literatūros žurnalas

Proza

Juozas Jasaitis. Darius, paskiau šuo (Pradžia)

2009 m. Nr. 11

Tas koncertas Dariui buvo per ilgas. Simfonijos jam visada atrodė pernelyg ištęstos ir todėl nuobodžios. Kompozitoriai bekraštėmis, vingiuotomis natų upėmis plukdo savo mintis ir išgyvenimus, o jam reikia tuos srautus gliaudyti ir aiškintis. Gal prieš šimtą metų, kai žmonės turėjo marias laiko, kai salėse sėdėjo dykinėtojai, jie galėjo valandų valandas klausytis tokių begalinių griežimų, bet dabar, kai visi turi laikrodžius ir skaičiuoja minutes, tokia simfonija yra brangi ir tuščia pramoga. Juk jis, inžinierius, yra pripratęs prie tikslaus, aiškaus žodžio, garso. Nesigins, ir jis mėgsta muziką, bet labiausiai gražią, linksmą dainą. O štai klausosi ilgos, nuobodžios simfonijos. Ir šioje salėje juk tokių dauguma.

Jis atėjo čia kartu su Indre. Ji tos simfonijos klausėsi lyg pakerėta. Jau laukė jos tartum kokios šventės. Prieš kelias dienas parsinešė iš bibliotekos knygą apie kompozitorių. Šįvakar kirpykloje pasidarė šukuoseną, namie apsivilko šventinį drabužį. Atėjo prakilniai nusiteikusi. Dabar sekė orkestrą atsiskyrusi, užsimiršusi. Jis sykį bandė jai tylomis kažką pasakyti, bet buvo žvilgsniu subartas. Toliau nuobodžiavo vienas.

Skambėjo paskutinė simfonijos dalis. Ošė, mainėsi aukštos, šviesios smuikų, pučiamųjų bangos, tarpais jas permušdavo galingi būgnai. Darius pagaliau liovėsi ieškoti tų garsų ryšio bei prasmės ir atsainiai leidosi nešamas jų srauto. Vis dėlto vertėjo ateiti į tas senųjų metų palydas. Sėdėjo čia sykiu su miesto ponija – partijos, valdžios vyrais, direktoriais ir kitokiais viršininkais. Brangūs bilietai atsijojo smulkmę. Susirinko pasipuošę, orūs, lyg primindami kitiems savo vertę, kurią didino ir tai, kad atėjo ne po vieną, o poromis, kartu su žmonomis ar vyrais.

Ir jis džiaugėsi savo Indre. Pro dirigento petį vis žvelgė į orkestro altus ir kontrabosus, kad akies krašteliu matytų ją, taip atsidėjusią tai simfonijai. blyškus, tykus jos veidas blausiuose scenos atšvaituose dabar jam atrodė nuodėmingai gražus. Šiandien dėl jos ėjo į koncertą. Ji žinojo, kad šalia jo yra saugi ir gali ramiai, susitelkusi klausyti muzikos. Atėjusi viena, jaustųsi baikštesnė.

Pagaliau dirigentas aukštai iškėlė ranką, orkestras galingai sugriaudė ir simfonija baigėsi. Po plojimų ir pasilankstymų pranešėja paskelbė pertrauką. Žmonės pakilo ir išsklido į kitas filharmonijos erdves. Darius nusivedė žmoną į kavinę, atnešė ant stalelio po taurę vyno.

Indrė tebebuvo pilna koncerto įspūdžių ir užsisvajojusi tylomis ragavo gruziniškąjį Kindzmarauli. Darius nedrįso trukdyti jos banaliais žodžiais ir dairėsi po kavinę. Žmonės gražiais apdarais, šviesiais veidais atrodė šventiškai.

Prie jų stalelio prisėdo kavos išgerti pusamžis vyras. Buvo gražaus pietietiško veido, vešliais kaštoniniais plaukais. Vilkėjo juodu kostiumu, baltais marškiniais, po kaklu ryšėjo pilką drugelį. Darius juto, kaip tas vyras pažadino Indrę. Buvo pakėlusi prie lūpų taurę, bet ūmai pastatė ją ant stalo, lyg gėdytųsi gerti. Galėjai spėti, kad ieško žodžių.

– Ačiū už gražų koncertą, – pagaliau tarė.

– Jums patiko? – lyg nustebęs atsiliepė vyras.

– Grojote dieviškai, – gyrė Indrė.

– Dėkui. Perduosiu jūsų žodžius orkestrui. Nedažnai tokių išgirstame.

– Gal retai užsukate į kavinę, – lyg pasišaipė Darius.

– Antra dalis skambėjo įspūdingai, – paskubėjo įsiterpti Indrė, lyg neišgirdusi Dariaus žodžių.

– Stengėmės sugroti jos liūdesį.

– Liūdna muzika man gražiausia.

Darių nustebino šie žmonos žodžiai. Jam niekada taip nesakė.

– Naujiesiems metams aš negročiau simfonijų, – pareiškė jis savo nuomonę.

– Šiandien palydim ir senuosius savo gyvenimo metus. Ar turim tik džiaugtis, linksmintis? – paklausė jo vyras.

– Aš ateinu į koncertą atsikvėpti. Rūpesčių man užtenka namie, darbe, gatvėje.

– Visas žmogaus gyvenimas yra rūpestis.

– Aš maniau, kad scenoje jums gyvenimas nerūpi. Jums viskas natomis parašyta.

– Jei mes grotumėm tik natas, jūsų žmona mūsų negirtų. Mes grojame gyvenimą. Stengiamės jį groti.

– Šį vakarą aš girdėjau ir savo gyvenimą, – netikėtai prisipažino Indrė.

– O aš laukiau linksmesnės muzikos.

Nuaidėjo skambutis, kviečiantis žmones grįžti į salę.

– Na štai ir sulaukėt. Antroje dalyje grosim jums polkas ir valsus. Ačiū už malonų pokalbį, – vyras nusilenkė Indrei ir nuėjo.

– Koks čia tipas? Tu jį pažįsti? – pastatęs ant stalelio tuščią taurę, paklausė Darius.

– O tu nepažinai?

– Pirmąkart mačiau.

– Juk tai Pirmasis Smuikas. Tiek sykių klausėm.

– Man jie visi vienodi.

– Jie visi skirtingi.

– Bet griežia vienodai.

– Mums taip atrodo.

Antra koncerto pusė iš tiesų buvo smagi. Skambėjo šviesios, žinomos melodijos, orkestras ėmė šėlioti, tai viena, tai kita grupė ūmai pakildavo nuo savo kėdžių ir griežė stačiomis, dirigentas, atsisukęs į klausytojus, šaipėsi iš tų išsišokėlių… Salė atsigavo, pradžiugo, vis garsiau plojo ir prašė dar pagroti. Ir Darius plojo, vis gręžiojosi į Indrę, kvietė ją linksmintis. Pamažu ir ji pragiedrėjo, ėmė glaustytis prie jo peties.

Dabar jis dairėsi po orkestrą. Vis žvilgčiojo į tą Pirmąjį Smuiką. Prisiminė jo šnekas kavinėje. Atrodė keista: ten buvo, o gal dėjosi orus, išmintingas, bet paskui grojo taip linksmai, lyg juokais. Būtų įdomu iš arčiau jį pažinti. Pamatytų, kokie žmonės tie orkestrantai. Iki šiol laikė juos pilkais amato tarnais, stebėjosi tik mikliais jų pirštais, gebėjimu taip sutartinai griežti. Dabar matė scenoje ir žmonių būrį. Lyg didžiavosi, kad vienas yra kaip ir pažįstamas…

Po koncerto juodu klaidžiojo po šventinį miestą – grožėjosi šviesų girliandomis, stoviniavo prie išgražintų krautuvių langų, aikštėje kelissyk apėjo išpuoštą naujametę eglę. Visur buvo pilna linksmų, lipšnių žmonių. Juodu prisirinko glėbius šviesaus ūpo ir paskui dalijosi juo susėdę prie Naujųjų metų stalo. Indrė žodžiais vis grįždavo į filharmoniją – tai į salę, tai į kavinę. Džiaugėsi pažintim su Pirmuoju Smuiku. Sakė Dariui: gal kitą kartą jis vėl prieis išgerti kavos…

Kartais likimas, ilgai nelaukęs, išpildo mūsų norus.

Naujųjų metų vakarą Darius ir Indrė išėjo į Svajonių parką pasivaikščioti. Dariui tas parkas jau buvo įgrisęs, o Indrė čia dar rasdavo ką nors nauja ir gražaus. Jai patiko ne tiek parko vardas, kiek jo vaizdai. Tai buvo ne kokia sena giria ar dvaro sodas, bet naujas miesto vaikas. Jo takai vingiavo pro jaunų liepų, ąžuolų guotus, ant iškilių dirbtinių kalvų augo tankūs pušynėliai. Parko vidury plytėjo erti aikštė, joje puikavosi skaistvario skulptūra: jauna moteris ant ištiestų rankų laikė vaiką ir šypsojosi.

Vasarą parkas traukė žmones pavėsiais, spalvingais gėlių ežerais, dabar – žiemos šviesa. Visą dieną snigo ir parką apsėmė balta galybė. Aikštės, kalvos, medžiai tartum užmiršo savo prigimtines spalvas ir susitaikė su balta žiemos valia. Viskas švytėjo žilpinančia pradžios šviesa, lyg kvietė šventai pradėti ir leisti naujuosius metus. Žmonės pritilę vaikščiojo baltais takais ir galbūt svajojo gražiai gyventi.

Indrė, įsikibusi Dariui į parankę, vis žvilgčiojo į jo veidą, lyg klausė, ar jam rūpi žiemos grožis, ar bent regi tuos pasakiškus medžių paveikslus, tas žvilgančias klonių marškas, geliantį sniego tyrumą… Žmonos sujudintas, jis dairėsi po parką ir iš tiesų matė daug grožybių, bet jam labiau patiko pati Indrė, jos nerimas, jaudulys ir ypač jos artumas, noras be žodžių išsakyti jam šviesius savo išgyvenimus. Dėl šių akimirkų jis ir eidavo su ja į tą atsibodusį Svajonių parką.

Jiems priešais ant tako lyg kokia pamėklė išniro vyras.

– Sveiki, muzikos draugai. Su Naujaisiais metais! – pasisveikino.

Balsas pasirodė girdėtas, bet Darius vyriškio nepažino. Juodas paltas, pilka skrybėlė. Rankoje – smuiko dėklas.

– Sveiki! Ir jums šiais metais šviesių natų, įdomių koncertų, nepiktų dirigentų, – suulbėjo Indrė.

– Kviečiu ir jus į tuos palinkėtus koncertus.

Ak, Pirmasis Smuikas. Vakar susipažino. Ar ne per dažnai susitinka? Tarė:

– Jūs ir per šventę nesiskiriat su smuiku. Gal ketinat čia, parke, pagriežti?

– Vertėtų, bet kol kas nepriimta. Žmonės palaikytų pamišėliu.

– O mes klausytume jūsų, – gerinosi Indrė.

– Na, jums aš galiu ir kokioj svetainėj pagroti. Arba nuo scenos. Eime šį vakarą į mūsų koncertą. Griežiame miesto muzikos žmonėms. Įvesiu jus be kvietimo.

– Šį vakarą esame pakviesti į svečius, – pamelavo Darius.

– Gaila.

– Palydėsime jus per parką. Papasakokit, ką vakare grosit, – netikėtai tarė Indrė.

– Koncertas panašus į vakarykštį. Pirmoje dalyje griešime Briteno Paprastąją simfoniją.

– Žinau! Skaudi jos sarabanda.

– Taip. Aistros paveikslas. O iš kur jūs taip suprantate muziką?

– Privalau šiek tiek suprasti. Esu muzikos mokytoja.

– Sekasi mokiniams, jei jų mokytojai Briteno kūryba – ne paslaptis.

– Yra ir paslapčių.

– Kas be paslapčių?

– Moterys vaidina paslaptingas, – įsiterpė Darius.

– Tuo jos mums ir įdomios.

– Kol jas atspėjame.

– Jos neatspėjamos.

– Ar mes kalbame apie muziką, ar apie moteris? – sunerimo Indrė.

– Vyrams moterys įdomesnės, – pareiškė Darius.

– Bet muzika aiškesnė, – atsiliepė Pirmasis Smuikas.

– Geriau grįžtam į muziką, – pakvietė Indrė. – Jūs pirmas mūsų pažįstamas griežikas. Mums įdomu, kaip jūs skaitot kūrinį, kaip repetuojat, kaip jaučiatės scenoje. Papasakokit.

– Na, tai nuobodi pasaka. Bet jeigu jūs klausiat… – ir jis ėmė Indrei apsakinėti savo žingsnius per muzikos laukus.

Darius klausėsi smuikininko žodžių ir bandė atspėti jo mįslę. Šnekėjo tik Indrei. Stengėsi jai patikti. Viena ranka spaudė prie krūtinės smuiko dėklą, antra kalbėdamas raikė orą. Tikras artistas. Vaidino kuklų, eilinį triūsių, bet orkestre juk buvo Pirmasis, ir tai jam sunkiai sekėsi nuslėpti.

Pagaliau susigriebė ir liovėsi. Lyg prasikaltęs ėmė teisintis:

– Ak, aš tiek daug šneku… Tai jūs kalta – mane sugundėt. Papasakokit ką nors apie save – kaip draugaujat su muzika. Gal grojat, dainuojat?

– Likau muzikos mėgėja. Kartais namie paskambinu pianinu.

– Jaučiu, kad troškot tapti profesionale.

– Atspėjot. Bet kai mokiausi, neturėjau instrumento. O mokykloje profesionalu netapsi.

– Esat jauna. Galit dar viską pasiekti.

– Nemasinkit manęs. Man gana namų muzikos.

– Jūs nepanaši į tykią pelytę. Tikriausiai ko nors ieškote, viliatės.

– Ieškau gražios muzikos. Niekur nerandu Bokerinio menueto.

– Atrodo, turiu. Paieškosiu, atnešiu.

– O aš atsilygindama jums pagrosiu.

– Jūsų vizitinė kortelė? – jis artistiškai atkišo ranką.

– Deja, gyvenu be kortelės.

– Tai nors susipažinkim. Linas, – ir padavė ranką Dariui.

Jo delnas buvo minkštas ir vėsus. Darius pasakė savo vardą, Indrė – dar ir adresą.

Išsiskyrė. Linas nuėjo į koncertą, Darius ir Indrė dar pasivaikštinėjo po parką. Buvo jau sutemę, sniego pasaulis pamėlo, balti liko tik tako vingiai, apšviesti vaiskių neoninių žibintų. Juodu tylomis lukšteno šio vakaro nuotykį. Darius ta nauja pažintim nesidžiaugė. Trijulėje jautėsi lyg svetimas, muzikams nelygus ir nereikalingas. Nežinojo kompozitorių, jų menuetų, nerado žodžių, kad įsiterptų į šneką. Kaip reiktų su tuo Linu bendrauti? Jaustųsi menkesnis. Indrė, žinoma, džiaugėsi – sutiko savo rato žmogų. Dabar vėl sės prie pianino. Buvo jį lyg užmiršusi. Vakarais skaitydavo knygą, abu žiūrėdavo teleką. Sykiu ilsėdavosi, dykinėdavo. Jam pakakdavo jos artumo, draugystės. Užtekdavo vien matyti, justi, kad yra šalia, kad yra jo žmogus.

Gal jai to maža, gal ji nuobodžiauja? Kartais jį nustebindavo netikėtas jos kvietimas kur nors išskristi, ką nors pamatyti, su kuo nors susieiti. Dažniausiai jis neprieštaraudavo. Tada ji nudžiugdavo, atgydavo. Ir jam patikdavo tos šviesios valandos. Gal jam turėtų labiau rūpėti jos gyvenimas, jos nuotaikos?..

– Kodėl tu šį vakarą atsisakei eiti į koncertą? – paklausė ji.

– Pamaniau: kasdien gal per daug.

– Bet šiandien – Naujieji metai!

– Geriausi metai man – su tavim.

– O muzika?

– Tu mano muzika.

– Aš, Dariau, ne muzika. Aš tik moteris.

– Argi muzika daugiau už tave?

– Daugiau. Muzikoje visas pasaulis, visas gyvenimas.

– Na, gal gyvenimo atšvaitai, trupiniai.

– Ji kaip gyvenimas begalinė, neaprėpiama.

– Tu vis mėgsti paaukštinti, padidinti.

– O tu – pamažinti, sumenkinti.

– Gal todėl mudu taip sutariam?

– Kažin…

Darius pasiūlė užsukti į kavinę, sušilti, šventiškai užbaigti pirmą Naujųjų metų dieną. Ji bevelijo grįžti namo. Parėjusi atvožė pianiną ir ėmė skambinti Bethoveno pjesę Elizai. Tai buvo mėgstamiausias jos kūrinys, bet Darius seniai jį begirdėjo.

Linas savo pažadą greitai išpildė: jau kitą vakarą atnešė Indrei Menueto natas. Indrė pakvietė prisėsti, sykiu išgerti kavos puodelį. Jis daug nesiraginęs sutiko. Indrė nuėjo į virtuvę, o Darius nusivedė svečią į svetainę. Linas apžvelgė ant sienų sukabintus paveikslus, paskui stabtelėjo prie knygų spintos. Darius teisinosi: jo tik viena – detektyvų lentyna, visos kitos – Indrės. Daugiausia romanai – Dostojevskio, Hemingvėjaus, Folknerio. Linas prisipažino neskaitęs Prusto „Svano pusėje“, gal Indrė jam paskolintų. Darius išėmė knygą iš spintos ir padavė svečiui.

šeimininkė atnešė kavos, Darius pripylė po taurę armėniško. Valandą pasėdėjo, pasišnekėjo. Daugiausia apie muziką. Indrė teiravosi apie vakarykštį koncertą, paskui įsileido į kalbas apie orkestro gyvenimą. Linas pasakojo jai, retkarčiais atsigręždamas ir į Darių. Paprašė jos ką nors paskambinti, gal tą atneštąjį Menuetą, bet ji mandagiai atsisakė – na gal po kelių savaičių, kai išmoks.

Darius prie šio stalo pasijuto lyg pašalietis. Jis tų muzikos vingrybių neišmanė ir jomis nesidomėjo. Dabar būtų verčiau paskaitęs laikraštį ar įsijungęs televizorių, bet sėdėjo svetainėje kaip mandagus šeimininkas. Nederėjo palikti žmonos su mažai pažįstamu svečiu. Pasirodytų jai abejingas. Domino ir ta jų bute išdygusi nauja persona. Atrodė, kad Linas taikosi į bičiulius. Ar iš tikrųjų yra toks rūpestingas, paslaugus, ar tik apsimeta? Juk tame savo orkestre turi draugų spiečių. Ko taip gretinasi prie jųdviejų?

Rūpėjo ir Indrė. Atrodė truputį kitokia, negu iki šiol. Tarsi kažkas joje pabudo, sukruto. Ji lyg balsiau juokėsi, lyg daugiau kalbėjo ir ilgiau tylėjo. Kas atsitiko? Ar pradžiugo, kad sutiko aukštojo muzikos pasaulio žmogų, ar patraukė Linas? Šią mintį Darius ginė tolyn. Iki šiol jis niekada nesuabejojo Indre. Daug sykių buvojo visokiose šventėse, didesnėse bei mažesnėse kompanijose ir visur jautėsi artimi, visada grįždavo namo gerai nusiteikę, linksmi. Jis buvo ramus, jam atrodė, kad taip bus visada.

O gal jis buvo neapdairus? Gal nesuprato jos slaptų troškimų? Gal per daug ja pasitikėjo? Dabar bus akylesnis. Bet ji neturi matyti jo rūpesčio, jis negali išsiduoti. Jeigu pradės ją sekioti, ji ims saugotis, apsimetinėti. Jis elgsis, lyg nieko nebūtų atsitikę.

Parėjęs iš darbo, rasdavo Indrę prie pianino. Jau laiptinėje išgirsdavo tą Menuetą. Ji atbėgdavo į virtuvę, greitomis patiekdavo jam pavakarius ir vėl sėsdavo groti. Kartojo ir kartojo atskirus gabalus, vėliau dėjo juos į daiktą, skambino tai trankiai, tai tykiau. Vis bandė, ieškojo, kartais, rodos, klaidžiojo. Paskui kelis vakarus grojo visą kūrinį, pagaliau pakvietė Darių ateiti į svetainę ir paklausyti.

Ta melodija jau buvo įgrisusi, bet jis pakluso. Indrė buvo pasipuošusi šventadieniu drabužiu, pasidažiusi. Vaizdavo profesionalią solistę – priėjo prie pianino, nusilenkė Dariui ir atsisėdo groti. Skambino susitelkusi, susirūpinusi, lyg bijodama užmiršti išmoktas natas. Gal dėl to porą sykių suklydo, bet nesustojo ir atliko kūrinį iki galo. Atsisuko į Darių ir laukė. Jis priėjo prie jos ir pagyrė:

– Šaunuolė! Grojai kaip tikra pianistė. Tokį sunkų kūrinį. Nežinojau, kad mūsų namuose gyvena tikra muzikė. Taip ilgai slėpeisi. Ačiū, sveikinu.

Ji pašoko nuo kėdės ir apkabino jį. Be žodžių parodė, kokia yra laiminga. Paskui patiekė šventišką vakarienę. Jis atsiprašė, kad nenupirko jai gėlių, užtat atidarė vyno butelį. Ilgai šnekučiavo, džiaugėsi. Jo širdis atlėgo, nurimo, jis suprato, kad be reikalo buvo ėmęs ją įtarinėti. Pasijuto kaltas ir visą vakarą meilikavo Indrei. Abiem buvo linksma. Staiga ji lyg tarp kitko pasakė, kad norėtų sugroti Menuetą ir Linui. Juk iš jo gavo natas.

Jis pritarė. Iš tikrųjų – kodėl gi nesugrojus? Tegu ir jis paklauso, ką gali Indrė. Paskui kartu pasėdės, paplepės. Gal iš tiesų taps draugais.

Jis ėmė laukti to pažadėto Indrės koncerto. Parsinešė ir bare pastatė Martelio butelį. Atrodė keista, kad taip susirūpino – anksčiau žmonos muzikos beveik negirdėdavo. Jei kada ir pagrodavo, jis manydavo, kad ruošiasi rytojaus pamokoms. Dabar tų garsų radosi vis daugiau, jie lyg kitaip aidėjo. Parėjęs namo, rasdavo ją prie pianino. Indrė vis skambino ir skambino tą Menuetą. Dariui tie grojimai atrodė panašūs į lietaus lašų barbenimą. O ji lyg tikrino, lyg kažko kla´usė. Jo manymu, tik laiką švaistė. Juk viskas parašyta natomis. Išmokai ir grok. Ko čia ieškoti, ką čia gali rasti?

Šeštadienį Indrė apreiškė: šį vakarą ateina Linas, ji skambins Menuetą. Visą popietę gražinosi. Nubėgo į kirpyklą. apsivilko baltą atlasinę palaidinę, užsisegė veik pamirštą pintą sidabro vėrinį. Retai kada taip išsidabindavo. Pasirengusi koncertui, ėmė nerimauti – vaikščiojo iš kambario į kambarį, nuo lango prie lango. Ar ji per anksti laukti pradėjo, ar Linas vėlavo?

Pagaliau svečias atėjo – linksmas, artistiškas, tarsi Ringas Staras. Susėdo visi svetainėje, bet šneka strigo, vyrai žvilgčiojo į Indrę, o ji atrodė sutrikusi, lyg pabūgusi savo sumanymo. Neištvėrusi pašoko ir pakvietė paklausyti jos grojamo Menueto.

Sėdo prie pianino, susitelkė ir pradėjo. Darius tuojau pajuto, kad šiandien ji groja kitaip, negu aną sykį. Tada atrodė lyg atėjusi laikyti egzaminą mokinukė – skambino nedrąsiai, tyliai, atbodžiai. Atsimena, apsimetęs gyrė ją – norėjo padrąsinti, pradžiuginti. Dabar čia buvo kita Indrė – lyg patyręs, pasitikintis scenos žmogus. Artistiškai suposi rankos, pirštai be gailesčio beldė, arba vos lietė, klavišus, visa jos išvaizda, atrodė, reiškė muziką. Grojo laisvai, aistringai, garsai tarsi viesulas sukosi po svetainę, čia lyg paukščiai kilo, veržėsi aukštyn, į neregimas viršukalnes, čia krito į tamsias prarajas. Muzika daužėsi į kambario kiautą ir brovėsi į kitas erdves.

Suskambo, nuaidėjo paskutiniai akordai ir į svetainę sugrįžo tyla. Buvo nedrąsu ją sudrumsti, ištarti banalų žodį. Indrė tebesėdėjo prie pianino, dabar išrodė pavargusi, lyg atlikusi savo didįjį darbą ir pasijutusi nereikalinga. Bet ji čia tebebuvo svarbiausia. Reikėjo tai parodyti. Vyrai trankiai paplojo, Linas įteikė baltą rožę:

– Sveikinu. Skambinot meistriškai ir širdingai.

– Ačiū.

– Dabar mes jums dėkojam. Klausėmės tikros muzikos. Ji liudijo ir prie pianino praleistas jūsų valandas, bet mes jų negirdėjom.

– Negirkit manęs. Juk esu tik mėgėja.

– Bet išdrįsot būti menininke. O menininkas privalo būti drąsus.

tie žodžiai Dariui atrodė per aukšti. Kažin ar Indrė jų nusipelnė. Jis panūdo Linui prieštarauti:

– Kam menininkui drąsa? Juk jis ne kareivis.

– Tikram menininkui prisieina ir kariauti, – atsakė Linas.

– Prieš ką jis kariauja?

– Prieš pripratimą. Žmonės pripranta prie gražių dalykų. Jais džiaugiasi, juos giria. Meno vedliai pataikauja publikos skoniui. Se~niai stengiasi, kad jį perimtų jo vaikai, jaunimas. Taip menas skursta, dūsta, sustingsta. Reikia drąsos laužyti, griauti tą pripratimą, sakyti naują savitą žodį.

– Na, kūrėjai gal ir pakariauja. Bet atlikėjams tos kovos nerūpi. Kaip dirigentas mosuoja, taip jūs griežiat. Jūs – paklusnūs kareivėliai.

– Tačiau dirigentas gali pasukti mus iš kelio, pažadinti apsalusią, apsnūdusią publiką ir parodyti kitokį – naują, dar gyvą meną. Jis gali laužyti įgrisusį, prėską skonį.

– Ar verta laužyti tai, kas išsilaikė šimtmečius, kas jau patikrinta, tvirta, amžina? Kam ieškoti naujų, nežinomų dievų? Ar kas aplenkė Šekspyrą ir Puškiną, Mocartą ar Čaikovskį? – karščiavosi Darius.

– Reikia kurstyti, kad aplenktų. Be to, juk ne vien dievai dausose gyvena. Ten pilna angelų ir šventųjų. Koks nuobodus atrodytų nakties dangus, jei ten kybotų tik išblyškęs mėnulis. Kaip pakyrėtų mums saldžiabalsė lakštingala, jei šalia jos nečirškautų mažų paukštelių būriai. Gyvenimo grožis – jo įvairovė.

– Pavydžiu jums – jūs matot visas žvaigždes, pažįstat visus paukštelius, – įsiterpė Indrė.

– Ne, meno pasaulis begalinis. Mes grojam tik garsiausius kūrinius. Grojam, kol publika mumis patiki ir muziką įsimyli. Ir jai to gana. O mums – lengviau gyventi.

– Ir visiems gerai, – apsidžiaugė Darius.

– Jums taip atrodo. Bet taip nėra. Mes jus apgaudinėjam. Mes grojame jums tolimą, svetimą muziką. Ji parašyta Vakarų bažnyčioms, miestų salėms, dvarų salonams. Jos klau~sė išlepinta, išdykusi ponija. Tada, kai mūsų seneliai tebedainavo savo dainas patalkiuose ar vestuvėse. Taip, mes turim ir savo muziką, tik jos negirdim.

– Kodėl mums jos negrojat? – susidomėjo Indrė.

– Ji pavojinga – primintų, kas mes esam. Ji papasakotų, kodėl mes kenčiam, ko pasigendam, apie ką svajojam.

– Ar tie pasaulio didieji mums to nepasako? – sukluso Darius.

– Jie mums tolimi. O tautai reikia savo muzikos, išreiškiančios jos nuotaikas, dvasią. Joje turi šviesti mūsų padangė, ošti mūsų miškai, žydėti mūsų gėlės, čiulbėti mūsų paukščiai, turi dainuoti mūsų žmonės – apie savo rūpesčius, vargus ir džiaugsmus.

Linas ėmė mosuoti rankomis, kalbėjo vis garsiau.

– Ar mes turim tokios muzikos? – paklausė Darius.

– Turim, bet jos negirdėjom.

– Aš norėčiau ją groti! – sušuko Indrė.

Linas nustebęs pažvelgė į moterį. Tarė:

– Gerai, surasiu jums natų. Gal ką ir kartu pagriešim.

– Lauksiu, – nudžiugo Indrė ir pakilo nuo pianino. – Dabar pasėdėkit, paplepėkit, aš išvirsiu kavos.

– Ačiū, šiam vakarui pakaks jūsų muzikos.

– Aplaistykim tą Menuetą. Turiu prancūziško konjako, – pasigyrė Darius.

– Konjakas tiks kita proga. Indrės šventė telieka švari.

Linas nelauktai atsisveikino ir išėjo.

Kavą gėrė vienu du. Darius prisipylė taurę Martelio. Indrė atsisakė. Jis ėmė peikti Liną – kam nepriėmė kvietimo pasėdėti, kartu praleisti vakarą. Ji neatsiliepė. Tylomis siurbčiojo kavą. Gal tebeskambino Menuetą, gal kalbėjosi su Linu, sakė žodžius, kurių andai nesurado, neištarė. Akys lyg neregės klaidžiojo po svetainę. Jis suprato, kad dabar turėtų kalbėti apie tą Menuetą, pagirti jos skambinimą, bet nežinojo, ką galėtų pasakyti. Suvokė: šio Indrės vakaro nepajėgia įvertinti. Iki šiol juodu apie muziką veik niekada nekalbėdavo. Indrę jis laikė eiline mokytoja, kasdien sekančia vaikams pasakėles apie kompozitorius ir jų natas. O šiandien jis pajuto kažkokią naują, keistą jos aistrą ir nustebo. Dabar Indrė sėdėjo priešais jį tyli, paslaptinga, lyg nepažįstama, ir jis nedrįso jos prakalbinti. Tylomis gurkšnojo konjaką.

Tas muzikos vakaras subraižė Dariaus nuotaiką lyg kokia rakštis. Kelias dienas vis prisiminė Indrę prie pianino ir ypač tą valandą, kai paskui juodu sėdėjo svetainėje nebylūs, lyg svetimi. Indrė pirmąsyk pasirodė jam tokia tolima. Jis bandė suprasti, kas atsitiko. Nesijautė jai kuo nors prasižengęs, o atrodė kaltas. Nebandė teirautis. Sėdėjo užsisklendęs ir siurbčiojo konjaką. Kitą dieną viskas lyg išsilygino, grįžo į senas vėžes, bet tas vakaras tebežioravo ir nedavė ramybės. Laisvą akimirką vis pagaudavo save, benarpliojantį gyvenimą su Indre.

Rodos, gyveno taip, kaip ir visi – giminės, draugai, pažįstami. Juk susitikdavo, pasišnekėdavo. Vardinės, gimtadieniai, Moters dienõs, Gegužės pirmõsios, Spalio šventės… Suėję daugiau ar mažiau pasilinksmindavo: išgerdavo, padainuodavo. Atrodė, visiems buvo linksma, smagu.

Na, paskui – atskirai, asmeniškai gal nebuvo tokie vienodi. Ir Darius turėjo savo gyvenimą. Ne visada vaikščiojo su Indre susiėmę už rankučių. Juk dirbo skirtingus darbus, turėjo savo bičiulius. Dabar prisiminė visokius savo tresto, kabineto draugų suėjimus: valstybės šventės, lenininės talkos, soclenktynių pabaigtuvės, gimtadieniai kavinėse, suomiškose pirtyse… Visada daug gėrė, ūžė. Pareidavo namo įkaušęs, linksmas. Iš tolo pamatydavo savo lange šviesą. Žinodavo – tai Indrė laukia. Rasdavo ją su mezginiu ar knyga rankoje. Atsimena, sykį grįžo paryčiu, o ji belyginanti skalbinius. Pasijusdavo lyg kaltas, teisindavosi ir atsiprašinėdavo, ji graudžiai šypsodavosi. Ta šypsena jį pjovė, bet pamažu prie jos priprato. Ragino ir ją pasilinksminti mokykloje, susirasti draugę, palakstyti po kavines. Indrė pažadėdavo, bet netesėdavo. Liko namų žmogus. Retkarčiais nueidavo sykiu į spektaklį, koncertą, švęsdavo savo, draugų vardadienius. Tačiau ji visada laikėsi išvaizdaus savo vyro šešėlyje.

Dabar jis lyg pavojų pajuto. Tą Menueto vakarą Indrė jam atrodė kitokia. Tarsi pabandė žengti žingsnį iš jų suminto tako. Lyg mėgino eiti viena. Jeigu ji taip pėdins toliau, kaip jis turėtų elgtis? Ar apsimesti, kad nieko nepastebėjo, ir laukti, ar perspėti, kad liautųsi ir grįžtų namo. Bet kaip tai galėtų padaryti? Tikriausiai ir jam reiktų paliauti ir sugrįžti. Atsisakyti ar bent pamažinti tų ilgų vakaronių, tų pirčių, barų ir dažniau bei ilgiau pabūti su Indre. Bet ar jis pajėgtų? Jau taip įprato. Tos vakaronių valandos yra šviesieji jo gyvenimo biruliai. Tuomet nutolsta, užsimiršta visi dienos rūpesčiai ir negandos. Pypkės dūmas, bokalas alaus, draugų žvilgsniai ir juokas… Tada jaučiasi laisvas ir laimingas. Be to jis jau neištvertų.

Pagaliau ar verta taip aukotis? Palikti draugus, mesti vyriškus reikalus, žaidimus ir nutūpti prie moteriškės sijono? Koks jis tada būtų vyras? Liktų tik žmonos pridurkas. Ne, jam reikia išlaikyti, apginti savo teises ir laisvę. O Indrė turi jį suprasti ir elgtis kaip dera moteriai. Ji negali varžyti jo pomėgių ir tapti kone vieninteliu rūpesčiu. Ji turi pripažinti jo pasirinktą gyvenimo tvarką ir ją priimti.

Vieną dieną grįžęs iš darbo, nerado Indrės namie. Na gal išėjo į parduotuvę ar biblioteką. Bet valandos slinko, o žmona vis negrįžo. Jis ėmė nekantrauti. Apėjo kambarius, bet nerado jokio raštelio. Telefonas tylėjo. Kur ji dingo? Be jokios žinios. Niekada taip nesielgė. Gal kas atsitiko? Gal susirgo ir guli ligoninėje? Kur jos ieškoti? Vaikščiojo po kambarius, vis grįždavo prie svetainės lango ir žiūrėdavo į baltą žiemos naktį, į sumintą taką per aikštę. Pagaliau pamatė pažįstamą figūrėlę juodais kailinaičiais, ir širdis suspurdo iš džiugulio. Netikėtai pajuto, suprato, kaip dabar jos laukė, kaip galavosi ir sykiu ūmai dėl to įširdo.

Išgirdęs laiptinėje Indrės žingsnius, atidarė duris. Užkaitę jos skruostai švytėjo, akys juokėsi. Bet ji kaltai lingavo galvą ir tylomis atsiprašinėjo. Apsimetėlė!

– Iš kur taip vėlai? – iš įpratimo kabindamas į spintą jos kailinius, šiurkščiai paklausė.

– Buvau simfoniniame koncerte, – prieš veidrodį taisydamasi šukuoseną, atsakė ji.

– Kokiame koncerte? Nieko nežinojom, nesikalbėjom.

– Šiandien Linas paskambino, pakvietė. Susigundžiau nueiti, – teisinosi.

– Įvykis. Užrašysim į šeimos istoriją. Iki šiol į koncertus kartu vaikščiojom.

– Juk tu nemėgsti simfonijų. Nuobodžiauji, arba šaipaisi.

– O tu dabar labai pamėgai.

– Man gražu. Mane traukia.

– Simfonijos ar griežikai?

– Nesvaičiok! – metė Indrė ir nuėjo į virtuvę ruošti vakarienės.

Darius nusekė iš paskos. Dar ne viską buvo pasakęs. Dar turėjo atsiteisti už tas ilgas laukimo valandas.

– Jeigu jau suki iš mūsų kelio, tai galėtum bent apreikšti. Kodėl aš turiu laužyti dėl tavęs galvą, spėlioti?

– Ką čia paistai?

– Šiandien nesumečiau, ką galvoti, kur tavęs ieškoti. Ar dabar jau taip gyvensim?

– Ar lig šiol gyvenom kitaip?

– Apie ką čia?

– Ar tu man pasakai apie savo barus, pirtis ir kitas vakarones? Tu linksminiesi, aš – laukiu.

– Kas nors turi laukti.

– Ar aš esu „kas nors“? Gal jau užmiršai mano vardą?

– Dar atmenu. Bet aš esu Darius.

– Ar dėl to turiu tavęs laukti?

– Na, tavo mintys bėga geru keliu, – jis bandė juokauti.

– O aš maniau, kad mudu esame lygūs.

– Lygių dalykų gyvenime nėra. Kitas būna stipresnis, gudresnis, linksmesnis… Juk gražu, kai vyras aukštesnis už savo moterį.

– Ne vyro ūgis daro moterį laimingą.

– O kaip aš tau atrodau?

– Dabar – prastai, – užbaigė ji šneką.

Vakarienei Indrė iškepė varškėčių. Aptepė juos grietine, apibarstė cukrumi. Valgė tylėdami. Darius pasiteiravo apie koncertą, bet ji nepanoro kalbėtis. Jis liko patenkintas, kad pavyko taikiai pabaigti šneką. Tikėjosi, jog žmona jį suprato.

Jųdviejų žingsniai pamažu vėl grįžo į sumintą taką. Nuotaikų miglos ištirpo, dangus nusigiedrijo. Vakarus vėl leido kartu darbo kambary, kurį vadino Pavėsiu. Sakydavo: šiandien karšta, einam į Pavėsį. Čia iš tiesų atsikvėpdavo, pailsėdavo po dienos darbų, kaitros ir vėjų. Darius tysodavo ant žaliosios kanapos, skaitydavo laikraštį, kartais atsiversdavo kokį detektyvą. Patinginiavęs, sykiais valandėlę ir nusnūdęs, eidavo į svetainės balkoną parūkyti pypkės ir vėl grįždavo į savo pamėgtą gultą. Indrės vieta vakarais būdavo prie rašomojo stalo, čia ji skaitė meilės romanus ar knygas apie muziką. Kartais, viską metusi, prisėsdavo ant Dariaus kanapos linksmai paplepėti, paišdykauti.

Šnekų jiems nestigdavo. Juk įdomios būdavo abiejų dienos naujienos, giminių, pažįstamų reikalai, šiaip savi rūpesčiai. Kartais atsiminimų takais nuklysdavo į pažinties, meilės, vedybinio gyvenimo metus, kitąsyk svajodavo apie rytojų – kaip praleis kokią šventę, kur atostogaus. Tik apie vieną dalyką, patį opiausią, tylėdavo. Jau buvo laikas prasimanyti vaikų, o jų vis nebuvo. Darius juto, kaip Indrė jų laukia. Suvokė tai iš vis liūdnesnio jos balso. Kol kas neieškojo kaltų. Dar tikėjosi. Todėl jų šnekos Pavėsyje atrodė nerūpestingos ir linksmos.

Darius vis laukdavo jos ateinant ant tos kanapos. Čia pajusdavo šviesių tikrumo akimirkų. kartais šnekėdavo gyvus niekus, bet žodžiuose girdėdavo daugiau, negu pasakydavo. Tą „daugiau“ išreikšdavo akys, šypsena, rankos. Indrei patiko glostyti jo pirštus, sukioti vestuvinį žiedą. Jos ranka buvo karšta, kvietė, žadėjo… Jis tikėjo, džiaugėsi ir dėkojo. Ji aistringai pabučiuodavo jį ir nubėgdavo į virtuvę ruošti vakarienės. Tai kartojosi veik kas vakarą, o atrodė vis nauja, nepatirta.

Tačiau dabar pabučiavusi ji bėgdavo ne į virtuvę, bet į svetainę prie pianino. Butą užliedavo svaigios melodijos. Iš pradžių jos aidėdavo trankiai, aistringai, paskui rimdavo, tildavo. Indrė skambindavo pažįstamus, seniai išmoktus dalykus, bet kartais išnirdavo nauja, Dariui niekada negirdėta melodija. Ji vis užsikirsdavo, nutrūkdavo, ir Indrė visą vakarą plūkdavosi, kol žmoniškai pagrodavo.

Kartais tarp aukštųjų dalykų jis išgirsdavo liaudišką ar estradinę dainelę. Jas Indrė grodavo lengvai, lyg juokaudama. O Dariui jos labiausiai patikdavo. Jis numesdavo į šalį laikraštį ar knygą ir klausydavosi. Bandydavo prisiminti, kur tą dainą girdėjo. Vieną vakarą, lyg išgirdusi jo godą, Indrė uždainavo:

Nuo saulės suskeldėjo lūpos,

Prisirpo mėlynės šile,

Jaunystė ant ežero supos

Smaluota žvejų valtele…

Iš pradžių dainavo tyliai, paskui įsisiūbavo, o pabaigoje vėl užsisvajojo:

Oi, supos jaunystė, oi, supos

Lelijų baltų valtele…

Jis pirmąkart išgirdo ją taip dainuojant. Iki šiol pakrykštaudavo kartu su visais dainuškų vakaronėse, bet ten jos balso jis nei klausydavosi, nei girdėdavo. Dabar tas balsas skambėjo vienas, ir Darius jį išgirdo. Balsas buvo tylus, bet gyvas ir širdingas. Jis sakė kažką daugiau, negu daina. Žodžiai buvo šviesūs, bet skambėjo be džiaugsmo. Gal juos temdė gaili pianino šneka. Daina turėjo daug slapties, ji buvo liūdna ir graži.

Kai ji nutilo, Darius nuėjo į svetainę, paglostė Indrės garbanas ir paprašė kasdien taip ką nors padainuoti. Ji apsidžiaugė ir pažadėjo. Dabar jis kas vakarą, tysodamas ant žaliosios kanapos, klausėsi žmonos dainų.

Vieną popietę jis surinko kontoroje pluoštą popierių ir grįžo namo anksčiau. Ketino Pavėsyje prie rašomojo stalo ramiai padirbėti, paruošti ketvirčio ataskaitą. Laiptų aikštelėje, jau prie durų, išgirdo: jų bute griežė smuikas. Suprato – tai Linas. Matyt, žino, kad Indrė tokiu metu namie būna viena, tai atlindo. Gal jau ne pirmą kartą. Ko jis prie jos gretinasi, ko ieško?

Atsirakino duris ir žengė per slenkstį. Smuikas nutilo. Iš svetainės pasitikti vyro išėjo Indrė.

– Taip anksti? – nustebo.

Atrodė sutrikusi.

– Suprantu, kad per anksti. Gal dar valandai išeiti?

– Nejuokauk.

– Lyg girdėjau muziką. Turbūt sutrukdžiau.

– Linas užėjo. Atnešė natų. Pagrojo naują mūsų programą.

– Visą programą! – paironizavo Darius.

Ji neketino aiškintis. Atsisuko į svetainės duris.

– Linai, ateikit. Darius sugrįžo.

Tarpdury pasirodė griežikas. Rankose nešėsi smuiką ir smičių – lyg teisinosi. O gal nenorėjo paduoti Dariui rankos.

– Sveiki. Mes čia… mokėmės, – kažką smičiumi ore parašė Linas.

– Ar tu pradedi smuikuoti? – Darius paklausė Indrės.

– Ne, aš ir Linas grosime duetą.

– Kokia tu spartuolė – vakar Menuetas, o rytoj jau Duetas.

– Gabumais reikia naudotis, – įsiterpė Linas.

– Žmogus daug ką sugeba. Visų gabumų gal nė nežino, – Darius bandė pasukti šneką apie kitką, bet Linas jį pertarė:

– Indrės pašaukimas yra muzika.

– Na, ji kasdien po tą muziką braido.

– Su vaikais giliau neįbrisi. Gali tik seklumoj pasitaškyti. O Indrė geba daugiau.

– Na, jeigu geba, tegu brenda. Aš jos už rankos nelaikau.

Jis nenorėjo tam muzikantui pasirodyti esąs pavydus. Jam visai pakako tų vakarinių Indrės dainelių, bet tai – ne viešas reikalas.

Linas apsidžiaugė:

– Matai, Indre: tu be reikalo baugštinaisi. Darius atveria tau duris.

– Aš džiaugiuosi, – atsiliepė moteris.

– Na, šiam vakarui užteks. Bėgu į koncertą, jums linkiu smagiai pavakaroti.

Jis įdėjo smuiką į futliarą, apsivilko paltą ir atsisveikino.

Darius nuėjo į Pavėsį ir išskleidė ant stalo savo popierius. Bet akys neklau~sė – raidės tiesiog liejosi, tirpo ir jis kelissyk pasijuto lyg neregys, klaidžiojantis po baltą tamsą. Mintyse vis grįžo ir grįžo į laiptų aikštelę, girdėjo, kaip jų svetainėje griežia smuikas. Jau ten jis pajuto, kad ta muzika atnešė į jų namus kažką nauja, nelaukta. suvokė, jog čia žaidžia ir Linas, ir Indrė, tik nežinojo, katras gudriau. Dabar norėjo tai išsiaiškinti. Tikėjosi, kad žmona ateis ir pasiteisins. Bet ji nesirodė. Pagaliau jis neištvėrė ir nuėjo į svetainę. Ant stalo gulėjo atversta knyga, o Indrė stovėjo prie lango ir žiūrėjo į vakaro sutemas. Jam pasirodė, kad niekada nematė jos tokios tylios, susimąsčiusios. Gal ir jai raidės išsilakstė? Gal ir ji jaučiasi kaip neregė?

Atėjo į svetainę nusiteikęs pričiupti žmoną už jos mįsles ir vylių, bet, išvydęs ją tokią tylią, vienišą, netikėtai atlėgo. Uždėjo ranką jai ant peties ir paklausė:

– Ką ten pamatei?

Ji ūmai atsigręžė. Atrodė nustebusi.

– Užsisvajojau, – lyg pasiteisino.

– Apie ką?

– Sako, svajonė turi likti paslapty.

– Net nuo manęs? – nusistebėjo jis.

– Nuo visų. Jeigu išsitarsiu, ji neišsipildys.

– Iki šiol vienas nuo kito nieko neslėpėm.

– Gal todėl ne viskas išsipildė.

Jis norėjo žinoti, ką reiškia tie jos žodžiai, bet aiškintis pabūgo. Tik paklausė:

– Ar dėl svajonės verta slapukauti?

– Kas ko verta iš anksto nežinom, – tarė ji ir atsisėdo prie atverstos knygos.

Parodė, jog nenori daugiau šnekėtis. Darius dar valandėlę tylomis pastovėjo prie lango, paskui grįžo į Pavėsį. Nurinko nuo stalo popierius ir sukimšo į portfelį. Žinojo, šį vakarą jau nebedirbs. Būtų ramiai sėdėjęs prie savo ataskaitos kontoroje, dabar nė neįtartų, kad žmona turi paslapčių. Bet ar taip būtų geriau? Bandė kalbėtis su Indre – tuščiai. Krimtosi, kam jos pagailėjo, nusileido. Reikėjo tiesiai paklausti, pareikalauti paaiškinimų. Dabar turės laukti.

Prisikimšo pypkę ir išėjo į balkoną parūkyti. Svetainėje knyga ant stalo jau buvo užversta. Indrė virtuvėje ruošė vakarienę.

Kelis vakarus grįžo namo neramus. Laiptinėje nejaukiai suklusdavo – ar neišgirs to smuiko? Stebėjosi – ko gi bijo prie savo buto durų, ar jam namai jau svetimi? Iki šiol tokių rūpesčių neturėjo. Visada žinojo: Indrė namie ir laukia jo. Na, kartais rasdavo begurkšnojant kavutę su kokia nors mokytoja ar buvusia mokslo drauge. Bet niekada su vyriškiu! Buvo įsitikinęs ir apsipratęs, kad Indrei yra vienintelis. Vertino tą žmonos ištikimybę ir draugystę. Laikė ją gyvenimo dovana. Ir pats stengėsi per toli į šoną nenuklysti. Žinoma, ne visada pasisekdavo. Kartais grįždavo paryčiais, bet svetimoje lovoje niekada nenakvojo.

Dabar tas ramybės indas įskilo. Be jo žinios, be jo valios namuose atsirado svetimas. Tai Indrė jį įsileido, gal net pasikvietė. Kodėl taip pasielgė? Ar buvo per ma~ža savo vyro? Rodos, iki šiol sutarė, vienas antram įtiko. Gal tą svetimą atvedė muzika? Bet kodėl iš karto Pirmąjį Smuiką? Ar nėra menkesnių, pagal jos noselę? Juk susitinka su kursiokėmis iš muzikalkės, galėtų kartu su jomis ir skambalioti…

Vakarais Indrė sėdėjo prie pianino, mokėsi iš Lino atneštų natų. Į Pavėsį dabar retai teužeidavo. Darius čia leido laiką vienas. Gulėjo ant žaliosios kanapos ir dar sykį skaitė „Dvylika kėdžių“, bet knyga krito iš rankų. Iš svetainės po visą butą sklido Indrės muzika, jos vilnys lyg vėjas trankė, nešiojo ir Dariaus atidą, mintis. Jis nepajėgė nuo tų garsų atsiriboti, pabėgti. Vis dilgino širdį žinojimas, kad Indrė mokosi groti kartu su Linu. Dėl to taip stengiasi, vis kartoja tuos pačius gabalus, ieško naujų spalvų, dailina. Jis skaudžiai jautė, kaip tie karšti garsai atskiria, stumia jį nuo žmonos, lyg gula į skaidrią, kietą sieną. Antai Indrė ir Linas stovi už tos sienos, o jis likęs vienas. Darius kratėsi to vaizdo, bet šis įkyriai lindo į akis. Pagaliau pašoko nuo kanapos, metė ant stalo knygą ir nuėjo į svetainę.

Indrė pajuto jį ir liovėsi skambinti. Jis apsimetė esąs ramus ir paklausė:

– Na kaip sekasi?

– Sunkiai. Lyg per daug natų.

– Kam pasirinkai tokį keblų dalyką?

– Linas atnešė.

– Jis atnešė, o tu vargsti. Juk moki gražių melodijų, dainelių. Paskambindavai, padainuodavai. Ar neužteko?

– Linas sako, kad negalima nurimti. Negalima paskęsti buities niekeliuose, kasdienybės dulkėse. Žmogus turi ieškoti, surasti save, siekti, veržtis…

– Linas sako, Linas atnešė… Kam tau prireikė to pamokslininko? Kur jis tave nuves? Ar tu neturi savo galvos, savo nusistatymo?

– Įsivaizduok – neturiu! Apie tuos dalykus man niekas nekalbėjo. Tik apie tai, kad Dievo nėra, tik apie materializmą, tautų draugystę… O kaip žmoniškai gyventi – nė žodžio.

– Ar mes nežmoniškai gyvename?

– Tas žmoniškumas – iš tėviškės, iš tėvų. O ką mums davė mokykla? Ar mokė būti žmonėmis, ar pamokė gyventi?

– Bet gal ir blogo neišmokė?

– Kokius pavyzdžius mums rodė? Korčiaginą, Morozovą, Melnikaitę. Kovotojus, atsisakiusius savęs dėl kitų, dėl šviesios ateities. Ar gali žmogus atsižadėti savęs? Ar žmogui yra kas svarbesnio, brangesnio, negu jis pats?

– Tai turime lipti ant altoriaus?

– Ne šventykloje, bet ant savo gyvenimo altoriaus.

– O kaip jį surasti?

– Reikia ieškoti. Kiekvienas turime rasti savo gyvenimo altorių.

– Tu jau radai?

– Aš ieškau. Aš bandau.

– Matyt, Linas tave to išmokė.

– Man patinka jo žodžiai.

„Ar žodžiai, ar jis pats?“ – norėjo paklausti Darius, bet pabūgo. Nusivylė ta šneka. Atėjo nusiteikęs išsiaiškinti ir perspėti, o nudardėjo į šalį. Indrė vėl išsisuko, lyg būtų nesupratusi, kas jam rūpi. Pakreipė kalbą į bendrybes, ėmė „filosofuoti“. Anksčiau niekada taip nešnekėjo. Tai Linas pripūtė jos galvelę tų miglų. Matyt, turi gerą liežuvį. Ar dabar ji buvo atvira, ar tik apsimetė? Reiktų pabūti kartu su jais, pasižiūrėti jų žaidimų. Patylėjęs tarė:

– Matyt, nepėsčias bernas tas Linas. Gal ir mane paauklėtų?

– Nesišaipyk.

– Kada jo lauki?

– Poryt jam laisvas vakaras. Ateis paklausyti, ko aš išmokau.

– Paskui galėtume visi pasėdėti, išgerti kavos.

– Būtų gražu, – apsidžiaugė ji.

– Sutarėm, – patvirtino Darius.

Jis grįžo į Pavėsį, Indrė liko prie pianino. Dar ilgai grojo, bet ta muzika Dariaus nebetrikdė. Dabar jau abu rengėsi pasitikti Liną. Jis nežinojo, apie ką jie šnekėsis, bet buvo nusiteikęs ginti savo žmoną ir namus. Jis parodys Indrei, kad nebūtina lankstytis prieš svečią, nors jis yra ir Pirmasis Smuikas. Reikia turėti savo nuomonę ir jos laikytis.

Kiek apsiraminęs, jis vėl atsivertė „Dvylika kėdžių“.

Tą vakarą trise sėdėjo svetainėje. Indrė apkrovė stalą gardumynais. Matyt, norėjo bent taip atsidėkoti Linui už netikėtą draugystę. Darius pastatė butelį armėniško. Tikėjosi atrišti svečio liežuvį.

Linas prie stalo elgėsi kaip savas: neraginamas valgė, kilnojo taurelę, mielai leidosi į kalbas. Buvo linksmas. Daugiausia apie save ir šnekėjo: pasakojo apie koncertus, išvykas, repeticijas. Indrė vis teiravosi apie laisvas svečio valandas – kuo domisi, ką skaito, kaip atostogauja, kur keliauja… Pasisakė esąs namų žmogus. Mėgsta skaityti. Patinka pasaulio išminčių raštai, traukia knygos apie Lietuvos praeitį, tik gaila, kad tokių beveik nėra arba sunku jų gauti.

– Bet apie tuos dalykus juk girdėjom mokykloje, – kurstė svečią Darius.

– Beveik nieko. Kelis žodžius apie graikų senius, apie Hegelio dialektiką, daugiausia apie Markso materializmą.

– Ar mums nepakanka? – klausė Darius.

– Ne! Jeigu gyvename dvidešimtame amžiuje, tai privalome pagal jį ir mąstyti. Turime žinoti savo laiko mintį ir jos laikytis.

– O kuo mums netinka senoji mintis? Juk tie žili, barzdoti išminčiai irgi nebuvo kvaili.

– Jie šnekėjo apie pasaulį. Mokė jį pažinti. Daug apie tai pasakė.

– Ir gana. Ko daugiau?

– O žmogus? Jo gyvenimo rūpesčiai, jo troškimai, jausmai?

– Juk tai svarbiausia! – sušuko Indrė.

– Ką čia beaiškinti. Gyvenam kaip mokam, – lyg teisinosi Darius.

– Todėl gyvenam blogai.

– Ar išminčius gali mane išmokyti gyventi geriau?

– Mokinio valia: klausyti, ką sako jo mokytojas, ar nusisukti ir gyventi savo galva.

– Klausau jūsų, Linai. Mokykit mane gyventi dvidešimtame amžiuje.

– Pratinkitės, Dariau, gyventi vienas.

– Kodėl man būti vienam? Juk aš turiu Indrę, gerų draugų.

– Ir su jais būnate laimingas. Bet tokių valandų žmogaus gyvenime nedaug. Ir tai gerai. Laimingas žmogus darosi lėkštas, seklus. Laimingi žmonės yra linksmi, vėjavaikiški. Laimę mes sutinkame ir palydime kartu su draugais, būry, bet kai mus užklumpa vargai, nelaimės, netektys, mes liekame vieni. Tada mes tampame kitokie – gilesni, tikresni.

– Kodėl? – paklausė Indrė.

– Vargą, nelaimę, kančią lydi rūpestis. Žmogus susimąsto apie savo gyvenimą: kodėl taip atsitiko, gal jis blogai pasielgė, kaip jis apskritai elgiasi, kaip gyvena? Juo didesnė kančia žmogų prispaudžia, tuo dažniau jis apmąsto savo gyvenimą – ko jis vertas, kiek jį branginti. O jeigu kartą žmogui dingteli mintis apie kelio baigtį, apie mirtį, jis sunerimęs pasveria, ką per nugyventus metus atliko, koks buvo. Tada žmogus geriausiai suvokia, kaip greitai lekia ir kokios tuščios yra jo dienos, ištisi metai, gal visas nugyventas laikas. Taigi pavojai, skausmai, kančia geriau negu laimės valandos padeda žmogui suvokti savo gyvenimo vertę. Jeigu žmogus pakelia nelaimes, įveikia kančią, jis pasiryžta gyventi kitaip, ima branginti gyvenimą.

– Aš nenoriu kentėti. Aš noriu būti laiminga! – prieštaravo Indrė.

– Mes visi to norim, Indrute. Bet gyvenimas nepaiso mūsų norų. Jis painioja mūsų kelius, paspendžia ant jų visokių spąstų ir mes netikėtai į juos pakliūvam. Mano mama, paprasta sodietė, sakydavo: gyvenimas yra žiaurus.

– Niaurūs tie naujieji jūsų išminčiai, Linai. Tamsios jų mintys. Lyg žmogui būtų skirta ir verta kentėti. juk šito mūsų nemokė. Mūsų poetas dainavo: „Mes laimę pasieksim per kovą.“ Gal tas kvietimas šviesesnis? – klausė Darius.

– Iki šiol mus būriais vedė į laimę. Būrį lengviau valdyti negu atskirą žmogų. Būry žmogus veik pamiršta save. Jam svarbesni pasidaro būrio reikalai, idėjos. Jis ima galvoti, kad būry iš tiesų yra stipresnis, reikšmingesnis. Todėl mus taip kviečia, varo į partiją, į komjaunimą. Ir žada visus nuvesti į laimės karalystę.

– Gal nuves? – viltingai pasiteiravo Darius.

– Nenuves, – tvirtai atsakė Linas.

– Kodėl?

– Todėl, kad tokios karalystės Žemėje nebuvo, nėra ir nebus. Daug kas jau vedė, o kur mes atėjome? Pagal vedlių pažadus seniai turėtume gyventi rojuje, bet tebedūstame pragare. Juo garsesnis vedlys, tuo didesnis melagis ir apgavikas.

– Bet sako mums gražius žodžius: laisvė, lygybė, brolybė, – nerimo Indrė.

– O kuo jie pas mus pavirto? Ar mes esame laisvi? Ar esame lygūs? Ar gyvename broliškai? Tie šventi žodžiai išbluko, juos baugu ištarti. Gyvename uždaryti lyg kalėjime, viskas dažyta melo spalvomis. Mūsų didžioji tėvynė, girdi, šviesos pasaulis, o anapus sienų – blogio tamsa. Mūsų gyvenimas – kova, mums būtini priešai. Seniau jų buvo pilna namie, dabar jie knibžda ten, kapitalistų irštvose. Bet mes jų nebijome, nes mus gina taikos balandis…

Linas įsikarščiavo, kalbėjo vis balsiau, mosavo ranka, lyg laikytų joje smičių. Indrė sunerimusi kvietė svečią užkąsti, Darius vis ragino pakelti taurelę. Bet Liną, matyt, labiau traukė šnekėtis, o ne vaišintis. Darius gailėjosi įtraukęs svečią į tas klampias lankas, nelaukė tokių aistringų jo žodžių. Džiaugėsi, jog tik trise šnekasi, pašaliniai negirdi. Pabandė raminti Lino įkarštį, paklausė:

– Tai kaip mums dabar gyventi?

Linas lyg sutriko, bet greitai susigriebė:

– Turime laukti. Turime išlikti. Turime augti. Esame silpni. Stipriausiųjų netekome. Vieni paliko Lietuvą, antrus iššaudė, trečius išvežė į Sibirą. Mums reikia saugoti ir skleisti žmoniškumą. Toje smurto ir melo karalystėje reikia lavinti savo gabumus, dorą, darbštumą. Negalime užsnūsti, turime budėti, kad būtume pasirengę, kai sugau~s laisvės varpas.

Buvo matyti, jog tiki savo žodžiais. Kalbėjo lyg pranašas. Darius žvilgtelėjo į Indrę. Jos akys švytėjo, ji susižavėjusi klausėsi Lino. Darius ryžosi atvėsinti svečią ir tarsi nustebęs paklausė:

– Jūs tebetikite laisve?

Linas sumišo, bet tuojau įsakmiai tarė:

– Visi turime tikėti. Mums parašyta: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos.“

Lyg viską pasakęs, gal nusivylęs viešnage, jis pakilo nuo stalo ir atsisveikino.

Darius ir Indrė dar grįžo prie stalo. Jie, išleidę svečius, visada juos apšnekėdavo. Šį sykį jie nesutarė: Indrei Linas atrodė šventas, Darius vadino jį auksaburniu. Nenorėjo grįžti į painias šio vakaro šnekas, tai išėjo į balkoną užtraukti dūmo. Bet rūkydamas mintyse vėl ėmė ginčytis su Linu. Gailėjosi taip greitai išleidęs svečią. Būtų jį įveikęs.

Po poros dienų Darius, grįžęs iš darbo, vėl rado namuose Liną. Kaip visada Indrė pasitiko vyrą koridoriuje, pakabino į spintą jo paltą ir atsiprašė, kad šiandien nepaduos jam pavakarių, – dabar ji, girdi, neturi laiko, repetuoja su Linu duetą. Liepė pačiam pasiieškoti šaldytuve ko nors valgomo ir grįžo į svetainę. Darius paniuręs nuėjo į Pavėsį ir išsitiesė ant kanapos. Buvo įpratęs po darbo prisėsti kartu su Indre prie stalo užkąsti, išgerti kavos ir pasidalyti dienos naujienomis. Šiandien jau kitaip – turi pats naršyti po šaldytuvą, vienas sėdėti virtuvėje. O ji tuo metu muzikuos su Linu. Linksmins savo Darių! Kaip visa tai atrodo? Reiktų nueiti į svetainę ir pasiūlyti tam smuikininkui nešdintis iš šių namų. Ko jis čia landžioja, ko ieško?

Bet nenorėjo pasirodyti toks storžievis. Ką pasakytų Indrė? Pasijustų pažeminta. Juk Linas yra jos svečias. Todėl tysojo ant sofos ir klausėsi dueto.

muzika skambėjo protrūkiais. Daugiausia grojo Indrė, Linas vis stabdė pianistę ir kažką jai pasakojo, aiškino. Ji klusniai klau~sė mokytojo, matyt, jai patiko būti Pirmojo Smuiko mokine.

Kartais prie pianino melodijos pristodavo smuikas. Tie du balsai tai susiliedavo, tai nutoldavo, čia skambėjo taikiai, meiliai, čia piktai. Jie jaudino Darių. Jam atrodė, kad dabar Indrė ir Linas groja vienas kitam. Jis bandė tuos balsus išskirti, bet jie lyg veržėsi vienas prie antro ir skambėjo sykiu. Tiesiog siutino smuikas: jis meilinosi, prašė, žadėjo, ilgėjosi, liūdėjo… Smuiko melodija užtvindė butą, smelkėsi Dariui į krūtinę, plėšė galvą…

Jis pašoko nuo kanapos ir ėmė vaikščioti po Pavėsį. Prisikimšo pypkę, griebė degtukus ir buvo bebėgąs į balkoną, tačiau atsiminė, kad kelias užstotas. Juk negali trukdyti muzikams! Užkūrė pypkę ir godžiai užsitraukė. Keli stiprūs dūmai lyg apramino. Ir svetainė nutilo. Gal ir jie pajuto jo nerimą?

Tarpdury pasirodė Indrė. Skruostai užkaitę, akys švyti, bet lūpose – tylus priekaištas. Trinktelėjo Pavėsio duris ir grįžo į svetainę.

Užsidarė nuo jo dūmų. Užsidarė nuo jo!

Muzika ir balsai nutolo. Dabar jie lyg ir mažiau grojo, daugiau plepėjo. Kartais abu juokdavosi. Paskui visai nutildavo. Ką jie ten veikė? Gal glamžėsi, gal bučiavosi? Bet, laimė, vėl suskambėjo pianino garsai. Ir viskas kartojosi, jam atrodė, be galo.

Darius stovėjo prie lango, bet nieko už jo nematė. Pypkė išdegė, bet jis vis dar traukė šaltą orą. Mintys lyg įdūkusios bitės sukosi apie savo apsėstą lizdą. Koks menkas ir juokingas jis dabar atrodo. Jo žmona už sienos koketuoja, gal ją gniaužo svetimas vyras, o jis čia kiūto lyg kiškis. Būtų kaimo bernas, nueitų, išdaužytų tam Linui snukį ir išmestų pro duris. O dabar, matai, kultūra, etiketas. Na juk nenakvos, galiausiai vis tiek išsinešdins, bet Indrė… Kaip su ja gyventi? Pričiupti ar susitaikyti, apsimesti, lyg nieko neatsitiko? Šį vakarą ji verta griežto, rūstaus žodžio, bet jis nenorėtų su ja pyktis, rietis. Kur taip nueitų? Dabar ji turi užtarėją, guodėją. Tas tuojau ją priglaustų. Gal to ir laukia. Svarstė, kamavosi. Visoms mintims rado prieštarų. Nepajėgė nieko nuspręsti. Liko sutrikęs.

Pagaliau repeticija baigėsi. Darius girdėjo, kaip Indrė linksmai atsisveikino su mokytoju. Laukė, kada ji pravers duris ir ateis į Pavėsį. Išsitiesė ant kanapos ir atsivertė laikraštį, tarsi būtų ramiai per tą jų pamoką skaitęs. Nors žiūrėjo į jį lyg aklas.

Indrė iš tikrųjų netrukus įslinko ir prisėdo ant kanapos. Veidas švietė, bet ji dėjosi rami.

– Kaip praėjo diena? – buvo įpratusi kasdien to klausti.

– Nieko nauja, – atsakė jis.

– Kažkodėl nenuėjai į virtuvę pavakarių.

– Nepratęs vienas.

– Per mane likai alkanas, – ji gailiai pajuokavo.

– Ne tik alkanas.

– Kas dar nutiko?

– Atstūmei mane, – piktai ištarė jis.

– Kaip? – nustebo ji.

– Uždarei mane čia, Pavėsy, kad netrukdyčiau. Kad galėtum ten laisvai išdykauti su tuo didžiuoju muzikantu. Ką ten veikėt? – jis metė į šoną laikraštį ir pašoko nuo kanapos. Tie žodžiai išsprūdo netikėtai, neketino jų sakyti. Krito lyg prinokę vaisiai.

– Mes… grojom, – bandė pasiteisinti Indrė.

Ji atrodė išsigandusi. Veidas pablyško.

– Girdėjau tą jūsų muziką, – išsidavė jis. – Ne tiek grojot, kiek krizenot.

– Tai Linas. Jis juokiasi iš mano skambinimo, iš mano klaidų.

– Jis šaiposi iš tavęs, o tu tuo džiaugiesi.

– Jis toks žmogus – pasijuokia, paskui moko.

– Koks puikus žmogus, koks mokytojas! Tik reikia su juo užsidaryti nuo vyro.

– Argi aš dėl to užsidariau? Juk žinai, kad nemėgstu kambary tavo dūmų. O čia dar svečias…

Indrės balsas virpėjo, ji lyg susigraudino. Dabar atrodė nuoširdi, bet jis nežinojo, ar tai tiesa. Nežinojo, ar jiems ten rūpėjo tik muzika. Jis nenorėjo ginčytis dėl tų dūmų, bet ieškojo teisybės. Tik gal per toli nuėjo, per daug pasakė. Nusprendė trauktis ir laikytis. Nelauktai atsivėrė.

– Atleisk, Indre, aš čia visko prisigalvojau… Ko tu veliesi su tuo Linu?

– Jis bando iš manęs padaryti pianistę. Ir aš šito noriu. Tik tiek. Bet jeigu tu matai kažką daugiau, aš galiu atsisakyti.

Šis žodis pasirodė tikras ir jis patikėjo. Nereikalaus jo įvykdyti, tai atrodytų neteisinga. Tarė jai:

– Kam tiek daug? Juk tu mano žmona.

Ji pribėgo ir apkabino Darių. Jam atrodė, kad prisiglaudė pats džiaugsmas. Norėjo tikėti ta, kurią glėbyje laikė.

Pamokų padažnėjo. Linas ateidavo beveik kiekvieną savo laisvą vakarą. Artėjo Gegužės pirmõsios šventė, Linas ir Indrė rengėsi tą dieną viešai pasirodyti. Darius jų muzikos klausėsi Pavėsyje. Tiek daug sykių ją girdėjo, kad pats beveik visas melodijas išmoko. Žinojo visas balsų bangas, pianino ir smuiko šnekesius, jų santaros ir rūsčio vingius.

Pasikeitė repeticijų tvarka. Juodu vis ilgiau grojo, mažiau kalbėjosi. Juokas nutilo. Matyt, Indrė perspėjo, ir Linas surimtėjo. Pavėsio ir svetainės durys dabar būdavo praviros, Darius galėdavo iki valiai klausytis, kas ten dedasi. Jis girdėdavo tik muziką, ji jam jau ir įkyrėjo. Stebėdavosi pačių muzikantų kantrybe tokias ilgas valandas groti. Jis pavargdavo besiklausydamas, nervindavosi, kad negali žmoniškai paskaityti nei laikraščio, nei knygos. Suirzęs vos susilaikydavo neišbėgęs iš namų į miestą, bet bijodavo palikti juos vienus. Kentėdavo įsitaisęs ant žaliosios kanapos. Užsikurdavo pypkę. Vienai užgesus, prisikimšdavo kitą. Žmona jau nebedraudė rūkyti. Butas prismilkdavo dūmų.

Po repeticijos Indrė pakviesdavo Liną pasėdėti prie stalo. Ji skubomis patiekdavo užkandžių, Darius surasdavo bare butelioką. Dėdavosi esąs linksmas ir nerūpestingas. Teiraudavosi Lino, kaip sekasi jo mokinei, smuikininkas girdavo jos gabumus ir norus. Šneka apie muziką greitai nuklysdavo į platesnes lankas, Darius tyčia į jas traukdavo svečią, o Linas mėgo pašnekėti. Veik visos jo kalbos apie žmonių gyvenimą buvo tamsios ir liūdnos. Jis peikė juodus valdžios darbus ir gailėjo Lietuvos. Darius stebėjosi svečio drąsa beveik nepažįstamuose namuose taip laidyti liežuvį. Atidžiai klausydavosi jo žodžių ir dėdavosi juos į galvą.

Ir tą vakarą šneka greitai pasuko klaidžiais, grėsliais takais. Darius norėjo pasirodyti, kad domisi muzika, ir tartum koks intelektualas paklausė:

– Kaip jūs sukalat orkestro repertuarą, kaip pasirenkat kūrinius?

– Renkamės, bet esam suvaržyti: kuo mažiau modernistų, Vakarų, lietuvių kompozitorių. Geriausia – rusų, ypač tarybinė muzika.

– Kas jus taip varžo?

– Ta, kuri viską varžo: Maskva.

– Ar jūs, Linai, lazdos neperlenkiat? Argi Maskva taip jau viską ir varžo?

– Viską! Argi jūs nežinot? Jeigu mes norim pagaminti naują sagą, turim atsiklausti Maskvos.

– Bet juk yra mūsų ministrai, direktoriai, pirmininkai, partijos sekretoriai. Jie jau išmoko planuoti.

– Va jūs paminėjot partijos sekretorius. Dabar jie mūsų gyvenime svarbiausi. Ir patys ištikimiausi Maskvos tarnai.

– Jūsų nuomone, mes jau neturim Lietuvos.

– Neturim! Tai greitai suprato ir pasakė poetas: Lietuvos senos nebėr – / Lietuva – LTSR! Sukišo mūsų Lietuvą į keturias svetimas raides.

– Bet tos raidės lietuviškos! Ir mūsų įstaigos, mokyklos, knygos – lietuviškos.

– Tas lietuviškumas – tik vystantis, džiūstantis medis. Jo šaknis pakirto, šakas išpjaustė.

– Kalbat mįslėmis, – papriekaištavo Indrė.

– Tai skaudžios mįslės. Maskva bijo, kad mes jų neįmintume. Slepia jas. Dažo tą medį gražiomis spalvomis, dabina jį dirbtiniais lapais ir žiedais. Migdo, mulkina mus.

Tie Lino žodžiai Dariui atrodė lėkšti, tačiau pavojingi. Jis bandė ginčytis:

– Bet tas medis tebežaliuoja.

– Medis auga iš šaknų. Jos teikia jam gyvybės sultis, padeda atsilaikyti prieš vėtras. Pažiūrėkit, kaip dabar naikina mūsų tautos šaknis – juodina, kreivina mūsų istoriją. Vis giria mūsų kovas su kryžiuočiais, kad užmirštume karus su Maskva. „Išvaduotojai” dedasi mūsų broliais, tačiau nė pasakyti neleidžia, kiek mes nuo jų prisikentėjom, kiek jie mūsų kraujo išliejo, kiek lietuvių kalėjimuose, Sibire supūdė. Atrodo, dar tik vakar partizanai kirtosi su jais dėl Lietuvos laisvės, šiandien juos jau vadina banditais. Seka pasakas, jog mūsų tauta visada buvo suskilusi į vargšus ir išnaudotojus, kurie tarpusavy kariavo. Visais būdais kiršina mus, kad tik pamirštume jų pačių skriaudas. Ir pamirštume, kaip mūsų tauta per amžius kovojo už savo laisvę.

– O kur tos šakos, tie žiedai? – nekantravo Indrė.

– Nebeliko! Juk turėjom Vytauto laikų vytį, Kudirkos himną, gražią trispalvę. Turėjom Lietuvos kariuomenę, draugijas, studentų korporacijas, skautus, turėjom lietuviškus pinigus… Kur visa tai dabar? Apjuodinta, sutrypta ir išmesta. Kad užmirštume, kas buvome ir esame. Viskas nudažyta vien raudona spalva. Kraujo spalva! Bet tai ne mūsų spalva. Jų vėliavoj – ne mūsų kraujas. Mes atsimename savo trispalvę.

– Užtat dabar – tautų draugystė, – nenusileido Darius.

– Šventa draugystė su viena didžiąja tauta. Kad užmirštume, ką ta tauta yra mums padariusi.

– Bet juk esam broliškų tautų šeima. Turime ir gyventi broliškai, – spyrėsi Darius.

– Broliškai gyvena tik laisvi žmonės. Dabar nebent užjaučiam vieni kitus. Ir tai tik tylomis, be žodžių.

– O kur dingo žodžiai? – paklausė Indrė.

– Laisvas žodis uždraustas. Poetai bijo ir tyli. Nėra naujo Kudirkos, Maironio. O jei yra, tai toli. Jie rašo, bet mes jų dainų beveik negirdim, – pasakė Linas ir ėmė deklamuoti.

Regiu aš didžią mūsų žemės prasmę

Ir jos naujų dienų aušras skaitau:

Pro speigą, pro rudens audras mes,

O Lietuva, vėl tau pavasarį, vėl laisvę šaukiam tau!

– Kas taip šaukia? – paklausė Darius.

– Bernardas Brazdžionis. Jis dar tiki Lietuva.

– Kaip jūs per Atlantą jį išgirstat?

– Kai garsiai šaukia, toli girdėti. Laisvės žodis visada toli girdėti.

– Norėčiau tokios poezijos paskaityti, – tarė Indrė.

– Poryt atnešiu.

– Lauksiu, – nudžiugo ji.

Trijulė dar pasvajojo, pasišnekėjo apie būsimą koncertą, pakilnojo taureles ir veikiai atsisveikino.

Dabar vakarais skaitė Brazdžionį. Linas atnešė dvi poeto knygas. Dariui jos buvo nematytos. Abiejose kalbėjo nepažįstamas poetas. Jo eilių žvaigždės buvo tėvynė ir Dievas. Dariui tos žvaigždės atrodė keistos ir naivios. Poetas dainavo vakarykštę Lietuvą: apie jos milžinų kapus, šventuosius ąžuolus, baltų ramunių lankas, žalias sodybas su sidabro sodais, rūtomis po seklyčios langais, židinių ugniakurais… Jis neteko tos Lietuvos, tai dabar ilgisi ir gaili. Kam gailėti to senojo nykaus sodžiaus, juk dabar ten jau verda naujas gyvenimas – ūžia traktoriai, šviečia elektra, rodo televizoriai… Brazdžionis nepamiršo Dievo, savo didžiojo geradario.

Iš Tavo rankos, Dieve, gaunu savo rytą,
Iš Tavo rankos ir šviesi darbų diena,
Iš Tavo rankos man ir laimė krito,
Ir praeitis, ir dabartis ir rytdiena.

Poeto Dievas išgelbės ir vargšę Lietuvėlę.

Tu stosi, Viešpatie, Galybių Kunigaikšti,
Ir kris karaliai kaip vergai žemi po kojų,
Tu eisi, Viešpatie, ir Tavo priešas ten nevaikščios,
Ir nebedengs tamsa Tavų namų, sodybų mūs ir gojų.

Naivuolis!

Įsidrąsinęs ima šaukti lietuvį burtis prie lietuvio ir vaduotis iš tautos sutemų, iš vergovės. Lyg pranašas dainuoja:

Žus visam pasaulyje komuna:
Iš vergijos stos išlaisvintas žmogus, –
Neteisybė greit pakyla, greitai žūna, –
Jos nelaimina nei žemė, nei dangus.

Pavojingi, baisūs žodžiai! Greičiau grąžinti tas knygeles Linui, kad kas nepamatytų jų Pavėsyje. Saugumas už jas nepaglostytų. Iš kur tas muzikantas jų gauna? Ir kodėl jas platina, ko tikisi? Reiktų vakare pasiteirauti.

 Tą popietę Indrė ir Linas ilgai grojo – taisėsi rytojaus koncertui. Dariui nusibodo žalioji kanapa, pypkė ir Brazdžionio eilės. O labiausiai ta muzika. Griežė ją ištisai gal septynis kartus. Ko juodu taip stengiasi, ko čia dar trūksta. Jam jau seniai atrodė visko per daug. Bet kentė ir klausėsi. Tvardė, ramino save: tai jau paskutinis vakaras, rytoj jų svetainėje bus tylu.

Išgirdęs, kaip Indrė užvožė pianino dangtį, griebė iš baro konjaką, nulėkė į svetainę ir sušuko:

– Pabaigtuvės!

Griežikai nustebę susižvalgė.

– Mums pabaigtuvės rytoj, – atsiliepė Indrė.

– Užjauskim šeimininką: juk jis tiek daug iškentėjo, – pajuokavo Linas.

Darius trinktelėjo butelį ant stalo ir paprašė žmoną išvirti kavos.

Tą vakarą ilgai pasėdėjo. Indrė, matyt, negalėjo pamiršti muzikos ir atrodė užsisvajojusi, bet Linas buvo linksmas. Vyrų šneka draikėsi padebesiais, abu, lyg ieškodami vienos tiesos, kilnojo taureles. Paskui Darius iš Pavėsio atnešė Brazdžionio knygas ir atidavė svečiui.

– Koks jums tas tolimasis poetas? – paklausė Linas.

– Skaudus, – atsiduso Indrė.

– Svajotojas, – pridūrė Darius.

– Argi? – nustebo Linas.

– Dainuoja apie Lietuvą, kokios jau nėra ir niekada nebebus, – paaiškino Darius.

– Gal bando priminti, kad nepamirštume, – tarė Linas.

– Kam tie prisiminimai? Nebent tiems, kurie pabėgo iš tėvynės ir dabar jos pasigenda. Matyt, poetui svetima naujoji žemė, tai jis ir glaustosi prie paliktosios. Nereikėjo jos palikti.

– Ir čia pražūti?

– Juk ne visi pražuvom.

– Mes žemai nusilenkėm. O jis čia šiandien jau nebedainuotų.

– Na, tegu dainuoja, tik ne apie mus ir ne mums.

– Kodėl gi? – nusistebėjo Linas.

– Nes yra išėjęs. Dainuoja prisiminimų Lietuvą. O mes joje gyvenam. Tebeturim viską, dėl ko jis rauda, ir dar daugiau.

– Ar tikrai tebeturim, Dariau? Kur mūsų laisvas žodis, kokia mūsų mokykla, koks menas, kokia mūsų valstybė? Kur mūsų tėvynė? Sako, dabar jau visa ta didžioji šalis nuo japonų iki Baltijos. Jeigu tai užtruks, vieną rytą mes ir namie pasijusim, kaip tas Brazdžionis, išeiviais. Pamatysim, kad jau nieko savo neturim – nei Dievo, nei tėvynės. Tada ieškosim jo poezijos, tik bus per vėlu.

– Bet ar Brazdžionio poezija mus išgelbės?

– Neišgelbės, tačiau neleis užsimiršti. Primins, kas mes buvom, kas esam, ko netekom, ko laukiam.

– O kas jo knygas skaito, kas jas turi? Štai mudu su Indre pavartėm, ir tiek, takas baigėsi.

– Reikia nurašinėti ir platinti.

– Ir atsidurti už grotų.

– Turime išdrįsti.

– Aš nurašysiu jo eiles, – šokosi Indrė.

Linas tuojau Brazdžionio knygas jai atidavė. Darius išsigando. Norėjo griebti tas knygiūkštes ir grąžinti svečiui, bet susilaikė. Gėdijosi pasirodyti bailys esąs. Verčiau pati Indrė jas atiduotų. Bandė ją pagąsdinti.

– Nebijai saugumiečių? – paklausė.

– Aš jų nepažįstu.

– Tai susipažinsi.

– Negesinkit, Dariau, kibirkščių. Be jų neįsidega liepsna, – užstojo savo mokinę Linas.

– Nesudeginkit, Linai, mūsų namų. Geriau neškit tą liepsną kitur.

– Gyvenime būna dalykų, svarbesnių už namus, – tikino Linas.

– Man jie nerūpi, – atšovė Darius.

– Kai kam dar rūpi. Dar ne visi susitaikė.

– Liaukitės, vyrai. Į dausas nušnekėjot. Ir Brazdžionį užmiršot. Va – atsiminiau jo dainą. Paklausykit.

Ir ji uždainavo.

Aš atsimenu namelį,

Tą gimtinį savo,

Kur motulė prie ratelio

Supdama liūliavo…

Balsas suskambo tyliai, svajingai. Linas prišoko prie pianino ir tuoj surado akordus. Paskui jau abu dainavo.

Kai išklystu į pasaulį,

Platų, begalinį,

Tėviškėlės atminimas

Man laimužę mini…

Indrė vedė, Linas jai tyliai antrino, balsai derėjo, lyg būtų giminaičiai. Kai baigė dainuoti, Indrė pažvelgė į Darių, bet jis į šoną nusuko akis. Ji atsigręžė į Liną:

– Gal padainuojam Brazdžionį rytoj mokykloj?

– Neskubėk. Pirma gerai pagriežkim, – atsiliepė svečias.

Išsigando, pagalvojo apie jį Darius, bet nutylėjo. Po tos jų šviesios dainos apskritai pritilo. Indrė ir Linas šnekėjosi apie rytojaus dieną. Sutarė po eisenos susitikti mokykloje ir prieš programą dar sykį pagriežti, kad priprastų prie kito fortepijono ir scenos. Taip dalykiškai, ramiai baigė vakaronę ir atsisveikino.

Darius ir Indrė dar pasėdėjo prie atšalusios kavos puodelių. Šį vakarą jis būtų ir piktų žodžių žmonai pasakęs, bet nenorėjo drumsti jos minčių apie rytojų. Tik paprašė tų Brazdžionio knygų namie neužlaikyti. Indrė nerūpestingai pažadėjo.

Gegužės pirmąją reikėjo anksti keltis, kad suspėtų į demonstraciją. Abu su Indre apsnūdę graibstėsi, bet išėję į gatvę atkuto. Rytas besąs kaip užsakytas šventei: žydra padangė, joje linksmai tvieskia auksinė saulė. Juodu panoro pasidžiaugti ryto gaiva ir bent kiek paėjėti pėsti. Visur jau tarpo pavasaris: žaliavo sodų, parkų pievelės, vešliai lapojo krūmai, tik medžiai, lyg pavėlavę, gaubėsi dar tik šviesiais lapų nėriniais.

Ėjo sykiu iki mokyklos, čia turėjo išsiskirti – demonstracijoj ir jis, ir ji su savo bendradarbiais žygiuos. Indrė paprašė Dariaus nepamiršti jos koncerto ir nuėjo į erdvų mokyklos kiemą, kur klegėjo mokiniai, auklėtojai juos tramdė, rikiavo.

Į senamiestį Darius ėjo vienas. Gatvėse rinkosi, būriavosi kareiviai, sportininkai, studentai, mokiniai, fabrikų, įstaigų žmonės. Saulėje mirguliavo visokios emblemos, raudonavo vėliavos, plakatai, blizgėjo orkestrų dūdos. Miestas atrodė šventiškai.

Bendradarbiai Darių įprastoje vietoje linksmai sutiko.

– Vos nepavėlavai į demonstraciją!

– Matyt, su Indre ilgai vakarojai ir pamigai.

– Gražuolė žmona pagadins tau karjerą.

– Pavydit? – Darius juokais atsikirto, bet vyrai jau apie kitką ėmė šnekėti.

– Senos vėliavos, seni šūkiai, senos tribūnos… Nieko nauja!

– Todėl, kad vadai paseno.

– Sako, šiandien visas pasaulis demonstruoja.

– Sako, tik mes nežinom.

– Na, praeisim pro tribūnas, parodysim, kad esam sotūs, laimingi, gražiai aprengti, ir – į aludę.

– Taigi – prie vargano stalo.

– Nei mėsytės, nei dešrytės,

   Tik raudonos vėliavytės!..

– Na, juk ponai gavo po šaldytą vištą.

– Gautumėm ir mes, jei vištų į Rusiją traukiniais nebebildintų.

– Prieš Naujuosius metus parduotuvėse kelias valandas buvo šampano, mandarinų, o prieš gegužę – tuščios lentynos. Kokia čia šventė?

Darius į vyrų drumzlinas šnekas nesivėlė. Prisibijojo. Įkiši liežuvį, paskui gailėsies. Juk kiekviename žmonių būryje yra saugumo ausis.

Bet šnekos netilo. Vyrams nusibodo laukti tų eitynių, jie vis kandžiau ir garsiau kalbėjo. Kam rinktis ir dvi valandas tuščiai stovėti?

– Tam, kad ponai, sulipę į tribūną, mus kaip savo draugus pasveikintų.

– Juk mes čia suvaryti! Man nereikia tos demonstracijos, man nerūpi tas pasaulinio proletariato solidarumas.

– Tai ko atėjai?

– Pabandyk neateiti. Taip ištrinks, kad nepamirši…

Pagaliau kažkur toli užgrojo dūdos ir gatvė sujudo. Dariaus viršininkai stojo į pavaldinių gretą, inžinieriai susirikiavo į kelias eiles, du samdyti vyrukai iškėlė virš galvų raudoną plakatą. Būrys dar gal pusvalandį patrypinėjo ir leidosi demonstruoti.

Ponai draugai kaip visada stovėjo prie miesto aikštės suręstoje, gėlėmis išdabintoje tribūnoje. Buvo pasipuošę, linksmi. Visų atlapuose raudonavo gvazdikų žiedai. Tai vienas, tai kitas ranka pamojuodamas sveikino demonstrantus.

– Tegyvuoja tarybinė inžinerija! – koloną, kurioje žygiavo ir Darius, pasveikino pats partijos miesto sekretorius.

– Valio! – atsiliepė viršininkų eilė ir dar keli vyrai.

Darius suprato: jų būrys demonstravo blankiai. Praėję tribūną, jie lengviau atsikvėpė. Prie sankryžos kolona iširo. Inžinieriai susirinko ant šaligatvio ir tarėsi, kaip baigti šventę. Dariaus skyrius, kaip jau buvo įpratęs, patraukė į aludę „Šnekutis“. Tačiau Darius prisiminė davęs pažadą Indrei. Vyrai visaip viliojo, bet jis pagundai alaus išgerti atsispyrė.

Įėjęs į mokyklos salę, atsistojo prie galinės sienos ir dairėsi. Mokiniai krykštavo, lalėjo, ūžė. Darius bandė įsivaizduoti, kaip Indrė su jais per pamokas susišneka. Netikėtai prieš akis išdygo jauna, graži moteris, matyt, Indrės draugė, ir pakvietė jį arčiau scenos. Pasodino antroje eilėje. Jis padėkojo. Netrukus pajuto, kaip į jį ėmė žvilgčioti ir kuždėtis mokytojos. Žmonos niekur nematė.

Pagaliau prieš akis scena atsivėrė. Salė aprimo. Mokyklos direktorius pagarbino Gegužės pirmąją ir pakvietė visus pasidžiaugti švente, pasilinksminti. Į sceną išėjo dailus kostiumuotas jaunuolis ir ėmė širdingai deklamuoti šventinį eilėraštį. Dariui patiko jo žodžiai, norėjo juos atsiminti.

Ir milijonai dirbančių,

Jau atsitiesę nuo kančių,

Vienybės simbolį – Gegužį

Į aikštes neš, į iškilmes, drauguži.

Ant rankų buitį jie paims

Ir juoksis jūrų vandenims

Kaip tos mergaitės, skaisčios, jaunos,

Kurios pasauly nieko neapgauna…

Paskui dainavo mokytojų ansamblis, šoko, grojo mokiniai, bet Dariui jie nerūpėjo, jis vis labiau laukė Indrės pasirodymo. Įsivaizdavo, kaip ji dabar jaudinasi. Norėjo būti šalia, nuraminti, padrąsinti, bet atsiminė Liną. Jis tikriausiai dabar Indrę drąsino.

Koncerto vedėja paskelbė jų duetą. Pirma paminėjo Liną, tik paskui Indrę. Mokykloje galėjo labiau ją pagerbti. Į sceną kartu išėjo, bet Indrė tuojau atsisėdo prie fortepijono, o Linas dar žengė kelis žingsnius į priekį. Ji atsivertė natas, nuleido ant kelių rankas, palaukė ir ūmai ėmė groti. Darius gerai atsiminė, kaip tie garsai skambėjo namie, bet dabar didelėje erdvėje jie suskambo kitaip – lyg tyliau, lyg prakilniau. Jis pabūgo, ar Indrė ištvers, nesuklys. Netrukus ir Linas pradėjo griežti – jo smuikas aidėjo aistringai, aiškiai, atrodė, išreiškė ir neramias griežiko nuotaikas: čia sielojosi, čia džiūgavo, čia širdo, čia vėl juokėsi. Vis drąsiau su smuiku kalbėjo ir Indrės fortepijonas – tai pataikavo, koketavo, tai šiaušėsi ir niršo. Linas kartkartėm pasisukdavo į Indrę, tarsi tik jai grieždavo. Indrė, lyg nedrįsdama atvirauti, žiūrėjo tik į natas.

Dariui atrodė, jog scenoje skamba griežikų širdžių melodija. Ne sykį ją girdėjo ir išgyveno namie, Pavėsyje, bet dabar širdys jausmus liejo viešai, visai mokyklai. Toks atvirumas Dariui atrodė gėdingas. Muzikantai pamiršo, kad salėje sėdi ir jis, Indrės vyras. Jis nenorėjo jų girdėti. Norėjo iš čia dingti, palikti toje scenoje vienus ir daugiau niekada nesutikti… Tačiau susitvardė. Lyg raupsuotasis tarp sveikų žmonių sėdėjo ir kantriai klausėsi jį žeidžiančios muzikos.

Pagaliau ta muzika baigėsi skambiais, šviesiais akordais. Linas žemai nusilenkė, paskui elegantišku rankos mostu pristatė publikai Indrę, tarytum pasakė: ji yra šio koncerto žiburys! Atsivedė ją prie rampos. Abu sykiu nusilenkė. Salė karštai plojo. Linas viena ranka apglėbė Indrės pečius. Tarsi ji būtų jo moteris! Indrė ištirpo – atsakė jam padėkos ir laimės šypsena. Taip – susiėmę už pirštų – juodu ir nuėjo už kulisų. Gražioji Indrės draugė, sėdėjusi pirmoje eilėje, atsigręžė į Darių ir tylomis tarsi kažko klausė. Jis nesumetė, ką jai atsakyti. Jam buvo gėda, tik dar nesuprato, ar dėl žmonos, ar dėl paties savęs. Buvo bešokąs ir bebėgąs iš salės, bet juk tik dar labiau būtų apsijuokęs. Koncertas dar nepasibaigė – į sceną rinkosi mokinių choras. Darius sėdėjo ir laukė, kol visa tai baigsis. Tačiau jau tikrai žinojo – jis privalo atkeršyti tam smuikininkui, turi sutrypti, sunaikinti. Linas turi dingti iš jo ir Indrės akių.

Tuojau po koncerto Darius iš mokyklos išėjo. Patraukė į „Šnekutį“. Aludėje draugai vyriškai Gegužės pirmąją tebešventė.

Darius, gerai įkaušęs, temstant ėjo namo.

Šį vakarą namai netraukė. Ką juose vienas veiks? Indrė ir Linas veikiausiai tebesišlaisto po miestą, švenčia savo koncertinį debiutą. dviese kokioje nors kavinėje sėdi ir burkuoja. Susiras naują kūrinį duetui. Vėl susitikinės jų svetainėje prie pianino ir draikysis… O gal jau iš kavinės išslinko į gatvę ir slampinėja suglaudę petelius, susiėmę už rankučių. Ieško kokio tamsesnio kampo, kokio šešėlio pasiglamžyti, pasimyluoti…

Darius kniostelėjo ir ėmė dairytis. Besąs vakaras – jau švietė miesto žiburiai, šventiškai papuošta alėja poromis, būreliais sliūkinėjo jauniškė~, džiaugėsi dyka valanda, pavasariu. Darius atsiminė, kaip šia alėja jis ir Indrė savaitgalio vakarais vaikštinėdavo. Dabar ji tamposi su tuo Pirmuoju Smuiku. Užtiks juos bečiulbančius, bepaikiojančius… Darius visur žvalgėsi, bet niekur jų nematė.

O gal Indrė jau namie? Sėdi svetainėje ir laukia jo. Ims aiškintis, teisintis, meluoti. O ką nauja pasakys? Juk jis viską matė.

Tik ar viską? Ką jis apie juos žino? Beveik nieko. Ką jie, likę vieni, veikia, apie ką šnekasi, apie ką svajoja? Ar jis kada nors tai sužinos? Ar tai įmanoma sužinoti?

Kaip jam dabar gyventi? Išsižadėti Indrės? Nė už ką! Šiomis dienomis vien apie ją galvojo. Jau iš to suvokė, kokia ji jam svarbi. Anksčiau niekada apie tai nesusimąstė. Šeimos vieškelis jam atrodė tiesus ir lygus, nesimatė jokios šalikelės, takelio. O ji ėmė ir išklydo. Slapčia. Lyg viena būtų gyvenusi.

Susigrąžins ją. Bet kokia kaina susigrąžins.

Rado Indrę namie. Ji sėdėjo svetainėje prie užverto pianino. Žvilgtelėjo į Darių, lyg paklausė, kiek šiandien išgėrė, ir vėl nudelbė akis. Atrodė liūdna, bet jis tuo netikėjo. Indrė nori savo kaltę suversti jam, o pati likti šventa. Neišdegs!

Atsisėdo prie stalo, žiūrėjo į ją ir laukė. Tyla tapo sopi. Indrė neištvėrė:

– Kodėl šiandien mane palikai?

– Pasijutau nereikalingas, – pats nustebo taip atvirai prisipažinęs.

– Kas čia tau pasivaideno?

– Mokykloje visi matėm: Linas dabar yra tavo brangiausiasis.

– Nesvaičiok!

– Po koncerto vos nesibučiavot.

– Padėkojau jam. Juk jis atvedė mane į sceną.

– Atrodėt bjauriai.

– Gal tau vienam.

– O aš jau nurašytas? Man gali ir širdį apdergti?

– Nenusišnekėk, Dariau. Po programos visur tavęs ieškojau. Norėjau išgirsti tavo nuomonę apie mūsų grojimą.

– Kam tau mano pagyros? Ar salės plojimų neužteko?

– Aš grojau ir tau. Taip ilgai ruošiausi, o tu paklausei~ ir pabėgai. Tavo žodžio labiausiai laukiau.

– Juk aš tamsuolis. Dabar turi tų dalykų išminčių. Galiu lažintis, kad labai tave išgyrė.

– Kas man jo pagyros? Man reikia tavo žodžio.

– O man rūpi, ką jūs veikėt. Juk sėdėjot kokioj knaipėj ir burkavot?

Indrė neatsiliepė. Matyt, svarstė: prisipažinti ar nuslėpti. Jis džiaugėsi ją pričiupęs. Laukė jos atgailos. Indrė iš tiesų kaltai pažvelgė į Darių ir prisipažino:

– Buvom užsukę į „Svajonę“. Paplepėjom, išgėrėm kavos.

– Ir konjako.

– Ar tai svarbiausia? Man visą laiką trūko tavęs. Trise būtume žmoniškai pašventę.

– Aš norėčiau švęsti tik su tavim.

– Tai švęskim! – viltingai ištarė Indrė.

Bet Darius neskubėjo. Jis tikėjosi daugiau.

– Tu šiandien jau pašventei su Linu. Gal tai paskutinis jūsų balius? Gal jau atsisveikinot?

Indrė ilgai neatsiliepė.

Jis suprato, kad per anksti apsidžiaugė. Jai, matyt, jau per sunku išsiskirti su tuo smuikininku.

– Dariau, aš noriu koncertuoti, – ji tyliai pasakė, lyg suaimanavo.

Dabar jis nutilo. Pajuto, kad turi būti atsargus, kad gali vienu žodžiu nukirsti, atrodo, dar gyvą meilės ryšį. Privalo susivaldyti. Tarė:

– Koncertuok. Tik kam tau tas Linas?

Ji puolė aistringai aiškinti:

– Aš viena negaliu. Taip ilgai negrojau. Man reikalingas toks mokytojas. Jis greitai pamato, ko man trūksta, kuo gali padėti. Su juo aš greičiau viską išmokstu. Jis supranta muziką, žino jos paslaptis. Daug ką man paaiškina…

– Ar tik muziką? – paklausė Darius.

– O ką dar? – nustebo ji, bet tuojau suprato jo ironiją. Supyko ar tik apsimetė: – Tu ėmei mane įtarinėti. Ar mudu jau nebepasitikime vienas kitu?

– Pasitikėjome, kol nepažinojome to Pirmojo Smuiko.

– Kas tau dabar rūpi: Linas ar aš?

– Tik tu!

– Bet aš tebesu tavo, Dariau!

– Tai atsisveikink su Linu.

– Tu nebetiki manim.

Ji sakė tiesą. Darius prisiminė žmoną ir Liną mokyklos scenoje, jų juokus ir šnabždesius prie pianino svetainėje… Kaip jis gali ja pasikliauti?

Indrė vėl ėmė teisintis ir prašyti:

– Susitarėme rengti mano solinį koncertą. Linas ieškos natų, paskui mokysimės. Kaip aš dabar galiu jam atsakyti? Ką jis apie mus pagalvos?

Juodu dar ilgai šnekėjosi. Tai garsiau, tai tyliau. Darius suprato: jie vieni šito mazgo jau nebeatriš.

Dabar suko galvą, kaip su tuo Linu susidoroti. Vis vaidenosi jo, stovinčio šalia Indrės, vaizdiniai – tai svetainėje, tai mokykloje, tai gatvėje. Linas atrodė vylingas ir suktas. Dėjosi esąs romus geradarys, bet slapčia meilinosi Indrei, brovėsi į jos širdį. Surado jautrią, gležną paukštelę ir puolė lyg vanagas. Dariaus akyse „šventuolis” džiaugėsi Indrės padėka, o juk šio to daugiau laukė. Ir sulauks, jeigu negaus per nagus. Turi būti nubaustas ir atstumtas. Bet kaip tai padaryti?

Kai įsijautė į tas Indrės ir Lino meiles, kentėjo ir niršo. Norėjo, kad ir Linas kentėtų. Žadėjo jam įžūliai atsilyginti. Kažkodėl tai turėtų atsitikti naktį. Patykos ir užpuls jį, grįžtantį po koncerto namo. Pasitiks kur nors tamsoje po krūmais ar medžiais ir išklos viską į akis: ko lendi prie svetimos žmonos, kam ardai šeimą? Ir smogs! Jau regėjo, kaip tas krinta aukštielninkas, skrybėlė švyst į vieną, smuikas į kitą pusę, paltas išsklidęs, juodi plaukai drykso ant šaligatvio, veidas baltas kaip popierius. O Darius spardo jam šonus: še tau, še tau! Linas raitosi, dejuoja, prašo liautis. Bet Darius džiaugiasi, kad priveikė jį – paniekino ir privertė kentėti. Mintyse ne sykį pasimėgaudamas keršijo Linui vis kitaip, vis žiauriau.

Nors suprato, kad tai – tik svajonė. Niekada gyvenime nebuvo mušęsis. Atsimena, jo klasėje buvo peštukų, jie šeštadieniais eidavo į senamiestį kautis su kitos mokyklos mušeikomis. Šnekindavo eiti ir jį, bet jis visaip išsisukinėdavo, tai galiausiai išvadino jį bailiu ir paliko ramybėje.

Ir dabar neišdrįstų peštis. Bijotų apsijuokti. Linas gyvena senamiesty, ten visada yra naktinėjančių žmonių, jų akyse nepradėsi muštis. Susirinks, apstos, pašauks miliciją… Juk neimsi aiškintis, kad mušeisi dėl žmonos. Užuot atkeršijęs, pats įkliūsi.

Dar abejojo, ar įveiktų, ar pargriautų Liną. Buvo už jį smulkesnis, menkesnis. Na nebent pagėdintų, iškeiktų, ir viskas. Jei ranką prieš jį pakeltų, veikiau pats gautų į kaulus. Turi ieškoti, rasti, kas jam padėtų.

Buvo sugalvojęs jį apvaginti. Slapčia nuo Indrės padovanos jam brangų naują stalinį laikrodį ir tuojau praneš milicijai, kad Linas jį pavogė. Kaip įrodymą pateiks parduotuvės kvitą, garantinį taloną. Tardytojams dar papasakos, jog jau anksčiau įtarė, kad tas griežikas vagiliauja, – patars parinkti jo bute brangesnių daiktų ir pakviesti apvogtus žmones atpažinti. Suniekintų tą smuikininką prieš visą miestą. Juk atsirastų keli godūs melagiai, panūdę gauti svetimų niekelių. Jau įsivaizdavo Lino teismą: kaltinamasis nustebęs ginasi, Darius iš jo šaiposi, vadina jį vagimi. Rodo savo laikrodį, pasakoja pirkęs jį sutuoktuvių penkmečiui paminėti ir po vienos Lino ir Indrės repeticijos jo pasigedęs.

