Proza verstinė
Lena Eltang. Caras lieps tave pakarti
2018 m. Nr. 1
Iš rusų k. vertė Adolfas Sirotka
Lena Eltang, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, – rusų kalba rašanti poetė ir prozininkė. 1964-aisiais gimusi tuometiniame Leningrade, ji nuo 1991-ųjų gyvena mūsų šalyje, Vilniuje. Iš čia spausdinamų naujausio jos romano „Caras lieps tave pakarti“ ištraukų sunku numanyti, kad Zoe monologai yra išmaniai suregztos detektyvinės istorijos fragmentai.
Kostas Kairys, iš Vilniaus kilęs pradedantysis rašytojas, paveldi namą Lisabonoje. Ten jis randa garso įrašą – jam skirtą Zoe atsisveikinimo žinią. Kosto gyvenime apstu painių ir netikėtų nuotykių, kurie galėtų išvesti jį iš proto, tačiau sunkiomis akimirkomis palaiko mylimos moters balsas.
Romanas „Caras lieps tave pakarti“ Rusijoje išleistas 2017-ųjų pabaigoje. L. Eltang parašė penkis romanus, jie sulaukė ypatingo kritikų dėmesio, yra išversti į lietuvių, latvių, anglų, arabų kalbas. Už knygą „Akmeniniai klevai“ autorė 2009 m. apdovanota premija „Naujoji rusų raštija“, 2011 m. romanas „Kitokie būgnai“ pelnė „Rusų premiją“ ir buvo įtrauktas į Rusijos nacionalinės premijos galutinį pretendentų sąrašą. Rašytojos trumposios prozos kūrinių yra išvertusi Jurga Ivanauskaitė. L. Eltang eilėraščių ir romaną „Akmeniniai klevai“ į lietuvių kalbą išvertė Vladas Braziūnas.
Draugystė, vaikeli, panaši į bičių laikymą.
Tu užveisei avilį, linksmai žiūri į jį pro langą, girdi tolygų bičių elektros gausmą ir galvoji, kad tai abipusis jausmas: tu laikai jas tobulomis, nuostabiomis būtybėmis, perki joms korius kaime, nemedingais metais kiek reikia maitini cukreliu, žiemą užtepi plyšius moliu. Tu žinai, kad jas erzina tavo barzda, vyno kvapas ir nepakankamas judesių minkštumas, bet jos tave pakenčia – mielosios, mielosios.
Vienąkart tu panorėsi jas pažinti iš arčiau, pačiulpti bičių duonelės, apžiūrėti motinėlę, pamatyti nesuvokiamą medaus dugną. Nuo tos dienos nepasikliauk senomis taisyklėmis. Įsigyk tinklelį iš juodo tiulio, nusipirk geležines dumples, pasitelk visą savo šaltakraujiškumą ir gerai – gerai! – prisidenk veidą.
Keturiasdešimt ketverių tu tampi skaidrus kaip laumžirgio sparnas. Jaunesni nemato tavęs, nes jų lauke tu daugiau ne karys, tavo makšnos perdžiūvo, tavo patirtis erzina, tavo skepsis nepakeliamas. Vyresni nemato tavęs, nes tu dar žalias ir per daug įsivaizdini, tu tik pradėjai vaduotis iš vilčių belangės, iš priklausomybių tundros, dar neišėjai į sausus tyrus, kur vėjas nešioja pienių sėklas, auga kupranugarinė dygliažolė, ir niekas nesiruošia dėl tavęs kariauti.
Vakar buvo Kūčios, jėgos siautė manyje tarsi granatų sultys, aš netgi ėjau į pirmąjį aukštą, į senosios senjoros rūbinę ir matavausi jos sukneles. Visada norėjau tai padaryti, tik bijojau, kad jos plyš per siūles. Su auksinių žvynų suknele stovėjau prieš veid-rodį, apgailestaudama, kad tu nematai manęs, paskui truputį pašokau koridoriuje, o tada pavargau ir priguliau ant sofos.
Aš greitai mirsiu ir nepamatysiu, kaip išeina jūsų karta, viską išpardavusi ir praradusi pagarbą amuletams, jaučių nežudanti karta, gebanti tiktai laukti stebuklo ir įsmeigti banderiles. Ateisiantys po jūsų bus dar minkštesni, dar švelnesni sau, dar paprastesni, dar abejingesni. Jeigu, žinoma, neprasidės karas. Man gaila jūsų visų, berniukai. Tačiau tų, kurie ateis po jūsų, man gaila dar labiau. Todėl, kad jūs turėjote mus. O jie – tiktai jus.
Man graudu galvoti, kad tu rasi apleistą namą, žinau, kad jį mylėjai. Nuo to laiko, kai tikrieji šeimininkai pasimirė, jis tyliai rūstavo ir karšo, niokojamas sendaiktininkų. Jo lapai byrėjo vienas po kito, ir greitai kai kur pasirodė kopūstkotis: baltos sienos ir uosinės grindlentės. Aš dabar gyvenu kabinete – todėl, kad ten yra peterburgiškas langas-žibintas. Persikėliau tenai pernai rudenį, kada galutinai atguliau. Taip klajokliai keisdavo stovyklą, jeigu gentyje kas nors pasigriebdavo karštligę, buvo manoma, kad liga pasiliks ankstesnės stovyklavietės žemėje kartu su kaulais ir blėstančiais nuodėguliais. Nesivaržyk, jeigu badausi, parduok viską, ką rasi – ir protėvių portretus, ir žvakides, ir lempas, čia dar ilgam užteks. Prisiminimai kaip svetimi vekseliai, perskaičiau viename iš romanų, pirktų per bankrutavusio knygyno išpardavimą Rua dos Remédios gatvėje. Juodą dieną gali jais
atsiskaityti, ir kol turi, kuo mokėti, kol atmintis išmeta tave į orą kaip paklusnus batutas, tu – stiprus, turi pilną rankovę kozirių. Gerai, kad radau diktofoną, rašyti ant popieriaus paprasčiausiai neužteks jėgų. Dabar turėsi mano prisiminimus, įkištus į briaunotą dėžutę su dviem raudonais mygtukais „on“ ir „off“. Ir dar mygtukas „pauzė“, bet aš juo beveik nesinaudoju.
Mielasai, nepatikimumas atleistinas, bet atsainumas prastina.
Aš taip ir neatpratinau tavęs nuo atsainumo. Geros moterys tave amžinai paliks, jos girdi tai – kaip traukinio ratus stuksenantis geležinkelininkas girdi įtrūkį. Mes per daug retai matėmės, be to, tu visada buvai per daug jaunas ir įsitempęs, aš bijojau tave įžeisti. Tu ir dabar per jaunas, bet man jau nusispjaut. Tu panašus į Seišelių vėžlį, galintį savyje išsaugoti galonus vandens, tokius vėžlius senovėje imdavo į laivą gyvus ir užmušdavo, kai pasibaigdavo gėlo vandens atsargos. Tave perpjovus plūstelėtų toks pat švarus ir vėsus vanduo kaip šaltinyje, tačiau, žvelgdamas į tavo šiurkštų sausumą, tuo nė už ką nepatikėsi.
Jaunystė didžiai panaši į raupus ar buboninį marą, atrodo, tai Folkneris pasakė. Veikiausiai jis turėjo omeny, kad girtis čia nėra kuo, juolab ne visi išgyvena. Visada viską skanauk, Kostočka. Nepamiršk, kad tu vasaros vaikas, žiogelis trapiomis kojomis, gi-męs dviejų epochų sandūroje, turi visas kortas rankose, ir tau pasisekė, tu spėsi laiku numirti. Jūs – paskutinioji karta, žinanti, kas yra tabu ir tikinti amuletais. Auksiniais, žaliais, piktais.
Kiek maža jėgų liko nesantaikai.
Guliu čia, rankiodama vaikiškas nuoskaudas, suaugusias paskui, tačiau negaliu rimtai supykti, nors tų nuoskaudų pilnas vežimas ir dar rateliai.
Ar tu žinai, kad aš buvau moterimi tiktai kelias savaites tame sausmedžiu apaugusiame Almansilio name, kur mes gyvenome du tūkstančiai devintaisiais. Maudžiausi tuose sausmedžiuose kaip juodasis čiurlys debesyse, vaikščiojau paskui vyriškį visur, sėsdavau priešais jį prie stalo ir prisegdavau savo rankovę prie jo rankovės – ne, garbės žodis, vienąkart aš taip ir padariau. Visą likusį laiką iki šios dienos aš buvau bloga motina, bjauri žmona, niekam tikusi namų šeimininkė. Aš tupėjau ant laidų ir giedojau, galvodama, kad už tai mane mylės, tačiau nieko panašaus. Giesmės pasiklausys, pabers kanapių sėklų, bet nemylės – tai, mano mielas, skirtingi dalykai.
Na ką, netikėliautoja už jūrių marių, visgi sugrįžai namo žemelėn atgulti? Taip man pasakė senė su pūkine skraiste, sėdėjusi mūsų kieme ant sūpynių. Tai buvo Piteryje, tą dieną, kai laidojau motiną Serafimo kapinėse. Pamenu, kad išsigandau, norėjau prie jos prieiti, paklausti, kodėl ji taip šneka, bet praėjau pro šalį. Aš buvau jai niekas, netikusi mergšė, iškeitusi didžią šalį į varganą kampą Luzitanijos glūdumoje.
Ir tu, mano netikėli, amžinas svetimšali, amžinai vogčiomis sėdintis ant svetimos žemės, iš visur išpuolęs, prie nieko nepritapęs, liausiesi gėdintis ir kosėti, liausiesi slėptis, dangstyti rankomis galvą. Aš taip pragyvenau visą gyvenimą ir visa tai atpažįstu.
Atpažįstu švininį kaltės prieskonį, skardinę baimės muzikėlę, vienatvę ir betėvystę. Kitus krantus, kitus kambarius.
O, tu supranti. Tau irgi nėra kur grįžti iš savo valno Vilniaus.
Tu nereikalingas rusams, kadangi jiems esi lietuvis, ir nereikalingas lietuviams, nes tavo senelio vardas buvo Ivanas, ir jis nešiojo žalios odos perpetę. Tai kaip skarabėjas ant kaktos, jo nepaslėpsi, nepridengsi, dėl jo reikia atleidimo prašyti. Visų, netgi tų, kurie tavo mažojo pirštelio neverti.
Štai kodėl aš palieku tau namus, Kostočka. Ta žemė taip pat svetima, ir tava niekada netaps, nesvajok, tačiau čia, name, tu pats sau šeimininkas, niekas nedrįs tau nurodyti tavo vietos. Užsidaryk jame, mylėk jį, misk juo, puošk jį, siaubk jį, jei nori – sudegink.
Vyras buvo svetimas ir apmaudus pakeleivis tamsiame kupė, traukinyje, kuris tuoj tuoj nuvažiuos nuo bėgių, traukinyje, pilname persigandusių žmonių, įsikibusių į lentynų kraštus, langų rankenas, susigūžusių, laukiančių smūgio. Mes nešėmės nežinia kur tiek metų, kol jis nenumirė. Ir namas, kuris man teko iš jo, toliau lekia ir tempia mane iš paskos tarsi mongolų arklys už kojų pririštą belaisvį. Kai pradedi silpti, namai ir žmonės nelabai su tavimi skaitosi.
Manome, kad geriau suprantame taisykles, kai tampame suaugę, tačiau iš tiesų visa mūsų patirtis – tai tiesiog vaizduotės susiaurėjimas. Mūsų klano žmonės viską priima per daug rimtai ir todėl, būdami sunkiasvoriai, patys sau atrodo vikrūs ir reikšmingi.
Šiandien tarnaitė atnešė kontramarkę į operą – sesers padovanotą; madingiausias sezono miuziklas, pasakė ji, Benio Andersono muzika, pasirengusi perleisti jums, jeigu atsistosite ir leisite jus sušukuoti. Ak ne, pasakiau aš, sėsdamasi lovoje, ABBA, šokiai pionierių stovykloje, raudonos pėdkelnės, mamma mia, spyglini bučiniai po vakarinio signalo miegot, sudaužyta širdis, gerai, aš atsistosiu ir susišukuosiu, bet geriau terasoje išgerkime vyno.
– Širdis? – ji niekinamai nusijuokė. – Jums, rusams, tiktai kas – iškart širdis. Į operą vaikštoma, kad miestas žinotų, jog dar nenumirei.
Visą naktį skaičiau Dylaną Tomasą, štai ką noriu sutikti danguje – jį ir savo motiną Lizą. Ir tave, kai tapsi žiemos berniuku, pajuosi ir nukrisi ant apsnigto sodo dugno. O kol tavo prinokusi odelė ir karčios sėklytės, džiaugiuosi dėl tavęs – tiesa, tiesa. Suleisk dantis į dovanotą mandariną!
Štai kodėl palieku tau namus, kad negaištum laiko sandėliukams ir mebliuotiems kambariams. Kad turėtum ką mylėti, kai manęs nebebus.
Todėl, kad kitos moters mylėti tu jau nesugebėsi. O manęs greitai neliks. Niekam neduok namo raktų, girdi, niekam!
Ištekėjusi aš ne iškart patekau į šitą namą, nes jis priklausė Fábio motinai, mus kviesdavo tiktai sekmadieninių pietų, kur kentėdavau nuo tvankumos, portveino, geriamo prieš valgį, tylaus baisaus anytos balso, riebios mėsos ir prieskonių, vienu žodžiu, nuo visko.
Tarnaitė duoda man naują tirpalą, kartų kaip dėmėtoji mauda, tenka užgerti pienu. Nuo jo sapnuoju keistus ryškius sapnus, o tikrovė, priešingai, drumsčiasi. Vakar sapnavau medžius: klaidžiojau girioje, kur žmonės stukseno kamienus, tikėdamiesi išgirsti duslų garsą, tai reiškė, kad medyje paslėptas rankraštis, susuktas į vamzdelį. Man pasakė, kad medis miršta, jeigu iš jo ištraukia tą vamzdelį. Užtat tie, kuriuose vamzdelio niekada nebuvo, gyvena ilgai ir veda puikius vaisius. Atsimenu, kad atsibudau jausdama tuštumos saugumą ir pilnatvės pasmerktumą.
Apie tokius, kaip mudu su tavimi, vienas landus graikas parašė: publikos baimę jaučiantys aktoriai muistosi kaip blogi fleitininkai. Lengva buvo graikui samprotauti, jis turėjo dievą iš mašinos. Dar jis turėjo chorą, kuris nuolatos kišosi ne į savo reikalus, visokiausius stazimus ir egzodą, tai yra žadėtąjį išėjimą. O mano išėjimas tik toks – žemyn laiptais kojomis į priekį – kad mane išneštų, reikės išardyti ketaus turėklus.
Kai senė numirė, mano vyras susirinko savo kostiumus ir perėjo miegoti į jos kabinetą. Rytais mes susitikdavome pusryčių, aš tylomis grauždavau duoną ir pramušdavau kiaušinį šaukšteliu, o jis įdėmiai žiūrėdavo į mano kramtančią burną, tarsi norėtų įsisiurbti į ją lūpomis. Bet aš tikrai žinojau, kad į bučinį tai būtų mažiausiai panašu. Greičiau į įkandimą. Žinai, lapiai turėjo šamanus, kurie mokėjo išversti pasaulį išvirkščią, ypatingu būdu išversdami vyzdį. Nežinau, ką matė tie šamanai, bet žinau, kad Fábio žiūrėjo į pasaulį dviem tokiom išverstom akim. Aš bijau net pagalvoti, ką jis matydavo žiūrėdamas į mane. Ne, nebijau, dabar man jau vienas ir tas pat. Kaip tam ispanų grandui, kuris, besituokdamas su mergele dvi valandos iki savo mirties bausmės, šypsodamas pasakė: senjora, dabar mano gyvenimas priklauso jums – visas, be likučio!
Vienatvė – gydantis reikalas, beveik kaip dėmėtosios maudos ekstraktas. Mano motina iki soties prisisrėbė vienos ir kitos, kai tėvas išvyko iš Piterio ir susirado lietuvę žmoną, palikęs mus jo niūrios kontoros skirtame kambaryje.
Mus iš ten gana greitai išvijo, ir mes apsigyvenome mamos dirbtuvėje su didžiuliu langu, kryžmai užklijuotu lipnia juosta. Žiemą mama piešdavo mūvėdama juokingas pūkines pirštines, iš kurių kyšojo pirštai. Vasarą išimdavome purviną stiklą ir dviese jį plaudavome, stovėdamos iš abiejų pusių, o paskui kviesdavome kaimyną, kad įstatytume tą machiną atgal. Dirbtuvės langas išėjo į pelkę, kur gyveno pilkoji gervė. Tuo metu Toksovas buvo gūdus kaimas, tačiau ten gyveno dailininkai, vaikščiodavo vieni pas kitus per mišką, pirkdavo stotyje sausainius ir pieną.
Rytoj Riešutų Spasas ir tu privalai nueiti į cerkvę ir pasimelsti už tuos, kurie numirė tą dieną ir visomis kitomis dienomis. Vaikystėje aš niekada nevaikščiojau į cerkvę: iš tų dviejų Piterio šventovių, kurios stovėjo prie mano namų, vienoje buvo ateizmo muziejus, kitoje – bulvių saugykla. Gaila, kad taip ir neatvažiavai. Nuvestum mane ant stogo, pasodintum į šezlongą ir pripiltum konjako tiesiai į arbatos puodelį, kaip mes darydavome Tartu. Tada užsikartum ant kaimyninio stogo nuskinti citrinos – ar atsimeni tą citrinmedį? – ir mes kartu dairytumėmės ir girdėtume nematomų ratų bildėjimą – tarsi važiuotume iš Peterburgo į Maskvą.
Tu manai, kad įskaudinai mane dėl to, kad elgeisi kaip nevykęs draugas, kaip netikęs meilužis, kaip abejingas vaikėzas? Ne, aš neįskaudinta. Man nereikalingas meilužis, man reikia vėsos ir lėtos laiko tėkmės. Anksčiau man reikėjo ką nors mylėti, aš tiesiog sienomis lipau – tarsi medžiojantis gekonas, o dabar man tas pats. Tai kaip fotografuojant: pradžioje jautiesi kvailai, atsidūręs svetimame mieste be aparato, o po dešimties metų net neprisiminsi jo, kraudamas kelionės krepšį. Juokinga galvoti, kad aš kalbu su tavimi, o iš tiesų – tarsi sugedusiu telefonu nežinia su kuo. Tu juk gali nerasti šito įrašo, tokiame dideliame name mažas juodas diktofonas – lyg adata nėrinių šūsnyje. Ką gi, moku kalbėti be pašnekovo. Juk pasakojau tau, kaip kartą mes įstrigome su dukra Sagreše, viešbutyje, ir aš kalbėjau telefonu su fantomu.
Tą rudenį aš susipykau su Fábio, pasiėmiau vaiką ir išvykau į pietus, pasikliovusi savo drauge. Pinigų neturėjome, užteko tiktai viešbučiui, draugės namuose nebuvo, ir mes gėrėme iš krano vandenį, nuo kurio gėlė dantis, ir graužėme obuolius, pavogtus iš kiniškos vazos hole. Paskui išėjau į balkoną surūkyti cigaretės ir išgirdau, kad mūsų pagyvenę kaimynai kalba angliškai, jie dengė savo terasoje stalą ir skimbčiojo bokalais. Stovėjau ten ir galvojau, ką mano vietoje padarytų nuovokioji Liza, mano motina. Paskui grįžau į kambarį, apsivilkau raudoną suknelę, atsistojau prie balkono durų, nukėliau telefono ragelį ir ėmiau garsiai kalbėti angliškai su įsivaizduojamu pašnekovu. Aš juokiausi taip švelniai ir kūkčiojau taip natūraliai, kad vos pati nepatikėjau, jog kitame laido gale kas nors yra. Nepraėjus nė penkioms minutėms kaimynai pabeldė į mūsų duris iš koridoriaus: jei tokie dalykai, pasakė jie, bagažas pražuvo, pinigai paplūdimy iškrito iš rankinuko, jūsų vyras pavėlavo į Londono lėktuvą, ar nenorėtumėte prisijungti prie mūsų vakarienės?
Nemaniau, kad gyvenimo paskutiniąsias dienas nugyvensiu prie lūpų laikydama diktofoną. Jau daugiau nei savaitė nemačiau žmonių, niekas neateina. Gal taip ir geriau. Į veidrodį nebežiūriu, net kai prausiuosi. O kai negaliu atsikelti, odekolonu nusivalau veidą ir kaklą. Keista matyti, kad grožis prasmego kažkur mano kūno dugne, prasišviečia tiktai atskiros dalys, tobulos
ir blizgančios. Nagi įsivaizduok akvariume paskandintą vaikišką geležinkelį.
Kai sėdėjome traukiny „Viena–Roma“, mano vyras pasakė, kad esu panaši į Odrę Hebern, tiktai labai pasišiaušusią ir nėščią. Atsimenu, jis nužiūrinėjo mane tarsi nepažįstamą, kol skaičiau ant sėdynės kažkieno paliktą „L‘Espresso“. Vienoje mes patekome į kažkokio komiteto letenas, išstovėję eilėje daugelį valandų, tiksliau, išsėdėję įkaitusiame prieangyje, kadangi stovėti man buvo sunku. Pilvukas atrodė beveik nepastebimas, o štai kojas jau skaudėjo. Aš vaikštinėjau mieste su guminėmis šlepetėmis ir raudona suknele, kurią pavogiau nuo virvės, tačiau man buvo linksma. Dygliuoti kaštonų rutuliai plaukė žolėje, visur pardavinėjo keptą žuvį, žydri anglies dūmai driekėsi virš gatvių.
Dabar žinau, kad Ostija – paplavynas. Tiesiog jaunystėje visuomet taip. Patenki į naują vietą ir ji priima tave tarsi dumblinas upės dugnas – truputį slidu, tačiau minkšta ir šilta pėdoms. Manau, kad senatvėje, kad ir kur atsistotum, visur jauti savo sumedėjusias pėdas, tačiau iki tol aš, ačiū dievui, neišgyvensiu. Man liko kelios savaitės, aš spėsiu tiktai iki valiai prisivalgyti mango, kuriuos visada tingėjau lupti, o dabar galiu paprašyti tarnaitės. Daugiau ji vis tiek neturi ką veikti, nors man kainuoja kaip operos prima.
Tarnaitė atsiprašė iki rytojaus ryto, ir namuose visai tylu. Aš skaitau maldas lietuviškai, rusiškai ir portugališkai. Viską pamenu, nors tarnaitė mano, kad man negerai su galva. Atmintis prieš mirtį nenatūraliai paaštrėja. Ir rūpesčių su atmintimi daugiau nei su alkiu ar baime, ar patikėsi, ji mane graužia kaip lapiukas užantyje. Užsidengiu akis, kad nežiūrėčiau į gipsines vynuoges, ir matau tai, ką ėmiau skolon, o dabar atiduodu. Vaiski ryto saulė, sausio stogų spindesys lietuje, rusvas apelsino žievelės serpantinas, langinių šešėliai, gulantys ant grindų po pusiaudienio, sienų baltuma su ant jos besivejančia raudona dygia šakele, grapos kartuma, kavos tirščiai, visa, ko dabar neturiu nei po ranka, nei prieš akis, visas siautulys ir tyla, visa terakota ir cinoberis.
Julian Barnes. Kalbant atvirai
2017 m. Nr. 12
Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė
Julianas Barnesas (g. 1946) – žinomas šiuolaikinis anglų prozininkas, eseistas, trylikos romanų autorius ir daugybės literatūrinių premijų laureatas, kurių bene svarbiausia – 2011 m. Bookerio premija už romaną „Pabaigos jausmas“ („The Sense of Ending“), 2016 m. išleistą ir lietuviškai. Apskritai J. Barnesas neblogai pažįstamas mūsų skaitytojui, netrukus pasirodys septintoji jo knyga lietuvių kalba „Kalbant atvirai“ („Talking it over“, 1991). Šio romano ištrauką ir siūlome „Metų“ skaitytojui.
Skiriu Pat
Meluoja kaip liudininkas.
Rusų posakis
I. Visi, visi ir visos, visi žmonės
Mano vardas Stiuartas ir aš viską puikiai prisimenu. Stiuartas – tai mano vardas, o pavardė Hjuzas. Taigi Stiuartas Hjuzas, nieko daugiau. Antro vardo neturiu. Hjuzai buvo mano tėvai, išgyvenę santuokoje dvidešimt penkerius metus. Jie pakrikštijo mane Stiuartu. Iš pradžių man tas vardas nelabai patiko – mokykloje klasiokai pravardžiuodavo Stiūra, Sarčiu ir dar kitaip, – bet dabar aš prie to vardo pripratau. Išmokau juo naudotis. Naudotis savo paties vardu.
Atleiskite, juokauti nemoku. Žmonės yra man tą sakę. Apskritai Stiuartas Hjuzas visai mane tenkina. Nenorėčiau būti koks nors Sent-Džonas de Viras Načbulis. Mano tėvų pavardė buvo Hjuzai. Dabar jie mirę, bet aš nešioju jų pavardę. O kai numirsiu, mane vis tiek prisimins kaip Stiuartą Hjuzą. Neaprėpiamame mūsų pasaulyje nedaug tėra nenuginčijamų dalykų, bet šis – vienas iš jų.
Supratote, kur lenkiu? Na ką aš čia, kaipgi jūs suprasit. Juk dar tik pradėjau pasakoti. Jūs nepažįstate manęs. Pradėkim iš pradžių. Sveiki, aš – Stiuartas Hjuzas, labai malonu. Gal paspaustume vienas kitam ranką? Na va ir puiku. O lenkiu aš štai kur: visi aplinkui pasikeitė pavardę. Įdomus dalykas. Gal net šiurpokas.
O dabar sakykite, ar pastebėjote, kad pasakiau „visi“, o toliau – „pavardę“. Tyčia taip pasakiau, greičiausiai, kad paerzinčiau Oliverį. Mes buvome susirėmę su juo. Na, bent jau smarkiai susiginčiję. Na gerai, tebūnie – nesutapo mūsų požiūriai. Tas Oliveris nepakenčiamas nuoboda. Jis mano seniausias draugas, todėl turiu teisę vadinti jį nepakenčiamu nuoboda. Džilė – mano žmona Džiliana – pirmą kartą jį sutikusi pasakė taip:
– Žinai, tas tavo draugas kalba kaip žodynas.
Tąsyk sėdėjome paplūdimyje netoli Frintono, ir vos tik išgirdęs tuos žodžius Oliveris tuoj pat įsileido į gražbyliavimus, kuriuos jis pretenzingai vadina rifais, kaip džiaze. Aš negaliu atkartoti, kaip jis tai daro – reikia girdėti savo ausimis – tiesiog užsikabina už ko nors ir – pasileidžia šuoliais. Ir tą kartą buvo tas pats.
– Įdomu, koks gi aš žodynas? Dvikalbis? Su raidine rodykle? – ir taip be galo be krašto, o galiausiai susikrimtęs klausia: – O jeigu niekas manęs nenorės? Žodynas, kurio niekam nereikia! Viršelis apdulkėjęs. Ak, ne, mane pusvelčiui parduos, aš jau matau, išparduos! – Ir kad ims daužyti delnais smėlį ir užvertęs galvą klykauti žuvėdroms kaip kokiame TV seriale, kad net pagyvenusi pora, greta mūsų už skydo nuo vėjo klausiusis radijo, sunerimo. Džiliana tik juokėsi.
Vis dėlto Oliveris nuoboda. Nežinau, ką jūs manote apie „visus“ ir „pavardę“. Gal jums vis tiek, turbūt manote, baisaus čia daikto. O mes – tiksliai neprisimenu, nuo ko tai prasidėjo, – dėl to susiginčijom. Oliveris, Džiliana ir aš. Kiekvieno nuomonė buvo skirtinga. Pamėginsiu dabar jas išdėstyti. Geriausiai čia tiks diskusijų protokolo forma, kaip banko valdyboje.
OLIVERIS pareiškė, kad „visi“ yra daugiskaitos įvardis, todėl turi būti derinamas su daugiskaitos daiktavardžiu – „pavardes“.
DŽILIANA pasakė, kad nedera apibendrintai kalbėti už abi žmonijos lytis, todėl būtų logiškiau ir sąžiningiau sakyti „visi ir visos“.
OLIVERIS atkirto, kad mes aptarinėjame gramatiką, o ne lyčių problemas.
DŽILIANA pasakė, kad tų dalykų nedera atskirti, nors ko čia stebėtis, turint galvoje, kas tą gramatiką sukūrė, nes, kiek jai žinoma, visi iki vieno gramatikai buvo vyrai, be to, ji paprasčiausiai remiasi sveiku protu.
OLIVERIS užvertė akis, prisidegė cigaretę ir pareiškė, kad pats pasakymas „sveikas protas“ yra iš esmės prieštaringas, nes jeigu žmogus – čia jis apsimetė baisiausiai sutrikęs ir pasitaisė: vyras ar moteris – jeigu vyras ar moteris visais laikais būtų pasikliovę tik sveiku protu, tai mes iki šiol gyventume molio trobose, valgytume visokias šlykštynes ir klausytumės Delo Šenono plokštelių.
STIUARTAS pateikė pasiūlymą. „Visi“ ne itin tikslu ar mandagu, o gal ir viena, ir kita, tačiau „visi ir visos“ nors skamba ir diplomatiškai, bet yra nežmoniškas griozdas, taigi geriausias variantas pridurti „žmonės“. Stiuartas buvo tikras, kad toks kompromisas patenkins disputo dalyvius ir labai nustebo, kai niekas jo nepalaikė.
OLIVERIS pareiškė, kad toks pasakymas, kaip antai: „Žmonės kaišioja galvą pro duris“, skamba taip, lyg būtų daug kūnų su viena galva, nelyginant kokiame šiurpiame rusų mokslininkų eksperimente. Dar pridėjo išsigimėlius, anais laikais rodytus per muges, barzdotas moteris, deformuotus avių embrionus ir daug panašių dalykų, kol diskusijos pirmininkas (aš) jo nenutraukė.
DŽILIANA pasakė, kad, jos manymu, „žmonės“ šiuo atveju skamba taip pat griozdiškai ir diplomatiškai, bet kodėl gerbiamasis susirinkimas vengiąs aiškaus atsakymo? Daugybę amžių moterys buvo mokomos vartoti vyrišką įvardžio giminę kalbant apie visą žmonių rasę, ar nebūtų metas, nors ir pavėluotai, ištaisyti padėtį, net jeigu kai kuriems vyrams tai ir stotųsi skersai gerklės.
Stiuartas laikėsi savojo aukso vidurio.
Posėdis buvo atidėtas sine die1*.
Vėliau aš daug galvojau apie tą pokalbį. Trys pakankamai protingi žmonės svarstė kažkokias įvardžių vartojimo ir derinimo smulkmenas. Ir negalėjo susitarti dėl tų kelių trumpučių žodelių. O juk buvome draugai. Ir man tai kažkodėl kėlė nerimą.
Ir kaip apskritai kilo tas klausimas? Ak taip, visi aplinkui pasikeitė pavardę. Taip yra iš tikrųjų, ir tai juk verčia susimąstyti, ar ne? Džiliana, pavyzdžiui, pakeitė pavardę ištekėjusi už manęs. Mergautinė jos pavardė buvo Vajet, o dabar jinai Hjuz. Tai, kad ji norėjo pasiimti mano pavardę, savimeilės man neglosto. Manyčiau, labiau norėjo atsikratyti Vajet. Mat ta pavardė iš tėvo, o su tėvu ji nesutarė. Jis metė jos motiną ir ši metų metus turėjo nešioti pavardę žmogaus, kuris ją paliko. Nelabai smagu poniai ar madam Vajet, kaip ją kai kas vadina dėl prancūziškos kilmės. Įtariu, kad Džiliana, atsiribodama nuo pavardės Vajet, norėjo nutraukti bet kokį ryšį su tėvu (kuris, beje, net neatvyko į vestuves) ir parodyti motinai, ką ši turėjo padaryti jau prieš daug metų. Tik vargu ar ponia Vajet suprato užuominą, jeigu tai iš tiesų buvo užuomina.
Oliveris, kaip jam būdinga, pareiškė, kad po vedybų Džilė turėtų vadintis ponia Džiliana Vajet arba Hjuz, jeigu jai taip rūpi logika, gramatika, sveikas protas, diplomatiškumas bei griozdiškumas. Toks jau tas Oliveris.
Oliveris. Kai mudu susipažinom, jo vardas buvo kitoks. Mes mokėmės vienoje mokykloje. Tais laikais jį vadindavo Naidželu, arba N. O., o kartais Rasu, nes iš tikrųjų jis ir yra Naidželas Oliveris Raselas, bet Oliveriu jo niekas nevadino. Man regis, mes net nežinojome, ką ta raidė O reiškia. Gal jis mums kažko apie ją primelavo. Bet svarbiausia ne tai. Po mokyklos aš į universitetą nestojau, o Naidželas įstojo. Po pirmo semestro grįžęs namo jis jau buvo Oliveris. Oliveris Raselas. N kažkur dingo, net iš asmenvardžio ant čekių knygutės.
Matote, aš prisimenu viską. Nuėjęs į savo banką jis išsireikalavo naujos čekių knygutės, ir vietoje „N. O. Raselo“ ėmė pasirašinėti „Oliveriu Raselu“. Nustebau, kad bankas jam leido. Aš jo klausiau, kaip jam tai pavyko, bet jis nepaaiškino. Tik pasakė pagrasinęs, kad perkels savo švariai ištuštintą są-
skaitą į kitą banką.
Aš ne toks gabus kaip Oliveris. Mokykloje kartais gaudavau geresnių pažymių, bet tik tuomet, jeigu jis nepasistengdavo. Man geriau sekėsi matematika, fizika, chemija ir įvairūs rankų darbai, o jis vien pasižiūrėjęs į gręžimo stakles apsimesdavo alpstąs, bet, įsigeidęs mane perspjauti, lengvai tą padarydavo. Ir ne tik mane – bet ką. Esant reikalui mokėjo išsisukti. Kai per karinį parengimą kadetų korpuse žaisdavome karą, Oliveris visada gaudavo atleidimą. Apskritai, norėdamas visada randa išeitį. Be to, jis mano draugas nuo seniausių laikų.
Per mano vestuves Oliveris buvo vyriausiasis pajaunys. Netikras, nes vestuvės vyko merijoje, ten pajaunių nebūna. Tiesą sakant, dėl to mes irgi buvome kvailai susikivirčiję. Tikrai kvailai, bet apie tai kada nors vėliau.
Tai buvo nuostabi diena. Tokios galima palinkėti visiems besituokiantiems. Šiltas birželio rytas, mėlynas dangus, švelnus vėjelis. Mes buvome šešiese: mudu su Džile, Oliveris, ponia Vajet, mano sesuo (ištekėjusi, paskui išsiskyrusi, bet pasilikusi svetimą pavardę – ar aš jums nesakiau?) ir paskutinę minutę iš kažkur ponios Vajet iškapstyta pagyvenusi tetulė. Jos pavardės nenugirdau, bet dedu galvą, kad ne mergautinė.
Orus registratorius buvo saikingai oficialus. Mano nupirktas žiedas žybčiojo ant violetinės aksomo pagalvėlės, kol atėjo laikas užmauti jį Džilei ant piršto. Santuokos priesaikos žodžius kartojau kiek per garsiai ir atrodė, kad jie aidi atsimušdami nuo šviesių ąžuolinių kambario sienų plokščių. Džilė, priešingai, tarė juos beveik pašnibždomis, ir mes su registratoriumi beveik nieko negirdėjome. Mudu su Džile buvome laimingi. Liudininkai pasirašė sutuoktuvių metrikoje. Registratorius įteikė Džilei santuokos liudijimą ir pasakė: „Jis jūsų, ponia Hjuz, o šis jaunuolis neturi su juo nieko bendra.“ Ant merijos sienos kabojo didžiulis laikrodis ir mes nusifotografavome po juo. Pirmojoje nuotraukoje užfiksuotas laikas buvo 12:13, kai jau buvome susituokę tris minutes. Paskutiniojoje – 12:18, kai buvome susituokę aštuonias minutes. Kai kurias nuotraukas Oliveris kvailiodamas padarė tyčia pakreipęs kamerą neįprastu kampu. Paskui visi nuėjome į restoraną ir valgėme keptą lašišą. Gėrėme šampaną. Paskui užsisakėme dar. Oliveris rėžė tostą. Jis pasakė bemeilyjąs pakelti taurę už jaunosios pamergę, bet kadangi tokios nesą, tai gersiąs už Džilę. Visi juokėsi ir plojo, Oliveris įsileido gražbyliauti graibstydamasis visokių įmantrių žodžių, o mes kaskart vis šaukėme jam „bravo“. Mūsų staliukas buvo atskiroje patalpoje iš kiemo pusės ir vieną kartą, kai itin garsiai sušukome, padavėjas dirstelėjo vidun, ar mums ko netrūksta, ir tuoj pat dingo. Oliveris baigė tostą, atsisėdo ir buvo patapšnotas per petį. Aš pasisukau į jį ir pasakiau: „Kažkodėl žmonės kaišioja galvą pro duris.“
– Ko jie nori?
– Paklausyk, – pakartojau, – žmonės kaišioja galvą pro duris.
– Ar tu girtas? – paklausė jis.
Turbūt jau buvo pamiršęs. Bet aš, kaip matote, prisimenu. Aš prisimenu viską.
D ž i l i a n a Klausykit, man atrodo, kad tai nė vieno neturi liesti. Dievaži. Aš esu paprastas privatus asmuo. Ir neturiu ką pasakyti. Dabar, kur tik pasisuksi, žmonės primygtinai nori išlieti tau širdį. Atsiversk bet kokį laikraštį – visi rėkte rėkia: „Išklausykite man gyvenimo istoriją!“ Įsijunk televizorių ir kas antroje programoje koks nors vyras ar moteris pasakoja apie savo problemas, skyrybas, vaikystę be tėvo, ligas, alkoholizmą, narkomaniją, seksualinę prievartą, bankrotą, vėžį, amputaciją, psichoterapiją. Vieną sterilizavo, kitai nupjovė krūtį, trečiam ar trečiai išpjovė apendiksą. Kam jie visa tai pasakoja? Pažiūrėkite į mane, paklausykite manęs. Kodėl tiesiog negali su tuo gyventi? Kam visą laiką apie tai kalbėti?
Bet jeigu aš iš prigimties nelinkusi į išpažintis, dar nereiškia, kad nieko neatsimenu. Aš prisimenu, kaip mano vestuvinis žiedas gulėjo ant pūstos bordinės pagalvėlės, kaip Oliveris vartė telefonų knygą ieškodamas juokingų pavardžių, prisimenu, ką jaučiau. Bet tai neskirta viešumai. Ką aš prisimenu, liečia tik mane.
O l i v e r i s Sveiki, aš Oliveris, Oliveris Raselas. Rūkysit? Ne, taip ir maniau. Nieko prieš, jeigu aš užsirūkysiu? O, taip, žinau, kenkia sveikatai, tiesą sakant, kaip tik todėl ir mėgstu cigaretes. Viešpatie, mes ką tik susipažinome, o jūs jau stojat piestu prieš mane kaip koks „žaliasis“. Kas jums darbo? Po penkiasdešimties metų aš jau būsiu po velėna, o jūs lakstysit kaip vijurkas su masažuojančiais sandalais siurbčiodamas per šiaudelį jogurtą ir gurkšnodamas rudą durpyno vandenį. Ką gi, man geriau jau taip.
Norit išgirsti mano teoriją? Mes visi gausim galą nuo vėžio arba infarkto. Iš esmės žmonės skirstomi į du tipus: tuos, kurie užkemša savo jausmus butelyje, ir tuos, kurie leidžia jiems triukšmingai veržtis lauk. Intravertai ir ekstravertai, jeigu jums taip labiau patinka. Intravertai, kaip visiems žinoma, linkę savo emocijas, pyktį ar savinieką laikyti savyje, ir toks visko laikymas savyje, kaip vėlgi visiems gerai žinoma, sukelia vėžį. O ekstravertai, priešingai, atvirai kvatoja, piktinasi pasauliu, savinieką nukreipia į kitus, ir tokios emocinės perkrovos dėsningai priveda prie infarkto. Arba viena, arba kita. Tai štai, aš esu ekstravertas, ir jeigu savo rūkymu išlyginsiu perkrovą, tai būsiu puikiai subalansuotas ir sveikas žmogus. Štai tokia mano teorija. Be to, aš esu priklausomas nuo nikotino, tad rūkau su malonumu.
Aš esu Oliveris ir prisimenu visus svarbiausius dalykus. O dėl atminties galiu pasakyti štai ką. Pastebėjau, kad dauguma žmonių po keturiasdešimties įninka verkšlenti, kad jų atmintis nebe tokia gera, kaip buvo, ar kaip jie norėtų, kad būtų. Atvirai kalbant, nė kiek tuo nesistebiu: pažvelkit, kokius kalnus šlamšto jie laiko prikaupę. Įsivaizduokit milžinišką šiukšlių konteinerį, kaupinai prigrūstą visokių niekų: banaliausi vaikystės prisiminimai, penki milijonai sporto rezultatų, nemėgstamų žmonių veidai, televizinių muilo operų siužetai, patarimai, kaip išvalyti raudonojo vyno dėmes iš kilimo, savo išrinkto parlamento deputato pavardė ir panašios nesąmonės. Kokia klaiki tuštybė! Nejaugi tai ji skatina juos manyti, jog atmintis nori būti prikimšta tokių štai niekų? Įsivaizduokite, kad ji kaip koks daiktų saugojimo kameros tarnautojas šurmuliuojančioje stotyje, prižiūrintis jūsų apgailėtiną bagažą. Tik pagalvokite, ar verta dėl to varginti žmogų! Ir beveik už ačiū! Nenuostabu, kad prie kameros langelio jo dažniausiai nebūna.
Savo atminčiai aš patikiu tik tokius dalykus, kuriuos saugodama ji jausis pagerbta. Pavyzdžiui, aš niekada neįsimenu telefonų numerių. Net savo paties gana sunkiai, ir nė kiek nesijaudinu, jeigu tenka išsitraukti užrašų knygutę ir atsiversti puslapį su Oliverio Raselo pavarde. Kai kurie žmonės – nepataisomi protuoliai – užsispyrę tvirtina, kad atmintį esą reikia lavinti, kad ji išsaugotų lankstumą ir gerą formą kaip sportininkai. Ką gi, visi žinome, kas sportininkų laukia. Irkluotojai pripumpuotais pečiais nusibaigia nesulaukę vidutinio amžiaus, futbolininkai nuo artrito girgžda kaip durų vyriai. Raumenų plyšimai gydami sumedėja, slanksteliai sulimpa. Nueikite į senų sportininkų susitikimą ir pamatysite geriatrijos klinikos pacientų palatą. O juk jeigu jie nebūtų taip varginę sausgyslių…
Taigi aš nusiteikęs savo atmintį puoselėti ir tik retsykiais pavaišinti kokiu gardesniu kąsneliu iš savo patirties. Tokiu, kaip, pavyzdžiui, tie pietūs po tuoktuvių. Mes gėrėme puikų putojantį jauną šampaną, kurį parinko Stiuartas (rūšies, nors tu ką daryk, nepamenu! Mis en bouteille par Les Vins de l’Oubli2*), ir valgėme saumon sauvage grillé avec son coulis de tomates maison3**. Aš būčiau parinkęs ką kita, bet su manimi niekas nesitarė. Ne, viskas buvo gerai, gal tik šiek tiek pritrūko vaizduotės… Ponia Vajet, sėdėjusi à côté4***, regis, buvo viskuo patenkinta, bent jau lašiša tikrai mėgavosi. Tačiau aplink žuvį sudėtus rausvus permatomus kubelius ji išstumdė į pakraščius ir atsisukusi į mane paklausė:
– Kas, jūsų manymu, čia galėtų būti?
– Pomidorai, – džiaugiausi galėdamas atsakyti. – Nulupti, be šerdelės ir sėklelių, supjaustyti kubeliais.
– Argi ne keista, Oliveri, išskirti ir išimti viską, kas teikia daržovei savitumo?
Įspūdingai pasakyta, ar ne? Paėmiau jos ranką ir pabučiavau.
Nors, kita vertus, aš jums nepasakyčiau, ar Stiuartas per ceremoniją vilkėjo savo šviesiai pilką ar tamsiai pilką kostiumą.
Suprantate?
Prisimenu, koks tą dieną buvo dangus: kaip „debesuotas“ ebru popierius knygos priešlapyje. Gal kiek per daug vėjuota. Įžengę į meriją visi glostėsi sušiauštus plaukus. Paskui dešimt minučių laukė prie nedidelio staliuko, ant kurio gulėjo trys Londono telefonų knygos ir trys „Geltonųjų puslapių“ egzemplioriai. Olis linksmino draugiją ieškodamas žinyne tinkamų specialistų skirsniuose „Skyrybų advokatai“ ir „Guminių apsaugos priemonių tiekėjai“. Bet juoko kibirkštis neįsižiebė. Paskui mus įleido į salę pas tą briliantinu susilaižiusį plaukus nykų žmogėną. Jo pečiai buvo apibirę pleiskanomis, lyg kas būtų paleidęs į jį miltų bombą. Spektaklis vyko kaip priklauso. Žiedas ant tamsiai violetinės pagalvėlės tviskėjo kaip kokia gimdos spiralė. Stiuartas išrėkė savo žodžius lyg stovėdamas prieš karo lauko teismą, kur kiekvienas tyliau ar neaiškiai ištartas žodis būtų pridėjęs dar kelis metus cypės. O vargšelė Džilė vos lemeno. Man regis, ji verkė, bet atvirai spoksoti būtų buvę nepadoru. Paskui išėjome į lauką ir ten nusifotografavome. Mano akimis, Stiuartas atrodė pernelyg savimi patenkintas. Žinoma, jis mano geriausias draugas ir tai buvo jo vestuvės, bet jis tiesiog nesitvėrė iš pasitenkinimo ir tada aš perėmiau fotoaparatą nusprendęs, kad reikia padaryti keletą meninių vestuvių nuotraukų. Strakaliodamas aplinkui įamžinau jaunavedžius iš visų pusių, fotografavau gulomis ir pasukęs objektyvą 45 laipsnių kampu, prieidavau taip arti, kad buvo matyti visos poros, bet iš tikrųjų siekiau tik vieno: užfiksuoti juostelėje dvigubą Stiuarto pasmakrę. O juk žmogui tik trisdešimt dveji. Gerai, su ta dviguba pasmakre gal per smarkiai užvažiuota, tiesiog gerai įpenėtas pagurklis. Tačiau fotoaparatas meistro rankose gali suteikti jam putlumo ir blizgesio.
Stiuartas… Pala, jūs juk jau kalbėjotės su juo, tiesa? Kalbėjotės. Aš pajutau, kaip sudvejojote, man nejučia perėjus prie jo dvigubos pasmakrės. Norite pasakyti, kad nepastebėjote? Na, galbūt ir nepastebėjote, prietemoje, ir apšvietimas iš nugaros… Ir jis greičiausiai buvo tyčia atkišęs smakrą. Mano galva, toks nukabęs po kaklu maišas taip nebūtų kritęs į akis, jeigu plaukai būtų buvę ilgesni, bet jis niekada neduoda savo bespalviams plaušams jokios Lebenstraum5*. O dar ta apskrita fizionomija ir apvalios akys, draugiškai žvelgiančios pro toli gražu ne moderniausio stiliaus akinius. Aš noriu pasakyti, kad jis sudaro gana mielo vaikino įspūdį, bet su juo reikėtų padirbėti, sutinkate?
Ką? Jis buvo be akinių? Tikrai su akiniais. Pažįstu jį nuo tada, kai jis dar buvo mokytojui iki kelių ir… na, nežinau, gal slapta perėjo prie lęšių ir tikrino jas su jumis. Tiek to. Tai įmanoma. Viskas įmanoma. Gal jis nori apsimesti turįs tvirtesnį stuburą, kad, tūnodamas savo kokčioje Sičio urkštynėje ir smaksodamas į nervingai mirkčiojantį ekraną arba ambrydamas į debiliaką apie dar vieną pagreitintų sutarčių „tranšą“, ar kažką panašaus, atrodytų bent kiek vyriškesnis, negu yra iš tikrųjų. Tačiau jau nuo pat mokyklos laikų jis uoliai remia optikos salonų verslą, ir ypač tų, kurie prekiauja seniai nebemadingais akinių rėmeliais.
Ko jūs čia dabar šaipotės? Mes kartu mokėmės… A, supratau. Stiuartas jums jau prisuokė, kaip aš pasikeičiau pavardę, ar ne? Matote, jis tokiems dalykams turi silpnybę. O jau jo paties pavardė nuzulinta iki skylių – pone Stiuartai Hjuzai, ką manote apie karjerą minkštų baldų pardavimų versle, kuriam nereikia jokių sugebėjimų, išskyrus nepriekaištingą pavardę, o jūs jau ją turite, sere, – ir jis patenkintas atsiliepinės į ją iki grabo lentos. Bet Oliveris kadaise buvo vadinamas Naidželu. Mea culpa, mea maxima culpa6**. O gal ta kaltė ir ne mano. Gal ačiū tau, mamyt. Šiaip ar taip, negi gali per visą gyvenimą vadintis Naidželu, ar ne? Netgi per visą knygą negali išlikti Naidželu. Kai kurie vardai po kiek laiko pradeda nebetikti. Na, pavyzdžiui, jus pakrikštijo Robinu. Visai padorus vardas iki kokių devynerių metų, bet labai greitai atsiranda noras ką nors su juo daryti, ar ne? Oficialiai pasikeisti vardą į kokį nors Samsoną, Galijotą ar dar kokį kitokį. O su kai kuriais vardais būna atvirkščiai. Pavyzdžiui, Volteris. Tu negali būti Volteris, kol tave vežioja vežimėliu. Apskritai, mano galva, negali būti Volteris iki kokių septyniasdešimt penkerių. Taigi, jeigu jus nori pakrikštyti Volteriu, reikia, kad prieš jį būtų pora kitų vardų: vienas, kai gulėsite vežimėlyje, kitas visam tam ilgam laikui, kol sulauksite Volterio amžiaus. Taigi jie gali duoti jums, pavyzdžiui, Robino Bartolomiejaus Volterio vardą. Gal ir dirbtina, bet neabejotinai patogu.
