1996 m. Nr. 10

Juozas Aputis. Smėlynuose negalima sustoti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 277 p.

Šio romano seniai laukėme. Žinojome, kad jis rašomas, o gal ir parašy­tas. Juozas Aputis ne kartą privačiai ir viešai yra prasitaręs, kad turi stam­boką kūrinį „apie tokį vieną girininką“ (daugiau neaiškindavo), kad rankraštis beveik baigtas, tačiau ne viskas ten jį patenkina, o svarbiausia – jis dar nežino, kaip išspręsti kai kuriuos siužeto kazusus. Rankraštį jis išsitraukdavo, parymodavo prie jo, kai ką pataisydavo ir vėl padėdavo. Rašė noveles, apysaką, recenzijas, redagavo kitų rašymus, o romanas „rūgo“, „fermentavosi“ – ir rašytojo sąmonėje, ir pribraukytuose puslapiuose. Ir taip daug vasarų ir žiemų… Net po to, kai pasirodė ilgoki fragmentai „Metuose“, kai visi nutarė, jog tai užbaigto teksto gabalai, vis tiek kažkas apsivertė: pranyko keletas epizodų, šiek tiek pasikeitė net pavadinimas. Anksčiau romanas vadinosi „Palkabalyje negalima sustoti“ (Palkabalis – romano veiksmo vieta, etnografiškas Dzūkijos kaimas), dabar – „Smėlynuose negalima sustoti“. Toponimas bendriniu žodžiu, matyt, buvo keičiamas ne tik dėl sklandumo. Smėlynams kūrinyje tenka ypatinga prasmė: juose auga traškantys pušynai ir verčia nuolat drebėti dėl galimo gaisro, jie virpa kaip membrana, kai jais pralekia traukinys, jie verčia žmones giliau suleisti į savo vietą šaknis, kad vėjas neišpustytų… Romano pavadinimas tikrai polisemantiškas ir šiek tiek mįslingas. Tie, kurie labai mėgsta ieškoti ryšio tarp pavadinimo ir teksto, ga­limas dalykas, įžvelgs ir kitokias reikšmes, aš kol kas matau tik dvi: 1) ant biraus smėlio, kurį vadiname gyvenimu, negalima sustoti, reikia eiti ir eiti, sustosi ir nepamatysi, kaip nugrimsi; 2) su naujoviškesne jausena ir nuosta­ta negalima brautis į tokią erdvę, kur viskas per daug nusistovėję: įsibrausi, prisidarysi bėdų pats ir įskaudinsi kitus.

Kad Apučio romanas su pertraukom buvo rašomas šešiolika metų, aš nematyčiau nieko ypatinga ir apie tai nekalbėčiau, jeigu tai nebūtų visiškai naujas reiškinys šio autoriaus kūrybinėje praktikoje. Juk beveik visas noveles ir apysakas jis rašydavo, kaip sakoma, „vienu prisėdimu“, po mažai taisydamas. Kodėl šį kartą atsitiko kitaip, tikriausiai autorius, progai pasitaikius, paaiškins, o gal taip ir liks paslaptis. Aš tuo labiau nespėliosiu, juoba kad šiuo atveju tai ne tiek ir svarbu.

Svarbiau – ar šitoks rašymo būdas nepakenkė romano idėjų, nuotaikos, stiliaus vientisumui, ar kūrinys nepasidarė eklektiškas, sudurstyta, pabiras. Tiesą sakant, XX a. gale tai irgi nebūtų didelė bėda: romanai kartais rašomi tyčia, kad skaitytojui nenusibostų viena tonacija ir niekaip neatspėtų, kas bus kalbama ir kaip bus kalbama kitame pus­lapyje. Kas bus – sunku atspėti ir Apučio romane (bent aš neatspėjau, kaip baigsis pagrindinių herojų Vlado ir Gerdos didžioji meilė), bet stiliaus ir vertinimų vientisumas čia išsaugotas. Turiu galvoje vientisumą gerąja prasme, o ne kokius nuobodulį keliančius pasikartojimus ar užsispyrėlišką savo nusistatymo laikymąsi, parodytą jau pirmajame puslapyje.

