Proza verstinė
Guntis Berelis. Aš niekada nekalbėjau kvailysčių
2017 m. Nr. 1
Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė
Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių rašytojas ir literatūros kritikas, septynių knygų, daugiau nei šešių šimtų straipsnių ir esė apie literatūrą autorius. Turi internetinį tinklaraštį „Guntis Berelis vertina: rašiniai apie literatūrą“, kur publikuoja savo pokalbius su latvių rašytojais, straipsnius ir recenzijas. Naujausias rašytojo kūrinys – romanas „Žodžiams nebuvo vietos“ (2015) apie Pirmąjį pasaulinį karą istorinių knygų serijoje „Mes. Latvija. XX amžius“.
Kvietimą į pietus Seimo rūmuose su žmonele gavome jau prieš pusmetį – santūriai apipavidalintą, atspaustą auksinėmis raidėmis ant storo ir standaus kreidinio popieriaus: „Kviečiame Jus, tokius ir tokius, dalyvauti kasmetiniuose šventiniuose pietuose Seime.“ Ir viskas, taškas, na, dar, aišku, Latvijos herbas ir prezidento parašas. Ką gi – kol pilį remontuoja, renginys perkeltas į Seimo rūmus. Vėliau kelissyk skambino iš prezidento kanceliarijos, teiravosi, ar mes tikrai ketiname dalyvauti, supažindino su pietų eiga ir galybe kitų smulkių, bet svarbių formalumų, kuriuos būtinai reikia žinoti atvykstant į oficialius renginius. Protingai daro, kad kvietimą atsiunčia taip iš anksto. Ką gali žinoti – gal žmogus suplanavęs kelionę arba rengiasi emigruoti, gal jam kaip tik tuo metu numatyta planinė operacija – visko pasitaiko.
Prisipažinsiu, mums suteikė milžinišką pasitenkinimą ir pats kvietimas, ir atvira pavydo išraiška, šmėkštelėjusi giminaičių bei draugų veiduose, jiems apie tai sužinojus. Savaime suprantama, pasipylė sveikinimai, rankų paspaudimai, tapšnojimai per petį – kai kas net apkabino ar pabučiavo mano žmonelę į abu skruostus, išreikšdamas savo susižavėjimą, bet nuo mano žvilgsnio nieko nenuslėpsi – puikiai mačiau užgniaužtą pavydą. Tik nesakykit, kad patys nepavydit! Abejoju, ar atsirastų, kas nenorėtų būti mūsų vietoje. Net mano tėvai – argi jie nepatempė lūpos ir įtartinai nesubaltakiavo, nors nutaisę medines šypsenas bandė vaizduoti, kaip džiaugiasi? Aišku, ir jiems pavydu, nors jie ir supranta, kad neturi nė menkiausios vilties sulaukti kvietimo, nes dar nėra buvę, kad pietų Seime būtų pakviesta pensininkų pora. Nėra teisybės, bet tikrovė visada atšiauresnė, nei mums norėtųsi. O brolis? Gydytojas, šaltakraujis anesteziologas, kurį profesija išmokė kasdien valdyti emocijas, jis irgi tik palingavo galva ir liūdnai atsiduso – o, kaip norėčiau būti jūsų vietoje… Bala nematė, pavydas yra siaubingai žmogiškas reikalas, suprantu aš juos. Argi nepavydėčiau, jei pakviesti būtume ne mes, o, tarkim, tas pats mano broliukas? Dar ir kaip pavydėčiau, ir net nesistengčiau to nuslėpti – kaip neslepiu, kad kitų pavydas man sukelia džiaugsmo ir pasitenkinimo. Juk visi esam žmonės, ar ne?
Pasakysiu atvirai – pasiruošimas renginiui buvo nepakenčiamas ir likusį pusmetį atėmė beveik visas laisvas akimirkas. Nesibaigiantys vizitai pas daktarus (nepamirškime ir išlaidų!), poliklinikos ir eilės, apžiūros ir patikros, tyrimai ir skiepai… Nei aš, nei mano žmonelė niekada nebuvom dideli ligoniai, bet ką žinai, kokie negalavimai gali slypėti žmoguje. Dar paskleisim tarp deputatų infekciją ar kokią kitą ligą – bus gėda per visą pilvą ir visiems laikams. Ne, jau geriau eilės ir švirkštai, atsarga gėdos nedaro. O kur dar siuvėjai – žmonelei puošni, balta suknelė ilgu šleifu – beveik kaip vestuvinė. Ji pati užsispyrė – nori atrodyti gaivi ir nepaliesta lyg jaunystėje. Kaip manot, kiek šiais laikais kainuoja geras siuvėjas ir kiek tenka laukti, kol jis bus laisvas? Kiek kartų eiti matuotis? Štai apie ką mes kalbam. Teko įlįsti ir į greituosius kreditus, nė nenumaniau, kad viskas taip velniškai brangu, bet, žinot, pinigai man dabar yra nulių nulis. Spjoviau į visus kreditus ir į pinigus apskritai. Iš manęs jie nė cento neatgaus – o tai suvokus, kad jūs žinotumėt, koks apima palengvėjimas, žengi asfaltu, o sklendi kaip virš debesų!
Bet grįžkime prie drabužių… Man – deramas šventinis smokingas. Nauji marškiniai, kaklaraištis, nauji batai, net apatiniai nauji, nė sykio nedėvėti. Ištisą amžinybę nebuvau apsivilkęs smokingo, paskutinįsyk – per vestuves, dailūs kostiumai man apskritai ne prie širdies – nuolat baisu apsipilti sriuba ar padažu, jautiesi tarsi sugipsuotas, kaip tik dėl to ir užsidrėbi ant kelnių kokią bjaurastį. Buvo toks atvejis, per mūsų vestuves… Bet ne tai dabar svarbiausia. Kirpėjai, manikiūrai, pedikiūrai, žmonelė visus šešis mėnesius, kaip pradėjo, taip sąžiningai vaikščiojo į visokias epiliacijas, soliariumus, lazerio procedūras, vyniojosi į dumblius, lepinosi šokolado, alaus ir purvo voniose, badėsi mikro adatomis – kas visa tai gali atsiminti ir suskaičiuoti. Bet, reikia pripažinti, rezultatas akivaizdus, ir nieko tokio, kad ją dabar taip retai matau, nes ištisus vakarus ji leidžia savo procedūrose. Ir kas galėjo pamanyti, kad viskas taip sudėtinga ir reikalauja šitiek laiko. Kitu atveju neleisčiau taip švaistytis, bet šįsyk puikiai suprantu, kad turime atrodyti pagal situaciją. Pietūs Seimo rūmuose – aukščiau visko. Pastarąjį pusmetį tik jais ir gyvenome. Jie buvo mūsų kelrodė žvaigždė, poetiškai tariant. Veiklos atsirado neįsivaizduojamai daug ir, tiesą sakant, ji siaubingai vargino. Vakarais tesugebėdavom kriste įkristi į lovą.
Aišku, laužėm galvą, kodėl kvietimą gavome būtent mes – juk esame niekuo neišsiskiriantys, man atrodo, paprasčiausi žmonės, palyginus, tarkim, su mano broliuku, kuris tapo pripažintu anesteziologu. Jei atvirai, niekada taip ir nesupratau, kodėl vienas sulaukia pripažinimo, o kitas taip ir lieka nevykėliu, nes didelio čia daikto – uždedi deguonies kaukę pacientui ant veido ir tegu sau miega, bet ne, broliukas ne šiaip koks, o įžymus daktaras. O vis dėlto joks pripažinimas negelbsti, kai reikia eiti pietauti į Seimą. Apskritai, apsvarstę ankstesniųjų metų pietus, mes su žmonele nusprendėm, kad į juos kviečiami paprasti ir visomis prasmėmis normalūs Latvijos piliečiai. Gali būti, kaip tik dėl to, jog jie paprasti, normalūs ir niekuo neišsiskiriantys, kad paskui valdžia negautų eilinio niukso – matai, pakvietė tuos, o kaipgi, jie juk tokie, šitokie ir anokie, aišku aišku, argi mums į tokius lygiuotis… Ne, į pietus kviečia eilinę šeimą – ne jaunuolius, ne pensininkus, savaime aišku, kad kviečiamieji negali būti pažeidę įstatymo, gerai, jei darbovietėje juos vertina, o visuomenė gerbia, jei praktikuoja sveiką gyvenimo būdą, kiek jis šiuolaikiniame mieste apskritai gali būti sveikas, jei pakankamai išvaizdūs, kad tiktų rodyti per televiziją…
Sakysit, mes per daug susireikšminam? Visai ne, padarėm šias išvadas pamažu, per pusmetį. Dievaži, atitinkam visus kriterijus, jei kriterijų suprasim ne kaip konkretų brūkšnelį įsivaizduojamoje matų skalėje, o kaip didesnę ar mažesnę amplitudę. Galų gale į klausimą – kodėl būtent mes, o ne kiti? – galima atsakyti kontrklausimu: o kodėl kiti, ne mes? Koks klausimas, toks ir atsakymas, ar ne? Ne, aš suprantu, tai ta pati nelaiminga liga, vadinama pavydu ir būdinga visiems žmonėms – klausdami apie kitus, jūs tikrai pagalvojote apie save. Kodėl jie, o ne aš? Kuo aš už juos blogesnis? Nieko, nesijaudinkit, ateis ir jūsų eilė, visi ten vieną kartą pateksim. Galbūt Seimas yra mechanizmas, kuris vangiai išsijudina, bet kartą įgavęs pagreitį tampa nebesulaikomas, ir puota įsisiūbuoja.
Nekart mes su žmonele vaizdavomės, kaip viskas vyks. Nerimastingas rytas, kurį ji praleis sukiodamasi prieš veidrodį ir puošdamasi. Tikėtina, įsispraudęs į puošnųjį smokingą nesijausiu itin patogiai, bet, žinot, vien pasimatavus tokį elegantišką rūbą pasitikėjimas savimi jau šauna į dangų. Fasadas turi, tikrai turi reikšmės, ir nieko tokio, kad jis ne visai atspindi tavo esmę. Išsikviesime taksi ir pasakysime adresą Jėkabo gatvėje. Manau, taksi vairuotojas, išvydęs mus taip išsipusčiusius ir išgirdęs kelionės tikslą, atspės, kur mes vykstame, ir jo akyse šmėkštels pavydas. Prie Seimo rūmų išlipsime iš taksi, vairuotojas būtinai palinkės mums geros dienos ir netrukus susiraukęs grikštelės dantimis. Tegul sau griežia, šiandien mūsų, o ne jo diena! Toliau…
Jei atvirai, net nežinau, kas bus toliau, nes niekada nebuvo nusišypsojusi laimė lankytis parlamento rūmuose, todėl neturiu nė menkiausio supratimo, kaip ten viskas įrengta. Saugos kontrolė? Mus nepastebimai patikrins kokiais nors metalo detektoriais ar kuo panašiu? Iškratys kaip oro uostuose? Nesvarbu, tebūnie. Ko gero, paprašys parodyti pasus ir įtrauks mūsų vardus į kokį nors elektroninį lankytojų sąrašą. Mus būtinai pasitiks – bet kas? Gal pati Seimo pirmininkė? Pirmininkės pavaduotojas? Koks nors aukšto rango pareigūnas? Nežinau, nieko nežinau, bet gal neprapulsim, juk tikrai bus pasirūpinta, kad nesijaustume svetimi. Tada mums su žmonele teks skirtis, ją palydės iki medicinos kabineto, o mane įves į pietų salę. Prie manęs eis ministras po ministro su pačiu prezidentu priešaky, deputatas po deputato, visi spaus man ranką ir sveikins su laimingąja diena. Galbūt pavyks su kuriuo nors persimesti vienu kitu žodžiu – šiaip, ne svarbiomis temomis, ne apie politiką, tiesiog – kaip sekasi, kur dirbat, šiandien geras oras ir panašiai. Tikėtina, kad pakvies nusifotografuoti su prezidentu – tai juk įprasta tokiuose renginiuose, ar ne? – o paskui gausiu nuotrauką su jo autografu, kurią dailiai įsirėminsiu ir pasikabinsiu garbingoje vietoje ant sienos. Žinau žinau, visi šie ministrai ir deputatai mums irgi pavydės, bet čia ir yra tas cinkelis, kad jie, nors patys ir dalyvauja pietuose, laikomi tarsi renginio organizatoriais, o mes esame kviestiniai svečiai. Tą dieną būsime centrinės figūros Seime. Kur ten, viskas taip pragariškai sudėtinga, kad pats velnias koją nusilaužtų – kuris čia pagrindinis, kuris – antraplanis žaidėjas. Kad ir kaip ten būtų, aš iš pasididžiavimo visas švytėsiu ir tikriausiai šypsosiuos taip, kad paskaus žandikaulį, nes juk visų dėmesys bus nukreiptas į mane.
O tada prasidės svarbiausioji dalis. Man tikrai nesunku įsivaizduoti, kaip viskas vyks. Per televizorių esu stebėjęs visus ligšiolinius pietus Seimo rūmuose, tiesą sakant, visus iki vieno, nors šiaip ne itin mėgstu žiūrėti televizorių – na, žinias pasižiūriu, dar retkarčiais kokį latvišką filmą arba serialą. Nemėgstu veltui leisti laiko, kiurksodamas priešais televizorių, tačiau transliacijų iš pietų Seimo rūmuose praleisti nevalia. Pamenu, kartą, kai man išpjovė akląją žarną ir budau iš narkozės, dar apdujęs žvilgtelėjau į laikrodį – ir tarsi žaibas perskrodė smegenis, apšvietė protą: ak, dieve brangus, tuoj, po septynių minučių prasidės! Šiaip ne taip atsiplėšiau nuo lovos ir – tiesiai į poilsio kambarį. Seselės irgi buvo ten, bet taip prilipusios prie televizoriaus ekrano, kad nė nepastebėjo, kaip aš vogčia įsėlinau pro duris ir įsitaisiau visų užnugary. Jei būtų pastebėjusios – be kalbų būtų nuvariusios atgal į lovą. Todėl aš tam tikra prasme galiu didžiuotis – esu matęs absoliučiai visus šventinius pietus, o jei nepavykdavo pažiūrėti tiesioginės transliacijos, tai bent jau pakartojimą internete – būtinai. Aišku, Latvijoje aš toks ne vienintelis, patys žinot, kokia ši transliacija populiari, tačiau šiaip ar taip patriotinis pasididžiavimas ir mane apima, ne, manyje dega, verda, rūkdamas kūrenasi… Aš – plepus? Nuolat nukrypstu nuo temos? Na, gal jūs ir teisūs, bet, supraskit, juk šitoks įvykis, šitoks įvykis… Žmogaus gyvenime kažkas tokio nutinka tik kartą. Gali būti, taip, gali būti, kad esu mažumėlę plepus. Kaip dievą myliu, kalbėti man patinka, bet, žinot, kvailysčių tai aš tikrai niekada nekalbu – aukštasis išsilavinimas šį tą reiškia, nors ir nedirbu pagal profesiją.
Tai kur aš baigiau? A, šventiniai pietūs. Įsivaizduokite – salė, ilgutėlis stalas, užtiestas balta staltiese, tviska lėkštės, kandeliabrų šviesoje žaižaruoja taurės ir stalo įrankiai, galustaly – prezidentas, jam iš vienos pusės – premjeras, iš kitos – Seimo pirmininkė. O toliau aplink stalą – ministrai ir deputatai, visi svarbiausi valstybės žmonės vienoj krūvoj, na, nebent kokiam nelaimėliui pasitaikė užsienio komandiruotė ar kitas neatidėliotinas reikalas. Prakilniai tariant, visas nacijos žiedas prie vieno stalo. Kad ir kokioms partijoms jie priklausytų, kad ir kaip kitąsyk tarpusavyje niautųsi ir konkuruotų, čia jie visi išvien. Kaskart, kai per televizorių stebėdavau šį vaizdą, mane apimdavo kone svaiginantis jaudulys – toks, kai iš akių nevalingai ištrykšta ašaros. Jei sakau, kad šį pietų stalą neabejotinai galima laikyti nacijos vienybės simboliu, dievaži, nė kiek neperdedu.
Taigi – visas nacijos žiedas prie vieno stalo, bet kad ir kaip garbingai jie atrodytų, atidžiau įsižiūrėjus matyti, jog kai kurie iš nekantrumo nenustygsta vietoje. Vienas vis taisosi kaklaraiščio mazgą, kitas paima peilį ar šakutę, pakelia arčiau akių lyg nežinodamas, kas tai per daiktas ir ką su juo daryti, trečias susirūpinusiu veidu baksnoja į telefono ekraną, lyg kaip tik šią akimirką žūtbūt turi išsiųsti svarbią žinią. Vieni kalbasi, šypsosi žybčiodami dantimis, kiti kaip tik atvirkščiai, paskendę mintyse tyli, daugelio žvilgsniai nukreipti į uždaras salės duris, o nekantriausieji, kuriems teko atsisėsti nugara į įėjimą, kas porą sekundžių nesąmoningai atsigręžia – ar dar neprasideda, kiek dar reikės laukti… Ponas prezidentas – jis tėviškai šypsosi, kartais perbėga žvilgsniu per visus susirinkusiuosius tarsi tikrindamas, ar visi atvyko, retsykiais pasilenkia į vieną ar į kitą pusę ir santūriai persimeta keliais žodžiais su premjeru ar Seimo pirmininke. Ir ponas prezidentas laukia. Žodžiu, visi esame žmonės – ir niekam, įskaitant ministrus ir deputatus, nesvetima tai, kas žmogiška. Šis laukimas man visada kelia atlaidžią šypseną. Jie visi stengiasi atrodyti rimti, nepalaužiami ir santūrūs, ir turbūt nė nenumano, kad kaip tik šią minutę labiau nei bet kada atsiskleidžia jų žmogiškoji prigimtis.
O aš? Sėdžiu sau išdidus, vienišas galustaly priešais prezidentą, laukiu kartu su visais ir stengiuosi nuslėpti susijaudinimą. Tačiau laukimui visada ateina galas. Be garso atsidaro dvivėrės salės durys, įžengia du oficiantai su uniformomis, baltus rankšluosčius per alkūnes persimetę, sustoja abipus durų ir sustingsta kaip garbės sargyba. Televizijos komentatorius kartą paaiškino, kad jie yra dvyniai, parinkti specialiai šitam renginiui. Elegantiška dekoracija, taip sakant. Kurį laiką nieko nevyksta… Visų žvilgsniai įsmeigti į duris… Skamba tyli muzika, atliekama nematomo kamerinio orkestro. Dievaži, nežinau, gal tai ir įrašas, bet man norėtųsi tikėti, kad tokią šventinę akimirką skamba gyva muzika – atlikėjai juodais frakais, dvasingais veidais, įbedę akis į natų sąsiuvinius, smuikai, violončelė ir kas ten dar paprastai būna… Gražu, ar ne?
O tada iš vestibiulio prieblandos išnyra šeši oficiantai su milžinišku sidabriniu padėklu ant pečių. Paprastai padėklas būna ne iš lengvųjų, todėl nusamdomi stotingi ir tvirti vyrukai – visokie barų skystablauzdžiai, kurie mėgsta pasipuikuoti už bufeto žongliruodami buteliais, čia netinka. Padėklas daugiau nei dviejų metrų ilgio, mažiausiai metro pločio – man norėtųsi tikėti, kad jis iš gryno sidabro, nes aristokratiškam renginiui pritinka tik aristokratiškas metalas. Na, bet jeigu tik pasidabruotas, irgi ne bėda. O ant padėklo guli tu, mano mylimoji žmonelė, prieš kurį laiką jau pabuvojusi medicinos kabinete, tada – Seimo virtuvėje. Tu tokia pasakiškai graži, šviežiai iškepta ir viliojamai apskrudusi, nors rudumą bus galima išvysti kiek vėliau – kol kas tavo veidas ir plaštakos nubalinti kulinariniais dažais. Nes – kas gi sugebėtų įvertinti puikiai pačirškintos moters grožį? Aš – ne, prezidentas, ministrai ir deputatai tikriausiai irgi ne. Kepsnys yra kepsnys, o moteris yra moteris, ką čia bepridursi, todėl pabalinimas būtinas. Prisipažinsiu, man visada buvo smalsu, kur Seimo rūmuose įrengta ta milžiniška krosnis, kurioje galima paruošti sveiką, į gabalus nepadalintą žmogų? Ir kokie genialūs virėjai tuo užsiima? Juk ponas prezidentas, ministrai ir deputatai visada valgo apsilaižydami, prašo įdėti dar ir galiausiai atrodo šiek tiek nusivylę, kai patiekalo pristigus pietūs netikėtai greitai baigiasi. Visos latvių nacijos žvilgsniai tuo metu prikaustyti prie televizorių ekranų, visi spėlioja – kažin, koks bus skonis? Cha, pasvajokit – norint tai sužinoti, reikia tapti bent jau deputatu.
Padėklas būtų nuleistas ant stalo pono prezidento pusėje. Jis pirmasis atsistotų. Taip, ponas prezidente, mes žinom, ką jūs darysit! Malonių lūkesčių apimtas, spindinčiomis akimis palinksite virš padėklo – mano žmonelė specialiai paguldyta pagal jūsų skonį, kad kojos būtų kuo arčiau – kilstelsit jos baltosios suknelės apačią (bet, žinoma, padoriai neaukštai) ir atsirieksit nuo šlaunies nemažą gabalą – dabar jau visi pamatys, kaip dailiai ji krosnyje apskrudinta (kalbama, kad, norėdami išgauti šį atspalvį, virėjai naudoja medų). Jums nepaprastai patinka lašinukai, visi tą žinom. Oficiantas per tą laiką pripildys jūsų stiklą negazuoto vandens…
Bet čia aš padėsiu riebų daugtaškį. Keletą daugtaškių, kad darsyk patvirtinčiau – jau sakiau, pats pripažįstu, – esu per daug plepus. Galėčiau tęsti ir tęsti, smulkiai apibūdinti tolesnę pietų eigą, bet kam to reikia? Tai tik fantazijos, o fantazijos, kaip žinome, yra bergždžias reikalas.
Nes – nieko panašaus neįvyks. Na, aišku, bus salė, bus padengtas stalas, bus ponas prezidentas, bus smaguriai ministrai ir deputatai, bus televizija ir žurnalistai, atsivers durys, įžengs oficiantai su padėklu ant pečių… Tačiau ant padėklo negulės mano mylima žmonelė, aprėdyta baltąja suknele. Ant padėklo apskritai bus ne moteris. Ten gulės puikiai iškeptas vyras juodu smokingu, baltais marškiniais, elegantišku dryžuotu kaklaraiščiu. Su raudonšoniu obuoliuku praviroje burnoje tarp baltų dantų – neseniai buvau pas odontologą ir nusipoliravau, jie tikrai dabar akinamai balti, ne gėda nacijai parodyti. Aš! Aš! Aš pats ten būsiu! Ir tai bus mano gyvenimo triumfo akimirka! Visa mano gyvenimo prasmė ant vieno sidabrinio padėklo, tiesa, gan nemažo – šią akimirką nevengiu skambių frazių.
Jūs paklausit, o kaip man tai pavyks? Labai paprastai, tiksliau, viskas jau sutarta ir suorganizuota. Pamenat mano broliuką, įžymųjį anesteziologą? Nors gyvenimo būdas ir pasaulėžiūra labai skiriasi, mūsų santykiai be galo šilti ir širdingi. Net drįsčiau pasakyti, kad jis man visada buvo artimiausias žmogus, žinoma, iškart po mano mylimosios žmonelės. Matot, kartą per metus, kai vyksta šventiniai pietūs Seimo rūmuose, ligoninė broliukui duoda gerai apmokamą laisvadienį, tačiau tai nėra laisvadienis įprasta šio žodžio prasme. Tą dieną jis atlieka garbės pareigą. Vyksta į Seimo rūmus ir medicinos kabinete, kur yra visa anesteziologo įranga, padeda užmigti sveteliui, pakviestam į pietus. Paverčia jį tyliu, bejausmiu ir išskraidina iš šio pasaulio. Broliukas tuo nemėgsta girtis, bet aš žinau, kaip jis didžiuojasi šia garbės pareiga, kuri tikrai yra garbės pareiga – valstybė už ją nesumoka nė cento. Nepasakosiu, kiek pastangų prireikė įkalbėti brolį, kad jis sutiktų žmonelę pakeisti manimi. Patikėkit, tikrai nebuvo lengva, mes ginčijomės ištisas valandas, jis vardijo įstatymų straipsnius ir paragrafus, o aš baksnojau pirštu į tuos straipsnius ir paragrafus, kurie jo argumentaciją menkino ir neigė. Tačiau mūsų nesutarimai apskritai nebeturi jokios reikšmės. Svarbiausia, kad jis mane suprato ir nenustebs, kai vietoje žmonelės medicinos kabinete pasirodysiu aš. Tikriausiai mes nepersimesime nė žodeliu ir net apsimesim, kad esam nepažįstami, broliukas tik slapčia, kad netrikdytų asistentės ir seselės, sąmoksliškai pamerks man akį, kai gulsiuosi ant stalo.
Jūs klausiate, o kaipgi žmona? Ar ji tikrai sutiko perleisti savo vaidmenį man? Nejaugi jos meilė įveikė visas šios žemės pagundas, net pakvietimą į pietus Seimo rūmuose? Žinoma, ne, nė vienas latvis to neįstengtų. Žmonelė nenujaučia mano ketinimų, nenujaučia visiškai nieko. Kaip tik atvirkščiai, ji ir toliau entuziastingai ruošiasi pietums Seimo rūmuose; neseniai užsidegusi pasakojo, kokia būtų graži ir viliojanti, jei dar nueitų į cukraus epiliaciją; svarstė, kuris ministras kurią jos kūno dalį išsirinks; pietaudama mėgino įsivaizduoti, koks būtų jos pačios skonis; fantazavo, kaip renginys atrodys televizoriaus ekranuose ir kaip ilgai draugės jai pavydės… Na, nėra ko aušinti burnos, patys įsivaizduojate. Bet aš tyliai griežiau dantimis – kodėl taip? Kodėl pasaulis toks neteisingas, ir viskas tenka jai, o ne man? Suprantat, mes daugybę metų nugyvenome laimingai susituokę, bet dabar… Ne, aš jos nepradėjau nekęsti, bet mano jausmai tikrai nėra malonūs. Jaučiu, jei žmonelė bus suvalgyta, jos kauleliai apgraužti, viskas pasikeis. Kažką būsiu praradęs, kažką neapsakomai svarbaus. Mano požiūris į ją pasikeis, nebeįstengsiu išsaugoti jos šviesaus atminimo, didžioji diena galutinai pražudys mūsų santykius… Sunku apsakyti šį emocijų raizginį. Taip taip, tai tas nelabasis graužikas – pavydas. Visą likusį gyvenimą aš jai pavydėsiu, šis jausmas lėtai, bet užtikrintai užnuodys mūsų meilės atminimą. Todėl aš apsisprendžiau…
Žinoma, pietų rytą galėčiau užrakinti ją rūsyje ar dar kur nors ir nueiti į Seimą vienas, bet įsivaizduokit, kokio gyvenimo ji gali tikėtis? Vien tik pavydas, pyktis, nuoskauda. Žodžiu, didžiosios dienos žmonelė nesulauks. Neklauskit, kur jos ieškoti, – pirmiausia, tai nesvarbu, o antra, vis tiek nerasit. Į pietus Seimo rūmuose eisiu vienas.
Anatolij Krym. Berlas, Berta ir kiti
2016 m. Nr. 12
Iš rusų k. vertė Viktoras Rudžianskas
Anatolijus Krymas (Ukrainos prozininkas ir dramaturgas, rašantis rusų k.) gimė 1946 m. rugsėjo 2 d. Vinicoje, kur baigė aštuonias klases ir muzikos mokyklą. Mokėsi Chmelnickio aukštesniojoje muzikos mokykloje (smuiko klasė), vėliau ten dėstė, grojo Černovicko Olgos Kobylianskos teatro orkestre, tarnavo armijoje. 1969–1974 m. mokėsi Maskvoje, M. Gorkio literatūros institute, Dramaturgijos fakultete (Viktoro Rozovo kurse).
Spaudoje kaip prozininkas debiutavo 1973 m., kūrybą skelbė žurnaluose „Junost’“, „Zna-mia“, „Moskva“. 1974 m. Saratovo akademiniame teatre pastatyta pirmoji jo pjesė „Ilgas kelias namo“. A. Krymo pjesės ir miuziklai vaidinti apie keturiasdešimtyje teatrų Kijeve, Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose miestuose. Ukrainoje ir Rusijoje išėjo po keletą jo pjesių, romanų ir apsakymų rinkinių, pagal jo scenarijus sukurti trys kino filmai.
„Pasakojimai apie žydišką laimę“ 2005–2010 m. susilaukė keturių leidimų. Knygą sudaro šeši apsakymai, rašyti dešimt metų. Kūriniuose dera humoras, ironija ir graudulys, atsirandantys iš asmeninių patirčių ir pažįstamų biografijų, taip pat – iš dramatiškos ir absurdiškos kasdienybės šalies, nuo kurios ir patys ne taip seniai atsiskyrėme. Autorius lyg alchemikas filosofinio akmens ieško atsakymo į amžiną klausimą: kas vis dėlto yra ta žydiška laimė.
Kiekvienas miestas turi savo kvailį, bet ne kiekvienas – Borisą Abramovičių. Prieštarausite, nes bet kurio miesto telefonų knygoje įmanoma sukrapštyti kelias dešimtis abonentų, turinčių tokį vardą ir tėvavardį? Nesiginčysiu. Beje, ir Boriso Abramovičiaus miegamajame pūpso telefonas. Na, ir kas? Juk ne dėl to mūsų Borisas Abramovičius – pasaulinio masto garsenybė. Prisiimu atsakomybę už kiekvieną ištartą žodį, bet būtent mūsų nedideliame mieste, nuo sostinės atskirtame šimtais kilometrų duobėtų kelių, ant kurių pristatyta nesuskaičiuojama gausybė kelių milicijos postų, prie kurių naktimis pareigūnai mosikuoja lazdelėmis ir nugręžia sustabdytų vairuotojų pinigines, gyvena devyni šimtai devyniasdešimt devintos prabos įžymybė.
Garsenybe jį padarė ne laikraščiai, ne radijas, ne televizija, garsenybe jis tapo prieš visų: viršininkų, laiko ir penktosios grafos pase – valią. Juokingiausia, kad jo pareigos, tarp mūsų kalbant, nepritrenkiančios: srities filharmonijos direktoriaus pavaduotojas. Neskubėkite ironiškai šypsotis. Verčiau apsvarstykite štai tokį faktą: nuo Boriso Abramovičiaus jubiliejaus praslinko treji metai, tačiau dar ir šiandien bet kuriame miesto turguje galite sužinoti, kaip ir kas ten dėjosi. Su visomis smulkmenomis, neišskiriant nė meniu.
Nuostabiausia, kad miesto valdžia neorganizavo jokių iškilmių, apie jas neraportavo pionieriai rožiniais veidukais, niekas negiedojo „Internacionalo“. Miesto galvos nusprendė tik paskambinti telefonu ir jubiliatui pasakyti vieną kitą privalomą salstelėjusį žodelį, bet… Sužinojusi, kas atvažiuoja išlenkti taurelės už Boriso Abramovičiaus sveikatą, viršininkija vos neišvirto iš koto. Neįmanoma suminėti visų pavardžių, bet faktas: viešbučiuose neužteko liuksų tiems liaudies artistams ir laureatams apgyvendinti, nors, ačiū Dievui, viešbučiai, dėkui Austrijos–Vengrijos monarchijai, mūsų miestui niekada nekėlė jokių rūpesčių. Savo pašonėje beveik pražiopsoję tokį nusipelniusį žmogų, kuris tujinasi su garsiu smuikininku, tujinasi su tokiu smuikininku, kuriam nedalyvaujant Belgijos karalienė net nesėda vakarieniauti, miesto didžiūnai jau ketino griebtis atgailos. Jei būtų taip pasielgę, būtų susimovę dar kartą, mat prisipažinti klydus valdininkams draudžia vadovaujanti marksistinė ideologija: kad jau užimate tokius aukštus postus, tai, mielieji, nebūkite kvailesni už mases. Vietoje atgailos atsakingiausioji miesto galva iš organų pareikalavo atvykėlių sąrašo, sodriai prisiminė kažkieno mamą ir pareiškė, kad jubiliejaus sumaišties priežastis – tvirta šalies vadovybės pozicija dėl krizės Artimuosiuose Rytuose, demaskuojanti tam tikros tautybės asmenų slaptas pastangas organizuoti neva nekaltus susirinkimus, kuriuose nesilaikant dienotvarkės ir be jokios atsakomybės būtų pliurpiama bet kas ir apie bet ką, tik ne apie sionizmo grėsmę, pakibusią virš progresyvios žmonijos.
Kalbėk nekalbėjęs, tačiau artistų rate Borisas Abramovičius buvo legendinis žmogus. Apie jį pasakojama daugybė istorijų – išgalvotų ir tikrų, juokingų ir dar juokingesnių. Pavyzdžiui, apie tai, kaip jis vyko susipažinti su naujuoju kultūros ministru. Suprantama, ministras – kultūringas žmogus, vis dėlto ne prekybai vadovavo, tad iš savo planuotojų-finansininkų žinojo, kas yra geriausios šalies filharmonijos direktorius.
Suprato tas ministras, kad Borisas Abramovičius tėra viso labo pavaduotojas, nes ne partijos narys, ką jau kalbėti apie jo abejotiną tautybę, tačiau neįtarė, kad pagrindinė kliūtis, sutrukdžiusi jam gauti aukštesnį postą, buvo šnekamoji rusų kalba su siaubingu jidiš akcentu. Jidiš, beje, direktoriaus pavaduotojas kalbėjo net su santechniku Kuzmičiumi. Maža to, kad santechnikas ne tik puikiai suprato tarybiniam žmogui nepriimtiną kalbą, dar sugebėdavo ir atsakyti: „Berl, my daf koifen varžtai, todėl kad sit zan katastrof myt šildymas.“ Jūs, taip, jūs, ar priimtumėt į partiją tokį tipą, kuris net Kuzmičiui, garbiam žmogui, triskart sužeistam fronte, medalių turinčiam daugiau negu plaukų ant galvos, padarė tokią bjaurią įtaką?!
Filharmonija, aišku, turėjo tikrą direktorių. Šiam, laimei, užteko proto, kad nepradėtų vadovauti. Savo dienotvarkę direktorius užkišo vaikščiojimais po miesto ir rajono komitetus. Ten jis pūtė miglą, tvenkė debesis ir nemokamai dalijo kontramarkes į deficitinius koncertus. Manote, kad menus tais laikais deficitas buvo aplenkęs? Na, tada paklauskite savo bobučių ir diedukų: ar jie galėjo be blato arba nepermokėję už bilietus spekuliantui patekti į Arkadijaus Raikino bei Davido Oistracho koncertus? Gavot atsakymą? Tai va.
Išvažiavo, vadinasi, Borisas Abramovičius prisistatyti naujajam kultūros ministrui. Kas be ko, kartu pasiėmė ir direktorių. Verta paminėti, kad Borisas Abramovičius buvo impozantiškas vyras, dėvėjo elegantiškai pasiūtus kostiumus, pasirišdavo stilingą peteliškę. Nuo jo visada sklido brangaus užsienietiško odekolono ir gerų papirosų kvapas.
Direktorius gi buvo iš kaimo rajkomiečių. Iš tų maksimalistų, kurie nori kuo mažiau dirbti, bet ieško kuo geriau apmokamo darbo. Ir dar pageidautina – prestižinio. Tokių siekių vedamas jis atsidūrė labai atsakingo asmens kabinete. Ten ir buvo nuspręsta: kam jau kam, o filharmonijai vadovauti jis, be abejo, tinka. Tiesa, instruktažo metu atsakingas asmuo nuo naujai iškepto direktoriaus laikėsi kuo atokiau, primygtinai jam patarinėjo vaikišku muilu kasdien plauti kojas ir būtinai skustis. Dėl kitų dalykų, aiškino svarbaus kabineto šeimininkas, tvirtą paramą gausite iš savo neaiškios įstaigos partinės organizacijos narių. Jei prireiks – ir iš Ivano Ivanovičiaus, kurį kuruoti kultūrą įgaliojo labai rimta organizacija. Tokia rimta, kad garsiai ją įvardyti būtų neatsakinga.
Kultūros ministras Borisą Abramovičių pasitiko priimamajame, apkabino tarsi seną draugą, nusišypsojo, pakvėpino švariai nuskustus skruostus ir mandagiai linktelėjo direktoriui:
– O jūsų vairuotojas, Borisai Abramovičiau, tegul palaukia priimamajame arba nueina į pagalbinių darbuotojų bufetą. Šiandien ten duoda tirpios kavos.
Žinoma, vėliau direktorius tvirtino, kad ministerijoje viskas vyko ne taip, kad ši istorija – tik eilinė Boriso Abramovičiaus šunybė, kad ministras kvietė ir jį, tai yra direktorių, tačiau jis, direktorius, atsisakęs eiti į kabinetą, nes turėjęs daug svarbesnių reikalų už lia lia su kažkokiu ministru, – bet kas dabar pasakys visą tiesą? Sekretorė? Ji seniai išėjo į pensiją.
Daug, tikrai daug istorijų sklandė aplink Borisą Abramovičių, bet visiems labiausiai įsiminė legendiniai jo paties pokštai, krečiami rimtu veidu. Nuo jų aukoms drebėdavo kojos, o stebėtojų pilvukus iš juoko imdavo traukti mėšlungis. Sykį vyresnysis konferansjė Monia Tūzas (tai tikra jo pavardė, ne pseudonimas) neištvėrė:
– Liaukis, Berlai, prisijuokausi vienąsyk!
Lengva pasakyti – „liaukis“! Kur padėti prigimtį, be pokštų ir šunybių negalinčią išgyventi nė dienos? O jei dar „auka“ į situaciją įsikerta lėčiau už medinę taburetę, jei demonstratyviai atkiša surūgusią fizionomiją? Tai ką? Palikti ramybėje? Na jau ne! Ne toks žmogus Borisas Abramovičius!
Mylimiausias jo pokštų objektas buvo buhalterė Berta Solomonovna, trečiasis ir paskutinysis žydų tautybės asmuo visoje filharmonijoje. Tiesa, buvo dar bufetininkas Šimonas, nenuslėpsi. Tačiau jis taip įžūliai prekiavo sužiedėjusiais sumuštiniais ir taip nesaikingai skiedė apelsinų sirupą, kad liežuvis neapsiverčia pavadinti jį žydu. Bet ne apie Šimoną kalbame. Apie vyriausiąją buhalterę.
Berta ir Borisas Abramovičius kartu išdirbo tiek metų, kad net Monia, ketinęs suskaičiuoti, kiek, užsikirto ties skaičiumi – 42. Direktoriaus pavaduotojas labai vertino Bertą, o toji savo šefą tiesiog dievino. Pavyduoliai šnabždėjosi, kad jų bendradarbiavimas ne itin švarus. O kas iš tų kalbų, jei to neįrodė nė viena revizija?
Gastroliuojantys artistai žinojo, kad šiame mieste, be liukso viešbutyje ir ištaigingos gėlių puokštės, po pasirodymo jų dar laukia brangiausias restoranas, o ten – nepakartojama vakarienė žvakių šviesoje, originalūs suvenyrai atminčiai. Ir įspūdingas finalinis akcentas – pusiau legalus kultūrinis žygis į srities prekybos bazę, kur pilna importo… Iš kur, sakykite, prasimanyti pinigų tokiam priėmimui, jei gastroliuojantys artistai atvažiuodavo kiekvieną savaitę, o Boriso Abramovičiaus alga, patys suprantate, tarybinė? Neabejotina, Berta Solomonovna mokėjo daryti pinigus iš oro, tačiau tylėjo. Nelyginant apdulkėjęs grafinas ant jos seifo.
Svarbiausia, buhalterė turėjo vieną cveką, kurį Borisas Abramovičius tiesiog dievino: ji buvo liguistai prietaringa, bijojo juodų kačių, tikėjo pomirtiniu gyvenimu, o kai prieš trejetą metų mirė jos vyras, tai, kaip sakoma, galutinai įsijautė… Kiekvieną rytą, pamačiusi direktoriaus pavaduotoją, ji džiaugsmingai skriedavo jo link:
– Berlai, šiąnakt sapnavau Jašą! Jums linkėjimus perdavė!
– Ačiū! Ir jam nuo manęs perduokit! Kaip jis ten laikosi?
– Ui, apie viską iš eilės!..
Pasiliedavo naujienos iš ano pasaulio.
Kartais Berta būdavo labai liūdna ir ašaringai skųsdavosi savo amžinatilsį vyru:
– Jau trečia naktis Jaša nesisapnuoja. Turbūt įsižeidė. Kaip jūs manote, Berlai, gal reikėtų nueiti į kapines ir su juo išsiaiškinti?
– Aišku, reikėtų, – suprato jos nerimą Borisas Abramovičius. – Nors… tu be reikalo jaudiniesi, Berta. Ko gero, jis ten susitiko savo draugelius ir lošia preferansą. Kol neprasiloš iki trumpikių, nepasirodys.
– Jūs taip manote? – viltingai paklausė Berta.
– Esu tikras! Jaša toks žmogus, kad laiko veltui nešvaistys. Juolab kad prieš mėnesį mirė kortuotojas Boria. Prisimeni jį? Įsivaizduoju, kas ten dabar darosi!..
– Tai jau taip! Ačiū, Berlai. Aš irgi manau, kad kortos kaltos. Per tą preferansą jis nuvarė širdį, bet… nesuprantu aš… iš ko jie lošia? Juk ten, atrodo, nėra pinigų?! – jos balse atsirado mistinio siaubo gaidelės. Borisas Abramovičius filosofiškai atsiduso:
– Pinigai… Jų visur yra, Berta. Kur gali nebūti pinigų?
– Iš tikrųjų, – nesiginčijo daug iškentėjusi moteris. Kaip buhalterė, ji puikiai suprato, kad be pinigų juokingai viskas atrodytų. Netgi ten.
Kartais panašiems žaidimams Borisas Abramovičius nerasdavo nei laiko, nei noro. Ypač koncertų dienomis. Dėl to jį, aišku, galima suprasti… Tarkime, rytoj atvažiuoja Štepselis ir Tarapunka, o administratorius pripirko ne raudonų, bet geltonų gėlių! Maža to, srities komitetas grasina išsiaiškinti, kodėl tokia rimta įstaiga kaip jų, na, srities komitetas, gavo tik dešimt kontramarkių ir net devyniose iš dešimties vietos nurodytos ne pirmoje eilėje?! Be to, artistus reikėjo įtikinti, kad jie per stipriai neužvažiuotų pirmajam miesto asmeniui, nes jis to nepakenčia. Lengva pasakyti – „reikia įtikinti“. Juk Štepselis ir Tarapunka su didžiausiu pasimėgavimu reprizose pažnaibydavo vietinę valdžią taip, kad visose filharmonijose po jų pasirodymo kurį laiką politvalandėlės vykdavo tris kartus per savaitę! Prasidėdavo jos kažkodėl septintą valandą ryte. Žodžiu, rūpesčių – tiek ir tiek! Iš kur semtis jėgų naujienoms apie Jašą, kuris pastaruoju metu taip suįžūlėjo, kad, įsivaizduojate, išdrįso į žmonos sapną ateiti su kažkokia pusiau išsirengusia dama. Rūpesčiai tai rūpesčiai, bet pabandyk išsisukti – ir neduok Dieve! – girdint pašaliniams pasišaipyti iš Bertos idiotiškų fantazijų. Ji seniai pensinio amžiaus ir filharmonijoje išsilaiko tik todėl, kad Borisas Abramovičius domisi Jašos reikalais aname pasaulyje. Žodžiu, vyriausioji buhalterė, pasak poetų, buvo jo kryžius, jo kančia, jo džiaugsmas. Tik ji viena žinojo – kiek, kam, kada ir už ką.
O gyvenimas sukosi savo ratu. Vieni artistai pelnyti duonos kąsnio važiuodavo į Sibirą, kiti, prisiriję nuoskaudų, iš ten sugrįždavo, išeidavo į pensiją seniokai, jų vietą dažniausiai užimdavo tuščiagarbiai kultūros mokyklų auklėtiniai, rečiau – savamoksliai deimančiukai. Išaušdavo ir liūdnų dienų, kai šį pasaulį palikdavo vienas tų, kurių jaunystę mena senutėlė girgždanti koncertų salės scena.
Vieną šiltą dieną kažkaip netikėtai mirė Monia Tūzas. Niekas nenorėjo su tuo susitaikyti, iki šiol visi buvo tikri, kad Monia jaunas kaip mūsų miestas, stiprus kaip tūkstantmečiai ąžuolai, ošiantys parke, amžinas kaip debesys ir žvaigždės! Aiktelėjome iš nuostabos, kai paaiškėjo, kad Moniai aštuoniasdešimt dveji! O jis, šaunuolis, išeidamas nei savęs, nei kitų nekankino… Ramiai užmigo, ir neprabudo. Užuot gailėję Monios, žmonės ėmė gailėtis savęs, nes žinojo: tokios lengvos mirties Dievas jiems neatsiųs. Jis tokias mirtis taupo savo numylėtiniams. Blatas – ir aname pasaulyje blatas.
Puošdamos karstą gėlėmis pagyvenusios kontrolierės slapčia šypsojosi, prisimindamos velionio juokelius ir iki paskutinių dienų neišsekusį dėmesį moteriškajai lyčiai. Joms ir dabar atrodė, kad Monia tuoj atsimerks ir, plekštelėjęs per arčiausiai stovinčios moters nemenką užpakalį, šelmiškai atsidus: „Na, nereikia manęs klaidinti,mergaitės, aš puikiai atsimenu, kad Klava niekada nenešiojo biushalterio, todėl jos akivaizdoje visada vaikščiodavau susijaudinęs.“
Monios mirtis iš Boriso Abramovičiaus gyvenimo atėmė dalį žavesio. Juk tik Monia sau leisdavo familiariai kalbėtis su griežtu direktoriaus pavaduotoju, tik Monia turėjo teisę nepasibeldęs užeiti į jo kabinetą, dribtelti ant kėdės ir užmesti koją ant kojos taip, kad galėtų demonstruoti iš klešnių išlindusias žydros spalvos šilkines apatines kelnes, kurias mūvėdavo net per liepos karščius. Tik Monia – kabinete, kuriame kiti bijojo kvėpuoti! – nuo stalo neatsiklausęs pasiimdavo papirosą ir garsiai priekaištaudavo: „Berlai, ar tu kada nors išeisi į pensiją? Sukėlei neįmanomą krizę – neturiu partnerio vidudienio preferansiukui!“ Direktoriaus pavaduotojas su malonumu toleravo jo pokštus. Ir negalėjo pats sau paaiškinti – kodėl?
Laidotuvių dieną Borisas Abramovičius, kaip visada, atrodė griežtas ir nepažeidžiamas, nors išvakarėse jam teko ne itin maloniai pasiginčyti su direktoriumi, sužinojusiu miesto viršūnėlių nuomonę ir prieštaravusiu, kad konferansjė būtų pašarvotas filharmonijos fojė.
– Jau dvidešimt metų, kaip jis pensininkas! – karščiavosi direktorius. – Neturi jokių titulų ir apskritai niekuo nenusipelnė tėvynei! O mes jį norime pašarvoti tokioje garbingoje vietoje – nelyg… nelyg… nelyg seną bolševiką! Jeigu eiliniam velioniui rodysime tiek pagarbos, tai gyvi kolektyvo nariai praras bet kokį stimulą dirbti!
Borisas Abramovičius nužvelgė direktorių nepakeliamai niūriu žvilgsniu – o tai jam visada puikiai sekėsi, – ir tęsė:
– Vadinasi, taip… Dišymtą jį atveš, a dišymtą thrisdyšymt phradėsime į fojė leisti žmones… Kas pasakys kalbą kolektyvo vahrdu?
– Jūs, jūs! – išsigando direktorius, karštligiškai suvokęs, kad jam ko gero atsirūgs, jei pasakys „kalbą kolektyvo vardu“.
– Aš nimuoku sakyti kalbas, – atsiduso Borisas Abramovičius. – Man thrukdo akcentas, jūs gy žynote!
– Akcentas! Jam trukdo akcentas! Neišmoko normaliai kalbėti! – apimtas traukulių blaškėsi direktorius, iš paskutiniųjų bandydamas maištauti prieš užsispyrusį pavaduotoją. – Ką jūs apskritai mokate?! Sakykite, ką?!
– Aš muoku dihrbti, dhrauge! – galutinai pribaigė direktorių Borisas Abramovičius, atkirtęs tokiu tonu, kokiu, atsitiktinai užtikęs nesušluotų saulėgrąžų lukštų, auklėdavo valytojas.
Taigi laidotuvių dieną švelnus tarsi pūkelis direktorius stovėjo su gedulo juostele ant rankovės ir baikščiai žvilgčiojo į nesibaigiantį srautą pagyvenusių žmonių, kurie panoro atsisveikinti su Monia Tūzu. Tokias minias ligi šiol jis tematydavo dukart per metus. Prie paminklo didžiajam pasaulinio proletariato vadui. Mat pro jį Gegužės pirmąją ir Lapkričio septintąją privalėdavo pražygiuoti šventinė eisena.
Tuo metu Borisas Abramovičius ir Berta, užsidarę kabinete, svarstė, ką daryti dėl gedulingų pietų. Suprantama, Monia Tūzas buvo žydas ir, pagal žydų papročius, jokių parymojimų prie arbatėlės neturėjo būti. Tai – aišku kaip dieną. Kita vertus, Monią mylėjo ukrainai ir lenkai, rusai ir rumunai, ir jiems mažiausiai rūpėjo velionio tautybė. Neabejotina, kad jie norės pasėdėti, prisiminti Monios anekdotus, juokelius, pokštus, išlenkti po stiklą vyno, palinkėti jam „lengvos žemelės“ ir akimirką pamąstyti apie didžiąją neišvengiamybę, neaplenksiančią nė vieno.
Kadangi Monia visą gyvenimą buvo vienišas, o užgyveno tiek, kad liko plikas kaip tilvikas, tai visi rūpesčiai pakibo virš Boriso Abramovičiaus galvos.
– Hraikia du šymtus hrubliovų, ihr ne mažiau, – svarstė direktoriaus pavaduotojas, skęsdamas papiroso dūmuose. – Skambinau į kavinę, ihr jie sakė, kad už du šymtus hrubliovų ihr ketuhri konthramahrkiai į Kobzono koncehrtą padengs stalą ant penkiasdešymt žmonių. Kiek mes tuhrime?
– Dvidešimt davė profsąjunga, šešiasdešimt liko nepanaudota totorių festivalyje… Iš viso aštuoniasdešimt.
Borisas Abramovičius iš piniginės išsitraukė dvi šlamančias dešimtines.
– Dvydešymt. Daugiau netuhriu. Hraikia dahr šymtas hrubliovų. Galvok, Behrta, galvok! Tik apie tuos, kuhr apatiniame seife, – negalvok.
Berta atsivertė bloknotą, suraukė kaktą ir, išrikiavusi skaičius eilutėmis su užšifruotomis nuorodomis, parodė Borisui Abramovičiui.
Jis trejetą minučių studijavo įrašus.
– Gerai sugalvojai. Žodžiu, suliesės kasa už Kobzoną ir už tos, kuri scenoje šokinėja be sijono… kaip ten jos pavardė… pamiršau… pasirodymą. Bet pas ją anšlagas! – ištarė ir pats nustebo. – Turbūt dėl kojų. Kadaise visi į filharmoniją veržėsi dėl Kozlovskio balso, dabar dėl jos… kaip jos… nesvarbu… kojų… Paimk tą šimtinę ir turėsi dvi, grįžę iš kapinių pasėdėsime. Su visais. Ui, Monia, Monia, galėjai bent mane perspėti, kaip kad žmonėse priimta… O tu nieko nesakęs, supranti, brinkt ir numirei. Tiek to, nusileisiu į fojė, pažiūrėsiu, kaip ten kas…
– Berlai! – Bertos akyse įsižiebė pažįstama mistiška beprotybė. – Aš noriu tavęs paklausti. Kada Monia… kada jis bus ten?!
Borisas Abramovičius pasitempė, saldi banga perliejo jo krūtinę ir, įsijausdamas į pokštą, kurį tuoj iškrės Bertočkai, jis užplėšė papirosą. Gudriai primerkęs akis pažvelgė į sieninį kalendorių:
– Šiandien kuri diena?
