Mūsų publikacija
Guntis Berelis. Teksto baimė
2026 m. Nr. 4
Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis
Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių literatūrologas, eseistas, prozininkas. 1999 m. išleido prieštaringai vertintą esė rinkinį „Latvių literatūros istorija“ apie XX a. latvių literatūrą ir rašytojus. Jo kūrybinėje biografijoje – romanai „Ugniniai veršiai auksaragiai“, „Žodžiams nebuvo vietos“, kritikos, apsakymų ir esė knygos. 2022 m. pasirodė naujausia eseistikos knyga „…rašyti…“ („…rakstīt…“). Jos sumanymas gimė 2015 m., kai G. Berelis vadovavo Latvijos rašytojų sąjungos Literatūros akademijos Prozos studijai, tuomet jis perskaitė daug mokymo knygų, kaip parašyti romaną, bestselerį per trisdešimt dienų.
„…rašyti…“ – kultūrologinių esė knyga, paremta asmenine autoriaus patirtimi, literatūros istorijos ir literatūros teorijos medžiaga. „Teksto baimė“ – viena šios knygos esė.
Hemingway’aus taisyklė
Sėdžiu, žiūriu į kompiuterio ekraną. Arba į vienišą baltą lapą. Nesvarbu. Neįmanoma išgauti nė vieno žodžio, net raidės, tarsi tekstas priešintųsi mano norui jį parašyti. Straipsnį reikėjo atiduoti praėjusią savaitę, romaną leidyklai privalėjau įteikti pernai. Muškite arba užmuškite, nesirašo. Net šis skyrius, kuris seniai mintyse. Tiesiog nesirašo. Galva tuščia, bjauriuosi pasauliu, ypač savimi! Pasidariau priekabus, jei kas nori bendrystės su manimi, tai ne taip paprasta, nes būdamas tokios būsenos išjungiu telefoną, neatsakinėju į elektroninius laiškus, kai gatvėje pamatau pažįstamą, skubiai pereinu į priešingą pusę. Kartais prasideda alergija kokiam nors maistui, kitąkart užeina beprotiškas rajumas, širdis šoka iš krūtinės po nesuskaičiuojamų kavos puodelių, peleninė pilna nuorūkų, galva daužyta į sieną, net tinkas ištrupėjęs. Koks velnias liepė imtis rašymo? Ir – koks idiotas prieš daugelį metų įtikino, kad man pavyks parašyti gana rišlų tekstą? Nei rišlaus, nei nerišlaus – jokio. Baltas lapas paralyžiuoja mąstymą ir valią.
Gal mesti rašymą ir paskaityti kokią nors knygą? Bet pasaulyje nėra nė vienos vertingos knygos, vienos šiukšlės, o jeigu kokia nors stebuklingai atsirastų, ji sukeltų pavydą: kodėl tas kvailys – na, bent pažiūrėkite į jo nosį, aišku, kad kvailesnio žmogaus pasaulyje nėra! – vaidina tokį kietą su snargliu panosėje… Na, aišku, kaltas ir gatvės triukšmas, toks kurtinantis, stabdantis bet kokią prasmingą mintį, smegenis paverčiantis manų koše. Bent ten būtų mėgstama grikių košė… Gal naktį bus geriau, ramybėje ir tyloje iš užkrosnio atskris gyvybinga kūrybinė dvasia? Nė velnio, ta nakties tyla tarsi griaustinis ataidi mano tuščių smegenų skliautuose. Reikėtų pamiegoti, bet kaip tu miegosi, jeigu kamuoja sunki nemiga? Tai, kas neparašyta, visą laiką galvoje. Rytas, žinoma, kaip per pagirias, galva tuščia, sieloje šiukšliadėžė. Gal pasigerti? Tačiau iš patirties žinau, kad po to bus dar bjauriau. Tikra pagirių depresija su nerašymo depresija – siaubo rinkinys. Visa esybė tarsi juoda depresijos duobė. Aklavietė. Neparašyta nė žodžio.
Suprantu, ankstesnis aprašymas yra šiek tiek perdėtas. Tačiau vienokios ar kitokios išraiškos emocijas gerai pažįsta bet kuris rašytojas. Situacija, kai norisi rašyti, kai būna aišku, ką reikia parašyti, bet pamačius tuščią lapą nusvyra rankos ir maišosi chaotiškos mintys. Nesirašo dieną, nesirašo savaitę, nesirašo mėnesį. „Rašytojo darbas yra ypatingas: tu visada akis į akį su baltu popieriaus lapu (arba baltu vaizduokliu), ir baltas lapas dažnai tave nugali“, – taip apie savo patirtį pareiškė Neilas Gaimanas. Itin piktas pasaulis bet kuriuo momentu gali pakišti koją rašymo norui. Jeigu taip, tai pasauliui galima atkeršyti emocingai: visiems išdidžiai pranešti, kad tave ištiko kūrybinė krizė – būtent tokia, nei daugiau, nei mažiau, didelė, gili kūrybinė krizė, tu nieko nebegali parašyti, todėl ir nerašysi. Ir papūskite man uodegon – su manim viskas gerai, bet, regis, kažkur civilizuotame pasaulyje tokiais atvejais rašytojams mokama bedarbio pašalpa. Tai paskelbti, žinoma, galima, bet kai tu vėl patenki į dvigubą vienatvę su baltu lapu / ekranu, atsinaujina pasyvioji nepasitenkinimo būsena ir spoksai į neparašytą tekstą.
Mažas nukrypimas. Taip primygtinai kiekvieną dieną minima sąvoka „kūrybinė krizė“ – jeigu krizė, tai karstas, dangtis, kapas, praviri pragaro vartai ir velniai su šakėmis, – viską paaiškina, o iš tikrųjų esti susikurtas nepaaiškinantis įspūdis. Pridursiu, krizė yra natūraliausia rašytojo būsena, kai vidiniai angelai išvaro vidinius demonus ir atvirkščiai, tada viskas būna kuo puikiausiai, nors pačiam gali atrodyti, jog kažkas negerai. Atsiradus vidinei ramybei, harmonijai ir nušvitimui, nesakyčiau, kad rašymo noras visiškai pradingsta, bet jis apmąžta, nutolsta kažkur būvio džiaugsmo fone. Vidinės ramybės santykį su kūrybiniu procesu pokalbyje puikiai apibūdino Edvynas Raupas: „Gamtoje jaučiuosi visiškai patenkintas savimi, nes gamtos skleidžiama energija harmonizuoja mane. Bet – jokios poezijos! Ką gamtoje galiu daugiausia veikti – sėdėti prie stalo su taurele ir žiūrėti… nesvarbu į kurią pusę. Ir man nieko nereikia <…>. Miesto energija yra visiškai kitokia – galiu nueiti į aludę, kur visi šaukia ir geria, atsisėsti kampe ir rašyti poeziją. Čia viskas kitaip.“ Edvyną į gamtą kviečia harmoningi gyvenimo jausmai, ko gero, fizinis aktyvumas (vienu metu aš gana rimtai slampinėjau kinų stiliumi, kelerius metus nieko prasmingo neparašiau, galėjau tik redaguoti kitų tekstus), gal meilė, gal alkoholis, gal gyvenimo džiaugsmai, kuriuos kai kam suteikia storesnė piniginė. Nerašymui yra tiek pat daug ir įvairių receptų kaip ir rašymui.
Šiame skyriuje apie krizę regime konfliktą tarp noro rašyti ir negebėjimo tai daryti. Tikrojo įkvėpimo akimirkos (būsena, kai autorius nori rašyti ir rašo be didelių pastangų, be nereikalingos įtampos) būna gana retos, nes rašytoją dažnai plukdo slegianti „negaliu rašyti“ srovė. Vargu ar būtų realu suskaičiuoti, kiek laiko kūrėjas praleidžia apimtas „natūralios krizės“ būsenos, o kiek rašymo euforijos; šiam atvejui prisimenu aforistinį, t. y. grynai intuityvų teigimą – devyniasdešimt procentų laiko autorius galvoja apie rašymą, tačiau tik dešimt procentų skiria realiam darbui. Manding, labai panaši proporcija galėtų būti tarp krizės ir euforijos.
Rašymas – emocionalus procesas. Čia pagrindinį vaidmenį vaidina racionalus protas – ne veltui yra autorių, kurie kruopščiai suplanuoja rašomą romaną, sudaro personažų, atskirų reikšmingų epizodų schemas ir vėliau šį planą realizuoja tekste. Kai nėra schemos, tekstas daugiau ar mažiau susiformuoja galvoje ir pasiekia reikiamą parengties lygmenį – tada jį tenka tik parašyti. Tačiau pats rašymo procesas esti prisotintas bjaurių emocijų, ir būna gaila, kad jos retai kitiems išreiškiamos.
Rašytojo kova su demonais, rečiau su angelais, vyksta vienatvėje ir tyloje, ko gero, todėl užplūsta tos įkyrios „juodosios akimirkos“. Nes nėra dialogo, vienintelis galimas dialogas tik pačiam su savimi (kitam plunksnos broliui, kuris galėtų tave suprasti, nepapasakosi savo išgyvenimų – jis geriausiu atveju nusišypsos, apsimes neišgirdęs, nes irgi turi savų angelų bei demonų, kurie užblokuoja klausos organus; kiekvienam savieji yra tokie blogi, jog pranoksta visus kitus). Pats savęs neįtikinsi, nes bet kuriam argumentui surasi atitinkamai stiprų kontrargumentą.
Manding, negebėjimas nieko parašyti yra natūrali kūrybinio proceso dalis, susijusi su reiškiniu – teksto baime. Dar kartą hiperbolizuojant ją būtų galima apibūdinti maždaug taip: „Be abejonės, aš noriu rašyti, bet tik genialiai. Na, gerai, jeigu ne genialiai, tai bent labai labai patraukliai. Kad pats nesibjaurėčiau, ką parašiau.“ Čia ir yra suklupimo akmuo. Nes šią mintį lydi kita mintis: „O jeigu tai, ką parašysiu, pasirodys besąs tikras mėšlas? Tada išvis nieko nebesugebėsiu rašyti!“ Galų gale: „Jeigu dabar nieko nebepajėgsiu parašyti? O jeigu pabandęs pamatysiu tai ir suprasiu?“ Šios baimės šaknys labai gilios. Kad ir kaip tai būtų keista, net patyręs ir subrendęs autorius, pradėdamas naują kūrinį ar tik romano skyrių, iš tikrųjų pradeda nuo nulio. Jis patampa pradedančiuoju, jame atgimsta visi pradedančiojo kompleksai; jis vėl jaunasis rašytojas, kuris nori rašyti, bet baiminasi, nes nežino, kas išeis – šedevras, vidutiniškas kūrinys ar šiukšliadėžės kandidatas – ir ar išvis ką nors parašys. Galima iki smulkmenų apgalvoti siužetą, susikurti gražiausias metaforas ir šviesiausias idėjas, tačiau autorius niekada nežino, kokį tekstą parašys. Žinoma, profesinė rutina neleidžia daryti tipiškų pradedančiojo klaidų, susiformuoja sava rašymo maniera, galų gale kažkokiu būdu per laiką autorius įsitikina savo gebėjimais, tačiau jis niekada nėra ir negali būti įsitikinęs galutiniu darbo rezultatu. Būtent baimė dėl neparašyto teksto tampa suklupimo akmeniu. Autorius, ko gero, nori rašyti, bet neįstengia nugalėti baimės, negali pradėti darbo. Pasekmė logiška – depresija, regis, jis kakta galėtų išmušti skylę sienoje, ir tuščias neišmargintas popieriaus lapas.
Dar vienas dalykas, kurį būtina turėti omenyje, kai nesirašo. Norime to ar nenorime, bet kūrybiškumas yra cikliškas. Yra periodai, kai rašosi esant bet kokiai nuotaikai, bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje, ir niekas nepriverčia autoriaus pasukti iš pasirinkto kelio. Pačios genialiausios idėjos sklendžia sąmonėje – tik reikia suskubti užrašyti, kol jos neišnyko nebūty, – ir tekstas plūste plūsta. O būna periodai, kai kūrybinė būsena esti sutrikusi, kai už lango pravažiuojantis tramvajus arba netikėtas telefono skambutis gali viską pakeisti, kol galiausiai autorių aplanko įsitikinimas, jog jis yra absoliutus idiotas. Kuriančiam žmogui nėra nieko niūresnio už šio ciklo neigiamąją dalį. Tai gali pasireikšti įvairiai – kaip klasikinė depresija, kaip nervų priepuolis, kaip bukas voliojimasis lovoje, neprisiverčiant nusliūkinti iki vonios ir nusiprausti bjaurų snukį, kurį rodo veidrodis, – variacijų begalė. Jeigu esate patyręs momentą, kad iš tikrųjų rašosi, net į depresiją puolusiam žmogui vertėtų priminti, kad duobė nėra bedugnė, anksčiau ar vėliau ateis diena, kai teks išsikapanoti laukan, nes kitur nėra kur eiti, tik aukštyn. Deja, šį cikliškumą reikia priimti kaip natūralią darbo tvarką.
Ir vis dėlto – ką daryti su šiuo nemaloniu jausmu, kai autorius beviltiškai blaškosi tarp noro ir gebėjimo? Yra receptas, kurį būtų galima pavadinti Hemingway’aus taisykle. Pavadinimas nesvarbu, nes kiekvienas autorius anksčiau ar vėliau atranda šį receptą, tik kelią iki jo lydi daug nemalonių akimirkų. Hemingway’us prisimintas todėl, kad jis būdinga lakoniška maniera tai suformulavo trumpai ir tiksliai, be jokio teorijų terorizmo: „Svarbiausia – parašyti vieną tikrą sakinį.“ Ir pridūrė: autorius, užrašęs šį sakinį, pradės galvoti, kaip pratęsti pasakojimą. Žinoma, ir Hemingway’us čia šiek tiek perdėjo (jau nekalbant apie tai, kad, autoriui susimąsčius, ką galėtų reikšti „tikras sakinys“, laukia tiesus kelelis link pedantiškumo). Vienas sakinys nepagydys nuo galvos skausmo, ir vieno sakinio teksto baimė niekur nenuves. Tačiau parašytas – ne tik mintyse! – tekstas, trumpas ar ilgas, turi kažkokią nuostabią savybę – jis reikalauja tęsinio. Žodis ištraukia kitą žodį iš nebūties, sakinys sakinį, pastraipa pastraipą, ir ateina akimirka, kai teksto prašymas duoti tęsinį nugali paties teksto baimę. O kai tekstas prašo ne tik tęsinio, bet ir pabaigos, reikalas aiškus – teksto baimė persikvalifikavo į meilę literatūrai, ir krizė baigėsi. Rašytojo profesionalumo ženklas yra gebėjimas jausti teksto poreikį tęsiniui, o ne valandos, kiek jis kasdien praleidžia prie rašomojo stalo arba kaukši kompiuterio klaviatūra.
Kiekvienas autorius save slapčia laiko genijumi. Manding, šiuo atveju terminas „genijus“ yra šiek tiek perdėtas, tačiau vis tiek, kad ir kaip jis rašytų, sąmonės gilumoje glūdi įsitikinimas: matote, aš esu vienintelis ir nepakartojamas, o kiti rašytojai, visi tie nukaršėliai, kurie vadinami klasikais, nėmaž nekalbant apie jaunuosius pasiryžėlius, iš tikrųjų yra tikri juokdariai ir nėra verti man padų laižyti. Bet tam tikra prasme jis teisus – kiekvienas autorius yra unikalus ir nepakartojamas, net jeigu jis serijiniu būdu gamina visišką šlamštą, vargu ar turės pasekėją arba mėgdžiotoją. Šiuo atveju gana paprastas patarimas: netrukdykite pasitikėjimui, nors negalima nubrėžti ribos, kur baigiasi „natūralus“ pasitikėjimas ir prasideda jausminga komiška didybės manija. Tačiau pasitikėjimas būtinas – vien todėl, kad būtų nugalėta teksto baimė. Jeigu nebūsi įsitikinęs bent tuo, kad reikiamas tekstas yra pusiau priimtinos kokybės, labai tikėtina, kad šis pabaigos taškas ir liks kaip miražas arba nepasiekiama ateities utopija.
Tačiau yra ir kita virsmo pusė, susijusi su kūrybiniu procesu. Būtent elementarus nepasitikėjimas savo jėgomis yra kažkuo panašus į nevisavertiškumo kompleksą (jeigu mes šio pavadinimo nevartojame medicinine prasme ir nesijaudiname, tarkime, dėl serotonino kiekio organizme). Aivaras Eipuras ilgą laiką dirbo su pradedančiaisiais autoriais. Jis kartą paviešino nereikšmingą, bet tam tikra prasme simptomišką pokalbį su pradedančiąja poete. „Įvardinkite rašytoją, kuris jums patinka ir kurio kūrinius gerai žinote“, – Eipuras bandė išprovokuoti atvirumui jaunąją autorę. „Na… galbūt Arija Elksnė“, – atsakė jaunoji poetė. „Ar tu nori rašyti kaip Arija Elksnė? Ar tu nori rašyti geriau už Ariją Elksnę?“ – „Nežinau… Ko gero, nepasiseks…“ Logiškas klausimas – kodėl nepasiseks? Veikiau čia išlenda kažkoks kitas veiksnys, kurį būtų galima suformuluoti maždaug taip: „Kur čia man… Man nepasiseks… Aš juk tokia tamsi, mažytė ir dar neplautais plaukais… Ir pinigų neturiu…“
Pripažįstu, tai dramatiškas momentas pradedančiojo autoriaus tapsmo procese. Autorius nori rašyti kaip Arija Elksnė, Ojaras Vacietis, Zigmundas Skujinis arba kaip Salmanas Rushdie’is, betgi pasąmonės gelmėje jį valdo įsitikinimas, kad pasiekti tokį lygį, na, gal ne tokį aukštą – trukdys elementarios patirties stoka, ir galvoje suveiks tarsi koks blokavimo mechanizmas. Vieta prie paminklų – ne jam skirta, ten ropščiasi į viršų tie, kurie užgimė nemirtingi. Ir jam neateina į galvą, kad neverta skaityti pirmųjų Ezeros ir Skujinio knygų dėl paprastos priežasties, jog neverta skaityti (jau nekalbu apie Skujinio knygų lentynoje saugomą jo debiutinę apysaką „Keliai ir kryžkelės“, kurioje jis įrašė, kad šios knygos niekados neišdrįs išleisti pakartotinai). Ar tai ne įrodymas, kad ne tik Vaciečio, bet ir Rainio kūryboje yra didžiulis konvejerinės produkcijos procentas. Arba mažai rašantis Janis Ruokpelnis (vienas plonytis eilėraščių rinkinėlis per penkerius šešerius metus) iš tikrųjų yra žiauriai produktyvus, bet tik maža dalis jo sukurtų tekstų susilaukia publikacijų.
Apmąstant šią temą, man vis labiau aiškėja, kad šios dvi priešybės – teksto baimė ir pasitikėjimas savo išskirtinumu – jokiu būdu neprieštarauja viena kitai. Tiesa, tarpusavyje jos priešinasi ir ginčijasi, tačiau neprieštarauja. Tai eilinis kūrybinio proceso paradoksas. Rašančiam žmogui yra visiškai natūralu laikyti save vieninteliu, iškiliausiu ir nepakartojamu. Taip pat natūralu, nepaisant savo genialumo, bijoti ir kartais net vengti teksto, kurį vienaip ar kitaip reikia pabaigti. Šios dvi emocijos konfliktuoja ir tuo pačiu metu susilpnina viena kitą. Išmintingo lygmens nevisavertiškumo kompleksas neleidžia išryškėti visiškai neprotingai didybės manijai – ir atvirkščiai. Abi pusės turi sugyventi ir suprasti viena kitą. Mano pirmosios publikacijos pasirodė 1986 metais. Bet kuris stalius (santechnikas, mūrininkas, elektrikas, frezuotojas ir t. t.) per tiek metų tampa kvalifikuotu amato meistru, jeigu turi proto nenusigerti, eilinę komodą ar karstą pagamins daug negalvodamas, o svarbiausia – nesibaimins dėl pagaminto produkto. Mokslo istorijoje rasime šimtus fizikų, chemikų ir matematikų, kurie savo išskirtinius atradimus padarė būdami nuo dvidešimties iki trisdešimt penkerių metų amžiaus, t. y. be šioms sritims reikalingos itin specifinės patirties drąsiai žengė į nežinią. Jie buvo pakankamai pasitikintys savimi, kad akceptuotų tiek savo talentą, tiek gebėjimą, o patirties trūkumas jiems pernelyg netrukdė.
Man – nesvarbu, rašau apsakymą ar recenziją, pirma reakcija, prisėdus prie kompiuterio, būna baimė ir šioks toks nesaugumas. Neparašytas romanas gali nugramzdinti į gilią depresiją, nes pradėdamas jį suvokiu, kad ir per būsimus trejus, penkerius ar septynerius metus liksiu visa esybe pavaldus tam tekstui. O jeigu galiausiai iš tiesų niekas nepasiseks, penkeri metai nueis šuniui ant uodegos? Atsitinka ir taip, kad reikiamas tekstas šiame etape numiršta natūralia mirtimi. Taigi – baimė nugalėjo mane.
Skaitydamas daugelio rašytojų biografijas ir autobiografijas įsitikinau, kad aklavietės jausmas su lydinčiomis blogomis emocijomis yra ne tik neišvengiama, bet ir būtina sudėtinė kūrybinio proceso dalis. Grafomanas yra ne tas žmogus, kuris daug ir prastai rašo, o rašytojas, kuris nepasiekia aklavietės. Tačiau rašytojui aklavietė yra jeigu ne ant nosies galo, tai bent nuolatos šalia – kaip krizė arba teksto baimė. Dar kartą priminsiu, kad šia liga serga tiek pradedantieji, tiek gana patyrę autoriai, o jos simptomai esti visiškai panašūs. Pora trumpų pavyzdžių iš klasikos.
Įsivaizduokime rašytoją, artėjantį prie penkiasdešimties, su savais kompleksais ir įvairiausiomis nelaimėmis (mylėtos moters mirtis, dūris į krūtinę per gatvės muštynes – mažai betrūko, kad jis jau būtų buvęs anapilyje), iškankintą nevykėlį, rašantį tiesiog nepaskaitomus tekstus, kurių joks protingas leidėjas nepriima, o jeigu priima, nebežino, ką daryti su išspausdintu tiražu, nes šio autoriaus kūriniais niekas nesidomi. Iš prigimties jis yra introvertas ir apatiškas tipas, kuris iki vidudienio vartosi lovoje, kas be ko, pernelyg daug geriantis, patologiškai drovus ir prislėgtas, jaunystėje dėstytojo pareigas jautęs kaip sunkią naštą, todėl dabar žūtbūt vengia bet kokio nuolatinio darbo, leidžia mažo tiražo leidinius, kuriuos skaito tik tenai pasiskelbę autoriai, išgyvena iš mažos pinigų sumos, kurią kasmet gauna už tėvo palikimą. Sunku įsivaizduoti žmogų, kuris norėtų pabūti tokio rašytojo kailyje; užtat jo jaunystės draugai arba bendrakursiai, kurie susikūrė sėkmingą karjerą ir gal ne tokį sėkmingą šeiminį gyvenimą, šiek tiek apgailestaudami, šiek tiek paniekinančiai iš sąžiningo piliečio pozicijų žiūri į šį išsekusį rašytoją: „Toks talentingas žmogus buvo. Kas galėjo pagalvoti, kad taip nutiks…“ Tiesiog paradoksalu, bet šis nelabai malonus tipas jau parašė kūrinius, už kuriuos po penkiolikos metų bus apdovanotas Nobelio premija – tiek už „Belaukiant Godo“, tiek už „Merfį“, tiek už romanų trilogiją. Nevykėlio vardas buvo Samuelis Beckettas.
Arba kitas rašytojas, kuris kasdien savo dienoraštyje užrašydavo tokius apmąstymus: „Ar esu kūrėjas? Man atrodo, jog taip. Tiksliau, atrodo, kad galiu juo tapti. Dabar dėl to dvejoju, kyla didžiulė pagunda mesti šias nuolatines pastangas, dėl kurių esu nelaimingas net tada, kai esu laimingas nuo šios niekam nereikalingos askezės, nuo šio aklo sekimo paskui kažkokį nesuprantamą pašaukimą. <…> Ar pajėgus padaryti tai, apie ką svajoju? O jeigu ne, tai kam tada tas šokinėjimas nuo vieno dalyko prie kito? Atsikratyti viso to ir mesti tokius niekus!“
Diagnozė aiškesnė nei aiški – žmogus, linkęs į psichologinį mazochizmą, bando kompensuoti tai viską aprašydamas popieriuje. Jokia normali leidykla net neįsileis jo, ką jau kalbėti apie publikavimą. Tačiau po niūraus įrašo dienoraštyje praeina šiek tiek daugiau nei porą mėnesių, ir šis rašytojas gauna Nobelį. Tai Albert’as Camus. (Tiesa, jis nesiliovė savęs kankinti net tada, kai sužinojo, kad jam paskirta Nobelio literatūros premija, Camus tęsia ta pačia dvasia: „Nepaprastai baisus nuovargis ir prislėgta nuotaika.“)
O ką daryti, jeigu net Hemingway’aus taisyklė neveikia? Jeigu neįmanoma parašyti net šio vienintelio „tikro“ sakinio, o tiksliau, visi sakiniai atrodo neteisingi ir netinkami? Išeitis stebėtinai paprasta. Bet kuris autorius turi daug juodraščių, eskizų, nebaigtų kūrinių, tekstų, brūkštelėtų fragmentų. Walteris Benjaminas galėjo būti neskaitęs Hemingway’aus (kaip ir Hemingway’us nežinojo, kas yra tas Benjaminas), tačiau filosofas šaltai tęsė rašytojo mintį: „Niekada nenustokite rašyti vien todėl, kad baigėsi idėjos. Įkvėpimo trūkumą užpildykite rūpestingai perrašydami tai, ką jau esate parašęs.“ Dar kartą priminsiu, kad tokių patarimų nereikėtų suprasti pažodžiui – tai veikiau užuominos apie tai, kuria kryptimi reikėtų mąstyti. Galima rašyti tik dienoraštį, kaip vaikystės prisiminimų arba vasaros kelionių užrašus, stebėti gamtą už lango, galų gale – subtiliai aprašyti savo slogią nuotaiką ir negebėjimą rašyti. Svarbiausia – prisiminti, kad niekam tikusiu tekstu užpildytas puslapis visad bus prasmingesnis už baltą lapą. Niekam tikusį tekstą visada galėsite išmesti į šiukšliadėžę, tačiau prieš baltą lapą nusidėti sunku.
Mario Vargas Llosa. Laiškai jaunajam rašytojui
2026 m. Nr. 3
Iš ispanų k. vertė Laura Liubinavičiūtė
Pasaulyje gerai žinomas Peru rašytojas Mario Vargasas Llosa (1936–2025) yra sukūręs romanų, pjesių, išleidęs atsiminimų, esė rinkinių, o savu laiku net aktyviai dalyvavo politikoje. Neabejotinai jis smarkiai prisidėjo prie Lotynų Amerikos literatūros garsinimo iki šių dienų. Bent jau ispanakalbiame pasaulyje M. Vargasas Llosa laikomas vienu įtakingiausių savo kartos rašytojų. 2010 m. Nobelio literatūros premijos komitetas jam skyrė premiją už „galios struktūrų kartografiją ir aštrius individo pasipriešinimo, maišto bei pralaimėjimo vaizdus“. Rašytojo prozą maitino ir turtino geras išsilavinimas, aistra literatūrai (buvo aistringas bei nenuilstantis skaitytojas), turiningas asmeninis bei profesinis gyvenimas ir neprilygstama kūrėjo vaizduotė. Tai ryšku ir esė knygoje „Laiškai jaunajam rašytojui“ („Cartas para un joven novelista“, 1997), kurioje atvirai ir nuoširdžiai dalijamasi įžvalgomis apie kūrybą, pašaukimo paslaptį, rašytojystės atradimus.
Šių metų kovo 28 d. rašytojui būtų sukakę devyniasdešimt metų.
I. Parabolė apie kaspinuotį[1]
Mielas drauge,
Jūsų laiškas mane labai sujaudino, nes jame atpažinau save, keturiolikmetį ar penkiolikmetį, nupilkusioje generolo Odrios[2] diktatūros laikų Limoje – svajojantį kada nors tapti rašytoju ir besikankinantį, neišmanantį, ko imtis, nuo ko pradėti, kaip įgyvendinti tą pašaukimą, kurį jutau kaip neatšaukiamą įsipareigojimą: rašyti istorijas, žavinčias skaitytojus taip, kaip mane sužavėjo rašytojai, jau tuo metu ėmę rikiuotis į mano asmeninį panteoną: Williamas Faulkneris, Ernestas Hemingway’us, André Malraux, Johnas Dos Passosas, Albert’as Camus, Jeanas-Paulis Sartre’as.
Mane dažnai apnikdavo mintis parašyti vienam iš jų (tuomet jie visi dar buvo gyvi) ir paprašyti patarimo, kaip tapti rašytoju. Niekada neišdrįsau to padaryti dėl drovumo ar galbūt tiesiog dėl kaustančio pesimizmo (o ir kamgi jiems rašyti, jeigu gerai žinojau, kad nė vienas iš jų nesiteiks atsakyti), neretai sugniuždančio daugybės jaunų žmonių polėkius šalyse, kuriose literatūra daugumai reiškia tiek nedaug ir rusena socialinio gyvenimo pakraštyje kaip vos ne slaptas užsiėmimas.
Panašu, jog man rašydamas pats nepatyrėte panašaus paralyžiaus. Tai gera pradžia nuotykiui, į kurį norėtumėte leistis ir iš kurio, esu tikras, tikitės, nors apie tai savo laiške ir neužsimenate, tiek daug stebuklų. Drįstu patarti per daug nesitikėti ir nepuoselėti per didelių vilčių dėl šio sumanymo sėkmės. Žinoma, nėra priežasties, kodėl pačiam nepavyktų to pasiekti, bet jei atkakliai rašysite ir leisite knygas, netrukus suprasite, kad apdovanojimai, visuomenės pripažinimas, knygų pardavimai bei rašytojo socialinis prestižas yra labai savitas reiškinys, dažnai itin įnoringas, nes neretai užsispyrusiai aplenkia tuos, kurie šito labiausiai nusipelnę, ir apipila mažiausiai to vertus.
Taigi, kas sėkmę laiko esminiu savo pašaukimo stimulu, greičiausiai patirs nusivylimą ir suklys, literatūrinį pašaukimą supainiojęs su troškimu siekti šlovės ar finansinės naudos, kurią literatūra atneša retam (vos keliems išrinktiesiems) rašytojui. Tai yra du skirtingi dalykai. Galbūt pagrindinė literatūrinio pašaukimo ypatybė yra ta, kad jį turintiems pats pašaukimo realizavimas yra didžiausias atlygis, daug didesnis už bet kokį kitą, kurį galėtų gauti kaip apdovanojimą. Tai viena iš nedaugelio nepaneigiamų tiesų, kurias drąsiai patvirtinu, kurios tarpsta tarp daugybės mitų apie literatūrinį pašaukimą: rašytojas neabejoja, kad rašymas yra geriausias dalykas, koks tik galėjo jam nutikti, nes rašymas reiškia geriausią įmanomą gyvenimo būdą, nepaisant socialinių, politinių ar ekonominių šio užsiėmimo pasekmių.
Manau, kad pašaukimas yra esminis išeities taškas kalbant apie tai, kas rašantįjį motyvuoja ir neduoda ramybės: kaip žmogus tampa rašytoju. Neabejotinai tai slėpininga tema, apgaubta neaiškumų ir subjektyvumo. Tačiau tai nėra ypatinga kliūtis bandant visa tai paaiškinti racionaliai, vengiant tuščios mitologijos, nuspalvintos pamaldumu ar arogancija, kas buvo būdinga romantikams, kurie pavertė rašytoją dievų išrinktuoju, būtybe, pasižyminčia antžmogiška, transcendentine galia rašyti tuos dieviškus žodžius, kurie įkvėptų ir pakylėtų žmogaus dvasią, ir, užkrėsta šiuo Grožiu (žinoma, didžiąją raide), ji pasiektų nemirtingumą.
Šiandien niekas taip nebekalba apie literatūrinį ar meninį pašaukimą, tačiau, nors šiais laikais pateikiamas paaiškinimas yra ne toks didingas ar pranašiškas, jis vis tiek lieka gana mįslingas. Tai yra neaiškios kilmės polinkis, verčiantis kai kurias moteris bei vyrus atsiduoti veiklai, kurią jie netikėtai pajunta esant savo pašaukimu, beveik priversti ją vykdyti, nes jaučia, kad tik vykdydami tą pašaukimą, pavyzdžiui, rašydami istorijas, jie jausis išsipildę, ramybėje su savimi, atiduodami viską, ką turi, be slegiančio jausmo, kad tuščiai švaisto savo gyvenimą.
Asmeniškai netikiu, kad žmonės gimsta su likimu, nulemtu nuo pat jų pradėjimo akimirkos – atsitiktinai ar kaprizingojo dievo, paskirstančio gabumus, negabumus, troškimus ir nepasitenkinimus tarp vos užgimusių būtybių. Bet taip pat nebetikiu tuo, kuo tikėjau jaunystėje, paveiktas prancūzų egzistencialistų, ypač Sartre’o, kad patirtis taip pat yra pasirinkimas, laisvas individualios valios gestas, nulemiantis žmogaus ateitį. Nors tikiu, kad literatūrinis pašaukimas nėra kažkas lemtingo, įrašyto į būsimų rašytojų genus, ir esu įsitikinęs, kad drausmė bei atkaklumas kai kuriais atvejais gali sukurti genijus, padariau išvadą, kad literatūrinio pašaukimo negalima apriboti vien laisvu pasirinkimu. Manau, kad jis svarbus, bet tik antrame etape. Pradinį subjektyvų polinkį, įgimtą arba susiformavusį vaikystėje ar ankstyvoje jaunystėje, racionalus pasirinkimas stiprina, bet negali sukurti.
Jeigu mano įtarimas nėra klaidingas (žinoma, labiau tikėtina, kad klystu, nei kad esu teisus), moteris ar vyras anksti, dar vaikystėje ar paauglystėje, pajunta polinkį fantazuoti apie žmones, situacijas, nutikimus, pasaulius, besiskiriančius nuo to, kuriame jie gyvena, ir tas polinkis tampa pradiniu atspirties tašku tam, kas vėliau gali būti įvardinta kaip literatūrinis pašaukimas. Žinoma, tarp šio polinkio pasitelkus vaizduotę atitolti nuo realaus pasaulio, realaus gyvenimo, ir tarp literatūros kūrimo esama didžiulio atotrūkio, kurio didžioji dauguma žmonių nesugeba įveikti. Tie, kurie tai padaro, ir tampa pasaulių kūrėjais rašytiniu žodžiu, rašytojais, jų yra mažuma, ir jie prie to polinkio ar tendencijos pridėjo dar ir valios gestą, kurį Sartre’as vadino pasirinkimu. Tam tikru momentu jie apsisprendė tapti rašytojais. Jie pasirinko tokie būti. Organizavo savo gyvenimus taip, kad perkeltų į rašytinį žodį tą pašaukimą, kurį anksčiau tenkino nematerialioje ir slaptingoje proto teritorijoje kurdami kitus gyvenimus ir pasaulius. Tai ir yra tas momentas, kurį Jūs dabar patiriate: sudėtingos ir jaudinančios aplinkybės, kuriose turite nuspręsti, ar be to, kad tenkinatės fantazijomis apie fikcinę tikrovę, Jūs ją materializuosite rašydamas. Jei nuspręsite to imtis, žinoma, žengsite labai svarbų žingsnį, nors tai dar nesuteikia jokių garantijų dėl Jūsų kaip rašytojo ateities. Tiesa, ryžtas to siekti, nuspręsti savo gyvenimą skirti šiam sumanymui irgi yra būdas – ir vienintelis galimas – pradėti būti rašytoju.
Kokia šio ankstyvojo polinkio kurti vaizdinius ir istorijas kilmė? Manau, kad atsakymas – maištas. Esu įsitikinęs, jog tie, kurie pasišvenčia kurti gyvenimus, nepanašius į tą, kurį gyvena tikrovėje, netiesiogiai išreiškia savo neigiamą požiūrį į realų pasaulį bei kritiką gyvenimui, koks jis yra, ir savo norą jį pakeisti tuo, ką sukuria savo vaizduote ir troškimais. Kodėl kas nors, visiškai patenkintas realybe, savo paties gyvenimu, skirtų laiką tokiam trumpalaikiam ir iliuziniam užsiėmimui kaip fiktyvių tikrovių kūrimas? Tačiau tie, kurie maištauja prieš realybę ir tam tikromis priemonėmis sukuria kitą gyvenimą bei kitus žmones, gali turėti gausybę priežasčių: altruistiškų ar negarbingų, gražių ar piktybinių, sudėtingų ar banalių. Šio esminio tikrosios realybės kvestionavimo, kuris, mano nuomone, yra kiekvieno pasakotojo pašaukimo šerdis, pobūdis neturi reikšmės. Svarbu tik tai, kiek šis maištas radikalus, ar jis stiprina entuziazmą, primenantį donkichotišką puolimą su ietimi prieš vėjo malūnus, kuris padeda konkretų ir objektyvų pasaulį iliuziškai keisti subtiliu ir efemerišku fikcijos pasauliu.
Nors pokyčio prigimtis iliuziška ir šis užmojis įgyvendinamas subjektyviu būdu, vaizdine, ne istorine forma, jo poveikis jaučiamas realiame pasaulyje, t. y. realių žmonių gyvenimuose.
Šis varžymasis su realybe, kuris ir yra slaptas literatūros, literatūrinio pašaukimo egzistavimo pagrindas, galiausiai suteikia mums unikalų liudijimą apie tam tikrą epochą. Gyvenimas, apie kurį pasakoja kūryba, ypač geriausiai pavykusi, niekada nėra tas, kurį iš tiesų gyveno ją sumanę, parašę, skaitę ar šlovinę, – tai veikiau fikcija, kurią jie turėjo susikurti, nes negalėjo gyventi realybėje, todėl susitaikė su tuo, kad gyvena tik vaizduotėje, svajonių ir fikcijos pasaulyje. Fikcija – tai melas, slepiantis giluminę tiesą; tai gyvenimas, kurio nebuvo, kurį tam tikros epochos vyrai ir moterys norėjo gyventi, bet negalėjo, todėl buvo priversti išgalvoti. Tai nėra istorijos atvaizdas, greičiau jos alternatyva ar priešingas variantas to, kas neįvyko, ir būtent dėl to jis turėjo būti sukurtas pasitelkus vaizduotę bei žodžius, kad nuramintų ambicijas, kurių realus gyvenimas negalėjo patenkinti, ir užpildytų tuštumą. Tuštumą, kurią šie vyrai ir moterys jautė aplink save ir bandė užpildyti savo pačių sukurtais vaiduokliais.
Šitas maištas neabejotinai labai santykinis. Daugelis rašytojų to net nesuvokia. O jei imtų suvokti maištingą savojo kūrybinio pašaukimo esmę, paliktų nustebę ir išsigandę, nes viešajame gyvenime jie visiškai nelaiko savęs slaptais pasaulio, kuriame gyvena, sprogdintojais. Kita vertus, tai vis dėlto gan taikus maištas, nes kokią žalą realiam gyvenimui gali padaryti priešinimasis jam nematerialiu fikcijos gyvenimu? Kokį pavojų jam gali kelti tokia konkurencija? Iš pirmo žvilgsnio: jokio. Juk tai tik žaidimas, ar ne? O žaidimai įprastai nėra pavojingi, kol jais nebandoma peržengti ribų ir supainioti su tikru gyvenimu. Tačiau kai kas nors, pavyzdžiui, Don Kichotas ar ponia Bovari, atkakliai painioja fikciją su gyvenimu ir bando padaryti gyvenimą tokį, koks jis jiems atrodo fikcijoje, tuomet rezultatas dažnai būna dramatiškas. Taip besielgiantys paprastai sumoka siaubingais nusivylimais.
Tačiau literatūros žaidimas nėra visiškai nekaltas. Kaip ir asmeninis nusivylimas tokiu gyvenimu, koks jis yra, taip ir grožinė literatūra yra nerimo bei nepasitenkinimo šaltinis. Nes tie, kurie skaitydami įsijaučia į puikų grožinį literatūros kūrinį, pavyzdžiui, į tuos du ką tik paminėtus, Cervanteso ir Flaubert’o, grįžta į realų gyvenimą su daug aštresniu jo ribotumo, netobulumo suvokimu, sukeltu nuostabių fantazijų, o tikrasis pasaulis atrodo begalę kartų vidutiniškesnis už gyvenimą, kurį išgalvojo rašytojai. Šis nepasitenkinimas realiu pasauliu, kurį skatina gera literatūra, tam tikromis aplinkybėmis taip pat gali virsti maištu prieš valdžią, institucijas ar nusistovėjusias pažiūras.
