Poezija verstinė
Fiama Hasse Pais Brandao. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 3
Iš portugalų k. vertė Arvydas Makštutis
Fiama Hasse Pais Brandao (1938–2007) – portugalų poetė, rašytoja, dramaturgė ir vertėja, viena iš literatūros teatro grupės „Teatro Hoje“ (1974) steigėjų, žymaus portugalų poeto Gastao Cruzo žmona. Lisabonos universitete baigė germanų filologijos studijas. Priklausė literatūriniam judėjimui „Poesia 61“, kurio dalyviai ypatingą dėmesį skyrė žodžiui, kalbai. Daugelio literatūros ir meno premijų laureatė; du kartus (1996 ir 2000 m.) ji įvertinta Portugalijos rašytojų asociacijos Didžiąja poezijos premija, taip pat PEN klubo literatūros premija (2001). Poetė savo kūryboje nuolatos ieškojo itin išgryninto, kuklaus, tarsi nenorinčio pasakyti per daug žodžio, arba žodžio, kuris galbūt jau prarado savo prasmę, tačiau kurį privalu atgaivinti ir vėl grąžinti skaitytojui, – kartu ir tyrą, pirminę jo reikšmę.
F. H. P. Brandao darbavosi ir teatro kritikos srityje, tyrinėjo XVI a. Portugalijos istoriją bei literatūrą. Vertė grožinės literatūros kūrinius, daugiausia klasiką, iš vokiečių, anglų bei prancūzų kalbų.
Autorė išleido daugiau kaip dvi dešimtis poezijos, prozos, esė, dramos knygų. Jos kūrybos išversta į vokiečių, ispanų, prancūzų, anglų, italų, serbų-kroatų, vengrų bei latvių kalbas.
Siena ir upės
Upė, – ta, kuri už gebenės, –
suvirpa žalumos prošvaistėje;
spalva už spalvos
slenka
lyg siena,
raibuliuojanti, nors be lapų,
tik atstumas, kurį
įveikusi upė sustoja,
kad atskirtų kitą
išorinę erdvę
tėkmės ir grįžimo.
Dabar lietus nespindi;
grįžtu atgal, prie vandens šaltinių,
prie ežerų tyrumo pradžios, prie gulbės,
prie purvo – tekėjimo pragaišties.
Jau sklaidosi prie vandens
odos prigludusi lapija; nuolatos
vandenyje pranyksta judėt nustoję,
ir žemės gelmėje ar horizonte
lietus dabar yra lyg siena,
slenkanti
paskutiniosioms upėms
skrodžiant erdvę.
Lisabonos migla
Miestas, migla apsvaigęs,
susverdėja ir griūna.
Namai be formos
praranda vietą, laiką.
Sienos neturi į ką įsitverti
ir virsta griuvėsiais, – senais,
nereikalingais akmenimis, –
ir nei pradžios, nei pabaigos…
Miestų gimimas
Vieną dieną
visa, kuo gyvename,
susilieja su tuo,
kas gyva.
Ne atmintyje,
bet nuskaidrintoje penkių
pojūčių erdvėje.
Plyname išdžiūvusio prožirnio
lauke, sausame pasaulyje.
Vėliau
kažkas užpildo tuštumą. Tuomet
atsiranda namai, juose gyvenantys žmonės;
virš prožirnio. Ir aš – ta, kuri visada esu –
čia pastebiu dvilypę lauko sandarą;
o gal tik įprastą vienatvės tylą,
arba tik tai, ką regi mano akys.
Rašymas
Vanduo reiškia paukštį
jei
skiemuo šaltas grumstas
ties akiduobių simetrija
jei
žodžiai pritvinkę kraujo
apnuogina viską
jei
trikampis vėjas virš vandens
paukštis vėluojanti upė
kur
nutrūksta gija
prasideda žodis
Seamus Heaney. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 2
Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis
Seamusas Heaneyʼis (1939–2013) – airių poetas ir rašytojas iš Dublino, Harvardo ir Oksfordo universitetų profesorius, 1995 m. Nobelio literatūros premijos laureatas.
Rinkinį „Electric Light“, iš kurio versti šie eilėraščiai, jis man padovanojo po įsimintino vakaro Vilniaus rotušėje 2002-ųjų gegužės 21 dieną, kai ten pristatėme Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą dvikalbę jo 1966–1991 metais parašytų eilėraščių rinktinę „Kasanti plunksna / The Digging Quill“.
S. Heaneyʼio poezija ilgą tradiciją turinčios, bet staiga savo pagrindinę vagą nutiesusios kita kalba airių literatūros kontekste suteikia daug peno apmąstymams. Visa jo poezija airiška – pasaulėjauta, mąstymo būdu, sintakse, eiliavimu – bet parašyta anglų kalba, ir ji praturtino daugelį abiejų tautų mokslo vyrų, kaip ir didžiųjų jo pirmtakų kūryba.
Šios publikacijos pabaigoje pateiktas paties poeto verstas airių abato šv. Colmcilleʼo Raštininko (apie 521–597) eilėraštis*, apnuoginantis airiškas S. Heaney’io šaknis.
„Electric Light“ – ne paskutinis poeto eilėraščių rinkinys, po jo jis išleido dar du. Norėjo, kad sudaryčiau ir išversčiau vėlesnių jo eilėraščių rinktinę. Dedikuodamas knygą užrašė citatą iš čia skelbiamo eilėraščio „Fragmentas“:
„Nuo kada, – jis paklausė, –
Kuris nors eilėraštis prasideda ir pasibaigia
Savo pirmąja ir paskutine eilute?“
Nesibaigia eilėraščiai nei poezija. Pasibaigiame mes. Mūsų kalba nutrūksta, bet lieka kartotis suvokėjų sąmonėse.
Fragmentas
„Šviesa iš rytų pasirodė, – giedojo jis, –
Spindintis Dievo pažadas, bangos nurimo.
Išryškėjo iškyšuliai ir nudaužytos uolos.
Dažnai, dėl ženklios drąsos, likimas tausoja žmogų
Kurio dar nepažymėjo.“
Ir kai jis išgirdo jų priekaištus –
Kad jau sutrupėjo ir buvo juos bepaliekantis,
Nieko nebeįsitvėręs, jo pirmosios ir paskutinės
Eilutės nei čia, nei ten –
„Nuo kada, – paklausė, –
Kuris nors eilėraštis prasideda ir pasibaigia
Savo pirmąja ir paskutine eilute?“
Lubinai
Jie stovėjo. Kai ką užsistoję. Vien tik stovėdami.
Laukdami. Neveiksnūs. Tačiau ten –
Iš tikrųjų. Tvirti ir nepalenkiami.
Raudonpirštės aušros ir vidurnakčio mėlynos gėlės.
Sėklų kapšeliai pirmiausia, rausvi ir žydri,
Lengvabūdiškai barstantys smulkų, nervingą pažadą:
Būsimų lubinų špilius, ateities erotiką,
Žydrą lūpdažį jų, giliai įsavintą žemės.
O pasteliniai bokštai, ankštys, stiebai smailėjantys,
Savo dirvoj stovėję, pro šalį keliaujant vasarai,
Net nubalę jie nesipriešintų.
Ir niekas čia nepakeis supratimo mūsų.
Drabužių šventovė
Buvo saldybė tikra
Anąsyk stebėti plonas
Muslino palaidinukes
Ant permatomo nailono,
Ar varvančias voniose,
Ir jos apatinį sijoną,
Švytintį elektra –
Lyg vėl šv. Brigida
Spindulį būtų įkinkius,
Kaip tada, jį pagavus iš oro,
Kad apsiaustą išsidžiovintų
(Brigida pas vargšus skubėjo
Gaišti laiko tada negalėjo) –
Šlapias, apsmukęs, nedoras
Šiokiadienis, slinkęs iš lėto,
Sušvito ir pasimatė,
Kaip visada, nuostabiai.
Kūnai ir sielos
1. Pomirtiniame gyvenime
Tuomet lyg sekčiau Džimą Lougą, mokyklos sargą,
Einantį šluoti mūsų plaukų nuo klasės grindų, kurioje
Įsikurdavo kas dvi savaitės mokyklos kirpėjas
Ir pagaudavo ritmą apvalindamas mūsų galvas,
Tylių bendrabučių laiptinių šviečiantis laikrodis,
Valgykla su jos tvirtomis, sužymėtomis lėkštėmis,
Pirmo aukšto koridorius, skalbinių krūva,
Batai su etiketėmis batsiuviui. Ar tai tavo vardas
Ant jos? Ar kūnas buvai, ar siela?
2. 57-ųjų naktys
Tai nebuvo plėnūnių laukas, o nukirpta veja,
Ant kurios treniruodavomės kas naktį po vakarinių maldų,
Priekinę koledžo pievą šlifuodami basomis,
Kaulo kulnais, dunksinčiomis širdimis, išsižioję vasarai.
Kuo vyresnis tampu, tuo arčiau girdžiu
Tankėjantį sunkų alsavimą ir jaučiu jo vėsą.
3. Atplėštasis
Atskirtas. Pirmiausia link išėjimo nava
Kaip nuotakos. Ar berniukai, kuriems buvo leista
Kabinetą palikti anksčiau dėl muzikos užsiėmimų –
Privilegijuoti ir nepavydėtini, palikti vieni
Tarp keturių plikų sienų akistatoje su etiudais,
Akys užmerktos, pečiai atlošti, šaltos rankos ištiestos
Virš klaviatūrų. Ir tada klaidingos pianino
Muzikos barbariškumas.
Zbigniewo Herberto šešėliui
Buvai vienas tų, lydinčių šiaurės vėją,
Kurį Apolonas mėgo, ir grįžti su juo norėjai,
Žiemai atėjus. Tarp savo žmonių tu
Likai jo šauklys, kad ir kur jis teiktųsi skristi,
Žemė tylėjo, vasaros vylių lengva buvo palikti.
Mokeis iš jo groti lyra, ir ji visada derėjo.
Apie jo kūrinius anglų kalba
Tedo Hugheso atminimui
1
Skelbk-tą, skelbk-aną, skelbk-dar-tą, ir galų gale
Nieko nepraleisk. Ne suprasdamas ar sakydamas,
Ar atleisdamas.
O dažnai save peržengęs,
Sielvarto bangų daužomas tarsi krantas
Kalba, kuri vis dar gali kalbą nutrenkti į pakraščius.
2
Tai perskaičiau greitai ir atsigrįžęs stovėjau,
Lyg tai būtų tiltas, po kuriuo ką tik praplaukiau –
Vienas tarpatramis ir kažinkas taikiklyje
Virš geležinkelio bėgių Anahorishe –
Toks artimas ten, lašnojantis drebulys,
Kaukolinė akmens klausa,
Prie žemės prigludus ausis, ją įtempęs smiltainis,
Atsivėręs šviesai ir anapusiniam pasauliui
Sielos kely vienišam, abipus bėgiai,
Žvilgantys tyloje, neramioji mano dalis,
Sutvirtinta jų dantytos ir suvaržytos rimties,
Besijaučianti, it kažkas būtų išėjęs iš viršutinio kambario,
Idant nebeerzintų, lauk, tačiau toks pat nepakenčiamas.
3
Tyli kančia: kas pasakė, kad ji netinka
Poezijai? Jau Beowulfe atskleidžiamas
Pribloškiantis sielvartas, gniuždantis
Slepiamo skausmo slėgis –
Kai karaliaus Hretelo sūnus netyčia nužudo
Savo vyresnįjį brolį ir pagauna į sielvarto spąstus
Patį Hretelą, nukauto sūnaus
Gedintį tėvą, verčiamą meilės ir kraujo saitų
Siekti, kad likęs sūnus susilauktų atpildo –
Ir poetas traukia iš savo žodžių lobyno slaptingą gyvenimo
Ir atsižadėtos meilės istoriją, kurią čia persakau
Prisiminęs žemės drebėjimą kartą Dartmoore,
Elektrinę, kaukiančią dauboje
Po viržiais, lyg mūsų naktinis maršrutas turėjo vesti
Ne į žadėtą viršukalnę, o po žeme,
Į niūrias menes, kur apsunkę miegaliai vaitojo.
4
„Įsivaizduokite tokį skausmą: senas žmogus
Pragyveno tiek, kad išvystų sūnaus lavoną,
Siūbuojantį kartuvėse. Jis pradeda verkti,
Raudoti savo berniuko, o juodas varnas
Jau dairosi į jo palaikus: padėti niekas negali.
Amžių kaupta išmintis jam bevertė.
Kiekvieną rytą pabunda, kad prisimintų:
Jo vaiko jau nebėra; jam nebesinori
Gyventi toliau, kol rūmuose kitas
Įpėdinis užgims, dabar, kai šis vaikis
Amžiams įžengė pro mirties duris.
Jis žvelgia liūdnai į savo sūnaus buveinę,
Pokylių menę, praradusią buvusį žavesį,
Vėjo išpūstą židinį; raiteliai miega,
Kariai po žeme; kas buvo, to nebėra.
Arfos garsų nesigirdi, džiaugsmo šūksnių kieme.
Vienas su savo ilgesiu jis gulas į lovą
Ir gieda raudą; viskas jau per platu –
Laukai ir sodybos.
Toks buvo sielvartas
Ir liūdesys to pasmerkto žemių valdovo
Po to, kas nutiko. Karalius nepajėgė
Ištaisyti įvykusio blogio…“
5
Savo graužatis turi siela. Neišsakomus dalykus.
Dalykus mumyse, atlaikančius priešaušrio žvilgsnį,
Atvirą ir nekintantį. Dalykus Dievo akiai
Ir poezijai. Kurie, kaip Miłoszas sako,
Yra „mūsų pačių dividendai“, duoklė, sumokama
To, kurio atžvilgiu buvome teisūs. Dalykus pripažintus.
Elektros šviesa
Žvakės vaškas sustingęs, tamsiais ruoželiais
Nuo dagties suodžių… Perskeltas nykščio nagas,
Seno suknežinto nykščio, it suglamžytas perlas,
Raukšlėtas kvarcas, prišiukšlinti Kumai.