Kas yra įsigilinęs į Apučio prozą, be abejonės, romane ras nemaža pažįstamų bruožų (kur čia nuo savęs pabėgsi, pagaliau ar būtina specialiai bėgti) pradedant stebėtinu pastabumu, psichologiniu įžvalgumu, tapy­biškais vaizdais, specifiniais asmenvardžiais ir smulkiom detalytėm (pvz., avietinė suknelė), baigiant atvirais moralinio ir egzistencinio pobūdžio sušukimais ir klausimais. Pastarieji būna reti, bet prasiveržia lyg pritvinkusios votys, lyg kokie minties vulkaniukai. Tai ne retorika, kaip kai kas bando aiškinti, sielos klyksmas, malda, priekaištai sau, likimui, gyvenimo sąrangai, prigimčiai, visatai, Dievui… Žinoma, galima tokius sušukimus ar klausimus pridengti ironija, tada jie neatrodys retoriški, bet ironizuoti įmanoma tol, kol dar nelabai skauda arba nebėra vilties. Kai labai skauda ir šiokia tokia viltis yra, norisi šaukti ir melstis. Žodžiu, romanas tikrai aputiškas, bet esama jame ir naujų momentų.

Pirmiausia – tai kur kas platesnė pasakojimo registrų skalė: nuo kraštutiniškai lyriškų iki kraštutiniškai epiškų tonų. Pasakotojas kartais susilie­ja su savo pagrindiniu herojumi ir viską mato per jo skonių ir mentaliteto prizmę, kartais nuo jo nutolsta tiek, kad virsta visaregiu, dar kitur prisišlie­ja prie antraeilių veikėjų, ypač kai reikia nuklysti praeitin ir jų biografijų vin­giais motyvuoti jų dabartinį statusą ir poelgius. Toks principas leidžia lengviau aprėpti platesnį gyvenimo reiškinių ratą ir didesni būrį skirtingų žmonių, o svarbiausia – neverčia skaitytojo klausytis tik vieno balso – pasakotojo balso. Neteigiu, kad to vieno balso principas kuo nors blogesnis (juo šiandien parašyta nemaža gerų romanų), svarbiausia, kad turėtum ką pasakyti ir mokėtum moduliuoti balsą. Bet turbūt ne veltui kalbama: geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimtį kartų išgirsti. Aputis ir nori suteikti skaitytojui galimybę pamatyti, pabūti pačiam. Iš čia, ko gero, ir autoriaus užrašas viršelyje: „Labiausiai norėjau ne pasakyti, o pabūti tarp miškų, prie smėlynų upės, tarp artimų žmonių.“

Apučio kalbėjimo, žinoma, jokiu būdu negalima tapatinti su visiems įgrisusia objektyvumo, bešališkumo iliuzija, kuri XX a. skaitytoją seniai erzina perdėtu fiktyvumu ir dirbtinumu. Aputis nesislapsto, duoda pajusti, kad kalba jis, Aputis, kad čia vis tiek literatūra, o ne kokia gyvenimo kopija, bet vietomis taip gudriai užliūliuoja ir nuvilioja, kad pasijunti besisukinėjąs egzotiškame Palkabaly, tarp spalvingų, dažniausiai nelaimingų, jautrių, bet stoiškų žmonių, tų maksučių, mortūnų, marazynų (nesistebėkime, kad visi iš M., užeikime į Zervynų kapinaites, pamatysime, kad ten guli beveik vieni Tamulevičiai). Iš pradžių tie personažai truputį painiojasi, nes autorius tarp jų jaučiasi saviškis, ir jam nepatogu kiekvieną sykį pristatinėti. O tu kol kas svečias, todėl nieko nuostabaus, kad kai kas maišosi. Argi ne taip būni gyvenime? Užtat kai jau susigaudai, kai nebereikia spėlioti kur kas, pradedi gardžiuotis autoriaus analitiniu žvilgsniu, mokėjimu trumpais ekskursais, aprėpti daug mūsų XX a. istorijos aktualijų, neišleidžiant iš aklų paties svarbiausio meno principo – sugestyvumo, kai romano tekstas tampa lyg ir tavo paties tekstu. Puikiai suprantu, kad ne visiems patiks visos autoriaus intonacijos. Vieniems gali būti nepriimtinas sąmoningas bėgimas nuo abstrakčių knyginių kategorijų, tarptautinių žodžių, kitus gali erzinti pastangos vartoti sodiečio žodyną ir frazeologiją ten, kur gyvenime autorius taip šnekėtų (vadinamoji primityvo stilizacija), tretiems gal užklius nuolatinis mėginimas prižeminti iškilmingumą kokiu deminutyvu ar pajuokavimu. Bet tai tik atskiros vietelės, o šiaip tekstas pajėgus ir užburti, ir nenuvarginti. Nesuprantu, kodėl Sigitui Parulskiui ir Rimai Pociūtei romanas pasirodė nuobodus. Gal jie neturėjo laiko ir kantrybės lėtai, atidžiai skaityti, įsijausti, nes šiuo atveju tai būtina sąlyga. Čia ne detektyvas, ne melodrama, ne originalių aforizmų žarstymas, įvykiai kvapo neužgniauš, likimai galugerklio nekutens pagundos išsirašinėti negirdėtus pasakymus ir charakteristikas taip pat nebus. Yra romane, sakysime, ryški meilės linija, bet nėra nei atvirų erotizmų, nei superdramatiškų pozų, nei smulkios jausmų analizės. Viskas nustumi ta į numanymų, poteksčių sferą, viskas iš pirmo žvilgsnio per daug natūralu tikra, kad galėtų žavėti literatūriškus efektus mėgstanti skaitytoją. Tai ne masinė lektūra, tai lektūra subtiliam, išlavintam skoniui.