Dėl šios priežasties Ispanijos inkvizicija nepasitikėjo grožine literatūra, taikė jai griežtą cenzūrą ir net tris šimtmečius draudė ją visose kolonijose Amerikoje. Pretekstu tapo teorija, kad išgalvotos istorijos gali atitraukti čiabuvius nuo Dievo, vienintelio svarbaus teokratinei visuomenei dalyko. Kaip ir inkvizicija, visos vyriausybės ar režimai, siekiantys kontroliuoti savo piliečių gyvenimus, jautė tą patį nepasitikėjimą fikcija ir ją pavertė kontrolės bei cenzūros objektu. Nė viena iš šių priemonių nebuvo klaidinga: juk fikcijos kūrimas yra ir būdas išreikšti laisvę bei maištauti prieš religinius ar pasaulietinius pančius, norinčius ją sutramdyti. Štai kodėl visos diktatūros: fašizmas, komunizmas, fundamentalistiniai islamo, Afrikos ar Lotynų Amerikos kariniai režimai, bandė kontroliuoti literatūrą ir griebėsi cenzūros pančių.
Tačiau šiais apibendrinančiais apmąstymais mes gerokai nukrypome nuo Jūsų konkretaus atvejo. Grįžkime prie konkretybių. Jūs pajutote šį nenumaldomą polinkį ir valios pastangomis nusprendėte atsidėti literatūrai. Taigi, o kas toliau?
Jūsų sprendimas priimti savo meilę literatūrai kaip savo likimą taps vergove, ne mažiau nei vergove. Norėdamas paaiškinti tai vaizdingai, pasakysiu, kad Jūs ką tik padarėte kažką panašaus į tai, ką, matyt, darė kai kurios XIX a. moterys, neapsikentusios savo apkūnumo. Norėdamos atgauti silfidės figūrą, jos rydavo kaspinuočius. Ar Jums kada nors teko matyti žmogų, nešiojantį tą baisų parazitą savo žarnyne? Man teko, ir galiu patikinti, kad tos moterys buvo tikros herojės, grožio kankinės. Šešiasdešimtinių pradžioje gyvendamas Paryžiuje turėjau nuostabų draugą José Marią, jauną ispaną, dailininką ir filmų kūrėją, kuris sirgo šia liga. Kai kaspinuotis įsitaiso žmogaus organizme, jis tampa jo dalimi, maitinasi juo, auga ir stiprėja jo sąskaita. Ir nepaprastai sudėtinga kaspinuotį išguiti iš organizmo, kuriame jis klesti. José Maria nyko akyse, nors nuolatos valgė ir gėrė (visų pirma pieną), idant nuramdytų jo žarnyne įsikūrusio gyvio alkį, nes kitaip jo paties būsena tapdavo nepakeliama. Tačiau viskas, ką jis valgė ir gėrė, buvo skirta ne jo paties malonumui, o kaspinuočiui. Kartą, mums šnekučiuojantis mažame Monparnaso bistro, jis mane nustebino prisipažinęs: „Mes tiek daug dalykų darome kartu. Einame į kiną, į parodas, naršome knygynuose ir valandų valandas diskutuojame apie politiką, knygas, filmus, bendrus draugus. Ir tu manai, kad aš tai darau dėl to paties kaip tu – nes tau tiesiog patinka. Bet tu klysti. Aš tai darau dėl jo vienužio. Man atrodo, kad viską, kas dabar vyksta mano gyvenime, aš darau ne sau, o tam, kuris tūno manyje, kuriam aš dabar esu ne daugiau nei tarnas.“
Nuo to karto mėgstu lyginti rašytojo padėtį su savo draugo José Marios padėtimi, kai šis nešiojo savyje kaspinuotį. Literatūrinis pašaukimas nėra pramoga, sportas, rafinuotas žaidimas, kurį galima žaisti laisvalaikiu. Tai išskiriantis bei atskiriantis atsidavimas, kuriam niekas negali būti svarbiau, laisvai pasirinkta vergovė, paverčianti savo aukas (savo palaimingas aukas) vergais. Panašiai kaip mano draugui Paryžiuje, literatūra tampa nuolatine veikla, tai, kas persmelkia visą žmogaus egzistenciją, kas peržengia valandas, skirtas kūrybai, ir persunkia visa kita, nes literatūrinis pašaukimas maitinasi rašytojo gyvenimu – nei daugiau, nei mažiau, kaip kaspinuotis maitinasi kūnu, kuriame tarpsta. Flaubert’as sakė: „Rašymas – tai gyvenimo būdas.“ Kitaip sakant, tie, kurie pasirinko šį gražų ir įtraukiantį pašaukimą, nerašo, kad gyventų, jie gyvena, kad rašytų.
Idėja palyginti rašytojo pašaukimą su kaspinuočiu nėra originali. Atradau ją skaitydamas Thomą Wolfe’ą (Faulknerio mokytoją bei dviejų ambicingų romanų – „Žvelk, angele, į savo būstą“ ir „Apie laiką ir upę“ autorių), kuris savo pašaukimą apibūdino kaip kirminą, gyvenantį jo viduje: „Svajonė buvo mirusi amžinai, ta dieviška, tamsi, saldi, pamiršta vaikystės svajonė. Kirminas buvo įsiskverbęs į mano širdį ir gulėjo susirangęs, misdamas mano smegenimis, mano dvasia, mano atmintimi. Žinojau galiausiai esantis įkalintas savo paties žaizdre, sudegintas savo paties liepsnų, sugriautas to įnirtingo ir nepatenkinamo ilgesio, kuris metų metus buvo užvaldęs mano gyvenimą. Trumpai tariant, žinojau, kad šviesos ląstelė mano smegenyse, širdyje ar atmintyje švies visą laiką, dieną ir naktį, kiekvieną kartą nubudus ar užmigus švytės mano gyvenime; kad kirminas maitinsis, kol švies šviesa: kad jokie blaškymaisi, maisto, gėrimų, kelionių ar moterų malonumai negalės jos užgesinti ir kad niekada daugiau, kol mirtis neapgaubs mano gyvenimo visiška ir galutine tamsa, aš negalėsiu nuo jo išsilaisvinti. Žinojau, kad pagaliau tapau rašytoju: pagaliau supratau, kas nutinka žmogui, pasirinkusiam rašytojo gyvenimą.“
Manau, kad tik tie, kurie atsiduoda literatūrai kaip religijai, pasiryžę skirti savo laiką, energiją ir pastangas šiam pašaukimui, gali tikrai tapti rašytojais ir parašyti kūrinį, pranokstantį juos pačius. Kita paslaptinga savybė, kurią vadiname talentu, genijumi, nėra įgimta, bent jau ne romanų rašytojams, nors kartais ją turi poetai ar muzikai, apdovanoti ankstyvame amžiuje (klasikiniai pavyzdžiai, žinoma, Arthuras Rimbaud ir Wolfgangas Amadeus Mozartas); ji išlavinama per ilgą procesą, metų metus atkakliai laikantis disciplinos. Nebūna ankstyvosios brandos romanistų. Visi didieji, žymūs romanų kūrėjai iš pradžių mokėsi iš kitų rašytojų, savo talentą ištobulino tik atkaklumu ir tikėjimu. Tas faktas labai padrąsina pradedančius rašyti, galimybe remtis tokių rašytojų pavyzdžiu, kurie, priešingai nei Rimbaud – puikus poetas nuo paauglystės, savo talentą puoselėja ilgus metus.
Jeigu Jus domina literatūrinio genijaus brendimo tema, rekomenduoju gausią Flaubert’o korespondenciją, ypač jo laiškus meilužei Louise’ai Colet, rašytus 1850–1854 metais, kai jis kūrė savo šedevrą „Ponia Bovari“. Šios korespondencijos skaitymas man labai padėjo rašant pirmąsias knygas. Nors Flaubert’as buvo pesimistas ir laiškuose negaili įžeidinėjimų žmonijai, jo meilė literatūrai – beribė. Štai kodėl jis ėmėsi savo pašaukimo kaip Kryžiuočių ordino riteris, dieną naktį tarnavo jam su fanatišku užsispyrimu, reikalavo iš savęs maksimalaus atsidavimo. Taip jam pavyko įveikti savo ribotumą (gerai matomą pirmuosiuose kūriniuose, neišvengusiuose barokiškos retorikos bei tuo metu madingų romantikų mėgdžiojimo) ir parašyti tokius romanus kaip „Ponia Bovari“ ar „Jausmų ugdymas“, gal net pirmuosius šiuolaikinius romanus.
Kita knyga, kurią drįsčiau rekomenduoti šia tema, yra visiškai kitokio autoriaus, amerikiečio Williamo S. Burroughso „Junkie: Nepataisomo narkomano išpažintys“. Burroughsas man yra visiškai neįdomus kaip romanistas: jo eksperimentinė, psichodelinė proza man kėlė tokį nuobodulį, jog aš nesugebėjau perskaityti nė vienos knygos iki galo. Tačiau pirmoje savo knygoje „Junkie“, autobiografinėje, paremtoje faktais, jis pasakoja, kaip tapo narkomanu ir kaip laisva valia pasirinko narkomaniją, kuri, pasinaudojusi neabejotinu jo polinkiu, pavertė jį laimingu vergu, sąmoningu savo priklausomybės tarnu. Būtent tai galėtų būti tikslus aprašymas to, kas, mano manymu, yra literatūrinis pašaukimas, visiška priklausomybė, tvyranti tarp rašytojo bei jo amato, ir būdas, kuriuo pastarasis maitina pirmąjį viskuo, kad ir ką jis darytų ar nedarytų.
Bet, mano drauge, šis laiškas tapo ilgesnis nei derėtų epistolinio žanro pavyzdžiams, kurių pagrindinė vertė yra jų glaustumas, todėl atsisveikinu.
Apkabinu.
III. Įtaigos galia
Mielas drauge,
Jūs teisus. Mano ankstesniuose laiškuose išsakytos miglotos hipotezės apie literatūrinį pašaukimą bei šaltinį, iš kurio semiamasi romano temų, taip pat mano zoologinės alegorijos: kaspinuotis ar katoplebas[3], yra pernelyg abstrakčios ir turi vieną kliautį – jų neįmanoma patikrinti. Taigi atėjo laikas objektyvesniems dalykams, labiau susijusiems su literatūra.
Todėl pakalbėkime apie romano formą, kuri, kad ir kaip būtų paradoksalu, yra konkrečiausia jo savybė, nes būtent per savo formą romanas įgyja kūną ir tampa apčiuopiamas. Bet prieš išplaukiant į šiuos malonius vandenis, tiems iš mūsų, kurie, kaip Jūs ir aš, myli fikciją bei užsiima grožinės literatūros menu, verta pakartoti tai, ką Jūs jau labai gerai žinote, nors daugeliui romanų skaitytojų tai gali būti ne taip ir aišku: turinio ir formos (arba temos, stiliaus ir kompozicijos) atskyrimas yra dirbtinis, priimtinas tik aiškinamaisiais ir analitiniais sumetimais, ir niekada nevyksta realybėje, nes tai, ką pasakoja romanas, yra neatsiejama nuo to, kaip tai pasakojama. Būtent šitai lemia, ar istorija yra tikroviška ar netikroviška, švelni ar juokinga, komiška ar dramatiška. Žinoma, galima būtų teigti, kad „Mobis Dikas“ pasakoja istoriją apie jūrininką, apsėstą minties apie baltąjį banginį ir persekiojantį jį visuose pasaulio vandenynuose, o „Don Kichotas“ pasakoja apie kvaištelėjusio riterio nuotykius bei nesėkmes, kai šis pabando atkurti La Mančos lygumose riterių romanų herojų žygdarbius. Bet ar kas nors, perskaitęs šiuos romanus, atpažintų šiame jų „temų“ aprašyme begalinį Hermano Melville’io ar Miguelio de Cervanteso sukurtų pasaulių turtingumą ir subtilumą? Žinoma, norint paaiškinti veiksnius, įkvepiančius istorijai gyvybės, galima brėžti takoskyrą tarp romano temos ir formos, patikslinant, jog tokios skirties kūrinyje niekuomet nebūna, bent jau ne geruose romanuose (kita vertus, bloguose romanuose tai vyksta nuolatos, ir būtent dėl to jie nėra geri), – juose tai, ką jie pasakoja, ir tai, kaip pasakoja, sudaro nesunaikinamą vienį. Tokie romanai geri, nes dėl savo formos veiksmingumo įgauna nepakartojamą įtikinimo galią.
Jei prieš imdamas skaityti „Metamorfozę“ būtumėte informuotas, kad šio romano tema – tai kuklaus valdininkėlio virsmas į bjaurų tarakoną, jūs greičiausiai nusižiovautumėte ir negaišdamas laiko atsisakytumėte skaityti tokią nesąmonę. Tačiau kai perskaitote šią istoriją, Franzo Kafkos papasakotą su magišku įtaigumu, jūs visiškai „įtikit“ siaubinga Gregoro Zamzos nelaime: jūs tapatinate save su juo, kenčiate kartu su juo ir jaučiate tą pačią beviltišką kančią, naikinančią vargšą personažą, kol jo mirtis sugrąžina gyvenimą į įprastinę vagą, sutrikdytą to nelaimingo nutikimo. Ir jūs tikite Gregoro Zamzos istorija, nes Kafka sugebėjo rasti būdą ją papasakoti: žodžiais, pauzėmis, detalėmis, faktų išdėliojimu bei pasakojimo eiga skaitytojas yra įtikinamas, panaikinant bet kokias esmines abejones, galėjusias kilti dėl įvykio neįtikimumo.
Norint romanui suteikti galią įtikinti, būtina istoriją papasakoti taip, kad būtų maksimaliai išnaudotas siužetas bei veikėjų patirtys ir kad skaitytojui būtų sukurta iliuzija apie atskirtį nuo realaus pasaulio, kuriame skaitytojas klesti kasdienybėje. Romano įtikinamumas tuo didesnis, kuo labiau jis mums atrodo nepriklausomas ir unikalus, kai viskas, kas jame vyksta, sukelia mums jausmą, kad tai vyksta pagal vidinius to fikcinio kūrinio mechanizmus, o ne primesta išorinės valios. Kai romanas mums dovanoja būtent tokį nepriklausomo pasaulio įspūdį – kad jis atsiskyręs nuo realybės, kad jame pakanka visko, kas neišvengiamai būtina egzistavimui, pasiekiama didžiausia įtikinimo galia. Tada jis suvilioja savo skaitytojus, priverčia juos įtikėti tuo, kas pasakojama, nors geri, puikūs romanai mums net ne pasakoja, o dėl savosios nepakartojamos įtaigos priverčia mus juose apsigyventi ir viską patirti.
Jūs neabejotinai esate susipažinęs su žymiąja Bertolto Brechto atsiribojimo efekto teorija. Jis manė, kad norint, jog epinis ir didaktinis teatras, kurį jis nusprendė kurti, pasiektų savo tikslus, būtina speciali dramaturginė technika, sukurianti distanciją: tam tikras vaidybos, aktorių judesių ar kalbos, ir pačios scenografijos būdas, kuris sunaikintų „iliuziją“ ir primintų žiūrovams, jog tai, ką jie mato scenoje, nėra gyvenimas, – tai teatras, apgaulė, pasirodymas, iš kurio jie vis dėlto turėtų pasidaryti išvadas ir išmokti pamokas, skatinančias juos keisti savo pačių gyvenimus. Nežinau, ką manote apie Brechtą. Mano nuomone, jis buvo puikus rašytojas, nors neretai jam trukdė propaganda bei ideologiniai sumetimai, o vis dėlto jo teatras puikus ir, laimei, daug įtikinamesnis nei jo atsiribojimo efekto teorija.
Romano įtikinimo galia siekia visiškai priešingo tikslo: sutrumpinti atstumą tarp fikcijos ir realybės, ištrinti tą ribą, priversti skaitytoją patirti tą akių dūmimą taip, lyg tai būtų pati tikriausia tiesa, o iliuzija – nuosekliausias bei įtaigiausias realybės aprašymas. Tai ir yra didžiausia apgaulė, kurią propaguoja didieji romanai: įtikina mus, kad pasaulis būtent toks, kokį jį ir aprašo, tarsi fikcija nebūtų tai, kas ji iš tiesų yra, tarsi pasaulis nebūtų iš esmės sugriautas ir pertvarkytas – kad patenkintų dievų žudiko (realybės kūrėjo) apetitą, kuris sustiprina (ar romano autorius tai žino, ar ne) romano autoriaus pašaukimą. Tik prasti romanai turi tą atsiribojimo efekto galią, naudotą Brechto, troškusio, kad jo auditorija išmoktų politinės filosofijos pamokas, kurias siekė perduoti savo pjesėse. Prastas romanas, kuriam trūksta įtikinamumo arba jo teigiama tiesa yra tiesiog per silpna, niekada mūsų neįtikins savo pasakojamo melo tikrumu; toks melas mums ir atrodo kaip „melas“ – dirbtinas, savitikslis, savojo gyvenimo neturintis išsigalvojimas, judantis sunkiai ir nevikriai, lyg mėgėjiško lėlių teatro marionetės; jų virvutės, tampomos lėlininko, yra aiškiai matomos ir išduoda esmę – tai tik gyvų būtybių karikatūros, kurių tiek žygdarbiai, tiek kančios vargu ar gali mus sujaudinti, nes argi jos iš tikrųjų juos patiria – kai yra tik apgaulingi pavidalai be laisvės, be gyvybės, priklausomi nuo savo visagalio šeimininko?
Žinoma, meninės fikcijos savarankiškumas nėra tikras dalykas, tai taip pat tiesiog fikcija. Kitaip tariant, meninė fikcija yra savarankiška perkeltine prasme, todėl, kai apie ją kalbu, labai atsargiai vartoju sąvokas „savarankiškumo iliuzija“, „įspūdis, kad esi nepriklausomas, laisvas nuo realaus pasaulio“. Kažkas rašo romanus. Tas faktas, kad jie neatsiranda savaime, kaip tik ir nurodo jų priklausomybę, tai, kad jie visi turi bambagyslę, jungiančią juos su realiu pasauliu. Bet romanus su realiu pasauliu sieja ne tik tai, kad jie turi autorių, – jeigu jų pasakojami išsigalvojimai neturėtų nieko bendro su skaitytojų gyvenimu, patirtimi, jų pasauliu, tai romanai jiems būtų kažkokie tolimi ir nesuvokiami, jų patirties neatliepiantys dirbtiniai dariniai: jie niekada nieko neįtikintų, niekada negalėtų užburti, įtraukti, nepriverstų patikėti savo tiesa ar išgyventi pasakojamų dalykų taip, tarsi skaitytojai tai patirtų patys.
Tai keistas grožinės literatūros dvilypumas: siekti nepriklausomybės žinant, kad neišvengiamai teks paklusti realybei; pasitelkiant kruopščiai apgalvotas technikas, sudaryti nepriklausomybės bei savarankiškumo įspūdį, tokį pat iliuzinį, kaip ir operos melodijų, atskirtų nuo jas atliekančių instrumentų ar solistų balsų.
Forma tokius stebuklus padaro tuomet, kai yra veiksminga. Nors, kaip ir temos bei formos atveju, tai praktiškai neskaidoma visuma, formą sudaro vienodai svarbūs elementai, kurie, nors yra susipynę, analitiniais ar aiškinamaisiais tikslais gali būti atskiriami – tai stilius ir kompozicija. Pirmasis, žinoma, reiškia žodžius, rašymo būdą, kuriuo pasakojama istorija, o antrasis – medžiagos, iš kurios gimsta istorija, komponavimą, o tai, labai supaprastinant, susiję su pagrindinėmis romano konstrukcijos ašimis: pasakotoju, pasakojimo erdve ir pasakojimo laiku.
O kad šis laiškas nebūtų per ilgas, kitam kartui pasiliksiu keletą minčių apie stilių, žodžius, kuriais sukuriama grožinė literatūra, ir jų galią įtikinti, nuo kurios ir priklauso romano gyvenimas (ar mirtis).
Apkabinu.
XII. Baigiamasis priesakas
Mielas drauge,
dar kelios eilutės, kad atsisveikindamas pakartočiau tai, ką jau tiek kartų sakiau viso mūsų susirašinėjimo metu, kai, paskatintas Jūsų įkvepiančių laiškų, bandžiau apibūdinti kai kurias technikas, naudojamas gerų romanų rašytojų, siekiančių savo kūriniams suteikti žavesio, kuriam mes, skaitytojai, taip beatodairiškai atsiduodame. Bet svarbiausia, jog technika, forma, diskursas, tekstas, ar kaip kitaip tai įvardinsi, – pedantai sugalvojo daugybę terminų apibūdinti tam, ką bet kuris skaitytojas atpažįsta be menkiausių sunkumų, – yra neskaidoma visuma, kurioje atskirti temą, stilių, kompoziciją, požiūrį ir pan. yra tas pats, kas išmėsinėti gyvą kūną. Rezultatas visada, net ir geriausiu atveju, yra žmogžudystė. O lavonas yra blyškus ir apgaulingas kadaise judėjusio bei kūrybiškumu tryškusio gyvojo būvio priminimas, dabar jau apimtas sąstingio, neapsaugotas nuo kirminų antplūdžio.
Ką aš noriu tuo pasakyti? Žinoma, ne tai, kad kritika yra bevertė ar nereikalinga. Nieko panašaus. Priešingai, kritika gali būti neįkainojamas vedlys, padedantis suprasti autoriaus pasaulį bei stilių, o kartais kritinė esė pati savaime jau yra kūrinys, ne mažiau vertingas nei puikus romanas ar geras eilėraštis. Be ilgų įžangų, pateiksiu jums šiuos pavyzdžius: Dámaso Alonso „Gongoristų studijos ir esė“, Edmundo Wilsono „Į Suomijos stotį“, Sainte-Beuve’o „Port Royal“ ir Johno Livingstono Loweso „Kelias į Zanadu“. Tai keturi labai skirtingi, bet vienodai vertingi, ryškūs ir kūrybiški kritikos kūriniai. Bet sykiu manau, jog labai svarbu aiškiai pasakyti, kad viena kritika, net ir griežčiausiais bei kruopščiausiais atvejais, negali išsamiai apibūdinti kūrybos kaip reiškinio ar paaiškinti jos esmės. Sėkmingame grožiniame kūrinyje ar eilėraštyje visada bus elementas ar plotmė, kurių racionali kritinė analizė negali perprasti. Juk kritika yra proto ir intelekto pratybos, o literatūroje, be šių veiksnių, kartais lemiamą vaidmenį suvaidina intuicija, jautrumas, vizionieriškumas ir net įkvėpimas, visuomet išvengiantys net ir pačios preciziškiausios kritinės analizės akies. Todėl niekas negali išmokyti kito kurti; daugių daugiausia gali išmokyti rašyti ir skaityti. Viso kito žmogus išmoksta pats, klupdamas, griūdamas, atsikeldamas ir vėl klupdamas bei keldamasis.
Mielas drauge, noriu patarti užmiršti viską, ką iki šiol perskaitėte mano laiškuose apie romano formą, ir tiesiog negaištant laiko imtis rašyti romano.
Sėkmės.
[1] Originale vartojamas žodis „soliteris“, sukuriantis žodžių žaismą, mat ispanų kalboje šis žodis turi kelias reikšmes, šiuo atveju „kaspinuotis“, tačiau ir „vienišius“, „atsiskyrėlis“ (čia ir toliau – vertėjos pastabos).
[2] Manuelis Arturo Odria (1897–1974) – Peru valstybės veikėjas; po 1948 m. karinio perversmo įtvirtino autoritarinį režimą.
[3] Mitologinė būtybė, apie kurią autorius užsimena antrajame laiške.
Clément Layet. Milašiaus ir Kafkos rojus
2025 m. Nr. 12
Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė
Filosofijos mokslų daktaras Clément’as Layet yra daugybės esė apie poeziją, filosofiją, meną autorius. Parašė monografijas apie prancūzų poetą André du Bouchet (2002) ir vokiečių poetą Friedrichą Hölderliną (2020), išvertė pastarojo kūrybos.
Į jo tyrinėjimų lauką yra patekęs ir Oskaras Milašius, pranešimas „Milašiaus ir Kafkos rojus“ pirmą kartą skaitytas 2017 m. rudenį Paryžiuje vykusiame kongrese, skirtame poeto 140-osioms gimimo metinėms, vėliau paskelbtas leidinyje „O. V. de L. Milosz. Intouchable solitude d’un étranger“ („O. Milašius. Nepajudinama svetimšalio vienatvė“).
„Kur yra erdvė“, – klausia Oskaras Milašius paskutiniame, 1927 m. išleistame metafiziniame veikale „Slėpiniai“. Įvade jis cituoja René Descartes’o laišką Claude’ui Clerselier, kuriame perspėja, kad „reikia labiau tikėti vienu vieninteliu, kuris, neketindamas meluoti, sako, jog pamatė ar suprato ką nors, o ne tūkstančiu kitų, neigiančių vien dėl to, kad nesugebėjo įžiūrėti arba suprasti“[1]. Milašius liudija apie 1914 m. gruodžio 14 d. įvykusį nušvitimą ir ką suprato 1915–1916 m. Tikroji erdvė yra dvasinė erdvė, nes „vien meilė, tapusi vieta, telieka“[2] (p. 68).
Kūrimo pradžioje, rašė Milašius, žmonija suvokė šią tiesą. Ir iškart jos išsižadėjo, vos tik Adomas ir Ieva patikėjo, kad suvalgę Pažinimo medžio vaisių bus „kaip dievai“ (Pr 3, 5). Pradžioje įvykdyta nuodėmė šiandien pasiekė kulminaciją, nes žmogus tikėjimą į Dievą pavertė prietaru, begalinį įspraudė į erdvės dimensiją, o realybę tiesiog į materijos agregatą. Milašius kviečia savo skaitytojus – šiandienos ir ateities – būti liudininkais, ir išskiria vieną, vardu Hiramas, kuris gebės atpažinti, kad jo liudijimas yra autentiška pranašystė.
Tuo metu Prahoje gyvenęs Franzas Kafka savaip interpretavo Pradžios knygą. 1920 m. rugpjūčio 13 d. jis rašė Melenai Jesenskai: „Kartais man atrodo, kad niekas taip nesupranta, kas yra Nuopuolis, kaip aš.“ Išskirtinis Kafkos nuodėmės interpretavimas matyti garsiajame romane „Procesas“ (1925). Bet ką jis iš tiesų apie tai galvoja, galima suprasti tik 1917 m. rudens–1918 m. pavasario dienoraščio pastabose ir užrašuose. Susirgęs tuberkulioze – nuo jos mirė 1924 m. būdamas keturiasdešimties – Kafka paliko darbą administracinėje tarnyboje ir apsigyveno pas seserį Centrinėje Bohemijoje, Ciurau. Ten būdamas ilsėjosi, domėjosi sodininkyste ir darbavosi Troskų pomologijos institute, ir ypač intensyviai dirbo intelektualiai. Šio laikotarpio užrašai, kuriuose matyti Søreno Kierkegaard’o, šventojo Augustino įtaka, išsiskiria filosofinėmis pastabomis. Tuo metu kurtus aforizmus jis sunumeravo nuo pirmo iki šimtas devinto, tad galima spėti, jog ketino paskelbti. Šiuose aforizmuose daug meditacijų apie kitą sodą, amžinąjį „įvykį“ arba „išvijimą iš rojaus“.
Tai, kad Milašiaus „Slėpinių poemą“ sudaro šimtas septyni posmai, o Kafka užrašė šimtą devynis aforizmus, yra lyg paskata skaityti juos kartu. Pirmasis Kafkos aforizmų rinkinys – leidėjas Maxas Brodas jį pavadino „Svarstymai apie nuodėmę, kančią, viltį ir tikrąjį kelią“ – yra minčių eskizai, kartais plėtojami kitose užrašų pastraipose, jų tarpusavio ryšys panašus į Milašiaus „Egzegetinių pastabų“[3] ir posmų ryšį. Kafkos ir Milašiaus meditacijos apie Blogį įsilieja į tuo metu vyravusią moderniojo dvasingumo srovę, ypač į Pirmojo pasaulinio karo istorinį kontekstą.
1918 m. vasario 26 d. Kafka „žmogaus evoliuciją“ įvardijo kaip „mirties galios augimą“. Vasario 11 d. jis lygino karą ir apskritai savo laikmetį su gaisru, po kurio išliko tik jo „namas“: namas reiškė jo kūrinius, kurie – jis to vylėsi – nebus sunaikinti „visuotino gaisro“, kad išliks kūriniuose esantis gyvenimas, kurį susikūrė kaip prieglobstį, kaip „gimtąjį kraštą“. Milašius savo kūrinyje kreipiasi į „troškinamųjų dujų amžiaus žmones“ (p. 137). „Slėpinių poema“ yra „Misterija, vykstanti prancūzų pastatytos ir gotų sugriautos Reimso katedros griuvėsiuose“ (p. 140). Jų abiejų mintys apie nuodėmę yra lyg statomas apsauginis pylimas, kuris iš anksto pasmerktas griūti, nes neatlaikys ypač brutalaus epochos smurto. Jie ieško Biblijoje svarbiausios ir seniausios žinios, kuri padėtų suprasti, kas yra žmogiškasis blogis, ir atskleistų galutinio išganymo perspektyvas. Panašu, kad Milašius ir Kafka neskaitė vienas kito kūrybos, bet jie abu išgyveno didžiulę vienatvę, tai reikia atminti gilinantis į jų darbus.
Maldoje iškart po „Slėpinių poemos“ ir prieš „Egzegetines pastabas“, Hiramas kreipiasi į tą, „kuris yra“, į Įstatymą, į švenčiausiąją Trejybę: „Tėvą, Sūnų, Dvasią“ (p. 68), į „tyrąją Būtį“. Bet jo kreipimasis skamba keistokai, lyg priekaištas: „Būtent tu mane paremi net naikinimo veikloje“ (p. 67). Gal Milašiaus Hiramas yra „karališkasis sūnus“ (p. 66), jei mano, kad Dievas atsakingas už jo nusikaltimą? O gal tik Adomo sūnus, naujas nusidėjėlis, Blogio apakintas ir gundomas?
Kaip ir Bažnyčios Tėvai, Milašius pabrėžia, kad Adomo Kūrimas atnešė laisvę. Kūrimas prasidėjo iš Nieko. Niekas yra erdvės, laiko, materijos, judėjimo nebuvimas. Pasaulis įgyja išorę iš Nieko, ex nihilio. Lig tol jo egzistencija buvo grynai vidujinė, o virsmas į išorinį yra meilės aktas. Tad Adomo Kūrimas atspindi pasaulio Kūrimą. Išoriniu virtusiame pasaulyje Adomas bus tas, kuris vertins ir liudys meilės aktą, tai yra pirminį Kūrimą. Stebėdamas pasaulį jis mato – kaip ir jį kūręs Dievas, – koks šis gražus. „Adomas buvo pati grožio laisvė“ (p. 135), sako 70-as posmas. Jo žvilgsnis kuria ryšį tarp Kūrėjo ir Kūrinio, vienas atspindi kitą. Adomas mato Dievą ar dvasinę visatą kaip jaunikį, o pasaulį ar materialią visatą kaip nuotaką, juos sieja Giesmių giesmėje apdainuotas ryšys.
Kai Adomas pripažino, kad Kūrimas yra Kūrėjo meilės aktas, jis troško, kad ir jo meilė pasauliui taptų regima. Kad būtų užpildyta tuštuma, iš jo buvo sukurta Ieva kaip naujas meilės išaukštinimas „tik tam, kad jis irgi išreikštų meilę, išaukštintą labiau už įstatymą“ (p. 151). Ieva Adomui yra tai, kas Adomas yra Kūrimui, o Kūrimas dieviškos minties pasauliui. Kiekvienas naujas etapas buvo pirmesnio įvaizdis, jų pasirodymai neatsiejami. Materialus pasaulis panašus į dvasinį pasaulį. Adomas sukurtas pagal Dievo atvaizdą, o Ieva iš Adomo kūno, bet atvaizdo negalima maišyti su tuo, iš ko jis kilo, nors Adomas vienu metu tuo patikėjo. Nuodėmė yra siekis sumenkinti šaltinį iki jo atvaizdo, sumažinti juos skiriantį Nieką į nebūtį, sunaikinti Nieką.
Susidūręs su naikinimu, Kūrėjas iškart pasiaukojo. Tokia išaukštinimo kaina. Jei ne Adomo ir Ievos nuodėmė, nebūtų Blogio, bet jei jie nebūtų galėję padaryti nuodėmės, nebūtų ir laisvės. Laisvės Kūrimas davė pasauliui galimybę rinktis Blogį, bet šis pasaulis buvo daug kilnesnis nei pasaulis be pasirinkimo. Reikėjo, kad Dievas paliktų akimirkai žmones, išgirdusius jo „vaikščiojančio sode pavakario vėjeliui dvelkiant“ (Pr 3, 8) garsą. Reikėjo, kad, uždraudęs Pažinimo medžio vaisius, nesutrukdytų jiems valgyti vaisių.
Štai kodėl Hiramas mano, kad „Tyroji būtis“ leido jam įvykdyti naikinantį veiksmą. Tai nepateisina fakto, o tik galimybę tai daryti. Kūrėjas nori, kad žmogus būtų laisvas, todėl paliko galimybę rinktis Blogį. Jam patinka žmogaus protas, tad prisiima riziką, kad šis galiausiai jį paneigs. Milašius puikiai aprašo šią riziką kaip įtampą, vidinį polinkį į Nieką: „Tačiau jau kyla pagunda Nieką, kuriam lemta vienyti žmogų su Dievu nuolankume prieš nesuvokiamybę, paversti Nieku, kuris skiria nuo Dievybės, įkvepiant žmogui užgintą intelekto pastangą, kuri visatos-vizijos sąvoką pakeis materijos savyje stabmeldyste“ (p. 168).
Adomo nuodėmė ir yra šios metamorfozės realizavimas. Niekas, jungęs Adomą ir Ievą, kai jie, būdami dvasiškai skirtingi, mylėjo vienas kitą, ėmė juos skirti, kai tik jie ėmė žvelgti vienas į kitą kaip į fizines būtis. Niekas, jungęs Adomą su Dievu, kai Adomas pakluso jo Įsakymui, ėmė juos skirti, kai Adomas susitapatino su Dievu „absoliučioje intelekto viešpatystėje“ (p. 171).
Tai nuodėmės esmė, o išganymas, priešingai, išgryninamas Nieke, kas nėra Nebūtis, bet dvasinės vidinės vienybės atradimas, „begalinės erdvės išsižadėjimas“ ir atsisakymas „melagingos laisvės“ (p. 163). Toks grįžimas į pirminį būvį yra ne tik grįžimas į Meilės gerumo šlovinimą, bet ir absoliutus klusnumas dieviškajam Įstatymui. „Įstatymas reikalauja sau svarbiausios vietos mūsų dvasioje“, rašė Milašius, „ir vargas tam, kuris atsisako ją suteikti“ (p. 156). Įstatymo svarba, siejant jį su nuodėme ir užmarštimi, suartina Milašių ir Kafką, kurio raštuose, nors šie nėra tiesiogiai susiję su religija, matyti dieviško Įstatymo ženklai. Milašius rašo „Slėpinių“ pabaigoje: „Būtybė, nepažįstanti savo kilmės, bergždžiai skelbsis esanti nepriklausoma nuo milijardų paukščių takų ir visiška savo likimo valdovė, visam laikui išsivadavusi iš mirties baimės, žodžiu, bergždžiai dabinsis visomis dorybėmis ir savinsis tūkstančius įsivaizduojamų sugebėjimų; ji neišvengs atmintyje išblukusio žodžio persekiojimų“ (p. 155–156).
Religinė Milašiaus orientacija skiria jį nuo Kafkos. Kadangi tik Kristaus auka gali atpirkti Adomo nuodėmę, Milašiaus teigimu, visuotinas žmonijos atpirkimas galėtų įvykti tik jei visa žmonija atsiverstų į Romos katalikų tikėjimą.
Rytais keliaudamas metro Milašius stebėjo paryžiečius darbininkus, po pažastimi besinešančius įrankių dėžes. Ir svajojo apie ateities visuomenę, grįstą „tikėjimo, mokslo ir grožio santarve“ (p. 147). Jis tai įsivaizdavo kaip „pasaulio Jungtines Valstijas“, dvasinę monarchiją, taikiai klestinčią visame pasaulyje, lyg dieviškosios teisės komunistinę demokratiją. Visos bendruomenės išsaugos savo išskirtinumą, tautos „įsijungs į negailestingą kovą“, bet jų kovos vyks tik „intelekto sferoje“. Žydai visuomet bus išskirtinė bendruomenė, „žydų rasės grynumas bus kruopščiai išsaugotas“ (p. 147–148), bet – nors ir paradoksalu – jiems skirta ypatinga privilegija atverti visuotinos krikščionybės erą ir jie pirmieji atsivers.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Kafkos gyvenimas ir kūryba neigia šią pranašystę. Jo Pradžios knygos aiškinimas, nors ir persmelktas įvairiomis krikščioniškomis ir žydiškomis interpretacijomis, neturi dvasinio aspekto, nes atmeta bet kokią ortodoksiją. Jo manymu, finalinis atsivertimas nieko nepakeis. Kafka puikiai išryškina biblinio teksto paradoksus, nekaltumo scenas, primenančias jo novelių epizodus. Ryškiausias paradoksas matyti 83-iame aforizme, čia atskiriamos nuodėmės ir kaltės sąvokos. Pasak Kafkos, mes esam nusidėjėliai ne tik todėl, kad valgėme nuo Pažinimo medžio, bet ir todėl, kad dar nevalgėme nuo Gyvenimo medžio. Esame nusidėjėliai, nors ir nenusikaltome.
Kafka neneigia, kad kaltė gali būti ir nuodėmė, nes gali būti padaryta ne religinėje plotmėje, pavyzdžiui, išskirtinai moralinė ar teisinė, – jis neįprastai praplečia nuodėmės, kuri nėra kaltė, sąvoką. Jei yra tam tikros nuodėmės, kurios nėra nusižengimo pasekmė, vadinasi, gali paliesti ir nekaltą asmenį. Toks nuodėmės sąvokos praplėtimas nepanaikina kaltės, bet reliatyvizuoja, daro problematišką. Šios painiavos auka yra Kafkos romano „Procesas“ personažas Jozefas K., kuris vieną dieną buvo apkaltintas, nors nepažeidė jokios taisyklės, ir galiausiai buvo nužudytas „kaip šuva“[4]. Pokalbis su kunigu Prahos katedroje atspindi jo paieškas bandant suprasti, kas yra nekaltumas:
– <…> Esi laikomas kaltu. Ko gero, tavo procesas pasibaigs žemesniajame teisme. Bent jau šiuo metu manoma, kad tavo kaltė įrodyta.
– Bet aš nekaltas, – pasakė K. – Tai klaida. Kaip žmogus apskritai gali būti kaltas? Juk visi mes žmonės, visi kaip vienas.
– Teisybė, – tarė kunigas. – Tačiau taip visados kalba kaltieji. (p. 229)
Ar personažas tikrai nekaltas? Romane nė karto nepaminėtas jo pasmerkimo motyvas, ir tai suprantama. Net jei Juozapas K. niekada nenusikalto, tai nereiškia, pasak autoriaus, kad nėra nusidėjėlis. „Visi esame nusidėjėliai“, – teigia 83-ias aforizmas.
Nuodėmė be kaltės – tai atsisakymas valgyti Gyvybės medžio vaisių. Ar toks nuodėmės interpretavimas atitinka biblinę dvasią? Iš pirmo žvilgsnio Kafkos aiškinimas atrodo iškreiptas – juk Adomas ir Ieva buvo išvyti iš Rojaus kaip tik todėl, kad buvo uždrausta valgyti nuo Gyvybės medžio. Tačiau Dievas negalėjo sutrukdyti valgyti nuo Pažinimo medžio, kurio vaisius buvo uždraudęs. Pasak Milašiaus, Visagalis pasiaukojo dėl laisvės. Palikęs Adomą ir Ievą sode, Dievas negalėtų sutrukdyti jiems valgyti Medžio vaisių, kuris paverstų juos amžinais, vadinasi, visiškai panašius į dievus. Štai kodėl išvijo juos ir sodo vartų saugoti pastatė angelus, laikančius „liepsna švytruojantį kalaviją“ (Pr 3, 24).
Bet kaip pabrėžiama 82-ame aforizme, jie išvyti iš Rojaus ne dėl nusižengimo. Už tai skirta gana sunki bausmė – gimdymo skausmai, prievolė dirbti ir mirtis. Galima sakyti, kad ši bausmė skirta dėl pirminės gerovės ir nemirtingumo sunaikinimo, taip baudžiant Adomo neištikimybę Dievui, tai yra pasitikėjimo sunaikinimą. Bet pirminę gerovę griaunantys Adomo ir Ievos veiksmai nėra svarbiausi, nes tai reikštų, kad jie išties pažeidė dievišką visagalybę ir visiškai paneigė Dievą, o to jie negali padaryti. Jų veiksmai nepažeidė esmės, nes tai, kas iš tiesų dieviška, tai yra Rojus, nebuvo sunaikinta. Rojus negali būti sunaikintas, todėl Dievas mus išvijo iš Rojaus – kad jo neprakeiktume ir nesunaikintume.
Kitą dieną po Kafkos mirties Milena rašė viename Prahos laikraštyje: „Visi jo kūriniai kalbėjo apie nesuvokiamą, siaubą keliančią nekaltų žmonių kaltę.“ „Kaltas be kaltės“ – tai nuodėmė be kaltės. Kaltė dėl padaryto nusižengimo ar pelnyta kaltė – tik vienas nuodėmės aspektas. Kaip „tikėjimas į įsikūnijusį dievą“ tėra vienas išganymo aspektas. Bet nuodėmė ir išganymas yra daug daugiau nei kaltė ir dieviškumas. Išganymui tereikia pripažinti, kas nesunaikinama, o rojus arba dieviškumas leidžia tai įvardyti. Kas liko nesunaikinta, slypi kiekviename žmoguje ir yra tai, kas jungia visus žmones – net nenorinčius to pripažinti – ir iš tiesų juos vienija. Tai nebuvo sunaikinta ir negalėjo būti sunaikinta, nes tai esmė to, kas yra, paties dieviškumo, visos kūrinijos, visų egzistencijos formų esmė, tai amžinojo gyvenimo galimybė. Išvijimas iš rojaus nepanaikino tos galimybės, priešingai, tai jo išlikimo sąlyga. Kas, pasak Milenos, yra „baisu“, lemia rojaus išlikimą ir yra vienintelis patikimas dalykas, vienintelė laimė, kurios šiandien galime viltis.