Taigi aš pakeičiau Naidželą į Oliverį, kuris visada buvo mano antrasis vardas. Naidželas Oliveris Raselas – žiūrėkite, tariu nė nemirktelėdamas. Išvažiavau į universitetą kaip Naidželas, o po semestro grįžau jau Oliveris. Kas čia nepaprasto? Tas pats, kaip išėjus į kariuomenę pirmųjų atostogų grįžti su ūsais. Ne daugiau kaip ženklas, žymintis naują gyvenimo tarpsnį. Bet draugužis Stiuartas kažkodėl negali savęs įveikti.
Džiliana – geras vardas. Jai tinka. Ir keisti nereikia.
Ir man tinka Oliveris, sutinkate? Neblogai dera prie mano juodų kaip derva plaukų, žavingų gelzganų dantų, prie liauno liemens, manieringumo ir lininio kostiumo su neišimama „Pinot Noir“ vyno dėme. Dera prie mano tuščios sąskaitos ir Prado muziejaus maršrutų išmanymo. Dera prie to, kad kai kuriems maga spirti man į galvą. Kaip tam urvažmogiui, pas kurį buvau užėjęs po pirmo semestro universitete. Tas tipas buvo iš tų, kuriuos ištinka erekcija išgirdus, kad banko palūkanų norma išaugo dešimtadaliu procento. Taigi tas urvinis, tas…Volteris įsivedė mane į savo paneliuotą smaukskylę ir pareiškė, kad mano pageidavimas pasikeisti čekių knygelėje asmenvardį iš N. O. Raselo į Oliverį Raselą nėra pirminės svarbos dalykas tarp kitų devintajame dešimtmetyje banko sprendžiamų klausimų, ir įspėjo, kad jeigu mano sąskaita nebus papildyta tokia suma, kuri uždengtų juodąją banko kredito skylę, tai aš negausiu naujos knygutės, net jeigu mano pavardė būtų Santa Klausas. Aš puoliau kvatoti iš sąmojaus tariamai vis negalėdamas juo atsigėrėti, paskui kelias minutes kerėjau senį savo senais triukais ir nespėjęs atsipeikėti Volteris jau klūpėjo prieš mane ant kelių maldaudamas coup de grâce7*. Ir aš, ką jau darysi, suteikiau jam garbę pasirašyti leidimą pasikeisti pavardę.
Visi mano pažįstami, kadaise vadinę mane Naidželu, kažkur prašapo. Išskyrus, žinoma, Stiuartą. Paprašykit Stiuarto papasakoti apie mūsų mokyk-los laikus. Aš, savaime suprantama, niekada nežeminau savo atminties prašymais kaupti visą tą šablonišką šlamštą. O Stiuartas iš neturėjimo ką kalbėti ima ir pradeda abėcėlės tvarka vardyti: „Adamsas, Atkenas, Aptedas, Belas, Belami…“ (Pavardes aš, aišku, sugalvojau.)
– Kas čia? – klausiu jo. – Nauja mantra?
Jis sutrinka, matyt, įsivaizduodamas kad mantra reiškia automobilio modelį. „Oldsmobilis Mantra“.
– Ne, – atsako. – Nejaugi neprisimeni? Tai mūsų penktoji „A“. Senis Bifas Vokinsas buvo mūsų klasės auklėtojas.
Bet aš neprisimenu. Nenoriu prisiminti. Atmintis – valios aktas. Taip pat kaip užmarštis. Man regis, švariai ištryniau iš atminties savo pirmuosius aštuoniolika metų, sumaliau iš jų nekenksmingą vaikišką tyrelę. Kas gali būti blogiau, kai tokios šiukšlės velkasi tau iš paskos? Pirmasis dviratis, pirmosios ašaros, senas meškiukas su nukąsta ausimi. Tai ne tik neestetiška, bet ir nepraktiška. Per daug gerai prisimindamas praeitį pradedi dėl jos kaltinti savo dabartį. Žiūrėkit, ką jie man padarė, dėl to aš dabar esu toks, tai ne mano kaltė. Leiskite man nesutikti: greičiausiai tai jūsų kaltė. Ir malonėkite pasilikti smulkmenas sau.
Sako, kuo labiau sensti, tuo aiškiau prisimeni savo ankstyvąją vaikystę. Vieni iš daugelio ateityje tykančių spąstų – senatvinės silpnaprotystės kerštas. Beje, ar aš nedėsčiau jums savo gyvenimo teorijos? Gyvenimas yra kaip įsiveržimas į Rusiją. Žaibiškas puolimas, kiveriai žvilga, pliumažai šokčioja kaip aptvare išgąsdintos vištos; trumpas proveržis, entuziastingai aprašomas depešose priešui traukiantis; paskui ilgas alinantis žygis vis mažėjant maisto daviniui ir pirmosios ant veido tirpstančios snaigės. Priešas sudegina Maskvą ir jūs pasiduodat, kai Generolas Sausis suleidžia į jus aštrius ledo varveklių nagus. Kupinas kartėlio atsitraukimas. Kazokų antpuoliai. Galiausiai, brendant per Lenkijos upę, net nepažymėtą jūsų generolo žemėlapyje, jus pakerta berniuko kanonieriaus kartečė.
Aš visai netrokštu pasenti. Prašau mane nuo to apsaugoti. Ar turit tokią galią? Deja, net ir jūs neturit tokios galios. Tai geriau paimkit cigaretę. Imkit, imkit. Nenorit – nereikia, jūsų valia. Kam kas patinka.
1* Neribotam laikui (lot.).
2* Išpilstytas įmonės „Užmaršties vynai“ (pranc.).
3** Jūrinę ant grilio keptą lašišą su firminiu pomidorų padažu (pranc.).
4*** Šalia (pranc.).
5* Gyvenimo erdvės (vok.).
6** Esu kaltas, esu labai kaltas (lot.).
7* Pasigailėjimo nužudant (pranc.).
Ana Nerkagi. Baltoji elninė šiurė
2017 m. Nr. 11
Iš rusų k. vertė Jurgita Jasponytė
Ana Nerkagi 1952 m. gimė Poliariniame Urale, nencų tautybės elnių augintojo šeimoje, ir yra vienintelė klajoklišką gyvenimą gyvenanti šiuolaikinė rašytoja Tolimojoje Šiaurėje. Toli nuo miestietiško komforto ji įkūrė stačiatikių vaikų stovyklą „Vilties žemė“, kuri leidžia vaikams gauti išsilavinimą gyvenant klajoklišką gyvenimą kartu su šeima. Taip ji siekia išsaugoti tautinę nencų kultūrą, tradicijas ir šeimas gimtojoje žemėje.
2015 metais A. Nerkagi kūryba buvo nominuota Nobelio premijai dėl prozos mitologiškumo ir atstovavimo mažos Šiaurės tautos kultūriniam savitumui. Šią žinią pati priėmė santūriai, nes, anot jos, „jeigu iš žmogaus sklinda talentas, bet tas jį naudoja tik savanaudiškiems tikslams, siekdamas asmeninės šlovės ar turto, tokį talentą reikia užkasti taip giliai, kad net pats pamirštum, kur užkasei“.
Rašytoją išgarsino apysakos „Aniko iš Nogo genties“ (1976) ir „Iliras“ (1979), vėliau pasirodė dar dvi – „Baltoji elninė šiurė“ (1995) ir „Tylintysis“ (1996).
A. Nerkagi yra viena iš ryškiausiai nencų tautą reprezentuojančių asmenybių, klajojanti išpažinčių liudytoja, bėganti nuo urbanistinio šiuolaikinio pasaulio. Apie ją režisierė Jekaterina Golovnia 2012 m. sukūrė dokumentinį filmą „Nerkagi“, kuriame autorė pristatoma kaip filosofė, tundros apaštalė, klajoklių gyvenimą gyvenanti rašytoja, visiška išimtis iš taisyklių, moteris, užauginusi ir išauklėjusi tundroje ne vieną globotinių kartą. Pagal jos apysakas „Baltoji elninė šiurė“ ir „Aniko iš Nogo genties“ režisierius Vladimiras Tumajevas sukūrė vaidybinį filmą „Baltoji elninė šiurė“.
Apysakos fragmentas
Druskos žiupsniu ant jau užsitraukusios žaizdos seniui Petko tapo jaunojo kaimyno vestuvės. Reikalingas tai dalykas. Net ir didžiausia nelaimė neturi stabdyti gyvenimo srauto, kaip kad upėn mestas riedulys nepajėgia pakeisti tekėjimo krypties. Vanduo jį apeis ir tekės toliau, taip duota.
Prieš metus į amžinąją naktį iškeliavo jo žmona, dar nesena moteris Lamdo. Nebeliko kas rytais pastato jų arbatinį stalelį, nebeliko kam taisyti kisus1*, kurti ugnį. Kai miršta moteris, ji išsineša su savimi pusę gyvenimo, tik tada imi suprasti, kad toji, su kuria dalinaisi dienas, išsinešė ir dalį tavosios sielos.
Čiumo2** kartis ir niukus3***paliko sudėję ant nartų4**** prie trijų medžių. Taip vadinama vieta, kur nencai nuo amžių statė nebereikalingas nartas. Pats senis Petko apsigyveno laisvoje čiumo pusėje pas seną draugą Vanu. Gyveno anoj pusėj ugnies – pasakytų seni žmonės, turėdami galvoje, kad gyvena ne savame čiume.
O kažkur, kitoje gyvenvietėje, jis turi dvi dukteris. Vyresnioji išvažiavo seniai, Petko nė nebepamena, kada tai buvo, o jaunesnioji dažnai aplankydavo. Kokie laimingi būdavo jiedu su žmona, kai vasarą sugrįždavo jų duktė. Lyg du seniai paukščiai, sutūpę iš abiejų pusių, senukai džiaugdavosi ja. Kaip paukščiai valo plunksneles savo vieninteliam paukštukui, taip ir jiedu su žmona rėdė ją geriausiais nartose turėtais kailiais. Tačiau duktė vis tiek išvažiuodavo, it gležna paukštė, bijanti žiemos ir skrendanti kur šilčiau.
Moteris Lamdo mirė žiemą, itin šaltą dieną, gal todėl neatvyko į laidotuves jos paukštė duktė.
O kaip gėrėdavosi jų paukšte dukterimi jaunasis kaimynas – tas, kuris šiandien vedė. Dar būdami maži vaikai jiedu žaidė drauge, drauge augo, ir jis – tėvas, pats kartą matė, kaip jiedu supo lopšiuką iš seno žvejybinio bato.
Pamena jis ir kitą atsitikimą. Atvykus dukteriai vieną pavasarį, ištisą baltąją naktį tuščias buvo josios patalas, o kai sugrįžo, žandai liepsnojo it raudonai prinokusios tekšės uogos. Nieko neklausė… Neišdrįso, gėdijosi klausinėti motina su tėvu.
Ir kiek skausmo būdavo Alioškos akyse, kai Petko pajudėdavo su kinkiniu, kurio gale sėdėdavo į tolimą kelionę išsiruošusi duktė.
O šiomis dienomis, kai nedidelė stovyklavietė ruošėsi vestuvėms, nepaaiškinamas slogumas kankino Petko. Nors tai, kas čia vyko, vargu ar apskritai galėjai vadinti vestuvėmis. Ne taip žmonės tuokiasi. Buvo laikai, kai šeimų katilai nuo tuštumo net skambėjo ir gyvenimas juokauti neleido. Prisimena senis ir turtingas, ir vargingas vestuves. Tiek vienose, tiek kitose svečiai buvo šventas reikalas, ir kuo jų gausiau, tuo geriau. Kuo daugiau gerų žodžių žmonės ištars, tuo daugiau laimės rasis naujai užgimusioje šeimoje.
Šiose vestuvėse nėra svečių, toks jaunojo kaimyno noras. Nė vienai stovyklai nebuvo pasiųsta žinia apie vestuves, nei artimų, nei tolimų giminių nepakvietė. Tikra nuodėmė visa tai, o ir dviejų elniukų – vieno iš jaunikio stovyklos, kito iš jaunosios – nepaaukojo, neapšlakstė jų krauju šventųjų nartų. Ir jaunosios namuose vestuvių nešventė. Tiesiog susėdo už stalo lyg šiokią dieną arbatos gerti, be jokio gero žodžio taurelę išlenkė. Ir į stovyklą
jaunąją atvežė lyg ne moterį – čiumo ir gyvenimo šeimininkę, o malkų stirtą. Be dainų, be linksmybių, pavargę, suirzę dėl nepaaiškinamo Alioškos užsispyrimo.
Alioškos motina, pastaruoju metu smarkiai pasenusi, šiomis keistomis dienomis tarytum sapne gyveno. Moteris niekaip nepajėgė suvokti, kas čia vyksta. Ar tai vestuvės, ar pražilę senukai sūnaus rankose skudurinėm lėlytėm pavirto, ir jis valdė jas kaip panorėjęs. Jaunosios tėvai jau lyg ir pasiruošė ilgai kelionei, tačiau, nujausdami kažką negera, vis dėlto neatvyko į jaunikio stovyklą. Ir argišui5* su nuotaka susiruošus važiuoti, laikydama rankose paruoštą chorėją6**, kad pajudėtų visi drauge, Alioškos motina atsigręžė į nuotakos motiną, savo vienmetę, ir pajuto norą kuo greičiau išvažiuoti, pabėgti kaip žvėriui su savo grobiu, kad neatimtų. Važiuodama ji vis gręžiojosi atgalios.
„Bet ar taip būdavo?.. Ar taip turi būti?..“ – galvojo moteris. Šios slaptos mintys žadino nepasitikėjimą Didžiuoju gyvenimu, tačiau gyventi reikia, ir ji varė elnius pirmyn, nesuko atgalios, kaip senė vilkė, kurios irštvoje laukia išalkę perkarę vilkiūkščiai.
O grįžus reikėjo, bent dėl akių, atlikti šventą ritualą – įvesdinti šeimininkę į naująjį čiumą, į gyvenimą, į kurį lengva įžengti, bet ne taip paprasta išeiti – moteris stipriai, stipriau, nei buvo būtina, paėmė jaunąją marčią už rankos, prieš čiumo uždangą. Staiga sielą apėmė deginanti baimė. Ar gera bus šiai mergaitei josios čiume, su josios sūnum? Gal dar nevėlu persigalvoti? Gal sūnus teisus? Juk jam ne šešiolika, o dvidešimt šešeri, suaugęs vyras, kiekvienam to čiumo kampe jau turėtų tupėti ne po vieną, bet po du tris vaikus. Juk ir ant jo pečių galva, ne kupstas. Gal numirė jų gyvenimo senoji tiesa, kaip kad viskas miršta? Ir užgimė nauja, visai kita? Kiekvienas laikas turi savo veidą, vadinasi – ir savo tiesą. Bet čia moteris nutraukė mintį: ilgai vienoje vietoje stoviniuodamas tik veltui laiką gaišti. Gyvenimo tiesa ta pati, žmonės tie patys, dar nė vienam trečia ranka ar papildoma koja neišaugo, ir širdis viena, vadinasi, gyvenimo tiesa yra viena, ir jos prasmė ta pati, kaip visada: dorai gyventi ir dirbti.
Viskas bus gerai. Veltui jie, seniai ir senės, virkauja, it kokie kvaili narai ežero krante prieš lietų. Lietaus nebus, nušvis saulė.
Nepaleisdama sumišusios mergaitės rankos, moteris pirmoji žengė pro angą ir, kone vilkte įvilkusi marčią, akimirkai stabtelėjo, ne iškart surado savyje jėgų ištarti senųjų apeigų žodžius, kuriuos kadaise pati išgirdo iš savo anytos:
– Dabar tai tavo čiumas. Čia ir gyvensi, – tarė ir, nepaleisdama merginos rankos, nusivedė ją prie patalo, pasodino, jautria širdimi nujausdama, kokie nesvetingi ir nejaukūs būna svetimi čiumai. Suprato – kad ir kaip švelniai tuos žodžius ištartų anyta, jaunieji juos vis tiek savaip supranta.
Greitai ir vikriai užkūrusi ugnį, moteris pripjaustė mėsos. Prikrovusi jos aprūkusį katilą iki pat viršaus, pakabino jį viršum liepsnos. Visą laiką, kol rankos dirbo įprastus darbus, širdis ir protas virte virė. Protas įkyriai ir priekaištingai šnibždėjo:
– Ak, kaip pasijuoks tundros žmonės iš tavo sūnaus vestuvių. Moterys it varnos užkarksės, ir žodis kirminu nuropos per sniegynus, greitas kaip vėjas: pati jaunikio motina mėsą kapojo ir į katilą metė, pati kūrė nuodėmingomis rankomis švariąją ugnį naujam gyvenimui. Viską darė pati, it mergiotė lakstydama, o juk žmoniškose vestuvėse motina tik nurodymus duoda. Nei nuotakos, nei vyro motina negali ir neturi dirbti. Nuodėmė visa tai, ir nedaro garbės nei turtingoms, nei vargingoms vestuvėms.
– Ir tegul… – atsargiai, nedrąsiai prieštaravo širdis, – tegul… Gėdingai, bet vis dėlto apvesdino sūnų. Argi blogai? Nereikės bent kamuotis iš ilgesio, it motinai paukštei viršum tuščio išdraskyto lizdo. Ne ištuštės gimtasis lizdas, bet prisipildys naujos gyvybės, ir moterys, plakančios liežuviais, su laiku atlyš, susiburs už sūnaus ir marčios stalo.
Kai mėsa jau buvo išvirusi, ir sūnus įžengė į vidų, ji iššoko laukan ir, nuogąstaudama, kad sūnus neišgirstų, nubėgo į kaimyninį čiumą. Reikia sukviesti žmones už stalo, juk ne svetimas jiems, ir jie jam ne svetimi, gal ir sūnaus širdis atsileis. Ne pašaliniai, savi, pažįstami senoliai pasodins jam prie kojų moterį, su kuria jam skirta ne žaidimus žaisti, o gyvenimą nugyventi.
Senoliai jos laukė. Sėdėjo viens greta kito, uostydami taboką, kriksėdami it ledinės antys ir tyliai šnekučiuodamiesi. Pritūpusi prie uždangos ant lentinių grindų krašto, kiek patylėjusi, kaip dera moteriai, ji paprašė:
– Eikim, pasodinkime juos, – ir, nelaukdama atsakymo, išėjo. Ji buvo įsitikinusi, kad jie ateis, ir tada visi drauge sugebės įtikinti sūnų, kad taip reikia. Taip nencai darė visados. Moteris įsitaisydavo prie vyro kojų ir tapdavo jo dalimi. Tai ir yra gyvenimo tiesa.
Senoliai atėjo. Alioška niūriai juos nužvelgė, tačiau neištarė nė žodžio. Suaugusieji jam atrodė kaip užsispyrę vaikiščiai, nesuvokiantys savo sumanyto žaidimo rimtumo. Tylėjo jis jau keletą dienų. Patys tyliausi ir patys garsiausi žodžiai – bergždi. Jais neįmanoma išreikšti meilės. Žodžiai – dulkės. Jeigu žmonės daugiau tylėtų, kaip tvirtai, kaip ilgai jie mylėtų. Tylėjime slypi ypatingas švelnumas ir kančia. Kančioje – meilės kraujas…
Iš jaudulio virpančiomis rankomis motina atvedė nuotaką ir pasodino į vietą, į kurią nencų moteris sėdasi tik kartą gyvenime. Greta jaunojo, ne ant lentų, į savo kasdienę nuolatinę vietą, bet ant patalo. Akies krašteliu pastebėjo, kaip iš pasibjaurėjimo virptelėjo sūnaus lūpos, ir motinai vėl pasidarė neramu dėl šitų vestuvių.
Tačiau ji lyg niekur nieko įpylė senoliams arbatos ir pati įsitaisė už stalo, bet tuojau vėl pašokusi ėmė mėtyt į ugnį trapias sausas šakeles. Rodės, tik liausis krutėjusi, ir sūnus atsistos, išties pečius it sparnus, stumtels stalą tvirta ranka ir rūsčiai ištars: „Pakaks, aš pajuokavau… Nenoriu vesti.“ Ir jai nebeužteks jėgų vėl jį pasodinti.
Nei tiršta karšta arbata, nei gardi mėsa, nei išlenktas stiklelis nepraskaidrino slogių vestuvių. Senoliai, nors ir išrodė tarsi dvi viena kiton įaugusios uolos, jautėsi kaip sumišę vaikai. Jie tylėjo, kaip tyli rudeniniai paukščiai, baimindamiesi prišaukti nelaimę savajam lizdui.
Gavę tiršto sultinio, išlenkė po antrą taurelę, vis nesiryždami pakelti puodelio, kaip kad derėtų šitokią dieną. Išgėrė ir Alioška, žvelgdamas priešais save, tarsi ne žmonės jį būtų supę, o mirusiųjų šešėliai. Laukti, kol kuris nors prabils, arba pačiam ką nors kalbėti atrodė juokinga ir kvaila. Jį suimdavo bėjėgiškas pyktis. Kad taip pašokus, nuvertus stalą, išvaikius gerbtinus senolius, visą čiumą su visais žmonių išmislais aukštyn kojom apvertus, kad tik nekyšotų tas gyvenimo ir sielos skurdas.
Kaip jam… mylinčiajam, žaisti pagal tuos jų senus papročius? Juk tai laidotuvės, ne vestuvės. Šiandien jis laidoja brangiausia ir šviesiausia, ką suvokė per visus savo metus. Kas jame slapčia nuo kitų žmonių gyveno. Gyveno saldžiai, kankino ir džiugino.
Jis laidoja meilę. Niekas nedrįsta džiaugtis ir juoktis laidotuvėse. Niekas! Ir koks kieno reikalas, kaip jis švenčia gedulingas vestuves. Tai jo gyvenimas ir jis jame gali daryti ką panorėjęs. Niekas neturi valios nurodinėti, kaip reikia vesti, – nei senovinės apeigos, nei paskalos. Alioškai norėjosi verkti, kad skruostais tekėtų karštos ašaros, degindamos sielą. Ne todėl, kad gailėjo savęs… bet juk kaip nors reikia gelbėtis. Dabar jis vienas… Žmonės trypia žemės gėles, nepastebėdami lūžtančių kotelių, sutrintų žiedlapių, nematydami, jog žudo meilę. Viena bailumo akimirka, kita – saviapgaulės – ir meilė mirusi.
Senoliai dar kiek pasėdėjo. Bet vos tik motina nukraustė stalą, ėmė ruoštis namo. Pauostė tabokos, kad pavilkintų laiką ir kuo ilgiau nepaliktų vargšės moters vienos su sūnumi. Pirmasis pakilo Vanu ir, atgręžęs rūstų veidą į Aliošką, stabtelėjo prie įėjimo uždangos, bet tik numojo ranka ir išėjo. Jam iš paskos išskubėjo ir Petko.
Alioška nusekė akimis jo bejėgę sulinkusią nugarą. Taip norėjosi, kad neišeitų, kad pasiliktų tėvas tos, dėl kurios taip širdį gėlė. Bent dainą sudainuotų apie dukterį, Alioškos pykčiui. Jiedu drauge pasigertų ir paverktų dėl to, kas nutiko. Šis veda be meilės, o pas aną neatvažiavo duktė, vienintelis žmogus, galėjęs sušildyti jo likusias dienas.
Petko sustingusiomis rankomis niekaip nesugraibė užuolaidos, galva vis atsitrenkdamas į kartis, o sučiupęs atsigręžė su aiškiu priekaištu akyse ir tarsi sau tyliai tarstelėjo:
– Et, tu.
Alioška tik dantis sukando. Daug dienų ir metų prabėgs, o akys, pilnos neišriedėjusių ašarų, vis primins šią naktį. Nuo gėrimo svaigo galva ir kraujas ūžė ausyse. Gulėjo Alioška ant pagalvių ir nesuprato nei kaip toliau gyventi, nei ką daryti. Užsirūkė, stengdamasis nežiūrėti į mergaitę, sėdinčią prie ugnies. Į jį atgręžta josios sulinkusi nugara, o per ją šliaužia dvi ilgos juodos kasos su įpintais senoviniais karoliukais ir variniais papuošalais.
„Sėdi“, – pyko Alioška be menkiausios užuojautos jai, sustingusiai amžina nencų moterų poza, neišduodančia jokių jausmų. Rodos, jau nugyveno jie ilgą ir sunkų gyvenimą nemeilėje, pavargo, išsikamavo ir jokia atgaila nebepataisomų karčių dienų pabaigoje jo žmona, palinkusi prie ugnies, niekada nešildžiusios jo sielos, užkasinėja į pelenus ilgesį ir jam skirtą nemeilę.
Reikia nurimti ir viską apgalvoti. Ramiai ir blaiviai, o svarbiausia – be pykčio. Pyktis tokiame kelyje nepatikimas palydovas. Ką blogo padarė jam stovyklos žmonės, artimiausi iš visų žmonių žemėje? Artimesnių už juos nėra. Ne vieną žiemą ir ne vieną alkaną pavasarį drauge nugyveno, ištvėrė daugybę vargų, tėvo mirtį. O dėl to, kad jis veda be meilės, saulė ryt rytą juk neatsisakys patekėti. Reikia ir jų tiesą suprasti.
Prieš mėnesį, geriant rytinę arbatą, motina neįprastai, bet moteriškai tvirtai tarė:
– Aš pasenau, sūnau.
Alioška tylėdamas palinko viršum dubenėlio, ir jo platūs pečiai susiaurėjo. Motina suprato, kad sūnaus ne tik pečiai susitraukė iš sielvarto, tačiau tęsė:
– Žmogus niekad negyveno vienas. Tau reikia moters! Tegu negražios, kad tik rankas turėtų ir kojos nebūtų kreivos, kad mokėtų ugnį užkurti, kisus išdžiovinti, skylę rankovėje užsiūti. Jei tai mokės, tuomet su ja galima gyventi.
Jeigu motina tuo ir būtų baigusi kalbą, Alioška jos žodžių gal ir nebūtų paisęs. Taip pat ji kalbėjo ir prieš metus. Tačiau, matyt, dabar motina tuščiai neaušino burnos, nes patylėjusi pridūrė:
– Ir, pagaliau… tu pats žinai…
Alioška pažvelgė į ją ir sustingo. Nutilo ir ji, suprasdama, kad sūnus turi silpnąją vietą ir smogti į ją – žiauru.
– Tu veltui lauki Petko dukters. Tokios atgal negrįžta.
Sūnus nuspėjo jos žodžius. Kas nors pagaliau turėjo jam tai pasakyti. Vis dėlto nevalia net motinai parodyti, kaip labai jam skaudu. Maža ką kalba moteris. Daugelis žmonių kalba tik tam, kad netylėtų. Pastūmęs šalin dubenį ir puodelį, jis atsilošė, jausdamas, kaip į širdį atsėlina pažįstamas, jo sielos dalimi tapęs skausmas. Skausmas, seniai peraugęs į keistą ligą. Meilė tampa sielos liga, ir nuo jos nėra vaistų, išskyrus… mirtį.
Negrįš… Jis ir pats seniai tą žino. Nuo to laiko, kai išvažiavo Ilne, prabėgo ne septynios dienos, bet septyneri ilgi metai, ir septynios jo viltys – šviesiausios ir švariausios – pražuvo. Bet pavasarį tos septynios viltys atgydavo. Ateidavo ruduo, medžių ir krūmų lapai pagelsdavo, nurimdavo skausmas. Tik nieko su savimi negalėjo padaryti Alioška. Vis tikėjo, jog ateis toks ruduo, kai, priešingai visiems gamtos dėsniams, neapmirs ir nenukris lapai. Ir sugrįš toji, kuri pasiėmė jo širdį. O čia sako – vesk, susirask paprasčiausią moterį, kad tik akys nežiūrėtų iš užpakalio ir rankos kojos nebūtų kreivos.
Likusi viena, motina kurį laiką stovėjo nejudėdama priešais ugnį. Gyvenimas ją išmokė vyriškos stiprybės. Vyras mirė, bet liko alkani vaikai, ir ugnis neužgeso kartu su jos vyriausiuoju šeimininku. Išėjus vyrui liko darbas, kurio nenudirbsi nei kirviu, nei peiliu, nei ginklu nepašausi – duoti gyvenimui tėkmę, kad jis neištvintų ir neišdžiūtų, kaip pavasario pelkė, bet tekėtų it upė, laikydamasi savo krantų ir krypties.
Dvidešimt šešerių metų sūnus dar ne vyras, nors panosė jau seniai juoduoja. Vyriški rūpesčiai įsiskverbs į jo galvą ir sielą tik tuomet, kai moteriškajame čiumo kampe atsiras beržo tošies lopšelis, iš kurio retkarčiais sklis reiklus nenumaldomas klyksmas – ve, ve. Kai kasryt į stalą ties rankeles vaikai – štai tada vyras taps šeimininku. Reikia sūnų apvesdinti, kad ir kaip jis spyriosis. Širdies paisyti neverta. Kvaila ta žmogaus širdis.
Taip nusprendė senoji ir tik tada, pažarsčiusi žybsinčias anglis, įpūtė ugnį. Vienintelis teisingas sprendimas leido pažvelgti tiesiai į akis Didžiajam žmogiškųjų likimų valdovui, kuriuo jai visada buvo ir liks ugnis.
Dabar reikėjo išsakyti sprendimą čiumo dvasiai. Ji atsitraukė nuo ugnies, ryškiai nušvietusios aprūkusius, padūmavusius niukus su daugybe lopas ant lopo užtaisytų skylių. Paeiliui atsargiai paglostė tris didžiulius polius. Jie pašventinti. Jie laiko ne tik visų likusių karčių ir niukų svorį. Jie laiko praeities svorį. Kuo žmogus senesnis, tuo artimesnė jam praeitis. Ir tos senos kartys nebyliai it paslaptį saugo išėjusiųjų šešėlius ir sielas. O po mirties saugos ir jos žodžius bei mintis, vadinasi – sielą.
Šiandien šventieji poliai žino josios sprendimą. Dabar ilgomis pūgos naktimis juose nesitvenks priešmirtinis ilgesys. Sūnus negali nesirūpinti savo čiumo likimu. Laikui bėgant pats tai supras, jį reikia apvesdinti. Vakare ji nuėjo pas kaimynus, ir kitą dieną stovyklos senoliams rūpėjo tik viena: į kurį tundros galą važiuoti, kieno stovykloje ieškoti moters. Reikia ne pernelyg brangios, bet ir ne pigios, kad ne plika atvažiuotų, kad rankos josios darbščios, greitos ir miklios būtų. Kad kiekvieną darbą iš pirmo karto atliktų, o siūlė ant kisų ar malicos7* nebūtų panaši į varnos pėdsakus. Kur tokią moterį rasti?
Kitos dienos rytą, linksmas ir susijaudinęs, Vanu priėjo prie Alioškos ir nesivaržydamas paklausė:
– Kur ieškosime moters? Kaip manai?
Alioška pašaipiai tarstelėjo:
– Tegul motina ieško. Jai reikia moters, ne man.
Vanu susiraukė, bet tuojau vėl nusišypsojo. Nusprendė nepaisyti jaunuolio pašaipos.
– Tundroje daug gerų moterų. Gerų ir blogų, bet gerų vis tiek daugiau.
Alioška vėl prieš savo valią šyptelėjo. Suaugusieji kaip vaikai, jiems moteris, nemokanti siūti ir įkurti ugnies, – bloga.
– Ką dabar daryt? Kur ieškosim moters? – pakartojo Vanu, vis dar nuoširdžiai šypsodamasis ir gardžiai šniaukšdamas nuo nago taboką.
Alioška neatsakė. Ištiesė ranką iki kaimyno tabokinės, pasiėmė žiupsnelį, leisdamas suprasti, kad iš jo traukti žodžio neteks. Jis ne kartą matė, kaip senieji nencai taip elgėsi, delsdami atsakyti arba išreikšdami savo pagarbą pašnekovui. O žmogus, stovintis priešais, tikrai tos pagarbos vertas, bet dabar visai nereikia, kad jis šypsotųsi it kvailas vaikiščias. Alioška pats norėjo seniokiškai atsidusti, įsitaisyti tiesiog ant sniego ir nesivaržydamas išpasakoti šiam žmogui, kokią nepakeliamą naštą nešioja širdyje metų metus, ir kuo toliau, tuo sunkesnę. Kad Vanu išklausytų jo skausmingą išpažintį vyriškai, rūsčiai. O tada, sujaudinta širdim, susibroliavęs su juo, naiviai nebeklausinėtų, kur ieškoti moters.
– Tu ilgai tyli.
Alioška pakėlė akis. Jo siela jau buvo pasiruošusi tarti pirmąjį išpažinties žodį, tačiau jį nemaloniai nustebino kaimyno akys, ramios, netgi šaltos. Ne tokios turėtų būti akys žmogaus, pasiruošusio išklausyti kito išpažintį. Išpažintyje visada būna skausmo, nedažnai pasitaiko džiaugsmo ir laimės, skausmą priimti sunkiau, o pasidalinti…
– Taip, ilgai tyliu. Žodis sunkus.
– Tai nieko, kad sunkus. Man neskaudės, jeigu, žinoma, nesviesi jo kaip akmens.
Alioška dvejojo. Žmogaus akys – tai ne ežero lygus paviršius, kad imtų vilnyti nuo viduje siaučiančių audrų, bet vis dėlto… kuo tikėsi, jei ne akimis. Jose slypi žmogaus jėga ir silpnumas. Ir dar… kas pasakė, kad žmogus turi gyventi be skausmo, be sielos paslapties ir šventojo kampelio, į kurį neįleidžiami net išrinktieji? Ir kodėl jis dabar turėtų rauti iš savęs brangiausias mintis ir jausmus, savus, intymiausius, ir kažin ar jie leisis išraunami? Galbūt tik su žvėrišku skausmu ir krauju. Ar verta juos atiduoti žmogiškajam teismui?
Kad greičiau baigtų užsitęsusį, pilną pauzių ir iš esmės betikslį pokalbį, Alioška greitai ir nemokšiškai baigė šniaukti šniukį, pakilo nuo nartos, ant kurios sėdėjo, ir kaip galėdamas ramiau pasakė:
– Tegul motina kalba. Jos žodis lengvesnis, aš negaliu.
Vanu atsitraukė pajutęs kartėlį dėl jaunojo kaimyno žodžių.
Tokie laikai: nori su ugnies šiluma žmogui į širdį įeiti, o jis ugnies vietoje pagalį pamato. Vaikinas dar kaip reikiant negyveno, o su senuoju kaimynu pasielgė taip, tarsi į svečius pakvietęs iki čiumo uždangos palydėjo, bet, užuot įvedęs vidun, atgal pavarė.
Vadinasi – šildysimės kiekvienas prie savo ugnies, bendro laužo nekursim, o juk būtent prie tokio ir burdavosi jo jaunystės dienomis, kad išgyventų. Iš mažų aprūkusių katilų ir katilėlių buvo pripildomas didysis katilas, neleidęs numirti daugybei šeimų.
Dabar šykštauja žmonės prie ugnių. Verda viršum jų skalsiuosius katilus, vydami šalin šąlančius, nesugebėjusius gyvenimo sunkmečiu išsaugoti savojo stalo. O senieji nencai dar visai neseniai sakydavo: neišgali nelaimingojo ugnimi sušildyti, neturi mėsos kąsnio, tabokos nė kruopelytės – nesigraužk, nes visada gali ištarti gerą žodį, savo jėga prilygstantį ugniai, sotumu – mėsos kąsniui, stiprumu – geram tabokos šniūkiui.
Kai vaikas atsistodavo ant kojų ir imdavo suvokti, kam danguje saulė šviečia, jį imdavę mokyti šio įstatymo. O ko išmokėme savo vaikus? Slėptis kaip plėšrūnui. Gyvenimas juk ne medžioklė, ir persekioti vienam kito kaip žvėries nereikia.
Vanu ilgai nenurimo. Kad ir ko griebėsi, prieš akis regėjo jaunojo kaimyno veidą. Nereikėjo ypatingo jautrumo ir išminties, kad suprastum jo graužatį. Kodėl vos laikosi kaimyninis čiumas, kadais buvęs stiprus it medis tvirtomis sveikomis šaknimis? Ir kodėl vasarą atvykstantys jo paties sūnai atrodo apsirgę keista paukščių liga: sparnai yra, plunksnos tankios, o skraidyti negali. Ima sūnus arkaną8* rankosna, tačiau dorai jo nei surišti, nei mesti neįstengia. Kirvį pačiups – atimt norisi, nes, rodos, bekirsdamas medį greičiau nusikirs sau kojas.
Vakare vėl susirinko senolių taryba ir priėmė svarų sprendimą – apvesdinti.
Alioška prisiminė, kaip atkakliai jie laikėsi savo nuomonės. Jo paties nieko neklausinėjo, tarsi ne žmogų vesdintų, bet dėl veislinio šunyčio suvestų šunį su kale. Jis nė nebandė jų sulaikyti, suprasdamas, kad nencai taip elgėsi visada. Ne vakar užgimė toks įstatymas ir ne šiandien išnyks. Šliaužti, ropštis, kliūti, bet eiti pirmyn. Štai kodėl prie ugnies sėdi mergina-moteris. Ji duos gyvybę ugniai ir čiumui. Ką gi… Stovyklos žmonės pasielgė išmintingai. Bet ką gi daryti jam?
Senųjų gentainių užnugary gyvenimas jau nugyventas. O jo? Iki šiol tebuvo vieni kvailiojimai. Vadinasi, susipainiojo, it lapė savo pačios pėdsakuose, papuolė į užburtą ratą – nei peršoksi, nei iššoksi. O ir kur, tiesą sakant, šokti? Kam?
Tyliai prasivėrė užuolaida ir it šešėlis įslinko motina. Jos veidas buvo ramus. Prisiartinusi prie jo, motina pasilenkė ir švelniai paprašė:
– Atsistok, pataisysiu jums patalą.
„Patalą? Ak, taip… – kilo noras bjauriai, piktai išsikeikti. – Patalas… čia kažkokia bjauri paslaptis, tarsi ji būtų svarbi. Patalas kaip patalas, akmenų nejusti ir vinių, styrančių smaigaliais, nematyti. Ką gi čia dar kloti?“ – nesijudindamas, sudirgęs galvojo Alioška, o motinos veido ir balso švelnumas jam atrodė apsimestinis, prikišamas.
Staiga pašoko nežinodamas, kur pasidėti. Klusniai laukti, kol motina baigs kloti patalą – kapą jo meilei? Sulaukus paspringti neviltim? Tuojau pat, nedelsiant visiems įrodyti, kad ne, ne ir ne… nenuvarys jo varu į patalą, tik dabar suvokė, kokia jam nepaaiškinamai brangi nerangi jo meilė tolimai moteriai. Ir motina – nejau jos širdis jo neužjaučia… Nuoskauda ir ašaros užspaudė gerklę. Jis nustvėrė kaušą, pasėmė vandens su ledu ir ėmė dideliais gurkšniais gerti, jausdamas, kaip viduje užgimsta pikta jėga. Kol motina kruopščiai kloja šį voro guolį, jis įstengs apginti save ir savo jausmus. Atėjo laikas pasitikrinti. Lengva galvoti, svajoti apie meilę ir ištikimybę, o ką daryti, kai tau į patalą guldo moterį. Teisybė, gyvenimas galingas ir stiprus, o priešais jį tik aklas apykvailis šunytis. Tačiau aš noriu patale ir gyvenime tos moters, kurios noriu pats! Noriu ir myliu!
Atsargiai padėjęs kaušą į vietą, vos suvaldydamas šiurkštų norą jį tiesiog nusviesti, Alioška nė nežiūrėdamas apėjo nuotaką ir smuko laukan. Jeigu motina būtų atsisukusi ir pamačiusi jo veidą, jos rankos būtų sustingusios. Laimės dvasia jai trukdė įskaityti sūnaus veidą ir sielą…
Gyvenime daug naktų, bet ši vienintelė… Paukštė atskrenda prie gimtojo ežero, prisiglaudžia šiltu šoneliu prie savo pelkės kupsto ir suka lizdelį. O meilės lizdas? Kaip nykiai ir nepatikimai jį susiveja žmonės. Paskubomis, godžiai, kartais gėdingai, nė nesirūpindami meile, – neva iškęs, gyvybinga. Bet ne. Meilė pabėga, pasiėmusi savo gražiąją sielą ir palikusi liesą skeletą. Kodėl žmogus nepasimoko vyti meilės lizdo iš dangiškųjų paukščių? Paukštė visą save nupešios, geriausias ir šilčiausias plunksneles paaukos lizdeliui, ir tik tada pakvies savo išrinktąjį meilei. Bet ir tarp paukščių pasitaiko nevykėlių, pavyzdžiui, naro patelė. Pakedens samanų kemsą, jame duobelę paskubom išmins – štai tau ir lizdas. O paskui prie ežero karčiai verkia, kai vėjas išdrasko jos negudrų būstą, kai vyras kapteli ją supykęs, kai plėšrūnas aptinka menkai uždangstytą kupstą.
Tegul josios rankos ir širdis ne naro lizdu paverčia sūnaus patalą. Tegul erelio ištikimybė ir baltosios gulbės švelnumas apsigyvena jame. Piktas pavydo vėjas teneišsklaido, ir maitėda varnas teneatskrenda, sūnaus laimės teneišlesa. Kad neraudotų sūnus it vienišas naras, gyvenimo rudeniui atėjus.
Su šviesia malda širdyje ji nė nepastebėjo, kaip suruošė sūnui patalą. Nekaltai, alsuodama geismo džiugesiu, gulėjo galvūgalyje pagalvė, ir juodas it žiemos naktis jaučio kailis glotniais šeriais. Tokia pat kailinė, minkšta, paklusni antklodė laukė, kol nekantrios rankos pridengs ja meilės nuogumą.
Motina droviai nukreipė akis nuo patalo ir priėjusi prie mergaitės ištiesė jai ranką. Ši nuleido ant josios delno karštus drebančius pirštus. Moteris ją paguldė, švelniai pridengė antklode. Ją visą uždengs savo kūnu pats vyras.
Nuleido naują kartūninę užuolaidą, iš sūnaus pusės paliko kiek pakeltą.
Belieka laukti sūnaus. Įsitaisė prie ugniakuro ir įgudusiomis rankomis įkūrė ugnį. Dabar jie nebe našlaičiai ir šuniška mirtis jiems negresia. Apleista, gėdinga senatvė nelenks prie žemės ir nebaugins vienatvė. Ten, kur vaikai, nėra mirties. Štai kodėl, pirkdamas moterį, vyras perka gyvenimą.
Bet sūnus vis negrįžo. Motina ir toliau sėdėjo prie ugnies, nors ši jau seniai išblėso ir tik anglyse mirkčiojo ugnies akelė, pilkoje pelenų krūvoje žybčiojo silpnas, it senos moters viltis, spindulėlis…
…Stovykla liko už nugaros ir ją greitai paslėpė tankus miškas. Alioška nuilsęs atsirėmė nugara į ruda šiurkščia samana apaugusį didelį akmenį, ir iš karto pajuto, kad eiti toliau nebegali. Be to – kur? Ir kam? Juk ir šis trumpas kelias niekur neatvedė. Kaip iššoko iš čiumo, taip ir nurūko, kur akys mato ir kojos neša.
Ir visas nugyventas gyvenimas pasirodė Alioškai beprasmis. Kaip gimė, taip ir nuėjo, kur kojos neša, kur akys mato, ir paklydo. Ko gi ieško žmogus gyvenimo kelyje? Laimės?! O ji it lapė, – tik pastebėjai, tik spėjai čiupt šautuvą, o jos uodega jau dingsta už artimiausio krūmokšnio. Kol nusitaikai į uodegą, ji jau kalvos viršūnėje iš tolo kailiuku blykčioja. Net su greičiausiu ir stipriausiu kinkiniu beprasmiška vytis – tik nusikamuosi, elnius nuvarysi. Kodėl gi jis anksčiau nesuprato šios ne itin gudrios tiesos? Praganė, nepavijo savosios lapės, o juk tik su ja, išdygusia iš savo gimtosios žemės, ir tesinorėjo gyvenimą nugyventi. Ji akimis pažadėjo, it lapė uodega paviliojo.
Atlaisvinęs tamprų diržą, atsigulė jis kniūbsčias, išvargęs kuktelėjo, įkvėpė stipraus gailių kvapo. Per trumpą naktį nespėjusi atvėsti žolelė buvo šilta, negėlė skruostų ir kaklo, tiktai kuteno, tarsi būtų ne mirusi ir ištvėrusi žiemą, bet veidą glamonėjantys mylimosios pirštai. Mylimosios pirštai ir šilkinis vestuvinis patalas… Tą pačią naktį net dvi motinos paklojo jam meilės patalą. Kuriame dabar prigulti? Jam, dvidešimt šešerių dar nepažinusiam moters vyrui? Kurios motinos paklausyti? Tos, kuri liko čiume ir geromis pavargusiomis rankomis rūpestingai išrausė jam duobę-patalą, visa siela tikėdama, kad sūnui bus jame gera. Ar šitos, ant kurios krūtinės jis dabar guli ir kuri jam taip pat meluoja. Juk tai ne mylimosios rankos, o tik nuvytusi žila žolė, sugrubusi nuo žiemos šalčio, ir tereikia jam žemiau pasilenkti, kad skaudžiai įdurtų.
Ką daryti? It apsisnarglėjęs berniūkštis pabėgo jis nuo moters, bet ar pabėgo nuo savęs? Ko nusitverti gyvenime, kaip save apgauti? Gal tai, kas nutiko, ne taip jau baisu ir niekur nereikia pulti.
Laimė-lapė – gudrus žvėrelis ir ne kiekvienas patyręs medžiotojas jį sugauna, spąstais ar kulka, tačiau gyvena toliau, stumia dienas ir neinkščia iš skausmo kaip jis. Gal sugrįžt atgal ir paimti moterį, kurią surado, nupirko, atvežė ir paguldė jo guolyje žmonės. Galbūt jie išties žino tai, ko nežino jis.
Apsivertęs aukštielninkas, veidu į dangų, Alioška negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo spalvotų debesų, žvilgančių it ryškūs, iškedenti audiniai, nerūpestingai išmėtyti rankdarbių meistrės nencės. Akys greitai pavargo. Jis užsimerkė. Žiūrėti dangun – tai tas pat, kaip mėginti ką nors įžiūrėt rytojuje. Bet kam jam ta rytdiena, jeigu jis nežino, kaip gyventi šiandien, kaip pažvelgt į akis motinai ir giminėms. Juk gyvens jis ne nuošaliai, bet drauge su visais. Jis tėra viso labo vandens lašas upėje, ir ne jo – lašelio – valioje suvokti, kokia stipri, nepakreipiama srovė, ir ne jo – mažulyčio – galioms valdyt vandenų tėkmę.
Vis dėlto… Skaidrus mažulytis vilties lašelis žmogaus sieloje pagimdo vandenyną. O kas, jeigu dar kartą patikėčiau… kaip dariau ne kartą? Kad žemėje viskas gerai ir išmintingai surėdyta, vadinasi, ir jo, Alioškos, gyvenime taip pat. Kiek metų slapta vylėsi, atgydavo ir būdavo laimingas tik dėl šito tikėjimo? Kodėl turėtų liautis laukęs ir šį pavasarį? Gal žmogus tuo ir yra gyvas, kad kuo nors amžinai patiki?
Nėra upės be ištakų, nėra gėlės be šaknų, ir jo jausmas negali užgesti per vieną naktį. Reikia laukti. Motinai pasakys: kaip atvežėt moterį, taip ir išvežkite atgalios. Nepaliesta, tokia, kaip ir buvus.
Alioška lengvai pakilo nuo žemės. Aukštas, lieknas, tvirtų išlakių pečių, jis atrodė nepalaužiamas, nepalenkiamas. Jis turėjo savąją išmintį ir savąjį dievą – meilę.
Petko nesitikėjo, kad jaunojo kaimyno vestuvės jį taip sujaudins. Tarsi pelėda, tykanti neatsargios pelės, pratupėjo jis savuose pataluose iki pat ryto. Šniaukdamas vieną šniūkį po kito ir iš visų jėgų bandydamas nuslopinti nelemtą skriaudos jausmą. Ne žmonės, o gyvenimo vėjas nupūtė nuo žemės veido jo čiumą, sielon įsirangė skriaudos kirminas, o atgalios išlįsti nenori.
Septyneri metai prabėgo, kiekviena jų diena tik gausino žilę ir skausmą.
Tąnakt tyliai, nesiskųsdamas ir galbūt nesikankindamas padvėsė jo šuo. Rytą, dar neprašvitus, netyčiom užkliudęs šuns kūną, senis apmirė, ir dar ilgai jo širdis negalėjo suvokti šios mirties. Virpančiais pirštais čiupinėjo didžiulę sustingusią bičiulio galvą su vos prašieptais dantimis. Šuo buvo atšalęs. Senis tyliai suvaitojo. Iš gyvenimo išbyrėjo paskutiniai jo laimės trupiniai, vis tuo pačiu keliu, į amžinąją naktį. Laikas ir pačiam iškeliauti, kol netapo našta nei sau, nei žmonėms. Gyvenimas nugyventas. Reikia išeiti laiku ir tyliai, kitų nebauginant. Mirtis palinko virš jo lyg motina viršum vaiko. Gyvenimo pradžioje prie naujagimio pasilenkia Jaminia9*, lemdama jam likimą, bandydama tyrame veidelyje įžiūrėti lemties ar didybės pėdsakus. Nusišypsos Jaminia ar pasišaipys?
Šios mintys apmaldė skriaudą. Jis neteisus. Nevalia savąjį viralą išragavus kišti šaukšto į svetimą katilą. Kilstelėjęs tabokinę, senukas ją pakratė, pažvelgė į šviesą ir palingavo galva.
– Mažai tabokos, – tyliai sušnibždėjo jis ir vėl palingavo galva, – blogai.
– Ko nemiegi? – pasigirdo šnabždesys iš anapus ugnies, ir Vanu, išlindęs iš po jaguškų10*, kuriomis buvo užsiklojęs, greitai apsivilko lengvą malicą ir prisėdo prie draugo kojų.
– Taip ir sėdėjai? Neužmigai?
– Mirsiu, tada sapnas pravers. Aš galvojau.
– Bet juk tu gyvas. Pasižiūrėk, – Vanu pažvelgė viršun. Gaivus žydras dangus žvilgčiojo į čiumą. Tada mostelėjo į kiek praskleistą durų užuolaidą. Iš lauko it upeliuko versmė liejosi tylus žolės šiurenimas, švilpiniavimas ir neįmantrios giesmelės mažų paukštelių, besišnekučiuojančių artimiausiame krūme. Šunys negarsiai, draugiškai amsėjo atitardami vienas kitam. Ryto pasaulis buvo tyras ir šiltas.
