Mūsų publikacija
Andrej Chadanovič. Poetų nacija ir jos vidiniai emigrantai
2022 m. Nr. 8–9
Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas
Šią toli gražu ne išsamią, bet šmaikščią ir įdomią baltarusių poezijos apžvalgą poetas ir vertėjas Andrejus Chadanovičius rašė baltarusių poezijos antologijai graikų kalba („Ανθολογία νέων Λευκορώσων ποιητών / Aнталогія маладой беларускай паэзіі“, 2020). Štai iš kur tekste Homeras ir Sapfo, štai kodėl neaptariami VISI šiuolaikiniai baltarusių poetai (lyg jų įvairovę būtų įmanoma išsamiai aptarti). Apžvalga trumpai ir aiškiai atskleidžia baltarusių poezijos virsmus, tiesa, rašyta iki 2020 metų baltarusių revoliucijos, ji neužgriebia pačių naujausių įvykių ir protesto poezijos. Nepaisant to, dauguma minimų tekste poetų pateko ir į tuoj pasirodysiančią baltarusių poezijos antologiją lietuvių kalba „Baltai raudonai baltai“, tad tarp jų esama nemažai sąšaukų.
Rengiant straipsnį „Metams“ buvo nuspręsta nieko nekeisti ir netrumpinti, viską paaiškinti turėtų šis nedidelis komentaras.
Dar visai neseniai baltarusiai nė nedvejodami vadino save „poetų nacija“. Galbūt, išvyti iš idealios Platono valstybės, poetai, viena emigracijos banga po kitos, skirtingose epochose sėkmingai nusileisdavo Baltarusijoje. Pasakoti apie tai graikams – tolimiems, bet vis dėlto Sapfo ir Homero palikuonims – gana juokinga, bet žodžių iš dainos neišmesi.
Geriau pagalvojus, tokia kaimynystė gana nesaugi – ir nacijai, ir poezijai. Nacijai todėl, kad tiek tauta, tiek vėliau iš jos susiformuosianti šalis vystysis pagal mūsų pirmųjų lyrikų nubrėžtus žanro ir stiliaus kanonus. (Taip Jankos Kupalos eilėraščio „O kas eina tenai?“ herojai, pradėję savo eiseną 1908 metais „rankom kruvinom“ ir „kojom vyžotom“, pergalingai užbaigia ją 1994 metais prie balsavimo urnų, balsuodami už „savą“ prezidentą Aliaksandrą Lukašenką.)
Ne mažiau pavojų tyko ir poezijos, nes pats baltarusių autoriaus įvaizdis anksčiau ar vėliau tampa neatskiriamas nuo „narodniko“, arba „nacionalisto“, įvaizdžio, o šis funkcionuoja kaip angažuotas idėjų skleidėjas, agitatorius ir savosios misijos apsėstas visko, kas baltarusiška, skelbėjas. Tai tam tikru metu suteikia jam autoritetą, paverčia jį – visiškai pagal sovietinę Jevtušenkos formuluotę – „daugiau nei poetu“, surenka jam pilnas sales gerbėjų, kurie ateina pas savo dievuką, ieškodami paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus. Ir kaip viso to išdava rašomi daugiausia prasti tekstai, kurie aktualūs tik vieną akimirką, o tai akimirkai praėjus tampa nebereikalingi…
Tuo ryškiau matoma, kaip nuo vienos ar kitos naivios ideologijos išsivaduoja (pikti liežuviai kartais vadina šį procesą „marginalizacija“) šioje knygoje surinkti šiuolaikiniai poetai. Bet kuris iš jų gėdytųsi mokyti kitus ar kalbėti kokio nors kolektyvinio „mes“ vardu. Kiekvienam iš jų rašymas – tai visų pirma darbas su stiliumi ir visiškai privatus užsiėmimas. Kad ir kaip ten būtų, vis dėlto imi ir išgirsti jų tekstuose pažįstamų natų, būdingų jų (geriausiems) patosiškiems pirmtakams, o pačiame jauno poeto balse skamba daugiau įtampos nei balsuose jo kolegų, gyvenančių šalyse, kurios – kaip čia švelniau pasakius? – pasižymi protingesne kultūros politika ir labiau gerbia kūrybos laisvę.
Nes poetas – tas autorius, kuris pas mus mažiausiai priklauso nuo Karlo Marxo ir jo dėsnių, – pirmasis iš kūrėjų, kuris be širdgėlos susitaikė su tuo, kad niekada daugiau „negyvens iš literatūros“. Jis – mažiausiai parsidavęs, nes jį mūsų proziškais ir ne itin kultūringais laikais retai kas bando nupirkti. Jis – mažiausiai mūsų nelaisvoje valstybėje nuo cenzūros ir savicenzūros priklausoma asmenybė. Nes, skirtingai nei režisierius ar dirigentas, neturi visos trupės ar orkestro „įkaitų“ – nebent tik savo vidinių balsų chorą. Ir jis visai ramiai gali, kartu su visais savo balsais, rašyti „į stalčių“ arba, kaip tai dabar vadinama, – „į tinklaraštį“ arba, tarkim, į feisbuką. Negana to, internetas su vaizdo įrašais „YouTube“ ar MP3 garso įrašas suteikia jam daugiau laisvės, patrauklumo ir platesnį saviraiškos lauką nei tradicinė publikacija – dažniausiai vienos ar kitos ideologijos kontroliuojamoje spaudoje.
Todėl prieš keliolika metų, dar livejournal klestėjimo laikais, paklaustas apie savo mėgstamą baltarusių literatūrinį žurnalą, aš labai pagrįstai atsakiau: „Tai livejournal su mano mėgstamų poetų tekstų juostomis. Ir šiam žurnalui niekas negali prilygti.“ Turbūt neverta nė minėti, kad dauguma šių poetų pateko į šitą antologiją.
Kai kurie iš įtrauktų į rinktinę autorių istorijos laukuose sėja duoną ir žaidimus – ir juose sudygsta pakankamai šalčiui atspari nyčiška „amžinojo sugrįžimo“ idėja. Šiuo atveju viską, kas nutinka mums čia ir dabar, paprasčiau papasakoti pasitelkus artimas ir tolimas analogijas, tarkim, XVI amžiaus meilės siužetą (Maryja Martysevič) ar „stalininio“ praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio įvykius (Antonas Rudakas). Poetas, suprantama, nepateikia tikslių istorinių faktų, o dirba to, kas galėtų nutikti, teritorijoje (ir Albertas Einsteinas staiga tampa Baltarusijos valstybinio universiteto dėstytoju Minske) arba rašo taip universaliai, kad visi erdvėlaikio skirtumai praranda prasmę – ir Žečpospolitos karūnos paveldėtojas kartu su kunigaikštiene Barbora Radvilaite lekia autostrada dviejų šimtų kilometrų per valandą greičiu, kad pasigėrėtų saulėtekiu Baltijos jūroje. Kintami dydžiai: sosto įpėdinis, kunigaikštienė, autostrada, automobilis. Pastovūs dydžiai: naktis, jūra, meilė, mirtinas greičio viršijimo pavojus.
Tarp surinktų čia autorių nemažai (absoliuti dauguma!) vertėjų, kurie sėkmingai paneigia stereotipą, kad būna pasaulio poezija, o kažkur atskirai yra ir baltarusių poezija. Vertimų, kuriuos mūsų autoriai dažnai lygiomis teisėmis įtraukia į savo kūrybos rinkinius, diapazonas – nuo sakralinės sanskrito kalba rašytos poezijos (Iharis Kulikovas) iki amerikiečių slemo poezijos (Vitalis Ryžkovas), nuo kinų lyrikos (Volha Hapejeva) iki afrikiečių kilmės prancūzų hiphopo (Uladzis Liankevičius).
Yra net vienas mistifikatorius (tiesą sakant, ne vienas, bet aš apsiribosiu Siarhejumi Pryluckiu), sugalvojęs nesamą Šiaurės Korėjos poetą Kim Čžun Ho ir tariamai išvertęs jo eilėraščių, ir iš tokios „svetimos“ perspektyvos papasakojęs apie Baltarusijos autoritarizmą ir šito traumuotą visuomenę įdomiau ir giliau nei kiti mūsų autoriai, naiviai bandę apie tai rašyti tiesiai ir aiškiai – jų tekstai skambėjo kaip publicistika.
Nepakartojama ironija ir saviironija taip pat būdinga Viktorui Žybuliui ir Andrejui Adamovičiui, kuriems pavyksta priversti kvatoti savo skaitytojus ir klausytojus. Skirtumas tik tas, kad pirmasis beveik visada linkęs žaisti – linksmą šypseną jo eilėse keičia juoda ironija ir „pakaruoklio humoras“, o antrojo eilėse po provokatyvių, „chuliganiškų“ pasažų eina atvirai išpažintiniai, ir nepatyręs skaitytojas sutrinka, jis ne visada spėja paskui autorių perjungti lyrinį pagreitį ir pakeisti nuotaikos režimą.
Iš penkiolikos autorių tik viena rašo rusiškai – poetė Katia Zykova. (Jei žvelgtume objektyviai, jų galėjo būti ir daugiau.) Tiesa, pristatoma keletas dviem kalbom rašančių poetų. Baltarusiškai ir angliškai rašo Valžyna Mort. Baltarusiškai ir rusiškai – Dmitrijus Dmitrijevas. Jau minėtas Siarhejus Pryluckis, prisiėmęs pseudonimą „Pistončykas“, rašo „trasianka“. Ihariui Kulikovui akivaizdžiai ankšta baltarusių literatūrinėje kalboje – jis kartu su keletu kolegų kuria „svamovą“ – pakilųjį stilių, specialiai sukurtą sakralinei poezijai rašyti. Tą poeziją kurtų poetai-žyniai.
Yra poetų, kuriems ankšta vien literatūros rėmuose – jie kuria grafinius (Dmitrijus Dmitrijevas) arba muzikinius (Uladzis Liankevičius, Vitalis Ryžkovas) projektus, kuriuose poetinis žodis – svarbus, bet toli gražu ne vienintelis kūrybos komponentas.
Galbūt įdomiausias šiuolaikinės baltarusių poezijos reiškinys – o tiksliau, labai įvairių reiškinių suma – moterų rašoma poezija. Ji gali augti iš feministinių idėjų ir meninių Vakarų Europos ir Amerikos literatūros atradimų, o gali būti orientuota į geriausius gimtosios poetinės tradicijos pavyzdžius (tiesą sakant, vienas dalykas nepaneigia kito). Dažnai ji pagrįsta religine patirtimi, kurią ne visada galima, o ir reikia atskirti nuo meilės potyrių (Nasta Kudasava), arba yra tiesiog geliančiai išpažintinė ir savo raiška pabrėžtinai „netriukšminga“ (Taciana Niadbaj), arba, atvirkščiai, virtuoziškai sukonstruota kaip drąsi vieša kalba (Julia Cimafejeva). Kartais ji „padaryta“ kaip racionalaus ir iracionalaus kontrastas, kai analitiškai nagrinėjami patys smulkiausi, logika neužčiuopiami, jausmų atspalviai (Volha Hapejeva), o kartais tas kontrastas būna aštriai ironiškas, kai dera, regis, visiškai nesuderinami stiliaus elementai (Maryja Martysevič). Ir, žinoma, skamba „užsienietiškas“ baltarusių ir amerikiečių poetės Valžynos Mort balsas, kuris ne tik seniai atpažįstamas visame pasaulyje, bet ir vis aiškiau girdimas pačioje Baltarusijoje. (Pakanka prisiminti, kad po Valžynos dėstytų meistrystės kursų grupė jaunų autorių ironiškai pasivadino „valžyniukais“.)
Apibendrinsiu dviem naujienom – ir abi jos veikiau geros. Baltarusiai pagaliau liaujasi buvę „poetų nacija“. Jie virsta programuotojų ir vadybininkų, ekskursijų vadovų ir šunų augintojų, žvejų ir grybautojų, darboholikų ir dykūnų tauta (o visi paminėtieji ir nepaminėtieji laisvalaikiu taip pat gali rašyti eiles). O ir nuostabių poetų – kartais nepaisant, kartais padedant, o kartais nepriklausomai nuo mūsų nacijos – atsiranda nuolat.
Roland Barthes. Autoriaus mirtis
2022 m. Nr. 4
Iš prancūzų k. vertė Paulius Jevsejevas
Roland’as Barthes’as (1915–1980) – prancūzų literatūros ir kultūros teoretikas, kritikas, semiotikas, filosofas. Svarbi R. Barthes’o intelektualinės veiklos gija buvo lingvistinio struktūralizmo ir struktūralistinės semiotikos atradimų perkėlimai į literatūros teorijos, literatūros ir kultūros kritikos terpę. Tokie perkėlimai leido R. Barthes’ui formuoti naujais savo laiko atradimais pagrįstas literatūros pažinimo sąlygas ir persvarstyti vertybinius literatūros kritikos pagrindus. Esė „Autoriaus mirtis“ koncentruotai ir su manifesto obertonais perteikia abi šias tendencijas.
Lietuvos universitetuose šis tekstas skaitomas ir referuojamas jau seniai, bet lig šiol nebuvo skelbtas lietuvių kalba. Už pagalbą jį verčiant dėkoju Nijolei Keršytei.
Balzacas, savo apsakyme „Sarazinas“1 pasakodamas apie moterimi persirengusį kastratą, užrašo štai tokį sakinį: „Tai buvo Moteris – staiga užklumpančios baimės, neprotingos užgaidos, nevaldomos nerimo bangos, netikėti drąsos proveržiai, nutrūktgalviški poelgiai ir subtiliausių jausmų saldybė.“ Kas čia kalba? Ar tai apsakymo protagonistas, kuris suinteresuotas nepaisyti už moters besislapstančio kastrato? O gal asmuo Balzacas, kuris filosofuoja apie moteris remdamasis gyvenimiška patirtimi? O gal Balzacas autorius, samprotaujantis apie moteriškumą taip, kaip tai daroma „literatūroje“? O gal universali išmintis? Romantinė psichologija? Niekada šito nesužinosime, nes taip jau yra, kad rašymas sunaikina visus kalbančius balsus ir bet kokias ištakas2. Rašymas – tai tas neutralumas, tas mišrumas, tas įstrižumas, į kurį pasprunka mūsų ieškomas subjektas; tai tas nespalvotumas, kuriame prapuola visos – o visų pirma paties rašančiojo kūno – tapatybės.
Be abejo, taip buvo visados: vos tik kas nors pasakojama intranzityviniais3 tikslais ir nemėginant tiesiogiai paveikti realybės – vadinasi, apsiribojant vienintele funkcija: praktikuoti simbolį, – tada įvyksta šis atsisiejimas, balsas netenka šaltinio, autorius įžengia į savo paties mirtį, prasideda rašymas. Bet šis reiškinys skirtingose visuomenėse priimamas įvairiai. Pavyzdžiui, ikimoderniose visuomenėse visada pasakoja ne koks nors asmuo, o specialaus statuso tarpininkas – šamanas ar pasakorius; norint galima žavėtis šiais žmonėmis kaip „atlikėjais“, tuo, kaip jie įvaldę naratyvinį kodą, bet jie niekada nelaikomi „genijais“. Autorius – tai modernus personažas, kuo tikriausias mūsų visuomenės produktas iš tų laikų, kai, pasibaigus viduramžiams ir veikiant anglų empirizmui, prancūzų racionalizmui, taip pat Reformacijos išaukštintam asmeniniam tikėjimui, buvo susižavėta nauja prestižine kategorija – individu ar, kilniau tariant, „žmogiškuoju asmeniu“. Logiška, kad literatūros srityje autoriaus „asmenį“ labiausiai sureikšmino pozityvizmas – kapitalizmo ideologijos apibendrinimas ir išsipildymas. Autorius vis dar viešpatauja literatūros istorijos vadovėliuose, rašytojų biografijose, žurnalų spausdinamuose interviu ir pačių literatų sąmonėje, kai šie uoliai stengiasi susieti savo asmenį ir kūrybą skelbdami dienoraščius. Dabartinės kultūros siūlomas literatūros vaizdas tironiškai į centrą pasodina autorių, jo asmenį, jo istoriją, pomėgius ar aistras; kritika dažniausiai vis dar tvirtina, esą Baudelaire’o kūryba yra Baudelaire’o kaip žmogaus fiasko, esą van Gogho kūryba – jo kaip žmogaus beprotybė, o Čaikovskio kūryba – jo kaip žmogaus nukrypimas: kūryba visada aiškinama gręžiantis į kūrėją, tarytum fikcija būtų daugiau ar mažiau skaidri alegorija, o kiaurai ją mus visada galiausiai pasiektų vieno ir to paties save „išpažinusio“ asmens, autoriaus balsas.
Nors Autoriaus imperija vis dar labai galinga (naujoji kritika4 dažnu atveju ją tik sutvirtino), jokia paslaptis, kad jau seniai kai kurie rašytojai mėgino sudrebinti jos pamatus. Prancūzijoje, be abejo, pirmasis buvo Mallarmé, kuris be išlygų įžvelgė ir išpranašavo būtinybę pačia kalba pakeisti tą, kuris lig tol laikytas kalbos savininku. Mallarmé požiūriu, kuriam mes antriname, kal̃ba ne autorius, o kalbà; rašyti – tai leistis į beasmenį būvį, kuris pirmesnis už tave (jo negalima painioti su bejausmiu ir belyčiu, kastruotu realistinių romanų rašytojo objektyvumu), ir pasiekti tokį momentą, kai veikia, ką nors „atlieka“ tik kalba, o ne rašantis „aš“: Mallarmé poetikos principas – autoriaus pašalinimas rašymo naudai (kaip matysime, tokiu būdu skaitytojui sugrąžinama jo vieta). Valéry, iki kaklo įklimpęs Aš psichologijoje, gerokai sušvelnino Mallarmé teoriją, bet dėl savo pomėgio klasicizmui jis vadovavosi retorikos pamokymais ir vis nutaikydavo į Autorių abejonės ir pašaipos strėles, pabrėždavo savo veiklos kalbinę ir tarsi „atsitiktinę“ prigimtį, savo proziniuose veikaluose nuolat pasisakydavo už esmiškai žodines literatūros egzistavimo sąlygas, kurių atžvilgiu bet koks atramų ieškojimas rašytojo vidujybėje jam atrodė tiesiog prietaringas. Net Proustas, kurio vadinamosios [introspekcinės] analizės yra iš pažiūros psichologinio pobūdžio, akivaizdžiai kėlė sau uždavinį siekti kraštutinio subtilumo ir tokiu būdu visiškai atsižadėti galimybės nustatyti aiškius ryšius tarp rašytojo ir jo personažų. Pavertęs romano pasakotoją ne tuo, kuris ką nors matė ar jautė, ir net ne tuo, kuris rašo, bet tuo, kuris dar rašys (romano jaunuolis, – bet kiek jam iš tikrųjų metų ir kas jis toks? – nori rašyti, bet negali, o romanas pasibaigia tada, kai rašyti pasidaro įmanoma), Proustas sukūrė moderniojo rašymo epopėją: jis apvertė viską aukštyn kojom, nes, užuot, kaip dažnai sakoma, sudėjęs savo gyvenimą į savo romaną, jis patį savo gyvenimą pavertė kūriniu, o jo romanas tapo šio kūrinio modeliu, todėl mums akivaizdu, kad ne romano veikėjas baronas de Šarliusas imituoja tikrą asmenį – grafą de Montesquiou, o kad Montesquiou, šio žmogaus istorinis, iš įvairių epizodų sudarytas realumas, yra tik antraeilis, išvestinis personažo barono de Šarliuso fragmentas. Galiausiai prie šios modernybės priešistorės reikia pridurti siurrealizmą, nors šis, aišku, jokiu būdu negalėjo pripažinti kalbai suverenumo, kadangi kalba yra sistema, o romantinio polėkio nešamas siurrealistų judėjimas siekė tiesiog suardyti visus kodus5, – beje, tokie siekiai iliuziški, nes kodo neįmanoma sunaikinti, juo galima tik „žaisti“. Vis dėlto siurrealistai, primygtinai rekomendavę nuolat apvilti prasmės lūkesčius (tai vadinamasis siurrealistinis „trūkčiojimas“6), patikėję rankai užduotį kiek galima greičiau užrašyti tai, ko nenutuokia galva (tai automatinis rašymas), pripažinę rašymo keliese principą ir eksperimentus, prisidėjo desakralizuojant Autoriaus vaizdinį. Pagaliau už pačios literatūros ribų (tiesą sakant, tokios perskyros jau tampa atgyvenusios) kalbotyra neseniai parūpino puikų įrankį analitiniam Autoriaus sunaikinimui, mat parodė, kad sakymas7 visa savo apimtimi yra tuščias procesas, kuo puikiausiai funkcionuojantis be būtinybės jį užpildyti pašnekovų asmenimis: lingvistiniu požiūriu autorius visada yra tik tas, kuris rašo, ir nieko daugiau, lygiai kaip aš yra tik tas, kuris sako aš, ir nieko daugiau; kalbai pažįstamas tik „subjektas“, o ne „asmuo“, ir šio subjekto, kuris be jį apibrėžiančio sakymo yra tuščias, pakanka, kad kalba „turėtų pagrindą“, t. y. kad jos potencialas būtų išsemtas.
Autoriaus nutolimas (kartu su Brechtu galėtume kalbėti apie kuo tikriausią „atsiribojimą“: Autorius mąžta nelyginant figūrėlė literatūrinės scenos gilumoje) nėra vien istorinis faktas ar rašymo aktas: jis iš pagrindų transformuoja modernųjį tekstą (kitaip sakant, nuo šiol tekstas daromas ir skaitomas tokiu būdu, kad autorius pasišalina iš visų jo lygmenų). Visų pirma kitoks tampa laikas. Autorius, kai juo tikima, visada suprantamas kaip savo paties knygos praeitis: knyga ir autorius tiesiog įsitaiso vienoje tiesėje, kuri padalijama į tai, kas eina prieš ir kas po: Autorius turįs maitinti knygą, jis egzistuoja prieš knygą, mąsto, kenčia, gyvena dėl jos; jį su kūriniu sieja toks pat pirmesnio ir paskesnio ryšys, koks sieja tėvą su jo vaiku. Užtat modernusis skriptorius gimsta kartu su tekstu, jis neturi jokios būties, ankstesnės ar viršijančios jo rašymą, jokių ypatybių, paverčiančių jį subjektu, kurio atžvilgiu knyga būtų predikatas; nėra kito laiko, tik sakymo laikas, todėl kiekvienas tekstas amžinai rašomas čia ir dabar. Mat – arba iš to išplaukia, kad – rašyti nebegali reikšti užregistruoti, konstatuoti, atvaizduoti, „sukurti paveikslą“ (taip sakydavo Klasikai); rašyti gali būti tik tai, ką lingvistai, sekdami Oksfordo filosofais, vadina performatyvu8 – reta žodine forma (ji galima tik pirmuoju asmeniu ir esamuoju laiku), kurią vartojant vienintelis sakymo turinys (vienintelis jo sukuriamas pasakymas) – tai aktas, kuriuo jis ištariamas, kažkas panašaus į karaliaus Skelbiu ar žilos senovės poetų Giedu. Modernusis skriptorius palaidojo Autorių ir nebegali taip patetiškai kaip pirmtakai tikėti, esą jo ranka pernelyg lėta jo mintims ar aistroms, todėl jis, paklusdamas būtinybei, turįs nuolat pabrėžti šį vėlavimą ir amžinai „tobulinti“ jį fiksuojančią formą; priešingai, nuo bet kokio balso atsieta, gryno įrašymo (o ne išreiškimo) gesto vedžiojama skriptoriaus ranka nužymi lauką, kuris iš nieko nekyla – ar bent jau kurio vienintelė kilmės vieta yra pati kalba, o juk būtent kalba be perstojo vis iš naujo užginčija bet kokią kilmės vietą.
Dabar jau žinome, kad tekstą sudaro ne žodžių eilė, perteikianti vienintelę, tarytum teologinę prasmę (kuri būtų Autoriaus-Dievo „žinia“), o daugybės matmenų erdvė, kurioje jungiasi ir rungiasi skirtingi rašymai ir nė vienas iš jų nėra pirmapradis: tekstas – tai audinys iš citatų, ateinančių iš tūkstančio kultūros židinių. Rašytojas gali tik imituoti visada ankstesnį, bet niekada pirmapradį gestą, panašiai kaip nepailstantys kopijuotojai, didingieji ir juokingieji Buvaras ir Pekušė9, kurių gilus komiškumas tiksliai rodo būtent rašymo tiesą. Vienintelė rašytojo galia – maišyti rašymus, priešinti juos vieną kitam, niekada nepasiremiant kuriuo nors vienu iš jų. Jeigu rašytojas užsimanytų išreikšti save, tai turėtų bent jau žinoti, kad tas vidinis „dalykas“, kurį jis ketina „išversti“, pats yra tik mišriai sukomponuotas žodynas, kurio žodžius gali aiškinti tik kiti žodžiai, ir taip be galo. Tokį pavyzdinį nuotykį išgyveno jaunasis Thomas De Quincey’is, kuris taip gerai mokėjo senąją graikų kalbą, kad, norėdamas versti į tą mirusią kalbą visiškai modernias idėjas ir vaizdinius, jis, pasak Baudelaire’o, „susikūrė sau gatavą žodyną, žymiai sudėtingesnį ir kur kas platesnį nei tas, kuris paprastai susiklosto, kai gromuliuojamos grynai knyginės temos“10. Autoriaus vieton stojantis skriptorius nebeturi aistrų, nuotaikų, jausmų, įspūdžių; užtat jis turi neaprėpiamą žodyną, iš kurio semia rašymą, o šiam nėra kaip sustoti: gyvenimas visada tik imituoja knygą, o toji knyga savo ruožtu yra tik iš ženklų sudarytas audinys, be vietos klaidžiojantis, be galo vis atsitraukiantis imitavimas.
Nutolus Autoriui, pretenzija „iššifruoti“ tekstą tampa tiesiog bergždžia. Suteikti tekstui Autorių – tai primesti tam tekstui reguliacinę sklendę, parūpinti jam galutinį signifikatą, uždaryti rašymą. Tokia samprata labai patogi kritikai, trokštančiai kelti sau reikšmingą tikslą už kūrinio atrasti Autorių (arba šio hipostazes: visuomenę, istoriją, psichiką, laisvę): suradus Autorių, tekstas „paaiškinamas“, o kritikas lieka nugalėtoju. Tad nieko nuostabaus, kad istoriniu atžvilgiu kartu su Autoriumi viešpatavo ir Kritikas, o dabar kritika (net ir naujoji) sudrebinama kartu su Autoriumi. Daugybiniame rašyme viską reikia išnarplioti, bet nieko nereikia iššifruoti: šičia galima sekti struktūra, leistis paskui ją (lyg paskui prairus pėdkelnėms nubėgusią akį) per visas reprizas ir visus aukštus, bet niekada nepasieksime gelmės ar dugno. Reikia judėti rašymo erdve, o ne į ją įsiskverbti. Rašymas be perstojo steigia prasmę, bet visad tik tam, kad ją išgarintų: rašymas sistemingai atleidžia nuo prasmės. Kartu literatūra (nuo šiol būtų geriau sakyti rašymas), atsisakydama priskirti tekstui (ir pasauliui kaip tekstui) kokią nors „paslaptį“, t. y. galutinę prasmę, išlaisvina veiklą, kurią galėtume vadinti kontrateologine, tikrąja to žodžio prasme revoliucine, mat atsisakydami stabdyti prasmę galiausiai atmetame Dievą ir jo hipostazes – protą, mokslą, įstatymą.
Grįžkime prie Balzaco sakinio. Niekas (t. y. joks „asmuo“) netaria šio sakinio: tikroji rašymo vieta yra ne šio sakinio šaltinis, ne jo balsas, o skaitymas. Geriau suprasti padės kitas labai konkretus pavyzdys: neseniai atlikti tyrimai (Jeano Pierre’o Vernant’o darbai) nušvietė iš principo dviprasmišką graikų tragedijos prigimtį. Tragedijų tekstas nuaustas iš dvireikšmių žodžių, kuriuos kiekvienas personažas supranta vienpusiškai (būtent šis nuolatinis nesusipratimas lemia „tragizmą“). Tačiau kai kas supranta tą kiekvieno žodžio dvilypumą, be to, jei taip galima pasakyti, girdi patį priešais jį kalbančių personažų kurtumą. Tas kai kas yra ne kas kitas kaip skaitytojas (ar, tragedijos atveju, klausytojas). Šitaip atsiskleidžia visuminė rašymo būtis: tekstą sudaro daugybė rašymų, ateinančių iš įvairių kultūrų ir sueinančių į dialogą, į parodijavimo ar priešgyniavimo santykius. Tačiau yra viena vieta, kur visa ši daugybė susitelkia, ir toji vieta – ne autorius, kaip buvo sakoma lig šiol, o skaitytojas: skaitytojas – tai ta erdvė, kur įsirašo visos be išimties citatos, sudarančios kokį nors rašymą. Kokio nors teksto vienovę užtikrina ne jo kilmė, o vieta, kur jam skirta atsidurti, tik toji vieta nebegali būti koks nors asmuo: skaitytojas yra žmogus be istorijos, be biografijos, be psichologijos; tai tiesiog tas kas nors, kuris viename lauke suturi visus pėdsakus, sudarančius tai, kas parašyta. Štai kodėl juokinga klausyti prakeiksmų naujajam rašymui11, kurie skelbiami humanizmo labui, veidmainiškai pasiskelbusio skaitytojo teisių gynėju. Klasikinė kritika niekada nesidomėjo skaitytoju: jai vienintelis žmogus literatūroje yra tas, kuris rašo. Mes pamažu tampame atsparūs tokioms antifrazėms, kuriomis išdidžiai kaltindami švaistosi civilizuoti žmonės, gindami tai, ką jie patys kaip tik nustumia į šalį, ignoruoja, slopina ar naikina. Mes žinome, kad, norint sugrąžinti rašymui ateitį, reikia apversti jo mitą aukštyn kojom: skaitytojo gimimo kaina – Autoriaus mirtis.
Versta iš: Roland Barthes. LA MORT DE L’AUTEUR. LE BRUISSEMENT DE LA LANGUE. Paris: Seuil, 1984.
1 „Sarrasine“ (1830). Apsakyme pasakojama apie skulptorių, kuris įsimyli italų operos žvaigždę, o ši paaiškėja esanti moterų vaidmenis atliekantis kastratas. R. Barthes’as šį apsakymą nagrinėjo veikale „S/Z“ (Éditions du Seuil, 1970). (Čia ir toliau – vert. past.)
2 Origine – šį žodį šiame straipsnyje R. Barthes’as vartoja nuosekliai, bet verčiant į lietuvių kalbą neįmanoma visur išlaikyti vienos šaknies, todėl verčiau „ištaka“, „šaltinis“, „kilmės vieta“, „kilmė“, „pirmapradis“ (originel). Tebūnie tai praktinis pavyzdys, kaip rašymas – šiuo atveju vertimas – pareikalauja atsižadėti ištakos ar šaltinio.
3 Gramatikoje intranzityvinis veiksmažodis – toks, kuris neturi tiesioginio objekto, arba papildinio (plg. tranzityvinis rašau knygą ir intranzityvinis rašau).
4 Nouvelle critique. Turimas omenyje prancūzų literatūros kritikos nusigręžimas nuo istoristinės pozityvistinės kritikos. Su šiuo posūkiu siejami Georges’as Poulet, Jeanas Pierre‘as Richard‘as, Jeanas Starobinskis, taip pat R. Barthes’as, 1963 m. paskelbęs prancūzų naujajai kritikai priskiriamą veikalą „Apie Racine’ą“ („Sur Racine“). 1965 m. poleminiame esė „Naujoji kritika ar naujoji apgaulė?“ („Nouvelle critique ou nouvelle imposture“) šį R. Barthes’o veikalą aštriai kritikavo Jeano Baptiste’o Racine‘o kūrybos tyrinėtojas Raymond’as Picard’as. Čia R. Barthes’as pats suabejoja šio posūkio verte – tokios pastangos vis iš naujo įvertinti ore tvyrančias idėjas apskritai būdingos jo veiklai.
5 Struktūralistinės kalbotyros ir semiotikos kontekste kalba apibrėžiama kaip sistema, nustatanti raiškai tinkamas garsines formas ir sąvokines formas. Pvz., lietuvių kalboje žodžiai neskiriami pagal aukštą ar žemą toną, kuriuo juos tariame – tai garsinės formos ypatybė; lietuvių kalboje įprasta sakyti, kad ugnis „dega“ ar „liepsnoja“, bet sakyti, kad ji „ugnija“ būtų neįprasta – tai sąvokinės formos ypatybė. Kalbos sistema „suvereni“, nes minėtos formos nekyla iš individo psichikos. Kalbos sistema laikoma kodu ta prasme, kad nustato ne tik garsines ir sąvokines formas, bet ir ryšius tarp jų, o šie ryšiai yra būtina reikšmės sąlyga. Semiotikoje kodo sąvoka vartojama plačiai, taikoma ne tik žodinei kalbai, bet visoms reikšmės sritims, kur esama reguliarių, sistemingų ryšių tarp jusliškai suvokiamų formų ir sąvokinių formų.
6 Plg. André Bretono romano „Nadja“ paskutinį sakinį: „Grožis bus KONVULSIŠKAS arba jo nebus.“ Žr. Breton A. Nadža / vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.
7 Énonciation – šia sąvoka apibrėžiamas kalbėjimas kaip veikimas, kuriuo aktualizuojama, paleidžiama veikti kalbos sistema: derinami tarpusavyje kalbiniai ženklai, sudaromi sakiniai ir kas nors apie ką nors pasakoma kokioje nors situacijoje. Prancūzų kalbininkas Émile’is Benveniste’as pastebėjo, kad pačioje kalbos sistemoje esama formų, skirtų struktūruoti šiai sakymo veiklai, – tai visų pirma asmeniniai įvardžiai, kurių buvimas rodo, kad pati kalba apibrėžia dialogo situaciją, teikia pagrindą kalbančių subjektų (sakymo subjektų) pozicijoms nustatyti. Kitaip sakant, kalbantis žmogus užima sakymo subjekto poziciją, kurią suteikia kalba. Iš to daroma išvada, kad norint užimti poziciją kalbiniame dialoge nebūtinas asmuo kaip pirmesnė, iš anksto duota psichikos gelmė, biografija ir pan.; tam pakanka būti instancija, kuri sako „aš“ ir „tu“; visa, kas yra „gilusis aš“ – psichikos gelmė, biografija ir kt., pasireiškia tik paskui, jau kalbos terpėje.
8 Performatyvo sąvoką apyvarton įvedė Johnas Langshaw Austinas 1962 m. knyga paskelbtame paskaitų cikle „How to Do Things with Words“. Performatyviniai pasakymai yra tokie, kurie ne ką nors konstatuoja ar apibūdina, bet yra tam tikro veiksmo dalis. Performatyviniai pasakymai būna ne teisingi ar klaidingi, bet „laimingi“ ar „nelaimingi“, „vykę“ ar „nevykę“. Jie nėra tiesiog ko nors pasakymai, bet ir „padarymai“. Pavyzdžiui, toks yra pažadas: pažadėti – tai ne šiaip pasakyti, bet kažką padaryti; pažado vertę nulems ne jo kaip teiginio teisingumas ar klaidingumas, bet tai, ar jo ketinama laikytis, ar jis bus ištesėtas ir pan.
9 Gustave’o Flaubert’o nebaigto romano „Bouvard et Pécuchet“ veikėjai. Tai dokumentų perrašinėtojai, kurie persikrausto į kaimą ir, remdamiesi paviršutiniškais skaitiniais bei atsitiktiniais patarimais, imasi tai vienos, tai kitos veiklos – nuo žemės ūkio iki filosofijos. Jie kopijuotojai dvejopa to žodžio prasme: iš pradžių kopijavę tekstus, paskui jiedu imasi tekstų pagrindu kopijuoti skirtingus gyvenimo būdus, veiklas.
10 „Būdamas trylikos, jis [De Quincey’is] mokėjo rašyti graikiškai; penkiolikos mokėjo ne tik graikiškai eiliuoti lyriniais metrais, bet ir gausiai, nevaržomai graikiškai šnekėtis, o šitokį gebėjimą įgijo kasdien improvizuotai versdamas į graikų kalbą angliškus laikraščius. Iš poreikio atmintyje ir vaizduotėje atrasti daugybę perifrazių, kad pavyktų mirusia kalba išreikšti visiškai modernias idėjas ir vaizdinius, jis susikūrė sau gatavą žodyną, žymiai sudėtingesnį ir kur kas platesnį nei tas, kuris paprastai susiklosto, kai gromuliuojamos grynai knyginės temos“, žr. Baudelaire Ch. Du vin et du hachisch, suivi de Les Paradis artificiels [Apie vyną ir hašišą. Dirbtiniai rojai]. – Paris: Librairie Générale Française, 2000. – P. 163.
Thomas De Quincey’is (1785–1859) – anglų rašytojas, labiausiai žinomas dėl autobiografinio pasakojimo „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ apie opijaus vartojimo patirtis. R. Barthes’o užuominai apie Th. De Quincey’į svarbu tai, kad šis suprato savojo meto realijas per senosios graikų kalbos formas. Be to, autobiografiniame pasakojime Th. De Quincey’is dažnai naudojosi klasikiniu mitų ir tragedijos paveldu psichologinei introspekcijai, t. y. jo „vidinis dalykas“ pasireiškė klasikiniu „žodynu“.
11 Aliuzija į prancūzų naująjį romaną (nouveau roman) – literatūros kryptį, su kuria siejami Alainas Robbe-Grillet, Nathalie Sarraute, Michelis Butoras ir kiti.
Susan Sontag. Atsižadėkime interpretavimo
2020 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Paulius Jevsejevas
Susan Sontag (1993–2004) – rašytoja, kritikė, filosofė, dramaturgė, režisierė, aktyvistė. Pirmiausia pagarsėjo savo kultūros kritikos esė, skirtomis estetikai, fotografijai, populiariajai kultūrai, ligos metaforoms. Paskutinis S. Sontag romanas „In America“ (2000) apdovanotas JAV Nacionaliniu knygos prizu. Lietuvių kalba yra išleistas jos romanas „Ugnikalnio mylėtojas“ bei esė knyga „Apie fotografiją“.
Publikuojama esė „Atsižadėkime interpretavimo“ („Against Interpretation“) yra įžanginis tekstas to paties pavadinimo 1966 m. knygoje. Čia S. Sontag aštriai kritikuoja meno kūrinių aiškinimą remiantis daugybę pavidalų įgijusiu nevaržomos alegorezės principu, taip pat tokiam principui pajungtą kūrybą. Interpretavimu grįstas aiškinimas ir kūryba esą naikina tiesioginį meno paveikumą. Autorė pasisako už atidų ir nuodugnų meno kūrinio juslinio paveikumo aprašymą. Taip pat S. Sontag siūlo įveikti klasikinę turinio ir formos perskyrą, bet šioje esė tai tik deklaruojama.
Turinys – tai kažkas probėgšmais, kas pasirodo kaip blyksnis. Toks mažut mažutėlis, mažutėlis turinys.
Willem de Kooning – iš interviu
Tik paviršutiniški žmonės nesprendžia pagal išvaizdą. Pasaulyje paslaptinga tai, kas matoma, o ne kas nematoma.
Oscar Wilde – iš laiško
1.
Ankstyviausias menas turbūt buvo ceremoninis, magiškas: menas buvo pajungtas ritualui. (Plg. piešinius Lascaux, Altamira, Niaux, La Pasiega ir kitose olose.) Ankstyviausia – graikų filosofų – meno teorija teigia, kad menas yra mimezė, tikrovės imitavimas.
Su šia teorija iškilo savita meno vertės problema. Nes mimetinė meno teorija iš principo reikalauja, kad menas pateisintų savo buvimą.
Mimetinę teoriją pirmasis išdėstė Platonas, kuris, regis, norėjo įtvirtinti nuostatą, jog meno vertė abejotina. Platonas ir paprastus materialius daiktus laikė mimetiniais objektais – transcendentinių formų ar struktūrų imitacijomis, todėl jo požiūriu net ir itin vykęs lovos atvaizdas būtų tik „imitacijos imitacija“. Platono manymu, menas nei yra itin naudingas (lovos atvaizdas nė kiek netinka miegoti), nei, griežtai žiūrint, perteikia tiesą. Ginti meną stojusio Aristotelio argumentai iš tikrųjų nepakerta Platono nuostatos, kad visas menas yra įmantrus trompe l’oeil, vadinasi, melas. Bet Aristotelis užginčija Platono mintį, kad menas niekam nenaudingas. Nesvarbu, ar menas – melas, ar ne, jis, pasak Aristotelio, turi tam tikrą vertę, nes daro terapinį poveikį. Štai koks buvo Aristotelio atsakas: vis dėlto menas naudingas, menas naudingas kaip vaistas, nes sužadina pavojingas emocijas ir nuo jų apvalo.
Platono ir Aristotelio mimetinė meno teorija glaudžiai susijusi su prielaida, kad menas visada figūratyvus. Vis dėlto mimetinės teorijos šalininkai nebūtinai turi atsižadėti dekoratyvaus ar abstraktaus meno. Galima pakoreguoti arba atmesti klaidingą įsitikinimą, esą menas būtinai yra „realizmas“, bet vis tiek neperžengti ribų, kurias meno problematikai nustatė mimetinė teorija.