Pagalvojęs apie Indrę nustėro: o jeigu ji ateis į Lino teismą? Kaipmat supras Dariaus klastą. Puls aiškinti visiems jo apgavystę, ims ginti savo mokytoją. Smuikininko byla žlugs, žiūrovai atsisuks į Darių, teisėjai pradės iš naujo teirautis apie tą jo laikrodį – tuomet jau Linas juoksis. Ne, tas kelias per daug slidus.

Tada atsiminė įstaigą, kuri viską daro tyliau. Saugumas! Beveik nieko apie jį nežinojo, bet jautė, kad jis yra. Kai skyriuje ar rūkomajame vyrai suriesdavo kokį anekdotą apie Brežnevą ar žydus ir užsikvatodavo, jis tuoj prisimindavo saugumą ir nutildavo. Spėjo, kad ir tarp bendradarbių yra saugumietis, juk jų visur yra. Kartais pas direktorių ateidavo toks pagyvenęs žmogus panešiotu pilku švarku, vyrai sakydavo, kad tai saugumietis Veiliulis. Matyt, kažkas jį pažinojo, gal su juo susitikinėjo. Darius džiaugėsi, jog kol kas saugumui niekuo neprasikalto ir dabar jam ta įstaiga gali padėti.

Linas bus gardus kąsnelis saugumiečiams. Besisvečiuodamas jų svetainėje tiek prišnekėjo, kad belangėj kelerius metus gali tekti sėdėti. Smetoniškosios Lietuvos patriotas ir tarybų valdžios priešas. Laisvės apaštalas. Brazdžionio garbintojas. Matyt, susirašinėja su emigrantais, gauna jų laiškų ir knygų. Saugumiečiai turės darbo ir naudos.

Bet neskubėjo ten bėgti. Kažkas lyg trukdė. Kirbėjo abejonė, ar įskundęs liks teisus. Na, Indrė bus apginta, išsaugota. Bet ar Lino „uždarbis” bus pelnytas? Juk turės palikti orkestrą, padėti smuiką. Baltoms rankutėms, laibiems piršteliams teks imtis kastuvo ar pjūklo. Ir dar liežuvį Linas turės prikąsti. Ten nebegalės sakyti pamokslų apie Lietuvą ir laisvę. Gal persigalvos, apsiramins ir sugrįžęs atrodys kaip visi.

Bet ar Darius neliks kaltas prieš smuikininką? Saugumo bausmė jam atrodė sunki, tai – ne koks nors sumušimas. Bet juk jis Lino kalčių neprasimano. Ko maestro ieškojo, tą ir gaus. Kodėl dabar suka šnekas apie tą Lietuvą? Na, kadaise buvo tokia kunigaikštystė, buvo Smetonos laikai, bet pražuvo ir negrįš. Matyt, esam per silpni patys šalį valdyti, tai tegu valdo kiti. Dabar gyvenam be rūpesčių, rusai grąžino mums Vilnių ir Klaipėdą, už jų pinigus tiesiam kelius, statom miestus, leidžiam į mokslą vaikus, tai ko dejuoti? Kam drumsti vandenį, kiršinti žmones ir tautas, svajoti apie ypatingą laisvę? Ar negana tos laisvės?

Ne, Darius ramia širdim įduos Liną saugumui.

Tik reikia pasirūpinti, kad Indrė nesužinotų. Ši imtų gailėtis Lino ir kaltinti Darių, kam įskundė jos geradarį. Kaip jis išsiteisintų? Jeigu smuikininkui svetimavimą prikištų, ji Darių užjuoktų. Sakytų, saugumas nesaugo žmonų nuo prielipų. Saugumui rūpi politika. Taigi reiktų su Indre papolitikuoti. Gal ir jų pažiūros jau išsiskyrė? Gal ir jos galvą Linas jau pribarstė savo kruopų? Gal jau ir jai rūpi Lietuvos laisvė?

Bet kodėl jis Indrės bijo? Iš kur ji sužinos apie jo skundą? Saugumas neplepa. Tykiai suvysto kaltininką ir – ramu. Atsiminė pasakojimus apie pokarį: žmonės naktimis dingdavo ir tik po gerų metų atsiųsdavo žinutę iš lagerio.

Taip atsitiks ir Linui.

Nors saugume niekada nebuvo, bet kur tas namas – žinojo. Visi žinojo, daugelis jį vadino Joseline. Seniau jame buvo žydo Joselio karčema, erdviuose rūsiuose jis laikė vyno ir alaus statines. Tie rūsiai labai patiko enkavėdistams, po karo jie čia kalino ir tardė suimtinius. Žmonės baimingai praeidavo pro šį namą. Vėliau Joselinėj įsitaisė saugumiečiai.

Vieną dieną Darius atsiprašė iš darbo ir nuėjo į tą pilką, niaurų namą. Tamsiame koridoriuje jį pasitiko jaunas milicininkas ir paklausė, ko čia ieško. Darius sutriko, nežinojo, kaip pavadinti savo reikalą. Padvejojęs atvirai prisipažino:

– Noriu pasikalbėti apie vieną žmogų.

– Skundikas, reiškia, – netikėtai įžeidžiai milicininkas tarė ir dūrė pirštu į kažkokį sąrašą, padėtą ant stalelio. – Užkopkit į antrą aukštą ir susiraskit septintą kabinetą.

Darius nurijo milicininko užgaulę ir nuėjo ieškoti to kabineto. Pravėręs duris, nustėro: už plataus stalo sėdėjo Veiliulis. Tylomis jau traukėsi atgalios, bet saugumietis sustabdė:

– Ko taip baiminatės? Drąsiau! Užeikit.

– Laba diena, – pasisveikino Darius.

– Labas. Prašom arčiau. Prisėsk, – Veiliulis parodė į kėdę prie stalo.

Kalbėjo tarsi koks direktorius, bet jau lyg ir draugas. Darius atsisėdo, tik vis dar nesumetė, kaip šneką pradėti. Gerai žinojo, ko atėjo, bet nerado tinkamų žodžių. Saugumietis paklausė:

– Kokie rūpesčiai?

– Vienas žmogus… knisa tarybų valdžią.

– Kas toks? – pašoko Veiliulis.

– Orkestro smuikininkas Linas.

– Pavardė?

– Žinau tik vardą.

– Menka pažintis, – lyg nusiminė. – Kaip sužinojai jo mintį? Gal sapnavai?

– Lankosi mūsų namuose.

– Ką atėjęs veikia?

– Moko mano žmoną skambinti fortepijonu.

– Ar tik fortepijonu? – nusišaipė saugumietis.

Darius patylėjo. Jis suprato ir kentė Veiliulio juokelius. Derėjo pakilti ir išeiti, bet jis tebesėdėjo – buvo apsisprendęs sutvarkyti tą murziną reikalą. Jis atnešė prekę ir laukė pirklio įvertinimo.

Saugumietis aprimo. Pasidėjo ant stalo kelis balto popieriaus lapus, išsitraukė iš užančio parkerį ir paklausė:

– Tai ko tas smuikininkas nori iš tarybų valdžios?

– Laisvės.

– Kokios laisvės? Juk jis nėra kalinys.

– Jis nori laisvės tautai.

– Ar jo tauta nėra laisva?

– Jam atrodo, kad Lietuva pavergta.

Saugumietis ėmė kažką rašyti į savo lapus. Dabar jis šnekėjosi su Dariumi taip, tartum būtų seni pažįstami ar draugai.

– Tą pavergėją mes galim atspėti, ar ne?

– Maskva!

– Sena daina. O kuo ta Maskva jam neįtinka?

– Ji smaugia Lietuvos žmones, klastoja Lietuvos istoriją, vadina rusus lietuvių draugais, o juk jie amžini priešai. Maskva dusina lietuvių meną…

Veiliulis lėtai rašė, paskui vėl paklausė:

– Tai ką tiems lietuviams veikti?

– Jie turi siekti laisvės. nepamiršti savo didvyrių, ypač partizanų. Skaityti savo poetus.

– Kokius?

– Brazdžionį. Ir mums atnešė jo knygų. Liepė nurašinėti ir platinti.

– Geras diegas! Ar nekvietė į kokį suėjimą pasišnekėti apie tą Lietuvos laisvę?

– Kvietė.

– Kur?

– Mudu su žmona neketinom eiti, tai praleidom pro ausis.

Pamelavo, kad atrodytų patikimesnis, bet paskui išsigando. Saugumiečiui jo atsakas nepatiko:

– Negerai. Reikėjo nueiti. Gal būtum kokią paskaitą išgirdęs. Būtum su smuikininko draugais susipažinęs. Jeigu vėl pakvies, nueik. Paskui mums papasakosi.

Veiliulis dar kažką užrašė ir padėjo parkerį ant lapo. Darius suprato, kad saugumui jo žodžių jau gana. Linas kalės kelerius metus. Norėjo tai išgirsti iš paties saugumiečio. Tas atsilošė į aukštą kėdės atkaltę lyg užbaigęs didelį darbą. Bet prašneko ne apie tai, kas Dariui rūpėjo. Ėmė tartum guostis:

– Atrodo, kad dabar visiems per mažai tos laisvės. Pagyvenę žmonės vis atsimena Smetonos laikus, lyg tada būtų buvę laisvesni. Jau užmiršo, kad prezidentas ir žmones šaudė, ir koncentracijos stovyklas laikė, ir be seimo Lietuvą valdė, ir karinę cenzūrą įvedė. Dabar juk nieko panašaus nebėr. Iš Rusijos visko glėbiais gaunam, tik darbuokis sveikas Lietuvai ir tarybų sąjungai. Ir jauskis laisvas. Ar tu nesi laisvas? – staiga paklausė Dariaus.

– Manau, kad esu, – sutrikęs atsakė.

– Štai! – apsidžiaugė saugumietis. – Visi turi taip galvoti. Ir dirbti savo darbą. Nes dirbdamas geriausiai supranti, kas yra laisvė, kiek tu esi laisvas. pasirodo, tos laisvės nedaug. Visi ateinam į darbą ir dirbam tai, kas mums liepta… Juk ir tas tavo Linas scenoje čirpina tik tai, kas natose parašyta. Čia jis neieško laisvės, džiaugiasi, kad darbą turi. Žmonėms reikia prievartos. Tik prievarta suteikia laisvės. Kuo daugiau prievartos, tuo daugiau laisvės. Laisvė be prievartos – iškrikimas, prapultis. Prisimink keturiasdešimt pirmuosius – lietuviai, tik valandą pasijutę laisvais, iššaudė žydus.

– Bet juk vokiečiai… – bandė prieštarauti Darius, tačiau saugumietis neleido.

– Vokiečiai jų nekvietė. Jie patys atėjo. Duok tam tavo Linui laisvę ir jis ims šaudyti – na į mus, paskui į rusus, lenkus.

Darius tuo netikėjo, bet neprieštaravo. Iš Veiliulio žodžių suprato, kad dabar Linas jau neišsisuks. Paragaus kalėjimo košės.

Veiliulis ūmai atitoko, ėmė atsiprašinėti, kad užsiplepėjo. Paklausė Dariaus pavardės, kur dirba.

– Norėčiau likti anonimas, – paprašė Darius.

– Reikėjo atsiųsti anoniminį laišką. Bet mes ir rašytojus surandam. Dabar teisme būsi liudytojas.

– Teisme aš neliudysiu, – išsigando Darius.

– Matai, tiesai reikia šalininkų. Juk tiesą liudyti yra garbinga.

– Ne visiems tai atrodys tiesa, – bandė išsisukti Darius.

– Taip, tiesa ne visi tiki. Visada atsiranda netikėlių. juk mes jų nebijom?

Veiliulis šypsojosi ir laukė jo žodžio. Darius nesumetė, ką atsakyti. Saugumiečio šypsena jį glumino. Jautėsi sugautas ir pažemintas. Bandė priešintis:

– O jeigu aš neateičiau į teismą?

– Teismas palauktų, jis niekur neskuba. Į mūsų teismą ateina visi. Nuo jo niekur nepasislėpsi. Ir pats suprasi, kad su mumis geriau nesipykti. O gal tu esi Lino draugas? Gal jūs abu knisot tarybų valdžią, tik dabar ėmėt ir susiniovėt?

Saugumietis liovėsi šypsotis. Kietu balsu paklausė:

– Pavardė? Tarnyba?

Darius pasakė ir ant saugumiečio lapų pasirašė.

Iš Joselinės išėjo prislėgtas. Tikėjosi lengviau tą mazgą atmegzti, bet pats liko dar didesniu mazgu pririštas. Turės tai iškęsti. Užtat Liną įsūdė. Saugumas tam smuikininkui įkrės. Jis daugiau nelandžios po dorus namus, nevilios svetimų žmonų.

Juozas Jasaitis. Darius, paskiau šuo (Pabaiga)

2009 m. Nr. 12 / Tą vakarą parėjęs namo, rado Liną – sėdi su Indre svetainėje, gurkšnoja kavutę. Atrodė smagūs, linksmi. Ant atvožto pianino pūpsojo nematytas aplankas žalsvais viršeliais. Tikriausiai naujo koncerto natos.

Henrikas Algis Čigriejus. Pabėgėliai

2009 m. Nr. 10

Tarsi kokia kronika

Išpažįstu teisingumą, bet jeigu man reikės
rinktis ką ginti – jį ar motiną, – pirmiausia
aš ginsiu motiną.

                                                     Albert Camus

– O tai du durniai! Tai du durneliai! Du mulkiai! Kur tu kitus tokius matei? Ką, Stasy? Ar tu girdi? Ko mes čia sėdim ir ko mes čia kiurksom?

– Tu man sakai?

– Tau tau. Kelkimės tik ir einam.

– Einam!

– Bet ar žinai kur?

– Žinau. Namo, negi į Kauną?

– O vadinas, ne tokie jau mes ir avinai. Ir ašen, ir tujen. Tik va kol kas vis dar šičia. Matai.

– Na, tetė taip liepė, mama taip liepė.

– Liepė liepė, pats supranti.

– Suprantu, ko čia nesuprasi.

– Pasiutimas tik vienas, Stasy, ar ne? Imi taip ir susimėtai, o paskui nei bėk, nei rėk. Pasiutimas tik vienas. Ar ne? Saliutė tai tegul bėga – pas krikštamočią vis jau kaip nors. Mergička. Mergičkai kiti dalykai, ar ne? O mes, bra, mes. Mums neišeina, mums niekaip neišeina. Reikėjo mums seklyčioj kiečiau laikytis. Reikėjo.

– Tai jau taip.

– Ir susimislyk tu šitaip. Na, iš tikrųjų – pas Petrą! Mat Petras bais mūsų pasiilgęs. Petras Petras, o jau Petrienė! Ta, kai sužinos, ko mes pas juos ir kaip mes pas juos – oi oi… Gali tu įsivaizduot, koks pasikels ten lermas… Dėdė Petras tik stovi, plaukiukai tik pasišiaušę… Mikt mikt… Ką jam daryti ir su mumis, ir su savo Petriene. Eik tu sau.

– Būtumėm Kauną pamatę.

– Kauną! Tegul jį biesas tokį pamatymą.

Du vyriukai, du broliai, atsirėmę nugarom į žaginį, žiūri į gaisą, kuris iš vakarų per žiemių pakraštį lėtai slenka į rytus, ir šitaip savotiškai šnekasi. Šnekasi, patys stebisi, kartkartėm lyg ir nusijuokia.

– O gal ir neveš, – sako gimnazistukas.

– Veš, manau, kad veš. Jei jau Vigušinas sakė, kad veš, tai taip ir bus. Žydas. Žydai viską žino. Tai uoslės! Važiuosim, Stasiuk, važiuosim. Kartu.

– Kartu. Traukiniu pasivažinėsim.

– Tai jau pasivažinėsim. Pasivažinėsim… Bet aš dabar kažkodėl valgyt įsinorėjau, per vakarienę kąsnelio negalėjau nuryti.

– Ir aš.

Jonas spragteli lagaminėlio sagtį. Prie šieno kvapo tuoj prisideda ir gerai išrūkytų lašinių kvapas.

– Gerai mūsų tetė moka išrūkyt lašinius, gal ir Siberijoj taip rūkys.

– O ką tu žinai? Gal ir ten ne kokie ubagai ar žmogėdros.

Va štai šitaip: nieko dora niekada nežinai. Kas buvo – taip, betgi tik tai, kas buvo. Buvo vakar diena, buvo vakaras, buvo seklyčia, tiksėjo nešlubuodamas geras vokiškas sieninis laikrodis, girdėjai įsakmius tėvo žodžius: „Bėkit, vaikai, mes su motina savo jau atgyvenom, mums kaip jau bus, taip bus, o jūs bėkit. Liepiu!“ Žiūrėjo nuo sienų šventi paveikslai, pro atvirą langą buvo girdėti linksmi kaimynystėj šienaujančiųjų balsai, labai labai verkė Saliutė, tiesiog rėkte rėkė, katinas net susigūžė. Šitaip va buvo, o kas ir kaip bus, nieks negali žinoti. Ir niekas dabar nepasakys – ten, Siberijoj, ar irgi esama žmonių kaip žmonių.

Užu žvyrduobių kilo rausva delčia, nieko jau ji nebeapšvies, jau aušta.

– Nespėjom gerai ir užkąst, o jau rytas. Mat kiek dabar tos nakties. Oi tu, Stasiuk Stasiuk, va kaip mes bėgom, kaip mes pabėgom. Bet dabar tik greičiau į savo daržinę, dar, žiūrėk, kiek ir nusnausim, – Jonas mikliai užvožė lagaminėlį. – Tik tyliai tyliai – jie ten, galiu tau garantuot, nemiega.

– Nemiega, kur jie miegos. Mama tikriausiai poterius kalba.

– Kažin, aš kartą nugirdau, kaip ji Murauskienei sakė: „Kai man sunku, aš negaliu melstis.“ Tai va. O dar aš tau galiu garantuot tokį dalyką…

– Kokį?

– Namo lekia ir Salė. Lekia pakniopstom, lekia ir rėkia. Ligi kokių Mėdumiškių nusistūmusi gal ir buvo, o toliau tai jau nelabai.

– Tu taip manai?

– Galiu garantuot.

Priešaušrio delčia dar linki žmonėms kokios valandėlės poilsio – pamiegokit, kol nepabudo tie gerkliūgai gaidžiai. Pamiegokit – nors šienapjūtės darbas ir kvepiantis, bet ne iš lengvųjų. Kaip ir visi rimti darbai.

O čia dar visokie sunkvežimiai važinėja, pamiegokit, kol dar nesuūžė jūsų kieme.

 

Užmik, kad gudrus. Seklyčia erdvi, bet joje tvanku, nakties vėsa nesugeba tvankumos atmiešti, mat nėr kaip tos vėsos įsileisti. Atsidarysi langus, priskris uodų, Murauskai tai turi tokį tinklelį. Reikėtų tokio ir šiuose namuose. Ar sunku tokį įsitaisyti? Vienas juokas, bet ar dabar nebus jau po laiko.

Pilna dabar ir kitokios rūšies uodų.

Milė norėtų kalbėt poterius, bet vis neišeina: tiek visko kimba prie maldos žodžių, pinas į sunkias rezgines, kurios traukia žemyn. Ne šieno, o akmenų pilna ten. Moteris nusisuka į sieną ir tyliai atsidūsta. Taip tyliai, kad neišgirsta net vyras, kuris visai čia šalia sėdi ant lovos krašto, nuleidęs drobinėm apatinėm kelnėm apmautas kojas. Tos boluoja birželio nakties patamsy, su tokiom gal tik į aną pasaulį šiaušt.

Štai šitaip, kai viskas eina šuniui ant uodegos. Dirbai dirbai, plūkeis plūkeis, grumstus ne tik plūgu ar akėčiom, bet ir savo koja vis atsigręždamas trupindamas. Ir še tau! Jau tuščia visur – už sienos nebėr Saliutės, klėty nebėr bernų. Ne todėl, kad jie visi būtų persikraustę miegoti į daržinę. Tik jiedu čia dar. Ir šuva dar kieme, savo būdoj. Kol kas.

Bet reikia tik džiaugtis, kad pasisekė įkalbėti vaikus nešti kudašių. Nelengvai sekės.

Nors ir vėl – kudašių dabar išnešė, bet kur jie toliau dėsis? O kur jie dėsis toliau? Oi, giminės giminėlės, kol gerai, visiems viskas gerai. Kaip tas sako: kol geri, visi geri.

Pašėliškai tylu, net uodas ir tas nutilęs. Ir žmogus nebeiškenčia:

– Ar tu, Mile, atsimeni ubagą Kaziuką? Kaip jis ateidavo ir prie durų priemenėj papūsdavo savo dūdą?

Moteriškė kiek nustemba ir atsisuka:

– Atsimenu, kaip aš neatsiminsiu. Dar juk visai neseniai. Kaziukas gal dar ir gyvas. Bet kam tu čia apie jį dabar?

– Ai, taip sau.

Ir vėl jie tyli. Ilgai ilgai, rodos, net pradeda švisti.

– Ta dūda buvo iš karvės rago. Kaip jau ustovo. Ir tošim dar apvyniota.

Staiga žmogus sukluso. Tik išsitiesė visas.

– Pala pala – klausykis… Klausykis!

– Ką? Ar jau atvažiuoja?

– Ne, neatvažiuoja, bet kažkas juokiasi. Klausykis!

Lovoje atsisėda ir Milė. Tikrai – lyg kieme, lyg kur toliau, gal už daržinės ar klėties girdėti kažkieno balsai. Tokie linksmi. Vienas tai moteriškas.

– Saliutė.

– Saliutė? Negali būti.

– Saliutė Saliutė, tikrai. Ir ne viena, viena gal nesijuoks. Pala pala, klausykis tu, nesibrazdink. Su kuo ji tenai?

– Su kuo, su kuo… Nereikia čia daug ir galvoti. Tai pasiutę vaikai.

– Mūsų vaikai? Tai niekur jie neišėjo? Pasisukiojo kur apie žvyrduobes, pasisukiojo ir parėjo.

– Mūsų, Mile, mūsų vaikai.

 

– Ak, tai ir vėl reikia man kepti daug blynų, – kamaroj iš spintos imdama miltų kubilėlį, visai linksmai kalbasi su savim motina. – Daug blynų aš vėl prikepsiu.

Kažkoks baisus rūkas giedrą dieną buvo vakar užgulęs. Bet štai slinko ir staiga nuslinko. Kaip jau bus, taip bus, o štai šiandien vaikai vėl čia. Visi čia pat. Vargsim tai vargsim, betgi visi.

Ji plaka blynų tešlą ir jos širdis šokinėja. Ar ne smagu? Tėvas ir Jonas va sukiojasi apie daržinę, Saliutė ta, kibirą pasičiupusi, lekia pas karves, Stasiukas kol kas dar seklyčioj – gal knygas savo dėlioja, bet ir tas po pusryčių eis prie kokių ūkio darbų. Geras jis vaikas, nors ir bus mokytas, bet gal nebus ponaičiukas. Mėsos varliūzas galėtų kiek daugiau valgyt, paknebena tiktai.

Taigi vėl prie kasdienių darbų. Veš tai veš, bet negi taip ir sėdėsi, ryšulius susirišęs, rankas susidėjęs, į duris žvilgčiodamas, ausis kaip kiškis pastatęs. Ryšuliai, tiesą sakant, dar net ir nesurišti. Kur tu matei tokį žmogų, kurs nežinotų, kad mirs, tokių, rodos, nėr, bet ir kur tu matei tokį iš anksto atsigulusį, rankas ant krūtinės susikryžiavusį ir laukiantį pabaigos. Taip atsigulusį ir laukiantį. Na kur jau ligonis, tai ligonis, visai kitas dalykas. O šiaip – yra diena ir yra jos darbai. Ir nieko nauja čia nesugalvosi. Nes ir nereikia, nes baisiai nesveika.

Čia bakšt, ten bakšt; čia kažką, ten kažką – taip ir praeina dienelė. Bet prie didesnių darbų pult nėra didelio noro. Ir vis pasiklausant, ar kokiame krašte tik neūžia – tokie kiškiokai galvose vis dėlto budi. Šieno iš žaginių nutarta kol kas nevežti. Pasižiūrėsim, patiems gali jau ir nebeprireikti, o jei kitiems, tai tie kiti tegu ir rūpinsis. Kas čia tokio?

Panašiai ir kitą dieną. O gal blogasis gandas ir nepasitvirtins? Gal jis tik gandas? Gal. Bet būk tu dabar kaip ta ožka pusiau lupta, pusiau nelupta. Labai jau nekas. Čia pat Joninės, o alaus nėr. Kas tau dabar apie Jonines ir alų galvos. Tas gandas, atrodo, ne toks jau gandas.

Vyrai, ne tik jaunieji, bet ir tėvas, miegot persikraustę į daržinę. Šienas dar tik, dar tik pradėtas vežti, bet atsigulti užtenka. Motina su Saliute liko seklyčioje.

Guli vyrai, ilgai neužmiega, gal dėl to, kad šiene yra vienas kitas linksmas vabalėlis, mokantis pakutent nugarą kaip tik toje vietoje, kur tu to išgamiūkščio jokiu būdu nepasieksi, o gal dar ir dėl kitų dalykų. Vienas kokį žodį pasako, kitas. Kol pradeda ryškiau švytėti lentinių sienų plyšiai ir tarpai, trumpam, sakyk, tik valandėlę prigesę. Birželio naktis slenka, nešina savotišku nerimu, jazmino šluotele puokštele pabraukdama per sodybų kupstus, per kokį rimtą keleivį ar tik šiaip per naktibaldą, dūluojantį vieškely ar dobilienoj. Visose naktyse yra ir bus nemiegančių, bet vasaros naktų tie ypatingi. Ir ne tokie jau nelaimingi. Tiesa, čia dabar taip užsiminta ne apie tuos šioje daržinėje.

– Vaikai, ar girdit – ūžia! – tėvas pašoka guoly. – Ūžia tikrai.

Šitas žmogus dabar, rodos, nieko kito nedaro, tik klausosi. Ir vis ką nors išgirsta. Aną vakarą grįžusius iš pasitraukimo vaikus, tą bekikenančią Saliutę.

Sukyla ir sūnūs. Na, ūžesys, duslus ir labai labai tolimas, iš tiesų lyg ir girdėti.

– Ar tik ne orlaivis? – sako Jonas.

– Orlaivis orlaivis, – pritaria ir Stasiukas. Jis, Biržų gimnazistas, mat visokių garsų, ne tik ratų trinksėjimo į grindinio akmenis prisiklausęs… Biržuose tai vis ir kokia mašina praburzgia, ne, čia ne mašina. – Ne, vyrai, čia orlaivis, čia tikrai ne sunkvežimis.

– Kad taip, tai gerai, – sako Jonas. – Į Siberiją orlaiviais galgi neveža…

– Tai jau ne.

Ir visi trys lengvai atsidūsta. Tik tas vabaliukas ant Jono nugaros, tas tai tiesiog pasiunta.

 

O rytą akys kaip žvyro pripiltos. Greičiau tik prie šulinio ir ledinio kieto vandens.

Tik staiga įgriuvo į kiemą dviratininkas. Įgriuvo – kitaip nė nepasakysi: tik įlėkė baisiausiu greičiu, tik nušoko, tik brinkt tą džeržgalą ant žemės, o pats pakniopstom prie vyrų, kurie tuo metu ruošės taisyti išklibusias daržinės duris. Išsišiepęs ligi ausų.

– Na, vyriukai, na mat, kaip blogai, kad neturit radijos. Tai gal dar ir nežinot?

Vyrai žiūri į Svalbano Lievaną. Tas vienmarškinis, rankovės atsiraitotos, kelnių kiškos viena į vieną, kita į kitą pusę žiogeliais susegtos, kad į dviratį neįtrauktų. Lievaniukas sušilęs, suplukęs.

– Ruskis, vyriukai, bėga! Ir mes radijos neturim, bet Mašaliukas atzvimbęs pasakė. Jau vakar šita muzika prasidėjo.

Kieme iš džiaugsmo pašoko net vištos ir malkos.

– Ruskis bėga?!

– Bėga!

– Ot už tokią naujieną tai dėkui! Tai dėkui, tai dėkui! Dabar jau ir šienelio galėsim taisytis vežti… Oi, žiūrėk tik tu man!.. Na, Lievaniuk!..

Jie visi dabar tam kieme tik vienas per kitą, tik vienas per kitą.

– Tai kad kitaip gi ir negalėjo būti.

– Ne vienas man sakė: susipjaus ruskis su vokiečiu, pamatysit, kad susipjaus.

– Aišku, kad taip – kur tau toks su tokiu ilgai…

– Ne, toks su tokiu tikrai neilgai.

– O mums, matai, taip sakyt – tik per plauką…

– Et, neturim alaus! Kad jį bala – neturim alaus. Ne tas buvo galvoj. Būtumėm kad žinoję…

Paskui jie šiek tiek jau ataušta: reikia būt atsargiems, dabar reikia būti labai atsargiems. Besitraukiantys kareiviai visokių štikių gali dar pridaryti. Bjaurūs būna tie, kurie bėga. Jie ir pikti, ir ėsti, žiūrėk, ne visada turi.

– Kur jie turės.

– Reikėtų dabar kokios muškietos. Gaila, kad mūsų šautuvas tik medžioklinis, o ir tas pats vienvamzdis, – sako Jonas.

 – Toks tai dar pusė bėdos, – tik nusijuokia Svalboniukas. – Kai šauni, vis tiek trenkia. Vis jau šis tas. Senis Dumbrauckas sakydavo: neturi šunio, pjudyk su katinu.

– Matyt, taip ir teks.

– Gal kaimo vyrams reikėtų imti ir susidėti?

– Su šakėm?

Koks ten būtų pavojus iš bėgančių pusės, dabar geros nuotaikos šiame kieme jis sugadinti negali. Vis tiek – kad jau bėga, tai bėga, bėgs ir prabėgs.

Savaime suprantama, vyrai čia gardžiai užsirūkę, pirktinių papirosų „Kir“ dūmelis tik sukiojas po kiemą. Gal Svalboniukas papirosų buvo pasitaupęs šitokiai progai. Beje, jis atkišo pakelį ir Stasiukui. Berniukas žvilgtelėjo į tėvą ir nedrąsiai vieną papirosą išsitraukė. Tėvas nieko nesakė – tokia diena per visą gyvenimą gal tik viena.

Milė nuo prieklėčio viską girdi, viskas aišku ir jai. Ir Saliutei, kuri sukiojasi čia pat prie vyrų.

– Saliute, ateik! – pašaukia dukterį moteriškė. Ir jau daug tyliau: – Einam, vaikeli, į gryčią, reikia mums sumest gal kokį poterėlį

 

Kelios dienos prabėgo kaip ant adatų – puolant šen, puolant ten, panašiai kaip ir tada, laukiant vežimo. Tik šį kartą iš džiaugsmo. Džiaugsmas – tas irgi moka sumaišyt kortas.

Ne, nepašokti ligi miestelio ir nepasidairyt, kas ten dabar dedas, buvo nebeįmanoma. Reikia sužinoti daug daugiau, negu dabar žinai. Miestely valsčius, paštas. Jonas vieną rytą tik apsivilko švariais marškiniais ir apsiavė gerosiom kelnėm. Tik dar pasvarstė – ar nereikėtų iš Sirbiko pasiskolinti dviračio. Bet galiausiai mostelėjo ranka – kaip ligi šiol į miestelį dumdavo pėsčias, taip dums ir dabar.

– Žiūrėk tu man, saugokis, – motinai jau ir rūpestis.

– O ko aš čia labai turėčiau saugotis?

– Neįkliūk.

– Ko aš įkliūsiu, kur aš įkliūsiu? Aš gi niekur nieko, aš nei su šautuvu, nei su kuo.

Rytą išėjęs, grįžo gerokai popiet.

– Ką jūs, ką jūs! Kas ten dabar daros! Je. Visa pakluonė prigulusi vokiečiukų. Vaikšto keli po miestelį, sau dairinėjas, uniformos gražios, tokios lyg žalsvos, lyg pilkos. Prie pašto vokiečių vėliava – raudona su baltu skrituliu per vidurį. Ir ten juodas hakenkroicas. Prie turgelio, prie paminklo – ir mūsų, tik tame geltoname ruože kertelėj prie koto ir vokiečių vėliavytė prisiūta. Mikalajūnas su baltu raiščiu ant rankovės stovi, sargyba, suprask… Et, būtų mūsų šautuvas ne medžioklinis, būčiau ir aš prie tų baltaraiščių.

– Ar jau tu, vaikeliuk, pašėlai? – tik sumosuoja rankom motina. – Man baisu. Ar mes jau savo darbų nebeturim?

– Nebijok, mama, aš čia tik taip pasakiau, tik dėl juoko. Gal ir labai gerai, kad aš ne su jais. Žydus, žinokit, suvarė į tokį gardą prie Mūšos. Visus visus – ir senus, ir jaunus, ir moteris, ir vaikus. Kas žino, kas su jais bus. Žmonėms liepia valgyt jiems neduoti… Ir tavo, tete, Vigušino nebėr.

– Tai kas dabar vaistinėj?

– Yra ta mergiotė. Valančiūtė, ar kaip ji ten? Sako, verkia ir verkia.

– Gal palaikys ir paleis?

– Kažin.

Štai visada beveik šitaip: vieniems, matai, džiaugsmas, o kitiems…

– O miestelio komsomoliukai šluoja gatvę apie raštinę. Nors nėr ko ten šluoti. Zuozos Mykolas stovi su šautuvu: „Dirbkit, gyvačionai, dirbkit. O gal jums kokį Stalino portretą dar atnešt dėl pastiprinimo?..“ Keli raudonieji, Mykolas man taip sakė, suvaryti į kooperatyvo sandėlio sklepą. Ten vandens ligi kelių, sako.

– Eik tu sau…

– Bet jūs tik klausykitės – man kas svarbiausia. Baisiai gi norėjau važiuoti dviračiu, pasiskolint iš Sirbiko ir dumt. Bet gerai man išėjo, kad nepasiskolinau. Va stovim keli mes prie tilto – Svalboniukas, Marcinkos Petras, ašen. Belinsko Ladzė su dviračiu. Stovim. Priėjo, žinokit, vokiečiukas, taip niekur nieko, maloniai šypsos, pasižiūrėjo į Ladzės dviratį, kažką pasakė, Ladzei pasirodė, kad pagyrė, paėmė už rankenų. Ladzė nieko nesako, o tas prisitraukė, sėdo ir nuvažiavo… Stovi Ladziukas nei šioks, nei toks.

– Še tau.

– Ir suprask dabar. Tie kareiviai, rodos, tokie drausmingi. Kur šitas Ladzės dviračiu nuvažiuos? Į savo dalinį gal jau ne – ką viršininkams pasakysi? Pavažiavo gal kiek ir kokiam patvory paliko. Bet va užėjo vyreliui noras pasirodyt, kad yra didelis.

– Na mat, – sako tėvas, – atsimenat, buvau atsinešęs iš Murausko knygą apie didžiąjį karą. Tai ten vienoj vietoj ir panašiai. Joja vokietis, žiūri – stovi žmogus, laikrodžio lenciūgėlis jam nuo kišenės atsikabinęs. Sustabdė arklį, paprašė, kad duotų laikrodį pasižiūrėti, na, sužinoti, kiek dabar laiko. Žmogus padavė, o vokietis jojo ir nujojo. Ir piš! Ir ką tu jam padarysi? Jie mat nori parodyt, kad viską čia gali. O žmogelis pagalvojo: kaip čia neduosi, vokiečiai, girdėjo, labai kultūringi…

– Taip taip. Buvau aš užėjęs pas Pranckevičiūtę, pas ją vienas vokietis apsistojęs. Šlubas, sako. Kai aš užėjau, jo nebuvo. Šlubas toks, prie kariško ūkio jis ten kažkoks vyresnis. Tai jis Stefanijai, Stefanija mat graibosi vokiškai, ir pasakė: „Tik jūs labai, – sako, – nenorėkit, kad mes laimėtumėm…“

Paklausk tu jauną, paklausk tu seną, paklausk mokytą, paklausk nemokytą, kiekvienas tau pasakys: vokietis didelis draugas mums niekad nebuvo. Ak, nebent nuo dabar, va nuo šiandien būtų ėmęs ir toks pasidaręs.

Kad nori, gali nusijuokti.

O gal šitaip – mano priešo priešas man didelis draugas nėr, bet jis priešas kitam, labai dideliam ir baisiam mano priešui. O tai jau šis tas.

Taigi šitaip visur. Ir nuo senų senovės.

Įsiterpia ir Milė:

– Dar kai gyvenau Pasvaliečiuos, kai dar buvau mažutė, pas Krištapavičių buvo vestuvės. Tekėjo jų vyresnioji – Kastusė. Mergička tada dar buvau, bet į vestuves jau nulėkdavau. Na, su kitais vaikais. Krištapavičiaus Paliutė, visai mano metų, buvo didelė mano draugė. Taip jau į vakarą mes su Paliute sulipom ant pečiaus, sugulėm, bet girdim, kaip vyrai su keliom moteriškom dar šneka, juokiasi jie tenai. Mums taip gera, bet tik staiga: kar kar… Pakeliam galvas pro pečiaus viršų – ogi vokiečiai. Vienas toks ilgas, išdžiūvęs kaip grėblys, nosis knerbta. O rėkia. Bet paskiau nieko, Makrickienė, smarki moteriška, prie tų kareivių, sodint prie stalo. Tie ir susėdo. Bet rytą tie vokiečiai mūsų vyrus jau statė prie sienos. Vakare gėrė gėrė, o rytą – prie sienos. Mat kažkas pranešė, kad čia netoliese slapstosi pabėgę belaisviai. Ar belaisviai, ar dezantyrai. Nenušovė tų mūsų vyrų, bet bailės tai buvo, oi, buvo.

O ir tarp tų pačių vokiečių buvo žmonių. Kartą vėl irgi pas Krištapavičių užėjo vokietis ir paprašė arbatos. Ir aš ten buvau. Įpylė jam arbatos, bet nėr kuo užsaldint. Vokietis ir sako: „Ak, niema saldo cukro, niema saldo cukro…“ Atsikėlė ir išėjo. Bet greit sugrįžo. Žiūrim – atneša didžiausią kaip arklio galva gabalą geltono cukraus. „Še jums, – sako, – ilgam užteks.“ Čiaukšt, paėmęs kirvelį, parodė, kaip reikia smulkint. Va. Krištapavičius iš to gabalo ir mūsų namams atkirto.

Va – kaip jau koks žmogus.

Jie taip kalbasi, o popiečio saulė blizgina tamsiai žalius obelų lapus. Vėjūkštis tuos kiek pajudina. Ramybių ramybė. Kažkas baisingas praėjo, bet kas ateina, tai dar labai, dar labai nežinia.

– Gal ir vėl gyvensim kaip gyvenę.

 

Praėjo treji savotiški metai. Tokie, gali sakyt, beveik ramūs, bent jau šiame Žiemių Lietuvos užkampy. Visas pasaulis siuto ir dūko, virė baisinga košė, o čia ėjo gyvenimas maždaug panašus į gyvenimą. Na tik maždaug.

Tai jau tikrai – ne šitie žmonės buvo sugalvoję visokius grobstymus, vadavimus, žudymus, todėl ir manė, kad sėti ir pjauti, arti ir akėti gali sau ramia širdžia. Ne balažin kokia ta ramybė, kai pagalvoji, bet kada tu čia daug galvosi, reikia štai arklį kinkyt ir važiuot į malūną.

 Šienapjūtės ir rugiapjūtės, balti debesynų kalnai ir kaitros, įkyrūs akuotai ant prakaituotų sprandų. Vainikai prie durų vardinių išvakarėse, linksmi juos prikalantys plaktukai. Antaninės su pinavijom, Joninės su laužais, ypač jei dar užmeti akį į Latvijos pusę. Dulkių stulpai vieškeliuose po atlaidų. Baltos staltiesės seklyčiose, balta puta ąsočiuose. Dainos apie jaunystę – „Sugrįžki, jaunyste, alyvom sužydė…“ Arkliai už daržinių, vyrai, vis einantys tų arklių pasižiūrėti. Svečiai iš toliau, sakykim, iš kokio Kauno. Švogeriukai su kaklaraiščiais. Karvių, pasiilgusių užsisėdėjusių šeimininkių, trimitai.

Vidurnakčių perkūnijos, kad nebežinai, kokiame palovy gali pasislėpti. Nors jos gal ir geriau negu patrankos. Gegutės, kukuojančios ligi pat rudenio.

Varnėnų gastrolės. Rūgštelėjęs, bet labai malonus kvapas nuo linmarkų.

Kuliamųjų, retkarčiais net užspringstančių, vaitojimai. Talkos. Bernai ir mergos. Mergų ant prėslų kirkinimas. Patalkiai. Vėl prie stalų, ant kurių ąsočiai ir netikras zuikis. Talkininkai, kaimynai, svečiai parlaukiečiai ar iš kokio ten Kauno…

Vėl dainos: „Aš nuskinsiu žiedą, puikų astro žiedą, paskutinį žiedą drumzlino rudens…“ Siaučiantys vaikai su bandelėmis rankose (alaus putos gauna ir jie).

Lajinės lempos – „burokai“, – prie kurių blausokos šviesos, dūzgiant rateliams ir kunkuliuojant bulvienėms, įmanoma ir paskaityti. Iš „Ūkininko patarėjo“, „Ateities“, „Naujosios sodybos“, „Savaitės“. Apie vokiečių pergales ir suplanuotus atsitraukimus šyptelint ir palinguojant galvas. Naktys, kuriose velniai linkę ne kokias velniavas išdarinėti, o kaip paprasti nusidirbę žmonės paprasčiausiai nusidrėbt ir miegoti. Ir naktys, kurių žvaigždės moka imti ir staiga sugraudinti.

Mokyklos pilnos vaikų. Tie mokosi iš „Aušrelių“ ar „Sakalėlių“, nors klasėse, be „Vyčio“, ant vienos sienos kabo ir „Hitleris išvaduotojas“; išvaduotojo ranka šauniai įremta į šoną, ant rankovės raištis – Reicho vėliava. Per pertraukas tie vaikai rėkia taip, kad visos apylinkės žmonės, ar kasdami bulves, ar valydami runkelius, žino, koks dabar laikas, kada TIE eis namo – po kelinto iš eilės parėkavimo. O tie namo labai nesiskubina – yra dar visokių pagriovių ir visokių pakrūmių. Ko čia skubėti – namų užduotys ne iš saldžiųjų, ypač iš aritmetikos. Tai tau ne cukrinės morkos. Mediniuose krepšeliuose – karmonuose – rašalinės, įsigudrinančios vis apsiversti ir gražiai mėlynai vadovėlius ar sąsiuvinius pagražinti. Prano Mašioto raštai.

Vyrai, laikydamiesi eilės, po kelis eina į naktines sargybas – sugriuvę į kieno nors gryčią, pila kortom iš degtukų ligi paryčių. Na, retkarčiais gal ir išeidami į kiemą pasižvalgyti – ar kokiame krašte koks raudonas niekadėjas ant kieno daržinės nepaleidęs raudono gaidžio. Šiaip ar taip – karas.

Prievolės, kad ir nemažos, bet žmonės čia sotūs. Daržai ir sodai pilni gėrybių. Turinčios galvas šeimininkės iš cukrinių runkelių prisiverda gardžiausio sirupo. Labai balto pikliuotų miltų pyrago kiekvieną dieną gal ir nereikia norėti, kiekvienai dienai – juoda kasdienė duona ir ragaišėlis. Pyragas Kalėdoms, Velykoms, Sekminėms, Antaninėms, Joninėms, pakermošiams, patalkiams, vestuvėms, krikštynoms. O už juodą kasdienę duoną rask tu kur nors ką skanesnio.

Visokie vėjai suka malūnų sparnus Gribkeliuose, Saločiuose, Puškonyse.

Ak, šešėlis praslenka per skalsių pusryčių, pietų ar vakarienių stalus bei valgančiųjų veidus, kai besišnekant prisimenami ir žydai, ir mūsų vyrai, kurių yra ir fronte, ir reicho darbo tarnyboje. Gal jiems įsireikė gražiųjų vokiškų uniformų – latviukai su tokiom pasirodo, o kuo mes prastesni?

Nemaža mūsiškių ir kitoje pusėje, kur jau kas išsivers be mūsų.

 

Ir štai gražią ir kaitrią liepą ėmė dundėti į griaustinius panašūs, bet ne griaustiniai. Rytų šone vis garsesni ir garsesni. Svarbiausia, kad ilgai trunkantys – duoda ir duoda, duoda ir duoda be paliovos.

– Tik pagalvok, koks tenai trenksmas, nagi dar toli, o kaip girdis. Kas bus, kai prie mūsų prieis?

Dirba žmonės kasdienius darbus, bet vis labiau norisi jiems nueiti ir pas kokį kaimyną, išsišnekėti, pasidrąsinti, bent jau rūpesčiu pasidalyti.

– Tai matai – vėl grįžta ruskis.

– Grįžta, kad jį kur perkūnai! Nors kitaip tai gal ir negalėjo būti, tik reikia nors kiek pagalvoti – šitokia tų daugybė. Kaip amaro. Grįžta brudas.

– Gal kas jo ir laukė?

– Gal ir laukė, bet tik ne tokie kaip mes, mums vėl Siberija.

– O gal dabar ir ruskis bus kitoks? Su amerikonais draugauja, amerikonai neduos.

– Kur jie tau neduos, kas tiems amerikonams? O ruskiui dabar tik dar didesni ragai. Mums, Rapolai, tai labai neramu, – sako Balanda.

– Tu dar palauk, palauk, ar tik ruskis su amerikonu nesusipjaus. Susipjaus, Juozapai, susipjaus, pamatysi. Su vokiečiu, ar atsimeni, kokie buvo draugai.

Pasišnekėjęs su Rapolu, Juozapas Balanda eina pas kitą kaimyną. Kaimynas Antanas dėlioja į krūveles surūdijusias vinis, lyg kokio svarbesnio darbo nebūtų. O ir šitų kaimynų kalba ta pati:

– Tai matai – vėl grįžta ruskis…

– Grįžta, gyvatė.

Kaip visada ir visur, kai artinas kokios didelės bėdos – niekas nepasikeičia, bet pasišneka toks su tokiu ir vis jau šis tas.

Ir vieną dieną sutrenkė pernelyg įspūdingai. Pasvaliečių keliuku jau prarėpliojo keli tankai. Bet vokiečiai traukėsi lėtai, neskubėdami. Nors pėdsaką tai palikdami: nuo kaimo pakilo dūmų debesys, ėmė skraidyti plėnys – degė šiaudiniai stogai. Netrukus pasirodė ir pabėgėlių vežimai – uorės su maišais, patalais, moterim ir vaikais. Kaip čigonai.

Balandų kiemas pilnas pilnas. Visi susikrimtę, bet ir truputį laimingi: šiaip ar taip – dar gyvi.

Pilna ir pas kaimynus. Sklando vakarienių malonūs kvapai. Tokie jau tie puodai virš traškančių ugnelių, juk jiems vis tiek – ar kas ką veja, ar kas nuo ko bėga.

Rytojaus dieną, taip apie priešpiečius, vėl nauji dūmai. Didžiulis stulpas vakarų pusėje.

 – Saločiai dega.

 – Ko nori, miestelis beveik visas medinis.

 – Per Joną atėję, per Oną išeina… Šiandien liepos dvidešimt trečioji.

 Buvo girdėti ne tik trenksmai, bet ir automatinių ginklų prapliūpos, ir šautuvų poškėjimai. Į dūmus besižvalgant, praslinko ilga diena.

 Jau visiškai pavakary atšlubavo Marcinkų Petriukas. Ne taip buvo, kai su naujiena apie ruskio bėgimą įgriuvo Svalbono Lievanas. Petriukas sušilęs, suplukęs, paišinas, per griovį šokdamas, dar ir koją išsinarinęs.

– Nušlavė Saločius!

Ir Balandos, ir pabėgėliai klausos, kas kramto smilgą, kas galvą linksi.

– Ir juokas, ir ašaros, – sako Marcinkų Petriukas, – keli mūsų policnikėliai, keli vokiečiukai dar bandė laikytis. Kulkosvaidį į bažnyčios bokštą buvo dar įsikėlę. Sako, ir klebonas dar raginęs: „Turėkitės, turėkitės!..“ Ką tu ten išsiturėsi? Kaip užplūdo nuo Pasvalio pusės…

O mes, bra, toj košėj. Čia šauna, čia dega. Miestelį, atrodo, uždegė nuo Latvijos pusės atlėkęs vokiečių sviedinys. Diena pasiutusiai karšta, o vėjas nuo vakarų. Pirma užsidegė Pranckūno namas, paskui nuo jo mūsų Roberto. Mes iš šulinio vandenį tik pilam, garas tik virsta. Ožkytė laksto darže, išmečiau ją per tvorą. Paskui užsidegė ir mūsų namelis. Su tėvu griebėm ką tik galėjom išnešti. Turėjom miežių. Mama pyko, kad neišnešėm abrozų ir fotografijų.

 

Kur ėjo fronto linija, žinojo tiktai kariškiai, bet ir tie ne visi. O žmoneliams dar visko teko – braškančiais vežimais skubėti į vieną mišką, į kitą. Žodžiu, patirti ir čigono gyvenimo. Vaikams tai pats gerumas – lėktuvai ūžia, visokiausių gali dabar prisižiūrėti, krūmynai pilni aviečių…

– Na va, – sako Milė, – visai kaip ir per Pirmąjį. Ir tada gal dvi savaites gyvenom miške. Visai nieko. O karvės kiek duodavo pieno! Matai – miško žolės per akis.

Stūmėsi pilkos, dulkėtos, prakaitu, rūgščiu sanitariniu muilu ir batų tepalais tvoskiančios kareivių voros. Eina kareiviai, sunkiai keldami kojas, batai jų „tankais“ vadinami, blauzdos apvyniotos nepasakysi kokios spalvos vyturais. Pats kareivėlis į susuktą ir lanku suriestą milinę kaip į kokius pavalkus įsibrukęs. Šautuvai ilgi kaip pagaikščiai. Nė iš tolo nepanašu į prašmatnius vokiečius. Bet va – šitų galybių galybės. Žiūrėk – vienas voros galas, pradžia, jau, sakykim, Gudiškiuose, o kito galo, pabaigos, dar nematyt išlendant iš Vidugirių. Už kelių kilometrų! Galybių galybės. Kas tokius sulaikys? Kas tokius nugalės?

– Ir niekas jų negaili, – sako Balanda.

– Kaip niekas? – atsako Milė. – tu tik nors kiek, Juziuk, pagalvok.

O gruoblėtais šio krašto molžemio keliais pirmyn ir atgal tik zuja „viliukai“, prariaumoja sunkiai prikrauti ir „studabekeriai“. Keliai tie dabar pasidaro lygūs lygūs, kaip stalas.

 

Spėjo tik frontas truputį atsitolint, tuoj pareikalauta ir paprastų mūsų žmonių patarnavimų. Ir ne tokių jau menkų – šaukė į gurguoles. Ir išvažiavo stipresni vyriokai savo arkliais, savo ratais. Jonas pasikinkė bėrąją, tėvui važiuoti būtų buvę jau per sunku. Išvažiavo ir Mašaliukas, ir Kazėniukas, ir Šeško Bronislovas. Ne į pirmąsias linijas, ne su šautuvais, bet vis tiek.

Grįžo Jonas beveik po pusės mėnesio. Kai įvažiavo į kiemą, sunku bepažinti. Pats apšepęs apšepęs. O kur greitoji bėroji? Ienose tūpčiojo toks nedidelis plaukuotas arklelis.

– Nusibeldę buvom toli, į Žemaitijos pusę. Viename miškely, bra, vos galo negavom. Kaip ėmė pilti iš artilerijos. Oi oi, ne taip jau neatsigręždamas vokietis traukės. Eik tu sau. Vežiojom mes amuniciją, šaudmenis. Būtų tiktai pataikę į ratus… Eik tu sau! O mūsų bėrąją greit permainė į šitą cipką. Bet gera kumelytė ir šita. Stipri.

Jono ratai pilni „lauktuvių“ – gal kokios keturios ar penkios dujokaukės, maišelis gelsvų, tarsi pripjaustytų pieštukų galiukų, medinė artilerijos šaudmenų dėžė, sagtimis lyg koks lagaminas užsagstoma, su perspėjimo užrašu „Achtung!“.

– O kas čia šitie pagaliukai?

– Čia ne pagaliukai, čia patrankų parakas.

– Ir kokiam biesui tau šito prisireikė?

– A, šiaip sau, – Jonas juokiasi, – uždėk ant akmenio, trenk didesniu plaktuku, pamatysi, kaip duos… Buvau radęs ir vokišką „pistolmašiną“, bet apkaba tuščia. Buvau ir į ratus įsimetęs, bet paskui pagalvojau – gal jau geriau nereikia. Išmečiau.

– Oi, kaip gerai padarei, vaikeliuk, kaip gerai! – motina nebežino, kaip džiaugtis.

– O šičia, Stasiuk, tau knyga.

Ir Jonas iškratė iš abrako terbos ploną rausvais viršeliais eilėraščių knygelę.

– Radau griovy ir paėmiau. Va – kažkokio Zajančkausko, kaip matai, irgi Stasio. Sakau…

Kambary šviečia didžiojo numerio lempa. Karas tai karas, bet kai kokią savaitę buvo čia įsitaisęs generolo štabas, smagūs kareiviukai ukrainiečiai, generolo sargybiniai, parūpino Balandoms žibalo bidonėlį – kaip ačiū už lašiniukus. Reikia gerai dabar įsižiūrėt į tą savo Joną.

Galėtų Jonas dabar daug pasakoti apie nesaugius pafrontės kelius, kai ką ir pagražindamas, bet jo burna labai užimta. Badauti jie ten važinėdami, žinoma, nebadavo, bet tokių gardžių kąsnelių, kaip iš savo kamaros spintos – ne ne!

– Labai jau tu išbadėjęs, kad ryji beveik nekramtydamas.

– Ne taip ašai išbadėjęs, kiek skubinuos.

– Ir kur jau taip skubinies? Kur įsireikė? Tik parvažiavai, naktis. Kas pasidarė?

– Naktis ne naktis, man reikia. Aš tuoj.

– Vaikeli vaikeli.

– Aš tuoj, mama.

– O kur?

– Kur kur? Man reikia. Na, pas Klemutę, kad jau taip baisiai nori žinoti.

Taigi pas Klemensą. Ir aišku, ko ten. Nauja baisi bėda griūva ant šitų žmonių galvų. Nė kiek ne menkesnė už Sibirus – jauno amžiaus vyrai imami į kariuomenę. Va į tą pačią, kurią visi matė, į tą sunkiai velkančią kojas. Kur tos kojos nueis ir kur sustos? Už ką, dėl ko? Ir kuo mes čia dėti? Mus veža gyvuliniuos vagonuos pas baltas meškas, o mes… Nebetelpa galvoje. Bet, pasirodo, turi sutilpti. Lyg koks kliedas. Deja, čia ne kliedas, į kurį nubudęs gali nusispjauti ir eiti kraut vasarojaus.

Jonas pasilenkia prie veidrodėlio, pakabinto netoli krosnies, kiek apmusijusio ir įskilusio, pabraukia delnu per smakrą. Reikėtų gal apsiskusti, bet bus gerai ir taip – ne pas mergas juk. Be to, ir laiko nėra.

Kieme jau rudeniška mėnesiena. Drėbtinio tvarto siena geltona, lyg būtų ne iš molio, o iš gražiausio vaško. Toks keistas sapnų vidudienis ją apšvietęs. Šešėliai nuo daržinės ir klėties ryškūs ir gilūs. Po tokiais vis kas nors gali lindėti. Mėnesiena kaip per Kalėdas, kaip užsakyta. O medžiai – tos liepos ir obelys – lyg būtų ką sugalvoję. Šuo irgi ne be apmąstymų, bet jis tik tupi prie būdos, žiūri į Joną ir tyli. Nieko čia dabar nepatars nei tie medžiai, nei tas šuva. Eik, Jonai, per savo dar kiemą.

Stasiukas stovi ant slenksčio, o išeinančiam broliui irgi nieko nesako. Jis laiko rankoj tą prastame popieriuje išspausdintą kažkokio ten Stasio Zajančkausko eilėraščių knygelę. Nei Jonas ją skaitęs, nei Stasiukas labai ją skaitys.

 

Seniausiai jau po vidurnakčio. Stasiukas guli seklyčioje, jau ir pirmąjį miegą numigęs. Staiga ant peties jam – brolio ranka.

– Stasiuk, ė, čia aš, tu jau miegi?

– Buvau užmigęs. Kas atsitiko?

– Nieko, bet man labai reikia su tavim pasišnekėti. Ar gali dabar atsikelti? Bet tik jau tyliai, kad nieks negirdėtų. Einam į kiemą. Ir apsivilk, jau apyvėsiai. Man labai reikia su tavim pasišnekėti. Aš palauksiu už daržinės ant sienojų.

Ir štai sėdi jie už daržinės ant tų rąstų, suvežtų tvarto priestatui, Jonas rūko, smarkiai užsitraukdamas, jis visas toks kaip nusidilginęs.

– Va, Stasiuk, va, broliuk dobiliuk, ką man daryti, gimnaziste tu mano? Mano tu mokytasai?

Brolis čia nė kiek nesityčioja.

– Va, Stasiuk, broliuk dobiliuk, tu kad ir jauniklis, bet vis tiek jau ir pamokytas, ir… Žodžiu, tu gi nedurnas, ką man, pasakyk, daryti dabar? Dabar! Ilgai svarstyti ir šiaip, ir kitaip, ir šiaip, ir kitaip nebėr laiko. Viskas.

– Na?

– Petras eina į mišką, Štuopinis eina į mišką, Klemutė eina į mišką… O Vytautas ne. Ir Mykolas ne. Ir labai jie nesutaria. Pas Klemutę dabar aš buvau, viską jis man susakė. Atėjo paskiau ir Petras. Petras tas tai kietai: „Viskas tuoj apsivers, tuoj ruskis vėl bėgs, amerikonai taip jam užšutys, kad velniai juoksis. Jūs pamatysit.“

Kokia graži naktis ant viso šio krašto, laukuos ramiai sau kvepia pelynai, jų arbata labai gera, kai pilvą susopa.

– Bet ką man daryti? Na pasakyk.

– Aš nežinau, Jonai, – Stasiukas, protingu pavadintas, norėtų dabar toks ir būti. Tik nelabai jam išeina, ką nors patart nesiverčia liežuvis. – Aš nežinau, Jonai.

– Taip ir žinojau, kad nežinosi. Iš kur jau tu? Bet reikėjo man pasišnekėt, pasitart su kuo nors iš savųjų. Tetei ir mamai aš nenorėjau iškart galvų kvaršint. Jie dabar taip džiaugias, kad gyvas grįžau iš abozo. Nors apie mobilizaciją tai irgi žino, kas kur apsisprendęs, kas kur eis, kas kur neis. Oi, rytoj bus mums kalbelės, niekur nuo tokios neišsisuksi, bet aš norėjau pirma su tavim.

Mėnesiena ir tyla, patrankos jau nebedunda – tos jau toli toli žiemvakariuose. Tik prie savo būdos garsiai nusižiovavo šuo.

Tada Jonas vėl:

– Matai, kaip išeina – Petras sako: „Tuoj tuoj ruskis vėl bėgs, taip bėgs, kad net velniai juoksis!“ Klemutė ir Petras tai kietai – bėgs ruskis, ir baigta. Ir ką tu jiems – pasisukiosim, sako, mėnesį kitą po mišką, na, pusę metų, na, jei reikės, gal ir metus, baisus čia daiktas, o paskui kad duosim tiems ubagams panašiai kaip kešim pirmaisiais. Gražu bus pasižiūrėti. O jei išeisi į ruskių kariuomenę, ką gausi? Tik kojas už ruskį patiesi. Va! Ir dar sako, ypač tai Petras. „Aš, – sako, – negaliu niekaip priprast, kad atėjo šitie. Ši-tie!“ Va kaip sako. „Lupatnikai, – sako, – tik tokie kaip senis Lineika kad džiaugias, kad džiaugias… Būtų gerai tokiam subinę gerai ištarkuoti ir druskos pritrinti!“ Girdi, kokios kalbos?

Stasiukas tik klausos ir kol kas tyli.

– Taip, broliuk dobiliuk, bet man tai atrodo – ir Petrui sakiau aš, ir Klementui: amerikonas su ruskiu nekariaus. Ne. Neis čia amerikonas, ko tiems kepeliušnikams kariauti, ko jiems čia lįsti? Ko? Ko jie čia nematę? Ko reikia? Mūsų su latviais vaduoti? Eik tu sau. Proto reikia turėti. Ką pasakys amerikoniukas? Gal: „Atia, mama, einu vaduot Lietuvos! Labai man tos Lietuvos gaila, plauksiu dabar aš per jūrą…“

– Ne tik dėl Lietuvos, Jonai, karas tas prasidėtų, ne tik dėl Lietuvos. Jie tarpusavy. O kareivėlio, ar būtų jis amerikoniukas, ar rusiukas, gi niekas neklausia. Liepia – ir pirmyn!

– Na gerai – nei dėl Lietuvos, nei dėl Latvijos, tai gal Rusijos gėrybių jiems įsireikė? Gėrybių turi jie per akis. Rusijos žmonelių iš kolkozų vaduoti? Eik tu sau… Ką tie amerikonai žino apie kolkozus? Kaip ir mes. Laikraščiai rašo, kad ten rojus, tokie laikraščiai į Ameriką centnerių centneriai siunčiami. Galiu aš tau garantuoti. O jei ir žino visą teisybę, tai koks jų reikalas – pasiuskit jūs ten toj savo makalynėj… Ruskis neplauks per jūrą ten ko nors vaduoti – kokių negrų ar dar ko, – amerikonas neplauks čia. Štai ir visa pasaka. Ir visa politika. Šitas karas su vokiečiu tuoj pasibaigs. Na, tuoj ne tuoj, bet vis tiek pasibaigs. Ir kvit. Vokietis, kaip žinai, irgi geras.

– Nėr ko ir kalbėt.

– Tai mat. O Lietuvėlės su šautuvėliais mes neapginsim. Mislyk, kaip nori, bet neapginsim. Aš mačiau, nors buvau tik aboznykas. Mačiau – pasiutusi ruskių daugybė. O ir technikos turi. Ėst gauna iš tų pačių amerikonų. Kokia buvo vokiečių technika, kokia drausmė! O kas išėjo? Neišlaikė. Ką tu prieš tokį amarą?

– Vokiečiai, sako, turės greit tokį baisingą ginklą, – Stasiukas pasako labai nedrąsiai ir tyliai.

– Ginklą ginklą, tai ko asilai laukia? Ko kiša žmones? Ko laukia? Neturi, broliuk, jie tokio ginklo ir niekada neturės. Nebėr laiko. Kvit. Žydai gal ir galėjo tokį padirbti, bet kur dabar žydai? Nereikėjo žydų iškasavoti. Asilų asilai.

Stasiukas irgi pritaria, kad čia labai negudriai padaryta.

Jonas tęsė:

– Važiavo su mumis aboze toks vienas. Jo brolis buvęs Lietuvos karininkas, bet dar prieš karą susižeidė, reikėjo jam vieną koją nupjauti, tai nei vieniems, nei kitiems tokio nebereikėjo. Bet žmogus su kareiviška galva. Tai jis ir sakęs: nieko nebus; apie ruskio pjautynes su amerikonais kalbėjo visur, ir tame pačiame aboze, nieko nebus. Striukai drūtai: apie naują karą nėr ko sapnuoti, o šitas atgal nebeatsisuks, ruskio nesuturės niekas, frontas atgal nebeis – ruskis kiša žmones kaip gyvulius. Jis girdėjęs, gal ir teisybė, kad ten išleistas toks įsakymas: kas pasiduos į nelaisvę, tas bus tėvynės išdavikas, tam, kai iš nelaisvės sugrįš, jeigu grįš, – kulipka kakton. Ir kur žmogui dėtis – iš priekio vokietis, už nugaros enkavėdistas. Sako, kad už pirmųjų linijų eina enkavėdistų ešelonai, tie neleidžia pirmosioms linijoms trauktis, pila tiesiai į saviškius, jei tik žingsnį atgal.

– Na tai kaip, Jonai, išvien su tokiais eiti? Kad tave nukeptų ar iš tos, ar iš kitos pusės, ar iš priekio, ar iš nugaros?

– Kaip eiti? Va taip ir eiti. Nusiaut šituos batus, mamutės numegztas kojines, apsiaut branavikais, apsivyniot blauzdas lupatom ir eiti… – Jonas kažkaip labai keistai nusijuokė. – Tu manai, kad man lengva nutarti? Tu manai? Vieną minutę taip, kitą minutę kitaip, vieną taip, kitą kitaip… Tikras pasiutimas, galva gali plyšti pusiau. Bet kai prisimenu tą vakarą, kai tėvas mums seklyčioje sakė: „Jūs, vaikai, gelbėkitės, o man ir močiai kas jau bus, tas…“ Tai kai prisimenu, kaip tada kalbėjo mums tėvas, ir pagalvoju – o gal dabar mano eilė panašiai pasakyt: jūs žiūrėkit, išeisiu aš ton kariuomenėn, jūsų gal tada į tą prakeiktą Siberiją nebeveš, o man kas jau bus, tas. Ir tu galėsi mokytis.

– Aha. O jei tau reikės stovėti su šautuvu prie gyvulinių vagonų ir tokius kaip mes saugoti? Kas tada?

– Taip stovėt nereikės, mus dabar ne į tos rūšies kariuomenę ima. Mus kiš ten, kur iš kareivėlių kotletus mala.

 

Į senojo Juozo Balandos metines susirinko beveik visa giminė. Pastatė jam juodo akmenio paminklą, užrašas labai gražus, bet ir labai paprastas – Amžiną atilsį, čia ilsisi toks ir toks, gimęs tada ir tada, miręs tada ir tada. Paminkle iškaldintas ir Milės vardas, tik jos data dar tik viena – gimimo.

Metinių vaišės nėra labai linksmos, vis dėlto ne vestuvių, bet ir nelabai liūdnos – metai moka maldyti. Dažnai po giedojimų ir uždainuojama – prie valgymų juk ne tik vaisvandenėliai. O gyviesiems, kaip sakoma, reikia gyventi. Kai susirenka giminės, gi taip nudelbtom akim nesėdėsi.

Saliutės vyras, šiek tiek jau įšilęs, jis čia buvo svarbiausias darbų organizatorius ir vykdytojas, garsiai prie stalo kreipėsi į Stasiuką:

– Na, Stasy, tu gi čia mūsų mokytasai, drožk dabar kokią prakalbėlę ar ką.

– Ką aš, Karoli, labai pasakysiu, ne prakalbų aš sakytojas, gal, kad nori, tegul mama ką pasako.

Milė sėdi garbingiausioje užstalės vietoje, prie jos anūkėlė, valgo abi iš vienos lėkštės, šaukšteliais pasikabindamos nuo kažkokio milžiniško minkšto gardėsio.

– Ai, vaikai, ar aš kada sakiau kur kokias prakalbas. Visi mes tokie. Guli mūsų tetė savo kapeliuose, tegul žmogus guli. Linut, vaikeliuk, ne taip ūmiai, pamažiau, neapsidrabstyk suknytės, matai, kokia graži.

Ir ji nusuka akis į šalį. Pro langą matyti, kaip aukštai aukštai kaupiasi kamuoliniai karštos dienos debesys. Ir ji pagalvoja: „Tai jau tikriausiai ir tam mano Joniukui kažkur ten svetima žemelė nėra sunki.“

Agnė Žagrakalytė. „Baltmarškinis, – lengviau vaidentis, rudeniu pasilopęs“

2024 11 26 / Poetė Agnė Žagrakalytė pristato Henrikos Algio Čigriejaus poeziją.

Henrikas Algis Čigriejus. Paskutinio pavasario eilėraščiai

2023 m. Nr. 3 / O šitam dabar tai, ko gero, jau rūpi,
Kaip greičiau atsiplėšti nuo akmenio kieto,
Apsidairyti gerai ir nueiti.
Ir eiti, ir eiti.

Vladas Braziūnas. Viskas duota gražiai

2016 m. Nr. 8–9 / Henrikas Algis Čigriejus 1933 03 06 – 2016 07 01 / Taip jau nutiko, kad šį atminimo žodelį Henrikui Algiui Čigriejui tenka rašyti būnant toli nuo Lietuvos. Toptelėjo, kad apie kokias savo tolimesnes keliones…

Henrikas Algis Čigriejus. Atsisveikinant (Tomas Sakalauskas 1932.II.10–2015.IV.27)

2015 m. Nr. 5–6 / Tomas Sakalauskas 1932.II.10–2015.IV.27 / Kadangi labai mylėjai Vilnių, buvo jis Tau ne tik Lietuvos sostinė, ne tik architektūros šedevrų miestas, bet ir tarsi gimtasis, lengva bus Tau Vilniaus smiltis.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Henrikas Algis Čigriejus. Vis jau kur nors kas nors

2014 m. Nr. 5–6 / Juk tyčia stumiuos taip iš lėto
Į pavasarį, kurgi daugiau, jei paklausi,
Ilgas kelias, smagu man svarstyt, kur keliauju,

„Metų“ anketa. Henrikas Algis Čigriejus, Marijus Šidlauskas

2013 m. Nr. 8–9 / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas.

Henrikas Algis Čigriejus. Du apsakymai

2013 m. Nr. 4 / Šlapdriba drėbė nuo pat ryto. Medžių šakos apsunkusios, krūmokšniai ir gyvatvorės prisižardžiusios baltos šaltos putros. Tokią putrą, tik jau ne baltą, o pilką ir purviną plačiom paklodėm švaistė automobiliai.

Henrikas Algis Čigriejus. Pavasario kloniuose

2012 m. Nr. 3 / Per patį gražumą, gegužei dar gerai nė neįpusėjus, ėmė staiga ir atvėso, tarsi nei iš šio, nei iš to užgriuvo ruduo. Pradėjo lyti. Šalti lašai tik daužias piktai į langus. O žemė jau vietomis baltuoja nuo žiedlapių.

Viktorija Daujotytė. Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami

2012 m. Nr. 2 / Eilėraščių knygelė, autorė jau nelietuviška pavarde, gyvena toli, remta vyro giminių. Elementarūs, elementariai sueiliuoti kalbėjimai apie meilę, vaikystę, kito krašto, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, įspūdžius.

Henrikas Algis Čigriejus. Du apsakymai

2010 m. Nr. 10 / – Nebuvo, vaikeli, ne mums, pasirodo, žinoti, kada kur kas. Yra kas jau tvarko, tai ir patvarko. Ir nereikia gal kištis. Ir nereikia per daug šnekėti.

Donata Mitaitė. Apie varnas ir kitokius aitvarus

2009 m. Nr. 12 / Henrikas Algis Čigriejus. Žiemių pusėje giedra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 104 p.

Stanislovas Abromavičius. Trys Antano Baranausko gyvenimo epizodai

2009 m. Nr. 10

I. Paskui Žarskų karvę…

Saulė jau ruošėsi bėgti Anykščių miestelio medžių viršūnėmis, šiaušė šiaudinius dūminių trobų stogus, nuo jų kilo į padangę melsi dūmai.

Teklė Baronienė krūptelėjo, nenorom pravėrė klėtelės duris. Jai pasirodė, kad per garsiai sugirgždėjo geležiniai vyriai – jie bet ką galėtų pabudinti. Tačiau mažas kamuolėlis, susirangęs tvirtoje, dar senojo Steikūno sumeistruotoje lovoje, nesujudėjo. Ji basomis kojomis asla nušlepsėjo prie lovos, bet budinti vaiko vis nesiryžo. Keturias dešimtis metų moteris buvo jau nugyvenusi, mačiusi ir margo, ir balto, vargo ir neteisybės, mėtyta ir vėtyta, dabar kelias minutes stovėjo prie gulinčio vaiko.

Užaugo Teklė Anykščių pašonėje, Jurzdike. „O kai man buvo dvylika, – pamanė dabar pusbalsiu, – kai man buvo dvylika, kas manęs gailėjo?“ Motina nuo pat saulės tekėjimo sodino į audimo stakles, o jau įdienojus, kai pavargdavo kojos ir rankos, eidavo į laukus, kur buvo jų žemė, žoliaudavo kiaulėms, nešdavo iš šaltinio vandenį galvijams. Visus darbus mokėjo, visur buvo pirmoji. Tik į mokyklą tėvai neleido. Žinoma, ji labai norėjo išmokti skaityti ir rašyti, bet tėveliai manė, kad mergaitei mokslų nereikia. Svarbu, kad raides pažintų ir galėtų paskaityti maldaknygę. Tiek ir išmoko… Vis tiek kaimynų vaikai pavydėjo Teklei: „Pavilonyčia ne tik sveika, graži, bet ir skaityti moka!“ O koks ten mokėjimas: maldaknygę mintinai buvo iškalus, tad neskaitydama visas maldas kalbėjo. Sekmadieniais bažnyčioje paimdavo į rankas nučiupinėtą knygelę, atsiversdavo Visų šventųjų litaniją, pirštą vedžiodavo eilutėmis, bet dažniau tik tam, kad kiti matytų, jog ji skaityti moka. Tik jau daug vėliau Jonas Baronas žmoną prie lietuviško druko pripratino tiek, kad toji ant vienos net užrašė: „Szitoj kniga priguli un Teklu Baronieni anikczos ažupes.“

Antanukas lovelėje sujudėjo, paskui apsivertė ant kito šono.

– Kelkis, vaikeli, reikia gyvulėlius ginti… – Teklė švelniai pajudino vaiko alkūnę. – Mačiau, kaip Kėkštų Antanukas savuosius jau iš tvarto išginė. Šiandien bus karšta, tai pietums namo parginsit, vis tiek jokios naudos karveles karštyje pūdymuos laikyti. Kai šešėlis pasieks penkias pėdas, pagirdykit Valauky ir ginkit namo…

Vaikas nenorom atsisėdo.

– Taip, mama, miegelio noriu, kad net akys neatsimerkia… Gal už mane Jonelis išgintų? Aš po valandėlės jį pakeisčiau.

– Kad negali, vaikeli, jis šiandien į pievas su tėvu eis… Kai parginsi, tai galėsi pamiegoti, kol Anykščių bažnyčios varpai tris valandas skelbs… O aš tau blynelių su mėlynėm pakepsiu…

Vaikas trina akis, kelia kojas ant aslos, rengiasi drobinius marškinėlius, ima iš palovio kanapinį botagą. Žiovauja eidamas iki pat šulinio, girgždančia svirtimi semia vandenį, kubile prausiasi. Mamos žodžiai gražūs, jos balsas ramina, tačiau vaikas žino, kad neprimigs per pietus. Tada piemenys trauks į Šventąją maudytis. Juk tokie karščiai… Eglėkalnyje, kur gano gyvulius, vien dirvonai ir grioviai, o netoliese tekantis Valaukys net ir neįsibėgėjus peršokamas, jo šaltu vandeniu gali miegelį tik nubaidyti… Reiks nuo upės skubėti namo gyvulius išginti, nes jei pavėluosi, mama stovės ant kalnelio ir lauks nerimaudama. Nesibars, tik tyliai pasakys:

– Matai, Antanuk, jei ganytum tik mūsų galvijus, tai ir vėliau išgint galėtum, bet kai tavo bandoje dar ir Žarskų karvė, tai anie pyks, jei vėluosi…

Nesiskundė tądien vaikas, kad ta Žarskų Margė jį jau nuo kojų nuvarė. Visur pirma, žiūrėk, jau ir traukia į Kaušpėdų avižas. Tokia jau piemeniška tvarka: kieno karvė pirmoji į daržus ar pasėlius traukia, tas ir turi bėgti visų į ganyklą sugrąžinti. Tai va: kai tik atvaro karves pabėgėles į bandą, įsitaiso žolėje, Margė, žiūrėk, ir vėl traukia – tik jau į Žukauskų bulves, Kairių miežius. Tikra nelaimė, o ne karvė…

Kartu su Antanuku gano ne tik Kėkštų Antanas, bet ir Jočių, Vizbarų, Kaušpėdų vaikai. Kai visi išgina savo gyvulius, o Antanas dar ir kaimynų, susidaro dešimties karvių banda, dar ir keli darbiniai jaučiai ganosi. Tai tik spėk aplink juos bėgioti. Žinoma, karštesnę dieną gyvuliai mieliau Valaukio gluosnių pavėsyje prastovėdavo, bet, saulei pakrypus nuo viršugalvio, tekdavo juos varu varyti prie žolės, kad negrįžtų namo perkarę, alkani… Dar gerai, kad nereikia ganyti arklių, juos tėvelis tiesiog supančiotus paleidžia į Eglėkalnį, o vakare vyresnieji broliai susiranda, išpančioja ir joja namo. Po sunkių pavasario darbų anie toli nenuklysdavo, grauždavo žolę čia pat, pagrioviuose. Ir tokią žolę, kurios karvės neėdė. Kažkodėl ir į žmonių daržus nenuklysdavo. „Arklys kaip žmogus, jis supranta, kas galima, o kas ne, – dažnai sakydavo tėvelis. – Su juo ir pakalbėt gali, paguost sunkią valandą, kai reikia prie plūgo kinkyti. Pakalbi, sustojęs vagoje, paglostai, ir atrodo, kad ne tik žmogui, bet ir gyvuliui nuovargis praeina…“ Teklė pritardavo vyro išvedžiojimams: „Nesakyčiau, kad visada jo protą su žmogaus galima lyginti, bet arklys už dažną žmogų protingesnis: jo niekada nemačiau smuklėje stikliuko kilnojančio…“

Paskubomis išgėręs mamos atneštą stiklinę pieno, suvalgęs duonos abišalę, Antanukas atidaro tvarto duris, paskui ir kiemo vartus. Karvės, pajutusios laisvę, mykdamos iš tvartelio puola į gatvelę, grūdasi patvoriuose. Mama atneša Antanukui balto sūrio, duonos riekę, suvyniotą į drobės atraižą.

– Nepyk, vaikeli, tik pieno neliko, nes vakar baltintos bulvienės virėm. Pavalgysi, tai nueik į Valaukio šaltinį, vanduo ten geras, tavo tėvelis sako, kad net už nugriebtą pieną skanesnis… Atsigersi iš rieškučių, nes puodelis mums bus reikalingas. Žadėjo pas tėvelį iš valsčiaus žmogus ateiti… Tik neužmiršk prieš valgį sukalbėti poterių, paprašyk Dievulio, kad visada maisto turėtume. – Paskui netikėtai susigriebia: – A, ką aš tau čia šneku, vaikeli, tu ir pats žinai, ką daryti… Tiesa, vakar sutiktas kunigėlis Danevičius klausė, ar bažnyčioje šventosioms mišioms norėtum patarnauti? Ar eisi?

Vaikas gal nenugirdo ar nenorėjo atsakyti, kad tik pasimuistęs, uždaręs tvartelio duris, tik jau prabėgdamas pro šalį pasakė:

– Kada gi aš, mama, patarnausiu, jei kasdien karves ganau?

Anykščiai nuo Ažupiečių – ranka pasiekiami. Miestelis: bažnyčia, gatvės, pirklių parduotuvės, akmenimis grįsta aikštė. Čia įdomu, vaikas visada sustoja, kai į Jurzdiką eina aplankyti senelio ar šiaip laiko turėdamas ten nueina. Miestelis visada triukšmingas, ypač turgų dienomis, per jomarkus, kai lietuviškose ir žydiškuose žodžiuose paskęsta aikštė, nurimsta prie vežimų arkliai, kramsnoja iš maišų, pririštų prie kaklų, šieną ar žolę. Prekeiviai siūlo namudinių prekių, maisto produktų. Kvepia kadagių dūmais rūkyti lašiniai, balti ir džiovinti sūriai, tirpsta karštyje sviestas. Tik nedažnai tokios linksmos dienos būna, valandos ir dienos bėga Eglėkalnyje, prie karvių bandos…

Vasarą Eglėkalnyje gražu: rytuose matosi upelių vingiai, ošia Niūronių, Pavarės, Stakių miškai. Ganykla plati, gyvuliams nereikia glaustis šonais, nebent kai lietus kiaurą dieną lyja. Dažnai gyvulių pagaili praeiviai, pataria ginti namo, tik piemenėlių – beveik niekas. Visi žino, kaip sunku ganyti, kiekvienas tuos vargus praėjęs, tad į paauglystės prievolę žiūri kaip į neišvengiamą būtinybę. Net mama ir ta dažnai tik ramina, kad dar pora metų ir Antanėlis pabaigs ganymo bėdas. Penkiolikos – jau ne piemuo, bet pagalbininkas ūkyje, pusbernis: reiks mokytis arti, akėti, mėžti tvartus ir vežti mėšlą į laukus, ten iškratyti… O dabar – pakentėk, vaikeli, pakentėk…

Vasara visu balsu dainuoja Valaukio pakrantėse. Alksniai kelia į padangę savo žalias kepures, upelė šniokščia ir dunda per akmenuotą slėnį, kuris dabar skamba ne tiek nuo vandens srovės giedojimo, kiek nuo skardžių vaikiškų balsų. Čia suvaro galvijus pasislėpti nuo vidudienio kaitros Ažupiečių sodžiaus piemenėliai, o kai gyvuliai tingiai trinasi sustingusių, vėsa dvelkiančių medžių pavėsyje ir teškena uodegomis vandenį, vaikai prisigalvoja visokių žaidimų. Anksti kėlę, saulei tekant išginę gyvulius į bendruomenės ganyklas, rodos, ir jie turėtų prigulti pavėsyje; bet kur tau – ritinėja statinių lankus, gaudo vienas kitą, tarsi nė tvanku nebūtų.

Sunkiausia vidudienį, kai gyvuliai, mašalų ir gylių užpulti, neranda pūdymuose vietos. Užtenka vienai karvei pakelti uodegą, tai ir visos lekia nesuprasdamos kur. Gerai, jei bėga į Valaukio upelio sietuvą, subrenda į vandenį gluosnių pavėsyje. Daug blogiau, kai bėga kaimo link. Reikia saugoti, kad nesutryptų Kairių daržų, neišmargintų brydėmis Kaušpėdų vasarojų. O taip yra atsitikę ne vieną ir ne du kartus. Gerai, jei karvės nulekia į savo tvartus, o jei ne, tai kelis kilometrus reikia vytis, kartais net iki Šventosios. Įbrenda į vandenį, taško jį uodegom… Tik Žarskų Margė vis dar nerimsta…

 

Antanėlį pirmas raides pažinti išmokė tėvelis. Vaikas labai norėjo išmokti skaityti, pavydžiai žiūrėdavo, kaip vyresnis brolis Jonas žodžius švebeldžiuoja. Knyga jam atrodė stebuklas. Suprato, kad raideles mokėdamas gali daug ką sužinoti, perskaityti. Kad ir Dievulio pamokymus, šventųjų gyvenimus.

Ak, kaip norėjo Antanėlis išmokti skaityti! Tai matydama, motina dažnai ragino tėvelį, kad pradėtų vaiką mokyti. Iš pradžių Antanėlis mokėsi rusiškai, nes žinojo, jog reikės lankyti vadinamąją parapijinę, liaudies mokyklą, kurioje mokytojavo Lebedevas. Išmokęs pažinti rusiškas raides, žodžių nesuprato, jų skambesys kartais nieko nesakė.

– Ba-ra-ban, – skaito vakare, prie balanos šviesos. Ir apsidžiaugia, kad žino šį žodį: Anykščių turguje Kavarsko puodžiai barabanais dažnai pirkėjus šaukia. Tai ir pasako tėvui. Šis tik nusijuokia. Atsimena, kai Jonas Vabalninke rusiškos mokyklos slenkstį peržengė. Mokytojas – rusas, lietuviškai nė nemokėjo, tačiau vaikas viską greitai perprato. Dabar moka ne tik rusiškai, bet ir lenkiškai, lietuviškai skaityti bei rašyti. Ir Antanukas išmoks, vaikas gabus…

Toje pačioje Anykščių parapinės mokyklos klasėje mokėsi visi vaikai: vieni tik lazdeles kreida ant juodos lentos rašė, kiti jau elementorių skaitė, skaičiavo. Antanukui per pamokas sunku išsėdėti, nes jis moka daugiau nei kiti. Tad vaiką traukia žalios pievos, medžiais apaugę Šventosios skardžiai, takeliai į vienumą, kur gali nuo visų pasislėpti.

Būna ir gražesnių dienų. Kad ir vestuvių savaitgaliai pas kaimynus – kartais net keturias dienas skamba sodyba nuo dainų, pilstomas miežinis alus, laužomi džiovinti sūriai. Arba kai ateina ubagai nuo Kamajų ar Traupio ir pasakoja naujienas apie tenykščius įvykius, esą čigonai arklį iš tvarto slapta išsivedė ar ūkininko vežime nežinia iš kur tikra laumė atsirado: važiavo žmogus pro ežerą, o ten trys laumės žlugtą skalbė; kaip kartas vežimo ratas nuo ašies nusprūdo, kol taisė, stūmė jį į vietą, rodos, nedaug laiko praėjo, privažiavo ūkininkas savo trobesius, žvilgt į vežimą, o jame laumė sėdi, matyt, viena iš tų trijų…

Antanas žino, kad tai tik prasimanymai, tačiau jų išsižiojęs iš malonumo klausosi. Kaip ir žiemos vakarais namuose mamos sekamų pasakų apie du brolius: vieną protingą, o kitą – kvailą. Visada kvailelis laimi, jam geriau sekasi…

Taip ir pasibaigė pirmieji mokslo mokykloje metai. Kas norėjo ir galėjo, išmoko ne tik raides pažinti, skaičiuoti. Antanėlis jau daug ką moka.

Kartą tėvelis iš valsčiaus parsinešė knygelę, kurią ir vaikas pavartė. Knyga buvo kietais, tamsiais viršeliais. Jonas Baronas visiems kantriai paaiškino, kad tai ne maldaknygė, bet Prano Šrubauskio giesmynas, kurį surado kamaroje tarp valsčiaus prievolių sąsiuvinių. Knyga nutrintais viršeliais, matyt, jau daug kartų žmonių skaityta. Tėvelis paaiškino, kad Anykščių viršaitis sakęs, – šis žmogus tai jau nemelavo, jog tas Šrubauskis buvo jėzuitas, kunigas, gyveno prieš du ar pusantro šimto metų. Tėvelis pažadėjo mamai kitos dienos vakare po darbų paskaityti. Sakė, tada, kai vaikai užmigs, nes nenorįs, kad Jonas ar Antanėlis girdėtų…

Tą vakarą tėvelis ir mama, sumigdę vaikus, atsisėdo prie stalo. Antanukas ilgai laukė tos akimirkos, tad, sumigus broliams ir seseriai, ištempęs ausis klausėsi. Tėvelis mamai pasakė:

– Paskaitysiu tau, Tekle, giesmę apie smertį.

Ir pradėjo:

 

Dauggalingus ponus,
Visų žmonių stonus, –
Taip sūdžią, kaip kriaučių,
Ricielių ir šiaučių, –
Im‘ lygiai.

Kupčiai ir likvoriai,
Karmočiai, šinkoriai,
Nors pinigus renka,
Bet neišsiperka
Nuog smerčio…

 

Mažajam Antanukui visas kūnas pagaugais nuėjo, tačiau ausų neužsikimšo: taip knietėjo pasiklausyti, kokios Dievo bausmės laukia sūdžiaus pekloje turtingesniųjų, kurie Ažupiečių valstiečiams ne vieną blogą darbą yra padarę.

 

Dieną naktį šaukste,
Galo nesulaukste,
Kaip vilkai kaukdami,
Ugnyje degdami
Per amžių.

Velnių balsų klausys,
Smarvės peklos uostys;
Iš akių eis ugnis,
O nasrais smalą ris
Griešnykai…

 

Nuo šių žodžių Antanukui pasidarė baisu. Užsitraukė ant galvos paklodę ir pradėjo poteriauti. Tokių baisybių dar nebuvo girdėjęs, nors piemenys ganydami visokių istorijų apie velnius pripasakoja. Tėvelis žadėjo dar parsinešti knygų, kurias turi viršaitis, kad žmona sužinotų ir šiaip gyvenimo gudrybių, ne tik tai, kas mūsų laukia po smerčiaus.

Vaikas užmigo penktą kartą poteriaudamas „Tikiu į Dievą…“

 

Antanėlis, paskui karves bėgiodamas, labai laukė rugsėjo, kai reikės į mokyklą eiti. Tik va bėda, ta Žarskų karvė. Girdėjo, kaip mama tėveliui guodėsi, kad per tą karvę vaikas visą mėnesį negalės mokyklos lankyti. Tėvelis sakė, jog Antanėlis sumanus ir gabus, ir, jei taip atsitiks, greitai draugus pasivys. Mama tik atsiduso ir nuėjo užpūsti balanos. Antanėlis dar atsiklaupė prie lovos ir kažko Dievulio prašė…

Naktį sapnavo baisius sapnus, tačiau rytą sužinojo gerą žinią: Žarskai savo užtrūkusią Margę vakar žydui Joškei pardavė…

 

 

II. Ponia Agota

 

Visada ramus, susimąstęs eina po pamokų namo Rumšiškių raštininkų mokyklos direktorius Aleksas Višnevskis. Žengia stačiais laiptais į kalną klebonijon, kur prisiglaudusi šeima. Jis – Valstybės turtų ministerijos Kauno gubernijos rūmų valdininkas ypatingiems reikalams. Jam dar tik trisdešimt dveji. Penkerius metus dirba Rūmuose, kurie prižiūrėjo ir išlaikė specialiąsias gubernijos mokyklas. Baigęs Svisločės gimnaziją Baltgudijoje, Ašmenos paviete, norėjo studijuoti Peterburge teisę, tačiau gyvenimas susiklostė kitaip. Iš pradžių dirbo Minske, paskui persikėlė į Kauną. Važinėjo po gubernijos mokyklas, sprendė jose kylančius nesusipratimus ir konfliktus, vizitavo. Prieš trejus metus jam pasiūlė įsikurti Rumšiškėse ir vadovauti raštininkų mokyklai. Rinktis nebuvo iš ko, nes juodu su žmona Agota augino du mažamečius sūnelius. Jos tėvai gyveno Vilniaus gubernijoje, taip toli, kad nuvažiuoti pas juos ne kasmet pavykdavo. O jei pasisekdavo per atostogas ištrūkti ir ten nuvykti, tai kiekvieną laisvą minutę vaikščiodavo Žeimenos pakrantėmis. Nuostabus tas upelis: krištolinis vanduo, tankia žole užžėlę krantai, dangų siekiantys medžiai.

Aleksas Višnevskis nešėsi tris Antano Baranausko eilėraščius. Juos ketino parodyti žmonai. Agota buvo didelė poezijos mylėtoja, kažkada bandė kurti ir pati, tačiau šeimos rūpesčiai nugalėjo aistrą kurti.

– Tu, balandėle, neatspėsi, ką aš tau atnešiau, – pabučiavęs žmoną ir vaikus, ištarė. – Įdomus reiškinys mūsų mokykloje.

Jaunoji moteris pakėlė akis nuo siuvinio ir nustebusi pažvelgė į vyrą.

– Maniau, laišką iš tėvelių gavau. Bet matau, kad neatspėjau. Na kas gi tavo mokykloje atsitiko?

– Vienas mokinukas, pirmametis, eilėraščius rašyti pradėjo!

– Eilėraščius? Tai tikrai įdomu!

– Svarbiausia, kad mažo išsimokslinimo, atvykęs iš tolimo kaimo. Ir aš nustebau, kai visa mokykla jo eilėraščius pradėjo deklamuoti.

– Tai gal jau ne toks prasčiokas? – suabejojo moteris. – Pati žinau, koks tai sunkus darbas. Kartais siela nori kažką svarbaus popieriui perduoti, bet nesiseka užrašyti, nors verk.

– Prasčiokėlis, šešiolikmetis vaikinukas, bet labai savotiškai ir įdomiai aprašė Nemuno potvynį. Pameni, šį pavasarį, kai vanduo pusę miestelio buvo apsėmęs?

– Tikrai baisus potvynis buvo…

– Kitą dieną jį eiliuotai aprašė.

Agota dengia stalą svetainėje, neša lėkštes ir viralo puodelį. Višnevskiai tarnaitės nesamdo, nes žmona namuose per dienas, ne baltarankė. Ji pjauna duonos riekę nuo didelio kepalo, paduoda šaukštą, o pati ima skaityti nežinomo poeto eiles.

Direktorius su šeima gyvena klebonijoje, nes miestelyje patogaus kambario nerado. Dauguma namų – tai dūminės pirkelės. Ir klebonijoje tik pernai kaminą ir krosnį iš juodo molio išmūrijo. Čia, be dviejų kunigų ir jų šeimininkės, daugiau niekas negyvena. Klebonija didelė, dviejų galų, su priemene ir veranda. Tik viena bėda – stovi ji ant kalno, todėl tenka kasdien į Nemuno slėnį mediniais laiptais sunkiai kopti. Klebonui Jonui Ruzinui ir direktoriui lengva: minutė kita ir nusirito žemyn. Kopiant į kalną irgi daug pastangų nereikia. Sunkiau pagyvenusiam kunigui Feliksui Višinskiui, kai iš mokyklos į kleboniją grįžta. Lazda pasiramsčiuodamas, lėtai kojas tais laiptais kelia, bet užlipa, nesiskundžia…

– Eilės apie potvynį geriausios, – padaro išvadą Agota. – Tada vaikus klebonijos patarnautojai palikau ir prie mokyklos atbėgau. Mielasis, koks liūdnas buvo vaizdas, kai gausybė vandens užliejo paupį! Tik mokykla raudonavo tarp lyčių tarsi sužeistas paukštis… Kiti du jaunojo poeto eilėraščiai silpnesni. Norėčiau su tuo jaunuoliu susipažinti.

– Pasakysiu, kad užeitų, nes jis kartais į klebonijos biblioteką užsuka. Susitiksite, susipažinsite.

– Gal tai neeilinis talentas? – susimąsto moteris. – Lenkiškai, matyt, dar gerai nemoka, todėl jam sunku rimuoti, daro rašybos klaidų.

– Bet prasikalė daigelis! – džiaugiasi direktorius. – Jei pirmasis želmuo pasirodė, bus ir daugiau lapelių.

– Reikėtų padėti vaikinui.

– Turi pats šviestis. Iš klebono gauna knygų, skaito, mokosi. Tiesa, labiausiai Ignaco Krasickio kūrinius pamėgo. Gal ką nors mes turime?

– Turim paskutinį eilių rinkinį, kurį tau ponas Edmundas iš Varšuvos pernai parvežė.

– Tai paieškok, balandėle, ir perduok jaunajam poetui.

Ta linkteli galvą ir pagalvoja apie savo jaunas dienas, kai Švenčionių dvare vasarodavo, pamilo Žeimeną, jos pušynus, ten deklamuodavo Adomo Mickevičiaus eiles, skaitė ir Ignacą Krasickį. Paskui ir pati eilėraštį parašė. Tik ilgai niekam nerodė. Gal todėl, kad tai buvo himnas svajonei, meilei, kuri dar nebuvo jos aplankiusi…

Ji padeda ant stalo Antano eiles ir eina ieškoti vaikų, kurie karstosi kalnelio medžiuose.

 

Tą žiemą vasaris buvo ypač šaltas ir speiguotas. Gilios sniego pusnys užklojo Kunigo kalną, medinius laiptelius, kuriais klebonijoje gyvenantys žmonės kopia. Klebonijos samdinys Jonas Pūras, kuris nukasdavo sniegą nuo takų, darbo turėjo daug. Snigo visą naktį, o rytą didžiulės pusnys užklojo žemę taip, kad ir pačius laiptelius sniege sunku buvo rasti. Tačiau vasario penktosios rytais nukasti sniegą nuo kalno laiptų būtina. Mat tada Agota švenčia savo vardadienį. Kasmet pasveikinti ateina viršaitis Vincas Obuolevičius, pašto stoties prižiūrėtojas Antanas Šimkūnas, kunigai Jonas Tutinas ir Feliksas Višinskis, mokytojas, pasienio sargybos prižiūrėtojas Ivanas Petrovičius Sokolovskis, kurio pavardės daug kas net ir nežino ir vadina tiesiog Ivanu, pristavas Sigismundas Sikadolskis. Kartais pakviečia vargonininką Vincą Zakarauską, kad šis klavikordu pagrotų. Štai ir visi kviestieji. Nebent dar iš Žemaičių vyskupijos ar iš Rūmų vizituotojų būtų atvykę.

1852 m. vasario 3-ioji, antradienis. Vakar per pietus klebonas Jonas Tutinas pranešė, kad Antaną nori pamatyti ponia Agota. Vaikiną jaudino ponios dėmesys, juo labiau, kad kvietimą perdavė per didžiąją pertrauką, kai visi mokiniai vaikščiojo mokyklos koridoriumi, tad viską girdėjo. Pamokos Antanui slinko labai lėtai, buvo išsiblaškęs, net pastabą per aritmetikos pamoką gavo.

Į statų kalną jaunuolis lipo tuoj po pamokų, atsisakęs Sinkevičienės pietums paruoštų jo mėgstamų bulvinių blynų. Ponia atidarė duris ir kelias akimirkas žiūrėjo į vaikiną: prieš ją stovėjo septyniolikmetis mėlynomis akimis ir geru žvilgsniu, paraudęs nuo kopimo į kalną, o gal ir dėl per didelio dėmesio jam.

– Pasikviečiau trumpam, kad pasakyčiau, jog tavo eilės man patiko.

Antanas pajuto, kaip dar labiau paraudo, jam pasidarė kiek nejauku. Nors eilės mokykloje buvo pagirtos, tačiau ponios žodžiai atrodė tikresni, svarbesni.

– Ypač apie potvynį Rumšiškėse. Daugiau rašyk apie tai, ką matai, kas jaudina širdį. Tik taip kūryboje galima lavintis. Žinau, kad tau patinka Mickevičius, Krasickis. Ponas garbės patarėjas neseniai iš Varšuvos gavo seną Ignaco Krasickio eilių rinkinį. Štai jis, skaityk, mokykis.

Antanas sulaikęs kvėpavimą paėmė mylimo poeto knygą. Krasickis! Tai buvo jo dar 1780 metais išleista istorinė poema „Chotino karas“. Poema parašyta tada, kai poetas buvo Varmijos vyskupas. Daug jo eilių Antanas moka atmintinai.

– Perskaitęs grąžinsi. Neskubėk. Ir eiles skaityk garsiai, kad pajaustum žodžių skambumą. Lenkiškas eiles tyliai skaityti netinka.

Prie arbatos puodelio ponia pasakojo apie savo gimtąsias Žeimenos upės slėnio apylinkes, klausinėjo ir Antaną apie Anykščius. Tik tą pavakarę vaikinas buvo nekalbus. Agota prisipažino, kad ir ji kadaise eiles kūrė, netgi turi į mokyklinį sąsiuvinį persirašius. Tos eilės apie meilę, tai ir skaityti kitiems nesiūlanti. Pagaliau atėjo laikas atsisveikinti.

– Noriu tave pakviesti į savo vardines, kurias švęsime ketvirtadienį. Ateik po pamokų, tau gal bus įdomu. Tokį vakarą dažnai kalbam apie poeziją, vargonininkas klavikordu pagroja… Ateisi? Klebonijos šeimininkė Morta bulvinių blynų ant džiovintų kopūstų lapų prikeps. Ragavai tokių kada nors? Ar motinėlė tokius kepa?

Antanas nuo kalno namo skriste skrido. Taip, jis ateis ir nustebins visus! Skaitys vakare ne Krasickio eiles, bet pats surašys pasveikinimą poniai vardinių proga! Jis gali, jis sugebės gražiai sueiliuoti!

Mokykloje jau prieblanda, tačiau Sinkevičienė nei balanų, nei lajinių žvakių dar nedega. Kai kurie mokiniai atlieka namų užduotis, sprendžia aritmetikos uždavinius. Antanui nerūpi namų darbai, jis ima sąsiuvinio lapą ir užrašo: „Ponios patarėjienės Agotos Višnevskos vardinėms.“ Tik eiliuoti nesiseka – brauko žodžius ir eilutes, margina sąsiuvinio lapą pastabomis. Kai sutemsta, gulasi miegoti, bet ir lovoje kartoja parašytas eilutes: „Iškalbos trūksta, nerimas gula, kad apsakyčiau džiaugsmą didžiulį…“ Pasijunta visai bejėgis, tarsi po sunkios dienos, kai padėdavo tėveliui akėti akmenuotą dirvą pamiškėje. Eina, būdavo, paskui plūgą, o mintys plaukioja toli toli, anapus Šventosios. Gerai, jei po pietų brolis Jonas ateidavo pakeisti, nes kitaip daužydavo kojas akmenuotoje dirvoje iki pat saulės laidos. Tėvai, pastebėję vaiko abejingumą ūkiui, pasišnabždėję didžiajame kambaryje, paskelbė, kad Jonukas paveldės ūkį, o Antanukui numato valdišką duoną. Tik perspėjo vaiką, kad reiks gerai mokytis, klausyti mokytojų. Gal net kunigėliu išleis, jei Dievulis pašaukimą duos…

Tos dvi dienos, per kurias Antanas pasiryžo parašyti pasveikinimą direktoriaus žmonai, lėtai bėgo. Net mokytojas suprato jaunojo poeto kančias. Nė karto nekvietė prie lentos ir netikrino namų darbų. Eičinas vis sekiojo iš paskos ir netikėjo, kad Antano namų darbų sąsiuviniuose ne visada išspręsti uždaviniai ar atliktas dailyraščio darbas. „O jei vardinėse skambės poezija, tai ar užteks tik pasveikinimo?“ – netikėtai susimąstė Antanas. Nusprendė: turi sukurti ir varduvių vakare perskaityti naują eilėraštį apie pavasarį, kurio ilgėjosi visa širdimi. Apie laukiamą metų laiką rašyti sekėsi geriau. Kai per didžiąją pertrauką visi išskuba muštis sniego gniūžtėmis, Antanas sėdi suole ir kartoja sukurtus dvieilius:

 

Puikioji saulė anksčiau jau kyla, Laukus apšviečia, miškelių tylą.
Jau tirpsta sniegas, vanduo nubėga,
Grioviai patvinsta ir neša sniegą.

Nenumaldomai artėjo ponios vardinės…

Tą ketvirtadienio rytą per aritmetikos pamoką Antanas švariai ant atskirų lapų perrašo poniai skirtą pasveikinimą ir eilėraštį „Pavasaris“. Po pamokų visa klasė eina į bažnyčią. Mišias aukoja kunigas Višinskis, joms patarnauja pats direktorius. Antanas mato ponią su vaikais. Ji paskendusi nuoširdžioje maldoje. Šalia direktoriaus – nematytas, frakuotas vyras. „Esesorius iš Rūmų, Nečiajevas, mokyklą vizituoja“, – šnibžda vienas kitam mokiniai, nes šis žmogus Rumšiškėse buvo neretas svečias.

Po šventųjų mišių direktorius savo vaikus vedasi prie klebonijos bričkos. Ponia įsikimba nustebusiam Antanui į parankę. Paskui jiedu, klebonas Ruzinas, mokytojas, Feliksas Višinskis, dar keli nematyti žmonės pereina per Nedėjos tiltuką ir pramintu taku pasuka į Kunigo kalną.

