Drama
Dovilė Zelčiūtė. Suoliukas, arba Aš mylėjau tave, tau nežinant
2018 m. Nr. 11
Šešių paveikslų tragifarsa
VEIKĖJAI:
JI / MO
JIS / ICHTIANDRAS
ZITA
VIENA TARNYBA
KITA TARNYBA
Pirmas paveikslas
JI. Na va… matai, kaip aš čia įsikūrusi. Mažas plotas tam bendery, bet man užtenka… Ir daiktų mažiau… Užeik, nebijok. Nėra pelių.
Sėskis. Arbatos gersi? Ką sakai?
Tuoj užkaičiu. Mėtų? O gal žalios? Madinga, ar ne? Tik neišeik, gerai? Nesvarbu, ko galiu prišnekėti, susitariam, kad neišeisi. Aš geriu juodą, dar turiu pieninio ulongo, ar kažkaip panašiai. Žiauriai mėgstu. Supratau: ką paduosiu, tas gerai. Tai baigsiu, ką pradėjau pasakot tau ant suoliuko. Pirmiausia, tai nesuprantu, kodėl mane ten pabučiavai. Ką?.. Šiaip tai bet kuriam kitam būčiau vožus į snukį. Bet tavo žvilgsnis nuginklavo. Aš nespėjau išsisukti, tu tiesiog griuvai ant manęs, lyg būtum velnią pamatęs… Ha ha ha. Ne mane, aišku, ne mane – velnią… Ką??
JIS. Taip.
JI. Negeriu trečia diena. Mane žiauriai žiauriai purto. Baigia protą išpurtyt. O tu kaip, nepriklausomas? Suprantu, na nebus gal jūsų šviesybė priklausoma… Jei mano kaimynė bent įtartų, ką parsivedžiau! Kažin, ar ji iš viso tiki, iš esmės ar tiki, kad tu čia dabar esi. Žodžiu, taip. Aš nusiteikiau tavęs nebijoti. Suprantu, jei nebūsiu atvira, tai jokios prasmės iš šito mūsų vakarėlio.
JIS. Duok man kokio sūrio griežinėlį.
JI. Eik tu sau… Kai pagalvoji, kad t u gali prašyti sūrio! Šiandien prisiverčiau susitvarkyti namus. Na, žinai, tėvas Stanislovas sakė, kad reikia pradėti nuo savo kameros, tai yra nuo celės. Išvarydavo visus verkšlentojus kapų ten tvarkyt, žibintų dažyt, tų celių kuopt. Ateina vakaras, nusidėjėlis jau pavargęs ir visos nuodėmės nebe taip spaudžia. Ar tave spaudžia nuodėmės? Ko tu linksi?
Beldimas
JI. Zita, netrukdyk! (Šaukia per duris) Aš turiu žmogų! Taip! Žmooogų, sakau, turiu. Ačiū, nenoriu tavo sriubos, aš pati virsiu sriubą! Žmogui virsiu! Sūrio neturiu. Matai, koks prancūzas, sūrio… Džemo, braškių. Štai, kabink. Pala, nuimsiu pelėsį. Aš nesu smulkmeniška, bet ta bala po tavo kojom tai nelabai… (JIS mėgina šluostyti balą po savim) Oi, oi. Geriau aš pati. Kokios plonučiukės tavo kojos. Kaip pagaliukai!.. Bet kaip tu drebi! Ir aš drebu! Viskas, pilu. Kitaip man autas. Gersi su manim? Geriau man paliktum, bet matau, kad ir pats nori. Ko tu taip žiūri? Gaila tau, ką? Ne, iš tikrųjų, ko tu taip žiūri baisiai? Ar tu man teisėjas? Teisėjas, taip?!
JIS. Noriu tave apkabinti.
JI Nepyk ant manęs, aš nervais sergu turbūt. Neišeisi, gerai? Pala, paleisiu muziką. Salvatore Adamo, „Tombe la neige“.
JI šoka. Apsikabina JĮ. JIS stovi nekrutėdamas
JI. Neverk, neverk, mano mielasis, jei jau mus toks nuotykis ištiko, bet aš tai visuomet pati verkiu, kai jos klausau. O tu ne maniakas? Žinai, kaip rašomas žodis „maniakas“?
JIS. Nežinau.
JI. Be „joto“. Iškaliau atmintinai. Va, mano atmintinė ant sienos. O milijonas – kaip sijonas – su „jotu“. Apie ką kalbėjau? Bet susitariam, kad neišeisi! Man visai su galva – šūdas. A, maniakas… Nieko man nepadarysi? Gal nukankinsi? Ko tu blaškaisi? Pasėdėk su manim, gerai? Paskui taksą iškviesiu. Aš tau garsiai paskaitysiu… Arba gali žiūrėti teliką. Tuoj išvirsiu sriubos. Taip. Yra dvi bulvės, morka ir svogūnas. Tu žiūrėk televizorių, va, laida, kur mergoms atveda jaunikį, jos renkasi. Kaip tau šitas jaunikis? O ta pana? Vaje, jiems viskas dar prieš akis. Galės vaikus daryti.
JIS. Tos valandos kai sėdėjom surėmę nugaras
mūsų galvos lietėsi mūsų rankos sapnai
skrido miestai ir nieko nebebijom žinau
tu esi atgaila man pažadėta tyla
mano žemė
mano upė ir visa kas gyva tos minutės
buvom laisvi mūsų galvos lietėsi rankos sapnai
skrido vasaros rudenys žiemos su pavasariu
išėjom ieškoti prisikėlimo ir galiausiai
atradome jau kitokie jau perkeisti
ir šviesos šitiek daug tavo vaikiškas veidas
vis dar kyla aukštyn mano Dieve
JI. Tai tu tikrai ne maniakas?
JIS. Reikia nusiplauti rankas.
JI. Aha… (Tiriamai) Prisidirbai?
JIS. Taip. Atrodo… Laušiu duonos.
JI. Gali iškilmingai „laužt“. Mane baisiai laužo. Baisiai. (Įdėmiai į jį žiūri) O tu kartais ne artistas? Tokios akys…
JIS. Artistas.
JI. (juokdamasi) Aha, kur jau ne! Akys tik labai… (Pauzė) Man negera. Labai. Patylėkim truputį, o tai kalbam kalbam… Ar aš tikrai nesu tavęs anksčiau sutikusi?
JIS. Patylėkim.
JI. Nieko sau! Ateina į svečius ir tyli. Aš čia ir taip prisityliu. Tik rankraščiai ir muzika. Svetimi žodžiai, kableliai, „toliau nuo krašto“, „iš naujos eilutės“. Iš naujos eilutės, naujame puslapy, „iš naujo gyvenimo“! Neteiktina, nevartotina. Svetimybė. Ko taip žiūri? Pavyzdžiui, tu mano gyvenime – svetimybė. Arba dar geriau – „vertalas“! Žinoma, aš atsiprašau, nesupyk. Neišeik. Kalbu su sienom ir velniais iš televizoriaus. Neišeisi? Net jei vyčiau lauk, neišeik.
JIS. Būk rami. Net jei vytum, neišeičiau.
JI. O ko toks užtikrintas? Gal tu pats bijai?
JIS. Gal ir pats bijau. Labai gali būti.
JI. Eina šikt. Atsivedžiau apsauginį, kuris pats bijo. Ha ha ha! Pažiūrėjus į tave, tai tik tavęs galima bijoti. Ir aš, tam tikra prasme, esu drąsi. Nes pasitikiu žmonija. Per tą pasitikėjimą ir sušikau gyvenimą. Neteiktina! Neteiktiną sušiktą gyvenimą sušikau.
JIS. Tyliau.
JI. Ką tyliau, ką tyliau… Čia mano namai, ką noriu, tą darau. Mokesčius moku. Už elektrą nuo naujų nemokėjau tik. Laukiu, kol už psichologinės knygos redagavimą pervers honorarą. Neatjungs, kaip manai?
JIS. Neatjungs.
JI. O jei atjungs? Bendrijos boba neprognozuojama. Kates kieme šeria, o žmonės tai jai nerūpi. Dieve, ir taip čia bėdžiai gyvena, na, aš tai tiesiog iš daiktų išsilaisvinau, todėl vieno kambario bute.
JIS. Taip, suprantu.
JI. Ką tu supranti. Koks čia butas. Turėjau trijų kambarių. Bet pasidarė ankšta. Perėjau į šitą bendrabutį. Mokesčiai mažesni. Žinoma, kokioj ligoninėj iš viso mokesčių nėra. Betgi ten visą gyvenimą negyvensi. O jei atjungs, juk pusė metų už elektrą nemokėjau?
JIS. Gali ir atjungti.
JI. Bet tu ir žiaurus žmogus, žinai ką. Žiūriu, toks tylenis, susikaupęs. O žiaurumas iš vidaus sklinda! Iš viso, kas tu toks? Ko gatvėmis triniesi? Ko ant svetimų bobų griuvinėji vidury miesto? Gal tu iš Tibeto? Toks keliautojo tipažas…
JIS. Žinoma, iš Tibeto. Tik alkanas. (Paima portretą nuo lentynėlės ūmai visas persimainydamas) Iš kur gavai šitą nuotrauką?
JI. Iš Tibeto… Imsiu ir patikėsiu. Iš kur gavau. Padėk į vietą.
JIS. Kas čia?
JI. Tai mano nuotrauka. Padėk į vietą, pasakiau, nes, žinok, snukį nagais išakėsiu. Būsi neteiktinas niekam. Nevartotinas. (Jis padeda) Ačiū! Žinok, įsipilu dar, tu kaip nori. Tris dienas laikiausi, manau, nu ne, dabar tikrai jau – taškas. Tabletės baigiasi, štai kas blogiausia. Negausiu lorofeno, išdurnėsiu. O gal tu ko nors tokio turi? Šiaip tai truputį toks paplaukęs… O gal turi?
JIS. Gal ir turiu…
JI. Rimtai? Rimtai turi?.. Gal kokio ksanakso? Šūdo tai man nesiūlyk, man raminamų reikia. Supranti, dirbt negaliu. Žiūriu į tekstą, o ten – velniai, maži velniukai vietoj raidžių. (Ima juoktis, tiesiog dūsta nuo juoko) „A didžioji“ – velnias didesnis, „ų nosinė“ – toks patįsęs… O kitos – normalūs velniai. Supranti, kaip dirbt sunku, kai šitaip pasidaro? Ai, matau iš veidelio – nieko tu neturi. Toks nekaltas.
JIS. Nekaltas.
JI. Tai ir nenervuok, kad turi. Nuogas basas. Darbo yra, va, žiūrėk, kiek knygų ant stalo. Aš redaguoju. Taisau, ką kiti prirašo. (Juokiasi) Gal ir tave pataisyt, paredaguot?
JIS. Neišeis.
JI. O tu rašai, ane? Iškart supratau. Ko tyli? Nesigėdink, kas čia blogo, žmogus rašo… Vieni rašo, kiti taiso. Tik labai mažai kas skaito. Į tave pažiūrėjus, nepasakytum, kad mažai skaitai, toks dvasingas… Atrodai kaip menininkas, pavargęs susimąstęs. Stiprius vartoji? Aš vyno nebegaliu. Supjauna žarnas, galėčiau tulike gyvent, bet reikia redaguot. Šūdą tulike priredaguosi. Žinai, jei jau atėjai, tai bent dėl vaizdo pridėk prie lūpų. Manęs taip kaltė negrauš. Pridėk pridėk, supranti, man tada teisingiau… aš geriau jausiuosi. Mes turim su tavim ką švęsti. Pirma, tai šiandien sekmadienis.
JIS. Trečias Įsakymas.
JI. Aha! O antras dalykas: tu mane įsimylėjai iš pirmo žvilgsnio! Čia – geras… Bet pasakyk, kaip čia buvo? Mėginu atsukti filmą. Aš atsisėdu ant suoliuko. Visa drebu… Pasigirsta mentų sirenos… Tu sėdi šalia. Matau, kaip ir tu drebi. O tada…
JIS. (skubiai pertraukdamas) Tada tave pabučiavau.
JI. Galima sakyti, griuvai ant manęs! Žinok, kitam tai būčiau vožus į snukį. Negalvok, kad taip bile kas gali prie manęs nagus kišt. Ko tą maišą laikai apsikabinęs, mesk ant grindų. Taigi ne boba, ar prietaringas, kad pinigai išeis?
JIS. Neišeis.
JI. Jei jau atėjai, būk kaip namuose. Ten voliojas barbarizmas adijalas, jei drebi, susisuk į jį. Ką dabar matai tame veidrody? Gražus gražus… Taip seniai kam nors viriau sriubą… O čia prašau – vyriškis, ir visai nieko… (Geria) Ar nesijaučia bute kokio blogo kvapo? Lukterk, aš tuoj grįšiu. Žiūrėk į ekraną, įjungiau.
JIS atsigula. Dreba. JI grįžta iš vonios
JI. Aš dabar švari. Švari… Švari! Švari!! Švari!!! (Muša JĮ) Šva-riii!!! Asile tu! Ko čia išsidrėbei? Manei, turi kiaušus ir jau – pasaulio valdovas? Nepripažįstu! Aš švari! Atsisuk! Ko čia guli?! Kas čia tau, tavo namai?! Guli ponas… Sakau tau, nusiprausiau! A-a-a-a-a-a!!!
JIS. Šiluma tekanti kaip aušra tavo pirštais
praplyšusi laiko uždanga
ir sudrebėjo žemė kalnai
ir vandenys išsiliejo
ir aptemo dangus mes ilgėjomės vienas kito
ateik šitas vakaras mūsų
šiluma tekanti kaip aušra
niekas netiki o prisikėlimas įvyko
ir tu
vienintelė iš tikrųjų
buvai su manim iki ryto
JI. (rimdama) Tu geras. Apkabink mane.
JIS. Taip.
JI. Tu ne psichas ir ne maniakas.
JIS. Taip.
JI. Ir tu neišeisi.
JIS. Taip.
JI. Niekada. Gal tu poetas… Toks… neturtingas poetas, bomžas, vienu žodžiu. Gal artistas? Vargeta…
JIS. Taip.
JI. Bučiuok mane.
JIS. Žinoma.
JI. Kada tu, vaikeli, prauseisi? Gal prieš tūkstantį metų…
JIS. Taip…
JI. Kaip aš tave atpažinsiu?
JIS. Atrasi – sniegas ir kraujas.
Tyla. Tamsa
JI. (linksmai) Dabar valgysim! Seniai valgiau su tikru žmogum. Sėskis. Mano sriuba beveik iš nieko, ėmiau ir išviriau! O tu taip mokėtum – iš nieko, a?
JIS. Taip.
JI. O dar kokį nors žodį moki?
JIS. Taip.
JI. Žinai, aš turiu prašymą. Pala, nepradėk dar valgyt. Žaidžiam… Būkim šiandien tikra šeima. Kaip kokie krikščionys. Rytoj tu išeisi ir viską pamirši. Bet šiandien, šįvakar? Ar mes šeima?
JIS. Šeima.
JI. Ko tu pravirkai? Ką ne taip pasakiau? Vaikeli, ir tu vienišas, ane? Supratau. Norėjau prašyti…
JIS. Prašyk.
JI. Ar gali, kaip šeimos galva, pasimelsti ten prieš valgį ir panašiai? Varyk savais žodžiais!
JIS. Gerai. Palaimink, Viešpatie, mus ir šias dovanas, kuriomis iš tavo dosnumo stiprinsimės. Mokyk mus dalytis tavo dovanomis, duona ir meile su visais tavo vaikais… (Nutyla)
JI. Ar tu turi vaikų?
JIS. Turiu…
JI. Bet šį vakarą – m e s turime vaikų! Jie išvažiavę, gal kokioj piligriminėj kelionėj ar panašiai. Pas Gvadelupės mergelę išvažiavo ar į Taize. Girdėjai apie tokią vietą?
JIS. Girdėjau, žinoma.
JI varto rankose tuščią butelį, žiūri į dugną
JI. Valgyk! (Pamėgdžiodama) „Girdėjau…“ Reikia ne „girdėt“, o pačiam lankyt šventas vietas! Ar buvai kokioj šventoj vietoj?
JIS. Buvau.
JI. „Girdėjau…“ (Vis labiau niršdama) Sakau tau, girdėt neužtenka, reikia pačiam nuvykt į šventą vietą ir už viską atsiprašyt! Už viską… (Verkia) Už viską-ą-ą-ą! „Girdėjau…“ Ir aš girdėjau, kad bažnyčioj varpai skamba, tik nežinau kurioj. Girdėjau… Ar aš negirtėju? Bet koks siaubas, baigiasi mano kuras, o iki načnyko toli. (Kikena) Ten daug kačių. Ten katinbaris. Margos, rainos, juodos, baltos. Dažytos. Ar tu pabėgėsi?
JIS tylėdamas valgo
JI. Turiu keturis litus. Pridėk, būk žmogus.
JIS. Aš esu.
JI. I am… Mielasis, nubėk, nupirk kokio tauraus gėrimo, juk laukiame svečių!
JIS. Velnių…
JI. O apie velnius tai man nereikia. Žiauriai nemėgstu teisuolių, kurie auklėja. Čia man tokia užuomina? Kad aš apsėsta? O tu tai jau švarus. Velnio nepažįsti. Uhrrrrr… (Urzgia)
JIS. Pažįstu. Ir jie bet kada gali pasirodyti.
JI. Sakau, nereikia manęs gąsdinti. Man užtenka Zitos. Ir tų, iš televizoriaus. (Pašoka ir užkliuvusi griūna. Prasiskelia galvą) A-a-a!.. Užsigavau! Kraujas bėga, nu papūsk man, skauda! Dabar tai jau viena nė už ką neliksiu. Bet kaip durnai padarė, kad negalima išsikviesti gėrimų į namus, kaip picos. Taksistai irgi jau bijo rizikuoti. Vieno čia prisiprašiau, tai visą laiką pro langą žiūrėjo, į savo taksą. O paskui pasileido bėgte. Nebevažiuoja, šiukšlės. Barbarizmai… Žinoma, kaip ir lietuvių kalba moko, visos taisyklės turi išimčių. Aš viena namie dabar tai jau neliksiu. Papūsk, prašau, pavalyk, man kraujas bėga. A-a-a!.. Buteliukas visai tuščias. Taigi, eisim kartu, bernužėli! Aukis! (Dainuoja) „Unksci rytelį / gaidziai giedojo, / mano brolalis / į karą jojo…“ Šitą dainą dar studijų metais užrašiau vienoj „piligriminėj“ kelionėj. Dzūkijoj. Pakaštavojom tada naminės, bandų prikepė ant kopūstų lapų, paskui sugulėm… Nu gerai, ko tu many už liežuvio trauki, ot raik tau visku sužinot! Stokis ir aik načnykan, išlydėsiu kaip in karu!
JIS. Nenoriu niekur blaškytis. Čia ir taip bet kada gali manęs ateiti.
JI. Ką? Tavęs ateiti? O kodėl? Kas? Katras iš mūsų čia ligonis? Tu gal vagis? O gal maniakas, ką? Ei! Kalbėk! Aš rėksiu tuoj… O Jėzus Marija: Zit-a-a-a, Zit-a-a-a, gelbėkit, muša, žudo! A-a-a-a-a-a!!! Eik tu kujum iš čia, prilipo, asilas! (Verkia)
Kažkas ima belsti į duris. JIS stipriai apkabina JĄ, uždengia delnu burną ir laiko. JI klausiamai į JĮ žiūri.
Ilga pauzė
JI. Nuėjo…
JIS. Dar grįš.
JI. Nenorėčiau… Ar sunku šiandien buvo darbe? Pasiilgai manęs? Ar pasiilgai?
JIS. Pasiilgau.
JI. Pamaniau, kad šią vasarą vėl važiuosim į Šventąją, gerai? Su tais pinigais tikrai kaip nors išsiversime, o ir vaikams labai jūros reikia… Atsimeni, užpernai kai grįžom, visus metus nė vienas nesirgo peršalimais. Atsimeni? Jūra mus tikrai visuomet išlaisvina. Ik-ik… Dabar tai jau prasideda.
JIS. Kas?
JI. (sąmokslininkiškai) Supranti, man trūksta išgert, juodai. Kai trūksta, pradedu žagsėt.
JIS. Reikia pasistengt išeit į kitą teritoriją. Pakeist iš esmės alsavimą.
JI. Tu man neaiškink, šimtą kartų bandžiau. Ik. Kas dabar bus… Nu, turiu gauti bent truputį, bent kelis gurkšnius, kitaip nenustosiu. Ik… Eik, nupirk, kur nors dirbs naktį bariukas, gi pilnas miestas. Iki Kalvarijų paeik. Imk tuos keturis litus, vieną alaus… Tik pakeliui neišgerk! Ik… Jei negausiu, viskas bus sugadinta! Ik…
JIS. (ūmai persimainydamas) Tu labai myli jūrą, taip?
JI. Taip, mielasis, labai! Ir tu tai žinai!
JIS. Jei duočiau pinigų, galėtum pasiekti uostą? O paskui – kiek norėtum, tiek galėtum atostogauti.
JI. Ką? Tai tu t u r i pinigų?
JIS. Reiktų pasiekti Rygą, ten perduotum vieną siuntinį ir paimtum man atgal – kitą.
JI. Gal tu išprotėjai? Aš? Rygą? Nebent – man įprastu būdu.
JIS. Bet juk žmogus turi mokėti aukotis? Ypač kai turi nuodėmių.
JI. Prašau, paskambink į greitąją ir sakyk: „Atvažiuokit, mano žmona nenustoja žagsėti!“
JIS. Reikia pakeist alsavimą. Sulaikyk viską savy, nustok kvėpuot, apmirk!
JI. (skambina pati, kalba rėkdama) Alio! Klausykit, atvažiuokit! Mano žmona nenustoja žagsėti!.. Velnias. Pati tu debilė! (Meta ragelį, išgirdusi beldimą) Zita!! (Šaukia per sieną) Ko tu nori, Zita?! Ką? Aš žmoooogų namie turiu! Taip! Žmogų! Mano vyras namo parėjo. Ką, negalima ramiai su šeima pabūt? (JAM) Pridek man cigaretę! Mes vakarojam. Švenčiam sekmadienį. O tu jau seniai nešventei. Man tavęs gaila, Zitule. Visų gaila, kurie nemoka švęsti. Suprantu, vienatvė, atjaučiu! Sakau, at-jau-čiu tave. Pala, kodėl tu man neleidi jai garsiai pasakyt?! Čia mano namai, kaip noriu, taip kalbu, aišku?! Uhrrrr…
JIS uždengia rankomis jai burną. JI priešinasi. JIS pasuka į save ir bučiniu užčiaupia
JIS. Prašau, tyliau, mano meile.
JI. Pakartok…
JIS. Tyliau…
JI. Ne, ne tą žodį…
JIS Prašau tyliau mano meile
šešėliai
ir tie pasitraukė į tamsą
ir visa tapo tamsa tavo veidas
boluoja tarp mano delnų
aš tave pasiimsiu išsivesiu kur jūra
kur saulė ir vėjas ten niekas
neskaudins neprimins kad klysta
buvo taip skaudžiai taip labai atgailauta
ten mus išlaisvins abu surištus
supančiotus nuodėmių saitais begalybėj
artėsime vienas prie kito regėdami
kaip ramybė sugrįžta
o dabar – tyliau mano meile
JI. (nurimusi, suglebusi) Sakyk: „Mano meile…“
JIS. Mano meile…
JI. (šaukia) Zita-a-a! Jis pasakė man: „Mano meile!“
JIS. Tu mirsi šiandien, žinau.
JI. Asile, tu pats mirsi šiandien. Atsirado pranašas nedamuštas. Priešdėlis „da“ – didžioji kalbos klaida. Tu esi didžioji klaida, aišku, pranaše? Jei tu iš viso esi.
JIS. Nesakyk man tokių žodžių. Skaudina. Tai pabaiga.
JI. Taip, pabaiga. Man irgi labai skaudu. Koks tavo vardas, ką? Nueik, nupirk, būk geras. Aš dar noriu gert. Nebegaliu iškęsti nerimo. Drasko. Va čia smaugia! (Veržia ant kaklo savo grandinėlę su kryžiumi) Man mažai. Nepadėjo nė kiek. Žinok, kitaip būsiu labai bloga, nueik. Klausyk dabar manęs: būsiu labai bloga, jei negausiu dar. Neramu man. Ir tabletės baigėsi. Ką sakai? Ko ten žiūri į tą lentyną? Gersiu salicilo spiritą, jei nenueisi. Paskui vėl žaisim, paklosiu gražiai lovą. Būk tu žmogus! Būk vertas garbingo žmogaus vardo! O koks tavo vardas, gali pasakyti? Ką aš čia parsivedžiau į namus, jėzusmarija. Tu bevardis? Parodyk pasą!
JIS. Mano pasas negalioja.
JI. Panašu, kad tu ir pats negalioji. Koks vardas, klausiu! Vardą sakyk!
JIS. (šypsodamasis) Ichtiandras.
JI. (ceremoningai atkišdama ranką) O aš – Mo. Susipažinkime.
JIS. Mo?
JI. Taip. Mo-teris, Mo-tina… Tiesiog Mo. Ichtiandrai, nuplauk į Kalvarijas, kol nenumiriau. Būk žmogus amfibija. Ne, būk žmogus.
JIS. I am. Aš negaliu iš čia išeiti.
JI. Durniukas tu. Kvailuti mano. Taigi aš atrakinsiu, o tu tyliai ir išeisi. Vyras esi? O gal tu ne vyras? Gal tu boba, gal žydras, kad bijai naktį į barą nueit? Gal tu končita? Bijai velnių koridoriuj?
JIS. Bijau. Neisiu. Jei išeisiu, tai visai. Ša… Kažkas ateina. Eikš pas mane, aš tave apkabinsiu. (Jis karštligiškai ją apkabina, laikydamas už kaklo)
JI. O ko tu mane dabar taip meiliai smaugi?
JIS. (šnabžda) Iš pavydo, iš pavydo…
JI. (irgi šnabžda) O koks tavo t i k r a s vardas, Ichtiandrai? Kad bent žinočiau, kieno rankose nuvytau kaip gėlelė nekalta?
JIS pratrūksta juoktis. Nebegali sustoti. JI juokiasi kartu
JIS. Kaip gėlelė nekalta… Pasakyk, kol dar turi sąmonę: iš kur ėmei tą nuotrauką?
JI. (vis dar juokdamasi) Tai mano, tai m a n o nuotrauka.
Antras paveikslas
MO guli… ICHTIANDRAS įsideda nuo lentynos į savo krepšį nuotrauką. Tada rausiasi jos rankinėje
ICHTIANDRAS. Tylėk, ko urzgi. Ką ten veikiat po antklode? Nusiklot! Kalbėti draudžiama. Gesinsiu šviesą. Visiems – miegot!
MO. Sužadėtini mano! (Gargaliuoja) Ar kapeikyčių ieškai? Ko tu ieškai mano ridikiuly? Mano sužadėtini, ar tu…
ICHTIANDRAS. Kur telefonas? Duok man savo telefoną.
MO. Dar negirdėjau, kad vandens pabaisos mokėtų naudotis telefonais… U ha ha, negaliu, u ha ha!
ICHTIANDRAS. Duok telefoną!
MO. Tavo, žinoma, išsikrovė. Mano dar nepasikrovė…
ICHTIANDRAS ieško telefono – visur, ant stalo, ant grindų. Ištraukia telefoną iš po kilimo. Renka numerį
ICHTIANDRAS. Aš Vilniuj. Alio! Viskas – pas mane. Bet aš negaliu pajudėt. Apsuptas. Gali šaudyti. (MO tai girdėdama labai juokiasi) Tikrai… Čia nėr gatvės ir namo numerio. Čia kosmosas… su viena moteriške… Ten mus išlaisvins abu surištus / supančiotus nuodėmių saitais begalybėj / artėsime vienas prie kito regėdami / kaip ramybė sugrįžta… Nebijok, nieko nebijok! Vėliau ar anksčiau tu įkursi tuos namus, čia tik laiko klausimas. Aš IŠ TEN tau vadovausiu… (Juokiasi)
MO. Gerai pasakyta, tiksliai! Čia kosmosas. Mūsų meilės kosmosas. Sužadėtini mano, nueik, nupirk! Dėl manęs nueik, dėl mūsų taip neįtikėtinai audringai gimusio jausmo, – nupirk man, nes aš nepaeinu, nes aš bijau apleisti mūsų meilės guolį! Eik, kam pasakiau!
ICHTIANDRAS. (telefonu) Bijau, kad viskas į pabaigą… Baigiu savo reikalą. Nesijaudink, visuomet bus, kas tęsia. Kad ir tu, broli. Juk neišduosi bendro reikalo. Mes tiek įdėjom… Kaip aš tau „apsidairysiu“!
Aš tavęs – nepažįstu. Tu manęs irgi. Broli, prisimink mane. Tas žvaigždėtas naktis. Uostą. Kaip mes tikėjom, kaip kūrėm strategiją ir taktiką, kaip… Tos valandos kai sėdėjom surėmę nugaras / mūsų galvos lietėsi mūsų rankos sapnai / skrido miestai ir nieko nebebijom… Tai žiurkei ir po mirties sapnuosiuosi! Supratau. Kaip sutarėm. Išmesiu, nebijok. Ir tu taip pat. Dabar nusišikt ant telefonų, negi manai, kad man telefono gaila. Apkabinu, broli! Žiurkei bus atlyginta. Surask mūsų motiną. Paklausk, kodėl ji taip mus „paaukojo“. Kreipkis į televiziją, į Galkontaitę… Dar mėgink.
MO. Aš jau kreipiausi, kam tu čia aiškini! Nerado! Nedraskyk man širdies, dabar tu esi mano sužadėtinis, ir visa kita, visos jaunystės klaidos – eina šikt, man neįdomu, aš beveik dvesiu, šoksiu pro langą, eisi tu ar ne?!!
ICHTIANDRAS. Tylėk tu, sužadėtine! Broli, žadėk didelius pinigus, l a b a i didelius, gal labiau stengsis. Žiurkei bus atlyginta. Šitai tau pažadu… Baigiam. Išmetu. Apkabinu. Ir aš tave… (Verkia)
MO. Būtent. Tu tiksliai pasakei, Zita – žiurkė! Tikra žiurkė. Ji mane vertė lakti pieną nuo žemės, ji mezga skaras iš kirminų, tokių ilgų, sako, kad šildo. Zita – žiurkė, žiurkė, žiurkė… A-a-a-a-a-a!!
ICHTIANDRAS Žiurkė vertė mane ėsti maisto likučius, kai pasiskundėm, kad neužtenka valgyt. Ėsti išėdas… Žiurkė…
MO. Bet kokia ji kiaulė! Ji vertė tave taip daryti?! Zita! Zita, aš tave užmušiu! Tu žeminai mano sužadėtinį! A-a-a-a-a-a!!
ICHTIANDRAS. Užmušti – per gera bausmė, pernelyg žmoniška. Iš jos reikia atimti vardą ir pavardę, ji mus kankino, liepė žiūrėti pornografiją, o pati… Žiurkė, tegu būna ji be vardo ir pavardės! (Ima rėkti)
MO. Kalė, prostitutė! Seniai įtariau, kas slepiasi, kokios nedorybės po ta teisuolės kauke! Kates ji mat globoja… Iškrypėlė! Maita! (ICHTIANDRAS vis rėkia) Nešauk, neverk, angelėli! Mes jai padarysim taip, kad ji savo bendrabučio kambario daugiau neberas. Vilniuje – šimtai bendrabučių, o ji vis kops ir kops į penktą aukštą, vis ieškos ir ieškos savo 513-o kambario, o jo ir nėr – ba baaa… Pala… (Atsipeikėdama, įtariai) O iš kur tu ją pažįsti?..
ICHTIANDRAS. (pamažėl rimdamas) Ai, iš seniai… Dar nuo vaikystės, žinai. Kai pagalvoju apie brolį. Apie save, prisimyžusį iš baimės, apie tuos vaikus, kurių auklėtoja ji buvo… Kam jai to reikėjo, kam? Galėjo viešnamį atidaryti, galėjo išvažiuoti, galėjo tiesiog pasikarti. Dabar jau – po visko, aš sudegiau. Neišgelbėsiu.
MO. Nežinau, tiesą sakant, ką turi omeny. Šiaip tai ji bevaikė, gyveno, žinoma, su kokiais penkiais diedais (čia – mažiausiai), bet vaikų matyti man neteko. Ir su vežimėliu nevažinėjo po gatves…
ICHTIANDRAS. Nieko, dar važinės. Su invalido. Tai – geriausiu atveju! Ir nežinos savo vardo, savo gatvės, savo miesto ir šalies. Ji bus niekas.
MO. Duok parūkyt. Bet ir logika tavo. Negalima „būti nieku“. Niekas – nebūna. Viskas! Vsio. Jėgos baigėsi, kuro nėr. Gal man atsiklaupt, kad nueitum?
ICHTIANDRAS. Gerai. Aš nueisiu. Bet pirmiau skubiai atliksime vieną ritualą. Bliūdą turi?
MO. Vemsi? Reikia sakyti „dubenį“… WC pažiūrėk.
ICHTIANDRAS atneša dubenį su vandeniu. Paima savo telefoną ir paduoda jį MO į rankas. Pats paima MO mobilujį
ICHTIANDRAS. Klausyk, Mo. Čia yra mūsų jūra. Ir tu įmesi ten mano telefoną. Mesk!
MO meta ICHTIANDRO telefoną į dubenį, juokiasi.
ICHTIANDRAS skandina MO telefoną dubenyje. MO sunerimsta
MO. Ei, ištrauk mano, gerai? Čia juk mano būtinoji darbo technika! Kaip aš priimsiu užsakymus! Ei, vyruti!
ICHTIANDRAS. O prie ko čia technika, kai meilė mus degina…
MO. Meile munipaliuoti negalima! Nemenipuliuok! Ma-ni-pu-liuok! Eik, nueik degalų! Eik eik eik! Žadėjai! Nes mane ištiks t r a n c e d e n c i j a! Aš turiu draugę poetę. Kieta poetė, sako, kad Dostojevskį skaitė ir rusų auksą bei sidabrą. Bet va rašo: „tran-ce-den-cija“. Ar žinai, kaip rašyt šitą žodį, rašytojau?
ICHTIANDRAS. Einu, nes mus abu tuoj ištiks trans-cen-den-cija.
MO. Teisingai, sužadėtini. Tu juk artistas, ane? Užtat ir pramokęs tarptautinių žodžių. Ačiū, kad eini.
ICHTIANDRAS. Man reikia sijono… (Atidaro jos spintą, traukia sijoną nuo pakabos, pamato peruką, ima jį)
ICHTIANDRAS. Kam tau perukas?
MO. O kam tau sijonas? Tu tikrai – končita?..
ICHTIANDRAS persirengia moteriškai, vynioja į chalatą savo krepšį, užsimauna peruką
ICHTIANDRAS. Ką gersi?
MO. Ne vyną. Negaliu tavim atsigrožėt… Apalpsiu lovoj… Mergyte mano! Sakau, gersiu ne vyną!
ICHTIANDRAS. Tikslus atsakymas. Pamėgink užmigti. Durų niekam neatidaryk!
MO. Net Zitai!
ICHTIANDRAS. Jai – tuo labiau – ne. Niekam, supratai? Aš pats įeisiu. Atsirakinsiu pats. Tu juk davei raktą savo sužadėtiniui. Pameni?
MO. Nedaviau…
ICHTIANDRAS. Pamiegok, aš greit grįšiu. Atnešiu gerti ir valgyti. Bus mūsų vakarienė. (Apkabina, spusteli kaklą, MO suglemba)
ICHTIANDRAS sustoja prie veidrodžio, dažosi lūpas. Tada persimeta per petį MO rankinę ir tyliai išeina
Trečias paveikslas
JI blaškosi viena po kambarį. Puola prie lango. Prisiploja prie sienos, klausosi. Sustoja ir žiūri į duris. Vėl eina prie lango
JI. Viskas bus gerai. Aš nieko nebijau. Tuoj sugrįš mano mylimas žmogus, mano pats brangiausias. Mano sužadėtinis, princas, mano karalius. Mano Hamletas, mano Ričardas III, Karalius sako: „Šią valandą žinau, kad myli tu, ir myliu aš…“ „Bet aš nenoriu būti sunaikinta!“ Nenoriu būti sunaikinta. Jis ateis, ir aš išsigelbėsiu. Jis paims mane ir mūsų kūdikį ant rankų. Štai ir sulaukiau savo valandos, jis manęs nepamiršo. Sako, dabar rašo poemą apie Ichtiandrą… Tai mūsų vaikas galėtų būti vandenukas. O jis toks gražus, toks tikras, toks – iš amžinybės. Aš pažįstu jo žingsnius. Tuoj jie pasigirs ir viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Paguldysiu, nuausiu. Mes nieko blogo nedarysime. Kam mums ką bloga daryti. Kai myli, tai nieko blogo nedarai… Labai juokingas toks… Rašytojas. Viskas bus gerai. Aš neturiu ko bijoti, jis tuoj pareis. Pamaniau, kad šią vasarą vėl važiuosim į Šventąją, gerai? Su tais pinigais tikrai kaip nors išsiversime, o ir vaikams labai jūros reikia…
KAŽKAS rakina duris. Įeina ZITA. JI klykia
Ketvirtas paveikslas
JIS skuba laiptais. Kliūva už sijono. Pasileidžia bėgte
JIS. Viskas bus gerai… Aš nieko nebijau… (Lipa) Tuoj sugrįš mama, myliu ją… Aš pažįstu jos žingsnius… Viskas bus gerai… Turbūt labai… pavargusi, gal… išgėrusi… (Lipa) Paguldysiu, nuausiu… Aš jai nepriekaištausiu. Kai myli, nepriekaištauji… Ji man tokia juokinga… Norėjo būti rašytoja… Viskas bus gerai. Aš neturiu ko bijoti, ji tuoj pareis. O rytoj mes važiuosim prie jūros, į Šventąją… ir brolį, ir… brolį… pa-si-im-sim… Su tais pinigais… Vaikams… labai jūros reikia… Mama, labai jūros vaikams reikia. Mama.
Kažkokia moteris JĮ sustabdo ir uždeda ant peties ranką. Galbūt tai ZITA. JIS sustingsta
Penktas paveikslas
ICHTIANDRAS įžengia pro duris. Išbalęs, perukas persisukęs, sijonas suplyšęs. MO apsisiautusi nuogą kūną kažkokiu tiuliu, ant galvos – kartono karūna
MO. Grįžai… Akis pražiūrėjau. (Stveria butelį iš ICHTIANDRO rankų, greit atsisuka, pirmą gurkšnį geria tiesiai iš kakliuko) Oi, kaip gerai. Atleidžia iškart. Gersi?
ICHTIANDRAS. Taip.
MO. Taip tavęs laukiau! Ne dėl brendžio, šiaip… truputį baisoka buvo. Nu bet aš įpratus. Ėmiau mėtyti į juos knygas, pasislėpė. Kai būsim dviese, nebelįs.
ICHTIANDRAS. Sudaužei televizorių?
MO. Jo. Kam meluoja. Iš pradžių sakė, kad viską apie mane žino. Glušiai neteiktini, puspročiai. Aš jiems galūnes nutrauksiu ir bus nelinksniuojami. Paskui sakė, kad tu neateisi. Nes atseit (tempia lūpą, bando verkti), nes atseit tavęs… nėra.
ICHTIANDRAS. Manęs nėra. Aš iš čia nebeišeisiu gyvas. Mes apsupti.
MO. Apsiausti… Mes apsiausty! Buvo toks spektaklis, aš jame vaidinau, atsimeni?
ICHTIANDRAS. Taip.
MO. Apsiaustis… Vaičiūnaitės. (Geria) Oi, kaip palengvėjo. Nusirenk, končita. Nusimauk tą sijoną, juokingas man tu toks, ne iš to spektaklio. Tavo akys man tikrai tikrai tikrai… karališkos!
Mano būgnų karalius
Rastas ant pilko grindinio
Mano būgnų karalius…
Kaip laukiau jo grįžtančio
Iš senų nujautimų
Iš sapno protarpių…
Mano būgnų karalius – beprotnamy…
(Cituoja Juditą Vaičiūnaitę)
Beje. Ir Zita buvo…
ICHTIANDRAS. Žinau.
MO. Žinai? Žinai?! O tu žinai, k i e k laiko aš tavęs laukiau, a? Nuo penkiolikos metų, supranti?! Visi spektakliai, į kuriuos eidavau, kuriuos tu parašei, įrašyti mano galvoj. Visos dramos ir visos tavo knygos! Neišoperuosi. Manai, pabėgai, tikėjaisi – pasenai, numirei, ir jau – viskas, atsiskaitę? Atsimeni, kai sakei, kad tokie susitikimai kitiems neįmanomi ir nesuprantami? Aš tą patį manau… Kai ant suoliuko užgriuvai ant manęs, supratau, ne, labiau pajutau… Gal tiesiog – atpažinau, – iš drabužių kvapo, iš aplytų ilgų blakstienų, iš to charakteringo rūkaliaus krenkštelėjimo, iš rožių, kur auga prie suoliuko, spalvos, rožių, tokias juk tu auginai… Atpažinau! Sudrebėjau, – tai tu!
ICHTIANDRAS. Ir aš tave atpažinau… Ne iš karto, bet iš nuojautos. Pasakyk man gražiuoju: iš kur gavai tą nuotrauką.
MO. Kokią nuotrauką? A, tą… O kur ji, nematau. Nenukišk, man labai svarbi. Labai labai. Būtent ji yra mūsų slaptas ryšys. Esminis. Ji mums abiem svarbi!
ICHTIANDRAS. Kalbėk, kalbėk dabar, sakyk viską.
MO. Ką čia kalbėti. Kalbėti turėtum tu.
ICHTIANDRAS. Aš? Tu vyresnė, tu atsakinga.
MO. Moteriai pasakyt „tu vyresnė“? Vaikeli!.. Apkabink mane. Man neužtenka sapnų. Prisisapnuoji, ir viskas? Leisk, aš tave apkabinsiu, jei tu nedrįsti. Nesu tikra, matai, ar tu tikrai gyvas.
Bučiuokimės, kaip tada. (Bučiuoja. ICHTIANDRAS mėgina išvengti. Girtas. Pasiduoda) Viskas tebūnie kaip tada. Ir tegu sniegas leidžiasi ant tavo kapo, o aš tik žiūriu pro pušis, kaip apsninga, apsninga, apsninga.
MO ir ICHTIANDRAS. (vienu metu) Neturėjai manęs palikti.
MO ir ICHTIANDRAS. (vienu metu) Tai t u mane palikai!
Šeštas paveikslas
Jie trise: JI, JIS ir ZITA. Ant grindų – sūdytų grybų dubenėlis, ant kilimo mėgintas inscenizuoti „stalas“ – degtinė, plastmasinis indelis su silke, duona, trupiniai
JI. Taip ir žinojau: komendantė jau ir čia. Zita, atiduosiu tau tuos pinigus už elektrą. Vyras grįžo, ar nematai? Leisk pasikalbėti!
ZITA. Kalbėk. Dabar papasakok viską. Seniai žadėjai papasakoti, dabar pats laikas.
JI. O kas tu tokia, a? Kad tau turėčiau pasakoti…
ZITA. Tu juk žinai: aš – tavo sąžinė.
JIS. Geriau būčiau iškart atsidavęs sargybai, nei vėl čia tave sutikęs.
ZITA. Iš kokio tu amžiaus? Kokio tu amžiaus? Tyli? Taip, vaikučiai. Dabar – tiesos valanda. Sakot tik tiesą, tokios taisyklės. Abu turite man rimtų įsiskolinimų, puikiai žinote, kad man tereikia pirštą pajudinti, ir viskas. Už durų abiejų laukia pats likimas.
Girdėti policijos ar greitosios mašinų sirenos. JI ir JIS žiūri į ZITĄ
JIS. Mo, mes laukiame.
JI. Įpilkit, kitaip tylėsiu.
ZITA. Tai pradedu. Ar tu turi vyrą?
JI. Turiu. Mielasis, išvesk mane iš čia.
JIS. Nebegaliu. Per vėlu. Manęs gali ateiti bet kada. Aš apsivogiau. Be to, nestabilus…
ZITA. Ir ką pavogei?
JIS. Jūsų gyvenimus.
JI. Ką ten išgėrei? Duok ir man! Duok, sakau, tablečių!
ZITA. Raminkis, durne. Ar tu turi vaiką?
JI. A-a-a-a-a! Gelbėkit! Žudo! Kiaule tu, kaip drįsti manęs šito klausti?!
JIS. Aš ją tuoj pritildysiu! (Beda švirkštą ZITAI į kaklą, po kelių minučių ši pradeda juoktis ir suglemba)
JI. Ir man taip padaryk, ir man!
JIS. Padarysiu. Bet atsakyk dabar m a n, ką ten apie tą vaiką…
JI. Kaip aš laukiau šitos valandos. Žinojau, kad mes susitiksime. Žinojau, jog praeis daug metų ir tu pas mane ateisi. Pažinau iš tolo savo karalių. „Iš žingsnių aido ir iš akių blizgėjimo aštraus…“ Taip, mes pasikeitėme. Tu pajaunėjai, su rašytojais taip būna. O aš pasenau. Man sakė, kad tu miręs, niekada netikėjau. Niekada. Tu negali mirti, kaip negali mirti meilė. Tavo artumas grįžta naktimis. Jos neįmanoma su niekuo supainioti, tai žaibo ir liūties valanda, kai tu ateini. Tai sniego valanda. Sniego ant tavo kapo. Aš visuomet laukiu. Visuomet. Atsimenu tavo plaukų kvapą, rankas, sausas lūpas. Pirštus, parudusius nuo cigarečių… Tada, kai mus atskyrė, kai mane išvežė į tą provinciją, kad nežlugdyčiau tavo rašytojo karjeros… A-a-a-a, nebegaliu, nebegaliu! Aš mėginau būti tu! Ėmiau gerti. Bet pirmiau jie atėmė mano kūdikį. Mūsų vaiką, pirmiau, nei spėjau susivokti. Mane apgavo. Man sakė tos bobos iš socialinio, kad taip bus vaikui geriau, o svarbiausia, kad neturiu teisės sužlugdyti tavęs. Juk man tebuvo penkiolika. Tėvai klaiko, juk žinai, pažinojai juos, pamėgink sugriauti karjerą švietimo ir kultūros skyriaus vedėjui ir pradinių klasių mokytojai. Mano motina nėra manęs apkabinusi, pradinukus mylėjo, savo gėlių vazonus irgi. Manęs bijojo. O man – durnų penkiolika metų! Mūsų berniukas buvo labai gražus ir labai panašus į tave. Aš laikiau jį už kojelių, rėkiau ir neįstengiau atiduoti. Niekaip. Man pažadėjo, kad galėsiu visuomet lankyti… Visuomet, kai tik panorėsiu. Ir tada – kažką pasirašiau, mūsų vaiką – atleisk man, atleisk! Atleisk, jei tik gali! – išvežė į internatą, o mane po gimdymo ir vėl uždarė į Rokiškį. Paskui sako: jūsų rašytojas mirė. Širdis neatlaikė žinių. „Aš mylėjau tave tau nežinant…“
ZITA. „…tau nežinant, tave aš myliu…“
ABI dainuoja
JIS. Panašus į mane…
JI. Zita muistosi, durk jai dar, arba aš pati ją…
JIS priėjęs duoda ZITAI kažko uostyt, ši vėl juokiasi ir guli plačiai atmerktomis akimis
JIS. Toliau.
JI. Jie atėmė iš mūsų vaiką. Tiesiog pagrobė, dėl tavo karjeros. Po Rokiškio mėginau atsigauti. Tėvai tylėjo, jie dirbo dirbo dirbo, pasistengė, kad įstočiau mokytis. Tylėjau ir aš. Tačiau turėjau vaikutį susirasti. Kai nuvažiavau į globos namus, sako, tokio čia niekada nebuvo ir toks čia niekada neaugo. Ėmiau važinėti po visus globos namus. Ir mano vaiko niekur nebuvo. Gal visi norėjo man įrodyti, kad ne tik jo, bet ir tavęs nebuvo. Susiradau tavo kapą, bet, žinai, visąlaik persekiojo toksai netikrumo jausmas, kad tas kapas – tik dekoracija, kad iš tiesų visas tas teatras tik apdumti akims.
JIS. Augau ir laukiau. Vieną dieną, man sakė auklėtoja, vieną dieną jie atvažiuos pas tave. Tai nėra beširdžiai žmonės, tavo tėvai, sakė man, jie tik labai nelaimingi… kai truputį atsigaus, būtinai atvažiuos.
ZITA gargaliuodama juokiasi. JIS glosto nedidelį randą ant veido
JI. Ant to kapo tavo žmona užkrovė tokį neskoningą paminklą… O aš gi žinojau, kad ką jau ką, bet skonį ji tikrai turi. Štai tada man ir kilo įtarimas, kad tu nesi palaidotas, gal tik kur išvažiavęs ar sunkiai sergi… Nors sirgau aš: ligoninė, antidepresantai, ligoninė, „Neringos“ kavinė, krizių centras, Gerosios Vilties, vėl namai, darbas. Tik sutartinis. Invalidumas. Na, susiradau tavo kapą…
JIS. Aš gyvas! Aš dar gyvas…
JI. …mėginau pagulėti ant antkapio, užuosti tavo kvapą. Ir žinai – nieko! Tada supratau, kad šitos laidotuvės ir antkapis – tik inscenizacija, juk nupirkti galima šiais laikais bet ką, net vietą Mėnulyje, tai ką jau kalbėti apie kapo vietą. Jie norėjo tavo – išganytojo, menininko teisuolio – nesudrumstos šlovės. Tai kad jos neterščiau, man tave palaidojo…
JIS. Taip. Mane užkasėt vaikų namuose. „Jūsų tėvų nėra!“ Šitai pasakė man Zita. Ji kankino mane ir mano brolį, bjauriai elgėsi su visais vaikais, pasibaisėtinai. Kraupiai. Mes paaugome, ėmėm vogti, kaupti pinigus vaikų išlaisvinimui iš tironijos. Ieškojom motinos, bet su jom, tom motinom, pasirodo, striuka. Ir su meile – striuka. Juk tai žuvusiųjų karta, mūsų niekam nereikia. Mes – internatiniai, iškrypėlių sugadintais kūnais ir sumaitotom sielom… Nutarėm su broliu visus internato vaikus išsiųsti į užsienį, kaupėm pinigus, reikalas iš vienos pusės gali atrodyti nešvarus, prasidėjo keisti ryšiai…
JI. (nenorėdama girdėti) Aš paklausysiu tavęs paskui, tu jau prisikalbėjai per visą mano gyvenimą. Ša! Dabar AŠ kalbu, aišku tau?! Aš už tave vyresnė!
JIS. Taip. Tu už mane vyresnė! Pati matai… Negaliu būti tavo svajonių princas.
JI. Tylėk, šįkart nepavyks manęs išsižadėti. Aš juk tave iškart pažinau, ten, ant suoliuko. Eikš, apsikabinkim, berniuk mano žavus, aš mėgstu berniukus, jaunesnius, jie tavęs niekad nepalieka, nes niekad iš tikrųjų neįsimyli, su jais lengva, linksma, su jais aš pati atjaunėju. Eikš, mano berniuk. Tik paduok cigaretę!
Atgauna sąmonę ZITA, juokiasi, valgo grybus iš dubenėlio
ZITA. Eik, eik pas ją!
JIS. Broli, išvesk mane iš čia. Niekur nėra namų, visur baisu (dedasi tabletę į burną).
JI. Kas ten, ne lorofenas? Duok, pasidalinkim, man blogai, stogas kiauras, pramuštas. Duok, ką? Palenk galvą, kodėl tavo pasmakrėj mėlynas randelis? Žinai, kai supratau, kad mūsų vaiko man nepaliks, aš stvėriau parkerį su mėlynu rašalu ir padariau vaikui tatuiruotę ant veido, kad jį atpažinčiau. Jop… Jaučiu kaifą kalbėti nenormine kalba! (Pergalingai juokiasi)
JIS. Kodėl tu iš viso d a r k a l b i?
JI. (visai apkvaišus) Vemsiu, kaip norėčiau išvemti visą šitą gyvenimą, ta melą, kad tu mirei, tą tavo kapą, kažkur vaikščioja mūsų vaikas, tikiu, kad jis gyvas, o mes ir vėl su tavim sugulėm, asilai, ne vaiko ieškojom, o sugulėm, bet aš taip tavęs pasiilgau, man buvo baisu ir vieniša. Jokios knygos negelbėjo, jokios ligoninės, jokios tabletės, nei degtinė, nei vynas, nei sambuka, nei ksanaksas, nei tiapridalis, nei ketipinoras, nei laisvinamieji, nei kietinamieji, nei analgetikai, nei kiti vyrai, nei kitos moterys, nei masturbacija, nei prostitucija, – tavęs nebuvo, mūsų vaiko nebuvo, vien anoniminių alkoholikų draugijos, Minesotos programa, Lieknėjimo programa, „Wordas“, „Exelis“, redagavimo programa, šlykščios monetos už kruviną darbą. Blet. Noriu vemti.
JIS. Pinigus pasidalinkite su broliu… Šalčininkai, atrasi. Paglostyk man galvą.
ZITA. (susigraudinusi keliasi ir siekia JĮ paglostyti) Eikš…
JIS ir JI. Ne tu!!!
JI. (pasislenka, glosto JĮ) Viskas bus gerai, pamatysi. Svarbu, mes atradome vienas kitą. Žinok, nieko nebūna atsitiktinai. Tu ėmei ir prisėdai ant mano suoliuko. (JIS guli tylėdamas)
JI. (apkabinusi JĮ linguoja) Šarkos varnos nuskrido, mano vaikas užmigo… Šarkos varnos krykščia, mano vaikas šnypščia… A-a-a-a pupa, kas tą pupą supa… Supa tėtis ir mama, ir katytė murzina… Užmigo…
ZITA. Palik, jis miręs.
JI. Antrąkart?
ZITA. (traukia iš chalato telefoną, skambina) Sveiki! Man reikia dviejų tarnybų. Vienos – žmogui į morgą. Kitos – į sunkių apsinuodijimų skyrių… Padangių 11-a. Ačiū, katinėli. Kaimynė. Užėjau gėlių palaistyti, radau. Taip.
JI. (nuolankiai) Reikės važiuot?
ZITA. Reikės važiuot. Pasiimk tapkes ir chalatą.
JI. Negaliu, migdau. Neturiu laiko. Leiskit pamigdyt.
VIENA TARNYBA paima ir neša JĮ
JI. Nebijok, aš tave susirasiu, šįkart bent žinau, kur ieškoti. Ei, tik nesupainiokit, debilai. Ar teisingai jį vežat? Klausyk, Ichtiandrai, jei prasilenktume, susitiksime ant mūsų suoliuko!
Tai į morgą tu nori?
JI. Gražus berniukas buvo. Ne, į morgą dabar negaliu, man dar į ligoninę reikia.
JĄ kelia KITA TARNYBA ant neštuvų
JI. (ZITAI) Sumokėk už šildymą, būk gera, kol grįšiu. Pinigai – antram „Karamazovų“ tome. Paliek kaktusą. Gali čia ir pernakvoti, jei urodas tave pultų. Aptvarkyk namus, gerai, Zita?
ZITA. Sutarta.
VISI išeina ar išnešami. ZITA atsiverčia Dostojevskio tomą, varto puslapius
pabaiga
Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas
2018 m. Nr. 7
Pjesės fragmentas
Veikėjai
ADOLFAS JAKUBĖNAS – aštuoniasdešimtmetis buvęs zakristijonas, varpininkas, buvęs tremtinys
MALENIJA – jo žmona, kartu su vyru praėjusi gyvenimo negandas, susipažino jie Sibire
JAKUBĖNO SŪNUS ALEKSAS – karininkas
SPIRGAS – Adolfo Jakubėno draugas, truputį jaunesnis žmogus, buvęs statybininkas, ilgarankis, smulkus, mėgstantis kitus pašiepti
TROTA – Jakubėno ir Spirgo draugas, aukštas, tiesiakalbis, užsispyręs senis, kadaise buvęs mechanikas
BUKELIS – senas žmogus, kuris beveik nekalba, tik visų klauso. Jį galima būtų vadinti Klausytoju
ALMANTAS JUODVARNIS – medžio drožėjas, keliautojas, ką tik sugrįžęs iš Rusijos
KĘSTAS JUODVARNIS – Almanto jaunesnysis brolis, ūkininkas
ANGELĖ – Kęsto žmona
ALGIUKAS – Kęsto sūnus
VOVERIUKAS ir GINTAS – vyresni Algiuko draugai
VARNA – penkiasdešimtmetė miestelio pardavėja, našlė, tikroji jos pavardė Varnienė
ALGIS NAVIKAS – Varnos sugyventinis, niekur nedirbantis, išgerti mėgstantis jaunuolis, grįžęs iš Norvegijos, dvidešimt penkeriais metais jaunesnis už Varnienę
PRANCISIAUS DANIUS – Algio Naviko draugelis, vyresnis už jį penkiolika metų, buvęs Almanto Juodvarnio draugas. Valkatėlė
SIGITAS NAVARDAUSKAS – Algio Naviko draugas, tų pačių metų
SEREIKIOKAS – tvirtas vyrukas, jaunas verslininkas, į visus žiūri šiek tiek iš aukšto
DANGĖ VARNAITĖ – Varnos dukra, vienmetė su Algiu Naviku
KAIMYNAI, VAIKAI, JAUNIMAS2000-tieji
Pirmas veiksmas
Vasaros pradžia, diena ilga ir šilta. Saulė lėtai rieda dangum. Trys beveik vienmečiai seniai TROTA, SPIRGAS ir BUKELIS sėdi vakaro saulėje ir žiūri į kelią, į pravažiuojančius automobilius, praeinančius žmones. Jie lošia kortom. Pliekia durnių.
