Poezija verstinė
Jaan Kaplinski. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 8–9
Iš rusų k. vertė Gediminas Pulokas
Į daugelį pasaulio kalbų verstas estų literatūros klasikas, poetas, prozininkas, eseistas, kultūros kritikas ir vertėjas Jaanas Kaplinskis (1941–2021), rašęs ne tik estų, bet ir anglų, suomių kalbomis, prieš keliolika metų skaitytojus gerokai nustebino ėmęs kurti poeziją ir rusų kalba. Rusiškai pasirodė penkios jo eilėraščių knygos. Čia pateikiami eilėraščiai versti iš 2018 m. išleisto rinkinio „Tokie ilgi mūsų šešėliai“ („Наши тени так длинны“).
* * *
Yra tiek pat karų, kiek yra vyrų.
Kiekvienas mūsų turi antrininką – savo karą.
Vienas jų gimė drauge su manim.
Buvome dar berniūkščiai, kai bombardavo mūsų miestą,
kai susprogdino mūrinį tiltą
ir senieji prekybos namai sudegė iki pamatų.
Aš ir manasis karas klausėmės, kaip mano senelis
ginčijasi su komisaru apie žmogaus prigimtį
griaudėjant vokiškoms patrankoms;
mes skaitydavom knygas apie partizanus
ir prisiekinėjom, kad esame visados pasiryžę kovoti
už didį Lenino-Stalino reikalą,
o dabar mudu sėdim autobuse
iš Tel Avivo pakeliui į Elatą
ir snūduriuodami klausomės, kaip rusiškai
kalbasi du vaikinai su kipomis ant galvų
ir automatais tarp kelių.
* * *
Kartais man atrodo, kad rašau eilėraščius
paprasčiausiai dėl to, jog man nepavyksta
nugrimzti į miegą, išmiegoti nuo lapkričio iki kovo
arba išskristi su žąsimis ir gulbėmis į pietus.
Eilėraščiai – tai tiesiog nevilties koncentratas,
nevilties, kurią junta žmogus, negimęs gyventi Hiperborėjoj,
tautinėj vienatvėj, pavargęs nuo mėginimų
įtraukti šį stebuklų pasaulį į klausimus ir atsakymus,
formules, straipsnius, požiūrius, nuo atgrasios būtinybės
turėti vardą, pilietybę, specialybę ir profesiją,
būtinybės būti kažkuo, nors aš pats
seniai supratau, kad niekad niekuo nebuvau
ir ateityje niekuo netapsiu.
* * *
Kažin kas manyje miega, sapnuoja neišbudinamas,
ir kartais paveikslėliai, vaizdai iš šio sapno pasiekia mane,
sukeldami dvejones dėl mano gyvenimo, manojo „aš“ realumu.
Galimas daiktas, tai tik žaliava, pradinė medžiaga,
iš kurios kažin kas kuria ką nors suvis naũja, nematyta,
arba aš tik šio sapno kiautas, apvalkalas.
Suprantama, jis nepriklauso man, o aš – jam,
ir vienąsyk jis pakirs, išeis iš manęs,
it paukštukas iš kiaušinio, it numirėlis iš sarkofago,
kaip nesumeluota tikrovė iš iliuzijų,
ir aš nežinau, ar gyvensiu amžinai tame savo prisikėlusiame
sapne,
ar būsiu išmestas ir pamirštas, ar tapsiu
nauju savo pakirdusio sapno sapnu.
* * *
Kiekybė pereina į kokybę, veiksmažodis į daiktavardį,
praeitis į ateitį – greitai ir efektingai. Dabarčiai
veik nelieka vietos, ji spraudžiasi tarp dviejų žodžių,
gal net tarp dviejų raidžių, tarp „r“ ir „p“,
o kartu su ja ten išsitekti turiu ir aš su savuoju pasauliu,
aš pats, mano mintys, mano meilė, mano ilgesys, mano
eilėraščiai.
Tarp meilės ir ilgesio, tarp „m“ ir „i“, tarnauti tašku arba
kableliu,
kartais klaustuku, kartais šauktuku,
viliantis, kad gausiu laisvę tądien, kai ateitis pasibaigs
ir priešaky neliks jau nieko, tik tuščia balta begalybė.
* * *
Skausmas gyvena savo gyvenimą, serga už save,
kovoja už savo gyvybę, o pati gyvybė irgi yra
ypatingos rūšies skausmas. Skausmas
nusmailintu pieštuku apveda
mūsų, mūsų likimų, mūsų vilčių ir nusivylimų
kontūrus – gyvenimas ne tapyba,
gyvenimas – tai piešinys aštriu pieštuku;
mes – pavidalai, figūros spalvinimo knygoj,
mes galim rinktis spalvas, bet ne kontūrus,
ir mes nežinom, kas iš tiesų yra ten, už tų kontūrų,
už plonytės juodos linijos, mes nežinom,
kas nutiks, jei prie jos prisiliesim,
ar liks iš viso to, ko mus išmokė,
prie ko pripratom, kuo tikėjom,
šis tas daugiau nei tik dūžtančio stiklo žvangėjimas.
* * *
Viskas it veidrody: bangos ir jų ošimas ties pakrantės uolom
ir debesys, nekantraujantys pasislėpti vakaruose už jūros.
Sunku rasti ir atpažinti save šitam atspindy,
atpažinti savo balsą, savo žodžius, savo kelią nuo A iki B,
nuo vieno veidrodžio rėmelio krašto iki kito.
Gal kas nors šiam glotniam paviršiuj įžvelgs
vabalėlį, pernelyg mažuliuką, kad būtų galima pasakyti,
kiek kojelių jis turi – dvi, šešias ar aštuonias, ir ar lieka po jo
lipnių siūlelių tinklas arba kažkas užrašyta,
ar jis tiesiog ropoja sau tamsėjančiu stiklu
podraug su savo šešėliu, su savo mintim ir svajonėm
žingsnis po žingsnio virsdamas siluetu, veik nematomu tašku,
o jaunas mėnuo kyla susyk danguj, jūroj
ir veidrody, pamirštam ant pakrantės suoliuko.
* * *
Dar vienas ciklonas tarytum migruojantis paukštis,
turintis vardą arba bevardis,
nešasi paskui kitus iš Atlanto į Sibirą.
Po jų šlapiais pilkais sparnais
praeina mūsų dienos lyg laukiant kažin ko,
sniego, saulės, saulėgrįžos, pavasario, o gal ir dar ko,
ko nors nežinoma, antrojo atėjimo, Senio Šalčio,
NSO atbildančio pranašo Elijo arba tiesiog žiemos su pūga,
kuri užties baltą maršką ant mūsų praeities,
ant kavos ir likerio ar lūpdažio dėmių,
ant eilėraščių eskizų, skaičiavimų ir nuotraukų,
ant malonių ir nesmagių prisiminimų, ant visos praeities,
kad ir vėl būtų galima pradėti nuo naujo lapo, nuo kito pavasario.
* * *
Beethovenas, Sonata fortepijonui Nr. 32, II dalis, Arietta.
Adagio molto semplice e cantabile
Vis sunkiau išgyventi šią žiemą.
Gruodžio dienų drumzlinas srautas neša tolyn
nuo šviesos, nuo visko, kas šviesu – pavasaris ir vasara
ne artėja, o tolsta.
Nevaisingai mėginu kabintis
į laivų nuolaužas, į knygas, paveikslus, natas…
Viskas garma dugnan, skęsta niūrumoj,
kur toršero šviesa pamažu darosi vis tamsesnė,
bemaž juoda, ir dar vienas košmaras
jau tupi ant palangės, laukia savo valandos.
Bet tikiu, jį dar aplenks kieno nors miklūs pirštai,
atėję man į pagalbą – jie bėginės klavišais,
ūmai tapsiančiais baltut baltutėliais, šviečiančiais net
giliausioj nakty,
ir aš kurį laiką rasiu sau priebėgą natoje mi,
o gal la,
ir Volfgangas Amadėjus ir Johanas Sebastianas atleis man
už mano nusiminimą, mano paikystę, mano negrabumą,
o Liudvikas
išties man ranką ir mudu žengsim toliau ir toliau.
* * *
Čiurlio mojis sparnu, tvenkiny kvarkiančios varlės,
jaunatis viršum eglių gyvatvorės,
Merkurijus ten pat, prie mėnulio pjautuvo. –
Čia viskas kartu – vasara, erdvė ir tai,
kas dar vos prieš akimirką buvo laikas,
o dabar tapo kone amžinybe, ir dar šis tas,
jau seniai pažįstama ir vis nepažįstama,
apie ką man taip dažnai norėdavosi,
bet taip retai pavykdavo parašyti. – Laimė,
šį vakarą tai vargu ar turi reikšmės:
Mėnuliui ir Merkurijui drauge ir taip gera,
o rytdiena – tebedelsia ateiti.
Kim Sowol. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 7
Iš korėjiečių k. vertė Salomėja Niaunytė
Kim Sowolas (tikr. Kim Jeong-sik, 1902–1934) – vienas žymiausių korėjiečių poetų. Jis gimė pasiturinčioje šeimoje Kuaksane, Pjongano provincijoje. Pagal tuometinę tradiciją senelio išmokytas klasikinio kinų rašto, būdamas trylikos metų, pradėjo mokytis garsioje Osano mokykloje, o keturiolikos metų vedė šeimos išrinktą nuotaką. Prasidėjus Japonijos okupacijai, trumpai mokėsi Tokijuje, grįžęs dirbo vietiniame laikraštyje. 1925 m. išleistas vienintelis jo poezijos rinkinys „Azalijos“. Rašė melodingas, subtilias, meilės ir ilgesio persmelktas eiles, primenančias senas liaudies dainas, iki šiol yra populiarus tautos poetas.
* * *
Motule, sesule, gyvenkim prie upės.
Kieme mums auksu smiltys žibės,
Už vartų nendrės dainą niūniuos,
Motule, sesule, gyvenkim prie upės.
Motin, ir šiandien…
Motin, ir šiandien saulė patekėjo.
Mirusi motina tokia tauri –
Kodėl gyva motina sukta ir kandi?
Motin, ir šiandien aš vis toksai pat,
Ir šiandien tokia pat tu mano minty.
Aukso velėna
Velėna,
Velėna,
Aukso velėna,
Kalnų gelmėje spindi žiba
Aukso velėna ant kauburio kapo.
O, pavasaris, pavasaris šviečia
Gluosnio šakelėse, jų galeliuose,
Pavasaris šviečia, pavasario dienos
Kalnų gelmėje, aukso velėnoje.
Tolimą dieną
Tolimą dieną manęs jei ieškotum,
Mieloji, sakyčiau – „pamirški“.
Jei priekaištą tylų nešiotum, mieloji,
„Ilgiuosi labai, bet pamirški“.
Jei priekaištą garsiai ištartum, mieloji,
„Nepatikėčiau – pamirški“.
Šiandien ir ryt nepamirštant, mieloji,
Tolimą dieną pamirški.
Jūra
Šoka baltai bangos, leidžiasi ir kyla,
Auga dumbliai raudonai – jūra kur tokia?
Žuvį gaudo žmonės, valtyse susėdę,
Meilės dainas traukia – jūra kur tokia?
Plūstančia žydryne dangaus mėlį dažo
Skęstantis saulėlydis – jūra kur tokia?
Skristi kur neturi senosios žuvėdros,
Būriu ratus suka – jūra kur tokia?
Kitoj jūros pusėj rasi kitą šalį,
Išsiilgęs aplankytum – jūra kur tokia?
Kadaise net nežinojau
Ruduo ar pavasaris, kasnakt kad mėnuo pakyla –
Kadaise net nežinojau.
Be perstojo šitaip ilgėtis ir verkt kad galėčiau –
Kadaise net nežinojau.
Kad mėnesį ryškų akių negailėdamas ryčiau –
Kadaise net nežinojau.
Kad mėnuo dabar tas man širdgėla tokia –
Kadaise net nežinojau.