Tiesą sakant, visas vakarietiškas meno suvokimas, visi meno apmąstymai išsitenka tuose apribojimuose, kuriuos jiems nustatė graikiškoji meno kaip mimezės ar reprezentacijos teorija. Būtent dėl šios teorijos menas kaip toks, viršijantis pavienius meno kūrinius, yra problemiškas, todėl reikia jį ginti. Ir būtent ginant meną atsirado keista įžvalga, kai kažkas, ką lig šiol vadiname „forma“, atskiriama nuo kažko, ką lig šiol vadiname „turiniu“; siekiant kilnių tikslų turinys laikomas esminiu dalyku, forma – antraeiliu.
Net ir šiandien, daugumai menininkų ir kritikų atmetus meno kaip išorinės tikrovės reprezentacijos teoriją ir pakeitus ją kita – meno kaip subjektyvios išraiškos teorija, pagrindinis mimetinės teorijos principas tebegalioja. Nesvarbu, ar meno kūrinį suprantame kaip atvaizdą (menas kaip tikrovės atvaizdas), ar kaip teiginį (menas kaip menininko teiginys), vis tiek pirmenybę teikiame turiniui. Be abejo, turinys pasikeitė. Dabar jis ne toks figūratyvus, ne taip aiškiai realistiškas. Tačiau ir toliau manoma, kad meno kūrinys yra to kūrinio turinys. Arba, kaip dabar įprasta sakyti, meno kūrinys iš principo ką nors sako („X nori pasakyti, kad…“, „X bando pasakyti, kad…“, „X turėjo omenyje, kad…“ ir t. t.).
2.
Nė vienas nebegalime susigrąžinti nekaltybės, kai nebuvo jokių teorijų, o menui nereikėjo dėl nieko teisintis; kai niekas neklausdavo, ką meno kūrinys nori pasakyti, nes žinojo (ar manė žiną), ką meno kūrinys daro. Kol sąmoningai egzistuosime šiame pasaulyje, tol turėsime ginti meną. Galime tik ginčytis dėl vieno ar kito būdo, kuriuo jį ginsime. Tiesą sakant, esame įpareigoti nuvainikuoti tuos būdus ginti ir teisinti meną, kurie pernelyg atbuko, ėmė reikalauti per daug pastangų ar tapo nejautrūs dabarties poreikiams ir praktikoms.
Šiuo metu būtent tokia yra turinio idėja. Nesvarbu, kokią prasmę ši idėja turėjo praeityje, dabar ji dažniausiai yra kliūtis, trukdis, subtiliai ar ne taip subtiliai išduodantis filisteriškus įsitikinimus1.
Nors faktinė raida daugelyje meno sričių, regis, skatina atsižadėti idėjos, kad meno kūrinys – tai pirmiausia to kūrinio turinys, ši idėja vis dar nepaprastai plačiai vyrauja. Aš norėčiau parodyti, kad ji dominuoja, nes plinta kaip tam tikri meno kūrinių patyrimo įpročiai, kuriais iki kaulų smegenų persiėmę dauguma žmonių, rimtai besidominčių kokiais nors menais. Kai pernelyg sureikšminama turinio idėja, iškyla poreikis visą laiką ir be galo interpretuoti. Savo ruožtu įpratimas meno kūrinius patirti juos interpretuojant vis iš naujo patvirtina prasimanymą, kad iš tikrųjų yra toks dalykas – meno kūrinio turinys.
3.
Aišku, turiu omenyje ne interpretavimą plačiausia prasme, kaip jį supranta Nietzsche, kai (pagrįstai) rašo: „Nebūna faktų, tik interpretacijos.“ Interpretavimu vadinu sąmoningą protinę veiklą, kuri pajungta tam tikram kodeksui, tam tikroms interpretavimo „taisyklėms“.
Kai interpretuojamas menas, iš viso kūrinio atrenkami tam tikri elementai (X, Y, Z ir kt.). Praktiškai interpretavimas – tai vertimas. Interpretuotojas2 sako: „Pažvelkite, nejau nematote, kad X iš tikrųjų yra – arba iš tikrųjų reiškia – A? Kad Y – tai iš tikrųjų B? Kad Z – iš tikrųjų C?“
Kokios aplinkybės galėtų paskatinti taip keistai transformuoti tekstą? Atsakyti į šį klausimą leidžia istorinė medžiaga. Interpretavimas atsirado vėlyvosios klasikinės antikos kultūroje, kai mito galią ir įtikimumą pakirto mokslinio pažinimo iškeltas „realistinis“ pasaulėvaizdis. Vos iškėlus pomitiniam sąmoningumui esminį klausimą, ar religiniai simboliai dera prie laiko dvasios, senieji tekstai pirmykščiu pavidalu tapo nepriimtini. Štai tada prireikė interpretavimo, kaip būdo pritaikyti senuosius tekstus „moderniems“ poreikiams. Pavyzdžiui, stoikai, norėdami patvirtinti nuostatą, kad dievai turi būti dori, atidėjo į šalį Homero epuose minimas Dzeuso ir jo pašėlusios giminės bjauriąsias savybes, aiškindami šias savybes kaip alegorijas. Stoikai aiškino, kad pasakodamas apie Dzeuso svetimavimą su Leto Homeras iš tiesų pasakoja apie galios ir išminties sąjungą. Panašiai Filonas Aleksandrietis interpretavo Hebrajų Biblijos istorinius pasakojimus kaip dvasiai ugdyti skirtus pirmavaizdžius. Pasak Filono, pasakojimas apie išvarymą iš Egipto, keturiasdešimties metų klajones po dykumą ir įžengimą į pažadėtąją žemę iš tikrųjų yra alegorija apie paskiros sielos tapimą nepriklausoma, išmėginimus ir galutinį išgelbėjimą. Vadinasi, interpretavimas iš anksto numato, kad akivaizdi teksto reikšmė neatitinka (vėlesnio laiko) skaitytojų reikalavimų. Interpretavimas turi pašalinti šį neatitikimą. Taip jau atsitiko, kad dėl vienų ar kitų priežasčių tekstas tapo nepriimtinas, bet negalima jo atsižadėti. Interpretavimas – tai radikali strategija, kaip išsaugoti seną tekstą, kuris atrodo pernelyg vertingas, kad jo atsisakytum: tokį tekstą reikia perdaryti. Interpretuotojas keičia tekstą, nors jo netrina ir neperrašo. Bet jis negali pripažinti ką nors keičiąs. Jis tvirtina tik padedąs suprasti, mat atskleidžiąs tikrąją teksto prasmę. Kad ir kaip smarkiai interpretuotojai pakeičia tekstą (dar vienas gerai žinomas pavyzdys – rabinų ir krikščionių atliktos „dvasinės“ Giesmių giesmės interpretacijos, nors kūrinys aiškiai erotinis), jie būtinai tvirtins išskaitę tekste jau esamą prasmę.
Tačiau mūsų laikais interpretavimas vyksta dar sudėtingiau. Mat dabar pasišventimą interpretuoti dažnai pakursto ne pamaldi pagarba kebliam tekstui (už tokios pagarbos gali slypėti agresija), bet neslepiamai agresyvus nusiteikimas, atvirai išreikšta panieka regimybėms. Senojo stiliaus interpretavimas buvo primygtinis, bet pagarbus, kai ant tiesioginės reikšmės užklojama kita. Modernaus stiliaus interpretavimas – tai kasinėjimas, kuris naikina: interpretatorius kasasi „už“ teksto, ieškodamas potekstės [sub-text], kuri laikoma tikruoju tekstu. Šiais laikais labiausiai išaukštintos ir paplitusios Marxo ir Freudo doktrinos iš tikrųjų yra įmantriai ištobulintos hermeneutinės sistemos – agresyvios ir nepagarbios interpretavimo teorijos. Kaip teigia Freudas, visa, kas aiškiai matoma, turi būti suskliausta3 kaip išreikštas turinys. Išreikštą turinį reikia užklausti ir atidėti į šalį, kad už jo atrastume tikrąją reikšmę – latentinį turinį. Taigi, Marxui visuomeniniai įvykiai, tarkim, revoliucijos ir karai, Freudui – įvykiai paskirų žmonių gyvenimuose, tarkim, neurozių simptomai ir riktai, taip pat tekstai, tarkim, sapnai ar meno kūriniai, – visa tai jiedviem yra progos interpretuoti. Pasak Marxo ir Freudo, šie įvykiai tik atrodo suvokiami protu. Iš tiesų jie neturi reikšmės, kol jų neinterpretuojame. Suprasti – tai interpretuoti. Interpretuoti – tai iš naujo suformuluoti reiškinį, atrasti jam lygiavertį atitikmenį.
Vadinasi, interpretavimas nėra (priešingai, nei mano dauguma) absoliuti vertybė, protinis veiksmas, atliekamas kažin kokioje uždaroje žmogaus gebėjimų sferoje, į kurią neprasiskverbia laikas. Patį interpretavimą reikia suprasti ir įvertinti, turint omenyje, kad žmogiškasis sąmoningumas turi savo istoriją. Kai kuriuose kultūriniuose kontekstuose interpretavimas yra išlaisvinantis aktas. Tokiu atveju interpretavimas leidžia persvarstyti, iš naujo įvertinti negyvą praeitį ir nuo jos pabėgti. Kituose kultūriniuose kontekstuose interpretavimas yra reakcingas, nesavalaikis, bailus, gniuždantis.
4.
Dabar kaip tik toks metas, kai interpretavimas yra didžiąja dalimi reakcingas ir gniuždantis. Šiandieninė meno interpretacijų gausa nuodija mūsų jautrumą, panašiai kaip automobilių ir stambiosios pramonės išmetamos dujos teršia orą miestuose. Mūsų kultūroje intelekto hipertrofija energijos ir juslinio imlumo sąskaita jau tapo klasikine dilema, o interpretavimas yra intelekto kerštas menui.
Bet tai dar ne viskas. Interpretavimas yra intelekto kerštas pasauliui. Interpretuodami skurdiname, eikvojame pasaulį, kad sukurtume šešėlinį „reikšmių“ pasaulį. Interpretuodami verčiame pasaulį šiuo pasauliu. (Pamanykit, „šiuo pasauliu“! Lyg kur nors būtų dar vienas.)
Pasaulis, mūsų pasaulis, jau ir taip gana išeikvotas ir nuskurdintas. Meskim šalin visus jo dublikatus, imkimės vėl tiesiogiai be tarpininkų patirti tai, kas mums prieš akis.
5.
Šiais laikais dažniausiai interpretuojama tiesiog todėl, kad filisteriai nenori palikti meno kūrinio ramybėje. Tikras menas pajėgus sunervinti. Suprastinę meno kūrinį iki jo turinio ir tą turinį interpretuodami, meno kūrinį sutramdom. Interpretavimas padaro meną sukalbamą, nuolankų.
Interpretavimo filisteriška prigimtis labiau nei kur kitur klesti literatūroje. Jau kelis dešimtmečius literatūros kritikai savo uždaviniu laiko eilėraščio, pjesės, romano ar apsakymo elementų vertimą į ką nors kita. Kartais rašytojai tiek susinepatogina dėl nepridengtos savo meno jėgos, kad tiesiog kūrinyje įtaiso primygtinę nuodugniai išdėstytą interpretaciją, nors daro tai šiek tiek drovėdamiesi, su žiupsniu ironijos geram skoniui pažymėti. Tokio pernelyg trokštančio bendradarbiauti autoriaus pavyzdys – Thomas Mannas. Kai autorius labiau užsispyręs, interpretavimo darbą su džiaugsmu atlieka kritikas.
Pavyzdžiui, Kafkos kūrybą masiškai prievartauja bent trys armijos interpretuotojų. Skaitantieji Kafką kaip socialinę alegoriją įžvelgia joje teiginius apie modernios biurokratijos keliamą frustraciją ir beprotybę, galutinį jos virsmą totalitarine valstybe. Skaitantieji Kafką kaip psichoanalitinę alegoriją įžvelgia ten desperatišką pasakojimą apie Kafkos tėvo baimę, kastracijos kompleksą, impotencijos pojūtį, pasidavimą sapnams. Skaitantieji Kafką kaip religinę alegoriją aiškina, kad „Pilyje“ protagonistas K. mėgina patekti į dangų, o štai „Procese“ protagonistą Jozefą K. užgriūva nepermaldaujamas ir paslaptingas Dievo teisingumas… Dar vienas autorius, kurio kūryba traukia interpretuotojus kaip siurbėles – Samuelis Beckettas. Becketto rafinuotos dramos apie užsisklendusią, iki esminių bruožų išgrynintą, nuo pasaulio atskirtą, neretai fiziškai nejudrią sąmonę skaitomos kaip teiginiai apie modernaus žmogaus susvetimėjimą su prasme ar su Dievu, taip pat kaip alegorinis pasakojimas apie psichopatologiją.
Proustas, Joyce’as, Faulkneris, Rilke, Lawrence’as, Gide’as… Galėtume vardyti ir vardyti – išeitų begalinis sąrašas autorių, kuriuos jau padengė stora interpretacijų pluta. Bet reikia pabrėžti, kad interpretavimas nėra tiesiog vidutinybių pagyros genijams. Interpretavimas – tai modernusis būdas apskritai ką nors suprasti, todėl jis taikomas bet kokios kokybės kūriniams. Pavyzdžiui, iš paskelbtų režisieriaus Elios Kazano užrašų statant Tennessee’io Williamso „Geismų tramvajų“ paaiškėjo, kad Kazanas negalėjo imtis darbo, kol nesuprato, kad Stenlis Kovalskis reprezentuoja mūsų kultūrą apėmusią juslingą kerštingą barbarybę, o štai Blanša Diubua – tai Vakarų civilizacija, poezija, rafinuoti drabužiai, prislopintas apšvietimas, subtilūs jausmai ir taip toliau, nors visa tai, be abejo, šiek tiek nusidėvėję. Štai šitaip Tennessee’io Williamso įtaigi psichologinė melodrama tapo suprantama: ji visa apie kažką, apie Vakarų civilizacijos nuosmukį. Reikia manyti, jeigu tai tebebūtų pjesė apie žavų žvėrį Stenlį Kovalskį ir nužydėjusią apskurusią gražuolę Blanšą Diubua, tai ją pastatyti būtų neįveikiamas iššūkis.
6.
Nesvarbu, ar menininkas kurdamas turėjo, ar neturėjo omenyje, kad jo kūrinius interpretuos. Galbūt Tennessee’is Williamsas mano, kad Kazanas teisingai suprato, apie ką yra „Geismų tramvajus“. Galbūt Jeanas Cocteau filmais „Poeto kraujas“ ir „Orfėjas“ iš tiesų siekė šiems filmams vėliau paskirtų įmantrių aiškinimų remiantis Freudo simbolio teorija ar jiems priskirtų socialinės kritikos nuostatų. Kad ir kaip būtų, šių meno kūrinių vertę neabejotinai lemia ne tai, ką jie „reiškia“. Tiesą sakant, priešingai: Williamso pjesių ar Cocteau filmų įtaigojamos pompastiškos reikšmės rodo šių kūrinių ydas, melagingumą, dirbtinumą, įtikinamumo spragas.
Sprendžiant iš Alaino Resnais ir Alaino Robbe-Grillet pasisakymų, jie sąmoningai kūrė filmą „Pernai Marienbade“ taip, kad šis atitiktų daugybę vienodai įtikimų interpretacijų. Vis dėlto turėtume atsispirti pagundai interpretuoti šį filmą. Filme „Pernai Marienbade“ svarbiausias kai kurių vaizdų grynas, neišverčiamas, juslingas betarpiškumas, taip pat bandymai spręsti tam tikras kinematografinės formos problemas, kurie gal riboti, užtat nuoseklūs.
Taip pat gali būti, kad Ingmaras Bergmanas savo filme „Tyla“ naktį tuščia gatve dardantį tanką rodo kaip falinį simbolį. Bet jeigu Bergmanas siekė būtent tokios interpretacijos, tai šis jo sumanymas kvailas. (Kaip sakė Davidas Herbertas Lawrence’as, „niekada nepasitikėk pasakotoju – pasitikėk istorija“4.) Žiūrint šią sceną su tanku tiesmukai, kaip jutimais suvokiamą atitikmenį permainingiems mįslingai karingiems nutikimams viešbutyje, tai labiausiai stulbinanti filmo akimirka. Kas nori interpretuoti tanką Freudo sąvokomis, tiesiog parodo nepajėgęs sureaguoti į tai, kas vyksta ekrane.
Tokio pobūdžio interpretavimas visada žymi sąmoningą ar nesąmoningą nepasitenkinimą kūriniu, troškimą jį kuo nors pakeisti.
Interpretavimas, atliekamas remiantis labai abejotina teorija, kad meno kūrinį sudaro turinio vienetai, išniekina meną. Taip menas paverčiamas praktinio naudojimo daiktu, kurį galima dalimis išrūšiuoti pagal intelektinę kategorijų sistemą.
7.
Žinoma, interpretavimas ne visada paima viršų. Tiesą sakant, yra pagrindo manyti, kad didelė dalis dabartinio meno mėgina pabėgti nuo interpretavimo. Siekdamas išvengti interpretavimo, menas gali tapti parodija. Arba tapti abstraktus. Arba tapti („vien tik“) dekoratyvus. Arba tapti nemenu.
Regis, bėgimas nuo interpretavimo ypač būdingas šiuolaikinei tapybai. Abstrakti tapyba – tai bandymas kurti be turinio įprasta to žodžio prasme; jeigu nėra turinio, neįmanoma interpretuoti. Popartas siekia to paties rezultato priešingu būdu: pasidaro neįmanomas interpretuoti naudodamas tokį akivaizdų turinį, kad tiesiog „yra kaip yra“.
Didelė dalis moderniosios poezijos taip pat išsilaisvino iš negrabių interpretavimo gniaužtų: pirmi to ėmėsi didieji prancūzų poezijos (įskaitant srovę, apgaulingai vadinamą simbolizmu) eksperimentatoriai, įkurdinę eilėraščiuose tylą ir atkūrę žodžio magiją. Naujausia šiuolaikinio poezijos skonio revoliucija nuvertė iš aukštybių Thomasą Stearnsą Eliotą ir išaukštino Ezrą Poundą: tai rodo nusigręžimą nuo poezijos turinio senąja to žodžio prasme, atsisakymą taikstytis su tais modernios poezijos elementais, dėl kurių ji tapo interpretuotojų aistrų auka.
Žinoma, aš pirmiausia kalbu apie situaciją Amerikoje. Čia interpretuotojai ypač siautėja tuose menuose, kurių avangardas silpnas ir nereikšmingas, būtent prozoje ir dramoje. Dauguma amerikiečių romanistų ir dramaturgų iš tiesų yra arba žurnalistai, arba gerų manierų sociologai ir psichologai. Jų kūryba – tai programinė muzika literatūroje. Prozoje ir dramoje formos ieškojimai tokie atsargūs, išsikvėpę ir užsistovėję, kad net kai turinys nėra tiesiog informacija, tiesiog naujienos, jis vis tiek itin pastebimas, patogus, išstatytas priešakin. Kol – Amerikoje – romanai ir pjesės, kitaip nei poezija, tapyba ir muzika, nedemonstruos jokių įdomesnių pastangų keisti formas, tol šiems menams nuolat grės interpretavimo pavojus.
Vis dėlto angažuotas avangardizmas – dažniausiai tai formos eksperimentai turinio sąskaita – nėra vienintelis būdas apsaugoti menus nuo interpretacijų parazitavimo. Bent tikiuosi, kad ne vienintelis. Mat priešingu atveju menui lemta amžinai bėgti. (Be to, šie eksperimentai patvirtina formos ir turinio perskyrą, kuri iš tikrųjų iliuzinė.) Mąstant grynomis kategorijomis, yra ir kitas būdas išvengti interpretuotojų: reikia kurti meno kūrinius, kurių paviršius toks vientisas ir grynas, kurių duodamas impulsas toks staigus, kurių liudijimas toks betarpiškas, kad kūrinys gali tiesiog… Tiesiog būti, koks yra. Ar šiuo metu tai įmanoma? Man regis, taip būna kine. Štai kodėl kinas dabar yra pati gyvybingiausia, įdomiausia, svarbiausia meno forma. Galbūt apie meno formos gyvybingumą galima spręsti iš menininkų turimos laisvės klysti ir vis tiek sukurti ką nors gero. Pavyzdžiui, keletas Bergmano filmų užgriozdinti interpretuoti skirtomis bergždžiomis žinutėmis apie mūsų laikų dvasinę būklę, bet vis tiek nusveria pretenzingas režisieriaus intencijas. Filmuose „Žiemos šviesa“ ir „Tyla“ vaizdai tokie gražūs ir vizualiai rafinuoti, kad tiesiog mūsų akyse suardo siužeto ir dalies dialogų nebrandų pseudointelektualizmą. (Tokia dviejų polių prieštara nuostabiausiai pasireiškia Davido Warko Griffitho kūryboje.) Visi geri filmai yra betarpiški: jie visiškai išlaisvina nuo šišo interpretuoti. Toks laisve alsuojantis nepakantumas simboliams būdingas daugeliui senųjų Holivudo filmų, pavyzdžiui, George’o Cukoro, Raoulo Walsho, Howardo Hawkso ir begalės kitų režisierių kūrybai; tokie pat yra naujųjų Europos režisierių kūriniai, pavyzdžiui, François Truffaut „Nušaukite pianistą“ ir „Žiulis ir Džimas“, Jeano-Luco Godard’o „Gaudant kvapą“ ir „Gyventi pagal save“, Michelangelo Antonionio „Nuotykis“, Ermanno Olmio „Sužadėtiniai“.
Interpretuotojai neužgriuvo kino iš dalies vien dėl to, kad tai nauja meno rūšis. Taip pat nulėmė laimingas atsitiktinumas, kad labai ilgą laiką kinas buvo tiesiog pramoga, kitaip sakant, kiną laikydavo masine kultūra, o ši buvo priešinama aukštajai kultūrai, todėl dauguma intelektą turinčių žmonių nekreipdavo dėmesio į filmus. Be to, norint analizuoti, kine visada galima rasti ką nors kita nei turinys. Mat kinas, kitaip nei romanas, turi formų žodyną: tai apčiuopiamos, sudėtingos ir galimos aptarti kameros judėjimo, stabdymo ir kadro komponavimo technikos, kurias naudojant kuriami filmai.
8.
Kokios meno kritikos, kokių komentarų kūriniams mums reikia šiandien? Mat aš anaiptol nenoriu įteigti, kad meno kūriniai neapsakomi, kad jų neįmanoma apibūdinti ar parafrazuoti. Įmanoma. Klausimas – kaip. Kokia būtų toji kritika, kuri ne užimtų meno kūrinio vietą, bet jam pasitarnautų?
Visų pirma turime skirti daugiau dėmesio meno kūrinių formai. Perdėtai sureikšminant turinį, interpretavimas tampa arogantiškas; išsamesni ir nuodugnesni formos aprašymai užtildytų daugžodžiautojus. Mums reikia formų žodyno: aprašomojo, ne norminamojo5. Geriausia kritika, kurios reta, perkelia turinio svarstymus į formos sritį. Galvodama apie kiną, dramą ir tapybą, prisimenu Erwino Panofskio esė „Stilius ir raiškos priemonės kino filmuose“, Northropo Frye’aus esė „Dramos žanrų konspektas“, Pierre’o Francastelio esė „Plastinės erdvės sunaikinimas“, Roland’o Barthes’o knygą „Apie Racine’ą“ ir dvi jo esė apie Alainą Robbe-Grillet – tai pavyzdžiai, kaip taikyti formalią analizę vieno autoriaus kūrybai. (Tokios yra ir geriausios Ericho Auerbacho knygoje „Mimezė“ paskelbtos esė, pavyzdžiui, „Odisėjo randas“.) Walterio Benjamino esė „Pasakotojas: samprotavimai apie Nikolajaus Leskovo kūrybą“ yra pavyzdys, kaip taikyti formalią analizę kartu žanrui ir autoriui.
Nemažiau vertinga meno kritika, kurioje pateikiamas išties tikslus, aiškus, dėmesingas meno kūrinio išorės aprašymas. Regis, tai dar sunkiau, nei užsiimti formalia analize. Reti tokios kritikos pavyzdžiai yra kai kurie Manny Farber straipsniai apie kiną, Dorothy Van Ghent esė „Dickenso pasaulis: žvilgsnis iš Todžersų namų“, Randallo Jarrello esė apie Waltą Whitmaną. Šios esė neužsižaisdamos niekučiais atskleidžia juslinį meno paviršių.
9.
Šiuo metu mene, taip pat kritikoje, aukščiausią, didžiausią laisvę teikianti vertybė yra skaidrumas. Skaidrumas – tai paties daikto švytėjimo, daiktų savaiminio buvimo patirtis. Dėl skaidrumo tokie puikūs yra, pavyzdžiui, Robert’o Bressono, Jasudžiro Ozu filmai, taip pat Jeano Renoiro „Žaidimo taisyklė“.
Kadaise (tarkim, Dante’s laikais) kurti keliais lygmenimis patiriamus meno kūrinius tikriausiai buvo revoliucingas, kūrybiškas sumanymas. Dabar taip nėra. Šiandien tokie kūriniai tik sutvirtina pertekliaus principą, pagrindinę šiuolaikinio gyvenimo negandą.
Kadaise (kai aukštasis menas buvo retenybė) meno kūrinių interpretavimas tikriausiai buvo revoliucingas, kūrybiškas sumanymas. Dabar taip nėra. Visiškai aišku, kad dabar turime vengti dar labiau asimiliuoti Meną su Mąstymu ar (tai dar blogiau) Meną su Kultūra.
Kai interpretuojame, priimame juslinį meno kūrinio patyrimą kaip savaime suprantamą dalyką ir norime žengti toliau. Šiuo metu negalime laikyti juslinio patyrimo savaime suprantamu dalyku. Pagalvokite, kokia gausybė meno kūrinių prieinama kiekvienam iš mūsų, – ir tai tik priedas viršaus ant miestuose mūsų jusles bombarduojančių vienas kitam prieštaraujančių skonių, kvapų, reginių. Mūsų kultūros pagrindas yra perteklius, gamybos perviršis, dėl kurio mūsų juslinė patirtis tolydžio tampa vis blankesnė. Visos šiuolaikinio gyvenimo sąlygos – materiali pilnatvė, nesibaigiančios grūstys – bendromis pastangomis bukina mūsų juslinius gebėjimus. Kritikams tenkančius uždavinius taip pat reikia nustatyti pagal tai, kokios būklės yra mūsų – o ne kokio nors kito amžiaus žmonių – juslės ir gebėjimai.
Dabar mums reikia atgauti jusles. Turim išmokti daugiau matyti, girdėti, justi.
Mūsų uždavinys – ne surasti meno kūrinyje kiek įmanoma daugiau turinio, juolab ne išspausti iš kūrinio daugiau turinio, nei yra. Mūsų uždavinys – sumažinti turinio, kad bent išvystume patį kūrinį.
Šiuo metu bet kokie komentarai apie meną turėtų suteikti meno kūriniams – ir analogiškoms mūsų patirtims – daugiau, o ne mažiau tikrumo. Kritikos uždavinys turėtų būti aiškinti, kaip kūrinys yra, koks yra, netgi kad kūrinys yra, koks yra, bet ne ką kūrinys reiškia.
10.
Vietoj hermeneutikos mums reikalinga meno erotika.
Versta iš: Susan Sontag. AGAINST INTERPRETATION AND OTHER ESSAYS. London: Penguin books, 2009.
1 Filisteris – žmogus, priešiškas intelektualinėms, meninėms, kultūros vertybėms, rafinuotam estetiniam skoniui, pats šių dalykų stokojantis ar jiems abejingas, išdidžiai gyvenantis banalybėmis (čia ir toliau – vertėjo pastabos).
2 Angl. „interpreter“. Viena šio žodžio reikšmių – „vertėjas žodžiu“.
3 Sąmonės filosofijos kontekste „suskliausti“, „imti į skliaustus“ – vadinasi, tyrinėjimo eigoje kryptinga pastanga sulaikyti, atidėti į šalį tai, kas įprastai būnant pasaulyje atrodo savaime suprantama, „natūralu“; laikomasi nuostatos, kad visa tai yra fenomeninis pasaulio patyrimas, t. y. toks patyrimas, koks randasi sąmonei, o ne yra savaime, nuo sąmonės nepriklausomoje realybėje. Ši suskliaudimo praktika turi neleisti spontaniškai lyg niekur nieko priimti įprastinių sąmonės būklių, sudaryti sąlygas tas būkles stebėti ir aprašyti, nustatant jas (kitaip sakant, žmogiškai sąmoningą pasaulio patyrimą) pagrindžiančias struktūras ir procesus.
4 „Never trust the teller, trust the tale.“
5 Iškart iškyla viena kliūtis – mūsų formos samprata erdvinė (visos graikiškos metaforos, kuriomis kalbama apie formą, sukurtos erdvinių sąvokų pagrindu). Štai kodėl erdviniams menams turime geresnį žodyną nei laikiniams. Be abejo, išimtis tarp laikinių menų yra drama, galbūt todėl, kad tai naratyvinė (t. y. laikinė) forma, kuri įgyvendinama ant scenos vaizdais ir paveikslais… Kol kas neturime romano poetikos, jokio aiškaus supratimo apie pasakojimo formas. Galbūt kino kritika sukurs progą proveržiui, mat filmai visų pirma yra vizualinė forma, bet taip pat literatūros porūšis (autorės pastaba).
Marc Chaudeur, Philippe Edel. Maištininkas, pamilęs Lietuvą
2022 m. Nr. 3
Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė
Theodoras Oskaras Wöhrlė (1890–1946) – ekscentriška XX a. pirmos pusės literatūros asmenybė. Wöhrlė įkūnija maištaujančio rašytojo tipą, laisvos dvasios, neprognozuojamą. Jis savaip atgaivino pikareskinio romano tradiciją, jo kūryba prilygsta XVI–XVII a, autoriams, ypač Grimmelshausenui. Wöhrlė – kareivis egzistencialistas, jo pasaulėžiūra ir mąstysena grįstos patirtimi.
Prancūzijoje, net gimtajame Elzaso krašte, jis primirštas, nors prieš šimtą metų pirmoji knyga „Baldamusas ir jo nuotykiai“ buvo žinoma ir populiari. Kūrinys – pirmasis leidimas kone iškart sulaukė dviejų pakartotinių laidų – išleistas beveik šimto tūkstančių egzempliorių tiražu. Neseniai pasirodę knygų leidimai prancūzų kalba padeda šalies skaitytojams naujai atrasti talentingą autorių. Lietuvoje Wöhrlė nelabai žinomas, kaip ir jo veikla šalyje Pirmojo pasaulinio karo metais – lietuvių kultūros populiarinimas bei bendradarbiavimas perduodant į Europą 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą.
Audringa jaunystė
Oskaras Wöhrlė gimė 1890 m. Elzase (Sundhau, Saint-Louis). Tuo metu Elzasas jau dvidešimt metų priklausė Vokietijai, ir taip bus iki 1918 m. Augo paprastoje šeimoje, tiesa, vaikystė buvo nelengva: tėvas batsiuvys kasdien jį lupdavo. Bet Oskaras nebuvo paklusnus vaikas, pati motina sakė: „Didžiausias Sundhau neklaužada.“
Sulaukus penkiolikos metų tėvai jį užrašė į Kolmaro pedagoginį institutą – norėjo, kad būtų mokytojas. Bet jis pats to visiškai netroško, tad po dvejų metų, nesibaigiant konfliktams dėl tvarkos nesilaikymo, pabėgo. Su mantos ryšulėliu ant pečių ir smuiku jis pradėjo klajoklio gyvenimą. Pėsčiomis nukeliavo į Paryžių, iš ten į Marselį, paskui į Italiją, bet netrukus turėjo palikti šalį. Gavęs darbą laive, darbavosi triumo gilumoje, ir taip perplaukė Viduržemio jūrą. Vėliau pradėjo tarnybą Svetimšalių legione ir, atsidūręs tarp Alžyro ir Maroko, kovojo prieš antikolonialistų būrius. Ten prancūzų kariuomenė patyrė didžiulį pralaimėjimą, o Wöhrlė pirmą kartą susidūrė su karo žiaurumais. Susirgęs šiltine buvo evakuotas į Marselį, bet pabėgo ir grįžo į gimtąjį miestą. Treji metai klajonių po pasaulį jį taip perkeitė, kad net motina sunkiai beatpažino. Savo išgyvenimus su vaizdingai papasakota šeimos istorija jis aprašė knygoje „Baldamusas ir jo nuotykiai“.
Literatūrinės veiklos pradžia
Tuo metu Wöhrlė neturėjo jokių lėšų, tad įsidarbino vienoje Bazelio chemijos gamykloje darbininku. Laisvalaikiu lankydavosi Bazelio ir Ciuricho literatų klubuose ir netrukus įvairiems leidiniams pateikė savo poezijos ir prozos kūrinių. Mėnesinis Strasbūro literatūrinis žurnalas „Das literarische Elsass“ pirmasis paskelbė jo kūrybos 1911 m. spalio mėnesio numeryje – atspausdino šešis eilėraščius bendru pavadinimu: „Gedichte eines elsässichen Fabrikarbeiters“ („Elzaso gamyklos darbininko eilėraščiai“). Bet gamykloje Wöhrlė netrukus tapo nepageidaujamas – aplinkinius stebino jo keistokas elgesys, erzino be perstojo deklamuojami paties kurti eilėraščiai – tad turėjo ją palikti.
1911 m., neturėdamas jokio pragyvenimo šaltinio, jis įstojo savanoriu į prūsų artilerijos batalioną Strasbūre. Po metų, 1912-aisiais, bičiulio rašytojo elzasiečio Friedricho Lienhardo dėka, buvo priimtas į Miuncheno literatūrinį žurnalą „Die Lese“, dirbo direktoriaus, literatūros kritiko Georgo Muschnerio asistentu (netrukus redakcija persikėlė į Štutgartą). Tuo metu jis pradėjo rašyti „Baldamusą“, kurį žurnalas paskelbė 1913 m. – autoriui tuo metu buvo dvidešimt treji. Tai autobiografinis kūrinys, išsiskiriantis literatūrine galia ir vaizduote – čia jis aprašo pirmąsias savo klajones, patirtą alkį ir šaltį, laisvės džiaugsmą ir tragediją.
1914 m. pavasarį Wöhrlė trumpam parvyko į gimtinę ir susituokė su Julie Schrader. Parvažiavusį į Štutgartą (jau buvo paskelbtas karas) jį įtarė šnipinėjimu Prancūzijos naudai, tad jis priverstinai grįžo į Strasbūro karinį batalioną. Iš pradžių kaip artileristas buvo išsiųstas į frontą, o 1915 m., dėl įgytos žurnalistinės patirties civiliniame gyvenime, perkeltas į Vilnių, į Dešimtosios armijos laikraščio „Zeitung der 10. Armee“ redakciją. Ten besidarbuodamas Wöhrlė nusivylė nacionaline vokiečių politika, ir tai jį pastūmėjo politinio radikalumo ir nesutaikomo antimilitarizmo link – vėliau, karui baigiantis, jis aktyviai dalyvavo kuriant Dešimtosios armijos kareivių tarybą, rėmė spartakistų judėjimą.
Atrodo, kad Vilniuje, nors vyko karas, jis galėjo gana laisvai veikti, nes nuotoliniu būdu vadovavo nedidelei leidyklai, kurią 1914 m. įsteigė Schiltigheime žmonos Schrader vardu: „Schrader Verlag“. Tuo laikotarpiu jis sukūrė „Soldatenblut“ ir antrąjį savo šedevrą „Das Bumserbuch“ – tai du pasakojimų ir poemų rinkiniai, įkvėpti kariško gyvenimo aplinkos, parašyti ironiška ir vaizdinga kalba.
Leidėjas Konstance
Po karo Wöhrlė trumpam grįžo į Elzasą, kuris vėl buvo prancūziškas. Vis dėlto Wöhrlės padėtis Prancūzijoje po Versalio sutarties buvo dviprasmiška: sūnus vokiečio – to neišsigynė – ir registruotas kaip legiono dezertyras. Tad 1919 m. jis grįžo į Štutgartą ir dirbo spaustuvėje, kurią valdė miesto Darbininkų ir kareivių taryba, „Spartakus-Druckerei“. Vis nenustygstantis vietoje, jis įsigijo knygyną Švarcvaldo krašte (Schiltache), o vėliau persikėlė į Konstancą. Autoriaus teisių lėšomis jis vėl įkūrė leidyklą, kuriai davė savo paties vardą, ir per šešerius metus išleido maždaug penkiasdešimt įvairių knygų.
Jis taip pat įkūrė motininę leidyklą „See-Verlag“ ir spaustuvę, kur buvo leidžiamos įvairios brošiūros, skirtos sovietinei Rusijai. Be to, išleido nemažai tekstų, susijusių su 1920-ųjų pradžios vokiškais revoliuciniais judėjimais: Rudolfo Leonhardo „Spartakus-Sonette“ (1921), dedikuotą „Sovietinei Rusijos Respublikai, III internacionalui ir vokiečių proletariatui“, Johanneso R. Becherio „Drei Hymnen“ (1923) (šis po 1945 m. buvo VDR kultūros ministras, tautinio rytų vokiečių himno autorius). Taip pat leido ir užsienio autorių vertimus, pavyzdžiui, Paulio Verlaine’o („Beichte“, 1921), Jacko Londono („Die eiserne Ferse“, 1923), Zoltano Nagy’io („Die Legende vom lachenden Mann“, 1922), Kate Crane-Gartz („Die Salon-Kommunistin“, 1923), svarbu paminėti danų autorių Martiną Anderseną Nexø’ę bei keletą rašytojų žydų – Hansą Sochaczewerį („Die Grenze“, 1922), Josephą Beifusą („Rabbi Herz“, 1921), Arthurą Kahanę („Der Schauspieler“, 1924), taip pat Franzo Rozenzweigo vertimus – Jehudos Halevio legendas ir eilėraščius (1924). Tuo metu Wöhrlė tapo vienu svarbiausių Konstanco literatūrinių leidėjų ir įsitraukė į vietos meno ir kultūros gyvenimą, kurį aprašė Eduardas Reinacheris romane „Boheme in Kustenz“ (1929) – jame minimi vietos rašytojai ir dailininkai, vienas skyrius skirtas Wöhrlei.
Kaip įprasta Wöhrlės gyvenime, šis gražus metas truko neilgai: 1925 m. leidykla bankrutavo. Ir vėl be skatiko kišenėje jis išvyko į Štutgartą, paskui, 1928 m., į Berlyną, kur įsidarbino socialdemokratų dienraštyje „Vorwärtz“.
Rašytojas istorijos sūkuryje
1932 m. Berlyne pasirodė jo istorinis romanas apie čekų reformatorių Janą Husą, 1415-aisiais pasmerktą ir sudegintą Konstance. 1933 m., įsigalėjus nacizmui, buvo uždraustos ir Wöhrlės knygos. Kaip tūkstančiai kitų, anot režimo, „antivokiškų“ knygų, jo „Bumserbuch“ buvo įmesta į laužą 1933 m. gegužės 10 d. Tad Wöhrlė paliko Berlyną, pėsčiomis patraukė į Lerachą ir, ketindamas kirsti sieną, sėdo į traukinį. Bazelio geležinkelio stotyje sumušė vokiečių pasienietį, norėjusį patikrinti asmens dokumentus, ir iššokęs pro vagono langą pasislėpė mieste. Po metų jau dirbo vienoje Strasbūro įmonių prekių krovėju. Kadangi neturėjo leidimo ten gyventi, visaip stengėsi išvengti tapatybės patikrinimo. Nepaisant to, išleido „Schiltigheimer Ernte“ (1934) – įspūdingą, pripažinimo susilaukusį dviejų šimtų devyniasdešimt dviejų eilėraščių rinkinį. Jo poezijoje jaučiama Heinricho Heinės, François Villono – ypač artimo Wöhrlei – bei Nicolaso Lenau, kurio poezija žavėjosi jaunystėje, įtaka.
Per tą laiką knyga apie Janą Husą buvo išversta į čekų kalbą, o autorius apdovanotas Čekoslovakijos evangelikų bažnyčios premija. Šios šalies Užsienio reikalų ministerija jam skyrė dešimties tūkstančių kronų Valstybinę premiją, bet laureatas šią sumą galėjo naudoti tik pačioje šalyje. Tad Wöhrlė apsigyveno Prahoje ir ėmėsi rašyti „Jano Huso“ tęsinį. Čia praleido daugiau nei dvejus metus, nors nelabai tuo džiaugėsi. Viską išleidęs vertėsi skurdžiai. Bazelio laikų draugams užtariant, 1937 m. gavo vokiečių valdžios garantiją, kad neturės problemų dėl vykdytos politinės veiklos, tad galėjo grįžti į Vokietiją.
Iš pradžių apsistojo Freiburge, o 1940 m. grįžo į Elzasą, vėl aneksuotą (gyveno Saint Louise, paskui Brunstatte). Per šį laikotarpį Wöhrlė sukūrė ne vieną eilėraštį, išleido keletą iliustruotų knygų apie kraštą ir puikų poezijos rinkinį „Sundgaubuch“. Iki 1944 m. parašė keletą radijo bei teatro pjesių.
