Proza verstinė
Viktor Pelevin. Mėlynas žibintas
2017 m. Nr. 10
Iš rusų k. vertė Vytautas Stankus
Dėl degančio už lango žibinto palatoje buvo beveik šviesu. Šviesa krito kažkokia mėlyna ir negyva, ir jei ne mėnulis, kurį buvo galima pamatyti iš lovos smarkiai pasilenkus į dešinę, būtų buvę išvis nejauku. Mėnulio šviesa atskiedė tą kūgiu nuo aukšto stulpo krentantį negyvą švytėjimą, darė jį paslaptingesnį ir minkštesnį. Bet kai pasilenkdavau į dešinę, dvi geležinės lovos kojos sekundei pakibdavo ore ir garsiai trenkdavosi į grindis. Garsas buvo niūrus, keistai papildantis mėlyną šviesos rėžį tarp dviejų trumpų lovų eilių.
– Baik ten, – liepė Kostylius ir parodė man melsvą kumštį, – nesigirdi.
Pradėjau klausytis.
– Apie mirusį miestą žinot? – paklausė Tolstojus. Visi tylėjo. – Nu va. Išvažiavo vienas vyras komandiruotėn dviem mėnesiams. Grįžta ir mato, kad visi žmonės aplink mirę.
– Tipo guli gatvėj?
– Ne, – paaiškino Tolstojus, – jie į darbą eina, kalbasi, eilėj stovi. Viskas kaip anksčiau. Bet jis mato, kad iš tikrųjų jie visi mirę.
– O kaip jis suprato, kad jie mirę?
– Nu aš iš kur žinau, – atsakė Tolstojus, – čia juk jis suprato, ne aš. Suprato kažkaip. Žodžiu, nutarė apsimesti, kad nieko nepastebi, ir nuvažiavo namo. Vedęs buvo. Pamatė žmoną ir suprato, kad ji irgi mirusi. O jis mylėjo ją labai. Ir pradėjo klausinėt jos, kas atsitiko, kol jo nebuvo. O jinai atsako, kad nieko. Ir net nesupranta, ko vyras iš jos nori. Tada jis nusprendė viską jai papasakot ir klausia: „Tu žinai, kad esi mirusi?“ O žmona jam: „Žinau.“ Jis vėl: „O tu žinai, kad šitam mieste visi mirę?“ Ji sako: „Žinau. O pats ar žinai, kodėl aplink vien mirusieji?“ Jis: „Ne.“ Ji vėl klausia: „O žinai, kodėl aš mirusi?“ Jis kartoja: „Ne.“ Ji tada: „Pasakyt?“ Vyras išsigando, bet vis tiek prašo: „Pasakyk.“ Ir ji jam sako: „Todėl, kad tu pats numirėlis.“
Paskutinę frazę Tolstojus ištarė tokiu sausu ir oficialiu balsu, kad beveik pasidarė iš tikro baisu.
– Jo, išvažiavo dėdulė į komandiruotę…
Tai pasakė Kolia, visai mažas berniukas, metais ar dviem jaunesnis už kitus. Tiesa, jaunesnis neatrodė, nes nešiojo didžiulius raginius akinius, kurie priduodavo jam solidumo.
– Dabar tu pasakosi, – liepė jam Kostylius. – Kad jau pirmas prašnekai.
– Šiandien tokio susitarimo nebuvo, – nesutiko Kolia.
– O jis amžinas, – atkirto Kostylius. – Netempk gumos.
– Geriau aš papasakosiu, – pasiūlė Vasia. – Apie mėlynąjį nagą žinot?
– Aišku, – iš kito kampo atsiliepė šnabždesys. – Kas apie mėlynąjį nagą nežino.
– O apie raudoną dėmę žinot? – paklausė Vasia.
– Ne, nežinom, – Kostylius atsakė už visus, – varyk.
– Atsikrausto šeima į butą, – Vasia pradėjo lėtai pasakot, – o ant sienos – raudona dėmė. Vaikai ją pastebėjo ir pakvietė motiną parodyt. O ta tyli. Pati taip žiūri ir šypsos. Vaikai tada tėvą pakvietė. „Žiūrėk, – sako, – tėti!“ O tėvas motinos labai bijojo. Jis ir sako jiems: „Eikit šalin. Ne jūsų reikalas.“ O motina šypsos ir tyli. Taip ir atsigulė miegot.
Vasia nutilo ir sunkiai atsiduso.
– Nu, ir kas toliau buvo? – po kelių sekundžių tylos neištvėrė Kostylius.
– Toliau – rytas. Ryte atsibunda, žiūri – vieno vaiko nebėra. Tada vaikai mamos klausia: „Mama, mama, kur mūsų broliukas?“ O mama sako: „Pas močiutę išvažiavo. Pas močiutę jis.“ Vaikai ir patikėjo. Motina į darbą išėjo, o vakare grįžta ir šypsos. Vaikai jai: „Mama, mums baisu!“ O ji vėl šypsos taip ir sako tėvui: „Jie manęs neklauso. Išperk juos.“ Tėvas ėmė ir išpėrė. Vaikai net pabėgt norėjo, bet motina per vakarienę jiems kažko į maistą pridėjo, kad jie sėdi ir net atsistot negali…
Atsidarė durys ir mes visi užsimerkėm ir apsimetėm miegantys. Po kelių sekundžių durys užsivėrė. Vasia minutę laukė, kol koridoriuje nutils žingsniai.
– Ryte nubunda – žiūri – dar vieno vaiko nėra. Jauniausia mergaitė tik likus. Ji ir klausia tėvo: „O kur mano vyresnysis brolis?“ O tėvas atsako: „Pionierių stovykloje jis.“ O motina: „Kam nors papasakosi – užmušiu!“ Net į mokyklą mergaitės neleido. Vakare motina grįžta, vėl mergaitei į maistą kažko pridėjo, kad ta net atsistot negali. O tėvas užrakino duris ir langus.
Vasia vėl nutilo. Šį kartą niekas jo neprašė tęsti ir tamsoje tesigirdėjo kvėpavimas.
– O paskui kiti žmonės ateina, – prabilo jis vėl, – žiūri, o butas tuščias. Po metų ten vėl naujus žmones apgyvendino. Jie pamatė raudoną dėmę, prieina, prapjovė tapetus – o ten – motina sėdi, visa mėlyna, kraujo prisisiurbus, ir išlįst negali. Tai ji visą laiką vaikus ėdė, o tėvas padėjo.
Visi ilgai tylėjo, o paskui kažkuris paklausė:
– Vasia, o tavo mama kuo dirba?
– Nesvarbu, – atsakė Vasia.
– O seserį turi?
Vasia neatsakė, matyt įsižeidė. Arba užmigo.
– Tolstojau, – paragino Kostylius, – varyk dar ką nors apie mirusiuosius.
– Žinot, kaip numirėliais tampama? – paklausė Tolstojus.
– Žinom, – atsiliepė Kostylius, – ima ir numiršta.
– Ir kas toliau?
– Nieko, – atkirto Kostylius, – kaip sapnas. Tik nebeatsibundi.
– Ne, – tarė Tolstojus, – aš ne apie tai. Nuo ko prasideda viskas, žinot?
– Nuo ko?
– O nuo to, kad iš pradžių klausaisi istorijų apie mirusiuosius. O paskui guli ir galvoji – o ko mes čia istorijų apie juos klausomės?
Kažkas nervingai prunkštelėjo, o Kolia staiga atsisėdo lovoj ir labai rimtai tarė:
– Chebra, baikit.
– Va va, – su pasitenkinimu nutęsė Tolstojus, – taip ir tampama. Svarbiausia – suprasti, kad tu jau miręs. O toliau viskas paprasta.
– Pats tu miręs, – netvirtai atšovė Kolia.
– O aš ir nesiginčiju, – neprieštaravo Tolstojus. – Tu geriau pagalvok, ko čia dabar nei iš šio, nei iš to su mirusiu kalbiesi?
Kolia kurį laiką galvojo.
– Kostyliau, – paklausė jis, – tu juk nemiręs?
– Ar aš? – sukluso Kostylius. – Kaip čia tau pasakius…
– O tu, Lioša?
Lioša buvo Kolios draugas iš miesto.
– Kolia, – pasakė jis, – tu pats pagalvok. Gyvenai sau mieste, jo?
– Jo, – atsakė Kolia.
– Ir staiga ėmė tave ir išvežė kažkur, jo?
– Jo, – sutiko Kolia.
– Ir tu staiga pastebi, kad guli tarp numirėlių ir pats esi miręs.
– Jo, – pakartojo Kolia.
– Tai va, – tarė Lioša, – pasuk smegenis.
– Ilgai mes laukėm, – įsiterpė Kostylius, – galvojom, kad pats susiprasi. Per visą savo mirtį tokį durną numirėlį pirmą kartą matau. Tu ką, nesupranti, ko mes čia susirinkom?
– Ne, – pasakė Kolia. Jis sėdėjo ant lovos spausdamas kelius prie krūtinės.
– Mes tave į mirusiuosius priimam, – paaiškino Kostylius.
Kolia lyg sumurmėjo kažką, lyg atsiduso, šoko iš lovos ir išlėkė į koridorių kaip kulka. Iš ten pasigirdo tankus jo basų kojų šlepsėjimas.
– Nežvengt, – sukuždėjo Kostylius, – jis išgirs.
– O ko čia žvengt? – melancholiškai pasiteiravo Tolstojus. Keletą ilgų sekundžių stojo visiška tyla. O tada Vasia iš savo kampo paklausė:
– Chebra, o jeigu…
– Baik, – liepė Kostylius. – Tolstojau, varyk dar ką nors.
– Buvo toks atsitikimas, – prabilo po pauzės Tolstojus. – Susitarė keli žmonės savo bičiuliui pokštą iškrėsti. Persirengė jie mirusiaisiais, prieina prie jo ir sako: „Mes mirę. Mes tavęs atėjom.“ Jis išsigando ir pabėgo. O jie pastovėjo, pažiopsojo, o paskui vienas jų ir taria: „Klausykit, o kodėl mes numirėliais persirengėm?“ Jie visi pažiūrėjo į jį ir nesupranta, ką jis pasakyt nori. O jis vėl: „O kodėl gyvieji nuo mūsų bėga?“
– Nu ir ką? – paklausė Kostylius.
– O tą, – atkirto Tolstojus. – Va tada jie visi ir suprato.
– Ką suprato?
– Ką reikia, tą ir suprato.
Pasidarė tylu, o tada Kostylius neištvėrė:
– Klausyk, Tolstojau, tu gali normaliai pasakot?
Tolstojus tylėjo.
– Ei, Tolstojau, – šnipštelėjo Kostylius, – ko tu tyli? Numirei, ar ką?
Tolstojus tylėjo. Ir jo tyla su kiekviena sekunde darėsi reikšmingesnė. Man kilo noras ką nors pasakyti balsu. Dėl viso pikto.
– Žinot apie laidą „Laikas“? – paklausiau.
– Varyk, – greitai tarstelėjo Kostylius.
– Čia nelabai baisi, – perspėjau.
– Vis tiek pasakok.
Nebuvau tikras, kaip baigiasi istorija, kurią ketinau pasakoti, bet nutariau, jog prisiminsiu bepasakodamas.
– Žodžiu… gyveno toks vyras, trisdešimtmetis toks. Atsisėdo jis kartą žiūrėt laidos „Laikas“. Įsijungė teliką, krėslą pasitaisė, kad patogiau būtų, ir žiūri. Iš pradžių ekrane pasirodė laikrodis, nu, kaip įprasta. O jis į savo laikrodį pažiūrėjo, ar teisingai rodo. Ir viskas normaliai, kaip visada. Ir tada ekrane atsirado užrašas „Laikas“, tik raidės buvo ne baltos, kaip visada, o juodos. Jis truputį nustebo, bet pagalvojo, kad tiesiog užsklandą pakeitė, ir žiūrėjo toliau. O ten vėl viskas kaip visada. Kažkokį traktorių parodė, po jo – Izraelio kariuomenę. Paskui diktorius pranešė, kad kažkoks akademikas mirė, tada trumpai apie sportą, oro temperatūrą rytdienai… Ir viskas. „Laikas“ baigėsi. Ir vyras atsistot nusprendė.
– Priminkit paskui, aš apie žalią krėslą papasakosiu, – įsiterpė Vasia.
– Bando jis atsistot ir jaučia, kad negali. Jėgų visai nėra. Tada pasižiūri į savo ranką ir mato, kad oda visa susiraukšlėjus ir sukritus. Išsigando labai. Iš visų likusių jėgų įsitempė, atsistojo ir nuklibinkščiavo į vonią, kur veidrodis buvo. Šiaip ne taip nuėjo. Žiūri į save veidrody ir mato – plaukai pražilę, veidas raukšlėtas ir dantų nebėra. Kol jis „Laiką“ žiūrėjo, visas gyvenimas praėjo.
– Žinau šitą, – tarė Kostylius. – Viskas taip pat, tik ten bičas futbolą žiūrėjo.
Koridoriuje pasigirdo žingsniai ir susierzinęs moteriškas balsas. Mes nutilom, o Vasia net ėmė dirbtinai knarkti. Akimirka – durys atsivėrė ir patalpoje įsijungė šviesa.
– Na, kuris čia pagrindinis numirėlis? Tolstenko, tu? – tarpduryje apsigobusi baltu chalatu stovėjo Antanina Vasiljevna, o šalia jos – akis slepiantis apsiverkęs Kolia.
– Pagrindinis numirėlis, – su pasididžiavimu atsiliepė Tolstojus, – Mask-voj, Raudonojoj aikštėj guli. O ko jūs mane vidury nakties budinate?
Antanina Vasiljevna iš netikėtumo net žagtelėjo.
– Užeik, Averijanovai, – galiausiai tarė, – ir gulkis. O su šitais mirusiais visais ryt stovyklos vadovas išsiaiškins. Kad tik jiems netektų namo keliauti.
– Antanina Vasiljevna, – lėtai pradėjo Tolstojus, – o kodėl jūsų chalatas baltas?
– Todėl, kad taip reikia, supratai?
Kolia žvilgterėjo į Antaniną Vasiljevną.
– Gulkis į lovą, Averijanovai, – paragino ji, – ir miegok. Tu vyras ar ne? O tu, – atsisuko į Tolstojų, – dar žodis, ir keliausi nuogas į mergaičių kambarį pastovėt. Supratai?
Tolstojus tylėdamas žiūrėjo į Antaninos Vasiljevnos chalatą. Ji nužvelgė save, pakėlė akis į Tolstojų ir pasukiojo pirštą prie smilkinio. Staiga įpyko ir net nuraudo iš pasiutimo.
– Tolstenko, tu man neatsakei, – tarė, – supratai, kas tau bus?
– Antanina Vasiljevna, – įsiterpė Kostylius, – jūs gi pati sakėt, jeigu jis bent žodį – jūs jį… Kaipgi jis jums atsakys?
– O tavęs, Kostyliovai, – nukirto Antanina Vasiljevna, – apskritai laukia ypatingas pokalbis direktoriaus kabinete. Pašokinėsi dar.
Šviesa užgeso ir durys užsitrenkė. Kurį laiką, maždaug tris minutes, Antanina Vasiljevna stovėjo už durų ir klausėsi. Tada išgirdom jos tylius žingsnius koridoriumi. Dėl viso pikto mes patylėjom dar porą minučių. Tada Kostylius sušnabždėjo:
– Oi, Kolia, kaip tu ryt į galvą gausi…
– Žinau, – liūdnai atsiliepė Kolia.
– Oi kaip gausi…
– Klausysitės apie žalią krėslą? – paklausė Vasia. Visi tylėjo.
