Proza
Gintarė Adomaitytė. Upeivė
2009 m. Nr. 5–6
Rugpjūčio pirmoji
Niekada nemėgau švenčių?
Netiesa.
Blykstelėjau, dar kaip blykstelėjau kartą kitą kilmingoje puotoje. Nušokdinau ne vieną kavalierių kaimo vestuvėse. Ir savo namuose tebemoku nustebinti lauktus nelauktus svečius.
Bet…
Ta šurmuliuojanti minia. Tie išgalvoti ritualai. Parodiją, ne senovę primenančios kaukės, margi apdarai, aptriušusios dekoracijos vargino.
Tiesą sakant, vedė iš proto.
Į svetimą, bet mielą man miestą atkeliavau ramybės. Ar galėjau žinoti: žmonės ten švęs. Triukšmingai minės savo kažkelintąjį šimtmetį. Džiūgaus, kad neatmenamais laikais jų protėviams padaugėjo pareigų ir prievolių, o teisės kaip buvo, taip ir liko menkos.
Upė, sraunesnė už tą, prie kurios gyvenu, o ir kur kas švaresnė, kaimiška traukė mane. Viliojo įvairiaspalviai mediniai namai palei ją – vasariški, smagūs, nelyg iš animacinio filmo.
Kas dar?
Tai, kad čia nieko nepažinojau. Niekas čia nepažinojo manęs. Smėlėtas upės krantas, ramus praėjusią vasarą, dabar nutryptas. Ką galiu čia veikti? Tik brautis per minią miškan. Beveik pavyko.
Beveik.
Žmonės tautiniais drabužiais pačiupo mane į ratelį. Bandžiau mandagiai šypsotis. Sukausi kartu su jais. Žinojau, kad tuoj išsisuksiu.
Iki ramybės liko žingsnis. Moteris, apsisupusi skudurais, prisiklijavusi raudoną nosį, skaisčiai mėlynai pašešėlinusi akis, siūlė man kaušą, sklidiną drumzlino gėrimo.
– Paragauk, viešnia, išsipildys noras.
Ji laikė mane už rankos, alsavo į veidą mėtomis.
– Ko bijai, moterie? – čiauškėjo provincijos artistė. – Užsimerk ir galvok, ko nori labiausiai. Išsipildys.
Negera saulė spigino į akis. Jei ką jutau, tik nuovargį. Ir troškulį.
Skubiai išgėriau svaigų žolių antpilą.
Po gero pusvalandžio, nutolusi nuo apeigų, patogiai sėdėjau ant kelmo. Pušys guodžia. Nepažįstu, nesutikau, neieškau smagesnio medžio. Nežinau, kas moka labiau už pušį spindėti, kilti ir tempti kitus viršun.
Atsukau gertuvę. Baltas metalas, prisiminimas apie žiežulą, numalšinusią troškulį, gurkšnis ugninio gėrimo grąžino man – mane.
Rugpjūčio antroji
Gyvenu viešbutyje.
Priešais langus – bažnyčia. Žadina varpai. Einu ir einu. Ne stacijas. Palei stacijas. Kaimo drožėjo medinukai, naiviai nuspalvinta Kristaus kančia, jo kelias, jo budeliai ir gynėjai, palankios jam moterys labiau nei upė traukia mane.
Apsuku šventoriuje ratą. Antrą, trečią. Matau: ne viena.
– Jums čia patinka?
Jis aukštas. Mus skiria šventoriaus tvora. Kad pamatyčiau jo akis, turiu pasistiebti. Kam stiebtis? Jo akys – po patamsintais stiklais. Du akiniuočiai – jis ir aš – tai jau mįslė. Gal giminiuosimės. Gal būsime juokingi vienas kitam. Greičiausiai juokinsime kitus.
– Ar ieškote ko? – klausia jis.
Ieškau.
Dairausi, bičiuli, tavęs.
Rugpjūčio trečioji
Ar žinote tą jausmą: neatsitiko nieko, o atsitiko kažkas. Aplinkui ryškiau, spalvingiau. Kartu ir ramu. Man nebereikia nieko. Aš viską turiu.
Ne iš karnavalinės raganos kaušo, ne iš gertuvės ragauju – ir vėl ragauju – stiprų gėrimą. Nepažįstamasis, vakar sutiktas šventoriuje, šiandien smuklėje mane vaišina.
Jie sugrįžta. Jie visada sugrįžta rugpjūtį. Dar palydės rugsėjį, o spalį tingiai blės: sutapimai ir ženklai, nuojautos ir išsipildantys sapnai.
Atradusi tylą, tokią mirtiną tylą, kad galiu ją paliesti ranka, sukau dulkinomis gatvelėmis ratus. Vis sutikdama bernioką ant motociklo. Ir jis suko savo ratus, trupino vakaro ramybę.
Aikštėje išgirdau slopų bildesį. Atsisukau: juodas motociklas lėkė ant manęs. Berniokas raitėsi po palinkusiu kelio ženklu – raitelis, numestas žirgo. Ratais į šaligatvį šalia manęs minkštai atsitrenkė motociklas.
Gyvenime nemačiau tokios greitos greitosios: ji atvažiavo tuoj pat, ligoninė prie aikštės.
Išsiskirstė žiopliai. Likau viena.
Ne viena.
– Jums pasisekė. Ar visada taip sekasi? – Nepažįstamasis palietė mano petį.
– Visada, – tryškau pasitikėjimu.
– Ir man pasiseks. Jei kartu vakarieniausime.
– Užteks kavos.
– Gerai. Vadinkime tai kava.
Smuklėje prie užtvankos, prie purslais trykštančio jos krioklio, kėliau taurę. Nebandžiau slėpti – ar būčiau paslėpusi? – virpa ranka.
Sėdėjome smuklėje dviese. Tik dviese. Dulkėtas miestas nė iš tolo nedvelkė užvakarykšte švente.
– Sveika naujai gimusi. Jūs atrodote… tokia drąsi ir tokia… Gležna, moteriška, – virptelėjo ir jo ranka.
Ir pasijutau laive.
Ir ne prie upės. Net ne upėje. Neaprėpiamuose vandenyse, vienui viena. Laive be burių, be irklo, be variklio. Atsidavusi vėjui, vandens purslams, temstančiam dangui. Viskam, kas atsitiks.
Sukrankė varna. Kartą kitą – kar.
Atsipeikėjau.
Gal paskubėjau Nepažįstamajam išsipasakoti – nelauktai, netikėtai, beveik springdama. Ar galiu, pasakodama apie save, neužsiminti – bent jau neužsiminti, bičiuli, – apie tave.
Nepažįstamasis nusiėmė akinius. Visada sutrinku žvelgdama į žalias akis. Šį kartą – pjūties mėnesiui atėjus – ir nuo to, kaip smalsiai, kaip reikliai žalios akys tyrinėjo mane.
Rugpjūčio ketvirtoji
Jau gana.
Jau užtenka man tos ne mano upės.
Ne mano miesto.
Nepažįstamų žmonių.
Žaliaakis, stotingas, kiek panašus į kunigą, atvykęs – taip sakė – tvarkyti palikimo reikalų – vaikštinėja po tą patį miestą – kažkur netoli manęs. Varsto įstaigų duris, tvirtina dokumentus. Gniaužau saujoje skubotai brūkšteltą jo adresą: esu pakviesta į svečius.
Dar ne dabar.
Kada nors.
Į netikėtai mirusios tolimos giminaitės testamentu jam užrašytus – kodėl, už ką, sakė jis, nežino ir pats – paklypusius paupio namus.
– Jei bandysite vėl lįsti po skraidančiais motociklais, paguosiu, – smuklėje mano ranką lietė Žaliaakis.
– Arba po traktoriais, traukiniais…
– Nusispjaukite, ponia, tris kartus.
Žinoma. Tfu. Tfu. Tfu.
Mano atvirumui. Mudviejų skubotai pažinčiai. Pagundai.
Rugpjūčio septintoji
Dulkantys keliai ir vieškeliai. Senoviškas, benzino tvaiku persisunkęs autobusas. Jis ištikimai kiekviename kaimelyje surenka ir išbarsto skarotas močiutes.
Važiuoju namo.
Mes neturime automobilio – nei Žaliaakis, nei aš.
Nevairuojame.
Mes tie, kurie išlipa – iš traukinio, iš autobuso – neaišku, ko ir kodėl, tiesiog šiaip sau, nes to norime – svetimame mieste.
Kadaise – arba neseniai – buvau sentimentali. Ir šis mano dienoraštis, šis pasakojimas apie tai, kas nutinka moterims prie upių, sentimentalus. Jei kam atrodo, kad tai nuodėmė, tegu.
Kas man.
Daiktai, žmonės, reiškiniai, viskas, kas aplink mane, kas šalia, turėjo – tebeturi – vieną vertę: ar kelia man prisiminimus.
Kaupiau raštelius, laiškus, žvakigalius, saldainių dėžes, saugojau apdužusias vazas, puodelių šukes. Atrodė: svarbu prisiminti, prisiminti.
Ką?
– Tu visada buvai minimalistė, – kartą, minutei prisėdęs išgerti kavos, pasakė buvęs bendradarbis.
Minimalistė – nes nesiguodžiau jam, kaip buvo įprasta tais metais, kad gyventi sunku. Kad stinga pripažinimo, pinigų.
Minimalistė – gal todėl, kad ką rašiau ar kalbėjau, ką dirbau, ką veikiau – tai po ne daug. Retai. Neilgam. Kūriau įspūdį: jei ką darau, tai padarau iš nieko. Savaime. Lengvai.
Minimalistė – patikėjau aš.
Ir sukišau tąsyk į tamsią spintą daiktus, daiktelius. Ir liko tik tai, kas tą valandą atrodė svarbu. Ir tu, bičiuli, žvalgeisi po mano namus pritariančiu žvilgsniu.
Autobuse rugpjūčio septintąją į smulkias skiautes plėšiau Žaliaakio adresą. Plėšyk neplėšius – neprisiminti neįmanoma: Upės gatvė, 3.
Rugpjūčio dešimtoji
Žmonėms ne visada pasiseka rasti savo miestus. Aš radau. Nenoriu išvažiuoti iš Vilniaus nei ilgam, nei toli. Ilgiausia mano gyvenime kelionė – jei kam patinka, ekspedicija – truko mėnesį. Tolima. Dosni.
Baikalas ir sraunios, šaltesnės nei Sibiro upės; stiprūs mediniai kaimai; lėta – nepanaši į Vilniuje girdėtą – rusų kalba; vienu metu žydinčios gėlės darželiuose – nuo pavasarinių iki rudeninių; buriatų siaurų akių išmintinga tyla.
Ar noriu ten grįžti?
Ne.
Bet visada noriu išvažiuoti dienai kitai.
Apsergu iš pavydo, kai matau: žmogus išlipa mažoje stotelėje ir taip… kažkaip… visai kitaip, negu ėjo stoties peronu… keliauja pėsčias toliau, palinkęs, bet orus po miestišku kroviniu, nešdamas giminei dosnių lauktuvių, nežiūrėdamas, nesirūpindamas, kur eina. Kojos namo veda pačios, taip pat vestų ir naktį.
Tas mano noras, užmintas burtininkei…
Kaip jį atpasakoti? Bent pačiai sau?
Gerai, Žaliaaki. Aplankysiu tave. Kas gali man uždrausti išlipti iš autobuso antrąsyk tais pačiais metais, tą patį mėnesį, tame pačiame mieste?
Rugpjūčio penkioliktoji
Ką veikiu?
Skaitau.
Toks mano darbas – skaityti knygas. Rašyti apie jas. Kartą per savaitę einu į redakciją – pateikiu apžvalgas.
– Kada nors jos sugrįš, tos tavo perskaitytos knygos. Prisikels keisčiausiais pavidalais, – sakei, bičiuli, man.
Ne tik man.
Svečiavomės mudu pas madingą rašytoją. Sėdėjome prie vaišėmis apkrauto stalo: bestselerio autorius, apsukri jo leidėja ir drovi, budriai dirsčiojanti ir į leidėją, ir į mus, atvykėlius, rašytojo žmona.
Nufotografavai rašytoją ežere mojuojantį dalgiu.
Rugpjūčio septynioliktoji
Kartais rašau savo knygas. Arba redaguoju svetimas. Beviltiškus tekstus verčiu pakenčiamais. Stebiu, kaip stiebiasi, pučiasi jų autoriai. Jau greitai tieks man patarimus: kaip rašyti, kaip gyventi. Tik taip: atsilapoti balkoną kuo plačiausiai paryčiais. Prisipilti sklidiną stipraus gėrimo taurę: parašiau. Šią naktį parašiau.
Nuo Neries atkeliaus vėsa. Vėsą išblaškys gailiai, kaprizingai kaukiantys, dar neprabudę, bet jau į gatves išginti troleibusai. Ir visa kita, visa kita – tie į vienumą vangiai bandantys lipdytis garsai, tos spalvos, bruzdesiai. Pasibaidys bičiuliška nakties vienatvė, per dieną slapstysis mieste.
Šiąnakt Žolinę peržengusi, paryčiais balkone atsipeikėju: ne tik mano taurė, bičiuli, ir tavo man dovanota gertuvė vis dar pilna. Sklidina.
Rugpjūčio dvidešimtoji
Kartais nieko neveikiu.
Nieko neveiksiu šiandien – niekas nevargins manęs. Nei skaitau, nei rašau. Niekuo nesirūpinu. Skambučiai – prie durų, telefono – ar tai svarbu? Ar svarbus kam boluojantis laiškas mano pašto dėžėje? Ar svarbu, kad man keturiasdešimt ir keli?
Kai reikėjo perlipti keturiasdešimt, slenkstis atrodė per aukštas. Per status.
Vėjas nešiojo mus, tave ir mane, bičiuli, raudoną tavo automobilį, kai važiavome prie jūros lietaus nuskalbtu plentu. Sausio lietus – ir vasariška, vasario link besiritanti saulė. Ledinės marios – ir besniegiai miškai. Ir naktis Nidos prieplaukoje, ir tavo gertuvė, ir jūros mums išmestas kaulas, ir…
Susimaišė trys dienos, trys naktys, dar labiau maišėsi vasara ir žiema. Aptrintais džinsais, senu megztiniu, be dažo kruopelės švenčiau savo keturias dešimtis.
Perkūnas žiemos vidury daužėsi pernakt.
Rugpjūčio dvidešimt šeštoji
Dabar jau grįžau. Tikrai sugrįžau į Vilnių. Įsileidau kaimynę. Pritariau jai: tvarkysime laiptinės duris. Oriai – spynos labui – iškračiau paskutinius litus. Kėliau telefono ragelį. Prašote paskaitos? Gerai. Bet kur, apie ką? Mokytojams, apie moksleivių rašinius? Kodėl ne, ypač jei taip anksti rūpinatės. Rugsėjis dar toli. Sakote, nebetoli, jau čia pat?
Gal.
Atvėriau pašto dėžutę. Atplėšiau voką. Pridulkėjusiuose, labiau nei gatvės katė aptriušusiuose, apleistuose, tykiuose savo namuose, blokiniame plokščiastogiame penkiaaukštyje, nuo krapų ir svogūnų, nuo tagečių ir velniaižin kokių augalų pažaliavusiame balkone varčiau voką. Ir laišką.
Vadinsiu tai laišku. Nors voke – laiške – ne žodžiai. Tik nuotrauka: tiltas per sraunią upę. Ne taip jau seniai, rugpjūčio trečiąją, ėjau tuo tiltu. Bandžiau eiti.
Sarmata prisipažinti.
Prisipažinti sau: apsisuko galva. Nebežinojau, ką daryti: slinkti pirmyn ar atgal. Jaučiausi kaip Nežiniukas vaikystės knygoje šliaužęs tiltu. Guodžiausi: niekas nesužinos, nepamatys. Guodė ir upė, vardu Šventoji: gal kas iš padangių palaimins mane, taip neseniai šventoriuje ėjusią palei stacijas. Nelaimino. Ne taip ėjau. Nepasiekiau kito kranto. Užsimerkusi tiltu grįžau atgal.
Tai buvo tą dieną, kai motociklas – žirgas be raitelio, o dabar jau atrodo – raitelis be galvos – tykaus miesto aikštėje vos nepribaigė manęs. Nepasakojau apie tiltą niekam. Net Žaliaakui smuklėje neatviravau. Jis žino. Žino, kaip bijau savo baimės.
Rugpjūčio dvidešimt devintoji
Norite sužinoti mano kelius Vilniuje?
Svarbūs tik tiltai. Tik tie, kuriuos pereinu – drąsiai, ramiai – visada. Jie per aukštai, kad suktųsi galva.
– Kvailystes reikia daryti protingai, – stabdei, bičiuli, mane.
Čiupai mano ranką, kai užsimaniau pavasariop paskutinį kartą pasivaikščioti žiemos, taip retai į Vilnių su speigais ateinančios, surakintos upės ledu.
Rugpjūčio trisdešimt pirmoji
– Tu apkabinai mane?
– Taip.
– Stipriai?
– Taip
– Prisiglaudei?
– Taip.
– Tu mėgsti mane?
– Taip.
– Ir aš mėgstu tave. Ar tavo gertuvė vis dar pilna?
– Taip.
– Pilna, nes mėgstu tave. Tavo bičiulis vis dar… – kaip ir – šalia?
– Taip.
Taip. Tikrai.
Mano miręs bičiulis nepalieka manęs. Ir jo palikimas – sidabro gertuvė – pilna. O aš – svetimo glėbyje.
Gerdama raganos kaušą užsinorėjau per daug.
Visko. Iškart.
Užsinorėjau būti laiminga.
– Tai būk, – žalios akys žiūri į mane nuogą. Bejėgę. Atsipalaidavusią. Bevalę, bet tokią patenkintą. Glosto žaliu atlaidžiu žvilgsniu.
Tas, kurio nepažįstu, pažinti nenoriu, liečia mane ne rankomis.
Glotniu, švelniu liežuviu.
Rugsėjo pirmoji
Ji pasirodo nuogut nuoga.
Ji vaikštinėja smagi po miškus ir laukus.
Ateina į priemiestį. Priglunda prie miesto. Šypteli, net pasišaipo. Ir traukia atgal. Keliauja – atgalios – vis atsisukdama – kemsynais ir pelkėmis. Skabo – atsargiai ir švelniai – medžių lapus.
Ji džiūgauja. Tyliai – pati sau. Kvatojasi.
Ji klaidina giriose grybautojus. Baudžia juos už gobšumą, už žemyn, tik žemyn nudelbtas akis. Ji matoma ir nematoma. Galbūt girdima. Paglostoma. Nepagaunama už rankos. Nevaldoma. Nesustabdoma. Ji neužsibūna, ta rudens pradžios šviesa.
Bet spėju, aš dar spėju – šį rugsėjį – nueiti su ja. Paskui ją.
Dar spėju – atsibudusi viena apleistame, girgždančiame Žaliaakio name. Drobiniuose, svetimų žmonių kvapus sugėrusiuose, sujauktuose pataluose.
Skaisčiaburnių, žalumynuose išsidrėbusių bruknių kartumas, raukšlėtų, ašarotų mėlynių saldumas iki pat Vėlinių lydės mane.
Lydės vasaros įžadai, palikti Šventosios krante.
Rugsėjo antroji
Pykomės. Per dažnai. Per daug. Nebuvo mano gyvenime griežtesnio kritiko. Nekenčiau, mano bičiuli, tavęs.
Skridau, kai gyrei.
Nesusikalbėdavome. Nesusitardavome. Drabstėme vienas kitam neteisingus žodžius.
Kiek kartų visiems laikams pabėgau nuo tavęs?
Bet tik aš.
Pasišaukdavai – lėkdavau atgal tekina. Ir ne tu man, dažniau aš tau dovanojau suvargusių Vilniaus bobučių augintas, naiviai sudėliotas darželio gėlių puokštes.
Neatspėsiu, kas man pasiuntė tave.
Tąsyk, rugpjūtį, Medininkų pilyje. Ir vėliau, tirštą rudenį, Pažaislio vienuolyne. Ir pavasariop, kai keliavome panemuniais, sustodami ties kiekviena pilimi, iki Ragainės.
Raudonėje, kol tu sukinėjaisi su kamera po malūno tik tau patrauklius kampus, sutikau pakaušusį valstietį.
– Panele, ar žinote, kas yra laimė? – artistiškai, tartum nuo klojimo teatro scenos, klausė jis manęs. Pats atsakė: – Laimė – tai gyventi Raudonėje, ant Nemuno kranto.
Ir nusvyravo.
Vienplaukis, atsilapojęs, įraudęs, į savo – dievuliau duok jam – laimingus namus.
– Tai ar žinai, pa-ne-le? – raiškiai – per raiškiai – skiemenuodamas klausia Žaliaakis.
Ką veikiu čia?
Kodėl esu pas jį, mintis mano beskaitantį? Kas aš prie upės, miškų apsuptame svetimame mieste?
Rugsėjo penktoji
Nematau Žaliaakio per dieną.
Ir nenoriu matyti.
Nepasigendu.
Užsirašau šį tą. Žiūriu į upę. Žaliaakis grįš, kai sutems. Nevarys manęs iš savo namų – iš Upės 3.
Ir likti neprašys.
Mes. Nesusirišę. Neprisirišę. Surišti.
Žaliaakis nepasakoja apie save. Bet klausinėja – nuolat – kas aš.
Pirmą jo norą įvykdžiau. Be vargo, be pastangų, be kančios. Tapau – esu – būsiu – jo.
Kas toliau?
Rugsėjo septintoji
Niekas neprašė mudviejų sutarties pasirašyti krauju. Nebuvo iškilmių. Ir į Šatriją aš neskridau. Taip jau sutarėme su Žaliaakiu paskutinę vasaros dieną: kol liksiu jam ištikima, ką ten ištikima – atsidavusi… Kol būsiu jam atsivėrusi, kol būsiu jo – tol mano bičiulio gertuvė liks pilna.
Visada pilna. Sklidina.
Laukiu Žaliaakio kito pageidavimo. Jei išpildysiu antrą jo norą, visada, iki mirties, ir ten – net ten – jausiu savo bičiulį šalia.
Kas, kad kai Žaliaakis nusiauna, jo kanopėlės per garsiai beldžia į papuvusias seno namo lentines grindis.
Kas, kad kai mylimės, apsiveja aplink mus šiurkšti jo uodega.
Prie Šventosios upės aš šėtono glėbyje.
Išpildysiu tris – tik tris – jo norus. Ir atgausiu, prikelsiu, bičiuli, tave.
Rugsėjo dešimtoji
Prisimenu – paskaita.
Paskaita lietuvių kalbos mokytojams kitame Lietuvos pakrašty.
Ten, kur gruoblėtos lygumos. Kur aukštos kaip siena mėlynos eglės. Kur stiprūs žmonės verda stipresnį už juos pačius alų. Kur sukasi nuo vyšnių žydėjimo galva pavasarį, nuo jų raudonumo spurda širdis rudeniop.
Tu, bičiuli, nemėgai to krašto. Nuobodus.
Aš tvirtai rėmiausi Žiemgala. Ir dabar ja remiuosi. Bent jau ten niekas man neprimins tavęs.
– Antrą pageidavimą išpildysi stotyje, – kruopščiai, rūpestingai krovė mano kuprinę Žaliaakis.
Ir gertuvę – sklidiną, apsunkusią – įdėjo jis.
Rugsėjo vienuoliktoji
Tik aš žinau, kaip pasikeičiau nuo tos dienos, bičiuli, kai nebeturiu tavęs.
Mudviem klojosi kitaip, negu visiems. Darniai gulė tai, ką tu fotografavai, ką aš rašiau.
Mus skirdavo ir perskirdavo. Žurnalo redakcijoje krovė nuobodžiausius darbus. Atlikę duoklę, ne pareigą, bet prievolę, ir vėl – šiaip sau, bet ko, ko nors – rovėmės kelionėn kartu.
Jei gynėme vienas kitą per nykius gamybinius susirinkimus, jei mūrijome sieną nuo gandų, apkalbų, paskalų, jei jutome, kad neberandame, net nebeieškome su kitais bendros kalbos, jei nebegalėjome vienas nuo kito atitolti ilgam, tai tik todėl, kad atrodė: sau, savo trajektorija nuo mūsų lekia Žemė.
Mudu lekiame sau.
Kam rūpi, angelop ar velniop.
Kai tavęs nėra, gyvenu perpjauta – pusė, lygiai pusė manęs.
Yra sakinių, kurių galiu nebaigti. Baigti negaliu.
Rugsėjo tryliktoji
Tik tu žinai, Žaliaaki, kaip pasikeičiau, kai prie Šventosios sutikau tave. Kaip pakeitei tu mane.
Paskaita: stoviu prieš pilnutėlę salę. Negaliu atsistebėti: pasitikiu savimi. Aš? Neatpažįstu: ar tai mano ji, ta sklandi kalba?
Jei kas sustabdytų. Jei paklaustų, ką dabar čia kalbu – nežinočiau ne tik ką. Net apie ką. Kodėl.
Atsitiesiau su Žaliaakiu. Nurimau.
Pirmąsyk gyvenime neįsitempusi, nepailsdama, tik tai, ką noriu, apie ką noriu rašau.
Žurnalo redakciją palikau tada, kai mano bičiulis paliko mus. Mane.
Birželio rytą, prieš jo parodos atidarymą, plyšo mano draugo širdis. Nenustebau. Nesibaiminau. Net nenuliūdau.
Nelaidojau.
Ir kapo lig šiol nelankiau.
Ir per Vėlines niekur iš namų nėjau.
Ir gertuvę, tą gertuvę, kurią turėjome išgerti dviese po parodos atidarymo, ir tik ten, kur mudu klajojome, per ilgai išlaikiau.
Ant Verkių kalvos, ant aukšto Neries skardžio, lig šiol nenuėjau – neužkopiau.
Rugsėjo penkioliktoji
Aš.
Nebe žurnalistė.
Prastų knygų redaktorė. Kimstanti paskaitininkė.
Krintanti į vilkduobes, kurias pati išsikasiau, iš jų besikapstanti – vaikštinėju po svetimą miestą. Po Šiaulius.
Pulkas užkimusių varnų lydi mane.
Išvažiuosiu po dviejų valandų. Nežinau kur. Gal į Vilnių. Gal į Anykščius – į Upės 3. Autobusu ar traukiniu – ar ne tas pats kuo.
Ar svarbu kur.
Iš kurios stoties.
Pasišaukia geležinkelis. Viešbutyje prie stoties kelias naktis klausiausi, ką bando man subildenti per lėti, per vangūs traukiniai.
O ką daugiau galėtų?
Pa-pra-šys.
Ir tikrai.
Jis prašo tik cigaretės – apšepęs valkata liūdnu žvilgsniu. Tokiu žvilgsniu varsto valkatos specialistai, įgudę graudinti vienišas, senstelėjusias damas. Gavęs cigaretę, prašo ugnies. Randu žiebtuvėlį. Pridegu. Jis godžiai traukia dūmą, bet vis tiek žiūri alkanu žvilgsniu.
Neprašo pinigų. Bet prašo nupirkti jam bilietą į Vilnių. Teiraujasi, ar nepyksiu, jei kartu važiuos.
Per gimbogalas ir baisogalas, pro kėdainiškus kaminus ir jonavų fabrikus, pro Nerį, atitekėjusią nuo mano namų, važiuoju stovėdama. Vykstu į Vilnių prikimštame, perkimštame troškiame vagone – per vis dar žalią, naivų, raudonio nepatyrusį rudenį.
Ne tik stoties valkata, ir kiti žmonės, keleiviai pakeleiviai, daugybė žmonių vagone siunčia mano bedugnę gertuvę per purvinas, rauplėtas rankas, kiša prie jos seilėtas burnas, riaugėja.
Na ir kas?
Plėšri moteriškė nusega nuo kaklo mano grandinėlę. Kita, dar plėšresnė, kėsinasi į mano žiedą. Įkyrus vaikigalis naršo po mano kišenes – ištraukia raktus.
Tai aš.
Nemėgstanti skaičių, skaitmenų – kad ir kur jie slėptųsi – piniginėje ar laikrodyje. Ir pinigus, ir laiką slepianti kuo giliau – ištikimose džinsų kišenėse. Ten, kur slepiu namų raktus.
Lėtas traukinys tirštoje naktyje.
Raiši, žaizdoti, raupsuoti. Gudrūs ir purvini. Prakaituoti. Tie žmonės – vyrai ir moterys – gašliai visą kelią čiupinėja mane. Sotūs apsimetėliai tik Paneriuose, netoli Vilniaus, tampa tokie kaip visi. Tvarkingi keleiviai dairosi pro purvinus langus, rūpinasi, kiek dabar valandų.
Švelniu Vilniumi per rūką, tuščiomis rankomis, be striukės, be megztinio, vienmarškinė, apčiupinėta, nuglamonėta, apiplėšta – iki savo namų, iki jų užrakintų durų – pareisiu pėsčia.
Eisiu pro Aušros Vartus. Didžiąja gatve. Šventaragio slėniu. Palei Vilnią ir Nerį. Ką dar galiu prarasti naktį?
Net ir perėjusi Žirmūnų tiltą nebandysiu eiti gatve. Naktį tik palei Nerį. Palei tykų jos šnaresį. Pabaidau nurimusius nakties paukščius. Gąsdinu besiglaustančias poras. Aplojama iš namų išguitų, labiau nei aš vienumos pabūgusių šunų.
Atspėjau, Žaliaaki.
Taip ir žinojau: tu į mano namus įleisi mane.
Mano gertuvė ant stalo ir vėl stovės sklidina.
Smagiai į aptriušusį kilimą bilsnos nuogo velnio uodega:
– Tai iškentei kelionę, atlaikei?
– Taip.
– Ar trečio mano noro bijai?
– Taip.
Rugsėjo dvidešimtoji
Ne poetė, kadaise medicinos sesuo, o dabar – ambasados valytoja, ne beraštis suvaikėjęs diedukas, sumanęs išleisti pasakaites savo anūkams, ne sutrikęs studentas neakivaizdininkas, nesugebąs sukurpti diplominio, veržiasi pro mano duris.
Ne duondaviai, kurių nekenčiu. Iš kurių šaipausi. Ir gyvenu.
Ne skambina, bet žinomu ženklu beldžiasi į mano duris ori ponia.
Karalienė.
Valdovė – be apsaugos, be palydos. Sutrikusi. Nuvargusi. Liūdnai šypsosi ir teiraujasi, ar ją atpažįstu.
Kur neatpažinsi.
Kad ir pavargusi, tačiau valdinga.
Vis bandė, bičiuli mano, nupirkti savo dvarui tave. Kaip nepirks. Tavo fotografijose atrodė negrabi, bejėgė. Klusniu pakeleiviu, dvaro tarnu svajojo tave turėti.
Jokia paslaptis: mano bičiulio daug negatyvų liko redakcijoje. Tai, kas tikra, kas svarbu, liko pas mane.
Valdovė tiesia man dosnią sutartį.
Žaliaaki, pričiupai mane.
Spalio trečioji
Lėtai išeiti pro duris. Nusileisti per kiemą nuo kalnelio. Pereiti judrią gatvę. O jau tada – nepaklysi.
Eisime, Žaliaaki, palei Nerį, dešiniu krantu.
Keliausime nei lėtai, nei greitai. Pasidžiaugdami, kaip per velnio slenksčius šokinėja, kaip atsiveria ir vėl pasislepia mano upė – Neris.
Sidabro lapais mos jovaras. Primins man sidabrinę grandinėlę, ovalų medalioną, likusius valkatų vagone. Tai pirmojo, veik paauglystės laikų meilužio, muzikoje skendėjusio smuikininko, dovana. Sena. Nusenusi. Iš netikėtos jo kelionės Italijon.
Ištekėjau ne už smuikininko.
Smuikininkas vis išnirdavo. Vis atgydavo. Nesitraukė iš prisiminimų. Veržėsi – bent jau iš tolo – mylėti mane.
Jei panorėčiau ir dabar čia pat paneryje išgirsčiau jį – liūdną pasažą prašmatniame festivalyje, tolimoje šalyje. Svetimoje.
Ir aukso žiedą praradau traukinyje. Tai šit kaip, drebule, mojanti man auksuota, droviai virpančia šaka. Mano santuoka, mano skubotai iškeista pavardė, mano skyrybos, ir jūs kartu su žiedu likote – gal dar tebesivažinėjate – vaiduoklių traukinyje.
Tebedunda geležies keliu mano dienoraštis, barsto – nuo Vilniaus iki Šiaulių, nuo Šiaulių iki Vilniaus – neramius mano sakinius. Kur ir kada, kokiuose bulvaruose juos dėlios svetima ranka?
Į savo namus, Žaliaaki, galiu pareiti tik tada, kai tu įsileidi mane. Neatiduodi man rakto, kurį tavo svita atėmė traukinyje.
Kol kas negali neįsileisti. Net šokinėji apie mane.
Ir aš užsimirštu. Neatsipeikėju. Nesusivokiu, ką darau – atsiplėšti nepajėgiu – su tavimi – nuo tavęs – naktyje.
Esu įkeista. Neparduota.
Ievos ties Valakampių tiltu liūdnos. Nuleipusios, nuskurusios. Trinapolio vienuolynas jau čia pat. Žaliaakis kikena: vesi mane pro bažnyčią, palei šventorių suksime ratą, vėl?
Eisime palei užvertus vienuolyno vartus. Ir dar toliau, dar šiek tiek. Nesuksime į kairę. Nekilsime kalvomis miško taku. Prieitume Vilniaus kalvarijas – gal pabūgtų akimirkai šėtonas. Gal atitoltų. Tik kad man pačiai kalvarijų gana.
Ties baltu malūnu Žaliaakiui palengvėja. Malūnas – toks ar kitoks – vis tiek velniava.
O toliau?
Mediniais laiptais dusdami, bet nesiilsėdami, palenktyniaudami, nuovargį slėpdami – aukščiau, vis aukščiau ir dar aukščiau – kopiame dviese. Nesidairydami atgal. Akimirką kitą vienodu mudviejų alsavimu patys sau tykiai pasidžiaugdami.
Ir jau stovime ten.
Šėtonas ir aš.
Sunkiai alsuojame ant kalvos, kur mudviejų, bičiuli, pradžia. Tai čia, naivioje parko altanoje, palikusi, pametusi, išsilaisvinusi ne tik nuo meilužio smuikininko, ne tik nuo vyro inžinieriaus, bet ir nuo tarnystės rūmams, sutikau tave.
Švelniai, švelniau nei ruduo mane apkabina Žaliaakis:
– Greitai Vėlinės.
– Taip.
– Tiki mano pažadais?
– Taip.
– Prikelsiu aš tau jį, tavo draugą. Grąžinsiu. Tikrai.
– Tikrai?
– Jei nori, mieloji, čia ir pasimatysite. Jau greitai. Tik nueik į tuos rūmus. Pas valdovę. Ar nueisi?
– Taip.
– Bent kiek pasiilgsi manęs?
– Taip.
Spalio dešimtoji
Meluočiau.
Meluočiau, jei imčiau zirzti. Atseit buvome nereikalingi, nepastebėti, nepamatyti. Gal tik per ilgai mudu, bičiuli, atidėliojome tą metą, kai ant plikų sienų pakibs tavo paroda. Dar labiau – kai pasirodys mudviejų knyga. Juokavome: spėsime. Kada nors. Kitame gyvenime. Po mirties. Va jau tada…
Dabar ta diena.
Prakilni ponia, valdanti mūsų karalystę, į savo rūmus kviečia mane.
Esu kadaise jos rūmuose praleidusi gal – apie – tūkstantį dienų. O ir ne vieną naktį… Esu čia net gyvenusi – tame belangiame, bet prašmatniame pastate. Kai apsuptoje mūsų karalystėje tebuvo nykuma. Tamsa.
Tarnavau valdovės svitoje – jos aparate.
Vis dar sapnuoju: einu tuščiais koridoriais. Pasitempusi. Aukštakulniais bateliais. Pilnu glėbiu faksogramų, svarbių pranešimų – einu – ir suklumpu.
Tada atsibundu.
Į duobes, pačios išsikastas, įkritusi, laisve savo užspringusi, sapnuoju, per dažnai sapnuoju, mano karaliene – kokio velnio – tave.
Dabar nesapnuoju.
Sėdžiu karalienės rūmų spaudos konferencijoje. Klausau, koks tu buvai talentingas. Kaip džiugu, kad man, archyvų saugotojai leidus, pagaliau pasirodys tavo, bičiuli, fotografijų knyga. Su ištikimos kolegės – pabrėžia valdovė, į mane mostelėjusi publikai pristatydama – jautria įžanga.
Ne salėje šį kartą sėdžiu, kaip įpratusi.
Sėdžiu prieš salę.
Klausinėju ne aš. Tuoj kas nors ko nors pasiteiraus manęs.
Ir pamatau, bičiuli, tave.
Vieną.
Atokiai.
Salės kampe. Taip, kaip tu moki. Kaip mokei mane. Stebintį ne spektaklį scenoje. Stebintį, kaip spektaklį stebi kiti.
Kur daugiau įsitaisytum tu, Žaliaaki, jei ne pirmoje eilėje?
Spalio penkioliktoji
Jau nebežinau, ką sau leidžiu. Nežinau, ką darau.
Net Žaliaakis nebando apkabinti manęs. Retsykiais dar nuvažiuoju pas jį. Prie Šventosios. Į Upės 3.
Upė Šventoji lapais nuklota.
Be rakto, kiaurai per duris įeinu į namus, svetimus ar savus. Gatvėje žmonės neatpažįsta manęs. Ne tik draugai ir draugės, ne tik buvę bendradarbiai ir darbdaviai, net giminaičiai nemato manęs, kai prie jų prieinu.
Negirdi, kai šūkteliu.
Nejaučia, kai tempiu už rankovės.
Man atrodo: žmonės apsirengę per šiltai.
Per lengvai apsirengusi aš. Kad šaltis jau čia, suvokiu tik tada, kai pamatau: šalna.
Tapau ne tik nematoma. Ne tik negirdima.
Nejuntama.
Bet jei aš matau ir uodžiu, jei girdžiu ir jaučiu – gyva?
Lapkričio pirmoji
Yra kapinės, vienos vienintelės, per kurias eidama gilią naktį nejaučiu baimės. Mirusiųjų anei gyvųjų nebaugu.
Vienaip ar kitaip, nieko nebeturiu.
Išgeriu paskutinį gurkšnį iš tavo, bičiuli, gertuvės. Prie tavo kapo. Kiek sušylu. Apsvaigstu.
Gilų rudenį, vėsų lapkritį, vėjo užgesintų žvakių naktyje, boružė kyla į viršų parudusia žole.
Nepasirašiau, bičiuli, karališkos sutarties. Atstūmiau valdovę. Neįvykdžiau trečio Žaliaakio noro.
Ne.
Ir paskutinis gurkšnis – už boružę, už ją.
Ryt ar poryt tuščią gertuvę nuo tilto skandinsiu Šventojoje. Kažin, ar kas nors pastebės, kad namo, to griūvančio namo, to Upės 3, nebėra.
Prie kranto lauks valtis. Be burių, be irklų.
Kažin ar mane, į vandenynus Šventosios, Neries, Nemuno srovės plukdomą, per Baltiją ir dar toliau nešamą, kas pastebės.
Kažin ar kas nors kada nors – šiąnakt laimingos – pasiges manęs.
Kada nors
Kitame pasaulio krašte, jaukiame pajūrio mieste, juodais drabužiais moterį pro tamsius akinius stebi skvarbios žalios akys. Jaukioje kavinėje – suodiname puode – kunkuliuoja svaigi arbata.
– Kar… – tai viskas, ką spėsiu moteriai pasakyti.
Vaiski diena.
Petras Venclovas. 1953-ieji. Karantinas – juodligė, 1967-ieji. Žaidimas „žemuogių pievelėje“.
2009 m. Nr. 5–6
1953-ieji. Karantinas – juodligė
Moteris, krivuliuodama ir neviltingai skėsčiodama rankomis, peršlepsėjo kiemą, pravėrė trobos duris ir griuvo į lovą. Kūkčiojo spausdama kasdiene skarele apmuturiuotą galvą. Šešiametė mergaitė stovėjo šalia, glostė motinai pečius ir prikimusiu balsu kartojo: „Mama, mama, mama…“ Jos pačios veidu riedėjo ašaros. Motina retai pravirkdavo, nes pastarieji keturiolika metų užgrūdino ją vargais ir bėdomis, protu nesuvokiamomis permainomis ir nieko nežadančia ateitimi. Vadinasi, turėjo ištikti nelaimė, kurios nežinojo ir nenujautė mergaitės brolis, trejais metais vyresnis už ją. Kai motina kniūbčiojo per kiemą, jis sėdėjo po namą pusiau gaubiančia liepa ir drožinėjo sausą šaką. Buvo sumanęs išdrožti švilpiantį paukščiuką, panašų į varnėną, bet, išgirdęs motinos raudą, pakilo, nusivalė nuo kelnių skiedreles ir neryžtingai nukulniavo į gryčią.
– Kas buvo? – paklausė sesers, kai ši grįžtelėjo į jį, stovintį aslos vidury su peiliu rankoje ir apdrožtu medgaliu.
– Pienė nugaišo, – proverksmiu sulemeno mergaitė.
Pienė buvo jų karvė, žala, stambi, su numautu trumpesniu ragu. Vienintelė šeimos maitintoja: pienas, varškė, rūgpienis, kartais sūris ar šaukštas kitas grietinės, kurią jie vadindavo smetona. Žiemą, kai žaloji užtrūkdavo, vaikai laukdavo nesulaukdavo, kada ji atsives veršiuką, su kuriuo dar kelias savaites turėdavo dalytis krekenomis ir pienu. Tvartas pagyvėdavo: veršiukas strakaliodamas žįsdavo Pienės spenį, garde kriuksėdavo ir žvygaudavo pora paršelių, kuriems irgi tekdavo šlakas pieno.
– Kas dabar bus? – pratarė patempęs lūpą vaikinukas.
Sesuo truktelėjo liesus, beveik persišviečiančius pečius. Užtat motina sušvapsėjo:
– Ogi badas, vaikeli! Kaip gyvensim be karvės? Kaip kokie paskutiniai vargetos…
Bernaitis išsprūdo į kiemą. Piktas drožė liepos šaką, o kai liko pussprindžio pagaliukas, sviedė jį į šunramunių guotą. Paskui žingsnis po žingsnio patraukė į Šilpieves. Pro arklių žardį, aptvertą spygliuota viela, – tėvas kartkartėm parsivesdavo iš bendrų kolūkio ganyklų savo buvusį Sartį ir paleisdavo ten pasiganyti; takeliu pro kolūkio kviečius, mokyklinės liniuotės aukštumo, be laiko nugeltusius, sukritusius. Rytą motina parsinešė tik kelis litrus pieno, kurį – paragavusi – supylė kiaulėms į lovį: kartus, net liežuvį kerpa, pasakė vaikams, tikriausiai karvė susirgo, nieko neėda, tik iškėlusi galvą žiūri namų pusėn. Vidurdienį motina pasiuntė sūnų perkelti Pienės. Žolė buvo nenuėsta, žaloji gulėjo pūtuodama, bet negromuliavo. Vis dėlto berniukas prikėlė karvę ir, šiek tiek pavedėjęs, vėl įsmeigė į žemę geležinį kuolą.
Kovo pradžioje pasklido neaiškūs gandai apie generalisimo mirtį. Kai laiškanešys atnešė juodesnį nei įprastai „Tiesos“ laikraštį, o jo pirmuosiuose puslapiuose karste gulėjo Stalinas, tėvų veidai nušvito. Jau tas bestija gavo galą, pasakė motina. Pažiūrėkit, vaikai, kur jis rankas susidėjęs – ne ant krūtinės, bet ant čviko. Tačiau Eduardo Mieželaičio eilėraštis apie kalnų erelio ir tautų vado mirtį jai patiko. Kartu su vaikais net kelis jo posmus pramoko. Kaimo žmonės paslapčia džiaugėsi, galbūt tikėjo, kad bus išardyti kolūkiai, ir gyvenimas pagerės. Paskui atplaukė nuogirdos, jog buvo sušaudytas Berija. Jis neva norėjęs kolūkiečiams duoti po tris hektarus žemės. Kad ir kolchoze, turint tiek žemės, jau įmanoma pramisti, samprotavo moteris. Tai ne šešiasdešimt arų, kuriuos geras vyras gali permyžti. Bet ar leis bolšavikai lengviau atsikvėpti? Rusijoj kolchozai ir sovchozai, Lietuvoj irgi kitaip būti negali…
Dar iš tolo išgirdo telyčaitės mūkimą. Ji vaikščiojo ratu ir trypė pievą. Berniukui pasirodė, kad karvaičiukė įsibaikštinusi: turbūt junta, kad Pienė nudvėsė. Priėjo artyn, ištiesė ranką, tačiau veršelis šoktelėjo į šalį ir nuliuoksėjo. Žaloji gulėjo ištiesusi kaklą, padėjusi galvą ant žemės. Jos išpampęs didžiulis pilvas nė nekrustelėjo, kai vaikas priėjo. Šis įsidrąsinęs pasilenkė prie gyvulio. Apie neužmerktas akis zujo musės. Nuvaikė jas ir įsispoksojo. Pienės akyje atsispindėjo vakarėjantis dangus – pavargęs, iš pakraščių traukiamas tamsių debesų.
Pavasarį berniukas ginė karvę ir veršelį beržynėlio taku į miško aikštę, kur žinojo vešant sodrią žolę. Staiga Pienė pašoko ir spyrė užpakaline koja. Tiesiai į vaiką šliaužė ilga raina gyvatė! Virpėdamas iš baimės ir pasišlykštėjimo kelis kartus tvojo lazda. Paskui primygo šnypščiančią pražiotą galvą ir tol sukiojo pagalį, kol ją sutraiškė. Užmetė angį ant juodalksnio šakos, galvodamas, kad šitaip pagąsdins jos giminaites, jog negulėtų susiraičiusios atokaitoje ant tako ir nemėgintų kam nors įgelti. Karvė šlubčiojo kaire užpakaline koja ir neprisileido berniūkščio, norinčio apžiūrėti kruviną žaizdelę. Kai po valandos ar dviejų koja ištino, vaikinukas parvarė gyvulius namo. Tėvas nuplovė žaizdą karboliu ir aprišo drobiniu skuduru. Po kelių dienų Pienė, atrodė, vėl buvo sveika. Nejau po šitiek laiko būtų suveikę piktosios nuodai?
Nešdamas motinos pamirštą milžtuvę, palengva parspūdino namo. Kiemas buvo tuštesnis nei visada. Nesiryžo eiti į vidų: išgirdęs gailų motinos balsą sumišdavo, nesugalvodavo, kaip elgtis; neaiškios kaltės gumulas įstrigdavo gerklėje. Kažkas ataidėdavo iš ankstyvosios vaikystės, kai motina verkdavo, o jis nepajėgdavo suprasti kodėl. Paniūromis dilbčiojo į vieškelį, kol pamatė dviračiu parvažiuojantį tėvą. Vyriškis smagiai niūniavo panosėje: mat buvo brigadininkas, tad retkarčiais kas nors pavaišindavo alumi.
– Pienė nustipo, – tėvui dar nenulipus nuo dviračio, pasakė berniukas.
– Ką čia tauziji? – nepatikėjo vyras, bet, pamatęs apsiblaususį sūnaus veidą, staiga sustabdė dviratį ir atrėmė į liepos kamieną. – Kur mama?
– Guli lovoje ir rauda.
Atrodo, girtumas tą pat valandėlę išgaravo. Tėvas susigūžė, apmaudžiai krenkštelėjo, jo rankos nusviro. Sunkiais žingsniais perėjo kiemą ir pastūmė trobos duris. Vaikinukas girdėjo verksmingą motinos balsą: tikriausiai pasakojo viską, kas atsitiko nuo pat ryto. Netrukus vyriškis vėl peržengė slenkstį ir sėdo ant dviračio.
– Kur, tėte?
– Pas Mizarą, – sparčiai toldamas keliuku, atsakė tėvas.
Mizaras buvo žinomas odlupys. Suvargęs, smulkaus sudėjimo žmogelis, smirdantis srutomis, nes dirbo kolūkio kiaulidėje. Apie tą laiką valdžia buvo paskelbusi įstatymą, kad į supirkimo punktą reikia pristatyti ne tik galvijų, bet ir kiaulių odą. Žmonės šaipėsi iš tokio valdžios bukumo – kokie lašiniai ir kumpiai be odos! Ir kaip įmanytami vangstydavosi nuo tokios prievolės. Tačiau neapsieidavo be Mizaro pagalbos.
Po valandos tėvas grįžo, ant dviračio bagažinės parvežė susikūprinusį odlupį. Žmogelis vilkėjo nuskalbtais pilkšvais marškiniais, gal kadaise siūtais iš baltos drobelės, mūvėjo naminio milo kelnėmis, avėjo gumines mėšluotas nagines. Apšepęs, dulkėtais seniai kirptais plaukais. Nuolankiai linkčiojo galvą.
– Ir tau atsiras darbo, – tarė tėvas vaikinukui, paėmė du kastuvus iš pašiūrės, kurią jie vadino lazaunia.
Visi trys patraukė į Šilpieves. Karvė bambsojo, kur buvus. Berniukui pasirodė, kad ji dabar prasižiojusi ir iškorusi juodą liežuvį. Nuo jos pakilo musių spiečius. Vyrai apžiūrėjo gyvulį, mėgino atspėti, kodėl šis krito.
– Gal reikėtų pakviesti veternorių, – paabejojo Mizaras.
– Ką jis bepadės, – numojo ranka tėvas. – Tu lupk, o mes kasime duobę.
Vaikas kastuvu sklaidė žemes, retkarčiais įsispoksodavo, kaip triūsia odlupys. Pradėjęs nuo užpakalinių kojų, pamažu stūmė ir traukė odą į priekį, tad žaloji nuogėjo ir darėsi balta, daiktais raudona. Ūmai Mizaras keiktelėjo ir ėmė čiulpti kairės rankos tarpupirštį. Tikriausiai bakstelėjo peiliu. Berniukui buvo liūdna, jį pykino: žiūrint į taip negražiai išsidrėbusią Pienę, imdavo spausti paširdžius, diegliai varstydavo pilvą. Tėvas piktai kasė durpžemį, nedaug trūko, kad pradėtų barti sūnų ir odlupį. Šį vakarą jam viskas buvo blogai. Be visokių nemalonumų tarnyboje – laukininkai vengia dirbti kolūkyje, simuliuoja, slapstosi, kartais neatidaro durų, melžėjos vagia pieną, kiaulių fermoje baisus žviegimas, lietus pūdo šieną ir dobilus, – dar ir namuose tokia bėda. Kaip reikės verstis be karvės?
Pagaliau oda buvo nudirta, tėvas ir Mizaras įstūmė Pienę į duobę ir paskubomis užkasė. Namo grįžo jau pritemus. Tik tada odlupys pasiguodė, kad persipjovė tarpupirštį, žaizda vis dar kraujuoja. Tėvas atsinešė iš kamaros karbolio buteliuką, užpylė žmogeliui ant rankos ir davė apyšvarį skudurą pjūviui apsivynioti. Kieme pasklido bjaurus dezinfekcinio skysčio kvapas.
Po kelių dienų, kai šeima pradėjo atsigauti, tėvas grįžo namo it tamsus debesis: Mizaro žaizda negijo, ranka nuėjo pūslelėmis ir šašais, jam pakilo temperatūra, jį paguldė į ligoninę, daktarai įtarė baisią užkrečiamą ligą. Ir tada berniukas pirmą kartą išgirdo tą grėsmingą žodį: juodligė. Paskui jis bus dažnai sakomas.
Rytojaus dieną vieškeliu atburzgė sunkvežimis ir įsuko į jų vienkiemį. Iš mašinos kėbulo keli vyrai išrideno statinę chlorkalkių, iš kabinos išlipo karingai nusiteikusi pusamžė moteris. Ją viskas domino: kur pakasta nugaišusi karvė, ar girdė ją šulinio vandeniu, kur pastarosiomis dienomis ji buvo rišama, ar nakčiai parvesdavo į tvartą? Tėvas tuo metu buvo prie brigados šienapjūtės darbų, o gal ragino moteris ravėti daržus, tad į klausimus atsakinėjo motina. Vėliau ji gailėjosi išklojusi visą teisybę. Ypač kad išpliurpė, jog Pienė buvo girdoma vandeniu iš kiemo šulinio, o nakčiai parvedama į tvartą kartu su telyčaite. Sužinojusi, ką reikia, valdingoji moteris įsakė vyrams imtis veiklos. Šie apsirengė mėlynais chalatais ir ėmė šmižinėti po kiemą ir pastatus. Vaikinukui jie buvo kažkuo panašūs į skrebus ar rusų kareivius, kurie dar prieš kelerius metus užgriūdavo į sodybą, visur landžiodavo, eidavo kur užsinorėję. Toks pat slogus prievartos ir savavaliavimo pojūtis. Mėlyni chalatai nepanašūs į kareiviškas uniformas, tačiau berniukui kėlė nerimą svetimi žmonės, šmaižiojantys po jų vienkiemį, tarsi jie būtų tikrieji šeimininkai.
Motina, sužinojusi, kad vyrai pils į šulinį chlorkalkių skiedinio, išsigando. Vos išprašė pasisemti kelis kibirus vandens. Kiti du atvykėliai jau slankiojo po ganyklą, esančią už pirties, ir purkštė dvokiantį skystį. Tuo metu grįžo tėvas. Valandėlę nustebęs žiūrėjo, kas dedasi sodyboje.
– Matai, ką jie daro?! – šūktelėjo motina.
Vyriškis sukando dantis ir perkreipė lūpas.
– Prieš valdžią nepapišiš, – sumurmėjo.
Tėvas buvo pramokęs kelis rusiškus žodžius ir vartodavo juos, nepaisydamas jų reikšmės. Prie jo prišoko stropioji dezinfekcininkė.
– Kur pakasta karvė?
– Šilpievėse, už arklių gardo. Parodysiu.
– Reikia atkasti ir sudeginti!
– Sudeginti? – apstulbo motina. – Kam ją deginti?
– Kad nekiltų epidemija.
To žodžio kaimo žmonės nežinojo, tad jis padarė baugų įspūdį. Motina užsičiaupė, tėvas nulingavo į pašiūrę kastuvų. Moteris mostelėjo vyrams, kad sektų paskui ją ir šeimininką. Po pusvalandžio Šilpievėse ėmė rūkti dūmai, įkandin jų šoktelėjo ugnis. Ji pleveno iki pat vakaro. Kuo nusikalto mūsų Pienė? – negalėjo suprasti berniūkštis ir jo sesuo. Mirusių žmonių nedegina, už juos meldžiasi, juos aprauda, gražiai karste palaidoja. Kuo blogesnė Pienė? Ji buvo tartum mūsų šeimos žmogus…
Trys vyrai grįžo į kiemą, iš sunkvežimio kėbulo iškėlė nusmailintus rąstelius, juodais dryžiais nudažytas kartis ir, užsimetę ant pečių, nužingsniavo prie vieškelio. Paėjėję šimtą metrų, įkalė stulpus, kartimi užtvėrė žvyrkelį.
– Kas čia bus? – paklausė vaikas.
– Šlagbaumas, – atsakė storasprandis didele plika galva vyriškis. – Kad niekas neitų ir nevažiuotų.
Prie karties jis prikalė lentelę. Berniukas perskaitė didžiosiomis raidėmis pakeverzotą užrašą: „KARANTINAS – JUODLIGĖ.“
Svetimi, nežinomi žodžiai. Baugūs. Tarsi koks nuosprendis jų vienkiemiui. Atrodo, kad mes kalti, jog Pienė nugaišo, pagalvojo vaikinukas.
Vyrai pastatė užkardą ir kitoje sodybos pusėje, nors ten susiaurėjęs kelias nėrė į girią, kuri tęsėsi iki artimiausio kaimo, esančio už kelių kilometrų. Ten jau buvo kitas kolūkis, kitas kraštas, tad beveik niekas tuo žvyrkeliu nevažinėdavo. Tačiau bernaičiui vis tiek pasirodė, kad jų vienkiemis atskirtas nuo pasaulio. Jų erdvė grėsmingai sumažėjo, ją ženklino šlagbaumai ir užrašai, perspėjantys, jog čia gyvena pavojingi, nežinia kuo nusikaltę žmonės.
Vakare, kai nekviesti svečiai išvažiavo, vaikas nusliūkino pažiūrėti Pienės kapo. Jau iš tolo užuodė degėsių ir dar nežinia kokį aštrų kvapą. Sukilnota žemė buvo kažkuo aplieta, tikriausiai dezinfekciniu skysčiu. Toje vietoje kelerius metus neaugo žolė, laikėsi plynė, kaskart primindama jų žaląją Pienę.
Kitą rytą tėvas, pasikinkęs arklį, nuo pat aušros mėžė tvartą ir vežiojo mėšlą už pirties. Turbūt kolūkiečiai, nesulaukę įkyraus brigadininko, džiaugėsi, nes galėjo ramiai darbuotis savo pasodybiniuose sklypeliuose. Po pusryčių visa šeima sėmė iš šulinio vandenį, smirdantį chlorkalkėmis, ir pylė ant skiedryno. Kai prasidėjo dumblas, tėvas surišo dvejas ilgas kopėčias ir nusileido gilyn. Motina svirtimi kėlė kibirus į viršų, o vaikai tempė juos išpilti už klėties. Ko tik nerado dumble: lėkštės šukių, surūdijusį lenktinį peilį, senelių iš Amerikos parsivežtą paauksuotą šakutę, kurios motina ilgai ieškojo, nesuprasdama, kur ji galėjo dingti. Bet kai žvangtelėjo šovinių apkaba, berniukas pakišo ją po prieklėčiu ir prisakė seseriai niekam apie radinį neprasitarti. Tikriausiai įkrito į šulinį pokario metais. Gal ją kieme pametė miškiniai, o motina, neišmanydama, kur nuo skrebų paslėpti, įmarmino į šulinį.
Po pietų vaikai išėjo į šilą mėlyniauti. Uogų buvo tik pavalgyti, bet jie sutiko pusbrolį Povilą, keleriais metais vyresnį už berniūkštį. Žodis po žodžio ir vaikinukas prasitarė apie radinį. Povilo akys sužvilgo.
– Parodysi?
Visi trys palengva patraukė į sodybą. Pamiškėje liepsnojo didžiulis laužas. Degė mėšlo krūva. Matyt, vyrai mėlynais chalatais vėl buvo atvažiavę ir apipylę mėšlą kokiu nors degiu skysčiu. Dvokė visas laukas.
– Atnešk patronus, – tarė pusbrolis. – Aš palauksiu prie pirties.
Motina nelabai mėgo Povilą, nes šis prisigalvodavo visokiausių išdaigų. Berniukas nulėkė prie klėties, įsigrūdo apkabą į kišenę ir vėl sugrįžo.
– Senas trantas, – autoritetingai pareiškė pusbrolis. – Surūdiję, gal ir parakas sudrėkęs. Atiduosi?
– Ne, – numykė vaikas. – Aš juos nušveisiu.
– Ką čia šveisti! – nusijuokė Povilas. – Žinai ką, įmeskim į ugnį. Pažiūrėsim, ar šaudys.
– Mano klasiokui granatos sprogdiklis plaštaką nutraukė. Mažuikiokui. Pažįsti?
– Tai granatos. O čia – patronai. Tupėkit už pirties, aš įmesiu. – Ir pusbrolis ryžtingai nužingsniavo prie degančios mėšlo krūvos.
– Gal reikėjo pasakyti mamai, – išsigandusi tarė sesuo.
– Tylėk, – murmtelėjo brolis. – Sakysim, kad Povilas atsinešė.
Pusbrolis grįžo skubesniu žingsniu. Visi trys prisiglaudė prie pirties sienos, tik Povilas kaišiojo galvą iš už kertės. Berniukas juto greitai plakančią širdį.
– Sakiau, kad nešaudys, – po valandėlės suburbėjo pusbrolis.
– Gal dar neįkaito.
– Įkaito. Senas šlamštas. Žinai ką, nueik pažiūrėti.
– O tu? – mėgino pagudrauti vaikas.
– Aš įmečiau. Tavo patronai, tu ir žiūrėk. Nebūk bailys!
Berniūkštis nenorėjo pasirodyti esąs bailys, tad išlindo iš už kertės, susikūbrinęs, jausdamas, kaip drėksta delnai ir šokinėja širdis, koja už kojos slinko prie laužo. Kiekvieną akimirką buvo pasirengęs griūti ant žemės.
– Nebeik! – laibu balsu sušuko sesuo.
Ne, jis eis. Dabar jau eis.
1967-ieji. Žaidimas „žemuogių pievelėje“
Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio antroje pusėje prie kino teatro „Vilnius“ stoviniavo aukštaūgis akiniuotas vaikinas, vienplaukis, vilkintis languotą padėvėtą lietpaltį, kaklą apsimuturiavęs ilgu juodu šaliku. Buvo ruduo, galbūt lapkritis, dulksnojo. Prieš kelerius metus pastatytas kino teatras „Vilnius“ tuo laiku mieste buvo vienas moderniausių, jo vestibiulyje veikė bufetas, kuriame galėjai nusipirkti kavos, ledų, pyragaitį. Tačiau jaunuolis buvo studentas, sukrapštęs kapeikų tik dieniniam seansui; jis ketino antrąsyk pažiūrėti Federiko Felinio „Kelią“ su Džuljeta Mazina. Vaikinas nieko nelaukė; jis tiesiog trypčiojo kino teatro prieangyje, pasidairydamas į tuometinio Lenino prospekto namus, jo žvilgsnis vis atsiremdavo į baltuojančią Katedrą, tuomet vadintą Paveikslų galerija, ir varpinės bokštą. Žmonių jis tarsi nematė: pilki, rūškanų veidų, panašūs vienas į kitą, moterys, jam visiškai neįdomios, – po tamsiais drėgnais skėčiais.
Ūmai vaikiną nusmelkė mintis, kad jo tolesnis gyvenimas bus apniukęs kaip ši diena, kad nieko ypatinga nebeatsitiks, viskas tik nuobodžiai kartosis. Tą akimirką jam pasirodė, kad jau viską, ką gali žmogus patirti, yra patyręs: atitolimą nuo artimųjų, vienišumą, nusivylimą meile, baironišką nuobodulį, bodlerišką niūrumą, mirties alsavimą į pakaušį ir netgi yra matęs jos veidą. Kas dar galėtų išjudinti jo dvasią? Po pusantrų metų baigs universitetą, jį paskirs mokytojauti į kokį nors Žemaitijos kaimą ar Balbieriškį ir jis bus visiškai atkirstas nuo sostinės kultūros, kurios vieną kitą trupinį gali įpirkti už menką stipendiją; nebematys nei dramos ar operos ir baleto teatrų, Filharmonijos, jau nekalbant apie Mikelandželo Antonionio, Ingmaro Bergmano, Džuzepės de Sančio, Federiko Felinio filmus. Per kosminį atstumą nutols nuo universiteto ir respublikinės bibliotekų, kur dažnai praleidžia ištisas dienas, žinoma, skaitydamas visai ne tai, ko reikalauja lietuvių, rusų, kitų tarybinių tautų ir pažangiųjų užsienio literatūrų dėstytojai. Penkerių metų laikotarpis užsiskliaus kaimišku peizažu, nuo kurio jis taip bėgo, stengėsi ištrūkti į Vilniaus gatves, aikštes, skersgatvius, senamiesčio kiemus, amžius atlaikiusias bažnyčias, universiteto koridorius ir auditorijas…
Pirmi ryškiausi jo vaikystės prisiminimai susiję su mirtimi: bažnyčioje juodas karstas, jame guli balta it popierius tėvo motina, jos rankos sudėtos ant krūtinės ir surištos rožiniu, nuo lubų nutįsusios tamsaus calūno juostos, degančių vaško žvakių kvapas, nesuprantami prie altoriaus stovinčio kunigo žodžiai, graudžios giesmės, ašaroti veidai; tėvas jį pakelia ir liepia pabučiuoti senelės rankas, bet jis virpėdamas riečia galvą aukštyn, kad tik jo lūpos nepaliestų kaulėtų blyškių velionės krumplių; kapinėse jį purto šaltis, ne, ne ankstyvo pavasario, bet vidinis, jis dreba iš vaikui nesuvokiamos baimės, nors dar ir nežino turįs akcentuotą mirties pojūtį. Nuo to laiko bažnyčia jam tuoj pat primena mirtį, vos įėjęs vidun, pajunta mirties artumą, susigūžia, panarina akis, nejaukiai žvalgosi į stotis, nes ir jose pavaizduoti kankinimai bei mirtis. Net ir dabar jis gali grožėtis tik išoriniu Vilniaus bažnyčių grožiu, nors kai kurios jų apleistos, paverstos sandėliais arba bendrabučiais, pajuodusiomis lentomis užkaltais langų vitražais.
Kai šiek tiek ūgtelėjo, jis, užuot vakarais lovoje kalbėjęs poterius, prašydavo Dievo atitolinti ar net panaikinti mirtį. „Dieve, – dešimtis ir šimtus kartų šnibždėdavo vaiko lūpos, – padaryk taip, kad nemirčiau aš, nemirtų mano tėvai, broliai ir sesuo, kad nemirtų nė vienas žmogus.“ Dievas jam buvo ne gerasis Jėzus Kristus, rodantis į kalavijais persmeigtą savo širdį, bet rūstus ir piktas senis, baudžiąs už nuodėmes ir nedorus darbus, viską regintis ir žinantis, grasinąs iškeltu pirštu, vasaros naktimis sujaukiąs dangų, griausmais grūmojąs ir svaidąs ugnies kryžius. Berniuko pasąmonėje turbūt visam laikui įsispaudė mintis, kad tik toks Dievas gyvena bažnyčiose. Dievas ir mirtis jam visada buvo kartu, neatskiriami vienas nuo kito. Gal todėl mokytojams, kurie paslapčia per Kalėdas ir Velykas patys nuslinkdavo į miestelio bažnyčią, nebuvo sunku įrodyti, kad Dievo nėra, visos kalbos apie jį – tik tamsių žmonių pramanas.
Dievas neskausmingai pasitraukė, nutolo, tačiau mirtis liko – jos nieku gyvu nebuvo įmanoma paneigti. Ji pirmą kartą priėjo prie jo taip arti, kai berniukui buvo dvylika metų: vaikas karščiavo, nebepajėgė vaikščioti, nes skausmas surakino sąnarius, tad tėvui teko jį ant rankų nešti iš vežimo į ligoninę. Berniukas pasitikėjo jaunu, bet pernelyg apniukusio veido gydytoju, kuris jam tvirtino, kad greitai pasveiksiąs, tačiau motinai pasakė, jog jos sūnus mirs, geriausiu atveju liks invalidu visam gyvenimui. Motina, pro ašaras nematydama kelio, važiavo dviračiu dešimt kilometrų, o grįžusi namo pati pasiligojo. Pusantro mėnesio jam neleido kojos iškelti iš lovos; jis prisimena toje pačioje palatoje gulėjusių suaugusių vyrų anekdotus ir keistą pojūtį, kai iš jo venos paimtas kraujas tuoj pat – švirkšte – pavirsta raudonais drebučiais. Gydytojas bardavo seselę, kad ši nemoka atlikti tokios paprastos procedūros, bet kiekvieną kartą kraujas tuoj pat sukrešėdavo. Vaikas nuo ryto iki vakaro skaitė Džeimso Oldridžo „Kalnų erelį“, knygą, pasakojančią apie graikų partizanų kovas su nacių okupantais; baigęs skaityti, vėl pradėdavo iš naujo, kol galiausiai gydytojas išplėšė romaną jam iš rankų ir nusinešė į savo kabinetą. Berniukas gulėdavo lovoje ir žiūrėdavo į lubas. Mirties jis nebijojo, gal nesuvokė, kad ji taip arti; tikriausiai jam drąsos įkvėpė graikų partizanai, pasiaukojamai kovoję už savo tėvynę: mirtis nebaisi, kai žinai, už ką miršti. Tačiau už ką ir kodėl jis turėjo mirti? Nejaugi jam grasintų senas, piktas, susiraukęs Dievas? Bet juk Tavęs nėra, tuoj pat sušnibždėdavo vaikas. Mokslininkai įrodė, kad Tavęs nėra ir nebuvo, viskas šiame pasaulyje vyksta be Tavo valios. O mokslu vaikas visiškai pasitikėjo…
Kai Dievas pasitraukė, jis nepajuto jokios tuštumos savo vidiniame gyvenime. Ir dabar jis kol kas nepasigenda Dievo.
Antrą kartą mirtis smogė iš už nugaros, kai jam buvo aštuoniolika metų. Vaikinas maištavo prieš visus ir prieš viską. Pirmiausia prieš tėvus ir mokytojus. Prieš tėvus – slapta, neparodydamas priešiškumo, prieš mokytojus – atvirai. Dievuliau, į ką jie buvo panašūs?! Jaunuolis jokios inteligencijos juose neįžvelgdavo: pašaipiai žiūrėdavo, kaip jie, braidydami po srutas, basi mėžia dvokiančius tvartus, sodina bulves, nemokšiškai niūkina arklį, ravi daržus, šliaužia vagomis atstatę pasturgalius. Net klasėje, regis, nuo jų sklisdavo prasčiokiškas, kaimietiškas smarsas. Tik vienintelė rusų kalbos mokytoja, kolūkio pirmininko žmona, daugmaž atitiko jo įsivaizdavimą, koks turėtų būti miestelio inteligentas: visada pasitempusi, saikingai pasidažiusi, įdomiau susišukavusi, dažnai keičianti jos lieknam kūnui tinkančias sukneles. Juodu retkarčiais net susižvalgydavo vienas kitą suprantančiais žvilgsniais: mudu esame aukščiau visų kitų, mudu – išrinktieji šiame miestelyje. Jos dėka jis pamėgo XIX amžiaus rusų klasikus, ypač Antoną Čechovą ir Michailą Lermontovą. Koks vienišas, tačiau koks laisvas ir nuo nieko nepriklausomas šio poeto lyrinis herojus, besipriešinąs bet kokiam pavergimui! O jo poema „Mcyris“! Kupina nepriklausomybės, kovos patoso ir apmąstymų apie mirtį. Dabar vaikinas kartkartėm prieš miegą vietoje vaikiškos maldos į Dievą pasikartodavo kelis fragmentus iš šios poemos: „Kogda ja stanu umirat´/ I, ver´, tebe ne dolgo ždat´, / Ty perenest´ menia veli / V naš sad, v to mesto, gde cveli / Akaciji belych dva kusta… / Trava mež nimi tak gusta, / I svežij vozduch tak dušist, / I tak prozračno-zolotist / Igrajuščij na solnce list! / Tam položit´ veli menia. / Sijan´jem golubovo dnia / Up´jusia ja v poslednij raz. Ottuda viden i Kavkaz…“*
Kelias savaites jis karščiavo ir jokiomis priemonėmis nesisekė numušti temperatūros. Rajono centrinės ligoninės daktarai, matyt, praradę viltį jį išgydyti, liepė greitąja išvežti į kitą miestelį, kur jis turėjo būti tyliai, ramiai numarintas. Buvo vasario mėnuo, saulė tik vidudienį šiek tiek pakildavo virš horizonto, spaudė šaltis, jis gulėjo brezentinėje greitosios lovelėje ir mąstė, kaip bus liūdna mirti tokiam jaunam, nieko nepasiekusiam, nieko nepamačiusiam – nei išsvajotojo Vilniaus universiteto, nei didingų Kaukazo kalnų, nei anos ligos metu susižavėjimą kėlusios Graikijos: kovodamas už jos laisvę, kadaise ten mirė lordas Džordžas Gordonas Baironas, dar vienas didis jo autoritetas. „Ja malo žil, i žil v plenu“, – kaip sakė Mcyris. Tačiau aukšta, prakauli, senmergiškos išvaizdos gydytoja, galbūt pusžydė, kelias dienas ratus aplink jį ėjusi, viltingai pasakė: „Nenusimink, aš tave išgydysiu: žinau, kuo sergi.“ Ir pratarė kelis lotyniškus žodžius. „O ką tai reiškia lietuviškai?“ – nelabai susidomėjęs paklausė jis. „Pūlingas vidinio širdies sluoksnio uždegimas. Turėsi atlaikyti didžiules penicilino dozes.“
Jį badydavo ištisą parą: naktį – antrą, paryčiais – šeštą valandą keldavo iš miegų ir smeigdavo į raumenis adatas. Susidarė abscesai, nebeliko sveikos, nepajuodusios vietos, kur būtų galima durti. Jis suprato nebijąs fizinio skausmo, jo gyslomis turėjo tekėti nebe kraujas, bet penicilinas. Dar įsiminė po insulto šlitinėjantį, lazda pasiramsčiuojantį pamėlynavusio veido senuką, kuris Smetonos laikais buvo baigęs gimnaziją ir tuo labai didžiavosi; į kitus ligonius žiūrėjo iš aukšto, vadino juos juodnugariais, nevertais žmogaus vardo; dažnai cituodavo antikos išminčių Diogeną Sinopietį, kuris gyveno statinėje, vidury baltos dienos vaikščiodavo gatvėmis pasišviesdamas žibintu, o paklaustas, kodėl taip darąs, neva atkirsdavęs: „Ieškau žmogaus tarp žmonių!“ Nervingas ir visą laiką piktas seniokas badydavo pirštu į lovose gulinčius ligonius ir murmėdavo: „Čia ne žmogus, šitas – ne žmogus, ir šitas – joks žmogus!“ Tačiau jį, jaunuolį, vadindavo ponaičiu ir sakydavo, kad iš jo dar galįs išeiti tikras žmogus.