1944 m. lapkričio mėnesį, kaip daugybė pietų Elzaso gyventojų, Wöhrlė pasitraukė iš karo zonos ir išvyko į Bazelį, nors norėjo grįžti į Konstancą. Kentėdamas dėl diabeto – liga jį vargino nuo 1924 m. – buvo paguldytas į ligoninę. 1945 m. įrašė keletą radijo laidų, bet karinei prancūzų valdžiai spaudžiant turėjo pasitraukti. Išvykęs į Švarcvaldą gydėsi vietos sanatorijoje. Jam buvo amputuota koja ir jis, neatsigavęs po operacijos, 1946 m. sausio 31 d. mirė. Wöhrlei buvo penkiasdešimt penkeri metai. Vykdant paskutinę valią, ant jo kapo Freiburgo miesto kapinėse pasodinta slyva.
Kareivis ir publicistas Lietuvoje
Oskaro Wöhrlės „lietuviški metai“ – 1915–1918-ieji – išskirtinis Lietuvos istorijos laikotarpis. 1915 m., Vokietijos imperijos kariuomenei judant pirmyn, kaizerio kariai okupavo Rusijos imperijos šiaurės vakarų žemes. Trejus metus Rytų frontas laikėsi gana stabiliai. Kitos okupuotos teritorijos – Lietuva, Kuršas, Vakarų Baltarusija – buvo sujungtos į karinės valdžios kontroliuojamą teritorinį administracinį vienetą, vadinamą Oberostu (daugiau nei šimtas tūkstančių kvadratinių kilometrų, beveik trys milijonai žmonių). Rusų valdžios sprendimu trečdalis vietos populiacijos buvo evakuota jau iki 1914 m. Likusi didžioji dalis – etninės grupės, formaliai priklausančios Rusijos imperijai, savęs neidentifikavo nė su viena Rytų fronte kovojančia valstybe. Lietuvos situacija buvo dar sunkesnė, nes Rytų Prūsijos lietuviai – Mažoji Lietuva – kovojo Vokietijos gretose, o Rusijos imperijai priklausanti Lietuva – Didžioji Lietuva – caro kariuomenėje. Tuo metu daugiau nei šeši šimtai elzasiečių, kaip Vokietijos piliečiai, buvo inkorporuoti į kaizerio armiją ir pasiųsti į Lietuvą.
1915 m. atvykęs į Vilnių Wöhrlė iškart paskiriamas į ką tik įkurtą Dešimtosios armijos laikraštį. Dešimtoji armija – pagrindinė Oberosto karinė galia – savo generalinį štabą čia įsteigė tų pačių metų rugsėjo mėnesį. Svarbu pabrėžti, kad kariniai laikraščiai buvo Pirmojo pasaulinio karo fenomenas – ši naujo tipo spauda buvo leidžiama pačių kareivių, ir skirta ne tik kariams. Jos atsiradimas siejamas su to meto situacija: tai pirmasis visuotinas karas – ir žmogiškais bei materialiniais resursais, ir į konfliktą įsitraukusių kraštų skaičiumi, trukme, ir daugybės gyvybių praradimu. Iš tokių periodinių leidinių galima išskirti Schützengrabenzeitungen (tranšėjos laikraščiai) – tai nedideli, riboto tiražo laikraščiai, leidžiami mažuose kariniuose vienetuose, kur sąlygos buvo gana sudėtingos, ypač Vakarų fronte. Taip pat yra Armeezeitungen (kariuomenės laikraščiai), įkurti valdžios iniciatyva – jų leidybai skirtos spaustuvės, jie buvo leidžiami nemažu tiražu.
Iš pastarosios kategorijos vokiškų karinių laikraščių Rytų fronte svarbiausias buvo „Zeitung der 10. Armee“ – leidžiamas penkiasdešimties tūkstančių egzempliorių tiražu. Finansuojamas iš kareivių prenumeratos (skirtingas tarifas turintiems karinį laipsnį ir eiliniams kariams), jis buvo platinamas per Feldpost bei kariuomenės bibliotekų ir valgyklų tinklą. Tarp 1915 m. gruodžio 9 d. ir 1918 m. gruodžio 31 d. išleisti septyni šimtai septyniasdešimt keturi numeriai. Leistas ir priedas – kassavaitinis, iliustruotas, dažnai spalvotas „Scheinwerfer“, spausdinamas miesto litografijos ateljė. Redakcija buvo įsikūrusi Vilniaus senamiesčio centre, Bernardinų gatvės 2 name (Bernhardiner Strasse 2). Laikraščio vyriausiasis redaktorius – eilinis, pirmos klasės kareivis Wöhrlė, direktorius – rezervo karininkas Hansas Urbachas. Šio vardas minimas ir oficialiuose leidinio dokumentuose. Tuo metu Wöhrlei gana dažnai tekdavo susidurti su karine cenzūra, bet jis lengvai nepasiduodavo. Jis vadovavo redakcijai, o jį visuomet palaikė direktorius, kuriam rašytojas buvo pavaldus kaip kareivis. Nuo 1918 m. lapkričio 12 d., kai laikraštis oficialiai tapo Karių tarybos leidiniu (Organ des Soldatenrates), Wöhrlė perėmė Urbacho pareigas. Po kaizerio atsistatydinimo įvyko dideli pasikeitimai ir Berlyne, ir kariuomenėje.
Vilniuje Wöhrlė susibičiuliavo su žurnalistu, rašytoju Pauliu Fechteriu, kuris tuo metu vadovavo kito mieste leisto vokiečių kalba laikraščio „Wilnaer Zeitung“ redakcijai – šį vietos žmonėms ir karinei administracijai skirtą laikraštį leido Oberosto spaudos tarnyba. Jo tiražas buvo kuklesnis nei skirto kariuomenei – maždaug trys tūkstančiai egzempliorių. Prieš tai Fechteris dirbo liberalios krypties Berlyno dienraštyje „Vossische Zeitung“.
Kaip ir kiti Rytų fronte leidžiami laikraščiai, Dešimtosios armijos laikraštis skelbė straipsnius apie politinę ir ekonominę to meto Vokietijos ir užsienio situaciją, nes Vokietijos dienraščiai negalėjo laiku pasiekti fronto. Greta karinių naujienų, praktinės informacijos kariams, pramoginių rubrikų Wöhrlė norėjo pristatyti Lietuvą, ypač iliustruotame priede. Toks leidinio tikslas, aiškino jis: „Nuo įkūrimo pradžios Dešimtosios armijos laikraštis nusprendė, kad viena svarbiausių misijų bus supažindinti savo skaitytojus kareivius su okupuotu kraštu. Dauguma jų nieko nežino apie užimtą šalį, ją pažinti asmeniškai tikrai nėra lengva, gal net neįmanoma – tiek dėl esamų aplinkybių, tiek dėl vietos kalbos nemokėjimo. Bet noras pažinti buvo didelis, redakcija kasdien gaudavo daugybę prašymų pateikti informacijos apie šioje teritorijoje esantį miestą ir šalį, tautą, istoriją, kalbas, papročius ir įpročius.“
Domėjimasis lietuvių kultūra
Tik atvykęs į Lietuvą Wöhrlė rašė: „Lietuvos širdis Wilna – vienuolynų ir bažnyčių miestas, įsikūręs tarp kalvų ir slėnių, deimantas brangenybių dėžutėje. Toks pirmas įspūdis čia atvykus.“ Jis pamilo šalį, jos kultūrą ir tradicijas, išmoko kalbą. Ir šioms temoms skyrė daug straipsnių, išvertė nemažai „dainų“, eilėraščių, ypač Maironio. Taip pat aprašė šalyje gyvenančių baltarusių, žydų ir totorių bendruomenių papročius. Laikraštyje spausdino ne tik savo paties ir redakcijos narių straipsnius, bet kvietė bendradarbiauti kariuomenės struktūroms nepriklausančius asmenis, skelbė žinomų asmenybių darbus – istorikų, geografų, archyvarų, geologų, kalbininkų. Keletas jų buvo iš Mažosios Lietuvos – Wöhrlė ne kartą kreipėsi į istoriką Vilių Gaigalaitį, kalbininką ir filosofą Vilhelmą Storostą – Vydūną (abu mirė Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo).
Vilniuje Wöhrlė susipažino su vokiečių rašytoju Hansu Sochaczeweriu, sutikęs jį taip pat kariniame garnizone. Gimęs Berlyne, nepraktikuojančių žydų šeimoje, Sochaczeweris Vilniuje atrado Rytų žydų religinę praktiką ir kultūrą. Vėliau, Josės Orabuenos slapyvardžiu, jis parašys romaną apie Vilniaus žydus (išleistas 1957 m.) – „Gross ist Deine Treue – Roman des jüdischen Wilna“.
1918 m. Wöhrlės pastangomis laikraštis išleido jame skelbtų geriausių straipsnių rinkinį „Das Litauenbuch“ („Lietuvos knyga“). Susidarė nemažas tomelis, daugiau nei keturiasdešimties skyrių, paruoštų leidinio bendraautorių (kone trisdešimties), čia nagrinėjami įvairūs Lietuvos istorijos ir kultūros aspektai. Šimtą devyniasdešimt šešis teksto lapus papildo keturiasdešimt aštuoni fotografijų lapai – juose gražūs vaizdai, peizažai ir miesto paminklai, tautiniais kostiumais vilkintys žmonės, šventės ir liaudies meno kūriniai.
1917 m. Oberosto administracijos išleistame etnografinio pobūdžio leidinyje „Das Land Ober Ost“ Oskaras Wöhrlė parengė skyrių apie kultūrinius Vilniaus ypatumus. Taip pat galima manyti, nors bendradarbių vardai ir nėra nurodyti, kad Wöhrlė dalyvavo ruošiant jo vadovaujamo laikraščio 1916 m. išleistą kelionių gidą po Vilnių „Ich weiss Bescheid. Kleiner Soldatenführer durch Wilna“ („Žinau. Mažasis kareivio gidas po Vilnių“). Iki 1918 m. vienas po kito pasirodė trys gido leidimai. Dar 1917 m. Wöhrlės vadovaujama komanda padėjo techniškai ir ikonografiškai paruošti solidų leidinį, kurio autorius – Strasbūro universiteto studentas, meno istorikas Paulis Weberis: „Wilna. Eine vergessene Kunstsätte“ („Vilnius. Užmirštų meno šedevrų miestas“). Bendras laikraščio ir Miuncheno „Piper“ leidyklos kūrinys puikiai iliustruotas – šimtas trisdešimt penkios fotografijos, dvi spalvotos graviūros (tiražas – penkiolika tūkstančių).
Aktyviai vykdydamas leidybinę veiklą, Wöhrlė bendravo su lietuvių intelektualais – literatais, politikais. Jau nuo 1916 m. jis rėmė nepriklausomybės idėją puoselėjančius lietuvius. Tais pačiais 1916 m. savo leidykloje „Shrader Verlag“ (Elzase) išleido jauno kovotojo Petro Klimo – būsimo Lietuvos politiko – etnografinę studija apie Rusijos aneksuotą Lietuvos dalį (Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę): „Russisch-Litauen: statistisch-ethnographische Betrachtungen“. Leidinys buvo skirtas Lietuvos nepriklausomybės idėją palaikantiems vokiškai kalbantiems skaitytojams. Rankraštį iš lietuvių kalbos į vokiečių išvertė Antanas Smetona ir Teodoras Brazys. Klimas norėjo, kad jo darbas pasirodytu su pseudonimu – Wöhrlė pasiūlė variantą Werbelis. Klimui vardas patiko, jį naudojo ir vėliau savo publikacijoms Rusijoje. Po šiuo pseudonimu jis skelbė savo publikacijas ir Dešimtosios armijos laikraštyje. Petras Klimas – diplomatas, Lietuvos Tarybos narys, 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signataras – su Wöhrle bendradarbiavo ne tik žurnalistinėje veikloje.
Tuo istoriniu momentu Oskarui Wöhrlei buvo patikėta svarbi misija. Lietuvos situacija buvo ypač sudėtinga – vienoje pusėje vokiečių valdžia Berlyne, kur dauguma liberalų ir katalikų (Zentrum) politikų palaikė šalies autonomijos ar net nepriklausomybės idėją (vadovaujant vokiečių princui arba palaikant glaudžius santykius su Vokietija), kitoje – tam visiškai nepritarianti Oberosto karinė valdžia. 1918 m. pradžioje lietuviai buvo ypač aktyvūs, nes derybos dėl Bresto taikos sutarties (kovo 3 d.) sudarė palankias sąlygas siekti nepriklausomybės. Tarybos narių veiklą atidžiai stebėjo karinė vokiečių administracija, tad kai Tarybos laikraštis „Lietuvos aidas“, vadovaujamas Petro Klimo, atspausdino Nepriklausomybės Aktą, kariuomenė iškart konfiskavo kone visą numerio tiražą. Kilo klausimas, kaip greičiau paskleisti žinią pasaulyje, ypač Vokietijoje, kad ją išgirstų demokratiškai nusiteikusi vokiečių visuomenė.
Wöhrlė ir Vasario 16-osios Aktas
Nepriklausomybės Akto žinios perdavimas pasauliui, ypač Vokietijai, – tikrai svarbi misija. Buvo manančių, kad prie to prisidėjo Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė. Ji 1917 m. Berlyne vadovavo lietuvių laikraščiui vokiečių kalba „Das Neue Litauen“. Teigiama, kad 1918 m. ji slapta, nepaisydama griežtų suvaržymų, nuvykusi į Vokietiją ir perdavusi Aktą Reichstago politikams bei vokiečių spaudai. Bet šį teiginį paneigia Petras Klimas – Tarybos įpareigotas platinti informaciją apie Aktą – ir pati Jadvyga Chodakauskaitė. „Atsiminimuose“ Petras Klimas rašo, kad, pritarus Tarybos nariams, jis kreipėsi į Oskarą Wöhrlę (nors nemini jo vardo), prašydamas įvykdyti šią misiją. Jadvyda Chodakauskaitė tai patvirtino laiške žurnalistui Jonui Pajaujui, kuris domėjosi, koks buvo jos vaidmuo perduodant informaciją Vokietijai. Atsakymas nekelia dvejonių – ji Nepriklausomybės Akto tekstą perdavė „elzasiečiui rašytojui Oskarui Wöhrle“:
Vokiečiai tada leido Vilniuje laikraštį „Zeitung der Zehnten Armee“, kurio vienas redaktorių buvo didelis Lietuvos ir lietuvių prietelius, elzasietis rašytojas Wöhrle. Atėjęs į Vilnių su vokiečių kariuomene, jis nepaprastai susižavėjo Lietuvos istorija ir lietuvių pasiryžimu atstatyti savo krašto nepriklausomybę ir buvo pasiryžęs mums padėti, kiek tik įmanoma. Savaime aišku, kad Tarybos žmonės tuojau apie jį pagalvojo, kada reikėjo deklaraciją persiųsti į Vokietiją. Buvo sutarta, kad deklaracijos tekstas bus jam slapta pristatytas ir jis jį persiųs kuriuo nors būdu į Vokietiją. Kadangi Tarybos žmonės vokiečiams buvo gerai žinomi ir galėjo būti sekami, tai buvo pasiūlyta man vieną vakarą susitikti su Wöhrle Lietuvių mokslo draugijos patalpose ir įteikti jam kalbamą dokumentą. Vieną raktą į Mokslo draugijos patalpas gavo ponas Wöhrle, kitą – aš. Jis turėjo nueiti į draugijos buveinę anksčiau ir laukti manęs neužžiebdamas šviesos ir užsirakinęs. Man įėjus su savo raktu, aš jam tamsoje įteikiau voką su deklaracijos tekstu ir pirmoji išėjau. O jis turėjo išeiti kiek vėliau. Už kelių dienų jis mums pranešė savo uždavinį įvykdęs.1
Iš tiesų, vasario 18 d. „Vossische Zeitung“ paskelbė Aktą, netrukus jį perspausdino „Tägliche Rundschau“ bei kiti vokiečių ir Europos laikraščiai. Taip Oskaras Wöhrlė, padedamas kolegos Paulio Fechterio ir kitų bendraminčių, diskretiškai prisidėjo, kad pasaulis išgirstų žinią apie lietuvių apsisprendimą būti laisviems.
Po Pirmojo pasaulinio karo pasirodžiusiuose leidiniuose Wöhrlė Lietuvą mini retai. Ir čia nebegrįžo. Tik 1929 m. išleistos knygos „Querschläger“ skyrių pavadinimai primena šalyje praleistus metus: „Wilnaer Abklatsch“ („Vilniaus prisiminimai“), „Litauisches Lied“ („Lietuviškos dainos“), „Der Tatar“ („Totorius“). 1941 m. pasirodžiusiame literatūriniame darbe lietuvių poetas ir germanistas Eduardas Astramskas mini Wöhrlės vardą – 1918 m. išleistoje „Litauenbuch“ Maironio eilėraščio „Vilnius“ vertimą.
Talentingo kūrėjo „lietuviški metai“ praturtino ne tik jo biografiją, bet ir kitų šalių – ne tik Vokietijos – žinias apie iš priespaudos besivaduojančią Lietuvą. Ir ne tik apie politinį apsisprendimą, bet ir kultūros bei meno lobius, glūdinčius „brangenybių dėžutėje“.
Oskaro Wöhrlės išgyvenimus siaučiant karui iškalbingai iliustruoja „lietuviškais metais“ proza rašytas eilėraštis „Uniformą vilki ne tik gyvieji, bet ir mirusieji“ (1916).
Uniformą vilki ne tik gyvieji, bet ir mirusieji
Uniformą vilki ne tik gyvieji, bet ir mirusieji. Tiesa, mirusiųjų uniforma ypatinga. Ji nesukirpta iš audinio, ji bespalvė, pasiūta iš tylos, kurioje nėra užkardų. Ant jos nespindi jokia saga, nematyti jokio antsiuvo, antpečių ir apdovanojimų, bylojančių apie skirtumus. Čia jie visi vienodi. Seržantas paguldytas greta leitenanto, o leitenantas šalia kapitono, kapitonas greta pulkininko, o pulkininkas šalia eilinio. Nebėra rasių. Apvilkti mirties uniforma jie visi tapo tos pačios karalystės piliečiais – prancūzas ir vokietis, rusas ir austras, bulgaras ir serbas, anglas ir kiti, nepaminėti, bet neužmiršti.
Štai jie tįso priblokšti: jų veidai vienodi, suglumę ir nustebę. Matau juos visus išrikiuotus, nuo pat Istorijos pradžios: Kartaginos karys šalia Romos imperijos kareivio, totorius kovotojas greta Vakarų Europos kario, actekas šalimais ispano, ir jie visi iš mirties gelmės klausia to paties. Ir taip nuo amžių pradžios. O beprotiškas gyvenimas vietoje atsako tik krauna naujai nužudytųjų lavonus. Jie visi pridengti ta pačia drobule. Tylos drobule.
Versta iš: CAHIERS LITUANIENS, Nr. 16 (2017).
1 Jakubavičienė I. Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės visuomeninės ir politinės veiklos epizodai (1918–1940) // Istorija. – T. 92. – Nr. 4. – 2013. – P. 32–43.
Jean-Claude Lefebvre. Lietuva prancūzų akimis: Demonės ir Pamišėlės pasakojimai
2022 m. Nr. 2
Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė
Jeanas Claude’as Lefebvre’as yra filologas, dėstė prancūzų, lotynų, graikų kalbas International de Saint-Germain-en-Laye licėjuje Paryžiaus priemiestyje. Lietuvių kalba pradėjo domėtis studijų metais Sorbonos universitete. 1977–1978 m. studijavo lietuvių kalbą Tarptautiniame Rytų kraštų kalbų ir civilizacijų institute (INALCO) Paryžiuje. Į prancūzų kalbą vertė senąsias lietuviškas legendas, rastas Sorbonos universiteto bibliotekoje. 1993 m. pirmą kartą lankėsi Lietuvoje, yra Elzaso–Lietuvos istorijos bendrijos, įkurtos 1991 m. Strasbūre, narys. Ši bendrija nuo 2000 m. leidžia periodinį žurnalą „Cahiers Lituaniens“ („Lietuviški sąsiuviniai“). Leidinyje skelbiami originalūs, ne tik prancūzų ir lietuvių, bet kitų tautų autorių tekstai mūsų šalies istorijos, kultūros ir meno temomis. Taip pat straipsniai, analizuojantys dviejų šalių – ypač Lietuvos ir Elzaso – tarpusavio ryšius istorijos bėgyje ir šiandien. Jei tiesioginių politinių ryšių tarp Prancūzijos ir Lietuvos iki XX a. vidurio nebuvo daug, kultūriniai ryšiai, paprastai pavienių asmenų dėka, buvo palaikomi, šalies vardas buvo žinomas net okupacijos metais. Vienas tokių pavyzdžių ir šis straipsnis.
Prancūzų literatūroje nedaug kūrinių, kurių veiksmas ar tema susiję su Lietuva. Žinoma, yra Prospero Mérimée „Lokys“ (1869) – jo net originalus pavadinimas lietuviškas. Be šio klasikinio kūrinio, yra du naujesni romanai, pasirodę keleto metų skirtumu: Bertrand’o Poirot-Delpecho knyga „La folle de Lituanie“ („Pamišėlė iš Lietuvos“, 1970) ir Henri Guigonnat – „Demone en Lituanie“ („Demonė Lietuvoje“, 1973).
Pirmasis autorius, B. Poirot-Delpechas (1929–2006), puikiai žinomas Prancūzijoje – buvo žurnalo „Le Monde“ žurnalistas, ilgus metus vadovavęs literatūriniam žurnalo priedui „Le Monde des livres“. Šis eseistas, teatro pjesių autorius ir romanistas paliko gausų literatūrinį palikimą – dvidešimt penkias knygas. Jam suteiktos dvi garsios literatūros premijos: 1958 m. Interallié premija už romaną „Le Grand Dadais“, o 1986 m. – prestižinė Prancūzų akademijos literatūrinė premija le Grand prix už romaną „Pamišėlė iš Lietuvos“. 1986 m. autorius išrinktas į Prancūzų akademiją.
Apie antrąjį autorių H. Guigonnat informacijos nėra daug: nežinomos net ir tikslios jo gimimo ir mirties datos: 1947 ar 1948–1997 ar 1998 m. Gimė Prancūzijoje, Tarbo mieste. Atvykęs studijuoti į Paryžių bendravo su avangardo menininkais, susibičiuliavo su dailininke siurrealiste Eleanora Fini, kurios įtaka matyti jo kūryboje, jiems abiem labai patiko katės. Tuo metu jis parašė vienintelį savo romaną „Demonė Lietuvoje“. Už šią knygą jam įteikta literatūrinė premija Prix de l’insolite, spaudoje paskelbta nemažai pagiriamųjų straipsnių. 1985 m. kūrinys išverstas į anglų kalbą. Buvo pradėtas vertimas į lenkų kalbą, bet liko nebaigtas. H. Guigonnat, nors ir buvo skatinamas tęsti kūrybinę veiklą bei rašyti antrąją romano dalį, daugiau nieko nebeparašė. Dėl asmeninių priežasčių palikęs Paryžių jis grįžo į gimtąjį miestą ir netrukus buvo užmirštas.
Iš esmės labai skirtingi, abu romanai turi vieną juos jungiantį bruožą – abu susiję su Lietuva. Bet abiem atvejais ji yra labiau svajonių ir vaizduotės kūrinys nei konkreti šalis.
H. Guigonnat perkelia skaitytoją į Lietuvą, į didžiulę penkiasdešimties kambarių pilį, nors neminima, kaip ši vadinasi ir kur ji yra. Net jei vieta ir nėra aiški, negalima teigti, kad veiksmas vyksta neapibrėžtoje epochoje – ne viena detalė leidžia suprasti, kad tai XX a. pradžia. Istoriją pasakojantis jaunas vyras Maksas Ulrichas prisimena senelius iš motinos pusės, žuvusius „garsioje laivo katastrofoje“ – tikriausiai „Titaniko“ (1912). Šių tėvai žuvo „ne mažiau garsiam gaisre“ – panašu, kad turimas galvoje Bazar de la Charité gaisras (1897). Užuominos apie „karo triukšmą“ susijusios su 1914–1918 metų karu – minimi pirmieji krašte sklandantys aeroplanai. Tiesa, kai kurios teksto dalys labiau primena XVIII a., pavyzdžiui, vėjavaikis kunigas šoka gavotą mušant būgnams.
Romane gausu fantazijos, keistenybių, neįprastumų, kas gali kelti nerimą – pirmiausia aplinka (milžiniška palėpė su daugybe užkaborių, pilį supantis tamsus miškas), o dar labiau – personažai. Tačiau apie viską iš eilės. Pirmiausiai katė, kurios reakcijos labai panašios į žmogiškas – Maksas Ulrichas rado ją palėpėje po Saulės užtemimo (jo manymu, tai ne sutapimas). Kai ši nagais skaudžiai apdraskė tarnaitę, senelis ją pavadino Demone (paties rašytojo katės vardas). Retas žodis, bet prasmė aiški – žodžio „šėtonė“ sinonimas netrukus bus visiškai pateisintas. Net jei negali kalbėti – priešingai nei Lewiso Carrollo Katinas – ji puikiai supranta žmonių kalbą. Katė persekioja tarnaitę, nes šioji per neapsižiūrėjimą užmynė jai ant uodegos, ir atleis, kai vargšė mergaitė puls jai po kojų maldaudama atleidimo. Katė keletą kartų nusiaubė žmonėms paruoštą pietų stalą, nes jos krėslo nebuvo tarp svečių, ir galiausiai pasiekė savo – dabar sėdi su visais. Ji neatsisako gurkštelėti ir prancūziško šampano, vaidina spektaklyje apsitaisiusi Batuoto Katino kostiumu. Romano pabaiga dar keistesnė – Maksas nuogas lovoje mylisi su Demone, kuri jį „apgaubia šiltu kailiu“! Pasak Makso, ši be perstojo auga, kol galiausiai pasiekia „sunkiai įsivaizduojamą senbernaro dydį“! Begalinis augimas simbolizuoja du dalykus: jo augančią meilę „gyvūnui“ ir šiosios galios stiprėjimą vietos bendruomenėje. Jos keistenybės išprovokuoja „siaubą keliančias kalbas“ apie Katės-Monstro-Iškrypėlės demoniškus veiksmus – ji „kelia pamišimo siautulį“. Sklando kalbos apie vaikų dingimą, nors niekas netvirtina, kad „ši juos suėdė, bet ant sniego buvo rastas mėlyno šilko kaspinas ir paprastas medinis žaisliukas“. Siaubo apimti vienas po kito pilį palieka tarnai, bet vietos valstiečiai garbina „aikštingą dievybę“, kurios veiksmų negalima numatyti, ir išreikšdami pagarbą „katei raganai“ kabina ant sodo tvoros jai skirtas aukas.
Keistenybėmis pasižymi ir kiti personažai: Demonė turi žmogiškų bruožų, o du pilies gyventojai – gyvūnų pasauliui būdingų požymių. Vieną dieną nustebusi šeima atskleidė, kad tarnaitė Baba Soninė turi ilgą uodegą, „juodą ir gauruotą, ypač gauruotas jos galas“, ir tai yra „mįslingos giminystės“ su Demone ženklas. Šios vizijos apsėstas pasakotojas lyg juokaudamas pareiškė manantis, jog „bažnyčių nišose įsprausti šventieji slepia savo ataugas“. Dar yra Moteris juodais drabužiais, nauja mokytoja – jei pradžioje ji vaizduojama sėdinti koja ant kojos, „įžūlia poza“, su ilgu kandikliu rankoje, kas jai suteikia aiškiai erotinį aspektą (kūrinyje vyraujanti tendencija), netrukus pasakotojas ją jau mato siurrealistinėje scenoje – neapsakomai ilgu liežuviu ji pagauna vabzdžius ir, šiems prilipus, praryja. Šis vaizdas iškart primena Salvadorą Dalí ir skruzdėdą – žinomą nuotrauką, kurioje jis už virvutės laiko tokį gyvūną. Šios Moters mokymo metodas ne mažiau keistas ir stebinantis – ji moko „sudėtingų gestikuliacijų“ ir akrobatinių veiksmų, kuriuos pati puikiai įvaldžiusi.
Dėdė Aleksandras, buvęs Moters meilužis, vėl mėgaujasi jos draugija. Bet tai jam nekliudo būti vampyru ir lakstyti persekiojant sūnėną palėpės labirintais, iki suleidžia dantis į šio kaklą, nors netrukus dėl to ir labai apgailestauja. Makso sesuo Kinga yra romantiška hipochondrikė, išgyvenanti savižudybės krizę. Ji nuolatos skaito, bet niekuomet nebaigia, „sunkius anglosaksų romanus“ – tikriausiai gotikinius romanus, kaip Matthew Gregory’io Lewiso „Vienuolis“. Ją kankina vaizduotės susikurtos – barokiniu stiliumi – kančios. Pavyzdžiui, kai ryte Baba Soninė staiga atitraukia užuolaidas, Kinga guli išsitiesusi lovoje, jos smilkiniai aplipdyti siurbėlėmis – taip gydosi kankinančią migreną. Makso seneliai Emerikas ir Kazimiera nepasižymi išskirtiniais bruožais (nors senelis kolekcionuoja daugybę keistų dalykų, pavyzdžiui, žmonių griaučius, atrastus garsaus mūšio lauke), tačiau abu yra tolerantiški kitų asmenų ekscentriškumui. Pavyzdžiui, po Moters juodais drabužiais vestos pamokos gamtoje Kinga, Baba Soninė ir Maksas grįžo į pilį „baisiai purvini“, tačiau seneliai, išgirdę paaiškinimą, kad jie atliko gimnastikos pratimus, į tai tepasakė: „Gerai!“ Svarbu paminėti, kad tėvai šioje istorijoje išvis nedalyvauja, jie pašalinti nuo pat pradžių, su juodu humoru pabrėžiant (o tokių pavyzdžių čia daug), kad stotyje belaukdami traukinio jiedu mirė kartu, juos sutraiškė garvežys: „Mano šeimoje tokia tradicija, visi miršta poromis!“
Kartais nerimą kelianti romano veiksmo aplinka, sunkiai suprantami epizodai, lunatikuojantys ir stebinantys personažai perkeliami į „barokinę ir mitinę pasaką“, primenančią „Alisos Stebuklų šalyje“ atmosferą ar Boriso Viano romano „Dienų puta“ iliuzijų pasaulį.
B. Poirot-Delpecho „Pamišėlės iš Lietuvos“ istorija vyksta visiškai kitokiame pasaulyje. Romano intrigos vieta yra Prancūzijoje, tarp Meudon, kur pasakotoja Kadinė praleido vaikystę ir paauglystę, bei Normandijos pakrantės, kur buvo išvykusi atostogauti į stovyklą ir kur sugrįžta romano pabaigoje. Pasakojimo laikas, kaip ir knygos parašymo, – šeštojo dešimtmečio pabaiga. Tai galima nutuokti iš pasakotojos brolio Seržo tiradų apie „P.D.G. (vadovus) ir jų liokajus ministrus“, kalbama šešiasdešimt aštuntųjų krizės stiliumi, yra užuominų į maoizmą ir Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos tautų solidarumo konferenciją Havanoje 1966 m. Romane taip pat nemažai aliuzijų į seksualinę revoliuciją, pavyzdžiui, lesbietes.
Kūrinys rašytas kaip epistolinio žanro romanas, tačiau vienu balsu. Jau du mėnesius Kadinė rašo vieną po kito laiškus – nors nesulaukia atsako – buvusiai klasės draugei lietuvei, vardu Nastenka, vėliau kūrinyje tampančiai tiesiog Lietuve, su kuria susipažino Prancūzijoje. Ši, ištekėjusi už amerikiečio, išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Prieš dvidešimt metų, paauglystėje, jos buvo įsimylėjusios, bet dabar ryšio nebepalaiko. Išvarginta ją kankinančio marazmo, Kadinė rašo prašydama pagalbos. Jos vyras Paulius, šeimos įmonės „Diubua konservai“ vadovas, sunkiai serga. Be to, vyksta policijos tyrimas: per keletą savaičių buvo žiauriai nužudyti devyni asmenys pavarde Diubua. Kadangi tai ir Kadinė mergautinė pavardė, ji jaučiasi nesaugi ir… pati yra įtariamoji, nes Diubua įmonė „per paskutines tris savaites padvigubino konservų pardavimą“. Jos duktė Silvija ruošiasi palikti gimtuosius namus, bet nenori atsisveikinti su tėvu, kuris jai „kelia pasibjaurėjimą“, ir vietoje atsisveikinimo pareikalauja iš motinos didelės sumos. Šios požiūris į gyvenimą irgi labai kategoriškas ir trikdantis, nes ji iš dalies pateisina dukters pasibjaurėjimą: „Mano manymu – pati nemačiau senstančio savojo – tėvas neturėtų teisės pasenti.“ Ji pati nepakęstų, jei kadaise buvęs jaunas, gražus, ją mylėjęs vyras „prašytų paduoti košės ar dubenį. Tokį nuosmukį toleruojančios dukros – tikros pabaisos“.
Kontrastas tarp dviejų romanų akivaizdus, jie visiškai skirtingi – personažai, ryšys su realybe, pasakojimo tonas: nuo „baroko legendos“ pereinama prie detektyvinio, labai realistinio romano. Vienintelis jų panašumas – Lietuvos vardas abiejų pavadinimuose. Verta žvilgtelti į tai, kaip šiuose abiejuose kūriniuose ji yra pristatoma – kas minima tiesiogiai, o ką galima suprasti iš užuominų.
H. Guigonnat istorija turėtų vykti Lietuvoje, bet joje nėra tikrai lietuviškų vardų: tik vienoje vietoje kalbama apie viešbutį „Versalis“ nedideliame mieste, kurio pavadinimą pasakotojas užmiršo. Dar minimas Witold – lenkiška ar germaniška Vytauto forma – pristatant vieną pilies lankytoją. Knygoje nė karto nepaminėta lietuvių kalba, kuria kalbėjo valstiečiai XX a. pradžioje (nebent pašiepianti užuomina: „Kaimietės kalba primityviu dialektu, kurio nesuprantame“). Bet „kaip visos kilmingos šalies šeimos“, pilies gyventojai moka keletą kalbų, kaip antai prancūzų ir lenkų, – tokia iš tiesų buvo to meto Lietuvos situacija. Žaidžiant su Demone kalbama lenkiškai, minimi lenkiški žaidimų pavadinimai, Baba Soninė „recituoja polonizmus“ ir dainuoja žinomą skaičiuotės pradžią: „Aaa kotki dwa. Szare bure obydwa…“ Kalbant apie personažus, Kinga – Kunigunda – yra žinomos XIII a. lenkų šventosios vardas. Senelės vardas Kazimiera gali būti susijęs su Kazimieru, šventuoju Lietuvos ir Lenkijos globėju. Nurodyti ir keli lenkiškos virtuvės patiekalai – „bigos“, „kolduny“.
Kalbant apie geografiją, romane jau pirmuosiuose puslapiuose užsimenama apie „lygumų, kūdrų, tamsių ir pelkėtų miškų šalį“. Knygos pabaigoje Kazimiera mini daugybę „nerimą keliančių pelkių“. Pilies parką po truputį užgožia natūrali gyvybinė gamtos galia, ji „per potvynį iš lėto, bet neišvengiamai žalia, blizgančia, beveik skysta mase artėja prie pilies“. Šie komentarai primena romane „Lokys“ aprašytą neįžengiamą mišką bei proskynas, kur gausi ir apgaulingai atrodanti augalija slepia prarajas, kuriose „dingsta žirgas ir karys“. Kitoje pastraipoje Maksas klausia savęs, ar paslaptingoji katė kartais negrįžta pas laukinius gyvūnus, „esančius toli nuo pilies, šalia kūdros <…> ir ar grįžusi į namus, pas mane, neatneša jų slėpinių, laisvės, laukinio ir nepaliesto grynumo“, – tai primena „gyvūnų imperiją“ (P. Mérimée šią idėja perėmė iš Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“), šių „respubliką“ neįžengiamo laukinio miško šerdyje. Užuomina apie „senas, galvos apdangalais apsigaubusias krašto moteris, besivadinančias raganomis – kerėtojomis“, primena „Lokio“ sceną, kur sena moteris nesuprantamais žodžiais, panašiais į užkalbėjimą, ramina grybų krepšyje susirangiusią gyvatę.
Tačiau visus šiuos vienas kitą papildančius panašumus į Lietuvą autorius paneigia jau ketvirtoje knygos eilutėje, teigdamas, kad, nepaisant knygos pavadinimo, „nėra aišku, ar tai vyksta Lietuvoje“. Kitoje vietoje sakoma, kad šalis yra „kalnuose, visuomet apsnigtų kalnų viršūnėse“. Šitoks geografinis apibūdinimas tikrai stebina.
B. Poirot-Delpecho romane „Pamišėlė iš Lietuvos“ priešingai – nors istorija vyksta ne Lietuvoje – nuorodos, ypač istorinės, dažnos ir aiškios. Ir beveik visos susijusios su Nastenkos personažu, nors vardas ne lietuviškas, o rusiškas – tai Fiodoro Dostojevskio romano „Baltosios naktys“ herojės našlaitės vardas. Nastenkos pavardė Riskin – tai autoriaus bendramokslio žydo pavardė – jie abu mokėsi prestižiniame Louis le Grand licėjuje, tačiau karo metais klasės draugas buvo nužudytas. Autorius jo vardą paminėjo priėmimo į Akademiją iškilmių metu, jam dedikavo savo romaną „Le couloir de dancing“: „Skiriu Yourai Riskinui, dūmuose išnykusiam talentui.“ Beje, Nastenka vaikystėje taip pat prarado tėvus: tėvas žydas deportuotas, motina apsisprendė vykti kartu.
Romane didysis kunigaikštis Vytautas – Witold – minimas ne kartą, pavyzdžiui: „Rusų kilmės? – klausia Paulius. – Ne, tikrai ne, – atsakau. – Ji karaimė. Jei ne didysis kunigaikštis Vytautas, būtų tapusi turke. Po jos oda daugiau saulės nei ledo.“ Istorinė aliuzija į XIV a. pabaigos įvykius – nugalėjus Aukso ordą didysis kunigaikštis nuo Juodosios jūros į Trakų tvirtovę – parašyta lenkiška forma Troki – atsivedė karaimų pulkus. Romane trumpai pristatoma karaimų tauta, jos papročiai ir religija, rašoma, kad lig šiol jų protėviai gyvena Trakuose, „mediniuose namuose“ su trimis langais į gatvės pusę – vienas Dievui, vienas didžiajam kunigaikščiui pagerbti ir vienas šeimai.
Bėgimas iš Rusijos minimas istorijos profesoriaus ir Lietuvės pokalbyje: „Prancūzija jus priglaudė, panele, tad privalote būti jai dėkinga!“ Ši atsikerta su aiškiai pabrėžiamu akcentu: „Pone, Prancūzija tik padėkojo, deja, pavėluotai. Grįždamas iš Maskvos jūsų Napoleonas mūsų ligoninėse paliko penkiolika tūkstančių merdinčių karių, kuriuos slaugė ir guodė mūsų senelės.“ Taip, 1812 m. gruodžio mėnesį gausūs Didžiosios armijos būriai atvyko į Vilnių: daug karių čia ir mirė – tai liudija 2002 m. rasti bendri kapai. Šį faktą papildo kitas – tetos bibliotekoje Kadinė rado „seną knygą“ ir ją skaitydama sužinojo, kad atsitraukiančios Napoleono armijos žygis „tik lašas invazijų jūroje, kurios nesiliovė tekėti [šioje žemėje]. Rusai, teutonai, lenkai vieni po kitų okupavo šalį.“
Kitoje pastraipoje Kadinė, vakarieniaudama su broliu rusų restorane, įsivaizduoja, kaip Nastenka kalba su restorano savininku apie „Muravjovą, Vilniaus – Wilno – koriką“. Tai aiški aliuzija į 1864 m. vykusias negailestingas represijas, ypač Lietuvoje, po nesėkmingo lenkų ir lietuvių sukilimo. Represijoms vadovavo Michailas Muravjovas: šimtai pakartų sukilėlių, beveik keturiasdešimt tūkstančių išvežtų į katorgą Sibire. Trumpoje ištraukoje paminimas ir maršalas Józefas Piłsudskis, vadovavęs Lenkijai 1918–1922 m., kurio „paskutinė valia buvo, kad jo širdis ilsėtųsi greta motinos Rasų – Rossa – kapinėse“. Ir keletas geografinių pastabų apie Trakų ežerus, kurie „keturis mėnesius per metus būna užšalę“, bei lino kultūrą, klestėjusią romano rašymo metu.
Perskaičius knygas kyla klausimas: ar romanuose minima Lietuva – užuominomis ar labiau dokumentuota forma – nėra, bent iš dalies, vaizduotės kūrinys?
Romano „Demonė Lietuvoje“ istorijos vieta nežinoma. Nors žodis „Lietuva“ pasirodo ne tik pavadinime, jis keletą kartų pakartotas ir pačiame pasakojime – du kartus iš eilės paskutinėse eilutėse. Tad koks šio romano „lietuviškas“ pasaulis? Pirmiausia kaimiškas: viskas vyksta kaime, tuo tarpu miestas čia minimas tik priešpriešinant jį kaimui. Makso pamąstymas išreiškia visos veikėjų grupės požiūrį: „Ne, ne į Varšuvą, tiktai ne į Varšuvą!..“ Aprašomos kaimo tradicijos, pavyzdžiui, derlių nuėmusių moterų procesija ateina pagerbti dvarininkų religinės šventės proga.
