Mūsų publikacija
Tetiana Teren. Skiepijimas kitu pasauliu
2025 m. Nr. 8–9
Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė
Tetiana Teren – žurnalistė, kultūros vadybininkė, buvusi Ukrainos PEN klubo vykdomoji direktorė. Kartu su fotografu Oleksandru Chomenka parengė tris pokalbių su žymiais Ukrainos rašytojais knygas „RECvizitai. Rašytojų balsų antologija“ (2015, 2017), o su teatro kritike Anna Lypkivska parengė knygą „Paprasti dalykai. Aštuoni pokalbiai su Ada Rohovceva“ (2018). 2020 m. išėjo knyga „Pasaulio sukūrimas“, kurioje pateikiami jos pašnekesiai su rašytoju Tarasu Prochaska.
Esė „Skiepijimas kitu pasauliu“ parašyta pagal 2025 m. Ukrainos PEN klubo tikslinę temą „Būti pasaulyje“. Projektas įgyvendinamas su internetinio portalo „Суспільне Культура“, leidyklos „Projector Publishing“ ir meno knygų leidyklos „Telegraf“ informacine parama.
Mano asmeninis mitas apie Europą užgimė iš poltaviečių senelių pasakojimų. Augau su tais pasakojimais iš pradžių klausydama jų kaip įspūdingų detektyvinių istorijų, pilnų stulbinamų nuotykių, pavojų su laiminga pabaiga, o vėliau tai padėjo suprasti, kaip viskas pasaulyje yra susiję, ypač tai, kas mus formuoja ir apibūdina.
Senelis ir močiutė buvo vadinamieji ostarbeiteriai. Senelį vokiečiai išvežė darbams vos septyniolikos. Pirmiausiai jis atsidūrė Kelne, paskui Mece, Forbache ir Lingene. Senelis buvo puikus pasakotojas, ir aš užgniaužusi kvapą vėl ir vėl klausydavausi apie jo pabėgimus, apie pataisos darbų stovyklą, apie tai, kaip jis kartą įšoko į baseiną miesto parke, mėgindamas pasislėpti nuo gestapininkų, arba apie tai, kaip vokietis peršovė jam koją, kurią paskui vos išgelbėjo. Atėjus sąjungininkams, senelis atsidūrė Paryžiaus stovykloje prancūzų kariams. Čia prasideda viena mano mėgstamiausių pasakojimo dalių: apie prancūzų sanatoriją, apie varles, kurias – tik įsivaizduok! – patiekdavo restoranuose, apie generolą Charles’į de Gaulle’į, kurį seneliui pasisekė kartą pamatyti, arba apie prancūzaitę, įsimylėjusią jį iki ausų.
Močiutės istorija buvo ne tokia nuotykinga. Pakeliui į Dortmundą ji taip pat bandė pabėgti, bet vokiečių sargybiniai ją taip sumušė, kad mėnesį negalėjo vaikščioti. Sąlygos fabrike buvo sunkios, trūko maisto, miegojo ant gultų, bet kartu močiutė visada prisimindavo pagyvenusius vokiečius, atnešdavusius ostarbeiteriams maisto ir drapanėlių. Močiutė gavo galimybę truputį užsidirbti – prižiūrėjo vaikus vienoje vokiečių šeimoje, o vakarais skalbė ir lopė karo belaisvių drabužius. Kai Dortmundas buvo laisvinamas, močiutė atsidūrė bombų slėptuvėje kartu su vokiečiais. Per aviacijos smūgį slėptuvė buvo palaidota po žeme, ir ji vos liko gyva, vėliau visą gyvenimą ją kamavo dusulio priepuoliai. Kurį laiką po išlaisvinimo ji buvo gydoma amerikiečių karo ligoninėje, tačiau močiutė atsisakė vykti į Ameriką – užvis labiausiai ji troško grįžti į Ukrainą. Grįžusi nerado nei savo namų, nei kaimo – viską sudegino vokiečiai. Močiutės šeima pasitiko ją žeminėje: taigi laukė naujo kaimo ir trobos statybos (štai kodėl Ukrainoje tiek daug Novoselivkų).
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Vokietijos vyriausybė pradėjo mokėti kompensacijas buvusiems stovyklų darbininkams. Mano vaikystėje šalia naujai įvestos grivinos atsirado žodis „markės“. Prisimenu stalčių, kuriame seneliai saugojo gautas Vokietijos markes, ir kaip aš, atsistojusi ant kėdės, jas išsitraukdavau ir apžiūrinėdavau. Markes podraug su obuoliais ir saldainiais jie ilgus metus dovanodavo anūkams, o paskutines jų vokiškas dovanas gavau jau būdama studentė. Maždaug tada, apie 2000-uosius, vokiečiai mokėjimus nutraukė.
Kaskart viešėdama užsienyje negaliu nepastebėti pagyvenusių europiečių ar amerikiečių, kurie, išėję į pensiją, nusprendžia likusį gyvenimą praleisti atostogaudami ir keliaudami. Sutinku juos, dėvinčius kokybišką aprangą, pasipuošusius šeimos papuošalais, su tvirtais odiniais lagaminais, fotoaparatais ir žiūronais, įvairių pasaulio šalių oro uostuose, laivų deniuose, didžiųjų miestų aikštėse ir ramiose jūrų bei vandenynų pakrantėse. Stebėdama jų ramybę ir susidomėjimą viskuo, kas juos supa, visada – ne be skausmo ir liūdesio – pagalvoju apie savo senelius. Galvoju apie jų Europą, kurią jie matė tik kartą gyvenime. Europą, kurios jiems būtų buvę geriau niekada nepažinti, bet kuri vis dėlto suformavo jų pasaulio suvokimą ir požiūrį į jį. Nes net ir tomis baisiomis vokiškų stovyklų ir barakų sąlygomis jie sugebėjo pamatyti kitokį pasaulį, o pasakojimai, su kuriais užaugau, visada bylojo, kad turime dar tiek daug nuveikti, kad pasiektume tokį gyvenimo lygį. Mano senelis, kuris labiau už viską mylėjo žemę, mokėjo statyti ir auginti, žavėjosi vokiečių darbštumu, jų apgalvotai pastatytais namais ir jų praktiškumu (ypač tuo, kad tuo metu jie jau konservuodavo maistą, o Sovietų Sąjungoje dar niekas nežinojo apie metalinius dangtelius). Mano močiutė pasakodavo apie gražius drabužius, jaukius sodus prie namų ir dailias braškių lysves jų kiemuose. „Vokiečiai tada gyveno taip, – sakydavo mano senelis, – kaip mes gyvename dabar.“ „Palyginti su Ukraina, tai buvo rojus“, – pridurdavo močiutė.
Atrodytų, kad jie abu turėjo visą likusį gyvenimą nekęsti to kito pasaulio, kuris atėmė iš jų sveikatą ir jaunystę, tačiau pasaulis, į kurį jie grįžo pas savo šeimas, rojaus nė iš tolo nepriminė. Abiejų šeimos išgyveno Holodomorą. Abiejų šeimų tėvai buvo represuoti. Ir net ano baisaus, kartą pamatyto pasaulio, tos galimybės pažinti ir palyginti pakako, kad pokalbiuose su manimi jie niekada nesižavėtų komunizmu ir „sovietiniu rojumi“. Tokiu nepaprastu būdu dviejų ukrainiečių ostarbeiterių istorijos man sutapatino nacizmą ir komunizmą – ir jos paveikė mane labiau nei bet kuri knyga, kurią perskaičiau vėliau. Nes svarbiausia jose buvo tai, kad asmeninė istorija – Ukrainos ir pasaulio – yra viena visuma, o ne suskaidytos dalys, ką kelis šimtmečius bandė pasiekti Rusijos, o vėliau sovietų propaganda.
Dvikryptis judėjimas
Mąstydama apie pasaulį ir mus jame, negaliu negalvoti apie vaikystėje girdėtas istorijas ir apie tai, kad pasaulio pažinimas ir jausmas, kad esame jo dalis, neįmanomi be judėjimo. Be asmeninių istorijų, be įgytos patirties ir prisilietimų toks vienas kito pažinimas neįmanomas. Nuolat galvoju apie tai, kaip galime papasakoti pasauliui apie tai, kas vyksta Ukrainoje ir kas esame mes, ukrainiečiai. Kaip tai padaryti stokojant šaltinių, iš kurių kitos šalys galėtų apie mus sužinoti savo kalbomis, taip pat atsižvelgiant į įsišaknijusius stereotipus, sunaikintus ar perrašytus istorijos puslapius, kuriuos per amžius skleidė Rusijos žiniasklaida, kultūros ir mokslo veikėjai, ir kartu paisant tų kitų šalių praeities, jų pačių tragedijų, kurios, kaip ir mūsų gyvenime, labiausiai apibrėžia jų pasaulinių įvykių suvokimą ir reakciją į juos?
Nuo 2022 m. ukrainiečiai išties daug nuveikė, kad paaiškintų pasauliui, kas mes esame, kada prasidėjo mūsų istorija ir kultūra, kokios yra kolonijinės genocidinio Rusijos karo priežastys ir už ką mes kovojame. Atrodo, kad dar niekada savo istorijoje taip daug ir taip dalykiškai nekalbėjome su pasauliu. Kai užsienio kultūrinės bendruomenės manęs klausia, kaip šiandien gali padėti ukrainiečių kultūrai, atsakau, kad pirmiausiai ši pagalba pasireiškia remiant Ukrainos kariuomenę, o kitas prašymas – versti ukrainietiškas knygas. Tai – veiksmingiausias mechanizmas, galintis papasakoti, kuo gyvename šiandien, ir kartu parodyti mūsų kultūros tęstinumą ir ilgaamžiškumą, kurį imperija stengėsi (ir tebesistengia) sunaikinti ir paslėpti.
Karo meto sąlygomis nėra galimybės sustoti ir sistemingai pažvelgti į visas šias pastangas – visus ukrainiečių inicijuotus kursus užsienio universitetuose, ukrainiečių programas didžiausiuose pasaulio festivaliuose, sugrąžintus mūsų menininkams vardus ir balsus. Prisimenu savo jausmus, patirtus Londono karališkojoje menų akademijoje vykusioje parodoje „Audros akyje: modernizmas Ukrainoje“. Viena vertus, tai buvo begalinis džiaugsmas – tarsi pasimatai su šeima ir draugais už tūkstančių kilometrų nuo namų. Kita vertus – parodos lankytojų nuostaba ir susižavėjimas („Ar tai tikrai ukrainiečių menininkai? Mes nieko apie tai nežinojome!“) mane ir džiugino, ir sykiu liūdino– kaip vėlai pasaulis sužinojo, o svarbiausia – kokia kaina už šį žinojimą buvo sumokėta pastaraisiais šimtmečiais ir kokią kainą mokame šiandien.
Kartu nuolat klausiu savęs, ar mūsų istorija ir menas padeda papasakoti apie kasdienę karo patirtį kitų šalių parlamentuose, pasaulinėse konferencijose ir Jungtinių Tautų salėse? Prisimenu savo jausmus iš pirmosios kelionės į Jungtines Valstijas 2022 m., kai visi aplinkui klausinėjo, kaip gyvename ir dirbame, kur šiandien yra mūsų šeimos ir draugai, ar leidžiamės į bombų slėptuves, ar turime pakankamai maisto ir vaistų… Ir aš vėl ir vėl pasakojau istorijas, vardijau sritis, kurioms reikia paramos, bet niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad šiose salėse su kavos pertraukėlėmis ir raudonais kilimais neįmanoma papasakoti to, kuo iš tikrųjų gyvename ir ką jaučiame.
Taip supratau, kad šiandien už mūsų asmenines keliones į užsienį yra daug svarbiau rasti galimybių atvežti užsieniečius į Ukrainą. Ne tik papasakoti jiems apie mūsų kasdienę patirtį, bet padaryti ją jų gyvenimo dalimi. Taigi ir vėl kalbame apie judėjimą. Bendraudama su kitų šalių intelektualais, pastaraisiais metais aplankiusiais Ukrainą, susidūriau su įvairiais klausimais ir stereotipais (įskaitant vienos indų autorės klausimą: „Kuriais metais atsirado Ukraina?“), bet kiekvieną kartą pagalvodavau: ar pati pakankamai žinau apie šių šalių istoriją ir dabartinį gyvenimą? Ir turiu pasakyti, kad karo patirtis mane padarė daug atidesnę kitų detalėms ir kontekstams.
Prisimenu, kaip atvykau į Lietuvą po Krymo okupacijos ir pirmaisiais Rusijos karo rytuose mėnesiais. Tokia apčiuopiama, tokia juntama buvo lietuvių parama ir mūsų situacijos supratimas, o kavinėse ir knygynuose plevėsuojančios Ukrainos vėliavos šildė širdį. Ir jau tada, kalbėdami apie mūsų bendrą istorinę patirtį, lietuviai ją vadino okupacijos laikotarpiu, o mes vis dar vadinome tai „sovietine praeitimi“. Šis terminologijos skirtumas labai aiškiai parodė, kokių pamokų dar neišmokome ir kokius darbus dar turime nuveikti.
Skaitydama Astridos Lindgren karo dienoraščius, buvau priblokšta jos vertinimų aiškumo apie Rusijos prigimtį: „Vienintelis dalykas, kuris man nepatinka bendroje anglofilų tendencijoje, yra tas, kad rusai vaizduojami kaip mieli taikos balandžiai. Manau, visi įsitikinsime, kad taip nėra.“ Švedų rašytoja savo dienoraščiuose fiksuoja nacistinės Vokietijos nusikaltimus, tačiau, giliai išgyvendama dėl Rusijos agresijos prieš Suomiją, ji vėl ir vėl primena, kad neturime pamiršti pavojaus iš Rusijos pusės. Švedų istorikas Peteris Englundas sako, kad Švedijos parama Ukrainai yra labai natūrali, nes švedams nereikia aiškinti, kas yra Rusija – jų genetinėje atmintyje yra dvidešimt aštuoni karai su Rusijos kariuomene. Drauge, nepaisant Švedijos „neutralumo“ Antrajame pasauliniame kare, iškart po jo švedai pradėjo ruoštis galimiems būsimiems karams, ir visi kariškiai (Peteris dirbo karinėje žvalgyboje) suprato, kad visų pirma kalbama apie karo su Rusija riziką.
Arba, pavyzdžiui, Balkanų šalys. Čia, kaip ir Baltijos šalyse, dažnai tenka išgirsti iš kroatų, bosnių, slovėnų kai ką labai svarbaus: „Mes puikiai suprantame, ką jūs patiriate.“ Ir tai taip vertinga, kai nereikia niekam nieko aiškinti, nes jie visi, kaip ir mes šiandien, yra susidūrę su baisia karo ir netekčių patirtimi. Praėjusiais metais į Kyjivą atvyko Damiras Šagolj’is, bosnių fotografas, vienas iš WARM fondo, kuris žurnalistikoje ir mene nagrinėja karo temą, įkūrėjų. Kartu su kolegomis Damiras inicijavo Ukrainos ir Bosnijos projektą „Reportažai iš ateities“ („Reporting From The Future“), kurio tikslas – apmąstyti ateitį po karo ir padėti ukrainiečiams jai pasiruošti, o tam tikra prasme – ir nuo jos apsaugoti. Daugiau nei dvidešimt metų nušviesdamas didžiuosius pasaulinius konfliktus ir karus, Damiras iš savo patirties supranta, ką visuomenė išgyvena per karą ir po jo: „Iš pradžių apima pakilus džiaugsmas, vėliau kaupiasi nuovargis, o tada kyla didelė nusivylimo rizika“, – teigia jis.
Čia iš karto prisimenu kitą kelionę 2023 m. pradžioje į Londoną, kur taip pat visada jaučiu didelį palaikymą ir mūsų padėties supratimą. Tuo metu susipažinau su teisininku Geoffrey’iu Noyce’u, kuris, be kita ko, buvo Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai prokuroras ir pagrindinis prokuroras Slobodano Miloševičiaus byloje. Noyce’as paaiškino, kad, pavyzdžiui, kiekviena Londono šeima vis dar gerai prisimena Antrąjį pasaulinį karą ir vokiečių vykdytą miesto bombardavimą. „Tačiau po Niurnbergo proceso, – pridūrė jis, – daugybę metų savo namuose apie karą nekalbėjome, o pirmieji svarbūs vaidybiniai filmai apie karą pasirodė tik po kelių dešimtmečių. Visi tiesiog norėjome gyventi toliau ir nebegyventi karu.“ Patirtis, įgyta dirbant su buvusios Jugoslavijos šalimis, leidžia Noyce’ui teigti, kad ne visada taip yra, jei kaltininkai lieka nenubausti: jis mini 2007 m. pralaimėtą Bosnijos ir Hercegovinos genocido bylą prieš Serbiją. „Tada, – sako teisininkas, – visuomenė ir toliau gyvena karu: jis juntamas kiekvienuose namuose, kiekviename pokalbyje – visi ir toliau kalba apie karą ir gyvena jame.“
Tai svarbios detalės ir kontekstai šalių, kuriose mus supranta, todėl dažnai neprireikia ilgų paaiškinimų. Tačiau yra vietų, kuriose paaiškinimų reikia ir kuriose Rusijos propaganda yra tokia įtakinga, kad pažintį tenka pradėti kone nuo nulio. Taip jaučiausi pernai keliaudamas į Pietų Afriką ir kaupdama vietos kontekstą išmanančių diplomatų, žurnalistų ir kultūros vadybininkų nuomones ir perspėjimus. Ar šalyje, išgyvenusioje apartheidą ir vis dar kenčiančioje nuo nelygybės ir skurdo, galima kalbėti apie kolonijinį Rusijos genocidinio karo aspektą? Kokius argumentus reikėtų pasitelkti, žinant, kad šioje šalyje yra žmonių, kurių atmintyje glūdi kolonizuotųjų ir nuskriaustųjų skausmas bei atmintis, ir tų, kurie gyvena su white guilt jausmu? Galiausiai mano patirtis parodė, kad čia, kaip ir visur – paveikios asmeninės istorijos apie tai, kas patirta ir prarasta. Čia taip pat sulaukia supratimo ir užuojautos Rusijos okupantų sunaikinti kultūros paminklai ir gamtos ištekliai. Tačiau kaip dažnai mes turime galimybę kalbėtis vieni su kitais, judėti vieni kitų link?
Pasaulio pažinimas ir supratimas reikalauja judėjimo, tačiau jis negali vykti tik viena kryptimi. Tai reiškia ne tik tai, kad ukrainiečių balsas turi būti girdimas pasaulyje, o pasaulis turi atrasti Ukrainą pačioje Ukrainoje, bet ir tai, kad mes turime domėtis pasauliu, žinoti ir jausti, kas jame vyksta. Žmogaus teisių srityje mes visada sakome, kad negalima prašyti paramos sau, jei neremi kitų. Ir ši taisyklė galioja visose srityse. Kartais susiduriu su nuomone, kad mūsų žinių ir susidomėjimo pasauliu ir kitomis šalimis trūkumas susijęs su žiniasklaida. Esą turime mažai žiniasklaidos priemonių, kurios rašo apie kitas šalis, ir iš dalies taip yra todėl, kad tai – daug išteklių reikalaujanti sritis, o redakcijos negali tam skirti daug laiko ir pinigų, nes šioms temoms vis dar trūksta auditorijos. Išeina savotiškas užburtas ratas. Panašiai kaip su kultūra, kuriai, kaip jau daug metų girdime, nėra pakankamos paklausos, kad visose žiniasklaidos priemonėse būtų galima skirti jai skiltį. Ir mes ilgą laiką nekėlėme sau klausimo, kodėl šio susidomėjimo neva nėra, neklausėme, ir prie ko tai veda ir kokią įtaką daro.
Akivaizdu, kad ilgas gyvenimas už geležinės uždangos ir orientacija į metropoliją turėjo įtakos šiam susitelkimui į save. Tačiau manau, kad šių priežasčių reikėtų ieškoti daugelyje sričių, įskaitant švietimą. Mano mokykloje ir vėliau universitete istorija ir kultūra buvo studijuojamos keliais lygmenimis: buvo lokalus lygis, nacionalinis ir pasaulinis. Buvo ukrainiečių ir užsienio literatūra. Buvo Ukrainos ir pasaulio istorija. Istorinės epochos, didžiausios žmonijos tragedijos ir pakilimai, žmonijos minties išradimai ir pasiekimai plėtojosi tarytum atskirose tikrovėse ir nesusikirto: esą tai įvyko čia, pas mus, o šitai įvyko kažkur ten, pasaulyje. Ši fragmentacija, prie kurios buvome pripratę daugelį dešimtmečių, tapo derlinga dirva imperiniams pasakojimams apie mus pačius ir mūsų koncentravimuisi į save. Prireikė daug pastangų, pamatymo ir perskaitymo, kad šios linijos pradėtų kirstis, kad tai, kas atskira, taptų vientisa ir pridėtų supratimo bei pateisinimo daugeliui šalyje ir pasaulyje vykstančių procesų. Galiausiai, kad pamatytume savo šalį kaip pasaulio istorijos dalį ir geriau suprastume, už ką kovojame, kai sakome, kad mūsų pasipriešinimas Rusijos agresijai yra už viso pasaulio ateitį.
Būti pasaulyje reiškia judėti, ir šis judėjimas yra dvikryptis. Taigi turime nuolat savęs klausti, ar darome viską, kad būtume išgirsti ir suprasti pasaulyje, ir kartu rasti galimybių ir empatijos suprasti kitus.
Mūsų visų dar laukia tiek daug darbo ateityje.
Theodor W. Adorno. Apie Thomo Manno portretą
2025 m. Nr. 5–6
Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė
Minint 150-ąsias Thomo Manno gimimo metines, skaitytojams pateikiame Theodoro W. Adorno esė „Apie Thomo Manno portretą“, rašytą 1962 m.
Garsaus rašytojo ir filosofo bičiulystė prasidėjo 1945 m., kai Th. Mannas pakvietė Th. W. Adorno, kaip muzikos žinovą, bendradarbiauti rašant romaną „Daktaras Faustas“: Th. W. Adorno pasiūlė, kokia turi būti romano personažo kompozitoriaus Adriano Lėverkiūno vėlyvoji kūryba. Th. W. Adorno ir Th. Manną siejo meilė muzikai, egzilio patirtis, žvelgimas į gyvenimą mąstytojo akimis.
Šioje jau po rašytojo mirties parašytoje esė Th. W. Adorno gilinasi į Th. Manno kaip žmogaus ir kaip kūrėjo vaizdavimą to meto visuomenėje. Filosofas nesutinka su rašytojo portretui taikomomis klišėmis ir atskleidžia, kodėl jos neatitinka žmogaus, kurį jis iš pokalbių ir laiškų neblogai pažinojo, esmės. Atidžiai ir jautriai įsižiūrėjęs į Th. Manno asmenybę, Th. W. Adorno kuria savitą rašytojo portretą. Taigi ir skaitytojas raginamas nesivadovauti stereotipais ir į Th. Manną pažvelgti kitaip. Labiausiai filosofui rūpėjo iškelti rašytojo žmogiškumą.
Dokumentų parodos proga galbūt pasiteisins tai, kad aš tarsiu keletą asmeniškų žodžių apie Thomą Manną, užuot kalbėjęs apie jo kūrybą, kurios instrumentas ir buvo jo gyvenimas, – mat parodoje tik labai netiesiogiai ir tik jį jau pažįstančiam gali šis tas prasišviesti iš šio žmogaus dvasios. Tačiau nenorėčiau ir pasakoti, kaip kai kurie tikisi, savo prisiminimų apie Th. Manną. Net jei ir išdrįsčiau pasinaudoti man tekusia laime pažinoti jį asmeniškai ir net jei ir nevalingai bent dalelę jo garbės taip prisiimčiau sau, be abejonės, dar yra per anksti formuluoti tokius prisiminimus. Taigi apsiribosiu tuo, kad, remdamasis savo patirtimi, apžvelgsiu keletą stereotipų, kurie labai kenkia rašytojo asmenybei.
Šie stereotipai paliečia ir kūrybos pasaulį, kone automatiškai pritaikomi ir jai: jie užtemdo ją, kai pastūmėja griebtis formulių. Paminėsiu labiausiai paplitusį stereotipą, taikomą Th. Manno kūrybai – tai buržua ir menininko konfliktas, kuris akivaizdžiai kilęs iš Friedricho Nietzschės gyvenimo ir dvasios antitezės. Th. Mannas tiek išreikštai, tiek nutylėtai savo egzistenciją panaudojo tam, kad pademonstruotų šią priešybę. Daugelyje kūrinių jo intencijos yra pagrįstos tuo modeliu: pradedant „Tonijumi Kriogeriu“, „Tristanu“, „Mirtimi Venecijoje“ ir baigiant muziku Lėverkiūnu[1], kuris tam, kad užbaigtų savo kūrinį, turi atsisakyti meilės. Daug kas kyla ir iš klišės apie asmenį, leidžiantį suprasti, jog to norėjo ir pats prilygo tam, ką savo romanuose ir pasakojimuose iškėlė kaip idėją ar pateikė kaip konfliktą.
Th. Manno kalbinė forma atskleidžia, kad kūrybos ištakos – ne vien individo dvasioje, o vyresniųjų klasių mokytojai mėgaujasi tuo – nes tai juos padrąsina – kaip turinį iškeldami tai, ką [į kūrinį] įdėjo [autoriaus] asmuo. Šis požiūris neproduktyvus, tačiau čia niekam nereikia daug galvoti, o ir kvailybė įgauna filologiškai tvirtą pagrindą, nes, kaip nuskamba „Figaro vedybose“, tėvas yra tas, kuris pats tai pasako. Vis dėlto aš manau, kad meno kūrinio turinys prasideda ten, kur liaujasi veikusi autoriaus intencija; ji užgęsta turinyje.
Kartą rašytojui pasakiau komplimentą, kurį jis atmetė tardamas „tai mes mokame“: [mano manymu] Miuncheno tramvajaus kibirkščiavimo aprašymas bei Krečmaro mikčiojimas – visa tai turi atsverti oficialiąją jo tekstuose vaizduojamo menininko metafiziką, visą juose esantį valios gyventi paneigimą, taip pat ir paryškintą sakinį[2], esantį „Užburto kalno“ skyriuje apie sniegą. Th. Manno kūryba bus suprasta, jo kūrinys atsivers tik tada, kai bus susimąstyta apie tai, ko nėra kritikoje. Tikrai nemanyčiau, jog reikia užkirsti kelią tam, kad fakultetuose toliau būtų platinamos disertacijos apie Arthuro Schopenhauerio ir F. Nietzschės įtaką, apie muzikos vaidmenį, apie tai, kas seminare aptariama kaip mirties problema. Bet aš norėčiau dėl šito išsakyti tam tikrų abejonių. Geriau yra triskart pažvelgti į tai, kas parašyta, negu visada žiūrėti vien į tai, kas simbolizuota. Čia gali pagelbėti įžvalga, kaip rašytojas buvo nutolęs nuo autoportreto, kurį sugestijuoja jo proza.
Kad jo proza turėjo poveikio jo autoportretui – nėra jokios abejonės. Tuo labiau pagrįsta dvejonė, ar jis toks ir buvo; ar tik ši sugestija neatitiko strategijos, kurios jis išmoko remdamasis Johannu Wolfgangu Goethe – valdyti savo gyvavimą po mirties. Bet veikiausiai jam rūpėjo ne pomirtinis gyvavimas, o tai, kaip jis atrodys savo amžininkams. „Juozapo“[3] autorius nebuvo toks mitiškas, turėjo daug skeptiško humanizmo, tad kažin ar būtų norėjęs ateičiai primesti savo imago: jis būtų galėjęs laisvai ir kartu išdidžiai bei nepretenzingai atsiduoti šiam įvaizdžiui; tada jis nebūtų buvęs toks įsitikinęs dėl pasaulio istorijos kaip pasaulio teismo [metaforos], tas, kuris „Išrinktajame“ apie pagrindinius ir šalutinius istorinių valstybės įvykių veikėjus surado žodžių, neblogai tinkančių Anatole’io France’o[4] plunksnai. Tačiau jis veikiausiai kaip public figure prieš savo amžininkus apsimetė, o dabar būtų laikas šį apsimetimą suvokti.
Th. Manno ironija nemažai tarnavo ir tam, kad jis tuo pat metu ir praktikuotų apsimetimą, ir, kalbiškai įvardindamas, jo atsisakytų. Vargu ar apsimetimo motyvai buvo vien asmeniški, vien nukreipti į tam tikrą, jam svarbų žmogų, – nereikia nuvertinti jo psichologinio nuovokumo. Žinoma, juk apsimokėtų kartą aprašyti genijaus kaukes naujojoje literatūroje ir patyrinėti, kodėl autoriai jas užsideda. Taip tektų susidurti su tuo, kad genijaus laikysena, spontaniškai radusis XVIII amžiaus pabaigoje, greitai buvo priimta visuomenės ir ilgainiui tapo pavyzdžiu, kurio stereotipiškumas įrodė, jog genijaus laikysena jau nebe tokia ir spontaniška. XIX amžiaus viduryje genialumas nešiotas kaip kostiumas. Rembrandto galva, aksomas ir beretė – trumpai tariant, menininko archetipas – šie atributai buvo sudvasinti. To Th. Mannas neišleido iš akių, kai žvelgė į Richardą Wagnerį, nes mylėjo jį jautria meile. Gėda dėl savęs įrašymo į kūrinį – kaip besidrapiruojančio genijaus – priverčia menininką, negalintį iki galo atsisakyti drapiruotės, kaip įmanoma geriau užsimaskuoti. Kadangi genijystė yra tapusi kauke, genijus turi slėptis po kauke. Jis negali niekuo girtis šiame pasaulyje ir turi elgtis taip, jog neatrodytų, kad jam, meistrui, paklūstanti metafizinė prasmė, nepavaldi laikui. Todėl Marcelis Proustas, prieš kurį Th. Mannas šiaušėsi, vaidino operečių dendį – su cilindru ir lazdele; o Francas Kafka apsimetė vidutiniu draudimo įstaigos tarnautoju, kuriam niekas taip nerūpi, kaip viršininko prielankumas. Šis troškimas buvo būdingas ir Th. Mannui: troškimas būti nepastebimam. Jis, kaip ir jo brolis Heinrichas, buvo didžiųjų prancūzų iliuzijas išsklaidančių romanų mokinys; jo apsimetimo paslaptis buvo dalykiškumas.
Kaukės yra mainomos, o būdamas įvairialypis jų turėjo daugiau nei vieną. Žinomiausia jų – Hanzos miestiečio, ramaus ir atsiribojusio Liubeko senatoriaus sūnaus. Jei įsivaizdavimas apie trijų laisvųjų imperijos miestų miestietį savaime yra klišė, kuria prisidengti galėjo tik nedaugelis ten gimusiųjų, tai Th. Mannas ją pateisino tam tikruose „Budenbrokų“ pavaizdavimuose, o viešomis progomis oriai ją reprezentuodavo. Kaip privataus asmens niekada nemačiau jo nenatūraliai manieringo, taip galėjo pasirodyti tik tada, jei jo gebėjimą kalbėti kaip iš rašto ir džiaugsmą tai darant (kuris buvo būdingas ir Benjaminui[5]) būtume supainioję su oriu manieringumu. Pagal vokiškus papročius, laikantis gryno tiesumo prietaro, žmonės jam nedovanojo dėl formos pajautimo, sutampančio su menine esme, – tai palaikyta šaltumu ir jautrumo stoka. Savo elgsena jis buvo natūralus, neturintis respektabilaus žmogaus pasipūtimo, visiškai toks, koks buvo ir ką gynė savo branda – literatas, guvus, atviras įspūdžiams ir jų geidžiantis, kalbus ir draugiškas. Į išskirtinumą jis buvo linkęs daug mažiau, nei buvo galima tikėtis iš garsaus, žmonių apsupto asmens, kuriam reikėjo tausoti savo darbingumą. Planuodamas laiką, pirmenybę teikė rašymui, leido sau ilgas popietes atokvėpio ir nebuvo nei nepasiekiamas, nei kaprizingas bendraudamas. Jis nieko nenusimanė apie visuomenės hierarchiją, aukštuomenės niuansus. Jis buvo pakilęs aukščiau tų dalykų – ar kaip klestintis žmogus, ar dėl ankstyvoje vaikystėje patirto saugumo, o labiausiai jo interesai leido šiems dalykams likti abejingam, tarsi viso to patirtis būtų jį aplenkusi.
Jį ir jo žmoną Katją nuoširdžiai linksmino ir Rudolfo Borchatdto[6] manieros, kurias šis laikė pasaulio piliečio bruožu, ir Hofmannsthalio[7] aristokratiški polinkiai. Jei jo viduje kažkas tokio ir buvo, tai žinojimas, kad dvasios hierarchija, jei toks dalykas egzistuoja, yra nesuderinama su išorinio gyvenimo hierarchija. Net ir rašytojų atžvilgiu jis nebuvo labai skrupulingas. Emigracijoje Th. Mannas aplink save pakentė ir tokius, kurie, be savo geros valios, nieko daugiau jam negalėjo pasiūlyti, taip pat ir ne ypač didelius intelektualus, kurie su juo būdami niekaip negalėjo pajusti, kad tokie buvo. Tokio abejingumo priežastis buvo visai kitokia nei daugelio to laiko romanistų. Jis apskritai nebuvo rašytojas, turintis plačią buržuazinę gyvenimo patirtį, jis buvo užsidaręs savo aplinkoje. Labai vokiškai daiktiškos pilnatvės jis sėmėsi iš tos pačios vaizduotės, kaip ir sugalvodamas savo veikėjų vardus; mažai jam rūpėjo, kas anglosaksų vadinama the ways of the world. Su tuo gali būti susiję ir tai, kad nuo tam tikro laiko – lūžio taškas „Mirtis Venecijoje“ – idėjos ir jų likimai jo romanuose kone jutimiškai užima empirinių žmonių vietą; tai vėl paskatino atsirasti naują klišę. Kaip mažai tokia savastis prilygsta prekybininko savasčiai, yra akivaizdu.
Vis dėlto jis daugeliui rodydavosi kaip toks, kurio krūtinėje bent viena siela būtų biurgerio, taip veikiausiai bent vieną savo esybės elementą, prieštaravusį jo valiai, jis paskyrė tarnauti iliuzijai, kurią, tarytum koboldas, stengėsi pažadinti. Tas koboldas – tai sunkio dvasia, susigiminiavusi su melancholija, – mintijanti ir save skandinanti. Jis neturėjo tikro noro aktyviai dalyvauti gyvenime. Jo nežavėjo būtinybė priimti sprendimus, praktika jis nepasitikėjo ne tik kaip politika, tačiau ir kaip bet kokiu įsipareigojimu. Jis visai netiko prie to, ką tikri profanai įsivaizduoja esant „egzistencišką“ žmogų. Net turint tokį stiprų Aš, jo tapatybės žodis nebuvo paskutinis: ne veltui jis rašė du vienas nuo kito labai besiskiriančius juodraščius, kurie paskui vėl susijungė į vieną. Artisto gestas – būti viešumoje, tausojimasis, kurį jis priėmė kaip instrumentą, skubotai priskirtas būtinam stambaus pirklio santūrumui. Kartais, būnant draugijose, kurios jam jokiu būdu nebūdavo nuobodžios, jo sunkio dvasia jį nugramzdindavo iki savotiško miego būdraujant. Tada jo žvilgsnis tarsi sustiklėdavo; jis pats kartą „Karališkojoje didenybėje“ kalbėjo apie veikėjo nebuvimus. Tačiau būtent tokios valandėlės paruošdavo jį nusimesti kaukę. Jei reikėtų pasakyti, kas, mano manymu, jam buvo charakteringiausia, turėčiau paminėti stebinančio staigaus pašokimo iš miegų judesį, kurio po to snūdo galėdavai sulaukti. Jo akys buvo mėlynos arba pilkai mėlynos, tačiau akimirkomis, kai jis atsitokėdavo, jos spindėdavo juodai, braziliškai, tarsi jame prieš panyrant į snaudulį ruseno tai, kas ketino įsiliepsnoti; tarsi sunkumas sutelkė kažką medžiagiško, ką jis dabar sučiupo, idant su tuo pasigalynėtų.
Nebiurgeriškas buvo jo gyvenimo jausmo ritmas: ne tęstinumas, o kraštutinumų – sąstingio ir nušvitimo – kaita. Drungnus žmones, žmones, ieškančius vien saugumo, tai gali gluminti. Nes esant šiam ritmui, kai viena būsena iškart jungiasi su kita, atsiskleidė tai, kad jo prigimtis – dvigubo dugno. Aš vargiai galiu prisiminti bent vieną jo ištarą, kurioje nebūtų šio dvigubo dugno. Visa, ką jis sakė, skambėjo taip, tarsi tai turėtų paslėptą prasmę, kurią atspėti kitam jis leido su tam tikra pašaipa, pranokstančia vien ironiją.
Kad tokio tipo žmogų persekiojo tuštybės mitas, daręs gėdą jo aplinkai, yra suprantama: [kurti tokius mitus] – tai reakcija tokių žmonių, kurie nenori būti niekuo kitu, tik tuo, kas yra. Patikėkite manimi, jis nebuvo tuščiagarbis, jis atsisakė garbės. Galbūt paprasčiausia pasakyti taip: bendraudamas jis niekad negalvojo apie tai, kad yra Th. Mannas. Dažnai bendravimą su iškiliais žmonėmis ir apsunkina tai, kad jie kone daiktu virtusią viešą opiniją apie juos nukreipia atgal į save pačius, savo tikrąją egzistenciją. Th. Mannui susidomėjimas kūryba buvo tiek svarbesnis nei asmuo, kad asmuo buvo visai išleistas iš akių. O štai viešoji nuomonė klaidingai iš kūrybos darė išvadas apie autorių. Išties klaidingai. Nes visa, ką jie kūryboje išskaito kaip tuštybės pėdsaką, yra nepanaikinamas pastangų siekti tobulybės ženklas. Jį reikia apginti nuo to, kad vokiečiai pasirengę tapatinti jo aistrą kūriniui ir jo nepriekaištingą asmenybę su garbėtroška, reikia apginti nuo abejingumo menui etoso, kuris sukyla prieš darniai sukomponuoto kūrinio siekį ir nurašo jį kaip nežmonišką l’art pour l’art. Kadangi kūrinys yra autoriaus reikalas, noras sukurti jį kaip įmanoma geresnį turi būti tuštybė; nuo tokio įtarinėjimo apsaugoti tik anachronistiški miesčioniški amatininkai odinėmis prijuostėmis ir rašantys didžiulę pasaulio kroniką. Tarsi pavykęs kūrinys dar tebebūtų autoriaus, tarsi pasisekimas nepriklausytų nuo to, kad autorius nuo jo atsiskiria, kad per jį realizuojasi kažkas objektyvaus, kad jis pranyksta kūrinyje.