– Girdi, visur gyvybė.
Petko nuolankiai pasiklausė, net malicos gobtuvą nusitraukęs, o tada nusišypsojo krusčiodamas ūsais, tarsi jį norėtų apgauti blizgiu barškančiu žaisliuku, it kvailą vaiką, ir palingavo galva.
– T… t… tai ne mūsų gyvenimas. Ar prisimeni senąjį Tacha-nu? Jis gyveno vienas savo mažame čiumelyje. Senatvėje, sakė jis, tik tada turi gyvenimą, kai tave myli vaikai. O jei ne, tuomet senatvė – karstas, kuriam beskubėdami pamiršo dangtį užkalti.
– Baisius žodžius sakai.
– Aš gailiuosi, kad jų negirdi mano duktė. O žemės krūtinė tokia plati, ne mano suvargusioms kojoms, kitaip pats pas ją iškeliaučiau.
Vanu į tai nieko neatsakė. Jis paėmė iš draugo rankų tabokinę ir prisėdo šalia ant jo menko patalo. Kiek kartų jau yra taip sėdėjęs, šildydamas jį savo peties šiluma ir žodžio galia nesinaudodamas.
– Ar tu žinai, kodėl rauda naras? – staiga paklausė Petko.
– Ne, – atsakė Vanu.
– Naras aprauda praeitį. Tačiau vidur baltos dienos užklykęs ant kranto jis tik suerzina žmones savo baisia pratisa rauda.
Senio akys atgijo. Jis ištiesė sulinkusią nugarą ir žvelgdamas jau šiltesnėmis akimis tęsė:
– Kai žemėje viešpatavo senoji tvarka, ir visa gyvybė pakluso vieninteliam – saulės – įstatymui, ant ežero kranto gyveno naro šeima. Tėvas, motina ir vaikai. Senis naras buvo turtingas, elnių ir nartų turėjo – akimi neaprėpsi. Senis naras dažnai stovėdavo išdidus tarpu savo elnių, ir ne tik jo veidas, bet net ir šonai buvo išsipūtę nuo riebumo.
Naro vaikai nieko neveikė. Nuo ryto iki nakties maudėsi ežere, taškydami vienas kitą ir garsiai šaukė: ka ka, ka ka.
Kas vakarą, vos tiktai saulei nuėjus nuo dangaus, senis naras sugaudavo elnią, ir šeima pradėdavo puotauti. Prie sumaitoto elnio vaikai pešėsi dėl saldžių taukų kąsnelių, rovė vienas kitam plunksnas, nagais draskė motinai akis, kad šioji nedrįstų net prisiartinti prie mėsos, kol jie neprivalgė. Taip iki ryto iš elnio nelikdavo nė lašelio kraujo.
O saulė, rytą išėjusi dangun, galvodavo: „Kaip sąžiningai gyvena narai, kraujo neliedami, savo triūsu verčiasi.“ Todėl vis labiau klestėjo narų kaimenės.
Dieną tėvas naras stovėdavo savo kaimenėje, tarsi sergėdamas ją nuo plėšrūnų, o iš tiesų godžiomis kruvinomis akimis iš anksto ieškodavo kitos aukos. Taip ir gyveno narai, nė nenumanydami, kad kažkas mato jų naktinius lėbavimus. O apie juos žinojo paskutinysis saulės spindulys, slaptasis. Jis neskubėdavo, kaip jo broliai, aukso čiuman. Išeidamas apsidairydavo. Matė, kaip grobuoniškai žybčioja paukščių akys. Neištvėrė slaptasis spindulys ir papasakojo saulei apie piktą narų gyvenimą. Supyko saulė, nepakeliamu karščiu dvelktelėjo, išlydė žemę, paversdama ją įkaitinta anglimi. Išgąsdinti narai pasileido prie vandens, vildamiesi išsigelbėti. Tūkstantinės elnių kaimenės, paklaikusios nuo karščio, trypė savo šeimininkus, trupino jiems kaulus. Ėmė narai raudoti ir pasiliko vandenyje amžiams. Iki šiol iš baimės prieš aušrą virkauja ant kranto.
Praeitis slepia daug paslapčių, kas žino – galbūt senų senovėje ir žmogus nepaisė triūso ir dorybės įstatymų, gyveno naro gyvenimą, ir traukia jį dabar kruvina praeitis. Ilgesys sielą užlieja, ir rauda jis ant gyvenimo kranto visai kaip naras.
– Aš negyvenau naro gyvenimo ir nenoriu… nenoriu virkauti kaip naras. Sakyk man… ką daryt, kad mano skundas dėl praeities žmonių neerzintų?
Vanu ne iš karto atsakė. Sėdėjo nuleidęs galvą ir klausėsi baisaus naro, riebaus paukščio aštriu snapu, klyksmo. Kai vidur baltos dienos jis imdavo vaitoti, prislėgdamas širdį, jo šūksnių neištverdavo nei vaikai, nei suaugusieji.
Vanu mąstė apie paukščius apskritai. Apie jų pasaulio, artimo dangui, tyrumą ir rimtį. Juk naras ne vienintelis paukštis. Ištuštėję rudeniniai lizdai paukščiams išskridus, į kuriuos niekas nebesugrįžta per saulėlydžio žarą, kažkodėl nesukelia tokio jaudulio kaip apleisti žmonių būstai. Anei šiukšlių, anei purvo pėdsakų, tiktai gėlės, gelsvai rausvi lapai, eglišakės, žolelės – ką vėjas atneša, nugula tuščiuose lizduose, ir kartu su jais žemė saugo savo liūdesį, viltį. O ankstyvą pavasarį į juos pirmasis pažvelgia saulės spindulys.
Vanu buvo įsitikinęs, kad jei nebus žemėje paukščių lizdų, šių mažučių šventviečių, neliks ir žmonių gūžtų. Ir ne kas kitas kaip pats žmogus yra atsakingas už didelių ir mažų lizdų likimą, savųjų ir paukščių.
Versta iš: Анна Неркаги. МОЛЧАЩИЙ. Тюмень: СофтДизайн, 1996
1 Tradicinis Tolimųjų Rytų tautų žiemos apavas, pasiūtas iš elnio kojų odos, su daugiasluoksniu padu ir aulu iki kelių.
2 Tradicinis klajokliškai gyvenančių ir elnius auginančių Tolimųjų Rytų tautų trobesys. Pats žodis „čiumas“ kilęs iš komių kalbos.
3 Žieminio čiumo karkaso viršutinė danga iš elnenų, kailiais į išorę.
4 Siauros ir ilgos rogės, skirtos šunų ar elnių kinkinėms.
5 Elnių kinkinių karavanas.
6 Ilga kartis, naudojama keliaujant kinkomaisiais elniais.
7 Malica – Tolimųjų Rytų tautų marškinių pavidalo viršutinis drabužis iš dviejų elnenų: kailiu į vidų ir išorę, su gobtuvu ir rankovėmis.
8 Arkanas – ilga virvė su slankiojančia kilpa, skirta gyvūnams (elniams) gaudyti.
9 Jaminia – deivė pramotė, pasaulio pradininkė.
10* Tradicinis moterų kailinis drabužis: kailiniai su apykakle ar be jos, su medžiaginiu ar plono kailio pamušalu.
Viktor Pelevin. Mėlynas žibintas
2017 m. Nr. 10
Iš rusų k. vertė Vytautas Stankus
Dėl degančio už lango žibinto palatoje buvo beveik šviesu. Šviesa krito kažkokia mėlyna ir negyva, ir jei ne mėnulis, kurį buvo galima pamatyti iš lovos smarkiai pasilenkus į dešinę, būtų buvę išvis nejauku. Mėnulio šviesa atskiedė tą kūgiu nuo aukšto stulpo krentantį negyvą švytėjimą, darė jį paslaptingesnį ir minkštesnį. Bet kai pasilenkdavau į dešinę, dvi geležinės lovos kojos sekundei pakibdavo ore ir garsiai trenkdavosi į grindis. Garsas buvo niūrus, keistai papildantis mėlyną šviesos rėžį tarp dviejų trumpų lovų eilių.
– Baik ten, – liepė Kostylius ir parodė man melsvą kumštį, – nesigirdi.
Pradėjau klausytis.
– Apie mirusį miestą žinot? – paklausė Tolstojus. Visi tylėjo. – Nu va. Išvažiavo vienas vyras komandiruotėn dviem mėnesiams. Grįžta ir mato, kad visi žmonės aplink mirę.
– Tipo guli gatvėj?
– Ne, – paaiškino Tolstojus, – jie į darbą eina, kalbasi, eilėj stovi. Viskas kaip anksčiau. Bet jis mato, kad iš tikrųjų jie visi mirę.
– O kaip jis suprato, kad jie mirę?
– Nu aš iš kur žinau, – atsakė Tolstojus, – čia juk jis suprato, ne aš. Suprato kažkaip. Žodžiu, nutarė apsimesti, kad nieko nepastebi, ir nuvažiavo namo. Vedęs buvo. Pamatė žmoną ir suprato, kad ji irgi mirusi. O jis mylėjo ją labai. Ir pradėjo klausinėt jos, kas atsitiko, kol jo nebuvo. O jinai atsako, kad nieko. Ir net nesupranta, ko vyras iš jos nori. Tada jis nusprendė viską jai papasakot ir klausia: „Tu žinai, kad esi mirusi?“ O žmona jam: „Žinau.“ Jis vėl: „O tu žinai, kad šitam mieste visi mirę?“ Ji sako: „Žinau. O pats ar žinai, kodėl aplink vien mirusieji?“ Jis: „Ne.“ Ji vėl klausia: „O žinai, kodėl aš mirusi?“ Jis kartoja: „Ne.“ Ji tada: „Pasakyt?“ Vyras išsigando, bet vis tiek prašo: „Pasakyk.“ Ir ji jam sako: „Todėl, kad tu pats numirėlis.“
Paskutinę frazę Tolstojus ištarė tokiu sausu ir oficialiu balsu, kad beveik pasidarė iš tikro baisu.
– Jo, išvažiavo dėdulė į komandiruotę…
Tai pasakė Kolia, visai mažas berniukas, metais ar dviem jaunesnis už kitus. Tiesa, jaunesnis neatrodė, nes nešiojo didžiulius raginius akinius, kurie priduodavo jam solidumo.
– Dabar tu pasakosi, – liepė jam Kostylius. – Kad jau pirmas prašnekai.
– Šiandien tokio susitarimo nebuvo, – nesutiko Kolia.
– O jis amžinas, – atkirto Kostylius. – Netempk gumos.
– Geriau aš papasakosiu, – pasiūlė Vasia. – Apie mėlynąjį nagą žinot?
– Aišku, – iš kito kampo atsiliepė šnabždesys. – Kas apie mėlynąjį nagą nežino.
– O apie raudoną dėmę žinot? – paklausė Vasia.
– Ne, nežinom, – Kostylius atsakė už visus, – varyk.
– Atsikrausto šeima į butą, – Vasia pradėjo lėtai pasakot, – o ant sienos – raudona dėmė. Vaikai ją pastebėjo ir pakvietė motiną parodyt. O ta tyli. Pati taip žiūri ir šypsos. Vaikai tada tėvą pakvietė. „Žiūrėk, – sako, – tėti!“ O tėvas motinos labai bijojo. Jis ir sako jiems: „Eikit šalin. Ne jūsų reikalas.“ O motina šypsos ir tyli. Taip ir atsigulė miegot.
Vasia nutilo ir sunkiai atsiduso.
– Nu, ir kas toliau buvo? – po kelių sekundžių tylos neištvėrė Kostylius.
– Toliau – rytas. Ryte atsibunda, žiūri – vieno vaiko nebėra. Tada vaikai mamos klausia: „Mama, mama, kur mūsų broliukas?“ O mama sako: „Pas močiutę išvažiavo. Pas močiutę jis.“ Vaikai ir patikėjo. Motina į darbą išėjo, o vakare grįžta ir šypsos. Vaikai jai: „Mama, mums baisu!“ O ji vėl šypsos taip ir sako tėvui: „Jie manęs neklauso. Išperk juos.“ Tėvas ėmė ir išpėrė. Vaikai net pabėgt norėjo, bet motina per vakarienę jiems kažko į maistą pridėjo, kad jie sėdi ir net atsistot negali…
Atsidarė durys ir mes visi užsimerkėm ir apsimetėm miegantys. Po kelių sekundžių durys užsivėrė. Vasia minutę laukė, kol koridoriuje nutils žingsniai.
– Ryte nubunda – žiūri – dar vieno vaiko nėra. Jauniausia mergaitė tik likus. Ji ir klausia tėvo: „O kur mano vyresnysis brolis?“ O tėvas atsako: „Pionierių stovykloje jis.“ O motina: „Kam nors papasakosi – užmušiu!“ Net į mokyklą mergaitės neleido. Vakare motina grįžta, vėl mergaitei į maistą kažko pridėjo, kad ta net atsistot negali. O tėvas užrakino duris ir langus.
Vasia vėl nutilo. Šį kartą niekas jo neprašė tęsti ir tamsoje tesigirdėjo kvėpavimas.
– O paskui kiti žmonės ateina, – prabilo jis vėl, – žiūri, o butas tuščias. Po metų ten vėl naujus žmones apgyvendino. Jie pamatė raudoną dėmę, prieina, prapjovė tapetus – o ten – motina sėdi, visa mėlyna, kraujo prisisiurbus, ir išlįst negali. Tai ji visą laiką vaikus ėdė, o tėvas padėjo.
Visi ilgai tylėjo, o paskui kažkuris paklausė:
– Vasia, o tavo mama kuo dirba?
– Nesvarbu, – atsakė Vasia.
– O seserį turi?
Vasia neatsakė, matyt įsižeidė. Arba užmigo.
– Tolstojau, – paragino Kostylius, – varyk dar ką nors apie mirusiuosius.
– Žinot, kaip numirėliais tampama? – paklausė Tolstojus.
– Žinom, – atsiliepė Kostylius, – ima ir numiršta.
– Ir kas toliau?
– Nieko, – atkirto Kostylius, – kaip sapnas. Tik nebeatsibundi.
– Ne, – tarė Tolstojus, – aš ne apie tai. Nuo ko prasideda viskas, žinot?
– Nuo ko?
– O nuo to, kad iš pradžių klausaisi istorijų apie mirusiuosius. O paskui guli ir galvoji – o ko mes čia istorijų apie juos klausomės?
Kažkas nervingai prunkštelėjo, o Kolia staiga atsisėdo lovoj ir labai rimtai tarė:
– Chebra, baikit.
– Va va, – su pasitenkinimu nutęsė Tolstojus, – taip ir tampama. Svarbiausia – suprasti, kad tu jau miręs. O toliau viskas paprasta.
– Pats tu miręs, – netvirtai atšovė Kolia.
– O aš ir nesiginčiju, – neprieštaravo Tolstojus. – Tu geriau pagalvok, ko čia dabar nei iš šio, nei iš to su mirusiu kalbiesi?
Kolia kurį laiką galvojo.
– Kostyliau, – paklausė jis, – tu juk nemiręs?
– Ar aš? – sukluso Kostylius. – Kaip čia tau pasakius…
– O tu, Lioša?
Lioša buvo Kolios draugas iš miesto.
– Kolia, – pasakė jis, – tu pats pagalvok. Gyvenai sau mieste, jo?
– Jo, – atsakė Kolia.
– Ir staiga ėmė tave ir išvežė kažkur, jo?
– Jo, – sutiko Kolia.
– Ir tu staiga pastebi, kad guli tarp numirėlių ir pats esi miręs.
– Jo, – pakartojo Kolia.
– Tai va, – tarė Lioša, – pasuk smegenis.
– Ilgai mes laukėm, – įsiterpė Kostylius, – galvojom, kad pats susiprasi. Per visą savo mirtį tokį durną numirėlį pirmą kartą matau. Tu ką, nesupranti, ko mes čia susirinkom?
– Ne, – pasakė Kolia. Jis sėdėjo ant lovos spausdamas kelius prie krūtinės.
– Mes tave į mirusiuosius priimam, – paaiškino Kostylius.
Kolia lyg sumurmėjo kažką, lyg atsiduso, šoko iš lovos ir išlėkė į koridorių kaip kulka. Iš ten pasigirdo tankus jo basų kojų šlepsėjimas.
– Nežvengt, – sukuždėjo Kostylius, – jis išgirs.
– O ko čia žvengt? – melancholiškai pasiteiravo Tolstojus. Keletą ilgų sekundžių stojo visiška tyla. O tada Vasia iš savo kampo paklausė:
– Chebra, o jeigu…
– Baik, – liepė Kostylius. – Tolstojau, varyk dar ką nors.
– Buvo toks atsitikimas, – prabilo po pauzės Tolstojus. – Susitarė keli žmonės savo bičiuliui pokštą iškrėsti. Persirengė jie mirusiaisiais, prieina prie jo ir sako: „Mes mirę. Mes tavęs atėjom.“ Jis išsigando ir pabėgo. O jie pastovėjo, pažiopsojo, o paskui vienas jų ir taria: „Klausykit, o kodėl mes numirėliais persirengėm?“ Jie visi pažiūrėjo į jį ir nesupranta, ką jis pasakyt nori. O jis vėl: „O kodėl gyvieji nuo mūsų bėga?“
– Nu ir ką? – paklausė Kostylius.
– O tą, – atkirto Tolstojus. – Va tada jie visi ir suprato.
– Ką suprato?
– Ką reikia, tą ir suprato.
Pasidarė tylu, o tada Kostylius neištvėrė:
– Klausyk, Tolstojau, tu gali normaliai pasakot?
Tolstojus tylėjo.
– Ei, Tolstojau, – šnipštelėjo Kostylius, – ko tu tyli? Numirei, ar ką?
Tolstojus tylėjo. Ir jo tyla su kiekviena sekunde darėsi reikšmingesnė. Man kilo noras ką nors pasakyti balsu. Dėl viso pikto.
– Žinot apie laidą „Laikas“? – paklausiau.
– Varyk, – greitai tarstelėjo Kostylius.
– Čia nelabai baisi, – perspėjau.
– Vis tiek pasakok.
Nebuvau tikras, kaip baigiasi istorija, kurią ketinau pasakoti, bet nutariau, jog prisiminsiu bepasakodamas.
– Žodžiu… gyveno toks vyras, trisdešimtmetis toks. Atsisėdo jis kartą žiūrėt laidos „Laikas“. Įsijungė teliką, krėslą pasitaisė, kad patogiau būtų, ir žiūri. Iš pradžių ekrane pasirodė laikrodis, nu, kaip įprasta. O jis į savo laikrodį pažiūrėjo, ar teisingai rodo. Ir viskas normaliai, kaip visada. Ir tada ekrane atsirado užrašas „Laikas“, tik raidės buvo ne baltos, kaip visada, o juodos. Jis truputį nustebo, bet pagalvojo, kad tiesiog užsklandą pakeitė, ir žiūrėjo toliau. O ten vėl viskas kaip visada. Kažkokį traktorių parodė, po jo – Izraelio kariuomenę. Paskui diktorius pranešė, kad kažkoks akademikas mirė, tada trumpai apie sportą, oro temperatūrą rytdienai… Ir viskas. „Laikas“ baigėsi. Ir vyras atsistot nusprendė.
– Priminkit paskui, aš apie žalią krėslą papasakosiu, – įsiterpė Vasia.
– Bando jis atsistot ir jaučia, kad negali. Jėgų visai nėra. Tada pasižiūri į savo ranką ir mato, kad oda visa susiraukšlėjus ir sukritus. Išsigando labai. Iš visų likusių jėgų įsitempė, atsistojo ir nuklibinkščiavo į vonią, kur veidrodis buvo. Šiaip ne taip nuėjo. Žiūri į save veidrody ir mato – plaukai pražilę, veidas raukšlėtas ir dantų nebėra. Kol jis „Laiką“ žiūrėjo, visas gyvenimas praėjo.
– Žinau šitą, – tarė Kostylius. – Viskas taip pat, tik ten bičas futbolą žiūrėjo.
Koridoriuje pasigirdo žingsniai ir susierzinęs moteriškas balsas. Mes nutilom, o Vasia net ėmė dirbtinai knarkti. Akimirka – durys atsivėrė ir patalpoje įsijungė šviesa.
– Na, kuris čia pagrindinis numirėlis? Tolstenko, tu? – tarpduryje apsigobusi baltu chalatu stovėjo Antanina Vasiljevna, o šalia jos – akis slepiantis apsiverkęs Kolia.
– Pagrindinis numirėlis, – su pasididžiavimu atsiliepė Tolstojus, – Mask-voj, Raudonojoj aikštėj guli. O ko jūs mane vidury nakties budinate?
Antanina Vasiljevna iš netikėtumo net žagtelėjo.
– Užeik, Averijanovai, – galiausiai tarė, – ir gulkis. O su šitais mirusiais visais ryt stovyklos vadovas išsiaiškins. Kad tik jiems netektų namo keliauti.
– Antanina Vasiljevna, – lėtai pradėjo Tolstojus, – o kodėl jūsų chalatas baltas?
– Todėl, kad taip reikia, supratai?
Kolia žvilgterėjo į Antaniną Vasiljevną.
– Gulkis į lovą, Averijanovai, – paragino ji, – ir miegok. Tu vyras ar ne? O tu, – atsisuko į Tolstojų, – dar žodis, ir keliausi nuogas į mergaičių kambarį pastovėt. Supratai?
Tolstojus tylėdamas žiūrėjo į Antaninos Vasiljevnos chalatą. Ji nužvelgė save, pakėlė akis į Tolstojų ir pasukiojo pirštą prie smilkinio. Staiga įpyko ir net nuraudo iš pasiutimo.
– Tolstenko, tu man neatsakei, – tarė, – supratai, kas tau bus?
– Antanina Vasiljevna, – įsiterpė Kostylius, – jūs gi pati sakėt, jeigu jis bent žodį – jūs jį… Kaipgi jis jums atsakys?
– O tavęs, Kostyliovai, – nukirto Antanina Vasiljevna, – apskritai laukia ypatingas pokalbis direktoriaus kabinete. Pašokinėsi dar.
Šviesa užgeso ir durys užsitrenkė. Kurį laiką, maždaug tris minutes, Antanina Vasiljevna stovėjo už durų ir klausėsi. Tada išgirdom jos tylius žingsnius koridoriumi. Dėl viso pikto mes patylėjom dar porą minučių. Tada Kostylius sušnabždėjo:
– Oi, Kolia, kaip tu ryt į galvą gausi…
– Žinau, – liūdnai atsiliepė Kolia.
– Oi kaip gausi…
– Klausysitės apie žalią krėslą? – paklausė Vasia. Visi tylėjo.
– Vienoj tokioj didelėj įmonėj, – pradėjo pasakot Vasia, – buvo direktoriaus kabinetas. Kabinete – kilimas, spinta, didelis stalas ir žalias krėslas prie stalo. O kampe nuo senų senovės pereinamoji raudonoji vėliava stovėjo. Nu ir va, paskyrė vieną bičą to fabriko direktorium. Ateina jis į kabinetą, apsidairo, ir viskas jam čia patinka. Atsisėdo jis ir ėmė darbuotis. O tada į kabinetą užeina jo pavaduotojas ir žiūri – vietoj direktoriaus krėsle skeletas sėdi. Iškvietė policiją, viską apieškojo ir nieko nerado. Tada direktorium paskyrė pavaduotoją. Sėdo jis į tą krėslą ir ėmė darbuotis. O tada užeina kažkas į kabinetą, žiūri – o krėsle vėl skeletas sėdi. Vėl policiją iškvietė ir vėl nieko nerado. Tada naują žmogų direktorium paskyrė. O jis jau žinojo, kas kitiems buvo nutikę, ir užsisakė didelę žmogaus ūgio lėlę. Aprengė ją savo kostiumu ir pasodino už stalo, o pats už užuolaidos pasislėpė… oi, priminkit paskui, aš apie geltoną užuolaidą prisiminiau. Tai, žodžiu, stovi jis ten ir žiūri, kas bus. Valanda praėjo, tada dar valanda. Ir staiga mato – iš krėslo išlenda tokie metaliniai stipinai ir prispaudžia tą lėlę iš visų pusių. Ir vienas jų per gerklę. O tada, kai jau tie stipinai lėlę uždusino, iš kampo ta raudonoji vėliava pajudėjo lėlės link ir apgobė ją visą savo audeklu. Praėjo kelios minutės ir iš lėlės nieko neliko, o ta vėliava vėl į savo vietą atsistojo, kaip niekur nieko. Bičas tada tyliai išsėlino lauk, nulipo į apačią, pasiėmė gaisrininkų kirvį, grįžo atgal į kabinetą ir kaip tvos kirviu per vėliavą. Ir tokia siaubinga dejonė pasigirdo, o iš perkirsto medžio pasipylė kraujas.
– Nu, o paskui kas? – paklausė Kostylius.
– Nieko, viskas, – tarstelėjo Vasia.
– O bičui kas buvo?
– Į kalėjimą pasodino. Už vėliavą.
– O su vėliava kas?
– Sutaisė ir pastatė į vietą, – pamąstęs atsakė Vasia.
– O kai naują direktorių paskyrė, kas jam?
– Tas pats.
Aš staiga prisiminiau, kad mūsų direktoriaus kabineto kampe stovi keletas vėliavų, kuriose puikuojasi rūpestingai dažais išrašyti būrių numeriai. Šias vėliavas jis jau du kartus įteikė iškilmingų rikiuočių metu. Krėslas jo kabinete irgi buvo, tik ne žalias, o raudonas, sukiojamas.
– Tiesa, užmiršau, – tarė Vasia, – tas bičas iš už užuolaidos kai išlindo – buvo visas žilas. Apie geltoną užuolaidą žinot?
– Žinau, – burbtelėjo Kostylius.
– Tolstojau, o tu? Apie geltoną užuolaidą žinai? – Tolstojus tylėjo. – Ei, Tolstojau!
Tolstojus neatsiliepė.
Galvojau apie tai, kad Maskvoje mūsų namuose kabo geltonos užuolaidos. Tiksliau, žalsvai geltonos. O vasarą, kai balkono durys visąlaik atviros ir iš apačios, iš bulvaro sklinda motorų gaudesys bei degalų ir gėlių kvapų mišinys – aš dažnai sėdžiu šalia balkono žaliam krėsle ir žiūriu, kaip vėjas judina geltoną užuolaidą.
– Ė, Kostyliau, – netikėtai prabilo Tolstojus, – o į mirusiuosius visai ne taip priima, kaip tu galvoji.
– O kaip? – paklausė Kostylius.
– Įvairiai. Tik apie tai niekad nekalba. Nesako, kad priima. Todėl mirusieji nežino, kad yra mirę, ir mano, kad tebėra gyvi.
– O ką, tave priėmė jau?
– Nežinau, – tarė Tolstojus. – Gal ir priėmė. O gal priims, kai į miestą grįšiu. Aš gi sakau – jie nepraneša iš anksto.
– Kas tie „jie“?
– Kas kas. Mirusieji.
– Vėl tu savo, – pasakė Kostylius. – Galėtum ir patylėt. Atsibodo jau.
– Va va, – pritarė Kolia, – tikrai. Atsibodo.
– O tu, Kolia, – tarė Kostylius, – rytoj vis tiek į galvą gausi.
Tolstojus kurį laiką tylėjo.
– O svarbiausia tai, – prakalbo jis, – kad tie, kurie priima, irgi nežino, jog priima į mirusiuosius.
– O tai kaip jie tada priima? – paklausė Kostylius.
– Čia jau kaip nori. Va, tarkim, ką nors ko nors paklausi, arba televizorių įsijungi – o tave iš tikrųjų į mirusiuosius priima.
– Aš ne apie tai. Jie gi turi žinot, kad kažką į mirusius priima, kai priima.
– Atvirkščiai. Kaip jie gali ką nors žinot, jeigu jie mirę.
– Tai visiškai neaišku tada, – tarė Kostylius. – Kaip tada suprasti, kas miręs, o kas gyvas?
– O tu ką? Nesupranti?
– Ne, – atsakė Kostylius, – taip išeitų, kad nėra jokio skirtumo.
– Nu va. Tai ir pagalvok dabar, kas tu esi, – užbaigė Tolstojus.
Kostylius mostelėjo tamsoje, ir kažkas iš visos jėgos tėškėsi į sieną, tiesiai virš Tolstojaus galvos.
– Durnius, – tarė Tolstojus. – Vos į galvą nepataikei.
– Mes gi mirę, – atkirto Kostylius, – tai koks skirtumas.
– Chebra, – vėl prabilo Vasia, – pasakot apie geltoną užuolaidą?
– Eik tu šikt su savo geltona užuolaida. Šimtą kartų jau girdėjom.
– Aš negirdėjau, – iš kampo atitarė Kolia.
– Ir ką? Dėl tavęs dabar visi klausytis turi? O tada vėl pas Antaniną verkdamas bėgsi.
– Aš verkiau, nes koją skauda, – tarė Kolia. – Išbėgdamas koją užsigavau.
– O šiaip jau buvo tavo eilė pasakot, jeigu ką. Tu pirmas prakalbai. Galvojai, pamiršom? – paklausė Kostylius.
– Tai Vasia už mane papasakojo, – pasiteisino Kolia.
– Jis ne už tave, o tiesiog papasakojo. Dabar tavo eilė. Kitaip rytoj tikrai į galvą gausi.
– Ar žinot apie juodą kiškį? – paklausė Kolia.
Aš kažkodėl iš karto supratau, apie kokį juodą kiškį jis kalba. Koridoriuje prie valgyklos tarp viso kito kabėjo gabalas faneros su išdegintu kiškiu, kuris ryšėjo kaklaraištį. Paveiksliukas buvo išdegintas kruopščiai ir detaliai, todėl kiškis atrodė visiškai juodas.
– Va. O sakei, kad nieko nežinai. Varyk.
– Buvo tokia pionierių stovykla. Ten pagrindiniame korpuse, viename iš koridorių, ant sienos kabėjo piešiniai su visokiais gyvūnais. Vienas iš tų gyvūnų buvo juodas kiškis su būgneliu, o į jo letenėles kažkodėl buvo įkaltos dvi vinys. Nu ir va, ėjo viena mergaitė po pietų prieš pat ramybės metą ir jai labai pagailo to kiškio. Ji priėjo arčiau ir ištraukė tas vinis. Ir jai staiga pasirodė, kad tas juodas kiškis žiūri į ją, lyg būtų gyvas. Bet nusprendė, kad tiesiog pasirodė, ir nuėjo gult. Prasidėjo ramybės metas. Ir tuomet juodas kiškis ėmė mušti savo būgną. Visi, kurie buvo toj stovykloj, užmigo ir ėmė sapnuoti, kad ramybės metas baigėsi, kad jie nubudo ir ėjo pavakarių. O tada jie tarsi ėmė daryt įprastus dalykus – žaidė stalo tenisą, skaitė ir taip toliau. Bet visa tai jiems sapnavosi. O paskui baigėsi pamaina ir visi išvažiavo namo. O dar vėliau jie visi suaugo, baigė mokyklas, susituokė, ėmė dirbti ir auginti vaikus. Bet iš tikrųjų jie tiesiog miegojo. O juodas kiškis visą laiką mušė savo būgną.
Kolia nutilo.
– Kažkaip neaišku, – pasakė Kostylius. – Sakai, kad jie namo išvažiavo. Bet ten gi tėvai, draugai. Jie ką? Irgi miegojo?
– Ne, – tarė Kolia. – Jie nemiegojo. Jie sapnavosi.
– Nesąmonė kažkokia, – burbtelėjo Kostylius. – Chebra, jūs ką nors supratot?
Niekas neatsiliepė. Panašu, kad visi užmigo.
– Tolstojau, tu supratai ką nors?
Tolstojaus lova girgžtelėjo, jis pasilenkė prie žemės ir metė kažką į Kolią.
– Na ir šiknius tu, – pasipiktino Kolia. – Tuoj į snukį gausi.
– Atiduok, – paliepė Kostylius.
Tai buvo jo kedas, kurį jis prieš tai metė į Tolstojų.
Kolia atidavė.
– Ei, – tarė man Kostylius, – tu ko visąlaik tyli?
– Šiaip, – atsakiau. – Miego norisi.
Tolstojus pasivartė lovoj. Maniau, kad jis dar ką nors pasakys, bet tylėjo. Visi tylėjo. Miegodamas Vasia kažką sumurmėjo per sapną.
Aš žvelgiau į lubas. Už lango lingavo žibintas, o kartu su juo lingavo mūsų kambaryje esantys šešėliai. Atsisukau į langą. Mėnulio jau nebesimatė. Buvo tylu, tik kažkur toli toli būgno ritmu skambėjo naktinio elektrinio traukinio ratai. Aš ilgai žiūrėjau į mėlyną žibintą už lango ir pats nepastebėjau, kaip užmigau.
Versta iš: Виктор Пелевин. все рассказы. Eksmo Publishers, 2005
Fiston Mwanza Mujila. Tram 83
2017 m. Nr. 8-9
Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas
Fistonas Mwanza Mujila – Kongo Demokratinėje Respublikoje (nuo 1971 iki 1997 m. – Zairas) 1981 m. gimęs prozininkas, poetas, dramaturgas, šiuo metu gyvenantis Austrijoje, Grace. Romanas „Tram 83“ – debiutinė šio autoriaus knyga, netrukus po pasirodymo sulaukusi tarptautinio įvertinimo. „Tram 83“ – taip vadinasi legendinis, lankomiausias antiutopinio Miesto-Valstybės, Afrikos megapolio, klubas, tuo pat metu ir baras, ir viešnamis, ir restoranas, ir įspūdingų koncertų erdvė. Į jį plūsta visokio plauko, skirtingų rasių, įvairiomis kalbomis kalbantys žmonės – tai savotiškas bohemos Babelis. Knygoje tiršta absurdiškos neokolonializmo realybės, afrikietiškos poezijos, komiškumo ir socialinės nevilties.
Romaną ketina išleisti leidykla „Kitos knygos“.
1. Pradžioje buvo akmuo, ir tas akmuo iššaukė turto troškimą, o turto troškimas – tikrą karštligę, o dėl tos karštligės plūdo žmonės su daugybe veidų, ir uolose jie nutiesė geležinkelius, sukūrė palmių vyno gyvenimą, išrado sistemą, jungiančią šachtas su prekyba.
Šiaurės geležinkelio stotis. Penktadienis, maždaug septinta devinta valanda vakaro.
– Kantrybės, mano drauge, juk pats žinai, kad mūsų traukiniai nebeturi laiko nuovokos.
Šiaurės geležinkelio stotis visai apsileido… Tai nebaigtos atstatyti, artilerijos sviedinių suniokotos metalinės konstrukcijos, bėgiai ir lokomotyvai, kurie į atmintį vis grąžina Stenlio tiestą geležinkelio liniją, maniokų laukai, pigūs viešbučiai, skurdžios užkandinės, viešnamiai, sekmininkų bažnyčios, duonos parduotuvėlės, visas tas susispietusių žmonių, įvairiausių kartų ir tautybių mišinio, klegesys. Tai buvo vienintelė vieta žemėje, kur galėjai kartis, tuštintis, plūstis, dulkintis, vogti nė kiek nesirūpindamas dėl pašaliečių žvilgsnių. Tenai iš tiesų nuolat tvyrojo bendrininkavimo atmosfera. Šakalai neėda šakalų. Jie puola kalakutus, kurapkas ir juos suryja. Pasak legendos, kuri dažnai mus apgauna, būtent šioje stotyje tarp dviejų lokomotyvų buvo pasėta partizaninio pasipriešinimo ir kovos už išsivadavimą sėkla. Tarsi to nepakaktų, ta pati legenda tvirtina, kad geležinkelio tiesimo darbų metu daugybė žmonių mirė nuo tropinių ligų, dėl šiurkščių techninių klaidų, blogų darbo sąlygų, kurias sudarė kolonijinė administracija, žodžiu, tai visiems pažįstama istorija.
Šiaurės geležinkelio stotis. Penktadienis. Maždaug septinta devinta valanda vakaro.
Jau beveik tris valandas jis stumdėsi su praeiviais belaukdamas atvykstančio traukinio. Liusjenas iš visų jėgų stengėsi nepamesti laiko nuovokos ir galvoti apie traukinius, kurie sumuša visus rekordus: nuvažiavimo nuo bėgių, vėlavimo, kamšaties… Rekviemui kur kas svarbiau buvo veikti, nei laukti asmens, kuris metams bėgant jo akyse neteko bet kokios svarbos. Nuo to laiko, kai atsuko nugarą marksizmui, Rekviemas visus tuos, kurie iš jo bandė atimti laisvę veikti ir mąstyti, vadino komunistais mėgėjais ir lūšnyno ideologais. Jis turėjo tiekti prekę, nuo šios priklausė visas jo gyvenimas. Tačiau traukinio, gabenančio tą niekšą Liusjeną, teko palaukti.
Šiaurės geležinkelio stotis. Penktadienis. Maždaug…
– Ar ponas norėtų kompanijos?
Priešais jį stovėjo mergina, apsirengusi taip, kaip rengiamasi penktadienio vakarais geležinkelio stotyje su nebaigtomis metalinėmis konstrukcijomis. Per akimirksnį žvilgsniu įvertino prekę, pasigirdo duslus garsas, ir sambrūzdis pranešė, kad žvėris atvyksta.
– Ar turite, pilieti, minutę?
Prietemoje jis visai gerai įžiūrėjo mergiotę ir netgi įsivaizdavo, kokia ji būna savo kuklioje lovoje. Jis prisitraukė ją arčiau, paklausė vardo, „o mane vadink Rekviemu“, perbraukė pirštais jaunos esybės krūtis, mestelėjo dar vieną frazę: „Tavo šlaunys tvirtos lyg butelis degtinės…“ ir pradingo klampioje, lipnioje, niūrioje, liūdnoje masėje…
Reikėjo instrukcijų. Nurodyti vietą, kur jie galėtų kuo ramiausiai pasišnekučiuoti. Merginai niekaip neatstojant, jis atsiduso, prikando lūpą ir sumurmėjo: „Susitikim „Tram 83“ klube.“ Žinia, tai buvo nelabai tikėtina, nes jis turėjo į namus parlydėti Liusjeną. Nuo šios minties Rekviemui net marmūzę sutraukė. Be to, dar reikėjo tiekti prekę visiems tiems šviežiai iš Rytų Europos atvykusiems turistams. Tuo tarpu sąmyšis padidėjo dešimteriopai. Bėda ta, kad traukiniai, atvykstantys šiomis valandomis, gabendavo visas padugnes, neišgalinčias, kaip tie studentai ir šachtininkai, pasiekti gyvenviečių savo transporto priemonėmis. Dėl lig šiolei nežinomų priežasčių geležinkelis vienintelį regione universitetą skėlė į dvi dalis. Popietines paskaitas žlugdė ne traukinio keliamas triukšmas, o patys studentai, kurie nešdinosi iš auditorijų su visais savo nešuliais, mat pavėluoti į šios valandos traukinį reiškė prisišlapinti į kelnes, brangus intelektuale. Dėstytojai, laikinai apsistoję Miesto-Valstybės priemiesčiuose, kėlė pasturgalius tuo pat metu kaip ir jų studentai. Išgyvenimo instinkto neišmoksi. Jis kyla savaime. Arba jie jau buvo įdiegę instinkto įvaldymo kursą universitete. Traukiniai pravažiuodavo nesustodami. Tai reiškė, kad tik patys greičiausi studentai galėdavo įsitverti į geležinius turėklus – kare kaip kare! Prieš studentų, tikėjusių, kad viskas įmanoma, įgeidžius piestu stojo gyvuliški žemrausiai, kurie išvykdavo ir parvykdavo tomis pačiomis mašinomis. Pirmieji priekaištavo antriesiems, kad šie parduoda savigarbą neaiškios kilmės verteivoms ir kalnakasybos šulams. Antrieji gi šaipėsi demonstruodami savo skurdą ir nuo radiacijos sustingusius kūnus, aiškino, jog nėra reikalo tuščiai leisti laiką trinantis mokyklos suole, kad galėtum pasidulkinti, o paskui atsigerti šalto alaus. Be kita ko, kai kurie studentai plušo šachtose, kad apsimokėtų skolas.
Rekviemas ėmė ieškoti adatos šieno kupetoje. Perkarę studentai, suerzinti visko, kas aplinkui vyksta, piktai švaistėsi reikalavimais tarsi karo laimikiais. Šachtininkai-žemrausiai arba žemrausiai-šachtininkai, kaip kam patogiau, laidė keiksmus, kurių geriau neįvardyti. Kiekvieną vakarą ta pati opera. Jie vieni į kitus piktai dėbčiojo, niurnėjo, keikėsi ir netgi kumščiavosi. Legenda pateikė statistiką apie tūkstantį septynis šimtus mirusiųjų per paskutiniuosius susirėmimus, o kur dar apsinuodiję ir kiti rimtai sužeisti.
Pavargęs nuo triukšmo ir alkoholio, kurio ką tik susipylė į gerklę, Rekviemas atsirėmė į pastovą laukdamas, kol stotis pagaliau ištuštės. O jie trainiojosi po peroną iki pat vėlumos: studentai, nesiskiriantys su savo streiku, ir šachtininkai-žemrausiai dvokiančiomis po paskutinio lakimo marmūzėmis.
– Aš esu laisva moteris, bet tebeieškau savo gyvenimo vyro.
Jis jau ėmė galvoti apie klube „Tram 83“ jo laukiančią merginą silikoninėmis krūtimis. Kaip po tiekos išsiskyrimo metų atsikratyti Liusjeno ir nakties labirintuose pradingti su lėlyte? Šachtų rausėjai ir studentai toliau vieni į kitus dėbčiojo. Grasinimams pasiekus viršūnę, jie pasirinkdavo tą patį į niekur nevedantį kelią. Rekviemas pajuto kažkieno žvilgsnį. Pakėlė akis: Liusjenas – vieni kaulai ir oda… Rekviemas priėjo. Jis suprato, kad draugas neteko daug svorio. Liusjenas buvo apsirengęs juodai, raudonas šalikas derėjo prie po pažastimi paspaustų popiergalių šūsnies. Per petį permesta nutriušusi dirbtinės odos kuprinė. Plaukai susitaršę. Veido bruožai pašiurkštėję. Ūsai nepriekaištingi. Žvilgsnis šaltas. Balsas prikimęs. Jie apsikabino be ypatingo entuziazmo.
– Tik nesakyk, kad tie niekšai tau išplovė smegenis…
– O kas naujo tavo padangėj?
– O kaip Žaklina?
– Ilga istorija.
– Iš kur tu juos traukei?
– Paaiškinsiu…
– Ot niekšai, ot niekšai, jie…
– Palydėsi mane?
– Taip, – šaltai atsakė Rekviemas, aiškiai persekiojamas prisiminimo apie merginą, apsirengusią taip, kaip rengiamasi penktadienio vakarais geležinkelio stotyje su nebaigtomis tvarkyti metalinėmis konstrukcijomis, kurioje šmirinėja sekso ištroškę maištininkai atskalūnai, o studentai ir žemrausiai renkasi tą patį kelią.
– Aš esu labai jautri mergina.
Ką tik traukiniu atvykusio į stotį su nebaigtomis metalinėmis konstrukcijomis vyro veidu nusirito dvi didelės ašaros… Jie tylėdami perėjo holą ir kitas stoties patalpas, kuriose būriavosi lyg už pavadėlio atvestos vienišos mamelės, dėstytojai prakišinėjo paskaitų konspektus, nuo intelektualų sklido pūvančios žuvies dvokas, o kubiečiai muzikantai tiesiog šiaip sau grojo salsą, flamenką ir merengą.
2. Pirmoji naktis klube „Tram 83“: lėbavimų naktis, girtuokliavimo naktis, elgetavimo naktis, priešlaikinės ejakuliacijos naktis, sifilio ir kitų lytiškai plintančių ligų naktis, prostitucijos naktis, apsukrumo naktis, nesiliaujančių šokių naktis, naktis, gimdanti dalykus, kurie atsiranda nuo alaus pertekliaus ir polėkio ištuštinti kišenę, o ši atsiduoda krauju aplaistyta rūda, tuo galvijų mėšlu, pakylėtu iki pirminės žaliavos lygio, taigi, pradžioje buvo akmuo…
– Mes keliavom per istorijos sutemas. Buvom idėjinės sistemos melžiamos karvės, ta sistema naudojosi mūsų jaunyste ir mus visiškai sugniuždė. Mes buvom tiesiog mėšlo krūva.
– Mes turėjom idealą, nekaltybę…
– Nekaltybę, – sprogdamas iš juoko atitarė Rekviemas. – Tikrai nori kalbėt apie nekaltybę? Nekaltybė – tai bailumas. Reikia sugyventi su laiku, brolau.
– Tu nė per plauką nepasikeitei.
– Čia nesenstama, tiesiog gyvenama.
– Rekviemai…
– Čia Naujoji Meksika, čia kiekvienas už save, kiekvienam tu – šūdas.
„Tram 83“ buvo vienas iš tų restoranų ir barų, galinčių pasigirti kekšių skaičiumi. Garsas apie jį gerokai peržengė Miesto-Valstybės ribas. „Jei jau apsilankei klube „Tram 83“, gali ir numirti“, – nuolat kartojo turistai, atvykstantys iš visų keturių pasaulio pusių susitvarkyti reikalų. Dienos metu jie klaidžiodavo it zombiai po nuomojamų šachtų teritorijas, kurių čia buvo begalė, o vakarais nusėsdavo bare „Tram 83“ vien tam, kad atgaivintų atmintį. Ta vietelė tapo tikru teatru, jei ne cirko arena. Štai ką galėjai išgirsti per aplinkinį šurmulį:
– Užuot glamonėjusi, aš noriu tave išmasažuoti, o tada neskubėdama čiulpti, čiulpti visą tavo kūną, čiulpti, kol man išdžius burna.
Laisvo elgesio moterys, medžiodamos klientus, su tokiomis psalmėmis prilipdavo ne tik bare „Tram 83“, bet ir universitete, taip pat šachtose.
Ar tai būtų apsišaukėliai muzikantai, ar susenusios prostitutės, ar fokusininkai, ar sekmininkų bažnyčios pastoriai, ar mechanikų povyzos studentai, ar naktiniuose klubuose diagnozuojantys medikai, ar jauni žurnalistai, jau išsiųsti į pensiją, ar transvestitai, ar pigios avalynės pardavėjai, ar pornofilmų mėgėjai, ar plėšikai, ar suteneriai, ar licencijos netekę advokatai, ar padieniai darbininkai, ar buvę transseksualai, ar polkos šokėjai, ar jūrų piratai, ar politinio prieglobsčio prašytojai, ar sukčiai iš organizuotos grupuotės, ar archeologai, ar galvų medžiotojai, ar šių laikų avantiūristai, ar išnykusių civilizacijų tyrinėtojai, ar prekiautojai organais, ar naminio paukštyno filosofai, ar gėlo vandens pardavėjai, ar kirpėjai, ar batų valytojai, ar atsarginių dalių remontininkai, ar kariškių našlės, ar seksualiniai maniakai, ar meilės romanų fanatikai, ar maištininkai atskalūnai, ar broliai Kristuje, ar druidai, ar šamanai, ar afrodiziakų platintojai, ar žinomi rašytojai, ar tapatybės dokumentų padirbinėtojai, ar verteivos šaunamaisiais ginklais, ar nešikai, ar senienų perpardavinėtojai, ar likvidumo stokojantys šachtų žvalgytojai, ar Siamo dvyniai, ar mameliukai, ar kelių plėšikai, ar šauliai, ar haruspikai, ar netikrų pinigų padirbinėtojai, ar prievartauti trokštantys kariai, ar atskiesto pieno gėrikai, ar savamoksliai duonos kepėjai, ar raganiai, ar samdomi kariai, besigiriantys, kad priklauso Bobo Denaro grupuotei, ar užkietėję alkoholikai, ar šachtininkai, ar save „žemės šeimininkais“ vadinantys apsaugininkai, ar „jūs mane pažįstat“ politikai, ar kareiviai vaikai, ar aktyvistai, vykdantys tūkstantį košmariškų projektų, susijusių su geležinkelio tiesimu, vario rūdos ir mangano gavyba, ar antytės, ar narkotikų platintojai, ar padavėjų padėjėjos, ar picų išvežiotojai, ar augimo hormonų pardavėjai – visokiausio plauko liaudis plūdo į klubą „Tram 83“, trokšdama sučiupti pigią laimę.
– Ar ponai trokšta draugijos?
Dvi mergiotės vos šešiolikos metų, poroje vietelių susiveržusios korsetus, juos pasitiko neperkandama šypsena. Rekviemas sustojo prie tos, kurios šukuosena panėšėjo į medžiais apaugusią savaną.
– Tavo krūtys malšina mano troškulį…
– Pone…
– Kiek kainuoja tavo masažas?
Mergina pasakė sumą.
– Ar žinai, kad akcijos Tokijo biržoje krenta žemyn?
Ji paėmė jam už riešo…
– Pelnas lygus pardavimo kainai pridedant pirkimo kainą ir atimant pakuotę…
Ant klubo „Tram 83“ fasado puikavosi didelė iškaba: „Nepatartina užeiti vargšams, nelaimėliams, neapipjaustytiems, istorikams, archeologams, bailiams, psichologams, šykštuoliams, kvailiams, neišgalintiems susimokėti ir jums visiems, kuriems nepasisekė sulaukti daugiau nei keturiolika metų, nepamirštant išrinktųjų iš dvyliktojo namo, žemrausių be skatiko, sadistų studentų, Antrosios Respublikos politikų, istorikų, pamokslininkų, šnipų…“ Rekviemas įsivedė merginos telefono numerį. Jie užėjo vidun. Nieko ypatinga tame „Tram 83“. Visuose pakampiuose tamsu. It koks Lasko urvas. Vyrai. Moterys. Vaikai. Visi su taurėmis ir cigaretėmis. Gilumoje visai nesivaržydama muzikos grupė tiesiog žudė Koltreino gabalą, na, žinoma, „Summertime“. Jie patraukė prie baro. Tuojau pat jiems įkandin pasekė dvi merginos didelėmis krūtimis-melionais; tai vadinama „sekimu“.
– Ar turite minutę?
Jokio atsako. Rekviemo akys ėmė patruliuoti ties jų liemenėlėmis. Viena iš merginų buvo ta, kuri prie jo priėjo geležinkelio stotyje su nebaigtomis metalinėmis konstrukcijomis.