Name, kur aš pirmą kartą išvydau elektros šviesą,
Ji sėdėjo – fetro šlepetės su kailiu, užtrauktukai atvėpę –
Metai iš metų ant tos pačios kėdės, ir šnabždėjo
Savo stipriausiu balsu, kuriuo teįstengė
Šnabždėti. Mes skendėjome neviltyje tą naktį,
Kai paliko mane pas ją, verkiau ir verkiau
Po antklode, po eikvojama veltui šviesa,
Palikta miegamajame. „Kas tau, vaike,
Kas kankina tave, dėl Dievo meilės?“ Švokščiantis, neatlyžtantis
Skausmas, senas ir tolimas. Bauginantys požemių vandenys,
Supantys laivą. Negelbstintis bejėgiškumas.
Besikartojantis šveplumas. Sibiliškos anglų kalbos sūkurys.
Bangelių teškenimas tarp laivo ir doko,
Kuriame, Animula, dabar atsirasčiau gyvas, laiku
Kaip keltai, plakantys vandenį ir lėtėjantys Belfasto įlankoj
Linkui kakta-į-stiklą rytinio traukinio,
Link paties „esi-ten-bet-kur-tu esi?“
Pačios poezijos. Galiniai namų fasadai
Kaip nugara jos, mėsos šaldikliai, skalbinių lygintuvai
Prabėgančios Anglijos pagelžkelio kiemuose,
Daržo kaliausė su nutapšnotais drabužiais,
Futbolo aikštė miestelio pakraštyje, tolių slėpsnos,
Javai geltonuojantys tartum Aukso Brokato Laukas.
Ir štai atvykau į Southwarką,
Iš metro žiočių saulėkaiton,
Moyolos dvelksmas nuo Temzės, „svečios pakrantės“.
*
Jei užsilipčiau ant tos kėdės lenkta atkalte, tai pasiekčiau
Šviesos jungiklį. Jie man leido, tačiau stebėjo.
Palietus mažą mygtuką tas stebuklas įvyktų.
Pasukus radijo bumbulą skalė nušvito.
Jie man leido, tačiau stebėjo keliaujantį
Akiplotu per visas pasaulio stotis.
Paskui jos pradingo, Big Benas ir žinios
Pasibaigė. Buvo išjungtas imtuvas,
Rimtis ir tyla užtemus jo skalei, tiktai
Virbalų ciksėjimas mezgant ir vėjas dūmtrauky.
Ji sėdėjo – fetro šlepetės su kailiu, užtrauktukai atvėpę –
Elektros šviesa spindėjo virš mūsų, ir kėlė siaubą
Purvo ruoželiai ant titnago, skilęs nagas,
Kietas it plektras, žvilgantis, jis dar tikriausiai laikosi
Tarp rožinio karolių ir stuburo Derio žemėje.
* Saint Colmcille
Mano pirštai sugrubo nuo rašymo.
Mano plunksna gerai nusmailinta,
Nuo jos paukštiško snapo nukaręs
Tamsiai mėlyno rašalo lašas.
Išmintis trykšta, liejasi srautais
Nuo grakščios, pageltusios rankos,
Ant vaškinio popieriaus upė
Žaliažievio bugienio rašalo.
Eikli mano plunksna keliauja
Per storas ir plonas knygas,
Kad praturtintų mokslo vyrą –
Rašymas stingdo pirštus.
Edward Hirsch. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 1
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Edwardas Hirschas (g. 1950) – amerikiečių poetas, MacArthuro stipendininkas, devynių poezijos knygų autorius. Trisdešimt penkerius jo kūrybos metus apimanti poezijos rinktinė „Gyvoji ugnis: nauji ir atrinkti eilėraščiai“ („The Living Fire: New and Selected Poems“) pasirodė 2010 metais. 2014 m. išleista „Gabrielius: poema“ („Gabriel: A Poem“), knyga-elegija, kurią „The New Yorker“ pavadino „sielvarto šedevru“. Jis taip pat yra penkių prozos knygų autorius. Iš jų paminėtina „Poeto žodynas“ („A Poet‘s Glossary“, 2014) – išsamus poezijos terminų sąvadas ir nacionaliniu bestseleriu tapusi knyga „Kaip skaityti eilėraštį ir įsimylėti poeziją“ („How to Read a Poem and Fall in Love with Poetry“, 1999). E. Hirschas yra pelnęs Nacionalinio knygų kritikų rato apdovanojimą, Nacionalinio menų fondo stipendiją ir Amerikos menų ir literatūros akademijos apdovanojimą. Septyniolika metų Hjustono universitete dėstė kūrybinį rašymą. Dabar jis yra Johno Simono Guggenheimo memorialinio fondo prezidentas.
Mano senelio eilėraščiai
Pamenu, rašydavo juos atbulomis,
jidiš kalba, smulkute, įkypa, paukštiška rašysena,
eilutės, regis, kilo, ropštėsi nuo puslapio
sparnuotų raidžių, paslaptingų ženklų knibždėlynu.
Kruopščiai juos perrašydavo
į vidinius savo mėgstamų knygų viršelius,
kol mes su seseria siautėme po namus,
vaidindami policiją ir plėšikus, sukčius ir kaubojus,
ūbaudami, rėkaudami, šaudydami vienas kitą
koridoriuje tarp kambarių, mėgdžiodami siaubą,
svyrinėdami nuo vienos kruvinos sienos prie kitos,
ir plyšdami juokais susmukdavom prie jo kojų.
Jis visados gebėdavo mus nuraminti,
pabučiuodavo atsuktą riešą,
apkamšydavo… Niekuomet nesimeldėme,
bet vėliau girdėdavau jį kitame kambaryje
kalbantį su savimi, šnabždantį skausmingai –
tesuvokdavau nerimasties kupiną garsą
it tolumoje šniokščiančias bangas,
ar medžių viršūnių ošimą kieme už namo.
Ilgus metus užmigdavau su kylančiu
ir besileidžiančiu senelio balso ritmu,
pripildančiu mano galvą jo liūdnų, paklydusių eilių:
to slopaus sparnų plazdesio, to tykaus giedojimo.
Elegija žydų miesteliams
Nebėra daugiau Lenkijoj žydų miestelių –
Hrubiešovo, Karčevo, Brodų, Falenicos…
Nevirpa languose šabo žvakių liepsna,
nesklinda maldos iš medinių sinagogų.
Pranyko iš Lenkijos žydų miesteliai
ir aš vaikščiojau po kapų neturinčias kapines.
Vargo turbūt tvarkydami viską po karo:
kažkam teko smėliu užberti kraują, nušluoti
kojų pėdsakus, nubaltinti sienas
melsvomis kalkėmis. Kažkas turėjo
apsmilkyti gatves, kaip darydavo
po maro.
Tik mėnulis čia švyti – šaltas, blyškus, svetimas.
Stoviu vasarą tamsiame kaime, niekada
čia nerasiu dviejų Šagalo aukso mėnulių,
žibančių virš miestelio, kai naktis nušvinta.
Šie mėnuliai dabar skrieja aplink kitą planetą.
Nebėra tų miestelių, kur batsiuvys buvo poetas,
laikrodžių meistras – filosofas, barzdaskutys – trubadūras.
Pradingo miesteliai, kur vėjas pagal lenkų melodiją
pritardavo Biblijos psalmėms, kur seni žydai stovėdavo
vyšnių pavėsyje, ilgėdamiesi šventų Jeruzalės sienų.
Nebėra jau kaimelių, pranyko
tarsi šešėlis, krentantis tarp mūsų žodžių.
Parsivešiu namo pasakojimą apie pasaulį –
Hrubiešovą, Karčevą, Brodus, Falenicą…
Prieiki arčiau, giesmės pasiklausyki –
nebėra daugiau Lenkijoj žydų miestelių –
giesmės vienos iš liūdniausių žemėj tautų.
Su Isaku Babeliu Odesoje
Pradėti, ir pradėti iš naujo, pradėti
nuo dramatiškos dar vienos žiemos pradžios:
iš pradžių šviesos duženos, sudriskę mirusio
drugio sparneliai, virpantys aukštoje žolėje,
mikčiojantis spalio vėjas. O vėliau –
sutemų suirutė, perkūniškas mirusios
saulės pragaras, ji leidžiasi virš
pašėlusių arklių ir kardų regalijų,
blyksinčių it žvaigždės tarp tamsių tuopų.
Ledinis pjautuvas jau prasirėžė pro
nejudrias jų šakas, šerkšnas jau dengia storą
tos žolės kilimą. Naktis nelauktai nusileido
ant tingios bobų vasaros žemės, ant
derlingos vasaros dirvos. Ši naktis. Tas drugys!
Ir tuomet per kaimą prajoja kazokai –
it žiema. Jiems išjojant moterys
vaitoja priemenėse
tarsi skerdžiamos karvės, seniai
su šlikėmis staugia į tamsą tarsi
rūko sirenos ar elgetos prie Raudų sienos,
ar nuogi vaikai, lekiantys gatvėmis
su juodomis išdraskytomis žarnomis,
jos teka jų rankomis it šiltas pienas.
Prie miesto vartų sninga. Ir Babelis –
mūsų žudikiškas troškimas būti kažkur
kitur, ne čia, kažkuo kitu, tik ne savim,
kalbėti tyla, nešioti
akinius melsvoj rudenio migloj.
Jei tik žinotume tai, ką žino vėjas:
kad pūgos nuskaidrina žiemą, kad muzika
išsiplečia šio žiaurumo tylybėje.
Išnykimas
(Gerhardo Richterio paveikslo
„Abstraktes bild“, #858 motyvais)
1.
Diena buvo žalia ir abstrakti
It žiūrėtum į pievą iš siūbuojančio traukinio.
Geltona šviesa pasmilko,
Pasiliejo tolumoje.
Tamsūs medžiai išskydo vėjyje
Ir žemė amžinai skriejo pro šalį.
2.
O, kaip paplūdimys, iššukuotas vėjo prieš aušrą,
Priminė Abraomo sapną:
Jis nešė menką kūnelį,
Virpantį jo rankose,
Meilų vaikį, apšlakstytą krauju,
Siaubingam mėsėdžiui Dievui.
3.
Rytas vis dar mėlo ir tvinko
Neišsisklaidžiusiu tamsos prisiminimu,
Bet žuvėdros – kraugerės žuvėdros –
Kvietė mus atgal į krantą.
Pasivaikščiok su manimi truputį
Juodai melsvose nakties budynėse.
4.
Debesys sutirpo danguje
Virš blaustančių bangų.
Paplūdimys, nusėtas nuolaužomis,
Dangus, pilnas ištrintų rašmenų,
Ir pavandenijusi saulė, plaukianti tolyn.
Kaip kam nors kada nors pavyksta užmigti?
5.
Pastebėjau raudoną paukštę gelsvu snapu –
Švytinčią, spindulingą –
Palenkusi sparną,
Ji strykčiojo pakrante.
Kaip tik leidosi sutemos.
Pažvelk. Prisiekiu, ji ten buvo.
6.
Sapnavau vokišką mišką,
Nykstantį raudonoje jūroje.
Vabzdiški padarai vaikėsi mus,
Suko aplink metaliniai paukščiai…
Jūra prasiskyrė mums, mano meile,
Bet sklido krauju, kur bepažvelgsi.
7.
Stovėjau prie Atminimo sienos temstant
Ir įsivaizdavau spygliuotos vielos tvoras.
Oras prisodrintas liudijimų,
Surašytų raudonu rašalu.
Aš neregėjau prievartos,
Bet prievarta įsiminė mane.
8.
Pasaulis lėkė pro šalį taip svaiginančiai,
Kad bandant jį tyrinėti sukosi galva.
Diena buvo pilka ir abstrakti,
It žiūrėtum į dangų iš siūbuojančio traukinio.
Mes susilietėm su šviesa.
Išnykimas palietė mus.
Josifo Brodskio mirties metinėms
Archangelskas, sūrus ir drėgnas šaltis, Baltija žvarbi,
Vaikai, mėtantys sniego gniūžtes į sovietines statulas.
Pusiaudienį – arktinis mėnulio speigas,
Suvynioti medžiai, apsitūloję praeiviai.
O saulė virpėjo už namų kaminų
It sustingęs sargyboje kareivis.
Blausiai apšviestame Tolimosios šiaurės muziejuje
Buvo kalbama apie poeto tremtį,
Metafizikos santykį su Istorija, lemtingą
Kovą tarp Poezijos ir Laiko,
Niekada nesibaigiantį Šaltąjį karą.
Taip pat – jo meilę uostams,
Ir užsispyrusioms katėms, ypač rusų mėlynajai,
Kilusiai nuo Baltosios jūros.
Vėliau – pasivaikščiojimas žliugsinčiu sniegu – sūdrus oras,
Miegas, susisupus į paltą perstatytame barake.
Visą naktį girdėjau kaip po tiršta tamsos uždanga
Dusliai dunda gatvėmis
Žygiuojančios kariuomenės batai.
Bet ryte – tik metinių gedulas.
Pabudau, gaubiamas didingos tylos.
Sniegas užėmė miestą.
John Milton. Prarastasis rojus. Epinės poemos ištraukos
2018 m. Nr. 12
Iš anglų k. vertė Lionginas Pažūsis
Johnas Miltonas (1608‒1674) ‒ poetas, didelės erudicijos publicistas, Anglijos revoliucijos laikotarpio (1642‒1652) visuomenės veikėjas. Dar studijuodamas Kembridže pradėjo rašyti ir skelbti elegijas, sonetus, odes angliškai ir lotyniškai, baigęs studijas daug keliavo užsienyje. Vėliau, sukdamasis revoliucijos verpetuose, buvo užmetęs poeziją ir įsitraukęs į politinę bei visuomeninę veiklą. J. Miltonas rėmė Cromwellio vyriausybę ir tapo naujosios respublikos diplomatu, buvo tituluojamas Valstybės tarybos užsienio kalbų sekretoriumi (mokėjo aramėjų, hebrajų, senąją graikų, lotynų, italų, ispanų, olandų, prancūzų ir vokiečių kalbas). Brandžiausiais gyvenimo metais sugrįžęs prie literatūros gyveno nuošaliai ir jau būdamas aklas (nuo 1654 m. – visiškai) sukūrė savo žymiausias poemas „Prarastasis rojus“ („Paradise Lost“), „Atgautasis rojus“ („Paradise Regained“) ir eiliuotą tragediją „Samsonas kovotojas“ („Samson Agonistes“).