Tai archajiškas pasaulis: čia valstietė, nusilenkdama prieš Katę, padeda prie jos kojų iš varpų ir gėlių nupintą vainiką. Tą patį liudija ir valstiečių, kurie, pasak Makso, „truputį primityvūs“, tęsiama pagoniškų ritualų praktika, pavyzdžiui, Demonei skirtos aukos kabinamos ant parko tvoros pinučių. Kaimo aplinkos aprašymas romane atitinka jame vaizduojamą XX a. pradžios Lietuvos vaizdą. Minimi archaizmai nestebina – Lietuva, paskutinė krikščionybę priėmusi šalis Europoje, galėjo išlaikyti pagonybės pėdsakų.
Svarbiausia, kad tai yra nepajudinamas ir nesikeičiantis pasaulis – čia išties nedaug kas vyksta. Be abejo, Demonės, o vėliau ir Moters juodais drabužiais atvykimas padeda pilies gyventojams truputį atsipalaiduoti nuo įprastų elgesio normų ir viso to, kas varžo. Kad situacija šiek tiek pasikeitė, matyti palyginus kūrinio pradžią: „Slinko dienos, švelnios, idiliškos…“ su pabaiga: „Atrodė, kad dėl tvyrančios tylos, izoliacijos ir ramybės viskas sustingo…“ Net karas neturi didelės įtakos šiai uždarai vietai: senelė Kazimiera gana lengvai apmulkina „bjaurų ir arogantišką karį“, norintį „rekvizuoti visus vyriškos lyties elementus“ – įtikina jį, kad gretimam kaime gyvena tik moterys. Ir baigia pokalbį: „Gaila, bet šiose lūšnose nerasite mėsos patrankoms.“ Karys pasitraukia. Tai panašu į fantazijos kūrinį, Edeno sodą, nutolusį nuo istorijos konvulsijų. Ypač to trokšta Maksas Ulrichas, jis nori vieno – išlikti savyje užsivėrusiame pasaulyje, kur niekas nesikeičia. Po trumpos kelionės su močiute jis su džiaugsmu atranda savo buveinę: „Grįžau iš ten, iš nakties. Pilis artėjo prie mūsų, per sniegą, kad mus apsaugotų…“ Ir koks malonumas pasinerti į „ilgą, gražią, amžiną žiemą…“ Be abejo, tai idealizuotos ir nostalgiškos vaikystės prisiminimas, prarasto rojaus įvaizdis.
Jei H. Guigonnat pristatoma Lietuva atrodo poetiška vieta, atskirta nuo pasaulio ir jo konfliktų, B. Poirot-Delpecho nupieštas paveikslas yra visiškai kitoks. Romano veiksmo kontekstas – tai tragiška istorinė realybė, perteikta pasakojant apie bėgimą iš Rusijos nuo caro valdžios vykdytų represijų žiaurumo. Norint išgyventi tokioje „kovų, rasių ir religijų kryžkelėje“, reikia turėti tvirtą charakterį. Kadinė suteikia draugei lietuvei labai stiprios asmenybės bruožų: ji drąsi, linkusi į originalumą, atmetanti vidutinybę, akiplėša, maištininkė, „pamišėlė“. Toks draugės pristatymas rodo, kad jai pačiai to labai trūksta, ir ji dėl to sielojasi. Dar paauglystėje Nastenka sakė, jog ji „pernelyg prancūziška“, kad gebėtų pasirinkti kitokį gyvenimo būdą. Kadinė pripažįsta, kad nuo pirmųjų santuokos metų jos gyvenimas slenka pagal iš anksto numatytą scenarijų: dienos monotoniškos, nieko naujo ar ypatingo, pradedant vaikų gimdymu bei rūpinimusi jais ir baigiant celiulitu. Na, dar medžioklė su valdžios atstovais, pamaldos bažnyčioje, nuobodūs šventiniai pietūs su įkyriais žmonėmis…
Niekuomet tiesiogiai nepasirodanti, žinoma tik dėka ją garbinančios pasakotojos, Lietuvė netrukus įgyja mitinę dimensiją: „Ji stulbinanti, tikra valdovė, bet valdžia jos nedomina… <…> ji žiauri ir nepasiekiama, bet jautri, jei panori; ji gali tylėti ištisas dienas, metus, amžius <…>. Nastenka verta pagarbos, nes gimė kitokia, ir tokia išliko!“ Galiausiai ši tampa „tobulos užsienietės“ įvaizdžiu – būdama tiurkų kilmės, karaimė, Lietuvė tampa dar egzotiškesnė, o palaipsniui kurtas jos išskirtinis statusas visiškai užvaldo prancūzę: ši apgailestauja gimusi savo šalyje, Diubua šeimoje, kad jos vardas ne Riskin ir ji pati negimė „prie Baltijos jūros“.
Lietuvės personažas toks išskirtinis, kad kyla klausimas, ar ji nėra tiesiog vaizduotės kūrinys. Bent taip tvirtina psichoanalitikė Helga – paskutiniuose knygos puslapiuose teigianti, kad Nastenka gimė iš pasakotojos kančios ir nevilties (ji taip pat našlaitė, iš gailesčio priimta senos tetos, kurios nekenčia, ir visuomet apgailestavo pasirinkusi banalų gyvenimo būdą). Kaip įrodymą ji pateikia seną turistinį kelionių vadovą po Lenkiją, kurio „puslapiai, pasakojantys apie Lietuvą, nučiupinėti pirštais, kaip dažnai kalbamų maldų lapai maldyne“. Taip buvo sukurta Lietuvė, vis pridedant naujų detalių apie Vytautą Didįjį, Trakus, karaimus ir kitus dalykus. Veiksmažodis „pasakoti“, naudojamas romano pradžioje, pristatant lietuvišką peizažą – „tokį plyną ir baltą, čia susilieja dangus ir ežeras“, o po to heroję („Nastenka bėga per tą baltumą, svajodama apie koklių krosnį, prie kurios priglaus skruostą…“), atrodytų, patvirtina, kad Kadinė nuolatos skaitė kelionių vadovo puslapius, norėdama puoselėti susikurtą svajonę.
Ir dar vienas klausimas: kam ji siuntė laiškus? Kartais ji kalba apie Hjustoną, kai kada apie Montaną. Gal kaskart paprasčiausiai užrašydavo: „Nastenka Riskin, Jungtinės Amerikos Valstijos“? Bet kokiu atveju, visi jos laiškai grįžo atgal atplėšti, buvo sulaikyti policijos, kuri juose įžvelgė „Diubua žmogžudysčių nusikaltimo įrodymą“. Vadinasi, Kadinė yra paprasčiausia mitomanė ir legendų kūrėja, ir tai suteikia dvigubą prasmę knygos pavadinimui: jis gali būti priskirtas Lietuvei – ši laikoma pamišusia, nes yra pati savimi, tai yra atmetanti bet kokį konformizmą ir normas, – arba pasakotojai, beprotiškai įsimylėjusiai pačios susikurtą personažą. Galiausiai, romano pabaigoje, ji uždaroma į psichiatrijos ligoninę.
Abu šie romanai, kiekvienas savaip, labai originalūs ir įdomūs įvairiais požiūriais, vienas jų – lietuviška tematika. Lietuva juose įkūnija skirtingas idėjas – vienoje vaizduojamas nekintantis, Edeno pasaulis, kitoje – kraštas, kurio dramatiškas išskirtinumas išreikštas per fantazijos sukurtą Nastenkos personažą. Gali būti, kad abu autorius domino šalies istorija – galinga viduramžių valstybė po keleto amžių buvo integruota į carinę imperiją, 1918 m. atgavo Nepriklausomybę, o vėliau ją okupavo Sovietų Sąjunga. Tokie faktai atveria perspektyvą vaizduotei. Bet knygose galima rasti ir tolimą romantiško mito aidą, stebimą lenkų, pasitraukusių į Prancūziją po 1831 metų sukilimo numalšinimo, diasporoje. Tai akivaizdu A. Mickevičiaus kūryboje – svajonių šalis Lietuva. Taip prarastas lietuviškas rojus įgijo idealios šalies, kurioje vyrauja tobula harmonija, bruožų. Užtenka prisiminti A. Mickevičiaus „Pono Tado“, sukurto Paryžiuje, pradžią. Palaipsniui šis romantizmas prasiskverbė ir į prancūzų literatūrą, jis regimas Oskaro Milašiaus kūryboje. Šis ryšys matyti ir H. Guigonnat melancholijoje bei poezijoje ir istorinėje B. Poirot-Delpecho perspektyvoje.
Versta iš: CAHIERS LITUANIENS, Nr. 15 (2016).
Umberto Eco. Jorgė Luisas Borgesas ir manasis įtakos nerimas
2022 m. Nr. 1
Iš italų k. vertė Toma Gudelytė
Sausio 5 d. Umbertui Ecui (1932–2016) būtų suėję devyniasdešimt metų. Kalbos filosofas, medievistas, semiotikas, masinių medijų tyrinėtojas ir ironiškas aktualijų apžvalgininkas, U. Ecas vis dėlto labiausiai išgarsėjo kaip rašytojas – pirmasis jo romanas „Rožės vardas“, tėvynėje nuskynęs prestižinę Premio Strega, buvo kaipmat išverstas į kone visas pasaulio kalbas ir yra perleidžiamas iki šiol. Tačiau Ecas pasakorius vargu ar būtų atsiradęs be Eco semiotiko, o romanų personažai – be „slaptos meilės“ Jorgės Luiso Borgeso įtakos. Apie savąjį įtakos nerimą ir J. L. Borgeso vaidmenį kūryboje italų rašytojas šmaikščiai dėsto šiame pranešime, perskaitytame konferencijoje „Relaciones literarias entre Jorge Luis Borges y Umberto Eco“ („Literatūriniai ryšiai tarp Jorgės Luiso Borgeso ir Umberto Eco“) Kastilija-La Manča universitete 1997-ųjų gegužę. Šiame tekste rašytojas bene pirmąkart įveda mus į savo virtuvę, atidengdamas garuojančius puodus ir leisdamas įkvėpti stulbinamų kvapų.
Italija U. Eco devyniasdešimtąsias gimimo metines pamini kaip ir dera tokiam autoriui: paroda-labirintu 2021-ųjų Italijos kultūros sostinėje Parmoje. „Labirintai. Vieno ženklo istorija“ (it. Labirinti. Storia di un segno) vedžioja – ir klaidina! – lankytojus po U. Eco romanų siužetus, atkurtus skaitmeninėmis scenografijomis labirinto formos Masone parko komplekse, o drauge nukelia į paralelinę sąmokslų ir okultizmo visatą, kaip žinia, itin brangią šiam autoriui. Parodos labirintuose, be abejo, sutiksite ir „klejojantį archyvarą“ J. L. Borgesą.
Visada sakiau, kad į kardiologijos konferencijas kardiopatikų kviesti nederėtų. Mano pareiga, greta padėkos jums už begalę gražių šiomis dienomis išsakytų žodžių, būtų patylėti vadovaujantis mintimi, kad užrašytas tekstas – tai buteliui patikėtas rankraštis. Kas visai nereiškia, jog rankraštį dera skaityti bet kaip, veikiau, pasak liaudies išminties, autoriui užvertus kojas. Štai kodėl šiomis dienomis žymėjausi atsakymus ir papildymus skaitytiems pranešimams ir galiausiai nusprendžiau aptarti juos vienu kartu.
Reaguodamas į jūsų išsakytas mintis, norėčiau panagrinėti įtakos sąvoką. Tai nepaprastai svarbi sąvoka kritikai, literatūros istorijai, naratologijai; ir tai pavojinga sąvoka. Per šias dienas nekart pajutau šį pavojų ir kaip tik todėl kviečiu pasigilinti.
Kalbėdami apie įtakų santykį tarp autorių A ir B, galime patekti į dvejopą situaciją:
1) A ir B kūrė tuo pačiu laikotarpiu. Galėtume padiskutuoti, pavyzdžiui, ar esama Prousto ir Joyce’o įtakos vienas kitam. Nesama – jiedu buvo susitikę vos kartą ir abu viens apie kitą pasakė maždaug tokius žodžius: „Antipatiškas tipas, ir iš to, ką rašo, ne kažką skaičiau.“
2) Autorius A chronologiškai lenkia autorių B, ką ir aptarinėjome konferencijos metu, todėl diskusija sukasi vien apie autoriaus A įtaką autoriui B.
Vis dėlto kalbėti apie įtakos sąvoką literatūroje, filosofijoje ir net moksliniuose tyrimuose neįmanoma prieš tai neišplėtus santykio į trikampį su X. Norime šiuo X pavadinti kultūrą, ankstesniųjų įtakų grandinę? Pratęsdami šių dienų pokalbių giją, pavadinkime X enciklopedijos visatą. Į X būtina atsižvelgti, o ypač kalbant apie Borgesą, kadangi Borgesas, nors ir kiek kitaip nei Joyce’as, pasitelkė pasaulinę kultūrą kaip žaidimo įrankį.
Santykis A / B gali būti įvairiopas: 1) B randa kažką autoriaus A kūryboje ir nežino, kad už to slypi X; 2) B randa kažką autoriaus A kūryboje ir per A kūrybą atranda X; 3) B mąsto apie X ir tik vėliau pastebi, kad X slypėjo A kūryboje.
Nesirengiu čia atkurti tikslios savo santykio su Borgesu tipologijos ir pateiksiu tik keletą pavyzdžių beveik atsitiktine tvarka. Vėliau kiti galės sudėlioti mano pavyzdžius į skirtingas šio trikampio pozicijas. Beje, šie momentai gali tarpusavy pintis, mat į įtakos sąvoką būtina įtraukti ir atminties laikinumo sąvoką: autorius gali puikiausiai atminti kažką, ką perskaitė kito autoriaus kūryboje, tarkim, 1958-aisiais, pamiršti 1980-aisiais, kol rašė kažką savo, ir naujai atrasti (arba prisiminti) 1990-aisiais. Galima būtų užsiimti įtakų psichoanalize. Pavyzdžiui, per mano kaip rašytojo karjerą buvo aptarta begalė įtakų, apie kurias puikiausiai nutuokiau, dalis tokių, kurių buvo neįmanoma patikrinti, mat nė nenumaniau apie šaltinius, bei tokių, kurios mane nustebino, bet įtikino: kada Giorgas Cellis „Rožės varde“ įžvelgė istorinių Dmitrijaus Merežkovskio romanų įtaką, man teko pripažinti, kad esu juos skaitęs būdamas dvylikos, nors rašydamas romaną ir buvau juos pamiršęs.
Diagrama, beje, nėra tokia paprasta, mat greta A, B ir neretai tūkstantmetės grandinės, kurią įkūnija X, egzistuoja dar ir Zeitgeist. Zeitgeist neturėtų būti suvokiama kaip metafizinė ar metaistorinė sąvoka, manau, ją galime priimti kaip abipusių įtakų virtinę, bet išties įspūdinga tai, kad Zeitgeist gali veikti net vaiko prote. Neseniai stalčiuose atradau tekstą, rašytą būnant dešimties, – dienoraštį burtininko, prisistatančio vienos salos Apledėjusiame Arkties Vandenyne atradėju, kolonizatoriumi ir reformatoriumi. Toji sala vadinosi Gilė. Pažvelgus šiandienos akimis, ši istorija dar ir kaip primena Borgesą, bet akivaizdu, kad būdamas dešimties Borgeso skaityti niekaip negalėjau (ir dar užsienio kalba). Kaip negalėjau būti perskaitęs ir XVI, XVII ir XVIII amžių utopijų ar istorijų apie tobulas įsivaizduojamas bendruomenes. Tačiau buvau perskaitęs daug nuotykių romanų, pasakų, savaime suprantama, ir net knygos „Gargantiua ir Pantagriuelis“ sutrumpintą versiją vaikams – kas žino, kokios cheminės reakcijos tada įvyko mano vaizduotėje.
Zeitgeist net gali pastūmėti galvoti apie laiko strėlės inversijas. Pamenu, kaip būdamas šešiolikos (taigi, apie 1948-uosius) kūriau pasakojimą apie planetas: glaustas istorijėles, kurių pagrindiniai veikėjai – Žemė, Mėnulis, Venera, pamilusi Saulę, ir panašiai. Tai buvo savotiški kosmikomiksai1. Kartais smaginuosi spėliodamas, kaip Italui Calvinui pavyko išknisti po kažkelerių metų, veikiausiai apšvarinus mano namus, šią mano jaunystės rašliavą, išlikusią vieninteliu rankraščiu. Juokauju, žinoma, bet noriu tuo pasakyti, jog kartais būtina tikėti Zeitgeist. Bet kuriuo atveju, kažin ar patikėsite, bet Calvino kosminės istorijos gerokai pranoksta manąsias.
Galiausiai esama daugeliui autorių bendrų temų, mat šios ateina tiesiai iš supančios tikrovės. Pamenu, kad pasirodžius „Rožės vardui“ daugybė skaitytojų lygino mano romaną su kitomis knygomis, kuriose pasakojama apie sudegusias abatijas, ir kurių didžiosios dalies nebuvau skaitęs. Ir ničniekam netoptelėjo, kad viduramžiais pagrindinis abatijų, kaip, beje, ir katedrų, užsiėmimas buvo degti.
Taigi, griežtai nesilaikydamas diagramos, pabandysiu į savąją triadą – intentio auctoris, intentio operis, intentio lectoris2– įvesti ir intentio intertextualitatis3, turinčią šiokį tokį svorį mūsų diskusijoje. Leiskite man darkart kiek padrikai permąstyti tris santykio su Borgesu tipus: 1) atvejai, kai puikiai nutuokiau apie borchesiškąją įtaką; 2) atvejai, kai to nenutuokiau, bet vėliau skaitytojai (kaip ir jūs šiomis dienomis) privertė mane pripažinti Borgesą darius man įtaką nesąmoningai; 3) atvejai, kai, nenusipiešus trikampio tarp šaltinių ir intertekstualumo visatos, į triadinę įtaką žvelgiama kaip į diadinę, pamirštant Borgeso skolas pasaulinei kultūrai, dėl ko kartais neįmanoma priskirti Borgesui to, ką jis pats išdidžiai skelbdavosi pasiskolinęs iš kultūros. Neatsitiktinai vakar jį praminėme „klejojančiu archyvaru“: Borgeso klejonė neįmanoma be archyvo, kuriame jis darbuodavosi. Manau, jei kas būtų Borgesui pasakęs: „Tai tu išradai tą ir aną!“, šis būtų atsikirtęs: „Ne! Ne! Tai jau egzistavo.“ Ir būtų su pasididžiavimu pasisavinęs kaip modelį garsųjį Pascalio posakį, kurį panaudojau vietoj exergo savo knygoje „Bendrosios semiotikos traktatas“4: „Tik nesakykite, kad nieko naujo nepasakiau: la disposition des matières est nouvelle“5.
Sakau tai ne tam, kad neigčiau savąsias skolas (jų – begalė), o kad grąžinčiau jus ir mus prie, mano galva, šios konferencijos dalyviams, neabejotinai man, o ir pačiam Borgesui esminio postulato: visų svarbiausia, jog knygos tarpusavy kalbasi.
1955-aisiais leidykla „Einaudi“ išleido „Ficciones“6 pavadinimu „Babelio biblioteka“. Leidyklai knygą rekomendavo Sergas Solmis, didis poetas, kurį labai mėgstu dar ir už jo anksčiau pasirodžiusį straipsnį apie science fiction kaip fantastikos žanro rūšį. Štai matote, kaip veikia Zeitgeist: Solmis atranda Borgesą skaitinėdamas mokslinės fantastikos autorius amerikiečius, rašančius (gal visai nesąmoningai) pagal XVII–XVIII a. utopinio pasakojimo tradiciją. Nepamirškime, kad vyskupas Wilkinsas7 parašė dar ir knygą apie Mėnulio gyventojus, taigi panašiai kaip Godwinas8 ir kiti bendraminčiai jau keliavo po kitokius pasaulius. Rodos, 1956 ar 1957 metais Sergas, mums vaikštinėjant po Katedros aikštę Milane, prasitarė: „Pasiūliau leidyklai išleisti šią knygą, nepardavėm nė penkių šimtų, bet tu būtinai ją perskaityk, nes knyga nuostabi.“ Tąkart aš pirmąkart pamilau Borgesą ir atmenu, kad būdamas vienintelis reto egzemplioriaus savininkas lankydavausi pas bičiulius ir skaitydavau jiems „Menardo“ ištraukas.
Anuomet rašinėjau pastišines parodijas, vėliau virtusias „Minimaliu dienoraščiu“. Nuo ko pradėjau? Turbūt stipriausią įtaką man padarė Prousto „Pastiches et mélanges“9, mat knygai pasirodant Prancūzijoje pasirinkau pavadinimui „Pastiches et postiches“. Bet pamenu, kad, leidžiant „Minimalų dienoraštį“ Italijoje 1963-iaisiais, mąsčiau apie pavadinimą, cituojantį Elio Vittorinio romaną „Mažoji buržuazija“ – „Mažoji borchesiada“10. Tai rodo, kaip mezgėsi įtakų ir sąšaukų žaidimas.
Vis dėlto tada dar negalėjau leisti sau nuorodos į Borgesą, mat Italijoje jis buvo mažai kam žinomas autorius. Tik vėlesniais dešimtmečiais Borgesas galutinai įsitvirtino šalyje su visomis knygomis, daugiausia dėka vertėjo Domenico Porzio, mano brangaus bičiulio ir didžiulės atverties skaitovo, nors gana tradicionalisto kaip kritiko. Borgesas, Italijoje vykstant ginčams dėl neoavangardo, nebuvo laikomas avangardiniu autoriumi. Tai buvo laikai, kai užgimė „Novissimi“ ir „Gruppo 63“, o atspirties taškais buvo Joyce’as ir Gadda11. Neoavangardui rūpėjo eksperimentuoti su signifikantu (jo modeliu buvo neįskaitoma knyga). Tuo tarpu Borgesas, rašęs klasikine kalba, dirbo su signifikatais ir anuomet mums visiems atrodė ex lege, trikdantis ir sunkiai klasifikuojamas rašytojas. Trumpai tariant, kol Joyce’as su Robbe-Grillet suko į kairę, Borgesas kulniavo į dešinę. Ir kadangi nenorėčiau, kad suprastumėte šį palyginimą politine prasme, galime sukeisti juos vietomis – priešprieša nenukentės.
Bet kuriuo atveju, daugeliui mūsų Borgesas buvo „slapta meilė“. Itališkas neoavangardas rašytoją įsileido tik gerokai vėliau, įveikęs ilgą kelio galą.
7-ojo dešimtmečio pradžioje fantastikos žanrą plėtojo tik tradicinis pasakojimas arba science fiction ir buvo rašančių apie fantastiką, bet tai neturėjo nieko bendra su literatūros teorija. Manau, susidomėjimas Borgesu atsirado 7-ojo dešimtmečio viduryje, prasidėjus vadinamajai struktūralizmo ir semiotikos bangai.
Šioje vietoje reikėtų ištaisyti kitą klaidą, pasitaikančią net moksliniais save pristatančiuose veikaluose: sakoma, neva italų neoavangardas („Gruppo 63“) buvęs struktūralistiškas. Iš tikrųjų niekas toje grupėje, išskyrus mane, struktūralistine kalbotyra nesidomėjo, tai buvo mano privatus žaidimas, užsimezgęs akademinėje aplinkoje tarp Pavijos (Segrė, Corti, Avallė) ir Paryžiaus (susitikimai su Barthes’u).
Kodėl sakau, kad susidomėjimas Borgesu atsiranda drauge su struktūralizmu? Todėl, kad Borgesas eksperimentavo ne su žodžiais, o su konceptualiomis struktūromis, ir tik pasitelkus struktūralistinę metodologiją buvo galima imtis analizuoti ir suprasti Borgeso kūrybą.
Kai vėliau imuosi rašyti „Rožės vardą“, daugiau nei akivaizdu, kad statydamas biblioteką mąstau apie Borgesą. Jei paėmę „Einaudi“ išleistą žodyną atsiverstumėte mano aprašytą žodį „kodas“, rastumėte, kad viename iš paragrafų eksperimentuoju su Babelio biblioteka. Tekstą rašiau 1976-aisiais, dveji metai prieš pradėdamas „Rožės vardą“, kas rodo, jog borchesiškąja biblioteka svaigau jau kurį laiką. O ėmus rašyti mane natūraliai aplanko mintis apie biblioteką ir jos aklą bibliotekininką, kurį nusprendžiu pavadinti Chorche Burgiškiu. Nuoširdžiai nepamenu, ar taip nutaręs ėjau tikrinti, kas tuomet vyko Burgo mieste, ir ar daviau šį vardą personažui žinodamas, kad tuo metu Burge buvo pradėta gaminti pergamino de paño – pergamentą pakeitęs popierius. Kartais dalykai susidėlioja gana greitai, skaitinėjant tai čia, tai ten, ir sunkiai beatminsi, ką užtikai pirmiau.
Vėliau visi manęs klausinėjo, kodėl Chorchė tapo mano istorijos „blogiuku“, į ką tegaliu atsakyti: rinkdamas personažui vardą dar nežinojau, ko šis prikrės (taip nutiko ir su kitais mano romanais, tad daugelio rungtynės bandyti surankioti tikslias nuorodas dažnai tėra laiko švaistymas). Vis dėlto neneigsiu, kad tada, kai ėmė reikštis Borgeso pamėklė, buvau veikiamas jo apsakymo „Mirtis ir kompasas“, palikusio man gilų įspūdį.
Matote, koks keistas tas įtakų žaidimas: jei kas būtų mane kamantinėjęs tada, kai režisavau abipusės vilionės tarp Chorchės ir Viljamo sceną, būčiau atsakęs, jog mąstau apie Proustą ir sceną, kurioje baronas de Šarliusas bando suvilioti Žiupjeną ir yra aprašomas per vabzdžio, besisukiojančio apie gėlės žiedą, metaforą.
Turėjau ir kitų modelių. Pavyzdžiui, nepaprastai svarbus man buvo „Daktaras Faustas“, mat tai, kaip Adsas senatvėje naujai išgyvena jaunystėje regėtą istoriją, iš dalies primena Sereną Zeitblomą, senį, stebintį Adriano Leverkiūno istoriją. Štai jums dar vienas šaunus neišaiškintų įtakų pavyzdys, mat retas kritikas įžvelgė „Daktaro Fausto“ pėdsaką, tuo tarpu daugelis regėjo aliuziją į Naftos ir Setembrinio dvikovą romane „Užburtas kalnas“. <…>
Per šias dienas buvau priverstas susimąstyti, kaip stipriai mane veikė „Menardo modelis“. Tai istorija, kurios niekada nesilioviau citavęs nuo tada, kai perskaičiau knygą pirmą kartą. Kuria prasme ji darė įtaką mano rašymo būdui? Na, ko gero, tikroji borchesiškoji įtaka „Rožės varde“ susijusi vis dėlto ne su labirintiškos bibliotekos įsivaizdavimu, kadangi pasaulis pilnas labirintų dar nuo Knoso laikų, o postmodernizmo teoretikai laiko labirintą pasikartojančiu vaizdiniu kone visoje šiuolaikinėje literatūroje. Veikiau žinojau perrašąs viduramžišką istoriją ir kad šis mano perrašymas, kad ir koks atsakingas, mano amžininkų akyse įgaus skirtingų reikšmių. Žinojau, kad mano perrašyme to, kas XIV a. iš tiesų nutiko broliukams ir broliui Dolčinui, skaitytojas (net jei tyčia to ir nesiekiau) įžvelgs beveik tiesiogines nuorodas į Raudonąsias brigadas12, ir man buvo labai smagu sužinoti, kad brolio Dolčino žmonos vardas buvo toks pat, kaip ir Renato Curcio žmonos – Margerita. „Menardo modelis“ funkcionavo ir sąmoningai, mat žinojau, jog, man aprašant Dolčino žmoną Margeritą, skaitytojas manys mane galvojant apie Curcio žmoną.
Po „Menardo modelio“ norėčiau pakalbėti apie „Averojaus modelį“. Averojaus ir teatro istorija mane žavi seniai: tiesą sakant, vienintelis mano straipsnis apie teatro semiotiką prasideda būtent nuo Averojaus istorijos. Kas šioje istorijoje tokio nuostabaus? Borgeso Averojus kvailas, bet ne kaip asmuo, o kultūriškai, mat priešais save jis regi tikrovę (žaidžiančius vaikus) ir niekaip negeba jos sutapatinti su tuo, ką jam kalba knyga. Tarp skliaustelių: šiomis dienomis mąsčiau, kad Averojaus istorija, pastūmėta iki kraštutinumo – tai sukeistinimo poetikos, apie kurią kalbėjo rusų formalistai, istorija: aprašyti tam tikrą daiktą taip, lyg regėtum jį pirmą kartą, taigi apsunkinti skaitytojui daikto percepciją. Savo romanuose, sakyčiau, „Averojaus modelį“ apverčiu: personažas (kultūriškai kvailas) dažnai apstulbusiomis akimis aprašo regimą daiktą, apie kurį ne ką tenutuokia, tuo tarpu skaitytojas pastūmėjamas suprasti. Taigi rašau kurdamas išmintingąjį Averojų.
Gali būti, kaip kažkas pastebėjo, tai ir yra mano kūrybos populiarumo paslaptis: taikau sukeistinimui priešingą techniką ir suartinu skaitytoją su tuo, kas jam dar nepažįstama. Įvedu skaitytoją teksasietį, niekad neregėjusį Europos, į viduramžišką abatiją (ar į tamplierių būstinę, keisčiausių eksponatų pilną muziejų, į barokinę menę) ir leidžiu jam pasijusti savo vietoje. Parodau jam viduramžių personažą, natūraliai išsitraukiantį akinius, ir pavaizduoju jo apstulbusius amžininkus; skaitytojas pradžioje nesusigaudo, kodėl šie apstulbsta, bet galiausiai supranta – akiniai buvo išrasti viduramžiais. Tai ne borchesiška technika, tai mano „anti-Averojaus modelis“, tačiau be Borgeso man nebūtų pavykę jo išrasti.
Tokios yra tikrosios įtakos, stipresnės už kitas, vien menamas. Grįžkime prie labirintiškos pasaulio netvarkos temos, regis, ateinančios tiesiai iš Borgeso. Aptikau ją ir Joyce’o kūryboje, ir net kažkuriame viduramžių tekste. „Pasaulio labirintą“ Comenius parašo 1623 m., o pati labirinto sąvoka buvo manierizmo ir baroko ideologijos dalis. Ne veltui jau mūsų dienomis buvo rašyta nuostabi knyga apie manierizmą remiantis Comeniaus idėja – „Die Welt als Labyrinth“ (Gustavas Renė Hockė). Bet čia dar ne viskas. Mintis, kad bet kokia pasaulio klasifikacija atveda prie labirinto ar sodo su išsišakojančiais takeliais, ryški tiek Leibnizo darbuose, tiek – aiškiai ir išsamiai – Diderot ir d’Alembert’o „Encyclopédie“ įžanginiame žodyje. Greičiausiai tai ir yra Borgeso šaltiniai. Štai jums atvejis, kai gana neaišku, net ir man pačiam: ar aš (B) skaitydamas A aptikau X, o gal aš (B) pirmiau išsiaiškinau tam tikrus X aspektus ir tik po to pastebėjau, kad tam tikri X aspektai turėjo įtakos taip pat ir A kūrybai.
Ir vis dėlto būtent borchesiškieji labirintai manyje, ko gero, supynė daugelį sąšaukų su labirintu, aptiktų kitur, dėl to net esu savęs klausęs: ar būčiau gebėjęs parašyti „Rožės vardą“ be Borgeso? Priešais mus – kontrafaktinis sąlyginis teiginys, iš serijos: „Ar Napoleonas, būdamas moteris iš Somalio, vis tiek būtų laimėjęs Vaterlo mūšį?“ Teoriškai, kad jau kažkas šiomis dienomis pacitavo mano jėzuitą iš „Vakarykštės dienos salos“, tai, paėmę tėvo Emanuelio įrenginį ir įsukę jį visu greičiu, išvystume, kad bibliotekos egzistavo ir anksčiau, polemika dėl juoko tęsėsi viduramžių pasaulyje, ordino žlugimas prasidėjo su Williamo Ockhamo tezėmis, veidrodžiai buvo apdainuoti dar Roman de la rose ir tapę arabų autorių susidomėjimo objektu, be to, jaunystėje aš žavėjausi Rilkės eilėmis apie veidrodžius. Ar būčiau visus šiuos elementus sukatalizavęs be Borgeso? Greičiausiai ne. O ar Borgesas būtų parašęs tai, ką parašė, jei prieš tai nebūtų buvę parašyti mano minėtieji tekstai? Kaip jis sukatalizavo labirinto ir veidrodžio paslapčių idėją? Borgeso atliktas darbas – iš neaprėpiamos intertekstualumo teritorijos atrinkti seriją temų, kurios tenai jau sūkuriavo, ir paversti jas pavyzdine parabole.
Dabar norėčiau aptarti tuos atvejus, kai ieškoti diadinės įtakos pavojinga, mat iš akių pametamas intertekstualumo audinys. Borgesas yra autorius, rašęs apie viską. Kultūros istorijoje nerasi temos, prie kurios Borgesas bent trumpam nebūtų stabtelėjęs. Kaip tik vakar viename pranešimų nuskambėjo įtarimas, jog Borgesas galėjęs įtakoti patį Platoną, šiam rašant „Parmenidą“, nes Borgesas neva aprašęs tuos pačius Platono personažus. Nepamenu, kas vakar minėjo Bacono ir Shakespeare’o kontroversiją: žinoma, kad Borgesas apie tai kalba, bet šia tema egzistuoja neaprėpiama bibliografija, prasidedanti XVII a., nusitęsianti per monumentalius (ir pamišėliškus) XIX a. kūrinius iki nūdienos pseudoslaptųjų draugijų, ieškančių Bacono pėdsakų Shakespeare’o kūriniuose. Akivaizdu, tokia idėja (neva didžiojo bardo eiles parašė kažkas kitas, palikęs tarp teksto eilučių daugybę ženklų) negalėjo nežavėti Borgeso. Bet tai dar nereiškia, kad autorius, šiandien cituojantis Bacono ir Shakespeare’o kontroversiją, būtinai cituoja Borgesą.
Panagrinėkime rožės klausimą. Kaip jau nekart esu pasakojęs, pavadinimą knygai Rožės vardas parinko keli mano bičiuliai iš sąrašo su dešimčia galimų pavadinimų, kurį sudariau paskutinę minutę. Pirmasis pavadinimas turėjo būti „Nusikaltimai abatijoje“ (akivaizdi citata iš „Murder in the Vicarage“ – pasikartojantis britiškų detektyvų motyvas), su papildančia eilute: Itališka XIV a. istorija (cituojant Manzonį). Bet pavadinimas man pasirodė kiek per sunkus, tad sudariau sąrašą ir labiausiai man patikęs pavadinimas buvo Blitiri (terminu „blitiri“ drauge su „babazuf“ vėlyvieji scholastai nusakydavo žodį, neturintį prasmės), o kadangi paskutinė romano eilutė cituoja Bernardo Morliečio eiles, kurias parinkau dėl jų nominalistinio prieskonio (stat rosa pristina nomine ect.), į sąrašą įrašiau ir „rožės vardas“. Kaip jau esu minėjęs, man tai pasirodė geras pavadinimas, abstraktokas, mat mistikos ir literatūros tradicijoje rožė yra įgavusi daugybę skirtingų reikšmių, neretai prieštaringų, tad vyliausi, kad toks pavadinimas nesileis vienareikšmiškai iššifruojamas.
Deja deja: visi puolė ieškoti tikslios reikšmės, daugelis įžvelgė nuorodą į Shakespeare’o a rose by any other name, kas yra visiška priešingybė tam, ką norėjo pasakyti manasis šaltinis. Bet kuriuo atveju, galiu prisiekti, kad tikrai nemąsčiau apie rožės pavidalus Borgeso puslapiuose. Vis dėlto man labai patinka, kad anądien Maria Kodama paminėjo Angelą Silezietį, veikiausiai nežinodama, kad apie mano knygos pavadinimo ir Sileziečio ryšį prieš kelerius metus rašė išmintingasis Carlas Ossola13. Taigi Ossola pastebėjo, kad paskutiniuose romano puslapiuose ryškėja koliažas iš mistinių tekstų, rašytų senojo Adso laikais, į kurį, kaip piktybišką anachronizmą, įtraukiau ir Angelo Sileziečio citatą, nežinia iš kur atkapstytą, nenutuokdamas (anuomet), jog Silezietis irgi buvo rašęs apie rožę. Štai jums nuostabus pavyzdys, kai įtakų trikampis sudėtingėja, ir jokios diadinės įtakos.
Dar viena paminėtina borchesiška tema – Golemas. Įtraukiau jį į „Fuko švytuoklę“, nes Golemas priklauso okultizmo bric-à-brac, tačiau tiesioginis mano šaltinis, žinoma, buvo Meyrinkas, o ir, be abejo, filmas, ir tik po to sekė kabalistiniai tekstai, man žinomi iš Gershomo Scholemo veikalų.
Šiomis dienomis kalbėta, kad dauguma idėjų, prie kurių Borgesas dirbo, buvo apmąstytos dar Peirce’o ir Royce’o. Patyrinėję visos Borgeso kūrybos vardų rodyklę, spėju, nerastume nei vieno, nei kito. Ir visgi labai tikėtina, kad Borgesą šios įtakos pasiekė per kitus autorius. Tam tikros mano patirtys, manau, yra bendros visiems, namuose turintiems begalę knygų (aš pats jų turiu apie keturiasdešimt tūkstančių, Milane ir kituose miestuose) ir žvelgiantiems į biblioteką ne kaip į vietą, kur sukišamos perskaitytos knygos, o kaip į knygų saugyklą – čia laikas nuo laiko knygos atsiverčiamos, pagal poreikį. Nutinka, kad, akiai užkliuvus už dar neperskaitytos knygos, apima graužatis.
Būna, kad išaušta diena, kai, norėdamas pasigilinti į tam tikrą temą, pagaliau atsiverti vieną iš daugelio dar neperskaitytų knygų, imi skaityti ir staiga suvoki, kad tau tai jau žinoma. Kas įvyko? Esama mistinio-biologinio paaiškinimo: bėgant laikui, tau perrikiuojant bibliotekos knygas, šluostant nuo jų dulkes ir perstatinėjant, knygos esencija per rankų pirštų minkštimą pamažu prasiskverbia į protą. Esama ir tęstinio-atsitiktinio skenavimo paaiškinimo: su laiku, kilodamas ir perstatinėdamas įvairius tomus, ką nors juose vis perskaitai. Perrikiuodami knygas mes užmetame akį, galbūt šiandien perskaitome puslapį, po mėnesio kitą, ir taip galiausiai perskaitome didžiąją knygos dalį, nors ir nelinijiškai. Tačiau tikrasis paaiškinimas būtų toks: tarp akimirkos, kai tam tikra knyga mus pasiekė, ir akimirkos, kai ją atsivertėme, mes spėjome perskaityti kitas knygas, kuriose būta kažko, apie ką pasakoja ir toji knyga, tad užbaigęs šią ilgą intertekstualią kelionę supratome, kad toji dar neperskaityta knyga taip pat yra mūsų protinio paveldo dalis ir galbūt giliai mus paveikė. Manau, lygiai tą patį galima pasakyti apie Borgeso ryšius su Royce’u ir Peirce’u. Jei tai yra įtaka, tai ji jokiais būdais ne diadinė.
Antrininko tema. Kodėl man prireikė antrininko temos romane „Vakarykštės dienos sala“? Nes Emanuelė Tesauras14 („Aristotelio žiūrono“ skyriuje apie romanus) teigia, kad, norint parašyti barokišką knygą, antrininko tema yra privaloma. Laikydamasis Tesauro taisyklės, romano pradžioje įtraukiau brolio dvynio motyvą, tik nežinojau, ką toliau su juo daryti. Vėliau sugalvojau, kaip jį panaudoti. Ar būčiau įtraukęs antrininką (greta Tesauro pamokymų), jei manęs nebūtų veikusi antrininko tema Borgeso kūryboje? O gal išties mąsčiau apie Dostojevskio antrininką? O kas, jei Borgesui įtakos turėjo Tesauro veikalas, netiesiogiai jį paveikęs per kitus baroko rašytojus?
Intertekstualumo ir įtakų žaidimuose reikėtų visada būti atsargiems ir nesirinkti paties naiviausio sprendimo. Kažkas iš jūsų šiomis dienomis citavo Borgeso minimą beždžionę, aklai maigančią mašinėlės klavišus ir galiausiai parašančią „Dieviškąją komediją“. Bet nepamirškite, kad teiginys „jei neigiamas Dievo egzistavimas, vadinasi, pripažįstama, neva pasaulio kūrimas – tai garsiosios beždžionėlės scenos chaosas“ buvo begalę kartų panaudotas tikėjimo fundamentalistų XIX a. (o ir vėliau) evoliucijos teorijai ir atsitiktinio kosmoso susiformavimo teorijoms pasmerkti. Tiesą sakant, ši tema gerokai senesnė ir galėtume ją atsekti iki pat Demokrito ir Epikūro diskusijų apie clinamen. <…>
Norėčiau akcentuoti kelis savo darbo ypatumus, dėl kurių negaliu būti įvardytas kaip borchesiškas autorius, bet kadangi artėjame prie pabaigos, paminėsiu jų tik du.
