę ir apsimuturiavę pėstieji, slydinėjo mašinos ir tyliai siautė smulkių, ledinių snaigių gūsiai, lyg keistame nebyliame filme, neturinčiame nieko bendro su manimi.
Kavinės interjeras taip pat atrodė lyg iš kartono iškirptos dekoracijos, galinčios sugriūti nuo menkiausio prisilietimo.
Mes sėdėjome šilumoje ir gėrėme karštą vyną, bet aš neprisiliečiau prie kruasanų, nes ir jie man atrodė lyg plastikinis muliažas, juos vieną po kito godžiai sušveitė Gvidas.
Ant jo aksominio švarko mirgėjo ištirpusios snaigės, ir po poros karšto vyno taurių jis jau palaimingai šypsojosi.
Man pasidarė nepakenčiamai karšta, nusivilkau paltą, užmečiau jį ant gretimos kėdės atlošo, jutau, kad jau esu apsvaigusi, viduje kažkas atsileido, pasidarė lengviau.
– Pelyte! – Gvidas išplėtė gražias rudas akis. – Juk tu beveik nuoga, tik su chalatėliu!
– Na ir? Geriau užsimerk! – įsakiau ir, kai jis primerkė vokus, išėmiau iš palto kišenės laikrodį ir padėjau prieš jį. – Dovana gimimo dienos proga!
– Šiandien nėra mano gimimo diena, – Gvidas pavartė laikrodį priešais langą. – Oho! Kur gavai?
– Aš noriu, kad tu jį nešiotum! – pasakiau tyliai drebančiu balsu. – Visada!
– Geriau parduokim! – pasiūlė jis. – Ir ko tu visą laiką nerimsti lyg kokia apdujusi musė?
– Aš rami, – servetėle nusišluosčiau virpančias lūpas jausdama, kad daugiau nepajėgiu susivaldyti, net nebesistengiu.
– O vakar mes viską teisingai nutarėme, – Gvidas, žaisdamas su laikrodžiu, pradėjo atlėgęs samprotauti. – Dėl to susičiupto mažylio!
– Mažylį palik ramybėje!
– Pelyte, na kokie iš mūsų tėvai? – jis metė į mane įtarų žvilgsnį. – Mes su savimi nesusitvarkome, o dabar dar vaikas…
– O kaip tada vestuvės?
– Vestuvės taip, tai jau gražus hepeningas! – plačiai šypsojosi jis. – Sukviesime draugus, bus smagu!
– Mes draugų neturime.
– Klausyk, pelyte, ko tu visą laiką kabinėjiesi? – paklausė jis.
– Aš aborto nesidarysiu!
– Bet tu pati vakar pasiūlei!
– Buvau susileidusi ir nieko nesupratau! – sušukau aš. – Tu mane palenkei!
– Nieko aš nepalenkiau! – Gvidas šiaudeliu nervingai maišė karštą vyną. – Pati apie tai pradėjai kalbėti. Pati!
– Ne ir dar kartą ne! – delnu pliaukštelėjau per stalelį.
– Nesidraskyk tu, aplinkui žmonės! – Gvidas prilaikė taures, kad jos neapvirstų.
– Čia nieko nėra! – aklai apsidairiau. – Net mūsų čia nėra! Ir mano tėvas ką tik mirė!
– Baik svaičioti!
– Jis nugriuvo koridoriuje ir numirė! – sudejavau aš. – Neturėjau leisti jam rūkyti!
Gvidas įdėmiai pažvelgė į mane ir pasilenkęs siurbtelėjo karšto vyno.
– Jam sustojo širdis, – paritinėjau tarp pirštų laibą taurės kojelę. – Ir jis numirė.
– Ir tu jį ten paprasčiausiai palikai?
– Jei būtum atėjęs greičiau, viskas būtų kitaip! – sustaugiau aš. – Absoliučiai viskas! Būčiau jus supažindinusi!
– Ėjau kaip tik galėdamas greičiau, – pradėjo teisintis Gvidas. – Ar man priekaištauji?
– Taip! – surikau jam į veidą. – Tu neturėjai ten palikti manęs vienos! Neturėjai!
– Na gerai, atleisk, pelyte! – Gvidas pakėlė rankas lyg pasiduodamas. – Kitą kartą eisiu greičiau!
– Kitą kartą?! – delnais užsidengiau veidą ir palinkau virš staliuko.
– Ar išeisi laukan su manimi parūkyti? – Gvidas sutrikęs rausėsi kišenėse ieškodamas cigarečių.
– Aš neiškviečiau greitosios pagalbos, – kalbėjau virš metalinio staliuko. – Man atrodė, kad jie nesuspės atvažiuoti, bet aš turėjau iškviesti! O aš to nepadariau… Ak, Dieve… O tu, tu, tu!
