Tėvynės varpai
Gintaras Bleizgys. Kritika traukėsi į šalį
1998 m. Nr. 7
„Poezijos pavasaris’98“ nuvilnijo tarsi koks poezijos ledonešis. Galima galvą guldyti, kad dar niekada vienu metu Lietuvoje nebuvo išleista tiek daug ir tokių gerų poezijos knygų. Daugelio užtenka paminėti tik autorių pavardes: O. Baliukonytė, A. Baltakis, V. P. Bložė, S. Geda, J. Juškaitis, J. Liniauskas, M. Martinaitis, S. Parulskis, J. Vaičiūnaitė, T. Venclova… Anot „Lietuvos ryto“ apžvalgininko A. Ališausko: „Ant pirštų galima suskaičiuoti tuos poetus, kurie neišleido savo knygos“. Be to, išleista ir puikių vertimų: Nobelio premijos laureatės Wisławos Szymborskos „Poezijos rinktinė“ ir švedų poeto Wernerio Aspenströmo rinktinė „Šiaurės dvasia“. Vertėja Zita Mažeikaitė už šią ir praėjusiais metais išleistą Tomo Tranströmerio eilėraščių knygą buvo pripažinta geriausia užsienio poetų vertėja į lietuvių kalbą.
Tokia poezijos leidinių gausa tikriausiai pasotins ir pačius atkakliausius poezijos mėgėjus. O ką jau kalbėti apie kritikus. Darbo jiems pakaks daugeliui metų. Su poezijos knygų gausa gražiai derėjo ir tarptautinės šių metų Poezijos pavasario konferencijos tema: „Poetas ir kritikas“. „Lietuvoje trūksta kritikos, bet netrūksta poezijos, gal tai reiškia, kad iš tiesų nėra gerų poetų, o ne kritikų?“ – klausė konferencijoje E. Ališanka. Pagaliau kas yra literatūros kritika: ar ji – antrinis, poezijai patarnaujantis dalykas?
Dabar susiklostė tokia situacija, kad Lietuvoje trūksta profesionalių literatūros kritikų. Ja dažniausiai užsiiminėja patys poetai. Anot E. Ališankos, tokie žmonės yra tarsi kentaurai – poetai ir kritikai viename asmeny. Nors, tiesą sakant, kiekvienas kūrėjas yra kritikas, tik ne pirmąja šio žodžio reikšme. Kurdamas menininkas kritikuoja visą ligtolinę ir jo meto kūrybą, daugybė kūrinių gimsta polemizuojant, kritikuojant kitus tekstus.
Kad literatūros kritika yra antraeilis, poezijai neprilygstantis dalykas, neabejojo svečias iš Didžiosios Britanijos Johnas Freemanas. Kritika nėra nei mokslas, nei filosofija, nors žmonės norėjo paversti ją ir vienu, ir kitu. Kritikas yra tarpininkas tarp poeto ir skaitytojo, jis gali lemti autoriaus populiarumą, tačiau kritika jokios įtakos neturi kūrinio kokybei. Deja, dažnai atsitinka taip, kad geri poetai nėra labai garsūs, o garsūs poetai nėra labai geri. Nuostabu, jeigu kritika stengiasi atrasti, pristatyti gerus, dar mažai žinomus poetus.
Karingai buvo nusiteikęs svečias iš Airijos Desmondas O’Grady. Jis sakė, kad poetas ir kritikas niekada negalėtų miegoti vienoje lovoje. Kritika dažnai per daug kišasi į meno dalykus, poetus ima traktuoti netgi kaip nusikaltėlius. Žinome daugybę istorijos pavyzdžių, kai dėl savo kūrybos žmonės buvo žudomi, deginami inkvizicijos laužuose.
Vilniaus universiteto profesorė V. Daujotytė teigė, jog pagrindinė kritikos užduotis šiandien yra ta pati kaip ir prieš šimtą metų: reflektuoti vertybes. Įtaką gali daryti ne atskiras asmuo, bet kritikų grupė. Poetas nori būti išgirstas, suprastas, įvertintas. Literatūros kritika negali būti tik nuobodžios, trafaretinės recenzijos. Dabarties kultūroje agresyvesni atrodo patys kūrėjai nei jų vertintojai. Į literatūrinę spaudą atėjo daugybė jaunų žmonių, kurie yra pramokę tam tikros literatūros tyrinėjimo metodikos, tačiau dar neturi gyvenimiškos patirties, nėra susikūrę savo kritinės kalbos. Dažnai jie gana tiesmukiškai vadovaujasi vienu ar kitu šiuo metu populiariu metodu, tekstas tampa tarsi panacėja. Trūksta geros eseistikos, kuri prie teksto pritrauktų ir autoriaus gyvenimą. Cituodamas W. Gombrowicziaus „Dienoraštį“ S. Geda apie kritikus sakė: „Jie yra subanalinimo meistrai, artistai, galintys ryškiaspalvį gyvenimą paversti putra, kurioje yra visko po truputį ir viskas nesvarbu“. Dabar kritika yra pavirtusi į elementarų pasityčiojimą, reklamą, postringavimą „žiurkių“ stiliumi.
Poezijos pavasaris – poezijos šventė. Kritika buvo priversta užleisti pozicijas. Skaityti eilių, susitikti su poezijos mėgėjais poetai išsiskirstė po visą Lietuvą, buvo ir Lenkijoje – Punske, Navininkuose, Seinuose.
Šiemet sukanka 200 metų nuo Adomo Mickevičiaus gimimo. Tai progai skirtas Rašytojų klube vykęs „Vakaras su Adomu Mickevičiumi“, kuriame dalyvavo poetai ir vertėjai A. Maldonis, Just. Marcinkevičius, V. Šimkus, literatūrologas V. Kubilius, aktorius L. Noreika. Skaityta naujų šio žymaus poeto vertimų, kalbėta apie jo vietą ir reikšmę mūsų kultūrai. V. Kubilius sakė, jog A. Mickevičiaus įtaką mūsų literatūrai galima lyginti su Biblijos įtaka kai kurių kitų šalių literatūroms.
Iš įprastų Poezijos pavasario renginių šiemet išsiskyrė netradicinis vakaras „Poezija ir būgnai“, vykęs Užupio kavinėje. Iniciatoriai – A. A. Jonynas ir L. Jakimavičius. Savo eiles čia skaitė nemaža svečių iš užsienio – islandas J. Hjalmarssonas, norvegas K. Odegardas, vokietis E. G. Paffas, anglas J. Freemanas. Prie svečių, matyt, derėtų priskirti ir N. Abrutytę, kuri eiles skaitė anglų kalba (vertimo nebuvo). Šią poetų daugiakalbystę lydėjo G. Laurinavičiaus mušamų būgnų garsai.
Kiek ramesnė ir nuobodesnė buvo vakaronė „Eilėraščiai per naktį“, matyt, todėl, kad energingiausių dalyvių jėgos jau buvo kiek išsikvėpusios minėtame renginyje Užupyje. „Eilėraščių per naktį“ panaktiniai šįmet buvo V. Sventickas ir J. Liniauskas. Iš 52 dalyvių atrinkti geriausi. Nugalėtoja tapo Agnė Žagrakalytė, skatinamieji prizai įteikti Konstantinui Bileriui, Mykolui Starkauskui ir Laimai Kreivytei.
Poezijos pavasaris yra poezijos šventė dar ir dėl to, kad poetai čia susilaukia įvairių apdovanojimų. Be jau išvardytų, negalima pamiršti, jog už geriausią praėjusių metų debiutą, poezijos knygą „taika tavo kraujui“, Zigmo Gėlės premiją pelnė Alvydas Šlepikas. Už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas šiemet apdovanota rašytoja ir vertėja Ugnė Karvelis, kuri į prancūzų kalbą išvertė M. Martinaičio „Debesų lieptus“. Vilkaviškio rajono savivaldybės premijos laureate tapo Nijolė Miliauskaitė. Na ir žinoma „Poezijos pavasario’98“ kulminacija – ąžuolų vainikas visos šios šventės laureatui Gintarui Patackui.
Praėjusiais metais „Vagos“ leidykla išleido Gintaro Patacko eilėraščių rinktinę „Jazmino žiedas vakarą prakalbina“. Ši nuostabi rinktinė ir atvedė poetą į „pergalę“. Beje, nepamiršta ir „Vagos“ leidykla. Poezijos pavasario išvakarėse Lietuvos rašytojų sąjungos sudaryta komisija pripažino, jog ši leidykla 1997 metais išleido daugiausia gerų poezijos knygų.
Zita Mažeikaitė. Žmogus prieš entropiją
1998 m. Nr. 6
Svetur
Šių metų kovo pradžioje mirė švedų rašytojas ir astronomas Peteris Nilsonas (g. 1937 m.). Leidykla „Alma littera“ 1994 m, išleido mano verstą jo novelių rinktinę „Mesijas su medine koja“.