– Ar turite minutę? – išbeldė vienišos mamelės, šįkart šaltai ir ryžtingai.
Atpažinti ir klasifikuoti visas į klubą „Tram 83“ sulindusias moteris buvo klaikiai sunki užduotis. Jos su didžiausiu įkarščiu kovojo prieš senėjimą. Geriau buvo nerizikuoti ieškant skirtumų tarp mažiau nei šešiolikos metų merginų, vadinamų antytėmis, vienišų mamelių ir tų, kurioms tarp dvidešimties ir keturiasdešimties metų, irgi priskiriamų prie vienišų mamelių, net jei ir neturi vaikų, ir beamžių moterų, kurių amžius skaičiuojamas nuo keturiasdešimt vienų. Nė viena netroško turėti raukšlelių. Jos dažėsi nuo ryto iki vakaro, vaikščiojo atstačiusios dirbtines krūtis, išsiskyrė ryškiomis manieromis klientams gundyti ir vadinosi užsienietiškais vardais: Marlina Monro arba Silvija Vartan, arba Romi Šneider, arba Besi Smit, arba Marlena Dytrich, arba Simona de Buvuar, koks skirtumas, svarbiausia šiame pasaulyje buvo įspūdingai atrodyti.
– Eik pažiūrėt į tėvo laikrodį, – atkirto Rekviemas.
Jie prisėdo prie trečiojo staliuko kairiau nuo baro, iš kur puikiausiai vėrėsi visas vaizdas, galėjai matyti ir įėjimo duris, ir džiazo muzikantus, toliau besityčiojančius iš muzikos, ir tualetą, ir barą, ir grupelę vienišų mamelių, keliančių alergiją, agresyvių, vienišų ir jau spėjusių pernokti šitai rinkai. Rekviemas nupušimo akimirkomis tam, kuris norėdavo jo klausytis, kartodavo, kad labai svarbu stebėti aplinkinį judėjimą ir visą krikšto procesiją, tad reikia pasirinkti staliuką, nuo kurio būtų galima žvilgsniu aprėpti anksčiau nupasakotą erdvę, taigi reziumuokime: barą, sanitarines patalpas, vienišas moteris, įėjimą, muzikantus, net kai šie iškiūtina į persirengimo kambarius parūkyti marihuanos, padavėjas ir padavėjų padėjėjas… Jie keletą minučių sėdėjo nepratardami nė žodžio. Tokioje sumaištyje, kur skamba netašytai atliekama muzika, ūkauja turistai ir kiti į bendrą atmosferą įsilieję priklydėliai, visi skęsta ekstazėje, nenustygsta vietoje, kuždasi, virkauja ar traukia pinigus ir mėto muzikantų pusėn, bandymas užmegzti pokalbį reiškė tikrą drąsą. „Paglamonėk mane…“, „Ar turite minutę?“, „Tau atiduodu savo kūną, surakink mane, būsiu tavo vergė, nuosavybė, privati medžioklės valda…“ Visa tai maitino susirinkusiųjų įkarštį ir drauge linčiavo skambančią gražią melodiją… Miesto-Valstybės labirintuose nesiklausoma džiazo tam, kad pajustum cukranendrių kvapą ar susilietum su juodaodžių sąmone, ar gėrėtumeisi natų grožiu: džiazo klausomasi, nes džiazo reikia klausytis, kai miegi ant banknotų, kai kiekvieną dieną tieki savo prekę, kai vadovauji gavybos įmonei, kai esi atskalūno Generolo pusbrolis, kai turi meilužę, kuri neįtikėtinam svaiguly tave prikausto prie lovos. Džiazas – aukštuomenės ženklas, tai turtingųjų ir naujųjų turčių muzika, visų tų, kurie kuria šį gražų suniokotą pasaulį. Visi šie tipai nesiklauso rumbos, ją laiko purvina, primityvia ir atgrasia ausiai. Tarp rumbos ir džiazo – ištisas vandenynas, sako jie. Džiazo nesiklausoma taip, kaip rumbos, į kurią neriama tarsi į zairietišką padažą. Džiazas visų pirma yra skardinga žemė, uola, į kurią gali įsiropšti tik nutuokiantys apie savo kilmę, raidą, istorines giminės figūras… Džiazas nebėra juodaodžių istorija. Tik turistai ir visi tie, kurie moka tvarkytis su pinigais, gali suprasti šios muzikos esmę. Tai vienintelis tam tikros buržuazijos, paskutiniosios laidos buržuazijos, atpažinimo ženklas. Taigi, kai muzikantai užgroja džiazą, visa klubo „Tram 83“ publika pakyla iš snaudulio. Mažiausias saksofono pyptelėjimas tampa tikru karnavalu. Žemrausiai ir studentai persiima turistų manieromis. Jie žvalgosi, šypsosi, kilnoja alaus bokalus, vaikštinėja, užtvindo šokių aikštelę, šūkauja padavėjoms ir padavėjų padėjėjoms kaip tikri turistai, perima samurajų laikyseną, gestikuliuoja tarsi maharadžos, jaučiasi užtikrinti lyg Dalai Lama. Jaunos merginos, padavėjos ar padavėjų padėjėjos nesileidžia užkariaujamos. Besišypsodamos it Anglijos karalienė jos vaidina įsivaizduojamas imperatorienes. Džiazas – vienintelis svertas, kurio griebiasi visos klubo „Tram 83“ padugnės, kad pereitų į kitą socialinės klasės lygį, kaip kad iš vieno metro persėdama į kitą.
– Aš, jūs, meilė, tai aš, pasimylėkit su manim, aš ir tu, pasimylėkim…
Abu bendrakeleiviai toliau žiūrėjo vienas į kitą tylėdami. Liusjenas stebėjosi tokiu lėtu biurokratišku aptarnavimu. Rekviemo valdžioje buvo slaptažodis, kelių eismo taisyklės, pridėtas dokumentas, mįslė. Padavėjos ir padavėjų padėjėjos, kad atrodytų reikšmingos, lėtai vilko kojas, raukėsi ir erzino klientus.
– Ar turite minutę? – primygtinai klausinėjo jau kitos merginos iškiliomis krūtinėmis, atėjusios į pagalbą pirmosioms, pasiruošusios masažo seansui, glamonėms ir kitiems nakties delikatesams.
Prie gretimo staliuko prisėdo tikra postkolonijinė porelė. Vyrukas, kuriam galėjai duoti dvidešimt metų, abiem rankom grabaliojo sutuoktinės biustą, o šiai, kaip tvirtino Rekviemas, buvo septyniasdešimt aštuoneri, ir ji deklamavo savo brevijorių: „Tavo šypsena mane kiekvieną akimirką veda iš proto, myliu tave dieną ir naktį, myliu tave pirmadienį, antradienį, trečiadienį…“ Jis galėjo būti tik studentas arba mažos bankrutuojančios firmos darbuotojas. Šioje ekvatorinėje Afrikos dalyje jaunimas yra nudrožiamas. Dar nesulaukusi trisdešimt penkerių jaunuomenė tampa potencialiais kerštautojais, ksenofobais, sukčiais, melagiais ir griebiasi bet kokio gudraus triuko, džiazo ar subalansuojančios santuokos, kad tik išvengtų įkalinimo, t. y. skurdo.
– Balanso atkūrimo, atitikmens ir materialinės bendrystės fenomenas yra susijęs su dviem institucijom, – tarė Rekviemas prieš išpūsdamas dūmą. – Pusę metų vadovavau agentūrai, kuri padėdavo susitikti jauniems vyrukams su brandžiomis moterimis arba antytėms su turistais.
– Ar turite minutę?
– Eik pažiūrėt į tėvo laikrodį…
Bare visi rūkė kaip pamišę. Tapatinosi su džiazu. Glamžėsi prietemoje. Graibstė vienišas mameles… Pagaliau atšliaužė susiraukusi padavėja. Ji ant stalo piktai pastatė du butelius alaus, kuriuos, galima spėti, turėjo atnešti prieš valandą ir penkiolika minučių. Jie apmokėjo sąskaitą, tačiau ji lyg įkalta stovėjo laukdama arbatpinigių. Jie sėdėjo lyg niekur nieko. Ji suprato jų manevrą, kurį išmoningai kontratakavo atsisakydama atidaryti butelius. Liusjenas išsitraukė monetą, bet Rekviemas sulaikė jo ranką.
– Pirmoji taisyklė: „Niekada nesileisk išgąsdinamas isterijos apimtos padavėjos. Mes ne Maskvoje. Čia arbatpinigiai privalomi. Tačiau mes, pažįstantys Naująjį Pasaulį, esam išimtis. Todėl nemokam jokių per jėgą reikalaujamų arbatpinigių. Padavėjos tegali pasiskųsti. Šachtininkai ir turistai mane pažįsta, turistai ir šachtininkai mane žino.“
Jinai su tuo visiškai nesutiko.
– Žigolas!
– Arbatpinigiai yra atgyvena, duodu tada, kai noriu.
Norėdami baigti visas šnekas, jie nusprendė atidaryti butelius dantimis. Įsižeidusi padavėja juos iškeikė, pagrasino kišeniniu peiliuku, čiupo bokalus ir dingo. Jie ėmė gerti iš kakliuko. Muzikantai tęsė klejones, taip pat ir turistai, jaunas vyrukas su savo beamže moterimi, merginos atstatytomis krūtimis-melionais toliau dainavo tą pačią dainelę:
– Ar turite minutę?
– Galbūt…
Liusjenas išsitraukė užrašų knygelę ir įrašė: „Tai – daugiau negu baras. Kur jie visi nuleis garą, kai nebebus visų šitų seksualinės vaizduotės vizijas įkūnijančių moterų? Kur jie išlies savo sėklą? Kur jie skandins nusivylimus, kai nebebus kur nusilakti? Kur jie kraipys klubus, kai nebebus salsos? Salsa ir džiazas nėra amžini, ką jie darys, kad susitapatintų su turistais iš Azerbaidžano?“
Rekviemas vis sulaukdavo skambučių, į kuriuos atsiliepdavo, o tada tęsdavo: „Labas vakaras, pone, labas vakaras, leitenante, ponia trokšta, labas vakaras, pilieti, taisyklė numeris dešimt: „Lieti ir žaidi, palieki arba dvigubini, kas pralaimi, tas laimi“, čia pasakojama, kad Miestas-Valstybė miršta stovėdama, pone, esate belgas?“
Liejantis alui jie tvirtai laikėsi to, kas akivaizdu. Visas tas srautas jiems praskynė kelią. Jie nebegalėjo dainuoti bendrame chore. Jie tebuvo dvi būtybės, paklaidintos mieste, paverstame valstybe naudojant Kalašnikovo automatus.
– Arbatpinigiai!
Vyriausybės kariuomenė diena iš dienos kovėsi su maištininkais atskalūnais. Kad viskas stotųsi į savo vėžes, tarptautinė bendruomenė parėmė devyniolika savarankiškų nacionalinių konferencijų, iš kurių išėjo visiškas šnipštas. Centrinė valdžia, nors jos kariai buvo apmokyti Kinijoje, Sudane, Angoloje ir Kuboje, nesugebėjo maištui nusukti sprando. Maištininkai priekaištavo vyriausybei, kad ši laiko sau liūto dalį. Be mūsų provincijos ši šalis tėra maskaradas, vogravo atskalūnas Generolas. Negalime tenkintis trupiniais, nes būtent mes jus maitiname. Maištininkai kovojo apsiginklavę strėlėmis, mačetėmis ir akmenų svaidyklėmis. Jie kilo į kovą su burtininko žinia ir laikėsi visų draudimų, kurie, kaip buvo manoma, juos darė nesužeidžiamus: seksualinio susilaikymo nenumatytam laikui, draudimo maudytis, valgyti jautieną ar avėti batus ir t. t. Neištvėrę nesibaigiančio karinio konflikto, maištininkai atsitraukė į itin turtingą provincijos žemės pakraštį, ypač geidžiamą, kurį jie pavadino Miestu-Valstybe. Tarsi to dar nebūtų pakakę, senąją beviltiškai plačią nacionalinę teritoriją, visišką dykynę, vagojamą didelės upės, kuri praktiškai niekam nepasitarnauja, tik nusibaigia įsiliejusi į vandenyną, jie pakrikštijo Šalies Užpakaliu.
Turėdamos skirtingų išteklių įvairios gentys tiesiog šturmavo Miesto-Valstybės sostinę, pačią mažiausią pasaulio sostinę, sudarytą vien iš baro, garsiojo „Tram 83“, ir geležinkelio stoties, kurios nebaigtos montuoti metalinės konstrukcijos į atmintį vis sugrąžina Henrio Mortono Stenlėjaus figūrą. Legenda skirsto tas gentis į tris kategorijas.
Pirmoji kategorija: dienos metu gyvenantys individai, kurių daugelis yra valstybės tarnautojai, vieninteliai disponuojantys statistiniais duomenimis, tačiau be atlyginimo besitrinantys ištisus mėnesius, įsiėdusius iki gyvo kaulo. Jie varganai gyveno dar prieš valstybės skilimą.
– Ar turite minutę?
Antrąją kategoriją sudaro somnambulai. Toks vaizdas, kad jie bijo padvėsti miegodami. Dėl to maukia mikstūrą, kuri jiems leidžia tylomis būdrauti tiek dieną, tiek naktį. Šiai grupei priklauso studentai, žemrausiai, antytės, verslo turistai, atskalūnų judėjimo draugai ir artimi bendrininkai.
Pagaliau atkakliausiųjų kategorijai priskirtinas kortežas, kurį sudaro vienišos mamelės, prekiautojai organais, kareiviai, vaikai su Kalašnikovo automatais, pamokslininkai, padavėjos ir padavėjų padėjėjos, iš buvusio Zairo atvykę muzikantai, banditai ir kiti nusikaltėliai. Dieną jie miega. Jie geriau už bet kurį žmogų moka kalti pinigą. Garbės daktarai sukosi visose įmanomose srityse (įskaitant korupciją, narkotikus, seksą, plėšikavimą, naudingąsias iškasenas, turto švaistymą, girtuoklystę…), naktis jiems – pats tinkamiausias metas prekybai.
Džiazo muzikantai baigė Gilespio gabalą „A Night in Tunisia“.
Į pamainą atėjo išsičiustiję trys nigeriečiai su įgaubtais akinių stiklais, afrikietiško stiliaus plaukais, į apačią išplatėjančiom kelnėm, dryžuotais marškiniais. Tarsi medis, užstojantis mišką, jų vienintelė daina „Life cries out, when will you wipe my tears?“ gulė į trylika strofų, nusitęsdama iki pat aušros.
– Mes jau keturias valandas klausomės tos pačios baladės, – sušnabždėjo Rekviemas žiūrėdamas į merginą, kuri juos stebėjo iš balkono.
Nigeriečiai, kilę iš Ogbomošo, pasakojo princesės gyvenimo vingius, „ji vieną sausio naktį atvyko į Miestą-Valstybę ir buvo apžavėta vieno vedusio šachtininko, dviejų vaikų tėvo. Ji susidraugavo su mylimojo žmona, kurią dosniai apdovanojo…“ Sagos tęsinys nuo aštuntosios strofos liko visiškai nebeaiškus, mat buvo pasakojamas igbų, jurubų ir hausų kalba.
– Arbatpinigiai…
– Kodėl tu visą laiką vaikštai į tualetą? Smegenis išmyžiosi.
– Ar turite minutę?
Baladės tęsinys staiga sukėlė ašaras ir dantų griežimą. Vienas iš trijulės užkimusiu nuo antrarūšių cigarečių balsu drebino lubas įelektrindamas visą „Tram 83“. Kol nigeriečiai virkavo, nešina pirkinių krepšiu tarp stalų vaikštinėjo vieniša mamelė apnuogintomis krūtimis. O verslo turistai, šachtininkai, studentai, padavėjos, padavėjų padėjėjos, pranašai, iškilieji Antrosios Respublikos šventikai, atsidūrę savo auksinėje tremtyje, ir kitos gyvenimo atmatos atviravo, liejo širdį, dovanojo monetas.
– Ar turite minutę?
Rekviemas pasigardžiuodamas maukė iš kakliuko kairę ranką susikišęs į kelnes.
– Mes niekada nesam apsaugoti nuo apnuodijimo, – tarė jis tarsi norėdamas paaiškinti spartietišką padavėjų ir padavėjų padėjėjų elgesį.
Rekviemas su Liusjenu ir toliau tuštino butelius vis pažvilgčiodami vienas į kitą, persimesdami viena kita fraze, dirbtinai nusijuokdami. Po dešimties metų išsiskyrimo jie neturėjo apie ką, beveik nebeturėjo apie ką kalbėtis. Jie vengė prisiminti Žakliną… Kad ir kaip būtų keista, Liusjenui, kadaise plepiam žmogėnui, žodžiai strigte strigo. Kartkartėmis iš kelioninio krepšio jis išsitraukdavo užrašų knygelę. Aprašinėjo klubą „Tram 83“ ir jo merginas silikoninėmis krūtimis. Rašė apie smarvę, trenkiančią nuo žemrausių, trokštančių pasitvatinimo iš užpakalio. Rašė apie savižudžių beprotybę. Rašė apie turistų nerimą. Rašė apie antyčių lankstymąsi.
– Ar turite minutę?
Rašė apie džiazo muzikantus, nigeriečius džiazo muzikantus, kilusius iš Ogbomošo.
Liusjenas beviltiškai bandė Rekviemą prakalbinti.
– Ką veiki laisvu laiku?
– Prisimeni mūsų pirmą pasirodymą, kai salė buvo sausakimša…
Rekviemas liko abejingas, nekalbus ir atžarus.
– Praeitis manęs visai nedomina…
– Turi draugužę?
– Lyg ir…
– Laikas greit bėga.
– Man patinka pinigai…
– Kaip matau, tu sunkiai dirbi.
– Lendi ne į savo daržą…
– Tu…
– Man nepatinka šitas džiazas.
– Šiuo metu skrebenu tekstą.
– Naujajam Pasauly antytės valgo su prakaitu tarp krūtų…
– Džiaugiuosi vėl tave sutikęs.
– Tu mane svaigini…
Kartkartėmis jis apžiūrinėjo kūnų apvalumus, kurie čia viešpatavo. Itin riestas užpakalis vis dar buvo laikomas pagrindiniu grožio etalonu. Visos meilutės buvo vertinamos tik pagal brazilišką sėdynę. Jei neturi tokių sėdmenų, tu – niekas. Jos visos beviltiškai maukė sojų gėrimus, rijo kiaulėms skirtas piliules ir maistą, kad tik padidintų pasturgalio apimtis. Laukiami rezultatai leido tikėtis trokštamo: ananaso, avokado, oro baliono ar beisbolo kamuolio formos sėdmenų; vieno pusrutulio aiškiai išraiškingesnio už kitą; įžambaus, kvadratinio, stačiakampio pasturgalio; sėdmenų, kurie savaime vežtų, ir t. t. Prie jų sustojo viena panelė. Rodydamiesi pirštais jie pasiginčijo dėl kainos. Panelė nupėdino tualetų link. Rekviemas pakilo ir nusekė paskui grobį… Klube „Tram 83“ tualetai buvo bendri. „Tramo“ tualetai nebuvo skirstomi nei pagal lytį, nei pagal turistų kilmę. Jie buvo prastai apšviesti, o tai suteikė tik geresnes sąlygas kūnų šokiui. Rekviemas su mergina įlindo į olą, išlindo iš jos prakaituotais veidais. Mergina prigludusiais džinsais tuoj pat užsitraukė užtrauktuką. Rekviemas tuo tarpu sulaukė skambučio ir iškart įsakė: „Sėsk į mašiną ir paimk prekę, kvaily!“
– Arbatpinigiai…
– Ar turite minutę?
– Ką veiki laisvu laiku?
– Naujasis Pasaulis…
– Po pajodinėjimo galėčiau ir pačiulpti.
– Čiulpimas – mano aistra.
Į „Tramą“ kaip viesulas įsiveržė pusgirtis turistas.
– Pažiūrėk į šitą, aš jį laikau po padu, – tarė Rekviemas, žiūrėdamas į jį iš aukšto. – Labai gerai visą laiką turėti kieno nors nuotraukas. Turiu jo nuotraukas dvejus metus, ir jis dvejus metus yra mano vergas. Jei tik užsimanyčiau, jis netgi pačiulptų mano daikčiuką.
– Kokias nuotraukas?
– Tuoj tau paaiškinsiu. Be to, tikiuosi, man pavyks gauti ir tavąsias.
Turistas patraukė Rekviemo ir Liusjeno link ir pasisveikino nuolankiai daug kartų nusilenkdamas.
– Kimškit pilvus, valgykit kiek lenda, gerkit kiek telpa, pasakykit, kad tai mano vardu. Einu pats pranešiu apie tai savininkui.
Rekviemas sprogo juoku.
Dėl baisiai įsitempusių nervų Liusjenas juto skausmus pilve. Kelionė traukiniu jį pribaigė. Jis vaizdavo, jog laikosi tvirtai, nes nenorėjo sukelti nepasitenkinimo Rekviemui, kuris ir taip neturėjo nuotaikos plepėti. Jie pakilo iš vietų tik suskambus varpams, kviečiantiems rytinei maldai. Lauke buvo pilna žmonių. Dvi būtybės jiems pasiūlė sandorį: „Mes mokam įkaitinti!“ Liusjenas suburbėjo, kad yra pavargęs. Rekviemas jam pasiūlė išgerti mikstūros. Jis prisigerino prie merginų, kurios jau spėjo pareikalauti avanso už prarastą laiką „ginčijantis dėl nieko, nors iš tiesų jūs mūsų norit…“ Rekviemas nutildė besiskundžiantį Liusjeną. Ėmėsi reikalo pats.
– Naujasis Pasaulis, Naujoji Meksika, šiuolaikinė epocha…
– Aš vedęs.
– Ištikimų vyrų nebūna.
– Bet, Rekviemai…
– Nesiruošiu būt nepaslaugus.
– Pagalvok apie Žakliną…
– Ji tesiekia vyrą pasikišt po sijonu.
Viena iš merginų tarė: „Mes mokam čiulpti.“
Prie jų pribėgo berniukas nešinas dideliu dubeniu. Jie apsirūpino žemės riešutais, citrinomis, mėsos vėrinukais, kolos riešutais ir kitais afrodiziakais. Tolumoje tarp dviejų melancholiškų „Ar turite minutę?“ pasigirdo žemrausių keiksmai; iš minareto atskrido fatva, reikalaujanti greitai įvykdyti mirties bausmę klubo „Tram 83“ savininkui; vyrukai iš Mozambiko po atviru dangumi stūmė žaidimo automatą; girdėjosi senų kledarų burzgimas, Kalašnikovo automato monologas, liūdnos ir ilgesingos rujojančios kalės aimanos.
– Ar turite minutę?
6. Klube „Tram 83“ sutinkamas lyg iš dangaus nukritęs leidėjas…
Į klubą „Tram 83“ Liusjenas įžengė apie trečią nakties. Viduje tie patys įvairiausiais balsais kleketuojantys vyrai. Kaip ir vienišos mamelės, trumpai tariant, – moterys. Tamsuma. Grupė iš Akapulko grojo įsimintiną, tačiau perkurtą Marvino Gajaus opusą. Instrumentus laikė vos pastovėdami. Du guvuoliai darbavosi perkusija. Trys plyšavo tiesiog atakuojančiais vokalais. Du ilgaplaukiai grojo solinėmis gitaromis. Vienas saksofonu. Ir tada jau pats grupės vadas, didysis manitu su petnešomis, komplikavo visą vokalinį kvartetą (tai sopranas, tai altas, tai tenoras, tai bosas ir pritariamasis balsas). Kai tik jis pakeldavo balsą, jauna pusnuogė tigrė šokdavo į priekį, tokia strategija jie užvaldė ir taip jau įaudrintą publiką. Ekstazė. O taip, jiems be jokių pastangų pavyko įaudrinti visą aplinką. Niekas nežaidė muštuko. Niekas nestovėjo prie boulingo takelio. Niekas nežaidė pokerio. Šachmatais. Nieko nebuvo netgi sanitarinėse patalpose. Universitete drauge su Rekviemu jie pritaikė tokį patį metodą. Trumpai tariant, prieš spektaklį patiekdavo desertą: cirko numerį arba trumpą striptizo pasirodymą, kuriame dalyvaudavo penki savanoriai. Tai sukeldavo tikrą audrą. Ekstazės pagauti studentai nusirenginėdavo, ropšdavosi ant scenos ir prisiekinėjo uždraustojo vaisiaus laime. Rekviemas, tada geras, tiesiog puikus aktorius, nevirškino minties, kad reikia stengtis įtikti auditorijai. „Kas per velniava, – šaukdavo jis pasišlykštėjęs, – mes čia atėjom klausytis tekstų, o ne dėl kažkokių sumautų orgijų!“ Iš tiesų, Rekviemo širdyje jaunystės metais skambėjo visai kita muzika – rami, nuoširdi, kilni. Laikas gimdo žvėris, kurie telaukia tinkamos akimirkos, kai galės išsitraukti pistoletą. Tai visai nereiškia, kad Rekviemas buvo žvėris, – tiesiog vertas dėmesio niuansas.
– Ar turite minutę?
Liusjenas patraukė prie staliuko, prie kurio jie vakar sėdėjo. Jį jau buvo užėmęs gerų penkiasdešimties metų vyrukas, panėšėjantis į licėjaus direktorių. Sėdėjo vienas, pasidėjęs cigaretes ir išrikiavęs visą eilę butelių, kurie skelbė apie giliai įsišaknijusį vyruko alkoholizmą. Kai gerokai apkvaišti, nebepaisai ištuštintos taros, kam gi reikia tų nesusipratimų. O padavėjos ir padavėjų padėjėjos mokėjo įkalbėti užsisakyti dešimt butelių vietoj trijų ar penkių. Todėl visai nekeista pamatyti vyruką, sėdintį prie penkiasdešimties tuščių ant stalo ar tiesiog ant žemės sustatytų butelių.
– Sveiki, pone, ar galėčiau prisėsti?
Liusjenas stovėjo priešais poną, kuris pasirodė visai simpatiškas.
– Kaip nori!
Vos Liusjenui prisėdus:
– Iš kur atvykai?
– Iš „Vampyrų“…
– Bet prieš tai, noriu pasakyti, dar iki „Vampyrų“?
Liusjenas niurzgė. Mat prisiminė prie Klinjankūro vartų gyvenantį draugą, kuris kamuojasi ieškodamas ryšių su Paryžiaus teatrais, o jis štai sėdi čia ir klausosi sumautai atliekamos muzikos. Prisiminė ir liftuose besitrinančią merginą. Prisiminė tą staigų elektros dingimą.
– Atvykau iš Šalies Užpakalio.
Pono smalsumas gerokai išaugo. Jis sunėrė rankas lyg norėdamas šauktis aukščiausiųjų dievų. Auksinė apyrankė ant kairės rankos riešo Liusjenui leido nuspėti pašnekovo piniginę padėtį. Būk protingas, gal šitas vyrukas tau padės išbristi iš šitos velniavos, – pusbalsiu pamąstė jis.
– Kaip tai?
– Aš – praeivis. Nebežinau, ar noriu tęsti savo viešnagę…
– Matau, kad gyvenimas čia tau visai mielas.
Jis tai pasakė su Archimedo tikrumu, konstatuojančio, kad „kiekvienas ramybės būsenos kūnas, esantis skystyje, visiškai jo apsemtas ar iš dalies išsikišęs paviršiuje, patiria aukštyn nukreiptą, keliančiąją jėgą, kuri yra lygi kūno išstumto skysčio svoriui“.
– Taip, mėgaujuos.
Jo smegenis antrą kartą pervėrė bičiulio nuo Klinjankūro vartų paveikslas: „Aš tariuosi su festivaliu „Frankofonija limuzine“, su „Tarmac“ ar kitais Paryžiaus teatrais, turiu ryšių Brazilijoje, o tu besimėgaudamas sėdi čia su kažkokiu tipu, atsakinėji į jo klausimus?“
Liusjenas atsiduso.
– Ar turite minutę?
Ant scenos rengėsi lipti nuo Amazonės atvykusi indėnų grupė. Klausimai tęsėsi. Tas ponas, be abejo, buvo iš įtakingųjų sluoksnio. Jis norėjo viską žinoti ir erzinti jo nevertėjo. Maža kas, gal jis gerasis samarietis? Geranoriškas užmačias galima aptikti ir liūto guoly. Po kiekvieno Liusjeno atsakymo pono susidomėjimas vis augo.
– Ar vedęs?
– …
– Išsiskyręs?
– Ne.
– Kuo užsiimi?
Liusjenas suabejojo, ar toliau atsakinėti.
– Turiu istorijos bakalauro diplomą.
Nieko nelaukęs pašnekovas pastatė taurę ant stalo ir ėmė kaip pamišėlis juoktis. Tarsi to dar nebūtų pakakę, jis pakilo nuo kėdės, žengė keletą žingsnių į priekį, paprašė muzikantų tylos ir pirštu dūrė į Liusjeną:
– Brangūs draugai, nepatikėsit, bet žmogus, kurį matote, yra istorikas!
Visiems buvo linksma.
Visas „Tramas“ vienu balsu sukliko:
– Tu neturi ką veikt, ar ką?!
Paskui ėmė drabstytis choru:
– Ir ką, tu pragyveni iš savo istorijos?
– Tik pažiūrėkit, kur nuveda ilgalaikis turistų mėgdžiojimas!
– Jūs studijavote ir merginas ar tik istoriją?
– Jūs, kurie smaginatės meno istorija, mums darot gėdą!
– Jei tėtė užsimanys, kad studijuočiau istoriją, šoksiu po atvažiuojančiu traukiniu, – sukliko vos dešimties metų pyplys, atlydėjęs į barą savo tėvą.
Vyrukas grįžo ir prisėdo prie stalo, atsainiai atsiprašė Liusjeno, kuris taip ir nesuprato, kas čia su juo ką tik atsitiko.
– Tai buvo stipriau už mane. Negalėjau įsivaizduoti, kad šiame Mieste-Valstybėje dar yra mąstančių galvų. Šalis sugriauta, viską reikia atstatyti: kelius, mokyklas, ligonines, geležinkelio stotį ir netgi patį žmogų. Mums reikia medikų, mechanikų, dailidžių, šiukšliavežių, bet tik ne svajotojų!
– Ar turite minutę?
Muzika suskambo iš naujo. Liusjenas nebeturėjo drąsos nuožmiai pažvelgti į žmogų, kuris ką tik jį pažemino. Priešingai, jis ieškojo galimybės reabilituotis.
– Prieš aistrą mes bejėgiai. Bet aš nesu tik istorikas. Aš taip pat esu rašytojas…
Užstalės kaimynas vėl įsitraukė į pokalbį:
– Rašytojas ar istorikas, tai – vienas ir tas pats!
– Aš gyvenu rašymu, – atrėžė jis.
– Rašymas. Rašymas. Rašymas…
Pašnekovas šį žodį ištarė gomuriniu balsu. Jis tapo apdairus lyg jį ištikusio regėjimo auka. Liusjenas baiminosi, kad antrą kartą bus sumaltas į miltus.
– Esu rašytojas, bet…
– Jaunasis žmogau, priešais tave sėdi Ferdinandas Malenžo, leidyklos „Laimės traukiniai“ direktorius.
Liusjenas neteko žado. Jis pajuto kažką panašaus į palengvėjimą. Padavėjų padėjėjos ir padavėjos atsisakė atnešti to prakeikto alaus, kuris juk ir taip nukeliauja į bendras nusilengvinimo patalpas; taisyklė numeris 94: „Kai geri, šlapiniesi, tokia gyvenimo tikrovė, o kai šlapiniesi, visas alus nukeliauja į jūsų tualetą.“ Liusjenas prisiminė Rekviemą: „Aš labiausiai mėgstu šlapintis namuose.“ Liusjenas norėjo užsisakyti alaus, tačiau niekas į jį nė nepažvelgė. Tam, kad reikalai pajudėtų, reikėjo tiesioginio „Laimės traukinių“ leidyklos direktoriaus įsikišimo. Pagaliau pirmasis alus… Padavėjos padėjėja atėjo visa pikta. Šiurkščiai pastatė gėrimą. Atsitraukė su atidarytuvu rankoje. Praslinko keletas sekundžių… Ji apsisprendė, atidarė butelį ir metė vienintelį žodį:
– Arbatpinigiai!
Liusjenas ištraukė kupiūrą.
– Štai.
Ji tiesiog išplėšė pinigą jam iš rankos ir netarusi nė žodžio atsuko nugarą. Bruzdesys pagyvėjo. Bičiulių indėnų kantilena apie klimato atšilimą, vaikų darbą šachtose, miškų kirtimą ir brakonieriavimą, apie tilapijų, pitonų, piranijų ir baltųjų raganosių žudymą klausytojų tarpe sukėlė isteriją. Moterys apsipylė ašaromis. Vyrai, turistai ir kiti asocialūs asmenys, netikėtai sukrėsti liūdnų gyvenimo įvykių, iš gailesčio kinkavo galvomis.
Liusjenas dairėsi aplinkui vildamasis išvysti Rekviemą.
– Kiek laiko rašai?
– Ar turite minutę?
– Dešimt metų.
– Apie ką rašai? Apie kokius žmones? Ar turi savo auditoriją? Kokie tavo lūkesčiai? Kokiu tiražu išleidai? Literatūrinės premijos? Kokiu žanru užsiimi?
Liusjenas pasijuto pakliuvęs į spąstus. Klausimai keitė vienas kitą. Jis nespėjo nuryti nė gurkšnio.
– Dabar ką nors rašai?
Reikėjo atsakyti viliantis būti išspausdintam leidyklos „Laimės traukiniai“.
– Tarkim, pjesę-pasakojimą, kuriame ši šalis pristatoma iš istorijos perspektyvų: „Galimybių Afrika, Lumumba: angelo krytis, arba Plūktuvo-grūstuvės metai“. Labai tikėtina, kad šis tekstas bus skaitomas Europoje. Jame veikia tokie personažai kaip Če Gevara, Seku Turė, Gandis, Abrahamas Linkolnas, Lumumba, Martinas Liuteris Kingas, Čaušesku, nepamirškim ir atskalūno Generolo.
Leidėjas užsisakė romo su ledukais. Į tualetą ir atgal slankiojo vienišos mamelės, antytės, studentai, klerkai, turistai, muzikantai, pranašai, žonglieriai, buvę katorgininkai…
– Aš nesu komunistas. Nesu ant jo užkibęs. Žinau, kad Lumumba – ryški kovos už Kongo–Zairo nepriklausomybę asmenybė, bet labiau vertinčiau, jei vietoj Lumumbos būtų vaizduojami eiliniai herojai, pasipriešinimo dalyviai, kurie sumokėjo gyvybe už šį miestą, ir visai nereikėtų klampoti po Kongo–Zairo istoriją. O kur dar Kongas patiems gyventojams – palik šią dalį vietiniams dramaturgams! Čia, kaip ir Šalies Užpakaly, yra žmonių, kurie savo laiku įspaudė ryškų pėdsaką. Palik tuos iškilius žmones oriai ilsėtis ramybėje! Galvok apie tekstus, pasakojančius apie geležinkelius, šachtas ar dar nežinau apie ką.
– Leisk man paaiškinti…
– Arba tada apsiribok esė ir nepainiok žanrų.
– Esu diplomuotas istorikas. Manau, jei tik neklystu, kad kalbant apie istoriją literatūra nusipelno užimti garbingą vietą. Tik eidamas literatūros keliu galiu atkurti tiesą. Aš ketinu atgaivinti šalies, egzistavusios tik popieriuose, atmintį. Pafantazuoti apie Miestą-Valstybę ir Šalies Užpakalį prikeldamas atmintį… Tokiu atveju istorinės asmenybės tampa mano gairėmis. Tačiau antytės, žemrausiai, badmiriaujantys studentai, turistai ir…
– Tokias kalbas jau esu girdėjęs… Afrikietiškoje literatūroje jau buvo pakankamai skurdo, vargo, sifilio ir prievartos. Apsidairyk aplinkui. Yra gražių moterų, gražių vyrų, „Brazza“ alaus, geros muzikos… Ar tai tavęs neįkvepia? Aš apskritai esu susirūpinęs afrikietiškos literatūros ateitimi. Afrikietiškame romane pagrindinis personažas amžinai yra viengungis, neurotikas, iškrypėlis, depresijos kamuojamas žmogus, neturintis vaikų, būsto ir skolingas visam pasauliui. Čia mes gyvenam, dulkinamės ir esam laimingi… Reikia, kad mūsų literatūroje irgi taip dulkintųsi!
Liusjenas pasinaudojo proga ir pirmąkart siurbtelėjo alaus putos. Kilstelėdamas bokalą pastebėjo dvi vakarykštes merginas, kurios stebeilijo į juos. Vargšelis, jis parodė draugišką gestą. Vienišos mamelės tą gestą suprato kaip kodą, tad nusileido žemyn nelaukdamos jokio kvietimo ateiti.
– Bet tavo pjesė-pasakojimas mane domina…
Vyrukai iš Amazonės išsinešdino pro mažąjį išėjimą, o padavėjų padėjėjos, žemrausiai, pranašai… visa publika, ką tik nusišluosčiusi krokodilų ašaras, maldavo jų neapleisti scenos.
– Jūs esat gražūs, tad pirmiausia labas vakaras.
Tos dvi merginos įsitaisė prie jų… Dabar jau ant įsišėlusios publikos žibalą pylė repo grupė. Reperiai, buvę studentai, buvę maištininkai, neaiškūs ir nepatenkinti tipai, šaukė, dejavo, amčiojo, kleketavo, tauškė niekus…
– Ketinu organizuoti teatralizuotą skaitymą. Leidykla „Laimės traukiniai“ turės garbės jus pristatyti… Kaip pavadinsi tą savo pjesę-pasakojimą?
– „Galimybių Afrika, Lumumba: angelo krytis, arba Plūktuvo-grūstuvės metai“.
– Tame grandioziniame renginyje leidykla „Laimės traukiniai“ turės garbės ir malonumo pristatyti, Liusjenai, jus – šiuolaikinį autorių, kurio kūrinys moko įveikti sienas, geležinkelius, karus ir vandenynus, ir kurį vieną dieną mes išspausdinsim.
– O jūs žinote…
– Aš šveicaras ir iš tėvo, ir iš mamos pusės. Anksčiau ar vėliau tuo įsitikinsi. Noriu tau tai pasakyti prieš bendradarbiavimą. Kad išvengtume nesusipratimų. Visi baltaodžiai, kuriuos čia matai, nėra jokie šveicarai.
Svajingai, vos ištempęs kaklą, užkimusiu balsu tarsi žmogus, kuris tupi tualete ir nenori, kad jam trukdytų, vyrukas tęsė:
– Kai kurie netgi labiau afrikiečiai nei kiti. Noriu pasakyti, kad jie dievina Afriką.
Dvi panelės piktai it konkuruojančios kalės susižvalgė su padavėjų padėjėjomis ir padavėjomis. Jas valdė tie patys troškimai, tos pačios jėgos, tie patys norai išsilaisvinti, tos pačios aistros, tas pats pavydas… Permainų, Nepriklausomo Tautinio Suvažiavimo ir Demokratizacijos gatvėmis sklindantys neįtikėtini gandai patvirtino spėjimus, kad 1990 metais per susirėmimus žuvo daug vyrų, o likę prisijungė prie kariškių. Išvada: moterų yra daugiau nei vyrų, tad merginos su krūtimis-baklažanais, padavėjų padėjėjos ir padavėjos rungėsi dėl jų ragais ir nagais.
– Ar turite minutę?
Leidėjas klausinėjo. Leidėjas pasakojo. Leidėjas aiškino. O Liusjenas, regėdamas savo knygą bibliotekų lentynose, net nebesriubčiojo alaus. Išsitraukęs užrašų knygelę jis rašinėjo savo kvailystes.
– Kaip atspėjot, kad aš ne vietinis?
– Labai paprasta. Labas vakaras, pone. Ar galiu prisėsti? O paskui arbatpinigiai merginai. Čia mes padedam ant kėdės užpakalį. Ir nieko daugiau!
– Panašu, kad esate visiškai įsitraukęs į pokalbį!
– Ar tai jūsų draugužės?
Jos šiurkščiai prisistatė.
Reperiai toliau rypavo nepatenkinti.
– Ar turite minutę?
Pašnekesys tęsėsi dar ilgai. Abi merginos, rodydamos įvairiausias grimasas, nusiramino… „Karštas vanduo visada galiausiai atvėsta“, – sakydavo Rekviemas, mėgdžiodamas vieną muzikantą iš Zairo. Taisyklė numeris 17: „Nepamesk galvos dėl mūsų merginų, jos neturi jokios alternatyvos, tik keliaklupsčiauti. Paskutinieji statistiniai duomenys patvirtina tai, ką visi žino: merginų daugiau nei mūsų, tad spausk stabdį, spausk stabdį, spausk stabdį…“ Malenžo įsitraukė į karnavalą. Kiekvieną šeštadienį brazilų turistai improvizuoja karnavalą, kuris įsisuka į pačius karščiausius Miesto-Valstybės kampelius.
– Dievinu karnavalą! Susitinkam pirmadienį tą pačią valandą, pasikalbėsim apie tavo skaitymą ir, be abejo, apie publikavimą.
– Ar turite minutę?
Tuo tarpu pasirodė muzikantai iš Tarptautinės Kongo asociacijos, su veltinėmis kasytėmis, iki blizgesio nušveistais batais, margais kostiumais, mechaniškais judesiais, laužyta prancūzų kalba… Liusjenas liko su merginomis kalbėtis apie meilę, apie dainas, kurias niūniavo geležinkelio statybose nugaras lenkę vaikinai, apie antytes, apie šachtininkus, įgriuvus šachtai pakliuvusius į spąstus, apie lengvus pinigus, apie Naująją Meksiką, Los Andželą, Dalasą, Filadelfiją, Brukliną, Lagosą… Jo nuovargis, pykinimas, rūpesčiai išgaravo. Leidėjas įkūnijo viltį, šio to pradžią. Vienišos mamelės sveikino Liusjeną su būsimu jo šou, nušvitusiu virš horizonto. Astrida pakabino tipą, verkusį kruvinomis ašaromis per aimanuojamą vyrukų iš Amazonės pasirodymą. O jis su Emiljena besiglamonėdami kirto bėgius, pagrindinę gatvę, visą „Vampyrų“ kvartalą. Jei laimė turėjo vardą, jis buvo „Tram 83“.
9. „Tram 83“: dieną ir naktį gyvuojantis klubas prastai sukurto rojaus spindesy, jo klientai didžiausi vargšai arba tie, kurie savo laimę išmeta pro langą, „Tram 83“ – tai tobuloje harmonijoje gyvenančios mišrios bendruomenės, Mendelejevo lentelės elementų susimaišymo laisvės, neišvengiamos pamišusios meilės, priešlaikinės ejakuliacijos simbolis.
Susitikimas-skaitymai, pavadinti „Pranašavimai prieš aušrą“, buvo numatyti šeštadienį, apie vienuoliktą valandą vakaro. Tipas, įpareigotas išplatinti žinią apie literatūros vakarą, įpareigojo tai padaryti kitą tipą, kuris irgi įpareigojo tai padaryti kitą tipą, o šis – dar kitą, žodžiu, viešinimas buvo prastas. Publika, nė nenumananti apie šį renginį, kaip įprasta, šturmavo klubą „Tram 83“.
Vakaras prasidėjo liūdnai, mat deimantų šachtoje sugriuvo viena požeminė galerija. Žinia greitai sklido iš lūpų į lūpas. Šachtininkus, kuriuos ką tik pasiglemžė žemės, „Tramo“ publika puikiausiai pažinojo. Visi penkiolika darbininkų po darbo dienos, kuri prasidėdavo su gaidgyste skambant bažnyčios varpams, kviečiantiems rytinei krikščionių maldai, ar iš netolies stūksančio minareto ataidint muedzino balsui, skubėdavo į traukinį, paniekinamai koneveikdavo studentus, tada nutūpdavo bare „Tram 83“, gerdavo, kabindavo vienišas mameles, būreliu slinkdavo mylėtis į bendras nusilengvinimo patalpas, prakaituodavo kaip paršai, sprogdavo juoku, įžeidinėdavo padavėjų padėjėjas, šokdavo polką, skleisdavo blogas naujienas, šnekėdavosi su turistais, rūkydavo marihuaną, viešai masturbuodavosi, visiems statydavo išgerti, žaisdavo rusišką ruletę, ūbaudavo dainas, kurias jų seneliai ir proseneliai dainuodavo besidarbuodami kirtikliais tose pačiose šachtose, platindavo plaučių uždegimą ir kitas dar neįvardytas ligas, dalydavosi ant iešmų suvertais keptos šunienos gabaliukais, provokuodavo peštynes, užsipuldavo muzikantus – ir išeidavo tokie pat, kokie ir ateidavo – purvini, pikti, įžūlūs, linksmi ir kupini sarkazmo. Jie keldavo sąmyšį, tačiau buvo garbinami. Gandai pynėsi vienas su kitu, virsdami nenusakoma painiava. Remiantis patikimais šaltiniais, jie kasėsi per žvirgždą, rado deimantų klodą ir kasėsi toliau nepatikrinę užnugario. Tai įvyko priešpiet. Šešis kūnus ištraukė iš griuvėsių, vienas buvo Bubakaro, to paties Bubakaro, kuris baudėsi pasikarti kiekvieną kartą, kai tik motina jam drausdavo leistis į urvą. Bubakaras išvengė daugiau nei aštuonių griūčių. Per priešpaskutinę jis užsitarnavo Lozoriaus pravardę. Anot klube „Tram 83“ sklandančių nuogirdų, po vienos griūties, pareikalavusios daugybės žmonių gyvybių, Bubakaras išėjo nenukentėjęs. Jei tikėsime tomis apkalbomis, jis netgi rijęs žuvusių bendradarbių mėsą. Jie išbuvo po žeme keturias dienas ir keturias naktis, ir vienintelis Lozorius išėjęs gyvas iš tos puvėsiais atsiduodančios vietos. Tada žuvo šimtas penkiasdešimt žmonių, įskaitant į pagalbą atskubėjusias antytes ir džiūvėsius. Antytės – tai dvylikos penkiolikos metų merginos, užsiimančios prostitucija kasyklose, jos vaikštinėja vorele ir, jei klientas atsisako mokėti sutartą kainą, vieningai užsiundo ant jo karius. Džiūvėsiai – vos paauglystės sulaukę berniūkščiai, laikinieji samdiniai, plušantys prie mineralų gavybos ir transportavimo, skalaujantys žvirgždą ir ieškantys jame deimantų kristalų.
Artėjant Kalėdoms žemės griūčių padaugėdavo penkeriopai. „Raganiai stato spąstus, kad per metų pabaigos šventes turėtų mėsos ir kraujo“, – trumpai apibendrino Negusas, įsikišęs ranką į kelnes ties juosmeniu. Viską buvo galima paaiškinti tuo, kad dabar gruodžio mėnuo. Penkiolika pradingusiųjų nelegaliai darbavosi „Vilties“ šachtos poligone. Išskyrus turistus, savo šeimą ir pačius artimiausius bičiulius, atskalūnas Generolas niekam neleido ten kasinėti. Jis pasivadino „Tautos tėvu“. Generolas džiaugdavosi griūtimis, kurias suvokė kaip dievų bausmę, nukreiptą prieš mus, jo vaikus, išdrįsusius sulaužyti „Tėvo“ priesaką. Tiesą sakant, įgriuvus žemėms, linksmindavosi visas Miestas-Valstybė. Tos griūtys padarydavo didelę žalą, tačiau iškeldavo į paviršių brangakmenius, kuždėdavo klubo „Tram 83“ išminčiai. Po nelaimės brangakmenių esą būdavo galima rasti visur: „Trame“, geležinkelio stotyje su nebaigtomis metalinėmis konstrukcijomis… viešnamiuose… „Kubos“ klube…
Pasigirdo antytės poezija.
– Tu mano nuostabusis princas, aš trokštu tave myluoti, esu labai įsiaudrinusi, įkaitusi it vynas saulėkaitoje, paimk mane už rankos ir keliaukime iš čia toli toli, į Perudžą, noriu išvysti Nanto uostą, aš esu tavo vergė, prirakink mane prie savo gyvenimo, paimk už rankos, iškeliaukim, aš noriu išvysti Marselio uostą…
Įtampa kildavo kas dešimt minučių. Butelius atkimšdavo dešimtimis, kad kuo greičiau paskandintų įsiūtį ir pasibjaurėjimą šituo supuvusiu pasauliu. Vienišos mamelės įsitaisė vietoje, iš kurios geriau matytų klientus. Studentai aptarinėjo aktualijas Markso ir Engelso filosofijos šviesoje.
– Ar turite minutę?
Padavėjos ir padavėjų padėjėjos reikalavo arbatpinigių vaikštinėdamos su peiliukais, kuriuos išsitraukdavo iš liemenėlių. Paslaugas siūlė antytės ir džiūvėsiai. Pirmyn atgal po „Tramą“ marširavo žmonės…
Vienas įsikarščiavęs pranašas paskelbė apie naujos geležinkelio linijos statybą, toji linija sujungsianti Miestą-Valstybę su Šiaurės Airija, ja bus gabenami brangakmeniai ir daugybė kitų prekių. Pokalbiai sukosi apie geležinkelius ir brangakmenių klodų atradimą. Turistai siūlė taikias eitynes. Žmonės ėmė prasimanyti esą žuvusiųjų giminaičiai. Visi užmiršo, kad būtent jie tris kartus bandė sudeginti „Tramą“.
– Mano galva, glamonės priklauso nuo turisto. Ar jis gražus? Ar turi pinigų? Ar stato alaus savo draugams? Ar valgo šunienos vėrinukus?
Publika buvo nusiteikusi tik muzikai. O tipas, turėjęs atiduoti literatūrai kaprizingas klientų sielas, pats sunkiai virškino skaitymus klubo „Tram 83“ erdvėje. Norėdamas prablaškyti įsišėlusią publiką, jis iškvietė į sceną muzikos grupę keletui užšaldytų klasikinių gabalų apie Kubos revoliuciją. Iš jų visi sužinojo, kad pats solistas buvo atvykęs iš Kubos kautis Etiopijos karių gretose Ogadeno karo metu. Paskutinėje dainoje postringaujama apie kubiečių ir etiopų puolimą 1977 metų vasario pradžioje, po jo netikėtai įvyko antrasis puolimas, kuriame dalyvavo jis ir jo muzikantai. Taip pat publika išgirdo, kad po šių mūšių jie visi viešėjo Somalyje, šalyje, kurią puolė prieš dvejus metus. O paskui toji kalnakasybos karštinė juos pastūmėjo įlipti į pirmąjį traukinį, vežantį į Miestą-Valstybę.