„Prarastasis rojus“, didžiausia ir iškiliausia anglų kalba parašyta epinė poema, kartais gretinama su žymiausiais Homero ir Vergilijaus kūriniais, pelniusi autoriui pasaulinę literatūrinę šlovę, yra pagrįsta bibliniais motyvais ir aprėpia kone visą žmonijos patirtį ‒ karus, meilę, religiją, dangų, pragarą, kosmosą, gėrio ir blogio kovą, žmogaus siekį žinoti, laisvės troškimą. Ji buvo išspausdinta 1667 m., t. y. daugiau kaip prieš tris šimtus penkiasdešimt metų, Londone. Pirmąjį leidinį sudarė dešimt knygų (dalių), bet vėliau septinta ir dešimta knygos buvo padalytos ir antroji poemos laida, pasirodžiusi autoriui tebesant gyvam (1674), jau buvo dvylikos knygų, kurių bendra apimtis ‒ beveik vienuolika tūkstančių eilučių. Pagal įtaką anglų literatūrai J. Miltono pavardė neretai minima išsyk po Williamo Shakespeare’o, o pasaulinės literatūros kontekste ‒ po Dante’s.
Bene ryškiausias poemos veikėjas yra Šėtonas (Liuciferis) ‒ maištingasis angelas, išdidus puikuolis ‒ juo žavėjosi ir poemos herojumi laikė žymūs anglų poetai romantikai Williamas Blake’as ir Percy’is Bysshe’as Shelley’is). Atsisakydamas paklusti tam, ką jis vadina „dangaus tironija“, siekia keršyti sugundydamas nusidėti brangų Dievo kūrinį ‒ žmogų. J. Miltonas vaizdingai aprašo „žmogaus nepaklusimą pirmą“, kartu nurodydamas jo išsigelbėjimo gaires. Nors poemoje dažnai vyrauja politinis ir teologinis diskursas, joje ryškus ir švelnios meilės aukštinimo motyvas. Ieva leidžiasi sugundoma, kad būtų artimesnė Adomui, kad „semtųsi daugiau jo meilės“. Ji siekia laisvės klysti, o kai pasiduoda pagundai, Adomas lieka su ja, tardamas: „Prarast tave reikštų prarast save.“
„Prarastąjį rojų“ J. Miltonas rašė kelerius metus, o vertėjai, šiandien svajojantys išversti šią poemą į savo kalbą, kartais prašosi antro gyvenimo. Pirmųjų keturių šios poemos knygų ištraukų į lietuvių kalbą iš lenkų kalbos apie 1860 m. išvertė Laurynas Ivinskis, bet jos liko neišspausdintos. Šiose verstinėse „Prarastojo rojaus“ (L. Ivinskio pavadinto „Rojum pragaišintu“) ištraukose esama anuomet būdingų savinimo (angl. domestication), tiksliau sakant, lietuvinimo, apraiškų: „norvegų krantus L. Ivinskis pakeitė žemaičių pakrante“, Šėtonas išsilaužė tokią lygią eglę, kokios ir „miszkas žiamajcziu neturieja“, o rojuje tarp rožių ir laurų randame žaliuojančias rūtas. Su Lietuvos kaimu asocijuojasi poemoje vartojami žodžiai seklyčia, asla1. Pagal Petro Arlausko liudijimą šviesaus atminimo vertėjas Antanas Danielius (1942‒2002) „ėmėsi J. Miltono vertimo“ ir, pasak Dovydo Judelevičiaus, „liko nebaigtas ilgai puoselėtas Johno Miltono „Prarastojo rojaus“ vertimas“2, bet neteko girdėti ar matyti, kad kas nors iš jo būtų paskelbta.
Čia pateikiamos „Prarastojo rojaus“ ištraukos yra verstos iš leidinio: John Milton, „The Complete English Poems“(Edited and introduced by Gordon Campbell. Everyman’s Library. Published by David Campbell Publishers Ltd., London, 1992).
Kai kurias iš jų galima rasti rinkinyje „Gems of Classic Eng-lish Poetry. Longing for Paradise Lost / Klasikinės anglakalbės poezijos perlai. Prarastojo rojaus ilgesys“ (Vilnius: Alumnus, 2017).
I knyga 1 (ištrauka, 1–40)
Apie žmogaus2 nepaklusimą pirmą
Ir vaisių uždraustą, kurio ragavus
Pasauly radosi mirtis ir vargas,
Ir Edeną3 praradom, kol žmogus kilnesnis4
Atkūrė5 mus ir sugrąžino rojų,
Giedok, aukštybių Mūza, ant Sinajaus6
Įkvėpusi tą piemenį7, kuris
Pirmasis mokė išrinktąją tautą
Pradžių pradžioj, kaip iš chaoso rados
Dangus ir žemė, arba, jei labiau
Žaviesi Sionu8 ir Siloamu9,
Kur sklido Dievo žodis, tai iš ten
Šaukiuos tavęs, kad mano giesmę drąsią
Įkvėptum skrydžiui, kad jinai pakiltų
Virš Helikono13 skelbti dalykus,
Dar neapreikštus proza nei eilėm.
Bet pirm šaukiuos tavęs, Šventoji Dvasia,
Globojanti doras ir tyras širdis,
Patark man, nes juk tu buvai pradžioj
Ir lyg balandis išskleistais sparnais
Virš pragarmės baisingos sklęsdama
Jai gyvastį nešei. Tamsybę mano
Apšviesk, pakelk, kas žema ir paremk,
Kad iš šio didžio veikalo aukštybės
Galėčiau liudyt amžiną apvaizdą
Ir apsakyt Dievo kelius žmonėms.
Sakyk pirmiausia ‒ nenuslėps juk nieko
Dangus, nei pragaras nuo tavo žvilgsnio ‒
Kodėl gi mūsų protėviai didieji,
Gyvenę laimėj ir dangaus malonėj,
Kūrėjui nepakluso ir jo valią
Pamynė dėl vienintelio draudimo?
Kas pirmas juos tada maištaut sugundė?
Tai pragaro žaltys, tai jis klastingai
Iš keršto ir pavydo suklaidino
Žmonijos pramotę, kai dėl puikybės
Išvytas buvo iš dangaus kartu
Su kariauna maištingų angelų,
Nes gviešėsi tarp sau lygių šlovės
Ir manėsi aukščiausiajam prilygsiąs…
————–
I KNYGA (ištrauka, 242‒263)
[Šėtonas]
„Ar šitas kraštas, šita žemė, ši šalis, ‒
Puolęs arkangelas prabilo tąsyk, ‒
Yra vieta, kuri pakeis mums dangų,
O ši tamsynė ‒ dangiškąją šviesą?
Na, tebūnie, juk jis nūn visavaldis,
Jis sprendžia, kas teisinga: jau geriau
Būt kuo toliau nuo jo ‒ jėga jis tapo
Viršiausias tarp lygių. Palikom jus,
Palaimos amžinos laukai, o radom
Šią bedugnę klaikią. Prãgare giliausias,
Priimki savo naują šeimininką:
Vieta ir laikas nepalenks jo valios,
O protas gi savaime gali dangų
Paversti pragaru, o pragarą dangum.
Man nesvarbu, kur būt, juk aš vis tiek
Išliksiu savimi ir ne silpnesnis
Už tą, kuriam pagelbėjo perkūnas.
Bent čia laisvi mes būsim; visagalis
Ne iš pavydo atginė čia mus,
Mes čia valdysim saugūs, baisiai trokštu
Valdyti, nors ir pragare: geriau
Valdyti pragare, nei lenktis dangui!“
————–
III KNYGA (ištrauka, 167‒197)
Kūrėjas didis šitaip jam atsakė:
„Sūnau, didžiausias mano sielos džiaugsme,
Vienatini Sūnau, Sūnau, kuris esi
Ir mano žodis, išmintis, galybė;
Tai, ką tu pasakei, tai mano mintys,
Taip skelbia mano amžinasis planas:
Nupuls žmogus, bet ne visai, jį gelbės
Ne jo paties valia, malonė mano,
Jam dosniai suteikta; atkursiu vėl
Jo prarastas galias, kurių neteks
Už nuodėmę dėlei tuščių troškimų;
Mano globoj kaip lygus su lygiu
Vėl stos prieš savo mirtinąjį priešą ‒
Mano globoj, idant jisai žinotų,
Koksai trapus jo būvis, ir kad jis
Už globą šią tik man yra skolingas.
Malonę ypatingą aš suteiksiu
Tik išrinktiems; tokia mano valia:
Kiti turės klausyt manęs, dažnai
Jiems nuodėmes priminsiu, kad maldautų
Dievybės atleidimo ir malonės.
Aš dosniai protus jų tamsius apšviesiu,
Suminkštinsiu jų akmenines širdis,
Kad melstųs, atgailautų, būtų klusnūs.
O maldai, atgailai ir paklusnybei,
Jeigu jas lydi tyras nuoširdumas,
Nebūsiu aklas ir nebūsiu kurčias.
Aš sąžinę jiems duosiu kaip vadovą:
Tie, kurie savo kelyje klausys jos,
Eis nuo vienos šviesos į kitą šviesą
Ir šitaip eidami jie išsigelbės.“
————–
IV KNYGA (ištrauka, 598‒656)
Atėjo vakaras, tamsiom livrėjom
Apvilko visus daiktus sutema.
Tyla tuojau žvėrims ir paukščiams stojo:
Kas sugulė žolėj, o kas lizduos.
Nemigo tik lakštingala budrioji,
Įpratus meilės giesmes suokt pernakt.
Tyla jos klausės. Tuo metu padangė
Safyrais sužėravo. Vakarinė
Spindėjo tarp žvaigždžių pulkų, kol mėnuo,
Iš debesies didingai pasikėlęs
Ir sutvaskėjęs balzgana šviesa,
Sidabro mantija apgobė tamsą.
Adomas tarė Ievai: „Karaliene!
Nakties ramybėj jau visi sumigo.
Atėjo metas pailsėt ir mums.
Juk Dievas, dieną nuo nakties atskyręs,
Su darbu dar ir poilsį mums davė.
Štai miego miglos ant blakstienų krinta
Ir vokus merkia. Padarai kiti,
Dykaudami perdien, nestinga miego.
Žmogus, turėdamas kasdien atlikt
Jam skirtą kūno arba proto darbą,
Orumą pelno ir dangaus malonę.
O gyvuliai neturi tos lemties,
Ir Dievui nesvarbu, ką jie ten veikia.
Rytoj, kai rytuose ims brėkšt diena,
Su pirmu saulės spinduliu reiks kelt,
Prie mielo darbo stot ir vėl tvarkyt
Gėlių pavėsines, žaliuosius sodus,
Kurių takus jau gožia medžių šakos.
Nors ir netręšiam, jie puikiausiai veša,
O mudu nepajėgiam prižiūrėt.
Nukritusių žiedų, dervos gurvolių
Jau pašaliai pilni – iškuopti reikia,
Kad miela būtų vaikščioti takais.
Dabar naktis mus kviečia pailsėti.“
Ieva visoj grožybėj jam atsakė:
„Kūrėjau ir vadove, tu liepi,
Ir aš tau paklūstu – taip Dievo skirta.
Žinau, jis ‒ tau įstatymas, tu − man.
Tik tiek ir težinot – tai moters laimė.
Kalbuosi su tavim ir užmirštu,
Kaip mainos laikas, reginiai aplink.
Gaivus išaušta rytas, su aušra
Pragysta paukščiai, patekėjus saulė
Maloniai žeria spindulius šiltus
Žolėms ir medžiams, vaisiams ir gėlėms,
Sužvilgusioms rasom; derlinga žemė
Pakvimpa po lietaus, vėl paslaptingai
Ateina vakaras, paskui naktis,
Šios meilės giesmės ir žavus mėnulis
Su spindinčia danguj žvaigždžių svita.
Tačiau nei ryto atgaiva, kai jis
Su paukščiais bunda, nei dosnioji saulė,
Nei žaluma, sužvilgusi rasom,
Nei jos kvapai, nei vakaras švelnus,
Nei nuostabi naktis su paslaptim
Lakštingalos gaidos, dangaus spinduolių,
Nei pasivaikščiojimas mėnesienoj –
Man viskas būtų be tavęs nemiela.“
————–
V KNYGA (ištrauka, 519‒543)
[Dievo siųstas angelas Adomui]
„Sūnau dangaus ir žemės“, ‒ angelas atsakė.
„Kad tu ‒ laimingas, tai malonė Dievo;
Ar toks ir liksi, nuo tavęs priklauso,
Nuo tavo paklusnumo; būki tvirtas.
Tai įspėjimas tau. Dievas tave
Sukūrė tobulą, bet nepastovų;
Dar ir doringą, bet kaip bus toliau ‒
Paliko tavo valiai: ji duota tau
Iš prigimties laisva, jos neturėtų
Palenkt nei būtinybė, nei lemtis.
Tarnauti jam privalom savo noru,
Ne prievarta. Kitoniškos tarnystės
Nepriima jisai; juk kaip atskirt,
Ar širdys, laisvos būdamos, tarnauja
Sava valia ar tik, kad šitaip skirta
Lemties, ir nėr pasirinkimo kito?
Ir aš, ir angelai prie Dievo sosto,
Visi gyvenam laimėj didelėj,
Kol laikomės, kaip kad ir jūs, klusnybės;
Nėr kito ramsčio, tik laisva tarnystė;
Laisva ir mūsų meilė, mūsų valioj
Mylėt ar ne; išlikt tvirtam ar pulti;
Kai kas jau puolė ‒ dėl nepaklusnybės ‒
Iš pat dangaus į pragarą giliausią,
Iš laimės aukštumų į vargą juodą!“
————–
IX KNYGA (ištrauka, 99‒125)
[Šėtonas]
„O, žeme, panaši į dangų, galgi
Už jį dievų buveine būt vertesnė;
Gerai juk pagalvojus, koks gi dievas
Po geresnės blogesnę būtų kūręs?
O, žemiškas dangau, aplink kurį
Ratu kiti šviesuoliai dangūs šoka,
Lampadomis ryškiom tik tau tešviečia,
Tavęsp nukreipia spindulius visus
Veikmės šventõs; kaip Dievas danguje ‒
Centre, bet siekia viską, taip ir tu ‒
Ccntre visų tų sferų, ir tavy,
O ne jose, visa, kas gera, randas:
Žolė ir medžiai bei aukštesnio gymio
Būtybės, turinčios jusles ir protą,
O vainikuoja visa tai žmogus.