Žolės rovimas
Namai pakalnėj, žolės žaliuoja
Miško unksmėj, smėlio dugnas upely,
Žolių šešėliai mėliu banguoja.
Kur mano mylima pasiilgtoji –
Kas dieną mintys pražysta iš naujo,
Kas dieną kalno papėdėj prisėdęs
Kas dieną žoles mėtau nurovęs.
Srūvantis plaukiantis upelis neša
Įmestą saują švelniai banguodamas –
Sklinda, pasklinda žolės siūruojamos.
Kur mano mylima pasiilgtoji –
Vargšės širdelės nėr kur padėti.
Kas dieną mėtau žoles nurovęs,
Plaukia žolelės širdį paliesdamos.
Dangaus kraštas
Sugriebė noras
Namus palikus į kalną užlėkti,
Jūrą žvilgsniu aprėpti, dalele mano!
Laivu nuplaukt dangumi link krašto galo.
Nerami diena
Ateis šiandieną –
Neateina niekas!
Lyg ir ateitų –
Neramu per dieną!
Net nepastebėjau – saulė nusileido, sutemos atėjo.
Snaigė
Baltutėlė balta snaigė, lengvapėdė snaigė.
Panaši į pelenus, skrist galėtų snaigė.
Nors ir blaško vėjas, tik liepsna ištirpdo
Snaigę – jaunos moters širdį, mylimosios širdį.
Giliausia priesaika
Iš blogo sapno budęs apsiverti kuomet,
Pavasarėjant kalno žolės prasikala kuomet,
Jaunystė akį verianti prasilenkia kuomet,
Kaip pamirštą negrįžtamai ir tartum nejučia,
„Giliausią priesaiką“ suglumęs prisimeni tuomet.
Optimizmas
Sako, tokiame pasauly gyvenam,
Taip apsispręst ir nusiteikti reikia,
Sako, pasauly tokiame gyvenam,
Bežiedėj belapėj šakoj vėjas verkia.
Svajonė
Svajonė? Dvasios sujaukėja. Gimtinė sielvarto.
Raudokim, meile mano, bežiedi sutemų pavasari.
Jack Gilbert. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 5–6
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Jackas Gilbertas gimė 1925 m. vasario 18 d. Pitsburge. Pirmoji J. Gilberto knyga „Views of Jeopardy“ (1962) laimėjo Jeilio jaunųjų poetų serijos konkursą ir buvo nominuota Pulitzerio premijai. Poetas trumpam tapo garsenybe – jo nuotraukas publikavo „Esquire“, „Vogue“ ir „Glamour“ žurnalai, o knyga dažnai buvo vagiama iš bibliotekų.
Netrukus J. Gilbertas gavo Guggenheimo stipendiją ir išvyko į užsienį, kur praleido du dešimtmečius, gyveno Danijoje, Anglijoje ir Graikijoje. Per tą laiką jis taip pat apkeliavo penkiolika šalių kaip JAV valstybės departamento amerikiečių literatūros lektorius.
Antroji poeto knyga „Monolithos“ (1982) pasirodė praėjus dvidešimčiai metų po pirmosios ir pelnė autoriui Stanley’io Kunitzo ir American Poetry Review premijas.
Per penkiasdešimt savo karjeros metų J. Gilbertas išleido tik penkias poezijos knygas. 2006 m., duodamas interviu Nacionaliniam radijui ir svarstydamas, kodėl tiek nedaug rašo, paaiškino: „Man tai nėra verslas… Aš nesu poezijos profesionalas, aš esu poezijos ūkininkas.“
Mirė 2012 m. lapkričio 13 d. Berklyje, Kalifornijoje, po ilgos kovos su Alzheimerio liga.
J. Gilberto poezijos rinktinę „The Great Fires, Poems 1982–1992“ (1994) šiemet lietuviškai išleis leidykla „Baziliskas“ (vertėjai – Dominykas Norkūnas ir Marius Burokas).
Steel Guitars
Aukštai tarp uolų pasaulis praneša apie save raudonėlio
ir šalavijų aromatu, o dar aukščiau – baltais karveliais
žydrame danguje. Arba tolimais moterų ir merginų balsais
iš alyvų giraitės apačioje, o dar žemiau – žvilgančia jūra.
Mintimis apie moterų apatinius, skaitant „Prarastąjį rojų“
Alabamoje. Ar berniuku Pitsburge tą vienintelę vasarą,
kai jis buvo devynerių ir bastėsi palei aprūdijusius geležinkelio
sandėlius, kur stovėjo didžiulės palapinės ir vyras kilnojo
priekalus per spenelius pervertomis grandinėmis. Berniukas
klausėsi jį virpėti verčiančio garso, skuosdamas kiek įkabina
per šviežias pjuvenas, kad vėl, aukštai ant platformos,
pamatytų dvi moteris, vangias ir beveik nuogas, grynoje
dienos šviesoje. Realybė atrodydavo netikra, jam stebint
jų išdažytas akis, niūriai mintijant, kas jose slypi.
Jis miglotai suvokė, kad paslaptis yra ne jų kūnai, bet kažkas
kita, už jų. Dabar vyras, prisimenantis tą berniuką, žino,
kad esama durų. Mes įžengiame pro jas ir girdime tarsi
liepsnotų pastatai, tarsi akmuo atsitrenktų į akmenį
tamsoje. Taip perpildytą širdį nuolat plaka lietus ir
bėdos, ir slegia tai, kas egzistuoja kiekvieną akimirką.
Sonatina
Ji pasakojo apie laikus, kai į salą atvyko
Amerikos kareiviai. Pasakojo, kaip dvasios
įsikibdavo vielų tvoros ir stebėdavo juos,
tokius stambius ir šviesius, dažniausiai be marškinių,
dirbančius saulei plieskiant. Jie taip skyrėsi nuo
tikrovės. Buvo tokie nekalti, taip juokėsi, tarsi
būti laimingam ir švelniam yra paprasta. O jų kvapas!
Jie kvepėjo taip, kad dvasios virpėdavo ir
ilgėdavosi kūniškumo. Ji pasakojo, kad šviečiant
mėnuliui dvasios per tvorą tyliai kaišiodavo
ilgas ir plonas vyteles, stengėsi paliesti tą
baltumą, supantį miegančių vyrų širdis.
Stengiausi, kad nors kažkas liktų
Kai ten nueidavau, liūdesyje slypėdavo daug
švelnumo. Ji žinojo, kaip aš mylėjau žmoną,
žinojo, kad mes neturime ateities.
Mes buvome kaip du sudužėliai, kurie laukdami
galo padeda vienas kitam. O dabar svarstau,
ar supratome tada, kokios laimingos buvo
tos daniškos popietės. Dažniausiai mes
net nesikalbėdavome. Aš prižiūrėdavau kūdikį, kol ji
ruošdavosi po namus. Vystydavau, juokindavau.
Prieš mesteldamas jį aukštyn, kaskart švelniai
ištardavau „Pitsburgas“. Sušnabždėdavau „Pitsburgas“
prispaudęs lūpas prie jo ausytės ir mesteldavau
aukštyn. Pitsburgas ir laimė aukštybėse.
Vienintelis būdas palikti nors menkiausią pėdsaką.
Kad visą gyvenimą jos sūnus, kam nors prabilus
apie sužlugdytą Amerikos plieno miestą, nežinia kodėl
justų džiugesį. Kiekvienąkart beveik prisimintų
kažką galbūt svarbaus, bet prarasto.
Umbrijoje
Kartą sėdėjau lauke, kavinėje, stebėjau
saulėlydį Umbrijoje, kai iš kepyklos
su motinos prašyta duona išėjo mergaitė.
Ji nežinojo, ką daryti. Jau ir taip sutrikusi
dėl savo trylikos ir tą vasarą tapusi moterimi,
dabar ji turėjo praeiti pro amerikietį.
Bet jai pavyko. Praėjo ir pasuko už kampo,
elegantiškai, manęs nepastebėdama. Beveik
tobulai. Tik paskutinę akimirką neatsispyrė ir
žvilgtelėjo į savo naujas krūtis. Aš dažnai
prisimenu tą galvos linktelėjimą, kai žmonės
ima kalbėti apie vieną ar kitą garsią gražuolę.
Santykinis aukštis
Nešiojau atsargas aukštyn į kalną,
kai išgirdau vaikų juoką,
tokį keistą šioje atšiaurybėje.
Prasibroviau per krūmus, karklų sąžalyną
ir pamačiau apgriuvusią trobą ir mergaites
nuskurusiais drabužiais. Jos įsirengė
sūpynes ir žaidė, tarsi būtų laimingos,
tarsi nebūtų joms nieko geriau.
Neturiu su kuo palyginti, pamaniau,
prisimindamas vyrą Virdžinijoje, kuris
aptiko sugriautus aštuonkampius rūmus
ir kuo puikiausiai juos atstatė. Ištisus mėnesius
jis vaikščiojo po didžiules tuščias sales,
svarstydamas, kaip jos atrodė.
Kol palėpėje rado sulaužytą kėdę
ir atkūrė spalvas ir mastelį. Galbūt
atrado, koks gyvenimas vyko namuos.
Nepažįstamieji palieka mums eilėraščių
apie tuos, kuriuos mylėjo, kaip dužo širdys,
kad šie šnabždėtų apie šventus dalykus tamsoje,
o kartais ir svetainėje, plieskiant saulei,
ir po medžiais, pliaupiant lietui rugpjūtį
ant nuogų, nepratusių kūnų.
Nusigręžiant nuo ilgesio
Ant Žuvies kalno ji nusigręžia
nuo šventyklos, kurios vidus visas
buvo ištapytas Rojaus vaizdais,
kad piliečiai, meldęsi tik tam, jog
negyventų, galėtų įsivaizduoti ilgesį.
Vietoj to ji žiūri į medį.
Apačioje yra vieta, kurioje vyras
ir graži moteris beveik lauke valgys
šaltus makaronus karštą dieną.
Dar žemiau šniokščia sraunus vanduo
ir basa moteris prie jo daužo
aštuonkojį į šlapius akmenis. O dar
toliau slėnis atsiveria į žydinčių
garstyčių geltonį ir dūmus,
tylų ankstyvą vakarą kylančius
iš didžiulių ūkių. Tenai
jiedu vėliau vaikščios, lėtai,
beveik nesikalbėdami. Mažas jis
ir dar smulkesnė ji, ilgais juodais plaukais,
tokie laimingi kartu, jau pradėję
kelionę ten, kur ji mirs ir paliks jį
žiūrintį į ją nusisukusią, žvelgiančią
į skurdų medelį.
Pranokstant
Kylama į viršų, pereinama, žengiama į priekį.
Praeinama, įsiskverbiama pakankamai giliai.
Įsilaužiama, randamas kelias, gyvenama
širdimi ir dar toliau, už ribų. Pagaliau
suvokiama, kad atvykti – tai nėra gyventi nuolat.
Kad tai, ką darome, nėra tai, kuo užsiimame.
Mes einame į sodą obuolių. Bet tai, ką
parsinešame, yra diena tarp kvapnių medžių,
vėsa, šešėliuota šviesa ir laikas. Metų laikas,
praskrendančios žąsys. Visada ir visad su
artėjančia mirtimi, o prieš tai ir su senėjimo
gėda. Bet kol kas medžiai linksta nuo sunokusių
vaisių. Mes bandome apsilankyti Graikijoje,
tačiau atsiduriame betikslėje popietėje,
stovime tarp vikių ir vynuogienojų, tirpdami,
kol naktis žavingai išnyra iš žemės gelmių
ir Dievas sulaiko kvėpavimą. Tolumoje girdėti,
kaip barška valstietės kibiras, kol ji semia
iš šulinio vandenį galvijams girdyti.
Viršūnės ir tarpai
Savo gyvenimus mes matome kaip išimtis
ir sielvartus. Vestuves, prisimenamas iš vaikystės,
atostogas, nelaimes. Visus išskirtinius dalykus.
Tačiau dažnai geriausia, kai nenutinka nieko.