Liusjenas atvyko penkiolika minučių prieš pasirodymo pradžią, įėjo pro galines duris su pilve kirbančia baime. „Jie juk čia susirinko ne tam, kad mėgautųsi tavo poezija.“ Iš „Tramo“ savininko jis gavo keletą tiesių patarimų: „Supranti, po visų tų griūčių jie kaip reikiant įsiaudrinę. Jie norės nutempti tave ant bėgių. Pasiruošk blogiausiam. Mes rūpinamės tik tuo, kad jie dulkintųsi ir apsvaigtų, kaip jiems įprasta. Tad sukis kaip išmanai.“ Leidėjas, apsivilkęs margu švarku, kvatojo kaip didžiausias šelmis. „Tai jo pirmasis skaitymas, vyrutis atvyko iš kažkokio žemės kampelio Ramiajame vandenyne“, – kuždėjosi bendruose tualetuose. Uždėjęs ant Liusjeno peties dešinę ranką leidėjas pliauškė apie savo aistrą traukiniams, važinėjantiems po Miestą-Valstybę.
Minutės byrėjo į dulkes… Revoliucijos dainiai (kurie tiesiog nesiteikė palikti scenos) toliau tęsė savo repertuarą. Mintinai visus jų tekstus mokėjusi publika atvirai reiškė entuziazmą. Rekviemas, užspaustas dviejų antyčių, šauksmais sveikino pasipriešinimo judėjimą. Leidėjas, dėl susiklosčiusių aplinkybių atskubėję policijos pareigūnai ir pats Liusjenas, pažadėjęs skaityti tik ketvirtį teksto, be perstojo aiškinosi. Po šachtos griūties visi tik ir kalbėjo, kad laikas pulti ir apiplėšti miestą. Vaikštynės pirmyn ir atgal į bendrus tualetus smarkiai suintensyvėjo. Vienišos mamelės ir antytės į minią svaidė tinklą su kabliukais. Padavėjos, padavėjų padėjėjos ir keletas pernelyg savimi pasitikinčių vienišų mamelių žvelgė viena į kitą piktai it rujojančios kalės.
– Glamonės nėra būtinos…
– Nekenčiu bankų. Tai tik asmeninė nuomonė.
– Ar turite minutę?
Tuo tarpu Liusjenas į užrašų knygelę su įkarščiu įkeverzojo keletą eilučių: „Jie galvoja vien apie tai, kaip prisikimšti pilvus ir patenkinti tarpukojo poreikius. Šunys loja, o traukiniai su aukso luitais išvažiuoja. Vieną rytą jie nubus ir suvoks, kad Miesto-Valstybės nebėra. Iš jo teliks miglotas prisiminimas, pėdsakas… Jau dabar Miestas-Valstybė gyvuoja tik kaip vardas. Dangus priklauso aukščiausiosioms dievybėms, o žemė – turistams ir atskalūnui Generolui, kurie nepailsdami verčiasi kalnakasyba. Ką jie visi darys, kai nebeturės savo šalies ir rūdos telkinių, kurie dygsta lyg grybai miške?“
Tik apie antrą valandą nakties jiems pavyko visus įtikinti paklausyti literatūros.
– Ar turite minutę?
Leidėjas pristatė Liusjeną, rėžė giriamąją kalbą apie rašytoją, kurį atrado „šio miesto griuvėsiuose, miesto, kuris netenka savo žalumos, nors kaip tik laimėtų, jei ją puoselėtų, ir taip taptų vertas modernaus miesto vardo. Liusjenas yra itin talentingas autorius. Tai ateitis, jūsų ateitis, palaikykite, tikėkite šiuo žmogumi…“
Liusjenas išėjo į priekį ir ėmė kalbėti. Jis prisiminė aplodismentus, skambėjusius, kai paskutinį kartą stovėjo scenoje Šalies Užpakaly. Tas pasirodymas jam vėliau kainavo septyniolika mėnesių kalėjimo ir draudimą dvejus metus verstis profesine veikla už smurtavimą sunkinančiomis aplinkybėmis, kėsinimąsi į valstybės saugumą, metodišką ir sistemingą raginimą maištauti. Jis išsiėmė iš segtuvo tekstus. Nutaisė rimtą miną. Paprašė tylos minute pagerbti aukų atminimą, tada ėmėsi reikalo. Liusjenas tirtėjo kaip epušės lapas. Jis pabrėžė kai kuriuos žodžius, intonuodamas pakeldavo balsą… Nesiskaitė su publika, kuri tik ir laukė progos jam užvažiuoti. Viena minute per daug, viena frazė pro šalį, ir jis sužinos, kur vėžiai žiemoja. Visai tai netrukus ir nutiko. Lyg iš kiauro dangaus ėmė piltis keiksmai.
Visas „Tramas“ choru skandavo:
– Varyk lauk, Liusjenai!
Tada kai kurie:
– Kokią teisę turi mums pamokslaut!
– Ei, gražuoli, aš tavęs trokštu…
– Aligatorius!
– Pagyrūnas!
Liusjenas pasiryžo skaityti iki galo. Jis įsikibo į savo žodžius. Nukreipė žvilgsnį į šalį. Atsiminė vaikystę. Galvojo apie draugą, gyvenantį prie Klinjankūro vartų. Pakilo į aukštesnį būvį. Praleidinėjo kai kurias pastraipas. Netgi pajuto norą nusilengvinti bendruose tualetuose.
– Ei, gal verčiau pasižiūrėk į veidrodį!
Universitete jam sakė: „Jei tau sunku susikaupti, įsivaizduok save lovoje su beprotiškai dailiai sudėta mergina, sultinga moterimi, kuri maldauja įmerkti į ją pimpalą, laikykis, laikykis, laikykis tos minties, ir galbūt išsigelbėsi.“ Liusjenas ėmė vaizduotis save gulintį su tokia moterimi ant Rekviemo sofos… Keiksmai iš salės pasiekė crescendo. „Tramas“, visas „Tramas“ choru, paskui pavieniais balsais, tada vienu choru, paskui pavieniais balsais, tada visu choru…
Rekviemas kvatojo iki ašarų. Tai buvo visiškai normalus dalykas, turint galvoje tų dviejų niekšelių priešiškumą. Leidėjas, nežinodamas, ant kurios kojos šokti, stojiškai išmaukė savo degtinę. Iš gailesčio Liusjenui padavėjų padėjėjos ir padavėjos ragino jį lėkti lauk. Vienišos mamelės, pasinaudodamos šia situacija, stengėsi prasibrauti pro gretas, nusitiesdamos kelią link potencialių klientų, suvilioti juos ar persirengti bendruose tualetuose arba tamsiausiose salės kertėse. Nedidelis nukrypimas nuo temos tam nekenkė: jos ateidavo apsirengusios padoriais drabužiais ir priklausomai nuo laiko ar publikos nuotaikos juos keisdavo taip, kad, išmušus tinkamai minutei, tarkim, trečią ar ketvirtą valandą ryto, pasirodydavo beveik nuogos… Vaikinai, apdainuojantys Kubos revoliuciją, pradėjo atvirai derinti instrumentus. Tačiau Liusjenas laikėsi, pakeldamas balsą virš visos tos maišalynės.
– Ar turite minutę?
– Ei, meiluti!
– Ar turite minutę?
– Eime permiegot!
Vienas žemrausys protestuodamas sudaužė butelį ir apvertė stalą. Šunys loja, bet traukiniai važiuoja. Liusjenas kaip reikiant užsispyrė. Jis skaitė toliau. Antytės kraipydamos klubais slankiojo bendrų tualetų kryptimi. Iš pradžių atrodę geranoriški, studentai siūlė jam sudėti ginklus. Vienišos mamelės-antytės šeimyniškai plovė nešvarius skalbinius su viršiausiąja motina, padavėjų ir padavėjų padėjėjų vadove. Vienas jaunuolis ramiai pakilo iš savo vietos, užlipo ant scenos ir smogė kaire iš apačios. Tai buvo reto stiprumo smūgis. Liusjenas susverdėjo ir savo kovą baigė ant kilimo. Jis prisiminė trečiąjį sapną. Jame veda geografijos pamoką žaliai apsirengusiems mokiniams, o tie jam siūlo išsitepti batus su prezervatyvams skirtu lubrikantu. Jis užsispyręs toliau skaito straipsnį apie kamuolinius lietaus debesis, kol vienas mokinys pakyla iš vietos, trenkia jam ir pareikalauja vyniotis į Šiaurės geležinkelio stotį, šokti į pirmą pasitaikiusį traukinį ir nešdintis į Šalies Užpakalį… Jo popiergaliai voliojosi ant tokios pačios pakylos. Su nežmoniškomis pastangomis Liusjenas atsistojo. Šįkart gavo smūgį dešine. Nuaidėjo aplodismentų salvės…
– Antras smūgis už tai, kad žinotų, jog nėra čia ko linksmint publikos!
Leidėjas bandė įsikišti. Ir gavo antausį, nors buvo oraus stoto. „Nuo šiol žinosit, kaip gerbti „tikrai daug išgyvenusius vaikinus“, – tarė mušeika. Kilo panaši euforija, kaip traukiniui atvykstant į stotį… Džiaugsmo šūksniai išgyvenusiųjų dar vieną žemės griūtį… Džiūvėsių tauškėjimas… Jie visi šaipėsi iš visuotinės deklaracijos apie baltojo žmogaus teises. Studentai, pačiupę už rankovių, išnešė jį ir išmetė pro duris… Emiljena verkšleno…
Rekviemas patraukė bendrųjų nusilengvinimo patalpų link.
Už durų Liusjeną ir toliau lamdė. Jie pasigriebė padangą. Grasino jį sudeginti gyvą. Lyg Liusjenas būtų šnipas, policijos inspektorius, slaptasis agentas, verslo turistų draugas. Viena mergina susiraukšlėjusiomis it kojinės krūtimis netgi apkaltino jį bandymu ketvirtadienio vakarą ją išprievartauti, kai ji vaikštinėjo netoli geležinkelio. Talžymas nesiliovė. Tolumoje skambėjo kvietimas maldai, iš minareto aidėjo muedzino balsas, ūbavo pamišęs studentas, pasitelkęs juodąją magiją, kad būtų panašus į turistus, statančius visiems gerti… Kraujas, seilės, ašaros, na, žinoma, jis ką tik susimovė besistengdamas įsitverti į prekinį traukinį! Jie ir toliau jį lamdė, valkiojo po bėgius.
Versta iš: Fiston Mwanza Mujila. Tram 83. Paris: Éditions Métaillé, Librairie Général Française, 2016
Charlotte Perkins Stetson. Geltoni tapetai
2017 m. Nr. 7
Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas
Charlotte Perkins Stetson (t. p. Gilman) (1860–1935) – amerikiečių feministė, sociologė, aktyvi socialinės reformos propaguotoja bei rašytoja, palikusi gausų grožinės ir negrožinės literatūros palikimą. Prieš šimtą dvidešimt penkerius metus pirmą kartą pasirodęs apsakymas „The Yellow Wall-Paper“ („Geltoni tapetai“) tapo garsiausiu jos kūriniu, metaforiškai kalbančiu apie to meto moterų padėtį. Ši tema vystoma vaizduojant pogimdyvinės psichozės kankinamą moterį, kuri liguistai susidomi bjauriais kambario tapetais. Intensyvėjantis slogutis ir šiurpios tapetų transformacijos sukuria puikaus siaubo apsakymo atmosferą.
Tokie paprasti žmonės kaip Džonas ir aš labai retai kada gauna galimybę vasarą pagyventi rūmuose, paveldimuose iš kartos į kartą.
Kolonijiniame dvare, protėvių valdose, arba, romantinio įkarščio pagauta, sakyčiau, namuose su vaiduokliais – bet šito prašyti likimo jau būtų per daug!
Tačiau vis tiek išdidžiai tvirtinsiu, kad šituose namuose kažkas ne taip.
Nes kodėl gi jie buvo išnuomoti taip pigiai? Ir dėl ko taip ilgai stovėjo be priežiūros?
Džonas iš manęs, savaime suprantama, juokiasi, bet juk to ir galima tikėtis iš savo vyro.
Džonas neišpasakytai praktiškas. Jis nesileidžia į kalbas apie tikėjimą, baisisi prietarais ir atvirai šaiposi iš dalykų, kurių negalima nei pačiupinėti, nei pamatyti, nei išreikšti skaičiais.
Džonas yra gydytojas, ir galbūt (žinoma, neprasitarčiau apie tai nė vienai gyvai dvasiai, tačiau juk čia nebylus popierius, teikiantis didį palengvėjimą mano sielai) – galbūt būtent dėl to ne itin sparčiai sveikstu.
Suprantate, jis netiki, kad aš sergu!
Tai ką daryti?
Jeigu didžiai gerbiamas daktaras, kuris dar yra ir sutuoktinis, patikina draugus bei giminaičius, kad žmogui nieko rimto nėra, tik laikina nervinė depresija – švelnus palinkimas į isteriją – ką tam žmogui daryti?
Mano brolis taip pat gydytojas ir taip pat didžiai gerbiamas, ir sako lygiai tą patį.
Tad geriu fosfatus ar tai fosfitus, neskiriu jų, ir tonikus, vaikštinėju ir kvėpuoju grynu oru, ir mankštinuosi, ir laikausi griežto draudimo „dirbti“, kol nepasveiksiu.
Aš asmeniškai nesutinku su tokiomis nuostatomis.
Aš asmeniškai tikiu, kad tinkamas darbas, teikiantis džiaugsmo ir pokyčių, man išeitų į naudą.
Tačiau ką padarysi?
Nepaisydama jų, kurį laiką rašiau, tačiau rašymas mane iš tiesų gerokai išvargina – turiu rašyti vogčiomis, kitaip teks susidurti su rimtu pasipriešinimu.
Kartais imu svarstyti – o kad šitaip negaluodama sulaukčiau mažesnio pasipriešinimo ir didesnės draugijos bei daugiau įspūdžių, – bet Džonas sako, kad blogiausia, ką galiu daryti, tai galvoti apie savo negalavimą, ir, prisipažinsiu, apie jį galvodama išties pasijuntu prastai.
Tad paliksiu jį ramybėje ir papasakosiu apie namą.
Kokia tai nuostabi vieta! Namas gana nuošalus, tolėliau nuo kelio, nuo kaimelio jį skiria beveik trys mylios. Jis man primena angliškas sodybas iš knygų, nes čia esama ir gyvatvorių, ir mūrinių tvorų, ir rakinamų vartų bei daugybės atskirų namelių sodininkams bei kitiems darbininkams.
O sodas išties pasakiškas! Tokio sodo man dar neteko regėti – jis didžiulis ir pavėsingas, čia daug žema gyvatvore apsodintų takų, vynuogėmis apžėlusių pergolių su suoliukais.
Kadaise čia buvo ir šiltnamiai, tačiau dabar jie išdaužyti.
Kiek suprantu, buvo iškilę tam tikrų teisinių nesutarimų tarp paveldėtojų ir bendravaldžių; taip ar kitaip, bet namas keletą metų prastovėjo tuščias.
Bijau, kad dėl to baugumas prasisklaido, tačiau man tas pats – šis namas kažkuo keistas – aš tai jaučiu.
Vieną mėnesėtą vakarą prasitariau apie šį pojūtį Džonui, tačiau jis atsakė, kad tik jaučiu skersvėjį, ir uždarė langą.
Kartais imu ant Džono pykti be jokios priežasties. Esu tikra, kad anksčiau tokia jautri nebuvau. Manau, kad tai susiję su mano nervų negalavimu.
Tačiau Džonas sako, kad jei taip ir toliau, neteksiu deramos savitvardos; tad iš visų jėgų stengiuosi tvardytis – bent jau jo akivaizdoje, ir tai mane labai vargina.
Mūsų kambarys man nė kiek nepatinka. Norėjau kambario apačioje, iš kurio matyti veranda, o pro langus, apkabinėtus tokiomis gražiomis senamadiškomis kartūno portjeromis, virsta rožės! Tačiau Džonas apie tai nenorėjo nieko girdėti.
Jis aiškino, kad jame tėra vienas langas ir neužtenka vietos dviem lovoms, be to, nėra gretimo kambario, kur jis panorėjęs galėtų persikelti.
Mano vyras labai rūpestingas ir atsidavęs, ir neleidžia man nė krustelėti pirmiau nedavęs specialių nurodymų.
Turiu laikytis griežto dienos režimo: Džonas perima nuo mano pečių visą naštą, tad aš jaučiuosi niekšiškai nedėkinga, nes per mažai tai vertinu.
Jis sakė, kad atvykome čia vien dėl manęs, kad galėčiau kuo geriau pailsėti ir pakvėpuoti tyru oru.
– Tavo mankšta priklauso nuo to, kiek turi jėgų, brangioji, – tarė, – mitybą daugiau mažiau lemia apetitas, tačiau oru kvėpuoti gali visą laiką.
Tad įsikūrėme antrame aukšte esančiame vaikų kambaryje.
Tai didžiulis, erdvus kambarys, užimantis bene visą aukštą, į visas puses žiūrinčiais langais, čia daug saulės ir oro. Iš pradžių čia buvo vaikų kambarys, tada žaidimų kambarys ir, kaip suprantu, fizinio lavinimo salė: langai nuo vaikų apsaugoti grotomis, o ant sienų matyti žiedai ir kitokie dalykai.
Dažai ir tapetai primena berniukų mokyklą. Jie – tie tapetai – apie mano lovos atkaltę nudraskyti dideliais plotais, kiek tik siekia ranka, taip pat ir didžiuma priešingos sienos apačios. Gyvenime nesu mačiusi bjauresnių tapetų.
Jie išmarginti tais besiplečiančiais įmantriais raštais, įkūnijančiais visas beskonybės nuodėmes.
Pakankamai nuobodūs klajojančiam žvilgsniui, bet tokie išraiškingi, kad nuolatos erzina ir žadina dėmesį, o kai pradedi sekti nevykusias ir neryžtingas kreives, jos ima ir pranyksta – susiraizgo nežmoniškais kampais, susinaikina neregėtose prieštarose.
Jų spalva bjauri, kone atgrasi: aprūkusi, purvina geltona, keistai išblukinta lėtai slenkančios saulės šviesos.
Vienose vietose jie blyškiai, bet šiurpiai oranžiniai, kitose – liguisto sieros atspalvio.
Nėra ko stebėtis, kad vaikams jie nepatiko! Pati imčiau jų nekęsti, jei tektų šiame kambaryje ilgiau pagyventi.
Ateina Džonas, tad turiu viską paslėpti – jis negali pakęsti, jei parašau bent žodį.
Gyvename čia jau tris savaites, ir pirmosiomis dienomis nejutau poreikio rašyti.
Dabar sėdžiu prie lango šiame klaikiame vaikų kambaryje ir galiu rašyti į valias, nes niekas netrukdo, išskyrus jėgų stoką.
Džono nebūna namuose visą dieną, o kartais, jei atvejis rimtas, ir visą naktį.
Džiaugiuosi, kad mano atvejis nėra rimtas!
Tačiau tos bėdos su nervais siaubingai slegia.
Džonas nežino, kaip iš tikrųjų kenčiu. Jis žino, kad nėra priežasties, dėl kurios galėčiau kentėti, ir jam to pakanka.
Aišku, viskas dėl mano nervingumo. Jis taip mane slegia, kad nebegaliu eiti jokių pareigų!
Norėjau būti Džonui pagalbininke, tikru ramsčiu ir paguoda, o jau spėjau tapti savotiška našta!
Niekas nepatikėtų, kad tokie niekniekiai kaip apsirengimas, linksminimasis ir daiktų užsakinėjimas reikalauja iš manęs nežmoniškų jėgų.
Labai pasisekė, kad Merė moka taip gražiai elgtis su kūdikiu. Koks jis mielas!
Tačiau aš negaliu būti su juo, nes iškart tampu nervinga.
Spėju, kad Džonas gyvenime nėra susinervinęs. Kaip jis juokiasi iš manęs dėl tų tapetų!
Iš pradžių ketino išklijuoti kambarį naujais tapetais, bet paskui pasakė, kad jie visai baigia mane įveikti, o nervingam pacientui nėra blogesnio dalyko, nei leistis užvaldomam tokių fantazijų.
Jis sakė, kad, perklijavus tapetus, man nebeįtiktų masyvus lovos rėmas, o tada – grotuoti langai, o tada – varteliai laiptų gale ir taip toliau.
– Juk žinai, kad čia tau pagerės, – tarė, – ir šiaip, brangioji, nesiruošiu tvarkyti namų, kuriuos nuomosimės tik tris mėnesius.
– Tad leiski mums persikraustyti į apačią, – paprašiau, – ten yra tokių gražių kambarių.
Tada jis mane apkabino, pavadino paika vištele ir tarė, kad jei tik panorėsiu, galįs dar išbalinti ir rūsio sienas.
Tačiau jis beveik teisus dėl lovų, langų ir kitų dalykų.
Šis kambarys erdvus ir patogus, apie tokį galima tik pasvajoti, o aš, žinoma, stengsiuosi elgtis protingai ir nekelti jam nepatogumų savo užgaidomis.
Šis didelis kambarys ima man patikti, tik jau ne tie baisūs tapetai.
Pro vieną langą matau sodą, tas paslaptingas pergoles su tamsiais šešėliais, išvešėjusias senamadiškas gėles, krūmus ir gumbuotus medžius.
Pro kitą atsiveria malonus užutėkio su nedidele prieplauka, priklausančia valdoms, vaizdas. Nuo jos iki namo driekiasi nuostabus pavėsingas takelis. Nuolatos įsivaizduoju žmones, vaikštinėjančius tais takeliais, po pergolėmis, bet Džonas perspėjo mane, kad nė nebandyčiau leistis į fantazijas. Jis teigia, kad su mano vaizduotės galia ir įpročiu kurti istorijas nusilpę nervai tik paskatins nesuvaldomą fantazavimą, ir kad savo valia ir noru turėčiau pažaboti šį polinkį. Tad stengiuosi.
Kartais pagalvoju, kad jei tik pasijusčiau truputį geriau ir galėčiau rašyti, išlaisvinčiau slegiančias mintis ir atsipalaiduočiau.
Tačiau bandydama to imtis pavargstu.
Man taip trūksta padrąsinančio patarimo ar draugijos, vertinančios mano darbą. Kai visiškai pasveiksiu, Džonas žada pasivadinti ilgesnei viešnagei pusbrolį Henrį su Džulija, tačiau, sako jis, greičiau jau prikiš man į pagalvę fejerverkų, nei leis tiems energingiems žmonėms sukiotis apie mane dabar.
Taip norėčiau greičiau pasveikti.
Tačiau turiu apie tai negalvoti. Tapetai žvelgia į mane lyg numanydami, kokį ydingą poveikį man daro!
Juose yra pasikartojantis taškas, ties kuriuo raštas nusvyra it lūžęs kaklas ir į tave sužiūra dvi apvirtusios apskritos akys.
Jų įžūlumas ir begalinis atsikartojimas mane rimtai pykdo. Jos šliaužioja aukštyn ir žemyn, ir į šonus, ir tos beprasmiškos, nemirksinčios akys atsiranda visur. Vienoje vietoje tapetų juostos nesutampa, ir akys išsidėsto per visą ilgį – viena aukščiau, kita žemiau.
Man nėra tekę matyti išraiškingesnio negyvo daikto, o juk žinome, kokie išraiškingi jie būna! Vaikystėje gulėdavau nemiegodama ir tiek prisilinksmindavau ir prisišiurpindavau, žiūrėdama į plikas sienas ir paprastus baldus, kiek retas vaikas – žaislų parduotuvėje.
Prisimenu, kaip geranoriškai mirksėdavo mūsų didelės, senos komodos rankenėlės, o vienas krėslas man visada atrodydavo kaip patikimas draugas.
Įsivaizduodavau, kad jei kuris nors kitas daiktas pasirodytų pernelyg nuožmus, galėčiau tiesiog užšokti ant to krėslo, ir pasijusčiau saugi.
Šio kambario baldai ne tiek prasti, kiek nederantys, nors ir atsigabenome juos iš apačios. Spėju, kad kai čia buvo įrenginėjamas žaidimų kambarys, teko išnešti visus vaikų kambario daiktus, ir tai tikrai nenuostabu! Niekada nesu mačiusi taip vaikų nuniokoto kambario kaip šis.
Tapetai, jau minėjau anksčiau, vietomis nuplėšyti, laikosi tvirtai įsikibę sienų – greičiausiai jų neapykanta tokia pat didelė kaip ir atkaklumas.
Grindys subraižytos, išdaužytos ir šiurkščios, pilnos rakščių, tinkas vietomis išgremžtas, o didžiulė sunki lova, kuri vienintelė stovėjo kambaryje, kai į jį atsikraustėme, atrodo taip, lyg būtų išgyvenusi daugybę karų.
Tačiau man visa tai nerūpi – išskyrus tapetus.
Ateina Džono sesuo. Kokia ji miela mergina, ir kaip atsargiai su manimi elgiasi! Turiu jai neišsiduoti, kad rašau.
Ji šauni ir kupina užsidegimo namų šeimininkė ir apie kitą profesiją nė negalvoja. Esu visiškai tikra, kad, jos manymu, nuo rašymo aš ir susirgau!
Tačiau galiu rašyti, kai ji išėjusi, ir galiu ilgai ją stebėti pro šiuos langus.
Pro vieną iš jų matyti kelias, gražus ūksmingas vingiuotas kelias, o pro kitą – laukai. Gražūs laukai, su didžiulėmis guobomis ir aksominėmis pievomis.
Šiuose tapetuose esama dar vieno, kitokio atspalvio antrojo rašto, kuris itin erzina, nes matosi vien tam tikroje šviesoje, o ir tuomet ne itin ryškiai.
Bet tose vietose, kur jis neišblukęs ir saulės vos apšviestas, įžiūriu keistą, nemalonų, beformį pavidalą, tarsi lindintį už to kvailo ir akį rėžiančio pirmojo rašto.
Laiptais lipa sesuo!
Ką gi, praėjo Liepos ketvirtoji! Visi jau išvažiavo, o aš jaučiuosi išvarginta. Džonas sumanė, kad man praverstų nedidelė draugija, tad savaitei pasikvietėme motiną su Nele ir vaikais.
Aišku, niekas nepasikeitė. Dabar viskuo rūpinasi Dženė.
Tačiau aš vis tiek pavargau.
Džonas kalba, kad jei greitu metu nepasveiksiu, jis rudenį išsiųs mane pas Veirą Mičelą.
Tačiau aš visiškai nenoriu pas jį važiuoti. Turėjau draugę, papuolusią į jo rankas, ir ji sakė, kad jis visai kaip Džonas ir mano brolis, ir net dar blogesnis!
Be to, tokia tolima kelionė būtų labai sudėtinga.
Rankos nekyla imtis jokių darbų, tad darausi baisiai irzli ir niurzgi.
Verkiu iš niekur nieko, ir verkiu beveik visada.
Žinoma, tik ne tada, kai čia yra Džonas ar kas nors kitas, bet būdama viena.
O šiuo metu dažniausiai esu viena. Džonas nuolat užsilaiko mieste dėl sunkių ligonių, o Dženė gera ir, kai tik užsinoriu, palieka mane vieną.
Tad truputį pasivaikštau sode arba gražiuoju takeliu, pasėdžiu verandoje, prie rožių, ir nemažai gulinėju čia.
Kambarys man ima išties patikti, kad ir su tokiais tapetais. O galbūt kaip tik dėl jų.
Jie neapleidžia mano minčių!
Guliu čia, ant šios nepajudinamos lovos – kaip suprantu, ji prikalta prie grindų, – ir visą valandą seku raštais. Galiu užtikrinti, kad tai ne prasčiau už gimnastiką. Tarkime, pradedu apačioje, tame nenuplėšytame kampe, ir tūkstantąjį kartą užsibrėžiu, kad seksiu šiuo beprasmiu raštu, kol prieisiu kokią nors atomazgą.
Truputį išmanau dizaino principus ir suprantu, kad šis darinys sukurtas nesiremiant nei spinduliavimo, nei kismo, nei kartotės, nei simetrijos, nei dar kokiomis nors man girdėtomis taisyklėmis.
Savaime suprantama, jis atsikartoja eilėmis, bet ne kitaip.
Žiūrint vienaip, kiekviena juosta atrodo savarankiška, įmantrūs vingiai ir užraitai – delirium tremens „sudarkyta romanika“ – kreivaliodami pinasi viršun ir žemyn, paskiromis beprasmiškomis kolonomis.
Bet, pažiūrėjus kitaip, jie jungiasi įstrižai, ir išsidraikę kontūrai pasileidžia didžiulėmis įkypomis optinio siaubo bangomis, it vilnijančios įsismarkavusios tankios jūržolės.
Esama ir horizontalaus ryšio, bent jau taip atrodo, bergždžiai mėginu išsiaiškinti, kokia tvarka jie juda šia kryptimi.
Palei lubas išklijuota horizontali juosta nuostabiai papildo šį sąmyšį.
Viename kambario gale tapetai beveik išlikę, ir kai ten prigęsta kryžmai krentanti šviesa ir tiesiai nušvinta vakarinės saulės spinduliai, beveik pavyksta įžvelgti spinduliavimą – begalinis groteskas susimeta į vieną centrą, nuo kurio veržliais pliūpsniais taip pat beprotiškai pasklinda į šalis.
Pavargstu jį stebėdama. Ko gero, pasnausiu.
Nežinau, dėl ko turėčiau apie tai rašyti.
Nenoriu to daryti.
Nemanau, kad sugebėsiu.
Ir žinau, kad Džonui tai pasirodys absurdiška. Bet privalau kaip nors išreikšti savo mintis ir jausmus – nuo to taip palengvėja!
Tačiau pastangos kur kas didesnės už jų teikiamą palengvėjimą.
Pastaruoju metu pasidariau baisiai aptingusi ir vis dažniau prigulu valandai kitai.
Džonas ragina neprarasti jėgų ir verčia mane gerti menkių kepenėlių aliejų bei daugybę tonikų ir kitokių dalykų, jau nekalbant apie alų, vyną bei mėsą su krauju.
Mielasis Džonas! Jis labai mane myli ir negali pakęsti mano negalavimo. Užvakar bandžiau su juo atvirai ir rimtai pasikalbėti, pasakiau, kad labai noriu, jog išleistų pasimatyti su pusbroliu Henriu ir Džulija.
Tačiau jis atsakė, kad nepajėgsiu pas juos nuvykti, o ir nuvykusi neturėsiu jėgų, ir aš nesugebėjau jo įtikinti, nes dar nebaigusi kalbėti puoliau į ašaras.
Blaiviai mąstyti man prireiks nemažų pastangų. Manau, kad viskas per tuos nusilpusius nervus.
Mielasis Džonas suėmė mane į glėbį ir, užnešęs į viršų, paguldė ant lovos, prisėdo šalia ir tol skaitė, kol man įsiskaudo galva.
Jis kartojo, kad esu jam labai brangi, jo paguoda ir visas jo turtas, todėl turiu rūpintis savimi vardan jo ir sveikti.
Jis sako, kad niekas kitas be manęs negali man padėti, kad turiu pasitelkti visą savo valią ir savitvardą ir nesileisti į kvailas fantazijas.
Tėra viena paguoda – kūdikis sveikas ir laimingas, ir jam nereikia gyventi šiame vaikų kambaryje su tais siaubingais tapetais.
Jei nebūtume jame apsigyvenę, čia būtų buvęs įkurdintas tas mielas vaikelis! Kaip jam pasisekė išsisukti! Jau aš tai už nieką pasaulyje neleisčiau savo vaikui, jautriam mažyliui, gyventi tokiame kambaryje.
Anksčiau apie tai nebuvau susimąsčiusi, betgi kaip gerai, kad Džonas paliko mane čia, nes juk man juos pakelti kur kas lengviau negu kūdikiui.
Žinoma, daugiau apie tai nebešneku – turiu proto, – tačiau vis tiek juos stebiu.
Šiuose tapetuose yra dalykų, kurių be manęs daugiau niekas nežino ir niekada nesužinos.
Su kiekviena diena už išorinio rašto vis aiškiau ryškėja blankios formos.
Figūra visada ta pati, bet jų labai daug.
Ji primena moterį, pritūpusią ir ratu šmirinėjančią anapus tapetų rašto. Man tai visiškai nepatinka. Man įdomu – Imu manyti – Noriu, kad Džonas kuo greičiau mane iš čia išsivežtų!
Apie savo ligą su Džonu kalbėtis labai sunku, nes jis toks protingas ir taip mane myli.
Tačiau vakar vis tiek pabandžiau.
Buvo mėnesiena. Mėnulis kaip ir saulė apšviečia visą kambarį.
Kartais man bjauru stebėti, kaip jis lėtai sėlina ir pasirodo pro vieną arba kitą langą.
Džonas miegojo, nenorėjau žadinti, tad nejudėjau ir stebėjau, kaip mėnesiena krenta ant tų vilnijančių tapetų, kol galiausiai mane apėmė šiurpas.
Gilumoje slypinti figūra, rodosi, papurtė raštą, lyg norėdama ištrūkti lauk.
Atsargiai atsikėliau ir nuėjau pačiupinėti bei patikrinti, ar tapetai iš tiesų pajudėjo, o grįžusi radau Džoną pabudusį.
– Kas nutiko, mergyt? – paklausė. – Taip nevaikštinėk, nes dar peršalsi.
Man pasirodė, kad dabar tinkamas laikas pokalbiui, tad pasakiau, kad čia visai nesitaisau ir norėčiau, jog jis išsivežtų mane kur nors kitur.
– Brangioji! – atsakė jis. – Nuomos sutartis baigiasi po trijų savaičių ir nematau jokio reikalo išsikelti anksčiau. Mūsų namai dar nesutvarkyti, o šiuo metu iš miestelio išvykti dar negaliu. Savaime suprantama, jei tau grėstų koks nors pavojus, būtinai taip padaryčiau, bet tu tikrai sveiksti, brangioji, net jei pati to nematai. Aš daktaras, mieloji, ir išmanau tokius dalykus. Atgavai svorį ir veido spalvą, pagerėjo tavo apetitas, ir nerimauju dėl tavęs gerokai mažiau.
– Sveriu lygiai tiek pat, – pasakiau, – gal net mažiau; o mano apetitas galbūt pagerėja tik vakare, kai tu sugrįžti, tačiau ryte, kai išeini, jis vėl suprastėja!
– Ak tu mano balandėle! – tarė jis ir stipriai mane apkabino. – Sirk kiek tik nori! Tačiau dabar neleiskime laiko vėjais ir eikime miegoti, pasikalbėsime apie tai ryte!
– O tu neišeisi? – niūriai pasiteiravau aš.
– O kaipgi kitaip, mieloji? Juk beliko vos trys savaitėlės, ir tada mes kelioms dienoms iškeliausime, o Dženė paruoš namus. Mieloji, tau tikrai geriau!
– Kūnui gal ir geriau… – pradėjau ir staiga nutilau, nes jis atsisėdo tiesiai ir pažvelgė į mane taip rūsčiai ir priekaištingai, kad nebegalėjau ištarti nė žodžio.
– Mano mieloji, – tarė, – maldauju tavęs, vardan manęs, mūsų vaiko ir vardan savęs pačios, niekada net trumpam neįsileisk į galvą tokios minties! Tavo temperamentui nėra už ją pavojingesnio ir patrauklesnio dalyko. Tai tuščia ir kvaila fantazija. Nejaugi netiki daktaro žodžiais?
Tad, žinoma, apie tai daugiau nieko nesakiau ir netrukus nuėjome miegoti. Jis manė, kad užmigau pirma, bet aš nemiegojau ir keletą valandų pragulėjau svarstydama, ar priekinis ir galinis raštai sujudėjo drauge ar atskirai.
Dienos šviesoje tas raštas stokoja nuoseklumo, jis nepaklūsta dėsniams ir tai be galo erzina sveiką protą.
Spalva išties bjauri, išties nepatikima, išties siutinanti, bet jau raštas – tikra kankynė.
Jau manai, kad perkandai jį, bet kai tik gerai įninki sekti, jis padaro atbulą salto, ir še tau. Jis kerta tau per veidą, parverčia ant žemės ir sutrypia. Jis primena košmarą.
Išorinį raštą sudaro įmantri arabeska, primenanti grybą. Jei galite įsivaizduoti vieną su kita susijungusias musmires, nepertraukiamą musmirių eilę, besipumpuruojančią ir sproginėjančią begalinėse konvulsijose, tai bus kažkas panašaus.
Bet tik kartais!
Šie tapetai turi vieną išskirtinę ypatybę, kurios, be manęs, rodosi, daugiau niekas nepastebi – jie keičiasi nuo apšvietimo.
Kai saulė plyksteli pro rytinį langą – visada laukiu to pirmojo ilgo, tiesaus spindulio – jie pasikeičia taip staigiai, kad vos galiu patikėti.
Dėl to nuolatos juos stebiu.
Esant mėnesienai – mėnulis, jei jis yra, apšviečia kambarį visą naktį – nė nepasakyčiau, kad tai tie patys tapetai.
Naktį prie bet kokio apšvietimo – prieblandoje, žvakių, lempos šviesoje, ar, blogiausia, mėnesienoje – jie tampa grotomis! Turiu galvoje priekinį raštą, o už jų esanti moteris visiškai išryškėja.
Ilgą laiką nesupratau, kas ten už jų matosi, kas tas blankus antrasis raštas, bet dabar esu beveik įsitikinusi, kad ten moteris.
Dienos metu ji nurimusi, tyli. Įsivaizduoju, kad ją sustingdo tas raštas. Protu nesuvokiama. Pratyliu ištisas valandas.
Pastaruoju metu daug gulinėju. Džonas sako, kad man tai į naudą – turiu miegoti kiek tik išeina.
Jis dar pradėjo pratinti mane kas kartą pavalgius valandėlę numigti.
Mano galva, tai labai prastas įprotis, nes, suprantate, aš nemiegu.
Ir iš to kyla apgaulė, nes nesakau jiems, kad būdrauju, – nieku gyvu!
Tiesą sakant, imu po truputį bijotis Džono.
Kartais jis elgiasi labai keistai, ir net Dženės išraiška pasidaro neįžvelgiama.
Vis pamąstau, tiesiog darydama mokslinę prielaidą, – kad viskas dėl tapetų!
Stebėdavau Džoną jam to nežinant, staigiai užeidavau į kambarį pačiomis nekalčiausiomis dingstimis ir porą kartų užtikau jį žiūrintį į tapetus! Ir Dženę taip pat. Kartą pričiupau Dženę, liečiančią juos ranka.
Ji nežinojo, kad esu kambaryje, ir kai tyliu, itin tyliu balsu, kuo santūriausiu tonu paklausiau, ką daro, – ji atsisuko, lyg būtų pričiupta vagiant, ir atrodė labai pikta – paklausė manęs, ko ją taip gąsdinu!
O tada paaiškino, kad tapetai dažo viską, kas prie jų prisiliečia, kad ji aptiko gelsvų žymių ant mano ir Džono drabužių ir norėtų, kad būtume atsargesni!
Koks nekaltas paaiškinimas, tiesa? Tačiau aš žinau, kad ji nagrinėjo raštą, o jį ištyrinėti noriu pati viena!
Dabar gyvenimas tapo kur kas įdomesnis nei anksčiau. Suprantate, turiu ko tikėtis, turiu ko laukti, turiu ką stebėti. Išties ėmiau geriau valgyti ir esu ramesnė.
Džonas taip džiaugiasi, kad mano savijauta gerėja! Užvakar nusijuokė ir tarė, kad tiesiog pražydau, nepaisant tapetų.
Viską nuleidau juokais. Neketinau jam aiškinti, kad taip yra dėl tapetų, – jis būtų iš manęs pasijuokęs. O gal net nuspręstų kur nors išvežti.
Dabar nebenoriu išvykti, kol iki galo visko neišsiaiškinau. Liko dar savaitė, ir manau, kad jos pakaks.
Taip gerai dar nesijaučiau! Naktimis beveik nebemiegu, nes taip įdomu stebėti pokyčius, bet nemažai pamiegu dieną.
Dieną viskas taip vargina ir glumina.
Nuolat atsiranda vis naujų grybo ataugų su vis kitokiais geltonais atspalviais. Niekaip nesugebu jų suskaičiuoti, nors ir stropiai tam atsidedu.
Tie tapetai pačios keisčiausios geltonos spalvos! Jie primena visus kada nors matytus geltonus daiktus, tik ne tokius gražius kaip vėdrynai, bet senus, nešvarius, nemalonius geltonus daiktus.
Tačiau tie tapetai turi dar vieną savybę – kvapą! Užuodžiau jį vos mums įžengus į kambarį, tačiau kol švietė saulė ir buvo vėdinama, jis nepasirodė toks stiprus. O dabar visą savaitę lijo ir tvyrojo rūkas, ir kvapas nesisklaido, nesvarbu, langai atidaryti ar ne.
Jis išplito po visą namą.
Jis tvyro valgomajame, tūno svetainėje, slapstosi vestibiulyje, tyko manęs ant laiptų.
Jo prisigeria mano plaukai.
Net jei išėjusi pasivaikščioti sumanau jį prigauti ir staigiai atsigręžiu – vis tiek jį užuodžiu!
Ir koks jis ypatingas, tas aromatas! Ištisas valandas mėginau jį analizuoti, atrasti, kuo jis kvepia.
Jis nėra nemalonus, bent iš pradžių, labai švelnus, tačiau su tokiu subtiliu ir ilgalaikiu kvapu dar niekada nesu susidūrusi.
Kai taip drėgna, jis tampa siaubingas, pabudusi naktį jaučiu jį tvyrantį virš savęs.
Iš pradžių jis mane trikdė. Rimtai svarsčiau padegti namus – kad jo atsikratyčiau.
Tačiau dabar prie jo pripratau. Man į galvą šauna vienintelė mintis – kad jis yra tapetų spalvos! Geltonas kvapas.
Ant šios sienos, apačioje, beveik prie pat grindjuostės, yra labai keista žymė. Brūkšnys, einantis palei visą kambarį. Jis driekiasi už visų baldų, išskyrus lovą – ilgas, tiesus, tolygus ruožas, lyg būtų įtrintas į sieną.
Įdomu, kaip jis atsirado, kas jį padarė ir kokiu tikslu. Vis ratu, ratu, ratu – vis ratu, ratu, ratu – net galva svaigsta!
Pagaliau pavyko kai ką išsiaiškinti.
Taip ilgai stebėdama juos naktimis – kai jie keičiasi, – galiausiai kai ką sužinojau.
Priekinis raštas išties pajuda – ir tai visai nenuostabu! Jį purto už jo esanti moteris!
Kartais man atrodo, kad ten daugybė moterų, o kartais – tik viena, greitai ropinėjanti aplinkui, nuo to ropinėjimo jis ir sudreba.
Apšviestuose lopinėliuose ji sustingsta, o pačiuose tamsiausiuose suima grotas ir ima jas kratyti.
Ir ji visą laiką stengiasi išlipti lauk. Tačiau pro tokį raštą niekaip nepavyktų išlįsti – jis bet ką užsmaugtų; manau, kad būtent dėl to jis turi tiek daug galvų.
Jos pralenda, o tada raštas jas pasmaugia ir apverčia aukštyn kojomis, kad akys pabaltų!
Jei tos galvos būtų pridengtos ar pašalintos, jis atrodytų kur kas geriau.
Man atrodo, kad dienos metu moteris ištrūksta!
Ir pasakysiu jums kodėl, – tik slaptai, – aš ją mačiau!
Matau ją pro visus savo kambario langus!
Žinau, kad tai ta pati moteris, nes ji visą laiką ropoja, o dauguma moterų dienos metu to nedaro.
Stebiu ją judančią tuo ilgu, šešėlingu takeliu, ropinėjančią aukštyn žemyn. Stebiu ją tose tamsiose vynuogių pergolėse, ropinėjančią po sodą.
Matau ją ropojančią palei tą ilgą kelią po medžiais, o vos vežimui pasirodžius ji puola slėptis po gervuogių krūmokšniu.
Nė kiek jos nekaltinu. Turėtum jaustis labai pažeminta, sučiupta ropojanti dieną!
Visada užsirakinu duris, kai ropoju dienos metu. Naktimis to daryti negaliu, nes žinau, kad Džonas iš karto imtų ką nors įtarinėti.
O pastaruoju metu Džonas taip keistai elgiasi, kad nenoriu jo erzinti. Norėčiau, kad jis persikeltų į kitą kambarį! Be to, nenoriu, kad kas nors kitas, be manęs, naktį išlaisvintų tą moterį.
Dažnai svarstau, ar man pavyktų ją išvysti pro visus kambario langus vienu metu.
Tačiau kad ir kaip greitai besigręžiočiau, vienu metu pavyksta ją pamatyti tik pro vieną langą.
Ir nors visą laiką ją regiu, ji sugeba ropoti greičiau, nei aš – sukiotis!
Kartais stebiu ją tolumoje, laukuose, ropojančią taip greitai, kaip smarkaus vėjo genamo debesies šešėlis.
Jei tik pavyktų nuimti viršutinį raštą nuo apatinio! Ketinu pabandyti tai padaryti, po truputį.
Supratau dar vieną įdomų dalyką, bet šį kartą jo neišduosiu! Nereikia pernelyg pasikliauti žmonėmis.
Šiems tapetams nulupti beliko tik dvi dienos, ir man atrodo, kad Džonas ėmė kažką įtarti. Man nepatinka jo žvilgsnis.
Taip pat girdėjau, kad jis, kaip gydytojas, uždavinėja Dženei apie mane daugybę klausimų. Ji galėjo pateikti puikią ataskaitą.
Ji pasakė, kad didžiąją dalį dienos pramiegu.
Džonas žino, kad naktimis ne itin gerai miegu, nors ir stengiuosi laikytis kuo tyliau!
Manęs jis taip pat išsiklausinėjo galybės dalykų, apsimesdamas didžiai rūpestingas ir mylintis.
Lyg nepermatyčiau jo kiaurai!
Vis dėlto nesistebiu, kad jis taip elgiasi, išmiegojęs tarp šių tapetų tris mėnesius.
Jie domina tik mane, bet esu įsitikinusi, kad paveikė ir Džoną su Džene.
Valio! Jau paskutinė diena, bet jos pakaks. Džonas nakčiai pasiliks miestelyje ir iki šio vakaro niekur neis.
Dženė norėjo miegoti su manimi – kokia gudragalvė! – bet pasakiau jai, kad pasiilsėsiu kur kas geriau, jei miegosiu viena.
Gudriai išsisukau, nes iš tiesų aš toli gražu nesu viena! Kai tik patekėjo mėnulis ir vargšelė ėmė ropoti bei purtyti raštą, atsikėliau ir puoliau jai į pagalbą.
Aš traukiau, o ji purtė, aš purčiau, o ji traukė, ir dar rytui neišaušus nulupome ne vieną jardą tapetų.
Visą juostą daugmaž mano galvos aukštyje, per pusę kambario.
O kai pakilo saulė, ir tas baisusis raštas ėmė juoktis iš manęs, pasiryžau užbaigti darbą šiandien pat!
Rytoj mes išvykstame, ir mano baldai vėl kraustomi žemyn, kad paliktume viską taip, kaip radome.
Dženė apstulbusi pažvelgė į sieną, bet aš jai džiugiai paaiškinau, kad tai padariau iš pykčio šiems baisingiems tapetams.
Ji nusijuokė ir tarė, jog ir pati mielai būtų padariusi tą patį, bet aš turiu saugotis, kad nepervargčiau.
Kaip ji tuokart išsidavė!
Tačiau aš esu čia ir joks žmogus, išskyrus mane, nepalies šių tapetų – nė vienas gyvas žmogus!
Ji bandė išprašyti mane iš kambario – taip kantriai! Tačiau pasakiau, kad dabar, kai jame taip ramu, tuščia ir švaru, ketinu prigulti ir iki soties pamiegoti; paprašiau nežadinti manęs net vakarienės – pati ją pakviesiu, kai prabusiu.
Tad dabar ji išėjo, tarnai irgi išėję, daiktų taip pat nebeliko, nebeliko nieko, išskyrus tą masyvų lovos rėmą, prikaltą prie grindų, su drobiniu čiužiniu, kurį ant jos radome.
Šiąnakt miegosime apačioje, o rytoj išplauksime namo.
Kambarys vėl tuščias, ir man jis ima visai patikti.
Kaip čia duodavosi vaikai!
Lovos rėmas kone sugraužtas!
Tačiau turiu imtis darbo.
Užsirakinau iš vidaus ir išmečiau raktą ant priekinio takelio.
Nenoriu lįsti į lauką ir nenoriu, kad kas nors užeitų, kol nesugrįš Džonas.
Noriu jį nustebinti.
Čia turiu virvę, kurios nerado net Dženė. Jei ta moteris ištrūks ir norės pabėgti, galėsiu ją pririšti!
Tačiau pamiršau, kad, neturėdama ant ko pasilipti, aukštai nepasieksiu!
Šita lova nejuda!
Bandžiau ją kelti ir stumti, kol išseko jėgos, o tada taip supykau, kad iškandau iš krašto nedidelį gabaliuką, bet tik susopo dantis.
Tada ėmiau lupti tapetus, kuriuos pasiekiau stovėdama ant grindų. Jie siaubingai kibūs, ir raštas dėl to džiūgauja! Visos tos pasmaugtos galvos ir išvirtusios, kreivuliuojančios grybų išaugos tiesiog klykia besityčiodamos!
Mane ima toks pyktis, kad tuoj iškrėsiu ką nors desperatiško. Šuolis pro langą būtų pasigėrėtinas poelgis, bet grotos tokios tvirtos, kad neverta nė bandyti.
Be to, iš to nebūtų jokios naudos. Savaime suprantama. Puikiai suvokiu, kad toks žingsnis yra nederamas ir greičiausiai nebūtų teisingai suprastas.
Net nenoriu pažvelgti pro langus – ten tiek daug tų ropinėjančių moterų, ir jos ropoja taip greitai.
Įdomu, ar jos visos išlindo iš tos tapetų juostos kaip ir aš?