 

Nejauku vaikinui prie vieno stalo kartu su miestelio įžymybėmis sėdėti. Nors Mortos bulviniai blynai labai skanūs, ant stalo buvo pridėta ir kitokių gardumynų, net aguonų meduolis, tačiau Antanui nedavė ramybės eilėraščiai. Šalia sėdėjo mokytojas, todėl pasitaikė proga pasakyti jam, kad parašė poniai eiliuotą pasveikinimą. Mokytojo tai nenustebina, jis dar mokykloje suprato, ką vaikinas kuria, todėl tinkamu momentu sidabriniu šaukšteliu pastuksena į dar tuščią taurę ir paprašo dėmesio:

– Nors dauguma mūsų garbingą svečią pažįsta, tačiau vis tiek noriu jums pristatyti Rūmų esesorių poną Nikolajų Nečiajevą. Ir padėkoti jam, kad surado laiko čia susitikti, pagerbti mūsų šauniąją ponią Agotą vardinių proga. Linkime geros sveikatos jums, ponia, o visai šeimai – žydėti, amžinai būti jauniems. Tegu Viešpats suteiks jums palaimą ir ramybę auginant vaikus ir padedant ponui direktoriui sunkioje kasdienybėje. Už tai siūlau pakelti taures.

Greitai stiklo taurelės buvo pripiltos rausvo likerio. Visi sutartinai paplojo, iš taurelių gurkštelėjo. Ką gi nauja sugalvosi vardo dieną, kai viską jau valdo senos tradicijos? visi aukštins ponią, girs vyrą bei vaikus, linkės daug laimės. Tačiau šį vakarą mokytojas netikėtai pranešė:

– Dabar, mieloji ponia, jaunasis poetas jums skirtas savo eiles perskaitys.

Antanas sutriko, tačiau nebuvo kas daryti. Vis dar paraudęs nuo netikėtumo, jis išsitraukia iš kišenės du vakar lenkiškai prirašytus lapus, vieną grūda atgal ir mikčiodamas pradeda:

 

Didžiai Maloningosios Ponios patarėjienės Agotos Višnevskos vardinėms 1852 m. vasario 5 d.

Iškalbos trūksta, nerimas gula,
Kaip apsakyti džiaugsmą didžiulį,
Jis šitą dieną taip iškilmingą
Degina širdį, laimės nestinga.
Laukėm sulaukėm, ko troškom, šį rytą
Visų taip lauktą akimirką šitą.

 

Antanas skaito jau aiškiau, nemikčiodamas, jaunatviškai užsidegęs. Skaito apie savo nuoširdžią pagarbą poniai, norą su ja bendrauti. Eilės nesudėtingos, „nemandros“, kaip vėliau pasakys direktorius. Nedideliame provincijos miestelyje poezijos skaitymas – ne perkūnas giedrą dieną. Bet kad eiles skaitytų pats autorius – čia tai naujiena! Vakaras pasidaro ypatingas. Stumiamos į šalį lėkštės, gėrimų taurės. Esesorius Nečiajevas irgi pasijuto taip, tarsi tarp Rūmų valdininkų labdaros baliuje Kaune sėdėtų. Nosine nusišluostė kaktą, lūpas, rankas. Džiaugėsi galėsiąs visiems Rūmų pareigūnams apie nuotykį provincijos miestelyje papasakoti.

Jaunasis poetas skaito:

 

Tegu Dievulis anūkų duoda
Ir proanūkių – Jūsų paguodai.
O kai senatvė bus nelauktoji,
Teskaidrins ją Agota šventoji,
Te siekius laimins Dievas Aukščiausias.
Širdingai linki tarnas žemiausias.

 

Atrodė, baigdamas skaityti, jaunasis autorius ir kvapo pristigo. Paskutinę eilėraščio eilutę gal ir ne visi išgirdo. Vaikinas perbraukė švarkelio rankove kaktą ir, tarsi sugautas, dairėsi po kambarį.

– Bravo! – suplojo delnais ponia Agota. – Pirmasis poetas man savo posmus skiria, nes ponas patarėjas, deja, jų jau seniai nerašo…

Ypatingasis svečias Nikolajus Nečiajevas irgi pradeda ploti, paskui atsistoja, išeina iš užstalės ir, nieko geresnio nesugalvojęs, Antanui ranką paduoda.

– Vertas pagyrimo žygdarbis, vertas pagyrimo, jaunuoli… Ačiū už suteiktą malonumą. Manau, ir poniai smagu tokią dovaną gauti.

Ponia pakyla nuo kėdės. Ponas patarėjas, taip pat ir svečiai spaudžia Antanui ranką. Tas sutrikęs, nežino ką daryti. Bučiuoti ponioms rankų dar neišmokęs. Gerai, kad jam padėti imasi kiek įkaušęs svečias, pasienio sargybos prižiūrėtojas Ivanas Petrovičius Sokolovskis. Jis suploja delnais ir garsiai sako:

– Nuo to laiko, kai tarnavau trečiajame kavalerijos pulke Sankt Peterburge, tokios grožybės negirdėjau. Tada mūsų pulke tarnavo poručikas Anatolijus Ivanovičius Perovas, kuris irgi eiles rašė… Kadangi mes buvome bičiuliai, jis man jas kiekvieną laisvalaikio minutę skaitė. O rašė daug. Prisipažinsiu, čiort poberi, kad ne visada klausytis būdavo malonu. Poručikas buvo įsimylėjęs mūsų pulko vado pulkininko Andrejaus Petrovičiaus Trubeckojaus dukterį Aną… Tai ir eilės buvo tik apie meilę. Dar ir dabar pamenu: Maja liubov’ – kak svetlaja osen’, i ot jejo neubežiš… Žinoma, jis rašė rusiškai, o ne lenkiškai, bet vis tiek gražu…

– Šaunus jūsų poručikas, – nutraukia ilgą policininko monologą ponia. – Apie jį pakalbėsim kitą kartą, o šiandien mes savo poetą turim.

Visi gyrė Antano eiles, gal tik tarnaitė Morta lenkiškai taip gerai nemokėjo, kad galėtų suprasti pasveikinimą, tačiau ir ji, suvokusi, kad eilės skirtos jos poniai, už durų stovėdama gaudė kiekvieną žodį.

Kai vargonininkas groja klavikordu, prie Antano prieina mokytojas.

– Mokykloje mačiau du prirašytus lapus, tad spėju, kad ne viską perskaitei. Gal esi ir direktoriui eilėraštį paskyręs?

– Ne, – nuleidžia akis Antanas. – Ponia anądien patarė rašyti apie tai, ką matau, kas jaudina širdį. Labai laukiu pavasario, apie jį ir parašiau…

Mokytojas ima lapą, atidžiai jį perskaito. Paskui prieina prie ponios, jai parodo eilėraštį. Ponia skaito dar ilgiau nei mokytojas. Juda jos lūpos, rausta veidai. Poniai patinka jaunojo poeto eilės. Ji negali atitraukti akių nuo lapo. O kai vargonininkas baigia groti, Agota Višnevska nutildo vėl prašnekusį Ivaną ir pradeda naują Antano kūrinį labai išraiškingai skaityti:

 

PAVASARIS, 1852 metų vasario 5 d.

 

       Miškely suokia lakštingalėlė,

Medis lapelį naują iškėlė.

Ėriukai šoka, piemuo dainuoja,

Varnos, ereliai danguj skrajoja.

Artojas linksmas sau aria lauką,

Žvejys į jūrą laivu išplaukia.

Pievas nukloja kilimas žalias,

Klonius nuplauna sraunūs upeliai.

 

– Ak, kaip žavu! – pertraukia skaitymą ponia Agota. – Kaip žavu! Tarsi matau mūsų klebonijos gamtą pavasarį, kai sužaliuoja medžiai ir gieda paukšteliai… Matau žaliuojančius Žeimenos upelio krantus… Manau, ir ponas patarėjas savo Svetličės upę prisiminė? Gražią sielą turi, jaunuoli, jei gamtoje tokius stebuklus matai.

Ponia nori tęsti deklamavimą, tačiau Ivanas Petrovičius jau sverdėdamas stojasi nuo kėdės.

– Poručikas Anatolijus Ivanovičius Perovas irgi apie gamtą rašė. Vesna i ty – trevožnyje mgnovenija… Pamenu, kai karininkų susirinkime jis deklamavo odę pavasariui…

– Zamolčite, radi Boga, – rusiškai nutildo Ivaną esesorius Nečiajevas. Anas žiūri pakeltais antakiais, nesuprasdamas, kodėl niekas nenori jo klausyti, paskui sėdasi į savo vietą. Ponia Agota tęsia:

 

Šiaudinio stogo ramiam kamputy

Lipdo lizdelį žvirblis, kregždutė.

Žiedais dabinas lauko žolelė,

Žais jais per dieną maži vaikeliai.

Rytas gražus. Jis primena Rojų,

Sėja valstietis jau vasarojų.

Laumžirgiai šoka ant žalio krūmo,

Skruzdės ir bitės ieško ramumo.

Spalvas surinkus pasaulio šito,

Gamta į širdis mūsų įkrito.

 

„Bus šis jaunuolis poetas“, – pagalvoja ponia Agota ir suploja delnais.

Dabar jau visi sutartinai ploja, net pasienio sargybos prižiūrėtojas Ivanas savo poručiką Perovą ir pulkininką Trubeckojų pamiršo. Antanui dėl to darosi nejauku. Ponas patarėjas Višnevskis pakyla nuo stalo ir prie Antano prieina:

– Noriu padėkoti už gražias eiles. Eik tuo keliu, kurį pasirinkai, tai gal tavo knygos stovės lentynose greta Ignacijaus Krasickio ir Adomo Mickevičiaus, Juliaus Slovackio, Juzefo Ignacijaus Kraševskio. Ačiū už gražius žodžius…

– Aleksai, ar nevertėtų jaunojo poeto eilių nusiųsti į „Gazeta warszawska“? – netikėtai klausia vyro ponia Agota. – Juk laikraštis spausdina poezijos kūrinius, ar ne?

– Antanas dar parašys kūrinių, kurie tiks ir Varšuvos laikraščiui, dabar tegu lavinasi, – už patarėją atsako mokytojas.

– O ko laukt geresnių dienų? – rėkte išrėkia pasienio sargybos prižiūrėtojas Ivanas Petrovičius Sokolovskis, jau nori pastverti rankraščius. – Pats paprašysiu žandaro Mykolo Ulozevičiaus perrašyti ir tarnybiniu paštu išsiųsti į Varšuvą. Aš, jolki zeliony, ne poetas, bet man gražu… Gal net gražiau už poručiko Perovo karštas meilės eiles…

Mokytojas slepia lapus už nugaros, nes Ivanas Petrovičius vis dar nori juos paimti. Visi supranta, kad vardinės baigėsi.

– Noriu jums pranešti, jog ką tik per poną esesorių Nečiajevą gavau iš Kauno žinią, kad pirmadienį aš ir Rūmų sekretorius ponas Lopucka išvykstame į Sankt Peterburgą. Kelionė truks mėnesį… – kitą kalbą pradeda ponas patarėjas. – Į Peterburgą vyksime grafo Tiškevičiaus karieta, atgal – kaip Dievas duos. Pats Rūmų prezidentas per mane laišką Valstybinių turtų ministeriui perduos, taigi teks susitikti su dideliais žmonėmis, gal net ciesorių pamatysim… Tai, balandėle, – kreipiasi į žmoną, – krauk švarius baltinius ir maisto kelionei.

Jaunoji ponia, pamiršusi poetą, sunerimsta. Juk kelionė į Peterburgą – ilga ir sunki! Prieš paskyrimą į Rūmus Aleksas irgi buvo iškviestas Sankt Peterburgan. Buvo vasara, lyg ir lengviau kelionėje viskas klostėsi, tačiau vyras užtruko net du mėnesius.

– Ot gerai, jolki zeliony, aš per tave siuntinėlį trečiojo kavalerijos pulko vadui pulkininkui Petrovui perduosiu, – sprendžia savo problemas Ivanas Petrovičius. – Vos jo šeimos nariu netapau, pulkininkas Petrovas norėjo man savo vyriausią dukterį Natašą pripiršti… O graži velniukas buvo, garbanotais plaukais, juodais antakiais, tik gal per ilgai pas tėvelį užsisėdėjusi. Prancūziškai su mama be paliovos tauškė, o ir su manimi vis mersi ir mersi, tai ir išsigandau, kad nesusišnekėsiu. Per daug gudri. Vis dėlto penkiolika metų vyresnė už mane buvo…

Bet Ivano Petrovičiaus jau niekas nesiklauso. Aptarinėja sunkią patarėjo kelionę, kalba apie atsitikimus, nelaimes. Rusijos platybėse siaučia vilkų gaujos. Ir neduok Dieve, jeigu jų kelyje pasitaikytum… Dabar Ivanui Petrovičiui pasitaiko proga būti išklausytam:

– Vilkai? Tikri bestijos! Mūsų pulkas buvo manevruose už Mogiliovo, tai du kareiviukai maistą mano kuopai iš pulko lauko virtuvės rogėmis vežiojo. Vieną dieną niekaip pietų nesulaukiam, kareiviai jau murma, jaučiu, mane kaltina. Pasiuntėm visą šeštąjį skyrių tuos tris iki virtuvės varstus nuvažiuoti, paklydusiųjų ieškoti. Gal pasigėrė kareiviukai, galvojom. Grįžta pa-siųstieji po dviejų valandų, parveža katilą sriubos. Nei mėsos, nei maistą vežiojusių kareivėlių, marškoje – tik vilkų apgraužti jų kūnai ir arklio kanopos. Matyt, būta didelės alkanų vilkų gaujos, kad ne tik arkliuko, dviejų kareiviukų pasisotinti neužteko, bet dar ir mums skirtą guliašą surijo… Teko tą dieną vien kopūstiene pasitenkinti… Kitą dieną visi bijojo į virtuvę važiuoti…

– Bože moj! – rusiškai gėdija Ivaną Nečiajevas. – Ponia vietos neranda, o jūs… Atsiminkite, kokioje draugijoje esate, Ivanai Petrovičiau… Būkit malonus, pone Sokolovski, negadinkite mums tokio puikaus vakaro. Užmirškite savo poručiką ir senąją tarnybą, gerai?

– Galiu prisiekti! – nenutyla Ivanas, jau ruošiasi stačiatikiškai žegnotis. – Galiu prisiekti, velniai mane griebtų!.. Ir tai ne vienintelis atvejis mano tarnyboje, kai vilkai žmones užpuolė. Pamenu, Riazanėje per patį vidurvasarį išėjo du kareiviai aviečiauti…

Esesorius Nikolajus Nečiajevas sėdi susiėmęs už galvos, nes nepajėgia sustabdyti kraupių Ivano pasakojimų, tikriausiai išgalvotų. Ponia Agota nieko negirdi, ji susirūpinusi vyro išvykimu. Morta uždega žvakes.

Antanas, jau ragavęs skanių blynų ir giros, visų atsiprašo ir išeina į priemenę. Čia velkasi skrandelę, dedasi kepurę, maunasi pirštines. Už durų jau prietema, keliose miestelio trobelėse dega spingsulės. Šaltukas tebekausto žemę, dar negreit ateis pavasaris, vasara, kurios Antanas laukia nesulaukia. Jis pasiilgęs gal ne tiek vasaros, kiek atostogų ir namiškių. Šaltyje vėl pasijunta vienišas, pažeidžiamas – nors Riazanės vilku kauk.

vaikinas, nusileidęs nuo kalno ir perėjęs Nedėją, prie mokyklos sutinka Joną Kasiulevičių, grįžtantį iš Žiglos miško, stūksančio už Nemuno. Jis šliuožia slidėmis pasiramsčiuodamas lazdyno lazdomis. Pamatęs draugą, stabteli.

– Gaila, kad kartu su manim į aną pusę Nemuno nėjai! Koks malonumas slidėmis skristi nuo upės šlaito!

Antanas apkabina draugą.

– Malonu, kad popietę gražiai praleidai, su žandarais nesusitikai, – džiaugiasi Antanas ir palydi draugą iki pat mokyklos priemenės, kur padeda nusikratyti snieguotus drabužius, o tas daužo į sieną kepurę. – Aš, Joneli, šiandien skraidžiau tokiais aukštais kalnais, kokių tu gyvenime gal dar nematęs. Tie kalnai vadinasi Poezija…

Jonas žiūri į draugą nustebęs, nesuprasdamas, apie kokius kalnus Antanas kalba. Ir kur jie yra, jei net jų vardo negirdėjo?

I. Paskui Žarskų karvę…

 

Saulė jau ruošėsi bėgti Anykščių miestelio medžių viršūnėmis, šiaušė šiaudinius dūminių trobų stogus, nuo jų kilo į padangę melsi dūmai.

Teklė Baronienė krūptelėjo, nenorom pravėrė klėtelės duris. Jai pasirodė, kad per garsiai sugirgždėjo geležiniai vyriai – jie bet ką galėtų pabudinti. Tačiau mažas kamuolėlis, susirangęs tvirtoje, dar senojo Steikūno sumeistruotoje lovoje, nesujudėjo. Ji basomis kojomis asla nušlepsėjo prie lovos, bet budinti vaiko vis nesiryžo. Keturias dešimtis metų moteris buvo jau nugyvenusi, mačiusi ir margo, ir balto, vargo ir neteisybės, mėtyta ir vėtyta, dabar kelias minutes stovėjo prie gulinčio vaiko.

Užaugo Teklė Anykščių pašonėje, Jurzdike. „O kai man buvo dvylika, – pamanė dabar pusbalsiu, – kai man buvo dvylika, kas manęs gailėjo?“ Motina nuo pat saulės tekėjimo sodino į audimo stakles, o jau įdienojus, kai pavargdavo kojos ir rankos, eidavo į laukus, kur buvo jų žemė, žoliaudavo kiaulėms, nešdavo iš šaltinio vandenį galvijams. Visus darbus mokėjo, visur buvo pirmoji. Tik į mokyklą tėvai neleido. Žinoma, ji labai norėjo išmokti skaityti ir rašyti, bet tėveliai manė, kad mergaitei mokslų nereikia. Svarbu, kad raides pažintų ir galėtų paskaityti maldaknygę. Tiek ir išmoko… Vis tiek kaimynų vaikai pavydėjo Teklei: „Pavilonyčia ne tik sveika, graži, bet ir skaityti moka!“ O koks ten mokėjimas: maldaknygę mintinai buvo iškalus, tad neskaitydama visas maldas kalbėjo. Sekmadieniais bažnyčioje paimdavo į rankas nučiupinėtą knygelę, atsiversdavo Visų šventųjų litaniją, pirštą vedžiodavo eilutėmis, bet dažniau tik tam, kad kiti matytų, jog ji skaityti moka. Tik jau daug vėliau Jonas Baronas žmoną prie lietuviško druko pripratino tiek, kad toji ant vienos net užrašė: „Szitoj kniga priguli un Teklu Baronieni anikczos ažupes.“

Antanukas lovelėje sujudėjo, paskui apsivertė ant kito šono.

– Kelkis, vaikeli, reikia gyvulėlius ginti… – Teklė švelniai pajudino vaiko alkūnę. – Mačiau, kaip Kėkštų Antanukas savuosius jau iš tvarto išginė. Šiandien bus karšta, tai pietums namo parginsit, vis tiek jokios naudos karveles karštyje pūdymuos laikyti. Kai šešėlis pasieks penkias pėdas, pagirdykit Valauky ir ginkit namo…

Vaikas nenorom atsisėdo.

– Taip, mama, miegelio noriu, kad net akys neatsimerkia… Gal už mane Jonelis išgintų? Aš po valandėlės jį pakeisčiau.

– Kad negali, vaikeli, jis šiandien į pievas su tėvu eis… Kai parginsi, tai galėsi pamiegoti, kol Anykščių bažnyčios varpai tris valandas skelbs… O aš tau blynelių su mėlynėm pakepsiu…

Vaikas trina akis, kelia kojas ant aslos, rengiasi drobinius marškinėlius, ima iš palovio kanapinį botagą. Žiovauja eidamas iki pat šulinio, girgždančia svirtimi semia vandenį, kubile prausiasi. Mamos žodžiai gražūs, jos balsas ramina, tačiau vaikas žino, kad neprimigs per pietus. Tada piemenys trauks į Šventąją maudytis. Juk tokie karščiai… Eglėkalnyje, kur gano gyvulius, vien dirvonai ir grioviai, o netoliese tekantis Valaukys net ir neįsibėgėjus peršokamas, jo šaltu vandeniu gali miegelį tik nubaidyti… Reiks nuo upės skubėti namo gyvulius išginti, nes jei pavėluosi, mama stovės ant kalnelio ir lauks nerimaudama. Nesibars, tik tyliai pasakys:

– Matai, Antanuk, jei ganytum tik mūsų galvijus, tai ir vėliau išgint galėtum, bet kai tavo bandoje dar ir Žarskų karvė, tai anie pyks, jei vėluosi…

Nesiskundė tądien vaikas, kad ta Žarskų Margė jį jau nuo kojų nuvarė. Visur pirma, žiūrėk, jau ir traukia į Kaušpėdų avižas. Tokia jau piemeniška tvarka: kieno karvė pirmoji į daržus ar pasėlius traukia, tas ir turi bėgti visų į ganyklą sugrąžinti. Tai va: kai tik atvaro karves pabėgėles į bandą, įsitaiso žolėje, Margė, žiūrėk, ir vėl traukia – tik jau į Žukauskų bulves, Kairių miežius. Tikra nelaimė, o ne karvė…

Kartu su Antanuku gano ne tik Kėkštų Antanas, bet ir Jočių, Vizbarų, Kaušpėdų vaikai. Kai visi išgina savo gyvulius, o Antanas dar ir kaimynų, susidaro dešimties karvių banda, dar ir keli darbiniai jaučiai ganosi. Tai tik spėk aplink juos bėgioti. Žinoma, karštesnę dieną gyvuliai mieliau Valaukio gluosnių pavėsyje prastovėdavo, bet, saulei pakrypus nuo viršugalvio, tekdavo juos varu varyti prie žolės, kad negrįžtų namo perkarę, alkani… Dar gerai, kad nereikia ganyti arklių, juos tėvelis tiesiog supančiotus paleidžia į Eglėkalnį, o vakare vyresnieji broliai susiranda, išpančioja ir joja namo. Po sunkių pavasario darbų anie toli nenuklysdavo, grauždavo žolę čia pat, pagrioviuose. Ir tokią žolę, kurios karvės neėdė. Kažkodėl ir į žmonių daržus nenuklysdavo. „Arklys kaip žmogus, jis supranta, kas galima, o kas ne, – dažnai sakydavo tėvelis. – Su juo ir pakalbėt gali, paguost sunkią valandą, kai reikia prie plūgo kinkyti. Pakalbi, sustojęs vagoje, paglostai, ir atrodo, kad ne tik žmogui, bet ir gyvuliui nuovargis praeina…“ Teklė pritardavo vyro išvedžiojimams: „Nesakyčiau, kad visada jo protą su žmogaus galima lyginti, bet arklys už dažną žmogų protingesnis: jo niekada nemačiau smuklėje stikliuko kilnojančio…“

Paskubomis išgėręs mamos atneštą stiklinę pieno, suvalgęs duonos abišalę, Antanukas atidaro tvarto duris, paskui ir kiemo vartus. Karvės, pajutusios laisvę, mykdamos iš tvartelio puola į gatvelę, grūdasi patvoriuose. Mama atneša Antanukui balto sūrio, duonos riekę, suvyniotą į drobės atraižą.

– Nepyk, vaikeli, tik pieno neliko, nes vakar baltintos bulvienės virėm. Pavalgysi, tai nueik į Valaukio šaltinį, vanduo ten geras, tavo tėvelis sako, kad net už nugriebtą pieną skanesnis… Atsigersi iš rieškučių, nes puodelis mums bus reikalingas. Žadėjo pas tėvelį iš valsčiaus žmogus ateiti… Tik neužmiršk prieš valgį sukalbėti poterių, paprašyk Dievulio, kad visada maisto turėtume. – Paskui netikėtai susigriebia: – A, ką aš tau čia šneku, vaikeli, tu ir pats žinai, ką daryti… Tiesa, vakar sutiktas kunigėlis Danevičius klausė, ar bažnyčioje šventosioms mišioms norėtum patarnauti? Ar eisi?

Vaikas gal nenugirdo ar nenorėjo atsakyti, kad tik pasimuistęs, uždaręs tvartelio duris, tik jau prabėgdamas pro šalį pasakė:

– Kada gi aš, mama, patarnausiu, jei kasdien karves ganau?

Anykščiai nuo Ažupiečių – ranka pasiekiami. Miestelis: bažnyčia, gatvės, pirklių parduotuvės, akmenimis grįsta aikštė. Čia įdomu, vaikas visada sustoja, kai į Jurzdiką eina aplankyti senelio ar šiaip laiko turėdamas ten nueina. Miestelis visada triukšmingas, ypač turgų dienomis, per jomarkus, kai lietuviškose ir žydiškuose žodžiuose paskęsta aikštė, nurimsta prie vežimų arkliai, kramsnoja iš maišų, pririštų prie kaklų, šieną ar žolę. Prekeiviai siūlo namudinių prekių, maisto produktų. Kvepia kadagių dūmais rūkyti lašiniai, balti ir džiovinti sūriai, tirpsta karštyje sviestas. Tik nedažnai tokios linksmos dienos būna, valandos ir dienos bėga Eglėkalnyje, prie karvių bandos…

Vasarą Eglėkalnyje gražu: rytuose matosi upelių vingiai, ošia Niūronių, Pavarės, Stakių miškai. Ganykla plati, gyvuliams nereikia glaustis šonais, nebent kai lietus kiaurą dieną lyja. Dažnai gyvulių pagaili praeiviai, pataria ginti namo, tik piemenėlių – beveik niekas. Visi žino, kaip sunku ganyti, kiekvienas tuos vargus praėjęs, tad į paauglystės prievolę žiūri kaip į neišvengiamą būtinybę. Net mama ir ta dažnai tik ramina, kad dar pora metų ir Antanėlis pabaigs ganymo bėdas. Penkiolikos – jau ne piemuo, bet pagalbininkas ūkyje, pusbernis: reiks mokytis arti, akėti, mėžti tvartus ir vežti mėšlą į laukus, ten iškratyti… O dabar – pakentėk, vaikeli, pakentėk…

Vasara visu balsu dainuoja Valaukio pakrantėse. Alksniai kelia į padangę savo žalias kepures, upelė šniokščia ir dunda per akmenuotą slėnį, kuris dabar skamba ne tiek nuo vandens srovės giedojimo, kiek nuo skardžių vaikiškų balsų. Čia suvaro galvijus pasislėpti nuo vidudienio kaitros Ažupiečių sodžiaus piemenėliai, o kai gyvuliai tingiai trinasi sustingusių, vėsa dvelkiančių medžių pavėsyje ir teškena uodegomis vandenį, vaikai prisigalvoja visokių žaidimų. Anksti kėlę, saulei tekant išginę gyvulius į bendruomenės ganyklas, rodos, ir jie turėtų prigulti pavėsyje; bet kur tau – ritinėja statinių lankus, gaudo vienas kitą, tarsi nė tvanku nebūtų.

Sunkiausia vidudienį, kai gyvuliai, mašalų ir gylių užpulti, neranda pūdymuose vietos. Užtenka vienai karvei pakelti uodegą, tai ir visos lekia nesuprasdamos kur. Gerai, jei bėga į Valaukio upelio sietuvą, subrenda į vandenį gluosnių pavėsyje. Daug blogiau, kai bėga kaimo link. Reikia saugoti, kad nesutryptų Kairių daržų, neišmargintų brydėmis Kaušpėdų vasarojų. O taip yra atsitikę ne vieną ir ne du kartus. Gerai, jei karvės nulekia į savo tvartus, o jei ne, tai kelis kilometrus reikia vytis, kartais net iki Šventosios. Įbrenda į vandenį, taško jį uodegom… Tik Žarskų Margė vis dar nerimsta…

 

Antanėlį pirmas raides pažinti išmokė tėvelis. Vaikas labai norėjo išmokti skaityti, pavydžiai žiūrėdavo, kaip vyresnis brolis Jonas žodžius švebeldžiuoja. Knyga jam atrodė stebuklas. Suprato, kad raideles mokėdamas gali daug ką sužinoti, perskaityti. Kad ir Dievulio pamokymus, šventųjų gyvenimus.

Ak, kaip norėjo Antanėlis išmokti skaityti! Tai matydama, motina dažnai ragino tėvelį, kad pradėtų vaiką mokyti. Iš pradžių Antanėlis mokėsi rusiškai, nes žinojo, jog reikės lankyti vadinamąją parapijinę, liaudies mokyklą, kurioje mokytojavo Lebedevas. Išmokęs pažinti rusiškas raides, žodžių nesuprato, jų skambesys kartais nieko nesakė.

 – Ba-ra-ban, – skaito vakare, prie balanos šviesos. Ir apsidžiaugia, kad žino šį žodį: Anykščių turguje Kavarsko puodžiai barabanais dažnai pirkėjus šaukia. Tai ir pasako tėvui. Šis tik nusijuokia. Atsimena, kai Jonas Vabalninke rusiškos mokyklos slenkstį peržengė. Mokytojas – rusas, lietuviškai nė nemokėjo, tačiau vaikas viską greitai perprato. Dabar moka ne tik rusiškai, bet ir lenkiškai, lietuviškai skaityti bei rašyti. Ir Antanukas išmoks, vaikas gabus…

Toje pačioje Anykščių parapinės mokyklos klasėje mokėsi visi vaikai: vieni tik lazdeles kreida ant juodos lentos rašė, kiti jau elementorių skaitė, skaičiavo. Antanukui per pamokas sunku išsėdėti, nes jis moka daugiau nei kiti. Tad vaiką traukia žalios pievos, medžiais apaugę Šventosios skardžiai, takeliai į vienumą, kur gali nuo visų pasislėpti.

Būna ir gražesnių dienų. Kad ir vestuvių savaitgaliai pas kaimynus – kartais net keturias dienas skamba sodyba nuo dainų, pilstomas miežinis alus, laužomi džiovinti sūriai. Arba kai ateina ubagai nuo Kamajų ar Traupio ir pasakoja naujienas apie tenykščius įvykius, esą čigonai arklį iš tvarto slapta išsivedė ar ūkininko vežime nežinia iš kur tikra laumė atsirado: važiavo žmogus pro ežerą, o ten trys laumės žlugtą skalbė; kaip kartas vežimo ratas nuo ašies nusprūdo, kol taisė, stūmė jį į vietą, rodos, nedaug laiko praėjo, privažiavo ūkininkas savo trobesius, žvilgt į vežimą, o jame laumė sėdi, matyt, viena iš tų trijų…

Antanas žino, kad tai tik prasimanymai, tačiau jų išsižiojęs iš malonumo klausosi. Kaip ir žiemos vakarais namuose mamos sekamų pasakų apie du brolius: vieną protingą, o kitą – kvailą. Visada kvailelis laimi, jam geriau sekasi…

Taip ir pasibaigė pirmieji mokslo mokykloje metai. Kas norėjo ir galėjo, išmoko ne tik raides pažinti, skaičiuoti. Antanėlis jau daug ką moka.

Kartą tėvelis iš valsčiaus parsinešė knygelę, kurią ir vaikas pavartė. Knyga buvo kietais, tamsiais viršeliais. Jonas Baronas visiems kantriai paaiškino, kad tai ne maldaknygė, bet Prano Šrubauskio giesmynas, kurį surado kamaroje tarp valsčiaus prievolių sąsiuvinių. Knyga nutrintais viršeliais, matyt, jau daug kartų žmonių skaityta. Tėvelis paaiškino, kad Anykščių viršaitis sakęs, – šis žmogus tai jau nemelavo, jog tas Šrubauskis buvo jėzuitas, kunigas, gyveno prieš du ar pusantro šimto metų. Tėvelis pažadėjo mamai kitos dienos vakare po darbų paskaityti. Sakė, tada, kai vaikai užmigs, nes nenorįs, kad Jonas ar Antanėlis girdėtų…

Tą vakarą tėvelis ir mama, sumigdę vaikus, atsisėdo prie stalo. Antanukas ilgai laukė tos akimirkos, tad, sumigus broliams ir seseriai, ištempęs ausis klausėsi. Tėvelis mamai pasakė:

– Paskaitysiu tau, Tekle, giesmę apie smertį.

Ir pradėjo:

 

Dauggalingus ponus,

Visų žmonių stonus, –

Taip sūdžią, kaip kriaučių,

Ricielių ir šiaučių, –

Im‘ lygiai.

 

Kupčiai ir likvoriai,

Karmočiai, šinkoriai,

Nors pinigus renka,

Bet neišsiperka

Nuog smerčio…

 

Mažajam Antanukui visas kūnas pagaugais nuėjo, tačiau ausų neužsikimšo: taip knietėjo pasiklausyti, kokios Dievo bausmės laukia sūdžiaus pekloje turtingesniųjų, kurie Ažupiečių valstiečiams ne vieną blogą darbą yra padarę.

 

Dieną naktį šaukste,

Galo nesulaukste,

Kaip vilkai kaukdami,

Ugnyje degdami

Per amžių.

 

Velnių balsų klausys,

Smarvės peklos uostys;

Iš akių eis ugnis,

O nasrais smalą ris

Griešnykai…

 

Nuo šių žodžių Antanukui pasidarė baisu. Užsitraukė ant galvos paklodę ir pradėjo poteriauti. Tokių baisybių dar nebuvo girdėjęs, nors piemenys ganydami visokių istorijų apie velnius pripasakoja. Tėvelis žadėjo dar parsinešti knygų, kurias turi viršaitis, kad žmona sužinotų ir šiaip gyvenimo gudrybių, ne tik tai, kas mūsų laukia po smerčiaus.

Vaikas užmigo penktą kartą poteriaudamas „Tikiu į Dievą…“

 

Antanėlis, paskui karves bėgiodamas, labai laukė rugsėjo, kai reikės į mokyklą eiti. Tik va bėda, ta Žarskų karvė. Girdėjo, kaip mama tėveliui guodėsi, kad per tą karvę vaikas visą mėnesį negalės mokyklos lankyti. Tėvelis sakė, jog Antanėlis sumanus ir gabus, ir, jei taip atsitiks, greitai draugus pasivys. Mama tik atsiduso ir nuėjo užpūsti balanos. Antanėlis dar atsiklaupė prie lovos ir kažko Dievulio prašė…

Naktį sapnavo baisius sapnus, tačiau rytą sužinojo gerą žinią: Žarskai savo užtrūkusią Margę vakar žydui Joškei pardavė…

 

 

II. Ponia Agota

 

Visada ramus, susimąstęs eina po pamokų namo Rumšiškių raštininkų mokyklos direktorius Aleksas Višnevskis. Žengia stačiais laiptais į kalną klebonijon, kur prisiglaudusi šeima. Jis – Valstybės turtų ministerijos Kauno gubernijos rūmų valdininkas ypatingiems reikalams. Jam dar tik trisdešimt dveji. Penkerius metus dirba Rūmuose, kurie prižiūrėjo ir išlaikė specialiąsias gubernijos mokyklas. Baigęs Svisločės gimnaziją Baltgudijoje, Ašmenos paviete, norėjo studijuoti Peterburge teisę, tačiau gyvenimas susiklostė kitaip. Iš pradžių dirbo Minske, paskui persikėlė į Kauną. Važinėjo po gubernijos mokyklas, sprendė jose kylančius nesusipratimus ir konfliktus, vizitavo. Prieš trejus metus jam pasiūlė įsikurti Rumšiškėse ir vadovauti raštininkų mokyklai. Rinktis nebuvo iš ko, nes juodu su žmona Agota augino du mažamečius sūnelius. Jos tėvai gyveno Vilniaus gubernijoje, taip toli, kad nuvažiuoti pas juos ne kasmet pavykdavo. O jei pasisekdavo per atostogas ištrūkti ir ten nuvykti, tai kiekvieną laisvą minutę vaikščiodavo Žeimenos pakrantėmis. Nuostabus tas upelis: krištolinis vanduo, tankia žole užžėlę krantai, dangų siekiantys medžiai.

Aleksas Višnevskis nešėsi tris Antano Baranausko eilėraščius. Juos ketino parodyti žmonai. Agota buvo didelė poezijos mylėtoja, kažkada bandė kurti ir pati, tačiau šeimos rūpesčiai nugalėjo aistrą kurti.

– Tu, balandėle, neatspėsi, ką aš tau atnešiau, – pabučiavęs žmoną ir vaikus, ištarė. – Įdomus reiškinys mūsų mokykloje.

Jaunoji moteris pakėlė akis nuo siuvinio ir nustebusi pažvelgė į vyrą.

– Maniau, laišką iš tėvelių gavau. Bet matau, kad neatspėjau. Na kas gi tavo mokykloje atsitiko?

– Vienas mokinukas, pirmametis, eilėraščius rašyti pradėjo!

– Eilėraščius? Tai tikrai įdomu!

– Svarbiausia, kad mažo išsimokslinimo, atvykęs iš tolimo kaimo. Ir aš nustebau, kai visa mokykla jo eilėraščius pradėjo deklamuoti.

– Tai gal jau ne toks prasčiokas? – suabejojo moteris. – Pati žinau, koks tai sunkus darbas. Kartais siela nori kažką svarbaus popieriui perduoti, bet nesiseka užrašyti, nors verk.

– Prasčiokėlis, šešiolikmetis vaikinukas, bet labai savotiškai ir įdomiai aprašė Nemuno potvynį. Pameni, šį pavasarį, kai vanduo pusę miestelio buvo apsėmęs?

– Tikrai baisus potvynis buvo…

– Kitą dieną jį eiliuotai aprašė.

Agota dengia stalą svetainėje, neša lėkštes ir viralo puodelį. Višnevskiai tarnaitės nesamdo, nes žmona namuose per dienas, ne baltarankė. Ji pjauna duonos riekę nuo didelio kepalo, paduoda šaukštą, o pati ima skaityti nežinomo poeto eiles.

Direktorius su šeima gyvena klebonijoje, nes miestelyje patogaus kambario nerado. Dauguma namų – tai dūminės pirkelės. Ir klebonijoje tik pernai kaminą ir krosnį iš juodo molio išmūrijo. Čia, be dviejų kunigų ir jų šeimininkės, daugiau niekas negyvena. Klebonija didelė, dviejų galų, su priemene ir veranda. Tik viena bėda – stovi ji ant kalno, todėl tenka kasdien į Nemuno slėnį mediniais laiptais sunkiai kopti. Klebonui Jonui Ruzinui ir direktoriui lengva: minutė kita ir nusirito žemyn. Kopiant į kalną irgi daug pastangų nereikia. Sunkiau pagyvenusiam kunigui Feliksui Višinskiui, kai iš mokyklos į kleboniją grįžta. Lazda pasiramsčiuodamas, lėtai kojas tais laiptais kelia, bet užlipa, nesiskundžia…

– Eilės apie potvynį geriausios, – padaro išvadą Agota. – Tada vaikus klebonijos patarnautojai palikau ir prie mokyklos atbėgau. Mielasis, koks liūdnas buvo vaizdas, kai gausybė vandens užliejo paupį! Tik mokykla raudonavo tarp lyčių tarsi sužeistas paukštis… Kiti du jaunojo poeto eilėraščiai silpnesni. Norėčiau su tuo jaunuoliu susipažinti.

– Pasakysiu, kad užeitų, nes jis kartais į klebonijos biblioteką užsuka. Susitiksite, susipažinsite.

– Gal tai neeilinis talentas? – susimąsto moteris. – Lenkiškai, matyt, dar gerai nemoka, todėl jam sunku rimuoti, daro rašybos klaidų.

– Bet prasikalė daigelis! – džiaugiasi direktorius. – Jei pirmasis želmuo pasirodė, bus ir daugiau lapelių.

– Reikėtų padėti vaikinui.

– Turi pats šviestis. Iš klebono gauna knygų, skaito, mokosi. Tiesa, labiausiai Ignaco Krasickio kūrinius pamėgo. Gal ką nors mes turime?

– Turim paskutinį eilių rinkinį, kurį tau ponas Edmundas iš Varšuvos pernai parvežė.

– Tai paieškok, balandėle, ir perduok jaunajam poetui.

Ta linkteli galvą ir pagalvoja apie savo jaunas dienas, kai Švenčionių dvare vasarodavo, pamilo Žeimeną, jos pušynus, ten deklamuodavo Adomo Mickevičiaus eiles, skaitė ir Ignacą Krasickį. Paskui ir pati eilėraštį parašė. Tik ilgai niekam nerodė. Gal todėl, kad tai buvo himnas svajonei, meilei, kuri dar nebuvo jos aplankiusi…

Ji padeda ant stalo Antano eiles ir eina ieškoti vaikų, kurie karstosi kalnelio medžiuose.

 

Tą žiemą vasaris buvo ypač šaltas ir speiguotas. Gilios sniego pusnys užklojo Kunigo kalną, medinius laiptelius, kuriais klebonijoje gyvenantys žmonės kopia. Klebonijos samdinys Jonas Pūras, kuris nukasdavo sniegą nuo takų, darbo turėjo daug. Snigo visą naktį, o rytą didžiulės pusnys užklojo žemę taip, kad ir pačius laiptelius sniege sunku buvo rasti. Tačiau vasario penktosios rytais nukasti sniegą nuo kalno laiptų būtina. Mat tada Agota švenčia savo vardadienį. Kasmet pasveikinti ateina viršaitis Vincas Obuolevičius, pašto stoties prižiūrėtojas Antanas Šimkūnas, kunigai Jonas Tutinas ir Feliksas Višinskis, mokytojas, pasienio sargybos prižiūrėtojas Ivanas Petrovičius Sokolovskis, kurio pavardės daug kas net ir nežino ir vadina tiesiog Ivanu, pristavas Sigismundas Sikadolskis. Kartais pakviečia vargonininką Vincą Zakarauską, kad šis klavikordu pagrotų. Štai ir visi kviestieji. Nebent dar iš Žemaičių vyskupijos ar iš Rūmų vizituotojų būtų atvykę.

1852 m. vasario 3-ioji, antradienis. Vakar per pietus klebonas Jonas Tutinas pranešė, kad Antaną nori pamatyti ponia Agota. Vaikiną jaudino ponios dėmesys, juo labiau, kad kvietimą perdavė per didžiąją pertrauką, kai visi mokiniai vaikščiojo mokyklos koridoriumi, tad viską girdėjo. Pamokos Antanui slinko labai lėtai, buvo išsiblaškęs, net pastabą per aritmetikos pamoką gavo.

Į statų kalną jaunuolis lipo tuoj po pamokų, atsisakęs Sinkevičienės pietums paruoštų jo mėgstamų bulvinių blynų. Ponia atidarė duris ir kelias akimirkas žiūrėjo į vaikiną: prieš ją stovėjo septyniolikmetis mėlynomis akimis ir geru žvilgsniu, paraudęs nuo kopimo į kalną, o gal ir dėl per didelio dėmesio jam.

– Pasikviečiau trumpam, kad pasakyčiau, jog tavo eilės man patiko.

Antanas pajuto, kaip dar labiau paraudo, jam pasidarė kiek nejauku. Nors eilės mokykloje buvo pagirtos, tačiau ponios žodžiai atrodė tikresni, svarbesni.

– Ypač apie potvynį Rumšiškėse. Daugiau rašyk apie tai, ką matai, kas jaudina širdį. Tik taip kūryboje galima lavintis. Žinau, kad tau patinka Mickevičius, Krasickis. Ponas garbės patarėjas neseniai iš Varšuvos gavo seną Ignaco Krasickio eilių rinkinį. Štai jis, skaityk, mokykis.

Antanas sulaikęs kvėpavimą paėmė mylimo poeto knygą. Krasickis! Tai buvo jo dar 1780 metais išleista istorinė poema „Chotino karas“. Poema parašyta tada, kai poetas buvo Varmijos vyskupas. Daug jo eilių Antanas moka atmintinai.

– Perskaitęs grąžinsi. Neskubėk. Ir eiles skaityk garsiai, kad pajaustum žodžių skambumą. Lenkiškas eiles tyliai skaityti netinka.

Prie arbatos puodelio ponia pasakojo apie savo gimtąsias Žeimenos upės slėnio apylinkes, klausinėjo ir Antaną apie Anykščius. Tik tą pavakarę vaikinas buvo nekalbus. Agota prisipažino, kad ir ji kadaise eiles kūrė, netgi turi į mokyklinį sąsiuvinį persirašius. Tos eilės apie meilę, tai ir skaityti kitiems nesiūlanti. Pagaliau atėjo laikas atsisveikinti.

– Noriu tave pakviesti į savo vardines, kurias švęsime ketvirtadienį. Ateik po pamokų, tau gal bus įdomu. Tokį vakarą dažnai kalbam apie poeziją, vargonininkas klavikordu pagroja… Ateisi? Klebonijos šeimininkė Morta bulvinių blynų ant džiovintų kopūstų lapų prikeps. Ragavai tokių kada nors? Ar motinėlė tokius kepa?

Antanas nuo kalno namo skriste skrido. Taip, jis ateis ir nustebins visus! Skaitys vakare ne Krasickio eiles, bet pats surašys pasveikinimą poniai vardinių proga! Jis gali, jis sugebės gražiai sueiliuoti!

Mokykloje jau prieblanda, tačiau Sinkevičienė nei balanų, nei lajinių žvakių dar nedega. Kai kurie mokiniai atlieka namų užduotis, sprendžia aritmetikos uždavinius. Antanui nerūpi namų darbai, jis ima sąsiuvinio lapą ir užrašo: „Ponios patarėjienės Agotos Višnevskos vardinėms.“ Tik eiliuoti nesiseka – brauko žodžius ir eilutes, margina sąsiuvinio lapą pastabomis. Kai sutemsta, gulasi miegoti, bet ir lovoje kartoja parašytas eilutes: „Iškalbos trūksta, nerimas gula, kad apsakyčiau džiaugsmą didžiulį…“ Pasijunta visai bejėgis, tarsi po sunkios dienos, kai padėdavo tėveliui akėti akmenuotą dirvą pamiškėje. Eina, būdavo, paskui plūgą, o mintys plaukioja toli toli, anapus Šventosios. Gerai, jei po pietų brolis Jonas ateidavo pakeisti, nes kitaip daužydavo kojas akmenuotoje dirvoje iki pat saulės laidos. Tėvai, pastebėję vaiko abejingumą ūkiui, pasišnabždėję didžiajame kambaryje, paskelbė, kad Jonukas paveldės ūkį, o Antanukui numato valdišką duoną. Tik perspėjo vaiką, kad reiks gerai mokytis, klausyti mokytojų. Gal net kunigėliu išleis, jei Dievulis pašaukimą duos…

Tos dvi dienos, per kurias Antanas pasiryžo parašyti pasveikinimą direktoriaus žmonai, lėtai bėgo. Net mokytojas suprato jaunojo poeto kančias. Nė karto nekvietė prie lentos ir netikrino namų darbų. Eičinas vis sekiojo iš paskos ir netikėjo, kad Antano namų darbų sąsiuviniuose ne visada išspręsti uždaviniai ar atliktas dailyraščio darbas. „O jei vardinėse skambės poezija, tai ar užteks tik pasveikinimo?“ – netikėtai susimąstė Antanas. Nusprendė: turi sukurti ir varduvių vakare perskaityti naują eilėraštį apie pavasarį, kurio ilgėjosi visa širdimi. Apie laukiamą metų laiką rašyti sekėsi geriau. Kai per didžiąją pertrauką visi išskuba muštis sniego gniūžtėmis, Antanas sėdi suole ir kartoja sukurtus dvieilius:

 

Puikioji saulė anksčiau jau kyla,
Laukus apšviečia, miškelių tylą.
Jau tirpsta sniegas, vanduo nubėga,
Grioviai patvinsta ir neša sniegą.

 

Nenumaldomai artėjo ponios vardinės…

Tą ketvirtadienio rytą per aritmetikos pamoką Antanas švariai ant atskirų lapų perrašo poniai skirtą pasveikinimą ir eilėraštį „Pavasaris“. Po pamokų visa klasė eina į bažnyčią. Mišias aukoja kunigas Višinskis, joms patarnauja pats direktorius. Antanas mato ponią su vaikais. Ji paskendusi nuoširdžioje maldoje. Šalia direktoriaus – nematytas, frakuotas vyras. „Esesorius iš Rūmų, Nečiajevas, mokyklą vizituoja“, – šnibžda vienas kitam mokiniai, nes šis žmogus Rumšiškėse buvo neretas svečias.

Po šventųjų mišių direktorius savo vaikus vedasi prie klebonijos bričkos. Ponia įsikimba nustebusiam Antanui į parankę. Paskui jiedu, klebonas Ruzinas, mokytojas, Feliksas Višinskis, dar keli nematyti žmonės pereina per Nedėjos tiltuką ir pramintu taku pasuka į Kunigo kalną.

 

Nejauku vaikinui prie vieno stalo kartu su miestelio įžymybėmis sėdėti. Nors Mortos bulviniai blynai labai skanūs, ant stalo buvo pridėta ir kitokių gardumynų, net aguonų meduolis, tačiau Antanui nedavė ramybės eilėraščiai. Šalia sėdėjo mokytojas, todėl pasitaikė proga pasakyti jam, kad parašė poniai eiliuotą pasveikinimą. Mokytojo tai nenustebina, jis dar mokykloje suprato, ką vaikinas kuria, todėl tinkamu momentu sidabriniu šaukšteliu pastuksena į dar tuščią taurę ir paprašo dėmesio:

– Nors dauguma mūsų garbingą svečią pažįsta, tačiau vis tiek noriu jums pristatyti Rūmų esesorių poną Nikolajų Nečiajevą. Ir padėkoti jam, kad surado laiko čia susitikti, pagerbti mūsų šauniąją ponią Agotą vardinių proga. Linkime geros sveikatos jums, ponia, o visai šeimai – žydėti, amžinai būti jauniems. Tegu Viešpats suteiks jums palaimą ir ramybę auginant vaikus ir padedant ponui direktoriui sunkioje kasdienybėje. Už tai siūlau pakelti taures.

Greitai stiklo taurelės buvo pripiltos rausvo likerio. Visi sutartinai paplojo, iš taurelių gurkštelėjo. Ką gi nauja sugalvosi vardo dieną, kai viską jau valdo senos tradicijos? visi aukštins ponią, girs vyrą bei vaikus, linkės daug laimės. Tačiau šį vakarą mokytojas netikėtai pranešė:

– Dabar, mieloji ponia, jaunasis poetas jums skirtas savo eiles perskaitys.

Antanas sutriko, tačiau nebuvo kas daryti. Vis dar paraudęs nuo netikėtumo, jis išsitraukia iš kišenės du vakar lenkiškai prirašytus lapus, vieną grūda atgal ir mikčiodamas pradeda:

 

Didžiai Maloningosios Ponios patarėjienės Agotos Višnevskos vardinėms 1852 m. vasario 5 d.

Iškalbos trūksta, nerimas gula,
Kaip apsakyti džiaugsmą didžiulį,
Jis šitą dieną taip iškilmingą
Degina širdį, laimės nestinga.
Laukėm sulaukėm, ko troškom, šį rytą
Visų taip lauktą akimirką šitą.

 

Antanas skaito jau aiškiau, nemikčiodamas, jaunatviškai užsidegęs. Skaito apie savo nuoširdžią pagarbą poniai, norą su ja bendrauti. Eilės nesudėtingos, „nemandros“, kaip vėliau pasakys direktorius. Nedideliame provincijos miestelyje poezijos skaitymas – ne perkūnas giedrą dieną. Bet kad eiles skaitytų pats autorius – čia tai naujiena! Vakaras pasidaro ypatingas. Stumiamos į šalį lėkštės, gėrimų taurės. Esesorius Nečiajevas irgi pasijuto taip, tarsi tarp Rūmų valdininkų labdaros baliuje Kaune sėdėtų. Nosine nusišluostė kaktą, lūpas, rankas. Džiaugėsi galėsiąs visiems Rūmų pareigūnams apie nuotykį provincijos miestelyje papasakoti.

Jaunasis poetas skaito:

 

Tegu Dievulis anūkų duoda
Ir proanūkių – Jūsų paguodai.
O kai senatvė bus nelauktoji,
Teskaidrins ją Agota šventoji,
Te siekius laimins Dievas Aukščiausias.
Širdingai linki tarnas žemiausias.

 

Atrodė, baigdamas skaityti, jaunasis autorius ir kvapo pristigo. Paskutinę eilėraščio eilutę gal ir ne visi išgirdo. Vaikinas perbraukė švarkelio rankove kaktą ir, tarsi sugautas, dairėsi po kambarį.

– Bravo! – suplojo delnais ponia Agota. – Pirmasis poetas man savo posmus skiria, nes ponas patarėjas, deja, jų jau seniai nerašo…

Ypatingasis svečias Nikolajus Nečiajevas irgi pradeda ploti, paskui atsistoja, išeina iš užstalės ir, nieko geresnio nesugalvojęs, Antanui ranką paduoda.

– Vertas pagyrimo žygdarbis, vertas pagyrimo, jaunuoli… Ačiū už suteiktą malonumą. Manau, ir poniai smagu tokią dovaną gauti.

Ponia pakyla nuo kėdės. Ponas patarėjas, taip pat ir svečiai spaudžia Antanui ranką. Tas sutrikęs, nežino ką daryti. Bučiuoti ponioms rankų dar neišmokęs. Gerai, kad jam padėti imasi kiek įkaušęs svečias, pasienio sargybos prižiūrėtojas Ivanas Petrovičius Sokolovskis. Jis suploja delnais ir garsiai sako:

– Nuo to laiko, kai tarnavau trečiajame kavalerijos pulke Sankt Peterburge, tokios grožybės negirdėjau. Tada mūsų pulke tarnavo poručikas Anatolijus Ivanovičius Perovas, kuris irgi eiles rašė… Kadangi mes buvome bičiuliai, jis man jas kiekvieną laisvalaikio minutę skaitė. O rašė daug. Prisipažinsiu, čiort poberi, kad ne visada klausytis būdavo malonu. Poručikas buvo įsimylėjęs mūsų pulko vado pulkininko Andrejaus Petrovičiaus Trubeckojaus dukterį Aną… Tai ir eilės buvo tik apie meilę. Dar ir dabar pamenu: Maja liubov’ – kak svetlaja osen’, i ot jejo neubežiš… Žinoma, jis rašė rusiškai, o ne lenkiškai, bet vis tiek gražu…

– Šaunus jūsų poručikas, – nutraukia ilgą policininko monologą ponia. – Apie jį pakalbėsim kitą kartą, o šiandien mes savo poetą turim.

Visi gyrė Antano eiles, gal tik tarnaitė Morta lenkiškai taip gerai nemokėjo, kad galėtų suprasti pasveikinimą, tačiau ir ji, suvokusi, kad eilės skirtos jos poniai, už durų stovėdama gaudė kiekvieną žodį.

Kai vargonininkas groja klavikordu, prie Antano prieina mokytojas.

– Mokykloje mačiau du prirašytus lapus, tad spėju, kad ne viską perskaitei. Gal esi ir direktoriui eilėraštį paskyręs?

– Ne, – nuleidžia akis Antanas. – Ponia anądien patarė rašyti apie tai, ką matau, kas jaudina širdį. Labai laukiu pavasario, apie jį ir parašiau…

Mokytojas ima lapą, atidžiai jį perskaito. Paskui prieina prie ponios, jai parodo eilėraštį. Ponia skaito dar ilgiau nei mokytojas. Juda jos lūpos, rausta veidai. Poniai patinka jaunojo poeto eilės. Ji negali atitraukti akių nuo lapo. O kai vargonininkas baigia groti, Agota Višnevska nutildo vėl prašnekusį Ivaną ir pradeda naują Antano kūrinį labai išraiškingai skaityti:

 

PAVASARIS, 1852 metų vasario 5 d.

 

Miškely suokia lakštingalėlė,
Medis lapelį naują iškėlė.
Ėriukai šoka, piemuo dainuoja,
Varnos, ereliai danguj skrajoja.

Artojas linksmas sau aria lauką,
Žvejys į jūrą laivu išplaukia.
Pievas nukloja kilimas žalias,
Klonius nuplauna sraunūs upeliai.

 

– Ak, kaip žavu! – pertraukia skaitymą ponia Agota. – Kaip žavu! Tarsi matau mūsų klebonijos gamtą pavasarį, kai sužaliuoja medžiai ir gieda paukšteliai… Matau žaliuojančius Žeimenos upelio krantus… Manau, ir ponas patarėjas savo Svetličės upę prisiminė? Gražią sielą turi, jaunuoli, jei gamtoje tokius stebuklus matai.

Ponia nori tęsti deklamavimą, tačiau Ivanas Petrovičius jau sverdėdamas stojasi nuo kėdės.

– Poručikas Anatolijus Ivanovičius Perovas irgi apie gamtą rašė. Vesna i ty – trevožnyje mgnovenija… Pamenu, kai karininkų susirinkime jis deklamavo odę pavasariui…

– Zamolčite, radi Boga, – rusiškai nutildo Ivaną esesorius Nečiajevas. Anas žiūri pakeltais antakiais, nesuprasdamas, kodėl niekas nenori jo klausyti, paskui sėdasi į savo vietą. Ponia Agota tęsia:

 

Šiaudinio stogo ramiam kamputy
Lipdo lizdelį žvirblis, kregždutė.
Žiedais dabinas lauko žolelė,
Žais jais per dieną maži vaikeliai.
Rytas gražus. Jis primena Rojų,
Sėja valstietis jau vasarojų.
Laumžirgiai šoka ant žalio krūmo,
Skruzdės ir bitės ieško ramumo.
Spalvas surinkus pasaulio šito,
Gamta į širdis mūsų įkrito.

 

„Bus šis jaunuolis poetas“, – pagalvoja ponia Agota ir suploja delnais.

Dabar jau visi sutartinai ploja, net pasienio sargybos prižiūrėtojas Ivanas savo poručiką Perovą ir pulkininką Trubeckojų pamiršo. Antanui dėl to darosi nejauku. Ponas patarėjas Višnevskis pakyla nuo stalo ir prie Antano prieina:

– Noriu padėkoti už gražias eiles. Eik tuo keliu, kurį pasirinkai, tai gal tavo knygos stovės lentynose greta Ignacijaus Krasickio ir Adomo Mickevičiaus, Juliaus Slovackio, Juzefo Ignacijaus Kraševskio. Ačiū už gražius žodžius…

– Aleksai, ar nevertėtų jaunojo poeto eilių nusiųsti į „Gazeta warszawska“? – netikėtai klausia vyro ponia Agota. – Juk laikraštis spausdina poezijos kūrinius, ar ne?

– Antanas dar parašys kūrinių, kurie tiks ir Varšuvos laikraščiui, dabar tegu lavinasi, – už patarėją atsako mokytojas.

– O ko laukt geresnių dienų? – rėkte išrėkia pasienio sargybos prižiūrėtojas Ivanas Petrovičius Sokolovskis, jau nori pastverti rankraščius. – Pats paprašysiu žandaro Mykolo Ulozevičiaus perrašyti ir tarnybiniu paštu išsiųsti į Varšuvą. Aš, jolki zeliony, ne poetas, bet man gražu… Gal net gražiau už poručiko Perovo karštas meilės eiles…

Mokytojas slepia lapus už nugaros, nes Ivanas Petrovičius vis dar nori juos paimti. Visi supranta, kad vardinės baigėsi.

– Noriu jums pranešti, jog ką tik per poną esesorių Nečiajevą gavau iš Kauno žinią, kad pirmadienį aš ir Rūmų sekretorius ponas Lopucka išvykstame į Sankt Peterburgą. Kelionė truks mėnesį… – kitą kalbą pradeda ponas patarėjas. – Į Peterburgą vyksime grafo Tiškevičiaus karieta, atgal – kaip Dievas duos. Pats Rūmų prezidentas per mane laišką Valstybinių turtų ministeriui perduos, taigi teks susitikti su dideliais žmonėmis, gal net ciesorių pamatysim… Tai, balandėle, – kreipiasi į žmoną, – krauk švarius baltinius ir maisto kelionei.

Jaunoji ponia, pamiršusi poetą, sunerimsta. Juk kelionė į Peterburgą – ilga ir sunki! Prieš paskyrimą į Rūmus Aleksas irgi buvo iškviestas Sankt Peterburgan. Buvo vasara, lyg ir lengviau kelionėje viskas klostėsi, tačiau vyras užtruko net du mėnesius.

– Ot gerai, jolki zeliony, aš per tave siuntinėlį trečiojo kavalerijos pulko vadui pulkininkui Petrovui perduosiu, – sprendžia savo problemas Ivanas Petrovičius. – Vos jo šeimos nariu netapau, pulkininkas Petrovas norėjo man savo vyriausią dukterį Natašą pripiršti… O graži velniukas buvo, garbanotais plaukais, juodais antakiais, tik gal per ilgai pas tėvelį užsisėdėjusi. Prancūziškai su mama be paliovos tauškė, o ir su manimi vis mersi ir mersi, tai ir išsigandau, kad nesusišnekėsiu. Per daug gudri. Vis dėlto penkiolika metų vyresnė už mane buvo…

Bet Ivano Petrovičiaus jau niekas nesiklauso. Aptarinėja sunkią patarėjo kelionę, kalba apie atsitikimus, nelaimes. Rusijos platybėse siaučia vilkų gaujos. Ir neduok Dieve, jeigu jų kelyje pasitaikytum… Dabar Ivanui Petrovičiui pasitaiko proga būti išklausytam:

– Vilkai? Tikri bestijos! Mūsų pulkas buvo manevruose už Mogiliovo, tai du kareiviukai maistą mano kuopai iš pulko lauko virtuvės rogėmis vežiojo. Vieną dieną niekaip pietų nesulaukiam, kareiviai jau murma, jaučiu, mane kaltina. Pasiuntėm visą šeštąjį skyrių tuos tris iki virtuvės varstus nuvažiuoti, paklydusiųjų ieškoti. Gal pasigėrė kareiviukai, galvojom. Grįžta pa-siųstieji po dviejų valandų, parveža katilą sriubos. Nei mėsos, nei maistą vežiojusių kareivėlių, marškoje – tik vilkų apgraužti jų kūnai ir arklio kanopos. Matyt, būta didelės alkanų vilkų gaujos, kad ne tik arkliuko, dviejų kareiviukų pasisotinti neužteko, bet dar ir mums skirtą guliašą surijo… Teko tą dieną vien kopūstiene pasitenkinti… Kitą dieną visi bijojo į virtuvę važiuoti…

– Bože moj! – rusiškai gėdija Ivaną Nečiajevas. – Ponia vietos neranda, o jūs… Atsiminkite, kokioje draugijoje esate, Ivanai Petrovičiau… Būkit malonus, pone Sokolovski, negadinkite mums tokio puikaus vakaro. Užmirškite savo poručiką ir senąją tarnybą, gerai?

– Galiu prisiekti! – nenutyla Ivanas, jau ruošiasi stačiatikiškai žegnotis. – Galiu prisiekti, velniai mane griebtų!.. Ir tai ne vienintelis atvejis mano tarnyboje, kai vilkai žmones užpuolė. Pamenu, Riazanėje per patį vidurvasarį išėjo du kareiviai aviečiauti…

Esesorius Nikolajus Nečiajevas sėdi susiėmęs už galvos, nes nepajėgia sustabdyti kraupių Ivano pasakojimų, tikriausiai išgalvotų. Ponia Agota nieko negirdi, ji susirūpinusi vyro išvykimu. Morta uždega žvakes.

Antanas, jau ragavęs skanių blynų ir giros, visų atsiprašo ir išeina į priemenę. Čia velkasi skrandelę, dedasi kepurę, maunasi pirštines. Už durų jau prietema, keliose miestelio trobelėse dega spingsulės. Šaltukas tebekausto žemę, dar negreit ateis pavasaris, vasara, kurios Antanas laukia nesulaukia. Jis pasiilgęs gal ne tiek vasaros, kiek atostogų ir namiškių. Šaltyje vėl pasijunta vienišas, pažeidžiamas – nors Riazanės vilku kauk.

vaikinas, nusileidęs nuo kalno ir perėjęs Nedėją, prie mokyklos sutinka Joną Kasiulevičių, grįžtantį iš Žiglos miško, stūksančio už Nemuno. Jis šliuožia slidėmis pasiramsčiuodamas lazdyno lazdomis. Pamatęs draugą, stabteli.

– Gaila, kad kartu su manim į aną pusę Nemuno nėjai! Koks malonumas slidėmis skristi nuo upės šlaito!

Antanas apkabina draugą.

– Malonu, kad popietę gražiai praleidai, su žandarais nesusitikai, – džiaugiasi Antanas ir palydi draugą iki pat mokyklos priemenės, kur padeda nusikratyti snieguotus drabužius, o tas daužo į sieną kepurę. – Aš, Joneli, šiandien skraidžiau tokiais aukštais kalnais, kokių tu gyvenime gal dar nematęs. Tie kalnai vadinasi Poezija…

Jonas žiūri į draugą nustebęs, nesuprasdamas, apie kokius kalnus Antanas kalba. Ir kur jie yra, jei net jų vardo negirdėjo?

Antanas Baranauskas – tarp poezijos ir meilės

2016 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius, doc. dr. Brigita Speičytė, prof. dr. Skirmantas Valentas, dr. Tomas Andriukonis

Kazys Saja. Trys apsakymai

2009 m. Nr. 8–9

Misterija

Tres Pecados – Trys Nuodėmės, ne toks jau mažas miestelis prie Meksikos sienos tikriausiai taip buvo pavadintas todėl, kad čia gyveno nepataisomi tekilos, tabako ir kortų mėgėjai. Ilgos kepinančios vidudienio siestos sukaupdavo jėgų naktiniam gyvenimui. O nakties darbai – visi žinom kokie… Minėtosios ydos trumpino ir kartino tenykščių žmonių gyvenimą, bet jų pamaldumas, neturtas ir išganymo viltis galėjo vietovei pelnyti ir Trijų Dorybių vardą.

Mums tas tolimas, kaktusais apaugęs kraštas turbūt nerūpėtų, jeigu jame nebūtume aptikę lietuviškų pėdsakų.

Tres Pecados neturėjo teatro, bet ispaniško stiliaus San Antonio bažnyčioj nuo seno buvo rengiamos visų labai mėgstamos misterijos. O per anų metų Velykas čia apsilankė net Vyskupas.

Išganytojo vaidmeniui geriausiai tiko Salvadoras de Garni, pradinės mokyklos mokytojas – gana dailus ilgaplaukis, vis dar neturintis savo šeimos. Jis jau nebe pirmą kartą nuo Didžiojo penktadienio iki Velykų ryto gulėjo pašarvotas vienoj bažnyčios navoj, kur buvo įrengtas labai tikroviškas kapas. Ant jo užritintas akmuo vis dėlto leido žiūrovams matyti gulintį nukankinto Viešpaties kūną, jį budriai saugojo šarvuoti, grėsmingi Romos kareiviai.

Auštant Velykų rytui, jie žvangėdami griūdavo iš kojų, kai atskridę švytintys Dievo angelai nurisdavo akmenį į šalį ir padėdavo Jėzui Kristui prisikelti. Paskui angelai Marijai Magdalietei ir jos draugei melodingais balsais paaiškindavo, kas čia atsitiko, o netrukus ir pats Išganytojas nustebindavo jas liepdamas eiti į Galilėją ir pasakyti apaštalams, kad jis jau prisikėlė.

Beveik stebuklas buvo jau vien tai, kad Salvadoras de Garni sugebėdavo taip ilgai išgulėti aukštielninkas. Ant kieto pado, apmiręs ir vos vos bekvėpuodamas. Tiesą sakant, „romėnai“ kartkartėm kapo akmenį užrisdavo taip, jog „Kristaus kūnas“ būtų nebematomas. Salvadoras pašokęs galėdavo šiek tiek pasimankštinti, zakristijoje kuo nors atsigaivinti, arba atlikti tai, kas gyvam žmogui yra būtina. Bet visi sutiko, kad be gilaus tikėjimo, be įsijautimo, be Dangaus Tėvo malonės tokio vaidmens suvaidinti būtų neįmanoma.

Žinoma, pikti ir pavydūs liežuviai prie kortų stalo pliauškė, jog Išganytojo vaidmens atlikėjas, nuo vidurvasario Velykoms želdinantis barzdą, neapsieina be meskalino, visiems žinomo, daugelio jau išmėginto iš kaktusų išgaunamo narkotiko.

Tačiau tą lemtingą Kristaus Prisikėlimo rytą belaukiant Vyskupo Tres Pecados mieste daug kas kitaip susiklostė. Dar prieš aušrą Salvadoras de Garni, pusnuogis kape gulėdamas, valandėlei užsnūdo ir susapnavo, o gal iš tiesų pajuto, kad ant jo kūno ropinėja voras. Tai buvo baisiausia, ką Salvadoras galėjo pamanyti, nes šiaip jau asketiškas ir užsigrūdinęs mokytojas turėjo įgimtą ir nesutramdomą arechnofobiją, bet kokių voragyvių baimę.

Krūptelėjęs ir pramerkęs akis pastebėjo, jog prie kapo angos pasikeitė sargybiniai. Dabar čia stovėjo Rodrigas ir Manuelis. Pirmasis Salvadorui kortomis buvo pralošęs gal dešimteriopai tiek, kiek Salvadoras – kitiems. Jų negrąžintos skolos kol kas buvo tik laikini – „ikivelykiniai“ – rašteliai, bet jau artėjo laikas jas atiduoti.

Antrasis, Manuelis, – Amelijos brolis. Jis jau ne kartą virkdė seserį, kam ta simpatizuoja Salvadorui, nors ją mielai vestų vienas Manuelio draugas, verslo partneris ir tikras caballero.

Taigi du nieko gera Salvadorui nelinkintys vyrai, apsirengę senovės romėnų šarvais, stovėjo ginkluoti prie jo kapo, klastingai žvilgčiojo vienas į kitą ir džiaugėsi taip, lyg jiems būtų tekusios geriausios kortos.

Bažnyčioj jau gaudė vargonai, nustelbdami aidinčius maldininkų žingsnius. Kvepėjo smilkalais, prie Viešpaties kapo daugėjo uždegtų žvakių. Atėjusieji klaupėsi, meldėsi, paskui kuždėjosi, stebėjosi, kaip čia viskas tikra, koks tas mokytojas panašus į Kristų!.. Iki prisikėlimo iškilmių dar buvo likus gera valanda.

Tuo metu Salvadoras pravėrė blakstienas ir iš tikrųjų pamatė vorą. Ir ne šiaip sau kokį – tai galėjo būti ir juodoji našlė, kurios įkandimas kartais būna mirtinas. Tokių padarų tie jam gera nelinkintys „romėnai“ galėjo čia atnešti ir paleisti net keletą. Salvadorui atrodė, kad vienas voras kirba įsivėlęs jam į plaukus, kitas ieško sau slėptuvės dešinės kojos tarpupiršty. Ta jo matytoji juodoji našlė nuropojo ir pasislėpė po marška, kuri dengė jo strėnas.

Salvadoras de Garni kaip tik įmanydamas valdėsi, gniaužė savo baimę tarsi kokią spyruoklę, galvojo apie Ameliją, kuri netrukus čia suvaidins Mariją Magdalietę, bet galų gale nebeištvėrė, staiga pašoko, kaip lengvą maišą į šoną nuspyrė kapo akmenį ir išstumdė „romėnus“, kurie dar mėgino pastoti jam kelią.

Iškėlęs vinių paženklintas rankas, jis tarytum laimino suklaupusius žmones, nors tenorėjo pasakyti: „Atleiskite, ilgiau nebeištvėriau. Vorai, vorai, vorai!..“ Bet susirinkusieji čia neįžiūrėjo jokios šventvagystės: „Kokios degančios akys! Kiek jose galybės! Šiurpu, kaip viskas tikra!..“

Jis įžengė į zakristiją. Joje bažnyčios tarnai, kunigai ir vienuoliai lyg bitės aplink motinėlę spietėsi apie atvykusį Vyskupą. Valkstė jį iškilmingiausiais liturginiais drabužiais: dalmatika, humerolu, arnotu, manipulu, stula ir žalia velykine kapa… Beliko užmaukšlinti mitrą ant violetinio jo pileolo ir paduoti sidabrinę ganytojo lazdą.

Ir staiga priešais jį tarsi iš žemės išdygo ar iš dangaus nusileido gyvas, pusnuogis, žaizdotas Dievo Sūnus, kurio prisikėlimą jie rengėsi netrukus švęsti. Kaip tylus priekaištas tam bažnyčios hierarcho puošnumui.

– Aš jau prisikėliau… – lyg atsiprašydamas pratarė.

Dabar jie, tarsi kažko laukdami, žvelgė vienas į kitą ir tylėjo. Apmirę ar net jausdami kaltę tylėjo visi, kurie buvo zakristijoj. Papūstžandis Vyskupas, per tą blizgančių drabužių kupetą pasidaręs panašus į atogrąžų varlę, nerangiai atsiklaupė ir nuleidęs galvą pasakė:

– Mea culpa. Kyrie, eleison….

Ėmė klauptis ir visi kiti. Vieni, tiesdami rankas, šaukė „aleliuja“, kiti – „osana“. Salvadoras, nieko nepasakęs, negalėjo dabar išeiti. Jis paėmė kažkieno jam pasiūlytą tuniką ir aiškiu balsu tarė:

– O harne harne haha ga, tao pate raha na… Manpi raha na kepe, cad y cape nada be…

Tai pasakęs, jis vėl visus palaimino ir išėjo pro zakristijos duris, nė nežvilgtelėjęs į čia pat stovinčią Ameliją.

Gaudė Velykų varpai, tačiau tie, kurie regėjo šį stebuklą, dabar mėgino pakartoti tuos nesuprantamus Salvadoro (Išganytojo) žodžius. Kokia tai kalba? Graikų? Gal aramėjų?.. Kai kam ji atrodė panaši į vieną užmirštą indėnų tarmę.

Nė vienas nebūtų įstengęs tų žodžių pakartoti, bet Amelija, ilgai tylėjusi, pasakė, kad tą Salvadoro palabradą mokykloje daugelis moka ir dainuoja:

Harne, harne, yahaga,
Tao pate ra hana…

Kai visa tai buvo aprašyta viename laikraštyje, kur buvęs, kur nebuvęs atsirado lietuvis, kurio tėvai ar seneliai kadaise buvo atvykę į šį kraštą žemės darbo dirbti. Tas mūsų tautietis ir paaiškino Tres Pecados gyventojams, kad Salvadoras de Garni jiems greičiausiai citavo kadaise girdėtą vaikišką dainelę, kurios žodžių reikšmės turbūt ir pats nežinojo:

Garny, garny, ga ga ga,
Tavo pati – ragana!
Man pyrago nekepė.
Kad ir kepė, nedavė.

Toks aiškinimas pamaldiems šio miesto piliečiams atrodė šventvagiškas. Jie jau spėjo viens kitą įtikinti, kad Tres Pecados aplankė Dievo pasiųstas Mokytojas, kuris aną Velykų dieną perspėjo nuodėmingus gyventojus ir iškeliavo ten, kur jam buvo liepta. San Antonio bažnyčioj, rodos, iki šiol dar giedama giesmė, kurioje skamba: „O harne harne haha ga…“ Šiuos nesuprantamus žodžius kiekvienas gali suprasti taip, kaip jo siela pageidauja.


Puikybė

Nauji migdomieji pagaliau įveikė ilgai nesiliovusį mano galvos skausmą. Bet miegas, matyt, nebuvo gilus, jeigu sapnuodamas žinojau, kad sapnuoju: jaučiausi taip, lyg mano sąmonė būtų laikinai apleidusi kūną ir laukusi, kol jis bent šiek tiek pailsės.

Sapnavau, kad guliu savo lovoj, džiaugiuos, jog skausmingas pizzicato galvoje jau nutilo, ir aš tarsi kokį brangų, seniai matytą draugą pasitinku malonų sapną, bet jame matau save miegantį ir sapnuojantį, kad jau užmigau…

Aš net miegodamas bandau suvokti, kas čia per velniava, ir staiga suprantu šio sapno priežastį. Prieš daugelį metų buvau suplanavęs kelionę traukiniu iš Vilniaus į Maskvą. Ne tiek dėl reikalų, kiek dėl to, kad niekam nematant ir nežinant tą kelionės naktį buvau sutaręs praleisti su M.

Balsu ištardami šią raidę, sakytume „em“, tad gal ir pavadinkim šią merginą Ema.

Tada man šiaip taip pavyko gauti du bilietus minkštajame vagone, dvivietėj kupė. Apimtas jaudulio, atvažiavau į stotį šiek tiek anksčiau. Aš sėdėjau tame vagone ir nekantraudamas laukiau, o Emos vis nebuvo. Priešais mane ant sienos kabojo pailgas veidrodis, kuriame mačiau save sėdintį, vis labiau nerimaujantį, bet vis dar neprarandantį vilties, kad Ema netrukus pasirodys.

Man už nugaros buvo lygiai toks pat veidrodis, jame atsispindėjo tai, ką priešais save mačiau. Abu veidrodžiai atspindėjo vienas kitą vis labiau tolstančiais ir iki begalybės mažėjančiais vaizdais. Man kažkodėl pasidarė nyku ir neramu. Atrodė, puikiai supratau šio fokuso paslaptį, o vis dėlto… Tas keistas metafizinis jausmas manęs neapleido ir tada, kai pagaliau atskubėjo Ema, nusiplūkusi, įveikus kažkokias nenumatytas kliūtis. Jaunutė, žydinti, graži ir nejaučianti jokio egzistencinio nerimo.

 

Kam aš visa tai rašau? Nežinau. Būtų gėda prisipažinti, kad šitokiu būdu stengiuos palikti po savęs kokį nors pėdsaką. Aš greičiausiai stengiuos užsimiršti, kaip nors „perrėkti“ tą skausmingą nerimo tvinkčiojimą. O gal sukoncentruoti mintis ir pats sau atsakyti, ar man dar verta visom keturiom kabintis į gyvenimą, leistis, kad man iš galvos išoperuotų tą auglį. Bijau, jog, gyvas likęs, galiu būti praradęs visą „puikybę“. Tai yra savo privilegiją mąstyti.

Tikrai pasakyčiau – gana kapstytis, jeigu žinočiau, kad mirtis tėra tik perėjimas iš vieno būvio į kitą, kur jau nebekartosiu buvusių klaidų, sužinosiu visų kančių prasmę ir būsiu maloniai nustebintas atsivėrusiom naujom galimybėm…

Bet jeigu pomirtinis būvis tėra graži saviapgaulė (tokia abejonė veikiausiai aplanko ir tuos, kurių pašaukimas – įtikinti mus, kad esam nemirtingi), tada, žinoma, reiktų iš paskutinių saugoti tą vienintelį, neįkainojamą turtą – gyvenimą. Toje nesibaigiančioje gėrio ir blogio kovos arenoje – Žemėje.

Būna tokių kankinančių dienų ir naktų, jog, atrodo, mielai sutiktum, kad kas nurėžtų tą skausmą su visa galva, bet taip, jog likęs stuobrys dar galėtų kaip nors egzistuoti. Kaip koks medis ar pats primityviausias augalas, glostomas vėjo ir besidžiaugiantis saule.

Tačiau žinau, kad gyvenime man šito nepakaktų. Kaip užkeiktas ieškočiau kokios nors prasmės, atsakymo, kuriems galams tas mūsų buvimas, tas mūsų troškimas kuo daugiau pažinti, tobulėti…

Gal puikybė, ne kartą buvau ja apkaltintas, iš tiesų yra pats galingiausias gyvenimo stimulas, narkotikas, nuo kurio neįmanoma atprasti?

 

Maištingo būdo mano tėvą bolševikai nuteisė dešimčiai metų. Motinai ir likusiai šeimai įveikti įvairiausius vargus padėjo tikėjimas, kad Viešpats Dievas mūsų neapleis ir galiausiai visiems už viską atlygins.

Septynios mirtinos krikščionių nuodėmės prasideda puikybe, tam tikru apynasriu žmogaus abejonei sutramdyti. (Bolševikai buvo apsidraudę BK 58 straipsniu „Už antisovietinę agitaciją ir propagandą“.) Bet argi gali būti didesnė puikybė už mūsų įžūlų tvirtinimą, kad žmogaus pavidalą turintis monstras yra sukurtas pagal Dievo paveikslą?

Man dar vaikystėje teko imtis pačių įvairiausių darbų: šerti gyvulius, dirbti laukuose, rūpintis malkom, mokytis vogti… Kartą artėjant šalčiams vienas žmogus sunkvežimiu mums atvežė nugriauto namo sienojų, gegnių, lentų. Bet, norint visa tai supjaustyti malkoms, man reikėjo ištraukyti daugybę surūdijusių vinių. Iš pradžių naudojausi replėmis, kirviu, paskui gavau pasiskolinti specialų laužtuvą. Tada man ir kilo klausimas, kokiais būdais anuomet buvo ištrauktos iš kryžiaus vinys, kad nebūtų dar labiau sužalotos Kristaus rankos ir kojos. Buvau matęs paveikslą, kur du „latrai“ abipus nukryžiuoto Kristaus buvo priraišioti virvėmis. Virves buvo galima atraišioti, o Palestinoj branginamą medį panaudoti dar ir kitam kartui…

Kai šias abejones išsakiau mūsų klebonui, jis pasipiktinęs apkaltino mane puikybe. „Šviesiausi Bažnyčios tėvai per du tūkstančius metų neišdrįso abejoti tuo, kas parašyta Šventajame Rašte. Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus, bet ne pririštas, kaip tu per savo puikybę išsigalvoji!“

 

Duonos auginimas man buvo geriau pažįstamas ir atrodė padoriausias iš visų kitų darbų, todėl baigiau Žemės ūkio akademiją ir buvau paskirtas į selekcijos stotį, kur buvo stengiamasi išvesti derlingesnes duoninių javų veisles.

Būdamas jaunesnysis mokslinis stoties bendradarbis, pasiprašiau galulaukėj nedidelio sklypelio, kuriame galėčiau atlikti savo neprograminius bandymus. Tuo metu susipažinau su tokia matematikos mokytoja, kuri panašiai kaip ir aš stengėsi būti kuo toliau nuo politikos, bet ir jai buvo pavesta „komunistine dvasia“ auklėti devintą klasę.

Buvom sutarę, kad baigiantis mokslo metams ji atves savo auklėtinius į mūsų bandymų stotį, o aš pabūsiu tos ekskursijos vadovu. Iš pradžių aš tiems devintokams priminiau Darvino mokymą, jog visa augalų ir gyvių įvairovė gamtoje yra atsiradus vykstant natūraliajai atrankai ir dėl staigių pakitimų, mutacijų, kai per kokias nors gamtos katastrofas vieni organizmai žūsta, kiti suranda galimybę prisitaikyti.

– O dabar, – sakiau jiems, – parodysiu, ką sugeba padaryti žmogus, kai, nelaukęs iš gamtos malonių, bet perpratęs ją ima tvarkytis pagal savo poreikius.

Čia vienur, čia kitur stabteldami, mes apėjom keliasdešimt vienodo dydžio laukelių, kuriuose augo kietieji ir minkštieji, dvieiliai ir ketureiliai, akuotieji ir beakuočiai įvairiausių veislių kviečiai. Ir neseniai atsiradę hibridai – triticale, kvietrugiai.

Abejoju, ar visa tai juos galėjo sudominti, bet pabaigai aš dar nusivedžiau mokinius prie savo skurdesnių sklypelių, skirtų ypatingai kviečių mutagenezei. Čia aš jiems priminiau pasaką apie didelį badmetį, kai vaikai būdavo priversti nusenusius tėvus išvežti ir palikti girioje numirti. Bet vienas geraširdis sūnus to nepadarė, žilagalvis tėvas jam patarė nuplėšti nuo seno stogo šiaudus, juos dar sykį iškulti ir pasėti. Ir įvyko stebuklas, kurį moksliškai galima paaiškinti. Tie šiauduose užsilikę pasturlakai išgyveno mutaciją ir davė iki šiol dar neregėtą derlių.

Aš dar jiems „išdaviau paslaptį“ ir prisipažinau, kad laukdamas mutantų esu čia pasėjęs ne tik senų, svirno plyšeliuose išlikusių kviečių, bet ir tokių, kurie buvo apšvitinti rentgeno spinduliais. Vienas kišenės didumo sėklų maišelis ilgai išbuvo pririštas prie varpo šerdies… Dar kažkas buvo pataręs nekultais kviečiais iškloti šuns būdą… Parodžiau sklypelį, kuriame kviečiams leidau augti sykiu su varpučiais, arba tyčia neišnaikinau rugiagėlių, „kad javams augti būtų linksmiau“…

Aš, norėdamas auklėtojai ir jos mokiniams įsiteikti, šiek tiek melavau, bet užbaigiau taip, kad savo pasakom jų nesuklaidinčiau:

– Deja,– atsidusdamas pasakiau, – jokių gerų rezultatų kol kas nepasiekiau.

Regis, mano misija buvo baigta. Aš prisigretinau prie mokytojos, lydėdamas ją iki autobuso norėjau susitarti, kada ir kur mudu vėl susitiksim. Ir tuo metu mane pasivijo viena devintokė. Buvau pastebėjęs juodbruvą jos veidą, ilgus, tamsius plaukus ir ryškiai mėlynas akis.

– Atsiprašau, – rankoj laikydama greitomis suskintą žolynų puokštę, uždusus pratarė. – Jūs sakėt – jokių rezultatų, o aš va kiek visko radau!

Ta mergina iš mano sklypelių buvo išskynus kaip tik pačius vertingiausius javus. Ji sunaikino visą kruopščiai pradėtą mano darbą, gal ir geriausių norų vedina išravėjo augalus, kurie teikė didžiausią viltį. Ji su tokia žavia ir kvaila šypsena atkišo man pačius gražiausius, ką tik išplaukusius šakotavarpius, kelis trumpastiebius ankstyvuosius kviečius ir ypač nusisekusius triticale egzempliorius.

Aš, beveik žado netekęs, apžiūrinėjau man įteiktą „vilčių katastrofą“ ir girdėjau, kaip auklėtoja tai devintokei priekaištauja:

– Ką tu padarei!.. Ar tu supranti, Ema, ką tu per savo žioplumą padarei?

Štai šitaip ir įvyksta mutacija… Neatsimenu, ar aš, žiūrėdamas į tą juodbruvės veidą dangiškomis akimis, tada pasakiau, ar tik pagalvojau, kad šis incidentas galbūt pakeis mano gyvenimą.

 

„Augalų ir gyvių metamorfozė, siekiant simbiozės natūraliosios atrankos eigoje.“ Taip aš buvau pavadinęs savo disertaciją, kurią apgynęs tapau biologijos mokslų kandidatu ir jaunesniuoju Akademijos dėstytoju.

Ema dabar buvo mano studentė. Ji mieliau būtų pasirinkus mediciną, bet žinojo, kad su tokiais atestato pažymiais jai ten įstoti nepavyks. Man ji, žinoma, suokė, jog dar tada, po tos ekskursijos devintoj klasėj, Ema nusprendusi „sekti mano pėdomis“. Aš beveik patikėjau ir tuo, kad ir tą javų puokštę tada ji suskynė ne iš kvailumo, bet tik dėl to, kad atkreipčiau į ją dėmesį. Ji nujautusi, atspėjusi, žinojusi, kad meilė neatskiriama nuo neapykantos.

Vėliau Ema didžiavosi turinti ypatingą galią, galbūt čigonišką nuojautą, vidinį guru, kuris pasako, ką ji turi daryti. Dar vėliau ji man prisipažino melavusi – ne iš simpatijos man tąsyk išretinus pasėlius, dar mažai pažįstamas guru jai liepęs niekais paversti mano darbą. Kad laiku išsivaduočiau iš per didelės puikybės ir nesibraučiau ten, kur eiliniam mirtingajam nevalia brautis…

Ema, žinoma, kas kita… Ji vis labiau tikėjo turinti mistinių galių, jos gnosis toli pralenkia banalias mokslo žinias, kuriomis esu apsiginklavęs. Ji gyrėsi kaip savotišką talismaną auginanti kaktusą. Per daugelį seansų švelniai įkalbėtas, jis nusimetė spyglius ir labai padeda jai medituoti.

Paprašiau, kad Ema man tą stebuklą parodytų. Kaktusas iš tiesų atrodė įspūdingai. Jis begėdiškai priminė falą, tik su trimis „sėklidėmis“ apačioje. Atidžiau apžiūrėjęs pamačiau, jog kai kurie spygliai rūpestingai nupjaustyti, arba nukarpyti.

Pats nežinau, kodėl jai ta proga papasakojau, ką buvau girdėjęs iš tremties grįžusio tėvo. Viename kalinių persiuntimo lageryje už spygliuotų tvorų paskirstymo laukė ir nuteistos moterys. Tarp jų – nemažai kriminalinio pasaulio šliundrų, kurios, matyt, nebuvo tokios išbadėjusios, išsekintos kaip vyrai. Kai kurios jų iš nailoninės kojinės pasisiūdavo siaurą, pailgą maišelį, prikimšdavo jį karštos košės ir, sugulusios vakare, juo masturbuodavosi. Paskui atšalusį falą nusviesdavo alkaniems vyrams, kurie tą košę tučtuojau surydavo.

Šį mano pasakojimą Ema suprato kaip užgaulią užuominą. Ji dar sykį įrodė, kaip greitai meilė gali pavirsti neapykanta: Ema patarė man taisyti savo karmą, nes mano aura dabar tiesiog baisi, ir užtrenkė man panosėje duris.

Nors aš jos mistinėm galiom niekada netikėjau, tačiau dabar vis dažniau pagalvoju, ar tik tas mano galvoj išsikerojęs „kaktusas“ neatsirado Emai panorėjus. Gal turėčiau nusižeminęs prašyti, kad Ema padarytų taip, kad jis nebūtų toks dygliuotas?

 

Buvau daugmaž subrendęs, kai jau nuoširdžiai išsikalbėdavom su tėvu, kuris domėjosi tuo, ką aš darau, ir abu spėliojom, kur gali pasukti tas beprotiškas pasaulis. Abu ieškojome Dievo, bet skirtingai Jį įsivaizdavome. Tėvas tebetikėjo, kad žmogus yra sukurtas „pagal Jo paveikslą“. O aš – atvirkščiai. Buvau įsitikinęs, kad žmonės susikūrė Dievą, Valdovą, priskyrė jam savo ydas ir suteikė žmogišką pavidalą.

– Tai tu nori pasakyti, kad Dievo nėra? – jis pasipiktinęs žvelgdavo į mane, lyg aš būčiau koks provokatorius, galįs nulemti savo tėvo ateitį.

– Nesakau, kad nėra, tik nežinau kur ir koks Jis. Gal Dievas yra pati Materija? Arba Materijos Dvasia?

– Aš kaip Žemės vabalas kalbu tik apie mūsų pasaulį, – kalbėjo tėvas. – Paaiškink, jeigu sugebi, kuriam galui jūrų gelmėse tie stebuklingi aktinijų sodai, kai žemėj augalai žydi tik tam, jog vabzdžius priviliotų? Kam ta gaidžio skiauterė arba kukučio karūna? Iš kur ir kam tos gamtos grožybės kiekvienam žingsny?

Tekdavo prisipažinti, kad ir man kartais atrodo, jog Žemės gelmėse kadaise įsikūrė du visatos dievai ir ėmė tarpusavy rungtyniauti, katras iš jų sukurs gražesnį, gudresnį, patį didžiausią ar patį mažiausią gyvą organizmą, kuris kovoj galėtų įveikti daugelį kitų ir sugebėtų išlikti. O žmogų galiausiai jie, ko gero, sukūrė abu. Todėl jis ir išėjo toks dieviškas ir toks velnių priėdęs…

Kai mano sesuo skyrėsi su savo vyru, vienintelę dukrelę Rūtą atvežė pas senelius, kad šie turėtų ką mylėti ir mergaitė ramiai gyventų.

Vienas kaimynas, bitininkas, jiems buvo padovanojęs bičių avilį. Tą nelaimingąją dieną mano mama sunegalavo, išvažiavo pas daktarus pasitikrinti, o tėvas, kaip ir daugelis mūsų laikais mėgstantis išgerti, palikęs anūkėlę namie, nuėjo į parduotuvę. Nuobodžiaujanti Rūtelė nusprendė pažiūrėti, ką darbščiosios bitelės avily daro. O tos kaukaziškos medaus nešėjos buvo labai piktos…

Kai sugelta Rūtelė ligoninėj pasimirė, tėvas tą nelemtą avilį apliejo benzinu ir padegė. Paskui dar labiau pradėjo gerti. O kai po metų mes palaidojom ir mamą, tėvas jau retai kada išsiblaivydavo. Nesutiko nei gydytis, nei išvažiuoti su mumis į miestą. Man jis ne kartą sapaliojo turįs užmūrytą raktą, juo kurią nors dieną atsirakinsiąs savo kameros duris ir išeisiąs į laisvę.

Vieną vakarą jis grįžo girtas, kažkur griuvinėjęs, apsišlapinęs, išburkusiu veidu, sugurinta nosim. Supykęs nukabinau nuo sienos veidrodį ir jam atkišau:

– Pasižiūrėk!.. Ar pažįsti save? Ar vis dar sakysi, kad esi sukurtas pagal Dievo paveikslą?

– Aš – vėliau… – norėdamas greičiau atsigulti, sumurmėjo tėvas.

Kitą dieną radome jį kambary nebegyvą. Ant degtine aplaistyto stalo buvo paliktas raštelis: „Tu mane įtikinai, sūnau. Dievas mane pradėjo, o velnias užbaigė. Laikykitės! Sudie!“

Paaiškėjo, kad mūsų tėvas slėpė, kažkur užmūrijęs, mažo kalibro revolverį. Dar iš karo laikų. Jis atkimšo butelį, išgėrė dėl drąsos ir pamėgino nusišauti, bet sudrėkęs šovinys neiššovė. Tėvas dar išgėrė, vėl pakėlė revolverį prie smilkinio – ir vėl tas pat. Neiššovė ir trečias šovinys. Gydytojai vėliau nustatė, kad mūsų tėvas, ištuštinęs butelį, mirė „sava mirtimi“.

Mane stebina tai, kad tą dieną aš, slėpdamas ginklą, spustelėjau gaiduką nesitikėdamas, jog revolveris iššaus, bet jis iššovė. Taigi ketvirtas kartas būtų nemelavęs… Aš paslėpiau tėvo ilgai saugotą „raktą“ su dviem volelyje likusiom kulkom galvodamas, kad ir man jų gali prireikti.

Pulsuojantis pizzicato galvoje kartais pereina į vientisą skausmą, tarsi nematomas sadistas, grojantis viena kontraboso styga, iš lėto braukdamas stryku ir laukdamas, kol aš išprotėsiu.

Man tik vaistais dar pavyksta jį šiek tiek sutramdyti. Kaip sakiau, dabar dar galiu rinktis – ar man atsiduoti į chirurgų rankas, ar pasinaudoti tėvo paliktu „raktu“. Aš mielai sutikčiau rizikuoti, tik bijau, kad po operacijos išlikęs gyvas tokio pasirinkimo galiu nebeturėti.

Esu prisiklausęs „humaniškų“ postringavimų apie eutanaziją. Esą joks gydytojas neturi teisės kištis į Dievo planus. Kiek žmogui skirta, tiek tegul gyvena. Tegul jis inkščia, dejuoja, kenčia nebepažindamas savo artimųjų, praradęs žmogišką sąmonę ir net gyvuliškus instinktus…

Jautresnis žmogus net gyvulį pribaigia, kad jis per ilgai nesikankintų. Jeigu mums nevalia kištis į Dievo planus, tai kam tos ligoninės? Daktarai? Medikamentai?.. Norėčiau, jog mane kas nors užpūstų kaip žvakę, jau baigiančią degti, kol ji dar nepasmirdo.

 

Tokia ta mano puikybė. Tvirtesnį pagrindą puikuotis turi tas, kuris ieškodamas  giriasi kažką atradęs. Aš dar tebeieškau. Matau, kaip daugelis mūsų prijaukintų ir laukinių gyvūnų žvelgia į žmogų tarsi į savo dievą. Bijodamas žiūri ir lyg maldauja: „Viešpatie, būk mums teisingas! Būk mums maloningas…“


Žemaitybės

Aniems laikams prisiminti paliekamas ir tas žemaičių barbarizmas, kurį reiktų suprasti – jeigu jau, Viešpatie, gelbsti, tai gelbėk. Taip atsidusdama pasakydavo Ieva Daugintytė, tame krašte tarmiškai vadinama Daukintale. Pasakydavo, bet rimtesnės Dievulio pagalbos nebesitikėdavo.

Kito tokio baisingai ugnies subjauroto žmogaus aš nebesu matęs. Anksčiau ją pažinoję vyresni žmonės kalbėjo, kad iki nelaimės Ievutė buvus graži kaip saulelė. Kaip sirpstanti uoga, kurią daug kas pasišokėdamas būtų geidęs nuskuobti.

Esu tų žmonių klausinėjęs – tai kas ją nuskuobė? Nuo ko ji susilaukė sūnaus? Ir kada ugnis ją taip negailestingai subjaurojo? Daukintalės ausų, nosies, lūpų kaip ir nebeliko. Net akių vokai buvo nudegę. Širdis plyšavo matant, kaip ji per kūlimo talkas kamuojasi nuo dulkių. Ašaros – upeliais, nudegusia ranka nebespėja jų šluostyti. Sudejuoja ratavok ratavodams ir darbuojasi toliau.

Ilgai negalėjau nei namiškių, nei kaimynų išklausti, kada, kaip ir už ką Dievulis šitaip negailestingai ją nubaudė.

– Tu jos verčiau nematyk ir neklausinėk, – sakydavo jie, – jeigu nenori tokios pat nelaimės užsitraukti.

Esu mėginęs ką nors išgauti iš Albio, Daukintalės sūnaus, su kuriuo mokiaus tam pačiam skyriuj. Albis, įlindęs į storą mamos nunertą megztinį, atrodė stambesnis, vyresnis ir buvo nekalbus. Kai panašiais klausimais jam kas nors įkyrėdavo, atsikirsdamas jis pats paklausdavo:

– Ko tu nori? Ko taip rūpinies? Manai, kad aš, mergos vaikas, neturiu pro kur nusimyžti?

Baigėsi karas ir mes jau buvome nebe vaikai. Kartą Daukintalė atėjo pas mano globėją užsisakyti naujų klumpių ir aš išdrįsau ją užkalbinti. Kada, per kokį gaisrą ji taip skaudžiai apdegė. Ieva – net nustebau – nė kiek nesivaržydama pradėjo pasakoti. Tarnavusi pas Smilingį už pusmergę. Iki pat šešiolikos metų neturėjusi batų nei kokio išeiginio drabužio, todėl švenčių dienomis vis išleisdavusi šeimyną į atlaidus, į jomarkus ar šiaip kur. Už tą namsargiavimą namiškiai jai nupirkę balto „notrėlių šilko“ bliuzelei pasisiūti, batelius jau pati nusipirkusi.

Vieną sekmadienį Ievutė apsižygiavo, apėjo gyvulius, išvirė šeimynai pietus, o pati, jau išsipusčius, laukusi, nekantravusi, kad tik namiškiai greičiau parvažiuotų. Išleistų ją aplankyti tėvų, paskui ji pirmą kartą galbūt išdrįstų nueiti ir į gegužinę. Pagaliau pro langą pamačius jau pardulkančią porinę Smilingio brikelę, įmetusi virbų į krosnį, kad greičiau pašiltų jos paruoštas viralas. Beržiniai virbai greitai užvirino kopūstų katilą, Ievutė jį nukėlė, kad sriuba neišbėgtų, ir staiga liepsna tik plykst!.. Samdinė nežinojo, kad tas dirbtinis šilkas – kaip parakas. Visa užsiliepsnojus klykdama išbėgusi į kiemą, o čia dar Smilingio arkliai pasibaidė…

– Ratavok ratavodams… Bet kas čia tave išratavos?.. Tada ir sudegiau visa iki pusės. Ir likau tokia, kokia esu.

Per jos subjaurotą veidą ritosi ašaros, nudegintos lūpos atrodė taip, lyg ji norėtų šypsotis. Bet ji nei verkė, nei juokėsi. Seniai jau buvo apsipratus tokia gyventi. Į bažnyčią nevaikščiojo, nenorėjo žmonių gąsdinti, kaimynai jos nebesibaidė. Ievos karvei, paršeliams ir šuniui jos grožis nerūpėjo. Visa viltis, visa paguoda jai buvo Albis, sveikas, darbštus ir doras, supratingas vaikis.

Nebedrįsau jos klausti, kaip po tokios nelaimės ji galėjo susilaukti sūnaus. Kas jos tokios dar galėjo pasimeilyti… Vėliau sužinojau, kad ji jau tada buvo „nebe viena“. Ir kad Albio tėvas – Jurgis Srėbalius, visiems pažįstamas, bolševikų valdžios paskirtas apylinkės pirmininkas.

Tada ir Srėbalius tarnavo pas Smilingį. Kai gaspadorius apdegusią pusmergę nubogino į Telšius pas daktarus, ten ir paaiškėjo, kad Ievutė laukiasi. Ji sakė viską iškęsianti dėl savo vaikelio ir tikriausiai manė, kad Jurgis Srėbalius jos Dievo valiai nepaliks. Juk tiek nedaug tetrūko iki laimės: ji išsičiustijus pareis savo tėvams pasirodyti, tuo metu, kaip buvo sutarę, įžengs ir pats „kaltininkas“. Atsiklaupęs prieš tėvus paprašys dukters rankos ir norės, kad Ievutės mamalė, papunėlis čia pat juos palaimintų.

Bet kai ta vargšė apdegusi buvo parvežta pas tėvus ir ten ilgiausiai gydoma tik rūgusiu pienu, kai kirmėlės, misdamos pūliais, valė jos negyjančias žaizdas, Jurgis Srėbalius nė karto Ievutės neaplankė. Ir savo vaikelio, aišku, išsigynė. Aplinkui bobos pliurpė, kad tai paties Dievo bausmė Daukintalei už jos ankstyvą paleistuvystę. Jurgis, joms pritardamas, sakė:

– Jeigu aš būčiau kaltas, Viešpats ir mane būtų kaip nors pakarojęs. Bet matot – jo pirštas parodė į kitą…

Po tos nelaimės, Ievos vaikeliui dar negimus, Smilingio vyresnis sūnus susirgo nuomariu. Gal jis ir buvo tikrasis benkarto tėtušis?..

O tam Jurgiui Srėbaliui, galima sakyti, sekėsi. Pats nors ir malonaus veido, bet plikas kaip tilvikas, į žmonas gavo vyresnę Balsytę, kuriai tėvai užrašė kelis hektarus žemės, trobas ir gyvulius, sau pasiliko tik išimtinę ir dar reikalavo, kad Srėbaliai, atėjus laikui, išmokėtų dalį Janinai, jaunesniajai Balsytei.

Bet iki to laiko – „ži mūsų, ži prūsų“, kaip sakydavo žemaičiai.