Kadangi Aputis pirmąją romano redakciją parašė senokai, o kūrinyje gana ryškus socialinis ir politinis fonas, kyla pagrįstas klausimas, ar šiandien tai neatrodo pasenę, ypač po to, kai gyvenimas iš esmės pasikeitė. Juk tai, kas anuomet galėjo turėti kritinį patosą, dabar gali būti išblėsę, nebereikalinga. Ir dar. Ar cenzūros išnykimas ir nepriklausomybės atgavimas nepadarė autoriui meškos paslaugos – nesugundė kaišioti į tekstą tokių pastraipų, kurios būtų lyg ir duoklė naujajai dvasiai, bet kyšotų kaip svetimkūniai, rodantys pavėluotą autoriaus drąsą? Rizikinga į tokius klausimus atsakinėti, į juos gali atsakyti tik pats rašytojas ar kokia kruopšti rankraščio analizė. Tačiau kai ką vis dėlto galima nujausti. Jeigu Aputis ruošėsi romaną išleisti sovietiniais metais, tegul ir „perestroikiniais“ (o romano „į stalčių“ jis tikrai nerašė), jam vis tiek trejetą momentų būtų tekę arba išbraukti, arba gerokai „patvarkyti“, kaip sakydavo andainykščlai redaktoriai. Nors rašytojas visa­da rodė daugiau drąsos, negu buvo leidžiama, bet šiuo atveju jam vis tiek būtų reikėję sumažinti simpatijas pokario partizanams, prislopinti antipati­jas sovietiniam saugumui ir susilpninti „broliškos pagalbos“ Afganistanui ironizavimą. Anuomet tai buvo trys didieji tabu. Vadinasi, tie momentai arba atsirado po 1988 m., arba laisvės atmosferoje buvo gerokai paryškinti. Šiaip visa kita, ko gero, eina jau iš pirmosios redakcijos, nebent kokia pa­straipa, sakinukas ar epitetas pridėtas vėliau.

Kas be ko, jeigu romanas būtų pasirodęs, sakykime, apie 1985 m., tokios vietos kaip partinio elito orgijos draustinyje, suomiškų pirtelių užsakinėjimai iš centro, pasišaipymas iš rašytojų „bendravimo su liaudimi“, rusų pulkininko ir kareivių barbariškas elgesys siaubiant šimtameti ąžuolyną, Milašiaus svarstymas ministerijoj už pasipriešinimą tam siaubimui būtų skambėję kur kas aktualiau, ir romanas būtų per kelias dienas išnykęs iš knygynų. Bet ką dabar padarysi, jei situacija, o su ja ir skaitytojo interesas pasikeitė. Kita vertus, žodžio iš dainos irgi neišmesi: jeigu vaizduojama devintojo dešimtmečio pradžia, tai visos tos realijos, daugiau ar mažiau ryškios, privalo būti, nes jos tada buvo. Svarbiausia, kad jos romane organiškai įsikomponavusios, be jų romanas būtų tiesiog perdėm sterilus. Pagaliau kažkas turi apie tą laiką pasakyti teisybę, nepridengtą ezopinės kalbos rūku. Apučio teisybė siekia ir gerokai ankstesnius laikus – retrospektyviai iki pirmųjų pokario metų, nors pats veiksmas romane trunka tik dvi vasaras ir vieną žiemą.