– Vienoj tokioj didelėj įmonėj, – pradėjo pasakot Vasia, – buvo direktoriaus kabinetas. Kabinete – kilimas, spinta, didelis stalas ir žalias krėslas prie stalo. O kampe nuo senų senovės pereinamoji raudonoji vėliava stovėjo. Nu ir va, paskyrė vieną bičą to fabriko direktorium. Ateina jis į kabinetą, apsidairo, ir viskas jam čia patinka. Atsisėdo jis ir ėmė darbuotis. O tada į kabinetą užeina jo pavaduotojas ir žiūri – vietoj direktoriaus krėsle skeletas sėdi. Iškvietė policiją, viską apieškojo ir nieko nerado. Tada direktorium paskyrė pavaduotoją. Sėdo jis į tą krėslą ir ėmė darbuotis. O tada užeina kažkas į kabinetą, žiūri – o krėsle vėl skeletas sėdi. Vėl policiją iškvietė ir vėl nieko nerado. Tada naują žmogų direktorium paskyrė. O jis jau žinojo, kas kitiems buvo nutikę, ir užsisakė didelę žmogaus ūgio lėlę. Aprengė ją savo kostiumu ir pasodino už stalo, o pats už užuolaidos pasislėpė… oi, priminkit paskui, aš apie geltoną užuolaidą prisiminiau. Tai, žodžiu, stovi jis ten ir žiūri, kas bus. Valanda praėjo, tada dar valanda. Ir staiga mato – iš krėslo išlenda tokie metaliniai stipinai ir prispaudžia tą lėlę iš visų pusių. Ir vienas jų per gerklę. O tada, kai jau tie stipinai lėlę uždusino, iš kampo ta raudonoji vėliava pajudėjo lėlės link ir apgobė ją visą savo audeklu. Praėjo kelios minutės ir iš lėlės nieko neliko, o ta vėliava vėl į savo vietą atsistojo, kaip niekur nieko. Bičas tada tyliai išsėlino lauk, nulipo į apačią, pasiėmė gaisrininkų kirvį, grįžo atgal į kabinetą ir kaip tvos kirviu per vėliavą. Ir tokia siaubinga dejonė pasigirdo, o iš perkirsto medžio pasipylė kraujas.
– Nu, o paskui kas? – paklausė Kostylius.
– Nieko, viskas, – tarstelėjo Vasia.
– O bičui kas buvo?
– Į kalėjimą pasodino. Už vėliavą.
– O su vėliava kas?
– Sutaisė ir pastatė į vietą, – pamąstęs atsakė Vasia.
– O kai naują direktorių paskyrė, kas jam?
– Tas pats.
Aš staiga prisiminiau, kad mūsų direktoriaus kabineto kampe stovi keletas vėliavų, kuriose puikuojasi rūpestingai dažais išrašyti būrių numeriai. Šias vėliavas jis jau du kartus įteikė iškilmingų rikiuočių metu. Krėslas jo kabinete irgi buvo, tik ne žalias, o raudonas, sukiojamas.
– Tiesa, užmiršau, – tarė Vasia, – tas bičas iš už užuolaidos kai išlindo – buvo visas žilas. Apie geltoną užuolaidą žinot?
– Žinau, – burbtelėjo Kostylius.
– Tolstojau, o tu? Apie geltoną užuolaidą žinai? – Tolstojus tylėjo. – Ei, Tolstojau!
Tolstojus neatsiliepė.
Galvojau apie tai, kad Maskvoje mūsų namuose kabo geltonos užuolaidos. Tiksliau, žalsvai geltonos. O vasarą, kai balkono durys visąlaik atviros ir iš apačios, iš bulvaro sklinda motorų gaudesys bei degalų ir gėlių kvapų mišinys – aš dažnai sėdžiu šalia balkono žaliam krėsle ir žiūriu, kaip vėjas judina geltoną užuolaidą.
– Ė, Kostyliau, – netikėtai prabilo Tolstojus, – o į mirusiuosius visai ne taip priima, kaip tu galvoji.
– O kaip? – paklausė Kostylius.
– Įvairiai. Tik apie tai niekad nekalba. Nesako, kad priima. Todėl mirusieji nežino, kad yra mirę, ir mano, kad tebėra gyvi.
– O ką, tave priėmė jau?
– Nežinau, – tarė Tolstojus. – Gal ir priėmė. O gal priims, kai į miestą grįšiu. Aš gi sakau – jie nepraneša iš anksto.
– Kas tie „jie“?
– Kas kas. Mirusieji.
– Vėl tu savo, – pasakė Kostylius. – Galėtum ir patylėt. Atsibodo jau.
– Va va, – pritarė Kolia, – tikrai. Atsibodo.
– O tu, Kolia, – tarė Kostylius, – rytoj vis tiek į galvą gausi.
Tolstojus kurį laiką tylėjo.
– O svarbiausia tai, – prakalbo jis, – kad tie, kurie priima, irgi nežino, jog priima į mirusiuosius.
– O tai kaip jie tada priima? – paklausė Kostylius.
– Čia jau kaip nori. Va, tarkim, ką nors ko nors paklausi, arba televizorių įsijungi – o tave iš tikrųjų į mirusiuosius priima.
– Aš ne apie tai. Jie gi turi žinot, kad kažką į mirusius priima, kai priima.
– Atvirkščiai. Kaip jie gali ką nors žinot, jeigu jie mirę.
– Tai visiškai neaišku tada, – tarė Kostylius. – Kaip tada suprasti, kas miręs, o kas gyvas?
– O tu ką? Nesupranti?
– Ne, – atsakė Kostylius, – taip išeitų, kad nėra jokio skirtumo.
– Nu va. Tai ir pagalvok dabar, kas tu esi, – užbaigė Tolstojus.
Kostylius mostelėjo tamsoje, ir kažkas iš visos jėgos tėškėsi į sieną, tiesiai virš Tolstojaus galvos.
– Durnius, – tarė Tolstojus. – Vos į galvą nepataikei.
– Mes gi mirę, – atkirto Kostylius, – tai koks skirtumas.
– Chebra, – vėl prabilo Vasia, – pasakot apie geltoną užuolaidą?
– Eik tu šikt su savo geltona užuolaida. Šimtą kartų jau girdėjom.
– Aš negirdėjau, – iš kampo atitarė Kolia.
– Ir ką? Dėl tavęs dabar visi klausytis turi? O tada vėl pas Antaniną verkdamas bėgsi.
– Aš verkiau, nes koją skauda, – tarė Kolia. – Išbėgdamas koją užsigavau.
– O šiaip jau buvo tavo eilė pasakot, jeigu ką. Tu pirmas prakalbai. Galvojai, pamiršom? – paklausė Kostylius.
– Tai Vasia už mane papasakojo, – pasiteisino Kolia.
– Jis ne už tave, o tiesiog papasakojo. Dabar tavo eilė. Kitaip rytoj tikrai į galvą gausi.
– Ar žinot apie juodą kiškį? – paklausė Kolia.
Aš kažkodėl iš karto supratau, apie kokį juodą kiškį jis kalba. Koridoriuje prie valgyklos tarp viso kito kabėjo gabalas faneros su išdegintu kiškiu, kuris ryšėjo kaklaraištį. Paveiksliukas buvo išdegintas kruopščiai ir detaliai, todėl kiškis atrodė visiškai juodas.
– Va. O sakei, kad nieko nežinai. Varyk.
– Buvo tokia pionierių stovykla. Ten pagrindiniame korpuse, viename iš koridorių, ant sienos kabėjo piešiniai su visokiais gyvūnais. Vienas iš tų gyvūnų buvo juodas kiškis su būgneliu, o į jo letenėles kažkodėl buvo įkaltos dvi vinys. Nu ir va, ėjo viena mergaitė po pietų prieš pat ramybės metą ir jai labai pagailo to kiškio. Ji priėjo arčiau ir ištraukė tas vinis. Ir jai staiga pasirodė, kad tas juodas kiškis žiūri į ją, lyg būtų gyvas. Bet nusprendė, kad tiesiog pasirodė, ir nuėjo gult. Prasidėjo ramybės metas. Ir tuomet juodas kiškis ėmė mušti savo būgną. Visi, kurie buvo toj stovykloj, užmigo ir ėmė sapnuoti, kad ramybės metas baigėsi, kad jie nubudo ir ėjo pavakarių. O tada jie tarsi ėmė daryt įprastus dalykus – žaidė stalo tenisą, skaitė ir taip toliau. Bet visa tai jiems sapnavosi. O paskui baigėsi pamaina ir visi išvažiavo namo. O dar vėliau jie visi suaugo, baigė mokyklas, susituokė, ėmė dirbti ir auginti vaikus. Bet iš tikrųjų jie tiesiog miegojo. O juodas kiškis visą laiką mušė savo būgną.
Kolia nutilo.
– Kažkaip neaišku, – pasakė Kostylius. – Sakai, kad jie namo išvažiavo. Bet ten gi tėvai, draugai. Jie ką? Irgi miegojo?
– Ne, – tarė Kolia. – Jie nemiegojo. Jie sapnavosi.
– Nesąmonė kažkokia, – burbtelėjo Kostylius. – Chebra, jūs ką nors supratot?
Niekas neatsiliepė. Panašu, kad visi užmigo.
– Tolstojau, tu supratai ką nors?
Tolstojaus lova girgžtelėjo, jis pasilenkė prie žemės ir metė kažką į Kolią.
– Na ir šiknius tu, – pasipiktino Kolia. – Tuoj į snukį gausi.
– Atiduok, – paliepė Kostylius.
Tai buvo jo kedas, kurį jis prieš tai metė į Tolstojų.
Kolia atidavė.
– Ei, – tarė man Kostylius, – tu ko visąlaik tyli?
– Šiaip, – atsakiau. – Miego norisi.
Tolstojus pasivartė lovoj. Maniau, kad jis dar ką nors pasakys, bet tylėjo. Visi tylėjo. Miegodamas Vasia kažką sumurmėjo per sapną.
Aš žvelgiau į lubas. Už lango lingavo žibintas, o kartu su juo lingavo mūsų kambaryje esantys šešėliai. Atsisukau į langą. Mėnulio jau nebesimatė. Buvo tylu, tik kažkur toli toli būgno ritmu skambėjo naktinio elektrinio traukinio ratai. Aš ilgai žiūrėjau į mėlyną žibintą už lango ir pats nepastebėjau, kaip užmigau.
Versta iš: Виктор Пелевин. все рассказы. Eksmo Publishers, 2005
Fiston Mwanza Mujila. Tram 83
2017 m. Nr. 8-9
Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas
Fistonas Mwanza Mujila – Kongo Demokratinėje Respublikoje (nuo 1971 iki 1997 m. – Zairas) 1981 m. gimęs prozininkas, poetas, dramaturgas, šiuo metu gyvenantis Austrijoje, Grace. Romanas „Tram 83“ – debiutinė šio autoriaus knyga, netrukus po pasirodymo sulaukusi tarptautinio įvertinimo. „Tram 83“ – taip vadinasi legendinis, lankomiausias antiutopinio Miesto-Valstybės, Afrikos megapolio, klubas, tuo pat metu ir baras, ir viešnamis, ir restoranas, ir įspūdingų koncertų erdvė. Į jį plūsta visokio plauko, skirtingų rasių, įvairiomis kalbomis kalbantys žmonės – tai savotiškas bohemos Babelis. Knygoje tiršta absurdiškos neokolonializmo realybės, afrikietiškos poezijos, komiškumo ir socialinės nevilties.
Romaną ketina išleisti leidykla „Kitos knygos“.
1. Pradžioje buvo akmuo, ir tas akmuo iššaukė turto troškimą, o turto troškimas – tikrą karštligę, o dėl tos karštligės plūdo žmonės su daugybe veidų, ir uolose jie nutiesė geležinkelius, sukūrė palmių vyno gyvenimą, išrado sistemą, jungiančią šachtas su prekyba.
Šiaurės geležinkelio stotis. Penktadienis, maždaug septinta devinta valanda vakaro.
– Kantrybės, mano drauge, juk pats žinai, kad mūsų traukiniai nebeturi laiko nuovokos.
Šiaurės geležinkelio stotis visai apsileido… Tai nebaigtos atstatyti, artilerijos sviedinių suniokotos metalinės konstrukcijos, bėgiai ir lokomotyvai, kurie į atmintį vis grąžina Stenlio tiestą geležinkelio liniją, maniokų laukai, pigūs viešbučiai, skurdžios užkandinės, viešnamiai, sekmininkų bažnyčios, duonos parduotuvėlės, visas tas susispietusių žmonių, įvairiausių kartų ir tautybių mišinio, klegesys. Tai buvo vienintelė vieta žemėje, kur galėjai kartis, tuštintis, plūstis, dulkintis, vogti nė kiek nesirūpindamas dėl pašaliečių žvilgsnių. Tenai iš tiesų nuolat tvyrojo bendrininkavimo atmosfera. Šakalai neėda šakalų. Jie puola kalakutus, kurapkas ir juos suryja. Pasak legendos, kuri dažnai mus apgauna, būtent šioje stotyje tarp dviejų lokomotyvų buvo pasėta partizaninio pasipriešinimo ir kovos už išsivadavimą sėkla. Tarsi to nepakaktų, ta pati legenda tvirtina, kad geležinkelio tiesimo darbų metu daugybė žmonių mirė nuo tropinių ligų, dėl šiurkščių techninių klaidų, blogų darbo sąlygų, kurias sudarė kolonijinė administracija, žodžiu, tai visiems pažįstama istorija.
Šiaurės geležinkelio stotis. Penktadienis. Maždaug septinta devinta valanda vakaro.
Jau beveik tris valandas jis stumdėsi su praeiviais belaukdamas atvykstančio traukinio. Liusjenas iš visų jėgų stengėsi nepamesti laiko nuovokos ir galvoti apie traukinius, kurie sumuša visus rekordus: nuvažiavimo nuo bėgių, vėlavimo, kamšaties… Rekviemui kur kas svarbiau buvo veikti, nei laukti asmens, kuris metams bėgant jo akyse neteko bet kokios svarbos. Nuo to laiko, kai atsuko nugarą marksizmui, Rekviemas visus tuos, kurie iš jo bandė atimti laisvę veikti ir mąstyti, vadino komunistais mėgėjais ir lūšnyno ideologais. Jis turėjo tiekti prekę, nuo šios priklausė visas jo gyvenimas. Tačiau traukinio, gabenančio tą niekšą Liusjeną, teko palaukti.
Šiaurės geležinkelio stotis. Penktadienis. Maždaug…
– Ar ponas norėtų kompanijos?
Priešais jį stovėjo mergina, apsirengusi taip, kaip rengiamasi penktadienio vakarais geležinkelio stotyje su nebaigtomis metalinėmis konstrukcijomis. Per akimirksnį žvilgsniu įvertino prekę, pasigirdo duslus garsas, ir sambrūzdis pranešė, kad žvėris atvyksta.
– Ar turite, pilieti, minutę?
Prietemoje jis visai gerai įžiūrėjo mergiotę ir netgi įsivaizdavo, kokia ji būna savo kuklioje lovoje. Jis prisitraukė ją arčiau, paklausė vardo, „o mane vadink Rekviemu“, perbraukė pirštais jaunos esybės krūtis, mestelėjo dar vieną frazę: „Tavo šlaunys tvirtos lyg butelis degtinės…“ ir pradingo klampioje, lipnioje, niūrioje, liūdnoje masėje…
Reikėjo instrukcijų. Nurodyti vietą, kur jie galėtų kuo ramiausiai pasišnekučiuoti. Merginai niekaip neatstojant, jis atsiduso, prikando lūpą ir sumurmėjo: „Susitikim „Tram 83“ klube.“ Žinia, tai buvo nelabai tikėtina, nes jis turėjo į namus parlydėti Liusjeną. Nuo šios minties Rekviemui net marmūzę sutraukė. Be to, dar reikėjo tiekti prekę visiems tiems šviežiai iš Rytų Europos atvykusiems turistams. Tuo tarpu sąmyšis padidėjo dešimteriopai. Bėda ta, kad traukiniai, atvykstantys šiomis valandomis, gabendavo visas padugnes, neišgalinčias, kaip tie studentai ir šachtininkai, pasiekti gyvenviečių savo transporto priemonėmis. Dėl lig šiolei nežinomų priežasčių geležinkelis vienintelį regione universitetą skėlė į dvi dalis. Popietines paskaitas žlugdė ne traukinio keliamas triukšmas, o patys studentai, kurie nešdinosi iš auditorijų su visais savo nešuliais, mat pavėluoti į šios valandos traukinį reiškė prisišlapinti į kelnes, brangus intelektuale. Dėstytojai, laikinai apsistoję Miesto-Valstybės priemiesčiuose, kėlė pasturgalius tuo pat metu kaip ir jų studentai. Išgyvenimo instinkto neišmoksi. Jis kyla savaime. Arba jie jau buvo įdiegę instinkto įvaldymo kursą universitete. Traukiniai pravažiuodavo nesustodami. Tai reiškė, kad tik patys greičiausi studentai galėdavo įsitverti į geležinius turėklus – kare kaip kare! Prieš studentų, tikėjusių, kad viskas įmanoma, įgeidžius piestu stojo gyvuliški žemrausiai, kurie išvykdavo ir parvykdavo tomis pačiomis mašinomis. Pirmieji priekaištavo antriesiems, kad šie parduoda savigarbą neaiškios kilmės verteivoms ir kalnakasybos šulams. Antrieji gi šaipėsi demonstruodami savo skurdą ir nuo radiacijos sustingusius kūnus, aiškino, jog nėra reikalo tuščiai leisti laiką trinantis mokyklos suole, kad galėtum pasidulkinti, o paskui atsigerti šalto alaus. Be kita ko, kai kurie studentai plušo šachtose, kad apsimokėtų skolas.