Kadangi man teko pažinoti dirbantį Th. Manną, galiu paliudyti, kad nebūta nė menkiausio narciziško šešėlio, kuris būtų bandęs įsiterpti tarp jo ir kūrinio. Su nė vienu žmogumi darbas nebūtų buvęs paprastesnis, nekomplikuotesnis ir labiau apsaugotas nuo konfliktų; nereikėjo jokio atsargumo, jokios taktikos, jokio tikrinančio ritualo. Niekada Nobelio premijos laureatas neleido pajusti, kad esama skirtumo tarp viešųjų opinijų apie mus, net jei būtų labai diskretiškai užsiminta apie jo šlovę. Veikiausiai tai ne takto dalykas ir ne humaniška atida; čia net negalvota apie privačius asmenis. Fikcija apie Adriano Lėverkiūno muziką, užduotis ją aprašyti, tarsi ji išties egzistuotų, nesuteikė peno tam, kas vadinama „psichologiniu maru“. Čia jo tuštybė būtų turėjusi pakankamai progų pasireikšti, jei tik būtų egzistavusi. Toks rašytojas, kuris formuluotėms, Dievas žino kiek laiko gludintoms, nesuteiktų nieko asmeniško ir kuris atremtų su tuo susijusius priekaištus kaip į jį nukreiptus, turėjo dar gimti. Aš pats į šį kūrinį buvau taip nežmoniškai įsitraukęs, taip tiksliai įsivaizdavau Lėverkiūno kompozicijas, kad diskusijose nebuvau labai jau atidus. Kai man pavyko rašytoją įtikinti, kad Lėverkiūnas, vėliau išprotėjantis, dar galėtų pabaigti savo Fausto kantatą – Th. Mannas tai buvo suplanavęs kaip fragmentą – iškilo pabaigos klausimas, instrumentinio užbaigimo, į kurį nepastebimai pereinama po chorinės dalies. Mes ilgai svarstėme šį klausimą; vieną gražią pavakarę rašytojas man perskaitė tekstą. Aš užginčijau, greičiausiai kiek per tiesmukai. Atsižvelgdamas į visą „Daktaro Fausto raudą“, galvodamas apie visą romaną, maniau, kad tie apsunkinantys puslapiai per daug pozityvūs, nepalaužiamai teologiški. Juose, regis, nebeliko to, ko reikalauta lemiamame pasaže – tam tikros neigimo galios kaip vienintelio Kito šifro. Th. Mannas nesuirzo, nors kiek ir nuliūdo, o mane graužė sąžinė. Po dviejų dienų paskambino ponia Katja ir pakvietė mus vakarienės. Po jos rašytojas nusitempė mus į savo buveinę ir akivaizdžiai įsitempęs perskaitė ką tik parašytą pabaigą. Mes negalėjome paslėpti savo jaudulio, ir, manau, tai jį džiugino. Džiaugsmo ir skausmo afektams jis buvo visiškai atviras, prieš juos neapsišarvavęs, – toks niekada nebūtų tuščiagarbis. Juolab kad jo santykis su Vokietija buvo alergiškas. Jis nepaprastai ėmė į širdį, kai kas nors apšaukdavo jį nihilistu; jo jautrumas išsiplėsdavo iki moralės sferos; jo sąžinė dvasinių dalykų atžvilgiu reagavo taip jautriai, kad jį sudrebindavo net bukiausias ir kvailiausias išpuolis.
Kalbėjimas apie Th. Manno tuštybę visai ne taip nušviečia fenomeną, kuriuo šis kalbėjimas remiasi. Jei patyrimas neturi niuansų, tai niuansų neturi ir kalbinė raiška. Jis nebuvo tuščiagarbis, tačiau buvo koketiškas. Tabu, gaubiantis šią vyrų savybę, greičiausiai užkirto kelią tam, kad ši jo savybė ir jos žavesys būtų atpažinti kaip jo dalis. Rodos, aplodismentų ilgesys, kurio negalima atsieti net ir nuo įkvėpto kūrinio, taip sujaudino nuo kūrinio jau atsiskyrusį asmenį, kad jis užsibuvo besidžiaugdamas savimi pačiu, nelyginant prozininkas užsižaidžia savo sakiniais. Net ir dvasingo meno kūrinio formos žavesys yra giminingas žavesiui, su kuriuo aktorius nusilenkia. Jis norėjo žavėti ir patikti. Jam patiko su mordentu žavėtis kai kuriais šiuolaikiniais „vidutiniojo žanro“ kompozitoriais, nors žinojo, kad aš nelabai juos vertinu, ir pats apie juos rimtai negalvojo. Be to, jis mėgo pabrėžti savo elgesio iracionalumą; čia įtraukti net ir oficialūs dirigentai Arturo Toscaninis ir Bruno Walteris, kuriems būtų buvę sunku pastatyti Lėverkiūną. Retai kada jis paminėdavo romaną apie Juozapą nepridūręs: „…kurio Jūs, pone Adorno, kaip žinau, neskaitėte“. Kokia moteris, nepermainyta manieringumo ar blaivaus proto, būtų mokėjusi taip koketuoti, kaip mokėjo beveik septyniasdešimtmetis labai disciplinuotas žmogus, kai atsistodavo nuo savo rašomojo stalo. Jo darbo kambaryje kabėjo žavi jo dukters Erikos jaunystės fotografija Pjero kostiumu; ji buvo iš veido į jį labai panaši. Išnyrantis iš atminties jo veidas įgauna savotiško panašumo į Pjero. Jo koketavimas veikiausiai buvo ne kas kita, kaip dalis neiškreipto ir neįveikiamo gebėjimo imituoti.
Tačiau negalima vos panorėjus jo įsivaizduoti kaip Mėnulio Pjero, kaip fin de siècle epochos figūros. Dekadento klišė papildė biurgerio klišę; kaip žinome, bohema egzistavo ne ilgiau nei solidi buržuazija. Jam neimponavo jugendo stilius, kaip nebuvo linkęs vien į tradicionalizmą; novelės Tristanas[8] – savotiškas. „Laß den Tag dem Tode weichen“ [„Lai dieną pakeičia mirtis“][9] – nebuvo jo imperatyvas. Mirties temos ėmėsi jo nesuvaldomas noras žaisti, nesileidęs nieko įbauginamas. Paskutiniame laiške, kurį iš jo gavau, Zils Marijos vietovėje, rašytame keletą dienų prieš mirtį, jis laisvai žongliravo savo kančiomis, kaip ir pačia mirtimi, dėl kurios galimumo beveik neklydo. Jei atrodo, kad jo raštų centre yra mirtis, tai dėl to kaltas ne mirties ilgesys, taip pat ir ne ypatingas potraukis žlugimui, o slapta gudrybė ir prietaras: nuolatiniu kvietimu ir kalbėjimu apie tai bandoma ją atitolinti ir eliminuoti. Mirčiai, aklam gamtos dėsniui, prieštaravo ir jo protas, ir kūnas. Lai man atleidžia rašytojomanai, tačiau jis buvo labai sveikas. Nežinau, ar jaunystėje jis kada sirgo, bet tik geležinis kūnas galėjo ištverti operaciją, kurios eufemistinė kronika yra aprašyta viename romane. Arteriosklerozė, nuo kurios jis mirė, nepalietė jo dvasios, tarsi nebūtų turėjusi jam jokios galios. Iš to, kas jo kūrybą skatino pabrėžti bendrystę su mirtimi, kuria buvo taip patikėta, vėliau teliko vien kaltės jausmas, kad aš apskritai esu, tarsi [gyvendamas] užimčiau Kito vietą, pasisavinčiau jo tikrovę; jam nereikėjo A. Schopenhauerio, kad tai patirtų. Jei jis norėjo pergudrauti mirtį, tai jis palaikė su ja bendrystę jusdamas, kad neegzistuoja gyvojo susitaikymas, nebent kapituliacija: ne rezignacija. Diktatoriškų ir save įtvirtinančių žmonių pasaulyje geriau būtų atlaisvinti tapatybės suvaržymus ir netapti nejautriam. Kas Th. Mannui prikišama kaip dekadansas, išties buvo to priešingybė – prigimties galia, siekianti atminti save pačią kaip silpnesnę. Bet tai ir yra žmogiškumas.
Versta iš: Theodor W. Adorno. NOTEN ZUR LITERATUR. Frankfurt am Main: Suhrkamp, 2003.
[1] Adrianas Lėverkiūnas – vienas iš Th. Manno romano „Daktaras Faustas“ pagrindinių veikėjų (čia ir toliau – vert. past.).
[2] „Meilės ir gerumo vardan žmogus neturi leisti, kad mirtis valdytų jo mintis“ (žr. Manas T. Užburtas kalnas / vertė Vytautas Petrauskas. – Kn. II. – Vilnius: Vaga, 1978. – P. 172).
[3] Omeny turimas Th. Manno romanų ciklas „Juozapas ir jo broliai“.
[4] Anatole’is France’as (1844–1924) – prancūzų rašytojas, eseistas, dramaturgas, Nobelio premijos laureatas, realizmo literatūros atstovas.
[5] Walteris Benjaminas (1892–1940) – vokiečių filosofas, literatūros kritikas, kultūros teoretikas, Frankfurto mokyklos atstovas.
[6] Rudolfas Borchatdtas (1877–1945) – vokiečių eseistas, poetas, rašytojas, kultūros istorikas, priklausė simbolizmo, neoromantizmo srovėms.
[7] Hugo von Hofmannsthalis (1874–1929) – austrų poetas, dramaturgas, libretistas, Vienos modernizmo atstovas.
[8] Tristanas – pagrindinis Th. Manno novelės „Tristanas“ veikėjas.
[9] Citata iš R. Wagnerio muzikinės dramos „Tristanas ir Izolda“.
Emanuele Coccia. Namų filosofija. Namystės erdvė ir laimė
2025 m. Nr. 4
Iš italų k. vertė Toma Gudelytė
Emanuelė Coccia (g. 1976) – vienas originaliausių ir skaitomiausių šiandienos italų filosofų, rašytojas ir publicistas. Dėstė Viduramžių filosofiją Freiburgo, Tokijo, Buenos Airių ir Kolumbijos (Niujorkas) universitetuose, nuo 2011-ųjų – École des hautes études en sciences sociales (EHESS) Paryžiuje, čia ir gyvena, rengia skiltį „Le Monde“. Kartu su filosofu Giorgio Agambenu parengė monografiją „Angelai hebraizme, krikščionybėje ir islame“ („Angeli. Ebraismo, Cristianesimo, Islam“, 2009), kurioje tyrinėjamas angelų vaizdavimas teologijoje, menuose ir filosofijoje apmąstant galios ir politinio represavimo struktūras. Vėliau E. Coccios tyrinėjimai pasuko į moralės filosofiją ir santykio su kitomis rūšimis prigimties ir kaitos reflektavimą: knyga „Augalų gyvenimas: maišymosi metafizika“ („La vie des plantes: Une métaphysique du mélange“, 2017, prancūzų k.) apdovanota Prix des Rencontres philosophiques de Monaco premija ir išversta į daugiau kaip dešimt kalbų. Knyga „Namų filosofija. Namystės erdvė ir laimė“ („Filosofia della casa. Lo spazio domestico e la felicità“, 2021) – autobiografiškas ir giliai skrodžiantis tekstas, atgręžiantis mūsų žvilgsnį į intymiausią filosofinės minties plotmę: (be)namystę kaip autentiškiausio santykio su Kitu ir savimi patirtį. Namai, pasak filosofo, yra ne tik architektūrinis, materialus, bet ir psichinis artefaktas, tapatybės išskleisties vieta; analogiškai laimė yra ne duotybė, o sąmoningas ir apmąstomas konstruktas, kurį, panašiai kaip ir namus, privalome kurti ir jaukintis per daiktus bei santykį su kitais – namai yra moralinė tikrovė ir nesibaigianti meilės pastanga. Publikacijoje siūlome pirmuosius knygos skyrius.
Namai anapus miesto
Filosofijos santykis su miestu visada buvo ypatingas. Būtent čia filosofija gimė, čia išmoko kalbėti, o ir tarp miesto sienų apmąstė savo istoriją bei ateitį. Pasakojimai apie filosofijos praeitį byloja apie gatves, turgavietes, forumus, kulto vietas ir galios rūmus. Filosofijos istorija primena ne tiek romaną, kiek neaprėpiamą Grand Tour žemėlapį, regėjusį šio ezoterinio ir elitarinio žinojimo migravimą bei keliones po įvairių tautų ir žemynų miestus.
Šioje išgalvotoje kartografinėje biografijoje ypatingą vietą užimtų Krotonė, anksčiau Didžiosios Graikijos, o šiandien Kalabrijos regiono miestas, kuriame 532 m. pr. Kr. Pitagoras įsteigė savo mokyklą: būtent čia, kaip pasakojama, filosofija pasirinko sau ironišką ir neverčiamą vardą. Philosophia to meto kalboje reiškė kažką tarp valios žinoti ir pareiškimo apie diletantizmą, išpažįstamą tų, kurie atsisako būti įvardijami „ekspertais“. Netoli nuo Krotonės šiame vaizduotės žemėlapyje atsidurtų Atėnai, juose 387 m. pr. Kr. Platonas įkūrė savo akademiją, o 335 m. pr. Kr. Aristotelis įsteigė Likėjų: būtent čia filosofija buvo galutinai įšventinta ir permąstė save kaip miestą. Jei Krotonėje filosofija buvo gyvenimo regula individų bendruomenei, pasirinkusiai gyventi kitaip nei visi, Atėnuose ji siekė virsti materialia forma visą žmoniją sujungiančiam saitui. Rodos, Sirakūzuose filosofija pasidavė pagundai perimti valdžią ir virsti valdove, įstatymų šaltiniu elgesiui ir nuomonėms reguliuoti, o ir tiesos, kurią miestas turi teisę pripažinti bei puoselėti, sergėtoja. Romoje šis troškimas tapti „gyvu teisingumu“ (lex animata) virto tokiu radikaliu, kad ėmė tapatinti mąstymą su teise ir įstatymais. Šiame žemėlapyje neabejotinai turėtų figūruoti ir Paryžius, nes čia filosofija virto mokymo objektu, bei Frankfurtas, kur filosofija išmoko būti protesto jėga, neleidžiančia miestams iki galo sutapti su pačiais savimi.
Miestų, kuriuose filosofija reiškiasi ir pasakoja gyvenusi, sąrašas būtų begalinis. Priešingai, nei būtų galima manyti, ši menama geografija nėra vien „vakarietiška“ ar europietiška. Pavyzdžiui, pasakojama, kad Egipto Aleksandrijoje filosofija sutiko žydų kultūrą ir religiją, priėmė jų įtaką, ypač Filono Aleksandriečio raštuose, turėjusiuose nemenkos reikšmės tam, kaip mes toliau kalbame apie dieviškumą. Tai Hipone, atitinkančiame dabartinį Alžyro miestą al Anabą, filosofija išmoko kalbėti pirmuoju asmeniu ir sakyti „aš“, esmiškai įsikūnydama kasdieniame žmogaus gyvenime: būtent šiame mieste Augustinas užrašė savo „Išpažinimus“. Tai Bagdade filosofija ėmė mąstyti apie save kaip apie kultūrų susitikimo vietą: 832 m. asmeninė kalifo Harūno ar Rašido biblioteka virto „išminties namais“, atvirais filosofų, astronomų, matematikų ir tyrėjų pokalbiams bei skirtingų kalbų, kultūrų ir tikėjimų dialogui.
Ši urbanistinė filosofijos autobiografija apima ne vien didmiesčius ir imperijų sostines. Kartais filosofijai prireikdavo apsigyventi provincijoje ar paribio teritorijose. Daugelis įžvalgiausių ir labiausiai jos istorijoje jaudinančių traktatų buvo parašyti ypač kukliuose urbanistiniuose užkampiuose: pavyzdžiui, Spinozos „Etika“ buvo parengta Vorburge, Hagos pakraštyje, bei pačioje Hagoje; Hegelio „Dvasios fenomenologija“ – mažame Jėnos miestuke, kuriame gyveno ir didieji vokiškojo romantizmo protagonistai, tokie kaip broliai Schlegeliai, Novalis, Johannas Ludwigas Tieckas ar Clemensas Brentano’as. Kiekvienas šių miestelių, regis, ištatuiravo ant filosofijos kūno neištrinamą parašą, tarsi trokšdamas paversti mąstymą bendru hieroglifu, gebančiu perteikti ir harmonizuoti atmosferą, šviesą bei kiekvieno šių miestų būtį.
Vis dėlto ši ilga diorama šį tą slepia ar, tiksliau, vaidina neatmenanti. Atėnai, Roma, Bagdadas ir Egipto Aleksandrija tėra hipnotiška ar apsvaiginanti scenografija, neabejotinai didesnė ir tvirtesnė už visas kitas, tačiau jos esybė – lygiai ta pati kaip ir didžiulio šešėlių teatro. Visi pasaulio miestai, nesvarbu, tapę ar netapę filosofijos gimties vieta, tėra milžiniška scena, dekoracijos po atviru dangumi, leidžiančios įsivaizduoti kitybę bei nuslėpti erdvę, kurioje iš tiesų esame. Visos ir visi apsimetame nežiną, tačiau niekas iš mūsų mieste realiai negyvena. To padaryti neįmanoma, nes miestai, tiesiogine to žodžio prasme, yra negyvenami. Galime praleisti juose daugybę laiko, patirti nuostabių ar pragariškų akimirkų. Galime tūnoti kabinete, klajoti tarp parduotuvių, bastytis gatvių ir skersgatvių labirintais ar užsidaryti teatruose ir kino salėse, sėdėti barų terasose ir valgyti restorane, bėgioti stadione ar plaukioti baseine. Bet anksčiau ar vėliau teks grįžti namo, nes šioje planetoje gyvename tik dėl ir per namų vidujybę. Namų forma neturi jokios reikšmės: tai gali būti viešbutis ar butas, sofos dydžio kambarys ar dangoraižis, namai gali būti netvarkingi ir apversti lyg sandėliukas, paprasti lyg svirnas ar ištaigingi lyg kunigaikščio rūmai, namai gali būti iš akmens ar minkštos gyvulio odos, dėl ko juos lengva nešiotis su savimi. Tačiau po miestu, mieste ir užmiestyje visada yra namai, leidžiantys mums tame mieste gyventi. Gyvenimas, bandantis sutapti su urbanistine erdve, be tarpininkų, yra pasmerktas žlugti: tikrasis ir visiškas miestietis yra benamis, clochard; tai pažeidžiamas gyvenimas, iš esmės susiduriantis su mirtimi.
Mieste esame tik tarpininkaujant namams, ir taip yra visada: ar tai būtų Paryžius, Berlynas, Tokijas ar Niujorkas, kuriuose man teko gyventi, namais man juos pavertė miegamasis ir virtuvė, kėdės, rašomasis stalas, spinta, vonia ir radiatorius.
Tai nėra šiaip erdvinis klausimas. Gyventi nereiškia būti kažko apsuptyje ar užimti tam tikrą žemės teritorijos dalį. Gyventi – tai užmegzti tokį stiprų santykį su tam tikrais daiktais ir žmonėmis, kad laimė ir mūsų kvėpavimas tampa neatsiejami. Namai yra intensyvumas, keičiantis mūsų savastį bei visa ko, sudarančio namų magiškąjį ratą, savastį. Architektūra ar biologija turi su tuo mažai ką bendro. Namus statome tikrai ne saugodamiesi nuo blogų oro sąlygų ar derindami erdvę prie prigimtinės tvarkos ar savo estetinio skonio. Kiekvieni namai yra grynai moralinė tikrovė: namus statome tam, kad intymumo forma priimtume dalį pasaulio – sudaromą iš daiktų, žmonių, gyvūnų, augalų, atmosferos, įvykių, vaizdų ir prisiminimų, – darančių mūsų laimę įmanomą.
Kita vertus, pats namų statymo praktikos egzistavimas yra įrodymas, kad moralė – laimės teorija – niekada negalės būti redukuota iki priesakų, susijusių su mūsų psichologiniais polinkiais, visumos ar iki gerų sentimentų ir atidos disciplinos, ar iki psichinės higienos formos. Tai materiali tvarka, apimanti objektus ir žmones, ekonomija, sutelkianti daiktus ir emocijas, mus pačius ir kitus į minimalų erdvinį vienetą to, ką vadiname „rūpesčiu“ plačiausia prasme: į namus. Laimė nėra emocija nei išimtinai subjektyvi patirtis. Laimė – tai sąmoninga ir efemeriška darna, akimirkai surišanti daiktus ir žmones į fizinio ir dvasinio intymumo saitą.
Ir vis dėlto apie namus filosofija iki šiol kalbėjo itin mažai. Sakytum, apsvaigusi nuo svajos žibėti visuomenėje, įgyti mieste galios ir įtakos, ilgus amžius sietos su vyriškąja tapatybe, filosofija užmiršo naminę erdvę, su kuria ji susieta žymiai stipriau nei su bet kuriuo pasaulio miestu. Tad po pirmųjų įstabių ir neprilygstamos įtakos traktatų graikų kalba apie oikonomia, namų tvarką ir valdymą, filosofija išstūmė namų erdvę iš savo permąstymų horizonto. Šis abejingumas toli gražu nėra nekaltas: dėl jo namai virto erdve, kurioje skriauda, smurtas, neteisybė ir nelygybė buvo nuslėptos, užmirštos bei nesąmoningai ir mechaniškai kartojamos šimtmečiais. Pavyzdžiui, būtent namuose ir per namus buvo sukurta, įtvirtinta ir pateisinta lyčių nelygybė. Namuose ir per namus bei nuosavybės tvarką, kurią namai įkūnija ir pagrindžia, visuomenė organizavosi ekonominės nelygybės principu. Tai per šiuolaikinius namus – erdvę, kurioje, išskyrus retas išimtis, gali gyventi tik žmonės – buvo sukurta ir sutvirtinta priešprieša tarp to, kas žmogiška ir kas nežmogiška, tarp miesto ir miško, tarp „civilizuotos“ ir laukinės būties.
Užmiršti namus filosofijai buvo būdas užmiršti pačiai save. Ši užslėpta nuostata, tiesą sakant, subrandino daugumą idėjų, maitinusių pasaulį ir jo istoriją. Kaip tik šioje varijuojančios geometrijos erdvėje, sau niekad neidentiškoje net ir tame pačiame mieste, kūnas virsta žodžiu.
Užmiršti namus filosofijai reiškė tapti nelaimingai ir paversti laimę neapmąstoma, subordinuota miestui ir politikai. Perleisdama namus paveldėjimo ir nuosavybės jėgoms, filosofija privertė juos susiaurėti derinantis prie anatominio kūno ir išstūmė už miesto sienų viską, kas susiję su palaima. Jei laimė virto šešėlių teatru, tai tik todėl, kad, pašalintai iš namų plotmės (kur jai neliko vietos), laimei beliko tapti politiniu faktu, išimtinai urbanistine tikrove. Taigi modernus miestas tapo ne kuo kitu, o stulbinamu išradimu, sujungusiu visumą skirtingų vietų, technikų ir įtaisų, sukurtų kaip prieštara namų tvarkai, su užduotimi gaminti laisvę ir laimę, kurių nebuvo galima generuoti namuose. Mieste, per darbą, vartojimą, švietimą, kultūrą ar paprastą pramogavimą, tapo įmanoma įveikti keistą natūralizuoto atsainumo ar netikėto natūralumo būvį, kai dalykai nekisdavo, nes buvo padiktuoti menamos „biologinės“ tvarkos ar pirminės būtinybės. Šimtmečiais pasaulis, kuriame – bent ant popieriaus – buvo galima būti tokiam kaip kitos ir kiti, prasidėdavo užvėrus už savęs namų duris. Mokyklos, kino salės, teatrai, restoranai, barai, muziejai, diskotekos, parduotuvės, parkai, gatvės, o ir parlamentai, bažnyčios, sinagogos, mečetės – tik peržengus namų slenkstį pasaulis išties tapdavo patirtimi; tik už namų ribos jis prisipildydavo veidų, daiktų ir idėjų, pernelyg intensyvių ir didelių, kad sutilptų į uždarą kambarių ir virtuvių erdvę.
Nuo Platono iki Thomaso Hobbeso, nuo Jeano Jacques’o Rousseau iki Johno Bordley’aus Rawlso modernus miestas buvo didysis filosofijos triukas: tikrų tikriausias filosofinis trompe-l’œil, laisvės ir kolektyvinės fantasmagorijos sapnas po atviru dangumi, kurio pamatinė užduotis buvo užmiršti namus, kuo labiau sumažinti juos iki sandėliuko, kur laikoma visa, ką leista pamiršti be sąžinės priekaištų.
Čia filosofija veikė ne viena. Namai buvo teorinio atmestinumo objektas; su laiku jie tarsi transformavosi, savavališkai, į keistą įrenginį, turintį sutelkti viską, apie ką viešai kalbėti nedera ar ką verčiau visiems pamiršti. Šimtmečiais namai tebuvo „likutis“: tai, kas atlieka pasibaigus spektakliui, visuma to, kuo taip ir nesugebėta dalintis su kitais.
Skirtingai nei miestai, miestų kūnus sudarantys namai yra vieta, kurios istorijomis viešai dalijamės retokai: išskyrus vieną ar kitą išimtį, sunku sužinoti daugiau apie tuos, kurie toje erdvėje gyveno anksčiau, koks buvo erdvės apstatymas skirtingais dešimtmečiais ar kokių įvykių scena jai teko būti. Netgi tais atvejais, kai namų atmintis egzistuoja, ja nėra plačiai dalijamasi kaip miestų atmintimi. Gyvenamieji pastatai dažniausiai lieka vieši anoniminiai dariniai, bevardžiai ir be tęstinumo laike, identifikuotini tik per topografines koordinates: adresą ar iškabą, kuri iš esmės privalo likti sukeičiama. Užteks kaip pavyzdį paimti bet kurį miestą, kad pastebėtume, kaip tai keista: ar lygiai taip pat mąstytume apie miestus, jei, užuot vadinę juos Venecija, Marseliu, Pekinu ar Dakaru, vartotume ilgumos ir platumos koordinates arba pavadinimus-iškabas, pakeičiamas kas penkeri ar dešimt metų?
Tarsi visi namai norėtų būti neatpažįstami laike, sudeginti savo istoriją, kad galėtų pradėti iš naujo, be atminties. Tarsi gyvenamasis būstas būtų įrenginys, leidžiantis gyvenimams po savęs nepalikti pėdsakų. Tarsi laikas namų viduje negalėtų kauptis į pasakojimo formą, o būtų vien atsikartojantys sąmonės, neatmenančios nieko, kas nutiko prieš sapną ar sapne, prabudimai.
Vis dėlto pastaraisiais dešimtmečiais kažkas šiame marginalizacijos ir užmaršties mechanizme sutriko. Industrijos sugalvotų, pagamintų ir suvartotų daiktų kohorta buvo nukreipta į namų erdves. Televizijos išradimas nugriovė psichinę sieną tarp miesto gyvenimo ir vidinio namų gyvenimo, į gyvenamąsias erdves įnešdamas viešąją erdvę. Vėliau socialiniai tinklai sukūrė nešiojamą viešąją erdvę, be geografinio inkaro, kone visapusiškai sumodeliuotą pagal mūsų būstų atvaizdą.
Ši miesto ir jo pamėklių invazija radikaliai pakeitė gyvenimo būdą ir ritmą, bet iki šiol radikaliai neperdarė jų struktūros. Sakytum, pabandę išeiti už namų ribos, kad išrastume ir atrastume savo laimę, mes likome įkalinti vyrų ir moterų, apie kuriuos nieko nežinome, svajoje. Vonios kambariai, virtuvės, koridoriai ir miegamieji, kuriuose praleidžiame mažiausiai pusę savo gyvenimo, pats funkcinis būsto suskirstymas remiantis tokia tipologija yra šimtų ar tūkstančių ego, seniausiai nebegyvenančių mūsų planetoje, projekcija. Šiuolaikiniai namai yra savotiška Platono uola, moralinė archeologinės žmonijos pragaištis. Ir tik revoliucionavę būdą, kaip suteikti šiai patirčiai formą bei turinį, vėlei galėsime pasaulį paversti tikėtina bendros ir vienijančios laimės erdve.
Filosofinė modernybė dėjo visas viltis į miestą, ir vis dėlto pasaulio ateitis tegali būti namudiška. Mums būtina mąstyti apie namus: gyvename genami skubos paversti šią planetą tikrų tikriausia buveine ar, tiksliau, paversti mūsų gyvenamąją vietą tikra planeta, erdve, gebančia priimti visas ir visus. Modernų miesto globalizavimo projektą pakeitė poreikis atverti savo būstų duris, kad šie sutaptų su Žeme.
Namų daiktai
Apsigyvenau Freiburge, Vokietijos pietuose. Buvau tik pradėjęs dirbti. Mane priėmė dėstyti Antikos ir Viduramžių filosofijos istoriją vietos universitete, atlikti tyrimus panašiomis temomis ir padėti katedros vedėjui tvarkyti kasdienius administracinius reikalus. Atvykęs į miestą tuoj pat ėmiausi ieškoti naujų namų. Pirmąkart gyvenime galėjau tą daryti nesukdamas galvos dėl nuomos kainų ir rinktis pagal buto išvaizdą. Bute, kurį pasirinkau, dominavo open space, milžiniška erdvė, lyginant su mano ankstesniais būstais, ir jis buvo įrengtas pastate, statytame prieš vos dvejus metus. Bet tiesa ta, kad butą pasirinkau tik dėl nuostabaus raudono iliuminatoriaus, kuris paversdavo virtuvės kampą kosmine stotimi, tarsi pakibusia dausose.
Buto savininkas buvo architektas, suprojektavęs patį pastatą. Jis pakvietė mane į savo studiją pasirašyti sutarties ir užbaigti nuomos paieškas vos kelios valandos po buto apžiūros. Į susitikimą atėjau popiet ir netrukus jau laikiau rankoje buto raktus. Tą akimirką, tarsi trokšdama subalansuoti palankių aplinkybių persvarą, mano kredito kortelė nustojo veikusi. Niekaip negalėjau išsiaiškinti, kodėl, bet gero ūpo nepraradau: stogą virš galvos turėjau, o ir grynųjų maistui – kad ir prastam – užtektinai gerai savaitei.
Vienintelė bėda – butas buvo visiškai tuščias. Jame nebuvo nieko: nei lovos, nei čiužinio, kėdžių, lėkščių ar šakučių. Ničnieko. Nė vieno iš tų daiktų, kurie paprastai užpildo mūsų namus ir viešbučių kambarius. Vaizdavausi gyvensiąs erdvėlaivyje, o atsidūriau erdvės tuštumoje. Neturėjau pakankamai pinigų imtis buto apstatymo nei apsistoti viešbutyje, mieste dar nieko nepažinojau, todėl pirmąją savaitę, užuot gyvenęs tikruose namuose, praleidau pagal platoniškąją erdvės idėją.
Tai tapo reikšmingiausia mano pastarųjų metų patirtimi. Tomis dienomis suvokiau, kad erdvė savo geometrinio grynumo forma yra fiziškai netinkama gyventi. Turėjau namus, kuriuose elementariausias gyvenimo veiksmas buvo neįmanomas. Miegoti buvo neįmanoma, nes grindys buvo pernelyg kietos ir šaltos: tam reikėjo antklodės, pagalvės, pižamos ir ypač čiužinio. Man buvo reikalingi daiktai, ne erdvė. Dirbti taip pat buvo neįmanoma: tam reikėjo stalo, kėdės, kompiuterio ir stalinės lempos. Daiktų. Valgyti buvo neįmanoma: gaminti nebuvo kaip, nes neturėjau puodų. Be peilių, šakučių ir šaukštelių valgyti maistą rankomis buvo gana sudėtinga. O ypač buvo neįmanoma ten užsibūti: tuštumos kontempliavimas yra nepadorus, nepakeliamas, kurtinantis veiksmas.
Tiesą sakant, namai kaip forma (grindys, stogas, sienos) iš esmės yra negyvenami. Tai abstrakcija: užuot kūręsi pagal gestų ir daiktų bei sentimentų, kurių kupini mūsų gyvenimai, pasaulio tikrovę, jie susiaurina ją iki gryno geometrinio fakto. Žvelgiant iš moralės pusės, erdvė neegzistuoja. Su ja niekada nesusiduriame. Gyvename pasaulyje, kuris visada pilnas žmonių, augalų, gyvūnų ir pačių įvairiausių objektų. Ir tie objektai nėra išplėtimas: jie ne šiaip užpildo tūrį, o veikiau jį atveria ir padaro įmanomą. Lova, lėkštės, stalas, kompiuteris ar šaldytuvas paverčia realia plotmę, kuri priešingu atveju tebūtų įsivaizduojama ir abstrakti: gryniausia proto projekcija, į kurią tiesiogine prasme įžengti draudžiama ir kurioje gyventi neįmanoma. Mes išties gyvename tik daiktuose. Tai daiktai priglaudžia mūsų kūnus ir mūsų gestus, įtraukia mūsų žvilgsnį, neleidžia atsitrenkti į kvadratinį, tobulą ir geometrinį namų paviršių, saugo mus nuo jų smurto. Žvelgiant iš techniniu aspektu, dėžė-namai yra dykumos forma, gryna mineralinė struktūra.
Ši patirtis išmokė mane, kad namų erdvės prigimtis nėra euklidiška. Mano kūno judėjimas namų erdvėje nesilaiko geometrijos, kurios mus mokė mokykloje: mūsų namuose gyvenantys daiktai nėra išplėtimai, tai magnetai, pritraukėjai, sirenos, veikiančios ir viliojančios namų erdvės tikrovę savo dainomis, kurioms sunku atsispirti, ir paverčiančios ją nestabilių jėgų lauku, jautrių įtakų tinklu, išlaisvinančiu mus tik tada, kai užtrenkiame už savęs namų duris. Štai kodėl dienomis, kai rečiau nei įprastai išeiname į lauką, jaučiamės pavargę. Likti namie reiškia priešintis jėgoms, kuriomis daiktai veikia mus bei vienas kitą. Gyvenimas namuose yra rezistencija, elektrine ir ne mechanine prasme: esame volframo viela, per kurią teka daiktų jėga – įsiplieskiame arba užgęstame jų veikiami.
Iš kur ateina ši jėga? Tai supratau gerokai vėliau, o tiksliau mane to išmokė dukra. Tiesą sakant, jėga ateina iš mūsų. Jei kaskart, mums peržengus namų slenkstį, daiktai atgyja, taip yra todėl, kad jie perima dalelę mūsų. Drabužiai, popieriaus lapeliai, ant kurių užrašėme telefono numerį ar kažką pakeverzojom, kol šnekučiavomės telefonu su bičiule, paveikslas ar mūsų vaiko žaislai egzistuoja lyg būtų subjektai, ego kitais pavidalais nei žmogiškasis, žvelgiantys ir mezgantys dialogą su mumis. Jų vartojimas, kasdienė rutina, besitęsianti dienų dienas, mėnesiais ir metais, mūsų kūnų ir daiktų kūnų trintis palieka žymes, įmagnetina daiktus, perkelia į juos dalelę mūsų asmenybės. Namuose kiekvienas objektas virsta subjektu. Štai puikus apibrėžimas: namai yra ta erdvė, kurioje visi objektai egzistuoja kaip subjektai. Namai yra tiksli vergijos priešingybė – vieta, kur daiktai nustoja buvę daiktais: panpsichinė universalios animacijos mašina, mechanizmas, atskleidžiantis kiekvieno daikto viduje esantį „aš“, atsitiktinio animizmo erdvė. Ir tą mes pastebime ne visada.
Kas antrą savaitę mano dukra, sumani šamanė ir animizmo meistrė, moko mane praverti suvokimo duris. Tomis dienomis buvimas prisipildo esačių, kitokių nei tos, kurias biologija apibrėžia kaip „gyvas būtybes“. Koletė ne šiaip dalijasi su manimi savo laiku, žaislais, pomėgiais ar mažomis idiosinkrazijomis: ji vedasi mane į savo visatą, apgyvendintą keisčiausių personažų, kurių istorijas ne taip jau paprasta atsekti. Tarp jų, žinoma, esama reikšmingiausių: Ladybug – boruže-mergina virstanti paauglė, apdovanota ypatingomis galiomis (dukros numylėtinė), Akko – kerėpliška raganaitė, gebanti atskleisti Arcturus girioje saugomos magijos paslaptis (mano mėgstamiausia), She-Ra – princesė kariūnė, gelbstinti Etherijos planetą, ir Octonauts – keistų jūros būtybių komanda, keliaujanti po visatą ir padedanti išsaugoti neįprasčiausias gyvūnų rūšis.
Dauguma kitų esačių vis dėlto pasižymi gerokai trapesne, efemeriškesne ir neapčiuopiama būtimi. Koletė, kaip ir visi jos amžiaus vaikai – mano dukrai penkeri su puse, – yra tikra animistė: pasaulį jos akyse sudaro ne daiktai, o begalinė subjektų, dvaselių ir esačių spalvokaita. Dukra geba atpažinti sąmonės formą mažytėje popieriaus skiautėje, kad ir menkai primenančioje žmogaus figūrą, o drauge išsiskiria jautrumu, leidžiančiu atskirti skirtingas asmenybes, kas savaitę apsigyvenančias jos lėlėse ir pliušiniuose žaisluose. Nuolat keičiasi ne vien jų vardai, bet ir biografijos bei giminystės ryšiai su ja, ir ši kaita privalo būti atpažinta akimirksniu.
Kartą dukra pasikvietė vakarienės vieną iš savo begalės įsivaizduojamų draugių: man itin sudėtinga jas atskirti, nes jos – bekūnės sielos. Įtariu į jų tirštutėlius pokalbius tarp mergaičių, neįtraukiančius prie stalo sėdinčio suaugusiojo, sureagavęs ne itin vykusiai. Nė kiek nesutrikusi Koletė atsigręžė į mane, kad paaiškintų, kas gi vyksta: „Nesijaudink, tėveli, – ramino dukra, – normalu, kad jos nematai, ji irgi tavęs nemato.“ Tą akimirką visas mano skepticizmas dingo. O protą tiesiog ištaškė. Man tai buvo galutinis įrodymas, jog tai, ką maniau esant „infantiliu“ polinkiu, neturi savyje nieko naivaus ar primityvaus: mano dukros animizmas buvo kompleksiška pažinimo forma, subtili ir nepaprastai reflektyvi. Esame įpratę mąstyti, kad šis polinkis su amžiumi pranyksta, vos tik sąmoningumas it mūsų gyvenimus plukdantis kapitonas stoja už vairo. O juk nieko nėra tikro. Tik ne šiandien.
Kol dukra mokykloje, dieną leidžiu priešais keistą objektą, pagamintą iš polimerų, plastiko, keramikos, vario, geležies, nikelio ir silicio. Ilgai su juo kalbuosi. Kartais ištisas valandas. Dažniausiai šis objektas man atsako. Tą daro itin artikuliuotai ir neretai nuobodžiai, įvairiomis kalbomis. Skirtingai nei XIX amžius, šio pobūdžio eksperimentams taikęs „spiritizmo“ sąvoką, mes linkę, kiek blaiviau, kalbėti apie „susitikimus per „Zoomą“. Nenorime to pripažinti, bet kompiuteriai ar išmanieji telefonai yra įrenginiai, animizmą paverčiantys įprasta ir banalia patirtimi. Vaizdo pokalbių per „WhatsApp“ ar „Zoom“ platformą metu regime ne kompiuterį ir ne telefoną. Regime sielas, subjektus ir sąmones, įkeltus į kūną, kuris nėra biologinis. Būtų naivu prieštarauti, kad šie įrenginiai iš tiesų mums duoda ženklus ar reprezentacijas. Žodžiai ar vaizdai yra autonomiški būtyje ir laike lyginant su tuo, ką reprezentuoja. Mano kompiuteryje ar telefone besivaidenančios esantys tokios nėra. Ištisas valandas metalinį objektą aplanko ir užvaldo kelios skirtingos sąmonės. Technologija pripildė daiktus dvasia. Šiame kiberanimizme nėra nieko ypač keisto: jis paprasčiausiai išplečia namudišką buvimą visiems artefaktams – būtent todėl telefonas ar kompiuteris lieka namudiniais elementais net ir atsidūrę anapus mūsų buto perimetro. Juose materija atgyja lygiai taip pat, kaip atgyja ir namų viduje.
Nuo XIX amžiaus pabaigos antropologija vartojo terminą „animizmas“, bandydama nusakyti tam tikrų kultūrų mąstymo būdą, kai vieniems objektams – visų pirma fetišams, o tiksliau artefaktams, reprezentuojantiems dievybes, – priskiriamos savybės, įprastai atpažįstamos kaip esmingai žmogiškos, tokios kaip sąmonė, asmenybė ir net gebėjimas veikti. Mūsų kultūra visad primygtinai atsiribodavo nuo šios mąstysenos kaip nuo jai svetimos: gyvename vadovaudamiesi absoliučiu aiškios ir negrįžtamos atskirties tarp daiktų ir žmonių, objektų ir subjektų, tikėjimu. Ir vis dėlto toleruojame animistinį santykį su gerokai platesniu objektų ratu nei vien tik lėlės. Prieš dvidešimt metų pasirodžiusioje knygoje žymus britų antropologas Alfredas Gellas gynė įstabią ir kontrintuityvinę tezę: Vakaruose „menu“ vadiname sferą, kurioje dalykams priskiriame žmogaus būčiai beveik analogišką būtį. Užtenka pasvarstyti, kas vyksta muziejuje: milijonai žmonių valandų valandas kontempliuoja įvairias materijos dalis – pigmentu padengtą lino drobę, medį, bronzą, marmurą, šviną – įtikėję galį jose atpažinti mintis, požiūrį ir jausmus žmonių, kurių jie niekada nėra gyvai sutikę ir apie kuriuos realiai ničnieko nežino. Didžioji muziejaus lankytojų dalis netgi rodo gebą subtiliai spekuliuoti psichologinėmis šiuos objektus kūrusių sielų detalėmis. Sveikas protas jiems nė motais: užuot priskyrę dvasingumą tik anatomiškai sau identiškoms būtybėms, jie užsispyrėliškai ieško intencijų ir įžvalgų marmuro ar bronzos bloke ir reikalauja, kad tie objektai jiems bylotų. Muziejai nėra erdvės, kuriose kaupiami kūriniai, sužadinę mums susižavėjimo ar estetinio malonumo jausmą: tai šventovės, praktikuojančios nesąmoningo kolektyvinio animizmo kultą, leidžiantį mums garbstyti daiktus ir pripažinti, kad biologinės gyvybės neturinčios materijos dalyse gyvena siela, panaši į mūsiškę.