– Trečiadienis.
– Galvoju, maždaug pirmadienį Monia turėtų pasiekti paskyrimo vietą. Žinai, ten turbūt irgi esama šiokių tokių formalumų, asmens tapatybės patikrinimų, o ir atstumas šį tą reiškia.
– Berlai! – Berta suspaudė lūpas, tarsi bijotų išduoti ypatingą paslaptį.
– Berta, – švelniai atsakė Borisas Abramovičius, – kaip aš tave suprantu, bet apačioje nekantrauja Monia. Jo tokia būsena, kad ilgai mūsų laukti negali. Jis visada buvo jautrus blogam kvapui… Jis tikrai perduos Jašai linkėjimus. Nejaugi manai, kad Monia nesupranta, kaip tau tai svarbu? Nusiramink. Labai tavęs prašau.
– Berlai! – stambios ašaros, vagodamos storą pigios pudros sluoksnį, ritosi per iškorijusį moters veidą. – Jau antrą naktį Jaša atėjęs tyli. Patylėjęs dar pirštu pagraso… kaip koks milicininkas!..
– Turbūt jis tavęs pavydi, – pažvelgęs į laikrodį atsidūsta Borisas Abramovičius. – Ak, tie pavydūs vyrai! Net iš ano pasaulio savo žmonas pasiekia. Nesuprantu, už ką tu tą savimylą kortuotoją taip myli…
Berta nesiklausė. Dvigubas jos pagurklis virpėjo:
– O vakar… o vakar… jis atėjo ir pasakė: „Daugiau manęs nelauk! Išeinu!“ Už ką jis mane palieka? Ką aš tokio padariau?!
– Tai Froidas, – mąsliai ištarė direktoriaus pavaduotojas.
– Kas? Fredas?! Tas mėsininkas?! – susierzino Berta. – Kuo Fredas čia dėtas?
Lengvas jaudulys, kaitinęs krūtinę, netikėtai nudegino šalčiu. Kaip tik tokiomis akimirkomis Borisas Abramovičius pajusdavo, kad jį veikia tas idiotiškas Bertos tikėjimas. Kitaip sau negalėjo paaiškinti, kodėl ir jo asmeninės mintys ima skverbtis į pomirtinį gyvenimą. Tokios akimirkos jį gąsdino ir, nelyg putojantis vandens verpetas skiedrelę, traukė vis gilyn. Laimei, Borisas Abramovičius sugebėdavo laiku iš ten ištrūkti ir susigrąžinti žemę po kojomis. Kaip iš bedugnės. „Na, koks dar gali būti kitas gyvenimas? – jis pyktelėjo pats ant savęs. – Yra tik šis! Galbūt menkas, per daug chaotiškas, lydimas netekčių ir iliuzijų, bet tik šitas! O tas, kitas… Tą sugalvojo žmonės, kad nuramintų save. Sugalvojo kaip dovaną sau… už neišsipildymus, kaip galimybę ištrinti klaidas ir pradėti viską iš naujo! Todėl ta sena kvaiša – juokinga. Paprasčiausiai juokinga su tuo kvailu tikėjimu, kad jos Jašenka, įsitaisęs ant debesėlio, su draugužiais pliekia preferansą ir nekantriai laukia savo antrosios puselės su farširuota žuvim ant močiutės padėklo.“
Borisas Abramovičius pažvelgė į vyriausiąją buhalterę ir pamokančiai prabilo:
– Parašyk, kad tu nekalta, parašyk, kad jis liautųsi juokus krėtęs, paaiškink, kad jis baigia tau ištampyti visus nervus! Dar parašyk, kad ir aš pasipiktinęs jo elgesiu, nes mums ant nosies kabo ketvirčio ataskaitos, o jis tokiu atsakingu metu drįsta ten durnių klijuoti! Parašyk jam, kad Berlas pasakė štai taip: „Jankeli, tavo žmona – auksinė, o tu elgiesi kaip paskutinis šmikis!“ Parašyk, kad Monia jau beveik pusiaukelėje, ir kai jie susitiks, tas jam visą tiesą išklos į akis.
Ašaros išdžiūvo akimirksniu, moteris net šyptelėjo:
– Ui, Berlai, auksinė tavo galva! Tuoj pat jam parašysiu. Bet… kaip?
Borisas Abramovičius tikėjosi tokio klausimo, tad atsakymą buvo parengęs iš anksto:
– Laišką įdėsime į Monios karstą, o jis perduos tavo Jašenkai!
Laidotuvės vyko sklandžiai. Bent jau būdamas gyvas, Monia turbūt niekada nesitikėjo, kad katafalką su jo palaikais lydės keturi prikimšti autobusai ir dešimtys lengvųjų automobilių, o prie kapinių vartų, nelyg garbės sargyboje, sustings minia jau pražilusių jo gerbėjų moterų su gėlėmis rankose. Taip pat susirinko miesto elgetos, visi iki vieno, nors šių pagal oficialią statistiką mūsų šalyje apskritai nebuvo.
Berta sukiojosi palei karstą. Pastebėjęs, kaip rūpestingai ji pataisė pagalvėlę, Borisas Abramovičius suprato: laiškas jau ten. Bertą apėmė toks jaudulys, koks apimtų kiekvieną žmogų, siunčiantį svarbią žinią ir bijantį, kad pakeliui laiškas neprašaptų. „Niekur jis nedings, – mintyse liūdnai šyptelėjo Borisas Abramovičius, žiūrėdamas į didžiules vinis, kuriomis tuoj bus užkaltas karstas. – Aišku, tas laiškas virs dulkėmis ir joks Jaša niekada nesužinos, kas jame parašyta.“ Jo žvilgsnis nevalingai įsmigo į vyriausiąją buhalterę, o galvon toptelėjo netikėta mintis: šita amželį baigianti moteris yra pati laimingiausia iš visų mirtingųjų. Juk ji visiškai nebijo numirti! Bertai mirtis bus džiaugsmo akimirka, dar kartą sujungsianti ją su Jaša. Su tuo vyru, kurį ji mylėjo ištisas keturias dešimtis metų. Ir dabar tebemyli!.. Dieve, už ką tu jam skyrei tokią moterį?!
Kavinės darbuotojai, kaip ir žadėjo, dosniai padengė stalą. Tik štai į gedulingus pietus susirinko ne penkiasdešimt, kaip tikėtasi, o aštuoniasdešimt žmonių. Kavinės direktorius, prisimindamas Monios pasirodymus scenoje, neturėjo jokių pretenzijų. Lyg iš po žemių išdygo trūkstamos kėdės ir dėžė spirituoto vyno „nuo dėkingo žiūrovo“.
Pirmasis tostas, kaip ir dera, buvo su netekties liūdesio gaidele. Kažkas dar pasakė kalbą apie tarybinės estrados didybę bei kuklius jos puoselėtojus. Na, o po trečios taurelės laidotuvių orkestrėlio muzikantai, laikantys save artimais visų mirusių kūrybos žmonių giminaičiais, paaukštinę tonaciją prisiminė Monios reprizas, etiudus, feljetonus. Tada žodžio pareikalavo kažkokie nepažįstamieji ir paaiškėjo, kad labai daug žmonių prisimena neprilygstamąjį konferansjė, net jo juokingą armonikėlę, kuria jis linksmino žiūrovus dar penktojo dešimtmečio viduryje… Net naivių kupletų apie džiazo banditus ir stileivas žmonės neužmiršo. Ir visiems buvo gera. Ir visi apsivalė nuo šio pasaulio purvo bei suprato, kad jo šurmulys – visiškas niekas prieš Didžiąją Tylą, kurios nė vienas neišvengs.
Kai tostai baigėsi ir, užmiršę Monią, gedulingų pietų dalyviai ėmė gvildenti naujausias politines problemas, Borisas Abramovičius linktelėjo Bertai ir jie abu nepastebimai išėjo iš kavinės. Prie durų laukė tarnybinis automobilis.
Tik įžengusi į pavaduotojo kabinetą, Berta patenkinta pareiškė:
– Geros buvo laidotuvės… Žmonių tokia gausybė. Monia turėtų būti patenkintas. Kaip jūs manote, Berlai?
Borisas Abramovičius pabarbeno į lango stiklą ir nelinksmai prabilo:
– Be abejo, Monia patenkintas. Taip… O mus, vadinasi, pirmadienį purtys revizija.
– Kokia revizija? Kas taip sakė? Prieš porą mėnesių…
– Direktorius sakė! – suirzęs atrėžė pavaduotojas. – Turbūt ten, – parodė pirštu į lubas, – yra nepatenkintų, kad mes taip iškilmingai Monią palaidojom. Nusprendė priminti man, kas šituose namuose šeimininkas.
– O kodėl Monios neturėjome žmoniškai palaidoti? – nesuprato Berta. – Gal jie mano, kad aname pasaulyje mus visus pasitiks su srities komiteto duona ir druska?
– Ša! Atsimeni, Monia irgi apie politiką paburnodavo. Numirė nė menkiausiu medaliu neapdovanotas… Tiek to, tegul siunčia tas revizijas-šmikizijas.
– Tiek to! – arogantiškai atkartojo Berta. – Pas mane šuns papą teras!
– Gerai jau gerai, pažiūrėkim popierius dar kartą, patikrinkim, ar visi galai sueina, – Borisas Abramovičius visu svoriu dribtelėjo į krėslą.
Menkas malonumas tos revizijos. Panašu į vaikų žaidimą: „Jei kas nespėjo pasislėpti – aš nekaltas.“ Tik finalas bus liūdnas, jei „nespėjai pasislėpti“. Ne toks, kaip vaikų žaidime. Čia – net jei „gerai pasislėpei“ – nervų karas. Priekabūs revizorių klausimai dėl vieno ar kito popierėlio, dėl kiekvieno skaičiaus… Tokie dalykėliai iki šiol dar niekam nervų sistemos nesustiprino! Bjauriausia, kad buhalterija vos prieš porą mėnesių purtyta… Kai taip greitai paskiria naują patikrinimą, revizoriai jį interpretuoja kaip signalą – „žūtbūt surasti“.
Berta atvėrė didžiulę savo rankinę, pritutintą svarbių popierių ir įvairiausių niekučių. Pasirausė, sutrikusi patraukė pečiais:
– Nejaugi palikau kasoje? Sulakstysiu…
Borisas Abramovičius tarp pageltusių nuo tabako pirštų nervingai sukiojo pieštuką. Bandė prisiminti, ar neapsižioplino dalindamas kontramarkes viešpačiams revizoriams, ar kurio nors neaplenkė jo dėmesys. Ne, jis kaip gyvas tokios kvailystės neiškrės! Vėl užplėšė dūmą. Šiandien jau kokį trisdešimtą papirosą. Nė pusės nespėjo surūkyti, kai išgirdo nevilties apimto žmogaus šūksnį. Tokį – lyg iš po žemių. Įdėmiai įsiklausė. Keista, bet šūksnis pasikartojo, nors filharmonijoje, išskyrus budintįjį prie tarnybinio įėjimo, nebuvo nė gyvos dvasios. Visas kolektyvas linksminosi gedulinguose pietuose, o direktorius, užsidaręs savo kabinete, kurpė ataskaitą organams, kurie skrupulingai domėjosi inteligentijos susibūrimais. Visais, neišskiriant nė laidotuvių.
Borisas Abramovičius, nusprendęs išsiaiškinti, iš kur sklinda tie paslaptingi garsai, išėjo iš kabineto. Tuo momentu, vos nešama savų kojų, iš buhalterijos išklibinkščiavo Berta.
Direktoriaus pavaduotojas nebuvo iš bailiųjų, bet nuo beviltiškų Bertos aimanų ir stiklinio žvilgsnio akimirksniu apmirė jo širdis.
Girdydamas buhalterę vandeniu, Borisas Abramovičius svarstė – kviesti greitukę ar luktelėti? Gal ji tik išsigando, susitikusi Jašos fantomą? Tačiau moteris išlemeno:
– Ui, Berlai, pražuvom!.. Ui!.. Aš to neištversiu…
Borisas Abramovičius stengėsi suvaldyti jį apėmusį drebulį, nervingai iš aplamdyto pakelio išsitraukė papirosą, pamaigė jį tarp pageltusių pirštų, o tada, nutaisęs kuo ramesnį balsą, paklausė:
– Ir ką tai galėtų reikšti – mes pražuvom?
Prispaudusi ranką prie gerklės, moteris virpančiu balsu sušnabždėjo:
– Nėra bloknoto!.. To, kur visa mūsų virtuvė… Nėra jo!
Tik neišmanėlis galėjo nesuprasti, kodėl buhalterę taip sukrėtė kažkokio bloknoto dingimas. Mes juk žinome, kad tai buvo ne šiaip bloknotėlis, o smegenų centras, kuriame paslaptingais kableliais, skliausteliais, kryželiais ir skaičiais buvo užšifruota visa slapta buhalterija – į kairę paleisti bilietai, savitarpio paskolėlės, nusavintos kontramarkės ir daugelis kitų dalykėlių, kurie dėl gudrių sprendimų tapdavo legaliais ir suguldavo į oficialias buhalterijos ataskaitas. Tarp realių ir oficialių pajamų susidaręs pinigų skirtumas garantuodavo šiokią tokią finansinę nepriklausomybę nuo socialistinės planinės sistemos gniaužtų ir, kaip pamenate, sudarydavo sąlygas padoriai priimti gastroliuojančius artistus. Vienu žodžiu, bloknote, kurį pasibaigus metams iškilmingai būtų sudeginęs ne kas kitas, o asmeniškai pats Borisas Abramovičius, slypėjo svarbi finansinė informacija. Be jos apie teigiamus artėjančios revizijos rezultatus negalėjo būti jokios kalbos. Be jos teliko vienas protingas pasirinkimas: su atgailos raštu kišenėje keliauti tiesiai pas prokurorą ir maldauti, kad jis atsižvelgtų į nuoširdų prisipažinimą, praeities nuopelnus tarybinei kultūrai ir garbų amžių.
– Tu labai atidžiai ieškojai? – dar bandė griebtis šiaudo Borisas Abramovičius.
– Kodėl turėjau ieškoti? – sušnypštė Berta. – Ir taip žinau, kur jis yra!
– Na, ir kur?.. Ko tyli?! Sakyk!
– Jis… jis pas Monią! – beviltiškai šūktelėjo moteris. – Į jį Jankeliui laišką parašiau… – dar beviltiškiau sušnabždėjo.
Borisas Abramovičius taip ir suglebo krėsle. Eilinis jo pokštas pačiam išlindo per gerklę, nes ta prietaringa kvaiša paskubomis sukurpė visą romaną. Supratusi, kad nespės perrašyti, nes karstą tuoj tuoj užkals ir įkels į katafalką, apimta panikos Berta po Monios pagalvėle pakišo bloknotą su visa neįkainojama buhalterija. Ir visa tai konferansjė privalėjo perduoti prieš trejetą metų mirusiam Jašai!
Ilgai mąstė Borisas Abramovičius. Surūkė penkis papirosus. Berta atsitokėjo po isterijos priepuolio. Šią akimirką juos vienijo tai, kad abu suprato: stebuklo nėra ko tikėtis. Patys pagalvokite, kaip prisiminti visas užšifruotas skaičių ir kablelių kryželių kombinacijas, tarkime, apie gastroles sausį, kai už lango jau birželis? Kaip uždangstyti finansines skyles, jei nepajėgi prisiminti net smulkmenos – „teisingi“ ar „neteisingi“ seife „užšaldyti“ bilietai? Juk kažkoks gudročius sukūrė bloknotus kaip tik tam, kad žmogus užsirašytų, ko nepajėgia atmintyje išsaugoti!
Galų gale Borisas Abramovičius, priglaudęs ranką prie širdies, pasitikrino, ar ji tebeplaka, ir bespalviu balsu konstatavo:
– Berta, aš nežinau, ką daryti… Vienintelė laimė, kad mes jau pagyvenę… Mūsų gali pasigailėti ir laisvę… atimti nelabai ilgam. Straipsnį tu atsimeni?
Bertos lūpos išsiviepė ir sustingo. Ašaros vėl išvagojo veido pudrą.
– Ašaros mums nepadės, – atsiduso Borisas Abramovičius. – Juk žinai, kaip jie sako? Maskva netiki ašaromis.
– Gal… gal… suvaikščiosiu į kapines… – dvejodama pasiūlė Berta.
– Ir atkasi Monią?
– Siaubas! Ką jūs kalbate, Berlai?! Paprasčiausiai aš galvojau… galvojau, – nebaigė minties, nes užspringo ašaromis ir prarado amą.
Borisas Abramovičius buhalterei padavė stiklinę su vandeniu:
– Eisiu truputėlį numigti. Ir tu eik namo, Berta. Nieko nepakeisim. Toks likimas. Pasak mūsų Solomono, viskam ateina galas. Eik, Berta, eik!..
Išeidamas iš filharmonijos jis neatsisveikino su budinčiuoju. Šis iš pradžių nesuprato, ką tai galėtų reikšti. Kiek pamąstęs nusprendė, kad direktoriaus pavaduotoją bus stipriai nuliūdinusi Monios mirtis, todėl nė truputėlio neįsižeidė.
Vidury nakties miesto kapinių sargą pažadino pagalbos šauksmas. Apsiginklavęs lazda, kartu su ištikimu kiemsargiuku Žulka, sargas pasuko šauksmo link. Ėjo burnodamas ant tokios tarnybos, kuri iš tikrųjų buvo ne tiek tarnyba, kiek kasdienis priekaištas, kad jis, Ivanas Demjanovičius, tapęs kapinių sargu, prasilenkė su tikruoju savo pašaukimu.
Po keleto minučių Ivanas Demjanovičius pasiekė keturioliktąjį kvartalą. Jame laidojo žinomus arba šalia įžymybių įsigeidusius ilsėtis turtingus žmones. Apie pastarųjų nuopelnus liudijo ištaigingi marmuriniai antkapiai, o kai kurių amžinojo poilsio vietą slėgė ištisos skulptūrų kompozicijos.
Ne paslaptis, kad bėgant laikui kapinių sargai išmoksta absoliučiai niekuo nesistebėti. Net pranešimus apie žmogaus skrydį į Mėnulį jie išklauso su lengva panieka, kadangi žino: visi tie didvyriai, išmaišę dangaus platybes, vieną dieną vis vien atsidurs kapinių sargo valdžioje.
Ivanas Demjanovičius suprato, kad žmonės nemėgsta kapinių sargų. Tai jį žeidė. Juk jis nebuvo piktas, kosmonautams, tiesa, – abejingas, užtat užstalėje turėjo saiką. O kad tikėjo vaiduokliais ar kitokiais stebuklais, pasitaikančiais jo darbo teritorijoje, tai čia – asmeninė teisė! Ją garantuoja ir gina šalies įstatymai. Ypač ta dalis, kurioje kalbama apie religinių įsitikinimų laisvę!
Buvo ketvirta valanda. Tvyrojo priešaušrio migla. Ant marmurinių prieš dešimtmetį palaidoto pediatro Dovydovičiaus kapo plokščių gulėjo pusnuogis negyvo jaunuolio kūnas, o jauna, taip pat pusiau išsirengusi asaba, apsikabinusi pediatro biustą, tarsi aikčiojo, tarsi garsiai žagsėjo. Šilto ir šalto matęs kapinių sargas nuo tokio vaizdelio vos neprarado blaivaus proto. Tokių scenų jis dar nebuvo regėjęs!
Vis dėlto Ivanas Demjanovičius susitvardė. Pastebėjęs, kad iš teismo medicininės ekspertizės pastato, stovinčio už kapinių akacijų alėjos, sklinda šviesa, sargas švilptelėjo Žulkai ir jie ryžtingai patraukė į tą pusę.
Po dvidešimties minučių du sanitarai ir kapinių sargas jaunuolio kūną atnešė į pageltusiomis plytelėmis išklotą drėgną patalpą. Čia ant cinkuoto stalo gulėjo dar nenuskustas numirėlis, o šalimais sėdėjo gauruotas sutvėrimas, vilkįs krauju aptaškytą chalatą, ir žiaumojo sumuštinį, užgerdamas jį spiritu tiesiai iš medicininės kolbos. Po kiekvieno gurkšnio jis kažkodėl su švilpesiu išpūsdavo orą.
Dar po pusvalandžio nuo pediatro kapo atneštas negyvas jaunuolis atsitokėjo ir mostelėjo keletą gurkšnių gryno spirito, nežinia kodėl kvepiančio formalinu. Jaunuolis jautė, kaip išgąstis atlėgsta, o girtėjant gyvenimas gražėja. Vis dėlto jis pastebėjo ir neigiamas spirito savybes: galvoje telkėsi absoliučiai kvailos mintys. Apie tolesnį gyvenimą. Ne apie šiaip sau gyvenimą, – apie ateitį be moterų.
– Atsigavai, – lyg paklausė, lyg konstatavo Ivanas Demjanovičius, kuris „nepraranda saiko“.
– Ttt-aaip, – jaunuolis pabandė išspausti šypseną.
– O ko atsijungei? – užtraukęs prastos cigaretės dūmą, paklausė gauruotasis. – Gal vaiduoklį susitikai?
– Nepatikėsit, bet… – pasišiaušė jaunuolis, – išeitų, kad taip!
Jo akyse šmėkščiojo išgyvento košmaro likučiai.
– Aš juk pirmą kartą kapinėse, na… pabandžiau, – pašnairavo į sargą. – Na, suprantate, tylu, ramu, niekas netrukdo. Aplinka užgazuoja stipriau už bet kokią pornuchą. Tarsi kutena ir įaudrina organizmą. Tai va… Su ta kvaiša aš neseniai pradėjau… susipažinau. Vos įkalbėjau eiti į kapines. Mano mylimiausia vieta prie daktaro Dovydovičiaus. Gerai sutvarkytas kapas. Marmuro plokštės plačios… Matosi, žmona ir sau vietelę parengė. Apskritai man pas žydus patinka. Jie ir po mirties gerai įsitaiso. Kokybiškas marmuras, švaru, šviežios gėlytės… Komfortas! Ne taip, kaip pas mūsų liurbius. Ar galiu dar gurkšnelį?
– Gurkštelk, – gauruotasis padavė menzūrėlę.
Jaunuolis kažkaip smagiai nurijo gurkšnį ir atsignybo gabalėlį duonos.
– Tai štai, – jau daug linksmiau, matyt, visiškai atsigavęs, tęsė pasakojimą. – Vos vos, per didelį vargą tą kvaišą atsitempiau į kapines. Na, prasidėjo trali vali, sauso vyno butelį padarėm… Tik uždėjau ranką ant jos kojų ir visai šalia išgirdau balsą. Moterišką. Tokį griežtą, tokį dalykišką, nelyg partiniame susirinkime. Na, galvoju, man stogas pavažiavo, bet staiga susigriebiu: nuo ko jis galėjo pavažiuoti? Dviese tepadarėm sausiako butelį. Blaivas, vadinasi, aš! Blaivesnis niekada nebūnu! Na, pakeliu galvą ir savo akimis netikiu: prie gretimo kapo, beje, šviežiai supilto, na, prie to, kur šiandien artistą palaidojo, stovi vaiduoklis. Lyg meldžasi, lyg su numirėliu kalbasi: „Monia, – sako vaiduoklis, – atidžiai klausyk. Kai tik pamatysi Jankelį, tuojau pat paduok jam bloknotą. Tą, kur po tavo pagalvėle. Dar kartą prašau, užmiršk visus savo juokelius ir kuo skubiau susirask Jašą. Jei tu maklinėsi pašaliais, pas mus prasidės revizija! O jau tada Jaša manęs namuose neras. Tada aš atsidursiu kitoje vietoje.“ Visas pokalbis taip ir sukosi: „Monia… Jaša… bloknotas… Monia… Jaša…“ Aš ir… nulinkau!
Sargas pasikasė pakaušį, žvilgsniu paglostė menzūrėlę ir, apgalvodamas kiekvieną žodį, pridėjo:
– Naaaa… mano darbe dar ne tokių dalykų pasitaiko. Žinoma, ten, kur ilsisi Dovydovičius, ramu… O štai šešioliktajame sektoriuje, tiesiai pasakysiu – bordelis! Iš duobių, teko pastebėti, jie išsiropščia trečiadieniais, antrą nakties, akurat tuo metu, kai vandentiekis užsuka vandenį…
Borisas Abramovičius žiūrėjo į paskubomis, bet gana aiškia rašysena išmargintus popieriaus lapus. Jo atmintyje suspindo džiaugsminga atpažinimo šviesa: tiksliai surašyti tie patys skaičiai, tie patys ženkleliai, kurie iškeliavo su Monia… Jis susižavėjęs pažvelgė į Bertą. Jai nereikėjo nei pagyrimų, nei klausimų. Ji pyškino be jokių sustojimų. Kaip automatas:
– Berlai, aš tokia laiminga, tokia laiminga! Ui! Jaša vis dėlto naktį atėjo. Rankose laikė Monios jam perduotą bloknotą! Man liepė prisiminti, ką jis diktuos. O diktavo taip aiškiai, taip tiksliai, tarsi ne sapne. Prabudusi aš ir perrašiau… Įsivaizduojate, Berlai? Dar sako, kad nėra pomirtinio gyvenimo. Idiotai! Daug jie supranta!..
– O… o… kaip jis sužinojo? – baimingai sušnabždėjo Borisas Abramovičius. – Kaip sužinojo apie bloknotą?
Berta koketiškai patraukė pečiais:
– Aš naktį nuėjau į kapines ir Monios labai gražiai paprašiau, kad jis ten nevaliūkautų, o nedelsdamas susirastų Jašą. Berlai, aš tau galiu pasakyti, kad mirtis Moniai išėjo į naudą! Jis dabar daug rimtesnis. Jaša man sakė, kad Monia iškart jį susirado, perdavė bloknotą, paaiškino, ką su juo daryti, ir tik tada nuėjo ieškoti preferanso draugelių.
– Ir… Tu viena nepabijojai naktį į kapines?!
Berta visiškai nesuprato direktoriaus pavaduotojo:
– Ko aš turėjau bijoti? Tai gyvieji krečia niekšybes, o mirusiesiems tas nerūpi. Girdėjau, triukšmavo ten kažkas… Turbūt girtuokliai arba valkatos. Spjaut man į juos! O žinote, Berlai, ką man sakė Jaša? – moteris paraudo lyg mokinukė. – Jis pasakė: „Bertočka, aš labai sunerimęs dėl tavo sklerozės! Saugok save, nes aš tave labai myliu…“ Kaip jūs manote, Berlai, ar galiu juo tikėti?
Paskutinius žodžius ji pasakė tylut tylutėliai ir savo aptrintoje rankinėje ėmė ieškoti nosinaitės.
Borisas Abramovičius nutirpęs žiūrėjo į verkiančią moterį. Jis atkreipė dėmesį, kad sena išblukusi jos palaidinukė suadyta tiek, jog daugiau nėra kur ir nėra ką… Staiga jis suprato, kad visus pinigus Berta išleidžia rūpindamasi vyru. Nuolat neša ant kapo gėles, laikydamasi įprastos tvarkos atiduoda į valyklą jo kostiumą, dalimis grąžina skolą už labai brangų paminklą, panašų į jaukią miegamąją meilės ložę dviem. Jis žiūrėjo į šią moterį su mistiška baime ir pagarba. Svarstė, kam sapnuosis jis, Borisas Abramovičius, kai jį pasišauks Kūrėjas ir, pasisodinęs ant mažo suolelio prie savo kojų, griežtai palieps: „Tai klok visas savo šunybes.“ Nebus kur dingti, teks pasakoti!.. Angelai juoksis iš pokštų, kuriuos jis iškrėtė gyvendamas be pykčio, bet šiek tiek nuodėmingai… Visiems bus jauku ir gera, o jis atsargiai iš dangaus aukštybių žvelgs dabar jau į tokią tolimą žemę.
Galbūt ir jį iš ten kokią naktį išleistų į kieno nors sapną, kad duotų išmintingą patarimą. Arba prisipažintų meilėje. Gaila, bet… Žemėje nebeliko nė vieno žmogaus, kuris jo lauktų sapne. Ir tai buvo pati liūdniausia žinia, užklupusi jį šiame pasaulyje.
Versta iš: Анатолий Крым. Рассказы о еврейском счастье. Одесса: Печатный дом, 2005
Hanna Krall. Širdžių karalius ir vėl suka arklius
2016 m. Nr. 11
Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė
Hanna Krall – žydų kilmės, 1937 m. Varšuvoje gimusi rašytoja, žurnalistė. Karo metais prarado artimuosius, o pati stebuklingu būdu išliko.
Ją išgarsino knyga „Suspėti prieš Viešpatį Dievą“ („Zdążyć przed Panem Bogiem“, 1977), kurią parašė remdamasi pokalbiu su Marku Edelmanu, paskutiniu dar gyvu Varšuvos geto sukilimo vadu.
H. Krall domina ne tik holokausto temos, bet ir komplikuoti lenkų, įpintų į sudėtingą istorijos ir politikos tinklą, likimai, praeities įtakos asmenybei problema ir žmogaus slaptų minčių kraitis.
Daugybė autorės knygų – reportažų, apsakymų rinkinių, romanų – yra išverstos į užsienio kalbas, ji yra pelniusi nemažai svarbių literatūrinių premijų.
„Širdžių karalius vėl suka arklius “ ( „ Król kier znów na wylocie “ , 2006) – tai puikus, lakoniškas, meistriškai supintas – galima būtų ironiškai sakyti – nuotykių – romanas, savaip perpasakojantis Antrojo pasaulinio karo istoriją.
Romano fragmentas
Batraiščiai
Perka batraiščius vyriškiems batams.
Įsigydama tokį banalų pirkinį dar tiki, kad myli Jureką Švarcvaldą. Visi tuo tiki, o jau labiausiai ponai Švarcvaldai. Jurekas nėra negražus, ir nenuobodus. Ir ne beturtis. Pasiskolina iš jo batus, nes bomba sugriovė namą Ogro dovos gatvėje ir neįmanoma nusigauti nei į namus, nei prie spintos.
Su skolintais batais šlepsi pas Basę Maliniak, savo bičiulę. Trumpam, kad tuos naujus batraiščius susivarstytų.
Pas Basę – jaunas vyriškis. Stovi prie krosnies abiem delnais atsirėmęs į šiltus koklius. Aukštas, lieknas, tiesiais, auksiniais plaukais. Jo rankos ant koklių irgi auksinio atspalvio. Sėsdamasis plačiai praskečia kelius ir nuleidžia plaštakas – truputį atsainiai, tarsi išsiblaškęs. Jos, dar gražesnės, bejėgiškai nusvyra. Pasirodo, jis turi du vardus, Ješejachu Volf, Basė jį vadina Šajeku. Batraiščių vėrimas užsitęsia. Po valandos Šajekas sako: tavo akys – kaip rabino dukters. Po dviejų valandų priduria: dvejojančio rabino. Basė ją palydi iki durų ir su neapykanta sušnabžda: dabar turėčiau tave pasmaugti.
Sužadėtuvės
Ateina po keleto dienų. Atneša blogą žinią – apie Adeką, Halės Borenštain brolį (su Hale sėdėjo viename suole iki brandos egzaminų). Adekas mirė vidurių šiltine. Ją tai labai nustebins: vidurių šiltine? Mirštama nuo skarlatinos arba nuo plaučių uždegimo. Dabar bus mirštama kitaip, sako Šajekas, pradėkim pratintis.
Eina pas Halę. Yra Adeko draugų. Geria arbatą. Basė Maliniak, užpykusi ant abiejų, nesikalba. Iš įvairiausių spalvotų siūlų galiukų mezga linksmą megztinį. Kalbasi apie vidurių šiltinę. Sakoma, kad ji – nuo utėlių. O nuo žmogaus? Ne, regis, tik nuo utėlių. Halė juokiasi iš savo tėvo: jis nori pasistatyti slėptuvę ir joje pasislėpti nuo utėlių ir nuo karo. Halė jam aiškina, kad karas ilgai neužsitęs, bet tėvas jau kaupia atsargas slėptuvei. Paskui jie kalbasi apie meilę. Sako: žinot ką? Galvojau, kad myliu Jureką Švarcvaldą, bet klydau. Jie pradeda svarstyti: privalo jam apie tai pasakyti ar ne. Pagaliau nusprendžia, kad tai būtų pernelyg žiauru. Susižieduok su kitu, jai pataria, o Šajekas pasisiūlo: labai prašom, esu tavo paslaugoms. Jam išėjus Basė Maliniak, narstydama virbalais, tarsteli: jis sakė rimtai. Ir ji teisi.
Pensionas „Paskata“
Važiuoja priemiestiniu traukiniu. Ji atveria langą, oras pavasariškas, šiltas. Traukinys pralekia pro Juzefovą. Rodo jam šalia bėgių lekiantį kelią, kasmet tokiu laiku juo dardėdavo vežimas. Jis pasukdavo štai už tų medžių ir sustodavo prie namo su veranda – iš traukinio jo nematyti. Tarnaitė iš vežimo iškeldavo krepšius su patalyne, vasariniais drabužiais, puodais, kibirais, šepečiais… Atsinešdavo vandens iš šulinio ir plaudavo grindis. Priešais dešinį namo sparną krepšius krovė ponų Švarcvaldų tarnaitė, o priešais kairįjį – kapitonienės Kazimieros Šubert, kurią visi vadino Liliuse. Netoliese yra smėlėta miško laukymė, o joje auga senas ąžuolas… Ne, ką tu, nematyti to ąžuolo… Visas būdavo gilėmis aplipęs… Baigiantis vasarai ir vėl kieman įsukdavo vežimai, visada tie patys, vėl būdavo kraunami krepšiai su patalyne, puodais, šepečiais…
Ji nesiliauna kalbėjusi, žodžiais slopina nerimą, gėdą ir smalsumą. Išlipa Otvocke, traukinys toliau nevažiuoja. Iš gretimo vagono išgriūva berniūkščiai. Turbūt harceriai, nes tariasi rimtai, – konspiracinis šnabždesys – išsirikiuojam, kompasai, šiaurės rytai, rikiuotės gale – išsiviepęs strazdanius. Visi dingsta jiems iš akių miške už bėgių.
Į kaitusiomis pušimis kvepiančiame pensiono „Paskata“ kambaryje jis puikiai žino, ką reikia daryti su tokia, kuri bijo ir gėdijasi, ir geidžia, ir yra smalsi. Grįžta po pietų. Prisėda po medžiais, ji padeda galvą jam ant kelių. Girdi negarsią keliolikos balsų traukiamą dainą: oi ly, oi lia, oi ly, oi lia, oi ly, gyvenkim, kol jauni.. ., traukinio kaimynai irgi grįžta namo. Strazdanius ir vėl bindzena pačiame gale, nedainuoja, gal neturi balso. Pamato juos. Žiūrėkit, rėkia, žiūrėkit, žydukai mylisi. Paskui kikendamas apsisuka ir vejasi draugus. Tu juk šviesiaplaukis, šnabžda neatmerkdama akių, o jie pažino… Jis užmeta jai ant pečių megztinį. Nepastebėjo, kad jis buvo nuslydęs ir ant palaidinės rankovės švietė raištis su mėlyna žvaigžde.
Ženklas
Tuokiasi. Vilki žydra, lengvo violetinio atspalvio suknele. Medžiagą motina seniai buvo nusipirkusi, norėjo ką nors pasisiūti sūnaus gimtadienio proga, šventiniams šeimos pietums. Tai pervanche spalva, pasiutusiai madinga, nes ponia Simpson ją mėgo. Tuokdamasi su Edvardu VIII, o gal tik per pačią vestuvinę puotą, vilkėjo violetiškai žydrais rūbais. Motina nieko nepasisiuvo, nes vos dvejų metų sulaukęs sūnus mirė plaučių uždegimu. Motina pradėjo vilkėti juodai. Pasakė, kad gedulo neatsisakys iki gyvenimo pabaigos.
Ačiū Jurekui Švarcvaldui (stebėtinai greitai jis susitaikė su jos pasitraukimu ir taip pat vedė; Polė Švarcvald buvo simpatiška ir protinga, ir, nors turėjo šiek tiek ilgoką nosį, visai graži), ačiū Jurekui, medicinos studentui, gauna darbą ligoninėje. Slaugo sergančius vidurių šiltine. Girdo juos vandeniu su valerijonais, masažuoja pragulas, taiso pagalves. Pirmą kartą gyvenime mato palaikus (į kapines jie vežami mediniais rankiniais vežimėliais; iš abiejų pusių dideli ratai ir keturi laikikliai nešikams). Jos akyse dar niekas nemirė, o ji labai norėtų pamatyti kieno nors mirtį. Jai nesvarbu, ką pamatys išeinantysis – šviesą, tamsą, angelą ar Dievą. Jai įdomu, ką ji pati pamatys baigiantis kito gyvenimui. Sielą? Ženklą? Jeigu ženklą, tai reikės jį perskaityti. Atsisėda prie jaunos, labai gražios, nors ir sunkiai sergančios, merginos. Budi visą naktį, brėkštant girdi tylų atsidūsėjimą. Ligonės krūtinės ląsta pakyla – ir nenusileidžia. Susikaupusi pasilenkia prie jos. Mato tylios rimties kupiną veidą, sielos nepastebi. Merginą perkelia ant juodo medinio vežimėlio.
Nusiriša prijuostę, eina namo. Pasakoja vyrui, kaip atrodo mirtis: sielos nėra, ženklo nėra. Mes esame, priduria pasiguosdama, bet vyras sako, kad ir tai kaskart mažiau įtikėtina.
Optimizmo šaltiniai
Dirba ir naktimis, privačiuose namuose. Tai pasiturintys žmonės, švari patalynė, savas gydytojas ir deramos laidotuvės. Jie turi ir atskirą kapavietę. Jeigu kas neturi pinigų kapavietei ir laidotuvėms, palaikai išnešami į gatvę. Juos reikia apkloti laikraščiais, o šiuos prislėgti plytomis arba akmenimis. Nuo vėjo.
Laikraščiuose-drobulėse apstu naujienų.
Kas yra žydas (tas, kurio trys seneliai – žydai).
Ant kurios rankos reikia nešioti raištį su žvaigžde (būtinai ant dešinės).
Kokius raiščius privalo nešioti skudurų ir atliekų rinkėjai (būtinai rožinius, lig šiol buvusieji – žali raiščiai – negalioja).
Ką galima gauti už kovo korteles (pusę kilogramo raugintų kopūstų ir šimtą gramų burokų), ką balandį (vieną degtukų dėžutę su 48 degtukais), ką gruodį (vieną kiaušinį su antspaudu ant smaigalio).
Ką galima pasidaryti iš duonos likučių (pamirkyti vandenyje, užvirti, pertrinti per kiaurasamtį, šią sriubą pagardinti sacharinu).
Kokį sachariną galima vartoti Velykų išvakarėse (laikantis rabinato prisakymų – tik prieš šventes ištirpdytų ir perkoštų kristaliukų pavidalu).
Kur gydytojas Korčakas seks pasakas (Silezijos gatvėje, Našlaičių namuose).
Kokį nusikaltimą įvykdė Mošekas Goldfederis (iš pro šalį praeinančios moters atėmė duonos kepaliuką ir pradėjo bėgti, bėgdamas valgė; pristatytas į tvarkos palaikymo postą, atsiprašė nukentėjusiosios ir pasižadėjo pasitaisyti).
Kur suadyti drabužius (tik Kelero dirbtuvėse, jis šiam darbui samdo neregėtai pedantiškas senmerges).
Kur užsakyti laidotuvių katafalką (tik „Amžinybės“ draugijoje; kaip tik jie, pirmieji Varšuvoje, įsitaisė katafalkus ant dviračių-vežimėlių; nepaprastai praktiški, vienu metu juose galima sutalpinti keturis karstus!).
Iš kur atsiranda žydų optimizmas (iš fakto, kad jie panašūs į Dievą – amžinosios būties ir gerumo šaltinį).
Jos šeimoje iki šiol niekas nemirė. Tėvas pusę savo didžiulio mūrinio namo iškeitė į visą veršiuko odą. Motina odos gabalėlius keičia į svogūnus ir duoną.
Spyna
Turi pasiskolinti truputėlį pinigų. Eina pas Halę (su kuria viename suole net iki brandos egzaminų…). Penkiasdešimt? – stebisi ponas Borenštainas. Kam tau penkiasdešimt zlotų? Sargybai, aiškina. Žandaras pasižiūrės į kitą pusę, o aš išeisiu iš geto. Tai kainuoja penkiasdešimt zlotų. Tu nori išeiti? – stebisi Halė. Su savo plaukais? Ji – šviesi blondinė, jos nosis riesta, bet ji žada pasilikti slėptuvėje iki karo pabaigos. Rodo vandens čiaupą, maišus su kruopomis ir vaistų atsargas.
Puiki slėptuvė – pritaria Halei, tai ar duosite, pone, man tuos pinigus? Gauna dešimt zlotų, prižada grąžinti po karo. Keturiasdešimt pasiskolina iš pono Rygiero, Halinkos tėvo, tos, kuri mokykloje sėdėjo už Halės, ir lekia pas vyrą.
Vyras dirba daugiabučio namo palėpėje įrengtame cechelyje. Lipdama aukštyn girdi sunkvežimių variklius. Viršuje stovi vyriškis ir ant cecho durų kabina spyną. Jo rankos dreba, ne iš pirmo karto pataiko įkišti raktą į spyną. Kur Šajekas? – klausia vyriškio. Ten, rodo į uždarytas duris (ranka, kuria rodo, irgi dreba) ir lekia laiptais žemyn. Šajekai, šnabžda spynai, negaliu pas tave ateiti. Sunkvežimių varikliai baubia vis garsiau. Šajekai! Bando nuplėšti spyną, paskui trenkia į ją kumščiu iš visų jėgų, aš negaliu čia stovėti! Kieme kažkas šaukia: žydai, išeikite! – ir pasigirsta kojų trepsėjimas. Žino, kas tuojau bus: pradės ieškoti butuose aukštas po aukšto. Suras mane, aiškina spynai. Suras ir nuves į aikštę. Girdi vaiko verksmą, keli šūviai, ir svetimas virpantis balsas: gelbėk mane! Šajekai, gelbėk! Išgirdusi „Šajekai“, supranta, kad tai jos pačios balsas. Tai aš šaukiu, truputį išsigandau, bet jau esu rami, negaliu čia stovėti, nes mane nušaus, negaliu stovėti, nušaus čia pat, jis atidarys duris ir ką, ir pamatys mane nušautą, aš negaliu… Visa tai sako balsu, leisdamasi laiptais žemyn. Priešais namą būriuojasi žmonės. Žydų policija ir esesininkai formuoja rikiuotę. Vienas iš policininkų yra Jurekas Gajeras, už kurio neseniai ištekėjo Basė Maliniak. Jis pastebi ją. Bejėgiškai skėsteli rankom. Tai turi reikšti – niekuo negaliu tau padėti, pati matai – ir veda ją į rikiuotę. Eina visi. Gatvėse nė gyvos dvasios. Slenka pro medinius, plačiai atvertus vartus ir ligoninės pastatus… Ateina į aikštę. Galvoja: esu aikštėje. Tai yra ta Umschlagplatz1 * ir aš jau esu joje. Tuojau atvažiuos mūsų paimti vagonai… Dieve švenčiausias – atvažiuos vagonai – kaip jis išgyvens be manęs?
Kairysis pusrutulis
Kažkas sulėtintu tempu suka filmo juostą ir pritildo garsą, todėl žmonės lėčiau juda ir tyliau kalba. Arba visai tyli, sėdi ant savo ryšulių ir siūbuoja – pirmyn atgal, pirmyn atgal. Arba patys sau šnabžda, tikriausiai meldžiasi. Nurimo, liovėsi kuitęsi, ir liovėsi bėgę. Laukia. Tiek jiems ir teliko jėgų – laukti.
Ji negali laukti. (Apsuptis tikriausiai baigėsi, vyriškis atrakino spyną, ir ceche uždaryti žmonės išėjo į laiptinę. Ar tu esi Šajekas? – paklausė vyras. Čia buvo tavo žmona… Šajekas lekia į gatvę, Iza, šaukia, Izolda, o Jurekas Gajeras jam kartoja – Izoldos nėra, ji nuėjo į Umschlagplatz… Nešauk, juk sakau tau, kad Izoldos nebėra.)
Dairosi. Prie sienos stovi statinė. Plika akim matyti, kad mažoka, bet ji vis tiek bando į ją įlįsti. Nugriūna kartu su statine. Ligoninė uždaryta, vis dėlto sustoja prie durų. Stovi. Slenka valandos. Pro langą iš šiltinės skyriaus ją mato gydytojas. Tai mūsų seselė, sako policininkui. Gali įeiti, atsigula į tuščią lovą. Galvoja – ligonių nesuims, bet kažkas įeina į palatą ir sako, kad išveš pacientus. Keliasi. Plauna grindis, valytojų nesuims, galvoja, bet kažkas įeina į palatą… Velkasi baltą chalatą, seselių nesuims… Žydas policininkas išrikiuoja visus darbuotojus, eina prie kiekvieno ir pakiša kepurę. Žmonės į ją meta žiedus, grandinėles, laikrodžius… Ji išsiima sidabrinę pudrinę, vyro sužadėtuvių dovaną. Atidaro, nuvalo pudrą nuo veidrodėlio, pasižiūri į save ir įmeta į kepurę. Policininkas paima pudrinę ir be žodžių grąžina, sidabras jo nedomina. Išeina iš ligoninės. Aikštė jau tuščia, gatvėmis prakiūtina vienas kitas žmogus. Vėjas žarsto popierius, ridinėja pamestus puodus, tranko atvirus langus, kažkur netoliese žvengia arklys, gatvės viduryje guli apvožtas dubuo, baltas, juodomis dėmėmis nusagstytas – ten, kur nudužęs emalis, – kažkas norėjo jį įsinešti į vagoną, bet buvo nepatogu.
Perspėja tėvus, kad gete neliks nė dienos ilgiau. Teisingai, pritaria tėvas, pasakysiu tau, labai teisingai, ir dešiniosios rankos pirštais – nykščiu ir smiliumi, parodo lengvą judesiuką. Ji pažįsta šį gestą, taip tėvas pabrėžia savo sprendimų svarbą. Neisi mirti kaip nuolanki avelė, sako tėvas rimtu, kietu balsu ir vėl pakelia dešinę ranką. Jis negalvoja, kaip eis mirti. Jis nesirengia mirti. Ji galvoja apie įprastą tėvo gestą. Komanda jam ateina iš kairiojo smegenų pusrutulio, atsakingo už kalbą ir dešiniųjų galūnių judesius. Žino iš medicinos seselių kursų, bet ar žino žmonės arijų pusėje? Ar skiria pusrutulių darbą nuo žydų gestikuliacijos? Gerai, kad iš čia išeini, užtikrina tėvas ir stipriai apkabinęs priglaudžia. Dabar jo rankos ant jos nugaros. Todėl ji neprivalo svarstyti, ką pagalvos žmonės, nenutuokiantys apie smegenų veiklą.
Kitą dieną iš pat ryto vyras ją palydi iki sargybos.
Paduoda žandarui iš ponų Rygiero ir Borenštaino gautus banknotus ir ramiu, lėtu žingsniu išeina iš geto.
Fotelis. Rozmari
Atėjus tam tikram laikui – maždaug ketvirčiui amžiaus po Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) – pradės vaizduotis senatvę.
Įsitaisys fotelyje (už lango augs citrinos, alyvmedžiai ir migdolų medžiai).
Pasiims knygą, vieną iš daugelio tų, kurias kadaise pasižadėjo perskaityti.
Pasižiūrės filmą, vieną iš daugelio tų, kuriuos…
Uždės plokštelę…
Ilgai vaikščios Karmelio kalnu. Galbūt nusileis žemyn, prie jūros, nusiaus batelius, pėdomis pajus šlapią smėlį, daug šiltesnį už smėlį prie Sopoto, bet ir daug šiurkštesnį…
Vakare ateis kuri nors anūkė. Papasakos, kaip sekėsi darbe. Kas naujo mokykloje. Kaip jos sužadėtinis. Galvojau, kad myliu jį, paslapčiom prisipažins, bet turbūt klydau.
Pamėgins papasakoti anūkei pusės amžiaus senumo istoriją (nes ir ką gi daugiau), nepaprastą istoriją, taigi prie jos kelių klūpinti anūkė klausysis užėmusi kvapą. Pabaigoje primerkusi akis sušnabždės – paskui jau nebuvo nieko. Visai kaip Rozmari, prieškariniame amerikiečių filme, pagal Frimlio operetę, kur pagrindinius vaidmenis atliko Žanetė Makdonald ir Nelsonas Edis. Rozmari, jau susenusi, bet dar vis graži, sėdėjo fotelyje, pasakojo istoriją, o filmas rodė visą jos gyvenimą. Tik tiek, kad Makdonald akių neprimerkė. Taip darė Vivjena Li, vaidinusi ledi Hamilton jau visai kitame filme, bet nieko tokio. Knygoje, kurią kas nors apie ją parašys, galima būtų mąsliai prisimerkus paskutinėje pastraipoje pakartoti – paskui jau nebuvo nieko.
Fotelis. Užsienio kalbų mokytojas
O kokia kalba pasakos? Lenkiškai? Anūkės nemokės šios kalbos. Ji neišmoks hebrajų, tai gal angliškai? Mokėsi visus tris mėnesius. Buvo abejinga, mokytojas taikė genialų metodą – jau per pirmą pamoką skaitė jiems Oskarą Vaildą. Mokytoją pasamdė Jureko motina, tris kartus per savaitę ateidavo į ponų Švarcvaldų namus. High above the city, on a tall collumn, stood the statue of the Happy Prince... – taip prasidėjo užsienio kalbų mokytojo mėgstama pasaka – „Laimingasis princas“.
Mokytojas buvo senbernis, truputį nedrąsus ir labai mandagus. Sėsdamas pietauti visiems nusilenkdavo ir sakė „skanaus“, o atsikeldamas nuo stalo vėl lankstėsi ir tardavo – „maloniai dėkoju“. Pietus jam patiekdavo ponia Švarcvald barteriu už pamokas.
Buvo imli ir darbšti (kruopščiai braižė sąsiuvinius ir į atitinkamus stulpelius rašė netaisyklingus veiksmažodžius – to be – was – been, to eat – ate – eaten), ir, be abejonės, būtų išmokusi anglų kalbą, jeigu mokytojas nebūtų pasikoręs. Laikraštyje pasirodė žinutė apie vidutinio amžiaus vyro savižudybę, bet pavardės nebuvo, taigi neaišku, ar tikrai kalbama apie mokytoją. Rubrikoje „Nelaimingi atsitikimai“ dažnai būdavo spausdinama panašaus pobūdžio informacija, o rubrikoje „Pirmoji pagalba“ buvo rašomi gydytojo patarimai. Pasikorimo atveju rekomenduojama nupjovus virvę tuojau pat atlikti dirbtinį kvėpavimą. Deja, genialus mokytojas nebuvo tuojau pat išvaduotas iš virvės ir jam neatliktas dirbtinis kvėpavimas, todėl Izolda R. mokės pasakyti high above the city, on a tall collumn… ir prie jos kelių klūpinčiai anūkei nepapasakos savo gyvenimo.
Rankinė
…paduoda žandarui banknotus ir ramiu, lėtu žingsniu išeina iš geto.
Nešasi rankinę (motina ją nupirko Herso salone prieš pat brandos egzaminus) ir nedidelį paplūdimio maišelį su naktiniais marškiniais, dantų šepetėliu ir mėgstamą vonios apsiaustą, kuris gali būti nešiojamas ir kaip chalatas.
Beldžia į duris. Ant slenksčio pasirodo kapitonienė Kazimiera Šubert, vadinama Liliuse, vasarnamio Juzefove kaimynė. Jau apsirengusi, kasa suraityta ir susegta ant pakaušio, rankoje cigaretė. Nesistebi. Nė kiek neišsigąsta. Įeik, sako, ir paskubom ant durų užkabina grandinėlę. Ir neverk, prašau, neverk, mums nevalia verkti. Sako – mums. Žmogui, kuris užrakintai spynai klykia „gelbėk“. Kuris bando pasislėpti pernelyg mažoje statinėje. Lenkų karininko žmona (vyras yra oflage2* , sudedamajame stale guli ginklas, o sofoje – pogrindžio laikraštėliai) sako MUMS.
Liaujasi verkusi. Suvalgo pusryčius. Jaučiasi vis geriau. Jaučiasi esanti geresnio, estetiško, arijų pasaulio dalelė.