Mes buvom išvyti iš rojaus, bet tai nebuvo bausmė. Mūsų išvarymas nereiškia, kad neįmanoma grįžti į rojų ar valgyti Gyvybės medžio vaisių. Tremtis tik neleidžia valgyti kaip patinka, kaip valgėme nuo Pažinimo medžio, norėdami išties tapti kaip dievai. Bet kelias į amžinybę nebuvo užvertas. Mes patenkam „anapus“ per „tobulą nuolankumą“, o į „dvasinį gyvenimą“ – per „dangišką meilę“. Mūsų nuodėmė yra tai, kad to nesuprantam ir nevalgom jau šiame gyvenime. Tad kol esam šiapus, esame ten kviečiami, o jei esam kviečiami, galime eiti, o jei galime eiti, vadinasi, ir atėjome.
Dar iki šios teorijos sukūrimo Kafka pripažino, kad gyvena rūke. Nuo XVIII a., ypač XX a., sąvokos Kūrimas, Tėvas, Įstatymas, kaltė ir nuodėmė po truputį prarado prasmę ir galiausiai buvo primirštos, o prievarta – dėl tos pačios mįslingos priežasties – įgavo apokaliptinių formų. Tūkstantmečiais praktikuoti religiniai ritualai – žydų, krikščionių ir kitų konfesijų – išnyko industrijos, karų ir tarptautinių ryšių erdvėje. O kur tokios praktikos vis dar gyvuoja, tikintiesiems sunku išsaugoti jų esmę.
Pirmose kito žinomo romano eilutėse rašoma, kad negalima matyti rūko apsuptos pilies. Matininkas K. ilgai stovi kaimo kelyje, įsmeigęs akis į „tariamą tuštumą“[5]. Pilis ir liks nepasiekiama, bet suteiks jo keliui prasmę. Ir „Procese“ Jozefas K. vienintelis kovoja su rūku:
Be jokios priežasties, vien tam, kad dar nereikėtų sugrįžti prie rašomojo stalo, K. atvėrė langą. Atidaryti jį buvo sunku, ir K. turėjo abiem rankom pasukti rankeną, O paskui per visą lango plotį ir aukštį ėmė veržtis į kambarį su dūmais sumišęs rūkas, pakvipo vos užuodžiamais degėsiais. Vėjas įbloškė į vidų ir kelias snaiges.
– Šlykštus ruduo, – pasakė už K. nugaros fabrikantas, kuris, grįždamas iš direktoriaus pavaduotojo, nepastebėtas įėjo į kambarį. (p. 145)
Apsilankęs pas dailininką Titoreli tribunolo mansardos palėpėje Jozefas K. tenori vieno – atverti langą, kad galėtų įkvėpti. „Jis buvo pasiruošęs“, rašo Kafka, „pražiota burna ryti net rūko kamuolius“ (p. 168).
Suvalgę Gyvybės medžio vaisių nebūsim nemirtingi, tai būtų lyg rūko rijimas. Priešingai, kaip tik todėl, kad išliksime mirtingi, mes galim valgyti vaisių. Mirtis yra amžinybės, kurios žmogus dar gali viltis, sąlyga. Todėl „žmogaus evoliucija“ kaip „mirties galios augimas“ turi būti vertinama pozityviai. Priėmę mirtį, žmonės naujai atras išganymo šansą, nes žmogus gali patirti amžinąjį gyvenimą tik mirtingume, kuris išties taps dieviškas. Paskutinėje 1918 m. vasario 7 d. įžvalgoje rašoma – ryšys su Kierkegaard’u, bet pagal Kafką, – Christus, Augenblick[6].
„Tikėjimo matas“, rašė Kafka vasario 9 d., yra įsitikinimas, kad mūsų baigtinis gyvenimas, kurį nustato dvi laikinos ribos, prasmingas savyje. Toks įsitikinimas daug sunkesnis nei bet koks kaltės jausmas, nes tai reikštų pripažinti, kad visi individai bus sunaikinti. Nuodėmė pasiduoti tokiam mąstymui didesnė nei kaltė ar teisės pažeidimas. Bet leidžia aiškintis, kas sieja pirmąją nuodėmę su kalte, kuri šią asimiliuoja, bet nepanaikina. Amžinybės požiūriu Blogio nėra, tai sako ir Jozefas K. kunigui: „Kaip žmogus apskritai gali būti kaltas?“ Blogis tėra regimybė, tik mūsų laikinos perspektyvos elementas ar mūsų istorijos akimirka. Kad pažintume Gėrį, reikėjo pažinti Blogį. Būtent šis pažinimas lėmė mirtį, leido Ievai ir Adomui suprasti, kad yra nuogi, lyg būtų nuogi mirties akivaizdoje.
Pažinęs Gėrį ir Blogį, žmogus supranta, kad niekuomet neprilygs Gėriui. Kafka sausio 22 d. svarstė, ar draudimą valgyti nuo Pažinimo medžio lydėjusi baimė – pirminis natūralios mirties pojūtis. Kai žmogus išties pažįsta Gėrį, šis nebėra Blogio priešybė, nes daugiau nieko nėra. Žmogus pripažįsta esąs mirtingas, nes suvokia, kad negali jo pasiekti, o vienintelis būdas siekti Gėrio tėra „susinaikinimas“, rašo Kafka. Tai nereiškia nusižudyti, priešingai, reikia kovoti su savimi, išsilaisvinti iš laikinų priklausomybių ir nebijoti priešiškos pasaulio reakcijos.
Todėl nesistengdamas siekti amžinumo – niekas nepajėgtų – individas gali prie jo artėti. Susinaikinimas būtų lyg rūko rijimas pilna burna bei nuodėmės be klaidos ir pačios klaidos palikimas. Tai būtų nežinios, kas yra Gėris ir Blogis, pabaiga, o tada būtų galima žengti į Gėrio ar Dievo pažinimą, kas reikštų dvasinio ir laikino pasaulio vienovės pradžią. 1917 m. gruodžio 30 d. Kafka rašė, kad tikėjimas yra to, kas nesunaikinama, išlaisvinimas, o tai veda į išsilaisvinimą ir leidžia tapti nesunaikinamam arba tiesiog būti.
Tikėti reiškia būti. Dievo, rojaus, amžinojo gyvenimo pavadinimai laikini, juos duoda mirtingos būtybės, įvardijančios tai, kas nesunaikinama. Dar gyvendami mirtingieji, jei išties klauso, ką girdi, gali tai suvokti. 1916 m. spalio 18 d. Kafka rašė dienoraštyje, kad mus supa nuostabus gyvenimas, bet lyg pridengtas, kažkur toli. Jis pasirodo pakvietus tikruoju vardu.
Netiesa, kad visa Kafkos kūryba persmelkta nevilties, o Milašiaus kūriniai šviečia viltimi. Milašius jautriai kalba apie meilę, nes pats praėjo laiko ir erdvės išbandymus, o Kafka iš kiekvieno fragmento kuria papuošalą. Jų poezija leidžia naujai suspindėti tyrumui, prikelia gyvenimą iš jo vidinės bedugnės. Ne poezija tai daro, bet ji rodo, kaip tai svarbu, kad tai galima padaryti, nepaisant nuodėmės ir mirties. Ir jei tai įvyksta, prasideda nesunaikinamos vienovės gyvenimas, kas ir yra prisikėlimas.
Kafkos kūryba neneigia Milašiaus kūrybos, greičiau patvirtina ar net skelbia tą pačią pranašystę. Tai pranašiškas žydo, ne ortodokso, atsakas krikščioniui. Žydas vokietis Franzas Rosenzweigas veikale „Išganymo žvaigždė“ rašė: „Jei už krikščionio nebūtų žydo, jis pasimestų“, – knyga išleista 1921 m., bet pradėta rašyti apkasuose per Pirmąjį pasaulinį karą. „Dievo akivaizdoje abu, žydas ir krikščionis, yra darbininkai, vykdantys tą pačią užduotį <…> Tiesa, absoliuti tiesa, priklauso tiek krikščionims, tiek mums. <…> Tiesa priklauso visiems, ir tai jos esmė“, – rašė jis.
Milašius ir Kafka išsilaisvino iš vienpusiškos interpretacijos. Jie padarė stebuklą, nes vėl atkreipė mūsų dėmesį į dvasinį Genezės pasaulį ir atkūrė pirminį, Kūrimo žmonijos būvį. Šiandien dvejojant, ar drįsti pripažinti, ar galutinai atmesti šią tiesą, jų tekstai taip stebina, kad iškart atsiduriame – tik tai reikia pabrėžti – rojuje.
[1] Milašius O. Ars Magna. Slėpiniai / iš prancūzų k. vertė Petras Kimbrys. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. 53. Toliau cituojant iš šios knygos puslapiai nurodomi tekste.
[2] O. Milašius apie tai kalba ir kituose kūriniuose.
[3] „Slėpinių“ skyrius, aiškinantis poemos posmus.
[4] Kafka F. Procesas / iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius. – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – P. 246. Toliau cituojant iš šios knygos puslapiai nurodomi tekste.
[5] Kafka F. Pilis / iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 5.
[6] Kristus, akimirka (vok.).
Carlo Ginzburg. Viršus ir apačia. Uždrausto pažinimo tema XVI ir XVII a.
2025 m. Nr. 11
Iš italų k. vertė Toma Gudelytė
Carlo Ginzburgas (g. 1939) – italų istorikas, akademikas ir eseistas, dėstė Bolonijos, Jeilio ir Prinstono universitetuose, UCLA (Los Andželo) universitete vadovavo Italijos renesanso istorijos katedrai. C. Ginzburgo tyrinėjimai, kurių centre – mažoji Europos paribių istorija (mikroistorija), padarė didelę įtaką tolesnėms istoriografijos studijoms. Autorių domina sudėtingas tiesos ir melo santykis, taip pat religiniai elementai, liaudies prietarai ir pagonybės liekanos bei simboliai – kultūrinis sinkretizmas, leidžiantis atkurti XVI–XVII a. vaizduotės kraštovaizdį bei galios struktūrų bandymus jį kontroliuoti. 1992 m. C. Ginzburgui suteikta Aby Warburgo premija, 2005 m. – Italijos „Accademia dei Lincei“ premija, 2023 m. – literatūrinė Ernesto Hemingway’aus premija už „minties nuotykį“. C. Ginzburgas yra Amerikos menų ir mokslų akademijos garbės narys.
Esė „Viršus ir apačia. Uždrausto pažinimo tema XVI ir XVII a.“, įtrauktą į straipsnių rinkinį „Miti emblemi spie. Morfologia e storia“ („Mitai emblemos ženklai. Morfologija ir istorija“, 1986), įkvėpė kultūrinis liapsusas – dviprasmiška Šventojo Rašto ištrauka, kurią skirtingos Europos intelektualų kartos perskaitė savaip, pritaikydamos savojo laiko dvasiai ir poreikiams.
Šios esė tema gana plati, todėl bus prasminga pradėti nuo konkretaus teksto. Laiške romiečiams 11, 20 šv. Paulius ragino krikščionybėn atsivertusius romėnus neniekinti žydų. Kristaus skelbiama žinia (kaip leidžiama suprasti) esanti universali. Iš čia ir įspėjimas: μὴ ὑψηλὰ φρόνει, ἀλλὰ φοβοῦ („tad nesipuikuok, verčiau bijok!“). Šv. Jeronimo Vulgatoje ši ištrauka suskamba taip: noli altum sapere, sed time.
Vulgata neretai mums siūlo labai pažodinį vertimą[1]: šiuo atveju altum sapere veikiau yra kalkė nei graikiško termino ὑψηλοφρόνει atitikmuo. Vis dėlto, pradedant IV a., lotyniški Vakarai minėtąją ištrauką neretai suprato klaidingai: sapere interpretuota ne kaip moralinės („būk išmintingas“), o kaip intelektualinės reikšmės („pažinti“) veiksmažodis; kita vertus, prieveiksminė forma altum suvokta kaip denotacinis daiktavardis – kas esti aukštai. Non enim prodest scire, – rašė šv. Ambrozijus, – sed metuere, quod futurum est; scriptum est enim, Noli alta sapere („Geriau prisibijoti būsimų dalykų, nei apie juos žinoti; juk iš tiesų parašyta, Noli alta sapere…“)[2].
Taigi moralinis išpuikimas, kurį smerkė šv. Paulius, virto priekaištu intelektiniam smalsumui. V a. pr. Pelagijus sukritikavo kelis neįvardytus asmenis, kurie, klaidingai supratę ištraukos prasmę ir kontekstą, tvirtino, neva Laiške romiečiams 11, 20 apaštalas kvietęs uždrausti „išminties mokymą“ (sapientiae studium)[3]. Po kiek daugiau nei tūkstantmečio Erazmas Roterdamietis, sekdamas humanisto Lorenzo Vallos nurodymu, pareiškė, kad šv. Pauliaus žodžių taikiniu buvusi ne intelektualinė, o moralinė yda. Savo nebaigtame dialoge „Antibarbarai“ jis rašė: „Šie žodžiai nesmerkia erudicijos, o bando mus nukreipti nuo puikavimosi pasaulietiniais pasiekimais.“ „Pauliaus žodžiai non altum sapere, – priduria Roterdamietis, – skirti turtuoliams, ne išminčiams sudrausminti.“ Nestebina, kad versdamas Naująjį Testamentą jis atsisakė adaptuoti dviprasmiškus Vulgatos žodžius ir patikslindamas rašė: Ne efferaris animo, sed timeas. „Galvoje čia turimi ne šiaip doktrina ar kvailumas, – aiškino Roterdamietis, – bet arogancija ir kuklumas“[4]. Prie to, kaip Erazmas Roterdamietis gina kultūrą, grįšime kiek vėliau. Dabar būtina pabrėžti, kad, nepaisant šios gana aiškios teksto interpretacijos, šv. Pauliaus fragmentas ir toliau buvo aiškinamas klaidingai.
Pelagijaus ir Roterdamiečio analogija verta dėmesio. Akivaizdu, jog egzistavo tendencija iškreipti minėtosios ištraukos prasmę. Prieiti tokią išvadą nėra paprasta, kadangi visi Viduramžių ir Renesanso komentatoriai iš esmės teisingai interpretavo noli altum spirituale kaip perspėjimą, nukreiptą prieš dvasios puikybę. Tačiau Laiške romiečiams 11, 20 šiuos žodžius lydi du daugiau ar mažiau analogiški moraliniai perspėjimai: „Raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau, negu dera manyti“ (Rom 12, 3) ir „Nesiveržkite prie aukštų dalykų, bet pasitenkinkite kukliais“ (Rom 12, 16). Šių ištraukų raktinis žodis tekste – φρονεῖν (μὴ ὑψηλοφρόνει, μὴ ὑπερφρονεῖν, μὴ τὰ ὑψηλὰ φρονοῦντες), šv. Jeronimo verčiamas lotynišku sapere (noli altum sapere, non plus sapere quam oportet sapere, non alta sapientes sed humilibus consentientes). Dar III a. Latancijus teigė, kad sapere reiškia „ieškoti tiesos“[5]. Praėjus šimtmečiui šv. Ambrozijus, kaip matėme prieš tai, žodį sapere kaip sinonimą prilygino veiksmažodžiui scire (žinoti). Reikšminga tai, kad romanų kalbose žinojimą įvardija tokie veiksmažodžiai kaip sapere, savoir, saber – nors, pavyzdžiui, italų kalboje skirtis tarp scienza (mokslas) ir sapienza (išmintis) iš dalies išsaugo skirtį tarp moralinės ir intelektualinės sričių. Todėl nestebina, kad žodžiai non plus sapere quam oportet sapere (Rom 12, 3) buvo interpretuojami kaip perspėjimas dėl intelektualinio eretikų smalsumo religijos klausimais. Net ir tokie komentatoriai kaip Smaragdas ar Rabanas Mauras, teisingai interpretavę noli altum sapere kaip atitinkantį „nebūk išdidus“, vos keliais puslapiais toliau siejo šį fragmentą su non plus sapere quam oportet sapere, suprantamą pažinimo prasme. Daugelį šimtmečių šv. Pauliaus žodžius noli altum sapere, ištrauktus iš konteksto, citavo autoriai pasauliečiai ir ekleziastai, kaip akivaizdų raginimą neperžengti žmogiškojo intelekto ribų, tai matysime aptardami, pavyzdžiui, De imitatione Christi. XV a. pab. vienas pirmųjų Biblijos vertėjų į italų kalbą, Niccolò Malermi, galėjo leisti sau rašyti štai ką: Non volere sapere le chose alte („Nenorėk žinoti aukštų dalykų“)[6].
Taigi susidūrėme su liapsusu: ne individualiu, o kolektyviniu ar beveik kolektyviniu. Žinoma, šv. Pauliaus žodžių slinktį nuo moralinės prie intelektualinės reikšmės palengvino kalbinio ir tekstinio pobūdžio veiksniai. Vis dėlto faktas, kad žodžiai noli altum sapere imti interpretuoti kaip raginimas nesiekti neleistino „aukštų dalykų“ pažinimo, implikuoja ir gilesnius elementus[7].
Žmonės linkę tikrovę vaizduotis pasitelkdami priešingybes. Kitaip tariant, suvokimo srautą lemia aiškiai priešpriešinamos kategorijos: šviesa ir tamsa, karštis ir šaltis – viršus ir apačia. Senasis Herakleitui priskiriamas posakis, pasak kurio, tikrovė – tai priešybių karas (posakis, kurį Hegelis išvertė į savą dialektinės sampratos kalbą), gali būti perskaitytas ir kitaip, ne mažiau anachronistiškai. Kartą garsus biologas atkreipė dėmesį, kad ši poliariškumo manija turi gilias biologines šaknis, kadangi žmogaus protas – tarsi kompiuteris, veikiantis pagal taip / ne ir viskas / nieko logiką. Net jei šiuolaikinė fizika pernelyg atspari antropomorfizmui, kad prisirištų prie panašios logikos, žmonija ir toliau elgiasi bei mąsto minėtuoju būdu. Žmonėms tikrovė, atsispindinti kalboje, taigi ir mąstyme, yra ne tęstinumas, o sfera, kurią reguliuoja atskiros, iš esmės antitetiškos kategorijos.
Šios kategorijos, greta jų biologinės kilmės, akivaizdžiai turi ir kultūrinę ar simbolinę reikšmę. Antropologija tyrinėja kintančią dalies šių opozicijų, tokių kaip dešinė / kairė, reikšmę. Vis dėlto jokia iš šių kategorijų nėra tokia universali kaip opozicija viršus / apačia. Reikšminga tai, kad teigiame ką nors esant „iškilų“ ar „viršesnį“ (ar, priešingai, „žemą“, „žemesnį“) nesusimąstydami, kodėl didesnę vertę (kokybę, jėgą ir t. t.) priskiriame kone visada viršui. Regis, ir kiti primatai panašiai reaguoja į priešpriešą viršus / apačia. Ryški šiai opozicijai teikiama kultūrinė vertė mums žinomose visuomenėse (kiek pavyko išsiaiškinti) sietina greičiausiai su kitu, specifiškai žmogišku elementu, turėjusiu lemtingos įtakos homo sapiens istorijai. Užsitęsusi žmonijos vaikystė ir ypatingas jos fizinės bei intelektinės raidos lėtumas, tikėtina, paaiškina tiesioginį tapatinimą to, kas esti „aukštai“, su jėga, vertingumu ir t. t. Bejėgiam vaikui galingas suaugusysis visada įkūnija tai, kas „vertinga“.
Kalbame, natūralu, apie hipotezę. Tačiau tai, kad kiekviena civilizacija kosminės galios šaltinį – Dievą – įkurdino danguje, yra faktas. Be to, „viršaus“ simbolika, apie ką vis dar liudija indoeuropiečių kalbos, giliai susijusi su politine galia. Jei grįžtume prie Vulgatos citatos, nuo kurios ir pradėjome savo svarstymus, matytume, kad įspėjimas dėl pretenzijos pažinti „aukštus“ dalykus nurodo į skirtingus, nors tarpusavyje ir susijusius tikrovės lygmenis. Į kosminį: draudžiama žvelgti į dangų ir bendrai į Gamtos paslaptis (arcana naturae). Į religinį: draudžiama pažinti Dievo paslaptis (arcana Dei), tokias kaip predestinacija, Trejybės dogma ir kitos. Į politinį: draudžiama pažinti galios paslaptis (arcana imperii), o tiksliau politikos misterijas. Tai skirtingi tikrovės aspektai, tačiau visi jie implikuoja gana tikslią hierarchiją; skirtingi, tačiau susiję ar tiksliau abipusiai sustiprinti per analogiją.
Antropologai puikiai žino, gal net geriau už istorikus, kaip pavojinga praeities kultūroms taikyti mūsiškes kategorijas. Vis dėlto šiuo atveju galime ramiai tą daryti, kadangi šv. Pauliaus žodžiai noli altum sapere nekart sugrįžta skirtinguose kontekstuose ir atspindi bendrą numanomą prielaidą: egzistuoja atskira sritis – kosminė, religinė ir politinė – apibrėžiama kaip „viršus“ ir uždrausta žmogiškajam pažinimui.
Ideologinė šio trigubo draudimo reikšmė akivaizdi. Ja siekta išsaugoti egzistuojančią socialinę ir politinę hierarchiją ir pasmerkti maištavusius politinius mąstytojus, bandžiusius atskleisti Valstybės paslaptis. Siekta sustiprinti Bažnyčios (ar bažnyčių) galią, apsaugant tradicines dogmas nuo intelektinio eretikų smalsumo. Drauge norėta – kaip ribinio, bet reikšmingo poveikio – pažaboti nepriklausomus mąstytojus, drįsusius suabejoti įsigalėjusiu kosmoso vaizdiniu, grįstu aristoteliška-ptolemėjiška prielaida egzistuojant aiškią skirtį tarp neklystančio dangaus ir nuodėmingo žemiškojo pasaulio. <…>
Tam tikru momentu tradiciniai žmogiškajam pažinimui primesti suvaržymai buvo sulaužyti. Užteks prisiminti stulbinamą astronomijos pažangą XVII a. pradžioje bei vėliau. Žinoma, tokie mokslininkai kaip Galileo Galilei ar Johannesas Kepleris nedvejodami nukreipė į dangų akis, o ir naujus prietaisus, tokius kaip teleskopas. Gamtos paslaptis, arcana naturae, pamažu imta tirti. Kaip šie mokslo pasiekimai paveikė senuosius draudimus pažinti arcana Dei ir arcana imperii, Dievo ir galios paslaptis? Pastarojo meto diskusijos šia tema atskleidė intelektinės ar religinės (pavyzdžiui, puritoniškos) nuostatų svarbą mokslinės minties raidai. Čia vis dėlto mėginsime pasukti, nors ir trumpam, kitu keliu.
„Ar perkėlus žemę į dangų, – Koperniko klausia Lojola Johno Donne’o satyriniame veikale „Ignacas ir jo draugija“, – žmonės ėmė tikėti statą naujus bokštus ir vėlei grasiną Viešpačiui? O gal šis žemės judesys jiems leidžia manyti, jog pragaro nėra, ir neigti bausmę už nuodėmes?“[8] Tokie, anot vieno nuovokiausių to meto protų, galėjo būti du tikėtini „naujojo mokslo“ padariniai: šventvagiškas intelektualinis išpuikimas arba galingos vienijančios socialinės jėgos, kokia yra religija, atmetimas. Trumpam palikime nuošaly pirmąjį ir stabtelėkime prie antrojo.
Galimybė semtis iš „naujojo mokslo“ ardomųjų analogijų religiniais ir politiniais klausimais, manau, neapsiribojo inteligentijos rateliais. Čia galėtume cituoti Costantino Sacardino, vadovavusio nesėkmingam liaudies maištui prieš popiežiaus valdžią, žodžius. Sacardinas, 1619-aisiais pakartas Bolonijoje kaip ateistas, nekart buvo pareiškęs: „Tik kvailiai tiki jį [pragarą] egzistuojant… Didikai trokšta, kad tuo tikėtume, nes nori priversti mus veikti pagal jų valią, tačiau… karvelidė jau atmerkė akis“[9]. Tais pačiais metais skirtingos prancūzų ir italų inteligentų grupelės, garsėjusios kaip libertins érudits, skelbė religiją esant melu, tačiau naudingu: be religijos masės elgtųsi netinkamai ir žlugtų pati visuomenė. Toks žmogus kaip Sacardinas, profesionalus juokdarys ir Paracelso medicinos sekėjas, atvirai apvertė šią aristokratijos doktriną. Paprastų žmonių požiūris – tokia buvo jo optimistinė prielaida – spėjo pakisti. Į valdovų ir politikų žygdarbius pasaulinio teatro arenoje prastuomenė žvelgia nebe pasyviai, o perprasdama galios paslaptis ir atrasdama labiausiai nuo jos slepiamą tiesą: politinį religijos pasitelkimą.
„O gal šis žemės judesys, – klausė Donne’as – jiems leidžia manyti, jog pragaro nėra, ir neigti bausmę už nuodėmes?“ Būtent tokią išvadą padarė ir Sacardinas. Žinoma, neturime įrodymų jį susipažinus su Koperniko sistema. Ir vis dėlto kyla klausimas, ar Sacardino suvokimo gyvenus naujaisiais laikais, kai tradicinės nuostatos ėmė irti („karvelidė jau atmerkė akis“), niekaip neįtakojo perversmas mokslo srityje.
Sacardino atvejis, kiek mums žinoma, tikrai išskirtinis. Be to, žemesniųjų klasių revoliucija, apie kurią svajojo šis veikėjas, XVII a. Europoje neabejotinai buvo pasmerkta žlugti. Sėkminga analogija pereinant iš „naujojo gamtos mokslo“ į visuomenės mokslą galėjo būti siejama (tą, beje, ir darė Hobbesas) tik su jau egzistuojančiomis galios tikrovėmis, tokiomis kaip absoliutinė valstybė. Reikšminga tai, kad tokia analogija buvo įvardijama kaip „ateistinė“, taigi iki galo neapibrėžtu terminu, taikytu ir politikos, ir religijos klausimais. Tai darkart patvirtina mūsų teiginį, kad egzistavo gilus ryšys tarp trijų pažinimo plotmių – kosminės, religinės ir politinės. <…>
Senųjų suvaržymų įveiką tinkamai užfiksavo emblemų rinkiniai. XVII a. Ikaras ir Prometėjas tapo galingo intelektinio atradimų postūmio simboliais. Ryški verčių slinktis lėmė tai, kad „drąsa“, „smalsumas“ ir „intelektualinis išdidumas“ – tradiciškai Ikaro ir Prometėjo mitams priskiriamos ydos – pradėti vertinti kaip dorybės. Donne’as buvo tai numatęs: „Ar perkėlus žemę į dangų žmonės ėmė tikėti statą naujus bokštus ir vėlei grasiną Viešpačiui?“ Ikaras su Prometėju, kaip ir kiti titanai ar Babelio bokšto statytojai, taip pat buvo nugalėti, tačiau jų pralaimėjimo būta šlovingo. Ir tikrai, viename XVII a. pab. emblemų rinkinių Prometėjas vaizduojamas nebe kaip palaužta dievybė, prikaustyta prie uolos grandinėmis, – dabar Prometėjo ranka, sakytum, siekia saulės, palydima išdidžios antraštės: Nil mortalibus arduum (mirtingiesiems nėra nieko sunkaus). Ikaro skrydis taip pat sulaukia naujo požiūrio: kitame emblemų rinkinyje jis vaizduojamas kaip sparnuotas jaunuolis, ramiai sklandantis po dangų. Antraštę Nil linquere inausum (drįsk viską) lydi komentaras, Ikaro skrydį prilyginantis Kristupo Kolumbo naujojo pasaulio atradimui[10]. Jėzuitas Daniello Bartoli savo ruožtu pareiškia, kad be Kolumbo narsos, kurią jis prilygino Ikaro užmojui, Europa neturėtų „nei ginklų, nei kasyklų… anei žinojimo apie aną pasaulio dalį vardu Amerika“[11]. Sąvokoms „rizika“ ir „naujovė“ imta priskirti teigiamą reikšmę, kaip esmingoms ir tinkamoms visuomenei, vis labiau grindžiamai prekyba. Į paviršių kilo nauja kultūra, įtvirtinanti naujas socialines vertybes.
Dar kartą grįžus prie šv. Pauliaus žodžių noli altum sapere paaiškėtų, kodėl aptariamuoju laikotarpiu jie tampa nebepriimtini. Iš tikrųjų būtų galima kone žingsnis po žingsnio atsekti, kokiu būdu šis garbstomas moto galiausiai atmetamas. XVII a. pr. ne kartą perleistame emblemų rinkinyje, kurio autorius – jaunas olandų advokatas Florentius Schoonhovius, ir vėl aptinkame senąjį raginimą noli altum sapere, tik kitokia forma: altum sapere pericolosum (pavojinga pažinti, kas viršuje). Šūkis siejamas vėlgi su Ikaro figūra. Ilgokas autoriaus komentaras aiškina, kas yra šios emblemos taikinys: pernelyg smalsūs teologai, besiginčijantys dėl dieviškųjų paslapčių, tokių kaip predestinacija, laisva valia ir Adomo išvarymas iš rojaus. Argi nebūtų prasmingiau, apgailestauja Schoonhovius, jei, padėję į šalį painias ir beprasmes kalbas, jie tiesiog pasitenkintų Biblija! Tada mūsų klestinčiai tėvynei, tęsia autorius, negrėstų religinių nesantaikų kurstoma pražūtis[12].
Tai, apie ką netiesiogiai užsimena Florentius Schoonhovius, susiję su gilėjančia krize. 1618-aisiais religiniai karai Olandijoje priartėja prie lemtingos atomazgos. Griežtos kalvinizmo doktrinos dėl lemties sekėjams tenka susiremti su stiprėjančia romiųjų arminijonų opozicija. Jų teologinė diskusija turi reikšmingų politinių implikacijų, kadangi arminijonai yra religinės tolerancijos šalininkai. Dėl šios priežasties jie remia tokius valstybės veikėjus kaip Johanas van Oldenbarneveltas. Religiniams ginčams spręsti Dordrechte sušaukiamas sinodas. Tuo metu Florentius Schoonhovius ir nutaria išleisti savo emblemų rinkinį – kaip kvietimą religinei taikai.
Tiek Ikaro skrydis, simbolizuojantis teologų smalsumą, tiek šūkis noli altum sapere Olandijos tikinčiųjų rateliuose cirkuliavo gana plačiai. 1618-ųjų vasarį Harlemo konsulo svainis paviešino laišką, pasmerkusį bepročius teologus, kurie, panašiai kaip Ikaras, niekingai krenta ir trenkiasi į žemę, išdrįsę pakilti pernelyg aukštai, uždraustųjų viršūnių link. Prieš vos kelerius metus didysis filologas klasikas Isaacas Casaubonas kreipėsi į vieną iškiliausių arminijonų lyderių Grozijų pabrėždamas, kad visam krikščioniškam pasauliui, o ypač patiems arminijonams, būtų pravartu pristabdyti tam tikrus smalsius teologus, mėginančius (kaip pridūrė, neabejotinai cituodamas Laišką romiečiams 12, 3) pažinti daugiau, nei leista: sapientes supra id quod oportet sapere.
Taigi minėtoji Schoonhoviaus emblema virpino pažįstamą natą. Tačiau jos kontekstas, tam tikru požiūriu, buvo naujas. Pažvelgę į pirmą Schoonhoviaus leidinio puslapį, virš teksto išvysime jauno autoriaus portretą, įrėmintą žodžiais sapere aude. Iškart po jų – trys emblemos: nosce te ipsum (pažink save), sapiens supra fortunam (išminčiaus nenugali lemtis) ir jau matytas altum sapere pericolosum. Leidinio emblemas vienija pažinimo tema, su akivaizdžiomis stoikų potekstėmis. Vis dėlto pirmojo šūkio reikšmė ryškiai kontrastuoja su altum sapere periculosum reikšme.
Šūkis sapere aude neabejotinai pasiskolintas iš Horacijaus laiško Markui Lolijui. Pažodinė jo reikšmė – „būk išmintingas“: Horacijus šiais žodžiais kreipiasi į kvailį, niekaip nesiryžtantį perbristi upės, mat laukia nustosiant ją tekėti. Pradžioje ši ištrauka buvo siejama su sveiku protu, ne pažinimu. Tačiau nesunku suprasti, kad Schoonhoviaus rinktinėje Horacijaus žodžiai įgauna kitokią reikšmę. Čia sapere taip pat nuslysta iš moralinės į intelektualinę sritį, veikiamas gretutinio šūkio altum sapere periculosum. Rezultatas – savita ir nestabili pusiausvyra: „pavojinga pažinti tai, kas viršuje“ ir drauge „drįsk pažinti“.
Norint iki galo suprasti pastarojo raginimo reikšmę, būtina atminti, kad anuo laikotarpiu Europos inteligentija vis labiau regėjo save kaip kosmopolitinės respublica literatorum (intelektualų respublikos) dalį[13]. Šiame kontekste intelektualų tarpusavio solidarumui teikiama daugiau reikšmės nei religiniams ar politiniams vaidmenims. Būtų galima teigti, kad tiesos paieškos tampa savita religija, politiniu įsitraukimu. Vis dėlto šis raginimas ugdyti pažinimo dvasią yra skirtas ne visiems. Hic vero libertas aliqua inquirendi, aut etiam dissentiendi doctis omnino concedenda est („Turime suteikti tam tikrą žinojimo, o ir nepritarimo laisvę, ypač išprususiems žmonėms“), – Casaubonui rašo arminijonas Conradas Vostius, Leidos teologijos profesorius, „antraip atrodys, kad statome kliūtis lėtam tiesos žygiui“[14].
Taigi mokslinių tyrinėjimų laisvė turėjo būti teikiama pirmiausia – o gal vien tik? – konkrečiai socialinei grupei: inteligentijai. Galima sakyti, kad formavosi naujas intelektualo įvaizdis, vienaip ar kitaip tebegyvuojantis ir šiandien.
Altum sapere periculosum: tiesos paieškos gali turėti pavojingų socialinių pasekmių, kaip parodė Olandijos įvykiai. Dordrechto sinode arminijonai buvo nugalėti. Po metų, 1619-aisiais, teologinę ortodoksinio kalvinizmo pergalę sutvirtino politinė pergalė. Johanas van Oldenbarneveltas buvo nuteistas mirties bausme; dauguma arminijonų – dar vadinamų remonstrantais – pasitraukė iš šalies, daugiausia į Prancūziją. Schoonhovius, galbūt nusivylęs religinėmis savo tikėjimo bendražygių kovomis, apleido kalvinizmą ir perėjo į katalikybę. Tikėtina todėl nebeišleido nė vienos emblemų knygos. Vis dėlto naujoji Horacijaus žodžių sapere aude (drįsk pažinti) prasmė plito toliau. Asmeniniu šūkiu juos pasirinko prancūzų filosofas ir matematikas Pierre’as Gassendi: šiame kontekste minėtini ne vien jo ryšiai su libertin érudits, bet ir su Paryžiaus arminijonais tremtiniais.
XVIII a. pr. Olandijoje pasirodo dar viena knyga. Jos titulinį puslapį puošia vinjetė, vaizduojanti į kalną kopiantį žmogų. Debesų gaubiamoje viršūnėje galima įžiūrėti gausybės ragą. Sparnuota dievybė su dalgiu – Laikas – laiko žmogų už rankos ir padeda kopti. Šūkis skamba taip: Dum audes, ardua vinces (jei gebėsi išdrįsti, įveiksi sunkumus). Emblema sumaniai sujungia į vieną tris skirtingus šūkius: Veritas filia Temporis (tiesa – Laiko vaikas); altum sapere, nes ardua reiškia taip pat ir „aukštus dalykus“; sapere aude. Ir tikrai turime Laiką, aukštį ir drąsą (Dum audes… jei gebėsi išdrįsti). O kurgi sapere? Pakaks žvilgtelėti į knygos pavadinimą: „Epistolae ad Societatem Regiam Anglicam“ („Laiškai Anglijos karališkajai draugijai“), kurių autorius – Antonas van Leeuwenhoekas, didis olandų gamtininkas, pirmasis mikroskopą pritaikęs mokslininkas. Vinjetės prasmę galėtume išversti taip: atėjo metas, Gamtos paslaptys nebėra paslaptys, mokslininkų intelektinė drąsa paties jas žmonijai po kojų.
Nestabili pusiausvyra tarp „nesiek pažinti aukštai esančių dalykų“ ir „drįsk pažinti“ įveikiama. Tolesnė raginimo peržengti senąsias pažinimo ribas istorija jau nubrėžta. Itin reikšminga tai, kad Horacijaus šūkis tampa esmine Šviečiamojo amžiaus vertybių išraiška. Was ist Aufklärung? (kas yra Apšvieta?), baigiantis šimtmečiui klausia Immanuelis Kantas, ir jo atsakymas skamba taip: Sapere aude! Nors, kita vertus, pats jis pabrėžia žmogiškojo pažinimo ribotumą. Bet tai jau kita istorija.
[1] Plg. Plater W. E., Whyte H. J. A Grammar of the Vulgata. – Oxford, 1926. – P. 29.
[2] Ambrosius. De fide. – V. 17. – 209 // Sancti Ambrosii Opera. – Pt. 8 / ed. O. Faller // Corpus scriptorum ecclesiasticorum Latinorum [toliau – CSEL], LXXVIII. – Vienna, 1962. – P. 295; taip pat žr. Plater W. E., Whyte H. J. A Grammar of the Vulgata. – P. 300.
[3] Pelagius. Expositiones tredecim epistolarum Pauli // Epistolam ad Romanos (Patrologiae cursus completus / ed. J.-P. Migne. – Series latina. – Supplementum, i / ed. A. Hamman. – Paris, 1958. – col. 1161).
[4] Žr. Desiderius Erasmus Roterodamus. Opera omnia. – 10 vol. (Leiden, 1703-6). – X, col. 1726; VI, col. 625.
[5] Lactantius. Divinae Institutiones. – II 7 (Brandt S., Laubmann G. CSEL. – XIX. – Vienna, 1890. – P. 125): sapere id est veritatem quaerere…
[6] Biblia vulgare historiata… / vertė Nicolò Malermi. – Venezia, 1507. – P. clxxv.
[7] Analizuodamas šį liapsusą kaip pavyzdžiu rėmiausi Erwino Panofskio „Et in Arcadia ego. On the Conception of Transience in Poussin and Watteau“, žr. Klibansky R., Paton H. J. Philosophy & History: Essays Presented to Ernst Cassirer. –Oxford, 1936; II leid. New York, 1963. – P. 223.
[8] „Hath your raising up of the earth into heaven brought men to that confidence, that they build new towers or threaten God againe? Or do they out of this motion of the earth conclude, that there is no hell, or deny the punishment of sin?“; Donne J. Ignatius His Conclave: Complete Poetry and Selected Prose. – London, 1949.
[9] Venecijos valstybinis archyvas. – Inkvizicija. – B. 72 („Costantino Sacardino“). It. colombara (karvelidė) – taip metaforiškai buvo vadinami žemesni visuomenės sluoksniai. Apie šią bylą žr. Ginzburg C., Campeggi R. La colombara ha aperto gli occhi // Quaderni storici. – 1978. – Nr. 38. – P. 631–639.
[10] Plg. Anselme de Boot. Symbola varia diversorum Principum, Archiducum, Ducum, Comitum & Marchionum totius Italiae, cum facili isagoge. – Amsterdam, 1686. – P. 292–294. Lotyniškas moto Nil linquere inausum pasiskolintas iš Vergilijaus („Aeneis“, vii. 308).
[11] Bartoli D. Dell’huomo di lettere difeso et emendato. – Roma, 1645. – P. 154–156.
[12] Florentius Schoonhovius. Emblemata… partim moralia civilia. – Gouda, 1618; vėlesnis leid. Leiden, 1626.
[13] Plg. Vivanti C. Lotta politica e pace religiosa in Francia fra Cinque e Seicento [Politinė kova ir religinė taika XVI ir XVII a. Prancūzijoje]. – Torino: Einaudi, 1963. – P. 325–362.
[14] Praestantium ac eruditorum virorum Epistolae. – P. 28.
Tetiana Teren. Skiepijimas kitu pasauliu
2025 m. Nr. 8–9
Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė
Tetiana Teren – žurnalistė, kultūros vadybininkė, buvusi Ukrainos PEN klubo vykdomoji direktorė. Kartu su fotografu Oleksandru Chomenka parengė tris pokalbių su žymiais Ukrainos rašytojais knygas „RECvizitai. Rašytojų balsų antologija“ (2015, 2017), o su teatro kritike Anna Lypkivska parengė knygą „Paprasti dalykai. Aštuoni pokalbiai su Ada Rohovceva“ (2018). 2020 m. išėjo knyga „Pasaulio sukūrimas“, kurioje pateikiami jos pašnekesiai su rašytoju Tarasu Prochaska.