Namai yra to paties slapto kulto privačios šventyklos. Tai asmeniniai muziejai, leidžiantys mums atrasti ir kontempliuoti savo sielą, kol ši gyvena anapus mūsų kūno, juda ir kvėpuoja per kiekvieną iš mus supančių daiktų, net ir patį nereikšmingiausią ar mažiau įstabų. Siela gyvena mūsų drabužiuose ir skalbimo mašinose, periodiškai tuos drabužius atgaivinančiose, kėdėse ir lovose, sulaikančiose mūsų judesį, knygose ir jų saugomuose pasauliuose, vaizduose, kuriais dabiname namų sienas, šviesą sulaikančiose užuolaidose, kilimuose, kuriuos neapdairiai mindome, kavinuke, kasryt mus gelbstinčiame: namų daiktai yra mūsų kūnų išplėtimai būtent todėl, kad daiktus atgaivina ta pati mūsų kūnus įgyvinanti gyvastis. Ir kiekvienas namų daiktas ne vien saugo mūsų dalelę, bet ir tampa ankstesne mūsų ego versija. Mūsiškė nejauka animizmo akivaizdoje verčia mus mąstyti apie šį santykį pasitelkiant grubius privačios nuosavybės terminus ar kitąkart ne mažiau paviršutiniškus dekoravimo ir namų interjero terminus. Ir vis dėlto įžengti į namus reiškia apleisti Descartes’o visatą, susidedančią iš nematerialių protų ir beribio negyvos materijos išplėtimo. Namai yra erdvėlaikio linkis, kur menkiausia materijos dalis skelbia „aš“, ir priešingai: asmenybė, emocijos, atmintis ir pojūčiai yra tai, kas daro subjektus ir objektus neatskiriamus. Mums būtina kurti namus tam, kad suteiktume gyvybę daiktams, o iš jų pasiimtume sielą, kurios mūsų kūnai negali pagaminti nei priglausti. Štai ką bandome užčiuopti kaskart vaizduodamiesi šmėklas ar vaiduoklius: namai yra ne kas kita kaip akivaizdžiausias ir labiausiai trikdantis simptomas fakto, kad psychē geba gyventi visur ir judėti laisvai iš žmonių į daiktus ir iš daiktų į žmones.
Balti milteliai
Jokie namai niekad nebūna užbaigti. Mes nepaliaujame jų kūrę. Ne tik keisdami kambarių geometriją ar į namų vidų įleidžiamų daiktų inventorių, bet ir vilkėdami drabužius, saistydami kitų gyvenimus su mūsų kasdieniu intymumu, mylėdami, užmigdami. Vis dėlto radikaliausia namų kūrimo patirtimi man lieka rašymas. Nesvarbu, kur bebūčiau. Berlyne ar Frankfurte, Niujorke ar Paryžiuje, Florencijoje ar Barselonoje – rašymo sceną kaskart įrėmina tos pačios dekoracijos. Uždarau langines, nuleidžiu žaliuzes. Dienų dienas saulės šviesa neprasiskverbia į namus. Mano cirkadinis ritmas prisitaiko: laikas sruvena nepriklausomai nuo šviesos kiekio ir išsitęsia į tunelį iš amžinos ir šiaurietiškos žiemos, ilgos pamėklių ir vizijų nakties. Valandos slenka paslaptingoje mano rankų choreografijoje.
Tomis akimirkomis mano pirštai gyvena brėždami keisčiausius ženklus, primenančius keverzones baltame ir lygiame paviršiuje. Dalija, be aiškios priežasties, pasvirusius brūkšnius ir lazdeles, reguliuoja santykį tarp kamienų ir užkardėlių. Trumpai tariant, žymi raides popieriaus lape. Rodos, tai nekaltas užsiėmimas, ir vis dėlto šių anikoniškų rašmenų poveikis protams prilygsta poveikiui, kurį branduolinis prietaisas daro kūnams: greta tiesioginio nuožmaus sprogimo esama amžiais trunkančios įtakos, nematomos, lakios ir neatitaisomos.
Rašymas yra šis keistas proto radioaktyvumas: gebėjimas gyventi elementarioje, skurdžioje ir menkai „įgyvintoje“ materijoje – mintis virsta rašalo dėme ant celiuliozinio paviršiaus, ir vis dėlto iš šios mažytės egzistencijos daro kur kas didesnę, galingesnę ir tęstinesnę įtaką, nei darytų gyvendama atskiro individo prote. Rašymas, priešingai nei kartais manoma, nėra kalbėjimo surogatas – veikiausiai su žodžiais ir kalba jį sieja atsitiktinis ryšys.
Įpratome galvoti apie rašymą kaip apie kažką kasdieniško, banalaus ir stulbinamai nekalto. O juk tai viena stipriausių psichotropinių medžiagų, kokios egzistuoja. Šių netaisyklingų ženklų poveikis juos vartojantiems yra vizijos – plačiausia žodžio prasme ir įtraukiant pojūčius bei mąstymą: pradedame matyti, girdėti, mėgautis, mąstyti apie esatis, kurių nėra ir kurios neturi esminio ryšio su priešais akis pabirusiu dėmių visetu. Nieko dokumentiško. Nieko fotografiško. Nieko realistiško. Net kai nuoširdžiai bandome įvardyti tai, kas pamatyta. Šia prasme bet kuris skaitymo veiksmas lygintinas su LSD vartojimu ar ayahuasca sesija. Žodžiai yra balti milteliai ar nemalonaus skonio gėrimas. Bet gurkšnis po gurkšnio ir kažkas prieš mus apsireiškia, kažkas, neturintis nieko bendro su mūsų kūnu ar supančiu pasauliu. Tėra vienas esminis skirtumas: šioji substancija leidžia mums suvaldyti regėjimus, paversti juos asmeniškais ir, visų svarbiausia, atkartoti pagal užgaidą.
Rašant vyksta priešingas procesas nei vartojant psichodelines medžiagas: šiuo atveju viziją generuoti leidžia materiali substancija, tuo tarpu rašant vizija verčia rašantįjį išskirti anomalią psichotropinę substanciją (kalbą, kuri esmingai tai ir yra – visiems pasiekiama psichodelija), įžiebiančią ir atgaminančią rašytojo patirtą viziją begalę kartų. Dar ir todėl rašymo galia tokia ilgalaikė, dar ir todėl ji taip plačiai vartojama. Mums reikia šių vizijų. Mūsų kūnas minta gyvenimu, įgyvinančiu viską, kas mus supa. Štai kodėl mums būtina maitintis: gyvename tik įtraukdami ir metabolizuodami gyvenimą anapus mūsų anatomijos. Štai kam reikalingi jutimo organai: jie leidžia mums būti persmelktiems gyvenimo – šviesos, garsų, triukšmo, kietumo, skonių ir saldybės pačiais įvairiausiais pavidalais. Vis dėlto esama gyvenimo dalių, kurių per maistą ir jutimo organus integruoti neįmanoma. Rašymas yra kaip tik tai, kas leidžia mums kitomis priemonėmis pratęsti veiksmą, kurį atliekame valgydami ir jusdami pasaulį: gyventi visą mus supantį gyvenimą ir leistis jo persmelkiamiems. Rašymas kuria intymumą tarp visų daiktų ir gyvų būtybių, atsirandantį anksčiau nei gimties, mitybos ir pojūčių sukurta artumo tvarka. Kuria dvasinį tęstinumą ten, kur nesama jokio kito tiesioginio tęstinumo. Visos esatys nuolat randa būdų prasiskverbti viena į kitą, gyventi kito gyvenimą, tapti kitu. Tokiu būdu kiekvieno gyvenimas gali pereiti iš kūno į kūną, iš individo į individą, iš rūšies į rūšį, iš vietos į vietą, iš laiko į kitą laiką. Rašymas ir vizija, į kurią jis mus įleidžia, vienu metu yra šio tęstinumo genezė, akivaizdumas ir archyvas. Tame nėra nieko intelektualaus. Tai gyvenimo injekcija savo grynąja, chemine, jusliška ir vizionieriška substancija: į rašalo lašus sukoncentruotas gyvenimas su neišsenkančiomis ir nesutramdomomis galiomis. Rašymas tėra triukas, kurį gyvenimas išradinėja, kad į mus prasismelktų, pakeistų visiems laikams ir persikeltų kitur. Kiekvienas rašymas leidžia gyvenimui nepriklausyti niekam ir niekada, likti amžinu vagabundu.
Mums reikia namų dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mums reikia rašymo. Įprastos patirties neužtenka: mums nepakanka justi pasaulio tokio, koks jis yra, nepakanka dalyvauti jame įspraudžiant savąjį kontūrą į jo paviršių. Mums būtina, atsispyrus į pasaulio ir į mūsų tikrovę, kurti viziją – spalvų, garsų, kvapų ir emocijų mišinį. Drauge mes negalime patirti pasaulio jo grynuoju pavidalu ieškodami vietos, kuri užimtų mažiausiai erdvės. Gyventi pasaulyje reiškia transformuoti jo struktūrą, patiems tapti pasaulio rašymo veiksmu.
Sena iliuzija kursto mus įsivaizduoti namus kaip pasaulio elementą, lygiai kaip ir visus kitus juos supančius daiktus. Namų viduje niekas neatrodo išskirtinai kitaip lyginant su tuo, ką aptinkame kitur: akmuo, plienas, stiklas, medis ir kiti cheminiai elementai, iš kurių susideda pasaulis, yra tie patys banalūs daiktai, kurie jį pripildo, be to, kiekvienuose namuose gyvena žmonės, galintys gyventi ir kitur. Genami gilaus urbanistinio ir ekologinio kaltės jausmo, mes darome viską mūsų gyvenamosios erdvės ir ją supančios aplinkos tęstinumui pabrėžti. Ir vis dėlto, jei taip būtų iš tikrųjų, jei mūsų namai būtų iš tos pačios substancijos kaip ir pasaulis, jei jų viduje tikrai egzistuotų tie patys dalykai, egzistuojantys ir išorėje, jei juose visad aptiktume tą pačią laiko kokybę, jei tarp namų sienų saugomas gyvenimas būtų identiškas tam, kuris sruvena anapus jų, namų mums nereikėtų.
Namų forma nėra svarbi, kaip neturi reikšmės ir jų stilius, dydis ar medžiagiškumas. Nėra taip svarbu, ar namai – palapinė, kalnų namelis ar XVI amžiaus rūmai. Nėra svarbu, kokios priežastys ar aplinkybės pastūmėja mus turėti namus: kad apsisaugotume nuo atšiaurių oro sąlygų, kad sutelktume mums brangius dalykus kurdami intymumą su tais, kuriuos mylime. Namus statome norėdami nutraukti bet kokį tęstinumą su tikrove, ne tik fizinį, klimatinį, biologinį ar ekologinį, bet ir psichinį bei dvasinį tęstinumą. Tai nėra šiaip įtrūkis. Namai visų pirma yra skirtingo, kitokio, perteklinio erdvėlaikio intarpas, priedas, savavališkos sudėties veiksmas.
Langai ir trompe-l’œil, sodai ir pamatai gali pakoreguoti, bet nepakeis fakto, kad būti namie reiškia priešpriešinti planetos meteorologijai kitokį ir asmeniškesnį klimatą: kitokią šviesą, kitokią drėgmę, o ir kitokią meilę, nuotaikas ir kitokius laikus, kurie dėliojasi į kitokį nei miesto kalendorių. Būti namie visad reiškia vartyti katalogą iš gestų, priešingų tiems, kuriuos mūsų kūnas artikuliuoja po saule. Tai toli gražu nėra drovumo klausimas. Mes painiojame kitoniškumą ir atskirtį, paverčiame kosminį savarankiškumą menka buržuazine užgaida išsiskirti socialiai ir psichologiškai. Ši kitonybė taip pat nėra suvestina į prieštarą tarp buvimo viduje ir buvimo kitapus. Panašumai neturėtų mūsų apgauti. Kiekvieni namai – tai gilus urvas, besiremiantis į planetą kvadratiniais metrais ir minutėmis, niekad jai nepriklausysiantis. Jis numato atvertį nenuoseklumui su viskuo, kas supa namus, ir laužo bet kokią tėkmę ir bet kurią ekosistemą, persodina svetimumo elementą, kuris net ir misdamas supančiais dalykais nesidalija kūniškumu.
Kiekvieni namai – tai kosminės chirurgijos veiksmas, gaminantis ekstrateritoriškumo zonas planetos mastu. Nežemiška invazija. Namai yra ugnikalnis, išmetantis į planetą alternatyvų erdvėlaikį, nežemišką tikrovę. Svetima erdvė. Nes, užuot pasiskolinę erdvę iš Žemės gelmių, namai ją paima iš neapibrėžtinos kitybės. Namai yra tikroji išorybė, regima planetos žvilgsniu. Panašiai kaip rašydami patirtį papildome elementais, kurių neįmanoma dedukuoti nei nuspėti iš mus supančio konteksto ar mūsų dabarties, taip ir gyvendami mes įtraukiame į geografinį ir ekologinį kontekstą kažką, ko neįmanoma nuspėti nei dedukuoti iš aplinkos. Lygiai kaip avilyje išskiriamas medus, taip ir namai išskiria ir išlieja skirtingas patirtis. Tai apverstas ugnikalnis, vulkanas, spjaudantis dangų į žemę. Kosminis vulkanas, liejantis ant Žemės dangišką lavą, erdvę ir laiką, neturintis su aplinka nieko bendro.
Taigi įžengti į namus – nesvarbu, kokie vargani ar prabangūs jie būtų, – visad prilygsta kelionei laiku ir erdve. Tai tarpgalaktinis kruizas, gabenantis į kitą atmosferą, kitą ekosistemą, kitą populiaciją ir kitą laikotarpį. Juodoji skylė, neišaiškinama paslaptis. Štai kodėl naivu manyti, kad namai gali apibrėžti autochtoniškumo formą. Kartą įžengę į namus mes virstame planetiniais migrantais, turistais po kitų psichodeliką.
Kelionė į ten gyvenančiojo sielą nukelia toli nuo tuos namus supančio miesto. Ne įregistravimas vietovėje padaro namus tuo, kuo jie yra, veikiau namų visuma per emanaciją ir aidą apibrėžia vietovės tapatybę.
Mūsų namuose esama kažko giliai antierdviško. Ir būtent todėl kiekvieni namai yra tokie pavojingi miestui, gamtai ir Žemei. Tai antigeografinė galia, planetinio geografinio antirealizmo srovė. Priešingai nei miestai, namai nėra fantasmagorija, projektuojanti ant akmens nuo tikrovės atskilusį vaizdinį. Namai privalo kurti kitą pasaulį.
Galėtume visa tai apibendrinti teigdami, kad veiksmas, teikiantis prielaidą kiekvienai gyvenamajai erdvei, yra erdvės virsmas vieta. Namai leidžia homogeniškoje materijos išplėstyje rastis kitokybei, lygiai kaip žodžiai mažyčiame materijos fragmente (balse ar puslapyje) leidžia rastis svetimai tikrovei, neturinčiai nieko bendro su pačiu žodžiu. Namai – tai sąmoninga kitokybės paieška, tai kelionė liekant vietoje: jie autonomiški tiek, kiek ir signifikatas yra sutartinis bei autonomiškas signifikanto atžvilgiu. Namai yra rašymo forma, tik kosminė – iš planetos odos, kūno, kaulų ir kailio. Kaskart mums ar kuriai kitai gyvybei statant namus dalelė Žemės virsta psichodeline substancija. Medumi.
Versta iš: Emanuele Coccia. FILOSOFIA DELLA CASA. LO SPAZIO DOMESTICO E LA FELICITÀ. Einaudi, 2021.
Jean Mauclère. Dabartinės lietuvių literatūros panorama
2025 m. Nr. 3
Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė
Didis vardas
Pagaliau mes prieiname prie vienos didžiausių lietuvių figūrų: savo tėvynėje Kristijonas Duonelaitis[1] (1714–1780) teisėtai laikomas literatūros pradininku. Prūsų Lietuvoje gimęs Duonelaitis Karaliaučiaus universitete baigė rimtus teologijos ir filologijos mokslus.
Vėliau jis prisiminė, kad studijų metais labai skurdo. Nekyla jokių abejonių, kad itin stropiai studijavo žymių mokytojų dėstomus dalykus. To įrodymas – puikus graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų, lietuvių ir vokiečių kalbų išmanymas. Karaliaučiaus universitete teologiją studijavo 1732–1737 m., vadovaujamas Quandto, Schulzo, Salteniuso[2], Kypkės, Arnoldo ir kitų žinomų profesorių; kaip protestantų seminarijos studentas turėjo progą pagilinti ir ištobulinti savo gimtąją kalbą daktaro Schulzo vadovaujamame lietuvių kalbos seminare.
Karaliaučiuje Duonelaitis pasiliko iki 1740 m. liepos, kol buvo paskirtas Stalupėnų bažnyčios kantoriumi, vėliau – rektoriumi.
1743 m. jis tapo Tolminkiemio parapijos klebonu. Kieta baudžiavinė tvarka, kuri anuomet vyravo vokiečių žemėse, o Rusijoje išliko iki 1865 m., Tolminkiemyje buvo ypač sunki dėl to, kad ūkiai su jų gyventojais būdavo išnuomojami tik vieniems metams. Netikrumas dėl rytdienos ir vis besikeičiantis šeimininkas vis dėlto buvo mažiausias išbandymas nelaimingiems valstiečiams, už menką nieką sulaukiantiems pylos. Kunigą sujaudino jo ganomųjų kančios, ir jis užjautė jų skausmus.
Duonelaitis buvo poetas, vienas didžiausių iš visų Lietuvos poetų. Jis rašė pasakėčias ir idiles. Keturios idilės, tikros kaimo epopėjos, sudaro „Metus“. Jose aprašomos „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“. Keturi kūriniai, kurių tikslas tebuvo atspindėti lietuvių valstiečių papročius ir kasdienybę. Keturios poemos, kurias jų minties didybė, drauge su tikslia išraiška ir turtingais vaizdais, iškėlė į nacionalinio šedevro aukštumas.
Tie stulbinančio tikroviškumo paveikslai, neturintys nieko bendra su tuometėje Europoje klestėjusiu manieringumu, buvo parašyti Lietuvoje anksčiau nežinota forma – klasikiniu hegzametru. Nieko panašaus iki tol nebuvo.
Duonelaitis trokšta savo prispaustos tautos išsigelbėjimo kviesdamas sugrįžti prie šimtamečių dorybių ir sielojasi dėl jų vietą užėmusių naujų papročių. Jis garsiai kreipiasi rūsčiais žodžiais, kuriuos vertimas perteikia per menkai, tačiau juos pajusti vis tiek galima:
Dabar, kai pasipūtęs ir išdidus pasaulis pradėjo grožėtis savimi, o garbinga ir darbšti lietuvių tauta susimaišė su vokiečiais, praeities dorybės pranyko nepalikdamos žymių. Vyrai su panieka atsisakė senovinio apavo – iš karnų nupintų vyžų. Suaugusios merginos iš aukšto žvelgia į margaspalvį tautinį kostiumą. Jaunuoliai demonstruoja naujausios mados odinius batus. Mergaitės su vokiškos mados suknutėmis, tarsi panelės ryškiais apdarais, tingiai slampinėja be darbo. Šitaip prapuolė lietuvių dorybės!
Duonelaičiui visiškai nerūpėjo galimybė publikuoti; jis mėgo skaityti savo kūrinius draugams, ir jam užteko jų pritarimo. „Metai“ buvo išspausdinti tik 1818-aisiais, praėjus nemažai laiko po jo mirties. Kūrinys buvo sutiktas su dideliu entuziazmu ir XIX a. sulaukė kelių leidimų. Užsienyje turėjo ne mažiau sėkmės. Vos jam pasirodžius, vokiečiai išleido pirmą vertimą. Kiti du vertimai išspausdinti 1869 ir 1894 m. Taip pat yra vienas vertimas į latvių kalbą ir du – į lenkų.
Duonelaičio poezijoje, sumišai su krikščionybe ir moderniomis tendencijomis, sklando Hesiodo ir Teokrito dvasia, nepraradusi nė lašo savo paprastumo ir naivumo. Jo poemoje nėra jokio įmantrumo ir neaiškumo: kiekvienas daiktas čia vadinamas savo tikruoju vardu, be padailinimų.
Lietuviai iki tol anksčiau neturėjo literatūros, nebuvo nė akademijos, kuri nustatytų jų kalbos dėsnius. Duonelaitis pirmiausia privalėjo atrasti ir nustatyti taisykles; pasitelkus paprastas dainų ir religinių giesmių formas, jam reikėjo sukurti savo kalbą; tuo pat metu turėjo sugalvoti viso to, ką norėjo pavaizduoti, pavadinimus.
Turime laikyti beveik stebuklu, kad „Metai“, tokia nepaprastai tikroviška poema, galėjo pasirodyti XVIII a. antros pusės Rytų Prūsijos pakraštyje – Lietuvoje, kurioje Lessingo, Schillerio, Goethės vardai buvo visiškai nežinomi. Iš pačios gyvenimo tirštumos vaizdus semiantis Duonelaitis, regis, prieš akis neturėjo kito pavyzdžio, tik savo šalies Lietuvos gamtą. Jam, kuris niekada nebuvo išvykęs iš savo gimtosios provincijos, ši žemė yra visa ko pradžia; jo žvilgsnis nenuklysta toliau už gimtinės ribų.
Pirmiausia Duonelaitis vaizduoja žiauriai engiamus to meto valstiečius: užjaučia jų vargus, aprašo jų jausmus ir išvaizdą, gailisi dėl jų fizinio ir dvasinio ribotumo. Kaip atsvarą jis atskleidžia šeimininkų, nuo kurių valios priklauso vargšai valstiečiai, trūkumus, net ydas. Atsižvelgdamas į savo, kunigo, padėtį, jis moko ir auklėja, ne visai lygiomis proporcijomis apdalindamas šviesa ir šešėliais.
Savo kūriniuose Duonelaitis retai prabyla savo paties vardu, bet jam puikiai pavyksta pamokymus įdėti į skirtingų veikiančių personažų lūpas. Tokiu būdu anksčiau, nei buvo parašytas Lessingo „Laokoontas“[3], jis pasinaudoja antikine maniera.
Todėl galima teigti, kad į akis krinta Duonelaičio kūrinių panašumas su Hesiodo, Teokrito ir Vergilijaus bukolikomis ir idilėmis, ir čia nerasi nė pėdsako italų ar vokiečių pamėgtos pastoralinės literatūros su jai būdingomis figūromis, netikroviškomis situacijomis ir perdėtu jausmingumu. Duonelaičio poemos yra tikros idilės, tai yra – jo gimtųjų vietų valstiečių gyvenimo nedidelės scenos, mieli vaizdeliai, tiksliai, dailiai, grakščiai perteikiantys visą minėtam žanrui būdingą žavesį.
Valstiečių gyvenimo vaizdavimas savo svarba nepranoksta Lietuvos gamtos aprašymų. Čia Duonelaitis mažiau apsistoja prie žydinčių pavasario ar vasaros vaizdų, bet daugiau aprašo visą grožį sunaikinantį rudenį arba laukus sustingdančios žiemos pastangas… Šiuose aprašymuose jis ypač išryškina lietuvių kalbos galimybes: jos aiškumą, stiprius kirčius, ilguosius balsius ir ryškius priebalsius.
Pripažinkime, kad jis daugiausia rėmėsi pusiau pagoniška koncepcija, jo tautoje paplitusiais gamtos jėgų kaip atskirų dievybių vaizdiniais. Antai Giltinės vardu pavadinta mirtis lietuvių buvo tapatinama su gyvate; šiam vaizdiniui išnykus, mirtis įgijo baimę keliančios moters bruožus; kai stojant žiemai kyla audros, tai reiškia, kad furija, tokia Pikčiurna, iš dangaus aukštybių išbaido ir atvėsina dar šiltą orą. Duonelaičio, kitaip – jo į sceną išvedamų valstiečių akyse, Perkūnas tebėra piktas griausmų dievas, o Saulė – vis ta pati pusiau mitinė figūra, su savo vežimu keliaujanti dangumi iš rytų į vakarus. Netgi jo aprašytas savo gelmes atveriantis pragaras greičiau primena pagonišką požeminį pasaulį.
Keturios „Metų“ giesmės nesusietos vidiniu ryšiu. Aiškios kompozicijos ir plano stokojanti poema verčia abejoti, ar autorius turėjo kokius nors jos apmatus, ar išvis rašė pagal tvirtai suręstą planą. Jo šešios „Pasakėčios“ yra jaunystės kūriniai, kad ir kokio amžiaus būdamas jis jas parašė. Šitaip manome pirmiausia dėl neužtikrintos lietuvių kalbos ir svyruojančio lietuviško hegzametro.
Duonelaitis parašė ir „Pasakojimą apie lietuvių vestuves“[4]; vėliau šį fragmentą jis įtraukė į „Rudens gėrybes“. Poetui labiausiai patiko kurti atskiras scenas. Šitaip pamažėle susiklostė planas, kol išryškėjo visuma – metų laikų su jiems būdinga veikla pilnas ratas. Todėl nesvarbu, ar „Metų“ poemą pradėsime „Pavasariu“, kaip padarė Rėza ir Schleicheris, ar, kitų nuomone, – „Rudeniu“. „Metų“ struktūra laisva, čia nėra jokios apibrėžtos pradžios; daugiausia tai tėra jokio vidinio ryšio nesusietų vaizdų seka.
Duonelaitis nesistengė kruopščiai suredaguoti savo kūrinio, kas jam būtų leidę išvengti daugelio pasikartojimų beveik kiekvienoje giesmėje. Kyla klausimas, ar jis iš viso svarstė savo poemos publikavimo galimybę. Poeto prigimtis jį skatino raštu išdėstyti savo mintis. Be to, jis troško apšviesti savo tėvynainius, duoti jiems praktinių patarimų. Kai kurios poemos vietos palieka įspūdį, tarsi jos būtų perskaitytos iš sakyklos, ir tai neturėtų labai nustebinti: kaip žinome, Duonelaitis buvo kunigas.
Apie poemos hegzametrą, – o ji parašyta išskirtinai šiuo metru, užteks pasakyti, kad kaip vokiečių kalboje, taip ir čia laikomasi kirčiavimo principo. Kirčiai visur išsidėsto pagal ilgus ir jiems prilygstančius trumpus skiemenis. Viena arba dvi hegzametro eilutės beveik visada sudaro pilną sakinį. Labai retai eilutės pabaiga perkeliama į kitos pradžią. Duonelaitis ir čia pasiekia didelio tikslumo: juk ir graikų dainiai užbaigdavo savo periodus trumpa arba ilga pauze, kurią palydėdavo kitaros akordu. Pats siužetas nulėmė būtent tokią eilutę; taip pat ir išlavinta muzikinė klausa pareikalauja pauzės: prisiminkime, kad Duonelaitis buvo ne tik poetas, bet ir kompozitorius.
Protėvių kalba kūrę rašytojai. Antanas Baranauskas
Antanas Baranauskas (1835–1902) buvo ir iškilus vyskupas, žymus sielų ganytojas, ir filologas, matematikas, poetas. Drauge su juo lietuvių poezija pirmą kartą išsiveržia iš Žemaitijos kraštovaizdžio rėmų. Iš paprastų žmonių kilęs Baranauskas mokėsi Varnių seminarijoje, vėliau (1858–1862) studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. Ją baigęs iš pradžių dėstė Rusijos sostinėje, galiausiai buvo pakviestas į Kauno seminariją, kurioje darbavosi trisdešimt metų; mirė būdamas Seinų vyskupu.
Baranausko, kaip nacionalinio poeto, kūrybos ištakos – emocinės. Dar būdamas keturiolikmetis, jis rašė eilėraščius lenkų kalba. Po kelerių metų, mokydamasis seminarijoje, išgirdo, kaip vienas jo dėstytojas per paskaitą nepaprastai išgyrė lenkų kalbą – vienintelę, anot jo, poezijai rašyti tinkamą kalbą. Kartu tas oratorius suniekino lietuvių kalbą. Pasipiktinęs jaunuolis pasiryžo paneigti tokį požiūrį pačiu geriausiu būdu, parašydamas „Anykščių šilelį“ – poemą savo protėvių kalba, kuri išgarsino jo vardą visoje Lietuvoje ir jį padarė didžiausiu nacionaliniu poetu po Duonelaičio.
Šioje 1858–1859 m. sukurtoje poemoje rašytojas apdainuoja Lietuvos miškų likimą. Jis mums parodo tris skirtingus tarpsnius. Pirmiausia tai buvo pirmapradis ūksmingas miškas, pilnas paukščių klegesio ir paslaptingų žvėrių; tamsiuose tankumynuose su gamtos paslaptimis susidūręs žmogus apimtas jaudulio svarstė: „Ar aš miške? Ar rojuje?“[5]
Paskui ėjo laikas, kurį poetas prisiminė iš vaikystės: saulės spinduliuose švytintis ir tūkstančiais garsų skambantis ištekinis miškas. Pagaliau ištiko liūdna dabartis, mes išvydome, kaip griūva medkirčių pakirsti medžiai ir lygumose pasimato kalvos, žmogaus rankomis nušlavus jų vešlią eglių ir beržų karūną.
Baranauskas geba ryškų poetinį vaizdą suderinti su giliu gamtos pajautimu; sykiu jo poezija persmelkta sielos skausmo dėl Moskovijos pavergėjų niokojamos gimtosios žemės. Čia erudicija užleidžia vietą grynam lyrizmui, ir štai jo poemoje miškas atgyja: pasigirsta jo balsas, uždainuoja spalvos, suskamba garsai, pasklinda kvapai, viskas tampa gyva. Todėl nieko nuostabaus, kad Lietuvoje dar ir šiandien šis kūrinys laikomas viena iš poetinių ano amžiaus viršūnių!
Ne visi skaitytojai sugebėjo įvertinti turtingą šios poemos kalbą, bet visi pajuto savo širdį plakant vienu ritmu su poeto širdimi, kurios virpėjimas sutampa su pačios tėvynės sielos virpesiais. Mūsų dienomis „Anykščių šilelis“ ir jo autoriaus vardas turi magišką poveikį visų visuomenės sluoksnių skaitytojams.
Baranauskas parašė kitą trumpą poemą – „Kelionė Peterburkan“, kurioje skambiomis eilėmis aprašo tos kelionės įspūdžius. Šį kartą į pirmą planą iškyla ne gamta, bet savo likimą apsakantis valstietis. Autorius randa griežtų ir jaudinamų žodžių pasmerkti „svetimiems ponams“, kurie pavergė jo gimtąją šalį: „Svetimų šeimininkų prispaustų valstiečių aimanos skamba garsiau negu sunkių ratų drebinami platūs keliai“[6]. Autorius rašo, kad „Šiaurės sūnų“[7] persekiojami lietuviai tikrai nepražus; taigi šioje poemoje skambantys tautiniai jausmai pasiekia savo aukščiausią išraišką. Baranauskas užima reikšmingą vietą patriotiniame savo tautos atgimime.
Gyvenimo pabaigoje jis atsisakė bet kokios literatūrinės veiklos ir susitelkė prie aukštųjų dvasinių reikalų. Po 1880 m. parašė tik religinių giesmių. Jam parūpo kiti dalykai: susidomėjo matematika, kalbotyra, ypač daug dėmesio skyrė vyskupo pareigoms.
Lietuva pamaldžiai saugo ir lankytojams atveria namelį, kuriame Antanas Baranauskas praleido dalį savo jaunystės. Anykščių pakraštyje, pamiškėje, stovi vargana trobelė, kurioje užgimė poetas. Įsivaizduokite vieną ant kito sukrautus keturių metrų ilgumo didokus rąstus: tai maždaug dviejų su puse metrų aukščio šiaudiniu stogu vainikuoto namelio sienos. Šviesa patenka pro duris, atsiveriančias į grublėtą aslą. Įrankių sandėliuką primenančioje lūšnelėje dar stovi medinė lovelė su virviniu, gūnios menkai dengiamu čiužiniu. Kaip tik čia miegodavo mažasis piemenukas, kuris dėl savo proto ir pastangų tapo vienu žymiausių savo gimtosios kalbos dainių[8].
Toje ankštoje ir tamsioje patalpoje surinkti kuklūs daikteliai: klibantis stalas, nušiurusios knygos, medinės žvakidės, priklausiusios rašytojui, karjeros viršūnėje išsaugojusiam ištikimybę savo tautos dvasiai, lydėjusios šį karštą patriotą ir poetą per visą darbingą jo gyvenimą.
Atbudimas (1863–1904). „Aušra“ ir „Varpas“
Jonas Basanavičius gimė Bartninkuose (Vilkaviškio apskritis), pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Iš pradžių mokėsi namuose su mokytoju; 1866 m. jaunuolis buvo priimtas į Marijampolės kolegiją.
Baigęs vidurinę mokyklą, Jonas pasirinko studijas Maskvos universiteto Filologijos fakultete[9], tačiau netrukus pasuko į mediciną; tuo metu gydytojai buvo bene vieninteliai lietuvių intelektualai, turintys teisę pritaikyti savo gabumus gimtinėje. Tokie suvaržymai, kuriems priešinosi Basanavičiaus siela, jam įdiegė mintį skelbti tautos išsilaisvinimo idėjas. Pirmiausia jis Maskvoje subūrė studentų patriotų draugiją.
1879 m. gavęs gydytojo diplomą, Basanavičius negalėjo įsikurti Lietuvoje. Jis priėmė gautą darbo pasiūlymą Bulgarijoje, bet, nors atstumas buvo didelis, neketino liautis tarnavęs savo šaliai. 1883 m. kovo mėnesį Mažojoje Lietuvoje, Ragainėje, išspausdino pirmą laikraščio, kurį pavadino „Aušra“, numerį.
Niekada joks laikraštis nebuvo geriau pavadintas: būtent nuo šios aušros prasideda lietuvių tautos atbudimas. Tuometiniame tautos be prošvaisčių gyvenime ne visi suprato šio įvykio reikšmę. Laikraštis „Aušra“ siekė nei daugiau nei mažiau – atkurti vadovaujančią visuomenės klasę, kuri iš Lietuvos, nuo jos nusisukus didžiųjų valdų savininkams, buvo žiauriai išplėšta nuo pat unijos su Lenkija pradžios. Skurdžiose pirkelėse uždaryta lietuvių kalba turėjo vėl tapti savo atsakomybę ir pareigas suvokiančių žmonių su pasididžiavimu vartojamu instrumentu. Ryžtingai prasidėjusi tikra revoliucija nenuslopo iki pat nepriklausomybės paskelbimo.
„Aušra“ nustojo eiti 1886 m., įvykdžiusi išsikeltą uždavinį – pažadinti tautos sąmonę.
Pasklaidykime jos numerius. „Aušros“ puslapiuose atrasime įspūdingą straipsnių įvairovę. Poetai, kurie čia užėmė svarbią vietą, savo eilėmis išaukštino dvi pagrindines, žmonių širdis jaudinančias temas: protėvių parodytą heroizmą, ypač kaunantis su kryžiuočių riteriais, ir totorių ordas sustabdžiusių didžiųjų kunigaikščių žygdarbius. Praeities kartų didvyriškumas turėjo padrąsinti jų palikuonis, kurie atėjus laikui nusimes Rusijos jungą. Be poezijos, lietuviams jų pačių tėvynę pa-žinti padėjo kronikos, istoriniai pasakojimai, archeologijos studijos, nes ką geriau pažįsti, tą labiau myli.
Daugiau mažiau tiesmukai, bet ir gana aiškiai „Aušra“ kvietė žmones branginti savo tautą ir gimtąją kalbą, reikalauti platesnio savo mokyklų tinklo, siekti to, kas žmonėms atneštų daugiau kultūros. Ji atskleidė baisų tėvynę ištikusį blogį, uždraudus bet kokią tautinę – spaudos ar knygų leidybos – raišką. Vis dėlto „Aušra“ stengėsi neerzinti rusų valdžios, ir jos kova apsiribojo idėjomis, bet tai neapsaugojo skaitytojų nuo žiaurių caro žandarų persekiojimų.
<…>
Po kurio laiko daktaras Basanavičius, norėdamas geriau pasitarnauti savo tėvynei, nuo folkloro ir istorijos tyrimų pasuko prie politikos; savo knygoje mes šios temos neplėtosime. Tiktai priminsime, kad 1905 m. iškilusis patriotas sušaukė lietuvius į pirmą tautos suvažiavimą[10]. Vėliau, tebesitęsiant vokiečių okupacijai, tebevykstant mūšiams, jis, būdamas vienas iš dvidešimties Lietuvos Tarybos narių, 1918 m. vasario 16 d. pirmą kartą išdidžiai paskelbė Lietuvos laisvę.
Iki 1927 m. vasario Atgimimo tėvas paskutinius gyvenimo metus praleido savo Vilniaus bute, pilname knygų ir vertingų kolekcijų. Aš vis dar jį ten regiu[11] – orų patriarchą griežtais, sidabriškos barzdos pailgintais veido bruožais. Jo aiškus žvilgsnis spinduliavo tiesumu – ir stiprybe. Tai išties buvo žmogus, istorijos pervartų laikais savo plačiais pečiais pakėlęs ir devynerius metus, diena po dienos, iki nepriklausomybės paskelbimo laikęs savo tautos lemties naštą, kol žemės reikalams užmerkė akis.
Greta Jono Basanavičiaus iškyla didi Vinco Kudirkos figūra. Šios abi asmenybės atstovauja dviem skirtingoms žmogaus minties pusėms. Pirmasis buvo šalininkas to, ką galėtume pavadinti romantiniu patriotizmu; antrasis, būdamas jautresnis tikrovės kasdienybei, labiau rėmėsi pozityvistinės mokyklos filosofine nuostata.
1858 m. gimęs Vincas Kudirka lankė Marijampolės gimnaziją; 1889 m. Varšuvos universitete įgijo medicinos daktaro laipsnį. Jaunystėje patyrė Lenkijos įtaką, iš kurios jį išplėšė „Aušra“. Tie atsiminimų puslapiai, kuriuose pasakoja apie savo pirmą pažintį su tuo laikraščiu, yra per daug jaudinantys, todėl negali būti nutylėti:
Gavęs pirmąjį „Aušros“ numerį, žvelgiau į jį su šypsena ir kraipydamas galvą maniau sau: laikraštis lietuvių kalba… tikriausiai kokie nors niekai! Staiga pakilau nuo kėdės, nulenkiau galvą ir nedrįsau pakelti akių, nei apsidairyti aplink save. Tariausi girdįs švelnų Lietuvos balsą, man tariantį priekaištingai ir atlaidžiai: „Ak, mano sūnau, kodėl taip ilgai buvai toli nuo manęs?“[12]
Nuo tos dienos tėvynės reikalai neturėjo stropesnio gynėjo kaip Kudirka. Jis sumanė įsteigti savo laikraštį. Drauge su Varšuvos ir Maskvos universitetuose besimokančiais lietuvių studentais įkūrė žurnalą simboliniu „Varpo“ pavadinimu, kuris buvo spausdinamas Tilžėje.