Pirmiausia esama kiekybinės problemos. Galima parašyti Giacomo Leopardžio „L’nfinito“ („Begalybė“), trumputėlį eilėraštį, ir galima parašyti Cesarės Cantù „Margherita Pusterla“, ilgiausią ir nepakenčiamą romaną; ne mažiau ilga, bet nuostabi yra „Dieviškoji komedija“, kai trumpas Burchiello sonetas yra tiesiog smagus. Priešprieša minimalizmas / maksimalizmas yra ne kokybinio pobūdžio. Tai žanro arba atlikimo priešprieša. Šia prasme Borgesas, be abejo, yra minimalistas, o aš – maksimalistas. Borgesas pasižymi miklumu, jis sparčiai juda prie istorijos finalo, už ką jį taip mėgo Italas Calvinas. Aš gi esu delsimo ir dvejonės autorius (kaip jau rašiau savo knygoje „Šeši pasivaikščiojimai po naratyvinius miškus“, 1994).
Kalbant apie kiekybę, turbūt mano kūrybą galima apibūdinti kaip neobarokinę. Borgesas kaip autorius žavisi baroku ir tuo, kaip barokas žongliruoja sąvokomis, bet jo kūryba nėra barokiška. Borgeso rašymo būdas – skaidriausiai neoklasikinis.
Pabaigai noriu įvardyti kelias stiprias borchesiškas idėjas, kurių negalime priskirti eiliniam citavimui ir kurios sudaro bene giliausią Borgeso paveldą, taigi ir būdą, kuriuo jis padarė įtaką ne tik man, bet ir daugeliui kitų.
Kažkas užsiminė apie pasakojimą kaip apie pažinimo būdą. Be abejonės, visa paraboliškoji Borgeso veikla veikė mus parodydama, kaip galima plėtoti filosofinius ir metafizinius teiginius pasakojant parabolę. Čia, žinoma, paliečiame temą, siekiančią Platoną ir Jėzų Kristų – jums leidus – ir nusitęsiančią iki Lotmano (tekstinis režimas prieš gramatinį režimą), Jerome’o Brunerio psichologijos (naratyviniai modeliai talkina percepcijai) ir iki dirbtinio intelekto frames. Bet, mano galva, nediskutuotina, jog borchesiškoji sugestija šia prasme buvo fundamentali.
Norėčiau sugrįžti prie kvietimo (kaip tik todėl kalbėjau apie Borgesą kaip apie klejojantį archyvarą) naujai perskaityti visą enciklopediją įtarimų ir kontrafaktiškų galimybių šviesoje, kad surastume reikiamą žodį paraštėse, kad apverstume situaciją aukštyn kojom ir leistume enciklopedijai žaisti pačiai prieš save.
Nuo įtakos nerimo apsisaugoti nepaprastai sunku, kaip kad Borgesui buvo nepaprastai sunku būti Kafkos pirmtaku. Tvirtinti, kad Borgeso kūryboje nesama idėjos, kuri nebūtų egzistavusi jau anksčiau, yra tas pats, kas tvirtinti, jog Beethoveno kūryboje nesama dar niekad nenuskambėjusios natos. Fundamentaliu išlieka Borgeso gebėjimas naudoti įvairiausias enciklopedijos nuotrupas kuriant idėjų muziką. Be abejo, aš bandžiau imituoti borchesiškąją pamoką (nors idėjų muzikos vaizdinį pasiskolinau iš Joyce’o). Ką galiu pasakyti? Priešais Borgeso partitūras, tokias nuostabiai melodingas (net tada, kai jos atonalios), įsimintinas ir pavyzdines, vaizduojuosi jį dieviškai grojantį fortepijonu, o save – pučiantį birbynę.
Versta iš: Umberto Eco. SULLA LETTERATURA. Milano: Bompiani, 2002.
1 Le Cosmicomiche – Italo Calvino fantastinių apsakymų apie visatą rinkinys, išleistas 1965 m.
2 Autoriaus intencija, kūrinio intencija, skaitytojo intencija (lot.).
3 Intertekstualumo intencija (lot.).
4 Trattato di semiotica generale, 1975 m.
5 „naujas čia yra medžiagos išdėstymas“; žr.: Pascal B. Mintys. – Vilnius: Aidai, 1997. – P. 18.
6 Borges J. L. Fikcijos. – Vilnius: Baltos lankos, 2000.
7 Turimas omenyje Johnas Wilkinsas (1614–1672) – britų dvasininkas, rašytojas, astronomas ir filosofas, vienas iš Royal Society steigėjų, veikalo „The Discovery of a World in th
Moone“ (1638) autorius.
8 Williamas Godwinas (1756–1836) – britų filosofas, rašytojas ir politikas, vienas pirmųjų modernaus anarchizmo teoretikų, rašė ir mokslinės fantastikos temomis, kaip spėjama, jos padarė įtakos jo dukters Mary Shelley kūrybai.
9 „Mėgdžiojimai ir įvairenybės“ (1919).
10 Piccola borghesia (miesčionys, pažodžiui – mažoji buržuazija) – Piccola Borges-ia (mažoji borchesiada).
11 Carlas Emilius Gadda (1893–1973) – italų rašytojas, taikęs sąmonės srauto techniką ir maišęs įvairius kalbos stilius.
12 Brigate Rosse – 8 deš. Italijoje veikusi kairiųjų teroristinė organizacija, vadovaujama Renato Curcio, vykdžiusi politines žmogžudystes, atsakinga už ministro pirmininko Aldo Moro pagrobimą ir nužudymą 1978 m.
13 Ossola C. La rosa profunda. Metamorfosi e variazioni sul Nome della rosa // Lettere italiane. – 4. – 1984.
14 Emanuelė Tesauras (1592–1675) – italų dramaturgas, istorikas, rašytojas, „Aristotelio žiūrono“ autorius, laikomas svarbiausiu baroko teoretiku.
Umberto Eco. Apie kai kurias literatūros funkcijas
2005 m. Nr. 8–9
Leonardo Cendamo nuotrauka
Iš italų k. vertė Linas Rybelis
Paskaita perskaityta per „Literatūros festivalį“ (Mantuja, 2000 m. rugsėjis). Vėliau papildyta esė buvo išspausdinta leidinyje „Studi di Estetica“, Nr. 2001/23.
Legenda byloja1 – ir jei tai nėra tiesa, vis dėlto gerai pasakyta, – jog kartą Stalinas paklausęs, kiekgi divizijų turįs popiežius. Vėlesni įvykiai parodė, kad nors tam tikromis aplinkybėmis divizijos išties yra svarbios, tačiau jos nėra viskas. Esama nematerialių galių, kurios nors ir nesvarios, bet, šiaip ar taip, turi svorį.
Mus supa nematerialios galios, ir jos nėra tos, kurias religinės doktrinos vadina dvasinėmis vertybėmis. Kvadratinių šaknų laipsniai taip pat yra nemateriali galia, bet jų griežti dėsniai gyvuoja per amžius, pergyvendami ne tik Stalino dekretus, bet ir popiežius. Joms aš taip pat priskirčiau ir literatūrinės tradicijos galias, t. y. žmonijos tekstų, sukurtų ir kuriamų ne praktiniais sumetimais (tokių kaip registrai, įstatymų komentarai ir mokslinės formulės, susitikimų protokolai ar traukinių eismo tvarkaraščiai), visumą, bet daugiausia pačių savaime, savo labui – ir kurie skirti malonumui patirti, dvasiškai tobulėti, akiračiui praplėsti, o galbūt vien laikui maloniai praleisti niekam neverčiant mūsų to daryti (išskyrus privalomą literatūrą).
Tiesa, literatūriniai dalykai yra tik pusiau materialūs, nes paprastai jie įkūnijami popieriuje. Bet kadaise juos įkūnydavo žodine tradicija besiremiantis pasakotojo balsas ar net įrašas akmenyje, dabar mes aptarinėjame elektroninių knygų ateitį, kurios tikriausiai mums atvers galimybę skaityti anekdotų rinkinį ar „Dieviškąją komediją“ skystųjų kristalų ekrane. Čia iškart norėčiau pabrėžti, jog nesirengiu kalbėti ginčytinu elektroninės knygos klausimu. Savaime suprantama, aš priklausau tiems, kurie mieliau skaito romaną ar poemą knygos pavidalu, kurios net suglamžytus puslapius užlankstytais kampais aš visad prisiminsiu, nors man sako, kad dabar egzistuoja skaitmeninė hakerių karta, kuri, per savo gyvenimą niekad neskaičiusi jokios knygos, atsiradus elektroninei knygai pirmą kartą atsivertė ir pasimėgaudama skaitė „Don Kichotą“. Kiek daug laimėjo jų protas, bet kiek daug sumokėjo jų akys. Jei ir ateities kartos palaikys gerą (psichologinį ir fizinį) ryšį su elektronine knyga, „Don Kichoto“ galia išliks nepakitusi.
Kokia nauda iš šios nematomos galios, vadinamos literatūra? Kaip jau minėjau, užtektų atsakyti, kad ji yra gėrybė pati savaime ir todėl neprivalo būti kam nors naudinga. Tačiau toks bekūnis literatūrinio malonumo įvaizdis rizikuoja paversti literatūrą bėgiojimu ar kryžiažodžių sprendimu – be to, abudu yra kažkam naudingi: vienas stiprina kūno sveikatą, kitas turtina žodyną. Taigi aš ir ketinu čia pakalbėti apie kelias literatūros funkcijas mūsų asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime.
Literatūra išsaugo kalbą
Pirmiausia, literatūra išsaugo kalbą kaip mūsų kolektyvinį paveldą. Pagal apibrėžimą kalba vystosi savaime; joks potvarkis iš aukščiau, – nei iš politikų, nei iš akademijos, – negali sustabdyti jos tėkmės ir pasukti ją, jų nuomone, geriausia vaga. Fašistai mėgino priversti mus vietoj baro vartoti mescita (pilstykla), vietoj kokteilio – coda di galo (gaidžio uodega), vietoj goal (įvarčio) rete (tinklas), vietoj taksi – auto pubblica (viešasis automobilis), bet mūsų kalba jų visai neklausė. Tuomet buvo pasiūlyta leksinė baisybė, nepriimtinas archaizmas autista vietoj chauffeur (vairuotojas), ir mūsų kalba jį priėmė. Galbūt todėl, kad jame nebuvo nė vieno italo ausiai svetimo garso. Išlaikėme ir taxi (taksi), tik ilgainiui, bent jau šnekamojoje kalboje, šis žodis virto tassì.
Kalba vystosi savaime, tačiau ji jautri literatūros įtaigoms. Be Dante’s nebūtų buvę bendrinės italų kalbos. Traktate „De Vulgari Eloquentia“2 jis analizuoja ir pasmerkia įvairias italų kalbos tarmes ir nusprendžia sukurti naują „iškilią italų kalbą“; niekas nebūtų statęs pinigų už tokią puikybę, tačiau su „Dieviškąja komedija“ jis laimėjo lažybas. Iš tiesų prireikė kelių šimtmečių, kad Dante’s italų kalba taptų bendrine, tačiau jei ji tokia tapo, tai tik todėl, kad bendruomenė, kuri tikėjo literatūra, nepaliovė vadovautis Dante’s pavyzdžiu. Ir jei to pavyzdžio nebūtų buvę, tuomet politinės vienybės idėja tikriausiai net nebūtų pažengusi į priekį. Tikriausiai todėl Bossi3 nekalba „iškilia italų kalba“.
Dvidešimt metų gražbylystės4 apie „fatališkas Romos kalvas“, „nenugalimą lemtį“, „neišvengiamus įvykius“ ir „plūgus, vagojančius dirvą“ dabartinėje italų kalboje galiausiai išnyko be pėdsako, o štai virtuoziški futuristinės prozos eksperimentai, anuomet nepriimtini, paliko jų daugybę. Ir kai šiandien girdime skundus apie televizijos skleidžiamą norminę italų kalbą, nepamirškime, kad norminės italų kalbos žavesys pačia tauriausia forma pasklido iš skambios ir suprantamos Alessandro Manzoni5, o vėliau Svevo6 ar Moravia7 prozos.
Padėdama formuotis kalbai, literatūra kuria savastį ir bendruomenę. Iš pradžių kalbėjau apie Dante, bet pagalvokime, kuo graikų civilizacija būtų buvusi be Homero, vokiečių tapatybė – be Lutherio verstos Biblijos, rusų kalba be Puškino, o Indijos civilizacija – be savo pagrindinių epų.
Literatūra taip pat palaiko individualios kalbos gyvybingumą. Nūnai daugelis skundžiasi „neotelegrafine“ kalba, įsigalinčia per elektroninį paštą ir mobiliųjų telefonų žinutes, kur „aš tave myliu“ pasakoma simboliais; tačiau nepamirškime, kad tie jaunuoliai, siuntinėjantys žinutes naująja stenografija, bent iš dalies yra tie patys, kurie užplūsta šias naujas knygos katedras – daugiaaukščius knygynus, – ir net jeigu jie tik sklaido knygą jos nepirkdami, vis tiek susipažįsta su nugludintais ir rafinuotais literatūros stiliais, kurių jų tėvai ir, žinoma, jų seneliai nė regėti neregėjo.
Nors palyginti su ankstesnių kartų skaitytojais šių jaunuolių yra dauguma, bet mes tikrai galime sakyti, kad tarp šešių milijardų planetos gyventojų jų yra mažuma; nesu aš jau toks idealistas, kad manyčiau, jog literatūra gali palengvinti dalią tai daugybei žmonių, kuriems trūksta duonos ir vaistų. Tik norėčiau pažymėti vieną dalyką: piktavaliai, kurie be jokio tikslo susibūrę į gaujas užmuša žmones mėtydami akmenis nuo viadukų ar padega vaiką, – kad ir kas jie būtų, – tokiais tampa ne todėl, kad juos ištvirkino kompiuterinė „Newspeak“8 (ir kompiuteris jiems neprieinamas), o todėl, kad jiems atimta galimybė patekti į literatūros pasaulį ir ten, kur švietimas ir diskusijos mums nušviečia kelią į vertybių pasaulį, kilusį iš knygų ir grąžinantį mus prie jų.
Literatūros kūrinių skaitymas priverčia mus puoselėti ištikimybę ir pagarbą interpretacijų laisvei
Egzistuoja pavojinga, mūsų laikotarpiui būdinga kritikos erezija, pagal ją su literatūros kūriniu mes galime daryti ką norime, priskirdami jam viską, ką mums diktuoja mūsų nevaržomos paskatos. Tai nėra teisinga. Literatūros kūriniai skatina interpretacijos laisvę, nes jų tekstai yra daugiaplaniai ir mums atveria kalbos bei gyvenimo dviprasmybes. Bet, norėdami žaisti šį žaidimą, kuris kiekvienai kartai leidžia skaityti literatūros kūrinius savaip, mes turime jausti gilią pagarbą jau kitur mano įvardytam dalykui – autorinio teksto prasmei.
Viena vertus, pasaulis panašus į „uždarą“ knygą, interpretuotiną tik vienu vieninteliu būdu. Pavyzdžiui, jei egzistuoja planetas valdantis traukos dėsnis, tai jis – arba teisingas, arba klaidingas; palyginti su tuo dėsniu, knygos pasaulis mums atrodo atviras. Bet pamėginkime blaiviu protu panagrinėti pasakojamąjį kūrinį ir sugretinti mūsų galimas prielaidas apie jį su prielaidomis apie pasaulį. Apie pasaulį galime sakyti, jog visuotinės traukos dėsnius pagrindė Isaacas Newtonas ar kad Napoleonas mirė 1821 m. gegužės 5 d. Šv. Elenos saloje, ir tai bus yra tiesa. Tačiau jei mūsų protas atviras, mes visad būsime pasirengę peržiūrėti savo įsitikinimus, kai mokslas pateiks kitą pagrindinių kosminių dėsnių formuluotę ar koks nors istorikas suras niekur neskelbtų dokumentų, įrodančių, kad Napoleonas mirė bonapartistų laive mėgindamas pabėgti. Kita vertus, knygų pasaulyje teiginiai „Šerlokas Holmsas buvo viengungis“, „Raudonkepuraitę prarijo vilkas, o paskui išgelbėjo medžiotojas“, „Ana Karenina nusižudė“ amžinai liks teisingi, ir niekas negalės jų paneigti. Vieni žmonės neigia, kad Jėzus buvo Dievo sūnus, kiti abejoja jo istoriniu buvimu, treti teigia, kad jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, o dar ketvirti tiki, kad Mesijas dar neatėjęs; kad ir kokių pažiūrų laikytumės šiais klausimais, mes gerbiame šias nuomones. Tačiau tikrai niekas negerbs nuomonės to, kuris teigia, kad Hamletas vedė Ofeliją ar kad Supermenas nėra Klarkas Kentas.
Literatūriniuose tekstuose ne tik aišku tai, kuo niekada negalėsime suabejoti, bet kitaip nei realus pasaulis jie nepaprastai svariai nurodo, kas juose yra svarbu ir ko negalime pasirinkti savavališkų interpretacijų išeities tašku.
Romano „Raudona ir juoda“ trisdešimt penkto skyriaus pabaigoje Žiuljenas Sorelis nueina į bažnyčią ir šauna į ponią de Renal. Pabrėžęs, kad jo ranka drebėjo, Stendhalis mums sako, jog Žiuljenas šauna pirmą kartą ir nepataiko; paskui šauna dar kartą, ir moteris krenta. Mes galime spėti, jog drebanti ranka ir pirmasis šūvis pro šalį įrodo, kad Žiuljenas į bažnyčią ėjo ne tvirtai nusprendęs nužudyti, o greičiau pasidavęs aistringam ir chaotiškam impulsui. Šiam aiškinimui galima priešinti kitą: Žiuljenas iš pat pradžių buvo nusprendęs nužudyti, tačiau buvo bailys. Tekstas pateisina abi interpretacijas.
Kai kuriems skaitytojams buvo smalsu, kur pataikė pirmoji kulka – įdomus klausimas Stendhalio gerbėjams. Kaip Jameso Joyce’o gerbėjai vyksta į Dubliną ieškoti vaistinės, kur Blumas pirko citrinos formos muilą9 (šiems piligrimams patenkinti vaistinė, egzistuojanti iš tikrųjų, vėl pradėjo gaminti tokią muilo rūšį), taip galima įsivaizduoti ir Stendhalio gerbėjus, realiame gyvenime mėginančius rasti Verjerą ir bažnyčią, o paskui atidžiai apžiūrinčius kiekvieną piliorių, kad rastų kulkos paliktą skylę. Tai būtų gan smagus literatūros gerbėjų manijos (fanship) pavyzdys. Bet, tarkime, kad vienas kritikas panūsta savąją viso romano interpretaciją pagrįsti šios dingusios kulkos lemtimi. Mūsų laikais tai visai tikėtinas dalykas; atsirado ir tokių, kurie visą Edgaro Poe apsakymo „Pavogtasis laiškas“ aiškinimą grindė laiško padėtimi židinio atžvilgiu. Bet Poe apsakyme laiško padėtis yra svarbi detalė, o Stendhalis sako, kad apie pirmąją kulką daugiau nieko nežinoma ir šitaip ją pašalina netgi iš menamų įvykių lauko. Jei mums svarbus pats Stendhalio tekstas, tuomet ta kulka yra dingusi visam laikui, ir jos trajektorijos pabaiga pasakojimo kontekstui yra nesvarbi. Priešingai, romano „Armans“10 tyla, gaubianti galimą pagrindinio veikėjo impotenciją, verčia skaitytoją karštligiškai spėlioti ir užbaigti tai, kas pasakojime nutylėta; panašiai ir romane „Sužadėtiniai“ frazė „nelaimingoji atsakė“ mums nepaaiškina, kiek Gertrūda drįso nusidėti su Edžidijumi, tačiau skaitytoją apgaubianti tamsi hipotezių aureolė sudaro šio veik skaistaus ir elipsinio puslapio žavesį.
„Trijų muškietininkų“ pradžioje sakoma, kad d’Artanjanas atvyksta į Mengą raitas ant keturiolikos metų kuino pirmąjį 1625 metų balandžio mėnesio pirmadienį. Jei savo kompiuteryje turime gerą programą, iškart nustatysime, kad tas pirmadienis buvo balandžio 7 diena. Gardus trivia11 žaidimų kąsnelis Dumas gerbėjams. Ar kas galėtų pateikti dar vieną romano interpretaciją, susietą su šia data? Sakyčiau, kad ne, nes romano audiniui ji nėra svarbi. Iš tolesnės fabulos eigos paaiškėja, jog nebuvo svarbu, kad d’Artanjanas atvyko pirmadienį, – bet yra svarbu, jog tai įvyko balandį (reikia prisiminti, kad, norėdamas paslėpti faktą, jog jo puošni perpetė auksu siuvinėta tik iš priešakio, Portas visai ne pagal sezoną vilkėjo ilgą skaisčiai raudono aksomo apsiaustą, todėl muškietininkui teko vaidinti, jog yra peršalęs).
Visa tai daugeliui gali atrodyti kaip savaime suprantami dalykai, bet šitie dalykai (dažnai primiršti) mums byloja, kad literatūros pasaulis įkvepia tikrumo, jog esama neabejotinų prielaidų ir todėl pateikia mums, nors ir menamą, tiesos modelį. Ši pažodinė tiesa persmelkia dažnai hermeneutinėmis vadinamas tiesas: mat tam, kuris mums sakytų, kad d’Artanjaną veikti akstino homoseksuali aistra Portui, kad Bevardį12 į blogį pastūmėjo nevaržomas Edipo kompleksas, kad Moncos vienuolę13, kaip norėtų įpiršti kai kurie politikai, ištvirkino komunizmas ar kad Panurgas viską daro tik iš neapykantos gimstančiam kapitalizmui, mes visad galėsime atsakyti, jog minėtuose tekstuose neįmanoma rasti teiginio, prielaidos ar insinuacijos, kurie leistų mums pasikliauti tokių interpretacijų linkme. Literatūros pasaulis yra visata, kur galima įvairiais būdais nustatyti, kada skaitytojas turi realybės jausmą, o kada tampa savo vaizdinių auka.
Personažai migruoja
Apie literatūros personažus galime spręsti teisingai, nes tekstas, – jį galima palyginti su muzikine partitūra, – fiksuoja visa tai, kas jums nutinka. Teiginys, kad Ana Karenina nusižudo, yra lygiai toks pat teisingas kaip teiginys, kad Beethoveno Penktoji simfonija parašyta c-moll tonacija (o ne f-dur kaip Šeštoji) ir prasideda: „sol, sol, sol, mi-bemol“. Bet kai kurie – ne visi – literatūros personažai palieka juos sukūrusį tekstą ir migruoja į vieną visatos sritį, kurią mums itin sunku apibrėžti. Jeigu jiems nusišypso laimė, pasakojimo personažai migruoja iš teksto į tekstą, o tie, kurie nemigruoja, tai daro ne todėl, kad ontologiškai skiriasi nuo savo laimingesniųjų likimo brolių, o todėl, kad neturėjo tam laimės, ir mes daugiau jų nesutinkame.
Tiek mitų, tiek „pasaulietinių“ kūrinių herojai migravo iš teksto į tekstą (adaptuoti skirtingiems meno žanrams – iš knygos į filmą ar baletą, ar iš sakytinės tradicijos į knygą): Ulisas, Jasonas, karalius Artūras ar Parsifalis, Alisa, Pinokis, d’Artanjanas. Be abejo, kai kalbame apie tokio žanro herojus, mes neturime omenyje tiksliai apibrėžtos partitūros. Kaip pavyzdį paimkime Raudonkepuraitę. Dvi labiausiai žinomos partitūros, Perrault ir brolių Grimmų, skiriasi iš esmės. Pirmojoje mergaitę praryja vilkas, ir tuo baigiasi istorija, suteikdama peno keliems moralizuojantiems pamąstymams apie neatsargumo pavojus. Antrojoje atvyksta medžiotojas, nušauna vilką ir ištraukia iš pilvo anūkę su senele sveikas ir gyvas. Laiminga pabaiga.
O dabar įsivaizduokime mamą, kuri seka pasaką savo vaikams ir sustoja, kai vilkas praryja Raudonkepuraitę. Vaikai imtų protestuoti reikalaudami „tikrosios“ istorijos, kurioje Raudonkepuraitė atgyja, ir mama nieko nepeštų, jei sakytų esanti griežtai teksto besilaikanti filologė. Vaikai žino „tikrąją istoriją, kurioje Raudonkepuraitė iš tiesų atgyja, ir ši istorija yra artimesnė Grimmų, o ne Perrault versijai. Vis dėlto ji nesutampa su Grimmų partitūra, nes iš akių išleidžia kai kurias antraeiles detales, tarp kita ko, dėl jų Perrault ir Grimmų nuomonės išsiskiria, pavyzdžiui, kokias dovanas Raudonkepuraitė neša senelei, detalės, dėl kurių vaikai mielai linkę nusileisti, nes jos yra susijusios su gerokai schematiškesniu, tradicijoje nenusistovėjusiu individu, pasirodančiu daugelyje partitūrų, kurių daugelis yra sakytinės.
Šitaip Raudonkepuraitė, d’Artanjanas, Ulisas ar Madam Bovari tampa individais, gyvenančiais savąjį gyvenimą anapus pirminių partitūrų ribų, ir netgi tie, kurie niekada nėra skaitę archetipinės partitūros, apie juos gali pagrįstai daryti teisingus teiginius. Dar neskaitęs „Karaliaus Edipo aš jau žinojau, kad Edipas veda Jokastę. Nors partitūros ir kinta, jas įmanoma patikrinti: jei kas nors imtų tvirtinti, kad Madam Bovari susitaiko su Šarliu, o paskui gyvena su juo ilgai ir laimingai, sveiko proto žmonės, sutariantys dėl Emos kaip veikėjos charakterio, niekaip su tuo nesutiktų.
Kas jie yra iš tikro – šie kintantys individai? Atsakymas priklauso nuo mūsų ontologijos formato, taip pat ir nuo to, ar ji apima kvadratines šaknis, etruskų kalbą ir dvi skirtingas Švenčiausiosios Trejybės sampratas – romėniškąją, teigiančią (bent jau iki šiol), kad Šventoji dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus (ex Patre Filioque procedit), ir bizantiškąją, pagal ją, Dvasia kyla tik iš Tėvo. Bet ši sritis yra labai neapibrėžta ir apima įvairiausio rango dydžius, nes net Konstantinopolio Patriarchas (dėl filioque linkęs sukryžiuoti kardus su popiežium) sutiktų su popiežiumi (bent aš taip tikiuosi) sakydamas, jog yra tiesa, kad Šerlokas Holmsas gyvena Beikerio gatvėje, o Klarkas Kentas ir Supermenas yra tas pats asmuo.
Vis dėlto begalėje romanų ar poemų – čia aš išgalvoju pavyzdžius atsitiktine tvarka – Hasdrubalas14 nužudo Koriną15 ar Teofrastas16 beprotiškai įsimyli Teodolindą17, tačiau sunku patikėti, kad apie juos sprendžiame teisingai, nes šie nelaimėliai nėra emigravę iš savo teksto ar tapę kolektyvinės atminties dalimi. Kodėl tas faktas, kad Hamletas neveda Ofelijos, yra teisingesnis, nei faktas, kad Teofrastas vedė Teodolindą? Kokia yra šio pasaulio dalis, kur gyvena Hamletas ir Ofelija, bet ne vargšas nelaimėlis Teofrastas?
Kai kurie personažai kolektyvinei atminčiai kažkaip tapo tikri, nes amžiams ar metams bėgant žmonių bendruomenė investavo į juos savo emocijas. Mes visi investuojame emocijas į tokias fantazijas, kurioms galime atsiduoti ir atmerktomis akimis, ir snūduriuodami. Mes iš tiesų galime susijaudinti galvodami apie mylimo žmogaus mirtį ar atgaminti fizinius potyrius, prisimindami su juo turėtą erotinį ryšį; lygiai taip pat mes galime susijaudinti susitapatinę ar persikėlę mintimis į Emos Bovari likimą, ar, – kaip tai nutiko kelioms kartoms, – pajusti savižudybės trauką po nelaimingųjų Verterio ar Jakopo Orčio18 kančių. Tačiau jei kas paklaustų, ar asmuo, kurio mirtį mes įsivaizdavome, iš tikrųjų yra miręs, mes atsakytume, kad ne, kad tai buvo grynai mūsų asmeninė fantazija. Taigi jei mus paklaustų, ar Verteris iš tikrųjų nusižudė, mes atsakytume taip, ir fantazija, apie kurią čia kalbame, jau nėra asmeninė, ji – realus faktus, dėl kurio sutaria visa skaitytojų bendruomenė. Mes net palaikytume pamišėliu tą, kuris nusižudytų vien įsivaizdavęs (puikiai suprasdamas, kad tai tik jo vaizduotės vaisius), kad jo mylimoji yra negyva, bet vienaip ar kitaip mėginame pateisinti ką nors, nusižudžiusį dėl Verterio savižudybės, gerai suprasdami, jog pastarasis visgi yra pramanytas veikėjas.
Mums teks rasti vietą visatoje, kur šie personažai gyvena ir lemia mūsų elgseną tiek, kad mes pasirenkame juos savo ir kitų gyvenimo pavyzdžiais, ir puikiausiai suvokiame, ką mes turime omenyje, kai sakome, jog kažkas turi Edipo kompleksą ar Gargantiua apetitą, elgiasi kaip Don Kichotas, pavydi kaip Otelas, dvejoja kaip Hamletas, yra nepataisomas kaip Don Žuanas, siunta kaip žiežula. Ir literatūroje taip būna ne tik su personažais, bet ir su situacijomis ir objektais. Kodėl „svečiuose mes vėl išgirsim amžiną pašnekesį apie Michelangelo“19, „aštrios butelio šukės spindi ant mūro ir žerplėja saulėj kaip jūra“20, „geri daiktai prasčiausio skonio“21, „parodysiu tau siaubą dulkių saujoj“22, „gyvatvorė“23, „skaidrūs, vėsūs ir gėli šaltiniai“24, „atplėšęs plėšrią burną nuo pasprandės“25, virsta ramybės neduodančiomis metaforomis, kurios linkusios vėl ir vėl mums priminti, kas esame, ko norime, kur einame ar net kuo nesame ir ko nenorime?
Šios literatūrinės esybės esti tarp mūsų. Jos nebuvo ten nuo amžių amžinųjų kaip (galbūt) kvadratinės šaknys ir Pitagoro teorema, bet nūnai, literatūros sukurtos ir mūsų emocinių investicijų išmaitintos, jos egzistuoja ir mes su jomis turime skaitytis. Tiesiog tarkime, norėdami išvengti ontologinių ir metafizinių diskusijų, kad jos egzistuoja kaip kultūrinos apraiškos, bendravimo būdai. Tačiau net visuotinis kraujomaišos tabu yra kultūros apraiška, idėja, būdas, turėjęs galios lemti žmonių bendruomenių likimus.
Atviri hipertekstai ir baigtinės istorijos
Tačiau kai kurie mano, kad net ir literatūriniams herojams iškyla grėsmė išnykti, pakisti, persimainyti, netekti to stabilumo, kuris vertė mus neneigti jų lemties kelių. Nūnai mes įžengėme į hiperteksto amžių, o elektroninis hipertekstas mums sudaro sąlygas ne tik keliauti teksto raizginiu (kad ir koks jis būtų – ištisa enciklopedija ar visi Shakespeare’o raštai) „neišvyniojant“ tekste slypinčios informacijos, bet perverti jį kaip virbalas vilnonių siūlų kamuolį. Atsiradus hipertekstui laisvas kūrybinis rašymas tapo realybe. Internete galite rasti programų, kurios leidžia kolektyviai rašyti istorijas, įsijungiant į pasakojimus, kurių eigą galima kaitalioti iki begalybės. O jei tai galima daryti su tekstu, kuriamu kartu su virtualiais draugais, tai kodėl to paties nepadarius su jau esamais literatūriniais tekstais? O dar įsigijus tam tikrų programų, galėtume keisti didžiuosius pasakojimus, kurie, ko gero, tūkstantmečius neduoda mums ramybės.
Įsivaizduokite, kad jūs įnikęs skaitėte „Karą ir taiką“ klausdami savęs, ar Nataša galiausiai pasiduos Anatolijaus meilikavimui, ar nuostabusis kunigaikštis Andrejus iš tiesų mirs, ar Pjeras turės drąsos nušauti Napoleoną, o dabar pagaliau galite kurti savo Tolstojų, suteikdami Andrejui ilgą ir laimingą gyvenimą, paversdami Pjerą Europos išvaduotoju; ir ne vien tai – galite sutaikyti Emą Bovari su vargšeliu Šarliu, suteikdami jai laimingos ir patenkintos motinos gyvenimą, taip pat galite pasirinkti, kad Raudonkepuraitė miške sutinka Pinokį, ar kad ją pagrobia pamotė ir Pelenės vardu verčia dirbti Skarlet O’Harai26, arba kad miške ji sutinka burtininką geradarį Vladimirą J. Proppą27, duodantį jai stebuklingą žiedą, kuris padeda smaugikų (Thugs) šventojo banjano28 medžio papėdėje aptikti Alefą29 – tašką, kur susikryžiuoja visa visata; Ana Karenina nežūsta po traukiniu, nes Rusijos siaurukai, Vladimirui Putinui valdant, veikia prasčiau nei povandeniniai laivai, o kažkur toli, Alisos veidrodžio karalystėje, Jorge’as Luisas Borgesas30 primena Funesui Mintinajam nepamiršti grąžinti „Karo ir taikos“ į Babelio biblioteką31…
Ar tai būtų blogai? Ne, nes literatūroje tai jau buvo: nuo Mallarmé32 „Le Livre“33 sampratos iki siurrealistų rafinuotų lavonų, Queneau’o34 „Šimtas tūkstančių milijardų poemų“ ir iki antrojo avangardo neįrištų knygų. O kur dar džiazo improvizacijos (jam sessions). Tačiau tai, kad egzistuoja jam sessions, kur kasvakar varijuojama ar plėtojama kokia nors muzikinė tema, mums netrukdo ar neatima noro eiti į koncertų sales, kur kasvakar F. Chopino Sonata fortepijonui b-moll, op. 35 baigiasi ta pačia gaida.
Kai kas sako, jog žaidžiant su hipertekstais išvengiama dviejų prievartos formų: paklusnumo kitų nuspręstiems pasakojimo vingiams ir pasmerkties socialinei perskyrai tarp rašančiųjų ir skaitančiųjų. Tokia mintis, mano galva, yra kvailystė, bet, žinoma, kūrybinis žaismas su hipertekstais keičiant senas istorijas ir pradedant kurti naujas gali būti kerinti veikla, puikus mokyklinis pratimas, nauja rašybos forma, labai gimininga džiazo improvizacijai. Manau, jog būtų gražu ir net švietėjiška pamėginti keisti jau esamas istorijas lygiai taip pat, kaip būtų įdomu transkribuoti Choliną mandolinai: tai praverstų išaštrinti muzikinį mąstymą ir suprasti, kodėl fortepijono tembras yra kone sudedamoji Sonatos b-moll dalis. Eksperimentavimas su koliažais komponuojant „Marijos ir Juozapo sužadėtuves“ su „Avinjono merginomis“35 ir naujausia pokemonų istorija padėtų ugdyti regimąjį lytėjimą ir formų tyrinėjimo įgūdžius. Iš esmės didieji menininkai tą ir darė.
Bet šie žaidimai negali pakeisti tikrosios šviečiamosios literatūros funkcijos, kuri neapsiriboja vien moralinių idėjų, gerų ar blogų, perdava ar grožio jausmo lavinimu.
Jurijus Lotmanas36 knygoje „Kultūra ir sprogimas“ plėtoja garsųjį Čechovo patarimą, kad jei apsakymo ar dramos pradžioje minimas ar parodomas ant sienos kabantis šautuvas, tai prieš pabaigą jis turi iššauti. Lotmanas iškelia mintį, kad tikroji problema yra ne ta, ar šautuvas iš tiesų iššaus. Pats faktas, kad mes nežinome, ar jis iššaus, suteikia fabulai reikšmingumo. Skaityti pasakojimą lygu patirti įtampą, spazmą. Atradimas, ar pabaigoje šautuvas iššovė, turi ne vien paprastos naujienos vertę. Tai atradimas, kad viskas vyko ir visad vyksta tam tikru būdu, ir nepriklauso nuo skaitytojo norų. Skaitytojas turi susitaikyti su tokiu nuviliančiu dalyku, o per jį pajusti Lemties šiurpą. Jeigu galėtumėt lemti personažų likimus, tai būtų bemaž tas pat, kas nueiti į kelionių biurą, kurio tarnautojas jūsų klaustų: „Tai kur norėtumėte sutikti Baltąjį Banginį – Samoa ar Aleutų salose? Ir kada? Pats norėsite jį nužudyti ar leisite tai padaryti Kvikegui37?“ O juk „Mobis Dikas“ mus išmoko vienos tiesos – banginis plaukia ten, kur nori.
Pagalvokite apie tai, kaip V. Hugo „Vargdieniuose“ aprašo Vaterlo mūšį. Kitaip nei Stendhalis, vaizduojantis mūšį Fabricijaus del Dongo38, atsiduriančio mūšio viduryje ir nežinančio, kas vyksta, akimis, Hugo jį aprašo Dievo, kuris jį mato iš viršaus, akimis; jis suvokia, kad jei Napoleonas būtų žinojęs apie griovį už Mon-Sen-Žano plynaukštės keteros (bet jo vedlys to nepasakė), generolo Milhaud’o kirasyrai nebūtų nuvirtę prie pat anglų kariuomenės kojų, o jei piemenukas, vedęs Bülową39, būtų pasiūlęs kitą kelią, Prūsijos armija nebūtų atvykusi laiku ir nulėmusi mūšio baigties.
Su hipertekstine struktūra mes galėtume perrašyti Vaterlo mūšį, kai vietoj Blücherio40 vokiečių pasirodytų Grouchy41 vedami prancūzai. Esama karo žaidimų, kurie leidžia taip daryti, ir žaisti išties būna smagu. Tačiau tragiška šių Hugo puslapių didybė grindžiama faktu, kad įvykiai eina savo eiga, o ne taip, kaip norime mes. „Karo ir taikos“ grožis kyla iš to, kad kunigaikščio Andrejaus agonija baigiasi mirtimi, nors ir kaip mums būtų gaila. Mūsų skausminga nuostaba, apimanti perskaičius didžiąsias tragedijas, aiškintina tuo, kad jų herojai, galėję išvengti baisios lemties, iš silpnumo ar aklumo nesupranta, kas jų laukia, ir nusirita į duobę, kurią dažnai išsikasa sau patys. Šiaip ar taip, mums parodęs kitas galimybes, kuriomis Napoleonas būtų galėjęs pasinaudoti, Hugo tą ir turi galvoje sakydamas: „Ar galėjo Napoleonas laimėti šias kautynes? Mes atsakome: ne. Kodėl? Ar tam sukliudė Wellingtonas42? Ar tam sukliudė Blücheris? Ne. Sukliudė Dievas“.
Kaip tik tai mums byloja visos didžiosios istorijos, – net jei Dievą jos pakeičia likimu ar nenumaldomais gyvenimo dėsniais. „Nepakeičiamų“ istorijų funkcija yra tokia: nors ir kaip norėtume pakeisti likimą, jos akivaizdžiai parodo, jog likimo pakeisti neįmanoma. Ir šitaip, kad ir kokia būtų jų siužetinė linija, jos pasakoja mūsų pačių istoriją, ir todėl mes skaitome ir mylime jas. Mums reikia jų rūsčios, „regresyvios“ pamokos. Hipertekstinis pasakojimas gali mus pamokyti laisvės ir kūrybingumo. Puiku, bet tai dar ne viskas. „Jau baigtos“ istorijos taip pat mus moko, kaip mirti.
Aš manau, kad likimo ir mirties pamokos yra vienos iš pagrindinių literatūros funkcijų. Galbūt esama ir kitų, bet šiuo metu jos neateina man į galvą.
1 Tai nėra legenda, o istorinė frazė, kurią Stalinas ištarė per 1935 m. gegužės 13 dieną pokalbį su tuometiniu Prancūzijos Ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru Pierre’u Lavaliu. Šį epizodą atpasakoja W. Churchillis savo 6 tomų istorinio veikalo „Antrasis pasaulinis karas“ („The Second World War“, 1948–1954) pirmame tome „Besitvenkianti audra“ („The Gathering Storm“, I, 8). (Čia ir toliau – Vert. past.)
2 „Apie liaudinę iškalbą“ (lot.).
3 Umberto Bossi (1941) – italų politikas, dešiniosios Šiaurės lygos (it. Lega Nord) partijos vadovas, pasisakantis už Italiją kaip atskirų regionų federaciją ir siūlantis padalyti Italiją į Šiaurę ir Pietus. Taip pat ši partija laikosi griežtos imigracinės ir antivyriausybinės politikos.
4 Turima omenyje fašistų režimo retorika.
5 Alessandro Manzoni (1785–1873) – italų poetas ir prozininkas, garsaus romano „Sužadėtiniai“ („I promessi sposi“, 1827) autorius.
6 Italo Svevo (tikr. Ettore Schmitz, 1861–1928) – žydų kilmės italų prozininkas, labiausiai žinomas kaip „Dzeno prisipažinimai“ („La coscienza di Zeno“, 1923) autorius.