Miestelio gatvėje mažą šuniuką vaiko trys paaugliokai VOVERIUKAS, GINTAS ir ALGIUKAS.
Iš tolumos, gal pro VARNOS namo pravirus langus atsklinda dūdos melodija.
BERNIUKAI, kiek tolėliau nuo senių, pasideda ant akmens savadarbį sprogmenį (pistoną) ir trenkia akmeniu. Sprogimas. Vaikai juokiasi.
Dūda nutyla.
Kieme (ar lange) pasirodo VARNA, penkiasdešimtmetė miestelio pardavėja
VARNA. Aš jums parodysiu čia sprogdinti, ar neturit kuo užsiimt, išsideginkit akis, velniai jūs. Palaukit, ateis tėvai, nesibaigs jums geruoju. (Pasislepia namuose)
BERNIUKAI. Varna, varna, juodi tavo vaikai… Varna, Varna, subinė juoda…
VARNA. Ak, jūs pacukai, ar lazdos neragavot. Algi, ar tu negirdi, kad iš tavo draugės juokias.
Berniukaiišsilaksto.
Lange pasirodo ALGIS NAVIKAS, jo galva papuošta jazminų vainiku, rankose trimitas, jis čia ir grojo tuo instrumentu
ALGIS. Kregždute mano, kas tau gyvent neduoda.
VARNA. Pabučiuok man į nosytę, Algi. Ar myli savo kregždutę?
ALGIS. O kregždutė ar parnešė vyno iš krautuvės?
VARNA. Parnešiu, parnešiu tau vyno, Algi, man tau nieko negaila.
ALGIS. Tai parnešk, nes jau gerklė baigia išdžiūti, kaip aš dainuosiu…
Seniai klauso to pokalbio ir krizena, galvom linguoja.
VARNA su NAVIKO ALGIU dingsta troboje, vėl pasigirsta dūdos melodija.
BERNIUKAI greitai susirenka iš pašalių, vėl deda ant akmens pistoną, trenkia akmeniu. Nuaidi sprogimas. BERNIUKAI sprunka kas sau, paskui, seniams besikalbant, vėl susirenka ir sulipa į toliau augančią liepą, sėdi, supasi ir stebi miestelį
TROTA. Aš negaliu žiūrėt į šituos berniokus. Taip nieko nenusigriebt, jokio darbo, jokio nieko – amžinai tik arba kamuolį spardo, arba su šunim laksto, arba ką nors sprogdina.
SPIRGAS. Tai kad jų laikas dabar, tai kada sprogdins, jeigu ne vasarą.
TROTA. O tu kada nors sprogdinai, kai vaikas buvai?
SPIRGAS. Aišku, kad sprogdinau. Smagu gi sprogdinti, o anksčiau tai visokių šovinių, visokių granatų pilna būdavo. Kai įmeti laužan, taip skelia, kad žiežirbos net iki dangaus.
TROTA. Ai, nekalbėk, tada kitokie laikai buvo, o dabar kam sprogdint? Kam šitą Varną pardavėją erzint?
SPIRGAS. Bet ir keista šita Varna. O Naviko Algis tai dar keistesnis.
TROTA. Taip, žmonės dabar kažkokie tarytum iš medžio iškritę… Dalink, nes tuoj vakaras, o pulkos sumesti ir nespėsim.
SPIRGAS. O tu ko tyli, Bukeli?
BUKELIS. Aš klausau.
Pasirodo dar vienas senas žmogus JAKUBĖNAS. Eina pasiramsčiuodamas lazda. Atrodo labai susirūpinęs
SPIRGAS. Ko toks pajuodęs kaip žemė? Kas atsitiko?
JAKUBĖNAS. Sveiki, gaspadoriai, sveiki, ar priimsit kompanijon?
SPIRGAS. Jau po gaspadorių, kiti dabar gaspadoriauja.
TROTA. Priimsim, kaip nepriimsi, tu gi ne koks skrebas, ne Vilda, kad tavęs nepriimtume.
JAKUBĖNAS. (atsisėdęs, įsitaisęs) Oi, kokia diena baisi šiandien, kokia diena.
SPIRGAS. Sakau, kad kažkoks tu persimainęs, Aduolfa.
JAKUBĖNAS. Ai, senas ir durnas.
TROTA. Tai kas gi atsitiko?
JAKUBĖNASišsitraukia pypkutę, pradeda kimšti tabaką
JAKUBĖNAS. Tas katinas prakeiktas… nėr net kaip ir sakyt. Skauda net širdį, bet kad gyvuliukas yra vis dėlto šitoks durnas. Įlįsk tu man į šeškams pastatytus slastus. O svirne tamsu buvo, ką ten jį pamatysi prigesusiom senio akim. Nors dar mano akys – duok Dieve kitiems taip matyt, nėr ko Dievo vyti medžian. Bet nepamačiau, neatskyriau, o tas irgi tylėjo, žaltys. Nė jokio miau. Užmoviau ant slastų maišą, iškėliau grotuotą užsklandėlę, iškračiau maišan „šešką“. O kas ten gali žinot, kad ne šeškas? Apsukau aplink galvą ir klerkšt per cementines grindis, o trenkiau tai iš visos, kiek turiu dar, dvasios, nes pasimokęs esu ne kartą. Kur nepasimokysi, tiek metų visų kaimynų šeškus paprašytas gaudau, visko buvo: va, padėjau jau visai, rodės, maiše užplumpintą šešką ant suolo, o paskui grįžtu, jau kailį dirsiu, o tas atsigavęs, per sienas žviegdamas ir smirdėdamas eina. Kaip velnias per lauko virtuvę – ratais, ratais, o paskui kaip ners pro langelį, pro nuskilusią šibą, tai net stiklai pažiro, ir sakyk viso gero. Nei šeško, nei nieko, tik smarvė. Tai paskui jau taip nedarau, užplumpinu ir dar maiše užrištą palieku pagulėti, kad neatsigautų vagis bjaurybė. Tai dabar jau būk sveikas, kad rėžiau į grindis. Savo katiną. Jėzau Marija, Malenijos numylėtą Rainiuką.
SPIRGAS. Užmušei?
JAKUBĖNAS. Gal ne… Kas jį ten žino… Kai klerkštelėjau per grindis, tada tai jau pradėjo žviegti ne savo balsu, tik miaumiaumiau ir ūūū, ir dar velnias žino kokiais garsais, net išsigandau.
TROTA. Tai gyvas?
JAKUBĖNAS. Mečiau maišą, atrišau, praskleidžiau, kad šoko iš vidaus Rainiukas žviegdamas, vos akių neiškabino, strykt strykt kelis žingsnius ir stovi svyruodamas. Stovi ir svyruoja. Viena ausis kažkaip nuleipus, per lūpas kraujas. Rainiuk, Rainiuk, einu aš artyn, o tas neprisileidžia – tolyn, tolyn, pro tvoros plyšį Balsienės daržan, paskui – kas jį ten žino kur. Nepradėsi Balsienei aiškint, kad katiną noriu pas tave susigauti. Kam? – paklaus. Ką sakysi? Kad savo katiną žabalas diedas užplumpinai? Kad visos bobos paskui po miestelį išnešiotų, kad paskui juoktųs eidamos bažnyčion ar ant kapų? Neee.
TROTA .Tai jau taip, bobom nereikia nieko sakyt.
SPIRGAS. Paskui užgrauš negyvai.
JAKUBĖNAS. Norėjau ir Malenijai nesakyt, bet pasakiau. Kaip nepasakysi šitiek metų kartu pragyvenus. Kas bus, tas – pasakiau. Ir net lengviau pasidarė. Kas būtų patikėjęs, kad Malenija ne katinu, o mano nervais, mano širdim susirūpino. Ir teisingai Malenija sako – tai kokio gi velnio tylėjo? Ko gi nemiaukė? Net pikta. Šitokius nervus žmogui sukelti. O pelių tinginys negaudo. Va, ir bus jam bauda…
TROTA .Velnias neims, nestips – gajūs katinai…
JAKUBĖNAS. Duok Dieve, duok Dieve…
SPIRGAS. Tikrai nestips, katino taip paprastai neužmuši.
JAKUBĖNAS. Duok Dieve, duok Dieve… tik ar prisileis? Ar užlips ant kelių, ar poteriaus žiemos vakarais… Taip smagu, kai jis murkia, o aš žiūriu sau šiltai televizorių… (Atsidūsta) Aijajajai… aijajai…
Tarsi pritardamas JAKUBĖNOatodūsiams uždainuoja NAVIKO ALGIS, nuo jo neatsilieka ir VARNA. Atrodo, kad nuo tos dainos diena ima gesti, pamažu ateina vakaras. Tolumoje kyla pirmas rūkas.
Iš pievų grįžta KĘSTAS JUODVARNIS ir jo žmona ANGELĖ. Jie eina lėtai, kažkaip iškilmingai, KĘSTAS nešasi dalgį, o ANGELĖ didžiulį glėbį lauko gėlių. ANGELĖ nėščia, atrodo, kad jos pilvas per didelis tokiai trapiai moteriškei. Ji žengia lėtai ir šypsosi
ANGELĖ ir KĘSTAS. Labas vakaras.
SENIAI. Labas vakaras.
SPIRGAS. Na, tu darbininkė, Angele. Nepaleidi Kęsto vieno net pievos šienaut.
ANGELĖ. Kokia jau dabar iš manęs darbininkė, aš tik guliu tarp gėlių ir klausau, kaip vasara dainuoja.
KĘSTAS. (juokiasi) Ir pati dainavai…
SPIRGAS. Tai gal bijai, kad pievoj tavo Kęstą kokia laumė nuvilios?
ANGELĖ. Aš pati laumė, kas iš manęs jį gali nuvilioti.
TROTA. Ką žinai, ką žinai… visokių dabar laumių yra.
KĘSTAS. Tai gal tokių, kaip čia, kad girdisi giedant?
Tuo metu pasigirsta VARNOSir ALGIO barnis, lyg keiksmai, kažkas dūžta.
Pasirodo ALGIS. Jis piktas ir basas. Eidamas grūmoja VARNAI, jį atsivejančiai
ALGIS. Ir kur norėsiu, ten eisiu, tu man nenurodinėsi, tu man ne motina. Atiduok batus!
VARNA. Neatiduosiu, tu man prieš visą pasaulį pasižadėjai, kad mylėsi ir rankos prieš mane nekelsi. Kas, kad gyvenam susimetę, vis tiek įstatymas mano pusėj.
ALGIS. Kas prieš tave ranką kėlė, kas? Ar aš kėliau, ar aš kėliau prieš tave ranką? Kaimynai va susirinkę, paklausk jų, ar matė kas, kad kelčiau prieš tave ranką? Ar matė? Ar matei, Spirgai, kad kelčiau prieš Varną ranką? Ar matei, Trota? Kęstai, ar matei?
VARNA. Aš tau ne Varna, aš gyvenu su tavim, kodėl negali vadint manęs savo pavarde, kodėl aš ne Navikienė? Kodėl tu mane palieki, kodėl palieki?
ALGIS. Todėl, kad noriu su draugais susitikti, negaliu su tavim kiaurą parą sėdėti, grįšiu, neraudok. Pasakykit jai, pasakykit, kad nestaugtų ir neašarotų, nes nieko tas nepadės.
VARNA. Jeigu išeisi, aš namus padegsiu.
ALGIS. Ir padek, kad tokia durna. Tavo namai.
VARNA. Ir tavo. Algi, Algiuk, neišeik.
ALGIS. Padek, padek tuos prakeiktus namus, išvažiuosiu atgal Norvegijon, kelią žinau ir norvegiškai ne tik pasisveikint galiu, nepabaidysi tu manęs.
VARNA. (klaupdamasi ir verkdama) Neišeik, Algiuk, neišeik…
ALGISnumoja ranka ir išeina
ANGELĖ. Neverkit, stokitės, juk ne amžinai išeina, pareis. Juk kiekvieną vakarą jis taip eina, bet visad sugrįžta.
VARNA. Ne kiekvieną, ne kiekvieną. Pasakyk dar, kad mes geriam kiekvieną dieną, kad mušamės kiekvieną dieną, kad rėkiam, kad už plaukų tąsomės, pasakyk.
KĘSTAS. Ko šauki ant mano žmonos, ko balsą keli. Pati juk kalta, kam neši Algiokui vyną iš krautuvės, kam leidi gerti? Pati kalta.
VARNA. Kad myliu aš jį, negaliu aš be jo. O jis už mane dvidešimt penkeriais metai jaunesnis – išeis ir negrįš. Ką tada man reikės daryt?
JAKUBĖNAS. Kad jau gyvenat, tai negyvenkit susimetę – ženykitės, kaip priklauso, o dabar ko gali reikalaut. Apsisuks vieną dieną ant nukleipto kulno tavo Algiokas ir tikrai išvažiuos atgal į savo norvegijas. Tiek tu jį tematysi.
VARNA. (verkia) Kad neima jis manęs, nesiperša…
TROTA. Tai pati jam pasiūlyt negali? Juk ne maži vaikai.
VARNA. O jeigu nesutiks, o jeigu nusijuoks man veidan ir sakys – eik tu…, Varna, aš už tave dvidešimt penkeriais metais jaunesnis, aš tavo dukters metų, tavo dukters klasiokas buvau, ko tu žmones juokini… Kas bus, jeigu taip pasakys?
JAKUBĖNAS. Bent aiškumas bus. Tada galėsi vyt lauk, tegu važiuoja Norvegijon, jeigu toks drąsus.
VARNA. Negaliu… negaliu… myliu jį, kaip aš jam pasakysiu, nepasakysiu.
ANGELĖ. Labanakt, nesinervinkit, nesijaudinkit, sugrįš jūsų… draugas. (Šūkteli savo sūnui, besisupančiam liepos šakose) Algiuk, eik namo, jau temsta, eik namo, vakarienę valgysim.
ALGIUKAS. Tuoj, mama, tuoj grįšiu… Tuoj…
KĘSTAS. Tik paskubėk, kad vakarienė neauštų.
ANGELĖir KĘSTAS nueina. Algiukas niekur neskuba.
Pasirodo VARNOS dukra DANGĖ. Ji grįžta iš miestelio
DANGĖ. Mama, vėl cirkai, nejuokink žmonių, einam namo.
VARNA. Dangute, vaikeli, Algis išėjo.
DANGĖ. Mačiau, susitikau miestely, niekur jis nedings, sugrįš tavo Algis, kasdien sugrįžta.
VARNA. Ot išauginau dukrą – akmeninė tavo širdis, kaip tu motinos neužjauti.
DANGĖ. Einam, mama, einam. O jūs čia ką, cirko pasižiūrėt susirinkot? Eikit namo, eikit. (Nusiveda motiną namo)
JAKUBĖNAS. Tikrai jau reikia eit namo, tikrai Malenija jau gal nervinas, laukia.
SPIRGAS. Auksas tavo Malenija.
JAKUBĖNAS. Ojojoj, kur dabar mūsų Rainiukas.
TROTA. Pareis. Pareis, kur jis dėsis, pareis.
Visi seniai, išskyrus BUKELĮ, išsiskirsto kas sau.
Pritemsta dar labiau. Užsižiebia šviesos languose, visi miestelio gyventojai valgo, klojasi lovas, prausiasi, eina miegot
Antras veiksmas
Berniukai sėlina prie VARNOS dukters DANGĖS langų. Jie stengiasi kažką įžvelgti, pasilipa ant suolelio ar tvoros
GINTAS. Aš jums sakau, kad Dangės papai oho, va tokie. (Rodo rankomis)
VOVERIUKAS. Kaip kibirai?
GINTAS. Ne, mažesni, bet tokie apvalūs, o galiukai rausvi ir užsirietę į viršų…
VOVERIUKAS. Speneliai gal?
GINTAS. Nu aš ir sakau, kad galiukai.
VOVERIUKAS. Tai kur tu juos matei?
GINTAS. Mačiau, kai maudės Palainy. Aš buvau miške uogų. Girdžiu, kažkas pliuškenasi, galvoju, gal telyčia ar ožka įgriuvo, ar koks šernas. Iškišau galvą, o ten Dangė. Ir ji atsistojo, išniro iš vandens, galvą taip atmetė, vanduo saulėje žvilga, auksinėm srovelėm teka.
VOVERIUKAS. O papai, kaip papai, sakyk apie papus, ne apie vandenį.
GINTAS. Tai ir sakau, kad man net burna išdžiūvo, galiukai riesti į viršų ir smailūs smailūs, o viskas taip apvalu ir daug balčiau, nes, matyt, nenudegę saulėje…
VOVERIUKAS. Tai ji nuoga maudės?
GINTAS. (sarkastiškai) Tai ne, per kailinius papus įžiūrėjau.
VOVERIUKAS. (įsižeidęs) Ką aš žinau, gal ji buvo su kokia permatoma bliuzele… arba gal ta bliuzelė sušlapo ir pasidarė permatoma. Eiiiik tu saaaau, kaip tau pasisekė… Ir buvo viena?
GINTAS. Viena.
VOVERIUKAS. Man atrodo, kad tu meluoji.
GINTAS (įsižeidęs) Vo, dantį duodu. Prisiekiu.
ALGIUKAS. Nu, ir kas toliau buvo?
GINTAS. Kas turėjo būti?
VOVERIUKAS. Ji tavęs nepamatė?
GINTAS. Nežinau, ji atsisuko ir, atrodo, kad mirktelėjo man, taip nusijuokė ir mirktelėjo. O gal tik šiaip, gal vanduo jai į akį pateko… Aš tada nėriau į krūmus ir pabėgau.
VOVERIUKAS. Durnas.
GINTAS. O tai ką man daryt, laukt kol pamatys ir pradės šaukti?
ALGIUKAS. Tai tu sakei, kad pamatė.
GINTAS. Aš sakau, kad gal pamatė. Gal.
ALGIUKAS. Bet sakai, kad mirktelėjo.
GINTAS. Nežinau, gal ir mirktelėjo, gal nemirktelėjo, bet papus jos puikiai mačiau, dar kartą jums aiškinu.
VOVERIUKAS (žiūrėdamas į langą, užlipęs gal ant tvoros, aukščiau nei kiti)Jo, jinai prausiasi, tikrai, su naktiniais marškiniais, tuoj eis miegoti, ji prasisega…
ALGIUKAS. Meluoji.
GINTAS. Tu mus tik erzini.
VOVERIUKAS. Ooooo, ji atsega paskutinę sagą, ji tuoj nusirengs nuoga…
Tuo metu prie berniukųprisėlina SIGITAS NAVARDAUSKAS. Jis staiga šokteli prie jų ir sušunka taip, kad VOVERIUKAS net nugriūva nuo tvoros
SIGITAS. O ką čia darot?!
VOVERIUKAS. Tpfu, Sigitai, išgąsdinai mus.
ALGIUKAS. Išgąsdinai.
GINTAS. Tu durnas, Sigitai.
SIGITAS. (šaipydamasis) O ką jūs čia nusprendėt Varnos papus nužiūrėti?
VOVERIUKAS. Ne Varnos, o Dangės.
SIGITAS. O žinot, kas būna, kai moteriškės pamato, kad jas nuogas nužiūrinėji?
ALGIUKAS. Nu, kas gi būna? Kas?
SIGITAS. Prancisiaus Daniui, žinot, kaip buvo? Nežinot? Tai va, miestelio, ne mūsų, bet Sodėnų miestelio pirtis su dideliais langais, tik tie langai iki pusės ar daugiau uždažyti aliejiniais dažais, o viršuj – neuždažyti. Danius su vietiniais bernais gėrė paprūdėj ir susisporino, kad nufotografuos nuogas bobas pirty. Daniokas apėjo slapta iš kitos pusės, per dilgėles, per dagius, tyliai, kad pirtininkas-pečkurys nepamatytų ir rėkt nepradėtų, tada susirado kažkokį pusgyvį kazlą malkom pjauti, pasistatė palangėj, užsikorė ir su tokiu mažu fotiku per lango viršų nufotografuos mat. O ten mato – pirties garuose gal šimtas nuogų moteriškių. Visokios – jaunos ir senos, kūdos ir riebios, kūnai ir vanduo, garai ir balėjos, muilas ir burbulai. Net išsižiojo Daniokas, nes pagalvojo, kad ta pirtis primena kažkokią Persiją ar kokius debesis, o tarp tų debesų vien nuogos moteriškės, įraudusios, muiluotos ir visos kaip raganos. Taip ir sakė, kad jos susirinkusios visos krūvon ir dar nuogos, tai iš karto kaip koks Šatrijos kalnas, tik šluotų trūko. O tada… Jis taip užsižiūrėjo kelias akimirkas ir to užteko, kad moteriškės jį pamatytų. Ir viena, pati stambiausia, tokia didelė ir sena, nusijuokė piktai, pasilipo ant suolo, paskui ant plačios palangės, ir atkišo tiesiai Daniokui veidan savo dugną…
VOVERIUKAS. Ką?
GINTAS. Ką atkišo?
ALGIUKAS. Dugną?
SIGITAS. Nu, subinę, subinę nuogą ir juodą atkišo tiesiai Daniui veidan.
BERNIUKAI. Fui, kaip bjauru.
SIGITAS. Maždaug, nori pamatyt nuogas moteriškes, tai žiūrėk, žiūrėk, jeigu nori.
BERNIUKAI. Nu, ir ką Danius?
SIGITAS. Danius nebūtų Danius, jis baisiai supyko, paėmė didelę plytą ir trenkė tai raganai su ta plyta tiesiai subinėn.
GINTAS. Per stiklą?
SIGITAS. Taip, tiesiai per stiklą. Visą subinę supjaustė. Va, kaip buvo.
ALGIUKAS. Nesąmonė.
VOVERIUKAS. Iš kur tu, Sigitai, viską taip gerai žinai? Ar tik tu nemeluoji?
SIGITAS. Kam man meluot?
VOVERIUKAS. Man tai atrodo, kad tu pats ten buvai ir tau pačiam rūrą atkišo. (Juokiasi)
SIGITAS. Ne, ne, tikrai Danius. Kodėl, manot, jis kalėjime sėdėjo? Todėl ir sėdėjo, kad tą moteriškę sužeidė, o tada jau greitoji, policija ir – krantai – durelės užsidarė, raktas suskambėjo – grotos, nelaisvė, Danius kalinys. Va taip va. Ir dar Sodėnų bernams lažybas pralošė – nenufotkino nieko. (Juokiasi)
GINTAS. Meluoji, Sigitai, tai čia tu su visais amžinai lažiniesi. Netikiu.
VOVERIUKAS. Ir aš netikiu.
ALGIUKAS. Be to, ir kvaila visa tai. Ir bjauru.
SIGITAS. Tylėk tu, mažiuk. Ką jūs suprantat, snargliai. Ką jūs suprantat.
Pasigirsta ANGELĖSbalsas, ji šaukia ALGIUKĄ
ANGELĖS BALSAS. Algiuk, namo, namo, greičiau namo, miegot laikas…
SIGITAS. Va, eikit miegot, jau šaukia jus, mažvaikiai.
Visi atsisveikina, išsiskirsto kas sau. SIGITASšvilpaudamas nueina kapinių link
Trečias veiksmas
Miestelyje rytas. Visa prisipildo vasaros garsų – gaidžių giedojimo, bičių zvimbimo, jazminų dainavimo.
Pasaulis kvepia ir šoka. Visose trobose atsidaro langai, žmonės keliasi, prausiasi, pila ant rankų vandenį, iš tolo sveikinasi su kaimynais.
Miestelio gatve prabėga VOVERIUKAS ir GINTAS. Jie lekia paskui žemai skrendančius didelius paukščius. Paukščiai suka ratus, berniukai jiems švilpia, mojuoja, veja namo, nes tai kalakutai, sumanę paskraidyti.
Žmonės sėda valgyti, pradingsta savo būstuose, kambariuose, virtuvėse.
Netoli miestelio pradunda traukinys. O gal tik griaustinis? O gal autobusas atvažiuoja ir nutolsta kosėdamas, čiaudėdamas, springdamas dūmų kamuoliais?
Tolumoje pasirodo vienišas keleivis.
Tai kokių keturiasdešimties metų vyras. Jo drabužiai dulkini, išblukę nuo saulės, lietaus ir vėjo. Tai ALMANTAS JUODVARNIS sugrįžta namo po daugelio metų kelionių.
Jis lėtai žengia gatve, nešasi kuprinę ir lagaminą.
Dabar miestelis atrodo išmiręs – vien tik bitės jazminuose ir vėjo sūkuriai, tačiau ALMANTAS žino, kad jį stebi iš kiekvieno lango, pro kiekvienas duris.
Prieina savo namus, įsuka į kiemą.
Iš rūsio išlipa ALMANTO brolis KĘSTAS. Rankose laiko krepšį su pernykštėmis bulvėmis, kurių daigai vejasi it baltos gyvatėlės. ALMANTAS kol kas jo nemato. KĘSTAS kelias akimirkas stebi atvykėlį, lyg svetimą
KĘSTAS. Almantai!
Broliaiapsikabina, paplekšnoja plačiais delnais vienas kitam per nugarą
KĘSTAS. Matau, kad žmogus dairosi, matau, kad savas, bet negaliu patikėti!
ALMANTAS. O tu praplikai, mažyli!
KĘSTAS. Nevadink manęs mažyliu, žinai, kad negaliu to pakęsti. (Abu nusijuokia) Einam į vidų, Almantai, einam. Kaip seniai tavęs nemačiau…
Vyraisueina į vidų
ALMANTAS. (nusijuokia) Klausyk, broli, kada viskas taip sumažėjo – krosnis ir lubos, virtuvė ir visi daiktai?
KĘSTAS. Normali virtuvė. Didelė. Negi ten, kur buvai, virtuvės didesnės?
ALMANTAS. Ten, kur aš buvau, – tik dangus ir miškai.
Pro kambario duris kyšteli šviesi vaiko galva. Tai ALGIUKAS, KĘSTOsūnus
ALGIUKAS. Laba diena!
ALMANTAS. Labas.
KĘSTAS. Čia mano Algiukas. O čia – tavo dėdė, Algiuk. Matai, Almantai, koks mano sūnus?
ALMANTAS. (nusijuokia) Matau. Vyriokas kaip reikiant.
KĘSTAS. O kur mama, Algiuk?
ALGIUKAS. Nežinau. Kažkur išėjo.
KĘSTAS. Aš greit viską aplakstysiu ir sugrįšiu, o tu, vaikeli, parodyk dėdei ką nors. Papasakok. Aš tuoj. Greit apsidirbsiu. Ir mamą gal kur surasiu, juk toli neišėjo.
ALGIUKAS. Sakė, kad pas felčerę eis…
KĘSTAS. Aš greit.
KĘSTAS išlekia pro duris, o ALMANTAS, likęs su ALGIUKU, nežino, ką sakyti.
ALMANTAS ištraukia iš švarko kišenės medžioklinį peiliuką su trisdešimčia atlenkimų ir ištiesia berniukui
ALMANTAS. Čia tau. Dovanų…
ALGIUKAS. Ačiū. Aš mačiau tave nuotraukose. Su žuvim ir su meška.
ALMANTAS. A… Taip. Aš ją nušoviau. Tą mešką.
ALGIUKAS. Ar ji tave puolė?
ALMANTAS. Ne.
ALGIUKAS. Aš mačiau mešką cirke. Vilniuj. Meškos valgo cukrų.
ALMANTAS. Tu taip pat turbūt mėgsti cukrų.
ALGIUKAS. Ne, nuo cukraus atsiranda kirmėlių pilve!
ALMANTAS. Aaaa…
Kurį laiką abu tyli – ALGIUKAS apžiūrinėja peilį, o ALMANTAS tiesiog nežino, ką dar pasakyti
ALGIUKAS. (po ilgos pauzės) Va čia tai peilis.
ALMANTAS. Geras peilis, man jis irgi patinka, išlošiau kortom iš tokio korėjiečio.
ALGIUKAS. Ai! Aštrus…
ALMANTAS. Na, ir kaip jūs čia gyvenat? Papasakok, Algiuk.
ALGIUKAS. Nieko, gyvenam kol kas trise. Ramiai. Bet tuoj tuoj turėsim desantininką.
ALMANTAS. Kokį desantininką?
ALGIUKAS. (nusijuokia) Tėtis taip vadina. Mama pyksta, o tėtis sako: tavo brolis, Algiuk, iššoks į šitą pasaulį kaip tikras desantininkas. Net be parašiuto! O paskui mes užbaigsim statyti naujus namus, prie tvenkinio, ir tada gyvensim plačiai – kaip žmonės.
ALMANTAS. Taip irgi tavo tėvas sako?
ALGIUKAS. Aha… tik mums nelabai užtenka pinigų, žmonės juokiasi, kad mes vis statom, statom, o namas – vien tik stogas ir švilpiantys vėjai. (Pauzė) O šitaip sako mama… (Pauzė)
ALMANTAS. (netikėtai garsiai nusijuokia) Algiuk, kad tu žinotum, kaip gera sugrįžti!
ALMANTASima keistai trepsėti, tarytum šamanas, paima kokį nors daiktą, atstojantį tamburiną, muša negarsų, laukinį ritmą, ir uždainuoja. Balsas primena tibetiečių gerklinį giedojimą.
Tuo metu pasirodo ANGELĖ. Ji nėščia, todėl sunkiai persirita per slenkstį.
ALGIUKAS žiūri net išsižiojęs į šokantį ir „dainuojantį“ dėdę. Įėjus ANGELEI, ALMANTAS dar kurį laiką šoka, paskui pastebi, kad į jį žiūri ne tik ALGIUKAS, ir sutrikęs nutyla.
Kelių akimirkų pauzė
ALMANTAS. Tuviečiai taip gieda lietaus dievui… Norėjau Algiuką išmokyti.
ANGELĖ. (nežinodama, ką sakyti) Graži… daina…
ALGIUKAS. Mama, jis man padovanojo peilį.
ANGELĖ. Kad įsipjautum pirštą?
ALGIUKAS. Aš jau įsipjoviau…
ALMANTAS. Peilis vyrui reikalingas… Įpras naudotis, nesusižeis…
ANGELĖ. Eik, Algiuk, padėk tetei bulvių daigus nuskabyt.
ANGELĖatsisėda. ALMANTAS kurį laiką tyli
ANGELĖ. Negaliu, taip pavargstu dabar ir atrodau kaip kubilas. Kaip tikras kubilas…
ALMANTAS. (bando juokauti) Ką padarysi, juk desantininko laukiat.
ANGELĖ. (piktokai) Jau pripasakojo tau… Negaliu, kaip jie mane erzina su tuo desantininku. Mergaitė bus, jaučiu, kad mergaitė… O kad ir berniukas, tai kodėl būtinai desantininkas, nenoriu jokių kareivių, jokių peilių, jokių šautuvų…
ALMANTAS. Tu labai graži… Aš tave vos pažinau… nuotraukoje…
ANGELĖ. Graži… Fui, kur jau čia aš graži… Praėjo jau grožis…
ALMANTAS. Pasisekė broliui – juk buvai šauniausia mergaitė klasėje…
ANGELĖ. Prisimeni mane iš mokyklos?
ALMANTAS. Prisimenu. Tu su tuo ryžu Sygiu vienoj klasėj mokeisi…
ANGELĖ. Ne, ten buvo mano sesuo… Aš jaunesnė… Pavargau, reikia pas felčerę eit.
ALMANTAS. O kada?.. Kada vaikutis turi gimti?
ANGELĖ. Greitai, jau greitai… pavargau aš.
Įbėga ALGIUKAS. Tiesia saują motinai, paskui ALMANTUI
ALGIUKAS. Atnešiau agrastų, jie dar žali, bet jau nieko.
ANGELĖ. Dabar valgau tik žalias uogas, rūgštynes ir silkę. O aną dieną užsimaniau žalios mėsos… Keista, tiesa?
ALMANTAS. Nežinau, gal ir keista, bet man nelabai… Esu valgęs žalios mėsos. Kai nieko daugiau nėra, vien tik sniegas ir kerpės po sniegu, tai išgyvena tik elniai. O žmonės juos valgo… Šaltis – minus penkiasdešimt, reikia daug mėsos, kitaip sušalsi… Atsipjauni riebios elnienos ir valgai…
ALGIUKAS. Kaip bjauru.
ALMANTAS. Ir žuvies žalios esu valgęs…
ALGIUKAS. (žiaugteli) Fui, kaip šlykštu…
ALMANTAS. (juokiasi) Nieko šlykštaus. Ten visi ją valgo. Sibire sutikau lietuvių tremtinių, kurie pasakojo tik ta žuvim ir išgyvenę, jeigu ne ji, būtų išmirę. Ta žuvis tokia riebi, kad, padėjus saulėje, ištirpsta, lieka tik skeletas. Ją galima naudoti kaip žvakę…
ALGIUKAS. Žuvį? Kaip žvakę?
ALGIUKAS. Golomianka vadinasi… Pasibarstai druskos ant nugaros ir kandi…
ANGELĖ. (kiek ironiškai) Tai atsivalgei tos rusiškos žuvies…
ALMANTAS. Atsivalgiau. Namų pasiilgau…
ANGELĖ. Kiek metų ten prabuvai?
ALMANTAS. Penkiolika. Penkiolika metų. Kur tik aš nebuvau… Iki pat Kinijos, iki pat Japonijos…
ANGELĖ. Manėm, atvažiuosi į motinos laidotuves.
ALMANTAS. Telegramą gavau dvi savaitės po laidotuvių. Malūnsparnio nebuvo… Nebeliko tikslo važiuoti… Susitvarkiau reikalus ir atvykau… Visam laikui.
Pareina iš lauko KĘSTAS. Jis atneša šaltos aprasojusios degtinės butelį ir lėkštę raugintų agurkų, deda ant stalo, tada prieina, apkabina ANGELĘ. Laiko ją apglėbęs ir žiūri į brolį, tarytum pozuotų dailininkui ar fotografui
ALMANTAS. Gražiai abudu atrodot, tarytum pozuotumėt fotografui. Lyg iš devyniolikto amžiaus. Tokie veidai. (Nusijuokia) Prisimeni, Kęstai, kai vaikščiodavo po kaimus dailininkai, galėdavai užsisakyt portretus. Vis užsukdavo kas keletą metų. Niekas jiems nepozuodavo, jie tik paimdavo nuotraukėles – pasui, ar šiaip kokias, kad ir mažas, portretines, o paskui atveždavo jau paveikslą. Didelį ir spalvotą. Kiek pykčių būdavo…
ANGELĖ. Ir ko gi?
KĘSTAS. Tėvas su mama nesipyko.
ALMANTAS. Pykosi, pykosi, mama tokiam portretistui padavė savo ir tėvelio nuotraukas, paprašė, kad nutapytų abu vienam paveiksle. Tik nuotraukos buvo labai jau skirtingų laikotarpių, tai ir išėjo, kad paveiksle mama šypsojos jauna, o tėvas šalia toks niūrus ir pajuodęs, nesiskutęs senis. Labai tėvelis supyko. (Nusijuokia) Turėtų kažkur juk būti tasai paveikslas, negi nėra? Nėra?
KĘSTAS. Nėra.
ANGELĖ. Aš tokio nemačiau.
KĘSTAS. Mes ir be portretų pavyzdžių turim, va kaimynė Varnienė, kurią Varna vadina, dabar gyvena su Naviko Algiu, tai sako, kad dvidešimt penkeriais metais vyresnė. Kiekvieną vakarą abu koncertuoja. Nutyla viskas, vėjas nurimsta, saulė jau leisis, ir aidi iš tolo per visą miestelį, tai dainuoja, tai keikias, tai maldauja, kad nepaliktų.
ANGELĖ. Gerai, broliai, einu aš pas felčerę. Pasirūpink savo tėvu ir dėde, Algiuk.
ALGIUKAS, kažką drožinėjęs su dėdės dovanotu peiliu, numykia „muhu“.
ANGELĖ išeina
KĘSTAS. Na, paragaukim degtinės, stovi sklepe dar nuo motinos šermenų.
ALMANTAS, Kaip laikas bėga. Man regis, nesam kartu degtinės gėrę, kai išvažiavau prieš penkiolika metų, nelabai dar koks gėrėjas buvai.
KĘSTASatkemša butelį, pastato taureles, padeda duonos, lašinių, įpila degtinės. Pakelia taurelę broliai, tylomis linkteli vienas kitam ir išgeria. Paskui ilgai tyli, tarsi neturėtų apie ką kalbėti
KĘSTAS. Kartais pagalvodavom, kad tavęs nebėra. Tuos kelis laiškelius motina slėpė po čiužiniu. Kartu su pensija. Paskutinėm dienom tik apie tave ir tekalbėjo. Visada buvai jos mylimiausias…
ALMIS tyli, geria degtinę kaip vandenį
ALMANTAS Aš ją taip pat mylėjau. Todėl ir išvažiavau. Aš tik tam ir grįžau, kad kaip nors jai atsilyginčiau… Nors šiek tiek…
KĘSTAS. Ką čia kalbi?! Kaip dabar jai gali atsilyginti? Prie kapo paverksi? Jai tavęs anksčiau reikėjo! Anksčiau, kai basteis po Rasieją, kai niekas nebežinojo nei kur esi, nei ką darai. Naktimis jau nebesuprasdavau, ar už lango vaitoja įskilus uosio šaka, ar už sienos – motina. Nupjoviau tą uosį, bet ligos neišpjausi. Anei senatvės…
ALMANTAS. Nešauk. Nereikia ant manęs šaukti, pats viską suprantu… Nebeprikelsim jos, bet paminklą jai pastatysiu. Aš pastatysiu tokį paminklą! Iš dainuojančio medžio. Moku. Žinau. Sugebu. Visus nežinios metus į jį sudėsiu, ir tave, ir savo gyvenimą įrėšiu. Visas miestelis pavydės.
KĘSTAS. Kažkaip keistai tu čia šneki, grįžti nežinia iš kur ir manai, kad be tavęs paminklo motinai niekas nepastatys. Visada tau pavydėjau jos meilės, o tu elgeisi kaip svečias, ir kas dabar iš to! Kur tavo raibos plunksnos? Ką užgyvenai? Motinos mirtis tau nepriklauso. Ir paminklą aš pastačiau. Negi manei, kad motinai paminklo nepastatysiu? Paskutinę karvę parduočiau, kad tik paminklas stovėtų! Atnešk, Algiuk, angelus, tuos, kur… kaip ten vadinas? Kur nupaišė meistrai prieš statydami.
ALGIUKAS. (norėdamas pasirodyti, kad prisimena tą žodį) Eskizą?
KĘSTAS. (piktai) Koks skirtumas – skizą, ne skizą. Nešk tik greičiau.
ALGIUKASbėga į miegamąjį, pasilypėja ant kėdės ir iš spintos antresolių ištraukia vatmano lapą su paminklo eskizu
KĘSTAS. Pamatysi pats. Visas miestelis pavydi. Geriausi meistrai dirbo. Toks paminklas, kad ne tik mamai, bet ir visai giminei.
ALGIUKASatneša eskizą.
ALMANTAS žiūri į piešinį ilgai, lyg išsigandęs, lyg nežinodamas, ką pasakyti.
Tuo metu virš miestelio praskrenda du angelai, o gal kalakutai
ALMANTAS. Broli, bet… čia juk… Kas čia?
KĘSTAS. Paminklas. Motinai ir tėvui.
ALMANTAS. Čia juk kičas! Šitas paminklas… Kaip tu galėjai tom dviem sparnuotom bobom prispausti motinai krūtinę!.. Prispausti motinai galvą kažkokiais cementiniais monstrais!.. Tai – absurdas. Absurdas…
KĘSTAS. Nesuprantu, ką čia šneki, man neįdomu! Tai paminklas mano motinai. Už jį paklojau krūvą pinigų, ir iš tavęs jų nesiskolinau. Kaip tu, nusileidęs lyg iš dangaus, gali kištis į mūsų gyvenimą? Tavęs nebuvo, tu nebeegzistavai!
ALMANTAS. Aš esu, ir nesisavink motinos, kuri…
KĘSTAS. Neversk manęs, broli, užvažiuoti tau per dantis!
ALMANTAS. (ramiai, bet kažkaip nuožmiai) Nagi užvažiuok, pabandyk!
KĘSTASstaiga pakyla nuversdamas suolą, sukandęs dantis sumojuoja rankomis ir išbėga pro duris, paskui sugrįžta
KĘSTAS. Miegosi daržinėj. Algiuk, atnešk pustą, važiuosim pievos šienauti!
Išeina. ALMANTASmato pro langą, kaip ALGIUKAS atneša pustyklę, kaip brolis pasiima dalgį…
ALMANTAS prisipila degtinės, išgeria, nuleidžia galvą ant gėlėtos staltiesės ir pravirksta. Tiksi laikrodis, urzgia šaldytuvas
Bitė Vilimaitė. Juodos dienos
2018 m. Nr. 4
Vieno veiksmo pjesė
Veikėjai:
MOTINA
SŪNUS
VACIUS
I UBAGĖLĖ
II UBAGĖLĖ
KUNIGAS
KIEMSARGIS
„ASMENS SARGYBINIS“
ELEKTROS KONTROLIERIUS
Pirmas paveikslas
Scenoje vieno kambario butas. Kambarys perskirtas širma. Abiejose pusėse geležinėse lovose miega Motina ir Sūnus. Kiekvienam tenka po pusę lango. Motinos pusėje suskamba žadintuvas. Ji prabunda, nenorom keliasi, rengiasi palaikiais drabužiais. Vis dar sėdėdama ant lovos, šukuojasi pilkus, tarsi dulkėmis apneštus plaukus, suka juos į kuodą. Savoje pusėje keliasi ir Sūnus, liesas paliegęs jaunuolis
SŪNUS. Kada mes gausim išsimiegoti! Atsibodo, kasryt vis tas pats – keliesi, eini, lauki…
MOTINA. (pilna burna smeigtukų) Toks jau gyvenimas, kol kas reikia pakentėti. Žinoma, viskas pasikeis, kai tu gausi darbą.
SŪNUS. Nebeturiu vilties. Darbo birža nieko gero nesiūlo. Statybose viskas užimta, kepykloje prie krosnių man per karšta, neatlaikysiu.
Beldimas į duris
MOTINA. Ša! Čia atėjo atjungti dujų arba elektros.
SŪNUS. (pašnibždomis) Juk sakiau sumokėti.
MOTINA. (piktai) O iš kokių pinigų?
Sūnus isteriškai įsikniaubia į pagalvę
MOTINA. Iki ko mes nusigyvenome. Turime drebėti, slapstytis, meluoti…
SŪNUS. (staiga pakelia galvą) Geriausia būtų apiplėšti banką. Ne kartą sakiau.
MOTINA. (susijuokia) Nekalbėk kvailysčių. Pragyvenau ilgą gyvenimą. Aš įsitikinusi. Viskas praeis, nenusimink.
Beldimas liaujasi, žingsniai nutolsta
MOTINA. Bjauriausia, kad čia galbūt buvo tavo tėvas.
SŪNUS. Taip. Sulauksi. Ką tu išsirinkai, mama, – tokį žmogų, kuris palieka tave su vaiku. (Kramto nagus) Gal reikėjo mane atiduoti jam.
MOTINA. (karčiai) Dabar abu raustumėtės po konteinerius.
SŪNUS. Bet… jam neblogai sekasi. Aš mačiau, jis turi mašiną… Jis renka tik išmestą aparatūrą. Čia nieko gėdingo – tai toks verslas.
MOTINA. Gerai, paskubėk. Aš jau pasiruošusi. (Ji rišasi skarelę, ima mažą sudedamą kėdutę, iš kišenės išsitraukia žaliais stiklais akinius, valo juos, užsideda. Atsistoja ir, jau vaizduodama neregę, graibosi aplinkui)
Sūnus paslaugiai ima ją už rankos, abu eina prie durų
MOTINA. (įsiklauso) Man atrodo, ten kažkas yra.
Sūnus atveria duris, ir vidun įsiveržia raudonas,
perdegęs iš pykčio vyriškis, Elektros kontrolierius
ELEKTROS KONTROLIERIUS. (triumfuodamas) Nepavyko pasprukti.
Jis eina prie elektros skaitiklio, replėmis
nugnybia kažkokius laidus, užkabina plombą
MOTINA. (vaizduoja neregę, graibo rankomis Kontrolieriaus veidą, tas atšoka) Na, atlikai pareigą, žmogau. Bet ar pagalvojai apie mus, nelaiminguosius?
ELEKTROS KONTROLIERIUS. Reikia dirbti, ir nebus tokių situacijų. (Sūnui) Tik nesugalvok nuplėšti plombos, gausi milžinišką baudą…
MOTINA. Už ką visa tai?! Pasaulis pilnas žiaurių žmonių.
ELEKTROS KONTROLIERIUS. Aš tik vykdau savo pareigą. (Nesmagus) Yra vienintelė išeitis – reikia dirbti. (Išeina)
MOTINA. Sakiau neatidaryti durų.
SŪNUS. Nesakei.
MOTINA. Aš girdėjau to pūzro kvėpavimą.
SŪNUS. Dabar mes nusmukome dar labiau. Gyvensim prie žvakių.
Abu išeina. Sūnus rūpestingai veda Motiną
Antras paveikslas
Siaura gatvelė prie bažnyčios. Dar labai anksti. Kiemsargis šluoja šaligatvį
MOTINA. Ačiū Dievui, mano vieta neužimta. Mes pirmieji.
Sūnus įtaiso Motiną negilioje nišoje, užkloja jos kelius
tamsiu pledu, prie kojų pastato skardinėlę pinigams
MOTINA. Bus gerai. Dabar eik, truputį pavaikščiok, kol atsidarys arbatinė. Tada pavalgyk, ir man ko nors atnešk… Nueik į turgų, pasižiūrėk, po kiek kiaušiniai…
Sūnus nueina. Prisiartina Kiemsargis su šluotražiu
KIEMSARGIS. (draugiškai) Tai į darbą?
MOTINA. Kaip matai. Visada stengiuos ateiti anksčiau, kol nesusirinko tie, geriantys.
KIEMSARGIS. Stebiuosi, kodėl žmonės jiems duoda pinigų? Juk mato, kad tuoj praleis pro gerklę.
MOTINA. Taip, jiems duoda daugiau negu man… nors aš su negalia.
KIEMSARGIS. (pritariamai) Gerai sugalvojai su tais akiniais. Žali stiklai atrodo efekt!
MOTINA Tie akiniai užsilikę iš senų laikų. Radau tarp senų daiktų. Net nežinau, kam jie priklausė. Žinau, kad neblogai atrodo.
KIEMSARGIS. (traukiasi tolyn) Va, jau renkasi visa kompanija.
Prisiartina vienakojis Vacius su ramentais,
jį lydi pragertu veidu draugužis
VACIUS. (gana draugiškai) Ai, motin, ir vėl užėmei šilčiausią vietą… O čia, žiūrėk, mano naujasis „asmens sargybinis“… Vakar naktį susipažinau. Dabar vienam dirbti nesaugu – aplink pilna banditų ir vagių, paskutinę kapeiką gali atimti.
MOTINA. Mane saugo sūnus.
Ateina dar kelios pilkos Ubagėlės. Pasirodo Kunigas, veržliu žingsniu eina tiesiai prie ubagų
KUNIGAS. (įtūžęs) Vėl susirinkot?! Čia vaikšto turistai, užsienio svečiai… Ir ką jie mato: ubagai viską apsėdę, neleidžia praeiti, tvarsto už skvernų, tiesiog vyksta „vymogatelstvo“.
VACIUS. Ir ką tu man padarysi? Duok pinigų, tada aš pasitrauksiu… Ar tu kada nors davei man nors dešimt litų?
KUNIGAS. Eikit, eikit iš čia. Susiraskit kitą vietą. Be to, elgetauti uždrausta.
MOTINA. O mes meldžiamės, šito neužgins niekas.
KUNIGAS. Aš paskambinsiu į policiją, susems visus. Nuplėš tau tuos žalius akinius, apsimetėle.
VACIUS. Nu, nu, šalčiau.
Kunigas numoja ranka, įpykęs sugrįžta į bažnyčią
VACIUS. Niekur jis neskambins. Jis neturi laiko. Tuoj bus mišios.
MOTINA. Pasaulis pilnas žiaurių žmonių… Jie negali mūsų pakęsti.
VACIUS. Taigi. Mane tiesiog jėga norėjo išvežti į „bogadielnę“. Tai aš su ramentu taip apšventinau sanitarą, kad tas pabėgo spjaudydamas kraujais.
„Asmens sargybinis“ kvatoja, paskui išsitraukia gertuvę, abu su Vaciumi gerokai trūkteli. Renkasi žmonės į bažnyčią, dažnas meta pinigų į ubagų skardinėles
MOTINA. Kur tas mano sūnus prapuolė? (Vaciui) Šįryt mums atjungė elektrą. Pagalvok, kontrolierius tikriausiai tykojo visą naktį prie durų. Atrodo, kad valstybė sugrius dėl tos mažos neapmokėtos sąskaitėlės… (Susimąsčiusi) Prieis ir butui eilė… Kaupiasi skola.
VACIUS. Kaip tu taip nusigyvenai? Aš tai… aišku, kas mane pražudė… (Duoda sprigtu sau į pasmakrę)
MOTINA. (pradžiugusi) O štai ir mano vaikas!
Sūnus prieina nešinas ryšulėliu valgio. Abu valgo.
Paskui Sūnus pasitraukia toliau, atsisėda ant laiptų, kad galėtų stebėti Motiną. Staiga privažiuoja autobusiukas. Iš jo išlipa valdininkas su papke rankose. Pasirodo ir Policininkas
POLICININKAS. (ubagams) Visi sulaikomi už viešosios tvarkos pažeidimą. Sėskite į mašiną.
UBAGĖLĖS. (persigandusios) Kur jūs mus vešite?
POLICININKAS, O kaip jūs galvojate? Visi visi… paskubėkite.
Bažnyčios tarpduryje pasirodo Kunigas. Šypsodamasis žiūri, kaip vyksta sulaikymas
„ASMENS SARGYBINIS“. Aš čia pašalinis. Aš štai šito bekojo draugas. Man elgetauti nereikia, aš turiu ūkį kaime ir žmoną. Aš į Vilnių atvažiavau tik prasiblaškyti.
POLICININKAS. Išsiaiškinsim. Lipkit į mašiną. O jūs? (Atsisuka į Motiną) Ar sugebėsite pati įlipti į mašiną?
MOTINA. Kas čia darosi? Nieko nesuprantu, nieko nematau. Kokia čia dar mašina? Palikite mane ramybėje.
Kunigas ištiesia ranką ir nuplėšia Motinai žaliuosius akinius
KUNIGAS. (Policininkui) Ji apsimetėlė! Matote?
Motina tuo tarpu pasičiumpa savo skardinėlę su pinigais ir žvalgosi Sūnaus
MOTINA. Sūnau, pasiimk pinigus! Ir nesirūpink, aš greit grįšiu!
Jai pavyksta perduoti pinigus Sūnui ir jis sprunka tolyn
VACIUS. (Policininkui, grumdamasis) Tau tai atsirūgs. Neturi teisės manęs suimti. Aš su dokumentais, aš su ramentais. Jeigu aš neturiu pinigų, tai ką? – aš ne žmogus?.. Per dieną aš kartais „pasidarau“ šimtą litų. Tu tiek negauni.
Policininkas užtrenkia dureles ir mašina nuvažiuoja
Trečias paveikslas
Motina pareina namo. Ji pavargusi, sunkiai velka kojas. Kambaryje prieblanda, dega viena žvakė. Sūnus guli savo lovoje aukštielninkas, įbedęs žvilgsnį į lubas
MOTINA. (sėdasi prie jo) Štai ir aš. Sakiau, kad greit grįšiu, tačiau užtrukau. Pirmiausia nuvežė į sanitarinę tarnybą, tikrino sveikatą, na, dar ar neturiu parazitų, ar nesergu niežais… Tikrino ir regėjimą. Žaliųjų akinių negrąžino, pridėjo prie bylos…
SŪNUS. (susijaudinęs) Prie bylos? (Puola prie Motinos ir apkabina ją)
MOTINA. (tapšnoja jam pečius) Juokinga, ar ne? O paskui nugabeno į komisariatą. Ten pasodino ant suolo tarp prostitučių, ir išlaukiau eilėje penkias valandas… Merginos labai gražios, išsikvepinę, malonios – nebuvo nuobodu… (Žvalgosi) Žinai, kokia man kilo mintis? Juk turime daugybę knygų… Mes jas parduosime ir turėsime pinigų. Bent kurį laiką ramiai atsikvėpsime.
SŪNUS. Mama, sovietinių knygų niekas neperka. Na, gal žodynus…
MOTINA. Dar mes turime du sidabrinius šaukštus. Laikiau juodai dienai. Buvau visai pamiršusi. Rytoj nunešiu į supirktuvę.
SŪNUS. Vis tiek niekas neatstos mūsų uždarbio prie bažnyčios…
Pasigirsta beldimas į duris
MOTINA. Ša! Tikriausiai atėjo atjungti dujų.
SŪNUS. Taip vėlai? Gal tėvas?
MOTINA. Tyliau. Girdi, kaip šnopuoja? Kas ir sutvėrė tokius padarus! Neleidžia ramiai atsikvėpti.
SŪNUS. Einu ir atidarysiu. Geriau žiauri tiesa nei ta nuolatinė įtampa.
MOTINA. Palauk. O ant ko virsime valgį? Nei elektros, nei dujų. Gražus gyvenimėlis.
SŪNUS. (pamąstęs) Kiek tau dar liko iki pensijos?
MOTINA. Dar penkeri metai. Tiek mes neištempsime.
SŪNUS. Pati sakei, kad visos bėdos praeina.
MOTINA. Tai tiesa. (Įsiklauso) Atrodo, nuėjo.
SŪNUS. Bet kodėl tave atleido iš darbo?
MOTINA. Pasielgiau kvailai. Atsisakiau išeiti neapmokamų atostogų… Pirmai progai pasitaikius, mane atleido… (Patylėjusi, karčiai) Ne mane vieną. Ir moteris su mažais vaikais. (Nelinksmai juokiasi) Netardyk manęs.
SŪNUS. Greičiausiai eisiu dirbti į kepyklą. Bent prisivalgysiu bandelių… Žinoma, jeigu ta vieta dar neužimta… Banko apiplėšti vis tiek nepavyks… Norėčiau bent pasižiūrėti į maišus dolerių, eurų, litų, svarų…
MOTINA. Jau daugybę mėnesių nesu laikiusi rankoje stambesnio bank-noto. Galiu tik svajoti apie tą saldžią akimirką…
Abu nutyla. Motina stojasi, ima raustis komodos stalčiuose
SŪNUS. Ko tu ieškai?
MOTINA. Čia kažkur buvo tavo senelio akiniai mėlynais stiklais. Žali ar mėlyni stiklai – koks skirtumas. Svarbiausia, kad žmonės atkreiptų dėmesį…
SŪNUS. Bet, mama, kunigas neleis ten sėdėti, vėl išvarys.
MOTINA. (įniršusi) Kas jis? Dievas? Va, radau. (Užsideda akinius mėlynais stiklais) Na, kaip atrodau?
SŪNUS. (pralinksmėjęs) Labai gerai.
MOTINA. Atrodo, mes išgelbėti. Dabar tokių akinių nebegamina.
SŪNUS. Bet kam seneliui jų reikėjo?
MOTINA. Jis juk vaidino liaudies teatre. Čia bus iš rekvizito…
Motina sėdasi į aptriušusį vytelių krėslą, užsimąsčiusi supasi. Sūnus vėl gulasi į lovą, susideda ant krūtinės rankas ir įbeda žvilgsnį į lubas. Tuo metu žvakės likutis ima rūkti ir galiausiai užgęsta
Ketvirtas paveikslas
Vėl siaura gatvelė prie bažnyčios. Pasirodo Motina su Sūnumi. Ji vėl įsitaiso savo „nišoje“, Sūnus apklosto jos kojas pledu. Pasirodo abi Ubagėlės, liesos senutės; atkibilkščiuoja Vacius, šįkart be „Asmens sargybinio“
MOTINA. (Sūnui) Eik, kaip visada, į turgų, pasivaikščiok, užkąsk.
Sūnus nueina
VACIUS. Namo priverčiau policiją mane parvežti. Teko pasišvaistyti ramentu, tai vėl vos neuždarė… O tu?
MOTINA. Neklausk. Man konfiskavo žaliuosius akinius.
VACIUS. Bet šitie tau labiau tinka. Atrodai kaip iš kitos planetos, kur nėra žalios spalvos.
MOTINA. Tikrai? (Neramiai apsidairo) Kunigas dar nepraėjo?
VACIUS. Tik jau nepergyvenk. Palik man šį reikalą tvarkyti.