Esė „Skiepijimas kitu pasauliu“ parašyta pagal 2025 m. Ukrainos PEN klubo tikslinę temą „Būti pasaulyje“. Projektas įgyvendinamas su internetinio portalo „Суспільне Культура“, leidyklos „Projector Publishing“ ir meno knygų leidyklos „Telegraf“ informacine parama.
Mano asmeninis mitas apie Europą užgimė iš poltaviečių senelių pasakojimų. Augau su tais pasakojimais iš pradžių klausydama jų kaip įspūdingų detektyvinių istorijų, pilnų stulbinamų nuotykių, pavojų su laiminga pabaiga, o vėliau tai padėjo suprasti, kaip viskas pasaulyje yra susiję, ypač tai, kas mus formuoja ir apibūdina.
Senelis ir močiutė buvo vadinamieji ostarbeiteriai. Senelį vokiečiai išvežė darbams vos septyniolikos. Pirmiausiai jis atsidūrė Kelne, paskui Mece, Forbache ir Lingene. Senelis buvo puikus pasakotojas, ir aš užgniaužusi kvapą vėl ir vėl klausydavausi apie jo pabėgimus, apie pataisos darbų stovyklą, apie tai, kaip jis kartą įšoko į baseiną miesto parke, mėgindamas pasislėpti nuo gestapininkų, arba apie tai, kaip vokietis peršovė jam koją, kurią paskui vos išgelbėjo. Atėjus sąjungininkams, senelis atsidūrė Paryžiaus stovykloje prancūzų kariams. Čia prasideda viena mano mėgstamiausių pasakojimo dalių: apie prancūzų sanatoriją, apie varles, kurias – tik įsivaizduok! – patiekdavo restoranuose, apie generolą Charles’į de Gaulle’į, kurį seneliui pasisekė kartą pamatyti, arba apie prancūzaitę, įsimylėjusią jį iki ausų.
Močiutės istorija buvo ne tokia nuotykinga. Pakeliui į Dortmundą ji taip pat bandė pabėgti, bet vokiečių sargybiniai ją taip sumušė, kad mėnesį negalėjo vaikščioti. Sąlygos fabrike buvo sunkios, trūko maisto, miegojo ant gultų, bet kartu močiutė visada prisimindavo pagyvenusius vokiečius, atnešdavusius ostarbeiteriams maisto ir drapanėlių. Močiutė gavo galimybę truputį užsidirbti – prižiūrėjo vaikus vienoje vokiečių šeimoje, o vakarais skalbė ir lopė karo belaisvių drabužius. Kai Dortmundas buvo laisvinamas, močiutė atsidūrė bombų slėptuvėje kartu su vokiečiais. Per aviacijos smūgį slėptuvė buvo palaidota po žeme, ir ji vos liko gyva, vėliau visą gyvenimą ją kamavo dusulio priepuoliai. Kurį laiką po išlaisvinimo ji buvo gydoma amerikiečių karo ligoninėje, tačiau močiutė atsisakė vykti į Ameriką – užvis labiausiai ji troško grįžti į Ukrainą. Grįžusi nerado nei savo namų, nei kaimo – viską sudegino vokiečiai. Močiutės šeima pasitiko ją žeminėje: taigi laukė naujo kaimo ir trobos statybos (štai kodėl Ukrainoje tiek daug Novoselivkų).
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Vokietijos vyriausybė pradėjo mokėti kompensacijas buvusiems stovyklų darbininkams. Mano vaikystėje šalia naujai įvestos grivinos atsirado žodis „markės“. Prisimenu stalčių, kuriame seneliai saugojo gautas Vokietijos markes, ir kaip aš, atsistojusi ant kėdės, jas išsitraukdavau ir apžiūrinėdavau. Markes podraug su obuoliais ir saldainiais jie ilgus metus dovanodavo anūkams, o paskutines jų vokiškas dovanas gavau jau būdama studentė. Maždaug tada, apie 2000-uosius, vokiečiai mokėjimus nutraukė.
Kaskart viešėdama užsienyje negaliu nepastebėti pagyvenusių europiečių ar amerikiečių, kurie, išėję į pensiją, nusprendžia likusį gyvenimą praleisti atostogaudami ir keliaudami. Sutinku juos, dėvinčius kokybišką aprangą, pasipuošusius šeimos papuošalais, su tvirtais odiniais lagaminais, fotoaparatais ir žiūronais, įvairių pasaulio šalių oro uostuose, laivų deniuose, didžiųjų miestų aikštėse ir ramiose jūrų bei vandenynų pakrantėse. Stebėdama jų ramybę ir susidomėjimą viskuo, kas juos supa, visada – ne be skausmo ir liūdesio – pagalvoju apie savo senelius. Galvoju apie jų Europą, kurią jie matė tik kartą gyvenime. Europą, kurios jiems būtų buvę geriau niekada nepažinti, bet kuri vis dėlto suformavo jų pasaulio suvokimą ir požiūrį į jį. Nes net ir tomis baisiomis vokiškų stovyklų ir barakų sąlygomis jie sugebėjo pamatyti kitokį pasaulį, o pasakojimai, su kuriais užaugau, visada bylojo, kad turime dar tiek daug nuveikti, kad pasiektume tokį gyvenimo lygį. Mano senelis, kuris labiau už viską mylėjo žemę, mokėjo statyti ir auginti, žavėjosi vokiečių darbštumu, jų apgalvotai pastatytais namais ir jų praktiškumu (ypač tuo, kad tuo metu jie jau konservuodavo maistą, o Sovietų Sąjungoje dar niekas nežinojo apie metalinius dangtelius). Mano močiutė pasakodavo apie gražius drabužius, jaukius sodus prie namų ir dailias braškių lysves jų kiemuose. „Vokiečiai tada gyveno taip, – sakydavo mano senelis, – kaip mes gyvename dabar.“ „Palyginti su Ukraina, tai buvo rojus“, – pridurdavo močiutė.
Atrodytų, kad jie abu turėjo visą likusį gyvenimą nekęsti to kito pasaulio, kuris atėmė iš jų sveikatą ir jaunystę, tačiau pasaulis, į kurį jie grįžo pas savo šeimas, rojaus nė iš tolo nepriminė. Abiejų šeimos išgyveno Holodomorą. Abiejų šeimų tėvai buvo represuoti. Ir net ano baisaus, kartą pamatyto pasaulio, tos galimybės pažinti ir palyginti pakako, kad pokalbiuose su manimi jie niekada nesižavėtų komunizmu ir „sovietiniu rojumi“. Tokiu nepaprastu būdu dviejų ukrainiečių ostarbeiterių istorijos man sutapatino nacizmą ir komunizmą – ir jos paveikė mane labiau nei bet kuri knyga, kurią perskaičiau vėliau. Nes svarbiausia jose buvo tai, kad asmeninė istorija – Ukrainos ir pasaulio – yra viena visuma, o ne suskaidytos dalys, ką kelis šimtmečius bandė pasiekti Rusijos, o vėliau sovietų propaganda.
Dvikryptis judėjimas
Mąstydama apie pasaulį ir mus jame, negaliu negalvoti apie vaikystėje girdėtas istorijas ir apie tai, kad pasaulio pažinimas ir jausmas, kad esame jo dalis, neįmanomi be judėjimo. Be asmeninių istorijų, be įgytos patirties ir prisilietimų toks vienas kito pažinimas neįmanomas. Nuolat galvoju apie tai, kaip galime papasakoti pasauliui apie tai, kas vyksta Ukrainoje ir kas esame mes, ukrainiečiai. Kaip tai padaryti stokojant šaltinių, iš kurių kitos šalys galėtų apie mus sužinoti savo kalbomis, taip pat atsižvelgiant į įsišaknijusius stereotipus, sunaikintus ar perrašytus istorijos puslapius, kuriuos per amžius skleidė Rusijos žiniasklaida, kultūros ir mokslo veikėjai, ir kartu paisant tų kitų šalių praeities, jų pačių tragedijų, kurios, kaip ir mūsų gyvenime, labiausiai apibrėžia jų pasaulinių įvykių suvokimą ir reakciją į juos?
Nuo 2022 m. ukrainiečiai išties daug nuveikė, kad paaiškintų pasauliui, kas mes esame, kada prasidėjo mūsų istorija ir kultūra, kokios yra kolonijinės genocidinio Rusijos karo priežastys ir už ką mes kovojame. Atrodo, kad dar niekada savo istorijoje taip daug ir taip dalykiškai nekalbėjome su pasauliu. Kai užsienio kultūrinės bendruomenės manęs klausia, kaip šiandien gali padėti ukrainiečių kultūrai, atsakau, kad pirmiausiai ši pagalba pasireiškia remiant Ukrainos kariuomenę, o kitas prašymas – versti ukrainietiškas knygas. Tai – veiksmingiausias mechanizmas, galintis papasakoti, kuo gyvename šiandien, ir kartu parodyti mūsų kultūros tęstinumą ir ilgaamžiškumą, kurį imperija stengėsi (ir tebesistengia) sunaikinti ir paslėpti.
Karo meto sąlygomis nėra galimybės sustoti ir sistemingai pažvelgti į visas šias pastangas – visus ukrainiečių inicijuotus kursus užsienio universitetuose, ukrainiečių programas didžiausiuose pasaulio festivaliuose, sugrąžintus mūsų menininkams vardus ir balsus. Prisimenu savo jausmus, patirtus Londono karališkojoje menų akademijoje vykusioje parodoje „Audros akyje: modernizmas Ukrainoje“. Viena vertus, tai buvo begalinis džiaugsmas – tarsi pasimatai su šeima ir draugais už tūkstančių kilometrų nuo namų. Kita vertus – parodos lankytojų nuostaba ir susižavėjimas („Ar tai tikrai ukrainiečių menininkai? Mes nieko apie tai nežinojome!“) mane ir džiugino, ir sykiu liūdino– kaip vėlai pasaulis sužinojo, o svarbiausia – kokia kaina už šį žinojimą buvo sumokėta pastaraisiais šimtmečiais ir kokią kainą mokame šiandien.
Kartu nuolat klausiu savęs, ar mūsų istorija ir menas padeda papasakoti apie kasdienę karo patirtį kitų šalių parlamentuose, pasaulinėse konferencijose ir Jungtinių Tautų salėse? Prisimenu savo jausmus iš pirmosios kelionės į Jungtines Valstijas 2022 m., kai visi aplinkui klausinėjo, kaip gyvename ir dirbame, kur šiandien yra mūsų šeimos ir draugai, ar leidžiamės į bombų slėptuves, ar turime pakankamai maisto ir vaistų… Ir aš vėl ir vėl pasakojau istorijas, vardijau sritis, kurioms reikia paramos, bet niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad šiose salėse su kavos pertraukėlėmis ir raudonais kilimais neįmanoma papasakoti to, kuo iš tikrųjų gyvename ir ką jaučiame.
Taip supratau, kad šiandien už mūsų asmenines keliones į užsienį yra daug svarbiau rasti galimybių atvežti užsieniečius į Ukrainą. Ne tik papasakoti jiems apie mūsų kasdienę patirtį, bet padaryti ją jų gyvenimo dalimi. Taigi ir vėl kalbame apie judėjimą. Bendraudama su kitų šalių intelektualais, pastaraisiais metais aplankiusiais Ukrainą, susidūriau su įvairiais klausimais ir stereotipais (įskaitant vienos indų autorės klausimą: „Kuriais metais atsirado Ukraina?“), bet kiekvieną kartą pagalvodavau: ar pati pakankamai žinau apie šių šalių istoriją ir dabartinį gyvenimą? Ir turiu pasakyti, kad karo patirtis mane padarė daug atidesnę kitų detalėms ir kontekstams.
Prisimenu, kaip atvykau į Lietuvą po Krymo okupacijos ir pirmaisiais Rusijos karo rytuose mėnesiais. Tokia apčiuopiama, tokia juntama buvo lietuvių parama ir mūsų situacijos supratimas, o kavinėse ir knygynuose plevėsuojančios Ukrainos vėliavos šildė širdį. Ir jau tada, kalbėdami apie mūsų bendrą istorinę patirtį, lietuviai ją vadino okupacijos laikotarpiu, o mes vis dar vadinome tai „sovietine praeitimi“. Šis terminologijos skirtumas labai aiškiai parodė, kokių pamokų dar neišmokome ir kokius darbus dar turime nuveikti.
Skaitydama Astridos Lindgren karo dienoraščius, buvau priblokšta jos vertinimų aiškumo apie Rusijos prigimtį: „Vienintelis dalykas, kuris man nepatinka bendroje anglofilų tendencijoje, yra tas, kad rusai vaizduojami kaip mieli taikos balandžiai. Manau, visi įsitikinsime, kad taip nėra.“ Švedų rašytoja savo dienoraščiuose fiksuoja nacistinės Vokietijos nusikaltimus, tačiau, giliai išgyvendama dėl Rusijos agresijos prieš Suomiją, ji vėl ir vėl primena, kad neturime pamiršti pavojaus iš Rusijos pusės. Švedų istorikas Peteris Englundas sako, kad Švedijos parama Ukrainai yra labai natūrali, nes švedams nereikia aiškinti, kas yra Rusija – jų genetinėje atmintyje yra dvidešimt aštuoni karai su Rusijos kariuomene. Drauge, nepaisant Švedijos „neutralumo“ Antrajame pasauliniame kare, iškart po jo švedai pradėjo ruoštis galimiems būsimiems karams, ir visi kariškiai (Peteris dirbo karinėje žvalgyboje) suprato, kad visų pirma kalbama apie karo su Rusija riziką.
Arba, pavyzdžiui, Balkanų šalys. Čia, kaip ir Baltijos šalyse, dažnai tenka išgirsti iš kroatų, bosnių, slovėnų kai ką labai svarbaus: „Mes puikiai suprantame, ką jūs patiriate.“ Ir tai taip vertinga, kai nereikia niekam nieko aiškinti, nes jie visi, kaip ir mes šiandien, yra susidūrę su baisia karo ir netekčių patirtimi. Praėjusiais metais į Kyjivą atvyko Damiras Šagolj’is, bosnių fotografas, vienas iš WARM fondo, kuris žurnalistikoje ir mene nagrinėja karo temą, įkūrėjų. Kartu su kolegomis Damiras inicijavo Ukrainos ir Bosnijos projektą „Reportažai iš ateities“ („Reporting From The Future“), kurio tikslas – apmąstyti ateitį po karo ir padėti ukrainiečiams jai pasiruošti, o tam tikra prasme – ir nuo jos apsaugoti. Daugiau nei dvidešimt metų nušviesdamas didžiuosius pasaulinius konfliktus ir karus, Damiras iš savo patirties supranta, ką visuomenė išgyvena per karą ir po jo: „Iš pradžių apima pakilus džiaugsmas, vėliau kaupiasi nuovargis, o tada kyla didelė nusivylimo rizika“, – teigia jis.
Čia iš karto prisimenu kitą kelionę 2023 m. pradžioje į Londoną, kur taip pat visada jaučiu didelį palaikymą ir mūsų padėties supratimą. Tuo metu susipažinau su teisininku Geoffrey’iu Noyce’u, kuris, be kita ko, buvo Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai prokuroras ir pagrindinis prokuroras Slobodano Miloševičiaus byloje. Noyce’as paaiškino, kad, pavyzdžiui, kiekviena Londono šeima vis dar gerai prisimena Antrąjį pasaulinį karą ir vokiečių vykdytą miesto bombardavimą. „Tačiau po Niurnbergo proceso, – pridūrė jis, – daugybę metų savo namuose apie karą nekalbėjome, o pirmieji svarbūs vaidybiniai filmai apie karą pasirodė tik po kelių dešimtmečių. Visi tiesiog norėjome gyventi toliau ir nebegyventi karu.“ Patirtis, įgyta dirbant su buvusios Jugoslavijos šalimis, leidžia Noyce’ui teigti, kad ne visada taip yra, jei kaltininkai lieka nenubausti: jis mini 2007 m. pralaimėtą Bosnijos ir Hercegovinos genocido bylą prieš Serbiją. „Tada, – sako teisininkas, – visuomenė ir toliau gyvena karu: jis juntamas kiekvienuose namuose, kiekviename pokalbyje – visi ir toliau kalba apie karą ir gyvena jame.“
Tai svarbios detalės ir kontekstai šalių, kuriose mus supranta, todėl dažnai neprireikia ilgų paaiškinimų. Tačiau yra vietų, kuriose paaiškinimų reikia ir kuriose Rusijos propaganda yra tokia įtakinga, kad pažintį tenka pradėti kone nuo nulio. Taip jaučiausi pernai keliaudamas į Pietų Afriką ir kaupdama vietos kontekstą išmanančių diplomatų, žurnalistų ir kultūros vadybininkų nuomones ir perspėjimus. Ar šalyje, išgyvenusioje apartheidą ir vis dar kenčiančioje nuo nelygybės ir skurdo, galima kalbėti apie kolonijinį Rusijos genocidinio karo aspektą? Kokius argumentus reikėtų pasitelkti, žinant, kad šioje šalyje yra žmonių, kurių atmintyje glūdi kolonizuotųjų ir nuskriaustųjų skausmas bei atmintis, ir tų, kurie gyvena su white guilt jausmu? Galiausiai mano patirtis parodė, kad čia, kaip ir visur – paveikios asmeninės istorijos apie tai, kas patirta ir prarasta. Čia taip pat sulaukia supratimo ir užuojautos Rusijos okupantų sunaikinti kultūros paminklai ir gamtos ištekliai. Tačiau kaip dažnai mes turime galimybę kalbėtis vieni su kitais, judėti vieni kitų link?
Pasaulio pažinimas ir supratimas reikalauja judėjimo, tačiau jis negali vykti tik viena kryptimi. Tai reiškia ne tik tai, kad ukrainiečių balsas turi būti girdimas pasaulyje, o pasaulis turi atrasti Ukrainą pačioje Ukrainoje, bet ir tai, kad mes turime domėtis pasauliu, žinoti ir jausti, kas jame vyksta. Žmogaus teisių srityje mes visada sakome, kad negalima prašyti paramos sau, jei neremi kitų. Ir ši taisyklė galioja visose srityse. Kartais susiduriu su nuomone, kad mūsų žinių ir susidomėjimo pasauliu ir kitomis šalimis trūkumas susijęs su žiniasklaida. Esą turime mažai žiniasklaidos priemonių, kurios rašo apie kitas šalis, ir iš dalies taip yra todėl, kad tai – daug išteklių reikalaujanti sritis, o redakcijos negali tam skirti daug laiko ir pinigų, nes šioms temoms vis dar trūksta auditorijos. Išeina savotiškas užburtas ratas. Panašiai kaip su kultūra, kuriai, kaip jau daug metų girdime, nėra pakankamos paklausos, kad visose žiniasklaidos priemonėse būtų galima skirti jai skiltį. Ir mes ilgą laiką nekėlėme sau klausimo, kodėl šio susidomėjimo neva nėra, neklausėme, ir prie ko tai veda ir kokią įtaką daro.
Akivaizdu, kad ilgas gyvenimas už geležinės uždangos ir orientacija į metropoliją turėjo įtakos šiam susitelkimui į save. Tačiau manau, kad šių priežasčių reikėtų ieškoti daugelyje sričių, įskaitant švietimą. Mano mokykloje ir vėliau universitete istorija ir kultūra buvo studijuojamos keliais lygmenimis: buvo lokalus lygis, nacionalinis ir pasaulinis. Buvo ukrainiečių ir užsienio literatūra. Buvo Ukrainos ir pasaulio istorija. Istorinės epochos, didžiausios žmonijos tragedijos ir pakilimai, žmonijos minties išradimai ir pasiekimai plėtojosi tarytum atskirose tikrovėse ir nesusikirto: esą tai įvyko čia, pas mus, o šitai įvyko kažkur ten, pasaulyje. Ši fragmentacija, prie kurios buvome pripratę daugelį dešimtmečių, tapo derlinga dirva imperiniams pasakojimams apie mus pačius ir mūsų koncentravimuisi į save. Prireikė daug pastangų, pamatymo ir perskaitymo, kad šios linijos pradėtų kirstis, kad tai, kas atskira, taptų vientisa ir pridėtų supratimo bei pateisinimo daugeliui šalyje ir pasaulyje vykstančių procesų. Galiausiai, kad pamatytume savo šalį kaip pasaulio istorijos dalį ir geriau suprastume, už ką kovojame, kai sakome, kad mūsų pasipriešinimas Rusijos agresijai yra už viso pasaulio ateitį.
Būti pasaulyje reiškia judėti, ir šis judėjimas yra dvikryptis. Taigi turime nuolat savęs klausti, ar darome viską, kad būtume išgirsti ir suprasti pasaulyje, ir kartu rasti galimybių ir empatijos suprasti kitus.
Mūsų visų dar laukia tiek daug darbo ateityje.
Theodor W. Adorno. Apie Thomo Manno portretą
2025 m. Nr. 5–6
Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė
Minint 150-ąsias Thomo Manno gimimo metines, skaitytojams pateikiame Theodoro W. Adorno esė „Apie Thomo Manno portretą“, rašytą 1962 m.
Garsaus rašytojo ir filosofo bičiulystė prasidėjo 1945 m., kai Th. Mannas pakvietė Th. W. Adorno, kaip muzikos žinovą, bendradarbiauti rašant romaną „Daktaras Faustas“: Th. W. Adorno pasiūlė, kokia turi būti romano personažo kompozitoriaus Adriano Lėverkiūno vėlyvoji kūryba. Th. W. Adorno ir Th. Manną siejo meilė muzikai, egzilio patirtis, žvelgimas į gyvenimą mąstytojo akimis.
Šioje jau po rašytojo mirties parašytoje esė Th. W. Adorno gilinasi į Th. Manno kaip žmogaus ir kaip kūrėjo vaizdavimą to meto visuomenėje. Filosofas nesutinka su rašytojo portretui taikomomis klišėmis ir atskleidžia, kodėl jos neatitinka žmogaus, kurį jis iš pokalbių ir laiškų neblogai pažinojo, esmės. Atidžiai ir jautriai įsižiūrėjęs į Th. Manno asmenybę, Th. W. Adorno kuria savitą rašytojo portretą. Taigi ir skaitytojas raginamas nesivadovauti stereotipais ir į Th. Manną pažvelgti kitaip. Labiausiai filosofui rūpėjo iškelti rašytojo žmogiškumą.
Dokumentų parodos proga galbūt pasiteisins tai, kad aš tarsiu keletą asmeniškų žodžių apie Thomą Manną, užuot kalbėjęs apie jo kūrybą, kurios instrumentas ir buvo jo gyvenimas, – mat parodoje tik labai netiesiogiai ir tik jį jau pažįstančiam gali šis tas prasišviesti iš šio žmogaus dvasios. Tačiau nenorėčiau ir pasakoti, kaip kai kurie tikisi, savo prisiminimų apie Th. Manną. Net jei ir išdrįsčiau pasinaudoti man tekusia laime pažinoti jį asmeniškai ir net jei ir nevalingai bent dalelę jo garbės taip prisiimčiau sau, be abejonės, dar yra per anksti formuluoti tokius prisiminimus. Taigi apsiribosiu tuo, kad, remdamasis savo patirtimi, apžvelgsiu keletą stereotipų, kurie labai kenkia rašytojo asmenybei.
Šie stereotipai paliečia ir kūrybos pasaulį, kone automatiškai pritaikomi ir jai: jie užtemdo ją, kai pastūmėja griebtis formulių. Paminėsiu labiausiai paplitusį stereotipą, taikomą Th. Manno kūrybai – tai buržua ir menininko konfliktas, kuris akivaizdžiai kilęs iš Friedricho Nietzschės gyvenimo ir dvasios antitezės. Th. Mannas tiek išreikštai, tiek nutylėtai savo egzistenciją panaudojo tam, kad pademonstruotų šią priešybę. Daugelyje kūrinių jo intencijos yra pagrįstos tuo modeliu: pradedant „Tonijumi Kriogeriu“, „Tristanu“, „Mirtimi Venecijoje“ ir baigiant muziku Lėverkiūnu[1], kuris tam, kad užbaigtų savo kūrinį, turi atsisakyti meilės. Daug kas kyla ir iš klišės apie asmenį, leidžiantį suprasti, jog to norėjo ir pats prilygo tam, ką savo romanuose ir pasakojimuose iškėlė kaip idėją ar pateikė kaip konfliktą.
Th. Manno kalbinė forma atskleidžia, kad kūrybos ištakos – ne vien individo dvasioje, o vyresniųjų klasių mokytojai mėgaujasi tuo – nes tai juos padrąsina – kaip turinį iškeldami tai, ką [į kūrinį] įdėjo [autoriaus] asmuo. Šis požiūris neproduktyvus, tačiau čia niekam nereikia daug galvoti, o ir kvailybė įgauna filologiškai tvirtą pagrindą, nes, kaip nuskamba „Figaro vedybose“, tėvas yra tas, kuris pats tai pasako. Vis dėlto aš manau, kad meno kūrinio turinys prasideda ten, kur liaujasi veikusi autoriaus intencija; ji užgęsta turinyje.
Kartą rašytojui pasakiau komplimentą, kurį jis atmetė tardamas „tai mes mokame“: [mano manymu] Miuncheno tramvajaus kibirkščiavimo aprašymas bei Krečmaro mikčiojimas – visa tai turi atsverti oficialiąją jo tekstuose vaizduojamo menininko metafiziką, visą juose esantį valios gyventi paneigimą, taip pat ir paryškintą sakinį[2], esantį „Užburto kalno“ skyriuje apie sniegą. Th. Manno kūryba bus suprasta, jo kūrinys atsivers tik tada, kai bus susimąstyta apie tai, ko nėra kritikoje. Tikrai nemanyčiau, jog reikia užkirsti kelią tam, kad fakultetuose toliau būtų platinamos disertacijos apie Arthuro Schopenhauerio ir F. Nietzschės įtaką, apie muzikos vaidmenį, apie tai, kas seminare aptariama kaip mirties problema. Bet aš norėčiau dėl šito išsakyti tam tikrų abejonių. Geriau yra triskart pažvelgti į tai, kas parašyta, negu visada žiūrėti vien į tai, kas simbolizuota. Čia gali pagelbėti įžvalga, kaip rašytojas buvo nutolęs nuo autoportreto, kurį sugestijuoja jo proza.
Kad jo proza turėjo poveikio jo autoportretui – nėra jokios abejonės. Tuo labiau pagrįsta dvejonė, ar jis toks ir buvo; ar tik ši sugestija neatitiko strategijos, kurios jis išmoko remdamasis Johannu Wolfgangu Goethe – valdyti savo gyvavimą po mirties. Bet veikiausiai jam rūpėjo ne pomirtinis gyvavimas, o tai, kaip jis atrodys savo amžininkams. „Juozapo“[3] autorius nebuvo toks mitiškas, turėjo daug skeptiško humanizmo, tad kažin ar būtų norėjęs ateičiai primesti savo imago: jis būtų galėjęs laisvai ir kartu išdidžiai bei nepretenzingai atsiduoti šiam įvaizdžiui; tada jis nebūtų buvęs toks įsitikinęs dėl pasaulio istorijos kaip pasaulio teismo [metaforos], tas, kuris „Išrinktajame“ apie pagrindinius ir šalutinius istorinių valstybės įvykių veikėjus surado žodžių, neblogai tinkančių Anatole’io France’o[4] plunksnai. Tačiau jis veikiausiai kaip public figure prieš savo amžininkus apsimetė, o dabar būtų laikas šį apsimetimą suvokti.
Th. Manno ironija nemažai tarnavo ir tam, kad jis tuo pat metu ir praktikuotų apsimetimą, ir, kalbiškai įvardindamas, jo atsisakytų. Vargu ar apsimetimo motyvai buvo vien asmeniški, vien nukreipti į tam tikrą, jam svarbų žmogų, – nereikia nuvertinti jo psichologinio nuovokumo. Žinoma, juk apsimokėtų kartą aprašyti genijaus kaukes naujojoje literatūroje ir patyrinėti, kodėl autoriai jas užsideda. Taip tektų susidurti su tuo, kad genijaus laikysena, spontaniškai radusis XVIII amžiaus pabaigoje, greitai buvo priimta visuomenės ir ilgainiui tapo pavyzdžiu, kurio stereotipiškumas įrodė, jog genijaus laikysena jau nebe tokia ir spontaniška. XIX amžiaus viduryje genialumas nešiotas kaip kostiumas. Rembrandto galva, aksomas ir beretė – trumpai tariant, menininko archetipas – šie atributai buvo sudvasinti. To Th. Mannas neišleido iš akių, kai žvelgė į Richardą Wagnerį, nes mylėjo jį jautria meile. Gėda dėl savęs įrašymo į kūrinį – kaip besidrapiruojančio genijaus – priverčia menininką, negalintį iki galo atsisakyti drapiruotės, kaip įmanoma geriau užsimaskuoti. Kadangi genijystė yra tapusi kauke, genijus turi slėptis po kauke. Jis negali niekuo girtis šiame pasaulyje ir turi elgtis taip, jog neatrodytų, kad jam, meistrui, paklūstanti metafizinė prasmė, nepavaldi laikui. Todėl Marcelis Proustas, prieš kurį Th. Mannas šiaušėsi, vaidino operečių dendį – su cilindru ir lazdele; o Francas Kafka apsimetė vidutiniu draudimo įstaigos tarnautoju, kuriam niekas taip nerūpi, kaip viršininko prielankumas. Šis troškimas buvo būdingas ir Th. Mannui: troškimas būti nepastebimam. Jis, kaip ir jo brolis Heinrichas, buvo didžiųjų prancūzų iliuzijas išsklaidančių romanų mokinys; jo apsimetimo paslaptis buvo dalykiškumas.
Kaukės yra mainomos, o būdamas įvairialypis jų turėjo daugiau nei vieną. Žinomiausia jų – Hanzos miestiečio, ramaus ir atsiribojusio Liubeko senatoriaus sūnaus. Jei įsivaizdavimas apie trijų laisvųjų imperijos miestų miestietį savaime yra klišė, kuria prisidengti galėjo tik nedaugelis ten gimusiųjų, tai Th. Mannas ją pateisino tam tikruose „Budenbrokų“ pavaizdavimuose, o viešomis progomis oriai ją reprezentuodavo. Kaip privataus asmens niekada nemačiau jo nenatūraliai manieringo, taip galėjo pasirodyti tik tada, jei jo gebėjimą kalbėti kaip iš rašto ir džiaugsmą tai darant (kuris buvo būdingas ir Benjaminui[5]) būtume supainioję su oriu manieringumu. Pagal vokiškus papročius, laikantis gryno tiesumo prietaro, žmonės jam nedovanojo dėl formos pajautimo, sutampančio su menine esme, – tai palaikyta šaltumu ir jautrumo stoka. Savo elgsena jis buvo natūralus, neturintis respektabilaus žmogaus pasipūtimo, visiškai toks, koks buvo ir ką gynė savo branda – literatas, guvus, atviras įspūdžiams ir jų geidžiantis, kalbus ir draugiškas. Į išskirtinumą jis buvo linkęs daug mažiau, nei buvo galima tikėtis iš garsaus, žmonių apsupto asmens, kuriam reikėjo tausoti savo darbingumą. Planuodamas laiką, pirmenybę teikė rašymui, leido sau ilgas popietes atokvėpio ir nebuvo nei nepasiekiamas, nei kaprizingas bendraudamas. Jis nieko nenusimanė apie visuomenės hierarchiją, aukštuomenės niuansus. Jis buvo pakilęs aukščiau tų dalykų – ar kaip klestintis žmogus, ar dėl ankstyvoje vaikystėje patirto saugumo, o labiausiai jo interesai leido šiems dalykams likti abejingam, tarsi viso to patirtis būtų jį aplenkusi.
Jį ir jo žmoną Katją nuoširdžiai linksmino ir Rudolfo Borchatdto[6] manieros, kurias šis laikė pasaulio piliečio bruožu, ir Hofmannsthalio[7] aristokratiški polinkiai. Jei jo viduje kažkas tokio ir buvo, tai žinojimas, kad dvasios hierarchija, jei toks dalykas egzistuoja, yra nesuderinama su išorinio gyvenimo hierarchija. Net ir rašytojų atžvilgiu jis nebuvo labai skrupulingas. Emigracijoje Th. Mannas aplink save pakentė ir tokius, kurie, be savo geros valios, nieko daugiau jam negalėjo pasiūlyti, taip pat ir ne ypač didelius intelektualus, kurie su juo būdami niekaip negalėjo pajusti, kad tokie buvo. Tokio abejingumo priežastis buvo visai kitokia nei daugelio to laiko romanistų. Jis apskritai nebuvo rašytojas, turintis plačią buržuazinę gyvenimo patirtį, jis buvo užsidaręs savo aplinkoje. Labai vokiškai daiktiškos pilnatvės jis sėmėsi iš tos pačios vaizduotės, kaip ir sugalvodamas savo veikėjų vardus; mažai jam rūpėjo, kas anglosaksų vadinama the ways of the world. Su tuo gali būti susiję ir tai, kad nuo tam tikro laiko – lūžio taškas „Mirtis Venecijoje“ – idėjos ir jų likimai jo romanuose kone jutimiškai užima empirinių žmonių vietą; tai vėl paskatino atsirasti naują klišę. Kaip mažai tokia savastis prilygsta prekybininko savasčiai, yra akivaizdu.
Vis dėlto jis daugeliui rodydavosi kaip toks, kurio krūtinėje bent viena siela būtų biurgerio, taip veikiausiai bent vieną savo esybės elementą, prieštaravusį jo valiai, jis paskyrė tarnauti iliuzijai, kurią, tarytum koboldas, stengėsi pažadinti. Tas koboldas – tai sunkio dvasia, susigiminiavusi su melancholija, – mintijanti ir save skandinanti. Jis neturėjo tikro noro aktyviai dalyvauti gyvenime. Jo nežavėjo būtinybė priimti sprendimus, praktika jis nepasitikėjo ne tik kaip politika, tačiau ir kaip bet kokiu įsipareigojimu. Jis visai netiko prie to, ką tikri profanai įsivaizduoja esant „egzistencišką“ žmogų. Net turint tokį stiprų Aš, jo tapatybės žodis nebuvo paskutinis: ne veltui jis rašė du vienas nuo kito labai besiskiriančius juodraščius, kurie paskui vėl susijungė į vieną. Artisto gestas – būti viešumoje, tausojimasis, kurį jis priėmė kaip instrumentą, skubotai priskirtas būtinam stambaus pirklio santūrumui. Kartais, būnant draugijose, kurios jam jokiu būdu nebūdavo nuobodžios, jo sunkio dvasia jį nugramzdindavo iki savotiško miego būdraujant. Tada jo žvilgsnis tarsi sustiklėdavo; jis pats kartą „Karališkojoje didenybėje“ kalbėjo apie veikėjo nebuvimus. Tačiau būtent tokios valandėlės paruošdavo jį nusimesti kaukę. Jei reikėtų pasakyti, kas, mano manymu, jam buvo charakteringiausia, turėčiau paminėti stebinančio staigaus pašokimo iš miegų judesį, kurio po to snūdo galėdavai sulaukti. Jo akys buvo mėlynos arba pilkai mėlynos, tačiau akimirkomis, kai jis atsitokėdavo, jos spindėdavo juodai, braziliškai, tarsi jame prieš panyrant į snaudulį ruseno tai, kas ketino įsiliepsnoti; tarsi sunkumas sutelkė kažką medžiagiško, ką jis dabar sučiupo, idant su tuo pasigalynėtų.
Nebiurgeriškas buvo jo gyvenimo jausmo ritmas: ne tęstinumas, o kraštutinumų – sąstingio ir nušvitimo – kaita. Drungnus žmones, žmones, ieškančius vien saugumo, tai gali gluminti. Nes esant šiam ritmui, kai viena būsena iškart jungiasi su kita, atsiskleidė tai, kad jo prigimtis – dvigubo dugno. Aš vargiai galiu prisiminti bent vieną jo ištarą, kurioje nebūtų šio dvigubo dugno. Visa, ką jis sakė, skambėjo taip, tarsi tai turėtų paslėptą prasmę, kurią atspėti kitam jis leido su tam tikra pašaipa, pranokstančia vien ironiją.
Kad tokio tipo žmogų persekiojo tuštybės mitas, daręs gėdą jo aplinkai, yra suprantama: [kurti tokius mitus] – tai reakcija tokių žmonių, kurie nenori būti niekuo kitu, tik tuo, kas yra. Patikėkite manimi, jis nebuvo tuščiagarbis, jis atsisakė garbės. Galbūt paprasčiausia pasakyti taip: bendraudamas jis niekad negalvojo apie tai, kad yra Th. Mannas. Dažnai bendravimą su iškiliais žmonėmis ir apsunkina tai, kad jie kone daiktu virtusią viešą opiniją apie juos nukreipia atgal į save pačius, savo tikrąją egzistenciją. Th. Mannui susidomėjimas kūryba buvo tiek svarbesnis nei asmuo, kad asmuo buvo visai išleistas iš akių. O štai viešoji nuomonė klaidingai iš kūrybos darė išvadas apie autorių. Išties klaidingai. Nes visa, ką jie kūryboje išskaito kaip tuštybės pėdsaką, yra nepanaikinamas pastangų siekti tobulybės ženklas. Jį reikia apginti nuo to, kad vokiečiai pasirengę tapatinti jo aistrą kūriniui ir jo nepriekaištingą asmenybę su garbėtroška, reikia apginti nuo abejingumo menui etoso, kuris sukyla prieš darniai sukomponuoto kūrinio siekį ir nurašo jį kaip nežmonišką l’art pour l’art. Kadangi kūrinys yra autoriaus reikalas, noras sukurti jį kaip įmanoma geresnį turi būti tuštybė; nuo tokio įtarinėjimo apsaugoti tik anachronistiški miesčioniški amatininkai odinėmis prijuostėmis ir rašantys didžiulę pasaulio kroniką. Tarsi pavykęs kūrinys dar tebebūtų autoriaus, tarsi pasisekimas nepriklausytų nuo to, kad autorius nuo jo atsiskiria, kad per jį realizuojasi kažkas objektyvaus, kad jis pranyksta kūrinyje.
Kadangi man teko pažinoti dirbantį Th. Manną, galiu paliudyti, kad nebūta nė menkiausio narciziško šešėlio, kuris būtų bandęs įsiterpti tarp jo ir kūrinio. Su nė vienu žmogumi darbas nebūtų buvęs paprastesnis, nekomplikuotesnis ir labiau apsaugotas nuo konfliktų; nereikėjo jokio atsargumo, jokios taktikos, jokio tikrinančio ritualo. Niekada Nobelio premijos laureatas neleido pajusti, kad esama skirtumo tarp viešųjų opinijų apie mus, net jei būtų labai diskretiškai užsiminta apie jo šlovę. Veikiausiai tai ne takto dalykas ir ne humaniška atida; čia net negalvota apie privačius asmenis. Fikcija apie Adriano Lėverkiūno muziką, užduotis ją aprašyti, tarsi ji išties egzistuotų, nesuteikė peno tam, kas vadinama „psichologiniu maru“. Čia jo tuštybė būtų turėjusi pakankamai progų pasireikšti, jei tik būtų egzistavusi. Toks rašytojas, kuris formuluotėms, Dievas žino kiek laiko gludintoms, nesuteiktų nieko asmeniško ir kuris atremtų su tuo susijusius priekaištus kaip į jį nukreiptus, turėjo dar gimti. Aš pats į šį kūrinį buvau taip nežmoniškai įsitraukęs, taip tiksliai įsivaizdavau Lėverkiūno kompozicijas, kad diskusijose nebuvau labai jau atidus. Kai man pavyko rašytoją įtikinti, kad Lėverkiūnas, vėliau išprotėjantis, dar galėtų pabaigti savo Fausto kantatą – Th. Mannas tai buvo suplanavęs kaip fragmentą – iškilo pabaigos klausimas, instrumentinio užbaigimo, į kurį nepastebimai pereinama po chorinės dalies. Mes ilgai svarstėme šį klausimą; vieną gražią pavakarę rašytojas man perskaitė tekstą. Aš užginčijau, greičiausiai kiek per tiesmukai. Atsižvelgdamas į visą „Daktaro Fausto raudą“, galvodamas apie visą romaną, maniau, kad tie apsunkinantys puslapiai per daug pozityvūs, nepalaužiamai teologiški. Juose, regis, nebeliko to, ko reikalauta lemiamame pasaže – tam tikros neigimo galios kaip vienintelio Kito šifro. Th. Mannas nesuirzo, nors kiek ir nuliūdo, o mane graužė sąžinė. Po dviejų dienų paskambino ponia Katja ir pakvietė mus vakarienės. Po jos rašytojas nusitempė mus į savo buveinę ir akivaizdžiai įsitempęs perskaitė ką tik parašytą pabaigą. Mes negalėjome paslėpti savo jaudulio, ir, manau, tai jį džiugino. Džiaugsmo ir skausmo afektams jis buvo visiškai atviras, prieš juos neapsišarvavęs, – toks niekada nebūtų tuščiagarbis. Juolab kad jo santykis su Vokietija buvo alergiškas. Jis nepaprastai ėmė į širdį, kai kas nors apšaukdavo jį nihilistu; jo jautrumas išsiplėsdavo iki moralės sferos; jo sąžinė dvasinių dalykų atžvilgiu reagavo taip jautriai, kad jį sudrebindavo net bukiausias ir kvailiausias išpuolis.