Retas šiuolaikinis švedų rašytojas taip giliai domėjosi mirtimi kaip Peteris Nilsonas. Jis išgarsėjo fantastinių vizijų kupina knyga „Laivas“ (1982), kurios pagrindinis veikėjas Benjaminas, Nojaus draugas, keliauja per visą žmonijos istoriją – nuo gyvybės atsiradimo žemėje iki jos išnykimo, susijusio su visatos žūtimi.
Kitoje savo knygoje „Nuotykis“ (1989) rašytojas tarsi leidžia skaitytojui pasižvalgyti po visišką tamsą, kurioje neegzistuoja laikas. Pasakotojui čia rūpi, „kas slypi virš viso to, kas buvo iki pasaulio sukūrimo ir kas bus po jo“, šie žodžiai vėliau tapo įdomiai išplėtotom spekuliacijom kitose jo knygose, ypač trilogijoje: „Žvaigždžių keliai“ (1991), „Erdvių šviesa“ (1992) ir „Saulės vėjai“ (1993). Švedijoje šios knygos susilaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Rašytojas, remdamasis modernais gamtos mokslo pasiekimais, mėgino atskleisti mūsų laikų pasaulio vaizdą.
Mirties motyvas ženklus ir gausiose jo esė mokslo populiarinimo temomis. Pamėgta rašytojo tema buvo antrasis termodinamikos dėsnis, pagal kuri visose uždarose sistemose veikla entropija ir netvarka – viskam, kas atsiranda ar sukuriama, yra lemta beprasmiškai sunykti ir nueiti į užmarštį.
Savo kūryboje rašytojas stengėsi priešintis tokiam negailestingam dėsniui. Jo herojai visaip kovoja su atsitiktinumo pojūčiu, mėgina atremti požiūrį, kad būtis neturi prasmės. „Nemirtingi“ jo herojai (pvz., knygoje „Nuotykis“) yra tarsi žmogaus vilties simboliai – „kažkas juk turi išlikti, nepaisant entropijos ir laikinumo“.
P. Nilsonui kūryba ir yra tas būdas, galintis sutrikdyti naikinimo dėsnius. „Praeitį mes nešiojamės su savim daugeliu prasmių“, – rašo jis „Saulės vėjuose“, parodydamas, kaip pati gamta kovoja su užmarštim ir entropija, įvairiai saugodama praeities palikimą. Viena tokių formų yra genetiniai kodai – tai didžiulės atminties sankaupos, saugančios prieš milijonus metų išnykusių gyvūnų rūšių pėdsakus. Taip pat keleto milijardų senumo uolos, kurios, pvz., Grenlandijoje, mena pirmuosius žemės vystymosi tarpsnius. Arba toks banalus dalykas kaip sidabras, atsirandantis vykstant astroflzikiniams procesams žvaigždėse.
Žodžiai, jog „praeitį mes nešiojamės savyje“, padeda atskleisti ir kitus P. Nilsono kūrybos aspektus. Pirmiausia – jo domėjimąsi savo tautos istorija. Paskutinėse savo knygose rašytojas nusileidžia iš kosmoso aukštybių į žemę.
Esė knygoje „Namo, prie žemės“ (1994) žemė ir yra pagrindinė tema. Ji turi dvigubą reikšmę – tai per šimtmečius atsiradę kietai suvažinėti keliai, einantys per Nilsono gimtinę, Smålandą. ir sykiu Žemės rutulys, kuri modernus žmogus su tokia energija sugebėjo užteršti ir suardyti.
Savos giminės, gimtinės istoriją Nilsonas įdomiai vaizduoja paskutinėje knygoje „Senasis kaimas“ (1997). Čia su meile ir įsijautimu aprašomas Smålando kamas Måcklehultas, kuriame rašytojas užaugo. Ši knyga – tai savotiška giminės kronika, siekianti net 1492 metus. Kai kurie motyvai autoriaus jau buvo panaudoti romane „Auksinė vinis“ (1985), kur pasakojama neturtingo smolandiečio Eliaso, gyvenusio antroje XIX a. pusėje, istorija. Viename interviu autorius yra prisipažinęs, kad jam visai nesunku sugalvoti kokią nors istoriją, tačiau daug sunkiau sukurti tikrovę, kaip viskas buvo ar galėjo būti.
Vienas iš tų praeities dalykų, kuriuos mes nešiojamės savyje, P. Nilsono nuomone, yra mitai. Jie tarsi išreiškia žmonijos atmintį, per tūkstantmečius perduodamą iš kartos į kartą. Knygoje „Nuotykis“ rašytojas įdomiai sieja pirmykščius pasakojimus apie žmogaus svajonę pažinti pasaulį, išsiaiškinti jo atsiradimo priežastis su žydų mitu apie Sambationą, upę, kuri šabo metu net sustojanti, su biblinėm legendom apie pažinimo medį ar istorijom apie dingusią knygą, kurią Adomas esą gavęs iš Dievo.
Vaizduodamas du draugus, Staiberį ir Silvijų, medžio drožėją ir gydytoją, rašytojas nori parodyti du pažinimo kelius – meną ir mokslą. Pats P. Nilsonas, kaip rašytojas ir astronomas, sugebėjo įdomiai derinti savo kūryboje šias abi pažinimo rūšis.
Išradingai jungdamas įvairius mitus, tarytum sluoksniuodamas juos, rašytojas parodo, jog tai yra reali atsvara mirčiai ir užmarščiai. Taigi mitai jo kūryboje – tarsi kokie mūsų būties ir gyvenimo liudininkai. Nors žmonės miršta, o ištisos kultūros išnyksta, vis dėlto kai kas išsaugoma ir prisimenama.
Ir novelių knygoje „Mesijas su medine koja“ (1990) bevelk visi veikėjai gyvena mirties šešėlyje, tačiau savo būti jie patiria lyg misteriją, pilną įvairiausių keistybių ir paslapčių. Čia, kaip ir visoje P. Nilsono kūryboje, mirčiai, būties tuštumai ir beprasmybei priešinasi mitinė struktūra, kuri veikia panašiai kaip gamtoje kokia nors priešprieša entropijai.
Nelengva susitaikyti su mintim, kad rašytojas. Įnirtingai priešinęsis mirčiai ir nebūčiai, pats taip anksti išėjo iš šio žemiško gyvenimo. Vis dėlto Peterio Nilsono kūryba yra nenuginčijamas įrodymas, jog tam. kuris renkasi platų akirati, veriasi ir didesni horizontai.
Zita Mažeikaitė. Mielas profesoriau Brandesai!.. Mieloji Selma Lagerlöf!..
1998 m. Nr. 1
Visoj Skandinavijoj garsus danų literatūros istorikas ir kritikas Georgas Brandesas (1842–1927) dabar vėl minimas Švedijoje. Apie jį ypač daug rašo feministinės pakraipos literatūros tyrinėtojos, jos kaltina Brandesą dėl švedų rašytojos Victorijos Benedictsson (1850–1888) savižudybės. V. Benedictsson, pasirašinėjusi Ernsto Ahlgreno slapyvardžiu, kūrė realistinius pasakojimus apie Skonės žmonių gyvenimą, romanuose gvildeno vedybines problemas. Rašytoja buvo įsimylėjusi Brandesą, tačiau toji meilės istorija baigėsi tragiškai.
Apskritai mėginama teigti, kad Brandesas nutildęs ne vieną to laiko moterį, turėjusią literatūrinių ambicijų. Todėl didelį susidomėjimą Švedijoje sukėlė G. Brandeso ir S. Lagerlöf (1858–1940) susirašinėjimas. Laiškus surinko, komentarus parašė ir išleido danų istorikas ir bibliotekininkas. Brandeso tyrinėtojas Kristianas Hvidtas.
Daugiau kaip 30 metų truko S. Lagerlöf ir šešiolika metų už ją vyresnio G. Brandeso literatūrinė draugystė. Viskas prasidėjo nuo to, kad Selma, nedidukė, nedrąsi mokytoja, 1891 m. išleidusi pirmąjį savo romaną „Sakmė apie Gestą Berlingą“, ryžosi atkreipti į savo kūrybą garsiausio to meto skandinavų kritiko dėmesį.
S. Lagerlöf šito, aišku, siekė sąmoningai, nes tik tada galėjo būti įvertinta kaip tikra rašytoja. Po kurio laiko jiedu pasikeis vaidmenimis. 1909 m. ji bus apdovanota Nobelio premija, 1914 m. išrinkta į Švedų akademiją, o jis pasens, vis labiau graužiamas nerimo, kad yra pamirštas.
Ne vien tik S. Lagerlöf rašė laiškus G. Brandesui. Kiekvieną dieną jis gaudavo apie šešias knygas ir keturiasdešimt laiškų – tai vis prašymai užtarti, padėti, parodyti gerą valią. Daugelis pradedančiųjų žinojo Brandeso silpnybę – atrasti naują rašytoją – ir ja naudojosi.