– Ką aš? – Gvidas susiraukė. – Kuo aš ten būčiau padėjęs?
– Jei būtum buvęs šalia, juk mes būtume iškvietę greitąją? – pažvelgiau į jį su beprotiška, pavėluota viltimi.
– Tai aišku! – atsileido jis. – Ko jau čia neiškviesti?
– Prie jo liko vairuotojas, bet man atrodė, kad galiu pabėgti…
– Kur, pelyte?
– Kur nors! – išspaudžiau. – O tas laikrodis yra jo.
– Nuėmei mirštančiam žmogui laikrodį? – paklausė Gvidas.
– Jis jau buvo miręs.
– Na tu ir kieta! – pakraipė galvą Gvidas. – Aš taip tikrai negalėčiau!
– Bet motinos televizorių paėmei?
– Tai visai kas kita! – jis pradėjo karščiuotis.
– Tai yra tas pats! Būtent tas pats! – sušukau aš. – Ir karštą vyną mes geriame taip pat už tėvo pinigus! Kas mes išvis abu su tavimi esame? Na, kas?
– Nežinau, kas mes esame, bet ar tu ir man nuimsi laikrodį, jei prisigersiu ir gausiu galą? – Gvidas pastūmė laikrodį per staliuką. – Atleisk, bet aš prietaringas, nuo lavono neimsiu.
– Tėtis džiaugtųsi, jei tu jį nešiotumei… – sugniaužiau laikrodį kumštyje.
– Tėtis džiaugtųsi? – paklausė jis. – Tu išvis suvoki, ką kalbi?
– Ir jis nenori, kad aš daryčiausi abortą!
– Pala, pala, bet aš nenoriu jokio vaiko! – Gvidas pyko vis labiau. – Kaip man žinoti, kad jis išvis mano?
– Tu tai žinai! – mečiau jam į veidą. – Bet man nesvarbu!
– Prakeikimas! – Gvidas suleido pirštus į tankių plaukų kupetą. – Aš išvis neturiu jokių teisių?
– Ne, šį kartą ne!
– Na, tada man viskas aišku! – Gvidas pašoko ant kojų, vos neapversdamas kėdės, ir stačiomis iki galo išgėrė karšto vyno taurę. – Tada aš einu!
– Gvidai, nepalik manęs dabar, prašau… – sugriebiau jį už rankovės. – Tik ne dabar! Aš galiu numirti…
– Aš tavęs nepalieku, – tvardydamas pyktį atsakė jis. – Bet nesu joks reproduktorius! Pasidaryk abortą, o tada kalbėsime!
– Paskambinsiu pastoriui ir atšauksiu vestuves, – paleidau jo švarko rankovę.
– Tu sugebi tik viską sugadinti! – sušuko Gvidas.
– Taip, dabar tai žinau.
– Ir tu dėl to dar pasigailėsi! – jis triukšmingai pastatė ant stalo išgertą taurę, pasisuko ir greitu žingsniu pasileido link durų.
– Nupirk motinai televizorių, pinigų dabar turi! – surikau jam pavymui.
– Ir nupirksiu! – atsišaukė jis, bet prie durų akimirkai sustojo. – Atleisk, tikriausiai užmiršau pareikšti tau užuojautą!
Aš tylėjau.
– Bet jokių alimentų iš manęs negausi! – jis parodė špygą.
– Apsieisime.
– Na taip, dabar tu turtinga paveldėtoja, – pašaipiai nutęsė Gvidas. – Paskambink, kai sugrįši į protą! Aš suprantu, kad tau dabar nelengva, ir taip…
– Atrodo, tarp mūsų viskas baigta, – atsakiau žiūrėdama į kaktusą, kuris augo ant palangės milžiniškame vazone, jis buvo nuostabus, ryškiai žalias ir lapuotas kaktusas su neįtikėtinai ilgais spygliais.
– Nesutirštink spalvų! – pasakė Gvidas. – Tai, kad nenoriu vaikų, dar nieko nereiškia.
– Tai reiškia viską.
Akimirką jis pamindžikavo prie lauko durų ir išėjo, bet aš dar tikėjausi, kad sugrįš, apeis stalelį ir tylėdamas tvirtai apkabins mane, priglaus prie krūtinės, bet jis išėjo iš kavinės ir dingo sniego pūgoje, susikišęs rankas į juodo aksominio švarko kišenes.
Sėdėjau ir skaičiavau kaktuso spyglius, kol pamečiau skaičių, paskui impulsyviai paskambinau Slavikui.
– Man reikia dozės! – pareikalavau.
– Nerėk! Pinigų turi?