7 Alberto Moravia (tikr. Alberto Pincherle, 1907–1990) – italų prozininkas, dramaturgas ir eseistas.
8 Naujakalbė (angl.).
9 Turimas omenyje epizodas iš penkto „Uliso“ skyriaus.
10 Pirmasis Stendhalio romanas, pavadintas pagrindinės veikėjos – rusės Armans Zoilovos – vardu.
11 Smulkmenų, smulkių faktų (lot.).
12 Bevardis (it. Innominato) – neigiamas romano „Sužadėtiniai“ veikėjas.
13 Moncos vienuolė – kunigaikštytės Gertrūdos A. Manzoni romane „Sužadėtiniai“ prototipas. Tikrasis jos vardas – Marianna de Leyva (1575–1650), ispanų kilmės Askonio kunigaikščio Luigi de Leyva duktė. Ji įsimylėjo turtingą vaikiną Gianni Paolo Osio ir susilaukė nuo jo dviejų vaikų. Su vyru padarė nemažai nusikaltimų. Kai 1607 m. viskas išaiškėjo, jie buvo suimti ir nubausti: jam nukirsta galva, o ji užmūryta į celę, kur praleido keturiolika metų – iki 1622-ųjų, paskui po atgailos buvo išleista.
14 Hasdrubalas (lot. Hasdrubal) – dažnas kartaginiečių vardas. Tikriausiai U. Eco turi omenyje Hanibalo brolį, kuris iš Ispanijos nuvedė savo kariuomenę į Italiją gelbėti į bėdą patekusio Hanibalo. Tačiau 207 m. pr. Kr. prie Metauro jis buvo sutriuškintas romėnų ir žuvo.
15 Korina (gr. Kórinna; fl. 500. pr. Kr.) – graikų lyrinė poetė iš Tanagros miesto Beotijoje (Graikija).
16 Sunku pasakyti, kokį Teofrastą autorius turi omenyje. Tikriausiai tai Teofrastas iš Lesbo salos (Qeófrastox, 372–287 m. pr. Kr. ) – graikų filosofas, Aristotelio mokinys.
17 Tikriausiai turima omenyje Teodolinda (Theodolinda, ?–628) – lombardų karalienė, padėjusi popiežiui Grigaliui Didžiajam atversti lombardus į krikščionybę.
18 Italų dramaturgo ir prozininko Ugo Foscolo (1778–1827) epistolinio romano „Paskutinieji Jakopo Orčio laiškai“ („Ultime Lettere di Jacopo Ortis“, 1798) pagrindinis veikėjas, itališkasis Verteris.
19 Citata iš anglų-amerikiečių poeto ir eseisto Thomo Stearnso Elioto (1888–1965) eilėraščio „J. Alfredo Prufroko meilės daina“ („The Love Song of J. Alfred Prufrock“, 1915).
20 Iš italų poeto Eugeno Montale’s (1896–1981) eilėraščio „Prigulti pokaičio, blyškiam ir susimąsčiusiam“ („Meriggiare pallido e assorto“), įtraukto į eilėraščių rinkinį „Sepijos kriauklės“ („Ossi di seppia“, 1925).
21 Iš italų poeto Guido Gustavo Guizzano (1883–1916) eilėraščio „Vienuolės Vilties bičiulė“ („L’amica di nonna Speranza“) rinkinyje „Prieglobsčio kelias“ („La via di refugio“, 1907).
22 Iš T. S. Elioto poemos „Bevaisė žemė“ („Wasteland“, 1922).
23 Turima omenyje gyvatvorė iš italų poeto romantiko Giacomo Leopardi (1798–1837) eilėraščio „Begalybė“ („L’Infinito“, 1819).
24 Citata iš to paties pavadinimo italų poeto F. Petrarcos (1304–1374) kanconos.
25 Dante. „Dieviškoji komedija“, „Pragaras“, XXXIII, 1.
26 Pagrindinė amerikiečių rašytojos Margaret Mitchell (1900–1949) romano „Vėjo nublokšti“ („Gone with the Wind“, 1939) veikėja.
27 Vladimiras Proppas (Владимир Пропп, 1895–1970) – rusų kultūrologas, vienas iš semiotikos ir struktūralizmo pirmtakų. Išgarsėjo XX a. šeštajame dešimtmetyje, kada į anglų kalbą buvo išversta jo studija „Stebuklinės pasakos morfologija“ („Морфология волшебной сказки“, 1928).
28 Banjanas (lot. ficus benghalensis) – induistų ir budistų šventas medis, simbolizuojantis nemirtingumą. Sanskritiškai vadinamas bahupada – „daugiapėdžiu“, nes kaip epifitinis medis dauginasi orinėmis šaknimis ir nustelbia medį-šeimininką, ilgainiui apimdamas didžiulę teritoriją.
29 J. L. Borgeso apsakymo motyvas iš to paties pavadinimo rinkinio „Alefas“ („El Aleph“, 1949).
30 Jorge’as Luisas Borgesas (1899–1986) – Argentinos rašytojas, poetas, eseistas.
31 Turimos omenyje J. L. Borgeso novelės iš rinkinio „Fikcijos“ („Ficciones“, 1941, antroji laida – 1944).
32 Stéphane’as Mallarmé (1842–1899) – prancūzų poetas simbolistas.
33 Knyga (pranc.).
34 Raymondas Queneau (1903–1976) – prancūzų poetas ir prozininkas, artimas siurrealistams. Kūrinių kalba svyruoja juo žargono iki subtiliausio poetinio stiliaus.
35 „Avinjono merginos“ („Les Demoiselles d’Avingnon“, 1907) – ispanų tapytojo Pablo Picasso kubistinis paveikslas.
36 Jurijus Lotmanas (Юрий Лотман, 1922–1993) – žymus rusų semiotikas, kultūrologas, literatūros istorikas, poetikos ir estetikos tyrinėtojas, Tartu semiotinės mokyklos įkūrėjas. Knygoje „Kultūra ir sprogimas“ („Культура и взрыв“, 1992) nagrinėja komunikavimo sistemą, kuri gali vystytis dviem kryptim: kaip nuoseklus evoliucinis procesas ir kaip sprogimas – anarchistinis, destruktyvus veiksmas, kuris, supurtęs kultūros sistemą iki pačių pamatų, ją atnaujina.
37 Kvikegas (angl. Queequeg) – maoris žeberklininkas, vienas iš pagrindinių „Mobio Diko“ veikėjų.
38 Stendhalio romano „Parmos vienuolynas“ veikėjas.
39 Friedrichas Wilhelmas von Bülowas (1755–1816) – žymus prūsų generolas, Vaterlo kautynėse atakavęs dešinįjį prancūzų kariuomenės sparną.
40 Gebhardas Leberechtas von Blücheris (1742–1819) – prūsų feldmaršalas, atėjęs Wellingtonui į pagalbą ir nulėmęs pergalę Vaterlo mūšyje.
41 Emmanuelis de Grouchy (1766–1847) – Napoleono maršalas; Vaterlo kautynėse vadovavo atsarginei kavalerijai, turėdamas uždavinį persekioti prūsus. Blücheriui pavyko atitrūkti nuo Grouchy ir atvykti į pagalbą anglams, Grouchy nesuspėjus susijungti su Napoleonu. Todėl Napoleonas laikė Grouchy savo pralaimėjimo kaltininku.
42 Arthuras Wellesley, Duke’as of Wellingtonas (1769–1852) – anglų feldmaršalas ir politinis veikėjas.
Fiodor Dostojevskij. „Aš – amžiaus vaikas, netikėjimo ir dvejonių vaikas“. Trys laiškai
2021 m. Nr. 12
Iš rusų k. vertė Dagnė Beržaitė
Epistolinis žanras – didelė ir plati Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) kūrybinio palikimo dalis. Pirmasis rašytojo romanas „Vargo žmonės“ (1846) parašytas laiškų forma, vieni kitiems laiškus rašo ir jo kūrinių herojai. F. Dostojevskį visada domino atskiras, savitas individo požiūris į pasaulį ir save. Pasak Michailo Bachtino, rašytojas siekė vaizduoti ne žmogų pasaulyje, o tai, ką tas pasaulis reiškia atskiram individui. Todėl laiškai – vos ne geriausia savęs ir aplinkos stebėjimo priemonė ir erdvė.
Tačiau F. Dostojevskis yra ne kartą užsiminęs, kad pats nemėgsta rašyti laiškų. Viename jų, rašytų 1878 m., skaitome: „Pats tai aš mėgstu gauti laiškus, tačiau rašyti pačiam, manau, yra beveik neįmanoma ir net kvaila: nemoku tinkamai išreikšti minčių laiške. Parašai kokį laišką, ir staiga atsiunčia tokią nuomonę ar prieštaravimus atseit jūsų laiške išsakytoms mintims, apie ką niekada net nebūtum pagalvojęs. Ir jei pateksiu į pragarą, tai man, aišku, už visas nuodėmes reikės parašyti per dieną po dešimt laiškų, ne mažiau“1.
Ir vis dėlto F. Dostojevskis, kaip ir dauguma XIX a. autorių, laiškus rašė visą gyvenimą. Pilna jo laiškų rinktinė (be komentarų), kaip teigia pirmieji visus juos į užsienio kalbą pabandę išversti italai, – tai maždaug tūkstantis keturi šimtai puslapių. Ir tai dar ne visi rašytojo laiškai. Žinoma, kad dalis jų buvo sunaikinta. Pavyzdžiui, nieko nelikę iš rašytojo susirašinėjimo su pirmąja žmona Marja Dostojevskaja2.
Šioje publikacijoje, skirtoje rašytojo 200 metų jubiliejui, pateikiame tris pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstus ankstyvojo F. Dostojevskio laiškus. Jie papildo rašytojo paveikslą, leidžia iš arčiau pažvelgti į jo asmeninio gyvenimo detales, išgyvenimus, kūrybos laboratoriją, pristato idėjų evoliuciją. Šių dažniau cituojamų laiškų vertimą nulėmė ir noras paneigti vyraujančią nuomonę apie tai, kad F. Dostojevskis, kaip rašytojas filosofas, susiformavo tik XIX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, po „Užrašų iš pogrindžio“ (1864).
Michailui Dostojevskiui3
1839 m. rugpjūčio 16 d.
Sankt Peterburgas
Taip, mielas broli, taip visada mums nutinka: bendraujame patys nežinodami, ar pajėgsime tesėti; gerai, kad aš niekada neprižadu skubotai. Pvz., ką tu pasakytum apie mano tylėjimą? Kad tingiu… užmirštu tave ir t. t., ir t. t. Ne! Tiesiog nėra nė grašio; dabar jau yra, neišpasakytai džiaugiuosi jais lyg seniai matytais svečiais.
Na pagaliau ir tau mano laiškas!
Pasikalbėkim, paplepėkim!
Mielas broli! Praliejau daug ašarų dėl tėvo mirties4, bet dabar mūsų padėtis dar baisesnė; ne apie save sakau, bet apie mūsų šeimyną. Laišką siunčiu į Rėvelį5 pats nežinodamas, ar tu jį gausi… Kažkodėl manau, kad jis tavęs čia nepasieks… Duok Dieve, kad būtum Maskvoje; tada būtų ramiau dėl mūsų šeimynos; sakyk, prašau, ar yra pasaulyje dar nelaimingesnių už mūsų brolius ir seseris? Mane žudo mintis, kad juos augins svetimi. Todėl tavo sumanymas, kad gavęs karininko laipsnį galėtum važiuoti į kaimą, tikrai puikus. Ten, mielas broli, galėtum rūpintis jų išsilavinimu, toks jų auklėjimas būtų tikra laimė. Harmoningas sielos puoselėjimas savųjų apsuptyje, visų siekių ugdymas krikščioniška dvasia, pasididžiavimas šeimos dorybėmis, ydų ir negarbės baimė – štai tokio auklėjimo pasekmės. Tik tada mūsų tėvų kaulai galėtų ramiai ilsėtis žemėje; bet, mielas drauge, tau reikės daug ką pakelti. Turėsi arba susipykti, arba susitaikyti su giminėmis. Susipyksi – blogai; seserys pražus. Susitaikysi, turėsi jomis rūpintis. Jie sakys, kad esi tinginys, jei numoji ranka į tarnybą. Bet, broli mieliausias! Iškęsk tai. Spjauk į visus tuos menkystas ir tapk geradariu savo broliams. Tu vienas juos išgelbėsi… Žinau, išmokai kentėti; įvykdyk savo ketinimą. Tai neįkainojama. Duok Dieve tau jėgų tam! Aš pareiškiu, kad visur tau pritarsiu.
Ką dabar veiki? Tu nuoširdesnis su Ivanu Nikolajevičiumi nei su manimi6; jam sakei, kad esi apsivertęs darbais, neturi laiko; taip, bjaurus tas tavo darbas, ką daryti; atsisakyk jo greičiau.
Ką čia tau papasakosi apie save… Seniai nuoširdžiai nebendravome. Nežinau, ar pajėgsiu pasikalbėti su tavimi apie tai. Nežinau, bet dabar vis dažniau aplinką stebiu visiškai abejingai. Bet vis dažniau jaučiu save prabundant. Vienintelis mano tikslas yra būti laisvėje… Viską dėl jos aukoju. Bet dažnai, dažnai mąstau, ką duos man ta laisvė… Būsiu vienas svetimoje minioje? Sugebėsiu išsilaisvinti nuo viso šito; bet, prisipažinsiu, norint gyventi šiomis viltimis, reikia stipriai tikėti ateitimi, aiškiai susivokti; ir ką gi? Nesvarbu, išsipildys jos ar ne; savo pasieksiu. Tebūna palaimintos tos akimirkos, kada susitaikau su dabartimi (dabar dažniau tokios minutės aplanko). Tomis minutėmis labiau suvokiu savo padėtį, žinau, kad tos šventos viltys išsipildys.
Dvasia dabar nerimsta; bet toje dvasios kovoje paprastai ir subręsta stiprūs charakteriai; miglotas vaizdas ryškėja, o tikėjimas gyvenimu atsiremia vis į tyresnį ir aukštesnį pagrindą. Mano sielos jau nebepasiekia ankstesnės audros. Čia viskas tyku, kaip širdyje žmogaus, kuris saugo gilią paslaptį; man neblogai sekasi suprasti, „ką reiškia žmogus ir gyvenimas“; mokytis charakterių galiu iš rašytojų, šalia kurių visa, kas geriausia mano gyvenime, teka laisvai ir džiaugsmingai; daugiau ir nepasakysiu apie save. Savimi tikiu. Žmogus yra paslaptis. Ją reikia įminti, ir jei visą gyvenimą bandysi ją įminti, nesakyk, kad praradai laiko; mane domina šita paslaptis, nes noriu būti žmogumi. Sudie. Tavo draugas ir brolis
F. Dostojevskis
<…> brangiausios idėjos kiekvieną minutę <…> svajojant ir mąstant gyvenimo nepastebi. Dar štai kas <…> galiu mylėti ir būti draugu. Neseniai <…>. Kiek daug švento ir didingo, tyro <…> šiam pasauly. Moisiejus ir Šekspyras.
Tik pusė <…>.
Meilė, meilė! Sakai, skini jos žiedus. Man atrodo, kad nėra nieko nesavanaudiškesnio už pasišventusį poetą. Kaip galima savo džiaugsmą atiduoti popieriui. Sieloje visada slypi daugiau, nei žodžiai, spalvos ar garsai pajėgūs išreikšti. Todėl ir sunku įgyvendinti kūrybos idėją.
Kai meilė sujungia dvi širdis. <…> ir juolab nerodo ašarų savo <…> tik krūtinėje. Verkti gali ir vienas <…> tereikia neprarasti išdidumo ir krikščioniško tikėjimo <…> kažką apie M [neišskaitoma].
Jei po savaitės negausiu tavo atsakymo, manysiu, kad tu Maskvoje, ir rašau tau Kumaninų7 adresu. Parašyk man, broli, kaip susidorojai, kaip kiti su visu tuo susidorojo. Dabar, mielasis, jau nebenutrūks mūsų susirašinėjimas. Greitai atsiųsiu tau knygų sąrašą. Rašyk. Dabar nebėra laiko.
Michailui Dostojevskiui
1849 m. gruodžio 22 d.
Petropavlovsko tvirtovė8, Sankt Peterburgas
Broli, mielasis broli! Viskas nuspręsta! Esu ketveriems metams nuteistas darbams tvirtovėje (rodos, Orenburgo), o paskui į eilinius9. Šiandien, gruodžio 22, mus atvežė į Semionovsko aikštę. Ten visiems mums perskaitė mirties nuosprendį, davė pabučiuoti kryžių, virš galvos sulaužė špagas ir surengė priešmirtinį tualetą (balti marškiniai)10. Paskui tris pastatė prie stulpo mirties bausmės įvykdymui. Aš stovėjau šeštas, kvietė po tris, taigi buvau antroje eilėje ir gyventi man liko tik minutė. Prisiminiau, broli, tave, visus taviškius; paskutinę minutę tik vienas tu buvai mano mintyse, tik čia sužinojau, kaip myliu tave, broli mano mielas! Suspėjau tik apkabinti šalia stovėjusius Pleščejevą, Durovą ir su jais atsisveikinti11. Galiausiai buvo duotas signalas nutraukti, pririštus prie stulpo atvedė atgal ir mums visiems perskaitė, kad jo imperatoriškoji didenybė dovanoja mums gyvenimą. Toliau ėjo tikri nuosprendžiai. Vieninteliam Palmui12 buvo atleista. Jį tuo pačiu rangu į armiją.
Man ką tik pasakė, mielasis broli, kad šiandien ar ryt reikės ruoštis į kelią. Aš paprašiau pasimatymo su tavimi. Bet atsakė, kad tai neįmanoma, galiu tik laišką tau parašyti, kurį gavęs paskubėk ir tu man kuo greičiau atsakyti. Bijau, kad tu gali kažką žinoti apie mūsų nuosprendį (mirties). Kai vežė į Semionovsko aikštę, pro karietos langus mačiau mases žmonių, galbūt žinia buvo tave pasiekusi ir tu sielojaisi dėl manęs. Dabar tau bus lengviau dėl manęs. Broli! Aš nenusiminiau ir nepraradau vilties. Gyvenimas visur gyvenimas, gyvenimas mumyse, o ne išorėje. Šalia manęs bus žmonės, ir likti žmogumi tarp žmonių, išlikti juo iki galo, visose nelaimėse, nenusiminti ir neparkristi – štai kur gyvenimas, jo užduotis. Aš tai suvokiau. Šita idėja tapo mano kūnu ir krauju. Taip, tiesa! Ta galva, kuri kūrė, gyveno aukščiausiu menu, kuri suvokė ir priprato prie aukščiausių dvasios poreikių, ta galva jau nulėkė nuo mano pečių. Išliko atsiminimai, sukurti ir dar neįgyvendinti mano kūriniai. Taip, jie kankins mane! Bet manyje liko širdis ir tas kūnas, ir kraujas, kurie taip pat gali ir mylėti, ir kentėti, ir trokšti, ir prisiminti, o tai vis dėlto irgi gyvenimas! On voit le soleil!13
Na, sudie, broli! Nesijaudink dėl manęs! Dabar apie reikalus materialius: knygas (Biblija liko pas mane) ir kelis mano rankraščio lapelius (dramos ir romano plano juodraštis ir pabaigta apysaka „Vaikų pasaka“14) iš manęs atėmė ir, greičiausiai, atiduos tau. Savo paltą ir seną kostiumą irgi paliksiu, jei atsiųsi jų paimti. Dabar, broli, manęs, matyt, laukia ilgas kelias su konvojaus palyda. Reikia pinigų. Broli mielas, kai pasieks tave šitas laiškas, ir jei pavyks gauti šiek tiek pinigų, atsiųsk iškart. Pinigai man dabar už orą reikalingesni (dėl ypatingos aplinkybės). Parašyk kelias eilutes pats. Paskui, jei pavyks su pinigais iš Maskvos, – pasistenk dėl manęs ir nepalik manęs… Na štai ir viskas! Yra skolų, ką su jomis daryti?!
Pabučiuok žmoną savo ir vaikus. Primink jiems apie mane; pasirūpink, kad jie manęs nepamirštų. Gal dar kada nors susitiksime? Broli, saugok save ir šeimą, gyvenk tyliai ir protingai. Galvok apie savo vaikų ateitį… Gyvenk dorai.
Niekada anksčiau savyje nejutau tiek daug sveikų dvasinių jėgų. Bet ar atlaikys kūnas: nežinau. Išvykstu sirguliuodamas, man skrupulas. Bet gal kaip nors! Broli! Aš jau tiek išgyvenau, mane mažai kas beišgąsdins. Kaip jau bus, taip. Kai tik atsiras galimybė, pranešiu apie save.
Perduok Maikovams15 paskutinius atsisveikinimo linkėjimus. Pasakyk, kad jiems visiems dėkoju už nuolatinį rūpestį mano likimu. Perduok Eugenijai Petrovnai16 pačius šilčiausius žodžius, kokie tik ateis tau į širdį. Linkiu jai daug laimės, visada ją pagarbiai ir dėkodamas prisiminsiu. Paspausk rankas Nikolajui Apolonovičiui ir Apolonui Maikovui; paskui ir visiems.
Surask Janovskį17. Paspausk jam ranką, padėkok. Pagaliau, ir kitiems, kurie manęs nepamiršo. O tiems, kurie pamiršo, primink. Pabučiuok brolį Kolią. Parašyk broliui Andrejui ir pranešk apie mane. Parašyk dėdei ir tetulei. Prašau tavęs, padaryk tai, nusilenk nuo manęs. Parašyk seserims: joms linkiu laimės!
O gal dar ir pasimatysime, broli. Saugok save, sulauk, dėl Dievo meilės, mūsų susitikimo. Gal dar kada nors apsikabinsime ir prisiminsime mūsų jauną, mūsų ankstesnį, auksinį laiką, mūsų jaunystę ir mūsų viltis, kurias šią akimirką raunu iš kraujuojančios širdies ir laidoju.
Nejaugi niekada nebepaimsiu plunksnos į rankas? Galvoju, kad po ketverių metų bus įmanoma. Viską, ką parašysiu, tau atsiųsiu, jeigu tik ką nors parašysiu. Dieve mano! Kiek kūrinių, iškentėtų, mano vėl sukurtų, žus, pranyks, užges mano galvoje ar nuodais pasklis kraujyje! Taip, jei negalėsiu rašyti, žūsiu. Geriau jau penkiolika metų nelaisvės ir plunksna rankoje.
Rašyk man dažniau, rašyk smulkiau, daugiau, detaliau. Išsiplėsk kiekviename laiške apie šeimą, smulkmenas, nepamiršk to. Tai suteiks man vilties ir gyvenimo. Jei tu žinotum, kaip mane kazemate atgaivindavo tavo laiškai. Tie du su puse mėnesio (paskutiniai)18, kai buvo uždrausta susirašinėti, man buvo labai sunkūs. Sirguliavau. Tai, kad tu man kartais atsiųsdavai pinigų, vertė jaustis kaltam: žinau, tau pačiam jų labai trūksta! Dar pabučiuok vaikus; jų mieli veidukai neina man iš galvos. Ak! Kad tik jie būtų laimingi! Būk laimingas ir tu, broli, būk laimingas!
Nesijaudink, dėl Dievo meilės, nesijaudink dėl manęs! Žinok, kad nenusiminiau, atmink, kad vilties nepraradau. Po ketverių metų likimas palengvės. Būsiu eilinis, – tai jau ne koks areštantas, ir turėk galvoje, kad kada nors aš tave apkabinsiu. Juk šiandien jau buvau prie mirties, tris ketvirčius valandos pragyvenau apie tai galvodamas, buvau prie paskutinės akimirkos ir dabar dar kartą gyvenu!
Jei mane kas bloguoju prisimins ir jei su kuo nors susipykau, jei kam palikau nemalonų įspūdį – pasakyk jiems, jei sutiktum kada, kad tai užmirštų. Mano sieloje nebėra tulžies ir piktumo, taip norėčiau šią akimirką ką nors iš ankstesnių mylėti ir apkabinti. Tą malonumą pajutau šiandien atsisveikindamas prieš mirtį. Tą minutę galvojau, kad žinia apie bausmę tave nužudys. Bet dabar būk ramus, dar gyvenu ir gyvensiu galvodamas, kad kada nors tave apkabinsiu. Tik apie tai dabar ir tegalvoju.
Ką veiki? Ką tu šiandien galvojai? Ar žinai apie mus? Kaip šiandien buvo šalta19!
Ak, kad tik mano laiškas pasiektų tave. Kitaip kokius keturis mėnesius negausiu žinių iš tavęs. Mačiau paketus, kuriuose du paskutiniuosius mėnesius siuntei man pinigų; adresas buvo užrašytas tavo ranka, ir aš džiaugiausi, kad tu sveikas.
Kai pasižiūriu atgal ir pagalvoju, kiek laiko praėjo veltui, kiek jo prarasta klystant, dykinėjant, nemokant gyventi; kaip jo nebranginau, kiek kartų nusidėjau savo širdžiai ir sielai, – tai širdis mano plyšta iš sielvarto. Gyvenimas – dovana, gyvenimas – laimė, kiekviena minutė galėjo tapti laimės amžiumi. Si jeunesse savait!20 Dabar, keisdamas gyvenimą, atgimstu nauja forma. Broli! Prisiekiu tau, kad neprarasiu vilties ir išliksiu tyras dvasia ir širdimi. Atgimsiu į gerą. Štai visa mano viltis, visa mano paguoda.
Gyvenimas kazemate jau pražudė daug mano kūniškų, nelabai tyrų poreikių; anksčiau nelabai save saugojau. Dabar jau nerūpi nepritekliai, todėl nebijok, kad mane pražudys koks nors materialus sunkumas. To nebus. Ak! Kad tik sveikatos būtų!
Sudie, sudie, broli! Kada nors dar tau parašysiu! Gausi pačią smulkiausią mano kelionės ataskaitą. Kad tik sveikatos būtų, o tada viskas gerai!
Na, sudie, sudie, broli! Stipriai apkabinu; stipriai bučiuoju. Prisimink mane be skausmo širdyje. Neliūdėk, prašau, neliūdėk dėl manęs! Jau kitame laiške parašysiu, kaip man sekasi. Prisimink, ką sakiau tau: planuok savo gyvenimą, neeikvok jo, pasirūpink savo ateitimi, galvok apie vaikus. – Oi, kada gi, kada tave pamatysiu! Sudie! Dabar nubraukiu viską, kas buvo miela; skaudu tai palikti! Skauda perlaužiant save, plėšiant širdį perpus. Sudie! Sudie! Bet aš pamatysiu tave, esu įsitikinęs, tikiuosi, nesikeisk, mylėk mane, teneišblėsta atsiminimai, ir mintis apie tavo meilę bus geriausia mano gyvenime. Sudie, dar kartą sudie! Visiems sudie! Sudie!
Tavo brolis Fiodoras Dostojevskis
Areštuojant paėmė keletą mano knygų. Tik dvi iš jų buvo uždraustos. Ar negalėtum atgauti kitų? Dar prašymas: tarp tų knygų buvo „Valerijono Maikovo kūriniai“, jo kritika, – Eugenijos Petrovnos egzempliorius. Ji man davė savo brangenybę21. Kai mane suėmė, prašiau žandarmerijos karininko atiduoti jai tą knygą ir daviau jam adresą. Nežinau, ar grąžino jai. Pasidomėk tuo. Sudie! Nenoriu atimti iš jos to prisiminimo. Sudie, sudie darsyk.
Tavo F. Dostojevskis
Nežinau, ar reikės eiti su konvojaus palyda pėsčiomis, ar veš. Atrodo, veš. Gal!
Dar kartą: paspausk Emilijai Fiodorovnai22 ranką ir pabučiuok vaikelius. – Nusilenk Krajevskiui23, gali būt…
Parašyk man išsamiau, kaip tave suėmė, kalino ir kaip išėjai į laisvę24.
Natalijai Fonvizinai25
1854 m. sausis–vasaris
Omskas
Pagaliau, geroji Natalija Dmitrijevna, rašau Jums, jau palikęs ankstesnę vietą. Paskutinį kartą rašiau Jums sirgdamas ir kūnu, ir siela. Mane graužė toks liūdesys, todėl manau, kad parašiau kvailoką laišką. Tas ilgas, fiziškai ir moraliai sunkus, vienodas gyvenimas palaužė mane. Tokiomis minutėmis visada liūdna rašyti laiškus; tokiu metu primesti savo liūdesį kitiems, nors ir labai palankiai nusiteikusiems tavo atžvilgiu, manau, yra silpnumas. Šitą laišką siunčiu atsiradus progai ir labai džiaugiuosi galėdamas su Jumis pasikalbėti; juolab kad esu paskirtas į Semipalatinsko 7-ąjį bataljoną ir nebežinau, ar tebegalėsiu rašyti ir gauti Jūsų laiškus. Jūs jau anksčiau rašėte apie mano brolį. Tada jau paruošiau laišką ir Jums, ir broliui, bet susilaikiau neišsiuntęs, ir, rodos, gerai padariau. Mačiau visus Jūsų adresus S. D. [Sergejui Durovui] skirtame laiške ir paėmiau juos dėl visa ko. Gal jie ir patikimi, bet paskutinis Jūsų laiškas atėjo atplėštas, todėl reiktų rimtai pasisaugoti. Geriausia, jei panorėsite suteikti man laimės rašydama, tai kreiptis į mano brolį Peterburge, arba gal jis pats (nors nesu tikras) pasimatys su Jumis, ar, pagaliau, atsiųs patikimą žmogų. Dabar mano brolis prekiauja ir dėl to, manau, jo adresą nesunku rasti, pvz., skelbimuose. Aš pats nežinau jo adreso. Beje, ir Jums nesiūlau pasitikėti paštu. Bet, tikiuosi, kad iš Maskvos į Peterburgą važinėja Jūsų pažįstami, tai ir jo laišką man būtų geriausia pristatyti tokia proga. Taip aš turėsiu reikalų tik su broliu, tokiuose reikaluose geriau bendrauti su vienu nei su dviem. Taip saugiau. Nors, jei rasite kitą legalią galimybę rašyti man, aišku, būtų puiku, dar geriau, nes aš ir pats dar nežinau, kaip rašysiu broliui. Aš tik todėl taip pasikliauju juo, nes su juo tikrai atnaujinsiu susirašinėjimą. Tuo labiau kad Jūs gyvenate Marjine, o tai įprastas kelias iš Maskvos į mūsų kaimelį Tulos gubernijoje. Aš kokį dvidešimt kartų pravažiavau tuo keliu pirmyn ir atgal, todėl galiu aiškiai įsivaizduoti Jūsų prieglobsčio ar, tiksliau, naujo įkalinimo vietą26. Su kokiu malonumu skaitau Jūsų laiškus, brangiausioji N. D. [Natalija Dmitrijevna]! Jūs puikiai rašote, tiksliau, Jūsų laiškai iš Jūsų geros, mylinčios širdies plaukia lengvai ir be įtampos. Būna žmonių uždarų ir tulžingų, kurie retai leidžia sau ekspansyvumo akimirką. Pažįstu tokių. Ir kartu tai neblogi žmonės, netgi priešingai.
Nežinau, bet iš Jūsų laiško galiu spręsti, kad Jums liūdna grįžus į tėvynę. Suprantu tai; ne kartą galvojau, kad jei kada dar grįšiu tėvynėn, tai mano įspūdžiai bus labiau skausmingi nei džiugūs. Negyvenau Jūsų gyvenimo ir daug ko apie jį nežinau, kaip mes visi nepažįstame kito gyvenimo, bet mus sieja bendražmogiškas jausmas, ir, rodos, kiekvienam tremtiniui tenka iš naujo savo sąmonėje ir atsiminimuose išgyventi visą savo praeities skausmą. Tai primena svarstykles, pasvėręs kuriomis tik ir sužinai tikrą visų savo kančių, pergyvenimų, viso to, ką praradai ir ką iš tavęs atėmė gerieji žmonės, svorį. Bet duok Dieve Jums dar daug gerų dienų! Girdėjau iš kitų, kad esate labai religinga, N. D. [Natalija Dmitrijevna]. Ne dėl Jūsų religingumo, bet todėl, kad pats pergyvenau ir pajutau, pasakysiu Jums, kad tokiomis minutėmis kaip „ištroškusi žemė“ alksti tikėjimo ir randi jį vien todėl, kad nelaimėje išryškėja tiesa. Pasakysiu Jums apie save, kad aš – amžiaus vaikas, netikėjimo ir dvejonių, lig šiol ir (aš žinau tai) iki grabo lentos vaikas. Kokia siaubinga buvo ir tebėra ta tikėjimo troškulio kaina, troškulio, kuris mano sieloje tuo stipresnis, kuo daugiau manyje priešingų argumentų. Ir vis dėlto Dievas kartais atsiunčia minutes, kada aš visiškai ramus; tokiomis minutėmis myliu ir jaučiuosi kitų mylimas, tokiomis minutėmis ir susidėliojau savo tikėjimo simbolį, kuriame viskas aišku ir šventa. Tai labai paprastas simbolis, štai jis: tikėti, kad nieko nėra gražiau, giliau, simpatiškiau, protingiau, didvyriškiau ir tobuliau už Kristų, ir ne tik nėra, bet, su pavydžia meile kartoju sau, ir būti negali. Maža to, jei kas įrodytų man, kad Kristus yra už tiesos ribų, ir iš tiesų taip būtų, kad tiesa ne su Kristumi, tuomet labiau norėčiau likti su Kristumi nei su tiesa.
Bet geriau apie tai nebekalbėti. Nors nežinau, kodėl kai kurių pokalbių temos jau visiškai nebeįmanomos visuomenėje, o jei kas ir prabyla apie tai, tai kiti tik raukosi. Bet palikim tai. Girdėjau, kad norėtumėte vykti kažkur į pietus?27 Duok Dieve, kad Jums pavyktų išprašyti leidimą. Bet kada, sakykite, kada mes būsime laisvi nors kaip kiti žmonės? Ar ne tada, kai jau nebereikės laisvės? Jei apie mane, tai trokštu visko arba man nieko nereikia. Su kareivio miline esu toks pat belaisvis, kaip ir anksčiau. Ir kaip džiaugiuosi, kad savo sieloje tebeatrandu kantrybę, kad žemiškų gėrybių netrokštu ir kad man tereikia knygų, galimybės rašyti ir kasdien keletą valandų pabūti vienatvėje. Dėl šito labai nerimauju. Štai greit jau sukaks penkeri metai, kai vis būdavau apsuptas ar ginkluotos palydos, ar žmonių minios ir nė valandos nelikdavau vienas. Būti vienam – tai normalus poreikis, kaip gerti ir valgyti, kitaip tame prievartiniame komunizme pradėsiu nekęsti žmonių. Žmonių bendruomenė taps nuodais, užkratu, šitas nepakeliamas skausmas labiausiai ir kankino tuos ketverius metus. Buvo tokių minučių, kai nekenčiau kiekvieno sutiktojo, kalto ir nekalto, žiūrėjau į juos kaip į vagis, nebaudžiamai pasiglemžusius mano gyvenimą. Sunkiausiai pakeliama nelaimė, kai daraisi pats neteisingas, piktas, suvoki tai, priekaištauji sau – ir negali savęs nugalėti. Aš tai patyriau. Tikiu, kad Dievas Jus apsaugojo nuo šito. Manau, kad Jūs, kaip moteris, turėjote daug daugiau jėgų ištverti ir atleisti.
Parašykite man ką nors, Natalija Dmitrijevna. Važiuoju į gilų užkampį, į Aziją, ir jau ten, Semipalatinske, rodos, turėčiau užmiršti visą praeitį, visus įspūdžius ir prisiminimus, nes paskutiniai žmonės, kuriuos mylėjau ir kuriuos matydavau tarsi savo praeities šešėlį, turėtų apleisti mane. Baisiai greitai susigyvenu su kitais, tuoj suaugu su tuo, kas mane supa, ir po to skausmingai atsiplėšiu. Gyvuokite, Natalija Dmitrijevna, gyvuokite laimingiau ir ilgiau! Kai pasimatysime, tada vėl susipažinsime, ir galbūt dar daug laimingų dienų bus mums likę. Aš tarsi kažko laukiu; tarsi sergu dabar, ir man atrodo, kad artimiausiu metu turėtų nutikti kažkas svarbaus, kad aš artinuos prie viso savo gyvenimo krizės. Tarsi kažkam pribrendau, kad įvyks kažkas, gal tylaus ir aiškaus, gal grėsmingo, nors bet kuriuo atveju neišvengiamo. Kitaip mano gyvenimas būtų per menkas. O gal visa tai mano liguisti kliedesiai! Sudie, sudie, Natalija Dmitrijevna, o gal geriau iki pasimatymo, tikėkimės, kad iki pasimatymo!
Jūsų D. [Dostojevskis]
Dėl Dievo, dovanokite, kad siunčiu Jums tokius netvarkingus ir pritepliotus laiškus! Nors, tikrai, negaliu nepribraukyti. Prašyčiau nepykti.
Versta iš: Ф. М. Достоевский. ПИСЬМА. Собрание сочинений в 15 томах. Т. 15. СПб.: Наука, 1996.
1 Достоевский Ф. М. Письма. Собрание сочинений в 15 томах. – Т. 15. – СПб.: Наука, 1996. – P. 552.
2 Manoma, kad juos galėjo sunaikinti antroji F. Dostojevskio žmona Ana, kuriai adresuota didžioji vėlyvojo periodo F. Dostojevskio laiškų dalis.
3 Michailas Dostojevskis (1820–1864) – publicistas, leidėjas, vyriausias F. Dostojevskio brolis.
4 Michailas Andrejevičius Dostojevskis (1887–1839), rašytojo tėvas, mirė 1839 m. birželio 8 d. Šeima buvo įsitikinusi, kad tėvą nužudė jo valstiečiai. Tiesa, prievartinės mirties faktas taip niekada ir nebuvo įrodytas. F. Dostojevskio motina Marija Fiodorovna Nečajeva-Dostojevskaja (gim. 1800 m.) mirė 1837 m. Po tėvų mirties reikėjo spręsti penkių jaunesnių brolių ir seserų globos, taip pat ir viso šeimos turto klausimus. Apie tai ir svarstoma šiame laiške.
5 1838 m. M. Dostojevskis išvyko mokytis į Rėvelį.
6 Nuo šios vietos rankraštyje ne viskas išskaitoma.
7 Kumaninai – artimi giminaičiai iš motinos pusės.
8 Už dalyvavimą visuomenės veikėjo, utopinio socializmo propagandisto Michailo Petraševskio (1821–1866) suburto ratelio susirinkimuose (1844–1849) F. Dostojevskis kartu su kitais dvidešimčia ratelio narių buvo nuteistas mirti. Nors niekada iki galo nebuvo įrodyta, kad petraševskininkai tikrai užsiiminėjo politine ir antivalstybine veikla, ratelyje veikė kelios grupės. F. Dostojevskis, manoma, priklausė vienai radikalesnių ir vėliau pats save laikė politiniu nusikaltėliu.
9 Katorgos darbams F. Dostojevskis buvo nuteistas ne į Orenburgo, o į Omsko tvirtovę.
10 Balti marškiniai – būtina „techninio“ pasirengimo mirties bausmės ritualui dalis.
11 Aleksejus Pleščejevas (1825–1893) – rusų rašytojas, literatūros kritikas; Sergejus Durovas (1815–1869) – rusų rašytojas, vertėjas.
12 Aleksandras Palmas (1822–1885) – rusų poetas, dramaturgas.
13 Matai saulę! (Pranc.)
14 Šiandien šis F. Dostojevskio mažosios prozos kūrinys žinomas „Mažojo herojaus“ pavadinimu.
15 Su garsaus rusų dailininko, akademiko Nikolajaus Maikovo (1794–1873) šeima F. Dostojevskis buvo pažįstamas nuo ankstyvos jaunystės, o su poetu Apolonu Maikovu (1821–1897) draugavo iki gyvenimo pabaigos.
16 A. Maikovo mama, rašytoja Eugenija Maikova (1803–1880).
17 Stepanas Janovskis (1815–1897) 1848–1849 m. buvo F. Dostojevskio gydytojas.
18 Petropavlovsko tvirtovėje F. Dostojevskis kalėjo aštuonis mėnesius, nuo 1849 m. balandžio 23 iki gruodžio 23 dienos.
19 Kaip prisimena kiti M. Petraševskio ratelio nariai, mirties bausmės vykdymo dieną lauke buvo dvidešimt vienas laipsnis šalčio, o nuteistieji savo eilės ant ešafoto laukė be viršutinių drabužių.
20 Jei jaunystė žinotų! (Pranc.)
21 Greičiausiai tai buvo vienintelis anksti mirusio publicisto ir literatūros kritiko Valerijono Maikovo (1823–1847) straipsnių rinkinys, sudarytas ir įrištas jo motinos.
22 Emilija Fiodorovna Dostojevskaja (1822–1879) – brolio Michailo žmona.
23 Andrejus Krajevskis (1810–1889) – žurnalo „Otečestvennyje zapiski“, kuriame buvo publikuoti kai kurie ankstyvieji F. Dostojevskio tekstai, leidėjas ir redaktorius.
24 Brolį Michailą už dalyvavimą M. Petraševskio ratelio veikloje suėmė 1849 m. gegužės 6 d., bet po pusantro mėnesio paleido.
25 Natalija Fonvizina (1803–1869) – dekabristo Ivano Fonvizino (1788–1854), vėliau dekabristo Ivano Puščino (1798–1859), vieno artimiausių rusų poeto Aleksandro Puškino (1799–1837) draugų, žmona. 1850 m. sausio mėnesį N. Fonvizina kartu su kitomis dekabristų žmonomis gavo leidimą pasimatyti su naujai į Tobolsko kalėjimą atsiųstais politiniais nusikaltėliais, tarp kurių buvo ir F. Dostojevskis. Tada ji ir padovanojo jam Evangelijos tomą, vienintelę knygą, kurią kaliniams buvo leidžiama turėti kalėjime ir kurią rašytojas labai brangino visą likusį gyvenimą.