Rekviemas ėmė ieškoti adatos šieno kupetoje. Perkarę studentai, suerzinti visko, kas aplinkui vyksta, piktai švaistėsi reikalavimais tarsi karo laimikiais. Šachtininkai-žemrausiai arba žemrausiai-šachtininkai, kaip kam patogiau, laidė keiksmus, kurių geriau neįvardyti. Kiekvieną vakarą ta pati opera. Jie vieni į kitus piktai dėbčiojo, niurnėjo, keikėsi ir netgi kumščiavosi. Legenda pateikė statistiką apie tūkstantį septynis šimtus mirusiųjų per paskutiniuosius susirėmimus, o kur dar apsinuodiję ir kiti rimtai sužeisti.
Pavargęs nuo triukšmo ir alkoholio, kurio ką tik susipylė į gerklę, Rekviemas atsirėmė į pastovą laukdamas, kol stotis pagaliau ištuštės. O jie trainiojosi po peroną iki pat vėlumos: studentai, nesiskiriantys su savo streiku, ir šachtininkai-žemrausiai dvokiančiomis po paskutinio lakimo marmūzėmis.
– Aš esu laisva moteris, bet tebeieškau savo gyvenimo vyro.
Jis jau ėmė galvoti apie klube „Tram 83“ jo laukiančią merginą silikoninėmis krūtimis. Kaip po tiekos išsiskyrimo metų atsikratyti Liusjeno ir nakties labirintuose pradingti su lėlyte? Šachtų rausėjai ir studentai toliau vieni į kitus dėbčiojo. Grasinimams pasiekus viršūnę, jie pasirinkdavo tą patį į niekur nevedantį kelią. Rekviemas pajuto kažkieno žvilgsnį. Pakėlė akis: Liusjenas – vieni kaulai ir oda… Rekviemas priėjo. Jis suprato, kad draugas neteko daug svorio. Liusjenas buvo apsirengęs juodai, raudonas šalikas derėjo prie po pažastimi paspaustų popiergalių šūsnies. Per petį permesta nutriušusi dirbtinės odos kuprinė. Plaukai susitaršę. Veido bruožai pašiurkštėję. Ūsai nepriekaištingi. Žvilgsnis šaltas. Balsas prikimęs. Jie apsikabino be ypatingo entuziazmo.
– Tik nesakyk, kad tie niekšai tau išplovė smegenis…
– O kas naujo tavo padangėj?
– O kaip Žaklina?
– Ilga istorija.
– Iš kur tu juos traukei?
– Paaiškinsiu…
– Ot niekšai, ot niekšai, jie…
– Palydėsi mane?
– Taip, – šaltai atsakė Rekviemas, aiškiai persekiojamas prisiminimo apie merginą, apsirengusią taip, kaip rengiamasi penktadienio vakarais geležinkelio stotyje su nebaigtomis tvarkyti metalinėmis konstrukcijomis, kurioje šmirinėja sekso ištroškę maištininkai atskalūnai, o studentai ir žemrausiai renkasi tą patį kelią.
– Aš esu labai jautri mergina.
Ką tik traukiniu atvykusio į stotį su nebaigtomis metalinėmis konstrukcijomis vyro veidu nusirito dvi didelės ašaros… Jie tylėdami perėjo holą ir kitas stoties patalpas, kuriose būriavosi lyg už pavadėlio atvestos vienišos mamelės, dėstytojai prakišinėjo paskaitų konspektus, nuo intelektualų sklido pūvančios žuvies dvokas, o kubiečiai muzikantai tiesiog šiaip sau grojo salsą, flamenką ir merengą.
2. Pirmoji naktis klube „Tram 83“: lėbavimų naktis, girtuokliavimo naktis, elgetavimo naktis, priešlaikinės ejakuliacijos naktis, sifilio ir kitų lytiškai plintančių ligų naktis, prostitucijos naktis, apsukrumo naktis, nesiliaujančių šokių naktis, naktis, gimdanti dalykus, kurie atsiranda nuo alaus pertekliaus ir polėkio ištuštinti kišenę, o ši atsiduoda krauju aplaistyta rūda, tuo galvijų mėšlu, pakylėtu iki pirminės žaliavos lygio, taigi, pradžioje buvo akmuo…
– Mes keliavom per istorijos sutemas. Buvom idėjinės sistemos melžiamos karvės, ta sistema naudojosi mūsų jaunyste ir mus visiškai sugniuždė. Mes buvom tiesiog mėšlo krūva.
– Mes turėjom idealą, nekaltybę…
– Nekaltybę, – sprogdamas iš juoko atitarė Rekviemas. – Tikrai nori kalbėt apie nekaltybę? Nekaltybė – tai bailumas. Reikia sugyventi su laiku, brolau.
– Tu nė per plauką nepasikeitei.
– Čia nesenstama, tiesiog gyvenama.
– Rekviemai…
– Čia Naujoji Meksika, čia kiekvienas už save, kiekvienam tu – šūdas.
„Tram 83“ buvo vienas iš tų restoranų ir barų, galinčių pasigirti kekšių skaičiumi. Garsas apie jį gerokai peržengė Miesto-Valstybės ribas. „Jei jau apsilankei klube „Tram 83“, gali ir numirti“, – nuolat kartojo turistai, atvykstantys iš visų keturių pasaulio pusių susitvarkyti reikalų. Dienos metu jie klaidžiodavo it zombiai po nuomojamų šachtų teritorijas, kurių čia buvo begalė, o vakarais nusėsdavo bare „Tram 83“ vien tam, kad atgaivintų atmintį. Ta vietelė tapo tikru teatru, jei ne cirko arena. Štai ką galėjai išgirsti per aplinkinį šurmulį:
– Užuot glamonėjusi, aš noriu tave išmasažuoti, o tada neskubėdama čiulpti, čiulpti visą tavo kūną, čiulpti, kol man išdžius burna.
Laisvo elgesio moterys, medžiodamos klientus, su tokiomis psalmėmis prilipdavo ne tik bare „Tram 83“, bet ir universitete, taip pat šachtose.
Ar tai būtų apsišaukėliai muzikantai, ar susenusios prostitutės, ar fokusininkai, ar sekmininkų bažnyčios pastoriai, ar mechanikų povyzos studentai, ar naktiniuose klubuose diagnozuojantys medikai, ar jauni žurnalistai, jau išsiųsti į pensiją, ar transvestitai, ar pigios avalynės pardavėjai, ar pornofilmų mėgėjai, ar plėšikai, ar suteneriai, ar licencijos netekę advokatai, ar padieniai darbininkai, ar buvę transseksualai, ar polkos šokėjai, ar jūrų piratai, ar politinio prieglobsčio prašytojai, ar sukčiai iš organizuotos grupuotės, ar archeologai, ar galvų medžiotojai, ar šių laikų avantiūristai, ar išnykusių civilizacijų tyrinėtojai, ar prekiautojai organais, ar naminio paukštyno filosofai, ar gėlo vandens pardavėjai, ar kirpėjai, ar batų valytojai, ar atsarginių dalių remontininkai, ar kariškių našlės, ar seksualiniai maniakai, ar meilės romanų fanatikai, ar maištininkai atskalūnai, ar broliai Kristuje, ar druidai, ar šamanai, ar afrodiziakų platintojai, ar žinomi rašytojai, ar tapatybės dokumentų padirbinėtojai, ar verteivos šaunamaisiais ginklais, ar nešikai, ar senienų perpardavinėtojai, ar likvidumo stokojantys šachtų žvalgytojai, ar Siamo dvyniai, ar mameliukai, ar kelių plėšikai, ar šauliai, ar haruspikai, ar netikrų pinigų padirbinėtojai, ar prievartauti trokštantys kariai, ar atskiesto pieno gėrikai, ar savamoksliai duonos kepėjai, ar raganiai, ar samdomi kariai, besigiriantys, kad priklauso Bobo Denaro grupuotei, ar užkietėję alkoholikai, ar šachtininkai, ar save „žemės šeimininkais“ vadinantys apsaugininkai, ar „jūs mane pažįstat“ politikai, ar kareiviai vaikai, ar aktyvistai, vykdantys tūkstantį košmariškų projektų, susijusių su geležinkelio tiesimu, vario rūdos ir mangano gavyba, ar antytės, ar narkotikų platintojai, ar padavėjų padėjėjos, ar picų išvežiotojai, ar augimo hormonų pardavėjai – visokiausio plauko liaudis plūdo į klubą „Tram 83“, trokšdama sučiupti pigią laimę.
– Ar ponai trokšta draugijos?
Dvi mergiotės vos šešiolikos metų, poroje vietelių susiveržusios korsetus, juos pasitiko neperkandama šypsena. Rekviemas sustojo prie tos, kurios šukuosena panėšėjo į medžiais apaugusią savaną.
– Tavo krūtys malšina mano troškulį…
– Pone…
– Kiek kainuoja tavo masažas?
Mergina pasakė sumą.
– Ar žinai, kad akcijos Tokijo biržoje krenta žemyn?
Ji paėmė jam už riešo…
– Pelnas lygus pardavimo kainai pridedant pirkimo kainą ir atimant pakuotę…
Ant klubo „Tram 83“ fasado puikavosi didelė iškaba: „Nepatartina užeiti vargšams, nelaimėliams, neapipjaustytiems, istorikams, archeologams, bailiams, psichologams, šykštuoliams, kvailiams, neišgalintiems susimokėti ir jums visiems, kuriems nepasisekė sulaukti daugiau nei keturiolika metų, nepamirštant išrinktųjų iš dvyliktojo namo, žemrausių be skatiko, sadistų studentų, Antrosios Respublikos politikų, istorikų, pamokslininkų, šnipų…“ Rekviemas įsivedė merginos telefono numerį. Jie užėjo vidun. Nieko ypatinga tame „Tram 83“. Visuose pakampiuose tamsu. It koks Lasko urvas. Vyrai. Moterys. Vaikai. Visi su taurėmis ir cigaretėmis. Gilumoje visai nesivaržydama muzikos grupė tiesiog žudė Koltreino gabalą, na, žinoma, „Summertime“. Jie patraukė prie baro. Tuojau pat jiems įkandin pasekė dvi merginos didelėmis krūtimis-melionais; tai vadinama „sekimu“.
– Ar turite minutę?
Jokio atsako. Rekviemo akys ėmė patruliuoti ties jų liemenėlėmis. Viena iš merginų buvo ta, kuri prie jo priėjo geležinkelio stotyje su nebaigtomis metalinėmis konstrukcijomis.
– Ar turite minutę? – išbeldė vienišos mamelės, šįkart šaltai ir ryžtingai.
Atpažinti ir klasifikuoti visas į klubą „Tram 83“ sulindusias moteris buvo klaikiai sunki užduotis. Jos su didžiausiu įkarščiu kovojo prieš senėjimą. Geriau buvo nerizikuoti ieškant skirtumų tarp mažiau nei šešiolikos metų merginų, vadinamų antytėmis, vienišų mamelių ir tų, kurioms tarp dvidešimties ir keturiasdešimties metų, irgi priskiriamų prie vienišų mamelių, net jei ir neturi vaikų, ir beamžių moterų, kurių amžius skaičiuojamas nuo keturiasdešimt vienų. Nė viena netroško turėti raukšlelių. Jos dažėsi nuo ryto iki vakaro, vaikščiojo atstačiusios dirbtines krūtis, išsiskyrė ryškiomis manieromis klientams gundyti ir vadinosi užsienietiškais vardais: Marlina Monro arba Silvija Vartan, arba Romi Šneider, arba Besi Smit, arba Marlena Dytrich, arba Simona de Buvuar, koks skirtumas, svarbiausia šiame pasaulyje buvo įspūdingai atrodyti.
– Eik pažiūrėt į tėvo laikrodį, – atkirto Rekviemas.
Jie prisėdo prie trečiojo staliuko kairiau nuo baro, iš kur puikiausiai vėrėsi visas vaizdas, galėjai matyti ir įėjimo duris, ir džiazo muzikantus, toliau besityčiojančius iš muzikos, ir tualetą, ir barą, ir grupelę vienišų mamelių, keliančių alergiją, agresyvių, vienišų ir jau spėjusių pernokti šitai rinkai. Rekviemas nupušimo akimirkomis tam, kuris norėdavo jo klausytis, kartodavo, kad labai svarbu stebėti aplinkinį judėjimą ir visą krikšto procesiją, tad reikia pasirinkti staliuką, nuo kurio būtų galima žvilgsniu aprėpti anksčiau nupasakotą erdvę, taigi reziumuokime: barą, sanitarines patalpas, vienišas moteris, įėjimą, muzikantus, net kai šie iškiūtina į persirengimo kambarius parūkyti marihuanos, padavėjas ir padavėjų padėjėjas… Jie keletą minučių sėdėjo nepratardami nė žodžio. Tokioje sumaištyje, kur skamba netašytai atliekama muzika, ūkauja turistai ir kiti į bendrą atmosferą įsilieję priklydėliai, visi skęsta ekstazėje, nenustygsta vietoje, kuždasi, virkauja ar traukia pinigus ir mėto muzikantų pusėn, bandymas užmegzti pokalbį reiškė tikrą drąsą. „Paglamonėk mane…“, „Ar turite minutę?“, „Tau atiduodu savo kūną, surakink mane, būsiu tavo vergė, nuosavybė, privati medžioklės valda…“ Visa tai maitino susirinkusiųjų įkarštį ir drauge linčiavo skambančią gražią melodiją… Miesto-Valstybės labirintuose nesiklausoma džiazo tam, kad pajustum cukranendrių kvapą ar susilietum su juodaodžių sąmone, ar gėrėtumeisi natų grožiu: džiazo klausomasi, nes džiazo reikia klausytis, kai miegi ant banknotų, kai kiekvieną dieną tieki savo prekę, kai vadovauji gavybos įmonei, kai esi atskalūno Generolo pusbrolis, kai turi meilužę, kuri neįtikėtinam svaiguly tave prikausto prie lovos. Džiazas – aukštuomenės ženklas, tai turtingųjų ir naujųjų turčių muzika, visų tų, kurie kuria šį gražų suniokotą pasaulį. Visi šie tipai nesiklauso rumbos, ją laiko purvina, primityvia ir atgrasia ausiai. Tarp rumbos ir džiazo – ištisas vandenynas, sako jie. Džiazo nesiklausoma taip, kaip rumbos, į kurią neriama tarsi į zairietišką padažą. Džiazas visų pirma yra skardinga žemė, uola, į kurią gali įsiropšti tik nutuokiantys apie savo kilmę, raidą, istorines giminės figūras… Džiazas nebėra juodaodžių istorija. Tik turistai ir visi tie, kurie moka tvarkytis su pinigais, gali suprasti šios muzikos esmę. Tai vienintelis tam tikros buržuazijos, paskutiniosios laidos buržuazijos, atpažinimo ženklas. Taigi, kai muzikantai užgroja džiazą, visa klubo „Tram 83“ publika pakyla iš snaudulio. Mažiausias saksofono pyptelėjimas tampa tikru karnavalu. Žemrausiai ir studentai persiima turistų manieromis. Jie žvalgosi, šypsosi, kilnoja alaus bokalus, vaikštinėja, užtvindo šokių aikštelę, šūkauja padavėjoms ir padavėjų padėjėjoms kaip tikri turistai, perima samurajų laikyseną, gestikuliuoja tarsi maharadžos, jaučiasi užtikrinti lyg Dalai Lama. Jaunos merginos, padavėjos ar padavėjų padėjėjos nesileidžia užkariaujamos. Besišypsodamos it Anglijos karalienė jos vaidina įsivaizduojamas imperatorienes. Džiazas – vienintelis svertas, kurio griebiasi visos klubo „Tram 83“ padugnės, kad pereitų į kitą socialinės klasės lygį, kaip kad iš vieno metro persėdama į kitą.
– Aš, jūs, meilė, tai aš, pasimylėkit su manim, aš ir tu, pasimylėkim…
Abu bendrakeleiviai toliau žiūrėjo vienas į kitą tylėdami. Liusjenas stebėjosi tokiu lėtu biurokratišku aptarnavimu. Rekviemo valdžioje buvo slaptažodis, kelių eismo taisyklės, pridėtas dokumentas, mįslė. Padavėjos ir padavėjų padėjėjos, kad atrodytų reikšmingos, lėtai vilko kojas, raukėsi ir erzino klientus.
– Ar turite minutę? – primygtinai klausinėjo jau kitos merginos iškiliomis krūtinėmis, atėjusios į pagalbą pirmosioms, pasiruošusios masažo seansui, glamonėms ir kitiems nakties delikatesams.