Tačiau aš esu tvirtai prisirišusi virve, kurią buvau paslėpusi, – manęs į kelią neiškrapštysi!
Greičiausiai, atėjus nakčiai, ir vėl turėsiu susirangyti už rašto, nors tai taip sunku!
Kaip malonu išlįsti į šį didžiulį kambarį ir ropinėti aplinkui kiek tik širdis geidžia!
Nenoriu į lauką. Neičiau, net jei Dženė paprašytų.
Nes lauke tektų ropoti pažemiui, ir ten viskas žalia, o ne geltona.
O čia aš galiu ropoti po lygias grindis, o mano petys kaip tik atitinka tą ilgą ruožą, einantį per visą kambarį, tad niekaip nepasiklysiu.
O, prie durų atėjo Džonas!
Veltui stengiesi, jaunuoli, tu jų neatidarysi!
Kaip jis rėkauja ir daužo!
Dabar šaukia, kad atneštų jam kirvį.
Išlaužti tokias gražias duris būtų tikra nuodėmė!
– Džonai, mielasis, – itin švelniai ištariau, – raktas guli apačioje, prie paradinių laiptelių, po gysločio lapu!
Tai išgirdęs, jis kelioms sekundėms nutilo.
Tada – labai tyliai – pasakė:
– Atidaryk duris, brangioji!
– Negaliu, – atsakiau. – Raktas guli apačioje, prie paradinių laiptelių, po gysločio lapu!
Tada pakartojau savo žodžius dar kelis kartus, labai švelniai ir labai lėtai, nesustodama, tad jam teko nusileisti ir pasižiūrėti, ir raktą jis, žinoma, rado, tada vėl sugrįžo čia. Prie durų it suakmenėjo.
– Kas čia vyksta? – suriko. – Dėl Dievo meilės, ką tu čia darai?
Aš ir toliau ropinėjau, bet atsigręžiau į jį per petį.
– Pagaliau aš ištrūkau, – pasakiau, – kad ir kaip to nenorėjai tu ir Dženė! Ir nuplėšiau beveik visus tapetus, kad jūs negalėtumėte sukišti manęs atgal!
Ir ko gi čia alpti? Bet jis sukniubo tiesiai ant mano tako palei sieną, tad kas kartą turėjau vis perropoti per jo kūną!
Lojze Kovačič. Daiktai iš vaikystės
2017 m. Nr. 5–6
Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė
Lojze Kovačičius (Loizė Kovačičius, 1928 m. Bazelis, Šveicarija–2004 m. Liubliana, Slovėnija) – vienas reikšmingiausių XX a. slovėnų rašytojų. 1938 m., Šveicarijos valdžiai išvarius visus pilietybės neturinčius gyventojus, su tėvais (tėvas – slovėnas, motina – vokietė) atvažiuoja į Slovėniją. Čia mokosi, baigia Aukštąją pedagogikos mokyklą. Atsiduoda kūrybai, lėlių teatrui. Prozą siejantis bruožas – autobiografiškumas, sodri kalba, sunkus ritmas, detalūs aprašymai; veikėjo pasaulis subjektyvizuojamas, psichologizuojamas per sąmonės srautą, sapnus, regėjimus, simbolius, kartais realistiškas pasakojimas priartėja prie absurdo ribos. Svarbiausi romanai: „Deček in smrt“ („Berniukas ir mirtis“, 1968), „Sporočila v spanju – Resničnost“ („Pranešimai pro miegą – Realybė“, 1972), „Pet fragmentov“ („Penki fragmentai“, 1981), trilogija „Prišleki“ („Atvykėliai“, 1984–1985). Už kūrybą rašytojas įvertintas ne viena premija: Prešereno fondo (1969), Župančičiaus (1972, 1986), auksiniu Linharto padėkos raštu už teatro veiklą (1973), ne kartą pelnė geriausio metų romano apdovanojimą, 2004 m. apdovanotas romanas „Daiktai iš vaikystės“. 2015 m. šios knygos ištrauka pateikta versti tarptautiniame slovėnų literatūros vertėjų seminare, organizuotame Slovėnijos viešosios knygų agentūros (JAK). Lietuvos skaitytojai bene pirmą kartą supažindinami su šio iškilaus rašytojo kūryba.
Gizela
Likus kelioms savaitėms iki išvykimo į sanatoriją kalnuose, sekmadienį mama pasiėmė mane kartu pasisvečiuoti į Miulūzą Prancūzijoje. Ten, Karlo Izelino, savo sužadėtinio, sodyboje sveiko mano sesuo Klara. Karlo Izelino, – jis prekiavo automobiliais ir buvo lenktynininkas, – nemėgau. Aukštas, plačiapetis, didžiulis vyras. Kartą, mums dar gyvenant Gerbergasėje, Karlas su Klara suko ratus aplink apskritą stalą ir staiga sesuo apsiverkė, tada jis palinko prie jos taip, jog visai uždengė nuo mano akių. Sugriebiau lanką, per Kalėdas gautą dovanų, užlipau ant lovos ir nusitaikiau į Karlą. Strėlė pliaukštelėjo ant stalo ir bejėgiškai nučiuožė paviršiumi. Kažin kodėl nė vienas iš namiškių netikėjo, jog Karlas myli Klarą. Sykį jo atsiųstame laiške sesuo rado nuotrauką: jis stovėjo paplūdimyje su maudymosi kostiumėliu ir kepuraite su baltu dryžiumi, tvirtas, dailus, gauruotas. Ant suolelio, prie kurio stovėjo, buvo matyti kažkokios moters ranka su apyranke ir ilga cigarete, bet nebuvo matyti nei jos kojų, nei kitų kūno dalių. Klara klausinėjo mamos, Margritos ir manęs, ar toji moteris, kurios tik ranka kyšojo nuotraukoje, yra Karlo meilužė ar šiaip mauduolė, prisėdusi čia atsitiktinai, kaip kad parke visai nepažįstami žmonės sėdi drauge ant vieno suolelio. Visi įtikinėjo Klarą, jog tai tik kažkokia praeivė paplūdimio lankytoja. Na, na, nesutiko ji, o kodėl laiko ranką ant Karlo rankšluosčio, numesto ant atkaltės, juk ji puikiai pažįstanti tuos ornamentus? Ir vėl puolė į ašaras, nes nė vienas iš mūsų nesumetė, ką į tai atsakyti. Sesuo nešiojosi nuotrauką ir vis žvilgtelėdavo į atvaizdą. „Na ir kvaiša gi aš, – retsykiais pati save subardavo, – paplūdimys juk vieša vieta, ir visi sėdasi ten, kur laisva.“
Į Miulūzą su mama nukakome baltu tramvajumi, važinėjančiu ten ir atgal per Prancūzijos ir Vokietijos sieną. Mama vežė drabužių sesei, o po pažastimi spaudė segtuvą. Kelionė truko neilgai, kažkokioje atšlaitėje, iš vienos pusės užtvertoje gyvatvore, mudu išlipome ir, perėję gatvę, nužingsniavome prie pintos tvoros, užgultos vešlių medžių. Tai buvo Karlo Izelino ir jo tėvų namas. Mama mygtelėjo skambutį, stumtelėjo vartus ir mudu atsidūrėme kieme, užgriozdintame senais, juodais, dideliais taksi automobiliais, iš kurių ėmė šokinėti vištos, jų buvo tiek, kad nesimatė žemės, mudu vos ne vos nusibrovėme iki namo. Čia prie skliautuotų durų stovėjo, rodos, Izelino tėvai. Tai buvo vyresni žmonės, vyras ir moteris, ir dar vienas, jaunesnis. Panūdau tuojau pat pamatyti Klarą, įsitikinti, ar jos kas nenuskriaudė. Pirmiausia patekome į ankštą prieangį, tada įžengėme į siaurą, o paskui į šiek tiek erdvesnį kambariuką. Čia pat išvydau žemą gultą ir Klaros veidą, kyšantį iš patalo, visiškai pasikeitusi ji žvelgė į mus akimis, kurios buvo nebe žydros, o raibos, vietoj lėliukių buvo matyti vien rainelės. Sesers oda blizgėjo, bet ne nuo ašarų ar kremo, o lyg būtų ištepta lašiniais. Kai ištiesiau jai ranką, nenoromis, mat buvo visiškai pasikeitusi, sesuo suspaudė ją ant savo karšto peties. „Bubi“, – suvapeno, žvelgė į mane savo margaspalvėmis akimis, lyg būtų ne visai pažinusi. Prie viršugalvio – kalnas į gniužulus sumankytų nosinaičių. Klara prisispaudė mamą, ši pasitraukė kėdę prie jos žemo guolio. Kambario viduryje palei langą stūksojo lyg atvožtas, bet staltiese uždengtas lagaminas. „Ten negalima“, – šnipštelėjo man mama. Karlo motina, ar kas ji tokia buvo, parodė man pravertas duris į pievą, gožiamą tirštos medžių ūksmės, ten stoviniavo trys skirtingai apsirengę vaikėzai ir spoksojo į mane. „Eik, pažaisk“, – pakutrino senoji ponia. „Einu prie mašinų“, – tariau ir nutipenau į priemenę, išėjęs į kiemą, uždariau duris ir nudūmiau prie taksi mašinų, dilgėjo atsidurti kuo toliau nuo šitų namų. Tose mašinose matėsi įtaisyti gardeliai ir kopėtėlės vištoms, mašinos atrodė išmėšlintos, jų sėdynės ištaršytos. Viena, stovinti prie lauko vartų, buvo švaresnė, su sėdyne ir vairu. Ant užpakalinių sėdynių dėžėje gyveno triušiukai. Aš įsėdau į ją ir nugrimzdau ant spyruoklių, vairo nesiekiau. Tuomet atsistojau ir ėmiau jį sukioti, vairas tuščiai judėjo aplink savo ašį. Ėmiau mėgdžioti variklio garsą, iškišau ranką pro langą ir iš dėžutės kairėje ištraukiau raudoną kelrodį, bet jis vis tiek nusviro. O štai klaksonas, pritvirtintas iš lauko pusės, veikė. Tad dešine ranka galėjau sukti vairą, o kaire maigyti signalą „pyp pyyp“ ir važiuoti. Paskui viename stalčiuke radau kortas žaidimui „Juodasis Petriukas“. Išdėliojau jas priešais vairą. Žinojau kortų reikšmes, nes ligoninės sode vyresnieji taip lošdavo. Tada mama pašaukė pietų. Siaurajame kambarėlyje buvo paruoštas stalas, pietavome su Karlo tėvais. Man padavė gilią lėkštę, sklidiną karštos, riebios jautienos sriubos. Įstengiau nuryti tik du šaukštus. Paskui patiekė makaronų, salotų ir jautienos. Šiek tiek pakramsnojau. Mama ir anie du pailgais, pilkais veidais be paliovos kalbėjosi. Mama atvertė segtuvą su visokiais spausdintais dokumentais. Mano priešininko Karlo veikiausiai nebuvo namie. Kai užsimaniau nueiti į kambarį pas Klarą, manęs neleido. Tada apsisukau ir nukūriau prie savo taksi. Ilgai ten žaidžiau, paskui trumpam užsnūdau. Mama atėjo manęs žadinti. Reikėjo suspėti į paskutinį tramvajų, važiuojantį į Bazelį.
Vieną dieną, mudu su tėvu kaip kartas vakarieniavome ant patiesto laikraščio pasidėję medžiotojų saliamio ir trikampių sūrelių, netikėtai durų angoje išdygo Klara su baltu vyturu glėbyje. Tėvas tėškė kėdę sienon, tada puolė šokinėti po mažą dirbtuvėlę, kad net jo palaidinis plevėsavo, ir šaukti: „Paleistuvė, paleistuvė! Dinkit abi ten, iš kur atėjot!“ Jis šovė į svetainę, čia siautėjo toliau. Klara net perbalo iš baimės. Vilkėjo paltą ir skrybėlę, nešiotus dar tada, kai išėjo iš namų, tuo metu aš gulėjau ligoninėje. Prisiartinau prie jos ir vyturo. „Bubi, tai tavo mažoji dukterėčia Gizela“, – tarė sesuo. Ji pakėlė plonos drobės kampelį ir pasirodė juodaplaukio kūdikio, miegančio pravertomis lūpytėmis, veidelis. Mano širdį, o drauge ir visą kūną pervėrė pavydas. „Dabar tu būsi dėdė, Bubi.“ Nieko panašaus pasaulyje dar nebuvo nutikę, man kaipmat pakirto kojas. Rytą svetainėje mažoji gulėjo ant lovos, aprengta rožiniu nertiniu, rankutėse ji purtė lankelį su barškalais ir linksmai žvelgė į mane. Jos nosis buvo kitokia nei mano, mamos ir sesers. Visi stovėjo pasilenkę virš jos ir žaidė, net Margrita. Klara prasisegė suknelę ant krūtinės ir ėmė žindyti mažylę. Dabar jos buvo dviese, ir Klara atrodė drąsesnė, ramesnė nei anksčiau. Prisiminus laikus, kai pats gulėjau pintinėje, mane vėl suėmė pavydas, verčiau jau nebūčiau jos pamatęs, bet ji buvo mergaitė, visai kitokia būtybė nei berniukai, ir man tai atrodė taip neįprasta, lyg iš dausų būtų atskridęs angelas. Atsargiai kutendavau Gizelą, o ji švelniai stvarstydavo mano pirštą ir ilgus plaukus, kuriuos vis dar nešiojau mergaitiškai kirptus, ir krykšdavo. Mane domino, kas ją, kaip ir mane, galėtų bauginti, o kas pralinksmintų. Kiekvieną kartą, kad ir iš kurios pusės prieičiau ir ją pašaukčiau, ji man atrodė vis kitokia. Gizela miegojo vienoje lovoje su Klara, kartais – ant sofos, aptverta foteliais, kad nenusiridentų, bet dieną dažniausiai gulėdavo vežimėlyje, o jai pradėjus verkšlenti ir cypauti, tėvas balsingai atsiliepdavo arba smarkiai trenkdavo durimis, tada imdavau ją sūpuoti koja linguodamas ratų spyruokles, ir Gizela nurimdavo, paliaudavo knerkti. Per nuobodžius pasivaikščiojimus žingsniuodavau greta vežimėlio, kad jai nebūtų baisu, vaipydavausi ir mosuodavau delnais sau prie ausų jukdydamas ją arba kikendavau tokiu pačiu juoku kaip ji, cypaudavau jos balseliu. Sustojus prie suolelio, baidydavau muses, kad jos nepuldinėtų, tam reikalui turėjome vėduoklę, nusukdavau vežimėlį, kad saulė nespigintų mažylei į akis. Kartais saulė imdavo taip plieksti, jog būdamas kūdikėliu įmanytum išsilydyti kaip sūris, neįstengtum nė prakvėpti. Kad ir ką darydavau, nors be atvangos budėdavau šalia, man vis tiek atrodė per maža, jog jai įtikčiau, kaip pridera patarnaujant mergaitei. Daugiausia, ką dar galėjau dėl Gizelos padaryti, tai sutramdyti niršulį, kai ji be perstogės pūsdavo dūdas net atskubėjus mamai ir Klarai. Gizelą pervystant, privalėdavau išeiti iš kambario, mat ji mergaitė, bet kai ją maudė dubenyje, mačiau, jog po pilvu ji nieko neturi, yra kaip celiulioidinė lėlė. Kai kurie jos bruožai atrodė panašūs į mamos ir Klaros, o antakiai – kaip mano. Vieną vakarą, kai, prieš išvykstant į sanatoriją, buvau išmaudytas ir gulėjau svetainėje įsuptas į rankšluostį, kaip paprastai stebėjau mamos, tėvo, Margritos ir Klaros šešėlius ant sienos ir lubų, iš tų didelių ir mažų pavidalų mokiausi suprasti daugiau nei iš veidų ir kūnų, kartais net atspėdavau namiškių nuotaiką, savybes, būdą. Bet Gizela ir šešėlio pavidalu visada pasirodydavo kitokia.
Karnavalas
Tą Užgavėnių naktį prekybininkams ir raštininkams buvo leista nakvoti savo krautuvėse ir raštinėse, jie galėjo trumpai snūstelėti, o vidurnaktį, kai į gatves suplūdo persirengėliai, suaugę ir vaikai, miesto kvartaluose paeiliui geso elektra, kol pagaliau stojo aklina tamsa. Minioje, vilnijančioje priešais mūsų dirbtuvės langus, žybčiojo pavieniai šviestuvai ir kiniški popieriniai žibintai, nešami mažų ir didelių, šiąnakt pasiryžusių išstovėti ant kojų. Visi langai ir balkonai aplipę žmonėmis, šalia stūksančio penkiaaukščio pašto langai atlapoti, sausakimši žiūrovų su žibintais. Drauge su mūsų šeima karnavalą stebėti pasišovė tėvo bičiulis, italas Zankaras. Vos tik tamsos banga ėmė gesinti namą po namo, vitrinas ir gatvių žibintuvus, iš visų Bazelio pakampių pasigirdo duslus didelių ir mažų būgnų gausmas, paskui užtraukė birbynės, galiausiai iš kiekvieno kvartalo į gatves sugurėjo Užgavėnių procesijos, kiekvienas eitynių būrys išsiskyrė drapanomis ir savita šokimo maniera. Klara su Gizela, mama ir Margrita stovėjo prigludusios prie salono, aš, tėvas ir Zankaras – prie dirbtuvės lango. Kiekvienas laikėme po ritinėlį spalvotų popierinių juostelių ir maišiuką konfeti. Procesijos priekyje žygiavo persirengėliai su švieselėmis ant kaktos, paskui – vėliavnešiai, kiekvienas su savo kvartalo vėliavėlėmis, lyg per turnyrą apsirėdę riterių apdarais ir užsėdę žirgus, girinis iš Reino gatvelės, apsikaišęs gebenėmis ir lapais, iki antgamtiško dydžio išpūsta Helvecija su alebarda ir skydu, už jos marširavo pučiamieji, dūduodami pasilinksminimų muziką, ir paikiojantys klounai, paskui pasirodė baisūnai, drakonai, pusžmogiai, tada – rikiuotė būgnininkų ir birbynininkų, mūvinčių dryžuotas arba languotas kelnes, su perukais, laiviškomis skrybėlėmis, visas šis pulkas būbnijo ir birbė pagrindinę melodiją „Vogel Gryff“, paukštis grifas. Eile sustoję vaikai ir suaugusieji pūtė Užgavėnių švilpynes ir svaidė savadarbes bombeles ant tramvajaus bėgių. Pasirodė milžiniški kone antrą pastatų aukštą siekiantys žibintai su ant jų nupaišytomis karalių ir ministrų karikatūromis, žibintus nešė mažiausiai dvidešimt vyrų, užsidėjusių šiaudines kabareto skrybėles. Kai pasirodė žibintas su Musoliniu, vilkinčiu juodus marškinius, užsimaukšlinusiu kepėjo kepurę ir sviedžiančiu tešlą į krosnį, o paskui – Hitleris su svastika ant peties, pasilypėjęs ant kopėčių, jis dažė seną trobą, gatvėje banguojanti minia pratrūko niršiai šūkauti, priešiškai ir niekinamai kvatoti, ėmė kvaksėti skardinės „varlės“ ir pokšėti žaisliniai pistoletai; tėvas su italu, stovėję prie lango greta manęs, niūriai ir su pasidygėjimu atsitraukė. Iš visų pusių pro langus snigo konfeti ir aklai lyg strėlės skriejo spalvotos popierinės juostelės. Panašiai, kaip uždegęs žvakę kambaryje pirmą mirksnį nematai nei grindų, nei lubų, dabar žibintų šviesoje nebuvo matyti nei gatvės, nei dangaus, vien kaukių knibždėlynas ir aukštėliau prie langų prilipę veidai, tarytum visa būtų laikęsi ore. Spalvotos gyvatės pakibo ant tramvajų laidų, iškabų, nyko iš akių, metamos pro langus priešais, arba smego į didžiulių žibintų ertmes. Paskui pasirodė persirengėliai su didžiulėmis galvomis ir plonytėmis kojomis, jie buvo apsitaisę merais, dvasininkais, prekeiviais, bankininkais, policininkais, kuriuos minia pažinojo ir staugė jų vardus. „Žiūrėk, daktaras Gugis!“ – sušuko Margrita. Persirengėlis su milžiniška, išpūsta galva buvo dantų gydytojas Gugis, vienoje rankoje laikė dideles reples, iš jų stirksojo dantis, kita ranka prie krūtinės spaudė šūsnį šlamančiųjų. „Šitas pasipelnė iš mūsų dantų!“ – klykė gatvė. Kiekvienas kvartalas demonstravo savo karikatūrą ant žibinto ir savitai apsirėdžiusius grojikus, pulką būgnininkų ir birbynininkų, dar būrį šiaip persirengėlių, vaizduojančių vyrus, moteris, vaikus, kates, žiurkes ir žuvis. Tada pasirodė žibintas Stalinas, nupaišytas su juodu abitu ir juoda keturkampe dvasininko kepuraite, su didžiuliais ūsais, į visas puses jis mėtė kūjus ir pjautuvus, o nuo jų varvėjo kraujas, italas su tėvu niūriai ir priešiškai kikeno, gatvėje žmonės į Staliną svaidė spalvotų juostelių ritinėlius lyg granatas; ūmai kitoje žibinto pusėje išdygo vyriokas, panašus į paršą, su cilindru ir fraku, jis tupėjo ant klozeto, „Čerčilis – žydpalaikių draugas“, – tarė Zankaras, o tėvas šypsodamas linkčiojo; paskui ant užpakalinės žibinto pusės atsirado juokingas anglų princas Eduardas: sosto paveldėtojas su savo mylimąja, liekna juodaplauke ponia Simpson, ji daužė kėdes į princo karūną; minia reagavo kiek santūriau, mat čia jau meilės reikalai. Tada pasirodė žibintas, ant kurio abisinų imperatorius Selasijė baltomis drapanomis ir su juodu skėčiu palieka tėvynę, dar ispanų generolas Frankas, kuriam nuo kepurės krašto prieš pat nosį maskatavo spurgas. Paskui žirgliojo milžinai ant kojokų, vaikai, apsitaisę nykštukais ir kambarinėmis, tada vėl visiems žinomi tarėjai patarėjai, prekybininkai amatininkai, paiki mokiniai su didžiulėm kuprinėm, šie švirkštė vandenį iš sodo laistyklių, ačiū Dievui, nė vienas jų nebuvo panašus į mane; galop atriedėjo arkliais traukiami apšviesti Užgavėnių vežimai su juokingais vaizdais ir gyvais paveikslais, kiekvienas vežimas sukaltas kaip Reino garlaivis, nuo jų persirengėliai Waggiai – upių laivyno įgula su ilgomis nosimis, apvaliomis baltomis kepuraitėmis ir mėlynais švarkais su jūreiviškomis apykaklėmis iš savo tinklų laidė į žmones bananus ir apelsinus. Centriniu tiltu iš mažojo Bazelio traukė itališkos ir prancūziškos virtinės su kitoniškais žibintais, apvaliais arba kūginiais, su savo muzika ir plakatais, parašytais itališka ir prancūziška Bazelio tarme, su raudonkepurių dvasininkų ir savo juokingų liudvikų bei karalienių, kurios atrodė lyg tikros pabaisos, kaukėmis. Procesijos užtvindė visas didžiojo ir mažojo Bazelio gatves, nuo Reine plūduriuojančių valčių žmonės švilpino į orą raketas, šios it kokie spalvingi sapnai nutvieksdavo stogus, kambarius ir veidus. Kai kurie žiūrovai jau pailso ir nusismaukė kaukes, užvertę galvas, jie į mus spoksojo savo šypsančiais ir bjauriais veidais – jiems, stypsantiems gatvėje, knietėjo pagaliau pasišaipyti ir iš mūsų, kvailių, priskretusių prie langų. Tik vežimais dardantys persirengėliai nedrįso nusimauti kaukių. Nuo vėpsojimo jau įskaudo kojos ir sprandas. Garsiakalbiams skelbiant Užgavėnių karaliaus, kuriam įteikta karūna ir didžiulis miesto vartų raktas, vardą, aikštėje jau buvo susigrūdusios tokios vežimų vilkstinės, jog kai kuriems iš jų teko sustoti šalutinėse gatvelėse, net ant Centrinio tilto. Jei būtume apsigyvenę aikštėje, buvusio miesto kalėjimo patalpose, dabar šventę galėtume stebėti iš arti, tai mamos klaida, kad netekome šios galimybės. Brėkštant, kai vėl įjungė elektrą, visos gatvės ir šaligatviai buvo nukloti storu konfeti sluoksniu lyg pirmajam sniegui iškritus, nuo visų laidų, balkonų ir iškabų karojo popierinės gyvačiukės: įvairiaspalvės, auksinės ir sidabrinės, tarytum virš gatvių plytėtų arabiškas dangus. Užgavėnės truko veik savaitę, iki pat Pelenų dienos ir dar ilgiau, ir kai atsidūriau prie varjetė „Kikiriki“, įsikūrusios priešais mūsų buvusį namą Gerbergasėje, su kauke, užkelta ant pakaušio, nes sukaitau ir nebegalėjau po ja kvėpuoti, stovėjau ir laukiau, kada vėl prasidės naktinės eitynės, kažkas apsikabino mane iš nugaros, buvo tai ilganosė būtybė – Waggis, jis nušoko nuo Užgavėnių vežimo, ištraukė iš raudono tinklelio ir įdavė man apelsiną, kurį ilgai saugojau, ir pasidalijau su Gizela, kai vaisiaus odelė jau buvo suminkštėjusi, o skiltelės perdžiūvusios. Ne tik visi iš darbo ir apsipirkti skubantys žmonės vilkėjo karnavalinius kostiumus ar bent jau ant jų galvų pūpsojo spalvotos kepurės, bet ir prekybininkai krautuvėlėse, raštininkai ir policininkai nešiojo prisitvirtinę ilgas nosis su ūsais arba akiniais. Margrita ir Klara užsirišo juodas aksomines tik akis dengiančias kaukes su šydu, Gizela pasipuošė diadema su maža valktimi. Žaidimas, žaidimas! Kuo kruopščiau apsidangstai kauke, tuo labiau nematomas pasidarai, bet ir atskleidi savastį: virsti tuo, ką esi susikūręs vaizduotėje arba junti širdyje, tau ne gėda išsivolioti arklių mėšlo krūvose, šiukšlėse, staugti gali ligi išparpsi, traukti nešvankias talaluškas arba Šveicarijos himno, kurio melodija, kaip mus mokė mokykloje, primena Anglijos karalių himną, parodiją: „Heiliigi Helvetia, kh’et no nic’kt c-mor-ge-ka…“, šventa Helvecija dar nega-vo pusrytė-ėlio… Kuo labiau atitolsti nuo savęs tokio, kokio nuolat baiminiesi, tuo labiau į save panašėji, ir kai galiausiai išsimurglinęs, lengvai pamišęs, lig paskutinio siūlo permirkęs prakaitu ir mirtinai nusivaręs nuo kojų nusimauni kaukę ir aprėdalą, tau ima rodytis, jog gimei ir pradėjai gyventi kitos būtybės, nuo šiol atsikratysiančios visų kasdienybės taisyklių ir pareigų, gyvenimą, ir pagaliau toks, koks užsimanysi būti, įstengsi išlikti ir tikrame gyvenime. Žinojau, kad persirengęs gali visiškai pasikeisti, jei užsidėsi juodus akinius arba į kišenę įsikiši pistoletą. Sykį įsiropščiau į kalvą su Margritos smuiko dėklu rankoje ir kulniavau nuostabia gatve, kurioje stovėjo vilos ir driekėsi parkas, gatvė vedė į aikštę su raudona mokykla. Man į atmintį įsispaudė, kaip vyresnių už mane vaikų būrys – jie žaidė prie medžio – nuščiuvo ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, lyg būčiau virtęs didvyriu, suaugusiųjų akyse pamačiau susigraudinimą ir žavėjimąsi: atseit, dar toks rupūžiokas, o jau dabar, būdamas kokių šešerių, triūsia dėl būsimos profesijos ir šlovės. Vienas ponas net pritūpė, išskėtė rankas ir suėmė mane į glėbį. Kai stabtelėjau prie sodo tvoros priešais mokyklą atsikvėpti ir atvožiau dėklą, viduje, be smuiko, griežiklio ir kanifolijos, išvydau bumbsant sunkų storą partitūros ritinį, persmauktą gumele. O Dievuliau, štai kodėl taip išvargau ir sunkiai šnopavau keberiodamasis į kalną laiptais ir ropodamas per griovius! Kitąsyk į lauką eisiu su tuščiu dėklu. Vakare, kai vyrai su pelerinomis žiebė ilgomis kartimis dujinius žibintus, grįžau į miestą, tada praeivių žvilgsniai, vitrinų šviesos, tramvajų ir reklamų atšvaistės atsimušė į mane ir į Margritos smuiko dėklą lyg į kokį medalį. Vieniems atrodžiau nepaprastai mažas, jei šitokį norėjo mane matyti, kitų akyse buvau didelis, jei jiems šitaip dingojosi… Painiava, kylanti dėl mano žemo ūgio ir didžiulio smuiko dėklo, atrodė tobula dėl akivaizdžios prieštaros. Šiaip jau Gerbergasėje prisižiūrėjau klientų, kurie pas mus ateidavo matuotis odinių paltų, apsiaustų, kepurių, stebėdavau, kaip veidrodyje atrodo jų atspindys su mova arba kaip krinta lengvi mamos pasiūti drabužiai ir puošnios palaidinės, kaip juos nustebindavo šitoks pasikeitimas, kiek grožio ir jaunatvės jiems suteikdavo veidrodis ir praeivių žvilgsniai. Kaimynystėje gyvenančios paprastos ponios ir panelės iš mūsų kailių siuvyklos išeidavo vilkėdamos platėjančius arba priglundančius kailinius, vos jas beatpažindavau – panėšėjo į karalienes ir princeses; drūtasis ponas Lenis, mėsininkas, kurį mėgau, nes visad man atnešdavo puselę virto servelato, užsimaukšlinęs bebrinę kepurę su užpakaly kinkuojančia uodega ir bebro apykakle atrodė it iš akies luptas kunigaikštis arba rusų caras iš fotografijos kino teatro afišose. Visada buvo svarbi išvaizda ir tai, kaip stipriai gali į ją įsigyventi. Išvaizdos suvokimas kilo iš jautrumo grožiui, prabangai, kilmingumui, o jei ne – ji sužadindavo juoką ir bodėjimąsi. Forma, forma! Suteikti pavidalą savo amorfiškumui, sielos nekūniškumui duoti kūną, išreikšti save, tai buvo pagrindinis visų aplink žmogų besispiečiančių daiktų skatulys. Šis akstinas glūdėjo mano širdyje lyg angių lizdas, kūniškas geidulys, gašlumas. Ką nors iš savęs sukurti, tapti gaminiu, nors ir klouno formos sausainiu, kasdien persimainančiu nelabuoju, nes išvaizdos kaitaliojimas žadino tokį siaubą ir jaudulį, jog dėl šio stebuklo kiekvienas būtų sutikęs plėšyti nemokamus kuponus į karuselę ar kiną, ir tie kuponai niekada nesibaigtų.
Indėnai
Tai buvo šviesi gyvenimo pradžia gimtojoj tėvo šaly. Nors ir daug teko patirti mamai, tėveliui, Gizelai, man ir pagaliau Klarai – vieną dieną ji išlipo Novo Mesto geležinkelio stotyje ir kartu su kitais daiktais iš Bazelio atvežė mano vaikišką pūkinę antklodę – tam tikra prasme atkakome namolio. Lai šį kartą, tariu sau, viršų paima nuvalkiotas sentimentalumas, jei jau to neįgali mano ankstyvųjų patirčių ir pirmųjų gyvenimo Cegelnicos kaime dienų poetiškumas. Gyvuliai čia išsaugojo savo mitologinį pavidalą, nors būta ir bėdų su jais, arba – pjaunami – sukeldavo gailesį, lygiai taip pat reti ir tankūs baltmiškiai palei Krkos upę išlaikė gamtos pirmapradiškumą. Tėvas su mumis negyveno. Pelnė duoną Liublianoje. Dirbo prisiuvėju: įmonėje „Bazar–Elita“ prie centrinio pašto prisiuvinėjo vyriškų ir moteriškų apdarų pamušalus, kišenes ir rankoves. Dirbo nelegaliai, ne prie bendro stalo dirbtuvėje su kitais siuvėjais, įdarbintais oficialiai, bet anapus užuolaidų, kad inspektoriai neaptiktų. Uždirbdavo šimtą dinarų per savaitę. Nuomojo kambariuką už miesto, iki jo valanda kelio. Vidurdienį pieninėje suvalgydavo duonos ir varškės, paskui nueidavo į Tivolio parką prigulti, mat pirmą valandą privalėjo vėl būti darbe. Tramvajumi nevažinėjo, kad sutaupytų pinigų. Tad keldavosi labai anksti, eidavo į darbą ir grįždavo tik vakare, visada pėsčiomis. Ant žibalinės viryklės išsivirdavo arbatos arba sriubos iš „Magi“ kubelių, valgė pigią vadinamąją „šundešrę“, kurią nuo seno mėgo. Mūsų nelankė, nes traukiniu atvažiuoti buvo per brangu. Sekmadieniais už varganą atlygį uždarbiaudavo pas žmones: versdino senus drabužius ir odinius apdarus arba vaikščiojo po namus ir pardavinėjo savo Bazelio odų dirbtuvės likučius: kailinukes, apykakles, movas. Kai netikėtai susitikdavo su jaunų dienų pažįstamu, dirbančiu pašto vagono palydovu, retkarčiais įsiropštęs tarp siuntinių ir dėžių nemokamai atvažiuodavo pas mus, o vakare kartu su bičiuliu grįždavo į Liublianą. Įsigauti į vagoną reikėdavo slapčia, kad geležinkelio stotyje nesusektų to bičiulio bendradarbiai. Rudenį tėvas atvyko dviem dienoms, kai dėdė Karelas virė naminukę. Priemenėje baugščiai, tykiai, bet drauge kažkaip ryžtingai paklausė Karelo: „Ką padarei, kad maniškių kambaryje jau keturias dienas neišsisklaido dūmai?“ Jau visą savaitę iš krosnies virto dūmai, nes kaminas netraukė arba nutiko kas kita. Kopėčiomis užlipęs ant stogo, kamino angą baksnojau pagaliu, bet neužčiuopiau jokio skuduro ar lizdo. Karelas šyptelėjo ir lyg koks burtininkas kyštelėjo kairę ranką į angą sienoje ir ištraukė gabalą suodinos skardos. Padarė tai taip atlapaširdiškai, jog spoksojau į jį apstulbęs ir pamiršęs visus botago kirčius, kuriais mane bausdavo už menkiausią prasižengimą. Tėvas pasiglostė švarko kišenes iš pasitenkinimo, kad taip šauniai išsprendė ginčą. „Še, Loizai! O dabar išlenkim į sveikatą!“ – dėdė ištiesė tėvui stikliuką baisiojo gėrimo. Šis paėmė iš mandagumo ir gurkštelėjo. „Dar, dar“, – ragino dėdė, teta Mica, abu pusbroliai, pusseserė Pavla. Kadangi mūsų tėvas buvo nepratęs vaišintis alkoholiu, jam kaipmat apkvaito galva. Tuoj prarado būdingą laikyseną, tolygią, smulkiažingsnę eigastį, iš kurios visi mėgo šiek tiek pasišaipyti, galiausiai prapuldė akinius. Jam įdavė į rankas ilgą kartį su pritvirtintu maišeliu, į kurį nuo medžio turėjo nuskinti kriaušę. Tėvas, nepajėgiantis nė rankų iškėlęs laikyti, ėmė svirduliuoti, skėtriotis, mataškuoti palei medžio viršūnę vos nulaikydamas dvimetrinę lazdą stačią, kai ši ėmė ir nulinko šonan, podraug su ja ant žolės nuvirto ir pats tėvas. „Nagi, nagi“, – akino giminaičiai, bet tai jau buvo nenuoširdus raginimas. Galop, kai svyrinėdamas tėvas pro mus nukrameno prie upės išsivemti arba nusiprausti veido, visi leipo juokais, tarytum iš jo būtų neįmanoma tikėtis nieko doro, mat jau nuo seno giminės jį laikė šeimos kvaileliu. Stebėdamas tėvą, aš irgi šypčiojau, nes baiminausi, jog kitaip dėdė su teta ištrenks mus iš namų. Bet apačioje, paupy, tėvas pradėjo niūniuoti, o kildamas į krantą garsiai užtraukė: „Tenai už ežerėlio, tenai už dirvonėlio, kur brangūs namai, kur mano lopšys…“, visi, stovėję prie namo, pagavo dainuoti kartu ir padarė jam vietos prie akmeninio stalo. Daina buvo nepaprastai graudi, mama irgi įsijautė į šį motyvą, išmokau šią dainą kaip ir visas kitas, kurias dainuodavo čionykščiai žmonės, jų tarmės nesupratau, tad traukdamas dainą visada prisimindavau Bazelį, Elizabetplaco gatvę, savo lopšį rudajame kambaryje. Tik šitaip išmokau kalbos, kuri niekada nėra skambėjusi mano širdyje. Užvis labiausiai man patikdavo niūniuoti atokiau nuo namų, žemai prie upės, nes ten galėjau įsivaizduoti, kad Bazelis yra anapus orinės ribos, skiriančios melsvą kalvą, stūksančią virš tamsių kitoje pakrantėje augančių kėnių. Sklandžiai sekėsi užtraukti ir „Mano tėvelis turi du žirgelius“, kai leisdavo vežime atsistoti ir laikyti vadeles, Jožės arkliais šokuojant ropių, kurias reikėdavo nurinkti prieš užeinant liūčiai. Vežimo dardėjimas ir kratymasis, kaukšėjimas per akmenis padėdavo man pajusti sunkų, žemišką žodžių ritmą. Bazelyje, nusigriebęs kokią pliauską, mušti būgną greitai, prislopintai, skardžiai ir dar garsiau, o paskui paversti šį bilsmą veik šnabždesiu puikiai buvau išmokęs grodamas įvairaus dydžio indais nelyginant karnavalų būgnininkai, daužantys aukštus ir žemus būgnus. Rankose nuolat laikydavau kokį daiktą, tarkim, švilpynę, mokėjau ją išdrožti iš karklo, tada dainą galėdavau įsivaizduoti bemaž kūniškai kaip pašnekesį su žmogumi, sėdinčiu drauge ganykloje. Kada nors mąstyti, jausti, kalbėti arba net rašyti slovėnų kalba man atrodė nepasiekiamas dalykas, sakytum, ryte, pakirdęs iš sujauktų sapnų, staiga virsti angelu. Prabėgus daugeliui metų po Cegelnicos kaime praleistų dienų, pradėjau keverzoti sąsiuviniuose ir po dvejų metų paskelbiau pirmą apysaką, už kurią gavau – tai man atrodo ypač svarbu paminėti – tokį honorarą, iš kurio po tėvo mirties gyvenau pats ir pramaitinau šeimą, ir nereikėjo vaikščioti į turgų pardavinėti odų ar kapoti malkų žmonėms. Tada, 1938 metais, ir iki šiolei slovėnų ir vokiečių kalbos – klausk nors elgetos, nors filosofo, – mano sąmonėje yra apsikabinusios mirtinam priešiškumo glėbyje. Kiekviena kalba nuo pradžių pradžios įsikuria ir gyvena žmoguje. Kas gi nutinka, kai du tokie vienas kitam priešiški kompanjonai apsigyvena po vienu stogu? Juodu visada – ypač istoriškai, politiškai, nacionaliniu ir jausminiu požiūriu – pešasi. Peštynės kyla ypač tada, kai abu sumano tą patį dalyką ir ima trankyti vienas kitą su griaunamojo kamuolio, kuriuo statybininkai verčia senus namus, jėga. Prabėgus penkiolikai metų po Cegelnicos laikotarpio, pradėta vieša diskusija, kad ne tik mes kalbame savo kalba, bet ir pati kalba prabyla mūsų lūpomis. Išgirstame ją jau motinos įsčiose, atpažįstame jos muziką, pamatus, tradiciją. Pasitaikė žmonių, panūdusių ištrūkti už kalbos, kuri paprastai per juos šneka, ribų, kad išsakytų „savo, naujus, kitokius dalykus“ ir šitaip patys taptų savo kalbos šaltiniu. Vieniems pasisekė tai padaryti, kiti šitaip save pražudė. Vėliau visa tik dar labiau susijaukė: staiga imta stebėtis, kodėl žmogus jau ne mažiau kaip dešimt tūkstantmečių kalba, ir apskritai, ką reiškia kalbėti? Atsirado palyginimas su upe. Ar upės prigimtis svarbesnė už jos tikslo – vandenyno – prigimtį? Aš pats savo veidmaininga kalba su daugybe klaidų, spragų, tyčia ar nesąmoningai mėginau išreikšti asmeninius, „kitokius“ dalykus. Tiesiau lieptus tarp abiejų kalbų; kai pranyko visi lygybės ženklai, pažeidžiau visas abiejų kalbų taisykles ir pamėginau nauja sintakse suderinti ir apibrėžti tarpusavyje sumišusias agregatines būsenas, kaip jas jaučiau ir suvokiau. Elgiausi kaip bandomasis triušis, laboratorijos tiriamasis, įkištas tarp abiejų tradicijų dvasinių pertvarų. Lengviau nepasidarė. O dabar, senatvėje, už itin gerai pažintą tėvo kalbą ūmai artimesnė tapo vis dar tokia prėska motinos kalba. Ar mano dvasia pasijustų patogiau, jei likčiau prie pirmosios? Visas iliuminacijas pasilaikyčiau kitoje kalboje, o pats paprastai lyg paukštukas ant šakos čiulbėčiau apie savo būties sunkumus ir ekonominius rūpesčius? Gaila, bet keisti rūbą per vėlu, be to, niekada nebegalėčiau atsikratyti susidvejinimo. Atsidurčiau tuštumoje ir būčiau priverstas kuo skubiau grįžti į savo apvalkalą, kad su kokia luobo atplaiša, šakele ar šapeliu tėkmė nenuplukdytų jo, kad nepražūtų užtvankose ir upokšniuose, nuo kalnų plūstančiuose potvyniuose, o manęs paties nepagautų pakraupimas, sunkumai, problemos, rūpesčiai, kataras, nes štai likau nuogas plikas. Vis svarstau, jeigu būčiau likęs prie pirmosios kalbos, ar joje būtų išryškėję daugiau tėvo dvasios lyriškumo ir melancholijos pradmenų, kaip kad anoje kalboje į paviršių iškilo mamos kruopštumas ir depresyvumas? Šito niekada nesužinosiu.
Savos upė
Kartais nelikdavo nė žiauberėlės, net ir stalčiuje, jame šniukštinėdavau trupinių, nugurėjusių nuo paskutinio kepalo, kurį, įvynioję į rankšluostį, guldydavome į tą stalčių. Alkanas eidavau į mokyklą Ledinoje, iki jos valanda kelio, retkarčiais per pertrauką panūsdavau nugvelbti apgraužtą bandelę, kurią prieš mane sėdintis klasiokas palikdavo suole, ir dar alkanesnis pareidavau namo, pakeliui kramsnodamas rūgštynių lapus. Norėjosi šlemšti ir giles, ir kaštonus, ir lapus, bet iš burnos į skrandį niekas nenusirydavo. Išsitiesdavau netoli Permeto tvenkinio ir regėdavau vaizdus: man atrodė, kad medžių luobas yra duonos pluta, ir imdavau jį graužti. Paskui iš lauko pusės prieidavau prie mūsų kambario lango patikrinti, gal šiandien mums pasisekė, ir per stebuklą puodas nebus tuščias ir ilgai marmaliuos ant ugnies. Mama gulėdavo lovoje prie sienos, permetusi ranką per veidą, tėtė šalia, vieną koją ištiesęs ant lovos, kitą atrėmęs į grindis, ir snausdavo. Namie neturėjome nė trupinėlio. Vieną kartą vakarėjant, kai jau buvau įmigęs, mane apniko baisus sapnas. Prieš akis atsirado rutulys, milžiniškas ir baltas, lygiu paviršiumi, be vidurio taško. Jis sukosi vietoje, iš juodumos artėjo į priešakyje plytinčią šviesą, vėl užsisuko kairėn į tamsą, tada darsyk atriedėjo į šviesą. Baltoji jo pusė pasisukdavo iš juodumos ir vėl judėjo į juodumą, sakytum, geso. Sulig kiekvienu rutulio apsisukimu pasigirsdavo muzika, tokia tranki, nepaprastai
skausminga ir garsėjanti, jog, kiekvienąkart jam apsisukus, susiriesdavau, lyg būčiau gavęs spyrį į pilvą. Kai rutulys nuriedėdavo į tamsą, muzika šiek tiek pritildavo, tada galėdavau atsikvėpti, paskui vėl išnirdavo jo akinantis plikumas ir vėl su siaubingu trenksmu pasigirsdavo muzika, o aš vėl susiriesdavau. Staiga rutulys suskato judėti dar sparčiau ir kiekvieną kartą iš kraupios tamsos atnešdavo vis greitesnę, skardesnę muziką, tikrą viesulą, o aš vis dažniau tai riečiausi, tai atsitiesdavau; mane ėmė pykinti, giliai akiduobėse smarkiai sopėjo, nes, lyg aukštesnės valios verčiamas, be atvangos spitrėjau į tą rutulį. Ūmai puoliau iš visų jėgų daužyti jo paviršių, nuskriejau jo kryptimi, štai rutulys jau visai čia pat, po smakru, papilvėje, paskui vėl šoktelėjo prie kaklo, niekaip neįstengiau užsiropšti ant jo paviršiaus, ant ašies, nusigauti į kitą jo pusę ir išvysti tą klaikumą, sukeliantį aną baisią, audringą, skausmą keliančią muziką. Paskui kumščiais talžiau ne tik baltą, bet ir šone atsiradusį rutulį, kuris vis pranykdavo, tvatinau ir tą, vis išnyrantį iš juodumos. „Bubi!“ – klykė mama. „Vaike, vaike!“ – šaukė tėvas. O aš vis trankiau baltąją ir tamsiąją rutulio puses, muzika dundėjo per visą kambarį, tai garsyn, tai tylyn, stiprėdama vienu akordu, aš vis susiriesdavau, verčiamas jos smūgių, inkščiau pagal jos melodiją, aukštai, žemai, aukštai. Daužydamas tai šviesiąją, tai šešėlinę rutulio pusę, ūmai išvydau tėvo ir mamos veidus, čia vieno – šešėlyje, čia kito – lemputės šviesoje, juodu kaip ritulys kaitaliojo šviesą ir tamsą, o aš vis neatlyžau tvatinti. Tada prabudau arba buvau prižadintas, virš manęs degė lemputė, pakilau lovoje, atpažinau savo kūną po naktiniais marškiniais, pamačiau Gizelą: parietusi kojas, ji spaudėsi prie lovos sienelės, išvydau Klarą, vilgančią skudurą dubenyje, mamą ir tėvą, stovinčius lyg dvi statulos prie namo vartų, įraudęs veidas geltonų garbanų apvade, pilkšvai blyškus veidas su akiniais, taip pat įrėmintas garbanomis, visa buvo panašu į kambarį mūsų namuose, stovėjo siuvamoji mašina, toliau skrynia, stalas, raudoni tapetai su auksinėm gėlėm, galop suvokiau, jog esu čia, Nove Jaršose, pirštų galais apsičiupinėjau veidą, nosį, lūpas, galvą, iš pailgų, tvirtų ir apvalainų iškilimų supratau, kad tai – aš, savo kūne, ačiū Dievui, esu čia, dabartyje.
Versta iš: Lojze Kovačič. Otroške stvari. Ljubljana: Beletrina, 2014
Ramón Gómez de la Serna. Gregerijos
2017 m. Nr. 5–6
Iš ispanų k. vertė Simonas Bernotas
Ramónas Gómezas de la Serna (1888–1963) – ispanų rašytojas ir žurnalistas, viena esminių avangardo figūrų. Daugiau nei šimto įvairių žanrų (romanų, novelių, apsakymų, straipsnių, pjesių ir gregerijų) knygų autorius. Naujo literatūrinio žanro (gregerijos) sukūrėjas. Gregeriją pats autorius apibūdino formule „metafora + humoras“. Gregerijos yra trumpi pasakymai, dažniausiai susidedantys iš vieno sakinio, kuriuose autorius savitai išreiškia filosofinę, poetinę ar humoristinę mintį. Gregerijos yra artimos aforizmams.
► Mėnulis yra nakties iliuminatorius.
► Laboratorijos triušiai kuždasi: „Jie nedrįstų mums to daryti, jei būtume lokiai.“
► Niekad nesupratau, ar gaidžio skiauterė yra karaliaus karūna, ar tarno kepurė.
► Išradus kiną, fotografijose sustingę debesys pradėjo plaukti.
► Mus kanda šunų lojimas.
► Kai mėnulis nusileidžia prie pat horizonto, niekas nežino, ar jis nukris skaičiumi, ar herbu.
► Visa jūra nori išsigelbėti viena plūduriuojančia lenta.
► Bučinys niekada nebūna vienaskaitinis.
► Pasaulio žemėlapis mums pateikia pasaulį kaip du keptus kiaušinius.
► Jis buvo toks prastas gitaristas, kad jo gitara pabėgo su kitu.
► Lietus yra liūdnas, nes jis primena mums laikus, kai buvome žuvimis.
► Nuobodžiavimas – mirties bučiavimas.
► Tuščias butelis padidina vienišumą.
► Bučinys yra nemirtingumo alkis.
► Meilei iš pirmo žvilgsnio nereikia akinių.
► Ateitis: praeities plagiatas.
► Spausdinimo mašinėlė: raidžių amfiteatras.
► Kelias yra begalvė gyvatė.
► Upė plauna kraštovaizdžio pėdas.
► Nėra nieko tuštesnio už sausą baseiną.
► Dryžuotos žuvys atrodo lyg pabėgusios nuo grotelių.
► Lietus mano, kad skėčiai yra spausdinimo mašinėlės.
► Teptukai kutena drobes. Leonardo teptukas privertė amžinai šypsotis Moną Lizą.
► Kai žiovaujame priešais veidrodį, praryjame save.
► Baimės akys kaip juodos slyvos.
► Svarbiausia gyvenime yra nemirti.
► Spyna: durų širdis.
► Mėnulis yra žlugęs metaforų bankas.