„Varpas“ buvo skirtas intelektualiems skaitytojų sluoksniams, ir jo numerių visuma sudaro tikrą enciklopediją. Čia spausdinamos rimtos politinės ekonomijos studijos, istoriniai tyrimai, greta originalių kūrinių – užsienio šedevrų vertimai.
„Varpas“ pradėtas leisti 1889 m.; Kudirka jam galėjo vadovauti tik dešimtį metų, iki mirties 1899-aisiais. Per šį trumpą laiko tarpą jis, nors ir persekiojamas Rusijos imperijos policijos, nuveikė nepaprastai didelį darbą. Buvo kelis kartus areštuotas, pasodintas į kalėjimą, – anais skausmingais laikais lietuviui patriotui tai buvo garbės ženklas. Žiaurios kalėjimo sąlygos sugriovė sveikatą: jis mirė keturiasdešimt vienų metų.
Kudirka leido ne tik „Varpą“, bet ir laikraštį „Ūkininkas“, skirtą kaimo žmonėms. Parašė satyrinius pasakojimus „Lietuvos tilto atsiminimai“ ir „Viršininkai“, taip paremdamas savo leidybinę veiklą. Satyroje „Viršininkai“ Kudirka pasiekė nepaprasto komiško efekto, išjuokdamas tuščias administracijos pastangas rusifikuojant lietuvių tautą ir negailestingai pasmerkdamas Maskvos biurokratiją.
Šis rašytojas mums paliko lyrinės poezijos ir kartu su natomis išleido dvi dainų vyrų chorams knygas su daugiau kaip penkiasdešimčia tekstų[13]. Vienoje iš tų knygų įdėta giesmė „Lietuva, tėvyne mūsų“, tapusi jaunos respublikos nacionaliniu himnu[14].
Be „Lietuvos tilto atsiminimų“, žymiausias Kudirkos kūrinys – „Tėvynės varpai“[15] – tarsi saulė pro debesis brėkštančio atgimimo paveikslas. Juose jaučiame virpant ilgus metus prispaustos tautos skausmus ir viltis.
<…>
Dabarties lyrikos idealai. Jonas Maironis[16]
„Aušros“ laikraštis (1883–1886) atvėrė kelius romantizmo nuspalvintai pusiau religinei, pusiau politinei minčiai; „Apžvalgos“ laikraštis (1889–1896) ir Tumo pradėtas leisti mėnraštis „Tėvynės sargas“ (1889–1904) šias idėjas paskleidė plačiausiuose intelektualiniuose sluoksniuose. Jo publikacijos itin reikšmingos, mėnraščio puslapiuose aptinkame vėliau išgarsėjusius autorius. Visi jauni šalies kunigai, kurie palaikė šias idėjas, susibūrė aplink „Tėvynės sargą“. <…> Todėl nieko nuostabaus, kad esant tokiai ideologinei aplinkai Lietuvoje iškilo poetas, iki Didžiojo karo laikytas žymiausiu lyriku, o vėliau – savo tėvynės naujosios poezijos kūrėju. Aš noriu kalbėti apie Joną Maculevičių Mačiulį arba, pagal jo paties pasirinktą slapyvardį, – Maironį.
Jis gimė 1862 m. Raseinių apskrityje, augo valstietiškoje aplinkoje, mokėsi Kauno gimnazijoje, o nuo 1884 m. – to paties miesto seminarijoje. Lietuvos praeičiai skirtų istorijos darbų studijos jame pažadino glaudaus ryšio su tėvyne jausmą; apie šį jausmą prabylama pirmuose lietuviškai parašytuose eilėraščiuose.
Baigęs Sankt Peterburgo teologijos akademiją, Maironis buvo paskirtas Kauno seminarijos dėstytoju; grįžęs į akademiją, nuo 1894 iki 1909 m. ten dėstė moralinę teologiją. Tai buvo lemiami jo kūrybinės raidos metai; 1895-aisiais jis išspausdino „Pavasario balsus“ – eilėraščių rinkinį, kuris labai plačiai išgarsino jo vardą ir paskui buvo keletą kartų perleistas iš naujo. Vėliau Maironis vadovavo Kauno seminarijai; įkūrus Lietuvos universitetą, Teologijos fakultetas jį paskyrė moralinės teologijos ir lietuvių literatūros profesoriumi. 1932 m. birželio 28 d. mirusio poeto gedėjo visa tauta. Iš jo mokslinių darbų reikia paminėti 1903 m. lotynų kalba parašytą traktatą „Praelectiones de Justitia et Jurae“[17]; jis parašė ir keletą moralinės teologijos veikalų.
Didžiulė Maironio įtaka kyla iš to, kad nacionalinio atgimimo laikais tauta buvo visiškai pasirengusi priimti jo lyrinę poeziją. Jis buvo savo šalies dainius, tautinės vienybės pranašas, tėvynės meilės skelbėjas. Jo, kaip poeto, reikšmę nulemia ir tai, kad idėjos išreiškiamos ne blyškių alegorijų pavidalu, bet konkrečiai, su degančia vidine aistra. Todėl jo eilės labai greitai paplito tarp žmonių. Po 1905-ųjų revoliucijos, kai rusų valdžios daromas spaudimas šiek tiek sušvelnėjo, patriotinės poeto eilės buvo labiausiai dainuojamos visuose lietuvių susibūrimuose, paskui – iš dalies įtrauktos į mokyklinius skaitinius.
Tėvynės idealizavimas, praeities išaukštinimas, kalbos meilė – tai jo visoje poezijoje pasikartojantys motyvai, skatinantys jaunosios kartos entuziazmą ir palaikantys jos kultūrinę kovą su rusų priespauda. Romantizmo įkvėptuose poetiniuose motyvuose praeitis neretai išryškėja su nepaprasta jėga. Senoji tėvynė poetui tapo visokio gėrio simboliu, ir ateityje, geresnėje nei tie laikai, kai kūrė poetas, buvusi didinga praeitis turi vėl suspindėti tarsi tekanti aušra.
Tautinėje, į epochos klausimus atsiliepiančioje Maironio poezijoje beveik nerasime asmeninių autoriaus akcentų. Jis išlieka objektyvus kūrėjas, poezijos temų ieškantis ne savyje, bet aplinkiniame pasaulyje. Vis dėlto, nepaisant to, jo eilėraščiuose dažnai pasitaiko liaudies dainų atgarsių.
Lietuvoje šis romantinės krypties kūrėjas dėl tobulos eilėraščių formos pagrįstai laikomas klasikinės poezijos atstovu. Aukščiausio tobulumo reikalavimą jis pavertė absoliučiu principu, ir jo eilėraščiai pasižymi nepaprastu rimų grynumu.
Šio poeto eilės dėl jų griežtos technikos gerokai pranoksta įprastinę patriotinę poeziją. Jų kalba paprasta, žodžiai visada tikslūs, forma glausta ir skaidri. Metrinė poemų eilėdara įvairi. Melodinė ritmika niekada nebūna atsitiktinė, ji visuomet aiškiai susieta su eilėraščio tema.
1895 m. pasirodė [poema] „Tarp skausmų į garbę“. Tai iš valstiečių kilusio jaunuolio, pamilusio turtingo pono dukterį, jaudinanti istorija. Tėvui šiurkščiai atstūmus nelaimingą įsimylėjėlį, šis prisiekė toliau gyventi tik dėl savo tėvynės. Žodžiu ir raštu karštai palaikė tautos idėją. Netrukus buvo rusų valdžios įkalintas; nepritekliai ir kančios palaužė jo sveikatą, ir jis miršta be laiko. Vėliau peržiūrėtas ir išplėtotas jaunystės kūrinys dabar plačiai žinomas „Jaunosios Lietuvos“ pavadinimu.
Su dar didesniu tragedijos pajautimu Maironis parašė kelias patriotines dramas, kurių būtina paminėti bent pavadinimus: „Kame išganymas“, „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“. Matome, kad istorinė problematika rašytojui nebuvo svetima.
1909 m. išleista lyrinė poema „Raseinių Magdė“ nukreipta prieš tais laikais dar gausų sulenkėjusių lietuvių sluoksnį. Tai už lenko ištekėjusios lietuvaitės istorija, papasakota bene pirmą kartą.
Savo grožiu besididžiuojanti mergina tikisi sulaukti dėmesio ir pasisekimo gyvenime. Magdė niekina senuosius savo tautos papročius. Ji mielai priima turtingo lenko palankumą. Netrukus vyro išduota, apleista ir nusivylusi jaunoji moteris ieško prieglobsčio pas savuosius. Senuose tėvų namuose, kur dėl jos kaltės atsirado svetimi papročiai ir kalba, ji apverkia savo beprotystę.
Bendrai imant, Maironio poeziją maitina jo šalies grožis, šlovingi protėvių žygiai ir kiekvienam žmogui atsiradusi būtinybė atsiliepti į tėvynės kvietimą. Šio autoriaus kūryba išreiškė gilų visos tautos tikėjimą Lietuvos ateitimi.
Maironio poezija dėl aiškios minties raiškos ir beveik klasikinės, nepaisant romantinio fono, formos susilaukė nepaprasto populiarumo.
Iškilios asmenybės. Vaižgantas
Monsinjoras Tumas-Vaižgantas, gimęs 1869-aisiais ir miręs 1933 m., tamsiais spaudos draudimo laikais aktyviai dalyvavo leidybinėje veikloje. Jis bendradarbiavo „Apžvalgoje“, Tilžėje organizavo centralizuotą literatūros gabenimą į Lietuvą. Vėliau rašė „Tėvynės sarge“, o 1904 m., panaikinus spaudos draudimą, kartu su ponu Smetona – dabartiniu Lietuvos Respublikos prezidentu – vadovavo Vilniuje leidžiamai „Vilčiai“. Vaižgantas – kunigas, literatūros istorikas, kritikas, žurnalistas, rašytojas – buvo viena populiariausių Lietuvos asmenybių. Nacionalinę savo šalies literatūrą jis praturtino nesuskaitoma daugybe publikacijų. Ilgų kelionių po Rusiją, Švediją, Italiją ir net Ameriką poveikį patyręs Vaižgantas buvo apdovanotas tokia stipria dvasia, kad įvairios išorės įtakos tik atsispindėjo jame, niekaip nepakeisdamos jo tipiškos lietuviškos asmenybės. Ne veltui Kuzmickis[18] savo „Literatūros istorijoje“ apie jį parašė: „Lietuvių literatūroje Vaižgantas užima ypatingos svarbos vietą. Jo kūryba aukštos vertės. Savo šalies meninei literatūrai jis suteikė daugiau gyvybingumo ir kūrybingumo, įnešė daugiau idealizmo.“
Nors tokia asmenybė kaip prelato Tumo-Vaižganto gali būti suvokiama tik visa savo apimtimi, čia mes aptarsime nedidelę jo literatūrinės veiklos dalį.
Jei pripažįstame, kad „Pragiedruliai“ yra jo reikšmingiausias kūrinys, tai matome, kad šio autoriaus įkvėpimo šaltinis yra gimtieji namai ir Lietuvos gamtos vaizdai. Vaižgantas rašo: „Lietuviška aplinka yra maloni ir jauki ne vien dėl savo įvairovės, bet ir dėl to, kad šioje be galo savitoje šalyje visa alsuoja paslaptimi. Jos gamtoje glūdi vienatinis, pilnas ir neatšaukiamas senovės laikų liudijimas: tu privalai išmokti perskaityti jos puslapius.“
Vaižganto „Pragiedruliuose“ atrasime XIX a. Lietuvos gyvenimo raidos kroniką. Regis, lietuviškas kaimas skendi idealioje šviesoje, ir Vaižgantas knygos puslapiuose pasirodo kaip švelnus, idiliškas grubios ir plikos tikrovės priešininkas.
Visi šio rašytojo kūriniai paremti nepajudinamu optimizmu. Nuolatinės jo raštų temos – sąžiningumas, darbas, tvarka, pažanga. Bet literatūrinės vertės prasme viską persmelkianti tipiškai lietuviška dvasios sąranga paverčia jo kūrybą originalia ir, ko gero, labiausiai pasigėrėtina.
Kaip vieną geriausių jo kūrinių paminėkime „Dėdes ir dėdienes“; šioje apysakoje nuostabiai pavaizduotas Mykoliuko personažas – pagyvenusio viengungio, svajotojo, svetimo realiam pasauliui, tarsi jis gyventų kitoje tikrovėje. Apysaka išleista 1930 m.
Tačiau Vaižgantas iki galo neužbaigė nė vieno savo kūrinio. Netgi „Pragiedruliai“ – 1918–1920 m. pasirodę trimis tomais, kurių pirmos dalies veiksmas vyksta Žemaitijoje, o antros – Aukštaitijoje, pasakoja istorijas, kurių negalėtume pavadinti užbaigtomis. Matome vieną po kito slenkančius visiškai pasklidus vaizdus, siejamus tos pačios lyrinės tonacijos. Dauguma šių vaizdų kupini nepaprasto grožio, pavyzdžiui, žiemos aprašymas vieno tomo pradžioje.
Kritikai pastebėjo, kad šis kunigas rašytojas suvokia gyvenimą kaip kino filmą, kaip vieną po kito einančias skirtingų paveikslų serijas. Jis greitosiomis išskleidžia siužetą, skubiai peršoka nuo vieno dalyko prie kito, sutelkia dėmesį prie trečio, beveik pamiršęs ankstesnį. Toks nelygus pasakojimas atsispindi ir pačiame rašyme, kuris tai staigus, nerimastingas, tai švelniai lyriškas, tai sąmojingas ir pilnas humoro. Natūralus ir gaivus stilius labai patrauklus visų žanrų kūriniuose.
Vaižganto įtaka netruko pasklisti po visą šalį. 1911 m. jis leidosi į kelionę pas Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančius lietuvius, norėdamas surinkti lėšų, reikalingų padėti tvirtus šalies švietimo pamatus. Vėliau redagavo „Rygos balsą“, paskui visam laikui grįžo į tėvynę ir Kauno universitete užėmė Lietuvių literatūros katedrą.
Vaižgantas buvo nepaprastai aktyvus žmogus, sykiu romantikas ir realistas, turintis ypač gyvą temperamentą ir labai užjaučiančią širdį, kaip ir derėjo Kaune esančios Vytauto bažnyčios kunigui. Jis domėjosi liaudies kūryba ir priklausė pasakotojų iš prigimties padermei. Jo talentas, reikalui esant nevengiantis paradokso, buvo lyginamas su veržliai srūvančia upės tėkme. Grynos vaizduotės pagimdytuose kūriniuose valstiečių gyvenimas piešiamas tikroviškai, su stulbinančiu tikslumu. Būtent tokie puslapiai jį pavertė pirmuoju šalies prozininku.
Po Trispalve vėliava (pradedant 1918 metais). Vincas Mykolaitis-Putinas
Pagrindinė Maironio poezijoje išreikšta mintis buvo ta, kad tauta turi prisikelti naujam gyvenimui. Dabarties laiko, atgimusios šalies poetui Putinui (gimusiam 1893 m.) rūpi kitokie idealai. Šis autorius įkūnija tai, ką pavadinsime subjektyvumo tendencija.
Putinas visus dalykus mato per savo asmeninių vizijų prizmę, todėl išorinis pasaulis jam galiausiai tėra pretekstas atskleisti savo jausmus ir išsakyti savo mintis.
Menininko raidoje pirmiausia pastebimas laipsniškas perėjimas nuo ankstyvųjų eilių prie simbolizmo. Šia prasme lemiamos reikšmės jam turėjo Šveicarijoje ir Miunchene praleisti metai. Daugelis to laiko Putino eilėraščių pilni pesimizmo, o retkarčiais audringi proveržiai atidengia neramią sielą. Vėlesniais metais poetas sugrįžta prie klasikinio formos ir raiškos paprastumo. Vaizduotės pavidalai matomi aiškiau, ir tai jam leidžia nuosekliau juos išdėstyti.
Nuo jaunystės lyrikos Putinas toliau pasuko prie dramos, paskui – prie mažesnių prozos kūrinių. Misterijoje „Nuvainikuota vaidilutė“ autorius siekia suvokti ir atskleisti savo tautos paskirtį ir likimą. „Valdovo sūnus“ – tai tragedija apie herojiškus senovės laikus, kurioje veikia stiprių aistrų žmonės.
Šios pjesės centre – ambicingas ir žiaurus despotas Krūšna, kuris, nužudęs teisėtą valdovą, užgrobia sostą. Savo sūnų Gytį jis augina kartu su nužudytojo sūnumi. Bet politiniai priešai pagrobia abu berniukus; jie auga toli nuo Krūšnos, o po kelerių metų sukyla prieš jį. Jaunuoliai įkalinami, ir pas Krūšną atvestas Gytis taip supykdo tironą, kad šis išsitraukia kardą ir jį mirtinai sužeidžia. Tik tada Gytis atpažįsta savo tėvą; tą pačią akimirką tėvas atpažįsta sūnų. Despoto tėviški jausmai paima viršų, bet jau per vėlu. Gytis miršta, ir dabar savo sūnų nužudžiusio Krūšnos akyse jo karalystė ir galybė pasirodo nieko vertos. Ką tik išgyventa tragiška akimirka nubraukė visas žemiškas vertybes.
Putinas jau buvo patraukęs skaitytojų dėmesį savo lyriniais kūriniais, dramomis ir keliais trumpesniais proziniais pasakojimais, kai 1933 m. jo trijų tomų romanas „Altorių šešėly“ sulaukė tokios sėkmės, kaip joks kitas panašaus pobūdžio kūrinys Lietuvoje. Sėkmę nulėmė gyva ir visiems suprantama kalba, nes Putinas, skirtingai nuo kitų rašytojų, jos neapsunkina tarmybėmis; prie sėkmės prisidėjo ir naujoviškas siužetas. Romano veikėjas – jaunas kunigas Liudas Vasaris, kurį kunigystė slegia; jo gyvenimo situacijos analizuojamos originaliai ir drąsiai.
Kalbant apie meninę pusę, reikia pasakyti, kad šis kūrinys yra pirmas išties psichologinis lietuvių literatūros romanas. Jis parašytas nepaprastai įkvėptai, brėžiami ryškūs personažų charakteriai, kurie puikiai atsiskleidžia dialoguose. Veiksmas daugiausia išryškina vidinį herojaus gyvenimą.
„Krizė“, kitas to paties rašytojo romanas, tiria pokyčius, kuriuos dabartinė tikrovė sukėlė visose žmogaus veiklos srityse, – ne tik Lietuvoje, bet ir kitur.
Literatūra nėra vienintelė Mykolaičio-Putino veikla. Jis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas[19]; tuo pat metu, užėmęs buvusią Vaižganto katedrą, profesoriauja Kauno universitete; poeto, romanisto, dramaturgo, literatūros kritiko ir istoriko lyrika egocentriška („Tarp dviejų aušrų“, 1927, ir „Keliai ir kryžkeliai“, 1936), visas gyvenimo tikrovės problemas traktuojanti griežtai individualistiškai. Jo lyrinei poezijai, kaip ir prozai, būdinga jausmo ir minties gelmė, pasižyminti dideliu žmogaus širdies, kurioje be perstojo grumiasi žemiškos ir dieviškos jėgos, pažinimu.
Poetai modernistai
Pokarinės kartos lietuvių lyrikos bendras bruožas yra tamsus pesimizmas. Žmogaus egzistencija suvokiama kaip našta, jos keliamų iššūkių analizė įmantri. Kalbant apie požiūrius ir mąstymo būdus, ankstesni glaudūs ryšiai su prieškariu nutraukti. Aiškiai matoma vakarietiškų srovių įtaka; Lietuvoje atgarsį rado ne tik simbolizmas, bet ir futurizmas ir ekspresionizmas. Šių naujų tendencijų rezultatas yra futuristų grupės, kuriai vadovavo Kazys Binkis, susikūrimas.
1893 m. gimęs Binkis pirmiausia išleido eilėraščių rinkinį („Eilėraščiai“, 1920). Rinkinio klasikinės formos eilėraščiuose apdainuojama gamta, gėlės, paprastas gyvenimas, švelnūs jausmai, bet jiems trūksta gelmės. Tačiau su antruoju rinkiniu („Šimtas pavasarių“[20], 1926) Binkis pasireiškia kaip lietuvių futuristų, susibūrusių aplink „Keturių vėjų“ žurnalą, vadas.
Šiuo metu Binkis jau nebe futuristas. Per visą šį laiką jis parašė kelias knygas vaikams. Šįmet sėkmingai išbandė teatrinį žanrą.
Binkio kaip modernisto pavyzdys patraukė nemažai sekėjų. Čia paminėkime Juozą Tysliavą, kuris buvo gana artimas futuristų rateliui, bet niekada nebuvo produktyvus jo narys.
Jurgis Savickis (gimęs 1891 m.) – tai rašytojas, kuris apibendrino ir geriausiai išreiškė modernistinį judėjimą: rafinuotas estetas, dviejuose rinkiniuose „Šventadienio sonetai“ (1922) ir „Ties aukštu sostu“ (1928) atsiskleidęs kaip novelės meistras.
Savo mokyklos niekada nenorėjęs sukurti Savickis kai kurių intelektualų vadinamas žymiausiu tarp pokario lietuvių modernistų. Jis stebi gyvenimą aštriu žvilgsniu, jį vaizduoja naujoviškai ir labai originaliai ir dažnai pasiekia įspūdingo poveikio.
Faustas Kirša (gimęs 1891 m.) išleido lyrinės poezijos rinkinių („Aidų aidužiai“, 1921; „Giesmės“, 1934; „Maldos ant akmens“, 1937). Tai poetas simbolistas, kartais uždarokas, bet gilus. Jo satyrinė poema „Pelenai“ (1930) yra geriausias šio žanro pavyzdys naujojoje lietuvių literatūroje.
Kirša pirmiausia sukilo prieš savo pirmtakų, jo požiūriu, pernelyg aiškią klasikinę poeziją. Jis norėjo sudominti skaitytojus ne tikslia mintimi, ne ryškiais įvaizdžiais, bet tuo, kaip sako Verlaine’as, kas „miglota ir laku“[21].
Kiršos poezija pasižymi intelektualistine ambicija, tačiau mes turime pripažinti, kad jo minties raiška sunkiai suvokiama. Drįstume ją palyginti, mūsų nuomone, su minties nuoskilomis, vos vos sužibusiomis autoriaus sąmonėje. Bent jau forma išlieka nepakitusi. Vis dėlto Kirša geba pastebėti tikrovę, kasdienį gyvenimą, kuris dažnai nusipelno griežtokų poeto žodžių. Todėl ir poema „Pelenai“ vertinama kaip išskirtinis jaunosios lietuvių literatūros kūrinys.
Pastaruoju metu matome atgijusias poeto simpatijas klasikinės poezijos meistrams, bet jo paties eilėraščiai, kaip ir anksčiau, tebelieka asketiški, intelektualūs ir perdėtai rimti.
Jaunieji poetai
Iš jauniausios kartos rašytojų pirmiausia turime paminėti poetus. Jonas Kossu-Aleksandravičius (gimęs 1904 m.) savo rinkiniuose „Eilėraščiai“ (1932), „Imago mortis“ (1934), „Intymios giesmės“ (1935), „Užgesę chimeros akys“ (1937) pasirodo kaip subtiliausios formos ir minties poetas simbolistas.
Skaitytojai turėjo pastebėti, kad mes iki šiol nepiktnaudžiavome citatomis. Bet čia mums atrodo svarbu pateikti bent vieno trumpo Aleksandravičiaus eilėraščio vertimą: ne vien tam, kad supažindintume su autoriumi, bet dėl to, kad šis eilėraštukas yra tipiškas pavyzdys kažin ko neaiškaus, paslaptingo, drįsčiau pasakyti – neišbaigto, kokia mūsų, vakariečių, akimis beveik visada atrodo lietuvių literatūra, ypač – poezija.
De l’automne et du chien
Loin, au delà des mers bleues,
Au delà des forêts et des vallées,
Par sa marâtre, de chez elle
Une princesse fut chassée.
L’automne, la pluie – et si timide
Hurlait le chien…
Et la princesse était blonde
Et ses yeux bleus comme le lin…
Loin, au delà des mers bleues,
Au delà des forêts et des vallées,
Par sa marâtre, de chez elle
Une princesse fut chassée.[22]
Kitas poetas – Bernardas Brazdžionis (gimęs 1907 m.) parašė labai gražių eilėraščių: pranašiško ir drauge modernaus skambesio, įkvėptų nacionalinės tradicijos ir didžiųjų Biblijos poetų. Jo rinkiniai: „Amžinas žydas“ (1931), „Krintančios žvaigždės“ (1933), „Ženklai ir stebuklai“ (1936).
Antanas Miškinis (gimęs 1905 m.) daugiausia išreiškia patriotinius jausmus ir dar neišnaudotomis folkloro galimybėmis stengiasi suteikti poezijai naują impulsą.
Žinome, kad archajiški ir saviti kaimo papročiai traukė daugelio rašytojų dėmesį. Be mūsų jau išvardintų poetų, A. Miškinis jiems paskyrė geriausią savo kūrybos dalį. Bet į tuos papročius jis žvelgia kitomis akimis nei jo pirmtakai. Savo eilėraščiuose šis autorius valstiečių papročius ir darbus vaizduoja jų neaukštindamas, be mažiausio graudulio, bet su šiems laikams labiau derančiu lengvu sarkazmu; nepaisant puikiai parašytų eilių, jis šiek tiek sumenkina Nemuno krašto gyventojus.
Stasys Anglickis (gimęs 1905 m.) savo eilėraščių rinkiniuose seka filosofinės poezijos tradicija, tik su trupučiu jausmingumo.
Salomėja Nėris (gimusi 1904 m.), priešingai, yra lyrinės prigimties, tiesiogiai aprašo savo sielos virpesius ir gyvenimo įvykius. Ji išleido rinkinius „Anksti rytą“ (1927), „Pėdos smėly“ (1931), „Per lūžtantį ledą“ (1935), „Diemedžiu žydėsiu“ (1938).
Teofilis Tilvytis kultivuoja satyrinę poeziją, o Stasys Santvaras artimas simbolizmui; tuo tarpu Kaziui Borutai rūpi socialiniai klausimai.
Gamtos jausmo nuspalvintiems kitokios dvasios Beno Rutkūno[23] ir Kazio Inčiūros eilėraščiams būdingos tos savybės, kurias mes paprastai priskiriame poezijai.
Pagaliau Vytautas Sirijos Gira, kuris ypač domisi didelio modernaus miesto gyvenimu.
Versta iš: Jean Mauclère. PANORAMA DE LA LITTERATURE LITHUANIENNE CONTEMPORAINE. – Paris: Editions du Sagittaire, 1938.
[1] Autoriaus rašyba.
[2] Danielius Lorenzas Salthenius (1701–1750) – švedų kilmės teologijos profesorius Karaliaučiaus universitete.
[3] Gottholdo Ephraïmo Lessingo (1729–1781) estetikos traktatas „Laokoontas“ („Laokoon“) parašytas 1766 m.
[4] „Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“.
[5] Tiksli citata: „Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?“ (Baranauskas A. Rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 2001. – P. 31).
[6] Tiksli citata: „Ne teip staugia platus plentas, gniaužtas diližonais, / Kaip vaitoja mūsų žemė po svetimais ponais“ (Ten pat. – P. 55).
[7] „Neintveiksi, sūnau šiauros: mūsų širdys tvirtos“ (Ten pat. – P. 54).
[8] Autorius A. Baranausko Anykščių klėtelėje lankėsi 1930 m. rugsėjį. Žr. Mauclère J. Lietuvos žmonės ir keliai // Metai. – 2023. – Nr. 7. Iš prancūzų k. vertė G. Dručkutė.
[9] J. Mauclère’o pateikta informacija ne visai tiksli: J. Basanavičius gimė Bartninkų valsčiaus Ožkabalių kaime; pradinį išsilavinimą gavo pas kaimo mokytoją ir Lukšių mokykloje; 1868 m. buvo priimtas į Marijampolės miesto keturklasę mokyklą. Prieš pereidamas į mediciną, metus studijavo Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultete.
[10] 1905 m. J. Basanavičius buvo Didžiojo Vilniaus seimo iniciatorius, vienas organizatorių ir pirmininkų.
[11] Apie autoriaus apsilankymą pas J. Basanavičių žr. Mauclère J. Po blyškiu Lietuvos dangumi. – Vilnius: Žara, 2023. Iš prancūzų k. vertė G. Dručkutė.
[12] Tiksli citata: „Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“ ir… neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienos mano kambarėlio… rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur ikšiol buvai?“ (Kudirka V. Poezija, proza, publicistika. – Kaunas: Šviesa, 1990. – P. 243).
[13] Greičiausiai turimas omenyje lietuvių liaudies dainų rinkinys „Kanklės“, dviem sąsiuviniais išleistas 1895–1899 m.
[14] Eilėraštis „Tautiška giesmė“ kartu su natomis išspausdintas „Varpo“ žurnale 1898 m. rugsėjo 15 d.
[15] „Tėvynės varpai“ buvo vienas „Varpo“ žurnalo skyrius. Čia, matyt, turimas omenyje eilėraštis „Varpas“.
[16] Autoriaus rašyba: slapyvardis su poeto vardu.
[17] „Skaitiniai apie teisingumą ir teisę“.
[18] Zigmas Kuzmickis (1898–1976) – lietuvių filologas ir pedagogas. 1931–1934 m. išleido gimnazijoms skirtą pirmą gana išsamią penkių dalių „Lietuvių literatūrą“. Parašė atsiminimų apie Vaižgantą, Balį Sruogą, Vydūną, Joną Jablonskį.
[19] 1933–1937 m. V. Mykolaitis-Putinas buvo Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas.
[20] Originalus pavadinimas – „100 pavasarių“.
[21] Paulio Verlaine’o (1844–1896) eilėraščio „Poezijos menas“ („Art poétique“, parašytas 1874 m., paskelbtas rinkinyje „Kadaise ir neseniai“ („Jadis et Naguère“, 1885) viena pirmo posmo eilutė: „Lai muzika tau bus svarbiausia, / Todėl geriau eilutė nelygi, / Ore tokia miglota ir laki, / Kad jos ir svorio nepajausi“ (žr. Hieronymus. – Nr. 5. – 2018. – P. 24. Iš prancūzų k. vertė Lanis Breilis (Linas Rybelis).
[22] Apie rudenį ir šunį
Toli, už marių mėlynųjų,
Už šilo, už laukų,
Karalaitę pamotė išgujo,
Išgujo iš namų…
Ruduo, lietus ir šuo ten kaukė,
Nedrąsiai, patylom,
O karalaitė buvo šviesiaplaukė,
Akim kaip linas mėlynom…
Ir niekam, niekam nerūpėjo
Nei karalaitė, nei šuva,
Tik beržas nuo lietų ir vėjų
Raudojo rauda nesava: –
Toli, už marių mėlynųjų,
Už šilo, už laukų,
Karalaitę pamotė išgujo,
Išgujo iš namų…
Aistis J. Raštai. – T. 1. – Chicago: Ateities literatūros fondas, 1988. – P. 41. Vertime praleistas trečias posmas, vertėjas nenurodytas.
[23] Benediktas Rutkūnas-Rutkauskas (1907–1975) – kelių poezijos rinkinių, novelių ir apsakymų knygos autorius, vertėjas, pedagogas.
Genovaitė Dručkutė. Mūsų literatūra bičiulio akimis
2025 m. Nr. 3
Prancūzų rašytojo ir žurnalisto Jeano Mauclère’o (1887–1951) kūryboje atskirą grupę sudaro lietuviškos tematikos knygos, liudijančios daugiau kaip trisdešimt metų trukusį jo domėjimąsi mūsų šalimi, gilinimąsi į jos praeitį ir dabartį, užmegztus artimus ryšius su lietuviais. J. Mauclère’as paliko kelionių aprašymų, parašė istorinių apybraižų, romanų, išvertė pasakų, o viena iš dešimties jo parašytų knygų – „Dabartinės lietuvių literatūros panorama“[1], kurios kelis skyrius šiame „Metų“ numeryje pateikiame lietuviškai.
Knygos pradžioje J. Mauclère’as nurodo konkrečią paskatą imtis plačios lietuvių literatūros apžvalgos – XX a. pirmos pusės Prancūzijoje labai išpopuliarėjusias užsienio literatūrų istorijas. Joms pradžią davė Gustave’o Lansono įkurta mokykla ir žurnalo „Nouvelle Revue Française“ redaktorių pastangos. Šie mokslo populiarinimo veikalai buvo skirti smalsiai ir išsilavinusiai publikai, besidominčiai literatūros ir, žvelgiant plačiau, kultūros naujienomis[2]. J. Mauclère’as kaip tik ir nusitaikė į tokius skaitytojus: „Serijos „Dabartinės literatūros panorama“ sėkmė mus skatina paskleisti lietuvių literatūrą ne tik jos nežinančiai Prancūzijos publikai, bet ir ne ką daugiau išmanantiems pasaulio intelektualams. Tai daugeliu atžvilgių įdomus sumanymas, kurio neabejotinai buvo verta imtis“[3]. Autoriaus įsitikinimu, skaitytojus turėjo patraukti unikalus Lietuvos sugebėjimas per ilgus nepalankios politikos ir priespaudos amžius neprarasti savo tapatybės, išsaugoti kalbą ir atmintį apie šlovingą praeitį, papročius ir tradicijas, subrandinti dvasios turtus – tautosaką ir grožinę literatūrą.
Tokia apžvalginė knyga – įkvepianti užduotis, kurią įgyvendinant prireikė ne tik autoriaus turimų žinių, bet ir žmonių, puikiai mokančių lietuvių kalbą ir išmanančių jos literatūrą, pagalbos. Pratarmėje paminėtos Petro Klimo, Antano Vaičiulaičio, Victoro Jungfero[4] pavardės; tikėtina, kad pagalbininkų būta gerokai daugiau. Vertingų žinių galėjo suteikti lietuvių rašytojai, žurnalistai, su kuriais buvo artimai bendrauta Lietuvoje ir Prancūzijoje. Ir reikia pasakyti, kad, nepaisant vienos kitos smulkmenos, J. Mauclère’as, atsargiai sverdamas savo nuomones ir požiūrius, puikiai įgyvendino išsikeltą užduotį ir prancūzų skaitytojams pateikė tikrovišką, objektyvią lietuvių literatūros istoriją.
„Dabartinės lietuvių literatūros panoramos“ įžanginiuose skyriuose skaitytojai supažindinami su lietuvių kalbos ypatumais ir folkloru. J. Mauclère’o nuomone, viena iš pačios lietuvių tautos ir jos tapatybės išlikimo prielaidų yra kalba, ko gero, pati seniausia iš visų Europoje vartojamų kalbų, kurios archajiškumą lėmė tai, kad tautos branduolys nuo neatmenamų laikų gyveno gana kompaktiškoje teritorijoje. Ją nuo išorės poveikio patikimai saugojo „tankiausi Europoje“ miškai, pelkės, upės ir ežerai. J. Mauclère’as, sekdamas vokiečių ir prancūzų filologų ir lingvistų darbais, pabrėžia, kad lietuvių kalba, nebūdama nei slaviška, nei germaniška, priklauso atskirai indoeuropiečių kalbų grupei; ji esanti neišsenkamas tyrimų šaltinis visiems kalbininkams. Stulbina šios kalbos turtingumas, gebėjimas lanksčiai prisitaikyti prie įvairiausių žmogaus gyvenimo ir veiklos aplinkybių. Akcentuojamas kalbos sudėtingumas: septyni linksniai, trejopas skaičius, asmenavimo sistema, sinonimų, deminutyvų, onomatopėjų, judėjimą, giminystės ryšius išreiškiančių žodžių gausa; daugybė prielinksnių ir priešdėlių leidžia sudaryti naujus žodžius, reikalui esant net pakeičiant žodžio šaknį. Nepastovus, nuo vietos žodyje priklausantis kirtis vaizdingai palyginamas su „paukščio skrydžiu nuo pirmo iki paskutinio skiemens“[5].
Ne per didžiausios apimties „Dabartinės lietuvių literatūros panoramoje“ lietuvių folklorui skirta nemenka vieta. Tai neturėtų stebinti, nes knygos autoriui artimas romantizmo epochoje suformuluotas požiūris į tautosaką kaip į integralią nacionalinės literatūros dalį. Nuo pat kūrybinio kelio pradžios J. Mauclère’as domėjosi prancūzų ir kitų tautų dainomis, pasakomis, legendomis, senosiomis tradicijomis ir papročiais[6]. Su lietuvių liaudies dainomis jis pirmą kartą susipažino dar 1911 metais iš vokiškų Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno vertimų[7]. Dainos, J. Mauclère’o akimis, yra nepaprastas lietuvių lobis, juos išskiriantis iš kitų tautų; dainų gausa ir įvairovė „pritrenkianti“, „gluminanti“; esama daugybės tos pačios dainos variantų. Kiekviena daina – tai daugiausia minorinės tonacijos nedidelė paprasta ir naivi drama; jose dažnas dialogas. Pasikartojančios dainų temos: šeimos santykiai, gamta, gedulas, jūra; įdomi J. Mauclère’o mintis, kad lietuvių dainose meilė – veikiau liūdesio negu džiaugsmo šaltinis. Dainose atsispindi tautos dvasia, jos žmonių papročiai, moralė, gyvensena, gamta. Knygos autorius, be abejo, remdamasis abiejų viešnagių Lietuvoje įspūdžiais, pamini, kad ratelius ir šokius lydinčios dainos „gyvuoja ir mūsų dienomis“; senasis palikimas be vargo prisitaiko prie naujo gyvenimo sąlygų: „bėgant amžiams tauta išsaugojo savastį ir nenutolo nuo savo šaknų“[8]. Aptardamas dainas, autorius jas atskiria nuo raudų – ypatingo dainuojamosios tautosakos žanro. Jo žodžiais tariant, raudos užima tarpinę vietą tarp dainų ir poetinės prozos; jų daugiausia išlikę Dzūkijoje.
Pasakų, kaip ir dainų, įvairovė taip pat labai didelė, jų nepajėgia aprėpti visi žinomi rinkiniai. Tačiau J. Mauclère’as, Vakarų kultūros lauke plačiai žinomas pasakas lygindamas su lietuviškomis, teigia, kad lietuvių pasakoms būdinga rudimentinė forma, be aprašymų ir išplėtoto siužeto. Anonimais likusiems pasakotojams užteko schematiškos fabulos, paprasto aplinkybių, įvykių ir veikėjų išdėstymo. Lietuvių pasakos nė iš tolo neprimena puošnių, spalvingų, žaižaruojančio stiliaus arabų, indų ar prancūzų pasakų. Kad ir kokios būtų, pasakos yra savaip sintetinis žanras, todėl sunku atpažinti, kas jose grynai lietuviška, o kas perimta iš kitų, artimesnių ar tolimesnių, tautų. J. Mauclère’as atranda įdomių sąsajų su „keliaujančiais“ siužetais, pavyzdžiui, su helėnų legendomis, pirmiausia tomis, kuriose įvyksta metamorfozės – žmonių virsmas gyvūnais ir paukščiais. Anot jo, lietuviškos „melų“ pasakos taip pat esančios graikiškos kilmės, į LDK teritoriją jas atnešę vokiečių minezingeriai. Įžvelgiama šiokia tokia prancūzų ir vokiečių herojinių epų įtaka: narsūs riterių žygiai, burtininkai, užkeikti miškai, stiklo kalnai su užkerėtomis karalaitėmis. Archainis gyvatės mitas menkai paveikęs lietuvių protėvių vaizduotę, išskyrus nebent „Eglę žalčių karalienę“ – vieną gražiausių ir labiausiai jaudinančių lietuviškų pasakų.
Nepaisant bendrų ištakų, lietuvių pasakos pasižymi ir ryškia nacionaline specifika: daugelyje jų vyrauja tikėjimas dvasiomis ir velniais; itin lietuviškas motyvas – velnią persekiojantis Perkūnas. J. Mauclère’as pamini, kad daug šio tipo pasakų yra surinkęs ir išleidęs Jonas Basanavičius. Be velnių, kiti dažnai sutinkami personažai – raganos, moterų pavidalu pasirodančios gerosios ir piktosios laumės, aitvarai, kuriuos žemaičiai vadina kaukais.