Pažįstamas kirpėjas nudažo jai plaukus. Iš pradžių pašviesina perhidroliu, o paskui užtepa spalvą, pelenų blondinės. Žiūri į ją susižavėjęs: taip ir nešiok, o ne kaip kitos žydaitės – geltonos kaip šiaudai.
Ji neturi nieko bendra su kitų žydaičių šiaudais. Ji tampa blondine, didele blondine, nes ilgos, stambokos kojos dar labiau ją išdidina. Patenkinta savimi grįžta pas Liliusę Šubert.
Virtuvėje prie stalo sėdi svečiai – namo prižiūrėtojas ir berniukas, jo sūnus. Vyksta istorijos pamoka, berniukas pasakoja apie Vladislovą Jogailą, kuris kovojo, nugalėjo ir mirė… Kur numirė? – klausia Liliusė, Garduke numirė, labai gerai, prie Vorsklos, rytoj surasime žemėlapyje, o kas toliau buvo? Berniukas nežino, kas toliau, taigi ji atsiprašo, pasisveikina su svečiais, pasideda rankinę. Ant stalo pasideda, didelės blondinės gestas. Maryne, nutraukia pamoką Liliusė, nuimk, pasidėjai kaip kokia žydukė. Greitai pasiima rankinę, vėl atsiprašo ir garsiai su visais juokiasi. Svečiai atsisveikina, o Liliusė aiškina, kad tai buvo gudrus ėjimas: taip reikėjo išsklaidyti prižiūrėtojo įtarimus, jeigu jis tokių turėjo. Supranta Liliusės gudravimą, bet pradeda apžiūrinėti rankinę. Padeda ją ant grindų. Ir kaip? Žydiškai stovi? Padeda ant kanapos. Ant taburetės. Ant kėdės. Nes jeigu žydiškai, tai kur rankinės žydiškumas? Odoje? Ji minkšta, kavos su pienu spalvos. Lakas, tiesą sakant, jau suskilinėjęs ir keliose vietose aptrupėjęs, bet pačioje odoje nieko įtartino negali pastebėti. Gal rankenėlėje? Lengvai išsilenkusi, šilkine pyne apipinta, truputėlį jau susitepusi, bet juk tikriausiai ne pynė svarbiausia. Ir ne pamušalas, nes juk jis nematomas, taip pat šilkinis, šen bei ten įplyšęs nuo manikiūro priemonių. Dar kartą: ant grindų, ant taburetės, ant stalo… Žydiškai stovi?
Balsas
Krasinskių aikštėje, anksčiau buvusiame teatro sandėlyje (ten buvo laikomos dekoracijos ir nereikalingi kostiumai) išduodami leidimai į getą. Prisistato vokiečių valdininkui: Marija Pavlicka. Buvusi žydų tarnaitė, paliko pas juos savo daiktus, privalo atsiimti, nes nieko neturi. Įrodydama, kad nieko neturi, pakelia palaidinę. Po ja neturi nieko. Vokietis žiūri kilstelėjęs akinius. Civilis, nejaunas, visai pražilęs, bet iš jo ausų kyšo kuokštai rusvų plaukų. Išvydusi tuos kuokštus pasijunta truputį drąsiau, nes tokius pačius turėjo vienas pažįstamas gydytojas (atvažiuodavo iš Vilniaus į Juzefovą pas anūkus). Rūpinosi ja vaikystėje, kai ji sirgo bronchitu. Stetoskopo neatsiveždavo, pridėdavo ausį prie krūtinės ląstos. Oddychat’, oddychat’, kartojo savo juokingu paribio akcentu, o iš jo ausų styrantys plaukai taip kuteno, kad motina turėjo raminti jos kikenimą.
Vokietis su Vilniaus gydytojo kuokštais ausyse nuleidžia akinius ir pedantiškai kaligrafuoja: Marija Pavlicka. Gavusi leidimą įeina į getą (įėjimas iš teatro dekoracijų sandėlio) ir iš karto ją sustabdo žandaras. Jam nepatinka jos leidimas, apsuka ir išvaro į arijų pusę. Tai šitaip? Parodo civiliui perpus perplėštą lapelį. Tik tiek vertas jūsų popiergalis?
Pati nustemba išgirdusi savo balsą. Kalba greitai, spigiai, vienu įkvėpimu… Ne be nuostabos atpažįsta rudosios Vandutės, prižiūrėtojos iš Ogrodovos, dukros balsą. Buvo pas jas tada, kai dukra grįžo iš vestuvių ir iš karto puolė valgyti. Ar vestuvėse nieko nedavė? – nustebo prižiūrėtoja. Davė, bet neprivertė, šūdmaliai, pasiskundė mergina ir pradėjo kvatotis. Kartais ji mėgdžiodavo tos merginos juoką ir balsą – aukštą, spigų, savim pasitikintį. Jis labai tinka didelei blondinei, galvoja dabar su pasitenkinimu ir ant vokiečio stalo deda sunaikintą leidimą. Vokietis ir vėl pakartoja anksčiau regėtą veiksmą – pakelia akinius. Be žodžio suklijuoja popierių ir iš naujo užantspauduoja. Šį kartą ją įleidžia.
Dokumentą atiduoda motinai. Jos abi išeina iš geto. Motina pro sargybą, su jos leidimu. Ji – per senojo vokiečio biurą. Nieko jos neklausia, žino, kad jos dokumentai tvarkingi.
Seserys
Važiuoja traukiniu. Ji madingai susišukavusi, su apie galvą apjuostais, ant vielos užsuktais plaukais (tai vadinama voleliu), motina juoda suknele su savo tyliu kasdieniu liūdesiu. (Tai geras tylėjimas, iš anų laikų, kai – dažniausiai valgant desertą – galvą parėmusi rankomis ji klausydavosi ilgų savo vyro tiradų. Jis porindavo apie politiką arba gyvenimą, arba apie meilę, arba apie šypsenas, ypač moterų. Tai buvo jo mėgstamiausia tema. Be ruletės, kurią žaidė Sopote. Kaip išlošiama ruletėje ir kaip šypsosi moterys. Ogi šypsosi dvejopai – sutikdamos arba skatindamos. Kai matau sutikimą, negaliu atsitraukti, aiškino girdamasis savo žmonai, dukrai ir jaunai guvernantei. Motina nesijuokė – nei skatindama, nei sutikdama. Greičiau tai buvo grimasa, verksminga grimasa nulinkusiuose lūpų kampučiuose.)
Atsargiai dairosi. Ar bendrakeleiviai supranta, kad jos motinos liūdesys ir juodumas išlikęs nuo anų paprastų laikų? Kad raukšlės lūpų kampučiuose – tai ne geto skausmas, o apgaudinėjamos žmonos kartėlis? Kad gedulą nešioja gedėdama sūnaus, mirusio ne iš alkio, ne prekiniame vagone, o paprasčiausiai nuo plaučių uždegimo? Trumpai tariant – ar trečios klasės sausakimšos kupė keleiviai tikrai žino, kad jos motinos gedulas ir liūdesys yra geras, nežydiškas liūdesys ir saugus, nežydiškas gedulas?
Važiuoja pas Šajeko šeimą – pas dvi jo seseris ir Šimusį, seserėną. Pas juos palieka motiną, bet tai nėra geras sumanymas. Seserys išsigandusios. Stukačius stotyje atėmė iš jų žiedą ir jos nėra tikros, ar nesuuodė jų adreso. Grįšiu ir pasiimsiu tave, pažada motinai, kai tik rasiu butą. Seserys prašo, kad ji rūpintųsi jų broliu. Ir tėvais, reikalauja Helė. Ir broliu. Ir Halina, jų jauniausiąja. Ir tėvais. Kodėl aš? – galvoja grįždama traukinyje. Nevalingai pasitaiso ant volelio susuktus plaukus – dažyti, priešingai negu Helės, kurios tokie tikri, tikrų tikriausiai šviesūs. Kodėl – kas? – klausia konduktorius. Susivokia, kad „kodėl aš?“ pasakė garsiai. Šypsosi konduktoriui, kodėl – nieko, visiškai nieko.
Ponas Bolekas
Jurekui Švarcvaldui sekasi sutikti padorius žmones. Negana, kad pažįsta daktarą, operuojantį žydus (Jurekui prailgino apipjaustytą apyvarpę, o jo žmonai sutrumpino nosį; paskui greitai žuvo vykdant viešą egzekuciją miesto centre), tai dar paskui susipažįsta su ponu Boleku. Ponas Bolekas vaikšto į getą. Dieną – visiškai legaliai, su statybine įmone, ardyti sugriautų namų. Naktį – kanalais, nelegaliai, savo reikalais.
Jurekas aiškina jai, kur turi nueiti ir kiek kartų pasibelsti į duris. Poną Boleką randa pusrūsyje. Tai dailidės dirbtuvės, pilna drožlių, pjuvenų, oblių, pjūklų, ant lentų krūvos sėdi vyrai. Ne visai blaivūs, sulysę, gysloti, su praretėjusiais dantimis, atsisagstę marškinius.
Sako, kas ją atsiuntė.
Ir ką? – klausia ponas Bolekas.
Sako, kad gete yra jos vyras.
Ir ką?
Ir reikia jį išvesti. Per postą jau neįmanoma, bet galėtų kanalais, su ponu Boleku…
Su manim, mieloji? – ponas Bolekas atlaidžiai šypsosi. Juk pirmiausia reikia jį surasti, o mes nuo darbo vietos nenutolstame. Ten nėra saugu, mieloji. Ten vyksta baisūs dalykai. Kas atves pas mus tavo vyrą?
Aš, sako ji. Eisiu kartu su jumis ir jį atvesiu.
Ponas Bolekas liaujasi šypsojęsis. Jau nevadina jos „mieloji“, pasitaiso marškinius ir pakyla nuo lentų.
Eisite kanalais, ponia?
Kur turiu ateiti? – klausia ji.
Prašymas
Laukia prie landos į kanalą. Temsta, ponas Bolekas nesirodo. Pradeda kaukti sirenos, bus antskrydis. Netoli yra įgulos bažnyčia. Pastumia duris, tamsoje žengia keletą žingsnių. Šoninėje navoje su knyga rankose stovi kunigas. O aš sau brevijorių kalbu… šypsosi jai. Iš geto girdisi pavieniai šūviai, visai netoli jo tvora. Kas ten vyksta, Dieve brangus, šnabžda kunigas ir pasuka galvą į šūvių pusę. Ten yra mano vyras, šnabžda ji. Kunigas padeda ranką jai ant peties. Pasimelsiu, sako, ką gi aš daugiau galiu? Ir bejėgiškai mosteli kita ranka, ta, su brevijoriumi (tuo šiek tiek primena Jureką Gajerą prieš einant jai į Umschlagplatz: „Niekuo negaliu tau padėti, pati matai“). Gal metriką, kunigas galėtų, sufleruoja. Vieną krikšto metriką jaunam vyrui… Kunigas tyli. O butas? Kunigas kažką svarsto. Prašom ateiti kitą kartą… sako ir staiga jį užpuola sunkus karkiantis kosulys. Geriausia būtų du butai, ji priduria paskubom, perrėkdama kosulį, bet kunigas springsta, užsidengia burną nosine ir eina į zakristiją.
Ateina po kelių dienų. Mintyse bando aiškinti, kodėl dviejų butų. Vieno žmonėms, negalintiems pasirodyti gatvėje dėl prastos išvaizdos ir žydiško akcento, kito – padoriai atrodantiems žmonėms, taisyklingai kalbantiems lenkiškai. Tas antras, ketina pridurti, nebūtų labai pavojingas.
Klausia kunigo: lieknas, nejaunas, dažnai kosėjo…
Paulinskis… numano vienuolė. Kunigas Pranciškus. Guli Volskos gatvėje, džiovos skyriuje.
Nusiperka Kiercelake3* citriną ir eina į ligoninę.
Kunigas snūduriuoja.
Stebi jį. Jau nesuorganizuos butų, liūdnai galvoja. Nei gerai, nei blogai atrodantiems žmonėms.
Tai tu… Kunigas atmerkia akis ir žiūri į ją. Pasimelsi už mane?
Už kunigą? Aš?
Tu, vaikeli. Nepamirši, tiesa?
Pasilenkia prie gulinčiojo.
Aš nesu, kunige, jūsų Dievo vaikas. Aš nesikreipiu į tą Dievą. Ir tas Dievas man nėra teisingas. Nei mano tėvams. Nei mano vyrui…
Sako kaskart garsiau tuo savo nauju, aukštu, priekabiu balsu. Seselė ją tildo. Iš ligoninės išeina jau rami: kunigas rektorius paprašė. Jeigu jau pats rektorius jos paprašė, tai reiškia, kad šis tas šiame pasaulyje priklauso ir nuo jos. Bent jau malda.
Aplanko jį dar kelis kartus. Atneša iš ponų Šubertų bibliotekos knygą „Naujoji šventovė“. Kažkoks norvegas joje pataria Dievo ieškoti gamtoje – toje turtingiausioje knygoje. Jai patinka šis patarimas. Sėdėdama ant ligoninės lovos skaito kunigui garsiai: apie žalias pievas, išsiuvinėtas geltonais ir rožiniais gėlių peltakiais, apie kalvų bangas, žydrus fiordus, laukus su žaliomis paklodėmis, keliaujančius paukščius ir paslaptingą gamtovaizdžio dvasios virpesį. Kunigui, deja, nerūpi nei paukščiai, nei laukai, nei fiordai. Kunigas miršta.
Siuvėjai
Kiekvieną dieną ateina prie landos į kanalą, pagaliau pasirodo pono Boleko žmonės. Sutemsta. Pakelia dangtį ir greitai sulenda į kanalą. Jie turi ilgą virvę, ja kiekvienas apsijuosia per liemenį. Nuotėkos siekia iki blauzdų. Dvokia. Eina susilenkę perpus, nešasi prikimštus maišus. Liečia priešais ją nutįsusią virvę, seka žibintuvėlio šviesą. Tai trunka neilgai. Iššliaužia į gatvę, jau gete. Laukia namų griuvėsiuose, rytą sueina žydai, tylintys, apžėlę, purvini. Prineša paltų, patalynės, rankšluosčių, porceliano, sidabrinių stalo įrankių. Pono Boleko žmonės iš savo krepšių traukia svogūnus, česnakus, duoną, aliejaus butelius ir atiduoda žydams. Kai kuriems įteikia lenkiškus dokumentus. O adresas? – klausia barzdotas vyras. Ar adresą man duosite? Nors kelioms dienoms… Su jūsų išvaizda? – stebisi pono Boleko darbuotojas, žmogau! – ir žydas supratingai linkčioja galva. Į tuščius maišus pono Boleko žmonės krauna žydų atneštus daiktus. Paslepia viską griuvėsiuose ir imasi darbo.
Netoli jų buvusio buto yra dirbtuvės, siuvėjai siuva vokiečiams uniformas. Klausia vyro. Matė jį Milos gatvėje, visai neseniai. Klausia apie kaimynus. Rygieris? Ar kas matė Rygierius? Nebėra jų… Siuvėjas, žinantis apie Rygierius, nepakelia galvos nuo siuvimo mašinos. Nieko nebėra, visi nuėjo į vagonus. Švarcvaldas? Tėvas ar sūnus? Tėvas. Nebėra jo. Švarcvaldienė išgėrė nuodų, o jis nuėjo į vagoną. Dar spėjo kažkokiam pažįstamam atiduoti raktus. Kokius raktus? Siuvėjai nežino, gal nuo kokios slėptuvės? Gal joje ką nors užrakino? Borenštainas? Ar matėte Borenštainus? Dukrą turėjo… Slėptuvę turėjo… Siuvėjai ramūs ir dalykiški. Nebėra, sako. Ir kas iš tos slėptuvės… Nuostabus? Ir kas iš to? Nebėra, ar nesuprantate? – ir palinksta prie darbo. Jau supranta. Anų nebėra, bet šitie dar yra. Gal išliks. Gal jau daugiau nebus vagonų? Galbūt, Dievas duos, liks čia visiems laikams.
Tėvas
Eina į Milos gatvę. Vis greičiau, vis labiau nekantraudama, kol net pasileidžia bėgte. Gatvėje esantys žmonės irgi pradeda bėgti. Ne norėdami pamatyti jos vyrą, o tiesiog galvodami, kad reikia. Įpuola pro vartus, žmonės paskui ją. Sustoja – ir žmonės sustoja. Bėgau pas vyrą, aiškina. Žiūri į ją išsižioję, paskui išsivaikšto.
Vyro veidas užsimiegojęs, nebesuvokiantis, kas vyksta. Glosto jo plaukus, jie jau nėra auksiniai. Ar visi esate? – pasitikrina. Vyras papurto galvą: tėvo nėra. Nuėjo pas juos… Pats nuėjo, kai pareikalavo specialistų…
Pagaliau ima suprasti: tai jos tėvas pats nuėjo.
Norėjau jį sulaikyti, sako vyras, bet jis pareiškė, kad pats jiems išaiškins.
Ką išaiškins?
Kad kaip chemikas, mokantis vokiečių kalbą, Heidelbergo absolventas…
Bet ką išaiškins?
Kad kaip chemikas… Prašiau jo, kartoja vyras.
(Jo akys buvo gražios, rudos, protingos.)
Juos nuvedė į Umschlagplatz, sako vyras. Atrodo, vieni pirmųjų įsėdo į vagonus… tie specialistai… Mokantys vokiečių kalbą…
(Viena jo akis buvo ruda, kitą prarado ieškodamas spalvos. Jam rūpėjo spalva, kurios nėra vaivorykštėje, su nauju bangos ilgiu. Vaivorykštės spalvos viena nuo kitos skiriasi bangų ilgiu, aiškino, o kiekvieną ilgį atitinka gyvųjų būtybių spinduliavimas. Labai mėgo aiškinti. Tai buvo jo aistra. Apie spalvas. Apie šypsenas. Apie ruletę… Jau buvo visai arti savo atradimo, bet viską sugadino prasidėjęs karas. Metė vaivorykštę ir užsiėmė kitais reikalais. Pradėjo nuo nuomos nemokančių nuomininkų, nusprendė su jais labai rimtai pasikalbėti. Žinote, pone, aiškino, vyras visų pirma privalo pasirūpinti, kad jo vaikai turėtų stogą virš galvos, iš to galima atpažinti tikrą vyrą. Gerai sakote, pone Furmanai, sutikdavo nuomininkas, ar galėtumėte paskolinti man mano vaikų pastogei? Tėvas paskolino. Nuomininkas užmokėjo. Tėvas išrašė kvitą. Motina jam patarė daugiau neužsiimti rimtais reikalais ir tėvas išvažiavo į Sopotą. Iš ten siuntė juokingus atvirlaiškius; kitoje jų pusėje tvirtino, kad ieško naujo būdo, kaip išlošti prie ruletės stalo.)
Ji nepyksta ant vyro, kad šis leido tėvui išeiti.
Nesistebi, kad taip ramiai apie tai pasakoja. Kaip siuvėjai dirbtuvėse: nebėra jo, ką padarysi, bet mes esame…
Vakare eina pas poną Boleką.
Prieš nusileisdama į kanalą klaupiasi ant plytgalių. Paprašyk jos… šnabžda. Ko jos? – klausia vyras. Kieno ir ko prašyti? Atsiklaupk ir paprašyk… Paima Dievo Motinos medalikėlį, Liliusės Šubert dovaną (dabar turi gerą globėją, tvirtino Liliusė, kabindama medalikėlį jai ant kaklo). Kad nieko blogo mums nenutiktų… Norėtų dar pridurti – šiandien ir iki karo pabaigos, bet susigriebia, neturėtų reikalauti pernelyg daug. Padėk mums, sako garsiai. Būk tokia gera ir padėk. Ar prisiminsi?
Viešbutis „Terminus“
Visai neblogai: nuomoja kambarį miestelyje, jo pavadinimas Vesola; atsiveža motiną; susidraugauja su kaimyne. Moteris turi neįgalią dukrą, su ja leidžia dienas priemiestiniame traukinyje. Dukra dainuoja, motina į drobinį maišelį renka pinigus. Merginos kaklas plonas ir ilgas, galvytė maža, į šoną palenkta, o dainuoja Bramso lopšinę lenkiškai: rytoj vėl, Dievui leidus, atsikelsi linksmas ir sveikas… Jos balsas aukštas, vibruojantis, nenusakomai skaidrus.
Per teatro dekoracijų sandėlį iš geto išsineša šiek tiek patalynės, užriša ryšulį ir įsėdusi į rikšą važiuoja į traukinių stotį.
Svientokžyskos ir Novego Sviata sankryžoje stovi policininkas. Įdėmiai ją nužvelgia. Mosteli ranka, ir rikša stabteli prie šaligatvio. Policininkas įsėda, kažką sako vairuotojui… Pasuka į Chmielnąją… Sustoja prie viešbučio „Terminus“. Policininkas liepia jai eiti vidun. Registratūroje pasiima raktus, kambaryje nuovokiai šypsosi – žydaitė, ar ne? Nusirenk.
Nusirengia.
Policininkas atsisega diržą su pistoleto dėklu, nusivelka uniformą. Stumteli ją prie lovos. Garsiai šnopuoja, ilgai, atsiduoda cigaretėmis ir prakaitu. Galvoja: pinigų pareikalaus? Nuveš į komisariatą? Paklaus adreso? Policininkas sustingsta. Galvoja: važiuos į Vesolą? Ras motiną? Policininkas atsistoja. Rengiasi. Prieš veidrodį šukuojasi ūsus ir plaukus. Sako: renkis. Eik. Lipk į rikšą. Matai, kokia tu laiminga? Pataikei ant padoraus žmogaus… Atiduoda pagarbą ir patraukia į Novego Sviata pusę. Vairuotojas klausia: į stotį?
Traukinyje sutinka kaimynes. Mergina dainuoja – rytoj vėl, Dievui leidus… Į jų drobinį maišelį įmeta visus penkis zlotus. Iš džiaugsmo: nepareikalavo, nenuvežė, nepaklausė…
Pradeda gailėtis, kad nieko jo nepaprašė. Kad ir buto. Jeigu jau jūs esate padorus žmogus, tai gal galite man suorganizuoti… O gal net du butus. Vieną prastai atrodantiems žmonėms, negalintiems gatvėje pasirodyti, kitą…
Prausdamasi ir keisdamasi apatinius drabužius su apgailestavimu galvoja, kad praleido puikią progą: pataikė ant padoraus žmogaus ir nieko jo nepaprašė.
Teisingumas
Vyras važiuoja seserų atsivežti. Grįžta vienas, seserys nunuodijo Šymusį ir pačios nusižudė.Vyras norėjo sužinoti, kur jų kapas, bet jį iškasęs ir seseris palaidojęs žmogus irgi miręs.
Tai Helė, sako vyrui. Helė, be jokios abejonės. Ji gavo ciano. Pasakė… Kaip reikia sakyti tokius dalykus? Nebūkime? Nėra prasmės? O gal nieko nesakoma, tik išgeri baltų miltelių… O Šymusis, šešiametis Tusės sūnus? Kuri iš jų pasakė: nuryk, būk gerutis.
Tokia graži buvo, ta Helė. Tokia blondinė, o nenorėjo išsigelbėti. O ji, nusidažiusi, su akimis, kurias policininkas atpažįsta važiuojančioje rikšoje, ji privalo visus gelbėti? Ar tai teisinga? – klausia vyro. Pasakyk man, ar tai teisinga? Bet vyras prašo, kad nekalbėtų priekaištaudama apie jo seseris.
Fotelis. Šis tas kvailo
Įsivaizduojama senatvė netaps tikrove.
Knygų neperskaitys, nes praras regėjimą. Plokštelės nepasileis, nes turės klausos problemų. Neis pasivaikščioti, nes juosmens slanksteliai užspaus nugarkaulio nervus…
Anūkė, galerijos savininkė, galėtų ateiti ir papasakoti jai apie šiuolaikinį meną.
Antra anūkė, kultūros istorikė, galėtų papasakoti apie pasaulio kultūras.
Trečia anūkė bus armijoje.
Kadangi nemoka hebrajų kalbos, niekada nesužinos, koks tas šiuolaikinis menas ir kas nutiks pasaulio kultūroms. Gavusi leidimą aplankys ją anūkė kariūnė. Nusimaus batus, pasidės šautuvą, atsisės ant sofos ir iš karto užmigs. Užklos anūkę apklotu ir lenkiškai pasakys: miegok, vaikeli. Atsibudusi anūkė kruopščiai pasidažys ir lėks į pasimatymą su labai dailiu vaikinu, nors jis ir turi didelį auskarą smakre. Mielai paklaustų, ar tai netrukdo jiems bučiuojantis, bet ir vėl pamirš, kaip hebrajiškai auskaras. (Apklotas, kuriuo apklos anūkę, bus lengvas, minkštas, šiltas, be to, – spalvotais langais, visai toks pat, kaip anas. Mėgins apie jį papasakoti, bet nesugebės. Anas teikė ramybės ir saugumo jausmą, o koks gali būti saugumas Izraelio armijoje?)
Atsisės fotelyje.
Pradės galvoti. Tai vienintelis dalykas, kam dar yra tinkama. Galvodama supras, kad vėl kažką kvailo padarė. Pavyzdžiui. Kaip galėjo jo tėvus ir seserį apgyvendinti kartu su kitais žydais? Butas buvo geras, pas dorą našlę, tik tiek, kad reikėjo juo dalytis su jaunais sutuoktiniais. Abu turėjo geras kenkortas, neblogos išvaizdos, bet vyras buvo apipjaustytas. Reikėjo rasti butą su neapipjaustytu žydu. Bet ir neapipjaustytas būtų pakliuvęs (pavyzdžiui – būtų sutikęs gatvėje pažįstamą). Reikėjo vengti butų su bet kokias žydais. Jeigu būtų policininko rikšoje paprašiusi buto be žydų… Bet juk ir taip būtų žuvę. (Būtų nusileidę į rūsį Varšuvos sukilimo metu ir žuvę nuo bombos.) Ką gi, pasiguos, kitą kartą būsiu protingesnė. Ką aš čia vapu, susizgribs, koks dar kitas kartas?
Našlė
Vyro tėvai sėdi ant grindų visą dieną, į tualetą ropoja keturiomis. Padorioji našlė neleidžia jiems vaikščioti po butą – ir ji teisi: iš priešais esančių langų viskas matyti. Tėvai atrodo siaubingai. Siaubingai kalba. Reikia juos gerai paslėpti ir gerai mokėti už riziką.
Vyras dirba pas poną Boleką. Jis jau ne Šajekas ir ne Volfas, jo vardas – Vladekas. Dieną eina į getą ir į vežimus krauna plytas, naktį kanalais grįžta žydiškų, griuvėsiuose paslėptų daiktų. Parduoda juos nuolatiniams pirkėjams, perka žydams maistą, likutį atiduoda našlei. Ji kilniaširdė moteris, neišveja nuomininkų net ir tada, kai vyras neuždirba nei naktį, nei dieną: gete prasideda sukilimas. Žiūri visi į liepsnas. Į juodus, virš mūrų kylančius dūmus. Klausosi šūvių. Mėgina atspėti, kur šaudoma, kur gaisras ir kur link bėga žmonės. (Spės pabėgti, ar žus liepsnose?) Pasitaiko, kad gatvėje arba tramvajaus stotelėje kažkas juos užkalbina. Kai sako liūdnai: „Jėzus Marija, kokia nelaimė“ arba ką nors panašaus, juos apima baimė. Kodėl jiems tai sako, Dieve Švenčiausias, kodėl jiems? Nieko neatsako, greitai pasišalina, nori būti kuo toliau nuo užjaučiančių ir liūdnų. O kai kas nors sako: „Oho, žydukai čirška“, jie yra ramūs, jie laikomi saviškiais. Neskuba, stovi sau, ką gi, čirška, tai čirška.
Gegužės viduryje sukilimas išblėsta. Pono Boleko žmonės grįžta į darbą. Pats laikas, našlė pradeda nerimauti.
Pažįstamas
Vyras kanalais išveda savo bičiulės tėvus. Neblogai atrodo, ji didelė ir stora, jis ūsuotas, galima juos priimti į namus. (Tai žydų namas, Marianskos gatvėje, ir jo sargas simpatiškas, pasitikėjimo vertas – ponas Mateušas. Butą suorganizavo Liliusė. Jis buvo vagišių nusiaubtas, bet įsidėjo langus, pasistatė geležinę krosnelę su kaminu ir jau kaip namie.)
Gerai būtų, jeigu bičiulės tėvai elgtųsi protingai; butas visai šalia laiptų ir kaimynai girdi bet kokį triukšmą. Deja. Jie neprotingi. Verda vandenį, tarškina krosnelės ringes, privalės išsikelti.
Vyras rado jiems naują vietą, eina trise, pagyvenusi pora ir vyras.
Gatvėje pamato pažįstamą, žydą iš Lodzės. Pažįstamas irgi juos mato. Draugiškai jiems šypsosi, jie atsako tokia pat šypsena ir keliauja toliau.
Ateina į butą. Po valandos kažkas beldžiasi į duris. Žiūri pro akelę: pažįstamas iš Lodzės.
Atidaro, šalia pažįstamo – policininkai. Visus nuveža į komisariatą, vyrą paleidžia, tėvus nuveža į kripo4* .
Kitą dieną vyras nubudęs sako, kad reikia tiems žmonėms padėti. Apipjaustytas. Su padirbta kenkorta. Su nusidažiusia žmona. Su tėvais po palangėmis. Su paslėptais žydų daiktais – ruošiasi eiti į vokiečių kriminalinę policiją. Užstoja jam kelią. Šaukia: ko tu ten eini? Dėl ko? Tu privalai gyventi, o ne jie! Jis ją nustumia ranka. Nieko nepeša, visa laimė, kad vokiečiai nepatikrina, kas jo kelnėse.
Po poros savaičių ateina raštelis iš stovyklos. Jame du žodžiai: „Gelbėkite mus.“ Ateina telegrama nuo bičiulės. Joje keturi žodžiai: „Gelbėkite, kur atsiųsti pinigų?“ Jei būčiau ji, pati sėsčiau į traukinį ir pati važiuočiau gelbėti, sako vyrui, bet vyras gerai supranta bičiulę. Nenori prarasti savo vietos – dirba tarnaite vokiečių namuose. Nori ramiai sulaukti karo pabaigos. Vyras teisus. Bičiulė sulauks karo pabaigos. Tėvai, savo sielvartu, savo šauksmu išdrįsę statyti į pavojų jos vyro gyvybę – žus stovykloje.
Fotelis. Problema
Jai reikėjo pasakyti: pirmiausia eik su juo, su žmona – vėliau. Arba atvirkščiai, pirmiau su žmona, pažįstamas iš Lodzės tikriausiai nebūtų jos pažinęs. Jį – taip, su juo kadaise turėjo bendrų verslo reikalų. Ne, vis dėlto reikėjo pirmiau su juo. Jis būtų įkliuvęs, o žmona išlikusi. Ir tikriausiai būtų įkliuvusi, tik vėliau… Įdomu, ar pažįstamas iš Lodzės išgyveno karą? Aišku, gelbėjo save ir savo artimuosius, kiekvienas žydų skundikas ką nors gelbėjo. Tik yra problema – kokia gelbėjimo kaina. Bet kai reikia gelbėti, tai ar galvojama apie šitą problemą?
Nekaltoji
Kanalais išeina dar viena vyro pažįstama. Nakvoja pono Boleko landynėje, ji turi eiti jos anksti rytą.
Dėl pažįstamos nebus problemų: stora kasa, pilkos akys, šviesi oda ir maža strazdanota nosis. Keliauja namų link. Už pirmo kampo stovi policininkas. Apmeta jas skvarbiu žvilgsniu, stveria merginą už kasos ir tempia į tarpuvartę. Mergina jį stumia, policininkas ją priremia prie sienos ir atseginėja palaidinę. Pone, įsikiša savo nežydišku balsu, kuo save laikote? Žydus gaudyk, o ne padorius žmones! Taip? – policininkas atšlyja nuo krūtų. Tai turiu eiti į landynę? Landynėje yra kanalžmogiai, ponas Bolekas ir jos vyras… Užsičiaupk, sako gana šiurkščiai merginai, bet ši nenori užsičiaupti. Priešingai, virkauja dar garsiau: prašom mane paleisti, esu mergaitė, nekalta esu… Padėtis darosi pavojinga. Žmonės eina į darbą, gali išgirsti, gali susidomėti… Nes kas gi čia švintant tarpuvartėje šaukia: „Esu nekalta“? Ir ką taip atvirai policininkas drįstų tarpuvartėje glamžyti? Gali kilti rimtų nemalonumų, bet – laimei – nekaltybė numalšina policininko norus. Jis griebia ją, o ji jau žino, ką daryti. Nevirkauja, nesiplėšo. Pažįstama diskretiškai nusisuka. Policininkas užsisega kelnes. Eina abi namo.
Megztinis
Basė ir Jurekas Gajerai išvažiuoja iš Lenkijos.
Vokiečiai paskelbė, kad žydai – kitų šalių piliečiai – gali išvykti, ir žmonės juodojoje rinkoje perka užsienio pasus. Basė ir Jurekas nusiperka Hondūro dokumentus ir apsistoja Dlugos gatvėje esančiame „Lenkijos viešbutyje“.
Nori atsisveikinti su Base Gajer.
Nes pas ją pamatė blondiną bejėgiškomis rankomis.
Nes tai Basės bute jis tarė: atrodai kaip rabino dukra. O ji atsakė: mano tėvas – chemikas ir ieško vaivorykštėje nesamos spalvos. Tai beveik tas pats, nusišypsojo blondinas, ir taip prasidėjo meilė.
Nori pasikalbėti prieš kelionę ir pasilieka pas Gajerus visai nakčiai. Šnekasi apie Hondūrą, kad ten kalbama ispaniškai ir kad reikės išmokti šitą kalbą. Kad ispanų kalba ne tokia jau sunki. Kad megztinis, kurį Basė numezgė gete iš spalvotų vilnos likučių, pravers jai kelionėje. (Basė aiškina raštą – kokios akys vienoje ir kitoje pusėje – rodo mazgų pilną išvirkščią pusę ir tamsiai rožinį pamušalą.)
Penktą ryto vokiečiai apsupa „Lenkijos viešbutį“. Visus nuveža į Paviaką ir padalija į dvi grupes – žydų ir lenkų. Ji parodo Marijos Pavlickos kenkortą ir lieka su atsisveikinti atėjusiais lenkais. Basė ir Jurekas stoja žydų pusėje ir rodo Hondūro pasus. Vokiečiai išveda žydus. Lenkai lieka kalėjime. Paviake praleidžia du mėnesius.
Malda
Vienutės yra abiejose koridoriaus pusėse. Vienoje vienutėje sėdi žydės. Kasdien, eidama į tualetą, pažvelgia į jas pro akelę. Vieną rytą pamato savo vyro motiną. Moteris sėdi šonu, veidą parėmusi sulysusia, susiraukšlėjusia ranka. Vakare veidą atsukusi į duris, lyg žiūrėtų tiesiai į ją.
Atsitraukia išsigandusi.
Grįžta į vienutę.
Klausia prieš dieną suimtos moters, ką su ja kartu atvežė.
Keletą žmonių.
O jauną vyrą? Blondinas, tiesiais plaukais, aukštas…
Taip, atvežė blondiną.
O brunetą su barzda… Ką aš kalbu, be barzdos, daug vyresnį…
Taip, buvo brunetas.
Ir mergina? Dažytais, geltonais plaukais?
Ne, merginos nebuvo.
Viskas aišku: sugavo vyrą ir jo tėvus, seseriai pavyko pasprukti. Jai norisi šaukti: klausykit, mano vyrą suėmė! Aš neturiu dėl ko gyventi! Bet šauksmas neturėtų prasmės, vienutės moterys negali jai padėti, iš jų net ir plaukų segtukus atėmė. Žiūri į jas su pavydu. Jos į Paviaką pateko dėl svarbių patriotinių reikalų. Mokė vaikus Lenkijos istorijos arba buvo ryšininkės, arba spausdino atsišaukimus… Ar tai jos kaltė, kad ji neturi jokių kitų reikalų, išskyrus vyrą?
Ateina laikas pasivaikščioti po kiemą.
Slenka viena paskui kitą prižiūrėtojos akylai stebimos. Po akimirkos ant laiptų atsiranda kažkokios moterys. Penkios moterys. Žydžių vienutė. Žino – visi žino – žydžių vienutė eina į geto griuvėsius. Žydžių vienutę veda sušaudyti.
Mato savo vyro motiną.
Lenkės eina kvadratinio kiemo pakraščiu ir pasuka į kairę, žydės eina veidais į jų pusę.
Pradeda bijoti.
Motina ją pažins.
Motina ją išduos – žvilgsniu, gestu… Gal nusišypsos? Gal užkalbins?
Pradeda melstis. Kaip visada – Dievo Motinai Liliusės Šubert medalikėlyje. Tegul ji nežiūri į šitą pusę… Tegul ji greičiau praeina pro mane… Prakaituoja, šlapia iš baimės, mėgina paspartinti žingsnį, mėgina sulėtinti… Žydžių celė vis dar eina per kiemą, jos vyro motina eina mirti, ji maldauja, kad greičiau.
Žydės išeina iš kiemo.
Lenkės suka ratus tylėdamos, viena paskui kitą.
Pasigirsta šūviai.
Skaičiuoja iki penkių.
Galvoja: greitai bus sušaudytas mano vyras.
Grįžta į vienutę.
Kitą dieną gauna žinią iš vyro.
Pasirodo – kitą jauną, liekną blondiną atvežė į Paviaką.
Versta iš: Hanna Krall. KRÓL KIER ZNÓW NA WYLOCIE. Warszawa: Úwiat Ksiąýki, 2006
1* Umschlagplatz (vok.) – vieta, iš kur žydai buvo gabenami į naikinimo stovyklas (vert. past.).
2* Oflag (vok.) – karo belaisviø karininkø stovykla (Offizierslager für kriegsgefangene Offiziere) (vert. past.).
3* Didžiausias prieškario Varšuvos turgus, pavadintas Jozefo Kercellio, nekilnojamojo turto savininko, vardu (vert. past.).
4* Kriminalinė policija (vert. past.).
Danilo Kiš. Boriso Davidovičiaus kapas
2016 m. Nr. 10
Iš serbų k. vertė Laima Masytė
Danilas Kišas (Данило Киш, 1935, Subotica, Serbija – 1989, Paryžius, Prancūzija) – vienas iškiliausių XX a. serbų rašytojų ir labiausiai verstų Serbijos autorių į užsienio kalbas (lietuviškai galime perskaityti jo novelių). Už literatūrinius veikalus apdovanotas daugeliu tuometinės Jugoslavijos (tarp jų Ivo Andričiaus), ir užsienio šalių literatūrinių premijų: Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Amerikos ( Bruno Schulz Prize ) ir kt. Romanas „Boriso Davidovičiaus kapas“ parašytas 1976 m., jį sudaro septynios iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nesusijusios istorijos; montažo principu pasakojami audringi XX a. pirmosios pusės Rytų Europos įvykiai (politinės apgaulės, išdavystės, žudynės). Romane veikia ir prasimanytos, ir tikros istorinės asmenybės, poetiškumas susipina su esė pradmenimis, groteskas susimaišo su parabole, pasakojimus persunkia tirštas simboliškumas, santūrus, lakoniškas naratyvas, magiškojo realizmo dvasia.
Romanas išverstas į daugiau nei dvidešimt pasaulio kalbų. „Boriso Davidovičiaus kapą“ šiemet išleis leidykla „Kitos knygos“.
Paršavedė, suryjanti savo vadą
Borislavui Pekičiui
Amžinybės žemė
Pirmas šios tragedijos arba komedijos (scholastine šio žodžio prasme), kurios pagrindinis veikėjas yra mums žinomas Guldas Verskoilas, veiksmas prasideda kaip ir bet kuri žemiška tragedija – nuo gimimo. Apgailėtina pozityvistinė aplinkos ir rasės formulė žmonėms gali būti pritaikyta tiek, kiek ir flamandų tapybai. Taigi pirmas šios dramos veiksmas prasideda Airijoje, „atokiausioje Tulėje, žemėje, plytinčioje anapus žinojimo“, kaip ją vadina vienas iš Dedalo antrininkų; Airijoje, „liūdesio, bado, nevilties ir prievartos žemėje“, kaip ją vadina kitas tyrinėtojas, mažiau linkęs į mitiškumą, labiau – į niūrią žemišką prozą. Bet, regis, ir ano lyrinė meistrystė nedera prie kraštovaizdžio rūstumo: „Tai aukščiausios saulėlydžio kopėčios, Airija yra paskutinė žemė, galinti stebėti, kaip gęsta diena. Naktis jau gaubia Europą, o įžambi saulė dar purpuru vyniojasi aplink fjordus ir siekia labiausiai į vakarus nutolusias dykras. Bet lai susistumia juodi debesys, lai nugarma žvaigždė, ir sala kaip legendoje vėl taps tuo tolimu miglų ir prieblandos apgobtu kraštu, kuris jūreiviams daugelį metų žymėjo pažįstamo pasaulio ribą. O anoje pusėje žioji pralauža; niauri jūra, į kurią kadaise mirusieji pylė amžinybės žemę. Juodos jų valtys, pririštos keistai pavadintų nerijų pakrantėse, byloja apie laikus, kai kelionės būdavusios kažkuo metafiziškos: kvietusios svajoti neieškant krantų, negrįžtant atgal.“
Ekscentrikai
Dublinas yra priglobęs garsiausią visokio plauko ekscentrikų žvėryną visame Vakarų pasaulyje: tauriai nusivylę, agresyvūs bohemos atstovai, profesoriai, vilkintys redingotus, niekam nereikalingos prostitutės, iškilūs girtuokliai, apšepę pranašai, fanatiški revoliucionieriai, ligūsti nacionalistai, pasiutę anarchistai, išsipusčiusios našlės su šukomis ir žibučiais, apsimuturiavę kunigai – visą mielą dienelę ši karnavalinė kohorta maršuoja šen ir ten palei Lifį. Jei patikimų liudijimų neturime, tai Burnikelio tapytas Dublino peizažas leidžia bent nujausti, kokią patirtį Guldas Verskoilas neišvengiamai išsiveš iš salos, patirtį, kuri įsismelkia į sielą lyg iš netoli uosto stūksančio konservų fabriko sklindantis atgrasus žuvies miltų dvokulys, kaitrią vasaros popietę įsiskverbiantis į plaučius.
Pasidavę ūmiai anticipacijai, šią karnavalinę kohortą linkstame regėti ir kaip paskutinį vaizdą iš akimis permestų paveikslų, tą vaizdą išvys mūsų herojus: taurių Airijos ekscentrikų (kuriems tam tikra prasme ir pats priklausė) žvėryną, kaip Lifio krantine ši kirbinė leidžiasi į laivų švartavimosi vietą ir ten pranyksta lyg pragare.
Juoda pelkė
Guldas Verskoilas gimė viename iš tokių prie uosto įsikūrusių priemiesčių, kur klausydavosi laivų ūksmo, to rėžiančio garso, jaunai teisuoliškai širdžiai atskleidžiančio, kad už Dubh-Linno ribų, už tos juodos pelkės, kurioje dvokas ir neteisybė slegia nuožmiau nei kitur, egzistuoja kiti pasauliai, kitos tautos. Matant tėvą, kuris nuo paperkamo muitininko pakilo iki dar skurdesnio (moraline prasme) biurokrato, nuo aistringo Parnelo šalininko – iki pataikūno ir puritono, Guldo Verskoilo širdyje gimė pasibodėjimas tėvyne, pasibodėjimas, kuris iš tiesų tėra viena iš iškreiptos ir mazochistinės meilės tėvynei išraiškų: „Įskilęs samdinės mergos veidrodėlis, paršavedė, suryjanti savo vadą“, – tokią niaurią mintį, apibūdinančią veikiau Airiją, o ne gimdytojus, užrašo devyniolikmetis Verskoilas.
Išvargintas tuščių plepalų slogiose aludėse, kur rezgami netikri sąmokslai, kur netikri dvasininkai, poetai ir išdavikai kurpia pasikėsinimų planus, Guldas Verskoilas užrašų knygutėje užrašo sakinį, ištartą aukšto trumparegio studento, nė neįtariančio, jog šie žodžiai pritrauks tragiškas pasekmes: „Tas, kuriam dar liko bent kruopelė savigarbos, negali pasilikti Airijoje, jis bėga iš šalies, gavusios kažin kokio įniršusio Jupiterio smūgį kumščiu.“
Šie žodžiai užrašyti 1935 metų gegužės 19 dieną.
Tų pačių metų rugpjūtį Guldas Verskoilas įsilaipina į prekybinį laivą „Ringsend“, plaukiantį į Maroką. Tris dienas prastovėjęs Marselyje, laivas išplaukia be vieno įgulos nario, tiksliau sakant, be Verskoilo, radijo telegrafininko vietą užima naujokas. 1936-ųjų vasarį Guldą Verskoilą užtinkame netoli Gvadalacharos, Penkioliktojoje jungtinėje anglų ir amerikiečių brigadoje, pavadintoje legendinio Linkolno vardu. Verskoilui dvidešimt aštuoneri.
Išblukusios fotografijos
Čia netikėtai atsiranda rimtų abejonių dėl dokumentų, nes jie atrodo kaip palimpsestas, patikimumo. Guldo Verskoilo gyvenimas neaiškiai susipina su jaunos ispanų respublikos gyvavimu ir žlugimu. Turime tik dvi nuotraukas: viena su nežinomu kovotoju prie kažkokios šventyklos griuvėsių. Kitoje pusėje Verskoilo ranka užrašyta: „Alcásar. ¡Viva la Republica!“ Aukštą jo kaktą ligi pusės dengia beretė, lūpose šmėžuoja šypsnys, kuriame (šiandienos požiūriu) įmanu išskaityti nugalėtojo triumfą ir pralaimėjusiųjų kartėlį: prieštaringus atšvaitus, lyg raukšlę ant kaktos brėžiančius nepermaldaujamos mirties šešėlį. Grupinė nuotrauka, data: 1936 metų lapkričio 5 diena. Nuotrauka labai blanki. Verskoilas – antroje eilėje, vis dar užsimaukšlinęs šonan pakreiptą beretę. Priešais išsirikiavusį būrį driekiasi kažkoks sukastas laukas, nesunku būtų patikėti, kad atsidūrėme kapinėse. Gal tai garbės sargyba, iššovusi salvę į dangų ar į gyvą mėsą? Guldo Verskoilo veidas rūpestingai slepia šią paslaptį. Viršum išsirikiavusių karių, žydruose dangaus toliuose, sklendžia aeroplanas, jis primena Nukryžiuotąjį.
Atsargūs spėliojimai
Regiu, kaip Verskoilas traukiasi iš Malagos, pėsčias, užsivilkęs odinį paltą, nuplėštą nuo negyvo falangisto (po paltu boluoja tik nuogas liesas kūnas ir sidabrinis kryžius ant odinės virvutės); regiu, kaip jis puola ant durtuvų, nešamas savo paties riksmo lyg angelo naikintojo sparnų; regiu, kaip perrėkia anarchistus, kurie savo juodą vėliavą iškėlė virš plikų Gvadalacharos skardžių ir yra pasiryžę mirti pakylėta ir beprasme mirtimi; regiu, kaip kažkur po vaiskiu dangumi greta kokių nors kapinių Bilbao prieigose jis klausosi paskaitų, per kurias, kaip ir randantis pasauliui, perskiriami mirtis ir gyvenimas, dangus ir žemė, laisvė ir tironija; regiu, kaip netekęs jėgų paleidžia visą šovinių apkabą į orą, taikydamas į lėktuvus, o kitą mirksnį jau krenta, liežiamas liepsnų, užpiltas žemėmis ir šrapneliu; regiu, kaip purto negyvą studento Armano Žofrua, mirusio jam ant rankų kažkur netoli Santandero, kūną; regiu, kaip guli su purvinu tvarsčiu ant galvos improvizuotoje ligoninėje netoli Chichono, klausydamasis sužeistųjų dejonių, tarp kurių pasigirsta kreipimasis į Dievą airiškai; regiu, kaip šnekasi su jauna medicinos sesele, kaip ši migdo jį lyg vaiką, niūniuodama lopšinę jam nepažįstama kalba, kaip, pusiau snausdamas, apkvaišintas morfijaus, dar įžiūri tą seselę, besiropščiančią į lovą pas kažkokį lenką amputuota koja, ir lyg košmare išgirsta liguistą geismingą šnopavimą; regiu, kaip kažkur Katalonijoje jis sėdi suimprovizuotame bataliono štabe prie Morzės aparato ir desperatiškai siunčia pagalbos signalą, o kapinėse greta radijas transliuoja giedrias ir savižudiškas anarchistų dainas; regiu, kaip jį kamuoja konjunktyvitas ir viduriavimas; regiu ir tai, kaip, išsirengęs iki juosmens, jis skutasi prie šulinio su užnuodytu vandeniu.
Antraktas
1937 metų gegužės pabaigoje kažkuriame Barselonos priemiestyje Verskoilas prašosi priimamas pas bataliono vadą. Bataliono vadas, kuriam ką tik sukako keturiasdešimt, panašus į gerai išsilaikiusį senį. Palinkęs prie rašomojo stalo, jis deda savo parašą ant mirties nuosprendžių. Jo padėjėjas, iki smakro užsisagstęs, su blizgančiais auliniais, stovi greta ir kiekvieną parašą nudžiovina spaustuku. Kambaryje trošku. Vadas šluostosi veidą batisto skarute. Tolumoje drioksi ritmiški didelio kalibro granatų sprogimai. Vadas mosteli Verskoilui, kad šis kalbėtų. „Šifruoti pranešimai patenka į priešų rankas“, – taria Verskoilas. „Į kieno?“ – perklausia bataliono vadas kiek abejingai. Airis sudvejoja, įtariai pašnairuoja į vado padėjėją. Tada vadas prabyla Verdeno šnekta: „Pasakyk, sūnau, į kieno rankas?“ Minutėlę airis tyli, paskui prisilenkia prie vado ausies ir kažką sušnabžda. Šis atsikelia, prieina prie Verskoilo ir palydi jį iki durų tapšnodamas per petį, šitaip tapšnojama šauktiniams ir fanatikams. Tai viskas.
<…>
Mechaniniai liūtai
Hommage à André Gide
Kitas
Apie kitą svarbų šios istorijos veikėją, A. L. Čeliustnikovą, patikimiau žinome tik tai, kad jis buvo maždaug keturiasdešimties metų, aukšto ūgio, gunktelėjęs, šviesiaplaukis, p liauškus, pagyrūnas ir mergišius, ir dar visai neseniai dirbo redaktoriumi ukrainiečių laikraštyje „Naujoji aušra“. Šauniai lošė pokerį ir dvidešimt vieną, mokėjo armonika groti polkas ir čiastuškas. Kiti liudijimai apie jį nepaprastai prieštaringi, gal todėl ir nesvarbūs. Bet vis tiek juos pateikiu, nors kai kurie iš jų kelia pagrįstų abejonių: kad per Ispanijos pilietinį karą Čeliustnikovo būta komisaro ir jis išgarsėjęs raitelių pulke kariaudamas prie Barselonos; kad vieną naktį, karščiuodamas nuo maliarijos, permiegojęs su dviem sanitarėmis; kad kažkokį airį, apkaltintą sabotažu, apgaule įviliojęs į krovininį sovietų laivą „Ordžonikidzė“, pasakęs, neva laive reikia pataisyti sugedusį radijo imtuvą; kad (be kita ko) asmeniškai pažinojęs Ordžonikidzę; kad trejus metus buvęs vieno labai žinomo asmens žmonos meilužiu (ir kad kaip tik per tai atsidūręs lageryje); kad Voronežo mėgėjų teatre pastatytame Ostrovskio „Miške“ vaidinęs Arkadijų.