Po trijų mėnesių grįžo į mokyklą jausdamasis išdidus, kad antrą kartą įveikė mirtį. Miestelyje taikstėsi žydėti alyvos, gamta alsavo pavasariu ir energiją atgavusia gyvybe. Vaikinas irgi jautėsi stiprus kaip niekad. Jis užsispyrė baigti vienuoliktą klasę, nors mokytojai įkalbinėjo likti antriems metams. Tai būtų buvęs jo pažeminimas; be to, būtų reikėję dar metams atidėti svajonę apie Vilnių. Kokia kvailystė gaišti laiką! Apsigyveno mokyklos internate ir, numigdamas vos kelias valandas per parą, puolė kalti mokslų. Jam svaigo galva, fizika maišėsi su chemija, geometrija su istorija, anglų kalba su rusų kalba; rytais virste išvirsdavo iš lovos šnibždėdamas: aš galiu, pajėgiu, aš stiprus, aš visiems įrodysiu…
Internatas buvo tuščias, jame vaikai gyvendavo tik žiemą, pavasarį, pradžiūvus keliams, į mokyklą važinėdavo dviračiais. Tačiau kitame pastato gale, mergaičių pusėje, retkarčiais nakvodavo vienuoliktokė, kurios namai buvo kažkur toli miškuose. Vieną vakarą juodu buvo taip įnikę į matematikos uždavinių sprendimą, kad nepastebėjo, kaip atėjo dvylikta valanda, kai miestelyje paprastai išjungdavo elektrą. Lemputė sumirksėjo ir užgeso. Rytoj rytą baigsime spręsti, sumurmėjo jaunuolis. Ar negali čia nakvoti? – keistu, prislopintu balsu paklausė mergaitė. Naktimis man labai nejauku vienai.
Ji simpatizuodavo vaikinui, bet šis dėl savo puikybės ir įsivaizduojamo išskirtinumo stengėsi to nepastebėti. Mergina, kurią pamils, bus verta jo, gal tokia pat kaip ir jis; šioje mokykloje tokios nėra.
Ar tau ne vis tiek kur miegoti? – vėl išgirdo šnabždesį.
Gerai, įsitaisysiu lovoje prie lango, jei taip nori, numykė jis.
Čiuopdamas lovų galus, nuslinko į kitą kambario pusę ir ėmė sagstytis marškinius. Kai rengėsi lįsti po antklode, mergina staiga jį apkabino. Jis iš netikėtumo net krūptelėjo. Paskui lėtai atsigręžė: mergina buvo visiškai nuoga. Aš noriu tavęs, sušvokštė jam į ausį. Pirmą akimirką jis nesuvokė, ką tai reiškia: argi ji gali pati siūlytis? Tačiau jaunas kraujas ėmė urduliuoti gyslomis ir mušė į galvą; jaunuolis pasilenkė ir surado jos lūpas. Matyt, padykėlė mergiotė buvo „ragavusi tokios duonos“: nusviro ant lovos tempdamasi ir jį. Instinktas kažką šnibždėjo, bet jis iš didelio susijaudinimo beveik nieko nesuprato; bendraklasė mėgino jam padėti, tačiau jų kūnai nesuvaldomai trūkčiojo – prisilietimų ir bijojo, ir geidė. Po valandėlės karšta drėgmė iš jo išsiveržė ir pasiliejo ant merginos šlaunų. Padykėlė apmaudžiai atsiduso, bet vis dar nepaleido jo iš glėbio. Pagaliau jos rankos atsileido ir jis galėjo atsikelti. Patamsyje susirinko drabužius ir išspūdino iš kambario.
Rytą juodu susitiko prausykloje. Paraudę it virti vėžiai, nedrįso vienas į kitą pažvelgti. Tavo kambary palikau kojines, sumurmėjo jis. Tuoj atnešiu, rankšluosčiu prisidengusi veidą, atsakė ji. Koridoriuje jis, vis taip pat dėbsodamas į šalį, pasiėmė kojines. Nė vienas neužsiminė, kad vakar buvo sutarę baigti spręsti matematikos uždavinį.
Universitete vaikinas jau per stojamuosius egzaminus įsimylėjo būsimą bendrakursę: šviesiaplaukę, mėlynom akim, potrumpe melsva suknele. Ji buvo lyg nužengusi iš užsienietiškų filmų – galbūt iš lenkų ar čekų ir slovakų. Jų meilė buvo gana keista: per dvejus metus nė kiek nepasistūmėjo į priekį, taip ir liko platoniška. Jie kartu sėdėdavo auditorijoje, susitikdavo universiteto bibliotekoje, kartais jis lydėdavo ją į bendrabutį, jei nebūdavo vėlu, net užeidavo į kambarį, kuriame gyveno aštuonios ar devynios įvairių specialybių merginos; skambindavo iš gatvės telefono būdelės, kantriai laukdavo, kol ją kas nors pakvies iš ketvirto aukšto į apačią prie budinčiojo stalelio; kartu žiūrėdavo naujausius kino filmus; retsykiais nueidavo į kavinę, išgerdavo vyno, valgydavo ledų, bet kai jis pamėgindavo nuošalesnėje vietoje apkabinti ją ir pabučiuoti, mergina jį atstumdavo ir imdavo piktai sakyti, koks jis nedoras, išpuikęs, cinikas, savimyla, koks nepakenčiamas jo elgesys, kaip jis skiriasi nuo normalių studentų, ir jo rankos nusvirdavo. Tačiau kitą sykį susitikę, – jaunuolis jau nuo antro kurso pradėjo lankyti ne visas paskaitas, – jie vėl lyg niekur nieko kalbėdavosi. Gal jie abu buvo pernelyg išdidūs ir nenorėjo nusileisti vienas kitam? Gal vengė intymesnių santykių, nes abu buvo jais nusivylę? O gal paprasčiausiai nežinojo, kas vėliau turėtų įvykti? Vedybos? Ne, nieku gyvu! Šeima – tai pančiai, savo teisių apribojimas, taikstymasis vieno prie kito, laisvės praradimas, kuri jam buvo ypač svarbi… Be to, retkarčiais jį užklupdavo nepaaiškinami niūrumo priepuoliai, kai jis nieko šalia savęs negalėdavo pakęsti. Tada šalindavosi visų, išvažiuodavo už miesto, klaidžiodavo po miškus, kažką neaiškaus mąstydavo. Tėviškės, artimųjų ilgesys? Ne, jis nenorėdavo to pripažinti. Jis gali būti vienas, vienišas – ir nieko nepasigesti! Niekam neįsipareigojęs, prieš nieką neatsakingas. Jo toks didelis ir erdvus vidinis pasaulis, kad jame gali rasti viską, ko jam reikia. Pašaliniai ten nepageidaujami! Tikrovė pasitraukdavo nuo jo, realūs daiktai imdavo ką kita reikšti…
Biblinę moterį jis pažino po poros metų. Vieną šeštadienį gerokai ištuštėjusiame „Tauro“ bendrabutyje jie, užsirakinę kambaryje, gėrė tirštą, tamsaus kraujo spalvos moldavišką „Kagorą“. Jo kambario draugas romanistas buvo pasikvietęs neaiškaus užsiėmimo merginą: regis, buvusią studentę, išmestą iš universiteto. Vaikino per daug nedomino, nei ką ji studijavo, nei ką dabar veikia. Jis beveik nesiklausė, ką jai romanistas kalba, gal net prancūziškai. Šiek tiek nustebo, kai ji nusivilko drabužius ir įlindo į draugo lovą. „Balius“ buvo baigtas, nieko kito neliko, tik eiti miegoti. Vaikinas nusigręžė į sieną, užsitraukė ant galvos antklodę, kad tik negirdėtų, kas gretimoje lovoje dedasi. Tačiau širdis greitai plakė, raumenys iš susijaudinimo ir susidrovėjimo virpėjo, prakaitavo veidas ir rankos. Tai bjauru, šlykštu, nežmoniška, teigė pats sau, jie visiškai nesigėdija manęs, tarsi tai, ką daro, būtų visiškai natūralus veiksmas, lygiai kaip valgymas, vyno gėrimas ar nosies išsipūtimas. Staiga pajutęs ranką ant peties krūptelėjo. Ji ir tau duos, pusbalsiu pasakė romanistas. Eik, nebijok, būk vyras! Atstokit nuo manęs! – suinkštė pro sukąstus dantis jaunuolis. Kodėl turėčiau durniuoti kartu su jumis? Gal tu – impotentas? – krizeno kambariokas. Arba nesi turėjęs moters? Aš visai nenoriu tavo kekšės! – gynėsi jis. Ji ne kekšė, tik šiek tiek patvirkusi karšta merga, juokėsi draugužis ir tempte ištempė jį iš lovos. Beveik griūdamas vaikinas atsidūrė šalia tos mergšės. Nusivilk maikę ir nusimauk triusikus, pasakė velnių prišveitusi buvusi studentė, turbūt nenorinti iš Vilniaus grįžti į kokį nors užkampio miestelį. O gal tau padėti? – pratrūko juoku. Ai, koks nematytas kuklumas!
Jaunuolis tuoj pat prisiminė, kaip aną naktį mokyklos internate mėgino pasimylėti su klasioke ir kaip nieko jiems neišėjo. Dar kartą apsikiaulinti? Ne, ne! Jis nejaučia jokio noro kergtis su kažkokia kekše. Bet tai buvo paskutinė temstančios sąmonės mintis. Mergina jau buvo pasiruošusi priimti jį, be jokių skrupulų grabinėjo jautriausią jo kūno vietą. Pajutęs jos karščiu plieskiantį kūną, švelnų ir minkštą, drėgną nuo prakaito, jis apsvaigo labiau nei nuo vyno, dar mėgino sutramdyti save, bet kūnas jo nebeklausė. Sugėrovė apkabino ranka jo sprandą, įmurkdė veidą į savo ilgus šiurkščius plaukus, o kita ranka sujungė jų įsiaudrinusius kūnus. Instinktas iš karto atliko savo priedermę, jaunuolis staiga prarado drovumą, pasijuto stiprus ir galintis primesti savo valią kitam žmogui. Iškrušiu tave, kurva! – piktai sumurmėjo dusdamas išsidraikiusiuose jos plaukuose. Varyk, varyk! – suprunkštė romanisto sugulovė. Tik be strioko…
Nuo to laiko jis nebekalbindavo mėlynakės kursiokės, nebeskirdavo jai pasimatymų, nebesiūlydavo nueiti į kiną ar kavinę. Jis vis atžariau su ja elgėsi, tarsi ji būtų ana mergšė. Galiausiai juodu visiškai liovėsi kalbėtis, auditorijoje rinkdavosi vietas kuo toliau vienas nuo kito. Be abejonės, abu kentė nesuvokiamą nuoskaudą. Merginos, jis kartais pamąstydavo, aš jų nesuprantu, jų poelgiai nemotyvuoti, jos nepripažįsta jokios logikos, būna orios ir neprieinamos, kai to nereikia, arba atvirkščiai – užuot jautusios savo vertę, praranda santūrumą ir gėdą… Su jomis prasidėjęs, gali patirti tik nusivylimą, dažnai – ir panieką. Jos silpnos, bet nori pirmauti, jos nepraleis progos iš tavęs pasityčioti, kekšiškai pasišaipyti, kad tik jų viršus būtų. Geriausias pavyzdys – romanisto meilužė, kuri elgėsi su juo tarsi su nepilnamečiu berniūkščiu, užsinorėjo, kad jis visą naktį su ja gulėtų, begėdiškai naudojosi jo kūnu, varė šalin savo draugužį. Ir jie, du vyrai, tiesa, nemažai išgėrę „Kagoro“, pakluso jos iškrypėliškam įgeidžiui…
Meilė negali būti tik dviejų epidermių susilietimas, sakė Emilis Zolia. Ji turi duoti žymiai daugiau, nei vien tik kūnišką pasitenkinimą. Nejaugi meilė nuo romantikų laikų taip supaprastėjo?
Vieną kartą jaunuolis suprato, kad jo dvasioje veriasi vis didesnė tuštuma, gilėjo nusivylimas: mokytojams nebuvo sunku įrodyti, jog Dievo nėra, nes jis dar vaikystėje Dievą įsivaizdavo kaip rūstų ir pagiežingą senį; mirtis yra visko pabaiga, nes žmogaus esmę sudaro jo kūnas, trokštantis gyvenime patirti kuo daugiau malonumų, paskui senstantis, irstantis ir pagaliau išnykstantis; siela yra religijų prasimanymas, jos nemirtingumas – saviapgaulė ir silpnųjų paguoda; meilė ir artimumas sugalvoti kultūros žmonių barbariškai prigimčiai sutramdyti ar bent sušvelninti: juk iš tiesų neegzistavo nei Dantės Laura, nei Petrarkos Beatričė, nei Adomo Mickevičiaus Marilė – tai buvo tik jų moters idealas, siekiamybė, jų vaizduotės žaismo viršukalnės. Jaunuolis vis labiau juto, kad gali gyventi vienas, jam nereikalinga nei meilė, nei vyriška draugystė. Visa tai gali atstoti menas: geros knygos, filmai, spektakliai ar koncertai. Ir turbūt dar gamta: jos žydėjimas, vešėjimas ir kūpėjimas, vėliau pasiruošimas nebuvimui, gyvybės perėjimas į sėklas, požemio šaknis, nesąmoninga metamorfozė.
Tačiau dvasinė sumaištis nepadarė jo grynu materialistu: jame, giliai paslėptas, suvyniotas į kasdienybės drabužius, užslopintas nusivylimo, pašaipiai, o kartais net ciniškai neigiamas, slypėjo ilgesys amžinybės, kuriai, jis žinojo, nebus lemta išsipildyti.
Tačiau vis dėlto buvo priverstas studijuoti marksizmą–leninizmą, socialistinę politekonomiją, TSKP istoriją, mokslinį komunizmą ir mokslinį ateizmą, istorinį materializmą. Ypač atkaru buvo mokytis socialistinę politekonomiją, kurią sudarė šūkių ir kvailiausių partinių lozungų rinkinys, be to, ją dėstė aukšta susiraukšlėjusio veido, arklio dantimis, pokarine šukuosena sudžiūvėlė senė, kuri reikalavo viską atmintinai „iškalti“. Vieną dieną jaunuolis respublikinėje bibliotekoje užsispyrė perskaityti Lenino „Materializmą ir empiriokriticizmą“, norėjo įsitikinti, ar ten esama bent kiek loginio mąstymo. Leninas kažką gynė, kažką teigė, kažką neigė, su kažkuo polemizavo, kažką demaskavo, tačiau vaikinas nieko nesuprato, nesuformulavo sau jokios minties, jam net pasirodė, kad veikalas parašytas velniaižin kokia, gal net kinų kalba. Tačiau pasismagino iškrėsdamas pokštą šalia sėdėjusiam vyresnio amžiaus rūškano veido vyriškiui, gal aspirantui, gal iš kokio kaimo atkakusiam neakivaizdininkui, kuris užsikniaubęs studijavo Markso „Kapitalą“ ir kažką konspektavo į storą studentišką sąsiuvinį. Kai vyriškis išėjo parūkyti ar atsigerti kavos, vaikinas atvertė atgal bent dešimt knygos puslapių. Grįžęs „mokslų žiurkė“ lyg niekur nieko įniko skaityti ir konspektuoti tai, ką jau buvo perskaitęs ir sukonspektavęs. O sancta simplicitus! Ne veltui sklido anekdotiški gandai, kad nė vienas Lietuvos marksistas, net ir profesorius ar akademikas, nėra perskaitęs šio kapitalinio Markso veikalo…
Kas iš tų mokslų ir žinojimų? – stovėdamas ant kino teatro „Vilnius“ prieangio laiptelių dabar pagalvojo jaunuolis. Kam jų reikia? Ar jie būtini pačiam žmogui? Kas iš tų potyrių, kad ir ne juslinių, jeigu jie vis tiek lemia nusivylimą? Kas iš tų pagavų ir įžvalgų, jeigu jos subanalėja, sustabarėja, pasidaro nebepritaikomos šiam daiktiškam pasauliui? Anksčiau ar vėliau viską susiurbia tuštybė ir tamsa.
Iki kino seanso pradžios buvo likusios penkios minutės, tad jaunuolis, čiuopdamas skylėtoje lietpalčio kišenėje bilietą, jau ketino eiti į vidų. Tačiau kaip tik tą valandėlę pamatė nuo Katedros pusės atgūrinantį žmogų: juodais drabužiais apsirengęs, ant galvos skara ne skara – iš pradžių vaikinas jį net palaikė moterimi, tačiau tai buvo vyras; platus paltas beveik siekia žemę, veidas išblyškęs, žili antakiai, susiraukšlėjusios lūpos, bet nepasakytum, kad vyriškis labai senas. Kai jis prabilo, balsas buvo duslus ir gergždžiantis it surūdijusi skarda, toks pat tamsus kaip ir jo apsiaustas.
– Parduok man savo laiką.
Vaikinas valandėlę stebeilijo į keistąjį praeivį. Tačiau į nevisprotį jis nebuvo panašus.
– Nesuprantu, ko jūs iš manęs norite?
– Ko čia nesuprasti? – susiraukšlėjusios vyriškio lūpos pašaipiai išsilygino. – Tu man parduodi likusį savo gyvenimą, aš tau dosniai atsilyginu. Žinau, jog esi neturtingas studentas, kartais net paskaitas pramiegi, kad nereikėtų valgyti pusryčių. – Senis iš gilios palto kišenės ištraukė pluoštą banknotų po šimtą rublių ir paskleidė juos prieš jaunuolio akis. – Jau po kelių minučių tau atviri bus visi Vilniaus restoranai, tu galėsi turėti gražiausias ir elegantiškiausias Lietuvos moteris, pagaliau pamatysi savo išsvajotąjį Kaukazą, aš pasirūpinsiu, kad galėtum iškeliauti net į Graikiją.
– Ir už ką man tokia laimė? – ironiškai nusišypsojo vargeta studentas.
– Jau sakiau, parduok man savo laiką. Na gerai, ne visą, kad ir tau dar šiek tiek liktų pasimėgauti gyvenimu.
Jeigu tikėčiau piktosiomis dvasiomis ir demonais, pamanyčiau, kad šią darganotą lapkričio dieną Vilniaus centre prieš mane išdygo velnias ar net pats Liuciferis.
– Ne, ne, – sukrizeno gergždžiančiu balsu žmogysta, – nesu nei velnias, nei šėtonas! Juk nesi toks primityvus, kad tikėtum kvailiausiais prietarais.
– O jei iš tiesų, kas jūs toks?
– Tai neturi jokios reikšmės: esu tas, kas esu. Aš tau duodu pinigus, o tu man atiduodi, tarkim, penkiasdešimt metų.
– Ir ką jūs veiksite su tais mano penkiasdešimt metų? – neva įsitraukė į žaidimą vaikinas.
– Jeigu neklystu, prieš kelias minutes mąstei, kad jau viską gyvenime esi patyręs, kad tolesnis buvimas žemėje nebeturi prasmės, nes viskas yra „tuštybių tuštybė ir vėjo gaudymas laukuose“?
Jaunuolis gerokai nustebo, jog nepažįstamasis atspėjo jo mintis, tačiau nusprendė – gana žaisti „aklą vištą“, reikia demaskuoti apsimetėlį.
– Taip ir sakykite, kad jūs – iš saugumo ir norite mane įtraukti į savo tinklą. Tad žinokite, jog neparsiduodu už jokius pinigus!
– Tiesą sakant, tu man visiškai nerūpi ir esi nereikalingas, – atkirto suirzusi būtybė. – Aš noriu iš tavęs nusipirkti tuos penkiasdešimt metų, ir viskas!
– Neparduosiu nė minutės, – taip pat aštriai atšovė vaikinas. – Nebeturiu laiko su jumis tuščias kalbas varinėti, nes vėluoju į kino seansą. Pasiieškokite patiklesnio ir kvailesnio! O man brangi kiekviena valandėlė!
Žmogysta dar kažką sakė, tačiau studentas ryžtingai apsisuko ir nužingsniavo link kino teatro durų, pro kurias į vidų ėjo jau paskutiniai žiūrovai. Gęstant salėje šviesai jis vos spėjo susirasti savo vietą. Tik po pusvalandžio jaunuoliui blėstelėjo mintis, į ką buvo panaši nesimpatiška, niūraus veido, nenuspėjamo amžiaus būtybė: į Mirtį iš Ingmaro Bergmano filmo „Septintasis antspaudas“! Jis supratęs pašiurpo, kad mirtis nuolat seka iš paskos, žino jo mintis bei jausmus ir laukia, kol jo gyvenimo geismas sumažės, subliūkš ir galiausiai visiškai išnyks. Tada jis gulės karste kaip jo senelė prieš aštuoniolika metų ano miestelio bažnyčioje, o koks nors keturmetis vaikiukas, pakeltas tėvo, suks į šalį veidą, ries sprandą, kad tik jo lūpos nepaliestų kaulėtų pabalusių velionio krumplių, kuriuos neseniai spaudė Mirtis, įsitaisanti visų žmonių pasąmonėje, kai tik šie supranta esą laikini, tačiau nežinantys, kiek jiems duota laiko.
* Kada mirtis mane palies, – / O ji, tikėk, jau netolies, – / Liepk pernešti mane, kur du / Kerai akacijų baltų / Sode žydėjo… Ten vešli / Žolė, ir dvelkia iš toli / Vėjelis, o koks nuostabus / Ten saulės blyksnis pro lapus! / Ten paguldykite mane. Diena apsvaigsiu auksine / Aš paskutinįkart: iš ten / Matyt Kaukazas… (rus; vertė V. P. Bložė).
Nijolė Kepenienė. Stiklas. Novelės
2009 m. Nr. 4
Išminties prilesę paukščiai
Pasauly viskas yra surizgę, sumazgyta dūmų virvelėmis ir vėjų kilpelėmis. Štai mano močiutė Eugenija yra uogienių karalienė, ji stovi prie viryklės ir karaliauja, o baltame emaliuotame puode tyliai pukši bruknių su kriaušėm uogienė, žaismingai sproginėja saldūs burbuliukai, šnabždėdami geranoriškus palinkėjimus, nuo kurių nedidelis mūsų butelis virsta šventykla, pačia svarbiausia Žemėje vieta, iš kurios užkeikimai ir palinkėjimai, ir planai, net jų sprendimo būdai, priemonės bei taisyklės, net šių išimtys saldžiom uogienės garų kilpelėm vinguriuoja pro langą ir užtvindo kiemą, gatvę, miestą ir jo sodus, ir…
Bet taip būdavo anksčiau: močiutė karaliaudavo prie viryklės, senelis eidavo į darbą – į muziejų, kur klasifikuodavo daiktus pagal jų svarbą, mama, et, jai dažniausiai skaudėdavo gražią galvelę, o aš… man tiesiog būdavo leista būti silpno proto berneliu. Aš tyrinėdavau mūsų namus, tuos du kambarėlius, – vienas pailgas, ten sofa, du foteliai ir televizorius, pernelyg reiklus ir diktuojantis žaidimo taisykles, dažniausiai mes jį išjungdavom dar neįsismarkavus, į dar nespėjusį pagauti liepiamosios nuosakos intonacijų, išjungdavom ir nunirdavom kiekvienas į savo minčių klampynėlį; antras kambarys, kone kvadratinis, priklausė močiutei, seneliui ir promočiutei, ten jie bardavosi taip turiningai ir išraiškingai, kad jokie televizijos serialai, jokie koncertai ir vienaip ar kitaip imituojama realybė nepasiekdavo senukų barnių lygio. Iš tų barnių aš sužinojau, jog mes gyvename Saulės sistemoje, jog Žemė apvali, jog magminės, nuosėdinės ir metamorfinės uolienos tapačios kitų planetų uolienoms, jog pasaulinis vandenynas – uždara sistema, kurios nesusivienijusios pasaulio tautos nesugeba valdyti, et, viską viską, ką žinau apie žemynus ir vandenynus, apie šalis ir politinę planetos padėtį, viską, ką nutuokiu apie moralines nuostatas ir religinius prietarus, sužinojau iš senelių barnių, jie formavo mano literatūrinį, meninį, netgi, drįsčiau teigti, seksualinį skonį. Bet ką aš čia paistau?! Seksualinis skonis. Tokio nėra ir negali būti, nes seksas yra vaisius, egzotiškas, čepsėjo senelis; na jau ne, bet kuris obuolys labiau egzotiškas nei karščiausias seksas, atčepsėjo promočiutė. Aš šventai tikėjau seneliais ir jų barniais, todėl man ir į galvą nebūtų atėję, kad sekso apibūdinimą derėtų vertinti kiek kitaip nei, tarkim, visatos apibrėžimą ar kokios nors estetinės teorijos apibūdinimą. Seksas yra seksas, vaisius, ir tiek, kiek aštroko skonio, tiesa, gal net kiek nuodingas, nesubrendusiems organizmams nerekomenduotinas. Taip ir pasakiau mamai, ji juokėsi, pavadino mane kvaileliu, paskui užkliuvo už kilimo kilpos, pargriuvo ir užmigo – apgirtus ir geibi, tarsi neprinokęs sekso vaisius. Mano mama. Galėjau žiūrėti į ją valandų valandas, dienų dienas, savaites ir mėnesius, ir metus, ir man niekada nepabosdavo. Gyvenau Rojuj, minkštų, kartais gal kiek nekoordinuotų mamos rankų glostomas, turiningų močiutės ir senelio barnių mokomas. Rojus yra Rojus. Rojus priklauso kvailiams. Šią išmintį taip pat močiutė man pasakė.
Tais užčiūčiuotais Rojaus metais Prudencija man parodė stebuklą plonyčiu piršteliu, ak, mačiau visas jo rieveles, vis mažėjančiais apskritimais besisukančias esminio taško link, ir aš supratau, kad vien tas įstabusis Prudencijos pirštelio piešinys įrodo dieviškojo plano buvimą – kito tokio pirštelio niekur nėra. Po trejų, gal penkerių metų buvau priblokštas, kai išsiaiškinau, jog dieviškojo atspaudo visiškas savitumas padeda kriminalistams susekti nusikaltėlį. Visi nusikaltėliai ir jų aukos suklasifikuoti pagal tą dieviškąjį atspaudą. Dievo dovana išniekinta. Tąsyk verkiau ir norėjau nusikapoti pirštus, tam netgi nugvelbiau nuo stalo didįjį peilį, kuriuo močiutė Eugenija pjaustydavo mėsą, paskui peilį sąmoningai pamečiau, visada viską pametu sąmoningai, netgi sąmoningai užmirštu pametęs, manau, šitaip elgiasi visi, tik neprisipažįsta, močiutė, kelias dienas paieškojusi peilio, nusipirko naują, šįsyk ne tokį didelį ir, manyčiau, prastesnės kokybės, išties, kam mėtyti pinigus daiktams, kurie vis tiek dingsta, bet grįžkime prie penkiametės Prudencijos pirštelio, krapštančio lietaus sudrėkintą, šunų pripėduotą žemę prie jazmino, sprogdinančio pirmus tą pavasarį pumpurus. Žemė mūsų kieme buvo nederlinga, atmiešta smilčių kruopelytėm, šiugždančiom apie tikrąjį buvimą be įsipareigojimų penėti ir sotinti, smiltys visada tokios, kai pirmą sykį nuėjau į paplūdimį, vis tyliai jų atsiprašinėjau, kad trikdau jų malonią ramybę, bet jos į mane nekreipė jokio dėmesio, net jei išrausdavau duobę, joje atsiguldavau ir užsikasdavau, net jei pastatydavau smėlio pilį, aš jų nesutrikdydavau, jos tarsi žinojo, kad pilys subyrės ir nėr ko jomis stebėtis, įdomus tik laikinumas, grynas, šiugždantis ir beprotiškai linksmas.
Beprotiškai linksmas. Ir man šie žodžiai taikomi. Dažnai. Dažniausiai – manęs gailintis. Būna – manim stebintis.
Stovėjau ir žiūrėjau. Beprotiškai linksmas.
Taigi Prudencija prakrapštė žemės luobelę, rausvu nagu įsirausė gilėliau, paskui…
Paskui atsivėrė Žemės akis. Žemė žiūrėjo į mane graudžiai suplotu gelsvu našlaitėlės žiedu. Žiūrėjo pro stiklinį pensnė. Žiūrėjo įžūliai ir kažkaip nepritariamai.
Kodėl ir už ką Žemė mane smerkia? – susimąsčiau sukdamas akis į šoną. Nepakeliamai sunku stebeilyti į Žemės akį. Ima rodytis, kad, praplėšęs tabu sluoksnį, priartėji prie pačios didžiausios paslapties ir tuoj sužinosi, kodėl Dievas išvarė Adomą ir Ievą iš Rojaus. Visose tose pasakose apie debesyse skendinčią Pažadėtąją Žemę nėra nė krislelio tiesos. Dievas negano debesėlių po dangaus lankas. Jis nieko apie mus nežino, nes pačiose Žemės įsčiose dirba kūriku. Ir ne tik kūriku dirba. Dievas dar ir galvoja. Ne apie mane, ne apie mamą ir ne apie močiutę su seneliu, netgi ne apie prosenelę ir ne apie Prudenciją. Apie mus galvoti jis neturi laiko. Be to, mes asmeniškai nepažįstami.
Dievas galvoja apie tai, kad štai jei gautų atostogų, nė nežinotų, ką per jas veikti.
Taigi Dievas nesiliauja kūrenęs krosnies.
Dabar jis pažįsta mane asmeniškai.
Kokia graudi ironija – jis atmerkė akį, kad susipažintų su savo ganytiniu. Turėjo pamatyti geriausią žmogų, tačiau išvydo mane. Dievo kvailelį.
– Aš nevertas! – šaukdamas parklupau.
– Kvailuti, tai tik SEKRETAS, – paaiškino Prudencija ir padėjo man atsistoti.
– Tik sekretas… Žodis truputį džeržgia, bet šiaip – skambus.
– Na gerai, PASLAPTUKAS, – suirzo Prudencija. – Bet nebūk toks.
Ir ji paėmė mane už rankos, kad aš, stovėdamas priešais Dievo akį, nebijočiau.
Nė neabejoju, kad tąsyk Dievo akis matė ir močiutę, tupinėjančią prie viryklės, ir senelį, rūšiuojantį muziejaus vertybes, ir girtą mano mamą, trokštančią nežinia ką pamiršti, nežinia ką rasti.
– Ji geria iš meilės TAU, – pasakiau įžūliai spindinčiai akiai ir nustebau, kad tai – šventa tiesa.
O aš iš meilės Prudencijai susirinkčiau visus proto trupinius, savo ir kitų, svetimų, jei tik žinočiau, kad tai nėra vagystė, – juk tas krosnių kūrikas kažkada kažkam yra paliepęs: nevok.
Tačiau išminties trupiniai nepavagiami. Jais lesinami paukščiai, ir tiek.
Ropinukės ir laiko baidyklės
Mano mama gerdavo viena. Kartais, sniaukrojančiu balsu traukdama kokią metalinę baladę, ji laistydavo močiutės alijošius, išsikėtojusius su savo sveikos gyvensenos filosofija į visas puses, manau, močiutė jų tiek daug augino, kad šie kažkokiu paslaptingu būdu auklėtų jos dukrą, pati šiai niekada nepriekaištaudavo, orumas neleido, bet ką aš, kiemo, ne, mokyklos, gal net miesto kvailelis, išmanau apie orumą. Nors ne, miesto kvailelis – jau solidu, net šiek tiek oru. Taigi pirmą stiklą, mažytę, visiškai mažutytę senovinę taurelę, kuri veikiausiai net ne alkoholiui, o vaistams gerti buvo skirta, mama pakeldavo prieš šviesą – nothing else matters, – tik paskui gurkšteldavo vyšnių trauktinės ir taurelę apvarvėjusiais kraštais pastatydavo į vietą, į siaurutę nišą už trečio alijošiaus. Na štai, taurelė tuščia, liūdna ir susigėdus, bet viltingai drumzlina – rytoj ir vėl bus nothing else, ir vėl ji bus pilna. Stebuklas. Niekada nebandžiau išsiaiškinti, kas taurelę pripila, nes tikiu, kad stebuklui turime palikti laisvės ir laiko, kitaip jis neįvyks.
Kad ir mano mama. Manau, ji neturi stuburo. Ne perkeltine ar kokia nors poetine prasme. Ji tarytum nulipdyta iš plastilino, jokio nugarkaulio man niekada nepavyko įžiūrėti, nors kartą ji net paprašė mane nusegti liemenėlę, ir ką gi – per patį nugaros vidurį – griovelis, įduba, jokio nugarkaulio, man net keista, kad esu jos sūnus – visi taip sako, – mano kaulai taigi styro atsikišę, gali mokytis ne tik žmogaus anatomijos, bet ir kaulų sandaros, o ji…
Ji juda kaip ėjikė, sumaniusi paįvairinti žingsnį naujais judesiais. Krypt krypt, nė akimirką nesustoja tiesi, vis sukiojasi, aptakiais rankų mostais pila vandenį ant pasipūtusių alijošių, krypt krypt, maukt, ir antras stiklas – menzūrėlė, pažymėta keliom padalom, – tuojau atsiduria prie jos lūpų, šį sykį skystis žalias, žinau, kvepia mėtom. Ji išsiriesdama pasisuka, ir menzūrėlė užsiglaudžia už alijošiaus vaikučio, dar nespėjusio prisisiurbti žemiškosios puikybės.
Kurį laiką mama žiūri pro langą. Žinau, jos mintyse vyksta kova, bet rankos tiesiog nejučia slysteli už septinto alijošiaus, anemiškai atsišliejusio į lango stiklą, ten pūpso artipilnė ropinukė, užkimšta stikliniu kamšteliu. Šis man kelia didžiausią nerimą, stiklas prie stiklo nepriglunda, tarp kamštelio ir kaklelio lieka tarpas, labai siauras, lašas neišvarvėtų, bet garas, kvaitulingai drumsčiantis ir protą, veržiasi pro tuos plyšelius, kutena šnerves vos juntamu begėdystės tvaiku.
Šįsyk mama atsilaiko. Ropinukė lieka kur buvus, ir anemiškasis alijošius tįsteli aukštyn, jis visomis skaidulomis gerbia šeimininkės orumą.
Mama apsiauna aukštakulnius ir išeina. Ji dirba. Pozuotoja.
Esu laisva menininkė, mėgsta sakyti mano mama.
Cha cha. Net aš savo menku proteliu suvokiu, kad tas jos darbas ir menas bendra teturi tiek, kiek stiklas su smiltimis, iš kurių yra padarytas.
Baisiausiai nustebau, kai sužinojau, jog stiklas gaminamas iš smėlio, iš tų pabirų nederlingų žemės kruopų, gražiai byrančių pro tarpupirščius. Tie aštrūs kristaliukai prilimpa prie padų, įsigraužia į visas odos rieveles tarytum saldus cukraus padažas. Beviltiškas padažas. Užtenka palaižyti smėlį.
Tarpdury paskutinįsyk suskambėdavo nothing else, ir mama iškaukšėdavo į tą savo stiklinį smėlio saldumo darbą.
Paslapčia ją išlydėdavau. Kartais dėl to vėluodavau į pamokas, meluodavau, kad man tereikia į antrą ar trečią pamoką, turėdavau į jas eiti, juk niekas man nesuteikė kokių nors ypatingų išimčių, neišdavė vilko, šeško ar kirstuko balto bilietėlio. Apsimesdavau, kad kuičiuosi savo kambaryje, iš tiesų klausydavausi, ar mama jau eina, ar neskimbčioja ropinukė į molinį anemiškojo alijošiaus vazoną.
Ji žingsniuoja stikliniu šaligatviu, kurio sudėtis, kai pagalvoji, labai mažai tesiskiria nuo ropinukės ar bažnyčios vitražų – net graudu. Iš to graudumo imi matyti kiaurai šaligatvį. Ten, po mamos kojomis, – amžina pagunda. Kvaitulio versmės.
Samanė, viskis maišosi su pieno upėm, atplaukusiom iš liaudies dainų, ir grybiena, dar nevirtusia anei rudmėsėmis, anei baravykais; brendžio ežerai, konjako versmės, jų šokolado saldybės, vos vos prisidengusios popierėliais, pagaliau – vyno, šampano fontanai, jų purslai aptaško mamos kulkšnis.
Ji eina. Caksi krištolo kurpaitės į stiklinį šaligatvį.
Visos princesės avi krištolo kurpaitėm. O mano mama – princesė. Žinau, vakare, nusiplūkusi nuo įtampos, neišvengiamos, kai valandų valandas sėdi priešais negailestingą dailininko žvilgsnį, juk nėr jame nei meilės, nei užuojautos, kūną varsto tik aštrus stiklinis vyzdys, skaidantis karališką motinos išdidumą į miriadus vaivorykščių, blankiai šviečiančių jai po akimis, ant žastų arba kaklo. Kartais tiems dailininkams pavyksta nulupti nuo mamos odos gal tūkstantį vaivorykščių – tų tviskančių apdarų, bet nuoga ji niekada nelieka. Prisidengia stiklu, ropinukėmis ir butelaičiais, taurėmis ir menzūrėlėmis, kurių išgertas turinys ima žilpinti akis ir neleidžia įžiūrėti šviesios ateities.
Namo sugrįžta jau ne princesė. Jau karalienė. Ir jos kurpaitės jau ne stiklinės. Tai minkštos atlasinės šlepetaitės, siuvinėtos perlais ir atminties inkliuzais stiklo briaunotuose induose.
Ir sutraška perdien tarp mūsų sustingęs stiklas, bet gal tik nerimo ledokšnis, kuris varva radioaktyviais lašais. O gal tik ašarom. Krištolinėm.
Ilgesys kala geležį
Mama gerdavo iš meilės Dievui. Viskas, kiekvienas veiksmas, sakydavo, randasi iš meilės arba iš jos stokos.
Stokos tais metais nejautėme. Dievo buvo tiek daug. Mama vis keldavo akis į dangų. O aš žinojau – Dievas gyvena požemiuose. Ir visai nesvarbu, kas tau atvėrė akis, parodė tiesą – tegu ir maža mergaitė pirščiuku prakrapštė žemės luobelę, nuvalė stiklą, už kurio žydėjusi našlaitė pažvelgė į tave skaudžiu Dievo žvilgsniu.
– Jis, sėdėdamas ten, tamsybėse, nė nežino apie mus, ir jei ne Prūdės sekretai… – kalbėjau aš mamai.
Bet mama kaip visada nukreipė šneką nuo Dievo į kasdienybę.
– Nevadink Prudencijos šitaip negražiai. Rūtai nepatiktų…
Ir ji išsitiesė ant lovos, atsivertė kažkokį romaną, ak, ne, dabar ji kankina filosofines knygas, mat mano, kad yra tuščia ir neprotinga, įsivaizduoja, jog tos filosofinės knygos prikrės jai į galvą kažkokios absoliučios išminties, neginčijamų tiesų. Vis tat Rūtos, Prudencijos mamos, pramanai. Mūsų mamos – lituanistės. Abi bestudijuodamos įsimylėjo Sąjūdžiui prijaučiančius vyrus, deja, abu jie buvo vedę, tik mažumėlę apsvaigę nuo ūmai atsivėrusios laisvės perspektyvos, laisvę, pasakojo mama, galėjai jausti tekant gyslomis. Laisvė, tarytum sūkuringas, žiedadulkių pritvinkęs pavasario oras, kuteno šnerves, ir atrodė, kad jokie suvaržymai nebeįmanomi. Taigi aš ir Prudencija gimėme tiesiog iš laisvės, galima sakyti, esame kolektyvinės laisvės vaikai.
Na, mano ir Prūdės tėveliai greit atsipeikėjo ir sugrįžo į savo šeimas, o mūsų mamytės… Ak, jos saugojo laisvę kaip vienintelę tikrą vertybę. Jos neįrodinėjo tėvystės, nepiršo tiems vyrams nei savo atžalėlių, nei mergiškai svaigios savo meilės. Jos išsaugojo laisvę. Trapesnę ir už stiklą. Todėl itin saugotiną.
Kartais aš galvoju, kad Dievas yra mano motina, tai yra, kad mano motina ir yra Dievas. Įsivaizduoju, kaip ji atsisėda dailininko dirbtuvėje, arba auditorijoje pilnoje studentų, apsirengusi ar nuoga, tai neturi jokios reikšmės, Dievui nereikalingos drapanos, nors mes Jį aprengėme pagal savo skonį; ji atsisėda ir atsitveria stiklu, pro kurį gal net geriau matyti, nes tai ypatingas stiklas, kiekvienas pro jį mato savaip: vieni regi ypač ryškius kontūrus, antriems – atvirkščiai, vietoj kontūrų mirga vaivorykštės, tretiems vaizdas deformuojasi, padidėja akys ar kitos kūno dalys, jos apauga žvynais ar plunksnom, et, jie visi stengiasi pragremžti stiklą, visaip tupinėja, markstosi ir kelia į viršų nykščius, ieško kažkokios esmės ir dieviškumo, kai tuo metu mama nieko neslepia, ji tiesiog yra, tegu už stiklo, bet…
Motina gėrė iš meilės Dievui. Gal ir negalėčiau to beatodairiškai tvirtinti, jeigu iš kasdienybės dulkių ir žiedadulkių, iš visų piestelių ir kuokelių, iš Paukščių Tako būčiau supratęs, jog yra koks nors kitas objektas, vertas tegu ne beatodairiškos meilės, tegu tik laikino susidomėjimo, bet jo nebuvo, ir mama vis kilnojo pilnas ir artipilnes stiklines už tą Aukštybių Nepasiekiamąjį.
– Jis tave matė, mam. Prūdė prakrapštė žemės plutą, o iš ten pažvelgė Dievo akis, tiesa, truputį abejingai.
Aiškinau jai, kaip išmaniau, bet ką aš, silpno proto bernelis su perdėm savotiška vaizduote, galėjau įrodyti.
– Kvailuti tu mano, kvailuti, – pakedeno man plaukus mama ir nuplaukė link alijošių giraitės, kur tarp vazonėlių stovėjo ropinukės bei menzūrėlės su antpilais ir kitais švelniai žudančiais skysčiais.
Tada – nežinau kodėl – man ir kilo mintis nusivesti mamą į metalo muzikos koncertą. Ar ten namų šeimininkės tarškina samčiais į puodus? – pajuokavo mama. Nevykusiai, beje, pajuokavo, pati žino, kad metalistai pareina iš gerojo ir teisingojo pragaro, už kurio anas nieko apie mus nenutuokiantis gelmių dievas kala savo vienatvę. Jis geras kalvis, tasai NeHefaistas, mus visus apkerėjęs nepagydoma gelmių vienatve, kartais spokso į mus pro vaikų piršteliais prakrapštytas akis našlaitėlėmis ir naiviomis saulutėmis, tarytum, išvydęs tą mūsų vienatvę, įstengtų ką nors pakeisti. Taigi toji ilgaplaukė NeHefaisto svita, pamatiniai ar tiesiog archeologai mėgėjai, metaliniais gitarų dūzgesiais pragręžia žemės plutą, išblaško vienatvę, toji aprūdijusiais ginklais armija savo ritualiniais galvų purtymais kartais ją, tą, kurios vardo daugiau neminėsiu, nubaido.
Taigi, atėjome mes į tą koncertą. O ten Volteras – Voltis, juodais kaip smala plaukais ir vaikiškai jusliomis lūpomis, visą vakarą rėkalojęs darbą šlovinančius šūkius, po koncerto kažką sušnabždėjo mamai į ausį. Nežinau ką, nes netikiu tuo, ką ji drabužinėje man atkartojo:
– Gyventi – tolygu dirbti. Darbas yra žmogaus gyvenimas. – Dar pridūrė: – Tai jis, Volteras, pasakė.
– Na taip, mama. Ne šitas Volteras. Kitas.
Bet argi tai svarbu? Šitas ar kitas? Volteras yra Volteras. Ir mama metė gerti. Nustojo ir alijošius laistyti, ir šie, kažkaip keistai cukruodamiesi, vyto.
Ropinukės ir kiti skysčiams bei biriems produktams sukurti stiklai gaišo nuo troškulio.
Tada ir supratau, kad Dievas yra. Ilgisi tavęs pačiame pragarėlio vidury. Ilgėdamasis kala geležį.
Į ką panašūs mylimosios keliai?
Pirmą sykį Prudenciją pamačiau, kai man buvo penkeri. Ir jai tiek pat. Pamačiau apgamėlį virš jos lūpos, panašų į žvaigždutę, o gal prilipusį trupinį, gadinantį lūpos kontūrą, taip ir norėjosi ranka jį nubraukti, bet net tada, būdamas penkerių, neišdrįsau to padaryti. Nuo to laiko – ogi prabėgo jau dvylika metų – kasdien kovoju prieš begalinį gaivališką norą palytėti Prūdės apgamą, bet žinau, kad aš šioje kovoje – net ne karys, negalėčiau įsakyti rankai pakilti. Kai esu šalia Prūdės, mano kūną valdo ne mano smegenų centrai ar dar kokie nors mano veiklą organizuojantys įtaisai, valdymą tuoj pat perima Prūdės vidinis senatas, prezidentas ar net karalius, nežinau, aš nežinau, kokia jos vidinė valdymo forma, šiaip ar taip, ji tobula, ir aš besąlygiškai kapituliuoju.
Tądien, būdamas penkerių, pamačiau ir jos odą, tą švelnesniu už švelnumą pūkeliu pasidengusią gynybinę sieną, saugančią nuo svetimųjų žvilgsnių, žodžių ar kitokio kokio nors įvertinimo vidinius Prudencijos miestus, dykumas ir atogrąžų miškus. Ji girdi savo paukščių čiulbesį ir savo medžių šlamesį, upių čiurlenimą, net žuvų giesmes. Ji viską žino, nežinodama nieko, viską iškalba tylėdama.
Prudencija atsisėdo ant vaikiškos kėdutės, – mudviem vaišes mamos buvo padėjusios ant atskiro mažo stalelio, tarsi batų dėžės, – ir patempė kojų pirštus kaip besimankštinanti balerina ar gimnastė.
Aš kone pravirkau. Nelabai galėčiau paaiškinti kodėl, tik ūmai visas ankstesnis mano pasaulis subyrėjo. Ir ačiū Dievui. Jaučiausi jame lyg už stiklo. Visas tas mano ankstesnis pasaulis buvo stiklinis, net grindys buvo tik stiklo čiuožykla, kur neišgirsi lentos girgždesio ar kinivarpos krebždesio, lango stiklas, tarsi kokia plėvė, viską iškreipdavo, tonus ir pustonius paryškindavo, ką jau kalbėt apie žmones, šie tiesiog gyveno stiklo skafandruose, juose šypsodavosi, kartais juokdavosi, kartais verkdavo, bet iš tiesų nei jie džiaugdavosi, nei jie kentėdavo, šypsenų ir verksmų buvo tik išmokę, žinojo, kada susijuokti, kada išspausti ašarą, ir kai kartais jie suklysdavo, atsakydavo ne į tą klausimą, arba ne laiku rankomis suplodavo, na…
Girdėjau, kaip dūžta stiklas. Tarsi varpeliai toli toli, balzganose priešaušrio ganyklose skambėjo.
Paviršiai, nepadengti stiklu, šiurkštūs. Kai braukiau plaštaka per stalą, panašų į batų dėžę, šiek tiek padengtą laku, jutau skausmą, nes stiklo, aiškios ribos tarp gyvenimo ir manęs, nebebuvo, čiuopiau suaižėjusį laką ir žliumbiau, kriokiau veršelio balsu, cypiau kaip uodegą į spąstus įkišusi pelė, žagsėjau kaip promočiutė, suspringusi penkis didžkukulius, bet vis dar nepasisotinusi, nes užmiršo, tiesiog užmiršo, kad valgė. Kas tam vaikui? – apspito mane mamos viešnios, tos lituanistės, pasiklydusios tekstuose ir jų paraštėse, bet tų viešnių čia nė nebuvo, tik dabar supratau, kad jos sudurstytos iš žodžių ir banalių frazių, kasdien reikia perrašyti išsitrynusias teksto vietas, jog moteriškės vėl būtų matomos, ir mano mama, kurios taip pat nebebuvo, bandė mane parašyti dailyraščiu, net išrado naują raidžių rašymo būdą, kaligrafijos ir encefalogramos tarpinį variantą, beje, kartais aplaistomą ašaromis.
Ir štai – dvylika metų aš gyvenau be stiklo.
Dvylika – kai pagalvoji, velnioniška daugybė dienų. O valandų… O jau minučių ir stebuklingų praregėjimų, tų grynuolių, kurie lieka laiko rėtyje ir atmintyje. Iš tiesų tos atminties labai jau nedaug, ir pragyventų ar nugyventų metų skaičius neturi nieko bendra su atmintim, ta truputį lipnia ir klampia medžiaga, kurios, žinau, metams bėgant lieka vis mažiau ir mažiau. Štai mano močiutė Pranciška, gimusi pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje, vis dar bando tą senkančią atmintį išsaugoti, pavyzdžiui, kadaise Pranciška lankė baleto studiją, tai dabar sukasi ir sukasi ant puantų priešais veidrodį, bet atmintis graudžiai išvarva per ausis, per nosį, išteka ašaromis ar kaip nors kitaip, na, jos nelieka. Gal ir graudu. Bet štai mano promočiutė Elžbieta, gimusi per Pirmąjį pasaulinį, atmintį seniai modifikavo į kur kas patvaresnę ir modernesnę medžiagą – salsvoką dujų mišinį, kurį kasdien naują susikuria. Elžbieta vieną dieną su smulkiausiom detalėm pasakoja apie dvarą, kuriame augo kaip žirnis šilku išklotoj ankšty, kitądien jau riečia istorijas apie baudžiauninkės dalią arba jos, juodaodės Afrikos dukros, plukdymą laivu per Atlanto vandenyną į dangoraižių pridygusią Ameriką, visi laikai čia susiplaka į salsvą dujų mišinį – tiesiog gyvenimą be pradžios ir pabaigos, kartais net ir be skonio, be kvapo.
Tik stiklo pluta paslepia skonį ir kvapą. Prašmatni perregimybė.
Toji mergaitė dvylika metų vedė mane per tradicijų brūzgynus, stūmė per būtinybės tiltus, pakibusius virš bedugnės, kurioje – nežinia kas, gal žydintys sodai, gal viską praryjantys kriokliai. Kartą – kaipsyk mūsų klasė šventė Kalėdas, mamytės, aplipusios L raide suremtus suolus, triauškino sausainius užsigerdamos drungnais plepalais – ji, Prūdė, parodė man pliką keliuką. Nusivedė mane į viršutinę laiptinės aikštelę, pakėlusi sijonėlį, nusmaukė žemyn pėdkelnes ir parodė.
– Žiūrėk, argi jis nepanašus į kūdikėlio veidelį? – paklausė.
Neišsyk atsakiau. Ne, į kūdikio veidelį jis man nepasirodė panašus, tik į bandutę, į kurią įkepta didelė saga ar medinė kaladėlė.
– Ne, nepanašus, – pagaliau, atitraukęs akis nuo tobulo glotnaus kauburėlio, išstenėjau.
– Gaila, kad nepanašus, – nusivylė Prūdė. – Mama žurnale perskaitė, kad moterų keliukai turi būti panašūs į kūdikių veidelius.
– Tu ne moteris, – pasakiau. – Iki moters tau gal dar milijonas šuoliukų.
Į šiuos mano žodžius Prūdė neatsakė, tik pridėjo delną prie stiklo. Ant jo atsispaudė drėgnas kontūras. Mažasis pirštelis buvo truputį kreivas. Juokingas toks.
Ir šįsyk, prabėgus tiekai metų, ji užsivedė mane į viršutinę laiptų aikštelę. Priglaudė ranką prie stiklo.
– Ar žinai, Pranciškau, ką reiškia būti įsimylėjusiam?
Jos pirštelis vis dar buvo kreivas. Tai teikė vilčių. Bet keliai. Abu jos keliukai, aptempti permatomomis kojinėmis, žvelgė į mane ką tik gimusių dvynukų veideliais.
– Ne, nežinau, – pasakiau ir nuėjau traškančiu ledu.
Ir du maži apgamėliai, pabrėžiantys kūdikėlių – keliukų glotnumą.
Radvilų komoda
Galėčiau papasakoti ir apie tas laimingas dienas, kai stiklas neskyrė manęs nuo gyvenimo. Įstabiausios dienos, nėra ką sakyti – daiktai, augalai ir net gyvūnai gyvena tavyje, vieną rytą, žiūrėk, nubundi iliustracijoje matyto tigro širdimi ir norisi murkti iš pasitenkinimo, bet kažkodėl riaumoji, drumsti savo ir kitų ramybę; arba išsiruoši į mokyklą, bet pareit neįstengi, esi pavirtęs alijošium, aplinkui stiklinės ropinukės ir taurės – įdomu, kas pripylė į jas kalbų ir apkalbų vyno ar kokio kitokio skysčio su dar klampesnėm sakinių konstrukcijom, kurios lūžinėja, trupa, kur papuola krinta galūnės, priesagos, priešdėliai ir visokios dalelytės. Dabar ir vėl viskas apsitraukė stiklu, mano žodžių jau nebeįskiepysi rožei, nebepražys ji deminutyvais ir dainų priedainiais, nebeatlapnos iš kokios nors arabų pasakos liūtas, nebepastvers, nenusineš į svajonių tyrus, kurmis, ne, mano vaikystės vienakė žiurkė nenuneš mano verksmingų minčių požemių dievui, dar smarkiau kalančiam geležį.
– Juoktis sveika, – promočiutė Elžbieta kalbina komodą, bet aš jau nebegirdžiu komodos kikenimo, ūmai pamatau, kad mano promočiutė pavirto į nužydėjusią pienę, ak, kurį laiką veikiausiai visus dvylika metų aš nevadinau jos Širdingąja Elžbieta, kaip promočiutės draugės buvo įpratusios ją šaukti.
– Širdingoji Elžbieta, kodėl tavęs nelanko nei Michalina, nei Liudvisė? – klausiu iš savo stiklo bokšto, bet jau ir pats žinau atsakymą, žinau ir tai, kad šis pasaulis keistai sutvarkytas, netgi, sakyčiau, žiauriai, nors mirtis galbūt ir yra gražiausia, ką Dievas sukūrė.
– Juokis, – Širdingoji Elžbieta atsigręžė į mane. – Juoktis sveika. Gausėja vitaminų, ląsteliena pasimasažuoja.
– Žuvų taukai geriau nei poliravimo skystis, – sako promočiutė Elžbieta.
– Viskas vėl apsitraukė stiklu, – atsakau aš.
– Ir man ausy kaži koks pagaliukas. Ne, nemanau, kad išsprogs pumpurai, – šlama šilko lūpom Širdingoji Elžbieta.
– Prudencijos keliai panašūs į kūdikių veidelius, – sakau aš. – Dvynukai, ir tiek.
– Ne, viršutiniame stalčiuje nelaikau dryžuotų kojinių, viršutiniame mano stalčiuje padėti geresnės kokybės pramanai, – kikena promočiutė Elžbieta, jos pasmakrės raukšlė kreta, o kaklo raukšlelės, apsivijusios ausis, šoka, šokdina pečius ir alkūnes, riešus ir visut visutėlius pirštelius.
– Na, pasijuokėm, užteks. Dabar man baleto pamoka, apauk, – ir ji atkiša kaulėtą kojytę, tokią beveik stiklinę, su persišviečiančiom kraujagyslių deltom, užtvankom ir šliuzais.
Apaunu promočiutę baletiniais bateliais, jų kaspinus vynioju, vynioju apie trupantį stiklą, kol lieka tik įkvėpimas ir drugelių šokis, skrydis per laiko tarpeklius ir metų kalnynus.
– Ir aš taip norėčiau, – sakau. – Pakilti ir išskristi iš šitos sulaukėjusios stiklo šalies.
– Tau dar ne laikas, – atsako promočiutė Elžbieta. – Juk tu tik Radvilos Rudojo pavainikis, o aš – jo motina.
Ką gi, gerai. Šiandien mes – Radvilos. Pabandysim šitame kaip stiklas trupančiame laike susikurti lopinėlį jaukaus pramano.
Laura Sintija Černiauskaitė. Prieblandos seserys (Pabaiga)
2009 m. Nr. 4
Ketvirtadienio rytą Sniegutė pabudo šeštą ir iš karto pagalvojo apie Filomeną. Kaip ji? Ar tik vėl nepradėjo gerti? Mobilusis visą naktį tyliai pragulėjo prie pagalvės.
Ji atsikėlė kaip niekada žvali, išgėrė du kavos puodelius (nors iš karto dviejų niekada negerdavo), ant klozeto dangčio pasidėjusi telefoną paskubom palindo po dušu. Apsirengė ir susišukavo, iki vienuoliktos vaikščiojo po namus pasirengusi bet kada išeiti. Bet telefonas tylėjo. Ant lininio kostiumėlio pasirišusi prijuostę, ji išlygino rankšluosčius. Išsiurbliavo kambarį, nušluostė dulkes nuo fotografijų, palaistė „paleistuvę“ (staiga tas vulgarus pavadinimas jai ėmė patikti). Tvarkydamasi taip, lyg mėgintų kažką sureguliuoti savyje, Sniegutė visą laiką kovojo su noru paskambinti Filomenai. Nedrįso įkyrėti, dar labiau bijojo ją prižadinti. Bet prieš pirmą nerimas, kad Filomena galbūt vėl geria, įveikė baimę, ir Sniegutė, kęsdama pilve nerimo spyglelius, surinko Filomenos numerį.
Jungimo signalas nutrūko, tačiau Filomenos balso nesigirdėjo. Sniegutė prabilo pirma:
– Kas čia? – nuskambėjo ragelyje užsimiegojęs Filomenos balsas. – Viešpatie… O Dieve… Kur tu esi?
Kai Sniegutė įžengė į Filomenos butą, ši tebetysojo lovoje užsitraukusi iki smakro ne tik antklodę, bet ir lokeną. Dėbsojo į grindis kažkokiu visai nauju, susirūpinusiu žvilgsniu.
– Kas ten vakar buvo? – paklausė, kai Sniegutė atsisėdo ant lovos krašto.
Ant spintelės vandens stiklinėje šnypštė aspirino tabletė.
Abejodama, ar tikrai neturi ko gėdytis, Filomena patyrinėjo Sniegutės veidą. Paskui jos žvilgsnis nusileido žemyn ir užkliuvo už Sniegutės batelių.
– Tikrai… Tuojau, – Sniegutė nulėkė į koridorių ir nuspyrė batelius po kabykla.
Širdyje buvo giedra, tarytum vakarykščiai įvykiai būtų galutinai išsprendę neaiškumus ir surišę jas į vieną mazgą. Tas bendrumo pojūtis Sniegutei ypač patiko, juolab kad ir Filomena patvirtino jį reikšdama menkutes pretenzijas dėl batų.
– Bet kodėl aš taip šlykščiai jaučiuosi? – nenuleisdama nuo Sniegutės rūškano žvilgsnio, suniurnėjo Filomena.
Jos žodžiai Sniegutę nustebino ir truputį nuvylė. Atrodė, kad Filomena turėtų jaustis panašiai kaip ji. Atlaidžiai nuleidusi jos nepasitenkinimą, Sniegutė gūžtelėjo pečiais.
– Lyg būčiau per daug priplepėjusi, – nenurimo Filomena.
– Kad tikrai nieko tokio nebuvo, – patikino ją Sniegutė.
Jai net pasirodė, kad galėtų suspausti Filomenos delną primindama jai tą ryšį, kuris užsimezgė tarp judviejų vakar. Bet susilaikė.
Išgėrusi aspirino tirpalą, Filomena paprašė kavos, ir Sniegutė nuėjo į virtuvę užkaisti vandens. Kai grįžo įjungusi elektrinį virdulį, Filomena jau sėdėjo lovoje atsirėmusi į pagalves ir kažką niūriai mintijo.
– Aš ne alkoholikė, – pareiškė, kai Sniegutė tik įžengė į miegamąjį. Ir, sutikusi jos nustebusį žvilgsnį, pridūrė: – Kaip galėjai pagalvoti.
– Nieko tokio, nieko tokio, – staiga supykusi, pamėgdžiojo Filomena.
Ji užsiplieskė taip netikėtai, kad puiki Sniegutės nuotaika ėmė aižėti ir trupėti lyg blogai išdegtas molinis indelis. Pasijuto kalta, jog neįtinka Filomenai, bet nutuokė, kad viskas, ką sakys ar darys, dabar sukels tik dar didesnį jos priešiškumą. Filomena buvo aiškiai nusiteikusi kabinėtis. Ta bejėgystė Sniegutei buvo gerai pažįstama nuo vaikystės. Panašiai jausdavosi su mama, nekentė vergiškos priklausomybės nuo jos nuotaikų, bet ir nedrįso jai pasipriešinti. Nenorėdama erzinti Filomenos, Sniegutė pasitraukė į virtuvę ir tyliai užplikė kavą. Užtepė kelias prancūziško batono riekeles lašišos skonio sūriu, iš paskutinių stengdamasi išsaugoti nors šiek tiek tos giedros, kurią atsinešė iš namų. Kai vėl pasirodė miegamajame, Filomena tiesiog užsiuto.
– Kas čia dabar?! – įsispitrėjo į padėklą su sumuštiniais.
– Ar aš prašiau ką nors dar daryti?..
Sniegutė padėjo padėklą ant spintelės ir, neištarusi nė žodžio, išėjo į virtuvę.
– Iki dvylikos aš nieko nevalgau! – sušuko jai įkandin Filomena. – Ir prašyčiau mano virtuvėje daugiau neužsiiminėti jokia saviveikla!
Gal jai nepatiko, kad be leidimo lindau į šaldytuvą ir bufetą? – patyliukais įsiskaudindama mintijo Sniegutė. Neketino prieštarauti Filomenai ir dėl dvyliktos valandos, iki kurios ši nevalganti – nors buvo jau beveik trys. Bijojo grįžti į miegamąjį ir svarstė galimybę tiesiog mandagiai atsisveikinus išeiti, bet kažkas ją stabdė. Todėl paniurusi stypsojo virtuvėje prie lango ir laukė, kas bus toliau.
Netrukus iš miegamojo atsklido krintančio metalinio padėklo triukšmas, o paskui jį – trumpas, bjaurus keiksmažodis. Sniegutė susigūžė ir valandžiukę padelsė karštligiškai svarstydama, ar jai ten eiti.
Nuėjo. Filomena sėdėjo palinkusi į priekį išsitaršiusiais plaukais ir pergalingai žvelgė į ant kilimo nuverstą padėklą. Piktdžiugiškai nusijuokė Sniegutei, lyg laimėjusi jai vienai suprantamas lažybas:
– Štai kaip galima tave prisikviesti – triukšmeliu.
Sniegutė su siaubu pažvelgė į beprotybės užvaldytas Filomenos akis. Ji nebeatrodė graži – o tik baisi ir pavojinga.
– Ko atskuodei?.. Aš apskritai stebiuosi, kad tu vis dar čia. Kas tave išmokė tarnauti iškėlus uodegą?.. Gal dumk į Turkiją ir pasidulkink su turku, kad įkvėptų pasitikėjimo savimi?
Jos žodžiai nuskambėjo žiauriai dar todėl, kad Filomena jais ciniškai mėgavosi. Nutuokė, kad gelia į skaudžiausias vietas, ir – kad nesulauks atkirčio. Sniegutę paralyžius ištiko. Ji žvelgė į Filomeną ieškodama to grožio, kuris ją iš pirmo žvilgsnio užbūrė, slaptingai veikė ir kažką žadėjo, vildamasi, kad jo likučiai dar gali viską išgelbėti. Bet, be raudonų dėmių, raukšlių ir patinimų, Filomenos veide nieko neberado.
– Ką… aš tau padariau?.. – sukuždėjo Sniegutė. – Ką aš tau padariau?..
Filomena atsitokėjo. Persibraukė delnais veidą, lyg mėgintų pabusti.
– Padėk susitvarkyti, – po valandžiukės paprašė jau visai ramiai.
Tačiau Sniegutei visko buvo gana. Reikėjo išeiti, ilgai ilgai lėkti kur akys veda, išsivaduoti iš siaubingo, paralyžiuojančio nusivylimo. Nepratarusi nė žodžio, ji šmurkštelėjo į koridorių, pasigriebė batelius ir bijodama, kad Filomena ją vysis (ši visai neketino to daryti), nusileido į gatvę. Ten pagaliau apsiavė.
Apimta klaikios būsenos, lyg bustų po narkozės, Sniegutė ilgai ėjo gatvėmis. Bet kuo sparčiau žingsniavo, tuo labiau į ją gėrėsi nuoskaudos nuodai. Nejučia įlipo į pirmą pasitaikiusį troleibusą. Tolstant nuo centro ją trumpam išblaivė mintis, kad, pati nesuvokdama, visą laiką skubėjo pas mamą į polikliniką.
Mama daug metų dirbo medicinos seserimi. Iš pradžių Sniegutė panūdo išlipti, bet nežinia kodėl susilaikė. Išlipo tik poliklinikos stotelėje. Mamos kabineto langai buvo antrame aukšte ir žiūrėjo į kitą gatvę. Vaikystėje, kai Sniegutė po pamokų neperspėjusi užsukdavo pas ją į darbą, mamai tai nepatikdavo. To ji niekada prie gydytojos neparodydavo. Jos skruostuose išryškėdavo griežtos raukšlės, ji išsivesdavo Sniegutę į koridorių ir sausai pasiteiraudavo, ko prireikė. Sniegutė paskubomis kurpdavo pasiteisinimus. Negalėdavo prisipažinti, kad tiesiog pasiilgo mamos, kuri su baltu chalatu tarp nepažįstamų ligonių atrodydavo visai kitokia negu namie. Tokios menkos, egoistiškos apsilankymo priežasties mama būtų nepateisinusi.
Sniegutė sugraibė rankinės dugne slydinėjantį telefoną. Nykštys sustingo ant klaviatūrą įjungiančio mygtuko, viduje kažkas plastelėjo. Kitą akimirksnį pajuto, jog šitokia mamai skambinti negali. Paskubom nesugalvojo jokio reikalo. Po dviejų nesimatymo mėnesių ir retų buitinių pokalbių telefonu toks skambutis galėjo sukelti įtarimą. Mama iš karto supras, kad kažkas ne taip. O šito jai negalima atskleisti. Jų šeimoje jausmai nebuvo demonstruojami – toks vulgarus elgesys galėjo tarpti kur nors traukinių stotyje (mamai tai atrodė pati nešvariausia ir pavojingiausia Vilniaus vieta), turguje, kaimo šokiuose, na ir, žinoma, filmuose. Bet jų išblizgintoje svetainėje, kur kabėjo briedžio ragai, jokie jausmai neegzistavo. Įkalintieji savo kūno kalėjimuose turėjo kantriai kęsti izoliacijos šaltį. O Sniegutė dar vakar laikė glėbyje nuostabiai gražią nelaimingą moterį ir, paneigdama motinos tiesas, jautėsi nepaprastai laiminga nuo to fiziškai išreiškiamo ryšio. Nepaisydama šiandienos nusivylimo, kūniškos laimės substancija vis dar iš jos garavo, palengva išstumdama tamsias paskutinių valandų emocijas.
Sniegutė įsidėjo telefoną ir grįžo pėsčiomis per visą miestą į savo baltą butelį.
Kai įžengė pro duris, suskambo mobilusis. Ekrane lyg širdies tvinksniai pulsavo FILOMENA. Sniegutė nujautė, koks bus pokalbis. Ją užplūdo jaudulio banga.
– Timas ką tik sugrįžo, – ragelyje pasigirdo truputį virpantis Filomenos balsas. – Aš tokia bjauri ir nelaiminga… Atleisk man, atleisk man, raganai! Daugiau niekada nespjaudysiu į tavo švelnią dūšelę, gerai?
– Žinau, kad viską man atleidai, bet daugiau niekada neleisk taip su tavimi elgtis, gerai?
– Ir ypač man neleisk taip elgtis.
Jos, lyg ko dar lūkuriuodamos, patylėjo. Pagaliau Filomena sušnibždėjo:
– Tu esi mano išgelbėtoja, ar žinai?.. Ir Timo… Žinok – ir Timo.
Ji net neįtarė, kaip Sniegutei patinka žodis „išgelbėtoja“. Jis puikiai atitiko vakarykštę nuotaiką – kai spaudė Filomeną prie krūtinės, jusdama, kaip sklaidosi motinos kerai. Staiga Sniegutė atsiminė Timą, kurį, mintyse atsidavusi vien jo motinai, buvo tiesiog pamiršusi.
– Perduok linkėjimus Timui, – paprašė ji.
Vakaras buvo išgelbėtas. Priėjusi prie lango, Sniegutė žvilgtelėjo, ką veikia šviesiaplaukis vaikas. Juodu su motina sėdėjo už stalo. Mosuodamas šakute, vaikas jai kažką gyvai pasakojo. Motina vis sulaikydavo ore lakstančią šakutę ir kantriai nuleisdavo ją į vaiko lėkštę. Ji buvo visai jauna, gal net studentė. Kambario gilumoje, atsukęs į langą nugarą, šmėžavo vaiko tėvas. Sniegutė ilgai siurbė į save spalvotą langų animaciją – kaip vujaristas, nusigriebiantis svetimo malonumo dalelę, už kurią nesiruošia mokėti.