Motina paima dukrą ant rankų, pati to beveik
nepastebėdama, ir nešasi ją Volerio gatve,
kalbėdamasi su kita moterimi. O jeigu visa tai
ji galėtų išsaugoti atmintyje? Mūsų gyvenimai
prabėga tarp to, kas įsimintina. Aš netekau dviejų
tūkstančių kasdienių pusryčių su Mičiko. Labiausiai
pasiilgstu kasdienybės, kurios nepamenu.
Dylan Thomas. Baladė apie ilgakojį jauką
2024 m. Nr. 4
Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis
Dylanas Marlais Thomas (1914–1953), gimęs prieš 110 metų, laikomas reikšmingiausiu XX a. Velso poetu, nors rašė angliškai. Gėlų kalbą jis mokėjo, bet ne taip gerai, kad patirtų jos poezijos įtaką. Eilėraščius rašyti ir skelbti pradėjo gana anksti, dar paauglystėje, ir iš karto susilaukė kritikos bei visuomenės dėmesio, kuris jį lydėjo visą neilgą gyvenimą, gana triukšmingą, alkoholio įsodrintą. Dėl jo poezijos vaizdinių srauto intensyvumo publika, regis, labiau mėgo jo klausytis nei skaityti. Paslaptis turbūt yra jo poetikos juslingumas: ritmas, sąskambiai, kalbos energija. Nepaisant to gaivališko juslingumo, poeto metaforos stebėtinai prasmingos ir tikslios, nors veikiau poetinės intuicijos nei intelekto sustyguotos. Tikiuosi, tų dalykų šiek tiek išliko šios gerai jo poetiką atspindinčios baladės vertime.
Laivas nuslydo jūron, paukščiais patvinęs
Krantas pažvelgė paskutinįsyk
Į jo plaukus suveltus, akis, melsvas it banginio;
Miesto brukas stukseno „sėkmės“: tik, tik.
Tad sudie, sužvejintas laive,
Su inkaru savo, laisvu ir tvirtu
It paukštis aukštai virš atslūgusios
Jūros, įkibęs į stiebo viršų,
Smėlis šnabždėjo apjakęs
Ir krantinės spindintis molas.
Plauk dėl manęs ir nesigręžioki,
Palydinti žemė sakė.
Burės sugėrė vėją, baltas it pienas
Jis lėkė į siurbiančią tamsą;
Saulė sudužo vakaruose į perlą
Ir iš jos griaučių išplaukė mėnuo.
Kaminai ir stiebai ratu ėmė suktis.
Sudie, žmogau, ant jūrakojo denio,
Aukso gysla, ritėje imanti ūkti,
Jauke, iš apdaro išsilukštenęs,
Jį regėjom į sraunumą metant
Mergaitę gyvą su kobiniais pro lūpas;
Blyksint žuvis jos kraujyje matėm,
Laivai nutolstantys ūkė.
Sudie, kaminai namų ir laivų,
Senės, kur sukasi dūmuose,
Nepaisė jis žvakių akių
Bangų maldos languose,
Bet jauką girdėjo spurdant srovėj,
Grumdantis meilės guote.
Meškerę meski greičiau, nes visa
Jūra banginiais kuprota.
Ji renkasi tarp angelų ir žirgų,
Jos džiaugsmuos spurda aukso žuvys,
Plūduriuoja dingusios katedros
Varpai ir siūbuoja it bujos.
Kur inkaras jojo it kiras
Mylias virš pamišusio laivo,
Paukščių škvalas staugdamas kirto,
Debesis iš gerklės lietų leido;
Jis matė slopstant audros purslus
Virš ledlaužio ir garuojančio priekio,
Ugnys žvaigždžių slinko Jėzaus srautu;
Vandeny nešvytėjo niekas,
Tik aliejaus dėmė ir mėnulio pūslė,
Verianti, nerianti savo keliais,
Suviliota žuvis purslų patale
Liudijo tai bučiniais.
Banginiai už borto it kyšuliai ar Alpės
Drebino vimdančią jūrą ir kniso giliai,
Giliau nei sužėlęs jaukas lyjančiom lūpom
Kad slydo kuprotų kalnų šlaitais
Ir spruko nuo meilės jų ankštose gelmėse.
Ak, kaip plaučių jų Jerichą griovė!
Ji blaškės ir nardė meilingose griovose,
Suposi ant čiurkšlių it sviedinys ilgakojis,
Kol gyviai visi sustūgo ir spruko,
Kol iš kiautų vėžliai išsirito,
Kol kaulai visi kapuose sukruto,
Kėlėsi, krykštė, ir krito!
Tad sėkmės šiai meškerei, rankai,
Gruma griausmas po nykščiu jos;
Aukso gysla – tai žaibo lankas,
Ugnies ritė išgieda liepsnas,
Laivas, įsuktas jo išdegusio kraujo,
Šaukiasi nuo tinklų iki peilių,
O audrapaukščiai, perintys vadą naują,
O jaučiai Biskajos ir visas jų mailius
Po žaliu puikaus ilgakojo jauko
Nešventintu šydu ją ima sau į pačias,
Ant burių tapyki blogąsias žinias nutraukęs
Didžiąsias bangų vestuves,
Virš purslų kilvaterio piene,
Virš sodų, vešinčių aukštais,
Skambink delfinų kergimosi dieną,
Mano stiebas – varpinės bokštas,
Mušk ir brauk, nes mano deniai – būgnai,
Dainuok nuo vandeniu šnarančio priekio,
Kaip aštuonkojis į sąnarius jos įsmunka,
Kaip šiaurės erelis pėdas sniege palieka.
Nuo sūrios laivo nosies lig įaudrinto kilio
Dainuok, kaip ruonis bučiavo ją mirtinai!
Ilga, gulta vos akimirką nuotaka kyla
Jau sena po nuožmiais patalais.
Virš vandens kapinynų,
Kalnais ir galerijomis po jais
Lakštingala ir hiena
Džiaugias mirties plūdurais,
Gieda ir staugia pro plukių pievą,
Smėlį, negyvą sacharą karste,
Ak, visas geidžiantis kūnas – jo priešas,
Mestas į jūrą mergaitės kiaute,
Senas tartum vanduo ir lyg ungurys tiesus;
Visad sudie ilgakojei duonai,
Patrupintai jo pripėduotuos keliuos,
Paukščiams sūriesiems atiduotai,
Aukšti javai putojo jų snapuose;
Visad sudie toms veido liepsnoms,
Mirusieji it krabai kėlėsi jūros dugne
Ir spruko nuo žvilgsnio jos,
Aklas, kibus jis ir šaltas it šlapdriba.
Po jo vyzdžiais vilionė,
Miegančioms ji savastims pasirodo nuoga
Moterimi it stiebas, balta nelyg mėnesiena,
Vaikštanti norais, žavi, nes gėda
Bežadė, pranyksta ji nuotakos geidžiant.
Susana barzdų vilnyse pasiklydus,
O Šeba nė krustelti niekam neleidžia,
Tik išalkusiems potvynių princams;
Nuodėmė, kur pavidalą moters turėjo,
Miega, kol debesį Tyluma atvaro,
Ir vándens sukilę vaikšto bei šokinėja,
Liuciferis, paukščio šūdelis,
Nutiškęs nuo šiaurės kraštų,
Sutirpo, išnyko, pasmėlo
Alsuojant jai po skliautu,
Venera žvaigždžių apžavėta guli,
Tie juslingi griuvėsiai joje
Tveria metų laikus virš skysto pasaulio,
Baltus pavasarius tamsoje.
Visad sudie, šaukė balsai pro kiautą,
Amžiams sudie, nes kūnas jau mestas,
Ir žvejys suka ritę apkiautęs,
Už šmėklą abejingesnis.
Visad sėkmės, pelekuoti šaukė plunksnuotam
Paukšty sutemus, o žuvys juokėsi tykiai,
Burėms sugėrus krušą griaustinio juodą,
Ilgauodegiam žaibui nutvieskus laimikį.
Laivas nuplaukia į šešiametį orą,
Vėjas meta šešėlį, kurs tuoj sušąla.
Žvelk, kokį aukso gysla čia traukia svorį
Iš po kalnų ir galerijų ir ant keterų kelia!
Žvelk, kas į plaukus ir kaukolę įsikibęs
Laivui plasnojant šlapiais sparnais!
Didžio lietaus statulos nejudrios kybo,
Ir snaigės griūva kalnais.
Dainuok ir būgnyk jo valkšną sunkią,
Sveriančią laivo šoną šviesos snieguos!
Stebuklai pro denį jo sunkias.
Ak, stebukle žuvų! Geluoni mirties ilgos!
Iš urnos didumo sulig žmogum,
Iš kambario su jo visom kankynėm,
Iš namo, miestelį išlaikančio tam
Fosilijų žemyne,
Vienas po kito su dulkėtom skarom
Sausi kaip aidai, vabzdžiaveidžiai
Jo protėviai kimba mergaitės šios negyvon
Rankon, ir ji praeities nepaleidžia,
Veda juos kaip vaikus, kaip oras
Nerūpestingai ant keterų kad supas;
Ir amžiai šie atmeta plaukus oriai,
Ir seniai gieda naujagimių lūpom:
Laikas gimdo jau kitą sūnų.
Laiką žudyk! Ją skausmai jau suka!
Ąžuolas nukirstas gilėj, kiaušiny
Vanagas žudo paukštuką.
Tas, kur įpūtė didelį gaisrą
Ir pražuvo liepsnos liežuviuose
Ar po vakaro žemę šlaistės
Skaičiuodamas grūdus sudžiūvusius,
Kopia įkibęs į jos plūduriuojančius plaukus;
O tas, kuris lavino lūpas giedorių,
Rauda it saulė, skliautan įplaukus
Tarp savo genčių vandeningų chorų.
Meškerkotis linksta, laimikį žada,
Vandenims prasiskyrus išplaukia
Į ranką jos įsikibęs sodas
Su žvėrimis ir paukščiais,
Su vyrais ir moterimis, su kriokliais,
Medžiais, ramiais ir sausais laivų verpete,
Ant žalio šydo apstulbusiais ir tyliais,
Smėliu su padavimais jo nekaltam skreite
Ir pranašais balsingais, jų smėlynai išdegę;
Jos šlaunys slėnių sukaustytos ir vabzdžių,
Laikas ir vietos jos krūtinkaulį slegia.
Ji atsikrato metlaikių ir debesų;
Aplink jos riešą gėlo vandens sūkurys,
Su judriom žuvim ir apvaliais akmenukais,
Aukštyn ir žemyn vis didesnė vilnis,
Alsuoja ir teka atsiskyrusi upė;
Būgnyk, dainuok jo laukų laimikį,
Nes bangos užsėtos miežiais,
Galvijai rupšnoti putas įniko,
O kalvos bangas išmėžė,
Su jūros kumelėm pakinktais šlapiais,
Sūriais kumeliukais audrotom kojom,
Visi šie stebuklų valkšnos arkliai
Po ūkių žaliaisiais skliautais šuoliuoja,
Risčia ar kiek gali su kirais viršuj
Ir perkūnais, kur karčiuose plaikstos,
Londonas, Roma, Sodoma, Rytoj –
Krašto potvynis miestais grįstas,
Špiliai perveria debesį ant jos peties,
Gatves, kur žvejys šukavo sapnuos,
Kai jo ilgakojis kūnas įpūtė dar ugnies,
O strėnos jo virto medžioklės liepsnos
Liežuviais iš jos plaukų magistralių,
Siaubingai jį vedančių gyvą į tikslą,
Į jos dosniuosius namus, kelio galą,
Pašėlusios meilės bizonų skerdyklą.
Žemyn, žemyn, žemyn, po žeme,
Po dreifuojančių kaimų salynais
Sukas mėnulio prikaustytas grandine
It žaizda žuvų knibždėlynas,
Garsas tik, nieko daugiau nelieka iš jūros,
Po žeme ji vaikšto triukšmingai,
Sodų mirties patale bliūkšta burės,
Ir jaukas tarp šieno kupetų grimzta,
Žemė, žemė, žemė, nelieka žingsnių
Aido joje, o jūra garsi kalbomis,
Ir į jos septynis kapus iškalbingus
Inkaras grimzta pro bažnyčios grindis.