Kaip džiaugčiaus, jei galėčiau vaikštinėti,
Grožėtis malonia vaizdų kaita,
Kalvom ir kloniais, upėm, lygumom;
Čia sausuma, ten jūra ir krantai
Su uolomis, miškais, bet nėr čionai
Man atgaivos; ir kuo daugiau aplink
Matau aš malonybių, tuo labiau
Aš kankinuosi, prieštarų apsėstas,
O gėris, kad ir koks, ‒ man prapultis,
Tad danguje aš dar labiau kankinčiaus.
Nėr vietos man nei čia, nei danguje,
Jei negaliu būt viešpačiu dangaus.“
————–
IX KNYGA (ištrauka, 163‒178)
[Šėtonas]
„Niekingas nuopuolis! Aš tas, kuris
Varžiausi su dievais, kam būt aukščiausiu,
Nūnai turiu štai laukiniu gyviu,
Gličia šlykščia būtybe pasiversti,
Nors taikiausi į aukštumas dievybės;
Bet žemintis dėl užmačios ir keršto
Gal verta? Tas, kurs nori kopt aukštybėn,
Pirmiausia ar paskui pašliaužiot turi
Žemai menkiausiais padarais. O kerštas,
Toks iš pradžių saldus, apkarst greit gali;
Tiek to, nors siekt aukščiau nūn negaliu,
Yra juk dar kas kelia man pavydą, ‒
Dangaus globotinis, žmogus iš molio:
Iš dulkės jį iškėlė jo kūrėjas,
Tuo dar labiau papiktindamas mus ‒
Pykčiu už pyktį reikia atsiteisti.“
————–
IX KNYGA (ištrauka, 532‒548)
[Žaltys Ievai]
Ir jis pradėjo ją klastingai gundyt:
„Nesistebėki, prakilnioji ponia,
Nors gal ir neturėtum, nes pati
Tikrai esi vienintelis stebuklas,
Nežvelk su panieka, kad aš drįstu,
Tave papiktindamas, į tave
Žiūrėt ir negaliu atsižiūrėti.
Puikiausias atvaizde puikaus kūrėjo,
Visi, kas gyvas, žvelgia į tave
Ir gėris tavo dangišku grožiu.
Jis turi būti matomas, jis vertas
Kad juo žavėtųsi visi, bet čia,
Šioj aptvertoj laukymėj, tarp gyvūnų,
Negalinčių įvertinti nė pusės
Grožybės tavo, ar, be vieno vyro,
Tave kas mato? O turėtum būti
Dievaitė tarp dievų, ir angelai
Turėtų tau tarnaut ir tave garbint.“
————–
IX KNYGA (ištrauka, 567‒601)
[Žaltys Ievai]
Klastingas gundytojas jai atsakė:
„Šio įstabaus pasaulio karaliene,
Puikioji Ieva, lengva man paklust
Ir apsakyt tau tai, ko tu prašai.
Kaip gyviai, kurie laikosi žolėj,
Kadais buvau aš irgi menko proto,
Ir tegalėjau išmanyt, kuo mist
Ar kaip atskirti lytis, ‒ ne daugiau,
Kol vieną dieną klysdamas per lauką
Iš tolo pamačiau nuostabų medį,
Apkibusį įvairiaspalviais vaisiais ‒
Auksiniais, raudonais. Man priartėjus,
Jo šakos skleidė palaimingą kvapą,
Sužadinantį alkį ir mielesnį
Už kvapą pankolio arba spenių
Avies arba ožkos, kai vakarop
Iš jų lašnoja neišžįstas pienas.
Staiga pagautas didelio troškimo
Tų obuolių gražuolių paragaut,
Nedelsdamas, nes troškulys ir alkis
Buvo įtikinėtojai aršiausi,
Bei spiriamas viliojančio jų kvapo
Sliuogiau aukštyn kamienu samanotu;
Aukštai virš žemės sviro medžio šakos, ‒
Tu ir Adomas būtų jas pasiekę, ‒
Kiti gyvūnai spietės apačioj,
Žiūrėdami į viršų geidulingai.
Aplink mane visai šalia kabojo
Gausybė vaisių, skyniau ir rijau juos,
Pametęs saiką, tokio malonumo
Ikšiol kaip gyvas nebuvau patyręs.
Sotus galiausiai, pajutau netrukus
Aš keistą permainą, kai radosi many
Gebėjimai mąstyti ir kalbėti,
Nors išvaizda ir ta pati išliko.“
————–
IX KNYGA (ištrauka, 679‒709)
[Žaltys Ievai prie Pažinimo medžio]
„O šventas išmaningas augmenie,
Tu išmintį teiki! Aš tavo galią
Jaučiu savy, juk aš galiu suvokti
Ne tiktai prigimtį daiktų, bet taipgi
Aukščiausių išminties veiksnių veikmes.
Valdove šios visatos! Netikėkit
Bauginimais mirtim: nemirsit jūs.
Kaipgi galėtumėt? Nuo šito vaisiaus?
Jis pažinimo gyvastį jums teikia.
Aš ‒ tas, kuris liečiau ir ragavau jį, ‒
Esu juk gyvas, netgi tobulesnis,
Negu lemtis man lėmė. Argi
Jį reikia žmogui draust, o gyviams ‒ ne?
Kaip gali Dievas jus iš pykčio bausti
Už menką neklusnybę, o negirti
Už jūsų dorą ir bebaimį ryžtą ‒
Nepaisant net mirties, kas ji bebūtų, ‒
Gyvenimo siekt laimingesnio,
Pažinti gėrį ir pažinti blogį?
Jei gėrį, tai teisu, jei blogį ‒ ne?
Kodėl jo nepažint, kad jo išvengtum?
Negali po teisybei Dievas baust jus;
O jei jis neteisingas, tai ne Dievas,
Nereikia jo bijot, nei jam paklusti.
Kam šis draudimas? Jums pagąsdint, žemint,
Kad būtumėt jo garbintojai klusnūs?
Jis žino, kad tą dieną, kai skanausit
Šių vaisių, jūsų akys, lyg ir šviesios,
Bet visgi pridengtos, tuoj atsivers
Ir praregės, jūs būsit kaip dievai,
Pažįstantys, kas gera ir kas bloga.“
————–
IX KNYGA (ištrauka, 886‒916)
[Adomas ir Ieva]
Ieva linksmai papasakojo viską,
Gal kiek sutrikusi, nes kaito skruostai.
Adomas gi, vos tik išklausęs Ievą
Apie lemtingą jos nusižengimą,
Nustėro. Kraujas gyslose sustingo,
Bemat pasilpo raiščiai sąnarių,
Ir Ievai suskinta pynė iš rankos
Iškrito, rožių žiedlapiai pabiro:
Stovėjo jis išbalęs ir bežadis,
Kol pagaliau prisivertė prabilti:
„Gražiausioji, paskiausia ir geriausia
Iš Dievo kūrinijos, o, būtybe,
Dievybės, gėrio, meilės kupina,
Pavergti galinti akis ir protą!
Tai tavo prapultis! Dėl nežinios
Tu puolei, pasmerkei save myriop!
Kaip tu galėjai imt ir nepaklusti
Griežtam draudimui niekados neliesti
To švento uždraustojo vaisiaus!
Klastinga ir pikta apgaulė priešo
Pražudė ir mane. Aš dėl tavęs
Nusprendžiau irgi pasirinkti mirtį.
Kaip man gyventi be tavęs! Kaip likt
Be tavo mielo žodžio, tavo meilės
Ir vėl vienam šitam gūdžiam miške?
Jei Dievas ir sukurtų kitą Ievą
Iš kito šonkaulio, mano širdy ‒
Tik tu. Aš saitą mūsų prigimties
Jaučiu, ‒ juk tu esi iš kūno kūnas,
Iš mano kaulo kaulas, ‒ neišskirs
Jau mūsų nieks nei laimėj, nei varge.“
————–
IX KNYGA (ištrauka, 990‒1015)
Ji apkabino jį, pravirko tykiai,
Išgirdusi, kokia kilni jo meilė,
Kad jis dėl jos net ryžtasi iškęsti
Rūstybę Dievo ir patirti mirtį.
Už tai (toksai tas atpildas nelemtas)
Ji davė jam, nuskynus nuo šakos,
Dosnia ranka tų gundančiųjų vaisių.
O jis nesidrovėjo ir juos valgė
Be nuovokos, ką daro, ne apgautas,
Bet švelniai moters žavesio palaužtas.
Ir sudrebėjo žemės įsčios, vėlei
Gamta iš skausmo sudejavo gailiai,
Dangus aptemo, pasigirdo griausmas,
Kiek palašnojo lyg šią pirmapradę,
Šią mirtinąją nuodėmę apraudant.
Adomas valgė ir nematė nieko.
Ieva gi, savo kaltę prisiminus,
Paguost jį bandė meilumu, ir greit,
Abu apsvaigę lyg nuo jauno vyno,
Jie džiūgavo it jaustų, kad dievybė,
Paniekindama žemę, būtų jau
Tikrus sparnus jiems spėjus užauginti.
Bet vaisiaus poveikis kitokis buvo:
Sukilo kūno geismas, jis į Ievą
Jau ėmė žvelgt gosliom akim, o ji
Į jį, abu užsidegė aistra.
————–
IX KNYGA (ištrauka, 1134‒1189)
[Adomas ir Ieva]
„O, jei paklaũsius būtum mano žodžių
Ir likus su manim, kaip kad prašiau,
Kai tau aną nelemtą rytą kilo
Tas keistas noras pasivaikščiot vienai!
Galėjom būt laimingi, o nūnai ‒
Nelaimėliai nuogi, bešloviai vargšai.
Te nieks nuo šiol daugiau nesusigundo
Be reikalo mėgint ištikimybę:
Kas šito siekia, tas nukenčia skaudžiai.“
Veik įsižeidusi Ieva prabilo:
„Kokius žodžius, Adomai, aš girdžiu
Iš tavo lūpų? Kaltini mane,
Kad vaikščiojau viena, bet nelemtis
Užklupt galėjo ir kai buvom dviese,
Gal net ir tave vieną? Šiaip ar taip,
Ar būtumei įžvelgęs žalčio klastą,
Išgirdęs tai, ką jis tada bylojo?
Nebuvo priežasties man jį įtarti:
Kodėl galėjo jis linkėt man blogo?
O gal turėjau niekad nesitraukt
Nuo tavo šono? O, geriau jau būčiau
Negyvu tavo šonkauliu ir likus!
Kodėl, vadove, neliepei griežtai
Man neit, jei grėsė, kaip sakai, pavojus?
Buvai švelnus ir sukalbamas tąsyk,
Man pritarei, nepuolei priešgyniauti.
Jei būtumei parodęs tvirtą būdą,
Nebūtume nei aš, nei mudu klydę.“
Adomas, pirmąsyk supykęs, tarė:
„O nedėkingoji, argi tai meilė,
Argi tai atpildas už mano meilę?
Po tavo suklydimo ar ne aš,
Galėjęs džiaugtis amžina palaima,
Pats mirtį su tavim pasirinkau?
O tu dabar imi man priekaištaut
Dėl savo nuopuolio? Girdi, buvau
Negriežtas? Ką gi dar daryt galėjau?
Įtikinėjau, perspėjau tave
Apie pavojų ir klastingą priešą,
O gal reikėjo sulaikyt jėga?
Koktu jėga malšinti laisvą valią.
Bet tąsyk tau savikliovos nestigo,
Tikėjais, kad pavyks išvengt pavojaus
Ar jį įveikt garbingai, o galbūt
Aš irgi klydau, kad per daug žavėjaus
Tuo, kas taip tobula tavy, maniau,
Kad blogiui atspari esi. Aiman,
Gailiuosi. Tai nusikaltimas mano,
O kaltintoja ‒ tu. Juk kai per daug
Kas moterimi kliaujas ir lengvai
Nevaržomai jos valiai pasiduoda,
Tai, negandai ištikus, visų pirma
Ji puola teisti jį už nuolaidumą.“
Taip bėgo laikas kaltinant viens kitą,
Bet nė vienam jų nesmerkiant savęs;
Bergždiems jų ginčams jau nebuvo galo.
————–
XII KNYGA (ištrauka, 641‒649)
Atsigręžė ir pažvelgė abu į rytus,
Kur rojuj jų miela buveinė buvo;
Aukštai liepsnojo kardas, vartuos telkės
Veidai baisingi ir ugniniai ginklai.
Pabiro ašaros, jas nusišluostė,
Prieš juos pasaulis visas atsivėrė.
Jie įsikurs ten, kur nuves apvaizda.
Tad, susiėmę rankom, palengva
Savais keliais per Edeną patraukė.
1 I KNYGA pradedama invokacija, arba kreipimusi į Mūzą.
2 žmogaus ‒ Adomas hebrajų kalba reiškia „žmogus“.
3 Edenas (hebr. „sodas“) ‒ Biblijoje aprašyta vieta, kurioje Dievas apgyvendino pirmuosius žmones Adomą ir Ievą, o vėliau iš ten už nepaklusnumą išvarė. Nuo ankstyvosios krikščionybės laikų Edenas pradėtas tapatinti su rojumi.
4 žmogus kilnesnis ‒ Jėzus.
5 atkūrė ‒ Dievas, prikeldamas Jėzų iš mirties, atkūrė žmogų, duodamas atnaujintą gyvenimą: „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17).
6 Sinajaus ‒ Sinajaus kalnas, Dievo apsireiškimo Mozei vieta, Biblijoje dar vadinama Horebo kalnu.
7 piemuo ‒ Mozė.
8 Siono ‒ Siono kalva (kalnas) Jeruzalės senamiesčio pakraštyje, kur, kaip teigiama Biblijoje, buvusi žydų karaliaus Dovydo rezidencija.
9 Siloamas ‒ upelis (tvenkinys) prie Siono kalno, Dievo stebuklo vieta.
10Žr.: (gr. Helikon) – kalnas Graikijoje, kur, pagal senovės graikų mitus, gyvenusios mūzos ir dievas Apolonas.
11Žr.: Petkevičiūtė D. Laurynas Ivinskis. – Vilnius: Mokslas, 1988. – P. 218.