Gilus miegas be sapnų kažką išgrynino. Bundant Sniegutę lyg radijo bangos pasiekė suvokimas, jog vakar Filomena vis dėlto peržengė ribas. Filomenos atsiprašymas tik parodė, kaip greitai keičiasi jos nuotaikos. Kas galėjo garantuoti, kad šįryt jos neištiks dar vienas cinizmo priepuolis? Kol išlipo iš lovos, nušlepsėjo į vonią ir atsistojo po dušu, Sniegutės mintyse lyg saulės apšviesta uola iškilo įsitikinimas, kad niekas su ja negali elgtis taip, kaip vakar Filomena. To įsitikinimo šešėlyje glaudėsi nuojauta, jog Filomena darosi Sniegutei pavojinga. Šito ji kol kas negvildeno. Kartu su uola atsirado baisus nenoras Filomeną matyti, ir kitą akimirką Sniegutė ūmai suvokė, kad niekas ir neverčia jos to daryti. Sniegutė tenai daugiau kojos nekels. Ištikta šitos blaivios, paprastutės kaip žaibas ją išlaisvinusios minties, Sniegutė iššoko iš vonios ir paslydusi vos neatsitrenkė kakta į unitazą. Gerdama kavą ji apsisprendė Filomenai paskambinti (iš pradžių net šito daryti nesiruošė, kad tik neužkibtų už Filomenos balso moduliacijų) ir ramiai, nesigilindama į detales, pranešti, jog „atsistatydina“, o kelių dienų atlygį palieka Filomenai kaip moralinę kompensaciją. Jei toji puls kamantinėti ar įkalbinės likti, Sniegutė tiesiog mandagiai atsisveikins ir padės ragelį. Nuo tokio galimo siužeto saulės ant jos įsitikinimo uolos tik padaugėjo.
Bet Filomenos reakcija ir vėl pranoko vaizduotės ribas. Išklausiusi Sniegutės „apsisprendimą“, ji tiesiog pasiuto.
– Kur tu gyveni?.. Sakyk, kur?.. Aš pati tuojau atvažiuoju! – ji nešaukė, bet šnypštė.
– Aš… aš negaliu dabar… Todėl ir skambinu.
– Kaip negali?.. Ko tu negali?.. – nebesivaldė Filomena. – Pirmadienį aš išvažiuoju, o tu negali?! Ką visa tai reiškia?! Su kuo aš paliksiu Timą?!
– Su Juru, – Sniegutė buvo apmąsčiusi šį atsakymą. Ji iš paskutinių stengėsi laikytis apsisprendimo, bet juto, kad Filomenos balsas prakerta jos valioje plyšius, o per juos atiteka baimė, kaltė ir abejonė.
Filomena nutilo. Pamėgino susiimti ir rasti sprendimą.
– Su Juru aš vaiko nepaliksiu, – ramiau pasakė ji. – Man reikia tavęs… Kas atsitiko?.. Ko prisigalvojai?.. Įsižeidei, įsižeidei, ką? Manęs gali nekęsti, bet pagalvok… apie Timą… Klausyk, aš tau dvigubai sumokėsiu!
Sniegutė apmaudžiai tylėjo. Turėjo pripažinti, kad pasiduoda. Apie pinigus net neišgirdo, bet staiga pagailo Timo.
– Gerai. Pabūsiu su Timu – nuo pirmadienio… Bet šiandien neatvažiuosiu, – sumurmėjo taip nusivylusi savimi, kad norėjo iš pykčio verkti.
– Gerai, – netrukus visai maloniai pasakė. Ir pridūrė: – Atsiprašau už viską, ką pasakiau ir padariau. Tu nekalta. Tai aš – aš esu neįmanoma…
– Paskambinsiu sekmadienį, – pagaliau tarė Filomena.
Šeštadienį Sniegutė pietavo pas tėvus. Sėdėjo ankštoje, buitinės technikos, lentynų ir šiaudinių pintinių prikrautoje seno daugiabučio virtuvėje ir stebėjo, kaip pasirišusi prijuostę ir prispaudusi žylančius kirpčius lankeliu, mama iš kalakutienos faršo modeliuoja maltinius su grybų įdaru. Sniegutė mamos virtuvėje nenoriai šeimininkaudavo, nors iš mandagumo visada pasisiūlydavo padėti. Nuo mažų dienų mama sugalvodavo Sniegutei įvairių darbelių, kad ši nesėdėtų dyka ir neįprastų, jog viskas už ją padaroma. Augant darbeliai sunkėjo, tačiau Sniegutė taip ir nepamėgo gaminti valgio. Mieliau nuskusdavo ir sutarkuodavo bulves, išplaudavo indus, iššveisdavo grindis – pasitenkindavo antraeilėmis pareigomis, pagrindinį postą virtuvėje užleisdama mamai.
Stebėdama, kaip mama pirštų galiukais grybšteli smulkintų grybų košės, drėbteli jos į faršo gniutulą ir aplipdo, Sniegutė susigriebė, jog jau kurį laiką žiūri į ją, lyg matydama pirmą kartą. Priešais stovėjo santūri, smulki ir aštri kaip adata senstanti moteris. Nuostabiausia buvo tai, kad jos atšiaurumas Sniegutės daugiau nebeskaudino. Savybės, ištempusios mamos lūpas į griežtą, viskuo nusivylusį brūkšnį, visų pirma pridarė žalos pačiai mamai. Jeigu ši apskritai leido sau dėl ko nors apgailestauti. Apie jos širdies gylį Sniegutė nieko nenutuokė. Vaikystėje, išgirdusi tetas šnibždantis, kad mamą guldo širdies operacijai, Sniegutė nusprendė, kad jos širdis sugedo, kaip sugenda nesuvalgytas maistas, ir ją išpjaus lyg pūlinį. Grįžusią iš ligoninės mamą sutiko ypač išsigandusi, apimta bedieviško smalsumo – pirmą kartą regėjo žmogų be širdies. Tiesa, mama neatrodė labai pasikeitusi, iš pradžių gal tik buvo pablyškusi ir ne tokia vikri. Užtat tėtė širdį turėjo. Šioji buvo nerūpestinga, glusčiojo prie visų be atrankos, bet niekur ilgai neužsibūdavo. Ar mama buvo su juo laiminga? Ar mylėjo tą smulkų, tyliai išprotėjusį, amžinai savo studentes įsimylintį profesorių?
Sumetusi maltinukus į įkaitintą keptuvę, mama nulupo didelį svogūną ir pasidėjo ant pjaustymo lentos.
– Tai kaip gyveni? Kas naujo? – nepakeldama į Sniegutę akių retoriškai paklausė.
Ji visada pabrėždavo, jog nesikiša į Sniegutės asmeninį gyvenimą, niekada nesismulkindavo, nesmalsaudavo kaip tėvas.
Sniegutė žinojo, kad mama teiraujasi iš įpročio, kad ji seniai susitaikė su tuo, jog Sniegutė jai nieko apie save nepasakoja. Tačiau šiandien ją pagavo ūpas. Trumpai nupasakojo, kaip praleido pirmą atostogų savaitę, kažkodėl nutylėdama, jog su Filomena ne draugauja, bet pas ją dirba.
– Nauji draugai?.. Maniau, kad draugus susirandame iki dvidešimties, – kaip visada skeptiškai sureagavo mama. Jos tonas užmušdavo bet kokį Sniegutės norą atvirauti, bet šį kartą sugebėjo nekreipti dėmesio.
– Kuo ji užsiima, toji Filomena? Kas ji tokia? – nesulaukusi tęsinio, pasidomėjo mama.
Sniegutė pasakė, kad Filomena yra našlė, augina sūnų ir gyvena iš nuomos verslo, kurį jai paliko vyras.
Atrodo, mamai palengvėjo. Staiga ji užsikosėjo, tankiai mirksėdama nusisuko nuo pjaustymo lentos ir sušniurkščiojo – pasitaikė stiprus svogūnas.
– Išsižiok ir kvėpuok per burną, – pamokė Sniegutė.
Mama taip ir padarė. Abi buvo užmiršusios, kad kadaise pati mama išmokė Sniegutę šito triuko.
– Duok man, – Sniegutė perėmė peilį ir baigė pjaustyti svogūną.
Svetainėje prajuko tėvas. Visu garsu pasileidęs televizorių, jis žiūrėjo prancūzišką komediją. Mama komedijų negalėjo pakęsti. Jas žiūrintį tėvą ištverdavo panašiai, kaip ištverdavo jo epizodiškas meiles – su atlaidžia panieka. Paauglystėje jos panieka Sniegutę liūdindavo ir siutindavo, mat širdyje ji gynė tėvą ir tapatinosi su juo. Netgi piktai džiūgaudavo, kai tėvas, vėl įsimylėjęs, imdavo gausiai kvėpintis ir užsimiršęs išsimaišydavo kavą ne šaukšteliu, bet savo raudonu parkeriu (tuo, kuriuo braukydavo studenčių kursinius darbus).
– Sniegut… Sniegut, ateik – labai geras filmas! – pakvietė iš svetainės tėvas.
– Palauk truputį, mes čia šnekam…
Tėvas neišgirdo, springdamas juoku rėkė toliau:
– Čia apie tokį vagį, su De…finesu!
Jos susižvalgė. Sniegutė pamėgino perimti iš mamos sunkios, nuoskaudas slepiančios paniekos dalį tėvui.
– Nupirksiu jam ausines, kad galėtų sau tyliai žiūrėt, – pasakė ji mamai. Ir, nušveitusi į šalį pašluostę, nuėjo pas tėvą.
Vakare Sniegutė ir šunų grožio salono EURIDIKĖ darbuotojos svečiavosi pas buhalterę priemiestyje. Jos kotedžas nuo kitų tokių pačių, tarytum sukonstruotų iš baltų ir geltonų lego kaladėlių, buvo aptvertas tvora. Aplinkui šį rajoną, kiek akys užmatė, driekėsi plynė, o jos pakraštyje greitkeliu kursavo vilkikai. Aptvertame kieme svečiai kepė vištienos kepsnelius, gausiai juos laistydami kas alumi, kas vynu, siurbė kokteilius ir apšnekinėjo bendrus pažįstamus. Į panašius susibūrimus Sniegutė atvykdavo nenoromis, įtikinėdama save, kad privalo neatitrūkti nuo bendradarbių kolektyvo. Pagaliau tūnoti namie su knyga, televizijos programa ir apšviestais kaimynų langais jau buvo gerokai įgrisę. Tą vakarą nuo Sniegutės neatstojo vienas vyriškis, buhalterės vyro draugas, architektas ar inžinierius – Sniegutė neįsidėmėjo. Jis maloniai kvepėjo ir atvirai ją mergino, jo dėmesys Sniegutei buvo malonus. Po trečio kokteilio ji ėmė įsivaizduoti jį lovoje. Tai nesukėlė pasišlykštėjimo. Bet kai vyriškis paėmė iš jos rankų stiklą ir suspaudė pirštus, kviesdamas į kotedžo vidų – neišgirdo, ką būtent jis siūlo, – Sniegutė staiga pajuto, kad jo kūnas nenujaučia, ko ji ilgisi, nenuskaito jos, ir negali suteikti to, ko jai trūksta. Ji suglumo, norėjo pasidygėti. Bet tik ištraukė iš jo rankos pirštus. Vyriškis viską suprato teisingai. Tuojau atsitolino, paėmė nuo stalo stiklą ir įsileido į pokalbį su buhalterės vyru. Kažkodėl Sniegutei jo pagailo, bet netrukus apėmė palengvėjimas ir pasitenkinimas savimi.
Sekmadienį Sniegutės butelyje sklandė permainų nuojauta. Visą dieną ji tvarkėsi ir skalbėsi. Su kovingu įkarščiu perrūšiavo knygas ir drabužius, į atskirus maišus sukrovė morališkai pasenusius ir sudėvėtus. Mėgino atpažinti ir ištrenkti lauk praeities fantomais apkrėstus daiktus – jie atsiminė Sniegutę tokią, kokią ši save norėjo užmiršti. Daiktai priešinosi. Meilikavo, prašėsi atgal ir svaidėsi prakeiksmais. Senas kasetinis magnetofonas, nešamas į konteinerį, įžūliai kraipė žabtus (Sniegutė nepasidavė), „brangenybių“ skrynelė (springstanti nenešiojamais karoliukais, segėmis ir segtukais) cypavo ir verkšleno, tėtės dovanota medinių šachmatų lentutė, prie kurios kadaise Sniegutę versdavo kasdien sėdėti, į akis šaipėsi, o nubrizgę paauglystės džinsai įtikinėjo, kad permainų nuojauta – tik dar viena iliuzija. Aštuntą valandą vakaro Sniegutė jau buvo saldžiai pavargusi nuo laimėtų kovų, o pralaimėję daiktai sukrauti į maišus prie konteinerio. Bet to dar neužteko. Ji nusilupo prakaitu permirkusius marškinėlius, apsivilko švarius ir nusikėlė nuo antresolės nuotraukų dėžes. Įsileido rūšiuoti nuotraukas, – kurias dės į albumus, kurias rėmins. Tai buvo paskutinis, lemiamas revizijos momentas. Prieš vidurnaktį Sniegutė jau buvo pasirengusi pradėti naują parą ne tik su permainos nuojauta, bet ir su jos įsikūnijimu tikrovėje. Kai klojo patalus, jai toptelėjo, kad visą dieną negalvojo apie Filomeną. Bet sukilusiai dvasiai stiprybės teikė jausmas, jog Filomena supsto jos gyvenimą kaip švelnus magiškas rūkas. Jo apgaubta Sniegutė tauškė su bendradarbiais, apsipirkinėjo, kuopėsi, gaminosi valgį. Imdama Julios Kristevos knygą, ji suvokė, kad skaityti šiandien negali. Sąmonė kunkuliavo lyg puodas, ji buvo kupina įspūdžių ir naujos, dar nepatirtos gyvenimo tvarkos.
Sekmadienio vakarą Filomena nepaskambino, kaip buvo žadėjusi, bet atsiuntė žinutę: „Laukiam rytoj septintą. Tikiuosi, ne per anksti. Fil.“ Žinutės tonas buvo dalykiškas, bet Sniegutė neskubėjo įsiskaudinti. Galbūt toks buvo Filomenos rašymo stilius. Apskritai Sniegutė nusprendė laikytis nuo jos per atstumą, ignoruoti asmeniškumus, vadinasi, ir neieškoti paslėptų prasmių ten, kur jų nėra. Reikėjo pagaliau įjungti blaivų protą ir susidoroti su šituo susižavėjimu.
Kad Filomena išvyksta ir viskas tikrai keičiasi, Sniegutė suvokė tik kitą rytą.
Nors galėjo atsirakinti savo raktu, į duris ji paskambino.
Ji sėdėjo ant batų dėžės, pasidėjusi ant grindų nedidelį lagaminą ir pasirengusi išeiti. Buvo skoningai pasidažiusi, prie džinsų ant nuogo kūno vilkėjo tą ploną baklažano spalvos švarkelį, ką tik išplauti ir iššukuoti plaukai krito aplinkui veidą dangstydami kažkokią paslaptį. Atrodė dar gražesnė nei praėjusį pirmadienį, kai susitiko pirmą kartą (Sniegutei atrodė, jog nuo tada praėjo bent keli mėnesiai), fosforescavo koridoriaus prieblandoje lyg dujų stulpas. Sniegutė žiojosi paklausti, kur ji išvyksta, bet tuojau susigriebė, kad klausimas neatitinka jos nusistatymo nesileisti į asmeniškumus. Galėjai spėti, jog Filomena yra klestinčios firmos vadovė, pasirengusi skrydžiui į stažuotę užsienyje. Tik iš jos povyzos lyg nežymus amalas smelkėsi kažkoks neatitikimas. Be to, čia ką tik buvo nutrauktas nemalonus pokalbis: Timas paniuręs stypsojo savo kambario tarpduryje, Filomena gniaužė ant kelių kuprinės tipo rankinę. Ji įsmeigė į Sniegutę rimtą, bet kažkokį nutolusį žvilgsnį, lyg stovėtų kitame ežero krante ir žinotų, kad vis tiek nieko neįžiūrės.
– Nieko nekalbėkim… – paprašė. – Pinigai ir instrukcija virtuvėj… Rašiau skubėdama, bet gal įskaitysi… – ji atsigręžė į Timą ir, susilaikiusi nuo pastabos, įdėmiai jį nužvelgė. Tada vėl kreipėsi į Sniegutę: – Gali miegoti mano lovoje, patalynę pakeičiau… Netgi prašau joje miegoti…
Sniegutei pasivaideno, kad Filomenos veidu lyg lėktuvo iliuminatoriuje praskriejo debesys.
– Beje, šiandien – Juro diena. Jis laukia jūsų, – pasakė Filomena Timui.
– Batai – su lipdukais… Ko neišmokiau, to neišmokiau.
Valandžiukę koridoriuje sklandė nejauki tyla.
– Kada jūsų laukti? – tyčia sakydama „jūs“ vėl paklausė Sniegutė.
Filomena nuleido akis ir spūstelėjo kuprinėlės segtuką. Šis spragtelėjo ir atsisegė.
– Šeštadienį vakare, – tyliai pasakė, užsegė kuprinėlę ir atsistojo. Prie durų ji stabtelėjo ir dar atsigręžė į sūnų: – Na, Timai…
Šis papurtė galvą ir dingo savo kambaryje. Filomeną tai įskaudino. Ji nusigręžė, mėgindama susiimti, ir kai jau žengė per slenkstį, Sniegutė staiga paklausė:
– Čia darbo reikalai ar atostogos?..
Atrodo, Filomena tikėjosi tokio klausimo.
– Darbo, – atsakė neatsigręždama.
Kaukšėdama kulniukais ji nusileido iki pirmos laiptų aikštelės, bet ten, neįveikusi savęs, trumpam pakėlė akis. Jos žvilgsnis buvo drėgnas, baugštus ir atsiprašinėjantis. Sniegutę persmelkė nerimas. Visą savaitę tiek galvojo apie Filomeną, tiek svaičiojo, o dabar su siaubu suvokė, kad beveik nieko apie ją nežino. Viena ranka laikydama nedidelį elegantišką lagaminą, Filomena nervingai pamojo kita. Mėgino nusišypsoti, bet lūpas sutraukė nervinis tikas. Panaši grimasa kartais iškreipdavo Timo veidą.
– Na, iki… iki! – šūktelėjo ji, tarytum maldaudama greičiau baigti šitą kankinantį atsisveikinimą. Ir ėmė leistis žemyn.
Sniegutė stovėjo ant slenksčio ir klausėsi Filomenos žingsnių, kol jie susiliejo su gatvės triukšmu.
Timas lindėjo savo kambaryje, nekalbus ir piktas, Sniegutė leido jam išsiširsti. Kai pagaliau kyštelėjo nosį pro duris, Timas iš karto pareiškė norįs matyti Jurą.
Jie išėjo. Šiandien Sniegutė neketino pas Jurą smūksoti. Kai tik Juras atšovė dirbtuvės duris, ji garsiai pasisveikino, stumtelėjo Timą per slenkstį ir tuojau paklausė, kada jį pasiimti. Juras loštelėjo ir uždelsė išreikšdamas šiokią tokią nuostabą.
Pabūgusi, kad ją įkalbės, Sniegutė atsitraukė ir ilgai, atkakliai purtė galvą, lyg tai būtų koks magiškai apsaugantis judesys.
– Kaip norit… Baigsim apie keturias, – nusijuokė Juras.
– Apie keturias?.. Ar ne per ilgai?
Juras gūžtelėjo pečiais ir susimąstė.
– Filomena išvažiavo? – paklausė tyliau.
Sniegutė pajuto, kad jam tai svarbu.
Juras tyliai, mandagiai uždarė duris Sniegutei prieš nosį. Ji net nespėjo atisveikinti su Timu ir dėl to kažkodėl suspaudė širdį.
Buvo saulėtas liepos rytas, beveik dešimta valanda, diena turėjo būti karšta. Sniegutė susirado senamiestyje pustuštę kavinę, užsisakė omletą, šviežių apelsinų sulčių ir kavos. Rankinėje ji turėjo Filomenos „instrukciją“ ir nekantravo ją greičiau perskaityti. „Instrukcija“ ją nuvylė. Be chaotiškai sukeverzotų buitinių nurodymų (galėjo nors papunkčiui išdėsyti, pyktelėjo Sniegutė), joje nerado nieko ypatinga. Tiesa, Post Scriptum Filomena paliko Juro ir dar kelių draugių telefono numerius. Kol laukė omleto, Sniegutė įsirašė draugių numerius į savo mobilųjį, o Juro – kažkodėl užmiršo. Tada vėl paėmė į rankas ir iš naujo perskaitė Filomenos laišką. Plonas, sunkiai įskaitomas, nervingomis kilpelėmis susisukęs Filomenos raštas ir erzino, ir jaudino. Kelis kartus Sniegutė nesusivaldžiusi pauostė popierių. Jis kvepėjo tušu ir vos vos – Envy kvepalais.
Iki ketvirtos Sniegutė turėjo marias laiko. Apžiūrėjo pirmųjų lietuviškų spalvotų nuotraukų parodą Rotušėje, paskui užsuko į knygyną ir dvi batų parduotuves. Batų jai nereikėjo. Tačiau smulkmeniškai apžiūrinėjo avalynę, matavosi ir įsivaizdavo, kaip ją avėtų, su kokiais drabužiais derintų. Pailsusi nuo parduotuvių, užėjo pas pusseserę į biurą. Pusseserė dirbo notarės sekretore, dažnai važinėdavo pas klientus (toks buvo jos darbo stilius). Jei Sniegutė pataikydavo laiku, pusseserė mielai su ja paplepėdavo. Ji buvo šneki ir kalbėdavo tik apie save. Tiesa, kartais susigriebdavo, jog šitaip pliurpti – nemandagu, apsiribodavo keletu mandagių klausimų. Užduodavo juos visada ta pačia seka. Iš pradžių – apie darbą. Paskui – atsargiau: „Kas naujo asmeniniame gyvenime?“ Jeigu Sniegutė atsakinėdavo nenoriai (o šitaip nutikdavo beveik visada), pusseserė, aiškiai pagyvėjusi, vėl nukreipdavo kalbą į savo lankas. Jai amžinai kas nors nutikdavo. Pavyzdžiui, šiandien ji pataikė į išpardavimą optikoje ir įsigijo šį sezoną dar madingus akinių rėmelius. Tą įvy-kį nupasakojo labai reikšmingai, akcentuodama lemtingo atsitiktinumo svarbą, lyg būtų pirmoji užsiregistravusi klonuotis ar įsigijusi bilietą į Mėnulį.
Sėdėdama ant klientams skirtos kėdės ir viena ausimi klausydamasi pusseserės, Sniegutė staiga suvokė, kad Filomena toli. Suvokimas užpildė ją palėčiukais, lyg kas plona srovele būtų leidęs į Sniegutę nemaloniai vėsų vandenį. Galbūt tai, jog pusseserės gyvenimas ir kalbos Sniegutei niekada nebuvo įdomūs, tik pabrėžė, kokia svarbi ir įdomi jai yra Filomena.
Ryte, Filomenai užsiminus apie Jurą, Sniegutės pilve sudilgsėjo geidulingas smalsumas. Prie Juro dirbtuvės jis paaštrėjo, ir saulės rezginį sugėlė nerimo adatėlės. Juras dirgino Sniegutės vaizduotę greičiausiai todėl, kad juodu su Filomena kažkada (o gal net ir dabar) buvo artimi. Neregimi Filomenos fluidai, kuriuos ji tarėsi įžvelgianti Juro žvilgsnyje, Sniegutę jaudino ir traukė.
Timo nuotaika buvo akivaizdžiai pasitaisiusi, o lūpos riebaluotos – jie ir vėl buvo pasigaminę pietus. Juras nebekvietė Sniegutės vidun, tik maloniai mostelėjo ranka ir atsisveikindamas akyliau pasižiūrėjo. Sniegutei pasivaideno, kad jis įžvelgė joje kažką, ką ji stengiasi nuslėpti. Sutrikusi nuleido akis ir nusisuko.
Su Timu juodu užsuko į Sereikiškių parką. Jis pasisupo sūpuoklėse, tada abu nusileido prie Vilnelės – paspoksoti, kaip auklės su vaikais lesina antis.
– Šiandien pas Jurą pagalvojau, kad mama gali negrįžti, – žiūrėdamas į vandenį staiga pasakė Timas.
– Na, kad negrįš. Nulėks nuo kelio ar įsirėš į vilkiką, ar…
Juodu patylėjo. Pakrantėje vaikai susipešė dėl bandelės, pasigirdo klyksmas.
– Nešnekėk tokių baisybių, – šiurpdama pakartojo Sniegutė.
– Jūs patinkat mamai, tik negaliu suprasti kodėl.
– Jūs netgi nepanaši į mamos drauges… Nors savo draugių ji irgi nelabai mėgsta.
– O kodėl nusprendei, kad mėgsta mane?
Timas atsargiai dėbtelėjo į Sniegutę ir tuojau vėl nusisuko į upę.
– Juras sako, kad jūs mamai primenat ją pačią.
– O kas čia tokio? Mudu juk draugai.
Sniegutei buvo netikėta ir malonu, kad Juras įžvelgė galimą jos ir Filomenos panašumą.
– Mama su Juru… pora? – įsidrąsinusi paklausė ji.
Atrodo, ji pakišo Timui naują mintį, nes jis atsakė truputį nustebęs:
– Manau, kad ne… Bent jau ne ta prasme, kokia klausiat. Po tėtės mirties mama remiasi į Jurą.
– Man?.. – vėl nustebo Timas. – Ne. Jis visai nepanašus į tėtę.
Vakare sukritę ant sofos jie pažiūrėjo du filmus. Pro atvirą langą į svetainę veržėsi gaminamo maisto ir vyniojamo tabako aromatas. Po tvankios dienos vakaro ore lyg atvėstančiame aliejuje vis dar sučirkšdavo ir tuojau išsikvėpdavo dykinėjančių praeivių kalbos. Kad jos neblaškytų, pasileido televizorių visu garsu. Timas tysojo užsikėlęs ant staliuko kojas ir išsižiojęs traukė į save hipnotizuojančius televizijos vaizdus. Keletą kartų Sniegutė „uždarė” jam burną, o paskutinįjį – „užsiuvo“ įsivaizduojama adata. Į tai Timas atsiliepė šykščiu mirktelėjimu. Jis jau taip norėjo miego, kad vilkino akimirką, kai teks atsikelti ir sliūkinti valytis dantų. Sniegutė jautėsi panašiai. Jai net pasivaideno, kad amžiaus skirtumas tarp jos ir Timo išgaravo, ir juodu kaip brolis ir sesuo laukia, kol mama grįš iš svečių. Arba – paskambins. Ant sofos Sniegutė laikė mobilųjį. Jai pasirodė, jog Timas taip pat laukia skambučio ir nors Filomena nežadėjo skambinti, atrodė savaime aišku, kad taip atsitiks. Kadangi pats mobiliojo neturėjo, jo viltys sukosi apie mažą pilką Sniegutės Nokia. Šis visą vakarą pragulėjo tarp jų tylus ir užtemęs. Po vidurnakčio išjungęs televizorių Timas sumurmėjo:
Sniegutė užtepė jam ant duonos pašteto.
– Dėkui, sauskelnes pasikeičiu pats.
Prieš atsiguldama į Filomenos lovą, Sniegutė išsiuntė jai žinutę: „Diena praėjo gerai. Gulamės. Manau, Timas laukia jūsų skambučio.“ Jau buvo užgesinusi šviesą ir uodė nuo švarių patalų sklindantį skalbiamųjų miltelių kvapą, kai kambario tylą perskrodė žinutės signalas. Filomena klausė: „Jis jau lovoje?“ – „Taip“, – atsakė Sniegutė. „Paskambinsiu ryt ryte. Labanakt.“ – „Labanakt.“ Sniegutė panūdo pridėti Filomenos vardą, tačiau susilaikė bijodama švelnumo ir ilgesio intonacijos, kuri galėjo ją išduoti. Nors Filomenos tonas buvo dalykiškas, galimybė ją prašnekinti priartino, sugrąžino į miegamąjį. Sniegutė juto, kaip tamsoje atgyja ir įsielektrina Filomenos dėžutės, maišeliai, iš spintos veržte veržiasi drabužiai, stalčiuose šnara nuotraukos, laiškai ir portretų eskizai. Įaudrinta jos daiktų alsavimo mėgino įsivaizduoti, ką dar galėtų Filomenai parašyti ir ką ši atsakytų. Įsivaizduojamos užuominos mezgėsi vaizduotėje lyg gėdingi pumpurai ir išsprogdavo aistringais prisipažinimais. Kažkur čia vis šmėkšteldavo Juro žvilgsnis, kurį užlaikė šiandien atsisveikindamas. Įsisvajojusi Sniegutė pasivertė ant šono ir įsirausė po slidžia filomeniška antklode.
Rytą pusryčiaudama gavo žinutę: „Labas rytas. Paskambinti negaliu, tuojau atsidursiu ne ryšio zonoje. Perduok Timui, kad jį myliu. Būk jam gera. Iki šeštadienio esu ne ryšio zonoje.“ Sniegutė pyktelėjo. Tylėdama parodė žinutę Timui. Šis santūriai linktelėjo, atidavė telefoną ir vėl įniko valgyti grikių košę su morkomis. Jos pats užsiprašė, papasakojo, kaip pagaminti – tokią valgęs pas Jurą. Sniegutei pagailo Timo, o paskui suėmė apmaudas. Nesvarbu, kad ji apsisprendė įveikti susižavėjimą ir pirma sugrąžino jų dialogams dalykinį toną. Kaip Filomena galėjo pamiršti, kad vos prieš kelias dienas meldė pagalbos ir verkė Sniegutės glėbyje? Kaip galėjo neįvertinti šilumos, kurią Sniegutė pirmą kartą išdrįso nukreipti ne į pudelį ar jūrų kiaulytę, o į žmogų?.. Nejaugi už tokią drąsą ir atvirumą negaunamas joks atpildas? Atsikračiusi bejėgiškumo, Filomena leido Sniegutei suprasti, jog ši tėra pasamdyta namų šeimininkė, ir toliau elgėsi lyg nedėkinga šaltakraujė poniutė. Šią neteisybę Sniegutė priėmė kaip fatališką skriaudą.
Išvarginta apmaudo ir nuskriaustosios išvedžiojimų, Sniegutė vis tiek laukė Filomenos skambučio ar žinios – kažkodėl nepaisydama pareiškimo, jog ši būsianti ‚,ne ryšio zonoje“. Timas taip pat laukė.
Sniegutė pasiskolino iš tėvo golfuką. Juodu su Timu išvažiavo į mišką ieškoti gyvačių, bet aptiko sušaudytų partizanų kapavietę ir žemuogyną. Prisiuogavo tiesiai į pilvą, fotografavo skruzdėles ir į kamuolį susirietusį ežį (tu kartais irgi toks būni, pasišaipė Sniegutė iš Timo) apžiūrėjo rododendrų kerus viename botanikos sode. Ieškodami žmonių neapgultų ežerų išmaišė Vilniaus apylinkes, bet išsimaudė Vilnelėje. Timui įsisiurbė dėlė. Sėdėjo baltutėlis ant žolės ir kietai suspaudęs lūpas laukė, kol Sniegutė ją atplėš nuo blauzdos. Kai ji įmetė dėlę atgal į upę, Timas rimtai pareiškė:
– Kaip tau atrodo, ar aš įveikiau dėlės baimę?..
– Neblogai laikeisi. Tik kitą kartą dėlę išsilupsi pats!
Į jo skruostus pamažu sugrįžo raudonis.
Vieną kartą bevažinėjant jis papasakojo Sniegutei ir apie tą keisčiausią baimę – baimę atidaryti šaldytuvą.
– Supranti, ten, viduje, yra kitas pasaulis… Jis suspaustas ir labai šaltas. Mus skiria durys. Kai jas atidarau, tas pasaulis į mane padvelkia, ir jis baisiai baisus. Net kai uždarau duris, man atrodo, kad viena mano dalelė ten liko, – Timas pašnairavo į Sniegutę, tirdamas, ar ši ką nors suprato. Ji stengėsi parodyti, kad supranta. – Nežinau, kaip tiksliau pasakyti… Kai šneku, viskas paprasta. Bet iš tiesų – sudėtinga.
– Apie baimę reikia šnekėti, kol ji sumažės ir visai išnyks.
– Tą patį man sakė psichologė. Jūs pažįstamos?
Sniegutė nusijuokė ir papurtė galvą.
Ketvirtadienį ruošėsi eiti į planetariumą, abu pamiršo Jurą. Šis pats paskambino Sniegutei, kai ji ir Timas jau ketino išeiti iš namų.
– Kas nors atsitiko? – sududeno ragelyje girdėtas vyro balsas. Sniegutė nepažino Juro. Nežinojo, kad Filomena jam paliko jos telefono numerį.
– Kam jūs skambinate? – šaltai pasiteiravo.
Ji prikando lūpą, karštligiškai stengdamasi atsiminti, kas čia galėtų skambinti. Pirmasis įtarimas kilo dėl buvusio bendradarbio. Tačiau balsas jo nė trupučio nepriminė. Sniegutei dingtelėjo, kad galbūt skambina koks nors jo įpareigotas draugas.
Ir atsigręžė į Timą. Šis pliaukštelėjo delnu per kaktą, bet tuojau ženklais išreiškė nusivylimą – jau buvo užsidegęs eiti į planetariumą.
– Atsiprašau, Jurai. Būsime už dvidešimties minučių.
Šį kartą Sniegutė užėjo į dirbtuvę, nes turėjo išpirkti kaltę, kuri jos visai neslėgė. Priešingai, buvo vėjavaikiškai nusiteikusi. Netgi išdrįso atsisakyti kakavos ir paprašyti kavos. Juras paruošė gardžią kavą su šlakeliu kiaušininio likerio. Jo skonis staiga priminė jai Filomeną. Prie kavos Juras prilaužė juodojo šokolado, padėjo dubenėlį Sniegutei ant kelių ir ėmėsi taisyti Timui kakavos. Gestas buvo draugiškas, žaismingas, gal net intymus.
Filomenai išvykus, Sniegutė ėmė dažniau galvoti apie Jurą. Jo egzistavimas graužė lyg nematomos, bet kažkur čia pat ošiančios jūros jodas. Kažko ji norėjo iš Juro. Galbūt tai buvo geismas, sumišęs su Filomenos geismu, su troškimu užimti jos vietą, patirti jos malonumus. Užsiminusi, kad pažįsta Jurą „lovoje“, Filomena sukėlė Sniegutei naujų asociacijų. Vakarais, vilgydama Filomenos patalus prakaitu, Sniegutė įsivaizduodavo, kad guli lovoje su Juru. Tie įsivaizdavimai jau buvo tiek ją užvaldę, jog ketvirtadienį atėjo pas jį į dirbtuvę visa įelektrinta. Toji elektra ir lėmė, kad Jurui nevalingai išsprūdo keletas gestų, kurių šiaip nebūtų daręs. Jo gestus Sniegutė pagavo ir sureikšmino, tiesiogiai juos išsiaiškinusi. Nors Juras atrodė svetimas, nesuprantamas ir netgi nepatrauklus, atsisveikino su juo apsalusi nuo geismo. Pirmą kartą pajuto jį tokį gryną, fizišką. Išlydėdamas pro duris, Juras atidžiai nužvelgė Sniegutę.
– Mums reiktų pasikalbėti, – pasakė jis. Atrodo, jo žodžiai tik tiek ir reiškė. Tačiau Sniegutei pasivaideno, kad juose slypi kvietimas.
– Tikrai? – nejusdama, kad flirtuoja, sušnibždėjo ji.
Su Timu jie išnėrė iš šešėlio į gatvę. Sniegutė žingsniavo visai apkvaitusi. Juro žodžius ji priėmė kaip pasiūlymą susitikti, gal net kaip būsimų malonumų pažadą ir, toldama nuo jo dirbtuvės, su kiekvienu žingsniu vis aiškiau suvokė, kad greitai čia sugrįš. Jaudulio vilnys ritosi per kūną ir geizeriais mušė į skruostus, kartais vaidenosi, jog tie jauduliai jau net įvykę, ir ji juos tik atsimena.
Vakare, kai Timas įjungė televizorių, Sniegutė išdygo ant svetainės slenksčio ir kaip galėdama ramiau pratarė:
– Turiu trumpam išeiti… Atsigulsi pats?
Iš čia ji matė tik Timo pakaušį ant sofos atlošo.
– O kur tu eini? – grįžtelėjo jis.
– Ačiū. Manęs nelauk, grįšiu vėlai.
Timas dėbtelėjo per petį ir nieko neatsakė.
Sniegutė palindo po dušu, paskui užsipurškė ant drėgnos odos geltonų lyg sakai Envy, kurių likutį rado miegamajame, ir užsitraukė plonytes juodas kelnaites su juostele.
Senamiestis ūžė, jaunimas plūdo į gatves susipažinti, susivilioti, patirti poravimosi džiaugsmą. Mėlyna prieblanda, pridengdama medžioklės virpulį ir pasiruošusi sugerti meilės išskyras, leidosi į miestą lyg tamsūs bedugniai patalai. Sniegutė skuoste skuodė link Aušros Vartų. Net netoptelėjo prigriebti vyno ar užkandos – ko nors, kas pateisintų vėlyvą apsilankymą. Taip neprotingai rizikavo turbūt pirmą kartą gyvenime. Cakt cakt cakt – skardūs kulnelių dūriai į asfaltą atkartojo širdies tvaksėjimą. Kažkodėl Sniegutė buvo tikra, kad Juras laukia. Net į galvą nešovė, jog tokį šiltą, eroso pritvinkusį vakarą jis, kaip kiti, gali būti išėjęs medžioklėn.
Bet jis stovėjo dirbtuvės tarpduryje ir atsirėmęs į staktą, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, rūkė. Paskendęs kažkokiose maloniose mintyse, kurios sušvelnino jo bruožus, pasimėgaudamas traukė į plaučius salsvą, magnetišką nakties orą.
Juodu tą pačią sekundę išvydo vienas kitą. Sniegutė stabtelėjo ir iškaito. Jai dingtelėjo, kad galbūt dabar Juras galvojo apie ją. Jis išpūtė dūmus ir linktelėjo nekeisdamas kūno padėties, nesiruošdamas išnirti iš savo malonių minčių tėkmės.
– Labas vakaras, – pasisveikino Sniegutė ir ėmė leistis laipteliais.
Juras truputį nustebo. Iš pradžių jam pasirodė, kad, kaip senamiestyje dažnai nutinka, Sniegutė tik ėjo pro šalį. Dabar jau nekilo abejonių, jog ji atėjo pas Jurą. Ypač kai stabtelėjo visai šalia, kone įsirėmusi jam į krūtinę, ir, nutvilkiusi karštu dvelksmu, pakėlė į jį patiklų, susijaudinusį žolėdžio žvėrelio veidą. Ji buvo tokia nepanaši į save, tokia įsimylėjusi (Juras tik dabar pamatė), kad apstulbęs keletą žingsnių atsitraukė.
– Sakėt, reikia pakalbėti, – sušnabždėjo Sniegutė.
Juras akimirksnį sumišo. Pasidavęs žavingam jos atėjimo gūsiui, pakvietė į vidų, nors jau nujautė, kad daro klaidą. Viso kito, ką Sniegutės įsimylėjimas buvo laikinai pridengęs, bet kas tūnojo joje kaip narve su daugybe užguitų žvėrelių, Juras nenorėjo matyti, stengėsi kaip nors to išvengti. Jo klaida kerojo lyg besotė piktžolė. Juras matė, kaip Sniegutei svarbu, jog pas jį atėjo. Pagailo jos taip stipriai, kad pats tą jausmą iš pradžių palaikė draugišku rūpesčiu. Tačiau į šį jau smelkėsi ne pats švariausias geidulys, ir Sniegutė jį nesąmoningai kurstė. Norėdamas išlošti laiko ir suimti save į rankas, Juras neskubėdamas ištraukė iš spintelės pradarytą butelį raudonojo vyno ir dvi taures.
– Taip, pasikalbėti reiktų… – pasakė atsisukdamas. Dieną apie tai užsiminė turėdamas galvoje Timą, o ypač – ir tai vertė įsitempti – Filomeną. Sniegutės atsiradimas sukėlė Jurui nerimą. Reikėjo išsiaiškinti, kas ji per viena ir ko tikisi, pagaliau – kodėl Filomenai prireikė Sniegutės, kur ji taip staiga išvyko, kas čia apskritai dedasi.
Sniegutė tebestovėjo prie durų kaip įkalta. Ji laukė ženklo, judesio, leidimo veikti. O Juras lyg gandras žirgliojo po dirbtuvę ilgiausiai nerasdamas vietos, kur pastatyti butelį ir stiklus. Iš tikrųjų jis karštligiškai mėgino susigaudyti, kas čia vyksta ir kaip turėtų elgtis. Pagaliau pristūmė prie sofos medinę taburetę, nuo kurios gabalais luposi žali dažai, pastatė ant jos butelį, taures ir pakvietė Sniegutę sėstis. Ši perbėgo dirbtuvę smulkiais, dalykiškais žingsneliais, lyg atlikdama karinę užduotį. Nutūpė ant sofos krašto. Vynas jau buvo išpilstytas. Juras su taure įsitaisė prie didelio brėžiniais nukrauto stalo. Jis buvo per toli, ir tas paralyžiuojantis atstumas įsiterpė tarp jų lyg priešas. Sniegutės žvilgsnis blaškėsi pasieniais, ji niekaip neįstengė pakelti akių.
– Kas atsitiko? – tyliai paklausė Juras, nors nujautė, kas vyksta.
– Aš…va… kaip sakiau… pašnekėt atėjau.
Vieną kojytę Sniegutė lyg geluonį atkišo į priekį, o kitą pabruko po sofa. Tas žavus bejėgiškumas visiškai išgrynino Juro geidulį. Dabar jau viskas laikėsi ant plonyčio plauko.
– Apie ką?.. – sušnibždėjo Juras.
Sumišimui atslūgus, Sniegutė staiga padrąsėjo.
– Atsisėskit prie manęs, – paprašė ji.
Juras padėjo ant stalo taurę, keliais gandro žingsniais įveikė atstumą ir atsisėdo visai arti, pasigręždamas į Sniegutę visu stuomeniu. Sofa nuo jo svorio įdubo. Sniegutė susvyravo, sutikdama tą judesį kaip prisilietimą, ir atsuko Jurui švelnų, užsikerėjusį veidą su virpančiomis lyg lašai akimis. Kelias sekundes jie žiūrėjo vienas į kitą iš arti. Turbūt abu išsigando, kad toks žiūrėjimas gali juos išblaivyti, išsklaidyti kerus ir atidengti tai, ko nei vienas, nei kitas nenorėjo pripažinti. Lyg sprukdami nuo šitos baimės, jie susiglaudė lūpomis, vienu metu praverdami jas gilesniam bučiniui. Plykstelėjo mažytis žaibas.
Toliau, kaip ir reikėjo tikėtis, viskas rutuliojosi ant sofos. Rutuliojosi staigiai, be pauzių, per kurias būtų galėję įsismelkti blaivumo šaukliai. Juodu nusirengė, Juras užgulė Sniegutę ir iš karto, neglamonėdamas, į ją įsismelkė. Tai ją nuvylė. Bet įkarščio temperatūra, palaikoma vilties, kad įvykių eiga dar gali pasitaisyti, palaipsniui krito. Jai neskaudėjo, nes jau skuosdama gatvėmis buvo pasiruošusi Jurą priimti. Tačiau dabar Juras elgėsi visai kaip svetimas. Nors pati jį paskatino ir įsileido, kaulėtas, nepatogus Juro kūnas kažką veikė Sniegutėje visai ne taip, kaip ši tikėjosi, ir nesuteikė laukto malonumo. Dabar ji ypač aštriai pajuto, kad nepažįsta Juro ir – tai skaudino iki ašarų ir siaubingos gėdos – kad jis jos nemyli. Sniegutė taip dažnai jausdavosi nemylima, jog dar vienas savanoriškas išsiprievartavimas tarytum nieko nereiškė. Ir vis dėlto jai pasidarė neapsakomai koktu ir skaudu. Kitą akimirką ji su aukai būdingu bukumu nusprendė, kad nebeliko nieko kito, tik kantriai laukti pažeminimo pabaigos. Neišsiduoti, gal net pasimėgauti savo kokčia bejėgyste. Atrodo, Juras kažką pajuto. Lingavo virš jos nežmoniškai ilgai, švokštė, bet niekaip neįstengė baigti. Pagaliau jis atvirto, išliejo sau ant pilvo ir uždengė balkšvą išskyrų klanelį delnu, lyg slėptų paskubom nupieštą eskizą.
Valandžiukę jie gulėjo sukaustyti nejaukios tylos. Sniegutė įkvėpė ir atsisėdo, grabaliodama ant grindų nukritusių drabužių. Į Jurą negalėjo net pažvelgti. Norėjo kuo greičiau dingti, pasislėpti, sukramtyti ir suvirškinti savo gėdą. O rytoj, kaip kadaise pamokė šnekioji pusseserė, tą gėdą „iškakoti“ ir nuleisti į kanalizaciją.
– Įpilsiu vyno, – pasakė Juras. Sniegutei nereikėjo į jį žiūrėti, kad suprastų, jog jaučiasi kaltas.
Juras nieko neatsakė. Kol skubėdama rengėsi, visą laiką juto į nugarą įsmeigtą jo žvilgsnį. Užsisegusi paskutinę sagą, prisivertė atsigręžti ir nepakeldama akių paklausė:
Iš to, kaip Juras ištarė tą vardą, Sniegutė suprato, kad jis ją tebemyli. O ji, kvailė paskutinė, ką tik mėgino pakišti jam netikusį Filomenos plagiatą.
Ji atsistojo ir automatiškai kirto dirbtuvės erdvę. Galvoje kurtinamai ūžė. Prie durų staiga sustojo, neįstengė atrakinti. Juras užsitraukė kelnes ir neskubėdamas priėjo padėti. Sniegutė nusuko akis nuo jo ilgų grakščių pirštų, kurie prieš savaitę sukėlė geismą, o dabar atrodė koktūs. Vieną akimirksnį jai pasirodė, kad delsiantys Juro pirštai nori jos atsiprašyti, bet atsiprašymą Sniegutė iš karto atmetė. Išspruko pro duris, užlėkė laipteliais ir pasileido sutemusia, vasaros šūksnių pilna gatve.
Aš niekada ja netapsiu, niekada nebūsiu net panaši į ją, niekada niekam nebūsiu tuo, kuo Filomena yra Jurui ir visiems, kas į ją pasižiūri! – rydama apmaudo ir gėdos ašaras, murmėjo Sniegutė. Nejuto, kad kalba balsu. Tomis žiauriomis frazėmis save čaižė ir baudė. Paskui ją užpylė dar žiauresnių svarstymų srautas – Filomena minėjo, esą Juras „geras lovoje“. Sniegutė šito apie jį pasakyti negalėjo. Turbūt todėl, kad jai Juras visai nesistengė būti „geras“. Sniegutė atsidavė jam tikėdamasi (ko, tiesą sakant, ji tikėjosi? nejau vien fizinio malonumo?), kad Juras patvirtins, jog ji gali būti geidžiama kaip Filomena. Bet Juras to nepatvirtino. Jis laukia ir trokšta tik Filomenos. Kodėl tada priėmė Sniegutę, jos nemylėdamas? Nejaugi pasidavė niekingam patino instinktui? O gal – ir tai Sniegutę tiesiog siutino – jam tik pagailo jos?.. Nusprendė padaryti paslaugą?.. Viešpatie, kaip visa tai apgailėtina!
Svetainėje tebeveikė televizorius. Gydytojas odontologas, tikras gražuolis, rankose laikė pastos tūtelę ir šypsodamas su vos juntama panieka įtikinėjo, kad jo vertos pacientės turėtų tokią įsigyti. Timas miegojo ant sofos išsižiojęs, šlapiais prie smilkinių plaukais, įsisupęs į Filomenos chalatą. Sniegutei suspaudė širdį. Išjungė televizorių ir privėrė langą, pro kurį retkarčiais įsiverždavo naktinio gyvenimo nuotrupos, šūksniai ir kulniukų kaukšėjimas. Uoslę užkliudė nemalonus kvapas. Instinktyviai pauostė pirštus ir nusipurtė iš pasibjaurėjimo, puolė į vonią praustis. Iš pradžių, tramdydama verksmą, gerai išsimuilino rankas, o paskui nusitraukė drabužius, palindo po dušu ir pratrūko balsu raudoti. Jei būtų galėjusi, pemza būtų nusigremžusi odą. Norėjo išsimuilinti, išsidezinfekuoti ir vidaus organus. Visas kūnas buvo subjaurotas, išteptas, išprievartautas. Gaikčiojo po deginamai karštu dušu, kol pasidarė silpna. Pamažu joje vėl ėmė ryškėti Filomena. Jos vienintelės vaizdinys guodė, nuskausmino, lyg lėtai į kraują leidžiama injekcija. Sniegutė jautėsi kaip išdavikė – juk nuėjo pas Jurą tikėdamasi išvogti dalelytę to, ką su juo patiria Filomena. Ir nesvarbu, kad Filomena pati siūlė tai padaryti.
Be Filomenos, šią valandą Sniegutė nieko neturėjo. Išropojusi iš vonios, garuojanti, nusiverkusi, įpuolusi į savigailos transą, išpurtė iš rankinės telefoną, užsidarė miegamajame ir surinko Filomenos numerį. Buvo beveik trys valandos nakties, bet Sniegutė to nežinojo. Neatsiminė ir to, jog Filomena iki šeštadienio žadėjo būti „ne ryšio“ zonoje. Ragelyje monotoniškai aidėjo ilgi signalai. Po kokių trisdešimties sekundžių Sniegutė išgirdo tylų, užsimiegojusį Filomenos „klausau“, ir jis atvėrė tamsoje duris į kitą, stebuklinę, filomenišką tikrovę.
– Filomena, – ji vėl paplūdo ašaromis. – Filomena, tai aš…
– Taip, Sniegute, klausau… Kas atsitiko?
– Toli, – atsiliepė Filomena tikrai iš labai toli, lyg šnekėtų ne iš žemės. Lyg skristų lėktuvu per Atlantą ar – dar klaikiau – raketa į mėnulį.
– Kaip toli? Kur? – kūkčiojo Sniegutė.
– Tu verki? Kas atsitiko? Kaip Timas?.. Kas nors Timui? – Filomena pamažu išsibudino ir priartėjo.
– Ne, Timas miega. Jam viskas gerai. Tai aš, aš – man kažkas darosi…
– Kas darosi?.. Tu girta?.. Ką ten veiki?.. Iš kur skambini?..
– Iš tavo namų… Negeriu, aš apskritai negeriu…
– Tai kas pasidarė?.. Negąsdink manęs, gerai?.. Pasakyk, kad Timui nieko neatsitiko…
– Nieko, jam tikrai nieko neatsitiko… Mes čia puikiai gyvename… Bet man atsitiko, alio?.. Man atsitiko… Filomena, aš negaliu be tavęs…
– Kaip kaip? – neišgirdo ar nesuprato Filomena.
– Ar tu… negalėtum sugrįžti? Tiesiog imti ir atvažiuoti? Aš negaliu… taip… telefonu… Atsimeni, kai tau buvo baisu… ir negalėjai paaiškinti… man dabar… panašiai.
– Sniegute… Grįžti negaliu. Duok man Timą.
– Jis miega. Pas mus naktis. Nežinau, kiek valandų, daug… Filomena, Filomena, – ji skonėjosi tuo vardu, glamonėjo lyg fetišą. – Tu net neįsivaizduoji… tu nesupranti…
– Viskas, užteks… Baikim. Išjunk telefoną ir gulkis, paskambinsiu ryt.
– Filomena, – jai staiga smilktelėjo įtarimas. – Kodėl tu sakei, kad iki šeštadienio būsi ne ryšio zonoje?
– Labanakt. Labanakt, – pasakė Filomena ir išjungė telefoną.
Kitą rytą Sniegutė pramerkė akis apimta gėdos ir šleikštulio. Įvykį su Juru jau miegodama išstūmė į giliausius sąmonės archyvus, jis taip ir liks ten dūlėti. Bet pokalbio su Filomena išstumti nepavyko. Nors vakar vyno tik paragavo, jautėsi pagiringa. Timo dar nesigirdėjo. Sniegutė atitraukė naktines užuolaidas ir prisėdo ant lovos krašto, mėgindama visiškai išsibudinti. Paskui susirado mobilųjį ir, sugalvojusi atsiprašyti bei paneigti naktinio pokalbio tikrumą, surinko Filomenos numerį.
Vėl tie patys ilgi, tingūs signalai, atrodo, tyčia erzino, bandė kantrybę ir stengėsi įbauginti savo gūdžiu aidu. Filomena vis dar buvo „ryšio zonoje“, bet nekėlė ragelio. Ką tai galėjo reikšti? Sniegutė ėmė rašyti žinutę. Kelis kartus keitė žodžius. Kreipinį „tu“ ištaisė į „jūs“. Žinutė skambėjo taip: „Atsiprašau, kad naktį prižadinau. Buvau nesava. Tai nesusiję su jumis, užmirškite. Iki malonaus. Snieg.“ Išsiuntusi žinutę, staiga susivokė nieko neužsiminusi apie Timą. Nepatikino, kad vakarykštis jos susijaudinimas nebuvo susijęs su jokiu nelaimingu įvykiu. Filomenai galėjo pasirodyti, jog Timas jai visai nerūpi. Tiesą sakant, kai emocijų banga Sniegutę imdavo nešti pas Filomeną, jai tikrai niekas neberūpėdavo. Išsiuntė antrą žinutę: „Timui viskas gerai, mudu draugaujame, nebadaujame, daug būname gryname ore.“
Vonioje sušniokštė vanduo. Sniegutė apsidžiaugė išgirdusi, kad Timas jau pabudo. Kažkodėl jautėsi jį nuskriaudusi, bet širdyje ėmė rastis ir būsimos pilnatvės nuojauta. Nebegalvodama apie Filomeną, kelias minutes planavo, ką šiandien pasiūlys Timui veikti, kad abiem būtų smagu. Paskui nevalingai vėl puolė prie to keisto slėpinio, kuris, lyg altorius Filomenai, visą laiką slūgsojo jos sąmonėje. Bet tuojau susivaldė. Viskas, užteks, daugiau ji man neturi galios, sumurmėjo Sniegutė ir atsisuko į duris. Pro jas kyštelėjo nuo miego patinęs gražus veidelis.
– Labas rytas, – pasisveikino Timas. – Aš jau pabudau.
– Ateinu, – žvaliai atsiliepė Sniegutė.
Jonas Mikelinskas. Dinozauro ausyje (Pradžia)
2009 m. Nr. 4
Eseistinė apysaka
Jeigu nori, kad gyvenimas tau neapkarstų
Ir neprarastų prasmės,
Ieškok Dievo net tada, kai nebesitiki Jį surasti.
Vilniuje ant Tauro kalno
Tu šį rytą pabudai be galo gerai nusiteikęs. Taip gerai, jog net nepagalvojai, kaip visuomet rytais, kad būtina kuo greičiau apsirengti, kadangi nelabieji, kurie tremia žmones į Sibirą, mėgsta juos užklupti pusnuogius. Ir buvo taip linksma, kad visa gerkle užtraukei savo mėgstamą dainą: „Ant kalno mūrai, joja lietuviai…“ Tik daug vėliau, kai jau pasimankštinai, iki juosmens nusiprausei šaltu vandeniu, žvilgsniu palydėjai už lango skrendantį balandį, tu vėl prisiminei visu savo gyvenimu išbandytą taisyklę, tapusia kone aksioma: „Jeigu tau be regimos priežasties pasiutusiai linksma, žinok, kad tavo pėdomis jau seka kipšas ir laukia patogios progos tau kepštelėti. O kipšo kepštelėjimas tolygus nuodų taurelės maktelėjimui.“
Prisiminei tą nei iš šio, nei iš to nuolat išnyrančią pasiutaksiomą ir, užuot ramiai sėdęs prie kavos puodelio, tu pamažu, beveik nejučiomis ėmei ieškoti to nesuprantamo linksmumo priežasties.
Savo laimei ar nelaimei, netrukus ir nesunkiai tą priežastį suradai. Ir ne bet kokią, o svarią kaip Diogeno samprotavimai iš statinės dugno apie nepriklausomą gyvenimą ir mąstymą. Tau linksma šį rytą buvo dėl to, kad kiaurą naktį skridai. Skridai plasnodamas rankomis it sparnais. Skridai virš laukų ir miškų, medžių ir namų, upių ir ežerų… Žmonių ir gyvulių. Skridai ir niekas tau netrukdė. Nei bažnyčių bokštai, nei fabrikų kaminai, nei vėjų gūsiai, nei lėktuvų sparnai, nei kalvos, nei kalnai… Absoliučiai niekas! Skridai… nugalėjęs savo žmogišką ribotumą. Tą ribotumą, kurį tau įvarė ilgametė draugystė su rusišku žurnalu „Voprosy filosofiji“. Ką tai reiškia? Ogi tą, kad ten ne vienas straipsnio autorius, gvildenantis Vakarų filosofų pažiūras – net tokio rango išminčių, kaip Hėgelis ar Sartras, nepraleisdavo progos pažymėti, jog jiems pasiekti to, ką yra pasiekę Marksas, Engelsas ar Leninas su Stalinu, sutrukdė mąstymo ribotumas. Ne kartą sutikęs tą Vakarų filosofų „ribotumą“ sovietinių „išminčių“ raštuose bei straipsniuose, tu ne juokais pradėjai domėtis Marksu, Engelsu, Leninu… Be didelio vargo, kadangi skaitai ne tik lietuviškai, rusiškai, bet ir prancūziškai bei vokiškai, į tavo rankas pateko „Komunistų partijos manifestas“, „Kapitalo“ ištraukos, „Gamtos dialektika“, „Materializmas ir empiriokriticizmas“ ir daugelis kitų kelrodžių, vedančių į to ribotumo giljotiną. Ši sunki, daug jėgų, azarto bei atsidavimo reikalaujanti kelionė tęsėsi tol, kol įstrigo garsiame Karlo Markso teiginyje: „Die Philososophen haben die Welt nur verschieden interpretiert, es kommt aber darauf an, sie zu verändern“ (Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet uždavinys yra jį pakeisti – vok.)
Verändern?! Pakeisti?! Pakeisti?! Pakeisti?! Tu tada visa kita pamiršęs kartojai lyg apdujęs. O ką reiškia – pasaulį pakeisti? Viską pradėti nuo žmogaus prigimties pakeitimo. Visa tai, ką mes turime dabar, pasiųsti po velnių, pristeigti konclagerių, sargybos postų, ar kaip kitaip? O iš žmogaus sukurpti Čapeko robotą? Atsakymų į šiuos klausimus tu nesuradai ir negalėjai rasti, tik neaiškiai jutai, kad po didžiųjų genetikų Mendelio, Veismano ir Morgano atradimų apie sėkmingą žmogaus prigimties pakeitimą negali būti rimtos kalbos.
Visa tai šį rytą tu prisiminei, kai ką apgalvojai ir vėl sugrįžai prie pagrindinio klausimo – kodėl pabudai toks linksmas, taip gerai nusiteikęs, kaip dar niekada. Nejaugi vien dėl to, kad sapne skridai? Po to sekė ir kitas, pats svarbiausias klausimas: nejaugi žmogus savo ribotumą nugali tik sapne?
Su šiais klausimais, su tuo neaiškumu tu tąsyk ir išėjai iš namų. Bet išėjai ne taip, kaip pernai, užpernai ar dar seniau, kai išsiruošdavai į panašią kelionę. Mat šį kartą tu buvai parvažiavęs į Vilnių tik trumpam – reikalų spaudžiamas. O dabar sėdai į troleibusą Nr. 2, kad jis tave nuvežtų prie taupomosios kasos, kur tavęs laukė indėlis. Antrukas lėkė pasišokinėdamas it koks paauglys ir iškratė visas tavo mintis apie tą nelemtą ribotumą ir palaimingą skrydį virš laukų, miškų, upių bei ežerų. Ir tu sėdėjai kaip lėktuve. Bet tik tol, kol tavo akys susitiko su kreivanosio tipo akimis. Tada prisiminei, kad jau seniai esi sekamas ir panūdai artimiausioje stotelėje išlipti. Taip ir padarei, bet judviejų akys vėl susitiko. Tik šį kartą vieno iš gatvės, kito – iš troleibuso. Tavo liežuvis nespėjo paklusti protui ir iššoko iš burnos, o jis, it apspjautas, nusišluostė atpakalia ranka kreivą nosį. Į taupomąją kasą įžengei kaip į ritualinių paslaugų biurą ir kurį laiką nesusigaudei, kodėl stovi už tų prakaituotų nugarų. Prieš akis staipėsi daugiaveidis seklys ir šluostėsi nebe kreivą nosį, bet prakaituotą kaktą. Tave pažadino nekantrus balsas:
– Stoju i mečtaju o tech, kotoryje v more (Stoviu ir svajoju apie tuos, kurie jūroje – rus.), – ramių ramiausiai atsakei ir pats nusistebėjai, kodėl taip ramiai ir keistai tau išėjo.
Pasiėmei vieną šimtą rublių ir, vargais negalais susiradęs pardavėją, kurios anksčiau lyg ir čia nebuvo, nusipirkai porciją ledų. Sulaižei tą šaltą daiktą ir galva vėl pradėjo veikti kaip ką tik iškėlus koją iš namų. Ir, nepaisant to, ji, ta galva, vis ieškojo prie ko nors prikibti. O tam netrukus atsirado ir tinkama proga, kai tu nežinia kodėl, užuot sėdęs į troleibusą ir pasiekęs užmiestį, kad ten susirastum „balsuodamas“ prie plento kokį sunkvežimį ar automobilį, kuris tave pamėtėtų į Pasvalį, iš taupomosios kasos patraukei Kalinausko gatve aukštyn. Ir jau iš tolo, ko gero, ne tiek pamatei, kiek pajutai tuos Santuokų rūmus, kurie, pamynę po kojomis buvusias garsias liuteronų kapines, įžūliu balzganu balnu iškilo ant Tauro kalno, tau tapo ne tiek vyro bei moters jungtuvių, kiek žmogaus beširdiškumo ir niekšybės simboliu. Juk dar taip neseniai tu nerimo ir skausmo valandomis čia vaikštinėjai skaitinėdamas vokiškas epitafijas.
Taigi, iš tikrųjų tavo galvoje netilpo ne tiek tie Santuokos rūmai, įžūliu balzganu balnu iškilę ant mirusiųjų kaulų, kiek tos barbariškai panaikintos liuteronų kapinės, kurių paminklų granitas, marmuras ir metalas buvo išgabentas žinoma ir nežinoma kryptimi, kiek sovietinės valdžios su niekuo nesiskaitymas, panieka amžių patikrintoms vertybėms. Ir tave tai nuteikdavo ne tik liūdnai, bet ir slegiamai, priešiškai. Ir jau nuo pat studijų meto. Ne paskutinę vietą užėmė ir tos valdžios baimė. Ypač universitetinės. Mat, stodamas į šią aukštąją mokyklą, nuslėpei, kad karo metu atlikai Vokietijoje Reicho darbo tarnybą, nes be jos negalėjai įsigyti brandos atestato ir studijuoti. Jau vien tas faktas, kad buvai užsienyje ir matei, kaip ten žmonės gyvena, tarybinei valdžiai sukeldavo įtarimą, nepasitikėjimą ir nenugalimą norą kuo greičiau tokį subjektą izoliuoti arba net likviduoti. Todėl ir tavo kiekviena diena universitete galėjo būti paskutinė. O tam atsirado net ir konkrečių ženklų, pavyzdžiui, – ilgi ir lipnūs vienos fakulteto komjaunimo veikėjos žvilgsniai, kurie bet kurią akimirką galėjo pavirsti rūsčiu priekaištu: tu iš aukšto žiūri į mus ir paniekinamai stebi visa tai, ką mes darome studentų labui. Žinoma, viso to tu negalėjai ignoruoti, bet negalėjai ir nepastebėti, kaip koks nors vyr. dėstytojas Kostelnickis dedasi visų galų meistru ir skraido ne tik universiteto kiemais bei koridoriais, bet nevengia ir miesto griuvėsių. Štai dėl ko tu, užuot visą laiką sėdėjęs auditorijose ar kabinetuose, neretai klajodavai po miestą, užsukdamas į jo bažnyčias ir kapines. Čia atgaudavai prarastą dvasinę pusiausvyrą ir sutvirtindavai pašlijusį įsitikinimą, jog niekas tau nepadės, jeigu neišmoksi padėti pats sau. Padėti net ir atsidūrus prie išsiveržusio ugnikalnio. Stiprus tas, kuris randa atramą ne kituose, o pats savyje.
Tokių ir panašių minčių nešamas ir stabdomas, tu, nejusdamas lagamino svorio ir saulės, pakilusios kone į zenitą, kepinimo, pasijutai pačiame Tauro kalno viduryje, kur visas saulės šutinamas miestas atsidūrė tau po kojom. Iš pradžių išpūtęs akis dar spoksojai į dangų, o paskui visa galva vėl atsitrenkei į tuos Santuokų rūmus, kurie dabar atrodė kaip prakaito lašas ant to kreivanosio, likusio troleibuso viduje, kaktos. Žiūrėjai, stebėjai, bet nebesibjaurėjai, kol staiga it aidas iš begalinės tolumos atklydo epitafijos išmintis: „Was wir bergen in den Särgen, ist den Erde Kleid. Was wir lieben ist geblieben bis zur Ewigkeit“ (Ką mes guldome į karstą, tai tik žemės rūbas. Ką mes mylime, per amžius išlieka – vok.).
Toji epitafija, atklydusi iš tų tolimų, tarsi nerealių studentavimo metų, tave sukrėtė lyg antausis ir praregėjimas ar dvasinis nušvitimas. Tu, pasidėjęs ant žemės lagaminą, net atsisėdai tiesiog ant žolės. Sėdėjai ir kone su neapykanta žvelgei į … SANTUOKŲ RŪMUS.
Žvelgei, kol tave pažadino žodžiai. Ne, ne žodžiai, bet iš kažkokių aukštybių nukritęs klausimas:
Tu pasimuistei lyg pažadintas iš miego.
– Vis dar sėdi ir nepažįsti? Ar nenori pažinti?
Tu išplėtei akis. Prieš tave stovėjo juodas, didelis it kalnas vyras su skaudžiai geltona lazda. Tasai geltonumas tiesiog akino. O dar tie žodžiai „Was wir bergen in den Särgen, ist den Erde Kleid…“ vis ruseno galvoje. Nevalingai rankos mostu tu užgesinai tą rusenimą, skiausčiu delnu patrynei vieną akį, paskui kitą ir vėl įsižiūrėjai. Vytautas! Jis buvo dar labiau sustorėjęs, nesveikai įraudęs, glotniai sušukuotais juodais plaukais, prisimerkęs, ko gero, mintyse atsisveikinęs su viena ir kita diabeto suniokota koja. Stūksojo priešais tave pasirėmęs ta savo geltona it milžiniška askaridė lazda. Tasai geltonumas juodame fone atrodė kažkoks paslaptingas ir kartu sopulingas.
– Vytautas! Vytautas! Kaip čia atsiradai?
– Va ėjau ir atėjau, – pasirėmęs į lagaminą, tu atsistojai ir padavei jam ranką.
– Kas nežino nuo ko pradėti, perfrazuojant Kromvelį, tas daugiausia pasako.
– Ko gero, pataikei į patį dešimtuką.
– Aš viskam pasiruošęs. Kariuomenėje už taiklumą buvau gavęs atostogų.
– Bet vis abejoju, ar iš viso būtina tau sakyti.
– Ne laikas abejoti, kai reikia kovoti, – bravūriškai atkirtai ir net pasitempei kaip kareivis, laukdamas vado įsakymo. Bet ilgai jo nesulaukei.
– Jeigu jau taip, tai galėjai prieš mane ne stovėti, bet gulėti.
– Na, na! – tu ne juokais jau susidomėjai ir paraginai. – Varyk toliau!
Tada Vytautas pasisuko į vieną, į kitą pusę, apsidairė, kone visa krūtine atsirėmė į tą geltoną lazdą ir vos girdimai tarė:
– Šitoje, na gal kiek ir kitoje vietoje, žodžiu, ant Tauro kalno tave, Joneli, daužė ir spardė.
Paskubomis sugavęs jo nusuktas į šalį akis, tu nekantriai pakėlei balsą:
– Turi galvoj enkavėdistus, kagėbistus ar kokią kitą šutvę? Kalbėk aiškiau!
– O tu nesikarščiuok ir nešauk. Negi nežinai, kad ir sienos ausis turi?
– Žinau, gerai žinau, bet, Vytautai, neturiu laiko čia su tavim pilstyti iš tuščio į kiaurą.
– Iš tuščio į kiaurą?! – pakėlė balsą ir Vytautas M. – Kalba eina apie žmogaus, tai yra tavo gyvybę. Koks čia pilstymas iš tuščio į kiaurą. Aš tavęs nesuprantu, Jonai.
– O aš tave, Vytautai, jau seniai perkandau.
– Oho! – kažkaip keistai visu stambiu kūnu nusistebėjo jis. – Net šitaip?
– Nors esi mėtytas ir vėtytas, bet kartais negali atsispirti pagundai žmogų pakankinti.
Tu, užuot atsakęs ir toliau pešęs iš jo žodžius, nekantriai pasisukai ir žengei žingsnį į priekį:
– Kur?! Kur skubi? – čiupo jis laisvąja ranka tau už alkūnės, kone desperatiškai šaukdamas. – Kurgi tu šitaip aklai nuskubėsi?
Tu, valdingos jo rankos sulaikytas, sustojai lyg įbestas, o jis, nervingai stuksendamas ta savo geltonąja lazda į grindinį, tiesiog prapliupo, prieš tai dar suskubęs priekaištingai pažvelgti tau į akis. Ir taip prapliupo, jog žodžiai iš jo burnos ėmė verstis vienas per kitą, tarsi juos kas būtų šluota šlavęs.
Iš to žodžių srauto tu supratai tik tiek, kad toje vietoje, kur dabar stovit, na gal kiek arčiau buvusių liuteronų kapinių – kažkokie banditai mirtinai sumušė žmogų. Ir daužė, mušė, spardė jį tol, kol paaiškėjo, kad jis ne tas, tai yra ne tu, bet visai kitas, tik panašus į tave žmogus.
– Kas tas… ne tas, o kitas? – iš pradžių nesusigaudei tu. – Kaip reikia tai suprasti?
– Suprasti reikia taip, kad jie vietoj tavęs mirtinai prikūlė kitą pilietį. Tik panašų į tave.
– O kas tie jie? – sukluso ir sunerimo ne tik tavo ausis, bet ir širdis, nors nebe pirmą kartą šiandien susitinki su tais nelemtos ateities pranašais.
– Kas? Kas? – pakartojo jis kelis kartus. – Ir vėl tas pats. Tarsi gyventum ne Tarybų Sąjungoje, kur triumfuoja komunizmo darkytojo kodeksas.
– Tai tu įsitikinęs, kad šuva pakastas ne kur kitur, o tik sudarkytame komunizme?
– Tuo įsitikinęs ne tik mąstantis komunistas, bet ir apsiskaitęs katalikas.