► Paplūdimiuose vaikai atrodo lyg vėžliai be kiauto.
► Poezija pralaužia stogą, kad išvystume dangų.
► Praeitis norėjo būti ateitimi, bet per anksti atėjo į pasaulį.
► Kai vėjas praranda kantrybę, griebia kibirą ir sviedžia jį tolyn.
► Haiku yra poetinė telegrama.
► Ledas miega viskio taurėje kaip krištolinis avies varpelis.
► Kastuvas yra ištikimiausias žmogaus draugas: pirma smėlio dėžėje, galiausiai kapo duobėje.
► Demonas yra niekas kitas kaip protingiausia beždžionė.
► Visi brangakmeniai paraudo. Jie pamatė komunistą!
► Nostalgija: prisiminimų neuralgija.
► Mikrobų ant banknoto yra daugiau nei dolerių banke.
► Veidrodžio gelmėje yra pritūpęs fotografas.
► Traukinys – peizažo petarda.
► Kiekvieną šeštadienį Dantė eidavo į kirpyklą apkarpyti savo laurų.
► Javų plaukai kutena vėją.
► Sakalai yra dangaus medžiokliniai šunys.
► Lėktuvų variklių galingumas turėtų būti matuojamas ne arklio, o hipogrifo galiomis.
► Knyga – gelbėjimosi liemenė nuo vienatvės.
► Didžiausias pasaulyje skausmas yra dramblio ilčių skausmas.
► Sidras norėtų būti šampanu, tačiau negali, nes nebuvo iškeliavęs į užsienį.
► Piramidės yra dykumos kupros.
► Šluota šoka rytinį valsą.
► H yra abėcėlės kopėčios.
► Tarp geležinkelio bėgių auga savižudės gėlės.
► Vanduo kriokliu paleidžia plaukus.
► Kregždės – paukščiai, apsirengę pagal etiketą.
► Razinos yra aštuoniasdešimtmetės vynuogės.
► Cigaras yra pagyvenusiųjų čiulptukas.
► Kai garsiakalbiai praneša, kad dingo vaikas, visada pagalvoju, kad tas vaikas esu aš.
► Rodeno Mąstytojas yra šachmatų žaidėjas, iš kurio atėmė stalą.
► Knarkimas yra garsus sapnų sriubos srėbimas.
► Esame savo svajų kankiniai.
► Beždžionės neplinka, nes nemąsto.
► Sapnas yra prarastų daiktų saugykla.
► Būdami viename upės krante, visados ilgimės kito kranto. Ši problema neišsprendžiamiausia pasaulyje, negelbsti netgi tiltas.
► Budelis lygus kanibalui: abu žudo, kad prasimaitintų.
► Knyga yra paukštis su daugiau nei šimtu sparnų skrydžiui.
► Rožės – poetai, svajoję būti rožėmis.
► Rašytojas pasensta, kai įtaria, kad tekstą, kurį rašo, jau yra parašęs anksčiau.
► Fortepijone paguldyta miega arfa.
► Opera yra melo tiesa, o kinas yra tiesos melas.
► Tango yra pilnas atsisveikinimų.
► Tik poetas turi mėnulio laikrodį.
► Poetas taip ilgai žiūrėjo į dangų, kad jam ant akies nusileido debesis.
► Pirmasis bučinys yra vagystė.
► Noras blogas tuo, kad išsipildo be įspėjimo.
► Bučinys yra tušti skliaustai.
► Kai rožė prasiskleidžia, ji pradeda diktuoti testamentą.
► Paguodžianti mintis: kirminas taip pat miršta.
► Griaučiai: langas, kurio visi stiklai išdužo.
► Mirtis paveldima.
► Upės nežino savo vardų.
► Upe plaukia nuskendę praeities veidrodžiai.
► Žvaigždės telegrafuoja drebulį.
► Aušra girdo gatves šimtmečių dulkėmis.
► Kirai gimsta iš nosinių, kuriomis uostuose išlydimi laivai.
► Kvepalai yra gėlių aidas.
► Benzinas yra civilizacijos smilkalai.
► Naktimis gatvės dvigubai platesnės nei dienomis.
► Čiaudulys yra tylos jaustukas.
► Svarbu ne tai, kad medžiotojas nušauna karvelį, o tai, kad nužudo skrydį.
► Vieną akimirką astronomas po savo milžinišku teleskopu tampa mikrobu – po jį stebinčio mėnulio mikroskopu.
► Žandenos: veido samanos.
► Kulkosvaidis skamba kaip mirties spausdinimo mašinėlė.
► Actas – bloga vyno nuotaika.
► Nekvepiančios gėlės yra nebylios gėlės.
► O yra pavalgiusi I.
► Vanduo neturi atminties: todėl toks švarus.
► Skruzdėlynas yra žemės mėšlungis.
► Socialistai yra tie, kurie težino tik tiek, kad yra socialistai.
► Vėjas į kampus kasosi nugarą.
► Iš sniego, krintančio į ežerus, gimsta gulbės.
Versta iš: Ramón Gómez de la Serna. Total de greguerías. Madrid: Aguilar, 1955
Ephraim Kishon. Pasaulis nedėkingas
2017 m. Nr. 4
Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas
Ephraimas Kishonas (tikr. Ferenzas Hoffmannas, 1924–2005) apie save: „Gimiau 1924 metais Vengrijoje, 1949-aisiais atgimiau Izraelyje. Per daug mokyklų. Per daug darbo stovyklų: vengrų, vokiečių, rusų. Vedęs. Vienas vaikas. (Labai gabus.) Šešios pjesės, pastatytos ne tik Izraelyje, bet ir, pavyzdžiui, Vokietijoje ir net Japonijoje. Dvidešimt knygų aštuoniomis kalbomis, tarp jų hebrajų, anglų, vokiečių, vengrų, italų. Slapyvardžiu „Chad-Gadja“ (Avinėlis) nuolatos rašo į populiariausią Izraelio laikraštį „Ma-ariw“. Vadovauja mažam savo teatrui „Žaliasis svogūnas“. Rašo radijo pjeses. Mėgsta kalviauti, žaisti šachmatais ir skaityti savo humoreskas Friedricho Torbergo verstas į vokiečių kalbą. Gyvena kaip laisvas rašytojas Tel Avive, anksčiau buvo laisvas šaltkalvis kibuce, laisvas garažo savininkas, vertėsi kitomis laisvomis profesijomis.“
Rašytojo smarkiai pasikuklinta, jo knygos išleistos trisdešimt septyniomis kalbomis keturiasdešimt septynių milijonų tiražu, tarp jų vokiškai trisdešimt trijų milijonų tiražu. Po pasaulį pasklidę apie septynis šimtus jo knygų. Ir tai Gineso rekordų knygos skaičiai. Jis laikomas bene geriausiu XX a. humoristu pasaulyje. Jo humoras elegantiškas, intelektualus, grakštus. Rašo apie kasdienius dalykus, kaip pataisyti sugedusį vandentiekio vamzdį, kaip parinkti sūnui tinkamą profesiją, apie savo geriausią pasaulyje žmoną, susikalbėjimo sunkumus, kai naujakurys moka tiktai vieną kalbą, tarkim, rumunų, nuotakų pirkimą kibuce, teatro intrigas, keliones po kitas šalis.
Ši knyga nėra Didžiosios Demokratinės Revoliucijos, pražudžiusios komunistinę imperiją, analizė. Joje taip pat nebus aiškinama, kodėl turėjo taip atsitikti.
Tarp mūsų kalbant, neturėjo. Tai buvo stebuklas.
Tad ir aš rašau apie tai, kaip ta neįmanoma revoliucija apskritai tapo įmanoma. Darau tai ne todėl, kad esu vienas tų gėdingai susimovusių sovietologų, o kad pats viską savo akimis mačiau, buvau to liudytojas.
Tačiau jeigu kas nors iš manęs laukia naujų pranašysčių, tegu iškart liaujasi toliau skaitęs. Netgi Delfų orakulas vargiai būtų numatęs, kad Gorbačiovas įeis į istoriją kaip išganingas mesijas, ar tiktai kaip sutrikęs burtininko mokinys. Juk jau šnabždamasi, kad Brežnevo laikais eilėje prie morkų reikėjo stovėti penkiolika minučių trumpiau…
Man Michailas Gorbačiovas buvo ir lieka monumentali figūra, net jei morkų rusų rinkoje išvis nebūtų likę. Pasaulį sukrėtusi jo revoliucija yra nepakartojamas individualus šou, atliktas be niekieno pagalbos. Mozė turėjo brolį Aroną, Marksas draugą Engelsą, o Gorbačiovas vien tiktai rūpesčius.
Dabar esu toks pat sutrikęs, kaip ir kiti. Nejau viskas buvo tik slogus sapnas, antrarūšis siaubo filmas? Ar tie beveidžiai iškasenos generolai su daugybe blizgančių ordinų iš tikrųjų buvo visatos valdovai? Ar Rumuniją tikrai valdė kraugerys grafas Drakula? Ar vidutinis draudimo agentas Erichas Honekeris tikrai buvo šiurpus tironas?
Ar visa tai buvo tiktai prastas pokštas?
Taigi šioje knygoje rašysiu apie įvykius, kurie jau yra istorija ir kurių niekas nebegali atšaukti. Išskyrus, aišku, rusų istorikus.
Aš esu rašančių disidentų, kuriems pavyko pasprukti iš stalininio alkazaro, sąjungos narys. Mes vieningai pritarėme mūsų pirmininko Aleksandro Solženicyno nuomonei, kad galutinė komunizmo pergalė tiktai laiko klausimas.
Ir tai buvo logiška. Pasaulis pasidalinęs į dvi dideles stovyklas, manėme. Laisvajame Vakarų pasaulyje, ypač Europoje ir jos intelektualiniuose sluoksniuose, vis labiau įsigali komunistinės-socialistinės idėjos. O Tarybų Sąjungoje ir jos satelituose vis labiau sparnus kelia antikomunistinis judėjimas. Kadangi Vakarų pasaulio galimybės nepalyginti didesnės negu komunistų kontroliuojamo bloko, komunistinės Vakarų masės vieną dieną, aišku, puls antikomunistinius Rytų bastionus ir juo užims…
Galbūt dabar tai atrodo pigus juokas, tačiau prieš keturiasdešimt metų, kai bėgau iš komunistinės Vengrijos, taip visai neatrodė. Pusė Europos buvo raudona. Vakaruose man beveik neteko sutikti rašytojo, menininko ar profesoriaus, kuris nepriklausytų antiamerikietiškiems naujiesiems ar seniesiems kairiesiems. Talentingi mokslininkai atvirai dėstė, kad ateitis, be jokios abejonės, priklausysianti rausvam socializmui. Jie išsijuosę gyrė sistemą, kuri buvo visiškai nepasiteisinusi žmogiškuoju, socialiniu, ekonominiu ir visais kitais atžvilgiais. Iš saugaus atstumo šlovino režimą, kuris dėjosi apie meną išmanąs daugiau negu patys menininkai, kuris savo piliečius vertė atsakyti už tėvų kilmę, šlovino nežmonišką režimą, atsitvėrusį nuo pasaulio minų laukais, apsistačiusį sargybos bokšteliais ir saugomą vilkšunių.
Nereikėjo net priklausyti išminčių elitui, kad numatytum raudoną ateitį. Kai aš per Italiją slapčia gavausi į Izraelį, Brindizyje mane perspėjo jautrus italų jūrininkas:
– Jūs iš proto išsikraustėte. Raudonoji armija po trijų savaičių bus Palestinoje.
– Žinau, – atsakiau, – tačiau mane tenkina ir tos trys savaitės.
Aš labai anksti supratau, kad vienintelė absoliučiai saugi gyvenimo forma yra būti komunistu ir gyventi Vakaruose. Deja, buvau tam nebetinkamas, be to, visam gyvenimui. Ir atitinkamai dėl to kentėjau: per tuos keturiasdešimt metų beveik visi Vakarų žurnalistai paklausė, kaip čia yra, kad aš, priešingai negu dauguma mano humaniškų plunksnos draugų, nepriklausau kairiajai pusei.
– Argi gali būti socialistu, kai tavo tokie tiražai? – bandžiau juokauti, bet nė vienas nesijuokė. O kai kurie užkietėję pažangūnai kvotė toliau:
– Jei esate ne socialistas, ką tada laikote teisingiausia politine sistema?
– Aš pripažįstu visas sistemas, kurios man leidžia emigruoti.
Keturiasdešimt metų jie kalė mane prie kryžiaus už tai, kad esu nepataisomas archireakcionierius. Bet dabar, kai pirmą kartą žmonijos istorijoje nugalėjo tylinti dauguma, ir kairioji pusė liko tik musę kandusi, aš nejaučiu pasitenkinimo.
Aš nebuvau protingesnis už kolegas. Tik viską mačiau savo akimis.
Ir vis dėlto Tarybų Sąjungos istorija yra ištisa laimėjimų grandinė. Juk pagaliau Stalinui pavyko tai, apie ką carai vien svajojo. Tiktai ideologija, marksizmas, susimovė. Rusija tapo didžiąja valstybe, tačiau ne per komunizmą, o nepaisant jo.
Kadangi paaiškėjo, jog viskas buvo melas.
„Kapitalizmas yra netolygiai paskirstytas turtas, o socializmas – tolygiai paskirstytas skurdas“, – kartą pasakė kažkas, tačiau ir tai melas: bolševizmas net skurdą skirsto netolygiai. Pasaulyje nėra tokios politinės sistemos, kur praraja tarp žmonių būtų tokia didelė, kaip lygybės sistemoje. Todėl tai pati veidmainiškiausia sistema pasaulio istorijoje, ir pati nepakenčiamiausia.
Tai, ką rasite tolesniuose puslapiuose, bus mano keturiasdešimt metų trukusios politinės izoliacijos Vakaruose rašytiniai proveržiai. Šią knygą būčiau galėjęs pavadinti ir „Mano kova“, jeigu to pavadinimo iš manęs jau nebūtų nugvelbęs geriausias Stalino mokinys.
„Pasaulis nedėkingas“ iš tiesų yra dienoraštis, o dienoraštis neredaguojamas, viskas jame turi likti taip, kaip buvo parašyta tuo metu, kai Michailas Gorbačiovas dar buvo svajonių princas.
Pirmas mano susidūrimas su Josifu Stalinu įvyko 1942 metais per abitūros egzaminą Budapešte. Literatūrinio rašinio tema buvo truputį tendencinga: „Vengrija, europinės kultūros tvirtovė, užkerta kelią bolševikinių ordų veržimuisi“.
Tuo metu nenugalimąją vengrų armiją, jau priglobtą vokiečių vermachto, negailestingai talžė Raudonoji armija. Tačiau katastrofos apsnigtuose Ukrainos laukuose nė kiek nekliudė geriausiems madjarams namuose kasdien leisti įstatymus, nukreiptus prieš „ūkinę ir kultūrinę žydų ekspansiją“.
Per fizinio lavinimo pamokas tuomet stovėdavau kampe, atskirtas nuo klasės. Geltonas raištis ant kairės rankovės buvo privalomo šešių centimetrų pločio ir deramai liudijo mano niekingą kilmę.
Ir nieko keista, kad tokiomis aplinkybėmis mano antikomunistinis rašinys išėjo gana prėskas. Prisiekiu Alachu, kad dariau viską, kas įmanoma, ryškiausiomis spalvomis vaizduodamas Vengrijos, kaip krikščionybės tvirtovės, istorinę misiją ir kartu plėšdamas kaukę nuo randuoto tarptautinio komunizmo veido, tačiau man, matyt, vis dėlto pritrūko įkvėpimo. Galbūt todėl, kad rašydamas po suolu laikiau špygą už tai, kad Raudonoji armija kuo greičiau pasiektų Budapeštą ir išvaduotų mane nuo tokių temų.
Po trejų metų ji atėjo.
Per tą laiką daug kas pasikeitė. Vienas palankus auksakalys apsiėmė mane mokyti, tačiau tuoj po vokiečių atėjimo buvau įkištas į nenugalimosios vengrų armijos prievartinio darbo stovyklą, iš kurios man pavyko ištrūkti prieš pat Adolfo Eichmano pasirodymą. Paskui mokiausi klastoti pasus ir žegnotis. Per gatvių gaudynes šaukiau „Heil Hitler“ ir slėpiausi laisvose olose bei tamsiose liftų šachtose. O kai buvo subombarduotas paskutinis mano prieglobstis, kiek įkabindamas pasileidau į Budapešto priemiestį, kur jau stovėjo rusai. Nenugalimosios vengrų armijos kareiviai bėgo man priešais, rodė atgal ir šaukė:
– Atsargiai, vyruti! Ten bolševikai!
– Kur? Ten? – klausinėjau aš viltingai ir bėgau pasitikti komunizmo. Bet nepasiekiau. Kaip tik tuo metu frontas užstrigo ir virto ilgų artilerijos dvikovų arena. Lyjant granatų lietui susiieškojau vietą pagal adresą, kurį man buvo davusi kilni vokiečių kilmės vengrų šeima ir įvardijusi kaip paskutinį prieglobstį…
Tą namą radau subombarduotą, sveikas buvo likęs tiktai jo rūsys. Ten aptikau šešiasdešimt butelių pomidorų sulčių ir pilną popieriaus mokyklinį portfelį, kurį bėgdami, matyt, buvo palikę šeimininkai.
Tarp fronto linijų tupėjau penkias savaites. Joms pasibaigus skrandis buvo suėstas pomidorų sulčių, užtat mokykliniame portfelyje gulėjo mano pirmasis satyrinis romanas. Ta pieštukų galais ir nudegusiais degtukais pakeverzota alegorija pasakojo apie politinę kovą, nukreiptą prieš plikių įsigalėjimą pasaulyje. Parašiau ją verčiamas nesuvaldomo poreikio, klūpodamas rūsio tamsoje ant kelių, dievai žino kam.
Vidur tamsios nakties vis iškišdavau galvą pro slėptuvės plyšį ir valandų valandas žiūrėdavau į rusų patrankų salves palei horizontą.
– Nagi, ateikit! – šnibždėdavau drungnų vasaros naktų tamsoje. – Dėl Dievo, ateikit pagaliau!
Ir jie galų gale atėjo. Netrukus po to, kai ištuštinau paskutinius tris pomidorų sulčių butelius. Maršalo Malinovskio Pirmoji Ukrainos armija pagaliau pralaužė frontą ir aš išvydau tai, apie ką svajojau visą savo prarastą vaikystę, – pirmąjį rusų kareivį.
Galingu spyriu jis išlaužė rūsio duris ir įžengė į vidų. Parodžiau jam savo kruopščiai suklastotus dokumentus, bet jis nelabai jais domėjosi. Matyt, nevertino biurokratijos.
Jis buvo paprastas kareivis, nebejaunas, apskritu veidu ir raudona nosimi. Dėvėjo viršutinę kūno dalį aptempusią nunešiotą Ukrainos armijos palaidinę ir Rumunijos kavaleristo kelnes. Dešinėje rankoje laikė rusišką automatą su apskrita dėtuve, o kairėje maišelį, prigrūstą svogūnų, dešrų ir odekolono.
Aš neištvėriau ir apsiverkiau iš džiaugsmo. Dar niekada gyvenime net iš tolo nebuvau matęs tokio puikaus individo kaip tas apskuręs žmogus su dviem skirtingomis uniformomis. Man atrodė, kad aš visą gyvenimą laukiau kaip tik šito ukrainiečio su raudona nosimi…
Jis buvo labai malonus. Tuojau pat pasidalijo su manimi dešra ir čepsėdamas ėmė doroti savo dalį. Tarpais iškišdavo galvą į lauką ir paleisdavo garsią Kalašnikovo salvę, matyt, kad parodytų, kur esąs. Jo santūri ramybė kėlė didelį pasitikėjimą.
– Niemski, doič, kaput, – pareiškė jis. – Ruski Berlin.
– Da, da, – džiugiai linksėjau aš. Paskui spontaniškai pridūriau: – Aš labai komunistas.
– Aš – ne, – atsakė kareivis ir parodė man savo palyginti lygius delnus. – Bugalter, – išdidžiai bakstelėjo sau į krūtinę. Buhalteris.
Tą istorinę akimirką aš pirmąkart supratau, kad ir pats griežčiausias totalitarinis režimas turi ribas: rusai vis dar negali ištarti „h“. Tuomet man tai pasirodė labai miela ir aš užsinorėjau truputį papasakoti apie save. Paplekšnojau delnu sau per krūtinę ir pasakiau: – Žid, – manydamas, kad rusiškai tas žodis reiškia „žydą“.
– Čas, ūr, – atsakė mano naujasis draugas, plačiai šypsodamasis nuraškė nuo mano riešo laikrodį ir pridėjo prie savo turtų. Jo kairę ranką iki peties puošė tuzinas laikrodžių.
– Davai! – pasakė paskui. – Klein rabot.
Ir tai reiškė: „Reikia truputį padirbėti, šiek tiek.“
Tik vėliau sužinojau, kad ši nedidelė kolegiška pagalba vidutiniškai turėjo trukti nuo ketverių iki penkerių metų…
Paskui išvaduotojas nuvedė mane į laikiną belaisvių stovyklą. Buvau įsitikinęs, kad tai nesusipratimas ir kreipiausi į rusų stovyklos komendantą:
– Aš žid, ne soldat. Aš antifašist, ne naci. Aš žydas.
Stovyklos komendantas pritariamai linktelėjo ir paklausė, ar aš atsitiktinai neturiu laikrodžio.
– Deja, ne, – atsakiau ir parodžiau abi rankas, – visus jau išdovanojau.
Greitai paaiškėjo, kad stovykloje nemažai žydų. Viena vertus, apsidžiaugiau, kad jų dar buvo šiek tiek likę, bet kita vertus…
Kita vertus, maršalas Malinovskis prieš kelias dienas buvo pranešęs generalisimui Stalinui, kad paėmė į nelaisvę aštuoniasdešimt tūkstančių vokiečių kareivių. O iš tikrųjų – keturiskart mažiau. Todėl buvo sugaudyta šešiasdešimt tūkstančių civilių, kurie Budapešto gatvėse entuziastingai pasitiko išvaduotojus. Per nepilną parą pergalingai Raudonajai armijai pavyko suimti visus komunistus, socialdemokratus, žydus, pogrindininkus ir skubiai išvaryti juos į Baltarusiją. Tad logiška, kad vieninteliai vyrai, likę Budapešte po šios akcijos, buvo fašistai ir jų kolaborantai, nedrįsę išeiti į gatves.
Jei tai buvo beprotystė, ji buvo metodiška. Jei tai buvo metodas, jis buvo beprotiškas. Tačiau tos euforiškos išvadavimo fazės metu mes tiesiog negalėjome įsivaizduoti, kad nacių nugalėtojai gali nebūti jų priešingybė. Kadangi Molotovo-Ribentropo 1939 metų draugystės paktą buvome ištrynę iš savo atminties, kaip ir visus kitus.
Tad manęs laukė svetinga Baltarusija.
Pakeliui, žygiuojant link Slovakijos, kažkuris bandė pabėgti iš kolonos. Vienas rusų viršila jį tučtuojau pašovė. Paskui tas pats viršila rūpestingai palinko prie sužeistojo, aprišo jam žaizdą ir padovanojo du obuolius ir lenkiškus lauko žiūronus.
Koks paradoksas: žmogiška tauta nežmogiškoje sistemoje.
Pavakare trumpam sustojome pailsėti nusiaubtoje prieskonių parduotuvėje. Po dešimties minučių sargybinis įsakė žygiuoti toliau. Visi pakilo ir išėjo. Visi, išskyrus vieną. Aš likau sėdėti ant grindų. Apsimečiau, kad užmigau. „Jeigu jie mane ras, bent turėsiu kuo pasiteisinti“, – raminausi ir bandžiau prisiminti kelias anksčiau mokėtas maldas…
Kolona išėjo. Be manęs.
Po daugelio metų vienas iš tų, kuriems pavyko sugrįžti, papasakojo, kad manęs buvo pasigesta, ir tada į rikiuotę pastatė pirmą po ranka pakliuvusį lenką, nes belaisvių skaičius turėjo būti toks pat.
Taip tad atrodė mano išsilaisvinimas. Pėsčiomis grįžau į sugriautą Budapeštą ir padariau išvadą, kad padėtis, matyt, ne visai tokia, kokia stengiasi atrodyti.
Šį epizodą pamiršau palyginti greitai, nes mano tėvai ir aš likome gyvi, ir visa širdimi norėjome tikėti, kad mūsų išvaduotojai įves žmoniškesnę tvarką ir sukurs teisingesnę visuomenę. Spalvoti rusų valdžios plakatai: „Žmogus mums yra didžiausia vertybė! Stalinas.“ Taip, tiesiog Stalinas. Be jokių titulų. Priedų. Skrupulų. Stalinas.
Paprastą žmogų Staliną pamačiau kine, savaitės kronikoje. Jis tėviškai bučiavo mažas šviesiaplaukes mergytes, per nepamirštamą Gegužės pirmosios šventę jam įteikusias raudonų gvazdikų puokštę. Ką jau čia bepridėsi, aš tiesiog susigraudinau. O kai paskui Budapešte pamačiau puikiojo Raudonosios armijos choro pasirodymą ir kvapą gniaužiantį Didžiojo teatro baleto spektaklį, man neliko abejonių, kad kiekvienas bent kiek normalus žmogus turi būti komunistu.
Keistą rusų kareivių paprotį vidurnaktį nurenginėti romius praeivius ir paskui kitą rytą pardavinėti jų drabužius juodojoje rinkoje laikiau nekaltu brendimo laikotarpio perlenkimu.
Mane nelabai trikdė ir tai, kad sulig kiekviena valanda auga nykštukinė komunistų partija, vadovaujama „made in Moskau“ Kadaro. O opozicinių partijų atstovai vienas po kito be pėdsakų dingsta. Šis stebuklingas politinis triukas vėliau išgarsėjo „saliamio taktikos“ pavadinimu…
Tačiau, tarp mūsų kalbant, kas nemėgsta vengriško saliamio?
Grįžęs namo iš „klein rabot“ svėriau tiktai 35 kilogramus su batais be kulnų. Tačiau tai man nesutrukdė tučtuojau įstoti į Aukštosios meno mokyklos metalo skulptūros skyrių. Įsivaizdavau, kad tai bus natūralus mano šlovingos auksakališkos praeities tęsinys. Kad gaučiau diplomą, turėjau mokytis trejus metus, paskui man buvo suteikta garbė taikyti savo gebėjimus komunistinės valdžios labui. Mano misija buvo kalti oficialius apdovanojimus menininkams, pasižymėjusiems mene ir partinėje veikloje – ypač pastarojoje…
Ir jeigu ne teta Anus, ši knyga neturėtų tęsinio.
Toji tetulė iš motinos pusės stalčiuje aptiko pamirštus lapus, kuriuose aš pomidorų sulčių rūsyje pieštuko galu buvau pakeverzojęs pamfletą apie plikių įsigalėjimą pasaulyje. Apimta naivaus susižavėjimo, kokį tiktai senai tetai gali sukelti jos sūnėno kūrinys, tetulė Anus sėdo prie rašomosios mašinėlės ir vienu pirštu atspausdino mano darbą. Ir slapčia pasiuntė į didžiausią savaitinį Vengrijos literatūrinį žurnalą.
Trumpai drūtai: aš laimėjau pirmą vietą to žurnalo konkurse. Aišku, atsiras tokių, kurie manys, kad tai grynas atsitiktinumas. Aš esu iš tų.
Šiaip ar taip, staiga tapau žinomas literatūriniuose sluoksniuose. Tačiau mano romanas nebuvo išspausdintas, priešingai, jis buvo užrakintas septyniomis spynomis, nes tuometinis Vengrijos diktatorius, baisusis Matiašas Rakošis, buvo plikas kaip mėnulis žiemą. Tačiau satyrinis laikraštis „Ludas Matyi“ pasiūlė man darbą redakcijoje. Ilgokai dvejojęs, ar man dera palikti savo pamėgtą skulptūros studiją, pagaliau sutikau.
Į komunistų partiją nestojau. Tiksliau tariant, nedrįsau prašytis į jos narius, nes šiaip ar taip buvau atėjęs į šį pasaulį kaip išsigimėlis: mano tėvas buvo – tepasigaili manęs Dievas – bankininkas. Tačiau nors buvau klasinis priešas iš prigimties, prie manęs niekas nesikabinėjo nei redakcijoje, nei teatruose, kurie pradėjo statyti mano pjeses.
Aš niekaip nesupratau tokio didžiadvasiškumo, kol redakcija mane pasiuntė į stalininį-marksistinį seminarą. Savanoriškas dalyvavimas jame kiekvienam redakcijos nariui buvo privalomas. Ir tenai vienas ekspertas man pagaliau išaiškino, kad esu globojamas paties draugo Lenino, savo laiku nurodžiusio, kad į visas svarbiausias vietas partija privalo pasodinti grynakraujus proletarus, tik ne į humoristų.
– Proletarinio humoro nėra, – liūdnai konstatavo draugas Leninas, – yra tik prakeikti buržuaziniai humoristai.
Po velnių, senis buvo teisus. Paaiškėjo, kad beveik visų redakcijos narių tėvai buvo bent jau stambieji pirkliai. Ir kaip tik dėl tos priežasties mūsų neįmanoma perauklėti, pareiškė seminaro vadovė draugė Veis per iškilmingą atidarymą. Taigi šių eilučių autorius yra diplomuotas bolševikas. Mažiausiai trejus metus aš šliaužiojau dulkėse prieš draugę Veis ir atmintinai kaliau komunistų partijos istoriją. Stengiausi spontaniškai niekinti partijos priešus, kitais žodžiais tariant, žmonijos padugnes, ir kiek įmanoma mylėti Didįjį Brolį. Taip, aš iš paskutiniųjų stengiausi pamilti draugą Staliną, bet vis nesisekė. Galbūt dėl to, kad redakcijoje privalėjome kasdien giedoti tautų saulę šlovinančią psalmę. „Stalinas yra darbas ir Stalinas yra taika“, plėšėme mes choru, aš ir kiti stambiųjų pirklių palikuonys, kiekvieną rytą. Tai tikrai nervino. Esi arba komunistas, arba tikintis. Ir viena, ir antra retai įmanoma.
Mano bendramoksliai manė taip pat, bet nė vienas nedrįso net cyptelėti, nes nežinojo, kuris iš mūsų yra budintis šnipas. Draugės Veis seminare sėdėjo gudriausios Budapešto galvos ir kaip dresuotos papūgos atsakinėjo į suktus draugės Veis klausimus.
– Sakykite, mieli draugai, tačiau visiškai atvirai, ar jus kas nors verčia pas mane mokytis ideologinių dalykų?
– Tikrai ne, drauge Veis, – atsakydavome mes choru. – Kam galėtų ateiti į galvą tokia mintis?
Vis dėlto mums buvo nejuokinga. Kartą draugė Veis pamokos pabaigoje paklausė, kiek dabar valandų. Vienas iš mūsų, pagyvenęs karikatūristas, nebeištvėrė ir labai mandagiai atsakė:
– Draugas Leninas sako, kad aštuonios trisdešimt.
Draugė Veis padėkojo, kažką užsirašė ir nusistatė laikrodį. Po savaitės tas pagyvenęs karikatūristas dingo, buvo išvežtas perauklėjimui į atokų kolūkį…
Ne, mes jau kadai nesijuokėme. Niekas nesijuokė. Viena kaimynė, įtarta socialdemokratiniais nukrypimais, buvo vidury nakties paimta iš namų. Po dviejų mėnesių šeima gavo paketą be atgalinio adreso. Jame rado kruvinus jos marškinius. Padėtis tapo pernelyg rimta. Kankinimų kameroje juokams vietos nėra.
Sėdėdamas seminare ir stropiai sekdamas draugės Veis lūpų judesius turėjau daug laiko apmąstymams. Ir ilgainiui priėjau prie išvados, kad aš kiekvieną mielą dieną vien tiktai kalu didžiausius melus ir juos skleidžiu. Supratau, kad esu tapęs etatiniu paklusniausio pasaulyje marionečių teatro nariu.
Mūsiškiame teatre draugė Veis aiškino mums geležinius komunistinio mokymo principus, pavyzdžiui, kad dialektinis mąstymas reikalauja šalto visų įmanomų politinių sąsajų įvertinimo. Kinijos valstietis nebus išlaisvintas, tvirtino ji, kol nebus galutinai išnaikinti Rumunijos naftos spekuliantai. Dėl suprantamų priežasčių aš nutylėjau, kad jaučiuosi greičiau Rumunijos naftos spekuliantu negu Kinijos valstiečiu…
Pasibaigus pirmiesiems mano socialistinio-lenininio-marksistinio mokymo metams konstatavau, kad besąlygiškai nebepritariu liaudies režimui.
– Draugas Kišonai, – tariau sau, kai nieko šalimais nebuvo, – šis režimas ne išlaisvino žmogų nuo visų bėdų, o jas įtvirtino.
Ir ne mylėjau Didįjį Brolį, o neapkenčiau kaip ir visi kiti. Vis prisimindavau tą savaitės kroniką ir tėviškus Stalino bučinius mažoms lolitoms per aną nepamirštamą Gegužės Pirmosios šventę. Ir tariau sau: „Kiekvienas, pamatęs jautrų žmogų su uniforma, apsuptą sužavėtų mielų mergyčių, privalo kiek įmanoma greičiau padaryti tam žmogui galą, kol jis nepadarė galo mums.“
Šios mintys, aišku, buvo grynai teorinio pobūdžio. Tikrovėje aš stovėjau vienoje gretoje su savo kolegomis ir, kaip pridera, vienbalsiai giedojau psalmę mūsų tėvui Maskvoje. Savo neviltį ir nusivylimą galėjau reikšti vieninteliu rašytojui prieinamu būdu: rašydamas tyliomis naktimis. Tarp prieš kolonializmą nukreiptų straipsnių redakcijai rašiau vaizdelius apie stalininę tikrovę, kurie, deja, nebuvo nei labai šmaikštūs, nei sarkastiški. Tiktai pernelyg tikroviški. Ir tai vis dėlto jau šis tas.
Versta iš: Ephraim Kishon. Undank ist der Welten Lohn. Berlin: Langen Müller Verlag, 1990
Leïla Slimani. Lopšinė
2017 m. Nr. 3
Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė
Leïla Slimani (g. 1981) – iš Maroko kilusi prancūzų rašytoja, kuriai 2016 m. už antrąjį romaną „Lopšinė“ skirta Goncourt’ų premija. L. Slimani yra penktoji moteris, per pastaruosius dvidešimt metų gavusi šią premiją, o per visą premijos gyvavimo laikotarpį nuo 1903 m. – tik dvyliktoji. Jau pirmasis rašytojos romanas „Žmogėdros sode“ (2014) patraukė ir literatūros kritikų, ir skaitytojų dėmesį. Premijuotasis romanas „Lopšinė“ 2016-ųjų pabaigoje Prancūzijoje buvo pasiekęs 80 tūkst. egzempliorių tiražą, o paskelbus apie premiją tapo viena perkamiausių knygų šalyje. Kūrinys grindžiamas konkrečiu kriminalinės kronikos faktu: 2012 m. Niujorke auklė iš Dominikos Respublikos nužudė prižiūrimus vaikus. Rašytoja labai subtiliai piešia augančią įtampą tarp tėvų ir auklės, jausmų mišinį, kurį sudaro ir prieraišumas, ir pavydas, ir neapykanta, o drauge atskleidžia šiuolaikinės visuomenės prieštaravimus: ar galima vienu metu dirbti ir auginti vaikus?
Romano fragmentas
Emiliui
Panelė Vezi atvyko iš užsienio prižiūrėti kelių vienos damos vaikų <…>. Dama pareiškė, kad panelė Vezi niekam tikusi, ji nevalyva ir nerodo uolumo. Jai nė karto nešovė į galvą, kad panelė Vezi turėjo gyventi savo gyvenimą, kankintis dėl savo reikalų ir kad tie reikalai panelei Vezi buvo visų svarbiausi.
Rudyard Kipling
Paprasti pasakojimai iš kalvų
„Ar jūs suprantate, pone, ar jūs suprantate, ką reiškia nebeturėti kur nueiti?“ Marmeladovo išvakarėse užduotas klausimas staiga išplaukė jo atmintyje. „Juk reikia, kad kiekvienas žmogus turėtų kur nueiti.“
Fiodoras Dostojevskis
Nusikaltimas ir bausmė
Vaikelis nebegyvas. Pakako kelių sekundžių. Gydytojas užtikrino, kad skausmo jis nejautė. Jį paguldė į pilką užvalkalą ir užtraukė virš išnarinto, tarp žaislų plūduriavusio kūno užtrauktuką. Mažylė buvo dar gyva, kai atvyko pagalba. Ji aiškiai priešinosi kaip laukinis žvėriukas. Buvo rasti kovos pėdsakai, odos atplaišėlės po minkštais nagais. Greitosios pagalbos mašinoje, vežama į ligoninę, negulėjo ramiai, ją krėtė traukuliai. Plačiai išplėtusi akis ji, regis, gaudė orą. Jos gerklė buvo pilna kraujo. Plaučiai pradurti, o galva smarkiai trenkėsi į mėlynąją komodą.
Nusikaltimo vietą nufotografavo. Policija nuėmė pirštų atspaudus ir išmatavo vonios bei vaikų kambario plotą. Kilimas ant grindų buvo prisigėręs kraujo. Vystymo staliukas – nuvirtęs. Žaislus išnešė perregimuose maišuose ir užantspaudavo. Net mėlynoji komoda bus panaudota teismo procese.
Motiną ištiko šokas. Tą sakė gaisrininkai, tą pakartojo policininkai, apie tai rašė žurnalistai. Įėjusi į kambarį, kur gulėjo jos vaikai, ji suriko iš pačių savo esybės gelmių, sustaugė kaip vilkė. Nuo to staugsmo suvirpėjo sienos. Naktis nusileido ant tos gegužės dienos. Ji apsivėmė, ir policija rado ją tokią, suteptais drabužiais, tupinčią tame kambaryje, žagsinčią kaip beprotė. Ji staugė taip, kad, rodės, plyš plaučiai. Greitosios pagalbos sanitaras nežymiai linktelėjo galva, ir jie pakėlė ją, nors ji ir priešinosi, spardėsi. Atsargiai ją pastatė ant kojų ir jauna greitosios pagalbos internė sugirdė jai raminamųjų. Tai buvo pirmas jos praktikos mėnuo.
Tą kitą irgi reikėjo gelbėti. Taip pat profesionaliai, laikantis tokio pat objektyvumo. Jai nepavyko nusižudyti. Jai pavyko tik nužudyti. Ji persipjovė abudu riešus ir susivarė į gerklę peilį. Tada prarado sąmonę prie lovelės su skersiniais. Ją atvertė ant nugaros, patikrino pulsą ir kraujo spaudimą. Paguldė ant neštuvų, ir jaunoji praktikantė laikė prispaudusi prie jos kaklo ranką.
Pastato apačioje susirinko kaimynai. Daugiausia moterys. Netrukus reikės eiti parsivesti vaikų iš mokyklos. Jos žvelgė į greitosios pagalbos mašiną ašarų pilnomis akimis. Jos verkia ir nori žinoti. Jos stiebiasi ant pirštų galiukų. Stengiasi pamatyti, kas vyksta už policininkų kordono, greitosios pagalbos mašinoje, kuri pajuda iš vietos griaudžiant visoms sirenoms. Jos šnabžda į ausį ką sužinojusios. Gandas jau sklinda. Vaikus ištiko nelaimė.
Tai gražus pastatas Otvilio gatvėje dešimtojoje apygardoje. Pastatas, kur kaimynai, net vieni kitų nepažįstantys, šiltai sveikinasi. Masė šeimos butas – šeštame aukšte. Tai pats mažiausias to namo butas. Kai jiedviem gimė antras vaikas, Polis ir Miriam pastatė pertvarą per svetainės vidurį. Jie miega nedideliame kambarėlyje tarp virtuvės ir lango, išeinančio į gatvę. Miriam mėgsta kiniškus baldus ir berberų kilimus. Ant sienų ji sukabino japoniškus estampus.
Šiandien ji grįžta namo anksčiau. Sutrumpino susirinkimą ir nukėlė rytdienai bylos nagrinėjimą. Sėdėdama ant atlenkiamos kėdės septintos linijos metro vagone tarėsi padarysianti vaikams staigmeną. Netoli namų užsuko į kepyklėlę. Nupirko vieną bagetę, desertą vaikams ir apelsininį pyragaitį auklei. Ši juos mėgsta labiausiai.
Ketino nuvesti vaikus į karuselę. Visi kartu nueis apsipirkti vakarienei. Mila, aišku, prašys nupirkti jai žaislą, Adanas čiulps vežimėlyje duonos kriaukšlį.
Adanas jau nebegyvas. Mila irgi neišgyvens.
*
„Jokių nelegalių imigrantų, sutarėm? Jei tai namų tvarkytoja ar dailininkas, man nesvarbu. Tie žmonės turi dirbti, bet mažų vaikų priežiūrai tai per daug pavojinga. Nenoriu žmogaus, kuris bijos iškviesti policiją arba prireikus kreiptis į ligoninę. O dėl viso kito – kad nebūtų per sena, kad nedengtų veido ir nerūkytų. Svarbiausia – kad būtų gyva ir nevaržoma laiko. Tegu dirba, kad mudu galėtume dirbti.“
Polis viską paruošė. Sudarė klausimų sąrašą ir numatė pokalbiams po pusę valandos. Visą šeštadienio popietę jiedu paskyrė surasti savo vaikų auklei.
Prieš kelias dienas, kai Miriam tarėsi dėl tų paieškų su savo drauge Ema, ši pasiskundė moterimi, kuri prižiūri jos berniukus. „Auklė čia turi du savo sūnus, todėl negali pasilikti ilgiau ar prireikus ateiti pabūti su vaikais. Tai iš tiesų nepatogu. Pagalvok, kai tau reikės susitikinėti su žmonėmis. Jei ji turi vaikų, geriau, kad jie būtų kur nors kaime.“ Miriam padėkojo už patarimą. Nors iš tikrųjų Emos samprotavimai ją sutrikdė. Jeigu koks nors darbdavys būtų taip pakalbėjęs apie ją ar kokią kitą draugę, jos būtų pradėjusios šaukti apie diskriminaciją. Mintis atmesti moterį dėl to, kad ši turi vaikų, jai atrodė baisi. Verčiau neaptarinės to su Poliu. Jos vyras toks pat kaip Ema. Pragma-tikas, kuriam visų svarbiausia jo šeima ir jo karjera.
Šįryt jie visi keturi išėjo apsipirkti. Mila – ant Polio pečių, o Adanas užmigęs vežimėlyje. Nupirko gėlių ir dabar tvarko butą. Nori gražiai pasirodyti prieš viena po kitos atvyksiančias aukles. Surenka visas knygas ir žurnalus, kurie mėtosi ant grindų, po jų lova ir netgi vonioje. Polis paprašo Milos, kad sudėtų savo žaislus į dideles plastikines dėžes. Mažylė verkšlendama atsisako, ir galiausiai jis pats sukrauna juos prie sienos. Jie lanksto vaikų drabužius, keičia lovos baltinius. Valo kambarius, išmeta nereikalingus daiktus, įnirtingai stengiasi išvėdinti butą, kuriame dūsta. Jie nori, kad auklės matytų, jog jie padorūs žmonės, rimti ir tvarkingi, besistengiantys duoti savo vaikams tai, kas visų geriausia. Kad jos suprastų, jog jie – šeimininkai.
Mila ir Adanas miega pogulio. Miriam ir Polis sėdi ant savo lovos krašto. Susirūpinę ir sutrikę. Jie niekada nebuvo niekam patikėję savo vaikų. Miriam jau buvo prie savo teisės studijų galo, kai ėmė lauktis Milos. Diplomą gavo dvi savaitės prieš gimdymą. Polis vis daugino stažuotes, kupinas optimizmo, kuris sužavėjo Miriam, kai ji su juo susipažino. Jis buvo tikras galėsiąs dirbti už du. Tikras, kad padarys karjerą muzikos gamyboje, nepaisant krizės ir biudžeto suvaržymų.
Mila buvo gležnas, jautrus, be perstojo verkiantis vaikas. Ji nestambėjo, atsisakydavo motinos krūties ir tėvo paruoštų buteliukų su žinduku. Palinkusi virš lopšio, Miriam visiškai pamiršdavo išorinį pasaulį. Ji norėdavo tik vieno – kad ta silpna, rėksminga mergytė prarytų kelis gramus maisto. Taip net nepastebėjo, kad mėnesiai bėgte bėga. Ji ir Polis niekada nesiskirdavo su Mila. Jie dėjosi nepastebį, kad jų draugus tai erzina ir kad jiems už nugaros šie kartoja, jog kūdikiui ne vieta bare ar ant suolo restorane. Bet Miriam nenorėjo nieko girdėti apie ateinančią auklę. Ji pati sugeba tenkinti savo dukters reikmes.
Mila buvo vos pusantrų metų, kai Miriam vėl pastojo. Ji visada tvirtindavo, kad tai išėjo netyčia. „Piliulė niekada negarantuoja šimtu procentų“, – sakydavo juokdamasi savo draugėms. O iš tiesų ji iš anksto apgalvojo tą nėštumą. Adanas buvo dingstis nepalikti jaukaus namų židinio. Polis nepareiškė jokio nenoro. Jis buvo ką tik nusamdytas kaip garso asistentas vienos garsios studijos, kur praleisdavo dienas ir naktis, toks menininkų įnorių ir jų darbotvarkės įkaitas. Jo žmona, regis, pražydo toje gyvuliškoje motinystėje. Gyvenimas kokone, toli nuo pasaulio ir kitų žmonių, saugojo juos nuo visko.
O paskui laikas ėmė prailgti, tobula šeiminė mechanika ėmė strigti. Polio tėvai, įpratę padėti, kai gimė mažylė, vis daugiau laiko leido savo kaimo sodyboje, kur griebėsi rimto remonto. Vos mėnesį prieš Miriam gimdymą jie išvyko į trijų savaičių kelionę po Aziją ir tik paskutinę akimirką įspėjo apie tai Polį. Jis įsižeidė ir pasiskundė Miriam dėl savo tėvų egoizmo ir lengvabūdiškumo. Bet Miriam pajuto palengvėjimą. Ji negalėdavo pakęsti, kai Silvi maišydavosi jai po kojomis. Ji šypsodamasi klausydavosi anytos patarimų. Prikąsdavo liežuvį pamačiusi, kaip ši knisasi šaldytuve ir kritikuoja ten esantį maistą. Silvi pirkdavo tik ekologiškas salotas. Ji išvirdavo Milai valgyti, bet virtuvę palikdavo nežmoniškai apverstą. Jiedvi su Miriam niekada dėl nieko nesutardavo, ir bute įsivyraudavo tirštas, pulsuojantis nerimas, kiekvieną sekundę gresiantis išsilieti į muštynes. „Leisk savo tėvams gyventi. Jie teisūs, kad tuo naudojasi dabar, kai yra laisvi“, – galiausiai pareiškė Poliui Miriam.
Ji neįvertino didžiulio jos laukiančio krūvio. Su dviem vaikais viskas darėsi kur kas sudėtingiau: eiti apsipirkti, juos išmaudyti, lankytis pas gydytojus, tvarkytis namuose. Sąskaitos kaupėsi. Miriam niuko. Ji pradėjo nekęsti pasivaikščiojimų parke. Žiemos dienos jai atrodė stačiai nesibaigiančios. Milos aikštys pasidarė nebepakenčiamos, Miriam buvo abejinga pirmiesiems Adano čiauškesiams. Sulig kiekviena diena jai vis didėjo poreikis vaikščioti vienai, o gatvėje užeidavo noras užstaugti kaip beprotei. „Jie ryja mane gyvą“, – kartais sakydavo pati sau.
Ji pavydėjo savo vyrui. Vakarais karštligiškai laukdavo, kada jis pravers duris. Kiaurą valandą skųsdavosi vaikų šauksmais, mažu butu, laisvalaikio pramogų stoka. Kai leisdavo jam prabilti ir jis imdavo pasakoti apie nepaprastus vienos hiphopo grupės įrašų seansus, ji iškošdavo: „Tau pasisekė.“ Jis atšaudavo: „Ne, pasisekė tau. Aš taip norėčiau matyti, kaip jie auga.“ Laimėtojo tame žaidime nebūdavo.
Naktimis Polis miegodavo jos pašonėje kietu kiaurą diena plušusio ir nusipelniusio gero poilsio vyro miegu. Ji leidosi graužiama pagiežos ir apgailestavimų. Prisimindavo, kiek pastangų padėjo, kad užbaigtų mokslus, nors stigo pinigų ir tėvų pagalbos, tą džiaugsmą, kurį pajuto, kai buvo priimta į advokatų kolegiją, kaip pirmą kartą apsivilko advokatės mantiją ir Polis ją nufotografavo priešais jų namo duris, tokią išdidžią ir besišypsančią.
Ištisus mėnesius ji dėjosi pakenčianti tokią padėtį. Net Poliui nesugebėjo pasakyti, kaip jai gėda. Kaip ji tiesiog mirė dėl to, kad negalėjo papasakoti nieko kito, kaip tik apie vaikų išdaigas ir prekybos centruose nugirstus nepažįstamųjų pokalbius. Ji ėmė atsisakinėti visų kvietimų į vakarienes, nebepriimdavo draugų kvietimų į svečius. Labiausiai vengė moterų: jos sugebėdavo pasirodyti tokios žiaurios. Jai norėdavosi pasmaugti tas, kurios dėjosi ja besižavinčios ar, dar blogiau, jai pavydinčios. Ji negalėdavo klausytis, kaip jos skundžiasi savo darbu ir tuo, kad per mažai mato savo vaikus. O užvis labiausiai bijojo nepažįstamųjų. Tų, kurie nekaltai paklausdavo, kur ji dirba, ir nusisukdavo išgirdę, kad ji apsiriboja šeimos židiniu.