 

Pasubinotas

 

Jau sakėm – kai rusai išvijo vokiečius, Jurgis Srėbalius buvo paskirtas apylinkės pirmininku, kurį žmonės po senovei tebevadino seniūnu. Jis buvo ne tik malonaus veido, bet ir su žmonėm kalbėjo ir pliurpė visokius vėjus pasiskonėdamas, tartum kalėdaičius valgydamas. Ne be jo pagalbos netrukus buvo išvežti Smilingiai ir dar du tos apylinkės ūkininkai. Srėbalius aprašinėjo ir skirstė jų išlikusį turtą, girtas būdamas gyrėsi, kad ir kitų likimas priklauso tik nuo jo geros valios.

Ir vis dėlto buvo tokių, kurie manė, kad Srėbalius tarnauja ne vien tik bolševikams, todėl miškiniai, valdžios dar banditais vadinami, jo nenušauna. Nusižiūri Srėbalius kokį nors žmogų ir atėjęs jam sako:

– Už poros dienų pas jus, draugai, bus daroma krata. Patarčiau apsidrausti.

– Tegul krato. Pas mus nieko neras.

– Tai perspėkit tuos, pas kuriuos gali ką nors rasti.

Ir tikrai už dviejų trijų dienų atmoklina stribai ir kareiviai, viską verčia, ieško banditų, kabinėjasi, tardo ir grobia, kas tik jiems patinka. Žmonės jau žino būdą, kaip juos užbovyti – kviečia prie stalo, girdo, vaišina, seniūno perspėti, viskuo iš anksto apsirūpinę.

Bet ką gali žinoti – gal tie stribai būdavo ir paties Srėbaliaus užsiundyti? Gal jam reikėjo, kad žmonės juo pasitikėtų ir nevadintų valdžios pasubinotu?

Nuo Srėbaliaus vedybų jau spėjo praeiti keliolika metų. Smetoninius litus pakeitė rubliai, rublius – vokiečių markės, dabar vėl sugrįžo rubliai ir červoncai… Todėl nebebuvo nė kalbos, kad Jurgis kokiais nors pinigais išmokėtų žadėtąją dalį žmonos seseriai Janei Balsytei. Ji vis dar tebebuvo netekėjusi, padėjo auginti sesers vaikus. Vienintelis jos kraitis buvo jos gražūs, ilgi, į storą kasą supinti plaukai. Lieplaukiškis Gailius, prieš karą dirbęs Plungėj, Kučinskio ir Pabedinskių akcinėj bendrovėj, sakė, kad tokie linai, kaip Janinos plaukai, būtų buvę priskirti aukščiausiai rūšiai „Kron“, lietuviškai – „Karūna“.

To Gailiaus sūnus, įsitaisęs dirbti Duseikių durpyne, jau buvo žadėjęs ir Janiną tenai išsivežti, bet štai kas atsitiko.

Vieną rytą toji Balsytė ištinusiu veidu, sumušta, laikydama rankoj savo auksinių plaukų didelę sruogą, užbėgo pas mus prašyti valerijonų ar ko nors kitko „nuo širdies“. Verkdama sakė eisianti ant kelio ir stabdysianti kokią nors mašiną, kad nuvežtų į Plungę. Ten rajono valdžiai ketino parodyti, ką tas sužvėrėjęs kuilys, girtas parėjęs, jai padarė. Be to, jis, bijodamas namie nakvoti, ją dar tampo po svetimas daržines. Dabar sužinojo, kad Janina žada tekėti už Gailiaus, tad paryčiais nutvėrė ją už plaukų ir daužė galvą į sieną tol, kol nurovė jai visą galvoviršį. Balsytė dar prašė šalto vandens, kad galėtų sudrėkinti skarą ir uždėti ant sutinusio, degančio viršugalvio. Plungėje ji žadėjo nueiti pas daktarus, gauti kokį nors popierių ir parodyti partinei valdžiai.

Mano namiškiai ir kaimynai ją perkalbėjo:

– Nei tu važiuok, nei tu juos erzink. Varnas varnui akies nekirs.

Visi stebėjos, kaip tokio bjauraus valdžios pasubinoto miškiniai nepatvarko. Gal jie tą šūdą aplenkia ne iš baimės, bet dėl smarvės? Šitą nukeps, o kitas – dar nežinia, ar bus geresnis.

Janė Balsytė, bijodama grįžti namo, tą dieną prisiglaudė pas Ievą Daukintalę, kurios bent jau iki šiol, rodos, nekrabakštijo nei vieni, nei kiti. Sūnaus Albio už poros metų jau laukė tarnyba Sovietų armijoj, bet Srėbalius kažkodėl abejojo, ar tik tas vaikis nepatrauks į mišką, nors tų miškinių jau mažai liko. Seniūnas sugalvojo planą, kaip jam apsidrausti ir galimiems įvykiams už akių užbėgti.

– Negi tie liurbiai nežino? – pasivaipydamas šnekėjo Srėbalius. – To išvežto Urnikio avys nesaugomos bliauna aptvare ir niekam neateina į galvą nors vienai kitai nusukti sprandą, kol jų dar neišvežė į zagotskotą!

Labai jau aiškiai žmonėms leido suprasti, kad jis nėra toks juodas, kaip daugelis jį maliavoja. Gal net tai kvaišgalvei Janei, žmonos seseriai, jis į plaukus nekibo ir to kuodo nenupešė. Kaip jis sako, įsimetė mergai utėlės į galvą, tručijo visokiais šarmais ar žibalais… Ir paliko kaip Leninas, Krupskajos nuglostytas.

Kitas jokiais būdais nebūtų drįsęs šaipytis iš paties Lenino, o tam – kad ir ką jis pliurptų – kaip vanduo nuo žąsies.

Tos avelės Urnikio laidare ilgokai buvo kaip masalas tiems, kurie nebeišmanė, ką čia įmetus į savo alkaną gūžį ir kaip vaikus išmaitinus. Bet iš tikrųjų Urnikio sodyba su visais gyvuliais ir padargais jau seniai buvo stribų ir kareivių apsupta. Nežinia, kiek dienų jie, sulindę į krūmus, į javų kupeles, praplėšę stogų skiedras, tupėjo ir tykojo. Neaišku, ką ėdė ir kur, atsiprašant, šiko, bet nutykojo, bestijos, sulaukė… Vieną naktį jie nušovė tris vyrus: abu partizanaujančius brolius Butrimus ir Albį Daukintį. Jis taip pat buvo numestas šalia anų dviejų nušautųjų prie Alsėdžių bažnyčios mūrinės tvoros.

Dabar Srėbalius galėjo šakotis kiek tik širdis geidė. Visi jo bijojo, visi mylėjo, vaišino, girdė, nė vienas nebūtų išdrįsęs jam sperečytis. Visoj apylinkėj ginkluotų miškinių nebeliko. Kažkur dar slapstėsi sužeistas, niekaip nesugaunamas Stasys Belaukis. Jis neturėjo slapyvardžio ir, kaip teko girdėti, saviškių, lietuvių, kad ir kokie jie būtų, nešaudė. Vienus perspėdavo, kitiems nutarkuodavo šikną, pabarstydavo druska ir, lašinių bei duonos pasiėmęs, išeidavo.

Iki šiol beveik niekas nežinojo, kad Srėbalius už didžius nuopelnus sovietų valdžiai yra apdovanotas trimis medaliais. Anksčiau jų nenešiojo, o dabar, prisikabinęs tuos cingelius, dar išsitraukdavo naganą ir pasidėdavo ant stalo, kai susirinkusiems žmonėms norėdavo užkrauti naujas prievoles, reikalauti, kad jie pasirašytų paskolos lakštus arba, atsižadėję visko, kas jiems dar liko, stotų į steigiamą kolchozą.

Tik vienos Daukintalės jis jau nebegalėjo kuo nors pagąsdinti. Jos sūnus buvo nušautas ir kažkur palaidotas kartu su banditais. Ievutei beliko tik laukti, kol tokie kaip ji bus išveždinti „pas baltąsias meškas“.

 

Pavietojo

 

Ieva Daukintalė, kaip ir kiti sodiečiai šiame krašte, turėjo numą, dar jos bočiaus pastatytą atokiau nuo kitų budinkų, kad kilus gaisrui nesudegtų trobos, tvartai ar jauja su visais padargais. Nume buvo duonkepė krosnis ir ugniakuras jovalui kiaulėms išvirti. Dabar Ieva nebeturėjo nei penimų paršų, nei naminės duonos. Susamsčius, sušlavinėjus paskutinius miltus, ji čia iškepė paskutinę savo gyvenime duoną. Tuoj pat suraikė ir vėl įkišo į pečių, kad sudžiūtų. Juk reikės ką nors graužti, kai bus vežama ten, kur niekas savo noru nevažiuoja.

Ji dar norėjo pašnekinti Srėbalių. Bet kur tu jį rasi, o radusi tu net su grėbliu jo nosies nepasieksi – toks jis dabar išdidus, galingas ir didelis pasidarė.

Bet per bulviakasį pasklido gandas, kad apylinkėj vėl pasirodęs Belaukis. Apsivilkęs kaip paprastas kaimietis, be jokios uniformos, tik batai auliniai ir ūsai tokie pat, kaip Sniečkaus… Srėbaliui nepavyko sužinoti kas, kur ir kada jį matė, kas iš ko gandus išgirdo. Tačiau tai, kas buvo plepama, atrodė panašu į teisybę. Partinis pasubinotas nusprendė vėl kurį laiką namie nebenakvoti.

Vienas patikimiausių Srėbaliaus žmonių buvo toks Petras Astreikis, geros naminės varytojas, pas kurį anksčiau užeidavo miškiniai. Saugumiečiai jam gerokai įkrėtė į skūrą, užverbavę įdavė butelį samagliorijos, kurios išgėrę miško broliai būtų atsibudę tik Plungės saugumo rūsyje. Deja, ta operacija nepavyko. Gal dėl to, kad Astreikis tąsyk neparūpino geros užkandos. Banditai pasiėmė tą butelį ir išsinešė velniai žino kur.

Bent jau taip stribyne aiškino krauju springdamas Petras Astreikis, kuris vėliau, išpirkdamas kaltę, tiksliai įvykdė tai, ką seniūnas jam liepė. Visiems apsisukdamas pasakojo apie „nesaugomas“ Urnikio avis. Pakurstė artimą kaimyną Albį, Daukintalės sūnų.

Šioji, pasikvietusi į talką tą pačią nupeštą Janę Balsytę (prie to žodžio „nupešta“ pikti liežuviai dar kai ką pridurdavo), pradėjo kasti savo bulves. Abi, eidamos keliais, kibekliais kapstė ir dėliojo į krepšius bulves, nebeatskirdamos mažųjų kiaulėms. Ieva buvo pasilpus, nė pilno krežio neprikasus, vis kėlėsi ir ėjo prie maišo jų iškratyti. Paskui, palikusi bulvienoj talkininkę, dar skubėjo į numą pakurstyti didžiojo pečiaus. Pritrūkusi malkų, sugrūdo į krosnį net slastus sūriams spausti ir medinę trinką, kurią šiaip taip dar įstengė suskaldyti. Krosnies padas ir šonai jau buvo įkaitę iki baltumo. Temstant jos karučiu, točke, suvežė ir supylė į rūsį nukastas bulves, nusimazgojo rankas, pavalgė tų pačių bulvių su rūgusiu pienu ir kažkuri tarė:

– Tai gal jau judėsim?

– Judėkim, tik per daug neskubėkim, – atsiliepė antroji.

Kai mažiau šneki, tai ir neskubėdamas daugiau padarai. Astreikis žinojo, kad sutemus jos ateis. Norės pašnekinti jo svečią. Pas jį apsinakvojusį Srėbalių.

Vėliau tardomas Petras Astreikis pasakys, kad jiedu tą vakarą gerokai išgėrė, paskui sumigo… O kai Petras pabudo, apylinkės pirmininkas draugas Srėbalius jau buvo kažkur išėjęs. Kur ir su kuo jis galėjo išeiti, Astreikis nežinojo.

Žinojo!.. Jis pavaišino seniūną ta pačia degtine, kurią anksčiau turėjo įsiūlyti miškiniams. Moterys gal net Astreikiui padedant įvertė Srėbalių – kaip tą bulvių maišą – į savo točkę ir nusivežė į numą. O ten dar nepabudusį įbraklino į karščiu tvoskiančią krosnį. Paskui jos padegė ir patį numą. Šis buvo jau senas ir dabartiniais laikais, kai žmonės duonos mieste nusiperka, niekam nereikalingas.

Ilgai, labai ilgai niekas nežinojo, kaip tas velnio neštas valdžios pasubinotas priėjo liepto galą, kas ir kur jį, žemaitiškai šnekant, pavietojo.

Kazys Saja. Avėjau nagines ir klumpes, Dzūkijoj grybavęs, Vilniuj jau sukumpęs…

2025 m. Nr. 11 / Po penkerių metų, mums kasant bulves, į mūsų sklypą atėjo saugumiečių suimto mūsų kaimyno Bartkaus sūnus Leonas. Jis buvo pašalintas iš Telšių amatų mokyklos ir davė man savo draugo pažymėjimą.

Kazys Saja. Karas ir kas toliau. Iš mano išgyvenimų

2025 m. Nr. 3 / Vokiečiai traukiasi iš mūsų krašto. Vermachto kareiviai mūsų naujam klojime yra sumanę įrengti mašinų remonto dirbtuves. O ką jie mano daryti mūsų aptvaro alksnyne? Atsinešė kirvį, pjūklą ir kastuvą…

Kazys Saja. Antrininkas

2023 m. Nr. 12 / Praėjo daugiau negu du tūkstančiai metų. Abelis padėjo išsaugoti Jėzaus Kristaus vardą, pasaulyje susiformavo krikščionybė. Bet ar iš esmės kas nors pasikeitė?

Kazys Saja. Ašis

2022 m. Nr. 8–9 / Veiksmas vyksta mūsų laikais. Ta pati salė
PATRANKA. Kaip matot, mes vis dar septyni.
BALSAI. Matom. Nedaug. Čia tik tie, kurie jau užsigrūdinę.

Kazys Saja: „Eik su tais, kurie ieško…“

2022 m. Nr. 4 / Rašytoją, dramaturgą Kazį Sają kalbina Saulius Vasiliauskas . Rašytojas, dramaturgas, Nepriklausomybės Akto signataras Kazys Saja birželio 27-ąją minės 90-mečio jubiliejų. Galima būtų K. Sają vadinti žmogumi-epocha…

Kazys Saja. Eruditų ratas

2022 m. Nr. 3 / Ką gi… Pasižiūrėjau į laikrodį – mums laikas pradėti. Išjunkit savo telefonus. Mūsų Rate šiandien tik šeši stipinai ir aš, kaip stebulė… Jeigu pritarsit, aš rytoj jūsų vardu įteiksiu ministrui pareiškimą….

Kazys Saja. Vaizdai nuo kamino

2021 m. Nr. 3 / Tą dieną aš turėjau padėti dėdei Adomui suarti mėšlu apkreiktą pūdymą. Arklio, kiaulių, avių mėšlai lengvai pasiduoda iškapstomi, o karves žmonės kreikdavo taip, kad gulėdamos tvarte jos nebūtų apskretusios mėšlu.

Kazys Saja. Raitas ant ožio

2020 m. Nr. 3 / Ožkų mes nelaikėm, bet ožiu mane kai kas pavadindavo, nors ir nebuvau labai užsispyręs. Klumpdirbio Adomo Norvaišo troboj skiedrom aptekęs ožys ir krosnis buvo patys svarbiausi „padargai“.

Kazys Saja. Dar ne visos paslaptys. Laumžirgis

2018 m. Nr. 3 / Po karo pabėgėlis, kilęs iš Vengalių kaimo, Amerikoj išleido kalendorių su savo piešiniais. Viename buvo pavaizduota Motina, mūsų tėvynė, su tautiniais drabužiais…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Kazys Saja, Erika Drungytė, Andrius Jakučiūnas

2018 m. Nr. 2 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Kazys Saja. Radijušas. Telefonas

2016 m. Nr. 7 / Man jau buvo treji, o gal net ketveri metai. Mudu su mama ruošėmės eiti į bažnyčią. Iki Pasvalio – basi, o ten, prie Svalios, nusimazgosime kojos, apsiausime bateliais ir pašte įmesim laišką į Ameriką. Barborai Rudakienei.

Kazys Saja. Šiu, Lietuva, šiu, mano žaloji

2015 m. Nr. 3 / Baigdamas netrumpą savo amžių esu išsilukštenęs vos porą kitiems gal nereikšmingų dalykų: Visatos Kūrėjas neturėjo liniuotės, niekur nenubrėžė tiesių linijų ir nesukūrė dviejų vienodų objektų.

Eugenijus Ignatavičius. Vokietukai

2009 m. Nr. 8–9

Paskutinėm savaitėm gaila buvo žiūrėt – kasdien smuko žemyn. Kamavo sapnai. Kiekvieną rytą guodėsi, kad naktimis nuolat aplanko moteris, apsisiautusi mėlyna skraiste. Iš dangaus rūkų ji nusileidžia ant didžiojo klevo viršūnės ir šakomis kaip laiptais nusliuogia ant žemės. Priekaištingu žvilgsniu perveria jį, skraistė prasiskleidžia ir pasimato juodas kūnas, tamsesnis už naktį. Jį sukausto baimė, negali pajudėt. O ana vis artėja, didėja… Kieme švyti saulė, jis praveria lauko duris – anglies juodumo siluetas atsiplėšia nuo žemės ir, kaktomuša stojęs į akistatą, sako: „Aš – tavo mirtis. Keliausim…“

Po kelių naktų vėl guodžiasi: „…iš Salės važiuoju traktorium. Kyla rūkai, iš žemės garuoja šiluma. Pakaušęs, plaktukai smilkiniuos kala. Smagu, noriu pakilti į orą. Visas pasaulis – baltas patalas. Net uždainuoju: „Vėjas švilpia, profeleriai kaukia, eskadrilė pakilo aukštai.“ Nežinia kelintu bėgiu riaumoja plieno žirgas, kabindamasis guminiais kanopų rantais, godžiai ryja kelią, traškina provėžų sausledžius. Šalia slenka oranžinė miestelio pašvaistė. Aš vėl: „Vyrai, prie jūros, į platų pasaulį…“ Noriu perrėkti variklio gausmą, įveikti snaudulį ir girtumą. Kur ir kodėl važiuoju, nežinau. O gal plaukiu? Taip būna tik sapne.

Baigiasi žilvičių linija, prieš akis – jūra, žiburiai tolstančiame krante. Bangos laivą svaido į šalis. Atrodo, pats velnias pasigriebė ir krato ant šakės kaip sauso mėšlo gniužulą, vairalazdės išsprūsta iš rankų, vėl pagaunu, suku šen, suku ten ir įniūkiu į arimus. Iš visų pusių keisti šviesuliai žilpina akis… Apšerkšnijusio beržo viršūnėj – karūnos. Vargais negalais įsuku iš arimų į kastinį, kelias dvejinasi, prieš akis staiga atsiveria ežeras aukso – kibirais semk ir neškis. Dingsta iš po kojų žemė, vienintelis orientyras – žvaigždutė, vypsanti danguje. Kur tu danginies, kur velnias neša? – klausiu savęs. Prisimink, kur, pas ką buvai, pabusk ir galvok… Galvok, besmegeni, „prochvoste“. Ryžkis galvoti. Pas kokią našlę? Neveikia makaulė, nors tu ką. Smegenys – perkaitinta varškė. Nė klibšt, nesisuka dantratėliai – jokios minties. Neklauso nei rankos, nei kojos. Gal čia ne jūra, bet dangus, debesys. Tačiau ir laineris sminga žemyn, rausiasi į požemius. Gazo paduok. Duok gazo. Akceleratorių paspausk, rupūže. Dar sykį, dar… O, velnias. Jau plaukiu per vandenis. Apie laivą vien aukso jūros ratilai, bangos plaka bortus. Į kabiną ima veržtis glitus, maurais dvokiantis skystis. Gal prakiuro bakas? Išteka gazolis?..

Laivas pamažu svyra į šoną. Nežinia kas strypu tvoja man į smilkinį, iš akių pasipila rausvos, žalios ugnys, ir aš sugniūžtu ant dermatininės pasostės. Kojos mirksta gličiam mutiny. Variklis nusičiaudi, sukriokia, kelis kartus sušniokštuoja ir giliai atsidusęs, tarsi pripjautas gyvulys, nutyla. Mane apgaubia rausva migla it minkšta vata, glundanti prie kūno, švelniai sūpuodama kaip kūdikėlį vygėj užmigdo.

Man gera, ramu, nušvinta gimtinės klevai. Pavasaris. Žydi vyšnios. Tačiau aukščiausio klevo viršūnėj – moters siluetas. Klevo šakom it laiptais moteris nusileidžia ant žemės, išsisupa iš mėlynos skraistės, pajuosta. Jos veidas – liesas, valingų bruožų. Didelės mėlynos akys stebeilija į vidury aukso jūros plūduriuojantį mano gremėzdą. Moteris vėl sako: „Aš – tavo mirtis. Užteks – keliausim drauge…“

Po tokių sapnų jis nevalgo, nieko nedirba. Perdien pasakoja sapnuotus košmarus, tarsi norėdamas išsigelbėti, maldaujamai žiūri man į akis. Virpa it drugio krečiamas. Glaustosi kaip kačiukas, gviešiasi malonės, pasigailėjimo.

Pradėjo gerti: kompanijose, su moterim ir vyrais. Prakiuro skrandis. Operavosi. Ligoninėj užvalgė raugintų kopūstų ir vos nenumirė. Daktarai draudė, bet jis susiginčijo ir suvalgė – tyčia. Grįžo namo. Vairuodamas sunkvežimį vėlų rudens vakarą parbloškė šalikelėj mokyklos sargę. Apkaltino ją pačią ir prigrasino, kad niekam nesiskųstų. Visi jo bijojo – šnekos nutilo. Po to lemtingo linamynio gyventi su juo buvo nebeįmanoma…

Mano šnekioji bendrakeleivė, pamaldžiai sudėjusi ant kelių rankas, nuleido akis ir susimąstė. Lėtai linksėjo galvą, lyg pritardama atminty plaukiantiems vaizdiniams. Dirstelėjusi į prieky blizgančių sėdynių atlošus, virš kurių kyšojo tik viena kita keleivio galva, moteris vėl į mane atsigręžė:

– O šernų istoriją tikriausiai girdėjai? Kai septyni į vilkduobę įkrito? Tačiau ne per tą linamynį. Gandai. Iš tiesų šernų skerdynės įvyko tuoj po karo. Atsimeni? Tai jis per linamynį paskleidė žinią, neva vaikai matę – į vilkduobę vėl susmuko šernai. Pasitelkė keletą vyrų, mynusių linus, davė išgert, pasišaukė abu berniukus ir visi, pastvėrę šakes, nupuolė atseit šernų galabyti. Tačiau jų tikrai ten nebuvo. Tai jo žiaurus išmislas. Bet apie tai aš… negaliu daugiau… nebeturiu jėgų… To jam aš niekada negalėjau atleisti… Erodas!.. Kalbėkim apie ką nors gražaus – apie Ameriką ar Ispaniją; papasakok, juk neseniai buvai… Kaip ten tos vynuogės auga? Va tuos kraštus tai norėč pamatyt…

Pustuštis autobusas tarškėdamas lėkė sausu asfaltu. Pro šalį slinko plyni pavasariniai laukai, iškilios kalvos ilgėjosi dingusios saulės ir nugriautų sodybų. Mano bendrakeleivė tylėjo sučiaupusi lūpas, tramdydama jaudulį, liūdnomis akimis žiūrėjo pro langą. Abu keliavom į tą patį miestą iš artimos jos giminaitės, mano kaimynės, laidotuvių. Mirtis suartina gyvuosius, nuskaistina jų sielas.

Moters rankos, senatvės nusėtos rusvais taškeliais, maigė senovišką ridikiulį. Tačiau tebebuvo gražios, kaip ir ji pati kadaise, jaunystėj. Laikas buvo nugludinęs dailius veido bruožus, dabar jie atrodė net kilnesni, apgaubti nenykstančio grožio paslaptim ir įdvasinti vidine kančia. Smulkios paakių raukšlelės, neišpuoselėtos makiažais ar kremais, atrodė kaip skaidrūs upeliukai, išsilieję į pievą. Moteriškė staiga sutriko, nusišluostė nosinėle padrėkusias akis ir, iš ridikiulio mitriai ištraukusi žalių saldainiukų, pasiūlė man vaišintis.

– Gaivinantys, nebijok. Jie visada ramina.

Nusišypsojo gera, mįslinga šypsena ir, sučiulpusi saldainiuką, tęsė istoriją. Aš stebėjausi tuo netikėtu tik iš tolo pažįstamos moters atsivėrimu, nors jaučiau, kaip jai buvo sunku stropiai saugotas širdies paslaptis žodžiais atskleisti. Matyt, seniai norėta išsakyti sieloj susikaupusį nerimą ir kamuojančius negerumus. Retai besilankiau savo kraštuos ir apie jos nutolusį gyvenimą girdėjau tik nuotrupas iš trečių lūpų. Mat gyveno tolimam kaime, anapus miškų, paskui visai dingo iš akiračio: gal išvyko į miestą ar kur į svečią šalį… Maniau, kad jos gal jau ir nebėra tarp gyvųjų.

– Tu šiandien prie duobės labai gražiai pasakei, kad jie mus mato ir pažįsta daug geriau, negu mes patys save…

– Tai ne mano sugalvota mintis – iš knygų.

– Nesvarbu. Bet tu ją pasakei.

Jei nori žinot, viskas prasidėjo tuoj po karo, balandžio vakarą, kai keliuku pro jaujos galą į mūsų sodybą įsuko suvargusi moteris, dviem nupilvusiais iš bado vaikais vedina, ir pasiprašė nakvynės. Ji buvo apsimuturiavusi pilka skara, vilkėjo šunų apkandžiotu neaiškios spalvos švarkeliu, avėjo prakiurusiais kerziniais batais, buvo matyt tik plikos blauzdos, tarsi iš gipso nulietos. Tada Jonas nesuprato jos kalbos ir buvo bepaleidžiąs iš būdos šunį. Bet ir šuo jos nebūtų puolęs. Moteris, gailiai mykdama nesuprantamus žodžius, rankų gestais paaiškino, kad labai nori su vaikais prisiglausti nakčiai… Laimė, tuo metu aš, nebaigusi liuobos, išėjau į lauką – moteris moterį iš karto suprato. Be to, aš šiek tiek šneku vokiškai.

        Ji, apsupta leisgyvių, bado iškamuotų bambiziukų, buvo tokia suvargusi, kad, pasiramsčiuodama lazdyno šaka, vos ne vos atslinko iki gonkų ir išblyškusiu it plotka veidu susmuko ant suolelio. Aš puoliau į virtuvę kurti ugnies, kaisti vandens; kamaraitėje pastačiau statinę, dubenį. Mat atvėsus orams, kol pirtelės nekūrėm, ten po darbų apsiprausdavom. Labai ilgai jie pucinosi – iki sutemų. Kai apsišvarinę grįžo į stubą ir susėdo prie vakarienės stalo, lempos šviesoj buvo neatpažįstami. Ji atrodė kur kas jaunesnė ir gražesnė. Glotniai susišukavusi šviesius plaukus (sklastymas – kairiame šone), inteligentiškos išvaizdos, o liūdnomis akimis buvo panaši į mūsų mokytoją. Vaikai – angeliukai, tik liesučiai, iššokusiomis varniukų akutėmis ir įdubusiais skruostais, rankytės plonos kaip šeivutės. Kokios ten vaišės – juoda duona ir miežinės kruopos. Abi karvės – užtrūkusios, tad kruopas pražilinau ožkos pienu… Būtum matęs, kokia ji, atsisėdusi po šventu paveikslu, apšviesta žibalinės lempos, kabančios ant lemperijos, buvo graži tą vakarą – Bizantijos madona auksine galvute! Delikačiai, iš lėto pjaustė duonos riekę į smulkius kubelius, tarsi sakramentinę apeigą atlikdama, dalijo juos vaikams, lyg peralkusiems paukštukams, kad, saugok Dieve, nepersirytų ir neišpustų pilvukai.

Tą vakarą Jonui labai knietėjo sužinoti, iš kur jie eina ir kas namie atsitiko? O kur jos vyras? Prašė paklausti, kaip ji perėjo sieną. „Tu juk moki šterdeliuoti – gyvenai prūsų kaimynystėje, tai ir paklausk, ką jai rusų kareiviai sakė, kai į Lietuvą leido. Sako, jas pasieny primuša, apsvaigina, paskui suknias užverčia ant galvos ir grumdo, rotomis ima. Tegu papasakoja, kaip jai ten?..“ Aš jam užčiaupiau burną ir, nesakiusi nė žodžio, viešnią su vaikais nuvedžiau į stanciją. Paklojau patalą. Dar bevakarieniaujant buvau spėjus pečiuką užkurti, kad per žiemą išaldijusioj stancijoj nesušaltų, vaikai nesusirgtų.

Taip ir tebematau ją rimtu veidu, valingai sučiauptom lūpom sėdinčią krėsle, leipstančią iš nuovargio. Kaip varnėnas kovo saulę, akimis ryte rijo prakuroj pleškančių beržinių malkų ugnies liežuvius… Prasitaria apie namus – tolimoj Pylau apylinkių sodyboj pas senelę paliktas dukrutes (kažin ar jos besusitiks?), Bertą ir Kariną. Paskui ji niekaip negali atsigėrėti mano austom lininėm paklodėm, švariu patalu. Ilgais sudžiūvusiais delnais atsargiai glosto užvalkalus, kaip gyvus padarus. Apkabinusi glaudžia mane. Palikau ją, atidžiai žiūrinėjančią ant sienų pakabintas mūsų šeimos nuotraukas. Kai įėjau patikrinti, ar krosnyje išblėso mėlynos liepsnelės ir galima užkišti jušką, ji jau miegojo kaip liūtė, apglėbusi letenom baltapūkius vaikus. O tie du, prigludę iš abiejų šonų, plonom rankytėm apsiviję motiną, šildė jos išsekusį, kareivių išniekintą kūną. Ji tikriausiai tą vakarą ir apsisprendė…

Rytą atsikėlė vėlai. Mes jau buvom papusryčiavę. Paspirginau lašinukų ir iškepiau po kiaušinį. Išviriau gilių kavos. Pavalgiusi ji meiliai paklausė, ar negalėtų vaikai pabūti mūsų namuose iki vakaro, nes ji norinti viena po kaimą pavaikštinėti, paskui, vakarop, sugrįšianti ir visi iškeliausią toliau. Ilgai įtikinėjo vaikus, kad pasiliktų, glostė jų galveles ir vis prašė, kad pabūtų iki vakaro pas gerąją „tantę“. Vaikai – nė už ką! Niurzgė ir muistėsi, norėjo sykiu eiti. Bet galop sutiko pro ašaras. Atsisveikindama prie vartelių, ji ilgai spaudė vaikų galveles prie krūtinės, paskui staiga juos pabučiavo ir neatsigręždama nuėjo. Vaikai ašarotomis akimis lydėjo mamą, kol jos pilkas su maišeliu ant nugaros siluetas dingo anapus pakelės alksniukų…

Daugiau šiame pasaulyje jie nesusitiko.

Dieve mano! Vaikai kas valandą bėgo už jaujos pažiūrėti, ar nepareina „mutė“. Nieko nevalgė, taupė mamai. O saulei leidžiantis slapta apsirengė ir patraukė tuo pačiu keliuku, kuriuo mama išėjo. Kai pasivijau, abu piktai mane nužvelgė, įsispyrė patvory į žemę ir nė krust; sušalę, net dantimis kalendami, spoksojo į juostantį eglyną, kol visai sutemo. Ir taip kelias savaites, kai tik saulė leidžiasi, jie vis bėga prie jaujos ir spokso į tamsėjančią girios proskyną, kurioje turėtų pasirodyti „mutė“ Elzė. Grįžta apsiašaroję, nekalbūs, neina vakarienės. Užsidaro kambarėly. Vyresnis, Rudolfas, nuolat rankoje varto motinos paliktą laiškelį, kuriame užrašyti vardai ir adresai. Žiūri į apglamžytą popieriuką ir tyli, akutės tik mirkt, mirkt…

„Mutės” nesulaukėm. Atslūgus potvyniui, pasklido žinia, kad ties upių santaka, senvagėj, žmonės rado nepažįstamos moters kūną. Bet gal ir ne jos? Anais laikais mirtis daug dar jaunų žmonių išskynė.

 

Savų vaikų neturėjom. Taip tie du ir augo. Atrodė, lyg pati būčiau juos pagimdžiusi. Kiekvieną šeštadienį maudydavau pirtelėje, prižiūrėjau, kad gerai ajerų nuoviru išsiplautų plaukus ir juose neįsiveistų babaušių… Primezgiau pirštinių, raštuotų megztukų, kepuraičių su kutais… Jonas iš pradžių purkštavo, priduokim, sakė, juos valdžiai, tegu veža į prieglaudą, čia tik duoną valgo, o naudos – jokios. Bet kas juos ten, prieglaudoj, pamylės? Našlaitukai, o tokie gražūs vaikai, viena paguoda: ir malkų, ir vandens iš šulinio parneša, gyvulius pagirdo. Kur tik pasiųsi – duj ir lekia. Atsileido ir manasis – šėnikes iš dalgio virkšties padarė, klevines slides išrietė. Na ir šėldavo abu – ant ledo, ant kalnelių iki išnaktų. Sugrįžta lekuodami, šlapi kaip šuniukai. Vis dar tikėjomės, kad atsiras „mutė“, o jeigu ne – tegu bus vaikai kaip ir mūsų.

Tu per daug juos lepini – geriausią kąsnį pakiši, galvas išplauni. Ar ne per dažnai nugaras kašerini? Vis pirty ir pirty – išsirengę, pliki, jie gi jau kavalieriai, – ne be pavydo ėmė priekaištauti man Jonas.

Na ir kas, sakau, jie gi mano vaikai. Kas kitas juos pamyluos? Pati be tėtės augau, pažįstu nelaimėlių dalią. Širdį turėtum, Jonai.

Atsileido. Kai berniukai paūgėjo, kibo į sunkesnius darbus. Rudolfas išstypo it smilga, kaštoniniai, pasibangavę plaukai, retas tokią ševeliūrą turi, pirštai kaip pianisto, strazdanius, o akys mėlynos mėlynos. Francas – vadindavom Pranium – šviesplaukis, rudakis, rambokas, dužas, labiau linkęs prie knygų. Abu jau pirmaisiais metais pradėjo mūsiškai šterdeliuoti. Bet tik aš viena galėjau suprasti.

Paskui – pokarinė suirutė, miškų kirtimai, vogimas, kas tik pajėgė, tas ir plėšė. Jonas ankstų rytą susisodina abu į roges ir vakarop partratina iš girios rąstų. Bėgo laikas, mūsų vaikai išmoko tašyti rąstus, suleisti sienojus, obliuoti. Kad tik nepatrūktų, Jonai, tu prilaikyk juos, sakau. Bet jie – nesulaikomi. Kaip eržiliukai. Galvoju, kaip gerai, kad juos pasilikom. Gal jų mama gyva kur nors tebėra, bet gal ir mirė, kitaip – kokia motina nesugrįžtų vaikų? Tačiau ir dar – mokykla. Kaip joje mokyti vokietukus? Suradau ant aukšto savo knygučių ir mokiau, kaip išmaniau…

Per dieną sušilę sumurę tampo rąstus, o vakare – pamokos. Nespėju maudyti. Dumblas nuo nugarų rievėmis eina. Vyriukai per metus kitus išaugo tvirti kaip mūras. Cementiniais pamatais. Dailūs. Visi kaimynai stebisi – iš kur Juodis meistrus ima? Juk tokie budinkai – ohoho kainuoja. Kilo pavydas. Pasipylė skundai. Lyg tyčia valdžia išleido įsakymą: valkatas svetimšalius pristatyti į valsčių. To negana, kaimynystėj žaliukai sumanė įsirengti bunkerį. Mums pasakė, kad fricukai dingtų iš kaimo – nepatikimi. Jonas gauna kvietimą atvykti į valsčių. Grįžta vakare nukabinęs nosį. Prisieis išvaryti, tegu sau šiaušia į faterlandą, sako jis. Ne, šito nebus, atsakiau. Jonas, kad ir savaip, mylėjo vaikus ir man paklusdavo. Gal ir nemylėjo? Daržinėj ties kurtiniu, už šiaudų kūlių, sustatytų ant kartelių, įrengėm bunkeriuką. Jeigu kas – tegu ten kiūto saugūs, kaip kregždės lizde. Ne kartą pakiūtojo – niekas nesuuodė.

Taigi, o kas iš to? Jei ne tos pirtys, galvų trinkimai kas savaitgalį ir šiaudinis bunkeriukas, parištas po gegnėmis, gal viskas būtų ir kitaip susiklostę… Toji karvelidė mus ir pražudė…

Bet kiek laimės, džiaugsmo ir užsimiršimo patirta – tu išnyksti iš šio pasaulio, ištirpsti kaip žvakė. Nesenas esi, turėtum tai suprasti. Buvai gražus bernas. Net aš, kvailė, beveik motina tau, buvau įsispoksojus. Atsimeni, kaip šokom, o paskui, kaip ir visi svečiai per sesers vestuves, miegojom ant šieno? Bet tu – kaip niekur nieko… Stuobrys. Dovanok man, nepyk.

 

Ji pačiumpa mano ranką, glosto, švelniai prisišlieja prie mano peties. Akyse – ašaros. Paskui staiga atsitraukia ir, įspraudusi rankas tarp kelių, sūpuojasi, žvelgia pro neplautus autobuso langus į pilką dangaus begalybę. Tarsi melstųsi…

– Na ir tranko mus ši klerka. Kelias – kaip stalas, bet atrodo, kad medinašiu per bruką važiuojam…

– Amortizatoriai sudilę.

– Kažin kur jie dabar?

– Kas?

– Mano vaikai.

– Išvyko į tėvynę?

– Taigi – į tėvynę, bet ne į gimtąją… Nežinau, ar mane Dievas išteisins? Buvau dar jauna, smarki, meilės nepatyrusi. Ištekėjau beveik per prievartą. Jis kartą virtuvėje užspeitė ir peiliu pagrasino: jei neteki už manęs – papjausiu. Nei mes draugavom, nei mylėjomės – iš karto. Žiauru. Vokietukai buvo didžiausias mano džiaugsmas. Užaugo kaip ant mielių. Ir į vakarėlius pradėjo vaikščioti. Bet kaimo bernai šaipėsi iš jų vokiško tarimo ir neprileido prie mūsiškių panų. Liepiau tų bernų pasisaugoti. Toji balandinė buvo išsigelbėjimas – jeigu kas, abu šmurkšt, kopėčias užsitraukia.

Kartą, Motinos dieną, matau: ant mano kredensėlio pamerktos tulpės. O Dieve, gyvenime dilgėlės nebuvau gavusi! O čia… Pro pirties dureles – šlumšt į vidų laukinių rožių kekė, kitąsyk – po pagalve žibuoklių pabarstyta… Ir kas juos pamokė? Žiūriu, Rudolfas kažkodėl šalinasi manęs, neina kartu maudytis, drovisi. Nukaista nei iš šio, nei iš to kaip žarija… Supratau – jau ne vaikas…

Buvo ruduo. Jonas ir Pranius (taip vadinom Francą, Rudolfą – Rudžiu) išvežė į tolimą miestą obuolius ir medų parduoti. O Rudolfas persišaldė miške ir sušlubavo plaučiai. Temperatūra – aukščiausia. Ką daryt? Lyg tyčia kaime – susišaudymai. Atsimeni? Žuvo vienuolika mūsiškių, malkinę prie Vidaujos stribų priklojo, atžygiavo garnizonai… Kartą vos spėju Rudžiui liepžiedžių arbatos, vaistų nunešti – kiemas jau pilnas kareivių. O aš ir Rudis – balandinėj. Jis išprakaitavęs, karščiuoja, matyt, krečia šaltis, beveik kliedi, dreba, net šiaudų kūliai siūbuoja. Prigludau, tvirtai laikau glėby ir šildau savo kūnu. Laimė, buvo atėjusi kaimynų mergikė į talką bulvių pakast. Tai ji ruskiams ir pasakė, kad šeimininkė pas kaimynus išėjo. Aš tik suspėju kopėčias ant bertainio užtraukti – atsiveria durys… Mudu priglundam vienas prie kito, net nekvėpuojam. Ruskiai pasidairo, pasistaipo – „banditov netu“ – ir išeina. O mudu… taip ir liekam balandinėj apsikabinę lig sutemų, negaliu atsiplėšti – šitoks saldumas. Pirmąkart gyvenime pasijutau moterim; kokia laimė būti moterimi… slaugyti ligoniuką…

– Įsimylėjote?

– Nežinau. Aš išnykau. Pasaulis – kūlvirsčiom. Paskui jau mažai ir saugojomės. Kai tik maniškis išvažiuoja į miestą ar kur kitur, mudu – į daržinę ant šieno. Ar malkinėj, klėty. O Dieve, visą gyvenimą atiduotum – koks šventas vaikas… nekaltybė. Švelnumas – skaistybės ugnis. Aš amžiams prakeikta ragana, ar ne? Degsiu pragare… esu kalta, labai kalta…

– Ką jūs, ponia! Tai labai gražu, retai kam taip atsitinka. Jūs ir dabar tebesate tokia pat žvali, jaunatviška, skaistaus veido…

– Čiulbėk, čiulbėk…

Autobusas įdarda į didmiesčio stotį. Daug keleivių išlipa. Važiuoti lieka tik keletas susigūžusių žmonelių, vieni kramsnoja, kiti gurkia iš mažų buteliukų kolą, snaudžia. Balandžio dangus pilkas, mūrinių namų sienos po žiemos suodinos… Einu į aikštelę ko nors kramtomo nusipirkti. Mano pašnekovė iš autobuso lauk nelipa: dideliame krepšyje rausiasi, kažko ieško. Grįžęs pavaišinu ją ledais. Moteris į mane dirsteli droviai spindinčiom akim, lyg jausdamasi kalta ar laukdama išrišimo už atvirumą. Nedrąsiai paima skanėstą.

– Kaip seniai matėmės. Kai nušlavė sodybas, žmonės išsibarstė. O jūsiškė gal dar tebestovi? – paklausiau.

– Net nežinau. Gal, kai žmonės kėlėsi į gyvenvietes, nugriovė. Aš iš ten jau buvau išsikrausčiusi.

– Šį bei tą girdėjau apie priklydusius vokietukus, bet jie netikėtai dingo iš akiračio. Jūs taip pat kaip į miglas prapuolėt…

– Apie Jono nelaimę tikriausiai nieko nežinai?

– Girdėjau kažką negero, bet… tiek to.

– Tai ir gerai. Užtenka savų bėdų. Galėjom gyventi, nieko nebūtų trūkę. Ne visada turtai laimę neša. Kaip Jonas plūkėsi, kaupė pinigus, daužėsi į tolimiausius miestus, iš Vokietijos parsigabeno net fortepijoną, – kad tik daugiau daiktų, pinigų. Prisimenu rudens vakarą – kartu su vaikais maudžiausi pirty, nė nepajutau, kada grįžo. Įeinu pro virtuvės duris, priemenėj, pravėręs langą, sėdi ir rūko. O saulėlydžio gražumas – atsisveikinam su vasara. Jis į kabantį ant sienos tėvų paveikslą spokso, net nemirkčioja. Ir ką jis ten mato? Raudoneglės spalvos saulėlydžio pleištas pro langą įspysta – krinta tiesiai ant pasipūtusių senolių vestuvinės nuotraukos. Amžinybės šviesa, galvoju. Eik, atsigausi ir tu, sakau, pirtelėje dar liko karšto vandens… Einam abu, jis piktai burbteli, jei fricams gali trinti nugaras, tai pakašeryk ir man. Ką gi, paklūstu. Einu į pirtį antrą kartą. Vaikų joje jau nėra. Prieangy nusirengiam. Pro langelį žioruoja raudonas dangus. Jaučiu, kaip jis mano kūną stebi, apžiūrinėja – gėrisi, tarsi pirmą kartą matytų. Seniai žinojau, jog jam esu graži ir jis negalės manęs palikti, kad ir kas atsitiktų. Jis kartais pasijusdavo net menkesnis, senesnis už mane, ne toks gražus, lyg ir neprilygstąs man. Apimtas gerumo, išsitiesė ant suolo visu ūgiu ir paprašė pakašerinti nugarą…

Po maudynės išslenkam į lauką. Juoduoja eglių viršūnės, parėmusios blėstantį dangaus skliautą – kokia tat amžinybė nepaliaujamai srūva į žemę. Gražu ir gera būtų, jeigu… Vaikai ant aukšto jau miega. Pirštų galais įstypčioju į miegamąjį. O jis paprašo, kad apsivilkčiau gražųjį chalatą, parvežtą iš Tilžės, ir pašpacieruočiau. Neva tuo mėlynu, švelniais vyšnių žiedais pagražintu apdaru aš esu panaši į Sabos karalienę. Vis jo išmislai. Kai atsigulu, suima miegas, bet jis, pasistatęs du alaus butelius, degtinės čėrką, pasidėjęs kumpio, užsidega lempą ir purpso. Pro miegus jaučiu – švelnus ir šiltas kailiukas šliaužia mano kūnu, pečiais, krūtimis ir, nusileidęs žemiau, apmiršta… Ar tikrai, Monikut? – išgirstu žodžius ir pabundu. Taip… O Dieve, ar tikrai, Monute, žmonute? – klausia jis ir ant mano veido nukrinta jo ašaros. Jau trečias mėnuo, prisipažįstu, – negi slėpsi… Nejaugi, stebisi. Kokie dyvai? Aš gi moteris. Visko būna. O karaliene dangaus ir Sabo, pasiglemždamas lūpomis mano ausį ir plaukų kuokštą, sukužda jis. Dabar baigta – pasigersiu „v drebezgi“. Pabučiuoja man į skruostą ir atsikelia aplaistyti naujienos. Išmaukęs porą stiklelių, vėl atrėplioja prie lovos. Ačiū Dievui, sako, turėsime savo… Stebuklas! O buvau praradęs viltį… Be širdperšos fricukus galėsim pavėžėt į faterlandą. Tegu sau keliauja. Paauginome – duonos užsidirbs. Ir mums, ir jiems bus ramu, – vepezuoja pusgirtis. Apsiramink, sakau. Kai išsipagiriosi, tada ir pakalbėsim. Aš juos vis tiek iškrapštysiu, sako jis, tu nežinai, kas man gresia. Jie mūsų vaikai, sakau, kaip ir tas – pilve. Tik pamėgink juos išvaryti – įkandin iškeliausiu ir aš. Jis supyko. Atgręžė nugarą. Paskui, atlyžęs… mėgino grabinėtis, bet atstūmiau jo ranką ir piktai rėžiau: leisk miegoti.

Šito jis nesitikėjo. Bet vaikų neišvarė. Taip ir gyvenau kupina nerimo. Prisipažinti, ar ne? Pasakyt teisybę į akis?.. O gal patylėti? Įjunk tą aparačiuką, girdėjau, įrašei giesmę amžiną atilsį partizanei Elenutei – pasiklausysim dar sykį.

Mūsų drandaletas be amortizatorių sunkiai išjudėjo iš miesto. Saujos dydžio plastikinė dėžutė tyliai liejo graudžias žemaičių Kalnų giesmes. Iškilmingai sugaudė orkestro dūdos, jų garsai, atrodė, nusirito besidriekiančiom kalvom, tuščiais laukais. Mano bičiulė persižegnojo ir ėmė tyliai melstis, tikriausiai už velionės Elenos, po Kalnujų smėliu paliktos jos giminaitės, mano kaimynės, vėlę. Tik dabar ėmiau suvokti, kad gražioji Monikutė ne iki galo atvira. Prisiminiau kadaise girdėtas kaimynų apkalbas, kurias seniai buvau užmiršęs, nes nebuvo su kuo apie jas samprotauti. Juk ne šiaip sau Jonas tą džiugią gerosios naujienos naktį Monikai atgręžė nugarą. Jį gi turėjo kamuoti dvejonės ir įtarumai, kitaip – kokios audros galėjo išskirti tokią darnią ir gražią porą?

Artėja kelionės pabaiga. Monikos ridikiulyje suklanksi varpelių melodija. Išjungiu giesmes. Skubriai atvėrusi kapšelį, ji gyvai, švytėdama džiaugsmu, ima kalbėti telefonu.

– Taip, aš klausau. Aha, gerai, puiku. Aš jau netoli, po pusvalandžio gali ateit. Atia…

Mobiliuką atidžiai įkiša į juodą kaušelį ir rūpestingai paguldo ridikiulin.

– Na va, kelionė taip ir neprailgo. Kaip gerai, kad susitikom – vis į vieną pusę.

– Smagu buvo ir man. Įdomų gyvenimą gyvenot, ponia. Bet esate ir paslaptinga. Apie tai, kodėl iš namų pasitraukėt, sklido visokių legendų…

– Ne legendos, vaikeliuk, bet nelaimės, ašaros ir kraujas iš namų išvijo. Kai Jonas imdavo siautėti, dukrelę išsiųsdavau pas kaimynus, pati užsisklęsdavau kamaroj. Argi įmanoma buvo su tokiu… gyvent? Gal ir be reikalo atsivėriau, pasikarščiavau. Bet kiek galima slapukauti? Jau pusantrų metukų Karina buvo. Apsirgo kokliušu ar tymais. Nerūkyk, sakau, prie kūdikio. Geriau vygę pasupk, kol skalbinius išdžiaustysiu. Jis niūkso prie stalo ir vis tiek rūko. Jonai, sakau, mergytė serga, nerūkyk. Pakluso. Priėjo prie vygės ir kad pradės supti – vaikas vos į palubę neišlėkė. Kas gi taip supa? Nuovokos turėtum… Jis kad trenks vygę į šalį, kad suriks: „Eik ir supk tą savo fricukę, manęs daugiau neprašyk.“ Ne fricukė, mudviejų vaikas, aš ataudžiu. O kodėl jos kudlos taip rausta, sako, a? Nuginkluota – viskas. Taip ir išklojau, kaip kas buvo per tuos metus. Skiriamės, Jonai, sakau, aš myliu Rudolfą. Ir Karina ne tavo. Jau sutarta – teku už Rudolfo… Jonas tik sužaibavo akimis ir sušvokštė: niekada šito nebus, niekada!.. Kaip mane gyvą matai. Trenkė duris ir išėjo.

O po savaitės – linamynis. Jonas pasitvėrė šakes, geležgalius ir išėjo neva šernų galabyti…

Iš vilkduobės vaikai nebegrįžo…

Jono košmariški sapnai išsipildė. Rudens vakarą prieš pat Vėlines, girtas namo iš našlės Salomėjos traktorium važiuodamas, nugarmėjo į užšalusią srutų kūdrą ties fermomis. Jo kūną ištraukė apie vidudienį, traktorių – tik po laidotuvių…

Ji susigūžia ir, išsitraukusi servetėlę, šluostosi skruostais riedančias ašaras. Aš spusteliu virpančią jos ranką.

– Atleiskite, ponia, nenorėjau…

– Aš pati kalta… pati – dėl visko… Va jau atėjo pasitikt – maniškė. Aspirantūron įstojo, Mančestery. Tuoj išlipu… Sudie, branguti. Nežinia, ar besusitiksim.

– Kodėl gi – bus progų…

– Vargu. Su Karina išdundu į užsienius – anūkėlės prižiūrėt! Nežinia, kaip ten…

Ji pakyla, visu stotu prilimpa prie autobuso lango ir mojuoja aikštelėje lūkuriuojančiai rusvaplaukei gražuolei, taip panašiai į mamą.

Eugenijus Ignatavičius. Nebijojęs būti savimi

2015 m. Nr. 2 / Juozapas Girdzijauskas. 1935.VII.10–2014.XII.30 / Nežinau, ar būtum pritaręs prancūzų poeto Charles’io Pegua minčiai, kad Mirtis yra niekas. Tik perėjau į kambarį, kuris šalia, Aš esu aš, o jūs esate jūs. Jums tebesu tas, kas buvau visada.

„Metų“ anketa. Arūnas Spraunius, Eugenijus Ignatavičius

2010 m. Nr. 5–6 / Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime?

Juozas Aputis. Pasikalbėjimas su savim

2006 m. Nr. 11 / Eugenijus Ignatavičius. Kiparisų tamsa. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 238 p.

Jolita Skablauskaitė. Kapinių balandis

2009 m. Nr. 8–9

Trečias skyrius iš rašomo romano „Sado sindromas“

Vieną popietę, vaikščiodamas palei Vilnelę, Užupyje išvydau seno namo balkone stovinčią moterį, o ant to namo palangės sėdėjo nuogas vyriškis ilgais plaukais. Moteris atrodė labai nelaiminga. Sustojau prie pat upės ir apsimečiau, kad stebiu bėgantį vandenį. Moteris buvo apsivilkusi šviesiais klostuotais drabužiais. Veide – sustingęs išgąstis.

Aš mėgau vaikščioti palei Vilnelę. Čia ateidavau, kai mane apnikdavo bloga nuotaika, tikėjau, kad tekantis vanduo tolyn nuneša negeras mintis, praskaidrina galvą. Taip ir atsitikdavo, namo grįždavau tarsi apsivalęs. Nesupratau, kaip moteris, gyvenanti prie stebuklingo vandens, gali būti tokia nelaiminga. Vienu metu vyras atsuko man savo veidą, žiaurų, randų subjaurotą. Jis man pasirodė panašus į galvažudį.

Namas buvo palinkęs į dešinę pusę, atrodė apleistas, beveik griūvantis. Tamsus ir baugus. Geriau įsižiūrėjau į moterį. Ji – viduramžiška, ištįsusi lyg deformuota figūra, smulkutė, baltu veidu, aukštyn sukeltais plaukais – stovėjo prie didelio, pailgo lango, tarsi be garso šaukdamasi pagalbos, nenuleido nuo manęs gailių akių.

Ir kartą ryžausi: langai atlapoti – anei vieno žmogaus… perbridęs upę, užšokau ant vienos palangės, nustebęs spoksojau į atsivėrusią priešais mane tuštumą. Padvelkė pelėsiais ir šalčiu. Aš gi taip mėgau visokias griuvenas, kad manęs net nebaugino galimas susitikimas su banditu. O gal čia – koks galvažudžių lizdas ir ši moteris – įkaitė? Dabar jau pašiurpo oda. Bet nušokau ant grindų ir leidausi į pavojingą žygį.

Ilgi, vingiuoti koridoriai, kai kurios durys paliktos praviros, už jų – tušti arba su keliais baldeliais bei neaiškiais rakandais kambariai, apspurusiomis sienomis, atsiknojusiomis apmušalų skiautėmis. Bedvasiai, tušti.

Galiausiai atradau ją viename dideliame kambaryje. Jame stovėjo tik antikvarinė geležinė lova, primenanti laba seną kapą, aptvertą aukšta, aprūdijusia tvora. Joje miegojo nepažįstamoji.

Ant sienų tamsavo didelės pasklidos dėmės, kampuose kadaravo voratinkliai; raibuliavo nežinia kieno pilkšvi šešėliai. Pro langą sruvo blanki melsva šviesa, tarsi lauke šviestų ne saulė, o mėnulis.

Glūduma, ratilais sklindanti po visą nykią, labai slegiančią patalpą, niaurios, plaukiančios erdvės… sudūlėjusių draperijų liekanos, tiesių plokštumų keisti susiaurėjimai, ant lubų dar likusios kažkokių ornamentų žymės – viskas nublukę, papilkėję. Grindys – kai kur išpuvusios, aptrauktos melsvais puvėsiais. Kažkada buvusio kilimo gumšantys puvėkai.

Tarsi vėl būčiau atradęs dar vieną Moiną, tik vyresnę, jau puolusios sielos, viską pralošusią. Ji miegojo vieną ranką pasidėjusi po skruostu. Aplinkui – kosminė tyla. Stūksojau pašiurpęs, laukdamas gyvuliško maurojimo, tiesiog regėdamas į mane skriejančio peilio blyksnį.

Nieko neatsitiko. Ji tebemiegojo. Aš dar laukiau.

Turėsim lovas, pilnas aromatų,

Sofas, tokio gilumo kaip kapai,

Keistas gėles, kur ant lentynų matos,

        Po dangumi, pražydusias margai, – atskrido į galvą Charles’io Baudelaire’o eilės.

Išdrįsau. Žengiau į priekį ir ranka lengvai pajudinau jos petį.

Garsiai riktelėjusi, atsisėdo „geležiniame kape“. Sėdėjo, apimta siaubo, išplėstomis akimis žiurksodama į mane. Paskui ji atsistojo lovoje. Vilkėjo ilgais, beformiais marškiniais. Juose – žaliu šilku išsiuvinėtos dilgynės; senos moters rankdarbis, pamaniau, gal jos močiutės. Ėmė mojuoti rankomis, tarsi vaikytų vištas.

– Aš jūsų nenuskriausiu. Apsiraminkite. Dažnai einu pro šalį, man patinka čia vaikščioti, – kalbėjau stovėdamas, nes, be lovos, kambaryje nieko daugiau nebuvo. – Vienąkart mačiau labai baisų pliką vyrą. Gal jis jus užpuolė? Kaip galit gyvent tokiame griūvančiame name? Nors langus užsidarytumėt.

Ji tebežiūrėjo į mane baimingai, nepasitikėdama, bet neberėkė.

– Kas jūs toks? Ir ko jums reikia? – verksmingai sušnirpštė.

– Įlipau pro langą, nes pamaniau, kad jums reikia pagalbos, – paaiškinau. – Tada atrodėt labai išsigandusi.

– Aš ir dabar bijau, – suaimanavo.

– Manęs? – šyptelėjau. – Manęs nereikia bijoti. Argi aš panašus į banditą?

– Ne, – atsakė sumišusi ir atsisėdo lovoje nuleisdama ant grindų kojas, melsvas, voriškas.

        – Ar jis neateis? Banditas.

– Vasia? Ne. Vakar jį išvežė policija, tad užmigau it negyva, – ji sumirksėjo. – Dabar jaučiuosi visai gerai.

– Jums čia labai nesaugu. Kieno šis namas? – paklausiau.

– Mano.

– Jūsų? – nustebau.

– Tėvai man jį paliko. Daugiau nieko.

– O kur dabar jūsų tėvai? – nesilioviau klausinėjęs.

– Mirė, – atsakė ir pasisuko į mane atsikišusiomis mentėmis nugara, ja tuoj pagavo sroventi medžių lapų šešėliai.

– Ak, – ištariau, – bet čia gyventi vienai nepatarčiau.

– Pripratau. Negaliu nusipirkti buto, nors ir parduočiau šį sklypą, – vis nenuleisdama nuo manęs akių guodėsi. Pro plonus naktinius marškinius persišvietė tamsus trikampėlis ir sukėlė man geismą.

– Vieta labai graži – pats Vilniaus centras. Vertėtų pabandyti, – tariau. Jos vagina man užrakintos durys, pamaniau.

– Atleiskit. Reikėtų apsirengti.

– O kas tas vyriškis, kurį aną dieną mačiau nuogą ant palangės? – paklausiau, kai jau sėdėjome mano mašinoje. Nesuprantu, kaip man pavyko ją prikalbinti, prisijaukinti, nuraminti. Pasiūliau truputį pasivažinėti ir užmiršti aną dieną. Keistas, jos vienatvėje trūnijantis begeismis, lelijų blyškumo kūnas, pamaniau.

– Tai – mano brolis. Geriau apie jį nekalbėkim.

– Puiku.

O gal ji melavo, bet kodėl man turėtų rūpėti? Pasakė man savo vardą ir pavardę. Buvo vienturtė duktė. Jos motina – garsi pianistė, mirė prieš kelerius metus. Apie jos tėvą nieko nežinojau. Kodėl iškart jos nepažinau? Buvo smarkiai pasikeitusi, sulysusi.

– Neseniai grįžau iš ligoninės, jei būčiau ten ilgiau gulėjusi, mano namą būtų okupavę valkatos.

Taigi, vieną tų valkatų aš ten ir mačiau, pagalvojau. Emilija skundėsi savo motina. Ji buvusi pernelyg graži moteris. Baisi egoistė. Ji nuolat ką nors įsimylėdavo. Didžiausia jų tragedija buvo tai, kad abi ilgai mylėjusios tą patį vyriškį.

– Na ir kas? – paklausiau.

– Jis buvo už mane jaunesnis ir net nenorėdavo į mane pažvelgti. Jaučiausi nevykėle, baidykle.

– Nesąmonė.

– Ji išvarė mane iš buto, – pykčiu prapliupo Emilija. – Norėjo, kad gyvenčiau savarankiškai. Sugebėjau įsigyti tik šį griozdą. Melavau, kad jį paliko mano tėvai. Motina man nieko nepaliko. Viskas atiteko vienam konservatorijos studentui. Pamišėlė!

– O kur dingo tas vyriškis, kurį abi mylėjot? – pasmalsavau.

– Baigė mokslus ir vedė vienmetę moterį. Dabar jau du vaikus turi. Negaliu jo pamiršti, kaip ir savo mamos. Jis mums abiem sukėlė daug sielvarto, – giliai atsiduso Emilija. – Gerai, kad aš labai myliu savo darbą, savo mokinius.

Dabar prisiminiau, jog kartą buvau jos režisuotame spektaklyje. Labiausiai man patiko dekoracijos, kurias ji pati sukūrė.

– To neužtenka, – burbtelėjau.

– Mane gerbia ir myli mokiniai, – didžiuodamasi ir šnairuodama į mane pasakė.

– Užsukam pas mane ir išgeriam vyno, – pasiūliau.

Emilija sutiko. Ji jautėsi velniškai vieniša ir nieko nuo manęs neslėpė.

Prisiminiau jos motiną. Kai eidavo gatve orginaliai apsirengusi, žmonės atsisukdavo, o kai pradėdavo kalbėti, apsaldavai nuo jos melodingo balso, galėjai klausytis ir klausytis, žodžiai liedavosi iš lūpų tarsi įstabiausia muzika. Mėgstamiausia, pamenu, jos spalva buvo žydra. Jos koncerte buvau vienąsyk. Na kodėl mirė tokia švelni ir graži moteris?

– Kas atsitiko, kad gulėjai ligoninėje? – paklausiau Emilijos.

– Et, nieko rimta, kažkas plaučiuose.

– Rūkai?

– Ne. Mečiau.

– Tai gerai.

Emilijai, kaip ir visoms moterims, labai patiko mano namai.

– Aš tiek daug skaičiau apie jus.

– Niekai, – nerūpestingai mostelėjau ranka. – Eime į terasą. Pamatysi puikų vaizdelį. Ir nevadink manęs – tu. Sakyk – Albanai.

– Bet jūsų, atsiprašau, tavo vardas yra Bernardas.

– Tai oficialus krikščioniškas vardas. Albanas reiškia tą patį, tik yra pagoniškas. Vien mama mane vadina Benu, Beniuku, bet aš esu Albanas.

Ji pradėjo juoktis ir pasidarė visai graži. Emilija nebuvo vargšė. Ji buvo protinga moteris.

Ilgai žvelgėme į atsivėrusį kraštovaizdį. Pačios seniausios, gaižiausios pasaulyje dulkės, atplaukusios iš Baltlaukio, leidosi ant mūsų pečių. Prieš akis nutvisko šviesūs, saulėti kloniai. Debesų gurvuoliai slinko link miesto. Paėmiau Emiliją už rankos. Ji net sudrebėjo. Veidais jautėme gaudžiančią laukų erdvę, melsvai pamiglavusią, švelniai raminančią ir glamonėjančią odą.

Pasilenkiau ir pabučiavau Emiliją.

Nusvirusios uosių šakos ir baltieji dobiliukai apačioje… ne, gėlių aš nesodinau, tik gebenes, greit jos užaugs, apraizgys sieną, turėklus, visus metus džiugins savo žaluma. Saulė truputį pritemdė šviesą.

Nusivedžiau Emiliją į miegamąjį. Atnešiau vyno, paleidau beveik sakralinę tarsi kito pasaulio muziką.

Patamsėjo vasara, pamaniau; greit ruduo kyštels savo trigrašį. Baisūnas! Jam labai patinka mane kankinti. Senas niekšas strazdanotu užpakaliu dvokia šieno plėkais ir puvėsiais, žiūri apipelijusiom akim, žemę apdraiko voratinkliais, suka raudonų, geltonų lapų sūkurius, pila kibirais vandenį, tabaluodamas apšerkšnijusiais pautais, artinasi; šalin, pabaisa! Man dar priklauso daug šiltų, žalių dienų.

Emilija jau buvo viską apie save pasakiusi, jei tik ko nesumelavo.

        Tik nuo kelių vyno gurkšnelių moteris visai apgirto. Kažkodėl pagalvojau apie gremėzdišką geležinę lovą tuščiame kambaryje ir, nenorėdamas paimti jos girtos savo lovoje, pasiūliau:

– Pasitrankom truputį po Vilnių, paskui aš tave parvešiu namo.

Emilija iškart atsipalaidavo, pralinksmėjo.

 

Tyliai niūniavau panosėj.

Turėsim lovas, pilnas aromatų,

Sofas, tokio gilumo kaip kapai,

Keistas gėles, kur ant lentynų matos,

Po dangumi, pražydusias margai.

– Ką tu niurni?

– Nieko. Prisiminiau vieną eilėraštį.

Nuvežiau ją prie Bernardinų architektūrinio ansamblio. Išlipome iš mašinos. Ją pabučiavau. Godžiai atsakė į mano bučinį. Pasakiau, kad ši vieta mano širdžiai pati brangiausia. Ji nusijuokė. Vėl pabučiavau. Atsakė ilgu, visą gyvastį ištraukiančiu bučiniu tokiom plonom, bekraujėm lūpom…

– Nesivampyrink, – tyliai sušnabždėjau.

Sėdome į mašiną ir grįžome į jos namą.

O siaube, buvo tamsu tamsu.

        – Elektrą seniai išjungė, – paaiškino Emilija.

Man net kiaušeliai susitraukė iš baimės, bet pakėliau Emiliją ant rankų, buvo lengvutė it vaikas, ir nunešiau. Tvoskė pelėsiais ir mėtomis. Vėliau ji man paaiškino, kad mėtų į lovą prikemšanti, nes bijo visokių vabalų, o jie nekenčia mėtų kvapo.

Ridinėjomės po „kapavietę“ it susipynusios šaknys.

Šiame tamsiame, tuščiame name taip pat vaiduokliškai mylėjomės. Gerai, kad buvau pasiėmęs viskio gertuvę, – meilei reikėjo drąsos. Vienu momentu pakėlęs galvą išvydau lange ilgaplaukio vyro veidą. Turbūt tas pats banditas, pakraupęs pagalvojau. Nežinau, ar ilgai jis stebėjo mus besidulkinančius, bet ką jis galėjo tamsoje įžiūrėti? Geismas atslūgo.

Prieaušrio melzganoje šviesoje, kai jau galėjau įžvelgti kambario kontūrus, viskas dar paslaptingiau atrodė. Gurkštelėjau iš gertuvės ir mane apėmė tikras siautulys. Vargšė Emilija, bet paskui ji jau gulksėjo iš malonumo. Vasarošiltė oda vos ruseno. Ploni kauleliai lankstėsi it guminiai. Man pasirodė, kad orgazmą ji suvaidino.

Kūnai pašiurpo nuo ryto vėsos. Emilijos oda buvo nemalonaus melsvo atspalvio, tarsi mirštančiosios. Visąlaik dirsčiojau į langą, ar nepasirodys kanibališkas snukis.

Pirmieji saulės spinduliai pervėrė moters akis – gelsvas, šlapimo spalvos; ryškiai geltonas blyksnis it kalavijo ašmenys žybtelėjo tarp krūtų. Ji liguistai sudrebėjo. Prisidengė krūtis, sudegusios žvakės galiukus. Įsisiurbiau į jau atšalusias lūpas. Pasigirdo tylus kūktelėjimas. Ant paliegusio kūno pro pravirus langus jau sruvo šviesos srautai. Vėl mylėjomės baltoje šviesoje, sklindančioje nuo upės…

Kėliausi iš monstriškos lovos it iš seno apleisto kapo, baimingai dairiausi, ar netūno kas nors kampe su išgaląstu peiliu.

– Išeini? – nenuoširdus šypsulys perkreipė Emilijos veidą.

– Nejauku pas tave, – sugergždžiau perdžiūvusia gerkle; mirtinai reikėjo alkoholio, nesvarbu, kad vairuosiu mašiną, kelių lašų užtektų. Pažvelgiau į gertuvę. Ant dugno dar buvo likę. Susivarvinau tuos likučius į burną.

Pamažu gaivelėjausi. Išvydau vario žalymo lavondėmes Emilijos pilvo apačioje. Košmariškos, apgliaumėjusios sienos ir aptrupėjusios lubos, sakytum, siūbavo ir griuvo ant manęs. Sukaupęs jėgas apsirengiau, grindys skleidė garsus it gyvi padarai.

– Nebegrįši? – paklausė plonu balsu „šmėkložvakė“.

– Sugrįšiu, – pažadėjau.

Ir išėjau. Vario žalymo lavondėmės pilvo apačioje, gal tik pasirodė. Gyveni senam name it giliame išdžiūvusiam šuliny – pamėlusi, tirtanti. Labai ligota ir pasmerkta, tikra šmėkložvakė, mąsčiau, bet ji manęs lauks; vos atsidūręs savo mašinoje, lengviau atsidusau: šis nuotykis galėjo ir kitaip baigtis. Prie tokios baisios lovos būtų tikusios krauju aptaškytos sienos, žvilgančios kraujo balos… besivoliojantis koks nors kūno gabalas… Vėl pasivaideno žalsvos lavondėmės jos pilvo apačioje.

Emilijos dekoracijos buvo tikros.

O aš pabandžiau įsivaizduoti ją labai gražią, vaikštinėjančią kartu su vapsvaliemenėmis grafaitėmis aštuonioliktame amžiuje, skinančią baltas lelijas prie tvenkinio. Ir ribuliuojančiais tų moterų atvaizdais vanduo pasipuošė, gulbė, miglos šydu galvą prisidengus, pro šalį praplaukė…

Praėjo gal kelios dienos. Niekur neradau sau vietos. Ji nuolatos galvojo apie mane, kiekvieną valandą, net minutę… jei neateisi, aš tau vaidensiuosi, juk pažadėjai dar ateiti; negalėjau susikaupti, svaigo galva, viskas krito iš rankų.

Tirštas rūkas varvėjo medžių šakomis. Viskas man dvejinosi, trejinosi akyse. Emilijai tokį rytą prie pat vandens turėtų būti šalta, pagalvojau; raina šviesa už tankiausių voratinklių… ten miega melancholiškoji Emilija. Tu ją pažadink, sakiau sau. Būsi laimingas.

Alabavo paukščiai, iki pat snapų apžėlę plunksnomis. Vienas, mane pamatęs, išskėtė sparnus, melodingai svirbeno.

Jos namas pasitiko mane kapinyno tamsa ir tyla, nors pro atlapus langus nuo upės plūdo miglos ir buvo girdėti švelnus bėgančio vandens čiurlenimas, persimaišęs su paukščių balsais.

Ji laukė manęs. Atrodė lyg pašarvota savo lovoje, tarsi šventoje kriptoje, paskui susirietė į kamuoliuką, inkštė ir drebėjo it ką tik gimęs šuniukas. Prie lovos buvo pamerktas glėbys baltų laukinių gėlių, vos nepradėjau raudoti, nors mano kūnas jau seniai alko.

Apkabinęs čiūčiavau ją it mažą mergaitę, kol sušilo ir pradėjo juoktis.

Pro marškinių iškirptę išsprūdo mergiškos krūtys. Susidrovėjusi nusišypsojo; skubrus rankos gestas – ir pirštai sugriebė ploną audinį.

– Ne, – pačiupau jos rankas ir ėmiau bučiuoti. Nuvilkau naktinius marškinius.

Vinklūs, elfiški pirštai truktelėjo užtrauktuką, artėjo užnuodytos jos lūpos…

Pelenaspalvis kūnas buvo išpinkliotas mėlynomis voratinklinėmis gyslelėmis, krūtys – it du rytmetiniai mėnuliai, stengiausi nežiūrėti į pilvo apačią.

Jos šiltas, drėgnas požemis manęs ilgai neišleido. Tik vienąkart, kai patyrė orgazmą, ji paukštiškai sutirlirliavo.

– Tavo kūno dausas visas išbraidžiau, – pašnabždom tariau glostydamas vešlius, ilgus plaukus, – gal reikėtų išgert kokių vaistų.

– Nepadės. Man jau niekas nebepadės.

– Visiems pasitaiko, bet skausmas praeina ir tau praeis. O kur dingo tavo banditas, tas ilgaplaukis? – nepalioviau juo domėjęsis.

– Vasia. Jis ne banditas.

– Bet sėdėjo.

– Sėdėjo. Nekaltas.

– Visi jie taip šneka, – supykau. – Kalenčiks.

– Jis manimi labai rūpinasi, – paaiškino.

– Kaži kodėl? Matyt, jam reikalingas tavo turtas. Šitoks didelis namas pačiame Vilniaus centre, tai kas, kad apiręs. Turint pinigėlių iš jo būtų galima rūmus padaryti. Apie tai aš labai gerai išmanau.

– O jis nieko neišmano, – pertraukė mane Emilija. – Jo nedomina tokie dalykai.

– Oho. O tai kas jį domina?

– Pats žmogus.

Pasijutau nejaukiai.

– Manau, kad nedera jums trukdyti. Turi šeimininką, – ironiškai pasakiau.

– Jis – joks šeimininkas. Aš sergu! – ji suriko.

Tik akys kunkuliavo giliose akiduobėse, o bekraujis kūnas atrodė jau visas nuaustas iš rudenėjančių spindulių.

– Gal… – murmtelėjau; tos baltos laukinės gėlės prie jos geležinės lovos šnypštė it žąsys ar gyvatės.

– Greit iš lovos nebeišlipsiu. Tu nesupranti. Banali tiesa. Sveikiesiems tai – nemalonus reginys. Ir kad tai būtų vien reginys!

– Tu man labai graži. Permatoma. Manau, kad plaukai iš tavęs iščiulpia visus syvus. Jie tavimi maitinasi – auga, keroja į visas puses, – pasakiau ir pajutau dūlančių samanų kvapą, sklindantį nuo jos papilvės.

        – Galiu nusikirpt, bet nemanau, kad nuo to man pasidarytų lengviau.

– Nė nebandyk!

Be manęs ji vėl apsitrauks vienatvės rūdimis, pamaniau dar nesuvokdamas tikrosios padėties. Tas padugnė Vasia – tik jos tarnas.

Išviriau stiprios kavos. Iš pradžių dantys kaukšėjo į puoduko kraštą, paskui ji aprimo, net nušvito.

Jau eidamas pro duris dar kartą pažvelgiau į mielas švelnias akis. Pasidarė labai liūdna: turėsim lovas, pilnas aromatų, sofas, tokio gilumo kaip kapai…

Paskambinau Mindaugėliui. Pasakiau, kad šiandien noriu pasiautėti, įsikandau šį Moinos žodį, – tik jokių restoranų, jokių vakarėlių, jokių bobų. Mindaugas nusijuokė. Atsakė, kad ir jis norėtų, tik nežinąs, kada grįšiąs namo. Galėjau jo palaukti. Turėjau raktą nuo Žaliaburnio kambario; taip mes pravardžiavome Mindaugėlį. Iš draugiškumo. Jis buvo fainas bičas ir visada gyveno netoli Šventojo Kazimiero bažnyčios.

Sėdau į mašiną ir nuvažiavau. Atsirakinau jo vieno kambario butą, į akis plūstelėjo raudona prieblanda. Atsisėdau prie lango ir, neturėdamas ką veikti, spoksojau pro jį. Priešais augo medis raudonais lyg kraujas lapais, net ir vasaros pradžioje jie buvo raudoni. Plazdėjo tarsi raudono ūko vėliavos… jokio garso. Mačiau aplūžusią tvorą. Praėjo vyras ir moteris. Susikaupę, susimąstę. Matyt, ruošėsi lemtingam žingsniui. Raudono ūko vėliavos tebepleveno… Iš jų šastelėjo kažkoks baisuolis, matyt, iš Krasnuchos. Oplia! Peršoko tvorą. Ir pasivijo nueinančiuosius, tarsi žvėris, atrodo, net girdėjau, kaip grasinamai urzgia.

Vyriškis tvirtai apkabino moterį. Užpuolikas tvojo jam per veidą. Nukrito skrybėlė. Moteris pradėjo verkti.

Viską mačiau sėdėdamas prie lango. Žiūrėjau tarsi spektaklį.

Pabiro nutrūkę karoliai. Išsislapstė žolėje.

Raudona šviesa nusvidino žmonių veidus. Jie nesuprato, kad aš juos stebiu. Tebesiaiškino savo santykius.

Vyriškis pasilenkė, pasiėmė skrybėlę, užsivožė ją ant smailos makaulės.

Anas nuėjo su moterimi. Tas liko vienas. Man jo pagailo.

Staiga paliktasis ėmė šėlti: trypti kojomis, visa gerkle rėkti. Atrodė lyg išprotėjęs – per vieną mirksnį.

Gal nusižudys, mąsčiau, šiandien arba labai greit. Pasislėps, paskui pasikars. Jau dabar man jis panašus į pakaruoklį. O moteris niekada nebus laiminga, labai stengsis gyventi lyg niekur nieko, bet nesėkmingai. Ji ilgai negyvens. Prilips kokia nors liga ir ją pribaigs. Tas pats atsitiks ir vyriškiui. Tiesiog jie gyveno netinkamoje vietoje. Radiacija juos nugalabys. Kokie kvailiai! Išsišiepiau: esu atsparesnis už vilką, už bet kokį gyvą padarą. Mano gyvenimas dar neįpusėjęs, tik vienatvė – beribė.

Net tamsa čia būna raudonos spalvos. Vienišo vyro karalystė. Vėlai grįš. Šį vakarą nevažiuosiu namo, geriau liksiu pas Mindaugą.

 

 Moina jau miega savo kambaryje. Gal mano, kad šiąnakt parsivešiu kokią naktinę plaštakę. Alinančios, bemiegės naktys – praeityje. Persisotinau. Gal kažkuo esu jai panašus į motiną. Mano aplinka jos nestebina. Skirtumas toks – vyrai moka motinai pinigus, o aš moterims dovanoju prisiminimą. Kai taps apgailėtinos kriošenos, jos neužmirš manęs, užburtojo princo, vienos nakties apsvaigimo, net savęs nekaltins, aikčios prisiminusios. Moina jaučiasi už jas laimingesnė, tik iš pradžių save dar laikė priklydusia kačiuke, kurią priglaudžiau iš gailesčio. Paklaikusi klaidžiojo po namą, o dabar jai savas kiekvienas baldas, miela menkiausia detalė, svarbus mažiausias daikčiukas, brangūs visi mažmožiai…

Žavioji vagabundė. Prisiekiu, jos ateitis bus nuostabi.

Tik po vidurnakčio parsibaladojo Žaliaburnis. Puolė teisintis, kad niekaip negalėjęs ištrūkti, bet rytoj – šeštadienis, turėsim laiko pramogoms.

– Bet tu negirtas, – stebėjosi Mindaugas, – kaip keista. Paaiškink.

– Nėra ko aiškinti. Man liūdna.

– Būna.

Nuėjome miegoti.

– Ar tau būtina šiandien linksmintis? – atsargiai paklausė rytą. – Gal persigalvojai?

– Ne. Pasivažinėjam, – pasiūliau.

– Ar tu nori tik pasivažinėti, ar pagerti? – jau įsitaisęs šalia manęs paklausė Mindaugėlis.

– Ir viena, ir kita, – burbtelėjau.

– O mašina?

– Galėsim joje nakvoti.

– Nepatogu.

– Apie tai išvis nereikia kalbėti.

Jau iš tolo išgirdom giedant gaidžių chorą, nors rytmetys nebebuvo ankstyvas.

– Kaip juokinga, – sukrizeno Žaliaburnis, – seniai bebuvau kaime.

– Kažin ar čia kaimas? – suabejojau.

Praėjo kelios moterys, prisisegusios prie plaukų mažutes skrybėlaites, papuoštas gaidžių uodegų plunksnomis. Jos nešėsi dailiai nupintus krepšelius.

– Man atrodo, kad margaspalvius gaidžius jie augina ne mėsai, – tariau.

– Nieko ypatinga, – pradėjo man aiškinti Mindaugėlis. – Pirmasis žmonijos papuošalas buvo plunksna.

– Kailis.

– Ne. Drabužiai. Nudirtus leopardų kailius jie ištempdavo prieš saulę. Jie pešdavo papūgas…

– Klausyk. Mes dar nepradėjome linksmintis. Nėra čia jokių leopardų. Aplinkui ganosi švelnūs veršeliai.

– Pažįstu vieną keramikę, kuri nusipirko veršelių skūrų. Pati pasisiuvo iš jų ilgą skrandą ir pati išliejo įspūdingas keramikines sagas.

– Ji – sena moteris.

– Kodėl? Nesena. Ir graži.

– Dabar jaunimas tuo neužsiima. Žiedeliai, auskarai, tatuiruotės, keisčiausios spalvos, blizgučiai. Kas gi dabar išlįs į Gedimino prospektą apsirėdęs it pagonis.

– Koks durnas! Yra dalykų, kurių nenusipirksi.

– Viską galima nusipirkti, – tariau ironiškai. – Mugėse, turguose, kur tik nori. Aš trokštu atsipalaiduoti.

– Bet gaidžiai… Negaliu suprasti. Visiška nesąmonė, – pasakė Mindaugas.

Sustabdžiau mašiną prie didelio seno namo verandos, o gal pašiūrės. Įėjom vidun. Į mus spoksojo moterys.

– Kokie gaidžiai? – nusistebėjo. – A… mes mėgstam šią vištų rūšį.

– O gal geriau auginkit putpeles.

– Gaidžių plunksnos gražios, – paaiškino viena moteris.

Galėjau prisiekti, kad už pravirų durų mačiau dar kelias moteris, užsidėjusias skrybėlaites, papuoštas gaidžių uodegų plunksnomis.

– Užuot maivęsi, galėtumėt išvystyti puikų verslą, – burbtelėjau.

– Tai truktų mirksnį, tiek gyvuoja mados, – rimtai pasakė moteris, tikra kūtvėla.

– Tačiau šis mirksnis atneštų krūvas pinigėlių, galėtumėt ramiai gyventi senatvėje.

Jos susimąstė.

Ant palangės saulė apšvietė aukštą ilgakaklį butelį, kuriame buvo užkimšta gyvatė, geltonus svarainius ir porą obuolių. Už butelio buvo matyti galusodis. Ten augo patys aukščiausi medžiai.

– Bliamba, bet tie raibi gaideliai mane sužavėjo, – pliauškė Mindaugėlis. – Tarsi būtų plastelėjusi raudona širma, išmarginta tais paukščiukais.

– Vėjas. Dulkės ir karštis, – šyptelėjau. – Miražas.

– Velnias! Ir aš dabar norėčiau išgerti. Suk devynios tuos gaidelius, bet ta išsitaršiusi giltinė man patinka, gal kiek per liesa. Tikra indėnė. Na ir kaimas?! O kur būtų galima gaut išgert? – kalbėjo Žaliaburnis.

Mes paklausėme moterų. Jos, kvailai į mus žiūrėdamos, tylėjo.

– Jūs gal kurčios?! – klyktelėjo Mindaugėlis.

– Galim gaut tik pilstuko, o smuklė yra miestelyje, – paaiškino vyresnė moteris, susikišusi rankas po pažastimis.

– Gaideliai… – suburbleno Žaliaburnis. – Mes norim kaip reikiant pagert. Susikiškit savo gaidelius į rūras!

– Neerzink jų, – sudraudžiau Mindaugą.

Moteris pavartė akis, panašias į žalsvus kukulius, kita stovėjo kaip stovėjusi, nuleidusi rankas, išsidraikiusiais plaukais. Buvo apsivilkusi palaike, nublukusia suknele. Oda buvo rausvo atspalvio, tai ją darė dar panašesnę į indėnę.

– Ką mums daryti? Trenktis į miestelį? Mirštu iš troškulio. Ei, bobos, atneškit naminukės! – pareikalavo Žaliaburnis.

– Tai kainuoja, – paaiškino išverstkukulė.

– Kiek? – paklausė Mindaugėlis.

– Priklausys nuo to, kiek pajėgsit išgerti.

– Oho.

Jos išėjo ir po pusvalandžio grįžo buteliais nešinos.

Patogiai įsitaisėme prie lango. Mindaugas suvalgė svarainį. Moterys atnešė stiklines. Pradėjom kliukinti, užsikąsdami duona ir lašiniais.

– Ko gi taip skubat? – sukarksėjo senesnioji.

– Mes ištroškę, – paaiškino Žaliaburnis.

Po kelių gurkšnių ruginukės man pasivaideno, kad geriu savo viskį.

– Ar eisi su manim į lovytę? – paklausė Mindaugėlis „indėnės“.

Ji ilgais plaukais užsidengė veidą.

– Branginiesi?! – jis supyko.

Moteris tylėjo.

– Kai sugrįš iš darbo mūsų vyrai, jums bus riesta, – pagrasino senesnioji.

– Mylim jūsų gaidelius! – užgiedojo Mindaugas. – Iškepkit mums vieną! – paliepė. – Labai norim valgyti. Nepratę prie lašinių.

– Pusgalvis.

Tada pačioje tamsiausioje kertėje išvydom šviečiantį lyg žarija veidą, baisiai raudonas lūpas; ta žmogysta ant galvos buvo užsimaukšlinusi gobtuvą. Atrodė, paliestum tą veidą – nudegintų ranką it įkaitęs žarsteklis.

– Užtenka mus terorizuoti, – kimiai sušvankštė išverstakė. – Dabar, kol grįš vyrai, jumis pasirūpins Minga.

„Žarija“ pakilo iš savo kampo.

– Aš sužavėtas, – vamptelėjo Mindaugėlis.

„Žarija“, atsistojusi visu ūgiu, išties buvo panaši į pragaro pagaikštį.

– Tad likit su ja, – sududeno tylioji „indėnė“.

Visos moterys ištipeno iš pašiūrės. Minga dėbtelėjo į mus baltomis akimis.

– Mieli kunigaikščiai, – ištarė pasityčiodama, – gal norit pasilinksminti, juk esat pripratę prie visokiausių pramogų, o mūsų kaimelis mažas, atsilikęs, gyvenam kartu su gyvuliais.

Ji išturseno iš tamsios kertės. Nusismaukė gobtuvą. Galva buvo apmuturiuota purvinais skudurais. Ir pamažu ėmė vynioti skepetas – šios, banguodamos lyg tvarsčiai, sluoksnis po sluoksnio krito ant grindų, kol pasimatė visai plika, žaizdota galva. Minga tylėjo, jos veidas žioravo kaip saulėlydis. Pamažu pradėjo nuo savęs lukštenti kitus skudurus. Reginys buvo apykraupis, kai pasimatė bekaulis kūnas, apdribęs suglebusiomis raukšlėmis, dramblotos kojos… Nevaliojom daugiau žiūrėti.

– Užteks! – sukriokė Mindaugas. – Bobų išmislas gąsdint mus pragaro vaizdeliais. Valink iš čia! Greičiau! Apsišiksiu! – nusikeikė Žaliaburnis. – Margieji gaideliai.

Mes visai nusigėrėm. Apgraibom kažkur suradom kaimietiškas su didžiulėmis pagalvėmis lovas ir, it pakirsti, sukritom į jas.

Vakare iš darbo grįžo vyrai, ištraukė mus iš patalų, gerai prilupo ir išmetė pro duris. Aplinkui – laukai, tolėliau – miškas. Gerai, kad girtumas dar buvo neišgaravęs.

– Tik nereikia inkšti, – aplaižydamas sukepusias lūpas sugergždžiau. – Išsikapstysim.

– Tu kaltas! Užsimanei gėrimo ir, kaip visada, bobų! – ėmė rėkti Žaliaburnis. – Nesusivoki nei laike, nei erdvėje. Būk toks malonus, dabar iškviesk man taksi.

– Tu jas erzinai, nusitašei negyvai! Lindai prie jų, gyvuly!

Pradėjome rietis, bet greitai sušalome. Naktis, aplinkui – beribė tuštuma.

– Reikia, po velnių, slinkt pirmyn, – sububleno Žaliaburnis.

Prieš akis driekėsi tik kiškiakopūstiniai miškai ir – niekur jokios švieselės.

– Gaidžiai. Gaideliai, – mykiau panosėje.

– Kakariekū! – užgiedojo Mindaugėlis.

Apsukę didelį ratą, vėl grįžome prie pašiūrės. Čia išvydau savo automobilį.

Nuvariau jį į mišką, paskui kietai sumigome.

Pažadino telefonas. Storas vyriškas balsas rusiškai liepė man atvažiuoti į Vilkpėdės slaugos ligoninę. Niekaip nesusigaudžiau, tik kai pasakė, jog Emilija labai serga, supratau – skambina Vasia. Nutariau nė minutės negaišti. Mindaugėlis miegojo. Atsibudo, kai sustabdžiau automobilį prie prekybos centro.

– Vis negali užbaigt savo linksmybių, – praplėšęs akis, suniurzgė.

– Žinoma. Tuoj grįšiu.

Nupirkau ananasų sulčių, apelsinų, šokolado, sau ir Mindaugėliui – po mėsainį ir mineralinio butelį. Atrodžiau pobaisiai – visas numargintas mėlynėmis, gumbais; ten niekas į mus nekreips dėmesio, pagalvojau.

– Kas čia dabar?! – nusistebėjo Žaliaburnis, kai įvairavau automobilį į ligoninės teritoriją. – Vėl gersime?

– Būtinai, – iškošiau pro dantis. – Ropškis lauk.

– Tu durnas. Velniai žino, ką vėl surezgei, aš nenoriu…

– Gerai, palauk manęs ir išsimiegok.

Kai ieškojau palatos, apėmė silpnumas, slaugė pro šalį pravežė kažką mykiančią visiškai nuogą, mėlynais skruostais moterį; nors pridengtų, pamaniau, matyt, slaugės į visus žiūri kaip į lavonus; kažin ar kuris iš čia gyvas ištrūksta?

Įžengiau į ilgą palatą, kurioje stovėjo dvi eilės speclovų. Jose nejudėdamos gulėjo būtybės su pritvirtintomis lašinėmis arba be jų. Sunku buvo atrasti Emiliją. Staiga iš vienos lovos į šalia stovintį vežimėlį nusirangė bekojė senė – žvitriai laviruodama tarp taburečių, išvažiavo iš palatos. Daugiau niekas nė nekrustelėjo. Ėjau nuo lovos prie lovos, kol atradau pilka širma kampe atitvertą Emiliją – su lašine ir dar kažkokiais vamzdeliais.

Stovėjau suglumęs; aš, pašalietis, žvelgiau į baisiai nusmailėjusią jos nosį, į gilias raukšles abipus nosies, į šėmą valktį, užslinkusį ant akių.

Nepajutau, kaip įstybrino slaugė. Pažvelgė į lašinę, paskui į mane ir pasakė, kad galiu pabandyti, išlukštenęs apelsino skiltelę, jo sultimis suvilgyti Emilijos lūpas; tik tiek, pamaniau, tik tiek…

Kai grįžau į mašiną, Mindaugėlis dar miegojo. Gurkštelėjau mineralinio, išvyniojau sumuštinius, bet nevaliojau praryti nė kąsnio, tegul jis suvalgo; papurčiau petį:

– Užteks parpti. Pavalgyk.

Nugabenau Žaliaburnį į senamiestį ir parvažiavau namo. Moina, mane pamačiusi, net išblyško.

– Ar pietausim? – paklausė plonyčiu, gal iš baimės, balseliu.

– Jo, – dribtelėjau ant kėdės. – Būk gerutė, pataisyk man stiprios kavos. Labai stiprios.

Suskambo mobilusis. Šnekėjo Fredis. Buvau jį visai pamiršęs. Klausė, ar negalėtume visi kartu atšvęsti mamos jubiliejaus, aišku, be Nijolio. Aš jam pritariau. Keista, kad buvau užmiršęs net motinos jubiliejų. Susitarėm.

Sukau galvą, ką nupirkti mamai. Skarelę? Kvaila. Turiu pinigų. Nupirksiu kailinius – patogius, labai šiltus, juk tokia ten drėgmė, vėjai. Kailiniai bus su gobtuvu ir ilgi. Pats kailis – ne toks svarbus, tik kad būtų lengvučiai.

Įjungiau kompiuterį. Jaunavedžiams kūriau interjerą. Ir sekasi snargliams! Keturių kambarių butas! Padovanojo jaunosios tėveliai. Jie ir atlyginimą man sumokės. Pagalvojau apie savo varguolius, dar sparčiai krutančius, tačiau niekad neužbaigiančius savo darbų. Keturių kambarių buto šeimininkai buvo pirmakursiai studentėliai. Nesusiformavusios esybės. Tad galima eksperimentuoti, nutariau, linksmomis formomis, ryškiomis, šviesiomis spalvomis, sugalvoti originalius baldus, svarbiausia – daug šviesos, gal rausvos, erotiškos.

Įsitraukiau į darbą, kuris man buvo tolygus žaidimui. Viskas čia – palikta mano valiai. Kūriau klausydamasis mikso, jis teigiamai veikė mano mąstymą.

Parėjo Moina. Ir užsidarė savo kambaryje.

Vieną dieną ji man skundėsi, kad labai išsigando.

– Jų buvo trys, ketvirtas – didžiulis šuo.

– Ir kodėl tu išsigandai?

– Labai pašiurpino. Kažkokie… Tiesiog nežmonės.

– Ateiviai? – bandžiau atspėti.

– Kažin. Du vyrai ir viena moteris. Labai aukšti ir… ir… – pradėjo mikčioti, – numėlusiais veidais, – suirzusi išmurmėjo.

– Ak, aišku. Cirkininkai. Paskaityk laikraščius. Taip jie daro sau reklamą. Vilnius gi nedidelis miestas. Gal norėtum juos pamatyti ne gatvėje?

– Nelabai, – Moina abejodama pasižiūrėjo į mane. – Aš geriau nueičiau į kiną.

– Aš pats tau išrinksiu filmą tokį, kurį reikia žiūrėti kino teatre, o ne per televizorių.

– O jeigu jis man nepatiks? Aš jau ne mažas vaikas, – tarė priekaištingai ir pažvelgė į mane pelėsių spalvos akimis.

Vakare ji parsinešė purviną pamestą šuniuką. Nieko nesakiau, nes aš taip pat ją parsinešiau.

– Tegul jis būna geriausias tavo draugas, be jo daugiau nieko neturėk, – pagaliau tariau.

– O tu? Man – ne draugas?

– Dar pamatysim, – atsakiau žiauriu balsu ir atsidusau.

Nusinešė šuniuką į savo kambarį.

Baigiantis savaitgaliui, išvažiavau pas tėvus.

Ežero bangos teliūškavo monotoniškai, į šį foną įsiterpdavo paukščių balsai, negarsus, bet stiprus tekštelėjimas ir kažkoks tolimas nesuprantamas garsas.

Troboje slūgsojo įprasta prieblanda.

– Beniukas! – suriko mama, eidama prie manęs išskėtusi rankas. – Oi, Beniuk, kaip seniai tu pas mus buvai.

– Ar Fredžio dar nėra? – pasiteiravau.

– Ne.

Apsiaučiau motiną kailiniais.

– Ką čia sugalvojai? Vaikeli, argi aš kokia ponia?

– Jie labai šilti ir lengvi tarsi pūkiniai. Ponios visai kitokius dėvi. Audinių, arba sidabrinių lapių, sabalų, net šermuonėlių.

– Niekad nesu mačiusi šermuonėlio.

Atsidarė durys ir įgriuvo tėvas, apsiavęs ilgais guminiais batais.

– Ech, ką aš matau! Sveikas, Albanai.

Godžiai traukiau į save drėgme atsiduodantį orą. Niekas čia nebuvo pasikeitę. Pamačiau tik keletą šviežiai užbetonuotų plyšių.

Mama buvo prikepusi pyragų. Mano tortas jos nesudomino. Tėvas turėjo kelis ruginukės butelius.

Gal po valandos atvažiavo Fredis su šeimyna. Išdėliojo dovanas. Vaikai nukurnėjo prie ežero. Nuo jo iki mūsų atsklido žalia šviesa ir vilnimis nuslūgo atgal į ežerą.

Nenustygstantis šviesos ir šešėlių žaismas baltųjų akacijų krūmyne prie trobos – vėsi, skaisti popietė.

Voratinkliais apnarpliotas takelis suko į laukus. Virš jų grūdosi debesų kalnai.

Puotavome. Ruginukė, kaip visada, skoniu man priminė viskį.

Lygi auksinė šviesa plūstelėjo pro medžius. Lapijos šešėliai linksmai vaseno ant žolės. Pamažu rausvėjanti vakaro šviesa virpėjo ant erškėčių, ant mamos veido, rankų.

Troba aidėjo nuo šventinio šurmulio. Patekėjo priešpilnis.

Laikas pasiutusiai bėga. Apėmė toks jausmas, lyg kas peilį būtų įsmeigęs į nugarą.

Šviespilkės pelytės, kaip visada tokiu metų laiku, ėmė lakstyti po pirkią, nors ant grindų dar liepsnojo paskutiniai žali vasaros vitražai.

Nuo ežero pakilo pieniškas rūkas. Ir kokie gražūs man buvo šio pasaulio paribiai!

Šį kartą Fredis nesugebėjo manęs įskaudinti, tik pavydėjau jo vaikams, nes seneliai negalėjo nuo jų nuleisti akių, ypač mama. Susimąsčiau. Neturėjau jokio noro sukurti šeimą, dar spėsiu, galvojau. Neįsivaizdavau savo žmonos. Gal Metelelė man buvo skirta, deja, ji seniai mirė. Ir jos tėvus jau palaidojo, seni gi buvo.

Sužinojau, kad Zina ištekėjo už daug vyresnio už ją turtingo ūkininko. Turbūt jos nebepažinčiau.

Prisirinkau pilną maišelį obuolių, tai buvo mano mėgstamiausi. Tėvas visada prižiūrėdavo sodą, mama – gėles, dabar jau žydėjo jurginai ir serenčiai.

Mėlynai raudonos slyvos dar buvo kietos, neprinokusios, o geltonosios – saldžios it medus. Aplandžiojau visus mūsų užkaborius, seniai numylėtus kampelius. Atradau vaikišką sudūlėjusią pirštinę; prisimenu, kaip lėkė tuščios rogės ežero ledu, kaip tulžies pritvinkusi rupūžė tupėdavo po stalu tarp stiklo šukių. Jos akys krauju pasrūdavo. Lėtai lėtai jai ant snukio nusileisdavo grotos. Rupūžė pritvinkdavo dvokiančių pūlių. Paimtum ylą ir pradurtum. Blogai. Šlykštynė gali susigerti ir į tavo kūną. Vien kartėlis – prisiminus. Labiausiai gyvūnus kankinti patikdavo Fredžiui.

Fredžio vaikai žaidė su katėm.

Nuostabi ramybė apėmė sielą. Krustelėjo variniai vyšnių lapai.

Šit leidosi didelė saulė ir visas ežeras nuplyksėjo raudoniu. Purpurinis vanduo vos girdimai tekštelėjo į krantą. Prieš akis iškilo žvilgantys krištoliniai vandens stulpai.

Ak, kokia miela širdžiai ši vieniša sala su taip ir neatrastu urvu į skaistyklą.

Suvizgo šeriuoti seniai nendrynuose, bendantėm burnom, senais, trandėtais drabužiais. Gyslotos rankos, išlindusios iš ilgų skylėtų rankovių, mums pamojo. Ir pasigirdo švilpesys – laukinės antys šovė į dangų. Gal seniai žvejojo?

Slūgus, vėsus oras virš gluosnių – virš atversto į dangų mano veido, o gluosniai panašūs į šokančius žvėris. Nuo horizonto vis kilo tirštas rūkas, danguje dar klydinėjo vienišas debesis.

Man pro pirštus tekėjo vanduo, nunešdamas tolyn negeras mintis. Pusę Fredžio veido dengė šešėlis, krintantis nuo skrybėlės.

Pro sausą švendrų šnaresį išgirdom motinos balsą.

– Beniuk, Fredi! Kur jūs?!

– Ateinuuu!

Medaus spalvos šešėliuota pakrante abu nušlevendriojom.

Ant langų dryksojo žydros užuolaidos, vietomis kruopščiai suadytos. Tėvo akyse gintarinės kruopelės rateliu sukosi, jis pats sunkiai dribtelėjo ant suolo.

– Matėm gubas pamiškėje. Kažkas pamiršo pasiimti, – pasakė Fredis.

– Pasitaiko, – suniurnėjo tėvas. Žiovulys iškreipė jam burną: pripratęs anksti keltis.

Atsiguliau į seną vaikystės lovą.

Ištiesiau tamsoje pajuodusią ranką ir į delną subėgo visi nakties šešėliai.

Mėnesiena lyg kaspinas nusivyniojo tuščiais laukais.

Ant palangės sustatyti daiktai ir indai – pablyškę, švelniai spindintys.

Lauke eglės viena po kitos slinko į nerealią nakties šviesą.

Kvėpuoti pasidarė lengva, vėl nušvis naujas rytas, aš čia esu laimingas, pagalvojau versdamasis ant šono.

Rytą Fredžio vaikams pasakojau, kad vienąkart palaukėje radau tamsiai mėlyną, labai keistos formos butelį, kai atkimšau jį…

– Išlindo džinas, – pertraukė mane jaunėlis.

– Ne.

– O kas jame buvo?

– Dūmai.

– Dūmai, – vaikai nusivylę sužiuro į mane.

– Mėlyni dūmai, – paaiškinau. – Jie vertėsi ir vertėsi iš to butelio – be galo, be krašto. Ir ežeras, ir mūsų namas nugrimzdo į mėlyniausias sutemas. Nebematydami vienas kito, pradėjome kvailioti.

– Ir kaipgi jūs kvailiojote? – paklausė mergaitė.

– Ėmėm spardytis, garsiai rėkauti, paskui užmigome, o kai atsibudom – jokių dūmų.

– Neįdomu, – pasakė jaunėlis.

– Bet jūs niekad nesat radę tokio butelio, – supykau. – Ir jokių dūminių murglų.

– O mums jų ir nereikia.

– Žiūrėkit, – nepasidaviau ranka rodydamas į tolumas, kur pranyko takelis. – Vieną vėlų vakarą sutikau mergaitę. Ji paprašė, kad perkelčiau į kitą krantą. Ežero vanduo buvo juodas juodas, visai kaip smala, o mūsų senoji valtis prakiurusi… Mergaitė man ir sako: tuoj atsinešiu karstelį, juo ir perplauksiu, nes tas, kuris stovi kitame krante, laukia manęs prie vartų išskėstom violetinėm rankom.

– Vai! Kaip baisu! – nusijuokė Fredžio duktė, paskui ir sūnelis.

– Man buvo labai baisu, – pasakiau rūsčiai, visai supykęs. – Kvaišeliai.

– Jokie mes kvaišeliai.

– Jums tik su katėm ir lėlėm žaisti.

Jaunėlis parodė man liežuvį.

Palikau juos ramybėje. Nepatiko man brolio vaikai.