Pasirodžius „Sakmei apie Gestą Berlingą“ S. Lagerlöf rašo mandagų laišką Brandesui, jog jau prisiklausiusi apie savo knygą ir pagyrimų, ir papeikimų, tačiau tie vertinimai esą labai prieštaringi ir ji negalinti jais pasitikėti. Jai trūkstą „kelrodžio. kuriuo galėtų būti tikro kritiko žodis“. Tačiau Brandesas neatsiliepia į jos laišką. Lygiai po metų dviejų draugių dėka jai pavyksta išleisti šią knygą danų kalba. Būdama Kopenhagoje ji vėl rašo Brandesui, bet ir vėl nesulaukia atsakymo. Tačiau vieną dieną didysis kritikas netikėtai aplanko ją namuose ir, formaliai šio to paklausinėjęs, visą valandą dėsto jai savo požiūrį į to meto rašytojus.
Prabėgus keturiasdešimčiai S. Lagerlöf rašė, jog jis per pirmąjį susitikimą „pasistengė ją pradžiuginti, apšviesti ir šiek tiek šokiruoti“.
1893 m. pradžioje Georgas Brandesas „Politikoje“ recenzavo „Sakmę apie Gestą Berlingą“. Tai buvo S. Lagerlöf, kaip rašytojos, pripažinimas. Netrukus ji nusiuntė Brandesui viename žurnale išspausdintą savo novelę ir gavo labai rūstų ir piktą didžiojo kritiko atsakymą. Jis sakė esąs sunerimęs. Jaučiąs didelę gėdą, kaip ji po tokios palankios jo recenzijos galėjo parašyti ir dar išspausdinti tokį prastą rašinį. Ilgokame laiške jis išsamiai parodė, kaip autorė neturėtų rašyti. „Nesupraskite klaidingai šių eilučių, verčiau įsiklausykite į jas, ir Jūs ten rasite tik viena: mano rodomą dėmesį ir nerimą dėl Jūsų ateities.“
S. Lagerlöf teisinosi, kad tą novelę rašiusi paskubom, išsiuntusi redakcijai neredagavusi ir prašiusi, kad redaktorius būtų kritiškas. Ji prisipažino, kad tą rudenį ją buvo lyg apsėdusi aprašinėjimo manija, kuriai neįstengusi atsispirti. Ji tiesiog eksperimentavusi aprašinėdama žmonių išvaizdą, tik vėliau, garsiai skaitydama išspausdintą tekstą, pajuto, koks jis sunkiasvoris, koks perkrautas puošmenom. Sykiu su laišku ji pasiuntė Brandesui kitą savo novelę, kurią šis neblogai įvertino, pridurdamas, jog ši nėra jo skonio. Jis dėkojo, kad Selma lengvai priėmė griežtą jo kritiką. „Tai leido man suprasti, kad Jūsų protas ir širdis yra ten, kur ir turi būti.“
Ilgainiui S. Lagerlöf ir G. Brandeso susirašinėjimas virto nuoširdžia dviejų asmenybių draugyste. Jiedu buvo ne kartą susitikę, kai S. Lagerlöf atvykdavo į Kopenhagą. Brandesas yra parašęs keletą gerų atsiliepimų apie jos kūrinius ir švedų, ir danų spaudoje. Didelį įspūdį jam paliko romanas „Jeruzalė“, kurį jis vadino modernia giminės saga, gyrė, kad S. Lagerlöf čia suradusi savo temą, išvengusi anksčiau jai grėsusio manieringumo, sugebėjusi įsiskverbti į paprastų žmonių sielą. Brandesui patiko, jog šiame romane atnaujintas senas pasakojimo menas. Jis apskritai džiaugėsi jos literatūrine sėkme, populiarumu Švedijoje, jam skiriamu dėmesiu. „Jūs net prisiminėt seną mano straipsnį, rašytą prieš penkiolika metų (minėta recenzija apie Gestą Berlingą – Aut.). Patikėkite, aš nesu prie to pratęs. Beveik visi, kuriems aš kada nors esu padėjęs prasimušti, tai ne tik pamiršo, bet ir su stipria neapykanta atsigręžė prieš mane patį. Nuo to laiko, kai aš pirmą kartą apie Jus rašiau, Jūsų ir mano literatūrinės pozicijos taip smarkiai pakito, jog mes tarsi pasikeitėm vietom. Jūsų skaitytojų dabar penkiasdešimt kartų daugiau negu mano.“
Nobelio premijos įteikimo metu S. Lagerlöf savo kalboje padėkojo „didžiam danų kritikui, kurio keletas žodžių padėjo jai įgyti draugų savo šalyje“.
1920-ieji. Georgas Brandesas artėja prie savo aštuoniasdešimtmečio. Selma Lagerlöf dabar stipri rašytoja, o Georgo Brandeso saulė ima pamažu leistis. Laiškuose jis vadina Selmą ne tik literatūriniu, bet ir asmeniniu draugu, kuriam vis dažniau su nuoskauda atsiveria: „Ar Jums neatrodo liūdna, jog trys šiaurės šalys dažnai išnaudoja kiekvieną atvejį, kad tik pasirodytų juokingos?
Štai Danija siunčia kokį šimtą savo kareivių į Vilnių, kad tie stebėtų ten vykstantį referendumą dėl miesto priklausymo Lietuvai arba Lenkijai. Nė žodžio lietuviškai, nė žodžio lenkiškai tie vargšai ūkininkų bernai nesupranta!
Štai Norvegijos stortingas duoda Taikos premiją Bourgeois (prancūzų politikas, vienu metu vadovavęs Tautų Sąjungai, pasmerkęs Želigovskio smurtą – Aut.), kuris visą savo gyvenimą tebuvo apgailėtinas rėksnys, šokaujantis: solidarumas!. ir Wilsonui, kuris militarizavo visą Ameriką nuo viršaus iki apačios ir paskelbė karą <…>.
O Švedija! Ji suteikė Nobelio premiją Gjellerupui (rašė idealistinius romanus ir dramas – Aut.), kurio net Danijoj nėra skaitęs nė vienas žmogus. Dar Spittelerui (šveicarų rašytojas, kūręs ilgus mitologinius kūrinius – Aut.), apie kurį sklando visai pagrįstas gandas, kad tai nuobodžiausias šios žemės rašytojas.
Net ir Hamsuno apdovanojimas man atrodo truputį juokingas. Aš jį gerai pažinojau dar tada, kai buvo tramvajaus konduktorius ir atvyko čia iš Amerikos, mudu keletą metų bendravom, kai jis dar buvo jaunas. Jis drąsiai mėgdžioja Dostojevskį. Hamsunas neabejotinai talentingas, bet išsilavinimo neturi nė už grašį.
Taigi, mieloji Selma Lagerlöf, man regis. kad mudu, kaip skandinavai, galim jaustis gerokai drąsiau, nes priklausom tautoms, sugebančioms pasidaryti juokingomis ir neleidžiančiomis šiam talentui rūdyti“.
Abiejų laiškuose Nobelio premijos tema darosi vis dažnesnė. S. Lagerlfif ne tik jos laureatė, bet ir Švedijos akademijos narė, taigi viena iš tų aštuoniolikos žmonių, nuo kurių priklausė, kam skirti šią premiją. Jis jautėsi esąs tik praeivis.
S. Lagerlöf iš dalies pritarė Brandesui, kad taikos premijos skiriamos gerai nepasvėrus, skubotai, tačiau nesutiko su jo priekaištais dėl Hamsuno, kurio „Žemės syvus“ ji laikė puikia knyga.
Brandesas ne kartą atvirai skundėsi jai, kad yra pamirštas ir neįvertintas: „Mūsų literatūriniai keliai buvo labai skirtingi. Jūs rašote jau daugiau kaip trisdešimt metų, per tą laiką pelnėte pergalę po pergalės, aš rašau jau penkiasdešimt šešerius metus, bet per visą tą ilgą laiką negalėčiau nurodyti nė vienos savo sėkmės. Švedijoje aš taip pat mažai populiarus, kaip ir Danijoje.
Tad labai vertinu mielus Jūsų žodžius ir Nobelio premijos palinkėjimus, bet aš tikrai niekada nesitikiu jos gauti, tik noriu pasakyti, kad Nobelio komiteto nutartys mane dažnai stebina. Aršiausias mano priešas ten yra Peras Hallströmas (rašytojas, ilgai buvęs Švedų akademijos sekretorium – Aut.). Anksčiau jis iš visų švedų man buvo artimiausias, net vieną savo knygą man yra paskyręs. Kodėl?“
Ką ji galėjo atsakyti žmogui, kuri graužė nepripažinimo nuoskauda? Gal tik guosti ilgametį savo draugą, kad nėra girdėjusi, jog P. Hallströmas būtų viešai ar privačiai pasisakęs prieš Brandeso kandidatūrą, kad Akademijoje ji tėra viena moteriškė tarp septyniolikos ponų, kad gyvena kaime, savo Morbakoj, toli nuo Stokholmo, todėl per metus dalyvauja vos trijuose ar dviejuose komiteto susirinkimuose, kad pastaruoju metu nutarta Nobelio premiją skirti tik grožinės literatūros kūriniams, kad ją gerokai stebintų, jei ši premija būtų skiriama filosofams ar teologams, tačiau ji mananti, jog literatūros istorija yra tokia artima sritis, kad galbūt vertėtų padaryti reikšmingą išimtį…
Parengta pagal „Svenska Dagbladet”
Gintaras Bleizgys. Poetai Druskininkų rudeny
1997 m. Nr. 12
Jau įprasta, kad kiekvieną rudenį poetai, literatūros tyrinėtojai ar tiesiog mėgstantys poeziją iš visos Lietuvos ir šalia esančių kitų valstybių suvažiuoja į Druskininkus, į Poetinį Druskininkų rudenį. Šiemet Jis vyko spalio 10–12 dienomis.