12 Šiaurės Atėnai. – 2012. – Vasario 3. – Nr. 5 (1071).
Philip Schultz. Eilėraščiai
2018 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Aistis Žekevičius
Philipas Schultzas (g. 1945) – amerikiečių poetas, bene geriausiai žinomas kaip prestižinės Niujorko kūrybinio rašymo mokyklos „The Writers Studio“ įkūrėjas ir vadovas. Tačiau jis taip pat yra net aštuonių poezijos rinkinių autorius, pelnęs daugybę JAV literatūrinių premijų ir stipendijų. Pulitzerio premija įvertintą knygą „Failure“ (2007) jis dedikavo anksti mirusiam tėvui, Lietuvos imigrantų sūnui, pagarsėjusiam nesėk-mingomis verslo avantiūromis. Čia publikuojami eilėraščiai iš ankstesnio jo rinkinio „Living in the Past“ (2004), kuriame vaizdingai aprašomi religingų žydų šeimoje augančio vaikino brendimo vargai spalvingajame 6-ojo dešimtmečio Ročesteryje.
1
Ukrainiečiai nekenčia rumunų, tuo tarpu lenkai nekenčia vokiečių
ir ypač – italų, kurie nekenčia juodukų, kurie dar net
neįsikėlė į rajoną, tuo tarpu senelė labiausiai nekenčia
rusų, kurie yra kazokai, myžantys visiems ant pomidorų
ir plakantys liežuviais su jų žmonomis. Ji netgi nekenčia savo mėlynų lietuviškų
akių, ropinės rusiškos nosies ir storo lenkiško liežuvio; retkarčiais
užmiršta, ko nekenčia labiausiai, ir galiausiai nekenčia visko, kas su ja susiję.
Ročesteris, Niujorko valstija, šeštas dešimtmetis, kada įsikelia visi dipukai,
ir staiga net guobos atrodo nugalėtos. Senelės manymu,
jie čia atvyko tam, kad mes galėtume kentėti, kad netrukus visi persirengtume
duobkasiais ir marširuotume aplink, šnabždėdamiesi su mirusiaisiais.
2
Niekas šioje šeimoje niekuomet neįtaria, kad yra nelaimingi;
iš tikrųjų, kuo nelaimingesni esame, tuo mažiau tai numanome.
Dėdė vaikštinėja aplinkui su tiesiuoju skustuvu, parištu
po kaklu raudonu raiščiu, šaukdamas ir daužydamas daiktus.
Kai jis būna piktas, o jis visuomet piktas, susigūžia
ir rėkia, kol venos ant jo kaklo išsipučia lyg garo vamzdžiai.
Mama užsirakina su močiute ir manimi tualete, kol dėdė išsikvepia.
Tualete praleidžiame daug laiko, niekuomet nieko neįtardami.
Nejau kiekvienas Kubos aikštėje neturėjo dėdės, besislepiančio
mažyčiame kambarėlyje už virtuvės, klykiančio ant policijos radijo, rašančio
laiškus mirusiems prezidentams bei skaitančio erotines knygeles ištisą naktį?
Nejau niekas negyveno namuose, kur visi jaučiasi apgauti,
ignoruojami ir neatpirkti?
17
Senelė stebėjo savo mamą, žiūrinčią į tvartą, pilną gyvulių,
virstantį pelenais jų ūkyje kalvose į šiaurę nuo Vilniaus, visai kaip
jos mama, žiūrėjusi į savo mamą, stebinčią pamišusius raitelius, kariančius
jos senelį žemyn galva ant ąžuolo, kuriame ji, mano senelės senelė,
įsilipusi skaitydavo karštomis vasaros popietėmis, jo kraujas varva
iš akių, nosies ir ausų šiam kabant tarsi maišui negyvų kačių, jis
vienintelis jai likęs senelis, visai kaip jos mama, kuri tarė: „Dieve,
pažvelk savo paties akimis ir išvysk, kam pasirinkai mus!“
35
Vieną šeštadienio rytą aptinku poną Švarcmaną besisukantį
ant pianino stygos savo sieninėje spintoje, patirtis išvarvėjusi jam iš akių,
tuo tarpu aš ir tai, kas likę iš mano vaikystės, įstringa vienoje vietoje.
Pasaulis, jis citavo Buberį, leidžiasi būti patiriamas,
tačiau jam nerūpi materija. Aš toks pats aukštas, kaip ir jis, nors
jo kojos nesiekia žemės. Net ir dabar nesuprantu,
kodėl jis apsivilko kostiumą ir pasirišo kaklaraištį, bet neapsiavė batų ar
neapsimovė kojinių.
43
Sapnuoju, kad atsikeliu tamsoje tam, kad pažadinčiau seseris Haną,
Sarą ir Rebeką, brolius Zachariją, Izraelį
ir kūdikį Simoną. Niekas nežino, kur iškeliaujame,
tik tai, kad turime palikti šią vietą amžiams. Sudedame
tai, ką galime panešti ir patraukti, į vieną vežimą, o mama
stengiasi neverkti. Patikėk, sako tėvas, mes didesni
už tai, ką žinome, o žinome tik praeitį, ir netrukus
gyvensime ateityje, ir švęsime mano bar micvą
naujuose namuose. Lauke girdėti tamsos alsavimas, ir aš regiu
siuvėją Moricą, raštininką Modekajų, rabiną Sacharą
ir jo žmoną Esterą, kurie stengiasi pasirodyti kupini vilties,
tuo tarpu kiti ateina nešini fakelais, šaukdami ir besistumdydami,
ir mama suklumpa, ir tėvas ją sučiumpa, ir Izraelis kilsteli
Rebeką, laikančią Simoną, jis verkia, nes
dulkės pakyla tarsi skėrių debesis, ir dabar jau kiekvienas
juda tamsoje anapus miesto link
jūros, kuri švyti mūsų veiduose, kol kiti lenda
iš šešėlių, ir štai jisai, Mozė, aukštai ant akmens,
kviečiantis visus susirinkti, ir tėvas iškelia mane aukštai
ant savo pečių, kad išvysčiau visus švytinčius veidus, ir visi
dainuoja „Dayeinu Day-einu“, ir tėvas stipriai mane apkabina,
ir mama šypsosi, ir man nebaisu, mūsų tiek daug,
ir naktis pabėga už kalnų, o saulė išnyra iš
jūros tarsi Dievo veidas, ir visi dainuoja…
54
Berniukas patiria vieną bar micvą, bet tampa vyru
daugybę kartų, tarė misteris Švarcmanas, man paklausus,
ar būsiu geras vyras. Tai nebuvo didžiausia
bar micva, tačiau pakankamai didelė. Tėvas ištisą naktį ginčijosi
su savo broliais, net šokdamas valsą su mama,
jos akys užmerktos, tarsi bijotų išvysti savo laimę.
Šokdinau senelę aplink Empire State Building
formos tortą ir kapotų kepenų Eifelio bokštą. „Nusišypsokit
savo palikuonims“, – tarė fotografas, tuo tarpu tėvas ir aš
susidaužėme taurėmis, abu su Fashion Park kostiumais,
ornamentuotais marškiniais, baltais gvazdikais švarkų atlapuos, „…ir atrodykit
dėkingi.“ …taip, kaip atrodė tėvas, įsiverždamas į mano kambarį
kiekvieną rytą, kupinas energijos ir kilnių vilčių, šaukdamas: „Nagi, pirmyn,
vaiki, mes turime juos pralenkti!“ …taip, mes prieš
pasaulį… visi mes, gyvieji ir mirusieji, klajojantys
nesibaigiančiame apreiškime, kuriame mums priklauso tik mūsų širdgėla
ir tai, kas lieka iš mūsų troškimo kolonizuoti dangų.
61
Vyrai ir moterys, buvę mano draugai, – kur jie?
Jie dingo praeityje, kuri dabar atrodo žemesnė,
mažiau reikšminga. Kadaise viskas atrodė taip privalu, neišvengiama.
Kas nutiko visam mūsų entuziazmui? Staiga
jau vėliau, nei bet kada anksčiau, ir netrukus nebeliks mūsų visų,
nė vieno iš mūsų, kuris prisimintų tai, ko negalėjome sau atleisti.
Kodėl norėjome praryti Dievą, žinodami, kad tai jis mus praris.
81
Norėčiau, kad mirusieji pasiimtų savo kūnus su savimi.
Norėčiau, kad jie nepaliktų jų pas mus. Norėčiau, kad jie pasiimtų
savo svajones, gatves ir kavines. Kad suprastų, kodėl
negalime sakyti ar daryti su kuo nors kitu to, ką sakėme ir darėme su jais.
Kodėl negalime atleisti jiems už tai, kad mus paliko.
Olena Huseinova. Eilėraščiai
2018 m. Nr. 10
Iš ukrainiečių k. vertė Vidas Morkūnas
Olena Huseinova (Олена Гусейнова, g. 1979) – ukrainiečių poetė. Baigė Nacionalinį universitetą – Kijevo Mohylos akademiją. Išleido du poezijos rinkinius: „Atviras pageidavimų sąrašas“ („Вiдкритий райдер“, 2012) ir „Didvyriai“ („Супергероï“, 2016). Pelnė Ukrainos literatūrinių premijų, tarp jų – už geriausią pirmąją knygą. Gyvena Kijeve.
Poetės kūrybai būdingos metaforos-staigmenos, minties lūžiai, antikinių ir šiuolaikinių mitų interpretacijos. Paukštis O. Huseinovos eilėraščiuose – ne banalus simbolis, o konkrečios rūšies sparnuotis. Iš visų šių elementų ir kasdienybės fragmentų poetė lydo autentišką „paralelinę“ tikrovę, kartais jaukią, kartais – keistą, šiek tiek bauginančią. Dažname eilėraštyje taupiomis poetinėmis priemonėmis, tarsi užuominomis pasakojama apie žmones, kreipiamasi į numanomus adresatus, bet skaitytojui atsiveria ne biografijos, o savotiški dvasios atspaudai.
Dalis čia pateikiamų eilėraščių, bendradarbiaujant su autore, išversti ukrainiečių ir lietuvių rašytojų kūrybinėse dirbtuvėse „Daugiabalsė Lvove 2016“. Visi tekstai paimti iš O. Huseinovos knygos „Didvyriai“ („Супергероï”, 2016). Šiais metais poetė pakviesta dalyvauti festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“.
Kūno raižiniai
Jis ateina,
atneša tau
skalpelį.
Moko tave
atpažinti
gaubtus ir aštrius paviršius:
kotus ir ašmenis.
Moko tave
atskirti
baltą popierių nuo juodo.
Raižyti žvėris,
raitelius ir medžius.
Prieš žiemos šventes
jų paklausa ypač didelė.
Jis lengviau atsikvepia:
jau galima tave palikti
mieste vieną.
Nesušalsi
ir būsi soti
nuo gruodžio iki gruodžio.
Jis išeina,
ir aštrios tavo linijos
pasidengia perlamutru.
Iš medžio laša kraujas –
vilioja
raitelius ir žvėris.
* * *
Drabužis tavo – oda, su mėsomis
nuplėšta nuo švelnumo.
Katia Kalitko
Mano švelnumas grįžta
po intensyviosios terapijos.
Atkunta jo kraujotaka,
jis jau kvėpuoja pats.
– Noriu į vonią, vežkis mane namo, – prašo.
– Nerizikuokite, – perspėja budintis gydytojas.
– Pakentėk, – įkalbinėju aš.
Jis galėtų būti
aukštas, stiprus,
važinėtų sau dviračiu,
koptų į kalnus.
O dabar tik prašo patikrinti,
ar chalato raišteliai ant nugaros
neišsilaisvinę.
Nuolat sutrikusios jo glamonių
ir meilės prisipažinimo funkcijos,
nepagydomai.
Čia pučia iš visų plyšių.
Jis užkamšo juos
neplautais obuoliais.
* * *
Baugu jai būdavo
tik kai vanduo –
iš vazų,
virdulių,
stiklinių –
tekėdavo
į Gangą
arba Džamną.
Iškildavo
paviršiun
auksas,
pienas,
sėmenys,
gyvenimas.
Ji merkdavo mažąjį
pirštą į vandenį –
dygus būdavo karštis.
Ji plėsdavo akis,
skaičiuodavo svetimų
abėcėlių raides,
miršdavo skaičius,
stačius brūkšniukus,
Kleene žvaigždutę.
Máldavo
anyžių grūdelius,
matuodavosi
žiedus,
auskarus,
apyrankes,
skambindavo į
visas tarnybas.
Tiek to sielvarto,
kai į smėlėtą dugną
grimzta
akvarele
lieta
valtelė.
* * *
Nemiga, lyg didžioji raguotoji pelėda,
medžioja ant slidžios mano atbrailos.
– Neliesk rudžio katino, neliesk
rudės mergaitės nei jos rudžio berniuko.
Visų jų man reikia kaip oro,
kai iš balkono žiūriu
į baltą kiemo apskritimą.
Ji mane junta – ir mudvi glėbiamės
per nešvarų lango stiklą.
Ji rėkia – ir aš rėkiu.
Bet naktimis riksmas miega,
todėl mes viena kitos negirdime.
Ir niekas negirdi mūsų.
Beglobiai šunys
Kiekviena diena mums prasidėdavo beglobiais šunimis.
Jie išdygdavo per naktį, kaip žolė gėlyne.
Stiebdavosi aukštyn, iki pilkų daugiaaukščių stogų,
iki vos įžiūrimos saulės tarp jų.
Iškardavo rausvus liežuvių lapelius.
Prie nieko nepribėgdavo, niekam nesimeilindavo.
Šuniukų nevesdavo,
prie namų slenksčių nepalikdavo.
Šildydavau juos siausdama treningu,
vyliausi, kiekviena lėlė anksčiau ar vėliau sualsuos.
Tu šūkčiodavai jiems komanduodamas:
„Atnešk! Barjeras! Ateik!“
Gydydavai jiems aritmiją, amžiais žaizdotas letenas.
O jie, palikę mus, sliūkindavo į šuoliaduobę
ir tysodavo išsidrėbę smėlyje.
* * *
Jis įsileidžia tave
į save, kaip į muziejų.
Saulėje įkaitę langai.
Minkštos kėdžių atkaltės,
vėsi medvilnė ant lovos,
nudrožtas pieštukas po ja,
spalva jau išblukusi,
o jis vis tiek bijo,
kad bus dar blogiau.