Jų mamytė virtuvėje pjaustė daržoves ir kumpį. Pasilenkiau paimti indo su valgiu, o ji prisiglaudė prie manęs. Pačiupusi mano ranką, uždėjo ant savo minkštos krūtinės. Nustėrau iš netikėtumo. Kurių velnių ji taip elgėsi? Fredžio žmona manęs nė kiek nedomino. Gal norėjo mane tik patikrinti? Neatrodė, kad būtų paleistuvė. Atvirkščiai. Su akiniais, apkūnoka. Gal Fredis turi meilužę? Tiesą pasakius, visai nenoriu lįsti į jų gyvenimą. Atsiprašęs, lyg aš dėl to būčiau kaltas, iškurnėjau kumpiu iš virtuvės nešinas.

Daugiau Liuda niekada nebandė prie manęs lįsti. Ji dirbo kažkokioje bendrovėje. Kuo? Nežinau. Glebniarūrė. Fu!

Man jie labai nepatiko.

Persiškos Siamo katės tupi ant pagalvėlių, apvilktų raštuotu kinietišku brokatu, – staiga šovė į galvą mintis, nes jau kūriau interjerą poniai, kuri, it mažojo Munko šeimininkė, turėjo daug brangių kačių. Kodėl apie jas anksčiau nepagalvojau? Kiekvienai katei – po puošnią pagalvėlę. Šeimininkė bus patenkinta. Pagalvėlės gerai derinsis prie jaukių, raitytų krėslų.

– Benai, ar vaikštai Vilniuje į bažnyčią? – mano mintis pertraukė mama.

– Žinoma, tik ne visuomet ten meldžiuosi. Man patinka svilėsių kvapo bažnyčių oras, norėjau pasakyt – smilkalai, – netyčia mano akys nukrypo į juoduojančius šeivamedžius už lango. Prisiminiau Simoniją ir pagalvojau, kad Dievas mane nubaus už sanguliavimą.

 

– Vilniuje bažnyčių labai daug. Norėčiau vėl aplankyti Aušros Vartus.

– Būtinai, – įsikišo Fredis, – tik gal pavasarį, kai bus šilta.

– Mes jus nuvešim, – pasakė Liuda. – Gerai, kad pasakėt.

Juk mama kalbėjosi su manim, aš siutau, bet nieko jiems nepasakiau. Amžinai taip. Fredis būtinai turi vadovauti.

Liovėsi lietūs, vien šviesos plėvių spindėjimas aplinkui, regiu didelius laukakmenius, įsivaizduoju šalia jų Venecijos stiklo taures.

Ta pati laukymė ir sena prieblanda, dar šiltos dienos… keistas gausmas, atsklindantis iš Baltlaukio.

Iš langų išbėgo šviesos. Man pasivaideno senasis niekšas – ruduo.

Staiga užgriuvo viesulas su lietumi. Pačiame jo viduryje atsidūrė mano namas. Paskui prasidėjo tuščių akiduobių diena. Vėl ėmiau važinėti į savo įmonę.

Tamsioje senamiesčio tarpuvartėje prigesus diena šmėkštelėjo auksiniais drabužiais; pusę karalystės man paklokit po kojomis, pusę… ak, gražus kvapnus sapnas: išplauksi, rožėm sužydėsi, dievaičiai lėks iš paskos, rankose laikys lanksčias vyteles. Kvatosis, bers ant tavęs žiedų lietų. Net nesapnuosi. Tau bus padovanotas amžinybės sostas, dūsavau spoksodamas į afišoje šviečiantį Igernos veidą, bet susivaldžiau: nebeslankiosiu paskui ją, užtenka!

Grįžau namo. Visą dėmesį nutariau skirti Moinai.

Iš jos lūpų išgirdau man įdomų pasakojimą apie Islandijos jaunimą, manau, gerokai iškreiptą.

Jau ne vienąkart Moina bandė pabėgti nuo motinos. Susitaupiusi šiek tiek pinigų, mergaitė ryžosi nukakti į Islandiją ir ten pasilikti visiems laikams. Ją pribloškė rūstus tenykštis kraštovaizdis. Neturėjo jokio supratimo, kaip reikės gyventi, iš ko. Pinigų užteko vien kelionei. Moina tuoj susidėjo su vietiniais bastūnais. Ypač didelį įspūdį jai padarė Izidė – Solruna. Na, taip ją visi vadino, paaiškino. Ji ypatingai dažėsi ir rengėsi. Jos visi klausė, nes buvo jų deivė. Rūkė vien žolę, nes kitiems narkotikams neturėjo pinigų. Visi gyveno savo malonumui.

        – Bet valgyti juk reikėjo, – pasakiau.

Moina kalbėjo:

– Visus išlaikė Gunaras. Jo tėvas buvo turtingas. Slampinėdavome. Ir visko prisigalvodavome. Paskui Izidė nužudė vieną labai blogą žmogų. Visiems teko išsiskirstyti. Grįžau pas motiną. Tai buvo ne pats geriausias variantas. Pinigų kelionei gavau iš Gunaro. Kitos išeities nebuvo. Mus visus galėjo susemti. Tai – visi mano užsieniai. Niekada neužmiršiu Izidės. Baisiai išdidi ir valdinga. Ji buvo gimusi su deivės širdimi, o kiti – paiki, naivūs juokdarėliai. Neįsivaizduoju, ką jie dabar veikia. Žolytės tai norėčiau patraukti.

– Ne, Moina! – užbaubiau. – Niekada. Pamiršk.

Ji nervingai šyptelėjo, priekaištingai truktelėjo pečiais. Žalsvose jos akyse atsispindėjo mano klastingas ir tironiškas veidas.

– Tu – šššūdas. Alkoholikas.

– Galbūt, – abejingai atsakiau.

Nukaukšėjo į virtuvę. Atidarė šaldytuvą. Pasigirdo kliurktelėjimas.

– Draudžiu tau gerti mano viskį! – surikau.

– Nė neketinau, – pasigirdo jos balsas, it vėjo gūsis, perėjęs kiaurai sienas.

Ji – dar vaikas, pamaniau, įsitaisydamas prie darbastalio.

Regėjau trikampio formos langus.

Viduje, tarp masyvių kolonų, plytėjo didžiulė, tiesiog šiurpulinga erdvė. Po ją čiužinėjo aukštos, laibos žmogystos. Čia turėjau pastatyti brangų automobilį ir gėles. Krūvas gėlių. Ne. Kalnus gėlių. Šaltas, baugiai gražus paviljonas. Ėmiausi darbo. Užmiršau laiką. Buvo jau gerokai po vidurnakčio, kai pajutau alkį. Šaldytuve tysojo ilgas agurotis ir rūkyta dešra. Užkandžiavau užsigerdamas mineraliniu vandeniu. Moina jau seniai miegojo.

Aplinkui – nuostabi tyla. Jokio garselio. Man geriausiai sekėsi dirbti naktį. Dingdavo pašalinės mintys, niekas nebeskaudindavo, tačiau dieną būdavau išsekęs ir labai piktas. Negalėjau pakęsti žmonių. Mėgau savo darbą. Niekas daugiau nerūpėjo. Tiesa, buvau atsakingas už Moiną. Et, ji gi ne kūdikis. Mokosi gerai ir niekur nebesivalkioja. Galiu savaitėmis neišeiti iš savo darbo kambario. Paskui gausiu galybę pinigų ir nežinosiu, ką su jais daryti.

 

„Baltlaukyje“ šventėme sambarias, taip šventę pavadino kažkoks žmogelis, panašus į inteligentą, aš neturėjau jokio supratimo, kas čia aplink mus vyksta. Seniai ativipusiais žandikauliais tikri skeletai, apsisiautę juodais, skylėtais drabužiais, man pasirodė, kad tie patys, kuriuos mačiau tėviškėje, ežero pakrantės švendruose, pašventino ožį, padūrė ir jo krauju visus apšlakstė. Paskui ožį pakabino virš laužo, kepė, kartkartėm pavartydavo ir kažkuo apšlakstydavo. Pirmąkart gyvenime valgiau kepto ožio mėsą. Iki pat ryto gėrėme, kažką giedojome, net šokome.

Tai buvo tikra šventė, kai visi lygūs, pameta galvas, iškrypsta iš normalių vėžių; visi pajunta meilę artimui; neapykanta giliai širdyje pasislepia, ji bijo, tūno susirangiusi it nuodinga gyvatė, bet – dar labai labai klastinga. Visi matėme – angelas toje šventėje pasirodė, bet velnias taip pat lindėjo savo slaptavietėje, iš jos įdėmiai žiurksojo pro plyšį.

Man ką tik paskambino Vasia ir aš paregėjau auksinį Emilijos lavoną, nuogą, labai gražų, bet apie mane siautėjo ŠVENTĖ, ir lavonas joje dalyvavo. Kūnų ir veidų sąvartynas, ir kas gali žinoti, ar visi dar kvėpuoja. Šventė – nuostabus dalykas. Velnias visus stebi pro plyšelį. Laukia tinkamo momento, kai galės ištrūkti į laisvę, tada bus pats šventės šėlsmas, pats jos įkarštis. Svedenborgo velnias blaivus, jo žlibės budrios, jis linksminsis tada, kai visi gulės vos dvėsuodami iš nuovargio.

Rafaeliško angelo akys melsvos it ledokšniai. Visuotinė linksmybė – jo rūpestis.

Nekaltos mergaitės sėdi susigūžusios tamsiausiame kampe, apsivilkusios baltomis, nėriniuotomis suknelėmis, palaidais plaukais.

Baisus staugsmas, ūžesys ir pavieniai riksmai, perveriantys širdį… Virš žmonių galvų pasirodo geltona ilgapirštė ranka, čiupteli pirštais, tarsi norėdama ką pagriebti, tačiau visi apsvaigę plūkauja apačioje, baisios rankos nepastebi.

Srovena ožio kraujas, maišosi su vynu. Visos subrendusios moterys, jo išgėrusios, pasiekia orgazmą, gašliai išsiriečia, geidulingai dejuoja ir gokčiodamos krinta ant žemės. Nekaltos mergaitės tamsiausiame kampe sielvartingai grąžo rankas…

Ak, šėlionės tik įsisiūbavo. Kažkoks gerokai pamišęs profesorius dulkių prisigėrusioje bibliotekoje kreivais pirštais sklaido pačias rečiausias pasaulyje knygas, jam tai – pati didžiausia šventė, jis galėtų tarp šių knygų gyventi, misti vien duona ir vandeniu; šie fondai anksčiau jam buvo neprieinami, tik per šventę atsivėrė…. Bibliotekoje šalta, tvoskia dulkėmis, žiurkmėšliu ir pelėsiais, tačiau profesorius, apsvaigęs iš laimės, svirdinėja palei lentynas; nei Dievas, nei velnias negali jo suprasti, todėl juo nepasidalija, kiekvienas nori jį užvaldyti, o už langų – pašėlęs ūžsmas.

Patekėjus saulei, siūbuojantys skeletai plieniniais apskretusiais nagais pagal senovės papročius surinko visus ožio kaulus ir užkasė prie ąžuolų giraitės.

Jaučiausi nerealiai. Paprašiau, kad man padovanotų ožio kailį. Seniai skleidė gaižų prakaito, sudvisusio, niekad nemazgoto kūno ir myžalų tvaiką. Pažadėjo kailį išdirbti ir atnešti man tiesiai į namus.

Ir dabar jis kabo netoli židinio, primena man tą keistą naktį, kai sugrįžau tarsi iš požeminio pasaulio.

Pasivaideno, kad tuoj laukan išsivers žemės viduriai. Iš kažkur išlindę spiegiantys, dvokūs padarai ėmė lakstyti apie laužą.

Karuliavo Moinos suknelės nėriniai, aptaškyti krauju.

– Teks suknelę išmest, – pasakiau.

Moinai šventė sukėlė pyktį. Ji patyrė pažeminimą, nes kaip paauglė kartu su kitomis baltai aprengtomis mergaitėmis buvo atitverta nuo visų linksmybių, šventės siautulį galėjo stebėti tik iš tolo.

Kailinis gyvūnėlis rožinėm spungėm prisiglaudė Moinai prie kojų. Ji išsigandusi puolė prie manęs, įsikibo į megztinį.

– Nesinervink, – tariau glostydamas jos žele sušiauštus plaukus. – Liaudis dabar prisigalvoja visokiausių švenčių. Visur daug neošamanų, naujųjų pagonių ir kitų burtininkų. Kiek žinau, seniau lietuviai ožį papjaudavo kryžkelėje. Nesusigaudau, kas čia dedasi. Žmonėms gi patinka šventės. Ko tu drebi?

– Man patinka tik Šventojo Valentino diena, – atšlydama nuo manęs pasakė Moina. – Tavo rankos kruvinos!

– Pamanykit, – subambėjau. – Gryni niekai. Anksčiau net nežinojom apie tokią šventę. Daug kas pasiilgsta ilgų eitynių gegužės pirmąją, arba kovo aštuntosios tulpių.

Nusiėmusi nuo kaklo perlamutrinių burbuliukų vėrinį, nutrenkė į žolę.

– Jis kruvinas! – isteriškai suriko. – Kaip šlykštu.

        Laužo liepsnų laižomais veidais jie šoko it paklaikę, išsiterlioję krauju, garsiai žviegdami, sukeldami transą net pasyviems šventės dalyviams.

– Aš labai pavargau, – pasiskundė Moina. – Einam namo.

Prie mūsų prislinko vienas senis, net ne burna, bet juoduojančia ertme išgargė:

– Tegul tave šėtonas nujoja per kemsynus, vaike, kad niekad netaptum išverstpize, – ir ranka palietė jos tarpkojį.

Moina ėmė klykti.

– Jūs labai daug sau leidžiat, – pradėjau kažką sakyti, bet senis dingo.

Parsivedžiau Moiną, iš baimės nustėrusią, namo. Daviau jai išgert truputį viskio ir palydėjau iki kambario durų.

– Mėšlaėdžiai! Bjaurybės! Neraliuotos kriošenos! – garsiai keikiausi. – Apsimyžę ubagai!

Bekvape liūno gėle, nelytėta, dar nespėta net gašliom akim nužiūrėti, kada nors tave, aišku, nuskins, pamaniau, prisiminęs šlykštų senio mostą ir jo žodžius.

 

 Mylėjau Vilnių, nuolat klausiausi jo paslaptingos muzikos, mėgau ir jo apylinkes, dažnai ten nuvažiuodavau; siurbiau į save visas spalvas ir atspalvius, žavėjausi įvairiausiomis gamtos ir architektūros formomis. Tai buvo ne tik mano darbas, bet ir visas gyvenimas. Man sapnuodavosi sapnai, panašūs į Edvardos motinos paveikslus, tik vienas kitas žmogėnas juose išnirdavo – nepatenkintas, dėl kažko įsižeidęs. Visur aplinkui mačiau architektūrą, tačiau vidinėmis akimis iškart paregėdavau ir interjerą. Nuo pat gimimo mane supo ramios erdvės, tad gamta pasitraukdavo į antrą, tarsi praėjusios vaikystės, planą. Ir visa mano gamta dabar buvo apribota sienomis, tarsi supakuota į prabangias keistas dėžes, atitverta nuo žmogaus stiklu ir kitomis medžiagomis. Už atitvarų spindėdavo mėnulio stalai, sienomis ošdami banguodavo miškų šešėliai, paslaptingi šviestuvai skleisdavo įvairiaspalvę šviesą, kuri magiškai kvepėdavo, smilkdavo gėlių laužai, baldai būdavo panašūs į purslotus kraujo sūkurius. Tai vienur, tai kitur išnirdavo kažkas nenusakomo, kuo net savo akimis negalėjai patikėti. Šie „būstai“ buvo skirti kitos planetos gyventojams – protingesniems, rafinuotesniems, kitaip mąstantiems.

Nemirtinga poezija gaubė senus, apleistus pastatus. Juos reikėjo prikelti gyvenimui, o jų viduje sukurti neapsakomą grožį. Menkiausia detalė privalėjo skleisti namo dvasią. Tuos griūvančius namus supo sunki, nekantraujanti, visada manęs laukianti atmosfera. Iš vidaus sklido keisčiausi garsai, pritemdytas, beprotiškas spinduliavimas; kadaise čia gyvenusių žmonių švelnūs šnabždesiai ir tolimi riksmai.

Vienąkart basčiausi po vieną didelį apleistą pastatą. Aptikau drėgną, šaltą tunelį ir pasijutau tarsi atsidūręs niekieno žemėje, ant nebūties slenksčio. Virš galvos skliautinis perdengimas – arka, sukonstruota iš akmens blokų. O jei dar vienas žingsnis ir aš… ir aš… paskui visi bandys prisimint, kuris paskutinįkart mane matė, pirmieji manęs pasiges bendradarbiai, mano mokiniai, žinoma, gaila, kad neturiu mylimosios… – pradėjau fantazuoti. Bet toliau nebandžiau eiti. Arkos skliautas man sukėlė pagarbų virpulį. Išgirdau tolimą, neregimą balsą. Jis liepė man grįžti. Iškart paklusau.

Aptikau bedugnius, aidžius šulinius. Pasilenkęs ištariau žodį, riktelėjau, ir iškilo stebuklingos garsinės skulptūros, išsilaisvinusios iš tamsaus, gilaus kalėjimo, nugaudė į didelę, truputį pritemdą pastato erdvę.

Tolyn slinkau labai įdėmiai dairydamasis po kojomis.

Sustojau išgirdęs klegesį. Balsai buvo moteriški, nevaiduokliški, kiek prikimę, bet linksmi.

Susidūriau su klaikiomis moterimis. Šūdvalkos čia buvo susiradusios prieglobstį. Pailgais, nuvargusiais ir neprižiūrėtais veidais, nenusakomo amžiaus, bet dar nesenos, jos mane nuvedė prie freskos.

Gotikinė moteris pailgintomis galūnėmis, vos įžiūrimomis krūtelėmis, turbūt princesė, mylėjosi su aukso spalvos arkliu, taip iš pradžių man pasirodė, nes padaras buvo didelis. Jėgos ir gležnumo derinys, pamaniau. Paskui pradėjau juoktis: moterį krušo šuo. Šis auksinis šuo, aišku, priklausė imperatoriui: Lietuvoje tokios veislės šunų niekur ir niekada nepamatysi. Fit, šeimininkas, matyt, buvo išprusęs, tik dailininkas pasitaikė negabus. Tai – tik ženklas, pamaniau. Nieko daugiau.

Bet mane apėmė smalsumas, zoofilija, pagalvojau; negalėjau patikėti savo akimis: kas gi buvo šių erdvių griuvėsių šeimininkai? Vargu ar freska buvo meniška, tačiau kokia buvo šių patalpų paskirtis ir kada jas pastatė, kelintame amžiuje? Šūdvalkos, aišku, negalėjo atsakyti į šiuos klausimus.

Vėl spoksojau į dvi nutapytas figūras. Moteris ir šuo darbavosi po labai keistais medžiais, tokie pas mus neauga. Atrodė, kad šuns pimpalas ją skrodžia pusiau. Moterys, matydamos mano nuostabą, sukrizeno.

– Mes čia gyvename lyg karaliaus pilyje, – pasakė viena malpa.

– Nuostabu. Uch! – garsiai atsidusau. – To negali būti. Šitokiame jūsų šūdnamyje matau pornografiją.

– Brangusis pone, mes tau kai ką parodėme, juk reikėtų tai atšvęst.

Tai buvo ne pasiūlymas, bet įsakymas. Padaviau vienai šimtinę.

– Tik nepabėk su pinigais. Mes tavęs lauksime, – tariau įdėmiai pažvelgdamas į jos blausias akis.

Pliurpėme apie šį bei tą.

– Juk negalima tapyti ant sienų nešvankių paveikslų, – pasakė pati jauniausioji, bent man taip atrodė, šūdvalka.

– Negalima, – pritariau jai, – bet įdomu. Jei šeimininkas buvo ištvirkęs ir turėjo daug pinigų, galėjo sau leisti viską.

– O jei būtų sužinojusi bažnyčia?

– Šitas ištvirkėlis dabar dega pragare, – kategoriškai pasakiau ir užbaigiau šią diskusiją apie meną ir nemeną.

Grįžo blausiaakė tprunda. Išėmė iš maišelio tris degtinės butelius, keletą pakelių raugintų agurkų ir plastikinę stiklinaitę.

Įsitaisėme prie akmeninio stalo liekanų, susėdome pasibrukę po savimi kojas ant nešvarių, moterų čia atitemptų, tachtų.

– Į ponulio sveikatą, – tarė panelė palaidais garbanotais plaukais, bet smarkiai raukšlėtu veidu. Įsipylusi sklidiną stiklinę degtinės, išgėrė iki pat dugno. Ir, vėl pripylusi, padavė man „kaubarėlę“.

– Į šuns sveikatą! – sušukau joms mirktelėjęs, bet tik apsimečiau, kad geriu. – Ponios, aš jus palieku. Linksminkitės vienos. Geros dienos.

– Ei! Mums bus labai liūdna. Nepalikit mūsų, – nuoširdžiai prašė tarškėdamos viena per kitą.

– Neturiu laiko.

– Kaip gaila, o toks geras žmogus…

Nebesiklausydamas jų, nužungiojau tolyn.

Parvažiavau namo.

Namas buvo tuščias – atlapotais langais į saulėtą, vos rudenėjantį Baltlaukį.

Moina sėdėjo ant kelmo ir skaitė „Paryžiaus katedrą“. Žydru dangumi nugriuvo kelios didžiulės debesų kaukolės. Ant galvos užsidėjus vasarinę plačiakraštę skrybėlę, Moina skaitė, užmiršusi viską pasaulyje. Priėjau, bet trakštelėjo po kojomis smulkios šakelės, ir Moina pakėlė galvą.

– Kodėl taip anksti grįžai? – paklausė.

– Šiandien man laisva diena, – paaiškinau ir atsisėdau šalia tiesiai ant šiurkščios žolės.

Padėjo knygą į šalį. Pasakojau Moinai apie auksu švytinčią salą mano gimtojoje paežerėje. Pasakiau, kad reikia turėt daug drąsos, kad į ją patektum. Kalbėjau apie vandens spalvos žvėrį, kurio jaunesnis mano brolis taip ir nepagavo. Jai pasirodė, kad išsigalvoju.

– Tave nuvešiu pas tėvus. Pamatysi tą salą. Pažadu.

Dingo saulė. Pakilo vėjas. Pasidarė vėsu.

Iš kažkur atkrapaliojo tie patys liesi, plikagalviai, juodarūbiai seniai. Jų buvo daug. Visi tokie panašūs – kaip vienas. Pasitraukiau į šalį. Tačiau Moina neišsigando. Seniai pradėjo ritmiškai ratu apie ją judėti. Už Moinos veido žydravo dangus ir dryksojo siaurutė miško juosta. Žibantys smulkučiai druzguliai puošė violetinę suknelę ir skaudžiai spindėjo prieš vėl pasirodžiusią saulę. Su apmaudu pagalvojau, kad neatpratinsiu jos nuo pigių blizgučių.

Pasidarė šilta. Bjaurūs seniai zujo ir zujo aplinkui smirdėdami aitriu prakaitu ir myžalais. Basi, juodanagiai. Po nosimi burbėjo prakeiksmus, o gal savo maldas. Ramiai tyvuliavo dulkėtos erdvės.

Tie senoliai staiga ėmė smagiai šokinėti aukštyn, jie srykčiojo pievoje lyg pamišę.

Dėl visa pikta aš ir Moina pasislėpėm už neaukšto, bet vešlaus krūmo ir sunerimę spoksojom į juos.

– Negaliu patikėti, – ji, įsisupusi į dar žalius lapus, sušnibždėjo.

Man pasirodė, kad jie skraido žalsvoje erdvėje. Bet ne visi – vienas stovėjo netoli mūsų. Senio veide vietoj burnos šiepėsi raudona žaizda.

– Religiniai ritualai, – suniurnėjau nustebęs. – Labai tamsūs, nesuprantami dalykai.

Senių viešpats paniekinamai, iš aukšto stebėjo jų „skraidymus“.

Artėjo Moinos gimtadienis. Pasakiau, kad gali į svečius pasikviesti savo draugus, na, kokius nors pažįstamus.

– Okei! – šyptelėjo lūpas perbraukdama bespalviu blizgalu.

Aiktelėjau juos išvydęs: aukšti, plačiapečiai, visaip išskustais, įvairiom spalvom nudažytais plaukais, apsivilkę juodais drabužiais, pasipuošę kraupiais papuošalais, it kokios sapno pabaisos, – jaunuolių kompanija. Ir jų dovanos buvo absurdiškos, bet mačiau: Moinos veidas švietė iš laimės.

Grožis ir siaubas savotiškai juose derinosi. Iš pradžių jie mane išgąsdino, paskui pajutau nuo jų sklindant vidinę, nevaržomą, tiesiog siautulingą muziką. Jie niekuo nepriminė anų kaulėtų prietrankų, Moinos draugių; labai santūrūs, užsidarę savyje, kimiais balsais ištardavo tik vieną kitą mandagią frazę. Nesimaivė ir nekalbėjo jokių nesąmonių.

Jų išorė – tiesiog akį rėžianti, tačiau ką mes apie tai suprantam, pagaliau – koks kieno reikalas, kaip kas atrodo; lietuviai – labai susikaustę, kompleksuoti, nuolat bijo iš kitų išsiskirti, kažką ne taip pasakyti. Sovietiniai metai visus buvo pavertę pilka mase, be jokių blyksnių ar akcentų; kiekvienas žmogelis nuolat buvo kontroliuojamas ir valdomas konkretaus vietinio dievo. Galėjai pabėgti tik į beprotnamį.

Mano tėvai apie anuos laikus niekad nekalbėjo. Jie buvo atsiskyrėliai, susilieję su gamtos stichijomis, jų ryšiai su kitais žmonėmis buvo trumpalaikiai ir labai dalykiški. Mes augome lyg laukiniai žolynai. Aš savęs su niekuo negalėjau palyginti. Ir tuo didžiavausi.

Kuo toliau, tuo labiau jie man patiko. Sėdėjau savo darbo kambaryje užsidaręs, bet nieko neveikiau. Žaidžiau su Moinos šuniuku ir ausimis gaudžiau iš jos kambario sklindančius garsus, šiuolaikinę ezoterinę muziką. Galėjau svečiams užleisti didžiąją svetainę su stikline siena, pamaniau: jiems niekada nepritrūks erdvės. Jaučiausi puikiai. Ir ką bendra turi juodaskverniai plikšiai seniai su šiais juodai apsirengusiais vaikinais, – juodaisiais angelais? – nesąmoningai savęs paklausiau. Keista ir baisu. Et, panardinau veidą į kalaitės gaurus. Mane vėl užplūdo visokiausios interjerinės vizijos, troškau eksperimentuoti, bet kompiuterio neįsijungiau.

Kitą rytą Moina meiliai apžiūrėjo dovanas, paskui ieškojo joms tinkamos vietos savo kambaryje. O aš jai įteikiau dėžutę su brangiais originaliais auskarais, meistrų padarytais iš platinos. Nugrūdo juos, net neįsisegusi į ausis, į giliausią, tolimiausią spintos kampą. Tai mane labai suerzino. Paprašiau, kad parodytų man visas dovanas, bet ji kategoriškai atsisakė. Riogsojau it beviltiška seniena.

– Tau reikia pataisyti dūšelę, – pasakiau.

Nustebusi pažvelgė į mane.

– O ką sumanei?

– Pamaklinėjam po pievas. Gražus oras.

– Galim, – sutiko ir užsimetė ant pečių peleriną.

Pasiėmiau tik pilną gertuvę ir du raugintų agurkų pakelius, pasimokiau iš šūdvalkų.

Man niekada nenusibos Baltlaukis, pamaniau. Nuvedžiau Moiną prie didelio akmens, panašaus į senovinį aukurą. Ji atsisėdo ant jo. Aplink sūkuriavo gaivus tarsi šaltiniuotoji versmė Baltlaukio oras. Prisiminiau, kad rytą liepos ševeliūroje išvydau pirmąją geltoną garbaną. Jau pasirodė niekšas! Greit jis drabstysis vasaros lavonėliais ir pils ant galvų vandenį, nebeiškišim nosies iš savo kambarių. Oi, kaip nekenčiu rudens! Moina grįš iš konservatorijos tik vėlai vakare, aš kiurksosiu prie kompiuterio arba… Esu beviltiškas muliažų darytojas, pagalvojau: o kad dabar Moiną, sėdinčią akmeniniame soste, pastatyt parodų galerijoje, kad visi galėtų ja grožėtis apeidami iš visų pusių, juk dabar toks – šiuolaikinis menas… Nuspurę džinsiukai, styrantys plaukai, veidas po vakarykštės dienos – baltas, o sostui pritaisyt ranktūrius. Negalima! Čiagi – aukuras, kažkodėl pamaniau. Per akmens šoną nukarusi minkštaklostė Moinos pelerina kontrastavo su grubiais, kietais iškilumais. Man pasirodė, kad Moina panaši į elfę, veikiau – į drugelį, trumpam pritūpusį ant milžiniško, apsamanojusio akmens.

Ji nusiėmė peleriną. Buvo apsivilkusi vakarykštę ažūrinę palaidinę. Pasigailėjau, kad nepasiėmiau fotoaparato. Tik savo akis nukreipiau į Moiną. Mintyse švelniai sulėtinau kiekvieną jos judesį, blakstienų plastelėjimą, pasąmonėje fiksavau menkiausias jos balso moduliacijas. Man atrodė, kad tai – labai svarbu. Kodėl? Nesupratau.

Jos išalsuotas oras susigėrė į mano kūną.

        Akmuo išspinduliavo pirmykštę jėgą, kuri buvo jame įkalinta, ant vieno jo šono buvo iškaltas neiššifruotas raštaženklis. Moina, prigludusi prie akmens „kaktos“, o gal „pakaušio“, vos vos virpėjo. Kažkodėl prisiminiau Pulcheriją, turbūt ji – devadasė, geraširdiškai pamaniau, jei pagimdė šią mergaitę. Smegenyse suskambo instrumentinė meditatyvi muzika, ji atitolino mane nuo bet kokio kūniško moters pavidalo.

Pradėjau kažką babaliuoti, bet Baltlaukio pievų tyla užgniaužė mano žodžius. Vienas pelerinos kampas, nukaręs per akmenį, buvo panašus į juodą nuleistą sparną. Gamtos karalystėje ji – tik gražus drugelis…

Ėmė lyti su saule dideliais žvilgančiais lašais.

– Lendam po egle, – tariau.

Šakos buvo išsaugojusios dienos šilumą, spygliai spindėjo tarsi metaliniai. Padaviau Moinai gertuvę.

– Gamtoje gerti sveika, – pasakiau, gal nepripratinsiu jos prie alkoholio, pamaniau.

Moinos veidas žaliaskarių prieblandoje švietė labai baltas, liaunomis rankelėmis ji vis kėlė ir kėlė prie lūpų mano gertuvę. Pasiūliau agurkų. Norėjau labai daug ką pasakyti, bet jutau, kad mano žodžiai būtų jai atrodę juokingi ir banalūs.

– Tuoj pasirodys zuikučiai, – nei šį, nei tą leptelėjau ir ėmiau dairytis, ar neatbildės iš kur nors tie karšinčiai tuščiomis akiduobėmis, ar nepradės ekstaziškai šokinėti, juk buvo mane užhipnotizavę – rukatos, nelabadžiai; siaurutis miško kaspinėlis nejudėdamas tysojo tolumoje. Nieko.

Moina uždainavo:

– Ei! Ei! Ei! Ei! Ei! Su taboru bastyčiausi. Žirgai! Jaunas mėnuo šviečia! Eieiei! Ei! Ei! Su taboru bastyčiausi…

Tramtamtamtam, tarsi girdėjau tratant raudonus būgnus. Iš kažkur ištrauktiems žodžiams ji pati sukūrė melodiją, paskui įterpė vieną, man nuo pat vaikystės įstrigusį, Nekrasovo eilėraštį, išblerbė jį rusiškai storu seno čigono balsu.

Pradėjau ploti. Padaviau gertuvę. Vėl gurkštelėjo, bet daugiau nebedainavo.

Ėmė kaip reikiant lyti.

– Grįžtam namo, – pasakiau; suknistas ruduo, pamaniau ir mano nuotaika subjuro. – Kadaise tokiu metu rinkdavau spanguoles, išsiraizgiusias ant įdumbančių kiminų. Ir sunku būdavo jas pasiekti – gyvatės, klampynai, gailių kvapas nuodijantis…

– Ką man tauški? – pertraukė mane Moina. – Niekad nesu buvusi miške.

        – Negali būti, – nustebau. – Spanguolės ne miške auga. Tyrlaukiuose. Kūlgrindose.

– Kokiuose tyrlaukiuose? – pakėlė aukštyn plonus antakius. Už jos pečių mačiau melsvą nudrykusią, tiesiog eskizinę miško liniją.

– Vargšė gatvės merga! – nusikeikiau.

Pradėjo labai smarkai lyti.

– Tu nežinai, kas yra baltųjų andromedos žiedų išsiskleidimas, švylių pūkų…

– Eik šikti! – drėbė man.

Mano sielą apgaubė tamsa ir niūrumas. Prisiminiau Nijolį. Tėvai iš jo taip pat šaipėsi. Norėčiau skradžiai raistą prasmegt, pagalvojau, arba nusinuodyti pelkiniais žirginiais, gražučiais, prašmatniais, panašiais į kambarines kalijas.

– Alkoholikas, – dar išgirdau. – Klaikiai nusibodai!

Jos labai bjaurus charakteris, tai motina nuo mažens luošino jos sielą. Ir kam daviau jai gerti? Priblokštas nukebekštinau miegamojo link.

Negalėjau užmigti. Išniro mėnulis ir karūnavo naktį. Kai ką sumąsčiau. Ši diena baigėsi nemaloniai. Apsirengiau ir išėjau pasivaikščioti, mane ėste ėdė negeros mintys; nykioj tuštumoj, neaprėpiamuose tyrlaukiuose stirgso palūžęs medelis, šalia jo – didžiulis paukštis dinozauras, vičvienaitis visame pasaulyje. Klaikiai liūdnas, snapą ir sparnus nuleidęs. Gelbėkite! Niekas negirdi, nes nieko niekur nėra. Bet mane apėmusi panika pamažu atslūgo.

Apšviestas mėnulio, lauke stovėjo katinas. Meldėsi savo valdovui prieš vakarienę. Paaukotas paukštelis gulėjo ant varnalėšomis uždengto stalo – kojelėm į viršų. Užriestais nageliais. Šalta, tačiau pati gražiausia mėnesiena apšvietė vingiorykštėm apaugusią Baltlaukio pievą. Nuoga moteris, pasileidusi plaukus iki pat pakinklių, dabar turėtų ateiti. Per paskutinę šio rudens pilnatį. Pasilenkusi, drebėdama nuo šalčio, skubiai laužytų šakeles…

        Katinas, išmurksojęs maldas, priglaudė ūsus prie paukštelio. Naktis paskleidė savo vilnijančias, juodas skraistes. Užliūliavo visus šnabždančiu balsu.

Katino kūnelis – minkštas, rausvom švelniom pėdų odelėm, – susirietė į kamuolį: pūkuotoje uodegoje pasislėpė drėgna nosis.

Grįžau į miegamąjį, atidariau langą ir griuvau į lovą, tarsi į sujauktą guolį, susiriečiau, įsiklausiau į medžių ošimą ir užmigau.

Virš galvos dar nardė kregždės, pastambėjusios prieš kelionę, nupilkusiais pilveliais; keistas jausmas, atrodo – jei staiga jų nebeliks, atsitiks kažkas labai baisaus, nepataisomo; gal išprotėjau? Kiekvienas nukritęs lapas man sukelia nenusakomą sielvartą. Gal tai – priešžiemio sąstingis bus mane apėmęs?

Tamsžalis rugsėjis, neišskridusios kregždės, dar žydi erškėtrožės ir kasdien lyja; dangus šviesus ir šaltas, nemalonė, nemeilė, negeras Moinos žvilgsnis iš padilbų mane nusvilina…

Pro savo namo langus dar mėgaujuosi vasaros baigtimi, paskutiniais atodūsiais. Rūsčia agonija. Variniai medžiai vakare užsiplieskia, susipina lyg ornamentas. Kai užmiegu, jie ištempia mane už ausų į savo karalystę.

Ir kas čia toks bronzinis staiga sutvisko mano senam ąžuole? Tai visos vakaro rūdys susirinko ant ištiestos virš takelio šakos.

Vėl nukrito kelios saulėtos, spindinčios dienos. Važiuoju pro lašišaspalves gyvatvores, regiu pūpsinčius lapus, rytiniai ūkai tvyro vos ne iki pietų. Vakar man pasirodė, kad manęs išvis nėra šiame pasaulyje, bet šiandien netveriu džiaugsmu, jaučiu, kaip saulė užlieja nuo galvos iki kojų, pripildo kūną laukinės energijos, laimės ir pasitikėjimo savimi.

Įtartina rudens tyla suspengė ausyse.

Moina tikra nevidonė, nori, kad jos gimtadienį švęstume dviese ir ne namuose, o naktiniame klube; jos priešgimtadieninis šventimas su „juodaisiais angelais“ buvęs tik įvadas į tikrą siautėjimą.

Garsiai dzingtelėjo ant riešo apyrankės. Moina uždainavo ir erzinančiais šokio žingsneliais nučiūžavo į savo kambarį. Nežinau, ar ji buvo mano vaikas, ar jaunesnioji sesuo, nežinau, ką ji galvojo apie mane.

Patilindžiavęs varpeliais, įėjau į jos kambarį. Pasakiau, kad ja gali pasirūpinti tik Juodieji angelai. Skambiai nusijuokė.

– Dabar man reikia šokių partnerio, – paaiškino.

– Ar su angelais nevartojat kokių tablečių? – sunerimęs pasmalsavau.

– Ne, – atsakė. – Mamytė savo gyvenimo būdu mane atbaidė nuo visų pagundų.

– Negali būti! Ir ką tu išmanai apie pagundas? – nusistebėjau.

– Žinau, kad man patinka šokti. Ir niekas negali manęs sustabdyti.

– Pamanykit.

Priekaištingai pažvelgė į mane.

– Aš nenoriu nieko prisiminti, – jos balsas buvo tarytum kiro. – Nekenčiu savo motinos!

– Mačiau tą žiaurią vergvaldę, visus vyrus paverčiančią kuiliais, ir kalbėjausi su ja.

– Nenoriu, kad su ja kalbėtumeisi. Neprimink man jos, – pakartojo dabar visai ramiu balsu. – Darysiu viską, ką tik man liepsi, o gal aš jau per sena? – susirūpinusi pasakė: – Juk vaikeliai nuo ketverių metų jau pradeda dirbti dėl savo ateities.

– Dar ne vėlu, – atsakiau. – Tik nešnekėk man negražių žodžių.

– Pasistengsiu.

– Tai ką darysim tavo gimtadienį? Aš tikrai jau per senas tavo tūsams, – nervingai sušvokščiau; blogai, nieko neišmanau apie tokio amžiaus mergaičių psichologiją. Niekada neteko būti tėvu.

– Tūsai, tūsai… Tu nesupranti, – norėjo vėl kažką man drėbtelti, bet susilaikė.

– Galbūt.

– Labai prašau. Na, pabandyk nors vieną kartą. Nueikim abu. Tai bus nuostabiausia dovana gimimo dienos proga. Labai prašau, – nenuleisdama nuo manęs kiečio sidabru tviskančių akių gailiai cirpavo. – Galėsi nešokti, jei nepatiks. Klausysiesi muzikos ir gersi. Nesu mačiusi tavęs šokančio.

– Viešpatie, – atsidūsėjau. – Sutinku, Moinute, bet kaip man apsirengti?

– Priklauso nuo to, kur tu mane nuvesi – į pigesnį ar brangesnį klubą; brangesniame klube svarbi ne tik apranga, bet ir gera fizinė forma. Ten žmonės mėgsta save parodyti.

– Och, nelankau treniruoklių salių, tačiau kiekvieną vakarą užsiimu joga. Žinoma, man toli iki tavo pažįstamų kultūristų…

– Morozų, – pertraukė mane Moina, – taip vadinami atletiški vyrukai.

Siaubas, pamaniau, ir iš kur ji viską žino, juk mamytė gal nevedžiojo jos į klubus.

– Esi tikra tusofčikė, nežinojau.

Ji sutriko. Po geros pauzės paaiškino:

– Brangiuose klubuose renkasi stambūs verslininkai. Supranti, jie negirtuokliauja, nevartoja narkotikų, bet sekso neatsisako.

– Na… pasakok, pasakok.

– Šokdami tik užsiveda. Beveik visi.

– Ir… pasakok.

– Mama sakė, kad privalau iš pirmo žvilgsnio perprasti vyriškį: jo nuotaiką, norus, net svajones, todėl nuo pat dešimties metų buvau patupdyta į patį slapčiausią kampelį viename prašmatniame klube. Turėjau stebėti. Vadinausi žvalge, manęs niekas nematydavo. Tai man patiko, tačiau po kelerių metų mama liepė…

– Gerai. Nutilk. Viskas aišku. Šliundrytės inkstinktas. Tik nesuprantu, kodėl vėl ten eiti panorai?

– Ten tokia stipri, vežanti muzika. Moterys nepaprastai gražiai apsirengusios. Ir šoka! Šoka! Tikri profai. Aš niekad ten nešokau. Vien žiūrėdavau.

– Taip. Dabar man aišku. Ak, Moina, kokia tu dar tuščiagalvė.

Ji vos neverkė. Sutrikau. Pagaliau sugalvojau išeitį.

– Moina, aš tave nuvesiu į patį geriausią restoraną. Apsivilksiu išeiginiu kostiumu, o tau reikės nupirkti vakarinę suknelę. Kaip tikri aristokratai atšvęsime tavo gimtadienį, – kalbėjau, bet nebuvau tikras, ar elgiuosi teisingai.

Moina susidomėjo:

– O kokia ten muzika?

– Labai intelektuali, – tvirtai atsakiau. – Tavo gimtadienis bus žavus.

Klubai, restoranai, o kas bus toliau… pagalvojau apie savo bohemišką jaunystę, nieko baisaus gi neatsitiko. Viskam – savas laikas. Jai dar per anksti. Net čia sėdėdamas visu kūnu jaučiau nuodingą, vilkšną rudens orą; vandens purslai tiško iki pat medžių viršūnių, praėjusios vasaros žiedadulkės gulėjo ant nevalomų baldų paviršiaus.

        – Tu manai, kad esu senamadiškas?

Dėbteli į mane. Nieko nesako. Ji mėgsta rožinę spalvą, pastebėjau. Ištįsęs vinguriuojantis kūnas, apklostytas tamsrožine suknele… Nežinau. Gal pasitarti su dizainere?

– Tu manai?

– Ne, – suniurzgė.

– Esu protingesnis už tave.

– Žinoma, – jos veide pasirodė šypsenos raibulėlis.

Atrodysime egzotiškai. Gal niekas ten manęs nepažins. Keistas, žmogau, tavo nikis, pasakiau sau: tai kas, kad ją atradai sąvartyne, bet ji taps grynakrauje princese. Išeisim pro senus aprūdijusius medžius į švarią plynę, kelios sustirusios kregždės purtysis ant laido, uosiai dar apyžaliai…

– Bet aš noriu pašėlti. Kas čia bloga? Visada tik sėdėdavau ir spoksodavau. Restorane mes būsim geručiai, – jos akys vėl apsiniaukė. – sėdėsime, klausysime muzikos ir valgysime.

– Moina, bet tu nesi buvusi aukščiausios klasės restorane.

– Aišku, kad ne. Ten viskas kaip bažnyčioje, – niauriai subliurbė.

– Prisiekiu, tau bus galima pašėlti.

– Pamatysim.

Labai nepatiko pasakojimas apie laiko leidimą klubuose, nutariau ją pasekti, bet, kaip visada, buvau apsivertęs darbais, tad nusprendžiau vėl rytais vežti ją į čiurlionkę. Moina neprieštaravo.

Bendradarbiai nusistebėjo mano dienotvarke.

– Benzinas pabrango. Kas rytą baladojiesi pas mus – ar negaila? – paklausė Bronius.

– Iškyla abejonių dėl užsakovų, – burbtelėjau.

– Betgi tu darbuodavaisi naktimis, – dviprasmiškai užnasriojo Greta. – Tapai vieversiu?

– Jo. Keičiuosi. Manau, kad reikia dažniau susitikti su užsakovais.

– Jie laisvi būna vakarais. Nesuprantu, – truktelėjo pečiais Greta, gal ji mano, kad vėl medžioju moteris? – Aišku, tai ne mūsų reikalas, – ji vėl palinko virš kompiuterio.

– Tam atsiras laiko ir rytais, – šaltai atsakiau.

– Be abejo.

Suzvimbė telefonas. Atsiliepiau. Užsakovas klausė, kokias grindis aš turėjau omenyje

„Dabar pačios madingiausios – iš sendinto ąžuolo. Tiks?“ – paklausiau. „Tiks“, – atsakė.

– Žinoma, mums labai malonu tave kasdien matyti, – tarė prie durų sėdintis Bronius.

– Man – taip pat.

Važiavau namo. Vėl švietė saulė, tik jau nebešildė. Bangavo benuodis, švarus oras. Eiei! Niekas negirdi. Esu laimingas. Gintarinėje šviesoje nejudėjo nė vienas lapas. Karališkos tuopos staiga uždarė erdvę. Paskui sužaižaravo akinanti debesų baltybė, pasigailėjau, kad užmiršau namie tamsius akinius.

Visą naktį kažkur tolumoje bumbsėjo būgnai, gal vėl kas nors pjovė ožį ar šventė vestuves, bet garsas iš pradžių buvo malonus. Kažkokie žvėreliai ilgomis pūkuotomis uodegomis rabždinosi lauko terasos siena. Žvaigždės tai priartėdavo, tai nutoldavo. Kitos švietė keistai didelės. Naktis vėsoka, gal paskutinį kartą čia vakarieniaujame, pamaniau. Atklydo suvytusių saulėgrąžų kvapas. Paukštžvėriai skraidė patamsyje, turbūt šikšnosparniai. Juodvabalis užkrito ant Moinos chalato rankovės.

– Žiūrėk, – tariau, – koks žvaigždėtas dangus.

Ji nurijo arbatos lašą.

– Kažkas tupi po krūmu, – sušnabždėjo.

– Žiūrėk į dangų.

– Aš bijau.

– Tada eik miegoti, – subambėjau.

Nukibirkščiavo dar viena beveik vasariška diena, pagalvojau.

Garsas nusirito tarsi perkūnija laukais ir pradingo už miško. Nėra nieko gražesnio už troškiai žydinčias paskutines erškėtrožes, o saulėgrąžų galvos, išplėštos iš tamsos, tiesiog tvykstelėjo magiška liepsna.

Nupėdinau į miegamąjį. Būgnijimas įsisiautėjo. Kol nenurims, neužmigsiu.

Kažkodėl vaidenosi juodas juodas šermenų drabužių blizgesys, kai jį apšviečia ne vasaros žaibai, bet graudulinių žvakių šviesa.

Velniaveidis stovėjo tolumoje, laidė garsus, pokšinčius tarsi sproginėjančios granatos. Jau praėjusios vasaros atšvaitai… Apsiverčiau ant šono.

Artėjo Moinos gimtadienis. Rita, drabužių dizainerė, buvo gera mano pažįstama. Paskambinau ir paaiškinau jai, kad viena paauglė per savo gimtadienį turi atrodyti kaip princesė. Paprašiau jos pagalbos.

„Gerai, kad paauglė, o ne senė, – nusijuokė Rita. – Atsiųsk man tą mergaitę. Žinok, kad reikalingi bus ir prabangūs aksesuarai.“

„Gerai“, – atsakiau.

„Šukuosena, veidas, na…“

„Gerai, gerai, – pertraukiau Ritą, – ji turi atrodyti nepaprastai.“

„Supratau.“

Nė negalvojau, kad prisišauksiu nelaimę.

Tądien iš pat ryto Moina užtraukė tą pačią, mane gluminančią, marmalionę, gal paslapčia gurkštelėjo mano viskio, pamaniau. Plonyčiu, skaidriu vaiko balseliu dainavo:

– Su taboru bastyčiausi, migla miglelė, žirgai, jaunas mėnuo šviečia, kvepia čiobreliais…

Ir tuoj iš jos kambario pasigirdo botago pliaukšėjimas, pašėlę, pergalingi riksmai. Paskui kimiai sušvokštė prarūkytas senas balsas, rusiškai paprašė sėst į jo vežimą.

Moinos laikas, matyt, buvo trumpas, kažkokia vidinė nuojauta man apie tai pranešė.

– Užtenka! – šūktelėjau. – Išgeriam kavos ir važiuojam į grožio saloną, – paliepiau; abejojau, ar taip vadinosi Ritos darbovietė.

– O pusryčiai?

– Nėra laiko. Vakare prisivalgysi.

Prakiurksojau pas Ritą kelias valandas, laižiau ledus, gurkšnojau kavą, klausiausi muzikos bei žiūrėjau teliką – vos sulaukiau iš salono gilumos ateinančios Moinos.

Nuo jos grožio mėšlungis mane sutraukė. Net veidas buvo įgavęs lelijos formą: aukštyn kylančių įvairiaspalvių plaukų, tik keli, lyg stori spinduliai, turbūt priklijuoti, krito ant pečių, kūdikiškai šviesuliavo. Kiečių sidabro žiežirbas supo smarkiai pailgėjusios, plazdančios blakstienos. Paslaptingas neišsiskleidusios gėlės švytėjimas, pamaniau, šviesos mergaitė. Jos net eigastis pasikeitė: tapo elegantiška. Visi kūno pakraštėliai tviskėte tviskėjo.

Margablyksnių, tikrų brangakmenių druzguliai juosė kaklą. Oda buvo kažkuo taip nugludinta, kad nerealiai spinduliavo; moteriškos gudrybės, pamaniau.

Gyvatiškai nusirangė atgal į pastato gilumą, iš ten grįžo įsisupusi į karališką drapaną, sulopytą šerkšnotom gėlėm, banalu sakyti, bet atrodė kaip angelas. Taip, atsidusau, įvyko stebuklas.

Moina nebenorėjo siautėti, bent nieko man nesakė. Aš ją pakviečiau tik vieno šokio, paskui vėl susėdome už žvakių šviesa nugelsvinto stalo. Nelytėtu skaistumu man blusčiojo jos veidas, rembrantiškai apšviestas. ant baltos staltiesės sujudėdavo du laibi rankų šešėliai. Erdvioje salėje iš kažkur lašėjo tyras vanduo, nelauktai jis plūstelėjo pro smaragdines grotas: magiškas skambesių lydinys… staiga pažiro pliūpsniai iš kosmoso ištrūkusių garsų. Mane apėmė savotiškas transas.

– Uch, – kažkaip dirbtinokai atsiduso Moina.

– Ar tau patinka čia?

– Ko dar klausi.

Patikėjau, kad ji laiminga. Man atrodė, jog Moina ir tie fantastiški garsai kažkaip tarpusavyje susiję.

Sunku net nusakyti, apie ką mes kalbėjome; žodžiai niro iš burnos ir sklaidėsi aplinkui it rūko murglos.

Visi lyg užkerėti spoksojo į Moiną. Buvau patenkintas: tegul mergaitė pratinasi būti dėmesio centre. Išsidūksi kitur, su čigonais, karčiai pamaniau. Aš labai prastas šokių partneris. Sėdėjo ramiai, suglaudusi kojas. Man jos pagailo: apsiavė sidabriniais aukštakulniais tam, kad kartelį su manimi pašoktų. Niekas daugiau nedrįso jos šokdinti, tik negalėjo atitraukti akių. Tolumoje judėjo raumeningų vyrų šešėliai, bet nė vienas neprisiartino. Staiga suvokiau, kokią vertybę turiu – net nejauku pasidarė.

Savo „stebuklu“ džiaugiausi neilgai. Kitą rytą paskambino Pulcherija.

„Branguti, mums reikia susitikti. Devyni tūkstančiai.“

„Už ką – devyni tūkstančiai?“ – nusistebėjau.

„Už Moiną. Tai – tik pradinis indėlis, mažų mergaičių tvirkintojau.“

„Kuoktelėjai.“

„Nė trupučio. Pranešiu policijai, kad pagrobei mano dukterį.“

„Šlykštynė!“

„Visai ne. Ar supranti, pedofile nelaimingas, kokių pinigų netekau, kai praradau Moiną! Aš esu jos motina, o tu – nusikaltėlis!“

„Išprotėjai.“

„Netauzyk. Antradienį pusę aštuonių vakaro – mano namuose. Devyni tūkstančiai. Lauksiu.“

Ir nuspaudė mygtuką.

Košmaras! Pamaniau: juo toliau, juo bus blogiau. Ir ką man daryti? Koks kvailys! Demonstruoti nepilnametę aukščiausios klasės restorane, kur pilna tų žvalgų ir žvalgių. Knibždėte knibžda visur. Moina vertinama pinigais. Dabar – jau didžiuliais. Grąžinti ją Pulcherijai? Velnias! Velnias! Velnias! Jei Moina jau turėtų aštuoniolika metų… na… vesčiau ją, kad apsaugočiau. Dabar nieko negaliu padaryti. Reikės kaip nors ištempti tuos metus iki jos pilnametystės. Mane išmelš. Manimi pasinaudos. Bandysiu priešintis – patupdys į kalėjimą. Viešnamiai visais laikais valdė protus. Viešnamių savininkės buvo galingos karalienės. Ir dvidešimt pirmame amžiuje niekas nepasikeitė. Pasaulis baisiai senas. Sekso žaisliukai nuolat tobulinami, tačiau niekas negali atstoti gyvo kūno arba pritrenkiančios vizijos.

Įklimpau iki ausų ir galiu tik pats save kaltinti. Bekvapę liūno gėlę jau varstė ne tik gašlios, bet ir labai godžios akys. Moiną pats pateikiau ant padėklo. Dabar jie draskosi dėl kainos, ji kils ir kils. O gal aš sapalioju?

Senovės hetera. Pati seniausia pasaulyje gėlė. Monstrė – pilna pikčiausių kerų, pasiglemžiančių ne tik kūną, bet ir sielą. Pasitiko mane didingai išsižergusi, didelėj iškirptėj pūpsančiomis apvaliomis krūtimis, besišypsanti tamsiai raudonomis lūpomis, gerai nusiteikusi. Didžiausią įspūdį man padarė jos veidas ir šukuosena, kuri anksčiau priminė faraono žmonos įmantriausiai suregztų plaukų laviną, o dabar – bala žino ką: vienos garbanos, susuktos spiralėmis, sviro ant kaktos, kitos apvaliais žibančiais burbuliukais kilo aukštyn; jokiuose žurnaluose tokių šukuosenų nepamatysi, po juodais antakių skliautais drėgnai žybsėjo tamsios akys, nosis buvo tiesi, taisyklinga, skruostikauliai atsikišę it mongolės. Veidas man visada priminė kaukę. Kresna, stipriomis trumpomis liūtės kojomis. Ausų lezgeliuose spindulius svaidė du maži deimantai. Mane dusino geidulinga troški atmosfera. Akys vėl nukrypo į baldus, išmargintus hortenzijomis.

Pasigirdo kažkokia skardi melodija.

– Oje, kaip tavęs laukiau, – jos šnervės virptelėjo, – juk seniai matėmės.

Aš tylėjau. Negalėjau atitraukti akių nuo jos meistriškai sutvarkytų plaukų.

– Mano duktė pateko į profesionalo rankas. Aš, tikra motina, nebūčiau sugebėjusi per tokį trumpą laiką jos paversti geidžiamiausia ir gražiausia mergužėle sostinėje. Ką reiškia pinigai ir gera medžiaga. Taigi, pone, jūs aukštai pakėlėte kartelę, – ji dar plačiau išsižergė, veidą kaukę papuošė tamsiai raudona šypsena. – tęskime toliau. Už pačią geriausią mano medžiagą teks mokėti. Nuolat.

– Ką?! – krūptelėjau. Mano akys susidūrė su jos tūkstantmetę patirtį turinčiomis akimis.

– Mokėsi kaip didelis. Nenoriu kartoti.

Padaviau pinigus. Pačiupo juos ilgais raudonais nagais.

– Kitus pervesi į mano sąskaitą, kai tik paskambinsiu. Jei pavėluosi, mokėsi delspinigius. Labai paprasta, – Pulcherijos veide vėl pasirodė nenusakoma šypsena. Ji suglaudė kojas. – Aišku?

Pasidarė bloga. Dar spėjau pamatyti už širmos sujudėjusį didelį šešėlį. Apsaugininkai!

Tikriausias akligatvis.

Bandžiau jai kažką aiškinti, bet atsidūriau už durų.

Sliūkinau per senamiestį siaubingai suglumęs. Niekaip netilpo galvoje, negalėjau suvokti, bet pamažu mane apėmė baimė – aptirpo kojos, judėjau į priekį it medinis. Būtinai reikėjo nusigerti, kad nebegalvočiau, atsijungčiau…

Nusipirkau paprasčiausios degtinės ir stiklainį agurkėlių, panašių į žalias rupūžiukes. Velnias, kad tik laimingai parvažiuočiau namo, o tada nusigersiu… kažkokio slieko gyvenimas… dar blogiau.

Pažvelgęs į veidrodėlį išvydau savo veidą, išmuštą raudonomis dėmėmis. Valdykis, pasakiau sau, kitaip tuoj būsi lavonas.

Važiavau lėtai. Pro šalį slinko žerplėjantys šermukšniai. Išniro kavalkada saulės karietų, mįslingai girgždančių palei šilą. Vežėjai buvo apsivilkę purpuriniais, įsmaugtais per liemenį, švarkais, susegtais it žvaigždės žėrinčiom sagom. Langeliai – užtraukti raudonomis užuolaidomis. Neaišku, ką vežė. Dar nenukritę lapai gerte gėrė šviesą. Ratai malė sūkuriuojančius lapų šešėlius. Prieš akis slinko saulėta, rami tuštuma, tik – ne manyje.

Jau dominavo ryškiatoniai rudens medžiai.

Prie stiklinės sienos pakibo didelis rudas voras baltais taškeliais ant nugaros.

Ir daug žmogelių karstėsi mano namo milžiniškais langais ir narpliojo, raizgė juos nuo viršaus iki apačios juodomis gijomis. Norėjau paklausti, kodėl jie taip daro, bet iš lūpų neišsprūdo nė vienas žodis.

Patogiai įsitaisęs drybsojau priešais stiklo sieną ir gėriau degtinę užsikąsdamas šaltais ir slidžiais agurkėliais.

Ruduo ėmė šalventi įkyriu lietumi. Svetainėje – žaliau, tamsiau. Už stiklo šmėksojo pasklidę pasaulio kontūrai. Aštrus nepakeliamas skausmas degino kairę krūtinės pusę. Greičiau atsijungti! Sakytum, gaižių, pilkų voratinklių driekenos stiklu virveno vandens srovelės.

Greičiau nusilakti!

 

Šit išvydau Moiną, einančią per lietų užžėlusiu takeliu link mano namo. Chaki spalvos maišelis kabėjo ant nugaros, galva – tarsi mėlyno žaibo nutvieksta, ir tą labai durną dainelę šnibžda jos lūpos… vagabundė.

Priemenėje išsirikiavo baubai piestu styrančiais plaukais ir Moina su kiekvienu pasisveikino.

Mane pradėjo troškinti. Prisiminiau, kad šaldytuve stovi apelsininio gėrimo butelis.

Virtuvėje sėdėjo Moina, peiliu valė grybus. Jie atrodė baisiai, krutėjo jos rankose it gyvos varlės.

– Gausi skanios vakarienės. Pati rinkau, – pasigyrė mostelėdama peiliu. – Pirmąkart buvau miške. Nuostabu!

– Basteisi! Viena! Man nereikia tavo šlykščių grybų. Daugiau nė nebandyk eiti į mišką! – rėkiau net užspringdamas.

– Tu girtas. Visiškai girtas.

Pasiramsčiuodamas į sienas, iškiūtinau iš virtuvės. Trauk ją velniai!

Susmukau prie stiklinės sienos, kliūstelėjau į gerklę degtinės.

Naktį kažkas mane tampė. Moinos balseliu maldavo atsibusti. Paskui iš kažkur atbėgo susiraukšlėjusi palaidais plaukais elgeta, iškėlusi rankeles, garsiai suriko tiesiai man į ausį. Aš ją pastūmiau ir ji nugriuvo ant grindų.

Atsimerkiau, bet mačiau lyg pro vandenį. Iš drumstos gelmės išniro pakaruoklis su virve ant kaklo, labai šviesiais plaukais. Jis tempė Moiną link stiklinės sienos. Ji buvo išbalusi, be sąmonės. Jo liežuvis karojo juodas, sutinęs, kai kišo jį Moinai į burną… taip godžiai, taip nemirtingai pilkšvame lietaus fone. Plaukai, it saulės išdegintos žolės, apkrito jo krūtinę. Laikrodis suko minutes, valandas. Moinos rankos pamažu pakilo ir apkabino pakaruoklį…

Elgeta jau spiegė tarpduryje. Norėjau jai padovanoti mažą skrybėliuką. Cha!

Gražios gėlės už stiklo dabar visai išsiskleidė, ir lašai, švelniai dzingsėdami, krito į jų atsivėrusius taurėlapius.

Labai troškino, bet vanduo nepasiekdavo mano burnos. Ir staiga žybtelėjo saulė lietaus lašuose ant šaltų, lavoniškų gėlių.

Atsisėdau. Saulė plieskė tiesiai į mane. Buvau nugriuvęs ant kilimo. Šalia voliojosi du tušti degtinės buteliai. Žiauriai pykino. Negalėjau tiek daug vienas išgerti. Antras butelis, matyt, apvirto ir degtinė susigėrė į kilimą. Nesvarbu.

– Moina! – sušukau. – Moina! Moina!

Tyla. Tikras košmaras! – prisiminęs vakarykštę dieną, pamaniau. Ką dabar darysiu? Gal jai pasakyti? Jokiu būdu. Niekada! Kaip nors susimokėsiu, isteriškai sukrizenau, tai kalei! Daugiau negersiu. Degtinė neišgelbės.

Moinos lūpos – švelnios, putlios tarsi didelė uoga; ir koks ten pakaruoklis grūdo jai į burną savo liežuvį, išliejo balzganą spermą, valktimi aptraukusią man akis… Pasipurčiau. Ir vos nepargriuvau, taip buvo silpna.

Pičpilnis oras smulkutyčių vandens lašelių. Retkarčiais spįsteli saulė. Vasara išėjo.

Moina užplikė man kavos.

– Kodėl tu ne gimnazijoje? – paikai paklausiau.

– Vargšeli, o kas tave prižiūrės, gal ir šiandien užsimanysi gerti?

– Kad nebeturiu. Oi, kaip skauda galvą!

– Nereikėjo nusitašyti.

– Taigi, – neprieštaravau gurkšnodamas kavą. – Blogi mano reikaliukai.

– Kas nors nepasisekė?

– Et, – numojau nerūpestingai ranka. – Viena klaiki moteris bando suėsti man gyvenimą, bet tau nebūtina žinoti. Tai – labai asmeniška.

– Nori, kad ją vestum, turbūt nėščia? – bandė atspėti. – Prezervatyvas plyšo, – sukikeno. – Oje, kaip blogai!

– Nustok! Tai ne tavo reikalas. Susitvarkysiu.

– Abortas?

– Baik pliaukšti. Užkaisk dar kavos. Stiprios stiprios. Turkiškos. Su puta.

Visa diena nuėjo šuniui ant uodegos. Tik į pavakarę atsipeikėjau, valandžiukei prisėdau prie kompiuterio. Galva plyšo.

Iš ryto nuvežiau Moiną į gimnaziją.

Kontoroje manęs laukė užsakovas, stambus verslininkas. Tikra blakė. Paprašė manęs važiuoti kartu su juo pažiūrėti salių.

– Aš norėčiau didelių vitražų, – kategoriškai pareiškė.

– Jums reikėjo pasitarti su architektu.

– Jis nieko neišmano, – piktai pasakė.

– Dabar gali būti sunku juos įmontuoti.

– Už pinigus galima padaryti ką tik nori, – atkirto.

– Bet… tai ne mano sritis, – bandžiau prieštarauti.

– Labai prašau.

– Gerai. Siūlyčiau jums Lietuvoje beveik nežinomą technologiją – stiklo graviravimą, matinimą. Tačiau privalom kruopščiai apžiūrėti salę.

– Taip! Todėl ir atvažiavome.

Nežino, kur kišti pinigų, pagalvojau.

Dvi milžiniškos salės – ką tik po remonto. Nudažytos šviesiais pasteliniais tonais. Bet… mažesniojoje salėje virš paradinių durų buvo matyti įdubimas, toliau – gerai užmaskuotas įtrūkis.

– Reikėjo iš pagrindų suremontuoti namą, o ne vien jį perdažinėti, – ironiškai tariau.

– Ot, nepagalvojau, – išsigando „blakė“. – Tikras kiaušiagalvis tas architektas, už ką aš jam sumokėjau?! Ką man dabar daryti? Gerai apžiūrėkim visas sienas. Jūs man patarsit, kur geriausiai tiks stiklas.

– Vitražas ir architektūrinė erdvė – organiškas vienis, tai – labai svarbus dekoratyvinis akcentas, fokusuojantis šviesą ir formuojantis pačią architektūrą, o aš – tik dizaineris.

– O… mielasis menininke, nusileiskime truputį žemyn, – pasiūlė.

Neprieštaravau. Plačiarūris nuvedė mane laiptais į barą.

Mus pasitiko išblyškęs padavėjas. Verslininkas vaišino mane kokteiliais. Niekuo negalėjau jam padėti, tikrai, – tai ne mano darbas. Patariau samdyti patyrusį architektą ir rekomendavau savo draugą.

– Kai jis baigs darbą, tik tada ateis mano eilė, – paaiškinau „blakei“.

– Ir kodėl man taip nepasisekė?! Išlupo pinigus, o dabar vėl viską iš naujo pradėk! – piktai rėkavo šluostydamasis nuo kaktos prakaitą.

– Gal jis manė, kad jums neužteks pinigų viso namo kapitaliniam remontui, o ką jau ten kalbėti apie vitražus, – apsimečiau, jog bandau spėlioti.

– Jis manė! Jis manė! – teberėkaliojo verslininkas. – jis manė, kad aš – visiškas glušas.

Toks ir esi, pagalvojau. Pasikvietė juodaplaukį padavėją ir paprašė dar atnešti porą kokteilių, paskui dar ir dar.

Nakvojau pas Mindaugą. Paskambinau Moinai, kad šiąnakt negrįšiu.

„Girtuokliauji, – tarė ji. – rytoj vėl man reikės kapstytis autobusais“, – jos balselis buvo irzlus, labai piktas.

Taigi vieną saulėtą rudens rytą aš dingau lange atsispindėjusiam veidrodyje. Ten švietė baisiai gražus, labai geltonas, bet negyvas, it padarytas iš popieriaus, man pažįstamas Igernos sodas.

Pusiausnūda pramirgėjo daug dienų, atėjo terminas mokėti už Moiną. Pervedžiau pinigus į Pulcherijos sąskaitą. Prakeikta nuopisa! O kam galėjau pasiskųsti?

Bet gal jos abi susitarė? Motina ir duktė, juk ir vienos, ir kitos akys apvalios it monetos, tik motinos nosies šnervės plačios ir lūpos didelės, išvirtusios baltai nudažytame veide. Moinos nosis tiesi, lūpos – kitokios formos.

O jeigu ji savo noru sugrįžtų pas motiną?! Fantazavau: kai sutemtų, Moina išeitų pasivaikščioti ir prieš vidurnaktį parsivestų vyriškį, kurį abi iki ryto sudorotų. Paskui labai patenkintos užmigtų. Jas aplankytų svaigulingi sapnai. Juose būtų daug jaunų, stangrių vyrų.

Jų nuogi kūnai – taip pat baltai nudažyti, akys po nusvirusiais vokais drumzlinos, tik nakties tamsoje jos katiškai kibirkščiuoja… po baltais dažais jų oda saldi ir kvapni… taip guli nugrimzdusios į pritemdytą dienos šviesą, apsunkusios, patenkintos. Sapnuose pas jas virtinėmis traukia pinigų pertekę vyrai.

Duktė turės pralenkti motiną.

Vis prisimenu: gatvelė rėmėsi į jų butą. Kito išėjimo nebuvo. Akligatvis, ir tiek. Neduokdie kam nors į jį patekti.

Būdamos vienos, ūkaus, susėdusios ant hortenzijomis išmargintų fotelių, gerdamos žalią arbatą, o jų aukos, dar nieko nenutuokdamos apie savo lemtį, strapalios po Vilnių.

Motina liūtė jau dabar švyti iš laimės, duktė visada truputį apimta melancholijos.

Menu, ant palangės vazonėliuose augo alijošiai; jų sultimis jos drėkindavo plaukus ir veidą.

Gal kam nors ir pavyko iš ten ištrūkti, tarkim, iššoko pro langą su visais stiklais ir susilaužė kojas.

Tai nuokrušų nuokrušos!

Neturėjau jokio supratimo apie prostitutes ir viešnamius.

Siaubas! Kaip galiu taip galvoti apie Moiną! Tačiau jeigu ne aš… tarkim, jei nebūčiau tos kačiukės priglaudęs… taigi.

Blogio ūkanos kaupėsi mano galvoje. Kaip iš Moinos padarysiu princesę, jei visus pinigus teks močiai atiduoti? Jau apie save net nebegalvoju. Nežinau… milžiniška piktvotė, jei ko nors nesumanysiu, mane pribaigs.

Atėjo ruduo. Krito obuoliai ir lapai: maži it šviesūs dribsniai, dideli ir skylėti, vidutiniai – labai raudoni.

Žiūrėjau į Moiną. Basa stovėjo terasoje ir viena ranka gaudė didelį purpurinį lapą: pailgos formos, truputį skylėtą. Jis labai lėtai leidosi iš paties dangaus. Ant pinto staliuko gulėjo raudonšonis obuolys. Oras buvo šiltas ir drėgnas. Moina stovėjo pasistiebusi ant pirštų galiukų (jos keltis – labai aukšta, pamaniau), ištiesusi ranką, atverstu delnu. Lapas delsė. Nejudėdamas kybojo ore. Paėmiau obuolį ir suleidau dantis. Atrodžiau lyg vampyras. Pro lūpų kampučius sunkėsi raudonos sultys. Žavinga akimirka, pagalvojau; jokio vėjo, bet oras pilnas slidžių ryškiaspalvių lapų, o medžių iš čia – nematyti.

Pagaliau tas didelis lapas pasiekė Moinos delną. Ji užsidengė juo veidą. Suglaudė pėdas.

Apačioje kažkokia bjauri palaidais žilais plaukais senolė nušlepsėjo per mano kiemą.

Ruduo…

Šią naktį neblogai būtų parsivesti kokią gražią moterį: gyvenimas nuostabesnis už visas pasakas; tai Moina nori, kad juo džiaugčiausi.

Lašo formos purpurinis lapas paslėpė Moinos veidą. Iš po lapo, lyg iš po kruvinos kaukės, ji pasakė:

– Gaila, kad iš ten niekas negrįžta. Tikiu, jei sugrįžtų, tai brangintų kiekvieną savo kvėptelėjimą, prisilietimą…

Ir pasipylė tikra lapų liūtis.

Kodėl ji taip kalbėjo? Ar per mažai aš mylėjau gyvenimą, kad jos motina dabar jį ėda? Gal Moina mane paliks? – išsigandęs pagalvojau.

Ji kažkodėl tapo velniškai linksma ir nerūpestinga. Jos gyvenimas, taip man atrodė, dabar spindėdamas lėtai plaukė pro plačiai atmerktas akis.

Balsas aidėjo neišpasakytai muzikalus, paprasčiausias žodis, jos lūpų ištartas, įgaudavo ypatingą prasmę, kiekvienąkart skambėdavo kitoniškai, labai jaudulingai.

Vis džiaugiausi, kad gyvename už miesto, po senų medžių aukštais skliautais, tarp tuščių laukų; vėjų burnos sutartinai iš laukų pūtė, pro lietaus marškonius spįsteldavo saulė, bet vakarais piktas, agnus spindulių kibirkščiavimas, skaisčiai nurausvinęs tolius, kankino akis.

Tą rytą, kaip visada, silpnai papusryčiavę, gėrėme kavą. Moina pasakė, jog šiandien galiu jos nevežti į čiurlionkę. Kaip gerai, pagalvojau, padirbėsiu namuose.

Ji vilkėjo trumpomis odinėmis kelnaitėmis, ant pečių buvo užsimetusi languotą skarą draiskaną, tokios šį rudenį buvo madingos. jos kojos aptemptos tamsiomis pėdkelnėmis, tampriai apgludusios auliniais batais, atrodė gundomai gražios; pamaniau: niekas tavęs, Moina, nelaiko šiame name pririšęs, ir kokios – palyginus su tavimi – apgailėtinos visos panos.

Gaivus melsvų erdvių laisvės kvapas pakuteno šnerves, buvau visai pamiršęs akligatvyje tūnančią slibinę ir, palinkėjęs sėkmės, išleidau Moiną pro duris.

Tuoj sėdau prie darbastalio ir panirau į savo erdves, pritutintas daiktų.

Suskambo telefonspynė. Nuėjau prie durų ir pakėliau ragelį.

„Policija“, – išgirdau.

Baisenybė! Pulcherija ant manęs užsiundė mentus, pamaniau.

        Įleidau juos.

– Jūs – Bernardas Jackus?

– Taip.

– Ir jūs čia gyvenate?

– Taip.

– Esate Moinos Valentaitės globėjas?

– Taip, o kas?

– Važiuokit su mumis.

– Kodėl? – paklausiau. – Kur?

        – Važiuosime į Bernardinų kapines.

– Ko? – nusistebėjau, visiškai nieko nesusigaudydamas.

– Jūsų globotinė nužudyta.

– Nužudyta? – man ėmė suktis galva. – Nužudyta…

– Ne tik nužudyta. Ir išžaginta, – šaltai pasakė policininkas.

Nukrapaliojau su policininkais šuntakiais tarp senų, išvirtusių paminklų, apsuptų retų rudeninių gėlių, atrodė, kad visa mano gyvybė tuoj išspragsės per akis.

Bandžiau įsivaizduoti, kad mergaitė niekada pas mane negyveno, kad nebuvo jokios Moinos.

Rusenančiuose saulės spinduliuose nuoga gulėjo ant kapo. Vietomis kūnas, aplipęs žemėmis, pilkavo, per smakrą buvo nudrykęs kraujo upelis ir nuo kraujo sulipę plaukai iš toli atrodė tamsūs, iš arčiau – kaip tamsrudis kailis. Ant kūno krito šalia stovinčio kryžiaus šešėlis. Rūksnojančios saulės šviesoje po šaltais, didingais paminklais kūnas tarsi pats savaime zmeko skradžiai…

Giluminė malda išsiveržė iš mano širdies, kai pamačiau; mano akys alergiškos, neatlaikysiu…

        Abejinga mirties spalva apgaubė kapinėse gulintį nuogą lavoną.

Tai pati baisiausia mano gyvenime diena – pilna košmaro, neapykantos ir juodžiausios nevilties, pamaniau.

Mano protas dar snūduriavo, po galvą trankėsi padrikos mintys.

        Nuogas beasmenis mergaitės kūnas! Iš po žemių, iš visų kapų pakilo mitinis klyksmas, net oras ėmė zvimbti. Koks monstras tai padarė?!

Išsižiaukčioti, pamaniau, pasilenkiau, bet ištekėjo tik seilės lyg kokie tulžies varvalai. Man pasirodė, kad Moina tiesiog nejuda, ir tiek. Nejuda kapinėse. Benamė.

Turėsim lovas, pilnas aromatų,

Sofas, tokio gilumo, kaip kapai,

Keistas gėles, kur ant lentynų matos,

Po dangumi, pražydusias margai, – sukosi ir sukosi smegenyse tie žodžiai. Neapykantos šviesoje plėtėsi geltonų, rausvų, baltų gėlių didelės dėmės.

O kas ją čia atrado? Mane šie mentai tik pakvietė. Mitologinė pabaisa tebetūno pasislėpusi šiose kapinėse, kodėl jie nesupranta?! Krausčiausi iš galvos. Kodėl neuždengia kūno? Gydytojai, policininkai, kriminalistai, visi vienodai žiūri į lavonus, pagalvojau, bet taip negalima! Ji dar nesustingusi, atrodo – tuoj džiaugsmingai nusišypsos. Ji žino, kad žvelgiu į ją.

Pagaliau atnešė lavonmaišį ir įguzojo į jį Moinos kūną. Nusisukau.

– Tai jūsų globotinė? – paklausė policininkas. – Atpažinote?

– Taip.

– Niekur neradome jos drabužių.

– Ji mūvėjo ilgais auliniais batais, – sumurmėjau.

– Nieko neradome. Jūs – laisvas.

Nelaimės zona jau buvo atitverta. Jie net nesirengė manęs parvežti namo, taip buvo užsiėmę kažkokiais matavimais, tyrinėjimais. Paklaikęs dairiausi aplinkui. Labai senos kapinės. Visi jose atsidursime. Nebėra Moinos. Kiaurai prasmego šiose kapinėse. Kodėl kapinėse?

Leisgyvis nusvirduliavau pas Mindaugėlį, tegul jis manim dabar pasirūpina.

Teko laukti gilios nakties. Žaliaburniui – nė motais mano tragedija, jis mokėsi aktorystės, repeticijos galėjo užsitęsti iki pat aušros. Apverčiau aukšyn kojomis visą butą – nė lašelio alkoholio, tada paskambinau, aišku, kad ne psichiatrui.

Pagaliau mane ėmė tąsyti. Išvėmiau kažką glitaus, nieko gi tądien, be kelių kąsnelių per pusryčius, nebuvau valgęs. Mindaugas išvalys. Mano akys pūpsojo raudonos po antakiais, virš pabrinkusių paakių; dūrė skaudūs žybsniai.

– Išvaduokit mane! – rėkiau.

Skausmo žarijos negeso. Išgaląstos neapykantos ietys, keršto durklai draskė kūną, iš kančios net sulinkau. Nepakeliamas reginys. Geriau būčiau gyvenime niekada šito nematęs. Akims ir visam kūnui – kančių kančia. Kaip ištvert? Žemė slydo man iš po kojų. Iki pat gyvenimo pabaigos taip kentėsiu, pamaniau.

– Padėkit! – šaukiau. – Užbaikit šią kančią. Darykit ką nors!

Nesuprantu ir kaip nenumiriau nuo matyto reginio.

Pas Mindaugėlį raičiojausi ant grindų, kaukiau iš siaubo. Stebiuosi, kaip manęs nesuparalyžiavo dar kapinėse. Mano akys buvo įpratusios matyti vien gražius daiktus – švariose, steriliose, be menkiausios dėmelės erdvėse; jokių krauju suteptų rankų, jokių smūgių, smurto pėdsakų, nė menkiausios prievartos; žmonės neužsikrėtę pavydu, kerštu, neapykanta, jokiu naikinimo jausmu. Ir staiga man atsidurti pragare – nepakeliama. Už ką?!

Kam jie mane ten nuvežė? Niekas neturėjo teisės manęs luošinti!

Mano akys – alergiškos. Negalėjau žiūrėti į kraują; kai mokiausi dailės akademijoje, pavyko išvengti priverstinio vizito į lavoninę. Niekad nebūčiau galėjęs dirbti kriminalistu, gydytoju ar policininku.

Suvokimas atėjo pamažu; kraupios ritualinės apeigos senovės žynių šaltakraujiškai atliekamos kapinėse, mąsčiau; keista, kad neišpjovė širdies. Lietuvių žyniai – kraugeriai.

Iš vėjo supustytų rūko bluzganų išniro nesikeičiantis mergaitės – paauglės – siluetas. Jis, įgaudamas formą, pamažu ryškėjo. Rūko verpetai paskui jį nunešė tolyn.

Ar ne jie laidodavo nekaltas gyvas mergaites, kad pilys ir rūmai per amžius stovėtų, o gal tai – pasakos?

Tie seniai kretenos, žyniai ją paaukojo: užmušė turbūt akmeniu, paskui nuvilko drabužius ir kitu aštriu akmeniu išdraskė lytinius organus. Fanatikai. Bepročiai. Ir niekas nieko neįrodys, kaip visada. Staiga galva tapo tuščia it laukas prieš žiemą.

Gėriau, kol nusvirau ant Mindaugėlio lovos. Grįžęs jis pradėjo šūkauti, mane tąsyti. Labai garsiai jam aiškinau, jis purtė galvą, tada įsiutęs puoliau staugdamas visa gerkle:

– Savo rankomis pasmaugsiu tą žmogžvėrį!

Mindaugėlis mane pastūmė. Nugriuvau.

Tada Žaliaburnis mane užritino ant patiestos paklodės. Užtempė ant kilimo, kad būtų šilčiau, ant kūno užmetė keletą gauruotų apklotų.

Rytą prikėlė neišpasakytas skausmas. Pro smegenis bangomis ritosi ir ritosi spengiantys signalai. Regėjau milžinišką kamuolį nuogų, susipynusių, amžiams sustingusių kūnų; šis kabantis prieš mano akis lavonų ornamentas siūbavo…

Atsipeikėjau nuo Mindaugo riksmo:

– Kas atsitiko?! Baltoji karštinė? – jis ėmė keiktis it pašlemėkas. – Keliais žodžiais pasakyk! Vakar girtas manęs vos nepasmaugei.

– Nužudė ir išprievartavo nekaltą mergaitę kapinėse. Vidury dienos!

– Tą, kurią buvai namie apgyvendinęs? – dalykiškai paklausė. – Tą, už kurią jos motinai mokėjai pinigus?

– Taip.

– Tave turbūt pasodins į kalėjimą.

– Aš nieko nepadariau.

– Nesvarbu. Neįrodysi. Tiesiog pasiruošk baisiausiam dalykui.

– Nesąmonė.

– Gal… – jis šaltai mane nužvelgė. – Neturiu laiko su tavim terliotis. Iškviesiu taksi. Parveš namo. Tai ne mano problemos. Atleisk. Nemoku guosti. Užjaučiu. Buvai asilas, kaip ir aš; niekas nieko nežino, tave labai gerai suprantu, – Mindaugėlis atėmė iš manęs savo buto raktus. – Palauk, kol pavojus praeis.

– Gali nepraeiti, – suniurnėjau.

– Praeis. Anksčiau ar vėliau, – paguodė. – Atia, – pasakė, kai po langu sustojo taksi.

– Atia, – automatiškai pakartojau ir išėjau pro duris.

Paprašiau sustoti prie „Maksimos“.

Brangi mergaitė. Labai labai brangi, pamaniau, pats užkėliau kainą. Šutvė bepročių! Skausmo vakuumas.

Geltonos, sutrešusios spalvos ruduo slinko pro šalį. Prisiminiau jos akis. Daugiau nieko. Užmiršiu, pasakiau sau.

Veidrodis namuose rodė šunveidį uždribusiomis akimis. Pasijutau įkalintas. Dar pažiūrėsim, pagalvojau. Šunveidis tik šlykščiai išsiviepė parodydamas silpnus, išgedusius dantis. Privalau… stenėjau, – privalau gyventi.

Kirmėlaitės tuoj puls varpyti kūnelį, pagalvojau įsipildamas degtinės, nes pilvotasis butelis seniai buvo tuščias.

Nulingavau į miegamąjį.

Nužudytoji vaikščiojo sapne po mano gyvenimą, susirūpinusi bandė atidaryti duris į kilmingųjų slaptą viešnamį. Pamanykit, net mano negyva motina kažkur budėjo. Jų neišgąsdinsi. Makabriški žudikai, jaukiai, patogiai įsikūrę ant sostinės plynaukštės.

Aštrus, pjaunantis klyksmas sudraskė naktį. Atsisėdau lovoje. Tyliu tyliausiu balsu pasakiau sau it šimtametis senis: tu. Buvai. Aš esu pašalietis. Nenoriu įsijausti. Žudikas atsakys prieš Dievą.

        Išniekinimas ir iššūkis. Kam? Negalėčiau pasakyti nė vienos savo priešo pavardės. Nesąmonė. Pulcherija užsakė nužudyti savo dukterį. Irgi – nesąmonė.

Vasara baigėsi. Ir kuo čia dėta ta vasara? Atmintis gražiai užrauks atsivėrusias žaizdas, juk žinai. Iš tolių kada nors pažvelgsi į savo praeitį. Nenorėsi net prisiminti, bet reikės… Negalima užmiršt, kad ir kaip norėtum. Nevalia. Pats Dievas leidžia kerštauti – subtiliai, labai rafinuotai.

Mistinis veidrodis atvėrė savo gelmes. Mačiau šaltą, nykią rudens naktį, dar žalius medžius už langų; praėjusios dienos fragmentai – košmaras, apgaubtas troškiu vytimo kvapu.

Alyvų viršūnės, tarsi maži žmogučiai, pasibaladojo į stiklą. Dar žalia lapų masė užtvindė kambarius. Pro ašaras nieko nebesimatė. Kažkas degino vokus.

„Juk sakiau, kad pasirodysiu tau vidury dienos, nes gyveni vienas, atsiskyręs nuo pasaulio, dideliame name, vidury laukų, užsidengęs medžiais, gal tik šakom, spygliais, lapais, žiedais ir uogom.“

Vėjas pagavo perregimas moteris nešioti tarsi žiedadulkių debesis nuo sienos prie sienos, iš vieno tamsaus kampo į dar tamsesnį – Metelelę, Emiliją, Moiną… Ir nebešaukiau, nes niekas neišgirs ir neišgelbės.

Gal sapnas mane taip išgąsdino? Tuoj lauko pelės ims galąsti dantis į tėvų pečių, tuoj juodas kurmis paežerėje iškels žemių krūvą, čia jo teritorija – ką nori, tą daro: verčia iš šaknų medelius, gėles, daržoves.

Pavargau nuo Baltlaukio vėjo. Neregimos mergaitės vaiduokliai įkyriai, įdėmiai, kaip ir prieš daugelį metų, stebėjo mano gyvenimą, kurio gal jau nedaug likę…

Sekmadienis ant dulkėto kilimo, veidu į stiklo sieną. Alkanos rudeninės musės. Telefonas tyli. Darbo kambaryje guli nė neįpusėtas projektas. Ir gelia nuo vėjo pirštus, širdį, ryt – laidotuvės; prie kapo uždegsiu žvakę, padėsiu gėlių…

Lingavo susiraukšlėjusios alyvų viršūnės. Liko tamsūs mano namai tarp senų medžių. Nieko nebelaukiu. Erškėtynas apraizgys kūną. Tyliai žydėsiu krauju.

Šviesos persmelkti erškėčiai be menkiausio gailesčio badė mano kūną. O kai aš mirsiu, persikelsiu gyventi į kokį nors nuostabų, beveik sakralinį daiktą, mąsčiau, taip ir bus, pasiliksiu tarp žmonių.

Nukuko mano galva, kai tik prisiliečiau prie įkapių. Paslapčia nukirpau plaukų sruogą.

Saulė raizgė savo spindulius medžių lapijoje. Lyg perlai žybčiojo prakaito lašai ant kaktos, ant žolės. Dar saulėtos dienos… o kokia baisiai juoda žemė…

Moina buvo nužudyta iš už nugaros, į galvą trenkė aštriu daiktu, išžagino tuoj po mirties. Visi drabužiai – dingę.

Kaip ji atsidūrė senose Bernardinų kapinėse? Ji niekada nemėgo kapinių. Mirtis prie jos nesiderino. Buvo pernelyg jauna ir išpaikusi. Visi iškart pagalvojo apie narkotikus. Kriminalistai triūsė išsijuosę, tačiau nerado jokių narkotikų pėdsakų. Žudikas, be abejonės, buvo iškrypėlis. Nekrofilas. Moina – ne pirmoji jo auka. O, kaip ji mylėjo gyvenimą!

Tamsūs tumulai išniro kapinių tankmėje – laidotuvininkai. Veidai paslaptingai susiliejo su išretėjusia lapija.

Gili, juoda žemės burna. Ne. Įsčios. Vienos moters veidu riedėjo ašaros. Nustebau. Gal ją sukrėtė pats nužudymo baisumas?

– Vargšas kūdikis, – kažkas suaimanavo man už nugaros.

Daugiau niekas neverkė. Žmonių buvo nedaug.

Pulcherija teatrališkai persiplėšė savo prašmatnią suknelę.

– Norėčiau mirti iš malonumo, – sustenėjo, – bet nenugalabyta. – Neišliejo nė vienos ašaros. Iš gyvos Moinos ji dar būtų galėjusi pasipelnyti; ant veido buvo užsidėjusi klaikiai storo grimo kaukę, tad atrodė kaip pajacas. – Mano mergytė, mano gražioji mergytė… – šleikščiu balsu virkavo.

Tylėjau sukandęs dantis.

– Baisi mamytė ir klaiki jos dukrytės „papūgėlės“ mirtis, – kuždėjosi moterys.

Į laidotuves buvo atėję keli Moinos motinos draugai, meilužiai ar klientai. Vienas pasakė prakalbą.

– Tu tik pažiūrėk į motiną, – vėl sušnypštė moterys. – Siaubas. Prostitutė. Tokio jos dukters galo ir buvo galima laukti.

Pakviečiau laidotuvininkus į restoraną šalia kapinių. Naujųjų kapinių niekas nemėgo. Man pavyko nupirkti žemės sklypelį senosiose, kur dar daug medžių ir paminklų.

Į laidotuves atžingsniavę „Juodieji angelai“ elgėsi siaubingai, bent man ir kitiems taip atrodė. Žmonės šnabždėjo, kad jie ir yra tikrieji žudikai. Visi nuėjo užkąsti, arba išsiskirstė, tačiau jie pasiliko kapinėse. Nežinau, gal apie Moinos kapą sušoko kokį ritualinį šokį, kaip apie seniai, gal papjovė gyvūną ir sulašino jo kraują į drėgną kapinių žemę, gal, nuogai išsirengę, beprotiškai giedojo…

Gerai menu vieną Moinos bendraamžę, žybčiojančiais akių baltymais, apsivilkusią įmantriais apdarais, iš po jų lindo balti it putos nėriniai. Ji atrodė fantastiškai. Jėga! – pagalvojau nesąmoningai. Šit tokios ateities moterys ir traukia žudikus. Pinigų jos neturi. Jos pačios yra rečiausi brangakmeniai. Tokia mintis man toptelėjo per Moinos laidotuves. Pasijutau išsekęs ir beviltiškai senas. Žudikas, matyt, buvo pakerėtas.

Moinos draugė, gal tik pažįstama, mieguistai pažvelgusi į mane pro ilgas blakstienas, liguistai ir svajingai nusišypsojo; jai apie kaklą sužvilgo nėriniai it viduržiemio šerkšnas. Iš siaubo buvo lyg apkvaišusi.

Ji neatėjo gedulingų pietų, aišku, liko prie Moinos kapo.

Paskui aš parsivežiau namo Pulcheriją. Mes prisigėrėme iki sąmonės netekimo. Prisimenu, paryčiui ją dulkinau savo lovoje. Jos kūnas buvo stangrus, dar nepraradęs lankstumo. Jaučiausi esąs visiška šiukšlė. Pulcherijai, kaip visada, reikėjo pinigų, tačiau arogantiškai pasakiau, kad aš suteikiau jai didžiausią garbę parsiveždamas į namus, juolab priimdamas į savo lovą. Ir paprašiau niekada o niekada daugiau nepakliūti į mano akiratį. Pulcherija, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, pažadėjo.

Šit kaip aš elgiausi tuoj po Moinos laidotuvių, tačiau prisiekiau, kad žudiką atrasiu ir jam atkeršysiu.

Aišku, paskui kaip reikiant užgėriau. Juk alkoholis – vienintelis vaistas, negi gulsies į beprotnamį. Kurių velnių! Praeis kiek laiko, praeis…

Akimis grybštelėjau keistą, rudeninį vilkakojų sniegą, gal bobų vasara bus šilta. Sapniškas mano elgesys per Moinos laidotuves… išliko tik kai kurie epizodai.

Moina buvo prisodinusi į vazonėlius kambarinių augalų, stengėsi pamėgti gėles. Apatiškai stebėjau, kaip jos dabar glemba, vysta ir džiūsta. Neturėjau jėgų jomis rūpintis, jos manęs taip pat nemėgo, tik Moinos kalytė Ponia laižė man rankas ir vizgino uodegą.

„Nepilnametė prostitutė, nužudyta vieno iš savo klientų“, – skelbė laikraščiai.

Norėjau juos paduoti į teismą, tačiau tik per pažintis pačiam pavyko nepakiūti į spaudą, kuri pasigardžiuodama drabstė mane purvais. Žmonės malė liežuviais it išdurnėję. Kelios pasiutbobės, mane pamačiusios, tris kartus nusispjovė.

Radau pėdas klampiame sodriai rudame purve – tolyn tolyn link mėlynų horizontų. Kieno pėdos? Tas, kuris nušliumpino, šiąnakt tupėjo po mano langais, vis brazdindamas sudžiūvusias piliarožes, stebėjo mane iš tamsaus, tankaus alyvų krūmyno. Atlikinėjau jogos pratimus tamsoje, paskui išlindo mėnulis ir paliejo nešvarią pienišką šviesą, joje ištirpo erškėčiai ir pieva priešais namą. Mėnulis buvo apaugęs drignėmis, tai liudijo, kad rytoj prapliups lietus.

Prieš miegą išgėriau kvapnios arbatos. Jau girdėjau krebždant lauko peles. Tas, kur stovėjo lauke, dar laukė… Mano kalė jo sunkaus alsavimo negirdėjo.

Iš ryto į gyslas pliūptelėjo skausmo bangos, kai pamačiau po langais išdramblotą žemę. Kieno pėdos? Jaučiau – kažkas įvyks. Ore tvyrojo įtampa.

Ruduo užgriuvo visu sunkumu. Be jokio įspėjimo. Vieną dar saulėtą dieną nuvažiavau į kapines sutvarkyti gėlių; saulės spinduliuose viskas raibuliavo, tirpo, dvejinosi, vos nenualpau.

Vakarop oras pajuodo. Liūtis prakiuro netikėtai. Piliarožės sukniubo ant žemės.

Ponia greitai šėrėsi. Išlindo naujas ryškiai rudas kailis, puikavosi savo šviežia lapiška spalva.

Oras atšalo. Ėmė gelti nugarą.

Virš dar žalių atvašynų pamačiau skrendant plonytę mergaitę, suglaudusią kojas. Ji, didingai gausdama, krito tiesiai ant manęs. Ponia ėmė staugti. Ant mergaitės galvos išvydau mėlyną kepurėlę.

Šaukdamas išpuoliau lauk, bet mergaitė nėrė į pačią žalumos gelmę. Iš ten pasigirdo vaikiškas, pašaipus klegesys. Supykau. Šaukiau vis garsiau ir garsiau. Tik pasmėlusios viršūnėlės sulingavo, matyt, ji panėrė dar giliau, nes klegesys nutilo. Paspruko. Sidabrinis kūnelis pasislėpė.

Grįžau į vidų piktas, nelaimingas; išsiviriau arbatos. Ponia nustojo staugusi. Pabučiuok jai rūrytėn. Šliurpčiojau karštą arbatą, kad praeitų mane krečiantis drebulys, kad apsiraminčiau. Turbūt iš galvos išsikrausčiau.

Susirgau. Atsiguliau į lovą. Ponia įšoko įkandin manęs; nuo aukštos temperatūros tos haliucinacijos, pagalvojau.

Svajojau apie mažą pistoletą. Banalu. Nepriimtina.

 

Praėjus gal mėnesiui po Moinos žūties, pas mane atėjo kažkokia moteris. Buvau tiesiog paklaikęs nuo vienatvės, tad ją įsileidau. Moteris buvo maždaug mano metų. Ji paklausė, ar aš tikintis. Pasakiau, kad taip, ir pasodinau ją svetainėje į fotelį.

Nuo jos padvelkė gaiviais kvepalais. Elgėsi ekscentriškai, pamaniau, gal iš kokio nors laikraščio; pasigailėjau, kad atidariau jai duris, tačiau jau buvo per vėlu.

– Sakykit, kaip tokia vargeta galėjo atsidurti jūsų aplinkoje? Kalbu apie Valentaitę.

– Jos motinos aplinka – ne mažiau egzotiška, – atrėžiau žiūrėdamas į išdažytas akis.

– Och, och, koks namas! – šūktelėjo. – Kaip pasisekė Moinai, ar ne?

– Jūs išprotėjot?!

– Nė trupučio. Vienas vienintelis vyriškis atstojo visų vyrų idealus, aš nesakau, kad ją pagrobėte ir laikėte uždaręs mažame kambarėlyje. Jūs ją prisiviliojote, nes jums patinka nekalti, dar vaikiški kūneliai…

– Išeikit! – suriaumojau.

Ji toliau lyg niekur nieko kalbėjo:

– Viešpatie, kaip pas jus gražu, – jai besėdint fotelyje, suknelės klostės išsipūtė, it kas būtų į jas pripumpavęs oro. Atrodė, moteris tuoj pakils aukštyn lyg balionas.

– Aš ją atradau šiukšlyne, – bandžiau aiškinti. – Moina buvo primušta.

– Ir jums pagailo to vargšo kūdikio? – atsidarydama rankinę ir joje kažko ieškodama ironiškai paklausė.

– Kodėl turiu jums teisintis? Ko jūs norit iš manęs?

– Bet… Moinos juk nebėra.

– Ko čia atsivilkot?! Gal Pulcherija savo firmoje buvo jums paskyrusi sutenerės darbą?

– Prikąsk liežuvį, nusikaltėli, – grasinamai pasakė. – Ar aš tau panaši į tokias?

– Į dar blogesnes, – atsakiau.

– Aš tik Moiną pažinojau. Ir man nuoširdžiai jos gaila.

– Gailėk toliau. Nešdinkis.

– Nesiruošiu.

– Bus blogai. Gal manai, kad aš nusitempiau ją į kapines?! – pradėjau garsiai šaukti. Rankos virpėjo. Nebesivaldžiau.

– Atsiprašau. Deja, Moina buvo nekalta. Ją negyvą išžaginot! – suriko.

– Gerai žinau, kad buvo nekalta, o dabar varyk iš čia! Staigiai!

Ji nekreipė dėmesio į mano nervinimąsi:

– Tiesiog keista, – toliau tauzijo, – kaip tokių motinų dukrelės iki pat mirties sugeba išlikti nekaltos? Kai matai, kaip gyveni, galima Pulcheriją suprasti.

– Kur suki?

– Turi daug babkių.

Šis tardymas išvedė mane iš pusiausvyros.

– Ko reikia?! – jau klykte klykiau. – Tu manai, kad aš nužudžiau Moiną?!

– Ne tik nužudei.

– Aš – iškrypėlis? Manai? – suvapėjau.

– Sado sindromas, – ramesniu balsu paaiškino.

– Kas?! – nustėrau. – Gal tu psichiatrė? Klausyk, palik mane ramybėje. Daugiau niekada nebandyk prie manęs lįsti, aišku? Tik laiką gaišti. Mauk laukan!

– Ir kas tik dabar neparduodama, – lyg niekur nieko toliau šnekėjo. – Atleisk, kad įsibroviau, tačiau esu ne iš tų žmonių, kurie sėdi rankas sudėję ir stengiasi nieko aplink save nematyti. Jau geriau būtum jai užtaisęs vaiką ir formaliai viską sutvarkęs; arba ji gimdydama būtų mirusi, bet ne šitaip…

– Deja, niekada nejaučiau jokio potraukio prie vaikų, – šaltai iškošiau pro dantis.

– Gaila, gaila, – atsiduso persona. – Nebetrukdysiu. Atleisk. Keista, niekas man nepasidarė aiškiau.

– Man – taip pat, – atsakiau vesdamas ją link durų.

– Gaila.

Moteris dingo. Mano nervai buvo pernelyg ištąsyti. Susmukau it maišas. Ir kas dar pas mane įsibraus? Greičiau įsimontuot vaizdo kamerą. Nieko neįleisiu! Pasičiupau degtinės butelį ir, atsukęs kamštelį, maktelėjau tiesiai iš kakliuko. Visi mano darbai įstrigo. Kad ir ką daryčiau, mintys sukasi vis apie tą patį. Mano pasaulėlis galutinai sugriuvo. Juokinga mano meilė gražiems, neįprastiems daiktams, juk ir Moiną aš troškau patobulinti, gal tai ją ir pražudė, geriau vargšė būtų likusi pas motiną.

Mane ištikdavo nevilties priepuoliai – visada mėgau švelnumą, lėtumą, o dabar blaškydavausi ir kliedėdavau it pamišėlis. Pamažu panašėjau į tikrą maniaką. Mane užgriuvo nesuprantamas kaltės jausmas.

Bendradarbiai, kai it šešėlis pasirodydavau įmonėje, nutildavo, stengdavosi nė nežiūrėti į mane. Nekaltų mergaičių prievartautojas, baisus ištvirkėlis, girdėjau jų mintis, visos moterys jam nusibodusios, todėl… drąsuolis maniakas, ir kas galėjo pagalvoti…

Tik Bronius, kai vienąkart beprasmiškai kuičiausi prie savo stalo, išėjo ir netrukus parnešė raudoną rožę. Nekreipdamas į kitus dėmesio, nė žodžio netaręs įteikė man gėlę. Iš pradžių sutrikau, paskui prisiminiau, kad raudona rožė – Dieviškosios Tiesos simbolis. Iš visos širdies padėkojau.

Moterys manęs bijojo.

Tik kuoktelėjusi paklydėlė naktį paskambino į duris. Tai buvo viena iš „Moinos periodo“ moterų. Puošniai apsirengusi. Graži. Labai seksuali. Atidaręs duris sutrikau. Užmiršau net jos vardą.

– Priimsi? – atšiauriu balsu paklausė, begėdiškai į mane įsistebeilijo, ilgais lakuotais nagais pašė palto apykaklę.

– Atleisk, – memenau pagalvojęs, kad ir ji ims mane kaltinti, – negaliu. Aš – ne vienas.

– Taip ir maniau, – ji nuleido aptemusias nuo geismo akis. – Labai norėjau, – balsas nemelavo, bet duris užtrenkiau.

Nuėjo į naktį. Dar jutau kvepalų aromatą. Bakchantė!

Visiškai užkalkėjau, pamaniau apie save ir nuėjau į lovą. Negalėjau užmigti, tad ilgai klausiausi muzikos.

Moina buvo panaši į apdulkėjusį žaisliuką, kurį kažkas netyčia rado… savo nelaimei.

Vėl pasivaideno sapne. Tai buvo ji ir ne ji. Veikiau – abstrakti mergaitė. Sakė, kad labai manęs pasiilgusi, nes aš buvęs vienintelis jos žmogus. Atsibudęs vos neapsiašarojau. O juk kaip tik Moinos paveiktas tiek daug moterų pažinau, turėjau, su jomis smaginausi, nes pasąmonėje tūnojo baimė, kad tik niekas nepagalvotų, jog ją pagrobiau ar nusipirkau todėl… jog esu pedofilas.

Per savo gimtadienį klaikiai prisigėriau. Visiems pasakiau, kad išvažiuoju pas tėvus. Pirmąkart po Moinos mirties sugebėjau atsipalaiduoti. Gėriau vienas, siautėjau po visą namą. Tokio manęs niekas neprivalėjo matyti. Aš pats savęs bijojau. Tai buvo pirmas gimtadienis, kurį švenčiau vienas. Mane pasveikino tik Nijolis iš svaigių tolybių. Daugiau nieko neprisimenu – visiška tamsa. Atrodo, buvau užlipęs net ant stogo. Gerai, kad neužsimušiau.