Renginys prasidėjo diskusija „Vaizdas poezijoje. Poetinės vaizduotės ypatumai ir pokyčiai šiuolaikiniuose tekstuose“. Pranešėjų šį rudenį buvo kiek mažiau nei ankstesniais metais, tačiau diskusija buvo gana įdomi ir karšta. Ją pradėjo PEN centro prezidentė Galina Baužytė-Čepinskienė, kuri prisiminė imažistus. XX a. pradžioj svarsčiusius ir galvojusius, koks yra, koks turi būti poetinis vaizdas, kokia jo reikšmė. Kiekvienas žmogus gyvena jų apsuptyje, kiekvienas savo fantazijose kuria pačius įvairiausius paveikslus. Niekas negali įsiveržti į kito žmogaus fantazijas. Geras poetas sugeba suderinti savo fantazijų ir aplinkos vaizdus, patelkia Juos taip, kad poezijos adresatas priverčiamas stebėtis, stabtelti prie netikėto sugretinimo.
Kornelijus Platelis kalbėjo apie vaizdų atsiradimo aplinkybes, apie santvarkų ir visuomenės struktūrų įtaką poetinei vaizduotei, o Sigitas Geda – apie lietuvių poezijos vaizdiniją. Tam tikros grupės narių kuriami vaizdai turi panašumo. Poezijoje cirkuliuoja metaforų, įvaizdžių blokai, atsirandantys skirtingų poetų kūryboje, ilgainiui poetiniai vaizdiniai gali kartotis: nesunkiai rasime panašumų skirtingais amžiais gyvenusių autorių kūryboje.
Apie kino, televizijos ir poezijos santykius kalbėjo Laurynas Katkus. Gintaras Bleizgys sakė, jog poetinis vaizdas yra tai, kas persekioja, kankina autorių. Kiekvienas poetas kovoja su vaizdu, kol galų gale ima ir užrašo jį popieriuje. Išmeta Iš savęs lauk.
Naktiniai poezijos skaitymai – kavinėje „Širdelė“. Ji buvo sausakimša. Netikslu būtų sakyti, Jog visi čia taip veržėsi pasiklausyti poezijos. Poezija – tik to vakaro (ir nakties) fonas. „Širdelėj“ atsiveria po Ilgos dienos nuvargusios širdys, kavinės patamsiai ir cigarečių dūmų prislopintas šurmulys atpalaiduoja vaizduotę, pasąmonę. Alvydas Šlepikas pasakojo ilgą Ilgą, liūdną ir graudžią pasaką – apie samurajų, apie draugystę ir charakiri. Mindaugas Kvietkauskas, nenorėdamas aušinti burnos, savo eilėraščius leido skaityti kompiuteriui… Kiti skaitė patys. Gražiausia iš visų, žinoma, buvo Neringos Abrutytės poezija – apie mažą. gražiai slystančią, tokią tikrovišką ir šokiruojančią sraigių meilę.
Kitą dieną – poetų dailininkų ir dailininkų poetų kūrinių paroda, per 1997-uosius išėjusių knygų pristatymas.
Ir viso renginio kulminacija – Jotvingių premijos įteikimas. Tryliktasis šios premijos laureatas – Antanas A. Jonynas. „Kažkas turi būti tryliktas“, – šypsodamasis iš magiškos skaičiaus reikšmės, kalbėjo S. Geda. Antanui A. Jonynui toks skaičius tikriausiai iš tiesų yra nebaisus.
Jo poezija net patį velnią nuramins, užliūliuos, sugraudins. „Klek to sielvarto, klek neišlieto“ – Druskininkuos lijo lietus, krito ir minkštėjo lapai, kažkas mylėjo, kažkas galbūt rašė eiles.
Zita Mažeikaitė. Strindbergo duktė – prozininkė ir dramaturgė
1997 m. Nr. 10
Svetur
Tikriausiai nedaug kas žino, jog garsiojo švedų dramaturgo Augusto Strindbergo vyriausia duktė Karina Smirnoff irgi rašė pjeses ir romanus.
Kitais metais Stokholmas taps Europos kultūros sostine, tarp gausybės kultūrinių renginių vyks didelis Strindbergo festivalis. Stokholmo moterų kultūros centras šia proga nutarė pastatyti K. Smirnoff pjesę „Lemties paženklinti“.
Šią dramą autorė sukūrė trečiajame dešimtmetyje, bet Švedijoje Ji nė karto nebuvo suvaidinta. Dramatene ji pragulėjo keliolika metų, tačiau tuometiniai trys didieji teatro režisieriai Olofas Molanderis, Peras Lindbergas ir Alfas Sjöbergas nesiryžo jos statyti, o teatro kritikas rašytojas Bo Bergmanas jos turinį apibūdino kaip pernelyg provokuokuojamą – „žiūrovai tokios pjesės nepriimtų“.
Dramaturgė Sara Lizzie Saks, atsitiktinai suradusi šį veikalą viename Suomijos antikvariate, mano, kad jeigu K. Smirnoff būtų buvusi Ibsenas, jos pjesės būtų statomos teatruose. Tačiau tuometinis moters dramaturgės vaidmuo kultūriniame Švedijos gyvenime buvo nepavydėtinas: vyrai valdė teatrą, vyrai rašė pjeses, recenzavo, režisavo, leido knygas. Ji buvo garsaus žmogaus duktė, bet ir šis privalumas jai, ko gero, trukdė, nes Strindbergas tuo laiku Švedijoje nebuvo populiarus.
Dramoje „Likimo paženklinti“ vaizduojamas vidutinio amžiaus vyras, kuris pamilsta ir priglobia ištvirkusį berniuką iš Paryžiaus. Tas jo poelgis sukelia tikrą sumaištį tarp jo artimųjų – ir vyrų, ir moterų. Kitas pjesės veikėjas, pagyvenęs dvarininkas, moderniai šnekant, pedofilas, mėgina prisivilioti tą paauglį ir išsivežti į Londoną. Šio amžiaus pradžioje paliesta tema tebėra aktuali, gerokai provokuojanti ir šiandien, nors amžius jau baigiasi.
„Likimo paženklinti“ ir dar kita K. Smirnoff pjesė „Galios“, – apie psichinę ligą ir požiūrį į mirtį, – Švedijoje buvo išspausdintos 1923 metais. Kritikai jas vertino vien tik neigiamai, kaip ir kitos švedų rašytojos Agnės fon Krusenstjernos kūrybą, kuri dabar sulaukė tikro renesanso.
Recenzentai stebėjosi, kaip moterys rašytojos gali būti tokios „dekadentės ir taip uoliai domėtis įvairiausiom perversijom“. Beje, vienas kritikas netgi teigė, kad tik vyrams dera rašyti apie vyrų homoseksualumą, jeigu apskritai kas nors drįsta imtis tokios temos.
Pjesė „Likimo paženklinti“ buvo išversta į danų kalbą, bet ir Skandinavijos šalyse nė karto nesuvaidinta. Tačiau ji buvo pastatyta eksperimentiniame teatre Briuselyje 1933 m., labai palankiai sutikta žiūrovų ir gerai įvertinta kritikų. „Galios“ 1924 m. buvo suvaidinta Hamburge ir taip pat kritikų išgirta. Net Gorkis žavėjosi K. Smirnoff dramomis ir norėjo, kad jos būtų išverstos į rusų kalbą ir pastatytos Rusijoje. Tačiau tas jo idėjas, matyt, paskandino įsibėgėjusi revoliucija.
Keista, kad ir A. Strindbergas pirmiausia išgarsėjo užsienyje, o tik po to savo tėvynėje. Tėvo lemtis tarsi savotiškai veikė ir dukters likimą.
Karina Smirnoff laikė save Suomijos švedų rašytoja. Ji buvo ištekėjusi už revoliucionieriaus Vladimiro Smirnoffo, kuris dėstė rusų kalbą Helsinkio universitete. Vėliau jie persikėlė į Švediją, nes Smirnoffui Suomijoje nebuvo saugu. Tik tada dukra supažindino tėvą su savo vyru. Jie, atrodo, neblogai sutarė. Beje, Smirnoffas sėdėjo prie mirštančio Strindbergo lovos.
Anot dramaturgės Saros Lizzie Saks, Smirnoffas įkalbėjo žmoną išleisti savo kūrinius. 1915 m. išėjo du Jos romanai – „Pavasario pradžia“ ir „Paveiktieji“. Prabėgus dešimčiai metų, Karina išleido biografinę knygą „Pirmoji Strindbergo žmona“, o 1949 m., kai buvo švenčiamas Strindbergo šimtmečio jubiliejus, ji paskelbė tris istorinius, storus it plytos romanus apie viduramžius, pasirašydama Didriko Bemdtseno slapyvardžiu.