– Turi galvoj pirmuosius krikščionis? – tu iš karto susidomėjai tuo netikėtu minčių posūkiu. – Gali man plačiau paaiškinti?
– Kodėl ne, tik gaila tavo laiko, kuris ką tik taip spaudė tave, – priekaištingai šyptelėjęs, sutiko jis.
– Laikas ne kiškis – nepabėgs, – pats nepajutai, kad susidomėjimas tuo nauju minčių posūkiu pasiekė tokį įtartiną tau laipsnį.
– Tu nori pasakyti, kad laikas, būdamas ne kiškis, nepabėgs, o toks Vytautas, būdamas paskutinio laipsnio diabetikas, gali ne tik pabėgti, bet ir kojas pakratyti? – tai ištaręs jis su švilpesiu atsiduso, suėmė abiem putliom rankom tą savo geltonąją lazdą-askaridę, pakėlė ją prie drimbančio per diržą pilvo ir kažkaip keistai subliūško, suglebo. Tačiau tai truko tik sekundę kitą, paskui vikriau, negu galima buvo iš jo tikėtis, atlošė glotniai sušukuotą galvą ir paklausė: – Juk taip, Jonai?
– Ne, Vytautai, ne visai taip, – pasiskubinai tu paneigti. – Atvirai pasakius, mane sudomino ne kas kita, o tik netikėtas mūsų pokalbio posūkis – nuo konkretaus fakto, konkretaus nusikaltimo prie idėjinio, politinio ir net religinio apsisprendimo. – Gal aš čia kiek ir utriruoju, bet manau, kad supranti mane.
– Tikiuos, kad suprantu, nes visuomet didelę prasmę ir reikšmę skyriau tavo pačiu juodžiausiu visiems metu viešai ištartus žodžius: „Audiatur et altera pars“ (Tebūnie išklausoma ir kita pusė – lot.).
– Iš kur tai? – kone išsižiojai iš nuostabos girdėdamas šiuos žodžius iš „stuk…“ Vytauto M. lūpų.
Jis, it koks jautrus kamertonas, pastebėjęs ar pajutęs nuostabą ar sutrikimą, užuot pasakęs pavadinimą knygos, kur tuos valdžiai baisius žodžius tu įdėjai į kunigo lūpas, ėmė lyg ir teisintis ar priekaištauti:
– Tai tu manai, kad aš tavęs neskaitau, kad esu kažkoks ne toks, kaip tu ar kiti?
– Ne, nemanau, Vytautai, tik nustebau, kad taip gerai viską prisimeni, net ir atskirus dialogus.
– Kaipgi neprisiminsi to, kas griauna kruvinos imperijos pačius pamatus. Nejaugi tu manai, kad mūsų grobikai nežino tokios patentuotos aksiomos: kas melu buvo sukurpta, tas tiesa bus sugriauta. O kas okupantui gali būti baisiau, kaip suteikti žodį ir oponentui.
– Tu taip drąsiai, nevyniodamas žodžių į vatą, šneki, jog man net baisu pasidarė.
– Manyti tai gal ir nemanau, o pagaliau, kas tave žino.
– Juo labiau, kad kai kam esu ir „stukačius“. Negi ne?
– „Stukačius kaip stukačius“, bet kad kažkokių reikalų su jais turėjai ar turi, ne vienas pasako ar įtaria.
– Nesiginu, pakinkytas buvau, bet sąžinės nepardaviau ir neparduosiu, – pasakė Vytautas ir lazdos smūgiu į šaligatvį savo žodžius tarsi užantspaudavo. – Ypač dabar, kai mano giesmelė jau sugiedota.
– Tikiu, bet mes per toli nuklydome nuo reikalo esmės, – pažvelgęs į laikrodį ant rankos, susirūpinai tu. – Iš viso to, ką man pasakei, kokią padarytum išvadą?
– Tu pasmerktas, – iš karto, neišsisukinėdamas, ištarė jis – Virš tavo galvos kabo Damoklo kardas.
– Kaip tu apie visa tai sužinojai?
– Aš turiu vieną draugą, kuris šventai įsitikinęs, kad, ten tarnaudamas, Lietuvai atneša daugiau naudos, negu desidentai.
– Ir jis buvo to įvykio liudytojas, o gal net dalyvis?
– Nežinau, kaip iš tikrųjų buvo, bet jo žodžius galiu perduoti gana tiksliai, – šniokšliai išpūtęs orą, jis įsidėjo į burną kažkokią tabletę, nurijo, apsilaižė lūpas ir varė žodį po žodžio it kokias pakrikusias žąsis į tvartą: – Trumpai drūtai šnekant, pirmiausia jie tą nelaimėlį lazdos smūgiu į galvą apsvaigino, partrenkė, spardė, daužė ir… iškrito jo piniginė, paėmė, surado joje pasą, nusviedė, lyg nudegę rankas, ir… į kojas. Kaipgi kitaip? Tik taip. Jiems juk nereikėjo nei jo paso, nei pinigų. Jiems reikėjo tik jo gyvybės, kad daugiau neviauksėtų, nejuodintų tarybinės tikrovės, kaip tu sau leidi. Juk visiems jau pranešta, kad esi pagrindinis tarybinės tikrovės juodintojas. O visam tam, tikriausiai tu net nežinai, pradžią padarė genseko Sniečkaus parankinis Genrikas Zimanas, kai jis, pasirėmęs tavo „Kūdikėliu“, apšaukė tave banditų ir banditizmo Lietuvoje reabilituotoju, – baigęs šią ilgą savo tiradą ir vėl šniokšliai atsidusęs, jis atsilošė ir taip kurį laiką stovėjo didingas, grasus ir sopulingas, tarsi laukdamas iš tavęs prieštaravimo ar pritarimo.
Nebesusigaudydamas mintyse ir savyje, tu irgi tylėjai. Tuo tarsi pasinaudodamas pro šalį ėjęs žmogus, išraudęs nuo karščio ir tvankumos, palietė Vytauto M. alkūnę ir tarė:
– Jei nieko prieš, lauksiu tavęs prie „Minties“.
Abu žvilgsniais pasekėme jį, nueinantį didingų Profsąjungos rūmų link. Kai nepažįstamasis atsitolino, tu paklausei:
– Žinau tik tiek, kad jie, ką nors pradėję, nesustoja pusiaukelėje.
– Tą ir aš žinau. O ką darytum mano vietoje tu pats?
– Aš? Aššš… ko gero, sprukčiau iš Vilniaus. Ir kuo toliausiai. Gal net ir į užsienį.
– Gera pasakyti. Aš ne Venclovos sūnus.
– Svarbiausia – nesimaišyti jiems akyse. O tai bus kaip kunigams… Laurinavičiui ar Zdebskiui… Ir ne tik jiems.
– Bet, bet… tegul tas BET pasilieka tik man.
– Kažko svarbiausio tu, Jonai, nenori man sakyti, – atkišdamas prakaituotą ranką atsisveikinti, graužėsi jis.
– Nenoriu, nemoku ir… ne tik tau, bet ir sau.
Juodu išsiskyrėte nei šiaip, nei taip. Tiesą pasakius, tu jį palikai bestovintį ant šaligatvio.
Tave pažadino iš kažkur išlindęs ilgas, kaip staiga užėjęs kosulys, autobusas ar troleibusas, kurio languose žmonių galvos atrodė lyg įvairiaspalvės ledų porcijos. Plačiai pravėręs akis, tu žvelgei į tas „porcijas“, kol kosulys pavirto aštriu, maudžiančiu troškuliu, vėsos, švarumo ilgesiu. Ir kartu niekaip negalėjai nei pradėti ir užbaigti kažkokios minties, nei nuryti seilės. Tu sudejavai ir atsirėmei į artimiausią tvorą. Stovėjai ir spoksojai į buvusias liuteronų kapines, kur ramiai ganėsi kažkieno balta ožka.
Ir staiga tave nuo tos geležinės tvoros atplėšė drąsi, netikėta, atskridusi iš studijų metų epitafija: „Wer das Leben verachtet, fürchtet den Tod nicht“ (Kas niekina gyvenimą, mirties nebijo – vok.).
Ir tada, žvilgsnį atrėmęs į tuos ne vietoje patupdytus, šventvagiškus Santuokų rūmus, garsiai pats savęs paklausei:
Niekas tau neatsakė ir negalėjo atsakyti, tik už kelių žingsnių pakilo į orą juodų paukščių būrelis ir it sudegusių trobesių plėnys sklandė bežadėje tyloje. Bežiūrint į jų alsų, nevikrų skraidymą tavo galva prakiuro ir pasipylė klausimai: Argi tu niekad netampei meškos už uodegos ir ūsų? Juk savo „Kūdikėliu“ tu nedviprasmiškai parodei, kad tavo simpatijos yra „banditų“, bet ne liaudies gynėjų pusėje. Ką gi byloja tavo garsusis „Audiatus et altera pars“? Ir dar įdėtas į „tamsybininko“, tai yra kunigo, lūpas? O argi Šimulio laidotuvių aprašymu tu nepasišaipei iš garbingų tarybinių aktyvistų? Argi neteisus buvo Vytautas Sirijos Gira tavo „Laisvę už horizonto“ pavadinęs fašistiniu romanu? Ir dar kur? Rašytojų Sąjungos plenume. Argi čia ne provokacija? Argi ne meškos tampymas už uodegos ir ūsų? Argi čia ne žaidimas su mirtimi? Ne panieka jai? O kam? Kam visa tai?
Tu ir pats nepajutai, kaip garsiai pasakei:
– Kam? Kam? O tam, kad neužmigtų, nesuniekšėtų Lietuva. Kad ji nestatytų Santuokų rūmų ant mirusiųjų kaulų.
Tai ištaręs ir užgniaužęs savyje apmaudą ir nerimą dėl viso to, kas ką tik įvyko, tu palikai staiga pasunkėjusį lagaminą ten, kur stovėjai, ir susiradai tokią vietą, iš kur atsiskleidė tie Santuokų rūmai visu savo nekenčiamu grožiu ir svarbumu. Žvelgei ir plačiai atvėręs akis, ir prisimerkęs, o mintys vijo viena kitą, kol jas visas nustelbė kategoriškas, likiminis klausimas: kaip gyventi toliau, kai viskas šitaip keistai susiklostė, kai aš čia ir dabar stoviu tik per laimingą atsitiktinumą? Apmaudų kai kam nesusipratimą. Juk aš jau pasmerktas. Ir dar nežinia, ar iš čia išnešiu sveiką kailį.
Tavo nerimas, apmaudas, baimė, nepasitenkinimas savimi dar labiau išaugo, kai sugrįžęs ten, kur palikai lagaminą, jo neberadai. Neberadai, bet ieškojai, tarsi jis būtų pavirtęs pinigine ar įdedamu į kišenę ir iš jos ištraukiamu daiktu.
– Čia dabar! – sugriežei dantimis ir beviltiškai ėmei akimis klaidžioti po buvusias liuteronų kapines, lyg ieškodamas į ką nors bent žvilgsniu atsiremti. Niekur nebesimatė net tos baltos ožkos, kuri ką tik ramiai ganėsi išniekintoje žemėje.
Ir dar ilgai tu akimis klaidžiojai po šitą vietą, niekur nesurasdamas tokio daikto, į kurį žvilgsnis galėtų atsiremti. Visi daiktai, medžiai, namai ir žmonės sprukdavo nuo tavęs lyg nuo raupsuotojo, išsigandę ar pasidarę gyvesni už gyvus. Vien tik tamsa žemėj, ore ir danguj. Tu nejučiom persižegnojai, lyg gindamasis nuo piktosios dvasios. Ir staiga tavo ausyse nuskambėjo aiškus, tvirtas, neatšaukiamas it pati mirtis balsas:
– Niemand stirbt vor seinem Tage (Niekas nemiršta anksčiau savosios dienos – vok.).
Šie žodžiai atsimušė į Santuokų rūmus ir vėl aidu sugrįžo pas tave.
Iš amžių glūdumos atskridusi epitafija tave atgaivino it šalto oro gūsis. Galva suskato dirbti aiškiai, šaltai, tiksliai. Kaip visada. Kieno šitie žodžiai? Aišku, kad fatalisto. O rasi dabar okupuotoje Lietuvoje, kur sekamas kiekvieno piliečio žingsnis, tik fatalistas, nesigrauždamas ir negrauždamas kitų, ir gali gyventi. Gyventi, stumti dienas ir nesikraustyti iš galvos. Na dar giliai tikintis katalikas, kuris ne apaštalauja, o tik poteriauja.
Kai jau pasisukai eiti iš šios nelemtos vietos, išvydai ant tvoros atbrailos, prie kurios ką tik stovėjai, tvarkingai sudėtus baltinius ir ant jų patupdytą juodą beretę. Tu sustojai it įbestas. Juk tai tavo manta, kurią vežeisi į klėtelę prie kapelių! Vadinasi, vagiui reikėjo tik lagamino ir dovanų, skirtų motinai. O kam jam svetimi baltiniai? Išrankus velnionas! Tačiau ir kultūringas rupūžgalvis – neima to, ko jam nebūtinai reikia. Tokį subjektą reikėtų net pagarsinti spaudoje. Na kad ir tokia antrašte: „Vagis, kuris nepaklausė Stalino ir neatsikratė sąžinės.“ Arba dar geriau šitaip: „Vagis, kurio chimera-sąžinė atsilaikė net prieš Tautų Vadą.“ Arba – trumpai drūtai: „Balta varna.“
Tas netikėtas radinys ir jo sukeltos mintys tave galutinai atgaivino, ir tu, susidėjęs baltinius, beretę ir dantų šepetėlį į raizginę, kurią visuomet nešiojaisi, kone linksmas patraukei ieškoti troleibuso, vežančio į užmiestį. Tokį troleibusą netrukus susiradai, o persėdęs į „pirmuką“ atsidūrei Žvėryne, iš kur į Ukmergės plentą – tik keliolika žingsnių. Čia prie žinomo vienaaukščio namelio užėmei savo įprastą vietą ir ėmei „balsuoti“. Bet šią vėlyvą popietę sunkvežimiai, lengvosios mašinos ir kitokie ratuoti padarai lyg apduję ar apakinti skrido vis pro šalį ir pro šalį ir niekas nekreipė dėmesio į tavo pakeltą ranką.
Kai tu, suprakaitavęs, išsikamavęs svilinančioje saulėje, ėmei prarasti bet kokią viltį iš Vilniaus išsikapstyti, prie tavęs tarsi iš žemės išdygo šiaudine skrybėle tipas ir lyg niekur nieko pasakė:
– Matau, kad jau kiaurą valandą čia balsuoji ir niekam neužkliūvi.
Tave nustebino ne tik netikėtas jo pasirodymas, bet ir kiek familiarus, bravūriškas balsas.
– Kas jūs toks? – paklausei, leidęs suprasti, kad nenori su juo prasidėti.
– Tas, kuris nepraeina pro žmogų lyg pro kokį daiktą. Ar ne? Ir nesustoja pusiaukelėje ką nors pradėjęs.
Paskutiniai trys žodžiai, pasakyti kiek luktelėjus, tave tiesiog sukrėtė. Juk juos, tuos žodžius, kaip tavo pasmerkimą mirčiai, prieš valandą kitą ištarė Vytautas M. Ir dabar žodžiai „Jie nesustoja pusiaukelėje ką nors pradėję“ ne tiek tavo ausyse nuskambėjo, kiek Damoklo kardu virš galvos pakibo. Todėl ir pats nepajutai, kaip pakėlei balsą:
– Sakau, gal pasėdėsi kartu su manim kokioje vėsesnėje vietoje, nes atrodai kaip šlapia višta, šiukšlyne pamesta.
– O jūs su ta savo šiaudine skrybėle atrodot kaip gaidys, tos šiukšlyno vištos išbrokuotas.
– Tai nesutinki? – tarsi neišgirdęs šių paniekos žodžių, paklausė.
– Kaip sau nori, kaip sau nori, bet kai suims pilvą ar širdį, bus per vėlu.
– Kuo čia dėti mano pilvas ir širdis?
– Pyktis pirmiausia juos pašalina iš rikiuotės, – kone grasinamai pasakė ir atsikabino. Bet nuėjo nuolat atsigręždamas, tarsi norėdamas visam gyvenimui įsidėmėti tavo veidą ar laukdamas, kad tu jį dar pasivytum.
Tam tipui dingus iš akių, tave vėl prislėgė tie žodžiai: „Jie nesustoja pusiaukelėje ką nors pradėję.“ Ką tai reiškia? Nejaugi jie, šitie, šitie… taip tave supakavo, jog kad ir kur tu pasisuktum, visur atsitrenksi į akliną sieną. O tu net nebandei to tipelio ilgesniam laikui sulaikyti ir bandyti kai ką išsiaiškinti. Na kad ir tai, iš kur jam šovė į galvą tie žodžiai, kuriuos jau šiandien girdėjai. Žinoma, išsiaiškinti ne tiesmukai, bet taip pamažu, nejučiom, pasinaudojus prancūziškų detektyvų bei romanų subtilumu. Ne, šito nebuvo. Tik buvo, kaip ir visada, vien laiko deficitas, amžinas skubėjimas į niekur net ir tada, kai naujas ar senas pašnekovas gali, žada ir neslepia turįs ką pasakyti daugiau, negu galima iš jo tikėtis. Va ir dabar, užuot pabėgęs pusvalandį nuo svilinančios saulės į pavėsį, kaip tau buvo pasiūlyta, ir išgirdęs iš nepažįstamojo lūpų tai, ko tau šiuo metu labai reikia, tu arogantiškai jį suniekinai ir pasiuntei po velnių. Argi šitaip daro ir elgiasi žmonės, kurie bent kiek dar turi sveiko proto ir suinteresuoti sveiku kailiu? Juk pagaliau šitaip atsikratęs tavim susidomėjusio pašnekovo, dar nežinia ką ir pats ant savo galvos užsikrovei. Argi dabar, kol tu čia stypsai, neateina tau į galvą tokia paprasta mintis, jog po viso šito, kas jau šiandien čia ir kitur atsitiko ar įvyko, gali prie tavęs sustoti mašinėlė paslaugiai praviromis durimis ir…
Ši mintis, pavirtusi net vizija, tave supurtė nuo galvos iki kojų. Dar ją lyg tyčia papuošė to kreivanosio iš troleibuso paslaptinga šypsena. O dar už minutės kitos, lyg mostelėjus burtininko lazdele, prie tavęs sustojo naujos laidos moskvičius, prasivėrė durys ir išniro plika, įdegusi, plaukuota ranka:
Tu instinktyviai atšokai toliau nuo tos čiumpančios rankos ir sumurmėjai:
Moskvičius, paskandinęs tave troškiuose dūmuose, nuvažiavo, o tu, čiaudėdamas ir ašarodamas, nudūlinai toliau nuo tos užburtos vietos. Nusišluostęs ašaras, atgavęs kvapą, garsiai savęs ir viso pasaulio paklausei:
– O dabar, dabar, ką daryti čia ir dabar? Nejaugi tik sakyti: kvailas, kvailas ir dar kartą kvailas!
Žinoma, niekas tau neatsakė ir negalėjo atsakyti, tik gerokai nustebai suvokęs, jog vis dažniau pasikalbi pats su savimi. Ir dar labiau nusistebėjai, kad jau kuris laikas nestabdai pravažiuojančių mašinų. Stovėjai kaip pasamdytas ir žvelgei į NIEKĄ, kaip pastaruoju metu vis dažniau tau atsitikdavo.
Ir dabar atsitiko tai, ko nelaukei, nesitikėjai iš savęs: užuot toliau žvelgęs į NIEKĄ, tu užsimetei ant nugaros tuos staiga pasunkėjusius marškinius, beretę bei kitus daiktus ir patraukei į artimiausią troleibusų stotelę. Patraukei iš anksto ramindamas save, kad žmona su sūnum Palangoje ir niekas niekur tavęs neklausinės, kas ir kaip. Be to, galėsi ten pasiimti ir atsarginį lagaminą, ir pasirūpinti naujomis dovanomis motinai, kuri viena ten grytelėje prie kapelių kovoja su žiurkėmis.
Saulė, perkopusi zenitą, droviai pasislėpė už aukštesnių medžių viršūnių. Apsidžiaugei, kad „Žvėryne“ ir troleibuse nesutikai nė vieno pažįstamo, kuriems parūpsta, kodėl tu šunti mieste, kai visi protingi žmonės maudosi ir gaivinasi jūroje.
Todėl dar lėkdamas į Antakalnį troleibusu nusprendei savo kambarėlyje atsigaivinti „kristaline“, kurios butelį juodai dienai laikei sekcijoje tarp knygų. Atsidūręs savo pastogėje, pajutai ne alkį, bet troškulį. Vos spėjęs nusimesti nuo pečių naštą, čiupai už pakarpos tą „kristalinės“ butelį ir ėmei gaivintis. O ji, nelaboji, užuot gaivinusi, vis pikčiau troškino. Tą troškulį malšinai kaip niekada. Susikaupęs ir įniršęs. Nepasidavėt nei vienas, nei kitas. Užpuolė pasiutęs žagsulys. Ik ir ik! Kiaurą pusdienį prisikankinęs, tu atsargiai it kūdikis, ką tik išmokęs vaikščioti, iš trečio aukšto nuslinkai į gatvę ir nupėdinai į vaistinę.
– Gal turite nuo… gal turite nuo… – niekaip tas pasiutėlis nesileido pavadinamas tikruoju vardu.
– Žinom, žinom, – atsakė vaistininkė, kone paauglė.
– Ne išlaužti, o išlaukti, – nusijuokė lyg kokia sadistė paauglė.
– Ko? Ko?.. – tu dar bandei ieškoti teisybės, bet tuo metu įėjo į vaistinę toks džinsuotas subjektėlis, ir vaistininkė pamiršo tave.
Vėl vargais negalais parsiradęs namo, apžiojai čiaupą ir kiek apsiraminai, bet žagsulys dar ilgai nepraėjo. Tik tada, kai išgėrei kefyro butelį, vėl prisiminei, ko čia sugrįžai. Užsirūkei, įsižiūrėjai į NIEKĄ, pasijutai, kad dar gyvas ir pasidarė geriau, bet ir liūdniau.
Šiaip taip nurijęs ar sustabdęs žagsulį, nulingavai į „Kregždutę“ ir ten, užsigerdamas žiguliniu alum, sukišai į gerklę porciją gruziniško šašlyko. Akys prašviesėjo. O kai išmetei dar šimtą gramų baltos, padarei svarbią išvadą – likimas dar man palankus. Juk išlakęs ant tuščios tokį „kristalinės“ butelį, galėjai įsitaisyti ne tik žagsulį, bet ir nukeliauti pas Abraomą. Tad nenukabink nosies, spruk iš čia ir važiuok ten, kur vakar nenuvažiavai. Tik ten, o ne kur kitur tu atgausi pusiausvyrą ir dvasinę ramybę. Pusiausvyrą ir dvasinę ramybę? Dabar, kai mirties nuosprendis tau jau priimtas? Kai pats jų papročių ir veiklos metodų žinovas Vytautas M. įspėjo, kad jie ką nors pradėję pusiaukelėje nesustoja? Ir tu dar neatsikratei iliuzijų, kad gali kur nors Lietuvoje rasti ramų kampelį?
Slidi, tarsi netikra būtis ir buitis vėl kaip grėsmingas kalnas iškilo prieš tave. Todėl sėdėjai ir žvelgei jau nebe į NIEKĄ kaip paprastai, bet į tą grėsmingą kalną, kuris kaleidoskopiškai keitė savo parametrus ir spalvas. O kai prisistatė restorano oficiantas, apkūnus ir nuo kojų iki galvos juodas, tu jį palaikei Vytautu M. ir kone džiaugsmingai šūktelėjai:
– Nei Vytautas, nei karalius Mindaugas, tik savo pareigas atliekantis Knistautas, – prisistatė oficiantas ir padėjo ant stalo firminį lapelį.
Tu beregint atsikvošėjai ir, užuot atsiprašęs, karštligiškai ėmei naršyti po visas kišenes, kiek jų tik buvo švarke ir kelnėse. Ne, nėra. Tuščios, kaip iššluotos. O buvo dvi didelės ir viena maža. Piniginės. Nebėr! Nebėr! Na ir pats kipšas Belzebubas iš tavęs tyčiojasi.
– Kas bus? – stebėdamas tavo desperatiškus judesius, paklausė oficiantas. – Pas mus dar ne komunizmas.
– Velniop visus tuos komunizmus ir komunistus! – išsprūdo tau iš lūpų mirtinai pavojingas keiksmažodis ir tik galutinai atsikvošėjęs pamatei ant savo rankos laikrodį. – Galiu tą, – nupuolusiu balsu pasiūlei.
– Tiek to. Nereikia, – didžiadvasiškai pasakė oficiantas. – Sumokėsit, kai Laisvė nušvis ne tik už horizonto.
– O kaipgi. Aš viską jūsų skaitau.
Galva tau nušvito, ir prisiminei, kad eidamas į „Kregždutę“ apsivilkai kitą švarką. Dar neapvemtą.
Išėjai iš „Kregždutės“ beveik linksmas, dainuodamas „Kur lygūs laukai, snaudžia šviesūs miškai…“ Kai baigei šį posmą, savęs paklausei:
– Kaipgi aš neprisiminiau, kad važiavau į Rygą?
Atsitikimai ir prisiminimai kelyje
Namie tu neužsibuvai – viens, du, trys, ir rankose viskas, ko reikia tolimai kelionei, kur tavęs laukia klėtelė prie kapelių. Ir troleibusas atūžė lyg užsakytas. Ir nesėdėjo jame, ir nežiūrėjo į tave joks kreivanosis. Važiavai ir nebeįstengei net vienoje vietoje nusėdėti. Pustuščiame troleibuse puldinėjai nuo vieno lango prie kito, norėdamas ne tiek atsisveikinti su pažįstamais namais, medžiais ir daiktais, kiek išvysti virš jų laisvės brėkšmą.
Kaip gerai, kaip puiku, kad žmonės per tiek vergijos metų dar neprarado vilties sulaukti aušros, vėl gyventi laisvėje. Gal apie tai pakalbėti su Vytautu M., kuris visuomet domėjosi tavo kūryba ir net brukte bruko savo draugystę? Įdomu, pravartu būtų sužinoti ir jo nuomonę apie daug ką. Juk tai, kas įvyko ant Tauro kalno, kone apvertė tavo gyvenimą aukštyn kojom. Argi šitoks susidorojimas su panašiu į tave piliečiu yra ne šiaip sau įspėjimas, bet ir rimčiausias nedviprasmiškas pasmerkimas? Dabar, kai tavo nuotaika tokia pakili, ne prošal būtų ir užsukti pas jį. Juk žinai, kur jis jau kiek laiko glaudžiasi. Stukačius tai stukačius, bet dar nereiškia, kad visiems jis yra Judas Iskarijotas. Juo labiau tėviškėnams, kurie niekada jam kojos nepakišo ar skersai kelio neatsistojo. O pagaliau niekas jo ir nenutvėrė nešvaraus darbo dirbančio ar jį planuojančio. Žmogus kaip žmogus, nebent kai kas gali prikišti tą saltomortale nuo ateitininko iki ateisto. Ir tas jo ateizmas, ko gero, tėra buvusio klapčiuko trumpalaikis išskirtinumo troškimas. Ne kitaip.
O be to, tau jis visada buvo draugiškas, geranoriškas ir itin paslaugus. Ir gerų, tavo savimeilę glostančių žodžių negailėjo. Tik tu pats jo atžvilgiu nebuvai toks, koks galėjai būti atsilygindamas tuo pačiu. Ir dėl to niekada nejautei nei sąžinės priekaištų, nei kokio nesmagumo. Tarsi normalūs žmonių santykiai gali būti ir tada, kai vienas jų kuo nors įsipareigoja, o kitas tuo pačiu neatsilygina.
Tu išlipai iš troleibuso gana žvalus, neįsipareigojęs. Ir galvodamas jau nebe apie Vytautą M., bet apie džiūstančią burną, kurią reikėtų sudrėkinti. Tačiau niekur nesimatė tokios parduotuvės, kur galėtum išgerti alaus ar mineralinio vandens. Todėl vėl teko sėsti į troleibusą ir nuvažiuoti net į geležinkelio stotį, kur šito gero nereikėjo ieškoti lyg adatos šieno vežime. Džiūstančia burna išsmukęs iš tvankaus, perpildyto troleibuso, tu, užuot lengviau atsipūtęs, vos nesusidūrei su Vytautu M., kuris, abiem rankom pasirėmęs į tą savo lazdą-askaridę, žvelgė į tą vietą, kur dar ne taip seniai stovėjo Stalinas.
– Skubi, vis skubi? – lyg pavydžiai, lyg priekaištingai tarė jis. – O kur tu nuskubėsi?
– Neduos meluoti pats Trockis. – Nesitikėjęs tokio kalbos posūkio, tu, it žado netekęs, nutilai, o jis dar pridėjo: – Po viso to, kas įvyko ant Tauro kalno, tu turėtum būti atsargesnis, budresnis ir nesišvaistyti po miestą.
– Jeigu patį Trockį jų ranka pasiekė, tai…
– Tai dar nereiškia, kad nepasiekiamų vietų iš viso neliko, – baigė jis ir pasisuko į priešais jį sustojusį pulkininko uniforma kariškį.
Tau nieko kito neliko, tik atsisveikinti.
Sėdai į čia pat sustojusį „pirmuką“ ir už gero pusvalandžio atsidūrei vėl toje vietoje, kur vakar taip nesėkmingai „balsavai“. Buvai pasirengęs sėsti net į kokį barškantį kledarą ar karišką mašiną, kad tik pasijustum jau kelyje į savąją įkvėpimo žemę, kur tavęs laukia klėtelė prie kapelių, atlaidi senos motinos šypsena ir tylios susikaupimo akimirkos žvelgiant į žvaigždėtą dangų. O kokios gražios būna tos dienos ir naktys, kai tvyro virš tavo visos esybės it apreiškimas, it nuskaidrėjimas, it palaimingas būties prasmės atsiskleidimas!
Tave, jau iš anksto paskendusį įkvėpimo žemėje prie rašomojo stalo, pažadino atidaromų zilo durų spragtelėjimas. Tu, tarsi iš miego pabudęs, pakėlei galvą ir ne tiek išvydai patį vairuotoją, kiek jo žodžius:
– Sadis’! – trumpai, neišimdamas cigaretės iš burnos, tarė senyvas diedas odine kepure ir tatuiruota ranka.
Tu, nieko daugiau nelaukdamas ir neklausinėdamas, apibėgai sunkvežimį ir iš kitos pusės įkopei į kabiną. Ir iš karto pajutai, kad čia daug vėsiau negu ten, kur stovėjai. Tau tik to ir reikėjo – atsikvėpei su didžiuliu palengvėjimu. Dar bandei vairuotoją kalbinti – iš pradžių lietuviškai, paskui rusiškai, – bet jis, tavo džiaugsmui, į ilgas kalbas nesileido. Aiškiai galėjai matyti ir jausti, jog jam užtenka ir savų minčių, ir savų rūpesčių. O dar vėliau, kai jis vos neįvažiavo į griovį, tu supratai, kad jis tave įsisodino vien tam, kad neužmigtų. Tai kodėl nekalba? Tu jam pridegei dar neišspjautą, bet jau užgesusią cigaretę ir paklausei:
– Brata pachoronil, dve noči nespal (Brolį palaidojau, dvi naktis nemiegojau – rus.), – trumpai paaiškino ir šniokšliai išpūtė dūmus.
– Pavesilsia. S ženoj pasporilsia. (Pasikorė. Su žmona susivaidijo – rus.)
Vos spėjo tai pasakyti, ir sunkvežimis atsidūrė giliame griovyje. Tačiau nei tu, nei vairuotojas nenukentėjo, tik zilo motoras užgeso. Vairuotojas, užuot išlipęs pažiūrėti, kas atsitiko, sukniubo prie vairo ir užknarkė. O tau nieko kito neliko, kaip išlipti iš sunkvežimio, vėl atsistoti šalia plento ir „balsuoti“. Visa tai atsitiko dar šiapus Širvintų. Tavo „balsavimą“ nutraukė milicijos patrulis. Nuo sustojusio motociklo nulipo du uniformuoti vyrukai. Vienas užkalbino tave, kitas pasuko prie riogsančio griovyje sunkvežimio. Tavęs ilgai netardė, nes iš karto suprato, kad tu čia niekuo dėtas, bet vairuotoją privertė išlipti iš kabinos ir pasigrožėti patogiai nosimi įsirėmusiu į griovio šlaitą sunkvežimiu. Vairuotojas savo jausmus išreiškė spyriu į zilo ratą ir patentuotu rusišku keiksmažodžiu.
Tu jau nebestabdei lekiančių pro šalį mašinų, nes kaip visų čia įvykių liudytojas ir dalyvis jautei moralinį įsipareigojimą laukti vienokio ar kitokio finalo. Žinoma, ir sulaukei: po kokios valandos atlėkė iš Ukmergės kitas zilas ir savo bendravardį ištraukė iš griovio. Kai jis, vieno milicininko vairuojamas, o kito motociklu lydimas, dingo iš akių, tu viduryje didelio miško likai vienas, vildamasis sulaukti laimingesnių ratų.
Apžiūrėjęs įvykio vietą ir neradęs nei kraujo lašų, nei kitų nelaimės ženklų, išskyrus gilius randus molžemyje, tu pagalvojai, kad viskas galėjo baigtis kur kas blogiau ir kone su džiaugsmu prisiminei savo draugo, žuvusio kovoje už Lietuvos laisvę, partizano „Vyturio“, gyvenimiškąją konstantą: „Net pats likimas yra bejėgis prieš tą, kuris nelaimėje randa laimę.“
Netrukus suradai ir tu tą laimę: sustojo naujausios laidos moskvičius, prasivėrė durys ir pasigirdo malonus balsas:
Žinoma, tu nedelsei. Prie vairo sėdėjo jauna, graži, bet tau nepažįstama dama. Pažinčiai skirtas klausimų ir atsakymų srautas, atrodo, vos spėjęs išsilieti, bet nepasiekęs kulminacijos, netikėtai nutrūko Panevėžyje. Ir čia tavęs laukė ne mažesnė staigmena – autobusų stotyje tarsi iš žemės išdygo pusbrolis Petras ir, spustelėjęs alkūnę, paklausė:
– Tad sėsk ir lekiam, nes vėluoju.
– Į vedybas ir krikštynas. Bendradarbė Rita keičia pavardę.
– Ar ta Rita, kuri, pradžios mokykloje broliukui pravirkus, pradėdavo verkti ir ji?
– Ta, ta, tik dabar daugiau dainuoja, juokiasi ir teisia, negu verkia. Tiesą pasakius, ne tiek teisia, kiek kaltina.
– Jo. Vedybos ir krikštynos be bažnyčios, be kunigų ir visų kitų.
– Ir dar kokia: priešakinių moterų organizatorė ir vadė.
Pasvalyje tu nebespėjai į perpildytą autobusą, kuris pasišokinėdamas veža keleivius į Žeimelį ir ne vieną jų palieka Kyburiuose, iš kur nuo kalnelio jau matosi kapelių medžiai, užstojantys ir globojantys tavąją klėtelę.
Tu apsisprendei nebelaukti kito autobuso, į tėviškę, į tą savo klėtelę prie kapelių savomis žirklėmis patraukti. Gal todėl, kad prisiminei savo gimnazistiškas šeštadienių ir švenčių dienų keliones? Gal ir todėl, kad išvydęs sausakimšą autobusą jo nė nestabdei? Bet, atrodo, vien todėl, kad iš daugelio metų praktikos jau patyrei ir įsidėmėjai, jog neklusnias, iškrikusias, pasišiaušusias bei prieštaringas mintis geriausiai tau sekasi nuraminti ir surikiuoti, kai prieš tavo akis atsiveria ne sienos, ne užtvaros, bet erdvė, platumos, tolių toliai. Juk atsiveriantys toliai ne tik tavo mintims suteikia sparnus bei sužadina jausmus.
Kai nedidelis autobusas, paleidęs pilkai mėlynų dūmų sruogas, užlindo už artimiausio kampinio namo, tu net apsidžiaugei savo sprendimu. O ką man reiškia tie trisdešimt kilometrėlių! Dienos dar marios ir kojos dar tarnauja neką blogiau, kaip tada, kai pusę to kelio bėgdavai, o ne pėdindavai. Droši ir su snūduru nesipyksi, ir visus pliusus bei minusus į krūvą sudėsi. Ko negalėjai daryti, kai šalia su savim kovojo tasai apšepęs zilo vairuotojas, arba kai tarp Ukmergės ir Panevėžio linksmai, nerūpestingai čiulbėjo toji Rašytojo gerbėja.
Tu nepasukai, kaip buvai nusprendęs, kai autobusas dingo tau iš akių, pro gimnaziją, kur prieš daugelį metų mokeisi, bet nuėjai Vilniaus gatve, ten stovi namas, kuriame vokiečių laikais buvusios bibliotekos vedėju dirbo Albinas Vaitkus, vėliau – Marius Katiliškis, puikaus apsakymo „Švento Juozapo alus“ autorius. Tačiau tu, nesulaikomai dangumi slenkančios saulės raginamas, drožei nesustodamas, net neužsukęs į Šventojo Jono Krikštytojo bažnyčią, kurioje ir pats prieš daugelį metų buvai paženklintas kryžiaus ženklu. Tiesa, tave, atsidūrusį ant tilto per Lėvenį, minutę kitą, o gal sekundę kitą, sustabdė anų laikų gimnazistų Johano Štrauso valso ritmu atklydusi, ausyse nuskambėjusi daina: „Pasvaly, Pasvaly žiba žvaigždės Lėveny…“ Ji, toji daina, kupina ilgesio, prarasto laiko ir tolumų nostalgijos, tave ne tiek sugraudino, kiek supurtė, ir tu paspartinęs žingsnį praėjai pro buvusią kleboniją, kur „kruvinaisiais Smetonos diktatūros laikais“ slapta rinkdavosi ateitininkai, pro geležinkelio stotį, į kurią atvažiuodavo ir išvažiuodavo laukti ir nelaukti svečiai, pro didžiules kapines, kur tave ne per seniausiai sujaudino naivūs, ką tik išrašyti ant vieno paminklo žodžiai:
Ramiai miegoki – šviesios žvaigždės rymo!
Ir kryžiai čia kas naktį vis budės!
Beržų graudaus liūliuojančio ošimo
Ir taip kone tekinas nuskubėjai iki Antano Smetonos tilto per Mūšą. Neee, jis, tas tiltas, nūnai bevardis, tik tau liko ir pasiliko Lietuvos Prezidento Antano Smetonos tiltas, o ne Ustukių, kaip visiems kitiems. Gal kaip tik dėl to čia ir sustojai atsikvėpti. Atsikvėpti? Ne, ne, tik susigraudinti – kiek akys užmatė į pietus ir į šiaurę upėje mūru stovėjo meldai, viksvos ir visokios piktžolės, o vienur kitur blizgantis vandenėlis atrodė lyg ašaros, ištryškusios iš žmogaus nuskriaustos gamtos. Ir tu nusibraukei ašarą.
Tu nesustojai, kaip visada tuo keliu traukdamas, ir prie Vytartų dvaro rūmų, paskendusių šimtamečių liepų ir kitokių medžių apsupty, ant buvusios švarios, o dabar užžėlusios Mūšos kranto, nors čia mokytojavo tavo geras draugas Adolfas Kereilis, kuris atsisveikino su šiuo pasauliu tuoj po to, kai išlošė moskvičių ar stambią pinigų sumą. Garsus šis dvaras ir tuo, kad jame gimė ir augo Antano Smetonos žmona Sofija Chodokauskaitė. Nors ir nebuvai dėl to tikras.
Nuo Vytartų dvaro, kuriame naktį tavęs vos nesugraužė blakės, kai apsinakvojai pas Adolfą, tu nuskubėjai, jau nebepaleisdamas saulės iš akių, tiesiai į šiaurę. Ir skubėjai niekur nebeieškodamas senų pažinčių.
O tas kelelis, vieškelėlis! Iš pietų į šiaurę. Iš Pasvalio miesto per plačius laukus, sodžius, pro vienkiemius, per mišką vedantis į namus prie kapelių netoli Ratkūnų kaimelio. Kiek kartų juo keliauta, kiek kartų skubėta. Ir dieną, ir naktį. Ir saulei kepinant, ir lietui lyjant, ir sniegui sningant. Ir dainas dainuojant, ir vargelius rokuojant. O tų vargelių tavo jaunystėje ir vaikystėje niekada nebuvo tiek daug, kad neberūpėtų visokie pinokiai, daktarai dolitliai, noniai, mažieji nilsai, robinzonai, islandijos žvejai ar raiteliai be galvų, kuriuos ryte rijai ne tik prie žibalinės lempos, bet ir mėnulio šviesoje. O kai susipažinai su Vinetou, visas pasaulis pavirto kanjonais ir prerijom, po kurias skraidė ant mustangų skalpų lupikai ir jų medžiotojai. Bet tasai įspūdingas nuotykių pasaulis tada kvietė ne tiek keliauti, kiek dar giliau pasinerti į knygų marias. Žinoma, ir pasinėrei. Skaitei, ryte rijai viską, kas tik patekdavo į akiratį ar rankas, net pamiršdamas miegą, pamokas, valgį ar ganomus galvijus, kurie, pasinaudodami tavo užmaršumu, neretai nusiaubdavo daržus ir pasėlius. Be vargo tos knygos nustelbė ir molį, kuris ankstyvoje tavo vaikystėje, daugelio suaugusiųjų nuostabai, pavirsdavo paukšteliais, žvėreliais, žmogiukais ar legendų bei pasakų personažais. Tais, su kuriais susitikdavai knygose, arba kitokiais išraiškingais molinukais. Nekovojo su knygomis ir Don Kichotas. Tačiau ilgiausiai knygoms nepasidavė vaizduojamasis menas, kuris tolydžio vis įbrukdavo į tavo rankas pieštuką, dažus ir teptuką, kad baltas popieriaus lapas ar kartono lakštas pavirstų įvairių daiktų, figūrų ir spalvų pasauliu. Kartu su dideliu polinkiu skaityti nejučiom subrendo ir potraukis pačiam ką nors parašyti. Ir pirmasis toks bandymas įvyko dar tau besimokant gimnazijoje, kai per vasaros atostogas tu, patogiai įsitaisęs klojime ant šieno strėkio, parašei apsakymą apie dviejų broliukų dramatišką kelionę ant ledo lyties į platųjį pasaulį. Bet… parašei, perskaitei ir… pralaimėjai. Tai yra aiškiai pamatei ir supratai, koks didelis skirtumas tarp gebėjimo jausti, regėti ir mokėjimo visa tai iškloti ant balto popieriaus lapo. Šis pralaimėjimas ilgam tave atbaidė nuo kito panašaus bandymo. Naują impulsą rašyti davė Reicho darbo tarnyba, atlikta Vokietijoje per Antrąjį pasaulinį karą. Ten patirti išgyvenimai ir įspūdžiai buvo tokie neįprasti ir stiprūs, jog prašyte prašėsi užfiksuojami ne pieštuku ar teptuku, bet rašikliu. Tačiau pirmoji tavo knyga, kuri išėjo tik 1960 metais, buvo skirta ne tiems įspūdžiams, patirtiems Vokietijoje per karą, o įvairios tematikos bei problematikos apsakymams. Jų rinkinys buvo pavadintas „Senis po laikro-džiu“. Tie apsakymai iš karto susilaukė didelio dėmesio. O jau tuo metu plačiai žinomas rašytojas Jonas Avyžius recenzijoje „Puiki pradžia“ šią apsakymų knygą įvertino kaip neeilinį reiškinį lietuvių literatūroje. Gražių žodžių ji sulaukė ir iš rašytojų Mykolo Sluckio, Raimondo Kašausko bei kitų plunksnos brolių. Kai kas siūlė ją net pristatyti valstybinei premijai. Tačiau tu pats giliai širdy knyga buvai nepatenkintas, kadangi (nors ji galėjo pasirodyti tik „chruščiovinio atodrėkio“ metu, kai cenzūros varžtai buvo šiek tiek atleisti) duoklės oficialiai politikai ir tau ten nepavyko išvengti. Ypač skaudu buvo dėl tos duoklės, nes apie dvidešimtį metų rašei tik pats sau, kaip sakoma, į stalčių. Tiesa, toji duoklė buvo nedidelė – viename apsakyme sureikšmintos Lenino idėjos, bet ji kartais pavirsdavo gyvu priekaištu ir versdavo naktį net pašokti iš lovos. Žodžiu, bet koks žingsnis, žengtas į kairę, sąžinėje nelikdavo nepastebėtas, neaptartas. Juk viskas pasaulyje prasideda nuo nereikšmingo lašo, nuo pirmojo žingsnio ir ypač nuo pastangų prisijaukinti sąžinę. O paskui viskas jau eina, juda savaime. Belieka tik aklai drožti ir nesidairyti į šalis, nors ardomasis asmenybės darbas jau prasidėjo.
Ir drošiu, ir nesidairysiu. Ir niekas manęs nesulaikys. Bet tik čia, kelyje link klėtelės prie kapelių. O kaip gerai, kad kelias toks tuščias ir svetimas. Niekas nesulaiko, nekalbina, neguodžia, negąsdina. Ir į dūšią nelenda, nesibrauna. Tik tas lagaminėlis vis dažniau save primena ir reikalauja prisėsti, atsipūsti, užsimiršti… Užsimiršti?
– Jie nesustoja pusiaukelėje ką nors pradėję, – staiga nuskambėjo tavo ausyse žodžiai. Tu net apsidairei: visos keturios pasaulio pusės – ir pietūs, ir žiemiai, ir rytai, ir vakarai – buvo tylūs, sustingę ir nieko gero tau nežadėjo. O toliau, o vėliau, kai jau atsidursi toje savo klėtelėje prie kapelių? Kas? Damoklo kardas? Damoklo kalavijas? Nesvarbu! Kad ir kaip tu jį pavadintum, visur atsitrenksi į tą pačią anatemą. Tad sudiev ir ten, vientulyste! Sudiev, užuovėja nuo visų idėjinių-politinių pagairių! Sudiev, rami viešnage toli nuo Vilniaus! Ir ten, kur tu surasdavai mėnesiui kitam ramybę, dabar turėsi ne rašyti, ne ilsėtis, bet dairytis, kankintis, nerimauti. Ir kas rytą, kasdien iš naujo pratintis gyventi. Gyventi ir kalti sau į galvą mintį – tegul ir visi velniai pragare sukyla, lengvai nepasiduosiu. Nepasiduosi? Kalbi kaip šlapias nedega, pasakytų motina. Tau niekas net nesuriks: rankas aukštyn! – tik tyliai prieis ir kilpą ant kaklo užners. Ir nieko tau čia nepadės nuo pat jaunystės ugdytas atkaklumas, drąsa ir ryžtas. Akistatos ryžtas su visom pragaro galybėm, kai įžengęs į nepažįstamą tamsų kambarį sušukdavai: „Kad ir kas tu būtum, aš tavęs nebijau. Ateik čia ir įsitikinsi savo galva!“ Ne, nepadės – bailiai puola slapta ir tyliai.
Ne, tu jau neberasi ramybės ir klėtelėj prie kapelių. Dieną ir naktį tave lydės nerimo ir siaubo šešėlis. Jis tai užslinks tau ant akių, tai seks tave kaip piktas nelojantis šuva, tai drieksis virš galvos kaip nuodingas debesis. Ir niekada tu nebegalėsi išdidžiai sakyti: kiti pasigenda draugų, moterų, pramogų, aš – ne. Man užtenka ir paties savęs. Ir tai dar per daug. Kiaurus metus aš galiu bendrauti ir draugauti su savais vaiduokliais. Vaiduokliais? Dabar ten bus jau nebe vaiduokliai, o Damoklo kardas, kuris kas akimirką gali kristi ir kartą kris tau ant galvos. Ir vėl toji mintis, kaip prieš valandą ar dvi, nustelbdama ar tiesiog išvaikydama kitas, vis suko ir suko ratu, gręžte gręžė it kokiu aštriu grąžtu galvoje skylę, vis atkakliau brovėsi prie širdies, kol staiga įstrigo prie to vairuotojo, kurio brolis pasikorė. O juk iš pradžių tau patiko stebėti, kaip per padūmavusį ir lyg nesveikai sustingusį horizontą strimagalviais it išprotėję bėga, kažkur sprunka gyvi ir negyvi daiktai, medžiai ir namai, ir iš mokyklos ar į mokyklą einantys vaikai. Stebėjai, žiūrėjai ir visu kūnu jautei lyg iš anksto žinomą trumpalaikę palaimą, kad tas rečiuotu veidu, knerpta nosimi ir apšepusiais skruostais vairuotojas, įnikęs visom dvasinėm ir fizinėm jėgom į kažkokią jį kamuojančią mintį ar sumanymą, jaučia panašiai kaip ir tu. Ir todėl spaudžia, vis didina greitį, kad tą nesiduodančią suvirškinti mintį, tą nepatogų balastą pamestų, paliktų pusiaukelėje, o pats patektų į dangų ar kaip nugalėtojas nusileistų į pragarą. Tegul! Jo reikalas, užgniaužei tolesnį tos minties vystymą. Bet tik tam kartui.
O tu prie to „pragaro“ įstrigai ne juokais. Ir pirmiausia apsidairei – horizontas nieko bloga nepranašavo. Bet nesiūlė ir nieko gera. Nebent tai, kad tavo dangus ir pragaras prasidėjo kartu su kūryba. Tiesą pasakius, kartu su tos kūrybos išėjimu į areną, į viešumą. Bet ar tai buvo toji tavo kūryba, apie kurią dieną naktį galvojai, svajojai, sapnavai? Vargu bau. Juk pirmasis tavo apsakymų rinkinys „Senis po laikrodžiu“, nors ir paglostė akį ir širdį, išėjo su tam tikra duokle nekenčiamai santvarkai ir bailiai valdžiai. Ir išėjo po to, kai daugiau negu dvidešimt metų rašinėjai pats sau beveik niekam nerodydamas. Ir rizikuodamas anksčiau ar vėliau būti sučiuptas, demaskuotas ir… supakuotas. O tokių personažų tada, kai tu mokeisi (iš tikrųjų studentavai, nes kiekvieną dieną galėjai būti demaskuotas už pagražintą praeitį), buvo ne vienas.
Žinoma, už tą duoklę sovietų valdžiai kurį laiką baudei save griežta savidresūra ir net badmiriavimu. Apsipratai netgi su mintimi apie nusikryžiavimą. Ir ši saviplaka tęsėsi tol, kol sustojai ties riba, kurios tu peržengti jokiomis aplinkybėmis negalėjai. Peržengsi ją – ir padėk kryžių ant savo asmenybės. Žodžiu, amen jai, tai asmenybei. Bet kaip tą ribą nustatyti? Kokiu matu? Kokiais kriterijais? Ilgai negalvodamas pasirinkai sąžinę, kuri griežtai vadovautųsi Dekalogu. Vėliau sąžinę dar sustiprinai Kanto Kategoriškuoju imperatyvu. Tai padaręs ir apmąstęs, tu prisiminei, nuo ko viskas prasidėjo. O prasidėjo nei šiaip, nei taip. Tau nelauktai ir netikėtai, kai 1946 metais Saločių valsčiaus mokytojai, suvaryti į to valsčiaus Vykdomąjį komitetą, tave išrinko Politinio lavinimosi ratelio vadovu. Juk tada, kai visi tie pagyvenę, daug patyrę, iškentėję ir visai jauni dar reikiamai neapsiplunksnavę, nesusitupėję pedagogai visi kaip vienas pakėlė rankas, kad tu, o ne kas nors kitas juos mokytų politinės abėcėlės, buvo pasirašytas nuosprendis tavo žmogiškajai nepriklausomybei. Kodėl jie pasirinko tave? Gal dėl to, kad dirbi centrinėje valsčiaus mokykloje – progimnazijoje. Ir dėstai istoriją, prancūzų ir vokiečių kalbas. Gal ir todėl, kad ne per seniausiai buvai atlikęs Vokietijoje Reicho darbo tarnybą ir turėjai galimybę plačiau negu kas nors kitas susipažinti su pasauliu, jo problemomis. Be viso to, susipažinti ne tiek savo noru, kiek okupanto valia. Tad ar buvo tuomet valsčiuje koks nors kitas pedagogas, pajėgus nešti tokią naštą?
Tu, sujaudintas, išgąsdintas, tiesiog priblokštas tokių kur kas daugiau patyrusių pedagogų dėmesio ir pasitikėjimo, kone netekai žado ir iš pradžių negalėjai ištarti nė žodžio. Galva svaigo ir ūžė lyg bičių avilys, rijai ir negalėjai nuryti seilės. Kaipgi šitaip galėjo atsitikti? Juk mokykloje tu dirbi tik antrus metus, o tavo mokslas – tik plika gimnazija. Na, dar vieno mėnesio mokytojų kursai Vilniuje, kur visiems laikams tave nustebino ir sužavėjo filosofo Levo Karsavino dėstyta Kultūros istorija. Ir viskas. Tiesa, dar buvai visame valsčiuje spėjęs pagarsėti kaip geras sportininkas, aktorius ir ypač dailininkas. O dabar? Kaip kokiame košmariškame sapne. Kai tau kolegos spaudė ranką tarsi kokiam bėgikui, laimėjusiam maratoną, tu tik kažką lemenai, lyg iš medžio iškritęs. O kai vienas senis šią tekusią tau naštą apibūdino banaliu kalambūru vox populi, vox dei (Liaudies balsas – Dievo balsas, lot.), tu pats nepajutai, kaip tavo lūpomis prabilo gerbiamas lotynų kalbos mokytojas Benediktas Kazlauskas: „Senatores boni viri, senatus mala bestia“ (Senatoriai geri vyrai, bet senatas – bjaurus žvėris, lot.). Ir atsukai seniui nugarą.
Žodžiu, tu dėl tokių garbingų, bauginančių ir netikėtų pareigų kurį laiką jauteisi lyg neišmokęs gerai plaukti, įmestas į gilų vandenį. Netgi bandei protestuoti, spurdėti, ieškoti teisybės, bet niekas nenorėjo tau padėti. Nenorėjo ir suprasti. Kai kas net ir džiaugėsi tavo sutrikimu, bandė traukti per dantį. Nesigėdijo netgi priminti, jog laukia tavo kažkokios padėkos.
O tu? Ką darei ar bandei daryti tu? Iš pradžių, kaip jau sakei, bandei protestuoti, rašyti, spurdėti. Niekas nepadėjo. Tada kreipeisi į apskritį, bet ir ten sulaukei ne tiek supratimo, kiek tuščių padrąsinimų ar pažadų padėti, pasiųsti į tobulinimosi kursus… Svarbu nenuleisti nosies, nepulti į paniką.
Po truputį apsipratai su mintim, kad niekur nuo likimo ir savęs nepabėgsi, pamažu susitupėjai ir apsiraminai. Juk pagaliau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Be to, nors buvai dar jaunas, kone geltonsnapis, bet šiokį tokį patyrimą, kaip sau ir kitiems įsakinėti bei vadovauti, jau turėjai. Juo labiau, kad Vokietijoje kartu su ta darbo tarnyba buvai praėjęs ir paspartintą, ir griežtą karinį apmokymą. O už taiklią akį šaudykloje buvai sulaukęs net poros savaičių atostogų. Tad ko daugiau reikia? Nebent suimti save į nagą.
Ir vis dėlto svarbiausia dabar tavo padėtyje yra tai: jeigu jie padarė tave politruku, tai ir būk politrukas, bet ne šuniukas. O kaip kitaip išbrisi pakelta galva iš šito liūno? Tik neprijaukinta, nesutepta sąžine.
Liūnas! Pelkė! Akivaras! O kaip ten nenugrimzti, nenugarmėti skradžiai žemės? Norint nepaskęsti, nenugarmėti, pirmiausia būtina gerai ištirti gruntą, tą pagrindą, ant kurio statomas… bolševikinis rojus. Žodžiu, tas gruntas, tas pagrindas, ant kurio tave iškėlė vox populi.
Tad nuo to grunto, nuo to pagrindo tu ir pradėjai. Į naują tau mokslą įžengei per trumpą komunistų partijos istoriją, o paskui kibai į Marksą, Engelsą, Leniną ir Staliną. Iš pradžių tai darei sukandęs dantis, tiesiog per jėgą įbrukdamas sau į rankas knygą, brošiūrą ar laikraštį, pasikeiksnodamas ir nebesipriešindamas minčiai, kuri diena po dienos vis stiprėjo, – spjauti ant visų tų marksų, engelsų, leninų ir stalinų, išsikasti dar karo pradžioje patikimai palaidotą šautuvą, dviejų rūšių granatas ir patraukti pas miško brolius, tarp kurių turėjai ne vieną pažįstamą ir net klasės draugą. Žodžiu, kovoti su okupantu ginklu, o ne liežuviu. Taip, kaip visi tikri vyrai dabar daro. Taip būtum ir pasielgęs, jeigu ne tas netikėtai sutiktas Šiksnosparnis, gimnazijoje gilią šaknį knisęs Mindaugas Rateika. Jis tave sustabdė ant Dariaus ir Girėno tilto tą vakarą, kai grįžai aplankęs netikėtai susirgusį vieną savo auklėtinį. Tu žinojai, kad jis dieną kartu su komjaunuoliais ir nepartiniais komunistais iki užkimimo dainuoja: „Į saulę, į saulę laisvi sakalai teišskris, laimingą tėvynę tesaugo budri staliniečio akis“, o naktimis susitinka su garsiu „banditų“ vadu Arpu.
– Ar nušoktum nuo šitos tilto vietos į „Magdutės“ duburį? – nei iš šio, nei iš to paklausė jis.
– Kodėl klausi? – ne tiek nustebęs, kiek vogčiom apsidairęs, panūdai tu sužinoti.
– O aš šiaip sau nieko nedarau ir nesakau, – nejučiom pakeltu balsu atkirtai tu.
– Jeigu jau šitaip, tai ir nedaryk, ir nesakyk, – nusileido jis, atrodo, vien tam, kad pratęstų su tavim pokalbį.
– Bet aš norėčiau žinoti, kokios nuotaikos tenai?
Tu, nejučiom vėl metęs žvilgsnį į vieną ir kitą pusę, sutramdei jo uolumą:
– Sekmadienį? – Jis, pridėjęs pirštą prie lūpų, sekundę kitą dvejojo. – Na gerai! Sekmadienį – prie Radvilų, kur ir visada.
Tu norėjai dar kažką sakyti, bet jaudulio spazmas užgniaužė gerklę, todėl tik be žado žvelgei, kaip gęsta Mūšos melduose saulėlydis ir tirštėja sutemos. Kai Šikšnosparnis, kurio slapyvardį gimnazijoje žinojai tik tu vienas, pasisuko jau eiti į priešingą pusę, tu išspaudei:
Į Biržus tą sekmadienį, kaip jau ne kartą, tu nulėkei dviračiu ir, Šikšnosparniui tarpininkaujant, susitikai su Arpu. Tik ne prie Radvilų pilies griuvėsių, o Biržų girioje. Tu jau iš seniau pažinojai Arpą. Jis buvo gerokai pasikeitęs, apšlubęs ir susenęs, iš jo kalbos dingo tos jaukiai melancholiškos gaidelės, taip gražiai intonavusios jo logiškus samprotavimus. Dabar Arpo kalba tapo dygi ir net nuožmi. Ypač kai negailestingai kritikavo ir teisė Vakarus, anglosaksus ir ištižėlius čerčilius, ruzveltus ir trumenus kaip bailius išdavikus bei pardavikus. O kai jis užsiminė apie Rytprūsių tragediją, negalėjo sulaikyti ašarų. Tik visiški bepročiai galėjo taip pasielgti, kaip pasielgė anglosaksų lyderiai, lįsdami į Stalino, didžiausio svetimų žemių grobiko ir žmonių žudiko, užpakalį.
Arpo kalba apie miško brolius buvo trumpa ir rūsti – mes esame pasmerkti. Tačiau į jo šneką vėl grįžo tos jaukiai melancholiškos gaidelės, kai jis dar blizgančiom nuo ašarų akim tarė:
– O tu, brolau, mokykis. Jei gali, stok ir į jų universitetą. Ir studijuok. Pažink tą, su kuriuo kovoji, Lietuvai reikia ne tik mūsų lavonų, bet ir gyvų patriotų. Ir tegul per tave ir kitus tokius kaip tu visi žino, kad mūsų kova buvo nors ir beviltiška, bet ne beprasmiška.
Atsisveikindamas ir vyriškai atsibučiuodamas, tu visu kūnu ir siela pajutai, kad išsiskiriat visam laikui.
Tačiau Arpas tave, jau atsisveikinusį ir gerokai nutolusį, vėl pašaukė, klibikščiuodamas pribėgo ir kone dusdamas, tarsi norėdamas kuo greičiau su tuo dusuliu atsisveikinti, greitakalbe išliejo:
– Žinok, brolau… Tu turi žinoti ir tai, kad viena iš didžiausių blogybių, kurias padarė žmonijai per savo viešpatavimą sovietinis, bolševikinis komunizmas, yra ta, jog jis išdavė, išniekino ir paskandino kraujo marėse švie-siausius komunizmo idealus. Tuos idealus, dėl kurių žmonija tiek sudėjo vilčių ir aukų. Tuos idealus, kuriais daugelis šviesiausių bei kilniausių protų grindė pasaulio ateitį ir kuriais taip gražiai ir sumaniai vadovavosi pirmykštė krikščionių bendruomenė. Tau reikia žinoti ir tai, kad mūsų arkivyskupas Jurgis Matulaitis tokį socialinį teisingumą pavadino meilinguoju komunizmu, nes jo pagrindas buvo ne prievarta, o meilė. Meilinguoju komunizmu ir jėzuitai grindė savo įkurtas Paragvajuje indėnų redukcijas, kurios ten apėmė daug miestų bei sodžių ir klestėjo kone porą šimtmečių (XVII– XVIII a.). Tikriausiai jos, tos redukcijos, būtų išsilaikiusios iki mūsų dienų, jeigu Brazilijos liberalų vyriausybė jų būtų nepanaikinusi. Tačiau šis Brazilijos vyriausybės poelgis nesužlugdė meilingojo komunizmo idėjos, nes šioji atspindi žmogiško solidarumo tradiciją: „Visi už vieną, vienas už visus.“ Šios idėjos gyvybingumą patvirtina ir mūsų laikų Belgijos jėzuitų pastangos meilingąjį komunizmą atgaivinti Indijos misijose. Žodžiu, Katalikų Bažnyčia nuolat atranda jėgų, kurios stengiasi pirmykštės krikščionių bendruomenės gyvenimo būdą pratęsti. Tačiau visa tai daroma humanistinėmis priemonėmis, nepraliejus nė lašo kraujo. Štai kodėl šiai meilės ir teisingumo idėjai didžiausias anachronizmas yra bolševikinis komunizmas, kuris tą kilnią idėją taip sukompromitavo, sužlugdė, kad ji nūnai žmonėms kelia vien siaubą. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad šviesiausi žmonijos protai, spręsdami socialinius klausimus, prie anų gražių idėjų nebegrįš.
Baigęs šią ilgą, tarsi atspausdintą jo smegenyse, tiradą, jis kurį laiką garsiai, tarytum po ilgo bėgimo kvėpuodamas, tylėjo, o paskui pridūrė:
– Tai ir viskas, ką aš dar norėjau tau pasakyti. Tegul tai bus per tave perduotas Lietuvai savotiškas partizano testamentas.
Daugiau tu jo nebesutikai, tik daug vėliau sužinojai, kad per pačius šalčius buvo paguldytas kartu su dviem partizanais Biržų miesto aikštėje. Paskutinį jo paveikslą tu išvydai sapne, kai skridai, plasnodamas rankomis it sparnais, ir nusileidai miesto centre netoli apdaužytos per karą liuteronų bažnyčios. Nusileidai ir iš karto pažinai jį. Arpas gulėjo nuogas, tik balta nosine, paženklinta kažkokiais raudonais inicialais, pridengtu šakumu, apšerkšnijusiais plaukais, išpjaustytais ant kaktos Gedimino stulpais. Ir visas toks keistai pamėlęs, kone į kumštį susitraukęs. Vien tik kojos buvo didelės it ližės. Tarsi kito žmogaus. Ir apautos sukrešėjusiu krauju.
Tu stovėjai, lingavai galvą, kol prisistatė milicininkas ir pareikalavo paso. Tu ėmei ieškoti jo, naršyti kišenes, bet niekur neradai ir… pabudai.
Po šito naktinio reginio tavo galvoje visam laikui kartu su Arpo Testamento teiginiais išliko ir išvada: „Bolševikams, diskreditavusiems šventą komunizmo idėją, kuria vadovavosi pirmieji krikščionys, išniekinti žmogaus, juo labiau komunizmo adepto, kūną bėra tik nusispjauti…“ Adepto? Argi Arpas buvo komunizmo idėjos pasekėjas? Adeptas?
Žodžiu, ši mintis tau tapo nauju akstinu dar rimčiau gilintis į marksizmą–leninizmą, idant nepaliktum jame akmens ant akmens. Pradėjai nuo „Komunistų partijos manifesto“, kurį vokiečių ir lietuvių kalbomis gavai iš vieno stambaus ūkininko, praminto „komjaunuolių inkubatorium“, ir kokią savaitę it apdujęs, tarsi save uždegdamas nieko gero „inkubarotiui“ nežadančia ugnimi, kartojai: „Šmėkla klaidžioja po Europą – komunizmo šmėkla.“ Juk „Komunistų partijos manifesto“ uždavinys buvo paskelbti – ir ne tik paskelbti, bet ir akivaizdžiausiai įrodyti, jog dabartinė buržuazinė nuosavybės santvarka neišvengiamai žlugs.
Tau ypač į atmintį įstrigo tokie to pranašingo „Manifesto“ žodžiai: „Eksploatuodama pasaulinę rinką, buržuazija sukosmopolitino visą šalių gamybą ir vartojimą. Didžiai reakcionierių širdgėlai, ji iš po pramonės kojų išmušė nacionalinį pagrindą. Senovinės nacionalinės pramonės šakos sunaikintos ir kasdien vis toliau naikinamos. Jas išstumia naujos pramonės šakos, kurių įvedimas darosi gyvybinis visų civilizuotų nacijų klausimas, – šakos, kurios perdirba jau nebe vietinę žaliavą, o iš tolimiausių kraštų atgabentą žaliavą ir kurių gaminiai vartojami ne tik atitinkamoje šalyje, bet ir visose pasaulio dalyse. Vietoj senų, savo šalies gaminiais patenkinamų poreikių, iškyla naujų, kuriuos tegali patenkinti iš tolimiausių skirtingo klimato kraštų atgabenti gaminiai. Senąjį vietinį ir nacionalinį uždarumą, kai pasitenkinama vien savos gamybos gaminiais, pakeičia visapusiški nacijų ryšiai, visapusiška jų savitarpio priklausomybė. Tai vienodai susiję ir su materialine, ir su dvasine gamyba. Atskirų nacijų dvasinės veiklos vaisiai virsta visuotiniu turtu. Nacionalinis vienašališkumas ir ribotumas vis labiau negalimas, ir iš daugelio nacionalinių ir vietinių literatūrų susikuria viena pasaulinė literatūra.“
Štai kur šuva pakastas, pasakei pats sau. Visa tai gryna teisybė. Bet ar teisingai pradėjus, teisingai bus ir pabaigta? Žiūrėsim toliau.
Kaip šitą vieną marksizmo pagrindų arba išeities taškų, taip ir daugelį kitų tu išmokai kone mintinai ir tuo stebinai savo kur kas vyresnius, gal ir mokytesnius klausytojus, bet kuriems beveik niekada po tavo paskaitų ar samprotavimų neatsirasdavo klausimų. Iš pradžių tai tave gerokai stebino ir savotiškai džiugino, o vėliau privertė susimąstyti. Kaipgi šitaip? Nejaugi niekam nerūpi, kaip mes keliaujame į rojų ir ką ten rasime? Daug nesukdamas sau galvos, tu vieną gražią dieną pateikei savo seminaro dalyviams kategorišką klausimą: kodėl jūs tokie pasyvūs? nejaugi jums viskas aišku ir ten, kur smalsesniam žmogui turėtų kilti ir ne vienas klausimas? pavyzdžiui, ką jūs galvojate apie tokį Markso pasakymą: „Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet reikalas tas, kad atėjo laikas jį pakeisti“? Tau atsakė tyla. Pedagogai, likimo, prigimties ar atsitiktinumo pašaukti mokyti ir auklėti, dabar tylėjo. Tada tu, užuot juos įkyriai kamantinėjęs, tardęs ar pranešęs aukščiau stovintiems organams, kaip tais laikais buvo įprasta ir būtina, parašei pareiškimą atleisti iš mokytojo pareigų ir nuvykai į apskrities liaudies švietimo skyrių. Ne, neatleido – mokytojų badas. „Mes negalime sau leisti, kad ir moksleiviai badautų“, – žiūrėdamas tau į akis, pareiškė Biržų apskrities liaudies švietimo skyriaus inspektorius Kregždė. Ir ne tik neatleido, bet dar užkrovė tau dėstyti ir Konstituciją, su kuria susidūrei pirmą kartą. Tą dieną, grįždamas iš Biržų į Saločius su nauja pedagogine našta ant galvos ir pečių, tu netikėtai pats sau uždavei keistą klausimą: „O ką aš būčiau atsakęs, jeigu manęs kas nors būtų paklausęs, ką galvoju apie tokį Karlo Markso teiginį: „Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet reikalas tas, kad atėjo laikas jį pakeisti“?“ Uždavei taip staiga ir netikėtai, jog su visu dviračiu atsidūrei giliame griovyje. Visa dar laimė, kad jame nebuvo vandens. Tačiau priekinis dviračio ratas buvo pavirtęs kone aštuonetuku! Tu spoksojai į tą keistą metamorfozę kaip į kokį stebuklą ar nelemtą išdaigą ir nežinojai, ką dabar daryti. Keliauti toliau ar prisėsti ir pailsėti. Kai šoko ar silpnumo akimirka praėjo, tu pasikrapštei paausį ir netikėtai pats sau ištarei: „Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet reikalas tas, kad atėjo laikas jį pakeisti.“ Ištarei ir kiek laiko vėl nenuleidai akių nuo to skaičiumi 8 virtusio rato. Važiuota buvo smarkiai. Bet į ką atsitrenkta? Nejaugi į kokią nematomą sieną ar užtvarą? Ėmei dairytis, tirti, nagrinėti, čiupinėti ir netrukus aptikai kruviną kelį, kuris per didelį plyšį kelnių klešnėje tarsi pats stebėjosi tuo, kas atsitiko. Tu nieko gera nežadančiu žvilgsniu sujungei tą dviračio rato aštuonetuką su kruvina žaizda kelnių klešnės plyšyje ir pats nepajutai, kaip nuoskaudą ir pyktį išliejai kalambūru:
– Aštuoniukė, aštuoniukė – velnio nešta ir pamesta sieliukė!
Išliejai, įkvėpei šalto oro ir prisiminei savo egzistencinę taisyklę, kurios laikydavaisi sunkią valandą ir kurią instinktyviai visokiomis aplinkybėmis pritaikydavai: „Jei nori šioje ašarų pakalnėje išgyventi ir neišprotėti, rask laimę ir nelaimėje.“
– O kokią laimę aš galiu rasti šitoje nelaimėje? – atsikvošėjęs paklausei savęs. – Pirmiausia pagalvok, ar turi teisę šią nelaimę vadint nelaime? – Pagalvojai, susimąstei ir nusispjovei: – Būta čia ko! Nelaime vadinti aštuonetuką, kai tavoji šeima, paženklinta šiuo skaitmeniu, išsilaikė in corpore per visas negandas, yra ne tik nerimta, bet ir nevyriška.