MOTINA. O „asmens sargybinio“ šiandien nebus?
VACIUS. Jam labai nepasisekė. Jį uždarė. Pasirodo, tai ieškomas vagis. (Piktokai) Nemoku aš pasirinkti žmonių. Niekada nemokėjau. Va, susidėjau su tokiu nusikaltėliu… Teistas tris kartus. Policija ne iškart patikėjo, kad aš jo visai nepažįstu… Bet gėrimas iš jo „fleškės“ buvo geras, seniai tokio buvau ragavęs… (Pasirausęs kišenėse, išsiima pusiau nugertą portveino butelį, geria pasiskonėdamas) Šitas irgi neblogas!
VACIUS. (Ubagėlėms, čepsėdamas) O jus, peliukės, kada išleido iš policijos?
I UBAGĖLĖ. Mūsų ilgai nelaikė, paleido, tik atėmė viską, ką turėjom kišenėse… Viską, viską…
II UBAGĖLĖ. Maldaknyges, raktus, pinigus.
VACIUS. (švilpteli) Pinigus? Kiek?
I UBAGĖLĖ. Mano buvo trys šimtai, o jos visi penki. Mes kaip tik ruošėmės nešti į banką… Sakė, prijungs prie bylos.
VACIUS. Oho, merginos! Tai jums dideli nuostoliai.
I UBAGĖLĖ. Tai kad nelabai… (Įsižiūri į tolį) Ateina! Kunigas ateina!
Pasirodo Kunigas. Pamatęs senąją kompaniją, akimirksniui apstulbsta, paskui numoja ranka ir įeina bažnyčios vidun.
Ištuštinęs vieną butelį, Vacius išsiima antrą. Užsivertęs geria. Atsirėmęs į sieną, ima snausti. Motina dairosi Sūnaus, pagaliau jis pasirodo. Viskas kaip visada – Sūnus sėdasi ant laiptelių ir žiūri iš tolo į žybsinčius mėlynus Motinos akinių stiklus. Jau padaugėja praeivių, skimbčioja monetos, metamos į skardinėles
Šio kūrinio rankraštį redakcijai perdavė rašytiniu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) palikimu besirūpinantis kūrėjos sūnėnas Darius Vilimas. Dėkojame už suteiktą galimybę išspausdinti kūrinį.
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Jaunikiai. Juokų vaizdelis
2017 m. Nr. 7
Tesime pažadą „Metų“ skaitytojams pristatyti keletą dar nepublikuotų, iki šiol pradingusiais laikytų ankstyviausios lietuvių dramaturgijos kūrinių, kurių rankraščiai išliko Sankt Peterburgo archyvuose dėl tam tikrų istorinių peripetijų. Apie tas aplinkybes plačiau rašėme žurnalo 2016 m. spalio numeryje, kai publikavome Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio komediją „Abu labu“.
Sankt Peterburgo valstybinėje teatro bibliotekoje nuo 1917 m. saugoma per tris šimtus lietuviškų pjesių ir kitokių scenoje vaidinti ar deklamuoti skirtų kūrinių, vertingiausią lietuviškąją fondo dalį sudaro daugiau nei penkiasdešimt rankraščių, kurių geras pusšimtis nepublikuoti.
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (1886–1958) savo literatūros kritikos studijoje „Lietuva“ (1910) devynias dešimtąsias tuometinės lietuvių literatūros įvertino kaip „liaudžiai skaitymėlius“1, nurodė ir „grynosios“, modernistinės literatūros kūrimo kryptis, tačiau pačios dramaturgės ankstyvieji scenos veikalai, o jiems kaip tik ir priklauso čia publikuojama komedija „Jaunikiai“, ir yra jos kritikuota populiari, to meto publikos lūkesčius atitinkanti literatūra.
Pirmieji komedijos „Jaunikiai“ žiūrovai buvo Kauno „Saulės“ draugijos rengtų mokytojų kursų studentai. Kursuose Jono Jablonskio siūlymu S. Čiurlionienė-Kymantaitė dėstė nuo 1910 m. rudens. Kursai valdžios subsidijų negavo, mokslas buvo mokamas, todėl, pasak Ramučio Karmalavičiaus, būdavo rengiami vakarai, paskaitos, skirti paremti neturtingiems studentams. S. Čiurlionienė-Kymantaitė tokiuose vakaruose skaitydavo paskaitas, režisuodavo spektaklius, vakarų programas2. Kaip tik per tokį vakarą parodytas jos pirmasis scenos veikalas „Kalinys“ apie Vytauto pabėgimą iš kryžiuočių nelaisvės. Pati dramaturgė „Autobiografijoje“ mini, kad moksleivių vakarams, be šio istorinio vaizdelio ir žemaitiškų monologų, buvo parašiusi ir vaizdelį „Piršlybos“3. Tai ir bus ta pati komedija „Jaunikiai“, apie kurios pastatymą anonsavo to meto spauda: „1913 m. vasario 13 d. rengiamas neturtingų „Saulės“ kursų mokinių naudai vakaras. Vakaro programa įvairi. <…> be to, kursistai ir kursistės vaidins tam vakarui tyčia S. Čiurlionienės parašytą juokų vaizdelį „Jaunikiai“.“4 Sunku tiksliai pasakyti, kada komedija parašyta. Pati dramaturgė prašymą įvertinti vaizdelį Vyriausiajai spaudos reikalų valdybai išsiuntė 1913 m. pradžioje5, nors „Lietuvių enciklopedijoje“ minima, jog Tadas Daugirdas „Jaunikius“ režisavo jau 1911 metais. Dar neradus konkrečias komedijos sukūrimo aplinkybes galinčių nušviesti šaltinių, sukūrimo data lieka iki galo neaiški: 1911 ar 1912 metai.
Nesudėtingoje vienaveiksmėje komedijoje rodoma, kaip, laikraštyje paskelbus melagingą žinią apie neva felčerio Taškevičiaus paveldėtą palikimą, Taškevičių dukrai Magdutei ima pirštis du jaunikiai: nusigyvenęs dvarponis Varlinskis ir fotografas Dumplinskis. Jiems besigalynėjant tarpusavyje ir visais įmanomais būdais prisiekinėjant karštą meilę, tiesa išaiškėja – palikimą gavo Magdutės krikšto motina Baltrimaitienė, pažadanti Magdutę drauge su savo vaikais leisti mokytis. Demaskuoti jaunikiai sprunka, o jaunuoliai ruošiasi važiuoti į „Saulės“ kursus. Komedija nuotaikinga, veiksmas gerai suręstas. Nors ir propaguodama mokslo svarbą, į jaunųjų veikėjų lūpas įdėdama tiesmukus, deklaratyvius, mokslo svarbą pabrėžiančius teiginius, dramaturgė kuria gyvus personažus, įtikinamai veikiančius komiškose situacijose.
Komedijos tekstas pateikiamas iš S. Čiurlionienės-Kymantaitės rankraščio6, iš visų „Metuose“ publikuojamų tekstų jis mažiausiai redaguotas, tik kiek taisyta skyryba, suvienodinta kai kurių žodžių, įvairuojanti balsių e/ę/ė, u/ū rašyba.
Parengė Birutė Avižinienė
Asmenys
Taškevičius Petras – felčeris
Taškevičienė Agota – jo žmona
Magdutė – jų duktė, 17 m.
Varlinskis Jonas – dvarininkas, 26 m.
Dumplinskis Antanas – fotografas, 22 m.
Baltrimaitienė – Taškevičių kūma
Onytė – jos duktė, 15 m.
Kazelis – jos sūnus, 12 m.
Vieta – netolimame miestelyje.
Laikas – šiandien
Taškevičių bute. Svečių ir ligonių priimamasis kambarys
I scena
Taškevičienė ruošiasi. Įeina Taškevičius, laikraščiu nešinas,
žiūri eidamas pirmą jo puslapį
TAŠKEVIČIUS. Oo, daktaras, vėl daktaras, dar vienas daktarasǃ.. Pirm 15 metų buvau aš vienas, gyvenau neblogai, juk tiesa, motin?
TAŠKEVIČIENĖ. Žinoma, ir namus pasistatėm.
TAŠKEVIČIUS. Paskui atsirado galvočius navarstečiks7*… kaipgi ir pradėjo visur lįsti už akių. Dviese dar išsitekom, bet netrukus kur buvęs, kur nebuvęs antras, tegu… žydas žydams, bet dabar jau trečias rengias atvažiuot…
TAŠKEVIČIENĖ. Iš kur tu žinai?
TAŠKEVIČIUS. Gi štai žiūrėk, va daktaras Šnipis apsigyvens… Skaityk… va jau važiuoja… paskutinį duonos kąsnį išplėš… Tie daktarai… jie man širdies ligą įvarys.
TAŠKEVIČIENĖ. Balandėl, ką tu ten, pasiilsėsi.
TAŠKEVIČIUS. Gerai, aš ilsėsiuos, o tu ką, ir dar duktė…
TAŠKEVIČIENĖ. Tai ir vargiau žmonės gyvena ir nedejuoja.
TAŠKEVIČIUS. Gerai nedejuot, kam trečias daktars nesigrūd ant sprando. Juk greit tuos namelius reiks pradėt graužt ir dar duktė. Kokia jos ateitis?..
TAŠKEVIČIENĖ. Gerai atsitiks, išleisim…
TAŠKEVIČIUS. Išleisim, išleisim, nevaryk į širdies ligą… Ką duosi išleisdama… dvi višti ir gaidį, ne tokius kraitelius ženteliai praūžia, gi antai Klevaičių Pranikė tris tūkstančius nusinešė, dviejų metų neišėjo, o butą išnuomavo, pinigus kelionei pasiėmė ir išvažiavo į Ameriką beždžionėms žlugtą žlugt.
TAŠKEVIČIENĖ (atsidūsta). Nelaimingi mes žmonės…
TAŠKEVIČIUS. Aš jau seniai manau, kad reikia Magdutę leist mokinties.
TAŠKEVIČIENĖ. Juk mokinom, ir gražių darbelių moka, ir apsiėjimo, ir rusiškai jos neparduosi, o su žydais ir vokiškai sugraibo.
TAŠKEVIČIUS (raukdamas nosį). Mažas mokslas. Tokiu mokslu nė sau, nė kitam nieko gero nepadarys.
TAŠKEVIČIENĖ (atsidūsta).
TAŠKEVIČIUS. Taigi reik dabar, ją per vasarą pamokinus, vežt rudenį į Kauną ir įstatyt į „Saulės“ kursus. Mergaitė 17-tus metus eina, ten kaip tik tokias ir priima.
TAŠKEVIČIENĖ. Kažin.
TAŠKEVIČIUS. Ne kažin, bet reik kaip nor manyties, kol mergaitė dar jauna ir gal ko naudingo išmokt.
TAŠKEVIČIENĖ. Tai kaip čia ją iš namų išleidus…
TAŠKEVIČIUS. Taigi – žinoma – vilkui į nasrus. Pats nuvešiu, išmintingiems žmonėms atiduosiu į rankas, taigi geriau išmokins, kaip gyvent, negu čia pati aptūpus belaikydama… reik kaip nors manyties, sakau, kol daktarai susitarę visi trys gyvą nesuėdė.
TAŠKEVIČIENĖ. Neturi tu ko dejuot, juk žmoneliai eina pas tave…
TAŠKEVIČIUS. Nevaryk į širdies ligą… vis tiek reik mergaitę kaip nors aprūpinti.
TAŠKEVIČIENĖ (atsidūsta). Jei pats teip manai, tai ir man teip rodos. Tik meldžiamasis, nesikrimsk, paskaityk geriau laikraštį. Kas ten toliau parašyta.
TAŠKEVIČIUS. Nenoriu nė žiūrėti, ta „Viltis“ visą man šiandien viltį atėmė, kad į pirmą puslapį tokią žinią dėti… daktaras atvažiuoja. (Išeina, tarpdury susitinka Magdutę)
II scena
MAGDUTĖ. Kur tėvukas eina?
TAŠKEVIČIUS. Nesikabinėk (išeina).
III scena
TAŠKEVIČIENĖ. Tėvukas labai suerzintas. Dar, žinai, vienas gydytojas atvažiuoja, tėvukui to nepasakysi, kad tik miestuose tie daktarai navarstečikai ką reiškia. Pas mus, laimė, felčeris į maršą daktarą dar suvaro.
MAGDUTĖ. Nelaimingas tėvukas teip kremtas.
TAŠKEVIČIENĖ. Eisiu aš pas jį (išeina).
IV scena
MAGDUTĖ (ima nuo komodos neriamą darbelį ir neria). 1, 2, 3, 1, 2, 3, 4, 5… (Užsimąsto, dainuoja)
Siuntė mane motinėlė
Į jūreles vandenėlio
Žalio vario naščiokėliais,
Baltos liepos viedružėliais.
Baltos liepos viedružėliais
Man besemiant vandenėlį
Ir atlėkė gulbinėlis,
Ir atlėkė gulbinėlis.
Ko atlėkė gulbinėlis
Ir sudrumstė vandenėlį,
Ir sudrumstė vandenėlį.
Man belaukiant nusistojant
Ir atbėgo juods laivelis,
Ir atbėgo juods laivelis.
Ir atbėgo juods laivelis,
Tam laively jauns bernelis.
Eikšen, mano mergužėle,
Aš perkelsiu per jūreles,
Aš perkelsiu per jūreles,
Gal tu būsi mums martelė.
Aukštais kalnais bevaikščiosi,
Žemuogėles berankiosi,
Serbentėlius bebraukysi.
V scena
ONYTĖ (sveikindamos ir bučiuodamos su Magdute). Kiek naujienų, kad žinotumǃ..
MAGDUTĖ. Sakyk, meldžiamoji…
ONYTĖ. Juk mes šiandien nuo pat ryto bažnyčioj gedulingose pamaldose už dėdę kun. Paškevičių, kurs mirė Amerikoj.
MAGDUTĖ. Vaje!
ONYTĖ. Ar nežinojot?
MAGDUTĖ. Mamytė buvo šiandien anksti bažnyčioj, o aš turėjau pabaigti ten vieną siuvinį ir nenuėjau.
ONYTĖ. Aš dėdės nepažinau, o mamytė tai ir apsiverkė vargšė… bet yra ir gera naujiena, tik, meldžiamoji Magdute, niekam nė žodžio, mamytė sakė, kad pati nori tavo tėvukams pranešti…
MAGDUTĖ. Pasakyk, tylėsiu kaip žemė.
ONYTĖ. Dėdė mums užrašė 12 tūkstančių ir mudu su Kaziu važiuojam į Kauną.
MAGDUTĖ. Tik grįžk, sesyte, kuo greičiausiai. (Onytė išeina)
VI scena
MAGDUTĖ (neria). 1, 2, 3, 1, 2, 3, 4, 5, tai kažin, kad aš teip imčiau šaukt, kad pasikarsiu, ar mane leistų mokinties… kur tau, tokie sunkūs laikai… 1, 2, 3, 1, 2, 3, 4. Kad teip Onytės vietoj būčiauǃ 1, 2, 3 (baldymas į duris). Meldžiu. (Įeina nedrąsiai Varlinskis ir Dumplinskis vienas už kitą mandagesni. Sveikinas)
VII scena
VARLINSKIS. Laba diena.
DUMPLINSKIS. Laba diena.
Magdutė paduoda ranką
MAGDUTĖ. Meldžiu sėst, tamstos turbūt pas tėvuką su reikalu.
DUMPLINSKIS. O ne, laimei, esame sveiki, tik…
VARLINSKIS. Tik širdis sužeista…
MAGDUTĖ. Tėvukas nuo širdies ligos gydo.
DUMPLINSKIS. Galėtų tik vieną iš mūsų išgydyt…
VARLINSKIS. Tik vieną…
MAGDUTĖ. Kodėl ne abu?
Varlinskis (atsidūsta).
DUMPLINSKIS (parodo, rankas išskleisdamas, negalįs paaiškinti).
MAGDUTĖ. Aš paprašysiu tėvuko.
VARLINSKIS. Tamsta, mudu sveiki.
DUMPLINSKIS. Tik taip sau apsilankyt.
MAGDUTĖ. Juo greičiau paprašysiu (išbėga).
VIII scena
VARLINSKIS. Kur mano pirma akys buvo, mergaitė kaip rožėǃ
DUMPLINSKIS. O aš mačiau ir pirma, tai aš ir turėsiu laimėti.
VARLINSKIS. Nelėk, kaip sakalas, kad nenupultum, kaip vabalas… Jai ir nepritiktų už kito ko, kaip už dvarininko… eis čia mat už potigrapčiko8*…
DUMPLINSKIS. Ko ne dvaras, tokie laukai, kad žagrė jeigu nesulinkt, tai nulūžt, tokios pievos, kad varlės bešokinėdamos pasiner, o tą visą lobį ožys įsibėgėjęs peršoktų. Tokia mergaitė ir tokie pinigai šviesiam žmogui tegali tekti, tokiam, kurs yra daug pasaulyje matęs. Kaip aš mokinaus Šiauliuose ir paskui per visą mėnesį Kaune, tai teko…
VARLINSKIS. Teko, neteko… bet žinai, kodėl čia pas juos taip viskas paprasta, jokio sujudimo nėra…
DUMPLINSKIS. Gal nežino… (Besižvalgydamas pamato laikraštį) Šit laikraštis guli – gal senas numeris, ne, šiandieninis (skleidžia ir skaito). „Amerikoj pasimirė kun. Taškevičius, kurs savo giminėms Lietuvoj paliko 120 tūkstančių rublių. Jau formalizmas atliktas. Tie giminės gyvena netoli Šiaulių…“
VARLINSKIS. Gal ne tas Taškevičius.
DUMPLINSKIS. Ne tas, žinoma, ne tas, tik tu atsikratyk greičiau.
VARLINSKIS (jautriai ir iškilmingai). Klausyk, brol, mudu iš mažens gerai gyvenom. Atsimeni, kaip vėžiams varles gaudydavova, o paskui, kaip tu per tą pusę metų ėjai mokslus Šiauliuos, tai atvirutes rašinėjomės, aš tau vieną kartą atsiunčiau tokią gražią panelę, po medeliu stovėjo ir šiteip rankeles laikė (išskleidžia rankas).
DUMPLINSKIS (jautriai). Atsimenu, o aš tau varduvėms atsiunčiau dvi ranki sunerti ir du balandžiu besibučiuojančiu.
VARLINSKIS. Teip, dabar kartu perskaitėm tą žinią, kartu čia atpuolėm be dvasios, tai klausyk, neužstokim vienas antram kelio, katram ta laimė žadėta, tam ir tegul būna. Duok ranką.
DUMPLINSKIS. Duok ranką (bučiuojasi).
VARLINSKIS. Kad kaip nors man tektų.
DUMPLINSKIS. By tik ne tau, o man (viens eina į vieną pusę, antras į antrą).
DUMPLINSKIS. 120 tūkstančiųǃ Tu ir suskaityti tiek nemoki.
VARLINSKIS. Tegul tik man pakliūva, matysi, kaip greit suskaitysiu. Atsipirksiu nuo baronienės dvarą, prie savo širmuko prisipirksiu dar tris ir karietą, kad pasikinkysiu, kad lėksiu.
DUMPLINSKIS. Galėsi lėkt ir sprandą nusisukt, o mudu su Magdute ir su pinigais (akcentuoja) išvažiuosime kur į miestą, ar į Šiaulius, ar į Panevėžį, o gal ir į pat Kauną, nusipirksime namus…
VARLINSKIS. Juk tu man ketinai kelio neužstot.
DUMPLINSKIS. Gali lėkti kur nori, aš tau neužstoju su Magdute.
VARLINSKIS (nekantriai moja ranka). Neerzink, kuriam žadėta, tam ir teks. Geriau sakyk, kaip jie ateis, tai reiks turbūt sveikint, kad tokia netikėta laimė juos sutiko.
DUMPLINSKIS. Kvaiši tu vienas, tu turi dėtis, kad tu iš širdies, ne dėl pinigų… Ant galo dėkis kaip nori, by tik tau nepasisektų.
VARLINSKIS. Ir tai yra draugas, su kuriuo kartu… (Įeina Taškevičius ir Taškevičienė. Varlinskis ir Dumplinskis be galo mandagiai juos sveikina)
IX scena
VARLINSKIS. Atvažiavęs netikėtai į miestelį ir susitikęs p. Dumplinskį, sakau „Eikiva apsilankyti pas gerbiamą p. daktarą.“
DUMPLINSKIS. Teisybę pasakius, tai aš jį sutikęs bestipinėjant po miestą, sakau…
VARLINSKIS. Nieko tu nesakei… (į Taškevičių) Ar tamstos skaitote „Viltį“?
DUMPLINSKIS (į save). Tas veršis viską pagadins.
TAŠKEVIČIUS. Tegul ji sprandą kur nutrūksta! Tokią žinią talpinti, ir tai ant pirmo puslapio.
DUMPLINSKIS. Ant pirmo?
VARLINSKIS. Rodos, tarp žinių.
TAŠKEVIČIUS. Ne, apskelbimuose, atvažiuoja dar vienas gydytojas – nejaugi neskaitėt – papjaus be peilioǃ
ABU (žiūrėdamu vienas į antrą). Ne.
DUMPLINSKIS (paėjęs į šalį, į save). Apsimeta ar nežino?
TAŠKEVIČIENĖ. Mano vyras labai tuo suerzintas, nors aš sakau, perėjūnai pereis, o mes gyvensime kaip gyvenę.
DUMPLINSKIS. Nejaugi dabar tamstai teip praktika rūpi?
TAŠKEVIČIUS. Ne tik patys turim valgyt, bet ir duktė.
DUMPLINSKIS. O kokia duktėǃ Nėra turbūt jaunikio apygardoj, kurs nelaikytų savo laime, kad p. Magdutė ne pas tamstas valgytų.
VARLINSKIS (neužganėdintas). Ir aš…
(Dumplinskis mina jam ant kojos. Varlinskis išsišiepia.)
TAŠKEVIČIUS. Ką, tamsta?
VARLINSKIS. Ir… aš… ir aš… teip sakau.
TAŠKEVIČIUS. Skruzdė dar, jauna.
TAŠKEVIČIENĖ (atsidūsta). Gal tamstos sutiksit po stiklinę arbatos, po pietų pritiktų?
DUMPLINSKIS ir VARLINSKIS. Ačiū, labai ačiū.
TAŠKEVIČIENĖ (eina ir pradarius duris sako). Magdut, duok arbatos. (Tarnaitė įneša virdulį, paskui Magdutė stiklines ir pyragaičius ant tacės9*, dengia stalą, pilsto, tarnaitė tuoj pasišalina, o kiti šnekasi tuo tarpu)
X scena
DUMPLINSKIS. Ką, tamsta p. daktarai, sakai – per jauna, kaip rožė panelė, juo jaunesnė, juo geresnė.
TAŠKEVIČIUS. O man kitaip rodos.
VARLINSKIS ir DUMPLINSKIS. ??
TAŠKEVIČIUS. Mergaitė, kad eina už vyro, tai turi išmanyti šį tą, kaip kokioj dėtoj10* vyrą suvaldžius. Gerai, kad manoji (rodo žmoną) išmintingam į rankas pakliuvo, vargo nepermanė, o kai koks palaidūnas būtų nujodęs amžinai.
TAŠKEVIČIENĖ. Šventa teisybė.
TAŠKEVIČIUS. O aš ne tam savo vienturtę auginau, kad man kas ją žudytų. Yra tokių vyrų, kur reikia šit kaip laikyti (ištiesia sugniaužtą kumštį), tai aš ir noriu, kad mano duktė žmonių pamatytų, kol į maišą įlįs.
VARLINSKIS (išsigandęs). Ar tamstos duktė išvažiuoja kur?
DUMPLINSKIS. Teip pavojinga jaunoms panelėms vienoms važinėties.
TAŠKEVIČIENĖ. Vyras mano…
TAŠKEVIČIUS. Ką manau, kaip bus laikas, pasakysiu, o dabar gal arbatos išgersim. (Jaunikiai lenkiasi, visi sėdasi aplink stalą. Magdutė toliau darbelį dirba)
VARLINSKIS. Tokia graži šiandien diena.
TAŠKEVIČIENĖ. Labai graži.
DUMPLINSKIS. Karšta.
TAŠKEVIČIUS. Karšta, sakai? O man visai nekaršta.
VARLINSKIS. Ir man nekaršta.
MAGDUTĖ. Argi gal būt, kad tamstai nekaršta, o aš vos gyva.
VARLINSKIS. Teisybę sakant, ir aš.
DUMPLINSKIS. Vis ne teip, kaip aš.
TAŠKEVIČIENĖ. Meldžiu gerti, dabar žmogus nuolat ištroškęs.
DUMPLINSKIS. Teip ištroškęsǃ..
TAŠKEVIČIUS. Taigi gerkit, kad trokštat, kam čia reik tauzyti.
TAŠKEVIČIENĖ. Tu vėl…
TAŠKEVIČIUS. Ką aš?..
TAŠKEVIČIENĖ. Nieko, aš tik teip sakau.
TAŠKEVIČIUS. Aš tave visą amžių mokinau, kad nereik teip sau šnekėti (tyla).
TAŠKEVIČIENĖ (į Dumplinskį). Mes vis rengėmės pas tamstą nusiimti… tik… kad vis tų smulkių…
DUMPLINSKIS. Tamsta, kam smulkių?
TAŠKEVIČIUS. Jie ir stambius ima.
DUMPLINSKIS. Gink Dieveǃ Nė smulkių, nė stambių. Aš savo didžiausia garbe laikysiu, jei tamstos leisties… kam čia dar eiti pas mane, čia toks šviesus kambarys… aš turiu tokį mažą aparatėlį, kad… aš tuojau jį ir atnešu.
TAŠKEVIČIENĖ. Kam tamstai tokios turbacijos11**?..
TAŠKEVIČIUS. Ateisim kada…
DUMPLINSKIS. Aš tuojau (lenkiasi), šiam kartui, šiam kartui (išbėga).
XI scena
TAŠKEVIČIENĖ. Niekados nemaniau, kad p. Dumplinskis toks karštas.
MAGDUTĖ (linksma). Galvotrūkčiais išlėkė (nuolat žvelgia į langą ir šypsos).
TAŠKEVIČIUS. Išbėgo ir parbėgs.
VARLINSKIS. Ir aš teip sakau.
TAŠKEVIČIENĖ (siūlydama pyragaičius). Meldžiu tamstos, p. Varlinski…
VARLINSKIS. Ačiū labai (į Magdutę). Kokį čia tamsta gražų darbelį bedirbanti?
MAGDUTĖ. Staltiesėlę.
VARLINSKIS. Kurgi tamsta užtiesi?
MAGDUTĖ. Ant stalelio.
TAŠKEVIČIUS. Kaipgi pas tamstą šįmet javai užderėjo?
VARLINSKIS. Puikiai, puikiai – ypač rugiai, tamsta, ir kviečiai…
TAŠKEVIČIENĖ. Ar daug tamsta turi sėjęs?
VARLINSKIS. …visi laukai apsėti.
TAŠKEVIČIUS. Bus duonos, visi duonos turės, tik mes, nelaimingi felčeriai… Dievas žino, dėl ko teip praminti. Ne sykį pasirodo, kad daktarus į maršą suvarom.
VARLINSKIS. Žinoma.
TAŠKEVIČIUS. Visi išmintingi žmonės tai žino. O čia dabar, kad koks pienburnis be praktikos, be nieko navarstetus išėjo, tai tu, seni, sėdėk be duonos.
VARLINSKIS (pakilęs). Tamsta ponas daktarai, aš būsiu laimingas… (Įpuola su fotografijos aparatu Dumplinskis)
XII scena
DUMPLINSKIS. Šit ir aš.
MAGDUTĖ. Kaipgi tamsta teip greitai parbėgai?
DUMPLINSKIS. Greit? Man rodos, kad jau metai kaip tamstų nemačiau.
TAŠKEVIČIUS (į Varlinskį). Na, baik tamsta, kada gi būsi toks laimingas?
VARLINSKIS. …jei galėsiu tamstoms kiekvienoj dėtoj padėti.
DUMPLINSKIS (žiūri nesuprasdamas, paskui į Varlinskį piktai). Žiūrėsiu, kuo padėsi, nebent varles gaudysi ir kepsi.
TAŠKEVIČIENĖ. Tai ką tamsta kalbiǃ..
DUMPLINSKIS. Jo pievose tik varlės tešokinėja – teisybė, atsiprašau, ir gandrai stipinėja…
VARLINSKIS (verksmingai). Prieteliau, juk ketinai man kelio neužstot.
MAGDUTĖ (į Dumplinskį). Tamsta iš tikrųjų fotografuosi?
DUMPLINSKIS. Aš būsiu laimingas…
TAŠKEVIČIUS. Vėl kitas laimingas atsirado.
MAGDUTĖ. Ai, tėtuši, kaip geraiǃ.. Bent vieną sykį.
TAŠKEVIČIENĖ. Tik mes tokios nepasipuošusios, blogai išeis.
MAGDUTĖ. Aš bėgsiu nusipraust.
DUMPLINSKIS. Be reikalo – užtikrinu, kad ir teip bus puikiai. (Moters blaškos, bėga prie komodos. Taškevičienė išsiima nertinę skepetą ir dedas ant pečių, Magdutė riša kaspiną ant galvos. Taiso viena kitai drabužius. Pirmoj vietoj prieš veidrodį šukuojas plaukus Taškevičius, moters negali prieiti)
TAŠKEVIČIENĖ. Pasakyk, meldžiamasis, mielas ponas Dumplinski, kodėl teip staiga tamstai atėjo į galvą mus fotografuot?
DUMPLINSKIS. Aš seniai svajojau. (Stato dvi kėdi, sodina Taškevičių ir Taškevičienę, už jų nugaros stato Magdutę, jos vieną ranką padeda ant motinos peties, antrą ant tėvo, taiso galvas) Ot teip… va… šiteip į mane prašau žiūrėti – aukščiau – žemiau… (bėga prie aparato) teip bus puikiai. (Tuo tarpu artinas Varlinskis ir greta Magdutės stojas. Dumplinskis bėga prie jo ir traukia už rankos šalin)
VARLINSKIS (prašydamas). Ar tau kliudo? Man taip pritiktų čia greta (rodo Magdutę).
DUMPLINSKIS. Pritiktų, žinoma, kaip šuniui botagas.
VARLINSKIS. Susimildamas…
DUMPLINSKIS. Be jokio „susimildamo“, aš tavęs netrauksiu, greičiau klišę pagadinsiu, kuri juk pinigą kainuoja.
VARLINSKIS. Susimildamas…
DUMPLINSKIS (stumia jį ir sodina kerčioje ant kėdės). Kas negalima, tai negalima, ir gana (puola prie sėdinčių, taiso galvas). Į mane, į mane, teip, viens-du-trys. Jau, ačiū labai (į Magdutę). Gal dabar tamsta viena malonėsi.
MAGDUTĖ. Aš nežinau, kaip tėveliai.
DUMPLINSKIS (bučiuodamas ranką Taškevičienės ir į petį Taškevičiui). Meldžiu, meldžiuǃ
TAŠKEVIČIUS. Ačiū tamstai, ačiū, nusitraukdino mergaitė su tėvais, ir gana, kas per daug, tai nesveik (atsidaro durys, įeina Baltrimaitienė su Onyte).
XIII scena
BALTRIMAITIENĖ. Tegul bus pagarbintas.
TAŠKEVIČIUS ir TAŠKEVIČIENĖ. Ant amžių.
TAŠKEVIČIENĖ. Sveika, kūma, seniai bematyta, teip netikėtai.
BALTRIMAITIENĖ. Netikėtai ir su širdies skausmu.
TAŠKEVIČIUS. Kas gi?
BALTRIMAITIENĖ. Gi mano brolis pasimirė.
TAŠKEVIČIENĖ. Katras?
BALTRIMAITIENĖ. Kun. Paškevičius Amerikoj.
TAŠKEVIČIENĖ. Sakyk tu man, pasimirė, amžiną atilsį.
BALTRIMAITIENĖ (šluostos akis). Teisybė, brolis gražiai pasielgė, palikdamas nemažą skatiką, bet vis tik širdis skauda, tiek laiko nesimatėm, ir svetimoj šalelėj kaulelius padėjo.
TAŠKEVIČIENĖ (šluosto akis. Glosto Baltrimaitienę). Išgerk, kūmute, arbatos stiklinę.
BALTRIMAITIENĖ. Ačiū, ačiū, mat elgetas po pamaldų vaišinau, tai ir pačiai nebesinori.
TAŠKEVIČIUS. Tai ir pamaldos buvo, mes nežinojom.
BALTRIMAITIENĖ. Būtume davę žinią, bet patys vos suskubom, teip vėlai iš namų išsirengėm (durys atsidaro, įkiša galvą Kazys).
XIV scena
KAZYS. Ar mamytė čia yra?
BALTRIMAITIENĖ (dėdama cukraus į arbatą). Esu, esu, eikš čia, pasisveikink gražiai. (Kazys įeina, bučiuoja ranką Taškevičiui ir Taškevičienei, kitiems paduoda ranką ir stojas nedrąsiai prie motinos)
TAŠKEVIČIENĖ (paėmusi pyragaitį duoda). Še, Kazel, gal arbatos nori?
KAZYS (bučiuoja ranką). Ačiū, nenoriu. (Onytė žiūri Magdutės nėrinį, mėgina megzti, šnekas skyrium)
BALTRIMAITIENĖ. Persikėlė brolis į amžiną gyvenimą, tik pirma viską gražiai surašė, turtą išdalijo: kas bažnyčiai, tai bažnyčiai, kas geriems darbams, tai geriems darbams, o kas giminėms, tai giminėms. Taigi ir man šit su vaikeliais užrašė 12 tūkstančių.
TAŠKEVIČIENĖ (glostydama Baltrimaitienę). Ot laimė tau, kūmut, tai laimė.
TAŠKEVIČIUS. Sveikinu tave, kūmute, sveikinu (bučiuoja į petį).
DUMPLINSKIS. Širdingai tamstą sveikinu.
VARLINSKIS. Ir aš… dar labiau… (Dumplinskis pasipiktinęs)
BALTRIMAITIENĖ. Tai ko čia jūs mane sveikinat.
TAŠKEVIČIENĖ. Kad tokia laimė ištiko.
BALTRIMAITIENĖ. Laimė – tai laimė, bet kaip atsimenu, kad brolelio nebematysiu, tokio gero brolužėlio, tai širdį kaip draskyte drasko… (Šluostos ašaras) Visados atsimindavo, visados parašydavo.
TAŠKEVIČIENĖ. Neverk, kūmute, laimingas ten jis teip čia gražiai gyvenęs.
TAŠKEVIČIUS. Laimingi žmonės, kur tokius išmintingus ir turtingus brolius Amerikoje tur.
DUMPLINSKIS. Ar tamsta neturi brolio?
VARLINSKIS. Ar tamstos brolis Amerikoj nepasimirė?..
TAŠKEVIČIUS. Nė aš brolių turiu, nė mano broliai miršta…
DUMPLINSKIS (staiga išsitraukęs laikraštį). O čia štai kas parašyta?
TAŠKEVIČIUS (ima laikraštį, deda akinius. Dumplinskis ir Varlinskis viens vienoj pusėj, antras antroj ir rodo pirštais, kur reikia skaityti. Taškevičius skaito). Amerikoj pasimirė kun. Taškevičius, kurs savo giminėms Lietuvoj paliko 120 tūkst. (Žiūri nustebęs aplinkui)
BALTRIMAITIENĖ (juokias). Tai aš pasakysiu, kaip čia yra, man kunigėlis ką tik sakė, jis mat padavęs žinią į laikraštį apie mano brolį, jie kaip ten nesupratę ir vietoj kun. Paškevičiaus parašę kun. Taškevičių, o vietoj 12 tūkstančių kažin ką ten tokį pridėję ir pasidarė 120… (Jaunikių nustebimas ir sumišimas begalinis)
TAŠKEVIČIENĖ. Tai mat kaip buvę.
VARLINSKIS. Mat kaip buvę…
DUMPLINSKIS. Tai taip buvę.
TAŠKEVIČIUS. Aa, tai ir aš dabar suprantu, kaip čia buvę… ir su tąja pagelba (kinkuoja galva, į Varlinskį), ir su tuo lakstymu ir fotografavimu (kinkuoja galva, į Dumplinskį). Ačiū, labai ačiū už tokią gerą širdį, kurią tamstos parodėt tiems mūsų tūkstančiams. Kurių visai nėra, o jeigu ir būtų… tai… tai geresniems dalykams negu tokiems… tokiems…
MAGDUTĖ. Kad pinigų būtų, tai tėvukas leistų gal mane mokinties…
TAŠKEVIČIUS. Žinoma, žinoma… O dabar, kad ir nėra, tai aš iš paskutinio savo Magdutę mokinsiu, kad mokėtų gražiai ir išmintingai gyventi.
TAŠKEVIČIENĖ. Šventa teisybė. (Magdutė klausos darbelį padėjus)
BALTRIMAITIENĖ. Ar žinai, kūmai, juk Magdutė mano krikšto duktė, tai jau aš už jos mokslą užmoku, jūs tik kitką suteikit, tegul važiuoja su mano vaikais kartu į Kauną. Kad man pons Dievs davė, tai aš ir su kitais pasidalysiu. (Magdutė puola bučiuoti rankas Baltrimaitienės ir tėvų)
KAZYS. Visi kartu važiuosim į Kauną.
TAŠKEVIČIENĖ. Kad geram tas mokslas išeitų.
ONYTĖ. Aš, kad jau pati būsiu mokyta, tai visus ir mažus, ir didelius mokinsiu, kad nebebūtų nė vieno žmogaus, kurs nemoka skaityti ir rašyti.
MAGDUTĖ. Mudvi abi, Onyte, būsime mokytojos. (Tuo tarpu Dumplinskis, aparatą pasikišęs, smunka pro duris, paskui jo, dairydamas, kad kas nepamatytų, Varlinskis)
XV scena
TAŠKEVIČIUS. Būsit mokytojos ir susilauksit pagarbos dėlei savo darbų, ne dėlei žvangučių (į Kazį). O tu, sūnau, kuo ketini būti?
KAZYS. Nežinau.
BALTRIMAITIENĖ. Kuo žadėta, by geru žmogum.
KAZYS. Man taip linksma pasidaro, kaip aš knygas pamatau.
TAŠKEVIČIENĖ. Kad neįkyrėtų.
KAZYS. Ne.
TAŠKEVIČIUS. Taigi, tamstos (žvalgos, jaunikių nebėra). Tai kur jie dingo, tie mūsų jaunikiai… (Žvalgos) Išspruko, vadinas, išspruko… (Juokias) Tai kaipgi mes nematėm.
BALTRIMAITIENĖ. Nusimano katė pieną paliejus.
Uždanga
1 Čiurlionienė (Kymantaitė) S. Lietuvoje (kritikos žvilgsnis į Lietuvos inteligentiją). – Vilnius: Juozapo Zavadzkio spaustuvė, 1910. – P. 40.
2 Karmalavičius R. Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 184.
3 [Autobiografija] // Čiurlionienė-Kymantaitė S. Raštai. – T. 3. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 343.
4 Vienybė. – 1913 m. sausio 29 d. (vasario 11 d.). – Nr. 5. – P. 76.
5 Rusijos valstybinis istorijos archyvas. – F. 776. – Apr. 25. – Byla Nr. 1046, дело о рассмотрении пьес на литовском яз., 1 янв. 1913. – L. 7.
6 Čiurlionienė (Kymantaitė) S. Jaunikiai (juokų vaizdelis) [rankraštis]. – 1913, Sankt Peterburgo valstybinės teatro bibliotekos Cenzūros fondas, sign.: лит-30.
7 T. y. pabaigęs universitetą (čia ir toliau – B. A. pastabos).
8 Fotografo.
9 Tacė, tacà (lenk. taca) – padėklas.
10 Dė́ta – atvejis, padėtis.
11 Turbãcija (lenk. turbacja) – gaištas, rūpestis.
Aidas Jurašius. Bendri nusikaltimai
2017 m. Nr. 5–6
Pjesė
Veikėjai
JURGA – maždaug 40 metų
TOMAS – jos vyras, kiek vyresnis
PAULIUS – maždaug 25 metų prekybos agentas
Namas priemiestyje. Erdvi svetainė. Groja rami muzika.
Ant sofos guli Jurga, šalia sėdi Tomas. Abu skaito knygas ir gurkšnoja kavą.
Nuaidi skambutis į duris
TOMAS (po pauzės, nustebęs). Mes ko nors laukiame?
JURGA (nerūpestingai). Kaip visada.
TOMAS. Kaip visada? Kas – kaip visada?
JURGA. Nelaukiame. Kaip visada.
TOMAS (dvejodamas). Lyg ir per vėlu laiškininkui.
JURGA. Ten turbūt prekybos agentas.
TOMAS. Agentas? Kurių galų?
JURGA. Paskambino šiandien ir pasisiūlė atlikti kažkokio daikto prezentaciją. Aš sutikau ir pasakiau adresą.
TOMAS. Prezentaciją? Ką jis siūlo? Kam…
Skambutis pasikartoja
JURGA. Mielasis, įleisk jį.
TOMAS. Bet…
JURGA. Mielasis. Aš susitariau.
TOMAS. Bet…
JURGA. Žinojau, kad neapsidžiaugsi. Bet juk supranti? Taip reikia.
Skambutis
TOMAS. Gerai. Luktelėk.
Lėtai eina prie lauko durų. Po kiek laiko grįžta į svetainę su Pauliumi.
Šis nešasi didelį juodą krepšį
PAULIUS (žvaliai). Labas vakaras. Rodos, su jumis šiandien kalbėjomės telefonu?
JURGA (maloniai šypsodamasi). Taip, taip. Prisėskite.
TOMAS (nedrąsiai). Mano žmona turbūt…
JURGA. Mes kaip tik geriame kavą. Gal norėtumėt? Tomai? Padarysi jaunuoliui?
TOMAS. Aš…
PAULIUS. Dėkoju, neatsisakysiu. Vis tiek užtruksim. Kol papasakosiu, kol parodysiu. Kaip mes juokaujame…
JURGA. Šitame krepšy tas daiktas?
PAULIUS. Taip. Pasidėsiu kol kas ant grindų, o paskui galėsime…
JURGA. Tomai? Kava?
TOMAS (padvejojęs). Taip, mieloji. Aš tuoj.
JURGA. Puiku. (Pauliui) O jūs sėskitės. Štai ten, ant fotelio.
Tomas išeina į virtuvę. Paulius sėdasi
PAULIUS. Tai štai…
JURGA. Neskubėkite. Žinoma, laikas – pinigai ir taip toliau, bet jauskitės kaip svečias, o ne kaip prekybos agentas.
PAULIUS. Ačiū, jūs labai maloni.
JURGA. Taip, aš be galo maloni. (Pakeltu balsu) Ar ne, Tomai? (Pauliui) Negirdi. Jis dabar šiek tiek sutrikęs. Nekreipkite dėmesio.
PAULIUS. Sutrikęs? Kodėl? Aš ne laiku?
JURGA. Žinoma, ne laiku. Bet dėl to nesigraužkite. Regis, apie mirtį sakoma, kad ji visada ateina ne laiku, ar ne? Ir čia kažkas tokio.
PAULIUS (sumišęs). Gal… gal man ateiti kitą kartą?
JURGA. Ne, ne, nereikia. Kitą kartą viskas būtų taip pat. Koks jūsų vardas?
PAULIUS. Paulius.
JURGA. Puiku, Pauliau. Pabūsite šįvakar mūsų Nastasja Baraškova.
PAULIUS (po pauzės). Atsiprašau?
JURGA. Niekai, nekreipkite dėmesio. Vis tos knygutės. Žinote, per dienas viena, vyras išeina į darbą… Tuoj jis atneš jums puodelį kavos. Ir susitarkime taip: kuriam laikui užmirškime tą krepšį ant grindų. Dabar mūsų didžiausia problema: ar jūs geriate kavą su cukrumi, ar be. Ir jeigu su, kiek dėti šaukštelių.
PAULIUS. Aš mėgstu…
JURGA. Palaukite. (Priekaištingai) Juk prašiau neskubėti. Turite palaukti mano vyro. Tam tikru požiūriu man vis vien, kokią kavą jūs mėgstate.
PAULIUS (dar labiau sumišęs). Aišku… Gerai, palaukim.
Grįžta Tomas. Padeda kavos puodelį ant stalo
TOMAS. Štai. Kava.
JURGA (Pauliui). Na?
PAULIUS (nustebęs). Na?
JURGA (dirbtinai atsidusdama). Sakykite mano vyrui, kokią mėgstate kavą. Su cukrumi ar be.
PAULIUS. A, taip. Na, aš deduosi vieną šaukštelį. Bet galiu tai padaryti ir pats…
JURGA. Ne, ne, mano Tomas jumis pasirūpins. Tomai, įdėsi jaunuoliui šaukštelį cukraus? Jo vardas, beje, Paulius.
TOMAS. Taip, žinoma, mieloji.
JURGA. Ar nederėtų jums susipažinti? Paspausti rankas?
TOMAS (padvejojęs). Taip, žinoma. (Pauliui). Labai malonu susipažinti.
PAULIUS (neužtikrintai). Ir man malonu.
JURGA (priekaištingai). O vyriškas rankos paspaudimas?
TOMAS. Taip, atleisk, mieloji.
Tomas prieina prie Pauliaus. Jie spaudžia vienas kitam rankas
JURGA. Kol tavęs nebuvo, Paulius sakė, kad aš labai maloni. Teisingai prisimenu jūsų žodžius, Pauliau?
PAULIUS. Na… taip. Turėjau omeny…
JURGA. Taikliai pastebėta, ar ne, mielasis?
TOMAS. Be abejo.
JURGA (priekaištingai). Mielasis…
TOMAS. Taip?
JURGA. Pamiršai įdėti svečiui cukraus.
TOMAS (atsiprašydamas). Ak taip. Visai galva neveikia.
PAULIUS. Aš juk galiu ir pats…
JURGA. Ką jūs. Juk jūs mūsų svečias.
Tomas įdeda cukraus ir pastumia puodelį prie Pauliaus
TOMAS. Štai.
JURGA. Mielasis… O kas išmaišys?
TOMAS. Ak taip. Atleiskite. (Maišo kavą) Štai.
PAULIUS. Ačiū, jūs labai malo…
JURGA (triumfuodama). Tomai, girdėjai? Tu taip pat labai malonus.
TOMAS. Taip, mieloji.
PAULIUS. Aš…
JURGA. Mielasis, nestovėk taip vidury kambario. Mūsų svečias gali imti jaustis nejaukiai.
TOMAS (eidamas sėstis). Taip, tu teisi.
JURGA (priekaištingai). Mielasis… Tu tikrai nori sėdėti ant to fotelio? Taip toli nuo manęs?
TOMAS (padvejojęs). Atleisk. Žinoma, ne. Atsisėsti greta?
JURGA. Būtų smagu. Ar ne, Pauliau? Du malonūs žmonės vienoje vietoje. Vyras ir žmona. Per amžius.
PAULIUS. Na… taip. Turbūt.
JURGA. Mes gerai atrodome? Kaip pora?
PAULIUS. Taip… Be abejo. Tik aš…
JURGA. O jūsų netrikdo, kad aš guliu išsidrėbusi ant sofos, nors jūs čia ne kaip prekybos agentas, o kaip svečias?
PAULIUS. Na… ne. Viskas gerai. Puiki kava, beje. Gal jau galėčiau…
JURGA. O, prezentacija… Pameni, mielasis, sakiau, kad jis mums kažką parodys?
TOMAS. Taip. Labai įdomu.
PAULIUS. Taip, išties. Šitame krepšyje turiu dulkių siurblį…
JURGA. Nuostabu. Kaip manai, mielasis, mums reikia naujo dulkių siurblio?
PAULIUS (dalykiniu tonu). Tai ne šiaip siurblys. Tai unikalus ir patogus naudoti daiktas su modernia dangos valymo funkcija. Štai, pažiūrėkite: purvui naikinti jis naudoja du į priešingas puses besisukančius šepečius. Jo galia…
JURGA. Tu girdi, mielasis? Kaip mes iki šiol galėjome gyventi be tokio daikto?
PAULIUS. Jo galia…
JURGA. Tomas labai stengiasi prižiūrėti namuose tvarką.
PAULIUS (kiek suirzęs). Taip, suprantu… Taigi jo galia… Gerai, apsieikime be techninių detalių. Kaip matau, pas jus labai švaru…
JURGA (maloniai šypsodamasi, lyg primindama). Tai Tomo nuopelnas.
PAULIUS (patylėjęs). Suprantama. Taigi pas jus labai švaru, bet vis dėlto su dulkėmis ir nešvarumais kovoti sudėtinga. Paprastas siurblys tiesiog nepajėgia jų įveikti. Ar galiu atlikti eksperimentą?
JURGA. Dievinu eksperimentus. O tu, mielasis?
TOMAS. Taip… Žinoma.
PAULIUS. Eksperimentui man reikės jūsų senojo dulkių siurblio. Mes jį paimsime, išsiurbsime kilimo ar sofos lopinėlį, o paskui tą patį plotą išsiurbsime manuoju, prieš tai, žinoma, įdėję naują baltą filtrą, o tada jį išimsime ir pažiūrėsime…
JURGA. Nuostabu. O galėtume visą šitą eksperimentą atlikti su mūsų lova?
PAULIUS. Lova?
JURGA. Taip. Mūsų šeimynine lova.
PAULIUS. Na… taip, žinoma. Kodėl gi ne?
TOMAS (neužtikrintai). Gal apsiribokime sofa? Arba foteliu?
JURGA. Nebūk nuobodus, mielasis. Mes turime svečią.
PAULIUS. Iš tikrųjų galėtume tiesiog kilimą…
JURGA (paniekinamai). Kilimą… Kam įdomus kilimas?
TOMAS. Mieloji…
JURGA. Pauliau, kokį baldą dažniausiai naudojate eksperimentui siūlydamas žmonėms savo stebuklingąjį siurblį?
PAULIUS. Na… labai įvairiai.
JURGA. O vis dėlto?
TOMAS (nedrąsiai, lyg sufleruodamas). Manau, tinka bet kas?
PAULIUS. Taip… Iš esmės bet kas.
JURGA. Turbūt esate išbandęs daugelį daiktų. Kur dulkių būna daugiausia?
PAULIUS. Na…
TOMAS. Mieloji, leiskime jam dirbti savo darbą.
JURGA. Gerai, leiskime. Pauliau, įdėkite į savo siurblį baltą filtrą. Man patinka stebėti, kaip dirba vyriškos rankos.
Pauzė
PAULIUS. Gal aš vis dėlto užsuksiu kitą kartą…
JURGA. Ne, ne, ką jūs. Važiavote dėl mūsų į tokį užkampį. Be to, toks puikus vakaras. Mus su vyru kaip tik apėmusi prezentacijos nuotaika. Ar ne, mielasis?
TOMAS (po pauzės). Taip. Būtų labai įdomu.
PAULIUS (pasvarstęs). Gerai. Aš tuoj. Tik man reikės jūsų senojo…
JURGA. O negalėtumėte pasislinkti arčiau manęs? Kad galėčiau stebėti? Mielasis, gal stumtelėtum arčiau jo fotelį?
PAULIUS (irzliai). Aš…
JURGA (dramatiškai atsidusdama). Ak, jūs vis dar nieko nesupratote… Matote, aš… Mielasis, gal padėtum?
TOMAS (po pauzės, tyliai). Mano žmona nevaldo kojų. Ji negali pati prieiti ir iš arčiau apžiūrėti jūsų siurblio. Ir kaip dedate į jį baltą filtrą.
PAULIUS (sumišęs). Man… man labai gaila.
JURGA. Miela. Jūs taip pat, pasirodo, labai malonus. O kaip tau, mielasis? Gaila?
TOMAS (po pauzės). Taip, mieloji. Žinoma.
PAULIUS. Atleiskite, aš nežinojau.
JURGA. Nieko tokio. Nedramatizuokime. Maža kokių negalių turi žmonės. Svarbu, kad pagaliau išsiaiškinome. Tikiuosi, jums dabar viskas gerokai suprantamiau. Kad ir štai nuo mano šlaunies nuslydęs chalato skvernas. Lyg ir turėčiau jį pasitaisysi, pasikelti, bet, matote, aš tiesiog nejaučiu, kad jis nuslydęs. Nepastebėjau to, kol nepamačiau, kad žvilgčiojate.
PAULIUS. Aš… aš…
JURGA. Mielasis, gal pataisytum?
TOMAS. Taip, žinoma.
JURGA. Ačiū. (Pauliui) Sakoma, kai netenki kokio nors pojūčio, kiti pasidaro neįtikėtinai aštrūs. Žinote, kaip aš dabar leidžiu dienas, kai Tomas išeina į darbą? Bandau susivokti, kurie pojūčiai paaštrėjo, kai ėmiau nebejausti dalies kūno.
PAULIUS. Taip, suprantu…
JURGA. Iš tikrųjų? Jūs taip pat nejaučiate dalies savo kūno?
PAULIUS. Ne… Jaučiu, rodos.
JURGA. Tai kaip jūs galite suprasti?
TOMAS. Mieloji…
JURGA. Man tik smalsu.
PAULIUS. Na… aš… Gal galėčiau tęsti prezentaciją?
JURGA. Ak taip. Beveik pamiršau jūsų puikųjį siurblį. Beje, o esate kada nors daręs šį eksperimentą su žmonėmis?
PAULIUS (kiek patylėjęs). Ką turite omeny?
JURGA. Na, pavyzdžiui, imkime kad ir mano vyrą. Išsiurbkime jį senuoju siurbliu, o paskui pabandykime jūsiškiu. Arba mane.
Pauzė
TOMAS. Mieloji, tie daiktai žmonėms turbūt nepritaikyti. Ar ne, Pauliau?
PAULIUS. Taip… Visiškai nepritaikyti.
JURGA. Gaila. Bet ką padarysi. Teks pasitenkinti mūsų lova. Jos čiužinys…
TOMAS. Gal norėtum dar kavos, mieloji?
JURGA. Ne, bet Paulius turbūt norėtų. Tu pameni, kiek jam berti cukraus?
PAULIUS (paskubom). Ne, ne, ačiū. Kavos man pakaks, juk vakaras… Štai, filtrą įdėjau. Galėtume pradėti. Kur jūsų senasis siurblys?
JURGA. Net neįsivaizduoju. Pamenate, minėjau, kad bandau susivokti, kurie mano pojūčiai paaštrėjo? Mąstymui apie kitus dalykus tiesiog nelieka laiko.
TOMAS. Aš atnešiu.
JURGA. Kam jį čia nešti, mielasis? Tai paprastas, senas, niekam neįdomus dulkių siurblys. Galiu lažintis, kad jo šepečiai sukasi į vieną pusę. Kodėl tau juo tiesiog neišsiurbus mūsų lovos?
PAULIUS. Gal vis dėlto…
JURGA. Jis susitvarkys, Pauliau, būkite ramus. Ar ne, mielasis?
TOMAS. Taip, žinoma.
Tomas išeina į kitą kambarį. Užsidaro durys
JURGA (linksmai). Na štai. Netrukus viską sužinosime.
PAULIUS (krūpteldamas). Ką sužinosime?
JURGA. Koks veiksmingas jūsų siurblys. Norėtume sužinoti dar ką nors?
PAULIUS. Ne, ne. Užsigalvojau.
JURGA. Apie mano kojas, kurių negaliu jausti?
PAULIUS. Ne, ką jūs.
JURGA. Jums nepatinka mano kojos?
PAULIUS. Aš taip nesakiau.
JURGA (šaukia). Tomai, Tomai!
PAULIUS (sunerimęs). Klausykit, aš…
Įeina Tomas
TOMAS. Kas nutiko, mieloji?
JURGA. Man vėl reikia tavo pagalbos. Su Pauliumi kaip tik įsikalbėjom apie mano kojas…
PAULIUS (tyliai). Dieve, aš tik…
TOMAS. Mano žmona nejaučia ne tik kojų. Jos kūnas nejautrus iki juosmens.
JURGA. Taip, ačiū, mielasis. Kaip tau sekasi?
TOMAS. Gerai. Netrukus pradėsiu.
Tomas išeina
JURGA. Tai štai. Jis netrukus pradės… Girdėjote, ką jis sakė?
PAULIUS. Taip, žinoma.
JURGA. Liūdna, ar ne?
PAULIUS. Taip. Užjaučiu.
JURGA. Kurį?
PAULIUS (po pauzės). Ką – kurį?
JURGA. Kurį užjaučiate?
PAULIUS. Na… nežinau. Jus?
JURGA. O Tomo? Jo jūs neužjaučiate?
PAULIUS. Na…
JURGA. Ne, ne, neskubėkite su atsakymu. Jūs dar ne viską žinote. Ar įsivaizduojate, kokie nesklandumai kyla, kai žmogus iki juosmens nejaučia ir nekontroliuoja savo kūno? Suprantate, kur suku?
PAULIUS. Klausykit, aš tik prekybos agentas, aš…
JURGA. Tai ne atsakymas… O, jis jau pradėjo. (Smalsiai klausosi už sienos pasigirdusio dulkių siurblio ūžimo) Sakiau, kad susitvarkys… Kur mes baigėme šnekučiuotis? Ak taip, sauskelnės.