26 1853 m. grįžusi iš Sibiro tremties N. Fonvizina su šeima privalėjo gyventi savo Marjino dvare, įsikūrusiame netoli Dostojevskių šeimos dvaro Darovojo kaime (Tulos gubernija).
27 N. Fonvizina planavo vykti į Odesą, kur buvo palaidoti jos sūnūs.
Gundega Repše. Eskizų sąsiuvinis. Šimtas
2021 m. Nr. 11
Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis
Gundega Repšė (g. 1960) – latvių rašytoja, trijų dešimčių apsakymų, romanų, romanų ciklų, esė autorė. Nuo 2010 m. ji aktyviai skatina latvių prozininkus atsigręžti į šalies istoriją. 2011 m. parengė dvylikos moterų rašytojų apsakymų rinkinį „Mes. XX amžius“. Vėliau sumanė ir įgyvendino trylikos skirtingų autorių romanų projektą „Mes. Latvija, XX amžius“ – tai patriotinis gestas visuomenės sąmonei ir atminčiai gyvinti apie XX a. Latvijos istorijos periodus (į lietuvių kalbą išversti du šios serijos kūriniai: Noros Ikstenos „Motinos pienas“ (vertė Laura Laurušaitė) ir Arno Jundzės „Raudonasis gyvsidabris“ (vertė Jurgis Banevičius).
Latvijos valstybės šimtmečiui rašytoja paskyrė dokumentinės eseistikos knygą „Eskizų sąsiuvinis. Šimtas“, skelbiame šio savotiško intelektualaus dienoraščio fragmentus.
G. Repšė 2018 m. apdovanota Baltijos Asamblėjos literatūros premija už istorinių romanų serijos „Mes. Latvija, XX amžius“ organizavimą ir šioje serijoje išleistą romaną „Bogene“.
2017 m. lapkričio 18 d.
Spanguolių kisieliuje baltas grietinėlės laivelis. Ritualinis valgis Latvijos gimimo dieną.
Šįmet Pučikas sutemęs. Nė viename kaimyninių namų lange nedega žvakės.
Nebūtina Latviją suvalgyti šventinės spalvos valgiais, simbolinė klaida. Niekada niekad.
Šimtmetis prasidėjo, tegul.
Lapkričio 22 d.
Saeima nubalsavo, kad Latvijoje egzistuoja kuriančios asmenybės. Turiu statusą! Ko tik žmonės neatiduoda vardan statuso. Išgertuvės, ar ne taip?
Žiūriu filmą „Genijus“ su Colinu Firthu ir Jude’u Law. Bijau, kad šis filmas nesudomins knygų žiurkių, nes ši biografinė drama apie garsų prarastosios kartos amerikiečių rašytoją Tomą Wolfe’ą atitolina genijų nuo kasdieniškos, eilinės pilkšvosios pelių spalvos. Rašytojo ir redaktoriaus, kone sūnaus ir tėvo, draugystė man sunkiai suvokiamuose, paslaptinguose verslo pasaulio santykiuose su milijonais skaitytojų verčia pasijusti išvarytai iš šeimos. Hemingway’aus ir Fitzgeraldo talentų „atskleidėjęs“ redaktorius Perkinsas funkcionuoja kaip Dievo ranka, sutrumpinanti penkių tūkstančių puslapių Wolfe’o poetinį tekstą iki šlovei būtinos apimties. Manau, kad tai įkvepiantis pavyzdys šių dienų latvių redaktoriams, kurie vis dažniau įvardijami kaip tikrieji kai kurių autorių gimdytojai. Mano asmeninis išdidumas apsirengia išvaryto klajūno drabužiais ir užprogramuoja dvasią alkio kelionei.
Lapkričio 23 d.
Varginantis, raizgus kelias pas Staicelės skaitytojus. Malonu važiuoti, nes pakvietė papasakoti apie romanų seriją „Mes. Latvija, XX amžius“. Savęs reklamuoti nebūčiau važiavusi, bet – kas žino. Sutramdžiau priešlaikinį kaltės jausmą, kad neatvykimą gali įvertinti kaip išdidumą.
Ankstyva tamsa, bet pašnekesiai gyvenimiški, nuoširdūs. Taip važinėju jau beveik dvejus metus, nes istorijos tema verda, kunkuliuoja, tiek daug nepasakyta, tiek skausmo, tiek kančios. Ramybė esti švelni, saldi ir kvapni tiktai gamtoje, tarp žmonių ji jau nebūtis.
Šiek tiek apsimetu svočia. Tuomet būnu optimistiškesnė nei pokalbyje su savimi. Norisi žmones supurtyti, apglėbti ir aprišti tikėjimo šalikais, ir kartu įgnybti į ausį – na, metas baigti maitintis geltonąja spauda, atsiskirkite nuo spintelių, lentynėlių ir savų altorių meistrų. Nedrebėkite prieš viršininkus ir auginkite protingus žmones, o ne garbėtroškas pagyrūnus. Kas aš tokia, kad juos mokyčiau? Bet visur manęs prašo – ką daryti, kaip pakeisti Latviją. Atsakau kaip moku. Istorija yra neįžvelgiama šešėliuota patalpa, kurioje keičiantis mintimis ir klystant tenka ieškoti kito išėjimo.
Namo vežuosi Staicelėje padovanotą krakmolą. Tikiuosi, kad tai nebuvo sumanyta kaip simbolis.
2018 m. sausio 13 d.
Gimtadienis Anaberge. Dainų vakaras. Naktį ūbauja pelėdos.
Laikas tampa centrine tema, visad šalia esančio literatūros kūrinio elementu. Pati literatūra yra trukmė – žodis po žodžio.
Gunčio Berelio tema „Žmogus laike ir laikas žmoguje, arba Apie istorinį romaną ir romaną apie istoriją“. Jis mano, kad laiko būtį atskleidžia net žmogaus senėjimas. Aš mintyse protestuoju – kūnas pasensta, o kas tada esu aš?!
Pats Andrejus Urdzė referuoja Paulo Bankovskio romaną „18“. Latvijoje šis romanas buvo neteisingai pradangintas bendrame triukšme, o pats Paulas laikėsi kukliai atokiai nuo savireklamos – taip jis ir pradingo. Man ši knyga atrodo kaip lūžis rašytojo biografijoje. Tai nebuvo tik perskaitytų knygų tonos ir aktualių intonacijų tendencijos, o jis pats.
Andrejus krizena, kad visuose trijuose MES serijos romanuose paminėti Strenčiai.
Maros Grundulės tema „Etninės bendruomenės – katastrofos ir sambūvis XX a. romanų serijoje“, o Ievos Kalninios – apie poeziją istoriniuose romanuose.
Kas naktį pokalbiai su Andrejumi. Apie ir aplink Anabergą, apie ir aplink Latvijos praeitį bei dabartį. Anabergo namas-sodyba yra bendroji Latvijos, Lietuvos ir Estijos nuosavybė. Jį 1952 metais įkūrė Andrejaus tėvas Jazepas. Per karą Anabergas buvo subombarduotas, tačiau paskui savo jėgomis atstatytas. Šioje miškingo kalno viršūnėje esančioje sodyboje buvo užmegzti pirmieji Latvijos nepriklausomybės vadovų užsienio politikos ryšiai Vokietijoje.
Bonos Kunstsaal sausakimša nuo žmonių – pristatoma Gurlitto paveikslų kolekcija. Velionis kolekcininkas Cornelius Gurlittas 2014 metais susitarė su Vokietijos vyriausybe, kad visus kūrinius, jeigu bus įrodyta, kad juos pagrobė naciai, grąžins teisėtiems savininkams. Ekspertai išsiaiškino, kad bemaž šimtas kolekcijos paveikslų yra grobis. Prieš mirtį Gurlittas esą prisipažinęs, kad bent vieną iš šimto paveikslų, esančių jo nuosavybėje, naciai pagrobė iš žydų. Kiti meno kūriniai priklausė Vokietijos muziejams, kai naciai stigmatizavo kūrinius kaip „degeneratų meną“ ir juos išgabeno.
Šurmuliavo stilinga ir šiek tiek tipiška meno mylėtojų publika. Daug vyrų, palyginus su Latvijos galerijomis ir muziejais. Šalia Gurlitto ekspozicijos veikė nauja, šviesi paroda – toks Purvyčio premijos analogas. Skirtingi lankytojai. Žavingos instaliacijos. Iš vieno videoekrano graikė pasakojo, kad ji nesanti nei sala, nei kelias, ji – jūra. Ir niekas negali jos išgelbėti, jai pačiai reikia viską asimiliuoti, permalti ir vėl tapti tyra. Jaudinanti literatūra. Pabėgėlis iš Afganistano uždengtu veidu prisimena, kad jis neturėjo vaikystės, neturėjo pinigų ir pusė šeimos narių šnipinėjo Talibanui. Visi visose pusėse nori su kažkuo suvesti sąskaitas, surasti tiesą. Panašiai kaip naujasis feminizmas ir Me too. Viskas surišta. Pliaukšt per veidą istorijai, šeimos traumoms, globaliesiems nusikaltėliams, oligarchams, niekšų vyriausybėms, antram, trečiam. Viena vertus, tai eilinis turiningesnio gyvenimo ir pasaulio vilimasis, kita vertus – man nepatinka bet kokios asmeninės atsakomybės vengimas. Sąskaitos suvedamos sąžiningai tiktai tada, kai nemeluoja abi pusės. Utopija, dėl kurios verta kovoti.
Balandžio 17 d.
Lyja. Važiuoju traukiniu pas Jūrmalos skaitytojus.
Vidurdienį danguje nušvito saulė, žydi žibuoklės. Akimirką pasirodė, kad aš turiu keturis plaučius ir septynias akis. Jūrmalos miesto biblioteka skaičiuoja paskutinius mėnesius, paskui ji bus perkelta į naują pastatą, kuris matomas už artimiausių pušų. Šalia degalinės – galingosios Circle K.
Žmonės klausinėjo ne tik apie „Dienas Grāmata“ Europos apdovanojimą, ne tik apie seriją „Mes“, bet ir apie „Bogenę“, Ojarą Vacietį, Sibirą ir mano gyvenimą. Yra tiek daug neteisingumo, kurį, maniau, žinojau, juk nesame vien savyje, bet ir čia netikėtai pasirodė, kad žmonės tai pastebėjo. Šiek tiek sutrikau. Tačiau pokalbis patiko, nes literatų aplinkoje, deja, neturiu tikrų pokalbio draugų. Kiekvienam savas ratelis, būrelis ir galų gale – pjautynės.
Po renginio kava su balzamu, pašnekesiai apie sistemą ir sąžinę. Ar tai apskritai aprėpiama ir yra darnu? Jeigu esi sistemoje, nužudoma sąžinė. Jei turi sąžinę, nelįsk į sistemą. Juk kiekvienam atrodo, kad jam / jai pasiseks išlįsti per adatos skylutę, bet aplinkui slampinėjantieji ir prie kėdžių prilipusieji vis primena – nepasiseks, nepasiseks, nepasiseks.
Balandžio 19 d.
Pas Alūksnės skaitytojus.
Visiškai permirko pilkieji dangaus patalai.
Kelionėje skaitau žurnalą „IR“ ir ginčijuosi su Karliu Vėrdiniu, nors iš dalies sutinku su jo interviu pakraipa. Vis dėlto daktaro laipsnis, kaip ir pelkė, nėra iškilios poezijos garantas. Nežinau, kuris latvių poetas didžiuotųsi savąja purvo kilme. Dvasinis smulkmeniškumas ir tamsuoliškumas ištinka ir laipsniais apdraustuosius.
Kasmet penki šimtai žmonių palieka Alūksnę. Tai tik oficialūs skaičiai.
Daug jaunų klausytojų. Visi nori sužinoti, iš kur ateina personažai, kaip gimsta mintys.
Žiū, šių svečių nepalietė technologijų ir planuotojų amžius. Jie ateina be išankstinės registracijos. Vis dėlto vieta, iš kur jie ir jos ateina pas tave, išlieka slaptimi. Kaip gerai.
Birželio 3 d.
Vienatvės epidemija. Iš kur ji kyla? Kas ją perneša? Vaizdinių nelaisvė ir selektyvi informacija veda link vis platesnių, išblaškytų iliuzijų. Neišpreparuota praeitis vedasi į tamsią tankią sengirę.
Anksčiau niekada nejaučiau vienatvės kaip problemos, greičiau kaip saikingą ekstravaganciją ir savo kasdienės dvasinės sveikatos sudedamąją dalį. Iki tos akimirkos, kai tavo akyse artimiausioje aplinkoje prasideda kažkas nesuprantama. Tariamai gerai pažįstami žmonės keičia savo viešai išsakytas politines pažiūras, kad prisišlietų prie bet ko ir prie bet kurio, kad tik užimtų pozicijas tenai, kur yra valdžia, dar geriau, kur pinigai. Tu klaidingai priėmei šiuos žmones, nepriekaištavai jiems. Tu patikėjai šmėkla, o ne gyvu žmogumi, tu tikėjai, kad padorus žmogus negali būti ir rafinuotas šunsnukis. Nusivylimo jausmas, kilęs netikėtai išgirdus pokalbį apie save, apie ką iš tiesų nebuvai pamąsčiusi, atvėrė platų išdegusios plynės reginį, vienintelis išgyvenimo būdas čia – pabandyti įsikurti žeminėje. O kas toliau? Rūpintis savo liga (vienatve) ir negalėti rašyti, nes dabar tavo skaitytojas pasirodė esąs tavo pačios budelis.
Vaistus nuo vienatvės pakeis skaitytos knygos. Jos nemeluos, kalbėsis su tavimi kaip ištikimiausias draugas. Paistalai. Žinome, kas nutinka su draugais ir geriausiomis knygomis. Jie ir jos paprasčiausiai numiršta, ir viskas baigiasi. Šnekama, kad knygos mūsų dienomis pasitiki tik konjunktūra ir rinka. O tu, skaitytojau, įkliuvai, patikėjai. Ar panašaus efekto nekuria svetimas žmogus traukinyje, ilgame skrydyje, kurio praeities tu nežinai, bet klausaisi širdį draskančio jo pasakojimo, pavyzdžiui, apie trauminį vedybinį gyvenimą?
Neseniai keturias valandas kankinantis viename Europos oro uoste, šimtą kartų zulinant tų pačių koridorių grindų plyteles, mane užkalbino patraukli mergina iš grožio salono – paprasčiausiai koridoriuje, visų akivaizdoje. Meilikavo, gyrė, žavėjosi. Tik akys, sako, esą išverktos. Ar nenorėtumėte pasigražinti. Savo nuostabai, sutikau, laiko turėjau pakankamai. Kol toji būtybė glaistė, masažavo aplink mano akis, jos burna draugiškai čiulbėjo. Na, ką aš veikiu? Nežinau, kodėl nepasakiau, kad esu pagalbinės mokyklos direktorė. Pasakiau, kad rašau knygas. Dailioji būtybė šūktelėjo. Negali būti! Tikra rašytoja! Ne! Štai ji irgi norinti tapti rašytoja, todėl oro uoste laikinai uždarbiaujanti, kad turėtų pinigų užsienio kelionėms. Oho, aš irgi tokiame salone norėčiau padirbėti. Taip, taip, ji rašysianti. Kol būsimosios šlovės auka virpino mano veidą, aš garsinau Ventspilio Rašytojų namus, skatinau aplankyti ne tik Indiją ir Vietnamą, bet ir Latviją. Pagaliau! Ne, paruošta tik viena akis, kita, kaip vištos, blizgėjo sustingusi. Antrą akį mergina ruoš tada, kai aš nupirksiu jų išskirtinės kosmetikos komplektą. Ech, nejaugi aš to nežinojau? Palinkėjau gražuolei pasaulinės šlovės ir tęsiau savo kankinančias valandas šlifuodama koridorius pirmyn atgal, kol vėl atsidūriau prie masažo kabineto.
– Iš tiesų?! Jūs medicinos sesuo? Aš irgi nusprendžiau studijuoti mediciną, jau rengiu dokumentus, – persigalvojusi rašytoja gestikuliavo vienai gyvenimo ir nuobodulio iškankintai keliautojai.
Nieko nenutiko. Tokių bobų pilnas pasaulis. Jos tauškia niekus apie bet ką, apie viską, viską, kad tik tau įsiteiktų. Ir po to iš tavęs iščiulptų maksimumą – tavo pinigus, tavo gyvybę arba tavo darbo vaisius. Jų akiplėšiškuose snukiuose švyti tvirtas nuosprendis „toks yra gyvenimas!“
Vis dėlto ta akimirka su čirptelėjusia solidarumo ir akimirkos draugystės melodija buvo skausminga ir smelkianti. Tarsi skaudėtų kur kas mažiau, jei būčiau pasakiusi, kad pardavinėju nuosavybę, o ji būtų sušukusi, kad yra maklerė.
Tai reiškia, kad aš kūrybą tebelaikau šiek tiek kilnesne už suvenyrų pardavėjos ar draudimo agentės darbą? Kol kas tiek.
Rugpjūčio 10 d.
Per laiką pripratome, kad į ausis ir akis lenda įvairios parazitinės iš nežinomų visuomenės sąmonės gelmių išnirusios dirbtinės sąvokos. Nenusisekusi valstybė. Kas ji tokia? Kas paskleidė šį pliauškalą? Vyriausybės gali būti nenusisekusios, silpnos ir neprofesionalios, bet ne valstybė. Nebeminėsiu suvešėjusių „tvarumo“ ir „kompetencijų“ dūrinių, kuriais perkrauta susirūpinusių valdininkų leksika, padedanti užglaistyti įvairaus pobūdžio problemų esmę.
Na, pavyzdžiui, – ištikimybės krizė. Taip, aišku, normalus žmogus, žvilgtelėjęs į istorijos kraitį, netiki ir dievaži ar beatodairiškai tikėjo valdžios schemomis ir nesavanaudiškais ketinimais. Buvo masiniai apsvaigimo momentai atgimimo metais, tačiau nušvitimo metai mažai pakeitė žmogų. Kurioje vietoje ištinka ištikimybės krizė? Manding, tik pačiame žmoguje, giliai, individualiai. Per savo gyvenimą patyriau nesuskaičiuojamų proto nušvitimų, kada akys, tarsi po operacijos, pastebi tikrąją reikalų tvarką ir dieviškai žemišką žmogaus būdą; esu smarkavusi ir žliumbusi, kol užsirakinau garbingoje celėje ir su sienomis dalijausi mintimis apie pasitikėjimo ir vienatvės dvigalvį erelį, jaučiausi gana gerai, nes celėse ir bokštuose tu jau esi pats garbingiausias egzempliorius, nė su kuo nereikia turėti santykių, dėl nieko jaudintis, vien tik dėl savo unikalios būties. Niekas tau čekistiškai nemeilikauja, nė vienas neapsimeta artimiausiu tavo sielos gelmių ekspertu, nė vienas grubiai nesižvalgo, nė vienas nepasinaudoja tavo paties planais, nė vienas nestukačina ir nešmirinėja po tavo švarų gyvenimą. Iki tol – viskas nepriekaištingai. Ką daryti, jeigu esi rašytojas ir be ištikimybės dar kažkam, kuris vaizduotėje skaito tavo kūrinį, prasideda siaubingiausia prokrastinacijos stadija – iškylančios baimės iš balto lapo arba ekrano? Ištikimybės krizė? Kurioje vietoje? Prieš leidėją, skaitytoją ar net pačią save? Nori būti sterilus ir nepažeidžiamas, bet kam tada tu toks esi reikalingas? Kokia tada tavo ištikimybės vertė? Tūkstantį kartų patirta, kaip žmonėms patinka tavo nelaimės ir žaizdos, kaip mūsų dienomis itin vertinamas kiekvienas paviešintas paskalų žodis, kaip kiekvienas tau artimas, kuriuo nuoširdžiai pasitikėjai, yra pasiruošęs įžeisti, šaukti „gėda!“ Tušti žodžiai nėra tiesiog žodžiai, juose slypi velniškos kompanijos, per kurias skaitytojas arba tavo suvokėjas perskaito visus savuosius pragyvento gyvenimo nešvarumus. Norisi būti tobulam, švarutėliam, geriausiam iš geriausių, bet dėl vieno netikslaus žodžio būsi įstumtas į pokalbio draugo sąžinės srutas. Reikia rasti nepakeičiamą žodį. Lengva pasakyti, jeigu didingame ištikimybės krizės bokšte nesi nieko kito išgyvenęs, vien tik pats savo angeliškos būties šešėlius už sienų. Išeisi į gyvenimą ir apsidrabstysi kaip paršelis. Kas žino, gal čia ieškoma to nematomojo visuomenės vienijimosi – jokiu būdu nesusitepti, pavyzdžiui, skaitant demaskuojamąją literatūrą, degraduojančią čeka1 maišų atvėrimo būtinybę, leisti kiekvieno baro nomenklatūrininkams rūšiuoti žmones į naudinguosius, pakaitinius, nenaudinguosius, tylinčiuosius. Kad viskas derėtų ir be jokių tarpininkų, gyvų santykių šalutinių produktų, kas nepanaikintų vilties tikėti, tikėti, tikėti. Ir dar kartą – kurioje vietoje nutinka ištikimybės krizė?
Jausmų ir patirčių laikas, pakeitęs žinių epochą, slenka savo keliu. Aš taip jaučiuosi! Ar tai reiškia, kad taip yra? Gluminantis išdidumas, maitinantis visus visuomenės ir kultūros procesus. Patys apsukriausi balbatūnai – politologai ir politechnologai vietoj argumentų tenkinasi išreikštais „jausmais“, o ne faktais. Ir „tyrimuose“, kuriais vis dažniau naudojasi ne mokslininkai, o aktoriai, kompozitoriai ir jau net rašytojai, rausiamasi po jausmų teritorijas. Truputį gaila, kad tokiame jutimų vandenyne vis mažiau jausmų. Jei negalite pajausti, neikite laukan. Laukan iš celės. O tenai būtinai teks susipurvinti ir vėl smerkti tėvo sidabrinius. Gal reikės išmokti vaikščioti, o ne strapalioti po pasaulį? Ar tada tušti žodžiai sudžius ir virs tik kelio dulkėmis?
Rugpjūčio 22 d.
„Jāņa Rozes“ knygyne prekybos centre „Spice“ oficialiai finišavo „Mes. Latvija, XX amžius“. Šičia susirinko visi rašytojai [išskyrus Norą Iksteną, „Motinos pieno“ autorę, – vert.past.]. Retas atvejis. Prekybos centro atmosfera suteikė sarkastišką kontekstą mūsų atliktam darbui. Ir oficialiose kalbose, kaip jau įprasta, buvo žavimasi pasiekimu, reitingais, topais ir įvairiu šalutiniu literatūros poveikiu. Mes patys džiaugėmės susitikę. Mintyse aplankiau kiekvieną čionai atėjusį.
Osvaldas Zebris – „Gaidžių kalno šešėlyje“. Aš jo beveik nepažįstu. Ir taip toliau. Jis turi gražią žmoną ir du vaikus. Matyt, tikintis žmogus. Osvaldas sutiko būti skandinamas kačiukas. Reikia pasakyti, kad jį skandino pedantiškai, globėjiškai (labai tipiška latvių apybraižininkų intonacija) ir neteisingai, buvo laukiama, kad jis pasakytų tiesą apie 1905 metų revoliuciją, ko neįstengė atsakingai ištyrinėti net istorikai. Man atrodo, jo užsidegimas yra tiesiogiai priklausomas nuo artimųjų tikėjimo jo buvimu literatūroje.
Guntis Berelis – „Žodžiams nebuvo vietos“. Knyga – skandalas ir bjaurastis. Taip įtikinamai aprašytas pagrindinis herojus Tušas, jog šešėliuotuose sąmonės kambariuose įtariu jį kaip autoriaus alter ego. Kadangi Guntis buvo ir yra pakiliai ironiškas literatūros kritikas, aš tiesiog truputį kerštingai mėgaudamasi skaitau jo prozą – na, na, rašyk kaip reikia. Šia prasme su šiuo serijos romanu aš tiesiog triumfavau. Guntis juk buvo aistringas postmodernizmo aiškintojas ir šlovintojas latvių literatūroje. Turi šios hermetiškos teorijos pasekėjų. Tačiau romanas „Žodžiams nebuvo vietos“ faktiškai sukurtas pagal visus tuos principus, kuriuos neigia postmodernizmas. Be Gunčio niekas kitas negalėjo parašyti tokio kūrinio.
Paulas Bankovskis – „18“. Paulas jau yra tiek daug parašęs, bet man atrodo, kad šiame romane jis atsiskleidė ir įgavo pasitikėjimą savo balsu. Paulas visada buvo labai permainingas. Toks kaip kempinė, vis išgręždavo iš savęs viską, kas sukaupta – matyta, skaityta, išgyventa. Bet šiame kūrinyje jis viską išspaudė iš savo širdies. Man atrodo, kad jis yra įdomesniame augimo kelyje ir judresnėje proto trajektorijoje. Buvo pikta, kam jis prikabinėjo rankraštyje man komentarų su atsiprašinėjimų reveransais prie taisymų. Latvijoje šio kūrinio neįvertino ir tiesiog ant lėkštutės neatnešė skaitytojui. Anaberge tai buvo labiausiai aptarinėjamas romanas.
Inga Gailė – „Stiklai“. Tai ne stiklai, tai sudaužyti veidrodžiai, kurių aštrios šukės atspindi pačios Ingos būties fragmentus. Maištas ir motinystė, organiška teisingumo būtinybė ir infantilus vaiko bliovimas pasibaigus globai. Ulmanio laikai be kelnių. Jaudina Ingos natūralumas, atsiskleidimas kiekviename naujame kūrinyje. Regis, skuba kartais gali pakenkti tekstui. Jaučiu, kad Ingą pažįstu, tačiau nežinau beveik nė vieno fakto iš jos gyvenimo. Ar jie man ką nors pasakytų daugiau? Abejoju.
Maris Bėrzinis – „Švino skonis“. Serijos hitas. Maris juo stebisi. Aš džiaugiuosi, kad jis nuo žavingo, bet nebūtino paikavimo įšuoliavo į gyvąją literatūrą. Vis dar nesuprantu, kaip jis elementariomis, atsitiktinėmis priemonėmis sugebėjo pasiekti emocinį efektą. Paprastumas ir nuoširdumas man dažniausiai sukelia pyktį ir įtarimą veidmainyste. Maris atspindėjo pats save, jokio slapukavimo. Bent savo vaizdinį apie save.
Inga Abelė – „Dundesys“. Kaip gerai, kad Inga galėjo atskleisti savo aistrą žirgams. Čia galima daug ką surasti iš Ingos charakterio, būdo ir moralės. Ingos handikapas yra dramaturgės dovana. Dokumentus ir parodymus ji sugebėjo sujungti nepastebimomis gijomis. Bet skerdimo vaizdų aš paprasčiausiai nesupratau – kaip moteris gali tai „žinoti“? Kokią didelė empatijos jėga slypi joje. Inga geba būti labai įvairi – tarsi žiūrėtų į pasaulį per daugelio kamerų akis. Čia maudžiantis skausmo vektorius, tarsi ji amžių būtų tarnavusi katalikų bažnyčioje, čia rūstus ir valkatiškas egoizmas. Didieji masteliai akinamai šviesūs, nes nesipainioja po kojomis žmogus su savo komplikuota siela.
Andris Akmentinis – „Mokytojai“. Kaip jis pats prasitarė – pagaliau tapęs rašytoju. Kažkokiu būdu jis pajautė laiko madą – lai būna lengva, lai būna žviegimas, bet nesumeluotas ir pagražintas. Andris užaugo su jam artima dokumentine medžiaga. Provincijos mokyklos žmogiškumas priešingas Rygos mokykloms, kurios faktiškai buvo maži valdžios modeliai, tarsi tiesiantys ranką į sovietmečio D. Zigmontės „Lazdynų lieptą“ ir kitus nostalgiškus mokyklų reikalus. Su tuo didžiuliu kontrastu, kai metai „Silavos valso“ ritmu kiek įgalėdami darkė ir daužė žmones. Man dar atrodo, kad Andris turi teisingumo potraukį.
Andra Manfeldė – „Viršininkų žmonos“. Andra yra tarsi matrioška. Ne tik spalvinga visomis prasmėmis, bet ir galinti išlipti ir palikti ankstesnį kiautą. Ir čiupti patį branduolį. Jos veržli kalba yra tokia natūrali, nepamokanti ir nepagerinta, kad veda ji toliau nei siužetas. Man patinka, kad Andra nebijo savo ideologinės pozicijos, nesiplaka prie tų, kurie yra valdžioje. Andra dažnai kritikuoja save, bet joje slypi didžiulė jėga. Pamenu, kaip aš kibau jai į atlapus po Zolitūdės tragedijos – kad ji bent žinanti, ką reikia daryti, ji vienintelė galinti parašyti apie tą neįtikėtiną siaubą. Nes Andra jau turi knygą „Maxima“. Nebeprisimenu argumentų, bet ji nepritarė man. Manyje dar gyva ši idėja.
Kristinė Ulberga – „Ten“. Nežinau, kokia būtų ši serija, jeigu nebūtų šio romano, kurį galėjo parašyti tik Kristinė. Nė vienas nekomponavo bendros nuotraukos, bet aplinkybės padarė savo. Kai mirė Maira Asarė, kuriai buvo paskirta rašyti apie šį periodą, kreipiausi į Kristinę. Tokia delikati situacija šiek tiek glumino – prašyti ką nors pavaduoti, jeigu jo nepakvietei iš pradžių. Kristinė ėmėsi darbo. Man atrodo, kad būtent atsakomybės jausmas kitąkart plasnojančią žalią varną nuskraidina iki šio rezultato. Ko gero, skaitytojas laukė nostalgiškos devintojo dešimtmečio butaforijos su mielos jaunystės dekoracijomis ir kitų kvailysčių, bet Kristinė nusivedė mus į mišką, į alternatyvų gyvenimą, apie kurį niekas kitas negalėjo parašyti, tik ji. Bendra nuotrauka be „Ten“ būtų gana linijinė. Būtent laukinės aplinkos, natūralumo ir autentiškumo šiuo metu trūksta tiek mūsų visuomeninių politinių veidmainysčių žaidimuose, tiek kultūroje.
Laima Kuota – „Kambarys“. Man atrodo, kad Laimai buvo patikėtas pernelyg lengvas uždavinys, bet pernelyg atsakingas. Ji kaip blizgantis karpis nardė po puikiai pažįstamus perestroikos vandenis, lyg vandens atrakcijone. Laimos temperamentą, regėjimo įtikinamumą pademonstravo jos portretas klasikiniame veidrodyje. Virtuoziškai ir įtikinamai. Bet man knieti įsivaizduoti, kaip ji savo rankraštį atvertų miško brolių sagoms arba Holokausto tyrinėjimams. Tai, žinoma, ne priekaištas, aš tik samprotauju. Man atrodo, kad visos užduotys ir kurstymai Laimą vis labiau artina namų link.
Arno Jundzė – „Raudonasis gyvsidabris“. Burliokiškas dešimtojo dešimtmečio gabalas su streičiškomis reprizomis. Arno daug pasakoja ir mąsto, šykščiau vaizduoja. Jis nusisuko nuo niekšingos politinių oponentų literatūros. Bent čia taip nutinka. Kas dirba dienraštyje „Neatkarīgā Rīta Avīze“, nesitikėki, kad jis literatūrą suvoks tik kaip literatūrą. Knyga yra kaip antikvariatas – neįsivaizduojama daugybė seniai pamirštų detalių ir faktų. Norėčiau, kad Arno rašytų romaną apie laisvę, o ne apie išgyvenimą. Ateityje.
Taip, visi šalia esantys paglostyti. Yra taip gera, kad priekabiai, pavydžiai, smulkmeniškai ir kerštingai latvių tautai pasisekė susitelkti per įvairovę, o ne per ideologinį vektorių. Tai pasitenkinimas. Mes esame geresni, negu galvojame apie save.
Dabar literatūros tekstus tegul kedena, knaibo ir vėto tie, kurie įsivaizduoja, kad žino, kas yra latvių literatūra ir kokia ji turi būti. Mes įteikėme medžiagą kitų darbams.
Spalio 25 d.
Su Alvilu važiuojame į Vilnių. Apdovanojimas.
Per gyvenimą neteko būti Vilniuje. Tiek daug reminiscencijų, pergyvenimų, aliuzijų, atminties atspaudų, jog užsivedžiau vos ne iki egzaltacijos. Tėvo kraujo balsas suošė ne juokais. Atsimenu mylimuosius.
Ceremonija Šv. Jonų bažnyčioje Universiteto komplekse.
Suknelės ir bateliai, lūpos ir kažkokia neįprasta moksleiviška vibracija, kuri gali kilti tik po katalikų bažnyčios skliautais.
Koncertas. Toks dvasingas, šventinėmis petardomis užtaisytas, o aš negaliu pakelti gyvų koncertų. Ašaros vėl tvenkiasi. Reikia ištverti, kad neičiau šniurkščiodama, kai pakvies.
Pradedu poteriauti:
„Nėra pernelyg daug pasiteisinimų tam, kodėl vienas ar kitas yra rašytojas. Tam yra tūkstančiai jaudinančių priežasčių, bet pasiteisinimai, manding, tėra tik du.
Rašytojas yra vienintelis, kuris per savo gyvenimą – rašymą – rūpinasi žodžio prasme. Tam, kad jo gyvus žodžius valdžia ir mada, pavertusi tuščiais, tauškiančiais, nešvariais, devalvuotais ir pažemintais, išmestų į šiukšliadėžę. Žinoma, dažnai rašytojas bus ir tas, kuris nuodėmingą žodį ištrauks iš purvo, nuplaus, tyrins ir suteiks jam naują gyvenimą; kaip tik todėl rašytojo gyvenimas buvo ir bus toks pavojingas.
Per melo laikmetį tuščių žodžių simfonijoje jis ištaria, kad meilės turinys dabar yra tapęs neapykanta, kad skambusis teisingumo turinys yra prievarta.
Ko gero, rašytojas liks vienintelis planetoje, kuris vartos kalbą. Ko gero, būtent todėl jis liks vienintelis, kuris supras žmogų iš svetur, iš ateities. Jis suskubs pranešti, kad mes esame buvę. Palankių aplinkybių atveju net praneštų, kokie mes buvome.
Manding, šie du mano, kaip rašytojos, sugalvoti pasiteisinimai yra gana rimti.“
Lapkričio 12 d.
Lapkričio 11-ąją, kai Latvija pagerbia visų laikų savo lačplėsius ir uždega atminimo žvakes, Prancūzijos prezidentas, švęsdamas Pirmojo pasaulinio karo pabaigos metines, ištarė frazę, kad nacionalizmas yra patriotizmo antagonizmas. Ir kad moralinės vertybės kemšamos į Europos ateities pagalvę.
Dėl vertybių apsidžiaugiau, jos Latvijoje padarytos pajuokos objektu, o realiuose darbuose išniekinta žmonijos kelrodė ugnis dabar tikriausiai vėl bus madinga ir taps stilinga. Nes dalis europiečių Macroną sieja su tam tikrais lūkesčiais. Latvija visada pasiruošusi būti pareiginga, stropi moksleivė. Ne veltui politinėje leksikoje taip pamilta sąvoka – atlikti arba neatlikti „namų darbai“.
Apie mažų valstybių nacionalizmą Macronas, ko gero, nebuvo girdėjęs (arba pamiršęs) ir kalbėjo dideliu masteliu. Nežinia, ar Latvija tai priims domėn ir kiekvienas priminimas apie savo tautybę taps tiesiogine nuoroda į pabrėžtą apgailėtiną, regresyvų konservatyvumą arba vos ne rasizmą?
Latvių literatūra buvo ir, jeigu tvirtai tiki, bus kaip nediskredituoto nacionalizmo, to patriotizmo pagrindų pagrindas, nes joje kiekvienas skaityti gebantis žmogus perskaito savo tapatybę ir būties prasmę. Individualiame egzistencinio siaubo kelyje bendrakeleiviu negali būti kitas žmogus, nes kiekvienas pėdina savo vienatvės taku. Kas žino, gal būtent dėl šios priežasties literatūra gyvena ir gyvens.
Savitoje latvių šiandienoje pastebima, kad ateities žmogus programuojamas kaip save reprodukuojanti darbo jėga su prognozuojama kaina ir tokia psichologine matrica, kuri gebėtų gerai aptarnauti šiuos idealus – energingai reprodukuotis ir produktyviai dirbti.
Jeigu tai suvoksi, tada nebereikės stebėtis, kodėl švietimo sistema bejėgystės agonijoje, išgalvojanti naujus ir naujus būdus, kaip įsiteikti pačių išaugintiems stebuklo vaikams, kurių niekas, išskyrus dėžučių glamonėjimą, nedomina. Nei istorija, nei literatūra. Čia jau toji nelaimė, kai nei istorija, nei literatūra nepakeis žmogaus užtikrintos sėkmės aukuro paveiksle. Tiesiog priešingai – apkrauna egzistenciniais klausimais, parodo šešėliuotas pasaulio perėjas ir abejoja absoliučiu išsigelbėjimu. Taip, tai prijaukina prie žmogiškumo, bendro jaudinimosi ir idėjos, kad žmogumi ne gimstama, bet tampama, tačiau tai yra amžinasis pažangą trukdantis poveikis.
Į realų energingą ekonominį proveržį ir permanentinės laimės būseną daug efektyviau nueiti be sielos virpesių, tautiškumo, poetinių upių vingių ir senų liaudies dainų. Sumažintos latvių literatūros valandos – toks vyriausybės kurso įrodymas. Macronui patiktų, nes tada patriotizmas iš tiesų nebeturėtų jokių sąsajų su nacionaline literatūra.
Latvijos jubiliejus pasitiktas dosniai ir vaisingai. Bet yra ir pakankamai daug savotiškumo, tuščių pastolių, kaip ir gerai organizuotų kampanijų (kryptinga čeka maišų reikšmingumo devalvacija) ir sąmonės perversmų bandymų, manipuliacijų visuomenės nuomone. Pranešėjų psichika, pasirinkimai ir išgalvotos moralės kančios dabar jaudina daugiau nei jų poelgiai, t. y. žmonių išdavystė už akių. Šis visuomenės kodavimo vektorius puikiai dera su nacionalizmo paskelbimu toksišku ir atskiriamu nuo patriotizmo.
Kiek girdžiu, ar kiekvienas nori braukti brūkšnį, pradėti nuo balto lapo, palikti ramybėje praeitį. Sugrįžti į nekaltybę.
Gamta to nenumatė, plastinė chirurgija – taip. Paveldėta melagystė iš didžiausio melo epochos (okupacijos), regis, tapusi genetiška (žr. Ginto Grūbės dokumentinį filmą „Lustrum“), tad chirurgija lieka vieninteliu instrumentu. Kaip ramindami ir optimistiškai praneša specialistai, nekaltybės atnaujinimas galimas net septynis kartus.
Tikriausiai šen bei ten mene, gyvenimo būdo komunose ir tarp laimingai sutiktų draugų dar galima kvėpuoti ir išgyventi tikrus, autentiškus santykius, neiškalkuliuotas mintis – be paranojos, be manipuliacijų su psichotropinėmis dujomis arba naudingumo žodyne surastų žodelyčių.
Dar, žinoma, yra galimybė gyventi atgimstant. Tačiau procesas nėra mokamas, tai galima padaryti be specialisto pagalbos. Sąlygos griežtos, jei iš tiesų norime rezultato – reikia itin permalti visą įdirbį, mąstymą, jausmus ir tai pasiimti su savimi kaip miltus rytdienos duonai. Jeigu nepasiimsi visko, o tik kokį savo gyvenimo trupinėlį – niekai – pats kapstysiesi savo atmatose. Nėra pernelyg daug išeičių. Kaip visada. Bet viena jų – literatūra.
Versta iš: Gundega Repše. SKIČU BURTNĪCA. SIMTS. Rīga: Dienas grāmata, 2019.
1 Čekà (sutr. iš rus. Črezvyčainaja komissija), Sovietų Rusijos pirmosios politinės policijos (1917–1922) paplitęs pavadinimas. Šiuo atveju autorė turi omenyje sovietinio saugumo archyvus.
Adam Zagajewski. Apie Josifą Brodskį, chaotiškai
2021 m. Nr. 8–9
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
Drįstu manyti, kad ši Adamo Zagajewskio (1945–2021) esė ypatinga. Ypatinga todėl, kad, ko gero, yra viena paskutiniųjų, o gal ir paskutinė, prieinama lietuvių skaitytojui.
Prieš gerą dešimtį metų išverčiau ir lietuvių kalba pasirodė A. Zagajewskio esė knyga „Du miestai“. Tai tapo dingstimi užmegzti asmeninę pažintį su autoriumi. Teko persimesti keliais žodžiais Krokuvoje vykusiame Pasauliniame lenkų literatūros vertėjų kongrese, pabendrauti, kai rašytojas lankėsi Vilniuje, taip pat kasmetiniame literatūros renginyje Gdanske. Ir kartkartėmis parašydavome vienas kitam elektroninį laiškelį.
Pelnęs pasitikėjimą turėjau A. Zagajewskio leidimą versti į lietuvių kalbą ir spausdinti literatūriniuose leidiniuose jo esė, kurios pasirodydavo žurnale „Zeszyty Literackie“ („Literatūriniai sąsiuviniai“).