Ir nejusdamas net kelio skausmo išsitiesei visu ūgiu.
Kelnės kaip kelnės – jos nebenaujos, per kelius išskydusios, išblukusios. Net ir ta žaizda, kuri iš pradžių painiojo mintis, vertė susirūpinti, iš tikrųjų buvo ne tokia jau baisi, lengvai prijaukinama. Juk nelipsi ant scenos, nesitampysi, nešoksi kazoko ar polonezo.
Susirūpinti tave vertė jau nebe Karlo Markso teiginys, kaip, užuot aiškinus pasaulį, jį pakeisti, o daug paprastesnis ir žmoniškesnis dalykas – kaip tokiu dviračiu pasiekti mokyklą, tą progimnaziją, kurioje gyvenai ir dirbai, ir iki kurios dar buvo nemažas gabalas kelio.
Tik tada, kai ne tiek stumdamas, kiek ant vieno ir kito peties nešdamas tą suniokotą savo vargšę „Omegą“, tu visai pamiršai kojos skausmą ir kai išvydai ką tik praūžusio karo suluošintą ir šiaip taip vėl sulopytą savo mokyklą, tasai nelemtas Karlo Markso teiginys apie pasaulio pakeitimą, įstūmęs tave į griovį, vėl iškilo tavo sąmonėje. Iškilo grėsmingas, nuožmiai kategoriškas. Gal ir dėl to, kad pastaruoju metu vis atkakliau ir smarkiau pradėjo bruzdėti, maištauti tavo dvasia, kuriai pasidarė ankšta dialektinio ir istorinio materializmo katile ir kuri vis priekabiau bei kritiškiau, net atvirai nepasitikėdama ėmė vertinti visokius „manifestus“ ir klaidžiojančias po Europą „komunizmo šmėklas“. O visam tam pagrindą teikė rimtos filosofinės studijos Arpo Testamento šviesoje. Todėl ir dabar išvydęs savo varganą mokyklą, poilsio ir nusiraminimo oazę, tu, išmetęs iš galvos visus marksus ir jų pretenzijas pakeisti pasaulį, lengviau atsikvėpei, paguldei tą dviratį ant žemės, o pats nuleidai pavargusias kojas į griovį. Argi aš neturiu teisės pailsėti, kai kelionė jau kone baigta ir mokykla jau ne už kalnų? Pasiguodei tais žodžiais ir visa esybe pasinėrei į gęstantį saulėlydį. Ir taip sėdėjai tuščia – be minčių ir jausmų – galva, pasiruošęs vėl pakilti ir baigti tą savo kelionę. Tačiau tave aplenkė Karlas Marksas, šliojęs tau per galvą tuo savo kategorišku it botagu teiginiu originalo kalba: „Die Philosophen haben die Welt nur verschieden interpretiert, es kommt aber darauf an, sie zu verändern.“
Šie žodžiai, ištarti įsakmiu, nepripažįstančiu prieštaravimo balsu, privertė tave, pakilusį eiti, vėl atsisėsti, nuleisti kojas į tuščią griovį ir kviestis į pagalbą ištisą plejadą kitų filosofų. Jie nesibrangino ir atskubėjo tau padėti. O jų buvo daug ir visokių, pradedant Platonu, Aristoteliu ir Demokritu, baigiant Dekartu, Leibnicu, Spinoza, Loku, Hėgeliu, Šopenhaueriu, Fojerbachu ir Nyče. Ir visi jie tik aiškino pasaulį, patys net nemėgino jo keisti, tik siūlė tai daryti kitiems. Net ir Fojerbachas, kuris žmogaus koncepciją apibrėžė „genialiu“ kalambūru: „Der Mensch ist, was er isst“ (Žmogus yra tai, ką jis valgo – vok.).
Ištaręs šį pagarsėjusį kalambūrą, tu pajutai vilkišką alkį. Bet, atrodo, kad tave užvaldė ne tiek fiziologinis, kiek dvasinis alkis, nes netrukus jį nugalėjo nuovargis. Ir tavo akys ėmė merktis. Dar kartą pakartojai tą pragaištingą Markso teiginį, mėginai jį pasvarstyti, bet galvoje ir kojose pajutai tokį silpnumą, jog šonu nuvirtai šalia suluošintos „Omegos“.
Laura Sintija Černiauskaitė. Prieblandos seserys (Pradžia)
2009 m. Nr. 3
Apysaka
Moteris nutilo ir ilgai žiūrėjo į Sniegutę, lyg norėdama ją sutrikdyti. Ši per vėlai susigaudė, kad tikriausiai išgirdo komplimentą ir už jį derėtų padėkoti. Bet tik įsikibo į kelius. Jos krumpliai išsišovė lyg katės nagai.
Moteris buvo labai graži. Kai atvėrė duris, grožio gūsis bloškėsi į Sniegutę lyg koks skersvėjo išpūstas audeklas. Kitą akimirką ji išvydo veidą medaus spalvos plaukų koryje, o šį tuojau pasivijo ir apgaubė ENVY aromatas. Pajutusi savo pilkumą, Sniegutė susigūžė. Vos peržengus slenkstį, ją užplūdo antipatija ir kartu – vergiškas nuolankumas. Namų šeimininkė buvo iš tų klasikinio grožio moterų, kurios daugumą žavi ir priima tai kaip savaime suprantamą dalyką. Ji vilkėjo ankštus džinsus ir baklažano spalvos trumparankovius marškinėlius, ant pečių ir nugaros raitėsi žvilgantys tankių plaukų liežuviai, ir ta atsitiktinė kompozicija atrodė žavinga. Tai numanydama, ji vaikščiojo tarp savo įspūdingų daiktų ir jais naudojosi pabrėždama, jog yra už juos brangesnė. Stengėsi būti maloni, bet vis tiek atrodė sudirgusi, viešnia ją aiškiai atitraukė nuo svarbių minčių.
Jos atsidūrė erdvioje svetainėje su dviem langais į Vilniaus senamiesčio gatvę. Norėdama aiškiai nubrėžti susitikimo ribas, moteris pasodino Sniegutę ant kėdės priešais geltoną dirbtinės odos fotelį, kuriame įsitaisė pati.
– Neatrodote labai linkusi bendrauti, – po kelių santūraus pokalbio minučių konstatavo ji.
– Todėl likote netekėjusi ir bevaikė?
Tie žodžiai įsigėrė į Sniegutę lyg kartus lašas. Ji buvo pratusi kartėlį nuryti.
– Nenoriu jūsų skaudinti, mąstau garsiai, nepykit, tai trūkumas, jūs čia nekalta… – skubiai pasiteisino moteris. Ji pagyvėjo, užkėlė balsą. Paskui sugniaužė kaklą, lyg stabdytų save, staiga nutilo, ir vėl nejučia pasinėrė į mintis, kuriose desperatiškai kapstėsi iki Sniegutei ateinant.
– Skelbime ne šiaip sau reikalauju netekėjusios ir bevaikės moters, – netrukus pasakė ji.
– Jums neįdomu, kodėl būtent tokios?..
Sniegutė sumirksėjo, linktelėjo.
– Žiūrint, ką vadinsime gera mergaite.
– Ar turite patirties su sunkiais vaikais?
– Skelbime, atrodo, rašėte, kad jis labai gabus? – Sniegutė vos susilaikė nuo ironijos.
Moteris vėl įsegė į ją kibų žvilgsnį, lyg mėgintų iškrapštyti iš Sniegutės tai, ko ji pati apie save nežino.
– Būtent, – reikšmingai ištarė ji. – O tai negąsdina?
– Manote, kad perdedu, kaip visos patelės.
Tas žodis nuskambėjo per aštriai, Sniegutė jam buvo nepasiruošusi. Tačiau perskaičiusi skelbimą ji panašiai ir pagalvojo.
– Jums teks bendrauti su užsidariusiu, emociškai nestabiliu vaiku. Kodėl galvojate, kad susitvarkysite?
– Kantrybės man netrūksta. Be to, baigiau pedagoginės psichologijos kursus…
Nuoširdžiai nenutuokdama, kokio atsakymo iš jos tikimasi, Sniegutė išplėtė akis.
– Kam jums buvo reikalingi tie kursai? – švelniau pakartojo moteris. – Ar galite turėti vaikų?
– Palaukit… – išraudo Sniegutė. – Niekada apie tai negalvojau… tiesą sakant.
– Atsiprašau…
Moteris pakilo, trumpam dingo kitame kambaryje. Už sienos spragtelėjo žiebtuvėlis. Po kelių sekundžių ji pasirodė tarpduryje su smilkstančia cigarete ir maža stikline pelenine kitoje rankoje. Ranka su cigarete vos pastebimai virpėjo.
– Kam jums prireikė dviejų savaičių darbo? – artėdama per kambarį vėl paklausė moteris.
– Nuo pirmadienio išeinu atostogų. Norėčiau tiesiog pakeisti veiklą…
– Paprasti žmonės ten ir atostogauja, – ji padėjo peleninę ant apvalaus stalelio ir staiga negailestingai rėžė: – Juk tiesiog neturite su kuo ten vykti.
– Klausykit… – plykstelėjo Sniegutė. – Jeigu netinku, sakykit tiesiai. Kam dar kabinėtis?
Ir iš karto susigėdo savo įžūlaus tono. Tačiau Sniegutės tonas moters nė trupučio neužgavo. Ją vėl lyg palietas rašalas užtvindė kažkokios niūrios mintys. Iš šono ji atrodė kaip vaškinė lėlė, kurią tarp vazoninių palmių, geležies, medžio skulptūrėlių ir portretų butaforinio aukso rėmuose pastatė su grakščiai iškelta cigarete. Visame bute, kiek Sniegutė spėjo apsižvalgyti, buvo prikabinėta šeimininkės portretų ir fotografijų. Iš jų gausos sklido kažkokia gyvuliška, neįsisąmoninta išnykimo baimė. Galėjo net pasirodyti, jog iš savo pačios atvaizdų moteris kasdien mokosi gyventi, kad neužmirštų, kokia jai būti. Daugelis nuotraukų Sniegutei pasirodė atgrasios. Po valdinga, kerinčia moters šypsena, po vyzdžių karoliukais, įsakmiai įsikibusiais į objektyvą, slėpėsi baimė. Aliejiniais dažais tapyti arba anglimi piešti portretai Sniegutei labiau patiko. Autoriaus braižas, atrodo, buvo vienas ir tas pats, jis įsupo moterį į romantišką miglą, kurioje lyg jaukūs naminiai žvėrys kaupėsi ir jos baimę švelnino spalvoti šešėliai.
– Kur jūs dirbate? – paklausė moteris.
– Taip taip, – skubėjo įsiteikti Sniegutė, nes vis dar gailėjosi pasikarščiavusi. – Kerpu šunims kailį ir nagus, kai kuriuos net siunčiame daryti plastinės operacijos…
Moteris vangiai šyptelėjo ir nukreipdama akis į langą susimąstė.
– Kaip įdomu… – sumurmėjo. Netrukus, sugrąžinusi žvilgsnį prie Sniegutės: – Tai ir pradėkime nuo pirmadienio.
– Tikrai?.. Bet… ką konkrečiai man reikės daryti?
– Nieko. Ateikit pirmadienį devintą ir pasišnekėsime konkrečiai, – atrodo, moteris nekantravo Sniegute atsikratyti.
– Tarp kitko, aš Filomena, – prie durų susigriebė ji.
Sniegutė sutrikusi stabtelėjo, kaip visada, kai tekdavo prisistatyti:
Taip buvo užrašyta ir gimimo liudijime. Iki pilnametystės ji svajojo, kad gaudama pasą suteiks savo vardui suaugesnį skambesį – Sniegė, Snieguolė. Tačiau laikui atėjus neišdrįso nuvilti tėvų. Pase atsirado toks pat užrašas, koks buvo gimimo liudijime – Sniegutė Dagilytė.
Ji visą vakarą galvojo apie tą moterį, Filomeną. Be tikslo suko ratus po savo baltą vieno kambario butą, nusitverdavo kokią lėkštę, brošiūrą ar obuolį, panešiodavo spausdama prie krūtinės ir vėl numesdavo. Nuo vaikystės ji buvo įpratinta prie tvarkos. Kai prieš dvejus metus gavo būsto paskolą ir atsikėlė čia, iš karto kiekvienam baldui ir daiktui surado vietą. Tik tada galėjo užmigti ant grikių čiužinio, kurį pasiskolino iš bendradarbės, kol galės nusipirkti žmonišką lovą. Mažmožiai ir didieji baldai (stalas, spinta, knygų lentyna) supo ir saugojo Sniegutę lyg ištikima kariauna.
Toji moteris, Filomena, niekaip neišėjo Sniegutei iš galvos. Kažkodėl žeidė vien suvokimas, kad ji gyvena šitame pačiame mieste, savo apdovanota prigimtimi prikišdama kitiems, jog yra nepakankamai gražūs. Prieš kelias valandas Sniegutė buvo tokia rami, ir, jei ne laiminga (laiminga niekada nesijautė, bet jau ir netikėjo, kad to reikia), tai bent tvirta. Ir še tau kad nori! Paaiškėja, kad Vilniuje, vos už keleto kilometrų nuo jos namų, egzistuoja kažkokia Filomena. Moteris, kurios Sniegutė nesupranta, bijo, stengiasi niekinti, bet turi pripažinti, kad prie Filomenos ją nesuvaldomai traukia. Norėjosi rasti plyšį ir įsivogti į jos gyvenimą, o įsivogus gal net įrodyti, kad kiti irgi šio to verti. Deja, tas noras lyg piktas baikštus žvėrelis slapstėsi menkavertiškumo migloje. Sniegutė nebūtų už jį kovojusi. Ir net jeigu būtų atsiradęs minėtas plyšys, vargu ar būtų juo pasinaudojusi.
Filomena, nuo savo grožio aptingusi šviesiaplaukė būtybė… Kaip ji vaikštinėjo po erdvią, kilmingoje prieblandoje skendinčią svetainę! Baldai ten stūksojo lyg paminklai, kiekvienas reikšmingai siaustėsi į jam skirtą erdvę. Tokie didingi, nepaneigiami, kupini šimtmečių orumo. O gal tai buvo banaliausios imitacijos? Nepaprastai suglumusi, Sniegutė nespėjo visko įsižiūrėti, pagaliau mažai išmanė apie baldus. Grįžusi namo, ji apžvelgė vakaro saulės užtvindytą savo kambarį ir nuliūdusi pagalvojo, kad Filomenos baldai jį tiesiog uždusintų savo didybe. Filomenos svetainėje buvo tiek vietos, kad jie laikėsi vienas nuo kito per aristokratišką atstumą. Reikėjo – kaip tai darė Filomena – tarp jų vaikštinėti lyg parke. Nekreipti į juos nė menkiausio dėmesio, nurodyti tikrąją jų paskirtį. Kad ir kaip sutaurinti praeities, sureikšminti paveldo ar brangiai įsigyti, daiktai tėra žmogaus tarnai. Šeimininkė tarp jų judėjo grakščiai, užsimiršusi, tarytum nepaklusdama žemės traukai, ir buvo kupina išsižadėjimo, lyg tramdytų vidinę graužatį, per šviesmečius nutolusią nuo grubaus daiktų pasaulio.
Filomenos bruožai žavėjo ne tik taisyklingomis proporcijomis. Grožio kibirkštis slypėjo akiai nepagaunamoje asimetrijoje, vos juntamoje priemaišoje, mikroskopiniame nakties krisle. Įlašintas į dailiai nuliedintus bruožus, jis išsprogdino geometrinį griežtumą ir įskėlė juose grožį. Sniegutė, nors neatsiminė Filomenos veido, niekaip neatsikratė jo sukelto įspūdžio. Jis audrino, erzino, skaudino. Šitas vergiškas santykis Sniegutei buvo pažįstamas. Kažkas čia jai priminė motiną. Jos paslaptingąją, atšiauriąją pusę, kuri Sniegutę nuo vaikystės skaudino ir vertė jaustis nevykėle.
Jos mama buvo principinga ir šaltakraujė turbūt nuo gimimo. Labdara, kurią ji teikdavo kaip aktyvi parapijietė arba asmeniškai, gatvėje, stabtelėjusi ir akylai nužvelgusi išmaldos prašantįjį (šiam lyg kateterį įbedusi žvilgsnį į tarpuakį), nekildavo iš spontaniško gailesčio, bet būdavo suvaldyta, be priemaišų, netgi atšiauri. Joje nebūtum aptikęs jokių pasimėgavimo savo gerumu pėdsakų, netgi tikrojo gailestingumo ar vien tik pareigos. Ji teikdavo išmaldą kaip stipresnė gyvybės grandis silpnesniajai, iš giluminio, nenuginčijamo įsitikinimo, jog taip ir turi būti. Niekada nesismulkindavo, nedvejodavo. Tik stabteldavo ir įsižiūrėdavo, kas priešais ją stovi. Net tada, kai abstinencinis virpesys būdavo akivaizdus, nelįsdavo žmogui į širdį, reikalaudama teisintis ir meluoti, ką jis veiks su jos pinigais.Tiesiog sustodavo priešais jį kaip kareivis, mėginantis išgirsti savo viduje įsakymą, kaip turėtų elgtis. Kartą ji davė nemažą sumą jaunuoliui, kurį Sniegutė girdėjo vadinant narkomanu. Išpiltas prakaito, šis blaškėsi siaura senamiesčio gatvele tarp lauko kavinių ir kaulijo dešimties litų, jau nebesitikėdamas jų gauti. Jam jau buvo pradėję laužyti kaulus. Nebeturėjo kantrybės net išklausyti neigiamų atsakymų. Lyg skylantis atomas vis greičiau zujo pirmyn atgal siaura gatvės kraujagysle, užkimšta stalų trombais. „Kiek tau reikia?“ – paklausė mama. Viena ranka ji spaudė Sniegutės delną. Tam jaunuoliui ji davė pinigų tik kartą. Vėliau jau tik papurtydavo galvą ir nusivesdavo Sniegutę tolyn. Sniegutė niekada neatspėdavo, kam mama duos išmaldos, o kam – ne. Jos pačios labdaros jausmas buvo visai kitoks.
Kartą, sutikusi vyrą be kojos, Sniegutė visą naktį blaškėsi pataluose. Kaip ji galėjo sočiai pavakarieniauti, pažiūrėti vakarinę laidą vaikams ir kuo ramiausiai atsigulti į lovą, kai tas vyras ramstė sienas, iš lėto šlitiniuodamas be galo ilga Aušros Vartų gatve? Sniegutei vaidenosi, kad jis tebeeina, visas išpiltas prakaito ir virpėdamas lyg įtemptas laidas. Eina tada, kai visi jau seniausiai šnarpščia sugulę į lovas. Niekas neištiesia vienakojui elgetai rankos ir nepasiūlo peties, gatvės tuščios ir tamsios. O jeigu jis parkris? Ar jam teks pragulėti iki ryto, kol pasirodys pirmieji praeiviai? O gal jis mėgins šliaužti, šauktis pagalbos tikėdamasis, kad žmonės už daugybės tamsių langų jį išgirs? Sniegutė girdėjo, kaip vienakojis dejuoja po jos langu. Kelis kartus kėlėsi pažiūrėti, ar tik ne jo ramentas tylutėliai bilsnoja į langą, priversdamas virpėti užuolaidos kiškelius. Buvo taip baisu, jog švintant praplėšusi akis po dar vieno košmaro, ji ėmė melsti gerojo Jėzaus, kad padėtų užmiršti vienakojį vyrą ir apskritai daugiau nekaišiotų ant kelio tokių žmonių (tos gatvės vengė visą vasarą). Pasimelsti už vienakojo sveikatą ir sėkmę kažkodėl net į galvą nešovė. Turbūt jau tada Sniegutės širdyje pesimizmas ėmė viršų ir ji netikėjo, kad jos malda gali atstoti tam vyrui koją.
Mama ignoravo jos naktinę karštinę. Rytą sukiojosi virtuvėje dar griežtesnė, negu paprastai. Lyg nebūtų visą naktį prasiklausiusi dukters dūsavimų ir nerimastingo alsavimo. Dauždama kietai virtą kiaušinį, Sniegutė slapčia gvildeno tai, apie ką ir vėliau dažnai pagalvodavo – kad mama visai neturi širdies. Nebūtų išdrįsusi jai dėl to priekaištauti. Kai mama atsigręžė nuo viryklės ir ištiesė švarią servetėlę, Sniegutė nudūrė akis, kad mama neperskaitytų jos minčių.
Ji užsidėjo islandų dainininkės kompaktinį diską. Dainininkės balse tūnojo žvėrelis, gal net daug žvėrelių. Jie Sniegutę trumpam apramindavo. Dainininkės balsą įsimylėjo paauglystėje, turbūt todėl, kad iš jo veržėsi panašūs gaivalai, kokius ir Sniegutė nujautė turinti. Tų gaivalų ji prisibijojo, niekada neleisdavo jiems pasireikšti. Užteko ir dainininkės balso, kurį panorusi galėjo įjungti arba išjungti. Sniegutė mėgdavo svajoti apie žvėriukišką balsą ir buvo rami dėl to, jog niekada nesusidurs su jam priklausančiu kūnu gatvėje ar kokioje kvailoje svetainėje.
Kūnas. Jos kūnas, jos pačios kūnas. Sniegutei buvo sunku gyventi savo kūne, o dar sunkiau – ištverti, kai jį matydavo kiti. Ypač tada, kai kiti, perlieję bereikšmiu žvilgsniu, nuslysdavo juo kaip neįdomiu objektu. Savo vienintelį veidrodį Sniegutė paprašė įmontuoti į vidinę spintos durų pusę. Panašiai įkalintas veidrodis spindėjo tėvų miegamajame tais laikais, kai kūnas Sniegutės dar nė trupučio neslėgė. Kaip dažnai ji dabar norėdavo grįžti į tuos laikus! Tas noras vėl ją užplūdo, kartu atsinešdamas sielvartą ir ilgesį. Paprastai jį lydėdavo ir noras save pakankinti. Iš anksto įsitikinus, kad yra beviltiškai nepatraukli, pasitikrinti, ar tikrai neras savyje nieko, kas jai nors truputį patiktų.
Sniegutė atidarė spintos duris ir įsispitrijo į savo laibą, vaikišką atspindį nusklembtu smakru, kurio ėmė nekęsti devintoje klasėje, liesu žąsiuko kaklu ir ilgu liemeniu. Jos kojos buvo trumpos ir kiek per stambios trapiam, niekaip nemoteriškėjančiam kūnui. Sumoteriškėti jis atsisakė toje nelemtoje devintoje klasėje, kai vieną pavakarę Sniegutė, ieškodama mamai jodo tirpalo, vonios veidrodyje staiga išvydo, koks iš tiesų yra jos smakras. Mirtinai juo nusivylė. Šis siaubingas trūkumas privertė ją atsistoti prieš didįjį tėvų spintos veidrodį ir pratęsti trūkumų ieškojimą. Jų rado daugybę. Tai buvo pirmoji ir paskutinė, fatališka savojo kūno revizija, ji užantspaudavo širdį nenutirpstančiu nusivylimu. Nuo tada Sniegutės nuomonė apie savąjį kūną beveik nesikeitė. Negana to, palaipsniui ją užvaldė nusivylimas ir savo vidiniu pasauliu. O šis buvo per daug gležnas, per daug baugštus ir nuo mažumės apleistas, tad nemokėjo už save pakovoti.
Sniegutė stovėjo tyliame bute ir žiūrėjo į savo atspindį lyg į kalėjimą. Tokią siaurą, tuščią, niekam nereikalingą vienutę, kurioje niekas niekada nesilankydavo. Norėjosi verkti iš pasibjaurėjimo ir gailesčio sau, ir dar – iš neapykantos Filomenai.
Ko ji norėjo iš savojo kūno, ko troško, ko tikėjosi? Buvo panaši į motiną, o kiti dar sakė – į močiutę. Iš tiesų atrodė patrauklesnė, negu pati save matė. Ir jos smakras buvo nusklembtas taip žaviai ir vos vos, kad priminė simpatiško žolėdžio žvėrelio snukutį. Visa kita buvo gana taisyklingai nulieta, tik blanku. Ir gal tik todėl, kad per bruožus neblykčiojo vidinis gyvenimas. Bet ir Sniegutei pasitaikydavo progų, kai atgydavo. Tiesiog svarbiausiomis akimirkomis šalia neatsirasdavo veidrodžio, todėl ji nežinojo, kad gali atrodyti patraukli.
Ji svajojo apie grožį, tikrą grožį. Apakinantį, pavergiantį, tokį, kuris nutviekstų gatves ir sustabdytų eismą. Tokį kaip Filomenos. Sniegutė turėjo gimti gražuole arba visai negimti. Tai irgi įsiteigė devintoje klasėje. Ilgainiui prigimtis, pašykštėjusi kūniško ryškumo, privertė nusivilti ir viskuo, kas Sniegutei nutikdavo. Blogai galvodama apie save, ji instinktyviai nuvertindavo žmones, kurie jai tapdavo artimi ar mėgindavo susidraugauti. Atstumdavo juos iš karto, vos sulaukusi intymesnių signalų. Atsitraukdavo su panieką maskuojančiu kuklumu, artimu bejėgystei ir nusižeminimui. Sprukdavo, išsirangydavo nuo draugysčių, šmurkštelėdavo į savo vienatvės prieblandą lyg ungurys tamsion skylėn. Taip Sniegutė elgėsi ir su vyrais, ir su moterimis.
Dar mokykloje ji susidomėjo ir ėmė skaityti psichologinę lektūrą, šitaip turbūt kompensuodama natūralius žmogiškus ryšius. Nesąmoningai vengdama draugysčių ir meilių, bet trokšdama artumo, Sniegutė įsivaizduodavo, jog karo frontuose slaugo ligonius (šie šaukiasi jos ir valgo tik iš jos rankų, ir miršta jos glėbyje, o pagijusieji rašo meilės laiškus), konsultuoja kalėjimuose atgailaujančius žmogžudžius (ten ją irgi visi įsimyli), ir taip toliau, ir panašiai. Vienu metu Sniegutei netgi atrodė, kad yra pašaukta vienuolystei. Maždaug tuo metu ėmė domėtis sunkiais, atstumtais ir psichinę negalią turinčiais vaikais. Ryte rijo viską, ką tik pavykdavo apie juos gauti. Pasibraukdama ypač ją sujaudinusios eilutes, patirdavo orgazminį virpesį, bet per daug nesigilindavo, kas būtent ją taip paliečia. Verkdavo iš gailesčio ir troškimo pasitarnauti, išgelbėti, būti reikalinga. Bet neįtardavo, kad tas gailestis kyla visų pirma sau. Savo vienišai, pilnai reikalavimų vaikystei, kai vakare vietoje jaukaus bučinio susilaukdavo priekaištų, kad vėl pritaškė vonioje dantų pastos, o rytą virtuvėje pasitikdavo priedermių sąrašas. (Pirmas tame sąraše visuomet būdavo raginimas pasimelsti gerajam Jėzui.)
Ji studijavo veterinariją. Iš pradžių galvojo stosianti į psichologiją, bet nebuvo stipri matematikė. Supratusi, kad tai gali užkirsti kelią, iš karto baisingai nusivylė. Taip nusivylė, jog net nebandė laikyti matematikos egzamino. Dvyliktoje klasėje nusivylimai jau buvo Sniegutei įaugę į kraują, sąmonė jų reikalavo kaip narkomano organizmas – kasdienės dozės. Bet pasirinkusi veterinariją ji nesigailėjo. Mokslai, o vėliau darbas užpildė širdies tuštumą. Mažesnieji broliai tik pradžioje virpėdavo Sniegutės rankose iš baimės ar skausmo. Jie netrukdavo suuosti, kad pateko į mylinčias visagales rankas ir jose atsileisdavo be raminamųjų injekcijų. Sniegutė neabejotinai turėjo medžiotojo savybių – mokėjo prisiderinti prie gyvūno virpesių ir sukelti jo pasitikėjimą, tik tą savybę panaudodavo gydymui. Ji dievino tokias akimirkas. Dėl jų kasryt keldavosi, mankštindavosi ir, nekantraudama pradėti dar vieną misijos dieną, dideliais gurkšniais išgerdavo prie lango kavą. Sergančių gyvūnų šeimininkai netruko pastebėti, kad jų augintiniai Sniegute ypač pasitiki. Kažkas net pakišo jai mintį atidaryti savo veterinarijos kliniką. Pasiūlymas paglostė Sniegutės savimeilę, bet tokiam žingsniui jai stigo drąsos ir savarankiškumo. Sniegutei labiau tiko tyli, nematoma tarnystė.
Gandai apie ją pasklido po visą Vilnių, ir vieną rudenį Sniegutei paskambino iš naujo šunų grožio salono. Esą labai trūksta kailius ir nagus kerpančių specialistų, kuriuos augintiniai prisileistų. Sniegutė iš pradžių prunkštelėjo, bet paskui ne juokais įsižeidė. Jos širdį suminkštino kitą vakarą vėl nuskambėjęs telefono skambutis – pavergė net ne žadamas gana prašmatnus atlyginimas, o pagyros ir liaupsės, kažkokios neva jos buvusių pacientų rekomendacijos ir apie Sniegutės profesionalumą po miestą sklandantys gandai. Niekas netiko į naują vietą, tik ji. Tai ir sutirpdė Sniegutės priešiškumą. Be to, ką ir besakyti, gaudama padorų atlyginimą, ji pagaliau galėjo paimti iš banko būstui paskolą.
Kirpdama suirzusius, urzgiančius ir inkščiančius spanielius, škotų terjerus, pudelius, jorkšyrus ir kitokius iščiustytus, kone sužmogėjusius padarus, širdyje Sniegutė stodavo vargšų šunelių pusėn ir patyliukais griežė dantį ant jų šeimininkių. Beveik visos buvo panašios į Filomeną, lyg į daugybę egzempliorių išsiskaidžiusi jos daugiskaita.
Tačiau pačioje Filomenoje slypėjo dar kažkas, kuo tos moterys nė iš tolo negalėjo pasigirti. Kažkas neapčiuopiamai reta, brangu, gamtiška, lyg deimanto inkliuzas grubioje uolienoje (anglyje). Kas būtent – Sniegutė ir pati dorai nesuprato. Tik intuityviai lyg šuo pagavo tai plevenant tarp portretų ir palmių.
Vėlų vakarą stovėdama prie lango ir niekaip nesiryždama atsiskirti užuolaida nuo virš judrios gatvės mėlynuojančių tolių, ji staiga atsiminė, jog bus dar ir vaikas. Filomenos vaikas. Žadamas jo būdo sunkumas Sniegutės neglumino tiek, kiek faktas, kad jis yra tos moters. Ji išvydo, kaip šviesiame priešais stovinčio daugiabučio lange šviesiaplaukis vaikas, mažais žingsniukais pribėgęs prie stalo, užvertęs galvą mėgina padėti ant jo plastikinį gėrimo butelį. Ne iš karto jam pavyko. Butelis liko stovėti ant paties krašto, atrodė, kad menkiausias dvelksmas jį nuvers.
Poryt Sniegutei teks įžengti į Filomenos namus ir susipažinti su jos vaiku.
Tai pareikalaus pastangų, įžvalgos, pagaliau gudrumo. Kažkas čia Sniegutę svaigino. Ji apkabino save, maldydama po visą kūną plintantį drebulį.
Duris atidarė susiraukęs dešimties metų berniukas. Sniegutė iš karto pastebėjo, kad jis labai panašus į savo motiną, o būtent – gražus. Tai krito į akis. Ji truputį nusivylė, nes širdies gilumoje tikėjosi, jog berniukas bus savitas, gal net visiška priešingybė Filomenai, bet iš tiesų atrodė kaip nesubrendusi ir pikta jos kopija.
– Labas rytas, – tyčia žvaliai pasisveikino Sniegutė.
– Jūs per anksti, – sumurmėjo vaikas.
Nusiaudama batelius Sniegutė pagalvojo, kad Filomena per ilgai nesirodo ir tai kažką reiškia. Vaikas jau buvo nulėkęs į kambarius. Jis viską darė staigiai, straksėdamas, lyg nuolat ieškotų sau vietos.
– O kur tavo mama? – atėjusi į jo kambarį, paklausė Sniegutė.
Vaikas sėdėjo prie rašomojo stalo ir maigė kompiuterio klavišus.
– Ką čia veiki? – Sniegutė matė, kad jis lošia šachmatais.
– Ji tyčia taip padarė, – netrukus pasakė, nenuleisdamas nuo monitoriaus akių.
– Paliko mus vienus. Čia panašiai kaip įmesti nemokantį plaukti į vandenį, kad išmoktų. Arba nuskęstų.
– Aš nesiruošiu nuskęsti, – pasakė Sniegutė.
– Aš irgi, – vaikas atsigręžė ir atidžiai į ją pasižiūrėjo. – Bet tai nereiškia, kad taikstysiuosi su kvailu manipuliavimu.
Sniegutė prikando lūpą, kad nenusišypsotų.
– Klausyk… Kadangi jau taip išėjo, gal susipažinkim? Aš – Sniegutė…
– Na taip. Niekas tokio daugiau neturi…
Vaikas nutilo, vėl įsitraukė į šachmatus. Sniegutė valandžiukę palaukė.
– Palaukit, – berniukas, matyt, apgalvojo ėjimą. Po kelių minučių mestelėjo per petį: – Timas.
– Dešimt. O jums – dvidešimt septyni su puse.
Valandžiukę juodu žvelgė vienas į kitą.
– Nesuprantu, ką ji sugalvojo, – pareiškė vaikas.
Sniegutė spoksojo į jį, nesumodama, ką atsakyti.
– Ji nemėgsta svetimų žmonių. O dabar prieš jus čia buvo net keturios moterys.
– Tai man ir nepatinka, – atsiduso vaikas. Ir vėl įsitraukė į žaidimą.
Sniegutė apžiūrėjo kambarį. Tai buvo erdvi kvadratinė patalpa aukštomis lubomis. Du aukšti, siauri langai su pusiau nuleistomis geltonomis žaliuzėmis prisimerkę žvelgė į seną kaštoną. Medis buvo taip apkėtęs namą, kad šviesa krito į kambarį lyg per žalią filtrą, o tokią saulėtą dieną kaip ši pažerdavo ant sienų smulkių virpančių šešėlių ir saulės zuikučių, kurie išdykėliškai galynėjosi vieni su kitais. Pasieniuose buvo pristatyta tarpusavyje nederančių, iš skirtingų komplektų surankiotų baldų. Prie lango stovėjo rašomojo stalo hibridas: ant juodo korpuso su šešiais baltai nudažytais stalčiais primontuota pilkai mėlyna plokštė. Palei kairę sieną driekėsi keista jaunuolio baldų interpretacija – spintelės, lentynos, ištraukiamas staliukas. Į visas nišas ir blogai uždarytas spinteles be jokios tvarkos buvo prikimšta vaiko daiktų, bet kaip sugrūstos knygos, mašinėlės, piešiniai, kiauri maišeliai su dėlionėmis, akmenukais, gilėmis bei kaštonais, suvenyrai, drabužių gniutulai. Galėjai suprasti, kad Filomena leido sūnui tvarkytis, kaip šis išmano. Prie dešinės sienos stovėjo lova su šviesaus medžio rėmu, po oranžiniu užtiesalu bangavo sujaukti patalai. Ant nubalintos sienos virš lovos vaškinėmis kreidelėmis buvo nupieštas milžiniškas dinozauras Diplodokas. Piešinio autorius, nepaisydamas augalėdžio dinozauro prigimties, privertė jį įsikąsti kitą, smulkesnį dinozaurą, gal net mažylį Lesothosaurus (vėliau Timas Sniegutei smulkiai nupasakos kiekvieno savybes ir įpročius). Lesothosaurus muistėsi ir žvygčiojo mėgindamas ištrūkti, o Diplodokas žvelgė per petį atkraginęs silpnapročio galvą, turbūt ketino su visu grobiu iššokti pro langą. Nors aiškiai nupieštas vaiko, piešinys atrodė įspūdingai, abu dinozaurai turėjo charakterius – Diplodokas atrodė pokvailis ir visai nepavojingas, Lesothosaurus – apimtas bejėgiško nykštuko pykčio.
Sniegutė pasilenkė prie Timo ir pasiteiravo, kaip ilgai šis dar ketina žaisti.
– Galiu ir visą dieną. Bet, jei jau atėjot, pakeisiu įpročius dėl jūsų.
– Tada baik, ir išjunkim kompiuterį.
Virtuvė buvo ilgo tamsaus koridoriaus, į kurį išėjo visi trys kambariai, gale. Ankšta, prigrūsta antikvarinių baldų, su kampe įspraustu, į vidinį kiemą žiūrinčiu langu. Vietoje įprastų spintelių čia stovėjo antikvarinis bufetas, o maistas buvo ruošiamas ant dviejų senovinių išimtais mechanizmais siuvamųjų mašinų, uždengtų lakuota ąžuoline plokšte. Sniegutei tai pasirodė įmantru ir nepatogu. Bufeto durelės sunkiai varstėsi ir kniaukė kačių balsais. Be žydru ornamentu apvedžiotos kriauklės, imituojančios antikvarinę, bet aiškiai pagamintos šiais laikais, vieninteliai modernūs baldai čia buvo šaldytuvas ir įėjimą užgriozdžiusi skalbyklė. Nors parinkti pretenzingai, baldai buvo sustatyti bet kaip, lyg pritrūkus kūrybinio entuziazmo, ir atsitiktinė virtuvės apystata ne tik kad stokojo žavesio, bet sudarė nejaukų aplaidumo įspūdį.
– Atidarykit šaldytuvą ir išimkit pieną, – paprašė Timas.
Ant šaldytuvo durų kabėjo magnetu-pomidoru prispaustas lapelis: „Šią vasarą Timas pasižadėjo: išmokti plaukti, važiuoti dviračiu, vienas nueiti į mišką, atsidaryti šaldytuvą…“
– Skaitot tą nesąmonę? Sakiau mamai, kad nukabintų, – suirzo Timas.
Jis nuplėšė lapelį, suglamžė ir išmetė. Parodydama, kad jos taip lengvai neišmuši iš vėžių, Sniegutė ištraukė iš šaldytuvo pakelį pieno ir padavė jį Timui.
– Ji nori, kad įveikčiau savo baimes. Aš jai nepakankamai vyriškas, – pakėlęs galvą nuo lėkštės, paaiškino Timas.
– Bet… išmoktum ką nors nauja, juk smagu?
– Aš ir taip daug moku, – atšovė Timas. Bet po valandėlės atlaidžiau pasakė: – Su tokiomis baimėmis dar galima gyventi.
– Visi turi baimių, – laukdamas, kad ji pritartų, pridūrė Timas.
– Kodėl ten buvo parašyta apie šaldytuvą?
Sniegutė tylėjo, nesuprasdama, ką tai galėtų reikšti.
Vogčia stebėjo, kaip Timas valgo dribsnius su pienu. Kas keliolika sekundžių jis, lyg timptelėtas už nematomo siūlo, vis persibraukdavo smiliumi per kaktą. Tą judesį Sniegutė pastebėjo dar kambaryje. Tai buvo nervinis tikas.
– Gal išeitume į kiemą? – pasiūlė ji, kai Timas išplovė lėkštę ir, nukratęs lašus virš kriauklės, padėjo ją į bufetą.
– Man ir čia gerai…
– Kieme būtų smagiau. Dar ne karšta.
– Ar… nusikaltai ir tau uždraudė išeiti į kiemą?
– Bet… nemanau, kad ji man uždraudė. Tai ne draudimas.
Sniegutė laukė paaiškinimo, bet Timas neplėtojo temos. Po valandėlės jis nedrąsiai pasiūlė:
– Gal dviese mudu tuos batus rastume?..
– Bet ji man tikrai neuždraudė. Ji nori, kad išeičiau į kiemą, tik aš paprastai atsisakau.
Visai nusivylęs Sniegute, Timas gūžtelėjo pečiais ir nusliūkino į savo kambarį. Tuo metu koridoriuje spragtelėjo užraktas. Pabūgusi, kad Filomenai gali nepatikti, jei užklups ją vieną vaikštinėjančią po namus, Sniegutė pasileido paskui Timą. Jis užtrenkė duris jai prieš nosį. Tuo metu, įsinešdama šviežio oro ir kvepalų gūsį, į koridorių įžengė Filomena. Sniegutė atsigręžė lyg prisukama pelė, kvailai išsiviepė ir nenatūraliai garsiai ištarė:
– Labas rytas! O mes ką tik papusryčiavome!
– Labas rytas, – numesdama pirkinių maišą į po kabykla pristumtą fotelį atsakė Filomena.
Ji net nežvilgtelėjo į Sniegutę, buvo uždususi, iškaitusi, po pažastimi spaudė tamsiai mėlyną aplanką. Vilkėjo, atrodo, tuos pačius džinsus ir ankštą violetinį švarkutį ant nuogo kūno, o plaukus buvo susirišusi į arklio uodegą. Tai ją jaunino. Sniegutė ir vėl pasijuto pilka.
– Jis kalbėjosi su jumis? – Filomena priėjo artyn ir įsmeigė į Sniegutę akis, lyg gydytoja, ketinanti iš pasakojimo diagnozuoti pacientės ligą.
– Na… susipažinome. Truputį kalbėjomės apie baimes.
– Netgi šitaip? – kilstelėjo antakius Filomena. – Ką gi, – paėmė nuo fotelio maišą. – Kavos gersite?
Sniegutė bijojo atsidurti su ja virtuvėje, todėl atsakė:
– O aš rytais išgeriu du puodelius – atsikėlusi ir truputį vėliau.
Nunešusi į virtuvę pirkinių maišą, Filomena su ta pačia iš lauko atsinešta energija garsiai pabeldė į Timo duris ir iš karto jas atidarė. Timas gulėjo ant lovos, susiraukęs skaitė Ispanų kalbos žodyną.
– O mankšta? – paklausė Filomena.
– Pasimankštinau, kol tu miegojai, – neatplėšdamas akių nuo žodyno, niūriai sumurmėjo Timas.
– Pirmadienis, ar užmiršai?..
Filomena uždarė duris ir vos neatsitrenkė į Sniegutę, kuri stovėjo jai už nugaros.
– Eime, vis dėlto padarysiu kavos. Kol jis susikrapštys…
Sniegutė nusekė Filomenai iš paskos.
– Pirmadieniais ir ketvirtadieniais jam būna dailės užsiėmimai pas mūsų seną šeimos draugą Jurą. Čia netoli, Timas nuves. Perspėju iš karto – nepasiduokite jokioms manipuliacijoms ir neimkite jo gailėtis, – įsmeigusi į Sniegutę reikšmingą žvilgsnį, paaiškino Filomena.
Abi išgirdo, kaip atsidaro Timo kambario durys. Jis pasikuitė koridoriuje ir netrukus iš ten atskrido gailus klausimas:
Po valandžiukės Filomena dirstelėjo į koridorių.
– Ko sėdi kaip pabučiuotas? Aukis šituos, ir pirmyn.
– Timai, nepradėkime vėl tų žaidimų.
Sniegutė klausiamai žvilgtelėjo į Filomeną. Ši pagavo jos žvilgsnį ir tuojau nusisuko, gudriai Timui sakydama:
– Arba atsiųsiu Sniegutę, kad padėtų užsirišti batus.
– Tu tyčia paslėpei kedus su lipdukais! – sušuko Timas.
– Timas nemoka užsirišti batų, – garsiai Sniegutei paaiškino Filomena.
– Aš tavęs nekenčiu! – atsklido iš koridoriaus.
– Bet šią vasarą jis pasižadėjo išmokti, – taip pat garsiai pasakė Filomena.
– Šlykštynė! Išdavikė!
Sniegutė atsiminė, kad vienas punktų lapelyje, kurį Timas supykęs išmetė, buvo: „Išmokti užsirišti batus.“
Iš koridoriaus atsklido isteriškas verksmas.
– Būtinai tau reikia visiems išplepėti!.. Svetimiems!.. Kokia tu šlykštynė ir kaip nekenčiu tokios motinos! – plūdosi Timas.
– Kai baigsi, apsiauk batus ir keliaukit, – patylėjusi ramiai atrėžė Filomena.
Kava jau buvo gatava. Sniegutė prisivertė gurkštelėti, kava buvo stipri ir karšta, nebalinta. Ji retai gerdavo gryną kavą ir nors žinojo, kad šaldytuve yra pieno, nedrįso paprašyti. Svarstė, kaip turėtų sureaguoti į tokį Filomenos ir Timo konfliktą, ką pasakyti. Tačiau gurkšnodamos kavą su uogiene įdarytais tešlainiais, jos pasišnekučiavo tik apie sinoptikų prognozuojamus karščius. Pagaliau verksmas koridoriuje nuščiuvo.
– Dabar jau eikite, – sušnibždėjo Filomena.
Timas, pasirėmęs rankomis galvą, sėdėjo ant batų dėžės. Tebemūvėjo kojinėmis, o vidury koridoriaus mėtėsi suvarstomi pusbačiai. Sniegutė juos pakėlė ir atnešė prie Timo.
– Paklausyk, – šnipštelėjo ji. – Apsiauk, aš tau užrišiu.
– Iš principo nesiausiu. Ji tyčia man nupirko tokius batus.
– Mama nori, kad išmoktum užsirišti. Tai palengvins tau gyvenimą.
– Galima visą gyvenimą nešioti batus su lipdukais! Nebūtina mokėt užsirišti! Ji tyčia taip daro.
Išgirdusi šnabždesį, Filomena atsistojo virtuvės tarpduryje ir įsakmiai tarė:
– Jei per dvi minutes neišsikrapštysite, pamatysi, kas bus.
Jos balso tonas Timą paveikė. Jis nusitraukė kojines, atsistojo ir, sukimšęs kojines į džinsų kišenes, atrakino duris. Sniegutę pagavo vaikiškas siaubas. Ji pakėlė nuo grindų Timo pusbačius ir ėmė juos grūsti į savo plačią nertą rankinę, vildamasi, kad laiptinėje vaiką pavyks įkalbėti apsiauti. Ją sustabdė šaltas Filomenos balsas:
– Sniegute. Palikite juos. Jeigu nori eiti basas, tegu eina.
Ir viskas. Sniegutė pastatė batus į kampą ir išdyrino paskui Timą, pati lyg nusikaltėlė. Timas jos nelaukė. Paniuręs, susibrukęs rankas į kišenes, nubėgo laiptais ir šmurkštelėjo į saulės apšviestą gatvę.
– Timai, – išlėkė iš paskos Sniegutė. – Prašau nors ant manęs nepykti. Nebežinau… aš… ką daryti…
Timas atsigręžė susiraukęs nuo saulės. Pašaipiai vyptelėjo ir nužirgliojo basas gatvės viduriu. Siaubingai sumišusi, Sniegutė pasileido jam iš paskos. Skruostai degė lyg nuo antausių. Jai buvo taip gėda, kad, apsilenkdama su smalsiai žvilgčiojančiais praeiviais, sulėtindavo žingsnį ir įsispoksodavo kur nors į šoną, apsimesdama, jog Timo nepažįsta.
Juro dirbtuvės buvo netoli Aušros Vartų. Atrodo, kad erdviame pusrūsyje su trim grotuotais langeliais, pro kuriuos šmėkščiojo praeivių kojos („kojų kinas“, kaip Juras ir Timas vadino), dideliu stalu, sofa, virykle ir šaldytuvu, jis dažnai ir nakvodavo.
– O!.. – atidaręs sunkias seifines duris, sumurmėjo Juras.
Jis turėjo galvoje basas Timo kojas. Atrodo, konfliktai dėl avalynės jam buvo ne naujiena.
Timas nesiteikė atsakyti. Susiraukęs nužirgliojo basas per cementines grindis, piktai klestelėjo ant rudu apklotu užtiestos sofos ir apžiojo nykštį. Pro langelius virš sofos krito švelni, skubančių kojų kapojama šviesa. Juras atsisuko į Sniegutę ir ištiesė ranką:
– Tai jūs ta nauja Timo draugė?
Ji padavė jam delną, juodu prisistatė. Juras staiga paleido Sniegutės ranką ir vėl nusigręžė. Iš kažkokios spintelės jis ištraukė dulkėtas odines šlepetes, nušluostė jas drėgnu skudurėliu ir numetė Timui. Jis žirgliojo po savo valdas lyg didžiulis, nežmoniškai liesas gandras. Buvo aukštas, bet, priešingai nei daugelis ūgiu apdovanotų žmonių, nesikūprino, jautėsi gana laisvai ir dėl to (o gal ir dėl liesumo) atrodė dar aukštesnis, tiesiog nepaprastai aukštas. Kaip daugelis vidurvasarį, buvo įdegęs, gražios formos veidas platokais skruostikauliais priminė didelį riešutą, nuo plinkančio viršugalvio leidosi aukšta spindinti kakta, o giliai po tankiais antakiais švietė žydros skandinaviškos akys. Storų, tamsiai raudonų lūpų juslingumą varžė santūri tartis. Apskritai Juro bruožuose slapstėsi juslingumo kibirkštėlė. Pats judėjo lėtai, ramiai, lyg mėgindamas sutramdyti savo vidų, ir kalbėjo negarsiai, taupiai praverdamas burną. Sniegutei Juras pasirodė truputėlį atgrasus, bet jis užgavo jos instinktą patikti. Instinktą Sniegutė tuojau užsmaugė, nugrūdo kuo giliau ir, nutaisiusi šaltą miną, ėmė dairytis, kur čia atsisėdus. Įsitaisė ant sofos, šalia Timo. Jam jau buvo atlėgęs pyktis, ir jie su Juru, nekreipdami jokio dėmesio į Sniegutę, įsitraukė į seną nebylaus bendravimo ritualą.
Sniegutė vogčia peržvelgė dirbtuvę, kažkodėl ieškodama Filomenos portreto. Tačiau nieko panašaus nerado. Paveikslų čia apskritai nebuvo, tik kampe stirksojo skirtingų dydžių rėmai. Ant grindų ji išvydo katės šešėlį. Per vidurinį langutį į vidų spoksojo liesa pasišiaušusi katytė tamsiai rudu, baltomis ir oranžinėmis dėmėmis išmuštu kailiu. Ant snukelio lyg apelsiną ji taip pat nešiojosi oranžinę dėmę, žvelgė iš jos blausia traiškanota akimi. Sniegutei suspaudė širdį – katė atrodė apgailėtina, lyg raupsuota, neprisitaikanti kačių pasaulyje. Be to, gyvūnai buvo jos sritis, ir ji panūdo pademonstruoti tiem dviem, kad irgi kai ką išmano. Tačiau apsiribojo ilgu, rūpesčio ir simpatijos kupinu žvilgsniu pusiau oranžiniam, pusiau rudam snukeliui už stiklo. Jos žvilgsnio dirbtuvėje niekas nepastebėjo. Juras kuitėsi prie elektrinio arbatinio ir indų, Timas tylėdamas sekiojo jam iš paskos. Pagaliau buvo paruošti trys dideli saldžios kakavos puodeliai, ir jie ilgai, neskubėdami ją gurkšnojo. Kiekvieną Sniegutės bandymą įsiterpti į pokalbį apgaubdavo reikšminga tyla. Kuo toliau, tuo labiau ji jautėsi čia nereikalinga ir iš paskutinių laikėsi, kad neįsižeistų. Kantrybės jai užteko lygiai tiek, kiek laiko reikėjo lėtai išgerti dideliam šleikščiai saldžios kakavos puodui. Tada Juras pasikvietė Timą prie plataus, brėžiniais ir kažkokiais lapais nukrauto stalo. Ilgais paukštiškais pirštais jis pakėlė lapų šūsnį ir tylėdamas ėmė juos versti. Jiedu su Timu kiekvieną įvertindavo.
Sniegutė negalėjo atitraukti akių nuo Juro pirštų. Dailūs ir grakštūs, neįmanomai ilgi, dėl to tarsi labiau pažeidžiami, jie nepaprastai tikslingai judėjo lyg spaudinėdami klavišus. Tas nematomų klavišų spūsčiojimas žadino Sniegutei drumstą, murziną geidulį. Kažkas čia buvo nauja, dar nepatirta ir truputį gąsdino. Negana to, nuo Juro pirštų garavo vos juntamas Filomenos rūkas, tarytum Juras būtų daug kartų atskiestas, modifikuotas jos egzempliorius. Nuo jo sklidęs Filomenos prieskonis, užaštrindamas geidulį, vis stipriau smelkėsi į Sniegutę.
– Draugė gal irgi ką nors nuveiks? – staiga pakėlė galvą Juras. – Šiandien dirbsime paprastu pieštuku.
– O! – apsidžiaugė Timas. Jis mėgo piešti objektus su daugybe smulkių detalių, pieštukas tam puikiausiai tiko.
– Nežinau net… nelabai aš moku, – išsigando Sniegutė.
Juras pakvietė įsitaisyti prie stalo, priešais Timą, po nosimi padėjo kartono lapą ir keletą smailai nudrožtų minkštų pieštukų, o stalo centre pastatė bokštą iš žodynų. Bokšto viršūnėje padėjo keraminę lėkštę. Į ją, surankiojęs iš dirbtuvės pakampių, Juras įdėjo teniso kamuoliuką, virtą kiaušinį ir medinę kaladėlę. Šį keistą natiurmortą kiekvienas matė vis truputį kitokį, jį ir reikėjo perkelti į savo lapą.
Juras su visa kėde atsistūmė toliau nuo stalo, užsikėlė koją ant kojos, ant jų pasidėjo tarptautinių žodžių žodyną, ant šio – lapą, ir, vis sujudindamas sandale milžinišką pliką nykštį, ėmė staigiais, krebždančiais judesiais brėžti linijas. Kaip ir reikėjo tikėtis, Sniegutę suparalyžiavo nepasitikėjimas savimi. Ji niekaip neįstengė susikaupti ir atidžiau įsižiūrėti į lėkštę su „natiurmortu“.
Išbuvo pas Jurą penkias valandas. Per pirmąsias dvi Sniegutė prisikamavo, paskui atbuko ir pratūnojo ant sofos lyg iškamša. Jos natiurmortas išėjo apgailėtinas, primityvus. Juras užmetė akį ir tylėdamas padėjo ant stalo.
– Parodyk, – paprašė Timas. Jis irgi nieko nepasakė. Pamėgdžiojo Jurą, ir tiek.
– Aš juk sakiau, – tramdydama įžeistą savimeilę, nenatūraliai garsiai pasakė Sniegutė.
Juras uždavė Timui dar kelias užduotis, o ji, apimta bjaurios apatijos, smaksojo ant sofos ir žiūrėjo, kaip ant grindų virpa saulės zuikučiai. Pusrūsyje buvo vėsu ir drėgna. Sušalo. Pavaikštinėjo po dirbtuvę apžiūrinėdama visokius daiktus, daugelio jų paskirties Sniegutė nežinojo. Suprato tik tiek, kad visi čia reikalingi, kiekvienas turi savo paskirtį ir yra panaudojamas. Jokių suvenyrų, jokių estetiškų mažmožių. Bevaikštinėjant oda pašiurpo. Be to, kad sušalo, Sniegutės jau niekas nedomino. Ir nebetrikdė. Ji sugrįžo prie sofos ir įgrimzdo į ją pusiaugulom, padėjusi ant atlošo galvą. Gal net užsnūdo. Vienu metu per sumegztas blakstienas matė, kaip priartėja Juro veidas. Kitą akimirką Sniegutę prislėgė sunkus, truputį dygus audinys. Jo kvapas pasirodė toks svetimas, kad ji trumpam išsibudino. Tai buvo vyriškas megztinis.
Kol Sniegutė miegojo, Juras ir Timas baigė užduotis ir iškepė kiaušinienės su lašinukais. Ją pažadino karštų riebalų čirškėjimas. Valgė nenoromis, iš mandagumo, mintyse koneveikdama save, kad taip kvailai užmigo.
Išleisdamas Juras paskolino Timui savo didžiulius sandalus. Kad nekristų, pririšo juos prie čiurnos odinėmis virvelėmis. Atrodė siaubingai. Visą kelią atgal Sniegutė ruošėsi paprašyti Filomenos, kad kitą sykį leistų Timą palikti Jurui, o paskui jį pasiimti (jautėsi tokia pažeminta ir niekam tikusi, kad beveik negirdėjo, ką Timas jai pasakoja, ir nesirūpino praeivių nuostaba). Kad prašymas nenuskambėtų kaip priekaištas, reikėjo žūtbūt nusiraminti ir suteikti jam mandagią, bet griežtą formą.
Tačiau Filomenos namie nebuvo. Sniegutė baisiai nusivylė ir vos nepakėlė balso, kai Timas pareiškė einąs lošti šachmatais, o jai pasiūlė svetainėje paskaityti moteriškus žurnalus.
– Na jau ne. Moteriškų žurnalų pasiskaitau ir namie, – pamiršusi pedagogišką toną, atšovė Sniegutė. Timas net suglumo.
– Prie kompiuterio sėsi, kai išeisiu, – pareiškė Sniegutė. – O dabar bendrausime.
– Norėčiau pamatyti jūsų nuotraukų albumą.
Šito iš pažiūros miesčioniško užsiėmimo naudą ji buvo apgalvojusi dar namie. Nusprendė (beje, savo protu, niekur neskaičiusi), kad nuotraukų žiūrėjimas gali paskatinti vaiką kalbėti.
– Po to, kai žuvo tėtė, tokio dalyko mūsų namuose nėra, – sausai atšovė Timas. Ir nužirgliojo į savo kambarį.
Lengvai pritrenkta (ji galvojo, kad Filomena išsiskyrusi) Sniegutė pasileido jam iš paskos ir, įėjusi į kambarį, atsiprašė:
– Palikit mane vieną, – atsigręžė Timas. – Pavargau. Norėčiau pabūti vienas.
Jis iš tiesų atrodė pavargęs ir nesimaivė. Sniegutė linktelėjo.
Iki penkių ji sėdėjo svetainėje nugrimzdusi į geltonąjį fotelį. Skaitymas tyloje, kurią pertraukdavo tik perverčiamų puslapių ir pro atvirą langą iš gatvės atsklindančių žingsnių garsai bei žodžių nuotrupos, spaudė smilkinius ir migdė. Svetainėje buvo tamsu ir liūdna. Baldai prarado kietumą, liejosi lyg nutapyti per skysta akvarele, kiekvieną pusvalandį vis labiau skydo, tarsi ketintų visai išnykti. Be atrankos paėmusi nuo stalelio dar vieną žurnalą, Sniegutė pagalvojo, kad jaučiasi panašiai, kaip tie baldai. Ir tada duryse trakštelėjo užraktas.
Filomena įėjo žvali, įkaitusi nuo pasivaikščiojimo gryname ore ir kažkokių malonių minčių. Priėjusi arčiau, Sniegutė užuodė ne tik Envy kvepalus, bet ir silpną alkoholio dvelksmą.
– Ką – išvarė į svetainę?.. – linksmai paklausė Filomena.
Sniegutė, pasigavusi jos žaismingą toną, nusijuokė. Ji visai pamiršo, kad ruošėsi Filomenos kai ko prašyti.
– Gerai. Jie taip susikukavę, kad manęs ten visai nereikėjo…
– Norėjau, kad jūs tai pamatytumėt.
Sniegutę paglostė ir sujaudino atvirumas, šmėkštelėjęs Filomenos žodžiuose.
Nusiavusi batus ir pakabinusi ant kabyklos rankinę, ši atsisuko ir tarė:
– Šiandien jau eikite… Turime dar laiko. Kitą pirmadienį išvažiuoju, savaitei liksite dviese.
– Jūs išvažiuojate? – nusivylusi paklausė Sniegutė. Nuo Filomenos sklindantis alkoholio kvapas ją apsvaigino, ji užsimiršusi palinko į Filomeną, lyg dalytųsi su ja paslaptimis.
– Atrodo, tai jums minėjau penktadienį, – sušnibždėjo Filomena. Dabar jos stovėjo labai arti viena kitos, ir Sniegutei toptelėjo blausi, bet vergiškai džiugi mintis, kad ji Filomenai patinka. Jai sukilo simpatijos banga.
– Beje, kaip jums Juras? – truputį garsiau paklausė Filomena.
– Su Timo tėvu jie buvo vaikystės draugai… (Sniegutė išsigando, kad Filomena ims pasakoti apie savo vyrą.) Bet aš ne to klausiu. Ar Juras jums patrauklus?
– O Dieve, kad nežinau… – supratusi, ką Filomena turi galvoje, loštelėjo Sniegutė.
– Nežinau, – Sniegutė išraudo iki ašarų ir suirzusi pakartojo: – Nežinau…
– Gerai jau, gerai, – nušypsojo Filomena. – Nieko nebeklausiu… Eikite namo, miela būtybe.
Jos žodžių švelnumas smogė kaip netikėtas užpuolikas, šilta banga pasklido iki kojų pirštų. Užkaitusiomis smegenimis Sniegutė dar pagalvojo, kad dabar gali padaryti kokią nors kvailystę. Bet susilaikė. Filomena kelias sekundes stebėjo jos veidą blausioje koridoriaus šviesoje. Paskutinius žodžius ji ištarė ne pašnibždom, bet žemu, iš krūtinės lyg vargonų gausmas plaukiančiu balsu:
– Ačiū Dievui, kad tave radau. Dabar jau viskas bus gerai. Ir, jei pastebėjai, jau sakau tau „tu“.
Iš Filomenos Sniegutė išėjo tokia susijaudinusi, kad nelipo į autobusą ir nusprendė paėjėti pėsčiomis. Ji tiesiog virė. Mintyse kartojo ir kartojo Filomenos žodžius, lyg šie joje būtų prikėlę nepažįstamą, bet labai patrauklią būtybę. Iš kur toji būtybė staiga atsirado ir kaip Filomena ją pastebėjo? O gal tai klaida? Gal tai, ką Filomena įžvelgė, neegzistuoja? Mintys ir jausmai purslojo ir maišėsi. Atmintyje iškildavo žodžiai, žvilgsniai, gestai, vis greičiau sukosi marga dienos smulkmenų karuselė. Gal Sniegutei tik pasirodė, kad Filomena aptiko joje kažką ypatinga? Bet kodėl tada ji ištarė žodžius, nuo kurių saldumo Sniegutei virpėjo pakinkliai: Ačiū Dievui, kad tave suradau? Kokios Sniegutės savybės įtikino Filomeną, jog jai reikia būtent jos? Jai taip magėjo sužinoti, kad būtų įmaniusi tuojau paskambinti Filomenai ir paklausti. Bet, nors jų pokalbis koridoriuje ir sukėlė artumo iliuziją, Sniegutė nutuokė, jog skambinėti vos pažįstamai moteriai su tokiais klausimais – tikra kvailystė. Filomenos palankumas jai sukėlė emocijų audrą, kurios epicentre beprotišku greičiu sukosi nemotyvuota, ūmi, šuniška meilė. Tai reikėjo kažkaip ištverti. Juolab kad „meilė“ atrodė tokia nenuspėjama, jog nuo menkiausio smūgio galėjo transformuotis į kokį nors kitą alinantį jausmą.
Sniegutė nepajuto, kaip ją įsiurbė stikliniai vienos tų visada atidarytų brangių parduotuvių nasrai. Čia užbūrė iš kolonėlių sklindantis muzikos ritmas, jis praskiedė kraują svajonių išsipildymo serumu ir diktavo žingsnių bei apsisprendimų greitį. Apkvaitusi ir beginklė, Sniegutė šiandien buvo lengva auka. Ją patraukė oranžinių drabužių stelažai. Ten kabėjo tokia plonytė, lyg persiko žievelė, palaidinukė. Nusikabino ją, jusdama, kad daro kažką neleistina, ir nuo to ėmė krėsti saldus virpulys. Nusinešė palaidinę į matavimosi kabiną ir užtraukė užuolaidą. Kol plėšė nuo savęs lininį švar- kelį, palaidinė žvelgė į ją raukšlėta iškirptės akimi. Reikėjo drabužėlį užsitraukti lyg skafandrą, tampri sintetinė medžiaga su stambiu gėlių ir raukinių raštu prigludo prie kūno. Sniegutė niekada nebūtų drįsusi užsivilkti tokio stilingo, provokuojančio drabužio. Bet šiandien viskas atrodė įmanoma. Apsispręsti padėjo ir tai, kad palaidinė gulė kaip jai pasiūta. Ji nuodėmingai įelektrino kūno pūkelius ir suėmusi atkišo veidrodžiui Sniegutės krūtis (po laisvais drabužiais nesegėdavo liemenėlių, nes tai ją trikdė), tarp šilkinių gėlių išsprogo sukietėję speneliai. Jai aptemo protas. Net neapsvarsčiusi, ar turės drabužių, su kuriais galės derinti šią aiškiai ne savo stiliaus ir spalvos drapaną, Sniegutė suplojo už ją du šimtus litų ir išsinešė firminiame maiše. Jautėsi taip, lyg jau ją vilkėtų. Į ją ėmė krypti praeivių žvilgsniai. Vienas pagyvenęs ponas lauko kavinėje net pypkę liovėsi valytis ir palydėjo Sniegutę atidžiu, susižavėjimo kupinu žvilgsniu. Ji išraudo ir susigūžė. Bet tik akimirkai.
Grįžusi namo virpančiomis rankomis išpakavo plonytę palaidinės odą. Ištempė ją ant lovos ir visą vakarą džiūgaudama aplinkui sukiojosi. Gėrė arbatą, skaitė, žiūrėjo televizorių. Vis nukreipdavo akis į degančią oranžinę salą ir nušvisdavo nuo minties, kad šiandien joje galbūt užgimė nauja būtybė. Tokia būti įdomu ir gera.
Rytą Sniegutė nubudo su Filomenos vardu mintyse. Bundant jis ėmė skambėti sąmonėje kaip raktas, kuriuo bus atrakintos visos dienos durys. Nejučia ištarė vardą balsu du kartus ir atsimerkė.
Oranžinė palaidinė kabėjo ant kėdės, tačiau keista – šiandien ji nebekėlė jaudulio. Atrodė per daug ryški, per daug blizgi, aiškiai pasiūta kitokiai moteriai. Jei būtų ją apsivilkusi, gal Sniegutę vėl būtų pagavusi vakarykštė euforija, tačiau ji nebenorėjo jaudintis. Jai patiko prie lango ramiai išgerti kavos su pienu, praryti kelis saldžios varškės šaukštelius, išklausyti per radiją žinias ir pranešimą apie orus. Šiandien jau žadėjo tikrus karščius. Kieme pagyvenusi kaimynė laukė, kol išsituštins jos spanielis. Pro šalį prabėgo vyrukas plikomis įdegusiomis kojomis, jis ant ausų visada būdavo užsidėjęs ausines. Priešais stovinčiame name šviesiaplaukis vaikas, pasilipęs ant kėdės, klijavo ant lango kažkokį popierėlį. Pagal nuolat pasikartojančius mažus ryto įvykius Sniegutė, lyg nusistatydama laikrodį, pasitikrindavo ir savojo ryto tikrumą. Šiandien jis buvo persmelktas Filomenos vardo. Tas vardas skambėjo Sniegutės sąmonėje lėtai, sodriai aidėdamas kaip sieninio laikrodžio dūžis. Jo atsargi glamonė labiau panėšėjo į pilnatvę, negu į emocijų taifūną, kuris siaubė Sniegutę vakar.
Ji apsivilko laisvą tamsiai rudą lininį kostiumėlį, susirišo dar neišdžiūvusius po vonios plaukus į arklio uodegą ir išėjo į gatvę.
Į Filomenos duris paskambino giedrai nusiteikusi, jusdama, kaip pilve kalasi jaudulio daigeliai.
– O, užeik, – pasakė Filomena ir tuojau apsisukusi nukaukšėjo į virtuvę pasiimti rankinuko. Jau buvo apsiavusi aukštakulnes basutes.
– Timas dar miega. Jei per pusvalandį neatsikels, išversk iš lovos. Šiandien sugalvokit ką nors lauke, gal nuvažiuokit prie upės – žada gerus orus. Aš greičiausiai iki vakaro negrįšiu, nebent užlėksiu per pietus persirengt, virtuvėje ant stalo palikau pinigų, pavalgykit kur nors mieste – šaldytuvas tuščias, – Filomena viską susakė nervinga greitakalbe, lakstydama po koridorių ir svetainę ir rankiodama į rankinę smulkius daiktelius. Iš jos sklido dirglumas, atrodė, kad menkiausia smulkmena gali išvesti iš kantrybės. Sniegutė susigūžė, užgniaužusi norą pasitarnauti prisispaudė prie sienos ir kantriai laukė, kol Filomena liausis laksčiusi. Tačiau kai Filomena liovėsi lakstyti, metė į Sniegutę išsiblaškiusį žvilgsnį ir nieko daugiau nepasakiusi išėjo.
Filomenos elgesys Sniegutę nuvylė. Lyg būtų užmiršusi vakarykštį jų pokalbį. O gal vakar ji viską suvaidino, pažaidė su Sniegute, paerzino? Bet kam Filomenai būtų reikėję taip smagintis?
Diena buvo giedra ir karšta. Su Timu nuvažiavo į Valakupius prie Neries. Nors alino karštis, Timas griežtai atsisakė maudytis, o Sniegutė jo per daug neįkalbinėjo – pati nenorėjo išsirengti nepažįstamų žmonių akivaizdoje. Jie nuo krūmokšnių krintančiais šešėliais ilgai ėjo pakrante valgydami ledus. Pasiklojo pavėsyje apklotą, skaitė (Timas – „Tris muškietininkus“, Sniegutė buvo įsimetusi Julios Kristevos studiją ir pieštuką įdomioms arba neaiškioms vietoms pasibraukti), valgė spurgas su džemu ir svajojo apie arbūzą, kurį nusipirks parduotuvėje prie namų. Sniegutė net užsnūdo, kol į veidą ėmė spiginti atslinkusi saulė. Nors apdujusi nuo karščio, ji buvo kuo puikiausiai nusiteikusi. Timas, atrodo, taip pat. Šnekėjo jis nedaug, tačiau noriai ir nesimaivydamas, ir Sniegutė liovėsi laukusi iš jo netikėtumų. Kelis kartus pagalvojo, kad bendrauja su juo ne kaip su mažuoju auklėtiniu, bet kaip su draugu.
Tačiau parvežusi Timą namo, Sniegutė ėmė niauktis. Buvo šešios valandos vakaro, Filomenos – nė kvapo, regis, dieną ji net nebuvo grįžusi. Juodu su Timu susipjaustė arbūzą ir pasigamino šaltibarščių. Paskui jis uždėjo Sniegutei savo mėgstamos grupės diską. Sėdėjo jo kambaryje ant kilimo ir tyliai, rimtai klausėsi triukšmingo roko, lyg tai būtų klasikinė simfonija. Sniegutė visą laiką spaudė delne mobilųjį telefoną ir vis labiau niaukėsi. Aštrūs, dramatiški elektrinių gitarų pasažai jos būseną dar paaitrino ir, kai diskas baigėsi, ji išėjo į koridorių ir surinko Filomenos numerį.