Išvardyti liudijimai, ypač paskutinysis, atsiduoda tam tikra abejone ir netikrumu, o ir vienas paties Čeliustnikovo pasakojimų, susijęs su Erijo, iš pirmo žvilgsnio atrodytų vaizduotės pagimdytas, bet jį verta paminėti. Darau tai čia, nes šio pasakojimo tikrumu sunku suabejoti; visa byloja apie tai, jog kai kurios Čeliustnikovo papasakotos istorijos, nors ir neįtikėtinos, vis dėlto remiasi realiais įvykiais. O patikimiausiu įrodymu mums gali pasitarnauti faktas, kad netrukus pateiksimą pasakojimą tam tikra prasme patvirtino ir pats Eduaras Erijo, šviesus protas ( une intelligence rayonnante ), kaip teisingai jį apibūdino Daladjė. Tad apie tą kitados įvykusį Čeliustnikovo ir Erijo susitikimą papasakosiu kaip gebu ir moku, išsilaisvinęs iš pasakojimą apsunkinančių dokumentų košmaro, o įtarų ir smalsų skaitytoją nukreipsiu į minėtąją bibliografiją, kur šis ras reikiamų įrodymų. (Gal būtų buvę protingiau imtis kitokios pasakojimo formos: esė arba studijos, kur būčiau galėjęs įprastu būdu suguldyti visus tuos dokumentus. Tačiau stabdo du dalykai: nepridera gyvus, žodinius patikimų žmonių liudijimus pateikti kaip dokumentacijos, antra, neįstengiau atsisakyti malonumo papasakoti istoriją, kuri rašytoją priverčia klaidingai įsivaizduoti, kad jis kuria pasaulį ir, kaip sakoma, keičia jį.)
Telefonas ir revolveris
Tą žvarbią tūkstantis devyni šimtai trisdešimt ketvirtųjų naktį Čeliustnikovas, vietinio laikraščio už kultūrą ir kovą prieš religiją atsakingas bendradarbis užsie nyje, nuogas miegojo plačioje aristokratiškoje lovoje šiltame kambaryje ketvirtame aukšte Jegorovkos gatvėje. Jo prašmatnūs aviečių spalvos auliniai stovėjo tvarkingai atremti į lovą, o drabužiai ir baltiniai mėtėsi išsvaidyti po visą kambarį (ūmai apėmusios aistros ženklas) pramaišiui su šilkiniais moteriškais apatiniais. Kambaryje buvo justi šiltas prakaito, degtinės ir vandens iš kolonėlės kvapas.
Čeliustnikovas sapnavo (jei patikėsime jo žodžiais), kad turi išeiti į sceną ir kažką suvaidinti, greičiausiai Arkadijų iš „Miško“, bet niekaip neranda kostiumo. Pakraupęs (sapne) Čeliustnikovas girdi, kaip skamba varpelis, kviečiantis jį į sceną, bet jis stovi it įbestas, tiesą sakant, sėdi, iš nuogių nuogas ir plaukuotas, ir neįstengia pakrutinti nei kojų, nei rankų. Netikėtai, lyg visa tai vyktų scenoje, uždanga atidengiama, pro žėrinčią šoninių reflektorių, kurie jį nušviečia ir laiko prikaustę kryžminiais spinduliais, šviesą įmato žiūrovus, aukštai balkone ir apačioje parteryje, o virš jų galvų – violetinė aureolė. Pirmoje eilėje, dingojasi Čeliustnikovui, jis atpažįsta rajono komiteto narius ir jų būryje aiškiai įžiūri boluojančią draugo M., „Naujosios aušros“ vyriausiojo redaktoriaus, plikę, šis dūsta iš juoko ir mėto pašaipias ir įžeidžiančias užuominas apie jo (Čeliustnikovo) vyriškumą. Varpelis grimavimo kambarėlyje skamba vis atkakliau ir skardžiau, ir Čeliustnikovui atrodo (sapne), kad iš tiesų tai – gaisrininkų varpas, kad veikiausiai bus įsiliepsnojusi uždanga ir tuoj prasidės sumaištis ir panika, o jis liks čia, ant scenos, nuogut nuogutėlis ir nerangus, išstatytas liepsnų malonei. Čeliustnikovui atsidūrus sapno ir tikrovės paribyje, dešinė jo ranka mikliai išsivaduoja iš kerų pinklių ir instinktyviai siekia revolverio, kurį senu geru įpročiu laiko po pagalve. Čeliustnikovas įjungia lempą ant naktinės spintelės ir, tiesdamas ranką, nuverčia degtinės stiklelį. Išsyk suvokia, kad dabar batai svarbesni už naganą, ir žvitriai įsmunka į aulinius, lyg būtų užšokęs ant balno. „Naujosios aušros“ vyriausiojo redaktoriaus žmona muistosi pro miegus, bet, taip pat prižadinta telefono čirškimo, atmerkia gražias šiek tiek pabrinkusias azijietiškas akis. Netrukus telefonas nuščiūva, meilužiams palengvėja. Prasideda įtemptas tarimasis pusbalsiu. Nastasja Fedotjevna M., sutrikusi ir persigandusi, mėgina užsisegti liemenėlę, kurią iš drabužių krūvos išgriebęs jai numetė Čeliustnikovas. Tą minutę telefonas vėl ima čirkšti. „Kelkis“, – liepia Čeliustnikovas, užsikišdamas revolverį už diržo. Nastasja Fedotjevna įremia į jį paklaikusį žvilgsnį. Tuomet Čeliustnikovas prieina prie nusigandusios moters, pakšteli jai tarp putnių krūtų ir taria: „Pakelk ragelį.“ Moteris atsistoja, Čeliustnikovas apgobia ją odiniu paltu kaip tikras kavalierius. Ir išsyk išgirsta jos balsą: „Ką? Čeliustnikovą?“ (Vyras prideda pirštą prie lūpų.) „Neturiu supratimo.“ (Pauzė.) Tada moters ranka nusvyra kartu su rageliu, jame pasigirsta staigus nutrūkusio ryšio signalas, ir ji griūna į fotelį. „Iš rajkomo.“ (Pauzė.) „Sako, kad skubu.“
<…>
Cirkas Dievo namuose
Nors atrodytų, jog ši istorija nukrypsta nuo mūsų pasakojimo (vėliau įsitikinsime, kad šis nuokrypis tėra menamas), šioje vietoje negalime nepaminėti keistokų freskų – jos puošia įvijų laiptų, vedančių į aukštą, iš kur caraičiai ir bajorai bei jų svečiai galėdavo dalyvauti pamaldose neišeidami iš rūmų, sienas. Freskos atrastos po dažų sluoksniu 1843 metais, bet dėl skubos ir smalsumo – atradimų ir klaidų motinos – restauracija buvo atlikta baisiai atsainiai: sena patina apneštiems auksavimui ir drabužiams buvo suteiktas prasisiekėlių bajorų turtingumo ir prašmatnybės tviskesys. Nors šiaip scenos liko neapgadintos: po Bizantijos žydryne – hipodromas ir cirkas, o pirmajame plane, kilmingųjų ložėje, – imperatorius su imperatoriene, apsupti svitos; rūmų arklininkai anapus barjero lūkuriuoja, kada piestu stojančius žirgus galės paleisti į areną; kariai rūsčiais veidais, apsiginklavę ietimis, lydimi būrio pėdsekių varo laukinius žvėris; galinčiai ir aktoriai rodo triukus scenoje po vaiskiu dangumi; raumeningas atletas laiko kartį, kuria vikriai it beždžionė karstosi akrobatas; kirviu apsiginklavęs gladiatorius puola tramdyto ją meškos galva.
Konstantino Porfyrogenito knyga, pasakojanti apie Bizantijos imperatoriaus rūmų ceremonijas, skyriuje „Gotikiniai žaidimai“ atskleidžia paskutinės scenos prasmę: „Pramogos, vadinamos Ludus gothicus , Jo Imperatoriškosios Malonybės valia rengiamos aštuntą dieną po Gimimo šventės ir ta proga Jo Imperatoriškosios Malonybės kviestiniai svečiai persirengia gotais, užsimauna visokių laukinių žvėrių kaukes ir galvas.“
Tiek apie senovę.
Alaus darykla
Dabar po savo aukštais skliautais Kijevo Šv. Sofijos soboras yra priglaudęs dalį alaus daryklos „Spartakas“: džiovyklą ir sandėlį. Milžiniškos dvidešimties tonų talpos cisternos, užkeltos ant rąstų pastovų, surikiuotos palei sienas, o sunkios metalinės statinės stovi tarp atramų iki pat apsidės. Džiovykla užima du aukštus, joje nuo langų iki arkadų įrengtos medinės grotos. (Pastovi vienuolikos laipsnių temperatūra labai tinka tarpti gerosioms bakterijoms, paskaninančioms specifinį alaus aromatą.) Pro vieną iš šoninių langų, kurio stiklas išimtas, išlenda aliuminio vamzdžiai, jie sulenkti kaip dūmtraukiai ir jungia džiovyklą su fermentacijos indu, stovinčiu dideliame pirmo aukšto barake maždaug už šimto metrų nuo cerkvės. Laipteliai ir kopėčios jungia grotas, vamzdžius ir cisternas, o parūgę apyniai ir salyklas tarp medinių sienų skleidžia bekraščių stepių kvapsnį palijus. Freskos ir altorius uždengti (remiantis vienu iš neseniai priimtų dekretų) ilgais džiuto kulisais, nuleistais nuo sienų lyg pilkos vėliavos. Toje vietoje, kur kitados stovėjo (tiksliau sakant, ir dabar stovi po pilka užlaida) Skaisčiausioji, „nustebinta netikėto arkangelo pasirodymo“, kabo tautų Tėvo portretas, įsodintas į svarų paauksuotą rėmą: nusipelniusio dailininko akademiko Sokolovo darbas. Pro pūgos gūsius iš minios prasibrauna senukė ir bando pabučiuoti Palaimintojo ranką, begal mužikiškai, liaudiškai. O šis nusišypso senolei ir tėviškai padeda ranką jai ant peties. Kareiviai, darbininkai ir vaikai suglumę stebi šią sceną. Už portreto, ant tos pačios sienos, kur pro džiuto uždangalą matyti drumzli dviejų langų šviesa, – sienlaikraštis ir grafikai. Čeliustnikovas, pagiringas ir apkvaitintas apynių aromato, žiūrinėja gamybos kreivę taip, tarsi purtomas drugio tyrinėtų laužytą savo temperatūros liniją.
Pakartotinė restauracija
I. V. Braginskis, „revoliucijos dalyvis, valstiečio sūnus, bolševikas“, gamybinio cecho vyriausiasis inžinierius, nusiima šalmą, pasikaso pakaušį, apsuka popierių rankose ir gal jau trečią kartą skaito, tyli. O Čeliustnikovas žiūrinėja cerkvės vidų, užverčia galvą į aukštus skliautus, dirsčioja anapus pastolių, mintyse sveria katilus ir cisternas, kažką skaičiuoja krutindamas sausas lūpas. Šie aukšti ištapyti skliautai jam primena mažą medinę jo kaimo cerkvukę, kur kadaise su tėvais eidavo į pamaldas ir klausydavosi popų sniaukrojimo bei parapijiečių giedojimo: tolimas ir netikras prisiminimas, užslo pintas jo, naujojo žmogaus su nauja pasaulėžiūra, širdyje. Apie tai, kas tą dieną vyko Šv. Sofijos sobore, turime paties Čeliustnikovo liudijimą: „Ivanas Vasiljevičius, revoliucijos dalyvis, valstiečio sūnus, bolševikas, sugaišino dvi valandas mums brangaus laiko tuščiai tarškėdamas ir įtikinėdamas. Manydamas, kad mėnesinės alaus gamybos normos įvykdymas svarbesnis reikalas už bažnytines misterijas, jis suglamžė Narkomo įsakymą ir sviedė man į veidą. Nors ir jutau, kaip nenumaldomai tirpsta laikas, pamėginau jį paprotinti aiškindamas, jog cerkvę paruošti pamaldoms yra visų bendras reikalas. Galiausiai neįstengęs palaužti jo kietasprandiškumo, nusivedžiau jį į kanceliariją ir akis į akį patikėjau paslaptį neminėdamas svečio vardo. Jo neįtikino nei šis argumentas, nei keli telefoniniai pokalbiai su vadovais, kuriuos suorganizavau iš jo kanceliarijos telefono aparato. Galų gale turėjau išsitraukti paskutinį argumentą: įrėmiau į jį savo naganą. <…> Šimtas dvidešimt kalinių, atvestų iš artimiausio rajoninio kalėjimo, man asmeniškai vadovaujant beveik per keturias valandas atliko pakartotinę cerkvės restauraciją. Vieną džiovyklos dalį atrėmėme į sieną ir užmaskavome džiuto uždanga ir palapinės brezentu, jį permetėme per pastolius, tarsi vyktų tikra rytinės sienos restauracija. Statines ir cisternas ant rąstų nuridenome (tik žmonių rankomis, be jokios technikos) į barako kiemą, kur stovėjo fermentacijos indas… Be penkiolikos keturios įsėdau į mašiną ir tiksliai nustatytu laiku atsidūriau teatro fojė, kur manęs jau laukė Abraomas Romanyčius.“
Barzda ir kamilavka
Čia vėl pateikiame Čeliustnikovo liudijimą: „Draugas Piasnikovas jam (tai yra Abraomui Romanyčiui) buvo viską paaiškinęs ir net, kaip man vėliau pasakė, davė pasirašyti pareiškimą, kuriuo anas įsipareigoja apie viską tylėti, lyg tai būtų valstybinė paslaptis. Poveikis buvo akivaizdus: kai Abraomas Romanyčius klijavo man barzdą, jo rankos virpčiojo. Mantiją su violetine juosta ir kamilavką pasiskolinome iš teatro fondų pasirašytinai, o laiške valdybai nurodėme, kad šių daiktų reikia agitbrigados nariams, kurie kaimuose ir darbo kolektyvuose rengiasi rodyti antireliginio turinio spektaklius. Taigi Abraomas Romanyčius daugiau nieko neklausinėjo ir įniko dirbti; netrukus jo rankos nustojo drebėjusios. Nieko nepasakysi, tai buvo savo amato virtuozas! Jis ne tik iš manęs nulipdė kuo tikriausią protojerėją, bet net savo iniciatyva ir pilvuką pritvirtino. „Kurgi matėte, – tarė jis, – kurgi, pilieti Čeliustnikovai, matėte liesą protojerėją?“ Aš jam pritariau. Kad ir kas vėliau jam nutiko (čia apie tai neketinu kalbėti), teigiu, jog Abraomas Romanyčius šiam reikalui pasitarnavo ne ką mažiau nei aš: jis davė man kelis vertingus patarimus, kurie, nesvarbu, kad jau turėjau sceninės patirties, buvo itin naudingi. „Pilieti Čeliustnikovai, – tarė jis jau visai pamiršęs baimę ir įsijautęs į savo darbą, – nė sekundei nepamirškite: barzda, o jau ypač tokia barzda, laikoma ne galva, o biustu, krūtine. Tad dabar pat, per šį trumpą laiką, turite suderinti galvos ir kūno judesius.“ Davė net kelis nepaprastai vertingus patarimus dėl pačių pamaldų ir giedojimo – patirtis, kurią, be jokių abejonių, įgijo teatre. (O gal ir sinagogoje, velnias jį žino.) „Jei pritrūksite žodžių, pilieti Čeliustnikovai, pradėkite murmėti bosu. Murmėkite kuo daugiau, kad atrodytų, jog širstate ant parapijiečių. Ir vartykite akis, tarsi prakeiktumėte dievą, kuriam tarnaujate, nors ir laikinai. O kalbant apie giedojimą…“ – „Dabar tam nėra laiko, – nukirtau. – Giedosime vėliau, Abraomai Romanyčiau!“
Aviečių spalvos auliniai
Grimavimo kambaryje Čeliustnikovas užtruko kiek ilgiau nei valandą; palyginti trumpai, jei turėsime omenyje jo radikalų pasikeitimą. A. T. Kašalovas, kurį visi vadino tiesiog Alioša, į teatrą jį atvežęs rajkomo vairuotojas, Čeliustnikovui lipant į automobilį pakštelėjo į ranką. „Tam tikra prasme tai buvo generalinė repeticija, – pasakoja Čeliustnikovas, – ji galutinai išlaisvino mane nuo baimės, kurią jutau likęs be Abraomo Romanyčiaus globos ir patarimų. Iš pradžių pamaniau, kad Alioša pokštauja, tačiau beregint įsitikinau, jog žmonių patiklumas neturi ribų: jei būčiau pasirodęs su caro karūna ant galvos, jis, nė kiek neabejoju, būtų puolęs ant kelių į sniegą ir purvą. Prireiks daug laiko ir pastangų, – pridūrė Čeliustnikovas ne be kartėlio ir savimeilės, – kad iš mužikiškos ruso siel os išrautume niūrios praeities ir didelio atsilikimo pėdsakus.“
(Čia iškart pasakykime štai ką: per ilgą tyrimą net žiauriai kankinamas Aleksejus Timofejyčius neprisipažino buvęs apkvailintas. Po šio įvykio praėjus beveik mėnesiui, tyrėjo raštinėje stojęs į akistatą su Čeliustnikovu, jis užsispyrusiai laikėsi savo teiginio, kad iš tiesų tenorėjo iškrėsti pokštą piliečiui Čeliustnikovui. Nors ir buvo visiškai išsekęs ir sulaužytais šonkauliais, jis tikrai įtikinamai gynė savo teiginį: kaipgi jis galėjo patikėti, kad į mašiną sėda protojerėjas, jeigu į teatrą jis atvežė pilietį Čeliustnikovą? Į klausimą: „Ar tiesa, kad tą dieną – 1934 metų lapkričio 21-ąją – menamam bažnyčios atstovui, tai yra draugui Čeliustnikovui, uždavėte klausimą „O kaip pilietis Čeliustnikovas, ar jo reikia laukti?“, Alioša atsakė neigiamai. Į klausimą: „Ar tiesa, kad menamam bažnyčios atstovui, tai yra draugui Čeliustnikovui, pasakėte: „Greitai Kijeve bus lengviau pamatyti šiaurės elnią negu šventiką“, taip pat atsakė neigiamai. Į klausimą: „Ar tiesa, kad kai menamas bažnyčios atstovas, tai yra draugas Čeliustnikovas, pakeistu balsu jo paklausė: „O kam tau, sūnau, šventikai?“, jis, A. T. Kašalovas, atsakęs: „Za dušu pomolitsia grešnuju“ (Už nuodėmingą sielą pasimelsti), kaltinamasis irgi atsakė neigiamai.)
Penkios trisdešimt juodas limuzinas sustojo prie neapšviestų cerkvės durų ir protojerėjas Čeliustnikovas pakėlė mantijos kraštus, staiga žybtelėjo jo blizgūs avietinės spalvos auliniai. „Ar dabar sumeti, durniau,– tarė Čeliustnikovas Aliošai, netekusiam žado ir dėbsančiam tai į jo barzdą, tai į jo aulinius, – ar dabar sumeti?“
<…>
Magiška kortų suktis ratu
Karlui Štaineriui
Traktatas apie azartinius žaidimus
Daugėjant liudijimų apie ledinės salos pragarą, vis dar retai pasitaiko dokumentų, kuriuose aprašytas azartinių žaidimų mechanizmas; čia turiu omenyje ne gyvenimo ir mirties azartą: visa literatūra apie prarastą žemyną, tiesą sakant, yra ne kas kita, o išplėsta Didžiosios loterijos, kurioje laimėjimai retai tepasitaiko, o pralaimėjimai yra dėsnis, metafora. Juk būtų įdomu, jeigu modernių idėjų tyrinėtojai panarpliotų šių dviejų mechanizmų ryšį: kol Didžioji loterija suko savo nenumaldomą ratą lyg koks įkūnytas mitinės ir žiaurios būtybės principas, šios pragariškos karuselės aukos, skatinamos kažkokios platoniškos ir drauge pragariškos imitatio dvasios, mėgdžiojo didį azarto principą: nusikaltėlių gaujos, vadinamos meiliu ir privilegijuotu socialiai priimtinų asmenų vardu, kiauras poliarines naktis lošė iš visko, iš ko tik įmanoma lošti: iš pinigų, iš ausinių kepurių, iš aulinių, iš sriubos porcijos, lusto duonos, gabalėlio cukraus, pašalusių bulvių, iš lopinėlio tatuiruotos odos (savo ar kito), išprievartavimo, dūrio, machorkos, iš gyvenimo.
Tačiau naujosios Atlantidos kalinių kortų ir azartinių žaidimų istorija dar neparašyta. Tad, manau, neprošal bus trumpai išdėstyti (remiantis Taraščenka) kai kuriuos tų šiurpių žaidimų principus; principus, kurie tam tikra prasme susipina su pasakojama istorija. Taraščenka atskleidžia daugybę būdų, kaip lošdavo nusikaltėliai, kuriuos dešimt įkalinimo metų stebėjo įvairiose dugnan nugrimzdusio pasaulio (daugiausia Kolymoje) vietose; iš tų lošimų turbūt mažiausiai keistas tasai, lošiamas su utėlėmis. Žaidimas labai panašus į šiltesniuose kraštuose žaistąjį su musėmis: priešais kiekvieną žaidėją padedamas gabalėlis cukraus ir tyliai rimtyje laukiama, kada musė nutūps ant kurio nors gabalėlio ir šitaip nulems laimėtoją arba pralaimėtoją, priklauso nuo susitarimo. Taip pat žaidžiama ir su utėlėmis, tik čia masalas yra pats žaidėjas, be jokių pagalbinių priemonių, išskyrus savo paties kūno smarvę ir „asmeninę sėkmę“. Jeigu, žinoma, lošiama iš sėkmės. Mat dažnai tam, prie kurio priropoja utėlė, tenka toli gražu ne maloni užduotis perpjauti gerklę laimėtojo paskirtai aukai. Ne mažiau įdomus kalinių žaidimų sąrašas ir ikonografija. Nors jau keturiasdešimt metų nieko keista nusikaltėlių rankose pamatyti ir tikrų kortų kaladę (atimtą ar nupirktą iš laisvų apgyvendintinių), vis dėlto, teigia Taraščenka, užvis mėgstamiausias ir plačiausiai paplitęs buvo lošimas savadarbėmis (ir, be abejo, žymėtomis) kortomis iš keliais sluoksniais suklijuoto laikraštinio popieriaus. Žaidžiami buvo visi azartiniai žaidimai nuo paprasčiausių, tokių kaip dvidešimt vienas, pokeris ir ožys, iki mistiškųjų taro kortų.
Čiortikas
Čiortikas (Velniukas) arba Matuška (Motinėlė) yra tokia simbolinė ir užšifruota kalba, nepaprastai panaši į Marselio taro kortas. Įdomu, jog patyrę kali niai, turintys didesnį kalėjimo stažą, naudojo tas rankų darbo kortas ir tam, kad susišnekėtų: neretai užuot pasakę žodžiais, pakeldavo tam tikrą kortą, o tada lyg pagal įsakymą blyksteli peilis, trykšteli kraujas. Iš slapto kurio nors galvažudžio, kurio pasitikėjimą pavyko pelnyti, paaiškinimo galima suprasti, kad į viduramžišką tų kortų ikonografiją buvo įsimaišiusi ir kažkokia rytietiška, ir senovinė rusiška simbolika. Paprastai kortų būdavo dvidešimt šešios. „Dar nė karto neturėjau progos, – teigia Taraščenka, – pamatyti visą septyniasdešimt aštuonių kortų kaladę, nors aritmetikos taisyklės aiškiai sako (septyniasdešimt aštuonis dalijant iš trijų ir dviejų), kad tai – tik mažesnis klasikinės taro kortų kombinacijos variantas. Esu įsitikinęs, kad toks supaprastinimas atsirado dėl grynai techninių priežasčių: mažesnę kaladę buvo lengviau padirbti ir paslėpti.“ Kalbant apie kortų spalvą (kartais jos būdavo žymimos tik pirmąja spalvą reiškiančio žodžio raide), jų būta keturių: rožinės, žydros, raudonos, geltonos. Ideografiniai ženklai, dažniausiai pavaizduoti paprasčiausiais kontūrais, tokie: Lazda (įsakymas, komanda, galva; bet ir perskelta kaukolė); Taurė (motina, degtinė, paleistuvystė, susivienijimas); Peilis (laisvė, pederastija, perdurta gerklė); Auksinis (nužudymas, patyčios, karceris). Kiti simboliai ir jų variantai tokie: Kekšė, Karalienė, Karalius, Tėvas, 69, Troika, Valdžia, Pakaruoklis, Bevardis (Mirtis), Viduriai, Velnias (Čiortik, Čiort ), Cypė, Žvaigždė, Mėnulis, Saulė, Teismas, Ietis (arba Laivo stiebas). Iš esmės Čiortikas arba Matuška tėra ano antropocentriško žaidimo, pasiekusio mus iš tolimų mitinių viduramžių, sukryžmintų su Azija, laikų variantas: ištobulintų Čiorto kortų žiedas sudaro Laimės ratą ir fanatikui reiškia likimo pirštą. Taraščenka daro išvadą: „Ryšys, europietiškose taro kortose siejantis chiromantijos simbolius ir Zodiako ženklus, neišnyko ir čia: tatuiruotės ant kalinio krūtinės, nugaros ar sėdynės turi tokią pačią reikšmę kaip Zodiako ženklai vakariečiams ir tokiu pačiu principu gali būti susieti su Čiortiku .“ Tercas šį tatuiruočių ir mitinių simbolių ryšį perkelia į metafizinę plotmę: „Tatuiruotė: iš priekio erelis, snapu plėšiantis Prometėjo krūtinę, užpakalyje – šuo, keista poza besikergiantis su kažkokia dama. Dvi medalio pusės. Aversas ir reversas. Šviesa ir tamsa. Tragedija ir komedija. Savo paties didingumo parodija. Sekso ir juoko glaudumas. Sekso ir mirties.“
<…>
Boriso Davidovičiaus kapas
Leonidui Šeikai atminti
Istorija jį išsaugojo Novskio vardu, tai, be abejonės, pseudonimas (tiksliau pasakius: vienas iš pseudonimų). Bet pirmiausia abejonių kelia klausimas: ar istorija iš tikrųjų jį išsaugojo? Granato enciklopediniame žodyne ir jo priede tarp dviejų šimtų keturiasdešimt šešių pripažintų revoliucijos stulpų ir dalyvių biografijų bei autobiografijų jo vardo nėra. Komentuodamas minėtąją enciklopediją, Hoptas atkreipia dėmesį, kad joje išvardyti visi svarbesni revoliucijos veikėjai, ir apgailestauja, jog „kažkaip keistai ir nepaaiškinamai į ją neįtrauktas Podvoiskis“. Bet jis nė neužsimena apie Novskį, kurio vaidmuo revoliucijoje šiaip ar taip svarbesnis nei Podvoiskio. Taigi kažkaip keistai ir nepaaiškinamai tas žmogus, kuris savo politiniams principams suteikė rūsčios moralės prasmę, tas užkietėjęs internacionalistas revoliucijos metraščiuose liko beveidė ir bebalsė asmenybė.
Šiuo tekstu, kad ir fragmentišku, neužbaigtu, pamėginsiu atgaivinti prisiminimus apie keistą ir prieštaringą Novskio asmenybę. Tam tikros spragos, ypač susijusios su svarbiausiu jo gyvenimo tarpsniu, revoliucijos laikotarpiu ir porevoliuciniais metais, gali būti paaiškintos tomis pačiomis priežastimis, kurias nurodo minėtasis komentatorius, kalbėdamas apie kitų veikėjų biografijas: po 1917-ųjų asmeninis Novskio gyvenimas susipina su viešuoju ir tampa „istorijos dalimi“. Kita vertus, kaip teigia Hoptas, turime atsižvelgti į tai, kad šios biografijos parašytos trečiojo dešimtmečio pabaigoje: štai iš kur jų būdingos spragos, diskretiškumas ir skuba. Priešmirtinė skuba, dera pridurti.
Senovės graikai turėjo tokį pagarbos vertą paprotį: tiems, kurie žuvo ugnyje, kuriuos prarijo ugnikalnio krateris, palaidojo lava, tiems, kuriuos sudraskė laukiniai gyvūnai arba surijo rykliai, ar kurių kūną dykumoje ištąsė maitvanagiai, tėviškėje statė vadinamuosius kenotafus – tuščius simbolinius kapus, nes kūnas yra ugnis, vanduo arba žemė, o siela – alfa ir omega, jai reikia pastatyti šventyklą.
<…>
Ketverių metų Novskis jau mokėjo skaityti ir rašyti, kai jam sukako devyneri, tėvas nusivedė jį į kavinę „Saratovas“ netoli žydų turgaus – toje kavinėje, kampe prie stalo šalia porcelianinės spjaudyklės, vertėsi advokato amatu. Čia ateidavo caro armijos kariai, apžėlę ugningai raudonomis barzdomis ir įdubusiomis akimis, taip pat atsivertę žydų prekiautojai iš aplinkinių bakalėjų, ilgais aliejuotais kaptonais ir rusiškais vardais, nederančiais prie jų semitiškos eigasties (trys tūkstančiai metų vergavimo ir ilga pogromų tradicija suformavo getuose įdiegtą eigastį). Mažasis Borisas Davidovičius užrašinėdavo jų skundus, nes jau buvo raštingesnis už tėvą. Vakarais jo motina, sako, progiesmiu skaitydavusi psalmes. Kai Borisui buvo dešimt, vienas senas prievaizdas pasakojo jam apie 1846 metų valstiečių sukilimą: graudžią istoriją, kur rimbas, kardas ir kartuvės atlieka teisybės ir neteisybės vykdytojo vaidmenį. Būdamas trylikos ir paveiktas Solovjovo „Antikristo“, Borisas pabėga iš namų, bet jį grąžina iš kažkokios tolimos stanicos su policijos palyda. Šioje vietoje Novskio biografija netikėtai ir nepaaiškinamai nutrūksta; vėl aptinkame jį turguje, kur po dvi kapeikas pardavinėja tuščius butelius, paskui siūlo kontrabandinį tabaką, degtukus ir citrinas. Yra žinoma, kad tais laikais jo tėvas pateko pražūtingon nihilistų įtakon ir šeima atsidūrė ant prarajos krašto. (Kai kas teigia prie to prisidėjus tuberkuliozę, matyt, buvo įžvelgta ligą turėjus klastingo organiško nihilizmo simptomų.)
Keturiolikmetis Borisas Davidovičius dirba pameistriu mėsinėje, kur skerdžiama košeriškai; po pusantrų metų jį aptinkame plaunantį indus ir šveičiantį samovarus toje pačioje kavinėje, kurioje kitados perrašinėjo skun dus; šešiolikos jis dirba Pavlograde, šaudmenų arsenale dėlioja patrankų sviedinius; septyniolikos Rygoje dirba dokininku, vykstant streikams skaito Leonidą Andrejevą ir Šelerį-Michailovą. Tais pačiais metais jį aptinkame dėžių ir pakuočių fabrike „Teodoras Kibelis“, ten jis dirba už penkias kapeikas per dieną.
B. D. Novskio biografijoje trūksta duomenų; trikdo jų chronologija (kurią dar labiau supainioja netikri vardai ir svaiginanti įvykių vietos kaita). 1913-ųjų vasarį Borisą Davidovičių užtinkame Baku, jis dirba lokomotyvo kūriko padėjėju; tų pačių metų rugsėjį jis – vienas iš tapetų fabriko streiko vedlių Ivanovo Voznesenske; spalį – vienas iš gatvės demonstracijų Petrograde organizatorių. Nestinga ir detalių: raitoji policija išvaikė demonstrantus kardais ir juodais odiniais botagais; tai – junkerių rimbų atmaina. Borisui Davidovičiui, tuo metu žinomam pravarde Bedarbis, pavyksta išsprukti per kitas viešnamio duris iš Dolgorukio gatvės; kelis mėnesius jis nakvoja su benamiais remontuojamoje miesto pirtyje, paskui susideda su kažkokia teroristų grupe, organizuojančia užpuolimus su sprogdinimais; nuo 1914-ųjų minėtosios pirties sargo vardu pasivadinusį Novskį randame sukaustytomis kojomis kankinančiame kelyje į Vladimiro miesto centrinį katorginį kalėjimą; sirgdamas ir karščiuodamas, jis pereina kelio etapus nugrimzdęs į kažkokią miglą; nusigavus į Narimą, kur Novskiui nuimami pančiai nuo sulysusių ir nutrintų kojų, jam pasiseka pabėgti prie kranto pririšta žvejo valtele be irklų; bėglys leidosi greita srove žemyn, bet netruko įsitikinti, kad gamtos stichija, kaip ir žmonių stichija, nepaklūsta sapnams ir prakeiksmams: jis buvo sučiuptas už penkių varstų žemupyje, kur jį nubloškė verpetas; kelias valandas bėglys plūduriavo lediniame vandenyje, galbūt suvokdamas išgyvenantis šeimos legendos reprizą: upės pakraščiuose dar laikėsi plonas ledas. Birželį, pasivadinęs Jakovu Mauzeriu, jis vėl nuteisiamas šešerius metus kalėti už slaptos teroristinės draugijos tarp katorgininkų organizavimą; tris mėnesius Tomsko belangėje klausosi vedamųjų į mirtį šūksmų ir atsisveikinimo žodžių; kartuvių šešėlyje skaito Antonijaus Labriolos tekstus apie materialistinę istorijos koncepciją.
<…>
1918-ųjų vasarį Novskį išvystame derliuose Tulos, Tambovo ir Oriolo kraštuose, Volgos pakrantėse, Charkove, iš kur, jam prižiūrint, konvojus gabena į Maskvą konfiskuotus grūdus. Juodais odiniais komisaro drabužiais, švytinčiais auliniais ir odine kepure be rango ženklelio, jis išlydi konvojų laikydamas ranką ant mauzerio, kol paskutinis laivas ištirpsta ūkanotuose toliuose. Kitų metų gegužę jis apsivelka kamufliažinę uniformą ir tampa laisvuoju šauliu Denikino užnugaryje. Siaubingi sprogimai pietvakariniame fronto ruože, sprogimai, įvykstantys nemačiomis ir netikėtai, paliekantys po savęs kraujo klaną, buvo pažymėti Novskio įspaudu, kaip kad rankraštis pažymimas meistro antspaudu. Rugsėjo pabaigoje torpediniu kateriu „Spartakas“, ant kurio denio plaikstosi raudona vėliava, Novskis plaukia į Ravelį žvalgybon; netikėtai kateris susiduria su galinga aštuonių anglų laivų, apginkluotų 25 milimetrų patrankomis, eskadrile; kateris daro posūkį ir vienu nutrūktgalvišku manevru, gobiamas nakties prieblandos, pasiekia Kronštatą. Jeigu patikėsime kapitono Olimskio liudijimu, už šį sėkmingą išsigelbėjimą torpedinio katerio įgula turi būti dėkinga veikiau ne Novskiui, bet moters, Zinaidos Michailovnos Maisner, suktybei: tai ji signalinėmis vėliavėlėmis tarėsi su anglų laivo kapitonu.
To laikotarpio laiškas, rašytas Novskio ranka, yra vienintelis autentiškas liudijimas meilės, kurioje revoliucinė aistra ir ekstazės sklidini pojūčiai susipina slaptingais ir stipriais ryšiais:
„…Vos tik prisėdau ant suolo universiteto kieme, patekau į kalėjimą. Suimtas buvau lygiai trylika kartų. Iš dvylikos metų po pirmo mano suėmimo daugiau nei pusę praleidau katorgoje. Negana to, tris kartus ėjau sunkiu tremties keliu, šis kelias iš manęs atėmė trejus metus. Pasitaikius trumpoms „laisvės“ valandėlėms, lyg kino ekrane stebėjau, kaip pro šalį bėga niūrūs Rusijos kaimai, miestai, žmonės ir įvykiai, o aš visada lėkiau ant žirgo, vežimu, plaukiau laivu. Nėra tokios lovos, kurioje būčiau miegojęs ilgiau nei mėnesį. Ilgais ir kankinamais žiemos vakarais man atsiverdavo rusiškos tikrovės siaubas, kai blausios Vasilijaus salos šviesos vos ne vos spingsi, o Rusijos kaimas iškyla mėnesienoje kažkoks netikras ir apgaulingai gražus. Vienintelė mano aistra buvo tas kankinantis, užsidegėliškas ir mistiškas revoliucionieriaus amatas… Atleiskite, Zina, ir turėkite mane savo širdyje; tai bus tiek pat skausminga, kaip ir turėti akmenį inkstuose.“
Vestuvių ceremonija įvyko tūkstantis devyni šimtai devynioliktųjų gruodžio dvidešimt septintą dieną torpediniame kateryje „Spartakas“, prisišvartavusiame Kronštato prieplaukoje. Liudijimai apie šį įvykį skurdūs ir prieštaringi. Pasak vienų, Zinaida Michailovna buvo mirtinai išbalusi, „tai buvo blyškumas, surišantis mirtį ir grožį“ (Mikulinas), ji labiau priminė anarchistę prieš sušaudymą nei revoliucijos mūzą, per plauką išvengusią mirties. Mikulinas mini baltą vestuvinį vainiką, įpintą į Zinaidos plaukus, tą vienintelį senų laikų ir papročių simbolį, o Olimskis savo prisiminimuose rašo apie baltą šydą, kuris „tarsi vestuvinis vainikas“ gaubė sužeistą Maisner galvą. Tas pats Olimskis, kuris savo prisiminimuose pasirodė esantis objektyvesnis už sentimentalųjį Mikuliną (mat šis nutyli apie Novskį), aprašydamas šią intymią akimirką, pateikia visiškai schematišką politinio komisaro paveikslą: „Gražus, griežto žvilgsnio, apsirengęs vienuoliškai, šią iškilmingą minutę jis veikiau atrodė kaip jaunas vokiečių studentas, kaip nugalėtojas, ištrūkęs iš kokios nors dvikovos, negu kaip politinis komisaras, ką tik grįžęs iš nuožmaus susišaudymo.“ Dėl kitų detalių visi daugiau mažiau sutaria. Taigi laivas buvo greitomis išpuoštas signalinėmis vėliavėlėmis ir apšviestas lempelėmis: raudonomis, žaliomis, mėlynomis, vėl raudonomis. Įgulos nariai, drauge švenčiantys ir vestuves, ir pergalę prieš mirtį, denyje susirenka ką tik nusiskutę ir įraudę, visiškai apsiginklavę lyg prieš apžiūrą. Tačiau kablogramos, generaliniam štabui pranešančios apie operacijos eigą ir laimingą išsigelbėjimą, patraukė artė jančio Karinio jūrų laivyno karininkų su mėlynomis milinėmis, po kuriomis buvo pasivilkę baltas vasarines uniformas, dėmesį. Torpedinis kateris juos pasveikino šūviais ir įgulos narių šūksmais. Uždusęs radijo telegrafininkas ant kapitono tiltelio, kur pasislėpė jaunavedžiai, atnešė neužšifruotas depešas su sveikinimais iš visų Sovietų Sąjungos uostų, nuo Astrachanės iki Enzelio: „Tegyvuoja jaunieji! Tegyvuoja Karinis jūrų laivynas! Valio narsiai „Spartako“ įgulai!“ Kronštato revoliucijos taryba šarvuotu automobiliu nusiunčia devynias dėžes prancūziško šampano, kurį, sako, vakar pagrobę iš anarchistų. Kronštato jūreivių įgulos dūdų orkestro pučiami maršai pakeliamuoju tiltu vinguriuoja į denį. Dėl žemos temperatūros, maždaug trisdešimties laipsnių šalčio, instrumentų leidžiamas garsas skamba keistai, lyg įtrūkęs, tarytum būtų iš ledo. Aplink varinėja variklinės valtys ir patruliuojantys laivai, jie sveikina „Spartako“ įgulą signalais. Rūsčios čekistų troikos, išsitraukusios revolverius, tris kartus lipa į denį, reikalaudamos nutraukti šventę saugumo sumetimais; tris kartus vyrai susikiša revolverius į dėklus, vos paminimas Novskio vardas, ir prisideda prie karininkų choro, šaukiančio: „Karti! Karti!“ Tušti šampano buteliai skrieja nuo denio kaip iššauti 25 mm šoviniai. Brėkštant, kai žiemos ryto rūke saulė sužėri lyg tolimo gaisro liepsna, vienas girtas čekistas naujos dienos gimimą pasveikina salve iš priešlėktuvinio kulkosvaidžio. Jūreiviai tyso po visą denį it negyvi ant kalnų sudaužytų stiklų, tuščių butelių, konfeti ir įšalusių prancūziško šampano, rausvo tarytum kraujas, balučių. (Esame tikri, skaitytojas atpažįsta keverzišką Levo Mikulino, imažisto mokinio, lyriškumą.)
Yra žinoma, kad ši santuoka nutraukta po aštuoniolikos mėnesių ir kad Zinaida Michailovna, pasitaikius progai nelegaliai išvykti į Europą, tapo Sovietų Sąjungos diplomato A. D. Karamazovo palydove. O kalbant apie trumpą santuoką su Novskiu, kai kurie liudijimai byloja apie siaubingas pavydo scenas ir apie aistringus susitaikymus. Tai, kad Novskis, pagautas pavydo priepuolio, talžydavęs Zinaidą Michailovną botagu, kas be ko, gali būti ir pavyduliaujančios – Mikulino – vaizduotės vaisius. Autobiografinėje knygoje „Banga po bangos“ Maisner savo intymius prisiminimus pasakoja probėgšmais: botagas čia pasirodo tik istoriniame ir metaforiniame kontekste kaip rimbas, negailestingai pliekiantis rusų tautos veidą.
(Zinaida Michailovna Maisner mirė nuo maliarinės karštinės 1926 metų rugpjūtį Persijoje. Ji neturėjo nė trisdešimties.)
<…>
Naktį iš sausio 28-osios į 29-ąją iš kameros išvedė žmogų vis dar Novskio pavarde, tačiau dabar tai tebuvo tuščias žmogaus kiautas, pūvanti ir nukankinta mėsos krūva. Užgesusiame Novskio žvilgsnyje kaip vienintelę sielos ir gyvybės kibirkštį galėjai išskaityti apsisprendimą ištverti, paskutinį savo biografijos puslapį parašyti savo valia ir išlikti šviesios sąmonės, kaip kad surašant testamentą. Šią mintį Novskis suformulavo taip: „Pasiekiau brandos amžių, tai kodėl turėčiau susigadinti savo biografiją.“ Veikiausiai suprato, jog ši, nors ir paskutinė, pagunda nėra vien paskutinis lapas autobiografijos, kurią maždaug keturiasdešimt sąmoningo gyvenimo metų rašė savo krauju ir smegenų ląstelėmis, bet visa tai iš tiesų yra jo gyvenimo apibendrinimas, užbaigimas, ant kurio viskas suguldyta, o visa kita (buvo) tik antraeilis traktatas, skaičiavimai, beverčiai prieš galutinę formulę, suteikiančią prasmės tiems antraeiliams veiksmams.
Du kalėjimo prižiūrėtojai, ramstydami iš abiejų šonų, nuvedė Novskį kažkokiais tamsoje skendinčiais laiptais, staigiai smunkančiais gelmėn į tridalį kalėjimo rūsį. Patalpa, į kurią įstūmė Novskį, buvo apšviesta plika palubėj kabančia lempute. Prižiūrėtojai paliko Novskį vieną, neprilaikomas šis ėmė svyruoti. Girdėjo, kaip už nugaros užsitrenkė geležinės durys, bet iš pradžių nieko nesuvokė, tik tą šviesą, sopulingai įsikirtusią sąmonėn. Tada durys vėl atsidarė ir tie patys prižiūrėtojai, šįsyk su priešakyje žingsniuojančiu Fediukinu, įvedė kažkokį jaunuolį ir pastatė jį per metrą nuo Novskio. Šis pamanė, kad vėl bus kokia nors melaginga akistata, viena iš daugelio, ir užsispyrusiai sučiaupė bedantę burną, iki sopulio įsitempęs, kiek galėdamas pakėlė sutinusius vokus norėdamas apžiūrėti jaunuolį. Tikėjosi vėl išvysti kokį nors paliegėlį apdujusiu žvilgsniu (koks buvo Reinholdas), bet su kažkokiu nuojautą primenančiu šiurpuliu pamatė priešais save jaunas ir gyvas akis, sklidinas žmogiškos baimės, grynai žmogiškos . Jaunuolis stovėjo nuogas iki juosmens ir Novskis su nuostaba ir siaubu prieš nežinomybę staiga suvokė, kad ant šio raumeningo kūno nėra nė menkiausios mėlynės, nė mažiausios žaizdos, tamsi sveika oda dar nebuvo pažeista dūlėjimo. Bet labiausiai nustebino ir pašiurpino tas žvilgsnis, kurio reikšmės neįstengė perprasti, tas nežinomas žaidimas, į kurį įtraukė, dabar, kai jau buvo pamanęs, jog viskas pasibaigė geriausiai, kaip tik įmanoma . Ar galėjo bent nujausti, ką jam rengia geniali ir velniška Fediukino intuicija? Fediukinas stovėjo jam už nugaros, nematomas, bet dalyvaujantis, nebylus, sulaikęs kvėpavimą, leido Novskiui pačiam susivokti, pakraupti nuo tos minties, o kai įtarimas, kurį gimdo siaubas, pakuštės, jog tai neįmanoma, išklos jam visą tiesą į akis, tiesą, sunkesnę už išganingą šūvį, kurį galėtų paleisti jam į pakaušį.
Vos tik įtarimas, pagimdytas siaubo, pakuštėjo Novskui „tai neįmanoma“, jis išgirdo Fediukino balsą: „Jeigu Novskis neprisipažins, būsi nušautas!“ Jaunuolio veidą iškreipė klaikas ir jis krito ant kelių priešais Novskį. Šis užsimerkė, bet dėl antrankių negalėjo užsikimšti ausų, kad negirdėtų jaunuolio maldavimų, kurie netikėtai lyg kokiu stebuklingu būdu ėmė griauti tvirtą jo apsisprendimo sieną, urbti jo valią. Jaunuolis maldavo virpančiu, palūžusiu balsu, kad Novskis prisipažintų vardan jo gyvybės . Novskis aiškiai girdėjo prižiūrėtojus užtaisant revolverius. Anapus kietai suspaustų vokų, Novskio širdyje, kai suvokė užplūstant skausmą ir pralaimėjimo nuojautą, drauge sukilo neapykanta, nes turėjo pakankamai laiko apmąstyti ir suprasti, kad Fediukinas jį perkando ir nutarė pargriauti pasinaudodamas tuo, kur slypi Novskio stiprybė: egoizmu, nes jeigu jis (Novskis) priėjo prie išganios ir pavojingos minties apie savo buvimo ir kęsmo bergždumą, tai vis dar yra moralus pasirinkimas; Fediukino intuicijos genijus užčiuopė ir tai, kad toks požiūris reiškia pasirinkimą, kuris neatmeta moralumo, netgi atvirkščiai. Revolveriai, žinoma, buvo su slopintuvais, mat Novskis silpnai užgirdo šūvius. Atsimerkęs pamatė kraujo klane gulintį jaunuolį prakiurdytu kiaušu.
Fediukinas nesišvaisto žodžiais, žino, kad Novskis jį suprato; parodo ženklą prižiūrėtojams išvesti kalinį ir šie paima jį už parankių. Tyrėjas duoda jam dvidešimt keturias valandas pamąstyti gerai saugomoje kameroje, kur vėl galės „mirtiname akmens glėbyje“ *1 įtvirtinti savo moralinę nuostatą, demoniškai kuštančią jam į ausį, kad jo biografija surašyta ir užbaigta, be menkiausio įtrūkio, tobula nelyginant skulptūra. Kitą naktį, iš sausio 29-osios į 30-ąją, scena pasikartoja: įvijais laiptais prižiūrėtojai nuveda Novskį į kalėjimo rūsius. Novskis kraupdamas nujaučia, kad šis pasikartojimas nėra atsitiktinis, tai – pragariško plano dalis: už kiekvieną jo gyvenimo dieną savo gyvybe sumokės vienas žmogus; jo biografijos tobulumas bus išardytas, jo viso gyvenimo darbas ( jo gyvenimas ) šiais paskutiniais puslapiais bus sudarkytas.
Fediukino režisūra tobula: mizanscena ta pati kaip ir pereitą naktį, tie patys prižiūrėtojai, tas pats Fediukinas, tas pats rūsys, tas pats apšvietimas, tas pats Novskis: elementai, kurių visiškai pakanka sykį pakartotam įvykiui suteikti tapatybės ir neišvengiamybės reikšmę, kaip kad neišvengiama yra dienų ir naktų kaita; tik šiek tiek kitoks jaunuolis, išrengtas iki juosmens ir tirtantis priešais Novskį (jaunuoliai skiriasi tarpusavy tiek, kiek skiriasi dvi viena po kitos ateinančios dienos, praleidžiamos toje pačioje vienutėje). Rūsio kameroje kuriam laikui įsivyravus tylai, Fediukinas, matyt, vokia, kiek šiandienos išbandymas Novskiui sunkesnis už vakarykštį; šiandien, stovint veidas į veidą su nepažįstamu jaunuoliu, Novskio moralumui nelieka nė krislo vilties, nė prieglobsčio kokios nors išganingos minties, kuri jam pakuštėtų, nepaisant išorinių, aiškių ženklų, rodančių, jog tai neįmanoma: šios nakties pasirodymas, greitas ir veiksmingas, liudijo tokią mintį esant bevertę, pražūtingą. (Rytoj ir poryt, ir po trijų ar dešimties dienų ši mintis taps tik dar beprasmiškesnė, dar neįmanomesnė.)
Novskiui pasidingojo, kad iš kažkur pažįsta tą priešais stovintį jaunuolį. Jo balta oda strazdanota, veidas nesveikai pilkos spalvos, tamsūs vešlūs plaukai ir žvairokos akys; greičiausiai jis nešioja akinius, Novskiui net pasirodė, kad ant jaunuolio nosies įžiūri ką tik nuimtų akinių įspaudus. Mintis, kad tas jaunuolis, tiesą sakant, panašus į jį patį prieš dvidešimt metų, pasirodė beprasmiška ir Novskis panūdo nuginti ją šalin, tačiau neįstengė nepagalvoti, kad kaip tik tas panašumas (jeigu jis tikras ir tyčia sumanytas) ir kelia grėsmę Fediukino tyrimui, jis gali būti palaikytas Fediukino scenarijaus klaida, spraga. Jeigu tas panašumas buvo tyčia parinktas ir yra rūpestingos atrankos vaisius, Fediukinas savo ruožtu irgi turėjo nujausti, kad mintis apie panašumą, tapatumą neišvengiamai leis Novskiui įžvelgti ir esminį skirtumą; panašumas teturi jam nurodyti tai, kad jis žudo į save panašius žmones, žmones, kurių biografija slepia potencialų grūdą būsimos biografijos, nuoseklios, išbaigtos, tuo panašios į jojo, bet nutrauktos pačioje užuomazgoje, sunaikintos dėl jo paties kaltės, taip sakant, pačiose ištakose; užsispyrusiai atsisakydamas bendradarbiauti su tyrėju jis stovės (jau stovi!) kitos jo vardu vykdomų žmogžudysčių virtinės pradžioje.
Novskis junta, kaip jam už nugaros Fediukinas sulaiko kvapą, tyko jo minties, seka apsisprendimą, junta ir nematomą buvimą prižiūrėtojų, stovinčių pakampėse su užtaisytais revolveriais, – jie pasirengę įvykdyti žmogžudystę jo rankomis. Fediukino balsas suskambo ramiai, negrasinamai, lyg skelbtų kokios nors visiškai logiškos operacijos rezultatą: „Isajevičiau, mirsi, jeigu Novskis neprisipažins.“
Novskiui nespėjus nei prasižioti, nei ką nors sugalvoti, nei prisiminti gėdingų savo išdavystės sąlygų, jaunuolis nužvelgė jį savo trumparegėm akim, o paskui prisikišo visai prie pat veido ir šnipštelėjo balsu, nuo kurio Novskis ėmė drebėti: „Borisai Davidovičiau, nepasiduokite šitiems kalės vaikams!“
Bematant nuaidėjo du šūviai, mažne vienu metu, vos girdimi, lyg iššovus kamščiui iš šampano butelio. Novskis neįstengė nepraplėšti kietai suspaustų vokų, tarsi būtų norėjęs įsitikinti savo įvykdytos žmogžudystės tikrumu: prižiūrėtojai ir šį kartą šaudė iš arti, į pakaušį, vamzdžiais, nukreiptais į kaukolę; jaunuolio veidas buvo neatpažįstamai subjaurotas.
Fediukinas išėjo iš rūsio neprataręs nė žodžio, o prižiūrėtojai išvedė Novskį ir įstūmė jį į vienutę, ant akmeninių grindų. Novskis leidžia košmariškas valandas savo kameroje, apsuptas žiurkių.
Kitos dienos vakarą, pasikeitus trečiai sargybai, pasiprašė nuvedamas pas tyrėją.