Neskaičiavau, kiek jų išverčiau ir išspausdinau, visų pirma „Metuose“, – tikriausiai daugiau dešimties… Juk šios esė negali nežavėti – tokios jos skaidrios, išmintingos, gilios, sklidinos erudicijos, filosofinių pamąstymų apie gyvenimą, istoriją, literatūrą, poeziją ir poetus, kurių pažinojo daug, su kuriais bendravo, draugavo, bičiuliavosi. Vienas tų jo bičiulių buvo ir Josifas Brodskis, apie kurį žodis šioje esė.
A. Zagajewskis – vienas realiausių lenkų literatūros kandidatų į Nobelio premiją – šių metų kovo mėnesį iškeliavo ten, iš kur nerašoma, iš kur negrįžtama.
Taigi ši esė – gal paskutinė – tebūnie ir atsisveikinimas su didžiu poetu, eseistu.
Kazys Uscila
Kadaise, kai dar skirdavau daugiau dėmesio elegantiškumui, puikavausi dailiu juodu kašmyro švarku. Tai buvo dovana. Gavau jį iš Josifo Brodskio pačioje dešimtojo dešimtmečio pradžioje Paryžiuje. Tai galėjo būti 1991-aisiais, vakarieniaujant pas Johną Willettą ir jo žmoną Chantal, bute trečiajame ar ketvirtajame aukšte su vaizdu į Sen Žermen de Prė bažnyčią ir į Apollinaire’o biustą, Picasso kūrinį (poetas primena vaiką didele galva – visada labai mėgau tą šiek tiek kubistinį poemos „Zona“ autoriaus atvaizdą).
Johnas Willettas, artimas Josifo bičiulis, buvo amerikiečių diplomatas. Jiedu pažinojo vienas kitą jau daug metų, o juos supažindino Jonathanas Aaronas, Kembridže, Masačusetse gyvenantis poetas. Reikia paaiškinti, kad JAV yra nepaprastai daug žmonių, teigiančių, kad jų protėviai atvyko į tą žemyną ant „Mayflower“ denio, ir vos mažesnė grupė besigiriančių tuo, kad buvo seniausi Josifo bičiuliai amerikiečiai. Bet Jonathanas Aaronas iš tikrųjų jiems priklausė ir didysis rusų poetas laikė jį broliu ar artimiausiu amerikiečiu giminaičiu; kai tik atvažiuodavo į Bostoną, aplankydavo, gyvendavo pas jį ir jie nuolatos susiskambindavo. Savo ruožtu Jonathanas ir Johnas buvo pažįstami nuo vaikystės (tikino, kad gimdymo namuose jų lopšiai stovėję šalia ir jau tada jiedu kalbėjęsi), būtų buvę dvyniai, jeigu tai būtų buvę įmanoma.
Taigi Josifas įteikė man tą puikų švarką, beveik naują, iš tikrųjų visai naują, ką tik nupirktą – kiek supratau, tam pirkiniui jį prikalbino Véronique Schiltz, poeto bičiulė, buvusi jo ambasadore Prancūzijoje, jo eilėraščių ir esė vertėja. Susipažino su ja dar septintajame dešimtmetyje Leningrade. Véro, kaip ją vadindavo pažįstamųjų rate, taip pat ėjo Josifo globėjos vadinamųjų gyvenimiškų reikalų srityje pareigas – kai poetas lankydavosi Paryžiuje, paklusdavo Véro instrukcijoms, JAV veikdavo kiti asmenys, kiti vektoriai. Pats Josifas kartais ryšėdavo kaklaryšius net su Amerikos kandžių pragraužtomis skylutėmis ir buvo linkęs nesiskirti su vieninteliu švarku – tad Véro rūpinosi jau labai garsaus poeto dekoru. Įteikė man tą puikų kašmyro švarką, tikrai labai brangų, jo atsiradimą aiškindamas tai tam tikru filosofiniu paklydimu (ir dalį kaltės dėl jo suversdamas Véro). Mat tik po to, kai tapo pirkinio savininku, suvokė, kad tas švarkas Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur jis netrukus turėjo atsidurti ant savininko pečių, buvo savotiško buržuazinio konvencionalumo sinonimas, kad tam tikro lygio socialiniame sluoksnyje būtent tokio kašmyro švarko dėvėjimas – rudenį ir žiemą – yra lyg ir privalomas, taigi trivialus ir poetui nepriimtinas. Aš tokių skrupulų neturėjau.
Bet gana apie švarką. Kodėl ketinu kalbėti apie Josifą chaotiškai? Jau tiek daug laiko nuplaukė nuo jo mirties, nuo šalčio 1996-ųjų sausį, tais negerais metais, kada taip pat, po dviejų mėnesių, per anksti išėjo Krzysztofas Kieślowskis (prisimenu, kaip Josifas kartodavo: labai prašau, kalbėkite sau apie 2000 metus, prognozuokite, planuokite, aš žinau, kad iki jų negyvensiu), bet pažinties su juo tikrumas man ir toliau yra kažkas gyva, yra kaip persipynimas įvairių materijų, gyvenimo ir literatūros, draugystės ir lektūrų, kad nenoriu tvarkyti tų prisiminimų džiunglių. Jos pilnos priešingybių, kurios visai netrokšta būti analizuojamos. Jose yra dar neatrastų užkaborių. Tegu tokios ir lieka. Josifas buvo nepaprastai sudėtingas žmogus – tegu toks ir lieka. Gedulas dėl kai kurių draugysčių (ir tėvų), priešingai, nei teigia Freudas ir kiti įžvalgūs psichologai, nesibaigia niekada. Prisiminimų chaoso sutvarkymas būtų žingsnis į gedulo užbaigimą, į jo uždarymą dėžutėje su užrašu J. B. 1940–1996, urnoje su draugystės pelenais. O chaosas yra gyvas, leidžia pasilikti ką nors iš žmogaus. Žmogus yra chaosas. Ir tas, kuris išėjo, ir tas, kuris jį prisimena.
Apie Josifą galiu kalbėti vien gerai, vien žavėdamasis. Ne tik dėl bendrų, objektyvių priežasčių, kuriomis dalinuosi su kitais jo skaitytojais, bet ir dėl asmeninių, ne tokių esminių. Tai jis, be mano žinios, pasiekė, kad mano eilėraščiais susidomėjo vienas geriausių JAV leidėjų, neužmirštamas Rogeris Strausas. Bet svarbiau buvo tai, kad jis su manimi draugavo ir ta draugystė tęsėsi iki jo gyvenimo pabaigos. Josifas žiūrėjo į žmones arba kaip į bičiulius – arba kaip į svetimus, abejingus jam. Manau, kad, susipažinęs su kuo nors, žaibiškai nutardavo, prie kurios grupės priskirs naujai prisidėjusį. Ir su ne bičiuliais (nepainioti su priešais) būdavo išdidus ir arogantiškas. Taip pat manė, kad žmonės dalijasi į poetus ir į visus kitus. Į verslo pasaulio žmones žiūrėjo labai įtariai. Vertino tik išmintį, ne piniginę (the life of the mind, kaip sako amerikiečiai). Kitus kriterijus gal taikė jaunoms moterims, bet čia nesu kompetentingas. Bičiuliams buvo geras ir jautrus. Tai matyti net ir nuotraukose: daugelyje jų regime bent du Brodskius. Nuotraukose, kuriose jis nufotografuotas autorinių vakarų metu, matome Josifą valdingą, Josifą-faraoną, Josifą-žynį – jis yra absoliutus sužavėtų klausytojų valdovas. Tose nuotraukose jis atrodo aukštesnis, didesnis, negu buvo iš tikrųjų – lyg poezija, jo gyvenimo pamatas, pridėdavo jam ūgio centimetrų. O nuotraukose, kuriose stovi tarp bičiulių, jis atsipalaidavęs, linksmesnis, tarsi mažesnis, smulkesnis, o iš jo veido dingusi įtampa. Būtent toks, sumažintas (fiziškai) bičiulystės (žinau, kad tai paradoksas, bet ar draugystė nepriverčia mūsų riboti išpuikimo?) jis įamžintas vienoje man patinkančioje nuotraukoje.
Turiu omenyje nuotrauką, kurią 1986 metų sausį – likus lygiai dešimčiai metų iki jo mirties – padarė Jill Krementz priešais Josifo namą (iš sodo pusės) Niujorko West Village. Morton Street 44. Toje nuotraukoje stovi, iš kairės į dešinę, Markas Strandas, Josifas, šių žodžių autorius ir Derekas Walcottas, visi besišypsantys – ir ne ta automatiška grimasa, kurią esame pratę nutaisyti, kai tik kas nutaiko į mus objektyvą. Josifas tada sveiko po šuntavimo operacijos ir globėjiškai jį apkabinusio Marko gestas nėra vien tiktai retorinis. Mėgstu tą nuotrauką taip pat todėl, kad prisimenu momentą, kada ji buvo padaryta, grynos draugystės akimirką, akimirką, kai poetai užmiršta menkus tarpusavio pavydus ir jaučia džiaugsmą, kad gali būti šalia vieni kitų – sausio diena buvo šilta, kaip pasitaiko Niujorke, palanki geroms mintims. Ir man atrodo, kad nuotrauka įamžino ne tik keturis vidutinio amžiaus vyrus, bet ir pačią Draugystę.
Kadangi mylėjo kates, mėgdavo savo artimiesiems suvaidinti mielo murklio vaidmenį – atsisveikindamas su bičiuliais noriai atlikdavo „kačių letenėles“ imituojantį judesį, kurį palydėdavo draugiškiausias, visomis kalbomis suprantamas „miau, miau“. Saugiame bičiulių rate jis nusimesdavo didžiojo poeto kostiumą, kurį apsivilkdavo oficialiomis progomis. Neprivalau pridurti, kad turėjo nemažą garbintojų, pažįstamų, studentų ratą. Iš teisybės, domėdavosi praktiniais bičiulių reikalais, būdavo pasirengęs pagelbėti, klausdavo, ar viskas gerai, negyveno užsidaręs savo dramblio kaulo bokšte. Nebent rašydavo naują esė ir jį labai sudomindavo kas nors iš intelektualinės sferos, naujas tyrinėjimų objektas. Kartą paskambinau jam iš Hjustono, netrukus po to, kai atskridau iš Europos. Pirmosios dienos Teksase buvo man sunkios, kupinos melancholijos – todėl skambindamas Josifui tikėjausi, kad pasikalbėsime intymiai, bičiuliškai (kitaip tariant, paprasčiausiai paplepėsime). Bet Josifas nė girdėti nenorėjo apie mano melancholiją, tik tučtuojau paklausė manęs, ką manau apie Horacijaus poeziją. Jis kaip tik tada rašė straipsnį apie Horacijų. Man teko mobilizuotis, prisiminti viską, ką manau apie Horacijaus eilėraščius, ir mano nuotaika pagerėjo.
Yra dar kai kas, ką nelengva apibūdinti ir su kuo sutiktų tikriausiai visi Josifo bičiuliai – kalbėtis su juo, būti šalia jo buvo didelis malonumas, džiaugsmas, nes nuo jo sklido nuolatinis išminties, talento pulsavimas. Mūsų laikais piktnaudžiaujama būdvardžiu „kūrybingas“, visi yra „kūrybingi“, creative: darželinukai, „Formulės 1“ lenktynininkai ir zoologijos sodo šimpanzės, bet Josifas toks buvo iš tikrųjų.
Man atrodo, kad jį gerai pažinojau, esu tikras, kad priskirdavo mane prie savo bičiulių. Bet suprantu, kad pažinojau jį tik iš vienos pusės – numanau, kad skirtingoms pažįstamųjų ir bičiulių grupėms jis atrodė vis kitoks. Žinoma, jis turėjo labai įvairių bičiulių ratus, pradedant pačiais ankstyviausiais, Leningrado laikų, paskui prisidėjo bičiuliai ne rusai, Tomas Venclova, ar lenkai Czesławas Miłoszas (iš pradžių susirašinėjant), Wiktoras Woroszylskis, Andrzejus Drawiczas, paskui labai daug amerikiečių, Jonathanas Aaronas, Markas Strandas, Rogeris Strausas, Leonas Wieseltieras ir daug, daug kitų, daugiausia poetų ir poezijos studentų, taip pat Derekas Walcottas ir Seamusas Heaney’is, rusų emigrantai (Baryšnikovas, Dovlatovas), švedai, italai, vokiečiai bei kita lenkų grupė, Stanisławas Barańczakas, Barbara Toruńczyk, Irena Grudzińska-Gross, galiausiai Adamas Michnikas ir Zbigniewas Herbertas.
Pažinojau jį iš geriausios pusės, kaip gerą bičiulį, bet taip pat ir kaip aukštos kultūros išpažintoją, metafizinio impulso poezijoje gynėją. Buvo negailestingas totalitarizmui, nabokoviškam ir bet kuriam kitam, ir priešininkas to, ką Nabokovas apibrėždavo žodžiu pošlost’ [vulgarumas – rus.], banalumas, neskoningumas, menkumas. Mokėjo sutaikyti savo kultūrinį elitarizmą su didžiule simpatija amerikiečių gyvenimo būdui – kuris juk yra elitarizmo priešingybė. Mėgo Ameriką, taip pat tą paprastą benzino kolonėlių, barų Ameriką, kur dominavo gigantiški televizijos ekranai, kuriuose visada, bet kuriuo paros metu vyko nesibaigiančios beisbolo rungtynės, pažinojo ir mėgo ne tokius ištaigingus Niujorko kvartalus, China Town turėjo mėgstamų restoranų. Kai kažkada (1988 metais) atsidūrė Hjustone, pareikalavo nuvežti jį į NASA būstinę, o tai jo palydovams po tą amorfinį, didžiulį miestą niekada nebūtų šovę į galvą. Dievino anglų kalbą, taip pat ir šnekamąją, amerikietišką – mėgo vartoti amerikietiškas idiomas, nors pasitaikydavo – kaip pasitaiko svetimšaliams – kad neskirdavo jau mirusių idiomų nuo vis dar gyvų. Idiomos gyvena kelerius ar keliolika metų, o paskui atsiduria muziejuje, tai yra žodyne, ir ten jas aptinka svetimšaliai. Su jam būdinga arogancija (dažniausiai kupina žavingumo) neigdavo skirtumus tarp native speakers ir tų, kurie išmoko kalbą vėliau, – net pasitaikydavo, kad taisydavo native speakers (buvau to liudytojas, nors, aišku, jis nebuvo teisus, visada teisūs native speakers), o jie nuolankiai pritardavo jo korektūroms.
Žinojau, kad jam būdingos įvairios idiosinkrazijos. Taip pat žinojau, kad jis savaip myli Lenkiją – ne tik lenkų poeziją, kurią vertė jaunystėje ir kurią deklamavo iki gyvenimo pabaigos, bet ir kai ką daugiau. Nesu tikras kodėl. Kartą pasakė: „Nes jūs kovojote.“ Ir priešino lenkus čekams, kurie pasidavė be kovos. Ir jam visiškai netrukdė tai, kad lenkai ne kartą kovojo prieš rusų imperiją (ir tik kartą nugalėjo). Visa tai kartu intrigavo, nes rodė, kad jo filosofiniame žemėlapyje taip pat buvo esminis ikikultūrinis sluoksnis – beveik taip, lyg jo pasaulio vizija būtų jungusi savyje elementus didžiausio brandumo, įžvalgumo, vertus žavėjimosi ir dėmesio, tiesiog gelbėjusio jo meto kultūrą nuo banalumo, vidutiniškumo, su Leningrado kiemo (žinau, kad kiekvienas Leningrado kiemas saugo devynių šimtų dienų blokados atmintį) inteligentiško ir aistringo paauglio pažiūromis.
Johnas Willetas, kurį jau minėjau, papasakojo man su Josifu susijusią istoriją. Tiksliai ją įsiminiau, nes pasirodė man fantastiškai juokinga. Johnas, kaip jau sakiau, pažinojo Josifą labai seniai; tam tikra prasme jis buvo egzotiška figūra tarp Josifo amerikiečių draugų, kurių daugumą sudarė poetai, poetės, rašytojai ir kritikai. O Johnas buvo profesionalus diplomatas, savo karjerą jis pradėjo Afrikos valstybėse, paskui dirbo Valstybės departamente, daugybėje šalių, be kitų, Italijoje ar Turkijoje ir du kartus Paryžiuje (vartoju būtąjį laiką, nes, deja, to išsilavinusio, sąmojingo ir draugiško žmogaus jau nėra tarp gyvųjų). Taigi Johnas prasitarė, kad atskleis man istoriją, kurios niekam nepasakoja. Buvo taip: Josifas domėjosi ne tik labai įvairiomis temomis, ne tik literatūra – bet ir, pavyzdžiui, karine aviacija (viską žinojo apie Antrojo pasaulinio karo kovinius lėktuvus; klausiamas, kokia linija skrenda į Europą, sakė: „Luftwaffe“) arba garsių britų šnipų – the Cambridge Four (kurie vėliau tapo Cambridge Five) istorija; beje, parašė apie juos esė.
Viena šalutinių Josifo aistrų buvo – pagrindinė devintajame dešimtmetyje – branduolinio nusiginklavimo problema, missile-gap, kaip ją tada vadindavo. Skaitydavo visus straipsnius ta tema, išmanė apie raketas, peršingus ir minutemanus, abiem pusėms priklausančius atominius užtaisus, žinojo, kaip vadinasi tos raketų rūšys, kokių jos nuotolių, kokia jų naikinamoji galia. Ir, aišku, turėjo savų teorijų. Pasakė Johnui, kuris tada pertraukoje tarp dviejų misijų gyveno Vašingtone, kad mielai perskaitys paskaitą Valstybės departamente, pristatys savo koncepcijas nusiginklavimo klausimais. Johnas ilgokai mėgino atkalbėti Josifą nuo to ketinimo. Aiškino jam, kad Valstybės departamente dirba geriausi pasaulio ekspertai, kurie kiekvieną akimirką skiria tų problemų studijavimui, žino ta tema viską, ir kad jis, diletantas, nepaprastai sumanus, bet vis tiek diletantas, neturi šansų užmegzti su jais lygiaverčio pokalbio, nė nekalbant apie tai, kad įtikintų juos dėl savo teorijų.
Bet Josifas spyrėsi, ir galų gale Johnas nusileido ir suorganizavo jo paskaitą Valstybės departamente Vašingtone, į kurią atėjo aukšti raketų ir atomo, dviejų arsenalų lyginimo ir skaičiavimo specialistai.
„Na, ir kaip jam pavyko?“ – paklausiau Johno. „Žinai, tai anaiptol nebuvo sėkmė“, – atsakė jis.
Leszekas Kołakowskis dar šeštajame dešimtmetyje parašė esė „Kunigas ir klounas“, kuri tapo labai žinoma ir skaitoma įvairiose šalyse ir įvairiomis kalbomis. Tas daugiareikšmis, ryškus rašinys, galintis turėti kelias interpretacijas, atkreipia dėmesį į gilų šiuolaikinės kultūros perskilimą.
O pats Kołakowskis, mano nuomone, kaip mąstytojas buvo tuo pat metu ir kunigas, ir klounas. Galima sakyti, kad kai kurie, bent dideli, poetai taip pat kartu yra ir kunigai, ir klounai. Ir taip buvo Brodskio atveju. Tai – jeigu pažvelgtume į matomiausius išorinius dalykus – pasireikšdavo būdu, kokiu jis skaitydavo (deklamuodavo, rečituodavo) savo eiles, ištikimas vienai pagrindinių rusų poetinių tradicijų, kur deklamavimas siejamas su giedojimu cerkvėse. Bet atidus klausytojas negali nepastebėti, kad savo eilėraščius jis išgiedodavo tragišku tonu – nors jie dažnai būdavo ironiški, ir pats jų prezentacijos būdas buvo stipri – stipri ir įdomi – priešingybė.
Jis turėjo puikų humoro jausmą, jo žaibiški, taiklūs atsikirtimai buvo dar vienas jo genialumo patvirtinimas. Ir taip pat mėgo sąmojį, kartais anaiptol ne genialų. Kai susitikdavo, pavyzdžiui, su Dereku Walcottu, su malonumu smagindavosi šmaikštaudami, keisdamiesi juokingomis ar ne tokiomis juokingomis replikomis. Galų gale sąmojis kaip literatūrinis genre yra aukštų žanrų kopėčių pačioje apačioje.
Beje, nebūtina būti labai atidžiam jo eilėraščių ir esė skaitytojui, norint pastebėti esminius jų autoriaus dvasingumo ir pasaulėžiūros pokyčius.
T. S. Eliotas, kuris jaunas mėgino išeiti iš dvasinės dykumos, parašė garsią „Bevaisę žemę“, poemą, kuri paliko pėdsaką visam XX amžiui – liudijimą apie mūsų civilizaciją, apie didelį ir liūdną miestą, beviltiškumo sklidiną liudijimą. Elioto poezija niekada nebuvo nihilistinė, tai buvo veikiau neviltis negu nihilizmas, skvarbi ir skausminga neviltis, kylanti iš jauno menininko ir mąstytojo nusivylimo pasauliu, bet neviltis labai kūrybinga.
Akivaizdu, kad Josifui ta poema buvo svarbus atskaitos taškas. Ji ne kartą radosi jo svarstymuose – kartais kritiškai, kaip tada, kai šaipėsi iš poemos pabaigos: prisimename, kad jos pabaigoje atsiranda iš sanskrito pasiskolintas žodis Shantih, kuris reiškia „taiką“ („taiką, kuri pranoksta mūsų gebėjimą suvokti“, – kaip komentuoja tai poemos išnašose Eliotas), ir jis pakartotas tris kartus. O Josifas sakė: na, taip, prašau, nežinojo, kaip užbaigti „Bevaisę žemę“, ir todėl pakartojo tą patį žodį tris sykius… Kartais jis juokaudavo, kad garsusis sakinys April is the cruellest month („Balandis yra žiauriausias mėnuo“), kuriuo prasideda poema, yra susijęs su balandžio 15-ąja, kai JAV reikia sumokėti mokesčius už praeitus metus.
O vis dėlto rimtai. Kai Eliotas keliavo krikščionybės esmės link, ko kulminacija buvo ciklas „Keturi kvartetai“, Josifo kelias, beje, be geležinio nuoseklumo, buvo veikiau priešingas. Jo su Kalėdomis susiję eilėraščiai, vienas nuostabiausių Josifo kūrybos ciklų, iš lėto sudžiūvo Jungtinėse Valstijose. Daugelyje kasmet rašytų „Christmas poems“ randame atsakymus į tai, ką Karlas Jaspersas vadino „transcendencijos šifrais“; skaitytojui susidaro įspūdis, kad religinė, krikščioniška jausena ten yra skydas, ginantis nuo sovietinės sistemos brutalumo ir bjaurumo. Panašiai yra ir ankstyvajame, gražiame ir svarbiame Brodskio eilėraštyje „Sustojimas dykumoje“, kuriame autorius apverkia ekskavatoriaus griaunamą, į nebūtį garmančią graikų apeigų katalikų bažnyčią, kuri turi užleisti vietą koncertų salei. Koncertų salė ir šventovė; jaunasis poetas skaudama širdimi atsisveikina su bažnyčia, stebėdamas griovimo procesą iš bičiulių, „vienos totorių šeimos“, buto, ir kritiškai vertina būsimosios „meno šventovės“ architektūrą. To nepaprasto eilėraščio pasakojimas tarsi be tiesioginės emocijos, jo ekspresija prislopinta – kaip virtuozų džiazo trimitininkų, kai jie partijose lento arba largo uždeda ant trimito dulsiklį – ir tai, kas vyksta, matoma lyg pro apverstus žiūronus; girdime komentarą ramų, filosofinį, kupiną išminties, prisodrintą susirūpinimo ne tik dėl dabarties, bet ir dėl būsimosios kartos. Jaunasis Josifas čia demonstruoja didelį brandumą. Vartoja daugiskaitą, „mes“, lyg – nepaisant faktų – sutikdamas prisiimti dalį atsakomybės už nusikalstamą sistemą ir griaunantį ekskavatorių.
Bet atrodo, kad, metams bėgant ir keičiantis žemynams, kito ir proporcijos, poeto simpatijos pasislinko labiau į „koncertų salės“ pusę. Brodskio poezijoje „meno šventovė“ auga, o graikų apeigų katalikų bažnyčia vis labiau mažėja. Taip pat akivaizdu, kad savo kūrybinį gyvenimą Josifas praleido ne tik dviejuose žemynuose, bet ir dviejose skirtingose civilizacijose. Nors matė tam tikras dviejų, sovietinės ir amerikietiškos, imperijų paraleles, vis dėlto tai buvo iš tikrųjų du visiškai skirtingi pasauliai, ir poetas, kuris pusiau instinktyviai ir pusiau sąmoningai paprastai gina mažumas, gina persekiojamuosius, Jungtinėse Valstijose staiga atsidūrė visiškai kitoje topografijoje. Atsidūrė šalyje, kur sunku rasti miestą – gal išskyrus rytinę pakrantę ar Kaliforniją – kuriame prieš vietinę bažnyčią, nesvarbu, ar baptistų, ar metodistų, nebūtų pigaus neoninio užrašo „Jėzus nugalės“ arba „Jėzus ateis pas tave“ (numanoma: ir paprašys paaukoti bažnyčiai). Daugelyje valstijų Jėzus užėmė Lenino vietą. Tai skamba makabriškai…
Beje, tai, kas ištiko Josifą – vieno žemyno pakeitimas kitu – daug vėliau teko visiems rašytojams ir menininkams, Vidurio ir Rytų Europos piliečiams.
Kadaise, 1988 metais, Hjustone, creative writing susitikime su studentais kažkas paklausė Josifo, ar Sovietų Sąjungoje, kur Lenino veidas tūkstančiais kopijų matomas ant kiekvieno mūro, jam labiau trukdė tas beprotiškas vado atvaizdo kartojimasis ar su juo susijęs politinis turinys. Josifas, akimirką pamąstęs, atsakė: kartojimasis (bet nemanau, kad tai buvo jo galutinė pozicija).
Josifo metodologijoje dažnai susiduriame su tuo, dėl ko jis buvo žavintis pavadintas „metafiziniu chuliganu“ (Rolfo Fiegutho). Tas kiek akiplėšiškas apibūdinimas gerai atspindi Brodskiui būdingą akademiškai ar konvencionaliai nusistovėjusių pažiūrų ir tikėjimų respektavimą. Jo „chuliganizmas“ (visiškai kitoks, negu Jesenino „chuliganizmas“) radosi iš jo inteligencijos, nelinkusios ilgai tverti ant vieno fotelio, judrumo ir tam tikru mastu iš jo išsilavinimo prigimties; jis buvo eruditas, bet jo žinių atrama buvo poezija, nuo Homero iki Achmatovos. Ne filosofija, ne civilizacijos istorija, ne gilios filologinės žinios, tik būtent poezija; mūsų laikais gal jau nėra eruditų, kurių kultūra remiasi į visus tuos stulpus, bet gal ne pro šalį bus pastebėti savotišką Josifo žvilgsnio „įstrižumą“. Kitas dalykas, kad esė – ne autobiografinėse, tokiose kaip spindulingoje „Pusantro kambario“ – autorius leidžiasi į intelektualinį žaidimą. Įsitaisęs ant ribos tarp tiesos ir efektingo paradokso, jis kartais pasirenka pastarąjį. Cioranas kadaise parašė: „Tikras rašytojas aistringai myli regimybes, nemėgsta Tiesos.“ Bet nebūčiau tuo toks tikras. Beje, tai Cioranas pabrėžė, kad jeigu pripažįsti kokį nors požiūrį, pripažįsti ir jo priešingybę.
Tai gal nelabai reikšminga, bet puikiai įsiminiau pokalbį su Brodskiu religijos tema. Josifas – žinoma – inicijavo polemiką (mėgdavo mane provokuoti ir įtraukti į diskusijas). Jis paskelbė tezę, kad didžiosios institucionalinės religijos pasižymi viena didele yda: turi per mažai begalybės. Žiūrėk, sakė jis, Juozapas, Marija – asmenys iš kraujo ir kaulų. Derėtų, aiškino jis, paimti begalybės fragmentus, glūdinčius įvairiose religijose, didžiausiose religinėse sistemose, ir sujungti juos. Tai bent būtų ideali religija. Iš tikrųjų pasipriešinanti tam, kas mirtinga. Nesvarbu, ką į tai atsakiau (nepritariau tokiam požiūriui, prikišau Josifui, kad norėtų sukurti kažką panašaus į religinį esperanto, dirbtinį agregatą – juk ne taip gimsta religijos, ne kabinete, tik viešoje, dulkėtoje ir nešvarioje aikštėje). Svarbiau tai, kad šios rūšies sofistika tolino poetą nuo beveik naivaus religijos išgyvenimo jo ankstesniuose Kalėdų eilėraščiuose. Dvasinės inžinerijos elementas, poezijos, suprantamos kaip konstrukcija, kaip poiesis, begalinio galimų sąsajų skaičiaus tyrimas pamažu ėmė viršų virš tyro lyrinio impulso – bet niekada iki galo.
Kartą jis pasakė: kaip gaila, kad Jėzus nepažinojo romėnų elegikų, tai yra tokių poetų kaip Katulas, Propercijus ar Tibulas, kurių kūryboje nestinga erotinių eilėraščių. Tai, pagalvojus, atrodo gana komiška.
Josifo meilės eilėraščiai priklauso prie gražiausių jo kūrinių. Melancholiški, dažniausiai grįžtantys pas mylimąją, kurią pažino ir kurios neteko ankstyvojoje jaunystėje, už Leningrado. Iki gyvenimo pabaigos jis išsaugojo tai, kas yra poezijos esmė – dideles lyrizmo atsargas. Jo poetinėje kūryboje persipina du pagrindiniai gaivalai – lyrizmas ir intelektualumas, kaip ir turi būti, nes tos dvi energijos reikalauja viena kitos, nors neretai grumiasi tarpusavyje. Vien lyrinis poetas gali kelti nuobodulį. Vien intelektualus poetas lemia, kad veikiau siekiame filosofijos. 1993-iaisiais (likus trejiems metams iki mirties) parašytas melancholiškas eilėraštis „Dedalas Sicilijoje“ rodo Dedalą kaip senolį, inžinierių, kuris visą gyvenimą nepailsdamas ką nors išradinėjo. Skaitytojas puikiai supranta, kas yra jo eilėraščio Dedalas. Ir taip pat gražus eilėraštis – kurį lengvai galima laikyti vėlyvuoju, atsisveikinimo kūriniu, nors iš tikrųjų yra labai ankstyvas („Nemirtingumo mirties neprašysiu“), – sklidinas tyro lyrizmo, pasibaigiantis eilutėmis: „Bet virš mano žydiško kapo / jaunas gyvenimas nuolat teaidi.“ Nuo Kalėdų iki žydiško kapo – štai gyvenimo stotys poeto, kuris gimė žydų, bet nereligingoje šeimoje, o, kaip ir Mandelštamas, poezijoje ilgą laiką pirmenybę teikė krikščionybei.
Brodskis buvo atakuojamas iš dviejų pusių – Aleksandras Solženicynas, kurio poetas anksčiau irgi negailėjo, kritikuodamas jį dėl estetinių priežasčių, jau po Josifo mirties, 1999 metais, pasisakė apie jį negatyviai (pasisakymo stilius, deja, priminė senus, primityvius pasmerkimus). Prikišo jam, kad atitrūko nuo šaltinių, nuo rusiškumo, „tapo svetimas“, negrįžo į Rusiją kaip jis, Solženicynas. Taip, Josifas nusprendė, kad negrįš į šalį, kurioje gimė. Žinojo, kad savo jaunystės ten neras. Negrįžo į Rusiją, – manė Solženicynas, – nes baiminosi, jog tada paaiškėtų, kad neteko ryšių su didžiąja rusų literatūros tradicija, Tolstojaus ir Dostojevskio tradicija. Neva net išdavė Anos Achmatovos, nors kadaise su ja draugavo, priklausė prie jos favoritų, tradiciją.
O iš kitos pusės jam buvo prikišama kai kas priešinga – didžiarusiškas šovinizmas. Iš to, ką žinau, šios rūšies kritika atsirado vėlai ir buvo susijusi su vieno jo kūrinio paskelbimu (tik garso įrašu). Atskaitos taškas yra iš tikrųjų neregėtas eilėraštis, pamišėliška ataka prieš Ukrainą, eilėraštis „Ukrainos nepriklausomybei“ [„Na nezavisimost’ Ukrainy“], parašytas 1992 metais. Tai keisčiausias, radikaliausias Brodskio eilėraštis, eilėraštis, kurio skelbti „ant popieriaus“ poetas niekada neleido. Bet „YouTube“ galima aptikti tą Josifo deklamuojamo eilėraščio įrašą; kai kurie Brodskio gynėjai teigė, kad ne jis buvo šio paskvilio autorius. Gal tai buvo paskvilis – bet techniškai tobulas, virtuoziškas eilėraštis, kuriame poetas pasitelkė savo meno pajėgas. Ir tas eilėraštis baigiasi:
Su Dievu, ereliai, kazokai, etmonai, vertuchajai1.
Tik kai ateis laikas mirti ir jums, bugajai2,
Krioksite, kabinsitės į kraštą matraco,
Į eiles Aleksandro, o ne į paistalus Taraso.
Poeto bičiuliams ir tiems, kurie jaučia dideles simpatijas Ukrainai, suvokti to puikaus ir bjauraus eilėraščio motyvų praktiškai neįmanoma. Aleksandras čia, žinoma, yra Puškinas, Tarasas – Ševčenka. Epochos masto įvykis, Ukrainos atsiskyrimas nuo Rusijos suvestas iki dviejų poetų mačo lygio (kas dar kartą didįjį Brodskį rodo kaip Leningrado kiemo vaikėzą). Girdi, mūsų poetai geresni. Likite su mumis. Svarbi tik poezija.
Esame toli nuo klasikinės slavofilijos, kur valstietis buvo nesąmoningas rusiškumo nešėjas.
Nenoriu ilgam apsistoti prie to keisto, ekstremalaus įvykio – jau kažkada, 1988 metais, Lisabonoje, vienoje konferencijoje Josifas išsakė panašią poziciją, kurią galima apibūdinti kaip aristokratišką rusų kultūros šovinizmą. Tada Lisabonoje kalbėjausi apie tai su Josifu pietaujant iškart po sesijos, dalyvaujant Susanai Sontag. Josifas ėmėsi gynybos taktikos, aiškino, kad „privalėjo ginti Tatjaną Tolstają“, kuri „pirmą kartą atsidūrė Vakaruose“. Bet jeigu kas nors yra matęs Tatjaną Tolstają kalbant, žino, kad jai jokio gynimo nereikia. Veikiau jos intelektualiniams priešininkams tenka pasižvalgyti sąjungininkų, kad apsigintų.
Beje, jeigu JTO, pripažindama narystės joje siekiančių tautų nepriklausomybę, vadovautųsi „didžiosios poezijos“ kriterijais, nežinia, kiek mūsų planetoje būtų tautų, besidžiaugiančių politine nepriklausomybe.
Bet grįžkime prie to, kuo Brodskis buvo nuostabiausias. Taigi jis suvaidino svarbų vaidmenį viename iš dalies jau istoriniame pokalbyje apie poezijos reikšmę – ne tik savo eilėraščių jėga, bet ir energingais veiksmais skleidžiant poeziją. Nes tai jis pasiūlė, kad dideli viešbučių tinklai savo svečiams be Biblijos egzemplioriaus padėtų ir poezijos antologiją. Bet tai buvo vėlesniu jo gyvenimo laikotarpiu, kai jis jau tapo pripažintu meistru, verstu į daugybę kalbų, vainikuotu didžiausiais apdovanojimais. Bet ir būdamas dar labai jaunas poetas jis laikėsi požiūrio, energingai teigiančio poezijos pirmumą kitų humanistinių disciplinų, net ir visų žmonijos veiklos rūšių, atžvilgiu.
O tai vyko gana seniai, septintajame dešimtmetyje. Tai buvo visuotinio abejojimo poezijos verte ir reikšme metas. Abejones reiškė daug kas, skaitytojai, kultūros filosofai (prisimename garsų, gal net pernelyg, Theodoro Adorno teiginį, kuriuo jis net dvejojo, ar po Aušvico dar galima rašyti eilėraščius) – kėlė klausimą, kuris pakibo virš poezijos meno praktikų galvų.
Europos poetai – nes juos turiu omenyje – gyveno ir rašė įsitikinę, kad yra mirštančios meno šakos atstovai. Buvo įvairių tos rezignacijos, tų saulėlydžio nuotaikų priežasčių. O svarbiausias gal buvo dvasinis nuovargis, sukeltas neįtikėtino Antrojo pasaulinio karo žiaurumo, holokausto. Galima sakyti, klasikinis to jautrumo atstovas buvo Tadeuszas Różewiczius, gimęs 1921 metais, tai yra priklausęs kartai, kurios didžiausią dalį pasiglemžė karas ir holokaustas. Jis pats dalyvavo pasipriešinimo judėjime, matė baisių dalykų, dalykų, kurių neteko matyti kitoms Europos rašytojų kartoms (bent kol kas, ateitis gal dar parodys, ką gali), ir grindė savo estetiką įsitikinimu, kad poezija baigiasi, miršta.
Różewiczius buvo puikus poetas, nesiekiu menkinti jo rango – mokėjo statyti ant griuvėsių ar tarp griuvėsių, kas, kaip žinome iš istorijos, yra mėgstamas europiečių užsiėmimas – jie sugebėjo net Sirakūzuose pastatyti katalikų bažnyčią, sumaniai panaudoję graikų Minervos šventyklos kolonas.
Brodskis buvo fenomenalus – žinoma, be nepaprasto talento, – ir beveik vaikišku tikėjimu poezijos galia. Atsitiktinumas – teismo proceso dėl jo „veltėdžiavimo“ pavidalu, kai teismo protokolas pateko į Vakarus, – lėmė, kad jo balsas labai anksti buvo išgirstas Europoje; tai, be abejo, tapo dingstimi susimąstyti daugeliui tariamų poezijos laidotuvių dalyvių. Nesugebėsiu to įrodyti – ką apskritai įmanoma įrodyti humanistikoje? – bet manau, kad tas fanatiškas tikėjimas poezija, kurios Josifas niekada neišsižadėjo, suvaidino tam tikrą vaidmenį pasaulinėje Dvasios istorijoje (kaip pasakytų profesorius Hegelis).
Josifas buvo lyg biblinis Juozapas, kurį pavydūs broliai įmetė į šulinį, pasmerkė neišvengiamai mirčiai, bet jis stebuklingai išsigelbėjo, atvežtas į Egiptą, kur jo talentai sulaukė įvertinimo, ir po daugelio pakilimų bei nuopuolių (kaip apie tai žino hebrajų arba Senojo Testamento ir Thomo Manno romano skaitytojai), tiesiai iš kalėjimo atsidūrė faraono rūmuose ir tapo jo artimiausiu patarėju. O Josifas man kadaise pasakojo apie priėmimą Baltuosiuose rūmuose, kuriame jį pasodino šalia George’o Busho (vyresniojo), tuo metu dar viceprezidento. Ir sakė, kad jam patiko Bushas, nes buvo panašus į „romėnų valstybės veikėją“.
Kai atvažiuodavo į Paryžių – o tai atsitikdavo dažnai – apsistodavo bute prie place de l’Odéon, nedidelės klasikinės aikštės pačioje miesto širdyje, per du žingsnius nuo Liuksemburgo sodo. Pasakiau jam, kad čia pat, šalia (21, rue de l’Odéon), gyveno Emile’is Cioranas, visiškai kitoks nei Brodskis kūrėjas. Į tai Josifas šyptelėjo ir pacitavo Ciorano aforizmą: „Įvykdyti savižudybę? Kam, juk vis tiek jau per vėlu.“ Tada jis rašė esė apie Veneciją, kuri daliai skaitytojų yra jo nuostabiausias tekstas. Turėjo ypatingą darbo metodą – rašė maža nešiojama rašomąja mašinėle „Olivetti“ (apie tokią mašinėlę tuomet, iki kompiuterių invazijos, svajojo visi Vidurio Europos poetai). O A4 formato lapus suklijuodavo į nesibaigiančią balto popieriaus juostą. Gal tam, kad negaištų nė akimirkos, kai sulaukdavo įkvėpimo, kai protas staiga paspartėja ir diktuoja sakinius didžiuliu greičiu – ir tuomet nereikėtų išiminėti iš mašinėlės prirašyto lapo ir dėti į ją kito. Kai šiandien apie tai mąstau, tame elegantiškame Paryžiaus bute matau kažką, kas man primena egiptietį skriptorių – kokį galima pamatyti Luvre, – jis susikaupęs vedžioja hieroglifus ant nesibaigiančio papiruso ritinio. Ir prisimenu, kad egiptologai noriai rašo apie Maat.
Maat yra kartu ir filosofinė-moralinė kategorija, ir gyvybės bei gėrio deivė, senovės Egipto panteono centrinė figūra. Maat apėmė visus egiptiečių tikėjimus ir papročius, buvo tiesos, teisės ir tvarkos įsikūnijimas (nuogąstauju, kad jai nepatiktų mano raštų chaotiškumas). Taip pat ji buvo teisėja ant dviejų pasaulių slenksčio, svėrė į mirusiųjų kraštą atvykstančių širdis, buvo civilizacijos globėja. Ir kiekvienas to vardo vertas skriptorius, kiekvienas rašytojas, poetas, menininkas, suvokdamas tai ar ne, tapdavo daugiau ar mažiau įžymiu teisingumo deivės tarnu, pavaldiniu, amatininku ar virtuozu.
Būtent toks nepaprastas virtuozas buvo Josifas Brodskis.
Versta iš: „Zeszyty Literackie“, 2020, gegužė.