Filomena ilgai neatsiliepė. Kai ragelyje tyliai lyg atsidūsėjimas nuskambėjo jos tylus klausau (nesikreipė į Sniegutę vardu, nors iš numerio turėjo matyti, kas skambina), Sniegutė pajuto tokį atstumto vaiko graudulį, kad valandėlę negalėjo ištarti nė žodžio.
– Klausau?.. – lyg ištraukta iš saldaus transo, pakartojo Filomena.
– Tai aš, – sušnabždėjo Sniegutė.
– Taip, kas atsitiko? – fone skambėjo lyriška, svajinga muzika. Ji skaudino Sniegutę ir pabrėžė jos nereikalingumą.
– Aš tik norėjau paklausti… (vos neištarė: kada grįšit?) Ar man jūsų laukti?
Filomena neišgirdo. Ji kažkieno paprašė (Sniegutė visą laiką juto kažką, kvėpuojantį jai į kaklą), kad pritildytų muziką. Vos pakeldama savo kvailybę ir menkumą, Sniegutė pakartojo klausimą. Ji juto, kaip aname gale Filomena prisiverčia trumpam susidomėti ja ir jos niekingu klausimu.
Na taip, Sniegutei nebūtina laukti, ji galinti eiti. Timas moka pabūti ir vienas.
Jos atsisveikino. Padėjusi ragelį, Sniegutė taip supyko ant savęs, kad įsikando į nykštį.
Namo grįžo niūri kaip debesis. Šaltibarščiai sustojo skrandyje, ir ji prisivertė išsivemti. Paskui atsisėdo į fotelį priešais televizorių ir, visiškai nesuprasdama, ką rodo, ilgai gėrė ramunėlių arbatą. Gretimame name jau žiebėsi šviesos, languose gyveno žmonės. Šiandien nenorėjo žiūrėti pro langą. Ją erzino ir skaudino tos gyvenimų iliustracijos, ypač – straksintis šviesiaplaukis vaikas. Mirgančiame ekrane Sniegutę kažkas sudirgino. Nejučia ji užsikėlė kojas ant fotelio ir įkišo rankas į kelnaites.
Masturbuodavosi ji labai retai. Prieš kelerius metus ją mergino vienas tylus, drovus, keleriais metais jaunesnis bendradarbis. Jo nuoraudis ir virpantis balsas kėlė Sniegutei šleikštulį, bet prisiversdavo nueiti su juo tai į kavinę, tai į kiną, o kartą net lankėsi fotografijų iš Tibeto parodoje. Bendradarbis mergino Sniegutę beveik pusę metų, su pertraukomis. Po eilinio pasisėdėjimo kavinėje jis trumpam nurimdavo, matyt, kaupdamas jėgas kitam pasimatymui. Juodu niekada nesibučiavo ir nesilaikė už rankų. Tik praleisdamas Sniegutę pro duris (beje, darbe jis to niekada nedarydavo, tik – kur nors mieste), prisiliesdavo delnu prie jos nugaros. Ją nukrėsdavo lyg brūkštelėjus elektriniam unguriui. Bendradarbio delnas – Sniegutė jusdavo per drabužius – būdavo vėsus ir kažkoks lipnus. Sniegutė negalėjo patikėti, jog tikrai jam patinka. Jai atrodė, kad jis klysta, išsigalvoja arba turi kokį nors šalutinį tikslą. Pamažu ji įprato prie bendradarbio dėmesio ir kiekvieną rytą, prieš įžengdama į veterinarijos kliniką (dar dirbo ten), pasiruošdavo jį priimti. Nors erzino ir kėlė pasibjaurėjimą, Sniegutei jis vis dėlto buvo malonus. Tą pusmetį ji dažnai masturbuodavosi įsivaizduodama, kad guli su bendradarbiu, ir patirdavo šleikštulio persmelktą malonumą. Kartą jai net dingtelėjo, jog bjaurisi visai ne bendradarbiu, o savimi ir dėl to negali žmoniškai įsitraukti į santykius. Bet tas trumputis nušvitimas niekaip nepakeitė jų retų intravertiškų pasimatymų eigos. Kai Sniegutei pasiūlė darbą šunų grožio salone, ji išėjo lengva širdimi dar ir todėl, kad pagaliau galėjo nutraukti tą užsitęsusį kerėplišką merginimą. Tikrai, bendradarbis jos net neieškojo. Tik kartą paskambino po vidurnakčio, išgėręs. Mėgino išsiaiškinti, kokia gi jos akių spalva. Tai buvo taip nuobodu, nenuoširdu ir vaikėziška, kad Sniegutė supyko ir pasiuntė jį po velnių.
Dabar, nejučia vėl įkišusi pirštus į kelnaites, Sniegutė iš įpročio pabandė įsivaizduoti tą vaikiną. Bet aplinkui sklandė ir į ją smelkėsi Filomena. Jos kvapas, jos balsas, eigastis, nervingi, grakštūs rankų judesiai – kūniškos smulkmenos, kurių Sniegutė prisisiurbė per keletą susitikimų. Ir vakar patirtas drėgnas, dėmesingas, iš smulkiomis raukšlelėmis apsiuvinėtų akių išsiliejęs Filomenos žvilgsnis. Po visko Sniegutė pravirko. Akys užkliuvo už vakar ją taip kvailai suvedžiojusios palaidinės, ir kitą akimirką fiziškai pajuto, kokia yra vieniša. Niekino save, savęs gailėjosi ir kažko taip ilgėjosi, kad, atrodė, širdis minkštėja ir išteka kartu su ašaromis. Paskui staiga suėmė pyktis ant to, kuris sukūrė Sniegutę tokią nelaimingą, apgailėtiną, nemylimą. Ji ėmė murmėti. Iš pradžių tik mintyse, o paskui jau balsu, kol pagaliau priekaištas išsiveržė lyg širdį suplėšantis sprogmuo: „Nekenčiu tavęs, tu neteisus, tu suklydai!‘‘ Anksčiau niekada nebuvo drįsusi taip pareikšti gerajam Jėzui. Bet nieko baisaus neatsitiko. Netgi priešingai – palengvėjo. Sniegutė nurimo, suglebo, nepajuto, kaip nugrimzdo į kietą, visas kaltes ir nelaimes atleidžiantį nuskriausto vaiko miegą.
Po vidurnakčio nubudo fotelyje. Nustebusi apsižvalgė, išjungė televizorių, lempą ir, tamsoje nusimetusi drabužius, šmurkštelėjo į lovą.
Sniegutė sapnavo, kad sėdi viena kažkokiame tuščiame kambaryje, priešais langą be stiklo. Kieme nuo karšto vėjo siūbuoja liaunas medis skurdžia lapija, jo skeleto šešėlis krinta ant jos suknelės. Staiga fiziškai pajunta, kad medį judina ne vėjas, o jis, gerasis Jėzus, kuris ką tik įėjo į namo vidų, sukeldamas nežemišką, kvepiantį vėją. Kambariuose pilna žmonių. Jie laukė jo visą naktį, ir dabar jis eina iš kambario į kambarį juos laimindamas. Vieniems pirštų galais palyti kaktą, kitiems į akių dugną, lyg atsaką į maldavimus, įsodina žvilgsnį. Į kai kuriuos kambarius jis neužsukdavo, tik peržvelgdavo juos nuo slenksčio, vienu metu akimis apglėbdamas visus ten esančius. Namas buvo ilgas ir didelis, su daugybe kambarių. Bet jo žingsnių dvelksmas ritosi koridoriais lyg smogianti banga. Jis kvepėjo, kvepėjo taip stipriai, kad Sniegutė bijojo įkvėpti per daug, per godžiai. Negirdėjo jo balso, tik dvelksmas, įsiskverbiantis pro durų apačią, stiprėjo. Sapne jai buvo uždrausta išeiti iš kambario, ir dabar viskas priklausė nuo jo malonės. Sugniaužtus kumščius prispaudusi prie vaikiškos krūtinės taip stipriai, kad net smulkūs kaulai girgždėjo, Sniegutė kuždėjo – ne balsu, ne žodžiais, o vien tiktai troškimu: Viešpatie, aš čia, sustok ir pasiimk mane su savimi! Ir dar: Aš trokštu sudegti tavyje ir dingti, meldžiu, įženk ir sunaikink mane! Šit jis jau čia, prie durų. Kvepiantis oras pro durų apačią taip stipriai dvelkteli, kad užgniaužia kvapą. Jis stabteli už durų ir suklūsta, švelniai, atlaidžiai išklauso jos apkvaitusios širdies vapėjimo, kaip protingieji klausosi silpnapročio išvedžiojimų. Tada Sniegutė išgirdo atsakymą – kaip tik ten, savyje, kur ką tik buvo užgniaužę, o dabar atsileido, ir jo balsas buvo švelnus, bet nepakenčiantis prieštaravimo: Tu dar nebuvai gimus, kai aš pasiėmiau tave su savimi.
Ir viskas. Jis nuėjo toliau taip ir neįžengęs pas Sniegutę. Ji sėdėjo ir verkė, o paliegusio medžio šešėlis plakė kelius. Nesuprasi, kas tai buvo – nusivylimas ar skaudi kaip ugnis laimė, bet prie Sniegutės priartėjo tiesa, kurios troško. Nors tos tiesos nesuprato, akimirksnį juto ją esant.
Busdama Sniegutė vis galvojo, kad reiktų uždaryti langą. Bet langas buvo uždarytas. Aušo. Ankstyvas vasaros rytas plėšėsi iš nakties apvalkalo, pilkėjanti ketvirta valanda. Tyku, vėsu, jokio dvelksmo. Sniegutė visai išsibudino. Tysojo atmerktomis akimis, bet dar apgaubta sapno nuotaikos, ir galvojo apie jį.
Pas Filomeną ji ėjo dar apgaubta sapno. Ir kai jai atidarė duris, ne iš karto pastebėjo, kad šįryt Filomena labai keista. Pirmą kartą matė ją su chalatu – ilgu, šviesiai violetinio šilko, jį Filomena vilkėjo ant trumpų naktinių. Nešukuotų plaukų gniutulą ji buvo nei šiaip, nei taip susisegusi viršugalvyje. Bet veidas! Veidas atrodė ištinęs ir sumaigytas, ištepliotas tušu, nevalyvas, net negražus. Tas pasikeitimas Sniegutę ir pažadino. Tuojau pamiršusi sapną, vidumi ji kaip šuo prigludo prie Filomenos būsenos, laukdama, kada jos prireiks.
– Timo šiandien nebus… Jis nakvojo pas Jurą, ir jiedu išvažiavo į kaimą. Atleisk, kad nepaskambinau, – užtrenkusi duris pasakė Filomena.
Sniegutė sustingo abejodama, ar jai verta, jeigu Timo nėra, nusiauti antrą batelį.
Filomenos pasikeitimas greičiausiai buvo susijęs su Timu, arba su kažkuo, ko Sniegutė apie ją nežinojo. Tiesą pasakius, apie Filomeną ji nežinojo nieko. Kažkodėl Sniegutę apėmė gėda, kad mato ją tokią. Ir kartu taip jos pagailo, jog numetė ant grindų rankinę ir prisilietė prie peties:
– Užeik… Pabūk su manimi, – nusukdama akis paprašė Filomena.
Nelaukdama Sniegutės ji smulkiais chalato varžomais žingsneliais, lyg traukiama magneto, nuturseno į svetainę. Magnetas stovėjo ant žemo apvalaus staliuko prie sofos, tarp atvirukų ir drobinių dovanų maišelių. Šalia ant sidabrinio popierėlio gulėjo šokolado gabaliukas ir trys gerai apčiulpti slyvos kauliukai, o ant kilimo tvaskėjo nuslydusi žalia šilkinė skraistė. Prie magnetiškojo nugerto brendžio butelio stovėjo ir šampano taurė. Kai Sniegutė įėjo į svetainę, Filomena jau tysojo ant sofos ir virpančia ranka pylėsi į taurę brendžio. Iš jos įdrėksto riešo sunkėsi kraujo karoliukas.
– Prisistumk tą ir sėskis, –rodydama Sniegutei geltonąjį fotelį be ceremonijų paliepė Filomena.
Sniegutė nustūmė fotelį per gerą atstumą nuo Filomenos. Ši tuojau pastebėjo:
– Kas yra, bijai manęs?
– Kas nors atsitiko? – vėl tyliai paklausė Sniegutė.
– Atsitiko, – Filomena užsivertė taurę ir gurkštelėjo iki pusės. Nežmoniškai susiraukė ir pasipurtė. Grožio likučiai laikėsi jos veide per stebuklą, atrodė, kad ir jie tuojau išnyks. Pagavusi sumišusį, klausiantį Sniegutės žvilgsnį, Filomena atlaidžiau sumurmėjo:
– Nereikia tokių akyčių. Aš linksminuosi, mėgstu juodą humorą.
Sniegutė nepatikėjo. Nejaukiai pasimuistė, jusdama, koks susikaustęs jos kūnas. Filomena atrodė baisi, sudarkyta kažkokios neurotiškos, pavojingos būsenos. Nors buvo pervargusi, pagiringa, o gal jau ir apgirtusi (Sniegutė gerai nesuprato), įsmeigė į ją visiškai blaivų, niūrų, priekabų žvilgsnį. Kurį laiką, mėgaudamasi Sniegutės sumišimu, ją tyrė.
– Pabūk su manimi, – staiga paprašė tyliai.
– Nesi, – atšovė Filomena. Ir netrukus: – Turi meilužį?
– O aš miegu su kuo papuola. Aš visada turiu bent vieną meilužį… Tokį vieną vargšą meilužį, – ji ėmė kažką murmėti, velti ir pasinėrė į karčius apmąstymus. Tada pabaigė brendį ir įsipylė dar.
– Aš negersiu. Ir jums geriau… padarysiu kavos.
– Kavos tu man nedarysi, – Filomena pasirėmė į pagalvę ir grėsmingai pakilo. Pagalvė buvo didelė, minkšta, apvilkta tamsiai žaliu šilku. Viskas čia buvo iš šilko, tvaskėjo ir atrodė prabangu, bet pažeidžiama. Staiga užmiršusi, kas ją suerzino, Filomena kilstelėjo dubenį, kažko ieškodama po savimi.
– Velnias… Cigaretės liko… gal vonioje? Būk gerutė, surask…
Cigaretės gulėjo koridoriuje, prie vonios durų. Sniegutė išjungė vonioje šviesą ir ventiliatorių. Kai grįžo, Filomena vėl gulėjo ant pagalvės, pasinėrusi lyg į snaudulį, lyg į kažkokią malonią svają. Primerktose akyse atsispindėjo pro langą krintanti šviesa, tarp blakstienų žybčiojo deimantai. Ji visiškai nekreipė dėmesio į Sniegutę. Gal net neišgirdo, kaip ši įėjo į kambarį, padėjo prie jos cigarečių pakelį ir vėl įsitaisė fotelyje.
– Man jau nieko iš nieko nereikia, – tyliai, vaikiškai pasakė Filomena. – Galėčiau netgi negerti.
– Galėčiau mirti tiesiog dabar, šitaip va gulėdama.
Ji atsiduso, tarytum įsivaizduodama, kaip tai atsitinka.
– Reiktų tik dar truputį pakentėti.
Ji nutilo, vėl atsiduso. Sniegutė sėdėjo nusigręžusi į langą ir nevalingai žvelgė ten, kur krypo Filomenos akys. Tie žodžiai lango stikle nuskambėjo ypač aiškiai. Paskui kažkas patraukė Sniegutę atsigręžti. Jai pasirodė, kad Filomena verkia. Bet jeigu ir verkė (o dėl to Sniegutė nebuvo tikra), tai ramiai, nematomai, tarytum nutolusi nuo savo verksmo. Viešpatie, kas jai atsitiko? Kas jai darosi? Sniegutė jautėsi kalta, jog visa tai girdi ir mato. Filomenos žodžių prasmę ji pagavo intuityviai, ši buvo pažįstama. Sukėlė jai tokį sielvartą, kad nebenorėjo daugiau klausytis. Niekada nebūtų drįsusi su savimi taip atvirai kalbėti. Ir juolab – kitam girdint.
– Tik ką man daryti su juo?… Kam jį atiduoti?.. Ar jis kada nors supras?.. – įsikarščiavo Filomena. Ji vėl pasirėmė į pagalvę ir įsmeigė į Sniegutę maldaujantį žvilgsnį.
– Ar tu jį iš manęs paimsi?
Sniegutė karštligiškai svarstė, kas tas jis.
– Jurą?.. – sušnabždėjo nei šį, nei tą.
Filomenai niekaip nesisekė išsivaduoti nuo kažkokios minties.
– Juras geras lovoje, – staiga visai kitu tonu pasakė ji. Lyg perjungta į kitas bangas. – Jis būtų geras daugeliui moterų. Gali pabūti tokiu, kokio reikia, – ji įsmeigė į Sniegutę žvilgsnį. – Tau reiktų su juo permiegoti.
Filomenos žodžiai jau nebesutrikdė Sniegutės taip stipriai, kaip būtų galėję. Ji gūžtelėjo pečiais ir nusuko akis.
– Prisipažink, juk tau buvo kilusi tokia mintis? – prikibo Filomena.
Sniegutė nerado, ką atsakyti. Ji vengdavo šnekėti tokiomis temomis.
– Fiziškai jis nepatrauklus, – toliau varė Filomena.
– Bet tokie vyrai ir yra geriausi meilužiai.
– Nieko apie tai neišmanau, – irzliai pertraukė Sniegutė.
Filomena vėl įniko gudriai apžiūrinėti Sniegutę, lyg ieškotų plyšio jos kiaute.
– Taip taip. Sakyk. Sakyk, kaip yra, – matydama, kad Sniegutė ir vėl ketina išsisukti, prismeigė ją žvilgsniu Filomena.
Sniegutė nuoširdžiai nežinojo, ką atsakyti. Nuo pirmo susitikimo Filomena kėlė jai prieštaringų jausmų bangas, bet tai nebuvo mintys. Ji neturėjo nei nuomonės, nei požiūrio, galėjo tik išsakyti, ką jaučia – o tai buvo intymu ir slapta. Paslaptimis Sniegutė nuo vaikystės laikė viską, kas ją jaudino, ir tai kaip didžiausią turtą slėpė nuo kitų.
– Aš beveik nepažįstu jūsų, – sumurmėjo ji.
– Taip, kaip tik todėl. Ką apie mane pagalvojai pirmą kartą?
Sniegutė nei patvirtino, nei paneigė.
– Bet aš nesu turtinga ir vyrai manęs neišlaiko.
– Bet… jūs labai graži, – suvapėjo Sniegutė nei šį, nei tą. Kaip tik į tai ji atkreipė dėmesį, išvydusi Filomeną pirmą kartą.
– Tikrai? – ši kilstelėjo antakius su vos juntama panieka. – Pati turbūt jautiesi nelabai graži?
Sniegutė gūžtelėjo – jai darėsi vis sunkiau. Gal net norėjosi užsikimšti ausis ir išnykti.
– Galvoji – jei būtum gražesnė, viskas stebuklingai išsispręstų?.. Nejaugi tikrai esi tokia naivi?..
Tą akimirką įtampa pasiekė kritinę ribą. Sniegutė pajuto, kad jau neištvėrė, ir, nujausdama iki šiol nepatirtą ekstazę, prapliupo verkti. Rauda krėtė lyg elektros srovė. Iš pradžių dar stengėsi tvardytis, bet paskui pajuto malonumą. Ne tą gėdingąjį, o paprastą, natūralų atsivėrimo malonumą be jokios gėdos ir kaltės. Su kiekvienu raudos pliūpsniu, kurį dabar jau išstumdavo iš paties dugno, Sniegutei darėsi vis lengviau ir saldžiau. Tai užtruko apie septynias minutes. Buvo ir trumpų atilsio valandėlių, staiga lyg užsnūsdavo atmerktomis akimis. Visiškai užmiršo, kad yra ne viena. Ji taip išsiverkia – ir dar prie kito žmogaus – apskritai pirmą kartą. Kai rauda išseko, Sniegutė pažvelgė į Filomeną ne susigėdusi, o tik išsiblaškiusi.
– Pavydžiu tau šito išsiverkimo, – be ironijos pasakė Filomena. – Aš taip verkdavau tik labai jauna.
Ji buvo jau gerokai apgirtusi.
Sniegutė atsiprašė ir nuėjo į vonią „susitvarkyti“. Suvilgiusi veidą drėgnu rankšluostėliu, ilgai stovėjo prieš veidrodį. Skruostai degė, akys žvilgėjo ir žaižaravo. Pirmą kartą gyvenime, jei ir neatrodė sau graži, Sniegutei nebekilo noras nusigręžti nuo savo atspindžio.
Kai ji sugrįžo į svetainę, Filomena miegojo. Gulėjo aukštielninka, nusukusi veidą į sieną, prispaudusi rankas prie pilvo. Iš prasiskyrusio chalato stypsojo per kelį sulenkta daili nuoga koja, naktiniai buvo nuslydę iki pat kirkšnies. Šlaunies forma priminė gražiai nugludintą irklą, arba, dingtelėjo Sniegutei, – skrydžiui parengtą raketą. Bet tai buvo nei raketa, nei irklas, o šilta, magnetiška miegančios moters koja. Sniegutė nusuko akis. Koja nedavė jai ramybės, negalima buvo jos taip palikti. Pakėlė nuo grindų skraistę ir atsargiai ją uždengė, bet skraistė tuojau nuslydo.
Ji užklojo Filomeną Timo apklotu. Brendžio butelį paslėpė virtuvės bufete, o šampano taurę išplovė. Šovė mintis, kad reiktų išeiti, nors iš tiesų Sniegutė norėjo likti, pabudėti prie Filomenos, gal net dar sykį išgirsti, ką ši šneka. Tas kalbas sunku buvo ištverti, bet vis dėlto Sniegutė troško šiurpulio, kurį jai sukeldavo Filomenos atvirumas. Ji užsiplikė kavos, atsinešė į svetainę ir su žurnalų krūva įsitaisė geltonajame fotelyje.
Apie trečią valandą ją patraukė nežymus garsas – Filomena atsimerkė ir pajudino galvą, sušiugždėjo pagalvė. Sniegutė atsigręžė, palaukė, kol Filomena ją pamatys. Iš pradžių ši nesusigaudė, kur pabudo. Pamėgino atsisėsti, bet atvirto atgal ant pagalvės. Tada pasivertė ant šono ir išgąstingai peržvelgė kambarį.
Sniegutė spoksojo į ją svarstydama, ką čia atsakius.
Atsakymą Filomena išskaitė iš Sniegutės veido.
– Nešk čia, – niūriai sukomandavo ir vėl išsitiesė aukštielninka.
Sniegutė atnešė brendį ir tą patį stiklą.
– Padarysiu ką nors valgyti, – pasakė ji.
– Vėliau, – Filomena sugavo ją už rankos ir privertė atsisėsti. Jos delnas buvo malonus ir lyg ruošėsi kažko prašyti.
– Man baisu, – žiūrėdama į lubas pasakė Filomena.
Jos patylėjo. Filomena vis stipriau spaudė Sniegutės pirštus.
– Man baisu, baisu… – ji pasigręžė ir įsmeigė į Sniegutę maldaujantį žvilgsnį.
Akimirkai iš jos akių išgaravo visos žmogiškos savybės, vyzdžiai susiaurėjo virsdami mažais paklaikusiais karoliukais, lyg baimė būtų stiprus žibintas, kurį kažkas nukreipė jai į veidą ir apakino. Ji priminė gyvūną ant operacinės stalo. Pamiršusi koktumą, kurį sukeldavo fizinis žmonių artumas, Sniegutė stipriai apkabino Filomeną. Šią ėmė krėsti nervinis drebulys. Sniegutė žinojo, kad tokiu atveju reikia tik kuo stipriau laikyti, bet kuo tvirčiau spaudė Filomeną glėbyje, tuo labiau ši purtėsi ir kaleno dantimis. Tą akimirką, nors visiškai nesuprato Filomenos baimės, Sniegutė tikėjo, jog savo kūno šiluma gali ją išgelbėti. Jautėsi nuoširdžiai sukrėsta, stipri ir reikalinga, ir buvo pasirengusi ją šitaip laikyti iki ryto.
– Būk su manimi, būk… – maldavo Filomena. – Aš nežinau, kas dabar atsitiks… – ir spaudėsi į Sniegutę kaip į slėptuvę, kurioje galima pasislėpti nuo visų grėsmių.
Visai apkvaitusi, Sniegutė ėmė bučiuoti Filomenos kaklą, plaukus, iš chalato išsinėrusius nuogus pečius, lyg tai būtų padėję Filomenai į ją įsismelkti ir joje pasislėpti. Filomena tik atlošė galvą ir leidosi bučiuojama. Galbūt slapta vylėsi, kad Sniegutės įkarštis nurungs jos baimę. Viskas baigėsi lyg ūmai nusileidus nuo svaigulingai aukštos bangos. Jos nurimo, kurį laiką dar nepaleido viena kitos. Išgyvenusi bent kelis stiprybės etapus, Sniegutė staiga pavargo ir nugeibo.
– Tu myli moteris? – silpnu balsu paklausė Filomena.
– Ne, ką tu… tikrai ne, – suglumo Sniegutė (nejučia kreipdamasi į ją „tu“).
Ji paleido Filomeną ir nustebusi į ją įsižiūrėjo.
– O aš buvau įsimylėjusi… Labai seniai ir labai vaikiškai. Kol dar nežinojau, ką reiškia miegoti su vyru… Turbūt ir tau taip yra buvę?
– Ne, niekados, – dar labiau nustebo Sniegutė. Niekada neįtarė, kad dalykai, kuriuos buvo mačiusi tik filmuose, egzistuoja taip arti, jog juos galima pritaikyti sau ir taip lyg niekur nieko apkalbėti.
Filomenos užuomina Sniegutę įaudrino. Ji užsidegė pamažu, slankiodama tarp tamsėjančių svetainės baldų ir vogčia gerdama tingius Filomenos judesius, jos įdegusio kaklo bareljefą, užsibaigiantį ten, kur po plonyčiais naktiniais, aptrauktais tokiu pat plonyčiu chalatu, sujudėdavo krūtys. Matė, kaip užgauti sukietėdavo Filomenos speneliai, ir panašus jautrumas sudilgčiodavo jos krūtyse. Kepdama pietums vištienos kepsnį, Sniegutė pagaliau pati sau pripažino, kad Filomenos geidžia. Bet tas geismas buvo toks naujas, toks asmeniškas, jog net į galvą neatėjo jo patenkinti. Filomena kvietė Sniegutę, sodino prie savęs, lyg netyčia įsiremdavo jai į šlaunį. Tačiau Sniegutei atrodė, kad išsigalvoja, kad to negali būti. Įtikinusi save, jog apsirinka, ji ignoravo Filomenos flirtą lyg neįmanomą dalyką. Kaip jos būtų galėjusios mylėtis, kaip tai būtų atrodę? Ji taip troško susilieti su Filomena, kad tai galėjo įvykti tik vaizduotėje. Tikrovėje kliudė kūniškumas. Jis glumino, viską apsunkino, pagaliau kėlė šleikštulį. Ne dieviškas, kvepiantis, fatališkas Filomenos tikrumas, bet pačios Sniegutės negrabus ir sustingęs kūnas vis dar kėlė jai pasibjaurėjimą. Tarp šių priešybių negalėjo įvykti joks susiliejimas.
Pusę dešimtos vakaro Sniegutė paliko Filomeną jos miegamajame, balta lokena užklotoje dvigulėje lovoje. Į šį kambarį dar nebuvo įžengusi ir dabar, apsvaigusi nuo įspūdžių, per daug po jį nesidairė. Filomena blaivėsi, tušti buteliai lyg prasikaltę skimbčiojo šiukšlių maiše, kurį Sniegutė rengėsi išsinešti.
– Pasilik su manimi, – sunkiai apversdama liežuvį jau ne iš girtumo, bet iš nuovargio prašė Filomena.
Tačiau Sniegutė tvirtai apsisprendė nelikti. Filomenos artumas ją per daug glumino. Neįsivaizdavo, kaip turėtų ištverti naktį šalia kūno, kurio taip geidžia, bet nežino, ką su juo veikti.
– Ateisiu ryt. Paskambink, kai pabusi, – atsakė ji.
– Pastovėsi čia, kol užmigsiu?..
Sniegutė pastovėjo. Kai, susirietusi į kamuoliuką, suspaudusi tarp šlaunų delnus, Filomena užmigo, ant kilimo staiga nukrito jos plaukų segtukas. Papt!.. Sniegutė krūptelėjo. Pro ant veido užkritusius plaukus ji matė tik pravirą Filomenos burną ir dailų smakrą, išmuštą prakaito rasele. Būtų norėjusi pulti prie tų lūpų, įsivogti per jas į Filomenos vidų ir ją visą užvaldyti. Bet tik pakėlė nuo grindų segtuką ir padėjo ant spintelės prie lovos. Ir išėjo, palikusi degti stalinę lempą, ant kurios japoniška maniera buvo nutapytos gervės.
Stepas Eitminavičius. Novelės
2009 m. Nr. 3
Sausio pūga
– Jūs labai nebijokite, nuvažiuoti į onkologijos centrą būtina. Paskambinsiu specialistui, susitarsiu.
Susitarė – priims po dviejų parų.
Grįždamas namo prisipirko sulčių, mineralinio vandens.
Atsisėdo prie lango ir pajudėti bijo. Reikėtų nusiprausti – bijo. Reikėtų aplankyti seserį – bijo. Kažkas skambina į duris – prieiti bijo. Atsiskirti, atsiskirti, susitaikyti, susitaikyti – bet kaip? Ir kodėl jam? Ką ne taip darė?
Prisimena: buvo paauglys, mažutėlis veršiukas apsirgo, veterinaras paaiškino, jog pagydyti neįmanoma, stovi toks, nejuda, mama prašo, kad palengvintų jo kančias. Pasiima didelį apystorį pagalį, užsimoja. Ką tada padarė: išgelbėjo ar užmušė? Gal dabar atėjo atpildas? Bet labai gailėjo ir veršiuko, ir mamos – gal jis kaltas dėl to, jog išdrįso pabūti teisėju?
– Padėk man bent valandą, – egzamino išvakarėse prašo bendrakursė.
Negabi tokia. Amžinai vaikšto viena, nei su ja pajuokausi, nei ką rimto pasikalbėsi.
– Niekaip negaliu. Taip suplanavau darbą, kad laiko man pačiam trūksta. Niekaip negaliu.
Dukrai gal penkeri. Skuba gatve ir susitinka kaimynę. Žodis, kitas – pamato, jog vaiko nėra. Lekia, ieško. O ji jau stovi prie namo ir juokiasi. Nesusilaikė – pliaukštelėjo ranka per užpakalį. Pliaukštelėjęs iš karto išsigando – kaip galėjo šitaip…
Randa traukiny piniginę. Net nemėgina ieškoti savininko, ramiausiai nuperka kilimą ir šypsosi, kad mažiesiems dvyniams patinka ant jo žaisti.
Tokios praeities akimirkos – tų dienų turinys.
Iš ryto, kai jau reikėjo važiuoti į Vilnių, labai pustė. Sėdi mašinoje ir nelabai mato kelio. Juda lėtai lėtai, tačiau vis tiek sunku orientuotis.
Kažkas stabdo. Išlipa, padeda nelaimėliui pastumti automobilį.
– Vežu sūnų į ligoninę. Labai neramu, – aiškina.
Paspaudė vienas kitam rankas kaip geri bičiuliai.
Uždarė dureles ir pajuto, kad tuoj užmigs. Išsigando. Iš termoso prisipylė stiprios kavos puoduką, išgėrė. Galima toliau važiuoti.
Gydytojo kabinete buvo visiškai apdujęs. Į tiesiąją žarną pūtė oro, norėjo nustatyti, kokio didumo polipai. Iš pradžių gėdijosi savo nuogumo ir jaunos mergaitės, paskui tik kumščius spaudė. Iškentėti, iškentėti, nerėkti. Kaip nors iškentėti. Skausmas didėjo. Atsisukdavo į gydytoją, šis paguosdavo, kad skausmas tuoj atlėgs. Kaip nors, kaip nors. Neištvėrė – pradėjo rėkti.
Tolyn labyn skaudėjo. Ir staiga gydytojas ištarė:
– Viskas.
– Viskas? Tai ir pradėti gydymo jau neverta?
– Jokių polipų nėra.
– Tai man – ne vėžys?
Greitai išlėkė iš kabineto. Prie kioskų! Nusipirko sulčių. Staiga išgirdo, kaip gana garsiai iš jo pradėjo veržtis pripumpuotas oras.
Stovėjo prie kiosko, gėrė sultis ir nekreipė dėmesio į praeivius.
Tyla
O dabar galima ir mankštintis. Lėtai atsigula ant kilimo. Atsargiai pakelia vieną, paskui kitą koją. Pakartoja penkis kartus. Jau skauda. Mėgina atsikelti. Nesiseka. Atsiremtų į kėdę, bet bijo, kad ši krisdama užgaus. Reikia pagalvoti apie ką nors gražaus, tada ir jėgų atsirastų. Bet ką? Kaip vaikystėje įlipdavo į liaunus beržiokus ir nusileisdavo ant žemės. Pasidarydavo baisu, kai berželis nulūždavo. Ne kad užsigaudavo, bet kad medžio kaip ir nebėr. Užlipo į vieną liepą ir pamatė tiek daug, kad net apsiverkė. Miestelio namai, bažnyčia, parduotuvė – viskas aiškių aiškiausiai matėsi. Patiko. Kažkas jį pašaukė. Reikėjo labai greitai nulipti. Tai irgi malonumas.
Reikia vaikščioti. Turi nusipirkęs žingsnių matuoklį: du tūkstančiai – norma. Pradeda. Neskubėdamas eina koridoriumi, pasuka į virtuvę, paskui pereina abu kambarius. Tik šešiasdešimt du. Keis maršrutą. Būtinai išeis ir į balkoną. O jeigu paslys, nukris? Išsilaikys, išsilaikyti – malonu.
Pats laikas judinti rankas. Koridoriuje atsiremia į sieną ir palengva kelia rankas. Pavyko. Gal pakilnoti ir kojas? Baisoka. Vėl pradėjo vaikščioti. Kad būtų smagiau, sugalvoja, kur eina. Virtuvė – tai vaikystės beržynėlis, pirmas kambarys – pieva prie šulinio, antras – vyšnynas. Pirmiausia pasisems vandens, du kibirus parneš namo, vėliau beržynėlyje paieškos lazdynų obelims paremti, galiausiai – į vyšnyną. Bet juk galima ir kitaip elgtis: pamatys, kad viena vyšnia nuo uogų linksta, jog gali storiausia šaka nulūžti, nieko nelaukdamas pasiims kirvį ir – į beržynėlį. Vieną šaką ramstydamas pastebės, jog dar dvi laukia paramos. Pavargs ir norės atsigerti. Yra ir trečias būdas. Apsidžiaugė ir pradėjo: ramstė šakas, gėrė vandenį, džiaugėsi ramybe. Užmiršo pažiūrėti, kiekgi žingsnių nuėjo. Norma viršyta! Gana. Gydytoja bus nepatenkinta.
Dabar – į balkoną. Ne, verčiau pro vaikystės langą žiemą žiūrėti, kokie paukščiai atskrenda į lesyklą. Pabėrė duonos trupinių ant gana aukšto stalo, kad greičiau pamatytų. Atsistojo prie spintos ir ėmė laukti. Praėjo gal dešimt minučių ir – nieko. Gal reikia kitaip: berti grūdus labai lėtai, ilgiau pastovėti prie stalo? Vėl atsitraukė. Šį kartą pasisekė. Pirmoji atskrido zylutė. Paskui dar dvi. Gerai, jam pavyko. Prisimena, kažkada skaitė, jog vienas garsus rašytojas turėjo stiklinį avilį, kad galėtų stebėti bičių gyvenimą. Įdomu, tačiau ar tai netrukdė bitutėms? Pamėgink gyventi visą laiką stebimas. Jo paskutinė direktorė buvo tokia: visus turi matyti, apie visus turi žinoti. Ką darai? Nepamatei sniegenos. Skubėdamas net atsitrenkė į lango stiklą. Dabar galima ir arčiau prieiti. Pamėgino. Paukščiukai iškart sunerimo, keli nuskrido. Kiti dar tupėjo, bet jį jautė. Vėl grįžo prie spintos. Suskaudo stuburą, tad atsisėdo ant kėdės.
Kas gi čia? Varna! Neiškentė – pabaidė. Vėl iš naujo: išėjo į balkoną, pabėrė trupinių. Bėrė taip, kad masalas būtų visas stalas, tada paukščiukams lengviau, nereikia grūstis. Šį kartą vaišins ne duona, o batonu su razinomis. Vidury stalo padėjo mažą lėkštutę, įpylė vandens. Gyvenimas šiapus ir anapus tęsėsi. Sėdėjo ir vos neužsnūdo. Kažko trūko. Kaip būdavo? Mama kepa blynus ar verda sriubą, į kurią įdėti keli šonkauliukai, o jis žiūri pro langą į tvorą, prie kurios – lesyklėlė. Įdomiausias atvejis: neseniai buvo perskaitęs „Kapitono Granto vaikus“, tad mąstė, kad dar daug ko nemoka, kad dar, ko gero, nesurastų tėvo, jeigu šis dingtų. Reikia sportuoti ir skaityti apie įvairias šalis, apie tykančius pavojus, apie gebėjimą susikurti laužą įvairiomis sąlygomis. Ne viskas: reikia mokytis suprasti žmones, jiems padėti. Va taip begalvojant ir atskrido lauktoji. Apsidžiaugė. Tuo metu mama pašaukė valgyti; kur ten išgirs – atskrido šarka! Ji tokia graži, tokia vikri. Prie žvirblių, sniegenų, zylių pripratęs, bet kai čia pat šarka, taip smagu.
– Keistas tu – radai ką lesinti. Vagišę, apsukruolę, skriaudėją.
Taigi ir dabar labiausiai trūko šarkos. Bet buvo beveik įsitikinęs, kad čia, į miestą, ji neatskris.
Užsispyręs
Kai atsirado du ėriukai, gyventi pasidarė smagiau. Užbėgti į tvartą – jau būtinybė.
Pavasarį gražiai sužaliavo. Ir avis, ir ėriukai buvo išleisti į lauką. Koks žvalus strakaliojimas, koks žavus nerūpestingumas! Berniukui atrodė, jog apskritai viskas namie gražiau. Net ir tai, ką anksčiau buvo pamatęs, išgirdęs, perskaitęs, dabar pasidarė svarbiau, įdomiau. Pirmąsias dienas prie pririštos avies ir laisve besidžiaugiančių ėriukų ir prabuvo. Žolės užteko, bet mažiesiems priraudavo dobiliukų ir atsargiai prieidavo. Prie jo priprato.
Vasarą daugiau darbų, tai ir rūpestis jau kitoks. Tėvas liepė avį pririšti prie atokios linmarkos. Ginčijosi: o jei ėriukai nuskęs, o jei vilkas užpuls?
Rytą išveda, įkala kuolą, paglosto ir bėgte daržo ravėti, bulvių vagoti, uogų rinkti. Dieną atbėga perrišti. Vakarop nulekia – viskas gerai. Namo grįžta lėtai, bet avys skuba, nori tvarte greičiau atsidurti.
Prieš eidamas miegoti dar nuneša duonos.
Kas buvo išskirtina tą vasarą? Išmoko pjauti šieną, greičiau pakinkyti arklį, jau visiškai nebijojo vaikščioti svetimame miške – už kokių trijų kilometrų. Ir viskas? Ne. Jau sugeba greitai plaukti! Įlipęs į liepą suprato, kad čia gali pastatyti mažą namą. Niekam nieko nesakęs, obliavo, pjovė, kalė. Pasislepia ir žiūri: jau kitaip, jau daugiau mato. Tris kartus pro jį praskrido gandras. Iš pradžių išgirdo ritmingą sparnų šlamesį, paskui visas jo namas staiga atsidūrė šešėlyje. Kelis sykius nutūpė kregždės – gal pasiklydo, bet gal joms čia irgi patiko.
Atvedė avis, parodė namelį. Jos nesuprato, tik pasilenkusios ėdė žolę, ir tiek. Bet buvo smagu.
Vėlai rudenį, kai vakarai patamsėjo, tėvas pasakė:
– Reikėtų papjauti vieną avį. Šiemet esame turtingi.
– Abu žudikai – kaip šitaip galite?
Tą dieną jis pabėgo. Iš pradžių žadėjo pasislėpti savo namuke, tačiau šis buvo per daug arti. Patraukė į svetimą mišką. Ėjo ir verkė. Aplankė vienišą pušį, žvyringą krantą, pasėdėjo ant akmenų prie kadagių. Triukšmavo įvairūs paukščiai.
Pradėjo temti. Gal čia ir nakvoti? Mama, sesuo nervintųsi, imtų ieškoti. Grįš tiesiau, per dirvonėlį. Netoli kupsto kažką įžiūrėjo. Lizdas. Pasilenkė – tai vieversio būstas. Kiaušinių lukštai. Šiuos pasiims. Paslėps savo namelyje.
Sustojo priemenėje. Girdėjo linksmus išgėrusiųjų balsus. Sukluso – tėvo žodžiai:
– Nebus iš mūsų jaunėlio žmogaus, nebus. Eina vieškeliu, sustoja, žiūri į dangų, į medžius. Namie ko nors paklausi, tai atsako nei šiaip, nei taip. Bet pažymiai geri. Nesuprantu. Labai užsispyręs. Tu, motin, kalta, – išlepinai. Kiti vaikai dažniau diržo gavo. Šito – vis pagaili. Mačiau, kaip arė. Vagos lygios, dirba sąžiningai, bet jei arklys stabteli ir jis sustoja. Pliaukšteltų botagu, paragintų, tai ne – gaila mušti. Pamatė priešais varlę, iš karto perkėlė kitur, bijojo užarti. Kur matyta, kad kaimo berniokas nesuprastų, jog avys ir auginamos valgymui!
Spektaklyje
Scenoje prietema. Hamletas rankoje laiko knygą, Polonijus pataikaudamas klausia, ką jis skaito. Ir jau seniai žinomas atsakymas: „Žodžius, žodžius, žodžius.“ Laukia pasirodančio Klaudijaus. Atrodo, jog jis ir yra geriausias aktorius. Ofelija silpnoka. Bet gal tai ir nėra tragiškas charakteris? Gal Šekspyro laikais moterys dažniau buvo tik statistės. Tada, kai vyrai suklupdavo prie amžinųjų klausimų slenksčio.
Va ir Klaudijus. Aktorius nenori akcentuoti jo ydų, gyvena taip, tarsi tai būtų tiesos, jo teisių liudijimas. Gildensternas, Rozenkrancas neįdomūs, išsyk suprantami.
Danija – kalėjimas, visas pasaulis – kalėjimas. Būti ar nebūti? Mes dabar žiūrime iš tolo, mums yra aiškiau, kitaip – kai įvykiai nauji, kai dar nepajėgi jų interpretuoti. Bijai suklysti pasirinkdamas vertinimus, vadinasi, bijai, ir save nuskriausti. Apie ką dabar mąstai? Apie Šekspyrą? Ne, žinoma, ne. Šiuo metu tu esi sovietų armijos leitenantas, paimtas į apmokymus tiesiai iš namų, iškart po Naujųjų sutikimo. Jau žinojai, jog Afganistanas paprašė broliškos pagalbos kovoje su šalies priešais. Esi tas, kurį gali ten nusiųsti. Kol kas – savotiškas įkaitas dviem mėnesiams. Būrio vadas už degtinės butelį išleido į Taliną, į teatrą. Tik kad aukštesnė valdžia nesužinotų.
Teatre labai šilta, scenoje – nepasitikėjimo, melo, konformizmo vėjai. Atsiveria praeitis, kuri apibūdina ateitį. Tuoj prasidės epizodas apie vargšą Joriką. Visada jo laukia. Visada baisu, kad žiūrovai gali matyti tiktai kalbėjimą kaukolei, bet ne sąžinės monologą. Būti ar nebūti, ir Jorikas – tvirčiausia, patikimiausia sąsaja. Jei sugebi ją komentuoti, sugebi savičiau aiškinti „Hamletą“. Tik šią dramą ar ir pastaruosius pasaulio įvykius? Baisu net sau atsakyti. Jei kas netyčia išgirstų? Bet ar jis tikrai objektyviai galėtų apibūdinti Afganistano karą? Lietuvoje viešai kalbėjo vienaip, keli bičiuliai šnibždėjo kitaip. Čia, kariniame dalinyje, visiška suirutė. Iš kareivių šaipomasi, tyčiojamasi. Kiekvieną rytą jų lieka vis mažiau – naktį išvežė ten. „Naktį išvežė ten“, – pašnibždom pasakoma, apsidairius, ar dar kas nors šalia nestovi.
Atsargos karininkų vadas dieną įprastai pradeda:
– Jums, prakeiktieji inteligentėliai, tuoj pilvus pamažins! Nustosite kvailai postringauti! Nedrįskite eiti į miestelio parduotuvę! Ten – karininkų vieta, ne tokių kvailių! Jūs – patrankų mėsa! Nacionalistinės kiaulės! Tuoj suprasite, kas yra Kalašnikovo automatas!
Prie majoro Jermakovo prieina vienas jų būrio kareivis, kažką tyliai pasako, ir pasigirsta komanda:
– Viskas yra mėšlas! Ir kad taip nesmirdėtų, kuo greičiau bėkite spirito! Jei pamatysite Dulybiną, slėpkitės!
Šventė: degtinė, geresnė užkanda.
Horacijus, Horacijus įsimins, papasakos kitiems. Vadinasi, šis žmogus yra sąžiningiausias, patikimiausias, išmintingiausias? Papasakos taip, kaip buvo. Bet kas žino, kas ir kaip būna? Mes visada sakome tik savo nuomonę? Bet kaip vertinti viešai pateiktą komentarą? Horacijus atstovauja pirmiausia Hamletui. Ar pajėgs suvokti Klaudijų, Ofeliją? Gana, gana, dabar jau ne laikas. Dabar turėsi skubėti. Į stotį, matydamas Talino gražumą, traukiniu – į jų miestelį. Paskui labai atsargiai, kad nepamatytų sargybiniai (užsimiegoję dar gali nušauti), keliose vietose pralįsti pro tvorą, nusigauti iki savo laikinų durų. Nuosavus drabužius paslėpti, išsiimti svetimus ir – į lovą.
Skruzdėlytė
Pasisekė: kaimynas eina į ligoninę ir pažadėjo iki turgelio panešti krepšį. Ji pati stumia vežimėlį, kaimynui gėda eiti šalia tokio kledaro.
Turgelyje, įprastoje vietoje, ji sujudo: greitai ant prekystalio išdėliojo kojines, nuo žemės surinko popierius, lapus. Iškėlė savo plakatą: „Džiaugiuosi, kad perkate pas mane.“ Skubiai nulėkė prie vartelių ir iš toliau pasižiūrėjo: atrodo, gražu, jauku. Belieka laukti.
Saulė apšvietė prie gatvės augantį klevą – nustebo: koks jis gražus! Žmonės, mašinos gražuoliui medžiui visai netrukdė. Penkiaaukštis namas, triukšminga stotelė ir ant baltų siūlų pakabintos kojinės – vienoje linijoje. O kur klevas?
– Aldute, kodėl šįryt taip anksti? – paklausė Stasė.
– Kaip visada.
Po pusvalandžio susirinko visi. Kiek čia jų tėra: gal šeši ar septyni.
Prekystaliu ropojo skruzdėlytė. Įsižiūrėjo. Prisiminė: kai vaikystėje ją palikdavo kieme, įdomiausia būdavo žiūrėti į skubančias skruzdes. Sėdėdavo, apkamšyta pagalvėm, ant ceratos ir džiaugdavosi, kad nelyja. Kartais mama duodavo medaus – greitai apspisdavo ir draugės. Gražu būdavo.
– Filosofė atsirado! O koks šitų dydis?
Kol šnekėjosi, skruzdė dingo.
Kartais nuveždavo į mišką – tai būdavo pats gražiausias laikas. Visi lėkdavo ieškoti grybų, ji, pasilenkusi ar atsigulusi, žiūrėdavo, ką veikia skruzdėlės. Atsimena beveik visas išvykas: kuriose vietose ją palikdavo, ką kur mąstydavo, kas įdomaus atsitikdavo. Pravirko tik vieną kartą. Pasodino ant žemės netoli ežero. Priešais – vien mėlynumas: vandens ir tolimų miškų. Kairėje pusėje – platus griovys, pusiasalis, dar toliau – pelkė. Dešinėje – retas eglynėlis. Jai pasirodė, kad kažkas viską sujungia: ir už ežero augančius medžius, ir griovį, ir akmenis, ir didelį skruzdėlyną, genį, voveraitę. Ašaros pačios ėmė tekėti.
– Parodyk, – pageidavo ori moteris.
Pasistiebė ir neišsilaikė – nugriuvo. Mėgino greitai atsikelti, bet nepavyko.
– Sėdėtumei namie, bet ne – gadini kitiems nuotaiką.
Po pamokų įlėkė keli paaugliai. Dažnai užbėga, nes pakeliui. Vienas čiupo kojines ir bematant dingo.
Du litai – nieko baisaus. Vakar kaimynė atnešė tris apelsinus, dar liko vakarykštės sriubos, kažkoks keistuolis prieš savaitę paliko plytelę šokolado – ji turtinga, ko čia mąstyti apie porą kojinių.
Ir staiga pamatė mažutę skruzdėlytę. Ropojo lėtai, nedrąsiai.
Aldutė šlubčiodama priėjo artėliau, viniuku patiesino takelį, nukrapštė nuo jo kelis spyglius. Saugojo, kad niekas netyčia neužmintų.
Kregždutė vaivorykštėje
Neužmiega.
Pasižiūri pro langą: ramiai sninga.
Apsirengia. Išeina į balkoną. Snaigės krinta ant šermukšnio, kurį kadaise (kada? prieš pat mirtį) pasodino jos vyras. Snaigės krinta ir ant uogų kekių – ne visas sulesė paukščiai. Viršūnė dabar gražiai išplatėjusi, tarsi lizdas. „Lizdas mintims“, – šypteli.
Parsivežė iš tėviškės mažą medelį – išsikasė netoli gėlių darželio. Kaip jis ten atsirado, nežinia. Paauglystės didysis poreikis – sodinti medžius. Tėvai parodė, kur galima. Ilgainiui užaugo neįprastas miškelis. Kompozicija, nuleidusi galvą sušnibždėdavo.
Čia yra kitaip. Pasodino ir berželį, ir klevelį, ir kelis kadagius. Po kelių dienų rasdavo išrautus ir numestus. Vyrui pasisekė – jo šermukšnį paliko.
Mamai patikdavo gluosniai. Tvenkinį supo verkianti siena. Skalbia ir dainuoja. Ir ji? Viena skalbia, dvi dainuoja. Virš galvų nuolatos skraidydavo paukščiai. Paukščiai? Liaujasi snigti, ir jai staiga pasirodo, kad per mamos laidotuves į stiklą vieną sykį atsitrenkė kregždutė. Prieš pat išnešant karstą. O gal taip nebuvo, gal tik dabar tai sugalvojo? Gal brolis prisimena? Turėtų.
Grįžta į kambarį. Antra valanda. Jis, žinoma, miega, bet juk ne gėda tokiu reikalu prikelti.
Skambina.
– Rimai, ar neužmiršai mamos laidotuvių? Giedotojai giedojo, dar niekas nesiskirstė. Nelauktai į langą atsimušė paukštelis. Atsigręžėme – kregždutė. O tolumoje – ryškus vaivorykštės lankas. Nors lyg ir nelijo. Pameni? Paprašiau kartu išeiti laukan ir pažiūrėti. Neleidai išeiti, būtų negražu. Vėl žvilgtelėjau – nebuvo nei vaivorykštės, nei kregždutės. Aš dažnai apie tai galvoju. Man pasirodė, kad ir mamos veidas buvo neįprastai nušviestas. Greitai visi subruzdo atsisveikinti, norėjo palikti prie karsto tik artimuosius. Ar buvo taip?
– Nežinau. Juk praėjo trisdešimt metų.
– Rimai, aš sėdu į mašiną ir po valandos pas tave atvažiuosiu. Nemiegok. Man labai svarbu, ar iš tiesų vaivorykštė apšvietė ir kregždutę, ir mamos veidą.
Priedermė
– Vaikai, mūsų Vilmutė labai negera. Pagailėkime jos – gal gydytojai apramintų. Nuvežkite į nervų ligoninę.
Šios priedermės imasi vyriausias brolis.
Rugsėjo lapų blizgesys ir didžioji apgaulė. Mašinoje dviese: sesuo juokiasi, jis – taip pat. Prie Šventosios sustoja. Kai paskutinį sykį čia buvo, sūnus piešė skausmą: tolumoje vieniša mažytė liepa, sąmonėje užsimezga vienas konkretus sakinys, pranešantis apie būsimą netektį. Plonytis siūlas jį ir medį sujungia. Bet dominuoja žalsva spalva.
– O gal pavalgome? – staiga pasiūlo Vilmutei.
Ši kelis sykius sugagena – nori saldainių.
Jau Rokiškis. Pamažu važiuoja per miestą. Posūkis į dešinę. Tiesiai. Centras. O dabar – vienintelė kryptis. Medžiai liūdni, neišvaizdūs. Pravažiuojantis autobusas aptaško. Vėl sustoja. Valo stiklą.
Du žmonės, laikydamiesi už rankų, tipena prie pastato. Vyras atsimena: reikia pasukti kairėn, paskui – į antrą aukštą. Kalbasi su pasitikusia moterimi beveik pašnibždomis.
– Bet ji pirmą kartą svetimoje vietoje. Nepaleis manęs.
– Eisime lyg niekur nieko šiuo koridoriumi. Prie paskutinių durų stabtelėsime, atrakinsiu duris, abu įžengsite, jūs staiga – atgal, ir aš užtrenksiu duris.
– O jei ir stiprūs raminamieji nepadės?
– Pririšime prie lovos. Nebijokite – vaistai ligonę greitai paveiks. Nė kiek neskaudės.
Jau čia pat koridoriaus pabaiga. Vilmutė sustoja, išsiima mamos duotą nosinę, nuvalo jam nuo kaktos prakaitą ir pabučiuoja.
Girdi, kaip visa ligoninė aidi nuo sesers išgąstingo šauksmo.
Centre, prie parduotuvės, pastato mašiną. Žiūri į bažnyčią.
Gal išgerti kavos šalia esančioje jaukioje kavinėje?
Gal nueiti į muziejų ir bene šimtąjį kartą apžiūrėti Liongino Šepkos darbus?
Greitai sėda į mašiną, atgal – prie ligoninės. Šauksmas, šauksmas. Apsisuka – reikia skubėti pas mamą.
Pradaro langą. Neviltim žaižaruoja lapai.
Jis staiga išgirsta tylų sesers verksmą.
Tadas Žvirinskis. Novelės
2009 m. Nr. 2
Angeliukai bėgioja
Anksčiau dažnai mąstydavau: ar norėčiau turėti dukrą? Tikslaus atsakymo net dabar nežinau. Sėdžiu lovoje, žvelgiu pro langą. Mąstau. Mano slaugytoja Salomėja, kurią vadinu vedėja, užsuks maždaug po valandos. Salomėjai patinka, kad rytais pats atsikeliu. Sugyventinis Povilas visada ramiai parpia. Atėjusi švelniai papurto Povilą, nepiktai bamba po nosim:
– Kelkis, senas ožy, jei jau naktį išgyvenai, tai ir dieną pratempsi.
Pažvelgia į mane, sąmoksliškai mirkteli ir padeda Povilui atsikelti. Taip – diena iš dienos. Kiek aš čia? Rodos, visą amžinybę, bet iš tiesų tik dvejus metus. Nemėgtu žodžio „prieglauda“. Vadinu šį trampiną anapus UK. Ne, nieko bendra su Britų Imperija. Urino karalystės trumpinys. Urino dvokas juntamas visur, ypač vyrų pusėj. Negaliu prie jo priprasti, nors pats – irgi ne be nuodėmės. Kartais, ypač naktimis, „kranelis“ apvilia… Taigi, gyvename dviese su Povilu – du nukaršę seniai, besidalijantys kambariu ir jo „patogumais“.
Šiandien atsikėliau kaip visada. Nudžiugau, kad patalynė sausa, nusiprausiau, susišukavau plaukus ir barzdą. Apsirengiau ir įsitaisiau ant lovos. Pro langą matyti katilinė. Iš kamino tingia srovele kyla dūmas. Ar norėčiau turėti dukrą? Kadaise, jei turėčiau, ar aplankytų mane čia? Sūnų retai sulaukiu. Jiems savų rūpesčių – per akis. Darbas, šeima, vaikų mokslai. Sunku jiems…
Nepajuntu, kaip į kambarį įsmunka Salomėja.
– Labas rytas, daktarė!, – sučiulba.
Taip mane ne kasdien vadina, tik tuomet kai turi gerų naujienų. Ne daktaras aš. Kadaise, prieš amžinybę, buvau felčeriu.
– Labas, vedėja. Kas šiąnakt mirė?
– Niekas, daktarėl. Pas jus sūnai atvažiuoja. Bus per pietus. Kalbėjau su direktore, tai ir pasakė naujieną.
Negaliu patikėt – atvažiuoja abu sūnūs! Skubu iš sieninės spintos išsiimt švarius marškinius. Dar kartą palyginu lovos užtiesalą. Pusryčiai man nerūpi. Atiduodu juos rajūnei Stasei. Tik arbatos išgeriu. Regis, kad laikas ima rėplioti vėžlio žingsniu. Suku ratus po kambarį, išeinu į koridorių, vėl grįžtu. Povilas piktai spokso, bet neprataria nė žodžio. Tegu nusprogsta tas pavyduolis: pas mane atvažiuoja vaikai!
Sūnūs atvažiavo ne vieni. Atsivežė kažkokią nematytą moteriškę.
– Tai – ponia Vanda, ji padės sutvarkyt dokumentus, – nenoriai pristato viešnią.
– Kokius dokumentus? – nustembu.
Sūnūs ima pasakoti apie dokumentus. Žvelgiu į juos, bet matau tik krutančias burnas. Žodžių negirdžiu. Galvoje skamba vienintelis klausimas: jei turėčiau dukrą, ar ji dabar čia būtų?
Mano vyrukai baigia kalbėti. Prabyla Vanda. Ji kalba dar ilgiau, bet mano sąmonę pasiekia tik kai kurios frazės: „iš tikrųjų“, „tiesą sakant“, „be abejonės“, „jūsų labui“. Baigusi kalbėti, ji pakiša man šūsnį popierių ir parodo, kur reikia pasirašyti. Pasirašau. Nepažįstamoji palengvėjusia širdimi atsidūsta. Sūnūs, kiek nustebę, susižvalgo. Paskui staiga nušvinta, nors ir stengiasi to neparodyti. Šypsausi ir aš.
Linksmai šventėme. Iki pat vakarienės. Mano didvyriai būtų ir ilgiau užtrukę, bet reikėjo ponią Vandą namo parvežti. Išlydėjau juos iš kiemo, pro UK langus į mus pavydžiai žvelgė daug gyvų lavonų.
Vakare ilgai negalėjau užmigti. Sėdėjau ir mąsčiau apie praėjusią dieną, peržiūrėjau senas nuotraukas. Kažkodėl prisiminiau jaunesnio sūnaus gimimą. Vaikelis sunkiai sirgo ir tik po geros savaitės man leido su juo ilgėliau pabūti. Mažytėje skaidraus plastiko lovelėje miegojo mano sūnus ir retkarčiais plačiai nusišypsodavo bedante burnele. „Angeliukai bėgioja“, – budinčioji seselė, stebėjusi mus, ištarė. Kada tai buvo?.. Nebeprisimenu tikslių datų. Viskas staiga paskendo užmarštyje. Iš stalčiaus išsiėmiau ilgai saugotą fenobarbitalio pakelį.
Ryte seselės dukra slaugytoja Salomėja įėjo į dviejų senių kambarį. Povilas pasišvokšdamas parpė. Kitoje lovoje gulėjo bedante burna besišypsantis senis. „Angeliukai prabėgo“, – pamanė vedėja ir užmerkė daktarėlio akis.
Brolis
Rolandas gyveno iš bobų. Sutikęs jį Senamiesčio kavinėje, pamėgtoje savimylų menininkų, turėdavau klausytis jo naujienų. „Gedai, esi kvailys, reikia gyventi kitaip!“ – jis kaskart mane mokė. „Vis iš moterų gerumo gyveni?“ – erzindavau jį, spoksodamas pro šalį. Rolandas ypač nemėgo bendrauti, kai pašnekovas nežiūrėdavo į akis. Nejučia pastumdavo kėdę taip, kad matyčiau jo liesą veidą ir išraiškingas akis. Jei nepažinčiau savo brolio, manyčiau, kad jis – latentinis gėjus. Rolandas jau gerus trejus metus nematė tėvų. Buvau savotiškas tarpininkas tarp gimdytojų ir brolio, nors man ši misija ne itin patiko.
Rolandas visuomet daug kalbėdavo. Kol gerdavome kavą, nesustodamas maldavo liežuviu, manieringai aukštyn pūsdavo dūmus. Rimtu žinių vedėjo veidu raportuodavo apie savo pasiekimus. Net pinigus priimdavo atžagaria ranka, lyg iš praeivio iškaulytą cigaretę. Rolando tauškalai mane veikė raminamai. Nesuvokdamas besiliejančio teksto prasmės, gėrėjausi maloniu balsu. Rolandas niekada nesikeikdavo ir beveik nesikartodavo. Brolio pasisakymus vadinau „baltuoju triukšmu“. Pats minimaliai kalbėdavau. Mano gyvenimas Rolandui buvo neįdomus, be to, vargu ar kada nors į jo šneką galėčiau įsiterpti.
Šiandien viskas buvo kiek kitaip. Rolandas, tirtėdamas visu kūnu, traukė cigaretę po cigaretės. Išdidžiai sučiaumojęs kepsnį, vėl stvėrė cigaretę. Sunerimau. Laukiau, kol jis teiksis paaiškinti, kas atsitiko. Brolis atitoko tik gavęs pinigų.
– Ta kalė mane išvarė, – iškošė pro dantis.
– Kuri? – paklausiau.
Išklausiau priekaištų laviną, kad esu nedėmesingas bukagalvis, bet ko gi norėti iš tėvų numylėtinio pagranduko? Man niekada neteks suvokti, koks sudėtingas menininko gyvenimas šiame Europos užkampy, kur mecenatystė – dar embriono stadijoj. Ko verta šalis, kurioje kūrėjas privalo galvoti apie buitį? Ir taip toliau, ir panašiai…
Į mus ėmė žvilgčioti kiti kavinės lankytojai. Atrodė, kad jie nebyliai pritaria priekaištaujančiajam. Pasijutau nejaukiai. Pirmąkart neišklausęs brolio kalbos iki galo, atsistojau ir išėjau.
– Tai ką, Geduti, ar aš ir už tavo kavą turėsiu sumokėti? – pasivijo mane ironiška replika.
Norą sugrįžti ir apmokėti sąskaitą nugalėjo pašaipus brolio krizenimas.
Kiekvienas žingsnis tolyn nuo kavinės mane ramino. Senamiesty gražiai sugyvenantis barokas ir klasicizmas guodė. Bažnyčių kryžiai buvo panašūs į pliusus, tarytum sakė, kad viskas bus gerai. Nė nepajutau, kaip atsidūriau kapinėse. Čia daug kryžių, tik jie – kitokie. Ir kitokie jų pažadai.
Priėjau pažįstamą kapą. Nurinkau vasaros kaitros suraitytus lapus. Susiradau po kadagiu paslėptą kauptuką ir pakapsčiau žemę tarp samanų. Uždegęs žvakutę, atsisėdau ant suoliuko. Pilkšvas granitinis kryžius man priminė kaliausę. Esu tėvams apie tai sakęs. Manau, kad mano palyginimas jiems patiktų. Nesužinosi dabar. Vis dėlto vyliausi, kad jiems patiktų. Apsižvalgiau. Reiktų perdažyti metalinę tvorelę…
Staiga ant peties pajutau ranką. Iš netikėtumo net krūptelėjau! Lėtai atsisukęs, pamačiau išraiškingas akis liesame veide. Brolis buvo kažkoks pasikeitęs. Jo žvilgsnis bėgiojo antkapiu. Sustojo. Staiga Rolandas pratrūko:
– Kodėl man nepasakei? Drąsos pritrūkai? Boba tu boba!
Stadionas
Gerai prisimenu, kuri buvo valanda.
„Cepelinas”, burgzdamas miniatiūriniu varikliuku, išniro iš už daugiaaukščių „narvelių“ stogų.
Pažvelgiau į laikrodį: 20.20. Į vaiką: ramiai sau miega vežimėlyje, kiek prasižiojęs. Gal sapnuoja, nes matyti, kaip po užmerktais vokais juda akių obuoliai. Išsitraukiu iš kišenės obuolį ir atsikandu. Apsidairau.
Jaunimėlis ant krūmais apaugusio šlaito plempia alų. Vartų lygiagretę „žymi“ mišrūnas. Jo šeimininkas stovi kiek atokiau. Spokso į „cepeliną“. Su pagarbia baime – lyg į didelį paukštį. Vietiniai chroniai nutūpę ant žemėn įkastų padangų. Gal šunims dresuoti, gal mokiniams šokdinti. Šleivakojė bobutė sunkiai eina. Judame priešingomis kryptimis. Ji – pagal laikrodžio rodyklę, aš ir sūnus – prieš.
Retasis skraiduolis pamažu apsuka ratą virš mokyklos stadiono ir pasislepia už tuopų viršūnių. Visi, susirinkę stadione įvairiais reikalais, stebėjome jo skrydį. Trumpam įsivyrauja tyla. Jei jau ne širdys aukštyn, tai bent žvilgsniai. Čia dažniau pamatysi oro balionų. Vasarą, kai orai palankūs, jie kone kasdien pakyla iš šalia esančio parko. „Cepelino“ dievaž dar neteko matyti. Prasilenkiu su senąja ėjike. Šlep šlep šlep šlep…
Dangus vis dar nešykšti reginių. Už tuopų dingus žoliapjovės garsus skleidusiam „cepelinui“, pasigirsta garsus riaumojimas. Sidabru tviskantis lėktuvas skrodžia dangaus žydrynę. Žiūriu: it kometa su keturiomis uodegomis – iš paskos driekiasi dvi poros baltų dryžių. Pabunda vaikas, bet nė necypteli.
Pažvelgiau į laikrodį: teberodo 20.20. Stebėtis nebėra kada. Dangų nušviečia akinama liepsna. Čiumpu vaiką iš vežimėlio, uždengiu jį savo kūnu, gūžiuos šlaito papėdėje.
Kol aplinkui lūžinėja degantys medžiai, mano šešių mėnesių kūdikis netikėtai prabyla:
– Tėti, dabar jau nebėra ko bijoti.
Šv. Mikalojus
Tik du pamatyti dalykai jį nustebino. Ryte kaimynų katinas išvijo iš kiemo bastūną šunėką. Vakare prie perėjos smaginosi vaikiščiai: vienas laikė ant galvos limonado butelį, kitas tą butelį numušinėjo automatiniu skėčiu. Šiuolaikinė Viliaus Telio versija.
Iš pradžių abu įvykiai Mikalojų prajuokino. Paskui privertė susimąstyti. Vyras nemėgo priverstinio mąstymo. Nuo priverstinio mąstymo pabjurdavo nuotaika. Pastaruoju metu – ypač dažnai. Mikalojui pakako išminties neieškoti artimesnių žmonių kompanijos. Jis verčiau pasibastydavo didžiuosiuose prekybos centruose. Tarp daiktų ant lentynų ir daiktų ant kojų nurimdavo. Nusipirkęs kokį žaislą, spūdindavo lauk.
Automobilyje Mikalojui patiko. Ten galėdavo ramiai pasiklausyti radijo ir pasižvalgyti pro langus. Mikalojus mėgo garsiai pasikeikti ir pasiųsti velniop jam neįtikusį radijo didžėjų. Bet svarbiausia, kad mašina galėjo nusigauti kur panorėjęs. Kartais jis savo transporto priemonėje net pasimelsdavo.
– Viešpatie, dėkoju Tau už suteiktą neviltį. Dabar, ją pažinęs, jaučiuosi ramus.
Taigi tik du dalykai jį nustebino, bet neilgam. Nusipirkęs žaislinį traukinuką, sėda į savo volvą, užveda variklį ir pasuka jam gerai žinoma kryptimi. Mikalojaus galvoje šmėsteli tradicine tapusi mintis: „Įdomu, kas tuos žaislus nuo kapo nuneša? Tikrai ne voverės!“
Cerberis
Pikta ant spalių. Visi šie mėnesiai man blogi. Kasmet spalį įvykdavo kas nors nemalonaus ir atgrasaus. O jau tie spalio lietūs! Parengiamieji darbai gripo epidemijai pasklisti. Brrr… Tiesa, spalį – mano vardadienis, bet kam tai rūpi? Gal daugeliui Visų šventųjų diena ir sukelia graudžius prisiminimus, bet aš ją džiaugsmingai pasitikdavau. Noriai lankydavausi kapinėse, tądien labiau primenančiose gėlių turgų. Kapinėse – gera. Gera, nes spalis likdavo praeity. O ir šiaip… niekada nejaučiau kapų baimės ar pasidygėjimo numirėliais. Augau vienas, žaisdavau su draugais vaiduokliais. Pastarieji niekada nesirodydavo. Nei namie, nei kapuose, niekur. Kam jiems gąsdinti kažkokį vaikėzą? Kiūtodami tamsiuose užkaboriuose, klausydavosi mano monologų.
Iki lapkričio pirmosios buvo likusi savaitė. Skrosdamas šlykštų spalio lietų, važiavau savo kledaru į darbą. Pati nuolat primindavo, kad susirasčiau kitą. Mat šiame, anot jos, tegaudavau sekretorės vertą atlyginimą. Girdėjau, kad kitiems vyrams jų moterys rytais linki geros dienos. Prasimanymai… Prakeiktas lietus! Valytuvai švytavo it pašėlę. Važiuoti buvo likęs kilometras užmiesčio kelio. Posūkis. Nejučia pristabdžiau. Ne todėl, kad būtų sunku įveikti pargriautos „S“ raidės formos išraitymus. Išlaviruočiau jais užsimerkęs. Pristabdžiau, nes pamačiau lietuje stypsantį mišrūną. Šlapias varganas šunėkas, balansuojantis ant trijų kojų. Priekinė kairė pakelta – it „balsuotų“. Galva nuolankiai nuleista. Žvilgsnis graudus, kiek graudus gali būti šuns žvilgsnis. Beveik sustojau. Pakelta letena kraujuoja. Bus koks veikėjas tą Dievo padarą bamperiu užkabinęs. Padidinau greitį. Laukė ekspansija į brolišką Šiaurę. Nebuvo laiko grožėtis pakelės vaizdais, kad ir labai neįprastais.
Tądien lijo iki vakaro. Artėjant sutemoms dangus kiek prasiblaivė. Baigęs darbus stovėjau prie savo automobilio, netraukė važiuoti namo. Grožėjausi pirmomis danguje vakaro spingsulėmis. Kadaise jaunystėje kliedėjau astronomija. Tais neatmenamais laikais, kai, pagalvojus apie grįžimą namo, širdis džiaugsmingai suspurdėdavo. Kas tie „namai“ dabar? Dar vienas argumentas benamių naudai. Prakeiktas spalis! Mielai išbraukčiau iš savo gyvenimo visus spalio mėnesius… Netoliese kiauktelėjo šuo, tarsi primindamas, kad nėra ko čia tuščiai stypsoti.