Prie gretimo staliuko prisėdo tikra postkolonijinė porelė. Vyrukas, kuriam galėjai duoti dvidešimt metų, abiem rankom grabaliojo sutuoktinės biustą, o šiai, kaip tvirtino Rekviemas, buvo septyniasdešimt aštuoneri, ir ji deklamavo savo brevijorių: „Tavo šypsena mane kiekvieną akimirką veda iš proto, myliu tave dieną ir naktį, myliu tave pirmadienį, antradienį, trečiadienį…“ Jis galėjo būti tik studentas arba mažos bankrutuojančios firmos darbuotojas. Šioje ekvatorinėje Afrikos dalyje jaunimas yra nudrožiamas. Dar nesulaukusi trisdešimt penkerių jaunuomenė tampa potencialiais kerštautojais, ksenofobais, sukčiais, melagiais ir griebiasi bet kokio gudraus triuko, džiazo ar subalansuojančios santuokos, kad tik išvengtų įkalinimo, t. y. skurdo.
– Balanso atkūrimo, atitikmens ir materialinės bendrystės fenomenas yra susijęs su dviem institucijom, – tarė Rekviemas prieš išpūsdamas dūmą. – Pusę metų vadovavau agentūrai, kuri padėdavo susitikti jauniems vyrukams su brandžiomis moterimis arba antytėms su turistais.
– Ar turite minutę?
– Eik pažiūrėt į tėvo laikrodį…
Bare visi rūkė kaip pamišę. Tapatinosi su džiazu. Glamžėsi prietemoje. Graibstė vienišas mameles… Pagaliau atšliaužė susiraukusi padavėja. Ji ant stalo piktai pastatė du butelius alaus, kuriuos, galima spėti, turėjo atnešti prieš valandą ir penkiolika minučių. Jie apmokėjo sąskaitą, tačiau ji lyg įkalta stovėjo laukdama arbatpinigių. Jie sėdėjo lyg niekur nieko. Ji suprato jų manevrą, kurį išmoningai kontratakavo atsisakydama atidaryti butelius. Liusjenas išsitraukė monetą, bet Rekviemas sulaikė jo ranką.
– Pirmoji taisyklė: „Niekada nesileisk išgąsdinamas isterijos apimtos padavėjos. Mes ne Maskvoje. Čia arbatpinigiai privalomi. Tačiau mes, pažįstantys Naująjį Pasaulį, esam išimtis. Todėl nemokam jokių per jėgą reikalaujamų arbatpinigių. Padavėjos tegali pasiskųsti. Šachtininkai ir turistai mane pažįsta, turistai ir šachtininkai mane žino.“
Jinai su tuo visiškai nesutiko.
– Žigolas!
– Arbatpinigiai yra atgyvena, duodu tada, kai noriu.
Norėdami baigti visas šnekas, jie nusprendė atidaryti butelius dantimis. Įsižeidusi padavėja juos iškeikė, pagrasino kišeniniu peiliuku, čiupo bokalus ir dingo. Jie ėmė gerti iš kakliuko. Muzikantai tęsė klejones, taip pat ir turistai, jaunas vyrukas su savo beamže moterimi, merginos atstatytomis krūtimis-melionais toliau dainavo tą pačią dainelę:
– Ar turite minutę?
– Galbūt…
Liusjenas išsitraukė užrašų knygelę ir įrašė: „Tai – daugiau negu baras. Kur jie visi nuleis garą, kai nebebus visų šitų seksualinės vaizduotės vizijas įkūnijančių moterų? Kur jie išlies savo sėklą? Kur jie skandins nusivylimus, kai nebebus kur nusilakti? Kur jie kraipys klubus, kai nebebus salsos? Salsa ir džiazas nėra amžini, ką jie darys, kad susitapatintų su turistais iš Azerbaidžano?“
Rekviemas vis sulaukdavo skambučių, į kuriuos atsiliepdavo, o tada tęsdavo: „Labas vakaras, pone, labas vakaras, leitenante, ponia trokšta, labas vakaras, pilieti, taisyklė numeris dešimt: „Lieti ir žaidi, palieki arba dvigubini, kas pralaimi, tas laimi“, čia pasakojama, kad Miestas-Valstybė miršta stovėdama, pone, esate belgas?“
Liejantis alui jie tvirtai laikėsi to, kas akivaizdu. Visas tas srautas jiems praskynė kelią. Jie nebegalėjo dainuoti bendrame chore. Jie tebuvo dvi būtybės, paklaidintos mieste, paverstame valstybe naudojant Kalašnikovo automatus.
– Arbatpinigiai!
Vyriausybės kariuomenė diena iš dienos kovėsi su maištininkais atskalūnais. Kad viskas stotųsi į savo vėžes, tarptautinė bendruomenė parėmė devyniolika savarankiškų nacionalinių konferencijų, iš kurių išėjo visiškas šnipštas. Centrinė valdžia, nors jos kariai buvo apmokyti Kinijoje, Sudane, Angoloje ir Kuboje, nesugebėjo maištui nusukti sprando. Maištininkai priekaištavo vyriausybei, kad ši laiko sau liūto dalį. Be mūsų provincijos ši šalis tėra maskaradas, vogravo atskalūnas Generolas. Negalime tenkintis trupiniais, nes būtent mes jus maitiname. Maištininkai kovojo apsiginklavę strėlėmis, mačetėmis ir akmenų svaidyklėmis. Jie kilo į kovą su burtininko žinia ir laikėsi visų draudimų, kurie, kaip buvo manoma, juos darė nesužeidžiamus: seksualinio susilaikymo nenumatytam laikui, draudimo maudytis, valgyti jautieną ar avėti batus ir t. t. Neištvėrę nesibaigiančio karinio konflikto, maištininkai atsitraukė į itin turtingą provincijos žemės pakraštį, ypač geidžiamą, kurį jie pavadino Miestu-Valstybe. Tarsi to dar nebūtų pakakę, senąją beviltiškai plačią nacionalinę teritoriją, visišką dykynę, vagojamą didelės upės, kuri praktiškai niekam nepasitarnauja, tik nusibaigia įsiliejusi į vandenyną, jie pakrikštijo Šalies Užpakaliu.
Turėdamos skirtingų išteklių įvairios gentys tiesiog šturmavo Miesto-Valstybės sostinę, pačią mažiausią pasaulio sostinę, sudarytą vien iš baro, garsiojo „Tram 83“, ir geležinkelio stoties, kurios nebaigtos montuoti metalinės konstrukcijos į atmintį vis sugrąžina Henrio Mortono Stenlėjaus figūrą. Legenda skirsto tas gentis į tris kategorijas.
Pirmoji kategorija: dienos metu gyvenantys individai, kurių daugelis yra valstybės tarnautojai, vieninteliai disponuojantys statistiniais duomenimis, tačiau be atlyginimo besitrinantys ištisus mėnesius, įsiėdusius iki gyvo kaulo. Jie varganai gyveno dar prieš valstybės skilimą.
– Ar turite minutę?
Antrąją kategoriją sudaro somnambulai. Toks vaizdas, kad jie bijo padvėsti miegodami. Dėl to maukia mikstūrą, kuri jiems leidžia tylomis būdrauti tiek dieną, tiek naktį. Šiai grupei priklauso studentai, žemrausiai, antytės, verslo turistai, atskalūnų judėjimo draugai ir artimi bendrininkai.
Pagaliau atkakliausiųjų kategorijai priskirtinas kortežas, kurį sudaro vienišos mamelės, prekiautojai organais, kareiviai, vaikai su Kalašnikovo automatais, pamokslininkai, padavėjos ir padavėjų padėjėjos, iš buvusio Zairo atvykę muzikantai, banditai ir kiti nusikaltėliai. Dieną jie miega. Jie geriau už bet kurį žmogų moka kalti pinigą. Garbės daktarai sukosi visose įmanomose srityse (įskaitant korupciją, narkotikus, seksą, plėšikavimą, naudingąsias iškasenas, turto švaistymą, girtuoklystę…), naktis jiems – pats tinkamiausias metas prekybai.
Džiazo muzikantai baigė Gilespio gabalą „A Night in Tunisia“.
Į pamainą atėjo išsičiustiję trys nigeriečiai su įgaubtais akinių stiklais, afrikietiško stiliaus plaukais, į apačią išplatėjančiom kelnėm, dryžuotais marškiniais. Tarsi medis, užstojantis mišką, jų vienintelė daina „Life cries out, when will you wipe my tears?“ gulė į trylika strofų, nusitęsdama iki pat aušros.
– Mes jau keturias valandas klausomės tos pačios baladės, – sušnabždėjo Rekviemas žiūrėdamas į merginą, kuri juos stebėjo iš balkono.
Nigeriečiai, kilę iš Ogbomošo, pasakojo princesės gyvenimo vingius, „ji vieną sausio naktį atvyko į Miestą-Valstybę ir buvo apžavėta vieno vedusio šachtininko, dviejų vaikų tėvo. Ji susidraugavo su mylimojo žmona, kurią dosniai apdovanojo…“ Sagos tęsinys nuo aštuntosios strofos liko visiškai nebeaiškus, mat buvo pasakojamas igbų, jurubų ir hausų kalba.
– Arbatpinigiai…
– Kodėl tu visą laiką vaikštai į tualetą? Smegenis išmyžiosi.
– Ar turite minutę?
Baladės tęsinys staiga sukėlė ašaras ir dantų griežimą. Vienas iš trijulės užkimusiu nuo antrarūšių cigarečių balsu drebino lubas įelektrindamas visą „Tram 83“. Kol nigeriečiai virkavo, nešina pirkinių krepšiu tarp stalų vaikštinėjo vieniša mamelė apnuogintomis krūtimis. O verslo turistai, šachtininkai, studentai, padavėjos, padavėjų padėjėjos, pranašai, iškilieji Antrosios Respublikos šventikai, atsidūrę savo auksinėje tremtyje, ir kitos gyvenimo atmatos atviravo, liejo širdį, dovanojo monetas.
– Ar turite minutę?
Rekviemas pasigardžiuodamas maukė iš kakliuko kairę ranką susikišęs į kelnes.
– Mes niekada nesam apsaugoti nuo apnuodijimo, – tarė jis tarsi norėdamas paaiškinti spartietišką padavėjų ir padavėjų padėjėjų elgesį.
Rekviemas su Liusjenu ir toliau tuštino butelius vis pažvilgčiodami vienas į kitą, persimesdami viena kita fraze, dirbtinai nusijuokdami. Po dešimties metų išsiskyrimo jie neturėjo apie ką, beveik nebeturėjo apie ką kalbėtis. Jie vengė prisiminti Žakliną… Kad ir kaip būtų keista, Liusjenui, kadaise plepiam žmogėnui, žodžiai strigte strigo. Kartkartėmis iš kelioninio krepšio jis išsitraukdavo užrašų knygelę. Aprašinėjo klubą „Tram 83“ ir jo merginas silikoninėmis krūtimis. Rašė apie smarvę, trenkiančią nuo žemrausių, trokštančių pasitvatinimo iš užpakalio. Rašė apie savižudžių beprotybę. Rašė apie turistų nerimą. Rašė apie antyčių lankstymąsi.
– Ar turite minutę?
Rašė apie džiazo muzikantus, nigeriečius džiazo muzikantus, kilusius iš Ogbomošo.
Liusjenas beviltiškai bandė Rekviemą prakalbinti.
– Ką veiki laisvu laiku?
– Prisimeni mūsų pirmą pasirodymą, kai salė buvo sausakimša…
Rekviemas liko abejingas, nekalbus ir atžarus.
– Praeitis manęs visai nedomina…
– Turi draugužę?
– Lyg ir…
– Laikas greit bėga.
– Man patinka pinigai…
– Kaip matau, tu sunkiai dirbi.
– Lendi ne į savo daržą…
– Tu…
– Man nepatinka šitas džiazas.
– Šiuo metu skrebenu tekstą.
– Naujajam Pasauly antytės valgo su prakaitu tarp krūtų…
– Džiaugiuosi vėl tave sutikęs.
– Tu mane svaigini…
Kartkartėmis jis apžiūrinėjo kūnų apvalumus, kurie čia viešpatavo. Itin riestas užpakalis vis dar buvo laikomas pagrindiniu grožio etalonu. Visos meilutės buvo vertinamos tik pagal brazilišką sėdynę. Jei neturi tokių sėdmenų, tu – niekas. Jos visos beviltiškai maukė sojų gėrimus, rijo kiaulėms skirtas piliules ir maistą, kad tik padidintų pasturgalio apimtis. Laukiami rezultatai leido tikėtis trokštamo: ananaso, avokado, oro baliono ar beisbolo kamuolio formos sėdmenų; vieno pusrutulio aiškiai išraiškingesnio už kitą; įžambaus, kvadratinio, stačiakampio pasturgalio; sėdmenų, kurie savaime vežtų, ir t. t. Prie jų sustojo viena panelė. Rodydamiesi pirštais jie pasiginčijo dėl kainos. Panelė nupėdino tualetų link. Rekviemas pakilo ir nusekė paskui grobį… Klube „Tram 83“ tualetai buvo bendri. „Tramo“ tualetai nebuvo skirstomi nei pagal lytį, nei pagal turistų kilmę. Jie buvo prastai apšviesti, o tai suteikė tik geresnes sąlygas kūnų šokiui. Rekviemas su mergina įlindo į olą, išlindo iš jos prakaituotais veidais. Mergina prigludusiais džinsais tuoj pat užsitraukė užtrauktuką. Rekviemas tuo tarpu sulaukė skambučio ir iškart įsakė: „Sėsk į mašiną ir paimk prekę, kvaily!“
– Arbatpinigiai…
– Ar turite minutę?
– Ką veiki laisvu laiku?
– Naujasis Pasaulis…
– Po pajodinėjimo galėčiau ir pačiulpti.
– Čiulpimas – mano aistra.
Į „Tramą“ kaip viesulas įsiveržė pusgirtis turistas.
– Pažiūrėk į šitą, aš jį laikau po padu, – tarė Rekviemas, žiūrėdamas į jį iš aukšto. – Labai gerai visą laiką turėti kieno nors nuotraukas. Turiu jo nuotraukas dvejus metus, ir jis dvejus metus yra mano vergas. Jei tik užsimanyčiau, jis netgi pačiulptų mano daikčiuką.
– Kokias nuotraukas?
– Tuoj tau paaiškinsiu. Be to, tikiuosi, man pavyks gauti ir tavąsias.
Turistas patraukė Rekviemo ir Liusjeno link ir pasisveikino nuolankiai daug kartų nusilenkdamas.
– Kimškit pilvus, valgykit kiek lenda, gerkit kiek telpa, pasakykit, kad tai mano vardu. Einu pats pranešiu apie tai savininkui.
Rekviemas sprogo juoku.
Dėl baisiai įsitempusių nervų Liusjenas juto skausmus pilve. Kelionė traukiniu jį pribaigė. Jis vaizdavo, jog laikosi tvirtai, nes nenorėjo sukelti nepasitenkinimo Rekviemui, kuris ir taip neturėjo nuotaikos plepėti. Jie pakilo iš vietų tik suskambus varpams, kviečiantiems rytinei maldai. Lauke buvo pilna žmonių. Dvi būtybės jiems pasiūlė sandorį: „Mes mokam įkaitinti!“ Liusjenas suburbėjo, kad yra pavargęs. Rekviemas jam pasiūlė išgerti mikstūros. Jis prisigerino prie merginų, kurios jau spėjo pareikalauti avanso už prarastą laiką „ginčijantis dėl nieko, nors iš tiesų jūs mūsų norit…“ Rekviemas nutildė besiskundžiantį Liusjeną. Ėmėsi reikalo pats.
– Naujasis Pasaulis, Naujoji Meksika, šiuolaikinė epocha…
– Aš vedęs.
– Ištikimų vyrų nebūna.
– Bet, Rekviemai…
– Nesiruošiu būt nepaslaugus.
– Pagalvok apie Žakliną…
– Ji tesiekia vyrą pasikišt po sijonu.
Viena iš merginų tarė: „Mes mokam čiulpti.“
Prie jų pribėgo berniukas nešinas dideliu dubeniu. Jie apsirūpino žemės riešutais, citrinomis, mėsos vėrinukais, kolos riešutais ir kitais afrodiziakais. Tolumoje tarp dviejų melancholiškų „Ar turite minutę?“ pasigirdo žemrausių keiksmai; iš minareto atskrido fatva, reikalaujanti greitai įvykdyti mirties bausmę klubo „Tram 83“ savininkui; vyrukai iš Mozambiko po atviru dangumi stūmė žaidimo automatą; girdėjosi senų kledarų burzgimas, Kalašnikovo automato monologas, liūdnos ir ilgesingos rujojančios kalės aimanos.