Sudie, sėkmės, nukrėsk mėnulį ir saulę
Žvejui, paklydusiam žemėj.
Jis vienišas stovi prie durų savo
Ilgakoję širdį delnais suėmęs.
Versta iš: THE COLLECTED POEMS OF DYLAN THOMAS. New York: New Directions Publishing Corporation, 1957.
Aleš Šteger. Ėjome į kaimo kapinaites…
2024 m. Nr. 3
Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė
Alešas Štegeris (g. 1973) – visame pasaulyje žinomas slovėnų rašytojas – poetas, prozininkas, redaktorius, vertėjas, kritikas. Kūryba versta į kelias dešimtis kalbų; Lietuvos kultūrinėje spaudoje yra paskelbta jo eilėraščių, novelių, esė (vertė Kristina Tamulevičiūtė, Antanas A. Jonynas, Aura Aurytė, Laurynas Katkus, Laima Masytė, Neringa Abrutytė ir kt.). Šiais metais pasirodys poeto eilėraščių rinktinė lietuvių kalba, jis dalyvaus ir „Poezijos pavasario“ renginiuose.
Šį kartą norėčiau pristatyti A. Štegerio trumpąją poemą („Ėjome į kaimo kapinaites…“). Kūrinys autoriui svarbus asmeniškai, nes gimė jam sunkią akimirką, iš apmąstymų, padėjusių suvokti savo vietą pasaulyje ir save kaip kūrėją.
Ėjome į kaimo kapinaites.
Destrnikas baigiasi kapinėmis,
Atsivėrusiomis į keturias dangaus puses.
Esame ten, vienas priešais kitą,
Lyg veidrodis žiūrime į veidrodį,
Mamos šeimos kapas
Ir tėvo šeimos kapas.
Neturėjome nei pelenų, nei kaulų.
Staiga supratau kapinių svarbą,
Ir kam ten tyliai kuždu žodžius.
Esame pasaulio sudėtinės dalys.
Ėjome į kaimo kapinaites ir verkėme,
Visai ne liūdesio ašaromis.
Erdviame Šeinburgo rūsyje,
Tarp šimtamečių plytų,
Aš buvau Destrniko kapinaitėse,
Atviras visoms dangaus pusėms.
Žengiau į kiekvieną,
Kuris mane pagimdė, kol dar nebuvau pradėtas.
Keturios dangaus pusės, keturi protėviai.
Keturios sielos, be kurių nebūtų manęs.
Keliavau į šiaurę.
Ten stovi močiutė Vida. Skaistus gyvenimas.
Gimusi Paradiže.
Moteris, nepatyrusi nei apkabinimų, nei prisilietimų.
Gražiausias parapijos bažnyčios balsas.
Kuklus ir skurdo nukamuotas vaikas,
Visą gyvenimą mylėjęs tai, kas prarasta,
Ir su mano seneliu tiktai susidraugavęs.
Kiek buvo galima.
Nors galima viskas.
Net gydyti praeitį.
Mano močiutė Vida. Skaistus gyvenimas.
Tiek neišgyventa širdyje,
Tiek palaidota molingoj sieloj,
Nuolatinį man davusi neramumą,
Ir darbštumą, karštą verslumą,
Ir nesilpstančią galią kovoti,
Vis iš naujo atrasti save.
Keliavau į pietus.
Į karščiu alsuojančius pietus, kur kaštonų lajose
Sirpsta švelnumas ir meilė.
Tai irgi – vienintelė strategija,
Lyg prekiautum ašarom ir jausmais,
Nuoskaudom ir atsidavimu.
Mano močiutė Kristina.
Išgyvenimo ir atsidavimo stebuklas,
Šiltas delnas, kuris mane glostė,
Ir saugojo nuo tų, kas drįso žengti per slenkstį.
Močiutė Kristina, kuri vaikystėje
Rado pakartą tėvą,
Ir visą gyvenimą kalbėjo rožinį,
Kuris niekada nesibaigia.
Keliavau į vakarus.
Manęs su šypsena ten laukė
Antrasis tėvas, senelis Matijasas.
Matijasas, miltų nubalintom rankom,
Matijasas, mane mokęs skaityti tyliai,
Nacių kalba ir partizaniškai, mokęs žodžių
Gott, Schloß, Teufel.
Kad juos vėl atpažinčiau ženkluose
Miesto, kur kvėpuoju, kur įkvėpdamas
Žengiu į jį, jo petnešas
Ir knygas, jo pasakas apie gėrį ir blogį.
Visada be vardo. Visada be vardų.
Ar čia prasideda poezija, vardų
Neturinčios kalbos paslaptyje?
Keliavau į rytus.
Į nepaklusniausią, labiausiai susimąsčiusį
Ir paslaptingiausią iš visų keturių.
Mano senelis Ignacas, užsienietis.
Į jį esu panašiausias.
Žodžiai geri tik tada,
Kai būna nugalėti.
Kai būna atrišti kaip gyvuliai
Senelio tvarte, kaip katės ir paukščiai,
Su kuriais dalijosi vienatve.
Traukiamas į keturias dangaus puses.
Tarp Vidos, Kristinos, Matijaso ir Ignaco.
Keliavau po tai, kas brangiausia,
Po akimirkas, kurios mane sukūrė,
Po lengvą, nepaprastai lengvą,
Nepakeičiamą bagažą,
Virš mūsų – mano motina dangus,
Po manimi – mano tėvas žemė.
Atsimerkiau.
Tvirtovės kambario kampe sėdėjo du šamanai.
Gaja ir Kilas rūkė tabaką,
Stebėdami, kaip mus kuria žinutė,
Už žmogų senesnė.
Kambario vidury liepsnojo ugnis.
Apsvaigęs prisėdau
Šamanų pašonėj.
Ugnis, ugnis, ugnis, kuri mūsų
Kaulus ir mėsą pelenais paverčia.
Ilgai stebėjau liepsnų šokį.
Giliai įkvėpiau savo šiaurės, savo pietų,
Įkvėpiau savo rytų ir vakarų,
Neškite ten, kur mano vieta, prašiau aš jų,
Neškite ten, kur gyvenu nuo amžių amžinųjų,
Be garso ir be žodžių,
Ten, kur esu, kur yra akmenys ir medžiai,
Kur besikeičiančios debesų formos.
Tada pajutau iš galvos besikalančią
Antrą galvą,
Šviesos ir skausmo galvą,
Nepažįstamą angeliškos būtybės galvą,
Kuri prie manęs pasilenkė ir žengė
Man į vidų,
Pradūrė mano kūną.
Tada pasirodė dar dvi galvos.
Svaiginanti, gaivinanti cirkuliacija.
Jaučiau augančią ketvirtą galvą,
Slankstelis po slankstelio.
Staiga viskas pranyko.
Tapau savo protėvių laiku.
Jie vaikščiojo kiaurai mane.
Šiaurė buvo visose kryptyse,
Ir pietūs, rytai ir vakarai.
Pažvelgiau į savo kūną.
Jo jau nebuvo.
Buvo mano motina ir tėvas.
Apsikabinusios, susiglaudusios nuogumo sampratos.
Manęs nebebuvo.
Vietoj manęs –
Tiktai nuogas cirkuliacijos laikas.
Tada man iš galvos nužengė
Sesuo, žmona ir sūnus,
Menkais šviesos pliūpsniais panašių žmonių,
Kurių atvaizdus savyje nešiojuosi.
Ėmė lyti.
Ugnis liepsnojo vis stipriau,
Dar švelnesnė, aiškesnė ir mylinti.
Tapau šaltiniu to, kas esu,
Ir viskas, kas esu, tekėjo ir grįžo,
Tekėjo ir grįžo.
Belaikis laikas.
Mačiau planetą,
Iš kurios mirusiųjų dvasios išskrenda
Ir atgal sugrįžta,
Beformės, nebylės, išskaidrintos
Vieninteliu meilės skaistumu,
Vienintele šviesa,
Vienintele liepsna
Tos tamsios žvakės, kuri negęsta
Kaimo kapinaitėse.
Versta iš: Aleš Šteger. Pričevanje. Založba Pivec, 2020.
Czesław Miłosz. Pasaulis
2024 m. Nr. 2
Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova
Poemėlė „świat“ („Pasaulis“), sudaryta iš dvidešimties atskirų eilėraščių, laikoma vienu iš geriausiųjų Czesławo Miłoszo veikalų. Ji rašyta nacių okupuotoje Varšuvoje bene sunkiausiais Antrojo pasaulinio karo metais – ir pagal kontrasto principą yra netikėtai giedra, idiliška, su filosofiniais bei teologiniais intarpais. Į lietuvių kalbą ją yra išvertęs Sigitas Geda („Metai“, 2000, Nr. 1). Šis vertimas, skirtingai negu S. Gedos, griežtai išsaugo originalo metrą (vienuolikos skiemenų eilutę su cezūra po penktojo skiemens, kaip „Anykščių šilelio“ pradžioje) ir rimavimą. Metrikoje esama vienos išimties – eilėraštyje „Prilyginimas apie aguoną“ panaudota dešimties skiemenų eilutė; tatai irgi perteikta.
Šią publikaciją remia Lenkijos institutas Vilniuje.
Naivi poema
Kelias
Keliu per lomą, žalią ir nuolaidžią,
Kur smėlį žolės paslepia kaip miglos
Ir ąžuolynas pumpurus praskleidžia,
Vaikai pargrįžta namo iš mokyklos.
Viduj penalo kriaukšlelė belikus.
Įžambų dangtį barškina kreidutė
Ir sutaupytas varinis skatikas,
Skirtas pasveikint pirmąją gegutę.
Brolio kepurė, sesers beretėlis
Mirga prie tako, tarp gauruotų krūmų,
Rykauja kėkštas, šakose pašėlęs,
Ir debesynai nutįsta lyg dūmai.
Anapus vingio čerpių stogas blyksi.
Tėvas alkūnes į kauptuką remia,
Lenkiasi, liečia sužėlusią lysvę
Ir regi visą apylinkės žemę.
Varteliai
Paskui jų medį apyniai apvijo,
Bet jis ilgokai nutvieksdavo namą
Atspalviu tokiu, kaip vandens lelijų,
Kurias mes skynėm, kai vakaras temo.
Aštrūs pinučiai, viršuje dažyti
Baltai – sakytum, liepsnose paskendę.
Keista, bet paukščiai juos mėgo lankyti.
Sykį ten tūpė laukinė balandė.
Glotni po delnu rankena medinė.
Galybės rankų paviršius nutrintas.
Prie skląsčio tyko dilgėlių tankynė,
Gelsvas jazminas šviečia kaip žibintas.
Priebutis
Durys, lyg akys, vakaruosna žiūri.
Saulės pašvaistė į priebutį liejas.
Matai pro langus kraštovaizdžio tūrį –
Vandenis, girią, laukus ir alėjas.
Kai sužaliuoja ąžuolas šakotas,
Liepos šešėlis ima lysvę dengti,
Visas pasaulis rodos sukapotas
Žievės ir lapų, lyg dėmėti dantys.
Čia piešia karą sesė ir broliukas.
Kautynių ugnys žiebiasi ir gęsta.
Retkarčiais gelbsti rausvas liežuviukas
Laivų daugybę, o vienas jų skęsta.
Valgomasis
Rusva paunksmė, žemas tarpas. Gdansko
Laikrodis tūno kertėj lyg slėptuvėj.
Viršum odinės sofos susilankstę
Drožti kipšiukai šypsosi į tamsą
Ir tingiai blyksi varinė keptuvė.
Kabo paveikslas. Žiemos malonumai:
Čiuožėjai raižo ledą, tarsi lango
Stiklą. Vingiuoja virš kamino dūmai
Ir varnos temdo ūkanotą dangų.
Greta iš kito laikrodėlio vartų
Iššokęs paukštis triskart rėkti skuba.
Jam dar nebaigus paskutinio karto,
Mama šeimynai pilsto karštą sriubą.