Kas buvo paskui? Šimtai panašių vakarų. Kelios dešimtys nelemtųjų spalių. Ir štai – šis spalis. Savaitė iki Visų šventųjų. Diena, kai pagaliau pamačiau vaiduoklius. Jie visi sykiu kalbėjo, stengėsi vienas kitą perrėkti.
Tylėdamas klausausi kakofoniško klegesio. Nejučia nulenkiu galvą, kaire ranka mosuoju, tarsi bandydamas apsiginti nuo triukšmingų garsų. Tylėdamas viliuosi: gal koks baltapūkis šmėkla nusives mane ten, kur taip jaukiai mirkčioja miriadai spingsulių? Mane merkia šalta liūtis, lyg norėtų iš kūno išplauti paskutinius šilumos likučius. Merkia ir merkia. Plauna ir plauna. Pro šalį lekia skubančiųjų būriai, bet niekas nesustoja – kaip ir šis nesibaigiantis spalio lietus.
Vaclovas Mikailionis. Placidas, arba Trumpiausios nakties sapnas
2009 m. Nr. 2
Apysaka
Placidas, arba Trumpiausios nakties sapnas metuose vienas tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt pirmuose birželio 22 dieną nuo antros iki penktos valandos prie Nemuno
namelyje,
prikaltame prie ąžuolo,
gyvena Motina.
Septyni surūdiję peiliai,
septyni ilgesio peiliai
veria Motinos širdį.
Motin, Tu ilgiesi sūnaus,
ilgiesi tokio sūnaus,
kuris žmones išgelbės.
– Nesus’galvok bliaut! – sušvokštė kimus balsas, ir kietas aštrus daiktas įsirėmė į Placido krūtinę tamsiausią birželio nakties akimirką. Iš pradžių Placidui net pasirodė, kad jis atsitrenkė į tamsą, į patį jos smaigalį.
PLACIDAS ATĖJO VIEŠKELIU, kuriuo važiuojama į Riliškį, ir iki miestelio tebuvo likę kokie aštuoni šimtai žingsnių. Atėjo vieškeliu, į kurį iškopė nuo pievos. Bet ankstėliau jis dar turėjo pereiti lieptą per Verknę. Lieptas – trys permesti neseniai nukirsti alksniai. Jų kelmai netgi tamsoje raudonavo čia pat, krante, lyg kruvinos žemės žaizdos. Ketvirtas alksniokas buvo prikaltas aukščiau ir, susiėmęs už jo, Placidas įsižiūrėjo į juodus Verknės vandenis, įsiklausė, ar nenugirs, ką jie gargaliuoja. Bet upukė lyg užsnūdo. Placidas pamėgino įsižiūrėti, iš kur atiteka vanduo. Alksniais apaugus, laukinių serbentų ir aviečių kupstais užgriūta upeliūkščio vaga nyko netoliese už posūkio. Iš ten virš tamsios srovės lėtai plaukė vos įžiūrimas balkšvas rūkelis. Jis lyg praskiestas pienas, vinguriuodamas tarp sulaukėjusių serbentų, avietojų ir pakraujavusių alksnių kelmų, palengva slinko virš vandenų į tą pačią pusę, kur Placidas ėjo. Jis dar pastovėjo ant liepto, benugirs, kaip čiurlena palša rūko srovė, ir linguojančiais alksniokais išėjo pievon.
Vos tik išnėrė iš alksnių ir krūmų, ausį užtrenkė žiogų čirpimas. Pievą ligi pačios krūtinės buvo užtvindęs rūkas. Placido koja pajuto kietai suplūktą žemę – vieškelio link vedė takelis, kuris lyg dryžas žaltys raivėsi žolėse, stengdamasis neatsitolinti nuo saugios upeliūkščio medžių paunksnės. Žmonės pramynė jį pačiu pievos pakraščiu, kad mažiau ištrintų žolių. Bet ir čionai, paverkny, žolės, rodos, ėjo iš proto – gulte gulėsi ant tako, kabinosi už klešnių lyg sakydamos: „Žžžiūrėk, kokios mes gajos!“ Ir jam šmėkšterėjo galvoj, kaip smagu bus čionai, šitan rasotan žolynan, įsisukti su dalgiu. „Jau greit“, – pagalvojo, o gal nuramino žoles Placidas. Jis įsivaizdavo, kaip po savaitės, po Petrinių, dalgiai net pasišvokšdami rėš pradalges, o gandrai stypinės iš paskos, raudonais snapais aukštyn mėtydami ir gaudydami varliūkštes.
PLACIDAS STABTERNA – cinkterėjo geležis. Jis įsižiūro ton pusėn ir netoli vieškelio pamato arklio kuprą. Buklus gyvulys iškelia iš rūko galvą ir atsuka į Placidą. Minutę žvelgia į jį, lyg klausdamas, iš kur tu, žmogau, atėjai, ar tik ne manęs perrišti, o gal jau vesies kinkyti vežiman, juk šiandien sekmadienis ir iš panaktų skubiniesi turgun? Arklys pavarpo ausim, bet, žvaira akim nužiūrėjęs, kad čia ne jo šeimininkas, vėl makterna galvą rūkan. Tesigirdi, kaip grumščia jo dantys, skubėdami skabyti traškią rasotą žolę.
Placidui kažkodėl nebesinori toliau eiti. Jis užverčia galvą – danguje dideliausia sočiai žvaigždukėm lyg rojaus obuolukais apkibus šaka, antrą galą nusvarinusi kažin kur už Riliškio. Ir vėl viską užtrenkia žiogų čirpsėjimas. Ramu. Tik cinkterna grandinė – tai arklys pasiiria per žingsnį į priekį ir vėl pasigirsta jo nekantrus grumst pagrumst.
Taku Placidas išeina prie guobom apsodyto vieškelio. Tik ties šia vieta tarp pakelės medžių paliktas tokis tarpas, kad galėtų šieno prikrautas vežimas vieškelin įvažiuoti.
Ir Placidas iššoka ant kelio, kuriuo važiuojama į Riliškį. Iš abiejų pusių jį apstoję medžiai, jie, rodos, susimetė kits kitam šakas ant pečių, kad neišgriūtų, ir visai pritilo, lyg prieš rytą, šią ramybės ir atokvėpio valandą, nutarė pailsinti senus vėjų išmankytus savo kaulus. Guobų pakojy pakelės prižėlusios krūmų, kurie dabar atrodo lyg turgun iš pačios ankstumos susibėgusios bobos. Jos susinešė sūrius, kiaušinius, sviesto tumulus ir, užsikėtusios katra sau patogiausias vietas, kol dar nėra pirkėjų, susirietusios snaudžia.
Placidui pradeda atrodyti, kad jis eina nebe vieškeliu, bet tarp medžių ir krūmų slenkančia tamsumos upe. Ši tiršta tamsi srovė jį pradeda nešti, todėl jis ir nepamato, kaip pačios storiausios guobos kamienas tarsi perplyšta pusiau, beveik negirdi, kaip priešais iššoka trys žmogystos, kurios buvo už tos guobos užsiglaudusios, beveik nepajaučia, kaip jo krūtinėn įremia kietą daiktą. Placidui netgi pasirodo, kad jis, nešamas tirštos tamsumų upės, tiesiog atsitrenkė į aštrų akmenį ir tik išgirdęs prikimusį balsą: „Nesus’galvok bliaut!“ atitoksta, kad reiktų atšokti atgal. Bet anų nagai spėjo įsikirsti į marškinių rankoves, godūs pirštai jau stveria už plaukų. Pro plyšį tarp medžių viršūnių jis išvysta šaką su rojaus obuolukais, ji susvyruoja danguje ir pradeda lėtai linkti žemyn. Tuo metu jo rankas laužia atgal, lyg norėtų sugrūsti nugaron. Kietas daiktas duria pagurklin, ir Placidas pagaliau suvokia, kad tai šautuvas. Tiesiog ant akių, užstodamas šaką su rojaus obuolukais, užgriūna tamsus veidas, vėl sušvokščia:
PLACIDAS PABANDO IŠLUPTI RANKAS, bet ant jų tarsi kas užkabino sunkeliausius maišus. Supratęs, kad tų maišų nenusikratys, atleidžia sugniaužtus kumščius ir pajaučia, kaip įsikirtę nagai, nors nepaleisdami marškinių rankovių, leidžia jam atsitiesti. Šaka su rojaus obuolukais dar kartą susiūbuoja ir lėtai atsistoja į savo vietą danguje. Placidas papurto galvą ir išvaduoja iš anų pirštų plaukus.
Žmogystos, stipriai surėmusios pečiais, apsuka Placidą. Šautuvas įsiremia nugaron ir mukterna: judinkis!
Jie eina vieškeliu, kuriuo važiuojama nuo Riliškio. Placidui žengti sunku, lyg dabar tektų stumtis prieš tamsumų upės vandenis.
Bet šautuvo vamzdis piktai bugina Placidą ir, rodos, dabar jis tempia įsikirtusias nagais į rankas dvi žmogystas, tarsi vilktų du sunkius juodus sparnus vieškelio žvyru.
„Kam šitaip grūdi tą pagalį kupron, durniau! Kai šausi, pats sau žarnas pasileisi!“ – ši mintis Placidą kažkodėl nuramina. Ne dideli išmanėliai bus jam kelią perėmę. Jis bando pažvairuoti kairėn ir dešinėn, bet patamsy nieko negali įžiūrėti. Placidas tik jaučia, kad vyrai skuba jį nusitempti kuo toliau nuo Riliškio – nuo svečios akies. Balsas… Šitą švokščiantį prikimusį balsą jis jau bus girdėjęs, bet kur ir kada – niekaip negali atsiminti.
Nutūpę pakeles krūmai, rodos, iš padilbų žiūrsčioja į praeinančiuosius, o medžiai, susimetę šakas vienas kitam ant pečių, dairosi kažkur per žmonių galvas, lyg ir apsimeta, kad (jeigu reikėtų aiškintis) nieko nematę ir negirdėję. Tik retkarčiais žvyras sužiurgždės po kojom, ir vėl stos visiška tykuma.
PLACIDAS NUSITAIKO PRIEITI ARČIAU VIEŠKELIO PAKRAŠČIO, prie to takelio, kuris lyg dryžas žaltys nardo tarp pievos žolių. Tenai šviesėliau.
Ir štai jie keturi sustoja prie tako pradžios. Placidas nustemba, kad visi to atokvėpio lyg ir telaukė, nors įsikirtusių į rankoves nagų visai neatleidžia. Placidas stovi, atrodo, tuojau pasakys: nu tai dėkui, vyrai, kad palydėjot, o toliau jau aš pats…
Cinkterna grandinė – pievoje žergterėjo arklys, ir Placidas pajaučia, kaip krūpterna įremtas nugaron šautuvas, kaip vėl susispaudžia kibūs pirštai. Arklys pasižiūro į žmones, lyg klaustų: „Kaipgi čia dabar? Ir vėl tu?“
Pirštai po truputį atsileidžia, nes kurgi jis pabėgs – kad ir patamsy, bet ant pievos vis tiek bus kaip ant delno.
Pagaliau arklys, perpratęs, kad ir tarp šitų žmogystų jo šeimininko nėra, stačia galva neria į rūką, skuba grumsti rasotų žolių, nes kai išauš sekmadienis, tikrai nebebus kada: šeimininkas užkinkys vežiman ir vėl teks vilktis ten, kur dvokia, ūžia, cypia, rėkia ir žviegia, teks tempti vežimą į turgų.
Placidas bijo net krustelti. Tik jaučia, kad visi dar žiūro į tamsuojančią rūke arklio kuprą. Kas šitie vyrai? Tikriausiai vieną ar du, o gal ir visus tris jis pažįsta. Jie žino ir jį, nes laukė, tykojo, numanė, iš kurios pusės ir kada pareis. Sergėjo užsiglaudę lyg žvėries, o jis nė nenutuokė, kad kvapą užgniaužę iš už guobos liemenio jį akimis seka. Jie tikrai pažįstami ir saviškiai, nes kai Placidas stabterėjo prie tako, sustojo ir jie – matyt, tas takelis per pievą ne vieno jų bus mintas ir permintas, ne kartą juo eita ir pereita.
PLACIDAS PAJUTO, kaip šautuvo vamzdis šiek tiek atsitraukė, lyg stovintis už nugaros norėtų pailsinti nutirpusias rankas. Ir kitų dviejų pečiai nebe taip piktai spaudžia iš šonų, tarsi patys prisiminimų pagauti, ir jį, ir savo darbą primiršo, nuėjo sau taku paverkniais. Rodos, visi trys netgi kažko išsigando ar susigėdo, kai iš rūko arklys galvą iškišo, lyg nenorėtų, kad net arklys juos būtų pamatęs, tarsi jis galėtų visa ką persakyti žmonėms.
Tamsiausias birželio nakties laikas baigiasi. Placidas jau geriau ir arklio nugarą įžiūro, aiškiau negu pievoje ant takelio stovėdamas įžiūrėjo. Jis bijo sukrutėt, tik pažvairuoja kairėn dešinėn, bet vis dar per tamsu, kad atpažintum žmogų.
Ir tą akimirką, kai arklys, žengdamas arčiau trąšios žolės, vėl cinkterna grandine, Placidas pasisuka, keliais šuoliais perlekia vieškelį ir liuokterna per griovį. Jis lekia ten, kur žino – kelios pušeliūkštės įkalnėj, o už pušelių – visai netoli Verknės vingis ir alksnynas. Tačiau nė iki artimiausios pušelės nubėgti nesuspėja, nes kažin kas lyg karšta šake duria kojon. Duria ir prismeigia prie žemės. Jis dar bando pašokti, stveriasi už pušelukės viršūnės, mėgina atlupti koją nuo žemės, bet ir vėl neria stačia galva į barkūno kupstą.
TAMSA, KURIĄ PERDRĖSKĖ ŠŪVIO LIEPSNA, rodos, dar labiau susiglaudžia virš žmonių galvų. Ir dar labiau susiglaudžia tyla, perplėšta trenksmo. Tik žemė dunksi – tai šūvio pasibaidęs arklys, norėdamas atitrūkt nuo grandinės, blaškosi anapus vieškelio. Bet dunksėjimas pamažu rimsta, lyg iš išgąsčio pradėjusi trankytis žemės širdis vėl būtų ėmusi lygiau ir ramiau plakti.
– …ant vietos. Va ir visa pasaka, – ties savo pakaušiu Placidas išgirsta tą patį švokščiantį balsą.
Ir tuomet jis staiga krūpt atsiverčia, lyg norėtų užklupti visus tris iš netyčių. Vyrai atšoka, išsigąsta, kad Placidas jiems atžagaria ranka trenks. Trakšterna šautuvo spyna. Placidas žiūro į vamzdį. Iš arti jis atrodo kaip medžio gabalukas, į kurį įstatyta geležies grindelė.
– Gajus, gyvatė. Aš tuojau šitam rapūgai juką nuleisiu!
– Palauk, ne čionai, – švokščia balsas. – Nori visus kaimo šunis sukelti?
Ir Placidas mato, kaip grindelė, įstatyta medžio gabalan, lėtai nusileidžia. Jis atkrinta aukštielninkas – šaka su rojaus obuolukais atrodo taip aukštai, kad ir pasišokėjęs niekaip jos nebepasieksi. Kuo ilgiau Placidas į ją žiūro, tuo labiau ji tolsta, kyla aukštyn.
Iš dangaus nusileidžia veidas. Ir nors jis apverstas aukštyn kojom, Placidas negali neatpažinti akių po užgriuvusiais antakiais. „Petrai – tu? Kokis velnias čia tave atnešė ir pametė?!“ Jis net nesupranta, kai apverstos Petro lūpos sako: „Sunkus, rapūga“, ir dar nejunta, kad Petras kelia jį už pažastų, o kiti du ima už kojų, neša atgal į vieškelį, juo pasuka tolyn nuo Riliškio. Ir net kojos skausmo, rodos, nebejaučia.
Jis išgirsta – vyrų batai sudunksi ant tilto per Verknę. Taip, jį neša tolyn nuo Riliškio.
Priekiniai stabterna. Įsiklauso. Girdisi, kaip tykiai po tiltu tarp akmenų čiurlena vanduo. Po kelių žingsnių vėl sustoja, nori gerai apsižiūrėti, kas dedasi anoj upelio pusėj už alksnių ir krūmų sienos. O tenai tokios pačios pievos. Tik tolėliau nuo vieškelio ant vienos kitos kalvelės neaiškiai juoduoja sodybos, kurios dabar atrodo lyg kokie ant kalvų sutūpę dideli žvėrys, pastatę ausis – tuopas, jas pirkios gale žmogus sodina, kad saugotų nuo žaibo ir kitų piktumų.
Kairėje vieškelio pusėje pieva irgi rūko pritvinkus. Tik vienoj vietoj iš jo kyšo karklų kupstas, kuris dabar atrodo lyg ežere prigėrusios karvės šonas. O pačiame dangaus krašte pilkuma jau lyg ir vaiskesnė. Iš už to miško pjūklo iššoks saulė.
Vyriškis, kuris pasibrukęs po pažasčia dešinę Placido koją, atsisuka pasižiūrėt, ar kas neatvažiuoja nuo Riliškio, ir Placidą nutvoskia karštis, lyg saulė jau būtų patekėjusi ir pirmi jos spinduliai būtų plieskę jam į akis. Iš panosėj styrančių ūsų, iš pabarzdės Placidas atpažįsta, nors ir patikėti savo akimis negali, – Saugaila!
– Nugi, vyrai, suimam, – sušvokščia Saugaila, – nes dar kas užvažiuos, tadu turėsimės tiek, kad nepanešim.
Placidas žiūro į šiek tiek kupron susimetusią Saugailos nugarą, nors vis dar neįmano įtikėti, kad jo dešinę koją tikrai po pažasčia pasibrukęs laiko Saugaila. Bet čia tikrai jis, nes ir tas kietas sprandas sulig pakaušio pločiu negali būti niekieno kito, tik Saugailos.
Ties ausim sunkiai dvėsuoja Petras, priekyje tupsi Saugaila. O kas tas trečias, taip atsargiai suėmęs sužeistą koją?
– Kur jūs mane, vyrai?.. – klausia Placidas – gal kuris nors atsisuks.
– Tuoj sužinosi! – ir piktai prideda: – Tuoj viską o viską išsiaiškinsi, Placidai. Tuoj bus taip aišku, kad aiškiau ir nebūna.
JIE PASUKA IŠ VIEŠKELIO Į DEŠINĘ, neria tarp pušelių, klupčioja keliavėžėse, ir Placidas junta, kaip dilgčioja, tarsi draskyte drasko koją. Betgi per skausmą lyg pro rūką pradeda susigaudyti, kur jį velka, – žvyrduobėn. Dar vaikas jis čia karves ganydavo. Žvyringoj kalvoj, retom pušaitėm apaugusioj, kai vieškelį žvyravo, žmonės buvo iškasę tokią duobę, kad su pora arklių pakinkytu vežimu nesunkiai gali apsisukti. Jie, vaikai, mėgdavo per karščius čia atsivaryti karves. Kalva iš kitos pusės gerokai upelio nuėsta. Verknė kaktomušom puolė kalvą, tarsi norėjo per ją tiesiai prasimušt, bet paskui atitoko, kad tai ne jos jėgai, aplenkė statų krentą, pasuko į slėsnesnes vietas, pasiraivė pievose ir, prilėkusi Nemuną, sugarmėjo į jį.
Vidudienį suvarę karves vandenin tarp krūmų, kad varmai nekirstų, vaikai šliauždavo nuo paties viršaus tuo krentu, kol įsmukdavo į gaivų vandenį. Paskui, vėl užlipę, kartais slapstydavosi ir užmirštoj žvyrduobėj.
Sunkiai dvėsuodami, jie nutrenkia Placidą į žvyrduobės dugną. Taip, nuošalesnės vietos aplinkui ir norėdamas nerasi. Gerai Saugaila žino, kur sustot. Placidas apsidairo, ar nepamatys savo vaikystės draugų, kur nors ant kraštų susisėdusių. Bet prietemoj ant duobės viršaus teįžiūro eglutę žaliu iki pakulnių sijonu besistaipančią.
Ir vėl tiesiai prieš akis – šaka su rojaus obuolukais, nusvirusi kažkur už Riliškio. O sviro ji iš kitos dangaus pusės, gal netgi iš to sodo, iš kurio Placidas šią naktį išėjo, pirkia pro obelų šakas ilgai dviem galiniais langais žiūrėjo į jo nugarą.
Dabar rojaus obuolukai ant dangaus šakos jau mažėlesni, lyg prieš rytą jie pradėtų trauktis, kol švysterės žiedais ir šie prieš pat rytą vėl pumpuruosna užsidarys.
PLACIDAS PAKELIA GALVĄ. Grindukė, įmauta į medžio gabalą, žiūri jam tiesiai tarpuakin. „Kaip paršą, – pagalvoja jis. – Dūrei po kaklu, juką nuleidai, ir baigta.“
– Dėde, tu? – nustebęs sušuko Placidas, atpažinęs trečiąjį – Vėgėlę, mindžikuojantį už Petro nugaros. – Ar vežei pačią ligoninėn?
Petras, neatitraukdamas šautuvo, pasisuka į Vėgėlę, neva tik palauks, kol tas atsakys, ir tada šaus.
– Arklio! – Placidui pikta. – Numirs moteriškė, tuomet kukuosi su vaikais apie pečių.
– Kukuosiu, Placidėli vaikeli, kur nekukuosi… – atsakoVėgėlė, žiūrsčiodamas Saugailos pusėn, lyg atsiprašydamas, kad va reikia žmogui atsakyti, nes kaipgi neatsakysi, jeigu klausia apie šeimynos reikalus. Vėgėlė dirsterna ir į Petrą.
– Aš tuoj, aš jam, rapūgai, greitai juką nuleisiu. Pykšt – ir baigta pasaka!
PLACIDAS ATSISUKA Į PETRĄ, šis, susidūręs akis akin su Placidu, net galvą atlaužia. Jie ilgai žiūro, lyg ką vienas kitam sakytų. Petras lyg ir aiškintųsi: tai va kaip, Placidai, išėjo ir kitaip jau nebebus.
Placidas, tarsi pasigailėdamas Petro, nusuka akis į šoną, ton pusėn, kur šviesėja dangus, toj vietoj turės iššokti saulė, ją tekant jau gali nujausti ir išgirsti: vis drąsiau pradeda čieksėti paukščiai, greitai jie subudę tiesiog daužte uždauš ausis rytiniu saulės pasveikinimu. Petras tikriausiai ir laukia šito laiko. Tada ir trenks šūvis.
Vis dėlto vienas dalykas šauti žmogui nugaron, kai tavęs nemato ir neatpažįsta, ir visai kitas – kai žiūro į tave. Jeigu Placidas pultų ant Petro, vėlgi būtų lengviau. Nusikeiktų Petras tada paskutiniais žodžiais, įsiustų ir spustertų gaiduką. Betgi Placidas pažiūrėjo į Petrą tik nustebęs, todėl jis nebesižino, ką daryti. Daug kas gyvenime išeina ne taip, kaip sumanai.
Štai prieš mėnesį Petrui viskas taip keistai, taip gundomai atrodė, kai ties kooperatyvu Vėgėlė jį pasitiko. Pašnekėjo apie šį bei tą, paskui Vėgėlė apsidairė, ar niekas nemato, dar pasivedėjo už kampo ir visai kitu balsu pasakė, kad vienas jam gerai pažįstamas žmogus norėtų pasišnekėti.
Vėgėlė net suvirpėjo ir pridėjo pirštą prie lūpų – nerėk!
– Vienas geras žmogus, – tyliai pakartojo. – Ar ateisi?
Smalsu Petrui pasidarė. Dar niekados jo taip paslapčiom niekas nebuvo kvietęs. Net pagalvojo, kad kokį uždarbį pasiūlys, nes viešai bijosi samdytis.
Tačiau kai Vėgėlė pradėjo aiškinti, kad ateitų vidurnaktį, ir dar pamiškėn, ir kad niekas nepamatytų, tykiai susijuokė, bet vis tiek sutiko. Labai jau įdomu, kokis čia per slapūnėlis atsirado.
O prie pušies, vos patamsy įžiūrėjo, – Saugaila. Lyg iš ano pasaulio, kurio vaiduokliai tik vidurnaktį ir tepasirodo. Nesgi išvežė, visi išlydėjo ir jau, rodos, buvo užmiršę Saugailą. Neapsigavo Petras. Tikrai apie kažin kokį darbelį iš karto užvedė kalbą Saugaila. Ir nemažos naudos žadėjo. Iš pradžių Petras netgi pagalvojo, kad ką nors iš valdžios panosės reikės nukniaukti. Bet tą naktį Saugaila mykė, aiškiai nieko nepasakė. Tik po savaitės liepė ton pačion vieton ateiti. Ir niekam o niekam nesigirti, kad Saugailą matęs.
Baisiai patiko Petrui paslapčiom lakstyti į pamiškę. Ir juokas net ėmė, kad jis tokią paslaptį nešiojasi, o kiti visi aplinkui lyg nuogi, kaip ant pliko delno. Prieš savaitę nurodytoj vietoj Petras šautuvą iškasė, tokį nediduką amerikonišką, dar iš Smetonos laikų, matyt, iš armijos nukebežintą, skuduruosna suvyniotą ir gerai suteptą, kad nerūdytų. Jau ir visai Petrui įdomu pasidarė, kam to šautuvėlio reikės. Ir vaikščiojo Petras galvą iškėlęs, nes turėjo tai, ko niekas aplinkui net akyse nematė. O užvakar Saugaila pasakė, kad reikės pagąsdinti kažkokį komunistėlį. Kas tas komunistėlis – pykšt, ir baigta pasaka.
Bet dabar prieš jį partrenktas guli ne kas kitas, o pats Placidas! Kiek metų kartu bernauta, į šokius eita, pas mergas lakstyta…
Tik dabar Petras pasigailėjo, kad ant vieškelio vietoj nenudėjo. Betgi ten tarp guobų pasitikus Placidą nejučiom Petrui ranka sudrebėjo, todėl į kojas nusitaikė. Slapta viltis – dabar perprato Petras – jį guodė, kad gal nekliudys: tepasprunka Placidas, tegu mauna nuo vargšės Petro galvos, kol vienas kito patamsiuose neatpažino. Nors Petras ir nenorėjo, bet kulka visgi koją užkliudė.
Ne, kelio iš šios duobės atgal nėra: Petras stipriau šautuvą suspaudžia, nusitaiko tiesiai krūtinėn – daugiau neprašaus ir nebereikės aiškintis nei prieš save, nei prieš kitus, nei prieš patį Placidą. Va ir Vėgėlė – Petras nugara jaučia – su didžiausia viltim žiūri į jį, skubina, o Saugaila pagatavas išlupti iš Petro rankų šautuvą ir pats pabaigti šią pasaką.
IR TUOMET PLACIDAS VĖL ATSISUKA, pasižiūro Petrui tiesiai į akis. Ramiai, taip ramiai pasižiūro, netgi nenustebęs, kad kaip tik Petras prieš jį šautuvą pakėlė, lyg kitaip ir būti negalėtų.
Paukščių balsai, rodos, kaip griausmas iš karto griuvo duobėn. Pakrūmėse, paupio alksniuose, pušelių šakose, tarp žolių lizduose sukilę vyturiai, čirkšliai, kregždės, lakštingalos pradėjo čirkšti, čiepsėti, čiaukšti, čvirkštauti, suokti. Ant žvyrduobės krašto tūpterėjo šarka. Petras žvilgterėjo į ją – tik tavęs, rapūgos, ir trūko! Šarka pakraipė uodegą ir, atrodo, net nepastebėjusi žmonių, pabrūkšt šovė virš jų galvų link Riliškio, matyt, vištų kiaušinių vogti.
– Oną iš manęs išlupai, Placidai, – pro dantis iškošė Petras ir pajuto, kaip pyktis plūsterėjo gerklėn. – Viskas! Dabar mano bus Ona!
Ir tada dar labiau nustebęs žiūri Placidas. Jis nebemato vamzdžio, atkišto prieš pat nosį, o tiesiog Petro akysna įsiremia. Ne, ne mirties išsigandęs, bet dėl Onos, supranta Petras.
Išgąstingos Placido akys tik dar didesnį piktumą Petrui sukėlė. Ir trenkė šūvis…
Sužiurgždėjo žvyras, nutekėdamas nuo krento. Kai žvyro srovės sustojo, Placidas pakėlė galvą ir išvydo neregėtą dalyką. Saugaila, įsikirtęs į šautuvą, plėšė jį iš Petro rankų, tas gi pro sukąstus dantis vis kartojo: „Aš tuoj jam, rapūgai, juką nuleisiu, nesimaišyk, Saugaila!..“
– Suspėsi, nepabėgs… – duso Saugaila ir staiga prišoko prie Placido: – Kas? Nu kas tau Ona?
Placidas pirmą kartą tokį keistai susijaudinusį susivėlusiais plaukais Saugailą pamatė. Atsirėmęs alkūne išvydo, kaip už sprindžio nuo kairės rankos dar žolė svyla – ten kulka įstrigo.
– O tau kokių velnių Ona parūpo? Anksčiau už samdinę, už mergą laikei, prie visų darbų vaikei! – rikte suriko Placidas.
– Kas, kas tau Ona, Placidai? – užriko ir Saugaila.
Placidas pro Saugailos koją pamatė, jog ir Vėgėlė, stvėręs už Petro rankos, taip pat mėgina jį nuturėti, bet tas bando prieiti arčiau, lyg ir jam baisiai rūpėtų, kas Placidui Ona…
– Saugaila, iš kur tu čia dabar atsiradai? Juk jau kelis mėnesius turėjai Sibire su meškom susikabinęs apie egles šokti…
– Ne tau dėkui, Placidai, ne tau, bet atsiradau. Manei, gyvatšoni, išdraskysi Saugailos lizdą, ir jis tavęs neprisieks! Ilga Saugailos ranka. Ir kieta.
PLACIDAS UŽSIMERKĖ. Vėl garsiai sušniokštė rudenio vėjų blaškomos tuopos, apstojusios platų Saugailų kiemą, vėl tarp pirkios ir svirno sutratėjo senom šakom trindamasi senutė kriaušė. Rodos, vėl suprunkštė pakinkytas Kaštonas, nekantraudamas, kada gi pagaliau paragins vežimą tempti. Vėl akis į akį vienoj pusėj vežimo stovi Saugaila, kitoj – Placidas, į juos, nieko nesuprasdami, dairosi kareivukai su raudonais rantais ant kepurių. Onelė apsiruošus, skarą po smakru susirišus jau taikosi sėstis į vežimą greta linguojančios Saugailienės, bet Placidas vėl stveria jai už rankos ir užrinka:
– O tu – kur? Čionai sienos per du pirštu nuo tavo prakaito permirko, durne!..
Tik dabar Placidas lyg pradeda suprasti, kokiom keistom, baltom akim dėbterėjo į jį Saugaila. Tik po kiek laiko tarsi atsileido ir kažkaip švelniai, netgi graudžiai nužvelgė Oną. Panarino akis, įsitvėrė drangos ir dusliai pasakė:
– Lik, vaikeli. Prie ūkės akies reikia… – ir vienu šuoliu įvirto vežiman, stvėrė vadeles ir eržilui užriko: – Nooo, Kaštonai!
Arklys lyg pabaidytas trukterėjo iš karto vos ne zovada. Ir išdundėjo Saugaila iš savo kiemo Kaštoną nežmoniškai pliekdamas į nežinomą ateitį. Dar labiau kupron susimetęs, į šonus nesidairydamas, lyg nenorėtų net pažiūrėti nei į kluoną, nei į svirną, nei į tvartus, lyg sakydamas: pasiuskit, supūkit visi!
Ir jeigu įsikarščiavusio arklio tempiamas vežimas stebule nebūtų užkabinęs vartų šulo ir nestabterėjęs, tai kareivukai nebūtų spėję vežimo pasivyti. Jie pripuolė, pečiais stumterėjo, atkabino stebulę, sušoko ant našulių, šautuvus susiguldė ant kojų ir pagaliau išdardėjo pakalnėn.
Tik tada Placidas susivokė, kad Oną vis dar už rankos laiko. Atsisuko: jos žanduose du raudoni šnėrai – verkia. Paleido ranką, apsidairė. Lyg pasiutęs draskosi ant grandinės šuva. Apkabino Rudžio sprandą ir numovė antkaklį. Šuva tūpterėjo, paskui šoko vytis šeimininko. Pro sodo obelų liemenis Placidas matė, kaip jis nukuduliavo pakalnėn, dingo ir vėl įkalnėj išlindo. Paskui vežimas sustojo – Saugaila išlipo iš vežimo ir kažką šuniui užriko. Tas pradėjo sukinėtis vežimo galugaly, lyg šeimininko žodžiai jį būtų botagu plakte plakę, kol pagaliau pradėjo trauktis, vis atsisukdamas, lyg vis suabejodamas, ar čia tas pats žmogus, kuriam visą savo amželį dorai tarnavo, lyg klausdamas, už ką dabar jį šitaip…
Placidas atsimerkė ir vėl išvydo pasilenkusį Saugailą. Tačiau ne iš karto suprato, ką jis rėkia:
– Nu kas tau Onelė? Pasakyk – kas? O man – duktė! Dukterį nuo tėvo širdies atlupai, gyvate! Bet ar tau, driskiau, tai suprast!
Placidas pajuto, kaip alkūnė, kuria buvo pasirėmęs, lyg tirpti pradėjo. Karštis užliejo akis. Griūdamas aukštielninkas jis dar pamatė, kaip staiga ir Petras atsitiesė, ir Vėgėlė pradėjo žvilgčioti į Saugailą, kuris dabar, atrodė, beveik visai nusiramino, tarsi to žodžio, kurio iš Placido laukė, jam nebereikia, nes pats jį pasakė.
SAUGAILA PAKĖLĖ AKIS DANGUN – šis tokis šviesus ir žydras, net akis ėda. O ant žvyrduobės krento per pačias pušelių viršūnes jau rėžtelėjo pirmi saulės spinduliai, ir blyksterėjo geltoni kaip žvakutės pušelės ūgliokai.
Saugaila, skersai kelių šautuvą pasiguldęs, apsisuko ir, tarsi sunkiai dirbęs minutei atsipūsti norėdamas, atsisėdo ant akmenio.
Vėgėlė šnairai nužiūrėjo Saugailą, žvilgterėjo ir į Petrą, lyg klaustų, ar teisingai nugirdo, ar tikrai Saugaila pasakė – duktė? Petras galvą panarino, lyg viską patvirtindamas, lyg savas dūmas dūmodamas.
Matyt, tas važiavimas pas meškas bus visai galvą Saugailai sumaišęs, pagalvojo Vėgėlė. O jau tokia šviesi, aiški visados būdavo. Nei šį, nei tą jau pradeda nušnekėti Saugaila. Va ir dabartės – kokia Onelė jam gali būti duktė?! Kas jau kas, bet Vėgėlė gerai žino, kad Onelė – visiška našlaitukė nuo pačių vystyklų. Ir kaip Vėgėlei nežinoti? Visai netoli jo namų paraistyje pas senutę Karužienę, pas jo pačios Tarasios močią, taigi Vėgėlei prie akių Onelė užaugo.
Vienąryt Karužų bobutė radusi ją po langais ryšulukan kaip pagaluką suvyniotą, parsinešusi, ožkos pienu atgirdžiusi. Žmonės šnekėjo, kad mergos tai vaikas, bankortėlis…
Nors menkas Karužų bobutės namelis, bet iš daržų, iš mėlynių, bruknių, spalgenų, žemuogių, aviečių ir grybų šiaip ne taip dvi burnos visados gyvens. Žolės paraisčiuose pasipešusi ir žiemą ožkutę išlaikydavo. Kiek kartų ir pats Vėgėlė ateidavo uošvei pašienauti, o ir Tarasia kokį skudurėlį ar sviesto grumstelį našlaitukei nunešdavo, galvelę paglostydavo, kasytes perpindavo, nors ir pas Vėgėles savų burnų kaip smakų pradėjo rastis vos ne pamečiui, kai tik su Tarasia susiženijo. O apsivedė jie tais pačiais metais, kai Onelę po Karužų bobutės langu kažkokia merga jau buvo pametus.
Kai Onelė tryliktuose metuose buvo, kai Karužienė – amžiną, duokdie, jai atilsį, geros širdies moteriškės būta, – pasimirė, Saugailos pasiėmė Onelę už pusmergę. Onelė, žvitri mergiūkštė, mikliai sukdavos po platų kiemą – geras Saugailienės užvadėlis visur: ir karves pamelžti, ir kiaulėms jovalo įversti, ir vištoms grūdų paberti. Ne kartą Vėgėlė savo akimis matė ją kaip kazoką po kiemą su kibirais belakstančią, kai bėdų prispaustas pas Saugailas skolytis nueidavo. Negali sakyti, Saugaila stiprus ir smarkus ūkininkas buvo, ir viskas iš po jo rankos mūru suaugdavo. Va tai pusmaišį rugių sėklai, tai miežių kruopų vaikams, žiūrėk, užverčia Vėgėlei ant kupros. Ir nedaug už visą tą gerą atodirbio reikalauna. Nueis kokiai dienai Tarasia daržų pas Saugailas apravėti – ir visa roda. Dar, žiūrėk, sterblėj lašinio bryzelį, dešros ribynę vaikams parsineš. Tuščiomis Saugaila niekados neišleis.
Gražiai Vėgėlė ir Saugailos gyveno, kaip geri kaimynai. Tik dabar, kai nebėra tokio žmogaus šalia, Vėgėlė ypač tai pajuto. Kur dabar bėdoj ir kreiptis, Vėgėlė nebežino, kai septyni vaikai vienas už kitą mažesni, kaip žmonės sako, trim eilėm apie pečių šoka. Ir Tarasia per tą Saugailų vežimą pasiligojo, netgi pajuodo. Bet kur tu pas daktarus nuveši, kai savo arklio neturi? O gal ir pati atsigaus. Pastarąjį mėnesį vėl spritnesnė ir linksmesnė pasidarė. Anądien nakčia šiltu kvapu pakuždėjo Vėgėlei ausin, kad mažiulio jiem vėl reikėtų, kad geriausi bobai nuo visų ligų vaistai – vaikelis ant rankelių čiūčiuoti. Tada ir nebus kada nei serga, nei verkia…
VĖGĖLĖ PASIŽIŪRĖJO Į SAUGAILĄ, ant akmenio pritūpusį. Ne, niekaip nelenda Vėgėlei galvon, kad Onelė kokia norint duktė Saugailai išeitų. Nebent, šmėkštelėjo Vėgėlei, paskutinėm savaitėm, kai tokie neramūs laikai užėjo, Saugaila bus įsidukrinęs Onelę, savo tvirta ranka našlaitę globdamas, vėlgi iš savo geros širdies. Matyt, taip ir bus, nesgi nedavė Dievas Saugailoms vaikų. O ir nesistebi Vėgėlė. Iš kur, Dievuli tu šventas, Saugaulienei tuos vaikus ir turėti. Žandai įspausti, pati kaulan susisukus, vis kosinėja ir skrepliais spjaudosi, vis kvakši gražiajam pirkios gale – seklyčioje – besėdėdama ir tik atbula ranka kokio darbo nusitverdama. Jeigu ne Onelė – tai ir apsiliuobti, apsišluoti, net valgyti išvirti Saugailų namuose, rodos, nebūtų kam. Nepasisekė Saugailai su pačia. Visi seniai mato, kitas net pasigaili: tokis smarkus darbinykas, o dalies neturi nors verk. Pinigo kaip šieno, už jį skardom pirkią ir svirną apsikalė, šitokius kluonus tvartus išsistatė, bet vis tiek nepasisekė, nes koki, Dievuli tu šventas, namai be vaiko. Pirkia be vaiko kaip be dūšios. Matyt, nebeapsikentė Saugaila šitokio gyvenimo, įsidukrino Oną, šešerius metus taip dorai, taip šventai jiems dirbusią, geriau negu tikras vaikas jais besirūpinusią.
Tik vienu dalyku Vėgėlė gali pasidžiaugti – kad geram žmogui geru už gera galėjo atsilyginti. Ankstų pavasarį už tvartelio kampo žmogystą susitiko. Vos beatpažino Saugailą – apžėlęs, nosis atsikišus, akys netgi patamsy lyg vilko žiba. Slapčia nuo vaikų su Tarasia Karužienės apleistan namelin nuvedė, rūsyje patalus paklojo, lempelę pastatė. O kad vaikai neišduotų, prigrasino – nelandžioti paraistėn, nes bobutės dvasia ten vaidenasi. Ir tikrai vaikai bijodavo tų apleistų namų, nes ir iš toliausiai klaidžiojančias ugneles ten kartais įžiūrėdavo. Ir nė žodžiu negalėjo apie tai užsiminti – bobutės dvasią prisišauks.
Kitą naktį Saugailos nurodytoj vietoj Vėgėlė radiją iškasė, į rūsį atnešė. Dabar ir jis žino, kas pasaulyje dedasi, nes Tarasia, šilto viralo Saugailai nunešus, kartais iki išnaktų pasiklauso, paskui ir Vėgėlei perpasakoja. Nors tuo geru Saugailai gali Vėgėlė atsilyginti už viską, ką jam buvo padaręs. Nesgi kaip kitaip ačiū geram žmogui galėsi pasakyti? Ir Vėgėlė užjaučiamai nužvelgė Saugailą, ant akmenėlio besėdintį, kupron susimetusį, šautuvą ant kelių belaikantį.
O SAUGAILĄ SNŪDAS UŽGULĖ – tarsi saldžiausias paryčio miegas, ir vėl galvoj sudundėjo traukinio ratai, net sulingavo Saugaila. Ratai, rodos, vis kartoja: „Kas dabar bus? Kas dabar bus?“
Iš pradžių Saugaila, pasilipęs ant maišų, pro gyvulinio vagono geležim užkryžiuotą langelį žiūrėdavo, kaip lekia pro šalį laukai, beržynėliai ir telegrafo stulpai, vėliau sėdėdavo kampe, guginamas vagono lentų, ir, rodos, apie nieką negalėjo nė pagalvoti.
Nepatiko Saugailai tokia daina. Ji skambėjo kaip maldavimas, ji neskambėjo kaip reikalavimas.
Vėlgi nei šį, nei tą, nesuprasi, guosdamasis ar džiaugdamasis, kažin kokis senis aiškino:
– Sibyriuj, sako, žemė kap pyragas: lopetu atvertei – ir bulbos iš proto aina…
– Kuom vaikeliai prasikalto?.. Kuom jūs, užvadėliai, nusidėjot?..
Saugaila, stvėręs už rankų, net kratė savo pačią, bet ji, rodos, visai paklaiko. Tik apsidairys po prikimštą kas kur pritūpusių žmonių vagoną, palinguos ir vėl:
Negalėdamas apsiklausyti, jis vėl puldavo prie geležia perkryžiuoto langelio. O kai prie kokio nors miestelio traukinys stabterdavo, pirmas puldavo už katilo rankenos nustverti, laukdavo, kada atstums duris, ir jie, kareivio lydimi, galės nueiti prie garvežio, kur visam vagonui karšto viralo priversdavo. Eidamas dairydavosi į atokiau sustojusius šimtasiūlėm apsivilkusius žmones, kurie tykiai žiūrėdavo į neregėtą ešeloną. Ir net stebėdavosi, kai vienur kitur užjaučiantį moteriškės žvilgsnį pajusdavo. Pagavo ir vaiko akis, godžiai žiūrinčias, kaip senis, nuo vagono kojas nukabinęs, lašinio vis atsipjaudamas, valgo.
Kol nueina iki garvežio, kol grįžta, visai nusiramina Saugaila, tarsi džiaugiasi gavęs darbo nusitverti, net rankos kojos, rodos, pailsi.
Kuo toliau važiavo, pastebėjo Saugaila, tuo sargyba darėsi menkesnė. Tik tolėliau sustoja kareiviai, šautuvus prie kojų pasistatę, pasišnekėti ir parūkyti. O kai įvažiavo į kažkokius kalnus, nė vagono durų nebeužšaudavo, laikydavo prastumtas, kad gaivesnio oro įeitų.
Vieną naktį, kai traukinys, sunkiai pūškuodamas, vilko vagonus įkalnėn, atsisuko Saugaila į susirietusią ant nešulių ir maišų Saugailienę, pasižiūrėjo į puskubilį su lašiniais ir kumpiais prie jos galvos, atsilenkė peilį ir ramiai atsirėžė trečdalį palties. Patamsyje nutvėrė kažkokį skarulį, suprato, kad tai Saugailienės skarutė, padėjo lašinius ant jos, apčiuopom už miltų maišo pasiekė dar namie keptos duonos kepalą ir pusę atsiriekė, taip pat ant skepetukės padėjo.
Perrišo ryšulį, užlenkė peilį ir kišenėn įsikišo. Pasiklausė, kaip visas vagonas pasišniokšdamas miega. Garvežys, pakalnėn leisdamasis, linksmiau ūkterėjo. Saugaila atsargiai per žmonių kojas nusiyrė prie pat durų. Pro plyšį patamsyje žvilgterdavo tai eglutė, tai kreivas beržėkas, tai vėl tik tamsuma. Atsargiai pastūmė į šoną duris. Vienodai dundėjo ratai: „Kas-dabar-bus? Kas-dabar-bus?“
Saugaila atsisėdo ir, nuleidęs kojas laukan, pajuto, kaip vėjas švilpauja apie čebatų aulus. Ne vien jis, daug kas va šitaip iki išnaktų sėdėdavo kojas nukorę, rūkydami ir žiūrėdami, kaip slenka miškai bei kalvos.
Garvežys vėl lyg priduso, į kalną pradėjo lėčiau važiuoti. Saugaila atsisuko į vagoną, pasižiūrėjo į tą kampą, kur, žinojo, susirietusi Saugailienė guli, mintyse pasakė: „Sudiev“ ir šoko tamson.
Jis pataikė ant žvyro, nusirito pylimu toliau nuo dundančių ratų ir apmirė. Pakėlė galvą tik tuomet, kai žemė jau mažiau drebėjo, o raudonos paskutinio vagono ugnys jau buvo toli.
Stipriai spausdamas ryšulį, pro pušaites brovėsi toliau nuo bėgių.
Nubudo nuo pirmo saulės spindulio, nes jam pasigirdo, kad vaikas suverkė. Kai pakėlė galvą, pro medžius pamatė kitą traukinį, garvežys ūkterėjo ir nudundėjo – tik jau vakarų pusėn. Jis suprato, kad vakarų – iš kylančios saulės už nugaros. Ir staiga pasijuto visai ragan sutrauktas. Šiaip ne taip išsijudino ir, laikydamasis gelžkelio, pradėjo eiti kuo toliau nuo kylančios saulės. Aušo gražus rytas, dangus švarus, oras sausas, net skamba. Jis ėjo ir ėjo iki pat vakaro, patenkintas, kad dabar turi ką veikti, gali judėti, lėkti ir kada nori sustoti. Ir tik pavakariu atitoko: kur jis šitaip nuveis – be dokumentų ir net gerai susišnekėti su žmonėm negalėdamas? Akyse blyksterėjo bėgių vingis. Įkalne sunkiai į vakarus pūškavo traukinys. Pasibėgėjęs lengvai galėjai į jį įšokti nei nuo garvežio, nei nuo paskutinio vagono nepamatytas. Daugelis vagonų buvo be stogų, juose stovėjo tik kažkokios brezentu užklotos mašinos. Traukinys dar kartą ūkterėjo ir tik dūmų bei garo kamuoliai rodė, kad jis per pirmų rudenio šalnų nusvilintus raudonus beržynus iriasi…
Saugaila pasipurtė. Ryto vėsa tvoksterėjo į veidą. Jis apsidairė – žvyrduobėj visai šviesu. Prie Placido priklaupęs Vėgėlė, atraitojęs kelnių klešnę, apžiūrinėja kraujuotą koją. Saugaila atsistojo ir vos neišmetė iš rankų šautuvo. Priėjo, lyg irgi norėtų pasižiūrėti į tą žaizdą. Kulka praplėšė šlaunį ir išlėkė, kaulo neužkabino. Saugaila atsisuko – ką daro Petras? Tas žiūrėjo į žvyro sieną, lyg būtų užsimojęs suskaičiuoti visus akmenukus.
– Še! – Saugaila atkišo šautuvą Petrui. Tas, pajutęs rankoj svorį, praburbėjo:
– Duktė… O gal iš tiesų duktė?
PETRAS PRISIMENA, kai prieš dvejus metus pas Saugailas jis ir Placidas užbaiginėjo skiedrom dengti kluoną. Pogulio per karščius kieme po senąja kriauše nudribęs, apie šį bei tą pasišnekučiuodamas su Placidu, jis, alkūnėmis pasirėmęs, nusekdavo per kiemą lekiančias basas Onelės kojas. Arba žiūrėdavo, kaip prie šulnio Ona laistosi ir kvatoja, o žąsys, užvertusios galvas, gaudo vandenio šlakus iš Onelės rankų ir net pasigargaliuodamos iš balukės geria. Vanduo teška ant žvirgždo, ant Onelės kojų. Net akis Petras primerkia, kaip gražiai tie vandenio lašai žaižaruoja.
Meiliai, net labai meiliai Saugaila Onelę vadindavo: „Atnešk, vaikeli, vandenio“, „Dukrele, kiaulėms jovalo paduok“. Petras tada neėmė dabon šių žodžių. Vis galvodavo, kad senas krienas prie dailios mergiotės gerinasi. Kas gi nežino, jog Saugaila prie mergų kaip katinas prie lašinių. Vos tik dailesnį sijoną pamatys, taip ir užsižiebia akys, net ūsai panosėje pradeda krutėti. Tuo Petras nesistebi. Saugaila vyras kaip vyras, ką jam ir beveikti su tokia gaišena kaip Saugailienė – vieni kaulai ir skūra.
Petras Onelę vis dažniau pašnekindavo, girdi, abu labu tokiu – aš plikas kaip tilvikas, tu svetimiems jovalą maišai, kokia graži bus pora, kaip Motiejukas ir Barbora. Ir nekreipdavo dėmesio, kad Saugaila vis pasisukdamas baltom juos nužvelgia, kur prie tvoros ar prie šulnio bekvatojančius. Matyt, savaip suprasdavo Petras, – Saugailai nepatinka, kad darbus trukdo. Ir vis Onelei pasakyti ką nors prasimano, kad mergiotei nebūtų kada bernams dantų rodyti. Kartą Petras net užriko, jog užteks paskutines gyslas iš žmonių lupti. Saugaila atsakė: „Ne tavo, durniau, reikalas.“ Ir nuėjo bambekliuodamas: „Tik grabinėtis ir rapužinėtis, o prie darbo…“
Ir į šokius, ir iš šokių sekmadieniais Petras Onelę lydėdavo. Per rugius takeliu Onelė pirma eina, ranka per varpas braukia, bet Petras neatsižiūro į sklastymą tarp kasyčių. Taip ir pareis būdavo kieman, pastovės prie tvoros, o čia kažin ko Saugaila ant suoluko prie pirkios besėdįs, bekosčiojąs. Ir šmurkšterna Onelė lyg peliukas pro duris, palikusi vidury kiemo Petrą bestovintį, į tankias senosios kriaušės šakas bežiūrintį. Apsisuka Petras ir lėtai nueina į kluoną ant šieno nugriūti, pro nebaigto dengti stogo lotas žvaigždėsna iki paryčių žiūrėti.
Atrodo, visai neseniai, tik prieš dvejus metus taip žiūrėta. Ir ko tik neprisigalvojo per tas vasaros naktis Petras, rankas po galva susimetęs. Užsivarys pinigo, gal net žemės galiuką gaus ir prasigyvens su Ona, nes tėvo namuose vis tiek jam vietos nėra. Ten pamotė su savais trim snargliais rėkaloja. Todėl ir eina Petras per žmones, ramia galva beuždarbiaudamas. Ir niekam nė ačiū! Nepatiko – kepurę ant pakaušio, – ir tiek tu jį tematysi. Gerą berną per darbymetį visi kaip mieliausią svečią savan kieman kvieste kviečia.
Tik ar galima buvo numanyti, kad gyvenimas taip apsivers. Vasarą nauja valdžia stojo, Placidas į kooperatyvo vedėjus Riliškyje įsitaisė. Ir gerai, nes tėvo nėr, tik motina ir brolis, trys seserys ištekintos, ūkis praskolintas, o švogeriai lyg vilkai savo dalies reikalauja. Iš Placido algos visas skolas ir užkiša. Galėjo jis tame kooperatyve ramiai uknolius, dalges, oksolį ir po šiai dienai pardavinėti. Bet ne – į kažkokį aktyvą užsirašė, naujos tvarkos matai gi be jo, rapūgos, nepadarys! Bet argi reikia per daug valdžion lįst? Valdžia – ne mama, iš jos reikia imti, jei duoda, bet ir atsargiai apsidairyt, nes jei jos vežiman atsisėsi, tai ties staigesniu posūkiu gali ir iškrist. Ne su valdžia, bet su žmonėm gyveni. O Placidas kaip šuva po kaimus pradėjo lakstyt, žmones draskyt. Kas nežino: jei kam uodegą primini, tai tas atsisukęs iš paskutinių ir nagais draskysis, ir ragais daužysis. Va ir atsisuko Saugaila ir ta visų lygybė prieš Placidą. Netgi miške, jei kokis medis per didelis išauga, jį reikia nupjaut, kad kitų negožtų, kitiems leistų augti.
O ir kur dabar toji lygybė? Va Vėgėlei ir penkių hektarų per akis – ir tų neapsidirba, ramunes ir rugiagėles, bet ne javą augina. Saugailai ir penkiskart tiek per maža – beje, ir iš penkių hektarų žemės jis grūdų, pieno, mėsos žmonėms – ne šunims – daug daugiau parduodavo. Na o kurių velnių Petrui ta žemė, jeigu daug geriau samdytis – nei tau supuvo, nei išdegė, nei išgaišo. Prisižiūrėjo Petras kad ir į Saugailą – kiek vargo, kiek nemigos naktų dėl telingos karvės, dėl lietaus, dėl neprižiūrėtos ugnies. Kiek kartų paršelius lyg mažus vaikus ant rankų nešiojo, kad nesušaltų, kad kiaulė neužtrintų, žiurkės neužpjautų.
Ta nauja Placido tvarka pirmiausia per pasaulį su tarbom Saugailas paleido, bet ir Petrui nekas. Visi dabar bijo jį samdyti. Negi teks eiti į miestus fabrikuose dusytis?
Tačiau pikčiausia Petrui dėl kitko: kai Saugailas išvežė, tai ir Onelę lyg kas pamainė. Visai merga nebe ta. Nei šokti, nei nusijuokti Onelė, rodos, nebemoka. Kad ir kiek ją Petras kalbino, kiek šnekino, vis suka akis į šoną, vis kokio darbo taikosi nusitverti… Ir liūdna ji Petrui atrodo, tokia liūdna, lyg būtų tėvus palaidojusi. O čia dar kur buvęs nebuvęs, žiūrėk, Placidas jau ir ant kiemo. Gal ko trūksta, gal reikia ką pataisyti, pasiteirauja, kokį tvoragalį perkala prie darželio ir vis rymo taip, kad Petras visai nebežino kur dėtis. Nors imk ir ant senės kriaušės šakos pasikark.
O juk taip gerai būtų buvę. Petras, Oną į žmonas paėmęs, iš naujos valdžios žemės būtų gavęs – gyventų abu laimingai. Bet ne, Placidas vis prie Onelės. Kiek kartų gniaužė kumščius Petras siusdamas, kai matydavo susikūprinusią, lyg ko išsigandusią Onelę paskui Placidą nuolankiai nueinančią. Tarsi bijotų Placido, kad taip klusniai paskui jį visur eina…
Bet dar negimė tas, kuris galėtų Petrui skersai kelią pereiti. Net ir Placidui nevalia prieš Petrą stoti. Štai guli patėkštas duobės dugne, žinos, kaip prieš Petrą eiti. Petras Oną iš Placido nagų lupte išlups, sau už žmoną paims ir gyvens, Placidas tuomet po žeme jau seniai amžinus sapnus sapnuos.
PETRAS APSIDAIRO PO ŽVYRDUOBĘ, stipriau suspaudžia šautuvą: gana, baigiam šią pasaką!
– Placidėlis geras, Placidėlis dovanos… – tarsi peršautai kojai kalba Vėgėlė, jis jau baigia apvynioti žaizdą drobės dryzu, kurį nuo savo marškinių apačios atplėšė. Pabaigė, užtraukė klešnę ant blauzdos. Ir dar paklūpojo prie aukštielnyko ir užsimerkusio Placido, tarsi būtų ruošęsis tris „Sveika, Marija“, gal ir visus poterius sukalbėti, kad paskui galėtų ramus atsistoti, nes viskas iki galo būtų padaryta ir sutvarkyta.
– Ar seniai? – įsiterpia Petras, pažvairuodamas Saugailos pusėn.
– Jau šešti metai, – pasako Saugaila: – Ona – duktė, tikra mano duktė, vienintelis mano vaikas!
– Įsidukrinai, kad galėtum dovanai kraujus gerti, – nusišiepdamas burbtelėjo Petras ir apsidairė po duobės pakraščius. – Jeigu ji tau duktė, tai ir aš, ir Placidas, matyt, jau treti metai esam tavo tikri sūnai, nes tvartus ir kluoną pastatėm.
– Sūnai ne sūnai, bet žentuosna būtau priėmęs, jeigu ne… – atsakė Saugaila, lyg ir vengdamas daug plepėti.
– Šešti metai… – stebėjosi Vėgėlė vis papešiodamas, pataisydamas Placido kelnių klešnę.
– Ne šešti, o visi aštuoniolika!.. Tik nežinojau, nenumaniau, kad tai – mano kraujas! – atsisukęs į Vėgėlę, sušuko Saugaila.
TIK NEŽINOJO, NENUMANĖ SAUGAILA, kad žmonėse yra ir jo kraujo. Nenumanė, kad iš tos šieno kupetos kas nors bus. Bet kur tau nebus, jei visą vasarą prie jos lakstė, jeigu abudu ilgai ir į liepos, ir į rugpjūčio žvaigždes žiūrėjo…
Važiavo brikeliu, Kaštoną pasikinkęs pro raistą prieš tuos šešerius metus Saugaila ir Onelę, vediną ožkele, sutiko. Ir pasižiūrėjo per petį Onelė, taip geltonom kasytėm švystelėjo, kad net krūptelėjo Saugaila.
Supliekė Kaštoną nežmoniškai, eržilas vos brikelio į šipulius nesudaužė, kol Saugaila parlėkė į papievį, kur Tarasia karvę melžė. Gerai kad viena, be svečios akies…
Šoko Saugaila prie jos, pažvelgusios per petį visai kaip Onelė, bet vis dar negalėjo, nenorėjo įtikėti. Sustojo priešais ją, tik botagas dešinėje rankoje drebėjo:
– Mūs’, – krito po kojų Tarasia ir stvėrė kairę Saugailos ranką. Nejunta Saugaila, kaip ji ašarom ranką degina, gyslas išsivertusias bučiuoja. Skersai išilgai botagu perrėžė – Tarasiai, karvei. O Tarasia tik verkia. Bet ne dėl pieno, kuris iš kibiro pasiliejo ir vaikams neturės ką vakarienei paduot.
Nusigręžė Saugaila. Kaštonas atsisukęs žiūro. Ir jam – per akis, per snukį, kad nežiūrėtų gyvatynas kur nereikia. Ir saulė tokia raudona vakaruose. Būtų pasiekęs, būtų ir ją botagu užkapojęs. Ir nuėjo tiesiai per laukus, tik botagas lyg gyvatė iš paskos vilkosi…
– Mano Ona vaikas. Mano!.. – pakartojo Saugaila ir staiga išvydo klūpančio Vėgėlės akis. – Mano ir Tarasios! – užriko.
Būtų po ranka čia žvyrduobėj vėl botagas, Saugaila būtų skersai išilgai ir Vėgėlei per tas išplėstas išsigandusias akis pertraukęs. Perkryžiavojęs, kad taip nežiūrėtų, kad tik taip nežiūrėtų! Būtų pasiekęs, tai ir tėvams, nors šie jau penkiolika metų po žeme, irgi botagu, ko tada su Tarasia ženytis uždraudė, ko per jėgą tą gaišeną jam į žmonas įgrūdo. Ir pats save, kvailį, būtų užkapojęs, tokį kvailį, kuris galvojo, kad už gerus pinigus galės nusipirkti gerą gyvenimą.
VĖGĖLĖ SUNKIAI ATSISTOJO ir, tarsi vėjo nešamas, pradėjo eiti ratu, lyg ieškotų, kaip iš tos žvyrduobės išeiti. Eina ir vis neranda – visur žvyro krentas. Sustojo – rodės, tuoj šoks ir nagais kabindamasis puls aukštyn kapstytis. Kad tik toliau nuo čia, kad tik greičiau tenai, kur akys veda.
– Aštuoniolika… – teištarė Vėgėlė. – Dievuli tu šventas…
Viskas o viskas sueina. Prieš aštuoniolika metų, lygiai prieš aštuoniolika, Vėgėlė ir Tarasia susituokė. Kai tik Karužienė Onelę lyg pagaluką suvystytą ant slenksčio surado. Tik tada dar gegužė buvo, sodai žydėjo. Pro atvirą langą obelies šaka pirkaitėn tiesiog lįste lindo, į tą šaką Tarasia vis žiūrėjo. Jau tada Vėgėlė sugalvojo – nukirsiu. Ir nenukirto. Nors naktimis vis klausydavosi, kaip brūžina sienas šaka, o kai langą atidarai, rodos, pati tuoj ir lenda gyveniman. Rūgščiai aitrūs jos obuolukai tik perkentę šalnas ir pusę žiemos ant pirkios išsigulėję pasidarydavo salsvi.
Išdidi merga Tarasia buvo, bet prieš aštuoniolika metų ėmė ir sutiko. Už jo, už ubago Vėgėlės, tekėti sutiko. Mena Vėgėlė ir Saugailą – tokis linksmas, tokis smagus jis tada buvo. Meitėlį vestuvėms paskerdė – kaip geras kaimynas!
Visi tie aštuoniolika metų stojos Vėgėlei priešais, visai naujom akim jis į juos įsižiūrėjo. Tarsi pamatė, kaip Tarasia Onelę, slapčia palukėsna susukus, močiai po slenksčiu pametė. Savo vaiką! Paraistėn, kad gyvatės užkapotų! Argi motina ji po viso šito gali vadintis! Argi ji gali būti motina ir jo, Vėgėlės, vaikams?!
Ir visus aštuoniolika metų ištylėjo. Nepasisakė. Neprisipažino. Jam, Vėgėlei, kuris galvojo, kad yra arčiausias jai žmogus. Jau geriau būtų pasisakius. Pasiutęs, iškeikęs, būtų Tarasią primušęs, bet būtų ir atleidęs, kada nors tikrai būtų atleidęs, gal net Onelę kaip dukterį būtų priėmęs savo namuosna… Žino Vėgėlė, kad būtų dovanojęs. Juk taip saldu dovanoti, pasigailėt. Juk ne pirmą ir ne paskutinį kartą Vėgėlė turi nusileist.
O kaip dabar Vėgėlei bus pareiti namo ir ramiai sėdėti, kai kirvis ant kaladės gulės? Ar peilis – prie duonos kepalo?
Kur dabar dėtis Vėgėlei, kai visas gyvenimas šitaip šleivai jau nugyventas ir kai septyneto nekaltų vaikelių akys kasdien į tave žiūro… Staiga prisiminė Vėgėlė tą naktį, kai Tarasia, meiliai prisiglaudus, šiltu kvapu ausin pakuždėjo, kad mažiulio reikėtų, kad geriausi bobai nuo visų ligų vaistai – vaikelis ant rankelių čiūčiuoti, ir nebebus kada nei verkia, nei serga… Tuos kuštulius Tarasia pradėjo jau pirmą mėnesį, kai Saugaila sugrįžo, kai Karužienės pirkutės rūsyje įsitaisė, kai Tarasia radijos pasiklausyti pradėjo tenai lakstyti.
Visai pradėjo suktis, lėkti žvyrduobė apie Vėgėlę. Ir dar – vaikų veideliai. Kuris jų tikras jo vaikas, kuris – ne? Nuleido akis, ten guli akmenų galvos, iš kurių tarsi vaikų akutės lenda. Ir panūdo Vėgėlė spardyti tuos akmenis, daužyti… Lyg išspardys ir neliks tų aštuoniolikos metų.
Bet kaip galima prieš vaikus ranką, juo labiau koją pakelt? Vaikai, kokie jie, kad ir kieno jie būtų, toliau už mus nueis, ilgiau gyvens. Oi, vaikeliai, ko dėl jūsų tėvulis nepadaro, ko nepakelia. Ir padarys, ir iškentės, šimtątiek išturės, nes kaip gali ranka ar koja prieš jus pakilt. Jūs visa mūsų viltis, kuri žmones išgelbės, iš žvyrduobių ištrauks, ir nulėks jie, tie mūsų – ir ne mūsų – vaikai, ten, kur mes ne tik neišdrįsom, bet negalėjom, o gal ir nenorėjom… Kaip galima prieš juos ranką pakelt, šaką su nesunokusiais obuolukais nupjaut?
Taip, rodos, gražiai Vėgėlė gyveno, taip ir visą amželį būtų pabaigęs, jei nebūtų prieš Placidą rankos pakėlęs, prieš žmogų užsimojęs. Ir Dievas nubaudė. Būtų nėjęs, būtų ir nesužinojęs, ko žinoti nereikia.
Saugaila rupūžynas visų kalčiausias. Suvedžiojo Tarasią ir nutrenkė. Ir ką tuomet jai, vargšei, reikėjo daryti? Tik prie jo, Vėgėlės, užuoglaudos ieškoti. Gailesys suspaudė širdį. Ir dėl Tarasios, kuriai su nemielu tiek metų teko gyventi, taigi su juo, su Vėgėle.
Ir vis tiek Tarasia nebloga pati jam buvo, geresnės Vėgėlė ir tikėtis negalėjo. Ir Onelės pagailo – visiška našlaituke aštuoniolika metų augo, Dievuli tu šventas, net nenujausdama, kad čia pat ir tėvas, ir motina, tik ranką ištiesk. Ir kokis gražus, tik dabar perprato Vėgėlė, būdavo vaizdas, kai ant Karužienės slenksčio Tarasia Onelę, dar mažutukę, ant kelių pasisodina, kasytes perpina pašnekindama: „Našlaituke, vargdienėle tu mano…“ Ir vis pakaušin pabučiuoja. Ir vėl prie savęs glaudžia, net ašarą braukdama. Tai džiaugdavos Vėgėlė, kokia jo pati gera – net svetimam vaikui meilės nepagaili.
Sukterėjo akis Vėgėlė po žvyrduobės dugną. Pilkšvas pelūno stiebeklis. Visai kaip aš, topterėjo Vėgėlei. Ant žvyro ir vis tiek auga, tik ne žaliuoja, bet pilkai sidabruoja, gelsvus žiedus į saulę atkišęs. Gajus, nors ir aitrus. Stvėrė saujon pelūno viršūnę, nutraukė ir negalvodamas burnon susigrūdo. Kartumas svilinte nusvilino, bet nejaučia Vėgėlė, lyg taip ir turi būti, lyg tokis ir yra jo gyvenimo skonis. Netgi saldus jam tas kartumas pasidarė. Atsikvošėjo kramtydamas aitrulį, atsisuko – Saugaila į jį akis pastatęs. Tokias išplėstas, išgąsdintas. Ne, daugiau liūdnas, nelaimingo šunio akis, o lūpos kietai suspaustos, lyg Vėgėlė tik žengs ir Saugaila kumščiu ar šautuvo buože trenks.
– Tu – ko? – paklausė Vėgėlė ir nurijo pelūno aitrumo prisigėrusias seiles.
– To! – atsakė jam Saugaila ir atsisuko į Petrą: – Ko lauki?!
GAILĖKIS KIEKVIENO UTĖLIAUS, rūpinkis juo, nes visai gyvenimo nebus – žėlius širdį suės, tarsi tik dabar suprato Saugaila.
Kieta ranka reikia su jais, tada bus ir tvarka, ir dora. Pasigailėjau tėvų, Tarasios atsisakiau, Vėgėlei atidaviau, užtat dabar turiu tiek, kad nebepanešu.
– Užteks, – garsiai pasakė Saugaila, – baigiam! Nes dar kas užvažiuos! – ir atsisuko į Placidą, kuris sunkiai atsidusęs pasikėlė ant alkūnės.
– Sopa?! – įsiuto Saugaila. – O ar man nesopėjo, kai dukterį, mano tikrą kūną ir kraują, iš mano širdies lupai?!
Tačiau kažkodėl ne taip, kaip Saugailai reikėtų, žiūro Placidas. Lyg jauste jaučia Saugaila, kaip Placido žvilgsnis kaktą čiupinėja, nosį, pabarzdę perbraukia, vėl prie tarpuakio sugrįžta, antakiais ir paakiais laksto ir, niekur ilgiau nesustodamas, nori kuo geriau įsižiūrėti, lyg kokią paslaptį mėgintų įspėti. Niekados niekas dar taip neapžiūrinėjo Saugailos, netgi Tarasia, kai ant šieno kupetos greta jo gulėdama pirštais žvaigždžių šviesoj raukšlukes apie jo burną ir prie akių lygino.
Ir apsidžiaugė Saugaila, kad Petras taip ramiai pakėlė šautuvą ir trakštelėjo spyna, kad naujas šovinys įlįstų, ir nusisuko, atrodo, net ausis užsispaudė – nenorėjo girdėti ir matyti, kaip trenks šūvis, ir bus baigta ši pasaka.
– Tikra duktė, tikresnių nebūna, – nors Placidas tykiai ištaria tuos žodžius, bet jie daužia Saugailos ausin garsiau nei šūvis.
– Ko lauki, Petrai, dėk! Leisk juką! – dar pasako Placidas, tarsi nujausdamas, ką pats Saugaila turi ištarti ar surikti.
– Stok! – mosterna Petrui Saugaila. – Tu ką čia nei šį, nei tą dabartės, Placidai, apie Oną šneki? – nes labai jau keistai Placido veidas atrodė: ne piktumu, bet kažkokiu gailesiu, net šypsuliu nušvitęs.
ATKRITO AUKŠTIELNYKAS PLACIDAS, į dangų akis pastatė, lyg vis dar danguj tą šaką su rojaus obuolukais įžiūrėti norėtų. Bet dangus skaistutėlis, melsvai išbalęs – karšta bus diena. Ir vis tiek, rodos, dar mato Placidas tą šaką, sodą, kuriame ji linguoja ir iš kurio jis šią naktį išėjo, o troba dviem galiniais langais ilgai į nugarą žiūrėjo.
– Tikra duktė, – jau visiškai nebeabejoja Placidas. Ir pabarzdė Onos – saugailiška, tik mergiška, švelnesnė, ir tarpuakin nosis taip pat tvirtai įspausta. – Jei bernaitis bus, tai Dziduku… – dar priduria Placidas ir nebemato, kaip Saugaila stveria Petrą už rankos.
Tyku pasidarė žvyrduobėj. Tik retsykiais kokis akmenukas pradeda nuo krento gurgėti ir žiurgždėdama su juo vis platesnė ir platesnė žvyro srovelė nuteka.