1956 m. knygoje „Taip buvo iš tikrųjų“ ji pavaizdavo alinančias skyrybas tarp Strindbergo ir Siri fon Essen. Ši knyga paremta rašytojo laiškais, dienoraščiais ir kitais dokumentais. Karina iš dalies palaikė motinos pusę, nes ji, dukters nuomone, buvo neteisingai apjuodinta Strindbergo pjesėje „Kvailio išpažintis|.
Karina Smirnoff motina Siri fon Essen po skyrybų su Strindbergu gyveno vieniša Suomijoje. Ji dvidešimt metų buvo vienintelė trijų Strindbergo vaikų maitintoja. Vaikai augo reiklioje, kūrybingoje aplinkoje, rašė vaidinimėlius ir patys kūrė teatrą. Karina nuo vaikystės įprato rašyti, tačiau buvo priversta tarnauti banke, kad išlaikytų savo motiną, kuri mirė beveik tuo pačiu metu kaip Strindbergas.
Karina Smirnoff sulaukė 93 metų. Ji taip ir neišvydo savo dramų švedų scenoje.
Parengta pagal „Dagens Nyheter“
Juozas Šikšnelis. Ir Klaipėdoje – Poezijos pavasaris
1997 m. Nr. 7
Pamaryje vėluoja nė tik pavasaris, bet ir poezijos paukštė. Metropolijoje ji buvo paleista gegužės 26 d., o Klaipėdoje vyriausiojo vietinių raštininkų vado dekretu – gegužės 28 d.
Poezijos pavasario organizatoriai: LRS Klaipėdos skyrius, Apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka, miesto Kultūros skyrius – konservatyvūs iš prigimties, todėl ir Poezijos pavasario-97 renginiai visą laiką vyksta pagal panašų scenarijų. Keičiasi tik datos ir poetai.
Tad ir šiemet: viskas prasidėjo jaukiame Laikrodžių muziejaus kiemelyje jaunųjų poetų skaitymais. Moksleiviai ir studentai, remiami skaitovų, tarsi norėdami užsitikrinti vietą po saule, rungtyniavo išsijuosę. Tarp jų buvo ir žinomesnių: A. Dočkus, I. Pliuškytė, M. Valiukas.
Antrajame vakare, vykusiame I. Simonaitytės bibliotekos Muzikos skyriuje, rungėsi Žemaitijos rašytojų bendrijos eiliuotojai O. Dovidavičiūtė-Pučenia iš Juodkrantės, J. Marcinkus, A. J. Navickas bei D. Girdenytė, išgirdome ir Šilutiškės D. Žibaitienės bei telšiškės N. Jankauskaitės posmus.
Trečiasis, svečių, vakaras: vyko vėlgi viešojoje bibliotekoje. Kad svečiai Leons Briedis su žmona Marija Makavej, rašančia gimtąja rumunų bei latvių; kalbomis, jaukiau jaustųsi, jiems talkino vietiniai N. Kepenienė, G. Grajauskas. A. J. Navickas.
Baigiamasis vakaras vėl sugrįžo į pradžią – Laikrodžių muziejaus kiemelį, kur prie vietinių poetų S. Poškaus, J. Kantauto, N. Kepenienės. V. Brenciaus, G. Grajausko prisijungė gausus desantas iš Vilniaus bei tolimesnių pasviečių: V. Reimeris. A. Baltakis, V. Kukulas,J. Sučylaitė, S. Lygutaitė-Bucevičienė, J. Jakentaitė, jau minėti latvių poetai L. ir M. Briedžiai, viešnia iš Australijos L. Šimkutė, poetas iš Suvalkų S. Birgelis.
Paskutinė payvasario diena buvo vasariška, tad skaitančių, ir klausančių nuotaika prie poezijos pritiko.
Vladas Šimkus. Poezijos pavasaris-97
1997 m. Nr. 7
Poezijos pavasario renginiai prasidėjo gegužės. 26-.d. Rašytojų klube surengtu vakaru „Vienatve, motin mano“, skirtu Oskaro Milašiaus 120-osioms gimimo metinėms. A. Vaičiulaičio. V. Šiugždinio, M. Indriliūno vertimų paskaitė kaunietis Petras Venslovas, tuos pačius tekstus originalo kalba – aktorė Karolina Masiulytė-Paliulienė iš Paryžiaus. Muzikavo Ramutė Kalnėnaitė (violončelė) ir Elena Stanevičiūtė (fortepijonas).
Ir šiemet sulaukėme, nemažai svečių. Tai poetai Kateriria Anghelaki-Rooke (Graikija), Pėteris Brūveris (Latvija), Carolyna Forsche ir Stenley Mossas (JAV), Jure Potokaras (Slovėnija), Üllė Kahusak (Estija), Meri Šalvašvili (Gruzija), Aleksandras Tankovas (Sankt Peterburgas), Tomas Thøfneris (Danija), Mikku Tolvonenas (Suomija), jau nekalbant apie svetur gyvenančius lietuvių poetus. Atvažiavo ir garsus švedų poetas Tomas Tranströmeris su žmona Monika. RS leidykla ką tik išleido jo eilėraščių knygą „Prisiminimai regi mane“ (vertė Z. Mažeikaitė ir M. Martinaitis, dailininkas A. Žvilius). Dalyvaujant autoriui, knyga buvo pristatyta Vilniuje („Litteros“ knygyne) ir Kaune (K. Navako knygyne „Septynios vienatvės“).
Tradicinei Poezijos pavasario konferencijai, kuri vyko gegužės 28 d. Vyriausybės rūmuose, buvo pasiūlyta tema „Amžiaus poezija: tarp ironijos ir išpažinties“. Formuluotė, atrodytų, pakankamai aiški, bet gal ir per daug aprėpianti – beveik visa, kas poezijoje vyksta nuo amžių ligi dabar. Pasak Rimvydo Šilbajorio, „būti poetu – reiškia mylėti mažiausia (arba daugiausia) bent patį save, tai galima pasakyti, jog poetams visuomet nuo meilės taip sukosi galva, kad jie svirduliuodavo, lyg anas Henriko Radausko latras, prisigėręs Kristaus atlaidžių ašarų, kažkur tarp amore sacro e profano. O tai, kaip mes visi žinom, yra jau labai sena tema ir gyvenime, ir mene“. Tad ir visai konferencijai netrūko „svirduliavimo“– skirtingų patirčių kalbėtojams sunkiai sekėsi apčiuopti vadinamąjį bendrą vardiklį. Poetai stengėsi išsakyti savo.credo, savo požiūrį į pasaulį ir kūrybą, pabrėždami poezijos sakralumą, bet gana rezervuotai prisiliesdarni tokio daikto kaip ironija. Sakysim, Sigitas Geda norėtų būti ironiškas, jeigu turėtų bent trejetą gyvenimų, o Lietuvoje nežinąs nė vieno ironiko, kuris būtų ką nors gero sukūręs. Bet čia galėtume bakstelti pirštu kad ir į jo paties „Babilono atstatymą“ – tikrai ne mergaičių chorui giedoti skirtą knygą. Arba Aleksandras Tankovas, pacitavęs B. r Pasternako eilėraštį, padarė išvadą, kad poezijoje, atveriančioje sudėtingą reikšmių ir prasmių pasauli, infantiliems žaidimams ir ironijai vietos nelieka. Bet argi ironiška J. Brodskio poezija mažiau prasminga negu Pasternako arba Mandelštamo?
K. Anghelaki-Rooke aptarė Nobelio premijos laureato S. Heaney’o eilėraštį „Kasimas“. Tėvo kastuvą poetas prilygina savo rankoje laikomam rašikliui. Šioje metaforoje prelegentė įžvelgė ir ironijos, ir išpažinties elemento. Visur, žinoma, galima įžvelgti visko. Keistokai šiame kontekste atrodė R. Šilbajorio paminėtos Liūnė Sutema arba N. Miliauskaitė, kaip ir M. Kvietkausko ir G. Bleizgio pasitelktas A. Miškinis. Artimesniais diskutuojamai temai pavyzdžiais rėmėsi A. Baltakis – T. Tilvyčio „Artojėliais“ir M. Martinaičio „Kukučio baladėmis“. Šie kūriniai, pasak A. Baltakio, lyg ir pakeitė mūsų požiūrį į savo folklorą; suvokėme esą ne tik lyriška, bet ir ironiška tauta.
O šiaip jau dauguma kalbėtojų (K. Platelis, V. Rubavičius. T. Thøfneris ir kiti) pripažino, kad ironija, dažniausiai buvusi marginaline kultūros dalimi, dvidešimtajame amžiuje tapo pilnateisiu poetinio teksto elementu. Ironiją ypač pamėgo jaunesni autoriai, pastebėję, kad rimtai ką nors išpažįstant, nesunku apsijuokti. Būtent ironija padeda įveikti klišes, plėšdama pasaulio kaukes ir skraistes gali paskatinti nuoširdžią išpažintį. „Išpažinties“ ir: „ironijos“ sąvokas, pasak T. Thøfnerio, galima traktuoti ir kaip amžiną turinio ir formos santykį.