Laiptai
Girgždą, geltoni, slidžiai išvaškuoti,
Siauri tie laiptai. Pasieny sustojęs,
Gali kiek nori batelį kiloti,
Bet prie turėklų vos įtelpa kojos.
Didžiulė šerno galva ten gyvuoja.
Pradžioj tik iltys, paskui išsitiesia
Knyslė pakrypus ir skliautą matuoja,
O dulkės virpa, sugerdamos šviesą.
Motina neša laiptais žiburėlį,
Virve sujuosus chalatą, aukštoka.
Šešėlis limpa prie šerno šešėlio.
Tik ji tą žvėrį sutramdyti moka.
Paveikslėliai
Atversk knygelę. Pamatysi kandį.
Ji auksu blizga virš kovos vežėčių,
Virš graikų pulko, miesto sienų skrenda,
Paveikslo lygų popierių paliečia.
Vežėčios rieda, į akmenio taką
Daužos pakaušis. Velka didžiavyrį,
O kandis, delnu priplota prie lapo,
Ant vargšo kūno suvirpėjus mirė.
Paskui žaibuoja, perkūnija siaučia,
Uolas palikęs laivas ieško marių,
O netoliese galvas lenkia jaučiai,
Smėlėtą dirvą nuogas vyras aria.
Tėvas bibliotekoje
Aukštą jo kaktą dengia sutaršyti
Plaukai, pro stiklą juos apšviečia saulė.
Pūkų vainikas virš galvos matyti,
Kai tėvas knygą suima į saują.
Žynio apsiaustas raštuotas ir keistas.
Jis tyliai murma užkeikimo žodį.
Kas knygoj slypi, bus tik tam atskleista,
Kam Dievas burtų paslaptį parodė.
Tėvo užkeikimai
„Senas išminčiau, kokios gilios pėdos,
Kurias tavasis mąstymas palieka!
Tave aš myliu, esu apžavėtas,
Nors tavo veido neregėsiu niekad.
Tavasis kūnas, kančių neatlaikęs,
Mirties palaužtas, pelene užmigo.
Likai per amžius tobulas, belaikis,
Iš nebuvimo išviliotas knygoj.
Patyrei kaltę, abejonės kartį,
Puolei, žinojai, kaip sunku suklydus,
Tačiau šiandieną aš galiu ištarti:
Žmonės niekingi, o darbai jų didūs.“
Pro langą
Už lauko, miško ir už kito lauko
Didžiuliai vandens pradeda žybsoti.
Auksinė žemė jų veidrody plauko,
Jūroj panyra lyg tulpė ąsoty.
Tėvas mums sako: regime Europą,
Ne vieną sykį nuniokotą tvano.
Nors ji dar rūksta, atrodo niūroka,
Ten žmonės, šunys ir žirgai gyvena.
Ten sidabrinės upių srovės bėga
Ir daugiaspalviai miestų bokštai dunkso.
Kalnai – kaip mėnuo. Jų viršūnių sniegas
Apkloja žemę lyg žąsino plunksnos.
Tėvas aiškina
„Tenai, kur saulė virš arimų sverdi,
Kame šešėlis skuba išgąstingas,
Varšuva stūkso, atsivėrus erdvei –
Miestas nesenas, bet labai garsingas.
Kur skamba lietūs lyg įtemptos stygos,
Kalvynai slegia akacijų guolį –
Prahos tvirtovė, į uolą įsmigus,
Tokia, kaip liepia papročiai senolių.
Tos baltos putos, perkirtusios žemę –
Alpės. Juoduoja eglių labirintas.
Už jo geltoną, tirštą kaitrą semia
Italų kraštas lyg mėlynas indas.
Miestų ten daugel. Matot krikščionybei
Skirtą per amžius sostapilį – Rymą.
Į dangų kyla kupolo didybė –
Šventojo Petro bazilika rymo.
O ten, į šiaurę, arčiau okeano,
Kur žydras ūkas supasi ir tvinksi,
Kerdžius Paryžius tiltų bandą gano,
Prie plieno bokšto priderinęs žingsnį.
Daugelis miestų jo pavyzdžiu seka –
Stiklinės menės, geležiniai vartai.
Tačiau šiandieną dėstyti pakako.
Toliau šnekėti man teks kitą kartą.“
Prilyginimas apie aguoną
Štai, ant aguonos grūdelio – namai.
Šunys aploja aguonos mėnulį.
Jiems nė į galvas netoptels ūmai,
Jogei anapus – visata didžiulė.
Kažin ar žemė didesnė už grūdą.
Kiti grūdeliai – žvaigždės ir planetos.
Nors jų pasauly daug tūkstančių būtų,
Visur namukui atsiranda vietos.
Viskas aguonoj. Ji auga prie tako.
Vaikai bėgioja, aguona svyruoja,
O kai sutemsta ir mėnulis teka,
Šunes tai garsiai, tai negarsiai loja.
Prie bijūnų
Balti, raudoni bijūnai pražysta.
Tartum ąsoty, vidury bijūno
Spiečias ir šnabžda vabzdžių viešpatystė,
Nes kvapios gėlės jai namais pabūna.
Motina lenkias, praskleidžia lapelį,
Bloškus ant klombos stuomenio šešėlį,
Ir kantriai stebi tą bijūnų šalį,
Kur metų metai – trumpa valandėlė.
Paleidžia žiedą ir mintį išsako,
Idant mažuosius ir save paguostų,
O vėjas supa žaliuojantį lapą,
Ir šviesios dėmės pasislenka skruostu.
Tikėjimas
Tikėti reiškia: paregėjus lašą
Rasos ar lapą vandenų paviršiuj,
Staiga suprasti, kad tai – būtinybė.
Nors užsimerktum ir ilgai svajotum,
Tik tai, kas buvo, bus pasaulio plotuos,
O lapą neša upės begalybė.
Tikėti reiškia: koją susižeidus
Akmeniu, tarti – akmenynų aibės
Sutvertos tam, kad mūsų kojas žeistų.
Žiūrėk – šešėlis po medžiu lyg aidas.
Turi šešėlį ir gėlė, ir veidas.
Kas be šešėlio – tėra tuščias žaislas.
Viltis
Viltis – tai reiškia: tikime, jog žvilgsnis,
Prisilietimas, klausa nemeluoja.
Žemė – ne sapnas, o kūnas sutvertas.
Daiktų pilnatvė, kurią pažinojai,
Yra lyg sodas, kai stojies jo vartuos.
Ten neįžengsi. Bet esama sodo.
Jeigu stebėsi ilgai ir protingai,
Ne vieną žvaigždę ar žiedą rasotą
Rasi to sodo gilumoj slaptingoj.
Kiti galvoja: pasaulis – lyg ūkas,
Akys apgauna, viskas tik vaidinas.
Bet jie ne viltį, o neviltį renkas.
Kliedi, kai sako: nugarą atsukus
Kažkur pranyksta žemė ir žvaigždynas,
Tarsi pagrobtų juos plėšikų rankos.
Meilė
Meilė – tai reiškia: į save žiūrėti
Taip pat, kaip žiūrim į svetimą daiktą.
Tu irgi daiktas. Jų aibė didžiulė.
Kas šitaip žiūri, gali tik laimėti:
Nors pats nežino, iš negandų sveiksta.
Paukštis ir medis jam sako: bičiuli.
Save ir daiktus jis regi iš naujo,
Idant pasiektų išpildymo krantą.
Jei nesupranta netgi, kam tarnauja –
Geriau tarnauja ne tas, kas supranta.
Išvyka miškan
Pažvelk į medį – išnašų ir didį.
Šakų raizgynėj saulėlydis švyti,
Lapus nutvieskia tarytum žvakidę,
O žmogų stebim paunksmėj, mažytį.
Užverskim galvas. Rankom susikibę
Įveikim žolę tarsi klaidų šilą.
Jau antspauduoja žiedlapius tamsybė
Ir plaukia spalvos į tankmę ir tylą.
Skliautuos – auksinių ąsočių brunzgimas.
Epušių varis rausvą vyną taško.
Ir oru velka dovanas vežimas
Tiems, ko nematom – karaliui ar meškai.
Paukščių karalystė
Aukštybės plotą kurtiniai sukarpo,
Sukas padangėj virš girios slėptuvės,
Lengvas balandis grįžta oro terpėn,
Ir varnas blizga plienu kaip lėktuvas.
Kas paukščiams žemė? Tamsumos dykynė.
Plūstančios vilnys it juodas metalas,
Nakties paviršiuj tarsi vandenyne
Vos gaudo šviesą pastatai ir salos.
Tačiau, jei snapas paglosto plunksnelę,
Ji atitrūksta nuo sparno ir krenta
Į tą bedugnę, nebylią ir baisią,
Paliečia skruostą, ir žmogus atranda
Erdvę, kur grožis, šiluma ir laisvė.
Nerimas
„Kur tu, tėveli? Giria sulaukėjus:
Atslenka žvėrys, krūmynai siūbuoja,
Liepsningą nuodą lieja orchidėjos,
Vilkduobių spąstai veriasi po kojom.
Tėveli, kur tu? Ši naktis bežadė:
Kelio pro tamsą neįžiūri akys.
Klajūnai miršta nuo šalčio ir bado,
Duona apkartus ir kieta kaip akmens.
Čia pat plėšrūnas. Nudrimba jo seilė
Ir karštas dvokas apsvilina veidą.
Sugrįžki, tėve! Negi tau negaila
Vaikų, kuriuos tu girioje apleidai?“
Suradimas
„Aš čia. Ir kam ta neprotinga baimė?
Jau sklaido naktį saulėtekio mostas.
Aidi lumzdeliai pakirdusiam kaime
Ir žvaigždės blykšta virš rausvokos juostos.
Matote taką? Eikite juo tiesiai.
Tuojau išgirsit varpelį skardingą,
Gaidžiai nubudę pasveikina šviesą
Ir rūksta žemė, derli ir laiminga.
Čia dar tamsoka. Šilauoges rūkas
Siaučia lyg tvanas, bet artėja rytas,
Aušra į upę įbrenda kojūkais,
Ir saulės ratas skambėdamas ritas.“
Saulė
Spalvos – iš saulės. Ji, spalvas suėmus,
Lieka bespalvė, nes įjungia viską.
Jei žemę regim tarytum poemą,
Saulė virš mūsų primena artistą.
Kas nori piešti pasaulį spalvingą,
Tegu nežiūri ten, kur saulė dega,
Nes jam atrodys, kad daiktai pradingo,
Ašaros temdys nusilpusią regą.
Tegu suklupęs parkrinta į žolę,
Joje pagauna spindulį nemarų.
Tenai atrasim visa, kas prapuolė –
Žvaigždę ir rožę, sambrėškį ir žarą.
Varšuva, 1943
Maksym Kryvcov. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 1
Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Benediktas Januševičius
Poetas Maksymas Kryvcovas gimė 1990 m. Rivnėje. Ten baigė technologijų ir dizaino koledžą, įgijo neaustinės tekstilės gamybos specialybę. Kyjivo technologijų ir dizaino universitete studijavo avalynės ir odos gaminių dizainą. 2014 m. išvyko į karą savanoriu. Vėliau dirbo karių reabilitacijos ir readaptacijos centre ir veteranų centre. Dirbo instruktoriumi ir savanoriu vaikų stovykloje „Dryžuotieji meškėnai“ Ivano Frankivsko srityje. Prasidėjus Rusijos invazijai, jis grįžo į frontą. 2023 m. pabaigoje pasirodė jo pirmoji poezijos knyga „Вірші з бійниці“ („Eilėraščiai iš šaudymo angos“).