– Ar turite minutę?
6. Klube „Tram 83“ sutinkamas lyg iš dangaus nukritęs leidėjas…
Į klubą „Tram 83“ Liusjenas įžengė apie trečią nakties. Viduje tie patys įvairiausiais balsais kleketuojantys vyrai. Kaip ir vienišos mamelės, trumpai tariant, – moterys. Tamsuma. Grupė iš Akapulko grojo įsimintiną, tačiau perkurtą Marvino Gajaus opusą. Instrumentus laikė vos pastovėdami. Du guvuoliai darbavosi perkusija. Trys plyšavo tiesiog atakuojančiais vokalais. Du ilgaplaukiai grojo solinėmis gitaromis. Vienas saksofonu. Ir tada jau pats grupės vadas, didysis manitu su petnešomis, komplikavo visą vokalinį kvartetą (tai sopranas, tai altas, tai tenoras, tai bosas ir pritariamasis balsas). Kai tik jis pakeldavo balsą, jauna pusnuogė tigrė šokdavo į priekį, tokia strategija jie užvaldė ir taip jau įaudrintą publiką. Ekstazė. O taip, jiems be jokių pastangų pavyko įaudrinti visą aplinką. Niekas nežaidė muštuko. Niekas nestovėjo prie boulingo takelio. Niekas nežaidė pokerio. Šachmatais. Nieko nebuvo netgi sanitarinėse patalpose. Universitete drauge su Rekviemu jie pritaikė tokį patį metodą. Trumpai tariant, prieš spektaklį patiekdavo desertą: cirko numerį arba trumpą striptizo pasirodymą, kuriame dalyvaudavo penki savanoriai. Tai sukeldavo tikrą audrą. Ekstazės pagauti studentai nusirenginėdavo, ropšdavosi ant scenos ir prisiekinėjo uždraustojo vaisiaus laime. Rekviemas, tada geras, tiesiog puikus aktorius, nevirškino minties, kad reikia stengtis įtikti auditorijai. „Kas per velniava, – šaukdavo jis pasišlykštėjęs, – mes čia atėjom klausytis tekstų, o ne dėl kažkokių sumautų orgijų!“ Iš tiesų, Rekviemo širdyje jaunystės metais skambėjo visai kita muzika – rami, nuoširdi, kilni. Laikas gimdo žvėris, kurie telaukia tinkamos akimirkos, kai galės išsitraukti pistoletą. Tai visai nereiškia, kad Rekviemas buvo žvėris, – tiesiog vertas dėmesio niuansas.
– Ar turite minutę?
Liusjenas patraukė prie staliuko, prie kurio jie vakar sėdėjo. Jį jau buvo užėmęs gerų penkiasdešimties metų vyrukas, panėšėjantis į licėjaus direktorių. Sėdėjo vienas, pasidėjęs cigaretes ir išrikiavęs visą eilę butelių, kurie skelbė apie giliai įsišaknijusį vyruko alkoholizmą. Kai gerokai apkvaišti, nebepaisai ištuštintos taros, kam gi reikia tų nesusipratimų. O padavėjos ir padavėjų padėjėjos mokėjo įkalbėti užsisakyti dešimt butelių vietoj trijų ar penkių. Todėl visai nekeista pamatyti vyruką, sėdintį prie penkiasdešimties tuščių ant stalo ar tiesiog ant žemės sustatytų butelių.
– Sveiki, pone, ar galėčiau prisėsti?
Liusjenas stovėjo priešais poną, kuris pasirodė visai simpatiškas.
– Kaip nori!
Vos Liusjenui prisėdus:
– Iš kur atvykai?
– Iš „Vampyrų“…
– Bet prieš tai, noriu pasakyti, dar iki „Vampyrų“?
Liusjenas niurzgė. Mat prisiminė prie Klinjankūro vartų gyvenantį draugą, kuris kamuojasi ieškodamas ryšių su Paryžiaus teatrais, o jis štai sėdi čia ir klausosi sumautai atliekamos muzikos. Prisiminė ir liftuose besitrinančią merginą. Prisiminė tą staigų elektros dingimą.
– Atvykau iš Šalies Užpakalio.
Pono smalsumas gerokai išaugo. Jis sunėrė rankas lyg norėdamas šauktis aukščiausiųjų dievų. Auksinė apyrankė ant kairės rankos riešo Liusjenui leido nuspėti pašnekovo piniginę padėtį. Būk protingas, gal šitas vyrukas tau padės išbristi iš šitos velniavos, – pusbalsiu pamąstė jis.
– Kaip tai?
– Aš – praeivis. Nebežinau, ar noriu tęsti savo viešnagę…
– Matau, kad gyvenimas čia tau visai mielas.
Jis tai pasakė su Archimedo tikrumu, konstatuojančio, kad „kiekvienas ramybės būsenos kūnas, esantis skystyje, visiškai jo apsemtas ar iš dalies išsikišęs paviršiuje, patiria aukštyn nukreiptą, keliančiąją jėgą, kuri yra lygi kūno išstumto skysčio svoriui“.
– Taip, mėgaujuos.
Jo smegenis antrą kartą pervėrė bičiulio nuo Klinjankūro vartų paveikslas: „Aš tariuosi su festivaliu „Frankofonija limuzine“, su „Tarmac“ ar kitais Paryžiaus teatrais, turiu ryšių Brazilijoje, o tu besimėgaudamas sėdi čia su kažkokiu tipu, atsakinėji į jo klausimus?“
Liusjenas atsiduso.
– Ar turite minutę?
Ant scenos rengėsi lipti nuo Amazonės atvykusi indėnų grupė. Klausimai tęsėsi. Tas ponas, be abejo, buvo iš įtakingųjų sluoksnio. Jis norėjo viską žinoti ir erzinti jo nevertėjo. Maža kas, gal jis gerasis samarietis? Geranoriškas užmačias galima aptikti ir liūto guoly. Po kiekvieno Liusjeno atsakymo pono susidomėjimas vis augo.
– Ar vedęs?
– …
– Išsiskyręs?
– Ne.
– Kuo užsiimi?
Liusjenas suabejojo, ar toliau atsakinėti.
– Turiu istorijos bakalauro diplomą.
Nieko nelaukęs pašnekovas pastatė taurę ant stalo ir ėmė kaip pamišėlis juoktis. Tarsi to dar nebūtų pakakę, jis pakilo nuo kėdės, žengė keletą žingsnių į priekį, paprašė muzikantų tylos ir pirštu dūrė į Liusjeną:
– Brangūs draugai, nepatikėsit, bet žmogus, kurį matote, yra istorikas!
Visiems buvo linksma.
Visas „Tramas“ vienu balsu sukliko:
– Tu neturi ką veikt, ar ką?!
Paskui ėmė drabstytis choru:
– Ir ką, tu pragyveni iš savo istorijos?
– Tik pažiūrėkit, kur nuveda ilgalaikis turistų mėgdžiojimas!
– Jūs studijavote ir merginas ar tik istoriją?
– Jūs, kurie smaginatės meno istorija, mums darot gėdą!
– Jei tėtė užsimanys, kad studijuočiau istoriją, šoksiu po atvažiuojančiu traukiniu, – sukliko vos dešimties metų pyplys, atlydėjęs į barą savo tėvą.
Vyrukas grįžo ir prisėdo prie stalo, atsainiai atsiprašė Liusjeno, kuris taip ir nesuprato, kas čia su juo ką tik atsitiko.
– Tai buvo stipriau už mane. Negalėjau įsivaizduoti, kad šiame Mieste-Valstybėje dar yra mąstančių galvų. Šalis sugriauta, viską reikia atstatyti: kelius, mokyklas, ligonines, geležinkelio stotį ir netgi patį žmogų. Mums reikia medikų, mechanikų, dailidžių, šiukšliavežių, bet tik ne svajotojų!
– Ar turite minutę?
Muzika suskambo iš naujo. Liusjenas nebeturėjo drąsos nuožmiai pažvelgti į žmogų, kuris ką tik jį pažemino. Priešingai, jis ieškojo galimybės reabilituotis.
– Prieš aistrą mes bejėgiai. Bet aš nesu tik istorikas. Aš taip pat esu rašytojas…
Užstalės kaimynas vėl įsitraukė į pokalbį:
– Rašytojas ar istorikas, tai – vienas ir tas pats!
– Aš gyvenu rašymu, – atrėžė jis.
– Rašymas. Rašymas. Rašymas…
Pašnekovas šį žodį ištarė gomuriniu balsu. Jis tapo apdairus lyg jį ištikusio regėjimo auka. Liusjenas baiminosi, kad antrą kartą bus sumaltas į miltus.
– Esu rašytojas, bet…
– Jaunasis žmogau, priešais tave sėdi Ferdinandas Malenžo, leidyklos „Laimės traukiniai“ direktorius.
Liusjenas neteko žado. Jis pajuto kažką panašaus į palengvėjimą. Padavėjų padėjėjos ir padavėjos atsisakė atnešti to prakeikto alaus, kuris juk ir taip nukeliauja į bendras nusilengvinimo patalpas; taisyklė numeris 94: „Kai geri, šlapiniesi, tokia gyvenimo tikrovė, o kai šlapiniesi, visas alus nukeliauja į jūsų tualetą.“ Liusjenas prisiminė Rekviemą: „Aš labiausiai mėgstu šlapintis namuose.“ Liusjenas norėjo užsisakyti alaus, tačiau niekas į jį nė nepažvelgė. Tam, kad reikalai pajudėtų, reikėjo tiesioginio „Laimės traukinių“ leidyklos direktoriaus įsikišimo. Pagaliau pirmasis alus… Padavėjos padėjėja atėjo visa pikta. Šiurkščiai pastatė gėrimą. Atsitraukė su atidarytuvu rankoje. Praslinko keletas sekundžių… Ji apsisprendė, atidarė butelį ir metė vienintelį žodį:
– Arbatpinigiai!
Liusjenas ištraukė kupiūrą.
– Štai.
Ji tiesiog išplėšė pinigą jam iš rankos ir netarusi nė žodžio atsuko nugarą. Bruzdesys pagyvėjo. Bičiulių indėnų kantilena apie klimato atšilimą, vaikų darbą šachtose, miškų kirtimą ir brakonieriavimą, apie tilapijų, pitonų, piranijų ir baltųjų raganosių žudymą klausytojų tarpe sukėlė isteriją. Moterys apsipylė ašaromis. Vyrai, turistai ir kiti asocialūs asmenys, netikėtai sukrėsti liūdnų gyvenimo įvykių, iš gailesčio kinkavo galvomis.
Liusjenas dairėsi aplinkui vildamasis išvysti Rekviemą.
– Kiek laiko rašai?
– Ar turite minutę?
– Dešimt metų.
– Apie ką rašai? Apie kokius žmones? Ar turi savo auditoriją? Kokie tavo lūkesčiai? Kokiu tiražu išleidai? Literatūrinės premijos? Kokiu žanru užsiimi?
Liusjenas pasijuto pakliuvęs į spąstus. Klausimai keitė vienas kitą. Jis nespėjo nuryti nė gurkšnio.
– Dabar ką nors rašai?
Reikėjo atsakyti viliantis būti išspausdintam leidyklos „Laimės traukiniai“.
– Tarkim, pjesę-pasakojimą, kuriame ši šalis pristatoma iš istorijos perspektyvų: „Galimybių Afrika, Lumumba: angelo krytis, arba Plūktuvo-grūstuvės metai“. Labai tikėtina, kad šis tekstas bus skaitomas Europoje. Jame veikia tokie personažai kaip Če Gevara, Seku Turė, Gandis, Abrahamas Linkolnas, Lumumba, Martinas Liuteris Kingas, Čaušesku, nepamirškim ir atskalūno Generolo.
Leidėjas užsisakė romo su ledukais. Į tualetą ir atgal slankiojo vienišos mamelės, antytės, studentai, klerkai, turistai, muzikantai, pranašai, žonglieriai, buvę katorgininkai…
– Aš nesu komunistas. Nesu ant jo užkibęs. Žinau, kad Lumumba – ryški kovos už Kongo–Zairo nepriklausomybę asmenybė, bet labiau vertinčiau, jei vietoj Lumumbos būtų vaizduojami eiliniai herojai, pasipriešinimo dalyviai, kurie sumokėjo gyvybe už šį miestą, ir visai nereikėtų klampoti po Kongo–Zairo istoriją. O kur dar Kongas patiems gyventojams – palik šią dalį vietiniams dramaturgams! Čia, kaip ir Šalies Užpakaly, yra žmonių, kurie savo laiku įspaudė ryškų pėdsaką. Palik tuos iškilius žmones oriai ilsėtis ramybėje! Galvok apie tekstus, pasakojančius apie geležinkelius, šachtas ar dar nežinau apie ką.
– Leisk man paaiškinti…
– Arba tada apsiribok esė ir nepainiok žanrų.
– Esu diplomuotas istorikas. Manau, jei tik neklystu, kad kalbant apie istoriją literatūra nusipelno užimti garbingą vietą. Tik eidamas literatūros keliu galiu atkurti tiesą. Aš ketinu atgaivinti šalies, egzistavusios tik popieriuose, atmintį. Pafantazuoti apie Miestą-Valstybę ir Šalies Užpakalį prikeldamas atmintį… Tokiu atveju istorinės asmenybės tampa mano gairėmis. Tačiau antytės, žemrausiai, badmiriaujantys studentai, turistai ir…
– Tokias kalbas jau esu girdėjęs… Afrikietiškoje literatūroje jau buvo pakankamai skurdo, vargo, sifilio ir prievartos. Apsidairyk aplinkui. Yra gražių moterų, gražių vyrų, „Brazza“ alaus, geros muzikos… Ar tai tavęs neįkvepia? Aš apskritai esu susirūpinęs afrikietiškos literatūros ateitimi. Afrikietiškame romane pagrindinis personažas amžinai yra viengungis, neurotikas, iškrypėlis, depresijos kamuojamas žmogus, neturintis vaikų, būsto ir skolingas visam pasauliui. Čia mes gyvenam, dulkinamės ir esam laimingi… Reikia, kad mūsų literatūroje irgi taip dulkintųsi!
Liusjenas pasinaudojo proga ir pirmąkart siurbtelėjo alaus putos. Kilstelėdamas bokalą pastebėjo dvi vakarykštes merginas, kurios stebeilijo į juos. Vargšelis, jis parodė draugišką gestą. Vienišos mamelės tą gestą suprato kaip kodą, tad nusileido žemyn nelaukdamos jokio kvietimo ateiti.
– Bet tavo pjesė-pasakojimas mane domina…
Vyrukai iš Amazonės išsinešdino pro mažąjį išėjimą, o padavėjų padėjėjos, žemrausiai, pranašai… visa publika, ką tik nusišluosčiusi krokodilų ašaras, maldavo jų neapleisti scenos.
– Jūs esat gražūs, tad pirmiausia labas vakaras.
Tos dvi merginos įsitaisė prie jų… Dabar jau ant įsišėlusios publikos žibalą pylė repo grupė. Reperiai, buvę studentai, buvę maištininkai, neaiškūs ir nepatenkinti tipai, šaukė, dejavo, amčiojo, kleketavo, tauškė niekus…
– Ketinu organizuoti teatralizuotą skaitymą. Leidykla „Laimės traukiniai“ turės garbės jus pristatyti… Kaip pavadinsi tą savo pjesę-pasakojimą?
– „Galimybių Afrika, Lumumba: angelo krytis, arba Plūktuvo-grūstuvės metai“.
– Tame grandioziniame renginyje leidykla „Laimės traukiniai“ turės garbės ir malonumo pristatyti, Liusjenai, jus – šiuolaikinį autorių, kurio kūrinys moko įveikti sienas, geležinkelius, karus ir vandenynus, ir kurį vieną dieną mes išspausdinsim.
– O jūs žinote…
– Aš šveicaras ir iš tėvo, ir iš mamos pusės. Anksčiau ar vėliau tuo įsitikinsi. Noriu tau tai pasakyti prieš bendradarbiavimą. Kad išvengtume nesusipratimų. Visi baltaodžiai, kuriuos čia matai, nėra jokie šveicarai.
Svajingai, vos ištempęs kaklą, užkimusiu balsu tarsi žmogus, kuris tupi tualete ir nenori, kad jam trukdytų, vyrukas tęsė:
– Kai kurie netgi labiau afrikiečiai nei kiti. Noriu pasakyti, kad jie dievina Afriką.