Placidas nespėja užsimerkt, kai sušvogždžia galvoj senutė kriaušė, šakomis besibrūžydama.
Tą pavakarį, kai saulę savo liesais rudeniškais nagais jau buvo nustvėręs miškas, norėdamas greičiau pristraukti, kad sušiltų, Placidas ir Ona sėdėjo pirkioj ant suolo ir staiga prie jo peties ji pripuolė, lyg nusigando, akių nuo tamsėjančio lango negalėdama atitraukt. Languosna vakarais ji bijodavo pažiūrėt, atrodydavo, stvers ją kas iš juodumos. O kai žiburį uždegi, dar baisiau – vis žiūro į ją kas iš už langų, vis žiūro. Todėl ir užuolaidas Onelė ant visų langų užkabino.
Išlėkė Placidas kieman – nieko: tik ošia senutė kriaušė, lyg skųsdamasi, kad dykūnas vėjas įsitvėrė jos šakų, jos senų kaulų, ir supasi, vartosi. Teisybė, lyg ir prašmižikavo kažin kas už serbentų krūmų. Lyg ir žingsniai nudumbsėjo. Bet gal tai buvo benamis šuva. Taip laksto benamiai šunes.
Grįžo Placidas tą naktį pirkion, prisiglaudė prie jo Onelė. Jos širdukė daužėsi iš baimės ar dėl kitokių dar nežinomų jausmų. Ir pajuto Placidas traukiančias, kviečiančias rankas… Jos ilgėjosi sūnaus, tokio sūnaus, kuris žmones išgelbėtų. Ir veria tau, Dievo ir Žmonių motina, širdį ilgesio peiliai, septyni surūdiję ilgesio peiliai…
Ir vėl suūžė, sušniokštė Placido galvoj tos nakties vėjas senosios kriaušės šakose.
Geriau jau nieko nebūtų buvę. Nei tos kriaušės, nei tų vakarų, kai saulę miškas nustveria, kad sušiltų. Geriau jau nebūtų buvę ir tos šakos su rojaus obuolukais. Betgi šita va ranka Placidas juto – spardos. Tokis gumulukas, o jau spardos.
– Jau spardos, – ištaria Placidas, įsižiūrėdamas į eglutę su žaliu iki pakulnių sijonu, tik jai ištaria, nes kam daugiau tai dar gali rūpėti.
Platus Placido delnas atsargiai apgobia kažką ore, ir Saugaila nebenuleidžia akių nuo tų pirštų, vis glostančių, vis gobiančių ir norinčių kažin ką apsaugoti nuo viso pasaulio.
Ir vėl Placidas pajuto, kaip dungt padungt kažkas atsimušė į jo delną. Kiek kartų jis klausėsi šios naujos gyvybės virbėjimo ir negalėjo atsistebėti jos gajumu.
Sugniaužė kumštį Placidas, lyg už rankelės paimdamas ir atsargiai per gyvenimą vesti pradėdamas.
– Jei sūnus, Dziduku – kaip tėvą mano – pakrikštykit. Tegul Izidorius artojas bus… – vėlgi eglutei ant krento ištarė Placidas ir prisimerkęs įsižiūrėjo į dangų, jau virpuliuojantį nuo vyturio giesmių.
Oras, atrodo, taip ir dreba, taip ir skamba – čir vir vir, čir vir, čivirvir. O žvyrduobė, lyg išplėsta žemės ausis, atidžiai klausosi, ką jai dangus vyturio balsu aiškina.
SAUGAILA NEBEGALI ATITRAUKTI AKIŲ NUO KUMŠČIO, kuriame, rodos, dabar suspausta ir jo gyvastis. Ir vėl tarsi atsiduria savo kieme aną širdžiai pačią mieliausią naktį, kai tykiai jo pirštai pabeldė langan. Ploniausian stiklan. Ne, tik švelniai perbraukė – ir nusikeikė: gėlynuką užmynė, kurį palangėj Onelė buvo pasodinus.
Ir prie klemkos atsidūrė Saugaila. Ir tą naktį lyg pati jo širdis suminkštėjus pradėjo niūniuot:
Brauko, glosto ranka duris, Onelė, jaučia Saugaila, iš kitos pusės prisiglaudus, ir jam atrodo, lyg jau ją, nebe duris, glosto ranka. Lyg tėvo ranka. Visai o visai kaip tėvo ranka.
Nusilenkė Saugaila prieš staktą. Ir tarsi aklys suėmė Onelei už peties. Jau mergiškas minkštas petukas!
Onelė sukte sukasi: gal pieno saldaus, gal bandos su smetona?.. Jis glosto ją tėviška ranka. Onelė bučiuoja virpančius pirštus, gyslas išsivertusias…
Ir dar labiau prisimerkia Saugaila, tarsi dar giliau įsižiūro į tą ugnelę, plytoj šokinėjančią. Vėl, rodos, jis sėdi ant kulbelės, kai jau apytamsė, savo pirkioj prieš šilumą. Onelė bulves skuta. Ir vaidendavos tuomet Saugailai, kad va paims, pasitupdys ją prie savęs ir žiūrės abudu ugnėn. Ir glostys jos petukus, apie savo gyvenimą pasakos.
Tuo metu Onelė kiaulėms bulbaites nukelia – iš skylės šokterna liepsna ir nušviečia ne tik jos rankas, bet ir tuos jau ženklius kupstukus krūtinėj. Ir Saugailai taip suspaudžia širdį, kad pražiopsojo, nematė, nebovijo savo vaiko, kad jo Onelė jau taip toli nuo vaikiškos dienos, ir jie niekados nebegalės abudu tupėt ir ugnėn žiūrėt. Tiek ir vilties Saugailai, kad Onos vaikus, anūkus savo, gal dar teks paturėt, su jais pasibovyt.
– Kaštonas vėl negirdytas… – tiek ir tegali Saugaila pasakyt, burba: – Tik merginėtis ir rapūžinėtis, o darbo…
Pikta Saugailai: pamėgintų kas taip gobti Onelę, jei ji būtų Saugailaitės pavarde! O dabar dukterį prie tėvo gobdinėja visoki kumeliai, jam, kaip kurdubezdeliui, tik raukykis ir tylėk. Išsiduosi – vaiką visai išsišaipymais užpjaus. Tiek ir begali Saugaila – Petrą pravyt. Bet ar ilgai prijėgsi pravydinėt? Ir vėl tie kupstukai pasimaišo Saugailai po akių. Dar metai, kiti ir bernų kaip šunų – neatginsi, našlaitę visi, kas netingi, lenks…
Saugaila strubt žvilgterna į Petrą, paskui į šautuvą – nusilpusioj jo rankoj. Petras nuleido galvą. Mat ir jis pirma Placido delnan, paskui ir kumštin vis žiūrėjo.
PETRAS VĖL PAMATĖ ONELĘ, baugiai lyg šunelis paskui Placidą nueinančią. Bet ar baugiai? – topterna galvon. Ne, ji ne iš bailumo taip paskui Placidą nueidavo, kai Petras norėdavo ją prašnekinti. Ji, vargšė, Petro tiesiog nenorėjo susitikti, su juo kalbėtis vengė, nes ką ji galėjo jam pasakyt. Kad prie tavęs širdis nelinksta? Ir nieko nepadarysi. Tačiau Petrui ji nė žodžio nepasakydavo, tik baugščiai akysna pasižiūrėdavo – tegul pats supranta, kad neskirta jiems kartu per gyvenimą eiti. Ir Petras, tą Onelės žvilgsnį prisiminęs, tik dabar atitoko, kaip atsargiai, kaip švelniai ji norėjo jam duoti visa tai perprasti, nė vienu žodeliu neįskausdama. Tik jis apakęs, vien savęs težiūrėdamas, negalėjo, o gal nenorėjo nieko nei matyti, nei nujausti, nei ton pusėn pagalvoti. Ir vėl prisiminė Petras, kaip priekaištingai pažvelgdavo Onelė į jį, nieko nematantį ir nenorintį suprasti, tik geidžiantį kuo greičiau išgirsti sau patinkantį žodį. Dabar Petras suprato, kad tokių žodžių jis negalėjo išgirsti ir niekados neišgirs, nes jie būtų apgavystė, o Onelė jo apgaudinėti negali ir negalės, nes jis jai kaip brolis, juk tokis pat vienas šiame pasaulyje, nei tėvų, nei kitų artimųjų nebeturintis, todėl abu labu tokiu turėtų vienas kitą gerai atjausti. Net galvą įtraukė Petras, pirmąkart pasijutęs tarsi vyresniu Onelei broliu esąs, vos ne artimiausiu jai žmogum, privalančiu rūpintis, nuo nelaimių ją saugoti, bet niekados nesivilti būti jai vyru, ypač dabar, kai po širdim ji Placido kūdikį nešioja, kai jai, vargšei, ir taip jau nesaldu ir nelengva, kai toki rūpesčiai bei vargai gula, kad kitas ir vyras nepakeltų.
Petras dar bando įsiusti, užrikti ant Onelės: aš su tavim kaip su žmogum, o tu, kale, va ką padarei, bet neapsiverčia širdis tam siutui pasiduot, nes dabar aiškių aiškiausiai jam vėl pasimato, kaip troško Onelė jo kaip vyresnio brolio, kaip užuoglaudos, kaip reikėjo jai nors vieno žmogaus, ją suprantančio. Ir kaip jai, dabar įsivaizduoja Petras, būdavo gūdu, kai jis vis lįsdavo prie jos lyg arklys ir meilindavosi, berniškai juokindavo.
Kažin ar nujaučia Onelė, kad jos tėvas šalia jau šešti metai? Kreiva akim apmetė Petras Saugailos veidą, kažkokį apmūsojusį, pasenusį, savosna mintysna sulindusį. Argi ištvėrė, ar galėjo išturėti nepasisakęs, neprisipažinęs Onelei, dovanot už visa ką nepaprašęs? Ne, tikriausiai taip ir neišdrįso Saugaila visos teisybės pasakyt…
Na bet ir Placidas gražus – įtaisė mergaitei vaiką ir nė burbt. Išmalti jam, rapūgai, snukį už tokius darbus reikėtų. Tiesa, Petras pamena, kartą juokais Placidas jam sakė, kad vestuvėms ruoštųsi, kad pabroliuosna jį prašys, bet jo žodžių neėmė galvon, manė, pajuokavo Placidas, šis juokaut mėgdavo. Taigi išgirdo Petras ir tuojau užmiršo kooperatyve bestovėdamas, niekaip dalgio išsirinkt negalėdamas, vis nykščiu paskambindamas ir įsiklausydamas, ar plienas gerai skamba. O Placidas, pasirodo, nejuokavo, Onelę vesti jau buvo sumanęs, tik pirmiausia norėjo nuo didelių skolų atsigint, švogeriams koseres užkimšt. Skola – ne žaizda, pati neužgis, ir jeigu švogeriams žadėtos dalies neišmokėsi, per juos kaip per vilkus visiškai gyvenimo neturėsi.
SAUGAILA NEGALI ATITRAUKTI AKIŲ nuo šautuvo nusilpusioj Petro rankoj. Ne, gana. Reikia baigti šią pasaką. Jei Placidas iš nagų jiems ištrūks, jis nedovanos. Petrą kaipmat suvystys ir prekiniu vagonu paskui Saugailienę meškų melžti išsiųs. O ir Vėgėlei reikės krautis lukutus į tą patį vagoną. Tik jis, Saugaila, Karužienės rūsyje šiek tiek saugėliau tupės, naktimis po laukus bastysis ir vis permainų lauks. Bet ne, Vėgėlė neišturės – pirmas nulėks ir pasakys, kur Saugaila tupi, net ir Tarasia jo nesulaikys. Taigi nėra kelio atgal iš šitos duobės. Petras ir Vėgėlė turi Placido kraujais apsiplaut, tik tada jie tylės lyg užrišti, tik tada Saugaila galės būti ramus.
Pribaigti Placidą, įtrenkti Nemunan, kad vanduo kuo toliau nuo šios vietos nuneštų. Kai suras ir ištrauks, visiems bus aišku: Placidas lakstė naktimis pas mergas, tai ir persiėmė bernai, davė kauluosna, nes ne prie to svirno, ne prie to langelio buvo prilindęs. Taip ir pasiliks – dėl mergų Placidą… Taigi reikia greičiau baigti, kaip Saugailos iš anksto ir buvo sugalvota. Geresnio kelio iš šitos duobės dairykis nesidairęs – nesurasi. Jei ir gyvą Placidą paliktų, jei jis ir tylėtų, nekeršytų, jie vis tiek neramūs vaikščiotų, vieni kitus iš už kampo sektų…
Bet lengva pasakyti – pykšterk Placidą. O Ona? Su bankortu ant rankų… Jis pats, Saugaila, – bankorto dziedulis?
Onele vaikeli, ką tu padarei?! Kaipgi galėjai?! Tavo tėvas šitaip laukė, taip tikėjosi, kad dar bovys anūkus, jeigu jau nebuvo jam skirta savo vaikų už rankučių vedžiotis. Netgi sapnuodavo Saugaila, kaip sėdi jie kieme ant suoluko. Rugiai jau išplaukėję, gula mėlynas pavakarės dūmelis, ir vis atbėga bernytukėlis prie jo, kriaušukę ar obuolį dzieduliui atneša.
Bet kaip Ona jį pasitiks, kai sužinos, kad Saugaila savo ranka Placidą, jos vaiko tėvą, nudėjo? Ne, negalės jam Ona dovanot, ir kur tuomet jam dėtis, kur vienam vienutėliui rasti vietą šiame pasaulyje? Prie kokios ugnies jis tada galės rankas susišildyti? Ką daryti? Nors gyvas žemėn lįsk, bet Saugaila jau ir sulindo – tūno Karužienės rūsyje lyg grabe. Giliau ir lįsti nebėra kur.
Gyveni žmogus urve, knisiesi patamsiuose plačiau nieko nematydamas, bet kai tik prisiknisi ligi kito žmogaus, tai nieko kito nelieka, kaip jį nudėt, kol tavęs nepribaigė, arba taip įgąsdint, kad nė cyptert neišdrįstų.
Apsidairė po žvyrduobės kraštus Saugaila, lyg pasivaidenę jam būtų, kad ant krentų sėdi kaimo žmonės – laukia, ką jis dabar darys; jam norisi atsakyti: nežinau, gerieji žmonės, ką darau, nieko nebežinau.
Bet ant krentų – tik kelios pušeliokės pastirusiais spygliais, o čia – šalia Placido ant šautuvo kaip ant pagalio rymo Petras.
– Tai šit kaip, Placidai, išeina… – pasakė Petras.
AR TU PAMENI, PLACIDAI, tą mūsų ąžuolą miške? Pameni, kaip broliškai apsikabinom? Tik sniegas byrėjo, voverės uodegos kliudytas. O ąžuolo šakos kėtojosi virš blindžių ir lazdynų. Kirvapente tan ąžuolan stukterėjau, ir suskambėjo lyg iš po žemių. Ir pjūklu jau pradėjom pjaut žik žak, bet ąžuolas vis nė krust: nepripažįsta, kad jam jau galas atėjo. Pameni, kaip tąsyk dar bandėm abudu jį apkabint ir rankų neištekom? Tada mes kaip broliai ir apsikabinom.
Paskui, kai ąžuolas jau pradėjo virst, pamatėm: griūna ant Bėrės ir Kaštono, kurie garus pučia ir nenujaučia, nes kaip arklys supras, kaip žvaira akim pamatys, kad galas gumbuotom šakom ant jo virsta? O mes, kai tik pamatėm ir kirvius pametę gelbėti šokom, tavo, Placidai, tėvas jau buvo prilėkęs, botagu užtvojęs ir riktelėjęs, tad išsigandę arkliai jau lėkė skynimu, traiškydami eglutes. Bet kai pribėgom, tavo tėvas jau buvo išsirietęs, užvertęs galvą ir paskutinį kartą nusišypsojo. Net ūsai išsikėtojo, taip tada nusišypsojo. Paskui jo galva susmuko sniegan.
Kol perrėžėm šaką, kol nuritom kamblius, kol atvertėm…
Tiek ir beliko – sniege įsispaudus kakta, nosis ir pakraujavę ūsai.
O ąžuolo tuščiavidurio būta. Ten, kur mes broliškai apsikabinom, žemėj liko ne kelmas, bet skylė.
Ant rogių paguldėm, Bėrė ir Kaštonas jas traukė, aš savo burnosu tavo tėvą užklojau.
Tavo senis geras turėjo rankas: darė stalus, kuparus, statines, apkalinėjo ratus ir stebules…
Taip ir liko nuo tos dienos žemėj skylė. Taip ir liko: kakta, nosis, ūsai pakraujavę.
Jeigu ne tas ąžuolas, nebūtum tu metęs darbo – miško pirkliai nemažai mokėjo, aš būtau irgi pinigo užsikalęs, gal būtau ir Oną suspėjęs už pačią paimt. Nebūtų reikėję man dabar čia priešais tave stovėt.
Ir kad tu, Placidai, žinotum, kaip mes visi bijojom ant to sniego užsistot! Bet kai atlėkė Saugaila rėkdamas, kur arkliai, ir kai sumynė tuos pakraujavusius ūsus, kai ir jis pamatė, kaip šypsosi tavo tėvas, gulėdamas ant sniego, kaip jis juokiasi iš tų visų durnių, kurie ieško arklių ir pjautinų ąžuolų, tuokart tu, Placidai, ir neišlaikei, „gana“ – pasakei ir kirvį kelman įkirtai.
Placidas žvilgterna į Petrą, lyg pirma jo būtų gerai nematęs. Ir nespėja nė prisimerkt, kai stojasi akyse tėvas. Ant lentos. Ant kojų – Petro burnosas. Ir taip šypsosi, net ūsai išsikėtoja, taip šypsosi, jog norisi užsimerkt. Ir vis tiek matai, kad juokiasi. Juokiasi iš tų visų durnių, kurie dar vis vargsta šioj ašarų pakalnėj. Apmovė – pasimirė ir dabar juokiasi.
Grabnyčinė žvakė. Šviečia tėvo pakojy motinos galva.
– Ne, Placidėli. O ko? Gyvo žmogaus reikia bijoti, gyvo…
Atsimerkė. Petras akių nenuleidžia, lyg lauktų iš jo kokio nors žodžio ar ženklo. Ir Vėgėlė pro Petro petį žiūrsčioja, tarsi bijotų, kad tik Placidas nenumirtų.
O ŽEMĖS RUTULYS vis didesnį Europos plotą atsuka saulei. Ir neregėtas vaizdas atsiveria lygumose. Dar vakar Lenkijoje sirpo vyšnios, Lietuvoje – obuoliai, Baltarusijoje – slyvos; šįryt – pusė Lietuvos ir Baltarusijos kampas dūmais rūko, atrodė, kad užsidegė žolė ir žemė – smilko raistų durpynai. Geležiniai vabalai, atkišę priekin straubliukus, spjaudėsi ugnimi. Metalinės bitės skraidė, ten, kur jos prazvimbdavo, dygo juodos žemės ir ugnies puokštės – sproginėjo bombos. Girių žvėrys spruko į rytus, lenkė žmones ir vienas kitą. Briedis bėgo greta vilko.
Lakūnai rodė pirštais taškus planšetėse ir rūpestingai spaudė mygtukus. Apačioj išaugdavo milžiniški žemės, ugnies, mirties ir siaubo krūmai. Iš dviejų kilometrų aukščio jie atrodė labai gražūs ir didingi. Lėtai išlėkdavo į orą viso miestelio namukai. Antai – šalia juodų žemių sumirguliavo stogų skarda, sofos atrama, pagalvėlė, vaikiškas vežimėlis, šis pamažu apsivertė – iš jo pabiro skudurai, kurie lyg baltos kalijos pagražino ugnies spalvų ir atspalvių puokštę.
ŽVYRDUOBĖJE iš kažin kur, tarsi iš po žemių, pasigirdo vumbsėjimas. Vienodas ir vis garsesnis vumbt vumbt. Užvertę galvas, jie žiūrėjo, kaip per dangų skrenda lėktuvai. Jie devyniukėmis – lyg sukalti į trieiles akėčias, traukia link saulės. Iš lėto perakėjo dangų viena devyniukė, paskui antra, trečia.
Ilgai Saugaila žiūrėjo į lėktuvus. Pagaliau dangus vėl pasidarė dulsvai mėlynas, švarus ir tuščias. Tik kažkur toli umbterėjo vieną kitą sykį. Visi tylėjo, gal norėjo suskaičiuoti, kiek kartų už Nemuno dar umbterės. Bet ne, vėl tyku ir ramu…
Vėl pradėjo čirventi vieversiai, panašūs į pilkšvus akmenukus, sviestus iš laidynių. Vieversiai skrido prieš vėją, kuris jiems atpučia muselių, mašalų, uodų.
Saugaila pradėjo čiupinėti papilvę, lyg jam būtų įsiskaudėjęs šonas. Šiaip taip iš kelnių kišenkos išlupo laikrodį su auksine gyvačiuke-grandinėle. Gyvačiukė apžiojusi laikrodžio grindelę, baugu net pažiūrėt: rodos, gyvačiukė tuoj grindelę paleis ir kirs rankon.
– Keturios penkiolika, – pasako Saugaila ir tvarkingai įsikiša laikrodį. Gyvačiukė šmurkšteri į užantį.
Jis prisiminė, kaip savo rūsy vakarais sukinėdavo radiją ir ilgai klausydavosi nesuprantamos lojančios kalbos. Kaukė minios, aidėjo maršai. Teišskirdavo dažnai kartojamą žodį „Hitler“. Bet vos pasukęs rankenėlę išgirsdavo: „Dazdrastvujet tovarišč Stalin, ura!“ Ir – minios vėl šaukia ir ploja…
Saugaila apsidairo. Vėgėlė, išvertęs akis, žvelgia į jo burną, gal laukia, ką Saugaila dabar pasakys, kaip išaiškins, kas šį gražų sekmadienio rytą pasidarė ir kas dabar bus. Petras irgi žiūrsčioja iš padilbų, šautuvo buože maigo žoliagalius po kojom.
– Ko žiūrot? Padėkite žmogui atsikelt! – užriko Saugaila.
Petras išvertė akis, lyg priešais jį stovėtų ne Saugaila, bet kokis neregėtos veislės žvėris – gal meška lapės galva elnio ragus atstačius? Petro akys iš po užgriuvusios kaktos spokso į šitą keistą žvėrį ir nesusigaudo, kas tas žmogus, kuriam reikia padėti atsikelt. Ir tik kai Vėgėlė, kartodamas „Placidėlis geras, Placidėlis dovanos“, subruzdo, pakišo rankas Placidui po pečiais, tai ir Petras žengterėjo jam padėti.
Petras užsimetė ant peties Placido kairę ranką, Saugaila – dešinę, Vėgėlė nugarą kaip kokį stulpą parėmė.
Placidas atsisuko, pasižiūrėjo, ar žvyrduobė vis dar tokia pati nuo anų piemenavimo laikų. Tokia pati. Tik saulės padžiovintas žvyras šlusterėjo žemyn, visi tuojau žiūrsterėjo viršun, gal kokis žmogus ant duobės krašto atsistojo. Ne, nieko nėra! Bet vis tiek visi laukė, kol žvyro liežuvis žiurgždėdamas nutekės ir sustos.
– Einam, Placidai, atsistosim visi priešais Oną ir kaip ji pasakys, taip ir bus. Nesidraskyt mum dabartės reikia, o gražiuoju…
– Gražiuoju, Placidėli, geruoju… – pritaria Saugailai Vėgėlė ir vos nepriduria: Placidėlis geras, Placidėlis dovanos. Turės dovanoti, juk mes kaip ir giminės – iš mano pačios, iš Tarasios, pusės.
– Dar šįryt nenumaniau, kad taip greitai dzieduku pasidarysiu, bet jeigu žmogui kas skirta, tai ir gudriausias būdamas neišsisuksi. Kokis man gyvenimas be Onos, be vienintelio mano vaiko…
Placidas ant sveikosios kojos pasišokėdamas apsisuko, lyg norėtų pasižiūrėti ten, kur prieš kelias akimirkas gulėjo, kaip ir netikėdamas, kad iš tiesų jis ten buvo partrenktas. Susisuko ir visi kiti. O Saugaila pribėgo ir čebato galva žvirgždais užstumdė rausvą dėmę – norėjo paslėpti praėjusios nakties įvykio pėdsakus taip, kad nė žymės nebeliktų.
– Sopa? – savaip suprato Petras. – Nieko, iki vestuvių užgis. Dar šoksi grūdzielių kaip pasiutęs, – ir šautuvu geriau įsirėmė žemėn, žiūrėdamas, kaip Saugaila šeimininkiškai dairosi po žvyrduobę, įmanytų, kiekvieną numintą žoliūkštę prikeltų, kad viskas atrodytų taip, lyg nieko nebūtų įvykę.
Dunksterėjo vėjelis, įvertė duobėn šiltesnio oro, pušų kvapo, tarsi pranešdamas, kad tikrai prasidėjo gražus birželio sekmadienis.
– Nebijok, Placidai, viskas bus gerai, – padrąsino Saugaila, tarsi ir žodžiais lyg žvyru norėtų užstumdyti tą rausvą dėmę. – Dabar jau aišku, kad vokietys greitai Stalino tėvelio karalystę sudaužys. Prie vokiečio visiems bus gerai. Kad tik Onai būtų gerai. Gal dar teks ir man su anūkėliais pasibovyti. O jei ne, tai ir tiek gana, žinosiu – piktumas neišsipildė. Ona su vyru, anūkas su tėvu ir motina, su visais, kurie gimusiam šioje žemėje priguli. Ne taip, kaip vienturiam mano kraujui, kuriam aš pats, kaip paskutinis durnius, norėjau dar daugiau skausmo pridaryt.
O PLACIDAS VIS ŽIŪRĖJO ATGAL, net Saugaila pradėjo dairytis, kas dar nesutvarkyta šitoj velnio duobėj liko. Placidas vis žiūrėjo, tarsi norėjo pamatyti savo gyvenimą. Tėvą, ant lentos besišypsantį, motiną prie jo kojų belinguojančią. Petrą po senąja kriauše pogulio nugriuvusį, į Onelės kojas bežiūrintį. Saugailą, anapus vežimo bestovintį.
Kodėl jis atėjo Saugailų išvežt? Negi tik dėl to, kad padėtų valdžiai klasiniu priešu atsikratyt? Be abejonės, Placidas, aktyvistas, turėjo padėt, turėjo pasirūpint, kad visa šeima būtų išvežta, nes būtų per daug nežmoniška vaikus nuo tėvų atskirt. Turi gi visi kartu ir Sibire gyvent.
Be to, Placidas, kaip ir kiti kaimynai, kuo galėdamas padėdavo per tas kelias valandas kareivukų apsuptame kieme į tolimą kelionę susiruošt: kiaulę pasiskerst, mėsą susisūdyt, duonos kelionėn prisikept, grūdų susimalt.
Bet Placidui vis neramiau, kad jis skubino Saugailas išvežti tik todėl, jog kitaip Onelės iš šių namų negalėjo išplėšt. Ona, matyt, širdyje tėvą nujautė, todėl niekaip negalėjo šio kiemo palikt ir visų darbų pamest. Ir būtų tikrai tūkstančius kilometrų lėkus, važiavus, vargus ir šalčius kentus, jeigu Placidas nebūtų jos už rankos suėmęs.
– Gyvo reikia bijoti. Gyvo… – pritaria motinai Placidas.
– Nereikia bijoti, Placidai, – Saugaila stipriau už parankės paima, tuo norėdamas parodyti, kokia tvirta atrama jis gali būti. – Tu dar jaunas, gyventi nemoki. Bet aš pamokysiu, ir mes dar taip gyvensim, kad visi velniai juoksis… Va kad ir kooperatyvas. Tu net neįsivaizduoji, kokio gražaus pinigo galima iš jo pasidaryt. Aš pamokysiu, ir tu greitai nuo tų alkanų vilkų – švogerių – atsimuši, ant kojų atsistosi, aukštai galvą iškėlęs galėsi tarp žmonių vaikščioti. Visi tave geriausiu žmogumi laikys, jeigu tik paklausysi, ką tau uošvis, senis Saugaila, sako. Ir mano sodyboj gali drąsiai kurtis. Nesvarbu, kad žemė apkarpyta, tačiau ūkininkauti reikia ne žemės daugumu, bet gudrumu. O ir man bus geriau, kad ne svetimam, tačiau savam žmogui turtas atiteks. Ir už tai, tikiuosi, man kur nors užpečky ar pelės urve vietukė atsiras. Ar daug čia man reikia? Iš plyšio kaip tarakonas žiūrėsiu ir būsiu laimingas. Prie vokiečio visiems bus gerai, – aiškina Saugaila. – Ir tau, Petrai, ir tau, Vėgėle, padėsiu. Padėsim vienas kitam, juk visi broliai lietuviai esam.
Petras tvirčiau užmetė dešinę Placidui ant sprando, trukterėjo į save, lyg pabučiuot norėtų, bet tik smilkinį įrėmė į Placido galvą:
– Dovanok, jeigu kas ne taip. Bet tu ir Ona man kaip brolis ir sesuo. Dovanok…
Saulė kilstelėjo dar aukščiau. Tolumoj vėl kažkas pradėjo ūžčioti.
Jie pasidairė po dangų ir pamatė – virš Riliškio suka lėktuvėlis kaip vanagas, ieškantis, į kurią vietą kirsti. Staiga jis, neaptikęs tokį ankstų rytą palaidos vištos, krypterna ir pradeda lėkti link jų. Vis garsiau ir garsiau urzgia motoras.
LAKŪNAS SUSPAUDĖ LĖKTUVO RANKENĄ ir pasuko išžvalgyti Nemuno tiltų.
Štai ir Nemunėlis. Kaip gerasis slibinas, saugantis Lietuvos pakraštį. Miega Nemunėlis, nenujaučia, kad jau bejėgis apsaugoti savo kraštą.
Lakūnas žvalgosi į bundančią žemę, į Nemuno slėnius, kurie lyg antklodėm užsiklojo rūko marškonėmis.
Lakūną sudomina miestelis netoli Nemuno. Žemėlapyje įrašyta „Rielischken“. Jis nusprendžia, kad būtinai po trijų mėnesių, kai karas jau bus pasibaigęs, atveš čia pačią ir vaikus. Jie pagyvens šitoj, ne – anoj, šiaudais dengtoj, – pirkutėj ir lakstys į Nemuną maudytis. Kokie žali čia turi būti gojai, kokios sodrios pievos, koks švelnus pakrantėse smėlis, kiek čia daug dar gražios gamtos!
Miestelis stovi lėkštėje. Jos kraštai sudaryti iš rugių ir bulvių laukų, suklijuoti iš vasarojaus rėželių. O lėkštės dugne – namukai, kaip cukraus gabaliukų krūvelė.
Linksmai nusiteikęs, lakūnas apžvalgo kalvas. Vienos jų dubury – ketvertas vyrų. Vieno jų rankoj blyksteli geležis! Lakūnas apsuka ratą ir vėl neria žemyn, paspaudžia kulkosvaidžio gašetę ir nesitaikydamas pagąsdina. Aha! Sugulė! Jis nusikvatoja, bet atsisukęs nusikeikia – vienas dar stovi. Jis dar ir dar kartą neria žemyn. O tas kiaulė vis stovi. Šešėlis šliūžterna per krūmus, pievą, ir lėktuvas, piktai urgzdamas, nuskrenda išilgai Nemuno ieškoti tiltų.
UŽVERTĘ GALVAS, Petras ir Vėgėlė žiūrėjo į lėktuvą. Saugaila išdidžiai ištarė:
Bet ir jis suglumo. Lėktuvo kabinoje sėdėjo keistas padaras. Akys didelės kaip veršio, galva būtų žmogaus, bet tamsiai ruda, o ausų visai nėra – jų vietoj kažkokie guzuliai.
Per ūžimą Saugaila neišgirsta kulkosvaidžio. Tik pamato, kaip aplink pradeda šokinėt žolių kupstukai, lyg burbulai ant balukių per lietų. Jis griūna ant žemės ir užsidengia rankom galvą.
Petras šokterna bėgti, bet tuojau pat sustoja, įtraukia galvą, lyg per liūtį atviroj vietoj. „Jei neskirta man šiandien, tai nieko tu man nepadarysi!“ Iš padilbų lyg bulius, primerkęs akį, žiūro į lėktuvo smaigalį. Kelias akimirkas lėktuvas, rodos, lekia tiesiai į kaktą. Kai jis pralekia vos neužkliudydamas plaukų, Petras net tūpterna.
Lėktuvas vis labiau niršdamas neria ir neria iš dangaus. Petras išriečia sprandą, ir jeigu dabar lėktuvas tvoksteltų jo kakton, rodos, atšoktų nuo jos susiplojęs. „Ir aš šį tą galiu, rapūga!“ – surinka Petras, bet lėktuvas urgzdamas pakyla ir nenoriai nuskrenda.
Nugirdęs tolstant urzgimą, Saugaila pakelia galvą ir pradeda spjaudyti žoliagalius. Greta, tarsi žvirgždan norėdamas visas kaip sliekas sulįsti, raitosi Vėgėlė: „Vaikeliai, vaikeliai, kodėl jūsų tėvulis…“
– Varijotas! – surinka Saugaila ir žvilgteri į dangų, ar ten kas nesiklauso. Bet dangus vėl balšvai žydras, tik kur ne kur pakraščiais balti debesiūkščiai, lyg senuko plaukai apie plikę. Ir vėl ausysna trenkia vyturių čirlirlenimas.
– O kur Placidėlis? – ir meta žvilgsnį padangėn, lyg lėktuvas kaip vanagas būtų jį pasičiupęs ir nusinešęs.
Visi trys apakinti skaisčios dangaus šviesybės – akyse ilgai šokinėja ratilai.
O PLACIDO NETOLI TENUŠLIAUŽTA – matosi šliūžė per menkas žvyrduobės žoles: čia jis vilko sužeistą koją. Keistai susirietęs guli Placidas. Lyg dantimis būtų norėjęs žolėsna įsikabint, kad greičiau iš žvyrduobės iššliaužtų. Šviesūs plaukai ant kaktos užkritę, akis primerkta. Tarp dantų virpa smilgalys.
– Stokis, Placidai, – Petras ima už atmestos rankos, bet ji, nenorėdama kabintis už Petro peties, sunkiai išsprūsta.
Petras atverčia Placidą, patogiau paguldo, įsižiūro į sukąstą smilgą, prideda ausį prie krūtinės.
– Placidėli, vaikeli, – prišoka Vėgėlė, – kelkis… Kas tau čia dabartės?..
Saugaila žiūro į besistojantį Petrą, į nuleistą jo galvą.
Šitas Petro ramumas dar labiau užspitrina Saugailą, jis pradeda kažko skubintis, lyg bijotų pavėluoti.
– Vyrai, Dievas matė, mes jo nė pirštu. O dabar – jo kraujas kris ant mūsų galvų? Kaip galėsim žmonėm akysna pažiūrėt? Ot tas gyvatė gumbuotas! – pagrasina ton pusėn, kur nuskrido lėktuvas.
– Kam šiandien skirta, tas niekaip neišsisuks, o kam neskirta… – sako Petras.
– Na ką tu žmogus dabar padarysi?! Placido vis tiek nebeprikelsi. Vyrai, suimam. Ir Nemunan. Tegul vanduo nuneš kuo toliau. Mumiem gyvent tarp žmonių reikės, mumiem. Tegul visi galvoja – trankėsi pas mergas naktim, va ir davė į kailį, kad ne ton klėtin baladojosi…
VISI TRYS IŠ LĖTO PAKĖLĖ PLACIDĄ. Vėl Saugailos čebatas žvyrais užžarstė kraujo šlakelį.
Kai išlipo iš žvyrduobės, rėžė į akis saulės šviesa. Susirietę smuko tarp pušelių šunų takais.
Sustojo, atsipūtė. Susikeitė rankas. Ir vėl bėgte – tik tik suspėjo susiturėt, nenuvirst Nemunan: upė vingyje krentą dar labiau pagraužus, o apačioje vanduo gargaliuoja – naujų akmenų ten privirtę. Krūmai – nė krust.
Įsiūbavo Placidą už rankų ir kojų, kad toliau vandenin numestų, kad srovė, jį pasiėmus, kuo toliau nuneštų, prie krašto neprimuštų.
Ir tuomet pasigirdo „chrrr…“. Ir dar aiškiau „vyrrr…“. Iš jo burnos. Rodos, šis garsas nusirito miškeliokais ir kalvom kaip griausmas.
Ilgai, labai ilgai lėkė Placidas, išplėtęs rankas, paskui lėtai pasinėrė į vandenį, o kai Nemunas išmetė iš gelmės, visiems trims pasirodė, kad jis šoks ant jų. Jie atatupsti pradėjo trauktis.
…O Nemunas Placidą švelniai nešė. Atrodė, kad jis, rankas į šonus išmetęs, plaukia ant nugaros ir žiūro neatsižiūro žydrajan pasaulin ir baltuosna debesėliuosna.
Eglė Sakalauskaitė. Žmogeliukas rūke
2009 m. Nr. 1
Novelė
… Sujaudintas Begalybės, Geismas negali eiti į tikslą, kuriam galėtų prilygti; geidžiant priartėjimas atitolina, o mėgavimasis tėra tik alkio augimas… (E. Levinas)
Temo. Ištrūkusi iš miestelio gydyklų, kone tekina parlėkiau namo: jis jau buvo išvažiavęs.
Rugpjūčio vakaras tvankiai alsavo, žmonės sunkiai pūškavo namo pėsčiomis ar mindami dviračius, jų paraudusi oda blizgėjo paskutiniuose saulės spinduliuose, drabužiai lipo prie kūno, karštame vėjyje šiugždėjo parduotuvių maišeliai su duona, mėsos konservais ir alum, veiduose it amžių amžius nenuimamas grimas ramybe ar abejingumu švietė šypsenos. Mylėjau šį miestelį, kuriame žengiau pirmuosius žingsnius, praleidau vaikystę, kuriame išmokau karstytis po medžius, važinėti dviračiu ir plaukti, statytis būstines ir kalti plaustus, žaisti futbolą ir krepšinį su vietinių murzinais vaikais. Ir tas žmonių abejingumas, kone gėdinga ramybė, tie vienodi varpo dūžiai sekmadienio rytais, egzaltuoti pamokslai, ir kretančių tremtinių chorelis su savamoksliu vargonininku priešaky, vienintelė kavinė, kepanti itališkas picas su čiabuvių sūriu, kiauliena ir gretimo miško voveraitėmis, neišvaizdžios Šiaurės vidurio lygumos, per kurias tekėjo meldais apaugusios upės, atrodžiusios it pelkių ežerėliai, jose ganydavosi tokios pat pasauliui abejingos karvės ir ožkos; varpučiais, mėtom ir asiūkliais apaugę siauruko bėgiai (jais traukiniai nevažinėjo jau kelis dešimtmečius); neprižiūrimas, beveik jau sulaukėjęs miesto parkas, kurio pašonėje švietė balti gydyklų pastatai… dabar, kai atostogų ištrūkau iš sostinės šurmulio, šis miestelis man buvo mažas Edeno sodas. Tačiau ir šiame Dievo užmirštame užkampyje po tariama ramybės uždanga taip pat virė gyvenimas: žmonės tuokdavosi ir skirdavosi, gimdydavo vaikus ir mirdavo (beje, laidotuvių verslas klestėjo), mokėsi mokykloje arba prieglaudoje, kartais eidavo romantiškai pasivaikščioti upių pakrantėmis (sykį mačiau, kaip vienai moteriai besimaudant į drabužius įšliaužė žaltys), raugdavo alų, spausdavo obuolių sultis, virdavo uogienes, genėdavo rožes, skersdavo kiaules, mediniais dievukais puošdavo sodybų kiemus. Beje, naktimis miestelyje siautėdavo viena itin žiauri nusikaltėlių grupuotė, pasivadinusi „Plaštakėmis“. Kiek vėliau gatvėse pasirodė ir pirmieji „Ašmenų“ nariai. Grupuotės, išsiaiškinusios tarpusavio santykius, susivienijo ir paskelbė karą gretimo miestelio nusikaltėliams. Taigi… kitaip tariant, tikra ramybės sala!..
Būdama veikli sostinės reabilitacijos rezidentė, šią vasarą nusprendžiau padirbėti šio miestelio gydyklose (ak, jaunatviškas maksimalizme!) ir pasisemti patirties. Buvau įpratusi sostinės ligoninėse per dieną aptarnauti po dvi tris dešimtis pacientų, išklausyti kiekvieno gyvenimo, ligos ir meilės istorijų, ištirti, vizituoti, raportuoti vyresniems gydytojams, paskirti gydymą ir rašyti išsamias ligų istorijas. Tačiau šio miestelio gydyklose pas mane ateidavo vos keli ligoniai perdien, tad, nepasiėmusi kelių romanų ir romansų (gydykloje stovėjo senas steinvėjus), nekėliau kojos į mane nuvylusios praktikos vietą.
Pasinėriau ir aš į tą alinantį karštį, tarsi upė garuodama ar plakdama kranto akmenis vangiomis bangelėmis, išsiliedama melsvėjančiose vakaro pievose, žvelgdama į pasaulį ramiai ir paprastai kaip rupšnojanti žolę telyčaitė. Tačiau kartais atsitinka, kad mūsų ramaus gyvenimo horizontuose pasirodo tai, ko mažiausiai tikimės, ir snūduriavimui ateina galas. Tą vakarą su vyru rengėmės važiuoti į tolimų giminaičių jungtuves būti liudytojais, žodžiu, trenktis į kažkokį kaimą netoli Latvijos sienos, ir aš rytą vyrui pasakiau, jog namo pareisiu laiku. Tačiau nuėjusi į darbą apstulbau – manęs laukė daug naujų pacientų: dešimtys šlubų, kontūzytų senukų po traumų, amputacijų, širdies operacijų ar smegenų insultų stumdėsi prie mano kabineto durų. Paslėpiau romanus ir romansus, skubiai apsivilkau chalatą ir, apsiginklavusi geležine kantrybe, pradėjau darbo dieną. Deja, buvo šeštadienis, aš – vienintelė gydytoja, tad, it vijurkas laksčiusi po skyrių ir gydyklas, paskutinį įrašą ligos istorijoje išvedžiojau tik vėlai vakare.
Tačiau namuose manęs jau niekas nebelaukė. Pavargusi sudribau fotely ir maigiau telefoną. Mano vyras – karininkas, suprantate… Punktualumas ir žodžio laikymasis jam yra svarbiausios vertybės. O kad matytumėte, kaip greitai jis papietauja!.. Jo kambary, skirtingai nei mano, kiekvienas daiktas turi pastovią vietą. Juokingiausia, kad… net draugų būry, būdamas toli nuo tarnybos, jis daiktus vadina ne kaip kitaip, o „materialinėm vertybėm“!.. Tiek jau to, širdau bejėgiškai sėdėdama krėsle, išvažiavo, niekšas, ir dar mano mašina!
Pagaliau telefone sumirgėjo žinutė: „Važiuok link Vaškų, ten pasitiks mano pusbrolis.“ Puiku, tačiau kuo važiuoti? – kone įdūkau. „Pati kalta. Santuoka jau įvyko. Teks minti dviratį.“ Greitai pasrėbiau vakarykštės sriubos. Į kuprinę įsimetusi vakarinę suknelę, batelius ir Šiaurės vidurio lygumų žemėlapį, užrakinau namus, sėdau ant dviračio ir nurūkau greitkeliu link Latvijos sienos. Pro mane lėkė miškai, pakelės užeigos, apžėlusiais krantais upės su žalčių, laumžirgių ir vandens vištelių veisyklomis, švytintys ežerų vandenys, pakrančių plūdenos. Vakarėjantis dangus, it norėdamas paskutinįkart prieš naktį atsisveikinti, nušvietė man viską aplinkui, o vėjas, lengvai šnarėdamas, nešė iš pievų, miškų ir ežerų šviežios žolės, ražienų, sakų ir dumblo kvapą.
Myniau dviratį neatsikvėpdama, sukandusi dantis, spausdama iš pavargusių raumenų skaidulų paskutines energijos ir glikogeno atsargas. Vaškai pasirodė ir išnyko. Lėtapėdis vyro pusbrolis dar nebuvo atvažiavęs. Sukorusi dvidešimt kilometrų, stabdžiau dviratį, nesugebėjau jo suvaldyti ir kone įvirtau į griovį. Jei užklups naktis, pražūsiu šiuose pelkynuose! – nerimavau maigydama baigiantį išsikrauti mobilųjį telefoną. Žemė ir kelias nuo dienos kaitros garavo, jau ir nakties tamsa leidosi iš debesų, krito ant žolės rasa, skandino rūkuose laukus. Plente pasirodė vienišas dviratininkas, atsistojau, pradėjau moti, maniau, atmina vyro pusbrolis, tačiau pro mane pravažiavo liesa močiutė, grįžtanti iš laukų su bidonėliais pilnais pieno.
Darėsi vėsu, nuo prakaito ir pakelės žolės drėko šortai ir marškinėliai. Išsitraukusi žemėlapį, nusprendžiau viena važiuoti į kaimelį ir, nelaukusi vėluojančio palydovo, vėl patraukiau plentu į šiaurę. Numynusi gal dešimt kilometrų (prisipažinsiu, nuo vaikystės esu didelė kelionių dviračiu mėgėja, su tėčiu esame skersai išilgai išmaišę visą Vilniaus kraštą), įsukau į žvyrkelį ir pasileidau riedėti jau skęstančiais nakty ir miglose laukais, kombainų ir traktorių išraustos vėžės trukdė greičiau važiuoti, dardėjau nepataikydama danties ant danties, kelios žaltvykslės žybtelėjo senose kaimelių kapinėse, aptvertose akmeninėm tvorom.
Nebuvau baili mergina. Kelionės nuošaliais gruntkeliais – mano kasdienybė, tik jais dažniausiai važinėdavau dieną… Buvau ne itin raumeninga, tačiau vikri it žebenkštis, ir klasėje joks padauža nėra taip paprastai manęs sugavęs! Pasižymėjau geležine logika bei proto lankstumu, retai kada nuklysdavau į jausmingas būties analizes ar transcendentines erdves, o medicinos studijos galutinai suformavo mane – bebaimę ateistę, materialistę, racionalistę ir utilitaristę. Jau vien faktas, kad prozektoriume man pirmai dėstytojas suteikė garbę atverti krūtinės ląstą pavydžiai stebint kitiems studentams, svajojantiems tapti chirurgais, parodo, jog tokios merginos neišgąsdins nė beužklumpanti naktis Šiaurės vidurio lygumų pelkynuose, už pusšimčio kilometrų nuo namų… velniai rautų, dar ir pasiklydusios!..
Nuvažiavusi dar penkiolika kilometrų, pasiekiau Latvijos sieną. Negali būti… Čia turėjo stovėti mažas miestelis… ar mažas kaimelis… deginti laužus, šokti, siausti vestuvininkai, lūžti nuo vaišių stalai…
Karštis tvokstelėjo į smegenis, apstulbusi, žiūrėdama į riboženklius, nulipau nuo dviračio. Ak, niekšai, ak, apgavikai… – tūžau, nesėkmingai bandydama įjungti mirusį telefoną. Palikti likimo valiai silpnutę merginą…
Ant kelio kaptelėjo keli lietaus lašai. Žinoma, po tokios kaitrios dienos tikriausiai dar ims lyti! Pastačiau dviratį prie medžio, vos susitvardžiau nepravirkus. Buvo tamsu, nors į akį durk, pievos skendo miglose, vien tik mano dviratuko blanki švieselė rodė kelią, tačiau lempos elementai – taip pat ne amžini. Buvau pavargusi kaip šuo, drabužiai lipo prie prakaituotos nugaros, kojos linko prie žemės, plaukai plaikstėsi, o laukus nuo akių slėpė lietaus užuolaida. Stovėjau po medžiu, karštligiškai galvojau, ką daryti, ir vien tik šalto vėjo gūsiai su manimi šnekėjosi. Medžio lapija peršlapo, vanduo teškėjo ant dviračio ir drabužių, sportbačiai mirko pažliugusiame molyje, pievose lijo kaip iš kibiro, sudundėjo griaustinis. Čiupau dviratį, apsisukau ir greitai nėriau link miško, tikėjausi rasti tankesnių medžių, po kuriais galėčiau pratūnoti naktį.
Privažiavau gūdų eglyną, nuo kurio vėsos šiurpas perbėgo per nugarą. Keliukas, kuriuo pasukau, buvo sausut sausutėlis, senų eglių šakos virš jo buvo susipynusios, sudarė it gyvą pastogę, tunelį, į kurį tikriausiai nei saulės spinduliai dieną, nei mėnulio šviesa naktį neįšvisdavo. Tolėliau miškas praretėjo, mano dviratis pradėjo klimpti smėlyje. Nulipau, pasišviesdama blėstančia žibintuvėlio šviesele, stūmiau dviratį, ir prieš akis atsivėrė senų tuopų alėja, kurioje ūbaudamos skraidžiojo pelėdos, aukštais, baimę ir nerimą keliančiais balsais spygavo šikšnosparniai. Mano drabužiai apsivėlė voratinkliais, į baltus marškinėlius, šviečiančius tamsoje, atsimušdavo naktinės plaštakės. Dusau iš susijaudinimo, bet žingsniavau tolyn ir alėjos gale priėjau didelį kiemą, merkiamą lietaus, gaubiamą miglos; jį juosė seni karklai ir liepos, vidury kiemo bolavo neveikiantis fontanėlis, sklidinas lietaus vandens, žalio nuo dumblo bei prikritusių lapų. Keli rožių krūmai, kurie anksčiau galbūt kerojo visame kieme, dabar šliejosi prie fontano neprižiūrimi, nuskurdę ir sulaukėję. Kiemo pakrašty stovėjo apgriuvęs dviejų aukštų mūrinis namas, matyt, čia būta dvaro, pagalvojau. Dvaro stogas buvo dengtas čerpėmis, ant kurių augo samanos, fligelių sienos buvo suskilinėjusios, o terasą laikančios keturios kolonos stovėjo apdaužytos, nusilaupiusiu tinku. Langai švelniai blizgėjo žibintuvėlio šviesoje, smėliu ir purvu apneštų laiptų pakopos vedė link storų ąžuolinių durų.
Užlipau laiptais aukštyn. Širdis kalė taip, kad svaigau nuo kraujo antplūdžio galvoje. Nutirpusiom rankom, kone suparalyžiuota baimės, pavargusi ir visai išsekusi, pabarbenau į duris. Už jų buvo tylu. Nutvėrusi masyvią geležinę žiedo formos rankeną, kelis kartus stipriai sudaviau ja į spyną. Metalo garsas perskrodė smegenis it skalpelio ašmenys, ir aš nejučia pradėjau melsti šių namų dvasių būti man gailestingoms… Viduje, kambary, kažkas sutrinksėjo, atšlijau ir, genama laukinės baimės, puoliau bėgti, paslydusi šleptelėjau ant šlapios kiemo žemės, tuomet atsidarė durys ir mane apšvietė žibinto šviesa, tokia ryški, kad iš pradžių sunkiai įžiūrėjau žibintą laikantį žmogų…
Prieš mane stovėjo jauna moteris, iškėlusi aliejinį žibintą, jai iš šono – vyras; ant laiptų spygaudami išbėgo maži vaikai. Pakilau braukdama nuo savęs purvą, vargšas dviratis gulėjo baloje. Ačiū Dievui, pagalvojau bandydama nusišypsoti, pataikiau į doros šeimos namus, tikriausiai žmonės leis pernakvoti jų daržinėje…
– Labą vakarą, – drebėdama nuo šalčio pasisveikinau.
– Tebūnie palaiminti šios žemės keleiviai, – atsiliepė vyras, paimdamas žibintą iš moters rankų.
– Užeikite, meldžiamoji, užeikite, – moteris pakvietė vidun.
– Esu purvina kaip paršelis, – tariau nužvelgdama savo drabužius.
– Ne bėda, – nusijuokė moteris, – liepsiu šildyt kubilą, duosiu savo suknią.
Įėjau į vestibiulį. Ak, mano rankos dar dabar, rašydamos šiuos žodžius, virpa. Tikriausiai palaikysite mane išprotėjusia (tiesą sakant, po to vakaro aš taip pat maniau, jog susirgau kokia nors psichine liga, galbūt karščiuojančios sąmonės buvau nublokšta į maniakinės depresijos sukeliamas haliucinacijas, galbūt patyriau šizoafektinį sutrikimą, oneiroidinio sindromo būseną… Tačiau vėliau mane tyręs gydytojas diagnozavo: „Sveika“), gerai, laikykite išprotėjusia arba melage pasakore, dumiančia jums akis, tačiau, maldauju, išklausykite iki galo, nors aš pati nežinau, kaip galėčiau tai papasakoti, nemoku, nesugebu aprašyti, ką tuomet patyriau… Taigi: priešais mane seno dvaro vestibiulyje, apšviestame žvakių šviesa, stovėjo… aristokratų šeima, nužengusi tiesiai iš devyniolikto amžiaus!
– Elžbieta, dar niekada nebuvau matęs tokių keistų panelės apdarų! – pasakė žmonai vyras, apsirengęs tamsiu fraku (žinoma, tai nebuvo frakas, tik kažkoks kostiumas, itin keistai sukirptas, kuris vėliau, po šimto metų, ir galėjo, keičiantis madoms, pavirsti į fraką!), pasirišęs kaklaskarę; jis žvilgtelėjo į auksinį laikroduką, pririštą grandinėle, ir įsikišo šį į kelnių kišenę.
– Matyt, Bernardai, panelei kely atsitiko nelaimė, – ramino vyrą moteris, draugiškai žvelgdama į mane, – jei jau atbėgo į mūsų dvarą vien tik apatiniais.
Pažvelgiau į savo permirkusius bridžus, kuriuos ponia pavadino apatiniais. Taip, jie atrodė išties apgailėtinai. Elžbieta stovėjo prieš mane tiesi ir grakšti kaip gulbė, šviesi jos oda buvo lygi it atlasas, rausvo šilko suknelė žėrėjo žvakių šviesoje it skaisčiausia rožė, ponios akys buvo žalios, lūpos – raudonos, ausyse žibėjo du smaragdai, o tamsūs garbanoti plaukai vilnijo liaunu liemeniu. Vyras, kurį ponia vadino Bernardu, atrodė ramus, tauraus veido, tamsių, smilkiniuose jau spėjusių žilstelti plaukų, jo rankų mostai buvo taupūs, išdidūs. Du vaikai slėpėsi už tėvų nugarų, tačiau pastebėjau – berniukai buvo aprengti dailiomis eilutėmis. Prie vaikų pribėgo mažas spanielis, jie pradėjo dūkti, tačiau atėjo auklė (taip, tai buvo sena moteriškė pūstu grindis šluojančiu sijonu, ji buvo užsidėjus baltą, ties kakta rauktą kepuraitę!) ir išvedė abu mažylius į miegamuosius kambarius. Sužavėta, atsidūrusi tarytum sapne, aš, stovėdama vestibiulyje ant minkšto persiško kilimo, bijojau net pajudėti, kad ko nors neišpurvinčiau.
– Mudu neseniai grįžome iš koncerto kaimynų dvare, – šnekėjo moteris, vesdama mane praustis. – Kai važiavome, plaukė sunkūs debesys, spėjome, kad būsim užklupti lietaus, – moteris, paėmusi už rankos, įvedė mane į rūsį, į vonios kambarį, kur jau garavo kubilas vandens. – Sugrįžome lyjant, ir štai po pusvalandžio pasibeldėte jūs.
– Kuo jūs grįžote namo? – išsinerdama iš šlapių drabužių ir lipdama į kubilą, į šiltą vandenį, paklausiau.
– Ačiū Dievui, Bernardas liepė paruošti karietą, – atsiduso moteris. – Jei būtume važiavę atviru vežimaičiu, būtume kiaurai permirkę.
Netikėjau savo ausimis. Bet ką tikėjaisi išgirsti? – supykus klausiau savęs. Kad jie sėdo į Mercedes-Benz ir atrūko į savo dvarą?! Moteris padavė drobinį rankšluostį, ant kėdės atlošo pakabino šiltą aksominę suknelę ir nuėjo duoti tarnams nurodymų, ką patiekt vakarienei. Apsirengiau, užlipau į viršų ir, basomis kojomis klaidžiodama dvaro koridoriais, pagarbiai gėrėjausi kiekvienu daikteliu, prieš mane išnirusiu iš amžių glūdumos…
Pirmame dvaro aukšte buvo vestibiulis, iš kurio kilo laiptai į antrą aukštą, taip pat erdvus darbo kambarys ir biblioteka, virtuvė, valgomasis bei svetainė. Antrame aukšte – trys miegamieji ir didžiulis svečių kambarys. Jo grindys buvo išklotos puikiu parketu, ant kurio buvo patiesti stori vilnoniai margais raštais kilimai. Valgomajame apžiūrėjau vazas, porcelianines lėkštes, paauksuotus šaukštus ir šakutes, tarnų išdėliotas vakarienei, dailius fajansinius dubenis ir žavius mažyčius arbatos servizus, padėtus už riešutmedžio indaujos stiklo; senoje bibliotekoje atsargiai varčiau drėgme ir dulkėmis atsiduodančias knygas kietais odiniais viršeliais – daugelis jų buvo parašytos lenkų, lotynų ir prancūzų kalbomis; svetainėje aptikau džeržgiantį gramofoną ir dar senesnį simfonijoną (jis buvo panašus į muzikinę dėžutę), paprašiau šeimininkės, kad įjungtų: pasigirdo seni valsai… Nuo sienų žvelgė tamsiom spalvom nutapyti dvarininkų protėvių portretai, švietė žavūs natiurmortai ir peizažai, o pono darbo kabinete išvydau elnių ir briedžių ragus, lokio nagų vėrinius, kiaunės ir vilko iškamšas…
Ponai įdėmiai mane sekė, stebėjosi viešnios susižavėjimu. Paskui tarnas pakvietė vakarienės. Kai sėdomės prie stalo, trys tarnai pristūmė kėdes. Į taures buvo įpilta puikaus burgundiško vyno, patiekta keptų kurapkų, pyrago, įdaryto kalakutiena, paskui atnešė desertą – padėklą nektarinų ir kriaušių. Žvanginome stalo įrankiais, lauke lijo, židiny tyliai spragsėjo malkos, mūsų veidai degė. Paveikta šilumos, maisto, vyno ir puikios draugijos, atsipalaidavau. Pavalgę prisėdome ant fotelių prie židinio, ramiai šnekučiavomės.
– Gal panelė skambina pianinu? – paklausė manęs Elžbieta.
– Taip, šiek tiek… – kukliai atsakiau.
– Ar galėtumėte ką nors gražaus pagroti? – paprašė Bernardas, jo žmona galvos linktelėjimu mane padrąsino.
Atsistojau, atvožiau blizgantį senovinio steinvėjaus dangtį, paskambinau pirmuosius Čaikovskio valso akordus. Kai baigiau kūrinį skambinti, vyras ir žmona šypsodami prisipažino, kad tai – jų mėgstamiausias valsas. Šokdami šį šokį, jiedu susipažinę viename pokylyje prieš dešimt metų. Buvau paprašyta dar ką nors paskambinti. Atleidau pedalą ir, tiksliai spaudydama fortepijono klavišus, sugrojau minorinę Bacho fugą. „Ak, kokia senovė! – juokėsi pora. – Mūsuose jau niekas neatlieka tokių kūrinių, bet, matyt, kituose dvaruose jie vis dar prisimenami…“ Įsidrąsinusi paprašiau leisti dar šį tą paskambinti, pora džiaugsmingai sutiko. Užsimerkiau ir rėžiau džiazo siuitos akordus. Vyras ir žmona, išklausę kūrinį, taip ir liko nesupratę, kodėl tokią siaubingą ir nesuprantamą kakofoniją jiems grojau, tačiau mandagiai patylėjo, pasiūlė dar vyno išgerti.
– Sakykite, gerbiamieji, – į porą kreipiausi aš, – kuriais metais gimė jums pirmasis vaikas?
– Vyresnėlis Mykolas išvydo pasaulį, kai praėjo dveji metai po mūsų, Elžbieta, tuoktuvių, – prisiminė Bernardas. – Tai buvo 1888-ųjų žiema…
– Taip, brangusis, o Kristupo susilaukėme 1890-ųjų rudenį, – pridūrė žmona.
Kone alpau iš jaudulio. Vadinasi, jiems dabar yra 1896-ieji… Iš tiesų nekaip atrodžiau: buvau išbalusi kaip drobė, mano rankos virpėjo, kad net vynas iš taurės tiško. Elžbieta sunerimusi paklausė:
– Sakykite, meldžiamoji, kuo esate vardu ir kokia nelaimė kelyje ištiko?..
Puoliau pasakoti apie giminaičių vestuves, kelionę dviračiu, apie lietų ir pasiklydimą, pasakiau ir savo vardą, gimtojo miestelio pavadinimą, prisistačiau esanti gydytoja… Dvarininkai, tai išgirdę, pagarbiai linktelėjo, atrodė susižavėję (dabar galvoju, kad jie mane klaidingai suprato, pamanę, jog esu ne gydytoja, bet gydytojienė – gydytojo žmona… mat anais laikais moteris neturėjo teisės studijuoti universitete), tačiau nebuvo girdėję mano paminėto miestelio pavadinimo, o kad dviračiu keliautų save gerbianti miesto moteris – jiems išvis buvo neįtikėtina! Galiausiai Elžbieta švelniai tarė:
– Jau vėlu. Laikas leisti mielai keliauninkei pailsėti, su Dievo malone.
Nenorėjau pakilti nuo krėslo. Dievaži ne kas vakarą tenka bendrauti su tokiais žmonėmis, tačiau akys merkėsi prieš mano valią ir aš, palinkėjusi dvarininkams labos nakties, buvau tarno nuvesta į svečių kambarį. Prisimenu, kritau į plačią lovą po aukštu baldakimu ir, tarnui dar nespėjus uždaryti durų, užmigau giliu miegu.
Kitą rytą mane pažadino kambarinė – įėjusi praskleidė sunkias užuolaidas, atidarė langą, į kambarį įleido gaivios rytmečio vėsos. Greit stryktelėjau iš lovos, apsirengiau tarnaitės išskalbtais, pernakt išdžiūvusiais bridžais ir marškinėliais. Nusipraususi mėlyno fajanso dubenėlyje, nuskubėjau į valgomąjį, kuriame stalas jau buvo padengtas pusryčiams. Ponas Bernardas, vartydamas laikraštį, sėdėjo krėsle, ponia miklino pirštus skambindama greito tempo pjeses. Vaikai zujo lauke, tyrinėjo mano dviračio keistenybes. Pasisveikinau su šeimininkais.
– Kumečiams reikia pastatyti kumetyną, – ponia grodama garsiai galvojo, – ne kiekvienas valstietis išgali susiręsti trobą, o jei gyventų prie dvaro, paprasčiau būtų ir palivarke dirbti.
– Esi teisi, brangioji. Sankt Peterburge pažįstu puikų inžinierių, galėtume jį pasikviesti vadovauti statyboms. Beje, tas vyras turi kažkokius brėžinius, pagal kuriuos stato vandens malūnus, gaminančius elektros energiją, – ramiai kalbėjo ponas. – Galėtume užtvenkti pro šalį tekančią upę ir…
– Žinoma, mielasis. Tačiau nepamirški artimiausių planų. Šį vakarą mūsų laukia priėmimas Pilsrundalės rūmuose.
– Kurlandijos kunigaikščio pobūvis? – nusijuokė Bernardas. – Nejaugi tas nepasotinamas širdžių ėdikas grįžo iš sostapilio?
– Aš tiktai džiaugiuosi, – ponia neramiai, pusiau rimtai, pusiau juokais prasitarė, – kad susilaukėme sūnų, brangusis… Kai turi tokį kaimyną, mergaites pavojinga auginti.
Įdėmiai klausiausi poros balso intonacijų, sekiau rankų gestus, stengiausi suprasti akių kalbą. Dvarininkai šnekėjo apie ateities planus, minėjo įvykius, apie kuriuos aš, prasta istorikė, nieko nebuvau girdėjusi. Vėliau, kai atnešė patiekalus ir iš kiemo parbėgo vaikai, pradėjome pusryčiauti. Kostelėjau duodama ženklą, jog noriu kalbėti. Į mane įdėmiai sužiuro šiltos Elžbietos ir ramios pono Bernardo akys.
– Esu dėkinga už nuoširdų priėmimą, – pasakiau statydama tuščią arbatos puodelį ant stalo. – Už maistą ir pastogę. Esu sužavėta jūsų darnia šeima. Naktį, praleistą jūsų dvare, prisiminsiu, kol gyva būsiu.
Ponia Elžbieta klausiamai pažvelgė į vyrą, tačiau pora, leisdama man tęsti, mandagiai tylėjo.
– Tikriausiai palaikysite mane nevisprote, tačiau atsisveikindama… norėčiau pasakyti, ką turėtumėte įsidėmėti ir perduoti savo vaikams… Jie gyvens neramiais laikais, – paraudau, mikčiojau, kalbėjau užsikirsdama, rinkdama tinkamus žodžius. – Įvyks du dideli karai. Šalis atgaus laisvę, tačiau vėl bus okupuota… Jūsų nuosavybė bus atimta, patys būsite paskelbti liaudies priešais ir ištremti į Šiaurės Azijos žemes. Daugelis dvarų ir dvarelių po pusės amžiaus išnyks nuo žemės paviršiaus, liks tik retmiškiu virtę sodai ir griuvėsiai… – klausantieji įsitempė, netikėjimo ir baimės šešėlis šmėstelėjo jų veiduose, tačiau aš jau neatsikvėpdama tęsiau: – Keisis laikai, ir samdiniai užims jūsų vietą, sudegins parketus, išlups duris ir langus, parduos arba sukūrens paveikslus ir knygas… Jų vaikai koplytėlėse lesins vištas, kapinėse sudaužys granitinius jūsų tėvų antkapius… Nelaikykite manęs pikta pranaše. Turėjau atsisveikindama jus perspėti. Gyvenate pasaulyje, kurio kartais ilgisi mano siela.
Dvarininkai sėdėjo apstulbę. Vyras rūsčiai žvelgė į mane, ponia baisėdamasi lingavo galvą, jaunėlis sūnus pravirko… Atsistojau ir nelaukusi, kol mane už tokias kalbas šunimis aplodę išvys, nusilenkiau ir išėjau iš dvaro. Sėdau ant dviračio, greitai, kiek tik turėjau jėgų, numyniau pažįstamu keliu per alėją ir eglynus, įsukau į žvyrkelį. Mano veidą glostė dienos šviesa, išsklaidžiusi miglas ir debesis…
Po valandos pasiekiau plentą – ak, šventieji angelai! – palaimintą plentą, kuriuo važiavo automobiliai, sunkvežimiai ir motociklai! Dar po dviejų valandų aš jau stovėjau prie savo namų durų. Spigino vidudienio saulė. Sode ant žolės teškėdamos krito kriaušės, dūzgė širšės. Namų durys buvo praviros. Išgirdau vyro ir giminaičių balsus, įpuoliau į kambarį, mane apglėbė brangios, šiltos rankos. Manęs klausinėjo, kas atsitiko, tačiau aš tik verkiau. Tai, ką naktį patyriau, beprotiškai, skausmingai prieštaravo tam, ko buvau mokyta, kuo gyvenau; dvaro vizija, absurdas, netikėjimas savimi, net realiu pasauliu čia ir dabar tądien galutinai mane palaužė… Ir tik naktį, atsigulusi į lovą, glostydama vyro veidą, kedendama jo plaukus, bučiuodama akis ir kaskart įsitikindama artimojo kūniškumu, papasakojau vyrui viską, ką patyriau.
Kitą rytą jaučiausi geriau, atsikėliau, ruošiausi eiti į darbą, tačiau vyras sulaikė, atsargiai patarė pasitikrint sveikatą. Abu nuvažiavome į miestelio ligoninę, kurioje neurologu dirbo mano studijų draugas, psichiatre – jo žmona. Medikai atidžiai mane ištyrė. Galiausiai parašė diagnozę: „Patologijos nerasta.“ Vėl pradėjau dirbti. Vasaros pabaigoje pajutau, kad laukiuosi. Atrodė, gyvenimas tekėjo įprasta vaga…
Rudenį grįžome į sostinę. Tęsiau rezidentūros studijas, vyras dėstė Karo akademijoje. Pavasarį mums gimė sūnus. Birželį persikėliau gyventi į gimtąjį miestelį, į ramų ir tylų Edeno sodą, kur, savaitgaliais vyro lankoma, auginau mažylį.
Sykį mudu, iš vietinio arklininko pasiskolinę žirgus, išjojome šiaurės link dar nešienautomis pievomis ir ganyklomis, kuriose, mus pamačiusios, mūkė karvės ir mekeno ožkos. Ginėme žirgus upėmis, sušlapome batus ir kelnes, o tamsiuose ir drėgnuose miškuose, netoli žmonių sodybų, lodami mus užpuldavo palaidi šunys. Žirgai buvo ramūs ir suvaldomi, tačiau vyras, norėdamas patirti daugiau jaudulio, gal net baimės, negailestingai pliekdavo savo žirgą, ir kai jis imdavo beprotiškai lėkti, nuo jo neatsilikdavo klusni kumelaitė. Tą popietę aš, laikydamasi daugiau už lekiančio žirgo karčių nei už švysčiojančio į šonus pavadžio (mano plaukus vis šukavo žemai palinkusių eglių šakos), pažinau savo vyrą kaip patrakusį, nesuvaldomą ir aistringą laukinį, kuris norėjo ir galėjo valdyti – jo pliekimo bijojo žirgas, nuo jo šiurpių riksmų cypdami tolyn bėgdavo šunys…
Galop sustoję, paleidome nuvarytus žirgus ganytis, patys prisėdome ant upės skardžio. Vėjas, tyliai šnarėjęs rugių laukuose, ganyklose, upės melduose ir mūsų išsitaršiusiuose plaukuose, vakarėjant įdūko ir atginė tamsius, lietaus pritvinkusius debesis. Upės vanduo pašiurpo, suvilnijo rugiai, pasidarė vėsu. Vyras parvedė žirgus, paupy ramiai rupšnojusius minkštą žolę. Užšokau ant savo kumelaitės, paraginau ją risčia bėgti. Tolumoje žybtelėjo pirmieji žaibai. Pradėjome šuoliais joti, ir tuomet atpažinau… tuos laukus ir tą eglyną… Pasakiau vyrui, kad noriu užsukti į netoli esančią dvarvietę. Vyras pervėrė mane tiriamu žvilgsniu ir pasuko žirgą įkandin mano kumelaitės. Prapliupo lyti. Suošė miškas. Eglių šakos, aukštai susipynusios į žalią arką, kaip ir anąkart saugojo nuo lietaus, tačiau kai įjojome į dvaro kiemą, liūtis mus kaipmat permerkė. Arklių kanopos taškė purvus, slydinėjo šlapia žole.
Dar ir dabar regiu tuos griuvėsius, į kuriuos buvo pavirtęs puikus dvaro rūmas. Buvusiame kumetyne dar gyveno kelios kaimiečių šeimos, tačiau iš vandens malūno, stovėjusio prie užtvenktos upės, buvo likę tik akmeniniai pamatai.
Mudu apsukome žirgus ir greita risčia leidomės namo joti.