– Taip.
– Už pusvalandžio važiuosiu pro tavo namus. – Slavikas padėjo ragelį.
Atsistojau, nuėjau prie baro sumokėti jausdama, kad nuo karšto vyno su ksanaksu jau esu totaliai prisigėrusi.
Išdavikiškai svyravau, ranka prisilaikydama baro.
– Ar jums viskas gerai? – paklausė padavėjas, jis priminė sustingusią vaškinę figūrą ir paslapčiomis apžiūrinėjo mano raudoną permatomą šilkinį chalatą, po kuriuo neturėjau liemenėlės, o pro ploną audinį prasišvietė krūtų speneliai.
– Šiandien mirė mano tėtis! – idiotiškai šypsodamasi atsakiau.
– Man labai gaila, – pasakė jis nenukreipdamas žvilgsnio. – Ar užsisakysite dar ko nors?
– Ne, – atsakiau ir pasilenkiau arčiau jo. – Ar kaktusas ten ant palangės tikras?
– Mūsų visi augalai gyvi.
– Ačiū! – atsakiau aš. – Būtent tai ir norėjau sužinoti.
Sumokėjau kreditine kortele ir nuėjau atgal prie staliuko, iki dugno išgėriau atvėsusio vyno taurę, kažkaip užsitempiau paltą, nepajėgdama iš karto pataikyti į rankoves, ilgai sagsčiausi, kol užsisegiau, ir tada, nerangiai baksnodama, telefonu išsikviečiau „Bolto“ taksi, kuris privažiavo po penkių minučių.
Išsvirduliavau laukan į pūgą, ji apdegino veidą, įvirtusi į mašiną supratau, kad esu visiškai apdujusi, bet viduje stojo ramybė, keista, stingdanti ramybė.
– Nuvežkite mane namo! – paprašiau vairuotojo įsitaisiusi galinėje sėdynėje ir įsigūžusi į paltą.
– Adresas?
– Gyvenu čia pat netoliese, parodysiu, – atsakiau išsiblaškiusi, žvelgdama pro langą, kaip snaigių sūkuriai glaustosi prie stiklo. – Žinote, šiandien mirė mano tėtis!
– Taip jau yra, žmonės miršta, – atsakė jis.
– Ir mane paliko draugas! – gailiai pridūriau. – Juokinga, ar ne?
– Jūs jauna ir graži, susirasite kitą, – vairuotojas maloniai pažvelgė į mane galinio vaizdo veidrodėlyje. – Tai kur važiuosime?
Tylėjau ir kramčiau suskeldėjusias lūpas.
– Paprasčiausiai norite pasivažinėti? – jis stengėsi suvaldyti mašiną, kuri lingavo blausioje ryto šviesoje Baruono gatvės sniego pusnyse tarp tramvajaus bėgių ir šaligatvio.
– Nežinau… – atsakiau, užsisegiau tėvo laikrodį, kuris buvo man kaip tik, nes tėtis turėjo plonas rankas, ir stebėjau, kaip juda sekundinė rodyklė.
Tai buvo senamadiškas auksinis „Longines“ laikrodis, užvedamas rankos judesiu, tėtis mėgdavo juokauti, kad jo laikas tekės tol, kol tiksės šis laikrodis.
Pakračiau ranką prie ausies ir išgirdau, kaip jis, plonai tarkštelėjęs, užsiveda.
– Kurgi tie jūsų namai? – automobiliui sustojus prie kito šviesoforo nekantriai paklausė vairuotojas.
– Tikriausiai niekur, – atsakiau pagaliau pasidavusi. – Važiuokime į beprotnamį! Į psichiatrinę ligoninę Tvaiko gatvėje.
– Žinau, kur tai yra, – atsakė vairuotojas. – Jūs ten dirbate?
– Ne, išprotėjau! – suprunkščiau. – Mano galvoje šiaudai!
– Na baikite! – vairuotojas vėl nusišypsojo. – Jūs atrodote visiškai normali.
– Čia ir bėda, – vangiai atsidusau.
Supypsėjo mano telefonas, ir apšviestame ekrane pasirodė žinutė:
„Tavo tėvas morge. Reiškiu užuojautą! Askoldas.“
Akimirksniu išsiblaiviau, o į galvą lyg šiurpi švino kulka šovė ir įstrigo mintis: ką aš padariau?
Ak, Dieve, ką aš padariau?!
Žinutė suvirpėjo prieš akis, telefonas nukrito ant grindų, aš pradėjau raitytis, dejuoti ir aimanuoti, aimanuoti ir dejuoti, ir vėl raitytis ir aimanuoti, lyg po traukiniu papuolęs gyvūnas, kuriam pervažiavo kojas.