Dvi panelės piktai it konkuruojančios kalės susižvalgė su padavėjų padėjėjomis ir padavėjomis. Jas valdė tie patys troškimai, tos pačios jėgos, tie patys norai išsilaisvinti, tos pačios aistros, tas pats pavydas… Permainų, Nepriklausomo Tautinio Suvažiavimo ir Demokratizacijos gatvėmis sklindantys neįtikėtini gandai patvirtino spėjimus, kad 1990 metais per susirėmimus žuvo daug vyrų, o likę prisijungė prie kariškių. Išvada: moterų yra daugiau nei vyrų, tad merginos su krūtimis-baklažanais, padavėjų padėjėjos ir padavėjos rungėsi dėl jų ragais ir nagais.
– Ar turite minutę?
Leidėjas klausinėjo. Leidėjas pasakojo. Leidėjas aiškino. O Liusjenas, regėdamas savo knygą bibliotekų lentynose, net nebesriubčiojo alaus. Išsitraukęs užrašų knygelę jis rašinėjo savo kvailystes.
– Kaip atspėjot, kad aš ne vietinis?
– Labai paprasta. Labas vakaras, pone. Ar galiu prisėsti? O paskui arbatpinigiai merginai. Čia mes padedam ant kėdės užpakalį. Ir nieko daugiau!
– Panašu, kad esate visiškai įsitraukęs į pokalbį!
– Ar tai jūsų draugužės?
Jos šiurkščiai prisistatė.
Reperiai toliau rypavo nepatenkinti.
– Ar turite minutę?
Pašnekesys tęsėsi dar ilgai. Abi merginos, rodydamos įvairiausias grimasas, nusiramino… „Karštas vanduo visada galiausiai atvėsta“, – sakydavo Rekviemas, mėgdžiodamas vieną muzikantą iš Zairo. Taisyklė numeris 17: „Nepamesk galvos dėl mūsų merginų, jos neturi jokios alternatyvos, tik keliaklupsčiauti. Paskutinieji statistiniai duomenys patvirtina tai, ką visi žino: merginų daugiau nei mūsų, tad spausk stabdį, spausk stabdį, spausk stabdį…“ Malenžo įsitraukė į karnavalą. Kiekvieną šeštadienį brazilų turistai improvizuoja karnavalą, kuris įsisuka į pačius karščiausius Miesto-Valstybės kampelius.
– Dievinu karnavalą! Susitinkam pirmadienį tą pačią valandą, pasikalbėsim apie tavo skaitymą ir, be abejo, apie publikavimą.
– Ar turite minutę?
Tuo tarpu pasirodė muzikantai iš Tarptautinės Kongo asociacijos, su veltinėmis kasytėmis, iki blizgesio nušveistais batais, margais kostiumais, mechaniškais judesiais, laužyta prancūzų kalba… Liusjenas liko su merginomis kalbėtis apie meilę, apie dainas, kurias niūniavo geležinkelio statybose nugaras lenkę vaikinai, apie antytes, apie šachtininkus, įgriuvus šachtai pakliuvusius į spąstus, apie lengvus pinigus, apie Naująją Meksiką, Los Andželą, Dalasą, Filadelfiją, Brukliną, Lagosą… Jo nuovargis, pykinimas, rūpesčiai išgaravo. Leidėjas įkūnijo viltį, šio to pradžią. Vienišos mamelės sveikino Liusjeną su būsimu jo šou, nušvitusiu virš horizonto. Astrida pakabino tipą, verkusį kruvinomis ašaromis per aimanuojamą vyrukų iš Amazonės pasirodymą. O jis su Emiljena besiglamonėdami kirto bėgius, pagrindinę gatvę, visą „Vampyrų“ kvartalą. Jei laimė turėjo vardą, jis buvo „Tram 83“.
9. „Tram 83“: dieną ir naktį gyvuojantis klubas prastai sukurto rojaus spindesy, jo klientai didžiausi vargšai arba tie, kurie savo laimę išmeta pro langą, „Tram 83“ – tai tobuloje harmonijoje gyvenančios mišrios bendruomenės, Mendelejevo lentelės elementų susimaišymo laisvės, neišvengiamos pamišusios meilės, priešlaikinės ejakuliacijos simbolis.
Susitikimas-skaitymai, pavadinti „Pranašavimai prieš aušrą“, buvo numatyti šeštadienį, apie vienuoliktą valandą vakaro. Tipas, įpareigotas išplatinti žinią apie literatūros vakarą, įpareigojo tai padaryti kitą tipą, kuris irgi įpareigojo tai padaryti kitą tipą, o šis – dar kitą, žodžiu, viešinimas buvo prastas. Publika, nė nenumananti apie šį renginį, kaip įprasta, šturmavo klubą „Tram 83“.
Vakaras prasidėjo liūdnai, mat deimantų šachtoje sugriuvo viena požeminė galerija. Žinia greitai sklido iš lūpų į lūpas. Šachtininkus, kuriuos ką tik pasiglemžė žemės, „Tramo“ publika puikiausiai pažinojo. Visi penkiolika darbininkų po darbo dienos, kuri prasidėdavo su gaidgyste skambant bažnyčios varpams, kviečiantiems rytinei krikščionių maldai, ar iš netolies stūksančio minareto ataidint muedzino balsui, skubėdavo į traukinį, paniekinamai koneveikdavo studentus, tada nutūpdavo bare „Tram 83“, gerdavo, kabindavo vienišas mameles, būreliu slinkdavo mylėtis į bendras nusilengvinimo patalpas, prakaituodavo kaip paršai, sprogdavo juoku, įžeidinėdavo padavėjų padėjėjas, šokdavo polką, skleisdavo blogas naujienas, šnekėdavosi su turistais, rūkydavo marihuaną, viešai masturbuodavosi, visiems statydavo išgerti, žaisdavo rusišką ruletę, ūbaudavo dainas, kurias jų seneliai ir proseneliai dainuodavo besidarbuodami kirtikliais tose pačiose šachtose, platindavo plaučių uždegimą ir kitas dar neįvardytas ligas, dalydavosi ant iešmų suvertais keptos šunienos gabaliukais, provokuodavo peštynes, užsipuldavo muzikantus – ir išeidavo tokie pat, kokie ir ateidavo – purvini, pikti, įžūlūs, linksmi ir kupini sarkazmo. Jie keldavo sąmyšį, tačiau buvo garbinami. Gandai pynėsi vienas su kitu, virsdami nenusakoma painiava. Remiantis patikimais šaltiniais, jie kasėsi per žvirgždą, rado deimantų klodą ir kasėsi toliau nepatikrinę užnugario. Tai įvyko priešpiet. Šešis kūnus ištraukė iš griuvėsių, vienas buvo Bubakaro, to paties Bubakaro, kuris baudėsi pasikarti kiekvieną kartą, kai tik motina jam drausdavo leistis į urvą. Bubakaras išvengė daugiau nei aštuonių griūčių. Per priešpaskutinę jis užsitarnavo Lozoriaus pravardę. Anot klube „Tram 83“ sklandančių nuogirdų, po vienos griūties, pareikalavusios daugybės žmonių gyvybių, Bubakaras išėjo nenukentėjęs. Jei tikėsime tomis apkalbomis, jis netgi rijęs žuvusių bendradarbių mėsą. Jie išbuvo po žeme keturias dienas ir keturias naktis, ir vienintelis Lozorius išėjęs gyvas iš tos puvėsiais atsiduodančios vietos. Tada žuvo šimtas penkiasdešimt žmonių, įskaitant į pagalbą atskubėjusias antytes ir džiūvėsius. Antytės – tai dvylikos penkiolikos metų merginos, užsiimančios prostitucija kasyklose, jos vaikštinėja vorele ir, jei klientas atsisako mokėti sutartą kainą, vieningai užsiundo ant jo karius. Džiūvėsiai – vos paauglystės sulaukę berniūkščiai, laikinieji samdiniai, plušantys prie mineralų gavybos ir transportavimo, skalaujantys žvirgždą ir ieškantys jame deimantų kristalų.
Artėjant Kalėdoms žemės griūčių padaugėdavo penkeriopai. „Raganiai stato spąstus, kad per metų pabaigos šventes turėtų mėsos ir kraujo“, – trumpai apibendrino Negusas, įsikišęs ranką į kelnes ties juosmeniu. Viską buvo galima paaiškinti tuo, kad dabar gruodžio mėnuo. Penkiolika pradingusiųjų nelegaliai darbavosi „Vilties“ šachtos poligone. Išskyrus turistus, savo šeimą ir pačius artimiausius bičiulius, atskalūnas Generolas niekam neleido ten kasinėti. Jis pasivadino „Tautos tėvu“. Generolas džiaugdavosi griūtimis, kurias suvokė kaip dievų bausmę, nukreiptą prieš mus, jo vaikus, išdrįsusius sulaužyti „Tėvo“ priesaką. Tiesą sakant, įgriuvus žemėms, linksmindavosi visas Miestas-Valstybė. Tos griūtys padarydavo didelę žalą, tačiau iškeldavo į paviršių brangakmenius, kuždėdavo klubo „Tram 83“ išminčiai. Po nelaimės brangakmenių esą būdavo galima rasti visur: „Trame“, geležinkelio stotyje su nebaigtomis metalinėmis konstrukcijomis… viešnamiuose… „Kubos“ klube…
Pasigirdo antytės poezija.
– Tu mano nuostabusis princas, aš trokštu tave myluoti, esu labai įsiaudrinusi, įkaitusi it vynas saulėkaitoje, paimk mane už rankos ir keliaukime iš čia toli toli, į Perudžą, noriu išvysti Nanto uostą, aš esu tavo vergė, prirakink mane prie savo gyvenimo, paimk už rankos, iškeliaukim, aš noriu išvysti Marselio uostą…
Įtampa kildavo kas dešimt minučių. Butelius atkimšdavo dešimtimis, kad kuo greičiau paskandintų įsiūtį ir pasibjaurėjimą šituo supuvusiu pasauliu. Vienišos mamelės įsitaisė vietoje, iš kurios geriau matytų klientus. Studentai aptarinėjo aktualijas Markso ir Engelso filosofijos šviesoje.
– Ar turite minutę?
Padavėjos ir padavėjų padėjėjos reikalavo arbatpinigių vaikštinėdamos su peiliukais, kuriuos išsitraukdavo iš liemenėlių. Paslaugas siūlė antytės ir džiūvėsiai. Pirmyn atgal po „Tramą“ marširavo žmonės…
Vienas įsikarščiavęs pranašas paskelbė apie naujos geležinkelio linijos statybą, toji linija sujungsianti Miestą-Valstybę su Šiaurės Airija, ja bus gabenami brangakmeniai ir daugybė kitų prekių. Pokalbiai sukosi apie geležinkelius ir brangakmenių klodų atradimą. Turistai siūlė taikias eitynes. Žmonės ėmė prasimanyti esą žuvusiųjų giminaičiai. Visi užmiršo, kad būtent jie tris kartus bandė sudeginti „Tramą“.
– Mano galva, glamonės priklauso nuo turisto. Ar jis gražus? Ar turi pinigų? Ar stato alaus savo draugams? Ar valgo šunienos vėrinukus?
Publika buvo nusiteikusi tik muzikai. O tipas, turėjęs atiduoti literatūrai kaprizingas klientų sielas, pats sunkiai virškino skaitymus klubo „Tram 83“ erdvėje. Norėdamas prablaškyti įsišėlusią publiką, jis iškvietė į sceną muzikos grupę keletui užšaldytų klasikinių gabalų apie Kubos revoliuciją. Iš jų visi sužinojo, kad pats solistas buvo atvykęs iš Kubos kautis Etiopijos karių gretose Ogadeno karo metu. Paskutinėje dainoje postringaujama apie kubiečių ir etiopų puolimą 1977 metų vasario pradžioje, po jo netikėtai įvyko antrasis puolimas, kuriame dalyvavo jis ir jo muzikantai. Taip pat publika išgirdo, kad po šių mūšių jie visi viešėjo Somalyje, šalyje, kurią puolė prieš dvejus metus. O paskui toji kalnakasybos karštinė juos pastūmėjo įlipti į pirmąjį traukinį, vežantį į Miestą-Valstybę.
Liusjenas atvyko penkiolika minučių prieš pasirodymo pradžią, įėjo pro galines duris su pilve kirbančia baime. „Jie juk čia susirinko ne tam, kad mėgautųsi tavo poezija.“ Iš „Tramo“ savininko jis gavo keletą tiesių patarimų: „Supranti, po visų tų griūčių jie kaip reikiant įsiaudrinę. Jie norės nutempti tave ant bėgių. Pasiruošk blogiausiam. Mes rūpinamės tik tuo, kad jie dulkintųsi ir apsvaigtų, kaip jiems įprasta. Tad sukis kaip išmanai.“ Leidėjas, apsivilkęs margu švarku, kvatojo kaip didžiausias šelmis. „Tai jo pirmasis skaitymas, vyrutis atvyko iš kažkokio žemės kampelio Ramiajame vandenyne“, – kuždėjosi bendruose tualetuose. Uždėjęs ant Liusjeno peties dešinę ranką leidėjas pliauškė apie savo aistrą traukiniams, važinėjantiems po Miestą-Valstybę.
Minutės byrėjo į dulkes… Revoliucijos dainiai (kurie tiesiog nesiteikė palikti scenos) toliau tęsė savo repertuarą. Mintinai visus jų tekstus mokėjusi publika atvirai reiškė entuziazmą. Rekviemas, užspaustas dviejų antyčių, šauksmais sveikino pasipriešinimo judėjimą. Leidėjas, dėl susiklosčiusių aplinkybių atskubėję policijos pareigūnai ir pats Liusjenas, pažadėjęs skaityti tik ketvirtį teksto, be perstojo aiškinosi. Po šachtos griūties visi tik ir kalbėjo, kad laikas pulti ir apiplėšti miestą. Vaikštynės pirmyn ir atgal į bendrus tualetus smarkiai suintensyvėjo. Vienišos mamelės ir antytės į minią svaidė tinklą su kabliukais. Padavėjos, padavėjų padėjėjos ir keletas pernelyg savimi pasitikinčių vienišų mamelių žvelgė viena į kitą piktai it rujojančios kalės.
– Glamonės nėra būtinos…
– Nekenčiu bankų. Tai tik asmeninė nuomonė.
– Ar turite minutę?
Tuo tarpu Liusjenas į užrašų knygelę su įkarščiu įkeverzojo keletą eilučių: „Jie galvoja vien apie tai, kaip prisikimšti pilvus ir patenkinti tarpukojo poreikius. Šunys loja, o traukiniai su aukso luitais išvažiuoja. Vieną rytą jie nubus ir suvoks, kad Miesto-Valstybės nebėra. Iš jo teliks miglotas prisiminimas, pėdsakas… Jau dabar Miestas-Valstybė gyvuoja tik kaip vardas. Dangus priklauso aukščiausiosioms dievybėms, o žemė – turistams ir atskalūnui Generolui, kurie nepailsdami verčiasi kalnakasyba. Ką jie visi darys, kai nebeturės savo šalies ir rūdos telkinių, kurie dygsta lyg grybai miške?“
Tik apie antrą valandą nakties jiems pavyko visus įtikinti paklausyti literatūros.
– Ar turite minutę?
Leidėjas pristatė Liusjeną, rėžė giriamąją kalbą apie rašytoją, kurį atrado „šio miesto griuvėsiuose, miesto, kuris netenka savo žalumos, nors kaip tik laimėtų, jei ją puoselėtų, ir taip taptų vertas modernaus miesto vardo. Liusjenas yra itin talentingas autorius. Tai ateitis, jūsų ateitis, palaikykite, tikėkite šiuo žmogumi…“
Liusjenas išėjo į priekį ir ėmė kalbėti. Jis prisiminė aplodismentus, skambėjusius, kai paskutinį kartą stovėjo scenoje Šalies Užpakaly. Tas pasirodymas jam vėliau kainavo septyniolika mėnesių kalėjimo ir draudimą dvejus metus verstis profesine veikla už smurtavimą sunkinančiomis aplinkybėmis, kėsinimąsi į valstybės saugumą, metodišką ir sistemingą raginimą maištauti. Jis išsiėmė iš segtuvo tekstus. Nutaisė rimtą miną. Paprašė tylos minute pagerbti aukų atminimą, tada ėmėsi reikalo. Liusjenas tirtėjo kaip epušės lapas. Jis pabrėžė kai kuriuos žodžius, intonuodamas pakeldavo balsą… Nesiskaitė su publika, kuri tik ir laukė progos jam užvažiuoti. Viena minute per daug, viena frazė pro šalį, ir jis sužinos, kur vėžiai žiemoja. Visai tai netrukus ir nutiko. Lyg iš kiauro dangaus ėmė piltis keiksmai.