Dėmesio vertas ir toks T. Thøfnerio konstatavimas: iš praėjusių šimtmečių palikimo šiandien įmanoma skaityti tik tuos autorius, kurių tekstuose randame didelę ironijos dozę (pvz., L. Sterne’as): Vadinas, ironija – ir literatūros gyvastingumo rodiklis.
Gegužės 30 d. poetai išvažiavo į Kauną, kur laureato vainiku buvo vainikuotas V. P. Bložė, o iš čia aštuoniomis grupėmis pasklido po Lietuvą, siekdami ir Punską, ir Nidą, ir Mažeikius, ir Zarasus bei kitus miestus ir miestelius. Ypač įspūdingos iškilmės vyko Elektrėnuose, kur dalyvavo Bernardas Brazdžionis. Poeto devyniasdešimtmėčiui pažymėti buvo atidengtas Ipolito Užkurnio sukurtas skulptūrinis biustas ir Mariaus Petrėno bareljefas.
Kitas mūsų poezijos veteranas – Kazys Bradūnas – lankėsi savo gimtinėje. Jam buvo įteikta Vilkaviškio savivaldybės premija.
Baigiamasis vakaras įvyko birželio 1 d. Klausytojus iš Sarbievijaus kiemelio lietus suvarė į Universiteto Teatro salę, kuri buvo pilnutėlė. Į baigiamąsias iškilmės atėjo ir Respublikos Prezidentas bei Seimo Pirmininkas.
Geriausio, skaitovo prizas atiteko ištikimam poetų talkininkui Danieliui Sadauskui.
Zita Mažeikaitė. Švedai neteko garsaus savo poeto
1997 m. Nr. 5
Palei Baltiją
Vienas po kito išeina į Anapilį švedų rašytojai, kuriuos kritikai vadina pokario literatūros atnaujintojais. Prieš keletą metų mirė poetas Karlas Vennbergas, neseniai – tapytojas ir poetas Svenas Alfonsas, psichologinių romanų kūrėjas Sivaras Arnéras, poetas Werneris Aspenströmas ir prozininkas Larsas Ahlinas.
W. Aspenströmas – vienas garsiausių švedų poetų. 1969 m. apdovanotas mažąja Nobelio premija. (Lietuviškai jo eilėraščių galima rasti knygoje „Dešimt švedų poetų“, „Vaga“, 1993.) Daugelis jo poezijos eilučių jau tapę sentencijomis, kurias mėgsta kartoti jaunimas, kartais net nežinodamas, kas jų autorius. W. Aspenströmas buvo laikomas išminties Mokytoju, kurį suprasdavo ir jaunas, ir senas. Jo kūryba – tarytum saulės spindulys ar vėjo šuoras apniukusioj kasdienybėj.
Tai tikrai ypatingas, ryškiai besiskiriantis iš kitų žmogus – aukštas, liesas, dailių veido bruožų, vešliais, šiek tiek garbanotais plaukais ir beveik visada glostantis katiną. Nuotraukose jis nuolat su savo katėmis, kurios „turi devynis gyvenimus ir moka įsijausti į akimirkos metafiziką“. Poetas mylėjo ne tik savo vaikus, žmoną – tai ypač galima justi jo eilėraščių rinkinyje „Esmė“ (1969), – bet ir kailiniuotas savo koketes, kurios tikriausiai buvo hedonistinės jo mūzos.
Jis gimė 1918 m. Dalarnos krašte. Magišką savo vaikystę ironizuodamas aprašė prozos knygoje „Taurė“. Mažas būdamas neteko tėvo, todėl vaikystėj jautėsi „lyg augtų be nykščio“. Dirbo visus ūkio darbus, užaugo stiprus, sveikas vyras, išmoko svaidyti ietį, bet, kaip pats yra rašęs, dažniausiai rungtyniaudavo pats su savimi, „priversdamas kairę savo ranką nenusileisti dešinei“, todėl abi jo rankos pasidarė „dešinės“. Vėliau jis rengdavo savotiškus šachmatų turnyrus, kur jo „Ego I žaisdavo prieš Ego II“. Tokia, anot A. Strindbergo, „smegenų pusrutulių kova“ irgi skatino kūrybinę galią.
W. Aspenströmas buvo kito garsaus švedų poeto. Nobelio premijos laureato Harry Martinsono (1907–1978) mokinys, kartais – net ištikimas jo epigonas; švedų kritikai į tai žiūrėjo pagarbiai – „jis, šiaip ar taip, lygiavosi į genijų“. Jei H. Martinsonas parašydavo apie slieką, W. Aspenströmas – apie žvirblį. Abu gana skeptiškai vertino septintajame dešimtmetyje švedų poezijoje įsivyravusį „aristokratinį modernizmą“, perdėtai intelektualią, soflstikuotą, erudicijos prigrūstą poeziją, kurią puoselėjo tokie ryškūs švedų modernistai kaip Gunnaras Ekelöfas (1907–1968) ir ypač Erikas Lindegrenas (1910–1968).
W. Aspenströmas išsiskyrė iš pokario poetų, kurių eilėraščiuose vyravo baimė ir pesimizmas. Jo „Sniego legenda“, pasirodžiusi 1949 m., davė pradžią šeštojo dešimtmečio lyrizmui, idilei, saulės šviesai, žaismei. Tai buvo savotiška atsvara penktojo dešimtmečio poezijai, skelbusiai baimę ir vertybių praradimą.
Anot psichoanalitiko Otto Ranko, sėkmingą menininką nuo eilinio neurotiko skiria gebėjimas įveikti, kūrybiškai pažaboti vidinį savo susiskaldymą, tą bedugnę, atsirandančią tarp „aš“ ir tikrovės. „Vidinis dvilypumas būdingas daugeliui poetų, man atrodo, jog tai yra viena mūsų profesijos sąlygų“, – rašė W. Aspenströmas. Poeziją jis laikė „asmenybės kontroliuojamu dvilypumu“. Jo nuomone, savojo „aš“ nederėtų įsivaizduoti kaip kažkokio centrinio įrenginio, tai veikiau primena magnetinį lauką, turintį du polius.
Savo eilėraščius poetas mėgdavo vadinti „užkalbėjimais“. Jis skeptiškai žiūrėjo į literatūros teorijas, „ieškodavo naujo, neapkartusio nuo estetikos peno“, bet ir jo paprastumas buvo daugiaprasmis. Jis buvo ir liko kaimiškas, vertinantis Pilkąjį Akmenį, tačiau nepritapo ir prie septintojo dešimtmečio poetų, deklaravusių „naująjį paprastumą“ ir laikiusių jį savo mokytoju. Jis niekada negalvojo apie prisitaikymą. Kai 1989 m. prasidėjo Salmono Rushdie’o persekiojimas, jis sykiu su Larsu Gyllenstenu ir Kerstin Ekman išėjo iš Švedų akademijos, tačiau, skirtingai nuo pirmųjų, nestojo į atvirą kovą. Apskritai nemėgo reprezentuoti nei Akademijos, nei savęs, buvo kaip tas Pilkasis Akmuo – pamėgtas jo įvaizdis.
Perskaitęs 73 (puikius) eilėraščius apie Ikarą,
norėčiau nors žodžiu paminėti jo kaimietį pusbrolį,
Pilkąjį Akmenį, gulintį pievoj.
Aš čia kalbu ir to žalio kupstelio vardu,
kurs naudojas Akmens užuovėja ir šešėliu.
Perskaitęs 73 eilėraščius apie jo skrydį ir sparnus,
norėčiau pagarbinti pėdą,
tą žemyn palinkusią sielą, meną stovėti
jaučiant savo svorį – kaip tas Pilkas Akmuo
arba jo sesuo, namų dukra. Eglė,
be jokių puošmenų, bet visad žalia.
Metams bėgant W. Aspenströmo poezijoje atsirado vis daugiau išminties. Jis šlovino ryšį su žeme. Kaip ir didysis jo pirmtakas H. Martinsonas, didžiavosi, jog yra kaimietis ir sykiu rytietiškai išmintingas. Jis ieškojo, kaip ir H. Martinsonas, užmirštų poetinių motyvų.
W. Aspenströmas – gudrus poetas, barstantis išmintį, bet sykiu skeptiškai vertinantis intelektualizmą, įžvelgiantis Jo traukulius ir nesugebėjimą pasinaudoti unikaliom tikrovės detalėm.
Zita Mažeikaitė. Susipažinkime arčiau: Peteris Høegas
1997 m. Nr. 5
Palei Baltiją
Peteris Høegas – tikras fenomenas šiandieninėj skandinavų literatūroj. Šis danų rašytojas dar jaunas (g. 1957 m.), išleidęs tik penkias knygas, bet jau plačiai išgarsėjęs. Tarptautinį pripažinimą jam pelnė romanas „Panelės Smilos sniego jausmas“ (lietuviškai išėjo 1995 m., leidykla „Tyto alba“), išverstas į daugiau kaip dvidešimt kalbų, išleistas 3,5 milijono egz. tiražu. Vien Danijoje nupirkta ketvirtis milijono, o Amerikoje parduota per 1,1 milijono šios knygos egzempliorių. Beje, karštą vasarą ten buvo surengta net sniego kampanija. Režisierius Bille Augustas, pasitelkęs garsiąją anglų aktorę Julia Ormaund, pagal šį romaną sukūrė filmą, kuriam buvo išleista apie 195 milijonai daniškų kronų. Deja, filmas, turėjęs tapti tarptautiniu įvykiu, kritikų buvo stipriai išpeiktas. Pats autorius ateity žada atsargiau duoti sutikimą ekranizuoti kūrinius.