Kad vaikštinėsi čia
batuota,
kad vaikštinėsi
basa.
Jis neturi ko tau pasakyti,
tik audiogidą ant virvelės.
Lūkesčių virvelės,
ilgainiui pažaliavusios.
Jis užneria ją tau ant kaklo –
ir užveržia.
Antiveganiškas
Tik tavo namuose,
daugiau niekur
pasaulyje,
galėsiu valgyti
varškėčius su grietine
ir krabų
lazdelių salotas.
Galėsiu neatsiprašinėti, kad
skruostai, pečiai, šlaunys
neperregimos.
Ir atsiprašinėti
dėl nesuskaičiuotų sraigių,
dėl nesugautų žuvų,
austrių,
neaplašintų citrina,
alkanų šunų.
Wallace Stevens. Eilėraščiai
2018 m. Nr. 8–9
Iš anglų k. vertė Dominykas Norkūnas
Wallace’as Stevensas (1879–1955) – vienas žinomiausių XX a. Amerikos poetų. Gimė ir užaugo Rydinge, Pensilvanijos valstijoje. Baigęs teisę Harvardo universitete, didžiąją dalį gyvenimo praleido vadovaudamas nuosavai draudimo kompanijai Hartforde, Konektikute.
Poetas žavėjosi estetikos filosofija, poeziją suvokė kaip galutinį vaizduotės ir objektyviosios tikrovės susijungimą. Dėl itin subtilios poetinės technikos ir komplikuotos tematikos kai kurie ano meto kritikai W. Stevensą vadino sąmoningai sudėtingu poetu. Autorius ligi šiol pripažįstamas kaip iškilus abstrakcionistas ir provokuojantis mąstytojas. 1955 m. buvo apdovanotas Pulitzerio premija.
Slėnio žvakė
Mano žvakė degė vieniša didžiuliam slėny.
Milžinės nakties spinduliai susiliejo viršum jos,
Kolei vėjai švilpė.
Milžinės nakties spinduliai
Susiliejo viršum jos vaizdinio,
Kolei vėjai švilpė.
Nepaprastas bastūnas
Kai beribė Floridos rasa
Ištiesia
Sparnuotą delną
Ir šėlstantį vynmedį žaliuojančio pykčio,
Kai beribė Floridos rasa
Neša himną po himno
Iš lūpų stebėtojo,
Žvelgiančio į žalius šlaitus
Ir auksinius jų pakraščius,
Ir palaiminti rytmečiai
Susiburia kelionėn į aligatoriaus jauniklio akis,
Žaibuojančios spalvos
Manyje veržiasi sviesdamos
Pavidalus, liepsnas ir liepsnų snaiges.
Rudenės auroros (iš ciklo „Rudenės auroros“)
I
Čia gyvena gyvatė, bekūnė.
Jos galva – tai dausos. Josios pakaušyje
Naktį atsiveria akys ir žvelgia į mus iš visų padangių.
O gal iš kiaušinio kalas dar viena,
Dar vienas vaizdinys urvo gilumoj,
Dar vienas bekūnis, ieškąs kūno išnaros?
Čia gyvena gyvatė. Čia jos lizdas,
Šitos pievos, šitos kalvos, šie užspalvinti toliai
Ir pušys, siūbuojančios palei jūrą ir virš jos.
Tai pavidalas, godžiai ryjąs beformiškumą,
Oda nužaibuoja į geidžiamas prapultis,
Ir gyvatės kūnas blykčioja beodis.
Iškyla viršūnės ir jųjų pašlaitės,
Šios šviesos galiausiai apčiuopia savo ašigalius
Gūdžiausiam vidunakty ir suranda gyvatę
Kitam lizde, kaip valdovę kūno
Ir oro, pavidalų ir vaizdų labirinto,
Nepermaldaujamai apsivijusią džiaugsmą.
Tai jos nuodai: kad net visu tuo tikėti
Mums neleistina. Ji medituoja paparčiuos,
Kai pajuda vos vos, kad įsitikintų saule ir
Įtikintų mus ne ką menkiau. Regėjom jos galvoj,
Išraižytoj juodam akmeny, dėmėtą gyvį,
Šliaužiančią žolę, indėną savose laukymėse.
Žavingas vakaras
Labai jau vykęs vakaras,
Herr Doktor, ir to pakanka,
Nors bedugnių briaunos tavam delne gal ir gedi
Susibūrusios pastogėje šviesos
(Kuri nepaiso, kaip debesynų
Uolos po vandeniu slenka):
Nurausvintos sodo žolės;
Eglaitės ištįstančių rankų;
Prietemos kirmėlėtų
Metaforų sklidinos.
Skaitytojas
Kiaurą naktį sėdėjau skaitydamas knygą,
Sėdėjau skaitydamas knygą
Gūdžiais puslapiais.
Buvo ruduo ir krentančios žvaigždės
Užliejo raukšlėtus pavidalus,
Susigūžusius mėnesienoje.
Jokia lempa nedegė man skaitant,
Balsas murmėjo: „Viskas
Krenta atgalios į šaltį,
Net ir kvapnūs vynmedžiai,
Melionai, išraudusios kriaušės
Belapiam sode.“
Gūdžiuos puslapiuos nebuvo nė vienos raidės,
Išskyrus liepsnojančių žvaigždžių takus
Apšerkšnijusiam danguj.
Juodumos viešpatija
Naktį, prie židinio,
Spal̃vos krūmų
Ir kritusių lapų,
Kartodamos save,
Sukos kambary
Tarsi patys lapai,
Sukdamies vėjo gūsiuos.
Taip: bet spalva želiančių erškėčių
Atėjo milžino žingsniais.
Ir aš atsiminiau povų klyksmą.
Jų uodegų spalvos
Buvo tarsi patys lapai,
Besisuką vėjo gūsiuos,
Prieblandų gūsiuos.
Jos pažiro po kambarį,
Krisdamos žemėn, kai apleido
Šakas želiančių
Erškėčių.
Girdėjau povus klykiant.
Ar jie klykė prieblandoms,
Ar patiems lapams,
Kurie sukos vėjo gūsiuos,
Kolei liepsnos vijosi ugny
Viena apie kitą;
Kurie sukos tarsi povų uodegos
Riaumojančioj ugny,
Riaumojančioj kaip erškėčiai,
Kupini povų klyksmo?
O gal jie klykė erškėčiams?
Pro langą regėjau,
Kaip būrės planetos
Tarsi patys lapai,
Sukdamies vėjo gūsiuos.
Aš regėjau, kaip atėjo naktis,
Atėjo milžino žingsniais tarsi spalva želiančių
Erškėčių.
Aš išsigandau.
Ir atsiminiau povų klyksmą.
Žvakė – tai šventasis
Žaliuoja naktis, jos žali prakurai ir žalias apdaras.
Tai ji vaikšto tarp astronomų.
Tai ji žengia viršum triušio ir katės,
Kilnus siluetas, nusileidęs iš dangaus,
Tvyrąs tarp miegančiųjų, tarp tų,
Kurie sugulę gieda – žaliuoja naktis.
Žaliuoja naktis iš beprotybės nuausta,
Iš beprotybės, kuri veši astronomuose
Ir jame, kurs regi, kaip kitapus astronomų akių
Šokuoja bespalvis triušis ir sėlina smaragdo katė,
Kurs regi viršum jų, kurs regi, kaip viršum jų
Iškyla kilnus siluetas, visų esmių šešėlis,
Tvyrantis ir buvojantis, vaizdinys, palinkęs virš savo versmės,
Neapčiuopiama senovės viešpatė. Žaliuoja naktis.
Regimybės frontonas
Jauni vyrai eina į girią
Medžioti didžiojo ornamento,
Regimybės frontono.
Jie medžioja pavidalą, kuris pats savaime,
Neišdabintas deimantais, herbais ar skydais, ar
Aplinkybių grandinėmis,
Kuris pats savaime, savo simetrija
Ir aukščiu, yra akmuo,
Kurio jie ieško:
Pirmykštis skaidrumas. Jie žengia giedodami –
Pasaulis esu aš pats, gyvenimas esu aš pats,
Įkvepiantis orą,
Kupinas savo bjauraus viešpaties,
Tariąs žodžius, kurie seka paskui reginį
Šio esmių ornamento
Girios tankmėje, šią išsiskleidusią gegužę,
Supratimo mėnesį. Frontonas iškelia savo rūstybę
Prieš jaunų vyrų akis.
Peter Semolič. Eilėraščiai
2018 m. Nr. 7
Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė
Peteris Semoličius (g. 1967 m. Liublianoje, Slovėnija) – vienas savičiausių šiuolaikinių slovėnų poetų. Išleido dvylika poezijos knygų, rašo prozą, radijo spektaklius, esė, publicistiką, verčia iš anglų, prancūzų, kroatų, serbų kalbų. Jo poezija įvertinta keliais reikšmingais Slovėnijos literatūriniais apdovanojimais. 2003 m. dalyvavo „Poezijos pavasario“ festivalyje Lietuvoje. Vienas iš poezijos platformos www.poiesis.si įkūrėjų.
Čia pateikiami eilėraščiai yra iš naujausios P. Semoličiaus knygos „Kitas krantas“, kurioje apnuoginamas egzistencinis gyvenimo baigties pojūtis. Kitas krantas nėra vien mirties metafora, jis gali simbolizuoti gyvybės perėjimą, trapią akimirką, kuri sulaiko net pačią mirtį. Tokiame kontekste kyla ir meno kūrimo prasmės klausimas, ar tai nėra Sizifo darbas? Tad ir kuriant, ir susiduriant su mirtimi atsiskleidžia žmogaus savastis.
Hamletas
Prie manęs priėjo Rozenkrancas su Gildensternu
ir tarė: „Bičiuli, tu miręs. Liaukis sielojęsis
dėl tokių niekų kaip pinigai, meilė, kerštas.
Išsilaisvinęs iš kūno gali keliauti kur užsigeidęs,
arba atsigulti pievoje ir leisti žolei augti kiaurai tave.
Arba prisispaust prie žemės ir pajusti jos alsavimą,
jos sūkius, šie ir yra alsavimas, tuštumoje.“
Atsistojome ant jūros kranto, dvelkė švelnus pietys,
juokingai virpino jųdviejų pavidalus, perregimus it medūza,
bangų išmesta į krantą. Kodėl būtent juodu?
Kodėl ne Ofelija ar tėvas? Kodėl ne kas nors, kuris būtų
ne toks šiurpulingas ir šiapus mane pasitiktų
su meile, oriai ar bent jau su pagarba, priderama rodyti
princui? Kodėl būtent šiedu ūžautojai, girtuokliai ir
mergišiai, viduramžių mirties šokio griaučiai?
„Taip jau nutiko, – tarė jie. – Mirtis nėra nei kažko naujo
pabaiga, nei pradžia. Ji tiesiog yra kaip ir saulė,
mėnulis, žvaigždės, kurios kasdien ir kasnakt šiek tiek
kitokios ir vis dėlto vienodos, jei ne tokios pačios.“ Juodu krizeno
iš nuostabą man keliančios neregimos permainos, padavė
vynmaišį, atseit, štai ką tau, bičiuli, atnešėme
pasitikdami kaip brangų svečią. Basas bridau į jūrą ir, rodos,
pirmąsyk pajutau ją. „Toji mintis apie kūną ir sielą keistoka, – tariau sau, –
lyg siela būtų kūnas, o kūnas – siela.“ Tiedu kikeno sau, kilojo
vynmaišį. „Netikėki poetais, – tarė jie man. – Nieku gyvu netikėki
poetais ir viskas bus gerai.“ Susėdome ant artimiausių uolų,
žuvėdra, kas žino, gyva ar mirus, sukliegė kažkur virš galvų;
tai buvo vienintelė man skirta rauda.
Arklys
Ūkyje, kur nueidavome pieno,
laikė arklį. „Dėde, galiu nueit pažiūrėti į jį?“
Tai buvo paprastas kaimo arklys, bėras, juodais karčiais,
bet vienintelis, kurį pažinau iš arti, paglosčiau.
Sapnuose šuoliuodavom su juo per Liublianos pelkynus,
kažkaip stebuklingai nusidriekiančius į beribes prerijas.
Nežinau, bet spėju, kad jis nesapnavo nieko –
stovėjo savo garde, kramtė pašarą, atbukintas kasdienybės.
Arba iš lėto, kinkuodamas traukė seną vežimą,
o smarkiau įsitempęs – geležinį plūgą drėgna žeme.
Jis niekada nebuvo pasileidęs šuoliais, nesivartė
po rasotą pievą, tik žingsniavo arba stovėjo, miegojo irgi stovėdamas,
kiek sulenkęs priekinę koją.
O kai pagaliau atsigulė, atgulė į mirtį.
Astronautas
Esi visatoje. Iš lauko pusės. Sėdi ant roboto rankos,
kurią tau reikia pataisyti. Šiurpios skrydžio
akimirkos pralėkė prieš porą dienų – devynios
minutės nerimo, kad bet kas gali nutikti.
Paskui palengvėjimas, išėjimo į nesvarumą
akimirka: užsimerki ir regi,
kaip stovi ant savo namo slenksčio Viskonsine,
ant savo vasarnamio slenksčio Petuškuose, savo buto
tarpdury kažkur daugiabučių rajone,
žengi žingsnį, bet ten nėra Amerikos
nei Rusijos, nei kaimyno, kas kartą pasirodančio
duryse priešais ir pasilabinančio su tavimi,
tik visiška juoduma, krenti į ją.
Tu atlaikei, nes įsistvėrei visko, ko tave išmokė
Žemėje, kad nesupainiotum krypčių: kuri į viršų,
kuri žemyn, kad nepasiklystum savo
širdyje. Kadaise prijautei anarchistų
idėjoms, o dabar džiaugiesi būdamas mažu sraigteliu,
vykdydamas nurodymus. Dar prieš akimirką. Sėdi
ant roboto rankos, dešinėje negirdimai
dūzgia pasaulis, iš kairės – bedugnė visatos juoduma,
besidriekianti į visas puses vienu metu, žiojinti bekraštybė…
Privalai imtis remonto, bet išjungi
skafandro žibintą, sklendi virš naktinės
Australijos, ten gyvenama palei krantą ir miestai
nuo Perto tolyn – lyg suverti karoliai.