Vieną dieną, apsipirkdama Sen-Deni bulvaro „Monoprix“ parduotuvėje, pastebėjo, kad, pati to nenorėdama, nukniaukė vežimėlyje pamirštas vaikiškas puskojines. Ji stovėjo vos už kelių žingsnių nuo namų ir galėjo grįžti ir jas grąžinti, bet negrįžo. Poliui to nepasakojo. Tai buvo visiškai nereikšminga, ir vis dėlto ji niekaip negalėjo to pamiršti. Nuo tada ji kiekvieną kartą, kai tik apsilankydavo „Monoprix“, paslėpdavo sūnaus vežimėlyje šampūną ar kremą, ar lūpų dažą, kuriuo niekada nesinaudojo. Ji labai gerai žinojo: jeigu ją sulaikys, jai pakaks suvaidinti pervargusią nuo rūpesčių motiną, ir jos sąžiningumu niekas nesuabejos. Tos keistos vagystės įvarydavo ją į transą. Ji juokdavosi pati viena gatvėje, įsivaizduodama, kad pasišaipė iš viso pasaulio.
Kai netyčia susitiko Paskalį, palaikė tai ženklu. Senas jos kurso draugas iš teisės fakulteto atpažino ją ne iš karto: ji vilkėjo pernelyg plačiomis kelnėmis, buvo apsiavusi palaikius batus ir suėmusi nešvarius plaukus kaip šinjoną. Stovėjo priešais karuselę, iš kurios Mila nenorėjo išlipti. „Paskutinis kartas“, kartodavo ji kiekvienąsyk, kai duktė, įsikibusi į arkliuką, prasisukdavo pro ją mojuodama jai ranka. Miriam pakėlė akis: Paskalis jai šypsojosi, išskėtęs rankas, taip reikšdamas džiaugsmą ir nuostabą. Ji atsakė jam šypsena, įsikibusi rankomis į vežimėlį. Paskalis turėjo nedaug laiko, bet, laimei, jo pasimatymo vieta buvo už kelių žingsnių nuo Miriam namų.
– Man šiaip ar taip reikės grįžti. Eime kartu? – pasiūlė.
Miriam užsipuolė Milą, ta pradėjo spiegti. Atsisakė eiti, ir Miriam atkakliai šypsojosi, kad atrodytų, jog valdo situaciją. Nesiliovė galvojusi apie seną megztinį, kurį buvo apsivilkusi po paltu ir kurio nubrizgusią apykaklę Paskalis tikriausiai pastebėjo. Ji įnirtingai trynė ranka smilkinius, sakytum, to pakaktų suglotninti jos sausiems susitaršiusiems plaukams. Paskalis, rodės, į nieką neatkreipė dėmesio. Jis pasakojo jai apie biurą, kurį atidarė su dviem savo laidos bičiuliais, apie sunkumus ir džiaugsmus imantis iniciatyvos. Ji gerte gėrė jo žodžius. Mila vis jį nutraukdavo, ir Miriam būtų atidavusi viską, kad tik ją nutildytų. Nenuleisdama akių nuo Paskalio, ji kniausėsi kišenėse, rankinėje, ieškodama čiulpinuko, saldainio, bet ko, kad tik užčiauptų burną dukrai.
Paskalis vos tepažvelgė į vaikus. Nepaklausė jos, kuo jie vardu. Net Adanas, užmigęs vežimėlyje, nurimusiu žavingu veideliu, regis, jo nesuminkštino ir nesujaudino.
– Štai čia, – Paskalis pabučiavo ją į skruostą. Ir pasakė: – Buvo labai malonu vėl tave pamatyti, – ir įžengė į pastatą, sunkios mėlynos jo durys taip trinktelėjo, kad Miriam pašoko. Pradėjo tyliai melstis. Čia, gatvėje, ji buvo taip apimta nevilties, kad galėjo atsisėsti ant žemės ir verkti. Ji norėtų įsikibti Paskaliui į koją, maldauti, kad pasiimtų ir ją, suteiktų jai šansą. Grįžusi namo pasijuto visiškai prislėgta. Žiūrėjo į Milą, kuri ramiai žaidė. Išmaudė kūdikį ir tarė sau, kad šita laimė, šita paprasta, nebyli, šita kalėjimo laimė per menka jai paguosti. Paskalis, aišku, iš jos pasijuokė. Ko gero, net pasikvietė senus kurso draugus ir jiems papasakojo, kaip apgailėtinai gyvena Miriam, kuri „į nieką nebepanaši“ ir „nepadarė karjeros, kurios iš jos visi tikėjosi“.
Įsivaizduojami pokalbiai kiaurą naktį graužė jos sąmonę. Kitą rytą, vos išėjusi iš dušo, ji išgirdo gautos mobiliojo telefono žinutės signalą. „Nežinau, ar ketini vėl imtis teisės. Jei tave tai domina, galėtume pasišnekėti.“ Ji ėmė šokinėti iš džiaugsmo ir pabučiavo Milą, kuri paklausė:
– Kas yra, mamyte? Kodėl tu juokiesi?
Vėliau Miriam svarstė, ar Paskalis pastebėjo jos neviltį, ar tiesiog pamanė, kad jam pasisekė netikėtai sutikti Miriam Šarfa, pačią rimčiausią studentę iš visų jo pažinotų. Gal pagalvojo, kad jam nuskilo, jog gali įdarbinti tokią moterį kaip ji, grąžinti ją į teismo salių kelią.
Miriam pasikalbėjo apie tai su Poliu, ir jo reakcija ją nuvylė. Jis gūžtelėjo pečiais. „Aš nežinojau, kad tu nori dirbti.“ Tai ją siaubingai supykdė, labiau, negu derėjo. Netrukus pokalbis tapo gaižus. Ji apkaltino jį egoizmu, jis apibūdino jos elgesį kaip nenuoseklų.
– Tu eisi dirbti, gerai, bet kaip bus su vaikais? – jis šaipėsi, pajuokdamas jos siekius ir dar labiau sustiprindamas įspūdį, kad ji – visiškai uždaryta tarp šito buto sienų.
Nusiraminę jie kantriai išnagrinėjo visas galimybes. Buvo jau sausio pabaiga: nevertėjo nė mėginti tikėtis surasti vietą lopšelyje. Jie neturėjo pažinčių merijoje. Ir jeigu ji vėl pradės dirbti, jie pateks į pačią blogiausią šeimos pajamų kategoriją: pernelyg turtingi, kad skubiai gautų pagalbą, ir pernelyg bėdžiai, kad auklės samdymas neatsilieptų jų padėčiai. Galiausiai jie griebėsi pastarojo sprendimo Poliui pareiškus:
– Jei skaitysime papildomas valandas, auklės ir tavo uždarbiai bus daugmaž vienodi. Bet jeigu tu manai, kad šitaip išsiskleisi…
Jai tas pokalbis sukėlė kartėlį. Ji supyko dėl jo ant Polio.
Miriam norėjo viską daryti taip, kaip reikia. Kad nusiramintų, apsilankė ką tik jų kvartale atsidariusioje agentūroje. Nedidukas kukliai apstatytas biuras, kurį laikė dvi jaunos kokių trisdešimties metų moterys. Vitrina, nudažyta šviesiai mėlynai, buvo papuošta auksinėmis žvaigždėmis ir mažyčiais vienkupriais kupranugariais. Miriam paskambino. Savininkė iš aukšto nužvelgė ją per stiklą. Lėtai atsistojo ir iškišo galvą pro duris:
– Taip?
– Labą dieną.
– Atėjote užsirašyti? Mums reikia visos bylos. Gyvenimo aprašymo ir jūsų ankstesnių darbdavių atsiliepimų su parašais.
– Ne, aš visai ne dėl to. Aš atėjau dėl savo vaikų. Aš ieškau auklės.
Moters veidas tuoj pat pasikeitė. Ji atrodė patenkinta sulaukusi klientės ir susigėdusi dėl savo paniekos. Ir kaipgi ji galėjo pamanyti, kad šita pavargusi moteris tankiais garbanotais plaukais yra motina tos gražios mergytės, kuri verkšleno ant šaligatvio?
Administratorė atvertė didelį katalogą, ir Miriam palinko virš jo.
– Prašom atsisėsti, – jai pasiūlė. Prieš Miriam akis praplaukė dešimtys moterų nuotraukų, daugiausia afrikiečių arba filipiniečių. Milai buvo smagu į jas žiūrėti. Ji pasakė: „Šita labai negraži, ar ne?“ Motina subarė ją ir apsunkusia širdimi grįžo prie neryškių ar prastai iškadruotų portretų, kuriuose nė viena moteris nesišypsojo.
Administratorė jai buvo atgrasi. Tokia veidmainė, apskritas raudonas veidas, aplink kaklą apsuktas nutriušęs šalikas. Jos rasizmas akivaizdus nuo pat pirmos akimirkos. Viskas tik skatino norą iš ten bėgti. Miriam paspaudė jai ranką. Pažadėjo pasitarti su vyru, ir nebegrįžo. Vietoj to pati pakabino po mažą skelbimą kvartalo parduotuvėse. Draugės patarta užtvindė interneto svetaines skelbimais su prierašu SKUBU. Po savaitės jie susilaukė šešių skambučių.
Tos auklės ji laukia kaip Išganytojo. Nors ją baugina mintis palikti vaikus. Ji žino apie juos viską ir norėtų išsaugoti tas paslaptis. Ji žino jų skonius, jų įpročius. Iš karto nuspėja, kai vienas jų suserga arba nuliūsta. Miriam neišleido jų iš akių, įsitikinusi, kad niekas negalėtų apsaugoti jų taip gerai kaip ji.
Nuo pat jų gimimo ji bijo visko. Ypač bijo, kad jie nenumirtų. Ji niekad nekalba apie tai nei su draugais, nei su Poliu, bet yra tikra, kad juos visus lanko tokios pačios mintys. Ji neabejoja, kad ir jie, kaip ji, žiūrėdami į miegantį savo vaiką pagalvoja, kaip pasijustų, jeigu staiga tas kūnas virstu lavonu, jei tos užmerktos akys liktų užmerktos amžinai. Ji nieko negali padaryti. Siaubingi scenarijai jos galvoj keičia vienas kitą, ji stumia juos šalin purtydama galvą, berdama maldas, paliesdama medį ir Fatmos ranką, kurią paveldėjo iš motinos. Ji užkerta kelią lemčiai, ligai, nelaimingiems atsitikimams, iškrypėliškiems grobuonių apetitams. Naktį susapnuoja, kad sūnus ir dukra staiga prapuola abejingoje minioje. Ji šaukia: „Kur mano vaikai?“, o žmonės juokiasi. Jie mano, kad ji beprotė.
*
– Ji vėluoja. Bloga pradžia, – nekantrauja Polis. Jis eina prie durų ir žiūri pro akutę. Jau 14.15, o pirmosios kandidatės, filipinietės, vis dar nėra.
14.20 Žiži švelniai pabeldžia į duris. Miriam eina jai atidaryti. Ji iškart pastebi, kad tos moters labai mažos pėdos. Nors lauke šalta, ji avi medžiaginiais sportbačiais ir baltomis puskojinėmis su raukiniais. Jai jau koks penkiasdešimt, o pėdos visai kaip vaiko. Ji gana elegantiška, plaukai supinti į kasą, kuri nusileidžia per nugaros vidurį. Polis sausai mesteli, kad ji pavėlavo, ir, murmėdama atsiprašymus, Žiži nuleidžia galvą. Ji labai blogai kalba prancūziškai. Polis nedrąsiai pradeda kalbėti angliškai. Žiži pasakoja apie savo patirtį. Apie savo vaikus, kuriuos paliko tėviškėje, apie jauniausiąjį, kurio nematė dešimt metų. Jis nesamdys jos. Jis užduoda jai kelis klausimus tik dėl formos ir 14.30 ją palydi.
– Mes jums paskambinsim. Thank you.
Po jos ateina Grasė iš Dramblio Kaulo Kranto, šypsanti nelegalė. Karolina, storulė blondinė nešvariais plaukais, ji visą laiką vien tik skundėsi nugaros skausmais ir veninio kraujo apytakos bėdomis. Malika, neaiškaus amžiaus marokietė, pabrėžusi, kad dirba tą darbą jau dvidešimt metų ir labai myli vaikus. Miriam savo požiūrį išdėstė labai aiškiai. Ji nenori samdyti auklės iš Magribo. „Būtų labai gerai, – mėgina įtikinti Polis. – Ji kalbėtų su jais arabiškai, kadangi tu nenori to daryti.“ Bet Miriam atsisako kategoriškai. Ji bijo, kad tarp jųdviejų įsivyraus bežodis bendrininkavimas, familiarumas. Kad ji pradės sakyti jai pastabas arabiškai. Pasakoti apie savo gyvenimą ir netrukus prašyti begalės dalykų vardan jų bendros kalbos ir religijos. Jai visada kėlė įtarimą tai, ką ji vadina imigrantų solidarumu.
Paskui atėjo Luiza. Kai pasakoja apie tą pirmą susitikimą, Miriam mėgsta paaiškinti, kad tai buvo akivaizdu. Tarsi meilė iš pirmo žvilgsnio. Ji ypač pabrėžia tai, kaip elgėsi jos duktė. „Tai ji ją pasirinko“, – mėgsta patikslinti. Mila kaip tik nubudo iš pokaičio miego, pažadinta spigių brolio riksmų. Polis žengė prie kūdikio, lydimas besislepiančios jam tarp kojų mažylės. Luiza atsistojo. Miriam nupasakojo tą sceną vis dar žavėdamasi auklės pasitikėjimu savimi. Luiza švelniai perėmė Adaną iš tėvo rankų ir suvaidino nematanti Milos. „Kur dingo princesė? Rodos, mačiau princesę, bet ji pradingo.“ Mila pratrūko garsiai juoktis, o Luiza tęsė savo žaidimą, ieškodama tos paslaptingos princesės visose kertėse, po stalu, už sofos.
Jie uždavė jai kelis klausimus. Luiza pasakė, kad jos vyras miręs, kad duktė Stefani jau didelė – „beveik dvidešimtmetė, neįtikėtina“, – kad jos nevaržo laikas. Ji paduoda Poliui popieriaus lapą, kuriame surašytos ankstesnių jos darbdavių pavardės. Pasakoja apie Ruvjė šeimą, figūruojančią sąrašo viršuje. „Aš ilgai tarnavau pas juos. Ten irgi buvo du vaikai. Du berniukai.“ Polis ir Miriam liko visiškai pakerėti Luizos, jos švelnių bruožų, atviros šypsenos, nevirpančių lūpų. Rodos, jos niekas nesutrikdys. Jos žvilgsnis – žvilgsnis moters, kuri gali viską suprasti, viską atleisti. Jos veidas – kaip rami jūra, kurios bedugnių nuspėti negalėtų niekas.
Tą patį vakarą jie paskambina porai, kurios telefono numerį Luiza jiems paliko. Atsiliepia moteris, šaltokai. Išgirdus Luizos vardą jos tonas beregint pasikeičia. „Luiza? Kaip jums pasisekė, kad pasitaikė būtent ji. Mano berniukams ji buvo kaip antra motina. Mums tiesiog plyšo širdis, kai reikėjo skirtis. Jeigu jau norite žinoti, tuomet aš net galvojau pasigimdyti trečią vaiką, kad tik ji liktų.“
*
Luiza atveria savo buto langines. Dar tik truputis po penkių ryto ir žibintai lauke dar dega. Vyriškis eina gatve palei pat sienas, slėpdamasis nuo lietaus. Kiaurą naktį pylė kaip iš kibiro. Vėjas švilpavo vamzdžiuose ir įsigaudavo į jos sapnus. Sakytum, lietus šnioja horizontaliai, kad kaip reikiant ištalžytų namo fasadą ir langus. Luizai patinka žiūrėti pro langą. Tiesiai priešais jos butą, tarp dviejų niūrių namų, stovi nedidukas namas, apsuptas krūmais apžėlusio sodo. Vasaros pradžioje jame apsigyveno jauna pora, paryžiečiai, kurių vaikai vis supasi sūpuoklėse, o sekmadieniais tėvai pluša darže. Luiza svarsto, ko jie atsikėlė į šitą rajoną.
Nuo miego stygiaus ji virpa. Braižo lango kampą nagu. Nors ji įnirtingai ir valo langus dukart per savaitę, stiklai vis tiek atrodo jai apsiblausę, apdulkėję ir su juodomis driekanomis. Kartais jai norisi juos šveisti taip, kad šie sudužtų. Ji vis stipriau braižo langą smiliumi, ir nagas nulūžta. Pakelia pirštą prie lūpų ir kandžioja jį, stabdydama tekantį kraują.
Butas – vieno kambario, kuris atstoja Luizai ir miegamąjį, ir svetainę. Ji kiekvieną rytą rūpestingai suskliaudžia sofą-lovą ir užkloja ją juodu apdangalu. Valgo prie žemo staliuko, visada įjungusi televizorių. Prie sienos šliejasi uždaros kartoninės dėžės. Gal jose guli keli daiktai, kurie galėtų pagyvinti šitą bedvasį kambarį. Į dešinę nuo sofos – raudonplaukės paauglės nuotrauka žvilgančiuose rėmuose.
Ji atsargiai ištiesė ant sofos savo ilgą sijoną ir palaidinę. Paima į rankas minkštus batelius, kuriuos buvo pastačiusi ant grindų, – modelis, pirktas daugiau kaip prieš dešimt metų, – juos taip puikiai prižiūrėjo, kad atrodo dar nauji. Tai lakuoti bateliai, paprastučiai, kvadratine pakulne ir papuošti santūriu kaspinėliu. Ji atsisėda ir vieną pradeda valyti, pakabindama vatos tamponu veido valomojo kremo. Jos judesiai lėti ir tikslūs. Valo tūžmingai kruopščiai, visiškai užvaldyta tos užduoties. Vata jau purvina. Luiza prikiša batelį prie lempos, pastatytos ant apvalaus vienakojo staliuko. Kai lakas jai atrodo jau pakankamai blizgus, ji padeda batelį ir paima į rankas kitą.
Dar taip anksti, kad ji turi laiko susitvarkyti namų ruošos subjaurotus nagus. Apsuka smilių raišteliu ir nuo kitų nagų nuvalo rausvą laką, labai neryškų. Ji pirmą kartą, nepaisydama aukštos kainos, nusidažė plaukus kirpykloje. Susuko juos į kuodelį virš sprando. Ji pasidažo, ir mėlynas vokų tonas ją pasendina, ją, tokio trapaus, tokio smulkaus silueto, kad iš tolo neduotum jai daugiau nei dvidešimt. O jai daugiau nei dvigubai tiek.
Ji sukinėjasi kambaryje, kuris dar niekad neatrodė toks mažas, toks siauras. Atsisėda ir iškart atsistoja. Galėtų įjungti televizorių. Išgerti arbatos. Perskaityti kokį nors seną moterų žurnalą, kuriuos laiko prie lovos. Bet bijo, kad atsipalaiduos, leis laikui bėgti, neatsispirs prieš stingulį. Nubudusi ryte, ji pasijuto vėl trapi, pažeidžiama. Pakaktų menkiausios smulkmenos, užsimerkti vienai minutei, ir užmigs, atvyks į darbą pavėlavusi. Ji privalo įtempti protą, kad pavyktų sukaupti visą dėmesį į pirmąją darbo dieną.
Ji negali laukti namuose. Dar nėra nė šešių, labai anksti, bet ji skubiai žingsniuoja į priemiestinį RER metro. Nueiti iki Sen Mor de Fosė stoties jai trunka daugiau nei ketvirtį valandos. Vagone atsisėda priešais seną susigūžusį kiną, kuris miega atsirėmęs kakta į stiklą. Ji stebeilija į jo suvargusį veidą. Kiekvienoje stotyje vis nori jį pažadinti. Jai baisu, kad jis pasiklys, nuvažiuos per toli, atsimerks, pats vienas, galinėje stotyje ir bus priverstas važiuoti ta pačia kryptimi atgal. Tačiau ji nieko nesako. Protingiau nekalbėti su žmonėmis. Kartą viena jauna mergina, labai graži, vos neskėlė jai antausio. „Ko tu į mane spoksai, ką? Nagi sakyk, ko tu į mane spoksai?“ – šaukė.
Atvažiavusi į Obero stotį, Luiza išlipa į peroną. Žmonės jau pradeda plūsti, tokia moteris ją apstumdo, kai ji kopia laiptais į miesto metro platformas. Gerklę suveržia raguolio ir prideginto šokolado kvapas. Operos stotyje ji įsėda į septintos linijos traukinį ir išeina į miestą Puasonjer stotyje.
Ji atvažiavo beveik visa valanda anksčiau ir atsisėda „Rojaus“, nepatrauklios kavinės, terasoje, iš kurios gali stebėti įėjimą į pastatą. Žaidžia su šaukšteliu. Pavydžiai žiūri į vyriškį dešinėje, jis čiulpia cigaretę storalūpe patvirkusia burna. Ji norėtų ištraukti cigaretę jam iš rankų, įtraukti ilgą dūmą. Ilgiau tverti jau nebegali, sumoka už kavą ir įeina į tylų pastatą. Po penkiolikos minučių ji paskambins į duris, o kol kas atsisėda ant laipto tarp dviejų aukštų. Išgirsta triukšmą, vos spėja atsistoti, – tai Polis pasišokinėdamas leidžiasi laiptais žemyn. Jis užsivožęs rausvą šalmą, po pažastimi nešasi dviratį.
– Luiza? Jūs čia seniai? Kodėl neužėjote vidun?
– Nenorėjau trukdyti.
– Jūs netrukdote, atvirkščiai. Prašom, tai jūsų raktai, – taria traukdamas iš kišenės raktų ryšelį. – Eikit vidun ir jauskitės kaip namie.
*
– Mano auklė – fėja, – kartoja Miriam, pasakodama, kaip Luiza staiga įsiveržė į jų kasdienybę. Matyt, ji turi magiškų galių, kad šitaip pakeitė tą dusinantį, ankštą butą, padarė jį ramia, šviesia vieta. Luiza pastūmė tolyn sienas. Pagilino lentynas, padidino stalčius. Ji įleido į vidų šviesos.
Pirmąją dieną Miriam duoda jai kelis nurodymus. Parodo, kaip veikia įranga. Rodydama daiktus ar kokį drabužį pakartoja: „Su juo būkite atsargi. Jis man labai brangus.“ Pataria, kaip elgtis su Polio vinilo plokštelių kolekcija, prie kurios vaikams šiukštu negalima prisiliesti. Nekalbi, paklusni Luiza su viskuo sutinka. Kiekvieną kambarį ji apžiūri su ryžtu generolo, stovinčio prieš žemes, kurias turės užkariauti.
Per kelias savaites po to, kai čia atvyko, Luiza paverčia tą netvarkingą butą tobulu miesčionišku interjeru. Pasitelkia savo pasenusias manieras, savo tobulybės pomėgį. Miriam ir Polis negali tuo atsidžiaugti. Ji įsiuva trūkstamas sagas švarkuose, kurių šie nebevilki daug mėnesių, nes tingi susirasti adatą. Ji persiuva sijonų ir kelnių palankas. Ji suado Milos drabužius, kuriuos Miriam ketino be gailesčio išmesti. Luiza išskalbia pageltusias nuo tabako ir dulkių užuolaidas. Ji keičia patalynę kartą per savaitę. Polis ir Miriam tuo džiaugiasi. Šypsodamasis Polis sako jai, kad yra panaši į Merę Popins. Jis nėra tikras, kad ji suprato komplimentą.
Naktį, gulėdami patogiai švarioje patalynėje, jie juokiasi, netikėdami, kad tas naujas gyvenimas – jų gyvenimas. Jiems atrodo, kad jie surado retą perlą, kad jie palaiminti. Žinoma, Luizos alga slegia šeimos biudžetą, bet Polis tuo nebesiskundžia. Po kelių savaičių Luizos buvimas šalia tapo būtinas.
Vakare, grįžusi namo, Miriam randa vakarienę jau paruoštą. Vaikai ramūs ir sušukuoti. Luiza kursto ir tenkina idealios šeimos fantazmus, kuriuos puoselėti Miriam gėdijasi. Ji išmoko Milą būti tvarkingą, ir nustebusių tėvų akyse mažylė pakabiną paltą ant drabužių kablio.
Nereikalingi daiktai išnyko. Atsiradus Luizai niekas nebesikaupia: nei nešvarūs indai, nei drabužiai, nei vokai, pamiršti atplėšti ir atsidūrę po senu iliustruotu žurnalu. Niekas nepūva ir niekas nepasensta. Luiza skiria dėmesio viskam. Ji skrupulinga. Ji viską užrašo į mažą užrašų knygelę gėlėtu viršeliu. Šokių būrelio tvarkaraštį, pamokų pabaigos laiką, apsilankymus pas pediatrą. Ji persirašo vaikų vartojamų vaistų pavadinimus, ledų, kuriuos nuperka karuselėje, kainą, ir žodis žodin užrašo sakinį, kurį jai pasakė Milos mokytoja.
Po kelių savaičių ji drąsiai keičia daiktų vietas. Visai ištuština lentynas, pakabina tarp paltų levandos maišelius. Surenka gėlių puokštes. Ji būna nuoširdžiai patenkinta, kad kol Adanas miega, o Mila dar mokykloje, gali atsisėsti ir apmąstyti, ką nuveiks toliau. Tylus butas – jau visas po jos jungu, it priešas, paprašęs jo pasigailėti.
Bet pačius didžiausius stebuklus ji daro virtuvėje. Miriam jai prisipažino, jog nemoka ir nemėgsta gaminti valgio. Auklė sutaiso patiekalus, kurie Poliui atrodo nepaprasti, o vaikai juos stačiai praryja be žodžių ir niekada nereikia prašyti, kad nieko nepaliktų lėkštėje. Miriam ir Polis vėl pradėjo kviestis į svečius draugus, kurie vaišinasi Luizos vyne ir grietinėlėje troškinta veršiena, su daržovėmis troškinta jautiena, kiaulienos kulnine su šalavijais ir traškiomis daržovėmis. Jie sveikina Miriam, apiberia ją komplimentais, bet ji visuomet prisipažįsta: „Visa tai pagaminta mano auklės.“
*
Kai Mila būna mokykloje, Luiza prisiriša Adaną prie savęs didžiule skraiste. Jai patinka jausti putlias vaiko šlaunis ant savo pilvo, ant kaklo tekančias seiles, kai šis užmiega. Ji kiaurą dieną dainuoja tam kūdikiui, skatindama jo tingumą. Masažuoja jį, didžiuojasi jo riebalų klostelėmis, rausvais ir išsipūtusiais skruostais. Iš ryto vaikas sutinka ją čiauškėdamas ir tiesdamas į ją storas rankutės. Per tas savaites, po to, kai ji atvyko, Adanas išmoksta vaikščioti. Jis, rėkdavęs kiauromis naktimis, išmiega ramiu miegu iki pat ryto.
Mila kur kas nuožmesnė. Ji – nedidukė, gležna, balerinos stoto mergaitė. Luiza susuka jai tokius kietus kuodelius, kad, tempiamos prie smilkinių, jos akys pasidaro įkypos. Tada ji tampa panaši į vieną iš tų plačiakakčių, tauraus, šalto žvilgsnio viduramžių herojų. Mila – įnoringas, varginantis vaikas. Į viską, kas jai nepatinka, atsako staugsmu. Ji griūna ant žemės vidury gatvės, trepsi kojomis, leidžiasi velkama per žemę, kad pažemintų Luizą. Kai auklė atsitupia ir mėgina su ja pasikalbėti, Mila nusisuka į kitą pusę. Ji balsu skaičiuoja drugelius ant apmušalų. Kai verkia, stebi save veidrodyje. Tas vaikas tiesiog apsėstas savo atvaizdo. Gatvėje jos akys visad įbestos į vitrinų langus. Ji ne kartą atsitrenkė į stulpą ar suklupo, užkliuvusi per išsiblaškymą už ko nors, kai žvelgdavo į savo atvaizdą.
Mila – gudri. Ji žino, kad minia būdrauja, ir kad Luiza gėdijasi gatvėje. Auklė nusileidžia greičiau, jiems esant tarp kitų žmonių. Luiza turi daryti lankstus, kad apeitų prospekto žaislų parduotuvę, priešais kurią Mila pradeda šaižiai klykti. Eidama į mokyklą Mila vos velka kojas. Ji nukniaukia avietę nuo daržovių pardavėjo prekystalio. Ji lipa ant vitrinų krašto, slepiasi pastatų arkose, paskui lekia kiek įkabina kojos. Luiza stengiasi vytis su vežimėliu jai iš paskos, šaukia mergaitę vardu, o ši sustoja tik pačiame šaligatvio gale. Kartais Mila gailisi taip pasielgusi. Sunerimsta, kad Luiza tokia išblyškusi ir dėl to, kad ją taip išgąsdino. Sugrįžta mylinti, meili ir laukia atleidimo. Įsikimba auklei į kojas. Verkia ir reikalauja švelnumo.
Pamažėle Luiza prisijaukina Milą. Diena iš dienos pasakoja jai istorijas, kurių personažai kartojasi. Našlaičiai, pasiklydusios mažos mergaitės, į nelaisvę patekusios princesės ir pilys, kurias apleidę palieka kraupūs žmogėdros. Luizos peizažus užplūsta keista fauna – paukščiai kreivais snapais, vienakojai lokiai ir ilgesingi vienaragiai. Mergaitė tyli. Ji nesitraukia nuo Luizos, sutelkia visą dėmesį, nekantrauja. Ji reikalauja, kad veikėjai grįžtų. Iš kurgi randasi tos istorijos? Jos plaukia iš Luizos nesiliaujančiu srautu, jai apie tai nė negalvojant, nepasitelkiant menkiausios nei atminties, nei vaizduotės pastangos. Tačiau iš kokio juodo ežero, iš kokio tankaus miško ji traukia tas žiaurias pasakas, kur gerieji, išgelbėję pasaulį, pabaigoje numiršta.
*
Miriam visada patiria nusivylimą išgirdusi, kaip atsidaro advokatų biuro, kuriame ji dirba, durys. 9.30 pradeda rinktis jos kolegos. Jie verdasi kavą, telefonai čirškia, grindys girgžda, ramybė baigėsi.
Miriam ateina į biurą prieš aštuonias. Visada pirmoji. Uždega tik savo mažą stalinę lempą. Po šviesos ratilu, toje olos tyloje ji gali susikaupti kaip kitados, būdama studentė. Viską pamiršusi su malonumu panyra į savo bylų nagrinėjimą. Kartais vaikšto po tamsų koridorių su dokumentu rankoje ir kalba pati su savimi. Gerdama kavą balkone surūko cigaretę.
Tądien, kai vėl pradėjo dirbti, Miriam nubudo vos prašvitus, kupina vaikiško jaudulio. Užsisegė naują sijoną, įsispyrė į aukštakulnius batelius, ir Luiza sušuko: „Jūs labai graži.“ Ties slenksčiu, laikydama ant rankų Adaną, auklė išstūmė šeimininkę lauk:
– Dėl mūsų nesirūpinkite, – pakartojo ji. – Čia viskas bus gerai.
Paskalis priėmė Miriam šiltai. Skyrė jai kabinetą, susisiekiantį su jo kabinetu per duris, kurias jie dažnai laikydavo praviras. Praėjus vos dviem trim savaitėm nuo jos darbo pradžios, Paskalis patikėjo jai užduotis, į kurias vyresni kolegos niekada neturėjo teisių. Po kelių mėnesių Miriam pati viena nagrinėja dešimties klientų atvejus. Paskalis skatina ją greičiau įgusti ir išskleisti savo galimybes, žinodamas, kad jos didžiulės. Ji niekad nepasako „ne“. Neatsisako jokios bylos, kurią jai pasiūlo, niekada nesiskundžia, kad vėlai baigia darbą. Paskalis dažnai kartoja: „Tu tobula.“ Ji kiaurus mėnesius kapstosi, užversta smulkių bylų krūva. Ji gina apgailėtinus perpardavinėtojus, nestabilios psichikos žmones, egzhibicionistą, negabius įsilaužėlius, pagautus už vairo alkoholikus. Ji nagrinėja didžiulių įsiskolinimų atvejus, sukčiavimus su banko kortelėmis, tapatybės užgrobimo bylas.
Paskalis ja pasikliauja, tikėdamasis naujų klientų, ir skatina ją skirti laiko teisinei pagalbai. Dukart per mėnesį ji eina į Bobinji teismą ir laukia koridoriuje iki devintos vakaro, įsmeigusi akis į laikrodį, į nejudantį iš vietos laiką. Kartais ji susierzina, šiurkščiai atsako iš vėžių išmuštiems klientams. Bet stengiasi kiek įmanydama, ir gauna viską, ką gali. Paskalis kartoja jai be perstojo: „Tu privalai mokėti savo bylą atmintinai.“ Ir ji stengiasi. Ji skaito protokolus dar kartą ir dar kartą, iki vėlios nakties. Ji pastebi menkiausią netobulumą, aptinka menkiausią procedūros klaidą. Ji griebiasi to su maniakišku įnirčiu, kuris galiausiai atsiperka. Seni klientai rekomenduoja ją draugams. Jos vardas paplinta tarp kalinių. Vienas jaunuolis, kurį ji išsuko nuo kalėjimo, pažada jai atsilyginti. „Tu išgelbėjai mane. Aš to nepamiršiu.“
Kartą vidury nakties ji buvo pakviesta dalyvauti sulaikyme. Vienas jos senas klientas buvo sulaikytas už santuokinį smurtą. Bet jis prisiekė jai, kad nesugebėtų suduoti moteriai. Ji apsirengė patamsyje, antrą valandą nakties, tyliai, ir palinko pabučiuoti Polio. Jis suniurnėjo ir pasivertė ant kito šono.
Vyras dažnai sako, kad ji dirba per daug, ir tai ją siutina. Jis užsigauna dėl tokios jos reakcijos, suvaidina perdėtai altruistišką. Apsimeta, kad jam rūpi jos sveikata, nerimauja, kad Paskalis ją išnaudoja. Ji stengiasi negalvoti apie vaikus, neleisti, kad užgraužtų sąžinė. Kartais jai pasirodo, kad visi susibaudė prieš ją. Anyta stengiasi įtikinti, jog „Mila dažnai serga todėl, kad jaučiasi vieniša“. Kolegos niekada nekviečia jos po darbo eiti su jais išgerti taurelės ir stebisi, kad ji praleidžia biure visus vakarus. „Tu neturi vaikų, ar ką?“ Galiausiai mokytoja išsikvietė ją vieną rytą pasikalbėti apie kvailą incidentą, įvykusį tarp Milos ir vienos klasės draugės. Kai Miriam atsiprašė kartą neatėjusi į paskutinius klasės tėvų susirinkimus ir pasiuntusi vietoj savęs Luizą, žilagalvė mokytoja plačiai išskėtė rankas: „Kad jūs žinotumėt! Tai amžiaus liga. Visi tie vargšai vaikai palikti patys sau, o tėvus tuo tarpu drasko jų ambicijos. Tai labai paprasta, jie visą laiką bėga. Žinote, ką tėvai dažniausiai sako savo vaikams? „Paskubėk gi!“ Ir, žinoma, viskas griūna ant mūsų pečių. Mes sumokame už jų baimes ir apleistumą.“
Miriam kilo pašėlęs noras pastatyti ją į vietą, bet ji nesugebėjo to padaryti. Ar kalta buvo maža kėdė, ant kurios ji nepatogiai sėdėjo dažais ir plastilinu tvoskiančioje klasėje? Aplinka, mokytojos balsas nenorom sugrąžino ją į vaikystę, į tą paklusnumo ir prievartos amžių. Miriam šyptelėjo. Ji kvailai padėkojo ir pažadėjo, kad Mila pasitaisys. Ji susilaikė ir nesviedė tai senai raganai į veidą savo neapykantos moterims, neskaitė jai moralų. Per daug bijojo, kad žilaplaukė ponia atkeršys už tai jos vaikui.
Paskalis, regis, supranta jos nirtulį, milžinišką pripažinimo alkį ir jos mastą atitinkančius iššūkius. Tarp jos ir Paskalio užsimezga kova, kuri abiem suteikia dviprasmiško malonumo. Jis ją stumteli, ji atsilaiko. Jis ją nualina, ji jo nenuvilia. Vieną vakarą jis pakviečia ją po darbo išgerti. „Tuoj bus šeši mėnesiai, kai tu pas mus, reikėtų atšvęsti, ar ne?“ Jie eina gatve tylėdami. Jis prilaiko jai bistro duris, o ji jam šypsosi. Jie atsisėda salės gale, ant apmuštų suolų. Paskalis užsako baltojo vyno butelį. Kalbasi apie einamąją bylą ir labai greitai pereina prie atsiminimų apie studijų metus. Kaip jų draugė Šarlotė surengė didelę šventę savo viloje aštuonioliktoje apygardoje. Kaip vargšę Seliną ištiko mirtinos baimės priepuolis per žodinį egzaminą. Miriam geria greitai, o Paskalis priverčia ją juoktis. Ji nenori grįžti namo. Ji norėtų neturėti nieko, ką reikia įspėti, nieko, kas jos laukia. Bet ji turi Polį. Ir vaikus.
Erotinė įtampa, lengva, dygi, degina jai gerklę ir krūtis. Ji perbėga liežuviu per lūpas. Ji kažko nori. Pirmą kartą po ilgos pertraukos ji jaučia nepagrįstą, lengvabūdišką, egoistišką geismą. Savo pačios geismą. Nors ji ir myli Polį, jos vyro kūnas – tarsi prikimštas prisiminimų. Kai jis į ją įeina, jisai įeina į jos motiniškas įsčias, į sunkias įsčias, kur taip dažnai rasdavo prieglobstį jo sperma. Į jos raukšlių, į jos bangų įsčias, kur jie pasistatė namus, kur skleidėsi tiek rūpesčių ir tiek džiaugsmų. Polis masažavo jos ištinusias violetines kojas. Jis matė, kaip kraujas liejosi ant paklodžių. Polis prilaikė jos plaukus ir kaktą, kai ji susirietusi vėmė. Jis girdėjo ją klykiant. Jis valė kempine jos veidą, padengtą angiomų, kai ji stanginosi. Jis ištraukė iš jos savo vaikus.
Ji visada atmesdavo mintį, kad vaikai galėtų kliudyti jos sėkmei, jos laisvei. Kaip inkaras, kuris traukia į dugną, kuris įmurdo skenduolio veidą į dumblą. Iš pradžių tai suvokusi ji paniro į gilų liūdesį. Tai atrodė neteisinga, siaubingai varė į neviltį. Ji suprato nebegalėsianti gyventi be jausmo, kad jai kažko trūksta, kad prastai atlieka tai, ką reikia, kad aukoja kitam dalį savo gyvenimo. Atsisakydama išsižadėti idealios motinystės svajonės ji išgyveno dramą. Atkakliai manė, kad viskas įmanoma, kad pasieks visus tikslus, kad tai jos neišsekins ir nesukels kartėlio. Kad nevaidins nei kankinės, nei motinos didvyrės.
Kasdien ar beveik kasdien Miriam gauna žinutę iš savo draugės Emos. Ji deda į socialinius tinklus savo dviejų blondinų vaikų nuotraukas. Sepijos tonų. Tobulų vaikų, žaidžiančių parke, kuriuos ji užrašė į mokyklą, ten išsiskleis jų gabumai, kuriuos motina spėja juos turint. Ji davė jiems neištariamus vardus iš Šiaurės šalių mitologijos, ir jai patinka aiškinti, ką jie reiškia. Ema irgi gražiai atrodo tose nuotraukose. Jos vyro tose nuotraukose niekada nėra, jis amžiams pasmerktas fotografuoti idealią šeimą, kuriai priklauso tik kaip žiūrovas. Nors ir stengiasi patekti į kadrą. Jis, su barzda, dėvintis natūralios vilnos megztinius, jis, darbui apsimaunantis ankštas, nepatogias kelnes.
Miriam niekada neišdrįstų patikėti Emai tos sąmonę nusmelkiančios lakios minties, minties, kuri nėra žiauri, o tik gėdinga, ir kuri šauna jai į galvą, kai stebi Luizą ir savo vaikus. Mes būsime laimingi tik tuomet, sako ji sau, kai mums nebereikės vieniems kitų. Kai galėsime gyventi savo gyvenimą, gyvenimą, kuris priklauso tik mums, kuris nesusieja su kitais. Kai būsime laisvi.
*
Miriam eina prie durų ir žvelgia pro akutę. Kas penkias minutes ji kartoja: „Jie vėluoja.“ Ji sunervina Milą. Mila su ta siaubinga taftos suknele sėdi ant sofos krašto, jos akys pritvinkusios ašarų.
– Tu manai, kad jie neateis?
– Na, žinoma, kad ateis, – atsako Luiza. – Duokit jiems laiko.
Pasiruošimai Milos gimtadieniui įgavo proporcijas, pranokstančias Miriam jėgas. Jau dvi savaitės Luiza nebekalba apie nieką kita. Vakare, kai Miriam be jėgų pargrįžta iš darbo, Luiza rodo jai girliandas, kurias pati padarė. Isterišku balsu nupasakoja jai apie taftos suknelę, kurią aptiko parduotuvėje, ir kuri, ji tuo neabejojanti, nežmoniškai pradžiugins Milą. Miriam teko ne kartą susilaikyti, kad šiurkščiai jos neužčiauptų. Ji pavargo nuo tų juokingų pasiruošimų. Mila tokia maža! Nėra reikalo jos taip įaudrinti. Bet Luiza žiūri į ją išpūtusi mažas akis. Ji pasitelkia į liudininkus Milą, kuri trykšta laime. Svarbu tik tai, tas malonumas, kurį patirs princesė, tie būsimo gimtadienio kerai. Miriam nuryja sarkazmą. Ji jaučiasi truputį kalta ir galiausiai pažada padaryti viską, kad dalyvautų tame gimtadienyje.
Luiza nusprendė surengti šventę trečiadienio popietę. Ji norėjo būti tikra, kad vaikai bus Paryžiuje ir kad visi patvirtins dalyvausią. Miriam išėjo į darbą ryte ir prisiekė grįšianti iškart po pietų.
Parėjusi namo ankstyvą popietę, vos nesuriko. Nebeatpažino savo buto. Svetainė buvo pasikeitusi tikrąja to žodžio prasme: visa nusagstyta blizgučiais, balionais, popierinėmis girliandomis. O svarbiausia – sofa buvo išnešta, kad vaikai turėtų kur žaisti. Ir netgi ąžuolinis stalas, toks sunkus, kad jie nėra pajudinę jo nuo tada, kai atsikraustė, buvo nustumtas į kitą kambario pusę.
– Kas gi sustumdė tuos baldus? Polis padėjo jums?
– Ne, – atsakė Luiza. – Aš pati.
Miriam negali tuo patikėti ir nori juoktis. Tai pokštas, mano ji žiūrėdama į mažas auklės rankas, plonytes kaip degtukai. Paskui prisimena, kad jau buvo pastebėjusi, kokia Luiza stulbinamai stipri. Kartą kitą ji įspūdingai tvirtai čiupo sunkius, nepatogius ryšulius, laikydama ant rankų Adaną. Už trapios, gležnos Luizos išorės slypi milžino jėga.
Visą rytą Luiza pūtė gyvūnų formų balionus ir juos kabino visur, pradedant koridoriumi ir baigiant virtuvės stalčiais. Ji pati iškepė gimtadienio tortą, milžinišką šarlotę su raudonais vaisiais ir išpuoštu viršum.
Miriam gailisi pasiėmusi laisvą popietę. Jai būtų buvę taip gera jos kabineto tyloje. Dukters gimtadienis kelia jai nerimą. Ji bijo dalyvausianti renginyje, kur vaikai nuobodžiauja ir laukia, kada jis baigsis. Ji nenori taikyti besiginčijančių nei guosti tų, kuriuos tėvai vėluoja atsiimti. Atmintį užplūsta lediniai jos pačios vaikystės prisiminimai. Ji mato save sėdinčią ant storo baltos vilnos kilimo, atskirai nuo būrelio mergaičių, valgydinančių lėles. Gabalas šokolado ištirpo tarp kilimo plaukelių, ji norėjo paslėpti prasižengimą, bet tai tik viską pablogino. Vienos viešnios motina ją išbarė visų akivaizdoje.
Miriam pasislepia savo kambaryje, uždaro duris ir dedasi įnikusi į elektroninius laiškus. Ji žino, kad, kaip ir visada, gali pasikliauti Luiza. Pasigirsta skambutis. Svetainė pritvinksta vaikų klegesio. Luiza įjungia muziką. Miriam patyliukais išslenka iš kambario ir stebi auklę aplipusius mažylius. Jie sukasi aplink ją, visiškai pakerėti. Ji paruošė jiems dainų ir magijos triukų. Ji persirengia vis naujais personažais, lydima apstulbusių žvilgsnių, ir vaikai, kuriuos apgauti, beje, nelengva, žino, kad ji niekur nedingo. Štai ji, jausminga, linksma, mėgstanti paerzinti. Ji traukia dainas, mėgdžioja gyvūnų garsus. Ji netgi užsikaria Milą ir vieną jos draugą ant nugaros priešais vaikus, kurie juokiasi iki ašarų maldaudami ir juos priimti į tą rodeo.
*
Miriam žavisi Luizos gebėjimu žaisti nuoširdžai. Ji žaidžia, įkvėpta tos visagalybės, kuri būdinga tik vaikams. Vieną vakarą, grįžusi namo, Miriam rado Luizą gulinčią ant grindų su ryškiai išdažytu veidu. Platūs juodi brūkšniai ant skruostų ir kaktos reiškė kariūnės kaukę. Iš gofruoto popieriaus ji susikūrė indėno galvos apdangalą. Svetainės vidury pastatė kreivą vigvamą iš paklodės, šluotos ir kėdės. Stabtelėjusi tarpdury Miriam sutrinka. Ji stebi besiraitančią Luizą, laidančią laukiniškus riksmus, ir pasijunta žiauriai nepatogiai. Auklė atrodo kaip girta. Tai pirma mintis, kuri šauna į galvą. Ją pastebėjusi, Luiza atsistoja, skruostai raudoni, eidama svirduliuoja. „Man nutirpo kojos“, – pasiaiškina. Adanas įsikimba jai į blauzdą, o Luiza juokiasi juoku, sklindančiu iš įsivaizduojamų kraštų, kuriuose jie ką tik žaidė.
Gal Luiza irgi vaikas, ramina save Miriam. Ji pernelyg rimtai žiūri į žaidimus, kuriuos pradeda žaisti su Mila. Joms, pavyzdžiui, patinka žaisti policininką ir vagį, ir Luiza leidžiasi būti įkalinta už įsivaizduojamų grotų. O kartais ji būna įstatymo atstovė, persekiojanti Milą. Kiekvieną kartą ji sugalvoja tikslią geografiją, ir Mila turi ją įsiminti. Auklė kuria kostiumus, parengia pilną staigmenų scenarijų. Ji labai kruopščiai ruošia dekoracijas. Vaikas kartais pavargsta. „Na, pradedam!“ – maldauja.
Miriam to nežino, bet labiausiai Luizai patinka žaisti slėpynių. Tik jose niekas neskaičiuoja ir nėra jokių taisyklių. Žaidimo esmę sudaro staigmena. Luiza dingsta apie tai neįspėjusi. Ji įsispraudžia kur nors į kampą, ir vaikai turi jos ieškoti. Dažniausiai ji pasirenka tokias vietas, iš kurių pasislėpusi gali juos stebėti. Ji palenda po lova arba už durų, ir apmiršta. Sulaiko kvėpavimą.
Tada Mila supranta, kad žaidimas prasidėjo. Ji šaukia kaip beprotė ir pliaukši delnais. Adanas seka jos pavyzdžiu. Jis juokiasi taip smarkiai, kad neišstovi ir vis nudrimba ant sėdynės. Jie kviečia Luizą, bet ši neatsiliepia. „Luiza? Kur tu?“, „Saugokis, Luiza, mes ateiname, mes tave surasim.“
Luiza neatsiliepia. Ji neišlenda iš slėptuvės net tuomet, kai jie rėkia, verkia, puola į neviltį. Pasislėpusi šešėlyje, ji stebi prislėgto, raudų purtomo Adano paniką. Jis nesupranta. Jis šaukia: „Luiza“, prarydamas paskutinį skiemenį, snarglys nutįsęs iki lūpos, skruostai jau violetiniai nuo įtūžio. Milą irgi galiausiai užvaldo baimė. Valandėlę ji patiki, kad Luiza išėjo iš tikrųjų, kad paliko juos šitam bute, kur tuoj užeis tamsa, kad jie vienui vieni, kad ji jau niekad nebegrįš. Baimė darosi nebepakenčiama, ir Mila ima maldauti auklę. Ji kartoja: „Luiza, tai nejuokinga. Kur tu?“ Mergaitė susinervina, ima trypti kojomis. Luiza laukia. Ji stebi į juos, kaip stebima ką tik sugautos žuvies agonija: kruvinos žiaunos, kūnas traukomas mėšlungio. Žuvies, kuri spurda ant laivo denio, traukia orą nuvargusia burna, žuvies, kuri neturi jokios galimybės išsigelbėti.
Paskui Mila puola ieškoti slėptuvių. Ji supranta, kad reikia patraukti duris, pakelti užuolaidas, pasilenkti ir pažvelgti po lova. Bet Luiza tokia smulkutė, kad visada suranda naujų slėptuvių. Ji susirango nešvarių skalbinių krepšyje, po Polio rašomuoju stalu arba sieninės spintos lentynoje ir užsidengia apklotu. Kartą pasislėpė dušo kabinoje vonios patamsyje. Tada Mila ieško bergždžiai. Ji rauda, o Luiza sustingsta. Vaiko neviltis jos nesugraudina.
Vieną dieną Mila liaujasi šaukusi. Luiza pateko į savo pačios paspęstas pinkles. Mila tyli, suka ratus aplink slėptuvę ir dedasi nerandanti auklės. Ji atsisėda ant nešvarių skalbinių dėžės, Luiza pasijunta dūstanti. „Susitaikom?“ – šnabžda mergaitė.
Bet Luiza nenori išsižadėti savo. Ji toliau tyli, prispaudusi kelius prie smakro. Mergytės kojos švelniai daužosi į vytelių krepšį. „Luiza, aš žinau, kad tu čia“, – juokiasi. Luiza vienu moju atsistoja, labai jau netikėtai Milai, kuri griūna ant grindų. Galva atsitrenkia į dušo plyteles. Sutrikusi mergaitė nebeverkia, paskui, priešais triumfuojančią ir prisikėlusią Luizą, žvelgiančią į ją iš savo pergalės aukštybių, jos baimė virsta isterišku džiaugsmu. Adanas atbėga į vonią ir įsilieja į žigą, kurią pradeda šokti abi merginos, springdamos tyliu juoku.
Versta iš: Leïla Slimani.CHANSON DOUCE. Paris: Gallimard, 2016