Nepaisant pasaulinio pripažinimo, puikių recenzijų. Danijos laikraščiuose įsiplieskė karštos diskusijos. P. Høego priešininkai teigia, kad jo romanai pernelyg manipuliatyvūs, per daug „prasmingi“, kad tai tiesiog literatūrinis flirtas su populiaria kultūra, perdėtas kišimasis į visuomenės reikalus. Apskritai daugelį erzina ir paties rašytojo gyvenimo būdas.
Šis gražus, malonus, santūrus literatas gyvena Kopenhagoj, Ostrebro rajone, trijų kambarių bute be televizoriaus ir telefono, neturi ir automobilio. O milijonines pajamas, gautas už knygas, perveda į savo fondą „Lolwe“, skirtą trečiojo pasaulio šalių ir Tibeto moterims ir vaikams šelpti. Gal todėl jis dažnai vadinamas „labdaringuoju geradariu“. Yra vedęs juodaodę iš Kenijos, turi du vaikus.
Iš pradžių rašytoją žeisdavo pikti kritikų straipsniai, dabar jis į tai nebekreipia dėmesio, tų straipsnių tiesiog neskaito, nes mano, jog kritika – tai „servisas skaitytojams, o ne rašytojui“.
P. Høegas apgailestauja, kad jis, kaip asmuo, susilaukia perdėto spaudos dėmesio, o jo keliami etiniai dalykai beveik nutylimi. Pavyzdžiui, ar žmogus turi teisę išnaudoti gyvulius? Anot jo, naminiai gyvuliai dabar patiria iš žmogaus daug daugiau žiaurumo nei per visą žmonijos istoriją. Toji „kompiuterių valdoma produkcija“ yra baisus dalykas – gyvuliai laikomi triaukščiuose tvartuose, jie niekada neišleidžiami į lauką taip yra ne tik Danijoje, bet ir visame Vakarų pasaulyje. Europos Sąjungoje dabar bandomas naujas hormonas, samotropinas, skatinantis augimą. Jo pasekmės gyvuliams bus žiaurios. Todėl šiandien Danijoje beveik penkiasdešimt procentų žmonių, dirbančių su gyvuliais, mėgina atitaisyti kai kurių fermerių gyvuliams padarytą žalą. Pats rašytojas nėra vegetaras, nėra kovotojas prieš bandymus, atliekamus su gyvūnais. Tiesa, vegetaru norėtų pasidaryti, yra mėginęs trejetą kartų, bet – „aš esu tik žmogus“.
Skaitant P. Høegą, stebina jo išprusimas, nusimanymas apie tokius skirtingus dalykus kaip glaciologija, Grenlandijos tarmės, genetika, navigacija, astronomija, neurologija, veterinarija, ondontologija. Autorius prisipažįsta, kad jo žinios nėra tokios gilios. Rengdamasis rašyti knygą, tiesiog rimtai studijuoja jam reikiamą temą. Kurdamas naujausią savo romaną „Moteris ir beždžionė“, konsultavosi su šešiais ar septyniais smegenų tyrinėtojais, zoologais. Knygai apie panelę Smilą prireikė dar daugiau specialistų. Autoriui atrodo, kad jų buvo net per daug. „Aš niekada nebesikreipsiu į tokį būrį žmonių, tai nėra gerai, daraisi priklausomas nuo tų, kurie tau padėjo.“
P. Høegas – buvęs šokėjas profesionalas, iš pradžių lankęs klasikinio baleto mokyklą, vėliau pasirinkęs modernų šokį. Jam sekėsi gal dėl to, kad keletą metų intensyviai fechtavosi. Apie šokį jis kol kas tėra parašęs tik vieną novelę „Hommage a Bournonville“, išspausdintą puikioje knygoje „Pasakojimai apie naktį“. Paskui keletą metų dirbo burlaivių jūreiviu Vakarų Indijoje ir Viduržemio jūroje. „Be šokėjo patirties aš nebūčiau galėjęs parašyti to skyriaus, kur beždžionė eina per Londoną“.
P. Høegas mėgsta vaizduoti ribines zonas – tarp gamtos ir civilizacijos, blogio ir gėrio, intelektualumo ir sensualizmo. „Aš ir pats visada gyvenau ant ribos: tarp miesto ir kaimo, jūros ir sausumos. Mano žmona – afrikietė, ir mano vaikams irgi yra pažįstama tokia riba. Žiemas mes leidžiame mieste, vasaras – kaime. Aš turiu akademinį literatūrinį išsilavinimą, bet akademiniame gyvenime nedalyvavau.“ Rašytojui nesuprantamas kultūros skirstymas į aukštą ir žemą. „Aš nematau principinio skirtumo, ar žmogus meninį išgyvenimą patiria žiūrėdamas Disney’aus filmą, ar klausydamasis Mocarto, dalyvaudamas pasilinksminime, ar skaitydamas grožinę literatūrą. Kai studijavau universitete, daugelis tvirtino, kad toks skirtumas yra, bet niekam nepavyko teoriškai šito įrodyti. Tas skirtumas atsirado tik prieš porą šimtmečių. Shakespeare, Homeras, Rabelais, Servantesas jo nejautė.“
Paskutinis P. Høego romanas „Moteris beždžionė“, kaip ir „Panelės Smilos sniego jausmas“, primena trilerį. Į vieną Londono uostų Temzės upe atplaukia didžiulis burlaivis, iš kurio pabėga į šimpanzę panaši beždžionė. Garsus zoologas Adamas Burdenas ima slapčia, neteisėtai tyrinėti beždžionę, duoda jai Erazmo vardą ir viliasi visus pritrenkti savo sensacingu tyrimu. Adamas – veiklus vyras iš puikios anglų aukštuomenės šeimos. Jo alkoholikė žmona, danė Madlena, liaujas gėrus ir ryžtasi išvaduoti Erazmą. Beždžionė ir moteris įsimyli. Erazmas, pasistvėręs Madleną, pabėga Londono stogais ir medžių viršūnėmis. Atsidūrę kaime, jie porą vasaros mėnesių gyvena tarsi kokiam Edeno sode, jausdami vienas kitam intelektualini ir seksualini artumą.
Erazmas čia vaizduojamas labai „žmogiškas“, tuo tarpu Madlena turi daug „gyvuliškų“ bruožų. Erazmo gyvuliškumas yra kitoks, jis nemoka meluoti ir apsimetinėti. Tai savotiškas pasakojimas apie XX a. žmogaus krizę. Erazmo pasirodymas Londone sugriauna nusistovėjusią didmiesčio civilizacijos tvarką.
Ir šita knyga, kaip ir ana, apie Smilą, baigiasi laimingai. Čia išmoningai balansuojama tarp realizmo ir fantazijos, romantikos ir filosofijos.
Susidaro įspūdis, kad tarptautinė sėkmė rašytojui nelabai išeina į gera. Kritikai veltui ieško literatūrinės kokybės mato, kurį galima būtų priešpriešinti skaitytojų meilei. Matyt, čia irgi veikia priešybių dėsnis. Tikrai geri rašytojai kartais būna nepaskaitomi, jie tenkinasi savo garbe ir stipendijom.
Vytautas P. Bložė. Kelios staigmenos, arba Dar šis tas apie PDR
1997 m. Nr. 1
Kaip žinia, spalio 11–13 dienomis Druskininkuose su gražiu pasisekimu vyko tradicinis Poetinis Ruduo. Apie tai buvo jau smagiai ir išsamiai rašyta, tačiau verta kai ką ir priminti, ir paryškinti, ir papildyti, ypač kad šis PDR – tokia buvo daugelio dalyvių ir organizatorių nuomone – buvo (kaip visuomet) įdomiausias ir žaismingiausias. Taigi viskas tik į gerąją pusę. Malonia renginio staigmena tapo ir tai, jog jame dalyvavo, įdomiai kalbėjo diskusijose ir nešykščiai savo eilių – viename iš poezijos vakarų – paskaitė poetas Tomas Venclova, jau beveik du dešimtmečiai Amerikoje gyvenantis ir Jeile, viename geriausių Amerikoje (o gal ir pasaulyje!) universitetų profesoriaujantis garsus lietuvių disidentas – toks anais laikais, toks ir dabar – mėgstantis grakščiai pūsti prieš jam nepalankų vėją. Jau pirmos dienos vakare, kol kiti kolegos tenkino poezijos ištroškusią publiką, jis, pasitraukęs į jam skirtus pušim kvepiančius apartamentus ir padirbėjęs ligi išnaktų. parašė ištisą referatą intelektualumo poezijoje tema (kitą rytą juo ir buvo pradėta diskusijų tąsa), blykstelėdamas specifiniu mąstymu, tiksliais ir griežtais struktūralistiniais terminais, jautriomis tiksliųjų mokslų svarstyklėmis svarstydamas ir hierarchizuodamas mūsų ir ne vien mūsų poeziją, jos primadonu paskelbdamas Aidą M. Tad tapo lyg ir užbaigti įsisenėję įvairių tarpuvaldžių kivirčai ir bergždžios varžybos. Pats Aidas, sužavėdamas visus vyr. ir visus jaun. savo didžiadvasiškumu, perkėlė karūną Sigitui (jaun.) ant pečių. Tos pačios dienos vakare, kaip jau minėjau. T. Venclova paskaitė ir savo eilėraščių, pats juos pakomentuodamas. Miela buvo iš pažįstamų čiabuvių išgirsti, kad pamačius ir išklausius T. Venclovą ankstesnė jų kiek skeptiška nuomonė apie šį poetą, vertėją, literatūrologą ir politologą pakrypo į gerąją pusę: ko gero, jis ne toks jau ir baisus, kaip jį piešia.