Kalbėjimas apie Th. Manno tuštybę visai ne taip nušviečia fenomeną, kuriuo šis kalbėjimas remiasi. Jei patyrimas neturi niuansų, tai niuansų neturi ir kalbinė raiška. Jis nebuvo tuščiagarbis, tačiau buvo koketiškas. Tabu, gaubiantis šią vyrų savybę, greičiausiai užkirto kelią tam, kad ši jo savybė ir jos žavesys būtų atpažinti kaip jo dalis. Rodos, aplodismentų ilgesys, kurio negalima atsieti net ir nuo įkvėpto kūrinio, taip sujaudino nuo kūrinio jau atsiskyrusį asmenį, kad jis užsibuvo besidžiaugdamas savimi pačiu, nelyginant prozininkas užsižaidžia savo sakiniais. Net ir dvasingo meno kūrinio formos žavesys yra giminingas žavesiui, su kuriuo aktorius nusilenkia. Jis norėjo žavėti ir patikti. Jam patiko su mordentu žavėtis kai kuriais šiuolaikiniais „vidutiniojo žanro“ kompozitoriais, nors žinojo, kad aš nelabai juos vertinu, ir pats apie juos rimtai negalvojo. Be to, jis mėgo pabrėžti savo elgesio iracionalumą; čia įtraukti net ir oficialūs dirigentai Arturo Toscaninis ir Bruno Walteris, kuriems būtų buvę sunku pastatyti Lėverkiūną. Retai kada jis paminėdavo romaną apie Juozapą nepridūręs: „…kurio Jūs, pone Adorno, kaip žinau, neskaitėte“. Kokia moteris, nepermainyta manieringumo ar blaivaus proto, būtų mokėjusi taip koketuoti, kaip mokėjo beveik septyniasdešimtmetis labai disciplinuotas žmogus, kai atsistodavo nuo savo rašomojo stalo. Jo darbo kambaryje kabėjo žavi jo dukters Erikos jaunystės fotografija Pjero kostiumu; ji buvo iš veido į jį labai panaši. Išnyrantis iš atminties jo veidas įgauna savotiško panašumo į Pjero. Jo koketavimas veikiausiai buvo ne kas kita, kaip dalis neiškreipto ir neįveikiamo gebėjimo imituoti.
Tačiau negalima vos panorėjus jo įsivaizduoti kaip Mėnulio Pjero, kaip fin de siècle epochos figūros. Dekadento klišė papildė biurgerio klišę; kaip žinome, bohema egzistavo ne ilgiau nei solidi buržuazija. Jam neimponavo jugendo stilius, kaip nebuvo linkęs vien į tradicionalizmą; novelės Tristanas[8] – savotiškas. „Laß den Tag dem Tode weichen“ [„Lai dieną pakeičia mirtis“][9] – nebuvo jo imperatyvas. Mirties temos ėmėsi jo nesuvaldomas noras žaisti, nesileidęs nieko įbauginamas. Paskutiniame laiške, kurį iš jo gavau, Zils Marijos vietovėje, rašytame keletą dienų prieš mirtį, jis laisvai žongliravo savo kančiomis, kaip ir pačia mirtimi, dėl kurios galimumo beveik neklydo. Jei atrodo, kad jo raštų centre yra mirtis, tai dėl to kaltas ne mirties ilgesys, taip pat ir ne ypatingas potraukis žlugimui, o slapta gudrybė ir prietaras: nuolatiniu kvietimu ir kalbėjimu apie tai bandoma ją atitolinti ir eliminuoti. Mirčiai, aklam gamtos dėsniui, prieštaravo ir jo protas, ir kūnas. Lai man atleidžia rašytojomanai, tačiau jis buvo labai sveikas. Nežinau, ar jaunystėje jis kada sirgo, bet tik geležinis kūnas galėjo ištverti operaciją, kurios eufemistinė kronika yra aprašyta viename romane. Arteriosklerozė, nuo kurios jis mirė, nepalietė jo dvasios, tarsi nebūtų turėjusi jam jokios galios. Iš to, kas jo kūrybą skatino pabrėžti bendrystę su mirtimi, kuria buvo taip patikėta, vėliau teliko vien kaltės jausmas, kad aš apskritai esu, tarsi [gyvendamas] užimčiau Kito vietą, pasisavinčiau jo tikrovę; jam nereikėjo A. Schopenhauerio, kad tai patirtų. Jei jis norėjo pergudrauti mirtį, tai jis palaikė su ja bendrystę jusdamas, kad neegzistuoja gyvojo susitaikymas, nebent kapituliacija: ne rezignacija. Diktatoriškų ir save įtvirtinančių žmonių pasaulyje geriau būtų atlaisvinti tapatybės suvaržymus ir netapti nejautriam. Kas Th. Mannui prikišama kaip dekadansas, išties buvo to priešingybė – prigimties galia, siekianti atminti save pačią kaip silpnesnę. Bet tai ir yra žmogiškumas.
Versta iš: Theodor W. Adorno. NOTEN ZUR LITERATUR. Frankfurt am Main: Suhrkamp, 2003.
[1] Adrianas Lėverkiūnas – vienas iš Th. Manno romano „Daktaras Faustas“ pagrindinių veikėjų (čia ir toliau – vert. past.).
[2] „Meilės ir gerumo vardan žmogus neturi leisti, kad mirtis valdytų jo mintis“ (žr. Manas T. Užburtas kalnas / vertė Vytautas Petrauskas. – Kn. II. – Vilnius: Vaga, 1978. – P. 172).
[3] Omeny turimas Th. Manno romanų ciklas „Juozapas ir jo broliai“.
[4] Anatole’is France’as (1844–1924) – prancūzų rašytojas, eseistas, dramaturgas, Nobelio premijos laureatas, realizmo literatūros atstovas.
[5] Walteris Benjaminas (1892–1940) – vokiečių filosofas, literatūros kritikas, kultūros teoretikas, Frankfurto mokyklos atstovas.
[6] Rudolfas Borchatdtas (1877–1945) – vokiečių eseistas, poetas, rašytojas, kultūros istorikas, priklausė simbolizmo, neoromantizmo srovėms.
[7] Hugo von Hofmannsthalis (1874–1929) – austrų poetas, dramaturgas, libretistas, Vienos modernizmo atstovas.
[8] Tristanas – pagrindinis Th. Manno novelės „Tristanas“ veikėjas.
[9] Citata iš R. Wagnerio muzikinės dramos „Tristanas ir Izolda“.
Emanuele Coccia. Namų filosofija. Namystės erdvė ir laimė
2025 m. Nr. 4
Iš italų k. vertė Toma Gudelytė
Emanuelė Coccia (g. 1976) – vienas originaliausių ir skaitomiausių šiandienos italų filosofų, rašytojas ir publicistas. Dėstė Viduramžių filosofiją Freiburgo, Tokijo, Buenos Airių ir Kolumbijos (Niujorkas) universitetuose, nuo 2011-ųjų – École des hautes études en sciences sociales (EHESS) Paryžiuje, čia ir gyvena, rengia skiltį „Le Monde“. Kartu su filosofu Giorgio Agambenu parengė monografiją „Angelai hebraizme, krikščionybėje ir islame“ („Angeli. Ebraismo, Cristianesimo, Islam“, 2009), kurioje tyrinėjamas angelų vaizdavimas teologijoje, menuose ir filosofijoje apmąstant galios ir politinio represavimo struktūras. Vėliau E. Coccios tyrinėjimai pasuko į moralės filosofiją ir santykio su kitomis rūšimis prigimties ir kaitos reflektavimą: knyga „Augalų gyvenimas: maišymosi metafizika“ („La vie des plantes: Une métaphysique du mélange“, 2017, prancūzų k.) apdovanota Prix des Rencontres philosophiques de Monaco premija ir išversta į daugiau kaip dešimt kalbų. Knyga „Namų filosofija. Namystės erdvė ir laimė“ („Filosofia della casa. Lo spazio domestico e la felicità“, 2021) – autobiografiškas ir giliai skrodžiantis tekstas, atgręžiantis mūsų žvilgsnį į intymiausią filosofinės minties plotmę: (be)namystę kaip autentiškiausio santykio su Kitu ir savimi patirtį. Namai, pasak filosofo, yra ne tik architektūrinis, materialus, bet ir psichinis artefaktas, tapatybės išskleisties vieta; analogiškai laimė yra ne duotybė, o sąmoningas ir apmąstomas konstruktas, kurį, panašiai kaip ir namus, privalome kurti ir jaukintis per daiktus bei santykį su kitais – namai yra moralinė tikrovė ir nesibaigianti meilės pastanga. Publikacijoje siūlome pirmuosius knygos skyrius.
Namai anapus miesto
Filosofijos santykis su miestu visada buvo ypatingas. Būtent čia filosofija gimė, čia išmoko kalbėti, o ir tarp miesto sienų apmąstė savo istoriją bei ateitį. Pasakojimai apie filosofijos praeitį byloja apie gatves, turgavietes, forumus, kulto vietas ir galios rūmus. Filosofijos istorija primena ne tiek romaną, kiek neaprėpiamą Grand Tour žemėlapį, regėjusį šio ezoterinio ir elitarinio žinojimo migravimą bei keliones po įvairių tautų ir žemynų miestus.
Šioje išgalvotoje kartografinėje biografijoje ypatingą vietą užimtų Krotonė, anksčiau Didžiosios Graikijos, o šiandien Kalabrijos regiono miestas, kuriame 532 m. pr. Kr. Pitagoras įsteigė savo mokyklą: būtent čia, kaip pasakojama, filosofija pasirinko sau ironišką ir neverčiamą vardą. Philosophia to meto kalboje reiškė kažką tarp valios žinoti ir pareiškimo apie diletantizmą, išpažįstamą tų, kurie atsisako būti įvardijami „ekspertais“. Netoli nuo Krotonės šiame vaizduotės žemėlapyje atsidurtų Atėnai, juose 387 m. pr. Kr. Platonas įkūrė savo akademiją, o 335 m. pr. Kr. Aristotelis įsteigė Likėjų: būtent čia filosofija buvo galutinai įšventinta ir permąstė save kaip miestą. Jei Krotonėje filosofija buvo gyvenimo regula individų bendruomenei, pasirinkusiai gyventi kitaip nei visi, Atėnuose ji siekė virsti materialia forma visą žmoniją sujungiančiam saitui. Rodos, Sirakūzuose filosofija pasidavė pagundai perimti valdžią ir virsti valdove, įstatymų šaltiniu elgesiui ir nuomonėms reguliuoti, o ir tiesos, kurią miestas turi teisę pripažinti bei puoselėti, sergėtoja. Romoje šis troškimas tapti „gyvu teisingumu“ (lex animata) virto tokiu radikaliu, kad ėmė tapatinti mąstymą su teise ir įstatymais. Šiame žemėlapyje neabejotinai turėtų figūruoti ir Paryžius, nes čia filosofija virto mokymo objektu, bei Frankfurtas, kur filosofija išmoko būti protesto jėga, neleidžiančia miestams iki galo sutapti su pačiais savimi.
Miestų, kuriuose filosofija reiškiasi ir pasakoja gyvenusi, sąrašas būtų begalinis. Priešingai, nei būtų galima manyti, ši menama geografija nėra vien „vakarietiška“ ar europietiška. Pavyzdžiui, pasakojama, kad Egipto Aleksandrijoje filosofija sutiko žydų kultūrą ir religiją, priėmė jų įtaką, ypač Filono Aleksandriečio raštuose, turėjusiuose nemenkos reikšmės tam, kaip mes toliau kalbame apie dieviškumą. Tai Hipone, atitinkančiame dabartinį Alžyro miestą al Anabą, filosofija išmoko kalbėti pirmuoju asmeniu ir sakyti „aš“, esmiškai įsikūnydama kasdieniame žmogaus gyvenime: būtent šiame mieste Augustinas užrašė savo „Išpažinimus“. Tai Bagdade filosofija ėmė mąstyti apie save kaip apie kultūrų susitikimo vietą: 832 m. asmeninė kalifo Harūno ar Rašido biblioteka virto „išminties namais“, atvirais filosofų, astronomų, matematikų ir tyrėjų pokalbiams bei skirtingų kalbų, kultūrų ir tikėjimų dialogui.
Ši urbanistinė filosofijos autobiografija apima ne vien didmiesčius ir imperijų sostines. Kartais filosofijai prireikdavo apsigyventi provincijoje ar paribio teritorijose. Daugelis įžvalgiausių ir labiausiai jos istorijoje jaudinančių traktatų buvo parašyti ypač kukliuose urbanistiniuose užkampiuose: pavyzdžiui, Spinozos „Etika“ buvo parengta Vorburge, Hagos pakraštyje, bei pačioje Hagoje; Hegelio „Dvasios fenomenologija“ – mažame Jėnos miestuke, kuriame gyveno ir didieji vokiškojo romantizmo protagonistai, tokie kaip broliai Schlegeliai, Novalis, Johannas Ludwigas Tieckas ar Clemensas Brentano’as. Kiekvienas šių miestelių, regis, ištatuiravo ant filosofijos kūno neištrinamą parašą, tarsi trokšdamas paversti mąstymą bendru hieroglifu, gebančiu perteikti ir harmonizuoti atmosferą, šviesą bei kiekvieno šių miestų būtį.
Vis dėlto ši ilga diorama šį tą slepia ar, tiksliau, vaidina neatmenanti. Atėnai, Roma, Bagdadas ir Egipto Aleksandrija tėra hipnotiška ar apsvaiginanti scenografija, neabejotinai didesnė ir tvirtesnė už visas kitas, tačiau jos esybė – lygiai ta pati kaip ir didžiulio šešėlių teatro. Visi pasaulio miestai, nesvarbu, tapę ar netapę filosofijos gimties vieta, tėra milžiniška scena, dekoracijos po atviru dangumi, leidžiančios įsivaizduoti kitybę bei nuslėpti erdvę, kurioje iš tiesų esame. Visos ir visi apsimetame nežiną, tačiau niekas iš mūsų mieste realiai negyvena. To padaryti neįmanoma, nes miestai, tiesiogine to žodžio prasme, yra negyvenami. Galime praleisti juose daugybę laiko, patirti nuostabių ar pragariškų akimirkų. Galime tūnoti kabinete, klajoti tarp parduotuvių, bastytis gatvių ir skersgatvių labirintais ar užsidaryti teatruose ir kino salėse, sėdėti barų terasose ir valgyti restorane, bėgioti stadione ar plaukioti baseine. Bet anksčiau ar vėliau teks grįžti namo, nes šioje planetoje gyvename tik dėl ir per namų vidujybę. Namų forma neturi jokios reikšmės: tai gali būti viešbutis ar butas, sofos dydžio kambarys ar dangoraižis, namai gali būti netvarkingi ir apversti lyg sandėliukas, paprasti lyg svirnas ar ištaigingi lyg kunigaikščio rūmai, namai gali būti iš akmens ar minkštos gyvulio odos, dėl ko juos lengva nešiotis su savimi. Tačiau po miestu, mieste ir užmiestyje visada yra namai, leidžiantys mums tame mieste gyventi. Gyvenimas, bandantis sutapti su urbanistine erdve, be tarpininkų, yra pasmerktas žlugti: tikrasis ir visiškas miestietis yra benamis, clochard; tai pažeidžiamas gyvenimas, iš esmės susiduriantis su mirtimi.
Mieste esame tik tarpininkaujant namams, ir taip yra visada: ar tai būtų Paryžius, Berlynas, Tokijas ar Niujorkas, kuriuose man teko gyventi, namais man juos pavertė miegamasis ir virtuvė, kėdės, rašomasis stalas, spinta, vonia ir radiatorius.
Tai nėra šiaip erdvinis klausimas. Gyventi nereiškia būti kažko apsuptyje ar užimti tam tikrą žemės teritorijos dalį. Gyventi – tai užmegzti tokį stiprų santykį su tam tikrais daiktais ir žmonėmis, kad laimė ir mūsų kvėpavimas tampa neatsiejami. Namai yra intensyvumas, keičiantis mūsų savastį bei visa ko, sudarančio namų magiškąjį ratą, savastį. Architektūra ar biologija turi su tuo mažai ką bendro. Namus statome tikrai ne saugodamiesi nuo blogų oro sąlygų ar derindami erdvę prie prigimtinės tvarkos ar savo estetinio skonio. Kiekvieni namai yra grynai moralinė tikrovė: namus statome tam, kad intymumo forma priimtume dalį pasaulio – sudaromą iš daiktų, žmonių, gyvūnų, augalų, atmosferos, įvykių, vaizdų ir prisiminimų, – darančių mūsų laimę įmanomą.
Kita vertus, pats namų statymo praktikos egzistavimas yra įrodymas, kad moralė – laimės teorija – niekada negalės būti redukuota iki priesakų, susijusių su mūsų psichologiniais polinkiais, visumos ar iki gerų sentimentų ir atidos disciplinos, ar iki psichinės higienos formos. Tai materiali tvarka, apimanti objektus ir žmones, ekonomija, sutelkianti daiktus ir emocijas, mus pačius ir kitus į minimalų erdvinį vienetą to, ką vadiname „rūpesčiu“ plačiausia prasme: į namus. Laimė nėra emocija nei išimtinai subjektyvi patirtis. Laimė – tai sąmoninga ir efemeriška darna, akimirkai surišanti daiktus ir žmones į fizinio ir dvasinio intymumo saitą.
Ir vis dėlto apie namus filosofija iki šiol kalbėjo itin mažai. Sakytum, apsvaigusi nuo svajos žibėti visuomenėje, įgyti mieste galios ir įtakos, ilgus amžius sietos su vyriškąja tapatybe, filosofija užmiršo naminę erdvę, su kuria ji susieta žymiai stipriau nei su bet kuriuo pasaulio miestu. Tad po pirmųjų įstabių ir neprilygstamos įtakos traktatų graikų kalba apie oikonomia, namų tvarką ir valdymą, filosofija išstūmė namų erdvę iš savo permąstymų horizonto. Šis abejingumas toli gražu nėra nekaltas: dėl jo namai virto erdve, kurioje skriauda, smurtas, neteisybė ir nelygybė buvo nuslėptos, užmirštos bei nesąmoningai ir mechaniškai kartojamos šimtmečiais. Pavyzdžiui, būtent namuose ir per namus buvo sukurta, įtvirtinta ir pateisinta lyčių nelygybė. Namuose ir per namus bei nuosavybės tvarką, kurią namai įkūnija ir pagrindžia, visuomenė organizavosi ekonominės nelygybės principu. Tai per šiuolaikinius namus – erdvę, kurioje, išskyrus retas išimtis, gali gyventi tik žmonės – buvo sukurta ir sutvirtinta priešprieša tarp to, kas žmogiška ir kas nežmogiška, tarp miesto ir miško, tarp „civilizuotos“ ir laukinės būties.
Užmiršti namus filosofijai buvo būdas užmiršti pačiai save. Ši užslėpta nuostata, tiesą sakant, subrandino daugumą idėjų, maitinusių pasaulį ir jo istoriją. Kaip tik šioje varijuojančios geometrijos erdvėje, sau niekad neidentiškoje net ir tame pačiame mieste, kūnas virsta žodžiu.
Užmiršti namus filosofijai reiškė tapti nelaimingai ir paversti laimę neapmąstoma, subordinuota miestui ir politikai. Perleisdama namus paveldėjimo ir nuosavybės jėgoms, filosofija privertė juos susiaurėti derinantis prie anatominio kūno ir išstūmė už miesto sienų viską, kas susiję su palaima. Jei laimė virto šešėlių teatru, tai tik todėl, kad, pašalintai iš namų plotmės (kur jai neliko vietos), laimei beliko tapti politiniu faktu, išimtinai urbanistine tikrove. Taigi modernus miestas tapo ne kuo kitu, o stulbinamu išradimu, sujungusiu visumą skirtingų vietų, technikų ir įtaisų, sukurtų kaip prieštara namų tvarkai, su užduotimi gaminti laisvę ir laimę, kurių nebuvo galima generuoti namuose. Mieste, per darbą, vartojimą, švietimą, kultūrą ar paprastą pramogavimą, tapo įmanoma įveikti keistą natūralizuoto atsainumo ar netikėto natūralumo būvį, kai dalykai nekisdavo, nes buvo padiktuoti menamos „biologinės“ tvarkos ar pirminės būtinybės. Šimtmečiais pasaulis, kuriame – bent ant popieriaus – buvo galima būti tokiam kaip kitos ir kiti, prasidėdavo užvėrus už savęs namų duris. Mokyklos, kino salės, teatrai, restoranai, barai, muziejai, diskotekos, parduotuvės, parkai, gatvės, o ir parlamentai, bažnyčios, sinagogos, mečetės – tik peržengus namų slenkstį pasaulis išties tapdavo patirtimi; tik už namų ribos jis prisipildydavo veidų, daiktų ir idėjų, pernelyg intensyvių ir didelių, kad sutilptų į uždarą kambarių ir virtuvių erdvę.
Nuo Platono iki Thomaso Hobbeso, nuo Jeano Jacques’o Rousseau iki Johno Bordley’aus Rawlso modernus miestas buvo didysis filosofijos triukas: tikrų tikriausias filosofinis trompe-l’œil, laisvės ir kolektyvinės fantasmagorijos sapnas po atviru dangumi, kurio pamatinė užduotis buvo užmiršti namus, kuo labiau sumažinti juos iki sandėliuko, kur laikoma visa, ką leista pamiršti be sąžinės priekaištų.
Čia filosofija veikė ne viena. Namai buvo teorinio atmestinumo objektas; su laiku jie tarsi transformavosi, savavališkai, į keistą įrenginį, turintį sutelkti viską, apie ką viešai kalbėti nedera ar ką verčiau visiems pamiršti. Šimtmečiais namai tebuvo „likutis“: tai, kas atlieka pasibaigus spektakliui, visuma to, kuo taip ir nesugebėta dalintis su kitais.
Skirtingai nei miestai, miestų kūnus sudarantys namai yra vieta, kurios istorijomis viešai dalijamės retokai: išskyrus vieną ar kitą išimtį, sunku sužinoti daugiau apie tuos, kurie toje erdvėje gyveno anksčiau, koks buvo erdvės apstatymas skirtingais dešimtmečiais ar kokių įvykių scena jai teko būti. Netgi tais atvejais, kai namų atmintis egzistuoja, ja nėra plačiai dalijamasi kaip miestų atmintimi. Gyvenamieji pastatai dažniausiai lieka vieši anoniminiai dariniai, bevardžiai ir be tęstinumo laike, identifikuotini tik per topografines koordinates: adresą ar iškabą, kuri iš esmės privalo likti sukeičiama. Užteks kaip pavyzdį paimti bet kurį miestą, kad pastebėtume, kaip tai keista: ar lygiai taip pat mąstytume apie miestus, jei, užuot vadinę juos Venecija, Marseliu, Pekinu ar Dakaru, vartotume ilgumos ir platumos koordinates arba pavadinimus-iškabas, pakeičiamas kas penkeri ar dešimt metų?
Tarsi visi namai norėtų būti neatpažįstami laike, sudeginti savo istoriją, kad galėtų pradėti iš naujo, be atminties. Tarsi gyvenamasis būstas būtų įrenginys, leidžiantis gyvenimams po savęs nepalikti pėdsakų. Tarsi laikas namų viduje negalėtų kauptis į pasakojimo formą, o būtų vien atsikartojantys sąmonės, neatmenančios nieko, kas nutiko prieš sapną ar sapne, prabudimai.
Vis dėlto pastaraisiais dešimtmečiais kažkas šiame marginalizacijos ir užmaršties mechanizme sutriko. Industrijos sugalvotų, pagamintų ir suvartotų daiktų kohorta buvo nukreipta į namų erdves. Televizijos išradimas nugriovė psichinę sieną tarp miesto gyvenimo ir vidinio namų gyvenimo, į gyvenamąsias erdves įnešdamas viešąją erdvę. Vėliau socialiniai tinklai sukūrė nešiojamą viešąją erdvę, be geografinio inkaro, kone visapusiškai sumodeliuotą pagal mūsų būstų atvaizdą.
Ši miesto ir jo pamėklių invazija radikaliai pakeitė gyvenimo būdą ir ritmą, bet iki šiol radikaliai neperdarė jų struktūros. Sakytum, pabandę išeiti už namų ribos, kad išrastume ir atrastume savo laimę, mes likome įkalinti vyrų ir moterų, apie kuriuos nieko nežinome, svajoje. Vonios kambariai, virtuvės, koridoriai ir miegamieji, kuriuose praleidžiame mažiausiai pusę savo gyvenimo, pats funkcinis būsto suskirstymas remiantis tokia tipologija yra šimtų ar tūkstančių ego, seniausiai nebegyvenančių mūsų planetoje, projekcija. Šiuolaikiniai namai yra savotiška Platono uola, moralinė archeologinės žmonijos pragaištis. Ir tik revoliucionavę būdą, kaip suteikti šiai patirčiai formą bei turinį, vėlei galėsime pasaulį paversti tikėtina bendros ir vienijančios laimės erdve.
Filosofinė modernybė dėjo visas viltis į miestą, ir vis dėlto pasaulio ateitis tegali būti namudiška. Mums būtina mąstyti apie namus: gyvename genami skubos paversti šią planetą tikrų tikriausia buveine ar, tiksliau, paversti mūsų gyvenamąją vietą tikra planeta, erdve, gebančia priimti visas ir visus. Modernų miesto globalizavimo projektą pakeitė poreikis atverti savo būstų duris, kad šie sutaptų su Žeme.
Namų daiktai
Apsigyvenau Freiburge, Vokietijos pietuose. Buvau tik pradėjęs dirbti. Mane priėmė dėstyti Antikos ir Viduramžių filosofijos istoriją vietos universitete, atlikti tyrimus panašiomis temomis ir padėti katedros vedėjui tvarkyti kasdienius administracinius reikalus. Atvykęs į miestą tuoj pat ėmiausi ieškoti naujų namų. Pirmąkart gyvenime galėjau tą daryti nesukdamas galvos dėl nuomos kainų ir rinktis pagal buto išvaizdą. Bute, kurį pasirinkau, dominavo open space, milžiniška erdvė, lyginant su mano ankstesniais būstais, ir jis buvo įrengtas pastate, statytame prieš vos dvejus metus. Bet tiesa ta, kad butą pasirinkau tik dėl nuostabaus raudono iliuminatoriaus, kuris paversdavo virtuvės kampą kosmine stotimi, tarsi pakibusia dausose.
Buto savininkas buvo architektas, suprojektavęs patį pastatą. Jis pakvietė mane į savo studiją pasirašyti sutarties ir užbaigti nuomos paieškas vos kelios valandos po buto apžiūros. Į susitikimą atėjau popiet ir netrukus jau laikiau rankoje buto raktus. Tą akimirką, tarsi trokšdama subalansuoti palankių aplinkybių persvarą, mano kredito kortelė nustojo veikusi. Niekaip negalėjau išsiaiškinti, kodėl, bet gero ūpo nepraradau: stogą virš galvos turėjau, o ir grynųjų maistui – kad ir prastam – užtektinai gerai savaitei.
Vienintelė bėda – butas buvo visiškai tuščias. Jame nebuvo nieko: nei lovos, nei čiužinio, kėdžių, lėkščių ar šakučių. Ničnieko. Nė vieno iš tų daiktų, kurie paprastai užpildo mūsų namus ir viešbučių kambarius. Vaizdavausi gyvensiąs erdvėlaivyje, o atsidūriau erdvės tuštumoje. Neturėjau pakankamai pinigų imtis buto apstatymo nei apsistoti viešbutyje, mieste dar nieko nepažinojau, todėl pirmąją savaitę, užuot gyvenęs tikruose namuose, praleidau pagal platoniškąją erdvės idėją.
Tai tapo reikšmingiausia mano pastarųjų metų patirtimi. Tomis dienomis suvokiau, kad erdvė savo geometrinio grynumo forma yra fiziškai netinkama gyventi. Turėjau namus, kuriuose elementariausias gyvenimo veiksmas buvo neįmanomas. Miegoti buvo neįmanoma, nes grindys buvo pernelyg kietos ir šaltos: tam reikėjo antklodės, pagalvės, pižamos ir ypač čiužinio. Man buvo reikalingi daiktai, ne erdvė. Dirbti taip pat buvo neįmanoma: tam reikėjo stalo, kėdės, kompiuterio ir stalinės lempos. Daiktų. Valgyti buvo neįmanoma: gaminti nebuvo kaip, nes neturėjau puodų. Be peilių, šakučių ir šaukštelių valgyti maistą rankomis buvo gana sudėtinga. O ypač buvo neįmanoma ten užsibūti: tuštumos kontempliavimas yra nepadorus, nepakeliamas, kurtinantis veiksmas.
Tiesą sakant, namai kaip forma (grindys, stogas, sienos) iš esmės yra negyvenami. Tai abstrakcija: užuot kūręsi pagal gestų ir daiktų bei sentimentų, kurių kupini mūsų gyvenimai, pasaulio tikrovę, jie susiaurina ją iki gryno geometrinio fakto. Žvelgiant iš moralės pusės, erdvė neegzistuoja. Su ja niekada nesusiduriame. Gyvename pasaulyje, kuris visada pilnas žmonių, augalų, gyvūnų ir pačių įvairiausių objektų. Ir tie objektai nėra išplėtimas: jie ne šiaip užpildo tūrį, o veikiau jį atveria ir padaro įmanomą. Lova, lėkštės, stalas, kompiuteris ar šaldytuvas paverčia realia plotmę, kuri priešingu atveju tebūtų įsivaizduojama ir abstrakti: gryniausia proto projekcija, į kurią tiesiogine prasme įžengti draudžiama ir kurioje gyventi neįmanoma. Mes išties gyvename tik daiktuose. Tai daiktai priglaudžia mūsų kūnus ir mūsų gestus, įtraukia mūsų žvilgsnį, neleidžia atsitrenkti į kvadratinį, tobulą ir geometrinį namų paviršių, saugo mus nuo jų smurto. Žvelgiant iš techniniu aspektu, dėžė-namai yra dykumos forma, gryna mineralinė struktūra.
Ši patirtis išmokė mane, kad namų erdvės prigimtis nėra euklidiška. Mano kūno judėjimas namų erdvėje nesilaiko geometrijos, kurios mus mokė mokykloje: mūsų namuose gyvenantys daiktai nėra išplėtimai, tai magnetai, pritraukėjai, sirenos, veikiančios ir viliojančios namų erdvės tikrovę savo dainomis, kurioms sunku atsispirti, ir paverčiančios ją nestabilių jėgų lauku, jautrių įtakų tinklu, išlaisvinančiu mus tik tada, kai užtrenkiame už savęs namų duris. Štai kodėl dienomis, kai rečiau nei įprastai išeiname į lauką, jaučiamės pavargę. Likti namie reiškia priešintis jėgoms, kuriomis daiktai veikia mus bei vienas kitą. Gyvenimas namuose yra rezistencija, elektrine ir ne mechanine prasme: esame volframo viela, per kurią teka daiktų jėga – įsiplieskiame arba užgęstame jų veikiami.
Iš kur ateina ši jėga? Tai supratau gerokai vėliau, o tiksliau mane to išmokė dukra. Tiesą sakant, jėga ateina iš mūsų. Jei kaskart, mums peržengus namų slenkstį, daiktai atgyja, taip yra todėl, kad jie perima dalelę mūsų. Drabužiai, popieriaus lapeliai, ant kurių užrašėme telefono numerį ar kažką pakeverzojom, kol šnekučiavomės telefonu su bičiule, paveikslas ar mūsų vaiko žaislai egzistuoja lyg būtų subjektai, ego kitais pavidalais nei žmogiškasis, žvelgiantys ir mezgantys dialogą su mumis. Jų vartojimas, kasdienė rutina, besitęsianti dienų dienas, mėnesiais ir metais, mūsų kūnų ir daiktų kūnų trintis palieka žymes, įmagnetina daiktus, perkelia į juos dalelę mūsų asmenybės. Namuose kiekvienas objektas virsta subjektu. Štai puikus apibrėžimas: namai yra ta erdvė, kurioje visi objektai egzistuoja kaip subjektai. Namai yra tiksli vergijos priešingybė – vieta, kur daiktai nustoja buvę daiktais: panpsichinė universalios animacijos mašina, mechanizmas, atskleidžiantis kiekvieno daikto viduje esantį „aš“, atsitiktinio animizmo erdvė. Ir tą mes pastebime ne visada.
Kas antrą savaitę mano dukra, sumani šamanė ir animizmo meistrė, moko mane praverti suvokimo duris. Tomis dienomis buvimas prisipildo esačių, kitokių nei tos, kurias biologija apibrėžia kaip „gyvas būtybes“. Koletė ne šiaip dalijasi su manimi savo laiku, žaislais, pomėgiais ar mažomis idiosinkrazijomis: ji vedasi mane į savo visatą, apgyvendintą keisčiausių personažų, kurių istorijas ne taip jau paprasta atsekti. Tarp jų, žinoma, esama reikšmingiausių: Ladybug – boruže-mergina virstanti paauglė, apdovanota ypatingomis galiomis (dukros numylėtinė), Akko – kerėpliška raganaitė, gebanti atskleisti Arcturus girioje saugomos magijos paslaptis (mano mėgstamiausia), She-Ra – princesė kariūnė, gelbstinti Etherijos planetą, ir Octonauts – keistų jūros būtybių komanda, keliaujanti po visatą ir padedanti išsaugoti neįprasčiausias gyvūnų rūšis.
Dauguma kitų esačių vis dėlto pasižymi gerokai trapesne, efemeriškesne ir neapčiuopiama būtimi. Koletė, kaip ir visi jos amžiaus vaikai – mano dukrai penkeri su puse, – yra tikra animistė: pasaulį jos akyse sudaro ne daiktai, o begalinė subjektų, dvaselių ir esačių spalvokaita. Dukra geba atpažinti sąmonės formą mažytėje popieriaus skiautėje, kad ir menkai primenančioje žmogaus figūrą, o drauge išsiskiria jautrumu, leidžiančiu atskirti skirtingas asmenybes, kas savaitę apsigyvenančias jos lėlėse ir pliušiniuose žaisluose. Nuolat keičiasi ne vien jų vardai, bet ir biografijos bei giminystės ryšiai su ja, ir ši kaita privalo būti atpažinta akimirksniu.
Kartą dukra pasikvietė vakarienės vieną iš savo begalės įsivaizduojamų draugių: man itin sudėtinga jas atskirti, nes jos – bekūnės sielos. Įtariu į jų tirštutėlius pokalbius tarp mergaičių, neįtraukiančius prie stalo sėdinčio suaugusiojo, sureagavęs ne itin vykusiai. Nė kiek nesutrikusi Koletė atsigręžė į mane, kad paaiškintų, kas gi vyksta: „Nesijaudink, tėveli, – ramino dukra, – normalu, kad jos nematai, ji irgi tavęs nemato.“ Tą akimirką visas mano skepticizmas dingo. O protą tiesiog ištaškė. Man tai buvo galutinis įrodymas, jog tai, ką maniau esant „infantiliu“ polinkiu, neturi savyje nieko naivaus ar primityvaus: mano dukros animizmas buvo kompleksiška pažinimo forma, subtili ir nepaprastai reflektyvi. Esame įpratę mąstyti, kad šis polinkis su amžiumi pranyksta, vos tik sąmoningumas it mūsų gyvenimus plukdantis kapitonas stoja už vairo. O juk nieko nėra tikro. Tik ne šiandien.
Kol dukra mokykloje, dieną leidžiu priešais keistą objektą, pagamintą iš polimerų, plastiko, keramikos, vario, geležies, nikelio ir silicio. Ilgai su juo kalbuosi. Kartais ištisas valandas. Dažniausiai šis objektas man atsako. Tą daro itin artikuliuotai ir neretai nuobodžiai, įvairiomis kalbomis. Skirtingai nei XIX amžius, šio pobūdžio eksperimentams taikęs „spiritizmo“ sąvoką, mes linkę, kiek blaiviau, kalbėti apie „susitikimus per „Zoomą“. Nenorime to pripažinti, bet kompiuteriai ar išmanieji telefonai yra įrenginiai, animizmą paverčiantys įprasta ir banalia patirtimi. Vaizdo pokalbių per „WhatsApp“ ar „Zoom“ platformą metu regime ne kompiuterį ir ne telefoną. Regime sielas, subjektus ir sąmones, įkeltus į kūną, kuris nėra biologinis. Būtų naivu prieštarauti, kad šie įrenginiai iš tiesų mums duoda ženklus ar reprezentacijas. Žodžiai ar vaizdai yra autonomiški būtyje ir laike lyginant su tuo, ką reprezentuoja. Mano kompiuteryje ar telefone besivaidenančios esantys tokios nėra. Ištisas valandas metalinį objektą aplanko ir užvaldo kelios skirtingos sąmonės. Technologija pripildė daiktus dvasia. Šiame kiberanimizme nėra nieko ypač keisto: jis paprasčiausiai išplečia namudišką buvimą visiems artefaktams – būtent todėl telefonas ar kompiuteris lieka namudiniais elementais net ir atsidūrę anapus mūsų buto perimetro. Juose materija atgyja lygiai taip pat, kaip atgyja ir namų viduje.
Nuo XIX amžiaus pabaigos antropologija vartojo terminą „animizmas“, bandydama nusakyti tam tikrų kultūrų mąstymo būdą, kai vieniems objektams – visų pirma fetišams, o tiksliau artefaktams, reprezentuojantiems dievybes, – priskiriamos savybės, įprastai atpažįstamos kaip esmingai žmogiškos, tokios kaip sąmonė, asmenybė ir net gebėjimas veikti. Mūsų kultūra visad primygtinai atsiribodavo nuo šios mąstysenos kaip nuo jai svetimos: gyvename vadovaudamiesi absoliučiu aiškios ir negrįžtamos atskirties tarp daiktų ir žmonių, objektų ir subjektų, tikėjimu. Ir vis dėlto toleruojame animistinį santykį su gerokai platesniu objektų ratu nei vien tik lėlės. Prieš dvidešimt metų pasirodžiusioje knygoje žymus britų antropologas Alfredas Gellas gynė įstabią ir kontrintuityvinę tezę: Vakaruose „menu“ vadiname sferą, kurioje dalykams priskiriame žmogaus būčiai beveik analogišką būtį. Užtenka pasvarstyti, kas vyksta muziejuje: milijonai žmonių valandų valandas kontempliuoja įvairias materijos dalis – pigmentu padengtą lino drobę, medį, bronzą, marmurą, šviną – įtikėję galį jose atpažinti mintis, požiūrį ir jausmus žmonių, kurių jie niekada nėra gyvai sutikę ir apie kuriuos realiai ničnieko nežino. Didžioji muziejaus lankytojų dalis netgi rodo gebą subtiliai spekuliuoti psichologinėmis šiuos objektus kūrusių sielų detalėmis. Sveikas protas jiems nė motais: užuot priskyrę dvasingumą tik anatomiškai sau identiškoms būtybėms, jie užsispyrėliškai ieško intencijų ir įžvalgų marmuro ar bronzos bloke ir reikalauja, kad tie objektai jiems bylotų. Muziejai nėra erdvės, kuriose kaupiami kūriniai, sužadinę mums susižavėjimo ar estetinio malonumo jausmą: tai šventovės, praktikuojančios nesąmoningo kolektyvinio animizmo kultą, leidžiantį mums garbstyti daiktus ir pripažinti, kad biologinės gyvybės neturinčios materijos dalyse gyvena siela, panaši į mūsiškę.
Namai yra to paties slapto kulto privačios šventyklos. Tai asmeniniai muziejai, leidžiantys mums atrasti ir kontempliuoti savo sielą, kol ši gyvena anapus mūsų kūno, juda ir kvėpuoja per kiekvieną iš mus supančių daiktų, net ir patį nereikšmingiausią ar mažiau įstabų. Siela gyvena mūsų drabužiuose ir skalbimo mašinose, periodiškai tuos drabužius atgaivinančiose, kėdėse ir lovose, sulaikančiose mūsų judesį, knygose ir jų saugomuose pasauliuose, vaizduose, kuriais dabiname namų sienas, šviesą sulaikančiose užuolaidose, kilimuose, kuriuos neapdairiai mindome, kavinuke, kasryt mus gelbstinčiame: namų daiktai yra mūsų kūnų išplėtimai būtent todėl, kad daiktus atgaivina ta pati mūsų kūnus įgyvinanti gyvastis. Ir kiekvienas namų daiktas ne vien saugo mūsų dalelę, bet ir tampa ankstesne mūsų ego versija. Mūsiškė nejauka animizmo akivaizdoje verčia mus mąstyti apie šį santykį pasitelkiant grubius privačios nuosavybės terminus ar kitąkart ne mažiau paviršutiniškus dekoravimo ir namų interjero terminus. Ir vis dėlto įžengti į namus reiškia apleisti Descartes’o visatą, susidedančią iš nematerialių protų ir beribio negyvos materijos išplėtimo. Namai yra erdvėlaikio linkis, kur menkiausia materijos dalis skelbia „aš“, ir priešingai: asmenybė, emocijos, atmintis ir pojūčiai yra tai, kas daro subjektus ir objektus neatskiriamus. Mums būtina kurti namus tam, kad suteiktume gyvybę daiktams, o iš jų pasiimtume sielą, kurios mūsų kūnai negali pagaminti nei priglausti. Štai ką bandome užčiuopti kaskart vaizduodamiesi šmėklas ar vaiduoklius: namai yra ne kas kita kaip akivaizdžiausias ir labiausiai trikdantis simptomas fakto, kad psychē geba gyventi visur ir judėti laisvai iš žmonių į daiktus ir iš daiktų į žmones.