M. B.
* * *
Tarasas
suvarpytas kulkomis
mirties dūriais
prieš tai
kai nematomi vaikinai nudėvėtu kamufliažu
atėjo jo pasiimti
nusivesti į kitą lauką
marguojantį aguonomis ir rugiagėlėmis
per sodą
su vyšniomis trešnėmis ir obelimis
pasakė ramiai ir tyliai:
„štai ir baigėsi mano istorija“
Žmogus baigiasi
kaip baigiasi duona
miegamojo rajono parduotuvėje
kaip baigiasi vanduo čiaupe
nutikus avarijai vandentiekyje
kaip baigiasi vasara
kaip baigiasi maratono bėgiko jėgos
kaip baigiasi diena
kaip baigiasi šviesa per užtemdymą
kaip baigiasi šoviniai mūšyje
kaip baigiasi sutuoktinių rietenos virtuvėje
kaip baigiasi pokalbis
kaip baigiasi pasimatymas
kaip baigiasi kelionė
kaip baigiasi vynas eucharistijos taurėje
Tad
šiandien
aš nedėsiu taško
* * *
horizonte liepsnoja miškai
dega gal dešimtyje vietų
dūmai praryja kaimus
ritasi nuo miesto kalvų
vyniojasi
it ritinys
gražu ir baugu
paradoksai ir aporijos
greitakojis tanko sviedinio Achilas
niekada nepavys blindažo vėžlio
pataikys nebent šalia
o ten, kur baigia rusenti ar tik užsiliepsnoja aukštos pušys
kurios turėjo siūruoti ir siūruoti
kaip joms skirta
ten vaikinai
spraudžiasi dar giliau į urvelius
kad neprisikvėpuotų dūmų
kad neištirptų jų stipriame
cheminiame tirpale
tai pasaulio kraštas
mūsų šiandienio pasaulio
už jo
pavojingos žemės su pabūklų dinozaurais
ir lancetų pterodaktiliais
lenda iš savo urvų girti aviacinių bombų troliai
ir krinta
netekę pusiausvyros
ant laisvos
dūmais užtrauktos žemės
ir kol
ruošiasi šaudyti vasarą
aš prisigeriu dūmų
kaip pieno
užmiegu
ir skaičiuoju ne avytes
o granatas
kiek jų liko dėžėse ir juostose
užmiegu
* * *
Nesimokiau to mokykloje
bet tikrai žinau
kai šniokščia taip
tarsi vėjas didžiule jėga
galingu gūsiu blaškytų
seno ąžuolo lapus
tai skrenda valdoma aviacinė bomba
nerk į rūsį
kaip į vandenį.
Nesimokiau to mokykloje
bet tikrai žinau
kai gatves uždengia rūko antklodė
slėpkis po ja kartu su automobiliu
įvažiuok į miškelį
ir įsirenk poziciją.
Nesimokiau to mokykloje
bet tikrai žinau
kai žmogus guli ant nugaros
jo akys sukritusios
į kaukolės vidų
pilve gili žaizda
viduriai išvirtę lauk
tiesiai virš akies
kyšo grado sviedinio skeveldra
stambi it mandarinas
giliai įstrigusi į kaulą
kūnas juodas apdegęs
tau truputį
pasisekė
šiandien ne tu esi loterijos kamuoliukas.
Nesimokiau to mokykloje
bet žinau
kai mano širdis kasryt nubunda
ji jau mirusi
kaip mirusios šumerų
ir babiloniečių kalbos
ji miršta vėl ir vėl
kasdien daugybę kartų.
Nesimokiau to mokykloje
bet žinau
kad karas truks ilgai
arba labai ilgai
ir kad niekam taip lengvai neatiduosiu
savo miškų
savo sapnų
savo aušrų ir miglų
ir savo mirusios širdies
it negyvosios jūros.
* * *
Kad ir kaip stengiausi
išvažiavau priešaušriu
pasiėmiau brangų kompasą
sutepiau granatsvaidį iš valstijų užsakytu
specialiu tepalu
švelniu ir baltu
kaip vaikiškas kremas rankoms
pasiėmiau granatų
kad užtektų su kaupu
gerai užmaskavau poziciją
nelendu iš apkaso
be ypatingo reikalo
net liemenę apsivilkau
bet vis tiek
pelė apgraužė mano paskutinį bananų skonio
baltyminį batonėlį
esu piktas
esu labai piktas
Vertė Marius Burokas
* * *
Jis persikėlė į Bučą 2021-ųjų kovo vidury
išsinuomojo mažytį butą cokolyje ir įsitaisė katiną
kurio kailis buvo eklero glaisto spalvos.
Jis eidavo į anglų kalbą, sporto klubą ir išpažinties
mėgo stebėti, kaip krenta sniegas
ir migloje išnyksta gatvė.
Jis klausydavos Radiohead, senų Okean Elzy albumų,
lietaus, griaustinio bei širdies dūžių mergaitės
su kuria užmigdavo mažyčiame cokoliniame bute
ir pabusdavo mažyčiame cokoliniame bute
bučiuodavo jos šiltą veidą
spaudėsi prie lipnaus jos kūno
nerdavo delnu į jos plaukų bangas
ir kapanodavos ten, tarsi musė voratinkly.
Jinai paliko jį rudenį
taip kaip paukščiai palieka miškus
taip kaip inžinieriai fabriką po pamainos
ir išvyko į Lenkiją
kad ten apsistotų.
Jis paėmė katiną, panašų į pyragaitį
ir pasakė: katine, mums reikia keliauti
mus kaip rytas
kaip gyvenimas
kaip liga
užklupo šaltas
kaip ledas
karas
pamoka pavadinimu „Ramus gyvenimas“ baigėsi.
Migloje išnyksta gatvė
pliaupia lietus
niekas jo nesiklauso
katinas išbėgo į lauką, jo vardas vėjas.
Ant kryžiaus tarsi at kortelėje parašyta:
čia ilsisi numeris 234 amžiną atilsį.
Ji svajojo nukeliauti į Patagoniją
užmegzti romaną su roko muzikantu
reinkarnuotis į carienę ar žuvį.
Ketino parašyti knygą
apie tai, kad atmintis
trapi kaip krembriulė plutelė
pažeidžiama tarsi meilė
išbyra kaip smėlis tarp pirštų
ir pranyksta
pražūva
nebūva.
Ji mėgo savo dviratį
ledus su kondensovke
rinko pageltusius lapus
kaip pašto ženklus
mėgo žiūrėti į debesis
kuriuos išbarstė tarytum spragėsius
kino teatre nevalyvas berniūkštis.
Viena keliavo į kalnus
kad atliktų inhaliacijas mišku ir oru
rinko mėtas ir gauromečius
rinko žvaigždes, išdėliodama atminty tarsi nuotraukų albume.
Jos tėtis žuvo keturioliktaisiais
jai buvo keturiolika, kai mama išvyko į Italiją
ir nesugrįžo.
Ji su niekuo nepalaikė santykių, vis laukė roko muzikanto.
Kai žiema nutarė pasilikti
bent jau iki kito rudens
garsiai ir skaudžiai pranešdama apie tai
ir gatvėse padvelkė
bauginama tyla
ugnim ir žeme
išsilakstė varnos
tuomet ji nesutriko
nuo viršutinės lentynos paėmė butelėlį
su džiovintais gauromečiais bei čiobreliais
užplikė žoles
supylė į termosą
ir nešė į postus
teritorinės gynybos vaikinams.
Ant kryžiaus tarsi ištatuiruota:
čia ilsisi numeris 457 amžiną atilsį.
Ji gyveno šalia parko
nedideliame name
maitino voveres
maitino šunis
maitino girtuoklius
buvo rudens sergėtoja
ir sergėtoja prisiminimų
išbarstytų kaip cukrus.
Jai buvo 54
dirbo komunalinėje įmonėje
dėvėjo mėlynus „Epicentro“ drabužius
ir važinėjo dviračiu.
Dažydavo nagus tamsiai raudonai
dažydavo lūpas tamsiai raudonai
ir kasnakt ją lankė tamsiai raudoni sapnai.
Ji žiūrėdavo „Kalba Ukraina“
šluostė ašaras balta nosinaite
prisimindavo vaikystę
kokia šilta tuomet buvo saulė
prieš miegą skaitė Kokotiuchą*
tartum plaukikas į vandenį, nerdavo į savo sapnus
tamsiai raudonus tarsi nagai
tamsiai raudonus tarsi lūpos.
Laukdavo šeštadienio
kad nušluostytų dulkes kambariuose
išskalbtų drabužius
iškeptų šarlotę
ir galvotų apie praeitį.
Ją nužudė kovo penktą
sukančią savo gatvėn
važiuojančią dviračiu
nužudė kaip naktis nužudo dieną
kaip ruduo nužudo vasarą
nukryžiavo kpvt serija.
Ant kryžiaus kaip skelbimų lentoje parašyta:
čia ilsisi numeris 451 amžiną atilsį.
Gatvėse ir laukuose
radosi naujos golgotos
tiktai kulkos vietoj vinių
tik artilerija vietoj iečių.
Norėtųsi
skaičiuoti dienas iki vasaros
skaičiuoti kačiukus
skaičiuoti vaikus
skaičiuoti žvaigždes
skaičiuot ligi šimto, užmiegant.
Čia ilsisi numeris 176 amžiną atilsį
čia ilsisi numeris 201 amžiną atilsį
čia ilsisi numeris 163 amžiną atilsį
čia ilsisi numeris 308 amžiną atilsį.
* Andrijus Kokotiucha (Андрiй Кокотюха, g. 1970) – Ukrainos istorinių nuotykių romanų rašytojas, scenaristas, žurnalistas.
* * *
Dabar jaunų vaikinų ir merginų laidotuvės
kaimuose ir miesteliuose
tapo įprasta gyvenimo dalimi
kaip įvykis
kuris neišvengiamai nutiks
į kurį kaskart ateina vis mažiau ir mažiau lankytojų.
„Šiandien mes atsisveikiname
su ištikimu savo tėvams ir mūsų kraštui vaikinu
jis galėtų
kieme šienauti piktžoles
pavasarį kalkėmis balinti obelų kamienus
pilt į maišus ką tik sumaltus grūdus
apsivesti visus gynėjus futbolo aikštėje ir įmušti fenomenalų įvartį į kairę devinkę
mėgautis bandele su abrikosų uogiene
vaikščioti
bėgioti
kvėpuoti
žiūrėti
jis
aštuoniolikinis vaikinas iš mūsų bendruomenės
iš tų
kurie ilsėsis per amžius
po kaitria saule
po šėlstančiu vėju ir lietumi
kapai
augantys
kaip grybai po lietaus
vargu ar kas nors ilgėliau užsibūna čia
„Lengvo debesėlio“ sanatorijoje.“
Užbaigia savo prakalbą
bendruomenės pirmininkas
žmonės prieina prie uždengto karsto
pastatyto kaimo aikštėje
atsisveikina
dangus pilkas
lyg parakas
sunkus
tarsi dangoraižiai.
Tuomet
žodį taria šventikas
jis liepia mums
nusišluostyti ašaras
jis praktiškai rėkia ant mūsų
sako
pasiimkite neapykantos ir keršto
nosines
reikia ištraukti
kaip šukes iš delno
kenksmingus praeities pašinus
bus skausminga
ko gi jūs norit
atsakomybė
sako jis
sunkesnė nei ašaros.
„Звенит январская вьюга
И ливни хлещут упруго
И звёзды мчатся по кругу
И шумят города
Не видят люди друг друга
Проходят мимо друг друга
Теряют люди друг друга…“*
Nerūpestingo sovietinio filmo dainos žodžiai nutrūksta
moterytė paima telefoną
aš laidotuvėse
sako moterytė
negaliu kalbėti
vėliau pasuksiu
meta telefoną į juodo dermatino rankinės dugną
delnu braukia nuo veido prakaitą
ir toliau klausosi dvasininko.
Uniformuoti vaikinai
įtraukti į procesiją
kad neštų karstą
vėliavą
šaudytų į dangų
vis ima telefonus
patys kažkam skambina
prieš valandą
raketa pataikė į jų karinio dalinio teritoriją
o kas
kas 200
klausia vienas iš jų
ką broliai Romanenkos
meta ragelį
nuleidžia galvą
žemė nuklota obuoliais.