Neieškodamas romano socialiniame ir politiniame lygmenyje didelių negirdėtų dalykų, vis dėlto noriu pažymėti keletą dėmesio vertų originalių autoriaus pastebėjimų ar sprendimų.

Aputis gražiai išvengia karikatūrinimo ir atviros tendencijos, kai vaizduoja antipatiškus tipus, o tai šiais laikais ne taip lengva. Tiek pulkininkus, tiek rajono partijos sekretorius, tiek prisitaikėlis ir bailys miškų ūkio direktorius neatrodo visiškai plokščios figūros, o kai kurios (pvz., ūkio direktorius Vaizgėla) turi ir dramatizmo „spyruoklę“. Antra, Aputis bene pirmasis mūsų prozoje taip aiškiai užakcentavo, kad partinė nomenklatūra jau devintojo dešimtmečio pradžioje suprato nebegalinti nau­doti senų bauginimo metodų, nes ateina laisvesnė ir drąsesnė karta, su kuria reikia skaitytis. Tą naująją kartą autorius romane taikliai diferenci­juoja: vieni darosi idealistai teisybės ieškotojai (Milašius, Gerda), kiti – prag­matikai ir cinikai (Afganistane kariaujantis Mortūniukas ir jo žmona Ninel, kurios vardas, perskaitytas iš kito galo, rodo sovietinio „idiotizmo galybę“), pirmieji ateityje lakstys į laisvės mitingus, antrieji krausis turtus ir šaudysis tarpusavy. Reikšmingas ir ketvirtas akcentas: personažų biografijomis autorius pademonstruoja, kaip sovietinė sistema pasiekdavo net atkampiau­siai gyvenanti žmogų, išnaudodama kiekvieną progą jį pastatyti ant pasirinki­mo ribos: tylėsi, tarnausi arba išnyksi. Sistema palauždavo sparnus kiekvie­nai laisvesnei ir savarankiškesnei asmenybei. Jeigu tik ši nenorėjo visiškai paklusti (gabių rankų ir guvaus proto Marazynas svajojo tapti garsiu lakūnu, bet per daug žavėjosi „buržuaziniais“ lakūnais Dariumi ir Girėnu, nestojo į komjaunimą, paskui – į partiją, todėl „nutūpė į traktoriuką“, Donbase išmoko gėlą skandinti butelyje ir skandina iki šiol, nors aštraus liežuvio nepraranda: „Pirmūnų pirmūnas. Ne bolševikas“, – prisistato jis atvykusiam Milašiui).

Galėčiau paminėti ir daugiau taiklių sovietinės sistemos apibendrinimų (judėjimas iš inercijos, „infekcinis abejingumas“, darymas dėl darymo ir t. t.), bet romano probleminis savitumas vis dėlto slypi ne čia. Jį sudaro miško, lemties, meilės, žmoniškumo temų rutuliojimas.

Miškas lietuvių literatūroje reikšmingai jau buvo įprasmintas trejetą kartų lotyniškoje M. Sarbievijaus poemoje, A. Baranausko „Anykščių šile­lyje“, M. Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“. Ketvirtą kartą tai padarė Aputis, Kaip ir Baranauskui, Apučiui miškas yra didžioji Lietuvos metafo­ra, jo naikinimas asocijuojasi su Lietuvos naikinimu (užtat vadinamas „baisingu darbu“), jo gynimas prilygsta Lietuvos gynimui. Miškas, tas „žalias pušų vandenynas“, yra natūralumo, grožio, pastovumo konkrečioji išraiška, priešinga žmonių egzistencijai, kur viskas kinta, kur daug maivymosi, ne­patenkinimo. šiurkštumo ir bjaurasties. Miškas – tai kaip ir kokia „Lietu­vos prieglauda, kaip istorija <…>. Jeigu kas surašys, tai ir liks, o jei ne…“ (p. 220). Miškas glaudžia Lietuvos partizanus, į jį važiuoja atsigauti miestie­čiai (tiesa, kartais labai utilitariniu tiksiu), jis nuo smalsių akių slepia „uždraustą“ Gerdos ir Milašiaus meilę, jame sustojęs ir įsiklausęs gali pajusti mistinį ryšį su visata. Pagaliau miškas, kaip koks Dievo pirštas, atriša didįjį herojų santykių mazgą, kurio jie nebemokėjo atrišti: kilus balsiam pušynų gaisrui, subėgus visam kaimui, motociklu į liepsnas demonstratyviai neria nepagydomai susirgęs Gerdos vyras ir čia žūsta, matyt, suvokęs, kad tik tokiu drastišku žygiu patvirtins kadaise Milašiui duotą perspėjimą, kad tos meilės „nieko nebus“. Nors autorius nekalba apie tai, bet galima numanyti, kad pienininkas puikiai pažino savo skrupulingąją ir jautriąją žmoną ir žinojo, kad ji po tokio įvykio negalės gyventi su Milašiumi. Po paprastos jo mirties, ko gero, būtų tikrai galėjusi… Tamsus pavydas stipres­nę net už gyvybės instinktą.