Knygos autorius aptaria ne tik pasakas, bet ir legendas – žmonių atmintyje gyvuojančius pasakojimus apie kokią nors vietovę, ežerą, kalvą ar piliakalnį, asmenį ar ryškų įvykį. Padavimai ir legendos maitina praeities ir dabarties rašytojų kūrybą; vienas iš daugelio pavyzdžių – Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Dainavos šalies žmonių padavimai“.
Skyrius apie tautosaką užbaigiamas mokslininkų pastangų ir folklorinio sąjūdžio apžvalga. Nuo pat XIX a. pradžios imta kaupti, saugoti ir tirti lietuvių folkloro lobius. Šioje srityje labai reikšmingi vokiečių filologų, taip pat Filipo Fortunatovo, Jano Baudouino de Courtenay, Augusto Roberto Niemio darbai. Beveik tuo pačiu metu į šį sąjūdį įsitraukė ir lietuviai – Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, broliai Antanas ir Jonas Juškos, Adolfas Sabaliauskas ir daugelis kitų tautosakos rinkėjų. Prisimenama vilnietiškos Lietuvių mokslo draugijos veikla, Kauno Vytauto Didžiojo universitete ėjęs tęstinis leidinys „Tauta ir žodis“, Lietuvos tautosakos archyvo leidžiami „Tautosakos darbai“ ir jau pasirodę dešimt „Mūsų tautosakos“ tomų.
Lietuvių literatūros ir – plačiau žvelgiant – raštijos panorama toliau dėliojama nuosekliai chronologiškai, pradedant nuo pirmosios knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“, apžvelgiant vėliau kūrusių literatų (Pilypas Ruigys, Jonas Bretkūnas, Konstantinas Sirvydas, Mikalojus Daukša, Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Silvestras Teofilis Valiūnas, Motiejus Valančius, Antanas Strazdas…) palikimą, išskiriant ir išsamiau aptariant „didžiuosius vardus“, kurių dalis pateikiami šiame vertime. Literatūros raida dėstoma istoriniame ir kultūriniame kontekste, kuriame išryškinami svarbiausi momentai: carinės Rusijos priespauda, XIX a. sukilimai, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas ir knygnešystė, kultūros atgimimas XX a. pradžioje, nepriklausomybės paskelbimas. Taigi prancūzų skaitytojai vienu metu gauna dvigubą, ne tik literatūros, bet ir istorijos bei kultūrinių pokyčių panoramą.
Į savąjį literatūros pasakojimą J. Mauclère’as įtraukia kitomis kalbomis kūrusius lietuvių kilmės rašytojus: Adomą Mickevičių, Jurgį Baltrušaitį, Oskarą Milašių. Lenkiškai rašiusį A. Mickevičių jis pavadina vienu didžiausių XIX a. Europos poetų ir kiek netikėtai sugretina su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu: rašytojo poemose ir dailininko paveiksluose apstu „simbolių ir alegorijų“[9]. A. Mickevičiaus poemos ir eilėraščiai kupini lietuviškos dvasios, jie įamžina gimtojo krašto aplinką, papročius, tikėjimus. Poeto vaizduotėje Lietuva visiems laikams išliko kaip „pažadėtoji žemė“. Poema „Ponas Tadas“, kurioje A. Mickevičius įvardija savo tapatybę, parašyta „su tokiu talentu, jaudinančiu tikrumu, giliu nuoširdumu, kad net po šimto metų tebelieka tikslus Lietuvos atspindys. Čia matome jos miškus ir medžiokles, taikią kasdienybę, girių tankmėse besislepiančius laukinius žvėris ir – Napoleono žygio trumpam sužadintas nepriklausomybės viltis“[10].
- Mauclère’as su šiokia tokia nuostaba konstatuoja, kad nemažai poetų ir kritikų J. Baltrušaitį laiko reikšmingiausiu dabarties lietuvių poetu, ir priduria: „Aš mielai pritarčiau tokiam vertinimui, nors kai kuriais atvejais jis man atrodo pernelyg paprastas, jeigu Baltrušaitis geriausių savo kūrinių nebūtų parašęs rusiškai ir neparėmęs savo tautos tais laikais, kai jai labiausiai reikėjo sutelkti apie save visus didžiuosius protus“[11]. Šiaip ar taip, J. Baltrušaitis – puikus originalus poetas; norėdamas suartėti su savo žmonėmis, jis parengė keturias eilėraščių lietuvių kalba knygas, kurios netrukus bus išleistos.
Prancūzų kalba kūręs O. Milašius – dar originalesnis, jokiai klasifikacijai „nepaklūstantis“ poetas; jo „atvejis“ – visiškai unikalus. Keliose jam skirtose pastraipose J. Mauclère’as nupiešia išraiškingą žmogaus ir kūrėjo portretą. Šis „atvykėlis paryžietis“ įpratęs žvelgti į gyvenimo tikrovę su lengva ironija; po jo „aukšta kakta slypi visa Sorbona“ – didžiulis protas; jis ne tik puikiai moka „Clément’o Marot[12] kalbą“, bet ir geba diskutuoti apie „ateities tapybos privalumus“. J. Mauclère’as savo skaitytojams primena, kad iki 1925 m. vidurio O. Milašius ėjo oficialias Lietuvos atstovo Prancūzijoje pareigas, ir pasiuntinybės darbuotojai vis dar nepamiršo atkaklios poeto laikysenos ginant savo šalies interesus diplomatų debatuose.
Iš visos įvairiapusės O. Milašiaus kūrybos J. Mauclère’as išskiria poeziją, kuri jį iškelia į pačių didžiausių prancūziškai rašančių poetų gretas. Kai kurie eilėraščiai, kaip „Nakčia sustojusi karieta“[13], su nepaprastu intensyvumu atveria senosios Lietuvos praeitį. O. Milašius vienas pirmųjų „lanksčia, gaivia tarsi Žemaitijos ežerai kalba, su išmoningai įterptomis tarmybėmis“[14], supažindina prancūzų skaitytojus su lietuvių folkloru. Ypatingo dėmesio verta ir drama „Migelis Manjara“[15], kurioje visiems žinomą Don Žuano temą poetas pavertė giliu filosofiniu kūriniu.
Įdomu tai, kad šioje lietuvių literatūros apžvalgoje atskirai aprašoma viena moterų rašytojų grupė: Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana. J. Mauclère’o akimis, Žemaitės atvejis yra „unikalus jos tautos ir galbūt kitų šalių literatūroje“[16]. Jis kviečia savo skaitytojus įsivaizduoti paprastą neturtingą valstietę, beveik savamokslę, kuriai iki penkiasdešimtųjų gyvenimo metų rūpėjo vien šeima, namai, ūkis ir lauko darbai. Žemaitę, gimusią lenkiškoje aplinkoje, lietuviškai rašyti paskatino „Varpo“ bendradarbiai, nustebinti jos pastabumo ir originalaus mąstymo. Žemaitė rašo apie tai, ką geriausiai pažįsta: kaimo gyvenimą, valstiečių buitį, moters vargus; tikroviškai vaizduoja papročius, kuria ryškius, neretai groteskiškus paveikslus. Kaimiška Žemaitės kalba nepaprastai turtinga ir vaizdinga, todėl itin vertinama mokslininkų filologų. Prancūzijoje tokia rašytoja būtų vadinama „liaudiška“[17]. J. Mauclère’as atkreipia dėmesį ir į Žemaitės išvaizdą: valstietiškus drabužius, galvą dengiančią skarelę.
Tas pats „Varpas“ paskatino G. Petkevičaitės-Bitės pašaukimą. Ji įsitraukė į žurnalo veiklą, jame skelbė trumpus rašinius. Parašė romaną „Ad astra“, bičiuliavosi su Žemaite ir drauge su ja sukūrė kelias pjeses. Bitei labiausiai rūpėjo pedagoginiai, socialiniai ir politiniai klausimai.
Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjusios seserys Sofija ir Marija Ivanauskaitės daugiausia domėjosi paprastų žmonių nelaimėmis ir vargais, bet joms nesvetima ir dvaro gyvenimo problematika. Sofija labiau linkusi į sentimentalumą, Marija – į natūralistinę raišką.
Šią moterų rašytojų grupę užbaigia Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, palyginus su kitomis – labiausiai išsilavinusi rašytoja: mokėsi ne tik namie, bet ir Sankt Peterburge bei Šveicarijoje, vadovo mokyklai; už nuopelnus pedagogikos srityje 1922 m. jai suteiktas Lietuvos universiteto garbės daktaro vardas. J. Mauclère’as pabrėžia, kad M. Pečkauskaitė mokėjo lenkų, rusų, prancūzų ir vokiečių kalbas, bet „mąstė ir rašė“ lietuviškai. Būdama aštuoniolikos metų, „Varpe“ paskelbė pirmuosius rašinius, nors „savo išsilavinimu, savo idealistinėmis pažiūromis gerokai skyrėsi nuo to žurnalo ideologijos“[18]. Nuo kitų moterų rašytojų M. Pečkauskaitę skiria ne tik išsilavinimas, bet ir kultūrinis akiratis, leidžiantis plačiai traktuoti gyvenimo tikrovę. Jos kūryba, kuriai netrūksta autobiografiškumo, savo tematika ir problematika, humanistiniais idealais, giliu žmogaus sielos pažinimu, plastiška kalba labai praturtino lietuvių literatūrą. Apysaka „Sename dvare“ yra „vienas gražiausių“ šios literatūros kūrinių; pati rašytoja – „sunkiai klasifikuojama“, kad būtų galima ją priskirti prie kurios nors literatūrinės srovės.
Lietuvių literatūros apžvalga užbaigiama glaustu ano meto jaunųjų poetų ir prozininkų aptarimu.
[1] Mauclère J. Panorama de la littérature lithuanienne contemporaine. – Paris: Editions du Sagittaire, 1938.
[2] Naujausios literatūros apžvalgos pradėtos leisti 1925 m., ir iki 1938-ųjų pasirodė JAV, olandų, italų, Lotynų Amerikos, rusų, suomių, vokiečių, ispanų, anglų, taip pat prancūzų literatūrų „panoramos“. 1938 m. skaitytojai gavo progą susipažinti ne tik su lietuvių, bet ir su rumunų ir įvairiakalbe šveicarų literatūra. Šio tipo literatūros istorijos leidžiamos iki šiol, akcentuojama prancūziškai kalbanti Afrikos, Azijos, Okeanijos erdvė; vienas naujausių leidinių – 2020 m. pasirodžiusi Indijos vandenyno salų frankofonų literatūra.
[3] Mauclère J. Panorama de la littérature lithuanienne contemporaine. – P. 9.
[4] Victoras Jungferas (1893–1964) – vokiečių ekonomistas, sociologas, etnologas, 1925–1939 m. dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Parašė straipsnių apie lietuvių kalbą, istoriją, literatūrą, į vokiečių kalbą išvertė dainų, pasakų, padavimų, patarlių.
[5] Mauclère J. Panorama de la littérature lithuanienne contemporaine. – P. 15.
[6] Spaudoje ir atskiromis knygomis jis nuolat skelbė daugiausia vaikams ir jaunimui skirtas pasakas, regioninių legendų, Viduramžių istorijų įkvėptas trumpas noveles ir ilgesnius pasakojimus. 1936 m. išleido Pierre’o Rousseau iliustruotą rinkinį „Lietuviškos pasakos“ (Les Contes lithuaniens. – Paris: Fernand Lanore), kurį Thierry Laurent’as, knygos apie J. Mauclère’ą autorius, vadina „vienu gražiausių ir išbaigčiausių [šio žanro] rašytojo kūrinių“ (žr. Laurent T. Jean Mauclère (1887–1951). Une vie d’écriture. – Paris: L’Harmattan, 2011. – P. 50).
[7] Apie šią „knyginę“ pažintį pasakojama knygoje „Lietuvos žmonės ir keliai“ (Mauclère J. Gens et routes de Lithuanie. – Paris: A. Redier, librairie de la Revue Française, 1931. – P. 121–122).
[8] Mauclère J. Panorama de la littérature lithuanienne contemporaine. – P. 20.
[9] Ten pat. – P. 70.
[10] Ten pat. – P. 72.
[11] Ten pat. – P. 169–170.
[12] Clément’as Marot (1496–1544) – ankstyvojo prancūzų Renesanso poetas.
[13] „La Berline arrêtée dans la nuit“ (1922).
[14] Mauclère J. Panorama de la littérature lithuanienne contemporaine. – P. 172.
[15] „Miguel Mañara“ (1913).
[16] Mauclère J. Panorama de la littérature lithuanienne contemporaine. – P. 121.
[17] Ten pat. – P. 122.
[18] Ten pat. – P. 127.
Krzysztof Czyżewski. Viktorija Amelina: gyvenimas iš paskutiniųjų
2025 m. Nr. 2
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
Krzysztofas Czyżewskis (g. 1958) – lenkų rašytojas, eseistas, kultūros istorikas, kultūros ir meno veikėjas, knygų ir publikacijų autorius. Seinuose veikiančio Menų, kultūrų ir tautų centro ir fondo „Paribys“ („Pogranicze“) vienas steigėjų ir jo vadovas, Czesławo Miłoszo giminei priklausiusiame Krasnagrūdos dvare veikiančio Tarptautinio dialogo centro vadovas.
Jo esė, skirta žuvusios ukrainiečių rašytojos Viktorijos Amelinos (1986–2023) atminimui, buvo publikuota šių metų sausio mėnesį dienraštyje „Gazeta Wyborcza“.
Teisingumas
Paskutinis atokvėpis buvo Kanada, geras darbas informacinių technologijų srityje, creative writing studijos Jungtinėse Valstijose, literatūrinės rezidencijos Vakaruose, atostogos su šeima Egipte, saugus sūnus Andrijus Lenkijoje… Viktorija Amelina kerta Lenkijos ir Ukrainos sieną 2022 metų vasario 26 dieną. Vakare pasiekia Lvivą, kur gyvena jos motina, istorijos mokytoja. Kai tik išvaduojama Kyjivo sritis, ji pajuda į rytus. Kyjivo traukinyje susitinka su trimis moterimis, rašytojomis, taip pat Orumo revoliucijos aktyvistėmis, kovotojomis už žmogaus teises, žurnalistėmis Larisa Denisenka, Svetlana Povaliajeva ir Olena Stiažkina. Jas sieja Maidano pažadintas bendras likimas ir besiformuojanti pasipriešinimo „rusų pasauliui“ ukrainiečių seserija. Jos paslaptis atsispindės Vikos eilėraštyje, parašytame mėnesį prieš mirtį. Jau tada, Kyjivo traukinyje, įkvėpė pilnais plaučiais suvokdamos, kad joms belieka iškvėpti: liudyti iš paskutiniųjų… iš paskutiniųjų eiti pas savus. Dar balandžio pradžioje Vika užsirašė į karo nusikaltimų dokumentavimo mokymus ir netrukus prisijungė prie „Truth Hounds“, pilietinės ukrainiečių organizacijos, kuri aiškinasi tiesą apie tarptautinės teisės pažeidimus. Tampa dokumentaliste, veikiančia prie pat fronto linijos, tuoj po įvykdytų nusikaltimų. Gyvena iš paskutiniųjų.
Tokią ją pažinau. Karo metu pakanka vieno susitikimo, vos kelių pažinties dienų, iki vėlyvos nakties užsitęsusio pokalbio, kad užsimegztų ryšys, kad pamatytum kitą žmogų su visu jo spalvingumu. Ji išsiskyrė savitu šviesumu ir tokiu subtilumu, kuris iš pažiūros tarsi liudija apie trapumą, o iš tikrųjų yra nepalaužiamos jėgos ir drąsos pasireiškimas. Ant į tylą panirusio veido krito tragizmo šešėlis. Ji buvo iš tų, kurios žino. Viešnagė Charkivo rašytojų namuose „Žodis“ jai nebuvo paprasta literatūrinė rezidencija. Ketvirtojo dešimtmečio metais stalininis režimas nukankino daugiau negu aštuoniasdešimt procentų Charkivo gyventojų. Vikai tai buvo ne tik istorija, bet ir suvokimas, kad jos karta jungia naujas grandis prie sušaudyto atgimimo[1] poečių ir poetų grandinės. „Lik Krasnagrūdoje.“ Bet mano kvietimas buvo per silpnas. Abu žinojome, kad metu jį pavėjui. Trumpamiegė, nepailstanti veikloje, atidi nukentėjusiems, aštriai pikta blogio atžvilgiu, beribė draugystėje, sutverta darbui sielos sode. Ji pažino įvairius meilės vardus, bet karas šaukė tarnauti meilei, turinčiai tą vieną, jos dažnai ištariamą vardą: teisingumas. Jai buvo svarbu vykdyti teisingumą, plėsti jo supratimą naujųjų laikų prievartos formų akivaizdoje, tęsti tradiciją, inicijuotą Rafaelio Lemkino ir Heršo Lauterpachto, Lvive išsilavinimą gavusių baudžiamosios teisės specialistų, kurie į tarptautinę teisę įvedė genocido ir nusikaltimų žmoniškumui sąvokas.
Yra tokia Vikos nuotrauka. Fone matyti Ukrainos vėliava ir simboliai, ji stovi ant Donecko srities sienos, tiesi, mėlynu apsiaustu, gelsvais plaukais, laisvai krentančiais ant pečių ir krūtinės. Vaizduotėje duodu jai į rankas svarstykles ir kalaviją. Regiu ją kaip deivės Nemezidės vaidilutę, išsaugojusią giminystę su Afrodite, kilusią iš graikų dvasingumo šaltinių, kuriuos laikui bėgant ištrynė kultūra, ieškojusi išraiškos kerštui ir pavydui. Stodama į sargybą, kad žmonėms būtų teikiama būtent tai, kas jiems priklauso, liko mylinti ir budėjo, kiekvieną akimirką pasirengusi griebtis kalavijo, dėl teisingos gėrio ir laimės pusiausvyros.
Vika įkvėpė pilnus plaučius oro / pilnas kraujo bures / pilnus glėbius meilės… Ji tikėjo, kad oras atsinaujins, kad dar ateis laikas, kai bus galima atsargiai įkvėpti gyvybės. Bet jai nebuvo lemta sulaukti tos akimirkos. Ji gyveno iš paskutiniųjų, iki galo…
nešk
šauk
sakyk
Ateitis
2023 metų birželio 27-oji, antradienis. Blogos žinios iš Ukrainos – rusų raketa smogė į žmonių pilną „Ria“ restoraną Kramatorske. Nauji pranešimai skelbia apie trylikos žmonių, iš kurių keturi vaikai, mirtį. Tarp daugybės sužeistųjų yra Viktorija Amelina.
Viktorija jau turėjo būti pakeliui į Prancūziją, į metams skirtą rašytojų rezidenciją, kur ketino užbaigti knygą „Žiūrint į moteris. Žiūrint į karą“, taip pat tvarkyti buvimo Ukrainoje užrašus „Karas ir teisingumas“. Festivalyje „Knygų arsenalas“ Kyjive ji susipažino su rašytojais ir žurnalistais iš Kolumbijos. Tarp jų buvo Sergio Jamarillo, buvęs Kolumbijos vyriausiasis taikos komisaras, kuriam patirtis leido be išlygų priimti tiesą apie Putino režimo nusikalstamumą. Sujaudinta jų solidarumo akcijos „Aguanta Ucrania“ („Laikykis, Ukraina“), nutaikytos į rusų propagandos melą, skleidžiamą Lotynų Amerikoje, nutarė parodyti jiems daugiau karo realijų, negu gali pasiūlyti festivalis. Pirmadienį švintant jie išvyksta į Kramatorską, esantį už keturiasdešimties kilometrų nuo fronto linijos Donbase. Pakeliui užvažiuoja į namą, iš kurio rusai išsivedė, o paskui kankino ir nušovė Volodymyrą Vakulenką, rašytoją, knygų vaikams autorių ir neįgalaus sūnaus tėvą. Vika per stebuklą surado jo darže užkastą dienoraštį, kuris kartu su jos eilėraščiu ir įžanga tapo vienu labiausiai sukrečiančių to karo liudijimų. Taip pat aplankė žydų kapines Charkivo pakraštyje.
Ankstesni jos įrašai feisbuke buvo išsiųsti iš Chersono srities, užtvindytos po hidroelektrinės užtvankos subombardavimo. Nukeliavo į Chersoną, kad užrašytų nužudyto dirigento Jurijaus Kyrpatenkos žmonos liudijimą. Birželio pradžioje visuomenės informavimo priemonėse išspausdino „Truth Hounds“ raportą apie rusų karinį nusikaltimą Kachovkoje.
Nuo pat pradžių netikėjau, kad tragedija Kramatorske įvyko atsitiktinai. Raketa, kurios skeveldra kliudė Viką, yra tiksliai nutaikomas balistinis sviedinys „Iskander“, termobranduolinis, įveikiantis šimtus kilometrų, o jo tikslumas yra dešimties–trisdešimties metrų spindulys.
Laukimas visada turi vilties grūdą, bet vėlesnėmis dienomis plaukusios žinios iš bičiulių akivaizdžiai stengėsi paruošti mus tam, kas blogiausia. Stebuklas neįvyko ir operacija Dnipro ligoninėje negrąžino Vikai gyvybės. Buvo liepos pirmoji. Nuo gimtadienio sausio pirmąją – įpusėtas gyvenimas. Tą pačią dieną, dvejais metais anksčiau, ukrainiečių parlamentarų priimtas įstatymas grąžino Donbaso miesteliui seną Niujorko pavadinimą. Prabėgus keliems mėnesiams Vika įlips į autobusą su lentele Lvivas–Niujorkas, kad nuvežtų svečius į savo organizuotą literatūros festivalį. Jeigu būtų išgyvenusi, jeigu jai būtų buvę lemta sulaukti peremohos [pergalės], neatmestina, kad antrą gyvenimo dalį būtų susiejusi su tuo Niujorku, kuris jai labiau negu megapolis už vandenyno įkūnijo ateitį.
Kolumbijos rašytojas Hektoras Abadas Faciolincė taip aprašė paskutinį gyvenimo momentą, kuriame dalyvavo Vika: „Sėdėjau restorano terasoje priešais ją. Kadangi ten buvo draudžiama gerti alkoholį, Viktorija užsakė nealkoholinio alaus. Sergio Jaramillo pripildė mano stiklinę ledo ir kažko, kas buvo panašu į obuolių sultis. „Atrodo kaip viskis“, – pasakė ji ir nusišypsojo. Ir tą akimirką ant mūsų krito „Iskanderas“, iš dangaus užgriuvo pragaras. Viktorija dabar turi namus danguje. Ne krikščioniška ar musulmoniška prasme. Tame nematerialiame danguje, proto danguje, labai žmogiškame, kurį vadiname atmintimi.“
Vika buvo įsitikinusi, kad ateitis yra teisingumo įkaitė. Tačiau vienas kitą keitę režimai ir tragedijos pernelyg ilgai neleido ukrainiečiams aiškintis tiesos apie kaltes ir siekti jos gyvenime. Krasnagrūdoje ji pasakė man, kad pirmi Miłoszo žodžiai, įstrigę jai atmintin, buvo iš jo kalbos atsiimant Nobelio premiją: „Salėje, kai visi susirinkę sutartinai pritaria nutylėjimų suokalbiui, vienas tiesos žodis nuaidi kaip pistoleto šūvis…“ Manė, kad patalpoje, kurioje spiečiasi praeities dvasios, reikia uždegti šviesą. O tai reiškia susigrumti su istorijos melu, įvardinti ir nubausti kaltuosius, sugrąžinti orumą aukoms, dirbti su atminties kultūra, išmintinga, Nemezidės – nepermaldaujamai atsparios savimeilei – dvasios kultūra. Švelniai šypsodama ji minėjo Charkivo Laisvės aikštėje matytą reklamą: „Gyvenk ateities centre“. Nekilnojamojo turto pardavėjų štampas Vikos vaizduotėje nubrėžė pro praeities skriaudų prisiminimus ryškėjantį naują jos kovos centrą – ateitį. Tikrą Ukrainos pergalę ji regėjo ne tik kaip teritorijos išsaugojimą, bet – gal net visų pirma – kaip ateities deokupaciją.
Gyvenančiai iš paskutiniųjų esminis tapo klausimas, susijęs su maibutnioho[2]: ėmiau šiek tiek matyti / „rytoj“, o paskui – nieko, tamsu, – rašė jį eilėraštyje „Žodyno žodis [ateitis]“ 2022 metų balandžio 14 dieną. Klausė apie ateitį: „Ar ją matai?“ Ir atsakė – „matau“, bet kad nepasirodytų draugei, su kuria vaikštinėja Kyjive, tokia lengvatikė, kaip „ukrainiečių Suspile Radio“, ir dar pamišėlė ir melagė, priduria:
Nesu tikra ar rusai
Nesmogs tuoj į mus iskanderais.
Namai
Matau prieš akis penkiolikmetę mergaitę, pakviestą į televizijos studiją Maskvoje. Ji – jaunimo iš buvusių sovietinių respublikų rusų literatūros konkurso laureatė. Jaučiasi žvaigžde, kol žurnalistė jos paklausia, kaip persekiojami rusakalbiai Lvivo gyventojai. Tada ji suvokia, ko iš tikrųjų buvo pakviesta į studiją ir kam reikėjo tai irstančiai imperijai investuoti į jos rusišką mokyklą ir tokią pačią televizijos programą, kurią žiūri namuose, į internacionalinius jaunimo sąskrydžius, mėgėjišką Puškino teatrą, keliones į Maskvą. „Tikriausiai investavo į mus daugiau negu į vaikų edukaciją Rusijos kaime – tų, kurie jau užkariauti, nereikėjo gundyti vasaros stovyklomis ir ekskursijomis į Raudonąją aikštę.“ Taip ji rašė esė, skirtoje seminarui Krasnagrūdoje, kurį surengė „Paribio“ fondas kartu su „International Writing Program“ iš Ajovos universiteto. Ir tuojau pridūrė: „Turėkime vilties, kad tapau viena prasčiausių Rusijos Federacijos investicijų.“
Tai buvo vienas Viktorijos Amelinos gyvenimo lūžio momentų. Jo centras pamažu persislinks iš Maskvos į Kyjivą. Vietoje Rusijos diegiamo melo nubudo suvokimas, kas ji yra, ir naujas tapatybės pojūtis. Tiesos pasirinkimas tampa tapatybės pasirinkimu. Ji anksti pradėjo suvokti, kad ribų atsisakymas yra privalumas puoselėjant vaizduotę ir nuoširdžius žmonių tarpusavio santykius, bet imperijoms tampa užkariavimo ir pavergimo įrankiu. Netrukus jai bus lemta pajusti, kaip sunku Vakarų valstybių gyventojams, pasisakantiems už atvirų sienų pasaulį, suprasti emancipacijos siekiančią ukrainietę, kuriai siena su Rusija tampa išlikimo būtinybe. Grupės „Scorpions“ dainos „Wind of Change“, skambėjusios griaunant Berlyno sieną, žodžiai The world is closing in / and did you ever think / that we could be so close, like brothers, kuriuos ji mokėjo atmintinai, po Krymo aneksijos įgavo visai kitą prasmę. Dabar jai žymiai artimesnė tapo Hannah Arendt, kuri knygoje „Žmogaus būklė“ rašė, kad graikai gynė sienų neliečiamybę ne saugodami „privačią nuosavybę, kaip mes ją suprantame, o dėl įsitikinimo, kad neturėdamas namų žmogus negali dalyvauti pasaulio reikaluose, nes iš esmės neturi jame savo vietos“. Iš Arendt žodžių dvasios gimė Serhijaus Žadano, Oleho Kadanovo ir Euheno Turčynovo muzikinis kūrinys „Manerheimo linija“ – ir savo principų gynimo metafora, ir reali gynybos nuo Rusijos agresijos linija, kokia ji buvo suomiams praeito šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje. Kai Vikos pakviesti jie atvažiavo koncertuoti į festivalį, vykusį prie pat fronto linijos Donbase, jau nebuvo vietos metaforoms, poezija tapo tikrove. Savo ruožtu pati tikrovė ieškojo atramos kalboje ir ukrainiečių tapatybėje, be kurių gynybos linija netektų prasmės. Iš to kyla reali, tolima nuo metaforos poezijos reikšmė ukrainiečiams. Vika buvo kilusi iš šeimos su Holodomoro trauma ir rusifikacijos kompleksu, dėl to nepaveldėjo iš senelių ukrainiečių kalbos. Turėjo atlikti didelį vidinį darbą, kad išsilaisvintų iš „buvimo ne vietoje“ savo šalyje pojūčio.
Išmestai iš russkij mir lizdo, emigrantei, įvairiomis kalbomis kuriančiai rašytojai, ukrainiečių patriotei ir nomadinį gyvenimą gyvenusiai aktyvistei esmine tapo namų problema. „Tai yra tai“, – sakė ji pažiūrėjusi Seinuose animacinį filmą, kurį „Paribyje“ sukūrė Ukrainos ir Lenkijos vaikai. Jis buvo pavadintas „Pokój“[3] ir jungė dvi to žodžio reikšmes: atskleisdamas ir bendrą turimos intymios gyvenimo erdvės priklausomybę, įsišaknijimą savo namuose, ir poreikio taikiai koegzistuoti su kitais tenkinimą. Vika yra iš tos kartos, kuriai teko atgauti sau namus Ukrainoje, negana to – stoti į kovą už jų išlikimą, mokant ir gyvybės kainą. Jautėsi namuose taip pat visur ten, kur, kaip ukrainietė, sulaukdavo pagalbos ir supratimo: Prahoje, kur atsidūrė, kai prasidėjo plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą, Lenkijoje, Europoje, Jungtinėse Valstijose. Bet vien solidarumo su Ukraina jai buvo maža. Iš karto, antrame sakinyje, išreiškusi dėkingumą, ji klausdavo, kas vyksta prie lenkų ir baltarusių ar amerikiečių ir meksikiečių sienų, jausdama likimo bendrystę su kiekvienos pasaulio dalies emigrantais.
Namai Vikai buvo „namų darbas“, kurį reikėjo atlikti, tai yra pradėti taisyti pasaulį nuo savęs, nuo pasitikėjimo savo šalyje atkūrimo, nuo pilietinės visuomenės, kuri sugeba siekti teisingumo, bet taip pat imasi atsakomybės už silpniausių likimus, už mažumų teises, už kovą su atskyrimu, kūrimo. Tos ukrainiečių kartos, kurios viena iš lyderių tapo Vika, visuomeninis aktyvumas ir kritinis patriotizmas siejosi su būtinumu garsiai ištarti tiesą. Gyvenimas iš paskutiniųjų nešė su savimi poreikį išrėkti savo vardą, naudotis ilgus metus slopinta teise būti savimi ir būti savo namuose: „Tylėjimas sukelia tokį gilų skilimą, kad sunku pasijusti kaip namuose“, – rašė ji.
Tos namų Ukrainoje paieškos lūžio tašku Vikai tapo 2013 metų gruodžio Maidanas. „Kad išeitume į Kyjivo gatves, mums teko surizikuoti ir imti vienas kitu pasitikėti.“ O svarbiausią pamoką, gautą Orumo revoliucijos metu, ji išreikš žodžiais, kuriuose skamba visuotinės bendrystės formavimasis: „Namai nėra magiška, ideali vieta – tai vieta, kurioje, jeigu esi mušama, gali būti tikra, kad atsiras kaimynų, kurie tave apgins.“ Pilietinio solidarumo įkandin Vikos tėvynėje atsiranda grafičių su žodžiu HOME, o juose raidės O vidų užpildo Ukrainos žemėlapis. „Man tai daro įspūdį“, – prisipažins ji pokalbyje su Natalija Kornijenka.
Niujorkas
2021 metų lapkričio 7 dieną pirmą kartą pasaulyje įvyko du Niujorko maratonai: vienas, tas tradicinis, jau penkiasdešimtą kartą nuvingiavo amerikiečių metropolio gatvėmis ir tiltais; antras beveik prie pat fronto linijos Donbaso miestelyje, kur tęsėsi karas, apie kurį pasaulis nenorėjo girdėti. Pirmas maratonas apsiėjo be pacemakerių, dėl ko lenktyniautojai labiau priklausė patys nuo savęs, kartu teikė stebėtojams daugiau emocijų. Antrojo atveju pacemakerių pristigo, nes pasaulis, bailus lyg zuikis, nesiryžo jų įvesti į augančios ginkluoto konflikto grėsmės zoną. Jis buvo apibūdintas kaip „Maratonas, kurio niekas nenori nubėgti“, o jo dalyviams reikėjo nubėgti bet kokią distanciją bet kurioje Žemės rutulio vietoje, tik protestuojant prieš Rusijos agresiją Ukrainoje ir maratonu virstantį karą. Į bėgimą ukrainiečių Niujorke, be saujelės dalyvių vietoje, įsijungė per trisdešimt penkis tūkstančius žmonių, tai yra daugiau negu to paties pavadinimo mieste už vandenyno. Taip ukrainiečiai mėgino atkreipti pasaulio dėmesį į Maskvos režimo, kuriam Vakarai vis dar pardavinėjo ginklus, nusikaltimus. Viktorijai Amelinai buvo svarbu dar kai kas – pats miestelis ir jo gyventojai. Mėnesiu anksčiau ji surengė pirmąjį Niujorko literatūros festivalį.
Krasnagrūdoje Vika labiausiai mėgo kalbėtis apie Niujorką. Pasakojo man apie miestelį ant kalvų, tarp Avdijivkos ir Bachmuto, pačioje to karo ciklono akyje. Padalintą ukrainiečių ir rusų kalbų, priklausymo Ukrainai arba Donecko separatistams ir Rusijai, nepaliaujamai nuo 2014 metų apšaudomą, su kiekvienais karo metais vis labiau negyvenamą. Vienas svarbiausių reikalų po vasario 24 dienos Vikai buvo pagalba perkeliant iš Niujorko šeimas, kurių gyvybės atsidūrė pavojuje.
Vika pažino Niujorką savo vyro, kilusio iš ten, šeimos dėka. Į savo vaikystės rojų jis pirmą kartą atvežė ją 2005 metais. Pasakojo man apie panelę iš didelio miesto, kuriai atrodė, kad atvažiavo į užkampį, ir nežinia kaip ir kada čia ji paliko savo širdį.
Tą naktį Krasnagrūdoje paleidome fantazijos vadžias, svajojome, kad tame Niujorke atsiras „mažas pasaulio centras“. Mums pasirodė labai iškalbinga tokio didelio susidūrimas su tokiu mažu, ir jų vertybių mastą perskaičiavome mažojo naudai. To reikia ne tik Donbasui, ne tik Ukrainai, bet ir šiuolaikinių megapolių gyventojams, kur už didžiulio skaičiaus dažnai slypi sutrikimas ir susvetimėjimas.
Vika buvo įsitikinusi, kad literatūros festivalis yra ilgalaikės programos užuomazga, kad paskui turi prasidėti nuolatinė veikla, nuoširdus darbas su vietine bendruomene. Jai buvo svarbu įtraukti į bendradarbiavimą rusakalbius gyventojus, kurių didelė dalis ligi šiol nerado Ukrainoje savo namų. Žinojo, kad tai ne tik rusų propagandos, bet ir ukrainiečių valstybės atsainumo kaltė. Dideles viltis siejo su jauniausia karta, mokytojais, pilietinės visuomenės lyderiais. Tai matėsi jau iš to, kaip rengė festivalį – pirmiau už literatūrinį ir meninį renginį surengė Donecko srities Mokytojo dieną, kurios svečiai, tarp jų Olena Stiažkina ir Serhijus Žadanas, skaitė istorijos paskaitas, vedė diskusijas apie poeziją, vaikai turėjo savo kūrybinę erdvę, kur galėjo dalyvauti dirbtuvėse ir skaityti knygas, jaunimui buvo surengtas esė konkursas, atsirado vietinis NewYorker.City – www.newyorker.city – portalas, kurį iki šiandien tvarko trys miestelio gyventojos: Kristina Ševčenko, Valerija Panasenko ir Nadija Hordijuk; drauge su garsiomis Ukrainos asmenybėmis pasirodė vietiniai muzikai, poetai ir vaikų šokių grupė; visa tai buvo surengta įsitraukus visuomenei, taip pat asmeninėmis Viktorijos Amelinos, savanorių, nevyriausybinių organizacijų lėšomis.
Iš Vikos pasakojimų ir nuotraukų, esančių jos feisbuke, mėginu įsivaizduoti Niujorko miestelį. Jo centrinė ašis yra Daržų gatvė. Abipus jos – raudonų plytų namai, dengti rudomis čerpėmis, su mėlynomis langinėmis. Neatsitiktinai tos dvi spalvos taps vizualiniu Niujorko literatūros festivalio simboliu. Plytinę pastatė vokiečiai, apsigyvenę čia devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Anksčiau gyvenvietėje šeimininkavo kazokai ir pirkliai iš Balkanų, ieškojo prieglobsčio po Zaporožės sečės žlugimo. Iš kur Ukrainos stepių pakraštyje atsirado Niujorko pavadinimas, istorikams lieka paslaptis – žemėlapiuose jis buvo užrašytas jau 1846 metais, daug anksčiau, negu atvyko kolonistai iš Vokietijos. Vietinė legenda byloja apie įsimylėjusį dignitorių, kuris atsivežė iš Vakarų mylimąją ir ketino pastatyti jai čia šviesios ateities miestą, dar vieną naują Amsterdamą. Bet į legendas patartina žiūrėti atsargiai, jos mėgsta atgimti, gundančiu žavesiu paveikti žmonių, kurie tarsi neturi nieko bendra su giliai jų praeityje paslėptu šaltiniu, likimus.
Nors tarp vokiečių kolonistų buvo ir liuteronų, miestelio visuomenės daugumą sudarė menonitai. Svarbesnė už atleidimą nuo mokesčių jiems buvo atleidimo nuo karinės tarnybos privilegija, mat religija draudžia jiems imti į rankas ginklą. Tačiau jų dvasinės kultūros asketizmas, liepiantis, be kita ko, atsisakyti technologinių pasiekimų, nebuvo kliūtimi pramoniniam gyvenvietės vystymuisi, tad ji greitai turtėjo. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje stepių chutoras virto beveik aštuonių tūkstančių gyventojų miesteliu su mašinų fabriku, geležinkeliu, knygynu, elektros tinklais, malūnu, mergaičių ir berniukų mokyklomis. Būtent su tuo laikotarpiu susijęs senosios Gardenstrasse klestėjimas, taip pat parkas su fontanais, puošni ir gausiai ornamentuota pramoninių pastatų architektūra.
Nuotraukų žiūrėjimą lydėjo pasakojimas apie tragišką menonitų likimą stalininio režimo metais. Vienas knygynui vadovavęs brolis atsisakė sudeginti religines knygas ir už tai bolševikų valdžia jį sušaudė, kiti buvo ištremti į Sibirą, į Amursko apylinkes. Vikai Ukrainos atgimimas taip pat reiškė atminties apie kaimynus, apie kitokius, kuriems „tarybų šalis“ čia surengė pragarą, sugrąžinimą. Stabtelėjome prie kultūros centro „Ukrainos Niujorkas“, įsikūrusio garsaus Aurono Thieseno 1910 metais statytos kooperatinės parduotuvės pastate, nuotraukos. Tik prieš kelerius metus ant sienos buvo pritvirtinta lenta, informuojanti apie jo istoriją ukrainiečių ir vokiečių kalbomis. Ruošdama festivalio programą, Vika paprašė Serhijaus Žadano perskaityti Niujorko gyventojams jo iš vokiečių kalbos išverstų Bertolto Brechto eilėraščių pritariant garsiam džiazo kontrabosistui Markui Tokarui, kuris netrukus tapo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karininku.
Viskas, ką ji darė, stipriai rezonavo su man artimų paribio žmonių, su „jungiamojo audinio“ atgimimu ir atminties kultūros kūrimu visuomenėse, kurios patyrė tiltų griovimą. Ji puikiai juto paribius, ne tik kaip konfliktų užgimimo vietą, bet taip pat kaip bendrystės su kitoniškumu, nuo kurios ir reikia pradėti pasaulio atgimimą, erdvę.