Sėdame į seną nutriušusį autobusą
vešiantį į kapines
dalis lubų faneros nukarusi ir
daužos į stiklą
ant sienų pelėsiai
rodos
tuoj tuoj praris visus
sėdinčius
stovinčius šalia karsto
susižvalgome su vaikinais
atpažįstame šį
saldžiai aitrų lavono kvapą
kuris vos prasiskverbia
kaip šviesa pro blindažo plyšius
ei vairuotojau lėčiau
šūkteli jam
kur tu leki
vėliavos viršūnė ant ilgo koto
kyšo iš pravirų durų
daužos į medžių šakas
krenta popieriniai**
ir neprinokusios slyvos.
Sunkiausia
tai mesti tris saujas žemių
tarsi pūdinius svarmenis
viskas
ką gali atiduoti žmogui
tai išties ne geriausia dovana
vargu ar
kelionėn išlydėdamas artimą žmogų
į kišenes jam pripilsi drėgnos žemės
galbūt
padovanosi knygą
maišelį kruasanų
atviruką
apkabinsi.
Palinkęs virš karsto tari
žodžius
jie išsprūsta
silpni neryžtingi
kaip paukštyčiai per pirmąjį skrydį
pavyzdžiui: atleisk
atleisk
kad vėliava numušė obuolius
atleisk, už moterytę su telefonu
atleisk, kad slyvos dar žalios
atleisk…
Trys saujos žemės
mažiausia ir daugiausia
ką šiandien gali atiduoti
sunkios
tarsi kabantys tiltai.
Vertė Benediktas Januševičius
* Žodžiai iš dainos, skambančios Leonido Gaidajaus filme „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ (1973). Pažodinis vertimas:
„Skamba sausio pūga
Ir liūtys smarkiai pliaupia
Ir žvaigždės lekia ratu
Ir ūžauja miestai
Nemato žmonės viens kito
Praeina vienas pro kitą
Netenka žmonės viens kito…“
** Popieriniai – atspari šalčiams senovinė vasarinė obelų veislė.
W. S. Merwin. Eilėraščiai
2023 m. Nr. 12
Iš anglų k. vertė Dominykas Norkūnas
Williamas Stanley’is (W. S.) Merwinas (1927–2019) – vienas žymiausių šio ir praėjusio amžiaus Amerikos poetų, daugiau nei penkiasdešimties knygų autorius, padaręs neginčijamai didelę įtaką moderniajai anglakalbei poezijai. Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pagarsėjo kaip antikarinis poetas, vėliau savo poeziją praturtino mitologine tematika bei budizmo filosofija. Kūryba įvertinta daugybe apdovanojimų, dukart apdovanotas Pulitzerio poezijos premija, antrą kartą ji paskirta 2009 m. už poezijos rinkinį „Sirijaus šešėlis“ („The Shadow of Sirius“). Paskutiniuosius gyvenimo metus W. S. Merwinas praleido Havajuose, Maujio saloje, buvusioje ananasų plantacijoje, ir itin rūpinosi tropinių miškų salose atkūrimu.
Saulėgrįža
Žmonės kalba kad saulė
galų gale
sugrįš vidunaktį
mano meile
nors regim kaip minutės
skrieja
ir pranyksta
tamsioj lapijoj
lyg pūkmirtės ir kikiliai
mes regim kaip savaitės
žengia
į pusiaudienio šešėlį
vien pagalvojus apie mėnesius
noris paimti tave už rankos –
niekam
nederėtų
šito sakyti
ryte stebim kaip tviska paukščių būriai
tikimės ramiai
drauge praleisti popietę
metai išlekia gūsiais
o mes tebesam kartu vienalytėj nakty
saulei vis blėstant
ir metams
sugrįžtant
Balandžio dienos
Kai mes išeisim girnos nutils
Balandžio dienos
Nugrims vardų smėlynuos
Skleisis padangės giedros –
Kitapus nesušvis nė viena žvaigždė
Tik tu stovėsi ir lauksi
Tik tu – neprarasiantis nieko
Nežinantis nieko
Švytintis ledas
Dabar jau žinau –
Ryškėja šviesa po oda raibuliuojanti
Ji atneša pūgas
Sutemus iš aptirpusio luito išsprūdęs drugys
Trankos į stiklą
Vis galvoju ar mirtis bus nebyli burna
O gal riksmas
Sustingęs kito šimtmečio ledynuos
Liūdesys
Galvoju apie tave
pasilenkiu virš nebylaus akivaro
pasirodo
kažkokia galva
žemė sukasi
dangus nejuda
mano blakstienos viena po kitos išsilaisvina
ir krenta
ir sutinka save pirmą
paskutinį kartą
Nežinant
Jei mokėtume skristi nebūtų skaičių
tik metų laikai
sapne aš skriejau į pietus
taigi buvo ruduo
nesuskaičiuojami rudenys ir jų lapai
šlamėjo apačioje
kai kurie jų krito
į dienos upę
leidos ant nematomo paviršiaus
kurs atmena ir šnabžda
bet neprabyla net per miegus
tik jau ne šįkart
Gaida
Atminki kaip nuoga dvasia
įsklendus kalbon išsyk pažįsta
netektį tolybes ir tikėjimą
kurįlaik ji dar neskries
pasikinkiusi savąją priešamžių laisvę
lyg šviesa nesuteršta matmens
tik užgirs
kaip mainos istorijos
trokš patirti
iš kur jos pakyla
ir kur link keliauja
tarytum pati sektų sakmes
skriedama be žodžio ir anapus jo
nuoga nesižvalganti atgalios
nerianti per klausimų klegesį
Greta lauko
Visai ne naujiena ir jokia ne paslaptis
nieks nepatręšė suartos žemės vėlyvą pavasarį
mirusieji vaikšto tarp gyvųjų
ir tie ir anie – viena koja nežinioje
ir kalbėti gali tik už save
laukas niekam neišduoda savo istorijos vingių
jis driekias po sunkiais debesimis it lūkuriuojanti upė
mirusieji arė dirvą iš alkio
vedami to kas jiems prisakyta
akėjo šešėliais ir sopuliu
tręšė gyvulių žarnomis
stumdami plūgą pirmyn
ir atgal giedojo
apie kitokius laikus
Rytmečio kalvos
Tie kurių nebėra
tebeklaidžioja mūsų žodžiais
puslapiai nučeža jiems iš paskos
neapsakomuos toliuose
aš ir vėl pabundu senam name
po kurio stogu vis įtikėdavau
laukiantis savęs
daugel metų prabėgo
nusinešę jaunų dienų pavidalus
išmones ir mėlynus kalvagūbrius
ir ko man vis trūko
tos dienos jau nei čia nei anapus
mano šuo laukia
kol jį atpažinsiu
Versta iš: THE ESSENTIAL W. S. MERWIN. Copper Canyon Press, 2017.
Grégoire Damon. Eilėraščiai
2023 m. Nr. 11
Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas
Grégoire’as Damonas (g. 1985) – šiuolaikinis prancūzų poetas, dviejų romanų ir aštuonių poezijos rinkinių autorius, gyvena Lione. Kaip jis pats sako, pusę jaunystės praleido baruose, kitą pusę skyrė bibliotekoms. Pirmieji sukurti tekstai buvo dainų žodžiai ir tik vėliau pradėjo rašyti eilėraščius ir romanus. Poezijos skaitymų ir roko koncertų patirtis suformavo jo poezijos apibrėžimą: gitara groti dantimis.
G. Damonas 2022 m. lankėsi Lietuvoje ir dalyvavo festivalyje „Kauno literatūros savaitė“. Jis vienas iš šiuolaikinės prancūzų poezijos antologijos „Šokantis mistralis“ (2022) autorių.
Nuo pat pradžių
Nuo pat pradžių
mes turim papildomą organą
kuris užsnūsta
dar gerokai prieš netenkant sąmonės
nuo pat pradžių
mes neturim nei gero vardo nei vietinės kulinarijos
nei paminklo mirusiesiems
tik Senbernarą
kad galėtume sudėti maldas
į romo statinaitę
nuo pat pradžių
mes taupom pragyvenimui
svajojam apie automatą FAMAS pažinčių skelbimą laikrašty
kai spyruoklė sulūžta
pagūžčiojam pečiais ir tiek žinių
nuo pat pradžių
tu atsuki nugarą gimtajam gamtovaizdžiui
šlakų sąvartynams upėms industrinėms zonoms
ir matau kad visai neklysti
nuo pat pradžių
mes bandom padaryti grimasą
lūpų galus tempdami į viršų
matėm kaip tai daro per televiziją
bet mums tai kelia skausmą
kampučiuose skeldėja oda
Buliaus kraujas
vyriškumo ženklai
(iškilūs bicepsai – tatuiruotės – randas virš antakio skliauto –
buliaus prakaitavimas)
tie vyriškumo ženklai
vėl apsipila prakaitu
žurnalai moterims – žurnalai vyrams – reklaminės
nuotraukos – populiarūs dainininkai & diskotekų fanai
tarsi niekas nieko neišmoko iš sufražisčių laikų
TARSI
šantažas dėl priekabiavimo
vėl tapo norma
mačiau moteris koridoje
ir vyrus
jie / Jos buvo sudrėkusios
lygiai taip pat prakaitavo
ir
jie / Jos skleidė tą patį aitrų prakaito kvapą
tokį patį kai geriam alų
saulėkaitoj
ir
jie / Jos
jau (ypač akys)
sklidini (sklidinos)
kiaušų
ir
jie / Jos (su kiaušais)
jau
pilni (pilnos)
karų
karų
galop
TIESIOG karo
visada to paties
jau nuo tų laikų kai poetas gebėjo aprašyti
dulkių debesį
aperityvo gėrimo laiką
šnervių virpėjimą
nežinodamas kas pirmiau šnervės ar kiaušai
(žiūrėti aukščiau)
tai tiek šiai akimirkai
perskaitom programą
žiūrim nematydami
reklaminių logotipų
ir niekas nepasakys
kaip visi slapta dulkinasi pamatę kraujo dėmę
ryjančią smėlį
kiek kartų tai daro
kaip plūstasi ten žvengiant ar baubiant
tačiau būsimas kraujas jau čia
trūkčiojančiose šnervėse
ir tai joks užslėptas genocidas
tai tiesiog
turistinė atrakcija
tik ji
apie mus meluoja mažiau
Išmintis
laida apie labai gerai žinomą fast-food restoraną
penktadienis
15 valandą 2 minutės
nugirsta virtuvėje
Laimė? Taip, bet dar lieka išsiaiškint, ar tai padaro laimingą.
Senovės
JI:
ne iš vakarykštės liūties / ne iš vakarykštės audros užgimus / iš paskutinio siausmo ir skausmo gelmės / jei tik šie galėtų būt paskutiniai / tikrai paskutiniai / dar JI: ne iš žingsnio / ne iš šokio / ne iš atsarginio išėjimo iš paauglystės dugno / nedaug matė
bet išgyveno tiek lyg būtų praūžę tūkstantis apkartusių metų /
spjaut ant visko išskyrus abejingumą
JIS:
vis dar ne. vis dar nieko. niekas jam nebepadeda.
JI:
akių vokai antakių tušas anglis lūpos kraujas kreida veidas klostės korsetas
krankliai užrašinė žvakės naktis – ji turi maniją dažytis ji nenori matyti nakties kaip nakties tai skylė įtrūkis šviesoje ir kalboje – taigi ji stengiasi pleistruoja gremžia vėl užlipdo ant senų prašmatnių antspaudų varvina vašką – ir iš siūlų ir bagetų iš lancetų ir šluotų iš lėbaujančių juodų katinų – sukuria naktį
JIS:
akis žuvis snarglys nuodas jis žino kad į senus švirkštus žiūrima piktai jis žino kad jam teks mylėti meilužę mažiau nei jos tiekiamą asbesto dozę jis žino kad naktis yra faro išvaizdos ir kad rytas iš dangaus nusiritęs drasko pilvą – jis specas pažįsta visas gatveles prasitrynė po visus kiemus – pažįsta dieną:
jis bėgikas per kliūtis sekant agentams
apiplėštų vaistinių kartotekų naikintojas
aklų bobučių piniginių nešiotojas
kūnas sau pačiam kūnas rimbams kūnas visuomenei naudingiems darbams
jis taria taip
gyvenimui
taip
mėšlui
JI:
teka slysta byra šlampa rasoja kraujuoja dūsauja kviečia meilikauja blògina
šnabžda juokiasi kalba
blykšta
laukia dienos
JIS:
kyla daužo glamžo šluoja laiko seilėja pučia bliauna o tada vėl griūna – tai ne kapas – tai įlanka – mėnulio įlanka tarp debesų – mergina yra mergina – dar viltis su letenom – jis išlenda – plaukia – tačiau daro ką jam sako:
virpčioja viršum jos
lyg šnirpštų nosį
JI:
o viršum virš – abejonė
JIS:
o viršum virpčiojimo – baimė
JI:
tu nebeturi pasirinkimo. esi mano demonas. tai aš išsaugosiu tavo vardą.