Kada nors visa tai baigsis, pamaniau, bet tada gal jau būsiu senas ir man niekas tikrai neberūpės.

Visame name baldus, daiktus padengė palšos, graudžios dulkės. Niekur neradau sau vietos. Bijojau likti vienas su vaiduokliu, tad stengiausi įsimaišyti į minią, tapti neatpažįstamu beveidžiu, deja, Vilnius buvo tikras kaimas, atrodė, kad visi iš manęs vagia orą, man palieka tik nuodingas, troškias nuoliekas, kurios spaudžia plaučius, dusina, bet labiausiai mane žeidė praeinančiųjų žvilgsniai. Pagalvojau, kad miestas mane visai susargdins, kad tuoj būsiu prikimštas antidepresantų, nuo kurių po kelerių metų tapsiu idiotu, vien erdviškumas mane išgydys; galvojau: Baltlaukio laukai, jūra, dykuma, gimtoji paežerė, gal net ir daiktais dar neužpildytos mano interjerų erdvės – iliuzinės bekraštybės, į jas aš ir išplauksiu. Mano smegenyse gūži visokiausi daikteliai.

Iš pradžių nuo visų gelbėjausi ironišku juoku, kuris dažnai virsdavo isterišku kikenimu, tačiau jis man nepadėjo – atrodžiau šaltakraujis, užkietėjęs nusikaltėlis.

Pagaliau žmonių baimė mane įspeitė į tamsų kampą. Užsidariau savo miegamajame, kur anksčiau daug naktų praleisdavau su man atsiduodančiomis moterimis; uodžiau dar neišsidūksėjusius erotiškus kvapus, uždegdavau smilkalus, šlaksčiausi brangiausiais aliejais, klausiausi mėgstamos muzikos, net bandžiau šokti. Kartais nusileisdavau į virtuvę išsivirti kavos ir ko nors užvalgyti. Mėgau ir didžiąją svetainę, po ilgos pertraukos vėl pradėjau užsiiminėti joga, bet dažnai tik tuščiomis akimis spoksodavau į Baltlaukio tolius. Paskui įšliurindavau į darbo kambarį ir puldavau kurti keisčiausius, beprotiškiausius interjerus, tik nebuvo jokio užsakovo, vien siaubo pagimdytos vizijos.

Civilizacijos nepaliestose erdvėse atsirasdavo nenusakomos formos daiktų. Violetiniai aukso kruopelių atšvaitai, tarsi kosminių kūnų siunčiami silpni signalai, pasiekdavo mano akis.

Vieną dieną užtikau savo antrininką ir pasiutau. Tikras šiknius! Jis, apdriskęs, panašus į giltinę, pusiau sėdėjo, pusiau gulėjo mano soste. Nekaip jautėsi aplinkoje. Savo liesą užpakalį laikė prispaudęs prie spindulingojo sosto, kad nenukristų; ilgos, išdžiūvusios jo kojos stirksojo ore, o veidas… baltas, sukritęs, kaip narkomano ar visiško nusigyvenėlio.

Įdėmiai įsižiūrėjau. Ak, nuo tikrovės niekur nepabėgsi! Šie stimpantys gaivalai braunasi į mano šventas erdves, kad nors mirksnį pasijustų laimingesni… Velniop! Po Moinos žūties nebejaučiau jokio gailesčio. Pūvančio lavono smarsas kartais galėjo mane net įkvėpti tikrai kūrybai. Aš nekaltas, kad tie stipenos lipa ant meno altoriaus.

Man vėl dvejinosi akyse.

Paskui galvą veržiantis lankas šiek tiek atsileido.

O jei ji būtų buvusi tavo duktė?! Gal tavo atrastos mergaitės likimas toks ir buvo? – savęs paklausiau. Bet kas turi teisę likimą nulemti?! Kas jis – demonas?

Ant darbastalio užsliuogė sunki rudens šviesa, pamaniau: jei dabar kas nors man pasiūlytų psichodelinės medžiagos, neatsisakyčiau. Pakilau nuo kėdės ir šiltai apsirengiau.

Buvau toks vienišas, vos vos įžiūrimas plonytis brūkšnelis rudens nudrengtuose laukuose, kad galėjau netikėtai prasmegti staiga atsivėrusiose, pamiglavusiose ertmėse. Man atrodė, kad kiekvieną kupstą, akmenį siautė dusinantis, bet šaltas puvėsių tvaikas. Tuštuma, kuria judėjau, keistai zvimbė. Balkšvose bluzganose buvo pristatyta rudens ešafotų, po kojomis salvėjo plėkais atsiduodantis, rusvėjantis aukų kraujas.

Atsitrenkiau į medžių guotus. Juos gožė aukšta, parūdijusi žolė. Medžiai girgždėjo ir skleidė dar kažkokius nesuprantamus garsus. Gal čia kur nors buvo užkastas kerėtojos kūnas, o jos pikta, paklaikusi dvasia tebesibastė po šį kraštovaizdį. Pradėjo krėsti drebulys.

Rūkai, – jie tirštėjo, darėsi nepermatomi, – gildydavo kūną, persmelkdavo net kaulus, ir smegenys it kempinė prisigerdavo nuodingųjų, darkių vizijų, apringuodavo mane iki sąmonės netekimo.

Tekšt tekšt tekšt krito lašai nuo apsinuoginusių šakų. Ir vienintelis mano noras buvo – kuo greičiau pasikurti židinį, kad, jau išsipleikęs nuo šilumos, galėčiau suptis kėdėje uosdamas jaukų dūmų kvapą, stebėdamas raudoniu pasišiaušusias, šokinėjančias salamandras, cypuojančias, spragsinčias… o staiga sutemus, iki pat vidurnakčio klausytis Baltlaukio vėjo, tūžmingai vis tvoskiančio ir tvoskiančio į langus lietų, pasiutusiai stūgaujančio dūmtraukyje ir priverčiančio mane užsiplikyti nervus raminamosios žolelių arbatos, paskui nuslinkčiau į miegamąjį, vaizduodamasis švelniausias moterų glamones, bučinius, užgesinčiau virš lovos žibelę ir migdyčiausi…

Rudens sugniužuluotame kraštovaizdyje manęs nelikdavo: kapstydavausi savo sapnuose.

Labiausiai bijojau mobiliojo telefono skambučių ir telefonspynės džeržgimo. Niekas nepraėjo, košmarai tau tik prasideda, suokė vidinis balsas kas valandą, kas minutę, bandžiau jį nutildyti, deja…

Apdusęs ir labai įsitempęs tomis tamsiomis valandomis stypsodavau namuose, nedrįsdavau niekur nosies iškišti, tačiau atėjo laikas, kai turėjau nuvažiuoti į įmonę tvarkyti darbo reikalų.

Kai vidun įsiveržė policija, murksojau prie savo stalo. Visų tarnautojų akivaizdoje policininkai partrenkė mane ant grindų. Kilo triukšmas. Aš nerėkiau. Spiegė Greta. Man uždėjo antrankius ir išsivedė.

Medžiai stirksojo belapiai, kregždės jau seniai buvo išskridusios. Mane įgrūdo į grotuotą kabiną, skirtą nusikaltėliams vežti, to niekad nebūčiau nė susapnavęs. Niekas neištarė nė vieno žodžio.

– Vaginų rėžytojai! Kruvinbybiai smogikai! Skaisčiausiųjų panelių artojai! – visa gerkle staugiau. – Pislūs seniai! Stabmeldžių giesmės. Pederastų subinės, dvokiantys mėsgaliai tarpukojuose!

Policininkai tylėjo. Berėkdamas užkimau. Šiek tiek palengvėjo. Šiandien pat mane paleis, pagalvojau, tuoj išsiaiškinsime. Ponia liko viena namuose, vargšė, dabar laukia manęs.

Atvežė į Lukiškių kalėjimą. Įgrūdo į ankštą kamerą.

Vakare prižiūrėtojas atnešė košės ir pieno. Daugiau niekas neatėjo. Supratau, kad būsiu apkaltintas. Kad ir kas ką sakytų, kad ir kas nutiktų, to, kas įvyko, niekas niekada nebeatitaisys. Apkaltintas. Mane tai susprogdino, nebesuklijuosi. Sudūžtama vieną kartą.

Ar begalėsiu gyventi kaip visi normalūs žmonės? Nebesurinksi smulkiausių dalelyčių, nebesulipinsi ankstesniojo Albano. Kvit.

Moralinė kančia virto nepakeliamu fiziniu skausmu. Man net neberūpėjo, kas toliau bus.

Esu nepataisomas nusikaltėlis. Ir nesvarbu… Apkaltintas. Paženklintas nenutrinama žyme. Sunaikintas. Liko vien mano pavidalas.

Niekas šioje įstaigoje nepasiūlė man vaistų, neatvedė kunigo. Tyla. Ir abejingumas.

Mano namuose iš bado ir troškulio dvesia kalė, aš taip pat nudvėsiu, galvojau.

Ir nieko aš nebelaukiau.

Tas nepakeliamas, neištveriamas reginys, matytas kapinėse, – tas pats ir tas pats, – be paliovos sukosi ir sukosi galvoje.

Po pusryčių mane išvedė pas tardytoją.

Apyjaunis tuščio veido vyras žvelgė į mane piktai, smerkiamai. Supratau, kad esu tardymo izoliatoriuje ir dabar jis mane tardys, tiksliau – kaltins.

– Kur buvai rugsėjo dvidešimt trečiąją tarp pirmos ir antros valandos? Atsakyk.

– Sėdėjau namuose prie kompiuterio. Dirbau.

– Nemeluok! Antrą valandą jau buvai namuose ir sėdėjai prie kompiuterio. Na! – grasinamai pasakė. – Kalbėk.

– Visąlaik buvau namuose, paskui atvažiavo policija.

Jis turbūt supyko:

– Išburbinsiu tau makaulę! Nieko joje nebeliks, tapsi objektu žmonių pajuokai. Supūsi kalėjime. Mums tai – spektaklis, tau – šakės!

Jis rėkė. Tardytojas neturėtų taip elgtis, pagalvojau.

– Se~niai, – tariau.

– Kokie seniai?

– Juodais drabužiais apsivilkę seniai, – ėmiau pasakoti. – Jie atliko ritualinius aukojimus. Seniai visąlaik mus persekiojo. Moiną persekiojo.

– Ir ką jie jai darė, tie seniai?

– Šokinėjo aplinkui. Garsiai giedojo.

– Nemuilink man akių! Tavo kliedesiai jau įkyrėjo. Mes žinome, kad savo namuose naktimis keldavai baisias orgijas. Parsivesdavai visas apylinkės padugnes…

– Tai buvo pačios gražiausios ir garsiausios mūsų šalies moterys, – pertraukiau tardytoją.

– Adelė Lepkauskaitė, Pulcherija Varkala? – tyčiodamasis paklausė. – kalbėk.

– Moinos motina… – sutrikęs sumurmėjau.

– Na, na. Ir kiek jai sumokėjai už nepilnametę? Nusipirkai.

– Nenorėjau, kad ji taptų tokia, kaip jos motina, – prostitute.

– Geras. Sakyk, kur paslėpei jų kūnus – Vitos Bielskytės, Aušros Markauskaitės, Eglės Girdniūtės?

– Nesuprantu, apie ką jūs kalbate?

        – Kaip Valentaitę išžaginai mirusią? Spermos nerasta.

– Nesuprantu. Kam man ją žudyti?

– Esi iškrypėlis. Kodėl išpjovei gimdą?

– Nesuprantu.

– Tuoj suprasi.

Atsidarė durys. Įėjo keli vyrai akmeniniais veidais…

Paskui jie nutįsė mane į kamerą.

Atsipeikėjęs ėmiau rėkti. Kumščiais daužiau sieną. Jau nebenorėjau prisiminti jokios mergaitės. Mane visąlaik krėtė šaltis. Norėjau tik mirti. Kodėl jie neduoda jokių raminamųjų vaistų? Aš neištversiu. Jie neturi teisės taip mane kankinti! Nežmogiška.

Nuo maisto mane pykino. Jei negalėsiu valgyti, tai gal pavyks numirti, galvojau; rengdavau saturnalijas: naktimis į mano namą atslinkdavo pačios baisiausios padugnių padugnės… Buvau neregėtas ištvirkėlis, dabar paaiškino, kad esu nekrofilas ir maniakas; bandžiau suvirškint trumpą, kapotą tardytojo kalbą.

Prisiverčiau pakilti nuo gulto ir pereiti kamerą – pirmyn atgal keletą metrų. Skausmas degino visą kūną. Nesupratau, kas man darėsi. Trūko oro.

– Gelbėkit. Gelbėkit. Gelbėkit, – kartojau vieną ir tą patį žodį.

Dažnai meldžiausi. Jau niekad iš čia nebeištrūksiu, maniau, galėtų nors kunigą pakviesti. Pasiguosčiau. Noriu mirti…

Žudiko nesurado, todėl suėmė mane, fantomas dabar vėl tyko naujos aukos, o jie, idiotai, mane čia kankina, mąsčiau drebėdamas! Kaži ar Ponia dar gyva?

Žiūrėjau pro grotuotą langą į neaiškius juodos spalvos nakties atspalvius; pakilo raudona pritvinkusi pilnatis. Jei jie man atneštų dažų, teptukų ir drobės, aišku, nutapyčiau šį Demono mėnulį, bet būčiau tik kopijuotojas, tik – kaip beviltiška…

Raudona pilnatis sprogo apliedama mano veidą nenuplaunamu krauju.

Atsiguliau ir sapnavau, kad po dangaus skliautus imituojančiu baldakimu krušu kažkokią giltinę, vis bandančią veidą prisidengti gedulingu vualiu, ir, pajutęs veriantį skausmą, atsibudau.

Ko norėt, net miegoti nevalia. Ėmiau rėkti. Daužytis po kamerą. Tačiau niekas neatėjo. Skurenos! Pavogė mano gyvenimą, mano moteris… Visos dienos dabar – už užrakintų durų. Ar atmintis kada nors priblės? Tirštoje prietemoje vos įžiūrėjau savo rankas. Raminkis, raminkis, sau kalbėjau, išsitiesęs ant gulto, sunėręs ant krūtinės rankas, bandžiau prisiminti ką nors poetiško, kartu neįprasto, švelnaus… Užmigau.

Sapnavau didelius, prirūkytus ir tvankius kambarius, kuriuose man nebuvo vietos. Fredžio šeimynėlė juose buvo įsikūrusi; jo žmona virtuvėje pjaustė daržoves, aš nenorėjau jos matyti, tad išėjau pasivaikščioti. Lėtai, labai lėtai šlepsėjau Vilnelės pakrante, nuklota medžių šešėliais. Mirusi vaikystės draugė Metelelė pasivijo mane ir nuoširdžiai nusistebėjo: ir kaip tu gali TAI ištverti?! Gūžtelėjau pečiais.

Ar pavojinga sapnuoti mirusiuosius?

Atsibudau ir nebegalėjau užmigti.

Mąsčiau apie Nijolį. Ar būtų geriau, jei jis žinotų, kad aš – kalėjime? O kuo jis man galėtų padėti? Prisiminiau vieną jo pasaką. Karalienė rašė viso pasaulio vyrams prasmingus, gilius kaip bedugnė laiškus, tvoskiančius pražūtinga aistra. Tie laiškai išliks tūkstantmečius, juos skaitys ir tada, kai niekas nebežinos, kaip iš tiesų atrodė karalienė. Visi pasaulio dailininkai, kiekvienas savaip, bandys atkurti jos atvaizdą. Valdovės rūmų vietoje stovės genialaus skulptoriaus sukurta statula: karalienė, laikanti rankoje laiškus. Šalis pasaulyje bus žinoma todėl, kad ją kadaise valdė neužmirštamus laiškus sukūrusi karalienė. Žmonės ja nuoširdžiai didžiuosis, bet nė vieno vyro moteris niekada negalės jai prilygti ir taip bus per amžius.

Kai Nijolis šią pasaką man pasekė, nusprendžiau jį supažindinti su Zina, storašlaune, krūtinga, seksualiausia pasaulyje kaimiete. Ji ir buvo pirmoji mūsų mokytoja, jokia karalienė.

O Varkala? Kažkodėl apie ją pagalvojau.

Ir tuoj į mano kaliūzę įėjo uniformą vilkintis vyriškis labai mėlynomis gražiomis akimis ir pasakė:

– Akistata.

Mane išsivedė.

Atsidūriau toje pačioje tardymo patalpoje. Tardytojas pakilo nuo kėdės ir ištarė tą patį žodį:

– Akistata.

Paliko mane vieną.

Prasivėrė durys.

Išvydau Pulcheriją, apsirengusią juodomis drapanomis. Dabar jai nieko nejaučiau, o jai manęs buvo truputį gaila, iš akių mačiau.

Atsisėdusi priešais padavė man molio sunkumo ranką, apmaustytą žiedais. Atsirado gi karalienė, nuopisa, bet, pagarbiai pasilenkęs, pabučiavau tą ranką, labai šiltą ir kvepiančią.

– Žinai, aš netikiu, kad tu tai padarei.

– Dėkoju, – abejingai sumurmėjau.

– Mano kailis ištvėrė ne vieną iškrypėlį; gerai pažįstu vyrus. Tą niekšą savo rankomis sukapočiau į gabalus. Tu labai geras žmogus. Atleisk man. Reikia tikėt Dievą.

– Tikiu.

– Gerai, kad tiki, o aš ne visada juo pasikliaudavau. Gyvenimas mane taip lamdė, jog velnias kartais tapdavo draugu.

– Nu… Taigi, – suniurnėjau, – šiuo metu, ko gero, labiausiai tikiu velniu.

– Tik nesišauk jo, pats ateis.

– Jau atėjo, – atsakiau.

– Nemanau, – ji plačiai man nusišypsojo ryškiai raudonai nudažytomis lūpomis. – Būk tvirtas, Albanai.

– Nuhai, – patikslinau vardą, nes dabar save taip vadinau, gal nuo rusiško keiksmažodžio…

– Tikiu tavimi. Kantrybės, vyruti.

– Pasistengsiu.

Matyt, ji mane laikė visišku meime. Užmiršau Pulcherijos paprašyti, kad pasirūpintų Ponia, gal ji dar gyva. Per vėlu.

Parvedė atgal į kamerą ir nuėmė antrankius. Atsiguliau. Pagalvojau, jog man tas pat – gyventi ar mirti. Ėmė krėsti vidinis šaltis, net dantys subarškėjo.

Turbūt į pavakarę prižiūrėtojas atnešė didelį dubenį, pridrėbtą murzinos košės. Pasijutau išalkęs. Pati karalienė mane aplankė, nusišaipiau. Svajojau apie stiprios kavos puodelį, arba stiklinaitę degtinės. Košė man niekuo negalėjo padėti. Smirdėjau kaip paršas.

Po mano ir Varkalos akistatos tuoj sulaukiau permainų. Mane nuvežė į beprotnamį Naujojoje Vilnioje.

– Psichiatrų konsiliumas. Jie dabar spręs tavo likimą, – lyg kokią paslaptį man į ausį šnipštelėjo mentas. – Teisminė ekspertizė.

Durnynas, neblogai, pagalvojau, vis šioks toks prasiblaškymas; nė nenutuokiau, kokia neįprasta ir skaudi procedūra manęs laukė.

psichiatrai profesionaliai ir tobulai ištąsė nervus. Tikri specialistai! Nėr ką sakyt. Buvau praradęs sąmonę…

Savo kaliūzėj nusižudyt negalėjau. Nebuvo kuo… Neatnešė jokių vaistų. Kankintojai! Vis galvojau: kai nusiskandini, iškart patenki pas mirusiuosius. Regėjau, kaip nušoku nuo tilto… Nesąmonė. Esu geras plaukikas, gimiau, galima sakyt, ežere, tad reikėtų pirma persipjauti venas, tik paskui pulti žemyn.

Juodai nusimūčinęs, pagaliau prisnūdau, kūnas, negalėdamas apsiraminti nuo patirto pažeminimo, dar vis trūkčiojo, maudė smilkinius…

Kai atsimerkiau, mažulytės pabaisos buvo tirštai aplipusios grotuotą langą, atvertą į mano nelaimę.

Aušra švito akyse melsvai rausva. Pamažu į visas puses pažiro dangaus ugnys. Atsisėdau ir it pamišęs ėmiau linguoti į kairę, į dešinę. Prižiūrėtojas atnešė pusryčius.

– Pone, – pirmąkart pagarbiai pasakė, – šiandien tamstą paleis į laisvę.

– Jūs tik pamanykit, – suburbėjau. – Nieko sau. O kodėl paleis?

– Nežinau.

– Gal atrado žudiką? – džiugiai paklausiau.

– Kad nežinau. Neatrado, bet paleis.

– Kodėl?

– Nežinau, – atsakė prižiūrėtojas ir išėjo.

Nepasijutau laimingas. Tuoj pagalvojau apie vargšę Ponią: rasiu nebegyvą. Ir vėl aš kaltas!

 

Kalėjimo durys užsidarė. Iš dangaus lėtai krito sniegulės. Virš galvos karksėjo varna; pro šalį skubėjo susirūpinę praeiviai, manęs jie nedomino.

Savo namo duris radau atrakintas. Kai tik jas pravėriau, mane pasitiko Ponia – linksmai viauksėjo, šokinėjo, vos manęs nepargriovė. Pro praviras valgomojo duris plūstelėjo šiluma. Išsigandau.

– Kas ten? Pasirodykit! – sušukau.

Tyla. Įsiklausiau. Girkšt girkšt girkšt: lingavo mano supamoji kėdė.

– Pasirodyk! – suklykiau.

Girkšt girkšt girkšt.

Prie degančio židinio mano kėdėje sėdėjo Ada ir suposi.

Tylėdama atsistojo, pažvelgė į mane; matydama mano veide išgąstį paaiškino:

– Atleisk, kad įsibrovėm. Žinojom, kad patekai į bėdą. Juzis atkrapštė duris. Sandėliuke radom malkų, kasdien truputį pakūrendavom, juk šuva būtų galą gavęs.

Po negražia žieve slėpėsi atjauta, dėmesys ir švelnumas.

– Sutrešusios mano mergaitės, – vaiduokliškai pajuokavau, – būčiau prapuolęs.

Ji užsimetė avikailių skrandą ir tyliai išėjo. Pagalvojau, kad nuo šūdvalkų man dar niekada nepavyko pasislėpti. Aš vis užmiršdavau rakinti duris.

Paskambinau į savo įmonę. Greta, Bronius patarė man bent trumpam išvažiuoti iš Lietuvos, pakeliauti po pasaulį, užmiršti tragediją. Apie tai net nesvajojau, bijojau pražiopsoti žudiką, juk jis tūnojo kažkur Vilniuje, aš privalėjau jį surasti.

Aplankiau tėvus.

Paežerė vėl nustebino mane baltų žiemos spalvų atspalviais.

Troboje atsidavė šlapimu: lauko tualetas buvo uždarytas iki pavasario.

Tėvas sėmė iš krosnies pelenus, mane pamatęs net krūptelėjo. Supratau, kad Fredis jau spėjo jam ir motinai pripliurpti visokių baisybių.

Tėvai atsistojo priešais ir palenkę galvas žiūrėjo į mane tarsi iš kažkokių tolybių lyg į kūdikį. Jų veidai atrodė susirūpinę, apie lūpas buvo įsibrėžusios gilios raukšlės – kaip staiga jie paseno! Gailiai žvelgė į mane, juk buvo pripratę, kad gyvenime visada man gerai sekėsi, o šit – kažkas kraupaus atsitiko. Jie negalėjo suprasti.

– Ta mergaitė, dar vaikas, gyveno su tavimi, ją nužudė kapinėse vidurdienį, mirusią išprievartavo ant kažkieno kapo… – tėvas, žiūrėdamas į mane, sausomis lūpomis šnabždeno.

Motina nuleido galvą. Ji buvo nesusišukavusi. Susivėlę žili plaukai sruogomis krito ant skruostų, niekad nemačiau jos tokios apsileidusios kaip dabar.

– Kodėl anksčiau mums nieko nepasakojai?

O ką aš galėjau jiems paaiškinti?

– Ji buvo dar vaikas, – tariau.

– Bet kam reikėjo ją apgyvendinti savo name? – baisėjosi mama.

– Ji pabėgo nuo motinos, kuri ją mušė ir norėjo, kad prasidėtų su vyrais, – kalbėjau tą patį ir tą patį.

– Bet kodėl tu, kodėl tu? Kodėl tu ją priėmei?

– Ją radau šiukšlyne ir man jos labai pagailo.

– Tai neteisinga! Ir kam tau – šitokios kančios? Kartais gerumas gi pražudo.

– Nebenoriu klausytis pamokslų, – atrėžiau.

– Ir tave buvo pasodinę į kalėjimą?! – šiurpo mama.

– Taip, sėdėjau kalėjime, – išdidžiai atsakiau.

– Kvaila šitaip elgtis, – pasakė tėvas. – Argi priglausi visas elgetas?!

– Ji nebuvo elgeta! Liaukitės. Aš nebenoriu nieko girdėti.

Grįžau iš paežerės skaudama galva, persmelktas dar didesnio keršto troškimo, bet paklausiau mamos ir nuėjau į bažnyčią. Atlikau išpažintį. Kunigui pasakiau, kad trokštu žudiko mirties. Jis atsakė, jog viskas yra Dievo rankose ir liepė man sukalbėti daug poterių.

Niekuo netikėjau: nei Dievu, nei policija.

Gal man visai galvoje pasimaišė? Pradėjau gerti. Tegul pats Dievas suranda maniaką, įtūžęs galvojau, nereikėjo man važiuoti pas tėvus.

Jie atgūrino pas mane iš nenusakomai nuspalvintos žiemos prieblandos keistais, neįprastais pavidalais. Netikėtai įžengė ir pasiliko. Sunaikino mano vienatvę, net nepaklausę, ar aš to noriu. Devyni – belyčiai padarai.

 

Renata Šerelytė. Už laiko ribų

2019 m. Nr. 5–6 / Jolita Skablauskaitė. Fatum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 344 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Vaiva Markevičiūtė. Tamsios poezijos pasaulis

2018 m. Nr. 4 / In memoriam Jolita Skablauskaitė (1950–2018). Snieguotą ankstyvo pavasario popietę po sunkios ir ilgos ligos mus paliko Jolita Skablauskaitė. Jai buvo šešiasdešimt septyneri.

Jolita Skablauskaitė. Juoda šviesa

2016 m. Nr. 2 / Atsimerkė. Ji prabudo nepažįstamoje vietoje – apžėlusios duobės dugne. Danguje plūduriavo balčiausi debesys. Galva svaigo nuo gryno oro. Nakties stingulio apimtas kūnas pamažu vadavosi iš snūdaus suglebimo.

Vaiva Markevičiūtė. Vienatvė – nuostabus dalykas

2014 m. Nr. 12 / Jolita Skablauskaitė. Žiežulės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 502 p.

Jolita Skablauskaitė. Balsas

2012 m. Nr. 7 / Eumantas truputį apsidžiaugė, kad jo parke galima pasiklysti tarsi miške. Jis atsikėlė nuo žemės ir nedrąsiai prisėdo ant suolo krašto. Aplinkui tvyrojo tyla. Grakščiu permatomos rankos judesiu ji pasitaisė drabužio klostes.

Emilis Milkevičius. Erosas be dvasingumo aureolės

2010 m. Nr. 12 / Jolita Skablauskaitė. Sado sindromas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Gintaras Beresnevičius. Po juoda vaivorykšte

2004 m. Nr. 12 / Jolita Skablauskaitė. Septyniadangė erdvė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 260 p.

Emilija Liegutė. Novelės

2009 m. Nr. 7

Kelionės įspūdžiai

Jis pažvelgia į mane keistu žvilgsniu, kažkaip iš šono, apsisuka ir nueina. Aš tebestoviu. Seku akimis jo šviesią galvą ir žalsvą lietpaltį, bet netrukus toks pat žalsvas lietpaltis švysteli kairėje, paskui dešinėje ir aš nueinu.

Nowy swiat gatvė tiesi ir ilga, išraižyta blizgančių tramvajų bėgių. Viduramžiais dvelkia tie seni tramvajai – talan talan. Kadaise mama sviestą mušdavo medinėje, karklų lankais suveržtoje boikelėje – talan talan.

Kairėje gatvės pusėje – RUCH. Dešinėje – taip pat. Man patinka šitie plačialangiai kioskai keistais pavadinimais – RUCH. „Vaikai, gana šito ruko!“ Mes augom keturi ir triukšmingi kaip visi vaikai.

Priplojusi nosį prie vitrinos stiklo, šypsosi pliušinė beždžionė, ir aš stabteliu. Ko tik nėra už tų plačių langų! Guminiai čiulptukai, pajacai ir autobusų bilietai, moteriškos kojinės ir laikraščiai… „Vaikai, ar rykštės norit – šitoks rukas!“ Panašus „natiurmortas“ būdavo ir ant mūsų lovos, kai šlapi rūbai džiūdavo, o mes, susitempę viską, kas po ranka pakliūdavo, pusplikiai, basi dūkdavom.

Dabar kioskai pilki kaip asfaltas. Bet vakare, kai ateis jis, RUCH žaižaruos tarsi vaivorykštė. Po šita vaivorykšte mes ir susitiksime – aš dar iš tolo pastebėsiu šviesiaplaukį ir bėgsiu jam priešais. O gal pasislėpti? Kaip anąkart?

Anąkart, pamačiusi jį, aš smukau į tarpuvartę. Jis atėjo, atsirėmė į kioską ir laukia. Stovi ramus, netgi abejingas. O mane tarsi koks kipšas apsėdo. Aha, maniau, tu nė kiek nesijaudini, tu ramus, neabejoji – ateisiu. Bet aš neateisiu. Tyčiom. Pabėgėjau iki kito kiosko ir stebiu, kas bus. Jis pusvalandį pastovėjo, apsidairė ir nuėjo. Vis tokiu pat ramiu, abejingu veidu… Man pasidarė neramu – nejaugi jis, nesulaukęs manęs, nė kiek nesijaudina? Aš neištvėriau – pasivijau, čiupau jį už rankos. Jis krūptelėjo, atsigręžė ir nusišypsojo. Viskas šypsojosi jo veide – lūpos, akys, raukšlelės apie akis, ežiuku kirpti plaukai. Ak, tu išdykėle! – pasakė jis ir pasilenkęs pūstelėjo man į plaukus.

Tada aš vėl pabėgau. Nežinau kodėl, visiškai nežinau, bet šokau į šalį, įsimaišiau tarp žmonių ir dingau. Lėkiau gatve veik tekina, tarsi kas mane būtų vijęs, ir lengviau atsidusau tik įsmukusi pro savo būsto vartus. Pajutau, kad manęs nebeklauso kojos, nepajėgiau laiptais į viršų užkopti. Atsirėmiau į šaltą sieną ir stovėjau. O širdyje buvo tuščia tuščia…

Ne, nereikia apie tai. Geriau nusipirksiu obuolių. Štai daržovių vežimėlis su dryžuotomis žaliuzėmis. Obuoliai balti, geltoni, žali, raudoni. Dideli, kvapnūs.

– Prašau vieną obuolį.

– Vieną? – pardavėjas, jaunas, įdegęs vaikinas, netikėdamas pažvelgia į mane.

– Taip, vieną, – pakartoju aš. – Vieną žalią, vieną raudoną, vieną geltoną, vieną baltą…

Pardavėjas atsveria keturis obuolius, aš patrinu delnu geltoną lyg medaus korys obuolį, atsikandu. Pardavėjas nusišypso. Ir aš šypsausi ir valgydama einu gatve. Čia visi obuolius valgo gatvėje: eina į darbą – valgo, eina iš darbo – valgo…

Man kelią pastoja veršio didumo šuo. Juokingas, plikai apkirptas nei avis, striukauodegis. Jį vedasi elegantiškas ponas, juodą lietsargį tvarkingai užsikabinęs už rankos.

Ponas atsigręžia ir nusišypso, o šuo ramiausiai nešasi mano pirštinę.

– Proszę pana…

Elegantiškasis ponas paglosto šuns galvą. Šuo nuolankiai išsišiepia, suvizgina striuką uodegą ir padeda pirštinę prie šeimininko kojų. Kaltai šypsodamasi, aš paimu pirštinę. Šuo vis dar išsišiepęs, ir aš pagalvoju, kad mūsų šypsenos vienodos – šuns ir mano. Į mus atkreipia dėmesį praeiviai ir aš skubiai įsimaišau tarp jų. Grįžtelėjusi dar pamatau rudą šuns nugarą ir uodegos galiuką. Piktai timpteliu lūpą.

Gatvė baigiasi. Apsuku namą, keistai lyg alkūnė išlenktą, pereinu kiemą, arką ir atsiduriu aikštelėje.

Muzika. „Piesnia o Warszawe.“ Jie dainuoja keliese, pasikeisdami. Apie savo miestą, apie Varšuvą. Tie pagyvenę vyriškiai juodais akiniais. Kiti groja: smuikas, kontrabosas, akordeonas, būgnas. Vieną akląjį pakeičia kitas, ir vėl „Piesnia o Warszawe“. Daina ilgesinga. Įsižiūriu į seną žibintą, kabantį ties gotiška arka, ir pajuntu namų, savo krašto ilgesį.

Dainininkai keičiasi. „Piesnia o Warszawe.“ Kiek galima mokėti dainų apie Varšuvą? Aš apie Vilnių moku tik vieną: „Šis kelias į Vilnių, pilį Gedimino…“

„Na pravo most, na levo most…“ Dabar daina gyva, žaisminga. Klausytojų minia didėja. Varšuviečiai myli savo miestą – į apverstą smuiko dėklą byra monetos. Būgną žmogus muša kaire ranka, dešinė rankovė tuščia kyburiuoja. Daina žaisminga, dvi merginos ima šokti. Dailios, grakščios merginos trumpais sijonukais. Jos graužia obuolius ir šoka. Aš taip pat graužiu obuolį ir noriu šokti. Skubiai rausiuosi piniginėje ir įmetu banknotą į smuiko dėklą. Vyriškis tuščia švarko rankove linkteli, nužvelgia mano ilgus juodus plaukus ir klausia:

– Budapešt?

– Wilno, – atsakau.

– Wilno? O Wilno… – vyriškio balse užgęsta šypsena ir kaire ranka jis papurto dešiniosios rankovę.

Aš atbula traukiuosi. Dabar mano šypsena vėl tokia pat, kaip to striukauodegio šuns… Traukiuosi ir pasislepiu minioje.

Daina gyva, žaisminga…

Merginos trumpais sijonukais graužia obuolius ir šoka.

Aš taip pat noriu šokti…

Tuoj užsidegs žalios, mėlynos ir raudonos raidės RUCH. „Vaikai, gana to ruko!“

Jis ateis ateis ateis… Laikydamiesi už rankų, eisime gatve. Virš mūsų spindės spalvingosios RUCH… Ne, aš nekalta, kad mano Vilniuje buvo karas. Nekalta nekalta nekalta…

Tas vakaras buvo paskutinis. Susitikę prie žaižaruojančio kiosko, mes tylėdami ėjom gatvėmis… Pro apšviestas vitrinas, pro jaukias mažas senamiesčio kavinukes ir juodus medžių vaiduoklius, pro seną išgverėlį tramvajų. Pavargę suvalgėme ledų ir vėl ėjome…

Pagaliau atsidūrėme siauroje senamiesčio gatvelėje.

– Sukim į kiemą, – jis pasakė ir timptelėjo mano ranką.

Mus apgaubė kiemo arkos šešėliai, ir mano krūtinę nutvilkė skausmas, tarsi į ją kas būtų kliūstelėjęs verdančio vandens. Paskutinis vakaras. Daugiau mes niekada nebesusitiksim. Niekada.

Jis ėjo pirmas, aš sunkiai vilkausi iš paskos. Vienas žingsnis, antras… Staiga man į akis plieskė stipri šviesa. Apstulbusi sustojau – prieš mus degė šviesūs didelio namo langai.

Jis apglėbė mano pečius, pavedėjo į priekį ir pasakė:

– Matai tą langą trečiame aukšte? Už jo miega mano sūnus.

Aš jam buvau dėkinga, kad nemelavo. Tylėdami vienas prie kito prigludome. Aš pravirkau.

Žvilgtelėjau jam į akis, apsigręžiau ir nubėgau.

Rytą išvažiavau.


Gyvenimas – mokyklinė pertrauka

Suprantama, jis senas. Ir tik dabar, senatvėje, pradėjo pasakoti apie tai, kas nutiko vaikystėje. Jis pasakojo man, savo vaikaičiui. Gal ne vaikaičiui, gal pats sau? Veikiausiai taip ir buvo, nes iš kurgi atsirastų tas vaikaitis, jeigu jis neturėjo vaikų? Gerai žino – neturėjo. Žmoną turėjo, bet vaikų – ne. O gal koks pavainikis – ką gali žinoti… Štai stovi prieš akis ir spokso…

Turėjo motiną, tėvą, senelį. Su seneliu dažniausiai jis ir kalbasi. Žmonės sako: miręs. Jo motina, tėvas, senelis – mirę. Nesąmonė! Jo manymu, jei žmogus buvo, tai ir yra. Visi, kartą patekę į jo atmintį, ir toliau egzistavo. Tokie patys, nepasikeitę. Vaikai lakstė ir išdykavo. Simonas – jau metas jį vadinti vardu – nuolat grasino jiems kaulėtu pirštu su juodu rėžiu apie nagą. Šunys riejosi po stalu, nepasidalijo kaulų, tad Simonas vis šaukė ant jų, kartais netgi įspirdavo.

Ak, daug visokių nutikimų jam vaikystėje yra nutikę, tačiau vaikystė buvo per trumpa ir žodžiai per tušti, kad būtų galėjęs pasakoti. Dabar gali. Ir laiko turi – niekur netraukia lėkti. Sėdi sau fotelyje – kojos apklotos šilta, languota skara – ir kalbasi su žmonėmis. Dažniausiai su tais, iš vaikystės.

Įdomiausia būdavo stebėti, kai senelė Jadvyga vydavo vilnonius siūlus į kamuolį, o senelis, atkišęs rankas, laikydavo siūlų sruogą. Jis, praleisdamas siūlą, gražiai mosteldavo vienos rankos pirštais, paskui – kitos.

– Palauk, surišiu mazgą, – kartais sakydavo senelė.

Simonas, beje, jo tėvas taip pat Simonas, senelis – irgi Simonas, – jie visi trys Simonai, ir žmonės, jam pasakojant, vis klausia: kuris Simonas? Senelis sugalvojo, kaip juos atskirti: jis – SIMONAS, tėvas – TAS SU KARPA ANT NOSIES, senelis – TAS SU PLIKE.

Bet apie ką aš čia? Aha, apie mazgą. Senelė, jo žmona Jadvyga, suriša mazgą, pasilenkusi prie pat jo rankų alsuoja, pučia šiltą kvapą, tai reiškia – nukando siūlo galą ir abu vynioja kamuolį toliau. Simonas most vienos rankos pirštais, most kitos – most most most… Jadvyga taip įsismagina, kad jis nespėja praleisti siūlo ir kamuolys nurieda po stalu, ten, kur riejasi šunys.

Simonas nukloja nuo kojų languotą skarą ir eina atnešti kamuolio. Pirmiausia įspiria šuniui, paskui, laikydamasis stalo, koja pasiekia kamuolį, atrita arčiau ir paėmęs neša senelei Jadvygai. Vėl atsisėda, užsideda ant rankų sruogą. Pirštais most most most… Kamuolys didėja, sruoga plonėja, kol lieka visai plonytė. Pagaliau ant senelio rankų – tik keletas siūlų. Most pirštais – nuleidžia vieną, most – nuslysta kitas ir nebelieka nė vieno siūlo.

Senelis Simonas lengviau atsidūsta, pasukęs galvą šypteli. Aš stoviu šalia ir viską matau: senelę Jadvygą, tą kamuolį, vis plonėjančią sruogą ir patį senelį. Aš dar vaikas, moku žiūrėti, suaugę – nemoka. Jie eina pro fotelį, kur sėdi senelis, užsiklojęs kojas languota skara, ir suka akis į šoną, nuduodami, kad nei senelės Jadvygos, nei to kamuolio, nei sruogos – nieko nėra.

Šitaip buvo mano vaikystėje. Dabar aš irgi senas ir viską darau lygiai taip, kaip darydavo mano senelis Simonas. Mūsų gentainiai gyvena vieni kitų atmintyje.

Kad dabar turėčiau ką prisiminti, jaunystėje turėjau labai daug dirbti. Aš norėjau tapti poetu, mėginau rašyti, bet tik daug patyręs, stebėjęs aplinką, pajutęs gyvenimo saldybę ir kartėlį žmogus, jau prieš išeidamas, gali parašyti dešimt gerų eilučių. Juk eilėraščiai – tai ne jausmai, kaip žmonės mano, tai – patirtis. Dėl vieno posmo reikia daug keliauti, pažinti miestus, kalnus ir jūras, pajusti paukščių skrydį, išgirsti gervių klykesį. Reikia žinoti, ne tik kaip raivosi rytą lįsdamas iš būdos šuo, bet ir kaip dėsto savo mažyčius žiedlapius drėgnos patiltės gėlė. Reikia išgyventi daug meilės naktų, kurios skiriasi viena nuo kitos…

Metai prabėgo kaip pertrauka mokykloje, per kurią vos spėdavau suvalgyti sumuštinį ar obuolį. Vis dėlto prisiminti vaikystę, jaunystę reikia. O gal?.. Gal ir ką nors gera surasiu…

Pirmiausia mano atmintis išsupa iš miglos namą, kuriame gimiau, mokiausi vaikščioti, kalbėti, stebėti artimuosius.

Viso namo nėra, tik detalės. Durys. Daug durų, pro kurias mane kažkas vis įstumdavo. Laiptai. Įviji ir tiesūs. Turėklai, kuriais būdavo smagu nušliuožti. Langai. Jų stiklai sudužę – tarsi būtų kritę iš didelio aukščio…

Taip taip – matau detales ir iš jų dėlioju savo vaikystės namo mozaiką.

Mane, senelį, erzina besiriejantys šunys, tikriau – šuo, kuris pastalėje vis tapšnoja letena katę. Ji ginasi ir purškia. Aš juokiuosi.

Bet palauk! Kieno balsą aš dar girdžiu juokiantis?

Matilda! Mes kartu su šuniu ir kate žaisdavome. Koks skardus, linksmas jos juokas! Ar ir vėliau jis toks buvo? Buvo.

– Matilda, – sakau aš, – tu labai graži. Ir tavo juokas gražus.

Ji juokiasi dar garsiau, o skruostuose – duobutės.

– Cha cha cha…

– Gana, žmones prikelsi, miega.

O ji vis: cha cha cha…

Ar aš ją mylėjau? Taip. Ji buvo kitokia negu Teresė, Sofija. Ir juoku, ir tomis duobutėmis. Ji buvo kaip bandelė. Aš ją žnaibydavau, bet ji nepykdavo. Tik – cha cha cha…

Kaip ten buvo? Kodėl mes išsiskyrėme?

– Matildaaa! – šaukiu aš.

Ir ji ateina, atsisėda priešais.

– Kam šaukei?

– Noriu su tavim mylėtis.

– Cha cha cha… – pasklinda jos sidabrinis balsas. Žandukai rausvi, putlūs – tikrai tarsi ką tik iškeptos bandelės, su nykščiu įspaustom duobutėm.

Aš priėjęs stipriai ją apglėbiau, bučiavau į vieną ir kitą duobutę. Ji irgi apkabino mano kaklą ir pasakė:

– Tai imk ir neškis mane į savo kambarį…

Aš pamėginau kilstelėti – nepakėliau.

– Cha cha cha, – vėl suskambo sidabrinis juokas. – Mes neskirti vienas kitam. Tu man per silpnas.

Matilda nusižiovavo, pakilo nuo krasės, ant kurios sėdėjo, pasakė „labanakt“ ir, jau eidama, pradėjo nusirenginėti. Vieną po kitos atsegė mažytes perlamutrines sagutes – apvalias, blizgančias tarsi žuvies akys, paskui nuleido ranką žemiau juosmens – ten irgi buvo sagutės…Bet jau aš turėjau jas atsegti. Greit pasivijau ją ir, suėmęs abi jos rankas, nusivedžiau į savo miegamąjį. Mylėjomės ilgai ir godžiai, tarsi dirbome kažkokį būtiną darbą.

Nenorėjau kitos žmonos, tik Matildos. Ir dabar nenorėčiau.

– Matilda, Matilda! – šaukiu. – Eime į altaną! Pražydo vijoklinės rožės – dabar ten niekas mūsų nematys.

Matilda neateina. Iškeliavo į Anapilį, kažkur visai kitur, – nei aš, nei mano gentainiai jos nebematome.

Beje, Sofijos irgi nebematau – ji buvo mano žmona ir mirė anksčiau už mane. Mirė negražiai, nusižudė, radom ją, besisūpuojančią ant žydinčios obels šakos. Jos kojos buvo dailios, grakščios, pirštai ištiesti kaip šokėjos…

Argi aš nieko daugiau neįsidėmėjau, tik jos kojų pirštus?

Sofija nepareina namo. Tikriausiai todėl, kad čia – ne jos gimtinė. O dėdė Kazimieras ateina. Jis čia gimė. Dažnai ateina ir mudu per visą naktį žaidžiame pokerį. Jis labai gudrus, suktas, turiu akylai jį sekti, ypač kai pasilenkia. Jis į batą įsideda kortą, prireikus – sukeičia.

Tai štai kaip aš mokiausi pažinti žmones, perprasti jų sukčiavimus. Tai man pravertė vėliau, kai nusprendžiau rašyti eilėraščius.

Kai senelis Simonas mirė, aš buvau dar mažas ir nesupratau, kad mes galime netekti namų, kur aš gimiau. Kokia laimė būtų buvusi dabar sėdėti tyliam savo kambary tarp pažįstamų daiktų ir klausytis, kaip vaiskiai žaliame sode čiulba zylės, tolumoje muša bokšto laikrodis. Kambaryje kabo šeimos fotografijos, pasieniais – seni daiktai: komoda, ant jos stovi bronzinė žvakidė su žvakėmis; knygų spinta, mano mėgstamas krėslas, gėlės; kampe – tvirta lazda akmenuotais keliais keliauti. Ir daugiau nieko. Beje, dar knyga gelsvais, suplėkusios odos viršeliais senovinėmis, įmantriai išvedžiotomis raidėmis priešlapyje. Sėdėčiau ant krasės ir vis skaityčiau, skaityčiau tą knygą ir būčiau protingas, turėčiau daug minčių bei prisiminimų, kaip ir visi, kurie skaito.

Dievas žino, kodėl taip išėjo, kad mano baldai pelyja sename klojime, kur geri žmonės leido juos susidėti, o aš gyvenu vienas – be šuns ir be tos knygos gelsvais viršeliais. Gyvenu svečių kambary, stogas kiauras, krosnis suirusi ir kartais man į akis lyja. Sušalęs einu į muziejų ir žiūrinėju paveikslus. Budėtojas man nusišypso, aš – jam, niekados neprisėdu šalia tų, sėdinčių ant mėlynos aksominės kušetės ir sudėjusių kojas, apautas išklaipytais batais, ant šiltų grotelių.

Ne, aš ne skurdžius, ne elgeta, – taip mano budėtojas. Aš irgi taip manau, nes banke turiu pasidėjęs pinigų – dar iš senelio Simono palikimo. Galėčiau nusipirkti didelį namą, susineščiau iš to klojimo visus mielus daiktus. Krosnis būtų gera, nerūktų, būtų šilta, jauku. Sėdėčiau ant krasės, ant kurios sėdėjo Matilda, ir skaityčiau gelsvąją knygą. Iš jos daug sužinočiau apie moteris ir rašyčiau eilėraščius.

Bet aš nežinau, kodėl to nepadarau, bet šąlu ir gelsvosios suplėkusiais viršeliais knygos neturiu, ir lietus man į akis lyja.

Gyvenimas kaip mokyklinė pertrauka. Gyvenu, laukiu mirties ir labai gaila, kad iš mano gyvenimo niekas nepasimokys.


Ugnies apvalyta

Tilin tilin tilin – tilindžiuoja tramvajus. Pargriuvo stovėjęs vyras. Jaunas – gal girtas? Galva išmušė langą – pabiro šukės. Užsikemšu ausis, bet vis vien girdžiu, kaip storai juokiasi didžiosios ir plonai kikena mažosios stiklo šukelės. Lyg kas grotų pianinu – nuo do iki do. Kažkas šaukia. Lekia žmonės. Jie labai smalsūs – kas užsimušė? kur? ar mirtinai?

Žmonės lekia. Virš visko. Virš riksmo, triukšmo, baimės. Jie stengiasi aplenkti vienas kitą. Jie labai susijaudinę. Tramvajus, kuriame parkrito jaunuolis, irgi susijaudinęs. Jam gaila to vaikino, tad lekia dar greičiau…

Pagaliau… Aš viena savo sename name, senoje lovoje su mediniais apvaliais bumbulais galuose. Šioje lovoje gimiau. Mano mama irgi joje gimė. Metas su ta lova skirtis. Ir su visu namu. Jo supleišėjęs gontinis stogas įlinkęs lyg senos kumelės nugara. Reikia jį parduoti, bet niekas tokio laužo pirkti nenori. O palikti ir išvažiuoti, kad išsinešiotų malkoms, – aš nenoriu. Gaila – čia mano šviesiausi prisiminimai. Guliu, nemiegu, galvoju. Esu vienut vienutėlė šiame lauže. Lauže? O gal tikrai būtų puikus laužas, tik reikia kliūstelt benzino ir numest degtuką…

Loja Reksas. Beje, Reksas. Reikia jį atrišt nuo grandinės.

Tramvajai lėkė ir nulėkė. Žmonės miega – aplink visi miega. Nepaprasta tyla.

Dabar arba niekad. Arba niekad…

Tyla prieš audrą ar gaisrą… Taip, prieš gaisrą. Ant sienos matau plazdant raudonas skaras. Gaisras! Tikrai gaisras! Apsivelku paltą, išeinu į kiemą, paleidžiu šunį. Tyla. Laukiu, kas bus toliau. Raudonos skaros juodoje naktyje labai įspūdingos.

Ūžt! Ir traškesys. Aš tą traškesį grūdu po paltu ir dar giliau – po oda. Grūdu, bet jis nelenda, tik dar garsiau traška.

Juoda atbraila pasistumia, kartu su ja ir priekinė siena. Tyla. Stebiu ir laukiu, kas bus toliau. Tyla, vis dar tyla. Dabar tyla prieš… Užsikemšu ausis. Ji vis dar negriūva, toji siena.

Pagaliau! Ūžt ir kyla ugnis į begalinį dangų. Šuo cypia, glaustosi man prie kojų. Aš pasitraukiu toliau – karšta.

Koks traškesys! Ištraukiu iš ausų pirštus, kad geriau girdėčiau vaikystės svajonių, vilčių dejavimą, priešmirtinės agonijos šūksnius… Štai rieda lovos, kurioje aš gimiau ir mano mama gimė, bumbulas. Jis sveikas, tik aprūkęs. Čiumpu jį ir įsidedu į kišenę kaip šventą relikviją.

Karšta, žėruoja anglys. Pasitraukiu dar toliau. Laukiu, kol žus ugny viskas, kas rišo mane su praeitim. Dairausi – daugiau į šį nuošalų kampelį negrįšiu. Čia nieko nieko nėra, nuodėgulius žmonės greit ištampys… Nuvalau į žolę pelenais apkibusį bumbulą, pabučiuoju, švysteliu ant vis dar žėruojančių nuodėgulių ir nueinu į naktį.

Prisiminimai seka man iš paskos. Jie nesudegė. Jie tūno mano galvoje, širdyje – jų neiškrapštysi.

Ir tegul. Jeigu jie šito nori, tegul gyvena kartu su manimi įsivaizduojamam name, tegul ramina, glosto, guodžia mane, tegul suteikia jėgų, dvasinės stiprybės, svajonių. Nes aš pradedu naują gyvenimą. Ugnies apvalytą nuo sunkios karmos, piktų likimo pėdsakų. Švari, lengva mano siela kyla aukštyn, už dirželio laikau Reksą. Tebūnie palaiminta šventoji ugnis.

Ramybė dvelkia atsisakymo gerumu.

Prasideda naujas gyvenimas.

Emilija Liegutė. Trys novelės

2011 m. Nr. 6 / Monikos garbei tebus pasakyta, kad tą dieną ji daug dirbo: ravėjo ir laistė rožes, prikaišiojo žirniams smaigų, prikalė keletą atsiknojusių tvoros statinių ir dar susirado aibę smulkesnių darbų. Taip prabėgo pusdienis.

Vitas Areška. Kaip šiandien vertinti atviro teksto eilėraščius?

2009 m. Nr. 12 / Emilija Liegutė. Dzūkiški žodžiai. – Vilnius: Kronta, 2008. – 104 p.

Jaroslavas Melnikas. Trys apsakymai

2009 m. Nr. 7

Aliuminis šaukštas

Turistinis autobusas sustojo kažkokiame miestelyje – jis buvo tarsi matytas: kur – Jegorovas negalėjo prisiminti. Bet jis tą miestelį jau buvo matęs. Gal kokiame filme? Būna tokių miestelių, kuriuos režisieriai pasirenka kaip tipiškus.

– Čia mes stovėsime dvi valandas. Galite apžiūrėti seną bažnyčią, pilies liekanas. Nueiti į supermarketą. Išvyksime pusę penkių. Prašyčiau nevėluoti kaip praėjusį kartą.

Jauna savimi pasitikinti gidė nuleido mikrofoną ir atsuko turistams nugarą.

Jegorovas stovėjo ir laukė, kol kiti išlips. Paskui jis, žemaūgis, apkūnus, kiek žvairas, sunkiai spraudėsi tarp autobuso krėslų.

Lauke tvyrojo siaubingas karštis. Jegorovas iš įpratimo paglostė ūsiukus, išsitraukė iš kabančios ant peties rankinės kepuraitę ir užsitempė ją ant pradėjusios plikti kampuotos galvos.

Jis nemėgo vaikštinėti kartu su grupe. Per visą kelionės savaitę jis nepasikalbėjo nė su vienu turistu. Šie, pastebėję jo nenorą bendrauti, nelindo.

Praėjo linksma merginų ir vaikinų grupelė iš jo autobuso. Pasuko į kairę. Jegorovas pasuko į dešinę.

Siaura ilga gatvelė, iš abiejų pusių apstatyta vienaaukščiais namukais, aptvertais aukštomis, aukštesnėmis už žmogų, tvoromis, driekėsi tolyn. Nelabai suvokdamas kur, tiesą sakant, jis eina (vis tiek reikia užmušti laiką), Jegorovas nužingsniavo palei skendinčius žalumoje namus.

Jis ėjo jau dešimt minučių, bet nesusitiko nė vieno žmogaus. Atrodė, kad namuose niekas negyvena. Gal šiandien jų gyventojams laisva diena? Jegorovas negalėjo prisiminti, kokia šiandien diena: ar tik ne sekmadienis? Bet čionykščiai, regis, švenčia šeštadienį.

Jis nesuvokė, kiek praėjo laiko, kai ūmai pamatė skersgatvį ir pasuko į jį. Skersgatvis buvo siauresnis nei gatvė – veikiau tai buvo takelis tarp namų. Keista, bet čia aukštųjų tvorų nebebuvo, tik įprastos, iki juosmens – ir namukai buvo mažesni, kartais primenantys nuo vaikystės pažįstamas trobas. Nejaugi šioje tolimoje šalyje irgi stato tokias pat trobas? Miestelis tarsi ir baigėsi, nes Jegorovas tolumoje išvydo pievas ir upelį. Ir tiltą per jį. Ir, nepaisant virš galvos kabančios saulės, kažkodėl jau buvo ne karšta, bet gaivu ir drėgna, tarsi būtų pasikeitęs klimatas.

Praeidamas pro paskutines trobas ir artėdamas prie pievų, Jegorovas pajuto kažkokį nerimastingą jausmą. Tai buvo net ne nerimas – tai buvo baimė. Taip, pati tikriausia baimė. Bet tokia, kurios eini pasitikti. Negali neiti. Tai buvo baimė ir trauka vienu metu. Taip traukia drugelį ugnis. Taip traukia baisi tiesa.

Staiga Jegorovas, eidamas pro paskutinę trobą, tarsi akies kampučiu pamatė kieme stalą – už jo sėdėjo kažkokie žmonės. Keista jėga privertė jį pasukti galvą ir pažvelgti į juos. Jie buvo trys. Pagyvenę vyras bei moteris ir už juos jaunesnis vyras. Jie tylėdami valgė ir žiūrėjo į lėkštes.

Jegorovas atidarė vartelius ir nuėjo prie tų žmonių.

– Sveiki, – prieidamas prie stalo, pasakė Jegorovas.

„Ko aš čia užėjau? – galvojo Jegorovas, karštligiškai ieškodamas motyvo. – Ką jiems pasakysiu? Juk kažko reikia paklausti, kad neatrodyčiau kvailas. Kaip tiesiau pasiekti upę?“

Žilaplaukė moteris ramiu lygiu veidu pakėlė galvą ir tik dabar Jegorovas suprato, kas prieš jį sėdi. Keista, bet jis nenustebo, tarsi jau būtų žinojęs, koks tai namas ir kas jame gyvena.

„A, tai tu, – nusišypsodama pasakė moteris. – Sėsk valgyti.“ Jegorovas atsisėdo, ir jam pripylė lėkštę raudonų barščių. Jegorovas atsiduso ir ėmė valgyti. Tylėdamas, kaip ir jie. Tai buvo jo mėgstamiausi raudoni barščiai. Juose plaukiojo riebalų akutės, nedideli paspirgintų lašinių gabaliukai. Stalas stovėjo didžiulės obelies pavėsyje. Virš galvos dūzgė bitės. Jegorovas valgė ir kažkodėl bijojo pažiūrėti į tuos du vyrus. Tik girdėjo, kaip jie šaukštais semia sriubą.

„Gal dar grietinės?“ – paklausė moteris. „Ne, mama, ačiū“, – tebevalgydamas atsakė Jegorovas. Bitė pasisukiojo virš stalo ir nutūpė ant apvalaus prariekto duonos kepalo. Kažkokie paukščiai čirškėjo virš galvos obels šakose. Kvepėjo medumi.

Valgydamas Jegorovas galvojo: „Kiek dabar valandų? Galiu pavėluoti į autobusą.“ Jei autobusas išvažiuos, jis gali čia likti visiems laikams. Šioje tolimoje svetimoje šalyje, kur atsidūrė pirmąkart gyvenime. „Pavargai?“ – staiga paklausė motina. „Pavargau.“ Ji nepriėjo, neprisiglaudė prie jo, nepabučiavo. Tiesiog Jegorovas jautė jos buvimą, jos artumą. Šiluma, kuri sklido nuo jos, užliejo jį kaip banga nuo galvos iki kojų, įsiskverbė į kiekvieną jo kūno ląstelę. Tai buvo jo motina. „Valgyk, sūneli.“ – „Aš valgau, labai skanu, mama.“ – „Valgyk į sveikatą.“

„Ilgam?“ Tai jau pasakė žilas vyriškis, valgęs iš dešinės. Jegorovas pakėlė galvą ir pirmąkart pažvelgė jam į veidą: jis buvo iki skausmo pažįstamas. „Nežinau. Dar nežinau“, – jis žiūrėjo į vyriškį, o vyriškis visą laiką žiūrėjo į lėkštę. Ir motina visą laiką žiūrėjo į lėkštę. Bet nuo abiejų sklido šiluma. O po obelimi buvo nepaprastai vėsu, gaivu. „Pasilik“, – pasakė tėvas. „Aš noriu pasilikti.“ – „Pasilik.“

Kažkur toli sumūkė karvė. Iš tolimo miško atskriejo vos girdimas „kukū“. „Kiek metų gegutė suskaičiavo?“ – paklausė Jegorovas, kad tik ką nors pasakytų. „Nekalbėk apie tai“, – staiga pasakė tėvas. „Gerai.“

Barščiai lėkštėje baigėsi, ir Jegorovas padėjo apverstą šaukštą ant lėkštės krašto. Šaukštas buvo aliumininis, su pažįstamu, primenančiu elipsę, įlenkimu ant koto. Jis paėmė jį ir ilgai apžiūrinėjo, paskui kažkodėl įsikišo į šortų kišenę, tarsi šaukštas būtų jam ką nors reiškęs. Dabar jis sėdėjo padėjęs rankas ant kelių. Kodėl niekur nėra kitų žmonių? Jis dar nematė nė vieno žmogaus. Kas per miestas, kas per gatvė, kur nesimato nė vieno žmogaus?

Tėvai irgi pavalgė ir dabar sėdėjo sudėję rankas ant kelių, – tylėdami, kaip ir jis. Žiūrėjo ne vienas į kitą, bet kažkur į tolius, ten, kur driekėsi pievos, vingiavo upė, o už jos tamsia siena stūksojo miškas. „Jau vėlu“, – lyg konstatavo, lyg paklausė Jegorovas. „Niekada nebūna vėlu“, – atsakė tėvas. Motina tebetylėjo. Buvo kažkaip nepatogu. Jegorovas nežinojo, ką toliau daryti. Laikas bėgo. Bitė, tupėjusi ant duonos, sudūzgė, pakilo, pakybojo virš stalo ir tarsi malūnsparnis ėmė įstrižai kilti į viršų, išnyko kartu su dūzgimu už obels. „Viskas bus gerai, – pasakė motina. – Nesisielok, sūneli.“ – „Aš nesisieloju.“ – „Tu tik nesisielok“, – aidu pakartojo tėvas. „Aš myliu jus“, – pasakė nei iš šio, nei iš to Jegorovas ir ūmai pajuto, kad kažkokia jėga užsmaugė gerklę, o iš akių ištryško stambios ašaros. „Mes žinome, – pasakė motina. – Viskas bus gerai.“ Bet nepriėjo, neapkabino.

Jegorovas žvilgtelėjo į laikrodį: liko pusvalandis – kaip tik tiek, kad nubėgtų iki autobuso. „Aš suprantu, kad tai kvaila, – staiga pasakė Jegorovas, stengdamasis paslapčia nubraukti ašarą, – bet…“ – „Ką?“ – pagaliau pakėlė galvą motina. „Tiesiog…“ – „Ką, sūneli?“ Dabar ir tėvas, ir motina žiūrėjo tiesiai į jį. Ir nuo jų žvilgsnio nebuvo kur dėtis. Jie žiūrėjo ir kažkokia baimė vis labiau smelkėsi į jį. Jie permatė jį kiaurai. „Tiesiog man keista.“ – „Kas – keista?“ – paklausė tėvas. „Tiesiog… aš žinau… kaip tai pasakius…“ Jis vėl nutilo. „Tai kas gi? Ką gi tu žinai?“ – vėl paklausė tėvas. Ir tada Jegorovas pasakė: „Žinau, kad jūs… na, jūs jau mirę, ir štai… Ne, atleiskite, kalbu kažkokias kvailystes…“ Jis nežinojo, ką toliau sakyti. Nes priešais jį buvo gyvi žmonės – jis juos matė, girdėjo jų balsus, pietavo su jais. Bet mintis, kad jo tėvai seniai mirę, prasiveržė iš kažkokių uždraustų gelmių. Kam? „Kam?“ – motina pirmąkart atsistojo iš už stalo. Atsistojo ir tėvas. Jegorovas nustebo, kaip šis lengvai tai padarė – jis turėjo dvi kojas, o ne vieną, kaip jį visuomet prisimindavo. Ir neturėjo ramentų. Ir motina buvo dar stebėtinai jauna. Be didelės karpos ant kaklo, kurios visada gėdijosi. „Aš…“ – Jegorovas staiga suprato, kad padarė kažkokią siaubingą klaidą. „Kam? – paklausė ir tėvas. – Kam, sūneli?! Kam tu tą pasakei?! Nereikėjo…“ – „Dabar – baigta, – regis, priekaištaudama pasakė motina. – Dabar, sūneli, – baigta.“ – „Bet…“ – „Ne, ne, – pasakė motina. – Dabar jau nebėra kelio atgal.“ – „Nebėra“, – pasakė tėvas. „Dabar jau eik, sūneli“, – tvirtai ištarė motina.

Jegorovas, pakilęs nuo stalo ir traukdamasis atatupstas suprato, kad jam reikia dar kažką padaryti: būtinai reikia. Jis negali paprasčiausiai nueiti, to nepadaręs, kad ir kaip tai būtų baisu. Jis pasuko galvą ir pažiūrėjo į antrą vyrą – mažaūgį, apiplikusį, apkūnų, su nedideliais ūseliais panosėje. Tas irgi stovėjo nenuleisdamas nuo jo akių. „Tu…“ – pasakė Jegorovas, žengdamas žingsnį link jo. „Taip, aš, – kiek įžūliai atsakė vyriškis. – Tu eik. Eik geriau iš čia.“ Jegorovas įdėmiai žvelgė į tą iki smulkmenų, iki šleikštulio pažįstamą veidą: štai randas, atsiradęs po to, kai nukrito nuo dviračio vaikystėje, štai apgamėlis prie kairios akies, na ir tas vos pastebimas žvairumas.

„Bet…“ – „Tu jau eik“, – pasakė apiplikęs vyriškis. „Nereikėjo to tau sakyti, sūneli, – Jegorovas vėl išgirdo motinos balsą. – O dabar sudie.“ – „Taip, sudie“, – pasakė tėvas. „Eik ir daugiau nebegrįžk“, – pridūrė apiplikęs vyriškis. „Nevarykite manęs, – supratęs, kad jį išvaro, pravirko Jegorovas. – Atleiskite man! Aš toks vienišas! Išvažiavau, kad pabėgčiau nuo savęs. Aš prakeiktas, prakeiktas! Viską praradau, viską! Nieko daugiau nebeturiu. Nieko nebeliko. Nevarykite manęs…“ Jis parpuolė ant kelių, prigludo veidu prie aukštos žolės ir verkė, raudojo kaip vaikas, nesigėdydamas savo ašarų. „Vargšelis“, – pagaliau išgirdo švelnų motinos balsą. Ir jos sunki ranka pirmąkart palietė jo plikę, likusius plaukus. – Vargšas mano berniukas. Atleisk man.“ – „Atleisk mums“, – pasakė tėvas. Kurį laiką niekas nieko nekalbėjo. Tik girdėjosi tylus Jegorovo verksmas. „Mes susitiksim“, – jis vėl išgirdo motinos balsą. „Taip, sūneli, mes susitiksim“, – aidu atkartojo tėvas. O tas, kitas vyriškis, tylėjo. „Ne, tai jūs atleiskite“, – Jegorovas sušnibždėjo jau visai tyliai, springdamas ašaromis. „Taip reikia“, – pasakė tėvas. „Mama, mama…“ – tebešnibždėjo kaip pakvaišęs Jegorovas, jausdamas visiškai realų motinos rankos prisilietimą prie savo galvos, beprotišką artumą jai.

Staiga vieną akimirką jis suprato, jog jam reikia eiti. Lygiai taip pat, kaip anksčiau suprato, kad reikia išsukti iš gatvės ir užeiti į šį kiemą, dabar suprato, kad jam reikia atsistoti ir eiti. Taip turi būti. Kaip turėjo būti ta kelionė į tolimą šalį, kurią atsitiktinai pasirinko prieš dvi savaites turizmo agentūroje prie Žaliosios ir Lakūnų gatvių kampo, pajutęs, kad jam reikia kur nors išvykti. Išvažiuoti iš savo miesto. Iš savo šalies. Iš to siaubingo, nepakeliamo gyvenimo. Kad išgelbėtų save.

Motinos ranka tebegulėjo ant jo galvos, bet jis jau buvo pasirengęs atsistoti ir eiti. Jis laukė, kol motina atitrauks tą ranką. Ir ji, tarsi su juo būtų siejama giluminių ryšių, iškart ją atitraukė.

Jegorovas pakilo ir pirmąkart pažvelgė motinai į akis. Tai buvo ji, jo motina, gyva: jis nė akimirkai tuo nesuabejojo (mintys apie jos „mirtį“ atrodė nederamos ir šventvagiškos). Tiesiog nepaprastai romi ir dar jauna. Nuo jos sklido stipri šviesa, kurioje Jegorovas maudėsi, jausdamas kažkokių naujų, jam nesuprantamų jėgų antplūdį. „Ji myli mane, – pagalvojo Jegorovas. – Dieve, kaip ji mane myli.“ Nors vienas žmogus jį mylėjo. Ir to tikrumo, kad ji gyva ir jį myli, pakako jam, jog sieloje pirmąkart per daugelį mėnesių, metų pasidarytų ramu. „Susipynė laikai, – šmėkštelėjo Jegorovo galvoje. – Bet visa tai tikra. Tiesiog negalima paaiškinti. Ir nereikia.“ Jis traukėsi atbulas, neturėdamas jėgų atsukti į juos nugarą. Jie stovėjo, trise, po iki skausmo pažįstama obelimi, prie iki skausmo pažįstamo namelio. Stovėjo ir žiūrėjo į jį nesakydami nė žodžio. Ne atsisveikindami, bet lydėdami žvilgsniu. Nebyliai laimindami.

Atsidūręs gatvelėje, Jegorovas paskutinį kartą apžvelgė kiemą, namą, pievą ir upę, mišką tolumoje, ūmai apsisuko ir pasileido bėgti. Jis negalėjo eiti. Jis galėjo tik bėgti. Trobos viena po kitos šmėkščiojo akyse. Jis išbėgo į platesnę gatvę, kurioje namus supo aukštos tvoros, tačiau vis bėgo ir bėgo, kol neišvydo pirmųjų žmonių aikštėje, – ten stovėjo ir jo autobusas, jau gaudė variklis. Laukė tik jo. Jis įšoko vidun ir kai tik atsisėdo, autobusas pajudėjo. Pro langą ėmė šmėkščioti namai, medžiai, praplaukė senoji bažnyčia – miestelis liko tolumoje, išnyko, tarsi jo ir nebūtų buvę. Jie ilgai važiavo per laukus, palei miškus, paskui vėl pro šalį ėmė šmėkščioti kaimai ir miesteliai. Jegorovas žiūrėjo ir žiūrėjo, mėgino įsivaizduoti gyvenimą tų žmonių vabaliukų, besikapstančių prie savo namų, kalbančių jam svetima ir nemalonia kalba. Čia viskas jam buvo svetima, viskas, o jiems – sava. Ir Jegorovas negalėjo to suprasti.

Pamažu jis užsimiršo, jam vėl pasidarė gera ir ramu. Kai pradėjo temti ir horizonte pasirodė didžiulė raudona saulė, apsupta apvalių rožinių debesų, plaukiančių atskirai vienas nuo kito, Jegorovas kažkaip nepatogiai pasisuko ir šone pajuto skausmą. Jis ilgai negalėjo suprasti, iš kur tas skausmas. Paskui jis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė sulankstytą aliumininį šaukštą. Įlinkis kote priminė elipsę. Šalia sėdėjusi kaimynė – pasipūtusi pusamžė poniutė ryškiai dažytomis lūpomis, – išsprogindama pilkas kiauliškas akutes įsistebeilijo į jį. Jegorovas vėl įsikišo šaukštą į kišenę, nusisuko į langą ir užsimerkė apsimesdamas, kad ima snausti. Skausmas iškart pasikartojo. Jegorovas vėl norėjo ištraukti šaukštą, tačiau skausmas buvo pernelyg stiprus, jau apėmė ne tik šoną, bet ir širdies plotą bei mentę. Jis norėjo atmerkti akis ir šauktis pagalbos, bet staiga kūną užplūdo šilta banga, ir raudona saulė, šviečianti per vokus jam į akis, virto juoda. Lengvumas apėmė jo kūną. „Taip turi būti“, – ramiai pagalvojo Jegorovas. Jis nusišypsojo ir nuskrido pasitikti to akinančio juodo šviesulio, nenumaldomai kvietusio jį į savo šiltą ir amžiną glėbį.

 


Antrininkas

Valerijanovo panašumą į šalies prezidentą žmonės pastebėjo seniai – ir labiausiai jis buvo panašus į prezidentą net ne tiek veidu (nors veidai irgi buvo beveik tapatūs), kiek manieromis. Lygiai taip pat, kaip ir prezidentas, vaikščiojo krypuodamas, lygiai taip pat prisidengdavo ranka burną, kai kosėdavo, lygiai taip pat – iki ausų – šypsodavosi. Nebent tik akinių trūko: šalies prezidentas buvo trumparegis. Tiesą sakant, ir Valerijanovas buvo trumparegis (koks sutapimas!), tik Valerijanovas niekada akinių nenešiojo. Trumparegystė jam netrukdė – netgi atvirkščiai: Valerijanovas dirbo laikrodininku nedidelėje dirbtuvėlėje, kuri prie įėjimo į paštą. Sėdėjo už staliuko, atitverto stiklu nuo klientų, priiminėdavo taisyti rankinius laikrodžius, stalinius žadintuvus ir sieninius laikrodžius su gegute. O Valerijanovui trumparegystė buvo kaip sykis todėl, kad jam nereikėdavo žiūrėti į smulkias laikrodžio mechanizmo dalis per didinamąjį stiklą. Pakakdavo tik prikišti akį prie pat mechanizmo, ir viskas jame padidėdavo. Apie tą trumparegių privalumą netrumparegiai nenumano, beje, efektas labai paprastai paaiškinamas. Normaliai regintis žmogus niekaip nepamatys daikto, esančio už kelių centimetrų, – vaizdas susilies. O trumparegiai kaip tik iš arti ir pamatys, labai aiškiai – tarsi jie per didinamąjį stiklą žiūrėtų.

Bet sugrįžkime prie Valerijanovo. Reikia pasakyti, kad Valerijanovas visą gyvenimą svajojo kažkuo tapti – na jau tik ne laikrodininku pašte. Kai jis, praėjus dvidešimčiai metų nuo mokyklos baigimo, nuvažiavo susitikti su bendraklasiais, jam buvo labai gėda prisipažinti, kad yra tik paprastas laikrodininkas. Kiti buvo gamyklų direktoriai, liaudies artistai, pusė – mokytojų ir medikų. O vienas tapo net ambasadoriumi – tiesa, kažkokioje Afrikos šalyje. Bet vis tiek skamba – ambasadorius. Jei Valerijanovas būtų blogai mokęsis, tai dar būtų nieko: kaip mokėsi, taip ir įsitaisė. Bet Valerijanovas mokykloje mokėsi gerai ir jam net pavydėjo, juodai. Kartais už tai ir mušė, vakarais po pamokų: taigi kad nerodytų jo kaip pavyzdžio. Kaip tik tas, kuris dabar ambasadorius, ir mušė Valerijanovą, devintoje klasėje. Drauge su kitu niekšeliu – šis dabar generolas, va. Kaipgi taip nutiko, kad jie mokėsi blogai, bet tapo ambasadoriumi ir generolu, sunku pasakyti. Reiktų jų biografijas išstudijuoti, mes tam laiko ir vietos neturime. Bet juk taip būna, sutikite, kad pirmūnai tampa laikrodininkais, o gražuolės lieka netekėjusios. Tokia štai neteisybė.

Nors Valerijanovo atvejis ne toks jau ir nesuprantamas. Sukvailiojo Valerijanovas jaunystėje – vedė aštuoniolikos. Vedė todėl, kad kažkaip vasarą išėjo su kaimynų mergina į mišką mėlynių rinkti, o buvo labai karšta. Ir mergina, vardu Marina, vilkėjo gražią vasarinę suknelę raudonais taškeliais iki kelių. Ir ta suknelė pasidarė šlapia – nuo prakaito. Ir tas saldus moteriško prakaito kvapas, kai jis šalia rinko mėlynes, susuko jam galvą. Toks geismas jį staiga apėmė, kad jis, nesuprasdamas, ką daro ir kaip tai atrodys, čia pat parvertė merginą, tiesiog ant mėlynių, o ta, įsivaizduokit, užuot trenkusi jam per veidą, nesipriešino! Iškart atsigulė ant nugaros ir praskėtė kojas. Ir aistringai bučiavo Valerijanovui akis ir glaudė prie savęs irgi šlapius – nuo prakaito – pečius (vyriško prakaito kvapas jai taip pat apsuko galvą). Juk buvote jauni, suprasite, kas tai. Visi perėjome hormonines audras.

Bet rezultatas buvo apgailėtinas. Žinoma, ne po devynių mėnesių gimusiam berniukui – jį Sergejumi pavadino, – Valerijanovui. Juk jis nė nemanė toks jaunas vesti, sukurti šeimą. Jis oho kokių planų turėjo – į Vakarus išvažiuoti, pasaulį pamatyti, padaryti karjerą, kažkuo tapti… Bet štai kaimynės Marinos pilvas didėjo – ir Marinos tėvai rimtai pasikalbėjo su Valerijanovo tėvais. Ir tėvas pasakė Valerijanovui: „Tu štai ką, sūnau, – jei jau taip nutiko, būk vyras. Nes mes tokios gėdos neišgyvensim.“ Tai yra, jei jis mestų nėščią moterį. Na ir vedė Valerijanovas Mariną, būdamas aštuoniolikos. O Marinai apskritai šešiolika tebuvo. Marina, žinoma, kaip moteris ir kaip būsima motina buvo laiminga, bet Valerijanovas nelabai. Tarsi likimas jį būtų vedęs prieš jo valią savo keliu. Ir tas kelias atrodė begalinis – ir gyvenimas, nugyventas tame kelyje, ne jo.

Taip ir nutiko – paskui dar radosi vaikai, patys savaime. Valerijanovas kažkaip nesugebėjo kontroliuoti situacijos. Blogai saugojosi, jau apie nieką negalvojo – tegul viskas bus, kaip yra. Vaikai gimė, reikėjo pinigų. Išsilavinimo trūko – iš kur imti laiko išsilavinimui? Vertėsi iš atsitiktinių uždarbių, kol vienas pažįstamas paprašė sutaisyti laikrodį – Valerijanovas vaikystėje domėjosi laikrodžių istorija ir šiek tiek nusimanė apie mechanizmus. Visada tėvams ir kaimynams remontuodavo. Pažįstamas susimokėjo. Paskui dar jam atnešė pataisyti, ir dar. Taip Valerijanovas tapo laikrodininku, atidarė dirbtuvę – staliuką pašte. Ir ten jis prasėdėjo dvidešimt metų. Susitaikęs su savo likimu.

Marina, žmona, iš lieknutės liaunos mergytės pavirto į tikrą paršavedę dvigubu paliaukiu ir didžiuliu pilvu. Ar jai buvo laiko save prižiūrėti, kai tiek vaikų? O pinigų nuolat trūksta. Bet svarbiausia, kad ji, vertindama Valerijanovą, jog jis turi savo verslą, nešantį šeimai pinigus, nelabai visa kita suprato. Ji nesuvokdavo, kad Valerijanovas norėjo kažkuo tapti, o tapo niekuo. Iš esmės. Bendraklasių susitikime Valerijanovas pasakė, jog „vadovauja dirbtuvei“. Kukliai, bet žodis „vadovauja“ šį bei tą reiškė. Galima buvo pagalvoti, kad jam vadovaujant dirba dvidešimt penki laikrodininkai. Prisipažinti, jog jis, beveik pirmūnas, kuriam pavydėjo, tapo paprastu laikrodininku, – neužteko jėgų. Gėda.

Tų jo kompleksų žmona nesuprato – žiūrėjo į Valerijanovą kaip į „laikrodininką“, ir tiek. Tik kartais – dėl juoko – pasakydavo: „mano prezidentas laikrodininkas“, turėdama omenyje jo kvailą panašumą į šalies prezidentą.

Tą dieną Valerijanovas sėdėjo, kaip visada, prie savo staliuko hole, prie įėjimo į paštą, ir, prikišęs akį prie pat besisukančių ratelių, knebinėjosi dar viename laikrodyje. Nuo siauro odinio kažkieno laikroduko dirželio sklido pažįstamas moteriško prakaito kvapas. Nuo jo – kaip tada mėlynių pievelėje – truputį sukosi galva. Saulės spindulys krito pro holo langą ant Valerijanovo darbo stalo. Žmonės įeidavo ir išeidavo iš pašto, nekreipdami dėmesio į kampe sėdintį laikrodininką. Buvo, regis, įprasta vasaros diena – viena iš tūkstančių, kurias jau pragyveno Valerijanovas. Tik kažkokie ženklai šmėstelėjo – rytą, ruošdamasis į darbą, Valerijanovas sudaužė veidrodį, į kurį žiūrėdavo skusdamasis. Jis laikė jį vienoje rankoje, kita braukė skustuvu putas. Staiga veidrodėlis išslydo iš rankų ir sudužo ant plytelėmis išklotų grindų. Iš netikėtumo Valerijanovas krūptelėjo ir įsipjovė. Kai jau buvo beišeinąs į darbą, žmona jam pasakė: „Tu šiandien kažkoks keistas.“ – „Kodėl keistas?“ – paklausė Valerijanovas. „Štai keistas, ir tiek.“ Troleibuse Valerijanovas pamatė merginą, vilkinčią baltą suknelę raudonais žirneliais. Jis nė nesuprato, kad žiūri į tą merginą, kai staiga ji kažką pametė ir pasilenkė, kaip nerekomenduojama merginoms lenktis: jei nori ką nors paimti nuo žemės, reikia pritūpti, bet ne lenktis. Ir kai mergina pasilenkė, Valerijanovas pamatė daugiau, negu derėjo. Net apatinių kraštelį. Tik tuomet suprato, kad žiūri į merginą. Jis norėjo pamatyti jos veidą, bet troleibusas ūmai stabtelėjo ir Valerijanovas, nenorėdamas pargriūti, įsitvėrė į ranktūrį. Kai jis vėl pakėlė akis, merginos toje vietoje, kur stovėjo, nebuvo. Jis apžiūrėjo saloną – bet jos niekur nebuvo. Gal ji spėjo iššokti stotelėje? Tačiau stotelės tarsi irgi nebuvo.

Sutikite, gana keistas atvejis. Bet tai dar ne viskas. Kai Valerijanovas išlipo iš troleibuso ir žingsniavo pašto link, jis staiga vos nesusidūrė su tuo ambasadoriumi, savo bendraklasiu. Šis ėjo priešais, kalbėjo telefonu. Praėjo pro šalį, apsimetęs, kad Valerijanovo nepažino. Suprantama, iš tiesų galėjo nepastebėti, bet Valerijanovas pamanė, jog ambasadorius tik apsimetė. O kam ambasadoriui pastebėti kažkokį laikrodininką? Apmaudžiausia buvo tai (dabar ši scenelė Valerijanovo galvoje nušvito visu ryškumu), kad tas ambasadorius, mokykliniais metais tiesiog Vaska, skaudžiai spardė Valerijanovui minkštą vietą, laikė už plaukų ir kartojo: „Še tau, bjaurybe, še!“ Tiesiog šiaip. Norėdamas atikeršyti už tai, kad rytą jį, Vaską, išbarė direktorius ir kaip pavyzdį rodė Valerijanovą. Juk reikėjo kaip nors atkeršyti tam pirmūnui. Valerijanovas buvo už Vaską silpnesnis: bandė ištrūkti, net trenkti, bet buvo palaužtas ir sutriuškintas. Verkė. Vaska džiaugsmingai juokėsi. Žinoma, prabėgo šitiek metų – kaip galima atsiminti vaikiškas nuoskaudas? Valerijanovas ir nebūtų prisiminęs, jei ambasadorius nebūtų jam pasimaišęs kelyje ir praėjęs, apsimesdamas, kad nepastebėjo. Bet jis pasimaišė kelyje. Prabėgus vos keliems mėnesiams nuo bendraklasių susitikimo, per kurį Valerijanovas pareiškė, jog „vadovauja dirbtuvei“. O iki to nuotykio Valerijanovas nežinojo, kad tas Vaska ambasadorius – apskritai dvidešimt metų apie jį negalvojo, jo neprisiminė!

Praėjęs pro ambasadorių, Valerijanovas pamėgino atsikratyti blogų jausmų ir, norėdamas atsijungti, ėmė dairytis aplinkui. Iki pašto beliko kokie du šimtai metrų. Iš už kampo išėjo pagyvenusi moteris, labai panaši į jo motiną, ir perėjo kelią. Valerijanovas vos jos nepašaukė, bet staiga prisiminė, kad motinos jau nebėra, mirė praėjusiais metais. Buvo tik aštunta ryto – tačiau oras jau buvo pritvinkęs karščio. Valerijanovui vieną akimirką pasirodė, kad jis miega.

Todėl kai netoli kampo, kur buvo paštas, prie jo priėjo du vyrai tamsiais kostiumais ir atidarė priešais jį didžiulės, panašios į cigarą, juodos mašinos dureles, Valerijanovas klusniai atsisėdo ant galinės sėdynės ir užsimerkė. Geriau vėl nugrimzti į sapną. Mašina tolygiai gaudė, kažkur jį veždama, bet Valerijanovas nė kiek nesijaudino. Jam jau seniai atrodė, kad jo gyvenime turi kažkas nepaprasto nutikti. Savaime. Nes jis pats nepajėgė nutraukti tos gyvenimo monotonijos, kuri nulėmė jo kelią. Kur Valerijanovas galėjo pabėgti nuo tokio gyvenimo? Kur, kas jo laukė? Ką ir kalbėti apie sąžinę, apie vaikus, kurie norėjo valgyti, žmoną, kuri laukė, jog jis sutaisys čiaupą vonioje…

Valerijanovas važiavo klausydamasis variklio gausmo ir pirmąkart buvo savimi patenkintas. Kai automobilis sustojo, jis atmerkė akis. Vyrai jam iš lauko atidarė dureles – Valerijanovas išlipo ir nuėjo tiesiai į rūmus. Jis žingsniavo ilgais, raudonais kilimais išklotais koridoriais, kol priėjo atdaras duris. Didelės salės gale stovėjo stalas – už jo sėdėjo gal dešimt žmonių. Pasirodžius Valerijanovui, visi atsistojo, palaukė, kol jis atsisės, paskui ir patys atsisėdo.

– Pradėkite, – pasakė Valerijanovas ir primerkė akis.

– Pone Prezidente, leiskite pranešti apie padėtį šalyje, – kažkas pasakė.

– Praneškite, – niekuo nesistebėdamas tarė Valerijanovas.

Kažkoks žmogus paėmė popierius (tai galėjai suprasti iš šnaresio) ir dalykišku tonu ėmė dėstyti. Baigęs pranešimą, žmogus atsisėdo. Stojo tyla.

– Kas gali pasisakyti? – paklausė Valerijanovas.

– Aš manau, pirmoje pranešimo dalyje ponas gynybos ministras teisus, – pasigirdo balsas iš kairės.

– Bet antroje daug kas neaišku…

Valerijanovas, primerkęs akis, klausėsi klausėsi ir staiga kažkur prasmego: pamatė baltą suknelę raudonais taškeliais – bet tai nebuvo balta suknelė. Tai buvo nuogas moters kūnas – šešiolikmetės Marinos kūnas. Ir į tą kūną Valerijanovas įsmeigė peilį – raudonieji taškeliai buvo kraujo lašeliai, aptaškę pečius, krūtis, pilvą, sėdmenis, šlaunis. Kraujas fontanu švirkštė iš miego arterijos.

– O ką galvoja ponas ministras pirmininkas? – paklausė Valerijanovas.

– Manau, kad gynybos ministras teisus…

Balsai pamažu tolo. Stojo tyla, trikdoma tik rankinio laikrodžio tiksėjimo. Šis vis garsėjo, užpildė visą erdvę. Nieko daugiau nebebuvo šiame pasaulyje, tik tyla ir tas tiksėjimas. Staiga Valerijanovas pamatė Mariną – ji priėjo prie jo, nuoga, aptaškyta krauju. „Kodėl tu mane nužudei? Mane ir savo sūnų – štai čia“, – ji parodė į savo apvalų, raudonais lašeliais nusėtą pilvą. „Tai suknelė, – pasakė Valerijanovas. – Suknelė raudonais taškeliais.“ – „Tai ne suknelė raudonais taškeliais, – atsakė Marina. – Tai mano kūnas ir mano kraujas. Mano ir mūsų sūnaus. Tu praliejai mūsų kraują. Norėdamas išsiveržti iš šeimos nelaisvės ir tapti tuo, kuo tapai.“

Ūmai laikrodžio tiksėjimas nutilo – laikrodis nei iš šio, nei iš to sustojo. Dingo Marina. Tyla pasidarė nepakeliama.

– Sustojo mano laikrodis! – pakilo Valerijanovas. – Man reikia skubiai pasitaisyti laikrodį.

Kažką kalbėjęs, ministras pirmininkas nutilo ir pagarbiai palenkė galvą.

– Posėdis nukeliamas rytdienai, – pasakė Valerijanovas. – Iškvieskite man automobilį. Važiuoju pasitaisyti laikrodžio.

– Automobilį ponui Prezidentui! – kažkam sušuko kariškis, stovėjęs prie durų.

Ministrai atsistojo ir nulenkė galvas. Valerijanovas praėjo pro juos ir neatsigręždamas nužingsniavo ilgais prezidento rūmų koridoriais.

Ilgas juodas kadilakas stovėjo prie paradinių laiptų. Užpakalinės durelės buvo atidarytos. Valerijanovas atsisėdo, vyrai iš lauko uždarė dureles, ir jie nuvažiavo. Iš kur vairuotojas žinojo, kur važiuoti? Lygiai gaudė variklis. Valerijanovo galvoje vėl viskas buvo aišku – tai yra tuščia. Automobilis sustojo ir Valerijanovas išlipo. Pakilo pažįstamais laiptais į pašto holą. Už stiklinės pertvaros kampe, prie staliuko, sėdėjo žmogus, palinkęs ties laikrodžio mechanizmu.

– Prašau, pataisykite man laikrodį, – pasakė Valerijanovas žmogučiui. – Aš sumokėsiu. Aš šios šalies Prezidentas ir noriu, kad man pataisytumėt laikrodį.

Žmogus atplėšė akis nuo mechanizmo ir pakėlė galvą. Jų akys susitiko. Kurį laiką jie tylėdami žiūrėjo vienas į kitą.

– Jūs paprastas laikrodininkas, o aš šios šalies prezidentas – pataisykite man laikrodį. Jis sustojo.

– Gerai, – pasakė laikrodininkas, paimdamas laikrodį.

– Ar jūs turite šeimą?

– Taip, – atsakė laikrodininkas.

– Kuo vardu jūsų žmona?

– Marina.

– Ar ji turi baltą suknelę su taškeliais?

– Taip, turi, – atsakė laikrodininkas. – Tik į ją jau seniai nebeįlenda. Ji virto paršavede.

– Tai ji gyva, ta jūsų žmona? – paklausė Valerijanovas. – Jūs jos nenužudėte?

– Nužudžiau?

– Taip, kai sužinojote, kad ji nėščia. Kad jums teks ją vesti, kad visoms jūsų svajonėms – galas. Kad visą gyvenimą praleisite šioje skylėje pašto kampe. Kad jums nelemta tapti tuo, kuo svajojote?

– Svajojau?

– Taip, tapti šalies prezidentu.

– Ne, aš nežudžiau, – pasakė laikrodininkas.

– Bet juk buvo minčių nužudyti ir išsilaisvinti?

– Nepamenu. Galbūt buvo.

– Dabar esate laikrodininkas, o aš – šalies prezidentas.

– Žinau.

– Pataisykite man laikrodį, nes jis sustojo. Aš negaliu gyventi, kai mano laikrodis stovi!

Užuot atsakęs, laikrodininkas palinko ties laikrodžiu.

Valerijanovas pasitaisė akinius.

Laikas ėjo. Už nugaros kaip šešėliai stovėjo du nebylūs asmens sargybiniai.

Staiga holo durys atsivėrė ir užėjo moteris balta suknele raudonais taškeliais. Praeidama pro šalį, ji įdėmiai pažiūrėjo į laikrodininką, į Valerijanovą ir nuėjo į paštą.

– Kur ji nuėjo, kas ji tokia? – kreipėsi Valerijanovas į apsauginius. – Išsiaiškinkite.

Vienas jų pranyko pašto skyriuje.

Po minutės jis grįžo.

– Moters nėra, – atraportavo jis. – Ji kažkur dingo.

– Aš pats mačiau, kaip ji įėjo į paštą.

– Ar įsakyti, kad apsuptų rajoną?

– Nereikia, – pasakė Valerijanovas. – Pats pasižiūrėsiu.

Jis užėjo į pašto salę. Žmonių joje nebuvo. Ir kažkodėl nebuvo darbuotojų prie kasų. Tik moteris balta suknele raudonais taškeliais stovėjo prie vieno langelio. Staiga moteriai iš rankų išsprūdo piniginė ir ji pasilenkė taip, kaip nederėtų moterims lenktis – Valerijanovas pamatė apgailėtinus moters sėdmenis, aptemptus raudonomis, kraujo spalvos kelnaitėmis. Nuo to sėdmenų vaizdo jį kažkodėl supykino ir jis išėjo.

– Jos ten iš tiesų nėra, – pasakė Valerijanovas asmens sargybiniams. – Ar mano laikrodis pataisytas?

– Taip, štai jis, – laikrodininkas padavė jam laikrodį.

– Jis eina?

– Taip.

– Ką jis skaičiuoja?

– Gyvenimo laiką, – pasakė laikrodininkas.

– Mano ar jūsų?

– Visų, – atsakė laikrodininkas. – Visų gyvenimo laiką. Niekšų ir šventųjų. Žudikų ir kankinių.

– Aš – ne žudikas, – pasakė Valerijanovas. – Prezidentai negali būti žudikai.

– Laikrodžiams vis vien, kieno laiką jie skaičiuoja, – pasakė laikrodininkas. – Jie skaičiuoja žudikų ir kankinių laiką. Laikrodžiai sustoja tuomet, kai jiems įsakoma.

– Kas įsako? Laikrodininkas? Prezidentas? Kas įsakinėja laikrodžiams?

– Ne, prezidentas negali įsakinėti laikrodžiams. Jis gali įsakinėti armijai, bet ne laikrodžiams, – laikrodininkas žiūrėjo kažkur pro langą, o ne į Valerijanovą: jo akyse galima buvo įžvelgti liūdesį. – Niekas nežino, kas įsako laikrodžiams sustoti. Bet kažkas įsako, ir rateliai liaujasi sukęsi. Anksčiau ar vėliau tai nutinka visiems laikrodžiams.

– Ir tada – kas?

– Tada… tada juos atneša man.

– Štai jums už jūsų darbą.

Valerijanovas padavė laikrodininkui pinigus.

Tuo metu laikrodininkas staiga mirktelėjo Valerijanovui, galvos linktelėjimu parodė į savo kėdę. Valerijanovas skubiai apsidairė – laimei, asmens sargybiniai žiūrėjo pro langą – ir greitai atsisėdo į laikrodininko vietą. Laikrodininkas stabtelėjo kitoje stiklinės sienos pusėje su Valerijanovo laikrodžiu rankose.

– Mes išeiname, – pasakė laikrodininkas ir, lydimas asmens sargybinių, išėjo. Po kelių akimirkų automobilis suriaumojo ir nurūko, stojo tyla. Valerijanovas nusiėmė akinius ir išmetė juos į šiukšlinę po stalu. Paskui nuo stalo paėmė laikrodžio mechanizmą ir prikišo akį prie besisukančių ratelių.


Skrydis

Seriožą Kolmogorovą į paskutinę kelionę palydėjome praėjusią savaitę: jis, kaip ir turėjo įvykti, žuvo lėktuve TU 144, sprogusiame virš centrinio Sibiro (reisas „Maskva–Vladivostokas“) dvidešimt pirmą valandą septyniolika minučių.

– O aš žūsiu savo dirbtuvės rūsyje, kai sprogs propano balionai, – pasakė Nikodimovas, kai išlenkėme už Seriožos sielą. – Po dvidešimt vienerių metų.

– Aš nuo vėžio mirsiu, trečioji stadija, Naberežnyje Čelnuose, – pasakė Achmadulina Sveta.

– O tu? – paklausiau greta sėdėjusios Siominos.

– Aš mirsiu nuo insulto kairiame smegenų pusrutulyje kitais metais, kai ilsėsiuosi Ispanijoje, – atsakė Siomina.

– Bet juk tu dar jauna.

– Ar tai turi reikšmės?

Pasijutau nepatogiai: kuo čia dėta jauna?

– Iš manęs liks šlapia vieta, kai įsirėšiu folksvagenu į medį. Kai greitis – šimtas keturiasdešimt, iš žmogaus lieka šlapia vieta, – pasakė Achmadulinas, Svetos Achmadulinos vyras.

– Man sutriks inkstų veikla, – įsiterpė Čebrikova. – Abiejų. Mirsiu Čeboksaruose.

– O aš nuskęsiu Viduržemio jūroje. Pirmąkart nuvažiuosiu prie Viduržemio jūros ir pačią pirmą dieną paskęsiu kaip koks kvailys, – tarė Chodorovskis, dar vienas mūsų draugas. – Jau geriau susprogčiau kaip Serioža.

– Iš aukštai kristi, – pasakė kažkas.

– O man – ar arti? Iki dugno? Mane du kilometrus į jūrą nuneš.

Apskritai kiekvienas mūsų nuo ko nors mirs. Vienas nuo vėžio, kitas nuo infarkto – o kažkurį pribaigs šlapimo pūslės nepraeinamumas. Kiti žus per sprogimus lėktuvuose, mašinose, gamyklose. Kažką užmuš, per kvailumą, laiptinėje. Kažką mašina ar tramvajus pervažiuos ir kas čia keisto: žmogus – tai ne gelžgalis; smeik peilį – jis kaip į sviestą sulįs tiesiog į širdį ar kepenis. Žmogų kaip gėlę nulaužti galima – jis visai bejėgis. Bent jau ką nors panašaus į neperšaunamą liemenę ant krūtinės ar pilvo gamta būtų sugalvojus… Atrodytų, smegenys apsaugotos – tačiau kokia ten apsauga? Kulka kiaurai kiaušą perveria. Na ir geru akmeniu perskelti galima – lengvai, kaip riešutą.

Skirtumas tas, kad seniau žmonės nežinojo, kaip kas mirs. Dėl to nė nesusimąstydavo, kad kiekvienas ne šiaip sau, apskritai, bet nuo ko nors mirs. Juk tai, sutikite, labai svarbu – nuo ko aš asmeniškai mirsiu. Dabar, kai visi tai tiksliai žino, – kiekvieno akyse atsirado ir kažkoks keistas liūdesys, ir kažkokia giluma. Žmonės pasidarė ne tokie smulkmeniški: jau nebebijodami kalba apie mirtį (o ne apie golfą) – ir dėl to jie tapo geresni. Ko čia dar blaškytis, jei tau rytoj į lėktuvą: susprogti ore, dešimties kilometrų aukštyje.

Pamenu, kaip lipo į lėktuvą šimtas keturiolika žmonių, kuriems buvo lemta žūti: kokios buvo jų akys!.. Tik kelios moterys tyliai verkė – kiti gi, matyt, buvo seniai susitaikę su mintimi. Apie pabaigą. Ramiai atsisveikino su palydėjusiais giminaičiais. Lengviau ir atsisveikinti, kai žinai, jog tavo sūnus už pusmečio žus po sunkvežimio ratais, o žmona mirs nuo moteriškos ligos po septynerių metų ir trijų mėnesių. Viskas akivaizdu – dėl to ir ramu: ar toks didelis skirtumas, kada mirti, jei visų likimas bendras? Juk po šimto metų nė vieno nebeliks. Tai anuomet, kai niekas iš anksto nežinojo mirties datų ir aplinkybių, žmonės gyveno tarsi beprotnamy: niekas nekalbėjo apie „bendrą likimą“ – sakė, kad „visi mirsim“, bet kiekvienas save nemirtingu laikė! Iš esmės. Dėl to ir tie kvaili jausmai: sudie amžiams, palikai mus ir t. t. O koks ten „amžiams“, jei pačiam meteliai beliko – kaip galima „palikti“ ką nors, kas pats jau turi ruoštis kosminiam skrydžiui. Mirtis iš tiesų kaip kosminis skrydis – išskrendi iš šio pasaulio į nežinomą kosmosą: tarsi kosmonautas sėdi kapsulėje suspaustas, klausaisi „dešimt, devyni, aštuoni, šeši…“ – artėja mirties akimirka. Juk kiekvienas kosmonautas tą pakilimo akimirką išgyvena? Jis palieka Žemę, kurioje gimė ir nugyveno visą gyvenimą. Ir skrieja iš tikrųjų į nežinomybę. Taip ir mirštantis žmogus. Jis išties ne mirštantysis, o tik startuojantysis.

Tačiau to, kartoju, žmonės anksčiau nesuprasdavo. Kol buvo nežinomos kiekvieno mirties aplinkybės.

Dabar štai ką dar reiktų paaiškinti (tuo atveju, jei ūmai vėl viskas pasidarytų kaip anksčiau – ir žmonija vėl nugrimztų į saldų užsimiršimą). Taip, mirties datas visi sužinojo (kokiu būdu – nesvarbu: kad ir per užmegztus ryšius su aukščiausiomis jėgomis), bet – svarbiausia – juk nieko pakeisti negali, vien tik plikas žinojimas. Kaip tai geriau paaiškinti, jog pasidarytų suprantama, kodėl anie žmonės lipo į lėktuvą žinodami, kad jis susprogs? Tiesiog negalima buvo nieko pakeisti. Negalima buvo neįlipti, kaip nors mirties išvengti. Juk taip ir buvo sutarta: tikslios kiekvieno mirties datos ir aplinkybės – mainais į visišką jų neišvengiamybę. Nega~li žmogus, žinodamas, kad jį partrenks sunkvežimis, tą dieną namie sėdėti. Ne, jis turi atsisveikinti su artimaisiais ir tiksliai paskirtą valandą ir minutę išeiti „į parduotuvę duonos“, o sunkvežimio savininkas turi irgi tiksliai paskirtu laiku leistis į kelionę (ir važiuoti tam tikru greičiu), kad reikiamu momentu atsidurtų aukos kelyje. O pamatęs žmogų turi taip suktelėti vairą, taip apvažiuoti kliūtį (tarkim, smėlio krūvą), jog užvažiuotų ant žmogaus ir jį užmuštų.

Galite paklausti: o ar neįmanoma lemčiai nepaklusti? Ar negali vairuotojas ir tas žmogus pakeisti dienos planų? Neįmanoma, negali. Tik anuomet, kai žmonės nieko apie mirties datas ir aplinkybes nežinojo, jie turėjo „laisvą valią“ (kabutėse, nes iš tiesų, jei nežinojo, neturėjo ir jokios laisvos valios; nežinojo, vadinasi, neturėjo ir pasirinkimo). O dabar, kai žino, jiems uždrausta ką nors keisti. Tai yra – kaip uždrausta? Tiesiog žmogus visai paralyžiuotas, įvykio akivaizdoje jis neturi nė krislelio asmeninės valios (ne apskritai valios, o tik tos, kurios prireiktų lemiamą dieną). Taip ir buvo sutarta: štai jums žinojimas, kurio norėjote, tačiau tą dieną savo asmeninės valios, kuri ir leistų išvengti mirties (ne apskritai, žinoma, o tos konkrečios, numatytos), jūs neturėsit.