Versta iš: Danilo Kiš. Grobnica za Borisa Davidoviča . Beograd: Beogradski izdavačko-grafiški zavod, 1985
1* Levo Mikulino frazë, kuria šis maždaug 1936-aisiais áamžino savo biografijà; tai metafora, kuri, pasirodo, buvo ne tokia jau atsitiktinë, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio: Mikulinas mirë nuo širdies smûgio Suzdalës kalëjimo vienutëje. (Kai kurie šaltiniai teigia, kad jis buvo pasmaugtas.) (Aut. past.)
Hans Jacob Christoffel von Grimmelshausen. Simplicijaus nuotykiai
2016 m. Nr. 8–9
Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas
Hanso Jacobo Christoffelio von Grimmelshauseno (1622–1676) romanas „Simplicijaus nuotykiai“ („Der abenteuerliche Simplicissimus Deutsch“, 1669), kurio ištrauka pateikiama lietuvių skaitytojui, yra itin svarbus XVII a. vokiečių rašytinės kultūros paminklas.
H. J. Ch. Grimmelshausenas buvo neįtikėtinai apsiskaitęs žmogus, sugebėjęs savo žinias genialiai įpinti į sąmojingą, įdomią, sodrią Trisdešimties metų karo įvykius atspindinčią istoriją. Šis kūrinys vadintinas romanu tik sąlyginai – „Simplicijaus nuotykiai“ netelpa į siaurus kokio nors vieno žanro rėmus, tai – nuotykių, satyros, šelmių, istorinio romano, socialinės kritikos, kelionių, fantastikos bei visų įmanomų literatūrinių elementų lydinys. Ne veltui iš šio šedevro mokėsi Johannas Wolfgangas von Goethe ir Günteris Grassas, kurdami savo didžiuosius kūrinius.
Tiesa, dar visai neseniai skaičiusiųjų „Simplicijaus nuotykius“ buvo kur kas mažiau, nes barokinė autoriaus kalba ilgainiui tapo sunkiai suprantama netgi vokiečių skaitytojui. Vis dėlto, rašytojo Reinhardo Kaiserio šiuolaikiškai apdorotas, H. J. Ch. Grimmelshauseno romanas tarsi naujai atgimė ir tapo tikru Vokietijos literatūrinio gyvenimo stebuklu.
1 skyrius. Pasakoja apie Simplicijaus valstietišką kilmę ir tokį patį auklėjimą
Dabar (kai manoma, kad artėja pasaulio pabaiga) paprastus žmones, atrodo, bus apėmusi keista liga: vos tik susitaupę ir sukrapštę bent kiek pinigo, jie tuojau prisiperka kvailų naujamadiškų drapanų su daugybe šilkinių kaspinų, o prakutę ir pagarsėję, tuojau užsimano riterių ar senos kilmingos giminės vardų. Bet dažnai iškyla aikštėn, kad jų proseneliai buvo padieniai darbininkai, prekių išvežiotojai ir nešikai, jų pusbroliai – asilų varovai, broliai – tarnai ir budeliai, seserys – kekšės, motinos – sąvadautojos ar net raganos, trumpai tariant, kad visa jų giminė iki pat trisdešimt antros kartos yra tokia pat nešvari ir negarbinga kaip Prahos cukraus virėjų cecho vagys. Ta naujoji šviesuomenė dažnai pati tokia juoda, tarsi būtų gimusi ir užaugusi Gvinėjoje.
Aš nenorėčiau būti lyginamas su tokiais kvailais žmonėmis, nors pats, tiesą sakant, dažnai įsivaizduodavau, kad esu didelio ar bent jau paprasto kilmingo žmogaus vaikas. Nes iš prigimties visuomet buvau linkęs prie poniško darbo, kad tiktai būčiau turėjęs, kaip ir už ką prie jo prieiti. Vis dėlto mano kilmę ir auklėjimą lengvai galima palyginti su kunigaikščio, jeigu neimsim domėn vieno didelio skirtumo.
Ką, ką?
Na, mano tėvonas (Špesarte taip vadinami tėvai) turėjo rūmus, neblogesnius už kitus ir net gražesnius, negu koks nors karalius galėtų pasistatyti savo rankomis. Jie buvo tinkuoti moliu ir dengti ne aižiom čerpėm, šaltu švinu ar raudonu variu, o šiaudais, kurių stiebai brandina kilnius grūdus. O kad parodytų savo aukštą kilmę ir didelius turtus, mano tėvonas liepė apsupti rūmus ne akmenų, kurių pilna pakelėse ar nederlingose vietose iškasama iš žemės, ir juo labiau ne pagal didelių ponų madą niekam vertų, kaipmat padaromų ir išdegamų plytų tvoromis, bet ąžuolais, naudingais, kilniais medžiais, ant kurių auga keptos dešros ir riebūs kumpiai ir kuriems reikia šimto metų, kad išaugtų. Kur tu rasi tokį valdovą, kuris jam šiuo punktu prilygtų?
Viduje visus kambarius, sales ir menes tėvonas tik todėl davė ištisai juodai išdažyti dūmams, kad ta spalva pastoviausia pasaulyje ir kad tokiam pa veikslui, iki bus baigtas, reikia daugiau laiko negu gabiam dailininkui jo geriausiems darbams. Apmušalai tenai buvo iš pačios ploniausios žemėje medžiagos, nes tie, kurie mums juos gamino, senų senovėje kaip audėjai drįso varžytis su pačia Minerva. Langus jis tiktai todėl pavedė tvarkyti Niklui Bestikliui, kad žinojo, jog popieriniams nuo kanapių ar linų pasėjimo iki galutinio jų pagaminimo reikia daugiau laiko ir darbo negu geriausiam ir skaidriausiam Murano stiklui. Mat jo luomas vertė manyti, kad viskas, kas sunkiai padaryta, yra ypač vertinga ir dėl to itin brangu, o visi brangūs dalykai kilmingiems labiausiai tinka.
Vietoj pažų, liokajų ir arklininkų jis laikė avis, ožkas ir kiaules, kurios kiekviena, tvarkingai aptaisyta savo natūralia livrėja, man tarnaudavo ganykloje, kol parvarydavau namo. Ginklų ar šarvų menė buvo pilna arklų, kauptukų, kaplių, kastuvų, šienšakių ir mėšlašakių, su tais ginklais jis kasdien mankštinosi. Mat kaupti ir rauti kelmus buvo jo disciplina militaris, kaip senovės romėnams taikos metu. Kinkydamas jaučius praktikavosi komanduoti, arimas atstojo karo žygį, o mėšlo mėžimas – aristokratišką pramogą turnyrą. Tokiu būdu valdė pasaulį, kiek jo galėjo užgriebti, ir su kiekviena pjūtimi gabeno namo gausų grobį.
Visa tai man nieko nereiškia ir aš nė trupučio neriečiu nosies, kad niekas negalėtų iš manęs šaipytis kaip iš naujųjų aristokratų, nes nelaikau savęs viršesniu už tėvoną, kuris tą savo būstą buvo pasistatęs jaukioje vietoje, tai yra Špesarte, kur vilkai sutemus stūgaudami linki vienas kitam labos nakties. Nieko apie mano tėvono giminę, kilmę ir vardą nepasakoju visų pirma dėl to, kad nenoriu labai išsiplėsti ir kad nesiekiu įrodyti savo aristokratiškos kilmės ir patvirtinti jos priesaika. Užteks žinoti, kad gimiau Špesarte.
Dabar, kai jau aišku, koks prašmatnus buvo mano tėvono ūkis, kiekvienas protingas žmogus supras, kad mano auklėjimas buvo toks pat ir panašus – ir kas taip mano, tas neklysta. Mat dešimties metų jau buvau perpratęs minėtas kilmingas savo tėvono pratybas, o kaip mokinys visiškai galėjau varžytis su Amfisteidu, apie kurį Suidas sako, kad suskaičiuoti jis mokėjo tik iki penkių. Galbūt mano tėvonas jautėsi esąs aukščiau tokių dalykų ir laikėsi šių dienų papročio, kai prakilnūs ponai paprastai nešvaisto laiko studijoms ar, kaip jie sako, mokykliniams niekams, nes samdo žmones, kurie vietoj jų tepasi pirštus rašalu. Beje, aš buvau puikus muzikantas ir gebėjau dūdmaišiu pagroti daug puikių ilgesingų dainų. Kai dėl teologijos, tai niekas manęs neįtikins, kad visame krikščioniškame pasaulyje tuomet buvo dar bent vienas mano amžiaus vaikas, kuris būtų galėjęs su manimi lygiuotis, nes aš nieko nežinojau apie Dievą ir žmones, dangų ir pragarą, angelus ir velnius ir neskyriau gėrio nuo blogio. Tad galima nesunkiai įsivaizduoti, kad gyvenau su tokia pat teologija kaip mūsų pirmieji protėviai rojuje, kurie dėl savo nekaltumo nežinojo, kas yra liga, mirties patalas ir mirtis, o juo labiau apie prisikėlimą. O, pasakiškas gyvenime (galima sakyti, ir asiliškas), kai galima nesirūpinti medicina! Lygiai taip pat galima įsivaizduoti mano patirtį teisės ir visų kitų pasaulio menų ir mokslų srityse. Taip, mano nežinojimas buvo toks tobulas ir nepriekaištingas, kad net negalėjau suprasti, jog nieko nežinau. Ir aš darsyk kartoju: o, pasakiškas gyvenime, tada man duotas! Tačiau tėvonas nenorėjo, kad aš ilgai mėgaučiausi tokia laime, ir manė, kad man, kaip aukštos kilmės asmeniui, dera atitinkamai kilmingai gyventi ir elgtis, todėl pradėjo mane mokyti aukštesnių dalykų ir skirti sunkesnes užduotis.
2 skyrius. Aprašo pirmą Simplicijaus tarnybos pakopą, taip pat šlovina piemenis ir duoda puikų pamokymą
Jis suteikė man aukščiausią titulą, ne tik savo dvare, bet ir visame pasaulyje, tai yra padarė piemeniu. Pirmiausia patikėjo kiaules, paskui ožkas ir galop visą avių bandą, kurią turėjau sergėti, ganyti ir ginti nuo vilko, ir ne kuo nors kitu, o dūdmaišiu, nuo kurio garso, kaip rašo Strabonas, avys ir ėriukai Arabijoje tunka.
Tuomet aš, matyt, buvau panašus į Dovydą, tiktai jis vietoj dūdmaišio turėjo arfą – nebloga pradžia man ir geras ženklas, kad ilgainiui, jeigu šypsosis laimė, vieną dieną galiu išgarsėti visame pasaulyje. Mat nuo pat pasaulio pradžios aukšti asmenys dažnai buvo piemenys, kaip skaitome Šventajame Rašte apie Abelį, Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir jo sūnus ir net patį Mozę, kuris iki tol, kol tapo šešių šimtų tūkstančių izraelitų vadu ir įstatymų skelbėju, rašoma, ganė savo uošvio avis. Jei kas nors man sakys, kad tai buvo šventi, Dievui atsidavę žmonės, o ne kokie nors Špesarto kaimų vaikigaliai, kurie nieko nežino apie Dievą, aš su tuo sutiksiu. Bet argi mano tuolaikė nežinia dėl to kalta? Panašių atvejų kaip Dievo išrinktojoje tautoje buvo ir tarp senovės pagonių. Kilmingos romėnų giminės, be abejo, todėl vadinosi Babuličiais, Statilijais, Pomponijais, Vitulijais, Vitelijais, Anijais ir Kaprijais, kad prekiavo tokiais gyvuliais, o galbūt ir vaikščiojo paskui jų uodegas. Romulas ir Remas taip pat buvo piemenys. Spartakas, taip gąsdinęs ir šiurpinęs visą Romos valdžią, buvo piemuo. Ką, ką? Piemenys, kaip rodo Lukiano „Pokalbis su Elena“, buvo Paris, karaliaus Priamo sūnus, ir Anchisas, Trojos kunigaikščio Ėnėjo tėvas. Ir gražuolis Endimionas, kurio geidė nekaltoji Luna, buvo piemuo, taip pat rūstusis Polifemas, o ir patys dievai, kaip sakė Kornutas, nesigėdino šios profesijos: Apolonas ganė Tesalijos karaliaus Admeto karves. Merkurijus ir jo sūnus Dafnis, taip pat Panas ir Protėjas buvo puikūs piemenys, – dėl to kvaili poetai juos ir šiandien laiko piemenų globėjais. Meša, Moabo karalius, buvo piemuo, kaip rašoma Antroje Karalių knygoje. Kyras, galingasis persų karalius, ne tik užaugo Mitridato, piemens, globojamas, bet ir pats ganė. Piemuo buvo Gigesas, o paskui dėl savo žiedo tapo karaliumi. Izmailas Sofi, persų karalius, jaunystėje taip pat ganė galvijus, tad Filonas Judėjas iš Aleksandrijos, rašydamas apie Mozės gyvenimą, matyt, neklysta, kai sako, kad piemenystė yra ruošimasis valdyti ir jo pradžia, nes kaip kovingos ir karingos sielos iš pradžių yra ugdomos ir žadinamos medžiojant, taip tas, kurios rengiamos valdyti, iš pradžių reikėtų išmokyti meilingo, švelnaus piemens darbo. Visa tai mano tėvonas, matyt, puikiai suprato, ir net šią valandą man tai teikia nemažų vilčių, kad manęs laukia puiki ateitis.
Tačiau, grįžtant prie mano bandos, reikia pasakyti, kad apie vilką aš nusituokiau tiek pat mažai, kaip ir apie savo nežinojimą. Dėl to tėvonas nesiliovė mane mokęs. Jis sakė:
– Vaiki, būk atidus. Neduok avims plačiai pasklisti ir nesiliauk pūtęs dūdmaišio, kad neateitų vilkas ir nepridarytų bėdų, tai toks keturkojis nenauda ir vagis, kuris ėda žmones ir gyvulius. O jei neklausysi, aš tau šonus išlyginsiu.
Ir aš taip pat maloniai paklausiau:
– Tėvonėl, pasakyk man, kaip tas vilkas atrodo! Aš dar niekad jo nemačiau!
– Ak tu, avine netašytas, – atsakė jis, – koks kvailas buvai, toks ir liksi visą gyvenimą. Man galva neišneša, kas iš tavęs bus. Šitoks drimelis išaugai, o dar nežinai, kas per nenauda yra vilkas, tas keturkojis vagis.
Paskui davė dar daugiau pamokymų, o galop supyko ir nuėjo sau burbėdamas, nes jam atrodė, kad mano kvaila galva nesupranta jo subtilių kalbų.
3 skyrius. Pasakoja apie ištikimo dūdmaišio užuojautą
Nuo tada su savo dūdmaišiu kėliau tokį erzelį, kad nuo jo darže galėjo išdvėsti varlės, ir jaučiausi daugmaž saugus nuo vilko, kuris man neišėjo iš galvos. O kad prisiminiau savo momos (momomis Špesarte ir Fogelberge vadinamos motinos) žodžius, kuri vis sakė bijanti, kad nuo mano dainavimo gali užversti kojas vištos, ėmiau ir dainuoti, kad vilkai dar labiau bijotų, ir plėšiau dainą, kurią buvau išmokęs iš momos…
Man plyšaujant tą dainą mane ir mano avis staiga apsupo būrys kirasyrų, kurie buvo pasiklydę tankiame miške, o paskui pagal mano muziką ir piemeniškas komandas vėl radę kelią.
„Oho, – pagalvojau aš. – Kokie keisti padarai. Tai štai kokie tie keturkojai nenaudos ir vagys, apie kuriuos kalbėjo mano tėvonas.“ Mat iš pradžių (lygiai kaip kadaise Amerikos gyventojai, pamatę ispanų kavaleriją) arklius ir žmones palaikiau vienu gyvuliu ir pamaniau, kad čia turi būti vilkai. Todėl norėjau tuos baisius kentaurus išgąsdinti ir nuvaryti. Bet vos tiktai spėjau tuo tikslu pripūsti dūdmaišį, vienas jų nutvėrė mane už pakarpos ir taip smarkiai sviedė ant vieno jų pasigrobto iš valstiečio arklio, kad persiverčiau per jį ir kitoje pusėje nukritau ant savo mielo dūdmaišio, kuris ėmė taip gailiai ūbauti, lyg būtų šaukęsis viso pasaulio gailesčio. Tačiau tai nieko nepadėjo; nors jis iki pat paskutinio atodūsio virkavo dėl mano nelaimės, aš vėl turėjau užsikabaroti ant arklio, kad ir ką vargšas giedojo ar pasakojo. Labiausiai mane širdino tai, kad tie raiteliai aiškino, jog aš krisdamas savo dūdmaišį užgavau ir jis dėl to taip nežmoniškai klykia.
Ir ta kumelė tolygia risčia, lyg būtų viso pasaulio judėjimo priežastis, gabeno mane iki mano tėvono ūkio. Tuo metu į galvą lindo keistos mintys, mat dėl to, kad sėdėjau ant padaro, kokio dar niekada nebuvau matęs, įsivaizdavau, kad ir pats virsiu tokiu geležiniu bernu. O kad nepavirtau, pamaniau, jog tie nematyti svečiai čia atsirado tik tam, kad padėtų man parvaryti namo avis, juolab kad jie nė vienos nesuėdė ir visas jas ramiai gražiai tiesiu taikymu ginė į mano tėvono ūkį. Tad vis dairiausi, ar jis ir moma neišbėgs mūsų pasitikti ir gražiai pasveikinti. Bet veltui. Jis ir moma, kartu su mūsų Urzele, vienintele mano tėvono dukra, nelaukė šių neprašytų svečių ir buvo pasprukę pro užpakalines duris.
4 skyrius. Simplicijaus rezidencija užgrobiama, išplėšiama ir nusiaubiama, kariai joje daro, ką išmano
Aš visai netrokštu taikų skaitytoją paskui tuos raitelius atvesti į savo tėvono ūkį ir namą (nes tenai jo lauks visokių gana šiurpių dalykų), tačiau to reikalauja mano istorija, kurią noriu papasakoti maloniems palikuonims, kad žinotų, kokie žiaurūs dalykai kartais dėjosi tame mūsų vokiškame kare, ir visų pirma savo paties pavyzdžiu paliudyti, kad visas tas blogis buvo mums į naudą, dažnai reikalingas ir pasiųstas maloninga Aukščiausiojo valia. Kadangi, mielas skaitytojau, kas būtų man pasakęs, kad danguje yra Dievas, jeigu kareiviai nebūtų suniokoję mano tėvono namo ir per tai neprivertę manęs nueiti pas žmones, iš kurių paskui tiek daug patyriau? Anksčiau aš nieko daugiau nežinojau ir negalėjau nieko daugiau įsivaizduoti, kaip tik, kad mano tėvonas, moma, aš ir kiti šeimynykščiai esame žemėje vieni, nes nepažinojau daugiau nė vieno žmogaus ir nemačiau jokio kito žmogiško būsto, kaip tik tą, kuriame visąlaik leidau dienas. O paskui sužinojau, kaip žmonės ateina į šį pasaulį ir turi iš jo išeiti. Aš tik atrodžiau kaip žmogus ir vadinausi krikščioniu, o šiaip buvau tiktai gyvulys! Tačiau Aukščiausiasis gailestingomis akimis žvelgė į mano nekaltybę ir norėjo, kad aš pažinčiau ir jį, ir save. Ir nors turėjo tam tūkstančius visokių būdų, matyt, panoro pasirinkti tokį, kad mano tėvonas ir moma būtų nubausti, kaip pavyzdys kitiems, už tai, kad mane taip nerūpestingai auklėjo.
Raiteliai pirmiausia nuvedė savo arklius į tvartą. Paskui kiekvienas ėmėsi to, kas jiems buvo privalu, ir viskas, ką jie darė, virto naikinimu ir pražūtimi. Kai kurie, tiesa, ėmė skersti, virti ir kepti, lyg ruoštų linksmą pasibuvimą. Tačiau kiti name viską nuo viršaus iki apačios krėtė. Net gera vieta neliko neišnaršyta, tarsi joje būtų buvusi paslėpta Kolchidės aukso vilna. Kiti ri šo į didelius pundulius medžiagas, drabužius ir visokius namų rykus, tarsi būtų norėję juos gabenti į sendaikčių turgų. O ko neketino imti, tą daužė, laužė. Keli kardais smaigstė šieną ir šiaudus, tarsi būtų dar negana nusmeigę avių ir kiaulių. Kiti pylė iš patalų plunksnas ir vietoj jų kimšo lašinius, vytintą mėsą ir visokius daiktus, tarsi ant jų paskui būtų buvę patogiau miegoti. Kiti daužė krosnis ir langus, tarsi būtų norėję paskelbti amžiną vasarą. Kojomis lygino vario ir alavo indus ir sumaitotus dėjo į krūvą. Degino lovas, stalus ir suolus, nors kieme gulėjo daugybė sausų malkų. Sudaužė visus puodus ir dubenis, tarsi kepsnį jiems būtų labiau patikę valgyti nuo smaigo, tarsi pas mus būtų ketinę vaišintis tiktai tą vieną kartą.
Gėda sakyti, bet mūsų merga tvarte buvo taip pamaloninta, kad paskui negalėjo iš jo išeiti. Berną surištą paguldė ant žemės, atidarė jam pagaliu marmūzę ir supylė į gerklę visą kibirą srutų, kurias vadino švedišku gėrimu. Ir taip privertė dalį jų nuvesti į kaimą, kur sugavo daugiau žmonių ir gyvulių ir visus atvarė į mūsų kiemą, tarp jų mano tėvoną, momą ir mūsų Urzelę.
Paskui ėmėsi nusukinėti nuo pistoletų titnagus ir vietoj jų įsukinėti vyrų pirštus ir taip vargšus kankinti, lyg ruošdamiesi deginti raganas, o vieną sugautą valstietį įgrūdo į krosnį ir pakūrė po juo ugnį, nors jis dar nieko nebuvo prisipažinęs. Kitam aprišo galvą virve ir taip ėmė ją sukti pagaliu, kad jam iš burnos, nosies ir ausų pasipylė kraujas. Trumpai tariant, kiekvienas turėjo savo būdą, kaip kankinti valstiečius, ir kiekvienas jų sulaukė vis kitokios kančios.
Tiktai mano tėvonui, kaip man tada atrodė, labai pasisekė, nes jis juokdamasis prisipažino, ką kiti buvo priversti pasakyti kentėdami ir gailiai dejuodami. Tokios garbės, aišku, sulaukė todėl, kad buvo šeimininkas. Jie pasodino jį prie ugnies, surišo rankas ir kojas taip, kad negalėtų pajudinti, ir ištrynė padus šlapia druska, o mūsų senoji ožka ją vis laižė ir, matyt, taip jį kuteno, kad jis vos nesprogo iš juoko. Jis kvatojosi taip linksmai, jog ir aš, kad palaikyčiau jam kompaniją ar kad man daugiau niekas neatėjo į galvą, iš širdies jam pritariau. Šitaip kvatodamasis jis pripažino savo kaltę ir pasakė, kur paslėptas lobis su daug daugiau aukso, perlų ir papuošalų, negu buvo galima tikėtis rasti pas valstietį.
Apie sugautas žmonas, dukras ir tarnaites nieko tikro negaliu pasakyti, nes kareiviai man neleido žiūrėti, ką su jomis daro. Tik žinau, kad jos visose mūsų namo kertėse baisingai klykė, ir manau, kad mano momai ir Urzelei teko ta pati dalia kaip ir kitoms. Vidur tos velniavos aš sukau smaigą su mėsa ir padėjau per pietus pagirdyti arklius, per tai pakliuvau į tvartą ir pamačiau mūsų tarnaitę. Ji buvo taip keistai visa sutaršyta, kad aš ją vos pažinau. Ir ji silpnu balsu pasakė:
– Tu, vaiki, bėk, kitaip raiteliai tave išsives, bandyk nuo jų pasprukti, nes matai, kas čia darosi…
Daugiau nieko neįstengė pasakyti.
5 skyrius. Kaip Simplicijus deda į kojas ir kaip jį išgąsdina supuvę medžiai
Tada aš supratau, kokioje nelaboje padėtyje esu atsidūręs, ir ėmiau sukti galvą, kaip man gudriau pasprukti. Ir kur? Su tokiu menku protu neįstengiau nieko gero sumesti. Tačiau pavakare vis dėlto pavyko pabėgti į mišką. O dabar kur? Mat mišką ir kelius žinojau tiek pat, kiek kelią ledjūriu pro Novaja Zemlia į Kiniją. Mane gaubė tamsi kaip derva naktis ir saugojo nuo pavojų, tačiau tamsiam mano protui ji nebuvo pakankamai tamsi, todėl nulindau į tankius krūmus, kur girdėjau ir kankinamų žmonių klyksmus, ir lakštingalų čiulbesį. Tie paukštukai nieko nežinojo apie valstiečius, kurie kartais taip pat vadinami laisvais paukščiais. Jie neužjautė jų ir nesiliovė dėl jų bėdų labai švelniai čiulbėję. Todėl nesukdamas sau galvos atsiguliau ir ramiai užsnūdau.
Kai paskui rytuose sutvisko rytmečio žvaigždė, pamačiau liepsnų apimtą tėvono namą, kurio niekas negesino. Aš išlindau iš slėptuvės tikėdamasis sutikti ką nors iš tėvono žmonių, tačiau mane tuojau pastebėjo penki raiteliai ir ėmė rėkti:
– Eikš čionai, vaiki, jei ne, tegu mane velniai, padarysiu, kad tau garas iš koserės parūks!
O aš stovėjau kaip mietą prarijęs ir išsižiojęs, nes nežinojau, ko tie raiteliai nori ir ko jiems iš manęs reikia. Ir kai aš taip į juos žiūrėjau lyg ožys į naujus vartus, o jie negalėjo pas mane per pelkę ateiti ir, aišku, dėl to labai siuto, vienas ėmė ir pykštelėjo iš šautuvo į mane. Staigus blyksnis ir netikėtas sprogimas, kuris daugsyk sustiprintas aido atrodė dar baisesnis, mane taip labai išgąsdino, mat nieko panašaus nebuvau nei girdėjęs, nei matęs, kad aš kaipmat kritau ant žemės ir sustingau iš baimės. Raiteliai nujojo savo keliu ir paliko mane gulėti, aišku, manydami, kad esu negyvas, ir aš visą dieną neišdrįsau atsistoti ir išgulėjau iki vakaro.
Tiktai užėjus nakčiai atsikėliau ir ėjau per mišką, kol priekyje pamačiau šviečiant supuvusį medį, kuris mane vėl išgąsdino. Tuojau apsigręžiau ir ėjau tol, kol vėl pamačiau tokį medį ir puoliau į kitą pusę. Taip laksčiau visą naktį šen ir ten, nuo vieno supuvusio medžio prie kito. Galop sulaukiau pagalbos iš maloningos dienos, paliepusios medžiams jos akivaizdoje manęs netrikdyti. Tačiau man to toli gražu neužteko, nes širdis buvo pilna baimės ir išgąsčio, kojos pilnos nuovargio, tuščias skrandis pilnas alkio, burna pilna troškulio, galva pilna kvailų pramanų, o akis merkė miegas. Bet aš vis tiek ėjau toliau, tik nežinojau kur, ir kuo ilgiau ėjau, tuo giliau lindau į mišką ir tolau nuo žmonių.
Tuomet patyriau ir pajutau – tačiau pats to nesuvokdamas – kas yra nesupratimas ir nežinojimas. Neprotingas žvėris manimi dėtas būtų greičiau sumetęs, ką jam daryti, kad liktų gyvas. O man užteko proto tik tam, kad vėl užėjus nakčiai įsiropščiau į medžio drevę ir tenai apsinakvočiau.
6 skyrius. Trumpas ir toks dievobaimingas, kad Simplicijus dėl to netenka sąmonės
Vos tiktai patogiai įsitaisiau nakčiai, išgirdau balsą:
– O didžiule meile mums, nedėkingiems žmonėms! Ak mano vienintele paguoda! Mano viltie, mano turte, mano Dieve! – ir panašių žodžių, kurių negalėjau nei įsiminti, nei suprasti.
Tokios kalbos mano padėtyje atsidūrusį krikščionį turėjo pradžiuginti, paguosti ir pralinksminti. Tačiau, o naivume ir nežinojime! Man jie buvo tuščias garsas ir visiškai nesuprantama kalba, kurios aš ne tiktai kad nesuvokiau, ji mane gąsdino savo keistumu. Bet išgirdęs, kad alkis ir troškulys to, kuris taip kalbėjo, bus numalšinti, mano paties nepakenčiamas alkis patarė ir man sėsti prie jo stalo.
Taigi sukaupiau drąsą, išlipau iš drevėto medžio ir ėmiau artintis prie to balso. Tada išvydau aukštą vyrą ilgais tamsiais žvilgančiais plaukais, krentančiais jam ant pečių. Jis buvo su susivėlusia šveicariška barzda. Jo veidas atrodė gelsvai blyškus, tačiau išties malonus, o vilkėjo ilgą durtinį su tūkstančiu įvairių lopų, daug kur užsiūtų vienas ant kito. Kaklą ir liemenį kaip šventasis Vilhelmas buvo apsivyniojęs sunkia geležine grandine ir, mano akimis žiūrint, atrodė toks bjaurus ir baisus, kad ėmiau drebėti kaip perlytas šuo. Dar labiau mane gąsdino maždaug šešių pėdų aukščio krucifiksas, kurį jis spaudė prie krūtinės. Ir neišmanydamas, kas tai galėtų būti, aš galvojau tik viena: „Tas senis, matyt, vilkas, apie kurį mano tėvonas andai pasakojo.“
Persigandęs čiupau dūdmaišį, vienintelį savo turtą, išgelbėtą nuo raitelių, ir ėmiau jį pūsti, maigyti ir iš visų jėgų laidyti gerklę, kad išsigelbėčiau.
Atsiskyrėlį ši staigi tokioje atokioje vietoje neįprasta muzika gerokai nustebino. Jis, aišku, pamanė, kad jį, kaip šventąjį Antaną, aplankė šėtono šmėkla, norėdama sugundyti ir atitraukti nuo maldų. Bet vos tiktai atsitokėjęs ėmė šaipytis, vadinti mane savo gundytoju drevėje, į kurią buvau vėl įlindęs. Jis taip įsidrąsino, kad ėmė artintis prie manęs, kad išjuoktų kaip žmonių giminės priešą.
– Cha, – kalbėjo jis, – tai tu esi tas, kuris be Dievo žinios gundo šventuosius…
Aš daugiau nieko nesupratau, nes kai jis visai prisiartino, mane suėmė toks siaubas ir baimė, kad praradau visas jusles ir kritau be sąmonės.
7 skyrius. Simplicijus maloniai pavaišinamas skurdžiame būste
Kaip vėl atgavau amą, nežinau, – atsimenu tik tiek: senis, kai atsibudau, laikė mano galvą sau ant kelių ir buvo atsegęs striukės apykaklę. Atsikvošėjęs ir pamatęs taip arti atsiskyrėlį, ėmiau taip baisiai plyšauti, lyg jis būtų ketinęs išplėšti man iš krūtinės širdį. Bet jis pasakė:
– Nutilk, sūnau. Aš tau nieko nepadarysiu. Nusiramink.
Ir kuo labiau mane ramino ir glostė, tuo garsiau aš šaukiau:
– Ak, tu mane suėsi! Tu mane suėsi! Tu esi vilkas ir nori mane suėsti.
– Ką tu, sūnau, – kalbėjo jis, – nusiramink. Aš tavęs nesuėsiu.
Ilgai taip spyriojausi ir klykiau, kol pagaliau sutikau užeiti į jo būstą. Jame šeimininkavo skurdas, alkis buvo virėjas, o tiekėjas – nepriteklius. Bet mano skrandis buvo pamalonintas daržovėmis ir gurkšniu vandens, o sudrumstą sielą draugiškas senio elgesys išblaivė ir grąžino į vėžes. Todėl lengvai leidausi sugundomas saldaus miego ir daviau prigimčiai tai, ko ji reikalavo. Atsiskyrėlis pastebėjo, ko man labiausiai reikia, ir užleido savo pirkią, nes joje galėjo išsitiesti tik vienas žmogus. Apie vidurnaktį aš pabudau ir išgirdau dainą, kurią vėliau ir pats išmokau…
Atsiskyrėliui dainuojant man išties atrodė, kad lakštingala, pelėda ir aidas jam pritaria, ir jei būčiau kada nors girdėjęs rytmečio žvaigždę arba jos melodiją gebėjęs perduoti dūdmaišiu, būčiau išlindęs iš jo pirkios, kad pridėčiau savo trigrašį, nes man ta melodija labai patiko. Bet aš vėl užmigau ir pabudau tik tada, kai diena buvo jau seniai išaušusi. Prieš mane stovėjo atsiskyrėlis ir kalbėjo:
– Kelkis, mažiau. Aš tave pavalgydinsiu ir tada parodysiu kelią per mišką, kad tu dar prieš naktį grįžtum į artimiausią kaimą pas žmones.
Aš paklausiau:
– O kas yra tie žmonės ir kaimas?
Jis nustebo:
– Nejau tu nesi buvęs jokiame kaime ir nežinai, kas yra žmonės?
– Ne, – atsakiau, – aš dar niekad nebuvau ir nežinau, kas yra žmonės.
– O Viešpatie, – sušuko atsiskyrėlis, – ar tu kvailas ar protingas?
– Ne, – pakartojau, – esu savo momos ir savo tėvono vaikas, o ne Kvailas ir ne Protingas.
Atsiskyrėlis nusistebėjo, dūsaudamas persižegnojo ir tarė:
– Na gerai, mielas vaike! Atrodo, kad Dievo valia turėsiu tave kai ko pamokyti.
Paskui mūsų klausimai ir atsakymai ėjo tokia tvarka, kaip pateikti kitame skyriuje.
8 skyrius. Kaip Simplicijus oriai kalbėdamas parodo, kas esąs
Atsiskyrėlis: Kuo tu vardu?
Simplicijus: Vaikis.
Atsiskyrėlis: Pats matau, kad ne mergaitė. Bet kaip tave vadino tavo tėvas ir motina?
Simplicijus: Aš neturiu nei tėvo, nei motinos.
Atsiskyrėlis: O kas tada tau davė šiuos marškinius?
Simplicijus: Ogi mano moma.
Atsiskyrėlis: O kaip tavo moma tave vadina?
Simplicijus: Ji mane vadina vaikiu… dar šelmiu, asilu netašytu ir bjaurybe.
Atsiskyrėlis: O kas buvo tavo motinos vyras?
Simplicijus: Niekas.
Atsiskyrėlis: O su kuo tavo moma naktį miegojo?
Simplicijus: Su mano tėvonu.
Atsiskyrėlis: O kaip tėvonas tave vadino?
Simplicijus: Ir jis mane vadino vaikiu.
Atsiskyrėlis: O kuo vardu buvo tavo tėvonas?
Simplicijus: Tėvonas.
Atsiskyrėlis: O kaip jį vadino tavo moma?
Simplicijus: Tėvonu… arba šeimininku.
Atsiskyrėlis: O kitaip niekad nevadino?
Simplicijus: Kaipgi, vadino.
Atsiskyrėlis: O kaip?
Simplicijus: Akižara, storžieviu, prisiputusia kiaule ir visaip kitaip, kai bardavosi.
Atsiskyrėlis: Ar tu iš tiesų toks visiškas duokas, kad nežinai nei savo tėvų, nei savo paties vardo?
Simplicijus: Betgi tu jų irgi nežinai.
Atsiskyrėlis: Ar tu moki melstis?
Simplicijus: Man nereikia belstis. Aš visada pareinu namo laiku.
Atsiskyrėlis: Aš ne apie tai, klausiu, ar moki „Tėve mūsų“?
Simplicijus: Kaipgi, moku.
Atsiskyrėlis: Tai pasakyk.
Simplicijus: Mielas mūsų tėve, kuris esi danguje, pašventintas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, tavo valia bus dangus žemėje, atleisk mus nuo skolų, kaip mes atleidžiame savo skolininkams, nevesk mūsų į pagundą, o išgelbėk nuo karalystės, jėgos ir šlovės, amen.
Atsiskyrėlis: Nejau tu niekad nebuvai bažnyčioje?
Simplicijus: Tėvonas visada važnyčioja, man dar neduoda.
Atsiskyrėlis: Aš ne apie tai, kas laiko vadžias.
Simplicijus: Tėvonas, pas mus visada jo valdžia.
Atsiskyrėlis: Dieve, padėk man. Nejau tu nieko nežinai apie mūsų Viešpatį?
Simplicijus: Kaipgi, žinau. Jis visuomet stovėjo šalia mūsų kambario durų, ant altorėlio. Mano moma jį parsivežė iš kermošiaus ir tenai prilipino.
Atsiskyrėlis: O, gerasis Dieve! Tik dabar suprantu, kokią didelę malonę ir palaimą Tu teiki tam, kuriam duodi save pažinti, ir koks menkas žmogus, kuris to negauna. O, Viešpatie, padaryk, kad aš taip gerbčiau Tavo šventą vardą, kad galėčiau atsilyginti Tau už Tavo didelę malonę, kurią man suteikei. Klausyk, Simplicijau (nes kitaip tavęs negaliu pavadinti), kai kalbi „Tėve mūsų“, turi taip sakyti: „Tėve mūsų, kurs esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie pas mus Tavo karalystė, tebus Tavo valia – tiek danguje, tiek žemėje. Duok mums kasdienės duonos šiandien ir…“
Simplicijus: Ir sūrio, ar ne?
Atsiskyrėlis: Ak, mielas vaike, tylėk ir mokykis, nes tau to labiau reikia negu sūrio. Tu toks netašytas, kaip sakė tavo moma. Tokiems vaikams kaip tu nedera nutraukti vyresnio žmogaus, kai jis kalba. Jie turi tylėti, klausytis ir mokytis. Jeigu aš žinočiau, kur gyvena tavo tėvai, tuojau pat tave pas juos nuvesčiau ir pasakyčiau, kaip reikia auklėti vaikus.
Simplicijus: Aš nežinau, kur man dėtis. Mūsų namas sudegė, o mano moma pabėgo ir paskui vėl grįžo, su Urzele, tėvonas irgi, o merga susirgo ir gulėjo tvarte.
Atsiskyrėlis: O kas padegė tvartą?
Simplicijus: Tokie geležiniai vyrai, jie sėdėjo ant gyvulių, didumo kaip jaučiai, tik be ragų. Tie vyrai išbadė avis, karves ir kiaules. Paskui aš pabėgau, ir tada sudegė namas.
Atsiskyrėlis: O kur tada buvo tavo tėvas?
Simplicijus: Jį tie geležiniai vyrai surišo, ir mūsų senoji ožka ėmė jam laižyti padus, ir tėvonas labai juokėsi ir atidavė tiems geležiniams daug sidabrinių pinigų, didelių ir mažų, taip pat gražių geltonų ir šiaip visokių gražių blizgančių daikčiukų, ir gražių siūlų su baltais karoliukais.
Atsiskyrėlis: Kada tai buvo?
Simplicijus: Kai aš ganiau avis. Jie norėjo ir mano dūdmaišį atimti.
Atsiskyrėlis: O kada tu ganei avis?
Simplicijus: Ei, gal tu neklausai, ką aš sakau? Kai pasirodė tie geležiniai vyrai! Paskui mūsų merga pasakė, kad bėgčiau, antraip kareiviai mane išsives. Ji taip kalbėjo apie tuos geležinius vyrus. Tada aš pabėgau ir atsidūriau čia.
Atsiskyrėlis: O dabar kur eisi?
Simplicijus: Nežinau. Noriu likti pas tave.
Atsiskyrėlis: Laikyti tave čia ne į naudą nei tau, nei man. Pavalgyk, ir tada vėl nuvesiu tave pas žmones.
Simplicijus: Bet pirma pasakyk, kas per daiktas tie žmonės.
Atsiskyrėlis: Tokie pat padarai kaip aš ir tu. Tavo tėvonas, tavo moma ir jūsų merga yra žmonės, kai sueina į krūvą.
Simplicijus: Mat kaip?
Atsiskyrėlis: O dabar eik ir pavalgyk.
Tokia tad buvo ta mūsų šneka, tuo metu atsiskyrėlis vis spigino į mane akis sunkiai dūsaudamas. Nežinau, ar taip darė dėl to, kad mane labai užjautė dėl tokio mano nežinojimo ir kvailumo, ar dėl tos priežasties, kurią aš sužinojau tiktai po daugelio metų.
Versta iš: Hans Jacob Christoffel von Grimmelshausen. Der Abenteuerliche Simplicissimus Deutch. Frankfurt am Main: Eichborn Verlag, 2009
Charles Bukowski. Du apsakymai
2016 m. Nr. 4
Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas
Dailiausia moteris mieste
Kesė buvo jauniausia ir dailiausia iš penkių seserų. Apskritai dailiausia mergina visam mieste. Pusiau indėnė lanksčiu ir neįprastu kūnu – gyvatišku ir ugningu, – ir idealiai prie šio derančiomis akimis. Nenustygstanti grakštutėlė liepsna. Tarytum dvasia, įsprausta į žmogiškąjį pavidalą, kuris vargiai beišgali ją išlaikyti. Turėjo juodus, ilgus, švelnius lyg šilkas plaukus, kurie nuolat plaikstėsi ir šėldavo lygiai kaip ir visas jos kūnas. Jos nuotaika būdavo arba nepaprastai pakili, arba suvis prislėgta. Jokia tarpinė būsena Kesei neegzistavo. Buvo sakančių, kad ji kvanktelėjus. Taip teigė nuobodylos. Nuobodylos Kesės niekada nepajėgė suprasti. Šiaip ar taip, vyriškiams ji atrodė tikrų tikriausia sekso mašina, ir klausimas, kvanktelėjusi ji ar ne, jiems menkai terūpėjo. Kesė su jais šokdavo, flirtuodavo ir bučiuodavosi, bet (išskyrus vieną ar porą atvejų) atėjus laikui griūti į lovą kažin kokiu būdu įsigudrindavo išsprukti ir to išvengti.
Seserys kaltino ją, kad piktnaudžiauja savo grožiu, kad visai nemąsto, bet iš tiesų Kesė turėjo ir galvą ant pečių, ir puikią sielą: ji ir piešė, ir šoko, ir dainavo, ir lipdė iš molio, ir jei kam nors paskausdavo kūną ar dvasią, nuoširdžiai susisielodavo. Tiesiog ši mergina mąstė visiškai kitaip, absoliučiai nepraktiškai. Seserys jai pavydėjo, nes matė, kaip ja žavisi vyriškiai, ir pyko ant jos, kad visiškai neišnaudoja savo kerų taip, kaip galėtų. Su neišvaizdžiais vyrais ji visada elgdavos kuo maloniausiai, o štai vadinamieji gražuoliukai jai kėlė pasibjaurėjimą: „Neturi jie nei valios, nei smarkumo. Neturi kuo daugiau kliautis, kaip tik savo nedidukais tobulos formos ausų lezgeliais ir taisyklingom šnervėm… Galvoj jiems vien išorė ir jokio vidinio pasaulio…“ Jos būdas darė ją panašią į beprotę, ir nenuostabu, kad rasdavosi žmonių, kurie ją tokia ir laikė.
Kesės tėvas prasigėrė ir mirė, o motina metusi dukreles pabėgo. Seserims neliko nieko kita, kaip tik vykti pas giminaičius, kurie netrukus įtaisė jas į vienuolyną. Gyvenimas vienuolyne nebuvo rožėm klotas, o ypač Kesei. Visos mergaitės Kesei pavydėjo, ir su dauguma jų kildavo net peštynės. Po dvejų tokių peštynių kairė jos ranka liko nusėta gausybe skustuvu padarytų žaizdų. Be to, randą užsidirbo ir ant kairio skruosto, tačiau, užuot nustelbęs jos grožį, šis, regis, tik dar labiau jį išryškino.
Susipažinau su Kese viename iš barų vakariniame miesto gale kelios dienos po to, kai ją paleido iš vienuolyno. Kadangi buvo jauniausia iš seserų, išsilaisvino vėliausiai. Ji tiesiog priėjo ir atsisėdo greta. Buvau, ko gero, bjauriausiai atrodantis vyriškis visam mieste, ir kaip tik tai šiuo atveju, matyt, ir suveikė.
– Išgersi? – paklausiau.
– Aišku, kodėl gi ne?
Nemanau, kad tą vakarą mūsų pokalbis būtų buvęs kuo nors ypatingas, ypatinga buvo veikiau Kesės kuriama atmosfera. Ji mane pasirinko, ir tiek. Jokio spaudimo. Gėrimas jai patiko, išmaukė jo išties nemažai. Į pilnametę neatrodė panaši, bet kažin kodėl ją vis tiek aptarnavo. Galbūt turėjo padirbtą tapatybės kortelę, nežinau. Šiaip ar taip, kas kartą, kai tik ji sugrįždavo iš tualeto ir atsisėsdavo greta, mane apimdavo šioks toks pasididžiavimas. Ji buvo ne tik dailiausia mieste, bet ir apskritai viena dailiausių moterų, kurias man gyvenime pasitaikė matyti. Apkabinau ją per liemenį ir kartelį pabučiavau.
– Manai, aš graži? – paklausė ji.
– Žinoma, bet ne tik tai… Turi šį tą daugiau ne vien tik nuostabią išvaizdą…
– Žmonės mane nuolat kaltina už tai, kad aš graži. Manai, esu iš tiesų graži?
– Graži – ne tas žodis, vargu ar juo bent iš tolo galima nusakyt tavo nuostabią išvaizdą.
Kesė suskato raustis rankinuke. Maniau, kad ten ieško nosinaitės. Bet ji ištraukė ilgą skrybėlaitės smeigtuką. Man nespėjus nė mirktelėti, persivėrė juo nosį, įkypai, tiesiai virš šnervių. Tai buvo siaubinga, siaubinga ir šlykštu.
Kesė pažvelgė į mane ir nusijuokė:
– Na, vis dar manai, kad aš dailutė? Ką, žmogau, dabar pasakysi?
Ištraukiau smeigtuką ir prispaudžiau nosinaitę prie kraujuojančios nosies. Šį jos išsišokimą spėjo pastebėti dar keletas žmonių, įskaitant ir barmeną. Jis tuojau priėjo prie mūsų.
– Klausyk, – pasakė Kesei, – padaryk taip dar kartą, ir išsyk lėksi lauk. Mums čia šito tavo teatro reikia mažiausiai.
– Eik velniop! – atkirto ji.
– Verčiau jau pasistenk, kad ji tokių nesąmonių daugiau nekrėstų, – perspėjo mane barmenas.
– Daugiau ji taip nedarys, – užtikrinau jį.
– Bet tai mano nosis, – nenusileido Kesė, – galiu su ja daryti ką tik noriu.
– Ne, – tariau aš, – mane tai skaudina.
– Nori pasakyt, tau skauda, kai aš susivarau į nosį smeigtuką?
– Taip, skauda. Aš rimtai.
– Gerai jau, daugiau to nedarys. Gali būt ramus.
Ji mane pabučiavo, pabučiavo šypsodamasi ir prie nosies spausdama nosinaitę. Barui užsidarius patraukėm pas mane. Turėjau šiek tiek alaus, tad atsisėdom ir įsikalbėjom. Kaip tik tada ir supratau, koks malonus ir rūpestingas ji žmogus. Atskleidė šias savo ypatybes pati to nė neįtardama. Tačiau tuo pat metu nuolat vis balansavo ir ant padūkimo, nenuoseklumo ribos. Tikra šizikė. Daili ir dvasinga šizikė. Galbūt vieną gražią dieną kas nors, – koks nors vyras, – ją pražudys visam laikui. Tikiuosi, tai būsiu ne aš.
Mes griuvom į lovą ir, kai išjungiau šviesą, Kesė paklausė:
– Kada norėtum? Dabar ar ryte?
– Ryte, – atsakiau ir atgręžiau jai nugarą.
Iš ryto atsikėliau ir padariau du puodelius kavos, vieną jų atnešiau jai į lovą.
Kesė nusijuokė.
– Tu pirmas mano sutiktas vyras, kuris panoro tai atidėti iki rytojaus.
– Viskas gerai, – tariau, – matyt, bus protingiausia, jei mes to apskritai nedarysim.
– Na jau ne, pala. O aš kaip tik norėčiau. Tik iš pradžių leisk truputį atsigaivint.
Ji nuėjo į vonią. Kai netrukus grįžo, atrodė nuostabi: žėrinčiais ilgais juodais plaukais, žėrinčiomis akimis ir lūpomis, žėrinčia visa savo esybe… Jos nuogumas buvo visiškai neprovokuojantis, Kesė jį rodė taip, lyg šis būtų paprasčiausias geras, naudingas daiktas. Nieko netarusi ji palindo po antklode.
– Nagi, mielasis.
Šmurkštelėjau į lovą ir aš.
Bučiavosi ji nesivaržydama, bet sykiu nė kiek neskubėjo. Perbėgau pirštais per jos kūną, paglosčiau plaukus. Įsitaisiau ant viršaus. Viduje buvo karšta ir siaura. Ėmiau judintis pirmyn ir atgal, tačiau pamažu, mėgindamas ištęsti visa tai kiek įmanoma ilgiau. Ji žvelgė man tiesiai į akis.
– Kuo tu vardu? – paklausiau.
– O koks, po velnių, skirtumas? – klausimu į klausimą atitarė ji.
Nusijuokęs tęsiau toliau. Galiausiai ji apsirengė, nuvežiau ją atgal į tą patį barą. Vis dėlto niekaip nepajėgiau išmesti jos iš galvos. Tuo metu niekur nedirbau, todėl miegojau iki antros popiet, tada išsikrapščiau iš lovos ir perverčiau laikraštį. Kai ji pasirodė nešina didžiuliu alokazijos lapu, sėdėjau vonioj.
– Žinojau, kad tave čia užtiksiu, – tarė ji, – todėl atnešiau šį tą, kuo galėsi pridengti savo draugužį, nuogaliau.
Švystelėjo alokazijos lapą man tiesiai į vonią.
– Iš kur galėjai žinot, kad būsiu vonioj?
– Žinojau, ir tiek.
Kone kasdien Kesė grįždavo kaip tik tada, kai aš turkšdavausi vonioj. Pasirodydavo skirtingu metu, bet prašaudavo retai. Kaskart būdavo su alokazijos lapu. Vėliau mes mylėdavomės.
Kartą ar porą ji man skambino naktį, ir aš turėjau eiti palikti užstatą, kad ją išleistų iš kalėjimo, į kurį patupdydavo už girtavimą ir peštynes.
– Tai kalės vaikai, negaliu! – teisinos ji. – Nuperka tau kelias taures išgerti, ir mano, kad tai suteikia jiems teisę lįsti tau į kelnaites.
– Jei jau leidies vaišinama, būk pasirengus ir nemalonumams.
– Maniau, jiems esu įdomi aš, o ne tik mano kūnas.
– Man įdomi ir tu, ir tavo kūnas. Nors vargu ar dauguma vyrų, žvelgdami į tave, sugebėtų pamatyt šį tą daugiau, o ne tik kūną.
Išvykau pusei metų iš miesto, basčiausi tai šen, tai ten, bet galiausiai grįžau. Kesės nebuvau pamiršęs nė akimirkai, bet mes apsipykom ir pajutau, kad man vienaip ar kitaip vis tiek reikia vyniot iš čia meškeres. Grįžęs jos rasti nebesitikėjau, bet pakako tam bare pasėdėti vos pusvalandį, ir ji įžengė pro duris. Kaipmat įsitaisė greta.
– Tai ką, niekšeli, kaip matau, grįžai.
Užsakiau jai išgert. Tada nužvelgiau ją. Vilkėjo uždarą, kūną iki pat smakro dengiančią suknelę. Dar niekada nebuvau matęs jos šitaip apsitaisiusios. Abiejuose paakiuose turėjo įsivėrusi po smeigtuką su stikline galvute. Tik šios stiklinės galvutės ir tesimatė, o smeigtukai slėpėsi suvaryti giliai į veidą.
– Velniai griebtų, vis bandai sumaut savo grožį, ar ne?
– Ne, kvailiuk, tiesiog dabar mane tai veža.
– Tau galvoj negerai.
– Pasiilgau, – atitarė ji.
– Turi bičą?
– Ne, neturiu. Neturiu nieko, tik tave. Nors neseniai pradėjau parsidavinėt. Imu po dešimt baksų. Bet tau bus nemokamai.
– Išsitrauk tuos smeigtukus.
– Ne, jie mane veža.
– Man skaudu į juos žiūrėti.
– Tikrai?
– Taip, po velnių, tikrai.
Kesė iš lėto išsivėrė smeigtukus ir įsimetė į rankinę.
– Kodėl taip nerimsti dėl savo grožio? – paklausiau. – Kodėl su juo tiesiog nesusitaikai?