JI – pasakyk man dar kartą pasakyk man dar kartą bet ką
bet pasakyk –
iš jo švokščia jautis – JIS sako: jautis, aš esu
jautis
aš švokščiu
JI: taip pat turi gražų spindulinį kanalą
išpuoštą reljefine kaligrafija
tik jai vienai suprantamą alfabetą
vėl ir vėl perrašomą
geležtės krašteliu
tarsi ji manytų kad tobulybė
šioje kūno vietoje
vidinėj riešo pusėj
kaip tik ir yra
sielos pakraštys
JIS sako slėpk tai slėpk tai pernelyg atsiduoda ateitimi
Bet JI neatlyžta: na matai
būtent per šią vietą suteka visi gražiausi prisiminimai
tai subtilu supranti
man patinka raudona
vieną dieną iš jos sukursiu romantikos bangą
kuri viską nuplaus
jos burna taip pat raudona
JIS sako: tylėk
užsilipa ant jos
lyg senas sapnas
vargšai vaikai
kurie manosi išvengę nekaltybės
grožio
netgi laimės
kurie manosi
išradę meilę
užsimiršimą ir destrukciją
kurie tiki esą vieninteliai
vieninteliai visa tai atradę
– o tai kas virš jųdviejų
švokščia ir alsuoja
yra senesnis už pačią senovę
Versta iš: Grégoire Damon. D’ORIGINE, LE PÉDALO IVRE. Lyon, 2014.
Charles Simic. Eilėraščiai
2023 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas
Charlesas Simicas (tikr. Dušanas Simićius, 1938–2023) – serbų kilmės amerikiečių poetas, Pulicerio premijos poezijos kategorijoje laureatas (1990), gimęs Belgrade, į JAV atsikraustęs 1954-aisiais. 2007-aisiais jam suteiktas itin prestižinis JAV poeto-laureato vardas (angl. Poet Laureate Consultant in Poetry to the Library of Congress). Čia pateikiami eilėraščiai versti iš knygos „Rinktiniai ankstyvieji eilėraščiai“ („Selected Early Poems“, 1999)
Begalvis viščiukas
1
Kai du kart du buvo trys,
Išsirito begalvis viščiukas.
Kai žemė dar buvo plokščia,
Jis nukrito nuo jos krašto, užsisvajojęs.
Kai Zodiake buvo 13 ženklų,
Jis rado mirusią žvaigždę, ją sulesė.
Kai pirmoji lapė tekėjo,
Jis išmoko skraidyti vienu sparnu.
Kai visi kiaušiniai dar buvo auksiniai,
Debesis danguj galėjai kimšti kaip kukurūzus.
Kai prapliupęs lietus užtvindė vištidę,
Raktikaulių šakutė jam tapo laivu.
Ak, kai viščiukui išsikepti beliko save,
Žaibas tapo jam iešmu,
Griaustinis – druska ir skysčiu šlakstyti.
2
Begalvis viščiukas giliai atsiduso,
Ir iš šio atodūsio sukūrė krušą
Ir langą, į kurį kristų šioji kruša.
Sau sukūrė devynias gyvybes,
O joms apvilkti – devynis vienatvės paltus.
Sukūrė sau ir šešėlį. Netikrą.
Sukūrė blusą, kad tamsoj ji pragraužtų skylių.
Visa tai sukūrė iš nieko. Sukūrė adatą
Savo kiaušinio dužusiam lukštui susiūti.
Sukūrė meilužius – nuogus. Drabužiais juos rengia kiti.
Jo tėvas sukūrė peilį, ir jis šveitė ašmenis tol,
Kol išvydo jose savo atspindį it kreivam veidrody.
Visa tai jis sukūrė iš laiko įpjovų.
Nejau to nepadaręs būtų laimingesnis?
3
Išgirskit begalvio viščiuko giesmę,
Jis ją traukia kapstydamasis po kapinių purvą.
Tai giesmė, kurioje dvi lygiagrečios tiesės
Susikerta begalybėj, kurioje Dievas
Sukuria vyksmą iš obuoliukų,
Kurioje aukso vilna, – taip teigiama, – auga
Ant liūdnos mergaitės gaktos. Tai giesmė
Iš apie tyrą burną svajojančių keiksmų.
Tai akmens, prikelto iš negyvųjų, giesmė.
Tai giesmė, traukiama pašnibždom, nes rãsta
Bendrininkų, nes kiaušinis saugus
Gegutės lizde. Tai giesmė,
Į kurią brendi, kol nuplūduriuoja tavo kepurė.
Giesmė apie užkrečiamą juoką.
Mirtina giesmė.
Taip, taip – tai tamsių nuojautų giesmė.
4
Begalvės dienos begalvį vakarą
Viščiukas ant ugnies, o žodžiai
It aplink jį žiedu susispietę pasakiški žvėrys.
Kas vakarą jis numeta jiems po kąsnelį savo širdies.
Žodžiai alkani, vakaras laiko šakutę.
Kad ir ką tas nedorėlis krečia, jo galva niekuo dėta,
Ji seniai pamesta, ją nukirto,
Ji pakilus į dangų klaustukų balionėliu.
O apačioje tęsias didysis pokylis:
Stalas, kuris pats save aprūpina duona.
Pjūklas, kuris perrėžia per pusę svajonę.
Sparnai, tokie greiti, kad net smarkiai lyjant neperšlampa.
Kiaušinis, kuris niurna keptuvei:
Prisiekiu plauku savo tryny,
Begalvių viščiukų nebūna.
5
Begalvis viščiukas skuodė labirintu,
Skuodė pusiau nupeštas,
Iš nugaros jam styrojo šakutė,
Jis skuodė, skuodė atgalios, į vakaro mėlį.
Skuodė aukštyn kojom,
Kažin kas didžiulis su raudona prijuoste stypsojo už jo.
Jis skuodė, palikdamas toli už nugaros savo galvą
primerktom akim,
Galvą su rausva ševeliūra.
Skuodė į bažnyčios varpinę,
Ir dar aukščiau – prie ant tos varpinės įtaisyto žaibolaidžio,
Kad vėjas pašiauštų jam plunksnas.
Skuodė ir tebeskuodžia šį Didįjį penktadienį,
Krintant lietui,
Guviems lapinams sekant jo pėdsakais.
Reikalinga pagalba
Jie prašo peilio
Ir aš atlekiu tekinas
Jiems reikia ėriuko
Ir aš sakausi esąs ėriukas
Jie nuoširdžiausiai persiprašo
Regis jiems reikia žiurknuodžių
Jiems reikia piemens
Jų juodųjų našlių kaimenei
Laimė atsinešiau tuos sumautus
Rekomendacinius laiškus
Atsinešiau savo mirties liudijimą
Pasirašytą ir patvirtintą notaro
Bet jie ir vėl persigalvoja
Dabar jie nori paukštės giesmininkės, trupučio pavasario
Jie nori moters
Kad muiluotų ir bučiuotų jų kiaušius
Tai vienas daugelio mano talentų
(Patikinu juos)
Čiulbėti ir ulbėti dailiau už visą paukštidę
Skečiant sėdmenis
Rato baladė
tai štai ką reiškia būti ratu
štai ką reiškia būti pririštam prie vieno jo stipinų
kai ratlankis žvygauja o ašis girgžda
štai ką reiškia nuolat painioti žemę ir dangų
kalbėti apie žvaigždes kelyje
apie lediniame danguje besimalančius akmenis
kentėti kaip kenčia ratas
nešti jo neįsivaizduojamą svorį
o jei tai būtų galandinimo ratas
turėčiau kibirkščių kad galėčiau matyti
o jei tai būtų girnų akmuo
turėčiau duonos burnai užimti
o jei tai būtų ruletė
mano kairė akis stebėtų kaip po ją šokčioja dešinė
tai štai ką reiškia
būti prirakintam prie rato sužeisto šonkaulio
judėti kaip juda katafalkas
judėti kaip juda miškavežis
vakarą nuokalne
*
ką galvoji mano meile
besisukant šiam ratui
galvoju apie arklį priešakyje
kaip snaigės įsipainioja jam į karčius
kaip jis purto savo dailią galvą uždengtomis akimis
galvoju kaip pavasarį
du paukščiai skrisdami traukia mus sau iš paskos
kad vienas jų – varna
o kitas – kregždutė
galvoju kaip vasarą
ten nieko nebūna
tik debesys žydrame danguje
tik prieblanda žydrame danguje
galvoju kaip rudenį
ten įkinkytas žmogus
barzdotas su žąslais burnoj
sukumpęs su antklode ant pečių
tempia ratą
sunkų kaip žemė
*
ar negirdi sakau ar negirdi
ratas besisukdamas šneka
regis jis dar tvirčiau mane apkabina
lyg turėtų motiniškus instinktus
lyg sektų prieš miegą pasaką
lyg žinotų kelią namo
lyg aš kaip ir mano tėvas griežčiau dantimis
regis
jis šnabžda man
jog viskas ką aš turįs padaryti
kad jis liautųsi sukęsis
tai sulaikyti kvėpavimą
Neeilinių gabumų
Aš augau palinkęs
viršum šachmatų lentos.
Dievinau žodį „endšpilis“.
Regis, visi mano pusbroliai nerimavo.
Gyvenom mažam namuke
netoli katalikų kapinių.
Mūsų langai drebėdavo
nuo lėktuvų ir tankų.
Žaisti mane išmokė toks
astronomijos profesorius,
išėjęs į pensiją.
Tai vyko bene 1944-aisiais.
Šachmatai, kuriais žaisdavom,
buvo veik suvis nusitrynusiais dažais,
ypač juodieji.
Trūko baltųjų karaliaus,
tad vietoj jo reikėdavo naudoti ką kita.
Man pasakojo, nors pats tuo netikiu,
kad tą vasarą savo akimis mačiau,
kaip ant telefonstulpių
kybo žmonių kūnai.
Pamenu, kad motina man
nuolat vis uždengdavo akis.
Buvo gerai įgudusi staigiai
įgrūsti mano galvą sau po lietpalčiu.
Ir šachmatais, paaiškino profesorius,
meistrai dažnai žaidžia uždengtomis akimis,
o iškilesni jų – net keliose lentose
tuo pat metu
Pastaba
Per mokyklos kalėdinį spektaklį
Ant scenos
Išbėgo žiurkė.
Marija sukliko
Ir numetė kūdikį
Juozapui ant kojos.
Trys karaliai
Spalvingais drabužiais
Liko sustingę.
Akimirką
Žiurkei tyrinėjant ėdžias
Galėjai išgirsti, kaip nukrinta smeigtukas,
Tada ji nuturseno už kulisų,
Kur kažkas trenkė,
Iš visos sveikatos,
Vieną, o paskui ir dar du kartus,
Kažin kuo sunkiu.
Taupumas
Iš kraštelio
Juodos duonos
Puskepalio
Jie nulipdė vaiko galvą.
Vaike, tarė jie,
Mes neturim nieko, kas pritiktų akims,
Nieko, kas atstotų ausis
Ir nosį.
Tik peilį
Įpjauti ten,
Kur turėtų būti
Tavo burna.
Gali šypsotis,
Gali valgyti,
Spjaudyti trupinius
Mums į veidus.