Nors Aputis veikėjų poelgius šiaip jau mėgsta gristi psichologinėmis, moralinėmis, paveldėjimo premisomis, bet didieji veiksmo posūkiai romane dėlto patikimi lemčiai. Lemtis apžiūrinėjama, tyrinėjama iš kelių pusių, tartum klausiant – o kas gi ji yra? Neatsitiktinai vienur ji susilaukia vienokios, kitur kitokios interpretacijos. Vietomis tiesiog pasireiškia kaip nesuprantamas, neišaiškinamas absurdas. Sakysime, niekam neaišku, kodėl apylinkių gražuolė mokytoja Gerda atiteko stuobriui pienininkui (vėliau ji aiškinosi, kad iš gailesčio, nors tuo sunku patikėti), o ne šauniai prieš ją įtempusiems kaimo vaikinams. To niekaip negali suprasti ir patys vaikinai, iš aklo keršto likimo neteisybei naktį išaria pienininko rugių lauką, – nors tiek. Kitais atvejais į lemtį žiūrima kaip į žmogaus aktyvumo ir stiprybės išbandymą, „Lemtis pašėlusiai mėgsta silpnybę“ (p. 143), „lemtis yra pasiutusi <…> ir reikia didelio stiprumo jai pasipriešinti“ (p. 177) – tokios ir panašios frazės nuolat skamba veikėjų lūpose, jų mintyse, pasakotojo teks­te. Aputis linkęs manyti, kad lemtimi daug kas bando pateisinti savo ištežimą, bet pati lemtis jam yra kažkas aukščiau už mus, bent jau mūsų protui nesuprantamas daiktas. Užtat nereikia lemties užgaulioti ir provokuoti. Bet, kita vertus, žmogaus irgi nesustabdysi nuo teisės, o dažnai ir nuo poreikio išlieti prieš lemtį savo tūžmastį – kaip prieš kokią nevykėlę ego­istę, kuri žaidžia kitų skausmais, pati niekuo nerizikuodama: „Lyg kokia bjau­ri neūžauga, lyg kokia nevisprotė tūnai mano kišenėje, lemtie, bet kodėl neapsiimi už mane nugyventi bent vienos dienelės“ (p. 97). Kiekvieną dienelę žmogus turi nugyventi pats – ir apsispręsdamas, ir pasirinkdamas, ir suve­dinėdamas sąskaitas su sąžine. Ir viskas priklauso nuo to, koks esi Dievo sutvertas ar tėvų išauklėtas. Vienas dieną naktį ieškos miške susirgusios gry­bautojos, nes jeigu nerasi, „paskui visą gyvenimą vaikščiosi lyg nusikaltėlis“ (p. 93), o kitas paklus blaiviai logikai – ieškoti beprasmiška – ir jokio sąžinės graužimo nejaus. Vienas per pusę Žemaitijos gins motociklą, kad pavytų nepažįstamam žmogui pabėgusi šuniuką, kitam tai atrodys vaikų darbas… Sunkiausia gyventi pirmiesiems, ypač kai jiems reikia pasirūpinti savo pačių jausmais ir likimu, į tokias reples ir pakliūva Milašiaus–Gerdos meilė.

Nenoriu perpasakoti šios romano siužetinės linijos, nors ji tikrai būtų verta dėmesio ir dėl santykių subtilumo, ir dėl natūralumo. Paliksiu jos niuansus sekti pačiam skaitytojui. Noriu stabtelėti tik prie vieno, mano manymu, svarbiausio aspekto, pradėdamas nuo vienos romano frazės.