Dėl to, pakartosim, tokie ramūs yra visi, „einantys ant ešafoto“ (taip juos vadina laikraščiai). Tarkim, žmogus tiksliai žino, kad mirs širdies operacijos metu. Ir visi žino: artimieji, giminaičiai, chirurgai. Tačiau nieko pakeisti negali! Visi „paklusnūs lemčiai“, kaip ją seniau vadino. Toks susitarimas. Ir čia kalbama ne apie tai, kad žmogus norėtų nepaklusti, bet negalėtų. Jis to nė nenori – ir nėra jokios galimybės. Žmogui net mintis į galvą neateis pasakyti vyriausiajam gydytojui: „Dovanokit, aš verčiau eisiu namo.“ Šitaip, sutikite, visi išsisuktų: ir tie, kurie į susprogsiantį lėktuvą įlipo, namie būtų pasilikę; ir tas, kuris skubėjo duonos, mieliau alkanas tą dieną būtų savo miegamajame į televizorių paspoksojęs, kad tik sunkvežimis nepartrenktų. Bet tuomet, sutikite, visa sutarties logika sugriūtų: kam tuomet būtų reikėję žmogui pranešti tikslią jo mirties datą ir aplinkybes, jei jis, apie jas sužinojęs, galėtų tos mirties išvengti? Išeitų, jog mirties, apie kurią buvo pranešta, nebus: apskritai jokios mirties nebus!

Tai, sutikite, kažkoks beprotnamis: pranešti žmogui tikslią jo mirties datą ir neatimti iš jo valios tos mirties išvengti. Tokiu atveju jau geriau nepranešti, jei paliekama pasirinkimo galimybė: juk, jei tas pasirinkimas bus, koks kvailys ropšis į sprogsiantį lėktuvą? Taigi, neišvengiamas likimas ir nulemta pabaiga – visa tai šuniui ant uodegos, tušti, nieko bendra su realybe neturintys, žodžiai. Jei jūs būtumėt aukščiausioji jėga – ar leistumėt tokią nesąmonę?

Suprantama, žinoti, kad kitą vasarą tau reikia važiuoti prie jūros, kur nuskęsi (reikia dar ir pinigų susitaupyti kelionei!), – nelabai malonus dalykas. Bet šiuolaikinis žmogus, patikėkite, žiūri į tai ramiai. Kaip į neišvengiamybę. „Juk vienaip ar kitaip man teks mirti, – samprotauja jis. – Ar geriau man būtų, jei mirčiau netikėtai, tam nepasirengęs, tuo metu išgyvendamas dėl kokių nors niekų? Ar geriau būtų, jei, džiūgaudamas kaip kvailys, išvažiuočiau į Turkiją, nežinodamas, kas manęs ten laukia? Ar geriau būtų, jei nerčiau į gilumą nė neįtardamas, kad tai paskutinės mano gyvenimo akimirkos, o paskui, tai supratęs, paklaikčiau iš siaubo? Ne, jau geriau iš anksto viską žinosiu – ramiai, iki kelionės į Turkiją, pabaigsiu visus svarbius savo gyvenimo darbus, ramiai atsisveikinsiu su artimaisiais, nuvažiuosiu prie jūros žinodamas visą tiesą, o ne save kvailindamas – ir ramiai, visiškai sąmoningai nuplauksiu reikiamą atstumą nuo kranto ir ten, paklusdamas likimui, nugrimsiu į dugną.“

Taip samprotauja šiuolaikinis žmogus.

Ir jis, man regis, neklysta.

Jaroslavas Melnikas. Niekas nelaukė jokio Džono

2024 m. Nr. 11 / Lyg tyčia tą savaitę Nainiui nesisekė. Pirmiausia jis sužinojo, kad apie skyriaus vedėjo pareigas nėra ko svajoti.

Jaroslavas Melnikas. Trys apsakymai

2023 m. Nr. 10 / Neatsitokėjau? – jau neberėkė, šnabždėjo sugniuždyta, staiga praradusi visą savimeilę (tai dėl ko visa tai įvyko?). Akimirksniu ji suvokė tiesą, kad gėrio ir blogio riba eina per ją, per jos širdį.

Renata Šerelytė. Išsivadavimas iš fantominio skausmo

2023 m. Nr. 4 / Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 384 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Jaroslavas Melnikas. Išvyka prie ežero

2022 m. Nr. 11 / Žaliuose lapuose skęstančios šakelės pačios savaime judėjo tai šen, tai ten, lyg gyvos. Ir kiekvienas lapelis turėjo savo judėjimo trajektoriją. Ir apšviesti besileidžiančios saulės spindulių, į jį skriejo purpurinės ir violetinės spalvos debesys

Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš

2021 m. Nr. 1 / Romano fragmentas / Norėdamas atsikratyti panikos, nusprendžiau pabendrauti su kokių keturiasdešimties moterimi iš dešinės. Visą laiką, kol kalbėjausi su mergina iš kairės, ji tylėdama gėrė savo gėrimą.

Jaroslavas Melnikas. Adata

2019 m. Nr. 7 / Jis sėdėjo ant drėgno rąsto. Naktį palijo, bet dangų jau dažė rausvas saulėtekis. Vėsa netrukus užleis vietą šilumai, bus rūkas, pagalvojo. Tai geras ženklas. Be to, tokiu paros metu čia nieko nesutiksi.

Jaroslavas Melnikas. Viena linksma diena Paryžiuje

2017 m. Nr. 3 / Paryžius, Eifelio bokštas, Eliziejaus laukai, Monmartras, Mulen Ružas… O taip. Be abejonės, pasakiškas miestas, pasaulio sostinė, stebuklinga šalis. Bet kokia ji iš tikrųjų, ta Prancūzija?

Jaroslavas Melnikas. Dangaus valdovai

2016 m. Nr. 12 / Romano fragmentai / Ankstesnis gyvenimas. Nieko negalėjau su savimi padaryti. Man vis dažniau rodėsi, kad aš ne gyvenu, o žiūriu filmą. Ir kad viskas, kas su manimi vyksta, greitai baigsis. Netrukus išeisiu iš kino teatro.

Elžbieta Banytė. (Sur)reali anoreksija

2015 m. Nr. 3 / Jaroslavas Melnikas. Anoreksija . – Vilnius: Alma littera, 2014. – 200 p.

Vaiva Markevičiūtė. Ar unikalus visada reiškia geras?

2014 m. Nr. 7 / Jaroslavas Melnikas. Maša, arba Postfašizmas. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 248 p.

Jaroslavas Melnikas. Alternatyvioji Lietuva, arba Apie propagandos naudą

2014 m. Nr. 3 / Protingas žmogus niekad pernelyg netikės realybe. Tam nereikia būti budistu – juk realybė sukuriama mūsų smegenyse. Ir šiandieninė Lietuva – tik fikcija. Gyvename ne realioje Lietuvoje. Kas yra realybė?

Viktorija Pukėnaitė. Prancūziškos laimės paslaptys ir lietuviško optimizmo paieškos

2013 m. Nr. 11 / Jaroslavas Melnikas. Paryžiaus dienoraštis. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 176 p.

Vytautas Martinkus. Karvelių lesintojas. Šeštinių pamokslas

2009 m. Nr. 7

Šiandien norėčiau surinkti jus į aikštę.

Stovint joje matyti daug dangaus. Istorija pasirūpino, kad virš mūsų galvų čia nebūtų nei lubų, nei stogo. Sakau: ji panaši į bažnyčią. Kaip nuo kalno čia atsiveria metafizinė erdvė. Naktimis puikiai matyti žvaigždės, o ir dienomis junti – anapus debesų  esama kažko aukštesnio.

Nesakau, kad aikštė – didelė, nesakau, kad – agora, į kurią galėtų sutilpti visa tauta ar bent Vilniaus miestas.

Dienomis ji nebūna tuščia, bet ne visi ką nors apie ją yra girdėję ir, pakviesti, gal ne iš karto surastų ją. Ji nebuvo architektų sumanyta kaip aikštė, tik laikas taip pakeitė miestą, kad jo kismui įvardyti dabar jau tenka vartoti aikštės sąvoką.

Eidamas per ją, išgirdau Šventosios Dvasios bažnyčios varpus, jie visiems paskelbė, kad jau prasideda mišios, o man priminė vaikystėje išgirstą pasergėjimą: velnias gali pasigrobti kūną, bet siela vis vien lieka Danguje, ir neduok Dieve, jei atvirkščiai… Nėra nieko baisesnio, sakė altarista, rengęs mane pirmajai komunijai, už sielą velnio saujoje.

Taip manė ne tik medinėje Eržvilko bažnytėlėje besimeldžiąs altarista, bet ir Jėzaus apaštalai, matę Kristaus žengimą į Dangų, ir jėzuitas Konstantinas Sirvydas, laiminęs krikščionis moderniose ir didelėse Vilniaus šventovėse.

Jėzuitas pamokslavo ir 1644 metais apie tai mums parašė „Punktuose sakymų“. Iš pirmo žvilgsnio jo mintys labai aiškios: „Dvejopas yra apsėdimas žmogaus nuo velnio. Vienas yra ant kūno, kitas ant dūšios. Ant kūno retai, ant dūšios dažnai prisitinka.“ (Nenorėdamas varginti skaitytojo akių, tuos tris istorinius sakinius perrašau pagal mūsų laikų ortografiją.)

Vis dėlto katro apsėdimo šiandien reikėtų daugiau sergėtis ar kaip, tarkim, antrojo išvengti, iš šito punkto sakymų paliko neaišku, nei per Šeštines, nei kitomis dienomis komentarų per mažai, gal dėl to, kad modernioji krikščionių bažnyčia (kuri kalbėjo Dievo vardu ir aiškia, Adomui dovanota, kalba) jau seniai tapo postmoderni ir jos kalbėjimas yra artimesnis profanum negu sacrum,  tai yra parabažnytinis.

Neapsigaukime ir dėl Sirvydo pavartoto žodžio „retai“. Ką jis reiškia? „Punktuose sakymų“ jis man atrodo esąs  žodžio „dažnai“ metonimija, taigi velnias džiaugiasi žmogaus kūnu gal ne taip jau ir retai.

Daug sykių mane kankino nuojauta, kad jėzuito pamokslas, trečią Gavėnios sekmadienį kadaise lietuviškai Vilniuje pasakytas, yra ne tik lingvistiškai miglotas, ir aš turėčiau jį išsiversti į savo laiko kalbą, bet kartu jis yra ir kažkas, kas jau neteko katalikų tikėjimui būdingos reikšmės. Šventasis Povilas ir kiti žmonės, kurių „kūnuose velinas gyvendamas, vargina labai, ko visi ir gėdisi“ ir dėl to „giliai nusižemina savo širdyse“, o „tasai nusižeminimas yra labai sveikas ir naudingas dūšiai“, keisti ženklai, nuojauta kažko, ko negalėčiau vadinti tik „kūnu“. Kalbėti vien apie kūną, arba vien apie „dūšią“ panašu į tradicinį kunigų žargoną, kai gyvenime vis sunkiau pasakyti, kas yra kūnas, o kas – siela.

Visai neseniai dingsčių tokiai nuojautai atsirado bent pora: Vilniaus Senamiesčio karveliai ir per sapną keistai susimaišę pažįstami veidai.

Svarbesni – bent kurį laiką – man atrodė tie beveik naminiai paukščiai, balandžiai, arba kitaip – karveliai. Miesto karveliai dažnai yra alkani, ligoti, suvargę, tačiau jie tebėra katalikų tikėjimo simbolis, Šventosios Dvasios alegorija.

Nuo jų ir pradedu pasakojimą. Jį pamažu tęsiant švento paukščio siužetas turėtų keistis į Žmogaus žengimo į Dangų siužetą, tiesa, ne visada realų. Tačiau ar pamoksle esama realybės? Jis – tik meilės jums ir tikėjimo jumis steigtis. Be to, aš juk ir ne Sirvydas, ir jau ne anas mažas vaikelis, gaudantis kiekvieną Eržvilko klebono pamokslo žodį, o grįžęs iš bažnyčios namo, kartojantis išgirstą pamokslą jazminų krūmui ar vištų pulkui.

Augau prie Balandine vadinamo miško, nors nei grybaudamas, nei uogaudamas jokių balandžių jame nesu matęs. Užaugęs ir palikęs Eržvilką, pakeliavęs po Lietuvą ir pasaulį, ėmiau pastebėti, kad visi Europos miestai – didelės balandinės. Na, kitaip – karvelidės, jei šis sinonimas mažiau asocijuojasi su apgaulės mėnesio diena, orų permainomis ir t. t. Aišku, tos karvelidės labai skirtingos. Vilnius – ne Viena, ne Berlynas ar kiti miestai, kurių centrus – aikštes ir rūmus – yra užtūpę tuntai karvelių-balandžių. (Toliau tuos žodžius gal neatsakingai maišysiu šio pamokslo ,,rašalinėje”.) Vilniuje balandžiai tylūs ir beveik nematomi. Garbieji Lietuvos Prezidento svečiai limuzinuose pakeliui į Stiklių viešbutį, turistai, težiūrintys į miesto planą ir parduotuvių vitrinas, vilniečiai, skubantys į darbą ar jau sugrįžtantys namo, Gaono gatvėje ne visada pakelia akis aukštyn ir jie nepamato, kaip rytais šie paukščiai gražiai išsirikiavę ant Zavišų ar Paciejų rūmų palangių, Gureckių rūmų trečio aukšto karnizo. Štai tupi jie ant pastatų frontonų it nupiešti, ir tik iš retsykiais kryptelėjusios paukščio galvos supranti – jie gyvi, ne visi ir snūduriuoja, kai kurie jų akylai stebi aikštę, kur, beje,  vienas kitas pavieniui slampinėja takais tarp medžių ir gėlynų. Popiet balandžių čia beveik nelieka. Sunku pasakyti, kur jie nuskrenda, nes pavakare ir kitose gatvėse ar aikštėse jų neišvysi.

Žiemomis pasitikdavau ir palydėdavau rytinius Vilniaus balandžius, atsikeliančius anksti, kaip ir miesto laiškanešiai. Tikri pašto karveliai, tik jokių laiškų man jie neatnešdavo, kai rytais, atsisėdęs prie rašomojo stalo, sveikindavausi su jais. 

Pavasarėjant balandžiai rečiau benutupia ant mano kambario  palangės.

Pažvelgęs pro langą į aikštę, ne visada ir ten juos aptinku.

Taigi kai kada jų Vilniaus balandinėje, atrodo, jau su žiburiu reikia paieškoti.

Nepasakiau, kad greitai – Šeštinės. Tikslus laikas mano pasakojime nėra svarbus, bet jo nereikėtų pamiršti. Šeštinės – Kristaus dangun žengimo diena. Sėja baigta, net žirniai pasėti, galime atsigręžti į Kryžių. Pasižiūrėti, ar tebekabo ant jo Kristus. Pasiklausyti (šįmet) Evangelijos pagal Luką. Aikštėje nėra kryžių, kuriuos pagal paprotį turėčiau visus apeiti. Jeigu kiekvienam čia stovėjusiam namui pastatytume po kryžių, jų stovėtų keliolika. Sąjūdžio metais kažkas atnešė ir paguldė po klevais atverstos knygos didumo marmurinę lentą su iškaltais žodžiais „Sunaikintiems kultūros paminklams“. Abstraktu, bet žodžius galima sieti su viskuo, kas šitoje Vilniaus vietoje buvo pastatyta, stovėjo ir išnyko iki epitafijos sukūrimo.

Aikštė – tarsi fragmentas iš Vlado Drėmos albumo „Dingęs Vilnius“. Senstantys ir nykstantys daiktai tampa beveik šventi, labai panašūs į meno kūrinius. Laikas yra talentingas menininkas. Kartais prie lentos kažkas padeda gėlių. Šiandien čia jų nėra, bet netoliese jau supurentos lysvės lauko gėlėms. Vasarą lentą sunku pamatyti, ją aptiksi tiktai po savivaldybės samdinių maršo su benzininėmis vejapjovėmis.

Žingsniuoju įkalne Chodkevičių rūmų link. Dabar jie turi kitą šeimininką – menotyrininką ir muziejininką Romualdą Budrį, kuris į rūmus sutempė dailės ir kitokių meno kūrinių galybę. Aišku, kiaurai sienų tos kolekcijos nepamatysi, nors kai žinai, ką gali, užėjęs į vidų, išvysti, kitaip žiūri į šią aklinomis sienomis atitvertą aikštės kertę.

Apeisiu ratą, kad vėl sugrįžčiau.

Apeita erdvė visada sava.

 Šiandien čia graži aikštė.

Sustoju prie kažką nuo tako lasiojančio murzino balandžio. Net nušluotas grindinys traukia alkanuosius. Žiemą vasarą senyva moteris čia išberia plastikiniame maišelyje atsineštus batono trupinius. Ji rūpinasi ne tik paukščiais, bet ir benamėmis katėmis. Labai retai, bet katėms kliūva ir senų sumuštinių. Į mane senutė skersakiuoja, kartais piktai apšaukia, varo šalin, nes yra tikra, kad mano šuo pjauna jos globotinius – paukščius ir katinus. Prieš kelias dienas mačiau, kaip prie suoliuko ant grindinio ji susidėliojo šešetą ryšulėlių. Kiekviename buvo suvyniota maisto. Duonos trupinių, žuvies kaulų, dešros odelių. Šeštinių papročiuose dar išliko aukojimų ženklų: vaikystėje per Šeštines pamotė išvirdavo šešias kiaulės kojas su žirniais, arba šešetą kiaušinių, kuriuos visi namiškiai turėdavo pasidalyti, arba man, kaip kitiems, iškepdavo tik šešis blynus, o geriant arbatą  cukrinėje rasdavome tik šešis cukraus gabalėlius.

Apeitame rate balandis murzinas tik atrodo, matyt, dėl savo plunksnų raibumo. Atsiprašau už įtarimus. Jo kojų raudonis primena studentiškuose vakarėliuose, XX amžiaus septintąjį dešimtmetį vadintuose šokiais, zulintą „estradinę“ plokštelę:

Aš tau nupirksiu batukus,
Jie bus raudoni, labai gražūs.

Šiandienos žargonu kalbant – sovietmečio popsas. Nesu girdėjęs ir matęs, kad šitą aikštę kas tryptų pagal aną melodiją, nors kai kada čia šokama. Vestuvininkai, abiturientai ir studentai, laimingi žmonės šoka visur. Čia dažnai dardama riedlentėmis, važinėjamasi dviračiais. Būna, kad ir čia lyg prie Žoržo Pompidu centro Paryžiuje susiburia  žaidimų su ugnimi mėgėjai. Vasaros vakarą, kai pritemsta, jie prisipila žibalo į lempeles, užsidega jas ir žongliruoja. Ritmą muša ant suoliuko prisėdęs storas perkusininkas ar jį brūzgina liesas, į Mohandą Karamčandą Gandhį panašus gitaristas. Liepsnos kažkaip neištrūksta iš miklių žaidėjų su ugnimi rankų, laksto ne tik aukštyn žemyn, bet ir sukasi ratu, jos – marionetės, pririštos plonomis virvutėmis. Traukia akį tas ugnies šokis. Gražu žiūrėti, kaip liepsna blaškosi zigzagais ar sukasi jos ratilai. Iš tolo tasai žiburiavimas primena vadovėliuose matytą atomo modelį: sunerti keli žiedai, daug viena su kita ir visaip susikertančių orbitų.

Man tai primena sovietinį kosmoso šturmą, Jurijų Gagariną ir neonines šviesas prie kavinės „Orbita“ Laisvės (vėl) alėjoje Kaune. Chruščiovo atlydžio metais toje kavinėje užsisakęs arbatos galėjai ant stalo, kaip ir kiekvienoje studentiškoje valgykloje, aptikti lėkštę, pilną rūgštokos, bet nemokamos forminės duonos. Iš artimiausio gastronomo atsinešęs skardinę menkės tomatuose, galėjai laukti komunistinio rytojaus.

Į ugnies spektaklį šitoje aikštėje susirenka atsitiktinė publika. Jo anonso, afišos ar kvietimo ateiti nesu užtikęs. Praeiviai lėtina žingsnius ir užmiršta, kur skubėję. Jie sustoja ir žiopso apkerėti. Tarp jų gali pamatyti žymių aktorių, politikų, rašytojų. Nesu čia pastebėjęs Tomo Sakalausko, parašiusio knygą apie žiūrėjimą į ugnį pagal Jurgį Mačiūną ir kitus fliukso klasikus, bet gal ir jis yra matęs ugnies šokius šitoje aikštėje. Jono Meko sugrįžimas į Vilnių yra kažkaip susijęs su šiais spektakliais. Ir gal Gintaras Beresnevičius žiūrėjo, vadinasi, ir visi lietuviai – kartu su juo. Juk jis puikiai išmanė „nacionalinio žiūrėjimo ypatumus“. Štai ką jis rašė: „Naktį, su didele širdgėla išjungiant televizorių, reikia dar jį paglostyti. Tamsoje žybsi raudona ugnelė. Gabija miega po pelenais. Iki ryto. Na, tikrai mes ugnies garbintojai.“

Panašu į tiesą: po tūkstančio metų vėl prisikelia pagonybė – daugėja pomirtinės saulės garbintojų; vis dažniau girdžiu apie jų kelionę į Rygos krematoriumą. Lietuvio sielai, kylančiai į dangų, sau (savo) kūno reikės ieškoti aplink dūmtraukį svečioje šalyje.

Ant medinių suoliukų geriamas alus, ir ne tik jis. Gerti svaigalus viešai jau uždrausta, ir kartais uolus policininkas, sergstintis Prancūzijos Respublikos ambasadą, išlenda iš medinės būdelės, kad neklaužadas išbartų. Jis gal nėra buvęs Paryžiuje ir nėra matęs tikrai laisvų piliečių. Tiesa, bučiuotis, gulinėti ar net pasimylėti ant žolės ir suoliukų jis, atrodo, niekam netrukdo. Vasarą po nakties čia gali prisirinkti ne tik tuščių butelių, bet ir laikraščių, skarelių, marškinių, batelių, prezervatyvų, moteriškų kojinių ir apatinio trikotažo. Šunys tik uostinėja, o bomžai ir kiemsargiai viską sukemša į plastikinius Maximos arba didelius juodus maišus.

Kaip ir policininkas ar skubantis praeivis visko nematau. Negaliu matyti. Man neleidžia žiūrėti. Kas? Kodėl? Juk – Šeštinės, prie Tauršilio pušies manojo, Jerubiškių, kaimo giedoriai melsdavosi pakėlę galvas, neužsimerkę, bet įbedę akis į dangaus properšas tarp medžių viršūnių.  Nejau kažkas kitas vietoj Kristaus keliaus į dangų? Tebespoksau į raibą balandį, baiminuosi lyg per saulės užtemimą pakelti akis aukštyn. Ar todėl, kad neturiu aprūkusio stiklo? Specialių akinių? „Vyrai, galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?“ (Apd 1, 11). Kažkodėl negaliu čia rūpintis tuo, kas aukštybėje, o ne tuo, kas žemėje. Nieko nesutvarkau toje žemėje. Kažkaip be mano sutikimo čia perka ir parduoda, ir ne tik plataus vartojimo daiktus, pradedant pigiausiu alumi ar vandeniu ir baigiant brangiausiu sportiniu automobiliu. Be jokio mano valios judesio, tačiau mano vardu kažkas dalijasi ir valdo ne tik nacionalinius miškus, laukus, vandenis ar kitą prigimtinę energiją, bet ir demokratiją, kurią ne taip ir seniai tepaskelbė Sąjūdžio varpai. Jie gaudžia, palydėdami svetur ir dovanai iškeliaujančias jėgaines, rūmus, duoną, žodį, dvasią. Kas nors jau turėtų parašyti lietuviško varpo atsiminimus. Velinui gal nerūpi (arba labai retai rūpi) valstybės kūnas, jam kur kas svarbesnė klajojanti tautos arba valstybės dvasia. Ją lengva užpulti ir pagrobti, apsėsti. Visoje Lietuvoje dangiškos iškilmės turi būti uždraustos. Ne visi čia žengia į Dangų, yra nuodėmės belaisvių. Atrodo, kad šitoje vietoje kažkas yra baudžiamas ar pats baudžia kitus. Gal tai istorinė reminiscencija: šiek tiek atokiau, už Chodkevičių rūmų, anapus Anatolijaus Švarco gatvėje tebestovinčio Franko namo, palipus Didžiosios gatvės įkalne Rotušės link, kadaise stovėjo ešafotas.

Lietuviškai gal sakytume: ne pakyla (pranc. échafaud), o baudykla, mir(t)ykla.

Šiandien tokios pakylos nereikalingos.

Kitur ir kitaip yra baudžiama, apsėdama, marinama.

Velino ministerijos ir ligoninės, jo kalėjimai ir mokyklos turi paprastas iškabas, vilki įprastais mūsų kalbos drabužiais, ir gal be reikalo mes nekreipiam dėmesio į vardus, pavardes, pavadinimus, abraviatūras ir t. t. Žakas Lakanas pašnibždėjo mums, kad šizofrenija yra kalbos sutrikimas. Galėčiau sakyti, kad, be lingvistinės Edipo komplekso versijos, esama kitokių, pavyzdžiui, lingvistinės Velino apsėdimo formos. Tai regime ne vien tuomet, kai palydime akimis šešiolikametę, apsitempusią krūtis marškinėliais su  dviem nelietuviškais žodžiais „Fuck me“ ant strėnų, bet ir teismo ištarmėse, kurios grindžiamos ne straipsniais, jų žodžių reikšme, o tik „dvasia“. Lytinio geismo ir demokratijos asmeninio tęstinumo patirtis trūkinėja dėl mūsų negebėjimo jos vienyti pagal kalbos dėsnius.

Mums vis dažniau atrodo, kad kalbos dėsnių iš viso nėra.

Jėzuito Sirvydo pamokslo žodžiai lieka septynioliktame amžiuje ir išnyksta kartu su griūvančiais namais, kertamais medžiais, mirštančiais žmonėmis.

Malda galbūt yra pati didžiausia kalbos dėsnių saugykla.

Bet ji ne visiems atvira.

Užmiršus „Tėve mūsų“, galima melstis savo žodžiais.

Malda anapus kanono, malda savo žodžiais neturi laiko. Tęstinumo. Maldininko tapatybė be tęstinumo yra abejotina. Ją praryja nepasotinama eschatologinė atmintis. Tokios atminties iš viso tarytum nėra, ir malda turi pasitraukti iš svarbiausios vietos santykiuose su Dievu, turi ją užleisti paaštrėjusiam Dievo suvokimui, – pavieniui ir be jokios tradicinės prasmės. Postmoderni malda kopijuoja kitas maldas, daugina jas, stiprina ir aštrina asmeninį dabarties pajautimą, tačiau naikina istorijos jausmą. Baigtinis istorijos laikas primena Dievą istorijoje. Mūsų tikėjime. Maldos klasiką griaunanti šiandienės kalbos su Dievu sumaištis vis dėlto nėra užmiršusi eschatologinės tradicijos, nes ji net akivaizdžiau nei tradicinė malda „Tėve mūsų“ primena Dievo karalystę kaip realią tikrovę. Anot Pauliaus, „ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1,16). Dievo karalystė tėra Tikrovė, kuri įsiveržia iš anapus, anot Antano Rubšio, lyg „krizė žmogaus gyvenime ir visatos istorijoje“.

Paradoksalu, tačiau galbūt nieko ir nereikia, kad įkandin Kristaus žengtum aukštyn – į Dangų. Jo tikrovė ir anksčiau, ir dabar yra su besimeldžiančiuoju.

Bėgimu nuo amnezijos vadinčiau kryžių lankymą per Šeštines: šitaip tikimasi atgaivinti kryžiaus kelio prasmę.

Ne visi praeiviai pasakytų šitos aikštės pavadinimą, bet juk jų atmintis ar žinios gali sušlubuoti ir kituose miesto šventoriuose. Pavyzdžiui, Simono Daukanto ar net Katedros aikštėje. Kartais galvon geriau įstringa šalimais esantys namai ir kavinės. Gal ne vienas sovietmečio studentas dar mena, kad pasimatymus skirdavo visai šalia – prie Stuokynės ar Bačkos. Vaikščiodavo po Gorkynę. Pusryčiaudavo Blyninėje. Vaivoje. Jau vėliau ne vienas (net ne vilnietis) užsimerkęs ateidavo į Lokio ar Bočių restoraną. Aną Senamiestį su šypsena aprašė Jurgis Kunčinas, „prozos gaivalas“ ir talentingiausias, anot Jūratės Sprindytės, lietuvių sensualistas. Senamiestį kaip jaunystės legendą prisimena ir kiti rašytojai, šiandien jau penkiasdešimtmečiai – Eugenijus Ališanka, Edmondas Kelmickas, Aidas Marčėnas. Valentinas Sventickas, turėdamas galvoje turistų dėmesį nacionalinėms kultūros žvaigždėms, taikliai yra replikavęs: „<…> jeigu tarp restoranų verslo žmonių būtų Vilniaus žinovų patriotų, iš Gorkynės vardų mitologijos jie seniai būtų daug uždirbę.“

Tikra tiesa, kad laikai ir papročiai tebesikeičia. Bačka, kaip ir Gorkynė, pradingo, kaip ir Aliumnatas, Antikvariatas, pagaliau – Prezidentūra, Stikliai, Rotušė. Naujas simbolines Senamiesčio vietas ne prasčiau už vilniečius žino žymieji miesto svečiai. Juk, pavyzdžiui, JAV prezidentas Džordžas Bušas negali neprisiminti, kur jis urbi et orbi prisižadėjo ginti Lietuvą nuo jos priešų.

Prieš dvidešimt metų medijos ir sąjūdiečiai šią nuokalnę vadino Haid parku. Tie, kurie jau suskubo pabuvoti tikrajame Hyde Parke, gali įvertinti lietuviškojo modelio privalumus – kalvotą jo geoarchitektūrą. Plokščiadugniui Londonui toli iki kalvomis kuproto Vilniaus. Dainuojanti revoliucija vilniečius prie šitos, beje, ne aukščiausios, miesto kalvos sušaukdavo į viešas meditacijas ir laisvės šūkių pratybas. Metaliniai megafonų ir radijo garsiakalbių balsai išdžergždavo ilgai baimės slopintus, surūdijusius laisvės atodūsius. Jie būdavo ne tokie garsūs kaip prie Katedros ar Vingio parke, užtat įvairesni, su gulagų įvarytu kosuliu ir psichikos monstrų šnabždesiais. Kartą aš pats čia lyg aktorius Kęstutis Genys skaičiau poemos fragmentą, tiesa, ne savo tekstą: tai buvo ištrauka iš Levo Karsavino „Poemos apie mirtį“. Nežinau kuriam, tikriausiai ne man, bet Karsavinui, audringai plojo.

Žiemomis vaikai čia suranda kalnelių savo rogutėms, o kelios aukštesnės žemės keteros studentams gal primena „amfiteatrą“ – didelę laiptuotą auditoriją. Romos gladiatoriai čia tikrai nesigrūmė, tačiau žmonės ir jų augintiniai čia mėgsta rinktis ir net grumtis dėl vietos po miesto dangumi. Po to, kai ir Vyskupų (vėliau – Generalgubernatoriaus, Menininkų, JE Prezidento) sodas buvo užrakintas Senamiesčio šunims, jau šią aikštę kai kas vadina šunparkiu. Čia renkasi tie, kurie tingi eiti į Bernardinų sodą prie Vilnelės. Tiems, kurie tik mokosi surinkti savo augintinių ekskrementus, ši aikštė yra puiki švaros akademija.

Čia atitykina ant suoliuko pasnausti antikvariato globotinė – soti ir pasipūtusi katė; po krūmus landžioja kitos, ne tokios laimingos, tikros benamės. Sutiksi čia ir žvirblių, kai kada – kovarnių. Būna dienų, kai jie, o ne balandžiai, yra tikrieji aikštės šeimininkai, – pulkais aptupia liepų bei klevų šakas ir medžiai praeivių akyse apsidengia pilka ar net juoda laja.

Neprisimenu, kaip ši aikštė vadinosi sovietiniais laikais. Eidavau kaip per proskyną miške. Gal niekaip nesivadino. Jei užmiršau, tai nedaug, matyt, ir tereiškė tas jos vardas. Kaip ir iš vaikystėje išmoktos maldos daug ką, bet juk ne viską pamiršti. Beveik negali supainioti gatvių pervadinimų sekos: Nikolajaus, Mickevičiaus, Stalino, Lenino ar Gedimino prospektas. Tarp šių tikrinių vardų, atrodo, niekaip nesusijusių, driekiasi jų politinių kultūrinių vaizdų sąsaja.

Kalbos efektas, štai kas (kaip gal ir viskas) yra gatvių istorija.

Jis gana aiškiai nurodo, kokia – Gorkio ar Didžioji, Garelio ar Dominikonų – gatvė. Viešų istorinių miesto ženklų melas gali būti neįtikėtinai įžūlus, nes visada svarbus politikoje ir ideologijoje, tačiau juk patys pavadinimai mus įpareigoja kažką daugiau apie juos žinoti.

Apeiti juos kaip kryžius, namą, lauką, aikštę.

Ilgai ši erdvė, rodos, buvo bevardė. Daugelis ir šiandien tebemano, kad eina per visų miesto krikštytojų užmirštą vietą. Po 1990-ųjų, kai vėl buvo masiškai pervadinamos gatvės, Laimonas Noreika džiaugdavosi laiku senoms gatvėms pasiūlęs naują vardą. (Iki pat mirties aktorius buvo komisijoje, kuri rūpinosi, kad Vilniaus miesto aikštės ir gatvės vadintųsi tikraisiais vardais.) Kuris vardas yra tikrasis, ne visuomet aišku. Neprisimenu, ar Laimonas  ką nors pasakojo apie šitą vietą, kurios nebuvo iki karo, tačiau visai galimas daiktas, kad jis ir dėl jos ištarė: „Tegu bus čia Konstantino Sirvydo aikštė.“ Ar laiku ištarė? Ar nebuvo pamiršęs, jog Rašytojų gatvė, kurioje glaudėsi Lietuvos rašytojų sąjungos būstinė, pervadinta Konstantino Sirvydo vardu? Ar to paties šviesuolio vardas dviejose Vilniaus vietose nesukelia painiavos? (Bent turistų galvose.) Noreika pats buvo šviesuolis, lietuviško žodžio meistras ir riteris; literatūros festivaliuose jis įspūdingai skaitė Daukantą, Baranauską, Maironį, Nėrį, Brazdžionį, Putiną, Širvį, Marcinkevičių ir kitus lietuvių klasikus, ir jo paties vardu galėtų vadintis gatvė ar aikštė, tačiau sulaukti iš jo paaiškinimų dėl dviejų Sirvydo vietų Vilniuje jau per vėlu.

Taigi apeinu jėzuito Sirvydo aikštę.

Norėčiau, kad po Šeštinių ji taptų man sava.

Sunku pasakyti, kuriame jos daikte – medyje, gėlėje, žolėje, akmenyje – kerojasi jėzuito siela, kurią jam pavyko apsaugoti nuo Velino. Čia nelikę namų, į kuriuos ir jis galbūt užeidavo, buvodavo, melsdavosi. Nėra plytų, lentų, drobės, popieriaus, dažų, nėra nieko, ką galėčiau vadinti medžiaga, fiziškai pajaučiama jo pamokslų metafizika. Ji išnyko, ištirpo laiko tėkmėje, kaip supuvo bekojai, berankiai, votimis nuėję elgetų kūnai, jų mėlynės ir randai, gal ir daug naudos sielai padarę. Punktus sakymų mena gal ne vienas mūsų, bet kur jie, Sirvydo punktai, šioje vietoje? Kuris jų svarbesnis ar net svarbiausias? Gal ešafoto pašone buvusiame kvartale pritiktų apmąstyti dešimt skirtumų tarp Dievo ir žmogaus teismo? Gal velnio apsėdimas tikrai tegu vargina kiekvieno miestelėno kūną, kad iš gėdos ir nusižeminimo užgestų jo širdies puika ir tuštybė?

Klausiu savęs, ar daug kūno sopulių patyrė pats jėzuitas Sirvydas, kad šitaip drąsiai žiūrėjo visiems į akis ir kalbėjo apie puikybę kitų žmonių. Kalbos diskursas leidžia, bet kaip įvykdyti vidinį imperatyvą: nereikalauk iš kito, ko pats negali? Nežinau, kaip ir kuo Sirvydas mokėjo už savo sielos grožį. Galbūt žino Leonas Gineitis, Juozas Girdzijauskas, Albinas Jovaišas, Darius Kuolys ar kiti senosios mūsų raštijos ir kultūros tyrėjai. Tikimybė susitikti kai kuriuos jų šioje aikštėje – didelė. Kam iš namų, kam iš bibliotekos einant keliai čia, Sirvydo aikštėje, dažnai susikerta. Kaip susikerta ir jų nuomonės, jų asmeninis patyrimas kelionėje per istoriją. Žinau, nesusidomėjo, nesureikšmino jie vieno iš daugelio jėzuito pamokslų, pasakyto prieš kelis šimtmečius trečiąjį Gavėnios sekmadienį. Nekankina jų postmodernus tikėjimo sindromas. Tokia tikėjimo paslaptis – mano rūpestis. Tikėti ar netikėti prisikėlusiu ir į Dangų nužengusiu Kristumi. Klausinėti ar ne, ko man pačiam reikia, kad įkandin žengčiau. Tai aš, pasišnekėjęs su savimi, abejoju, ar gali kas nors apsėsti vien tik mano kaulus, arba vien smegenis. Geriausiu atveju, galvoju, nieko ypatinga, tai tik mano kauluose susirango visokie, gal vaikystėje užsidirbti, sielos skauduliai ir laukia patogaus momento pratrūkti bjauriais pūliais. Taip Froidas aiškino vaikystėje įsigytų fobijų slėpynes daiktuose.  Nesvarbu kas, bet laiko rankose virveles, kuriomis kaulų sopuliai surišti su sielos skausmais.

Tokios virvelės, aišku, nepančioja man kojų, netrukdo nuo Gaono gatvės kilti Pilies gatvės link. Turistus galėčiau lengvai vilioti kviesdamas eiti įkandin į Monmartrą Vilniuje. Senesnį nei Užupio Respublika. Pro jau montuojamą, tik vasaromis atidaromą Stiklių alaus paviljoną, pro prekeivių suvenyrais palapines prieisiu ir apeisiu prie Šv. Paraskevijos cerkvės, visai Chodkevičių–Budrio rūmų pasienyje įsikūrusį paveikslų turgų. Jis – tikras ready made (gatavų meno daiktų, – bent apytikriai išsiverskime šį jau beveik šimtmetį pasaulyje žinomą, bet lietuvių kalbai svetimą postmodernaus meno kūrinio apibrėžtį) kampas mano apeinamoje aikštėje. Sovietmečiu meno kritikai vartojo terminą „kičas“. Meno pigiena. Greitas darbas. Šiandien jis tebėra, tačiau nėra lengva atpažinti nuogą ir puoštis panūdusį karalių. Autoriai, arba jų įgaliotiniai siūlo pirkti, ką padarę: nuo fotorealizmo iki iliuzijų meno. Turguje galiu nusipirkti beveik kiekvieno šalimais tebestovinčio namo ar visos Pilies gatvės vaizdą, tačiau niekada neužtikau visos Konstantino Sirvydo aikštės piešinio. Ko jai trūksta, kad domintų tapytojus ir jų veikalų pirkėjus?

Gal aikštės vaizdų istorinės pradžiõs?

Viskuo kaltas aikštės atsitiktinumas? Namai, anksčiau pastatyti jos vietoje, tebeužstoja jos vaizdą?

Prieš šimtą metų piešėjų gal niekas neįsileisdavo į savo namų kiemus ar kambarius. O juk čia liko tik viena gatvių pusė. Pocesijų planuose, įdėtuose į Vlado Drėmos veikalą „Dingęs Vilnius“, namas prie namo stovi tarp visų keturių kvartalą suformavusių gatvių. Į kiemus gal užklysdavo ne vien tik katės ir žiurkės, bet gal nestovėta čia Tado Daugirdo ar  Petro Kalpoko molbertų. Tik Mstislavas Dobužinskis pakeliui iš Stiklių į Pilies gatvę pamatė ir paliko mums bent lėlę ant palangės, vieną kitą arką sienoje ar tarp namų.

Dailės klasika Vilniaus Senamiesčio monmartre neprekiaujama. Ak, tie menininkai; jie visaip, kaip tik gali, priešinasi tradicijai.

Šiandien – 2007-ųjų gegužės vidurys.

Po trijų dienų – Šeštinės. Kodėl? Bus sekmadienis. Anksčiau lietuviai jas pradėdavo švęsti ketvirtadienį. Vadinasi, šiandien.

Ankstus rytas.

Su šunim traukiu iš namų per aikštę. Apeinu ją. Gal nukeliausime net iki pat Sereikiškių. Apeisime jas. Jeigu magiškojo realizmo autorius ieškotų vietos, kur jis galėtų realistiškai pavaizduoti Kristaus žengimą į Dangų pas Tėvą, jis daug laimėtų pasirinkęs Sereikiškes. Tai puiki vieta paprastam stebuklui. Ten irgi reikia prisiminti Naująjį Testamentą, bet ten tai padaryti yra lengviau, ten jis teberašomas. Ne evangelistų, o parašventųjų plunksnomis. Iki dangaus jiems toli, bet kaip tik tai ir kalba (metonimiškai) apie jų gyvenimą čia, Žemėje, kaip apie gyvenimą Danguje. Akcentai sukeisti, Sirvydas jų nepripažintų, užtat tikėjimas yra kiekvieno jų praktika.  Pranciškonai tai žino. Jie žiūri pro Bernardinų bažnyčios langus, įstiklintus Lietuvos bajorų herbais, ir suvokia, kad postmodernus tikėjimas yra anapus spalvoto vitražo. Čia, kur Vilnelė ir tiltai per ją, medžiai ir krūmai, takai ir žolė, suoliukai ir šiukšlių dėžės, karuselės ir kiti atrakcionai. Čia, kur valgoma, geriama, mylima, pykstama, žaidžiama. Čia, kur daug tikrų kvapų, kur galima patikėti, kad esi tuo, kuo esi.

Arsenijai patinka uostinėti žemę, grindinį, žolynus. Ji tikra kvapų archeologė. Šniukštinėja, kapsto, ieško. Niekada jai nepabosta kvapų enciklopedija. Jai visai nepatinka kai kurie kaimynai, ypa – ponios Reginos baltoji kalytė Čipa, ir jiedvi, jei ne lojimu, tai povyzomis ir žvilgsniais, kasdien man primena: Ave vita, moriturus te salutat. Rotveilerių laikysena panaši į gladiatorių: nenuspėjami, kai puola (deja, net vaikus), tvirti, kai ginasi ar nenori eiti, lyg kokiu nematomu inkaru prie grindinio po kojomis prikabinti.

Čia – Vilniaus Senamiestis, didelis ir gražus; aš su Arsenija tebeinu aplink vieną jo aikščių. Čia beveik antroji jo širdis, kadaise pradėjusi plakti kaip pirmoji parapijinė miesto bažnyčia. Istorinis jos šventorius. Per ilgus amžius nuo čia iki pat Aušros Vartų katalikai ir ortodoksai statėsi savo šventoves. Gyveno ir meldėsi žydai. Per Antrąjį pasaulinį čia jau buvo geto vartai, o karo pabaigoje krito bombos. Rusai lakūnai čia į kažką pataikė. Iš pradžių – į Vokiečių gatvę, į Didžiąją sinagogą, paskui – į namus beveik prie pat Šventųjų Jonų bažnyčios. Arba – atvirkščiai. Bet kuriuo atveju šitoji aikštė dusyk prasidėjo duobėse: iškastose pamatams ir išmuštose aviacinių bombų.

Konstantino Sirvydo laikais aikštės nebuvo. Pirmosios parapinės bažnyčios šventorius greitai buvo užstatytas: miestiečiams reikėjo ne tik melstis, bet ir gyventi. Po gaisrų namai būdavo atstatomi. Prieš šimtmetį jau seni dviaukščiai ir triaukščiai namai grūdosi palei keturias gatveles. Šiandien tarp dviejų iš jų namų iš viso nelikę. Šiaurinėje pusėje per stebuklą tebestovi Pacų rūmai. 1628 m. Šv. Jono gatvėje esantį pastatą įsigijo LDK raštininkas Steponas Kristupas Pacas. Vėlyvojo baroko Vilniuje puošmena, tiesa, nedaug kuo iš gatvės pusės ją primenanti. Deginta, plėšta, griauta, atstatyta. Ėjo per keleto LDK kanclerių rankas. Vėliau rūmai virto Rusų visuotinio susirinkimo restoranu „Ruskij mir“, knygynu, paveikslų parduotuve, M. Antokolskio vynine. Glaudė lietuvių „Rūtos“ draugiją, „Švyturio“ bendrovę. Buvo miesto centriniu telegrafu ir paštu. Ryšininkų kultūros namais. Šiandien į juos jau kraustosi Lenkijos Respublikos pasiuntinybė Lietuvoje.

Tik Vlado Drėmos albume, tik senose nuotraukose ir dailininkų drobėse galiu pamatyti namo, kuriame gyvenu, dvynį, stovėjusį kitoje Gaono gatvelės pusėje. Dabar triaukščio vietoje – automobilių stovėjimo aikštelė. Visa aikštė tėra griuvėsių, kuriuos po karo valė moksleiviai ir studentai, daug jų ir šiandien tebegyvena, vieta. Ką valė, ką laidojo. Užkasė, išlygino. Aviacinių bombų pėdsakų kaip ir nelikę. Medžiai, gėlių lysvės, balandžiai, kovarniai, žvirbliai. Katinas, tykantis ant vienos kojos striksintį, sužeistą sparną žeme velkantį balandį. Vaikai, važinėjantys riedlentėmis ir dviračiais. Rytdienos rokeriai ant raudonų ir geltonų motorolerių.

Galimas daiktas, kada nors čia vėl stovės namai: prie Stiklių dvaro gražiai šlietųsi nauji kunigaikščio Gedimino apartamentai ar kazino dvynys iš Las Vegaso.

Rašau – graži aikštė, nors ir olialia mergaitei, tarkim, pakviestai dirbti Vilniaus gide, ateitų į galvą, kad miesto grožio reklamai neužtenka  akmenimis grįstų gatvelių ar takų iš cemento trinkelių, senų medžių ar aplinkinių namų fotografijomis alaus bokalus pridengusio baro, naujo fontano. Architektų ir miesto tvarkytojų akimis, pastarasis, matyt, turėtų būti svarbiausias aikštėje. Jis menkai teprimena miesto senovę, nebent tokia vadintume paskutinį sovietmečio Lietuvoje dešimtmetį. O juk visai šalia, Dominikonų gatve, tekėjo Vingrių upelis, vėliau tapęs nuotekų surinktuvu, pramintas Kačerga ir palaidotas, nes iš Vingrių šaltinių iki šitos vietos ir Valdovų rūmų jau Sirvydo laikais buvo nutiesti mediniai vandentiekio vamzdžiai. Vaikams fontanas vis vien patinka. Jie neklauso tėvų ir lenda prie jo. Braidžioja ir maudosi. Iš žalvarinių vamzdžių trykšta čiurkšlės ir vandens perteklius granito laiptais liejasi žemyn, į baseiną.

Kas yra ši aikštė, kai kiekviena žemės pėda Šventaragio slėnyje yra namų pamatų ženklas? Kodėl atstatome Valdovų rūmus, o šitų namų pamatų ir sienų akmenis išnešiojome per komunistines talkas ir pamiršome?

Negrindėme tais savo rieduliais šalia buvusios Pilies gatvės, parsivežėme jai grįsti tašytų juodų akmenų net iš (sugriauto) Karaliaučiaus.

Šiandien čia graži aikštė.

Netikėkite šiuo pasakojimo sakiniu. Jo negalima patvirtinti. Nors ir paneigti jį sunku.

Kas gražiau: namai ir žmonės, juose gyvenantys, ar tuščia erdvė, kai namus nugriauname ir apsigyvename kitur?

Nesu tikras, ar tai, ką pasakoju, vyksta šiandien.

Parašiau šiandien, nes jau pradedame švęsti Šeštines, o turiu galvoje gegužės vidurį, tik ne 2007-ųjų, bet 1972-ųjų. Prieš trisdešimt penkerius metus. Aną pavasarį kaip visuomet paukščiai ieškojo gūžtoms sukti vietų, o aš bėgau iš namų. Buvau laimėjęs laiko loterijoje. Kasdien dyzeliniu traukiniu važinėjau tarp Kauno ir Vilniaus. Buvau aspirantas, arba, vartojant šiandienį žodį, doktorantas. Džiaugiausi savo nauju statusu. Nereikėjo eiti į darbą, dienas leidau savarankiškai pasirinkdamas ne tik vietą, kur būti – bibliotekoje ar namie, bet ir laiką, kada gulti ir keltis, skaityti ar rašyti. Atrodė, ir iš viso nedirbu. Gyvenu sau. Sovietmečiu taip galėjo gyventi nebent spekuliantai ir bomžai. Tur laiko žiūrėti. Spoksai į  viską rūpesčių neapvilktomis akimis ir matai pasaulį, kokio dirbdamas ir nepastebėtum. Man atrodė, kad žengiau dar vieną žingsnį išsilaisvindamas iš pelėkautų, kurių nepašykšti gyvenimas tiems, kas nori rašyti, o ne rugius sėti. Tėvas nesuprato mano norų gaišti laiką prie popierių. Filosofija? Literatūra? Kas jos tokios?

Knygos?

Knygų skaitymo apsėstas žmogus neturi laiko dirbti. Knygoms skaityti reikia išlošti laiko. Arba – jo pasivogti.

Vis dėlto knygas tėvas vertino, tačiau abejojo sūnaus pasirinktu gyvenimo keliu, jo suvokimo galiomis. Tikrino jas. Pasakyk, kodėl aš jau nebenoriu, kad kas sugrąžintų man žemę? – kartą, jau brežneviniais metais, paklausė jis manęs. Beveik apstulbau: jis nebenori  arti savo žemės? Nebenori sėti? Nebenori kirsti rugių? Tas, kurio vyresnis brolis ir sesuo prieš Pirmąjį pasaulinį dėl žemės išvažiavo į Ameriką, tas, kuris kartu su jaunesniuoju broliu Antanu eiguliaudami slapčiomis kirto ir pardavinėjo dvaro miško medžius, kad tik nusipirktų šitą žemę? Tas, kuris nesuprato, kodėl žemę iš jo atėmė ir atidavė kolchozui?

Tačiau tai tikrai buvo tas pats žmogus. Penkiasdešimt metų jis buvo nuėjęs savo žeme.

Ar tik tėvas įkandin sūnaus nepatikėjo – jau ne pagal Marksą, o pagal Chruščiovą – komunizmo sapnais? Gal juokais panoro sūnui pritarti? Juk aš pats tokius sapnus tada norėjau sapnuoti, vis iš naujo skaičiau „Kapitalą“, „Vokiečių ideologiją“ ir „Materializmą ir empiriokriticizmą“.

Ką atsakyti?

Be tikėjimo, kad net politikų išprievartautoje, surusintoje socializmo filosofijoje esti nekaltos išminties, neturėjau jokių kitų paaiškinimų, todėl atsakiau itin miglotai: „Žemė yra žemė.“

Ne tik žemės klausimas rūpėjo tėvui. Jis dusyk buvo našlys ir norėjo suprasti, kodėl Dievas, prisakęs vyrui turėti tik vieną žmoną, pasišaukia jo abi žmonas pas save.

Ar tai pagal Dievo įsakymą? – klausė jis.

Dievas mano lūpomis neskubėjo jam paaiškinti.

Tėvas nesuprato, kodėl man rūpi ne inžinieriauti, o filosofuoti.  Kol yra kareivių, kam tos tavo knygos? Gyvenimą Lietuvoje sutvarkė rusų kareiviai, mat’peremat’, tokia jų klyno filosofija. Nesuprato, kur dingo ne tik valdžios žmonių, bet ir artimiausio kaimyno sąžinė. Jis (pavardė, kaip šiandien įprasta rašyti laikraščiuose, man žinoma) pavagia kolchozo karvę, o į kalėjimą turiu sėsti aš?

Tėvas buvo nemokytas, bet logiškas: kam penkerius metus studijuoti inžineriją, kad paskui išmestum, kaip nereikalingą, inžinieriaus diplomą? Ar už tai tau daugiau mokės? Ne tik tėvas to nesuprato. Studijų kolegos gal irgi sakė, kad esu karjeristas. Be abejonės, jie negalėjo nežinoti, jog anais laikais karjerą galėjo daryti ir inžinierius. Gal net paprasčiau ir greičiau, jei tik jis galėjo ją daryti ir norėjo jos. Karjeros pamatu, deja, buvo ne tiek profesiniai, kiek partiniai jo reikalai ar kompetencijos. Profesiniai mano reikalai pradžioje buvo lygūs nuliui, o partijai nepriklausiau, ir greitai išaiškėjo, kad tikriausiai ir negalėsiu jai priklausyti. Ir gilesni interesai kišo koją. Interesai liko anapus filosofijos – literatūroje. Liko vien formali ir laikina filosofijos dėstytojo toga. Ji pridengė ir tai, ką aš pats veikiai supratau: neturėjau gebėjimų akademiškai filosofuoti, ypač – pagal marksizmo–leninizmo kanoną. Scholastinis jo pobūdis reikalavo būtinai remtis tik tam tikrais tekstais ir vienareikšmiu jų turiniu. Citatomis, autoritetais, formaliąja logika ir ideologija grindžiamas mąstymas man netapo profesija. Negalėjau (ir nenorėjau) įsiminti abėcėlinių tekstų, žongliruoti jų citatomis ir autorių vardais. Traukė ne kuri nors filosofinė sistema, o tik prigimtiniai jos klausimai. Vis kapsčiausi prefilosofijos soduose, užmiršdavau, ką būdavau perskaitęs ir beveik supratęs, vis sugrįždavau prie tų pačių Platono ir Sokrato dialogų. Atrodo, daugiau man nieko ir nereikėjo. Mintyse jau pritardavau tėvui: filosofijos nereikalingos, nes jų nėra, – jos gimė ir mirė Platono akademijoje.

Anos filosofijos jau neįmanoma išmokti, o šiandienė yra velnio apsėstas protas. Velino ir sielos flirtas. Jis turi būti nutrauktas, kad pamatytume kopėčias į Dangų. Prefilosofija palieka vietos tikėjimui, klasikinė filosofija – nebūtinai. Labai dažnai ji išmeta Dievą kartu su savo kūdikystės žaislais. „Dievas mirė“, – sako ji, ir Sirvydo Velinas, tai girdėdamas, turbūt linksmai kikena. „Dievas yra Omega“, – sako Teijaras de Šardenas ir jam pritartų net technokratai

Vis dėlto tai, tegu beviltiška ir beprasmiška, traukė mane lyg magnetas geležėlę.

Panašus magnetas (ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme) man buvo inžinerinės elektros studijos. Negalėčiau aiškiai apibrėžti, kas sieja fizikinius ir mentalinius reiškinius, bet tokias sąsajas juntu ne aš vienas.

Galbūt ir vienu, ir kitu atveju randasi iracionalūs, bet mąstymui kažkodėl reikalingi mūsų gyvenimo pamatai.

Ko aš nematau, to ir nesuprasiu; kai pasižiūriu, atrodo, kad tos elektros ir nėra, bet ji pravers gyvenime, pasakė tėvas, kai monteriai nuplėšė nuo laikraščiais apklijuotos virtuvės sienos mano išvedžiotus raudonus laidus, parsineštus iš Dirvonų malūno griuvėsių. Tėvas tik iš dalies buvo teisus: elektrą galima pamatyti. Monteriai tvarkingai kalė prie sienojų balto porceliano izoliatorius, panašius į buteliukų iš vaistinės kaklelius, ir pynė tarp jų į virvutes panašius elektros laidus. Vietoje mano sukonstruotos vėjo dinamos tik retsykiais įkaitinamos silpnos automobilinės lemputės šviesos virtuvę užliejo balta stipri, gal net šimto vatų, šviesa. Sovietai jau porą dešimtmečių valdė Jerubiškius, ir pagaliau į mano kaimą plūstelėjo tai, ko bestigo iki tikro komunizmo: elektra. Ji tekėjo per laukus be ežiaženklių aliumininiais laidais, nutiestais  jau net ne ant medinių, bet gelžbetoninių kryžių. Galinga, tegu ir sovietinė, tai ne manoji, žaislinė. Elektros kaip elementariųjų dalelių „judėjimo“ ne tik tėvas, bet ir aš negalėjau įžiūrėti. Gilaus matymo atžvilgiu jos tarsi ir iš viso nėra.

Filosofijos, arba prefilosofijos, kurios šiandien taip pat nėra, ieškojau Vilniaus bibliotekose. Anuo metu daugiausia čia buvo valdiškos, tai yra marksistinės. Lenininės. Stalininės. Papildomai – meškauskinės, tai yra iš čia pat, Vilniaus universiteto.  Tačiau šalia jos, anapus jos ir net joje pačioje galėjai sutikti piligrimų, klausinėjančių kelio į senovinę Platono akademiją. Tik sveikinkis su jais. Nesijaučiau vienišas. Bibliotekose sutikdavau bendraamžių ir vyresnių. Leonidas Jacinevičius vartė Hėgelio „Estetikos paskaitas“. Ramūnas Klimas kartojo man, ką išgirdęs iš Arvydo Šliogerio būties įžvalgų. Jonas Mikelinskas pats su savimi, o Bronius Radzevičius su Juozu Daukinčiu ginčijosi dėl laisvės gyventi ar mirti. Jonas Repšys įtikinėjo mane, kad po keliolikos metų egzistencializmas taps oficialia  Tarybų Sąjungos filosofija. Ne tik mane gal įtikindavo. Smagu būdavo išgirsti, ko niekas nedrįsdavo ištarti balsu. Asmeninė nuojauta ne tik žadindavo mintį, bet ir pastūmėdavo nelaukta kryptimi. Štai retas kuris anuometinių intelektualų Lietuvoje atsiversdavo į lietuvių kalbą jau išverstą Žano Polio Sartro knygą „Žodžiai“, tačiau jaunas fotografas Antanas Sutkus šešiasdešimtmetį knygos autorių ir jo žmoną Simoną nusekė iki Neringos, iki Nidos kopų, kad čia nufotografuotų kadrų šio filosofo šimtmečiui. 

Aš pats kurį laiką ieškojau technikos filosofijos, nes vyliausi ją giliau nei kiti suprasti.

Atrodė, kad ji vienintelė, kurią galima patikrinti. Panašiai, kaip (pa)tikrinamas sukonstruotas generatorius ar kosminis laivas.

Sklido kalbos, jog, kol Jurijus Gagarinas ir pakilo, ir nusileido, žuvo ne vienas nežinomas sovietų kosmonautas.

„Tikrinimas“ užtruko.

Nei technikos, nei kitokia filosofija nebuvo mano paties mąstymas, vėl tik vagiliavau visokią, dažniausiai visų primirštą, filosofiją – kaip griūvančiame pastate išvedžiotus, bet jau niekur ir niekam elektros netiekiančius laidus. Tai aš, grįždamas iš mokyklos pakeliui nirtulingai plėšikavau caro laikais statytame ir griūti pradėjusiame Dirvonų garo malūne. Ant jo mūrinių sienų instaliaciniuose Bergmano vamzdeliuose raizgėsi daugybė tik man labai reikalingų spalvotų elektros laidų. Raudonų, juodų, mėlynų ir geltonų. Niekur, net mokyklos fizikos kabinete, nebuvau matęs tokių gražių vielų. Iš jų susimontavau vėjo jėgainės tinklus tėvų vienkiemyje.

Kasdienė kelionė į bibliotekas prasidėdavo knygos skaitymu dyzeliniame traukinyje. Jis važiuodavo vos valandą dvidešimt minučių ir nedaug tesuskubdavau perskaityti.

Patikdavo nuo geležinkelio stoties pro Aušros Vartus bėgti žemyn Gorkio gatve iki blyninės pusryčiauti arba tiesiai  į universitetą. Tiesiai – trumpindavau kelią negrįstu akmenimis taku per aikštę, kurioje, be keliolikos medžių ir krūmų, beveik nieko nebuvo.

Sakau „beveik“, nes joje stovėjo praeiviams reikalinga būdelė.

Viešasis tualetas – ryškiausias sovietmečio architektų bezpredelas. Pirmoji postmodernaus mąstymo kregždė. Kaip ir gotikinės arkos, kuriomis chruščiovinės gyvenamųjų namų dėžutės būdavo sujungiamos su vaikų darželiais ar mokyklomis. Postmodernizmui nė motais geležinė uždanga, kuria Europa tarytum buvo padalyta į Rytų ir Vakarų zonas.

Gelsvas vienaukštis tualeto mūriukas, du juodi kaminėliai ir tiek pat fligelių medinėmis žaliai nudažytomis durimis ir didelėmis juodomis raidėmis V ir M – lietuviškai suprantantiems, M ir Ž –  rusams ir internacionalistams stovėjo dykvietės pakraštyje. Šalia jo – belangė pilka siena, Pacų rūmų, tada vadintų Ryšininkų kultūros namais, pietvakarių fasadas. Pro praviras tualeto duris sklido nosį riečiantis chlorkalkių ir kitoks prastai prižiūrimos išvietės kvapas. Taip pat gal postmodernus. Pist Christ. „Kristus šlapime.“ Juk viskas, ką suvartojame, pavirsta atliekomis. Juk kiekvienas jau stovime ne tik prie kultūros, bet ir prie jos atliekų kalno. Skubomis lipti aukštyn ar jau tik stovėti, štai koks asmeninis klausimas.

Aną dieną būčiau nesustojęs, nebuvo jokio prigimto reikalo lįsti pro pravirų durų plyšį, kad susirasčiau juodą skylę tarp chujų, pizdų ar kitų, kalbos mokytojų vadinamų vulgariais, žodžių ir juos paaiškinančių piešinių ant sienų. Jau lenkiau WC iš pietų pusės, užuosdamas tai, ką vėjas nešiojo po visą skverą, kai pro V (M) duris išlindo pusamžis vyras, vilkintis tamsiu, beveik juodu lietpalčiu, nešinas lazda ir portfeliu. Šisai buvo senas, rudos odos,  išsipūtęs nuo sudėtų į jį daiktų. Jeigu tai – vienas bomžų, kuriuos dažnai čia matydavau ieškančius tuščių butelių, jų portfelyje galėjo tilpti daug. Jeigu tai – buhalteris, portfelyje jis nešėsi visų metų finansinius įmonės popierius.

Tuoj supratau, kad suklydau šitaip pagalvojęs.

Jis pasiguldė lazdą ant tako, pritūpė, pražiodė portfelį, iš kurio ištraukė dėžutę ir kelis maišiokus, juos pasidėjo šalia.

 Kai atsistojo, rankose laikė daiktą, panašų į didelį senovinį fotoaparatą. Jo juodus šonus ištempė lyg dumples ir įtvėrė į geltonų lentelių rėmą. Ne iš karto supratau, kad tai, ką palaikiau senoviniu fotoaparatu, buvo galbūt portatyvi lesykla. Pritaisęs ją prie lazdos ir įsmeigęs į žemę, vyriškis vėl atsistojo ant tako.

Virš mano galvos aptemo. Ant tako priešais vyriškį nusileido keliasdešimt balandžių. Keliskart tiek jų suko ratus virš jo galvos. Neišvaizdūs ir panašūs, dažniausiai – pilkai melsvi, vos vienas kitas buvo puošnesnis – margas ar net baltas.  

Tai, ką mačiau, priminė cirkininko triuką.

Iš nuostabos išsižiojau ir užmiršau, kur einu.

Balandžiai puotavo. Vyras juos vaišino. Vieni jų tipinėjo aplink jį ant tako, kiti leidosi ir kilo, nesipešdami lyg kokie žvirbliai prie McDonalds’o, bet paeiliui lesdami nuo dešinės rankos delno tai, ką žmogus, lyg fokusininkas, kaire ranka be paliovos traukė iš netuštėjančių savo maišiokų ir vis dėjo į delną. Subliūškęs senas portfelis gulėjo prie kojų. Karveliai mano akyse susiliejo į virpantį, viršum medžių viršūnių išdrykusį žvakės liepsnos formos debesį. Šis keitė ne tik kontūrus, bet ir vietą, kartais beveik slėpė nuo manęs lesintoją: mačiau tai jo galvą, tai dešinę ranką, tai vien jos delną. Tačiau man ir nereikėjo jo matyti. Galėjau net užsimerkti, vis tiek žinojau: tasai bomžas buvo panašus į katekizmo knygelėse piešiamą Dievą – Šventąją Dvasią.

Tamsi karvelių sparnų liepsna tirpdė juodąjį lietpaltį lyg žvakę, kurią kažkas pastatė vidury aikštės. Atsimerkiau, bet jau nebemačiau, nei kada vyro plaštaka ištuštėja, nei kada vyras  pasemia iš maišelio trupinių ar grūdų saują. Senovinį fotoaparatą primenanti lesykla tebekėpsojo ant  į žemę įsmeigtos lazdos.

Paukščių daugėjo, jų buvo pilni medžiai ir visa aikštė, jų tumulas, lyg bičių spiečius, susimetė ant to lesintojo, ir aš, išsigandęs, kad jam atsitiks kažkas bloga, pasileidau pakrūmėmis tekinas žemyn. Juk ir taip vėlavau į skaityklą.

Gal tas reginys man buvo iškilęs tik vaizduotėje, nes  jis, vos tik aš atsidūriau gatvėje, išnyko. Kai ties Bačka pasižiūrėjau per petį. Nei balandžių debesio, nei vyro juodu lietpalčiu prie WC. Aikštė buvo tuštutėlė, anapus medžių ir krūmų mačiau tualeto stogą ir jo kaminėlius.

Netrenkė jokiais aštriais kvapais, o akis badžiusios didelės raidės V ir M ant būdelės durų atrodė lyg ne itin vykęs pokštas su mano monograma.

Gal man tik pasivaideno, pagalvojau, tasai karvelininkas.

Visą dieną Mokslų akademijos bibliotekoje skaičiau dvidešimto amžiaus technokratijos apaštalo Makso Vėberio knygą. Joje autorius įrodinėjo, kad tik žmonės, kurie žino ar išmano, kaip veikia technika bei naujosios technologijos, gali būti politikai ir laimėti ateities loterijoje. Vėberis, kaip ir mano tėvas, nesuprato, kas yra filosofija, bent jau tokia, kuri buvo žinoma nuo Lao Tse ar Sokrato laikų. Jis skelbė nuosprendį humanitarams, transcendencijos trupiniais maitinantiems patiklius skaitytojus. Technikos revoliucija ieškojo savo riterių. Garo mašinos, traukiniai, vidaus degimo varikliai, elektros stotys, telefonai, aeroplanai ir panašūs daiktai įkvėpė Leniną gvieštis humanitarinės valdžios. Daryti socialinį eksperimentą. Meluočiau, jei sakyčiau, kad visai nepatikėjau jo sėkme. Buvau uolus Vėberio skaitytojas ir  Dostojevskio vaikelio mirties priešininkas. Tereikėjo tuos du keistus dalykus sudėti į vie  ną daiktą ir išspręsti.

Į geležinkelio stotį iš bibliotekos grįžau kitu keliu. „Žuvėdroje“ išgėriau kavos ir per kiemus išlindau į Komjaunimo gatvę. Eidamas ja, dariau lankstą, bet į peroną suspėjau – dyzelio „Vilnius–Kaunas“ durys jau buvo pravertos.

Valandą ir dvidešimt minučių Vėberio knygos konspektą varčiau dyzelyje. Vis bandžiau suprasti, kodėl nė neprasidėjusi sužlugo technokratinė revoliucija, kodėl inžinieriai taip ir nesukilo, Amerikoje ir visame pasaulyje nusileido buhalteriams bei politikams. Išlipęs iš traukinio Kaune pajutau, kad miestas kitoks negu ryte, tik nesupratau kodėl? Lenino prospekte ties autobusų stotimi vienas prie kito stovėjo keli troleibusai. Taip atsitikdavo tik tada, kai jiems nutrūkdavo elektros energijos tiekimas. Patraukiau, kaip ir kiti, pėsčiomis. Mus lenkė tik autobusai. Ties viešbučiu „Baltija“ jau buvo akivaizdu, kad mieste vyksta kažkas neįprasta. Daugėjo praeivių. Tokiu metu jų tiek niekada nebūdavo. Pamačiau milicininkus ties sankryža su Kęstučio gatve, paskui – su Laisvės alėja. Joje iki pat Soboro būriavosi žmonės.

Šūksmais ir gestu milicininkas draudė man įsukti į Laisvės alėją. Jo antrininkų buvo ne tik prie šaligatvių, bet ir namų tarpuvartėse. Priešais dunksojo caro laikais statyto Soboro bokštas, kairėje stiebėsi moderno stiliaus tretieji Politechnikos instituto rūmai, dešinėje stūksojo aukšta mūrinė tvora, anapus jos – dar vienas moderno stiliaus namas, saugumiečių ir milicininkų tvirtovė.

Praeiviai, kuriuos mačiau, elgėsi neįprastai: ėjo lėtai, arba labai skubėjo. Kažkur, man nematomoje vietoje, gal anapus Soboro, pagalvojau, yra labai daug žmonių. Prisiminiau, kaip miestas laidojo Kazimierą Baršauską: laidotuvininkų procesija nutįso nuo Karo muziejaus iki Petrašiūnų kapinių.

Didžiausią minią buvau matęs per sovietinio karvedžio Semiono Budiono laidotuves Maskvoje. Ji atsitiktinai pagavo gatvėje ir nusinešė – tolyn nuo man reikalingos Lenino bibliotekos. Buvau visiškai bejėgis keisti judėjimo kryptį. Portfelis, kurį spaudžiau prie krūtinės, kiekvieną akimirką galėjo atsiskirti nuo manęs ir keliauti sau vienas. Dusau nuo mane stumiančių kūnų, kietos alkūnės badė šonus, mindžiojo kojas.  Daugybinis minios kūnas su daugybe veidų, kojų, rankų mane leisgyvį paleido tik po poros valandų.

Nepaklusęs milicininkui, perbėgau gatvę, įlindau tarp stoviniuojančių ant šaligatvio jaunų vyrų, matyt, studentų, ir vieną jų pašnekinau:

– Kas čia atsitiko?

– Prie muzikinio susidegino vyras.

– Susidegino? Pats?

– Taip. Pasidegėlis.

Kai tebebuvau moksleivis, iš gaisravietės nešiau apdegusį negyvėlį. Niekada nepamiršiu jo kūno kvapo. Gal ir Pilėnus, kurių istorikai tebeieško, net po šimtmečių galėtume užuosti. Pajausti ne tik kūną, bet ir sielą.

– Kas jis toks? Tasai pasidegėlis?

Studentas neatsakė. Jeigu būčiau išgirdęs, kad jis vilkėjo juodu lietpalčiu ir nešėsi portfelį, išpampusį nuo maišiokų su lesalu balandžiams, būčiau pagalvojęs, kad tebesu Vilniuje, kur aikštėse rodomi cirko triukai: žongliruojama ugnimi, iš rankovės traukiami šimtai balandžių. 

Nuo Soboro pasukau į dešinę, nusprendžiau nesiginčyti su milicininkais, grįžti namo Donelaičio gatve, kurioje aš ir gyvenau. Ja važiavo vienas kitas automobilis. Žmonės kažkodėl ėjo ne tik šaligatviu, bet ir gatve, vertė lengvąsias mašinas ir troleibusus stabčioti.

Ties Istorijos muziejumi berniukas, turbūt darželinukas, ginčijosi su šviesiaplauke mama: jis nenorėjo eiti, prašė leisti pažaisti tanke, stovinčiame čia pat, prie bronzinio liūto. 

Maironio, Liepos 21-osios, Tolstojaus bei Ožeškienės gatvėse praeivių buvo daugiau negu įprasta. Jie traukė Laisvės alėjos link ir, kaip ir prie Soboro, juos stabdė milicija.

Į galvą lindo ta pati paika mintis. Tai, ką mačiau Vilniuje, galėjo atsitikti ir Kaune. Gal čia atvažiavo ir susidegino tas Karvelių Lesintojas, pagalvojau. Jį mačiau anksti ryte. Dyzelis iš Vilniaus į Kauną eina vos valandą dvidešimt. Jis galėjo atvažiuoti. Turėjo tam visą dieną, kol aš lindėjau bibliotekoje prie savo filosofijų.

Juk ir tos aikštės panašios. Abi – sunaikinti kultūros paminklai. Tiesa, Kauno muzikinis teatras stovi ne Senamiestyje, o jau anapus gynybinės miesto sienos, XIX amžiaus vidury uždarytų  kapinių vietoje. Vakarais ten su dukra Lina ne sykį žiūrėjome į žvaigždes. Mokėmės atpažinti ryškiausias jų toje  baugokoje ir klaidžioje nakties dangaus erdvėje.

Ak, štai kas dar panašu: Muzikinio teatro aikštę ar sodą nuo Laisvės alėjos skiria sovietinis mūrinis rūsys – viešasis tualetas.

Tamsus Vilniaus balandžių debesis suplazdėjo virš mano galvos.

Nesąmonė. Juk aš nežinau, kas jis, tas pasidegėlis.

Kuda?

Nel’zia.

Nekuda tam idti.

Milžiniškas daugybinis žmonių kūnas judėjo ir stovėjo vietoje.

Ties filharmonija paverstais Lietuvos Respublikos teisingumo rūmais milicininkų ir draugovininkų buvo daugiau, negu prie Jaunimo kavinės Liepos 21-osios gatvėje.

Ne-kuda.

At-gal.

Kai įžengiau pro duris, žmona apsiverkė iš džiaugsmo. Ji labai nerimavo klausydamasi, kas dedasi gatvėje, o žinojo ne daugiau už mane. Kas galėjo man atsitikti? Nesupratau jos nuojautų. Muzikinio teatro sodelio artuma ją ir šešiametę dukrą buvo išgąsdinusi.

Aš papasakojau apie Karvelių Lesintoją Vilniaus aikštėje.

       Ne, ne, skubėjo man paaiškinti, jis – kaunietis, iš Vilijampolės, mokinys, šneka, kad hipis, blaškė mano spėjimus žmona. Sako, jau užsiliepsnojęs, jis sušuko: „Laisvę – Lietuvai.“

Žmona kai ką sužinojo iš artimiausių kaimynų, žydų šeimos, su kuria dalijomės virtuve ir kitais bendro buto patogumais. Žydai gal greičiau nei lietuviai viską pasaulyje išgirsta ir supranta. 

Užkūriau Tulos meistrų arbūzą, spindintį lyg mėnulio pilnatis samovarą. Jį man vieną naktį dovanų atnešė išgerti mėgstantis mokslinio ateizmo dėstytojas Viktoras Dausa. Įtariau, kad jis ne šiaip sau lanko mano namus. Ne laiku, kažkokiomis mįslingomis progomis. Pamalonintas viena kita taurele kiurksodavo fotelyje, pasakodavo valdžios kuluarų naujienas, komjaunuoliškos jaunystės nuotykius, girdavosi pažintimis cėka ir kagėbė. Ne tik girdavosi. Tikrai kai ką pažinojo. Apyryčiais, įprašytas važiuoti namo, niekada nekviesdavo taksi. Paskambindavo ir tokiu metu niekada nemiegantiems milicijos ar saugumo budintiesiems ir pareikalaudavo automobilio Didžiojo tėvynės karo veteranui. Jo klausė. Po kelių minučių gatvėje ties namo durimis sustodavo volga arba gazikas. Buvau tikras, kad ir virdulį vidunaktį jis atvežė personaliniu automobiliu. Neišmečiau dovanos. Išardžiau ją, ką galėjau nusukti, nusukau, nušveičiau kiekvieną įtartiną varžtelį, apžiūrėjęs vėl prisukau. Nusipirkau medžio anglies. Pirmą sykį jį užkūręs, įkaitinau lyg kalvis kalamą geležį žaizdre. Jeigu tame daikte ir buvo sumontuota kas nereikalingo arbatai virti, jeigu jame slėpėsi tikra ar netikra blakė, ji turėjo sudegti.

Arbatai samovare užplikyti prireikdavo laiko, bet pati ceremonija ramindavo, padėdavo susikaupti, pagalvoti.

Ir tą pavasario vakarą pašnairavau į žvilgantį arbūzą, patrankiau pagaliu jam per šonus, iškračiau iš vidurių pelenus, priskaldžiau pušinių šakalių ir atsinešiau anglių.

Užsiplikėme su žmona arbatos Bodrost’, pačios geriausios, kokios tuomet galėjome rasti ir nusipirkti ne tik Kaune ar Vilniuje, bet ir Maskvoje.

Kas dabar bus?

Tai – žmona.

Apie ką tu?

Beveik vaikas. Kas bus jo tėvams? Juk jis tikriausiai turi ir brolių ar seserų.

Žmona teisi. Nelauk nieko gero, kai ant kojų sukelti ir milicija, ir saugumas.

Ir pas mane gali užsukti įkaušęs ateizmo dėstytojas. Pasėdėti prie samovaro, pasišnekėti, pasvarstyti, ar Lietuva turės savo kardinolą.

Man jau atrodė, kad tasai sodelis – visur. Vilniuje, dyzeliniame traukinyje, Donelaičio gatvėje, name, laiptinėje, virtuvėje.

Naktį pabudau nuo šūvių. Ne, gal ne nuo šaudymo, tik čia pat, už lango, kažkas sproginėjo. Surinkau „02”. Žinome, vos išgirdęs adresą, pasakė budintis pareigūnas, dega filharmonijos stogas. Padėjau ragelį. Negalėjau suprasti: juk tasai stogas – skardinis, gal net varinis, kaip jis gali degti?

Pro langą jokios gaisro pašvaistės nemačiau. Buvo vėl tylu. Gatve nevažiavo joks automobilis ar troleibusas. Prisiminiau, kaip padėjau vyrams nešti sudegėlį iš pelenais ir nuodėguliais virtusio medinio namo. Kūnas buvo sunkus. Neštuvus atstojo lovatiesė. Aš laikiau ją prie kojų, Edmundas iš devintos klasės įsikibo ties galva. Trečiam nešėjui lyg ir nebuvo kaip mudviem padėti. Pagal Sirvydą ugnimi nukankinto, apdegusio kūno nužeminta (ar nusižeminusi) siela tikrai gali pakilti lyg Dievo pašto karvelis.  

Eisiu pažiūrėti, gal iš tikrųjų dega, vėl lipau iš lovos. O jei tai mūsų namo stogas sproginėja?

Gal išprotėjai? Neleisiu, įsikibo į alkūnę žmona. Palik ramybėje to hipio sielą.

Iš tikrųjų. Ji gal jau Danguje.

Ar gali žmogaus kūnas, nebaigęs degti ir nepavirtęs dūmais, lyg Kristus pakilti į Dangų?

Kas sergsti mano kūną? Kas neleidžia jam sudegti ar kitaip suvargti, kad tapčiau lengvas lyg karvelis?

Vėl užmigęs, sapnavau metafizinę aikštę Vilniuje. Ėjau per ją. Viduryje, iš kur jau matyti Chodkevičių rūmai, gunktelėjęs į pečius vyras kažką fotografavo: stovėjo prie geltono trikojo, galvą ir fotoaparatą apgaubęs juoda skepeta, o objektyvo akis žvilgsėjo man priešais. Aplink neskraidė paukščiai, vyras nieko nelesino, jis tikrai fotografavo, matyt, mane, einantį jo aparato link.

Nefotografuok, surikau tam žmogui, panašiam gal į Janą Bulhaką, kurio autoportretą su fotoaparatu buvau bibliotekoje užtikęs, kam tau aš, juk čia negyvenu. Esu filosofijos aspirantas. Skaitau Marksą, Vėberį ir kitus. Kam tau aš?..

Man suskaudo akis nuo tiesiai priešais mane blykstelėjusios ugnies. Laimė, tuojau ėmė sklisti dūmai.

Einu iš geležinkelio stoties į biblioteką, pasiaiškinau, lyg būčiau tam Janui Bulhakui kuo kaltas,  ir labai noriu į tualetą.

Čia jo nėra, vyras nusimetė nuo galvos juodą skepetą ir pasižiūrėjo į mane. Neįsiminiau veido, tačiau pabudęs kažkodėl norėjau sakyti: mačiau aktorių Algimantą Voščiką. Menkai jį tepažinojau. Tikriausiai buvo 1958-ieji, kai visa mokykla važiavo į Kauną žiūrėti spektaklio „Herkus Mantas“. Vėliau, man jau studijuojant, teatras pats atvažiavo gastrolių į Eržvilką, kur aktorius, padėjęs naktį kolegoms sunkvežimiu parsivežti alaus, kaip liudija Antanas Žekas, visam gyvenimui buvo pramintas Tata. Tėvu, kuris moka pasirūpinti vaikais. (Sutapimas: šiandien Lietuvoje esama ir daugiau žmonių, vadinamų Tatos pravarde. Eržvilke gimusi Voščiko pravardė nebuvo  tautinio atgimimo simbolinis ženklas.)

Tokį aktorių ir mačiau: spindinčiomis akimis, ilgais plaukais, juoda barzda, aukštai pakeltais antakiais, stotingą, vilkintį prūsų karžygio drabužiais, dešine ranka gniaužiantį kardą. Tautos tėvą, besirūpinantį jos vaikais.

Niekada jo čia nebuvo, vėl tvirtino Voščikas-Mantas, juk čia – šventa vieta.

Leisk pastovėti po vienu tų medžių, paprašiau. Pailsėsiu ir eisiu.

Negalima, tu išbaidysi man balandžius. Jų ir taip kasdien mažėja. Juos sukviečiu į šią aikštę, kad pamaitinčiau ir padrąsinčiau kilti aukštyn.

Leisk padėti tau. Aš moku. Aš juk gimęs ir augęs prie Balandine vadinamo miško.

Gerai, imk maišelį ir maitink. Nesinešk jo į biblioteką.

Voščikas-Mantas pamėtėjo man maišioką lesalo.

Atrišau jį ir, įkišęs ranką, rengiausi iškelti ją ir lesintojo poza laukti alkanų karvelių. Dieve, mano pirštai aplipo kažkuo gličiu. Maišioke nebuvo jokių trupinių ar grūdų. Ištraukęs ranką, iš kvapo supratau, kad maišelyje – paukščių mėšlas. Skystas, šiltas, dvokiantis. Galbūt lesalas yra giliau? Nušluostęs pirštus ir plaštaką į prasikalusią žolę, ištraukiau antrą saują. To paukščių šūdo. Paskui jau negalėjau liautis: traukiau iš maišo vis naują balandžių mėšlo porciją, vis valiausi ranką į žolę, akmenis, suoliukus, maišiokas buvo lyg bedugnis, visą pievą nuo tako iki granito plokštės su užrašu „Sunaikintiems kultūros paminklams“ ištepliojau smirdalu. Nuo kvapo mane ėmė pykinti, nemačiau šalia nei Voščiko-Manto, nei balandžių, dangus staiga aptemo, dingo aikštė, atrodė, kad mane Dievas ar Velinas  įmetė į skylę viešajame tualete, kurio šioje aikštėje tarsi jau nelikę ar niekada nebuvę.

Aną naktį pabudęs, jau nebeužmigau. Arbata spaudė šlapintis, bet aš nenorėjau net pagalvoti apie tualetą. Bijojau į jį eiti. Įsitempęs lyg styga lovoje klausiausi, kas dedasi nutykusioje, naktį ištuštėjusioje Donelaičio gatvėje. Penktą valandą pravažiavo pirmas troleibusas, kaip visada jis trūktelėjo lyną, įtvirtintą į namo sieną prie balkono. Siena, kaip visada, krustelėjo ir išlaikė. Tuoj išgirdau kiemsargio šluotos brūžtelėjimus. Gyvenimas vėl tekėjo įprasta vaga. Aušo gegužės penkioliktoji. Vėliau išaušo ir aštuonioliktoji, ir devynioliktoji. Apie jas labai daug visų rašyta ir apie jas visi beveik viską žino.

Aną rytą žmonos paklausiau:

– Ką galėtų reikšti š… sapne? Daug š…?

– Sako, kad pinigus. Daug pinigų. O tu sapnavai?

– Šiąnakt.

Ne sykį tuo pačiu taku ėjau per Vilniaus aikštę.

Šventa vieta, prisimindavau, kaip tu gali joje dairytis tualeto?

O stalininis mūriukas ilgai, dar ne vienerius metus, stovėjo kur pastatytas. Toks postmodernus sovietinės architektūros ženklas Vilniaus Senamiesčio aikštėje, kurios, anot miesto istorikų, neturėjo būti.

Tikrai, šiandien čia tos miestiečiams, o ir miesto svečiams gal ir labai reikalingos  mūrinės būdelės, taip pat ir pasityčiojimo iš mano monogramos, nebėra, ir galima manyti, kad čia tokio daikto niekada nebuvo.

Kasdien su Arsenija einu taku ir pratinuosi rinkti į maišelį jos ekskrementus. Nepalikti kitiems nieko, kas smirdi. Kartais atrodo, kad tebevalau ir niekaip nenusivalau kadaise iš balandžių lesintojo maišelio ištrauktos rankos. Valau ir nenuvalau visos aikštės.

Stovėdamas po kaštonu arba klevu pavydžiu praeiviams švarių jų rankų.

Tad, kviesdamas visus čia susirinkti, tebeklausiu, ar ši aikštė tikrai graži? Ar gali ji man būti graži?

Spręskite patys: vartydami Vlado Drėmos „Dingusį Vilnių“, matome tik namus. Jie stovi vienas prie kito, grūdasi vienas ant kito, ten jie nėra pavirtę medžiais, alaus kioskais, takais ir suoleliais prie jų. Namai – miesto protonai, apie juos sukasi per gatvių ilgį pririšti laukai ir miškai.

Man gražūs tie Drėmos piešiniai.

Tik juose nėra vietos man ir šuniui pasivaikščioti. Nieko negaliu juose sutikti. Nieko negaliu surinkti. Jie – ne agora.

Aikštėje, tik aikštėje galėčiau susitikti visus, kuriuos norėčiau matyti. Čia visi turėtume viską matyti aiškiau nei kitur. Žengimas į Dangų čia paprastas ir akivaizdus: štai tu jau keli koją, apautą nušleivintais „Adidas“ batais, laiptas po laipto kyli fontano link, žengi keletą žingsnių aikštele, štai dar vieni granitiniai laiptai pro fontaną, štai įsitveri metalinių turėklų, daug lengviau kyli ir kyli, kol atskrenda paukščiai, ir tu lyg Karvelių Lesintojas dingsti jų debesyje, dingsti, kad jau visai lengvai kiltum, tik kiltum, nes tavo kūną neša paukščių sparnai. Matyt, sapnuoju. Pernelyg anksti pakirdau ir išėjau iš namų. Bet jeigu, anot Sirvydo „Punktų sakymų“, velnias apsėda sielą dažnai ir lengvai, tai norėčiau bent sykį pamatyti, kaip mano sveikas kūnas džiaugiasi savo sveikata Danguje. Nesvarbu, ar tikrovėje, ar sapnuose.

Kodėl mano kūnas nepaklūsta stebuklinio realizmo dėsniams?

Stoviu šalia fontano ir spoksau į užsirietusius, man per didelių batų „Adidas“ galus.

O Karvelių Lesintojas? Buvo jis anuomet ar ne? Jeigu buvo, tai kur dingo?

Kartais aš tarytum jį matau. Ne, ne čia, ne Konstantino Sirvydo aikštėje.

Jis man pasirodo kitose Senamiesčio vietose.

Regėjimai sukasi ratu, jų epicentru tebėra ši vieta, arba Šventųjų Jonų bažnyčia, arba Vyskupų rūmai, arba Katedra. Tiktai trys tokios vietos, trys mano pamišimo epicentrai.

Vakar aplankiau net tris knygynus ir užtikau jį Sarbievijaus kiemelyje, priešais knygyną Littera. Čia, kur per Poezijos pavasarį susėda žymiausi mūsų poetai ir kantriai laukia, kol perskaitys eilių.

Vyras juodu lietpalčiu ar abitu (drabužio panašumą į vienuolio apdarus pastebėjau tik dabar) stovėjo, kaip prieš keliasdešimt metų, gegužės keturioliktąją, ištiesęs į priekį dešinę ranką. Akino gegužės saulė, ir aš neįžiūrėjau, ką jis joje laiko. Ant peties, kaip ir pirmąsyk jį išvydus, kabėjo kažkoks aparatas.

Beveik išsigandau, kad jis paprašys manęs jam padėti, ir išėjau iš Sarbievijaus kiemo. Apsisukęs prie Vyskupų rūmų, vėl sugrįžau. Aš – tik geležėlė, magnetas traukė.

Kad ir kas atsitiktų, pakalbinsiu jį.

Kieme jo jau nebuvo. Ko čia stebėtis, jis, tasai Vilniaus fotografas, galbūt Aleksandras Strausas, o gal Juozapas Čechavičius ar Janas Bulhakas, tasai Karvelių Lesintojas, matyt, gali pakilti ir nusileisti kaip jo blykstės šviesa ar dūmai, kaip jo paukščiai.

Staiga vėl pamačiau: priešais taku nuo Filologijos fakulteto ėjo Miško brolių bendrijos pirmininkas, tremtinys ir Sąjūdžio metraštininkas Albinas Kentra. Vilkėjo jis šviesia striuke, ant peties, kaip visada, nešėsi kino kamerą.

Viešpatie, grąžink man regėjimą, kreipiausi mintyse. Tai juk – ne jis, ne Karvelių Lesintojas. Jis – ne Kentra, negaliu taip paprastai jį pamatyti. Stebuklo nelaukiu, bet turėtų būti kažkas nauja, kitaip – panašu į postmodernaus meno parodą, kai jos kuratoriai įvairiom technologijom, vietoj paveikslų bei skulptūrų, fotografijų ir kitų kietų kūnų lankytojui pristato fizikinių šviesos ar kitokių bangų konglomeratus. Kiekvieną tokios ekspozicijos objektą galiu pamatyti, bet tik iš tam tikro erdvės taško. Nė vienas nepamatys to, ką aš matau, kol jis neatsistos į mano vietą.

Dabar jau supratau, kad mūsų dienomis pamokslininkas Sirvydas negali turėti tik kūną, arba tik sielą.

Kam ir kaip apie tai aš turėčiau pasakyti? Kokį turėčiau išgirsti ar pats pasakyti Šeštinių pamokslą?

Vyrai, galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?

Gunktelėjusi metraštininko figūra vėl priminė žmogų iš seno sapno – aktorių Voščiką, bet nesupratau kodėl, – juk visai kitoks veidas, kitas stotas, kita eigastis. Kur tie ilgi banguojantys juodi Tatos plaukai, kur tasai kiaurai veriantis prūsų karžygio žvilgsnis? Albinas Kentra – atsitiktinai sutiktas Vilniaus žmogus. Daug dar ką gal sutiksiu.

Universiteto gatve iš lėto pakilau į Konstantino Sirvydo aikštę. Kur daugiau?

Juk kviečiau jus per Šeštines į ją susirinkti.

Apeiti ją.

Atgniaužti Velino saują, jeigu ką ji jau sugniaužė.

Pamatyti, ar gali kuris nors besielis (kūnas) kilti ir pakilti į Dangų.

Mirabile visu (nuostabu matyti), tokį įkyriems klausinėtojams esu nurodęs savo gyvenimo motto.

Vytautas Martinkus. Keletas skaudžių sakinių apie paskutinę Jono Dovydėno kelionę

2025 m. Nr. 11 / Jonas Dovydėnas (1939 02 12–2025 09 23) / Skaudi kiekviena mirtis, bet ypač skauda, kuomet ji ištinka nelauktai, kai ji it laukinis žvėris iššoka ant tėviškės kelio, kuriuo ketinai ne tik į svarbią tau vietovę…

Vytautas Martinkus. Juodoji obelis, arba Femme fatale

2025 m. Nr. 5–6 / Autobiografinės esė fragmentas / Mudviejų, Raimundai, nebėra. Nors aš gyvas, o tu – deja. Non omnis moriar, rašė Horacijus, tik nepridūrė, o aš nesupratau, kas prisikelia, kas po mirties lieka iš mūsų. Ar tik ne žudiko paveikslas…

Vytautas Martinkus. Laikinoji sostinė po amžina (?) literatūros saule

2024 m. Nr. 4 / Arvydas Juozaitis. Kauno saulė: miesto epas. 2-oji knyga. – Klaipėda: Eglės leidykla, 2023. – 480 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Vytautas Martinkus. 2022 metų Didįjį penktadienį

2023 m. Nr. 10 / Ir nė kiek nepavėlavau sugrįžti! Namo, net vėluodami, pareiname laiku. Pavasaris, prieš dieną kitą užkilęs į Vilkpėdę, tebelaukia manęs ir čia, Aukštajame Pavilnyje, Gurių soduose.

Vytautas Martinkus. Gilūs punktyrų slėpiniai ir kažkas daugiau

2023 m. Nr. 5–6 / Algis Mickūnas. Atsiminimų punktyrai. – Vilnius: Apostrofa, 2022. – 320 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Vytautas Martinkus. Išaugti studentiški džinsai, arba Prie tyliojo modernizmo slenksčio

2022 m. Nr. 12 / Visada verta dar sykį perskaityti vieną ar kitą rašytoją ir pagalvoti apie jo kelią į literatūrą. Skaitydamas iš naujo atpažįsti tai, ką anksčiau vertinai jo knygose, surandi, ko pirmu kartu neužtikai…

Vytautas Martinkus. Dvynių paradoksas Dirgėlos „Karalystėje“

2022 m. Nr. 2 / Kai ant akmens kapinėse jau būna iškalta mirties valanda, gyvieji paprastai dar lenkia pirštus – tebeskaičiuoja į Amžinybę išėjusiojo gimtadienius. Čia ne vien paprotys ar trinkančios atminties reikalas.

Vytautas Martinkus. Atvirukas iš priemiesčio

2021 m. Nr. 2 / Rašau jums iš Aukštojo Pavilnio, iš Gurių sodų prie Juodojo kelio. Jeigu kada, važiuodami 33 autobusu iš Žirmūnų, užsnūsite ar užmiršite išlipti iš jo prie Katedros ar Menų akademijos, atsibusite paskutinėje stotelėje ir šitaip visai…

Vytautas Martinkus. Istorinės ironijos trileris

2020 m. Nr. 5–6 / Juozas Šikšnelis. Praeities dulkės – mirties šešėliai. – Vilnius: Homo liber, 2019. – 304 p. Knygos dailininkė – Inga Gilė.

Vytautas Martinkus. Vytautui Girdzijauskui (1930 04 19 † 2019 10 18) atminti

2019 m. Nr. 11 / Nežinau, kuriame puslapyje, po kurio sakinio Juodoji Ponia paliovė laukusi ir kirto autoriui. Šiandien tai ir nesvarbu. Viena ausimi girdėjau, kad romano rankraštį jau turi „Naujosios Romuvos“ redaktorius. Gerai bus, jei išleis.

Jūratė Sprindytė. Vidaujos dimensijos

2019 m. Nr. 5–6 / Vytautas Martinkus. Vidaujos link. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 328 p. Knygos dailininkas – Bronius Leonavičius.

Jūratė Sprindytė. Vytauto Martinkaus opus magnum

2018 m. Nr. 5–6 / Vytautas Martinkus. Tavo bažnyčios rūsys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 512 p. / Penki šimtai puslapių ir kone penkių šimtų metų aprėptis – toks romano užmojis, kuriame koreliuoja erudicija ir užgyventa išmintis.

Jonas Mikelinskas. Dinozauro ausyje

2009 m. Nr. 5–6

Eseistinė apysaka


Tu ir plunksnos broliai

Tave, nepatogiai įsitaisiusį ir miegantį prie savo „žirgo“, paskandino naktis, o rytą užklupo… einantys į progimnaziją vaikai, kurie nedrįso tavęs žadinti. Jie tik spoksojo į tavo naujai nušvitusią asmenybę ir žvairakiavo vienas į kitą, nesumodami, ką su tavim, užkluptu tokioje keistoje padėtyje, daryti. Tave pažadino tik pats progimnazijos direktorius Ignas Dulieba:

– Kur taip prisisiurbei, drauge politrukai?

Šie mokyklos vadovo žodžiai ne tik grąžino tave į tikrovę, bet ir susilaukė žaibiškos – tau neįprastos – reakcijos:

– Jeigu aš tau politrukas, tai tu man vojenrukas.

Tas netikėtai iš burnos išsprūdęs „vojenrukas“ tau pačiam buvo ir įsakmus akstinas dėti visas pastangas, kad kuo greičiau atsisveikintum su progimnazija ir įstotum į universitetą, kur pasiruoštum įrodyti, koks absurdiškas yra sumanymas keisti pasaulį pagal Marksą, ir pranašiškas numatymas, jog, baigęs aukštąją mokyklą, tapsi ne tik prancūzų kalbos mokytoju, bet ir „vojenruku“, tai yra karinio parengimo mokytoju. Tačiau tuo metu tai dar buvo ateities klausimas. O dabarties? Dabarčiai svarbiausia buvo liautis kitus mokyti ir visu rimtumu pradėti patį save mokyti. Ir tai tau pavyko: išsikovojęs atleidimą iš mokytojo pareigų, turėdamas puikią Saločių valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko Jono Veblausko charakteristiką, po stojamųjų egzaminų tu patekai universitetan. Studijavai prancūzų kalbą ir literatūrą, nors iš tikrųjų visos tavo dvasinės ir fizinės galios buvo sutelktos tam, kad nesunkiai galėtum įrodyti, jog bet koks pasaulio pakeitimas pagal Marksą yra utopiška idėja, nieko bendra neturinti su mokslu. Juk nepakeisi pasaulio, nepakeitęs paties žmogaus, jo prigimties, jo psichikos. Ką apie žmogaus prigimtį byloja didieji genetikai – Mendelis, Morganas, Veismanas? Ogi tai, kad ji nepakeičiama.

Šitokią dilemą ir tokią išvadą, tapusias tau kone ideée fixe, tu nusinešei ir į universitetą, į kurį įstojai nuslėpęs, jog Antrojo pasaulinio karo metais kurį laiką triūsei Vokietijoje atlikdamas sukarintą darbo prievolę. Kodėl nuslėpei, pats negalėtum tiksliai atsakyti. Juo labiau, kad tame valsčiuje, kur dirbai ne tik mokytoju, bet ir mokytojų politinio švietimo ratelio vadovu, tavo „nuodėminga“ pažintis su kapitalistiniu pasauliu buvo žinoma ir pakenčiama.

Šis sugrįžimas į praeitį tau, savom žirklėm vis sunkiau karpančiam kelią iš Pasvalio link Klėtelės prie kapelių, leido dar labiau atsipalaiduoti, pasinarsinti ir net kuriam laikui pamiršti tą grėsmingą Damoklo kardą, kabantį virš tavo galvos. Leido net gimti ir kone subręsti minčiai – va dirbu, kuriu, diskutuoju, kritikuoju patį Marksą ir spjaunu į barzdą viso pasaulio avantiūristams, kagėbistams ir užkietėjusiems sadistams. O tie, kurie ant Tauro kalno neva tave daužė, spardė ir gyvybę atimti ketino, buvo sadistai ar tik statistai?

Toks netikėtas minčių posūkis vėl privertė tave ieškoti atramos praeityje. Juk tu niekad nebuvai drebučiai ar koks ištižęs vėjarodis. Net ir tada, kai tau Valstybiniame V. Kapsuko universitete kiekviena diena galėjo būti paskutinė, tu įsigudrindavai pademonstruoti, kad ne visi Lietuvos studentai nuo Internacionalo garsų yra apkurtę ir nuo Stalino saulės apakę. Pirmas savo kailiu tuo įsitikino filosofas Irmija Zaksas, kai tu, tarsi koks Pilypas iš kanapių, per vieną jo vadovaujamą istorinio materializmo seminarą, visų kolegų nuostabai ir išgąsčiui, pareiškei, kad, tavo supratimu, istoriją kuria ne masės, bet asmenybės. Tai įrodinėdamas tu rėmeisi 1789 metų Didžiąja Prancūzų Revoliucija. Argi ji būtų įsiliepsnojusi, jeigu ne tokie padegėjai kaip Maratas, Robespjeras, Sen Žiustas, Damulenas… Irmija Zaksas iš pradžių, tarsi pasiduodamas, pakėlė prie kaktos ranką, paskui suraukė tarpuakį ir minutę kitą neteko amo. Atgavęs amą ir kvapą, jis netvirtu balsu ėmė aiškinti, kad tokia tavo nuomonė atspindi idealistinį požiūrį. O idealistinis požiūris gali ar negali būti teisingas? – nauju klausimu tu nedavei jam atsipeikėti. I. Zaksas prasižiojo kažką sakyti, bet tuo metu pasigirdo barškinimas įduris. Filosofas lengviau atsikvėpė ir pareiškė, kad apie asmenybės vaidmenį istorijoje pakalbės kitą kartą. Ir paskubomis susiglobęs nuo katedros savo popierius, išdūlino iš auditorijos. Tačiau tarpduryje dar stabtelėjo, vikriai atsigręžė ir pareiškė:

– Prie asmenybės ir masių vaidmens istorijoje mes dar sugrįšime.

Bet, kiek tu prisimeni, to nebuvo padaryta. O ir tu to klausimo kitą kartą nebekėlei, nes, šiaip ar taip, Irmija Zaksas nebuvo kirvis. Žodžiu, tavo valia asmenybės prioritetas septintoje Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto auditorijoje buvo įteisintas.

Ši dvikova su žinomu marksizmo–leninizmo specialistu Irmija Zaksu ne tik neatšaldė tavęs nuo teisybės paieškų, bet ir įbruko į rankas rusų filosofo Nikolajaus Berdiajevo knygą „Filosofija neravenstva“. Ją perskaitęs įsidėmėjai, kad „Karlas Marksas buvo garsus sociologas, bet labai silpnas antropologas“. Ignoravo žmogaus psichologiją. Tada tau iškilo svarbiausias ramybės neduodantis klausimas: ar gali žmogus sukurti komunistinę visuomenę, kurioje viešpatauja didysis principas – iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius, jeigu ignoruojama žmogaus prigimtis? O kokia toji žmogaus prigimtis? Ogi tokia, kad savimeilė visada nustelbia artimo meilę. Todėl ir žmogaus indėlis įgyvendinant didįjį komunizmo principą augs aritmetine, o poreikis – geometrine progresija. Žodžiu, kiekvienas gviešis pasiimti daugiau naudos, negu pats jos įdėjo į visuomeninį produktą. Va ir būk gudrus. Va ir keisk žmogų, kartu su juo ir visą pasaulį, kaip moko Marksas. Keisk tą, kas, anot garsiųjų genetikų, nekeičiamas.

Vėl ir vėl susidūręs su tokiomis problemomis, tu niekaip negalėjai atsikratyti minties – nejaugi to nesupranta tie garsieji pasaulio intelektualai, kurie kone springdami žarsto liaupses Sovietų Sąjungai ir jos diktatoriui Stalinui, jog ten esą kuriama komunistinė visuomenė, išsvajotas žmonijos rojus. Baisiausia ir liūdniausia, kad tarp jų buvo ir daug tavo gerbiamų rašytojų bei filosofų, kaip antai: Romenas Rolanas, Tomas Manas, Teodoras Dreizeris, Ernestas Hemingvėjus, Anri Barbiusas, Bernardas Šo, Žanas Polis Sartras, Alberas Kamiu, Lionas Foichtvangeris, Lui Aragonas, Martinas Andersenas Neksė, Džekas Londonas, Polis Eliuaras… Beje, pastarasis Stalino smegenis net pavadino „meilės smegenimis“. Bet jį pralenkė Kenterberio klebonas Hiuletas Džonsonas, kuris Stalino „humanizmą“ sulygino su Kristaus humanizmu.