– Nes žmonės mano, kad tik jį ir turiu. Bet grožis – bergždžias daiktas, jis greit pradings. Nė neįsivaizduoji, kaip tau pasisekė, kad atrodai taip atstumiančiai: juk jei imi patikti žmonėms, iškart akivaizdu, kad tai ne dėl išvaizdos.
– Tvarkelė, – tariau. – Esu tikras laimės kūdikis.
– Visai nenorėjau pasakyti, kad esi negražus. Tiesiog žmonėms atrodo, kad esi negražus. O iš tiesų tavo veidas nepaprastai žavus.
– Ačiū.
Išgėrėm dar.
– Kuo užsiimi? – paklausė.
– Niekuo. Niekaip niekur neįsitvirtinu. Kažkodėl viskas atrodo nesvarbu.
– Visai kaip ir aš. Jei būtum moteris, galėtum pradėt parsidavinėti.
– Nemanau, kad norėčiau megzt artimas pažintis su šitokia galybe nepažįstamų. Tai sekina.
– Tu teisus. Tai sekina. Viskas sekina.
Mes išėjom drauge. Gatvėse žmonės ir toliau nuo jos niekaip nepajėgdavo atitraukti akių. Kesė vis dar buvo nepaprastai daili moteris, galbūt net dailesnė nei apskritai kada nors.
Nusigavom pas mane, atkimšau vyno butelį, įsišnekėjom. Kalbėtis su Kese visad buvo nepaprastai lengva. Kurį laiką šnekėjo ji, o aš klausiausi, paskui prabilau aš. Pašnekesys tekėjo be jokių įtampų ar pastangų. Atrodė, drauge dalijamės paslaptimis. Susidūrusi su vykusia paslaptimi, Kesė prapliupdavo kvatotis tuo ypatingu juoku – taip, kaip ji viena temoka. Lyg džiaugsmas lietųsi per liepsnas. Kalbėdamiesi mes bučiavomės ir kaskart prisiglausdavom vis tvirčiau. Galų gale abudu gerokai įkaitom ir nutarėm smukt į lovą. Štai tada Kesė ir nusivilko savo uždarą, iki pat smakro kūną dengusią suknelę, ir aš jį pamačiau – tą bjaurų rantytą randą išilgai jos kaklo. Jis buvo ilgas ir storas.
– Velniai tave rautų, moterie! – šūktelėjau nuo lovos. – Velniai tave rautų, ką čia pasidarei?
– Kažkurią naktį mėginau persipjaut gerklę nudaužtu buteliu. Ką, daugiau tau nebepatinku, viskas? Jau nebegraži?
Parverčiau ją į lovą ir pabučiavau. Ji stumtelėjo mane į šoną ir nusijuokė:
– Pasitaiko vyrų, kurie pakloja dešimt baksų, o kai nusirengiu ir jie pamato tą randą, daugiau manęs nebenori. Jų dešimtines pasilaikau. Negaliu, kaip juokinga.
– Kurgi ne, – tariau, – tuoj sprogsiu iš juoko… Kese, kale tu, myliu tave… Nustok save žalot, esi pati gyviausia moteris, kokią tik esu kada nors sutikęs.
Darkart pasibučiavom. Kesė tylėdama verkė. Jutau jos ašaras. Ilgi juodi jos plaukai tįso už manęs lyg mirties vėliava. Tada atsidavėm palaimai – išsikvietėm į pagalbą lėtą, niūrią ir nuostabią meilę.
Ryte, kai praplėšiau akis, Kesė buvo jau atsikėlusi ir ruošė pusryčius. Atrodė visai rami ir laiminga. Niūniavo kažin kokią melodiją. Tįsojau lovoj ir mėgavausi jos laime. Galiausiai ji priėjo ir papurtė mane už peties:
– Kelkis, niekšeli! Suvilgyk šaltu vandeniu marmūzę ir pimpį ir pirmyn į puotą!
Tądien nuvežiau ją prie vandenyno. Buvo eilinė darbo diena, vasara dar neprasidėjusi, todėl aplink karaliavo nuostabi tuštuma. Dalis paplūdimio valkatėlių susisukę į skudurus snaudė pievoje kiek tolėliau, kiti spietėsi prie akmeninių suoliukų, kur visu būriu dalijosi vienu vieninteliu butelaičiu. Padangėj suko ratus kvaili, bet sykiu ir suglumę kirai. Į aštuntą ar devintą dešimtį įžengusios senutės taip pat sėdėjo ant suoliukų ir aptarinėjo nekilnojamojo turto pardavimo reikalus – šį buvo paveldėjusios iš jau kadų kadai gyvenimo tempo ir kovos dėl išlikimo neatlaikiusių sutuoktinių. Nepaisant viso to, ore tvyrojo ramybė – mes pasivaikščiojom, pagulinėjom ant pievelės, beveik nesišnekėjom. Tiesiog buvo gera kartu. Nupirkau porą sumuštinių, šiek tiek bulvyčių ir atsigerti. Įsitaisę ant smėlio pavalgėm. Tada apkabinau Kesę ir mes maždaug valandą pasnaudėm. Pasirodo, tai netgi geriau negu mylėtis. Pasidavėm mus nunešančiai srovei be jokios įtampos. Atsibudę parvažiavom namo ir aš pagaminau pietus. Po pietų pasiūliau Kesei apsigyventi kartu. Ji ilgam susimąstė, tada galiausiai pažvelgė į mane ir lėtai ištarė „ne“. Nuvežiau ją atgal į barą, nupirkau išgerti ir išėjau. Kitą dieną fabrike įsidarbinau pakuotoju ir likusią savaitės dalį turėjau dirbt. Pernelyg nusikaldavau, kad po darbo kur nors eičiau, bet penktadienio vakarą vis dėlto nusibeldžiau į tą barą vakariniam miesto gale. Atsisėdęs ėmiau laukti Kesės. Praėjo valandų valandos. Kai jau buvau kaip reikiant prisisprogęs, barmenas pasakė:
– Užjaučiu dėl merginos.
– O kas jai? – paklausiau.
– Atsiprašau. Tai tu dar nežinai?
– Ne.
– Ji nusižudė. Vakar palaidojo.
– Palaidojo? – perklausiau. Atrodė, kad bet kurią akimirką ji įeis pro duris. Nejau jos nebėra?
– Seserys ją palaidojo.
– Sakei nusižudė? Kaip?
– Persirėžė sau gerklę.
– Aišku. Įpilk dar išgert.
Gėriau, kol baras užsidarė. Kesė. Dailiausia iš penkių seserų, dailiausia miesto moteris. Vargais negalais parvairavau namo, visą laiką mąsčiau, kad, užuot tyliai susitaikęs su jos „ne“, tąkart turėjau priversti ją pasilikti su manim. Juk viskas tiesiog bylote bylojo, kad ir jai to norisi. Pasielgiau atsainiai, buvau per daug tingus ir per daug abejingas. Nusipelniau mirties: ir savo, ir jos. Aš tikras šunsnukis. Nors, geriau pagalvojus, šunys čia niekuo dėti – kam juos kaltint. Atsistojau, susiradau butelį vyno ir trūktelėjau tiesiai iš kaklelio. Kesė, gražiausia mergina visam mieste, mirė būdama vos dvidešimties.
Gatvėj kažkuris iš vairuotojų nuspaudė mašinos signalą. Garsas nuaidėjo šaižiai ir įkyriai. Atitraukiau nuo lūpų butelį ir užkriokiau:
– PO VELNIŲ, TU, ŠLIUNDROS ATAUGA, RAMINKIS!
Naktis neišvengiamai tęsėsi, nieko negalėjau padaryti.
Gyvenimas Teksaso kekšyne
Kai išlipau iš autobuso tam Teksaso mieste, buvo šalta, o dar užkietėję viduriai, et, kas ten juos supaisys, bet kambarys pasitaikė visai nemažas, švarus, tik penki baksai per savaitę, ir dar su židiniu. Vos nusimečiau drabužius, į vidų kaipmat įsirovė senstelėjęs juočkis ir iškart puolė knaisioti židinį ilgu žarstekliu. Malkų židiny nebuvo nė vienos, todėl niekaip neįkirtau, kokį velnią jis daro. Galiausiai atsigręžė į mane, nusitvėrė už tarpkojo ir iškošė kažkokius neaiškius garsus: isssssss, isssssss! Pamaniau, na ką, turbūt vargšiukui susišvietė, kad aš koks nors pedryla, bet kadangi toks nesu, tai niekuo negaliu padėt. Pyk nepykęs, bet toks jau tas pasaulis, taip jau jis suręstas. Seniokas su žarstekliu keliskart dar apėjo mane ratu, o tada išsinešdino.
Įsiropščiau į lovą. Nuo ilgo kratymosi autobusais man visada užkietėja viduriai ir atsiranda nemiga, nors ta dažnai ir šiaip kamuoja be jokių aiškių priežasčių.
Žodžiu, juočkis su žarstekliu išsinešdino, aš išsitiesiau lovoj ir pamaniau, ką gi, galbūt po gerų poros dienų ir pavyks išsišikti.
Staiga durys atsilapojo vėl, į vidų įsiveržė kažkokia baisiausiai guvi būtybė – moteriškaitė – ir puolusi ant kelių kad ims šveisti grindis. Šveičia sau grindis, o jos subinė tik lingu, lingu, lingu.
– Gal kartais reikia dailios merginos? – klausia ji.
– Ne. Velniškai nusikaliau. Ką tik iš autobuso. Tenoriu išsimiegot.
– Po dailaus užpakaliuko miegosis tik geriau. Kainuotų irgi tik penkis baksus.
– Ne, per daug nusikalęs.
– Bet mergina tikrai puiki ir sveikut sveikutėlė.
– Kur ji?
– Tau prieš nosį.
Ji atsistojo ir įrėmė į mane akis.
– Atleisk, bet aš tikrai pervargęs.
– Tik du baksai.
– Ne, nepyk.
Ji išėjo. Po kelių minučių už sienos išgirdau vyriškio balsą:
– Nori pasakyt, jo neįkalbėjai? Davėm jam geriausią savo kambarį vos už penkis baksus, ir tu nori pasakyt, kad nesugebėjai jo sudomint savo šikine?
– Brunai, aš mėginau! Dėl Dievo, garbės žodis, Brunai, aš tikrai mėginau!
– Suskretus kalė!
Iškart supratau, kas tai per garsas. Ne šiaip antausis. Geri suteneriai veido paprastai nežaloja. Gali užvožt į skruostą arba į kaklą, bet akių ir burnos nė už ką nelies. Matyt, tokių kumelaičių Brunas turėjo visą kaimenę. Smūgis buvo aiškiai kumščiu į galvą. Ji šūktelėjo ir nugara trenkėsi į sieną, o brolytis Brunas čia pat rėžė jai ir dar kartą. Šitaip merginai vis šokčiojant nuo kumščių prie sienos ir spiegiant, aš pasirąžiau lovoje ir pamaniau: ką gi, kartais gyvenimas iš tiesų tampa įdomus, bet aš vis tiek neturiu nė menkiausio noro viso šito klausytis. Jei tik būčiau žinojęs, kuo viskas baigsis, būčiau davęs jai progą šiek tiek uždirbti.
Tada užmigau.
Ryte atsikėliau, apsirengiau. Na, suprantama, kad apsirengiau. O štai išsišikti vis tiek dar niekaip nepajėgiau. Išėjau į gatvę ir ėmiau ieškoti fotoateljė. Įžengiau į pirmą pasitaikiusią.
– Taip, pone. Pageidausite nusifotografuoti?
Tai buvo išvaizdi rusvaplaukė, ji man šypsojos.
– Su tokiu snukiu kaip mano vargu ar verta fotografuotis. Ieškau Glorijos Vestheven.
– Aš ir esu Glorija Vestheven, – tarė ji ir užsimetusi koją ant kojos timptelėjo sijoną aukštėliau. Tik pamanykit, o aš dar maniau, kad prieš patekdamas į rojų iš pradžių dar privalai numirti.
– Kurių galų jums šitas maskaradas? – paklausiau. – Jūs ne Glorija Vestheven. Su Glorija Vestheven susipažinau autobuse iš Los Andželo.
– O ką gi jau tokio ji turi?
– Na, girdėjau, kad jos motinai priklauso fotoateljė. Noriu ją susirasti. Autobuse šis tas nutiko.
– Norite pasakyti, kad tame autobuse neįvyko nieko ypatingo?
– Susipažinau su ja. Kai ji išlipo, jos akys buvo pilnos ašarų. Nuvažiavau iki pat Naujojo Orleano, bet ten įsėdau į atgalinį autobusą. Iki tol dar nė viena moteris dėl manęs nėra taip raudojusi.
– Galbūt ji verkė dėl kokių nors kitų priežasčių.
– Iš pradžių taip ir pamaniau, bet tada visi kiti keleiviai puolė man priekaištaut.
– Ir vienintelis dalykas, kurį apie ją žinot, kad jos motinai priklauso fotoateljė?
– Taip, žinau tik tiek.
– Gerai, štai ką jums pasakysiu. Pažįstu pagrindinio šio miesto laikraščio redaktorių.
– Kažkodėl manęs tai visai nestebina, – tariau žvelgdamas į jos kojas.
– Taigi, užrašykit man savo vardą ir adresą, kur esat apsistojęs. Paskambinsiu jam ir papasakosiu šitą istoriją, tik truputėlį ją pagražinsiu. Būsit susipažinę lėktuve, aišku? Meilė dangaus žydrynėj. Jūs išsiskyrėt ir dabar jos ilgitės, aišku? Atskridot tiesiai iš Naujojo Orleano jos ieškoti, bet vienintelis dalykas, ką apie ją žinot, kad jos motinai priklauso fotoateljė. Supratot? Ryt ryte visa tai bus aprašyta M… K… skiltyje. Tinka?
– Tinka, – tariau. Dar kartelį žvilgtelėjau jai į kojas ir išėjau. Ji tuo metu jau suko telefono diskelį. Nieko sau: antras ar trečias pagal dydį Teksaso miestas, ir jis visas man po kojom. Patraukiau į artimiausią barą…
Turint omeny, koks buvo paros metas, liaudies čia knibždėjo daugiau negu pakankamai. Įsitaisiau ant vienintelės neužimtos kėdės. Nors, tiesą sakant, ne, prie to dičkio buvo likusios dvi laisvos kėdės – po vieną jam iš kiekvienos pusės. Vyrukas maždaug dvidešimt penkerių metų amžiaus, šešios pėdos ir keturi coliai, svoris – mažiausiai du šimtai septyniasdešimt svarų. Atsisėdau ant vienos iš tų kėdžių ir užsisakiau alaus. Ištuštinęs bokalą, užsisakiau dar.
– Pagaliau bent vienas žmogus normaliai geria, – tarė dičkis. – Nes šitie visi parazitai paprastai užsisako bokalą, o tada išsidrebia ir valandų valandas jį niurko. Man patinka, kaip tu tvarkais, pašalieti. Kuo užsiimi, iš kur esi?
– Niekuo neužsiimu, o esu iš Kalifornijos.
– Gal jau turi ką nors numatęs?
– Ne, nieko. Tiesiog makaluojuos tai ten, tai šen, ir tiek.
Iki pusės nugėriau antrą bokalą.
– Patinki man, pašalieti, – tarė dičkis. – Todėl tau išduosiu paslaptį. Tik pasakysiu ją labai tyliai, nes nors aš ir pakankamai stambus, bet, bijau, mūsų dviejų čia vis tiek būtų tiesiog per mažai.
– Pirmyn, – paraginau ištuštinęs antrą bokalą.
Dičkis palinko man prie ausies ir sušnabždėjo:
– Teksasiečiai – susmirdėliai.
Apsižvalgiau ir nežymiai linktelėjau, suprask: „Aha, tikrai.“
Jo kumštis dar tebešvilpė ore, o aš jau tįsojau po vienu iš stalų, kuriuos vakarais aptarnauja padavėja. Išropojau iš po jo, persibraukiau burną nosine, permečiau akimis visus tuos iš manęs žvengiančius snukius, ir išėjau lauk…
Grįžęs prie viešbučio niekaip negalėjau patekti į vidų. Po durimis gulėjo laikraštis, o pačios durys buvo pravertos vos šiek tiek.
– Ei, įleiskit mane, – riktelėjau.
– Kas toks? – paklausė vyrukas, kuris viską čia tvarkė.
– Aš iš šimtas antro kambario. Susimokėjau už visą savaitę. Pavardė Bukovskis.
– Ar tik tu kartais ne su auliniais?
– Su auliniais? Kokiais dar auliniais?
– Reindžerių auliniais.
– Reindžerių? Kokių dar reindžerių?
– Gerai jau, užeik, – tarė jis.
Nepraėjus nė dešimčiai minučių jau gulėjau savo lovoj iš visų pusių gaubiamas tų nėrinių. Aplink visą lovą – o ji buvo tikrai nemaža ir dar su stogeliu – kybojo nertos užuolaidėlės. Užtraukiau jas ir išsidrėbiau vėpsodamas į šias mane supančias užuolaidas. Jaučiaus pakankamai keistai, bet, pamaniau, reikalai klostosi taip šlykščiai, kad ši jausena – anaiptol dar ne blogiausias dalykas. Tarsi to būtų maža, staiga spynoje trakštelėjo raktas ir durys atsidarė. Šįkart tai buvo neaukšta išpampus juodukė maloniu veidu ir neįtikėtinai didele šikna.
Ir štai ši stambi maloni juodukė atitraukia mano nertas lovos užuolaidėles ir sako:
– Laikas keisti paklodę, saldainiuk.
– Bet kad tik vos vakar čia įsikrausčiau.
– Saldainiuk, patalus mes čia keičiam kada priklauso, o ne kai tu pasakysi. Todėl nešk lauk iš čia tą savo mažą rausvą subiniuką ir leisk man dirbt savo darbą.
– Aha, – tariau ir iššokau iš lovos nuogut nuogutėlis. Regis, šitai jai nepadarė visiškai jokio įspūdžio.
– Gavai puikią didelę lovą, saldainiuk, – pareiškė ji. – Tau kliuvo geriausias šio viešbučio kambarys su geriausia lova.
– Va tai tau, kaip pasisekė.
Ji išskleidė atsineštą paklodę ir darkart visu gražumu pademonstravo milžinišką savo užpakalį. Pademonstravo, o tada atsigręžė ir tarė:
– Na va, saldainiuk, patalynė pakeista. Gal dar ko nors?
– Neprošal dar būtų dvylika ar penkiolika kvortų alaus.
– Atnešiu. Tik duok pinigų.
Įteikiau jai šlamančių ir pamaniau, na ką, nematysiu daugiau nei šių savo pinigėlių, nei alaus. Vėl užtraukiau tas nertas užuolaidas ir nusprendžiau, kad geriausia bus šią netektį atmiešti miegu. Bet stambioji juočkė kambarinė vis dėlto neapmovė – netrukus grįžo. Gavau atitraukt nėrinius. Atsisėdom ant lovos krašto ir gurkšnodami alų įsišnekėjom.
– Papasakok apie save, – paprašiau.
Juočkė nusijuokė, o tada papasakojo. Nereikia nė sakyt, kad jos gyvenimėlis tikrai nebuvo rožėm klotas. Nežinau, kiek laiko mes maukėm tą alų. Galiausiai ji įsirangė į lovą ir pamalonino mane taip, kaip tik reta kuri tesugeba…
Kitą rytą atsikėlęs išėjau į gatvę ir nusipirkau laikraštį. Garsiojo vietos žurnalisto skiltyje radau tai, ko ir tikėjaus. Paminėta net mano pavardė. Čarlzas Bukovskis – rašytojas, žurnalistas, keliautojas. Mudu susipažinom skrydžio metu, žavioji panelė ir aš. Ji pasiliko Teksase, o aš persėdau skristi į Naująjį Orleaną – turėjau įvykdyti gautą darbinį pavedimą. Bet netrukus parskridau atgal – toji žavi panelytė niekaip nėjo man iš galvos. Tik žinau apie ją vos vieną vienintelį dalyką – jos motinai priklauso fotoateljė.
Grįžau į viešbutį, susimedžiojau butelį viskio ir penkias ar šešias kvortas alaus ir galų gale išsišikau – valio, kaip palengvėjo! Ko gero, tam reikiamos įtakos bus padaręs straipsnis.
Vėl įsitaisiau tarp nėriniuotų lovos užuolaidėlių. Tada suskambo telefonas. Komutatorinė linija. Priėjau ir pakėliau ragelį.
– Ponas Bukovski, jums skambina laikraščio… redaktorius. Ar sujungti?
– Taip, taip, – pasakiau, – klausau.
– Ar kalbu su Čarlzu Bukovskiu?
– Taip, tai aš.
– Ir kaip įsigudrinote apsistoti šitokioj skylėj?
– Ką turit galvoj? Čia visai mieli žmonės.
– Tai bjauriausias viešnamis visam mieste. Štai jau penkiolika metų kovoju, kad jį užrauktų. Kaip jūs ten atsidūrėt?
– Buvo šalta. Užsukau į pirmą pasitaikiusią vietą. Atvažiavau autobusu, buvo šalta.
– Atskridot lėktuvu. Nepamiršot?
– Nepamiršau.
– Gerai. Gavau jums tos damos adresą. Pasakyti?
– Pasakykit, jei manot, kad verta. Bet jei taip nemanot, tai tiek to.
– Noriu, noriu, man tik niekaip galva neišneša, kaip galite gyventi toj skylėj.
– Gerai, tvarkelė, esat didžiausio šio miesto laikraščio redaktorius, mudu dabar kalbamės telefonu, o aš apsistojęs kažkokiam vietiniam viešnamy. Klausykit, bala nematė. Ta mergina verkė, ar kažkas tokio… Tiesiog mane tai paveikė. Bet galiu sėsti į artimiausią autobusą ir mėžtis lauk iš šito miesto.
– Palaukit!
– Ko palaukti?
– Pasakysiu jos adresą. Ji perskaitė straipsnį. Suprato, kas parašyta tarp eilučių. Ji man skambino. Nori su jumis susitikti. Nesakiau jai, kur apsistojot. Mes, teksasiečiai, esam žmonės svetingi.
– Tai jau taip, vakar vienam jūsiškiam bare tuo visiškai įsitikinau.
– Tai jūs dar ir geriat?
– Ir ne šiaip geriu, aš tikras girtuoklis.
– Hm, kažkaip suabejojau, ar man duoti jums tą adresą.
– Tai ir šiknon tada visą šitą sumautą reikalą, – tariau ir padėjau ragelį.
Telefonas suskambo vėl.
– Ponas Bukovski, jums skambina laikraščio… redaktorius.
– Sujunkit.
– Klausykit, ponas Bukovski, mus reikia šitos istorijos tęsinio. Tuo domisi daugybė skaitytojų.
– Tai tegu jūsų skiltininkas ko nors prifantazuoja.
– Ar nesupyktumėte, jei pasiteiraučiau, kuo dirbate?
– Aš nedirbu.
– Tai tik keliaujate autobusais ir virkdote jaunas paneles?
– O ką? Toli gražu ne kiekvienas taip sugebėtų.
– Klausykit, vis dėlto surizikuosiu. Pasakysiu jos adresą. Aplankykit ją, pasišnekėkit.
– Jei kas nors čia kuo ir rizikuoja, tai nebent tik aš.
Jis padiktavo man jos adresą.
– Gal paaiškinti, kaip iki ten nusigauti?
– Tiek to, nereikia. Jei sugebėjau rast kekšyną, kaip nors rasiu ir jos namus.
– Prisipažinsiu, nekeliat jūs man didelio pasitikėjimo, – atsiduso jis.
– Nebijokit, pranešiu, jei paaiškės, kad ji karšta pupulė.
Po šių žodžių padėjau ragelį…
Tai buvo nedidelis rudas namas. Duris atidarė kažkokia pagyvenus matrona.
– Ieškau Čarlzo Bukovskio, – tariau. – Tai yra, atsiprašau, ieškau merginos vardu Glorija Vestheven.
– Aš jos mama, – pasakė ji. – Tai jūs ir būsite tas vaikinas iš lėktuvo?
– Tas vaikinas iš autobuso.
– Glorija perskaitė straipsnį. Išsyk suprato, kad tai jūs.
– Puiku. Ir ką dabar daryti?
– Ak, taip, prašau į vidų.
Užėjau į vidų.
– Glorija! – šūktelėjo pagyvenusi moteris.
Glorija pasirodė. Kol kas atrodė visai nieko. Viena tų geležinės sveikatos Teksaso rusvaplaukių.
– Užeikit, užeikit, – pakvietė ji. – Mama, gal malonėsi?..
Ji nusivedė mane į savo kambarį, bet duris paliko atviras. Abu atsisėdom, įsitaisėm pakankamai toli vienas nuo kito.
– Kuo gyvenime užsiimat? – paklausė.
– Esu rašytojas.
– Ak, kaip miela! O kas spausdina jūsų kūrybą?
– Kol kas niekas.
– Tai tam tikra prasme vis dėlto nesat tikras rašytojas.
– Jūs teisi. Negana to, dar ir apsistojau viešnamy.
– Ką?
– Sakiau: jūs teisi, nesu tikras rašytojas.
– Ne, aš ne apie tai. Ką jūs sakėt po to?
– Kad apsistojau viešnamy.
– Ir dažnai apsistojat viešnamiuose?
– Ne.
– O kodėl jūs ne kariuomenėj?
– Nepaėmė dėl psichikos.
– Turbūt juokaujat.
– Laimei, ne, nejuokauju.
– Nenorite kariauti?
– Ne.
– Bet jie subombardavo Perl Harborą.
– Girdėjau.
– Nenorite kautis su Adolfu Hitleriu?
– Nelabai. Verčiau jau lai tuo užsiima kiti.
– Jūs bailys.
– Taip, bailys. Ir reikalas ne tas, kad baisiai nenorėčiau žudyti žmonių, tiesiog negalėčiau pakęst, jei reikėtų miegoti barakuose su krūva aplink knarkiančių žmogėnų ir keltis pagal kokio nors puspročio stačiu pimpiu komandą. Ir visų tų šiurkščių gelsvai žalių skudurų negalėčiau nešioti. Matot, mano oda labai jautri.
– Džiugu, kad bent jau šitokiu jautrumu pasižymit.
– Ir man džiugu, o dar džiugiau, kad tie žali skudurai graužia ne mano odą.
– Gal jums derėtų rašyt savo oda.
– Gal jums derėtų rašyt savo pize.
– Jūs chamas. Ir dar bailys. Kas nors juk privalo sulaikyti fašistų ordas. Esu susižadėjus su JAV laivyno leitenantu, ir jei jis dabar čia būtų, ne juokais įkrėstų jums į kailį.
– Ko gero. Bėda tik, kad po viso to pasidaryčiau dar didesnis chamas.
– Bet bent jau išmoktumėt damos akivaizdoje elgtis kaip džentelmenas.
– Gal. O jei nudėčiau Musolinį, ar galėčiau vadintis džentelmenu?
– Žinoma.
– Tuomet dabar pat einu ir užsirašau į kariuomenę.
– Jie jus išbrokavo. Pamenat?
– Pamenu.
Kurį laiką sėdėjom tylėdami. Galiausiai tylą nutraukiau:
– Klausykit, ar nesupyksit, jei šio to jūsų paklausiu?
– Klauskit, – paragino ji.
– Kodėl norėjote, kad iš autobuso išlipčiau kartu su jumis? Ir kodėl pravirkot, kai to nepadariau?
– Viskas dėl jūsų veido. Suprantat, atrodote šiek tiek atgrasus.
– Taip, žinau.
– Na, jūsų veidas ne tik atgrasus, jame yra ir kažkas tragiška. Tiesiog buvo sunku išsiskirti su šiuo sielvartu. Pajutau gailestį, dėl to pravirkau. Kažin, iš kur tas jūsų veido tragiškumas?
– Jėzaumarija, – tariau, tada atsistojau ir išėjau.
Parpėdinau pėsčias iki pat kekšyno. Prie durų stypsantis vyrukas mane jau pažinojo.
– Ei, čempione, kodėl ištinus lūpa?
– Kilo šioks toks ginčas dėl Teksaso.
– Dėl Teksaso? Ir buvai už ar prieš Teksasą?
– Savaime aišku, kad už.
– Matau, čempione, po truputį įgauni proto.
– Jo, žinau.
Užlipau laiptais į viršų, pakėliau ragelį ir paprašiau sujungti su laikraščio redaktorium.
– Sveiki, bičiuli, Bukovskis trukdo.
– Na tai ką, ar pavyko susitikti su dama?
– Pavyko.
– Ir kaip viskas klostės?
– Puikiai. Tiesiog nuostabiai. Grietinėlę graibsčiau turbūt visą valandą. Taip ir perduokit tam savo skiltininkui.
Padėjau ragelį.
Nusileidau į apačią, išėjau į lauką, susiradau tą patį barą. Niekas nepasikeitė. Dičkis kiurksojo ten, kur ir anąkart, jam iš abiejų pusių stovėjo po laisvą kėdę. Atsisėdau ir užsisakiau porą alaus. Pirmą ištuštinau vienu užsivertimu. Tada nugėriau pusę kito.
– Prisimenu tave, – tarė dičkis. – Kas ten tau tokio nutiko?
– Oda. Jautri.
– Prisimeni mane? – paklausė jis.
– Prisimenu.
– Maniau, daugiau čia niekada jau nepasirodysi.
– Pasirodžiau. Galim vėl pažaist tą žaidimą.
– Mes čia Teksase žaidimų nežaidžiam, pašalieti.
– Tikrai?
– Tai vis dar manai, kad teksasiečiai – susmirdėliai?
– Kai kurie iš jų – taip.
Vėl atsidūriau po stalu. Išlindau iš po jo, atsistojau ir išėjau. Grįžau į kekšyną.
Kitą dieną laikraštyje perskaičiau, kad romantiška istorija žlugo, o aš išskridau į Naująjį Orleaną. Susikroviau daiktus ir nupėdinau į autobusų stotį. Nusigavau į Naująjį Orleaną, susiradau normalų kambarį ir dykinėjau toliau. To laikraščio iškarpas saugojau porą savaičių, paskui išmečiau. O ką, jūs būtumėt neišmetę?
Versta iš: Charles Bukowski. THE MOST BEAUTIFUL WOMAN IN TOWN & OTHER STORIES.San Francisco: City Lights Books, 2001
Svenas Kuzminas. Zbignevas ir sūnūs
2016 m. Nr. 3
Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius
Svenas Kuzminas (g. 1985) – latvių rašytojas, menininkas ir aktorius. Studijavo Latvijos menų akademijoje ir Jungtinėje Karalystėje, Mančesterio municipaliniame universitete. Dabar gyvenimą leidžia rašydamas prozą ir dokumentinius tekstus „Rīgas Laiks“ ir „Satori“ žurnalams. S. Kuzminas užsiima ne tik literatūra, savo sukurtam nepriklausomam teatro projektui „Nerten“ (veikiančiam nuo 2004 m.) jis rašo ir vaidina trumpus etiudus. Jo kūrinių buvo versta į anglų, rusų, o dabar ir į lietuvių kalbas.
Džeimso daug kartų klausė, ar jis tikrai įsitikinęs, kad su visa firma ir šeima persikelti į Braitoną yra gera mintis, ir, jei iš pradžių jis dar truputį abejojo, tai dabar, sėdint Grovenoro kazino restorane ir žiūrint pro langą, jam buvo aišku, kad tai ne tik vienintelis teisingas, bet ir vienintelis įmanomas pasirinkimas. Vaizdas į ornamentuotą Braitono molą Džeimsui sukeldavo malonų virpulį, ir jis prisimindavo retus vaikystės susitikimus su mama – pasivaikščiojimus pakrante, menkių filė ir bulves su actu, akmenėlių mėtymą, laterna magica žiūrėjimą už dešimt pensų, kur mažoje metalinėje dėžutėje ant ekrano švytėjo kažkokie groteskiški lėlių atvaizdai. Londone praleisti metai šiuos prisiminimus buvo jau praskiedę, bet dabar, sugrįžtant į mažą, drėgną kurortinį miestą, jie staiga atgavo ryškumą visai kaip per sureguliuotą fotoaparato objektyvą.
Priėjo padavėjas ir išdėliojo prieš Džeimsą maisto lėkštes ir gėrimų stiklus. Džeimsas padėkojo, išsitraukė iš kišenės telefoną ir pradėjo fotografuoti savo pietus, tačiau tada aparatas suvibravo ir vaizdo ieškiklį ekrane pakeitė užrašas: „Įeinantis skambutis: Sara“.
Džeimsas pakėlė telefoną prie ausies.
– Čiau, katinėli. Aš kaip tik atėjau pavalgyti, – pasakė jis, – kas naujo tavo pilve?
– Spardosi užsispyrėlė. Bus tokia pat atkakli kaip tu. Bet paklausyk, turiu ūkišką klausimą, – pasakė žmona.
– Na?
– Kam skirtas tas didelis mygtukas virtuvėje prie sienos?
– Koks mygtukas?
– Tas, kuris tarp indaplovės ir šaldytuvo.
– Ką? Ten nėra jokio mygtuko.
– Yra. Tiesiai prie rankšluosčių pakabos.
– Ne, zuikuti, tai neįmanoma, – atsakė Džeimsas, būdamas visiškai tikras savo atsakymu. Jokio mygtuko ten nebuvo ir negalėjo būti – statybų metu jis projektą išstudijavo skersai išilgai ir tikriausiai net pažadintas vidury nakties galėtų išvardyti kiekvieną savo naujojo namo užraktą, mygtuką ir valdymo skydelį.
– Kad aš tau sakau, ten yra didelis, raudonas plastmasinis mygtukas, – spyrėsi Sara.
– Nežinau, mieloji, apie kokį mygtuką tu kalbi.
Žmona ėmė nekantrauti.
– Džeimsai, prašau, nekvailiok. Ten yra mygtukas, ir aš noriu žinoti, kam jis skirtas. Kažkas susiję su virtuvės įranga? Su boileriu?
Džeimsas nežinojo, ką atsakyti. Absoliučiai jokiu būdu negalėjo būti žmonos teisybė.
– Kur tu esi? – paklausė jis vildamasis išspręsti šį nesusipratimą.
– Virtuvėje, – atsakė Sara, – žiūriu į raudonąjį mygtuką.
Džeimsas žiūrėjo į molą ir stengėsi suprasti, apie kurį mygtuką galėtų būti kalbama. Tuo metu Sara garsiai kvėpavo į ragelį, laukdama atsakymo. Džeimsas žinojo, kad žmonos tylėjimas reiškia nepasitenkinimą.
– Gerai, – atsakė jis, – parvažiuosiu namo ir pažiūrėsiu.
– Vadinasi, tu sakai, kad jo geriau nespausti, taip? – pusiau paklausė, pusiau konstatavo žmona.
– Taip, mieloji. Geriau nespausk.
Jis dar kartą žvilgtelėjo pro langą į šviesą virš molo vartų bokštelių ir stengėsi galvoti apie Braitono prisiminimus, norėdamas, kad, išskyrus porą miglotų pasivaikščiojimo kadrų ir luošų lėlių laterna magica metalo dėžėje, iš jų būtų likę kas nors daugiau.
Parvažiavęs namo, Džeimsas pabučiavo Sarą ir nudrožė tiesiai į virtuvę. Prie rankšluosčių pakabos ant šviežiai dažytos sienos styrojo didelis, beveik komiškas plastmasinis mygtukas, kurio dydis liudijo, kad jis numatytas ne švelniam paspaudimui, bet rimtam smūgiui kumščiu. Džeimsas suraukė kaktą, žengė žingsnį atgal ir rūpestingai jį ištyrinėjo.
– Tai labai juokinga, – pasakė jis po ilgos pauzės, – neprisimenu, kad čia be standartinės virtuvės įrangos būtų dar kokie nors prietaisai.
– Galbūt tu nebuvai, kai jį įtaisė?
– Ne, – pasakė Džeimsas, rūpestingai apgalvodamas kiekvieną žodį, – kai priėmiau darbą ir sumokėjau darbininkams, čia nebuvo jokio mygtuko.
– Galbūt jis susijęs su signalizacija? – Sara nesėkmingai bandė užsikabinti už racionalaus paaiškinimo.
– Ne, pirma, ten visi laidai yra išorėje, antra, namuose yra tiktai vienas valdymo skydelis, kurį tau vakar rodžiau.
– Vadinasi, tu nori pasakyti, kad nežinai, kam skirtas šis mygtukas?
– Neturiu nė mažiausio supratimo, – atsakė Džeimsas, nenoromis pripažindamas pralaimėjimą.
Žmona atrodė susirūpinusi.
– Nesijaudink, zuikuti, ryt iš pat ryto paskambinsiu darbininkams ir viską išsiaiškinsiu, – ramino Džeimsas ir padavė Sarai stiklą vandens.
– Tai kaip tu nori, kad reaguočiau? Kažkokie įtartini tipai iš Rytų Europos ar kažkur – suprask teisingai, saulele, aš neturiu nieko prieš atvykusius darbininkus – įrengia mūsų namuose kažkokį mygtuką, kuris atrodo kaip iš filmo apie daktarą Streindžlavą, mes neturime nė mažiausio supratimo, kam jis skirtas, o tu sakai, kad aš nesijaudinčiau? O jeigu tai kas nors pavojingo? Aš mačiau, kaip tas vyresnysis darbininkas šaipėsi, kai tu jo paklausei apie sveikatos ir saugumo sertifikatą, Džeimsai! Aš mačiau. O jei mūsų namas dabar išlekia į orą ir kartu su mumis ir kaimynai? Aš nenoriu, kad jie išlėktų į orą, Džeimsai. Jie malonūs žmonės.
– Tuo labiau geriau nieko neliesti ir išeiti pakvėpuoti grynu oru, – pasakė Džeimsas, apkabindamas žmoną per liemenį, išvedė ją iš virtuvės ir pakeliui išjungė šviesą.
Kitą dieną Džeimsas bandė skambinti statybininkams, bet jie neatsiliepė, todėl jis susiieškojo statybinės kompanijos vizitinę kortelę – ant jos buvo parašyta, kad firma „Zbignevas ir sūnūs“ statybos ir renovacijos versle jau nuo 2004 metų. Vidaus darbus Džeimso naujojoje virtuvėje atliko du „Zbignevas ir sūnūs“ darbininkai, abu su geltonais marškinėliais po ryškiai oranžiniais kombinezonais. Vienas jų buvo senas, išstypęs lenkas, niekad nenusiimdavęs megztos kepurės, ir kuris žilstelėjusia barzda bei užraitytais ūsais priminė sodo nykštuką. Kitas – jaunas vaikinas su negražiai sutinusia mėlyne po kairiąja akimi. Senąjį vyrą vadino Kšištofu, ir jis gana gerai kalbėjo angliškai. Vyrukas buvo iš Lietuvos. Esant Džeimsui jis visada tylėjo, jo varde buvo pernelyg daug priebalsių, kad Džeimsas bandytų jį įsidėmėti.
Džeimsas surado vizitinėje kortelėje nurodytą adresą Londono žemėlapyje, atsiduso ir nuėjo į mašiną. Bet Zbignevo biure, kuris buvo senoje automobilių plovykloje, jam šiurkščiai atkirto: No refunds! ir pasakė neužsiimą elektronika, ir net jei labai norėtų, jokių mygtukų įrengti negali. Senojo Kšištofo ir vaikino su mėlyne po akimi vietoje nebuvo.
Sugrįžęs į savo naująjį biurą, Džeimsas negalėjo nusiraminti. Dar prieš porą valandų buvo įsitikinęs, kad tai kvailas nesusipratimas. Dabar jis pradėjo svarstyti tikimybę, kad yra truputį persidirbęs. Statyti namą, perkelti kelių milijonų svarų sterlingų vertės įmonę iš Londono į provinciją, taip pat rūpintis žmonos ir būsimo vaiko gerove – suprantama, visa tai ardė nervus. Vėliau, pietaudamas restorane, Džeimsas vos neužspringo upėtakiu, prisiminęs, kad priimdamas darbą buvo nufotografavęs naująją virtuvę. Jis atstūmė lėkštę, padėjo telefoną ant stalo ir pradėjo vartyti nesuskaičiuojamus kasdienius kadrus. Telefono atmintyje rado tris fotografijas iš naujosios, dar neapgyventos virtuvės su chromuotais gartraukiais ir natūralaus marmuro lentynomis. Bet visuose trijuose kadruose tarp šaldytuvo ir indaplovės, tiesiai priešais vietą, kurioje buvo ar nebuvo raudonas mygtukas, šypsodamasis stovėjo Kšištofas su į viršų pakeltu nykščiu.
Į namus Džeimsas parsirado apie vidurnaktį. Jis buvo pervargęs. Sara tebesėdėjo virtuvėje ir žiūrėjo į raudonąjį mygtuką.
– Kodėl nemiegi? – paklausė jis, pabučiavęs žmoną į skruostą.
– Na? – su viltimi ištarė ji, ignoruodama klausimą. – Išsiaiškinai?
– Jie ten visi trenkti, – atsakė Džeimsas, numetė švarką ant kėdės atlošo ir išsiėmė iš šaldytuvo alaus.
– Ką tai reiškia – trenkti? Kas tai per mygtukas, ir kam jis skirtas?
– Yra tiktai vienas būdas tai išsiaiškinti, – pasakė jis ir prisilietė prie mygtuko pirštais. Sara pašoko nuo kėdės ir sučiupo Džeimsą už rankos.
– Neliesk manęs, – pakėlė jis balsą, ištraukė ranką ir pastūmė šalin žmoną. Sara prarado pusiausvyrą ir atsitrenkė į kėdę, tačiau kažkaip sugebėjo atsistoti tarp Džeimso ir mygtuko. Jos žvilgsnis buvo gręžiantis ir – Džeimso įsitikinimu – tamsus. Ji stovėjo, sunkiai kvėpavo ir nemirksėdama žiūrėjo į vyrą.
– Užmušk mane, jei nori, bet neturi absoliučiai jokios teisės kelti pavojų savo dukrai, – pasakė ji ir uždėjo delną ant apvalaus pilvo.
Džeimsas atsitraukė.
– Atleisk, – pasakė jis, nustebintas savo aštrios reakcijos. – Atleisk, mieloji. Atleisk, atleisk, atleisk. Nežinau, kas man užėjo. Ne, žinau, tai stresas! Aš žinau, dėl visko kaltas stresas.
– Tai daugiau niekada nepasikartos. Supratai? – pasakė Sara, pabrėždama kiekvieną skiemenį. Tai pašiurpino Džeimsą.
– Supratau. – Džeimsas nudelbė žvilgsnį.
Kitą dieną jis prieš mygtuką užstūmė mikrobangų krosnelę, nupirko Sarai krištolo auskarus ir ištrynė iš telefono atminties Zbignevo numerį.
II
Kai Sarai rūpesčiai dėl savijautos staiga užgožė visa kita, atsirado daugiau laiko negu reikėjo. Dabar ji skaitė žurnalus, klausėsi Mocarto ir užsiėmė naujo namo interjeru, mėgaudamasi visiška dizainerio laisve ir, atrodytų, neribotu biudžetu. Ir savo pilvą Sara kartais įsivaizduodavo skerspjūvyje kaip mažą, apvalų vaikų kambarį su rožiniais tapetais. Vienintelė vieta, kurią Džeimsas kategoriškai uždraudė keisti, – tai siena, ant kurios raudonavo mygtukas. „Saugumas yra prioritetas“, – mėgo sakyti. jis Jis įprato kiekvieną vakarą nustatytu laiku nueiti iki mygtuko ir įsitikinti, kad čia viskas gerai. Tačiau po kurio laiko Sara pastebėjo, kad Džeimsas prastai miega. Miegodamas jis vartėsi, kuitėsi, prakaitavo, veidą iškreipdavo negražios grimasos. Rytais Džeimsas būdavo neišsimiegojęs ir išsiblaškęs. Vakarais, parėjęs iš darbo, jis nugriūdavo ant sofos prieš televizorių, dažnai jo net neįjungdamas. Nors nuo vaikystės Džeimsas buvo mokytas, kad skųstis savijauta galima tiktai medikams, vieną vakarą jis suinkštė:
– Aš taip nebegaliu, man juk kartais reikia ir išsimiegoti.
Sara atsisėdo greta ir pasakė:
– Pailsėk, Džeimsai. Nueik pas psichoterapeutą. Pažįstu vieną profesorių Čelsyje, jis anksčiau labai padėjo mano seseriai, kai ji…
– Ne, ne, viskas gerai, – nutraukė Džeimsas, – aš paprasčiausiai per daug jaudinuosi dėl savo mielųjų damų, – ir pabučiavo Saros pilvą. O Sara tai su džiaugsmu priėmė. Bet tada vieną naktį ją pažadino vyro riksmas. Džeimsas sėdėjo lovoje ir plačiai atvertomis akimis spoksojo į miegamojo duris.
– Kas atsitiko, mielasis? – paklausė Sara.
– Mačiau baisų sapną, kuris visai lyg ir nebuvo sapnas. Įsivaizduoji – atsibundu čia, lovoje, šalia tavęs, ir prisimenu, kad prieš miegą nepatikrinau mygtuko! Nuėjau iki virtuvės durų ir matau, kad už jų žiba raudona šviesa. Atidarau duris ir suprantu, kad ji sklinda iš mygtuko, – ryškiai raudona – ir apšviečia visą virtuvę. Aš pamaniau, kad galbūt ji įsijungė savaime ir dabar turiu ją išjungti, kad jums su mažąja neatsitiktų nieko bloga, bet tada galvoju – o jeigu tai spąstai, jei mygtukas žiba, kad mane apgautų ir priverstų jį paspausti? Ilgai galvojau, ką daryti, bet tada kažkas įeina pro duris. Toks aukštas, plonas vyras su barzda ir kreiva nosimi. Jo veidas – protiškai atsilikusio žmogaus, ir jis suduoda man rodymo lazdele. Pažiūriu pro langą ir matau – ten stovi milžiniškas vaikas, viena jo akis – virtuvės lango dydžio. Jis žiūri į mūsų virtuvę ir juokiasi, o tamsa spinduliuoja šaltį, ir kuo šalčiau daros, tuo juodesnis mano vidus. O jūs miegate viršuje ir net nenujaučiate, kad su jumis vyksta lygiai tas pat. O mažoji auga, supranti? Ji auga ir auga, ir tuoj užaugs didesnė už tave, paskui didesnė už šį namą ir didesnė už Braitoną. Sakau tam milžiniškam vaikui – mes juk viską galime išspręsti, aš turiu pinigų! Bet jis tiktai juokiasi.
– Galbūt paatostogauk? – pasiūlė Sara, nes nieko geresnio sugalvoti negalėjo.
Nuo to laiko Džeimsas tikrindavo mygtuką daug dažniau. Iš pradžių jis atlikdavo vieną papildomą patikrinimą lygiai trečią nakties. Be jo jis negalėdavo užmigti. Dar po savaitės suprato, kad mygtuką norom nenorom reikia patikrinti ir vidury dienos. Nors Sara pasakė galinti tai padaryti pati, nes šiaip ar taip ištisomis dienomis sėdinti namuose, bet ši mintis Džeimsą sujaudino dar labiau. Dabar jam kiekvieną dieną tekdavo nutraukti darbą ir beveik dvi valandas praleisti kelyje nuo biuro iki namų ir atgal. Kai jau artėjo aštuntasis Saros nėštumo mėnuo ir gydytojas pranešė, kad mažylė galbūt įsiverš į pasaulį truputį anksčiau, Džeimsą apėmė panika. Jis surado nepaprastai brangią seifų kompaniją, kuri daugiausia aptarnaudavo privačius bankus, ir liepė ant mygtuko įrengti smūgiams atsparią metalinę dėžę su raktu priešakyje. Į Saros klausimą, kur bus saugomas seifo raktas, Džeimsas atsakė, kad vienintelį raktą pasaulyje turės jis. Kai ant virtuvės sienos pasirodė nedidelė metalinė konstrukcija, Džeimsas pasidarė truputį ramesnis – įvėrė į raktą kaproninį siūlą ir pasikabino ant kaklo. Dabar jis nebevažinėjo namo dienos viduryje ir naktimis atsibusdavo retai, tačiau kiekvieną vakarą vis trumpam atidarydavo seifą, kad patikrintų, jog mygtukas nekelia pavojaus. Savo stebėjimus jis užrašinėjo į languotą sąsiuvinį, kurį saugojo ant naktinio stalelio greta žadintuvo.
III
Vieną vakarą Džeimsas pasakė Sarai:
– Gaila, kad ant molo nebėra laterna magica. Kitaip mažąją būtinai ten nuvesčiau.
– Kokios laterna magica?
– Na, kaip kokios? Tos, kuri mūsų vaikystėje stovėjo ant molo ir kainavo dešimt pensų.
– Ar tu įsitikinęs, kad kažko nepainioji? – paklausė Sara. Nereikia nė pridurti, kad Džeimso elgesys ją truputį jaudino.
– Dievulėliau, juk gimei ir augai Braitone. Ar tikrai neprisimeni laterna magica išilgai molo? Ten galėjai prieiti, įmesti dešimties pensų monetą, pridėti akį prie langelio ir žiūrėti erdvinius paveikslus.
Sara labai gerai prisiminė Braitono molą. Nieko panašaus ten niekada nėra buvę.
– Ir ką rodė tuose „erdviniuose paveiksluose“? – nuolaidžiai paklausė.
– Na, matai, niekaip negaliu prisiminti, – susimąstęs nutęsė Džeimsas, – kažkokias nykštukines lėles.
Sara suprato, jog reikia kažką skubiai daryti, kad Džeimsas neišeitų iš proto.
– Aš pagalvojau, – pasakė ji, – mes juk iki šiol nesame kaip reikiant susipažinę su savo naujaisiais kaimynais.
– Kuriais kaimynais? – išsiblaškęs tarstelėjo jis, žiūrinėdamas telefone laterna magica paveikslėlius.
– Su Keivų pora. Esame kelis kartus pasisveikinę, bet iki šiol nepakvietėme jų vakarienės. Tai gana nemandagu iš mūsų pusės.
Džeimsas neatsakė, nes ieškoti prasmingo kontrargumento buvo pernelyg sudėtinga. Vakarienę organizuoti jis patikėjo žmonai. Sara mielai ėmėsi iniciatyvos, pasamdė dvi kambarines, virėją ir padavėją, taip pat įgijo naują kašmyro suknelę sau ir šilkinį kaklaraištį Džeimsui.
Kito penktadienio vakarą prie paradinių durų suskambėjo skambutis. Džeimsas ir Sara atidarė duris. Prieš juos didingai ir nejudėdami kaip senoje fotografijoje stovėjo Keivai – žmona efektinga violetine suknele, vyras trijų dalių kostiumu, ilgais, juodais, atgal sulaižytais plaukais, berniukai dvyniai vienodomis rombinėmis liemenėmis. Jie pasisveikino, prisistatė, ir visi patraukė į svetainę. Pakeliui Džeimsas užėjo į virtuvę, kad įsitikintų, jog aptarnaujantis personalas nebandė atrakinti seifo.
Prie vakarienės stalo Sara ir kaimynė Siuzi greitai rado bendrą kalbą. O Siuzi vyras Nikas sėdėjo nuleidęs galvą ir atrodė užimtas savomis mintimis. Ne tiek susidomėjimo, kiek nuobodulio paskatintas Džeimsas prisėdo greta.
– Galbūt, kol damos geria vyną, mes galime paišdykauti gurkšteldami ko nors stipresnio? – pasiūlė jis ir parodė Nikui į Lagavulino butelį.
– Kodėl gi ne, – atsakė Nikas.
Džeimsas sau ir kaimynui įpylė viskio. Jie susidaužė.
– O ką tu veiki kasdien, jei ne paslaptis? – pasiteiravo Džeimsas.
– Daugiausia muzikuoju ir rašau, – atsakė Nikas, sukdamas aštriai kvepiantį gėrimą taurėje.
– Oho! Argi taip galima uždirbti?
– Kažkaip verčiamės, – tarstelėjo Keivas ir išgėrė.
Džeimsas pasakė, kad nieko nesupranta apie muziką ir užsiima investicijomis bei vertybiniais popieriais, bet iš Keivo žvilgsnio suprato, kad tai jo ypatingai nedomina.
Po deserto Džeimsas ir Nikas nepastebimai persikėlė į vidinį kiemą. Jie sėdėjo po giedru, žvaigždėmis apibarstytu dangumi, gėrė viskį ir rūkė cigarus.
– Pažiūrėk aukštyn, – pasakė Džeimsas, jau gerokai įgėręs, – pažiūrėk į tą grožį, seni!