„Viešpatie, glaudžiamės prie tavo balto drabužio.“ Šie žodžiai susiklosto Vlado Milašiaus galvoje spengiant žiemos tylai vidury gūdaus miško, prie paslaptingos Barco balos, kur jis vieną kartą atvažiuoja su Vinculiu. Ko auto­rius jį čia atveža? Pasigrožėti žiemos mišku? Gal. Juk geras pusmetis Milašius tose vietose dirba, o nė karto nebuvo miške be reikalo, vis su reikalais. Pabūti vienam su prisiminimais? Gal. Prisiminimai jį čia iš tiesų apninka. Išklausyti didžiosios Vinculio paslapties? Gal. Tik čia, prie balto visatos alsavimo, prie nesutepto Viešpaties drabužio, pagaliau nebeišlaiko Vinculio širdis, ir jis papasakoja, kaip po karo prie Barco balos buvo pašau­tas partizanavęs jo sūnus, taip pat Vladas, paskui slapta palaidotas kaimo kapinaitėse, paleidus gandą, kad jis Lenkijoj… Tas gandas ir dabar viešai palaikomas.

O gal Milašius čia atvažiuoja tam. kad netikėtai surastų bent kokią atramą susiūbavusiame jo asmeniniame gyvenime? Ko gero, tai ir yra svar­biausioji priežastis, genanti jį iš namų į visuotinesnę erdvę, iš kurios ir tegali ateiti lemiamas atsakymas. Ir atsakymas, bent jau metaforiškas, ateina: „Viešpatie, glaudžiamės prie tavo balto drabužio.“ Taigi glaudžiamės prie gam­tos, prie gėrio, prie tyrumo, prie švarios sąžinės, prie artimo meilės, prie pasišventimo – prie visų pastovių vertybių, kurios šviečia ir didžiausioje tam­soje. Atsakymas, žinoma, neišsprendžia Vlado kolizijos, nes bendra formulė jai nepritaikoma. Išspręsti gali tik lemtis, nes ji viską ir sukomplika­vo. Bet atsakymas yra lyg koks kompasas, rodantis kryptį. Tas kompasas, beje, Milašiuje įmontuotas nuo seno, ir nuo seno rodė kelią. Rodė ir jo tėvui, ir seseriai Daliai, rodo beprotiškai jo pamiltai ir beprotiškai įsimylėjusiai Gerdai, rodo simpatiškajam Vinculiui, rodo daug kam Palkabalyje ir nė tik čia. Tas kompasas – žmoniškumas.

Taip, jis rodo kryptį, bet ir apsunkina kelią, nes liepia eiti su atsakomybės, pareigos, orumo, garbingumo, įsipareigojimų našta. Eiti net tada, kai norėtųsi nerūpestingai pailsėti, kai našta ima veržti pečius, kai kojos pačios suka į šalį. Be kompaso būtų kur kas paprasčiau ir Vladui, ir Gerdai, jie tiesiog galėtų palikti likimo valiai serganti pienininką, spjauti į Palkabalio žmonių viltis, susietas su jų buvimu, ir pasikinkę motociklą ant savo egoizmo sparnų išskristi į kitą Lietuvos pakraštį, – baisus čia daiktas, abu jauni, darbo atsiras, svarbu, kad meilė būtų. Bet jie taip negali daryti dėl juose įmontuoto žmoniškumo kompaso, ilgai dairosi, slapstosi, abejoja, kanki­nasi, vaikšto lyg akrobatai plona viela, vis tikėdami, kad meilė tebėra jųdviejų šventa paslaptis. O gi mažame kaimelyje jau nuo pirmo krustelėjimo niekam ne paslaptis ir tvinksta kaip votis, kol pagaliau sprogsta. Sprogsta taip, kad rezultatas iš pirmo žvilgsnio dar baisesnis, negu išlėkus ant egoizmo sparnų: Gerdos vyro vis tiek nelieka, o jie patys irgi nebegali būti kartu. Tai kas lieka? – paklaus racionaliai galvojantis skaitytojas. Lieka autoriaus sugiedotas skausmingas himnas žmoniškumui, graudi odė dvasios jautru­mui kažkokia kilni malda už tuos, kurie patys pasiima kryžių, užuot atidavę jį kitiems. Lieka širdį žeidžiantis supratimas, kad gyvenime brangiausiai moka geriausieji. Bet gal jie tik todėl ir moka, kad turi kuo mokėti. Kas neturi, iš ko mokės?