Balti milteliai
Jokie namai niekad nebūna užbaigti. Mes nepaliaujame jų kūrę. Ne tik keisdami kambarių geometriją ar į namų vidų įleidžiamų daiktų inventorių, bet ir vilkėdami drabužius, saistydami kitų gyvenimus su mūsų kasdieniu intymumu, mylėdami, užmigdami. Vis dėlto radikaliausia namų kūrimo patirtimi man lieka rašymas. Nesvarbu, kur bebūčiau. Berlyne ar Frankfurte, Niujorke ar Paryžiuje, Florencijoje ar Barselonoje – rašymo sceną kaskart įrėmina tos pačios dekoracijos. Uždarau langines, nuleidžiu žaliuzes. Dienų dienas saulės šviesa neprasiskverbia į namus. Mano cirkadinis ritmas prisitaiko: laikas sruvena nepriklausomai nuo šviesos kiekio ir išsitęsia į tunelį iš amžinos ir šiaurietiškos žiemos, ilgos pamėklių ir vizijų nakties. Valandos slenka paslaptingoje mano rankų choreografijoje.
Tomis akimirkomis mano pirštai gyvena brėždami keisčiausius ženklus, primenančius keverzones baltame ir lygiame paviršiuje. Dalija, be aiškios priežasties, pasvirusius brūkšnius ir lazdeles, reguliuoja santykį tarp kamienų ir užkardėlių. Trumpai tariant, žymi raides popieriaus lape. Rodos, tai nekaltas užsiėmimas, ir vis dėlto šių anikoniškų rašmenų poveikis protams prilygsta poveikiui, kurį branduolinis prietaisas daro kūnams: greta tiesioginio nuožmaus sprogimo esama amžiais trunkančios įtakos, nematomos, lakios ir neatitaisomos.
Rašymas yra šis keistas proto radioaktyvumas: gebėjimas gyventi elementarioje, skurdžioje ir menkai „įgyvintoje“ materijoje – mintis virsta rašalo dėme ant celiuliozinio paviršiaus, ir vis dėlto iš šios mažytės egzistencijos daro kur kas didesnę, galingesnę ir tęstinesnę įtaką, nei darytų gyvendama atskiro individo prote. Rašymas, priešingai nei kartais manoma, nėra kalbėjimo surogatas – veikiausiai su žodžiais ir kalba jį sieja atsitiktinis ryšys.
Įpratome galvoti apie rašymą kaip apie kažką kasdieniško, banalaus ir stulbinamai nekalto. O juk tai viena stipriausių psichotropinių medžiagų, kokios egzistuoja. Šių netaisyklingų ženklų poveikis juos vartojantiems yra vizijos – plačiausia žodžio prasme ir įtraukiant pojūčius bei mąstymą: pradedame matyti, girdėti, mėgautis, mąstyti apie esatis, kurių nėra ir kurios neturi esminio ryšio su priešais akis pabirusiu dėmių visetu. Nieko dokumentiško. Nieko fotografiško. Nieko realistiško. Net kai nuoširdžiai bandome įvardyti tai, kas pamatyta. Šia prasme bet kuris skaitymo veiksmas lygintinas su LSD vartojimu ar ayahuasca sesija. Žodžiai yra balti milteliai ar nemalonaus skonio gėrimas. Bet gurkšnis po gurkšnio ir kažkas prieš mus apsireiškia, kažkas, neturintis nieko bendro su mūsų kūnu ar supančiu pasauliu. Tėra vienas esminis skirtumas: šioji substancija leidžia mums suvaldyti regėjimus, paversti juos asmeniškais ir, visų svarbiausia, atkartoti pagal užgaidą.
Rašant vyksta priešingas procesas nei vartojant psichodelines medžiagas: šiuo atveju viziją generuoti leidžia materiali substancija, tuo tarpu rašant vizija verčia rašantįjį išskirti anomalią psichotropinę substanciją (kalbą, kuri esmingai tai ir yra – visiems pasiekiama psichodelija), įžiebiančią ir atgaminančią rašytojo patirtą viziją begalę kartų. Dar ir todėl rašymo galia tokia ilgalaikė, dar ir todėl ji taip plačiai vartojama. Mums reikia šių vizijų. Mūsų kūnas minta gyvenimu, įgyvinančiu viską, kas mus supa. Štai kodėl mums būtina maitintis: gyvename tik įtraukdami ir metabolizuodami gyvenimą anapus mūsų anatomijos. Štai kam reikalingi jutimo organai: jie leidžia mums būti persmelktiems gyvenimo – šviesos, garsų, triukšmo, kietumo, skonių ir saldybės pačiais įvairiausiais pavidalais. Vis dėlto esama gyvenimo dalių, kurių per maistą ir jutimo organus integruoti neįmanoma. Rašymas yra kaip tik tai, kas leidžia mums kitomis priemonėmis pratęsti veiksmą, kurį atliekame valgydami ir jusdami pasaulį: gyventi visą mus supantį gyvenimą ir leistis jo persmelkiamiems. Rašymas kuria intymumą tarp visų daiktų ir gyvų būtybių, atsirandantį anksčiau nei gimties, mitybos ir pojūčių sukurta artumo tvarka. Kuria dvasinį tęstinumą ten, kur nesama jokio kito tiesioginio tęstinumo. Visos esatys nuolat randa būdų prasiskverbti viena į kitą, gyventi kito gyvenimą, tapti kitu. Tokiu būdu kiekvieno gyvenimas gali pereiti iš kūno į kūną, iš individo į individą, iš rūšies į rūšį, iš vietos į vietą, iš laiko į kitą laiką. Rašymas ir vizija, į kurią jis mus įleidžia, vienu metu yra šio tęstinumo genezė, akivaizdumas ir archyvas. Tame nėra nieko intelektualaus. Tai gyvenimo injekcija savo grynąja, chemine, jusliška ir vizionieriška substancija: į rašalo lašus sukoncentruotas gyvenimas su neišsenkančiomis ir nesutramdomomis galiomis. Rašymas tėra triukas, kurį gyvenimas išradinėja, kad į mus prasismelktų, pakeistų visiems laikams ir persikeltų kitur. Kiekvienas rašymas leidžia gyvenimui nepriklausyti niekam ir niekada, likti amžinu vagabundu.
Mums reikia namų dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mums reikia rašymo. Įprastos patirties neužtenka: mums nepakanka justi pasaulio tokio, koks jis yra, nepakanka dalyvauti jame įspraudžiant savąjį kontūrą į jo paviršių. Mums būtina, atsispyrus į pasaulio ir į mūsų tikrovę, kurti viziją – spalvų, garsų, kvapų ir emocijų mišinį. Drauge mes negalime patirti pasaulio jo grynuoju pavidalu ieškodami vietos, kuri užimtų mažiausiai erdvės. Gyventi pasaulyje reiškia transformuoti jo struktūrą, patiems tapti pasaulio rašymo veiksmu.
Sena iliuzija kursto mus įsivaizduoti namus kaip pasaulio elementą, lygiai kaip ir visus kitus juos supančius daiktus. Namų viduje niekas neatrodo išskirtinai kitaip lyginant su tuo, ką aptinkame kitur: akmuo, plienas, stiklas, medis ir kiti cheminiai elementai, iš kurių susideda pasaulis, yra tie patys banalūs daiktai, kurie jį pripildo, be to, kiekvienuose namuose gyvena žmonės, galintys gyventi ir kitur. Genami gilaus urbanistinio ir ekologinio kaltės jausmo, mes darome viską mūsų gyvenamosios erdvės ir ją supančios aplinkos tęstinumui pabrėžti. Ir vis dėlto, jei taip būtų iš tikrųjų, jei mūsų namai būtų iš tos pačios substancijos kaip ir pasaulis, jei jų viduje tikrai egzistuotų tie patys dalykai, egzistuojantys ir išorėje, jei juose visad aptiktume tą pačią laiko kokybę, jei tarp namų sienų saugomas gyvenimas būtų identiškas tam, kuris sruvena anapus jų, namų mums nereikėtų.
Namų forma nėra svarbi, kaip neturi reikšmės ir jų stilius, dydis ar medžiagiškumas. Nėra taip svarbu, ar namai – palapinė, kalnų namelis ar XVI amžiaus rūmai. Nėra svarbu, kokios priežastys ar aplinkybės pastūmėja mus turėti namus: kad apsisaugotume nuo atšiaurių oro sąlygų, kad sutelktume mums brangius dalykus kurdami intymumą su tais, kuriuos mylime. Namus statome norėdami nutraukti bet kokį tęstinumą su tikrove, ne tik fizinį, klimatinį, biologinį ar ekologinį, bet ir psichinį bei dvasinį tęstinumą. Tai nėra šiaip įtrūkis. Namai visų pirma yra skirtingo, kitokio, perteklinio erdvėlaikio intarpas, priedas, savavališkos sudėties veiksmas.
Langai ir trompe-l’œil, sodai ir pamatai gali pakoreguoti, bet nepakeis fakto, kad būti namie reiškia priešpriešinti planetos meteorologijai kitokį ir asmeniškesnį klimatą: kitokią šviesą, kitokią drėgmę, o ir kitokią meilę, nuotaikas ir kitokius laikus, kurie dėliojasi į kitokį nei miesto kalendorių. Būti namie visad reiškia vartyti katalogą iš gestų, priešingų tiems, kuriuos mūsų kūnas artikuliuoja po saule. Tai toli gražu nėra drovumo klausimas. Mes painiojame kitoniškumą ir atskirtį, paverčiame kosminį savarankiškumą menka buržuazine užgaida išsiskirti socialiai ir psichologiškai. Ši kitonybė taip pat nėra suvestina į prieštarą tarp buvimo viduje ir buvimo kitapus. Panašumai neturėtų mūsų apgauti. Kiekvieni namai – tai gilus urvas, besiremiantis į planetą kvadratiniais metrais ir minutėmis, niekad jai nepriklausysiantis. Jis numato atvertį nenuoseklumui su viskuo, kas supa namus, ir laužo bet kokią tėkmę ir bet kurią ekosistemą, persodina svetimumo elementą, kuris net ir misdamas supančiais dalykais nesidalija kūniškumu.
Kiekvieni namai – tai kosminės chirurgijos veiksmas, gaminantis ekstrateritoriškumo zonas planetos mastu. Nežemiška invazija. Namai yra ugnikalnis, išmetantis į planetą alternatyvų erdvėlaikį, nežemišką tikrovę. Svetima erdvė. Nes, užuot pasiskolinę erdvę iš Žemės gelmių, namai ją paima iš neapibrėžtinos kitybės. Namai yra tikroji išorybė, regima planetos žvilgsniu. Panašiai kaip rašydami patirtį papildome elementais, kurių neįmanoma dedukuoti nei nuspėti iš mus supančio konteksto ar mūsų dabarties, taip ir gyvendami mes įtraukiame į geografinį ir ekologinį kontekstą kažką, ko neįmanoma nuspėti nei dedukuoti iš aplinkos. Lygiai kaip avilyje išskiriamas medus, taip ir namai išskiria ir išlieja skirtingas patirtis. Tai apverstas ugnikalnis, vulkanas, spjaudantis dangų į žemę. Kosminis vulkanas, liejantis ant Žemės dangišką lavą, erdvę ir laiką, neturintis su aplinka nieko bendro.
Taigi įžengti į namus – nesvarbu, kokie vargani ar prabangūs jie būtų, – visad prilygsta kelionei laiku ir erdve. Tai tarpgalaktinis kruizas, gabenantis į kitą atmosferą, kitą ekosistemą, kitą populiaciją ir kitą laikotarpį. Juodoji skylė, neišaiškinama paslaptis. Štai kodėl naivu manyti, kad namai gali apibrėžti autochtoniškumo formą. Kartą įžengę į namus mes virstame planetiniais migrantais, turistais po kitų psichodeliką.
Kelionė į ten gyvenančiojo sielą nukelia toli nuo tuos namus supančio miesto. Ne įregistravimas vietovėje padaro namus tuo, kuo jie yra, veikiau namų visuma per emanaciją ir aidą apibrėžia vietovės tapatybę.
Mūsų namuose esama kažko giliai antierdviško. Ir būtent todėl kiekvieni namai yra tokie pavojingi miestui, gamtai ir Žemei. Tai antigeografinė galia, planetinio geografinio antirealizmo srovė. Priešingai nei miestai, namai nėra fantasmagorija, projektuojanti ant akmens nuo tikrovės atskilusį vaizdinį. Namai privalo kurti kitą pasaulį.
Galėtume visa tai apibendrinti teigdami, kad veiksmas, teikiantis prielaidą kiekvienai gyvenamajai erdvei, yra erdvės virsmas vieta. Namai leidžia homogeniškoje materijos išplėstyje rastis kitokybei, lygiai kaip žodžiai mažyčiame materijos fragmente (balse ar puslapyje) leidžia rastis svetimai tikrovei, neturinčiai nieko bendro su pačiu žodžiu. Namai – tai sąmoninga kitokybės paieška, tai kelionė liekant vietoje: jie autonomiški tiek, kiek ir signifikatas yra sutartinis bei autonomiškas signifikanto atžvilgiu. Namai yra rašymo forma, tik kosminė – iš planetos odos, kūno, kaulų ir kailio. Kaskart mums ar kuriai kitai gyvybei statant namus dalelė Žemės virsta psichodeline substancija. Medumi.
Versta iš: Emanuele Coccia. FILOSOFIA DELLA CASA. LO SPAZIO DOMESTICO E LA FELICITÀ. Einaudi, 2021.
Jean Mauclère. Dabartinės lietuvių literatūros panorama
2025 m. Nr. 3
Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė
Didis vardas
Pagaliau mes prieiname prie vienos didžiausių lietuvių figūrų: savo tėvynėje Kristijonas Duonelaitis[1] (1714–1780) teisėtai laikomas literatūros pradininku. Prūsų Lietuvoje gimęs Duonelaitis Karaliaučiaus universitete baigė rimtus teologijos ir filologijos mokslus.
Vėliau jis prisiminė, kad studijų metais labai skurdo. Nekyla jokių abejonių, kad itin stropiai studijavo žymių mokytojų dėstomus dalykus. To įrodymas – puikus graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų, lietuvių ir vokiečių kalbų išmanymas. Karaliaučiaus universitete teologiją studijavo 1732–1737 m., vadovaujamas Quandto, Schulzo, Salteniuso[2], Kypkės, Arnoldo ir kitų žinomų profesorių; kaip protestantų seminarijos studentas turėjo progą pagilinti ir ištobulinti savo gimtąją kalbą daktaro Schulzo vadovaujamame lietuvių kalbos seminare.
Karaliaučiuje Duonelaitis pasiliko iki 1740 m. liepos, kol buvo paskirtas Stalupėnų bažnyčios kantoriumi, vėliau – rektoriumi.
1743 m. jis tapo Tolminkiemio parapijos klebonu. Kieta baudžiavinė tvarka, kuri anuomet vyravo vokiečių žemėse, o Rusijoje išliko iki 1865 m., Tolminkiemyje buvo ypač sunki dėl to, kad ūkiai su jų gyventojais būdavo išnuomojami tik vieniems metams. Netikrumas dėl rytdienos ir vis besikeičiantis šeimininkas vis dėlto buvo mažiausias išbandymas nelaimingiems valstiečiams, už menką nieką sulaukiantiems pylos. Kunigą sujaudino jo ganomųjų kančios, ir jis užjautė jų skausmus.
Duonelaitis buvo poetas, vienas didžiausių iš visų Lietuvos poetų. Jis rašė pasakėčias ir idiles. Keturios idilės, tikros kaimo epopėjos, sudaro „Metus“. Jose aprašomos „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“. Keturi kūriniai, kurių tikslas tebuvo atspindėti lietuvių valstiečių papročius ir kasdienybę. Keturios poemos, kurias jų minties didybė, drauge su tikslia išraiška ir turtingais vaizdais, iškėlė į nacionalinio šedevro aukštumas.
Tie stulbinančio tikroviškumo paveikslai, neturintys nieko bendra su tuometėje Europoje klestėjusiu manieringumu, buvo parašyti Lietuvoje anksčiau nežinota forma – klasikiniu hegzametru. Nieko panašaus iki tol nebuvo.
Duonelaitis trokšta savo prispaustos tautos išsigelbėjimo kviesdamas sugrįžti prie šimtamečių dorybių ir sielojasi dėl jų vietą užėmusių naujų papročių. Jis garsiai kreipiasi rūsčiais žodžiais, kuriuos vertimas perteikia per menkai, tačiau juos pajusti vis tiek galima:
Dabar, kai pasipūtęs ir išdidus pasaulis pradėjo grožėtis savimi, o garbinga ir darbšti lietuvių tauta susimaišė su vokiečiais, praeities dorybės pranyko nepalikdamos žymių. Vyrai su panieka atsisakė senovinio apavo – iš karnų nupintų vyžų. Suaugusios merginos iš aukšto žvelgia į margaspalvį tautinį kostiumą. Jaunuoliai demonstruoja naujausios mados odinius batus. Mergaitės su vokiškos mados suknutėmis, tarsi panelės ryškiais apdarais, tingiai slampinėja be darbo. Šitaip prapuolė lietuvių dorybės!
Duonelaičiui visiškai nerūpėjo galimybė publikuoti; jis mėgo skaityti savo kūrinius draugams, ir jam užteko jų pritarimo. „Metai“ buvo išspausdinti tik 1818-aisiais, praėjus nemažai laiko po jo mirties. Kūrinys buvo sutiktas su dideliu entuziazmu ir XIX a. sulaukė kelių leidimų. Užsienyje turėjo ne mažiau sėkmės. Vos jam pasirodžius, vokiečiai išleido pirmą vertimą. Kiti du vertimai išspausdinti 1869 ir 1894 m. Taip pat yra vienas vertimas į latvių kalbą ir du – į lenkų.
Duonelaičio poezijoje, sumišai su krikščionybe ir moderniomis tendencijomis, sklando Hesiodo ir Teokrito dvasia, nepraradusi nė lašo savo paprastumo ir naivumo. Jo poemoje nėra jokio įmantrumo ir neaiškumo: kiekvienas daiktas čia vadinamas savo tikruoju vardu, be padailinimų.
Lietuviai iki tol anksčiau neturėjo literatūros, nebuvo nė akademijos, kuri nustatytų jų kalbos dėsnius. Duonelaitis pirmiausia privalėjo atrasti ir nustatyti taisykles; pasitelkus paprastas dainų ir religinių giesmių formas, jam reikėjo sukurti savo kalbą; tuo pat metu turėjo sugalvoti viso to, ką norėjo pavaizduoti, pavadinimus.
Turime laikyti beveik stebuklu, kad „Metai“, tokia nepaprastai tikroviška poema, galėjo pasirodyti XVIII a. antros pusės Rytų Prūsijos pakraštyje – Lietuvoje, kurioje Lessingo, Schillerio, Goethės vardai buvo visiškai nežinomi. Iš pačios gyvenimo tirštumos vaizdus semiantis Duonelaitis, regis, prieš akis neturėjo kito pavyzdžio, tik savo šalies Lietuvos gamtą. Jam, kuris niekada nebuvo išvykęs iš savo gimtosios provincijos, ši žemė yra visa ko pradžia; jo žvilgsnis nenuklysta toliau už gimtinės ribų.
Pirmiausia Duonelaitis vaizduoja žiauriai engiamus to meto valstiečius: užjaučia jų vargus, aprašo jų jausmus ir išvaizdą, gailisi dėl jų fizinio ir dvasinio ribotumo. Kaip atsvarą jis atskleidžia šeimininkų, nuo kurių valios priklauso vargšai valstiečiai, trūkumus, net ydas. Atsižvelgdamas į savo, kunigo, padėtį, jis moko ir auklėja, ne visai lygiomis proporcijomis apdalindamas šviesa ir šešėliais.
Savo kūriniuose Duonelaitis retai prabyla savo paties vardu, bet jam puikiai pavyksta pamokymus įdėti į skirtingų veikiančių personažų lūpas. Tokiu būdu anksčiau, nei buvo parašytas Lessingo „Laokoontas“[3], jis pasinaudoja antikine maniera.
Todėl galima teigti, kad į akis krinta Duonelaičio kūrinių panašumas su Hesiodo, Teokrito ir Vergilijaus bukolikomis ir idilėmis, ir čia nerasi nė pėdsako italų ar vokiečių pamėgtos pastoralinės literatūros su jai būdingomis figūromis, netikroviškomis situacijomis ir perdėtu jausmingumu. Duonelaičio poemos yra tikros idilės, tai yra – jo gimtųjų vietų valstiečių gyvenimo nedidelės scenos, mieli vaizdeliai, tiksliai, dailiai, grakščiai perteikiantys visą minėtam žanrui būdingą žavesį.
Valstiečių gyvenimo vaizdavimas savo svarba nepranoksta Lietuvos gamtos aprašymų. Čia Duonelaitis mažiau apsistoja prie žydinčių pavasario ar vasaros vaizdų, bet daugiau aprašo visą grožį sunaikinantį rudenį arba laukus sustingdančios žiemos pastangas… Šiuose aprašymuose jis ypač išryškina lietuvių kalbos galimybes: jos aiškumą, stiprius kirčius, ilguosius balsius ir ryškius priebalsius.
Pripažinkime, kad jis daugiausia rėmėsi pusiau pagoniška koncepcija, jo tautoje paplitusiais gamtos jėgų kaip atskirų dievybių vaizdiniais. Antai Giltinės vardu pavadinta mirtis lietuvių buvo tapatinama su gyvate; šiam vaizdiniui išnykus, mirtis įgijo baimę keliančios moters bruožus; kai stojant žiemai kyla audros, tai reiškia, kad furija, tokia Pikčiurna, iš dangaus aukštybių išbaido ir atvėsina dar šiltą orą. Duonelaičio, kitaip – jo į sceną išvedamų valstiečių akyse, Perkūnas tebėra piktas griausmų dievas, o Saulė – vis ta pati pusiau mitinė figūra, su savo vežimu keliaujanti dangumi iš rytų į vakarus. Netgi jo aprašytas savo gelmes atveriantis pragaras greičiau primena pagonišką požeminį pasaulį.
Keturios „Metų“ giesmės nesusietos vidiniu ryšiu. Aiškios kompozicijos ir plano stokojanti poema verčia abejoti, ar autorius turėjo kokius nors jos apmatus, ar išvis rašė pagal tvirtai suręstą planą. Jo šešios „Pasakėčios“ yra jaunystės kūriniai, kad ir kokio amžiaus būdamas jis jas parašė. Šitaip manome pirmiausia dėl neužtikrintos lietuvių kalbos ir svyruojančio lietuviško hegzametro.
Duonelaitis parašė ir „Pasakojimą apie lietuvių vestuves“[4]; vėliau šį fragmentą jis įtraukė į „Rudens gėrybes“. Poetui labiausiai patiko kurti atskiras scenas. Šitaip pamažėle susiklostė planas, kol išryškėjo visuma – metų laikų su jiems būdinga veikla pilnas ratas. Todėl nesvarbu, ar „Metų“ poemą pradėsime „Pavasariu“, kaip padarė Rėza ir Schleicheris, ar, kitų nuomone, – „Rudeniu“. „Metų“ struktūra laisva, čia nėra jokios apibrėžtos pradžios; daugiausia tai tėra jokio vidinio ryšio nesusietų vaizdų seka.
Duonelaitis nesistengė kruopščiai suredaguoti savo kūrinio, kas jam būtų leidę išvengti daugelio pasikartojimų beveik kiekvienoje giesmėje. Kyla klausimas, ar jis iš viso svarstė savo poemos publikavimo galimybę. Poeto prigimtis jį skatino raštu išdėstyti savo mintis. Be to, jis troško apšviesti savo tėvynainius, duoti jiems praktinių patarimų. Kai kurios poemos vietos palieka įspūdį, tarsi jos būtų perskaitytos iš sakyklos, ir tai neturėtų labai nustebinti: kaip žinome, Duonelaitis buvo kunigas.
Apie poemos hegzametrą, – o ji parašyta išskirtinai šiuo metru, užteks pasakyti, kad kaip vokiečių kalboje, taip ir čia laikomasi kirčiavimo principo. Kirčiai visur išsidėsto pagal ilgus ir jiems prilygstančius trumpus skiemenis. Viena arba dvi hegzametro eilutės beveik visada sudaro pilną sakinį. Labai retai eilutės pabaiga perkeliama į kitos pradžią. Duonelaitis ir čia pasiekia didelio tikslumo: juk ir graikų dainiai užbaigdavo savo periodus trumpa arba ilga pauze, kurią palydėdavo kitaros akordu. Pats siužetas nulėmė būtent tokią eilutę; taip pat ir išlavinta muzikinė klausa pareikalauja pauzės: prisiminkime, kad Duonelaitis buvo ne tik poetas, bet ir kompozitorius.
Protėvių kalba kūrę rašytojai. Antanas Baranauskas
Antanas Baranauskas (1835–1902) buvo ir iškilus vyskupas, žymus sielų ganytojas, ir filologas, matematikas, poetas. Drauge su juo lietuvių poezija pirmą kartą išsiveržia iš Žemaitijos kraštovaizdžio rėmų. Iš paprastų žmonių kilęs Baranauskas mokėsi Varnių seminarijoje, vėliau (1858–1862) studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. Ją baigęs iš pradžių dėstė Rusijos sostinėje, galiausiai buvo pakviestas į Kauno seminariją, kurioje darbavosi trisdešimt metų; mirė būdamas Seinų vyskupu.
Baranausko, kaip nacionalinio poeto, kūrybos ištakos – emocinės. Dar būdamas keturiolikmetis, jis rašė eilėraščius lenkų kalba. Po kelerių metų, mokydamasis seminarijoje, išgirdo, kaip vienas jo dėstytojas per paskaitą nepaprastai išgyrė lenkų kalbą – vienintelę, anot jo, poezijai rašyti tinkamą kalbą. Kartu tas oratorius suniekino lietuvių kalbą. Pasipiktinęs jaunuolis pasiryžo paneigti tokį požiūrį pačiu geriausiu būdu, parašydamas „Anykščių šilelį“ – poemą savo protėvių kalba, kuri išgarsino jo vardą visoje Lietuvoje ir jį padarė didžiausiu nacionaliniu poetu po Duonelaičio.
Šioje 1858–1859 m. sukurtoje poemoje rašytojas apdainuoja Lietuvos miškų likimą. Jis mums parodo tris skirtingus tarpsnius. Pirmiausia tai buvo pirmapradis ūksmingas miškas, pilnas paukščių klegesio ir paslaptingų žvėrių; tamsiuose tankumynuose su gamtos paslaptimis susidūręs žmogus apimtas jaudulio svarstė: „Ar aš miške? Ar rojuje?“[5]
Paskui ėjo laikas, kurį poetas prisiminė iš vaikystės: saulės spinduliuose švytintis ir tūkstančiais garsų skambantis ištekinis miškas. Pagaliau ištiko liūdna dabartis, mes išvydome, kaip griūva medkirčių pakirsti medžiai ir lygumose pasimato kalvos, žmogaus rankomis nušlavus jų vešlią eglių ir beržų karūną.
Baranauskas geba ryškų poetinį vaizdą suderinti su giliu gamtos pajautimu; sykiu jo poezija persmelkta sielos skausmo dėl Moskovijos pavergėjų niokojamos gimtosios žemės. Čia erudicija užleidžia vietą grynam lyrizmui, ir štai jo poemoje miškas atgyja: pasigirsta jo balsas, uždainuoja spalvos, suskamba garsai, pasklinda kvapai, viskas tampa gyva. Todėl nieko nuostabaus, kad Lietuvoje dar ir šiandien šis kūrinys laikomas viena iš poetinių ano amžiaus viršūnių!
Ne visi skaitytojai sugebėjo įvertinti turtingą šios poemos kalbą, bet visi pajuto savo širdį plakant vienu ritmu su poeto širdimi, kurios virpėjimas sutampa su pačios tėvynės sielos virpesiais. Mūsų dienomis „Anykščių šilelis“ ir jo autoriaus vardas turi magišką poveikį visų visuomenės sluoksnių skaitytojams.
Baranauskas parašė kitą trumpą poemą – „Kelionė Peterburkan“, kurioje skambiomis eilėmis aprašo tos kelionės įspūdžius. Šį kartą į pirmą planą iškyla ne gamta, bet savo likimą apsakantis valstietis. Autorius randa griežtų ir jaudinamų žodžių pasmerkti „svetimiems ponams“, kurie pavergė jo gimtąją šalį: „Svetimų šeimininkų prispaustų valstiečių aimanos skamba garsiau negu sunkių ratų drebinami platūs keliai“[6]. Autorius rašo, kad „Šiaurės sūnų“[7] persekiojami lietuviai tikrai nepražus; taigi šioje poemoje skambantys tautiniai jausmai pasiekia savo aukščiausią išraišką. Baranauskas užima reikšmingą vietą patriotiniame savo tautos atgimime.
Gyvenimo pabaigoje jis atsisakė bet kokios literatūrinės veiklos ir susitelkė prie aukštųjų dvasinių reikalų. Po 1880 m. parašė tik religinių giesmių. Jam parūpo kiti dalykai: susidomėjo matematika, kalbotyra, ypač daug dėmesio skyrė vyskupo pareigoms.
Lietuva pamaldžiai saugo ir lankytojams atveria namelį, kuriame Antanas Baranauskas praleido dalį savo jaunystės. Anykščių pakraštyje, pamiškėje, stovi vargana trobelė, kurioje užgimė poetas. Įsivaizduokite vieną ant kito sukrautus keturių metrų ilgumo didokus rąstus: tai maždaug dviejų su puse metrų aukščio šiaudiniu stogu vainikuoto namelio sienos. Šviesa patenka pro duris, atsiveriančias į grublėtą aslą. Įrankių sandėliuką primenančioje lūšnelėje dar stovi medinė lovelė su virviniu, gūnios menkai dengiamu čiužiniu. Kaip tik čia miegodavo mažasis piemenukas, kuris dėl savo proto ir pastangų tapo vienu žymiausių savo gimtosios kalbos dainių[8].
Toje ankštoje ir tamsioje patalpoje surinkti kuklūs daikteliai: klibantis stalas, nušiurusios knygos, medinės žvakidės, priklausiusios rašytojui, karjeros viršūnėje išsaugojusiam ištikimybę savo tautos dvasiai, lydėjusios šį karštą patriotą ir poetą per visą darbingą jo gyvenimą.
Atbudimas (1863–1904). „Aušra“ ir „Varpas“
Jonas Basanavičius gimė Bartninkuose (Vilkaviškio apskritis), pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Iš pradžių mokėsi namuose su mokytoju; 1866 m. jaunuolis buvo priimtas į Marijampolės kolegiją.
Baigęs vidurinę mokyklą, Jonas pasirinko studijas Maskvos universiteto Filologijos fakultete[9], tačiau netrukus pasuko į mediciną; tuo metu gydytojai buvo bene vieninteliai lietuvių intelektualai, turintys teisę pritaikyti savo gabumus gimtinėje. Tokie suvaržymai, kuriems priešinosi Basanavičiaus siela, jam įdiegė mintį skelbti tautos išsilaisvinimo idėjas. Pirmiausia jis Maskvoje subūrė studentų patriotų draugiją.
1879 m. gavęs gydytojo diplomą, Basanavičius negalėjo įsikurti Lietuvoje. Jis priėmė gautą darbo pasiūlymą Bulgarijoje, bet, nors atstumas buvo didelis, neketino liautis tarnavęs savo šaliai. 1883 m. kovo mėnesį Mažojoje Lietuvoje, Ragainėje, išspausdino pirmą laikraščio, kurį pavadino „Aušra“, numerį.
Niekada joks laikraštis nebuvo geriau pavadintas: būtent nuo šios aušros prasideda lietuvių tautos atbudimas. Tuometiniame tautos be prošvaisčių gyvenime ne visi suprato šio įvykio reikšmę. Laikraštis „Aušra“ siekė nei daugiau nei mažiau – atkurti vadovaujančią visuomenės klasę, kuri iš Lietuvos, nuo jos nusisukus didžiųjų valdų savininkams, buvo žiauriai išplėšta nuo pat unijos su Lenkija pradžios. Skurdžiose pirkelėse uždaryta lietuvių kalba turėjo vėl tapti savo atsakomybę ir pareigas suvokiančių žmonių su pasididžiavimu vartojamu instrumentu. Ryžtingai prasidėjusi tikra revoliucija nenuslopo iki pat nepriklausomybės paskelbimo.
„Aušra“ nustojo eiti 1886 m., įvykdžiusi išsikeltą uždavinį – pažadinti tautos sąmonę.
Pasklaidykime jos numerius. „Aušros“ puslapiuose atrasime įspūdingą straipsnių įvairovę. Poetai, kurie čia užėmė svarbią vietą, savo eilėmis išaukštino dvi pagrindines, žmonių širdis jaudinančias temas: protėvių parodytą heroizmą, ypač kaunantis su kryžiuočių riteriais, ir totorių ordas sustabdžiusių didžiųjų kunigaikščių žygdarbius. Praeities kartų didvyriškumas turėjo padrąsinti jų palikuonis, kurie atėjus laikui nusimes Rusijos jungą. Be poezijos, lietuviams jų pačių tėvynę pa-žinti padėjo kronikos, istoriniai pasakojimai, archeologijos studijos, nes ką geriau pažįsti, tą labiau myli.
Daugiau mažiau tiesmukai, bet ir gana aiškiai „Aušra“ kvietė žmones branginti savo tautą ir gimtąją kalbą, reikalauti platesnio savo mokyklų tinklo, siekti to, kas žmonėms atneštų daugiau kultūros. Ji atskleidė baisų tėvynę ištikusį blogį, uždraudus bet kokią tautinę – spaudos ar knygų leidybos – raišką. Vis dėlto „Aušra“ stengėsi neerzinti rusų valdžios, ir jos kova apsiribojo idėjomis, bet tai neapsaugojo skaitytojų nuo žiaurių caro žandarų persekiojimų.
<…>
Po kurio laiko daktaras Basanavičius, norėdamas geriau pasitarnauti savo tėvynei, nuo folkloro ir istorijos tyrimų pasuko prie politikos; savo knygoje mes šios temos neplėtosime. Tiktai priminsime, kad 1905 m. iškilusis patriotas sušaukė lietuvius į pirmą tautos suvažiavimą[10]. Vėliau, tebesitęsiant vokiečių okupacijai, tebevykstant mūšiams, jis, būdamas vienas iš dvidešimties Lietuvos Tarybos narių, 1918 m. vasario 16 d. pirmą kartą išdidžiai paskelbė Lietuvos laisvę.
Iki 1927 m. vasario Atgimimo tėvas paskutinius gyvenimo metus praleido savo Vilniaus bute, pilname knygų ir vertingų kolekcijų. Aš vis dar jį ten regiu[11] – orų patriarchą griežtais, sidabriškos barzdos pailgintais veido bruožais. Jo aiškus žvilgsnis spinduliavo tiesumu – ir stiprybe. Tai išties buvo žmogus, istorijos pervartų laikais savo plačiais pečiais pakėlęs ir devynerius metus, diena po dienos, iki nepriklausomybės paskelbimo laikęs savo tautos lemties naštą, kol žemės reikalams užmerkė akis.
Greta Jono Basanavičiaus iškyla didi Vinco Kudirkos figūra. Šios abi asmenybės atstovauja dviem skirtingoms žmogaus minties pusėms. Pirmasis buvo šalininkas to, ką galėtume pavadinti romantiniu patriotizmu; antrasis, būdamas jautresnis tikrovės kasdienybei, labiau rėmėsi pozityvistinės mokyklos filosofine nuostata.
1858 m. gimęs Vincas Kudirka lankė Marijampolės gimnaziją; 1889 m. Varšuvos universitete įgijo medicinos daktaro laipsnį. Jaunystėje patyrė Lenkijos įtaką, iš kurios jį išplėšė „Aušra“. Tie atsiminimų puslapiai, kuriuose pasakoja apie savo pirmą pažintį su tuo laikraščiu, yra per daug jaudinantys, todėl negali būti nutylėti:
Gavęs pirmąjį „Aušros“ numerį, žvelgiau į jį su šypsena ir kraipydamas galvą maniau sau: laikraštis lietuvių kalba… tikriausiai kokie nors niekai! Staiga pakilau nuo kėdės, nulenkiau galvą ir nedrįsau pakelti akių, nei apsidairyti aplink save. Tariausi girdįs švelnų Lietuvos balsą, man tariantį priekaištingai ir atlaidžiai: „Ak, mano sūnau, kodėl taip ilgai buvai toli nuo manęs?“[12]
Nuo tos dienos tėvynės reikalai neturėjo stropesnio gynėjo kaip Kudirka. Jis sumanė įsteigti savo laikraštį. Drauge su Varšuvos ir Maskvos universitetuose besimokančiais lietuvių studentais įkūrė žurnalą simboliniu „Varpo“ pavadinimu, kuris buvo spausdinamas Tilžėje.
„Varpas“ buvo skirtas intelektualiems skaitytojų sluoksniams, ir jo numerių visuma sudaro tikrą enciklopediją. Čia spausdinamos rimtos politinės ekonomijos studijos, istoriniai tyrimai, greta originalių kūrinių – užsienio šedevrų vertimai.
„Varpas“ pradėtas leisti 1889 m.; Kudirka jam galėjo vadovauti tik dešimtį metų, iki mirties 1899-aisiais. Per šį trumpą laiko tarpą jis, nors ir persekiojamas Rusijos imperijos policijos, nuveikė nepaprastai didelį darbą. Buvo kelis kartus areštuotas, pasodintas į kalėjimą, – anais skausmingais laikais lietuviui patriotui tai buvo garbės ženklas. Žiaurios kalėjimo sąlygos sugriovė sveikatą: jis mirė keturiasdešimt vienų metų.
Kudirka leido ne tik „Varpą“, bet ir laikraštį „Ūkininkas“, skirtą kaimo žmonėms. Parašė satyrinius pasakojimus „Lietuvos tilto atsiminimai“ ir „Viršininkai“, taip paremdamas savo leidybinę veiklą. Satyroje „Viršininkai“ Kudirka pasiekė nepaprasto komiško efekto, išjuokdamas tuščias administracijos pastangas rusifikuojant lietuvių tautą ir negailestingai pasmerkdamas Maskvos biurokratiją.
Šis rašytojas mums paliko lyrinės poezijos ir kartu su natomis išleido dvi dainų vyrų chorams knygas su daugiau kaip penkiasdešimčia tekstų[13]. Vienoje iš tų knygų įdėta giesmė „Lietuva, tėvyne mūsų“, tapusi jaunos respublikos nacionaliniu himnu[14].
Be „Lietuvos tilto atsiminimų“, žymiausias Kudirkos kūrinys – „Tėvynės varpai“[15] – tarsi saulė pro debesis brėkštančio atgimimo paveikslas. Juose jaučiame virpant ilgus metus prispaustos tautos skausmus ir viltis.
<…>
Dabarties lyrikos idealai. Jonas Maironis[16]
„Aušros“ laikraštis (1883–1886) atvėrė kelius romantizmo nuspalvintai pusiau religinei, pusiau politinei minčiai; „Apžvalgos“ laikraštis (1889–1896) ir Tumo pradėtas leisti mėnraštis „Tėvynės sargas“ (1889–1904) šias idėjas paskleidė plačiausiuose intelektualiniuose sluoksniuose. Jo publikacijos itin reikšmingos, mėnraščio puslapiuose aptinkame vėliau išgarsėjusius autorius. Visi jauni šalies kunigai, kurie palaikė šias idėjas, susibūrė aplink „Tėvynės sargą“. <…> Todėl nieko nuostabaus, kad esant tokiai ideologinei aplinkai Lietuvoje iškilo poetas, iki Didžiojo karo laikytas žymiausiu lyriku, o vėliau – savo tėvynės naujosios poezijos kūrėju. Aš noriu kalbėti apie Joną Maculevičių Mačiulį arba, pagal jo paties pasirinktą slapyvardį, – Maironį.
Jis gimė 1862 m. Raseinių apskrityje, augo valstietiškoje aplinkoje, mokėsi Kauno gimnazijoje, o nuo 1884 m. – to paties miesto seminarijoje. Lietuvos praeičiai skirtų istorijos darbų studijos jame pažadino glaudaus ryšio su tėvyne jausmą; apie šį jausmą prabylama pirmuose lietuviškai parašytuose eilėraščiuose.
Baigęs Sankt Peterburgo teologijos akademiją, Maironis buvo paskirtas Kauno seminarijos dėstytoju; grįžęs į akademiją, nuo 1894 iki 1909 m. ten dėstė moralinę teologiją. Tai buvo lemiami jo kūrybinės raidos metai; 1895-aisiais jis išspausdino „Pavasario balsus“ – eilėraščių rinkinį, kuris labai plačiai išgarsino jo vardą ir paskui buvo keletą kartų perleistas iš naujo. Vėliau Maironis vadovavo Kauno seminarijai; įkūrus Lietuvos universitetą, Teologijos fakultetas jį paskyrė moralinės teologijos ir lietuvių literatūros profesoriumi. 1932 m. birželio 28 d. mirusio poeto gedėjo visa tauta. Iš jo mokslinių darbų reikia paminėti 1903 m. lotynų kalba parašytą traktatą „Praelectiones de Justitia et Jurae“[17]; jis parašė ir keletą moralinės teologijos veikalų.
Didžiulė Maironio įtaka kyla iš to, kad nacionalinio atgimimo laikais tauta buvo visiškai pasirengusi priimti jo lyrinę poeziją. Jis buvo savo šalies dainius, tautinės vienybės pranašas, tėvynės meilės skelbėjas. Jo, kaip poeto, reikšmę nulemia ir tai, kad idėjos išreiškiamos ne blyškių alegorijų pavidalu, bet konkrečiai, su degančia vidine aistra. Todėl jo eilės labai greitai paplito tarp žmonių. Po 1905-ųjų revoliucijos, kai rusų valdžios daromas spaudimas šiek tiek sušvelnėjo, patriotinės poeto eilės buvo labiausiai dainuojamos visuose lietuvių susibūrimuose, paskui – iš dalies įtrauktos į mokyklinius skaitinius.