Niujorkas yra strategiškai svarbi vieta Donbaso fronto linijoje, ukrainiečių Manerheimo linijos gynybinio įtvirtinimo taškas. Čia nuolatos vyksta mūšiai, dėl kurių fizinis miestelio pavidalas nenumaldomai tampa praeitimi. Rusų bombos sugriovė jo ūkinį potencialą. Daug žmonių žuvo, kas galėjo, iš ten išvažiavo. Seniau, po bolševikinės revoliucijos ir Antrojo pasaulinio karo audrų, miestelis kaskart grįždavo į gyvenimą. Nėra abejonių, kad ir iš tų žaizdų, giliausių jo ligtolinėje istorijoje, irgi atgims, nors, be abejo, tai bus ilgas ir nelengvas procesas. Tačiau egzistuoja dar vienas tos vietos buvimo Ukrainos ir pasaulio žemėlapiuose matmuo. Viktorijos Amelinos pastangomis šis Niujorkas tapo ateities deokupacijos simboliu. Jos realiam įgyvendinimui lemiamos įtakos turės ne karinės ar ūkinės problemos, nors jų reikšmės nei Vika, nei jos bendraminčiai niekada neneigė. Bet, užuot tapęs kietu geopolitikos faktoriumi, neatsižvelgiančiu į gyvenimą, natūralią aplinką ir žmonių poreikius, jis turi tapti mažų pasaulio centrų ekosistemos dalimi. Būtent tokie centrai pajėgs keisti tikrovę, rūpintis dvasine ir fizine gyventojų sveikata, gera kaimynyste su kitais žmonėmis ir gamta, priešpriešindami monopolistinei didelių centrų galiai daugelio mažesnių, bet lygiaverčio potencialo genius loci solidarumą, rinkdamiesi universalias vertybes, per atminties ir žmogaus teisių puoselėjimą atiduodami teisingumo duoklę aukoms, triuškindami autoritarizmo diktatą socialine atsakomybe už raidą, investuodami į pilietinės visuomenės edukaciją mažų mažiausiai tiek, kiek į sportą ir kelių tiesimą. Ateities Niujorkas, dėl kurio savo gyvybę atidavė Viktorija Amelina, bus prikeltas gyvenimui Dovydo jėga, paliekančia kovos lauke įveiktą Galijotą. O tada į pasaulį sugrįš teisingumas, duodamas kiekvienam tai, kas jam priklauso, žmogus suras namus laimei, kurią jam atneš ne turtas, ne valdžia, tik gerumas.
Nors Niujorkas fiziškai šluojamas nuo žemės paviršiaus, dvasiniu matmeniu jis lieka gyvas. Niekas neketina jam sugrąžinti Stalino laikų Novhorodsko pavadinimo, suteikto miesteliui 1951 metais. Vikos bičiuliai, tarp jų rašytojos Kateryna Michalicyna ir Olija Rusina, tęsia jos darbus. Toliau vyksta geriausios jaunimo esė konkursas, jo laureatai kasmet lavinasi garsioje aukšto lygio vasaros mokykloje. Jie padeda vieni kitiems susirasti naujas vietas gyventi ir išpildyti kūrybinius siekius. Socialiniuose tinkluose jie rašo, kad, užuot rengę poezijos skaitymus, renka lėšas „labai poetiškam visureigiui ir kitiems poetiškiems dalykams“ kariuomenei. Nepaisydami karo, laikosi kartu ir toliau gyvena Niujorke, įtraukdami jį į dvasinę nematomų Italo Calvino miestų erdvę ir įrašydami į jo kronikas žodžius, kuriais apibendrino vieną savo susitikimų: „Namai – tai žmonės.“
Sugrįžimas
Gyvenimas iš paskutiniųjų yra kaip beldimas į duris, sklinda jo aidas, žadina įmigusius. Žmonės, kuriems jis lemtas, kaip Viktorijai Amelinai, pralenkia tai, ką įprastai galime, kas ukrainiečių kalba išreiškiama žodžiu mohty [galėti]. Iš teisybės, Vika, ieškodama teisingumo, namų ir ateities, liudijo kelią į pergalę, kuri Ukrainos lemtyje išreiškiama žodžiu peremohti [nugalėti], tai yra nuveikti daugiau, negu leidžia mūsų jėgos ir įsivaizdavimai. Daina iš paskutiniųjų virsta riksmu. Nuolat jį girdžiu. Nuolat grįžta ir perrėkia pasaulį, kartojantį negyvus žodžius „niekada daugiau“. Vis mėgina perrėkti naujų apeacemento formų konformizmą, tai yra senus kaip pasaulis būdus atsiklaupti prieš tironiją su vis tokia pačia apgaulinga viltimi, kad blogis bailius pasieks bent antruosius, o kol kas gal kaip nors pakaks pirmos fronto linijos aukų.
Mėlynam lauke gegužio
Juodasuknė moteriškė
Seseris vardais kaip paukštė
Šaukti ims į tuščią dangų[4]
Seserų vardus šaukianti moteris, skausmu apsėjanti lauką, savo vardą atranda poesis – veikime žodžiu. Kaip poetė Viktorija Amelina gimė didžiojo karo metu. Anksčiau ji rašė romanus, knygas vaikams. Pokalbyje su Natalija Kornienka ji paliko savo supratimo apie buvimą poete ribinėje situacijoje pėdsaką: „Eilėraščiai pradėjo rastis, kai norėjau ką nors pasakyti, bet nepajėgiau parašyti teksto proza, net banalaus įrašo feisbuke. Nuo seno esu įsitikinusi, kad fikcijos rašymas yra ne tiek ypatingas gebėjimas, kiek ypatingas negebėjimas, negebėjimas išreikšti savęs tiesiogiai, taip, kaip kiti žmonės. Kai netekau galimybės išreikšti save prozoje, atėjo laikas poezijai. Vien ji geba visa tai paaiškinti; iš tikrųjų tai nėra poezija, tai tik sviedinys, kuris smogė į mano kalbą. Iš kalbos fragmentų susideda poezija… Visi žodžiai pakeitė savo reikšmę. Todėl tuose nedaugelyje eilėraščių, kuriuos parašiau nuo invazijos pradžios, nėra jokių metaforų, jokių išmonių, jokių mėginimų daryti įspūdį. Užtat yra betarpiškumas, nuogos reikšmės, informacijos skiautės. Vadinu tai: „Akivaizdūs dalykai, užrašyti eilių posmeliais per karą“.“
Visa kita ji baigs sakyti eilėraštyje „Nepoezija“:
Kalbos nuolaužos
Panašios į poeziją
Bet tai ne ji
Ir čia taip pat ne ji
Ji Charkive
Savanoriauja
Mūsų namuose Krasnagrūdoje yra toks paprotys, kad pirmą kartą į juos atkeliavęs žmogus prie įėjimo skambina po kaltine metaline varle kabančiu varpeliu. Tikime, kad tas garsas neša grįžimo pažadą. Vika paskambino. O kitą vakarą Seinų senojoje ješivoje susitikimo „Café Europa“ metu perskaitė „Istoriją sugrįžimui“, baigė eilėraštį žodžiais:
O ką tu pasiėmei su savimi?
Pasiėmiau tik šią istoriją
Apie sugrįžimą
Štai, parodė ją,
Ji auga.
[1] Taip ukrainiečių istoriografijoje vadinamas XX a. pradžios laikotarpis, per kurį suklestėjo ukrainiečių literatūra, susiformavo įvairios meno srovės ir organizacijos – iki ketvirtajame dešimtmetyje įsivyravusio stalinistinio teroro. 1933–1937 m. visos nepriklausomos srovės buvo nuslopintos, dauguma jų dalyvių išžudyti arba įkalinti lageriuose.
[2] Майбутнє (ukr.) – ateitis.
[3] Žodis pokój lenkų k. turi kelias reikšmes: taika, kambarys, ramybė (vert. past.).
[4] Čia ir toliau eilės verstos Antano A. Jonyno („Metai“, 2023 m., Nr. 8–9).
Iryna Finherova. Būti žydu. Gėda ir pasididžiavimas
2025 m. Nr. 2
Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė
Iryna Finherova gimė 1993 m. Odesoje, žydų šeimoje. 2009 m. išleido pirmąjį apsakymų rinkinį „Tamagočiai“.
2017 m. išleistas antrasis rašytojos apsakymų rinkinys „Durtinis“. Tais pačiais metais ji baigė Odesos nacionalinį medicinos universitetą ir įgijo šeimos gydytojos specialybę.
2018 m. Iryna su šeima persikėlė gyventi į Vokietiją. Ten ji tęsė savo literatūrinę karjerą, derindama rašymą su gydytojos darbu. Netrukus pasirodė distopinis romanas „Placebo“ (2018), romanas jaunimui „Spynos“ (2019). 2020 m. Iryna debiutavo vaikų literatūroje su pasaka „Siaubų rijikas Kvibikas“.
2022 m. prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, rašytoja aktyviai įsitraukė į savanorišką veiklą, rinko vaistus ir medicininę įrangą Ukrainos ligoninėms. 2023 m. kartu su fotografe Vera Dumke ji sukūrė ir pristatė projektą „Gemeinsam Heimatlos“ („Be namų“), kuriame surinko pabėgėlių, atvykusių į Vokietiją iš Ukrainos, Sirijos, Eritrėjos, Libijos ir Šiaurės Makedonijos, istorijas. Autorė ukrainiečių ir vokiečių kalbomis skelbia skiltis, kuriose aprašo ukrainiečių pabėgėlių Vokietijoje patirtį iš šeimos gydytojos perspektyvos ir apmąsto ukrainiečių ir žydų tapatybių sąsajas per Rusijos ir Ukrainos bei Izraelio ir „Hamas“ karą.
Kai vasario 24 d. rusija užpuolė Ukrainą, jaučiau įniršį.
Spalio 7 d., kai hamas skerdė žydus Izraelyje, jaučiau baimę.
Toks masinis žydų žudymas paskutinį sykį vyko per Holokaustą.
Net tinginys apie tai jau prabilo.
O aš vis dar ne. Kodėl? Apie įvykius Ukrainoje rašau nuolat. Galbūt tai yra mano mito apie save dalis. Būti politiškai aktyvia ukrainiete, rinkti paramą ginkluotosioms pajėgoms, organizuoti protesto akcijas. Būti žmogumi iš šalies, kurioje kovojama už nepriklausomybę ir kurioje laisvė laikoma pagrindine vertybe. Žmogumi iš šalies, kurioje, nepaisydamos nieko, veikia mokyklos, metro ir manikiūro salonai, o po naktinių bombardavimų žmonės sako: „Na, buvo garsu, bet šiandien reikia į darbą.“
Ko gero, būti žyde ne taip jau ir malonu. Ne dėl mano politinių pažiūrų. Tiesiog yra dalykų, apie kuriuos esu įpratusi tylėti.
Apie Holokaustą sužinojau anksčiau nei apie Holodomorą.
„Hava Nagila“ išmokau anksčiau nei Ukrainos himną.
Gimiau 1993 m., alkanajame dešimtame dešimtmetyje, žydų šeimoje, kuri laikėsi nuomonės, kad protingieji turi būti vargšai, turtingieji vagia, o visi rusai geria.
Sovietų žydai. Aškenaziai. Žmonės, kurie įprato gėdytis savo žydiškumo. Gėdytis savo nosies, savo tradicijų, savo inteligentiškos išvaizdos. Įprato susidūrę su chamais dėl viso pikto nusiimti akinius. Mušk, mušk, tik ne į veidą. Gintis neverta. Neapsimoka.
Mano tėvas nebuvo priimtas į Medicinos fakultetą. Penktoji grafa netiko. Tautybė. Tais laikais buvo ribojamas žydų skaičius kurse. Mamą priėmė, jos tėvas universitetui atliko elektros instaliacijos darbus. Limitas yra limitas, o laidai savaime nenusities.
Močiutė pateko į getą. Vinycios srityje. Prie rumunų. Dėl to ir išgyveno. Jie gyvastį į auksą keitė. Kaimynų vaikis (iš rusų, kaip ji sakydavo) tuos kelerius metus atnešdavo jai sužiedėjusios duonos už tai, kad kitados duodavo nusirašyt.
Senelis dirbo ginekologu Džuryne, mažame kaimelyje netoli Vinycos, močiutė dėstė prancūzų kalbą.
Juos gerbė, bet mano tėvą vis vien už akių „žydeliu“ vadindavo.
Kai manęs klausdavo, ar teko susidurti su antisemitizmu, atsakydavau, kad ne.
Nenorėjau liūdinti mamos.
Nenorėjau patvirtinti giliai įsišaknijusio tėvų įsitikinimo, kad niekur jie nelaukiami. Ne jų šalis, ne jų žmonės. O kur yra jų? Žydas, jei tik nėra gimęs Izraelyje – amžinas klajoklis. Savo kilmės šalyje jis – žydiška marmūzė, Izraelyje – rusas, ole hadash, naujasis repatriantas, bet kas, tik ne kaktusas. Ne tas, kuris gimė ir pražydo po svilinančia saule. Ne „sabra“, kaip pas juos sakoma.
Niekada nesu susidūrusi su antisemitizmu.
Kita vertus, dažnai gėdijausi ir bijojau prisipažinti, kad esu žydė.
Iki maždaug septyniolikos metų.
O tada išmokau naudotis saviironija kaip rapyra.
Ką reikėjo daryti anksčiau? Kai du barzdylos viso autobuso akivaizdoje pasakoja anekdotą apie žydus, kai tu, nepasidalijusi šokoladuku, išgirsti „nebūk žydu“, kai tavo geriausias draugas pasako gazuoto vandens automatui, kad greičiausiai jį įrengė žydai, mat šis neduoda grąžos. Kai tavo artima draugė armėnė tau sako, kad esi davatka, nes manai, jog memai apie hitlerį desakralizuoja Holokaustą. Kai tavo vaikino draugai juokaudami svarsto, ar tilptum į orkaitę. Juokais. O aš juokaudama sakau, kad ketinu pasitelkti savo žydišką magiją ir jiems visą likusį gyvenimą nestovės. Arba bus partrenkti tramvajaus. Kas blogiau? Visiems juokinga, visi išsiskirsto, o aš juokiuos garsiausiai iš visų.
Aš ir pati dažnai juokaudavau apie savo žydiškumą. Prevenciškai. Kad niekas negalėtų pajuokauti juokingiau.
Niekada nesusidūriau su antisemitizmu, bet 2014 m., kai Odesoje jau sklandė pamėkliškai pranašiška karo dvasia, sėdėjau su drauge ant suoliuko Oleksandro prospekte ir svarsčiau, ką daryti, jei staiga prasidėtų?
„O tau ko rūpintis? – tarė ji. – Važiuosi į savo Izraelį.“
Vaikystėje nuolat žaisdavau kieme. O kai artėdavo Velykos ir mano kiemo draugės, linkusios į keistus sadistinius žaidimus, eidavo namo marginti kiaušinių, aš joms baisiai pavydėdavau. Aš irgi norėjau marginti kiaušinius, bet mama sakydavo, kad vietoj to turiu valgyti macą ir tvarkyti butą. O blogiausia buvo, kai visi aplinkui sveikindavosi „Kristus prisikėlė“, o aš nežinojau, ką atsakyti. Derėjo ištarti: „Tikrai prisikėlė.“ Ir viskas. Bet aš nežinojau.
Lankiau žydų vaikų darželį. Ten gaudavome nemokamą maitinimą ir dovanų. Kartą laimėjau Torą. Vyko konkursas, reikėjo atsakyti į klausimus, ir iš visų penkiamečių aš daugiausiai žinojau apie Abraomą ir Sarą.
Būčiau ėjusi ir į žydų mokyklą, ten taip pat buvo nemokamas maitinimas, bet tėtis nenorėjo.
Vaikų darželyje maistas buvo košerinis, prieš valgį melsdavomės, nusimazgodavome rankas ir aptardavome kašruto taisykles. Kai tėvui sukėliau skandalą dėl to, kad jis valgo pieniškus produktus ir mėsą, šis išsiuntė mano dokumentus į paprastą mokyklą.
Pirmoje klasėje kartais atsistodavau vidury pamokos pasimelsti. Paskui lioviausi tai dariusi. Mano naujoji religija buvo Barbė, kuriai neturėjome pinigų.
Antroje klasėje ėjome į cerkvę. Į ekskursiją. Dvasininkas kažką pasakojo ir tada paprašė visų persižegnoti. Bet aš to nepadariau. Kažkas man sakė, kad jei žydas persižegnos, tai pateks pragaran. Bijojau pragaro, bet buvau maža konformistė ankštomis pėdkelnėmis, todėl sumelavau, kad esu kairiarankė ir nesuprantu, kurion pusėn žegnotis. Tada mokytoja suėmė mane už rankos ir parodė, kaip reikia. Galas viskam! Aš persižegnojau! Nemiegojau kiaurą naktį!
Kai man buvo aštuoneri, mama pamatė laikraštyje skelbimą apie žydų šeimų stovyklą prie jūros. Tai buvo pirmas kartas, kai nuvykome į „Chalomą“. Taip atsidūriau žydų kultūros centre „Migdolas“, kuriame praleisdavau veik visą savo laisvalaikį iki šešiolikos metų. Į „Chalomą“ mudvi su mama važinėjome daug metų. Pas mus dažnai atvykdavo izraeliečių. Jie atveždavo mums tų keistų izraelietiškų sūrių saldumynų ir sakydavo, kad galime vienas kitam sakyti „tu“. Virdavome kavą ant smėlio, maudydavomės jūroje, skaitydavome savaitinį Toros skyrių ir statydavome spektaklius. Prisimenu, kad visada norėjau vaidinti pagrindinį vaidmenį. Nesvarbu, kad spektaklis apie pogromus. Tik jau niekad nesivesdavau ten savo draugų. Maniau, kad jie nesupras.
Kai man suėjo dvylika metų, švenčiau bat micvą ir vėl gavau dovanų Torą. O prieš pat ją perskaičiau kitą knygą – „Lolitą“. Jaučiausi labai suaugusi. Prisimenu tą vakarą – tai buvo grupinė bat micva „Migdole“, buvo šilta, ir aš jaučiau džiaugsmą dėl būsimo gyvenimo, nors, kai mus apmėtė saldainiais, vienas pataikė man į akį. Kai persikėliau į Vokietiją, Nabokovą pasiėmiau su savimi, bet Tora liko mano bute Odesoje. Turbūt turėjo būti atvirkščiai?
Prisimenu kiekvieną šabą, kai buvome kviečiami į svečius (namuose nešvęsdavome), kiekvieną Lag Baomerio šventę – Rašbi triumfo dieną, kurią švęsdavome su „Migdolu“ miške. Šimtai žmonių važiuoja išsikepti šašlykų ir pabendrauti! Kiekvieną nuobodų Pesachą, kai mus maitindavo neskaniais virtais kiaušiniais, bet paskui dovanodavo macų.
„Žydai“ mažne manęs neištekino. Stengėsi visas „Migdolas“. Anuomet man patikdavo ilgaplaukiai gitaristai, o ne trumpakojai ortodoksai. Net jei jie buvo iš labai turtingos amerikiečių šeimos. Taigi vizos į JAV negavau. Likau savo ukrainietiškoje žydiškoje Odesoje.
Kai man buvo devyniolika metų, mano vaikinas turėjo draugą. Matėsi, kad jis mulkis, bet buvo gražus ir nuolat man rašydavo, todėl bendraudavome. Vieną dieną jis man pasakė, kad nusipirko kolekcinį „Mein Kampf“ leidimą. Paklausiau, kodėl. Šis atsakė: „Jis stilingas.“ Paklausiau, ar jis žino, kad esu žydė. Jis žinojo. Pareiškė, kad ir aš esu stilinga.
Tada jis paklausė manęs, ar didžiuojuosi, kad esu žydė.
Pasakiau, kad nežinau. Nežinau, nes kaip galima didžiuotis tuo, ko nereikėjo užsitarnauti? Kas ir taip yra tavo vien dėl to, kad taip atsitiko.
Jis pritariamai linktelėjo ir paklausė, ar žinau, kad hitleris galėjo tapti talentingu dailininku.
Anuomet nežinojau, bet dabar žinau.
Didžiuojuosi, kad esu žydė.
Ir išties esu stilinga. Bet vis tiek nieko negaliu padaryti, jaučiu lipnią baimę kaskart, kai perskaitau dar vieną naujieną apie antisemitizmo bangą. Kokia to priežastis? Šeimos atmintis, įsigavusi po mano oda, Anos Frank muziejus Amsterdame ar Žydų muziejus Berlyne? Kodėl visur aplankau žydų muziejus, kodėl negaliu tiesiog nusipirkti magnetuko ant šaldytuvo arba paragauti keisto vietinio maisto?
O gal todėl, kad kai keturis mėnesius praleidau Izraelyje ir galiausiai patekau į Jad Vašemą, paaiškėjo, kad archyve yra dokumentas apie dingusį be žinios mano prosenelį? Gal filmas „Pianistas“, kurį žiūrėjau, kai buvau devynerių? Gal dėl to, kad mano tėvai barasi jidiš? O gal dėl mano nosies, kuri viską paaiškina? Nors mano draugė armėnė sako, kad kalta ne mano nosis, o liūdna skruostikaulių linija ir gilios akys.
Kodėl man baisu, kai Berlyne ant sienos piešiamos Dovydo žvaigždės? Kodėl man baisu, kai žiūriu vaizdo įrašus iš Dagestano, kuriuose banda testosteroninių patinų šaukia „gaudyk žydą“? Beje, kodėl jie taip neprotestavo prieš karą Ukrainoje? Tikriausiai protestas prieš karą yra mažiau socialiai pripažįstamas nei žydų medžioklė. Kodėl man darosi baisu, kai mano draugai veganai, aplinkosaugininkai ir visuotinio atšilimo aktyvistai pila superleftistines postkolonijines nesąmones apie tai, kad palestiniečiai nekalti? Žinoma, nekalti. Kalta teroristinė organizacija hamas. Kodėl man baisu, kad visi aplinkui (įskaitant mane) taiko dvigubus standartus?
Nekalti.
Kitaip tariant, rusams tenka kolektyvinė kaltė už režimo toleravimą, o hamas toleruojantys palestiniečiai yra paprasti civiliai. L – logika.
Tie patys žmonės sako, kad „gerų rusų nėra“, ir čia pat perpostina „al-Jazeera“ įrašą.
Tie patys žmonės rašo, kad Izraelis apšaudė ligoninę Gazoje, nepatikrinę informacijos, o paskui užverčia akis kalbėdami apie rusus, kurie netikrina šaltinių.
Aš neinu į rusišką parduotuvę Dresdene, vienintelę vietą, kur galima nusipirkti normalios varškės varškėčiams, nenoriu remti rusijos ekonomikos. Parduotuvę vadinu „priešiška“. O į turkišką taip pat nederėtų eiti? Pusė mano kolegų ligoninėje, kurioje dirbau, – sirai. Ar juos taip pat užblokuoti?
Neseniai su drauge D., taip pat žyde iš Odesos, užėjome į naują restoraną Noištate. Atsivertėme meniu. Puikios kainos, platus asortimentas.
Su mumis pasisveikino savininkas.
„Iš kur jūs?“ – paklausė mano draugė D.
„Iš Libano“, – atsakė vaikinas ir nusišypsojo.
„Tai kvaila, bet verčiau eikim iš čia“, – pasiūlė ji.
Prieš savaitę pas juos į svečius iš Izraelio atvyko garbaus amžiaus teta su vyru, gyvenantys netoli Ašdodo. Dabar D. blaškosi po visas miesto vaistines ieškodama jiems kokių nors raminamųjų.
Man taip patinka babaganušas! Nenorėjau išeiti iš restorano. Bet aš supratau D.
Taip, man nepakanka jėgų organizuoti mitingus Izraeliui palaikyti ar net eiti į juos, neparašiau pusei savo draugų, kurie yra Izraelyje, nors seku juos instagrame. Ir net nepasiteiravau, kaip sekasi mano dukterėčiai, kuri savanoriškai išėjo į kariuomenę, užtat atsisakiau babaganušo!
Man ne vis vien!
Kas toliau? Ar dabar turėčiau nebepirkti falafelių? Žinoma, ne. Bet pirmas impulsas, prasidėjus karui Ukrainoje, buvo būtent toks. Velniop visus rusus, kurie nerodė solidarumo arba sakė, kad ne vsio tak odnoznačno.
Viešpatie, mes gyvename dvigubų standartų pasaulyje, ir aš didžiuojuosi, kad esu žydė, nes kai šimtmečius esi klajoklis, tai tobulai įvaldai saviapgaulės meną. Tau tenka priprasti prie tikrovės, kurioje tau leista gyventi. Getas, sėslumo riba, trūkčiojantis socialinis liftas – nieko tokio, žydai susidoros, žydai išsisuks.
Jei ne – pagrieš skripkele.
Šitaip visi mato žydus. Aukos, nesugebančios apsiginti. Nagi, žydai, negriaukite savo istorijos leitmotyvo! Nesistenkite sunaikinti teroristinės organizacijos po „Al Aksos tvano“ – nežmoniškų skerdynių – nukirsdintų vaikų, išprievartautų moterų (mirusių taip pat) ir išžudytų vyrų. Negalite laikytis radikalios pozicijos, kad susigrąžintumėte įkaitus. Tai ne žydiška! Koks čia įniršis akyse vietoj ilgesio? Ir kodėl gi nesiderėti? Argi ne tai žydai daro geriausiai?
Tik štai derybos su teroristais prives prie prievartinio dempingo. O vos tik Izraelis parodys silpnumą – labas „From the river to the sea“.
Beveik visa mano mamos šeima gyvena Izraelyje. Mano pusbrolis ir pusseserė, jų vaikai ir anūkai. Pasiūliau jiems trumpam atvykti į Odesą. Kontroversiška, bet pirmosiomis dienomis, kai Izraelis buvo masiškai apšaudomas, man atrodė, kad Ukrainoje daug saugiau.
„Čia mūsų šalis, mes niekur nevažiuosime. Čia saugu. Jei nori, atvažiuok pas mus.“
Daugiau nesiūliau.
Tik pajutau nenumaldomą poreikį užsisakyti gražiausią pasaulyje Dovydo žvaigždę. Su mažu opalu per vidurį. Spindintis mėlynas opalas – pirmas dalykas, kuris man ateina į galvą, kai pagalvoju apie Izraelį. Prisimenu, kaip naktį klaidžiojau Jeruzalės labirintais ir kaip senas arabas man parodė kelią, kaip lytėjau nuo saulės įkaitusius šiurkščius Ako akmenis, kaip po stažuotės Ram Bamo ligoninėje kasdien maudžiausi Haifos paplūdimyje, kaip kopiau į Karmelio kalną ir kaip man drebėjo keliai iš nuovargio po to, kai auštant išsiruošėme į Masadą, kaip vaikštinėjau po kibucus ir pažindinausi su visais, kuriuos mačiau, ir net tai, kaip, eidama į turgų nusipirkti alyvuogių, stengiausi kalbėti hebrajiškai, kad nuo manęs nenuplėštų triskart brangiau, kaip mes su grupe praleidome naktį su beduinais dykumoje ir aš mačiau didžiulį raudoną mėnulį (tokio didžiulio dar niekada nebuvau regėjusi), prisimenu, kaip vienas Izraelio kareivis ir ukrainiečių rašytojas man pasakojo, kad kartą, pasitelkęs karinį pasirengimą, jis išlaisvino kaimyno šunį, kuris per klaidą pateko į prieglaudą, ir tai, kaip mano draugas iš medicinos mokyklos, Izraelio arabas, susitiko su manimi Jeruzalėje, lydimas savo seserų, atnešė man parandžą ir mes išsiruošėme į Al Aksą stačiai per patį Ramadaną, kaip paskui klaidžiojome po Jeruzalės turgaus labirintus ir jis man pasakė: „Gerk, nekreipk į mus dėmesio, mes čia gimėme, o tu gerk, nes karšta.“
Galvoju apie Izraelį ir matau šalį, kuri atsirado iš sunkaus darbo ir atkaklumo, matau jaunus žmones, kurie savo gyvybės kaina nusausino maliarines pelkes, kad jų vietoje galėtų pasodinti medžius. Šalį, kuri gyvuoja nepaisydama nieko, nors ją drasko vidaus ir išorės rūpesčiai.
Pajutau poreikį nusipirkti Dovydo žvaigždę.
O įkandin jo apėmė lipni baimė. Visi žinos, kad esu žydė.
Prieš kelias dienas lydėjau savo keturmetę dukrą į šokių pamoką.
„Mama, kodėl čia gėlės ant žemės?“ – paklausė ji.
„Na, čia plokštės su nužudytų žmonių vardais. Prieš aštuoniasdešimt penkerius metus, labai seniai, čia įvyko Krištolinė naktis. Tokia naktis, kai žudė žydus.“
Atsakau anksčiau, nei spėju prisiminti, kad esu jos mama, o ne Vikipedija.
„Visus žydus? Kaip tai? Juk jų daug!“
Lipame laiptais aukštyn.
„Nejau visus? O čia tikrai buvo seniai?“
Po pamokos maža mergaitė rūbinėje pavaišina dukrą saldainiu ir ši pamiršta apie Krištolinę naktį.
O aš prisimenu.
Ir nors jau mėnesį negaliu užbaigti šio teksto, pagaliau atsidarau „Amazon“ ir užsisakau gražiausią pasaulyje Dovydo žvaigždę.
Pačią paprasčiausią Dovydo žvaigždę.
Su mėlynu opalu, kuris niekada neišblės.
2024 m. birželio 26 d.
Versta iš: InfoPost.Media.
Vasyl Machno. Kultūros pragaištingumas
2025 m. Nr. 1
Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė
Vasylis Machno – ukrainiečių poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas. Gimė 1964 m. Čortkive, Ternopilio srityje, baigė Ternopilio pedagoginį institutą, ten apsigynė disertaciją, dėstė literatūrą Ternopilio universitete ir Krokuvos Jogailos universitete. Ukrainos ir tarptautinio PEN centro narys. Nuo 2000 m. gyvena Niujorke. Keturiolikos poezijos rinkinių, apsakymų knygos, romano „Amžinas kalendorius“ (2019) ir penkių eseistikos rinkinių autorius. Išvertė lenkų poetų Zbigniewo Herberto, Januszo Szuberio ir Annos Frailich poezijos. Jo paties eilėraščiai versti į daugelį kalbų, poezijos rinkiniai išleisti Izraelyje, JAV, Lenkijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Slovėnijoje ir Vokietijoje, yra pelnęs įvairių literatūrinių apdovanojimų.
V. Machno pernai dalyvavo „Poezijos pavasaryje“, pasirodė ir jo poezijos knyga lietuvių k. „Patarimas kaip geriau parašyti eilėraštį“ (vertė Antanas A. Jonynas).
Rusijos karas prieš Ukrainą pakišo rusų kultūrai koją. Tokiai didžiai ir tokiai pasitikinčiai savimi.
Po Mariupolio ir Bučos pasaulis iš naujo ėmė skaityti rusų klasiką ir joje rado gausybę imperializmo pavyzdžių, rusų pasaulio užuomazgų, pretenzijų į dominavimą, antivakarietiškų tendencijų. Šios šimtmečius puoselėtos idėjos apie ypatingą Dievo išrinktos tautos kelią ir dvasinius ieškojimus kartu su Trečiosios Romos iliuzija dabar, pasirodo, išgyvena savotišką renesansą. Visa, ką buvo galima perimti iš imperinės ideologijos ir kultūros, Putino režimas pasisavino.
Korupcijos ir melo ideologija kaip Rusijos visuomenės pagrindas nėra joks netikėtumas, o antstatą, kaip jį supranta jų šiuolaikiniai politiniai technologai, rusai susiuvo iš įvairių skiaučių. Tiek Kyjivo Rusios kilmės teorija, tiek Romanovų dinastija, tiek revoliucija ir bolševizmas, Pirmasis pasaulinis karas ir jų Didysis Tėvynės karas – viskas buvo pritaikyta siekiant paaiškinti tėvynainiams karo su Ukraina tikslingumą. Jau nekalbant apie vienos tautos teoriją ar nuolatinę priešpriešą amžinam Vakarų sąmokslui prieš Rusiją. Žinoma, čia neapsieita be dvasinių tėvų. Na, juk reikia nuo ko nors atsispirti – štai kodėl Dostojevskio „Broliai Karamazovai“, Tolstojaus „Chadži Muratas“ arba Solženicyno „Kaip mums statyti Rusiją“ bus padėti kaip desertas po pietų.
Kokia gi daržovė yra toji paslaptinga rusų siela? Vokiečių rašytojas Hermannas Hessė, kalbėdamas apie Levą Tolstojų, taip rašė: „Tolstojus derina savyje du būdingus rusų bruožus, čia glūdi… naivi intuityvi rusiška esmė ir sąmoninga rusiška esmė, doktriniška, antieuropietiška, ir abi jos reprezentuojamos aukščiausiu laipsniu.“ Ką Hessė turėjo omenyje pabrėždamas doktriniškumą? Galbūt viską. T. y. visas doktrinas, kuriomis naudojasi buvę ir esami rusų pasaulio ideologai. O tada ką jis turėjo minty sakydamas apie naivumą ir intuiciją? Mano nuomone, jis turėjo omenyje naivų tikėjimą ypatinga Rusijos paskirtimi istorinėje mūsų civilizacijos raidoje.
Tačiau persikelkime į 1988 m. Lisaboną.
Nuo tada, kai Amerikos JAV milijardierių fondas „Getty’s Witland Foundation“ Portugalijos sostinėje surengė Amerikos, Europos ir Sovietų Sąjungos rašytojų susitikimą, praėjo trisdešimt penkeri metai. Daugumos tų dialogų dalyvių šiandien nebėra tarp gyvųjų. Kai kurie iš jų paliko prisiminimus apie tą susitikimą. Išliko tų diskusijų stenogramos, kuriose atsispindi gana įdomi nuomonių apie meną, politiką, rusų kultūrą, Vidurio Europos literatūrą ir t. t. panorama. Kas gi buvo pakviesti: Czesławas Miłoszas ir Josifas Brodskis, Susan Sontag ir Danilo’as Kišas, György’is Konrádas ir Hrantas Matevosianas, Derekas Walcottas ir Tatjana Tolstaja, Levas Aninskis ir Anatolijus Kimas, Sergejus Dovlatovas ir Zinovijus Zinikas, Josefas Škvorecký’is ir Adamas Zagajewskis. Sunku įsivaizduoti margesnį rašytojų sambūrį, tačiau būtent ši įvairovė ir skatino polemiką.
Kai prieš kelerius metus rašiau esė apie Brodskį „Venecijos liūtas“, trumpai užsiminiau apie šį Lisabonos susitikimą, turėdamas omenyje tam tikrus Brodskio pasisakymus apie Milaną Kunderą, Dostojevskį, rusų kultūrą ir Vidurio europiečius. Žinoma, būtina gerai suprasti, kokiomis sąlygomis šis susitikimas vyko. Iki Sovietų Sąjungos žlugimo buvo likę treji metai. Anuometiniai politiniai procesai, griaunantys blogio imperiją, atitiko Vidurio Europos, t. y. Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos ir Rytų Vokietijos, politinius procesus. Lenkams nacionalinės patirties permąstymas prasideda nuo streikų Gdansko laivų statyklose, Čekoslovakijoje – nuo neužgyjančių 1968 m. įvykių žaizdų, Vengrijoje – nuo kruvinos 1956 m. atminties, o padalytoje Vokietijoje – nuo būdų susivienyti paieškų. Komunistiniai režimai Bulgarijoje, Jugoslavijoje ir Albanijoje skaičiuoja paskutines gyvavimo dienas. Galingas šiuolaikinės istorijos žingsnis keičia Europos politinį žemėlapį.
Būtent šiuo sudėtingu laikotarpiu vienas iš konferencijos organizatorių lordas George’as Weidenfeldas pabandė suformuluoti visiems tinkantį šūkį: literatūra be šovinistinio egoizmo ir nacionalinių barjerų. Taigi penktąją konferencijos dieną sovietų literatūros, rusų emigracijos ir visų kitų, kaip sakoma, slavų, tiksliau, Vidurio Europos: lenkų, serbų, vengrų, atstovai, prie kurių prisijungė Susan Sontag, Derekas Walcottas ir Salmanas Rushdie’is, stojo dvikovon.
Pirmasis kliuvinys, ties kuriuo suklupo rašytojai, buvo mums visiems gerai pažįstamas terminas – Vidurio Europa. Tai labai iškalbinga ir svarbu tolesniems mūsų apmąstymams. Akivaizdu, kad Vidurio Europa nėra nei Vakarų, nei, žinoma, Rytų Europa. Nustatyti, kur tiksliai prasideda ir kur baigiasi jos ribos, mums nepavyks, nes, viena vertus – tai geografinė, kita vertus – politinė ir kultūrinė sąvoka. Šios sąvokos, vaizdžiai tariant, ne visada sutampa. Visais laikais Rusija buvo tarsi atsvara visai Europai. Štai jau kelis šimtmečius ji kariauja su Europa, kartais sudarydama aljansus su kai kuriomis šalimis, bet dažniausiai visada viena.
Šiame amžiname kare, šioje amžinoje konfrontacijoje, Rusijos kultūra kartu su savo armija braunasi į Europos teritoriją. Ir čia yra vienas esminis dalykas: jeigu teritorijos visada sukelia problemų, t. y. jos užkariaujamos ir vėliau prarandamos, tai kultūra, įsitaisiusi bibliotekose, muziejų ir operos teatrų afišose, filosofinėse diskusijose ir istoriniuose veikaluose, tampa nematoma, bet labai įtakinga okupante.
Praktiškai taip nutiko Europai ir pasauliui XX a., kai Puškino, Tolstojaus ir Dostojevskio kūriniai, Čaikovskio ir Rachmaninovo muzika, Vasnecovo ir Vrubelio tapyba įėjo į Europos žemyno meninę apyvartą kaip lygiaverčiai ir didžiadvasiai. O tai, kad egzistuoja Skovorodos filosofija, Bortnianskio ir Vedelio barokinė muzika, Vasylio Stefanyko ir Michajlo Kociubynskio romanai, į šią paradigmą nepateko.
Žinoma, imperija rūpinosi, kad taip būtų visada. Tam tikri dalykai prasimušdavo – Leontovyčiaus „Ščedrykas“, Archipenkos skulptūros, tačiau paprastų Vakarų piliečių suvokimu visko šaltinis buvo Rusija, ir niekas nesigilino į detales. Juk ir mes nesigiliname į Indijos literatūrą – kas ten ir kaip, – kurią pažįstame dėl Rabindranatho Tagorės ar Arundhati Roy. O ten, patikėkit, yra daug įdomių dalykų, vertų mūsų dėmesio.
Tos konferencijos dalyvių pozicijų perkratymas, taip pat bandymas permąstyti rusų kultūrą pasauliniu mastu nėra toks paprastas uždavinys, tačiau esmę galima įžvelgti. Ji ryškėja keliose dichotomijose: rašytojas ir valdžia, imperija ir periferija, kultūra ir karas, Rusija ir Vakarai.
Rusijos ir Ukrainos karas paskatino kelti klausimą apie Rusijos kultūros peržiūrėjimą. Jo pradžia, nenuostabu, prasidėjo iš Ukrainos pusės nuo daugybės esė, konferencijų ir interviu, kuriuose ukrainiečių rašytojai ar mokslininkai bandė nuplėšti imperinę Rusijos kultūros kaukę. Tokie bandymai yra visiškai logiški, nes būtent imperinė kultūra visada yra pirmoji agresorė. Jos prigimtį nusako kelios funkcijos: užgrobti ir suvirškinti „mažąsias kultūras“; pagrįsti imperijos politinius sprendimus vadinamosiomis bendražmogiškomis vertybėmis; perorientuoti nacionalinę kultūrą į imperinę.
Tačiau savaime suprantama, kad ne tik Ukrainos intelektualai rašo apie šiuos procesus ir savo požiūrį į rusų kultūrą bei jos dabartinį statusą. Neseniai amerikiečių rašytoja Elif Batuman žurnale „New Yorker“ paskelbė straipsnį „Pakartotinis rusų klasikos skaitymas Ukrainos karo šešėlyje“. Su Batuman susipažinau Lvive, viename iš leidėjų forumų. Tąkart Amerikos ambasada surengė bendrą ukrainiečių rašytojų vakarienę su Batuman. Žinoma, kalbėjomės apie nieką, kaip tai nutinka žmonėms, atsitiktinai susėdusiems prie vieno stalo. Elif Batuman, kurios debiutinio romano pavadinimas primena garsųjį Fiodoro Dostojevskio romaną „Idiotas“, gerai išmano rusų literatūros klasiką, kad galėtų dalykiškai diskutuoti.