Nuo visiškos laisvės teskiria sagtis,
jungianti tave su stotimi… atsegi ją…
atsispiri… vieną dieną pateksi į atmosferą…
virsi meteoru… galbūt kas nors pastebės tave…
gal išpildysi kieno nors norą… Pasaulis, lekiantis
pro šalį, beribė begalybė, tarp jų –
tu, tavo protas ir tavo kūnas, imiesi
taisyti gedimą, kurį pašalinti čia buvai atskraidintas.
Juodoji našlė
Pradedama juodai vilkinčios gražuolės fotografija
ant feisbuko sienos su trumpu užrašu apačioje: „Vera Renczi1,
serijinė žudikė iš Rumunijos, pravarde Juodoji Našlė.“
Dvidešimtam amžiui auštant, jai, gimusiai
pasiturinčioje šeimoje, rodos, nulemta aiški ir be vingių
ateitis. Tačiau reikalai tuoj nukrypsta nuo kelio:
jaunystės draugai ją apibūdina kaip moterį, turinčią veik
patologinį vyrų draugijos poreikį, nepaprastai
savininkiško, įtaraus būdo. Motinai mirus,
su tėvu iš Bukarešto persikelia į Jugoslaviją,
ji nuolat sprunka iš namų su vyrais, neretai
gerokai vyresniais. Devyniolikos išteka
už austrų bankininko Karlo Šiko ir pagimdo
sūnų Lorencą. Jai ne prie širdies būti namų šeimininke, mama,
salonų dama, įtarinėja vyrą esant neištikimą, tad vieną dieną
pagauta pavydo jį nunuodija (arsenikas kaip afrodiziakas?).
Nešioja gedulą ir visiems, noriai besiklausantiems,
žavi lyg piktoji deivė porina, kaip vyras ją palikęs.
Išgedėjusi visus metus, prasitaria bičiulėms: jis
atsiliepęs iš anapus – žuvo automobilio avarijoje.
Išteka dar sykį, bet ir šis sutuoktinis iškeliauja
paskui pirmąjį. Iki čia viskas lyg aišku, tačiau nuotraukoj –
šių laikų modelis, ir veltui Jugoslavijos Karalystės
žemėlapy ieškotume miestelio Bečkerek2,
kur ji būtų turėjusi gyventi. Ar šioji femme fatale – literatūrinis
pramanas, laikraštinė antis? Štai, plevenanti tarp
dviejų tikrovių, atsibodėjusi santuokų, bet tik ne
vyrų, ji tęsia savo žudymų žygį. O ją suėmus,
vyno rūsy aptikti trisdešimt du karstai
su daugiau ir mažiau sudūlėjusiais vyrų lavonais: ji mėgo
parymoti fotely tarp savo buvusių jaunikių,
galop amžiams priklausančių tik jai. Viename karste
gulėjo Lorenco kūnas: „Jis mirė mano glėbyje, aš buvau
paskutinė, kurią jis regėjo…“ Postfeminizmo ikona,
mirtį nešanti gražuolė, vyrų fantomas?..
Užkadrinis Discovery Channel balsas istoriją apibendrina
šitaip: „Šiuolaikiniai psichoanalitikai pasakytų,
kad jos būta paprastos moters, ieškojusios meilės.“
Kodas: „Nerimas dėl pasaulio“
Jausmas, kad privalai elgtis teisingai, kaip liepia įstatymas,
laikytis tvarkos, kad nevalia užminti ant linijos tarp
dviejų betono plokščių priešais prekybos
centrą, kad mobilusis turi suskambėti lygiai
penkiskart ir tik tada atsiliepti, kad būtinai turi dar
kartą nusiplaut rankas, jau triskart numazgotas,
kad knygos turi būti surikiuotos tam tikra eile
ir darsyk surikiuotos, ir visa kita, o dar baimė
bacilų ir virusų, nekliudomai knibždančių aplinkui
erdvėje, plintančių iš lūpų į lūpas tarytum
pikantiškiausios istorijos, perskaitai kažkur gyvenant
gentį, kuri kasryt užtraukia dainą,
į dangų prišaukiančią saulę, viliesi, kad anie nesiliaus
dainavę, pasižadi, jog ir toliau skaičiuosi
žingsnius iš virtuvės į svetainę, nuo namų
lig parduotuvės, draugė, išties nuostabi mergina,
juodų it varnas plaukų, o visada tvarkingai sušukuotų,
tau tai patinka, mažiau – kad, guldamasi šalia, nerūpestingai
nuspiria šlepetes prie lovos, kvepianti
reikiamos rūšies „Head & shoulders“ (citrinos aromatas
ir vyšnios žiedų minkštumas), ji kalba tau apie OKS3,
įtikinėja apsilankyti pas psichiatrą, „tai irgi
pagydoma, aš netenku vilties, kad
vieną dieną vis dėlto kur nors ateisime laiku“, o tu žinai,
pasaulis susaistytas sidabro gijomis, vienas
kitam mes esame lėlininkai ir marionetės, ir jei
šią pat akimirką dar kartą nepakabinsi švarko taip, kaip
privalai, tolybėse visatos kažin kokia žvaigždė
bevardė mirktelės, nusimušusi nuo ritmo, ir po kokio
šimto metų ar dviejų šimtų vietoj daugiabučių čia
plytės ledinė dykuma, po kurią stūgaus
vėjas, išdykintas nuo bet kokios prasmės, ir jei
išties egzistuoja toks dalykas kaip paskutinis
teismas, tada visagalis pirštas durs
į tave ir spustelės mygtuką „Delete“.
1 Vera Renczi (1903–1960), vadinta Juodąja Našle, – rumunų ar vengrų kilmės serijinė žudikė.
2 Dabar Serbijos miestas Zrenianinas.
3 Obsesinis-kompulsinis sutrikimas: žmogų kankina įkyrios mintys ar beprasmiški, varginantys veiksmai.
Versta iš: Peter Semolič. DRUGA OBALA. Ljubljana: Center za slovensko književnost, 2015
„Poezijos pavasario 2018“ svečių poezija
2018 m. Nr. 5–6
Aleś Razanaŭ (Baltarusija)
Alesis Razanavas gimė 1947 m. Sialeco kaime Bresto srityje. Studijavo Baltarusijos valstybinio universiteto Filologijos fakultete, vėliau, pašalintas iš universiteto už „nacionalistinę“ veiklą, Bresto pedagoginio instituto Filologijos fakultete. Mokytojavo, dirbo laikraštyje „Літаратура і мастацтва“, redaktoriumi leidykloje „Мастац-кая літаратура“ ir kitur. Kurį laiką gyveno Vokietijoje ir Austrijoje, vėliau grįžo į Minską. Išleido apie dvidešimt poezijos knygų, vadinamas vienu novatoriškiausių šiuolaikinių baltarusių poetų. Kuria savitas poetinio verlibro formas – versetus, punktyrus, kvantemas, znomas. Verčia iš lietuvių, latvių, vokiečių, gruzinų, bulgarų, serbų, kroatų, čekų, anglų kalbų. Išvertė S. Nėries, V. Mykolaičio-Putino, Just. Marcinkevičiaus, A. Maldonio, J. Vaičiūnaitės ir kitų poetų eilėraščių, K. Sajos dramų, J. Avyžiaus romaną „Sodybų tuštėjimo metas“. 1992 m. išleido M. Martinaičio, S. Gedos ir E. Mieželaičio poezijos rinktinę „Baltos pilys ant kalnų“ („Белы замак на гары“). Lietuviškai išleistos jo eilėraščių knygos „Medžioklė rojaus slėnyje“ (2008) ir „Krikšto motinos dovana“ (2013, abi vertė Alma Lapinskienė). Rengiama spaudai jo lietuviškai sukurtų poetinių punktyrų knyga.
Iš baltarusių k. vertė Vytas Dekšnys
Iš čia
Suka aplink mane lemtis savo užkeikimus – ratus.
Tupi varnas ąžuolo viršūnėje.
Žvaigždės dėliojasi į nesuskaitomo žemėlapio ženklus.
Siekis ginčija tai, kas yra.
Sapnai saugo tai, ką prarandu.
Ar paskutinysis ratas – horizontas?
Už manęs, tolumoje, vėl žaliuoja
miškai, vėl gelsta rugiai, vėl baltais,
melsvais, geltonais žiedeliais dabinasi pievos…
Tačiau aš negaliu sugrįžti ten, kur jau
esu buvęs – prieš savo pėdsakus, ir negaliu apsistoti čia, kur šiandien esu.
Mano erdvė – riba.
Mano laikas – ašmuo.
Mano kelias – kelias ugnies: iš čia.
Alí Calderón (Meksika)
Alí Calderónas gimė 1982 m. Meksike. Poetas, literatūros kritikas. Pelnė apdovanojimus: „Premio Nacional de Poesía Ramón López Velarde“ ir „Premio Latinoamericano de Poesía Benemérito de América“. Penkių poezijos knygų autorius, naujausia – „Susirašinėjimai“ („Las correspondencias“, 2015). Internetinio literatūros žurnalo „Círculo de poesía“ (circulodepoesia.com) redaktorius, dirbo Meksiko poezijos festivalio organizatoriumi. Leidyklų „Valparaíso México“ ir „Visor México“ vadovas. Šiuo metu dėsto Pueblos universitete (Benemérita Universidad de Puebla).
Iš ispanų k. vertė Dovilė Kuzminskaitė
Laiškas korintiečiams
Esu nedaug, vos
šios mėlynos dienos,
šis nesančiųjų legionas
ir ši vaikystės saulė,
primenanti apie žlugimą.
Varpai trupina bandų tylėjimą. Čia Korintas.
Einam per kaimą mokydami
apie išbalusią viltį, mūsų kelrodę.
Esam vieni. Išsitrinam
iš paslaptingos daiktų atminties.
Einam be tikslo, vien šunys prisijungia prie mūsų.
Niekas nebesvarbu, jei Daniela, kaip ir visa kita, jau prarasta.
Užslenka naktis ant Efeso.
Argi apaštalas iš ten nerašė,
kad nerimas bus lengvas ir greitai praeis? Skaitau
visame, kas mane supa,
nuopuolio pranašystę.
Kuičiuosi kišenėse. Nieko:
skauduliai, smūgiai, atviros žaizdos,
žodžiai, ryšį praradę, daiktai,
amžiams atsiję nuo savo vardų.
Nieko nėra, vien įtarimas,
kad toli jūroje kažkas švyti,
neiššifruojami ženklai,
tokie silpni, tokie tamsūs, taip liudijantys,
kad galimai esama kitos realybės,
dar negyventos, svetimos, neaprėpiamos,
kaip tik dabar, kai slenka dangus,
o po tamsiu strazdu
abejingos mus stebi ikonos.
Anna Halberstadt (JAV)
Anna Halberstadt gimė ir užaugo Vilniuje, holokaustą išgyvenusių žydų šeimoje. Maskvos universitete studijavo psichologiją, sulaukusi trisdešimties apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, dirbo gydytoja, taip pat administracinį darbą psichikos sveikatos klinikose. Yra paskelbusi nemažai psichologijos straipsnių. Jos senelis iš motinos pusės buvo Vilniaus gydytojas – plastikos chirurgas ir stomatologas. Senelis iš tėvo pusės, I. Levinas, prieš 1917 metų revoliuciją Švenčionėliuose dirbo teisėju. Annos tėvas Simonas Galberštatas dėstė Vilniaus universiteto Gamtos ir medicinos fakultete – taip pat daugeliui Vilniaus gydytojų. Jos prosenelio namas, pastatytas 1905-aisiais, iki šiol stovi Naugarduko gatvėje. Annos poezija trilypė: persmelkta senojo, pradingusio Vilniaus nostalgijos, prisiminimų apie niūrųjį sovietmetį ir pilna gyvenimo JAV vaizdų ir aprašymų. Atmintis, istorijos jėgų blaškomas žmogus, praeities ir dabarties kontrastai – svarbiausieji jos poezijos motyvai. Eilėraščių knygų „Vilniaus dienoraštis“ („Vilnius Diary“, 2014) ir „Transit“ (2016) autorė. Trečiasis poezijos rinkinys „Žalia pelenuotame peizaže“ („Green in a Landscape with Ashes“) pasirodė šių metų sausį.
2017 m. lietuvių kalba išleista jos eilėraščių knyga „Vilniaus dienoraštis“ (vertė Marius Burokas).
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Paprastas eilėraštis
Noriu parašyti eilėraštį
paprastą
ir sudėtingą
kaip rožė,
kuri nemąsto
apie savo grožį,
nesimurdo
savigraužoje
dėl nulaužto stiebo
ar susiglamžiusio žiedlapio.
Rožė yra rožė yra bijūnas
rožinis gvazdikas
daili alstremerija,
nuskinta ji
ilgai išlieka gaivi.
Mažas baltas geltonu stiebeliu
jostras
kvepia kaip už milijoną žalių,
tik atrodo kukliai.
Noriu parašyti
eilėraštį,
kuriam nereikia
pateisinimo,
jis yra, ir tiek,
kaip gamta,
kaip jazmino žiedas,
skleidžiantis aromatą
po lietaus.
Lone Hørslev (Danija)
Lone Hørslev (Lionė Hiorslev) gimė 1974 m. Kiogėje, Zelandijos regione (Danija). Poetė, prozininkė, muzikantė. Garsiausioje Danijos rašytojų mokykloje „Forfatterskolen“ studijavo danų literatūrą, vėliau kūrybinį rašymą. Debiutavo 2001 m. poezijos rinkiniu „Ačiū“ („Tak“), už kurį pelnė Michaelio Strungeʼs premiją. Išleido penkis poezijos rinkinius, keturis romanus, tarp jų istorinį romaną „Žvėries metai“ („Dyrets år“, 2014), vieną novelių rinkinį. L. Hørslev poezija išsiskiria muzikalia forma, kasdienybės detalės gretinamos su globaliomis ekologijos, ekonominėmis, socialinėmis problemomis.
Iš danų k. vertė Ieva Toleikytė
Suvažinėtas vienas asmuo, Valbiu stotis, 2012 04 03
Tarp orgijos šurmulio ir tylios tuštumos
beveik nėra tarpinės stadijos,
dabar visi miega
savanoj. Pasakoja Fritzas Helmuthas
radijo laidoje apie hienas. Stoviu svetainėj, klausausi
tylos po sirenų.