Tėvynės idealizavimas, praeities išaukštinimas, kalbos meilė – tai jo visoje poezijoje pasikartojantys motyvai, skatinantys jaunosios kartos entuziazmą ir palaikantys jos kultūrinę kovą su rusų priespauda. Romantizmo įkvėptuose poetiniuose motyvuose praeitis neretai išryškėja su nepaprasta jėga. Senoji tėvynė poetui tapo visokio gėrio simboliu, ir ateityje, geresnėje nei tie laikai, kai kūrė poetas, buvusi didinga praeitis turi vėl suspindėti tarsi tekanti aušra.
Tautinėje, į epochos klausimus atsiliepiančioje Maironio poezijoje beveik nerasime asmeninių autoriaus akcentų. Jis išlieka objektyvus kūrėjas, poezijos temų ieškantis ne savyje, bet aplinkiniame pasaulyje. Vis dėlto, nepaisant to, jo eilėraščiuose dažnai pasitaiko liaudies dainų atgarsių.
Lietuvoje šis romantinės krypties kūrėjas dėl tobulos eilėraščių formos pagrįstai laikomas klasikinės poezijos atstovu. Aukščiausio tobulumo reikalavimą jis pavertė absoliučiu principu, ir jo eilėraščiai pasižymi nepaprastu rimų grynumu.
Šio poeto eilės dėl jų griežtos technikos gerokai pranoksta įprastinę patriotinę poeziją. Jų kalba paprasta, žodžiai visada tikslūs, forma glausta ir skaidri. Metrinė poemų eilėdara įvairi. Melodinė ritmika niekada nebūna atsitiktinė, ji visuomet aiškiai susieta su eilėraščio tema.
1895 m. pasirodė [poema] „Tarp skausmų į garbę“. Tai iš valstiečių kilusio jaunuolio, pamilusio turtingo pono dukterį, jaudinanti istorija. Tėvui šiurkščiai atstūmus nelaimingą įsimylėjėlį, šis prisiekė toliau gyventi tik dėl savo tėvynės. Žodžiu ir raštu karštai palaikė tautos idėją. Netrukus buvo rusų valdžios įkalintas; nepritekliai ir kančios palaužė jo sveikatą, ir jis miršta be laiko. Vėliau peržiūrėtas ir išplėtotas jaunystės kūrinys dabar plačiai žinomas „Jaunosios Lietuvos“ pavadinimu.
Su dar didesniu tragedijos pajautimu Maironis parašė kelias patriotines dramas, kurių būtina paminėti bent pavadinimus: „Kame išganymas“, „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“. Matome, kad istorinė problematika rašytojui nebuvo svetima.
1909 m. išleista lyrinė poema „Raseinių Magdė“ nukreipta prieš tais laikais dar gausų sulenkėjusių lietuvių sluoksnį. Tai už lenko ištekėjusios lietuvaitės istorija, papasakota bene pirmą kartą.
Savo grožiu besididžiuojanti mergina tikisi sulaukti dėmesio ir pasisekimo gyvenime. Magdė niekina senuosius savo tautos papročius. Ji mielai priima turtingo lenko palankumą. Netrukus vyro išduota, apleista ir nusivylusi jaunoji moteris ieško prieglobsčio pas savuosius. Senuose tėvų namuose, kur dėl jos kaltės atsirado svetimi papročiai ir kalba, ji apverkia savo beprotystę.
Bendrai imant, Maironio poeziją maitina jo šalies grožis, šlovingi protėvių žygiai ir kiekvienam žmogui atsiradusi būtinybė atsiliepti į tėvynės kvietimą. Šio autoriaus kūryba išreiškė gilų visos tautos tikėjimą Lietuvos ateitimi.
Maironio poezija dėl aiškios minties raiškos ir beveik klasikinės, nepaisant romantinio fono, formos susilaukė nepaprasto populiarumo.
Iškilios asmenybės. Vaižgantas
Monsinjoras Tumas-Vaižgantas, gimęs 1869-aisiais ir miręs 1933 m., tamsiais spaudos draudimo laikais aktyviai dalyvavo leidybinėje veikloje. Jis bendradarbiavo „Apžvalgoje“, Tilžėje organizavo centralizuotą literatūros gabenimą į Lietuvą. Vėliau rašė „Tėvynės sarge“, o 1904 m., panaikinus spaudos draudimą, kartu su ponu Smetona – dabartiniu Lietuvos Respublikos prezidentu – vadovavo Vilniuje leidžiamai „Vilčiai“. Vaižgantas – kunigas, literatūros istorikas, kritikas, žurnalistas, rašytojas – buvo viena populiariausių Lietuvos asmenybių. Nacionalinę savo šalies literatūrą jis praturtino nesuskaitoma daugybe publikacijų. Ilgų kelionių po Rusiją, Švediją, Italiją ir net Ameriką poveikį patyręs Vaižgantas buvo apdovanotas tokia stipria dvasia, kad įvairios išorės įtakos tik atsispindėjo jame, niekaip nepakeisdamos jo tipiškos lietuviškos asmenybės. Ne veltui Kuzmickis[18] savo „Literatūros istorijoje“ apie jį parašė: „Lietuvių literatūroje Vaižgantas užima ypatingos svarbos vietą. Jo kūryba aukštos vertės. Savo šalies meninei literatūrai jis suteikė daugiau gyvybingumo ir kūrybingumo, įnešė daugiau idealizmo.“
Nors tokia asmenybė kaip prelato Tumo-Vaižganto gali būti suvokiama tik visa savo apimtimi, čia mes aptarsime nedidelę jo literatūrinės veiklos dalį.
Jei pripažįstame, kad „Pragiedruliai“ yra jo reikšmingiausias kūrinys, tai matome, kad šio autoriaus įkvėpimo šaltinis yra gimtieji namai ir Lietuvos gamtos vaizdai. Vaižgantas rašo: „Lietuviška aplinka yra maloni ir jauki ne vien dėl savo įvairovės, bet ir dėl to, kad šioje be galo savitoje šalyje visa alsuoja paslaptimi. Jos gamtoje glūdi vienatinis, pilnas ir neatšaukiamas senovės laikų liudijimas: tu privalai išmokti perskaityti jos puslapius.“
Vaižganto „Pragiedruliuose“ atrasime XIX a. Lietuvos gyvenimo raidos kroniką. Regis, lietuviškas kaimas skendi idealioje šviesoje, ir Vaižgantas knygos puslapiuose pasirodo kaip švelnus, idiliškas grubios ir plikos tikrovės priešininkas.
Visi šio rašytojo kūriniai paremti nepajudinamu optimizmu. Nuolatinės jo raštų temos – sąžiningumas, darbas, tvarka, pažanga. Bet literatūrinės vertės prasme viską persmelkianti tipiškai lietuviška dvasios sąranga paverčia jo kūrybą originalia ir, ko gero, labiausiai pasigėrėtina.
Kaip vieną geriausių jo kūrinių paminėkime „Dėdes ir dėdienes“; šioje apysakoje nuostabiai pavaizduotas Mykoliuko personažas – pagyvenusio viengungio, svajotojo, svetimo realiam pasauliui, tarsi jis gyventų kitoje tikrovėje. Apysaka išleista 1930 m.
Tačiau Vaižgantas iki galo neužbaigė nė vieno savo kūrinio. Netgi „Pragiedruliai“ – 1918–1920 m. pasirodę trimis tomais, kurių pirmos dalies veiksmas vyksta Žemaitijoje, o antros – Aukštaitijoje, pasakoja istorijas, kurių negalėtume pavadinti užbaigtomis. Matome vieną po kito slenkančius visiškai pasklidus vaizdus, siejamus tos pačios lyrinės tonacijos. Dauguma šių vaizdų kupini nepaprasto grožio, pavyzdžiui, žiemos aprašymas vieno tomo pradžioje.
Kritikai pastebėjo, kad šis kunigas rašytojas suvokia gyvenimą kaip kino filmą, kaip vieną po kito einančias skirtingų paveikslų serijas. Jis greitosiomis išskleidžia siužetą, skubiai peršoka nuo vieno dalyko prie kito, sutelkia dėmesį prie trečio, beveik pamiršęs ankstesnį. Toks nelygus pasakojimas atsispindi ir pačiame rašyme, kuris tai staigus, nerimastingas, tai švelniai lyriškas, tai sąmojingas ir pilnas humoro. Natūralus ir gaivus stilius labai patrauklus visų žanrų kūriniuose.
Vaižganto įtaka netruko pasklisti po visą šalį. 1911 m. jis leidosi į kelionę pas Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančius lietuvius, norėdamas surinkti lėšų, reikalingų padėti tvirtus šalies švietimo pamatus. Vėliau redagavo „Rygos balsą“, paskui visam laikui grįžo į tėvynę ir Kauno universitete užėmė Lietuvių literatūros katedrą.
Vaižgantas buvo nepaprastai aktyvus žmogus, sykiu romantikas ir realistas, turintis ypač gyvą temperamentą ir labai užjaučiančią širdį, kaip ir derėjo Kaune esančios Vytauto bažnyčios kunigui. Jis domėjosi liaudies kūryba ir priklausė pasakotojų iš prigimties padermei. Jo talentas, reikalui esant nevengiantis paradokso, buvo lyginamas su veržliai srūvančia upės tėkme. Grynos vaizduotės pagimdytuose kūriniuose valstiečių gyvenimas piešiamas tikroviškai, su stulbinančiu tikslumu. Būtent tokie puslapiai jį pavertė pirmuoju šalies prozininku.
Po Trispalve vėliava (pradedant 1918 metais). Vincas Mykolaitis-Putinas
Pagrindinė Maironio poezijoje išreikšta mintis buvo ta, kad tauta turi prisikelti naujam gyvenimui. Dabarties laiko, atgimusios šalies poetui Putinui (gimusiam 1893 m.) rūpi kitokie idealai. Šis autorius įkūnija tai, ką pavadinsime subjektyvumo tendencija.
Putinas visus dalykus mato per savo asmeninių vizijų prizmę, todėl išorinis pasaulis jam galiausiai tėra pretekstas atskleisti savo jausmus ir išsakyti savo mintis.
Menininko raidoje pirmiausia pastebimas laipsniškas perėjimas nuo ankstyvųjų eilių prie simbolizmo. Šia prasme lemiamos reikšmės jam turėjo Šveicarijoje ir Miunchene praleisti metai. Daugelis to laiko Putino eilėraščių pilni pesimizmo, o retkarčiais audringi proveržiai atidengia neramią sielą. Vėlesniais metais poetas sugrįžta prie klasikinio formos ir raiškos paprastumo. Vaizduotės pavidalai matomi aiškiau, ir tai jam leidžia nuosekliau juos išdėstyti.
Nuo jaunystės lyrikos Putinas toliau pasuko prie dramos, paskui – prie mažesnių prozos kūrinių. Misterijoje „Nuvainikuota vaidilutė“ autorius siekia suvokti ir atskleisti savo tautos paskirtį ir likimą. „Valdovo sūnus“ – tai tragedija apie herojiškus senovės laikus, kurioje veikia stiprių aistrų žmonės.
Šios pjesės centre – ambicingas ir žiaurus despotas Krūšna, kuris, nužudęs teisėtą valdovą, užgrobia sostą. Savo sūnų Gytį jis augina kartu su nužudytojo sūnumi. Bet politiniai priešai pagrobia abu berniukus; jie auga toli nuo Krūšnos, o po kelerių metų sukyla prieš jį. Jaunuoliai įkalinami, ir pas Krūšną atvestas Gytis taip supykdo tironą, kad šis išsitraukia kardą ir jį mirtinai sužeidžia. Tik tada Gytis atpažįsta savo tėvą; tą pačią akimirką tėvas atpažįsta sūnų. Despoto tėviški jausmai paima viršų, bet jau per vėlu. Gytis miršta, ir dabar savo sūnų nužudžiusio Krūšnos akyse jo karalystė ir galybė pasirodo nieko vertos. Ką tik išgyventa tragiška akimirka nubraukė visas žemiškas vertybes.
Putinas jau buvo patraukęs skaitytojų dėmesį savo lyriniais kūriniais, dramomis ir keliais trumpesniais proziniais pasakojimais, kai 1933 m. jo trijų tomų romanas „Altorių šešėly“ sulaukė tokios sėkmės, kaip joks kitas panašaus pobūdžio kūrinys Lietuvoje. Sėkmę nulėmė gyva ir visiems suprantama kalba, nes Putinas, skirtingai nuo kitų rašytojų, jos neapsunkina tarmybėmis; prie sėkmės prisidėjo ir naujoviškas siužetas. Romano veikėjas – jaunas kunigas Liudas Vasaris, kurį kunigystė slegia; jo gyvenimo situacijos analizuojamos originaliai ir drąsiai.
Kalbant apie meninę pusę, reikia pasakyti, kad šis kūrinys yra pirmas išties psichologinis lietuvių literatūros romanas. Jis parašytas nepaprastai įkvėptai, brėžiami ryškūs personažų charakteriai, kurie puikiai atsiskleidžia dialoguose. Veiksmas daugiausia išryškina vidinį herojaus gyvenimą.
„Krizė“, kitas to paties rašytojo romanas, tiria pokyčius, kuriuos dabartinė tikrovė sukėlė visose žmogaus veiklos srityse, – ne tik Lietuvoje, bet ir kitur.
Literatūra nėra vienintelė Mykolaičio-Putino veikla. Jis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas[19]; tuo pat metu, užėmęs buvusią Vaižganto katedrą, profesoriauja Kauno universitete; poeto, romanisto, dramaturgo, literatūros kritiko ir istoriko lyrika egocentriška („Tarp dviejų aušrų“, 1927, ir „Keliai ir kryžkeliai“, 1936), visas gyvenimo tikrovės problemas traktuojanti griežtai individualistiškai. Jo lyrinei poezijai, kaip ir prozai, būdinga jausmo ir minties gelmė, pasižyminti dideliu žmogaus širdies, kurioje be perstojo grumiasi žemiškos ir dieviškos jėgos, pažinimu.
Poetai modernistai
Pokarinės kartos lietuvių lyrikos bendras bruožas yra tamsus pesimizmas. Žmogaus egzistencija suvokiama kaip našta, jos keliamų iššūkių analizė įmantri. Kalbant apie požiūrius ir mąstymo būdus, ankstesni glaudūs ryšiai su prieškariu nutraukti. Aiškiai matoma vakarietiškų srovių įtaka; Lietuvoje atgarsį rado ne tik simbolizmas, bet ir futurizmas ir ekspresionizmas. Šių naujų tendencijų rezultatas yra futuristų grupės, kuriai vadovavo Kazys Binkis, susikūrimas.
1893 m. gimęs Binkis pirmiausia išleido eilėraščių rinkinį („Eilėraščiai“, 1920). Rinkinio klasikinės formos eilėraščiuose apdainuojama gamta, gėlės, paprastas gyvenimas, švelnūs jausmai, bet jiems trūksta gelmės. Tačiau su antruoju rinkiniu („Šimtas pavasarių“[20], 1926) Binkis pasireiškia kaip lietuvių futuristų, susibūrusių aplink „Keturių vėjų“ žurnalą, vadas.
Šiuo metu Binkis jau nebe futuristas. Per visą šį laiką jis parašė kelias knygas vaikams. Šįmet sėkmingai išbandė teatrinį žanrą.
Binkio kaip modernisto pavyzdys patraukė nemažai sekėjų. Čia paminėkime Juozą Tysliavą, kuris buvo gana artimas futuristų rateliui, bet niekada nebuvo produktyvus jo narys.
Jurgis Savickis (gimęs 1891 m.) – tai rašytojas, kuris apibendrino ir geriausiai išreiškė modernistinį judėjimą: rafinuotas estetas, dviejuose rinkiniuose „Šventadienio sonetai“ (1922) ir „Ties aukštu sostu“ (1928) atsiskleidęs kaip novelės meistras.
Savo mokyklos niekada nenorėjęs sukurti Savickis kai kurių intelektualų vadinamas žymiausiu tarp pokario lietuvių modernistų. Jis stebi gyvenimą aštriu žvilgsniu, jį vaizduoja naujoviškai ir labai originaliai ir dažnai pasiekia įspūdingo poveikio.
Faustas Kirša (gimęs 1891 m.) išleido lyrinės poezijos rinkinių („Aidų aidužiai“, 1921; „Giesmės“, 1934; „Maldos ant akmens“, 1937). Tai poetas simbolistas, kartais uždarokas, bet gilus. Jo satyrinė poema „Pelenai“ (1930) yra geriausias šio žanro pavyzdys naujojoje lietuvių literatūroje.
Kirša pirmiausia sukilo prieš savo pirmtakų, jo požiūriu, pernelyg aiškią klasikinę poeziją. Jis norėjo sudominti skaitytojus ne tikslia mintimi, ne ryškiais įvaizdžiais, bet tuo, kaip sako Verlaine’as, kas „miglota ir laku“[21].
Kiršos poezija pasižymi intelektualistine ambicija, tačiau mes turime pripažinti, kad jo minties raiška sunkiai suvokiama. Drįstume ją palyginti, mūsų nuomone, su minties nuoskilomis, vos vos sužibusiomis autoriaus sąmonėje. Bent jau forma išlieka nepakitusi. Vis dėlto Kirša geba pastebėti tikrovę, kasdienį gyvenimą, kuris dažnai nusipelno griežtokų poeto žodžių. Todėl ir poema „Pelenai“ vertinama kaip išskirtinis jaunosios lietuvių literatūros kūrinys.
Pastaruoju metu matome atgijusias poeto simpatijas klasikinės poezijos meistrams, bet jo paties eilėraščiai, kaip ir anksčiau, tebelieka asketiški, intelektualūs ir perdėtai rimti.
Jaunieji poetai
Iš jauniausios kartos rašytojų pirmiausia turime paminėti poetus. Jonas Kossu-Aleksandravičius (gimęs 1904 m.) savo rinkiniuose „Eilėraščiai“ (1932), „Imago mortis“ (1934), „Intymios giesmės“ (1935), „Užgesę chimeros akys“ (1937) pasirodo kaip subtiliausios formos ir minties poetas simbolistas.
Skaitytojai turėjo pastebėti, kad mes iki šiol nepiktnaudžiavome citatomis. Bet čia mums atrodo svarbu pateikti bent vieno trumpo Aleksandravičiaus eilėraščio vertimą: ne vien tam, kad supažindintume su autoriumi, bet dėl to, kad šis eilėraštukas yra tipiškas pavyzdys kažin ko neaiškaus, paslaptingo, drįsčiau pasakyti – neišbaigto, kokia mūsų, vakariečių, akimis beveik visada atrodo lietuvių literatūra, ypač – poezija.
De l’automne et du chien
Loin, au delà des mers bleues,
Au delà des forêts et des vallées,
Par sa marâtre, de chez elle
Une princesse fut chassée.
L’automne, la pluie – et si timide
Hurlait le chien…
Et la princesse était blonde
Et ses yeux bleus comme le lin…
Loin, au delà des mers bleues,
Au delà des forêts et des vallées,
Par sa marâtre, de chez elle
Une princesse fut chassée.[22]
Kitas poetas – Bernardas Brazdžionis (gimęs 1907 m.) parašė labai gražių eilėraščių: pranašiško ir drauge modernaus skambesio, įkvėptų nacionalinės tradicijos ir didžiųjų Biblijos poetų. Jo rinkiniai: „Amžinas žydas“ (1931), „Krintančios žvaigždės“ (1933), „Ženklai ir stebuklai“ (1936).
Antanas Miškinis (gimęs 1905 m.) daugiausia išreiškia patriotinius jausmus ir dar neišnaudotomis folkloro galimybėmis stengiasi suteikti poezijai naują impulsą.
Žinome, kad archajiški ir saviti kaimo papročiai traukė daugelio rašytojų dėmesį. Be mūsų jau išvardintų poetų, A. Miškinis jiems paskyrė geriausią savo kūrybos dalį. Bet į tuos papročius jis žvelgia kitomis akimis nei jo pirmtakai. Savo eilėraščiuose šis autorius valstiečių papročius ir darbus vaizduoja jų neaukštindamas, be mažiausio graudulio, bet su šiems laikams labiau derančiu lengvu sarkazmu; nepaisant puikiai parašytų eilių, jis šiek tiek sumenkina Nemuno krašto gyventojus.
Stasys Anglickis (gimęs 1905 m.) savo eilėraščių rinkiniuose seka filosofinės poezijos tradicija, tik su trupučiu jausmingumo.
Salomėja Nėris (gimusi 1904 m.), priešingai, yra lyrinės prigimties, tiesiogiai aprašo savo sielos virpesius ir gyvenimo įvykius. Ji išleido rinkinius „Anksti rytą“ (1927), „Pėdos smėly“ (1931), „Per lūžtantį ledą“ (1935), „Diemedžiu žydėsiu“ (1938).
Teofilis Tilvytis kultivuoja satyrinę poeziją, o Stasys Santvaras artimas simbolizmui; tuo tarpu Kaziui Borutai rūpi socialiniai klausimai.
Gamtos jausmo nuspalvintiems kitokios dvasios Beno Rutkūno[23] ir Kazio Inčiūros eilėraščiams būdingos tos savybės, kurias mes paprastai priskiriame poezijai.
Pagaliau Vytautas Sirijos Gira, kuris ypač domisi didelio modernaus miesto gyvenimu.
Versta iš: Jean Mauclère. PANORAMA DE LA LITTERATURE LITHUANIENNE CONTEMPORAINE. – Paris: Editions du Sagittaire, 1938.
[1] Autoriaus rašyba.
[2] Danielius Lorenzas Salthenius (1701–1750) – švedų kilmės teologijos profesorius Karaliaučiaus universitete.
[3] Gottholdo Ephraïmo Lessingo (1729–1781) estetikos traktatas „Laokoontas“ („Laokoon“) parašytas 1766 m.
[4] „Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“.
[5] Tiksli citata: „Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?“ (Baranauskas A. Rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 2001. – P. 31).
[6] Tiksli citata: „Ne teip staugia platus plentas, gniaužtas diližonais, / Kaip vaitoja mūsų žemė po svetimais ponais“ (Ten pat. – P. 55).
[7] „Neintveiksi, sūnau šiauros: mūsų širdys tvirtos“ (Ten pat. – P. 54).
[8] Autorius A. Baranausko Anykščių klėtelėje lankėsi 1930 m. rugsėjį. Žr. Mauclère J. Lietuvos žmonės ir keliai // Metai. – 2023. – Nr. 7. Iš prancūzų k. vertė G. Dručkutė.
[9] J. Mauclère’o pateikta informacija ne visai tiksli: J. Basanavičius gimė Bartninkų valsčiaus Ožkabalių kaime; pradinį išsilavinimą gavo pas kaimo mokytoją ir Lukšių mokykloje; 1868 m. buvo priimtas į Marijampolės miesto keturklasę mokyklą. Prieš pereidamas į mediciną, metus studijavo Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultete.
[10] 1905 m. J. Basanavičius buvo Didžiojo Vilniaus seimo iniciatorius, vienas organizatorių ir pirmininkų.
[11] Apie autoriaus apsilankymą pas J. Basanavičių žr. Mauclère J. Po blyškiu Lietuvos dangumi. – Vilnius: Žara, 2023. Iš prancūzų k. vertė G. Dručkutė.
[12] Tiksli citata: „Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“ ir… neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienos mano kambarėlio… rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur ikšiol buvai?“ (Kudirka V. Poezija, proza, publicistika. – Kaunas: Šviesa, 1990. – P. 243).
[13] Greičiausiai turimas omenyje lietuvių liaudies dainų rinkinys „Kanklės“, dviem sąsiuviniais išleistas 1895–1899 m.
[14] Eilėraštis „Tautiška giesmė“ kartu su natomis išspausdintas „Varpo“ žurnale 1898 m. rugsėjo 15 d.
[15] „Tėvynės varpai“ buvo vienas „Varpo“ žurnalo skyrius. Čia, matyt, turimas omenyje eilėraštis „Varpas“.
[16] Autoriaus rašyba: slapyvardis su poeto vardu.
[17] „Skaitiniai apie teisingumą ir teisę“.
[18] Zigmas Kuzmickis (1898–1976) – lietuvių filologas ir pedagogas. 1931–1934 m. išleido gimnazijoms skirtą pirmą gana išsamią penkių dalių „Lietuvių literatūrą“. Parašė atsiminimų apie Vaižgantą, Balį Sruogą, Vydūną, Joną Jablonskį.
[19] 1933–1937 m. V. Mykolaitis-Putinas buvo Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas.
[20] Originalus pavadinimas – „100 pavasarių“.
[21] Paulio Verlaine’o (1844–1896) eilėraščio „Poezijos menas“ („Art poétique“, parašytas 1874 m., paskelbtas rinkinyje „Kadaise ir neseniai“ („Jadis et Naguère“, 1885) viena pirmo posmo eilutė: „Lai muzika tau bus svarbiausia, / Todėl geriau eilutė nelygi, / Ore tokia miglota ir laki, / Kad jos ir svorio nepajausi“ (žr. Hieronymus. – Nr. 5. – 2018. – P. 24. Iš prancūzų k. vertė Lanis Breilis (Linas Rybelis).
[22] Apie rudenį ir šunį
Toli, už marių mėlynųjų,
Už šilo, už laukų,
Karalaitę pamotė išgujo,
Išgujo iš namų…
Ruduo, lietus ir šuo ten kaukė,
Nedrąsiai, patylom,
O karalaitė buvo šviesiaplaukė,
Akim kaip linas mėlynom…
Ir niekam, niekam nerūpėjo
Nei karalaitė, nei šuva,
Tik beržas nuo lietų ir vėjų
Raudojo rauda nesava: –
Toli, už marių mėlynųjų,
Už šilo, už laukų,
Karalaitę pamotė išgujo,
Išgujo iš namų…
Aistis J. Raštai. – T. 1. – Chicago: Ateities literatūros fondas, 1988. – P. 41. Vertime praleistas trečias posmas, vertėjas nenurodytas.
[23] Benediktas Rutkūnas-Rutkauskas (1907–1975) – kelių poezijos rinkinių, novelių ir apsakymų knygos autorius, vertėjas, pedagogas.
Genovaitė Dručkutė. Mūsų literatūra bičiulio akimis
2025 m. Nr. 3
Prancūzų rašytojo ir žurnalisto Jeano Mauclère’o (1887–1951) kūryboje atskirą grupę sudaro lietuviškos tematikos knygos, liudijančios daugiau kaip trisdešimt metų trukusį jo domėjimąsi mūsų šalimi, gilinimąsi į jos praeitį ir dabartį, užmegztus artimus ryšius su lietuviais. J. Mauclère’as paliko kelionių aprašymų, parašė istorinių apybraižų, romanų, išvertė pasakų, o viena iš dešimties jo parašytų knygų – „Dabartinės lietuvių literatūros panorama“[1], kurios kelis skyrius šiame „Metų“ numeryje pateikiame lietuviškai.
Knygos pradžioje J. Mauclère’as nurodo konkrečią paskatą imtis plačios lietuvių literatūros apžvalgos – XX a. pirmos pusės Prancūzijoje labai išpopuliarėjusias užsienio literatūrų istorijas. Joms pradžią davė Gustave’o Lansono įkurta mokykla ir žurnalo „Nouvelle Revue Française“ redaktorių pastangos. Šie mokslo populiarinimo veikalai buvo skirti smalsiai ir išsilavinusiai publikai, besidominčiai literatūros ir, žvelgiant plačiau, kultūros naujienomis[2]. J. Mauclère’as kaip tik ir nusitaikė į tokius skaitytojus: „Serijos „Dabartinės literatūros panorama“ sėkmė mus skatina paskleisti lietuvių literatūrą ne tik jos nežinančiai Prancūzijos publikai, bet ir ne ką daugiau išmanantiems pasaulio intelektualams. Tai daugeliu atžvilgių įdomus sumanymas, kurio neabejotinai buvo verta imtis“[3]. Autoriaus įsitikinimu, skaitytojus turėjo patraukti unikalus Lietuvos sugebėjimas per ilgus nepalankios politikos ir priespaudos amžius neprarasti savo tapatybės, išsaugoti kalbą ir atmintį apie šlovingą praeitį, papročius ir tradicijas, subrandinti dvasios turtus – tautosaką ir grožinę literatūrą.
Tokia apžvalginė knyga – įkvepianti užduotis, kurią įgyvendinant prireikė ne tik autoriaus turimų žinių, bet ir žmonių, puikiai mokančių lietuvių kalbą ir išmanančių jos literatūrą, pagalbos. Pratarmėje paminėtos Petro Klimo, Antano Vaičiulaičio, Victoro Jungfero[4] pavardės; tikėtina, kad pagalbininkų būta gerokai daugiau. Vertingų žinių galėjo suteikti lietuvių rašytojai, žurnalistai, su kuriais buvo artimai bendrauta Lietuvoje ir Prancūzijoje. Ir reikia pasakyti, kad, nepaisant vienos kitos smulkmenos, J. Mauclère’as, atsargiai sverdamas savo nuomones ir požiūrius, puikiai įgyvendino išsikeltą užduotį ir prancūzų skaitytojams pateikė tikrovišką, objektyvią lietuvių literatūros istoriją.
„Dabartinės lietuvių literatūros panoramos“ įžanginiuose skyriuose skaitytojai supažindinami su lietuvių kalbos ypatumais ir folkloru. J. Mauclère’o nuomone, viena iš pačios lietuvių tautos ir jos tapatybės išlikimo prielaidų yra kalba, ko gero, pati seniausia iš visų Europoje vartojamų kalbų, kurios archajiškumą lėmė tai, kad tautos branduolys nuo neatmenamų laikų gyveno gana kompaktiškoje teritorijoje. Ją nuo išorės poveikio patikimai saugojo „tankiausi Europoje“ miškai, pelkės, upės ir ežerai. J. Mauclère’as, sekdamas vokiečių ir prancūzų filologų ir lingvistų darbais, pabrėžia, kad lietuvių kalba, nebūdama nei slaviška, nei germaniška, priklauso atskirai indoeuropiečių kalbų grupei; ji esanti neišsenkamas tyrimų šaltinis visiems kalbininkams. Stulbina šios kalbos turtingumas, gebėjimas lanksčiai prisitaikyti prie įvairiausių žmogaus gyvenimo ir veiklos aplinkybių. Akcentuojamas kalbos sudėtingumas: septyni linksniai, trejopas skaičius, asmenavimo sistema, sinonimų, deminutyvų, onomatopėjų, judėjimą, giminystės ryšius išreiškiančių žodžių gausa; daugybė prielinksnių ir priešdėlių leidžia sudaryti naujus žodžius, reikalui esant net pakeičiant žodžio šaknį. Nepastovus, nuo vietos žodyje priklausantis kirtis vaizdingai palyginamas su „paukščio skrydžiu nuo pirmo iki paskutinio skiemens“[5].
Ne per didžiausios apimties „Dabartinės lietuvių literatūros panoramoje“ lietuvių folklorui skirta nemenka vieta. Tai neturėtų stebinti, nes knygos autoriui artimas romantizmo epochoje suformuluotas požiūris į tautosaką kaip į integralią nacionalinės literatūros dalį. Nuo pat kūrybinio kelio pradžios J. Mauclère’as domėjosi prancūzų ir kitų tautų dainomis, pasakomis, legendomis, senosiomis tradicijomis ir papročiais[6]. Su lietuvių liaudies dainomis jis pirmą kartą susipažino dar 1911 metais iš vokiškų Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno vertimų[7]. Dainos, J. Mauclère’o akimis, yra nepaprastas lietuvių lobis, juos išskiriantis iš kitų tautų; dainų gausa ir įvairovė „pritrenkianti“, „gluminanti“; esama daugybės tos pačios dainos variantų. Kiekviena daina – tai daugiausia minorinės tonacijos nedidelė paprasta ir naivi drama; jose dažnas dialogas. Pasikartojančios dainų temos: šeimos santykiai, gamta, gedulas, jūra; įdomi J. Mauclère’o mintis, kad lietuvių dainose meilė – veikiau liūdesio negu džiaugsmo šaltinis. Dainose atsispindi tautos dvasia, jos žmonių papročiai, moralė, gyvensena, gamta. Knygos autorius, be abejo, remdamasis abiejų viešnagių Lietuvoje įspūdžiais, pamini, kad ratelius ir šokius lydinčios dainos „gyvuoja ir mūsų dienomis“; senasis palikimas be vargo prisitaiko prie naujo gyvenimo sąlygų: „bėgant amžiams tauta išsaugojo savastį ir nenutolo nuo savo šaknų“[8]. Aptardamas dainas, autorius jas atskiria nuo raudų – ypatingo dainuojamosios tautosakos žanro. Jo žodžiais tariant, raudos užima tarpinę vietą tarp dainų ir poetinės prozos; jų daugiausia išlikę Dzūkijoje.
Pasakų, kaip ir dainų, įvairovė taip pat labai didelė, jų nepajėgia aprėpti visi žinomi rinkiniai. Tačiau J. Mauclère’as, Vakarų kultūros lauke plačiai žinomas pasakas lygindamas su lietuviškomis, teigia, kad lietuvių pasakoms būdinga rudimentinė forma, be aprašymų ir išplėtoto siužeto. Anonimais likusiems pasakotojams užteko schematiškos fabulos, paprasto aplinkybių, įvykių ir veikėjų išdėstymo. Lietuvių pasakos nė iš tolo neprimena puošnių, spalvingų, žaižaruojančio stiliaus arabų, indų ar prancūzų pasakų. Kad ir kokios būtų, pasakos yra savaip sintetinis žanras, todėl sunku atpažinti, kas jose grynai lietuviška, o kas perimta iš kitų, artimesnių ar tolimesnių, tautų. J. Mauclère’as atranda įdomių sąsajų su „keliaujančiais“ siužetais, pavyzdžiui, su helėnų legendomis, pirmiausia tomis, kuriose įvyksta metamorfozės – žmonių virsmas gyvūnais ir paukščiais. Anot jo, lietuviškos „melų“ pasakos taip pat esančios graikiškos kilmės, į LDK teritoriją jas atnešę vokiečių minezingeriai. Įžvelgiama šiokia tokia prancūzų ir vokiečių herojinių epų įtaka: narsūs riterių žygiai, burtininkai, užkeikti miškai, stiklo kalnai su užkerėtomis karalaitėmis. Archainis gyvatės mitas menkai paveikęs lietuvių protėvių vaizduotę, išskyrus nebent „Eglę žalčių karalienę“ – vieną gražiausių ir labiausiai jaudinančių lietuviškų pasakų.
Nepaisant bendrų ištakų, lietuvių pasakos pasižymi ir ryškia nacionaline specifika: daugelyje jų vyrauja tikėjimas dvasiomis ir velniais; itin lietuviškas motyvas – velnią persekiojantis Perkūnas. J. Mauclère’as pamini, kad daug šio tipo pasakų yra surinkęs ir išleidęs Jonas Basanavičius. Be velnių, kiti dažnai sutinkami personažai – raganos, moterų pavidalu pasirodančios gerosios ir piktosios laumės, aitvarai, kuriuos žemaičiai vadina kaukais.
Knygos autorius aptaria ne tik pasakas, bet ir legendas – žmonių atmintyje gyvuojančius pasakojimus apie kokią nors vietovę, ežerą, kalvą ar piliakalnį, asmenį ar ryškų įvykį. Padavimai ir legendos maitina praeities ir dabarties rašytojų kūrybą; vienas iš daugelio pavyzdžių – Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Dainavos šalies žmonių padavimai“.
Skyrius apie tautosaką užbaigiamas mokslininkų pastangų ir folklorinio sąjūdžio apžvalga. Nuo pat XIX a. pradžios imta kaupti, saugoti ir tirti lietuvių folkloro lobius. Šioje srityje labai reikšmingi vokiečių filologų, taip pat Filipo Fortunatovo, Jano Baudouino de Courtenay, Augusto Roberto Niemio darbai. Beveik tuo pačiu metu į šį sąjūdį įsitraukė ir lietuviai – Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, broliai Antanas ir Jonas Juškos, Adolfas Sabaliauskas ir daugelis kitų tautosakos rinkėjų. Prisimenama vilnietiškos Lietuvių mokslo draugijos veikla, Kauno Vytauto Didžiojo universitete ėjęs tęstinis leidinys „Tauta ir žodis“, Lietuvos tautosakos archyvo leidžiami „Tautosakos darbai“ ir jau pasirodę dešimt „Mūsų tautosakos“ tomų.
Lietuvių literatūros ir – plačiau žvelgiant – raštijos panorama toliau dėliojama nuosekliai chronologiškai, pradedant nuo pirmosios knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“, apžvelgiant vėliau kūrusių literatų (Pilypas Ruigys, Jonas Bretkūnas, Konstantinas Sirvydas, Mikalojus Daukša, Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Silvestras Teofilis Valiūnas, Motiejus Valančius, Antanas Strazdas…) palikimą, išskiriant ir išsamiau aptariant „didžiuosius vardus“, kurių dalis pateikiami šiame vertime. Literatūros raida dėstoma istoriniame ir kultūriniame kontekste, kuriame išryškinami svarbiausi momentai: carinės Rusijos priespauda, XIX a. sukilimai, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas ir knygnešystė, kultūros atgimimas XX a. pradžioje, nepriklausomybės paskelbimas. Taigi prancūzų skaitytojai vienu metu gauna dvigubą, ne tik literatūros, bet ir istorijos bei kultūrinių pokyčių panoramą.
Į savąjį literatūros pasakojimą J. Mauclère’as įtraukia kitomis kalbomis kūrusius lietuvių kilmės rašytojus: Adomą Mickevičių, Jurgį Baltrušaitį, Oskarą Milašių. Lenkiškai rašiusį A. Mickevičių jis pavadina vienu didžiausių XIX a. Europos poetų ir kiek netikėtai sugretina su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu: rašytojo poemose ir dailininko paveiksluose apstu „simbolių ir alegorijų“[9]. A. Mickevičiaus poemos ir eilėraščiai kupini lietuviškos dvasios, jie įamžina gimtojo krašto aplinką, papročius, tikėjimus. Poeto vaizduotėje Lietuva visiems laikams išliko kaip „pažadėtoji žemė“. Poema „Ponas Tadas“, kurioje A. Mickevičius įvardija savo tapatybę, parašyta „su tokiu talentu, jaudinančiu tikrumu, giliu nuoširdumu, kad net po šimto metų tebelieka tikslus Lietuvos atspindys. Čia matome jos miškus ir medžiokles, taikią kasdienybę, girių tankmėse besislepiančius laukinius žvėris ir – Napoleono žygio trumpam sužadintas nepriklausomybės viltis“[10].
- Mauclère’as su šiokia tokia nuostaba konstatuoja, kad nemažai poetų ir kritikų J. Baltrušaitį laiko reikšmingiausiu dabarties lietuvių poetu, ir priduria: „Aš mielai pritarčiau tokiam vertinimui, nors kai kuriais atvejais jis man atrodo pernelyg paprastas, jeigu Baltrušaitis geriausių savo kūrinių nebūtų parašęs rusiškai ir neparėmęs savo tautos tais laikais, kai jai labiausiai reikėjo sutelkti apie save visus didžiuosius protus“[11]. Šiaip ar taip, J. Baltrušaitis – puikus originalus poetas; norėdamas suartėti su savo žmonėmis, jis parengė keturias eilėraščių lietuvių kalba knygas, kurios netrukus bus išleistos.
Prancūzų kalba kūręs O. Milašius – dar originalesnis, jokiai klasifikacijai „nepaklūstantis“ poetas; jo „atvejis“ – visiškai unikalus. Keliose jam skirtose pastraipose J. Mauclère’as nupiešia išraiškingą žmogaus ir kūrėjo portretą. Šis „atvykėlis paryžietis“ įpratęs žvelgti į gyvenimo tikrovę su lengva ironija; po jo „aukšta kakta slypi visa Sorbona“ – didžiulis protas; jis ne tik puikiai moka „Clément’o Marot[12] kalbą“, bet ir geba diskutuoti apie „ateities tapybos privalumus“. J. Mauclère’as savo skaitytojams primena, kad iki 1925 m. vidurio O. Milašius ėjo oficialias Lietuvos atstovo Prancūzijoje pareigas, ir pasiuntinybės darbuotojai vis dar nepamiršo atkaklios poeto laikysenos ginant savo šalies interesus diplomatų debatuose.
Iš visos įvairiapusės O. Milašiaus kūrybos J. Mauclère’as išskiria poeziją, kuri jį iškelia į pačių didžiausių prancūziškai rašančių poetų gretas. Kai kurie eilėraščiai, kaip „Nakčia sustojusi karieta“[13], su nepaprastu intensyvumu atveria senosios Lietuvos praeitį. O. Milašius vienas pirmųjų „lanksčia, gaivia tarsi Žemaitijos ežerai kalba, su išmoningai įterptomis tarmybėmis“[14], supažindina prancūzų skaitytojus su lietuvių folkloru. Ypatingo dėmesio verta ir drama „Migelis Manjara“[15], kurioje visiems žinomą Don Žuano temą poetas pavertė giliu filosofiniu kūriniu.