Batuman straipsnio pasirodymas man nėra atsitiktinis, nes akademinėje ir intelektualioje Amerikos aplinkoje po karo pradžios vis dar pasigirsta nedrąsių, bet gana teisingų balsų, permąstančių rusų kultūros dominavimą universitetų slavistikos fakultetuose. Prisimenu reakciją, ypač rusakalbės bendruomenės, dėl mano esė apie Brodskį, kurios vertimas į rusų kalbą pasirodė žurnale „Zvezda“. Jie teigė, kad pernelyg persistengiau kalbėdamas apie Brodskio imperializmą ir kad jo eilėraštis „Na nezavisimost Ukrainy“ yra ne apie tai, ką mes visi perskaitėme. Išties ilgą laiką imperijos mechanizmai buvo naudojami siekiant dezorientuoti ir sujaukti sąvokas. Prieš kelerius metus revizuoti Brodskį buvo net pavojinga, nes devynios galybės prievaizdų stebėjo vertinimų teisingumą. Dabar imtasi revizuoti – nejau to sulaukėme! – visą rusų kultūrą, ne tik literatūrą ar atskirus rašytojus. Koks čia visuotinis sujudimas? Negi visi meldėmės aukso veršiui? Nors aš asmeniškai esu prieš vienareikšmiškus teiginius ir nuomones. Niekas nėra vienareikšmiška.
Taigi, plėtodamas Lisabonos ir Batuman straipsnio temą, norėčiau panagrinėti svarbius mūsų kultūros ir intelektualios aplinkos procesus, nes jie verčia mus kelti tam tikrus klausimus ir lemia tam tikrus iššūkius. Nuo savęs pridurčiau štai ką: šiandien Ukrainoje tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su rašymu, knygomis ir skaitymu, išreiškia emocinį ir visiškai suprantamą požiūrį į rusų kultūrą ir literatūrą. Feisbuko draugai rusiškus leidinius arba išmeta kaip makulatūrą, arba keičia, arba perparduoda įvairiose komercinėse knygų svetainėse. Vieni tuo puikuojasi, kiti beždžioniauja, kad – Dieve apsaugok! – neatsiliktų, arba net lekia pirmiau tėvo į peklą. Pavyzdžiui, net Ukrainos PEN, kaip ne kartą mini Batuman, padarė pareiškimą apie rusų kultūros, kaip šalies agresorės, blokavimą. Toks emocinis visko, kas rusiška, suvokimo lygmuo man aiškus, ir aš nenoriu jo nei ginti, nei peikti. Užsienio rašytojai veikiausiai sunku suprasti visas mūsų nacionalinės Ukrainos ir Rusijos santykių istorijos subtilybes.
Kitą rusų kultūros atmetimo lygį reikėtų vadinti intelektualiu, ir tai, kaip sakoma Halicijoje – kita pora kaliošų. Kai dialoguose apie dabartines diskusijas dėl rusų kultūros iškeli nacistinės Vokietijos paralelę, dauguma žmonių šio argumento nepriima. Esą, čia taip pat „kita pora kaliošų“. Intelektinis lygmuo, mano nuomone, vis dėlto turėtų būti išlaisvintas nuo emocinio komponento; tai vis dėlto daugiau ar mažiau racionalus požiūris į reiškinius ir įvykius. Žinoma, sunku būti nešališkam, kai ant galvos krenta raketos ir kai kasdien žūsta Tėvynės gynėjai.
Taip pat nelengva suvokti, kad kaimyninės valstybės kultūra, kurią daugelis suvokė kaip jei ne šimtu procentų savą, tai bent jau ne svetimą, išaugino ir augina Mariupolio ir Bučos žudikus. Tačiau iškyla ir kitas klausimas: ar per visus Ukrainos nepriklausomybės metus net pažangūs Kyjivo, Charkivo ar Černihivo intelektualai nevartojo rusų kalbos kasdieniame gyvenime, argi nedirbo rusakalbėje žiniasklaidoje? Ar tada jie nejautė gėdos, negirdėjo sąžinės priekaištų? Šiandien dauguma jų „praregėjo“. Tebūnie, bet už visus kompromisus ir pofigizmą mokame mes.
Be to, sudėtinga tvarkytis su kultūra. Šioje srityje ne viskas matoma paviršiuje. Paslėpti mechanizmai, įdiegti dar prieš du šimtmečius, suveikia šiandien. Kaip? Ogi išviliojant tautinę tapatybę, pirmiausia per kalbą. Žydų tapatybė neišnyksta dėl religijos, tačiau kai kas buvo negrįžtamai prarasta dėl išblėsusios jidiš kaip kasdienės kalbos vartosenos ir literatūros kalbos. Atrodo, kad airiai liko airiais, bet be savo kalbos. Kitais žodžiais tariant, tauta be savo kalbos yra kai kas kita.
Niekada nelaikiau rusų kalbos savo kalba. Galbūt todėl, kad man pasisekė gimti ir užaugti ukrainietiškai kalbančioje aplinkoje. Atvirai pasakius, būti ukrainiečiu nėra koziris rankose. Dėl to visada prisimenu Paulį Celaną. Išgyvenęs Antrąjį pasaulinį karą, šiek tiek susidūręs su rumunais, o vėliau ir su sovietų valdžia Bukovinoje, Celanas galiausiai atsidūrė Paryžiuje. Kaip jam, žydui, stebuklingai išgyvenusiam Uždniestrės koncentracijos stovyklas, reikėjo rašyti vokiškai? Priklausyti vokiškai ar vokiškai kalbančiai literatūrai?
Taigi 1988 m. penktąją konferencijos dieną įvyko diskusija apie rusų literatūrą, kuri, kaip matome, nesibaigė ligi šiol. Viskas – arba beveik viskas, – apie ką buvo kalbėta Lisabonoje, iškilo į paviršių per Rusijos ir Ukrainos karą. Galbūt tada, perestroikos ir vilčių dėl atsinaujinusių Europos namų laikais, tokios diskusijos turėjo rasti bendrų sąlyčio taškų, tačiau kertinis akmuo, už kurio užkliuvo ir parklupo rusai ir europiečiai, buvo rusakalbių rašytojų doktriniškumas, nesvarbu, ar jie būtų kilę iš Sovietų Sąjungos, kur apie perestroiką jau buvo išvien trimituojama, ar atsišaukę iš savo emigracijų Amerikoje.
Vengrų rašytojas György’is Konrádas paklausė Tatjanos Tolstajos ir Levo Aninskio, ar šie smerkia savo šalį dėl jos veikimo pasaulyje. Tame klausime skambėjo šauksmas dėl skriaudų, kurias Rusija šimtmečiais „dovanojo“ Europai. Salmanas Rushdie’is, pritardamas Konrádui, pabrėžė sovietinių rašytojų atsakomybę vertinant savo šalies politiką. Aštriai reagavo ir Danilo’as Kišas, sakydamas, kad visiems aišku, jog ne jūs, sovietų ar rusų rašytojai, sėdite tankuose ir juos valdote, bet klausimo esmė – ar tankų egzistavimo faktas pasiekia jūsų sąmonę. Kišas taip pat pridūrė, kad tankų buvimą jaučia rusų rašytojų atsakymuose. Susan Sontag kaltino Brodskį imperializmu, o Czesławas Miłoszas nesutiko su daugeliu Brodskio, Aninskio ir Tolstajos argumentų.
Prabėgo nemažai laiko, o problemos ir vertinimai išlieka panašūs. Dauguma mūsų kolegų rusų, tų, kurie šiandien liko Rusijoje, sėdi tykiai ir giliai it slyva vienoje vietoje.
Bet mums svarbu apie tai kalbėti, nes mes suprantame, t. y. jaučiame gyvuliško instinkto lygmeniu, kad tankai yra pragaištingi, tačiau svetima kultūra gali būti ne mažiau pragaištinga.
2022
Versta iš: Василь Махно. КУРИ НЕ ЛІТАЮТЬ. Львів: Видавництво Старого Лева, 2024.
Aleksander Fiut. Sužeistos kartos poetai – Zbigniewas Herbertas ir Paulis Celanas
2024 m. Nr. 12
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
Išties sunku įsivaizduoti skirtingesnius poetus – kilme, vaizduotės ypatumais, jautrumo tipais, poetinės kalbos koncepcijomis. Bet būtent Paulį Celaną – kitus plunksnos meistrus itin retai ypatingai garbinęs! – Zbigniewas Herbertas pavadino „vienu didžiausių dvidešimtojo amžiaus poetų“. Šitaip jį įvertino savo interviu, kurį 1997 metų gruodžio 26 dieną transliavo Lenkijos radijo antroji programa. Tame pačiame interviu papasakojo apie susitikimą su Černivcų poetu septintajame dešimtmetyje ir apie jųdviejų pasivaikščiojimą naktinėmis Frankfurto gatvėmis, kartu tylint, bet jaučiant stiprų tarpusavio ryšį. Taip pat apibūdino ir savo susižavėjimo priežastis1.
Būtent šis išgirstas pokalbis mane suintrigavo tiek, kad drįstu pasidalinti keliomis pastabomis, jas dera traktuoti kaip prolegomenus studijai, kurią turėtų parašyti kas nors už mane kompetentingesnis, visų pirma, pažįstantis Celano poeziją originalo kalba, taip, kaip ją skaitė „Šviesos stygos“ autorius [Z. Herbertas]. Bet minėtas interviu man atrodo svarbus ir todėl, kad jame yra keli esminiai takai, vedantys į Celano poezijos gilumą, taip pat ir dėl tos priežasties, kad skatina iškelti klausimų ir pačiai Herberto poezijai. Šias pastabas surišu į nedidelį įvairių temų pėdą, viliuosi, kad jos viena kitą papildys ir sugretintos sušvytės naujomis prasmėmis.
Miestas žaizda
Herbertas atkreipia dėmesį į tai, kokią reikšmę jo paties ir Celano kūrybinėje biografijoje vaidina faktas, kad jiedu augo įvairiataučiuose, daugiakultūriuose, tarpusavyje persipynusių tradicijų, religijų ir kalbų miestuose. Jis lygina Černivcus, kur gyveno žydai sefardai, armėnai, lenkai, rumunai ir huculai, su savo jaunystės Lvivu. Vadina Bukovinos sostinę „paskutiniąja Europos Aleksandrija“, iš kurios kilę daug įžymių kūrėjų. Taip pat su nemažu pasididžiavimu pabrėžia, kad ir jo šeimoje, šalia lenkų, buvo nemažai anglų, austrų ir vokiečių kraujo, o jo senelė buvo kilusi iš Armėnijos.
Tačiau Černivcų daugiakultūriškumas neprasisunkia tiesiogiai į Celano eilėraščius. Rašyti vokiškai, jie visų pirma kalba apie žydų likimus. Žaliuojanti Ukraina yra tiktai prisiminimų apie nužudytą motiną (eilėraštis „Drebule, tavo lapai…“2) fonas. Kitur šmėkštelėja Paryžiaus, kuriame poetas gyveno, Kelno, Ciuricho, Tiubingeno ir Jeruzalės, kur jis lankėsi, vaizdai. Analogiškai ir Herberto kūryboje. Vaikystės miesto kultūrinė mozaika jo poezijoje išryškėjo labai vėlai, ir tik labai siauro, riboto šeimos rato lygyje. Panašiai kaip Černivcai Celanui, Lvivas Herbertui liko tokia skaudi žaizda, kad dešimtis metų jo eilėraščiuose arba dalyvavo mažai, arba buvo aprašomas šifru, prieinamu tik nedaugeliui žinančių paslaptį. Negana to, moraliniai įsipareigojimai žuvusiems bendraamžiams stūmė šalin iškylas į asmeninę praeitį, kurios galėjo būti pripažintos nesavalaikiu pasidavimu sentimentams, o auklėjimo įskiepyta tradicinio lenkiškumo dvasia, Lvivo ereliukų legendos aura darė sunkiai įmanomomis mintis, kad ukrainiečių pretenzijos į miestą, kuris nuo amžių buvo laikomas lenkišku, galėjo būti teisingos.
Sužeista karta
Jie buvo tos pačios kartos atstovai (Celanas buvo vos ketveriais metais vyresnis už Herbertą), o jų poezija gimė iš traumos, sukeltos paskutinio [Antrojo pasaulinio] karo. Celanui, vokiečių žydui, skaudžiausiu išgyvenimu buvo jo tautos išnaikinimas, Herbertui – kartos, kuriai jis priklausė, tragizmas. Abu juos ištiko milijonų žmonių, išvytų iš mažosios tėvynės, gimtojo miesto, nuo vaikystės pažįstamo kraštovaizdžio, likimas. Jie tapo – giliausia prasme – benamiais, ir buvo priversti tarsi iš naujo gimti. Herbertas, be abejo, pasirašytų po Celano išpažinimu: „Pasiekiama, artima ir neprarasta iš visų tų praradimų liko tiktai viena: kalba.“ Taigi poezija – „tai galynėjimasis to, kurį slegia žvaigždės, žmonių darbo vaisiai, kas išstumtas iš pastogės – taip pat ir ta, iki tol net nenumanyta prasme, o dėl to, pačiu neįprasčiausiu būdu likęs laisvėje, jis savo egzistavimu įžengė į kalbą, sužeistas tikrovės ir tikrovės ieškantis“3.
Benamystė
Paulis Celanas, primena Herbertas, „neturėjo šalies. Prancūzija nebuvo jo mylimas kraštas. Vokietija buvo šalis, į kurią jis reagavo alergiškai, <…> Austrijos nekentė dar labiau negu Vokietijos“4. Gyveno iki savižudybės taip, lyg jo likimas „priklausytų partitūrai, kurios jis neparašė, bet grojo“. Jo pasikėsinimas į savo gyvybę, Herberto nuomone, buvo ne „romantiškas gestas“, bet „pojūtis, kad tai išsipildė“5. Jo gyvenimo pozicija liko herojiška iki pat galo.
„Pono Cogito“ autoriaus [Z. Herberto] poezijos tyrinėjimai, ypač po jau klasika tapusios Stanisławo Barańczako knygos, ne kartą grįždavo prie paveldo praradimo problemos. Bet ar Herberto liudyta tragiškų savo kartos likimų atmintis ir prisirišimas bei lojalumas Lenkijai neužstojo jo asmeninės dramos? Tik kūrinyje „Rovigo“ jis išpažino, kad mylėjo Ferarą, nes ji priminė jam „apiplėštą tėvų miestą“. Pridurdamas:
<…> Gyvenau ištemptas
tarp praeities ir dabarties akimirkos
vietos ir laiko daug kartų nukryžiuotas
O vis dėlto laimingas nė kiek neabejodamas
kad auka nebus veltui
Savo ruožtu po tais žodžiais galėtų pasirašyti ir Celanas. Išskyrus eilėraščio konkliuziją – už savo benamystę ir visišką atskirtį jis juk sumokėjo aukščiausią kainą.
Sava kalba – kalba svetima
Ypač esminis atrodo kalbinis jautrumas, išlavintas kontaktų su kitomis kalbomis. Tas bruožas suartina Herbertą ne tik su Celanu, bet ir su Miłoszu, kuris savo lenkų kalboje irgi aukštino jos paribių savitumą, jos priešinimąsi rusų kalbos spaudimui. Kaip sako Herbertas, „daugiakalbystė įpratina žmogų prie to, kad kalba yra žaidimas“, kad gimtoji kalba kitų fone suvokiama kaip viena iš galimybių, o ne būtinybė. Interviu jis kalba apie jidiš kalbos mokėjimą, taip pat apie ypatingą klausos išlavinimą kitos kalbos garsams. Prisimena savo naktinius pasivaikščiojimus po Londoną su Canetti’iu, kuris prabilo į jį sefardų kalba. „Tai buvo stebuklas. <…> Visiškas nušvitimas, kalbinis nušvitimas kalbos garsais. Iš to gimsta kalba“6.
Analizuojant Herberto poeziją, į šį aspektą iki šiol nebuvo atsižvelgiama. Gal jo lenkų kalbos taupumą, rūstumą, lakoniškumą kartu su jautrumu eufoninei darnai bei ritmui, kartais moduliuojamam pagal antikinį metrą, dera pripažinti priešinimosi rusų ar ukrainiečių kalbų melodingumui forma? Taip pat paslėptų lenkų poezijos kalbos galimybių ieškojimais? Tai ypač liečia avangardinės tradicijos leidimą per skirtingo kalbinio jautrumo filtrą. Apie tai įtikina kad ir Herberto sugretinimas su Józefu Czechowicziumi, kurį juk „Šviesos stygos“ autorius labai vertino ir kuriam buvo už nemažai ką dėkingas. Visų pirma čia pribloškia Czechowicziaus dainingumo baiminimasis. Herberto kūryboje šitai stipriai išreikšta, bent jau polinkiu vartoti šiurkščius, aštrius, kasdienei kalbai artimos melodikos žodžius ir sakinius.
Žinoma, Celanas buvo nepalyginamai sunkesnėje ir kartu dviprasmiškoje padėtyje. Herbertas vartojo gimtąją kalbą, kartu totalitarizmo aukų, su kuriomis, jas užjausdamas, tapatinosi, kalbą. O Celanui teko kalbėti savo tautos ir savo šeimos budelių kalba. Tai buvo bene skaudžiausias paradoksas ir tragiškas jo kūrybinės biografijos bruožas. O juk jis gilinosi tik į vokiečių kalboje slypinčias galimybes, vartojo ją rašydamas eilėraščius, nors mokėjo jidiš, rumunų, prancūzų, anglų kalbas ir buvo vertinamas kaip daugelio vertimų, ypač prancūzų poezijos, autorius.
Poezijos tamsa
„Čia turime reikalą su poezija, kurią neteisingai pavadino tamsia“; „Tie visi eilėraščiai yra suprantami. Arba galimi suprasti, taip pasakytų filosofas, tai reiškia: tinkami suprasti“7. Herbertas vadina savo poetinį metodą „klasikinių kubelių“ dėliojimu, o Celanas, anot jo, stato eilėraščius pagal kitus gravitacijos dėsnius. Ir toliau aiškina: „Mano gravitacijos dėsniai yra niutoniški. Jo gravitacijos dėsniai yra traukos laukai.“ Tokių filosofų, kaip Gadameris ar Adorno’as, domėjimasis Celanu kyla iš to, kad, Herberto nuomone, tai yra poetas, kuris „sukūrė naują poetinio subjekto išraišką. Jo kūryboje „aš“ atsiranda labai retai“8. Taip pat randasi „nauja tikrovė: tai yra ta tikrovė nėra vaiduokliška, nėra idėjos atspindys; tai nėra daiktai, kurie yra netikri, tariami, tik jie yra ne tokie sunkūs, mažiau aplipę kažkuo žemišku“. Skirtingai negu filosofai, Celanas nei keičia savo santykį su tikrove, nei prilenkia tikrovę prie savęs. Lyrinis subjektas ir aprašomas daiktas yra „pakeisti“ perstūmus „gravitacijos lauką“. Priešingai negu eksperimentatoriai, tokie kaip Mallarmé (kurį Herbertas įvardija kaip savo „priešą numeris vienas“) ar Przybośis, taigi tie, kurie siekia esencijos, poezijos „išvalymo“, Celanas „gyvena tikrovėje“, bet ne „fantazijų“, o tokioje, „kuri turi sąsajų su realybe“. Ir paskutinė citata: „Paulio Celano tekstuose viskas vyksta plyšiuose. Jis vadina tai Gitter, tai grotos, <…> ortakiai, ertmės“9.
Išvados iš lektūros
Herbertas akivaizdžiai nesivelia į ginčus apie tai, kaip reikia suvokti Celano poeziją: ar pagal filosofinį modelį, kuris semiasi inspiracijų iš Heideggerio filosofijos, kaip Lacoue-Labarthe’as, ar pagal dekonstrukcinį modelį kaip Derrida, ar hermeneutinį kaip Gadameris10. Kartais, kai kalba apie semantinius poslinkius, atrodo esąs artimesnis struktūralistinei tradicijai, kitą kartą, kai kalba apie silpną subjektą, yra arčiau hermeneutikos, o kai skatina skverbtis į teksto plyšius, tarsi perima dekonstrukcionizmo terminologiją. Bet vis dėlto jį labiau domina praktinis, „gamybinis“ Celano eilėraščių aspektas nei interpretacijos teorija.
Taigi kyla esminis klausimas, ar iš tų eilėraščių skaitymo Herbertas padarė kokių išvadų savo kūrybos praktikai. Šiame kontekste ypač svarbus atrodo interviu tekstą ir jo mokslingas išnašas rengusios Joannos Roszak komentaras. Leidžiu sau pateikti jį čia in extenso.
Verta pabrėžti, kad „Kalbos grotų“ autorius tarsi nušviečia poetiniais spinduliais paskutinį Zbigniewo Herberto eilėraščių tomą „Audros epilogas“, išleistą nedaug likus iki jo mirties, prisodrintą kančios. Lenkų poetas rašo jame apie gerklėje stringančius žodžius, staigų, kalkinį baltumą, apie tuštumos ir nebūties grūdą, apie archipelagus ir žvaigždynus. Siunčia aiškius skausmo signalus. Jau anksčiau jo knygose buvo galima aptikti tokių Celanui charakteringų metaforų, sudarytų oksimorono pagrindu, kaip „juoda saulė“ ar „tamsi žvaigždė“, „Rovigo“ autoriaus poezijai nesvetimų akies ir akmens reikšmių laukų persidengimų. Kinta mirštančio poeto braižas, keičiasi ir jo kalbos būdas. „Brevijoriuje“ jis prašo gebėjimo kurti ilgus sakinius, tiesti gijas nuo įkvėpimo iki iškvėpimo: „kaip / branduolys pritraukia elektronus nematomų gravitacijos dėsnių jėga / ilgų sakinių tada meldžiu <…> tokių erdvių / kad kiekviename jų tilptų / veidrodinis katedros atspindys.“ Ilgi sakiniai dažniau yra buitinės kalbos sakiniai negu pokalbiai eilėraštyje. Susidaro įspūdis, kad „Brevijoriuje“ skamba aidai Celano kūrinio, gimusio Paryžiuje, praėjus keturioms dienoms po pokalbio su Nelly Sachs, vykusio viešbučio „Zum Storchen“ verandoje Ciuricho ežero pakrantėje, netoli romaninės katedros11.
Šių pastebėjimų taiklumą, atrodo, patvirtina citatos iš „Brevijoriaus“ sąskambis su pacituotu radijo interviu pasisakymu. Bet ar čia jau neryškėja esminis abiejų poetų skirtumas? Minėdamas „gravitacijos dėsnius“, eilėraščio subjektas meldžia „sakinių ilgų, išsišakojusių kaip ąžuolas, talpių“, „taip pat, kad pagrindinis sakinys tvirtai valdytų šalutinius, kontroliuotų painų jų vyksmą“12. Tokių sakinių Celano eilėraščiuose rasti sunku. Kas dar svarbiau, autoriaus malda tarsi lieka išklausyta dar jos metu, nes pats eilėraštis yra to idealaus, prašomo pavyzdžio įgyvendinimas. Be abejo, „Audros epiloge“ galima rasti eilėraščių, skambančių kaip žavėjimosi Celanu aidai. Prie jų priskirčiau tokius kūrinius kaip „Du pranašai“, „Balso bandymas“, „Lyrikos sfera“, „Laikas“, o ypač „Audinys“. Jų išskirtinis bruožas yra drausmingo intelektualinio diskurso atsisakymas dėl semantinių įtampų, nukreipiančių į teksto vidų ir išorę, aiškiai išreikšto pasisakymo subjekto ištrynimas. Pagal Celano taisyklę, kuri, taikliu Felikso Przybylako apibūdinimu, yra kaip „atskirų žodžių daugiapoziciškumas kūrinio visumos rėmuose <…>, darbo su žodžiais, vienu metu įkinkytais į reikšmių laukus, pagrindinių teiginių kolonijas, esminių žodžių ruožus, taisyklė“13.
Nutylėjimas
Į celaniškųjų inspiracijų ratą hipotetiškai galima įtraukti ir Herberto eilėraštį „Czesławui Miłoszui“ iš poezijos rinkinio „Rovigo“, kūrinį, kurį galima suvokti kaip savotišką Celano eilėraščio „Totnaubergas“ repliką14. Jau iš pirmo žvilgsnio tie du eilėraščiai panašūs savo pabrėžtinai juodraštiniu, eskiziniu pobūdžiu, neryškiu subjekto ir objekto pasisakymų santykiu, o visų svarbiausia – užšifruota išraiška. Susidaro įspūdis, kad jie išreiškia – žavėjimąsi? nusivylimą? – gimusį tiesioginio susitikimo su kažkuo, kas buvo laikomas mokytoju, metu.
Totnaubergas
Arnika, akišveitė,
gurkšnis iš šulinio su
žvaigždėkauliu viršuj,
toj
trobelėj,
kur į knygą
– kieno vardai patekę
į ją iki manęs, –
kur į knygą
įrašyta eilutė apie
viltį, šiandien,
mąstytojo
ateinančiam
žodžiui
į širdį,
miško velėna, nesulyginta,
gegužraibė ir gegužraibė, pavieniui,
rupumas vėliau, važiuojant,
aiškiai,
tas, kuris mus veža, žmogus,
kuris pasiklauso,
pusiau
praminti takai iš
rąstų per aukštapelkę,
drėgmė
kiek daug15
Czesławui Miłoszui
1
Virš San Francisko įlankos – žvaigždžių šviesa
rytą rūkas pasaulį skiria į dvi dalis
ir nežinia kuri geresnė ir svarbesnė o kuri prastesnė
net pašnibždom pagalvot nevalia kad abi vienodos
2
Angelai leidžias iš dangaus
Aleliuja
kai jis rašo
pasvirusias
praskiesto mėlio
raides16
Celano eilėraštis, aprašantis jo vizitą pas Martiną Heideggerį Švarcvaldo kalnuose 1967 metų vasarą, sulaukė nemažai prieštaringų komentarų. Gadameris ironiškai rašo, kad spėliones apie šio vizito nesėkmę dera palikti „biografų – kartu su autobiografu – pačiu poetu – išminčiai“17. Nes kūrinys gana tikroviškai atkuria kraštovaizdį, kurį sudarė šlapios pievos ir durpynai, troba ir prieš ją esantis šulinys su išraižytu žvaigždės ornamentu. Taip pat kalbama apie svečių įsirašymo į šeimininko knygą paprotį. Įsirašydamas Celanas „uždavė sau klausimą, ar mąstytojas, toks kaip šis“, „turi žodį, kuris tvinsta širdyje“18. Ką tai iš esmės reiškia? Artėdamas prie atsakymo į šį klausimą, Gadameris įrodinėja, kad bent kai kurie žodžiai peržengė gryną aprašymą ir turi paslėptą simbolinę prasmę: arnika yra vaistinis augalas (pažodžiui teikianti gėrį), eilutė „gegužraibė ir gegužraibė, pavieniui“ (originale „Orchis und Orchis, einzeln“) nėra augalų pristatymas, kalbama „apie vienatvę, atskirumą abiejų vaikštinėjančių, kurie štai ėjo kartu, bet liko atskirai kaip gėlės, pro kurias jie ėjo“19. Taigi viso eilėraščio atpasakojimas atrodo taip: „Pirma strofa susijusi su stiprinančiu kuklios sodybos kraštovaizdžiu, antroji, perkelianti į trobelės vidų, rodo šeimininko reikšmę ir slaptą svečio lūkestį; trečias posmas yra pasivaikščiojimas, buvimas atskirai vienas šalia kito, ir paskui grįžimas, kurio metu aptariami įspūdžiai. Tai, kas eina toliau, jau nėra „veiksmas“, tai lyg susumavimas to, kas įvyko grįžtančių žmonių pokalbyje: koks drąsus bandymas vaikščioti neperžengiama teritorija.“ Kokia viso to bendra prasmė? Gadameris teigia, kad tai Heideggerio „rizikingų minčių kelio paveikslas“, taip pat „situacija, kokioje mes visi, kaip žmonės, mažiau ar daugiau sąmoningai esame“20.
Bet kaip skiriasi Lacoue-Labarthe’o komentaras! Visų pirma, anot tyrinėtojo, visa Celano poezija yra dialogas su Heideggerio filosofija, o ypač su jo Hölderlino interpretacijomis. Iš to randasi užslėptos aliuzijos į romantinio poeto formules, taip pat į Heideggerio vedančius į niekur „Miško kelius“. Tačiau svarbiau yra kas kita: eilėraštis pirmiausia išreiškia kalbos santykį su būtimi, nes „stingantis žodis“ reiškia „žodžių stygių išreikšti tai, kas yra, nes tai nėra prigimtinė kalba, ne visai gimtoji kalba“21. O konkrečiau: tai yra negalėjimas išreikšti, ypač budelių kalba, Holokausto patyrimą. Dėl tos priežasties „Totnaubergas“ yra „apie kalbą, pasirinktą raiškai to, kuris išreiškė Aušvicą“. Todėl taip pat atspindi didelį nusivylimą. Kaip rašo Lacoue-Labarthe’as, „Celanas – poetas, ir dar žydų – atvyko pas Heideggerį – mąstytoją, vokiečių mąstytoją – su vienu vieninteliu, bet labai konkrečiu prašymu“. Kokiu? Kad tas filosofas, poezijos žinovas, kuris susikompromitavo bendradarbiaudamas su nacizmu, tiesa, su juo ginčijosi, bet „visiškai nutylėjo Aušvico temą, – taigi kad tas mąstytojas ryžtųsi tarti vieną žodį kančios tema“22. Tą žodį, dėl kurio tampa galima „egzistencija, poezija, kalbėjimas. Kalba. Tai yra santykis su kitu žmogumi“. Koks žodis turimas omenyje? Galima tiktai spėlioti. Anot prancūzų mokslininko, tai žodis, „kurio visi Vakarai savo atpirkimo patose niekada nemokėjo ištarti ir kurį mums belieka išmokti, jeigu patys nenorime nuskęsti: tas žodis yra a t s i p r a š a u“23.
Herberto eilėraštyje nėra tokių aiškių sąsajų su vieta. Ji yra tik pažymėta keliomis – tiesa, esminėmis, – detalėmis. „Vaizdas į San Francisko įlanką brėžtas lyg pro Miłoszo namo Grizzly Peak gatvėje langą, o, kaip žinoma, Herbertas tame name ne tik lankėsi, bet septintajame dešimtmetyje ir trumpai gyveno. Taip pat įmanoma nustatyti metų laiką, ir net mėnesį: tai yra liepa, kai rūkas virš įlankos užkloja San Franciską ir slenka ant Berklio. Tai klimato savybei Miłoszas eilėraštyje „Užburtas kalnas“ suteikė simbolinę prasmę. Europiečiui aiški metų laikų sekos sumaištis – „Karštas spalis, šalta liepa, vasarį žydi medžiai“ – skatina poetą medituoti apie įvairius laiko, kurį galima matuoti ir trapia vieno gyvenimo trukme, gamtos kalendoriumi bei sunkiai įsivaizduojama ir apibūdinama amžinybe, ritmus ir matmenis.
Sunku pasakyti, ar Herberto eilėraštis siejasi su „Užburtu kalnu“. O jeigu taip, jų sąsajos yra nepaprastai gerai užslėptos. Pirmoje strofoje poetas tarsi netiesiogiai nurodo į neognostikinius Miłoszo vaizduotės polinkius, bet kartu akivaizdžiai kvestionuoja pasaulio padalijimą į „geresnę svarbesnę“ ir „prastesnę“ dalis. Negana to, sako, kad „net pašnibždom pagalvot nevalia kad abi vienodos“. Kyla keli klausimai be atsakymų: kas tai, kad taip galima pagalvot, draudžia – ir dar taip griežtai? Ar padalijimo neigimas yra holistinės pasaulio koncepcijos priešpriešinimas dualistinei koncepcijai? Kam tarnauja beasmenė pasisakymo forma? Objektyvios, nepažeidžiamos ir nekvestionuojamos nuomonės formos pabrėžimui? Ar, priešingai, yra išsilaisvinimo iš autoriteto būdas, pašaipios distancijos nuo kažko, kas skelbia tokius įsitikinimus, išraiška? Tegalima kelti abejotinas hipotezes, rizikuojant prisišaukti klaidingą interpretaciją, kurios auka neretai tampa Celano eilėraštis Lacoue-Labarthe’o perskaityme.
Panašiai ir antroje strofoje: vaizdai, kuriantys išskirtinį, beveik sakralinį eilėraščių atsiradimo akimirkos matmenį (angelai leidžiasi iš dangaus ir gieda Aleliuja kaip Dievo gimimo momentu!), staiga silpsta ir desakralizuojasi. Pakilumo efektą tuoj pat panaikina detalė, kad poeto žodžiai, rašomi mėliu, yra rašomi „praskiestu“ mėliu. Panašiai kaip ankstesnėje strofoje, priešpriešų aštrumas užleidžia vietą išplaukusiems kontūrams, atsiranda žemyn krypstantis judėjimas (iš dangaus į žemę) vietoje kylančio judėjimo (į žvaigždes), opozicijos raiškumas užleidžia lauką neaiškiai, drumstai, menkai atpažįstamai sferai. Tad šis eilėraštis yra garbinimas ar pašaipa? Ypač, kad jis buvo publikuotas šalia eilėraščio „Chodasiewiczius“, kurio kandžiai pašaipi intencija nepalieka abejonių. Atsakymo raktu tampa pavadinimas. „Czesławui Miłoszui“ skamba kaip tiesioginis, intymus kreipinys, beveik pradžia poetinio laiško, kurių Herbertas parašė kelis. Bet eilėraščio tekste neatsiranda lauktas adresatui skirtas Tu! Vietoje privataus dialogo su mokytoju apie esminius reikalus, liečiančius abiejų poetų filosofinių pasaulėžiūrų skirtumų pagrindus, pateikiamas nerūpestingas susitikimo vietos aprašymas ir lengvai pažymėtas šeimininko užsiėmimo eskizas. Kitaip tariant, Herberto eilėraštis, panašiai kaip Celano eilėraštis, grindžiamas Dideliu Nutylėjimu. Gal žodis, kuris čia neatsirado, o kuris po „Chodasiewicziaus“ turėjo atsirasti, irgi yra žodis „atsiprašau“?
Ant tylėjimo ribos
Visi tie momentai, be abejo, svarbūs ir verti detalesnio nagrinėjimo, negali užgožti esminių abiejų poetų skirtumų.
Celanas žiūri į kalbą dvigubai įtariai. Nes tai yra budelių kalba, bet taip pat kultūros, kurioje jis užaugo ir kuri jam yra šaltinio svarbos, kalba. Kartu tai yra kalba, kurią poezija po Mallarmé, pernelyg distiliuodama, privedė iki abstrakcijos, visiškai atplėšusi nuo tikrovės. Herberto poezija tokių įtarimų nemaitina. Jo gimtoji kalba neperėjo, kaip Celano vokiečių, per „baisingus nutylėjimus, per tūkstančius kalbos mirtį nešančių tamsų“. Net kai cituojamame interviu jis sako, kad šiuolaikinė gimtosios kalbos būklė verčia jį „kurti lenkų kalbą“ iš naujo, tarsi nuo nulinės padėties, sielojosi vien dėl to, kad lenkų literatūros tradicijoje stinga poetinės kalbos esmės tyrimo, proceso, per amžius kuriančio filosofų dialogą su poetais – panašaus į Heideggerio dialogą su Hörderlinu ir Celano su Heideggeriu. Be to, išsakė būtinybę rasti tokį poetinį diskursą, kuris pajėgtų spręsti subtiliausias ir sudėtingiausias filosofines problemas.
Priešingai negu Celanas, Herbertas nesibrauna prie tikrovės per eilėraščius, kurie, būdami per plauką nuo tylėjimo ir murmėjimo, trokšta pademonstruoti pačią žmogaus egzistencijos ar žmogiškos esmės jų šakniniu pavidalu neišreiškiamumo problemą (čia esama aiškaus Celano panašumo su Leśmianu, Różewicziumi ar Białoszewskiu). Nors abu poetus sieja santūrumas ant tylėjimo ribos bei eilėraščių kaip slepiamo skausmo šifro traktavimas, Herberto eilėraščiuose nėra tokių aiškių, kaip Celano tekstuose, būties prošvaisčių – žaibiškų žvilgtelėjimų į būties siaubingumą. Būties, pažymėtos nebūtimi ir absurdo pojūčiu, taip pat nesiduodančiu suprasti ir būti paaiškintu blogiu, kurį vienas žmogus daro kitam. Todėl „Pono Cogito“ autoriui artimesni stoikai ir Elzenbergas negu Heideggeris.
Retorinių lotyniškų pavyzdžių pagrindu išlavintas Herbertas niekada neneigė komunikacinių kalbos galimybių. Todėl kitokią nei Celanas reikšmę teikė tylėjimui: tai ne po Holokausto išlikusio bejėgio žodžio „nutilimas“, bet veikiau kalbos netekimas svetimos kančios akivaizdoje, arba išdidus nutilimas prieš budelius. Bet kiekvieną kartą tylėjimas prabyla retoriškai: ar poetiniu vaizdu, ar metafora. Todėl ir savo geriausiuose kūriniuose Herbertas vartoja, pavadinsiu taip, susilpnintą alegorizaciją. Alegorizaciją, nes savo egzistencinį patyrimą išreiškia figūratyviai. O susilpnintą – arba ironija, arba kintančiais, aliuzijų prišaukiamais – nutolusiais laike ir šiuolaikiniais – kontekstais.
Žodžiu, Herberto poezijos atsižvelgimas į Celano poeziją virsta vienu iš „Šviesos stygos“ autoriaus mėginimų atšviežinti poetinį diskursą dviejose paskutinėse knygose, bet pati jo vaizduotės esmė lieka vis dėlto skirtinga. Tačiau negalima atmesti, kad Herberto žavėjimasis „Mirties fugos“ autoriumi nekilo iš nerealizuotos jo paties poezijos galimybės – atvertos keliais eilėraščiais ir staiga nutrauktos mirties.
Versta iš: Aleksander Fiut. PO KROPCE. Kraków: Wysoki Zamek, 2016.
1 Poeta i język. O poezji Paula Celana opowiada Zbigniew Herbert [Poetas ir kalba. Apie Paulio Celano poeziją pasakoja Zbigniewas Herbertas]. Poetą kalbino Piotras Kłoczowskis, užrašė ir išnašas parengė Joanna Roszak. Šio svarbaus interviu tekstu disponuoju poeto įpėdinių, ponių Katarzynos Herbert ir Halinos Herbert-Żebrowskos, taip pat pokalbį rengusio P. Kłoczowskio geranoriškumo dėka, visiems jiems čia noriu nuoširdžiausiai padėkoti.
2 Celan P. Utwory wybrane / wybrał i oprac. R. Krynicki. – Kraków: Wydawnictwo literackie, 1998. – P. 13.
3 Ten pat. – P. 315, 317.
4 Cit. iš: Poeta i język. O poezji Paula Celana opowiada Zbigniew Herbert.
5 Ten pat.
6 Ten pat.
7 Ten pat.
8 Ten pat.
9 Ten pat.
10 P. Celano dialogas su Martinu Heideggeriu atidžiai išanalizuotas Philippe’o Lacoue-Labarthe’o knygoje „Poezja jako doświadczenie“ (vert. J. Margański; 2004); taip pat žr.: Derrida J. Szibbolet dla Paula Celana / vert. A. Dziadek. – Katowice: FaArt, 2000; Gadamer H.-G. Czy poeci umilkną / sud. J. Margański. – Bydgoszcz: Homini, 1998.
11 Savo pastebėjimus J. Roszak plėtoja esė „Geriau skaityti eilėraščius. Herberto Celanas“; žr.: Zeszyty Literackie. – 2006. – Nr. 94.