PAULIUS (atsidusdamas). Gerai, man…
JURGA. Jūs jaunatviškai nekantrus. Nagi neskubėkite su atsakymu, aš dar ne viską paaiškinau. Tai štai, mes galėtume samdyti slaugę, Tomas uždirba neblogai. Bet jis nenori. Jis viską daro pats. Žinoma, jam reikia dirbti, kartais jo nebūna visą dieną, ir man kyla tam tikrų nepatogumų. Būna, kad vakarop dvokia visi namai…
PAULIUS (stodamasis). Dieve… Kodėl man visa tai sakote?
JURGA. Nes noriu, kad suprastumėte, koks jis nuostabus žmogus. Ar daug rastumėte vyrų, kurie taip rūpintųsi savo neįgalia žmona?
PAULIUS. Taip, tai puiku, bet…
JURGA. Ir dar man smalsu: ar norėtumėte žmonos, kuri žemiau juosmens nieko nejaučia?
PAULIUS. Kas… kas per…
JURGA. Vėl skubate su atsakymu. Tiesiog pasvarstykite: turite moterį, kuri žemiau juosmens nieko nejaučiau. Visiškai nieko. Maudote ją, rūpinatės. Norėtumėte mane numaudyti?
PAULIUS. Viskas, pakaks. Aš išeinu.
JURGA. O siurblys?
PAULIUS. Rasiu kitų pirkėjų. Normalių.
JURGA. Mano vyras stengiasi. Jis tikrai nuoširdžiai stengiasi.
PAULIUS (pakuodamas siurblį). Tai jo bėdos.
JURGA. Ne, jūs tikrai nesuprantate, kaip jis stengiasi. Jis ten tiesiog neriasi iš kailio. Jis iki skylių brūžins senuoju siurbliu mūsų čiužinį, kad tik jūsų nuostabiajame aparate ant baltutėlio filtro liktų kuo mažiau dulkių. Suprantate?
PAULIUS. Žinot… Norėjote atsakymo? Štai jis: aš užjaučiu jūsų vyrą. Jo vietoj neištverčiau ir dienos. Po savaitės jus nudėčiau arba atiduočiau į prieglaudą. Jūs patenkinta?
JURGA. Visiškai. O dabar prisėskite. Tomas netrukus baigs, o jums vėl teks išpakuoti tą puikųjį siurblį. Žinote, juokavau, kai sakiau, kad mąstote apie mano kojas. Visada juokauju apie kojas. Pastebėjot?
PAULIUS (padvejojęs, sėsdamasis). O taip. Turbūt rašėte komiškus apsakymus prieš… prieš…
JURGA. Prieš… Juk apie tą „prieš“ ir mąstėte, ar ne? Pripažinkite. Juk tai natūralu. Pamatome žmogų su randu ir kyla liguistas smalsumas, noras klausti: kas tau nutiko? Ar labai skaudėjo? Bet mus auklėjo, kad šitaip negalima. Turime nepastebėti. Jums kas nors sakė, kad jūs puikiai išauklėtas?
PAULIUS. Gal galėtume kalbėti tik apie siurblius? Jūsų senąjį ir mano naująjį?
JURGA. Jums smalsu, kas man nutiko?
PAULIUS. Sakėte, kad jis tuoj baigs…
JURGA. Taip, netrukus. Dar truputėlį, dar vieną kitą kartą nuo pradžios – ir viskas. Bet nesijaudinkite: neketinu pasakoti visų detalių. Arba kalbėti apie skausmą. Tiesą sakant, viskas buvo iš esmės be skausmo. Tomas tuo pasirūpino.
PAULIUS (vangiai). Tomas? Jis daktaras?
JURGA. Ne, ne, ką jūs. Tiesiog visa tai – dėl jo kaltės.
PAULIUS (po pauzės). Avarija?
JURGA (nusijuokusi). Neįvertinate mano Tomo. O ir šiaip… Avarijos – neprognozuojamas dalykas. Negi būčiau tokia kvaiša, kad kaltinčiau dėl to Tomą?
PAULIUS. Na… Kad ir kaip ten būtų, man labai gaila.
JURGA. Kurio?
PAULIUS (po pauzės). Abiejų. O ir savęs jau šiek tiek, kad įsivėliau į šitą…
JURGA. Sakykite atvirai: manote, kad Tomas su manimi iš gailesčio? Na?
PAULIUS (pasvarstęs). Nežinau. Tikėtina.
JURGA. Jūs naudojatės tuo, kad negaliu prieiti ir skelti jums antausio. (Dulkių siurblio ūžesys nutyla) O, jis jau baigė. Tomai, Tomai!
PAULIUS (atsilošdamas fotelyje, tyliai). O varge…
Įeina Tomas
TOMAS. Taip, mieloji? Ilgai užtrukau?
JURGA. Šis jaunuolis mano, kad tu su manimi iš gailesčio.
TOMAS (eidamas prie jos ir glostydamas galvą). Juk žinai, kad yra ne taip.
JURGA. Kodėl tu su manim?
TOMAS. Todėl, kad tave myliu.
JURGA. Pasakyk jam tai.
TOMAS (Pauliui). Esu su ja dėl to, kad myliu.
PAULIUS (pusbalsiu). Sveikinu. Kaip sekėsi siurbti?
TOMAS. Neblogai. Manau, lova paruošta antrai eksperimento daliai.
JURGA. Mielasis, gal vertėtų jam paaiškinti? Dėl mano kojų?
PAULIUS (ryžtingai). Ne, ne, nereikia nieko aiškinti. (Nervingai išpakuoja siurblį) Kur ta prakeikta jūsų lova?
TOMAS. Tai aš padariau. Sąmoningai. Padariau, kad ji būtų prikaustyta prie lovos.
PAULIUS (sustingęs, po pauzės). Ką… ką turite omeny?
JURGA (lyg sufleruodama, pusbalsiu). Nesismulkink, mielasis. Detalių jis nenori.
TOMAS. Aš sąmoningai padariau, kad ji būtų prikaustyta prie lovos. Suluošinau ją.
PAULIUS. Nuostabu… (Baigia pakuoti siurblį) Kur lova?
JURGA. Kodėl neklausiate, kodėl jis tai padarė?
PAULIUS (tūžmingai). Gerai. Kodėl jūs tai padarėte?
TOMAS. Iš meilės.
PAULIUS (tyli, paskui prunkšteli). Puiku. Gal jau galėtume…
JURGA. Mielasis, jis nesupranta.
TOMAS. Išvirsiu jums arbatos. Atsigersite, kol siurbsiu.
PAULIUS. Ne, ne, aš išsiurbsiu. Šis siurblys…
JURGA. Nebijokite, Tomas labai sąžiningas. Jis nesukčiaus. Jūsų filtras bus toks juodas, koks tik gali būti.
PAULIUS. Aš ne dėl to…
TOMAS. Kokią mėgstate arbatą?
PAULIUS. Aš… Tiek to. Žalią.
Tomas išeina
JURGA (liūdnai). Įskaudinote Tomą.
PAULIUS. Įskaudinau? Šitą robotą?
JURGA. Vėl naudojatės tuo, kad negaliu prieiti ir…
PAULIUS. Gerai, gerai, atsiprašau. Man vis vien. Iš meilės, tai iš meilės.
JURGA. Jums tai keista?
PAULIUS (pavargęs sėdasi į fotelį). Dievaži, taip. Paprastai iš meilės neluošinama.
JURGA. Iš pradžių ir man buvo keista, bet paskui įpratau.
PAULIUS (nusikvatojęs). Įpratote? Jūs… jūs… Arba mane kvailinate, arba esate porelė pamišėlių.
JURGA. Esate ką nors mylėjęs taip, kad buvo baisu prarasti?
PAULIUS. Nežinau. Kartais taip atrodydavo.
JURGA. O štai Tomas…
PAULIUS. Kreipėtės į policiją?
JURGA (nustebusi). Dėl ko?
PAULIUS. Na… tai lyg ir nusikaltimas? Baudžiamoji atsakomybė.
JURGA (kvatodamasi). Tomai, Tomai, mielasis!
Įeina Tomas
TOMAS. Taip, mieloji?
JURGA (toliau kvatodamasi). Pasakoju Pauliui apie tai, kodėl prikaustei mane prie lovos, o jis klausia, ar nesikreipiau dėl to į policiją…
TOMAS (dirbtinai sukrizenęs). Juokinga. Išties.
Tomas išeina
JURGA (staiga surimtėjusi). Jūs bent įsivaizduojate, kiek Tomui reikėjo jėgų, kad prisiverstų tai padaryti? Jūs esate sutikęs geresnį žmogų?
PAULIUS. Viešpatie, ką jūs tauškiat! Jis juk pavertė jus neįgalia!
JURGA. Jis bijojo mane prarasti.
PAULIUS (pašaipiai). Ak taip. Santykių krizė.
JURGA. Nieko panašaus. Mylėjau jį visa širdimi, ar kaip ten sakoma. Net negalvojau palikti. Mums puikiai sekėsi.
PAULIUS. Mat kaip. Iki pilnos laimės trūko tik sauskelnių?
JURGA. Ne. Iki pilnos laimės trūko tik gailesčio.
PAULIUS. Gailesčio?
JURGA. Ek, jūs nepažįstate Tomo… Esate skaitęs Jeseniną?
PAULIUS (nervingai krizendamas). Žinoma. Prieš pradėdami prekiauti siurbliais turime išklausyti poezijos kursą.
JURGA. Tomas apie jį papasakotų geriau, bet vargu ar tai darytų. Žinote, jis juk jūsų beveik nepažįsta… Tai štai, Jesenino poezijoje viskas taip graudu, taip visko gaila: kiekvieno vabalėlio, kiekvieno augalo. Iš esmės žodis „gailėtis“ ten lyg „mylėti“ sinonimas.
PAULIUS. Nuostabu. Tikiuosi, jis įtrauktas į vaikams draudžiamos literatūros sąrašą. Arba į sąrašą autorių, kuriuos reikia rekomenduoti kitiems, kad paskui galėtum juos mulkinti.
JURGA. Ciniška… Žiūrite filmus?
PAULIUS. Kartais. Bet ne apie gailestį vabalėliams.
JURGA. Kodėl tai darote?
PAULIUS. Nes…
JURGA. Nes malonu žiūrėti į žmones ir įvykius, kurie laužo jūsų kasdienybę?
PAULIUS. Yra tiesos.
JURGA. Bet kai patys susiduriame su tokiais žmonėmis ir įvykiais? Bėgame nuo jų kuo toliau?
PAULIUS. Neįtikėtina. Ginate smurtautoją.
JURGA (griežtai). Tomas nėra smurtautojas. Tik meilės neskiria nuo gailesčio. Štai ir viskas.
PAULIUS. Grįžkime prie siurblio reikalų. Kada…
JURGA. Beveik iškart tai supratau. Kartą jis pasakojo, jog žiemą ėjo gatve paskui kažkokią moterį ir pajuto norą, kad ji pargriūtų. Suprantate? Tiesiog tam, kad galėtų pripulti ir padėti jai atsistoti. Visada jutau, kad jį labiausiai traukia mano defektai. Pavyzdžiui, nuo vaikystės likę randeliai. Arba štai visada kompleksavau dėl ausų – žinote, jos truputį atlėpusios. Tuoj parodysiu…
PAULIUS. Tai tikrai nebūtina…
JURGA. Matote? Visada kerpuosi taip, kad plaukai ausis pridengtų, o Tomas mano ausis tiesiog dievina. Pakelia plaukus ir bučiuoja. Kartą klausiau jo apie tai, ir jis pasakė, kad išties labiausiai myli tuos mano kūno lopinėlius, kurių aš gėdijuosi. Ir žinote kodėl?
PAULIUS. Ne, tikrai nežinau.
JURGA. Nes tų lopinėlių aš pati nemyliu, ir todėl jiems liūdna.
PAULIUS. Ak, man tuoj reikės nosinės…
JURGA. Susipažinome, kai man buvo sunkus metas. Ir jis apgaubė mane rūpesčiu. O tada man pasidarė baisu: kas bus paskui?
PAULIUS. Kada – paskui?
JURGA. Kai jam nebebus manęs gaila.
PAULIUS. Jums… Kaip tai vadinama? Stokholmo sindromas?
Įeina padėklu nešinas Tomas
TOMAS. Išviriau arbatos. Ir paruošiau sumuštinių.
JURGA. O cukrus?
TOMAS. Tuoj įdėsiu. (Maišo cukrų) Štai tavo arbata. O čia jūsų.
JURGA. Nuostabu, mielasis. Su kuo sumuštiniai?
TOMAS. Su dešra ir sūriu.
JURGA. Manau, mūsų svečiui būtų į naudą ir šiek tiek daržovių. Agurkų, pomidorų. Ar ne, Pauliau?
PAULIUS. Aš… Gerai. Kodėl gi ne? Neatsisakyčiau.
Tomas išeina
PAULIUS. Mėgaujatės?
JURGA. Atleiskite?
PAULIUS. Mėgaujatės jo kaltės jausmu?
JURGA. Ak, jūs apie tai. Sakyčiau, per daug tiesmukas požiūris.
PAULIUS. Gali būti koks nors kitoks? Kuriems galams jį vaikote? Mėgaujatės jį žemindama. Turbūt jums net nereikia siurblio ir aš tik gaištu laiką. Pasikvietėte mane tik tam, kad turėtumėte žiūrovą savo spektakliui.
JURGA. Jaučiatės žiūrovu?
PAULIUS. Deja, nežinojau, kad vyks pasirodymas, tad gėlių neatsinešiau. Teks tenkintis plojimais, nors ir jų nepažadu.
Įeina Tomas
TOMAS. Štai, viskas paruošta.
JURGA. Ačiū, mielasis. Mūsų svečias, beje, jaučiasi patekęs į spektaklį. Ir mano, kad man Stokholmo sindromas.
TOMAS. Nesąmonė.
JURGA. Žinoma. Nežinau, kaip jam viską paaiškinti.
PAULIUS. Nieko aiškinti nereikia. Jeigu siurblys vis dėlto domina, tiesiog išbandykime, ir aš eisiu.
JURGA. Ar mus domina siurblys, mielasis?
TOMAS. Taip. Tikriausiai.
JURGA. Kaip sekėsi su senuoju?
TOMAS. Nežinau. Lova atrodo švari.
JURGA (Pauliui). Bet jūsiškis prietaisas parodys, kokia ji yra iš tikrųjų, ar ne?
PAULIUS (kiek pagyvėjęs). Taip. Matote, jam pagaminti buvo pritaikytos kelios naujos technologijos…
JURGA. Nuostabu. Nekantrauju pamatyti, kaip atrodys tas baltas filtras, kai Tomas išvalys mūsų lovą.
PAULIUS. Esmė yra variklio…
JURGA. Labai įdomu. Mielasis, mano chalato skvernas vėl nusmuko. Nesinori trikdyti svečio…
TOMAS. Taip, mieloji.
JURGA. Žinoma, jo požiūris į mano kojas jau šiek tiek pasikeitė, bet vis dėlto nepatogu.
PAULIUS (atsidusdamas). Nepradėkite iš naujo…
JURGA. Ne, jis išties nieko nesupranta, ar ne, mielasis? Gal papasakotum mums apie savo dėdę ir tetą? Manau, padėtų…
TOMAS. Gal… kitą kartą.
JURGA. Tomas labai drovus prie nepažįstamų. O tai tokia intymi istorija. Neprieštarauji, jei aš papasakosiu?
TOMAS (po pauzės). Ne, neprieštarauju, mieloji. Aš gal tuo tarpu…
JURGA. Ne, ne, jei tu įjungsi tą puikųjį siurblį, svečias gali neišgirsti kokių nors svarbių detalių ir išeis apie tave blogai galvodamas.
PAULIUS. Dėl to išties neverta jaudintis.
JURGA (sėstis ketinančiam Tomui). Gal lik stovėti, mielasis. Taip atrodys, kad tu pats pasakoji. Juk, šiaip ar taip, tai tavo istorija. Pamenu, pasakodamas ją man pirmą kartą net apsiverkei. (Pauliui) Ar minėjau, kad Tomas labai jautrus?
PAULIUS. Ne, bet jau galėjau numanyti. Jeseninas ir visa kita.
JURGA. Taip, taip. Tai nuostabi jo ypatybė. Vakarais mes žiūrime romantines dramas ar net Bolivudo filmus. Tomas visada apsiverkia sentimentaliausiose vietose.
PAULIUS. Žavu. Bet aš gal vis dėlto…
JURGA. Paragaukite arbatos. Tikiuosi, Tomas per daug neprisaldino?
PAULIUS. Ne, arbata puiki. (Po pauzės) Nors…
JURGA (viltingai). Nors?
PAULIUS. Mėgstu, kai į arbatą būna įberta lygiai šimtas septyniolika cukraus kruopelyčių.
JURGA. Dabar per daug?
PAULIUS. Panašu.
JURGA. Mielasis, gal galėtum…
TOMAS. Taip, žinoma.
Tomas išeina
PAULIUS. Neįtikėtina. Beveik jaučiu pagundą nusivalyti į jį batus.
JURGA. Kvaila mintis. Tiesą sakant, suerzinote Tomą su tomis cukraus kruopelytėmis.
PAULIUS. Nejaugi?
JURGA. Žinoma. Negi manote, kad jam ir jūsų gaila?
PAULIUS. Ak taip, apie tai nepagalvojau. Žinot, dirbdamas šį darbą susidūriau su įvairiais žmonėmis, bet…
Įeina Tomas
TOMAS. Nauja arbata.
JURGA. Puiku. Kol pasakosiu tavo istoriją, manau, kaip tik spėsi suskaičiuoti iki… Kiek ten?
PAULIUS. Šimtas septyniolika.
JURGA. Taip, iki šimto septyniolikos.
TOMAS. Gerai, mieloji.
JURGA. Puiku. Tai štai: Tomas turėjo tetą ir dėdę. Tai buvo mieli senukai, pas kuriuos jis vaikystėje leisdavo vasaras. Onutė ir Jonukas. Kita vertus, Tomas buvo protingas, prie knygučių linkęs asfalto vaikas, o Onutė ir Jonas gyveno atokiame kaime. Šeši ar septyni namukai abipus žvyrkelio, kiek toliau – dirbami laukai, o dar toliau – gūdžios girios. Gerai pasakoju, mielasis?
TOMAS (virš stalo skaičiuodamas cukraus krislelius). Taip, labai gerai.
JURGA. Tomukui patiko ten apimdavęs atskirties jausmas, kai atrodydavo, kad pasaulyje gali nutikti kažin kas velnioniškai svarbaus, o tu šito nesužinosi. Ir ramybė, kai nereikia kvaršinti galvos dėl nieko pasaulyje ir vienintelis tavo rūpestis – kiek supirkėjai moka už litrą pieno. Ir neperregima tamsa už lango naktimis, netrikdoma gatvės žibintų ir pravažiuojančių mašinų. Ir žvaigždėtas dangus, kokio mieste nepamatysi. Aš teisi, mielasis? Tau visa tai patiko?
TOMAS. Taip, mieloji. Patiko.
JURGA. Kartą per dieną pro kaimą prapukšėdavo autobusas. Visiems vietiniams senukams – jaunų žmonių tame kaime nebuvo – tai tapdavo bene svarbiausiu dienos įvykiu. Jie sustodavo ir žiūrėdavo į žvyrkelį, stebėdami, ar kas neatvažiavo. Bet autobusas dažniausiai būdavo pustuštis ir ramiai pradardėdavo pro šalį. Jei kas nors juo važiuodavo, tai kažkur toliau, į miestus. Kitas, dar svarbesnis įvykis buvo radijo laida apie gaisrus, apiplėšimus ir kitas nelaimes. Onutė ir Jonas tuo metu mesdavo visus darbus, suguldavo ant lovų ir klausydavosi. Namie tada turėdavo būti tylu kaip bažnyčioje, nes kitaip jie galėjo praleisti ką nors svarbaus. Laidai pasibaigus jie dar kurį laiką ramiai pagulėdavo: mėgaudamiesi, apmąstydami tai, ką išgirdo. Tomukui, protingam vaikui, įžvelgiančiam šioje aplinkoje žavesio, vis dėlto tai atrodė apgailėtina. Jis galvojo: koks nykus turi būti gyvenimas, jei pravažiuojanti mašina tampa įvykiu. Kokia turi būti tuščia tavo kasdienybė, jei klausaisi nelaimių suvestinės ir bandai tuo faktų kratiniu užpildyti tuštumą. Galiausiai Tomukas, prie knygų linkęs vaikas, svajojantis tapti rašytoju, nekentė kaimo ir žemės ūkio. Jam tai atrodė buka. Atsikeli, išvedi į laukus karves, pašeri kiaules, šienauji… Jeigu šiandien liepos 17-oji, tu žinai, kad po dešimties metų liepos 17-ąją darysi lygiai tą patį, ką darai šiandien.
TOMAS (tyliai ir droviai). Nebent oras bus netinkamas.
JURGA. Taip, mielasis. Nebent oras bus netinkamas. Protingajam Tomukui visa tai atrodė beprasmiška. Viskas numatyta, viskas iš anksto žinoma. Vienintelė išimtis – radijo laida apie nelaimes. Ten – taip, nežinomas, chaotiškas ir nenuspėjamas pasaulis. O čia ir dabar? Mykiančios karvės ir pravažiuojantis pustuštis autobusas. Ir Tomukas nesuprato, kodėl jo dėdė ir teta šitaip gyvena. Kaip jie gali šitaip gyventi, metai iš metų. Kodėl jie nenusižudo? Nejaugi nemato, kad jų gyvenimas nelabai kuo skiriasi nuo tų karvių ir kiaulių, kurias jie augina, gyvenimų? Ir Tomukas manė, kad jis tikrai taip negyvens. Jo gyvenimas bus pilnas įvykių. Nebūtinai kuo nors reikšmingų. Bet vis dėlto įvykių, kurie priklausys nuo jo valios, o ne nuo oro sąlygų. Teisybė, mielasis?
TOMAS. Teisybė. Aš taip galvojau.
JURGA. Bėgo laikas. Tomukas augo ir tapo studentu Tomu. Ir vieną vasarą sužinojo, kad Onutės ir Jono sveikata visai prasta, kad reikia ruoštis blogiausiam. Ir nutarė dar kartą juos aplankyti. Taigi vėl nuvyko į kaimą pustuščiu autobusu, tiesa, jis jau tuo metu, rodos, važiuodavo tik tris kartus per savaitę, – gana žiauru vietinių gyventojų atžvilgiu, sakyčiau. Dėdė ir teta buvo jau visai sukriošę, viena koja karste, kaip sakoma, bet Tomuku apsidžiaugė. Atvykus svečiams Onutė užimdavo moteris, o Jonas su vyrais susėsdavo kieme ant suoliuko ir kalbėdavosi apie rimtus vyriškus reikalus: politiką, derlių, orą. Tomukas jau buvo užaugęs į vyrą, tad šį kartą ir jis atsisėdo greta dėdės ant suoliuko vyriškam pokalbiui. Taigi jie kalbėjosi, ir vieną akimirką dėdė paklausė, ar Tomu tapęs Tomukas jau turi „simpatiją“. Tomukas gūžtelėjo pečiais ir kažką miglotai numykė, o dėdė pasakė: „Tik neskubėk, Tomuk. Štai aš pasirinkau Onutę prieš šešiasdešimt metų ir nebuvo nė dienos, kad būčiau gailėjęsis. Jei kas nors atsuktų laiką, vėl pasirinkčiau Onutę.“ Jis taip pasakė, mielasis?
TOMAS (po pauzės). Taip. Maždaug.
JURGA. Ir žinote, kas buvo toliau? Tomukas pajuto pavydą. Taip, tai kvaila ir nelogiška: iš vienos pusės – aštuoniasdešimtmetis vėžio sugraužtas, pusaklis, bedantis senis, iš kitos – jaunas, sveikas, gražus studentas, kuriam, kaip sakoma, viskas prieš akis. Ir vis dėlto Tomukas pajuto pavydą. Jis išties pavydėjo šitam mirštančiam sukriošusiam Romeo. Pavydėjo, kad jis gali stovėdamas ant mirties slenksčio pasakyti, jog nesigaili, kad vėl pasirinktų savo Džiuljetą, kad vėl gyventų taip, kaip gyveno. O štai jis, jaunas ir gražus Tomukas, jau dabar gailisi dėl tiek įvairių įvykių.
TOMAS. Ne tik dėl įvykių.
JURGA. Taip, ne tik dėl įvykių. Bet svarbiausia štai kas: tą akimirką Tomas suprato esminį dalyką, rodos, tokį paprastą, kad keista, jog jo neužčiuopė iki tol. Jis suvokė, kaip žmonės gali pragyventi visą amžių knisdami žemę sumautame kaime ir nenusižudyti. Žinote, ką jis suprato?
PAULIUS. Ne, net neįsivaizduoju.
JURGA. Jis suprato, kad visa esmė – Onutė. Kai turi savo Onutę, tau visai nesvarbu, ką veiki gyvenime: rašai romanus, ari žemę, keliauji po pasaulį – visa tai tampa vienodai nereikšminga. Atiduodi ciesoriui tai, kas ciesoriaus, o visa kita – Onutė. Įvykių ieško tie, kurie neturi Onutės, o tie, kurie ją turi, neieško nieko, nes jie turi tai, kas svarbiausia – ramybę.
PAULIUS (abejingai). Mat kaip.
JURGA. Kita vertus, Tomukas suprato ir dar vieną keistą dalyką: kai turi savo Onutę, net ir reikalai ciesoriaus pasaulyje tvarkosi lengviau. Jeigu nutarei arti žemę, tu arsi ją geriau už tą, kuris tai daro trokšdamas gauti geriausio artojo medalį. Nes lauko gale tu matai stovinčią ir tavęs laukiančią Onutę, ir tu eini tiesiai jos link, ir todėl tavo vagos – tiesios.
Pauzė
PAULIUS (atsikrenkštęs). Puiki istorija. Su moralu. Sulaukęs jūsų amžiaus turbūt tokias mėgsiu.
JURGA (primygtinai). Bet ar supratote? Dabar aiškiau?
PAULIUS (mąstydamas). Na… Nenoriu įžeisti jūsų Tomo, bet… istorija kvailoka. Tie senukai neturėjo iš ko rinktis ir su kuo lyginti. Bepigu…
JURGA. Būtent! Mielasis, jis išties protingas, ar ne? Taip, jūs visiškai teisus: jie neturėjo pasirinkimo ir buvo laimingi!
PAULIUS. Dėl laimės nežinau, bet…
JURGA. Jūs juk gerai jaučiatės savo kūne, kad ir koks jis yra, ar ne? Nes tiesiog negalite rinktis, jūs privalote jame gerai jaustis, nes jis jūsų, ir kitoks nebus. O jeigu kitas žmogus būtų tapatus mūsų kūnui? Kas tada?
PAULIUS (irzliai). Visa tai kvaila. Jūs viską iškreipiate. Nežinau, ar labai tiesios jūsų Tomo vagos, bet jūs lauko gale jo laukiate tiesiog todėl, kad kitaip negalite. Negi manote, kad jūs ten stovite? Ne! Jūs – įkasta į žemę.
JURGA. Taip, ir tai…
PAULIUS (įpykęs). Nekalbėkite niekų! Aš ne koks sumautas filosofas, bet laisva valia…
Tomui iškrenta iš rankų šaukštelis su cukrumi
JURGA (sunerimusi). Ak, mielasis. Šaukštelis… Kiek buvai suskaičiavęs?
TOMAS. Rodos, 99.
JURGA. Nieko tokio. (Pauliui) Gal šį kartą jums tiks arbata su paprasčiausiu šaukšteliu cukraus?
PAULIUS (pavargęs). Taip, žinoma. Šį kartą.
JURGA. Netvarkyk, mielasis. Geriau užsiimk siurbliu.
TOMAS. Gerai.
PAULIUS (Tomui). Jo jungiklis štai čia. Valdymas paprastas. Susigaudysite.
TOMAS. Taip.
Siurbliu nešinas Tomas išeina
JURGA. Tai buvo žiauru iš jūsų pusės.
PAULIUS (nustebęs). Ką turite omeny?
JURGA. Laisva valia ir visa kita. Dėl šito jis labiausiai ir graužiasi. Kad nesuteikė man galimybės rinktis.
PAULIUS. Ir turėtų graužtis. Nors ir jūs negalėtumėte ant jo joti, jei būtų kitaip.
JURGA. Vis dėlto jūs nesuprantate… (Už sienos įsijungia siurblys) O, kaip gaudžia. Vargšas Tomas. Jis dabar turbūt kovoja su pagunda kuo mažiau spausti tą jūsų prakeiktą siurblį. Bet jis sąžiningas. Spaus, kiek spaudžiasi.
PAULIUS. Vargšas Tomas? Ir tai sakote jūs?
JURGA. Jūs ką nors mylėjote?
PAULIUS. Jau klausėt. Tai visiškai nesvarbu. Istorija apie senus kaimiečius visai graži, bet viską sugadina…
JURGA. Mano kojos?
PAULIUS. Taip, jūsų kojos. Jeigu lauko gale jūs stovėtumėte, būtų gražu. Bet dabar jūs ten ne stovite, o sėdite neįgaliojo vežimėlyje. Ir jokie tauškalai apie meilę šito fakto nepakeis.
JURGA (beveik svajingai). Manote, nemąsčiau apie tai? Ilgai bandžiau rasti atsakymą, kodėl jis tai padarė ir kaip mums gyventi toliau. Kas jis man: artimiausias žmogus ar didžiausias priešas? Atsakymas atėjo netikėtai, iš netikėto šaltinio. Kaip visada. Tai frazė iš kažkokio kvailo filmo ar serialo: niekas taip nesustiprina šeimos kaip bendri nusikaltimai. Suprantate?
PAULIUS. Dar viena nesąmonė. Šis nusikaltimas nebuvo bendras.
JURGA. Taip, nebuvo… (Pauzė. Prabudusi iš susimąstymo, žvaliai) Reikia sutvarkyti stalą. Tomas nusimins pamatęs pabertą cukrų. Jam tai primins jūsų žodžius.
PAULIUS. Aš sutvarkysiu.
JURGA. Ne, ne, jūs juk svečias. Sėdėkite.
Jurga atsistoja ir prieina prie stalo. Tvarkosi
PAULIUS (po pauzės, apstulbęs). Jūs… jūs vaikštote?
JURGA. Kaip matote.
PAULIUS. Ir…
JURGA. Jaučiu viską kūną. Ir virš liemens, ir žemiau jo. Jei jus tai domina.
PAULIUS. Viešpatie… Jis… jis tai žino?
JURGA. Ne, net nenutuokia.
PAULIUS (kvatodamasis). Nieko sau. Jūs… jūs abu ligoniai. Psichiniai. Kuriem galams visa tai? Kodėl jį maustote?
JURGA. O kaip manote?
Sutvarkiusi stalą grįžta ant sofos
PAULIUS. Negaliu patikėti. Tas kvailys šokinėja aplink jus, rūpinasi, plauna jūsų… Nors velniop visa tai. Svarbiausia jo kaltė. Kodėl leidžiate jam graužtis?
JURGA. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jis visa tai padarė. Noriu, kad lauko gale kas nors stovėtų ir lauktų.
PAULIUS (po pauzės). Nieko sau porelė. Jūs verti vienas kito.
JURGA. Taip. Ir tai gražiausia, ką galėjote pasakyti. Ačiū.
PAULIUS (isteriškai). O jeigu aš jam papasakosiu? Jeigu…
Už sienos nutyla siurblys
JURGA. Jis jau baigė.
PAULIUS. Velniop tą siurblį! Manote, kad mane nupirksit? O jeigu aš jam papasakosiu? A? Kas tada?
JURGA. Spręsti jums. Žinoma, labai jį tuo įskaudinsite, bet… Kaip ten sakėte? Laisva valia?
PAULIUS. Viešpatie, kas per…
Įeina Tomas
JURGA. Kaip sekėsi, mielasis?
TOMAS. Neblogai. Tikrai geras siurblys.
JURGA. Mums jo reikia?
TOMAS. Turbūt. Čiužinys lyg naujas.
JURGA. Siurbei abi puses?
TOMAS. Ne, tik vieną.
JURGA. Gerai. (Pauliui). Na? Parodysite mums, kuo virto baltasis filtras?
Pauzė
PAULIUS (ryžtingai). Ne. Šis siurblys neparduodamas. (Išplėšia siurblį iš Tomo rankų) Atleiskite, kad sugaišinau ir sugadinau vakarą.
JURGA. Jūs įsitikinęs?
PAULIUS. Taip. Prisiminiau, kad jau esu jį pažadėjęs kitam klientui.
JURGA. O sandėlyje?
PAULIUS. Sandėlis sudegė. Gamintojų gamykla sprogo. (Pakuojasi daiktus) Daug nutiko įvykių, kol mes čia šnekučiavomės.
JURGA. Bet jūsų laikas…
PAULIUS. Nieko tokio. Jį praleidau įdomiai.
JURGA. Ką gi, labai gaila. Man patiko to daikto skleidžiamas garsas. Mielasis, palydėsi svečią?
TOMAS. Taip, žinoma.
Tomas ir Paulius išeina. Trinkteli durys. Grįžta Tomas
JURGA. Gražus vakaras.
TOMAS (sėsdamasis šalia jos ant sofos). Taip. (Po pauzės). Tave nunešti į vonią?
JURGA. Ne, dar pabūkim.
TOMAS. Gerai.
JURGA. Visai mielas vaikinas, ar ne?
TOMAS. Taip, mielas.
JURGA. Ir protingas. Pameni tą moteriškę, kuri bandė mums įsiūlyti kažkokius stebuklingus vandens filtrus?
Abu juokiasi
TOMAS (po pauzės). Taip, protingas. Turbūt neilgai dirbs šį darbą.
JURGA. Nebent ras savo Onutę ir jam pasidarys nesvarbu.
Abu juokiasi. Pauzė
JURGA. Vis dėlto šiek tiek pavargau. Eime miegoti?
TOMAS. Taip. Eikš, nunešiu į vonią.
Kelia ją nuo sofos ir neša
JURGA. Nepamirši apsukti čiužinio?
TOMAS. Nešvariąja puse?
JURGA. Žinoma.
TOMAS. Jau apsukau.
JURGA (bučiuodama). Ką aš be tavęs daryčiau?
Išeina. Girdėti, kaip vonioje iš čiaupo ima bėgti vanduo
Arūnas Spraunius. Egidijus
2017 m. Nr. 4
Karolio Bingelio nuotrauka
Pjesė
Veikiantieji asmenys
MAMA
ZITA
ŽĄSIS
ŽOZEFINA
ŪKININKAS
REPORTERIS
ŠOFERIS
ITALIJOS AMBASADOS DARBUOTOJAS
BALSAS
GAISRININKAS
NEDIDELĖ MINIA IR ATSKIRI JOS ATSTOVAI
Pirmas veiksmas
Aikštė miesto viduryje – vitrinos, lauko kavinės, po ją vaikštinėjantys žmonės etc.
Aikštėje sukinėjasi reporteris, kabinėjasi prie praeivių
REPORTERIS. Panele, atleiskite… ponia, galima jus minutėlei?
ZITA. Kas yra?
REPORTERIS. Aš iš laikraščio. Čia ką tik įvyko avarija: žmogui iš rankų gatvėje vėjas išplėšė skėtį, šoferis nenorėjo skėčio kliudyti, pasuko į šoną ir partrenkė vaiką, ėjusį šaligatviu. Pavyko sužinoti, kad vaiką į parduotuvę siuntė motina. Ką apie tai manote, ponia, ėė… panele?
ZITA (dalykiškai). Iš kokio laikraščio?
REPORTERIS. „Geroji vakaro naujiena“, ponia. (Lengviau atsidūsta)
ZITA (apsidairo). Čia per daug ausų, varom į kavinę.
Reporteris su Zita pasišalina, o aikštėje sukinėjasi būriai žmonių,
tarp jų ir Ūkininkas su Žozefina
ŽOZEFINA. …vakar pas Konradą buvau. Koks furšetas, kiek užsieniečių, diplomatų, vau!
ŪKININKAS (nepatenkintas). Dienos vidurys, o jie slankioja… Klausyk, Žoz, kodėl tiek žmonių?
ŽOZEFINA (staiga įsiplieskusi). Kokia aš tau, bled’, Žoz! Žmonės žiūri, o jisai gerklę laido! Valdytumeisi, žąsine tu.
ŪKININKAS (nekreipdamas dėmesio į moters įniršį, mąsliai). Kažkas dirba, gamina bendrąjį vidaus produktą, gausina šalies eksportą, o jie šlaistosi. Bent papiketuotų kur nors…
ŽOZEFINA. Pap… papi?.. Atsiprašau, ką pasakei? Nu, ponas, nu tu ir duodi. (Staiga prisimena, apie ką prieš tai kalbėjusi – panašu, kad moters būdas gerokai permainingas) Žodžiu, taip daug visko buvo, taip sotu… Dabar tas festivalis alternatyvaus meno vyksta. Šiandien susitinku su belgais, ryt su kinais plaukiosime Trakuose…
ŪKININKAS (atšiauriai, nieko gera nelemiančiu balsu). Mūsų Trakuose – su kinais. (Staiga nesusivaldo) Šlyyykštyyyynės, aš jums painvestuosiu!.. Kur jūūūs?!
Balsas iš kažkur. Netoliese, sere. Gal pageidautumėte ko?
Žozefina ir Ūkininkas kurį laiką įtemptai klausosi
ŽOZEFINA (itin rūpestingai). Raminkis, Donaldai! Kaip piemuo koksai… Sakiau, kad nesikabinėtum. Jei išsiaiškins, kad pats čia šūkavai, matysi Jorkšyro veislę kaip savo ausis. Seržas jau užsiminė apie netoleruotiną politinį nekorektiškumą, man rodos, kažką nujaučia – kiek aš galiu tave dengti? Pagaliau jie visą vakarą vaišino alumi, sakė, statys fabriką…
ŪKININKAS. Kokį dar fabriką?
ŽOZEFINA. Na, fabriką, statys kinai, celiuliozės.
ŪKININKAS (staiga). Palauk. (Uodžia orą)
ŽOZEFINA. Kas? (Truputį išsigąsta, irgi uodžia) Klausyk, gal nereikėtų – miesto vidurys, o mes kaip kokie išakai…
ŪKININKAS. Jauti? Jauti grėsmę? Iš ten…
ŽOZEFINA (net pritupia, nevalingai įsikimba Ūkininko alkūnės). Donaldai, Jėzau!..
ŪKININKAS (sušnypščia). Tylėk, kvaiša… (Išsėlina iš scenos kartu su Žozefina)
Tuo metu lauko kavinėje įsitaiso Zita ir Reporteris
ZITA (valdingai). Man brendžio, jam – morkų sulčių! (Reporteris bando protestuoti) Raminkis, čiūvas. (Deda ant stalo cigarilių pakelį ir pistoletą, prisistato) Pinkertonas. Zita – tik šiaip, visuomenei. Dėstyk.
REPORTERIS. Ką? (Mėgina stotis)
ZITA. Sėdėk, durniau, čia žiebtuvėlis, ne pistoletas! (Išsitraukia cigarilę) Viską, kas ir kaip.
Paima pistoletą, kad prisidegtų, spusteli gaiduką.
Nugriaudėja šūvis, lauko kavinėje pasklinda dūmų debesėlis
ZITA. Velnias, ne tą paėmiau.
REPORTERIS. Žinai, vaikystėje ilgai dariau į lovą, tai tėveliai nuvedė pas žiniuonę. Ta davė kažkokių žolių nuoviro, ir vienu metu buvau visai nustojęs myžti. (Nerami tyla, kol Zita antrą kartą prisidega, bet šįkart pistoletas suveikia kaip žiebtuvėlis)
ZITA (užsitraukdama). Vaccinium myrtillus.
REPORTERIS. Kas?
ZITA. Mėlynė, toks viržinių šeimos augalas. Mėlynės uogos – vaistas nuo kruvinių.
REPORTERIS (įsižeidžia). Aš – apie šlapimą, prie ko čia kruviniai…
ZITA (atsainiai). Tu nesuprasi. Nenukrypkim. Iš kur sužinojai apie mamytę?
REPORTERIS. Kokią mamytę?
ZITA. Kuri pakišo vaiką. Beje, kas pačiam sakė, kad jis būtinai jos?
REPORTERIS. Ak, mamytė! (Rūpestingai, kaip atsakinėdamas pamoką) Mamytės dosjė turiu seniai, dar nuo mokyklos laikų. Dirbo valytoja. Pirmą kartą atkreipiau dėmesį aštuntoje klasėje – lipau laiptais, o jinai plovė viršutinę aikštelę. Stebėjau iš apačios, kol nuvijo pavaduotoja. Bet tada viską supratau…
ZITA. Ką supratai?
REPORTERIS (išdidžiai). Kad būsiu žurnalistas!
ZITA. Aišku. Toliau?
REPORTERIS. Tas, kur palindo po mašina, tikrai jos. Užtaisė toksai žmogus, kuris vėliau vadovavo Balionų gamintojų asociacijai, Pen centrui, regioninei Vytelių pynėjų konfederacijai, atrodo, „Rotary“, dar kažkam… Bet neseniai atsistatydino iš visų pareigų, pasiliko tiktai vyteles. Laikai neramūs – nutarė specializuotis.
ZITA. Ką čia pudrini! Kažkokios vytelės… Konkrečiai ir aiškiai: klientės kodiniu vardu „Mamytė“ socialinis statusas, operatyvinis slaptažodis, ryšiai su marginalinėmis ir galios organizacijomis, pajamos. Prašom!
REPORTERIS (prabilus profesiniam išdidumui). Klausyk, Pinkertonai, turi reikalą su solidžia žurnalistika, ir prašau šią aplinkybę deramai vertinti! Mano žinios tikros, gautos atlikus didžiulį prevencinį darbą, galima sakyti, kruvinu prakaitu išmuštos.
ZITA. Niekas dėl tavo žinių nesiginčija. Šnekėk apie reikalą.
REPORTERIS. Na, gerai. Kur mes sustojom? Aha, kad vaikas jos. Taigi, vaiko tėvo dėka jinai iš valytojų įstojo į doktorantūrą. Gindamasi disertaciją iš makroekonominių galių veikimo teorijos, paskelbė iki tol oficialioje akademinėje aplinkoje nutylimą faktą, kad, balioną paspaudus vienoje laisvai pasirinktoje vietoje, kažkurioje kitoje, tačiau iš anksto neprognozuotoje, iškils gumbas. Turiu nepaneigiamus duomenis, kad visi eksperimentiniai bandymai atlikti vaiko tėvo bazėje. (Sukikena) Aš kokius penkis kartus pas juos po lova buvau. Žinai, visai nieko…
ZITA. Negrybauk!
REPORTERIS (labai rimtai). Drąsus, net akiplėšiškas akivaizdaus dalyko paviešinimas, be abejo, buvo įvertintas kaip iššūkis. Mamytei galima buvo „prisiūti“ bet ką – pradedant akademinės etikos ignoravimu ir baigiant korupcija bei tarnavimu užsienio specialiosioms tarnyboms. Ir tada jai padėjo pulkininkas…
ZITA. Ką čia pezi – pulkininkas iššoko pro langą!
REPORTERIS. Prisipažinsiu, ir man čia ne viskas aišku. Žinau, kad pulkininkas, iššaudęs apkabą į zebrą albinosą, iššoko pro savo virtuvės langą, kai mamytė dar tik pradėjo akademinę karjerą. Mačiau tą jo priešmirtinį raštelį. Iš visko sprendžiant, mamytė pasinaudojo pulkininko vizija…
ZITA. Turi galvoje spiritualistų taikomą sielų utilizavimo praktiką?
REPORTERIS. Aha. Nežinau jo veikimo mechanizmo, tačiau faktas, kad dar prieš disertacijos gynimą, kuriame doktorantė neturėjo jokių šansų, pulkininkas pradėjo sapnuotis ne tik oficialiajam oponentui, mokslinės tarybos nariams, bet ir šalies premjerui…
ZITA. Ko tam čia?
REPORTERIS. Nežinau, gal utilizuodama ji kokią klaidą padarė. Logiškai mąstant, sapnuoti vis dėlto turėjo Seimo pirmininkas.
ZITA. Teisingai. Ir ką pulkininkas?
REPORTERIS (nepajėgdamas nuslėpti pasididžiavimo). Apie tai iki šiol niekur neskelbta! (Po pauzės) Mamytė pasinaudojo genialiai paprastu, liaudyje išbandytu metodu: pulkininkas pasirodydavo sapnuojančiajam Alpių šaulio uniforma, su raudona mantija, ir pranešdavo: „Nurausiu kiaušinius, žąsine!“ Taip – visą naktį, periodiškai kas keturiasdešimt penkios minutės.
ZITA. Tiek trunka akademinė valanda!
REPORTERIS. Būtent. Nepaisant vizitų pas nuodėmklausius ir psichiatrus, disertacijos gynimo dieną oponentai buvo labai išsekę, o vargšas niekuo dėtas premjeras su neplanuotu vizitu skubiai išvyko į Filipinus, į katalikišką šventę, kur visus pageidaujančius prie kryžiaus kala online režimu. Be abejo, disertaciją mamytė apgynė ir tapo įtakinga. Kilo šurmulys, mamytę reikėjo kažkur padėti. Bet ji nesiekė būti viršuje, o paprasčiausiai susitvarkė gyvenimą. Dabar gyvena ramiai, ją išlaiko bent keturi analitikai ir valstybė.
ZITA. O šoferis?
REPORTERIS. Šoferis – mįslinga asmenybė. Dirba šiuolaikinių judesių laboratorijoje ekspeditoriumi, bet ne žydras.
ZITA. Iš kur žinai?
REPORTERIS (nelabai noriai). Na, aš padariau žurnalistinį tyrimą. Be to, jisai turi du vaikus.
ZITA. Tas nieko nereiškia.
REPORTERIS. Bet jis man išnarino koją!
ZITA. Aha, tikrai neaiškus tipas. Žmogėną, tyčia išmetusį lietsargį, aišku, pražioplinai?
REPORTERIS (nuleidžia galvą). Kaltas, atleisk…
Vilkdamas žarną, į sceną įžengia Gaisrininkas
GAISRININKAS (mandagiai). Atleiskite, čia Santaros šeši?
ZITA (aiškiai pakerėta). Kokia uniforma… Taip, mano mielas, be abejo.
GAISRININKAS (atiduoda pagarbą). Mums skambino visuomenė, sakė, kad pastebėjo ugnies ir dūmų židinį. (Ruošia žarną)
ZITA. Ai, nusiraminkit, pareigūne, geriau…
Baigti Zita nespėja – atlikęs paruošiamuosius darbus,
Gaisrininkas aplieja pašnekovus putomis
ZITA. Op… op…
GAISRININKAS (išsitraukia raciją). Džoisai, Džoisai, aš Nabokovas. Darbą baigiau, priimu.
BALSAS (tas pats, kuris atsakė Ūkininkui). Nabokovai, Nabokovai, ar jis buvo dramatiškas?
GAISRININKAS. Džoisai, Džoisai, nebuvo jis dramatiškas, tiktai procedūrinis. Kokie bus tolesni nurodymai, priimu.
BALSAS. Jokių nurodymų, Nabokovai, čiuožk iš ten greitai.
Gaisrininkas pasišalina, o Zita ir Reporteris mėgina nusipurtyti putas
ZITA. Nu…
REPORTERIS (lyžteli putą). Kažin iš ko jos daromos?
ZITA. Nuimk man akinius! (Kai Reporteris tą padaro) Tu teisus, čia iš tikrųjų kažkas yra. Palydėk mane į tualetą.
Į aikštę grįžta Žozefina su Ūkininku. Šis sėlina pirmas, Žozefina – paskui
ŽOZEFINA (gal kiek suplukusi, lyg ir vėduojasi ranka). Nuostabu, nepakartojama – kaip su kinais, vau! (Švelniai) Oi tu, durneliau… (Plekšteli delneliu Ūkininkui per pakaušį)
ŪKININKAS (nuožmiai pradeda deklamuoti Bodlerą, ir vėliau interpretuoja jį nepaprastai emocingai). „Kas yra tirsas? (Reikšminga pauzė) Poetine ir moraline prasme tai yra simbolinis kunigystės ženklas, kunigų ir kunigių nešiojamas rankoje šlovinant dievybę, kurios jie yra tarnai ir interpretatoriai. (Vėl pauzė, po jos – jau grėsmingiau) Bet fiziškai tai yra tik lazda, paprasta lazda, apynių kartelė, vynuogienojų spirklas, sausas, kietas ir tiesus. (Paskutinė pauzė, po jos – vis labiau karščiuojantis, vis garsyn, greityn) Aplink šią lazdą įnoringais vingiais žaismingai išdykauja gėlių žiedai ir stiebeliai… stiebeliai… stiebeliai, oooich!.. (Šioje, paskutinėje frazėje viskas, kas po pirmo daugtaškio – ne Bodlero) Šie ištrūkstantys ir susiraitę, anie palinkę kaip varpeliai arba atverstos taurės. Ir stebinanti garbė ir puikybė trykšta iš šio linijų ir aštrių arba švelnių spalvų sudėtingumo – na, ir ką tu aniems padarysi! (Šūktelėjimas – taip pat ne Bodlero) Argi nesakytum, kad kreivė ir sraigtinė linija meilinasi tiesei ir nebyliai žavėdamosios šoka aplink ją? Argi negalėtum tvirtinti, kad visi tie trapūs žiedvainikiai, visos tos žiedų taurelės, visa ta spalvų ir kvapų eksplozija aplink šią liturginę lazdą atlieka paslaptingą fandango?“ (Staiga užsičiaupia)
ŽOZEFINA (labai suintriguota, pašnibždomis). Klausyk… na… tu čia, tipo – ką, fandango? Tipo, kampas kame?
ŪKININKAS (netikėtai staigiai atsitokėjęs, atsainiai). Čia toks Bodleras. Francui Listui „Tirsą“ buvo parašęs – laikrašty perskaičiau, priede kleptomanams. (Familiariai) Pajutai stilių?
ŽOZEFINA. Tai tu dar… Oho! Na jo, pajutau, labai pajutau.
ŪKININKAS (reikšmingai). Taigi. Aš dar ne taip pavarau!
ŽOZEFINA. Vis dėlto, Donaldai, būkim atviri. Pasakyk, kas patį suneramino, kodėl esi toks sudirgęs, besiblaškantis?
ŪKININKAS. Ilgesys, Žoz, tik ilgesys. Prarasties kultūra kalba manyje…
ŽOZEFINA (vėl įsiplieskusi tvoja Ūkininkui rankine). Paskutinį sykį – kokia, bled’, aš tau Žoz? Kad daugiau negirdėčiau, gyvuly neraliuotas!
ŪKININKAS. Chi chi chi… Žiūrėk, pamuilės. Durneliai, rado kur skalbtis.
ZITA. Aha, ir ašai norėjau klausti – iš kur tas kvapsnis? Ne tai „Omo“, ne tai „Tide“…
ŪKININKAS. Tikrai, kažkokia pica. Tu tiktai pagalvok, kaip mus nuvarė, kaip demoralizavo visi tie būties čia ir dabar, egzistencinės prasmės, visokios ten anapusinės bei daiktiškosios transcendencijos interpretatoriai. Kaip nuvarė – Jėzau, Jėzau… Mes vėl likom durneliai, o jie įsitaisė šilčiausiai – analitikai, visuomenės kritikai, ir ką tu jiems!
ŽOZEFINA. Iš tikrųjų. Tiek visko išmokom, supratom, taip interpretavom!.. Nors imk ir susikišk į subinę. Primityviausio verslo plano nesugebam suregzti.
ŪKININKAS. Aš ir sakau: įžanga, dėstymas, pabaiga – kompozicija be priekaištų; apimtis – ne mažiau trijų sąsiuvinio lapų. Ir pasikark, jeigu neprisimeni, kokio kalibro ir markės šautuvu Dočys šaudė varnas. Gal varom jau, Žoz, melžtis laikas.
ŽOZEFINA (vos vėl neužsiplieskia, bet numoja ranka). Beviltiškas…
Antras veiksmas
Gana erdvi, paprastai įrengta virtuvė. Kiek giliau – siena, kurioje yra durys į koridorių. Kairėje pusėje prie virtuvės šliejasi tualetas, į kurį įeinama irgi pro duris iš koridoriaus. Prie virtuvės stalo, atsirėmusi į jį abiem alkūnėm, sėdi Mama, iš pirmo žvilgsnio paprasta pusamžė moteris. Tiesa, jos veidas atrodo gerokai pavargęs, o akys kiek paklaikusios. Jai iš šono įsitaisęs Reporteris
MAMA. …negalima buvo parduoti šalies vyniotinių cecho, tai buvo visiškai aišku, ir aš dėl to mėginau persergėti dar gerokai iki akcijų pardavimo. Bet ar klausėsi, ar rūpėjo kam nors… Nėra mūsų valstybėje vyrų, nėra!
REPORTERIS (vos spėja įsiterpti). Ponia, ar tėvelis lankydavo sūnų, kokie buvo jų santykiai?
MAMA (primygtinai, Reporteriui). …ir ką jie gavo, ką gavo, pasakykite jūs man? Kažkokius varganus šimtus milijonų, tiesiog juokinga… Aš ir sakau: mūsų valstybėje vyrų nėra! Ir negali būti.
REPORTERIS. Na čia dabar! Kodėl, leiskite paklausti?
MAMA. Todėl dabar, kai akcijų vertė katastrofiškai – aš nebijau to žodžio – krenta, visi tyli. Ty-li! O ką jie gali pasakyti, aš buvau teisi. Kiek sykių kartojau Tomui kaip pagrindiniam šalies analitikui, mūsų konkurentų konsultantui, porą kartų net nepasirašiau seksui, kol neprižadėjo rūpintis valstybės turtu – ir ką? Jis, žinote, pamiršo, turėjo kitų reikalų! Jei jau su strateginiais sandėriais šitaip… Nėra vyrų mūsų valstybėje, ir basta!
REPORTERIS (netikėtai sunerimęs). Bet jų ryšiai buvo artimi, taip sakant, pastovūs?
MAMA. Koreliacija tarp morale grįstų veikimo principų ir derybų taktikos bei ūkio strategijos aiškiai nepakankama. Tai čia švelniai sakant… Veikia daugybė faktorių, visi atrodo svarbūs, visiems reikia dėmesio. O dar pinigų labai norisi – aišku, kaip nepasimesi prioritetuose…
REPORTERIS (iš pradžių kažką neaiškiai sumykęs). Dovanokit, kur tualetas?
MAMA. Už kampo, pirmos durys.
Reporteris skubiai strykteli nuo kėdės ir pasišalina. Mama išsiblaškiusi susiranda
cigaretes, prisidega. Kol tą daro, į tualetą įžengęs Reporteris nusileidžia kelnes, sėdasi ant klozeto, giliai atsidūsta ir mėgina užkabinti duris
REPORTERIS (reikliai). Kabliukas neveikia!
MAMA. Ranka pasilaikyk!
Virtuvės tarpduryje pasirodo Zita.
Ji lipšniai šypsosi, rankoje laiko pilną vandens kibirą
ZITA (saldžiu lapės balseliu). Atsiprašau, ponia, ar nepasakytumėte, kur galėčiau rasti poną reporterį?
MAMA (apie kažką galvodama, išsiblaškiusi). Koridoriuje, pirmos durys į dešinę.
ZITA. Labai ačiū, geroji ponia.
Mama rūko ir galvoja, Reporteris sėdi ant klozeto. Koridoriuje pasigirsta triukšmas, kokį sukelia parvirtęs kibiras. Mama suklūsta, gesina cigaretę ir nustebusi eina prie durų. Tuo pat metu pro tualeto duris kažkas pradeda įnirtingai laužtis vidun. Reporteris atkakliai, desperatiškai priešinasi. Tačiau atlaiko neilgai – vidun su visomis durimis įsiveržia Zita, skubiai stato jas atgal, priglunda ir kurį laiką įtemptai klausosi. Į virtuvę sugrįžta Mama
MAMA (nustebusi). Pilnas koridorius vandens. Iš kur jis atsirado? (Susiranda šluostę ir patraukia vandens susemti)
REPORTERIS (labai susierzinęs). …žinai, tu gal baik vieną sykį, viskam yra ribos!..
ZITA. Maučiat’! (Išsitraukia žiebtuvėlį)
REPORTERIS (nervingai maudamasis kelnes, nelabai kreipdamas dėmesį į žiebtuvėlį, vis dėlto jau tyliau). Tai gerai, kad aš visada kiek pamąstau prieš pradėdamas… (Nužvelgia Zitą) Kas čia per maskaradas?
ZITA. Kas, kas? Konspiracija, žioply.
REPORTERIS. Tokia ir konspiracija – dvidešimties metų senumo, kaip filmuose apie Bondą. Nors šiaip – nieko, stilinga.
ZITA. Moteris moterį visada supras. Klausyk, ką ji tenai visąlaik brūžina? Mane nervina.
REPORTERIS (pasiklausęs, abejingai). Šluosto kažką… Jinai tave apliejo?
ZITA. Ne, kibiras už kabyklos užkliuvo…
REPORTERIS. Vilkai pilną kibirą?