– Taip, Braitone yra ypatingos Braitono žvaigždės, – pritarė Nikas.
– O aš visada norėjau tapti fotografu, – susimąstęs pasakė Džeimsas. – Tai būtų taip puiku – klajoti aplink ir ieškoti geriausių kampų, iš kurių žiūrėtum į gyvenimą.
– Tai kodėl pradėjai užsiiminėti vertybiniais popieriais, o ne teisingais kampais?
– Nežinau. Tikriausiai neužteko laiko, reikėjo studijuoti, paskui dirbti, ir gražiems paveikslėliams nebeliko laiko.
– Ar kada nors pagalvojai, kad „nėra laiko“ iš tikrųjų yra tiktai saugesnis būdas pasakyti „bijau mirties“? – paklausė Nikas, dūmindamas cigarą.
– Ne, kodėl taip turėčiau galvoti?
– Nes tai logiška. Pagalvok pats. Jeigu tie dalykai, ką darei vakar arba prieš trisdešimt metų, yra tai, ką vadini prisiminimais, o tai, kas yra tavo laiko pabaigoje, – mirtimi, išeina, kad tu su visais savo mokslais, neišsipildžiusia fotografo karjera, negimusiais vaikais ir sėkmingai nupirktomis akcijomis bet kuriame gyvenimo taške esi tarp prisiminimų ir mirties, – aiškino Nikas, bato smaigaliu braižydamas žolėje nematomas figūras, – o tai, ko bijai, nėra laiko trūkumas, Džeimsai. Tai yra mirtis. Laiko trūkumas yra tiktai atsikalbinėjimas.
– Galbūt tu teisus, bet tai man netrukdo gyventi šiandien, – pasakė Džeimsas, kiekvieną žodį ištardamas lėtai ir atsargiai, nes liežuvis jau truputį pynėsi.
– Tau reikia pabandyti sukurti ką nors pačiam.
– Aš tai jau darau. Šitas namas pats nepasistatė. Mano verslas neatsirado pats savaime. Ir mano duktė – atleisk, bet manau, kad visa tai esu sukūręs daugiau ar mažiau savo jėgomis. Visuomet stengiausi pakeisti pasaulį, Nikai. Padaryti jį geresnį.
– Vaizduoti D-vą, tu nori pasakyti?
– Ne visai. Paprasčiausiai būti geresniu žmogumi.
– Bet nereikia stengtis, – paprieštaravo Nikas, – nereikia vaidinti. Kai kuriu savo pasaulį, esu beveik kaip D-vas. Aš kuriu visus žmones su jų likimais, viltimis ir baimėmis ir save taip pat sugalvoju iš naujo. Viskas atsiranda iš mano žodžių. Ir viskas, ką sukuriu, būna kartu su galimybe būti skubiai sunaikinta. Lyg ant mano stalo greta rašomosios mašinėlės būtų didelis raudonas mygtukas, kurį paspaudus įvyktų sprogimas ir viskas pražūtų. Čik – ir baigta. Viskas, ką aš kada nors esu sukūręs, sunaikinta.
Džeimsas sustingo. Nikas pakratė tuščią viskio butelį virš galvos.
– Šūdina padėtis, kaimyne, mes nebeturime ko gerti, – lengvabūdiškai pasakė jis, stengdamasis pakeisti temą, bet Džeimsas nesiklausė. Jis sugriebė Niką už apykaklės.
– Iš kur žinai apie mygtuką? Prisipažink, – rėkė jis, nekreipdamas dėmesio į akivaizdų kaimyno suglumimą. – Tu man jį pakišai, taip? Tu tai padarei? Aš juk žinau!
– Nusiramink, seni, tai buvo metafora, – teisinosi Nikas. – Aš nesuprantu, apie ką kalbi!
– Ak tai nežinai, taip? Ir šito tu taip pat nežinai?
Jis užsimojo, kad skeltų Nikui į akį, bet nepataikė. Nikas pastūmė Džeimsą, ir jie griuvo į žolę, pešdamiesi kaip du moksleiviai regbio aikštėje.
– Aš tave užmušiu, maita, – rėkė Džeimsas, – prisipažink, ką tavo mygtukas daro?
Nikas buvo įkaitęs. Jis laikė Džeimso rankas, neleisdamas jų pajudinti, ir rėkė jam: – Tu nežinai, kas yra D-vo pyktis! Tu net nenujauti! Pažiūrėk į save veidrodyje, niekingas kretine! Pažiūrėk į save veidrodyje! – Ir taip būtų tęsęsi dar ilgai, jei kieme nebūtų atsiradusi Niko žmona Siuzi, kurią pamatę vyrai tuojau paleido vienas kitą ir kukliai nudelbė žvilgsnius į žolę. Tolesnės vakaro dalies Džeimsas beveik neprisiminė.
Kai Džeimsas prabudo, buvo dar tamsu. Jis įsirito į chalatą ir stengėsi sutelkti dėmesį į kiaurai gręžiančias pagirias, kad nereikėtų galvoti apie gėdingą vaizdą su Keivu ir raudonuoju mygtuku, tačiau mintys visą laiką grįždavo prie vieno klausimo – iš kur kaimynas tai galėjo žinoti? Ištirpinęs vandens stikle alkaselterio tabletę, jis nusivilko iki kabineto, įjungė kompiuterį ir nusipirko kelis Niko albumus. Įsitaisęs odiniame fotelyje, jis ant skaudančios galvos užsidėjo ausines ir paleido muziką. Kelias dainas atpažino kaip kadaise viena ausimi girdėtas, tačiau didesnioji dalis jam buvo svetima. Jose Nikas su giliu ir velnišku įsijautimu apdainavo savo pasaulio didvyrius, ir kiekviename iš jų Džeimsas stengėsi atpažinti save ir Sarą, tačiau tarp apgailėtinų šio prievartos pasaulio žmonių nebuvo galima rasti nieko panašaus. Išklausęs iš eilės du albumus, Džeimsas nusileido iki virtuvės, ilgai žiūrėjo į seifą, tada pasiėmė iš šaldytuvo alaus ir patraukė atgal į kabinetą. Jis išklausė dar pusantro tuzino dainų, kurių vaizdai darėsi vis tamsesni, tariamai lyrinėse melodijose staiga ir lygioje vietoje susipindavo draskantys, čirpiantys disonansai, o tada vėl nurimdavo. Džeimsas jautėsi lyg irklinėje valtyje, kuri per audrą netikėtai nuplaukė pernelyg toli į atvirą jūrą. Dainų personažai gimė skurde, augo vienatvėje ir mirė kaip musės, kas akimirką stengdamiesi pasislėpti vienas už kito su beveik banaliomis meilės frazėmis. Visa tai buvo baisu ir skausminga. Tai buvo pasaulis, kurį Džeimsas norėjo pakeisti.
Sara ir maža mergaitė jos pilve vis dar miegojo. Džeimsas atrakino seifą ant kaklo kabančiu raktu. Žvilgantis plastmasinis mygtukas vis dar buvo savo vietoje. Džeimsas prisilietė prie jo pirštais ir lengvai spustelėjo. Nieko neįvyko. Mygtukas įslydo giliau į lizdą, bet nespragtelėjo. Džeimsas luktelėjo. Paskui užsimerkė, sukando dantis, iškvėpė pro nosį, užsimojo ir kumščiu įvarė mygtuką į sieną iki galo. Skruostais ritosi karštos ašaros. Prisiminė vaizdą iš laterna magica. Jis buvo nereikšmingas, beveik absurdiškas – viena lėlė, barzdotas vyrukas su kreiva nosimi, barė kitą, mažesnę lėlę, kam prastai mokosi, ir daužė jai rodomąja lazdele per galvą. Mažoji lėlė lakstė aplinkui, demonstratyviai nusitvėrusi už galvos. Paskui didžioji lėlė parodė į lentą ir klausiamai pasisuko į mažosios pusę. Bet ši tiktai skėtriojo rankomis. Už tai vėl gavo rodomąja lazdele per galvą. Visa tai pasikartojo tris kartus, kol senoji lėlė netyčia pataikė jaunajai į ausį, iškart atsirado didelė mėlynė. Tada automatas spragtelėjo, prarijo dešimties pensų monetą giliau į mechanizmą, ir džiaugsmai baigėsi.
Džeimsas pravėrė akis. Už lango lyg tarp kitko kažkas saliutavo.
Versta iš: Latvju Teksti, 2015, Nr. 1 (25)
Maksim Osipov. Maskva–Petrozavodskas
2016 m. Nr. 1
Iš rusų k. vertė Tomas Čepaitis
Мaksimas Osipovas gimė 1963 m. Maskvoje, baigė 2-ąjį Maskvos medicinos institutą, apgynė disertaciją. Dirbo Kalifornijos universitete, Maskvos klinikose. Parašė knygą „Кlinikinė echokardiografija“ (kartu su Nelsonu Schilleriu), tapusią žinomiausiu šios srities vadovu rusų k. 1994 m. įkūrė ir vadovauja medicininės literatūros leidyklai „Praktika“, leidžiančiai ir muzikologines bei teologines knygas.
Nuo 2007 m. publikuoja apybraižas, apsakymus ir apysakas, dažniausiai – žurnale „Znamia“. M. Osipovas yra keturių prozos rinkinių autorius: „Nuodėmė būtų skųstis“ (2009), „Naminio paukščio klyksmas“ (2011), „Renesanso epochos žmogus“ (2012) ir „Jūros banga“ (2014). Už geriausią 2010 m. apsakymą („Maskva–Petrozavodskas“) apdovanotas Jurijaus Kazakovo premija.
Dėmėkis tad, Jobai, klausykis manęs!
Tylėk, o aš kalbėsiu.
Job 33, 31
Išlaisvinti žmogų nuo artimo savo – argi ne toks yra progreso tikslas? Ir ar man rūpi žmonijos kančios bei džiaugsmai? Teisingai, visai nerūpi. Tad kodėl gi, sakykite, negaliu bent keliaudamas pabūti vienas?
Pasiteiravo: kas važiuos į Petrozavodską? Konferencija, tarptautinė – dalyvaus ir užsieniečių. Gydytojai, kas nors būtinai turi važiuoti. Žinome mes tas konferencijas: porą emigrantų, štai tau ir visas jų dalyvavimas. Mažasis nusigėrimas, viešbutis, paskaita, didysis išgėrimas po paskaitos – ir namolei. Po paskaitos dar klausimai, o tau už nugaros drūti vyrukai raudonais snukiais, į laikrodžius rodo – gana. Tie vyrukai – vietiniai profesoriai, dabar provincijoje visi profesoriai, kaip Amerikos Pietuose: baltasis, vadinasi, teisėjas arba pulkininkas.
Na, tai: kas važiuoja į Petrozavodską? Aš ir prisišaukiau: Ladogos ežeras, tas, anas. – Ne Ladogos, Onegos. – Koks skirtumas? Ar Jūs esate buvęs Petrozavodske? Ne? Aš irgi.
Stotis – baisutėlė vietelė, apsimetu patyrusiu keliautoju, tai gera apsauga. Lyg nuobodžiaudamas kėblinu prie vagono, kad visi iš karto matytų – aš prie stočių pratęs, plėšti mane beprasmiška.
Traukinys „Maskva–Petrozavodskas“: keturiolika su puse valandų važiuoti, beje. Pakeleiviai – beveik visad nelaimių šaltinis: alus, džiovinta žuvis, konjakėliai „Bagrationas“, „Kutuzovas“, atvirumas, paskui agresija.
Pajudėjome, viskas „kentėti galima“, kol esi vienas.
– Bilietukus paruoškime.
– Panele, kaip čia mums susitarus?.. Matote, aš… Vienu žodžiu, kad aš vienas važiuočiau?..
– Priklauso nuo to, ką jūs vienas veiksite.
Na, ką aš tokio galiu veikti?
– Sėdėsiu sau tyliai, knygutę skaitysiu.
– Jei knygutę, tada penki šimtai.
Staiga – dviese. Vos nepavėlavę. Dvi apatinės. Sėdi, gaudo kvapą. Ek, kad judu kas! Nesiklosto man kelelis. Apmaudu. Įsitaisykite, aš jums nemaišysiu, – užsikabarojau ant viršutinės, jie apačioje kuičiasi.
Pirmasis – paprastas kaip trys kapeikos, primityvus. Galva, rankos, batai – viskas stambu, grubu, prasižiojo – debilas. Prakaituotas debilas. Išsitraukė telefoną, žaidžia. Dzin dzin – sėkmei pagarsinti, jei pralošė – plll-lium, užtrauktuką laisva ranka brauko – irgi triukšmas, šnopuoja. Bet, regis, blaivus.
Antrasis – po manimi:
– Striukę renkis, vėpla. – Irzlus. – Nepimpink.
Ant širdies sunku. Bilda ratai. Apačioje: dzin dzin. Kokia dar čia knygutė. Nejau taip bus visą kelią?
Išėjau į koridorių. Gretimoje kupė šnekasi:
– Rusiją galima priskirti pailgoms šalims, – aiškina malonus jaunuolio balsas, – skirtingai, pavyzdžiui, nuo JAV ar Vokietijos, apvalaus tipo šalių. Abiejose šalyse aš, beje, esu gyvenęs. – Mergina džiaugsmingai aikčioja. – Rusija, – tęsia balsas, – primena buožgalvį. Važinėja ja tiek iš rytų į vakarus, tiek iš vakarų į rytus, o kur dar gausiai apgyvendintas buožgalvio kūnas. Jame galima judėti iš pietų į šiaurę ir iš šiaurės į pietus.
Tai kairiau mano durų, o dešiniau – geria. Vištą plėšia, pomidorus rankomis laužia, taurelėmis daužiasi vyrai, žvengia.
Grįžau pas save. Viešpatie, kaip lėtai laikas slenka, tik iš Maskvos išvažiavome.
Dar pusvalandis, dar valanda. Greitai Tverė. Debilas dzingsina. Antrasis atgijo.
– Garsą išjunk.
– To-o-olia, šitąąąą…
Tolia, vadinasi. Aukštas, metras devyniasdešimt tikriausiai, pirštai ilgi, balti, apvaliais nagais. Veidas – nieko ypatingo. Lūpos siauros. Veido lyg nebūtų. Nemoku paaiškinti. Kažkuo man Tolikas nepatiko. Nuo jo nėjo impulsai, štai kas. Anaesthesia dolorosa – liguistas jausmų netekimas. Palieti ranka ir nesupranti – ar lygų lieti, ar gruoblėtą. Aš nelabai kabinėjuosi? Blaivus, mandagus, stengiasi nekliudyti.
– Laikraščiai, laikraštėlius imam, naujienos.
Mersi. Žinome jūsų laikraštėlius: tenisininkė apsinuogino prieš žurnalistus, tragedija televizijos laidų vedėjos šeimoje, pavogė milijardieriaus dukterį. Plokščio pilvo paslaptys. Kriminalinė kronika. Numirėliai – spalvotose nuotraukose. Tfu. Tolia, beje, laikraštėlį paėmė, šlameno ten, apačioje. Po kiek laiko – debilui:
– Eime.
Valandžiukę pabuvau vienas. Nieko sau kelionė.
Prieš bendrą ėjimą miegoti įvyko dar keli nereikšmingi dalykai.
Pirmiausia iš gretimo kupė – ten, kur gėrė, – užėjo girtas. Rankose jis laikė fotoaparatą. Girtas atidarė duris, pasiruošė fotografuoti, Tolia šastelėjo link jo ir tuojau pat nusisuko, paslėpė veidą. Aha, saugumietis. Čekistas. Dabar aišku.
Girtas prisitraukė mane, kaip tik ruošiausi dantis valytis. Reikia juos su draugais spragtelėti. Spragtelėjau. Viskas? Ne, ne viskas. Turiu išklausyti jo gyvenimo istoriją. Vos ant manęs negriūna: degtinė, prakaitas, rūkalai – še, kvėpuok. Atstumas tarp žmonių turi būti. Kaip Amerikoje.
Mama jam kadaise padovanojo šimtą rublių fotoaparatui, o paskui – pinigų pritrūko – atgal pasiėmė. O jis nuo vaikystės fotografuoti mėgsta. Ir ką tu pasakysi, ką? Užjaučiu. Man laikas.
– Stovėt! – jis man eilėraštį perskaitys, pasipuikuos.
– Atleisk, – sakau, – pilvą suėmė. Tuoj grįšiu. – Vos ištrūkau.
– Pe-e-er tū-ūndrą… gele-e-ežinkelio bėgiais! – ėmė bliauti, atlapojęs glėbį visiems, kas nespės išsisukti.
Maniškiai pakeleiviai dar ne prasčiausi, pasirodo. Pamanyk – saugumietis. Sėdi sau, nesmirda. Ir atstumo laikosi – irgi, kaip ir aš, bodisi…
Antra, paaiškėjo, kad pasinaudoti artimiausia išviete nepavyks: kažkas iki viršaus užkimšo unitazą laikraščiais. Permirkę spalvoti paveikslėliai – kuriems galams?
Trečia, vanduo arbatai pasirodė esąs vos vos šiltas ir, galbūt, nevirintas.
– S-s-sovietikai, – ištarė Tolia.
Ne, ne saugumietis.
Bendra šviesa gęsta, pamėginti užmigti. Kas juodu sieja? Vargu ar kas gera. Ne giminės, ne bendradarbiai. Gal homikai? Kas juos žino? Ir koks mano reikalas? Gal ir homikai. Tarp paprastų žmonių tai dažniau pasitaiko, nei manoma.
Tie patys garsai: tuk tuk, šmukšt šmukšt. Gailestis sau. Užmigau.
Aš užmigau ir miegojau neįtikėtinai kietai ir ilgai, o kai pabudau, manęs laukė ankstyva saulė, sniegas ir labai stiprus šaltis už lango, sprendžiant iš pastirusių eglių.
Nežiūrėdamas į pakeleivius, išėjau iš kupė. Traukinys stabtelėjo. Regis, „Snytj“, neįskaičiau užrašo. Sustojus traukiniui, naudotis tualetais… Palauksime. Ek, dar porą valandų, ir išsiilgtasis Petrozavodskas, viešbutis, šiltas vanduo, pietūs su vynu. Širdis kiek atlėgo. Ko aš, iš tikrųjų, toks lepus!
Mano kaimynai jau buvo pilnai susikomplektavę: Tolia, matyt, išvis nebuvo prigulęs. Jis sėdėjo prie lango, sunerimęs žvalgėsi:
– Ko, ko, ko mes stovime? Kas nutiko?
– Regis, „Snytė“, – pasakiau. – Stotis „Snytė“.
– Ką? Sieras, kur mes?
– Pusvalandį stovėsime, „Svirė“. – Sieras dabar atrodė kur kas geriau. Jokių vaikiškų žaidimų, jokio šnopavimo.
Sieras dingo, traukinys pajudėjo. Aš šiaip taip apsiprausiau, išgėriau šiltos arbatos ir dar labiau pralinksmėjau. Norėjosi gyventi: pusryčiauti, pokštauti, liežuvauti apie Maskvos profesūrą, daryti įspūdį jaunutėms gydytojoms. Ar mes nevėluojame? Praėjau koridoriumi, sužinojau. Regis, ne.
Ai, o kas nutiko mano pakeleiviui? Dabar, vienas, šviečiant saulei, Tolia atrodė labai apgailėtinai.
– Anatolijau, jums bloga?
– Ką? – jis atsisuko į mane.
Viešpatie, visas tirta! Aš ne kartą mačiau, kaip praleidę parą ligoninėje tokie pacientai ima drebėti, velnius vaiko, o dar, žiūrėk, taikosi šokti pro langą: baltoji karštinė. Štai kaip viskas paprasta. Pasirodo, Tolia alkoholikas.
– Panele, – šaukiu, – panele! Keleiviui baltoji karštinė, suprantate? Alkoholinis delirijus. Ar turite vaistinėlę? – neturi jie jokios vaistinėlės. Tiksliai, sovietikai! Nieko sau, pas traukinio viršininką! Kur aš jį rasiu? – Vynelio jam įpilkite, užmokėsiu, jis gi jums viską čia išdaužys.
– Ramiau, keleivi, ramiau, – sako palydovė. – Kur jo draugelis?
– Tai kad jis dar toje Svirėje išlipo.
– Kur jis ten išlips? Bilietas iki Petrozavodsko, – rėkia jau. – Išvietę savo laikraščiais užšiko! Visą paką paėmė. Tualetinio popieriaus jam maža?
Kuo čia dėta išvietė? Keleiviui bloga. Iš palydovės pagalbos reikia, o ne isterijos. Jis ten jau, galbūt, galva sieną daužo. Viskas, per vėlu, prapliupo:
– Tuoj mes dėl jūsų kupė išsiaiškinsime, vyriški! Išvis iš traukinio išmesime! – kažkur nubėgo. Tai velnias, baisu į kupė užeiti. Stoviu prie durų, laukiu.
Stotis „Piaž Selga“, paskutinė prieš Petrozavodską. Eina milicininkas. O taip, šitas išsiaiškins. Aš, medicinos mokslų kandidatas, neišsiaiškinau, o jis išsiaiškins. Draugas Dzeržinskis tiesą širdimi jaučia.
– Taip, dokumentukus paruoškime.
Į manuosius jis vos žvilgtelėjo. O Toliai atsitiko kažkas baisaus: jis užšoko ant staliuko ir ėmė batu kulti langą. Ne iš pirmo karto išdaužė, bet išdaužė: duženos, šaltas vėjas, kraujas. Viskas įvyko greitai. Milicininkas smogė Toliai gumine lazda per kojas, ir tas pakibo, įsitvėręs viršutinės lentynos. Tada krito ant grindų. Kaip jį vilko iš kupė, nemačiau, palydovė išvedė mane pas kaimynus – pas mielą jaunuolį ir merginą.
Tolią mušė po mūsų langu ne mažiau minutės: atbėgo kažkoks vaikinas sportiniu kostiumu, keistai lengvai apsirengęs, dar milicininkų. Mušė juodomis lazdomis ir kumščiais. Taip pas mus gydo baltąją karštinę – ne patį, atvirai kalbant, rečiausią susirgimą. Ar verta aprašinėti tai nuodugniai? Jie turi tokį terminą – „griežtas sulaikymas“. Kažkuriuo momentu tariausi išgirdęs, kaip traška kaulai, nors ką tu ten išgirsi už dvigubų stiklų?
Mušė kažką šnekėdami, kažko net, tikriausiai, klausinėdami. Iš kažin kur atvilko Sierą, mušė ir jį. Sieras iškart puolė ant žemės, užsidengė galvą, visas susigūžė, su juo taip nebesistengė. Pavargo, teisėtvarkos tarnai.
Mes tą siaubą stebėjome pro langą, paskui traukinys pajudėjo.
– Siaubas, koks siaubas, – mergina verkia, kodėl mes leidome jai žiūrėti? – kaip baisu! Nenoriu, nenoriu gyventi šitoje šalyje!
– Štai jums. Kaip tik apie tai aš ir kalbėjau, – taria jaunuolis. – Tačiau aikčioti, dūsauti šiomis temomis kontrproduktyvu.
Aš ne iš karto supratau ko pridirbęs. Taip po lemtingos medicininės klaidos bereikšmiu žvilgsniu žiūri į ligonį, į prietaisų ekranus, į kolegas.
– Jie kuo puikiausiai tinka vieni kitiems, – tęsė savo prakalbą jaunuolis. – Mušamieji ir mušantieji. Štai, jei primuštų Berklio profesorių, jis pasikartų iš gėdos. O šitie atsikels, pasipurtys, iki vestuvių užgis.
– O jūs, – paklausiau. – Ką jūs darytumėte?
– Aš, – šyptelėjo. – Išvažiuočiau.
Mes visi trys, atrodo, nesuvokėme, ką kalbame.
Mano naujasis bičiulis vėl šypsosi:
– Nežinau, kaip iškęsčiau šitą kelionę, jei ne mano miela pakeleivė. Šiame traukinyje net miegamųjų vagonų nėra.
Apsidairiau: keista, kupė tokia pat, kaip mano, bet viskas čia alsuoja tvarka, gerbūviu. Jaunuolis skleidžia malonų odekolono kvapą. Taip, irgi į konferenciją. Buvęs gydytojas, dabar – leidėjas, žurnalą leidžia („kaip Puškinas“), kažkokios asociacijos prezidentas, ir dar daug visko. Ant staliuko pusė butelio „Napoleono“. Ir mergina iš tikrųjų miela.
– Jums nepakenktų taurelė. – Jis ir taurelių turi, iš kažkokio akmens. Oniksas, nežinau, gal jaspis. Akmeninės taurelės. Taip, konjakas puikus, nieko nepasakysi.
Jaunuolis aiškina, kodėl iki šiol neišvažiavo: kultūra.
– Pavyzdžiui, mano amerikiečiams draugams triple A – Amerikos automobilių asociacija. O pas mus kokia asociacija su trimis „A“? – Išlaikė pauzę. – Ana Andrejevna Achmatova. – Pergalingai mus nužvelgė ir pridūrė: – Na, ir versliukai mano čia. – Taip ir pasakė – versliukai.
Gera šildytis konjakėliu po to, kai tapai dviejų žmonių nelaimės priežastimi.
– Jūs visiškai teisus, – tęsia jaunuolis. – Tai ne mūsų šalis, tai jų šalis.
Negi aš kažką panašaus esu sakęs?
– Mudu, tarp kitko, šių žmonių nesamdėme sau apginti. Čia veikia savotiška negatyvi atranka. Ir štai rezultatas: esamos sistemos rėmuose humaniškas „mentas“ neįmanomas. Sistema jį išstums. Kas lieka? Keisti sistemą. Arba vėl – vidinė emigracija. Blogiausiu atveju, – jis tragiškai skėstelėjo rankomis, – daunšiftingas.
Pagavau merginos žvilgsnį. Nu jo. Daunšiftingas.
Į duris pabeldė kažkokia geležte: „Už penkiolikos minučių atvykstame.“ Reikia eiti į savo kupė pasiimti daiktų, pakeleivis man padės, ačiū.
Nusiaubtoje kupė manęs laukė labai svarbus atradimas: supratau, kas tokie Tolia su Sieru. Po suolu šalia mano lagaminėlio stovėjo didžiuliai languoti krepšiai, su kuriais keliauja tik viena piliečių kategorija – „čelnokai“*. Ir keista mano pakeleivių draugystė tapo suprantama – „čelnokais“ tampa labai įvairūs žmonės, – ir jų žvėriškas sumušimas taip pat suprantamas.
– Sąskaitų suvedimas su konkurentais, – sutiko su manimi jaunuolis. – Mentūros užsakymas.
– O ko taip stengtis, jei tai užsakymas?
– Širdis trokšta. Aš gi sakau, mentai – ne žmonės.
„Čelnokai“. Mano pašnekovui yra ką pasakyti ir apie šią žmonių veiklos sferą.
– Matote, jie atlieka svarbią visuomeninę funkciją, – sako jis savo gražiu balsu. – Mums visiems, visai visuomenei, kažkuriuo momentu staiga prireikė to paties – turėti brangių skudurų, „Rolekso“ laikrodžių, nežinau ko dar, o tuos, kurie negali sau leisti šveicariško „Rolekso“, – jis mostelėjo kaire ranka, – tuos tokie čelnokai kaip jūsiškiai – kuo jie ten vardu? – aprūpina „Roleksu“ iš Kinijos, iš kur tik nori, bet juk tai irgi laikrodis, laiką rodo. Ir atrodo gerai.
Po paraliais, kokie sunkūs krepšiai! Kur juos dabar dėti? Atiduoti palydovei? Ne, ta sterva nieko iš manęs nesulauks! Jaunuolis patraukia pečiais, aš išvelku krepšius į koridorių:
– Padėsite panešti?
– Žinote, ką, – jis mąsto. – Duokite man savo lagaminą. Kaip aš atrodysiu su šitais baisiais maišais?
Ačiū ir už tai. Man norisi pasakyti jam ką nors malonaus, ir aš sakau:
– Jūsų tokia miela kolegė!
– Ką jūs! – atsako. – Beviltiška. Septyni su puse balų.
Aš kažkodėl pasitikslinu:
– Pagal dešimtbalę sistemą?
– Ne, pagal septyni-su-pusebalę! – juokiasi jis. – Ir jos galvoj viskas visiškai topsy-turvy, suprantate? Aukštyn kojomis.
Aš patenkintas: nieko jam su ja neišėjo. Keista, kad panašiomis aplinkybėmis tai mane jaudina, tačiau per daug apmaudu būtų praleisti laiką taip skirtingai.
Palydovė abejingai išleidžia mus į peroną, merginą kažkas sutinka, mes su ja atsisveikiname, laukiame nešiko, tada, vos spėdami, sekam paskui jį ir matome transparantą „Sveikiname… dalyvius“, nusimato išties rimta konferencija.
Įlipus į taksi, jaunuolis taria:
– Žinote ką, spjaukite jūs į tuos savo mušamuosius, – ir tuoj pat šypteli, į galvą šovus meniškam sąmojui: – Bigbendas kažkoks.
– Bet juk dėl manęs jie patyrė nemalonumų. Ne tas žodis – nemalonumų.
– Ai, – mosteli jis, – inteligentiškas kaltės jausmas. Visoje šalyje dabar mentai vanoja čelnokus. Laikas priprasti: pasaulį valdo neteisybė. Palikite juos ramybėje, nekvaršinkite sau galvos.
„Ne, – galvoju. – Jis lėkštas žmogus, ponas Niekas. O aš to taip nepaliksiu.“
Įsikėlęs į viešbutį, reikalauju telefonų knygos ir imu skambinėti. VRM, RŽD, FSB – krūvos abreviatūrų. Kad ir kaip būtų keista, prisiskambinau greitai. „Privažiuokite. Pulkininkas jus priims.“ Ir štai, vos prabėgus valandai, skubu į vieną iš tamsių, beveidžių pastatų. Krepšiai langučiais su manimi. Manęs laukia pulkininkas.
Juodu ant aukso – Šacas, žemiau – Semionas Isakovičius, parašyta ant pulkininko durų, o dar žemiau, skliausteliuose – Šlioma Ickovičius. Niekada dar tokio nemačiau. Drąsu.
Kabineto šeimininkas ką tik pabudo ir dar neatsitokėjo iš letargo. Sėdėjo ant tuščios sofos, be pagalvės ir antklodės, vien su marškinėliais ir treningais. Viena Semiono Isakovičiaus koja jau buvo bate, kita – dar ne. Taigi, gal septyniasdešimties metų žmogutis, mažo ūgio, beūsis, bebarzdis, bet su plaukų kuokštais, styrančiais iš ausų ir iš nosies – iš visur, kur plaukai augti neturėtų. Jo rankos, pečiai ir krūtinė buvo padengti juodpilkiais gaurais. Pagalvojau: „Į Ezavą atsigimė.“
Kaip kreiptis į poną pulkininką? Vardas Šlioma jam tinka, ir pačiam labiau prie širdies, bet Šlioma, tikriausiai, tik saviems?
– Pulkininkas Šacas, – taria jis, klibikščiuodamas link stalo: antros kojos taip ir neapsiavė.
– Supratau, draugas pulkininke.
Jo pilvas didelis, rankos storos, kaip sunkumų kilnotojo. Plati, mėsinga nosis išrausta provėžomis, ir skruostai provėžomis išarti. Apibūdinti akis keblu: aš į jas beveik nežiūrėjau. Pulkininkas nueina iki stalo, užsimeta ant marškinėlių uniforminį švarką, atsisėda.
Buvau truputį pasiruošęs: gydytojas, tarptautinio kongreso dalyvis.
– Gydytojas, – sako jis, – biudžetininkas. – Tyli. – Sėsk.
Prisėdu ant kėdutės priešais. Kambaryje viso labo ir buvo: didelis poliruotas stalas, sofa, keletas kėdžių. Turbūt neseniai darė remontą.
– A jid**?
Linkteliu. Juokinga: biudžetininkas žydas. Kaip ir jis. Gal pakalbame apie reikalą? Dėstau: pakeleiviai „čelnokai“, nehumaniškas, švelniai tariant, požiūris, sąskaitų suvedimas jo darbuotojų rankomis. Norėtųsi bešališko aiškinimosi, teisingumo. Daiktai turi būti grąžinti jų savininkams.
Pulkininkas tarsi linkčioja, o gal tik nežymiai purto galvą.
Telefonas. Jis pakelia ragelį, atsakinėja trumpais, kapotais sakiniais, daugiausia – keiksmais. Keiksmų ir grubumų nemėgstu, bet čia tai atrodo organiška.
Sienos plikos, be jokių atvaizdų. Tik ant vienos sienos – pasaulio žemėlapis su įbestomis vėliavėlėmis. Pretenzijų mastai. Sistemos, kuria vadovaujantis susmaigstytos vėliavėlės, suprasti neįmanoma.
– Gerai jau, baikite ten greičiau, – padeda ragelį ir kreipiasi į mane: – Turėjome tokį partorgą, Vasilijų Dmitričių, geras žmogus, kasryt išgerdavo butelį konjako. Aštuntą nulis nulis jau būdavo apsiforminęs.
Kam man žinoti apie Vasilijų Dmitričių? Na, gerai jau.
– …tai tas nuknisdavo tiek, kad kas rytą turėtų butelį konjako. Ar supratai?
Aš kol kas klausausi.
– Ogi čia, – jis linkteli į telefoną, – iš valstybinės įstaigos darbuotojo konfiskuota trylika milijonų dolerių. Darbuotojai po pusmetį algos negaudavo. Pasakyk man, kam tam puspročiui trylika milijonų dolerių?
Efektinga, nieko nepasakysi. Tačiau kaip tai susiję su vargšais „čelnokais“?
– Čelnokais? Galima ir taip pasakyti. Skaityk.
Pulkininkas išsitraukia tą patį laikraštį, kurį man jau siūlė – traukinyje.
„Ieškomas už dvigubą žmogžudystę, – skaitau, – Petrozavodsko gyventojas…“ – ir Tolios nuotrauka, su ūsais. Čia jis dar juokiasi, užstalė. Nužudyti vyras su paaugle. Įsileido Tolią pagyventi.
Primityviau nebūna: vyras gyveno dviese su dukrele, pardavė butą, kad persikraustytų į mažesnį, Tolia iškvietė sėbrą… Taip, suprantu, Sieras, Sergejus.
– Ne, ne Sergejus, – sako pulkininkas. – Sieras – nuo pavardės. Kuri, kol vyksta tyrimas, neviešinama.
Aš vos įstengiu sulankstyti laikraštį, grąžinu jį pulkininkui, rankos dreba, balsas irgi.
– Atleiskite, draugas pulkininke, – vis dėlto ištariu aš. – Bet geltonoji spauda, o ir bet kokia spauda, – dar ne įrodymas. Tai, atleiskite, neįtikinama.
– O ką – tu prisiekusiųjų teismas, kad tave įtikinėčiau?
Jis tai pasakė taip, kad supratau: laikraštyje parašyta tiesa.
Pulkininkas išsitraukia keletą nuotraukų:
– Gydytojas, sakai? Na, žiūrėk.
Mes mokėmės teisminės medicinos, bet tai buvo kas kita. Man pasidarė bloga, ir aš neįstengiau to nuslėpti.
– Imk, – įpylė man vandens. – Išgerk.
Kaip būtent Tolia su Sieru juos žudė, aš nepasakosiu. Yra dalykų, kurių tikrai niekam žinoti nereikia.
Paaiškinu pulkininkui: neišsimiegojau, konjakas be užkandos, na, vienu žodžiu…
– Ferštein, – atsako jis.
– Kam tos nuotraukos?
Dėl tikrumo. Jų vietinius abonentus prakalbinti.
Žudikus išaiškino patikrinę telefonų skambučius iš buto. Visi numeriai fiksuojami telefonų stotyje, o aš ir nežinojau. Kažkuris vienas, o gal ir abu, skambino į Petrozavodską prieš nusikaltimą, o svarbiausia – po jo. „Roumingas“, pinigus taupė.
Jie ne iš karto išėjo, nakvojo bute su lavonais, ir tai labai mane paveikė. Kai miršta ligonis, norisi greičiau iš palatos, o tie… Taip, naktį praleido, o gal net dvi.
– Viešpatie, – lemenu, nieko iš siaubo nesuvokdamas, – aš nakvojau kartu su žudikais! Ramiai sau miegojau! Nieko nejausdamas. Viešpatie!
Pulkininkui tai ypatingo įspūdžio nedaro.
– Negalvok apie juos, – sako jis. – Žudikai – vidutinybės.
Vėl telefonas, vėl jis labiau klausosi nei šneka, aš vėl gaunu pauzę, ir šia pauze džiaugiuosi. Padeda ragelį.
– Kas ten? Žiūrėjai? – apie krepšius.
Ne, net į galvą neatėjo. Paima krepšius, lengvai užkelia ant stalo. Labai stiprus.
– Rankomis neliesk, o tai teks paimti pirštų antspaudus.
Elektronika. Priedas žaidimui – Sierui, aišku. Atidaro dėklą.
– Kas čia?
– Fleita.
Mergaitė grojo fleita? Velnias, man vėl bloga.
– Nebūtinai, viskas gali būti iš įvairių vietų.
Skudurai. Net skudurais nesibodėjo. Ne, skudurai ikonoms pridengti.
– Ikonos, – taria pulkininkas. – Dievą tiki? – nesulaukęs mano atsakymo, sako: – Dabar visi tiki. Pas mus net žydukai su kryžiais vaikšto.
Aš instinktyviai brūkšteliu per kaklą: ar nematyti grandinėlės? Tikiuosi, pulkininkas neatkreipė dėmesio. Staiga panūstu jo neįskaudinti.
Knygos. Ne knygos – pašto ženklai.
– Ką nors supranti apie pašto ženklus?
Ne, iš kur? Pašto ženklai, žinau, būna labai brangūs.
Pulkininkas sudeda atgal daiktus:
– Visa tai pinigus kainuoja.
– O šitie, žudikai, įdomu, ant kaklo turėjo kryžiukus?
– Nieko ypatingo. Sakau tau – vidutinybės.
Atsistoju, vaikštau po kambarį. Kaipgi čia, ką? Kaipgi čia? Kodėl aš jau taip visai nepažįstu žmonių? Kodėl nesuprantu dalykų esmės? Vėl geriu vandenį, aš čia jau truputį apsipratau.
Pulkininkas nukelia krepšius.
– Sėskis. Tu viską teisingai padarei. Padėjai tyrimui. Būtų tekę mieste juos imti.
Dabar aišku: tiesiog laimingas sutapimas. Pasirodo, iš Maskvos tuo pačiu traukiniu važiavo operatyvinis darbuotojas – jų areštuoti. Prisimenu žmogų sportiniu kostiumu. Tiesiog laimingas sutapimas. Galėtų išvis nerasti. Atskleidžiamumas gi niekinis.
– Niekinis? Kas tau pasakė? Koks pusprotis?
Pulkininkas šypteli ir meiliai ištaria:
– Šlemazl.
Tokio žodžio mano žodyne nėra. Ką jis reiškia?
– Šlemazl, – pasimėgaudamas pakartoja pulkininkas. – Geltonsnapis.
Štai kam aš apsireiškiau Petrozavodske: kad mane išvadintų geltonsnapiu.
– Amerikoje, – sakau, – kažkaip apsieinama netvatinant visų iš eilės bananais. Yra procedūros. Aš neginu žudikų, ir taip toliau…
– Amerikoje, – atsiliepia jis. – Aš tau papasakosiu.
Ir pulkininkas pasakoja man savo tėvo istoriją.
Šacas vyresnysis, apipjaustytas žydas, karo pradžioje gavo šaukimą į frontą, tačiau kariauti jam neteko: jau keturiasdešimt pirmųjų rugpjūtį visa jų armija buvo apsupta ir pasidavė. Šacas apsirūpino užmušto raudonarmiečio ukrainiečio dokumentais, taigi jo iškart nesušaudė, ir pateko jis ne į koncentracijos stovyklą, o iš pradžių į vieną darbo stovyklą, paskui į kitą. Atsidūrė Rūro srityje, šachtoje.
– Žinai, ką vokiškai reiškia „Schatz“?
Turtai, brangenybės, lobis. Pulkininkas linkteli: tėvas šiaip taip susišnekėdavo vokiškai, iki karo visi mokėsi vokiečių kalbos. Taigi, papuolė jis į kasyklas teturėdamas vieną norą – gyventi. Nors užtenka įsivaizduoti: karas nežinia kada ir kuo baigsis, kas šeimai – neaišku. Darbo stovykla – ne naikinimo stovykla, tačiau iš tų, kas prasėdėjo ten visą karą, išliko gal viena dešimtoji.
Įsitaisyti vertėju? Ne, jokiu būdu. Pirma, norint pranykti, reikia būti tokiam, kaip visi, o antra, normalūs žmonės lageryje buvo itin sovietiškai nusiteikę. Tik padugnės bendradarbiavo su vokiečiais labiau, nei vertė. Šacas elgėsi kitaip: jis išpildydavo ne vieną normą, o dvi. Už tai skirdavo premijas – duonos, tabako. Metė rūkyti. Vienintelis, galima sakyti, džiaugsmas, o metė – kad maisto būtų daugiau, kad dirbtų našiau, planą vykdytų. Keisdavo su draugais tabaką į maistą, ir visada būdavo sotus. Kai pataikydavo pirmas išeiti iš šachtos, vogdavęs iš apsaugos – bulves, kiaušinius, duoną. Tik maistą. Mušė pagavę, smarkiai mušė, kas kartą – po dvidešimt pagalių. Vokiečiai juk, tvarka turi būti. Visa nugara juodavo nuo pagalių. Mušė, mušė, bet neužmušė.
– Taip ir nesužinojo, kad jūsų tėvas – žydas?
– Kol vyko kampanija žydams išaiškinti, ne. Pirtyje jį pridengdavo. Saviems jis kažką sugalvojo.
– Fimozė.
– Taigi, taigi. Vėliau sužinojo. Iš mūsiškių sužinojo.
Paaiškėjus, kad Šacas – žydas, gyvenimas tapo gerokai sunkesnis. Lyg ir „naudingas žydas“ – vokiečiai turėjo savo žodelį ir šiam atvejui. Teko vykdyti trigubą normą. O kentėjo – ir nuo vokiečių, ir nuo savų. Bet tikrų sadistų lageryje buvo nedaug. Apsauginiai irgi žmonės kaip žmonės.
– Vidutinybės, – sufleruoju aš.
– Taip, vidutinybės, – pulkininkas nepastebi ironijos.
Sadistų buvo nedaug, ne daugiau nei dabar, tačiau viena tokia buvo – lagerio komendanto žmona. Graži boba, pasakojo tėvas. Mėgdavo bateliu spirti į kirkšnį. Versdavo prieš ją kelnes nusismaukti. Žodžiu, linksminosi kaip įstengė. Prisilinksmino.
Vadavo juos amerikiečiai. Darė taip: apsupdavo stovyklą ir laukdavo, kol apsauga pasiduos ir kaliniai ją išžudys. Kartais parą laukia, kartais dvi. Laikė distanciją. Amerikiečiams būdinga praktika. Vokiečiai pas juos į nelaisvę prašėsi, bet kam jiems vokiečiai belaisviai?
– Ką jis jai padarė? – klausiu.
– Apturėjo pagal paskirtį. Supratai? Pirmas.
– O paskui? Ką paskui? Užmušė?
– Na, tikriausiai, – gūžteli pečiais. – Vokiečius visus išpjovė, vargu ar kuris išsigelbėjo.
Kurį laiką tylime.
– Sakykite, kaip jūsų tėvas vėliau žiūrėjo į vokiečius?
– Normaliai. Kodėl „žiūrėjo“? Tėvas gyvas. Pyksta tik, kad pensijos vokiečiai nemoka. Jis jų dokumentuose niekad nefigūravo kaip Šacas.
Jo tėvas gyvas. Ir ką veikia? – Nieko neveikia, ką jam veikti? Mėgsta į turgų vaikščioti. Bobą tą vokišką prisimena. Anksčiau, kol motina buvo gyva, tylėjo, o dabar dažniau nei žmoną mini.
Kabinete beveik tamsu. Staiga kyla noras užjausti pulkininką, bent pažvelgti jam į akis, bet jis sėdi nugara į langą, ir aš nematau jo akių. Mėginu kažką pasakyti: apie patologinį afektą, apie senolių seksualumą. Priklausymas gydytojo profesijai lyg ir suteikia man teisę tarti nieko iš esmės nereiškiančius žodžius.
– Per visą karą, – sako pulkininkas, – mano tėvas nenužudė nė vieno žmogaus. Ir jei tie tavo amerikiečiai būtų jį išlaisvinę kaip pridera, žmoniškai, jis dabar tos vokietės bobos neprisimintų.
Pulkininkas užbaigė pasakojimą ir pamažėle grimzta į letargą. Tikriausiai man laikas eiti.
Vis dėlto paklausiu:
– O ką tos vėliavėlės jūsų žemėlapyje reiškia?
Jis staiga plačiai nusišypso, prietemoje matyti jo dantys:
– Nieko nereiškia. Vėliavėlės kaip vėliavėlės. Šiaip sau.
Na ką, aš eisiu?
– Ir kur tu eisi be kepurės? – tėviškai, švelniai klausia pulkininkas. – Kepurę turi?
– O, dvi net: kėpį ir šiltą, vilnonę.
– Dėkis vilnonę.
Petrozavodskas: tamsybė, šaltis, ledas, gatvės vos apšviestos, nieko nesuprasi.
Vakare susitinku kongrese jaunuolį gražiu balsu, tą patį, iš traukinio, jis dalijasi įspūdžiais apie miestą, sako: „Tokia pat šikna, kaip ir visa kita“, ir pareiškia norą pratęsti pažintį Maskvoje:
– Papietaukime kartu? Ne, ne, aš vaišinu. – Tarp kitko klausia manęs: – Susižinojote apie vakarykščius sumuštuosius? – Rado žodį, matai, koks šaunuolis.
– Ne, – atsakau jam. – Ne.
2010 m. vasaris
Versta iš: Максим Осипов. КРИК ДОМАШНЕЙ ПТИЦЫ. Мocквa: АСТ-Corpus, 2011.
* Čelnokas – prekeivis, perkantis plataus vartojimo prekes smulkiu urmu pigiau ir parduodantis mažmeninėmis kainomis.
** Žydas? (Jidiš)
Lidija Pavlović-Grgić. Trys apsakymai
2015 m. Nr. 12
Lidija Pavlović-Grgić (g. 1976 m. Konjice, Bosnija ir Hercegovina) – bosnių rašytoja, publicistė, žurnalistė. Gyvena ir dirba Sarajeve. Už pirmąjį apsakymų rinkinį „Kišne kapi u piščevoj luli“ („Lietaus lašai rašytojo pypkėje“), išrinktą geriausia 2011 metų debiutine prozos knyga, gavo Bosnijos ir Hercegovinos literatūrinę premiją, yra apdovanota kitomis šalies ir tarptautinėmis literatūrinėmis premijomis. Jos kūrinių paskelbta Bosnijos ir Hercegovinos, Kroatijos, Slovėnijos, Makedonijos, Serbijos, Albanijos, Vokietijos, Italijos, Danijos, Indijos ir kt. šalių prozos antologijose. Netrukus pasirodys eilėraščių rinkinys „Leteći ljudi“ („Skrendantys žmonės“). Beje, autorė yra ir kelių poezijos knygų iliustruotoja ir dailininkė. Lietuvos skaitytojai su šios rašytojos kūryba supažindinami pirmą kartą.
Spoksant į sieną
Aštuntos klasės baigimo proga turėjome vykti iškylon į Kroatiją, pirma lankytina vieta – Plitvicų ežerai. Pamenu, kaip, likus keliems mėnesiams iki išvykos, auklėtojas Stipė erzino mus pasakojimais apie kraštų, kuriuos aplankysime, grožį ir dėstė smulkius nurodymus dėl kelionės, kurios taip nekantriai laukėme. Kaip tik tada, kai pradėjome regzti ekskursijos – svajotos, toli nuo tėvų globos – planus, ji buvo pakeista: maršrutą netikėtai nukreipė į Juodkalniją! Auklėtojas pasakė, kad tai dėl susiklosčiusios padėties Kroatijoje. „Galimas daiktas, ten bus ir daugiau neramumų“, – paaiškino jis ir tuoj išreiškė viltį, kad padėtis kaimyninėje šalyje netrukus pagerės. Bet jo žodžiai neskambėjo taip įtikinamai kaip per matematikos pamokas, o jis puikiai išmanė, kaip mus mokyti ir auklėti.
Tais 1991-aisiais kai kurie iš mūsų suvokė viską, kiti nenutuokė nieko, na, bet dauguma suprato, kad šį kartą nelabasis tikrai iškrėtė kiaulystę, juolab po 1990-ųjų gegužės 13 dienos riaušių, kilusių per kroatų „Dinamo“ ir serbų „Crvena zvezdos“ rungtynes, kai Zvonė Bobanas, gindamas „Dinamo“ sirgalių, trenkė milicininkui. Po šio įvykio į mokyklą visi atėjome pasiruošę susirėmimui. Man ir visiems mano draugams futbolas buvo svarbiausias laisvalaikio dalykas, net ir merginos mūsų miestelyje skaitė „Sporto naujienas“ ir „Tempo“, žiūrėdavo varžybas ir mėgindavo prognozuoti rezultatus. Nuo amžių amžinųjų aš buvau „dinamovietis“, o mano draugai – „zvezdašai“. Saša, Zoranas ir Mišas įtikinėjo mane, kad Piksis yra šaunesnis už Zvonę ir Šukerą, o aš savo dievaičius gyniau taip, lyg jie būtų buvę mano kraujo broliai. Kartais viršų imdavo draugai, kartais juos perrėkti pavykdavo man, bet niekada nei žaidimų aikštelėje, nei šiaip nesame rimtai susikivirčiję, visada drauge eidavome į užklasinius būrelius: ar žaisti futbolo, ar į muzikos mokyklą.
Maniau, kad pirmas rimtas kivirčas tarp mūsų būtų galėjęs kilti po tų nelemtų, taip niekada ir neužsibaigusių varžybų, na, bet nieko panašaus neįvyko. Nustebau, kad nė vienas iš trijų bičiulių nieko neatkirto, kai aukštai iškėlęs galvą pareiškiau:
– Ė, ir gerai, kad Zvonė davė anam į skudurus, šaunuolis!
Kiti klasiokai niršiai ginčijosi, bet ir tarp jų neužvirė joks didesnis konfliktas, tik Milošas su Zrinku per fizinio pamoką susistumdė besiginčydami, kuris sirgalių klubas kaltas dėl kilusių riaušių: serbų „Delije“ ar kroatų „Bad Blue Boys“, ir ką labiau gynė milicija. Kumščiavimąsi sustabdė mokytojas Mikas, jis laiku pastebėjo nesportišką mokinių elgesį. Kelias dienas klasės dvokė susvilusiais sirgalių deglais.
Panašus kvapas tvyrojo ir 1991-ųjų pavasarį. Pakeitus ekskursijos planą, daugelis tėvų nusprendė, kad jų vaikas niekur nevažiuoja. Taip padarė ir mano mama. Nors gimtasis Mostaras toli nuo parako dūmų, kurie jau graužė Kroatijos dangumi plaukiančius debesis, mamą pagavo paniška baimė ir ji puolė įtikinėti, kaip viskas aplink užsiplieks, kai neramumai persikels pas mus, į Bosniją. Nerimastingos žinios įvarė jai tokį siaubą, kad nebenorėjo vykti į artimo giminaičio vestuves Splite, negana to, nusprendė, kad manęs irgi neišleis į ekskursiją. Veltui jos maldavau ir grasinau. Nepadėjo nei dėdžių, nei kaimynų įtikinėjimai, kad labai nusipelniau šios iškylos, be to, dar esu ir pirmūnas, ir pats geriausias sporto būrelyje! Nepadėjo ir tai, kad važiuoja Saša su Zoranu. Šitaip mąstė ir Mišo mama, žodžiu, perkalbėti tėvus buvo beviltiškas reikalas.
Kai atėjo paskutinė diena patvirtinti galutinį važiuojančiųjų sąrašą, mudu su Mišu nusprendėme įsirašyti, tikėdamiesi, kad tada tėvams bus nepatogu pasakyti auklėtojui, jog mūsų neišleidžia. Pasakyta padaryta. Kai auklėtojas Stipė per klasės valandėlę užrašinėjo vardus, mudu su Mišu pasakėme, kad važiuojame.