Kita staigmena buvo tai, kad Jotvingių premija (paprastai skiriama kuriam nors jos nusipelniusiam poetui) šįkart įteikta literatūros kritikui: ją pelnė poetologas, Klaipėdos universiteto docentas Marijus Jonaitis. Tuo tarsi norėta pabrėžti, kad laikas grįžti prie akademiškesnės literatūros kritikos ir kad straipsnių apie literatūrą (poeziją) autoriai galėtų mažiau tyrinėti patys save (kuo kartais užsižaidžiame), o specifiškai ir vertybiškai nagrinėtų ir pačius kūrinius. Buvo pasidžiaugta Marijaus darbų imlumu, profesionalumu, įdomumu ir neprilygstama drąsa – mums, autoriams, priminti senų gerų laikų rašytojo pareigą: tarnauti žmoniškumui, dorovei, visuomenei… Dar derėtų pridurti, kad dėl šių metų premijos adreso kaip visuomet aiškų ir tikslų žodį įteikėjams buvo taręs ir jos (kaip anų laikų alternatyvios premijos) steigėjas Sigitas Geda, diskusijų pradžioje įdomiai ir aktyviai reiškęsis, tačiau vėliau rezignavęs, trinktelėjęs durelėmis ir išvažiavęs…
Tarp gausių renginio svečių (jau tradicija tampa, kad kasmet atvyksta poetai iš Lenkijos) turėjo būti ir vienas populiariausių, drįsčiau sakyti – pats dabar Lenkijoje populiariausias poetas Marcinas Swietlickis (gimęs 1961 m.). Poetinio Rudens anoniminių eilėraščių konkurse šis poetas dalyvavo pats to nežinodamas: keletą jo atsiųstų eilėraščių mes, čiabuviai plunksnagraužiai (o tiksliau – Nijolė Milauskaitė ir aš), išvertėme į lietuvių kalbą ir vieną jų slapta pateikėme konkursui. Norėjome iškrėsti pokštą: „nušluostyti nosį“ arogantiškiems mūsų jauniesiems talentams, laimėdami, sakykime, kad ir pirmąją premiją, nes, mūsų nuomone, jo eilėraščiai to buvo verti. (Tiesa, pati akibrokšto idėja buvo ne visai mūsų: išvažiuodamas į savo eilinį užsienį, mums pasufleravo pats K. Platelis.) Vertėme abu, t. y. dviese, tik po moraliais eilėraščiais pasirašė Nijolė, o tokių pristigus – po ne visai tokiais – teko man. M. Swietlickis ir būtų tapęs laureatu, nes įteiktasis konkursui eilėraštis, komisijos nuomone (ją privačiai sužinojome), buvo vienintelis tikrai geras (ir labai lietuviškai skambėjęs), tačiau… tačiau tą patį šeštadienį per amžiną LR pašto vėlavimą (ir mūsų pačių neapdairumą) jį per anksti paskelbė vienas Vilniaus savaitraštis. Komisijos nariai, jau paskirstę visas tris premijas, nusipirko tą pat šeštadienį minėtą savaitraštį ir aptiko ten tarp kitų paskelbtą ir eilėraštį-pretendentą – su autoriaus pavarde… Anonimiškumo nebeliko… Taigi paskelbti tokie konkurso rezultatai: pirmosios premijos iš viso neskirti, tik antrąją (Mindaugas Kvietkauskas) ir trečiąją (Irena Bitinaitė). Kadangi pats Marcinas dėl svarbių, kaip įprasta sakyti, priežasčių neatvyko, vienas iš svečių lenkų, beje, taip pat Marcinas, tarkim, Marcinas Nr. 2. per literatūros vakarą perskaitė Marcino Nr. 1 eilėraščius originalo kalba, o lietuvių poetai – jų vertėjai – savo kalba. Daug kas po to tvirtino, kad Marcinas ir buvęs šio literatūros vakaro viršūnė…
Gal ir nebeverta kalbėti apie tai, kad, garsiąją Levo premiją (Levui Jacinevičiui atminti, jo emigranto sūnaus įsteigtą, 1 000 Kanados dolerių) pelnė jau keleri metai gražaus sauso įstatymo besilaikantis Aidas M. Kai kas priekaištavo: kodėl ne A. A. J.? Nes Aidas jau atseit buvęs lyg ir pastebėtas, o Antanas – ne. Tačiau kiti tvirtino, kad greičiau yra atvirkščiai… Ak, nesidžiauk pametęs, neverk radęs.
Viską puikiai projektavo, organizavo, tvarkė (atidarinėjo uždarinėjo) poezijos grafas Kornelijus Pliateris (jau, beje, nebe šių girių gyventojas, jau beveik vilnietis ar net – plačiąja prasme – pasaulio pilietis); iš čiabuvių kaip visuomet gerai ūkio dalimi rūpinosi komp. Kęstutis Bieliukas: renginio globėju ir svečių pastogininku tapo ir čiabuvis psichologas Zenonas Streikus, vadovaująs išgydžiusiai savo ligonius (staigiai sekuliarizuotai) garsiajai sanatorijai „Dainava“ su savo intelektualiems pokalbiams pritaikyta kavine „Širdelė“, kur ir vyko dalis dieninių ir naktinių skaitymų ir net muzikavimų. Pusė sambūrių – Kultūros centre, kita pusė – „Širdelėje“. „Širdelė“ plačiai atsivėrė tarsi specialiai T. Venclovos atvykimui pagerbti. Mat, kiek prisimename, dar gyvendamas Lietuvoje Tomas V. į jam artimus kolegas mandagiai kreipdavosi: širdele. Žodžiu, pliuralizacija: kas mėgsta sausai, šaltai – Kultūros centre, kas šilčiau, mažais gurkšneliais – „Širdelėje“. O viena poetinė popietė buvo surengta net lauke, ant Mažosios galerijos gonkelių, Čiurlionio namelių pašonėje. Po to sueita į galeriją pasigrožėti Džojos Barysaitės objektyvo per analogiškus ankstesnius serialus pagautu amžinai jaunų ir jau, žiūrėk, gražiai senstelėjusių herojų fotogeniškumu.
Ne viską matėme, ne viską girdėjome (burnoj nieko neturėjome), nes naktiniuose skaitymuose, pašnekesiuose ir apsimuzikavimuose nedalyvavome – dėl tvirto moralinio tabu: privalome anksti gulti, anksti kelti (iki namų pėsčiom – ramiai suvalkietiškai žingsniuojant – valanda kelio).
Negirk dienos be vakaro. Diskusijų moderatoriaus (kad kalbininkai irgi suprastų vedėjo) buvau pakrikštytas poetu moralistu. Pajutau ir džiaugsmą, ir dėkingumą Vytautui Rubavičiui (vedėjui), bet kartu ir ne visai smagi apėmė nuojauta: bohemiškoji kolegų dalis tokio komplimento gali deramai neįvertinti ir net tyčia blogąja puse pakreipti. Tačiau gelbėjo Tomas V. tuoj pat pareikšdamas, kad ne vien Vytautas laikytinas moralistu: ir kita Druskininkų autorė (jis net įvardijo, bet aš, jau net nebepatogu, nutylėsiu kas) ne mažiau, jei ne daugiau galėtų būti laikoma poete moraliste. Ir tai dar ne viskas – jis pridūrė: poetais moralistais laikytini ir K. Kavafis, ir Cz. Miloszas.
Net ir dabar, jau po visų diskusijų (intelektualumo tema), tebesilaikau nuomonės, kad vargšą mūsų intelektualumą reikia, kiek tai įmanoma (tai pabrėžiau ir diskusijose), slėpti, turint galvoj, kad ylos maiše nepaslėpsi ir Jis, kur buvęs, kur nebuvęs, žiūrėk, ir išlįs: prisimink tik Don Kichotą, Šveiką, Gargantiua ar Šliogerį su Kunčinu.
Viskas gerai, kas gerai baigiasi.
Sudie!