ZITA (kandžiai). Atleiskite, o kam valytojai reikalingas tuščias?
REPORTERIS (nuoširdžiai stebėdamasis). Iš tikrųjų, kam jai tas kibiras?
ZITA. Užteks plepalų. Kažin ar čia nėra pasiklausymo aparatūros? (Dėl visa ko patraukia klozeto virvelę, bet nuleidžiamo vandens šniokštimas nepasigirsta) Na, va, gerai, kad patikrinau, bakelis tuščias, vadinasi, ten pasiklausymo blakė arba sprogmenys, gudriai sugalvota, nieko nepasakysi.
REPORTERIS (abejodamas). Kažkaip nepanašu… (Irgi siekia virvelės)
ZITA. Kur lendi, ten gali būti užminuota! Palauk, aš pati. (Kurį laiką krapštosi klozeto bakelyje) Hm, vien dulkės. Karoč’, jei ir buvo įrengta, tai senokai. Man atrodo, ten kažko trūksta. O, taigi vandens nėr… Beje, ką pats būtum daręs, palikęs?
REPORTERIS (nenoriai). Nežinau, nustūmęs kaip nors…
ZITA (nepatikliai). Su kuo?
REPORTERIS. Klausyk, nesiknaisiokim smulkmenose, okei?
ZITA. Okei. Dėstyk, ką išmušei.
REPORTERIS. Ji įžeidė mano vyrišką orumą.
ZITA (sunerimusi). Tikrino tave? Tikiuosi, neišsidavei?
REPORTERIS. Jos požiūris į demografinę šalies situaciją, sakyčiau, feministinis.
ZITA. Sakė, kad nėra vyrų valstybėje?
REPORTERIS. Iš kur žinai?
ZITA (spragteli žiebtuvėliu, užsirūko). Pažįstama prielaida. Ir aš pati ilgai taip galvojau. Tačiau užsiroviau sykį ir supratau, kad yra. Bet kuriuo atveju jos teiginys grubokas. Kas dar?
REPORTERIS. Daugiau kaip ir nieko. Tiesa, labai apgailestavo dėl vyniotinių akcijų, be to, atrodo, kad turi santykių problemų su kažkokiu Tomu.
ZITA (susižavėjusi). Kokios užuominos… Tikrai, manęs verta priešininkė. Tačiau tu nesužinojai nieko.
REPORTERIS (įsižeidęs). Nereikėjo trukdyti.
ZITA. Neturėjau teisės palikti visko savieigai. Pats matai, kokia situacija – bakelis tuščias, koridorius pilnas vandens… Klausykis manęs atidžiai. Prie reikalo jūs, kaip matau, dar nepriėjote. Taigi kai ji baigs brūžinti, aš pasišalinsiu, palikdama judu tête à tête.
REPORTERIS. Ką?
ZITA (nekantriai). Na, dviese, prancūziškai. Grįši pas mamytę, šaltai, pasišvilpaudamas, lyg niekur nieko, ir tęsi pradėtąjį žygį. O aš palauksiu gatvėje. Viską supratai?
REPORTERIS. Šiaip lyg ir viską. Tiktai dėl švilpavimo…
ZITA (suirzta). Čia vaizdingas pasakymas, tropas…
REPORTERIS (persigandęs). Kas toksai?!
ZITA (nekantriai). Na, kad aiškiau būtų! Viešpatie, koksai nepataisomas… (Pasiklauso) Atrodo, nebebrūžina. Užteks kalbų, laikas veikti. Klausyk, o kaip su padarymu? (Linkteli klozeto pusėn) Juk to atėjai.
REPORTERIS. Ai, aš gal… (Skubiai) Man praėjo. Nesijaudink, apvaidinsiu.
ZITA. Na, žiūrėk.
Zita skubiai persirengia. Nusimetusi chalatą, lieka su geltonais šortais,
balta bliuzele ir juodomis pėdkelnėmis. Įbruka Reporteriui į rankas nedidelį
veidrodį ir mėgina darytis makiažą
ZITA. Viskas. Na, kaip aš, einama? Tiesa, vos nepamiršau – pulkininkas paties ieškojo. Tada po kavinės su tuo debilu iš gaisrinės grįžau persirengti – ir toks snūdas suėmė! Priguliau, o čia – pulkininkas. Su lampasais, kerzavais, žodžiu, viskas pagal statutą. Bet su manimi labai maloniai bendravo. Sako: „Miela Zita, atsirado bendrų reikalų su reporteriu, artimiausiu metu jį susirasiu. Aišku, nelinkėčiau jam to, bet ką padarysi… Iki malonaus, mano angele.“ Angele, nieko sau… (Zita prunkšteli) Nežinau, ko jisai nori, pats praneš. Na, iki. Žiūrėk, pasitempk. (Ji nukelia duris, o išeidama įstato jas atgal)
REPORTERIS (nusileidžia ant klozeto). Vai vai vai, galas man, sumins mane pulkininkas su viskuo… (Ima rypuoti) Vargšė mano galvelė, ir mano plaukeliai tankieji, šateniniai, ir akelės žaliosios, ir auselės raitytosios, ir smakras ambicingasis, ir dailus liemenėlis… (Pauzė) O jau rankelių, kojelių dailumas neišpasakytas! Ir sėdmenėlių… vai vai vai, sumins mane pulkininkas su viskuo…
MAMA (susižavėjusi). Kaip gražiai gieda…
REPORTERIS. Čia mamytė, tik jinai viską žino. Reikia bandyti tartis, kaip nors gražiuoju… (Stojasi) Bet už ką, už ką? Aš tik atlikau savo profesinę pareigą… (Vis dar neatsitokėjęs, pamiršęs aplinkybes, išeidamas išverčia duris)
MAMA (pastebėjusi įeinantį Reporterį). Buvai išėjęs? Čia tavęs valytoja ieškojo.
REPORTERIS. Susitikome. (Stengiasi būti labai lipšnus) Skaitote, vadinasi?
MAMA (gyvai). Taip. Žinote, knygose atrandu nuostabių dalykų, tai ne mūsų sumauta tikrovė.
REPORTERIS. Aha. (Atsidūsta) Knygos, sapnai, vizijos. Pulkininkas…
MAMA. Ką turėjote galvoje, sakydamas „pulkininkas“? Koks šio karinio laipsnio ryšys su mūsų aptariamąja tema?
REPORTERIS (apmaudžiai). Žinia, koks. Mūsų valstybė maža, visi vieni kitus pažįsta, tamsta pati žinote… Nepakenčiu, kai mane klausinėja, geriau jau pats… (Baimingai iškvepia) Pulkininkas manęs ieško, madam…
MAMA (su užuojauta). Vargšelis.
REPORTERIS (sielvartingai). Bet kodėl aš, kodėl? Esu tik sraigtelis, dievo karvelė…
MAMA. Tiesą sakant, nesuprantu, ko iš manęs norite.
REPORTERIS. Ji, matote, nežino! (Nuožmiai) Galvojate, kad aš koksai durnelis, ir mane taip paprastai galima dulkinti? (Kandžiai) O tamstos disertacija, sielų utilizavimas…
MAMA (atlaidžiai). Ak, štai kas… O aš vis galvojau, ko tas tipelis amžinai po mano lova lindi. Ten labai minkštos spyruoklės, tikriausiai pastebėjote. Neužgavo jūsų?
REPORTERIS. Buvo visko. Bet profesinė pareiga…
MAMA. Jaunuoli, nusiraminkite. Esate per daug nereikšmingas, kad rekomenduočiau jus pulkininkui. Palaukite, iš kokio tamsta laikraščio?
REPORTERIS. „Geroji vakaro naujiena“, ponia.
MAMA. Na, štai, atrodo, prisiminiau! Jūsų laikraščiu aš apšluosčiau utilizavimo aparatūrą. Matyt, to užteko. Tikriausiai nemažai rašote?
REPORTERIS. Na, taip. Tenka… pasireikšti.
MAMA. Taigi. Jokio kriminalo, paprasčiausiai įvyko klaida.
REPORTERIS. Klaida… Pulkininkui nepaaiškinsi… (Pasigirsta durų skambutis, Reporteris išbąla) Jau atėjo… manęs…
MAMA (nekantriai). Tamsta, prašau tvardytis, nebūkite pienburnis!
Mama išeina atidaryti ir greitai grįžta su skoningai apsirengusiu
galingo stoto barzdotu vyriškiu
ITALIJOS PASIUNTINYS. Mano pagarba, sir, nepaprastai malonu susipažinti.
REPORTERIS (veblena). Leiskite atsisveikinti su artimaisiais, pulkininke…
ITALIJOS PASIUNTINYS (šypteli). Sir, vertinu jūsų geranoriškumą, tačiau būkime teisingi. Pulkininkas, na, taip… Kai buvau karys, laipsnių tiesiog dar nebuvo. Kiek artimiau teko pažinti tik Kaščėjų Nemirtingąjį – su juo konkuravome dėl įvaizdžio rusų pasakojamojoje tradicijoje. Ir dar Alpių šaulius, buvau jų patarėju. Neblogi vyrukai, sumanūs.
REPORTERIS. O pulkininkas kur?
ITALIJOS PASIUNTINYS. Pažįstate poną Čezarę? Didis karys, nebijau to žodžio. Tačiau – garbus amžius, kepenys, žodžiu, ligoninės, ligoninės… Gal net suvisam. (Diskretiškai patyli) Kovinei dvasiai reikia peno. Apmaudu, bet dažniausiai tenka spręsti dilemą – nuobodus lojalumas arba žudymo pratybos už pinigus. Anksčiau, kai praktikavau, buvo paprasčiau: susitikai kur miške, nepatiko, dėjai per galvą, ir ramu. O dabar tos teisinės, diplomatinės procedūros tiek laiko atima… Atleiskite, pamiršau prisistatyti: Italijos ambasados atsakingasis sekretorius Ilja Muromiecas. Pavardė teneklaidina – tikriausiai esate susipažinęs su fundamentaliomis dabarties tendencijomis, tokiomis kaip bendra multikultūrinė erdvė, pasaulinio kaimo koncepcija ir t. t. Prieraišumas prie bet ko sunkokai, bet išeina iš mados. Noriu pranešti jums apie savo vizito tikslą. Sir, man malonu pasakyti, kad esate kviečiamas darbui į Londone veikiančią tarptautinę informacijos agentūrą.
REPORTERIS (apstulbsta). Aš? Už ką?
ITALIJOS PASIUNTINYS. Detalės nėra mano vizito tikslas, bet, kiek teko patirti, agentūros bosus sužavėjo tamstos aktyvumas bei polinkiai. Matote, jiems, trečiaeiliams tenykštėje rinkoje ir vos išgyvenantiems, labai reikalingas žmogus iš šio regiono, nes jūsų kraštai palyginti neseniai dar buvo madingi. Ignoruoti šią aplinkybę reikštų elgtis politiškai netoliaregiškai. Agentūrą išlaikantys fondai to neatleistų, agentūros bosai nėra idiotai ir tą supranta. Būsite pristatytas kaip viena iš tebevyraujančių geopolitikos tendencijų. Nors tamstos tėvynė dažnai elgiasi kaip priplaukusi, vis dėlto jos nykštukinė rinka yra viena didžiausių, lyginant su kitomis nykštukinėmis rinkomis. Paprastai kalbant, tamsta esate reikalingas reprezentacijai.
REPORTERIS. Reprezentacijai… O ką aš turėčiau daryti?
ITALIJOS PASIUNTINYS. Nuo bet kokios rimtesnės veiklos būsite atleistas, kad ko nors nesugadintumėte. Tačiau artimuosius retkarčiais pasveikinti galėsite. Taigi stalas ir kompiuteris jums garantuotas. Be abejo, pirmiausia išlaikysite kvalifikacijos testą. Atleiskite už šitą nepatogumą, bet ignoruoti tradicijos neleidžia reglamentas. Mūsų visuomeninė nuomonė liguista korupcijos atvejams. Apskritai, manau, kad jums labai pasisekė.
REPORTERIS. Tai čia angliškai?
ITALIJOS PASIUNTINYS. Suprantama. Tikiuosi, neturite problemų?
REPORTERIS (skubiai). Ne, ne… O sakykite, gerbiamas tamsta, kaip mane radote?
ITALIJOS PASIUNTINYS. Pagal katalogą, sir.
REPORTERIS (suveikus žurnalistiniam instinktui, nebeįstengdamas sustoti). Tuomet pasakykite, gerbiamas pasiuntiny, man tokį dalyką: kodėl šią informaciją pranešate jūs, o ne agentūros bosai? (Patenkintas, manydamas, kad uždavė tikslų, demaskuojantį klausimą)
ITALIJOS PASIUNTINYS (atlaidžiai). Tiesiog vykau pro šalį, ir manęs paprašė. Žinote, kolegiškas solidarumas… Kita vertus, koks jums skirtumas, sir? Daug klausimų apsunkina ir taip nelengvą mūsų žemiškąją kelionę. Yra bendrų interesų erdvė, be to, viską, jei to darbo nenorite, išsiaiškinsite vietoje ir būsite mandagiai pasiųstas velniop. Kaip sakoma jūsų puikioje šalyje: neperšokęs griovio, nesakyk – „vau“!
REPORTERIS (energingai protestuoja). Sir, ką jūs, oi, ne, ne taip supratote… Aš galvoje turėjau ne tą, tikrai! Man tai labai reikalingas darbas, patikėkite. Tikrai, sir! Aš pateisinsiu pasitikėjimą, užtikrinu jus. Patarnauti bendriems interesams visada buvo mano svajonė.
ITALIJOS PASIUNTINYS (geraširdiškai). Na, ir puiku. (Įteikdamas Reporteriui voką) Čia bilietas į lėktuvą ir rankpinigiai. Išskrendate po dviejų dienų. Informaciją apie agentūrą, jos adresą taip pat rasite voke. Atrodo, viskas. Taigi, sir, leiskite atsisveikinti ir palinkėti sėkmės. Turiu garbės.
REPORTERIS (kuo nuoširdžiausiai). Aha, aš irgi.
Italijos pasiuntinys mandagiai linkteli esantiems virtuvėje ir greitai išeina.
Reporteris tuo metu ištraukia iš voko pinigus ir popierius
REPORTERIS. Žiūrėk, čia svarai!
MAMA (tarsi neišgirdusi, ironiškai). Tai pačiam su anglų kalba nėra jokių problemų?
REPORTERIS. Kam, man? Baik, kas tau sakė…
MAMA. Pats ką tik dievagojaisi pasiuntiniui.
REPORTERIS (truputį išsigąsta). Tikrai? Ot, velnias, turbūt adrenalinas mušė. Nieko neprisimenu.
MAMA. Klausyk, jis minėjo, kad surado tave pagal katalogą. Kaip suprasti?
REPORTERIS. Katalogas? Katalogas, katalogas… (Staiga prisimena) Aha, buvo… Kartą atėjo šefas ir pranešė, kad nubraukė nuo honorarų po šimtą eurų. Bet užtai visus į katalogą kažkokį įrašė. Vadinasi, atrodo, „China transit“ ar „Sic transit in gloria mundi“ – kažkas panašaus. Mūsų mergos pagal jį tai beveik visos išvažiavo. Įsidarbino ten pas juos nakvynės namuose.
MAMA. Ką vis dėlto darysi su anglų kalba?
REPORTERIS (pasitikėjimas savimi jam jau grįžo). Nusiramink. Laiko dvi dienos – sočiai, išmoksiu. Žinai ką? (Reikliai) Kodėl pas tave vanduo nenusileidžia?
MAMA (sunerimusi). Tu ten viską palikai?
REPORTERIS. Aš nepadariau! Bet ilgai taip neištversiu.
MAMA. Kitoje gatvės pusėje yra kavinė, paprastai einu ten. (Jau norinčiam išbėgti Reporteriui) Palauk, duosiu pinigų kavai. Jei nieko neužsakai, neduoda rakto.
REPORTERIS. Tik neišeik niekur, turiu puikią idėją. Aš greitai!
Reporteris išskuba. Mama grįžta prie stalo, sėdasi, tyli.
Gana ilgą laiką nevyksta niekas
MAMA. Pasiunčiau jį parduotuvėn, o vėjas išplėšė žmogui iš rankų skėtį. O vairuotojas instinktyviai pasuko vairą… Sūnus trenkėsi smilkiniu į laiptelius prie įėjimo į viešbutį – taip parašyta laikraštyje. (Nors kalba ramiai, moters veidu teka ašaros) Dar parašyta, kad visuomenė turėtų rimtai pagalvoti, prieš leisdama vaikus parduotuvėn, imdama skėčius vėjuotą dieną ir darydama laiptus. Nuotraukos… mano vaikelis guli išsižergęs, galva perkreipta, greta – kraujo klanas. (Rūpestingai, nors gal kiek prisiversdama) Žinojimas tikriausiai padeda, esu tinkamas pavyzdys, ateity bus išvengta… taip… Nebuvau ten nuėjusi. Atleiskite, kad lendu į akis, nebegaliu… (Atrodo, moteriai trūksta kvapo) Privalau galvoti, galvoti, galvojimas – ginklas, kuris galbūt išgelbės… Juk viskas sumaketuota laikantis geležinės temų išdėstymo logikos, pagal taisykles… Greta sūnaus parašyta – keturiolikos tūkstančių savo vaikų motinos atsisakė. Narsuoliai žmonės, pradėję tuos tūkstančius. Naktis ar diena, seksas, girtas, pavargęs, seksas kaip depresija, neišvaduojantis, pasmerktas seksas. Jo tęsinys – praeitis. Tūkstančiai praeičių… Viešpatie, kas man… Ir aš praeitis. Bet kodėl?! (Mama ima aimanuoti, galbūt kamuojama fiziškai nepakeliamo skausmo)
ŠOFERIS (nepastebimai atsiradęs tarpduryje). Tačiau kam tai rūpi?
MAMA. Ponas vairuotojas?! Atsiprašau, esu dar sutrikusi… (Karštligiškai šluostosi ašaras)
ŠOFERIS. Turėčiau prašyti atleidimo.
MAMA. Turbūt negalėčiau pasakyti: atleidžiu. Kodėl atėjote?
ŠOFERIS. Nežinau. Iš tiesų, viskas pasakyta, nebūtina net susitikti. Nors gal būna, kad taip atsitinka – jausmai, tikri, kankinantys išgyvenimai, ginant save, artimuosius, dirbant, darant gerus ir blogus darbus, ignoruojant taisykles, nusikalstant, tiesiog – žudant ir žūnant. Nežinau, ar tai kam rūpi. Mus suformavo žiniasklaidos čiuožykla ir bręstančio įstatymo paradoksai. Esame reikalingi tik besivystantiems dėsningumams, kurių pageidautiną brandą ne patys nustatome.
MAMA. Jūs labai įžvalgiai kalbate. Ar tai ne gynyba nuo sąžinės puolimo?
ŠOFERIS. Be abejo. Tą prakeiktai žemą šaligatvį, kurį per lengvai mašina peršoko, jūsų vaiko skrydį sapnuosiu iki gyvenimo galo. Štai ir atėjau. Neturiu teisės į atleidimą, bet supratimo prašau, jei jis įmanomas.
MAMA. Pats nežinote? Kiek pajėgiu suprasti, tai tebūtų patas, lygiosios.
ŠOFERIS. Be lygiųjų neįmanoma, jos yra būtina sąlyga. Tos pačios ateities vardan, nors tai, be abejo, skamba prastai.
MAMA. Norite taikos, paliaubų ar tik nusiraminimo?
ŠOFERIS. Bent kiek nusiraminimo abiem.
Šoferis dingsta iš tarpdurio. Mama atsigręžia, tačiau nespėja jo pamatyti.
Stojasi, išbėga, po akimirkos grįžta
MAMA. Gyventi su bent kiek… (Eina prie kriauklės, vilgo akis vandeniu)
REPORTERIS (pergalingai įžengdamas pro duris). Sukausi kaip tik galėdamas! Tikiuosi, nepriverčiau laukti?
MAMA (ramiai). Nieko tokio. Norite dar ką nors pasakyti?
REPORTERIS. Taip! Pasėdėjau kavinėje ant klozeto, pagalvojau gerai ir sakau sau: gerai, pavažiuosiu aš iki to Londono.
MAMA. Džiaugiuosi. (Lūkuriuoja, duoda suprasti, kad Reporteriui jau būtų laikas išeiti)
REPORTERIS. Taigi. (Nuožmiai) Bet tada dar nueinam į kiną!
MAMA (net skėsteli rankomis). Į kokį kiną, meldžiamasis, juk pats ką tik verkšlenote bijodamas pulkininko! Ar bent įsivaizduojate, kas nutiks, jei pulkininkas spės jus nučiupti? Be to, jūsų laukia intensyvios anglų kalbos studijos.
REPORTERIS. Ai, dėl vieno filmo, nespės… Klausykit, einam! Tenai pas juos ant vinies repertuaras kabo. Perskaičiau, kad tuoj prasidės seansas, „Gladiatorius“! Masovkės, žinokit, fantastiškos. Ir jokios žmogiškos dramos. Karoč’, aš laiptinėje. Lau-kiu!
Trečias veiksmas
Ta pati aikštė kaip ir pirmajame veiksme, tik jos centre ant aukšto postamento
puikuojasi bronzinė skulptūra, visu ūgiu romantiškai pakilia poza nulietas Reporteris (mastelis 1+1). Skulptūra atlikta grakščiuoju stiliumi, gal kiek per daug stilizuota, nes realizmą papildo Reporteriui ant nugaros prikomponuoti sparnai. Priešais postamentą vyksta Ūkininko organizuotas mitingas, kuriam jis pats ir vadovauja. Dalyvauja
keliolikos asmenų minia, čia pat ir visi iki šiol scenoje pasirodę veikėjai, išskyrus
Italijos ambasados sekretorių ir Balsą
ŪKININKAS (visąlaik kalba – dažniau šaukia – į megafoną). …pažiūrėkite atidžiai į tą žmogų… Piliečiai, primygtinai prašau atidžiai, nepraleidžiant nė menkiausios smulkmenos, viską apžiūrėti – jūsų pačių labui, nes mitingo metu vyks konkursas-loterija. Skelbiu jo sąlygas: kas ras ir teisingai nurodys tris skirtumus tarp apatinės ir viršutinės skulptūros dalies, gaus vertingą prizą, antikvarinės vertės praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio skalbimo mašiną „Riga“, kuri pernykščiame Sotbio aukcione įvertinta tūkstančiu jenų. Vau, ponai!
Vienas iš minios. Organizatorius, ei, organizatorius, kur ta riba?
ŪKININKAS (įtariai). Kokia dar riba?
Tas pats. Taigi pats sakei, viršutinė ir apatinė…
ŪKININKAS. A, šita… Nesigrūsti! Aiškinu: kaip matote, skulptūrą sudaro stulpas, vadinamas postamentu, ir tai, kas liko. Kokia yra jūsų užduotis? Aiškinu: jūsų užduotis yra nekreipti dėmesio į stulpą, bet atidžiai, iš visų pusių, apžiūrėti likutį. Kaip jau teisingai pastebėjote, likutis yra mūsų visų gerai pažįstamas gerbiamas reporteris. Paplokime, ponios ir ponai! (Minia ploja, staugia, švilpia) Gerbiamo reporterio vardu dėkoju visiems. Dabar prašau ypatingo dėmesio: viršutinę reporterio dalį sudaro tai, kas nuo kelnių diržo eina aukštyn. O apatinę… Kas sudaro apatinę? Greitai, greitai, nežiopsoti, greitai…
Tas pats (paveiktas kalbančiojo sugestijos, labai skubiai). Žemyn!
ŪKININKAS. Teisingai, puikus atsakymas! Atsakymo autorius apdovanojamas nuostabiu prizu, kurį įsteigė mūsų visų labai mėgstamas laikraštis „Geroji vakaro naujiena“! Paplokime, ponios ir ponai! Tas prizas (pauzė, bylojanti apie vadybinį Ūkininko meistriškumą), tas prizas, gerbiamieji, tai automobilis „Mercedes Benz“, modelis S600! (Minia stovi kaip stabo ištikta, pasigirsta dunkstelėjimas – tai nuvirto apalpęs laimėtojas) Kur mūsų šaunusis teisingo atsakymo autorius? Guli, džiaugiasi, šelmis? Neškite, pristatykite jį šen! Pakalbinkime mūsų mieląjį laimėtoją. Sakykite, kur dirbate?
LAIMĖTOJAS (dar nelabai atsitokėjęs). …Niekur nedirbu.
ŪKININKAS. Jis niekur nedirba, vau! O ką valgote?
LAIMĖTOJAS. Ką?
ŪKININKAS. Klausiu, ką valgote?
LAIMĖTOJAS. Viską.
ŪKININKAS. Pasirodo, jis valgo viską, vau, ponios ir ponai, aš apakęs! Štai jūsų prizas, žaislinis „Mersedes benz S600“! O mes tęsiame konkurso sąlygų aptarimą… (Čia pat labai skubiai, pusbalsiu) Laimėtojas, a girdi, eik, eik iš čia… Taigi labai ilgai svarstėme, klausdami savęs, kur, kur ji turėtų būti, ta riba. Ir štai po ilgų – patikėkite! – ginčų nutarėme apsistoti ties diržu. Tiesa, ten aukštai jis gal nelabai ir matyti. Tačiau yra! Tikiuosi, įsivaizduojate, kurioje vietoje? (Pasikelia švarką ir parodo) Va čia, žiūrėkit, jo irgi maždaug taip pat.
VIENAS IŠ MINIOS. Iš kur tamsta žinai, ar čiupinėjai?
ŪKININKAS (iš pradžių sutrinka). Na, mes ruošėmės. Juk sponsoriai, prizai… Negalvokit, kad mes kokie durneliai, patikrinom. (Stengdamasis nukreipti kalbą) Dar klausimų yra? Klauskite, klauskite, o tai paskui bus vėlu…
Prie atokiau susibūrimą stebinčios Mamos prisigretina Zita. Zita su čadra,
ant kurios užmaukšlinta firminė kepurėlė su pasaulinio prekės ženklo herbicido
„Roundup“ užrašu, apsivilkusi tokiu pat firminiu darbiniu švarku ir reperiškais
džinsais. Rankose nerūpestingai sūpuoja nedidelį kauptuką
ZITA (balsas iš čadros sklinda dusliai ir paslaptingai). Štai ir susitikome, mamyte…
MAMA (kiek nustebinta pašnekovės išvaizdos). Laba diena. Dovanokit… negaliu prisiminti.
ZITA. Vadinkite mane Pinkertonu, visa kita tamstai neturi rūpėti. Ir nesidairykite, dėl Dievo meilės!
MAMA. Palaukite, palaukite, jūs, rodos, lankėtės… (Nudžiunga) Ponia valytoja! Atleiskite, kad iš karto… Pakeitėte darbą? Kaip laikotės, sveikatėlė kaip?
ZITA. Kartoju – nesidairykit! Apsimeskite, kad kalbatės su savim. Arba dainuojate. Žinote tą – „Oi jojau jojau, dūmojau…“?
MAMA. Aišku, žinau. (Ima pritarti Zitai, abi gražiai dviem balsais sudainuoja keletą eilučių)
ZITA (čadra ir taip trukdė kvėpuoti, o dainavimas atėmė paskutinius kvapo likučius). O Jėzau… (Griūna kaip pakirsta)
MAMA. Ponia valytoja! (Nuplėšia čadrą ir ja ima vėduoti Zitai prieš veidą)
ZITA (pamažu atsipeikėdama sėdasi). Kas per apdangalai, neįmanoma kvėpuoti. (Išspjauna kramtomąją gumą) Iš tiesų, svetimi kultūriniai modeliai lietuviams vargu bau ar tinka. Na, gerai, tamstos viršus. Vis dėlto grynai kolegiškai, kaip moteris moteries prašau: atskleiskite savo kortas, ponia.
MAMA. Kokias kortas? Aš nelošiu.
ZITA (kandokai). O tamstos disertacija, pulkininkas, sielų utilizavimas, pagaliau reporteris…
MAMA. Ak, reporteris… Na, buvome kine, vadinosi, rodos, „Gladiatorius“. Jam labai patiko – vis šokčiojo, šūkaliojo „duok, kąsk jam…“, „aha, žąsine!“, dar kažką. Paskui laikraštyje perskaičiau apie atminimo mitingą – nusprendžiau ateiti. Beje, nežinote, kodėl jis su sparnais?
ZITA. Bėgo į Londoną, per skubėjimą nepataikė, ne į tą lėktuvą įsėdo – į kažkokį sportinį ar į naikintuvą. Aerodrome du tebuvo. Pilotas irgi nieko tokio nepagalvojo. Na, įlipo kažkoks nenuorama, gal čia toks reglamentas, juk savo tradicijas dar tik kuriame. Karoč’, katapultavosi reporteris.
MAMA (susižavėjusi). Kaip Dedalas…
ZITA. Aha, tikras diedas… Matyt, nervinga diena jam išpuolė. (Sau) Kokia keista daryba – diedas–dedalas… Gal čia kokia maloninė forma, deminutyvas?
MAMA. Tai pulkininkas niekuo dėtas?
ZITA (apmaudžiai). Koks pulkininkas? Utilizuodama tamsta kažko neišjungėte, tai jis dabar sapnuojasi be jokio ryšio, kaip papuola, gėda net sakyti: plikas, apžėlęs, kreta visas, sako, duok išgerti. Nors mantijos būtų nepragėręs… O kiek žadėjo, angelu vadino… (Griežtai) Ką gi, tokia jau mūsų, avatarų, dalia. Tęskime, ponia. Kad ir ką kalbėtume, reporterį jums teks prisiimti – kinas, šūkčiojimai, visa kita… Turbūt nedrįsite neigti, kad prieš vargšą reporterį buvo pulkininkas. Lošėte dvigubą žaidimą? (Mama nori kažką sakyti) Bet tai ne viskas! Turime agentūrinių duomenų, neginčijamai įrodančių, kad pas jus lankėsi šoferis. Ir pagaliau visiškai neaiškūs tamstos ryšiai su velioniu savo sūnumi. Indukcijos metodas pateikia kelias mįslingas jungtis: amžinatilsį sūnaus – su šoferiu, reporterio – su pulkininku, pulkininko – su šoferiu, tamstos – su manimi, mano – su savimi. Nežinau tamstos tikslų, bet neabejoju, kad suokalbio centre esate jūs. (Mama vis dar nori kažką sakyti) Ai, nesikuklinkite, madam, veikėte išties talentingai, tiesiog nesitikėjote, kad teks turėti reikalą su manimi. (Atsainiai) Būtume puiki komanda… (Atsidūsta giliai giliai ir staiga pratrūksta) Aber es ist anders gekommen. Gott wird wissen, warum. Meine alten Mobel faulen in einer Scheune, in die ich sie habe stellen durfen, und ich selbst, ja, mein Gott, ich habe kein Dach uber mir, und es regnet mir in die Augen. (Puola mamai į glėbį ir rauda, rauda)
Balsas (diskretiškai, kaip ir reikalauja situacija). Ponios ir ponai, girdėjote eilutes iš austrų poeto, būties bei egzistencijos giedotojo Rainerio Marijos Rilkės romano „Maltės Lauridso Brigės užrašai“. Pateikiame vertimą, kurį atliko ponas Antanas Gailius: „Bet viskas išėjo kitaip, Dievas žino kodėl. Mano senieji baldai dūlėja daržinėje, į kurią man leido juos susidėti, o aš pats, Viešpatie! – aš pats neturiu stogo virš galvos, ir lietus lyja man į akis.“
MAMA (glostydama Zitos plaukus). Jūs labai įdomiai rengiatės. Sakykite, čia darbas toks, ar tiesiog, na, taip patinka?
ZITA (nusišnypščia). Hiphopo negaliu pakęsti. Esu konservatyvių pažiūrų, labiausiai vertinu balinius šokius. Tačiau dabar laikas toks eklektiškas… Pastebėjote, kas darosi ant podiumo?
MAMA. O šukuosena? Gal išduotumėte, pas ką kerpatės?
ZITA. Ai, kaimynė tokia yra. Gerai, galėsiu suvesti.
Nuo minios atsiskiria žmogus, prisiartina prie ponių. Pasirodo, tai Gaisrininkas
ZITA. O, ir jūs čia?
GAISRININKAS. Pagalvojau, galbūt vertėtų ateiti.
ZITA. Ai, nesiteisinkite! (Koketiškai) Šelmis… (Mamai) Leiskite pristatyti, labai perspektyvus jaunuolis, tarnauja greitojo reagavimo dalinyje.
MAMA. Malonu. Jūs man atrodote matytas, ar tik nesame susitikę pas Tomą?
GAISRININKAS. Taip, renkamės trečiadieniais pažaisti kėgliais, virtuvėje jis turi kėgelbaną.
MAMA (atlaidžiai, labai gerai informuoto žmogaus intonacija). Jūs man sakote…
ZITA. Tai jūs pažįstami? Viešpatie, visi vieni kitus pažįsta. Kada tai baigsis…
GAISRININKAS. Atminimo renginiai gerokai troškina, nusprendžiau nueiti aperityvo. (Mamai) Gal palaikytumėte draugiją? (Mama dvejoja)
ZITA. Eikite, mamyte, eikite, pamatysite, kaip bus gerai.
GAISRININKAS (mandagiai, Zitai). O jūs?
ZITA. Ai, gal ne. Reikalų turiu, be to, aperityvui reikia žaismės, santūraus, kiek prieštaringo nusiteikimo, o manęs šiuo metu neapleidžia paranoja.
GAISRININKAS. Tuomet leiskite atsisveikinti.
ZITA. Aha, davai.
MAMA. Tikiuosi, iki pasimatymo.
ZITA. Taigis taigis kaipgis – ars longa, sed vita brevis. (Mama su Gaisrininku patraukia šalin, Zita liūdnokai žiūri jiems pavymui) Elitas elitui akies, kaip sakoma, nekabliuos. Nors tas žąsinas pulkininkas atsirastų, paguostų…
GAISRININKAS (jau kiek atsitolinus nuo Zitos, konfidencialiai). Kas jai darosi?
MAMA. Atrodo, identiteto krizė. Arba vidutinio amžiaus.
Zita įsilieja į minią, o mes grįžtame į mitingą, kur viktorinos, kas yra aukščiau
ir kas – žemiau, aistros, atrodo, kulminaciją persirito
ŪKININKAS (nervingai kažkam). …paleisk, o tai kaip pisiu! Sakiau: už skulptūros, stovi pastatyta, po mitingo galėsi neštis. Na, nedings jinai niekur! Gerai, eik, žiūrėk, bet kad dabar nejudintum!.. Ponios ir ponai, piliečiai, sesės ir broliai! (Giliai prasminga pauzė) Nors žaisti mums būtina, susirinkome čia ne tik tam! Susibūrimo intencija – paminėti iškilų žmogų, kurį tamstos regite ant stulpo. Iš karto noriu pabrėžti: tautiečiai, nesileiskit dulkinami ir netikėkite paistalais apie katapultą, taip paprastai mūsų sociokultūrinėje erdvėje nesikatapultuojama, gal tik kas dešimtas kartas suveikia. Tai yra korumpuotų priešų sąmokslas! (Atsidūsta) Žodžiu, dramatiškas, ypatingas mūsų reporterio gyvenimas, toks pat ir likimas. Giliai pamokantis ir reikšmingas kraštui. Viliuosi, kad jo darbai ir žygiai amžių amžiams taps oficialiosios šalies istorijos dalimi. (Po plojimų) Gal dar kas pageidautų pasisakyti?
ŽĄSIS. Norėčiau! Ir aš… pasakysiu.
ŪKININKAS (gana regimai sutrikęs). Tik prašyčiau nepiktnaudžiauti visuomenės dėmesiu, yra reglamentas…
ŽĄSIS (suplukusi nuo brovimosi per minią). Nesijaudink, pasakysiu trumpai! Netikėkite netikrais pranašais, piliečiai! Va šitas (rodo į Ūkininką) čia jums gražiai pudrino – (mėgdžioja) „ypatingas gyvenimas“, „amžių amžiams…“ Bet, žinokit, tasai yra lygiai toks pat kluika kaip ir visi kiti. Kai jisai ir jo konsultavimo tarnyba kaime pradėjo reikštis, nuėjau kaip pas žmogų, galvojau, patars, paaiškins… Žinot, ką jisai tada man pasakė? Sako, kas tave tokią priims į Europos Sąjungą ir Pasaulinę prekybos organizaciją, dūra tu. Tarkimės taip – duodi man, o aš tau, žąsiai, išrašau multitabso ir privedu iki kondicijos, tai vadinama atviro kredito linija, tu comprends? Kai į tave, žąsį, kreipiasi kaip į žmogų, galvojat, lengva atsispirti? Na, ir daviau aš jam. Paskui dar daviau… O, galvojat, pati gavau? Dar ir dabar apsimeta, kad nepažįsta. Tai, sakykit, čia – padorus elgesys, pagarba bendrapiliečiui? Aš laikau, kad buvau išprievartauta.
ŽMOGUS IŠ MINIOS. Bet tai jau ne tik elgesio reikalas. Išprievartavimas – neeilinis, sukrečiantis įvykis. Kaip jūs su tokia patirties našta galvojate gyventi toliau?
ŽĄSIS (pamąsčiusi). Na, jo, dekalogo požiūriu nekaip išėjo. Kita vertus, matot, mes tik pradedam gyventi laisvos rinkos sąlygomis. Galvoju, gal įgyta patirtis padės man, pavyzdžiui, pradedant savo verslą? Be to, nebuvo taip jau blogai, sąžiningai prisipažįstu. Jisai (rodo į Ūkininką) – visai nieko patinas. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad Lietuvos kaime yra tokių Kama Sutros specialistų. Suprantat, aš ne prieš dulkinimą. Bet viskas turi vykti pagal teisingus principus ir susitarimus. Ir būtinai viešai. Viešumas, pasakysiu jums, labai svarbus. Tai tiek norėjau pasakyti.
ŪKININKAS (skubiai). Ačiū, labai ačiū prelegentei už mintis, o dabar skelbiama kavos pertrauka, kurios metu bus dalinama kareiviška košė. Piliečiai, dėmesio! (Matyti, kad galimybė kalbėti grąžina jam pasitikėjimą savimi) Po pertraukos bus skelbiama rezoliucija! Prašome teikti pasiūlymus, redakcinė komisija dirba už stulpo, prie skalbimo mašinos! Košės užteks visiems, piliečiai… ai! Paleisk, durniau…
Žąsis košės dalybose nedalyvauja, laikosi atokiai. Prie jos prisigretina Zita
ZITA. Sveikinu, buvau sužavėta. Tik aš dar būčiau akcentavusi pagoniškojo dievų panteono reikšmę tautos mentaliteto vystymuisi.
ŽĄSIS. Matote, mano specializacija kiek kita, apimanti atskirų žmogiškųjų organų gravitavimą anapus laiko ir erdvės. Todėl nesijaučiu kompetentinga apie panteoną…
ZITA. Gravitavimas – labai įdomi sritis! Koks jos turinys?
ŽĄSIS. Tiesą sakant, nežinau gerai. Tiesiog nuolankiai susitaikau su neišvengiamybe, kad specializacija – tai mūsų lemtis, likimas, visų žmogiškųjų veiksmų bei judesių vertybinis matas.
Prie besišnekučiuojančiųjų prisiartina Ūkininkas, gerokai suveltas,
viena švarko rankovė nuplėšta
ŪKININKAS (Žąsiai, apmaudžiai). Negalėjai susilaikyti, niekaip? Būtinai reikėjo viską gadinti…
ŽĄSIS. Kodėl turėčiau tylėti, jeigu terminai seniausiai praėjo? Galvoji, tavo reikalai vėl svarbiausi, o visi kiti palauks?
ŪKININKAS. Eik, eik tu… Taigi žadėjau – būčiau pamokėjęs…
ŽĄSIS. Jis, matai, būtų pamokėjęs… Bent nemeluotum, žąsine tu! Norėjai lyderystės programų, „startupų“ – tai ir turėk!
ŪKININKAS (kuo nuoširdžiausiai pasipiktinęs). Aš, „startupų“?! Tu pagalvok, ką šneki! Manai, malonumas čia kautis dėl savo švarko?
ŽĄSIS. Bet ir uždirbi. Juk gyreisi…
ŪKININKAS. O ką padarysi?
Prie kalbančiųjų prieina Žozefina
ŽOZEFINA (kreipdamasi į Ūkininką). Čia jinai? (Vylingai) Tai gal, sakau, supažindintum, civilizuotai…
ŪKININKAS (nervingai). Ai, baik, Žoz, su tais asmeniškumais…
ŽOZEFINA (Žąsiai). Vadinasi, tamsta taip pat dalyvaudavote?
ŽĄSIS (kukliai). Aš tik epizodiškai įsijungdavau.
ŽOZEFINA (mįslingai). Vis tiek… Svarbu – atstovavimas, visur, visose srityse.
ŽĄSIS (mažumėlę išsigandusi). O tai… kodėl?
ZITA (įsitraukia į pokalbį, kreipdamasi į Ūkininką). Labai sklandžiai organizuotas renginys – turbūt turite mitingų rengimo sertifikatą. Sakykite, kaip jį gavote?
ŪKININKAS. Aš tų bulviagumbių, solanum tuberosum, vis turėdavau. Tai nuvežiau į departamentą, sakau: še. Jie sako: gerai, irgi še. Pasirodo, miestui mūsų produkcijos reikia. Kažkur spaudoj net rašė – atseit mirtų miestelėnai, jeigu nevalgytų. Ar iš pradžių išdurnėtų, o tik paskui užsilenktų… Žodž’, tokia tvarka, maždaug.
ZITA. Aha. Vadinasi, sertifikatas ne ISSO, ne tarptautinis.
ŪKININKAS (abejodamas). Kokį latvį gal ir galėčiau apsukt… bet jau lenką – kažin. O kodėl tamsta, maloningoji ponia, teiraujatės?
ZITA. Matote, galvoju ir aš kažką panašaus vystyti, šiuo metu kaip tik turiu laiko. Tiktai dėl tuberosum nežinau…
ŪKININKAS (aiškiai išgąsdintas galimos konkurencijos). Užmirškit, ponia. Ir tuberosum, ir apskritai. Vargas, žinokit, juodas vargelis – neįsivaizduojate, kokius skausmo, pažeminimo kelius tenka minti… tikrai ne gležniems moteriškiems pečiams…
ŽĄSIS (Žozefinai). Na, va, vėl savo stichijoje, makaronų kabinimo…
ŪKININKAS (šnairuodamas į Žąsį). Be to, reikia įdirbio. Tiktai iš šono viskas paprastai išrodo. Geriau palikite profesionalams… (Staiga) O Jėzau, pabaigą užmiršau! Atsiprašau tamstų…
ZITA. Jūsų kolega labai impulsyvus. Jis nepavojingas visuomenei?
Žozefina ir ŽĄSIS (kartu, bliuzo ritmu). Jis nepakartojamas (kadencija), o jeee!
Ūkininkas sugrįžta į vadovaujančiojo vietą, atsikrenkščia į megafoną
ŪKININKAS. Piliečiai, piliečiai! Rezoliucija. Prašom išklausyti rezoliuciją! (Greta stovinčiam ir skubiai rašančiam hipsteriškos išvaizdos tipeliui, pusbalsiu) Parašei? Duok staigiai… staigiai, sakiau! Pabaigsiu pats… (Iškilmingai) Ponios ir ponai! Laisvų laisvos visuomenės piliečių žymaus reporterio paminėjimo mitingo perėfor… perfomėnesin… pere… (Įsiutęs rašiusiajam) Ką čia parašei? (Vėl pusbalsiu) Aš tau, blin, žinok, tikrai kiaušius nurausiu, paskutinis kartas, suknistas postmoderniste… (Vis dėlto išklauso paaiškinimų) Taigi, mitingo-performanso rezoliucija! (Trumpa, iškalbi pauzė) Primo. Prakeiksmu rūsčiu prakeikiame visus supuvusius Vakarus, tarptautines finansų organizacijas ir tuo pačiu skausmingai jų ilgimės. Sekondo. Iškilmingai deklaruojame išskirtinę savo vietą šiuolaikinėje tikrovėje, todėl skelbiame iniciatyvą į naujausią „Windows“ instaliuoti Krikščiukaičio-Aišbės elementorių ir platinti programą piratiniu būdu. Tertio. Kartu su visais gyvais ir mirusiais, taip pat ateityje gimsiančiais deklaruojame gilų savo sielos skausmą dėl švietimo padėties. Quatro. Besąlygiškai pripažindami tautos teisę į nacionalinį savitumą, rekomenduojame posakio „Moki žodį – žinai kelią“ paradigmoje juodas avis paskelbti nacionaliniu šalies gyvuliu. Iš kitos pusės, deklaruodami savo atvirumą modernybei bei siekį žengti pažangos keliu, siūlome ilgio matavime pereiti prie jardų sistemos. Qinto. Primygtinai reikalaujame dar kartą atnaujinti diskusiją apie garbingą bei sąžiningą elgesį bei pasirūpinti, kad ji būtų tik teorinė, o teigiami pavyzdžiai – iš Afrikos, Azijos, Amerikos tautų seniausios istorijos, kad niekam į galvą nešautų jais sekti gyvenimo praktikoje. Seksto. (Perskaitęs žodį, iš pradžių nuščiūva) Taip pat reikalaujame paskelbti amnestiją sau patiems, idant ateities kartos žinotų ir įvertintų mūsų pastangas. Viskas. (Vėl pusbalsiu) Už seksą tu dar atskirai atsiimsi… Kas už? Vienbalsiai, priimta! (Giliai atsidūsta, pats sau) Tarkime, kad paminėjome tą daltoniką žurnalistėlį.
Ūkininkas išsiveja rezoliuciją rašiusį padėjėją hipsterį, o mitingas, ir šiaip
senokai pakrikęs, galutinai virsta vaikštynėmis. Skamba Al Bano ir Raminta’os
Power dainelės „Ci Sarà“ techno versija, visų nuotaika kuo puikiausia
ZITA. Kokia vis dėlto vitališka, rasota ta mūsų visuomenė! Tikri pirmeiviai…
ŽĄSIS. Kokie pirmeiviai?
ZITA. Dar nuo Adomo ir Ievos, neabejoju. Turint galvoje elementariųjų lauko dalelių teoriją, kai kvantas dingsta, jo kelias niekaip neužfiksuojamas… O paslaptis lieka! Visiškai susikompromitavęs vyriškasis logos, Euklido logika traukiasi, traukiasi… Tiesiog nuostabu!
ŽOZEFINA (atsargiai). Koks dvasingas diskursas… (Pasiraususi ištraukia iš rankinuko termometrą, ištiesia Zitai; ši klusniai, mechaniškai kišasi termometrą į burną) Termometrą visada nešiojuosi su savimi. Ar maža kas…
Grįžta Ūkininkas su armonika
ŪKININKAS. Na, štai, išsikroviau… Nepaprasta buvo įtampa! Ek, moterys, kad jūs žinotumėt… (Puola bučiuoti visas) Nežinau kuris, Kurmelis ar Salomėja Nėris sakė: nors padliecai tie lietuviai, bet aš juos vis tiek myliu. Jaučiuosi, žinokit, kaip su sparnais! (Meiliai pažvelgia Reporterio pusėn, pamojuoja jam) Nepamiršim tavęs, forever! Klausykit, varom į tusoną! (Nelaukdamas atsakymo, pasuka vaikštynių pusėn, bet pusiaukelėje stabteli, susimąsto) O gal Dzeržinskis, ne Kurmelis, apie padliecus pasakė? Ai, koks skirtumas… (Ištraukia iš minios žmogų, įbruka jam armoniką) Davai, pavaryk! (Žmogus pradeda improvizuoti techno tema, Ūkininkas šokdamas pritaria įprastuoju „lia lia lia…“)
ŽĄSIS (susigraudinusi braukia ašaras). Kaip gražu – išbučiavo visas… Vis dėlto mylime mes save tėvynėje!
ŽOZEFINA (Zitai). Termometrą ištraukite, jau laikas. (Po pauzės) Nieko tokio, paprasta isterija. Žinote, netikėtai prisiminiau, kaip jaunystės idealizmo suklaidinta netyčia perskaičiau apie kažkokį Godau, Gadą ar Gaudą…
ŽĄSIS (autoritetingai). Gaudas yra sūrio pavadinimas. Tikriausiai tamsta pieno perdirbėjų lankstinuką vartėte.
ŽOZEFINA (truputį įsižeidusi, oriai). Neblogas sūris. Prėskokas, bet neblogas. Tačiau čia apie importą… Tiesiog jų morfologija tokia išpuoselėta – neįmanoma susigaudyti, kaip ištarti. Karoč’, iš pradžių buvo toksai Beketas – (reikšmingai) airis, beje, galima sakyt, mūsiškis tarp emigrantų. O paskui dar kiti du, tai jie kaip durneliai laukė minėtojo Gado ar Godau. Nors tas – joks pažįstamas, įsivaizduojat?
ZITA. Jūs kalbate apie Lakį ir Konstantiną iš Semiuelio Beketo pjesės „Belaukiant Godo“.
ŽOZEFINA (nudžiunga). Va va, apie šituos. (Labai gyvai ir kiek smerkiančiai) Bet kaip šitaip galima… Jau seniausiai atsibodo, visiems viskas aišku, o jie tebelaukia… Kaip ligoniai kokie. (Truputį baimingai) Sako, jie – tas Beketas, Lakis ir tas Godo – labai jau pagarboj! Mat atspindi visuotinį susvetimėjimą.
ZITA (energingai). Ką reiškia „visuotinį“? Nėra tokio dalyko! Tik lengviau visko įkvėpėm, ir jau turim vaikytis paskui svetimybes? Tai paprasčiausias oportunizmas, prieš šį gaivalą būtina negailestingai kovoti, kitaip niekada neužauginsime gležnųjų savo žvaigždžių! Pasaulinis informacijos tinklas, tarpkontinentinis minčių, prekių ir kapitalo judėjimas – nusišvilpt… Mes viską turime pasidaryti patys, mums reikia savo, normalaus, lietuviško susvetimėjimo.
ŽOZEFINA (skubiai). Visiškai pritariu. Tiktai kaip norėtųsi nors truputį normaliai pagyventi! Maniškis nuo kūrybos visai iškvaišo, susišnekėt neįmanoma…
ŽĄSIS (netikėtai – taip, kaip visuomet atsitinka genialių minčių atveju). Vajetau, Egidijus!
ŽOZEFINA. Ką – Egidijus?
ŽĄSIS. Na, Egidijus. Egidijus, ir viskas. Tegu jie ten vazojasi su savo Godo, o mes puikiausiai galime palaukti Egidijaus. Egidijus man nuo vaikystės labai patiko. Ir vėliau daug Egidijų pažinau.
ZITA. Šiaip, gal ir nieko. Beveik mūsiškis, ir skambu. Kaip manote?
ŽOZEFINA. Oi, moterys, jau kaip smagu, tiesiog netveriu… Bet nors truputį žinojimo, kada maždaug jo tikėtis, kad ir labai labai apytikriai. Nors lašelytį vilties… Jau dabar to Egidijaus ilgiuosi nežmoniškai. Be to, ir pasiruošti reikia.
ŽĄSIS. Šiaip, iš tikrųjų… Geriau, kai žinai, iš kurios pusės tikėtis. O tai vėl nepataikysim. (Nedrąsiai) Ne pulkininkas?
ZITA. Oi, ne, ką jūs! Pulkininkas – tik šiaip, nostalgijos šmėkla. Be to, jisai buvo Vycka. Vis dėlto siūlyčiau labai neskubėti, juk dar tik pradedam. Turėsim tą savo Egidijų…
Skamba graži, energinga muzikėlė. Ji sukasi per greitai, galbūt nedaug,
tik truputį, tačiau to juk ir užtenka…
Kęstutis Nakas. Kai Lietuva valdė pasaulį
2017 m. Nr. 1
Iš anglų k. vertė Karilė Vaitkutė
Kęstutis Nakas (g. 1953) – Amerikos lietuvis rašytojas, aktorius, režisierius ir pedagogas. Jo kūriniai vaidinti Niujorko Shakespeare’o festivalyje, „La Mama“, „Dixon Place“, „P. S. 122“, „8BC“, „The Kitchen“, „Highways“, „Prop Theatre“ ir daugelyje kitų teatro scenų. K. Nakas yra ne vienos pjesės ir dramos veikalo, kaip antai: „RIP“ („A.t.A.“), „No Bees for Bridgeport“ („Jokių bičių Bridžportui“), „Railroad Backward“ („Atbulinis geležinkelis“), „Remembrance of Things Pontiac“ („Prisiminimai apie „Pontiac“ dalykus“) , „My Heart, My President“ („Mano širdis, mano prezidentas“), „Hunger and Lightning“ („Žaibas ir alkis“), „The Andrew Carnegie Story“ („Endriaus Karnegio istorija“), autorius. Amerikiečių teatro kritikai itin palankiai įvertino jo keturių dalių pjesę „When Lithuania Ruled The World“ („Kai Lietuva valdė pasaulį“).
1980-aisiais K. Nakas aktyviai dirbo Niujorko East Village“ teatro scenoje, buvo amerikiečių teatro grupės „Gates of Dawn“ („Aušros vartai“) vadovas. Dėstė Niujorko universitete, Kalifornijos universitete Los Andžele, CUNY ir Naujosios Meksikos universitete. Šiuo metu K. Nakas dirba dėstytoju Čikagos Ruzvelto universiteto Teatro katedroje. Jis taip pat yra Čikagos Bridžporto rajone įkurto naujojo teatro „The Bridge“ vadovas.
Jo dramos veikalas apie bitininkystę mieste „No Bees for Bridgeport“ pasirodė 2014 metais Mičigano universiteto leidyklos išleistoje šiuolaikinių pjesių antologijoje „Animal Acts, Performing Species Today“. K. Nako 1982 metais rengtą „Manhattan Cable Public Access“ televizijos šou „Your Program of Programs“ neseniai įsigijo Niujorko modernaus meno muziejus (MoMA).
Pjesės ištrauka
PRAKILNYBĖ
AMERIKIETIS
JOGAILA
MAGISTRAS
HENRIKAS IV
JAUNAS POLONIJUS
MONGOLAS SĄJUNGININKAS
SERŽANTAS
PASIUNTINYS
VYSKUPAS
LENKŲ KUNIGAIKŠTIS
EDAS
ŽYDAS
LINO KANČIA
KOMUNISTAS
LIETUVIS
PIRMAS ŽYDAS
ANTRAS ŽYDAS
VAIKINAS
KUNIGAS
LENKAS
IV DALIS
10 SCENA
Vilnius sveikina didįjį kunigaikštį Vytautą – mūsų tikrąjį karalių
VYTAUTAS. Ona, mieloji, kaip gera į namus sugrįžus.
Bet vokiečiai vėl pulti pasiryžę,
Turėtume greičiau išspręst senus ginčus valstybės.
Ieškot naujų karių reikėtų greit pradėt,
O kas naujesnio mūs mieste girdėt?
ONA. Gandus nešioja apie pabėgimą, išverstą kailį ir ištikimybės laužymą.
VYTAUTAS. Reklama, net ir bloga, vis tiek naudinga1.
ONA. Bet ne tada, kai reikia sutelkti kariuomenę.
ŽYNYS (persirengęs tarnaite). Tuk tuk.
ONA. Kas ten?
ŽYNYS. Tik tarnaitė.
Žynys pradeda valyti
ONA. Mes turim tarnaitę?
VYTAUTAS. O kodėl ne? Galiu sau leisti. Tai ką tu sakei, Ona?
ONA. Mieste priviso nesuvaldomų grupuočių,
Kurios nesutaria dėl paramos Karaliui ir karūnai.
Girdėt balsų, kad tu draugauji pernelyg karštai
Su svetimšaliais, o savus išduodi.
Tačiau kiti tave vadina nacionalistu.
VYTAUTAS. Užsienyje mus vadina laukiniais. Sako, kad mes tarnaujam Piktajam, o tų, kurie išdrįsta įžengti į mūsų valdas, laukia pražūtis. O juk visi, kurie yra pasmerkti vadinamosiose krikščionių žemėse, randa prieglobstį čia. Musulmonai. Žydai. Karaimai. Unitai. Husitai. Juk jei man rūpėtų TIK SAVA GENTIS, išnaikinčiau visus kitus, ar ne? O jei ginu juos, svetimus, tai kodėl neturėčiau saugoti ir savų? Kuris iš tų pasaulį valdančių Karalių mėgina puoselėti kiekvieną, kad ir nedidukę gėlytę, augančią miške ar pievoj? Tik aš. Stengiuosi dirbti visų naudai. Ir toliau darysiu, ką galėsiu. Keisiuos. Kovosiu. Bėgsiu. Ar kam nors kyla abejonių dėl to, kad pasaulis mėgino mus išnaikinti? Jei mes dar čia, vadinas, aš laimėjau. Aš – VYTAUTAS esu. Paaiškinkit man, kad gudrūs. Gyvenimą, laisvę ir visa kita2. Atiduokit savo atstumtuosius man. Žydus ir visus kitus.
ŽYNYS. Jie viską čia nusiaubs. Ir vienas kitą užpjaus.
VYTAUTAS. Reikia mainų. Jei tu užmuši žydą, tai aš – tave.
ŽYNYS. Jiems čia saugiau gyventi nei man.