Visas „Tramas“ choru skandavo:
– Varyk lauk, Liusjenai!
Tada kai kurie:
– Kokią teisę turi mums pamokslaut!
– Ei, gražuoli, aš tavęs trokštu…
– Aligatorius!
– Pagyrūnas!
Liusjenas pasiryžo skaityti iki galo. Jis įsikibo į savo žodžius. Nukreipė žvilgsnį į šalį. Atsiminė vaikystę. Galvojo apie draugą, gyvenantį prie Klinjankūro vartų. Pakilo į aukštesnį būvį. Praleidinėjo kai kurias pastraipas. Netgi pajuto norą nusilengvinti bendruose tualetuose.
– Ei, gal verčiau pasižiūrėk į veidrodį!
Universitete jam sakė: „Jei tau sunku susikaupti, įsivaizduok save lovoje su beprotiškai dailiai sudėta mergina, sultinga moterimi, kuri maldauja įmerkti į ją pimpalą, laikykis, laikykis, laikykis tos minties, ir galbūt išsigelbėsi.“ Liusjenas ėmė vaizduotis save gulintį su tokia moterimi ant Rekviemo sofos… Keiksmai iš salės pasiekė crescendo. „Tramas“, visas „Tramas“ choru, paskui pavieniais balsais, tada vienu choru, paskui pavieniais balsais, tada visu choru…
Rekviemas kvatojo iki ašarų. Tai buvo visiškai normalus dalykas, turint galvoje tų dviejų niekšelių priešiškumą. Leidėjas, nežinodamas, ant kurios kojos šokti, stojiškai išmaukė savo degtinę. Iš gailesčio Liusjenui padavėjų padėjėjos ir padavėjos ragino jį lėkti lauk. Vienišos mamelės, pasinaudodamos šia situacija, stengėsi prasibrauti pro gretas, nusitiesdamos kelią link potencialių klientų, suvilioti juos ar persirengti bendruose tualetuose arba tamsiausiose salės kertėse. Nedidelis nukrypimas nuo temos tam nekenkė: jos ateidavo apsirengusios padoriais drabužiais ir priklausomai nuo laiko ar publikos nuotaikos juos keisdavo taip, kad, išmušus tinkamai minutei, tarkim, trečią ar ketvirtą valandą ryto, pasirodydavo beveik nuogos… Vaikinai, apdainuojantys Kubos revoliuciją, pradėjo atvirai derinti instrumentus. Tačiau Liusjenas laikėsi, pakeldamas balsą virš visos tos maišalynės.
– Ar turite minutę?
– Ei, meiluti!
– Ar turite minutę?
– Eime permiegot!
Vienas žemrausys protestuodamas sudaužė butelį ir apvertė stalą. Šunys loja, bet traukiniai važiuoja. Liusjenas kaip reikiant užsispyrė. Jis skaitė toliau. Antytės kraipydamos klubais slankiojo bendrų tualetų kryptimi. Iš pradžių atrodę geranoriški, studentai siūlė jam sudėti ginklus. Vienišos mamelės-antytės šeimyniškai plovė nešvarius skalbinius su viršiausiąja motina, padavėjų ir padavėjų padėjėjų vadove. Vienas jaunuolis ramiai pakilo iš savo vietos, užlipo ant scenos ir smogė kaire iš apačios. Tai buvo reto stiprumo smūgis. Liusjenas susverdėjo ir savo kovą baigė ant kilimo. Jis prisiminė trečiąjį sapną. Jame veda geografijos pamoką žaliai apsirengusiems mokiniams, o tie jam siūlo išsitepti batus su prezervatyvams skirtu lubrikantu. Jis užsispyręs toliau skaito straipsnį apie kamuolinius lietaus debesis, kol vienas mokinys pakyla iš vietos, trenkia jam ir pareikalauja vyniotis į Šiaurės geležinkelio stotį, šokti į pirmą pasitaikiusį traukinį ir nešdintis į Šalies Užpakalį… Jo popiergaliai voliojosi ant tokios pačios pakylos. Su nežmoniškomis pastangomis Liusjenas atsistojo. Šįkart gavo smūgį dešine. Nuaidėjo aplodismentų salvės…
– Antras smūgis už tai, kad žinotų, jog nėra čia ko linksmint publikos!
Leidėjas bandė įsikišti. Ir gavo antausį, nors buvo oraus stoto. „Nuo šiol žinosit, kaip gerbti „tikrai daug išgyvenusius vaikinus“, – tarė mušeika. Kilo panaši euforija, kaip traukiniui atvykstant į stotį… Džiaugsmo šūksniai išgyvenusiųjų dar vieną žemės griūtį… Džiūvėsių tauškėjimas… Jie visi šaipėsi iš visuotinės deklaracijos apie baltojo žmogaus teises. Studentai, pačiupę už rankovių, išnešė jį ir išmetė pro duris… Emiljena verkšleno…
Rekviemas patraukė bendrųjų nusilengvinimo patalpų link.
Už durų Liusjeną ir toliau lamdė. Jie pasigriebė padangą. Grasino jį sudeginti gyvą. Lyg Liusjenas būtų šnipas, policijos inspektorius, slaptasis agentas, verslo turistų draugas. Viena mergina susiraukšlėjusiomis it kojinės krūtimis netgi apkaltino jį bandymu ketvirtadienio vakarą ją išprievartauti, kai ji vaikštinėjo netoli geležinkelio. Talžymas nesiliovė. Tolumoje skambėjo kvietimas maldai, iš minareto aidėjo muedzino balsas, ūbavo pamišęs studentas, pasitelkęs juodąją magiją, kad būtų panašus į turistus, statančius visiems gerti… Kraujas, seilės, ašaros, na, žinoma, jis ką tik susimovė besistengdamas įsitverti į prekinį traukinį! Jie ir toliau jį lamdė, valkiojo po bėgius.
Versta iš: Fiston Mwanza Mujila. Tram 83. Paris: Éditions Métaillé, Librairie Général Française, 2016
Charlotte Perkins Stetson. Geltoni tapetai
2017 m. Nr. 7
Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas
Charlotte Perkins Stetson (t. p. Gilman) (1860–1935) – amerikiečių feministė, sociologė, aktyvi socialinės reformos propaguotoja bei rašytoja, palikusi gausų grožinės ir negrožinės literatūros palikimą. Prieš šimtą dvidešimt penkerius metus pirmą kartą pasirodęs apsakymas „The Yellow Wall-Paper“ („Geltoni tapetai“) tapo garsiausiu jos kūriniu, metaforiškai kalbančiu apie to meto moterų padėtį. Ši tema vystoma vaizduojant pogimdyvinės psichozės kankinamą moterį, kuri liguistai susidomi bjauriais kambario tapetais. Intensyvėjantis slogutis ir šiurpios tapetų transformacijos sukuria puikaus siaubo apsakymo atmosferą.
Tokie paprasti žmonės kaip Džonas ir aš labai retai kada gauna galimybę vasarą pagyventi rūmuose, paveldimuose iš kartos į kartą.
Kolonijiniame dvare, protėvių valdose, arba, romantinio įkarščio pagauta, sakyčiau, namuose su vaiduokliais – bet šito prašyti likimo jau būtų per daug!
Tačiau vis tiek išdidžiai tvirtinsiu, kad šituose namuose kažkas ne taip.
Nes kodėl gi jie buvo išnuomoti taip pigiai? Ir dėl ko taip ilgai stovėjo be priežiūros?
Džonas iš manęs, savaime suprantama, juokiasi, bet juk to ir galima tikėtis iš savo vyro.
Džonas neišpasakytai praktiškas. Jis nesileidžia į kalbas apie tikėjimą, baisisi prietarais ir atvirai šaiposi iš dalykų, kurių negalima nei pačiupinėti, nei pamatyti, nei išreikšti skaičiais.
Džonas yra gydytojas, ir galbūt (žinoma, neprasitarčiau apie tai nė vienai gyvai dvasiai, tačiau juk čia nebylus popierius, teikiantis didį palengvėjimą mano sielai) – galbūt būtent dėl to ne itin sparčiai sveikstu.
Suprantate, jis netiki, kad aš sergu!
Tai ką daryti?
Jeigu didžiai gerbiamas daktaras, kuris dar yra ir sutuoktinis, patikina draugus bei giminaičius, kad žmogui nieko rimto nėra, tik laikina nervinė depresija – švelnus palinkimas į isteriją – ką tam žmogui daryti?
Mano brolis taip pat gydytojas ir taip pat didžiai gerbiamas, ir sako lygiai tą patį.
Tad geriu fosfatus ar tai fosfitus, neskiriu jų, ir tonikus, vaikštinėju ir kvėpuoju grynu oru, ir mankštinuosi, ir laikausi griežto draudimo „dirbti“, kol nepasveiksiu.
Aš asmeniškai nesutinku su tokiomis nuostatomis.
Aš asmeniškai tikiu, kad tinkamas darbas, teikiantis džiaugsmo ir pokyčių, man išeitų į naudą.
Tačiau ką padarysi?
Nepaisydama jų, kurį laiką rašiau, tačiau rašymas mane iš tiesų gerokai išvargina – turiu rašyti vogčiomis, kitaip teks susidurti su rimtu pasipriešinimu.
Kartais imu svarstyti – o kad šitaip negaluodama sulaukčiau mažesnio pasipriešinimo ir didesnės draugijos bei daugiau įspūdžių, – bet Džonas sako, kad blogiausia, ką galiu daryti, tai galvoti apie savo negalavimą, ir, prisipažinsiu, apie jį galvodama išties pasijuntu prastai.
Tad paliksiu jį ramybėje ir papasakosiu apie namą.
Kokia tai nuostabi vieta! Namas gana nuošalus, tolėliau nuo kelio, nuo kaimelio jį skiria beveik trys mylios. Jis man primena angliškas sodybas iš knygų, nes čia esama ir gyvatvorių, ir mūrinių tvorų, ir rakinamų vartų bei daugybės atskirų namelių sodininkams bei kitiems darbininkams.
O sodas išties pasakiškas! Tokio sodo man dar neteko regėti – jis didžiulis ir pavėsingas, čia daug žema gyvatvore apsodintų takų, vynuogėmis apžėlusių pergolių su suoliukais.
Kadaise čia buvo ir šiltnamiai, tačiau dabar jie išdaužyti.
Kiek suprantu, buvo iškilę tam tikrų teisinių nesutarimų tarp paveldėtojų ir bendravaldžių; taip ar kitaip, bet namas keletą metų prastovėjo tuščias.
Bijau, kad dėl to baugumas prasisklaido, tačiau man tas pats – šis namas kažkuo keistas – aš tai jaučiu.
Vieną mėnesėtą vakarą prasitariau apie šį pojūtį Džonui, tačiau jis atsakė, kad tik jaučiu skersvėjį, ir uždarė langą.
Kartais imu ant Džono pykti be jokios priežasties. Esu tikra, kad anksčiau tokia jautri nebuvau. Manau, kad tai susiję su mano nervų negalavimu.
Tačiau Džonas sako, kad jei taip ir toliau, neteksiu deramos savitvardos; tad iš visų jėgų stengiuosi tvardytis – bent jau jo akivaizdoje, ir tai mane labai vargina.
Mūsų kambarys man nė kiek nepatinka. Norėjau kambario apačioje, iš kurio matyti veranda, o pro langus, apkabinėtus tokiomis gražiomis senamadiškomis kartūno portjeromis, virsta rožės! Tačiau Džonas apie tai nenorėjo nieko girdėti.
Jis aiškino, kad jame tėra vienas langas ir neužtenka vietos dviem lovoms, be to, nėra gretimo kambario, kur jis panorėjęs galėtų persikelti.
Mano vyras labai rūpestingas ir atsidavęs, ir neleidžia man nė krustelėti pirmiau nedavęs specialių nurodymų.
Turiu laikytis griežto dienos režimo: Džonas perima nuo mano pečių visą naštą, tad aš jaučiuosi niekšiškai nedėkinga, nes per mažai tai vertinu.
Jis sakė, kad atvykome čia vien dėl manęs, kad galėčiau kuo geriau pailsėti ir pakvėpuoti tyru oru.
– Tavo mankšta priklauso nuo to, kiek turi jėgų, brangioji, – tarė, – mitybą daugiau mažiau lemia apetitas, tačiau oru kvėpuoti gali visą laiką.
Tad įsikūrėme antrame aukšte esančiame vaikų kambaryje.
Tai didžiulis, erdvus kambarys, užimantis bene visą aukštą, į visas puses žiūrinčiais langais, čia daug saulės ir oro. Iš pradžių čia buvo vaikų kambarys, tada žaidimų kambarys ir, kaip suprantu, fizinio lavinimo salė: langai nuo vaikų apsaugoti grotomis, o ant sienų matyti žiedai ir kitokie dalykai.
Dažai ir tapetai primena berniukų mokyklą. Jie – tie tapetai – apie mano lovos atkaltę nudraskyti dideliais plotais, kiek tik siekia ranka, taip pat ir didžiuma priešingos sienos apačios. Gyvenime nesu mačiusi bjauresnių tapetų.
Jie išmarginti tais besiplečiančiais įmantriais raštais, įkūnijančiais visas beskonybės nuodėmes.
Pakankamai nuobodūs klajojančiam žvilgsniui, bet tokie išraiškingi, kad nuolatos erzina ir žadina dėmesį, o kai pradedi sekti nevykusias ir neryžtingas kreives, jos ima ir pranyksta – susiraizgo nežmoniškais kampais, susinaikina neregėtose prieštarose.
Jų spalva bjauri, kone atgrasi: aprūkusi, purvina geltona, keistai išblukinta lėtai slenkančios saulės šviesos.
Vienose vietose jie blyškiai, bet šiurpiai oranžiniai, kitose – liguisto sieros atspalvio.
Nėra ko stebėtis, kad vaikams jie nepatiko! Pati imčiau jų nekęsti, jei tektų šiame kambaryje ilgiau pagyventi.
Ateina Džonas, tad turiu viską paslėpti – jis negali pakęsti, jei parašau bent žodį.
Gyvename čia jau tris savaites, ir pirmosiomis dienomis nejutau poreikio rašyti.
Dabar sėdžiu prie lango šiame klaikiame vaikų kambaryje ir galiu rašyti į valias, nes niekas netrukdo, išskyrus jėgų stoką.
Džono nebūna namuose visą dieną, o kartais, jei atvejis rimtas, ir visą naktį.
Džiaugiuosi, kad mano atvejis nėra rimtas!
Tačiau tos bėdos su nervais siaubingai slegia.
Džonas nežino, kaip iš tikrųjų kenčiu. Jis žino, kad nėra priežasties, dėl kurios galėčiau kentėti, ir jam to pakanka.
Aišku, viskas dėl mano nervingumo. Jis taip mane slegia, kad nebegaliu eiti jokių pareigų!
Norėjau būti Džonui pagalbininke, tikru ramsčiu ir paguoda, o jau spėjau tapti savotiška našta!
Niekas nepatikėtų, kad tokie niekniekiai kaip apsirengimas, linksminimasis ir daiktų užsakinėjimas reikalauja iš manęs nežmoniškų jėgų.
Labai pasisekė, kad Merė moka taip gražiai elgtis su kūdikiu. Koks jis mielas!
Tačiau aš negaliu būti su juo, nes iškart tampu nervinga.
Spėju, kad Džonas gyvenime nėra susinervinęs. Kaip jis juokiasi iš manęs dėl tų tapetų!
Iš pradžių ketino išklijuoti kambarį naujais tapetais, bet paskui pasakė, kad jie visai baigia mane įveikti, o nervingam pacientui nėra blogesnio dalyko, nei leistis užvaldomam tokių fantazijų.
Jis sakė, kad, perklijavus tapetus, man nebeįtiktų masyvus lovos rėmas, o tada – grotuoti langai, o tada – varteliai laiptų gale ir taip toliau.
– Juk žinai, kad čia tau pagerės, – tarė, – ir šiaip, brangioji, nesiruošiu tvarkyti namų, kuriuos nuomosimės tik tris mėnesius.
– Tad leiski mums persikraustyti į apačią, – paprašiau, – ten yra tokių gražių kambarių.
Tada jis mane apkabino, pavadino paika vištele ir tarė, kad jei tik panorėsiu, galįs dar išbalinti ir rūsio sienas.
Tačiau jis beveik teisus dėl lovų, langų ir kitų dalykų.
Šis kambarys erdvus ir patogus, apie tokį galima tik pasvajoti, o aš, žinoma, stengsiuosi elgtis protingai ir nekelti jam nepatogumų savo užgaidomis.
Šis didelis kambarys ima man patikti, tik jau ne tie baisūs tapetai.