Bandau rasti vietos bejėgystei savo,
kol jie tvarko bėgius po mirties,
tvarkosi po mirties
geležinkelio šlaitą, kuris matyti
pro mano langą.
Šventasis visuotinis pragaras. Kai dar vienas
savižudis užsitraukia aplinkinių
rajus žvilgsnius,
traukinio mašinistui įvaro
potrauminį stresą. Smūginis mirties bučinys: bučiuok anapus! Ir taip
ŠITAS žmogus pasigirdus BUMBT-elėjimui
virto lavonu ir lengvai
įsiliejo į gamtą.
Neįtikėtina, kaip greitai palaimos pojūtis išnyksta.
Retkarčiais šnibždu tavo vardą.
Tada beveik atrodo, kad esi.
Per radiją girdėjosi hienų balsai, kaip
aršiai jos spygauja ėsdamos antilopę, lyg
ištiktos juoko priepuolio – CHA cha cha cha cha –
tada tyla.
Rein Raud (Estija)
Reinas Raudas gimė 1961 m. Taline, vaikų rašytojų Eno Raudo ir Ainos Pervik šeimoje. Rašytojas, poetas, filosofas, kultūrologas, japonologas, vertėjas, Talino universiteto profesorius. Poliglotas, kalbantis dviem dešimtim kalbų, tarp jų – lietuviškai. Leningrado universitete baigė japonologijos studijas. 1994 m. Helsinkio universitete apgynė literatūros teorijos daktaro laipsnį. 2006–2011 m. – Talino universiteto rektorius. Yra išleidęs septyniolika poezijos rinkinių, romanų, esė knygų; apdovanotas svarbiausiomis Estijos literatūros premijomis. Išvertė literatūros kūrinių iš japonų, italų ir kt. kalbų, taip pat ir lietuvių poezijos. Jo kūryba versta į daugelį kalbų, lietuviškai išleisti trys jo romanai. Nuo 1985 m. – Estijos rašytojų sąjungos narys, 1992–1996 m. buvo Estų PEN klubo prezidentas. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto ir Latvijos universiteto garbės daktaras.
Eilėraščiai versti iš autorizuoto pažodinio vertimo.
Vertė Antanas A. Jonynas
* * *
Parkai – o, jų buvo daug.
Kai kurie kaip dideli sodai,
pilni ir tušti, žiedų žinutės
visur, ir galbūt vanduo,
žmonės, šurmuliuojantys takeliu
ratu, kaip kraujas pavasarį,
arba nebyliai stebintys viską,
sustingę kaip marmuras. Geriausia vieta skaityti poezijai.
Arba kiti, jau beveik miškai,
bet vis dar tebe,
suveržti asfalto kilpos,
per kurią iš jų pasitraukia
kitados ten gyvenus viltis. Parkai,
sekmadieniais, greičių kaktomuša:
bėgančios su raiščiu ant kaktos merginos ausinėse
skambančios muzikos akimirksnio akistata
su prabėgusių laikų senom damom,
stovinčiom saulės nutviekstame plote, iš kitos pusės
pravažiuoja vaiko vežimėlis.
Uldis Bērziņš (Latvija)
Uldis Bėrzinis gimė 1944 m. Rygoje. Latvijos universitete studijavo latvių filologiją, Leningrado universitete – tiurkų kalbas. Stažavosi įvairiuose pasaulio universitetuose, lankė persų, turkų, uzbekų, islandų kalbų, Biblijos ir Korano vertimų studijas. Latvijos universitete dėstė turkų kalbą. Pirmi jo eilėraščiai išspausdinti 1963 m., pirmoji knyga „Paminklas ožkai“ („Piemineklis kazai“) išleista 1980 m. Daugiau kaip dvidešimties poezijos ir vertimų knygų autorius. Laikomas vienu svarbiausių šiuolaikinės latvių poetikos reformuotojų ir vienu žymiausių poezijos vertėjų į latvių kalbą. Verčia iš slavų, semitų, tiurkų, iranėnų, germanų kalbų, išvertė Koraną (2011) ir senovės islandų „Edos“ giesmes (2015), vienas iš naujojo Biblijos vertimo autorių. Lietuvoje išleista dvikalbė jo poezijos rinktinė „Kukaiņu soļi / Vabzdžių žingsniai“ (1997). Apdovanotas Baltijos Asamblėjos premija ir Trijų Žvaigždžių ordinu (abu 1995 m.), daugelio Latvijos literatūros premijų laureatas, Latvijos mokslų akademijos garbės narys.
Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas
Abu basu. Idilė
Mergė per rasą greit
Ir va kojelė suklupo
Jautį gi perkelt reik!
Ak, aš kvaiša! kvailiukė
Mergė eina ganyt
Rasos prieš rudenį šaltos
Estiškai gieda ji
Ašaras vos numaldo
Šeimininkas per pievą žergte
Žingsnį platų ir basą
Moka pirštais tvirtais
Skaičiuoti žvangančią rasą
Jis ranką tiesdamas jai
Latviškai labina rytą
Ir peršas jai negrabiai
Estų kalba darkyta
Ir mergė užmetė akį
Jis šypsos ir mintį audžia
Pernu kirpykloj, ką gi
Jo dar draugelė laukia
Vanni Bianconi (Šveicarija)
Vannis Bianconis gimė 1977 m. Lokarne. Šiuo metu gyvena Londone. Yra literatūros ir vertimų festivalio „Babel“ Belinkonoje sumanytojas, jam vadovauja, leidžia daugiakalbį vertimų žurnalą „Specimen. The Babel Review of Translations“. 2004 m. debiutavo eilėraščių knyga „Mirusiųjų giraitė“ („Faura dei morti“). Kiti rinkiniai – „Pirmoji valanda. Šeši ilgi eilėraščiai“ („Ora prima. Sei poesie lunghe“, 2008, Friedricho Schillerio premijos skatinamasis prizas), „Žmogaus žingsnis“ („Il passo dell’uomo“, 2012, Gdanske teikiamos Europos laisvės poeto premijos finalininkas), „Du žodžiai, liekantys valandose“ („Sono due le parole che rimano in ore“, 2017). Išvertė D. Welcho, W. H. Audeno, W. Faulknerio, W. Somerseto Maughamo kūrinių. Jo eilėraščių rinktinės išleistos lenkų, rusų, gruzinų kalbomis, poezija taip pat versta į anglų, arabų, ispanų, prancūzų, vokiečių, vengrų, kroatų kalbas. Angliškai parašė esė knygą „Londonas kaip antroji kalba“ („London as a Second Language“, 2016).
Iš italų k. vertė Ramunė Brundzaitė
Kosmogonija
„I know“, – sakai Loren, nors ir nežinai, kas
ją pravirkdė (verksmas kitoks nei tas, kuris šeštą ryto
išvynioja mums dieną, ar iš nuobodulio, apmaudo, alkio), „I know.“
Taip kosmologai be įrodymų priima dark matter, energy ir flow.
Pastangos suprasti nueina perniek kaip „Alka-seltzeris“,
suputojęs ant šlapios virtuvės spintelės, jas vejasi
šešėlio pėdsakas, bet jei jis išnyra kalboje,
jos kvėpavimo ir materijos matuose, įvyksta paliaubos.
Tačiau tai, kas nesuvokiama, gyvenimą, nematomą gyvenant,
kartkartėmis išbaidydavo tavo akys pastaraisiais mėnesiais,
į tą tašką ore, kuris virptelint akių vokams virsta kryžminiu
rimu tarp tavo vyzdžių juodumos ir šviesos, ir blakstienų tušo.
Užsigauni į kampą, ir Loren, kuri nekalba, tau sako: „ainóu“ –
ir jei išlieji ašarą, ji lėta, saldoka, šiek tiek
kaip tavo tamsūs šilkiniai bučiniai arba šviesi spalva dobilo žiedo,
paskutinių pieno lašelių tarp judviejų ar šio pirmojo lapo.
Giorgos Chouliaras. Eilėraščiai
2018 m. Nr. 4
Iš graikų k. vertė Elžbieta Banytė
Giorgos Chouliaras (Yiorgos, Jorgas Chouliaras, g. 1951) – graikų poetas, prozininkas, eseistas ir vertėjas. Gimė Salonikuose, nuo 1975 m. mokėsi ir paskui ilgokai dirbo Niujorke ir Dub-line. Ten ne tik užmezgė ryšius su anglakalbiais poetais ir redaktoriais, bet ir stebėjo Graikijos kultūros gyvenimą iš tolėliau, o tai suteikė galimybę permąstyti savos kultūros unikalumą ir ribas. Amerikoje ir Airijoje dėstė, rašė straipsnius apie kultūros naujienas, vertė, dirbo atstovu spaudai Graikijos Respublikos ambasadoje Vašingtone. Dabar gyvena Atėnuose, yra kelių literatūros ir kultūros tarybų narys, Graikijos rašytojų sąjungos pirmininkas.
2014 m. G. Chouliaras apdovanotas itin svarbiu Atėnų Akademijos prizu už poezijos knygą „Atsiminimų žodynas“, kurią pats įvardija kaip „abėcėlinius antimemuarus“, ir už viso gyvenimo darbą. Jo kūryba versta į bulgarų, prancūzų, italų, japonų, turkų ir kitas kalbas, publikuota prestižiniuose leidiniuose. Tai – vienas tų poetų, kurių poezijai kertinė yra vertimo sąvoka: jis aiškino klasikinės Graikijos tradiciją moderniam pasauliui, naująją graikų kultūrą Amerikai ir atvirkščiai. G. Chouliarui ypač rūpi susikalbėjimo ir tiesos klausimai, jų reliatyvumo problemos, tapatybės (de)konstravimas, savumo ir svetimumo patirtys.
Imperatorius
Jeigu sakau kad nuogi apsirengę
jie supranta kad aš imperatorius
nes nuogo nuogalių valdovo
dar niekad nebuvo neapsirengusio
Kai aš aplinkiniams sakau kad jie laisvi
jie žino privalą parodyt nuolankumą
nes neva gudriausieji iš jų
apspis tiktai mažiausiai skrupulingą
Vos tik išgirdęs nerišlius komplimentus
skubu pagirti menininką
nes kas gi išdrįstų paneigti
nesibaigiantį liaupsių triumfą
Jie mano kad nuogų nepastebiu
kad nuolankumą palaikau protu
ir neturiu nė lašo gero skonio
o tada vėl viską apverčiu
Nes esu imperatorius
Froido sapnas
Sulig mano motinos smeigtuku
Oidipo akyse
viskas pajuodo
ir ant juodos kanapos
odos begulėdamas nubangavau
į tamsų sapno kambarį,
kur chemikaluose lėtai ryškėjo
išblukus nuotrauka:
ten mano tėvas, miręs man, jo vaikui,
dar nepradėjus valgyti,
išvarydavęs motiną
gaminti į virtuvę,
kur jos ilgi kaip angelo plaukai
maišant įkrisdavo į puodą,
kai ji atsidusdavo virš ugnies su ilgu
aštriu šaukštu, plaukų smeigtuku,
kuriuo jam iškabins akis,
kad tamsiuose sapnuose
jam galiausiai pavyktų užmigti.
Klasikos santraukos
Iliada.
Jie išvyko.
Odisėja.
Jis sugrįžo.
Sirenos
Nebuvo dar pasauly sutvėrimų
labiau nusidainuojančių negu sirenos.
Tikriausiai koks nors priekurtis
pirmasis praplaukė tenai
kur prasidėjo pasakojimas
apie jų kerinčias dainas.
Paskui visi pražuvo
mat tuščiai bandė rasti
tai ko nėra kad ir kiek klausytum.
Taip jie tik patvirtindavo prielaidą
kaip ir nutinka tokiais atvejais.
Kas gi dabar išdrįstų
suabejot šiuo teiginiu?
Odisėjas nebuvo susidūręs su sirenom
tačiau pažino žmones.
Vaškas jūreivių ausyse
jiems užklijavo burnas.
Jie būtų neturėję ko papasakoti
o jis įrodytų
kad net labiausiai gundanti
daina sunkiai praslysta
pro kietai surišto vyro ausis
kai jis nenori jos girdėti.
Mėnulio
Kadangi ten viršuj vėjas
niekad nepučia
nebūna debesų
niekad neišnyksta
ženklai dulkėse
Dualizmo naikinimas
Jam netelpa galvoj
kaip aistros idėja
užvaldė jo kūną
Ir kūniškumas dabar
vienintelė jo mintis
Mama Brecht
Brechtas apie savo motiną
Ją mylėjau savaip.
Bet ji norėjo būti mylima
jos būdu.
Brechto motina apie jį
Mylėjo mane. Toks buvo
jo meilės būdas.
Ponia Brecht apie savo sūnų
Mylėjau jį. Ar buvo
galima kitaip?
Ponios Brecht sūnus apie ją
Mylėjo ir buvo mylima.
Kitaip nebuvo galima.
Nelaimingas atsitikimas
Dirbu eilėraščių fabrike. Vieną dieną darbo metu
mano ranką sutraiško du milžiniški pieštukai.
Seniausia profesija
Kekšė mirtis:
visus paima
Grow UP
(Pirmoji viso gyvenimo darbo santrauka)
Žmogus sėdi ant kėdės. Ant kaklo – kilpa, virvės galas pririštas prie medžio, ne aukštesnio už sėdintįjį. Šis jį kasdien laisto ir prižiūri tam, kad, kai atsistos ant kėdės ir ją nuspirs, pasikartų.
(Antroji teatrinio veikalo santrauka)
Sėdintis nekalba. Tyli ir medis, nors kiekvienas jų savaip susimąstęs. Jeigu medis augs greitai, žmogus su kilpa pasikars. Tačiau jeigu greičiau augti ims sėdintysis, ar jis išraus medį?
(Trečioji santrauka)
Ko medis tikisi iš žmogaus? Būti laistomas, kad stiebtųsi aukštyn, kol bus įmanoma pasikarti, net jeigu ir nepavyks niekaip kitaip, kaip tik sulenkus kelius? Neverta laukti, kad medis atriš žmogų, net jeigu pats nulauš savo šaką, kad virvė atsirištų, nes kažkas kitas užnėrė kilpą.