Šioje vietoje galėčiau savo įspūdžius apie romaną ir baigti. Jeigu nebotų pasirodžiusios Sigito Parulskio („Lietuvos rytas“, 1996.Vll.12) ir Rimos Pociūtės („Šiaurės Atėnai“, 1996.VIll.10) recenzijos, verčiančios pasvarstyti ir vieną kitą bendresni klausimą. Pirmiausia – paradoksą.

Sovietiniais metais Apučio prozą užsipuldinėdavo partiniai bosai ir „dvaro“ kritikai, dabar – jaunieji (ar apyjauniai) rašytojai ir literatūros tyrinė­tojai (tiek Parulskio, tiek Pociūtės recenzijoje nėra nė vieno gero žodžio autoriui). Žinoma, būtų kvaila ieškoti bendro pagrindo, nors iš Pociūtės recenzijos kažkoks senas raugas ir padvelkia (ironiškas požiūris į tautines spalvas, į „Smetonos laikų mentalitetą“, pokario partizanus, senojo kaimo metaforiką). Įdomiau kas kita. Sovietiniai bosai kritikavo Aputį už jiems nepri­imtinas nuotaikas ir idėjas, pripažindami, kad tai talentingos plunksnos dar­bai. Gal taip jie norėjo autorių prisijaukinti, bet greičiausiai suprato, kad peik­dami meninę pusę vis tiek nieko neįtikins. Dabartiniai recenzentai nenori kūriniui pripažinti literatūrinės vertės, o tai jau smūgis žemiau juosmens. Parulskis romaną vadina „įklimpusiu tradicinės prozos smėlynuose“, „neil­gaamžiu“, jį erzina „stereotipinis lietuviškumas, stereotipinės situacijos, stereotipinis veikėjo teigiamumas, teisumas, netgi stereotipiškai graži kalba, stereotipiškai graži gamta, stereotipinis jos gailėjimas“. Kaltinimai rūstūs, bet be įrodymų, be citatų, lyg Alacho balsas iš dangaus. Pociūtė, priešingai, cituoja daug, bet citatos neparemia jos teiginių, kurie kartais neaiškūs ir prieštaringi (sakysime, kažkodėl Vladas ir Gerda vadinami „vienos dienos meilužiais“). Kritikė irgi kerta Iš peties: romanas ištęstas, provincialus, vaizduoja „intelektualų kvailį“, o svarbiausia – ne toks kaip Johno Irvingo, kuri ji, matyt, neseniai skaitė ir iš kurio susikūrė gana elementarią post­modernizmo teoriją. Ištęstas romanas esąs todėl, kad per daug smulkiai aprašinėja, o ypač tas scenas, kur Vladas ir Gerda Baltarusijoje „apžiūri griūvančias pilis ir bažnyčias, gaišta po parduotuves, herojė sumano nusipirkti užuolaidų, ilgai svarsto“. Tyčia patikrinau. Tai kelionei skirtas vienas iš 40 romano skyrių, bet ten vyksta ir daug kitų dalykų, o epizodas su užuo­laidomis užima vos 11 eilučių, kurtoms perskaityti užtektų pusės minutės. Nejaugi Pociūtė niekada nėra parduotuvėje paspiginus akių į gražų daiktelį? Panašių priekabių esama ir Parulskio recenzijoje. Ten klausiama: „Argi negali gamta būti ir šlykšti, atgrasi, žiauri?“ Ne tik gali, bet ir būna: „motociklas bjauriai taškosi per purvynus“, miške „vabzdžiai puola lyg pamišę“, tvora „supuvusi, bjauriai išsivarčiusi“. O miško gaisras, kai reikia patiems padegti naują girios plotą, kad susidūrusios liepsnos viena kitą gesintų? Argi ne šiurpu? Tai pat ir dėl priekaištų herojams: „Blogis – tik iš blogų, sąžinę ir šaknis praradusių žmonių tesklinda.“ Netiesa. Netgi Milašius, su kuriuo autoriui atrodo, dažniausiai identifikuojasi, ne karią pats save smerkia, o vaikystėje yra pasielgęs net sadistiškai.