Įdomu tai, kad šioje lietuvių literatūros apžvalgoje atskirai aprašoma viena moterų rašytojų grupė: Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana. J. Mauclère’o akimis, Žemaitės atvejis yra „unikalus jos tautos ir galbūt kitų šalių literatūroje“[16]. Jis kviečia savo skaitytojus įsivaizduoti paprastą neturtingą valstietę, beveik savamokslę, kuriai iki penkiasdešimtųjų gyvenimo metų rūpėjo vien šeima, namai, ūkis ir lauko darbai. Žemaitę, gimusią lenkiškoje aplinkoje, lietuviškai rašyti paskatino „Varpo“ bendradarbiai, nustebinti jos pastabumo ir originalaus mąstymo. Žemaitė rašo apie tai, ką geriausiai pažįsta: kaimo gyvenimą, valstiečių buitį, moters vargus; tikroviškai vaizduoja papročius, kuria ryškius, neretai groteskiškus paveikslus. Kaimiška Žemaitės kalba nepaprastai turtinga ir vaizdinga, todėl itin vertinama mokslininkų filologų. Prancūzijoje tokia rašytoja būtų vadinama „liaudiška“[17]. J. Mauclère’as atkreipia dėmesį ir į Žemaitės išvaizdą: valstietiškus drabužius, galvą dengiančią skarelę.
Tas pats „Varpas“ paskatino G. Petkevičaitės-Bitės pašaukimą. Ji įsitraukė į žurnalo veiklą, jame skelbė trumpus rašinius. Parašė romaną „Ad astra“, bičiuliavosi su Žemaite ir drauge su ja sukūrė kelias pjeses. Bitei labiausiai rūpėjo pedagoginiai, socialiniai ir politiniai klausimai.
Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjusios seserys Sofija ir Marija Ivanauskaitės daugiausia domėjosi paprastų žmonių nelaimėmis ir vargais, bet joms nesvetima ir dvaro gyvenimo problematika. Sofija labiau linkusi į sentimentalumą, Marija – į natūralistinę raišką.
Šią moterų rašytojų grupę užbaigia Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, palyginus su kitomis – labiausiai išsilavinusi rašytoja: mokėsi ne tik namie, bet ir Sankt Peterburge bei Šveicarijoje, vadovo mokyklai; už nuopelnus pedagogikos srityje 1922 m. jai suteiktas Lietuvos universiteto garbės daktaro vardas. J. Mauclère’as pabrėžia, kad M. Pečkauskaitė mokėjo lenkų, rusų, prancūzų ir vokiečių kalbas, bet „mąstė ir rašė“ lietuviškai. Būdama aštuoniolikos metų, „Varpe“ paskelbė pirmuosius rašinius, nors „savo išsilavinimu, savo idealistinėmis pažiūromis gerokai skyrėsi nuo to žurnalo ideologijos“[18]. Nuo kitų moterų rašytojų M. Pečkauskaitę skiria ne tik išsilavinimas, bet ir kultūrinis akiratis, leidžiantis plačiai traktuoti gyvenimo tikrovę. Jos kūryba, kuriai netrūksta autobiografiškumo, savo tematika ir problematika, humanistiniais idealais, giliu žmogaus sielos pažinimu, plastiška kalba labai praturtino lietuvių literatūrą. Apysaka „Sename dvare“ yra „vienas gražiausių“ šios literatūros kūrinių; pati rašytoja – „sunkiai klasifikuojama“, kad būtų galima ją priskirti prie kurios nors literatūrinės srovės.
Lietuvių literatūros apžvalga užbaigiama glaustu ano meto jaunųjų poetų ir prozininkų aptarimu.
[1] Mauclère J. Panorama de la littérature lithuanienne contemporaine. – Paris: Editions du Sagittaire, 1938.
[2] Naujausios literatūros apžvalgos pradėtos leisti 1925 m., ir iki 1938-ųjų pasirodė JAV, olandų, italų, Lotynų Amerikos, rusų, suomių, vokiečių, ispanų, anglų, taip pat prancūzų literatūrų „panoramos“. 1938 m. skaitytojai gavo progą susipažinti ne tik su lietuvių, bet ir su rumunų ir įvairiakalbe šveicarų literatūra. Šio tipo literatūros istorijos leidžiamos iki šiol, akcentuojama prancūziškai kalbanti Afrikos, Azijos, Okeanijos erdvė; vienas naujausių leidinių – 2020 m. pasirodžiusi Indijos vandenyno salų frankofonų literatūra.
[3] Mauclère J. Panorama de la littérature lithuanienne contemporaine. – P. 9.
[4] Victoras Jungferas (1893–1964) – vokiečių ekonomistas, sociologas, etnologas, 1925–1939 m. dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Parašė straipsnių apie lietuvių kalbą, istoriją, literatūrą, į vokiečių kalbą išvertė dainų, pasakų, padavimų, patarlių.
[5] Mauclère J. Panorama de la littérature lithuanienne contemporaine. – P. 15.
[6] Spaudoje ir atskiromis knygomis jis nuolat skelbė daugiausia vaikams ir jaunimui skirtas pasakas, regioninių legendų, Viduramžių istorijų įkvėptas trumpas noveles ir ilgesnius pasakojimus. 1936 m. išleido Pierre’o Rousseau iliustruotą rinkinį „Lietuviškos pasakos“ (Les Contes lithuaniens. – Paris: Fernand Lanore), kurį Thierry Laurent’as, knygos apie J. Mauclère’ą autorius, vadina „vienu gražiausių ir išbaigčiausių [šio žanro] rašytojo kūrinių“ (žr. Laurent T. Jean Mauclère (1887–1951). Une vie d’écriture. – Paris: L’Harmattan, 2011. – P. 50).
[7] Apie šią „knyginę“ pažintį pasakojama knygoje „Lietuvos žmonės ir keliai“ (Mauclère J. Gens et routes de Lithuanie. – Paris: A. Redier, librairie de la Revue Française, 1931. – P. 121–122).
[8] Mauclère J. Panorama de la littérature lithuanienne contemporaine. – P. 20.
[9] Ten pat. – P. 70.
[10] Ten pat. – P. 72.
[11] Ten pat. – P. 169–170.
[12] Clément’as Marot (1496–1544) – ankstyvojo prancūzų Renesanso poetas.
[13] „La Berline arrêtée dans la nuit“ (1922).
[14] Mauclère J. Panorama de la littérature lithuanienne contemporaine. – P. 172.
[15] „Miguel Mañara“ (1913).
[16] Mauclère J. Panorama de la littérature lithuanienne contemporaine. – P. 121.
[17] Ten pat. – P. 122.
[18] Ten pat. – P. 127.
Krzysztof Czyżewski. Viktorija Amelina: gyvenimas iš paskutiniųjų
2025 m. Nr. 2
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
Krzysztofas Czyżewskis (g. 1958) – lenkų rašytojas, eseistas, kultūros istorikas, kultūros ir meno veikėjas, knygų ir publikacijų autorius. Seinuose veikiančio Menų, kultūrų ir tautų centro ir fondo „Paribys“ („Pogranicze“) vienas steigėjų ir jo vadovas, Czesławo Miłoszo giminei priklausiusiame Krasnagrūdos dvare veikiančio Tarptautinio dialogo centro vadovas.
Jo esė, skirta žuvusios ukrainiečių rašytojos Viktorijos Amelinos (1986–2023) atminimui, buvo publikuota šių metų sausio mėnesį dienraštyje „Gazeta Wyborcza“.
Teisingumas
Paskutinis atokvėpis buvo Kanada, geras darbas informacinių technologijų srityje, creative writing studijos Jungtinėse Valstijose, literatūrinės rezidencijos Vakaruose, atostogos su šeima Egipte, saugus sūnus Andrijus Lenkijoje… Viktorija Amelina kerta Lenkijos ir Ukrainos sieną 2022 metų vasario 26 dieną. Vakare pasiekia Lvivą, kur gyvena jos motina, istorijos mokytoja. Kai tik išvaduojama Kyjivo sritis, ji pajuda į rytus. Kyjivo traukinyje susitinka su trimis moterimis, rašytojomis, taip pat Orumo revoliucijos aktyvistėmis, kovotojomis už žmogaus teises, žurnalistėmis Larisa Denisenka, Svetlana Povaliajeva ir Olena Stiažkina. Jas sieja Maidano pažadintas bendras likimas ir besiformuojanti pasipriešinimo „rusų pasauliui“ ukrainiečių seserija. Jos paslaptis atsispindės Vikos eilėraštyje, parašytame mėnesį prieš mirtį. Jau tada, Kyjivo traukinyje, įkvėpė pilnais plaučiais suvokdamos, kad joms belieka iškvėpti: liudyti iš paskutiniųjų… iš paskutiniųjų eiti pas savus. Dar balandžio pradžioje Vika užsirašė į karo nusikaltimų dokumentavimo mokymus ir netrukus prisijungė prie „Truth Hounds“, pilietinės ukrainiečių organizacijos, kuri aiškinasi tiesą apie tarptautinės teisės pažeidimus. Tampa dokumentaliste, veikiančia prie pat fronto linijos, tuoj po įvykdytų nusikaltimų. Gyvena iš paskutiniųjų.
Tokią ją pažinau. Karo metu pakanka vieno susitikimo, vos kelių pažinties dienų, iki vėlyvos nakties užsitęsusio pokalbio, kad užsimegztų ryšys, kad pamatytum kitą žmogų su visu jo spalvingumu. Ji išsiskyrė savitu šviesumu ir tokiu subtilumu, kuris iš pažiūros tarsi liudija apie trapumą, o iš tikrųjų yra nepalaužiamos jėgos ir drąsos pasireiškimas. Ant į tylą panirusio veido krito tragizmo šešėlis. Ji buvo iš tų, kurios žino. Viešnagė Charkivo rašytojų namuose „Žodis“ jai nebuvo paprasta literatūrinė rezidencija. Ketvirtojo dešimtmečio metais stalininis režimas nukankino daugiau negu aštuoniasdešimt procentų Charkivo gyventojų. Vikai tai buvo ne tik istorija, bet ir suvokimas, kad jos karta jungia naujas grandis prie sušaudyto atgimimo[1] poečių ir poetų grandinės. „Lik Krasnagrūdoje.“ Bet mano kvietimas buvo per silpnas. Abu žinojome, kad metu jį pavėjui. Trumpamiegė, nepailstanti veikloje, atidi nukentėjusiems, aštriai pikta blogio atžvilgiu, beribė draugystėje, sutverta darbui sielos sode. Ji pažino įvairius meilės vardus, bet karas šaukė tarnauti meilei, turinčiai tą vieną, jos dažnai ištariamą vardą: teisingumas. Jai buvo svarbu vykdyti teisingumą, plėsti jo supratimą naujųjų laikų prievartos formų akivaizdoje, tęsti tradiciją, inicijuotą Rafaelio Lemkino ir Heršo Lauterpachto, Lvive išsilavinimą gavusių baudžiamosios teisės specialistų, kurie į tarptautinę teisę įvedė genocido ir nusikaltimų žmoniškumui sąvokas.
Yra tokia Vikos nuotrauka. Fone matyti Ukrainos vėliava ir simboliai, ji stovi ant Donecko srities sienos, tiesi, mėlynu apsiaustu, gelsvais plaukais, laisvai krentančiais ant pečių ir krūtinės. Vaizduotėje duodu jai į rankas svarstykles ir kalaviją. Regiu ją kaip deivės Nemezidės vaidilutę, išsaugojusią giminystę su Afrodite, kilusią iš graikų dvasingumo šaltinių, kuriuos laikui bėgant ištrynė kultūra, ieškojusi išraiškos kerštui ir pavydui. Stodama į sargybą, kad žmonėms būtų teikiama būtent tai, kas jiems priklauso, liko mylinti ir budėjo, kiekvieną akimirką pasirengusi griebtis kalavijo, dėl teisingos gėrio ir laimės pusiausvyros.
Vika įkvėpė pilnus plaučius oro / pilnas kraujo bures / pilnus glėbius meilės… Ji tikėjo, kad oras atsinaujins, kad dar ateis laikas, kai bus galima atsargiai įkvėpti gyvybės. Bet jai nebuvo lemta sulaukti tos akimirkos. Ji gyveno iš paskutiniųjų, iki galo…
nešk
šauk
sakyk
Ateitis
2023 metų birželio 27-oji, antradienis. Blogos žinios iš Ukrainos – rusų raketa smogė į žmonių pilną „Ria“ restoraną Kramatorske. Nauji pranešimai skelbia apie trylikos žmonių, iš kurių keturi vaikai, mirtį. Tarp daugybės sužeistųjų yra Viktorija Amelina.
Viktorija jau turėjo būti pakeliui į Prancūziją, į metams skirtą rašytojų rezidenciją, kur ketino užbaigti knygą „Žiūrint į moteris. Žiūrint į karą“, taip pat tvarkyti buvimo Ukrainoje užrašus „Karas ir teisingumas“. Festivalyje „Knygų arsenalas“ Kyjive ji susipažino su rašytojais ir žurnalistais iš Kolumbijos. Tarp jų buvo Sergio Jamarillo, buvęs Kolumbijos vyriausiasis taikos komisaras, kuriam patirtis leido be išlygų priimti tiesą apie Putino režimo nusikalstamumą. Sujaudinta jų solidarumo akcijos „Aguanta Ucrania“ („Laikykis, Ukraina“), nutaikytos į rusų propagandos melą, skleidžiamą Lotynų Amerikoje, nutarė parodyti jiems daugiau karo realijų, negu gali pasiūlyti festivalis. Pirmadienį švintant jie išvyksta į Kramatorską, esantį už keturiasdešimties kilometrų nuo fronto linijos Donbase. Pakeliui užvažiuoja į namą, iš kurio rusai išsivedė, o paskui kankino ir nušovė Volodymyrą Vakulenką, rašytoją, knygų vaikams autorių ir neįgalaus sūnaus tėvą. Vika per stebuklą surado jo darže užkastą dienoraštį, kuris kartu su jos eilėraščiu ir įžanga tapo vienu labiausiai sukrečiančių to karo liudijimų. Taip pat aplankė žydų kapines Charkivo pakraštyje.
Ankstesni jos įrašai feisbuke buvo išsiųsti iš Chersono srities, užtvindytos po hidroelektrinės užtvankos subombardavimo. Nukeliavo į Chersoną, kad užrašytų nužudyto dirigento Jurijaus Kyrpatenkos žmonos liudijimą. Birželio pradžioje visuomenės informavimo priemonėse išspausdino „Truth Hounds“ raportą apie rusų karinį nusikaltimą Kachovkoje.
Nuo pat pradžių netikėjau, kad tragedija Kramatorske įvyko atsitiktinai. Raketa, kurios skeveldra kliudė Viką, yra tiksliai nutaikomas balistinis sviedinys „Iskander“, termobranduolinis, įveikiantis šimtus kilometrų, o jo tikslumas yra dešimties–trisdešimties metrų spindulys.
Laukimas visada turi vilties grūdą, bet vėlesnėmis dienomis plaukusios žinios iš bičiulių akivaizdžiai stengėsi paruošti mus tam, kas blogiausia. Stebuklas neįvyko ir operacija Dnipro ligoninėje negrąžino Vikai gyvybės. Buvo liepos pirmoji. Nuo gimtadienio sausio pirmąją – įpusėtas gyvenimas. Tą pačią dieną, dvejais metais anksčiau, ukrainiečių parlamentarų priimtas įstatymas grąžino Donbaso miesteliui seną Niujorko pavadinimą. Prabėgus keliems mėnesiams Vika įlips į autobusą su lentele Lvivas–Niujorkas, kad nuvežtų svečius į savo organizuotą literatūros festivalį. Jeigu būtų išgyvenusi, jeigu jai būtų buvę lemta sulaukti peremohos [pergalės], neatmestina, kad antrą gyvenimo dalį būtų susiejusi su tuo Niujorku, kuris jai labiau negu megapolis už vandenyno įkūnijo ateitį.
Kolumbijos rašytojas Hektoras Abadas Faciolincė taip aprašė paskutinį gyvenimo momentą, kuriame dalyvavo Vika: „Sėdėjau restorano terasoje priešais ją. Kadangi ten buvo draudžiama gerti alkoholį, Viktorija užsakė nealkoholinio alaus. Sergio Jaramillo pripildė mano stiklinę ledo ir kažko, kas buvo panašu į obuolių sultis. „Atrodo kaip viskis“, – pasakė ji ir nusišypsojo. Ir tą akimirką ant mūsų krito „Iskanderas“, iš dangaus užgriuvo pragaras. Viktorija dabar turi namus danguje. Ne krikščioniška ar musulmoniška prasme. Tame nematerialiame danguje, proto danguje, labai žmogiškame, kurį vadiname atmintimi.“
Vika buvo įsitikinusi, kad ateitis yra teisingumo įkaitė. Tačiau vienas kitą keitę režimai ir tragedijos pernelyg ilgai neleido ukrainiečiams aiškintis tiesos apie kaltes ir siekti jos gyvenime. Krasnagrūdoje ji pasakė man, kad pirmi Miłoszo žodžiai, įstrigę jai atmintin, buvo iš jo kalbos atsiimant Nobelio premiją: „Salėje, kai visi susirinkę sutartinai pritaria nutylėjimų suokalbiui, vienas tiesos žodis nuaidi kaip pistoleto šūvis…“ Manė, kad patalpoje, kurioje spiečiasi praeities dvasios, reikia uždegti šviesą. O tai reiškia susigrumti su istorijos melu, įvardinti ir nubausti kaltuosius, sugrąžinti orumą aukoms, dirbti su atminties kultūra, išmintinga, Nemezidės – nepermaldaujamai atsparios savimeilei – dvasios kultūra. Švelniai šypsodama ji minėjo Charkivo Laisvės aikštėje matytą reklamą: „Gyvenk ateities centre“. Nekilnojamojo turto pardavėjų štampas Vikos vaizduotėje nubrėžė pro praeities skriaudų prisiminimus ryškėjantį naują jos kovos centrą – ateitį. Tikrą Ukrainos pergalę ji regėjo ne tik kaip teritorijos išsaugojimą, bet – gal net visų pirma – kaip ateities deokupaciją.
Gyvenančiai iš paskutiniųjų esminis tapo klausimas, susijęs su maibutnioho[2]: ėmiau šiek tiek matyti / „rytoj“, o paskui – nieko, tamsu, – rašė jį eilėraštyje „Žodyno žodis [ateitis]“ 2022 metų balandžio 14 dieną. Klausė apie ateitį: „Ar ją matai?“ Ir atsakė – „matau“, bet kad nepasirodytų draugei, su kuria vaikštinėja Kyjive, tokia lengvatikė, kaip „ukrainiečių Suspile Radio“, ir dar pamišėlė ir melagė, priduria:
Nesu tikra ar rusai
Nesmogs tuoj į mus iskanderais.
Namai
Matau prieš akis penkiolikmetę mergaitę, pakviestą į televizijos studiją Maskvoje. Ji – jaunimo iš buvusių sovietinių respublikų rusų literatūros konkurso laureatė. Jaučiasi žvaigžde, kol žurnalistė jos paklausia, kaip persekiojami rusakalbiai Lvivo gyventojai. Tada ji suvokia, ko iš tikrųjų buvo pakviesta į studiją ir kam reikėjo tai irstančiai imperijai investuoti į jos rusišką mokyklą ir tokią pačią televizijos programą, kurią žiūri namuose, į internacionalinius jaunimo sąskrydžius, mėgėjišką Puškino teatrą, keliones į Maskvą. „Tikriausiai investavo į mus daugiau negu į vaikų edukaciją Rusijos kaime – tų, kurie jau užkariauti, nereikėjo gundyti vasaros stovyklomis ir ekskursijomis į Raudonąją aikštę.“ Taip ji rašė esė, skirtoje seminarui Krasnagrūdoje, kurį surengė „Paribio“ fondas kartu su „International Writing Program“ iš Ajovos universiteto. Ir tuojau pridūrė: „Turėkime vilties, kad tapau viena prasčiausių Rusijos Federacijos investicijų.“
Tai buvo vienas Viktorijos Amelinos gyvenimo lūžio momentų. Jo centras pamažu persislinks iš Maskvos į Kyjivą. Vietoje Rusijos diegiamo melo nubudo suvokimas, kas ji yra, ir naujas tapatybės pojūtis. Tiesos pasirinkimas tampa tapatybės pasirinkimu. Ji anksti pradėjo suvokti, kad ribų atsisakymas yra privalumas puoselėjant vaizduotę ir nuoširdžius žmonių tarpusavio santykius, bet imperijoms tampa užkariavimo ir pavergimo įrankiu. Netrukus jai bus lemta pajusti, kaip sunku Vakarų valstybių gyventojams, pasisakantiems už atvirų sienų pasaulį, suprasti emancipacijos siekiančią ukrainietę, kuriai siena su Rusija tampa išlikimo būtinybe. Grupės „Scorpions“ dainos „Wind of Change“, skambėjusios griaunant Berlyno sieną, žodžiai The world is closing in / and did you ever think / that we could be so close, like brothers, kuriuos ji mokėjo atmintinai, po Krymo aneksijos įgavo visai kitą prasmę. Dabar jai žymiai artimesnė tapo Hannah Arendt, kuri knygoje „Žmogaus būklė“ rašė, kad graikai gynė sienų neliečiamybę ne saugodami „privačią nuosavybę, kaip mes ją suprantame, o dėl įsitikinimo, kad neturėdamas namų žmogus negali dalyvauti pasaulio reikaluose, nes iš esmės neturi jame savo vietos“. Iš Arendt žodžių dvasios gimė Serhijaus Žadano, Oleho Kadanovo ir Euheno Turčynovo muzikinis kūrinys „Manerheimo linija“ – ir savo principų gynimo metafora, ir reali gynybos nuo Rusijos agresijos linija, kokia ji buvo suomiams praeito šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje. Kai Vikos pakviesti jie atvažiavo koncertuoti į festivalį, vykusį prie pat fronto linijos Donbase, jau nebuvo vietos metaforoms, poezija tapo tikrove. Savo ruožtu pati tikrovė ieškojo atramos kalboje ir ukrainiečių tapatybėje, be kurių gynybos linija netektų prasmės. Iš to kyla reali, tolima nuo metaforos poezijos reikšmė ukrainiečiams. Vika buvo kilusi iš šeimos su Holodomoro trauma ir rusifikacijos kompleksu, dėl to nepaveldėjo iš senelių ukrainiečių kalbos. Turėjo atlikti didelį vidinį darbą, kad išsilaisvintų iš „buvimo ne vietoje“ savo šalyje pojūčio.
Išmestai iš russkij mir lizdo, emigrantei, įvairiomis kalbomis kuriančiai rašytojai, ukrainiečių patriotei ir nomadinį gyvenimą gyvenusiai aktyvistei esmine tapo namų problema. „Tai yra tai“, – sakė ji pažiūrėjusi Seinuose animacinį filmą, kurį „Paribyje“ sukūrė Ukrainos ir Lenkijos vaikai. Jis buvo pavadintas „Pokój“[3] ir jungė dvi to žodžio reikšmes: atskleisdamas ir bendrą turimos intymios gyvenimo erdvės priklausomybę, įsišaknijimą savo namuose, ir poreikio taikiai koegzistuoti su kitais tenkinimą. Vika yra iš tos kartos, kuriai teko atgauti sau namus Ukrainoje, negana to – stoti į kovą už jų išlikimą, mokant ir gyvybės kainą. Jautėsi namuose taip pat visur ten, kur, kaip ukrainietė, sulaukdavo pagalbos ir supratimo: Prahoje, kur atsidūrė, kai prasidėjo plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą, Lenkijoje, Europoje, Jungtinėse Valstijose. Bet vien solidarumo su Ukraina jai buvo maža. Iš karto, antrame sakinyje, išreiškusi dėkingumą, ji klausdavo, kas vyksta prie lenkų ir baltarusių ar amerikiečių ir meksikiečių sienų, jausdama likimo bendrystę su kiekvienos pasaulio dalies emigrantais.
Namai Vikai buvo „namų darbas“, kurį reikėjo atlikti, tai yra pradėti taisyti pasaulį nuo savęs, nuo pasitikėjimo savo šalyje atkūrimo, nuo pilietinės visuomenės, kuri sugeba siekti teisingumo, bet taip pat imasi atsakomybės už silpniausių likimus, už mažumų teises, už kovą su atskyrimu, kūrimo. Tos ukrainiečių kartos, kurios viena iš lyderių tapo Vika, visuomeninis aktyvumas ir kritinis patriotizmas siejosi su būtinumu garsiai ištarti tiesą. Gyvenimas iš paskutiniųjų nešė su savimi poreikį išrėkti savo vardą, naudotis ilgus metus slopinta teise būti savimi ir būti savo namuose: „Tylėjimas sukelia tokį gilų skilimą, kad sunku pasijusti kaip namuose“, – rašė ji.
Tos namų Ukrainoje paieškos lūžio tašku Vikai tapo 2013 metų gruodžio Maidanas. „Kad išeitume į Kyjivo gatves, mums teko surizikuoti ir imti vienas kitu pasitikėti.“ O svarbiausią pamoką, gautą Orumo revoliucijos metu, ji išreikš žodžiais, kuriuose skamba visuotinės bendrystės formavimasis: „Namai nėra magiška, ideali vieta – tai vieta, kurioje, jeigu esi mušama, gali būti tikra, kad atsiras kaimynų, kurie tave apgins.“ Pilietinio solidarumo įkandin Vikos tėvynėje atsiranda grafičių su žodžiu HOME, o juose raidės O vidų užpildo Ukrainos žemėlapis. „Man tai daro įspūdį“, – prisipažins ji pokalbyje su Natalija Kornijenka.
Niujorkas
2021 metų lapkričio 7 dieną pirmą kartą pasaulyje įvyko du Niujorko maratonai: vienas, tas tradicinis, jau penkiasdešimtą kartą nuvingiavo amerikiečių metropolio gatvėmis ir tiltais; antras beveik prie pat fronto linijos Donbaso miestelyje, kur tęsėsi karas, apie kurį pasaulis nenorėjo girdėti. Pirmas maratonas apsiėjo be pacemakerių, dėl ko lenktyniautojai labiau priklausė patys nuo savęs, kartu teikė stebėtojams daugiau emocijų. Antrojo atveju pacemakerių pristigo, nes pasaulis, bailus lyg zuikis, nesiryžo jų įvesti į augančios ginkluoto konflikto grėsmės zoną. Jis buvo apibūdintas kaip „Maratonas, kurio niekas nenori nubėgti“, o jo dalyviams reikėjo nubėgti bet kokią distanciją bet kurioje Žemės rutulio vietoje, tik protestuojant prieš Rusijos agresiją Ukrainoje ir maratonu virstantį karą. Į bėgimą ukrainiečių Niujorke, be saujelės dalyvių vietoje, įsijungė per trisdešimt penkis tūkstančius žmonių, tai yra daugiau negu to paties pavadinimo mieste už vandenyno. Taip ukrainiečiai mėgino atkreipti pasaulio dėmesį į Maskvos režimo, kuriam Vakarai vis dar pardavinėjo ginklus, nusikaltimus. Viktorijai Amelinai buvo svarbu dar kai kas – pats miestelis ir jo gyventojai. Mėnesiu anksčiau ji surengė pirmąjį Niujorko literatūros festivalį.
Krasnagrūdoje Vika labiausiai mėgo kalbėtis apie Niujorką. Pasakojo man apie miestelį ant kalvų, tarp Avdijivkos ir Bachmuto, pačioje to karo ciklono akyje. Padalintą ukrainiečių ir rusų kalbų, priklausymo Ukrainai arba Donecko separatistams ir Rusijai, nepaliaujamai nuo 2014 metų apšaudomą, su kiekvienais karo metais vis labiau negyvenamą. Vienas svarbiausių reikalų po vasario 24 dienos Vikai buvo pagalba perkeliant iš Niujorko šeimas, kurių gyvybės atsidūrė pavojuje.
Vika pažino Niujorką savo vyro, kilusio iš ten, šeimos dėka. Į savo vaikystės rojų jis pirmą kartą atvežė ją 2005 metais. Pasakojo man apie panelę iš didelio miesto, kuriai atrodė, kad atvažiavo į užkampį, ir nežinia kaip ir kada čia ji paliko savo širdį.
Tą naktį Krasnagrūdoje paleidome fantazijos vadžias, svajojome, kad tame Niujorke atsiras „mažas pasaulio centras“. Mums pasirodė labai iškalbinga tokio didelio susidūrimas su tokiu mažu, ir jų vertybių mastą perskaičiavome mažojo naudai. To reikia ne tik Donbasui, ne tik Ukrainai, bet ir šiuolaikinių megapolių gyventojams, kur už didžiulio skaičiaus dažnai slypi sutrikimas ir susvetimėjimas.
Vika buvo įsitikinusi, kad literatūros festivalis yra ilgalaikės programos užuomazga, kad paskui turi prasidėti nuolatinė veikla, nuoširdus darbas su vietine bendruomene. Jai buvo svarbu įtraukti į bendradarbiavimą rusakalbius gyventojus, kurių didelė dalis ligi šiol nerado Ukrainoje savo namų. Žinojo, kad tai ne tik rusų propagandos, bet ir ukrainiečių valstybės atsainumo kaltė. Dideles viltis siejo su jauniausia karta, mokytojais, pilietinės visuomenės lyderiais. Tai matėsi jau iš to, kaip rengė festivalį – pirmiau už literatūrinį ir meninį renginį surengė Donecko srities Mokytojo dieną, kurios svečiai, tarp jų Olena Stiažkina ir Serhijus Žadanas, skaitė istorijos paskaitas, vedė diskusijas apie poeziją, vaikai turėjo savo kūrybinę erdvę, kur galėjo dalyvauti dirbtuvėse ir skaityti knygas, jaunimui buvo surengtas esė konkursas, atsirado vietinis NewYorker.City – www.newyorker.city – portalas, kurį iki šiandien tvarko trys miestelio gyventojos: Kristina Ševčenko, Valerija Panasenko ir Nadija Hordijuk; drauge su garsiomis Ukrainos asmenybėmis pasirodė vietiniai muzikai, poetai ir vaikų šokių grupė; visa tai buvo surengta įsitraukus visuomenei, taip pat asmeninėmis Viktorijos Amelinos, savanorių, nevyriausybinių organizacijų lėšomis.
Iš Vikos pasakojimų ir nuotraukų, esančių jos feisbuke, mėginu įsivaizduoti Niujorko miestelį. Jo centrinė ašis yra Daržų gatvė. Abipus jos – raudonų plytų namai, dengti rudomis čerpėmis, su mėlynomis langinėmis. Neatsitiktinai tos dvi spalvos taps vizualiniu Niujorko literatūros festivalio simboliu. Plytinę pastatė vokiečiai, apsigyvenę čia devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Anksčiau gyvenvietėje šeimininkavo kazokai ir pirkliai iš Balkanų, ieškojo prieglobsčio po Zaporožės sečės žlugimo. Iš kur Ukrainos stepių pakraštyje atsirado Niujorko pavadinimas, istorikams lieka paslaptis – žemėlapiuose jis buvo užrašytas jau 1846 metais, daug anksčiau, negu atvyko kolonistai iš Vokietijos. Vietinė legenda byloja apie įsimylėjusį dignitorių, kuris atsivežė iš Vakarų mylimąją ir ketino pastatyti jai čia šviesios ateities miestą, dar vieną naują Amsterdamą. Bet į legendas patartina žiūrėti atsargiai, jos mėgsta atgimti, gundančiu žavesiu paveikti žmonių, kurie tarsi neturi nieko bendra su giliai jų praeityje paslėptu šaltiniu, likimus.
Nors tarp vokiečių kolonistų buvo ir liuteronų, miestelio visuomenės daugumą sudarė menonitai. Svarbesnė už atleidimą nuo mokesčių jiems buvo atleidimo nuo karinės tarnybos privilegija, mat religija draudžia jiems imti į rankas ginklą. Tačiau jų dvasinės kultūros asketizmas, liepiantis, be kita ko, atsisakyti technologinių pasiekimų, nebuvo kliūtimi pramoniniam gyvenvietės vystymuisi, tad ji greitai turtėjo. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje stepių chutoras virto beveik aštuonių tūkstančių gyventojų miesteliu su mašinų fabriku, geležinkeliu, knygynu, elektros tinklais, malūnu, mergaičių ir berniukų mokyklomis. Būtent su tuo laikotarpiu susijęs senosios Gardenstrasse klestėjimas, taip pat parkas su fontanais, puošni ir gausiai ornamentuota pramoninių pastatų architektūra.
Nuotraukų žiūrėjimą lydėjo pasakojimas apie tragišką menonitų likimą stalininio režimo metais. Vienas knygynui vadovavęs brolis atsisakė sudeginti religines knygas ir už tai bolševikų valdžia jį sušaudė, kiti buvo ištremti į Sibirą, į Amursko apylinkes. Vikai Ukrainos atgimimas taip pat reiškė atminties apie kaimynus, apie kitokius, kuriems „tarybų šalis“ čia surengė pragarą, sugrąžinimą. Stabtelėjome prie kultūros centro „Ukrainos Niujorkas“, įsikūrusio garsaus Aurono Thieseno 1910 metais statytos kooperatinės parduotuvės pastate, nuotraukos. Tik prieš kelerius metus ant sienos buvo pritvirtinta lenta, informuojanti apie jo istoriją ukrainiečių ir vokiečių kalbomis. Ruošdama festivalio programą, Vika paprašė Serhijaus Žadano perskaityti Niujorko gyventojams jo iš vokiečių kalbos išverstų Bertolto Brechto eilėraščių pritariant garsiam džiazo kontrabosistui Markui Tokarui, kuris netrukus tapo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karininku.
Viskas, ką ji darė, stipriai rezonavo su man artimų paribio žmonių, su „jungiamojo audinio“ atgimimu ir atminties kultūros kūrimu visuomenėse, kurios patyrė tiltų griovimą. Ji puikiai juto paribius, ne tik kaip konfliktų užgimimo vietą, bet taip pat kaip bendrystės su kitoniškumu, nuo kurios ir reikia pradėti pasaulio atgimimą, erdvę.
Niujorkas yra strategiškai svarbi vieta Donbaso fronto linijoje, ukrainiečių Manerheimo linijos gynybinio įtvirtinimo taškas. Čia nuolatos vyksta mūšiai, dėl kurių fizinis miestelio pavidalas nenumaldomai tampa praeitimi. Rusų bombos sugriovė jo ūkinį potencialą. Daug žmonių žuvo, kas galėjo, iš ten išvažiavo. Seniau, po bolševikinės revoliucijos ir Antrojo pasaulinio karo audrų, miestelis kaskart grįždavo į gyvenimą. Nėra abejonių, kad ir iš tų žaizdų, giliausių jo ligtolinėje istorijoje, irgi atgims, nors, be abejo, tai bus ilgas ir nelengvas procesas. Tačiau egzistuoja dar vienas tos vietos buvimo Ukrainos ir pasaulio žemėlapiuose matmuo. Viktorijos Amelinos pastangomis šis Niujorkas tapo ateities deokupacijos simboliu. Jos realiam įgyvendinimui lemiamos įtakos turės ne karinės ar ūkinės problemos, nors jų reikšmės nei Vika, nei jos bendraminčiai niekada neneigė. Bet, užuot tapęs kietu geopolitikos faktoriumi, neatsižvelgiančiu į gyvenimą, natūralią aplinką ir žmonių poreikius, jis turi tapti mažų pasaulio centrų ekosistemos dalimi. Būtent tokie centrai pajėgs keisti tikrovę, rūpintis dvasine ir fizine gyventojų sveikata, gera kaimynyste su kitais žmonėmis ir gamta, priešpriešindami monopolistinei didelių centrų galiai daugelio mažesnių, bet lygiaverčio potencialo genius loci solidarumą, rinkdamiesi universalias vertybes, per atminties ir žmogaus teisių puoselėjimą atiduodami teisingumo duoklę aukoms, triuškindami autoritarizmo diktatą socialine atsakomybe už raidą, investuodami į pilietinės visuomenės edukaciją mažų mažiausiai tiek, kiek į sportą ir kelių tiesimą. Ateities Niujorkas, dėl kurio savo gyvybę atidavė Viktorija Amelina, bus prikeltas gyvenimui Dovydo jėga, paliekančia kovos lauke įveiktą Galijotą. O tada į pasaulį sugrįš teisingumas, duodamas kiekvienam tai, kas jam priklauso, žmogus suras namus laimei, kurią jam atneš ne turtas, ne valdžia, tik gerumas.
Nors Niujorkas fiziškai šluojamas nuo žemės paviršiaus, dvasiniu matmeniu jis lieka gyvas. Niekas neketina jam sugrąžinti Stalino laikų Novhorodsko pavadinimo, suteikto miesteliui 1951 metais. Vikos bičiuliai, tarp jų rašytojos Kateryna Michalicyna ir Olija Rusina, tęsia jos darbus. Toliau vyksta geriausios jaunimo esė konkursas, jo laureatai kasmet lavinasi garsioje aukšto lygio vasaros mokykloje. Jie padeda vieni kitiems susirasti naujas vietas gyventi ir išpildyti kūrybinius siekius. Socialiniuose tinkluose jie rašo, kad, užuot rengę poezijos skaitymus, renka lėšas „labai poetiškam visureigiui ir kitiems poetiškiems dalykams“ kariuomenei. Nepaisydami karo, laikosi kartu ir toliau gyvena Niujorke, įtraukdami jį į dvasinę nematomų Italo Calvino miestų erdvę ir įrašydami į jo kronikas žodžius, kuriais apibendrino vieną savo susitikimų: „Namai – tai žmonės.“
Sugrįžimas
Gyvenimas iš paskutiniųjų yra kaip beldimas į duris, sklinda jo aidas, žadina įmigusius. Žmonės, kuriems jis lemtas, kaip Viktorijai Amelinai, pralenkia tai, ką įprastai galime, kas ukrainiečių kalba išreiškiama žodžiu mohty [galėti]. Iš teisybės, Vika, ieškodama teisingumo, namų ir ateities, liudijo kelią į pergalę, kuri Ukrainos lemtyje išreiškiama žodžiu peremohti [nugalėti], tai yra nuveikti daugiau, negu leidžia mūsų jėgos ir įsivaizdavimai. Daina iš paskutiniųjų virsta riksmu. Nuolat jį girdžiu. Nuolat grįžta ir perrėkia pasaulį, kartojantį negyvus žodžius „niekada daugiau“. Vis mėgina perrėkti naujų apeacemento formų konformizmą, tai yra senus kaip pasaulis būdus atsiklaupti prieš tironiją su vis tokia pačia apgaulinga viltimi, kad blogis bailius pasieks bent antruosius, o kol kas gal kaip nors pakaks pirmos fronto linijos aukų.
Mėlynam lauke gegužio
Juodasuknė moteriškė
Seseris vardais kaip paukštė
Šaukti ims į tuščią dangų[4]
Seserų vardus šaukianti moteris, skausmu apsėjanti lauką, savo vardą atranda poesis – veikime žodžiu. Kaip poetė Viktorija Amelina gimė didžiojo karo metu. Anksčiau ji rašė romanus, knygas vaikams. Pokalbyje su Natalija Kornienka ji paliko savo supratimo apie buvimą poete ribinėje situacijoje pėdsaką: „Eilėraščiai pradėjo rastis, kai norėjau ką nors pasakyti, bet nepajėgiau parašyti teksto proza, net banalaus įrašo feisbuke. Nuo seno esu įsitikinusi, kad fikcijos rašymas yra ne tiek ypatingas gebėjimas, kiek ypatingas negebėjimas, negebėjimas išreikšti savęs tiesiogiai, taip, kaip kiti žmonės. Kai netekau galimybės išreikšti save prozoje, atėjo laikas poezijai. Vien ji geba visa tai paaiškinti; iš tikrųjų tai nėra poezija, tai tik sviedinys, kuris smogė į mano kalbą. Iš kalbos fragmentų susideda poezija… Visi žodžiai pakeitė savo reikšmę. Todėl tuose nedaugelyje eilėraščių, kuriuos parašiau nuo invazijos pradžios, nėra jokių metaforų, jokių išmonių, jokių mėginimų daryti įspūdį. Užtat yra betarpiškumas, nuogos reikšmės, informacijos skiautės. Vadinu tai: „Akivaizdūs dalykai, užrašyti eilių posmeliais per karą“.“
Visa kita ji baigs sakyti eilėraštyje „Nepoezija“:
Kalbos nuolaužos
Panašios į poeziją
Bet tai ne ji
Ir čia taip pat ne ji
Ji Charkive
Savanoriauja
Mūsų namuose Krasnagrūdoje yra toks paprotys, kad pirmą kartą į juos atkeliavęs žmogus prie įėjimo skambina po kaltine metaline varle kabančiu varpeliu. Tikime, kad tas garsas neša grįžimo pažadą. Vika paskambino. O kitą vakarą Seinų senojoje ješivoje susitikimo „Café Europa“ metu perskaitė „Istoriją sugrįžimui“, baigė eilėraštį žodžiais:
O ką tu pasiėmei su savimi?
Pasiėmiau tik šią istoriją
Apie sugrįžimą
Štai, parodė ją,
Ji auga.
[1] Taip ukrainiečių istoriografijoje vadinamas XX a. pradžios laikotarpis, per kurį suklestėjo ukrainiečių literatūra, susiformavo įvairios meno srovės ir organizacijos – iki ketvirtajame dešimtmetyje įsivyravusio stalinistinio teroro. 1933–1937 m. visos nepriklausomos srovės buvo nuslopintos, dauguma jų dalyvių išžudyti arba įkalinti lageriuose.
[2] Майбутнє (ukr.) – ateitis.
[3] Žodis pokój lenkų k. turi kelias reikšmes: taika, kambarys, ramybė (vert. past.).
[4] Čia ir toliau eilės verstos Antano A. Jonyno („Metai“, 2023 m., Nr. 8–9).