Deja, namie viskas susiklostė priešingai, nei tikėjomės: mama Ruža ir mama Biliana ne tik kad nesusitaikė su mūsų įsirašymo į sąrašą faktu, bet dar ir nubaudė atimdamos iš mūsų kišenpinigius! Paskui dar nuėjo pas auklėtoją ir pasakė, kad mudu įsirašėme per klaidą. Mišo tėvas Urošas pritardavo visiems žmonos Bilianos sprendimams, o ir mano tėvas Radė palaikė mamą. Visą savaitę mes su Mišu abejingai stebėjome, kas vyksta per pamokas, vis tikėdamiesi, kad abi mamos persigalvos, bet taip neatsitiko. Tada man šovė į galvą mintis: paprašysiu kaimynės Miros, geriausios mamos draugės, paskolinti man pinigų ekskursijai, tikėjausi, kad vėliau, po dešimties dienų manęs išsiilgusi ir pamiršusi mano netinkamą elgesį mama grąžins jai skolą. Jaučiau, kad sumanymas išdegs, nes Mira visada mane gynė ir palaikė. Atėjau pas ją nukabinęs nosį ir papasakojau, kad mama neišleidžia manęs į Juodkalniją. Ilgai nelaukusi, Mira padavė man reikalingą pinigų sumą.
– Štai, imk, sumokėk, kiek reikia, o aš pasikalbėsiu su Ruža. Bet nieko mamai nesakyk iki pačios paskutinės dienos. Aš ateisiu prieš pat tavo kelionę, kai Radė bus darbe. Tada drauge viską paaiškinsime. Ji neturės kitos išeities, – mirktelėjo man.
– Mira, tu teisi! – sušukau be galo laimingas.
Mišui patariau pasielgti taip pat, bet jis neturėjo žmogaus, kurio būtų galėjęs paprašyti tokios paslaugos. Man buvo gaila, kad negalėsime būti kambariokais ir drauge praleisti dar vienos beprotiškos, nuotykių pilnos kelionės, bet, svarsčiau, juk važiuoja Saša su Zoranu, mums bus smagu. Netrukus nunešiau auklėtojui pinigus už ekskursiją, šis nusistebėjo, kad ponia Ruža vėl persigalvojo, bet jokios suktybės neįžvelgė.
Kelionės išvakarėse pas mus užėjo Mira.
– Ruža, ar Marinas važiuoja į ekskursiją?
– O ne! Norėjo mane pergudrauti, bet nuėjau pas jo auklėtoją ir pasakiau, kad Marinas niekur nevažiuoja.
– Ė, važiuoja, važiuoja!
– Kaip tai? Aš jo neišleidžiu.
– Jį išleidžiu aš. Daviau jam pinigų!
– Na jau, na jau!
– Aš nejuokauju! Vaikas kone verkdamas atėjo, sako, kad jo neišleidi, o aš puikiai žinau, kiek jis mokosi, sportuoja ir stengiasi. Man jo pagailo. Daviau pinigų kelionei.
– Gal juokauji?
– Ne, sakau teisybę. Jo ekskursija apmokėta, tegu vaikas važiuoja, o pinigus grąžinsi, kai gausi algą.
– Marinai! Na ir gausi tu man! – nusimetusi šlepetes, puolė mane mama.
– Nereikia! – pasileidau per svetainę versdamas po kojomis pasitaikiusius daiktus. Laimei, Mira ją sustabdė.
– Klausyk! Gal tau galvoj negerai, palik vaiką ramybėje!
– Tai tau negerai! Nė neketinu čia su tavim derėtis!
– Derėsies, nesiderėsi – reikalas jau atliktas! Kaip tau ne gėda? Tavo vaikas puikiai mokosi, yra stropus, o tu jo neišleidi į ekskursiją! Gėda! – išpyškino neprileisdama mamos prie manęs. Netrukus mama liovėsi mane gainiojusi ir apsipylė ašaromis.
– Ar nematai, kas darosi? Man baisu, kad jam kas neatsitiktų… Vieną jį teturime…
– Ko tu baiminiesi? Viskas bus gerai, juk kartu važiuoja dar šimtas vaikų ir visi mokyklos auklėtojai. Juk žinai, kad jų auklėtojas Stipė griežtas kaip šventasis Petras, nebijok… – guodė Mira.
– Gerai jau, gerai… – mama vis dar virpėjo nuo slopinamo verksmo, bet buvo matyti, kad jau rimsta.
– Nagi, išvirk mudviem kavos, o mažius tegu ruošias kelionei, – pasiūlė Mira.
– Gerai, tegu važiuoja, – mamai vėl virptelėjo smakras, bet ašaras sulaikė.
Jos išgėrė kavos, o aš į didelę mėlyną kuprinę susikroviau sportines kelnes, marškinėlius, ausinuką ir kasetes. Vėliau mama sudėjo visa kita, ko dar prireiks kelionėje. Ryte patraukėme prie autobuso su užrašu „VIII A“.
– Marinai, sėskis priekyje, kad vairuotojas laiku sustotų, jei tave supykins!
– Gerai, mama.
– Ir saugokis! Nekvailiok kelionėje, būk protingas vaikas.
– Gerai.
– Saugokis, – pakartojo mama drebančiu balsu ir kaip niekada stipriai mane apkabino.
– Mama, atleisk man už…
– Saugokis, sūnau… – vis kartojo bučiuodama į skruostus, dėl ko jaučiausi nepatogiai prieš krizenančius klasiokus.
Netrukus visi susėdom į savo vietas, auklėtojas Stipė pamojo vairuotojui, kad galima važiuoti, o anapus langų mus lydėjo besišypsantys veidai. Mano mama stovėjo atokiau nuo linksmo būrio. Ji nemojavo, tik stovėjo ir verkė. Gerklėje man įstrigo gumulas, bet susilaikiau, nes pasidarė gėda prieš bendraklasius, kurie jau įsisiūbavo dainuoti ir šokti autobuse. Be to, esu vyras, kaip reikiant gaučiau į kaulus, jei kas pastebėtų, kad šniurkščioju! Tas gumulas gerklėje ištirpo tik vakarėjant, kai po kelių valandų dardėjimo apsistojome Tivate.
Saša, Zoranas ir aš drauge apsigyvenome viešbučio kambaryje Nr. 213. Priešingai nei tie, kurie vos atvykus prisipirko brendžio ir netrukus jau vėmė tualetuose, mes, lyg rytojaus dieną mūsų būtų laukusi svarbi treniruotė, jau dešimtą nuėjome į kambarį ir sugulėme į lovas.
Rytą nubudome žvalūs ir linksmi. Tą dieną neturėjome jokios suplanuotos ekskursijos, nes reikėjo pailsėti po kelionės, o kitą dieną buvo numatyta aplankyti Kotorą ir žymųjį jūros muziejų. Laisvadienį nutarėme praleisti vaikštinėdami po miestą. Tikėjomės, kad pamatysime kokią mokyklą ir ten susipažinsime su merginomis, su kuriomis galėtume pabendrauti, kol čia esame. Iki pat pietų visi kartu, kad nepasimestume, vaikštinėjome aplinkinėmis gatvelėmis, bet jokios mokyklos neaptikome. Grįžome papietauti, paskui vėl išėjome į žvalgybą, į viešbutį pasukome tik pajutę, kad nežmoniškai skauda kojas. Kai jau kėblinome į kambarį, priėjome salę su televizoriumi. Išgirdome didelį triukšmą, tad įėjome į vidų pasižiūrėti, kas ten vyksta.
Krepšinio varžybos padalijo žiūrovus į dvi stovyklas. Vienoje – Belgrado „Partizano“ sirgaliai, kitoje – Splito „Jugoplastikos“. Vienoje pusėje visi, kas serga už „Zvezdą“ ir „Partizaną“ (beje, kai kaunasi šios dvi komandos, jų sirgalių klubai „Delije“ ir „Grobari“ tampa nuožmiais priešais). Kitoje stovykloje susibūrė visi „Dinamo“, „Hajduko“, „Veležo“ ir kitų komandų gerbėjai. (Sirgaliai iš „BBB“ ir „torcidašai“ taip pat nealpsta iš meilės vieni kitiems, kai jų favoritai suremia kardus.) Mes trise atsistojome tarp dviejų kriokiančių stovyklų.
– Saša, Zoranai, čionai! – šūktelėjo Milošas ir mostelėjo ateiti. Jiedu susižvalgė ir nuėjo kur kviečiami.
Aš likau centre.
– Ei, o tu ateik pas mus! – pamojo man Zrinkas.
– Ne! – atšoviau ir trumpam priėjau prie tų, kurie skandavo už „Partizano“ krepšininkus.
Visi apstulbę pažvelgė į mane ir nuščiuvo.
– Paklausykit, mes, „dinamoviečiai“, per kašio varžybas sergame už „Ciboną“. Visi „Hajduko“ sirgaliai serga už „Jugoplastiką“, arba „Pop 84“, kaip sau norite. Visi „Delijos“ – už „Zvezdą“, o „Grobariai“ – už „Partizaną“! – išpyškinau į mane vėpsantiems veidams su pakeltais iš nuostabos antakiais ir nužingsniavau durų link.
– Bet juk čia tai mūsiškiai, kroatai! – mestelėjo kažkuris.
– „Cibona“ čia nežaidžia! – atsigręžiau ir nuvariau tiesiai į savo kambarį.
Vos įėjęs, stvėriau ausinuką ir pasileidau „Guns N’ Roses“ albumą „Appetite for Destruction“. Kasetę perklausiau du kartus, spoksodamas į sieną.
Paklina
Kitados dieną pradėdavau žvelgdamas į Paklinos kalną. Tėvukas pastatė namą Jošanicoje ir visus langus prakirto į Paklinos pusę. Dar ir dabar, atsidūręs už dviejų tūkstančių kilometrų nuo tos vietos, kai po neramaus miego staigiai praplėšiu akis, vėl išvystu jį. Aukštą, galingą, slaptingą kalną, iškylantį atmintyje siaučiant švediškam vėjui. Paklinos tarpekliai traukia kažkokia mistiška pilkuma, o žaliuojantys miškai jo papėdėje tarsi karaliaus apsiaustas dengia storo, nepaslankaus horizonto valdovo kūno iškilumus. Per kalną it gyvatė vingiuoja kelias į Borkas. Kiekvienas vingis – laiptelis, priartinantis prie nuostabaus vaizdo į Konjicą, miestelį, iš kurio, būdamas aštuntokas, pabėgau devyniasdešimt kažkelintais metais.
Anksčiau man ne itin rūpėjo gimtasis kraštovaizdis ar pasakojimai apie vietovę, kurioje po kiekviena šaka tūno kokia nors paslaptis ir istorijos apie praeities gadynę. Kadaise senelė man pasakojo, kad Paklinos kalnas yra lyg labirintas, išraižytas takelių, slaptingų tarpeklių, olų, dažnai virsdavusių slėptuvėmis. Per Antrąjį pasaulinį karą, pasakojo ji, čia slapstęsi būriai nepanorusių kovoti nei už vienus, nei už kitus.
Vienas tokių buvo mūsų kaimynas, kurio vardo senelė nepanoro išduoti; anas daug dienų praleidęs gulėdamas po šaknimis didžiulio ąžuolo, pro kurį traukusios voros ginkluotų visokio plauko žmogystų. O pokario metais, buvo kalbama pašnibždomis, į Pakliną it šmėklos pasitraukę priešų šalininkai. Man visada knietėjo daugiau sužinoti apie tuos, kurie penktajame dešimtmetyje apsiginklavę užkopdavo į mūsų kalvas ir, įsislėpę uoksuose, tykodavo savo aukų. Knietėjo sužinoti jų vardus ir karo takus, pamatyti, kokie jų veidai dabar, taikos metu. Na, vyresnieji platesnius pasakojimus apie karą buvo linkę nuryti lyg sprangų kąsnį, užsimindavo vos vienu kitu žodžiu, kad neatskleistų praeities, nes, sakydavo senelis, ir sienos turi ausis. Prosenelis taip pat neminėjo karų. Užvis labiau mėgo porinti apie savo jaunystę, prisiminimai apie kurią vis dar buvo nepaprastai ryškūs ir gyvi. Pasak jo, savo laiku Paklina pasitarnavo kaip užuoglauda ir visokiems įtartiniems tipams, vagims, kontrabandininkams… Jis ne kartą dėstė tikrą nutikimą, kaip, būdamas berniukas, užtikęs tais laikais žinomą vagį Rafą, popietę snaudžiantį slėptuvėje, nuavęs jam batus ir pririšęs šiuos aukštai prie medžio. Prosenelis mėgdavo prisiminti, kaip Paklina priglobdavusi ir daug įsimylėjėlių, slaptų ir visiems žinomų. Prosenelis galėjo papasakot aibę tokių istorijų, tiek iš savo, tiek iš kitų patirties. Dažnai per dantį traukdavo savo bendraamžį Ičaną, kuris slapta krūmuose susitikinėdavęs su artimiausia kaimyne, mergina, galėjusia pirštu jį aukštielninką parversti ant žemės. Menu prosenelio istorijas apie pasimatymus, kuriuos jie, visa gauja dykinėtojų, stebėdavo sulindę į artimiausią urvą. Garsiausiai prapliupdavome juoktis, kai prosenelis pasakydavo, kad dabar jau velionis Ičanas šalia savo mylimosios atrodydavęs lyg uodas, zvimbiantis palei meškos ausį. Pasakodavo ir apie tai, kad per audrą Paklina pasidarydavo klaikia ir siaubinga vieta. Daug kartų audra jį yra užklupusi beklaidžiojantį po kalną. Tada medžiai pavirsdavę milžiniškais letenas iškėtojusiais žvėrimis, alkstančiais žmogaus kraujo, o iš kiekvieno tamsaus brūzgyno, kaip jam rodydavęsi, tykoję plėšrūs nasrai. Galbūt todėl kalnas ir pavadintas pragaro, „peklos“, vardu. Nors ne sykį išvaikščiojo visus gretimus šlaitus, prosenelis, laimei, nė karto nesusidūrė su laukiniais gyvūnais. Prisiklausęs jo pasakojimų, kad Paklinoje veisias daugybė nuodingų gyvačių, niekada nenuklysdavau nuo pagrindinio kelio ir nepasukdavau slaptais takeliais. Tyrinėdavau aplinką eidamas tik vienu taku, kaip tik tuo, vingiuojančiu pro sąvartyną, kuris skleidžia bjaurų dvoką.
Seniai nesu regėjęs Paklinos. Kas žino, kada keliai vėl nuves į gimtąjį kaimą, iš kurio matyti pilkai žalias kalnas tarp pažįstamų debesų. O gal geriau ir negrįžti, ir visa, ką ten palikau, prisiminti taip, kaip kitados buvo. Gal apsiašaročiau Paklinos papėdėje išvydęs griuvena likusį geriausio draugo namą, tas draugas, kaip ir aš, eina lenktynių su gyvenimu kažkur Europos šiaurėje. Kartais susapnuoju, kaip einu pas jį, o jis pamato mane iš balkono ir pamoja:
– Ei, Daliborai! Svaidyklę prigriebei?
Ir pranyksta ūke, o aš lieku visiškai vienas kažkokioje nepažįstamoje ir žvarbioje vietovėje. Nubundu apniktas tykaus ilgesio, panūdęs parašyti dar vieną apsakymą, kurio mano mokiniai niekada nesupras.
Velio striukė
– Bjauriausia, kai, išlipus keleiviams, tenka rankioti šiukšles, pamestus žiebtuvėlius, daiktus… Ir nė nežinai žmogus, kam juos grąžint. Ir iš viso, ar reikia? Šitą va striukę jau reikia mest lauk! Ir kas dar dėvi tokį skurlių? Suterliota, apdriskus, dar ir šuniena trenkia, – bambėjo sau į kelių dienų barzdą vairuotojas Jurė, su pasidygėjimu nuo grindų keldamas seniai iš mados išėjusią odinę vyrišką XL dydžio striukę.
– Tavo vieta šiukšlyne, skarmalėli!
Vairuotojas susuko striukę į gumulą ir nunešė prie didelio maišo, prikimšto suglamžytų pakuočių, tuščių plastikinių butelių, popierinių nosinaičių, visaip išdekoruotų per ilgą kelionę autobusu iš Zagrebo į Splitą. Tačiau persigalvojo ir padėjo radinį šalia maišo kartu su palikta kepure.
– Tiek jau tos, neatiduosim tavęs šiukšliavežiams, gal dar savininkas pasiges, – šyptelėjo su užuojauta.
Tada šiukšles sukrovė į maišą ir nunešė į stoties konteinerį, o atidėtą drabužį – į savo mašiną. Taigi nenunešė striukės į administraciją, norėjo, kaip paprastai, pats pasirūpinti, kad pamestas daiktas patektų į reikiamas rankas.
Kelias dienas toji striukė gulėjo ant užpakalinės sėdynės ir šitaip atėmė viršenybės teisę iš jo anūkės, kuri vis maištavo, kad tas daiktas smardina jai kelionę į vaikų darželį, paskui užkliuvo sūnui, kuris išvažiuodavo paūžti su draugais, galiausiai žmonai su dukra, kurioms, kai apsipirkdavo, visada pritrūkdavo vietos bagažinėje. Ta striukė kėksojo mašinoje lyg neišvengiamas blogis. Įtartina, gremėzdiška, rūgščią smarvę skleidžianti ruda krūva. Ne kartą Jurė baudėsi išmesti ją į artimiausią šiukšlių konteinerį, bet paskutinę akimirką vis persigalvodavo vildamasis, kad savininkas vis dėlto apsireikš.
Vairuotojas Jurė nustebo, kai pagaliau šis pasirodė. Tai buvo maloni pažiūrėti ponia pablyškusiu veidu ir puošniai, tvarkingai apsirengusi. Vieną dieną ji priėjo prie Jurės, kai šis kone leisgyvis lipo iš autobuso po mirtinai išsunkiančios „karuselės“, reiso Frankfurtas–Zagrebas–Mostaras–Sarajevas–Splitas. Iš pradžių Jurė pamanė, kad jam vaidenasi, bet, kyštelėjusi galvą į autobuso saloną, ponia prabilo:
– Laba diena. Man pasakė, kad tai jūs spalio dvidešimt antrąją važiavote reisu Zagrebas–Splitas. Tą dieną autobuse pamiršau striukę. Gal kartais ją radote?
– Pala, spalio dvidešimt antrąją… Na taip! Aš važiavau! O kokia buvo striukė? – Jurė visada patikrindavo, ar sutampa apibūdintas ir rastasis daiktas.
– Labai graži, šilta, ruda odinė striukė.
– Radau vieną, bet nesu tikras, kad tai ta pati, – nusistebėjo Jurė, nes spalio dvidešimt antrą dieną jo autobuse buvo palikta tik ana sudėvėta striukpalaikė.
– Žinote, ši striukė man labai brangi, nors ir baisiai sena. Ji mano geriausio draugo Velio. Tiesą sakant, kadaise buvusio geriausio draugo. Prasidėjus karui, jo nebemačiau. Paskolino man ją vieną naktį, kad iš miesto grįždama namo nesušalčiau. Nors tada buvo pavasaris, naktis pasitaikė baisiai žvarbi. Kitą dieną tėvai išsiuntė mane su dėde pas tetą į Kroatiją. Beskubėdami vietoj maniškės į krepšį įdėjo Velio striukę. Jie manė, kad po kelių dienų visa tai baigsis, bet miestas buvo apgultas ir aš ilgai jų nei mačiau, nei girdėjau. Maniau, kad jų jau nebėra gyvųjų tarpe, bet, laimei, jie kažkaip išgyveno. O apie Velį nieko negirdėjau, iki šiol nežinau, kas jam nutiko… Niekas nieko apie jį nežino, – ištarė vienu ypu, ant ilgų jos blakstienų pakibo didelės ašaros.
– Vargšelė… Neverkit, na, ta striukė – pas mane mašinoje. Eime su manim.
– Jūs turite mano striukę?! Ačiū jums! Ačiū! Noriu jus pavaišinti.
– Ką jūs, nereikia! Juk normalu grąžint žmogui jo pamestą daiktą, – spyrėsi Jurė nudžiugęs, nes pagaliau krepšiai ant užpakalinės jo mašinos sėdynės ir keleiviai galės įkvėpti gryno oro.
– Reikia! Jūs nė neįsivaizduojate, ką ši striukė drauge su manimi patyrė. Eikime ko nors išgerti, jeigu nelabai skubate, – primygtinai kvietė šviesiaplaukė.
Jurė pasijuto pamalonintas tokio netikėto dėmesio, jam toptelėjo, kad kavinėje sėdintys kolegos slapčia stebės, kaip jis gurkšnoja kapučiną su šia dama.
– Na, gerai. Tokiai gražuolei nuodėmė atsakyti. Eime išgert kapučino, bet luktelkit čia, tuoj atnešiu striukę iš mašinos, – šyptelėjo ir mikliai nukurnėjo prie artimiausios automobilių aikštelės, po minutės grįžo nešinas rudu vyturu.
– Ačiū jums! Labai ačiū! – moteris priglaudė prie veido apsitrynusią apykaklę, išblukusias sagas ir nusekė paskui Jurę į kavinę.
Franė, Ivė ir Markas pasitiko juodu išpūtę akis, galėtum pamanyti, kad vyrams virš galvų pakibo nuostabos klaustukai, o Jurė dėjosi jų nematantis ir pasiūlė damai kėdę prie kampe stovinčio stalelio, kaip tik priešais iš nuostabos išsižiojusius bendradarbius.
– Žinote, ši striukė man kaip talismanas. Visada ją nešiojuosi drauge. Ji man primena Velį. Mes pažįstami dar nuo darželio laikų. Jis visada buvo mano gynėjas, o mudviejų mamos sakydavo, kad vieną dieną jos greičiausiai susigiminiuos, – prasidėjo naujas pokalbio raundas.
– Oi, klausykit! Dar nė nesusipažinom! Aš esu Jurė.
– O aš – Slavica.
– Ė, puiku, sakykite, ar tasai Velis buvo jūsų vaikinas?
– Ne. Visus tuos aštuoniolika metų buvome kaip sesuo ir brolis. Mes net buvome panašūs – abu šviesiaplaukiai ir rausvaskruosčiai. Mokykloje niekas nedrįso net paskersakiuoti į mane, nes turėjau gynėją, visa galva aukštesnį už kitus berniukus. Kai namie balindavome sienas, jis visada ateidavo pasiteirauti, gal tėvui reikia pagalbos stumdant baldus, o per Kovo 8-ąją mano mamai visada atnešdavo gėlių. Ir kavinėje niekada neleisdavo pačiai susimokėti už sultis. Jis ir daugiau galantiškumo parodydavo! Jam ne kartą yra tekę kulniuoti namolio trumpomis rankovėmis, nes savo striukę paskolindavo man. Įsivaizduoju, kaip jis šaldavo, bet to niekada neparodydavo.
– Veikiausiai buvo slapta įsimylėjęs.
– Nemanau. Tiesiog buvo geros širdies.
– Esate tikra? Vyrai šitaip elgiasi, kai nori užkariauti moterį!
– Galbūt kiti, bet tik ne jis. Dažnai savęs klausiu, kur jis, kaip jis? Kol gyvenau pas tetą Zagrebe, neturėjau nė vieno tikro draugo. Giminės vengė kur nors mane vedžiotis, kaimynai suko nosis į šoną arba žiūrėdavo kiaurai mane, o vėliau, kai studijavau Statybų fakultete, bendramoksliams prireikė net metų, kad imtų su manimi sveikintis susitikę gatvėje… Pradėjo su manimi bendrauti tik supratę, kad visus egzaminus išlaikau iš pirmo karto. Jiems iš manęs reikėjo paskaitų konspektų… Bet vis tiek skersakiuodavo į mano vyrišką striukę. Geresnės negalėjau sau leisti. Be to, nelabai man ir rūpėjo. Kažkaip buvo malonu manyti, kad Velis yra greta, kol turiu jo striukę, – čiauškėjo Slavica, o jos pašnekovas klausėsi it užhipnotizuotas, įsiterpdamas tik tada, kai pašnekovė nuščiūdavo gurkštelėti kavos.
– Bet nejaugi taip visą laiką ir dėvėjote šitą striukę?
– Ne. Maždaug antraisiais studijų metais pradėjau dirbti vienoje kavinėje. Tiesiog norėjau susitaupyti bent knygoms ir drabužiams, kad nereikėtų prašinėti tetos. Už pirmas santaupas nusipirkau naujus džinsus, vėliau nusipirkau ir kitų daiktų. O striukė visada buvo su manimi. Žiemą dažnai ja apsigaubdavau studijuodama, kad sušildytų besėdint svetainėje.
– Ar studijas užbaigėte?
– Taip! Beveik laiku. Kaip tik pasibaigė karas ir galėjau grįžti namo. Netrukus gavusi diplomą parvažiavau į Sarajevą pas tėvus ir viską pradėjau iš naujo. Ir tik įsivaizduokite: neradau nė vieno prieškarinio draugo! Nors visi buvo išblaškyti, apie visus juos ką nors sužinojau, bet apie Velį – nieko. Jo artimieji niekada nepasirodė. Ir niekada nesutikau nė vieno jo giminaičio, tik girdėjau, kad keli jų išvyko į Ameriką. Dažnai verkdavau. Ir ši striukė visada mane nuramindavo, ir ne kartą esu užmigusi, laikydama ją glėbyje, man kažkaip palengvėdavo…
– Ar jūs ištekėjusi? – Jurė vėl pamėgino užpilti vandens ant savo malūno.
– Taip! Įsidarbinau vienoje parduotuvėje ir ten susipažinau su savo vyru, savuoju Ratku, bet dabar mes gyvename Zagrebe. Jis vertėjas, įkūrė savo verslą, o aš rūpinuosi vaikais. Turime tris sūnus.
– O ką jis pasakytų, sužinojęs apie tą Velį? Suprantat, tarkime, man būtų toli gražu ne vis tiek, jei atsidurčiau jo vietoje.
– O ką turėtų pasakyti? Jis žino, kad Velis buvo mano draugas ir norėtų su juo susipažinti… Net mėgsta pajuokauti, kad, girdi, gaila, jog jam ši striukė siauroka, kitaip ir jis retkarčiais apsivilktų. Mūsų jaunėlio vardas – Velimiras, jis mėgsta šią striukę, nes žino, kad ji – jo bendravardžio Velio, mamos draugo. Anądien kaip tik mudu važiavome autobusu pas mano giminaičius, sūnus pasiėmė striukę, kad miegodamas galėtų apsikloti. Labai nusiminė, supratęs, kad pamiršome ją autobuse, tiesiog neturėjome laiko iškart eiti jos ieškoti, – pasakė Slavica ir dirstelėjo į laikrodį. – Oi, aš jus labai sugaišinau! Dovanokite, prašau, man irgi metas eiti. Ratkui jau pasibaigė susitikimas ir jis tuoj užvažiuos manęs pasiimti. Padavėjau!
– O, visai manęs nesugaišinote! Galiu ir aš dabar pavaišinti, – šypčiojo Jurė, stebėdamas už lango pavydžius kolegų žvilgsnius.
– Ne, ačiū, man tikrai jau metas eiti. Dar kartą dėkui už grąžintą striukę. Padavėjau! – Slavica jau žingsniavo durų link, vienoje rankoje laikydama rankinę ir striukę, o kitoje – piniginę. Kad ir nenorom Jurei irgi teko pakilti nuo kėdės, o padavėjas vis nesitraukė nuo baro.
– Tik pažiūrėkite, apsimeta, kad manęs nemato. Padavėjau! – vėl šūktelėjo Slavica. Šis stovėjo nusisukęs į didelį prie baro kabantį veidrodį. – Na ir įžūlumas! Teks pačiai prieiti! – pyktelėjusi moteris numarširavo prie liekno vyro žilstelėjusiais plaukais. – Ei, ar nematai, kad jau dešimt minučių laukiu, kol atneši sąskaitą! – išpyškino Slavica.
– Ponia, nepastebėjau jūsų. Atleiskite! – pasigirdo kažkoks keistai virptelėjęs balsas.
– Nieko baisaus, štai pinigai, – Slavica ištiesė šimto kunų kupiūrą ir netyčia paleido iš rankos striukę su rankine ant grindų.
– Ir aš kažkada seniai turėjau tokią striukę, – pakėlė daiktus nuo grindų padavėjas.
– Tikrai? – kiek abejingai paklausė moteris.
– Ir atidaviau ją geriausiai draugei.
Versta iš: Lidija Pavlović-Grgić. Kišne kapi u piščevoj luli. Kreševo: Fondacija Fra Grgo Martić, 2011
Jacques Prévert. Pasakos išdykusiems vaikams
2015 m. Nr. 12
Iš prancūzų k. vertė Monika Nemanytė
„Pasakas išdykusiems vaikams“ („Contes pour enfants pas sages“) žymus prancūzų poetas, kino scenaristas Jacques’as Prévert’as (1900–1977) parašė 1947 m., kai Europa tik pradėjo tiestis po išgyventų dramų ir nusivylimo žmonijos ateitimi. Tokios atmosferos veikiamas J. Prévert’as panoro kritiškai pažvelgti į visuomenę ir savo viltį perduoti jaunimui, kuriam dar rūpi kai kurios žmogiškos vertybės. Anot poeto, „vaikai yra nepaprasti filosofai. Jie blogai išmoksta pamokas, nepadaro namų darbų, bet jie keičia pasakėčių moralus, jie mušasi, jie verkia, kai mato narve uždaryto sužeisto arklio kančias…“
„Pasakos išdykusiems vaikams“ – tai aštuonios poetinės taip pat „išdykusios“ pasakos, atskleidžiančios visą J. Prévert’o kandumą ir satyrą.
Šeštosios pasakos „Arklys saloje“ vertimas paskelbtas J. Prévert’o poezijos rinkinyje „Puokštė“ (vertė Neringa Abrutytė, 1999). Čia pateikiame likusias septynias.
J. Prévert’o pasaulis nesiliauja mūsų stebinęs.
Strutis
Kai miške paliktas Berniukas Nykštukas* barstė akmenėlius, kad rastų kelią atgal į namus, jis nė neįtarė, kad iš paskos žingsniavo strutis ir rijo vieną po kito visus jo išbarstytus akmenėlius.
Ši istorija tikra, štai kaip viskas nutiko…
Berniukas Nykštukas atsigręžia: nebėra akmenėlių!
Berniukas Nykštukas išties pasiklydo: nėra akmenėlių – nėra namų, nėra namų – nėra tėčio ir mamos.
„Kaip apmaudu“, – sumurma jis.
Staiga jis išgirsta juoką, o paskui varpų skambesį ir vandens šniokštimą, trimitus, tikrą orkestrą, triukšmingų garsų audrą, – ši muzika šiurkšti, keista, bet visai maloni ir visiškai negirdėta. Tuomet berniukas praskleidęs lapus iškiša galvą ir mato strutį, kuris šoka ir žiūri į jį. Paukštis liaujasi šokęs ir sako:
Strutis: Tai aš keliu šitą triukšmą. Esu laimingas, nes turiu puikų skrandį, galiu sulesti bet ką. Šįryt prarijau du varpus ir jų šerdis, kelis trimitus, tris dešimtis puodelių, sukirtau salotas su salotine ir baltus akmenėlius, kuriuos tu išbarstei, aš juos taip pat sulesiau. Lipk man ant nugaros, aš bėgioju labai greitai, keliausime kartu.
„O mano tėtis, mama, aš jų daugiau nebepamatysiu?“ – klausia Berniukas Nykštukas.
Strutis: Jei jie paliko tave vieną, vadinasi, visai netrokšta tavęs vėl pamatyti.
Berniukas Nykštukas: Tikriausiai tai, ką sakote, yra arti tiesos, pone Struti.
Strutis: Nevadink manęs ponu, man nuo to skauda sparnus, vadink mane tiesiog Stručiu.
Berniukas Nykštukas: Taip, Struti, bet vis dėlto ji mano mama, ar ne!
Strutis (piktai): Kas ar ne? Žinai, tu mane erzini, ir, be to, noriu tau pasakyti, kad tavo motiną nelabai myliu, nes ją apėmusi manija visas savo skrybėlaites puošti stručio plunksnomis…
Berniukas Nykštukas: Tiesa ta, kad stručio plunksnos ne iš pigiųjų, o ji nuolat išlaidauja, nes nori priblokšti kaimynus.
Strutis: Užuot stebinusi kaimynus, geriau pasirūpintų tavimi, juk kartais ji tau skeldavo antausį.
Berniukas Nykštukas: Tėvas man taip pat įkrėsdavo.
Strutis: Ak, Ponas Nykštukas tau įkrėsdavo, tai nedovanotina. Vaikai nemuša savo tėvų, tai kodėl tėvai muša savo vaikus? Be to, Ponas Nykštukas nėra jau toks sumanus. Ar žinai, ką jis pasakė pirmą kartą pamatęs stručio kiaušinį?
Berniukas Nykštukas: Ne.
Strutis: Na, jis pasakė: „Būtų neblogas omletas!“
Berniukas Nykštukas (užsisvajojęs): Prisimenu, pirmą kartą pamatęs jūrą, jis kelias sekundes pagalvojo ir tuomet ištarė: „Koks didelis bliūdas, gaila, čia nėra tiltų.“ Visi juokėsi, bet aš jaučiau, kad tuoj pravirksiu, tada mama timptelėjo mane už ausies ir pasakė: „Tau negalima, kaip kitiems, juoktis iš tėvo pokštų!“ Aš nekaltas, kad man nepatinka suaugusiųjų pokštai…
Strutis: …Man taip pat jie nepatinka. Lipk man ant nugaros, daugiau nepamatysi tėvų, bet užtat pamatysi pasaulį.
„Gerai“, – sako Berniukas Nykštukas ir užsiropščia paukščiui ant nugaros.
Paukštis su vaiku trim šuoliais įsibėgėja ir tik pakyla didžiulis dulkių debesis.
Prie savo namų slenksčių valstiečiai kinkuoja galvas ir sako: „Dar vienas tų purvinų automobilių!“ Tačiau valstietės girdi, kaip tilindžiuoja varpais šuoliuodamas strutis: „Ar girdite varpus? – sako jos ir žegnojasi. – Bažnyčia bėga, o velnias ją, žinoma, gaudo.“
Visi bėga slėptis iki ryto, bet rytojaus dieną strutis ir berniukas jau toli.
Scena iš antilopių gyvenimo
Afrikoje gyvena daug antilopių: jos yra mieli gyvūnai ir labai greitai bėgioja. Afrikos gyventojai yra juodi žmonės, bet taip pat yra ir baltų žmonių. Pastarieji čia laikinai, atvyksta įsukti verslo, ir jiems reikia juodų žmonių pagalbos, tačiau juodiesiems labiau patinka šokti nei tiesti kelius arba geležinkelius, jiems šis darbas labai sunkus ir dažnai tiesiog nuvaro į kapus.
Kai baltieji atvyksta, juodieji paprastai ima bėgti, baltieji juos pagauna kilpine. Tuomet juodieji priverčiami tiesti geležinkelį arba kelią, o baltieji juos pavadina „savanoriais darbininkais“.
Į tuos juoduosius, kurių sugauti negali, nes jie per toli, o kilpinė per trumpa arba jie labai greitai bėga, baltieji pradeda šaudyti, dėl to kalnuose paklydusi kulka kartais kliudo vargšę miegančią antilopę.
Tuomet kyla didis džiaugsmas baltiems žmonėms – juodiems žmonėms taip pat, nes paprastai juodieji valgo labai prastą maistą. Visi leidžiasi žemyn į kaimą ir šaukia: „Mes nušovėme antilopę!“, ir kaime užgroja muzika.
Juodi žmonės muša būgnus, užkuria didelius laužus, o balti žmonės žiūri, kaip jie šoka, ir rytojaus dieną rašo savo draugams: „Čia grojo dideliu tamtamu, buvo visai smagu!“
Ten aukštai kalnuose antilopės tėvai ir draugai žvelgia vieni į kitus ir tyli… Jie jaučia, kad nutiko kažkas negera… Saulė leidžiasi, ir visi gyvūnai tylomis svarsto nedrįsdami prabilti, kad nesujaudintų kitų: „Kur ji galėjo nuklysti, juk sakė, kad devintą valandą jau bus grįžusi… vakarienei!“ Viena antilopė nejudėdama stovi ant uolos ir žiūri žemyn, o tolumoje, slėnyje, matyti kaimelis, kuriame pilna šviesos, dainų ir šūksnių… Liepsnoja džiaugsmo laužas.
Tai žmonių džiaugsmo laužas. Antilopė viską suprato – ji nusileidžia nuo uolos, ateina prie gentainių ir sako: „Jos nebeverta laukti, galime vakarieniauti be jos…“
Tuomet visos antilopės susėda prie stalo, bet nė viena nejaučia alkio. Ši vakarienė labai liūdna.
Nelaimingasis dromaderas
Gyveno kartą jaunas dromaderas, jis buvo nelaimingas. Vieną vakarą pasigyrė draugams: „Rytoj su tėveliais einu klausytis konferencijos. Kaip man pasisekė!“
Draugai jam antrino: „Oho, oho, jis eis į konferenciją, kaip nuostabu.“
Visą naktį dromaderas iš jaudulio negalėjo užmigti. Kitą dieną jis jautėsi nelaimingas, nes konferencija buvo visiškai ne tokia, kokią jis įsivaizdavo, – neskambėjo muzika, dėl to jam buvo liūdna ir be galo nuobodu, norėjosi verkti.
Apkūnus vyras kalbėjo jau valandą ir keturiasdešimt penkias minutes. Prieš jį stovėjo ąsotis su vandeniu ir stiklinė – be dantų šepetėlio, burnai skalauti. Kartkartėmis ponas į stiklinę įsipildavo vandens, bet burnos neskalavo. Suirzęs jis kalbėjo apie dromaderus ir kupranugarius.
Jaunasis dromaderas kentė karštį, be to, jam labai trukdė kupra: ji rėmėsi į kėdės atlošą. Dromaderas sėdėjo labai nepatogiai ir muistėsi.
Mama jam tarė: „Nurimk, netrukdyk ponui kalbėti“ ir įgnybo į kuprą. Jaunasis dromaderas vos tramdė ašaras ir troško kuo greičiau išeiti…
Kas penkias minutes pranešėjas kartojo: „Labai svarbu nepainioti dromaderų su kupranugariais. Ponios, ponai ir gerbiami dromaderai, atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad kupranugariai turi dvi kupras, o dromaderai teturi vieną!“ Salėje susirinkę žmonės stebėjosi: „Oho, oho, labai įdomu.“ Kupranugariai, dromaderai, vyrai, moterys ir vaikai viską užsirašinėjo į mažytėlaites užrašų knygeles.
Po kiek laiko kalbėtojas vėl pradėdavo pasakojimą nuo pradžių: „Skirtumas tarp šių dviejų gyvūnų yra toks, kad dromaderas turi tik vieną kuprą. Nors keista, bet naudinga žinoti, jog kupranugaris jų turi dvi…“
Galų gale jaunasis dromaderas nebeapsikentė, šoko prie pakylos ir įkando pranešėjui.
„Kupranugaris!“ – iškošė įsiutęs storulis.
Visi susirinkusieji salėje šaukė: „Kupranugaris, purvinas kupranugaris, purvinas kupranugaris!“
Tačiau ten stovėjo dromaderas, ir jis buvo labai švarus.
Jūrų dramblys
Jis yra jūrų dramblys, bet jam tai nė motais. Jūrų dramblys ar Burgundijos sraigė, jam tas pats, tai kelia jam juoką, jis nesiekia būti išskirtinis.
Jūrų dramblys sėdi ant pilvo, nes jam taip patogu: kiekvienas turi teisę sėdėti kaip nori.
Jūrų dramblys labai laimingas, nes sargas jį maitina žuvimis, gyvomis žuvimis. Kiekvieną dieną jūrų dramblys suvalgo daug daug kilogramų gyvų žuvų. Gyvoms žuvims blogai, nes po to jos būna nebegyvos, bet kiekvienas turi teisę valgyti ką nori…
Žuvis jis ryja nesicackindamas, gurkt, ir viskas, o žmogus, kai ruošiasi valgyti kokį upėtakį, pirmiausia jį palaiko verdančiame vandenyje, o paskui vis giriasi ištisas dienas ir ištisus metus.
„Oho, kokį upėtakį valgiau, gerbiamasis, prisimenate!“ ir t. t., ir t. t.
O jūrų dramblys tiesiog ima ir kerta. Jis gana išvaizdus, bet kai supyksta, jo straublio formos nosis pučiasi ir visiems kelia baimę.
Jūrų dramblio sargas su juo elgiasi atsargiai… Niekada nežinai, kas šaus gyvūnui į galvą…
Jei visi gyvūnai staiga imtų ir supyktų, būtų daugiau nei keista.
Ar įsivaizduojate, mano mažieji bičiuliai, sausumos ir jūros dramblių armiją, užplūstančią Paryžių. Kokia kiltų suirutė…
Jūrų dramblys nieko daugiau nemoka, kaip tik valgyti žuvį, bet jis tai daro labai gerai. Kadaise, regis, jūrų drambliai žongliravo su veidrodinėmis spintomis, bet nežinome, ar tai tiesa… niekas nebenori paskolinti savo spintos! Spinta gali išsprūsti, veidrodžiai – sudužti, tektų apmokėti nuostolius. Žmonės labai myli gyvūnus, bet baldai jiems brangesni…
…Jūrų dramblys, kai niekas jo neerzina, yra laimingas kaip karalius, daug laimingesnis už karalių, nes gali sėdėti ant pilvo kada tik jam patinka, ogi karalius, net savo soste, visada sėdi tik ant užpakalio.
Žirafų opera
Liūdna kelių paveikslų opera
Kadangi žirafos yra bebalsės, daina lieka užrakinta jų galvoje. Tik labai atidžiai žiūrint žirafoms į akis galima suprasti, ar dainuodamos jos pataiko į toną, ar ne.
Pirmasis paveikslas
Žirafų choras
Priedainis:
Gyveno kartą žirafos,
Gyveno daug žirafų.
Greit nebeliks nė vienos,
Nes žudo jas ponas žmogus.
Dainos posmas:
Didelės žirafos nebylios,
Mažas žirafas sutiksi retai.
Nebyliosios aikštėje**
Pamačiau kailiniuotą senioką.
Kailinis buvo jo paltas.
O ant to palto – vešli senio barzda.
Žirafos kailis ant senio,
Senio kailis – plaukuota barzda.
Jos nebylios, didelės žirafos,
O mažas žirafas sutiksi retai.
Antrasis paveikslas
Nebylioji aikštė (Paryžiuje)
Seniokas iš dainos eina per aikštę ir suka lazdą.
Seniokas (dainuoja): „Viena kregždė – ne pavasaris, bet šis mano paltas žiemą prišauks. Viena kregždė…“
Jam priešais ateina kitas senis, ir kadangi jis pažįsta pirmąjį, o pirmasis jį taip pat pažįsta, tai priartėję sustoja, kilsteli skrybėles, vėl užsideda, kosteli ir vienas kito klausia, kaip sekasi, atsako, kad sekasi gerai, šiaip sau, neblogai, o jūs pats, šeimynėlė labai gerai, labai ačiū, o paskui jie pradeda vadinamąjį tikrą pokalbį:
Pirmasis senis:
„Labai labai džiaugiuosi jus matydamas…“
Antrasis senis:
„Aš taip pat, o jūsų sūnus vis dar kolonijose, kaip jam sekasi, kuo jis užsiima, kiek uždirba, kuo prekiauja, ar vertinga kokoso palmių mediena, salų mediena?“
Pirmasis senis (labai išdidžiai):
„Ne, jis prekiauja žirafomis!“
Antrasis senis:
„Ak, puiku, labai gerai, labai gerai, žirafomis (čiupinėja pirmojo senio paltą). Oho! Oho! Juk šis paltas iš aukščiausios kokybės žirafų, jūsų sūnus apsukrus…“
Tuo metu lėtai ir nieko nesakydamos Nebyliąja aikšte žingsniuoja dvi žirafos, o seniokai apsimeta, kad jų nepažįsta, ypač senis su paltu, jam siaubingai nesmagu, ir įsiteikdamas žirafoms užtraukia joms šlovinimo giesmę, o kitas senis jam pritaria:
Dviejų senių choras:
Ak! Žirafų laikai,
Tai buvo seni geri laikai.
Nedidelėje mansardoje
Su didele žirafa.
Kokie laimingi esame, kai mums tik dvidešimt (kart.).
Priedainis:
Bet sugrįš žirafų laikai…
…Tuo pačiu metu, kai seniai uždainuoja, kad grįš žirafų laikai, abi žirafos gūžteli pečiais ir nueina.
Trečiasis paveikslas
Kolonijose
Senio sūnus išėjęs pasivaikščioti su vienu iš savo draugų, abu nešasi šautuvus.
Sūnus pakelia akis aukštyn ir pamato žirafos galvą, tada pažiūri žemyn ir, nužvelgęs jau visą žirafą, įniršta.
Sūnus:
„Išlįsk, žirafa, išlįsk, tai aš tave medžioju!“
Jis nusitaiko, šauna, žirafa parkrinta, jis užkelia ant jos koją, draugas jį fotografuoja…
Staiga sūnus išblykšta. „Kokia musė tau įgėlė?“ – klausia draugas.
Sūnus:
„Aš nežinau…“
Jis paleidžia iš rankų šautuvą, krenta ant žirafos ir užmiega kelerių metų miegu. Musė, kuri jam įgėlė, buvo bloga musė cėcė…
Draugas mato, supranta ir bėga, o stora bloga musė skrenda jam įkandin…
Žirafa kritusi, žmogus kritęs taip pat, savo ruožtu ant žemės krenta naktis, ir mėnulis tą naktį apšviečia…
…Sūnus miega, o atrodo, kad miręs. Žirafa mirusi, o atrodo, kad miega.
Jaunasis liūtas narve
Tenai nelaisvėje gyveno jaunas liūtas. Kuo didesnis augo, tuo labiau plėtėsi jo narvas, bent jau taip manė jaunasis liūtas… Tiesą sakant, narvą pakeisdavo, kai liūtas miegodavo.
Kartais ateidavo žmonės: vieni į liūto akis prižerdavo dulkių, kiti lazda uždroždavo jam per galvą, ir liūtas galvojo: „Žmonės pikti ir kvaili, bet jie gali būti dar piktesni ir kvailesni. Jie nužudė mano tėvą, jie nužudė mano motiną, jie nužudė mano brolius, vieną dieną jie tikrai nužudys ir mane, ko jie dar delsia?“ Ir taip liūtas laukė.
Ir nieko neatsitikdavo.
Vieną gražią dieną įvyko kai kas nauja… Žvėryno berniukai sunešė suolus priešais narvą, prisirinko lankytojų, jie patogiai įsitaisė.
Smalsumo apimtas liūtas žvelgė į žmones…
Lankytojai sėdi… Atrodo, jie kažko laukia… Ateina kontrolierius patikrinti, ar jie nusipirko bilietus, kyla ginčas, vienas vyrukas sėdi pirmoje eilėje… jis be bilieto… Tuomet kontrolierius jį išspiria lauk, likusieji ploja.
Liūtui viskas juokinga, jis tiki, kad žmonės tapo geresni, jie tiesiog ėjo pro šalį ir sugalvojo jį aplankyti.
„Jau geras dešimt minučių jie ten sėdi, – galvoja liūtas, – ir nė vienas manęs nenuskriaudė. Neįtikėtina, jie paprasčiausiai mane aplankė, norėčiau jiems kaip nors atsilyginti…“
Tačiau staiga narvo durys atsidaro – jose išdygsta vyras, šaukia:
„Nagi, Sultone, šok, Sultone!“ – ir liūtą apima visai suprantamas nerimas, nes per visą savo gyvenimą jis nėra regėjęs liūtų dresuotojo.
Liūtų dresuotojas laiko kėdę, ja daužo narvo grotas, per liūto galvą, visur, kur papuola. Kėdės koja lūžta, dresuotojas nusviedžia kėdę ir, ištraukęs iš kišenės didelį revolverį, pradeda šaudyti į orą.
„Ką? – stebisi liūtas. – Kas gi tai? Šiandien pas mane svečiuojasi žmonės, bet štai iš kažkur išdygsta velnio apsėstasis, beprotis, pateko čia nepasibeldęs, laužo baldus ir šaudo į mano lankytojus, taip juk nemandagu“, – ir liūtas, užšokęs ant dresuotojo, ima jį ėsti, labiau norėdamas įvesti šiek tiek tvarkos, o ne dėl to, kad būtų taip jau skanu…
Keletas žiūrovų apalpsta, dauguma gelbėdamiesi puola bėgti, likusieji metasi prie narvo ir traukia dresuotoją už kojų, nelabai aišku, kas ir kodėl, bet panika juk yra panika, ar ne?
Vargšas liūtas nieko nebesupranta. Jo svečiai puola lupti jį skėčiais, kyla siaubingas triukšmas.
Vienintelis anglas lieka sėdėti kampe ir kartoja: „Aš taip ir maniau, tai turėjo įvykti, prieš dešimt metų tai išpranašavau…“
Tada visi kiti atsisuka į jį ir šaukia:
„Ką jūs sakote?.. Tai jūsų kaltė, purvinas užsienieti, kad viskas taip atsitiko, ar bent užmokėjote už savo vietą?“
Ir t. t., ir t. t.
Ir štai anglą jau irgi muša skėčiais…
„Jam taip pat bloga diena!“ – pagalvoja liūtas.
Pirmieji asilai
Kadaise asilai buvo visiškai laukiniai, t. y. ėsdavo, kai būdavo išalkę, gerdavo, kai būdavo ištroškę, ir bėgiojo po žolę, kai tik to užsigeisdavo.
Kartais atklysdavo liūtas ir suėsdavo po kokį vieną asilą. Tuomet visi kiti asilai puldavo bėgti ir bliaudavo kaip asilai,
bet rytojaus dieną, pamiršę, kas nutiko, vėl imdavo ganytis, gerti ir ėsti, bėgioti ir miegoti… Apskritai, išskyrus tas dienas, kai atsėlindavo liūtas, viskas ėjosi gana gerai.
Vieną dieną į asilų šalį atvyko kūrinijos karaliai (taip save vadinti mėgsta žmonės). Asilai labai džiaugėsi naujais svečiais ir pasišokinėdami bėgo jų pasitikti.
Asilai (šuoliuodami kalbėjo): „Kokie keisti išblyškę gyvūnai: vaikščioja ant dviejų kojų, jų ausys labai mažos, jie ne kokie gražuoliai, bet vis tiek turėtume juos deramai priimti… Tai mažiausia, ką galime padaryti…“
Ir asilai puolė kvailioti, vartytis žolėje, mataruoti kojomis. Jie uždainavo asilų dainą ir tada, tiesiog juoko dėlei, pradėjo stumdyti žmones, kad šie švelniai parkristų ant žolės. Tačiau žmonės nemėgsta pokštų, kai tie pokštai ne jų pačių. Nepraėjo nė penkios minutės, kai kūrinijos karaliai svečiuojasi asilų šalyje, o štai visi gyvuliai jau supančioti, suveržti kaip dešrelės.
Žmonės surišo visus asilus, išskyrus jauniausią, švelniausią, jį papjovė ir iškepė ant iešmo, – vyrai laukė su peiliais rankose. Kai asilas iškepė, vyrai jo paragavo – jų veidus iškreipė nepasitenkinimas ir jie sviedė peilius žemėn.
Vienas iš vyrų (kalba pats sau): „Jautis geriau, jautis geriau!“
Kitas vyras antrina: „Kaip neskanu, man skanesnė avis!“
Dar kitas vyras sukūkčioja: „Ak, kaip neskanu (verkia).“
O nelaisvėn patekę asilai mato verkiančius vyrus ir mano, kad jie ašaroja, nes gailisi to, ką padarė. „Mus ketina paleisti“, – mąsto asilai, bet vyrai atsistoja ir prabyla visi drauge, plačiai mosuodami rankomis.
Vyrų choras:
„Šie gyvūnai – neskanus maistas. Jų bliovimas nemalonus, ausys juokingai ilgos, jie visiškai kvaili, nes nemoka nei skaityti, nei skaičiuoti. Pavadinsime juos asilais, nes taip mums patinka, ir jie nešios mūsų krovinius. Juk tik mes esame karaliai, pirmyn!“ – ir vyrai nusivedė asilus.
Versta iš: Jacques Prévert. CONTES POUR ENFANTS PAS SAGES. http://feeclochette.chez.com/prevert.htm
* Berniukas Nykštukas, pranc. Le Petit Poucet – Charles’io Perrault pasakų personažas (vert. past.).
** Pranc. la place de la Muette (vert. past.).