Abi recenzijos sukelia negerą įtarimą, kad iš anksto nusiteikiama trūks plyš „sudrapalinti“ autorių, Kodėl? Už ką? Ar dėl to, kad jis priklauso kartai, kuri buvo populiariausia prieš ateinant jų kartai? Ar dėl to, kad tų kartų skoniai skirtingi? O gal dėl to, kad ankstesnę kartą norisi žūtbūt nustumti ir literatūrą tartum pradėti nuo savęs? Tuo per daug nesistebiu visada taip buvo; simbolistai neigė realistus, ekspresionistai – simbolistus, pjūvininkai – ekspesionistus… Stebina kas kita – kaip nejaučiama, kad ima dvelkti nauji vėjai, kad ir standarto, ir originalumo samprata keičiasi.

Kai originalumo troškimas tampa privaloma norma, originaliausias atrodo tas, kuris originalumo visai netrokšta, o tiesiog nori būti savimi, nors ir tradicišku.

Kai ironija, sarkazmas, šiurkštumas, cinizmas pasidaro „gero tono“ taisyklė, originaliausias atrodo tas, kuris kalba ramiai, mandagiai ir pagar­biai.

Kai vertybių reliatyvumas ir anarchistinė pasaulėjauta paverčiama egzistencijos alfa ir omega, originaliausias tas, kuris gina paprastas, bet nesenstančias tiesas. (Kur jau čia mes nubėgome nuo žinomų įstatymų: mylėk savo artimą, nežudyk, nevok, nekalbėk netiesos?)

Kai meilė dažniausiai traktuojama tik kaip seksualinio geismo pasireiški­mas, viską šluojanti aistra, originaliausiai atrodo meilė – skaudanti žaizda, apraišiota atsakomybės ir supratingumo tvarsčiais.

Kai žmogus imamas vertinti tik už tai, ką jis kalba ir rašo, o ne užtai, kaip elgiasi, originaliausias yra tas, kuris nepasiduoda „kalbančio žmo­gaus“ madai ir be didelių autoreklamų dorai, garbingai gyvena.

Štai visų šitų „kai“, man rodos, nepajuto abu recenzentai, per daug užsikonservavę dešimtmečio pradžios nuostatose. Iš ko apie tai sprendžiu?

Prieš pusantrų metų teko skaityti lietuvių prozos kursą Lituanistikos ka­tedros Čikagoje doktorantams ir magistrantams. Vienam seminarui parinkau du kūrinius: Viliaus Litvinavičiaus novelę „Kančia’96“ („Metai“, 1994. Nr. 4) ir Vandos Juknaitės „Stiklo šalį“. Išdalydamas tekstus perspėjau, kad pirmoje novelėje sukoncentruotos ir apnuogintos naujausios mūsų prozos tendencijos; kad ji turėtų atitikti jaunų žmonių pasaulėvoką, jų norą viską išdeginti ironijos ir pasityčiojimo ugnimi, senosioms grožio, gėrio, meilės, vil­ties vertybėms priešpriešinant bjaurumus, seksą, mizantropiją, cinizmą, žaidimą… Antrasis tekstas esąs daugiau tradicinis, paremtas poteksčių ir užuominų poetika, vaizduojantis nelengvą moters kasdienybę.,. Apie pirmąjį bus galima daug šnekėti, todėl įdomu, kaip jo fone atrodys antrasis.

Ir kaip nustebau, kai susirinkę į kitą seminarą visi kalbėjo apie Juknaitę, o apie Litvinavičių tik užsimindavo. Aš paklausiau – kodėl? Tai kad, sako, Litvinavičiaus novelėje nėra jokio dvasios autentiškumo, vieni literatūriniai standartai, kurie jau įgriso. Aha, galvoju, jūs čia išpaikinti visokių naujų reiškinių, užtat taip ir šnekate. Grįžęs tą patį išbandžiau su savais Pedagoginio universiteto studentais. Ir ką jūs galvojate – rezultatas buvo visiškai tas pats. Neseniai tuo klausimu kalbėjausi su Marcelijum Martinaičiu, dėstančiu senajame Vilniaus universitete. Jis irgi pastebėjo panašų reiškinį: paskutinieji kursai dar simpatizuoja ironiškai ir efektus mėgstančiai prozai, naujai ateinantys ilgisi prasmės ir gelmės kupino paprastumo.

Vadinasi, Apučio romanas pasirodė ant dviejų bangų susidūrimo ir jo pasisekimas, ko gero, ateis su naujos bangos įsitvirtinimu. Kol kas autoriui teks palūkėti. Juk laukė kažkada ir Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“. Literatūros istorijoje tokių laukimų – begalės.