Visa tai buvo ir įvyko dar tau studijuojant ar kiek vėliau, kai nebijojai ir nevengei rizikuoti, kadangi toli gražu nebuvai įsitikinęs, ar tau pavyks užraukti universitetą dėl tos nuslėptos praeities. Todėl ir laukiamo bei tikro mokslo toje aukštojoje mokykloje nepasisėmei. Vargu ar kitaip galėjo būti, kai per visus studijų metus tave persekiojo laikinumo jausmas. Ypač po to, kai tavo draugą, su kuriuo ramiai žingsniavai Lvovo gatve, pasigrobė staiga sustojęs „lendliziškas viliukas“. Tu tąsyk, užuot jau vienas skubėjęs į universitetą, atsirėmei į artimiausio namo kampą ir kartojai:

– Va ir gyvenk, va ir žinias semk, va ir gyvenk!..

Tasai laikinumo jausmas kiek susilpnėjo paskutiniame, tai yra penktame studijų, ne, studentavimo kurse. Tada suėmei save į nagą ir tuos varganus savo mokslus užraukei, nejausdamas nei džiaugsmo, nei dėkingumo. Bet ką reiškia pastangos prie finišo juostelės, kai kone visus studijų metus buvo šuva ant uodegos nusinešęs? Vienintelis tikresnis dalykas, kurį tu išsinešei iš universiteto auditorijų, buvo mokslais ir menais pagrįstas nepasitikėjimas sovietine santvarka ir marksizmu–leninizmu. Ir dar to negana – marksizmas–leninizmas tavo sąmonėje jau buvo patyręs nokautą. Jis tik nebuvo dėl suprantamų priežasčių viešai afišuojamas. Tačiau vienokia ar kitokia forma neišvengiamai pasimatydavo. Ypač tavo kūryboje, kuri „chruščiovinio atodrėkio“ metais pamažu pradėjo išeiti į viešumą. Ir to viešumo pirmoji kregždė buvo 1957 metais nutūpusi ant savaitraščio „Tarybinis mokytojas“ puslapių nedidelė novelė „Jos lieka“. Nors tame kūrinėlyje, laimėjusiame pirmąją premiją, tu atidavei tam tikrą duoklę oficialiai politikai, tačiau dėl jos nejautei ypatingų sąžinės priekaištų, kadangi pirmenybę atidavei ne tiek ideologijai, kiek tos komunistinės ideologijos aukai. Beje ir deja, šį dviprasmišką tavo laimėjimą apkartino netikėta tėvo mirtis, dėl kurios tu pajutai daugelį dienų persekiojusią kaltę. Juk tėvas buvo tiek komunistinės ideo-logijos, tiek ir komunistinio režimo, kurio negalėjo priimti nei kūnu, nei dvasia, tikrų tikriausia auka. Net ir 1960-ųjų rudenį pasirodęs tavo apsakymų rinkinys „Senis po laikrodžiu“ tau neatnešė tikro kūrybinio džiaugsmo. Ir jau vien dėl to, nes jautei, jog šis laimėjimas atmieštas neleistinu kompromisu su sąžine. Ir nuolaida toms jėgoms, su kuriomis jauteisi esąs pašauktas kovoti. Beliko laukti, laikytis ir neplaukti pasroviui. Taip ir darei, arba stengeisi daryti. O tam tu turėjai daugelio metų liūdną patyrimą. Juk ne kas nors kitas, bet tik tu daugiau negu dvidešimt metų – nuo 1936 iki 1957 – rašei pats sau, net rimtai nepagalvodamas apie tų rašinių publikavimą. Todėl tiek išlaukęs ir dar nepraradęs imuniteto naujam laukimui bei išbandymui, tu, jau galėdamas vieną kitą kūrinėlį publikuoti, galvojai ne tiek apie tavęs laukiančius pavojus, kiek apie tai, kas nebuvo pasakyta iki šiol. Ir kaip užliūliuoti cenzūros budrumą. Ir metus kitus tau neblogai tai pavykdavo – ir vilkas likdavo užganėdintas, ir avis nesuėsta, nors kai kada ir apdraskyta. Ir tai tęsėsi tol, kol spaudoje pasirodė tavo apsakymas „Kūdikėlis“. Vos tasai „Kūdikėlis“, egzistencinio nerimo ir siaubo apimtas, suriko žurnale „Pergalė“, tuojau pat savaitraštyje „Literatūra ir menas“ kupinu pasipiktinimo aidu „Atsakymas trečiajam herojui“ atsiliepė žinomas ir gerbiamas partiniuose sluoksniuose kritikas bei socialistinio realizmo sargas Vytautas Radaitis. Ir to dar neužteko – „Kūdikėlis“ buvo triukšmingai atitemptas į Rašytojų sąjungos rūmus, kur iškilmėms skirtoje salėje įvyko atviras partinis susirinkimas, skirtas ne jo krikštui, bet kaip politiškai neišnešiotam individui pristatyti. O tu, pametęs bet kokį atsargumą, apdairumą bei sveiką protą, puolei „Kūdikėlį“ ginti ir įrodinėti, kad jis visiškai sveikas, normalus ir net idėjiškai subrendęs pilietis, tik jo kritikas per apmaudų neapsižiūrėjimą, skubėjimą ar vištakumą jį sumaišė su kažkokiu kitu naujagimiu.

Tavo kalbą sutiko visuotinė tyla. Ir niekas vienas į kitą nežiūrėjo. Tarsi vieni kitų nė nepažinojo. Tik tada, kai tyla visų ausyse pradėjo spengti, atsistojo „Baltųjų rūmų“ atstovas, kurio tu dar nepažinojai, ir kupiną pasipiktinimo žodį baigė tuo, kad tu nieko gyvenime dar nesupratai ir nieko nepasimokei. Tai turėjo reikšti, jog tolesnis tavo kūrybinis kelias nebus rožėmis klotas. Tai galėjo reikšti ir jaunos kritikės Aušros Sluckaitės tau skirti žodžiai: „Nuostabiai kalbėjot, tik ne toje auditorijoje.“ Ji tuos žodžius ištarė tada, kai visi skirstėsi iš salės ir kai net palankūs tau plunksnos broliai ir seserys staiga politiškai subrendo ir paliko tave vieną, stovintį prie Rašytojų sąjungos durų. O kai su visais nuėjo ir Aušra S., tu dar ilgai tarsi kompensaciją jutai jos karštų lūpų prisilietimą prie dešinės ausies.

Iš to gausaus susirinkimo tu galėjai padaryti tik vieną teigiamą išvadą: jeigu tave kas žodžiu ar raštu kritikuoja, tu nesigink, nesidraskyk, išminties nedemonstruok, teisybės neieškok, o tik muškis į krūtinę ir atgailauk – esu kaltas, esu labai kaltas ir didžiausios bausmės vertas. Bet taip elgtis tau neleido savigarba ir žmogiškasis orumas. O tokia žmogaus, ypač kūrėjo, savigarba valdžios vyrams ir moterims buvo ne kas kita, kaip kapitalizmo restauravimo užmačios ar buržuazinės praeities recidyvas. Tad nevalia tarybiniam piliečiui su visu tuo taikstytis.

Kai kritiko Vytauto Radaičio budrumo dėka per „Kūdikėlio“ demaskavimą paaiškėjo, kad tu pateisini ir reabilituoji Lietuvos banditus ir banditizmą, į tave buvo atkreiptas ypatingas valdžios organų dėmesys. Na, suprantama, kad tas dėmesys pirmiausia užkliuvo už tavo valdiškos tarnybos. Mat neseniai, kai iš tavęs dar buvo tikimasi susilaukti blaiviai mąstančio piliečio ir socialistinio realizmo šalininko, tau buvo patikėtos atsakingos ir garbingos prozos konsultanto Rašytojų sąjungoje pareigos. Rimtai spustelėjus iš aukščiau, teko tų garbingų pareigų atsisakyti. Ir ne bet kaip, o tavo paties pareiškimu, idant nebūtum visai sukompromituotas išmetimu. Žodžiu, dar kažkam ten aukštai įtakingam ir galingam tavęs pagailo kaip kūrėjo, bet nepakankamai politiškai, idėjiškai subrendusio Tarybų Sąjungos piliečio. Tačiau tu buvai jau toks užkietėjęs antitarybininkas, jog, užuot kapstęsis ir kilęs į viršų, į Stalino saulę, vis giliau grimzdai į antisovietinio bei buržuazinio objektyvizmo liūną. Argi to neliudija tasai apgailėtinas faktas, jog tu savo daugiau negu dviprasmiškoje apysakoje „Trys dienos ir trys naktys“ be jokio atsakomybės jausmo pirmą kartą visoje tarybinėje literatūroje viešai iškėlei dar ne tik nepribrendusį, bet ir itin žalingą principą – „Tebūnie išklausoma ir antroji pusė“ („Audiatur et altera pars“). Kas tai? Paprasta provokacija ar negudrus savo erudicijos demonstravimas? Ne veltui komunistų partijos organo „Tiesos“ vyriausiojo redaktoriaus Genriko Zimano ištikimas kadras Antanas Balsys straipsnyje „Literatūriniai kojūkai ir tikrovė“ įrodė, kad tu esi ne tik, kaip jau buvo visiems žinoma, lietuviškojo banditizmo advokatas, bet ir tarybinės visuomenės žmonių susvetimėjimo išradėjas: „Šimtai buržuazinių filosofų ir propagandistų, sociologų ir literatūros kritikų daug metų ieškojo tarybinės visuomenės susvetimėjimo bruožų. O jie visiškai netikėtai, išrikiuoti į darnią formulę, kartu su sąmonės srautu prasiveržė J. Mikelinsko apysakos herojaus lūpomis“ (žr. „Tiesa“, 1969 m. sausio 26 d.).

Žodžiu, tu apšmeižei tarybinę visuomenę, kaip dar niekas kitas iki šiolei. Argi gali būti didesnis šmeižtas, kaip pavaizduoti pažangiausius pasaulyje tarybinius žmones, kuriančius išsvajotą beklasę komunistinę visuomenę, svetimus vienas kitam? Tarsi jie būtų laukiniai žvėrys, suvaryti į gardą kurti žmonijai rojaus.

Taigi ar Partija ir Vyriausybė galėjo toleruoti tokį subjektą, tokį tipą? Žinoma, ne! Visa tokių tipų laimė, kad nebuvo tarp mūsų Tautų Vado ir gulagų Genijaus Stalino, tik dar leipėjo „Mažosios žemės“ mito kurpėjas.

O tau nieko kito neliko, kaip dingti jiems iš akių. Jiems? Kam? Tiems, kurie troško tavo mirties. Svarbiausia – nesimaišyti jų akyse. Taip ir padarei. Štai kodėl ir dabar savom žirklėm karpai kelią link Klėtelės prie kapelių.

Žodžiu, tąsyk tu keliavai į tėviškę ne tik gniuždomas to, ką prieš dieną kitą išgirdai ant Tauro kalno iš Vytauto M., bet ir persekiojamas aitrių prisiminimų ir ypač dar slegiamas minties, kad dabar tėviškėje neberasi viso to, ką rasdavai anksčiau. Anksčiau, kol dar tėviškėje gyveno geroji visur suspėjanti, viską matanti ir žinanti tatulytė Varutė, tau ji padėdavo rasti poilsį, ramybę, užuovėją, įkvėpimo šaltinį, atgaivą kūnui ir sielai. O nūnai iš anksto jau žinojai, kad tave ten pasitiks sena motina, išvarginta vienatvės ir beviltiškos kovos su žiurkėmis, kurios, išvaikiusios iš gryčios ir seklyčios katę su kačiukais, dieną naktį triukšmingai švenčia savo laukinę pergalę. Ir jeigu ne sūnaus, tavo brolio Kazimiero, apsigyvenusio kaimynystėje, nuolatinė pagalba, būtų tų ilgauodegių šlykštynių persekiojimo nebeišlaikiusi. Tiesa, visaip motiną ramstė ir geroji tavo sesutė Paulė.

Nors ir iškamuotas varginančios kelionės, iškankintas juodų minčių, prasidėjusių Vilniuje ant Tauro kalno, tu važiavai ir savom žirklėm žirgliojai link Klėtelės prie kapelių ne kaip į tremties, bet kaip į Pažadėtąją žemę. Ėjai, važiavai, vargai, kaip jau ne kartą ir vėl kūrei planus. Beveik taip, kaip tais palyginti gerais laikais, kai dar nebuvo to kraupaus susidorojimo su „tavim“ ant Tauro kalno. Keliavai į tėviškę, kur tavęs laukia nesulaukia Klėtelė prie kapelių, nors ten seniai jau nebėra darbštuolio tėvo, su kibiru vandens budinčio prieklėtyje per grėsmingas audras, nebėra ir it bitutė skraidančios gerosios tatulytės, niekada nepamirštančios paženklinti visų sodybos durų Trijų Karalių ženklais, nebėra ir brolių Kazimiero ir Valantino, susikūrusių atskirus gyvenimus, nebėra ir visur suspėjančios bei viską mokančios vikriosios sesutės Povilytės, besirūpinančios sostinėje ne tiek savo, kiek artimųjų sveikata ir laime. Tačiau išliko toji namų Dvasia, neleidžianti niekur nuklysti nuo nerašyto, bet iš kartos į kartą einančio šeimos įstatymo – laikykitės, vaikučiai, vienas už kito. Žodžiu, vienas už visus, visi už vieną. Nevenkite net pasiaukojimo, jeigu to pareikalauja lemtis ir Tėvynės laisvė. Vos tik šovė tau galvon mintis apie laisvę, tu prisiminei tą klaikų Rašytojų sąjungos plenumą, kuriame buvo pasmerktas tavo ką tik dienos šviesą išvydęs romanas „Už horizonto – laisvė“. O pirmasis akmenį metė tavo draugas Vytautas Sirijos Gira, kuris oriai nukulniavo į tribūną ir garsiai pareiškė, kad tu parašei fašistinį romaną. O žodis fašistas tais laikais reiškė kone rimčiausią kandidatą į nesančių bedarbių partiją. Ir pareiškė visiškai nedvejodamas tasai kūrėjas, kuris, rašydamas vėliau pagarsėjusį romaną „Štai ir viskas“, gabalais nešdavo tekstų apie tą savo herojų Adomą tau, kad jį įvertintum ir padrąsintum. Iš kur to Vytautėlio nūnai toks pasitikėjimas savo politine branda ir skoniu? – tu pats savęs klausei. Tikriausiai iš begalinio noro visiems pademonstruoti savo budrumą. Mat jau kiek laiko veržte veržėsi į komunistų partiją. O tam reikalinga Pavliko Matrosovo politinė branda. Tad ką reiškia toks menkas faktelis, kad jūs abu su dramaturgu Jokūbu Josade, gyvendami Žvėryne, ne vieną kartą ir ne vienus metus draugiškai patikėdavot vieni kitiems savas mintis apie gyvenimą, literatūrą ir net politiką? O kur dar tie „Štai ir viskas“ gabalai, kuriuos nešdavo paskaityti ir aprobuoti?

Tai tokia buvo tavo kelionė nuo Tauro kalno link Klėtelės prie kapelių, kai ieškojai ramybės kaip adatos šieno vežime. Sustojai prie „savo“ miško, iš kur anksti pavasarį, kai pasaulis dar tau atrodė pilnas paslapties, kaip gautas iš Amerikos neatplėštas laiškas, išgirsdavai gegutę ir ieškodavai kišenėje centų. O iš tikrųjų prie šios nedidelės, bet gražios medžiais apaugusios pamiškės sodybos tave sustabdė seniai nugarmėjusių į praeitį dienų įprotis, kai grįždavai namo tais retais šeštadieniais arba švenčių dienomis, sustoti prie pat kelio įsitaisiusios kalvės. Sustodavai, oriai įžengdavai į vidų ir jos savininkui įduodavai į rankas komunistinį laikraštį „Izvestija“. Keistas žmogus buvo tas „Izvestijų“ gerbėjas ir skaitytojas Antanas Mačėnas. Turėjo auksines rankas, darbščią žmoną Mortą, dvi dailias dukras ir sūnų, gražų, pasiturintį gyvenimą ir… laukė ateinančių komunistų. Bent taip žmonės šnekėjo. Ir tai dar ne viskas – jo brolis Benediktas, gyvenęs kitoje to miško pusėje, už Yslikio upelio, buvo stambus ūkininkas, turėjo aukščiausią Saločių valsčiuje perkūnsargį ir moderniausią jaują, ir ranka rankon, koja kojon ėjo su viršaičiu ir kitais įtakingais ne tik vietos, bet ir apskrities veikėjais. Broliai nebendravo – tarp jų, atrodo, juoda katė buvo kelią perbėgusi. „Izvestijas“ Antanas Mačėnas liovėsi skaityti tik tada, kai 1940 metų birželio keturioliktosios naktį Benediktą ištrėmė į Sibirą, o jį patį su visa šeima, sodyba ir kalve po karo įgrūdo į kolchozą, kur jis netrukus Dievui ar pačiam velniui atidavė dūšią.

Tai jis, Antanas, ir jo brolis Benediktas kartu su dar vienu stambiu ūkininku, vadintu „komjaunuolių inkubatorium“, buvo tavo sumanytos trilogijos „Kur lygūs laukai“ vieni svarbiausių prototipų. Beje ir deja, dėl šių „herojų“ daug kas manė, kad ir tave palaužė sovietinė valdžia.

Kai įžengei į mišką, tavo prisiminimai kiek atlėgo, atvėso ir tu net prisėdai ant griovio krašto, įsiklausei į nuslinkusių į praeitį dienų ir naktų aidą. Vėl pakilęs po trumpo poilsio eiti, tu kone atsitrenkei į paliegusią laukinę obelį, daug metų budinčią prie baigiančios užakti žvyrduobės. Bailesni ar prietaringesni žmonės naktį ir net dieną stengdavosi šią laukinę obelį aplenkti. Mat ant vienos jos šakos prieš daugelį metų pasikabino muzikantas, devynių amatų meistras, svieto perėjūnas Nikodemas Geiba, kuris iki šių dienų neduoda žmonėms ramybės – įtraukia į žvyrduobę, moterims užverčia sijonus ant galvos, vėlai grįžtantiems iš atlaidų ar turgaus stabdo arklius, arba įvaro priemėtį.

Negalėjai pasigirti ir tu ypatingu Nikodemo draugiškumu, mat vieną naktį, kai gerokai pavėlavęs grįžai iš patalkių, jis, pasivertęs briedžiu ar stirna, perlėkė per tave ir šlamu šlamu nušlamėjo medžių viršūnėmis, o tu susivokei begulįs šalia savo dviračio. Parsiradai namo nei gyvas, nei miręs. Tik išgėręs stiklinę antrininko, atgavai amą.

Tu, pakaruoklio Nikodemo dvasios neišgąsdintas, nenuskriaustas ir nesustabdytas, išėjęs iš „savo“ miško ir net nestabtelėjęs prie to uosio, ant kurio kadaise buvai išpjovęs gražiausios pasaulyje mergaitės vardą, šį kartą pirmiausia išvydai ne didžiuosius sodybos medžius, o kapelių guotą, panašų į didelį žalią ežį. Ir kurį laiką žvelgei negalėdamas atplėšti akių, tarsi pirmą kartą jį matydamas, nors prieš tai visą laiką skubėjai. Skubėjai net prisėdęs pailsėti. Skubėjai ne tik kūnu, bet ir dvasia. Skubėjai visa savo esybe, visu savo gyvenimu. Nors iš tikrųjų traukei koją už kojos. Tai tos žolės, didelės ir mažos, liaunos ir stangrios, kibios ir slidžios, pernykštės ir šiųmetės, atsiradusios kolchozui šią tavo šeimos išpurentą žemę užleidus miškui, tarsi tarpusavyje susitarusios, atkalbinėjo, baugino: „Jeigu šitie su tavimi lengvai būtų susidoroję pačiame didelio miesto centre, ant visų akyse stūksančio Tauro kalno, tai čia, prie tų kapelių, jie tavęs ne tik lauks, tykos, bet ir žinos, kaip tave likviduoti niekuo nerizikuodami. Taigi, gerasis žmogau, tu lendi Jiems tiesiog į nasrus.“

Tegul ir taip, pašoko tavo galvoje beužsnūstanti iš nuovargio mintis, o ką aš turiu daryti? Jeigu visi tokie gudrūs, – pasakykit! Tu sustojai didelio lauko vidury ir nebenuleidai akių nuo tų kapeliuose išlikusių trijų kryžių, kurie gaivioje žalumoje stovėjo išdidūs, galingi, amžini. Ir tu stovėjai, tarsi laukdamas, tikėdamasis išganingo patarimo. Ir sulaukei. Tačiau sulaukei ne patarimo, o visam laikui įstrigusios išminties, kuri nuskambėjo vakaro tyloje, kai didžiulė it žmogaus likimas saulė jau slėpėsi už kapelių medžių kaip netikėtas priekaištas: „Si Sokrate ouvre sa porte, il trouvera le sage assis sur la marche de son seuil. Si Judas sort ce soir c`est vers Judas que ses pas le meneront!“ (Jeigu Sokratas atvers savo duris, jis ras išminčių, sėdintį ant jo būsto slenksčio. Jeigu šį vakarą Judas išeis iš savo namų, tai jo paties žingsniai jį nuves pas Judą! (pranc.).

Štai kaip! Tad ir negalvok, kad nuo paties tavęs niekas nepriklauso.

Tuos belgų dramaturgo Moriso Meterlinko žodžius, rastus Džoiso romane „Ulisas“, tu pakartojai balsu žvelgdamas mintyse į tuos tris išlikusius kapinėse ąžuolinius kryžius, į atslenkančią prietemą ir į be galo ištįsusius medžių šešėlius. Prisiminei, pakartojai ir pats savęs paklausei: kuo čia dabar dėtas tas Sokratas ir tas Judas? Dabar, kai jau esi čia ir nepasuksi kitur? Sokratas – išminčius, Judas – išdavikas. Arba–arba? Kito kelio nėra. Tu jau jį pasirinkai. Jeigu jau esi čia, vadinasi, apsisprendei dalytis likimu su Sokratu.

„Ulisą“, kur tuos dramaturgo Moriso Meterlinko išmintingus žodžius perskaitei, gavai iš poeto Aleksio Churgino. Su tuo daugiau žinomu kaip poezijos vertėju negu poezijos kūrėju, tu susipažinai centrinėje Vilniaus miesto gatvėje, kai jis, nedidukas, apvalus, energingas ir vikrus, tave sustabdė, kad pagirtų tavo straipsnį, parašytą šešiasdešimtmečio jubiliejaus proga ir publikuotą „Pergalės“ žurnale. Ir net pacitavo jo pavadinimą: „Savom žirklėm į Delfus, arba Minčių pabiros nelygiame kelyje į „Lygius laukus“.

Tu klauseisi jo pagyrų ne tiek susidomėjęs, kiek sunerimęs, nes gerai žinojai ir pats jau savo kailiu buvai patyręs, kad pas mus dažnai „rimti“ dalykai prasideda nuo pagiriamojo žodžio. O gal ir dėl to jis tavo straipsnį giria, kad panaudojai kaip moto jo verstą Nikolos Bualo poezijos posmą:

Skubėkit pamažėliais ir įtempę valią.
Braukykit kuo daugiau, šlifuokit detalę,
Pridėkit žodį kitą, jei prispaus bėda,
Ir nepraraskite kantrybės niekada.

Kad ir ką žmonės sakytų ar galvotų, ši netikėta pažintis atvėrė tau kelią į jo gausią įvairiakalbę biblioteką. Ir pirmiausia tau į rankas pateko prancūzų kalbon išverstas airių rašytojo Džeimso Džoiso romanas „Ulisas“. O vėliau tokiu pat būdu iš ten pas tave atėjo ir prancūziškai prabilęs Samuelis Beketas. Dar artimesnė ir glaudesnė tavo pažintis su Aleksiu Churginu tapo tada, kai jis vieną gražią dieną trumpai drūtai pareiškė:

– Tu turi būti dėkingas gensekui Sniečkui.

– Aš?! – pastatei akis ir ausis. – Kas čia dabar?

– Taip, tu, – ir jis čia pat gatvėje prie centrinio knygyno papasakojo, kaip viename CK pasitarime ar susirinkime, kuriame buvo ne kartą ištarta tavo pavardė, Antanas Sniečkus pareiškė: „Užteks linksniuoti šitą pavardę, lyg nebūtų svarbesnių reikalų.“ Ir nebelinksniavo. Nuo to laiko.

Po to jūs dar dažniau susitikdavote, bet dėl visa pikta žingsniuodavot Gedimino kalno pilies papėdėje arba palei Vilnelę. Ten aptardavot R. Rolano, A. Žido, A. Malro, Ž. P. Sartro, A. Kamiu, S. Beketo, L. Aragono, S. D. Perso, R. Eliuaro ir daugelio kitų kūrybą. Apie šiuos ir kitus prancūzų rašytojus jūsų nuomonės ne visada sutapdavo. Ypač apie R. Rolaną, Ž. P. Sartrą, L. Aragoną, P. Eliuarą, kurie, tavo supratimu, pernelyg didelę duoklę atidavė Stalino kultui. Tačiau jūs abu buvote šventai įsitikinę, kad rusų rašytojo Maksimo Gorkio romanas „Klimo Samgino gyvenimas“ dar toli gražu pagal savo reikšmę ir prasmę pasaulinėje literatūroje reikiamai neįvertintas. Iš lietuvių kūrėjų bei plunksnos brolių jam didžiausias autoritetas buvo Algirdas Julius Greimas. Kritikas ir semiotikas. Apie Čiurlionį Aleksys Churginas kažkodėl vengdavo kalbėti, nors tau jo gyvenimas ir kūryba buvo kur kas įdomesnė negu, sakykime, Vasilijaus Kandinskio ar Marko Šagalo, kurie ne kartą iškildavo jūsų diskusijose apie tapybą.

Apskritai tu nevengei bendrauti su Aleksiu Churginu. Iš dalies gal dėl to, kad jis ne kartą tau ir kitiems duodavo suprasti, jog literatūros ir meno klausimais rimtai galima pasišnekėti tik su tavim. O tai maloniai glostydavo ir tavo savimeilę. Reikia pasakyti, kad Aleksys Churginas žinojo daug. Ir apie visus, ir viską. Ir ne tik kaip eruditas, bet ir kaip ekspertas. Ir apie tave jis, ko gero, žinojo neką mažiau, negu tu apie save. Jeigu būtų buvę kitaip, argi jis būtų tau patikėjęs paslaptį, kad ir „Baltuosiuose rūmuose“ buvo nuspręsta tavęs nebelinksniuoti?

Tą „Ulisą“, gautą iš Aleksio Churgino, tu, pasinaudodamas kelių kalbų žodynais, taip ilgai graužei, kankinai, jog jis suiro į kelias dalis. Suprantama, tu tokios knygos negalėjai jam grąžinti. Juo labiau, kad ji nepasižymėjo kokybe, patvarumu ir tada, kai tu pirmą kartą paėmei ją į rankas. Bene kilogramą sverianti knyga garsėjo tik turiniu, o forma buvo panaši į išplėštą iš vanago nagų vištą. Dar šiurpesnė jos išvaizda pasidarė po ilgalaikių tavo studijų. Norom nenorom, tau teko susirasti gerą knygrišį, kad tam „Ulisui“ padarytų plastinę operaciją. Susiradai draugų padedamas tos srities chirurgą ir už apvalią rublių sumą „Ulisas“ atrodė kaip naujai gimęs. Tokią knygą ne gėda buvo ir grąžinti. Tik gaila, kad, sutartu laiku nuvykęs, atradai tik namų šeimininkę. Prisistatei, bet ji nepasakė net savo vardo, nors matėtės pirmą kartą. Apie knygos atnaujinimą net neužsiminei. Neužsiminei ir po kokio mėnesio sutiktam Aleksiui Churginui, kurio galva buvo prikimšta naujų idėjų.

Taip ir nepavyko tau sužinoti jo nuomonės ne tik apie Džeimsą Džoisą, bet ir apie atnaujintą „Uliso“ knygos įrišimą. Pagrindinė to priežastis buvo ilgalaikis kasmetinis tavo užsidarymas Klėtelėje prie kapelių, kur bendravai tik su savo knygų herojais.


Kaip grūdinosi plienas

Prie kapelių – nuo jų tik ranką paduot iki klėtelės, kurioje jau ne vienus metus tu kovojai su herojais, šviesos ir tamsos apaštalais ir vaiduokliais, – tave pasitiko Rainė su dviem beveik jau suaugusiais vaikais, bet dar bevardžiais kniaukliais – keršu ir juodnugariu. Ir sutiko ne šiaip sau, bet tiesiog užtvėrė kelią ir taką savo meile, beribiu pasiilgimu ir lipšniu šokinėjimu. Taip, jog tu turėjai į kiemą įžengti ne kaip visi pasaulio keliauninkai, ne tiesiausia linija, bet vingriais zigzagais. O kaip kitaip išvengsi šių gyvūnėlių nesumindžiojęs, nesužalojęs ar neužgavęs? Ir taip tu zigzagavai iki pat to diemedžio, tatulytės Varutės rankomis pasodinto rūtų darželyje prie pat gryčios slenksčio. Čia, o ne kur kitur tyliais vasaros vakarais mamutė ir tatulytė susėsdavo ant suolelio vakarinei maldai. Kaip tu nepagalvojai, kad ir šiais metais, kaip pernai ir užpernai Rainė su savo vaikais gali tave su meile ir ilgesiu sutikti, bet tavo rankos bus tuščios. Oo, kaip negerai išėjo! Ir vis per tą Tauro kalną ir sujauktą tavo širdį ir galvą. Tau liko tik tuos meilius padarėlius vieną po kito paglostyti ir gražiai pakalbinti.

– Dovanokit, kačiukėliai, jūs mieli padarėliai, pamiršau, oi pamiršau, kad ir jūs galit manęs laukti pareinančio į šiuos namelius ne tuščiomis rankelėmis.

Prasivėrė priemenės durys, ir nušvito kaip saulė senas veidas.

– Kas gi čia dabar šitaip gražiai šneka? Šitaip meiliai ulba? Ogi mano sūnaitėlis, lyg iš paties dangaus aukštybių nukritęs vieversėlis čyruonėlis, – išskėtė rankas tarpduryje motina ir stovėjo it paukštis, pakėlęs sparnus skristi ar visą pasaulį iš džiaugsmo apkabinti, prie širdies priglausti. – Iš kurgi tu, vaikeli, taip nelauktai, nepastebėtas atsiradai?

– Iš kapelių, iš pačių kapelių, mamut, išlindau, – kone tuo pačiu motinos balsu varei ir tu, tarsi vėl tapęs mažas ir silpnas, kaip prieš daugelį metų, kai motina tave parnešdavo iš lauko pūsčiodama sumuštą ar kruviną ranką, arba koją.

– Kaip iš pačių kapelių? – staiga patamsėjo motinos veidas ir gąstelėjo balsas. – Ar kas atsitiko?

– Ne, ne, mamut, nieko bloga neatsitiko, – supratęs, kad pajuokavai ne vietoj ir ne laiku, tu stengeisi ją nuraminti.

Užuot tuojau pat vėl prabilusi, motina nuleido rankas, priėjo arčiau, įsižiūrėjo viską matančiomis ir suvokiančiomis akimis ir tarsi pati sau bylojo:

– Viešpatie, apsaugok nuo viso pikto, bet tu toks lyg nebesavas, lyg pašpokęs. Sakyk, vaikeli, kas atsitiko?

– Nieko blogo, nieko blogo, mamut, sakau, kad niekas man negresia, – patvirtinai tu dar kartą, ne juokais išsigandęs ir sunerimęs, jog ir motinos neįtrauktum į tą nesibaigiantį savo pavojų ir negandų sūkurį. – Mamutė čia viena dabar gyvendama visko prisigalvoji.

– Prisigalvot tai gal ir prisigalvoju, bet kad tau kažkas negerai ir be tų prisigalvojimų matyti.

– Kas matyti? Nosis padidėjusi? Plaukai daugiau pražilę? Liežuvis atšipęs? – viską tu bandei nuleisti juokais.

– Tik tu man nesiteisink ir neužkalbėk danties – motina mato ir širdim. Ne tik akimis.

– Tad turėtum, mamut, matyti ir tai, kad aš jau nebe tas, kuris be kelnių lakstydavau.

– O man tas, – kažką prisiminusi, pralinksmėjo mama. – Ir pasiliksi tas.

– Dėl to, mamut, kad viena, vis viena gyveni.

– Ne tokia ir viena, – dar daugiau nušvito ji. – Kaziukas ateina, Povilytė atvažiuoja… Žiurkės kadrilį pašoka.

– Dažnai Kaziukas ateina?

– Ateina, ateina, Jonikėli, kur dėsis neatėjęs. Bet ir jam gyvenimas ne pyragai. Mat kūtę ardydamas – tai daryt „miliracija“ privertė, – koją nežmoniškai nusibalnojo. Dabar tursena tik su lazdele, bet daktarui nesirodo. Kiek kartų sakiau – eik, pasirodyk, ale ne. Tai laiko neturi, tai mašinėlė nebevažiuoja, tai vėl koks nors nikis ar dar kas, – iki valios viena kiauras dienas ir naktis prisitylėjusi, dabar motina stengėsi atsigriebti ir viską, kas guli ant širdies, išlieti. – O pasišnekėk tu su juo, pasitark, paragink – išgirsi vis tą patį: praeis ir be jokių daktarų, be tų pirktinių vaistų, kaip jau ne kartą praėjo. Ir ne taip bėga skrenda dienos, savaitės, mėnesiai – ta koja vis jam svetimesnė ir svetimesnė. Nėr kaip žmogui beapsakyti. Būtų mažas, uždrožčiau plaštaka ar žiūtine per užpakalį, ir kvit, anot amžinatilsio tetės, o dabar – vyras kaip žardas ir nesuima savęs į nagą. Vis vilkina ir vilkina. Kiek dar galima tokia koja šlubikščiuoti. O pasakyk, patark – kaip žirniai į sieną tavo žodžiai.

– Negi mamutei ta Kaziuko lazda taip uždavė širdį, kad vien ji akyse ir mintyse, lyg nieko svarbesnio dabar nebūtų?

– Viešpatie tu mano, visko yra ir viskas svarbu, bet kai ta Kaziuko lazda net sapne tau pasirodo kaip kokia išpėra, tai atrodo, kad ji ta rakštis, katra vis pasiekia net širdį. O va iš tikrųjų, kai aplinkui geriau apsidairai, matai, kad kiekvienas mes nešam savo kryžių. O ir tu, vaikeli, negi jo neneši?

– Žinoma, nešu, bet aš pas mamutę atvykstu ne dėl to, kad jį kam kitam ant pečių užkraučiau, o todėl, kad vieni kitiems padėtume.

– Kuo galėsiu ir aš tau, sūneli, padėsiu, – susigraudino motina. – Negi kitaip gali būti?

– Žinau, gerai žinau, kad padėsi. Todėl ir atvykau. Bet taip pat žinau, kad, besirūpindama kitais, nuolat pamiršti save. Na kad ir tai – kiek galima kęsti tuos žiurkių kadrilius? Net dieną ant valgomojo stalo dūksta, visas kates iš trobos išvaikiusios. Argi ne taip, mamut?

– Taip tai taip, sūnaitėli, ale dabar, kai tu čia, nesinori apie tai daug šnekėti, juo labiau – dejuoti.

– O aš negaliu, mamut, apie tai nekalbėti ir negalvoti. Ypač dabar, kai tos žiurkės tiek suįžūlėjo, kad net kates puola. Betrūksta tik, kad ir žmogų užpultų.

– Tai tu, sūnaitėli, pas mane atkeliavai vien tam, kad pasakytum – bėk iš čia, kol dar galva ant pečių?

– O ką kitą aš galiu tau, mamut, pasakyti, kai šitaip užsibuvai toje žiurkių karalystėje ir visų vėjų pagairėje. Nors ir vienas, ir kitas vaikas pas save kviečia.

– Kviečia tai kviečia, bet gryčios, visos sodybos su savim nepasiimsi. Tad ar gali, kol kojos ir širdis dar laiko, viską, kas per tiek metų užgyventa, palikti svieto perėjūnams ar vagims?

– Į kapą niekas nieko, mamut, nenusineša.

– Žinau, gerai žinau, sūnaitėli, ir tą kapą, tą nusinešimą, ale dar geriau žinau ir tai, kad tu niekad čionai nebeatvyksi, jeigu aš iš čia išsidanginsiu.

– Ir man, mamut, liūdna ir baisu apie tai pagalvoti, bet dar baisiau žiurkėms tave paaukoti.

– Žiurkėms, žiurkėms paaukoti! – tarsi iš sielvarto ar graužaties pakartojo motina. – Oo, kad viskas būtų vien žiurkėse, betgi, sūnaitėli, pagalvok ir apie tai, kad… va išsikeli, išsidangini, viską palieki – ir tą grytelę, ir tą klėtelę prie kapelių, ir tas obelis, ir tuos medžius, ir tuos avilius, ir tuos tris kryžius… ir jau niekad, niekad nebegrįžti, – skarelės kampu ji nusišluostė ištryškusią ašarą ir, liūdnai šyptelėjusi, dėstė toliau: – Jau niekad nebepareini. Nebent tik sapne ją, tą savo grytelę ar seklytėlę, dar išvysti. Ir tai jau be langų, aklą, nebegyvą. Tą gryčią, tą pirkią, kurią, sūnaitėli, tavo tėvelis vis dengė, durstė, lopė, su pilnu viedru vandens nuo ugnies per visas audras ir perkūnijas saugojo. Taip ir matai jį, amžiną jam atilsį, tą darbštuolį su tuo vandeniu tai grytelės, tai klėtelės pastogėje. Tai va, vaikeli, kaip aš galiu, kol gyva ir dar žeme vaikštinėju, jo triūsą, jo prakaitą ir pačią smertį – juk toj trobelėj jį nebegyvą atradom, o toje seklytėlėje jis pašarvotas buvo, – paniekinti?

– Niekas, mamut, ir negalvoja, nešneka apie paniekinimą, kalbu tik apie tai, kas jau nebeišvengiama. Juk viskam savas laikas. O tas laikas jau atėjo. Ir gryčiai, ir seklyčiai, ir klėtelei…

– Žinau, sūnaitėli, ir be tavo sakymų.

– Žinoti maža, būtina ir apsispręsti, – tu iš inercijos vis dar bandei motiną įtikinti, nors vis aiškiau jutai, kad ir pats neturi tam rimtesnio pagrindo. – Povilytė kviečia, Kaziukas su Valančiuku pasiruošę, o mamutė vis dar galvoji ir su žiurkėmis kovoji. Iš bėdos ir pas mane galėtum kurį laikelį pabūti.

– Kodėl iš bėdos pas tave, Jonikėli? – tučtuojau tuos žodžius pasigavo motina. – Ar kas atsitiko? Negi ir vėl tie komunistai, tie bedieviai ant galvos lipa? Ar neužtenka to, kad iš darbo išmetė, laikrašty apšmeižė?

– Žinoma, tų lipėjų ant galvos netrūko anksčiau, netrūksta dabar ir tikriausiai netrūks ateity. Bet aš ne apie tai, mamut, noriu pakalbėti.

– Tai apie ką, vaikeli?

– Apie tą, mamut, kad aš ir pats nei pagautas, nei paleistas.

– Kaip tai suprast?

– Na kad ir taip – vakar, užvakar dar buvau Vilniuje, kur, kaip žinai, irgi man nesaldu, o va šiandien jau čia, klėtelėje prie kapelių.

– Tai tu nori pasakyti, – nutraukė tave nekantrus jos klausimas, – kad šiandien dar prie kapelių, o rytoj atsidursi jau ir pačiuose kapeliuose?

– Ne, ne, nieko panašaus nesakau ir nenoriu sakyti.

– Tai ko tada nori, vaikeli? – nenusileido motina.

– Noriu, mamut, kad man po kelionės leistum kiek pailsėti, pabūti su savim, atsikvėpti.

Po šių žodžių motina iš karto pasikeitė, atkuto, pasidarė tiesiog nebepanaši į save. Pasisuko į vieną, į kitą pusę, bandė kažkur bėgti, tačiau atsigręžė, sustojo ir ėmė atsiprašinėti:

– Dovanok, dovanok, sūnaitėli, kad aš tave taip lyg kokia čigonė užklupau ir sulaikiau su savais rūpesčiais, vargais ir kamantinėjimais. Tu gi iš kelionės pavargęs, ištroškęs, išalkęs, tikriausiai žarna žarną ryja. Tad bėk, nusikabink gryčioj nuo kablio klėtelės raktą ir tenai kiek pasėdėk, atsipūsk, kol aš sužiūrėsiu ką nors užkąsti.

Vos tik tu įžengei į gryčią rakto, į pakrosnį įsmuko stambi kaip pati Rainė žiurkė. Įsmuko, bet nepasislėpė su ta visa savo ilga nutriušusia uodega. Tik tada pasislėpė, kai tu treptelėjai koja.

Nusikabinęs nuo kablio, įkalto sienoje šalia indaujos, raktą, tu neskubėjai į savo klėtelę, bet dar, tarsi atsisveikindamas ar padėkodamas, paglostei duonkepę krosnį, pastatei į kampą ližę, pakilojai tiksintį ant stalo žadintuvą, pasilenkęs prie palangės, senu įpročiu pabučiavai kryželį, o paskui ilgai žvelgei į Jėzaus Kristaus ir Švenčiausiosios Panelės Marijos paveikslus, nupieštus apnuogintomis širdimis. Ir visa tai darei tyliai, ramiai, užgniauždamas gimstančią skausmingą mintį, kuri kalėsi ir brendo visame staiga pasunkėjusiame kūne. Tik pajutęs, kad rankoje tebelaikai didelį klėtelės raktą, pasisukai link slenksčio. Pasisukai ir susidūrei su hipnotizuojančiomis žiurkės akimis. Instinktyviai vėl treptelėjai ir bėgte išbėgai iš gryčios ir priemenės. Ir vėl motina!

– Tu dar čia, sūnaitėli?

Tie paprasti motinos žodžiai tavo ausyse nuskambėjo kaip nuostaba: tu dar čia, o ne kapeliuose. Už tave atsakė jai kažkas kitas, ne tu:

– Čia, čia, mama! O kur aš dar turiu būti? – atrėžei it pažadintas iš snaudulio ar miego ir tiesiog sprukai nuo motinos ir jos klausimų klėtelės link. Tik pajutęs ar supratęs, kad motinos žodžiai tavęs nebesiveja, o jos kaliošų šlepsėjimas nesiartina, tu sustojai prie didžiulės akmenų krūvos. Prie šitos daugelį metų rinktos ir krautos medžiagos būsimai naujos trobos statybai. O paskui, o vėliau užgriuvo komunistai, kolchozai, tremtys, karai, melioracijos, tetės mirtis, ir šitie akmenys tapo tik iškalbingi liudytojai viso to, kas galėjo būti, bet nebuvo ir jau niekada nebebus. Užuot su savo raktu ir lagaminu puolęs prie klėtelės, tu dar kiek laiko čia stovėjai lyg įbestas ir spoksojai ne į vieną kurį nors įdomesnį akmenį, bet į visus iš karto. Stovėjai, spoksojai tol, kol jie visi kartu ir pavieniui prabilo:

– Va kas liko iš visų jūsų planų ir vilčių. Tik griuvėsiai. Tik mes, akmenys.

– O KAS TOLIAU?

Nešdamas ne tiek lagaminą ar didelį raktą, bet tą sunkų klausimą, tu pakilai trijų pakopų daugelio kojų per aibę metų nuzulintais laiptais prie klėtelės durų, bet jų atrakinti ir atverti neskubėjai. Įsižiūrėjai, kaip dar niekad atidžiai ir ilgesingai, į Trijų karalių kryželiais ženklintas nepailstančia motinos ranka duris ir prisiminei, kad anksčiau jų lyg nepastebėdavai. Tikriausiai todėl, jog neretai viską užgoždavo tarsi koks slaptas burtažodis, Polio Verleno poezijos posmas, kurį nežinia kodėl dabar, prie durų stovėdamas, pusbalsiu kartoji:

Et je m’en vais
Au vent mauvais
Qui m’emporte
Deçà, delà,
Pareil à la
Feuille morte1.

Tarsi save drąsindamas ar nuteikdamas viskam, ką žmogus gali sutikti šioje, anot mamos, ašarų pakalnėje, posmą, tinkamą visiems rūstaus gyvenimo atvejams, tu pakartojai garsiai ir kažkaip neužtikrintai pakėlei raktą prie spynos, bet jo ir nereikėjo – vos tik alkūne palietei duris, jos pačios paslaugiai atsivėrė. Iš netikėtumo tu atsirėmei petim į staktą ir, apimtas kylančio siaubo, žvelgei į atsivėrusią prietemą, o tavo ausys vis dar gaudė tarsi iš tolo atskrendančius Verleno poezijos žodžius:

Et je m’en vais,
Au vent mauvais
Qui m’emporte
Deçà, delà,
Pareil à la
Feuille morte.

Tie paskutiniai žodžiai tave plėšte atplėšė nuo durų staktos ir tu nei gyvas, nei miręs, baisios nuojautos sukaustytas, įžengei į savo klėtelę. Įžengei ir iš karto klestelėjai ant nežinia kieno ranka sujauktos lovos. Sėdėjai lyg suakmenėjęs. Tik žiūrėjai, tarsi kiekvieną daiktą atpažindamas iš naujo. Viskas čia buvo tas pats ir kartu nebe tas pats. Tas pats stalas ir į stiklainį įstatyta stearino žvakė. Ta pati ir ne ta pati ilga ir siaura viengulė lova, kurią kadaise pusvelčiui pirkai iš Lenkijon išvykstančio Šakarnių dvaro ponaičio Vladislavo Bielinskio. Ta pati ir ne ta pati kita lova, tik daug kuklesnė ir trumpesnė. Ją padirbo vienam iš savo dar nesuaugusių sūnų amžiną jam atilsį tėvas ir kažkokia proga ją perkėlė iš gryčios, kamaros ar seklyčios, kad ji čia lauktų ir pasitarnautų netikėtai užklydusiam svečiui ar naktigulto ieškančiam keleiviui.

Ta pati ir ne ta pati poliruoto medžio skrynia, kurioje tu krovei ir saugojai čia kuriamų apsakymų, apysakų, romanų ir straipsnių juodraščius. Tas pats ir nebe tas pats tarp abiejų lovų ant sienos pakabintas paveikslas, kuriame Šventasis Jurgis, tvirtai sėdintis ant obuolmušio žirgo, ilgu durklu matuoja smako gerklę.

Tas pats ir nebe tas pats vienintelis klėtelės langelis, dieną kviečiantis ir masinantis į platųjį pasaulį, o naktį užmerkiantis akis. Ta pati ir ne ta pati masyvi kėdė, kurios sėdynė apmušta juoda oda, kuriam laikui nustelbė visus daiktus bei visas spalvas.

Ir viskas, ir viskas čia buvo tas pats ir nebe tas pats. Tu sėdėjai, žvelgei į vieną tašką ir bijojai pasijudinti, kad ir tas pats ir ne tas pats nepavirstų tuo, kuo niekada dar nebuvo. Ir vis dėlto pasijudinai ir iš karto tau į akis išgąstingai šoko etažerė. Toji etažerė, kuri dieną naktį būdavo prigrūsta įvairiausių knygų, laikraščių komplektų, žurnalų ir kitokių popierių, dabar barkšojo nuo kojų iki galvos nuoga, peršviečiama lyg iškrauta šieno uorė. Tik ant pačios žemiausios jos lentynos prie kažkokių draikanų ir lupatų gniužulo glaudėsi nežinia kaip čia atsidūrusi kandžių išakėta kumštinė pirštinė.

Sėdėjai, abiejų rankų nykščiais trynei akis ir vis negalėjai atsikvošėti. O kai pagaliau kiek atsipeikėjai ir ėmei blaiviau vertinti padėtį, tas nedidelis klėtelės kambarėlis, kur per visus plyšius dieną lindo karšta saulė ir musių spiečiai, o naktį skverbėsi šalta mėnulio šviesa, arba tvyrojo tvankuma ir vėsa, kur tu kiauras dienas glūdėjai, rašinėjai, skaitinėjai, galynėjaisi su neklusniais savo herojais, dabar staiga tapo svetimas, šaltas, žvarbus, nors už jo sienų tvyrojo viduvasario šiltas, ramus vakaras, siūlantis sielai atgaivą ir poilsį. Suėmęs save į nagą, tu mėginai atsistoti ir ką nors daryti, bet tavo žvilgsnis paskendo etažerės tuštumoje ir tu vėl klestelėjai ant lovos, kuri buvo panaši į neužvožtą grabą.

Tik tada, kai tuščiavidurė etažerė paskendo tamsoje, tu, išėmęs iš stiklainio, uždegei žvakę, užsirūkei ir sumetei, kad vis dėlto reikia kažką daryti, bandyti iki dugno išsiaiškinti. Ir ilgai nebesvarstęs pirmiausia puolei prie tos poliruotos skrynios, kur pastaruoju metu slėpdavai savo juodraščius bei daugiau ar mažiau užbaigtus rankraščius ir kur dabar gulėjo spaudai dar neparengtas pirmasis tavo svarbiausio romano „Kur lygūs laukai“ variantas „Linksmi tarp kryžių“. Puolei, pakėlei antvožą ir ėmei it išprotėjęs naršyti po visus, kiek ten dar buvo, popierius. Naršei tol, kol abi tavo rankos suglebo, ir tu, lyg priešo kulkos pakirstas, atsilošei, įstengęs ištarti tik vieną vienintelį žodelį:

– Nebėr!

Atsiklaupęs ant kelių, sėdėjai ant kulnų prie tos iki galo atlapotos, šalčiu ir baisia netektim alsuojančios skrynios.

Tokį tave, bežadį, sustingusį prie žvakės šviesos, ir užtiko motina. Ne, pirma atskubėjo Rainė kartu su abiem vaikais ir pradėjo paeiliui glaustytis apie tavo kojas ir rankas. Šitų gyvūnų dėmesys ir prieraišumas tave atgaivino, tavo akys praskaidrėjo ir tu pamatei čia pat stovinčią motiną. Ji žvelgė į tave tylėdama, susirūpinusi, viską nujausdama ar suprasdama, reumato suluošintoje rankoje uždegtą lajinę spingsulę laikydama. Jos skausmingas, užjaučiantis žvilgsnis iš naujo pažadino ir tavo kančią, ir tūžmastį:

– Mama, kas čia šeimininkavo mano kambary?

– Kaip – šeimininkavo? – nustebo ji.

– O taip, kad viskas išdraskyta, suversta, išvogta, išnešta.

– Išdraskyta? Išvogta? Dieve mano! Kaip – viskas?

– Visi mano popieriai, knygos, daugelio dienų ir mėnesių rankraščiai. Beveik baigtas romanas. Viskas, viskas… Kaip iššluota. Kas čia landžiojo, siautėjo?

– Nežinau, nežinau, vaikeli, – skausmingai sudejavo motina ir abiem reumato suluošintom rankom tvirtai suspaudė vos vos žybsinčią spingsulę.

Kai išvydai tokią bejėgę, kaip dar niekada, motiną, tavo širdis atsileido, galva ataušo, susitvardė ir tu jau daug ramesniu balsu tarsi pats savęs paklausei:

– Tai kas žino? Kas galėtų žinoti?

– Čiagi arti niekas daugiau negyvena, nesilanko, nesibasto, nebent kokie melioratoriai. Bet tiems nerūpi kažkokie popieriai, knygos ar romanai, – žvelgdama į spingsulę ir žvakę, viena prie kitos padėtas ant stalo, samprotavo motina. Staiga ji, tarsi kažkokios netikėtos minties ar impulso sukrėsta, šūktelėjo: – O va va, prisiminiau, prisiminiau! – ir vėl nutilo, tarsi apgalvodama, kaip tą prisiminimą paversti suprantamais žodžiais.

– Ką prisiminei? – nekantravai tu.

– O tą, sūnaitėli, jog kažkurią čia naktį labai lojo šunys, baubė kolchozo karvės… Teisybę sakant, karvės, negaudamos laiku gerti, nuolat čia baubia, bet tie kaimo šunys tai ne be reikalo draskėsi – kaip seniau, prie miškinių. Kažką, matyt, juto. Į lauką nėjau, ale kiaurą naktį akių nebesudėjau. Tą naktį jie ir galėjo tave apruošti.

– Apruošti? Kaip – apruošti? Ir kas tie jie? – nejučiom tu vėl įsikarščiavai ir kėlei balsą, nors žinojai, kad motina čia niekuo dėta. – Kad ir mama kalbi, anot amžinatilsį tatulytės, kaip šlapias nedega.

– Gal ir taip, vaikeli, senam daug kas kitaip atrodo. Net ir makalu jis kartais pabūna. O va jie – tai visi tie, kurie valdžioj sėdi, arba nuo jos priklauso.

Motinos susirūpinimas, jos graudus ir kartu naivus išvedžiojimas, prisiminimai ir nuogąstavimai tave paveikė it pliūpsnis šalto vandens. Galvoje ir akyse tarsi pašviesėjo, o mintys vėl ėmė vytis viena kitą. Pirmiausia žodis jie tuojau pat pavirto grėsmingu teiginiu: „Jie niekada nesustoja pusiaukelėje.“ Tačiau tu, užuot pasakęs motinai tai, ką sužinojai iš Vytauto M., ėmei klausinėti:

– Ar niekada neteko matyti, kad kas būtų landžiojęs ar šniukštinėjęs po kiemą, diendaržį ar sodą?

– Dieną lyg ir ne. Nebent kokia kolchozo karvių melžėja užsukdavo prie šulinio vandens ar paštininkė su savo rateliu. O naktį?.. Kas ten žino.

– Melžėja? Sakai, melžėja? – tu nusitvėrei tą „melžėją“ ir jau nebepaleidai. – Mamute, tikriausiai ir pavardes tų melžėjų žinai?

– Kur aš nežinosiu, jeigu net kačiuką iš mano rankų viena jų išsinešė, – supratusi, kad nors tuo gali nelaimėliui sūnui padėti, pagyvėjo motina.

– Bet, mamut, man ne tavo kačiuko reikia, o tos melžėjos, kuri ateina vandens, pavardės.

– Kaip čia ją dabar vadina? – susirūpino motina ir stengėsi prisiminti. – Malvina – vardą tai žinau, o pavardė… Gi ta, katra už guculo išėjo. Mat jos pirmasis vyras iš karo nebeparėjo. Tik tiek žinau, kad ta pavardė ne mūsiška: Butrimienė ne Butrimienė… ar?..

– Girdėjau ir aš tokią, – pritarei tu. – Taip, nevietinė.

– Taip ir bus, – apsidžiaugė motina. – Butrimienė, Malvina Butrimienė. O pagal to guculo, to naujo jos vyro pavardę, kaip ji vadinasi, negirdėjau.

– Ir nereikia. Užteks man ir Butrimienės. Kada jos ten pradeda darbuotis?

– Oo, labai anksti – dar saulytei iš miško neišlindus, palaukė jau atgyja. Ar manai eiti pasižiūrėti, paklausinėti?

– O ką daugiau darysi?

– Baisu ir pagalvoti, kada šitaip atsitiko. O dabar, sūnaitėli, šį tą užkandęs, pamėgink nusnūsti.

– Užkandęs? – tu paklausei pats savęs ir tuo pačiu metu pamatei ant stalo, kur stiklainyje degė žvakė, pieno puodelį, balto sūrio gabalėlį ir pusę batono. Tavo žvilgsnį pasekė ir motina, ji kone sielvartingai šūktelėjo:

– Dieve mano, tai tu, vaikeli, taip ir nieko neuždėjai ant danties? Ir pienas, ir sūris, ir tas pyragas taip ir… liko. Nesivalgo?

– Sotus, mama, nuo viso šito, – dūrei pirštu į atdarą skrynią, peršviečiamą etažerę.

– Ir labai reikalingi tau buvo tie daiktai – tos knygos, tie raštai, tie visi popieriai?

– Dėl jų aš ir atvažiavau.

– Dieve tu mano! Tik dėl jų! Ir nebėra.

– Na, žinoma, ir dėl tavęs, mamut.

– Žinau, žinau, vaikeli, tu per visą vasarėlę man padedi gyventi. Ką gi aš be tavęs ir visų jūsų viena daryčiau?

– O dabar eik, mamut, pailsėti. Jau po dvyliktos.

– Kur aš nueisiu, kai taip neramu dėl tavęs?

– Tai sėskim abu ant slenksčio ir nerimaukim, – nevykusiai pajuokavai ir sučiupai puolančią prie žvakės liepsnos peteliškę. – Kol mes čia dabar gaišim, visus naktinius klajūnus sukviesim į žūtį.

– Gal ir taip, vaikeli, – pagaliau nusileido ji. – Einu. Labanakt.

Kai šiltoje vasaros prieblandoje nušlepsėjo motinos kaliošai, tu uždarei duris ir vėl klestelėjai ant lovos. Smūksojai toje kadaise iš pono Bielinskio pirktoje lovoje ir niekaip neįstengei surikiuoti pakrikusių minčių, kurios lyg išgąsdintų bičių spiečius vis plaikstėsi, sukosi virš nepradėto valgio ant stalo. Šis jų išgąstis ir neryžtingumas tave ir nervino, ir guodė. Kažkokia beprasmiška kova visų su visais ar dar kažkas panašaus. Susiradai degtukus, cigaretę ir užsirūkei. Degantis degtukas pats iškrito iš tavo rankų. Iškrito ir pasislėpė tarp popierių, kuriuose buvai suradęs pavogto romano pavadinimą – „Gyvi“, ne, „Linksmi tarp kryžių“. Vos tik tai prisiminei, pliūptelėjo liepsna. Iš pradžių tu į ją žiūrėjai susidomėjęs, net grožėdamasis. Tik tada, kai liepsna pasiekė tavo koją, tu pašokai ir ėmei trypčioti. Bet jau buvo per vėlu. Ugnis lyžtelėjo ir kitą popierių gniužulą. Tu čiupai pieno stiklainį ir… ant ugnies, ant ugnies. Kažkas graudžiai suinkštė ar čirkštelėjo ir tau į nosį pašoko troškus dūmų ir garų kamuolys. Tu užsikosėjai, nusičiaudėjai – vieną, kitą kartą – atlapojai iki galo duris ir kurį laiką žvelgei į melsvai pilką tamsą. Ir tol, kol pats joje ištirpai. Tave pažadino keista, neregėta negirdėta būtybė. Nei žmogus, nei beždžionė: žema plaukuota kakta, piktai žvairuojančios akys, plati nosis išverstom kruvinom šnervėm, dvišakas smakras ir gaurai ant galvos, smakro, skruostų, krūtinės, pilvo ir visų galų. Stovi, spokso ir vaiposi.

– Kas tu toks būsi? – klausi.

– Ne būsiu, o esu, – piktai atkerta.

– Tegul ir taip, – nusileidi tu. – Tai kas esi?

– Esu tavo likimas.

– Bet man nereikia tavęs.

– O man reikia ir reikės, – vypteli jis.

Tu pakėlei kietai sugniaužtą kumštį ir paklausei:

– O šito ar nereikia?

– Tai priklauso nuo tavęs.

– Jeigu jau šitaip, tai, – ir tu smogi į tą idiotiškai besivaipantį snukį, tačiau tavo kumštis, užuot į ką nors atsitrenkęs, paskęsta tuštumoje. Tu užsimoji dar kartą ir dar kartą, ir dar, bet tavo kumštis vis nepasiekia jokio tikslo, vis paskęsta tuštumoje. Kai tu bekumščiuodamas pavargai ir išsisėmęs sukniubai lovoje, visame tavo kūne, it kokiame šulinyje, nuskambėjo kažkieno ištarti žodžiai:

– Fato regimur (Esame likimo valdomi (lot.).

Pabudai išmuštas šalto prakaito ir dar minutę kitą negalėjai atplėšti akių nuo tos keistos, niekada neregėtos būtybės, kuri spoksojo ir idiotiškai vaipėsi. Tave atgaivino tik plačiai atvertos klėtelės durys, pro kurias plūdo ankstyvo ryto vėsa. Joje, toje vėsoje, išsimaudęs nuo galvos iki kojų, tu padarei išvadą, kad visą gyvenimą laimės neturėjai, bet nelaimę nešei po skvernu tarsi vogtą daiktą. Tada nusipurtei nuo galvos sapno vaiduoklį ir, užuot bėgęs, kaip seniau, prie šulinio nusiprausti, čiupai patogesnę lazdą šunims atbaidyti ir tiesiausiu keliu patraukei į melžėjų stovyklą, kur skambėjo indų garsai ir moterų balsai. Saulė jau buvo išlindusi iš miško. Nesunkiai suradai tą Malviną Butrimienę, senyvą moterį, kurios juodi antakiai kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo žilų plaukų, ir sužinojai, kad ji pati, eidama melžti karvių, matė, kaip du bernai nuo Yslikio pusės didžiuoju „pavadavu“ grioviu link miško tempė po didelį sunkų lagaminą. Iš kur jie tuos lagaminus vilko, ji nežinojo, bet kad anie slapstėsi, iš karto buvo matyti, nes, išlipę iš to griovio, lyg šernai sulindo į mišką.

Tu be kvapo parlėkei atgal į savo klėtelę ir ėmeisi darbo. Kokio darbo? Ogi tiesiog sizifiško – atrasti ir surūšiuoti tai, kas nebeatrandama ir nebesurūšiuojama.

Čia, šioje klėtelėje prie kapelių, buvo trilogijos „Kur lygūs laukai“ pirmosios dalies „Linksmi tarp kryžių“ juodraštis.

Nebėr!

Čia buvo „Naujasis Įstatymas“. Nebėr!

Čia buvo Kristijono Donelaičio „Metai“ su puikiomis dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno iliustracijomis. Nebėr!

Čia buvo Antano Baranausko „Anykščių šilelis“… Bet vos tik tavo ausyse nuskambėjo į atmintį įstrigusios nuostabios eilutės:

Ne taip staugia platus plentas,
Gniaužtas diližonais,
Kaip vaitoja mūsų broliai
Po svetimais ponais…

Nebėr!

Čia buvo Maironis…

Paimsim arklą, knygą, lyrą
Ir eisim Lietuvos keliu!

Nebėr!

Čia buvo Žemaitė su savo Petru Kurmeliu. Čia buvo Jonas Biliūnas. Čia buvo Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“. Čia buvo Vincas Krėvė-Mickevičius, Antanas Vienuolis, Balys Sruoga, Kazys Binkis, Vincas Mykolaitis-Putinas. Nebėr! Čia buvo Bernardas Brazdžionis, Antanas Miškinis, Jonas Kossu-Aleksandriškis. Nebėr! Čia buvo Kazys Boruta. Nebėr! Teofilis Tilvytis liko. Bet tik tavo galvoj. Argi galėjo dingti poetas, kuris eilėraštyje „Draugams“ rašė:

Kaip ir jūs – aš šiandien laimingas
Po penkiolikos žvaigždžių dangum.
Komunistams turiu būt dėkingas,
Kad tapau pilnaverčiu žmogum.

Juo labiau niekur negalėjo dingti Saliamutė, užraukusi savo poemą apie Josifą Džiugašvilį tokiu ditirambu:

Ir sklinda apie jį plačiai
Legendos po pasaulį,
Galingi Stalino pečiai
Laužia vartus į saulę.

Argi galėjo nuo Teofilio ir Salomėjos atsilikti 1940 metais Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos švietimo ministru tapęs Antanas Venclova. Žinoma, negalėjo.

Elektra ir kosminės kelionės.
Nuostabūs mūs šimtmečio takai.
Kokie dideli darbai ir žmonės.
Kokie šviesūs miestai ir laukai.
Leninas – lyg švyturys liepsnotas,
Mūs epochos sąžinė ir protas.

Šie užsilikę galvoje poezijos posmai tau priminė, kaip jau ne kartą, kad ir tu po dvidešimties metų didvyriškos tylos neišvengei savo apsakymų rinktinėje „Senis po laikrodžiu“ kompromiso su sąžine, kai vienoje novelėje meniškai įprasminai Lenino idėjos išliekamumą. Suprantama, tu dėl to vėliau ėdei ir graužei save. Ir norėdamas reabilituotis, tu stengeisi atsilyginti bent tuo, kad dar uoliau ėmei sovietinėje santvarkoje ieškoti pažeidžiamiausių vietų. Tau daug padėjo rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas ir jo traktatas „Filosofija neravenstva“, kuris leido tau padaryti net tokią išvadą: Karlas Marksas, kuris visai neišmanė žmonių psichologijos, pasišovė juos vesti į rojų. Pažeidžiamiausių sovietinės santvarkos pusių ieškojimas ir suradimas, kaip antai: žmogiškosios prigimties ignoravimas, žmogaus iniciatyvos ribojimas, kruvinas savos santvarkos eksportas į kitas šalis, nukariavimų politika, ginklavimosi varžybos, – padarė tave savotišku pranašu. Viename pokalbyje 1975 metais su dramaturgu Juozu Grušu ir rašytoju Leonu Zaleckiu pareiškei, kad Sovietų Sąjungos agonija prasidės už dešimties metų.

Šie nuotaiką keliantys ir padrąsinantys prisiminimai tave kiek pradžiugino, tačiau atidesnis žvilgsnis į ištuštėjusią etažerę sugrąžino į rūsčią realybę. Čia buvo keturi didžiuliai „Weltgeschichte“ tomai. Nebėr! Čia buvo didžiulė it mišiolas knyga „Reclum praktisches Wissens“ su nuoroda, kiek ji sveria. Nebėr! Čia buvo Frydricho Nyčės „Also sprach Zarathustra“. Nebėr! Čia buvo knyga apie Rusijos Spalio revoliuciją „Als wäre es nie gewesen“. Nebėr! Čia buvo „Sturm über Masuren“. Nebėr. Čia buvo Prospero Merimė „Baltramiejaus naktis“. Nebėr. Čia buvo Pjero Lotió „Islandijos žvejys“. Nebėr! Čia buvo Šatobriano „Atala“. Nebėr! Čia buvo Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Nebėr! Čia buvo Henrikas Ibsenas, Knutas Hamsunas. Nebėr! Čia buvo Aleksandras Solženicynas, jo „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Nebėr!

Čia buvo trejų metų krikščionių demokratų dienraščio „XX amžius“ komplektai. Nebėr! Čia buvo vokietmečio dienraščiai „Į laisvę“, „Ateitis“. Nebėr! Čia buvo kelerių metų žurnalai „Ateities spinduliai“, „Ateitis“, „Liurdas“, „Pranciškonų pasaulis“, „Misijos“, „Karys“, „Trimitas“, „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Kūryba“, „Varpai“, „Savaitė“, „Pavasaris“, „Vyrų žygiai“. Nebėr! Čia buvo keli latviško žurnalo „Atpūta“ numeriai. Nebėr! Čia buvo vokiečių „Adler“, „Signal“, „Ostland“ giliaspaudės numeriai. Nebėr! Ir tai dar ne viskas. Kiek čia buvo dar tų visokių laikraščių, savaitraščių: pradedant nuo „Mūsų laikraščio“ bei „Ūkininko patarėjo“, baigiant užsienio lietuviams skirtu leidiniu „Lietuviai“. Nebėr!

– Nebėr! Nebėr! Nebėr! – tu lingavai galvą ir vis kartojai tą žodį it budistas kokią mantrą, nejučiomis gniaužydamas ir maigydamas etažerėje surastą kumštinę pirštinę, kurią kadaise tau ar kam kitam numezgė amžiną jai atilsį tatulytė.

Nusipurtęs nuo rankų kone draikanomis ir dulkėmis tapusios pirštinės likučius, tu, tarsi kam paaiškindamas ar net pasididžiuodamas, ištarei:

– Čia buvo ir tokios literatūros, už kurią galėjai gauti dvidešimt penkerius metus belangės arba kulką į pakaušį.


Motinos nerimas

– Su kuo tu čia, vaikeli, taip baisiai šneki? – pravėrusi duris ir dar neperžengusi slenksčio, susidomėjo motina.

– Šneku pats su savim, – tu nė nebandei slėpti savo liūdnos nuotaikos.

– Ir taip baisiai, sūnaitėli?

– Kitaip nebeišeina, kai pats baisus darbas taip šnekėti verčia.

– Tai tu, sūnaitėli, dėl viso šito jau ir melžėjas suspėjai aplankyti?

– O ką daugiau darysiu – skęstantis, kaip sakoma, ir už šiaudo griebiasi. Tik iš kur mamutė jau spėjai sužinoti?

– Gi iš jų pačių, – tai viena, tai kita užeina, arba aš pati kurią nors sulaikau pro šalį skubančią ir sužinau. Negi galiu nežinoti, kas mano vaikui atsitinka. Šiandien tik knygos ir žurnalai, rytoj kas bus?

Po tokių motinos žodžių tau nusmelkė visą kūną nuo galvos iki kojų – ar jai sakyti, ar ne, kas atsitiko Vilniuje ant Tauro kalno? Ir tu kone per jėgą prikandai lūpą.

Bet tai pastebėjo motinos akys:

– Ar dar, Jonikėli, norėjai kažką pasakyti?

– Mamai užtenka ir savų rūpesčių, o dar čia… – numykei tu, nebežinodamas, kaip užbaigti tą slidų pokalbį.

Tu ėmei dar atidžiau, skrupulingiau kontroliuoti savo mintis ir žodžius, kad neužduotum motinai širdies, nejučiom išsitaręs apie tai, kas tau dieną naktį nebeduoda ramybės. Bet vis tiek kokia nors užuomina apie tai netikėtai pralįsdavo. Ypač tai pajutai po to, kai motina paklausė:

– Ar ką sužinojai iš melžėjų?

– Nieko gero, nors, kita vertus, dabar geriau nieko nežinoti, negu per daug žinoti.

– Ką per daug žinoti? – tuojau pat sunerimo motina. – Ką tu nori, Jonikėli, tuo pasakyti? Kad tu žinai daug daugiau, negu gali pasakyti? Ar šitaip?

Motinos įprotis apie savo vaiką kuo daugiau žinoti, nepaleisti jo iš akiračio tave visada trikdė ir net varžė, bet dabar prie viso to dar prisidėjo ta kraupi paslaptis, kurią, norint negadinti mamos nervų ir sveikatos, dar ilgai teks slėpti. Tai tave tiesiog prislėgė. Todėl kalbant su ja tau žodžius teko rinkte rinkti.

– Kaip čia tau, mamut, pasakius… ne visai taip. Kai per daug apie ką nors žinai, visada lengva ne taip pasakyti ar ką nors pagražinti. O aš, mamut, to nenoriu ir negaliu. Nenoriu, kaip kiti, kiškio paversti kipšu.

– Kokio čia dabar kiškio tu, vaikeli, nenori paversti kipšu? – susirūpino motina. – Ar to, kuris čia, ko gero, ne vieną naktį klėtelėje šeimininkavo? O gal iš tų melžėjų ką nors negero sužinojai?

– Butrimienė matė, kaip du bernai didžiuoju grioviu į mišką tempė sunkius čemodanus.

– Ir tik tiek?

– Kol kas tiek. Tiesą pasakius, daugiau ir nesitikėjau.

– O apie tą kiškį ir kipšą ką tu norėjai pasakyti? – nepamiršo motina.

– O tą, kad kiškis savo šešėlį palaikė kipšu, pametė galvą, šoko bėgti ir bėgdamas visiems šaukė, jog dangus griūva. Va tą ir norėjau pasakyti. Baimės akys plačios.

– Gal ir tą, gal ir taip, sūnaitėli, bet mano nuojauta ir širdis sako, kad tu, šitaip gražiai ir vaizdingai, anot Karolio Indrės, kalbėdamas, tik išsisukinėji, – nenusileido motina. – Tai kaip ten iš tikrųjų yra? Be visų tų kiškių, kipšų ir šešėlių?

– O iš tikrųjų, mamut, jeigu taip nori žinoti, visur, kur jie įkiša savo kruvinas letenas, lieka tik griuvėsiai ir pelenai.

– Kas tokie jie?

– Tie, kurie nemiega nei dieną, nei naktį ir kuria mums visiems rojų. Ir pati mamutė neseniai juos išvardijai. Argi ne?

– Tegul būna ir taip, kaip sakai, bet išvardijau, anot tavęs, iš tavo sakymų ir iš tavo parodymų, o ne iš savo sapnų.

– Ir aš, mamut, apie juos ne tiek žinau, kiek jaučiu.

– Tai kas dabar žino ir kas bus toliau?

– Pradžia jau yra, o kas toliau bus, vienas Dievas težino.

– Tą, kad vienas Dievas žino, ir aš suprantu, bet aš norėčiau iš tavęs išgirsti ir tai, ko tu dar man nepasakei ar bijai pasakyti, – vis nesiliovė tave kamantinėjusi motina.

– Kodėl mamutei atrodo, kad aš kažką slepiu, nenoriu pasakyti?

– Negi aš žinau, vaikeli, kodėl – širdis taip sako. O motinos širdis – kaip koks barometras. Ar tu nesapnuoji ko nors negero?

– Sapnuoju. Ir dar kaip sapnuoju. Kitą naktį net po kelis sapnus, bet nepasakysiu, kad koks nors sapnas verstų iš lovos, rikdytų ar virkdytų.

– O apie ką dažniausiai sapnuoji? Ar įsidėmėjai?

– Apie partizanus.

– Tuos miškinius, miško brolius?

– Tuos, prieš kuriuos visi mes esame ir ilgai dar būsime kalti.

– Dieve mano, ir po tiekos metų! Dar vis juos? Labai jau jų kančios įsiėdė iki gyvo kaulo. Nesistebiu. Ir aš nuolat matau juos sapne. Ypač tuos, kurie tempė į mišką tavo brolį Valančiuką. Prisimeni? Paskui vieną jų greit nušovė. Petrėlio sodyboj.

– Kaipgi neprisiminsi ir to, kai šitaip kagėbistai ir stribai, amerikonų apauti, paliuobti ir apginkluoti, šėlo, o miškiniai prieš juos ėjo kone plikom rankom.

– Ir dar – kone basi, – sutvirtino tavo žodžius motina. – Juk ir aš pati jiems atidaviau tavo, sūnaitėli, amžiną jam atilsį tetės aulinius čebatus.

– Nežinojau.

– Mat tu jau buvai Vilniuj ir negalėjai apie viską žinoti.

– Bet aš, mamut, puikiai ir ten žinojau, kad už viską, ką okupantai čia darė, kaltas ne tik Stalinas, bet ir Ruzveltas, Čerčilis, Trumenas… Argi ne jie šitą raudonąjį marą ant mūsų užleido?

– Apie visa tai, ką mes dabar čia šnekam, tik tu, Jonikėli, neprasitark, kai nežinai, kas tavęs klauso.

– Stengiuosi, mamut, bet ne visuomet pavyksta.

– Nepamiršk, žinok, vaikeli, kad ir sienos dabar ausis turi.

– Žinau, gerai žinau, mamut, bet meluoti neapsiverčia liežuvis. Ir tada aš jiems, tiems, kurie valdžioj, būnu kaip kokia ašaka burnoj ar rakštis uodegoj.

– Kokia ašaka, kokia rakštis? Negali aiškiau, vaikeli?

– Na, sakykim, deguto lašas, kuris sugadina medaus statinę.

– O tu, vaikeli, negali tuo lašu nebūti?

– Aš gi sakiau, kad neapsiverčia man liežuvis meluoti. To neišmokau ir nesimokysiu.

– Tegul ir nesimokysi, tegul ir liežuvis neapsiverčia, bet galima pasakyti, arba parašyti vietoj kvailas kaip nors kitaip, na kad ir susipykęs su savim ar koks dvasios ligonis.

– Gal ir galima, bet ne visuomet sąžinė ar koks šventas pyktis leidžia niekadėjui sakyti, kad jis geradėjas.

– O kaip, Jonikėli, ta valdžia tave ir kitus pasiekia ir baudžia?

– Visaip. Jos rankos ilgos ir klastingos. Pasiekia per radiją, laikraščius, televizijas, visokius pasitarimus, susirinkimus, tuos plenumus…

– Kas tie plenumai?

– Kai vienas, koks galingesnis, pjudo, o kiti, mažesni ir piktesni, puola ir loja, ir kanda.

– Negi ir šitaip būna?

– Ir šitaip, ir dar gražiau būna. Svarbiausia tiems, kurie pjudo, kad tas puolamasis būtų įvarytas į kampą ir ten pasijustų vienas kaip pirštas. O vieną paskui lengva apvynioti apie pirštą.

– Ir tave, sūneli, vyniojo apie tą pirštą?

– Vynioja visus, mamut, kurie ant pečių dar savą galvą nešioja. O aš jiems – pagrindinis tarybinės tikrovės juodintojas.

– O tu, vaikeli, negali būti ne pagrindinis tas… juodintojas?

– Juodintojas, mamut, nors čia tinka ir judintojas. Protų.

– Negi ne tas pats – per piemenį ar ganyti: judinti žmones prieš tarybų valdžią ar tą valdžią juodinti? – savaip supratusi, nenusileido motina. – Tad negali, vaikeli, kitaip – nei juodinti, nei judinti?

– Stengiuosi, bet ne visada taip, kaip norėtum, išeina. Matyt, aš taip iš prigimties užprogramuotas.

– Ką tai reiškia?

– Reiškia, mamut, kad viską, ką aš darau, bent polinkį taip daryti, paveldėjau iš tavęs ir amžiną jam atilsį tetės. Gal net iš senelių.

– Bet, vaikeli, paveldėti galima ir ligą.

– Ne, mamut, čia ne liga, o tik teisybės ieškojimas.

– Suprantu, suprantu, vaikeli, kad obuolys negali toli nuo obels nukristi, – skarelės kampu motina nusišluostė ištryškusią ašarą. – Tai ko dabar belieka laukti, tikėtis, jeigu jau šitaip?

– Belieka laukti ir tikėtis giedros, šviesesnės dienos.

– Betgi žmonės žino ir sako: „Kol saulė patekės, rasa ir akis išės.“

– Sako, bet tie žmonės, kurie sako, žino ir tai, kad tas, kas gyvena nuolat persirydamas, negali ir nesprogti.

– Tegul ir taip – viskas Dievo valioj.

Tu atsikėlei, priėjai prie motinos, sėdinčios ant klėtelės slenksčio, ir pasakei:

– O dabar, mamut, aš padėsiu tau atsistoti ir eisime ko nors užkąsti.

– Viešpatie tu mano, – va tai gražiausia! – aš čia sėdžiu lyg kumelės pamergiuose, o vaikas po tokios kelionės ir nakties dar be pusryčių, – ir ji, stuktelėjusi į grindis lazda, atsikėlė, priėjo prie tavo lovos, papurtė kaip kadaise pagalvę, kad ji būtų minkštesnė, švelnesnė, ir ant grindų nukrito knyga.

Tu pakėlei tą vienintelę paliktą knygą ir balsu perskaitei:

– „Kaip grūdinosi plienas“. Nikolajus Ostrovskis.

Nežinia kiek laiko tu žvelgei į tą lyg per stebuklą čia atsiradusią knygą ne tiek susidomėjęs, kiek apstulbęs, neįstengdamas ištarti nė vieno žodžio. Tik galvoje mintys viena kitą vijo.

– Iš kur ir kaip ji čia atsidūrė? Ar vagys ją atnešė, ar tu pats lyg žaibolaidį, it kokį perkūnsargį, tarp visų cenzūros pasmerktų skaitalų įkišai? Ir kodėl tie ją čia paliko? Kad konkrečiai parodytų, kokias knygas tarybinis rašytojas privalo rašyti ir skaityti? Jį turi dominti ne koks fašistuojantis Frydrichas Nyčė, o bebaimis komunistas, šviesios ateities pranašas Nikolajus Ostrovskis. Ar duoda suprasti, kad tarybinė valdžia dar tavęs nepasmerkė, nors ir apšaukė kaip pagrindinį tarybinės tikrovės juodintoją? O kad iš tikrųjų taip, tebūnie liudytoja toji knyga, kuri akivaizdžiai tau įrodys, jog apsiginklavusiam Lenino idėjomis žmogui nieko nėra negalima. Tarybinė valdžia negailestinga tik klasiniam priešui – kapitalistui, kontrrevoliucionieriui ar buožei, bet atlaidi tokiam vargetai kaip tu, kuris savo vasaras parduodavo buožėms, kad žiemą galėtų atsisėsti mokyklos suole. O visa tai, kas jau atsitiko ant Tauro kalno, tepriverčia tave susimąstyti ir reikiamas išvadas padaryti.

– Ar ir tu, Jonikėli, pats su savimi pasikalbi ir pasitari? – atėjusi kviesti pusryčių nutraukė tavo monologą motina, kurią tu per tą Nikolajaus Ostrovskio knygą „Kaip grūdinosi plienas“ buvai ir pamiršęs. – O aš maniau, kad tik aš viena šitaip su savim „pasirokuoju“.

Tu krūptelėjai tarsi užkluptas nusikaltimo vietoje ir ėmei nevikriai, atkišęs motinai surastą knygą, ne tiek aiškinti, kiek teisintis.

– Tai va, mamut, šita knyga mane prakalbino, privertė padiskutuoti patį su savim. Tai ji kalčiausia, kad pusryčiai ataušo.

Motina paėmė knygą ir balsu perskaitė pavadinimą:

– Kaip grūdinosi plienas, – o grąžindama tau knygą nusprendė: – Tai tikriausiai Kaziuko knyga. Kas gi daugiau, jei ne kalvis, grūdins tą plieną.

Tu nepanorai motinai aiškinti, apie kokio plieno grūdinimą toje knygoje rašoma, manei tuo šneką ir baigti. Tačiau motina, kai ėjot po pusryčių, vėl tavęs paklausė:

– O kas Vilniuje ant to Tauro kalno atsitiko?

– Iš kur, mama, tą kalną ištraukei?

– Iš tavo paties, Jonikėli, žodžių.

– Argi? Iš mano žodžių? Negi aš taip sakiau?

– Sakei, sūnaitėli, kalbėdamas su savimi sakei. Ar valdžia pamiršo, kas ant Tauro kalno atsitiko?

– Tauro? Aa… gal ir sakiau, – prisiminęs, kad ant Tauro kalno yra ne tik Profsąjungų, bet ir Santuokų rūmai, pasijutai išgelbėtas – užuot aiškinęs, kas atsitiko tau ant Tauro kalno, tu dabar galėsi motinai papasakoti apie valdžios šventvagystę, padarytą Liuteronų kapinėse, kurių vietoje iškilo Santuokų rūmai.

Kai pradėjai pasakoti šią liūdną Liuteronų kapinių išniekinimo istoriją, pirkiniais nešinas atėjo tavo brolis kalvis Kazys – jis su žmona Veronika gyveno už kokio kilometro. Brolį atlydėjo visa nykstančios sodybos kačių giminė – Rainė, jos subrendusi duktė, šios keturi įvairiaspalviai mažyliai. Tu, užuot pasisveikinęs su broliu Kazimieru, neiškentęs pasičiupai vieną po kito it aksomas švelnučius kačiukus, bet mama vėl prašneko apie tą įtarimą keliančią knygą:

– Ar tu, Kaziuk, nepasigedai knygos, kur aprašoma, kaip grūdinosi plienas?

– Apie kokią knygą, mama, kalbi?

– Apie tą, kurią paliko net vagys, žinodami, kad ji reikalinga tik kalviams.

– Neee, aš tokios knygos neturėjau, net negirdėjau, kad tokia namie buvo.

Bet visų jūsų dėmesį nuo knygos „Kaip grūdinosi plienas“ atitraukė ežiukas, nežinia iš kur čia atsiradęs ir ėmęs kartu su kačiukais vaišintis.

– Štai kaip gražiai jie sutaria, – pasigėrėjo svečias, rodydamas į gyvūnų šeimynėlę, susirinkusią prie pieno dubens.

– Man, vaikeliai, baisu, kad tos mielos katytės, kurios taip gražiai sutaria su ežiuku, dar draugiškiau elgiasi su mano kankintojomis žiurkėmis, – motina vis negalėjo pamiršti jai skaudžios temos. – Visos mano katės, didelės ir mažos, tūnojo kaip pelės po šluota, kai žiurkės ant stalo ir net mano lovoje kadrilį šoko.

Motina ir tavo brolis Kazimieras įsileido į šnekas apie visagalę melioraciją, žiurkes ir kates, o tau vis neišėjo iš galvos tai, ką išvydai savo klėtelėje. Bet netrukus viską užgožė Nikolajus Ostrovskis ir jo knyga „Kaip grūdinosi plienas“, kuri buvo pakišta po pagalve, atrodo, vien tam, kad būtinai ją pastebėtum ir apie gyvenimą susimąstytum. Vadinasi, jie… šitie viską čia naršė, vertė, ieškojo antisovietinių raštų, tai yra įkalčių, idant galėtų tave patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba… Ir koks buvo jų džiaugsmas, kai surado didelį pluoštą rankraščių, pavadintų „Linksmi tarp kryžių“. Bet ir to jiems neužteko: į lagaminus ar į maišus kišo, grūdo viską, kas jiems atrodė įtartina ar vertinga. Net įstiklintą paveikslą „Begemotų medžioklė“, kuriame grakštūs it balerinos raudonomis lūpomis juodukai ilgomis ietimis badė didžiulį riebų gyvūną, kupinomis ne tiek siaubo, kiek liūdesio akimis. O va šitą knygą (tu niekaip negalėjai prisiminti, kad būtum kada nors ją pirkęs ar gavęs kaip dovaną) jie pakišo dėl makabriško humoro ar vadovaudamiesi kažkokiais kitais sumetimais? O gal – kaip netekties sukrėstos sielos ramintoją? Žodžiu, skaityk, mąstyk ir įsidėmėk, kuo būtina vadovautis, jeigu nori gražiai, laimingai ir turtingai Tarybų Lietuvoje gyventi.

Taip tai taip, o toliau, o vėliau kas tau bus? Bus, bus… Ypač jeigu nepaklausysi sveiko proto ir nesiliausi ieškoti teisybės ir dairytis į Vakarus. Jeigu vis dar rašysi knygas, kuriose kiekvienas puslapis šaukte šaukia: „Audiatur et altera pars!“ Ką gi tai reiškia? Ogi štai ką: kas melu sukurpta, teisybe bus sugurinta. Tad ar jie gali laukti, kol kita tokia knyga išvys dienos šviesą? Ne! Ir dar kartą ne! Todėl vieną gražią dieną… ne, ne dieną, bet naktį ateis, atsirakins duris, arba įsilauš ir tave nušaus, papjaus, pakars. Arba paskers kaip kokį meitėlį. Arba išveš į mišką, pririš prie medžio. Ir dar, ko gero, prie pat didelio skruzdėlyno. O kam pagaliau yra „psichuškos“? Argi ne tokiems kaip tu? Jie gali bet ką tau padaryti. Nesiceremonija nė su kunigais, kad ir kokie jie būtų populiarūs. O ar sunku jiems ir tavo klėtelę padegti? Su visu gyvu ir negyvu inventorium? Atlėks kurią naktį motociklu ar moskvičium, užrems duris, aplies benzinu ir – ugnis. Pro langą neišlįsi – jis per mažas.

Kai mama ir brolis Kazimieras nuėjo prie šulinio, kurio svirties galas neseniai nežinia kodėl nulūžo, o vanduo, slėsnesnes žemes numelioravus, kone prapuolė, tu nepastebimai nuslinkai prie savo klėtelės ir atsisėdai ant slenksčio. Iš pradžių klauseisi sodraus bičių dūzgimo, paskui įsižiūrėjai į per kelerius metus čia suverstą didelių ir mažų akmenų, surinktų ūkio laukuose, krūvą. Akmenys turėjo tapti naujo gyvenimo pamatais, bet dėl visų tų okupacijų, karų ir negandų netapo ir tikriausiai niekada nebetaps. Žvelgei tu į tuos akmenis, kurių ne vieną ir tu čia atgabenai, ir niekaip negalėjai atsikratyti minties, jog dar taip neseniai kiekviena diena, praleista tėvų sodyboje, stiprindavo tavo dvasią, bet nuo šios dienos ir čia tave persekios netikrumas, mirtino susidorojimo laukimas. Ir visi tie akmenys, taip kruopščiai ir meiliai rinkti tėviškės laukuose, vis didėjančiu sunkumu užgulė tavo krūtinę. Norėdamas juos bent valandai nuo širdies nusimesti, tu iš pradžių vaikštinėjai po kiemelį, diendaržį, sodą, o paskui mėginai kūną ir sielą kamuojantį laiką prisijaukinti darbu: paėmei rašiklį, brūkštelėjai juodu ant balto žodį kitą – metei; paėmei dalgį, išvarei pakluonėje pradalgę kitą – metei; paėmei kirvį, perskėlei prie buvusios brolio kalvės pliauską – metei; paėmei šakes, sukrovei pradžiūvusį šieną į kupetą – metei; paėmei grėblį, patraukei juo per ką tik tavo rankų suguldytą pradalgę – metei… Ir taip toliau, ir taip toliau – paimi, meti, paimi, meti… Ir viskas, kad ir ką paimtum, krinta iš nagų. Ir nė pats nepajutai, kaip atsidūrei kapeliuose. Sustojai prie ąžuolinio kryžiaus, paženklinto skardoje prie kryžiavonės iškirstais ar iškirptais metais – 1880. Sustojai ir tavo žvilgsnis nuo kryžiaus nusileido prie judančio jazmino lapo. Tokia tyla, ir tas judantis lapelis. Ne drebantis, ne virpantis, o būtent – judantis. Taip švelniai, ramiai, tarsi sveikas miegantis kūdikis kvėpuotų. Paliesti? Ne. Tegul sau juda, tegul sau kvėpuoja. Juk čia švedmečiu mirusių nuo bado ir maro vaikų amžino poilsio vieta. Tegul sau ilsisi. Tegul sau miega. Tik saulė nemiega. Įkopusi į zenitą, ji, besismagindama tavo bejėgiškumu, tvieskė akinančia šviesa.

Pats nepajutai, kaip atsiradai prie pirtelės ant Yslikio kranto. Atsargiai statydamas kojas užžėlusiu takeliu, tu sustojai prie pirtelės persimetusių, sandariai nebeužsidarančių durų. Pirmiausia tavo žvilgsnis nukrypo į langelį, mažytį stačiakampį, beturintį tik pusę apmusijusio stiklo, už kurio buvo matyti išakijusio nuzulintais kampais muilo gabalėlis. Kieno rankos jį paskutinį kartą lietė? Motinos? Tėvo, mirusio prieš daugelį metų? Brolių? Sesers? Nesvarbu! Niekas dabar nesvarbu, kai tu čionai atvažiavai ramybės ieškoti, tačiau suradai netikrumą ir fizinio susidorojimo grėsmę. O dar ta saulė! Kaip pasamdyta.

Tavo mintis apie nelinksmą praeitį ir liūdną dabartį nutraukė motinos kvietimas pietauti. Nors ir nejutai ypatingo alkio, bet sėdai prie stalo vildamasis ne tiek pasisotinti, kiek užsimiršti. Juo labiau, kad mama gamino gardžiausius pasaulyje šaltibarščius. Bet kuris valgis, paruoštas motinos, įgaudavo nepaprastą, nuostabų, tik tiems namams, kur ji gyveno ir darbavosi, būdingą skonį. Tačiau šį kartą mama tave sutiko nerimą keliančiais klausimais. Jai prieš akis vis stovėjo ir vaidenosi tas Tauro kalnas. Vos tik nurijai šaltibarščių šaukštą, tave kone pritrenkė motinos klausimas:

– Aš ne viską išgirdau ir supratau, kai tu, sūnaitėli, kalbėjai apie tą kalną ir kapines, kurias išniekino komunistai. Kaip ten iš tikrųjų buvo?

– Kas išniekino – komunistai ar jų pakalikai – aš nežinau, – nenoriai aiškinai. – Žinau tik tiek, kad dabar ten ant mirusiųjų kaulų stovi Santuokų rūmai.

– Tai tie rūmai, kur vyras ir moteris, sueidami kartu gyventi, vienas kitam prisiekia? Namas, kuris bolševikams atstoja bažnyčią?

– Žinoma, taip.

– Negi jiems nebuvo kitos vietos?

– Buvo, kur nebus – Vilnius ne sala vandenyne. Tik bolševikai labai norėjo parodyti, kad jiems ant visko nusispjaut. Ant visų tų papročių, prietarų. Juo labiau ant vokiečių, kurių tuose kapuose daugiausia ir gulėjo. Bent taip liudija užrašai, tos epitafijos ant kryžių ir paminklų, – tu ėmei daugiau kalbėti, aiškinti negu valgyti. – Bolševikams vokiečiai ilgą laiką buvo ne žmonės, tai įrodo jų elgesys per karą Rytprūsiuose. Jie, garsaus rašytojo Iljos Erenburgo kurstomi ir raginami, ten žudė, naikino visus vokiečius. Tik dar baisiau negu vokiečiai žydus Lietuvoje, nes ne tik šaudė, bet ir kankino.

– O kaip tas Burgas juos kurstė ir ragino?

– Kaip koks didžiausias visų laikų budelis. Žudykite! Žudykite! Žudykite! Visi vokiečiai prieš jus kalti: ir gyvi, ir dar negimę. Šis Erenburgo atsišaukimas buvo parašytas 1944 metų vasarą Kaune ir skirtas raudonarmiečiams. O jį skaitė per visokius garsiakalbius, radijas, platino išspausdintą ant mėlynai pilkų lapelių.

– Kaip tokius niekadėjus ir niekšus šventa žemelė nešioja?

– Ir ne tik žudė, bet ir baisiausiai kankino: prievartavo moteris, nukirsdavo seniams galvas, nukryžiuodavo, arba prikaldavo prie sienų paauglius, badė durtuvais ar suplėšydavo į gabalus vaikus ir kūdikius. Vokiečiai jiems nusikaltusį ar netinkamą žmogų nušaudavo ir… baigtas kriukis. O va šitie ten siautėjo pikčiau negu vandalai.

– Užteks! Užteks, vaikeli! – susigraudino mama. – Kokie jie žvėrys prisižiūrėjom ir per trėmimus į Sibirą, o jeigu dar pasipriešinsi, gyvą prarys ar į pragarą nuvys. Ne veltui motinos mažus vaikus gąsdindavo bolševikais. Tad ir nesistebiu, kad ir ant mirusiųjų kaulų jie savo šventyklas ir tijatrus stato. Bet va ir žmonės kaip per visus tuos bolševikmečius pasikeitė. Kad ir į tuos rūmus eina kaip į bažnyčias ar tijatrus, jungiasi, tuokiasi, be altorių, be kunigų, kaip keturkojai.

– O kunigų ir bažnyčių patys bolševikai bijo kaip velnias kryžiaus ir kitus gąsdina. Ir ne tik gąsdina, bet ir neklaužadas baudžia, iš darbo šalina. Ir kiek jau pašalino.

– Ir vis tiek į tuos jų rūmus neičiau, nors ir su apynasriu vestų.

– Gera, mamut, pasakyti, kai toks pavojus jau gerokai sumažėjo.

Po ilgokos tylos, tarsi ką apgalvodama ar prisimindama, mama vėl paklausė:

– O iš kur, sūnaitėli, visa tai girdėjai ar sužinojai? Juk jie nerašė apie savo pragariškus darbus.

– Ar apie genocidą Rytprūsiuose? Visas tas bolševikų atneštas baisybes? Tas žudynes?

– Nagi.

– Daugiausia iš pusbrolio Petro Petkevičiaus. Jis gi po Rytprūsius kažkokį ten garsų rusų generolą amerikonišku viliuku vežiojo. Ir daug ką pats savo akimis matė, savo ausimis girdėjo. Visą prūsų kraštą kraujuose paskandino rusai, o gražųjį Karaliaučiaus miestą, kuriame ir man teko būti, griuvėsiais pavertė anglai ir amerikiečiai.

– Dieve mano, ne geresni ir tie buvo. Tai jie tą raudonąjį marą ant mūsų ir užleido. Ne veltui tavo amžiną jam atilsį tetė Ruzveltą kuprotu šunim vadino, o Čerčilį – veidmainiu.

– Tetė be reikalo liežuviu nemaskatavo, – sutikai tu.

Tavo pokalbį su motina nutraukė krebždesys už durų. Tu pašokai nuo stalo ir į gryčią įsileidai Rainę bei jos abu palydovus. Įsileidai, bet į krikštasuolę, kur kartais atvykęs į svečius užimdavai mirusio tėvo vietą, nebesėdai, o dar po kelių žodžių, persimestų su motina, vėl nupėdinai prie pirtelės. Nežinia, kas tave ten traukė. Gal noras kuo toliau ir ilgiau pabūti nuo įsibrovėlių išvogtos, išniekintos klėtelės ar tiesiog neįsisąmonintas ir nepaaiškinamas kūno bei sielos švarumo ilgesys. Juk kaip tik šiame suodžiais ir sviltais pakvipusiame namelyje palikęs dienų ir triūso išmuštą sūrų prakaitą ir užsivilkęs švarius baltinius, tu pasijusdavai naujai gimęs, galintis vėl be sąžinės graužaties įžengti į didžiąją žmogaus darbų, kančių, maldų ir poilsio šventovę.

Taigi ir vėl atsidūrei prie pirtelės. Atsisėdai ant didesnio kapelių pakraštyje surasto akmens, įrėmei alkūnes į kelius, padėjai ant delnų galvą, apsunkusią nuo minčių, ir įsižiūrėjai į tolį. Tačiau mintys sugrąžino tave prie Tauro kalno, kur ir pats studentaudamas ne kartą vaikštinėjai, žioplinėjai nuo vieno prie kito antkapio, dėjaisi į atmintį kokią įdomesnę epitafiją. Dažniausiai tai būdavo M. T. Radlofo sentencija: „Hoffnung verstärkt die Zuversicht, denn Hoffnung ist Zuversicht“ (Viltis sustiprina tikėjimą, nes viltis ir yra tikėjimas (vok.). O dabar čia, prie pirtelės, praeitį užgožė dabartis ir vis atkakliau lindo į galvą ką tik gimusi tavo paties sentencija: „Žmogus iš tikrųjų gyvena vien tam, kad tuo gyvenimu kiekvieną dieną vis labiau nusiviltų.“

Su ta beviltiška, sunkia mintimi tu tąsyk ir užmigai. Ne, neužmigai, spėjai tik sudėti akis, kai išvydai ant pajuodusio sudegusio namo kamino stovintį žmogų. Vienoje rankoje jis laikė senovišką „liktarnę“, o kita buvo prisidengęs akis nuo besileidžiančios saulės. Tas vyriškis, jau nebe jaunas, nedidele gražiai sumodeliuota barzdele tau buvo labai matytas.

– Ko tu ten stovi? – susidomėjai. O jis apsisuko apie save ir paklausė:

– O kur aš nueisiu?

– Pas mane, – pasakei.

– Pas tave? – nustebo jis. – O jeigu ir aš esu tu? Kas tada?

– Tada abu pasmerkti! – sušukai ir pabudai iš kiaurmiegio. Pabudai, žvelgei į nukraujuojančią saulę. Kaip žalioje vaikystėje, kai pažandėje daugelį dienų nešiojai baisiai tave kankinusią votį.

Taip vieną vakarą tau bežiūrint į tą kraujais lašančią saulę, ta votis ir pratrūko, o tu pajutai didelę kaip visas pasaulis laisvę. Čiupai nuo sienos veidrodį ir išvydai geltonai raudoną burbulą, kuris lėtai atitrūko nuo pažandės. Iš džiaugsmo ir palengvėjimo tu surikai: valio! Ir pabučiavai veidrodį.

Bet visa tai buvo seniai seniai, kai tarsi nukraujavusi saulė nusileido už tolimo miško, o tu, lyg kažkuris brolių Grimų ar Haufo pasakų herojus, užmigai ir miegojai tris dienas ir tris naktis. Dabar ta nukraujavusi saulė tarsi suanglėjo, pavirto juoda penkiakampe žvaigžde ir įstrigo tarp plaučių ir širdies. Ir ne tik dusino, skaudino, bet ir piktdžiugiškai vapėjo: mieste tavo dienos viena kitą ryte rijo, o čia, klėtelėje prie kapelių, jos spokso tau į akis lyg alkanas šuva, laukdamas kąsnio. Kojos prisipildė karšto švino ir traukte traukė kur nors prisėsti ir ilgai nesikelti. Bet tu tas sunkias kojas šiaip taip nuvilkai į klėtelę ir ištiesei ant lovos. Bet neilgai jos ten ilsėjosi – iš kažkur it yla iš maišo išlindo toji knyga „Kaip grūdinosi plienas“ ir tiesiog reikalavo tavo dėmesio. Pirmiausia tavo akis patraukė liesas, negražus, nežmoniškai įdubusiais skruostais Nikolajus Ostrovskis. Ir juo ilgiau į jį žvelgei, tuo atkakliau klausei: iš kur tu čia atsiradai? Be svetimos valios ir rankos jis čia negalėjo apsigyventi. Gal tokiu būdu tie, kurie tave pasmerkė, tau siūlo paliaubas? Juk ir tu jiems auksinis nebuvai – nepraleidai nė mažiausios progos tarybinę tikrovę juodinti. Tad dabar studijuok tikro tarybinio didvyrio gyvenimą ir pamažu atsikvošėk, o mes, būdami kantrūs, bet nemaršūs, lauksime naujų brandžių kūrinių. Ko gero, tik šitaip. Tačiau jie taip galėjo elgtis prieš susidorojimą Vilniuje – po to, kas įvyko ant Tauro kalno, siūlyti tau paliaubas jau buvo per vėlu. Ir juridiškai klaidinga, nes tada buvo žengtas toks žingsnis, kuris reikalavo ne tobulinimo, o vien tęsinio.

1 Visai išsekęs ir išblyškęs, kai išmuša valanda, aš prisimenu praėjusias dienas ir aš verkiu. Ir aš išeinu į vėjų stichiją, kuri mane it mirusį lapą blaško tai šen, tai ten (pranc. – pažodinis vert.).

Vytautas Martinkus. Sąžinės balsas ir dar šis tas

2017 m. Nr. 7 / Jonas Mikelinskas. Temidė ir Niurnbergo sindromas. – Vilnius: Mintis, 2015. – 296 p.

Jonas Mikelinskas. Kas gena lietuvį iš Lietuvos?

2013 m. Nr. 4 / O kuo čia dėtas Icikas? Tasai Lupatų karalius? – ne vienas manęs paklaus. Pats nežinau, kodėl jis visada su savo bėda ir Feniksu prisistato, kai smegenys įkaista besvarstant, kas gena lietuvį iš Lietuvos.

Angelė Jasevičienė. Kai literatūra virsta politika

2010 m. Nr. 3 / Jonas Mikelinskas. Dinozauro ausyje: apsakymų rinktinė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 254 p.

Jonas Mikelinskas. Dinozauro ausyje (Pradžia)

2009 m. Nr. 4 / Tu šį rytą pabudai be galo gerai nusiteikęs. Taip gerai, jog net nepagalvojai, kaip visuomet rytais, kad būtina kuo greičiau apsirengti, kadangi nelabieji, kurie tremia žmones į Sibirą…

„Metų anketa“. Rimantas Vanagas, Jonas Mikelinskas

2008 m. Nr. 10 / Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

Powered by WordPress and WordPress Theme created with Artisteer.