12 Herbert Z. Brewiarz II // Herbert Z. Epilog burzy. – Wrocław: Dolnośląskie, 1998.
13 Przybylak F. Posłowie // Celan P. Wiersze / vert. F. Przybylak. – Kraków: Wydawnictwo literackie, 1988. – P. 288.
14 Žr. šio eilėraščio interpretaciją: Derrida J. Szibbolet dla Paula Celana.
15 Celan P. Kalbos grotos / iš vokiečių k. vertė Linas Rybelis. – Vilnius: Hieronymus, 2022. – P. 158–159.
16 Vertė K. Uscila.
17 Gadamer H.-G. Czy poeci umilkną. – P. 57.
18 Ten pat. – P. 58.
19 Ten pat. – P. 59.
20 Ten pat. – P. 59–60.
21 Lacoue-Labarthe Ph. Poezja jako doświadczenie. – P. 49.
22 Ten pat. – P. 49–50.
23 Ten pat. – P. 51.
George Orwell. Literatūros prevencija
2024 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis
George’as Orwellas (tikr. Ericas Arthuras Blairas, 1903–1950) laikomas vienu ryškiausių XX a. rašytojų ir neabejotinai įtakingu to laikotarpio intelektualu. Šiandien mažne kiekvienas žino garsiausius jo romanus: politinę satyrą „Gyvulių ūkis“ ir niūrią pranašišką antiutopiją „1984-ieji“. Kiek mažiau skaitytojų susipažinę su autobiografinėmis knygomis „Dienos Paryžiuje ir Londone“, „Lapok, aspidistra“, „Katalonijai pagerbti“, balansuojančiomis ties grožinės ir negrožinės literatūros riba. Ir tik patys rafinuočiausi literatūros gurmanai yra mėgavęsi eseistiniais G. Orwello grynuoliais – aštriais ir polemiškais, tačiau visuomet humanistiškais, skelbiančiais klasikinio humanizmo idėjas, pasisakančiais prieš totalitarizmą, už žmonių laisvę ir lygiateisiškumą.
Nors G. Orwellas labiau žinomas kaip romanų autorius, tačiau būtent eseistikos dvasia persmelkia visą jo kūrybą. Kaip yra pabrėžęs žinomas britų literatūros kritikas Johnas Carey’is, „esė išreiškia Orwello esybę geriau nei romanai, geriau nei negrožinės literatūros kūriniai. Jose atsiskleidžia Orwellas kaip žmogus, Orwellas kaip mąstytojas, Orwellas kaip politinis rašytojas“.
Esė „Literatūros prevencija“ („The Prevention of Literature“, 1946) yra iš numatomos išleisti G. Orwello knygos „Kodėl aš rašau“ ir kitos esė“ (sudarytojas Darius Pocevičius, vertėjas Arvydas Sabonis, leidykla „Kitos knygos“).
Darius Pocevičius
Gal prieš metus dalyvavau PEN klubo susirinkime, kur minėjome trišimtąsias Miltono „Aeropagitica“ metines – tas veikalas, jei pamenate, buvo parašytas ginant spaudos laisvę. Garsioji Miltono frazė apie knygos „nužudymo“ nuodėmę buvo išspausdinta susirinkimą skelbiančiuose lapeliuose, juos gavome iš anksto.
Pranešėjų buvo keturi. Vienas jų kalbėjo apie spaudos laisvę, bet remdamasis tik Indijos patirtimi. Kitas neryžtingai ir labai aptakiai papasakojo, kad laisvė yra geras dalykas. Trečiasis vainojo įstatymus, nukreiptus prieš nepadorybes literatūroje. Ketvirtasis didžiuma savo kalbos gynė represijas Rusijoje. Dalis pasisakiusiųjų iš vietos sugrįžo prie nepadorybių ir jas reguliuojančių įstatymų, kiti tiesiog šlovino Sovietų Rusiją. Dauguma, regis, pritarė moralės laisvei – laisvei atvirai svarstyti spaudoje lytinius reikalus, tačiau apie politinę laisvę neužsiminė nė vienas. Toje kelių šimtų žmonių minioje, iš kurių gal pusė buvo susiję su rašymo amatu, neatsirado nė vieno, galinčio konstatuoti, kad jeigu spaudos laisvė apskritai ką nors reiškia, tai ji reiškia laisvę kritikuoti ir prieštarauti. Svarbiausia, kad nė vienas kalbėtojas nepacitavo Miltono veikalo, kurio dingstimi buvome susirinkę. Niekas nė žodžiu neužsiminė ir apie visas tas knygas, kurios per karą „nužudytos“ Anglijoje ir Jungtinėse Valstijose. Imant apskritai, susirinkimas pademonstravo palankumą cenzūrai.
Ir tai ne itin nustebino. Mūsų laikais intelektinės laisvės idėja puolama iš dviejų pusių. Vienoje – jos teoriniai priešai, totalitarizmo apologetai, kitoje – jos artimiausi, praktiniai priešai, monopolistai ir biurokratai. Rašytojas ar žurnalistas, jei nori likti principingas, susiduria su kliūtimis, kurias kelia ne tiek aktyvus persekiojimas, kiek bendra visuomenėje vykstanti slinktis. Prieš jį veikia ir spaudos koncentracija saujelės turtuolių rankose, ir radijo bei kino monopolizavimas, ir žmonių nenoras leisti pinigus knygoms, kone kiekvieną rašytoją verčiantis ieškoti darbų pašalyje, ir kišimasis oficialių organizacijų, tokių kaip Informacijos ministerija ar Britų Taryba, tarsi padedančių rašytojui išgyventi, bet kartu gaišinančių jo laiką bei formuojančių jo požiūrį, ir pastarųjų dešimties metų karinė atmosfera, kurios krikdančios įtakos dar niekam nepavyko išvengti. Mūsų laikais viskas kėsinasi paversti rašytoją – ar bet kurį kitą menininką – smulkiu tarnautoju, dirbančiu pagal iš aukščiau nuleistas temas ir niekada neprabylančiu apie tai, kas jam atrodo visa tiesa. O priešindamasis tokiam likimui jis negauna jokios paramos iš saviškių, t. y. negirdi stipraus bendraminčių balso, kuris patikintų jį, kad yra teisus. Praeityje, bent jau protestantizmo šimtmečiais, maišto ir intelektinio sąžiningumo sampratos buvo tapatinamos. Politinis, moralinis ar religinis eretikas buvo tas, kas nesutiko prievartauti savo sąžinės. Tokią laikyseną sumuoja revaivalistų himno žodžiai:
Drįsk būti kaip Danielius,
Drįsk stoti vienas prieš visus,
Drįsk atkakliai laikytis tikslo,
Drįsk jį patvirtinti balsu.
Norint šį himną sušiuolaikinti, prie kiekvienos jo eilutės pirmojo žodžio reikėtų pridėti „Ne“. Nes mūsų amžiaus ypatybė ta, kad maištininkai, pasikėsinę į egzistuojančią tvarką, bent jau dauguma pačių tipiškiausių, taip pat maištauja ir prieš individualaus sąžiningumo idėją. „Stoti vienam prieš visus“ – tai nusikalstama ideologiškai ir pavojinga praktiškai. Rašytojo ir menininko nepriklausomybę ėda migloti ekonominiai veiksniai, negana to, ją žlugdo tie, kas turėtų būti jos gynėjai. Būtent šis procesas čia man ir rūpės.
Minties ir spaudos laisvė paprastai atakuojama argumentais, kurių neverta nė ginčyti. Kiekvienas, turintis dėstymo ar debatų patirties, kuo puikiausiai juos žino. Neketinu čia svarstyti tokių nuvalkiotų teiginių, kaip kad „laisvė yra iliuzija“ arba kad „totalitarinėse šalyse laisvės daugiau negu demokratinėse“. Man rūpi kur kas atsparesnė ir pavojingesnė nuostata, kad laisvė nėra pageidautina ir kad intelektinis sąžiningumas – tai antivisuomeniško savanaudiškumo atmaina. Nors avanscenoje dažniausiai matomi kiti šio klausimo aspektai, ginčas dėl žodžio ir spaudos laisvės iš esmės yra ginčas tarp pageidaujamumo ir nepageidaujamumo meluoti. Kaunamasi dėl teisės dabarties įvykius aprašyti teisingai ar bent jau tiek teisingai, kiek tai leidžia neišmanymas, išankstinės nuostatos ir saviapgaulė, būdinga kiekvienam stebėtojui. Iš to, ką sakau, gali atrodyti, kad kalbu apie vienintelę literatūros atšaką – tiesioginį „reportažą“. Tačiau vėliau pamėginsiu įrodyti, kad ta pati problema iškyla visuose literatūros ir gal net menų sluoksniuose – vienur subtilesniais, kitur ne tokiais subtiliais pavidalais. O kol kas reikia nuplėšti visus tuos nereikšmingus dangalus, į kuriuos šis ginčas paprastai būna vyniojamas.
Intelektinės laisvės priešai visada bando savo tiesas pateikti kaip disciplinos viršenybę prieš individualizmą. Tiesos–netiesos klausimo stengiamasi neakcentuoti. Pasitaiko įvairių niuansų, bet rašytojui, atsisakančiam prekiauti savo pažiūromis, visada klijuojama paprasčiausio egoisto etiketė. Jis kaltinamas tuo, kad siekia užsisklęsti dramblio kaulo bokšte, kad ekshibicionistiškai demonstruoja savo paties asmenybę arba kad priešinasi neišvengiamai istorijos tėkmei mėgindamas išsaugoti nepagrįstas privilegijas. Katalikai ir komunistai panašūs tuo, kad nelaiko oponentų nei sąžiningais, nei protingais. Tiek vieni, tiek kiti netiesiogiai teigia, kad „tiesa“ jau yra atskleista ir kad eretikas, jeigu nėra visiškas kvailys, širdies gilumoje žino „tiesą“ ir priešinasi jai vien iš savanaudiškų paskatų. Komunistinėje literatūroje intelektinės laisvės puolimas paprastai maskuojamas retorika apie „smulkiaburžuazinį individualizmą“, „devyniolikto amžiaus liberalizmo iliuzijas“ ir pan.; jis paremiamas įžeidžiais žodeliais, tokiais kaip „romantiška“, „sentimentalu“, į kuriuos sunku atsikirsti, nes jie neturi sutartų reikšmių. Šitaip diskusija nuvedama šalin nuo to, kas svarbu. Galima sutikti – ir dauguma išsilavinusių žmonių sutiktų – su komunistų teze, kad gryna laisvė galės egzistuoti tik beklasėje visuomenėje ir kad tas, kas stengiasi, jog tokia visuomenė atsirastų, jau yra beveik laisvas. Bet čia priplakami ir visiškai nepagrįsti teiginiai, kad komunistų partijos kaip tik ir siekia sukurti beklasę visuomenę ir kad Sovietų Sąjungoje šis tikslas jau beveik įgyvendintas. Pripažinus, kad antrasis teiginys plaukia iš pirmojo, pasidaro pateisinami beveik bet kokie išpuoliai prieš sveiką protą ir padorumą. Šiaip ar taip, esminio diskusijos klausimo vengiama. Intelektinė laisvė reiškia laisvę vaizduoti tai, ką matei, girdėjai ar jautei, neprivalant klastoti faktų ar jausmų. Įprastinės tirados prieš „eskapizmą“, „individualizmą“, „romantizmą“ ir t. t. tėra retorinė priemonė siekiant, kad iškreipti istoriją atrodytų garbinga.
Prieš penkiolika metų intelektinę laisvę reikėjo ginti nuo konservatorių, katalikų ir truputį nuo fašistų – pastarieji Anglijoje nebuvo itin svarbūs. Šiandien ją reikia ginti nuo komunistų ir jų „bendrakeleivių“. Apie tiesioginę mažos Anglijos komunistų partijos įtaką kalbėti neverta, bet nuodingas rusiškų mitų poveikis anglų intelektiniam gyvenimui – visiškai kitas dalykas. Jis lemia tai, kad žinomi faktai slepiami ar iškraipomi tiek, jog net kyla abejonių, ar kada nors bus įmanoma parašyti tikrąją mūsų laikų istoriją. Štai vienas pavyzdys iš šimtų, kuriuos būtų galima paminėti. Žlugus Vokietijai paaiškėjo, kad begalė sovietų rusų – dauguma tikriausiai vadovaudamiesi nepolitiniais motyvais – buvo perėję į kitą barikadų pusę ir kovojo vokiečių pusėje. Be to, ne itin didelė, bet ir ne maža dalis rusų karo belaisvių bei perkeltųjų asmenų atsisakė grįžti į SSRS, tačiau kai kurie jų buvo grąžinti per prievartą. Šiuos faktus žinojo daugelis žurnalistų, dirbusių įvykių vietoje, bet britų spauda jų beveik neminėjo, o tuo pat metu rusofilai publicistai Anglijoje ir toliau teisino 1936–1938 metų „valymus“ ir trėmimus teigdami, kad SSRS „nebuvo kolaborantų“. Melų ir dezinformacijos rūkas, gaubiantis tokias temas kaip badas Ukrainoje, Ispanijos pilietinis karas, Rusijos politika Lenkijoje ir t. t., atsiranda ne vien dėl tyčinio nesąžiningumo, tačiau bet kuris rašytojas ar žurnalistas, simpatizuojantis SSRS, – t. y. simpatizuojantis taip, kaip iš jo tikisi patys rusai, – turi susitaikyti su tuo, kad svarbiais klausimais teks imtis sąmoningų klastočių. Prieš akis turiu, matyt, labai retą 1918 metų brošiūrą, kurioje Maksim Litvinov aprašo tuometinius Rusijos revoliucijos įvykius. Joje neminimas Stalin, bet labai giriamas Trockij, taip pat Zinovjev, Kamenev ir kiti. Kaip į tokį tekstą žiūrėtų net ir pats intelektualiai skrupulingiausias komunistas? Geriausiu atveju obskurantiškai teigtų, kad tai yra nepageidautinas dokumentas, kurį verčiau nuslėpti. O jeigu dėl kokių nors priežasčių būtų nuspręsta išleisti ją iškraipytą – sumenkinus Trockį ir įterpus Staliną, – joks partijai ištikimas komunistas negalėtų protestuoti. Pastaraisiais metais pridaryta nemažai panašaus masto klastočių. Bet svarbiausia ne tai, kad jos daromos, o kad kairiojo sparno inteligentai visiškai nereaguoja netgi tada, kai apie jas žino. Argumentas, kad sakyti tiesą „dar neatėjęs laikas“ arba kad tiesa „lietų vandenį ant kieno nors malūno“, jiems atrodo įtikinamas, ir mažai kas nerimauja dėl to, kad jų toleruojamas melas iš laikraščių gali persikelti į istorijos knygas.
Totalitarinių valstybių praktikuojamas organizuotas melas nėra, kaip kartais sakoma, laikina priemonė, lygintina su karine gudrybe. Tai neatskiriama totalitarizmo dalis, kuri niekur neišnyktų, net jeigu koncentracijos stovyklos ir slaptosios policijos pajėgos liautųsi būti reikalingos. Tarp inteligentiškų komunistų sklando nevieša legenda, kad Rusijos valdžia dabar yra priversta imtis melagingos propagandos, sufabrikuotų kaltinimų ir panašių dalykų, bet iš tikrųjų ji slapta registruojanti tikrus faktus ir kada nors ateityje juos paskelbsianti. Manau, galime tvirtai teigti, kad taip nėra, nes tokie veiksmai būtų būdingi liberalaus istoriko, kuris tiki, jog praeitis negali būti keičiama ir kad teisingos istorinės žinios yra vertingos pačios savaime, mentalitetui. O totalitariniu požiūriu istorija yra tai, ką reikia kurti patiems, o ne iš jos mokytis. Totalitarinė valstybė iš esmės yra teokratija, jos valdančioji kasta turi būti laikoma neklystančia, kad išsaugotų savo pozicijas. Bet kadangi neklystančių nebūna, gana dažnai prireikia praeities įvykius pertvarkyti taip, kad atrodytų, jog ta ar kita klaida nebuvo padaryta, jog ta ar kita įsivaizduojama pergalė iš tikrųjų buvo pasiekta. Vėlgi, didesni politikos pokyčiai reikalauja atitinkamai pakeisti ideologiją ir atrasti naujų iškilių istorinių asmenybių. Tokie dalykai vyksta visur, tačiau kur kas labiau tikėtina, kad šiurkščių falsifikacijų griebsis visuomenės, kuriose vienu ar kitu metu leistina tik viena nuomonė. Faktiškai totalitarizmui reikia nuolat keisti praeitį, o ilgainiui tikriausiai prireikia ir kad niekas nebetikėtų objektyvios tiesos egzistavimu. Totalitarizmo bičiuliai Anglijoje paprastai būna linkę tvirtinti: kadangi absoliuti tiesa nepasiekiama, didelis melas nė kiek ne blogesnis už mažą. Pasak jų, visi istoriniai liudijimai yra šališki ir netikslūs, be to, šiuolaikinė fizika yra įrodžiusi, kad tai, kas mums atrodo tikras pasaulis, iš tikrųjų yra iliuzija, todėl remtis savo suvokimu būtų tiesiog vulgarus miesčioniškumas. Kad išsilaikytų per amžius, totalitarinė visuomenė turbūt turėtų sukurti šizofrenišką mąstymo sistemą, kur sveiko proto dėsniai galiotų tik kasdieniame gyvenime ir kai kuriuose tiksliuosiuose moksluose, bet jų galėtų nepaisyti politikai, istorikai ar sociologai. Jau dabar esama begalės žmonių, kuriems atrodytų gėdinga klastoti kokio nors mokslo vadovėlį, bet jie nemato nieko bloga, kai iškreipiami istoriniai faktai. Būtent ten, kur persipina literatūra ir politika, totalitarizmas ir imasi didžiausio spaudimo intelektualams. Tiksliesiems mokslams šiuo metu nieko panašaus negresia. Tai iš dalies paaiškina, kodėl visose šalyse rikiuotis po savų vyriausybių vėliava mokslininkams lengviau negu rašytojams.
Kad labai nenukryptume į šalį, leiskite pakartoti tai, ką sakiau šio rašinio pradžioje: Anglijoje pirmučiausi tiesos, taigi ir minties laisvės, priešai yra spaudos baronai, kino magnatai ir biurokratija, tačiau, žvelgiant į ateitį, rimčiausiu simptomu laikytinas silpnėjantis pačių intelektualų laisvės troškimas. Kai kam gali atrodyti, kad iki šiol aš kalbėjau apie cenzūros poveikį ne apskritai visai literatūrai, o tik vienai jos sričiai – politinei žurnalistikai. Taip, britų spaudoje Sovietų Rusija yra tam tikra uždrausta zona, taip, tokios temos kaip Lenkija, Ispanijos pilietinis karas ar Rusijos–Vokietijos paktas atitvertos nuo rimtų diskusijų, taip, jeigu jūs turite informacijos, kuri kertasi su vyraujančiu požiūriu, iš jūsų tikimasi, kad tą informaciją iškraipysite arba nutylėsite, – bet kuo čia dėta literatūra plačiąja prasme? Argi kiekvienas rašytojas yra politikas, o kiekviena knyga – tiesioginis „reportažas“? Argi rašytojas net ir griežčiausios diktatūros sąlygomis negali išlikti mintimis laisvas ir taip pateikti savo eretiškas idėjas, kad valdžia būtų per kvaila jas atpažinti? O jeigu rašytojas pats pritaria vyraujančiai ortodoksijai, kodėl tai turėtų jį žlugdyti? Argi ne labiausiai tikėtina, kad literatūra ir kiti menai klestės tokioje visuomenėje, kur nėra nei didelių nuomonių konfliktų, nei ryškios atskirties tarp menininko ir jo auditorijos? Argi reikia manyti, kad kiekvienas rašytojas yra maištininkas ar netgi kad rašytojas yra išskirtinė asmenybė jau vien dėl to, kad rašo?
Su tokiais argumentais, vienaip ar kitaip suformuluotais, susiduri kaskart, kai intelektinę laisvę bandai ginti nuo totalitarizmo kėslų. Jie liudija visišką nesupratimą, kas yra literatūra ir kaip – turbūt reikėtų sakyti „kodėl“ – ji atsiranda. Jie paremti prielaida, kad rašytojas yra arba tik linksmintojas, arba parsiduodantis rašeiva, vienokią propagandą į kitokią galintis keisti taip pat lengvai, kaip ryla melodijas. Bet vis dėlto – kaip atsiranda knygos? Išskyrus žemiausią jos lygį, literatūra yra bandymas paveikti amžininkų pažiūras užrašant savo patirtį. Tad kalbėdami apie saviraiškos laisvę didelio skirtumo tarp eilinio žurnalisto ir pačio „nepolitiškiausio“ grožinio rašytojo neįžvelgsime. Žurnalistas nėra laisvas ir suvokia savo nelaisvę, kai verčiamas rašyti netiesą arba nutylėti tai, kas jam atrodo svarbu; grožinės literatūros rašytojas nėra laisvas, kai jam tenka falsifikuoti savo paties jausmus, kurie, jo požiūriu, yra faktai. Jis gali iškreipti ir sukarikatūrinti tikrovę, kad paryškintų mintį, bet negali iškreipti savo sąmonės peizažo; jis negali nors kiek tvirčiau pasakyti, kad jam patinka tai, kas nepatinka, arba kad tiki tuo, kuo netiki. O jei bus priverstas tai daryti, ilgainiui jo kūrybinės galios išseks. Šios problemos jis neišspręs net ir vengdamas kontroversiškų temų. Nėra tokio dalyko kaip grynai nepolitinė literatūra, bent jau mūsų laikais, kai baimė, neapykanta ir tiesioginės politinės simpatijos kyla į kiekvieno sąmonės paviršių. Netgi vienui vienas tabu gali traumuoti sąmonę, nes visada esama pavojaus, kad bet kuri laisvai plėtojama mintis gali atvesti prie draudžiamų minčių. Iš čia išplaukia, kad totalitarizmo atmosfera yra mirtina visiems prozininkams, nors poetai, ypač lyrikai, gal ir galėtų joje kvėpuoti. Taigi tikėtina, kad proza – tokia, kokia ji buvo pastaruosius keturis šimtus metų, – užbaigs savo dienas totalitarinėje visuomenėje, jei ši ištvers ilgiau nei porą generacijų.
Literatūra yra klestėjusi ir esant despotiškam režimui, tačiau, kaip jau ne kartą kalbėta, praeities despotijos nebuvo totalitarinės. Jų prievartos aparatas visada buvo neefektyvus, jų valdančiosios klasės paprastai būdavo arba korumpuotos, arba apatiškos, arba pusiau liberalios, o vyraujančios religinės doktrinos retai kada puoselėdavo perfekcionizmo ir žmogaus neklystamumo idėjas. Vis dėlto galima teigti, kad didžiausių aukštumų proza pasiekė demokratijos ir minties laisvės laikais. Totalitarizmui nauja tai, kad jo doktrinos yra ne tik nekritikuotinos, bet ir nestabilios. Jos skiepijamos per amžino pasmerkimo baimę, kita vertus, jos gali būti pakeistos bet kurią akimirką. Imkime, pavyzdžiui, skirtingas, viena su kita visiškai nederančias nuostatas, kurių Anglijos komunistas ar jo „bendrakeleivis“ turėjo laikytis Britanijos ir Vokietijos karo atžvilgiu. Ilgą laiką iki 1939 metų rugsėjo iš jo buvo tikimasi, kad jis nuolatos nerimaus dėl „nacizmo baisybių“ ir visuose savo rašiniuose smerks Hitlerį; po 1939 metų rugsėjo jis dvidešimt mėnesių turėjo manyti, kad prieš Vokietiją nusidėta labiau, negu nusidėjo pati Vokietija, ir iš savo žodyno išmesti žodį „nacis“, bent jau spaudoje. Vos išklausęs 1941 metų birželio 22-osios 8 valandos ryto žinias, jis vėl turėjo pradėti tikėti, kad didesnio blogio už nacizmą pasaulis nėra matęs. Politikas lengvai maino požiūrį, rašytojui kiek kitaip. Kad pakeistų savo lojalumą būtent reikiamą akimirką, jis turi arba meluoti apie savo subjektyvius jausmus, arba juos visiškai nuslopinti. Tiek vienu, tiek kitu atveju jis sunaikina savo kūrybinę energiją. Jį ne tik apleidžia idėjos, bet ir vartojami žodžiai tarsi sustingsta po jo plunksna. Politiniai rašiniai mūsų laikais susideda beveik vien iš gatavų frazių, kurios susukamos į vieną daiktą it vaikiško „Meccano“ konstruktoriaus detalės. Tai neišvengiama savicenzūros pasekmė. Norint rašyti aiškia, gyva kalba, reikia mąstyti be baimės, o tas, kas mąsto be baimės, negali būti ortodoksas politikos atžvilgiu. Kitaip galėtų būti „tikėjimo amžiuje“, kai vyraujanti ortodoksija seniai nusistovėjusi ir į ją nežiūrima pernelyg rimtai. Tuomet būtų arba galėtų būti įmanoma, kad nemažos žmogaus sąmonės sritys liks nepaveiktos to, kuo jis dedasi tikįs. Vis dėlto verta atkreipti dėmesį, kad per tą vienintelį „tikėjimo amžių“, kuris buvo tekęs Europos daliai, proza kone visai išnyko. Visus Viduramžius grožinės prozos beveik nebuvo, istorinių veikalų – labai mažai; intelektiniai visuomenės lyderiai savo rimčiausias mintis dėstydavo negyva kalba, kuri per tūkstantį metų mažai tepasikeitė.
Tačiau totalitarizmas žada ne tiek tikėjimo, kiek šizofrenijos amžių. Visuomenė pasidaro totalitarinė, kai jos struktūra tampa akivaizdžiai dirbtinė, t. y. kai valdančioji klasė praranda savo funkcijas, bet sugeba laikytis valdžioje jėga ar apgaule. Kad ir kiek ilgai tokia visuomenė tvertų, ji negali sau leisti būti nei tolerantiška, nei intelektualiai stabili. Ji negali sau leisti nei teisingo faktų fiksavimo, nei emocinio nuoširdumo, būtino literatūrinėje kūryboje. Tačiau totalitarizmas gali žaloti net ir negyvenant totalitarinėje šalyje. Vien tam tikrų idėjų dominavimas gali paskleisti nuodus, nuo kurių iš literatūrinės apyvartos ims kristi viena tema po kitos. Visur, kur primetama ortodoksija – ar netgi dvi jos rūšys, kaip irgi dažnai pasitaiko, – geras rašymas baigiasi. Tai puikiai parodė Ispanijos pilietinis karas. Daugeliui anglų intelektualų jis buvo itin jaudinanti patirtis, tik ne tokia, kokią jie galėjo nuoširdžiai aprašyti. Kalbėti buvo leidžiama tik apie du dalykus, ir abu jie buvo akivaizdus melas; rezultatas – apie karą prispausdinta hektarai, bet beveik nieko, ką būtų verta skaityti.
Neaišku, ar totalitarizmo poveikis poezijai toks pat mirtinas kaip prozai. Dėl daugybės persipinančių priežasčių autoritarinėje visuomenėje poetas jaučiasi kiek laisviau negu prozininkas. Visų pirma, biurokratai ir kiti „praktiški“ žmonės paprastai pernelyg niekina poetą, kad domėtųsi tuo, ką jis sako. Antra, tai, ką sako poetas, – t. y. ką jo eilės „reiškia“ išvertus į prozą, – nėra itin svarbu, netgi jam pačiam. Eilėraščio mintis visada paprasta ir nėra pagrindinis jo tikslas, kaip kad siužetas nėra pagrindinis paveikslo tikslas. Eilėraštis – tai garsų ir asociacijų kompozicija, kaip kad paveikslas – potėpių derinys. Trumpose atkarpose, pavyzdžiui, dainos priedainyje, poezija gali netgi visiškai apsieiti be prasmės. Todėl poetui gana lengva šalintis pavojingų temų ir vengti eretiškų ištarmių, ir netgi ištartų jų niekas turbūt nepastebės. O svarbiausia, geras eiles, skirtingai nuo geros prozos, nebūtinai kuria vienas žmogus. Kai kurių žanrų poeziją, pavyzdžiui, balades arba, tarkim, itin dirbtines eilėraščių formas, gali bendromis pastangomis kurti žmonių grupė. Nežinia, ar senovės anglų ir škotų balades sukūrė individai, ar tai buvo kolektyvinė kūryba; šiaip ar taip, jos nėra individualios jau vien dėl to, kad nuolat kinta keliaudamos iš lūpų į lūpas. Net ir išspausdintos dvi vienos baladės versijos niekada nebūna visiškai vienodos. Daugelis primityvių tautų eiles kuria bendruomeniškai. Kas nors pradeda improvizuoti, galbūt akompanuodamas sau muzikos instrumentu, kas nors kitas priduria eilutę ar rimą, kai pirmasis dainininkas pritrūksta žodžių, ir procesas tęsiasi tol, kol randasi visa daina ar baladė, neturinti aiškaus autoriaus.
Toks artimas bendradarbiavimas prozoje beveik neįmanomas. Šiaip ar taip, rimta proza turi būti kuriama vienumoje, o priklausymo grupei jaudulys iš tiesų padeda tik tam tikroms eilėrašybos atmainoms. Eilės – galbūt net savotiškai geros eilės, nors jos vargu ar bus aukščiausio lygio – gali neišnykti net žiauriausios inkvizicijos sąlygomis. Net jeigu visuomenėje išnaikinta laisvė ir individualumas, jai vis tiek reikia ir patriotinių dainų bei herojinių baladžių pergalėms pašlovinti, ir įmantresnių ditirambų; nors tokios eilės rašomos pagal užsakymą ar komponuojamos kolektyviai, joms nebūtinai trūksta meninės vertės. Proza – kas kita, nes prozininkas negali susiaurinti minčių aprėpties, nepražudydamas savo išradingumo. Tačiau totalitarinių visuomenių arba totalitarines pažiūras perėmusių žmonių grupių istorija rodo, kad laisvės praradimas pakenkia visoms literatūros formoms. Hitlerio laikais vokiečių literatūra beveik išnyko, Italijoje padėtis buvo ne ką geresnė. Kiek galima spręsti iš vertimų, rusų literatūra po revoliucijos smarkiai suprastėjo, nors kai kurie poetiniai kūriniai atrodo geriau už prozą. Per maždaug penkiolika metų neišversta bemaž nė vieno rusiško romano, nusipelnančio rimtesnio vertinimo. Didelė dalis Vakarų Europos ir Amerikos rašančios inteligentijos arba priklausė komunistų partijai, arba jai simpatizavo, bet visas šis kairiųjų judėjimas paleido į pasaulį itin nedaug knygų, kurias būtų verta skaityti. Regis, ir tradicinė katalikybė žlugdo kai kuriuos literatūros žanrus, ypač romaną. Kiek rašytojų per tris šimtus metų buvo ir geri romanistai, ir geri katalikai? Esmė ta, kad kai kurių dalykų žodžiais nepašlovinsi, o tironija – vienas iš jų. Niekas nėra parašęs geros knygos inkvizicijos garbei. Poezija galėtų išgyventi totalitarizmo amžiuje, kai kuriems menams ar pusiau menams, kaip antai architektūrai, tironija galėtų būti net naudinga, bet prozos rašytojas neturėtų kito pasirinkimo, tik tylą arba mirtį. Proza, kokią mes žinome, – tai racionalizmo, protestantiškų šimtmečių, autonomiško individo produktas. O užgniaužta intelektinė laisvė paralyžiuoja žurnalistą, sociologą, istoriką, romanistą, kritiką ir poetą – būtent tokia seka. Ateityje galbūt atsiras naujoviška literatūra, nesusijusi su individualiais jausmais ar objektyviu stebėjimu, bet kol kas sunku tai įsivaizduoti. Kur kas labiau tikėtina, kad jeigu ateis galas liberaliajai kultūrai, kurioje gyvenome nuo Renesanso laikų, kartu su ja pražus ir literatūros menas.
Žinoma, spausdintas žodis niekur nedings, tad įdomu paspėlioti, kokia lektūra išliks griežtai totalitarinėje visuomenėje. Laikraščiai, matyt, gyvuos, kol televizijos technika pasieks aukštesnį lygį, bet jau dabar abejotina, ar plačiosios žmonių masės industrinėse šalyse jaučia poreikį ką nors skaityti, išskyrus laikraščius. Jos net nerodo jokio noro išleisti skaitymui bent dalelę tų pinigų, kuriuos išleidžia kai kurioms kitoms pramogoms. Todėl veikiausiai romanus ir apsakymus visiškai išstums kino ir radijo produkcija. Galbūt išliks tik žemarūšė sensacinga beletristika, kuriama kokiu nors konvejeriniu būdu, iki minimumo sumažinančiu žmogaus indėlį.
Žmogui tikriausiai nepritrūktų išmonės kuriant mašiną knygoms rašyti. Tam tikrus automatizavimo procesus jau dabar galima įžvelgti kine ir radijuje, reklamoje ir propagandoje, žemuosiuose žurnalistikos sluoksniuose. Pavyzdžiui, Walto Disney’aus filmai daromi iš esmės gamykliniu būdu: dalis darbo atliekama mechaniškai, dalį nuveikia komanda menininkų, savo individualų stilių pajungiančių bendram reikalui. Radijo pasakojimus dažniausiai rašo pavargę plunksnagraužiai, kuriems tema ir jos traktuotė padiktuojama iš anksto; o ir tai, ką jie parašo, tėra tarsi žaliava, kurią paskui savaip perdirba prodiuseriai ir cenzoriai. Tas pats ir su daugybe knygų bei brošiūrų, kurias užsako vyriausybinės įstaigos. Dar panašesni į mašininę gamybą apsakymai, tęstinės istorijos ir eilėraščiai pigiausiuose žurnaluose. Tokie žurnalai kaip „Rašytojas“ („The Writer“) kupini skelbimų, kuriuose rašymo mokyklos už kelis šilingus siūlo pirkti gatavus siužetus. Kai kurios prie siužeto prideda ir visų skyrių pirmus bei paskutinius sakinius. Kitos žada duoti jums, sakytum, algebros formulę, kuria naudodamiesi kurtumėte savo siužetus. Dar kitos siūlo kortelių rinkinius su užrašytais personažais ir situacijomis: sumaišai, išdėlioji ir automatiškai gauni išmoningą istoriją. Tikriausiai kaip nors panašiai būtų kuriama totalitarinės visuomenės literatūra, jeigu ji dar atrodytų reikalinga. Iš rašymo proceso būtų pašalinta vaizduotė ir – kiek įmanoma – netgi sąmonė. Biurokratai pateiktų knygų apmatus, paskui jos pereitų per tiek rankų, kad užbaigtos atrodytų ne ką individualesnės negu „Ford“ automobilis konvejerio pabaigoje. Savaime suprantama, kad viskas, kas šitaip pagaminta, būtų šlamštas; viskas, kas nebūtų šlamštas, keltų pavojų valstybės pamatams. O dėl išlikusios praeities literatūros, tai ją tektų uždrausti ar bent nuodugniai perrašyti.
Kol kas totalitarizmas dar niekur nėra pasiekęs visiškos pergalės. Mūsų pačių visuomenė, apskritai imant, vis dar liberali. Norėdami pasinaudoti teise į žodžio laisvę, turite kovoti su ekonominiu spaudimu ir stipriomis visuomenės nuomonės srovėmis, bet dar ne su slaptąja policija. Galite kalbėti ar spausdinti beveik bet ką, jei tik nesistengiate patraukti platesnio dėmesio. Tačiau, kaip sakiau šios esė pradžioje, labiausiai nerimą kelia tie sąmoningi laisvės priešai, kuriems laisvė turėtų reikšti daugiausia. Plačiajai publikai dėl šitų dalykų nei šilta, nei šalta. Jai nerūpi persekioti eretiką, bet ji ir nestos jo ginti. Ji yra kartu ir per sveiko, ir per menko proto, kad persiimtų totalitarinėmis pažiūromis. Intelektinį padorumą tiesiogiai, sąmoningai atakuoja patys intelektualai.
Gali būti, kad jeigu rusofiliška inteligentija nebūtų pasidavusi tam konkrečiam mitui, ji būtų pasidavusi kitam panašiam. Šiaip ar taip, rusiškas mitas egzistuoja ir skatina bjauriai dvokiančius procesus. Matant didžiai išsilavinusius žmones, kurie abejingai žiūri į priespaudą ir persekiojimą, kyla klausimas, ką labiau niekinti – jų cinizmą ar trumparegiškumą. Pavyzdžiui, daug mokslininkų nekritiškai žavisi Sovietų Sąjunga. Regis, jie mano, kad laisvės užgniaužimas neturi jokios reikšmės, jeigu tai šiuo metu neatsiliepia jų veiklos sferai. SSRS – didelė, sparčiai besivystanti šalis, kuriai labai reikia mokslo darbuotojų, todėl su jais ji elgiasi maloniai. Mokslininkai ten yra privilegijuoti, jeigu tik vengia pavojingų disciplinų, tokių kaip psichologija. O rašytojai aršiai persekiojami. Tiesa, literatūrinėms prostitutėms, kaip antai Iljai Erenburgui ar Aleksejui Tolstojui, mokami didžiuliai pinigai, bet iš jų atimamas vienintelis rašytojui vertingas dalykas – saviraiškos laisvė. Iš tų anglų mokslininkų, kurie itin entuziastingai kalba apie mokslininkų galimybes Rusijoje, bent jau dalelė pajėgtų tai suprasti. Bet jie svarsto dažniausiai taip: „Rusijoje persekiojami rašytojai? Na ir kas? Aš nesu rašytojas.“ Jie nesupranta, kad bet koks pasikėsinimas į intelektinę laisvę ir objektyvios tiesos sampratą ilgainiui sukels grėsmę visoms mąstymo sritims.
Kol kas totalitarinė valstybė toleruoja mokslininką, nes jai jo reikia. Netgi nacistinė Vokietija palyginti gerai elgėsi su mokslininkais, išskyrus žydus, o Vokietijos mokslo bendruomenė kaip visuma nesipriešino Hitleriui. Šiuo istorijos laikotarpiu netgi pats autokratiškiausias valdovas yra priverstas atsižvelgti į fizinę tikrovę, iš dalies dėl liberalaus mąstymo reliktų, iš dalies dėl būtinybės rengtis karui. Kol fizinės tikrovės negalima visiškai ignoruoti, kol du ir du yra keturi, kai, tarkime, konstruojate lėktuvą, tol mokslininkas atlieka savo funkciją ir netgi gali turėti šiek tiek laisvės. Jis atsitokės vėliau, kai totalitarinė valstybė bus giliai įsišaknijusi. Todėl dabar, jeigu jam rūpi mokslo vientisumas, jis turėtų ugdytis šiokį tokį solidarumą su kolegomis literatais, neatmesti kaip menkniekio to, kad rašytojai tildomi ar stumiami žudytis, kad laikraščiai sistemingai falsifikuojami.
Kad ir kaip ten būtų su gamtos mokslais ar muzika, tapyba bei architektūra, viena yra aišku – ką ir bandžiau įrodyti: literatūra pasmerkta, jeigu išnyksta minties laisvė. Tai galioja ne tik šalims, kur yra totalitarinė santvarka; kiekvienas rašytojas, kuris prisiima totalitarinį požiūrį, randa pateisinimų persekiojimui ir tikrovės klastojimui, sunaikina save kaip rašytoją. Kitos išeities čia nėra. Jokios tirados prieš „individualizmą“ ir „dramblio kaulo bokštą“, jokios šventeiviškos frazės apie tai, kad „tikroji individualybė pasiekiama tik tapatinantis su bendruomene“, negali pakeisti fakto, kad nupirktas protas yra sugadintas protas. Be spontaniškumo prado literatūrinė kūryba yra neįmanoma, o pati kalba sustabarėja. Kada nors ateityje, jeigu žmogaus protas bus visiškai kitoks nei dabar, mes galbūt išmoksime literatūrinę kūrybą atskirti nuo sąžiningo mąstymo. Kol kas žinome tik tiek, kad vaizduotė, kaip ir kai kurie laukiniai gyvūnai, nelaisvėje nesidaugina. Tai neigiantis rašytojas ar žurnalistas – o beveik visose dabartinėse liaupsėse Sovietų Sąjungai tokį neigimą galima įžvelgti arba jį numanyti – iš esmės siekia savo paties žlugimo.