VYTAUTAS. Kas tavęs klausia?
ŽYNYS (pasirodo, kas esąs). Puf.
VYTAUTAS. Žynys! Kaip…
ŽYNYS. Persirengiau.
VYTAUTAS. Mieste visi pasikrikštiję. Jie tave užmuš.
ŽYNYS. Mane užmuš? Didysis gynėjau, ar tu mane užmuši?
VYTAUTAS. Lik su suknele. Niekas nesužinos. Venk užsieniečių.
ŽYNYS. Kaip mūsų maža tautelė gali išlikti, jei tu viską atiduodi svetimšaliams?
VYTAUTAS. Keisk požiūrį.
ŽYNYS. Negalima priimti visų parazitų.
VYTAUTAS. Juk priimu tave.
ŽYNYS. Aš – vietinis augalas, o ne įsibrovėlė visa užgožianti piktžolė.
VYTAUTAS. Jei nebus Kito, ir mes negalėsime būti savimi. Jei būsime tik mes, negalėsime būti kitokie. Paklausk amerikiečių.
ONA. Kas tie amerikiečiai?
VYTAUTAS. Nežinau. Žyny, kas yra amerikiečiai?
ŽYNYS. Ar tikrai nori žinoti? Turėtum su manim pakeliauti po sapnų montažą.
VYTAUTAS. Kaip ilgai užtruktų?
ŽYNYS. Gal keturias ar penkias minutes.
VYTAUTAS. Duosiu tau tris.
ŽYNYS. Tavo akys merkiasi…
VYTAUTAS. Kas esi?
KOLUMBAS. Kolumbas. Plaukiu per jūras, per marias plačias. Surasiu naują pasaulį, pagrįstą laisve, kur kiekvienas žmogus turi namus ir šeimą. Ir gali laisvai rinktis tikėjimą. Šis pasaulis laukia mūsų ten, už jūrų.
Iš laivo mūs štai žemė jau matyti –
Pietinis krantas Mičigano plyti
Ir plačiapetis miestas, kuriame
Vis skerdžia ir avis, ir karves, ir kiaules.
Puiki vieta tai Vytauto žmonėms.
Jie gali kurtis čia, gyvent ir gerą pavyzdį parodyt.
Čikaga, atradau tave!
Čikaga sveikina didįjį kunigaikštį Vytautą
PRAKILNYBĖ. Mums malonu pasveikinti mažąjį milžiną. Princą tarp Didžiųjų Kunigaikščių, Karalių tarp Princų. Sveikas atvykęs į Čikagą, Vito. Drąsų, įžūlų, pagyrūnišką skersgatvių miestą3. Čia garsiai kalba, čia maukia alų. Čia išsikėtojusios gremėzdiškos skerdyklos, savo dvoku užgožusios pietinės pusės lindynių kvartalus. Čia verda naktinis gyvenimas, linksminasi akiplėšos pagyrūnai, nerūpestingi vėjavaikiai gabena kontrabandą, lazdomis baksnoja policininkai, tarp namų rangosi traukiniai, čia – dūmai, kosuliai, dirbtuvės, parduotuvės…
VYTAUTAS. Gerai, gerai, įsivaizduoju.
PRAKILNYBĖ. Dabar apie lietuvių balsus rinkimuose4…
Jo Prakilnybė įteikia Vytautui dolerį
AMERIKIETIS. La-bas, Ponas Didysis.
VYTAUTAS. Oho! Kalbate lietuviškai?
AMERIKIETIS. Jo. Nu, tiesą sakant, no. Kažkiek. Kažkaip. Aš lietuvis.
VYTAUTAS. Keista.
AMERIKIETIS. Eime su manimi. Turi šį kraštą pamatyti.
Pabėgsim iš skerdyklų. Įšoksim į vagoną.
Ir ratai muš mums ritmą, likimas mano – bėgiai.
Kiekvieno puodas pilnas, kiekvienas čia karalius5.
Imk tai, ko neturi dar, pripildyk sau kišenę.
VYTAUTAS. Sudie tau, Prakilnybe. Į vagoną šoku ir pirmyn
Su vaikinu šiuo, saulei šviečiant, lietui lyjant.
Į tolius nematytus plieno kaspinas nuves.
Šlovė ten laukia6. Išvykstu iš čia.
Vytautas ir Amerikietis įšoka į prekinį traukinį
AMERIKIETIS. Vakarų pusėn traukinys šis dunda,
O paskui jį – lemtis mūs nusidriekia.
Amerikos daina – tai vėjas plaukuose.
Jį matome raudonuose sprogimų gaisuose7.
Tolumoje – Klano balti vaiduokliai8.
Vaiduoklis ąžuolo, kuriame kadais kabojo pakaruoklis.
Amerikos daina – ji kaip dangus žydra.
Bet ko verta daina, jei ašaros nespaudžia?
O burtai ko verti bus, jei mistikas numirs?
ŽYNYS. Iš tiesų, ko jie verti?
VYTAUTAS. Oho. Nieko sau sapnelis.
(Laikydamas dolerį) O kas čia dabar?
Žynys paima banknotą ir numeta į žiūrovų pusę
ŽYNYS. Žalias popierius.
VYTAUTAS. Tai tokia ta Amerika. Laisva.
Ir pas mus taip būt turi.
Nuo jūros iki jūros9.
Nuo B iki J.
ONA. Nuo B iki J?
VYTAUTAS. Nuo Baltijos iki Juodosios, supranti?
Gyventi. Laisvėje. Ir įvairovėje. Klestėti.
Mes turim visa tai čionai.
Nekliudo žmogui niekas, jei jis geras,
Man duoklę atiduoda ir nelenda į girią mano.
Verta.
Taika – geras dalykas. Stop, hey, what’s that sound?
ŽYNYS. Žiūrėk! Aukštyn į dangų!
VYTAUTAS. Mūsų dvisparnis. Pataisytas. Leidžiasi į žemę.
JOGAILA. SEPTYNIASDEŠIMT TŪKSTANČIŲ KRYŽIUOČIŲ ŽYGIUOJA MŪSŲ TRIUŠKINT. ŠIS MŪŠIS NULEMS MŪSŲ LIKIMĄ!!!
VYTAUTAS. Kur reikės tokią daugybę palaidoti?
11 SCENA
Vokiečių stovykla
MAGISTRAS. Jokia jungtinė lenkų ir lietuvių kariuomenė nesustabdys mano juggernaut. Sąjungininkai, sveiki atvykę į Žalgirio mūšį ir šlovingąjį mūsų kryžiaus žygį. Henrikai Ketvirtasai iš Anglijos10, tavęs laukia šlovė!
HENRIKAS IV. Įsivaizduok! Filmai! Televizijos laidos! Žinoma, po pergalės.
MAGISTRAS. Jaunasai Polonijau iš Danijos, kokie vėjai tave čia atpūtė?
JAUNAS POLONIJUS. Internatūra. Mokslai. Kursas „Įvadas į diplomatiją: sutriuškink lenkus“11. Trys kreditai.
MAGISTRAS. Sveiki atvykę, mūsų pajėgos auga. Vokiečių riteriai, jūsų plieno šarvai švyti. Pirmyn! Netrukus šios žemės priklausys jums. Įgysite gyvenamąją vietą visiems laikams.
Sąjungininkų stovykla
JOGAILA. Kur mes esam?
VYTAUTAS. Jiems tai Tanenbergas. Arba Griunvaldas. O mes vadinam Žalgiriu.
JOGAILA. Ko vertas vardas? Jaučiu, kad mūšis bus žiaurus. Manyje kyla dvasia pasiryžimo. Aš pasirengęs kovai.
VYTAUTAS. Mes visi nekantraujame ir esam pasirengę susiremti. Iš Bohemijos atvyko čekai. Iš Baltarusijos ir kitur atjojo mūsų sąjungininkai, ištroškę vokiečių kraujo. Ne vokietukų nosiai mūsų miškai ir laukai. Mūsų gyvenimai. Mūsų likimai ir šventa mūsų garbė12.
JOGAILA. O kas čia dabar? Tiesiai į mus joja gauja mongolų. Jų vadas mojuoja paliaubų vėliava.
VYTAUTAS. A, tas vyrukas. Pamatysi, jis sakys, kad atjoja mums padėti, o paskui pabėgs.
MONGOLAS SĄJUNGININKAS. Laikas atsidėkoti. Pameni, aš tau skolingas?
VYTAUTAS. Žinoma, žinoma. Tik pasistenk nesipainioti po kojų.
JOGAILA. Karštoje pagonių saulėje spindi kryžiuočių karo šarvai. Jie įsitvirtino ant kalvos ir nesitrauks, kol mes nepradėsime puolimo.
VYTAUTAS. Kokius numato orus?
JOGAILA. Bus saulėta, karšta kaip pragare.
VYTAUTAS. Visą dieną?
JOGAILA. Visą rytą. Bet mums jau reik pradėt puolimą.
VYTAUTAS. Neskubėk. Štai, paliesk šią metalinę sagę.
JOGAILA. Oi, karšta.
VYTAUTAS. Saulė įkaitino.
JOGAILA. Jau laiko gaišt ilgiau mes nebegalim.
VYTAUTAS. Jei mano segė ranką tau nudegino, tai pagalvok, kaip dabar kaista vokiečių šarvai. Kodėl neleidus jiems iškepti?
JOGAILA. Gudrus tu. Gerai. Kariai, eikit į pavėsį. Vaidinkit, kad tuoj tuoj pulsite, bet nesijudinkit iš vietos, kol neduosiu komandos.
JAUNAS POLONIJUS. Ar užuodi keptus lašinius?
HENRIKAS IV. Tai mano oda kepa metaliniuose šarvuose.
MAGISTRAS. Mūsų Dievas mūsų neapleis.
JAUNAS POLONIJUS. Ar Jis mums liepia kepti čia kaip pusryčių dešrelėms?
HENRIKAS IV. Negalvok apie tai. Galvok apie ką nors kita. Pavyzdžiui, apie filosofiją.
JAUNAS POLONIJUS. Ak, mokiausi jos universitete Paryžiuje.
HENRIKAS IV. Atrodo, kad nebuvo lengva. Paskaitos. Įžymūs mokslo daktarai.
JAUNAS POLONIJUS. Ne tik mokėmės. Daug ir gėrėme. Ir dar buvo ten toks dvikovų klubas. Dramos klubas. Velnias, kaip karšta.
MAGISTRAS. Laikykitės. Pagonys tuoj tuoj puls.
HENRIKAS IV. Ar nevertėtų mums atsiveržti šarvų? Vėjelis truputį prapūstų.
MAGISTRAS. Norit, kad mus sugautų be kelnių? To pagonys ir trokšta.
HENRIKAS IV. Mūsų oda jau apsvilo. Kepame ir verdame čia savo metalinėse įkapėse. O lenkai ir lietuviai vis dar nesiartina. Mes mirštam.
MAGISTRAS. Stovėkite tvirtai. Nebūkite išglebę.
JAUNAS POLONIJUS. Aš tuoj apalpsiu. Negaliu ištverti.
MAGISTRAS. Tai tu toks silpnas, svyruonėli dane? Ar baikščiai spruksi kaip koks zuikis?
JAUNAS POLONIJUS. Būsiu ištikimas. Sau13. Sudie.
MAGISTRAS. To vyro draugijoje mirti nenorėčiau14.
HENRIKAS IV. O aš nenorėčiau mirti tavojoje. Sudie.
MAGISTRAS. Pragare bus daug karščiau. Skystablauzdžiai.
JOGAILA. Tu buvai teisus, Vytautai. Jie krenta kaip musės.
VYTAUTAS. Dabar jėgos taps apylygės.
JOGAILA. Puiku.
MAGISTRAS. Kariai! Neabejokit – antikristas tuojau puls.
Kristaus ir jo motinos šventos vardan
Sutriuškinkit šėtono pakalikus mūšy lemiamam!
Nors dalį mūs pražudė karštis jau,
Vis viena vokiečių pulkai prarėš jų ordas –
Kaip karšto peilio ašmenys praslysta sviestu.
JOGAILA. Jei ši diena baigsis mūsų pergale, pasirūpinsiu, kad jotume tiesiai į tavo karūnavimą. Būsimas karaliau, jok į mūšį. (Jogaila įlipa į lėktuvą ir pakyla) Aš būsiu čia, aukštai, ir duosiu tau signalus.
VYTAUTAS. Per silpnos kinkos mūšiui?
JOGAILA. Mano elgesys – tai irgi kovos forma.
VYTAUTAS. Gerai, pusbroli. Karius į mūšį vesiu aš. Seržante, sukviesk karius!
SERŽANTAS. Ei! Tylos!
VYTAUTAS. Šaunieji lietuviai, augalotieji lenkai, juodbruviai čekai, kailiniuoti mongolai –
Šios žemės buvo mūsų, kol neatėjo vokiečiai.
Šiuose miškuos mūsų tėvai klajojo,
Šiuose laukuos jie žemę dirbo.
Tuoj pat jūs pulsite gretas kryžiuočių.
Aš būsiu su jumis.
Jei liksite gyvi – ir aš išliksiu gyvas.
Jei žūsite – ir mano valanda išmuš.
Dangus šis. Ežeras. Aušra. Ir laisvė jūs
Dabar priklauso jums.
Kryžiuočiai nori visa tai atimt,
Tačiau mes šiandien sustabdysim juos.
Kovosim tol, kol nugalėsim
Tuos arogantiškus engėjus blondinus.
Taigi nesinervinkite, ženkit sau linksmai –
Šįvakar šauniai pauliosim.
Tačiau prieš tai dar reikia pakovot ir nugalėt. Pirmyn!
MONGOLAS SĄJUNGININKAS. Man čia nelabai patinka.
Pabėga
VYTAUTAS. Na štai, ir vėl jis savo. Gerai, visi kiti Į MŪŠĮ!
Kariai puola
MAGISTRAS. Galų gale pagonys puola! Puolam ir mes! Kariuomenės susiremia mūšyje. Cha-ha! Jų gretos retėja. Lietuviai pasiduoda!
VYTAUTAS. Kariai, atsitraukit! Pailsėkit. Dar liko pusė dienos.
MAGISTRAS. Dabar mes išguldysim juos visus.
Mongolai jau pabėgo.
O lenkai irgi pasiduos tuojau.
VYTAUTAS. Kariai, dabar ne laikas suskystėti. Pirmyn!
JOGAILA. Pusbroli, aš gerai matau padėtį. Visus iš kairės perkelk į dešinę.
VYTAUTAS. Visi kairieji! Pereikit į dešinę!
Kariai pereina
VYTAUTAS. Puiku. Dabar – kovojam vyriškai.
MAGISTRAS. Mein Gott. Jie mušas kaip velniai. Tačiau vokiškas plienas atlaikys. Mes jau stumiam juos atgal. Šaukit iš didžiojo pabūklo! Aha! Was is loss? Kas čia dabar?
MONGOLAS SĄJUNGININKAS. Aaighlaiaeee! Atėjo laikas grąžint skolą.
VYTAUTAS. Gerai, prisipažįstu, neįvertinau tavęs.
JOGAILA. Mongolai sutriuškino kairįjį kryžiuočių sparną. Pereikit į centrą ir susijunkit su jais.
VYTAUTAS. Į centrą.
JOGAILA. Na, dabar jau galima juos mušti iš peties.
Vyksta skerdynės
MAGISTRAS (mirdamas). Kaip tu galėjai, Dieve, mus apleist dabar?
Prisiekiu galiomis visom – šviesiom, tamsiom,
Kad vieną dieną grįšiu aš kaip nors, kuo nors.
Nusiaubsiu aš visas tautas nuo mūs į rytus,
Jei vokiškajai taikai priešintis mėgins jos.
Ir už kiekvieną šiandien žuvusį kryžiuotį
Kris tūkstančiai galvų – lietuvių, latvių, slavų.
Žalia ir saulėta šalis kraujais paplūs
Už pralaimėjimą mūs Žalgirio laukuos.
Kitoje mūšio lauko vietoje
JOGAILA. Matai, kaip gerai einasi, kai esam vienoj komandoj.
VYTAUTAS. Koks rezultatas?
PASIUNTINYS. Paimta penkiasdešimt viena vėliava. Vokiečiai žuvo visi iki vieno. Didysis Magistras taip pat.
VYTAUTAS. Ten, kur stovėjo tie atkaklūs pasipūtėliai,
Dabar – lavonai pūna saulėje karštoj.
O šviežias jųjų kraujas
Maitina žemę mūsų žalią.
Išguldėm juos visus.
JOGAILA. Aš ir tu.
VYTAUTAS. Senasis mūsų lėktuvėlis pasiekė tikslą. Gera pozicija ten, viršuj.
JOGAILA. Neblogai ir tu pakovojai čia, ant žemės.
Šiek tiek čia apsivalysime ir namo – pas mylimas žmonas!
VYTAUTAS. Taip, apsivalysime ir namo – pas mylimas žmonas! Tačiau pirmiau paskelbsi mane Karaliumi, ar ne?
JOGAILA. Žinoma, žinoma. Iškart po to, kai nužygiavę į kryžiuočių tvirtovę Marienburge išguisime paskutines žiurkes iš laivo.
VYTAUTAS. Ne, dabar.
JOGAILA. Ne, paskui.
VYTAUTAS. Tuomet – atia. Tegul jie turisi savo pilį.
JOGAILA. Palauk, neišeik. Mes juk laimėjom. Mes dabar – ponai.
VYTAUTAS. Aš būsiu ponas grįžęs namo į Vilnių.
JOGAILA. Pusbroli. Esi Karalius. Aišku, kad karalius. Tik dar ne laikas tai paskelbti. Duok man dar truputį laiko – reikia gauti paskutinį leidimą iš Popiežiaus. Kelias savaites. Gal mėnesį. Daugių daugiausia – metus. Arba dvejus. Ne daugiau trejų.
VYTAUTAS. Klausyk. Aš laukiau, laukiau, laukiau… Dabar laimėjom didžiausią mūšį istorijoje, jei neminėsim to tarp anglų ir prancūzų, bet kam jis rūpi, o tu vėl nori atidėti mano reikalus. Eik šikt. Turiu eiti, nes manęs laukia mano šalis. Geresnė nei tavoji, ponas lenke. Manai, kad esi jiems lygus? Jie iš tavęs juokiasi. Iš tavo „laukinio“ lietuviško akcento. Iš tavo „gyvenimo darnoje su gamta“. Žinai, aš irgi iš tavęs juokiuos. Cha cha cha.
JOGAILA. Nieko tu nesupranti. Aš jiems patinku. Esu priimtas į visus lenkų klubus. Esu toks pat, kaip jie. Jokios diskriminacijos mano atžvilgiu nėra. Man tik reikia prisižiūrėti. Kaip elgiuos prie stalo. Kaip kalbu. O lenkų kalba – graži. Turėtum ją išmokti.
VYTAUTAS. Užteks tavo dviveidiškų kalbų. Vokiečių nebėra. Tik aš ir tu. Mūsų kariuomenės gali susijungti, tačiau gali ir susiremti kovoje. Gal nori lažintis, kuri laimėtų?
JOGAILA. Ar tai grasinimas?
VYTAUTAS. Tik užuomina. Esi išmintingas – susivoksi. Sudie, sąjungininke. Kariai! Grįžtame namo. Laikas sveikai lietuviškai15 užvalgyti!
KARIAI. Valio!
Vytautas su Kariais išeina
JOGAILA. Labai jau ūmus tas Vytautas.
Tačiau esu skolingas jam.
Kai tik sulauksiu lenkų paramos,
Uždėsime karūną mes ant Vytauto galvos.
Dabar grįžtu į Krokuvą aš vykdyt planą šį,
Taip pat ir savo pačią nekantrauju pamatyt.
JOGAILA. O, sveikas, Vyskupe. Vyskupe O, parašyk šio mūšio istoriją.
VYSKUPAS. Be abejonės, viršininke.
JOGAILA. Atia.
Jogaila išeina
VYSKUPAS (rašo). Lietuviai pabėgo. Mongolai pabėgo. Tačiau padėtį išgelbėjo lenkai ir laimėjo mūšį. Vyskupo O dėka, nes jis palaikė Jagiellos dvasią ir padėjo jam vadovauti.
LENKŲ KUNIGAIKŠTIS. Kur Karalius?
VYSKUPAS. O jis mane paliko vadovauti vietoj savęs.
LENKŲ KUNIGAIKŠTIS. Ten už laukų, miškuos, aptikome
Mes vokiečių pabūklą didįjį.
Jie buvo pasiruošę šauti, bet buvo sustabdyti.
VYSKUPAS. Jūs niekam nieko nesakykit.
Parvežkit tą pabūklą ir į mano arklides jį pastatykit.
Tai bus mažytė mūsų paslaptis.
12 SCENA
Vytautas joja namo
VYTAUTAS. Galų gale vis liekam dviese – aš ir Edas.
Jis jaučia mano kelią į namus.
Kinkuoja jis savu ritmu,
O aš su juo drauge kinkuoju.
Ar būčiau aukštumoj, ar kritęs žemėn.
Namo.
EDAS. Ko toks rūškanas?
VYTAUTAS. Nei pagarbos iš jų, nei rūpesčio.
EDAS. Karūną gavęs jausiesi taip pat.
VYTAUTAS. Bet būsiu pripažintas.
EDAS. Na ir kas?
VYTAUTAS. Gal tu teisus. Ką aš noriu įrodyti? Kam? Dėl ko? Na, gausiu tą karūną. Bus dar vienu karaliumi daugiau. Argi pasauliui to reikia? Ištirpk Jogailos gretose ir būk laimingas.
Mažiau atsakomybės bus.
ŽYNYS. Vargšiukas.
VYTAUTAS. Ką? Čia tu! Saugai sieną? Turint galvoje, kad esi iš vyresnės kartos, mikliai sukiesi, nėra ką sakyt.
Išsekęs Vytautas ima snūduriuoti
ŽYNYS. Tau laikas jau miegot, diena tavoji baigias.
Tuo tarpu, kai grimzti tu, prasideda naktis manoji.
Edas ima prunkšti
VYTAUTAS. Kas atsitiko, Edai?
EDAS. Girdžiu kanopas.
VYTAUTAS. Čigonai? Valkatos? Vagys? Kas?
ŽYNYS. Dar vienas žydas emigrantas.
VYTAUTAS. Sveiki!
ŽYDAS. Viso gero.
VYTAUTAS. Aš nežinau, kodėl sakai sudie tu, juk aš sakau – sveiki16.
ŽYNYS. Žinau, kas bus toliau.
VYTAUTAS. Gražūs batai.
ŽYDAS. Kam šlubuoti? Galima pataisyti!
VYTAUTAS. Kiek už vieną porą paprašytum?
ŽYDAS. Mažiau nei kas nors kitas.
VYTAUTAS. Įtikinai!
Atidaryk dirbtuvę Vilniuje
Ir tave sėkmė lydės!
ŽYDAS. Man regis, esu jau tuos žodžius girdėjęs.
VYTAUTAS. Per amžius – tai baisiai ilgas laikas.
Bet Vilniuje per amžius bus tau neblogai.
ŽYDAS. Manau, turėčiau ačiū pasakyt.
Žydas išeina
ŽYNYS. Man visai daina ši nepatinka. Krikščionys, žydai – jie visi eretikai.
Pridėk dar musulmonus.
VYTAUTAS. Užteks jau tau kalbėt.
Batai. Žydai. Karalius. Dar kas nors…
Vytautas užmiega
ŽYNYS. Vargšiukas vaikas. Pailsėk.
Žaltys atšliaužia.
VYTAUTAS (miegodamas). …kvaila karūna… aukštyn kojom… žaltys… zzzz… Vyras. Pakumpęs susirūpinęs žmogus.
LINO KANČIA. Esu aš Linas, Linas aš esu. Prisijunk ir gyvenk.
VYTAUTAS. Aš ne tavo pavaldinys.
LINO KANČIA. Tik, tik, tik. Viens, du, trys.
Lietuviai ir Rusai Komunistai
KOMUNISTAS. Draugai, kolegos neišrinktieji į šį netikrą parlamentą. Šiandien balsuojame už savo ateitį. Stokite į Sovietų Sąjungą ir gyvuokite per amžius. Be šlovingosios Raudonosios armijos pagalbos mūsų šiandien čia nebūtų. Gal prieš įstodami norite ką nors pasakyti? (Keliamos rankos) Neturite. Gerai, tuomet nuolankiai prašysime leidimo įstoti į Sovietų Sąjungą. Ar kas nors nori pasisakyti? (Keliamos rankos)
LIETUVIS. Mes nepriklausomi dabar. Mums sekas neblogai. Aš noriu išlaikyti tai, kas man priklauso.
KOMUNISTAS. Priklausymas yra laisvė. Mažiau reikės dirbti.
Komunistas nušauna Lietuvį
PIRMAS ŽYDAS. Palaukit. O kaip bus su mumis – žydais darbininkais?
KOMUNISTAS. Įstokite ir gyvuokite!
ANTRAS ŽYDAS. O kaip su manimi? Aš irgi žydas!
KOMUNISTAS. Kuo tu užsiimi?
ŽYDAS. Turiu lentpjūvę. Gaminu popierių. Spausdinu knygas.
KOMUNISTAS. Atspausdink štai ką. (Komunistas nušauna Antrąjį Žydą) Istorija – tai švarus popieriaus lapas. Ir dabar man norisi ką nors į jį įrašyti.
VAIKINAS. Palaukit! Taip ne…
Komunistas nušauna Vaikiną
KUNIGAS. O kaip bus su Dievu?
KOMUNISTAS. Dievas yra geras. Miręs, bet geras.
Komunistas išsitraukia šautuvą ir nušauna Kunigą
LIETUVIS. Seneli, ką daryti?
VYTAUTAS. Rodos, kad tu neturi kitos išeities, ar ne? Įstokite ir gyvuokite!
LIETUVIS. Bet juk prarasime viską, ką taip sunkiai ir ilgai kūrėme.
VYTAUTAS. Kurį laiką pabūsite išvertę kailį. Pats esu tai išmėginęs daugelį sykių. Tai tas pats, kas persirengti kitas drabužiais. O vėliau ištrūksite. Tada vėl persirengsite.
LIETUVIS. Nei tiesos? Nei pasekmių17?
VYTAUTAS. Įstokite ir gyvuokite.
KOMUNISTAS. Gerai, pakelkite rankas, kas už?
Likusieji pakelia rankas
KOMUNISTAS. Liaudis pareiškė savo valią. Sargybiniai! Išdalinkite riestainius. O jūs išeidami palikite savo adresus sekretorei. Kad žinotume, kur jus rasti.
LINO KANČIA. Jei gyvenimas – tai sapnas, kas tuomet mirtis?
KOMUNISTAS. Kas tu toks?
VYTAUTAS. Esu didysis Karalius Vytautas. Mano valdoma Lietuva iškilo ir tapo galinga.
Komunistas išsitraukia šautuvą ir šauna
KOMUNISTAS. Supermenas!
VYTAUTAS. Čia mano sapnas. Manęs nenušausi.
KOMUNISTAS. Tai visa tai netikra?
VYTAUTAS. Ne.
KOMUNISTAS. Nebuvo sovietų valdžios Lietuvoje?
VYTAUTAS. Ne.
LIETUVIS. Nebuvo masinių lietuvių trėmimų į Sibirą?
KUNIGAS. Nebuvo masinio susidorojimo su visuomenės veikėjais, dvasininkija, aukštuomene ir inteligentija?
VYTAUTAS. Ne.
ŽYDAS. Niekas nekaltino žydų dėl Lietuvos nelaimių?
VYTAUTAS. Ne.
ŽYDAS. Niekas nesveikino į Lietuvą įžengusių vokiečių?
VYTAUTAS. Ne.
ŽYDAS. Nebuvo masinių antisemitinių riaušių ir gyventojų žiaurumo žydams?
VYTAUTAS. Ne.
LIETUVIS. Nebuvo lietuvių pasipriešinimo nacių valdžiai?
VYTAUTAS. Ne.
LIETUVIS. Nebuvo kovojama prieš sovietų okupaciją?
VYTAUTAS. Ne.
LIETUVIS. Nebuvo lietuvių ir lenkų tautos genocido, nebuvo etninio valymo, gyventojų perskirstymo?
VYTAUTAS. Nebuvo.
ŽYDAS. Kiek buvo nužudyta žydų?
VYTAUTAS. Nė vieno.
LIETUVIS. Kiek buvo išžudyta lietuvių?
VYTAUTAS. Nė vieno.
LENKAS. O kaip su lenkais?
VISI. Užsičiaupk!
VYTAUTAS. Nė vieno. Nė vieno. Nė vieno. Aš jums sakau: visa tai – tik blogas sapnas. Klausykit, man regis, jei labai pasistengtumėt, galėtumėt visi sutart. Liaukitės galvoję vien apie save ir pagalvokit apie kitus. Tai bus sprendimas. Tebūnie18.
VISI. TEGUL VISKĄ SKRADŽION IR EIK TU PO VELNIŲ!
VYTAUTAS. Na, Line, jei tu nieko prieš, norėčiau jau prabusti ir nutraukti šią pamišėlišką istorinę komediją.
LINO KANČIA. Kai mirusieji prisikels,
Ką tu jiems pasakysi?
Kai mirusieji prisikels,
Ką jie tau pasakys?
Ar jų šneka bus
Tokia pat kaip tavo?
Ar prisiminsite visi, kokia mirtim jie mirė,
Ar tu meluot galėsi ir prieš Dievą, ir prieš juos?
VYTAUTAS. Ačiū dievui, tai buvo tik sapnas. (Žiūrovams) Ir jūs ten buvote. Ir tu, ir tu1818. Ne taip jau juokinga buvo, ar ne?
ŽYNYS. Genocidas – juokų darbas. Komedija – štai kas sunku19.
VYTAUTAS. Še, imk dešimt litų. Nupirk didžiulę riebią žąsį ir pamaitink kokią nors alkstančią šeimą. Grąžą pasilik sau. Nuo šiol viskas bus kitaip20. Harmonija. Brolybė. Manęs dar laukia daug darbų. Tas sapnas niekada neišsipildys. Niekad. Niekad. Niekad. Niekad. Niekada21. Eime! Į Vilnių!
ŽYNYS. Aš neisiu. Jie nusiaubė mano altorių, sudegino kalendoriaus lazdą. Jie ir mane sudegins!
VYTAUTAS. Ką čia šneki. Su manim būsi saugus. Juk žydus apginu. Apginsiu ir tave.
ŽYNYS. Kurgi ne. Apginsi tu.
Tokie kaip aš –
Ištirps nakty.
Visi visi –
Ištirps nakty.
1 „Tokio dalyko kaip bloga reklama nėra“, – šio populiaraus posakio autorius yra XIX amžiaus cirko savininkas P. T. Barnumas.
2 JAV Nepriklausomybės deklaracijoje įtvirtintos teisės „gyventi, būti laisvam ir siekti laimės“.
3 Šioje pastraipoje parodijuojamas populiaraus XX amžiaus vidurio Čikagos rašytojo Nelsono Algreno stilius.
4 Nuoroda į etninę Čikagos politiką, ypač rajonuose aplink skerdyklas.
5 Eilutė susideda iš dviejų žinomų Amerikos politinių šūkių: Herberto Hooverio „Višta kiekvieno puode“ ir Luizijanos demagogo Huey Longo „Kiekvienas žmogus yra karalius“.
6 „Bound for Glory“ – kairiųjų pažiūrų liaudies dainininko Woody’io Guthrie’o autobiografijos pavadinimas.
7 Iš JAV himno: „…ir raketos raudona šviesa…“
8 Ku kluks klanas (Ku Klux Klan) – baltųjų rasistinė teroro grupuotė. Jos nariai dėvėdavo baltos spalvos apsiaustus su gobtuvais ir linčiuodavo juodaodžius amerikiečius.
9 „Nuo jūros iki švytinčios jūros“ – garsi eilutė iš patriotinės amerikiečių dainos „America the Beautiful“.
10 Būsimasis karalius Henrikas IV buvo surengęs kryžiaus žygį prieš pagonis baltus, tačiau ankstesniais laikais. Jo dalyvavimas pjesėje yra anachronizmas.
11 Williamo Shakespeare’o tragedijoje Hamleto tėvas kovojo „ant ledo blokšdamas rogėtus lenkus“. Ar tai reiškia, kad jis dalyvavo žygiuose prieš baltus? Pjesėje įsivaizduojama, kad būsimasis ministras Polonijus, kaip ir daugelis kitų Vakarų Europos didikų, jojo kartu su vokiečių riteriais į kryžiaus žygį rytuose.
12 JAV Nepriklausomybės deklaracijos signatarai prisiekė savo „gyvenimu, likimu ir šventa garbe“.
13 „Hamlete“ Polonijus pataria savo sūnui „būti ištikimam sau“.
14 Iš „Henriko V“: „Aš nenoriu mirti tokio žmogaus draugijoje, kuris bijo mirti su mumis.“
15 „Healthy Lithuanian Food“ buvo populiaraus lietuviško restorano Čikagoje pavadinimas.
16 Iš „The Beatles“ dainos „Hello, Goodbye“.
17 „Tiesa ar pasekmės“ („Truth or Consequences“) buvo amerikiečių televizijos serialas. „Bus atsakymas, tebūnie“ – eilutė iš „The Beatles“ dainos „Let it be“.
18 Iš filmo „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ scenos, kurioje Dorotė atsibunda ir vardina ūkio darbininkus kaip Ozo šalies gyventojus.
19 „Mirti lengva, vaidinti komediją sunku“ – populiarus posakis, kurį nuolat kartoja aktoriai. Posakio autorius – britų aktorius Edmundas Keanas, kuris šiuos žodžius ištarė mirdamas.
20 Pastraipa primena šykštuolio Skrudžo veiksmus po jo asmeninio virsmo Charleso Dickenso „Kalėdų giesmėje“.
21 „Karaliuje Lyre“ sielvarto apimtas karalius žodį „niekada“ pakartoja penkis kartus.
Bitė Vilimaitė. Rudens veidas
2016 m. Nr. 8–9
Šio kūrinio rankraštį redakcijai perdavė ir publikaciją parengti leido rašytiniu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) palikimu besirūpinantis kūrėjos sūnėnas Darius Vilimas. Dramos parašymo data – 2013 m. gegužės 21 d.
Dėkojame už suteiktą galimybę išspausdinti kūrinį.
Vieno veiksmo, penkių paveikslų drama
VEIKĖJAI
NELĖ
LEVUTĖ visos trys pensininkės
AUGUTĖ
VALDEMARAS
VEDĖJAS
AGENTAS
SENUTĖ (Nelės motina)
SLAUGĖ
RAPOLAS
TARDYTOJAS
LEVUTĖS KAIMYNĖ
RAJA
Pirmas paveikslas
Scenoje – bibliotekos rūsys, kuriame į dėžes pakuoja nurašytas knygas. Trys čia dirbančios nejaunos moterys įsikūrusios gana jaukiai. Yra gėlių, stalelis, arbatinis
NELĖ. (akiniuota, stora, kalba bosu). Na, mergaitės, dar viena gėlė nuvyto. Žiūrėkite – vakar palikome sveiką, dabar gi… (Skabo sudžiūvusius lapelius, dūsauja) Be saulės.
LEVUTĖ. (visa susiraukšlėjusi, perkarusi). Čia nuo dulkių. Tos baisios knygų dulkės… Ėda ir mus. Naktimis aš prabundu nuo dusulio, kaskart galvoju, kad mirštu.
AUGUTĖ. Užtat mus čia ir nugrūdo, kad greičiau nusibaigtume… Kai aš dirbau viršuje, muzikos skyriuje, niekada nepagalvojau, kad atsidursiu čia.
NELĖ. Visos mes dirbom viršuj, salėse, su žmonėm. Na, gerai, kad nors visai neišvaro. Neišgyvenčiau iš pensijos.
AUGUTĖ. Man Rapolas liepia mesti darbą.
NELĖ. Tai mesk.
AUGUTĖ. Negaliu. Jis neįsivaizduoja, kas tada nutiktų. Jis net nežino, kiek kainuoja, pavyzdžiui, grietinė, pienas, varškė, puskojinės, skutimosi kremas.
LEVUTĖ. Žinom mes tokius alfonsus… (Nuoširdžiai) Kam jis tau reikalingas, šitoks ilganosis… Ir vis nesusirašote.
Visos juokiasi. Nelė pakelia dar vieną knygų kaugę
NELĖ (stebisi). Ir kam nurašyti tokias geras knygas… (Varto) „Čiauškutė“. Skaičiau jaunystėje. Knyga apie meilę. Dabar tokių neparašo.
AUGUTĖ. Ir aš „Čiauškutę“ kadaise skaičiau. Duok man ją. Vakare paskaitysiu Rapolui (Įsideda į krepšelį)
LEVUTĖ (kandžiai). Kiek jam metų, tam tavo Rapolui? Ar ne per senas, kad skaitytum prieš naktį pasakas?
AUGUTĖ. Nežinau. Jis man paso nerodė.
NELĖ. Gražiausia.
Įeina Vedėjas, pusamžis žmogus. Jis vilki brangų kostiumą, sustoja patalpos viduryje, saugodamasis, kad neišsiteptų
VEDĖJAS. Na, mielosios, turiu jums staigmeną.
NELĖ (niūriai). Nieko gero nesitikime, tačiau sakykite iš karto.
AUGUTĖ. Iš viršininkų tikimės tik kiaulysčių. Va, kai mums valdžia nusavino pensijas…
VEDĖJAS. Pamirškite, juk jau grąžino. Kiek galima tą patį gromuliuoti! Tai va, turėsite naują darbuotoją.
LEVUTĖ. Naują darbuotoją… Ką jis čia veiks? Čia ir taip nėra kur apsisukti. Čia oro trūksta mums trims, o dar atsiras ketvirtas koks senis…
VEDĖJAS. Kodėl senis? Visai ne senis. Priešingai – žavus jaunuolis.
Visos trys nustebusios susižvalgo.
Vedėjas trina rankas. Nenustygsta
VEDĖJAS. Tačiau yra vienas mažas dalykėlis, kurį privalau atskleisti. Matote, turiu jus įspėti. Čia jūsų rankinės, piniginės, sumuštiniai… Valdemaras čia atliks kaip ir likusią bausmės dalį. Paleistas lygtinai… su apyranke ant kojos.
VISOS . Vadinasi, nusikaltėlis. Jėzus Marija! Dar to nebuvo.
VEDĖJAS. Tik nesijaudinkite. Policijai žinomas kiekvienas jo žingsnis, kiekvienas krustelėjimas. Apyrankė – patikimas dalykas.
NELĖ. Leiskite paklausti, o už ką jis nuteistas?
VEDĖJAS. Tai – paslaptis. Nori nenori, mūsų biblioteka turėjo priimti Valdemarą.
AUGUTĖ. Valdemarą pagal tokią specialią programą.
VEDĖJAS. (atidaro duris). Galite įeiti!
Įeina Valdemaras, pliktelėjęs, nuskuręs, suvargęs jaunuolis
VEDĖJAS. Na, pristatau jums naująjį darbuotoją. Parodykite jam viską, jis išnešios dėžes su knygomis. Jums bus lengviau, nereikės tampytis. (Skubiai pasišalina)
Moterys priešiškai apžiūrinėja Valdemarą
NELĖ. Ir kas tau tokį vardą sugalvojo?
VALDEMARAS. Tikriausiai mamytė… arba tėvelis…
AUGUTĖ (mėgdžioja). Mamytė, tėvelis… Turbūt nemažai jie dėl tavęs išliejo ašarų, kai patekai į cypę.
VALDEMARAS. Tėvai žuvo avarijoj, kai buvau pradinėj mokykloj.
LEVUTĖ. Kurioje klasėje?
VALDEMARAS. O čia jau bereikalingas smalsumas.
NELĖ. Nagi, parodyk mums tą…
VALDEMARAS. Ką?
NELĖ. Na tą, apyrankę…
Valdemaras stato koją ant dėžės, atsmaukia klešnę ir visos pamato tą keistą daiktą
LEVUTĖ. Įdomus ir nepigus daikčiukas. (Piktai) Štai kur išeina mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigai.
AUGUTĖ. Ne pensijas didina, o suteikia komfortiškas sąlygas visokiems…
VALDEMARAS. Nenusiteikęs klausytis moralų. Rodykite, ką turėsiu dirbti.
NELĖ. Va, krauk tas dėžes į karučius, vežk prie angos ir ten perkelk ant konvejerio juostos.
VALDEMARAS. Tik tiek? Gerai.
Visi kurį laiką tylėdami dirba.
Valdemaras su pilnais karučiais pasitraukia tolyn
NELĖ. Pastebėjote, kokia jo siaura, įdubusi krūtinė? TBC – ne kitaip. Ot užtaisė mums vedėjas. Juk čia dabar užkrato židinys. Dauguma kalinių serga TBC.
AUGUTĖ. Taip. Išgeltęs, beveik nepastovi ant kojų. Tikras badmirys. Ir kam mums toks pagalbininkas?
NELĖ. Ša! Jis ateina.
Valdemaras vėl pasikrauna karutį, nuvažiuoja
AUGUTĖ. Kada mes gersim arbatą? (Žiūri į laikrodį) Kaičiu virdulį. (Virdulys ima šniokšti)
Nelė išdėlioja užkandžius, puodelius. Prieina Valdemaras ir klesteli už stalo
NELĖ (pilsto arbatą. Valdemarui). Įsidėmėk, tavo puodelis bus šitas, su kriauše. Žiūrėk, kad nesumaišytum. Su kriauše.
VALDEMARAS. Gerai. (Ima kosėti)
Moterys pasibaisėjusios žiūri į jį
NELĖ. Čia kokia liga tau ar užspringai?
VALDEMARAS (vengdamas atsakymo). Galiu dar vieną riekę?
LEVUTĖ. Imk, imk. O kur tu po darbo eisi? Kur gyveni?
VALDEMARAS. Nakvynės namuose.
NELĖ. Tikriausiai ten baisu?
VALDEMARAS. Mane ten gerbia, nes aš su apyranke… Ypač po to, kai parodžiau, kad moku ją nusiimti…
AUGUTĖ. Mat kaip. Tai tu pažeidinėji taisykles!
VALDEMARAS (ramiai). Kartais. O kas jų nepažeidinėja?
Netikėtai į patalpą įžengia žilas solidus vyriškis – Agentas
AGENTAS. Labutis. Socialinė apklausa. Ar sutinkate atsakyti į keletą klausimų?
NELĖ (ypatingu bosu). Kad jau nusileidote į mūsų požemius, teks bendradarbiauti. Sėskitės.
Agentas sėdasi ant knygų krūvelės, išsiima anketas
AGENTAS. Ši apklausa – ypatinga. Su vardu, pavarde, adresu. Europa nori žinoti, kiek mūsų žmonės turi pianinų, indaplovių, kompiuterių ir t. t.
NELĖ. Gerai, varykit. (Valdemarui) O tu, vaike, eik dirbti.
AGENTAS. Ne, ne. Mane domina viskas. Štai, ir šio vaikino turtas.
VALDEMARAS (šaltai). Nieko neturiu, tik tai, kas ant manęs. Ir dar šitą kišeninį peiliuką. (Išima iš kišenės mažytį peiliuką) Dvylika geležčių. Pats pasigaminau iš dviejų dantų šepetėlių – tai kriaunos, o visa kita teko susirankioti pakampėse.
Agentas susidomėjęs apžiūri peiliuką
AGENTAS. Puikus darbas. Tikrai, neteko matyti nieko panašaus.
NELĖ. O dabar, Valdemarai, eik, eik prie darbo.
Valdemaras nuvažiuoja su karučiais. Agentas valandėlę dar žiūri jam įkandin,
paskui atsisuka į moteris
AGENTAS (supratingai). Tai jūs to jaunuolio šefės?
AUGUTĖ. Galima ir taip sakyti. Užkorė mums ant galvos.
AGENTAS. Na, pradedam. Sakykit savo adresus.
Antras paveikslas
Mažas vieno kambario butas buvusiame bendrabutyje. Ant sofos guli Rapolas. Jam ant krūtinės laikraštis. Jis miega, retkarčiais suknarkdamas. Įeina Augutė su pirkiniais. Pirštų galais prisiartina prie sofos, pridengia gulintį pledu, valandėlę su meile žiūri į jį
RAPOLAS (staiga pašoka). Ir vėl! Kiek sykių prašiau į mane miegantį nežiūrėti. Taip galima pavogti žmogaus sielą.
AUGUTĖ. Koks tu jautrus. Na, pažiūrėjau, nes pasiilgau. Kokia ilga šiandien buvo diena. Tiek įvykių. (Krausto pirkinius, kaičia arbatinį) Ar tu ką nors valgei? Vėl nepasišildei sriubos, laukei manęs. Na gerai, sėskimės, aš tau papasakosiu, kas šiandien nutiko darbe…
RAPOLAS. Kas gali nutikti mažame bobų kolektyve?
AUGUTĖ (erzindama). Dabar mes turime vieną vyriškį.
RAPOLAS (godžiai kimšdamas valgį). Vyriškį? Koks kvailys gali eiti dirbti į rūsį už tokį atlyginimą?
AUGUTĖ. Jis – lygtinai paleistas kalinys. Pagal kažkokią programą integruojamas į visuomenę. Taip pateko pas mus.
RAPOLAS. Na, na, žiūrėk, kad nepavogtų nuolatinio bilieto ir tų kelių litelių, kur slepi nuo manęs.
AUGUTĖ. Šito gal nenutiks… Bet ką tu veikei? (Šelmiškai žiūri į lubas)
RAPOLAS (nenorom). Truputį pasivaikščiojau lubomis. Paskui prisnūdau. Žinai, kiek energijos atima tas vaikščiojimas.
AUGUTĖ. Galėjai nors nusiauti batus. (Ant lubų – ryškūs vyriškų batų pėdsakai)
RAPOLAS. Kartais nieko, o šįkart ypač traukė prie lango… Man atrodo, labai sklandžiai nusileisčiau.
AUGUTĖ (persigandusi). Nė nemėgink. Visada galvok apie mane. Ką aš daryčiau, likusi viena? Be tavęs nieko neturiu… (Nesusivaldžiusi priglunda prie Rapolo)
RAPOLAS. Na, na.
AUGUTĖ. Prisimenu, kaip pirmąkart sutikau tave…
RAPOLAS. Velnias mane nešė tą dieną į kapines.
AUGUTĖ (nustebusi). Juk sakei, kad lankei motinos kapą… (Žaismingai) Taigi, laukdama autobuso, prie kapinių vartų pastebėjau žmogų su žemėtu maišeliu… jame kažkas barškėjo…
RAPOLAS. Bėdos prispirtas, visada eidavau į kapines pasirinkti žvakių, mažų dailių vainikų, kalijų, rožių… Na, žinai, visokių daikčiukų, kuriuos galima greitai iškišti… Che, che, che.
Augutė atšlyja nuo Rapolo
RAPOLAS. Juokauju, žinoma. Nors tu juokų nesupranti. (Sunkiai stojasi, eina prie lango)
AUGUTĖ. Moterys darbe klausė manęs, ar mačiau tavo pasą.
RAPOLAS (valandėlę priekaištingai žiūri į Augutę). Pasą? Kam tau mano pasas?
AUGUTĖ. Bet aš net nežinau, kiek tau metų, kur tu gimęs…
Rapolas kiša ranką į vidinę švarko kišenę. Išima pasą, meta jį ant stalo.
Augutė čiumpa jį, tačiau staiga susigėsta
AUGUTĖ (neryžtingai). O vis dėlto…
Staiga pasigirsta skambutis į duris
RAPOLAS. Ką čia velnias neša tokiu metu? (Eina į prieškambarį. Girdėti pokalbis) Kas toks būsi? Valdemaras? Koks Valdemaras?
AUGUTĖ (išsigandusi ir nustebusi). Čia mūsų naujas darbuotojas.
Rapolas leidžia Valdemarui įeiti. Valdemaras ramiai žvalgosi, atrodo nusivylęs
AUGUTĖ. Kaip mane suradai?
VALDEMARAS. Ogi turiu fenomenalią atmintį. Kai tamsta atsakinėjai į agento anketos klausimus, išgirdau ir įsidėmėjau adresą.
RAPOLAS (staiga užlaužia Valdemarui ranką). Na, išgirdai. Ir ko čia atsliūkinai?
VALDEMARAS. Mane išmetė iš nakvynės namų.
AUGUTĖ. Kaip nesmagu!
RAPOLAS (visai suriečia Valdemarą). Ko? Sakyk, ko tau čia reikia?
VALDEMARAS. Pernakvoti. Nors vieną naktį.
RAPOLAS. O šito nenori? (Apspardo Valdemarą ir išmeta jį lauk)
Viskas įvyksta taip greit, kad Augutė nespėja prasižioti
RAPOLAS (ramiai). Vėl kilo noras pavaikščioti lubomis. (Strykteli ir iš tiesų pakimba galva žemyn)
AUGUTĖ (mašinaliai atverčia Rapolo pasą). Kas čia dabar? Pasas tuščias. Pasas tuščias?
RAPOLAS. Ką čia kliedi! Negali būti. (Nušoka ant grindų) Iš tiesų tuščias. Na, mes jį tuoj užpildysime.
Rapolas sėdasi, rašo. Grožėdamasis apžiūri rezultatą. Tiesiog iš oro pagauna fotografiją, įklijuoja. Ima iš dubenėlio virtą kiaušinį, niūniuodamas jį nulupa
AUGUTĖ (persigandusi). Kas čia bus?
RAPOLAS. Durnele, čia bus antspaudas… Negirdėjai? Iš kiaušinio baltymo. (Dar kiek pasistengęs, ištiesia pasą Augutei) Gatavas. Šekit, ponia. Dabar patenkinta?
AUGUTĖ (čiumpa „dokumentą“, skaitinėja). Bet..
Kai atsisuka, kambaryje Rapolo nebėra
Trečias paveikslas
Nelės butas. Jis prikimštas daiktų. Daug didelių vazonų su gėlėmis. Nelė pjausto salotas ir kalbasi telefonu
NELĖ. Neateisi? O aš kaip tik ruošiu veganišką vakarienę. Kam? Žinoma, tau. Aš pati valgysiu bifšteksą su krauju. Juokauju, žinoma, nors tai man būtų sveikiausia… Iš solidarumo valgysiu grūdus ir išgersiu kelis šaukštelius migdolų pieno. (Su viltimi) O gal atidarom raudonojo vyno? Velniop tuos apribojimus. Būkime laisvi ir laimingi. Ką, tu laisvas ir laimingas ir be vyno? Žinau. Bet man baisu. Kiek tu dar trauksi šitaip maitindamasis? Anądien mačiau, kaip kalbėjai televizijos laidoj, tai išsigandau. Atrodei rimtas ligonis. Kaip tu nesupranti, kad tavimi naudojasi – tu nemokamai reklamuoji jų šlykštų maistą. Kepeninė dešra iš žirnių… Tai baisu. Žinoma, tai – tavo asmeninis pasirinkimas, bet manęs, prašau, netrauk į tuos siaubingus kulinarinius išbandymus. Viskas, metu ragelį.
Nelė eina prie lango. Verkia balsu, trūkčioja jos visas stambus kūnas
NELĖ (nusišluosto ašaras). Ot! Suvalgysiu kumpio su garstyčiomis. O paskui – triufelių su romu… (Patogiai sėdasi ant sofos, kur pilna minkštų pagalvėlių)
Pasigirsta skardus skambutis. Nelė neskuba atidaryti, nusišluosto ašarotą veidą, pasitaiso šukuoseną. Duris ima spardyti
NELĖ. Visai išprotėjo. Negali nė minutės palaukti. (Eina atidaryti)
Į kambarį įsiveržia Slaugė. Už jos – kuklutė, smulki žilagalvė Senutė
su chalatu ir šlepetėmis
NELĖ (apsimestinai nudžiugusi). Mama!
SLAUGĖ. Gerai, kad dar atpažįstate savo motiną. Kiek mėnesių jos nelankėte, a? Čia jos daiktai. ( Ji pastato didžiulį drabužių prikimštą krepšį ) O čia – popieriai. Pasirašykite, kad gavote motiną… Beje, kurgi ji? ( Žvalgosi )
Senutė, praslydusi pro Nelę, puola prie kumpio ir valgo, kimšdama į burną abiem rankom
NELĖ (pasibaisėjusi). Jūs jos nemaitinote ten, pensionate?
SLAUGĖ (ramiai). Kurgi ne! JI visus apvalgydavo. O jūs jau geras pusmetis, kaip nemokate už jos išlaikymą. Štai, kai padengsite įsiskolinimą, mes ją vėl priimsime.
NELĖ (susinervinusi). Bet… Kur aš ją dėsiu? Man reikia eiti į darbą.
SLAUGĖ. Nieko nežinau ir nenoriu žinoti. Viskas. (Atsisuka į senutę) Tai iki pasimatymo, Kardamavičiene. Pas dukterį jums bus gerai.
Senutė nieko negirdi, kartu su kumpiu kimšdama saldainius.
Slaugė išeina
NELĖ. Mama, užteks, nesveika taip prisikimšti.
SENUTĖ. Pati kaip traktorius, o motinai gaila kąsnelio?
NELĖ (atsidususi). Sėskis patogiai. Išvirsiu arbatos.
SENUTĖ. Kodėl manęs nelankei? Pas visus ateidavo giminės, tu viena mane užmiršai.
NELĖ. Neužmiršau, ne. Turėjau reikalų ir… praradau visus pinigus… Turbūt girdėjai apie banko bankrotą?
SENUTĖ. Girdėjau. Bet pensionato juristas sakė, kad tavo indėlis apdraustas ir bus grąžintas. Aš specialiai domėjausi.
NELĖ (nesmagi). Maža ką sako svetimas žmogus.
SENUTĖ. Tai labai protingas, sumanus, teisingas juristas.
NELĖ. Vis tiek, kaip čia taip galima – be įspėjimo, tik su chalatu ir šlepetėmis išmesti seną žmogų iš pensionato. Ir dar – vėlų vakarą.
SENUTĖ. Aš pati pasiprašiau. Pasakiau – vežkite mane namo, nes iš mano dukters nieko gero nesulauksite, ji bejausmė, kaip traktorius…
NELĖ (įtūžusi meta į motiną servetėlę). Tu, mama, nerenki žodžių, o dar – mokytoja.
SENUTĖ. Fui, nebemėgstu tos profesijos. Pensionate daug senukų mokytojų. Visi susigrūdo. Todėl, kad auklėdami svetimus, savų vaikų nieko gera neišmokė. Nebeliko mums vietos savo namuose… (Apžiūrinėja servetėlę) Kam man ji? (Sugniaužusi meta atgal Nelei ir pataiko į akį)
NELĖ. Mama, atsargiau! Išmuši man akį.
SENUTĖ (juokiasi). Gyvensi su viena. Mūsų pensionate daug vienaakių žmonių.
NELĖ (sarkastiškai). Vienaakių mokytojų?
SENUTĖ. Taip. (Žvalgosi) Kur aš miegosiu? Pirkai naują sofą?
NELĖ. Taigi matai.
SENUTĖ. Man patinka. Tokia minkšta, aksominė.
Pasigirsta skambutis į duris
NELĖ (susinervinusi). Kas čia taip vėlai? Tuoj naktis.
SENUTĖ. Gal tas tavo žirniadešris? Dar bendrauji su juo? Cha, cha.
Nelė atidaro duris. Įeina Valdemaras
NELĖ (apstulbusi). Tu iš kur? (Nustebusi, šaltai) Kokia staigmena!
VALDEMARAS (nepastebėdamas Senutės). Jūs – mano vienintelė viltis (žvalgosi). Matau, vietos daug. Man nors mažą kampelį permiegoti.
NELĖ. Oho, ar ne per daug nori? Kas tu toks, kad man turėtų rūpėti tavo reikalai?
VALDEMARAS (maldaudamas). Patekau į baisią situaciją. Draugeliai… buvę draugeliai suuodė, kad aš nakvynės namuose, ir laukia su peiliais. Senos sąskaitos. Man tik saugiai sulaukti ryto, tada kreipsiuosi į savo šefą.
NELĖ (šaipydamasi). Su peiliais? Įdomu. Kaip kine.
VALDEMARAS. Jums juokinga, o man… (Pamato Senutę) Labas vakaras, ponia.
SENUTĖ. Koks malonus jaunuolis. Tai ne tas tavo žirniadešris.
NELĖ. Mama, jei tu žinotum, kas šis jaunuolis, bėgtum atgal į savo pensionatą… Jis – lygtinai paleistas kalinys. Nešioja sekimo apyrankę. Turbūt žinai, kas tai.
SENUTĖ (susidomėjusi). Tikrai? Visada troškau tokią apyrankę pačiupinėti. (Eina prie Valdemaro)
Valdemaras noriai demonstruoja prietaisą
SENUTĖ. Man visada patiko žmonės, kurie išsiskiria iš minios. Ne bet kam užsegamos tokios apyrankės.
NELĖ (ryžtingai stumteli Valdemarą). Bet kaip tu mane suradai?
VALDEMARAS. Girdėjau, kaip pildėte anketą.
NELĖ. Ir tu galvoji, kad rasi mano namuose prieglaudą? Kad pasislėpsi pas mane nuo tų banditų?
SENUTĖ (ploja delnais, šokinėja). Kaip įdomu. Va čia tai tikras gyvenimas.
NELĖ. Mama, nusiramink. Čia pavojinga situacija… (Pamąsčiusi) Jeigu tik jis nemeluoja. Gal jo kitokie, ypatingi planai… (Apsisprendusi) Nieko tau neišdegs. Prašyčiau išeiti.
SENUTĖ (piktai). Bet čia ir mano namai. Aš norėčiau padėti šiam nelaimingam jaunuoliui.
NELĖ. Mama, jeigu mums visiems nereikėtų išlaikyti va tokių tipų ir mokėti už jų „apyrankes“ po dvidešimt tūkstančių litų per mėnesį, tavęs niekas nebūtų išmetęs iš pensionato… (Gudriai) Valstybė turėtų pinigų tau sutvarkyti dantis.
SENUTĖ. Nemokamai?
NELĖ. Žinoma. Tu nusipelnei teisę kramtyti morkas ir triaukšti obuolius. Tada tau ir viduriai susitvarkytų.
SENUTĖ (nuliūdusi). Gal ir tavo tiesa. Tegul jis išeina. (Ji sėdasi ant sofos ir pasislepia tarp pagalvėlių)
Nelė galingu kūnu išstumia Valdemarą
SENUTĖ (prislėgta, staiga pašoka). Palauk! Aš jam išmesiu pro langą valgyti. Nors tokį mažmožį galiu jam padaryti.
Ji čiumpa nuo stalo lėkštę su užkandžiais, puskepalį duonos ir, pravėrusi langą,
išmeta viską la˜uk, nė nepažiūrėdama į apačią
Ketvirtas paveikslas
Levutės namai. Visa susitaršiusi, įraudusi, pasičiupusi šluotą, gainiojasi po kambarį katę. Stovi paruošta pintinė su dangčiu, skirta gyvūnėlių gabenimui
LEVUTĖ. Na ir velnio gyvulys! Jau visą pusvalandį vaikausi… Draskosi, bjaurybė!
Jai pavyksta užspęsti katę į kampą. Pagaliau įsodina ją į pintinę.
Su palengvėjimu atsipučia
LEVUTĖ (žiūri į laikrodį). Dabar ta vėluoja. Juk buvo sutarta, kad atvyks punktualiai.
Skambutis į duris. Levutė įsileidžia moterį iš gyvūnų globos tarnybos
LEVUTĖ. Tai jūs – Raja? Rodos, taip prisistatėte, kai skambinau telefonu į jūsų kontorą.
RAJA (niūriai). Iškart noriu patikslinti. (Žiūri į popierius) Kvietėte utilizuoti jūsų augintinį?
LEVUTĖ. Taip. Užmigdykite ją… katę. Šeriasi. Visur pilna jos plaukų, nespėju valyti kilimo.
RAJA. Tai kainuos. Turbūt žinote mūsų įkainius?
LEVUTĖ. Žinau ir sutinku sumokėti kiek reikia.
RAJA. Galima, prisėsiu. (Sėda, žiūri į pintinę, netikėtai švelniai) Na, mažute, koks tavo vardas?
LEVUTĖ. Katės vardas Lordė.
RAJA (rašo). Lordė. Gimimo metai? Gimimo vieta? Jos tėvai? Skiepai?
LEVUTĖ (susierzinusi). Kam visa tai? Kas skaitys?
RAJA (šaltai). Kiekvienas gyvas padaras palieka pėdsaką. Jūs galvojate, kad taip paprasta – atimti gyvybę gyvam padarui?
LEVUTĖ. Nesitikėjau, kad čia bus tokia ilga istorija. (Piktai) O jeigu parašysiu, kad katė – rastinukė?
RAJA. Bet tai juk būtų melas. Mūsų įstaiga „Pūkuota uodegėlė“ ne tik žudo, bet ir gelbėja. Būna, kad klientas apsigalvoja ir net naktį atvažiuoja atsiimti gyvūnėlio. Prižadina sargą, nuperka jam butelį ir laimingas grįžta namo su savo augintiniu…
LEVUTĖ. Butelį?
RAJA. „Pūkuota uodegėlė“ jums ištisą mėnesį kasdien skambins ir klaus, ar jūs neapsigalvojote.
LEVUTĖ. Viešpatie, su kuo aš susidėjau! Žinoma, kad neapsigalvosiu.
RAJA. Užtat ir mokestis nemažas, nes katę reikės visą mėnesį maitinti… Ji gyvens gero viešbučio sąlygomis…
LEVUTĖ (ryžtingai). Gerai. Sutinku su visomis jūsų sąlygomis. Katė man įkyrėjo. Imkit ir neškit ją greičiau iš mano akių.
RAJA (skaičiuodama pinigus). O gal dar apsigalvosite?
LEVUTĖ (isteriškai). Ne, ne!
Raja išeina. Levutė su palengvėjimu žvalgosi po kambarį. Nusprendžia išsiurbti kilimą, tačiau vos įjungia dulkių siurblį, pasigirsta skambutis į duris. Levutė įsileidžia Kaimynę, kuri nekviesta sėdasi ant sofos. Kaimynė – jaunyva, graži moteris
KAIMYNĖ. Brangioji, ar galiu tavęs paprašyti išmesti kortas?
LEVUTĖ (piktai). Juk vakar mečiau. Taip dažnai negalima mėginti likimo.
KAIMYNĖ. Vakar metei Taro, o šiandien išmesk paprastom… A? Man nežmoniškai svarbu, ką jos parodys. Žinai, nusimato didžiulės permainos darbe… Tikiuosi, kad padidins atlyginimą.
LEVUTĖ (sarkastiškai). Ką gi, pažiūrėsim, ar taip bus.
Jos rankose atsiranda nučiurusi kaladė. Levutė profesionaliai imasi darbo: duoda perkelti, sumaišo, dėlioja
KAIMYNĖ (persigandusi). Nejaugi viskas taip blogai? Žus mano santaupos, bus apiplėštas butas, prieš akis – ligoninė ir „valdiški namai“. Tai ką? Išeina – kalėjimas. Tik kas anksčiau? Ligoninė ar kalėjimas?
LEVUTĖ (baksnodama į kortas). Viskas labai artimai susiję… Galbūt kalėjime tu pateksi į ligoninę.
KAIMYNĖ. O svečias? Svečias iš tolimos kelionės.
LEVUTĖ. Taip. Kortos rodo svečią, bet gal tai tavo vyras atvažiuos iš Amerikos pradėti skyrybų bylą… (Maišo kortas) Kiek metų jūs jau atskirai gyvenate?
KAIMYNĖ (šniurkščiodama). Penkeri. Jis nekviečia manęs… Nė karto nepakvietė.
LEVUTĖ. Tikriausiai šalia jo jau yra kita. Nenusimink. Svarbiausia tau išsisukti nuo kalėjimo.
KAIMYNĖ. Ai, čia tik kortos. Geriau jomis netikėti. (Žvalgosi) O kur tavo Lordė?
LEVUTĖ (ramiai). Išvežė užmigdyti. Atsibodo ji man. Įkyri, bjauri katė. Naktį kartais įšokdavo į lovą. Fui!
KAIMYNĖ (susijaudinusi). Kodėl man nepasakei? Aš mielai būčiau pasiėmusi. Aš, tiesą pasakius, dažniausiai užeidavau pas tave tik dėl Lordės… Aš turėjau su ja ryšį. Ji visada tarsi guosdavosi man… O aš jai.
LEVUTĖ (rūgščiai). Tai gali ją pasiimti. Nuvažiuok į „Pūkuotą uodegėlę“ ir išsipirk iš sargo už butelį.
KAIMYNĖ (pašoka). Tikrai galiu? Aš taip ir padarysiu. Gerai, einu. Bet, žinok, mudvi su Lorde, ko gero, ateity nebenorėsim tavęs matyti.
LEVUTĖ. Nedidelis nuostolis. Kaip nors išgyvensiu.
Levutė išleidžia Kaimynę ir susiduria su Valdemaru
LEVUTĖ. Tu pas mane?
VALDEMARAS. Mane ištiko bėda. Aš…
LEVUTĖ. Stop. Man neįdomu. Aš turiu savų problemų. Kas beatsitiktų, tavimi rūpinasi valstybė. Tai ji terliojasi su tokiais kaip tu. Man valstybė sumažino pensiją, kad turėtų iš ko tave sočiai šerti.
VALDEMARAS. Aš nežmoniškai alkanas. Nakvynės namai, kur turiu maisto, man užblokuoti… Seni draugeliai nori su manim susidoroti… Prašau, leiskite čia pasilikti. Visą dieną ant kojų ir iš visur mane varo…
LEVUTĖ. Už ką tavęs tyko draugeliai? Tu tikriausiai prasikaltai jiems. Šiaip be priežasties niekas nieko nepersekioja. (Ima žadintuvą, nustato valandas. Žiovauja) Na, pakalbėjom, ir gana. Rytoj anksti į darbą. Eik, eik kur nors. Esi jaunas, kaip nors išsisuksi iš savo bėdos. Tik nevėluok rytoj į darbą.
Valdemaras palūžęs išeina. Levutė klojasi lovą. Atsiklaupusi ima poteriauti. Maldos žodžius taria garsiai, karštai
Penktas paveikslas
Tas pats rūsys, pilnas nurašytų knygų. Rytas. Pirmoji ateina Augutė.
Ji prislėgta, nelaiminga. Apsivelka darbinį chalatą, užsimaukšlina antrankoves, tačiau darbas, atrodo, jai kelia pasidygėjimą. Atsisėda už stalo, sustingusi žiūri į vieną tašką. Įeina Levutė
LEVUTĖ (meta greitą žvilgsnį į bendradarbę). Tik nereikia, gerai? Kam ta rūškana mina! Na, susipykot – susitaikysit. Man kaip tik gera nuotaika… Turbūt Rapolo paprašei parodyti pasą? Seniai reikėjo. Kur tai girdėta – pusmetį gyventi viename kambaryje su nepažįstamu žmogumi iš kapinių!
AUGUTĖ. Nieko tu nesupranti. Et! (Imasi darbo)
Įeina Nelė. Ji užklijuota akimi
LEVUTĖ. Kas gi nutiko?
NELĖ. Atleiskit, pavėlavau. Buvau ambulatorijoje.
LEVUTĖ. Kas gi atsitiko?
NELĖ. Motina grįžo. Išturino ją iš pensionato, kaip nesugyvenamą. Metė į mane kietą iškrakmolintą servetėlę. Sužeidė akį. Turėsiu ką nors sugalvoti. Dabar pusdieniui nusamdžiau slaugytoją, nes vienos palikti negalima. Vakar pro langą ėmė mėtyti maistą.
AUGUTĖ (bespalviu balsu). Gal balandžius lesino?
NELĖ. Nežinau jos tokio elgesio priežasties. Anksčiau taip nesielgė.
Nelė sėdasi už stalo šalia Augutės. Levutė dirba. Nė viena neprasitaria apie Valdemarą. Tačiau visos kažko laukia, nervingai žvilgčiodamos į duris. Staiga įbėga Vedėjas. Jis įgąsdintas, blaškosi
VEDĖJAS. Moterys, turiu blogą žinią. Tas vyrukas, Valdemaras, dingo.
NELĖ. Kaip tai dingo? O apyrankė?
VEDĖJAS. Jis nenakvojo nakvynės namuose. Apyrankė mėtėsi kažkur netoliese. O jo nėra, nėra.
AUGUTĖ. Bet kuo aš čia dėta? Mes jo nepažįstame.
NELĖ. Mes vos jį pakentėme.
VEDĖJAS (skubiai). O šito tai niekam nesakykite. Tegu galvos, kad mes jį apgaubėme dėmesiu…
LEVUTĖ. Kam tai rūpi. Aš iš viso apie jį neturiu ko pasakyti.
VEDĖJAS. Galimas dalykas, kad čia jau važiuoja tardytojas.
NELĖ. Ką mes galime apie jį pasakyti? Ogi nieko, ničnieko.
VEDĖJAS. Ar čia jis nepaliko kokių nors savo daiktų? Na, striukės arba užrašų knygelės…
LEVUTĖ. Kad jis buvo be striukės. Kišenėje jis turėjo tokį mažą kalinių darbo peiliuką.
NELĖ. Taip. Labai dailų, menišką daikčiuką.
VEDĖJAS. Tardytojui neminėkite to. Kuo mažiau žodžių, tuo geriau.
Vedėjas išeina. Moterys žvilgčioja viena į kitą, tačiau ir dabar neprasitaria apie vakarykščius Valdemaro apsilankymus
AUGUTĖ. Aš visai nenusiteikusi bendrauti su tardytoju. Man atrodo, yra įstatymas, kad galima atsisakyti liudyti.
NELĖ. Tik prieš save. Kaip nemalonu. Man pakils spaudimas… Jaučiu, jau pakilo…
LEVUTĖ. O man įdomu. Mėgstu intelektų dvikovą.
NELĖ. Tu prisiskaičiusi detektyvų. Manau, tai bus tik formali apklausa. Juk mes tik atsitiktiniai praeiviai to Valdemaro kelyje…
Nejučia visos trys prityla, susimąsto. Įeina plikagalvis, nerūpestingai apsirengęs žmogus. Jis, atrodo, netgi niūniuoja kažkokią melodiją. Linksmai sveikinasi, sėdasi ant knygų paketo, ant kelio pasitiesia didelį bloknotą
TARDYTOJAS. Na, kuri nori pasakoti pirmoji? Kitas paprašysiu palaukti už durų.
NELĖ. Bijau, mes niekuo negalėsime jums padėti.
TARDYTOJAS. Pagal apyrankės signalus mes nustatėme, kad vakar dingusysis lankėsi pas kiekvieną iš jūsų.
Nelė net atsisėda
LEVUTĖ (niūriai). Gerai. Pradėkite nuo manęs.
Nelė su Augute nenorom išeina
TARDYTOJAS (jau be šypsenos). Jis prašė pinigų?
LEVUTĖ. Ne, ne. Jis norėjo tik pernakvoti, nes ten, prie nakvynės namų, jo atseit laukė draugeliai suvesti sąskaitų… Aš, žinoma, nepatikėjau. O jei ir būčiau, sutikite, įsileisti nepažįstamą žmogų į butą ir praleisti su juo naktį po vienu stogu… Ne, šito jūs negalite iš manęs reikalauti! Aš iš tiesų maniau – jis jaunas ir kaip nors išsisuks iš tos bėdos. Na, jis ir išėjo.
TARDYTOJAS. Ką jūs vėliau veikėte?
LEVUTĖ. Aš? Nieko, pasiklojau lovą ir užmigau.
TARDYTOJAS. Gerai. Ačiū. Dabar eikite ir atsiųskite kitą.
Levutė išeina. Po kelių minučių įeina Augutė. Atsisėdusi prieš Tardytoją, ji staiga ima raudoti
TARDYTOJAS. Nusiraminkite, tikrai, neverta taip jaudintis. Tik keli klausimai.
AUGUTĖ. Nesitikėjau, kad per tą vaikį sugrius visas mano gyvenimas.
TARDYTOJAS. Ką jūs norite tuo pasakyti?
AUGUTĖ. Nagi visas vakaras buvo toks sujauktas. Ir kodėl paprašiau parodyti tą pasą?
TARDYTOJAS. Jūs paprašėte dingusiojo parodyti pasą?
AUGUTĖ. Ne, Rapolo. Aš turiu… turėjau draugą… Tą vakarą Rapolas išmetė, tiesiog išspyrė Valdemarą lauk… O aš… aš… kažkodėl paprašiau jį parodyti pasą… Matote, kai pusmetį gyveni nežinia su kuo… (Naujas verksmo priepuolis) O jis turbūt įsižeidė ir išėjo.
TARDYTOJAS. Norėčiau ir aš žvilgtelėti į tą dokumentą…
Augutė pasirausia rankinėje ir išima nelemtąjį pasą
TARDYTOJAS (smalsiai sklaido, juokiasi, šiek tiek nusivylęs). Tai – toks atviras falšas, kad net negalima prikibti… Kaip žaidimas, taip sakant, flirto forma… O nuotraukoje – jis? (Gerai įsižiūri) Man rodosi, tai aktorius Dastinas Hofmanas.
AUGUTĖ. Taip, taip. Rapolas daug gražesnis.
TARDYTOJAS. Tikiu. (Pauzė) Tai nieko daugiau neturite pridurti?
AUGUTĖ. Ne, nieko. Kai Valdemarą išspyrė, mes daugiau jo neprisiminėme.
TARDYTOJAS. Ką gi, dėkoju. Atsiųskite man trečiąją liudininkę.
Įeina Nelė
TARDYTOJAS. Kaip jūs susižeidėte? Tikrai užjaučiu. Akis – toks svarbus organas…
NELĖ. Visi organai svarbūs. O akį sužeidė man motina. Žinoma, ji to nenorėjo.
TARDYTOJAS. Pasakokite.
NELĖ. Nieko ypatingo neįvyko. Pirmiausia atvyko ta baisi slaugė iš pensionato. Išmetė mano motiną, nes pamiršau susimokėti už išlaikymą… Su visais daiktais atitempė man vargšę senutę, alkaną, nenupraustą… Tuomet atėjo Valdemaras. Buvau susinervinusi, net dorai neišklausiau jo. Suprantat, ką noriu pasakyti. Nežinau, ko jis atėjo. Gal norėjo apvogti, užmušti… Dabar tokie laikai. Jautiesi saugus tik pats su savimi. Nejaučiu jokios kaltės. Kas aš? Vieniša pensininkė. Net ginklo neturiu. Galbūt jis dar atsiras. Apie tuos tykančius draugelius tikriausiai melavo. Manau, jis paprasčiausiai pabėgo. Kažkaip nerimtai atrodė jo baiminimasis. Vyrelis vis dėlto vėtytas ir mėtytas…
TARDYTOJAS. Gal galėtumėte labiau pagrįsti savo spėjimus?
NELĖ (išsigandusi). Pagrįsti spėjimus? Aš tik šiaip samprotauju. Gal jau baikim? Aš pavargau, man širdis daužosi. Kam visa tai? (Beveik isteriškai) Aš pavargusi, pavargusi. Nieko nenoriu, tik ramybės.
TARDYTOJAS. Gerai. Dėkoju. Viso geriausio.
Jis išeina. Įvirsta Augutė su Levute
LEVUTĖ. Tardytojas vadinasi. Su basutėm, be kojinių, suplyšusiais džinsais…
NELĖ (abejingai). Dabar tokia mada. Užtat matėt, koks brangus žiedas jam ant mažojo piršto?
AUGUTĖ. Vyrui netinka rubino akis.
LEVUTĖ (reikšmingai). Matyt, tokį gavo dovanų.
NELĖ. Na, bet mes visos trys gerokai įklimpom. (Levutei) Ar tu negalėjai man paskambinti ir įspėti dėl Valdemaro?
LEVUTĖ. Kaip supratau, pas mane jis atėjo paskiausiai. Ar tu man paskambinai? (Augutei) O tu?
AUGUTĖ. Dirbsime šiandien ar ne?
Įeina Vedėjas. Jis atrodo oficialus ir nusiraminęs
VEDĖJAS. Atėjo naujas įsakymas. Su senom nurašytom knygom nebesiterliosim. Jas paprasčiausiai deginsim. Jūs perkeliamos į katilinę.
NELĖ (pasipiktinusi). Ne tam aš mokiausi čia ir Maskvoj, kad atsidurčiau pečkurio vietoje.
VEDĖJAS. Labai gerai. Jokios prievartos. Norit – dirbat, o jei ne – skatertju doroga.
NELĖ (įtūžusi). Aš išeinu, rašau pareiškimą, ir tiek mane tematysit.
VEDĖJAS. Labai gerai. (Atsisuka į Levutę su Augute) O judvi? Nesivaržykit – sakykit savo ketinimus.
AUGUTĖ (netvirtai). Katilinėj amžina prieblanda…
LEVUTĖ. Kam atėjo į galvą mintis deginti knygas? Iš principo nesutinku prisidėti prie šito barbariško akto!
VEDĖJAS. Kaip sau norit. (Išeina)
Likusios vienos, moterys staiga ima juoktis. Juokas perpus sumišęs su raudojimu. Tačiau kvatojimas vis dėlto nustelbia verksmą.
Pabaiga
Aidas Jurašius. Sugrįžimas į savaną
2015 n. Nr. 5–6
Radijo pjesė
Veikėjai
MIRANDAS – buvęs muzikantas, maždaug septyniasdešimties metų
KALIBANĖ – gydytoja, maždaug trisdešimties metų
Spengianti uždaros erdvės tyla. Po kiek laiko ausis užčiuopia joje ramų, vos girdimą miegančio žmogaus kvėpavimą. Jis po truputį garsėja, tarytum sėlindami artėtume prie miegančiojo. Dar po kiek laiko tolumoje pasigirsta tuksenimas, dzingsėjimas, lyg kažkas kaltų, skaptuotų, obliuotų.
Staiga ramus kvėpavimas nutrūksta – miegantysis prabudo. Girdėti, kaip muistosi surištas kūnas, išgąstingai mykia užklijuotos lūpos. Kvėpavimas tankus, lyg trūktų oro. Pamažu viskas perauga į tylų kukčiojimą. Tai Kalibanė.
Pasigirsta žingsniai. Kalibanė sustingsta ir nutyla. Spragteli rakinama spyna, į patalpą įeina Mirandas.
Jo balsas (bent iš pradžių) gana jaunatviškas, malonus, truputį melancholiškas, tonas kiek neužtikrintas, tarsi nuolat lauktų iš pašnekovo patvirtinimo ar paskatinimo, dažnai krizena, tačiau nelinksmai
MIRANDAS (mandagiai, švelniai). Jau prabudote? Taip ir maniau, kad jau metas ateiti. Tų vaistų poveikis, pasak aprašymo, turėjo baigtis kaip tik dabar. Labai gerai. Mėgstu, kai spausdintas tekstas nemeluoja. Vis šiokia tokia atrama. Žinote, buvo metas, kai diskutuodamas galėjai pasakyti „taip parašyta knygoje“, ir tai buvo nusveriantis argumentas. Iš tikrųjų. Bet ką aš čia dabar… Kaip jaučiatės?
Kalibanė isteriškai inkščia, muistosi. Mirandas stovi ir tyli, tarsi nežinotų, ko griebtis. Po minutėlės nutrepsi prie kėdės. Ši sugirgžda nuo jo svorio
MIRANDAS (vis taip pat švelniai, bet kartu sutrikęs, lyg sukrėstas to, ką pamatė). Ne per stipriai užveržiau? Nenutirpo galūnės? Pirmą kartą tai dariau. Ką jau čia. Prieš dešimtį metų būtų kas nors pasakęs, kad rišiu žmogų prieš jo valią… Nepykite, jei kiek perlenkiau lazdą. Tai iš nepatyrimo. Jeigu pažadėsite nekalbėti ir nerėkti, atklijuosiu burną. Nepakenčiu riksmų. Nors tai būtų šiokia tokia kompensacija. (Tyliai sukikena) Matote, turiu netoliese tokį kaimyną… Girdite? Tikras pamišėlis. Kiaurą dieną kala, pjauna, tvatina. Į senatvę aptiko savyje dailidės talentą. Daro kryžius. Niekam tų jo kryžių nereikia, o ir nepanašus į labai religingą, bet vis tiek kala kaip pamišęs. Dar valtis gamina, nors nėra aplink nei upės, nei ežero. Nežinau, kur jas kiša. Gal sukūrena paskui, žiemą, kas jį žino. Kartais žiūriu pro virtuvės langą į jo kiemą, bet jo tvora aukštoka, nelabai ką suprasi. Šiaip ar taip, būtų visai smagu, jei galėčiau jam kaip nors atsilyginti už visą šį triukšmą. Ko verti visi tie dailidės įrankiai prieš vieną spiegiančią moterį? (Kikena) Tai kaip? Nerėksit? (Nelaukdamas atsakymo) Tuomet palaukit.
Lėtai nuo odos plėšiamos lipnios juostos garsas
KALIBANĖ (isteriškai). Kas čia dedasi? Kur aš? Kas jūs?
MIRANDAS (priekaištingai). Juk buvome susitarę nerėkti! Viską paaiškinsiu, nesijaudinkite. Gal kiek atlaisvinti galūnes? Visiškai atrišti, deja, negaliu. Kaip matote, nebesu jaunuolis, nesu tikras, kad jus įveikčiau. Nors, sprendžiant iš to, ką mačiau per televiziją, net ir jauną mane būtumėte be vargo prikūlusi. (Draugiškai kikena) Tai jau taip, mušeika iš manęs prastas. O jūs štai ne iš kelmo spirta moteriškė. Šiaip ar taip, norėčiau, kad nerėktumėte. O ir apskritai kuo mažiau kalbėtumėte. Kitaip vėl turėsiu užklijuoti jums burną. Tylėkite, kol viską paaiškinsiu, ir tiek, gerai? Kitaip mums abiem bus nesmagu…
KALIBANĖ (su neapykanta). Jūs fašistas?
MIRANDAS (nustebęs). Kas? A, ne, ne… Ką jūs. Esu beveik apolitiškas. Be to, pacifistas. Už visuotinę taiką ir meilę. Toks savotiškas hipis, tik kad pliktelėjęs ir menkai susipažinęs su roko muzika. (Vėl kikena) Ir apskritai: kvaila manyti, kad visi, kas jums nepritaria, yra fašistai. Kas per logika? Štai… (Nutyla ir klausosi) Girdite? Tas idiotas nurimo, bet tuoj atsitemps naują siją ir vėl ims baladotis. Ir taip kiaurą dieną… Tai jums kiek atlaisvinti užveržimą?
KALIBANĖ (grasinamai). Tučtuojau mane paleiskite, kitaip imsiu rėkti. Tas jūsų kaimynas išgirs ir iškvies policiją!
MIRANDAS (atsidusdamas). Ne, ne, nereikia rėkti. Ne dėl kaimyno, dėl manęs. Matote, aš muzikantas, tiesa, jau buvęs, bet klausą vis dar turiu jautrią. Nepakenčiu triukšmo. Pakanka jau to tuksenimo, o jei dar pradėsite rėkti… Kalbant apie kaimyną… (Nusijuokia) Suprantat, jis mano bendraamžis, tik gerokai sveikesnis. Štai, girdite? Vėl… Ir iš kur tiek sveikatos? Šiaip ar taip, esame bendraamžiai, skambiai šnekant, tos pačios epochos vaikai. Ir štai čia koks dalykas: jis va kaip pakvaišęs vis kala, bilda ir visu tuo varo mane iš proto. Suprantate? Noriu paklausyti, sakykime, Hendelio oratorijų, įsijungiu, o čia: bum bum, tuk tuk. Pagarsinu muziką, o jis, rodos, dar labiau baladojasi. Tikras psichas. Bet štai kur esmė: susitikęs jam kuo meiliausiai šypsausi ir nė puse lūpų neužsimenu apie tai, kad atsikėliau į šiuos miškus tikėdamasis tylos ir ramybės, o ne staliaus dirbtuvių. Nekenčiu jo, o jis greičiausiai manęs, nes myliu tai, ką jis vadina „laidotuvių maršais“, bet esame puikiai sutariantys kaimynai. Suprantat? Jis kala, o aš tyliu. Kodėl manote, kad jis elgsis kitaip išgirdęs ką nors nemalonaus iš mano pusės?
KALIBANĖ (muistydamasi). Jūs pamišėlis!
MIRANDAS (tarsi jos negirdėdamas). Kai kilo visas šis sumanymas, galvojau, kad reikia pasirūpinti ir garso izoliacija. Ir apskritai viską daryti kaip toje knygoje. Bet paskui persigalvojau. Čia juk, galų gale, ne „senoji šaunioji“ Anglija. (Kikena) Taigi, viena vertus, neabejoju savo puikiuoju kaimynu. Kita vertus, man pačiam įdomu, kaip jis reaguotų. Gal klystu dėl jo, gal jis iš kitokio molio? Žinote ką? Tarkime, kad tai eksperimento dalis, kuri arba patvirtins, arba paneigs mano hipotezę. Vis tiek niekuo nerizikuojame. Taigi padarykime taip: dabar aš trumpam išeisiu, o jūs rėkite. Gerai? Tuomet viską ir sužinosim.
KALIBANĖ (išsigandusi, kad liks viena). Palaukit, neišeikit. Tiesiog paleiskite mane! Aš juk nieko jums nepadariau!
MIRANDAS (raminamai). Aš tuoj grįšiu, nebijokite. Paprasčiausiai truputį parėkite.
Mirandas pakyla nuo kėdės ir eina prie durų. Jos atsidaro ir užsidaro.
Kalibanė lieka viena
KALIBANĖ (rėkia, tačiau kažkaip neužtikrintai, lyg prastai vaidmenį atliekantis aktorius). Gelbėkite! Gelbėkite! Padėkite! (Pavargusi nutyla, užsikosėja, paskui vėl rėkia) Gelbėkite!
MIRANDAS (iš už durų). Gerai, jau pakaks. Dabar nutilkite.
Kalibanė paklūsta. Vėl atsidaro ir užsidaro durys, girgžteli nuo svorio kėdė
MIRANDAS (šnabžda). Dabar pasiklausykime.
Abu užgniaužę kvapą klausosi. Tolumoje aidintis kaukšėjimas tarytum intensyvėja, stiprėja
MIRANDAS (beveik vaikiškai džiūgaudamas). Matote? Tiesiog suerzinote žmogų, ir tiek. Jis norėjo viso labo įtvatyti vinį į lentą, sukalti kryžių, o jūs privertėte jį rinktis: reaguoti į jūsų šauksmą ar apsimesti, kad jo negirdi. Jis dabar svarsto. Bet nujaučiu jo pasirinkimą. O ką, jeigu jis iškvies policiją, bet paaiškės, kad čia viso labo koks nors pokštas? Suprantate? Kaip mums paskui reikės gyventi kaimynystėje, jei paaiškės, kad jis skundikas? Neturės žmogus kur akių dėti.
KALIBANĖ (balsu, kuriame girdėti ir pyktis, ir nerimas). Jūs tikrai pamišėlis! Paleiskite mane! Ko jūs norite? Jūs prievartautojas?
MIRANDAS (pasibaisėjęs). Dieve apsaugok! Tai yra… Na, jūs simpatiška jauna moteris, bet… Ne, ne, nieko panašaus. Aš gi jau senas. O ir šiaip: net ir jaunystėje nebūčiau pajėgęs ko nors tokio iškrėsti. (Tyliai juokiasi) Smurtas manęs tikrai nejaudina. Priešingai.
KALIBANĖ (piktai). Tai ko jūs norite? Kartoju: nieko jums nepadariau. Nepažįstu jūsų. Pirmą kartą matau.
MIRANDAS. Taip, taip, žinoma, man nieko nepadarėte. Viską jums paaiškinsiu, tik turėkite kantrybės. Gal norite atsigerti? Garsiai rėkėte ir visa kita, turbūt gerklė perdžiūvo. (Sugirgžda kėdė, Mirandas smulkiais žingsniais nutipena prie stalo, įpila stiklinę vandens, atneša, girdo) Štai. Pasijusite geriau. Kiek įmanoma tokiomis aplinkybėmis.
KALIBANĖ (atsigėrusi, ramiu ir tvirtu balsu). Gerai, tai ko jūs iš manęs norite?
MIRANDAS. (atsisėsdamas). Kantrybės, kantrybės. Pradėti reikėtų iš tolo. Labai iš tolo. Turbūt nuo mano vaikystės. Nors šiaip jūsų klausimas iš esmės neteisingas. Iš jūsų aš, galima sakyti, nenoriu nieko. Noriu iš savęs. Taip, jūs reikalinga, bet labiau kaip tarpininkas ar įrankis. Štai kad ir tas kaimynas. Medis, kurį jis tašo, turbūt, galėdamas kalbėti, taip pat klaustų: ko tu iš manęs nori? Greičiausiai tas idiotas jam atsakytų, kad nori iš jo pagaminti kryžių arba valtį, bet tai būtų melas, skiedalai. Jis terliojasi su tomis sijomis dėl visai kitų priežasčių. Juk sakiau: niekam nereikia tų suklypusių kryžių ir netikusių valčių. Šiaip ar taip, iš pradžių paaiškinsiu, kodėl pasirinkau kaip tik jus. Nors ne, truputėlį palaukite. Aš tuoj.
Išeina iš kambario, po minutės grįžta ir vėl atsisėda. Jam nesant, Kalibanė muistosi, bando išsilaisvinti.
Grįžęs Mirandas kalba ramiau, užtikrinčiau, su melancholiško linksmumo gaidele. Paskui į jo balsą pamažu vėl prasiskverbia niūrumas ir jaudulys. Tas pat kartojasi ir vėliau: rodos, jis išeina iš patalpos susitvardyti ar atgauti jėgų
MIRANDAS (atsidusdamas). Viskas sunkiau, nei galvojau. Tiek to. Taigi, kaip minėjau, mačiau jus per televiziją. Na, retas kuris nematė… Turiu galvoje, epizodą, kai jūs… kai jūs spardėte sužeistus protestuotojus. Suprantat. Visas šis sumanymas jau senokai sukosi mano galvoje, bet niekaip nepajėgiau surasti tinkamo kandidato. Gyvename sąlyginai ramiais laikais. Štai ir jūs rėkėte kažkaip be polėkio. Spėju, jautėtės keistai, tarsi pati netikėtumėte, kad atsidūrėte padėtyje, kai visiškai nuoširdžiai turite rėkti: „Gelbėkite, padėkite!..“ Taigi ieškojau kandidato, ir tai buvo rimtas iššūkis. Taip, esama visokių žudikų, prievartautojų, iškrypėlių. Bet tai visai kas kita: vienus motyvuoja noras pasipelnyti, kitus – daugiau ar mažiau iškreipti seksualiniai instinktai. Jie man netiko. Tam tikru požiūriu jie nekalti, tai savotiškos aukos, brokuoti socialinio fabriko, kurį vadiname visuomene, gaminiai. Tačiau jų nekaltumas, suprantama, niekaip nepaneigia fakto, kad jie brokuoti, taigi įrašytini į gamybinių nuostolių grafą, o man reikėjo ne aukos, ne brokuoto egzemplioriaus, o ko nors visiškai priešingo, to, kas vadinama „normaliu žmogumi“. Maža to, man reikėjo žmogaus, kurio tam tikro elgesio variklis – bent jau žvelgiant paviršutiniškai – būtų idėja. Arba ja dangstomi instinktai. Ir štai pagaliau išsipildė: taikūs protestuotojai, aptalžyti policijos ar ideologinių oponentų, gulintys pasliki ant žemės. Ir štai jūs, lyg pakvaišusi furija, spardanti tuos bejėgius sužalotus kūnus. Man tarsi akyse nušvito. Supratau, kad esate kaip tik tai, ko reikia.
KALIBANĖ (sausai). Tai jūs vis dėlto fašistas?
MIRANDAS (nekantriai). Na kuo čia dėti fašistai? Kodėl juos įsikandote? Kalbant atvirai, būtent jūs toje situacijoje elgėtės kaip fašistė. Kartoju: politinės peripetijos šiuo atveju manęs nedomina. Jei kas nors iš anos pusės būtų šitaip spardęs jus, būčiau dėjęs pastangų, kad tas kitas žmogus dabar būtų jūsų vietoje. Mane ši dilema domina bendražmogišku požiūriu. O jūs: fašistai, fašistai…
KALIBANĖ (atsargiai). Kokia dilema?
MIRANDAS. O, ji turi daug aspektų… Suprantate, esu muzikantas, tiksliau, buvau, dabar jau pensijoje. Aha, nustebote. (Sukikena) Keista, ar ne? Muzikantas – ir štai tokie pokštai: žmonių grobimas ir įkalinimas atokioje pamiškės sodyboje. Kita vertus, jūs gi, kiek skaičiau žiniasklaidoje, gydytoja? Taip pat keistoka…
KALIBANĖ (paskubom, greitakalbe). Aš nieko nepagrobiau, viskas, kas buvo rodoma per televiziją, buvo rodoma tendencingai. Jūs pats ten nebuvote. Galų gale, tai buvo emocijų protrūkis, o jūsų atveju – sąmoningas, apgalvotas veiksmas.
MIRANDAS (švelniai, lyg ramindamas). Tai nieko nekeičia, mieloji. Faktas, kad jūs, turinti gydyti kūnus, juos dar labiau luošinote. Dėl kažkokios idėjos. Iš dalies jus suprantu: aš vadinu tai vienos tiesos ilgesiu. Pamenate, buvo viena tiesa ir viskas buvo stulbinamai aišku ir paprasta, net jei žinojome ar nujautėme, kad ta tiesa yra melas. Jeigu ši tiesa yra melas, vadinasi, kitos pusės melas yra tiesa. Paprasta. O dabar? Tai siaubinga. Žinote, kiek laiko praleidžiu prekybos centro dešrų skyriuje? O vargeli, kaip išsirinkti iš visos tos margybės? Ir čia aukščiausia rūšis, ir čia. Ir čia parašyta, kad skanu, ir čia. (Kikena) Taip, dabar gyventi sudėtingiau. Bent mums, įpratusiems pirkti tai, ką rasi lentynoje… Viešpatie, tas beprotis dabar pjaus pjūklu. Nuo to garso man atrodo, lyg kas džyruotų mano smegenis.
Tolumoje pasigirsta pjaunamo medžio garsas. Mirandas pakyla ir įjungia radiją.
Radijas groja ne itin garsiai, tačiau beveik užgožia triukšmą iš lauko
MIRANDAS. Štai, pakeiskime vieną triukšmą kitu. Radijo stotis, grojanti šiuolaikinę šokių muziką. Turbūt stebitės ir teisingai numanote, kad tokia muzika man ne itin prie širdies, bet ką padarysi – ne Mocartui konkuruoti su manuoju kaimynu… (Sėdasi) Kita vertus, ir joje esama žavesio. Muzika greičiausiai atsirado iš mūsų protėvių poravimosi ritualų, tad visa tai, pagal ką šoka dabarties jaunimas, žymi savotišką grįžimą prie šaknų: ši muzika – tai tarsi Vagneris be dekoracijų ir maivymosi, tai tobulai užčiuoptas seksualinis ritmas su nuolat besikartojančia orgazmą žyminčia kulminacija… (Lyg susigėdęs) Ką aš čia dabar… Taigi, ar teisinga ta jūsų idėja, ar ne – parodys laikas. Man tai nerūpi. Man rūpi kas kita. Kaip tai įvardinus? (Akimirką mąsto) Žinote, vienas garsus poetas kartą pasakė maždaug taip: Dikensą skaityti būtina, nes skaičiusiam Dikensą sunkiau šauti į kitą žmogų. Ilgą laiką tuo šventai tikėjau. Tikėjau dar tuomet, kai jis to nebuvo pasakęs. Iš tikrųjų. Maniau, kad tokia ir mano, kaip muzikanto, misija. Bet, laikui bėgant, ypač į senatvę, kai atsirado laiko pamąstyti ir į viską pažvelgti iš šalies, suabejojau. Pirmiausia šovė mintis, kad tuomet, kai priimi sprendimą nuspausti gaiduką ar ne, tiesiog negalvoji apie Dikensą. Štai kad ir jūs. Jūs juk išsilavinusi moteris, turbūt skaitėte ir Dikensą, ir Dostojevskį, ir dar bala žino kokius klasikus. Turbūt lankėtės teatruose, parodose. O štai spardėte tuos paslikus protestuotojus kaip niekur nieko. Nei Dikensas, nei Šekspyras jums nesutrukdė.
KALIBANĖ. Klausykit, aš…
MIRANDAS (švelniai nutraukia). Ne, ne, mieloji, leiskite kalbėti man. Noriu, kad suprastumėte. O jeigu vis pertraukinėsit, teks vėl užklijuoti jums burną. Šiaip ar taip, vėliau vis dėlto nutariau, kad tie, kurie gaiduką nuspaudžia, tiesiog skaitė Dikensą per mažai arba nepakankamai įdėmiai. O tie, kurie skaitė daug ir įdėmiai, apskritai neima į rankas šautuvo. Galų gale turėjau puikų pavyzdį – save ir savo tėvą. Žinote, augau labai kultūringoje aplinkoje. Klasikinė muzika, klasikinė literatūra. Mano tėvas buvo filologas, profesorius. Ir kol lindėdavau namuose – viskas būdavo tarsi gerai: visi šeimos nariai buvo skaitę Dikensą, atėję svečiai – taip pat. Jaukus ir saugus pasaulis. Bet vos tik peržengdavau namų slenkstį… Taip, taip, kildavo sunkumų. (Po pauzės) Žinote ką? Ko nors išgerkime. Alkoholis šiek tiek ramina… O nusiraminti, manau, mums abiem ne pro šalį. (Kikena)
Nueina įpilti. Fone skambant muzikai, Kalibanė muistosi, bando išsilaisvinti.
Mirandui grįžtant nurimsta
MIRANDAS. Štai, brendis. Aš jums palaikysiu, o jūs gurkštelėkite. Na? Nenorite? (Lyg nusiminęs) Ką gi… (Pastato Kalibanės taurę ant staliuko, siurbteli iš savosios) Tai štai… Daugiausia sunkumų kildavo dėl vieno gretimame kieme gyvenusio berniūkščio. (Nusijuokia) Tas tai jau tikrai neskaitė Dikenso. Manau, per literatūros pamokas piešdavo nuogas bobas ar ką nors tokio. Nepasakysi, kad jis mane labai skriaudė, bet vis tiek buvo nemalonu. Tai meta sniego gniūžtę, tai ką nors lepteli. Nekreipiau dėmesio. Bet laikui bėgant visa tai iškęsti darėsi vis sunkiau, ypač kai sulaukėme paauglystės. Žinote, tuomet pradeda rūpėti mergaitės, ir nesinori jų akivaizdoje pasirodyti lepšiu. Taigi kartą mes vis dėlto susipešėme. Ne dėl mergaičių, nepagalvokite. Buvau protingas, tad pasakiau sau, kad man reikia tokios pat protingos, Dikensą skaičiusios mergaitės. Koks man skirtumas, ką apie mane galvoja su kažkokiu chuliganu besitrainiojančios vištos? Tuo metu buvau jau rimtai atsidėjęs muzikai, ir štai sykį, grįžtant iš muzikos mokyklos, tas galvijas staiga pripuolęs atėmė iš manęs smuiką. Nieko baisaus jam nepadarė, o turbūt ir neketino – norėjo tik paerzinti ir išjuokti. Vis dėlto pašėlau. Pirmą kartą gyvenime puoliau muštis. (Krizena) Net pačiam keista tai prisiminti.
KALIBANĖ (nuolankiai, beveik maldaujamai). Klausykite, prašau jūsų, atriškite mane ir paleiskite, aš niekam…
MIRANDAS (lyg negirdėdamas). Žinote, buvau tvirto sudėjimo. Šiaip ar taip, tėvas buvo kilęs iš kaimo, ūkininkų vaikas. Jei būčiau mažiau skaitęs Dikensą ir grojęs Vivaldį, o daugiau sportavęs, būčiau galėjęs, kaip sakoma, lankstyti pasagas. Taigi ėmėme pliektis, aplink, kaip visada, sustojo būrelis komentuojančių ir raginančių žiūrovų. Nebuvau patyręs mušeika, kur jau ten, bet, kaip minėjau, sudėtas buvau tvirtai, sveikatos turėjau į valias. Žodžiu, staiga taip trinktelėjau tam vaikėzui, kad, regis, išmušiau dantį. Ir tuomet many viskas persivertė. Visus tuos metus giliai kauptas pyktis ir neapykanta tam šunsnukiui tučtuojau išgaravo, jų vietą užėmė Dikensas. Mačiau prieš save ne smuiką atėmusį ir tyčiotis mėgstantį nenaudėlį, o vaiką, kuriam skauda, kuris verkia ir spjaudosi kraujais… (Po ilgos pauzės) Žiūrovai, – beje, manojo priešininko draugužiai, – ragino mane jį „pribaigti“, jis tupėjo susiėmęs už žando, o aš stovėjau priešais, nuleidęs rankas, pats beveik verkdamas, beveik pasiruošęs pulti prieš jį ant kelių ir atsiprašyti. Žinote, kuo viskas baigėsi?
KALIBANĖ. Klausykit… (Nuolaidžiai) Ne, nežinau.
MIRANDAS. Vaikis išspjovė dantį ir kraujus, atsipeikėjo ir atsistojęs puolė mane su dvigubu įniršiu. Stovėjau vis dar kupinas Dikenso ir Vivaldžio, nesigindamas, o jis mane išsijuosęs talžė. Prilupo kaip reikiant. (Nusijuokia) Štai taip baigėsi mano šlovingosios peštynės.
KALIBANĖ. Man tikrai labai gaila, bet…
MIRANDAS (nutraukdamas). Taip, vis dėlto turbūt tai teisybė: tam, kuris skaitė Dikensą, sunkiau šauti į kitą žmogų. Bet štai koks klausimas man jau daugelį metų neduoda ramybės: ką daryti, jei gyveni pasaulyje, kuriame šaudoma? Kur dėtis pasaulyje, kuriame nuolat esi potencialus taikinys, nes šaudantys žino ir jaučia, kad tu neatsišaudysi? Ką daryti?
KALIBANĖ (beveik isteriškai). Tikrai nežinau. Aš tik norėčiau, kad mane paleistumėte. Nesu filosofė. Bet man atrodo, kad reikia mokėti pakovoti už save, už savo įsitikinimus.
MIRANDAS (mąsliai). Gal ir taip. Reikia mokėti pakovoti. Bet ar tai neprieštarauja tam, ką vadiname humanistinėmis vertybėmis? Ar duodamas chuliganui į snukį aš neišduodu savo idealų ir netampu tokiu pat šunsnukiu kaip jis?
KALIBANĖ (nekantriai, proverksma). Dieve mano, aš nežinau. Visada pasaulyje bus stiprieji, kurie naudosis savo jėga. Tai neišvengiama.
MIRANDAS. O ar teisinga?
KALIBANĖ. Nei teisinga, nei neteisinga. Lygiai kaip nei teisinga, nei neteisinga, kai vilkas sumedžioja stirną.
MIRANDAS. O, tai visai kas kita. Medžioklės instinktas, gamtos ratas, skirtingos rūšys ir taip toliau.
KALIBANĖ. Norite, kad pasakyčiau, jog tai teisinga, ir šitaip pripažinčiau, kad jūs galite elgtis su manimi taip, kaip elgiatės, nes esate stipresniojo pozicijoje?
MIRANDAS. Ne, ne. Jūs ne teisme, jūsų žodžiai prieš jus panaudoti nebus. Mes tiesiog kalbamės, gurkšnojame brendį. Beje, pridėti taurę jums prie lūpų?
KALIBANĖ (isteriškai). Viešpatie, jūs tikrai pakvaišęs! Prabundu atboginta į kažkokią skylę, surišta nepažįstamojo, ir tikitės, kad kaip niekur nieko su jumis gersiu?
MIRANDAS (atsiprašomai). Na, na, nereikia pykti. Aš tik bandau suprasti, rasti išeitį. Jūsų žodžiai, beje, man priminė afrikietišką patarlę. Kiekvieną rytą antilopė prabunda ir žino, kad turi bėgti greičiau už liūtą, nes tik tada liks gyva. Kiekvieną rytą liūtas pabunda ir žino, kad turi bėgti greičiau už antilopę, kitaip nugaiš iš bado. Nesvarbu, kas esi – antilopė ar liūtas, – atsikėlęs ryte turi bėgti. Gražiai pasakyta, ar ne? Bet vis dėlto norėtųsi ir trečio varianto. Negi nėra kito pasirinkimo – tik antilopė ir liūtas? Juk esama žmonių, kurie nenori bėgti. Kurie nenori nei medžioti, nei būti medžiojami. Kaip apsisaugoti nuo liūtų? (Beveik droviai) Luktelkite dar minutėlę.
Mirandas trumpam išeina iš patalpos. Kalibanė muistosi, tarsi šoktų pagal fone skambančią muziką, bet Mirandui grįžus vėl aprimsta
MIRANDAS (sėsdamasis, ramiai, tęsdamas pokalbį lyg niekur nebūtų išėjęs). Be abejo, žinote, kaip šią problemą spręsti siūlo tokie žmonės, kaip, sakykim, mano tėvas. Reikia siekti, kad kuo daugiau žmonių skaitytų Dikensą, tuomet visokie niekadėjai pamažu išnyks. Bet juk tai ilgas ir, tiesą sakant, beviltiškas kelias. Priversti skaityti Dikensą neįmanoma. Tiksliau, techniškai, žinoma, įmanoma, bet kas iš to? Pavyzdžių, kas būna, kai per jėgą brukami net ir tauriausi tekstai, į valias… (Mąsliai, tarsi kalbėtų sau, ne Kalibanei) Tai beviltiška. Juk yra tokių, kurie nemėgsta skaityti, tokių, kurie skaito tik dialogus, praleisdami aprašymus, o juk dažnai pati esmė – aprašymuose… Galų gale, yra kvailių, kurie nesupranta paprasčiausio teksto. Taigi jie šaudo. Ir kaip gyventi mums? Nešaudantiems? Negalintiems paimti į rankas ginklo? Ne, ne, tai beviltiška. Maža to, tai apgailėtina. Žinote, mano tėvas, kaip sakoma, buvo didžios kultūros žmogus. Eruditas, intelektualas. Bet aš jį niekinau. Nuo pat vaikystės. Matote… (Nervingai degasi cigaretę)… Gimiau ir augau gūdžiais laikais. Visur tvyrojo baimė, nepasitikėjimas, visiems visur vaidenosi skundikai. Slogus buvo metas. Ką daryti, kaip išgyventi, kai aplink karaliauja prievarta, smurtas, beteisiškumas? Drąsiausieji iš tų, kurie neskaitė Dikenso, arba čiupo į rankas ginklą ir sudėjo galvas beviltiškoje kovoje, arba parsidavė kitai pusei. O ką darė į Vakarus pabėgti nespėję ar nedrįsę Dikenso mylėtojai ir žinovai? Ką darė mano tėvas? Kaip manote?
KALIBANĖ (abejingai, lyg susitaikiusi su neišvengiamu). Nežinau. Skaitė Dikensą?
MIRANDAS (kikendamas). Panašiai. Tiesa, jis vartojo kitą simbolinį vardą. Mocartas. Jam tai buvo visko, ką geriausia pajėgė nuveikti žmogus, viršūnė. Mocarto muzika jam reiškė užuovėją. Užuovėją nuo visko, kas dedasi anapus mūsų namų durų. Tuo metu buvau dar vaikas, tačiau nujaučiau, kad kažkas, kažkas čia ne taip. Mocartas, be abejo, puikus, bet nuo kulkų jis neapsaugo. Nei tavęs, nei tavo artimųjų. Ta užuovėja – tik iliuzija…
Mirandas atsistoja ir ima vaikštinėti po kambarį. Kirvio ar plaktuko tuksenimas tarytum sustiprėja, akompanuoja per radiją grojančiai muzikai
MIRANDAS. Taip, tas žmogus lyg iš plieno. Kiaurą dieną… Tai štai, žinote, koks baisiausias ir liūdniausias mano vaikystės prisiminimas? Gyvenome daugiabutyje, ir vieną vėlyvą vakarą pas kaimynus atvyko kažkokie neaiškūs tipai. Na, suprantate. Laikas buvo toks, kad tų tipų buvo bijomasi labiau nei gatvės chuliganų. Nežinau, kas ten dėjosi. Gal buvo daroma krata, o gal atvyko išsivesti kurio nors iš tos šeimos narių. Šiaip ar taip, netrukus iš to buto, tiesiai mums už sienos, pasigirdo moters klyksmas. Net baisesnis už jūsiškį. Gerokai. Manau, jūs vis dėlto nesate labai išsigandusi, nes… na, aš turbūt neatrodau labai grėsmingai. Jus baugina pati situacija, kurioje atsidūrėte, o ne aš. O štai tie vyrukai… Taigi aš kažkokiais vaikiškais reikalais varlinėjau ant grindų, tėvas fotelyje skaitė knygą, motina krapštėsi virtuvėje. Ir prasidėjo… (Pauzė) Keista, nes jie paprastai viską darydavo tyliai, tiesiog išsiveždavo. Tėvas sukluso ir pabalo, bet nudavė toliau skaitąs. Ėmiau klausinėti, kas čia dedasi, bet man – gana nekultūringai, sakyčiau, – buvo liepta užsičiaupti. Riksmai vis nesiliovė, tad tėvas pakilo nuo fotelio ir priėjęs prie patefono uždėjo plokštelę. Mocarto, žinoma. Kažkurį iš koncertų fortepijonui. Taigi iš vienos pusės sklido nuostabi muzika, iš kitos – aukos šauksmai. Tėvas vėl atsistojo ir pagarsino muziką. Paskui dar kartą. Turbūt pirmą kartą jis, pavyzdingas pilietis, gyvenantis daugiabutyje, atsuko garso rankenėlę iki maksimumo, o dar tokią vėlyvą valandą. Labiausiai mane, vaiką, stebino štai kas: ta moteris rėkė už storos senamiesčio namo sienos, o muzika griaudėjo čia pat, tačiau Mocartas neturėjo jokių galimybių užgožti pagalbos prašančio žmogaus balso…
Mirandas ilgam nutyla, gurkšteli gėrimo
KALIBANĖ (niūriai, bet be pykčio). Manau, jūsų tėvas negalėjo nieko padaryti. Tokie buvo laikai. Galų gale, jis turėjo šeimą.
MIRANDAS (lyg negirdėdamas). Gal po penkių minučių pasigirdo skambutis į duris. Perbalęs tėvas pakilo iš vietos ir nuėjo atidaryti. Būtų buvę kvaila elgtis kitaip. Tie vyrukai eidavo kiaurai, be jokių skrupulų. Ypač tais laikais. Iš už kampo žiūrėjau, kas ten atėjo. Tai buvo vienas iš jų, iš tų tipų. Mano vaikiškose akyse vyko dviejų civilizacijų susidūrimas: tos, kuri pažino Dikensą, ir tos, kuri jo arba nepažino, arba pažino paviršutiniškai. Susidūrimas buvo labai trumpas. Atėjūnas įsakmiu balsu paliepė primažinti garsą, nes ta muzika jiems trukdo dirbti. Tėvas mandagiai pasižadėjo tai padaryti ir atsiprašė. Uždaręs duris, jis priėjo prie patefono ir padarė ką lieptas. Paskui nusėlino į miegamąjį. Kai po kiek laiko, jau nurimus klyksmams, kyštelėjau pas jį galvą, jis gulėjo lovoje, iki pat viršugalvio užsiklojęs antklode, o pečiai kilnojosi taip, lyg verktų. Žiūrėjau į jį, tame mirtinos ramybės persunktame daugiabutyje, ir girdėjau, kaip sukasi groti baigusi plokštelė. Žinoma, mylėjau savo tėvą. Jis buvo puikus žmogus. Bet kai nuo to laiko jis kur nors prakalbdavo apie kultūros misiją ir panašius dalykus, mano ausyse vis pasigirsdavo tas besisukančios plokštelės garsas: spragt, spragt, spragt. Keista, ar ne?
KALIBANĖ (šiek tiek pašaipiai, gal net su pranašumo gaidele). Jūs jo vietoje būtumėte pasielgęs kitaip?
MIRANDAS (lyg prabusdamas). Aš? Nežinau. Augdamas baimėje negali užaugti drąsus. Aš nuo mažens buvau pažymėtas baimės ženklu. O ir šiaip: mano bailumas niekaip nepateisina kito bailumo. Buvo bandančių vėliau iš jo daryti herojų, nes jis kažko ten nepasirašė… Kvailystės. Herojus daro žygdarbius, o jis nedarė nieko. Arba nedarė blogai. Tai visai kas kita.
KALIBANĖ (sausai). Galbūt. Bet man vis dar neaišku, kodėl aš čia ir kaip aš susijusi su jūsų tėvu ir kitais prisiminimais?
MIRANDAS (pagyvėjęs). Prieisime ir prie jūsų, mieloji. Kantrybės. Taigi vis svarsčiau, vis laužiau galvą, ką daryti, kad Dikensas ir tai, ką jis įkūnija, paliestų kiekvieną, kad tokių baisybių, kokių pilna žmonijos istorija, nebepasitaikytų ir tokie žmonės, kaip aš ar mano tėvas, galėtų gyventi neprarasdami orumo. Kaip ir daugeliui, man atrodė, kad menas turi galios apvalyti žmogų, išauklėti, sužadinti tauriausius jausmus. Grodavau orkestre ir manydavau, kad skleidžiu šviesą, tyrinu klausytojus. Tikėjau, kad jeigu tuos vyrukus kas nors atitemptų į mūsų koncertų salę ir priverstų išklausyti Bacho ar Haidno kūrinį, jie daugiau nebedarytų to, ką darė aną vakarą, nebeverstų moterų taip klykti. Tikėjau, kad jie tiesiog nežino, jog egzistuoja kitoks pasaulis. (Kikena) Bet vieną dieną mano iliuzijos išsisklaidė. Net juokinga prisiminti. Iš esmės tai smulkmena, kvailystė. Bet vis dėlto. Žodžiu, po vieno mūsų koncerto prie rūbinės kilo peštynės. Ne itin didelės, tiesiog visi skubėjo užsiimti eilės ir greičiau atgauti drabužių, taigi kažkas kažką stumtelėjo, jam buvo atsakyta tuo pačiu, na ir taip toliau. Pats savaime šis nutikimas beveik anekdotinis, bet mane sukrėtė. Suprantate? Kaip čia šitaip? Išeiti iš klasikinės muzikos koncerto ir stumdytis? Muštis? Tvoti kitam žmogui per veidą? Kelti skausmą? O kaip mūsų misija? Auklėjamasis didžiojo meno poveikis? Anksčiau maniau, kad problema ta, jog Dikensas ar Mocartas ne visus pasiekia. O štai dabar turėjau prieš save vienareikšmį faktą: žmonės atėjo, išklausė koncertą ir išėję iš jo susimušė. Kas per velniava?
Mirandas eina prie radijo imtuvo ir jį išjungia
MIRANDAS (grįždamas prie kėdės). Ir vis dėlto šita muzika beveik nesiskiria nuo to kvailio tuksenimo. Ji lyg jo sukalta kiaura valtis. Savitikslė iškrova… Apie ką aš? A, taip, koncertas… Žinote, atsakymą radau visai atsitiktinai. Skaičiau prisiminimus apie vieną rusų rašytoją. Kartą po spektaklio jis savo bičiuliui pasakė maždaug taip: jei Francas Moras ateitų pažiūrėti Šilerio „Plėšikų“, jis, kaip ir visi, užjaustų Karlą Morą. Bet Francas Moras išeitų iš teatro toks, koks atėjo. Suprantate? Suvokiau, kad tarp muštynių rūbinėje ir klasikinės muzikos nėra jokio prieštaravimo. Žmones tas menas paliečia, iš tikrųjų paliečia – tačiau nepakeičia. Menas yra tarsi įdomybių muziejus. Jis šokiruoja, sukrečia, spaudžia ašaras, prajuokina. Bet tarp šio muziejaus eksponatų ir lankytojų yra apsauginis stiklas. Atėjai, pažiūrėjai, išgyvenai – ir grįžti į įprastinį liūtų ir antilopių gyvenimą. Išimtis yra tik muziejaus darbuotojai, kartais imantys painiotis, nebesuvokti, kad įdomybės, kurias jie prižiūri ir puoselėja, realiame gyvenime yra priskirtinos keistenybėms, ekscentriškumui. Dalykams, kurie, tapę kasdieniai, trukdo normaliai gyventi.
KALIBANĖ (jausdamasi vis drąsesnė). Manau, jūs per daug sudėtingai į viską žiūrite. Pramogą paverčiate vos ne religija. Žmonės teatre paprasčiausiai nori smagiai praleisti laiką…
Jai nebaigus kalbėti, tarsi nesiklausydamas, Mirandas atsistoja ir vėl minutėlei išeina iš kambario.
Kalibanė ramiai laukia, kol jis grįš
MIRANDAS (grįžęs, žvaliu, beveik linksmu balsu). Bet, žinote, jūs visiškai teisi: aš būčiau elgęsis kaip tėvas. Esu bailys. Taip. Gyvenime drąsiai pasielgiau tik du kartus. Pirmas kartas nutiko studijų laikais. Buvau išleidęs visus pinigus, – niekad nemokėjau su jais elgtis, pinigai visą gyvenimą bėga nuo manęs lyg tarakonai nuo šviesos, – ir štai užėjau į knygyną. Ir pamačiau Tagorės eilėraščių rinkinį. O, kokie jie pasirodė man gražūs! Atrodė, lyg pats būčiau parašęs. Buvau, žinoma, įsimylėjęs, žinoma, nelaimingai, ir man atrodė visa tai taip neteisinga: kad nesu mylimas, kad neturiu pinigų, o štai čia guli toks grožis – ir vėl man nepasiekiamas. (Krizena) Taigi, kaip minėjau, buvau plikas kaip tilvikas. O tie gražūs žodžiai taip kerėjo… Pačiam sau netikėtai, staiga užsikišau vieną egzempliorių už švarko ir išėjau, didžiulėm valios pastangom neleisdamas sau pasileisti bėgti. (Juokiasi) Nieko sau, idiotas, ką? Vienintelė vagystė gyvenime – ir ne bet ko, o poezijos knygos. O, Tagorė, laisvės ir meilės dainius… (Deklamuoja)
Ačiū tau, kad nesu vienas
iš tų didžiųjų jėgos ratų,
bet kad esu vienas iš padarų,
kuriuos jie suvažinėja.
KALIBANĖ (po pauzės, lyg iš mandagumo). O antras kartas?
MIRANDAS. Antras?
KALIBANĖ. Sakėte, kad drąsiai pasielgėte du kartus…
MIRANDAS (geraširdiškai). Ak taip. Antras kartas esate jūs, mieloji. Galima sakyti, esate antras aktyvus veiksmas mano gyvenime. Tiksliau, ne jūs pati, o jūsų pagrobimas ir įkalinimas. Iki šiol stebiuosi, kad man pavyko. Atvirai sakant, didžiuojuosi savimi.
KALIBANĖ (tvirtai, tarsi atgavusi pasitikėjimą savimi). Vis tiek nesuprantu jūsų motyvų: negi pagrobėte mane tam, kad pafilosofuotumėte ir pasidalintumėte prisiminimais?
MIRANDAS. Ne, ne, mano tikslas kitoks, visai kitoks. Bet apie jį vėliau. Kol kas noriu grįžti prie to paties klausimo: kaip nešaudančiam gyventi pasaulyje, kuriame šaudoma? Išgirdus šūvius klausytis Mocarto ir verkti pasislėpus po antklode? Ne itin viliojanti perspektyva, ar ne? Nutaisius orią miną kęsti pažeminimus, kai tik išeini iš universiteto auditorijos, teatro ar bibliotekos, tikintis, kad laikui bėgant šaudantys bus perauklėti? Bet tai iliuzija. Kurti nešaudančiųjų komuną, savotišką getą, kur gyventų „išrinktoji tauta“? Bet ši išrinktoji tauta negali savęs išlaikyti, jai reikalingi šaudantys, nes jie moka mokesčius ir finansuoja tai, ką vadiname kultūriniu gyvenimu. Juk tam tikra prasme mes tik parazitai, mintantys tuo, kas atliko paėdus grobį sumedžiojusiam didžiajam plėšrūnui – visuomenei. Atrodo gana beviltiška, ar ne? (Nusijuokia) Bet nesupraskite klaidingai: nebuvau koks nors iš klasikinių rusiškų romanų nužengęs pakvaišėlis, laužantis sau galvą dėl tuščių abstrakcijų. Visa tai mane apsėdo tik į senatvę. Iki tol tie klausimai tik kirbėjo, o šiaip gyvenau kaip daugelis: kaip minėjau, tapau muzikantu, nors ir ne itin vykusiu – iki pensijos grojau orkestre antruoju smuiku; vedžiau, susilaukiau sūnaus. Tiesa, po pastarojo įvykio buvau priverstas susimąstyti rimčiau. Paprastai sakant, kilo klausimas: kaip man auginti sūnų? Kaip šaudantį ar kaip negalintį prisiliesti prie šautuvo? Taip pat gana dramatiška dilema, sakyčiau. (Siurbteli gėrimo, balsas darosi mąslus, beveik liūdnas) Be proto jį mylėjau. Kaip dar nieko niekad. Ir, suprantama, norėjau jam geriausio. Na, kaip ir visi tėvai. Tai štai ėmiau galvoti: jeigu bruksiu jam Dikensą, Mocartą ir viską, ko pats buvau prigrūstas ir prisigrūdęs, jis taps tokiu kaip aš. Vadinasi, pažeidžiamas ir bejėgis vos išėjęs pro bibliotekos, galerijos ar filharmonijos duris. Nenorėjau šito, nes ir pats nuo jo visom išgalėm slėpiau savo pažeidžiamumą. Bet jeigu leisiu jam mokytis šaudyti, tuomet… tuomet būsime svetimi. Tuomet vieną dieną jis išvys mane šaudančiojo akimis: kaip liurbį, nevykėlį, kurį galima stumdyti. Nenorėjau ir šito. Net ketinau pats imti mokytis šaudyti, bet buvo jau per vėlu. Visiškai per vėlu. Pavyzdžiui, nusivežiau sūnų žvejoti, ir, nelaimei, mums neblogai kibo. Iki tol kaip gyvas nebuvau žūklavęs. O tos žuvys, žinote, taip spurda, kai reikia ištraukti kabliuką iš gerklės, o kartais jis būna taip giliai įstrigęs, kad tenka plėšti jėga, o jos vis žiopčioja, o tos didelės, rodos, tuoj iš baimės ir skausmo sprogsiančios į tave įsmeigtos akys… Dar kitą kartą nuvažiavome pas gimines, į kaimą. Ir pusbrolis juokais pasiūlė man nukirsdinti vištą. Tik išbalau ir sumojavau rankomis. O jis čiupo vištą ir nukirto galvą. Be jokių skrupulų. Man nespėjus pasišalinti. Viešpatie, kaip tada vėmiau… (Kikena) O ir paskui, kai tą pačią vištą patiekė ant stalo. Ne, ne, tai jau ne man. Per vėlu. Taigi nutariau aukotis, kad ir kaip pretenzingai tai skambėtų. Tapti liurbiu savo sūnaus akyse. Tegul jis mokosi šaudyti ir gyvena normalų gyvenimą, nesikrimsdamas dėl dalykų, kurių neįmanoma pakeisti. Ir nedangstydamas abstrakčiomis idėjomis elementarios baimės ir kitų silpnybių.
Mirandas pakyla nuo kėdės, vėl ima lėtai vaikštinėti po kambarį. Galiausiai prieina prie patefono, uždeda plokštelę. Spragteli įjungimo mygtukas, pasigirsta muzika
MIRANDAS. Tai Šubertas. Dvidešimt pirmoji sonata fortepijonui. Dievinu Šubertą. Tyra beviltiška melancholija, vienatvė, meilės ilgesys… Žinau, tai virtinė banalybėmis tapusių sąvokų, bet vis dėlto. Mielas drovus vyrukas, nenorėjęs už nieką kovoti, nebūti nei antilope, nei liūtu, ir troškęs tik vieno – kurti grožį. (Vaikštinėja po kambarį) Mano žmona buvo gana proziška būtybė. Nepasakysi, kad iš šaudančių, bet… Greičiau ta, kuri skatina kitus šaudyti. Pačiai neužteko tam drąsos. O kadangi aš, kaip jau žinote… Žodžiu, santuoka nebuvo laiminga. Išoriškai viskas liko gražu, bet už durų… Žinojau, kad ji mane niekina, nes nepadariau karjeros, nelipau kitiems per galvas, nemezgiau reikalingų pažinčių. Maža to, žinojau, kad šitą panieką ji perduos ir sūnui. Ir tam nesipriešinau. Nes nenorėjau, kad jis užaugtų toks, kaip aš. Taigi mudviejų ryšys buvo ir liko paviršutiniškas. Mūsų niekas nesieja.
Mirandas atsisėda. Melancholiška fortepijono muzika persipina su agresyviu plaktuko kaukšėjimu
KALIBANĖ (švelniai, tarytum įsiteikiamai). Suprantu, jūs jaučiatės vienišas…
MIRANDAS (lyg negirdėdamas). Mes labai skirtingi. Kartais jis man paskambina, klausia, ką veikiu. O aš, sakykim, klausausi to paties Šuberto. Ką man jam atsakyti? Jam, sėkmingai darančiam karjerą, imančiam paskolas iš bankų, sudarinėjančiam kažkokias sutartis? Ką aš veikiu? Ir aš sakau: „Nieko.“ Ir klausiu: „O kaip tu?“ Ką jam atsakyti? Man, sėdinčiam prie lango, stebinčiam praplaukiančius debesis ir besiklausančiam to prakeikto Šuberto? Ir jis sako: „Neblogai.“ Ir viskas. Geriausiu atveju dar keletas žodžių apie sutiktus bendrus pažįstamus. (Ilgai tyli, paskui pažvalėjęs) Bet aš nesigailiu. Jam iš tikrųjų neblogai sekasi. O meilė tarp tėvų ir vaikų galima ir be gilesnio dvasinio ryšio.
KALIBANĖ. Taip, be abejo. Ir vis dėlto nesuprantu, kaip aš ar mano elgesys toje aikštėje – kad ir koks jis buvo – susijęs su jumis. Tikiuosi, neketinate manęs bausti už tai, kad jūsų gyvenimas susiklostė ne taip, kaip tikėjotės?
MIRANDAS (krizendamas). Ne, ne, ką jūs. Jūs su mano gyvenimu niekaip nesusijusi. Visai neketinau su jumis atvirauti. Bet, matyt, vienatvė daro savo. Staiga imi ir pratrūksti. Gal ir su tuo pakvaišusiu kaimynu mes pakenčiame vienas kitą tik todėl, kad ir didžiausias kvailys netoliese yra geriau negu nieko. Gal jis tuo savo tuksenimu palaiko ryšį su savąja rūšimi? O ir aš, ką aš daryčiau, jei jis staiga nutiltų? Šiaip ar taip, rengdamas planą, ketinau daryti kaip tik priešingai. Pats ketinau tylėti ir suteikti žodį jums. Bet paskui, kai pamačiau jus surištą ir bejėgę, viskas pasikeitė…
KALIBANĖ. Kas pasikeitė? Aš tikrai norėčiau jums viską paaiškinti dėl savo elgesio aikštėje…
MIRANDAS. Ne, mieloji. Akivaizdu viena: teigiamas personažas yra neįdomus. Neišvengiamai. Pamenate filmuką „Na, palauk“? Du herojai: kiškis ir vilkas. Vienas geras, kitas blogas. Filmuko tikslas, suprantama, auklėti vaikus, mokyti, kad štai šitaip elgtis galima, o šitaip – ne, kad gėris visada nugali blogį. Bet koks iš tikrųjų to filmuko poveikis? Na? Atvirai? Kyla noras elgtis kaip gerajam kiškučiui? Nieko panašaus. Taip, jis laimi, bet ne todėl, kad yra geras, o todėl, kad vilkui nesiseka. Tikrasis mokytojas yra vilkas, rankiojantis nuorūkas, spardantis šiukšliadėžes. Jis žavus, „kietas“, kaip dabar sakoma. O kiškis – liurbis. Taip, jam sekasi, bet tik todėl, kad čia filmukas. O realiame gyvenime viskas kitaip. Nėra galingos režisieriaus rankos, kuri apsaugotų jį nuo vilko šunybių. Kartais man atrodo, kad visa ta mūsų didžioji kultūra tėra cinizmo mokyklėlė. Nuo mažens matome neįtikimus teigiamus herojus, vienaip ar kitaip įveikiančius blogį, o išėję į kiemą susiduriame su realybe: vilkas spardo šiukšliadėžes, o kiškučiai arba apsimeta, kad nemato, arba, jei ima kelti balsą, gauna nuo vilko į snukį. Nuo mažens mes mokomi laikyti špygą kišenėje. Dar minutėlei išbėgsiu.
Išeina iš kambario, po kiek laiko grįžta. Jam nesant, Kalibanė vėl bando išsilaisvinti.
Jos kvėpavimas tolygus, ryžtingas
MIRANDAS (grįždamas prie kėdės). Taip, ir vėl nukrypau į šalį. Štai ką norėjau pasakyti: ketinau suteikti jums žodį, nes jūs buvote blogietė, ir todėl įdomi. Bet štai surišau jus, užklijavau burną – ir viskas pasikeitė. Auka neišvengiamai atsiduria šiapus gėrio. Ji neišvengiamai tampa tuo nykiu, nuobodžiu kiškučiu, įkūnijančiu moralinę utopiją. Todėl, kad auka neturi išeities, ji priversta būti gera. Jai nieko kito nelieka. Suprantate? Kad ir krikščionybė. Jos principai formavosi tada, kai išpažinėjai buvo persekiojamos aukos, bet į ką visa tai virto, kai jie įgijo galią? Šiaip ar taip, dar jums miegant supratau, kad jūs man nebeįdomi, nebeįtikima. Ir jums žodžio nesuteiksiu. Verčiau suteiksiu tą žodį sau. Nes dabar aš esu agresorius, dabar aš esu šunybes krečiantis vilkas. Dabar aš – galbūt pirmą kartą gyvenime – tapau įdomus.
KALIBANĖ (sunerimusi). Ką turite galvoje vadindamas mane auka?
MIRANDAS. Tai, kad jūs, mieloji, mano valioje. Visiškai. Galiu daryti su jumis ką tik noriu. Viskas puikiai suplanuota. Net jei ir būsiu susektas, bus per vėlu, be to, aš vėžininkas, taigi bet kokia šio pasaulio bausmė man jau kelia tik juoką. Taigi jūs dabar mano. Kaip tik to ir norėjau.
KALIBANĖ. Aukos, su kuria galite daryti ką norite?
MIRANDAS. Ne, ne pačios aukos, o tiesiog atsidurti situacijoje, kurioje prabunda tamsiausi instinktai. Noriu įsitikinti, ar manyje jų tikrai esama. Suprantate, po visų apmąstymų priėjau prie išvados, kad tas šaudymas į kitus, apie kurį tiek kalbėjome, žmogui vis dėlto įgimtas. Žmonija tapo dominuojančia rūšimi tik todėl, kad jokia kita rūšis nepasižymi tokiu žiaurumu ir agresija. Tai mūsų genuose. Nežinau, galbūt tai susiję su poravimusi? Juk kitų rūšių atstovai iš esmės tarpusavyje pešasi tik dėl patelių. O štai žmogus suvaržė savo poravimosi instinktus ir visa tai peraugo į nuolatinę agresiją kitų atžvilgiu, savotišką nepatenkinto geismo sublimaciją? Nežinau. Šiaip ar taip, man kilo mintis, galima sakyti, šventvagiška hipotezė, kad netgi tokie žmonės kaip aš, neva negalintys šaudyti, iš tikrųjų niekuo nesiskiria nuo šaudančių. Mes tiesiog esame užsiauginę kultūrinį kiautą. Kultūra – tai viso labo tramdomieji marškiniai mūsų instinktams. Savotiška sublimacijos sublimacija… Tas kiautas toks storas ir – bent kai kuriems mūsų – taip anksti uždėtas, kad mes iš tikrųjų savojo Aš net nepažįstame. Štai kad ir tas pats seksas…
KALIBANĖ. Klausykite…
MIRANDAS (raminamai). Ne, ne, nebijokite, juk sakiau: aš ne prievartautojas. Tik noriu pasakyti, kad šiame reikale niekada nepajėgdavau atsipalaiduoti, būdavau susivaržęs. Atrodė, kad visa tai tarytum… gyvuliška? Suprantate? Taip, galiu valandų valandas gana įdomiai pasakoti apie operos meną, apie simfonijos raidą, dar bala žino kokias iš knygų prisirankiotas įdomybes, tačiau bet kuri moteris – aišku, jeigu jos pačios kiautas ne itin storas – lovoje teiktų pirmenybę brutaliam ir bukam traktoristui. Suprantate? Gana juokinga: tas kiautas netgi dabar, nors esu viena koja karste stovintis senis, verčia mane raudonuoti apie tai kalbant… Taip, neneigsiu: man apmaudu, kad nepatyriau tikros – laukinės, jei norite, – aistros, bet yra kitos sritys, kurias dar galiu pažinti. Štai, pavyzdžiui, žiaurumas.
KALIBANĖ (sunkiai nurijusi seiles, neramiai). Žiaurumas?
MIRANDAS. Taip, žiaurumas. Prisiminkime atvejus, kai viena žmonių rūšis ima naikinti kitą žmonių rūšį: tautą, rasę, religinę bendruomenę. Žinoma, būti įtariam kitokio atžvilgiu – natūralu. Galbūt netgi natūralu to kitokio nekęsti. Bet žudyti? Žudyti moteris ir vaikus tik todėl, kad jie kitokiu vardu vadina kažkokią aukščiausiąją abstrakciją? Tik todėl, kad šiek tiek skiriasi išoriškai? Kažkas čia ne taip. Kodėl tos baisybės vyko? Kodėl žmonės žudė kitus bejėgius žmones? Ir štai čia pagaliau prieiname prie jūsų. Klausimą galima sukonkretinti: kodėl jūs, žmogus, spardėte kitą bejėgį žmogų?
KALIBANĖ (paskubom, gynybiškai). Tie protestuotojai nori viską sugriauti, mus sukiršinti…
MIRANDAS (švelniai nutraukdamas). Visa tai niekai, mieloji. Ką galėjo sugriauti parpuolęs, sužalotas žmogus, kurį jūs spardėte? Viskas, manau, gerokai paprasčiau: jūs jį spardėte, nes galėjote spardyti. Teisybė?
KALIBANĖ (bijodama įkliūti į spąstus, atsargiai). Ką turite galvoje?
MIRANDAS. Tik tai, ką pasakiau: spardėte, nes galėjote spardyti. Lygiai kaip kažkas degino ant laužų, šaudė, trėmė ir vedė į dujų kameras tik todėl, kad galėjo visa tai daryti. O galėjo todėl, kad atsidūrė situacijoje, kai visa tai leidžiama. Situacijoje, kai kultūrinis kiautas, kuriuo esame apaugę, pasidaro nereikalingas ar netgi žalingas, kai jis ima skeldėti net patiems pačiausiems, turintiems jį storiausią ir tvirčiausią. Ir štai pamaniau: o kaip aš elgčiausi tokioje situacijoje? Kiek išlaikytų manasis kiautas? Suprantate? Štai kodėl jūs čia. Kad galėčiau save patikrinti.
KALIBANĖ (ištikta panikos, muistydamasi). Nesuprantu. Ką jūs man darysite? Kas čia per eksperimentas?
MIRANDAS. Taip, taip, eksperimentas. (Pakyla nuo kėdės ir, Kalibanei neramiai kvėpuojant, vėl ima vaikštinėti po patalpą) Šiam sumanymui mane įkvėpė du dalykai. Vienas iš jų – filmas kaip tik tokiu pavadinimu: „Eksperimentas“. Teko matyti? Įdomi istorija. Psichologai surenka savanorių būrį, suskirsto į dvi grupes, viena vaidina „kalinius“, kita – „prižiūrėtojus“. Abi grupės ima gyventi štai tokį gyvenimą, o psichologai stebi ir nesikiša. Iš pradžių viskas smagu, panašu į pokštą ar žaidimą, bet vėliau reikalai ima bjurti. Sakykime taip: žmonės įsijautė į vaidmenį. Pabaigoje netgi kažkas kažką nužudo. Bet labiausiai mane šiame filme sudomino kas kita. Dalyvių atranka. Atranka, dėl kurios verta peržiūrėti filmą antrą sykį. Įdomu stebėti tuos į atranką atėjusius savanorius, kai jau žinai, kaip viskas baigėsi, kuo kuris iš jų tapo. Beje, žiauriausiu „prižiūrėtoju“ virto bene mandagiausias ir droviausias vyrukas. (Sustoja, ilgai mąsto) Žinoma, būtų galima sakyti, kad čia tik filmas, tik vaizduotės vaisius. Ko tik neprisigalvoja tie menininkai. Tačiau reikalas tas, kad panašus eksperimentas tikrai buvo atliktas. Vadinamasis Stanfordo kalėjimo eksperimentas. Jis buvo nutrauktas anksčiau laiko, nes situacija darėsi nebevaldoma: vietoj planuotų dviejų savaičių truko tik šešias dienas. Kas trečias „prižiūrėtoją“ vaidinantis dalyvis pasirodė turįs sadistinių polinkių. Kai kurie jų labai apgailestavo, kad eksperimentas nutraukiamas…
KALIBANĖ. Klausykit, tai labai įdomu, bet čia kalba eina apie savanorišką dalyvavimą…
MIRANDAS (grįždamas prie jos ir sėsdamasis). Taigi man pasidarė įdomu: kokio storumo yra mano kiautas? Koks aš būčiau „prižiūrėtojas“? Arba štai Milgramo eksperimentas. Ar aš paklusčiau? Ar spausčiau elektros srovę paleidžiantį mygtuką? Kiek? Taigi, mieloji, aš pensininkas, vienišas, sergu nepagydoma liga. Šovė mintis likusį laiką skirti tam, kam galbūt derėjo skirti visą gyvenimą: banaliai šnekant, savęs pažinimui. Koks aš iš tiesų? Kiek giliai manyje slypi žiaurumo instinktai? Gal mano tėvas iš tikrųjų niekuo nesiskyrė nuo tų maitėdų iš už sienos? Gal mane ir mano sūnų skiriantis atstumas tėra mano vaizduotės vaisius? Gal mes visi plaukiame ta pačia prakiurusia valtimi? (Sukikena) Taigi ėmiau galvoti, kaip ir kur galėčiau save patikrinti. Eiti į kokį nors karą – per senas. Į kalėjimo prižiūrėtojus taip pat niekas neimtų. Ir tuomet užtikau antrąjį įkvėpimo šaltinį. „Kolekcionierių“. Romaną, kuriame pasakojama, kaip vienas vyrukas pagrobia žavią merginą. Banali schema, bet vis dėlto vedanti prie tam tikrų filosofinių apibendrinimų. Kita vertus, man nieko originalaus ir nereikėjo – taigi pagrobimas. Tačiau žinojau, kad niekuo dėtas žmogus manyje jokių instinktų nesužadins, nebent gailestį. Man reikėjo šią schemą apversti aukštyn kojom. Aš, gerietis, pagrobiu blogietį. Blogietis atsiduria mano rankose. Aš jaučiu blogiečiui pyktį už jo blogumą, o jis yra visiškai mano valioje. Štai ko man reikėjo.
KALIBANĖ (ūmiai). Bet juk tokiu atveju jūs pats tampate blogiečiu! Vadinasi, negalite prisiimti teisėjo vaidmens! Pats svarstėte, ar duodamas chuliganui…
MIRANDAS (ramindamas). Ne, ne, ne taip mane supratote, mieloji. Juk sakiau: aš neketinu jūsų teisti. Kaip čia pasakius? Man reikia šviežios mėsos panosėje, kad pajusčiau savyje prabundant liūtą. Suprantate? Geras arba visai nepažįstamas žmogus šiam vaidmeniui būtų netinkamas. Mano kultūrinis kiautas verstų mane jausti gailestį. Ir liūtas manyje nepergalėtų antilopės. Tiesą sakant, net ir jūs… Žinote, kur aš vis išeinu? Turbūt pamanėte, kad turiu problemų su šlapimo pūsle? (Kikena) Ne, ne, aš nueinu pažiūrėti įrašo, kur jūs spardote tuos žmones. Nes stebiu jus čionai surištą, bejėgę, išsigandusią – ir darosi gaila. Imu galvoti: gal ji vis dėlto nėra tokia bloga? O štai pažiūriu įrašą ir tarytum grįžtu į vėžes.
KALIBANĖ. Klausykite, aš tikrai geras žmogus, aš turiu vaikų…
MIRANDAS (staiga įpykęs). Ne, ne, nieko negirdžiu. Štai užsidengiau ausis. Juk jau sakiau: jūs esate auka, o auka yra neišvengiamai šiapus gėrio. Toks gėris nieko vertas. Nes jūs neturite alternatyvų. Šią akimirką jūs neturite galimybės būti bloga. Suprantate? (Beveik rėkia) Jūsų gerumo reikėjo tada, kai stovėjote prie tų gulinčių žmonių. Jis turėjo jums neleisti pakelti kojos ir spirti, jis turėjo jus priversti padėti tiems žmonėms, net jei visiškai nepritariate jų idėjoms! (Lygiai taip pat staiga nurimsta) Nieko sau. (Tarytum susigėdęs) Kaip gyvas nesu rėkęs ant kito žmogaus. Nepaliauju savęs stebinti į senatvę… (Kiek patylėjęs, atsidusęs) Žinote, viską galima įsivaizduoti kaip romaną, pjesę ar filmą. Ir tokiu atveju esminis klausimas štai koks: kas yra pagrindinis herojus? Tas, į kurį sutelktas autoriaus ar režisieriaus žvilgsnis. Štai liūtas, štai antilopė. Kuris iš jų pagrindinis? Jeigu liūtas, mes tą pačią istoriją matysime vienaip: bus akcentuotos jo bado kančios, meilė liūtukams. Antilopės nužudymas taps pateisinamas ir net sveikintinas. Jei pagrindinė herojė antilopė, mes gailėsimės jos, ji mums atrodys simpatiška, o liūtas – šlykštus agresorius. Savo kalbomis, mieloji, jūs paprasčiausiai bandote nustumti mane į antrą planą ir sutelkti autoriaus ir režisieriaus dėmesį į save. Štai aš, aš pagrindinė herojė, pažvelkite į mane, kaip aš kenčiu ir bijau. Neleisiu jums šito. Visą gyvenimą buvau antraplanis epizodinis aktorius. Šį kartą bus kitaip.
KALIBANĖ (isteriškai). Bet paklausykite, mes juk ne žvėrys, jūs ne liūtas, o aš ne antilopė, mes…
MIRANDAS (džiugiai pertraukia). Taip, mieloji! Jūs puikiai perpratote, kaip aš pakeičiau tradicinę banalią schemą. Be abejonės, aš nesu liūtas, o jūs visai nepanaši į baugščią pažeidžiamą antilopę, nors kartais bandote ja dėtis. Paprastai stiprusis liūtas pagrobia silpnąją antilopę. O pas mus viskas priešingai: silpnasis pagrobia stiprųjį ir sprendžia, ką su juo daryti. Štai apie ką ši istorija: apie į antilopės spąstus patekusį liūtą. Suprantate?
KALIBANĖ (beveik šaukia). Ne, nesuprantu. Žmogus negali kitam žmogui daryti ko nors blogo be priežasties. Galų gale, Dievas…
MIRANDAS (atsidusdamas). O taip, taip, neregimasis autorius ir režisierius. Visa ko priežastis ir pateisinimas. „Tokia režisieriaus valia“… Tai labai keistas dalykas, tas jausmas, kad į tave kiaurą parą yra nukreiptos kameros, kad esi – ar bent privalai būti – gerai tekstą išmokusiu ir tinkamai tau skirtą vaidmenį atliekančiu aktoriumi. Kažin, šis jausmas įgimtas ir įdiegtas? Kaip manote? O tie realybės šou, tas žmonių suvarymas į uždarą erdvę, prikaišiotą slaptų kamerų – pripažinkite, juk tai nėra šių dienų išradimas, tai glūdi kiekvienos religinės kosmologijos šerdyje. (Po pauzės, lyg sau, lyg Kalibanei) Bet štai kas man įdomu: teatro ar kino aktorius suvaidina vaidmenį, numeta šalin kostiumą ir pradeda gyventi. Gyvenimą, panašų į tą, kurį vaidino, tik tikrą. Ir jeigu, jeigu jau mes visi esame dangiškosios kameros filmuojami aktoriai, man smalsu: kada prasidės mūsų tikrasis gyvenimas? Po to? Bet ar… (Balsas užlūžta. Toliau kalba iš lėto, pašnibždomis) Bet ar tai tikrai bus tikra? O jei ir ten – dar vienas vaidinimas? Kas tada?
KALIBANĖ (pro ašaras). Aš nežinau, aš nežinau…
MIRANDAS (sutrikdytas ašarų). Na, na, kam dabar… (Susitvardęs) Žinot, sutarkime šitaip: jeigu režisieriaus apskritai esama, gana akivaizdu, kad jis mėgsta improvizuoti. O jeigu taip, logiška manyti, kad vertina ir tokį aktorių gebėjimą. Taigi improvizuokime ir būkime gerais aktoriais. O geri aktoriai tiesiog užmiršta, kad kur nors yra kameros ir režisierius… Ir dar. Žinote, ką pastebėjau per savo nugyventas septynias dešimtis metų? (Po pauzės) Šiam režisieriui patinka drastiški kadrai. Tiesiog velniškai.
Pasigirsta, kaip sukasi groti baigusi plokštelė. Tylą užpildo tolimas kaukšėjimas ir neramus Kalibanės kvėpavimas. Mirandas sunkiai pakyla nuo kėdės. Trumpos grumtynės, po kurių užklijuoja Kalibanei burną
MIRANDAS (pavargusiu balsu). Žinote, „Kolekcionieriaus“ autorius suteikė žodį abiem pusėms, bet aš to, kaip jau sakiau, nedarysiu. Kodėl? Todėl, kad Kalibanui nesvarbu, ką pasakys Miranda. Tai nepakeis jo požiūrio ir apsisprendimo. O štai jūs… aš… Na, jau turbūt laikas. Už lango beveik vakaras. Nenoriu to daryti sutemus. Naktis – keistas metas. Naktį gali iškrėsti keisčiausių dalykų. O aš nenoriu perlenkti lazdos.
Nueina prie patefono ir nuima plokštelę, ieško kitos. Kalibanė inkščia vis stipriau. Kirvis tolumoje ima pokšėti lėtai, garsas tampa panašus į skambantį varpą arba lėtus žingsnius
MIRANDAS. Girdite? Jis vis dar šėlsta. Beprotis, ar ne? Kiaurą dieną šitaip terliotis… (Patylėjęs, tarytum droviai) Taigi, trumpai kalbant, ketinu jus nužudyti.
Kalibanė ima isteriškai inkšti, Mirandas toliau nervingai krapštosi prie patefono
MIRANDAS (tuo pačiu droviu neužtikrintu balsu). Turiu šiokį tokį pistoletą. Sūnus atvežė. Sakau: kam man jo reikia, ką aš su juo veiksiu? O jis sako: gyveni atokioje vietoje, pamiškėje, maža kas, gal pravers. Ir tikrai pravers. Vienaip ar kitaip. Nesu tikras, kad įstengsiu tai padaryti. Toli gražu. Bet pabandysiu. Galvosiu apie tai, ką darėte su protestuotojais, apie klykiančią moterį už sienos, apie po antklode pasislėpusį verkiantį tėvą, apie žuvies akis, kuriose matyti tik baimė ir savigaila. Ir žiūrėsiu: skeldėja mano kiautas ar ne. Kad jis gali suskilti, pajutau jau tuomet, kai jus rodė per televiziją. Tada ir pagalvojau: štai ko man reikia, štai kas galėtų mane išlaisvinti. Bet kai matau jus surištą ir bijančią, viskas atrodo sunkiau, gerokai sunkiau. Taip, nesu tikras, ar įstengsiu. Spontaniškai – galbūt. O dabar… Blogiausiu atveju – nors jums jis turbūt nebūtų blogiausias – paleisiu jus, gal net parvešiu namo. Galėsite apkaltinti mane pagrobimu ir grasinimu nužudyti, užsiundyti policiją. Man, kaip jau sakiau, vis vien.
Kalibanė blaškosi, bando išsilaisvinti. Mirandas randa ko ieškojęs, deda plokštelę
MIRANDAS (tyliai, atsidusdamas). Štai. Paklausysime dar šiek tiek muzikos, nusiraminsime. Kai nutils paskutinis akordas, tuomet viskas ir paaiškės. Arba nuspausiu gaiduką, arba ne. Galbūt tai nesąžininga, nes ši muzika gali sustorinti mano kiautą, bet tiek jau to. Galų gale juk sakėme, kad akimirką, kai sprendi, ar spausti gaiduką, pamiršti visus kiautus. Taigi, kol kas paklausykime. Tai Bramsas, Trečioji simfonija, trečia dalis. Žinote, ši melodija man nuo mažens spaudė ašaras. Atrodo, muzika pačiumpa tave ir neša į tolumas. Jums turbūt taip pat pažįstamas šis jausmas? (Sėdasi prie besiblaškančios Kalibanės) Bet dabar tai nesvarbu, žinoma. Dabar tegul skamba muzika. Už lango temsta. Padarai, dieną lindėję savo irštvose, prabunda ir rąžosi. Padarai, dieną linksmai straksėję po saule, lenda į savo urvus ir ruošiasi jautriam miegui. Ir jokių prieštaravimų, jokios vidinės kovos. O štai manyje tegul kova vyksta. Beje, žinote, kas šioje kovoje sunkiausia? Manote, pažadinti liūtą? Ne, liūtas miega budriai, prikelti jį nesunku. Sunkiausia užmigdyti antilopę. Štai kur esmė. Bet gal pavyks. Netrukus sužinosim. Visai netrukus. Kai baigsis muzika.
Skamba muzika. Mirandas niūniuoja, Kalibanė ima inkšti dar stipriau, beveik užgoždama muziką. Mirandas pakyla, pagarsina patefoną ir vėl atsisėda.
Muzika groja toliau
Romualdas Lankauskas. Žmogus iš gatvės
2015 m. Nr. 3
Vieno veiksmo pjesė
Veikėjai
PRUDENCIJA
APOLINARAS
ŽMOGUS IŠ GATVĖS
Prudencija nuosavo namo svetainėje numeta šalin virbalus su mezginiu ir atsistojusi ima vaikytis kandis, bandydama į jas pataikyti skepeta, kad galėtų nugalabyti, bet tai jai sunkiai sekasi
PRUDENCIJA. Ir vėl iš kažkur atsirado tų prakeiktų kandžių, nors, rodos, jau buvau visas išnaikinusi. Bet iš naujo prisiveisė. Ot, bjaurybės! Daryk tu ką nori, o jos vis tiek išlenda ir drabužius sugadina. Tokias brangias grynos vilnos Apolinaro kelnes taip sukapojo, kad vien skylės liko. Grynas nuostolis, ką ir sakyt. Po teisybei, tų kelnių jam ir nebereikia, juk niekur į jokius banketus ar vyriausybinius pobūvius nebeina. Pasibaigė jo darbai. Dabar jau visam laikui.
Blaškosi po kambarį vaikydamasi kandis, paskui valandėlei stabteli prie lango ir žvilgteli į gatvę
Tas žmogus tenai vaikšto ir vaikšto. Pirmyn – atgal, pirmyn – atgal. Vos ne kiekvieną dieną pasirodo. Ką tai galėtų reikšti? Gal koks vagis, todėl stebi mūsų namą, kad žinotų, ar mes namie. Ne, turbūt ne vagis, nes vagis taip nevaikščiotų. Būtų pasislėpęs. Vagys juk gudrūs ir moka gerai užsimaskuoti.
Mano jaunystėje jų tiek nebuvo, o dabar pašėlusiai daug. Net gėles iš darželio prie namo kažkas pavogė. Aš tokiam pirštus nukirsčiau, bet pamėgink jį pagauti. Gal Apolinaras pažįsta tą žmogų? Bet kažin. Na, bjaurybės! Štai jums, štai jums! Visas iki vienos išnaikinsiu. Jos man turto negadins.
Toliau puldinėja kandis mėgindama į jas pataikyti, nors tai nelabai paprasta. Tuo metu prasiveria durys ir pasirodo Apolinaras neįgaliojo vežimėlyje
APOLINARAS. Ką čia veiki?
PRUDENCIJA. Ar nematai?
APOLINARAS. Matau, bet neaišku.
PRUDENCIJA. Man irgi neaišku, kodėl tas žmogus vis ten pasirodo gatvėje ir vaikščioja prie mūsų namo. Kas tai būtų?
APOLINARAS. Koks žmogus?
PRUDENCIJA. Na, toks jau pagyvenęs vyras.
APOLINARAS. Ir aš nežinau. Ar mažai kas vaikšto. Gal tai benamis? Ką čia supaisysi. Tu manęs neklausk. Aš jo nemačiau.
PRUDENCIJA. Ne, niekas be reikalo nevaikšto. Nebent tikrai benamis valkata slankiotų. Visur dabar tokių pilna, o tvarkos nėra. Kas čia per valstybė? Anuomet taip nebuvo, kai Apolinaras valdžios rūmuose darbavos. Sovietai mokėjo tvarką palaikyti.
APOLINARAS. Valdininkas? Koks valdininkas?
PRUDENCIJA. Visiškai nebeprigirdi. Kiek kartų sakiau, kad nusipirktum klausos aparatą, bet ar tave įkalbėsi? Dabar yra gerų aparatų. Seniai laikas tokį įsitaisyti.
APOLINARAS. Taisyti? Ką taisyti?
PRUDENCIJA. Ak, tu Dieve šventas! Gryna bėda man su apykurčiu vyru. Bet ką tu jam padarysi, jei pinigų aparatui gaila. Tas mulkis juk visada šykštus buvo, net tuomet, kai ant ministro kėdės sėdėjo ir didelius pinigus kas mėnesį gaudavo. Klausyk, jau prišlapinai į kelnes ar dar ne? Gal reikia pampersus keisti?
APOLINARAS. Keistas? Kas yra keistas? Gal aš? Duok man naują laikraštį. Žinių pasiskaitysiu prieš važiuodamas į darbą. Man informacijos reikia. Turiu žinoti, kas valstybėje dedasi.
Prudencija paima nuo staliuko laikraštį ir piktokai sviedžia jam ant kelių
PRUDENCIJA. Še, skaityk. Ką čia dabar visokius niekus tauzyji? Juk ne pirmi metai, kaip namie sėdi, todėl nesvaičiok nesąmonių. Geriau tą aparatą nusipirktum, kad žmoniškai susikalbėti galėtume. Dabar štai nei šis, nei tas. Tikra komedija.
APOLINARAS. Šiandien pirmadienis. Į posėdį pavėluosiu.
PRUDENCIJA. Ne į posėdį, bet pas šventą Petrą.
APOLINARAS. Kad ne Petras, o Stepas mane nuveža į ministeriją. Patyręs vairuotojas. Ar išlyginai mano kelnes? Bet vėl bene būsi pamiršus. Turiu solidžiai atrodyti. Gal ne?
PRUDENCIJA. Kokias kelnes? Ar tas su dryžiukais, kurias kandys sukapojo?
Ji smagiai sukikena ir vėl stabteli prie lango žvelgdama į gatvę
APOLINARAS. Ko ten taip žiūri?
PRUDENCIJA. Įdomu, todėl ir žiūriu. O tau kas? Ko nerimsti it musė parūgose? Na, bet būtų ne pro šalį išsiaiškinti, ką tas žmogus ten veikia. Ei, klausykit, jūs kodėl čia vaikštot ir vaikštot? Ar kokių reikalų atsirado? Bene ko laukiat?
Ji garsiai šaukia pro atidarytą langą
ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Laukiu, kol mane pakviesit. Noriu pasišnekėti.
PRUDENCIJA. Tai gal svarbus reikalas?
ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Tikrai taip. Apolinaras juk namie. Jis turbūt visada čia. Kur daugiau bus. Ar ne teisybę sakau? Seniai jį pažįstu. Gal netikit, ponia?
PRUDENCIJA. Jeigu jūs pažįstami, tada užeikit. Svečias būsit. Aš tuoj duris atrakinsiu.
Eina prie durų ir jas atrakina. Netrukus pasirodo nepažįstamasis – nebe jaunas, tvarkingai apsirengęs vyras su aptrintu portfeliu. Įžengęs į vidų smalsiai apsidairo svetainėje
ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Labą dienelę. Kaip gyvuojat? Matau, kad gražiai ir turtingai įsikūrėt. Turit kuo pasigirti. Bet Apolinaras, aišku, ir anksčiau neskurdo, kai prie anos valdžios didelis tūzas buvo. Ir dar koks! Oho! Na, o šiais laikais aukštą postą irgi užėmė. Taip sakant, tuoj persiorientavo žmogus, nes ne pėsčias nuo jaunystės.
PRUDENCIJA. Labai skųstis negalim. Aš dar neblogai krutu. Bet iš jo jau jokios naudos, dienų dienas tame vežimėlyje leidžia ir protas lyg kūdikėlio pasidarė. Vienas vargas man su juo. Tik negi imsi ir paliksi jį likimo valiai, kai tiek metų kartu pragyvenom?
Žmogus iš gatvės susidomėjęs žiūri į Apolinarą, šis išsproginęs akis į jį. Taip kurį laiką jie stebi vienas kitą
APOLINARAS. Kas jūs toks?
ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Nejaugi nepažįsti?
APOLINARAS. Ar man ką sakot?
PRUDENCIJA. Kalbėkit garsiau. Jis neprigirdi. Na, sėskit, sėskit. Maloniai pasišnekėsim, kad nebūtų taip nuobodu. Man su juo seniai nusibodo. Kasdien vis tas pats. Blogiau nei su mažu vaiku.
ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Ačiū. Vadinasi, nepažįsti? Ar ne taip, Apolinarai? Nemaniau, kad manęs nepažinsi.
APOLINARAS. Kažkur lyg matytas…
ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Daugybę kartų matei. Studentų bendrabutyje gyvenome vienam kambary. Ar jau neprisimeni? Tiesiog keista. Žinoma, laiko daug praėjo. Ne dveji ir ne treji metai. Ir valdžia pasikeitė. Sovietinės nebėr, bet buvę veikėjai niekur nedingo. Kai kurie dar geriau įsitaisė. Įdomu, ar ne? Bet kokių stebuklų tik nebūna. Tokia mat šalis.
APOLINARAS. Ką?
ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Nejaugi, sakau, neprisimeni? Aš Darius Kalvaitis. Iš du šimtai pirmo kambario. Iš studentų bendrabučio Pušų gatvėje. Ten prie milicijos.
PRUDENCIJA. Gal ir neprisimena. Tai, ponuli, juk seni laikai. Nelengva viską prisiminti. Jau ir amželis nebe tas. Ir sveikata šlubuoja. Juk matot, kad Apolinaras truputį suvargęs. Ak, ko norėt, kai nebe jaunystė.
ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Gal tik apsimeta, kad nieko negali prisiminti. Tada aš kai ką jam priminsiu. Dėl to juk ir atėjau. Kadangi kitaip negalėjau. Vis nedavė ramybės vienas nelemtas atsitikimas. Buvo anuomet toks epizodas, dėl kurio verta pasišnekėti ir kai ką priminti. Apolinarai, nebandyk nieko išsiginti. Nepavyks. Ne kas kitas, o tu anuomet parašei skundą į saugumą. Net penkiolika lapų. Aš mat esąs antitarybinis žmogus, pasakojantis valdžią šmeižiančius anekdotus. Ir taip toliau. Buvau iškviestas pas tardytoją, o majoras man ir parodė skundą. Paskui ir pacitavo. Nors skundiko pavardės nesakė, aš iš tam tikrų detalių, iš jų visumos supratau, kad tai tavo darbas. Taip, tavo. Ne kokio šiaip nepažįstamo žmogelio. Mane išmetė iš universiteto. Likau be mokslo ir diplomo. Jokio geresnio darbo tada negalėjau gauti, todėl dirbau naktiniu sargu ir kūriku. Po Ameriką režimui žlugus keletą metų basčiaus supermarketus valydamas, bet stambesnių dolerių taip ir neužsidirbau. Grįžau beveik tuščiomis kišenėmis. Štai kuo tai baigėsi. Visas gyvenimas perniek, visos mano svajonės nuėjo šuniui ant uodegos. Bet ar kada nors skundikas apgailestavo šią niekšybę padaręs? Ar kada nors atsiprašė? Ne! Jis daug metų tylėjo, tarsi nieko praeity nebūtų įvykę. Vis dėlto dabar laikas pasišnekėti, kad žinočiau, ką Apolinaras apie tai galvoja. Gal nori apsivalyti sąžinę, kol dar gyvas? Na, kaip jums atrodo? Jam reikėtų ne tik prisipažinti, bet ir apgailestauti dėl savo jaunystės kaltės, kad ji likusio gyvenimo nenuodytų. Gal aš neteisus?
PRUDENCIJA. Liaukitės! Liaukitės! Kokias nesąmones jūs dabar šnekate? Apolinaras negalėjo taip bjauriai pasielgti. Jūs manęs neįtikinsit. Čia, matyt, nesusipratimas, tad nefantazuokit niekų.
ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Deja, kas buvo, tas buvo, užtat aš ir atėjau jam tai priminti. Tegu žino, kad nieko nepamiršau. Nesisekė pamiršti. Tai nelyginant sena ir negyjanti žaizda ar kažkas panašaus, kai ji vis atsiveria ir atsiveria. Nejaugi manim netikit? Kuo jūs mane laikot? Aš ne melagis ir ne pamišėlis. Supraskit tai.
Prudencija, labai susinervinusi, mosikuoja rankomis, lyg mėgindama tokiu būdu nutildyti kalbantįjį, o Apolinaras valandėlę tyli. Galop prabyla prislopintu balsu, prisidengęs veidą laikraščiu – tai panašu į mėginimą apsisaugoti nuo kalbančiojo žodžių
APOLINARAS. Aš to žmogaus nepažįstu. Aš jo niekada nemačiau.
ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Matei, Apolinarai, matei, tik prisimink. Tau visada puikiai sekėsi. Didelę karjerą sovietmečiu padarei, bet ne blogesnę ir tada, kai prie dabartinės valdžios prisitaikei. Bravo, kad nesnaudei. Tačiau sąžinės sąskaitą reikėtų suvesti. Jei manęs nenori pažinti, tai gal nuotraukos padės praeities dienas prisiminti. Štai čia mudu nusifotografavę prie bendrabučio, o čia du šimtai pirmam kambary. Pasižiūrėk. Tas pats kambarys, kuriame tu iš kaimo atsivežtus lašinius mediniam čemodane laikydavai.
Išima iš portfelio nuotraukas ir kyšteli Apolinarui, bet šis, į jas pažvelgęs, susigriebia už krūtinės ir visas pradeda drebėti. Rankos mostu stumia tai, ką išvydo
APOLINARAS. Lašelių, Prudencija, duok lašelių! Greičiau!
PRUDENCIJA. Ką jūs padarėt! Kokią teisę turit užsipulti nekaltą žmogų?
ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Nekaltą? Tik jau taip man nepriekaištaukit. Aš atsakau už savo žodžius, o jis gali prisipažinti arba neprisipažinti. Tai jo apsisprendimas. Bet aš manau, kad prisipažinti reikia, nes praeities demonų atsikratytų. Argi ne? Ta proga net iš buteliuko, kurį turiu portfelyje, būtume kiek patraukę. Žmogus negali visą laiką su nuopuolio kupra gyventi. Tai per daug sunku, jei sąžinės nėra praradęs. Gaila, kad Apolinaras viską neigia. Dėl to ne man, bet jam tik blogiau. Vadinasi, nevertėjo jo aplankyti. Tikrai nevertėjo.
Susideda nuotraukas į portfelį ir ruošiasi eiti. Prudencija su vaistais stiklinėje, įlašinusi jų iš buteliuko, pripuola prie Apolinaro. Sugirdo jam visą stiklinę
PRUDENCIJA. Išgerk, brangusis, iki dugno – ir iš karto palengvės. Tai vis per tą niekšą, kurį aš, palaikiusi padoriu žmogum, gal tavo draugu, įsileidau. Ak, Dieve, kur mano protas buvo! Ką aš padariau! Nereikėjo tokio širdies gerumo tam valkatai parodyti.
ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Gerbiamoji, jūs be reikalo širstate ant manęs. Kas man draudė praeitį prisiminti? Juk ji visada su mumis. Nuo jos niekur nepabėgsi. Ir tegu mane trenkia perkūnas, jeigu aš meluoju.
PRUDENCIJA. Nešdinkis, niekše, lauk! Arba aš tuoj policiją pakviesiu. Įsibrovei į svetimus namus ir dabar čia pamokslauji. Gėdykis!
ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Ponia, niekšai nevaikšto su aptrintais senais portfeliais. Jie labai brangiais automobiliais važinėja. Turėtumėt tai žinoti. Taip pat, kad jie tokie visą gyvenimą ir lieka. Tai jų prigimtis. Nuolatinė ir nepataisoma.
APOLINARAS. Ką jis sako?
PRUDENCIJA. Nekreipk dėmesio, brangusis, ir savo sveikatą saugok. Aš jį greit lauk išvarysiu, ir tegu eina sau iš kur atėjęs. Visokių neaiškių tipų dabar pilna. Jie ir gadina gyvenimą padoriems žmonėms. Negali pakęsti, kad kitiems gerai sekasi, kad daug turi.
ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Aš pats išeisiu, galit manęs smarkiai neraginti. O apskritai iš tiesų gaila, kad man nepavyko su mielu jaunystės bičiuliu atvirai pasikalbėti. Tiesą sakant, nelabai šito ir tikėjausi. Bet pakako naivumo. Argi ne? Na, likit sveiki, šimtas metų jums ir ponui Apolinarui, kuris dabar nebe draugas, bet ponas Apolinaras.
PRUDENCIJA. Jis mat dar tyčiosis! Lauk, nevidone! Ir kad čia daugiau tavo nė kvapo nebūtų!
APOLINARAS. Kur mano kelnės?
PRUDENCIJA. Tu geriau kandžių paklausk.
APOLINARAS. Ar man ką sakei?
PRUDENCIJA. Visiškai nukvaišo senis, o man su tuo kerėpla reikia terliotis. Už ką, Viešpatie, tokia bausmė? Už ką? Rodos, per visą gyvenimą nė menkiausio vabalėlio nesu nuskriaudus. Šventu Pranciškum prisiekiu.
ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Likit sveika, ponia, ir laimingai gyvenkit, o aš jau eisiu. Aplankiau mielą jaunystės bičiulį – ir gana. Juk taip gražiai pabendravom senus laikus prisimindami. Ar ne, Apolinarai?
APOLINARAS. Atrodo, kad šiandien bus lietaus. Kojas labai gelia. Visada taip prieš lietų. Prudencija, paduok laikraštį. Kažkur nukrito beskaitant. Gal kinai staiga užėmė Berlyną? Bet Maskva neleis. Ne, ne. Ten protingi vyrai sėdi. Vakarų politikieriams jų neapmaut.
Žmogus iš gatvės išeina pro duris. Prudencija jas piktai užtrenkia. Apolinaras valandėlę spokso įkandin išėjusio. Paskui po kelių akimirkų bando pakilti iš vežimėlio, bet krenta atgal garsiai nusikeikęs: „Ot, bliamba, vėl nepasisekė atsistoti!“
APOLINARAS. Kas čia toks buvo? Gal iš ministerijos? „Oi tu Dieve, visko pilnas, kur padėjai plikio vilnas?“ Graži dainelė, ar ne? Jaunystėje dažnai dainuodavom. Ypač kai smagiai pagerdavom gavę stipendiją arba išlaikę egzaminą. Nėr ko sakyt – geri laikai buvo.
PRUDENCIJA. Tu, senas mulki, visiškai nieko nebesusigaudai! Nesugebėjai jam atsikirsti, kai jis tave taip smarkiai užsipuolė. Kaip pernykštis sniegas ištižai. Tikras liurbis esi.
APOLINARAS. Ką kirsti? Ar tą nudžiūvusią obelį sode?
PRUDENCIJA. Aš apie ratus, o jis apie roges. Jokios naudos iš jo. Viena turiu kandis naikinti, kai daugybė jų prisiveisė. Bet mano jėgos jau irgi senka. Nieko gerai nebeprisimenu. Vakar krautuvėje grąžą prie kasos palikau. Aiškus nuostolis, bet ką paskui bepeši. Ir Apolinaras čia nieko nepadės. Taip ir vargstu per dienas su tuo senu griuvena. Še jums, bestijos! Še! Negadinsit man gyvenimo! Ne! Aš jus vieną po kitos kaip nors pribaigsiu, kad nervų man negadintumėt.
Atėmusi iš Apolinaro laikraštį ir jį sulanksčiusi blaškosi po svetainę juo mušdama kandis, kol, nusivariusi nuo kojų, krenta į fotelį prie staliuko ir nusitveria mezginį. Apolinaras žvilgteli į laikrodį ant rankos
APOLINARAS. Atrodo, kad į posėdį jau būsiu pavėlavęs. Nebent laikrodis už tūkstantį litų skubėtų. Kur tas Stepas dingo? Bet ne bėda. Nuvažiuosiu truputį vėliau, kai svarstysim biudžetą. Oi, atsakingas tai posėdis. Vėl kultūros ministras, buvęs teatro ūkvedys, pradės pinigų kaulyti – stačiai bėda.
PRUDENCIJA. Kokį biudžetą? Ką čia dabar svaičioji? Tu juk seniai nebe ministras. Tiesa, prieš keletą metų dar buvai. Ar tai pamiršai? Atsipeikėk nors kartą. Bet ko norėti iš jo? Tuščia vieta. O naudos jokios. Kaip iš ožio pieno. Reikės prie Švenčiausios Mergelės pasimelsti, kad padėtų nuo kandžių apsiginti.
APOLINARAS. Taip, ne bėda. Posėdis įvyks ir be manęs, bet kitą kartą tikrai į jį nepavėluosiu. Klausyk, kas šitas žmogus buvo ir ko jis norėjo? Ateina ir kvaršina galvą prasimanydamas nei šį, nei tą. Ko tam nusmurgusiam tipui reikėjo?
PRUDENCIJA. Tau turėtų būti aišku. Bet, matyt, niekada nebebus. Ak, tos prakeiktos kandys! Kiek jų prisiveisė! Naikinu ir naikinu, deja, jų vis tiek kažkodėl atsiranda. Keista, ir tiek. Laikai seniai pasikeitė, tik kandžių štai nemažėja. Dievaži, keista. Bet toks yra Visagalio pasaulis, ir nieko čia nepadarysi. Sveika Marija, malonės pilnoji. Kažin ar šiandien tikrai bus lietaus?
Ji vaikštinėja po svetainę persekiodama kandis. Apolinaras išmeta iš rankos laikraštį ir netikėtai užmiega garsiai užknarkdamas. Lauke pasigirsta garsus juokas, bet nežinia, kieno jis. Galbūt to Žmogaus iš gatvės
2014