Pro vieną langą matau sodą, tas paslaptingas pergoles su tamsiais šešėliais, išvešėjusias senamadiškas gėles, krūmus ir gumbuotus medžius.
Pro kitą atsiveria malonus užutėkio su nedidele prieplauka, priklausančia valdoms, vaizdas. Nuo jos iki namo driekiasi nuostabus pavėsingas takelis. Nuolatos įsivaizduoju žmones, vaikštinėjančius tais takeliais, po pergolėmis, bet Džonas perspėjo mane, kad nė nebandyčiau leistis į fantazijas. Jis teigia, kad su mano vaizduotės galia ir įpročiu kurti istorijas nusilpę nervai tik paskatins nesuvaldomą fantazavimą, ir kad savo valia ir noru turėčiau pažaboti šį polinkį. Tad stengiuosi.
Kartais pagalvoju, kad jei tik pasijusčiau truputį geriau ir galėčiau rašyti, išlaisvinčiau slegiančias mintis ir atsipalaiduočiau.
Tačiau bandydama to imtis pavargstu.
Man taip trūksta padrąsinančio patarimo ar draugijos, vertinančios mano darbą. Kai visiškai pasveiksiu, Džonas žada pasivadinti ilgesnei viešnagei pusbrolį Henrį su Džulija, tačiau, sako jis, greičiau jau prikiš man į pagalvę fejerverkų, nei leis tiems energingiems žmonėms sukiotis apie mane dabar.
Taip norėčiau greičiau pasveikti.
Tačiau turiu apie tai negalvoti. Tapetai žvelgia į mane lyg numanydami, kokį ydingą poveikį man daro!
Juose yra pasikartojantis taškas, ties kuriuo raštas nusvyra it lūžęs kaklas ir į tave sužiūra dvi apvirtusios apskritos akys.
Jų įžūlumas ir begalinis atsikartojimas mane rimtai pykdo. Jos šliaužioja aukštyn ir žemyn, ir į šonus, ir tos beprasmiškos, nemirksinčios akys atsiranda visur. Vienoje vietoje tapetų juostos nesutampa, ir akys išsidėsto per visą ilgį – viena aukščiau, kita žemiau.
Man nėra tekę matyti išraiškingesnio negyvo daikto, o juk žinome, kokie išraiškingi jie būna! Vaikystėje gulėdavau nemiegodama ir tiek prisilinksmindavau ir prisišiurpindavau, žiūrėdama į plikas sienas ir paprastus baldus, kiek retas vaikas – žaislų parduotuvėje.
Prisimenu, kaip geranoriškai mirksėdavo mūsų didelės, senos komodos rankenėlės, o vienas krėslas man visada atrodydavo kaip patikimas draugas.
Įsivaizduodavau, kad jei kuris nors kitas daiktas pasirodytų pernelyg nuožmus, galėčiau tiesiog užšokti ant to krėslo, ir pasijusčiau saugi.
Šio kambario baldai ne tiek prasti, kiek nederantys, nors ir atsigabenome juos iš apačios. Spėju, kad kai čia buvo įrenginėjamas žaidimų kambarys, teko išnešti visus vaikų kambario daiktus, ir tai tikrai nenuostabu! Niekada nesu mačiusi taip vaikų nuniokoto kambario kaip šis.
Tapetai, jau minėjau anksčiau, vietomis nuplėšyti, laikosi tvirtai įsikibę sienų – greičiausiai jų neapykanta tokia pat didelė kaip ir atkaklumas.
Grindys subraižytos, išdaužytos ir šiurkščios, pilnos rakščių, tinkas vietomis išgremžtas, o didžiulė sunki lova, kuri vienintelė stovėjo kambaryje, kai į jį atsikraustėme, atrodo taip, lyg būtų išgyvenusi daugybę karų.
Tačiau man visa tai nerūpi – išskyrus tapetus.
Ateina Džono sesuo. Kokia ji miela mergina, ir kaip atsargiai su manimi elgiasi! Turiu jai neišsiduoti, kad rašau.
Ji šauni ir kupina užsidegimo namų šeimininkė ir apie kitą profesiją nė negalvoja. Esu visiškai tikra, kad, jos manymu, nuo rašymo aš ir susirgau!
Tačiau galiu rašyti, kai ji išėjusi, ir galiu ilgai ją stebėti pro šiuos langus.
Pro vieną iš jų matyti kelias, gražus ūksmingas vingiuotas kelias, o pro kitą – laukai. Gražūs laukai, su didžiulėmis guobomis ir aksominėmis pievomis.
Šiuose tapetuose esama dar vieno, kitokio atspalvio antrojo rašto, kuris itin erzina, nes matosi vien tam tikroje šviesoje, o ir tuomet ne itin ryškiai.
Bet tose vietose, kur jis neišblukęs ir saulės vos apšviestas, įžiūriu keistą, nemalonų, beformį pavidalą, tarsi lindintį už to kvailo ir akį rėžiančio pirmojo rašto.
Laiptais lipa sesuo!
Ką gi, praėjo Liepos ketvirtoji! Visi jau išvažiavo, o aš jaučiuosi išvarginta. Džonas sumanė, kad man praverstų nedidelė draugija, tad savaitei pasikvietėme motiną su Nele ir vaikais.
Aišku, niekas nepasikeitė. Dabar viskuo rūpinasi Dženė.
Tačiau aš vis tiek pavargau.
Džonas kalba, kad jei greitu metu nepasveiksiu, jis rudenį išsiųs mane pas Veirą Mičelą.
Tačiau aš visiškai nenoriu pas jį važiuoti. Turėjau draugę, papuolusią į jo rankas, ir ji sakė, kad jis visai kaip Džonas ir mano brolis, ir net dar blogesnis!
Be to, tokia tolima kelionė būtų labai sudėtinga.
Rankos nekyla imtis jokių darbų, tad darausi baisiai irzli ir niurzgi.
Verkiu iš niekur nieko, ir verkiu beveik visada.
Žinoma, tik ne tada, kai čia yra Džonas ar kas nors kitas, bet būdama viena.
O šiuo metu dažniausiai esu viena. Džonas nuolat užsilaiko mieste dėl sunkių ligonių, o Dženė gera ir, kai tik užsinoriu, palieka mane vieną.
Tad truputį pasivaikštau sode arba gražiuoju takeliu, pasėdžiu verandoje, prie rožių, ir nemažai gulinėju čia.
Kambarys man ima išties patikti, kad ir su tokiais tapetais. O galbūt kaip tik dėl jų.
Jie neapleidžia mano minčių!
Guliu čia, ant šios nepajudinamos lovos – kaip suprantu, ji prikalta prie grindų, – ir visą valandą seku raštais. Galiu užtikrinti, kad tai ne prasčiau už gimnastiką. Tarkime, pradedu apačioje, tame nenuplėšytame kampe, ir tūkstantąjį kartą užsibrėžiu, kad seksiu šiuo beprasmiu raštu, kol prieisiu kokią nors atomazgą.
Truputį išmanau dizaino principus ir suprantu, kad šis darinys sukurtas nesiremiant nei spinduliavimo, nei kismo, nei kartotės, nei simetrijos, nei dar kokiomis nors man girdėtomis taisyklėmis.
Savaime suprantama, jis atsikartoja eilėmis, bet ne kitaip.
Žiūrint vienaip, kiekviena juosta atrodo savarankiška, įmantrūs vingiai ir užraitai – delirium tremens „sudarkyta romanika“ – kreivaliodami pinasi viršun ir žemyn, paskiromis beprasmiškomis kolonomis.
Bet, pažiūrėjus kitaip, jie jungiasi įstrižai, ir išsidraikę kontūrai pasileidžia didžiulėmis įkypomis optinio siaubo bangomis, it vilnijančios įsismarkavusios tankios jūržolės.
Esama ir horizontalaus ryšio, bent jau taip atrodo, bergždžiai mėginu išsiaiškinti, kokia tvarka jie juda šia kryptimi.
Palei lubas išklijuota horizontali juosta nuostabiai papildo šį sąmyšį.
Viename kambario gale tapetai beveik išlikę, ir kai ten prigęsta kryžmai krentanti šviesa ir tiesiai nušvinta vakarinės saulės spinduliai, beveik pavyksta įžvelgti spinduliavimą – begalinis groteskas susimeta į vieną centrą, nuo kurio veržliais pliūpsniais taip pat beprotiškai pasklinda į šalis.
Pavargstu jį stebėdama. Ko gero, pasnausiu.
Nežinau, dėl ko turėčiau apie tai rašyti.
Nenoriu to daryti.
Nemanau, kad sugebėsiu.
Ir žinau, kad Džonui tai pasirodys absurdiška. Bet privalau kaip nors išreikšti savo mintis ir jausmus – nuo to taip palengvėja!
Tačiau pastangos kur kas didesnės už jų teikiamą palengvėjimą.
Pastaruoju metu pasidariau baisiai aptingusi ir vis dažniau prigulu valandai kitai.
Džonas ragina neprarasti jėgų ir verčia mane gerti menkių kepenėlių aliejų bei daugybę tonikų ir kitokių dalykų, jau nekalbant apie alų, vyną bei mėsą su krauju.
Mielasis Džonas! Jis labai mane myli ir negali pakęsti mano negalavimo. Užvakar bandžiau su juo atvirai ir rimtai pasikalbėti, pasakiau, kad labai noriu, jog išleistų pasimatyti su pusbroliu Henriu ir Džulija.
Tačiau jis atsakė, kad nepajėgsiu pas juos nuvykti, o ir nuvykusi neturėsiu jėgų, ir aš nesugebėjau jo įtikinti, nes dar nebaigusi kalbėti puoliau į ašaras.
Blaiviai mąstyti man prireiks nemažų pastangų. Manau, kad viskas per tuos nusilpusius nervus.
Mielasis Džonas suėmė mane į glėbį ir, užnešęs į viršų, paguldė ant lovos, prisėdo šalia ir tol skaitė, kol man įsiskaudo galva.
Jis kartojo, kad esu jam labai brangi, jo paguoda ir visas jo turtas, todėl turiu rūpintis savimi vardan jo ir sveikti.
Jis sako, kad niekas kitas be manęs negali man padėti, kad turiu pasitelkti visą savo valią ir savitvardą ir nesileisti į kvailas fantazijas.
Tėra viena paguoda – kūdikis sveikas ir laimingas, ir jam nereikia gyventi šiame vaikų kambaryje su tais siaubingais tapetais.
Jei nebūtume jame apsigyvenę, čia būtų buvęs įkurdintas tas mielas vaikelis! Kaip jam pasisekė išsisukti! Jau aš tai už nieką pasaulyje neleisčiau savo vaikui, jautriam mažyliui, gyventi tokiame kambaryje.
Anksčiau apie tai nebuvau susimąsčiusi, betgi kaip gerai, kad Džonas paliko mane čia, nes juk man juos pakelti kur kas lengviau negu kūdikiui.
Žinoma, daugiau apie tai nebešneku – turiu proto, – tačiau vis tiek juos stebiu.
Šiuose tapetuose yra dalykų, kurių be manęs daugiau niekas nežino ir niekada nesužinos.
Su kiekviena diena už išorinio rašto vis aiškiau ryškėja blankios formos.
Figūra visada ta pati, bet jų labai daug.
Ji primena moterį, pritūpusią ir ratu šmirinėjančią anapus tapetų rašto. Man tai visiškai nepatinka. Man įdomu – Imu manyti – Noriu, kad Džonas kuo greičiau mane iš čia išsivežtų!
Apie savo ligą su Džonu kalbėtis labai sunku, nes jis toks protingas ir taip mane myli.
Tačiau vakar vis tiek pabandžiau.
Buvo mėnesiena. Mėnulis kaip ir saulė apšviečia visą kambarį.
Kartais man bjauru stebėti, kaip jis lėtai sėlina ir pasirodo pro vieną arba kitą langą.
Džonas miegojo, nenorėjau žadinti, tad nejudėjau ir stebėjau, kaip mėnesiena krenta ant tų vilnijančių tapetų, kol galiausiai mane apėmė šiurpas.
Gilumoje slypinti figūra, rodosi, papurtė raštą, lyg norėdama ištrūkti lauk.
Atsargiai atsikėliau ir nuėjau pačiupinėti bei patikrinti, ar tapetai iš tiesų pajudėjo, o grįžusi radau Džoną pabudusį.
– Kas nutiko, mergyt? – paklausė. – Taip nevaikštinėk, nes dar peršalsi.
Man pasirodė, kad dabar tinkamas laikas pokalbiui, tad pasakiau, kad čia visai nesitaisau ir norėčiau, jog jis išsivežtų mane kur nors kitur.
– Brangioji! – atsakė jis. – Nuomos sutartis baigiasi po trijų savaičių ir nematau jokio reikalo išsikelti anksčiau. Mūsų namai dar nesutvarkyti, o šiuo metu iš miestelio išvykti dar negaliu. Savaime suprantama, jei tau grėstų koks nors pavojus, būtinai taip padaryčiau, bet tu tikrai sveiksti, brangioji, net jei pati to nematai. Aš daktaras, mieloji, ir išmanau tokius dalykus. Atgavai svorį ir veido spalvą, pagerėjo tavo apetitas, ir nerimauju dėl tavęs gerokai mažiau.
– Sveriu lygiai tiek pat, – pasakiau, – gal net mažiau; o mano apetitas galbūt pagerėja tik vakare, kai tu sugrįžti, tačiau ryte, kai išeini, jis vėl suprastėja!
– Ak tu mano balandėle! – tarė jis ir stipriai mane apkabino. – Sirk kiek tik nori! Tačiau dabar neleiskime laiko vėjais ir eikime miegoti, pasikalbėsime apie tai ryte!
– O tu neišeisi? – niūriai pasiteiravau aš.
– O kaipgi kitaip, mieloji? Juk beliko vos trys savaitėlės, ir tada mes kelioms dienoms iškeliausime, o Dženė paruoš namus. Mieloji, tau tikrai geriau!
– Kūnui gal ir geriau… – pradėjau ir staiga nutilau, nes jis atsisėdo tiesiai ir pažvelgė į mane taip rūsčiai ir priekaištingai, kad nebegalėjau ištarti nė žodžio.
– Mano mieloji, – tarė, – maldauju tavęs, vardan manęs, mūsų vaiko ir vardan savęs pačios, niekada net trumpam neįsileisk į galvą tokios minties! Tavo temperamentui nėra už ją pavojingesnio ir patrauklesnio dalyko. Tai tuščia ir kvaila fantazija. Nejaugi netiki daktaro žodžiais?
Tad, žinoma, apie tai daugiau nieko nesakiau ir netrukus nuėjome miegoti. Jis manė, kad užmigau pirma, bet aš nemiegojau ir keletą valandų pragulėjau svarstydama, ar priekinis ir galinis raštai sujudėjo drauge ar atskirai.
Dienos šviesoje tas raštas stokoja nuoseklumo, jis nepaklūsta dėsniams ir tai be galo erzina sveiką protą.
Spalva išties bjauri, išties nepatikima, išties siutinanti, bet jau raštas – tikra kankynė.
Jau manai, kad perkandai jį, bet kai tik gerai įninki sekti, jis padaro atbulą salto, ir še tau. Jis kerta tau per veidą, parverčia ant žemės ir sutrypia. Jis primena košmarą.
Išorinį raštą sudaro įmantri arabeska, primenanti grybą. Jei galite įsivaizduoti vieną su kita susijungusias musmires, nepertraukiamą musmirių eilę, besipumpuruojančią ir sproginėjančią begalinėse konvulsijose, tai bus kažkas panašaus.
Bet tik kartais!
Šie tapetai turi vieną išskirtinę ypatybę, kurios, be manęs, rodosi, daugiau niekas nepastebi – jie keičiasi nuo apšvietimo.
Kai saulė plyksteli pro rytinį langą – visada laukiu to pirmojo ilgo, tiesaus spindulio – jie pasikeičia taip staigiai, kad vos galiu patikėti.
Dėl to nuolatos juos stebiu.
Esant mėnesienai – mėnulis, jei jis yra, apšviečia kambarį visą naktį – nė nepasakyčiau, kad tai tie patys tapetai.
Naktį prie bet kokio apšvietimo – prieblandoje, žvakių, lempos šviesoje, ar, blogiausia, mėnesienoje – jie tampa grotomis! Turiu galvoje priekinį raštą, o už jų esanti moteris visiškai išryškėja.
Ilgą laiką nesupratau, kas ten už jų matosi, kas tas blankus antrasis raštas, bet dabar esu beveik įsitikinusi, kad ten moteris.
Dienos metu ji nurimusi, tyli. Įsivaizduoju, kad ją sustingdo tas raštas. Protu nesuvokiama. Pratyliu ištisas valandas.
Pastaruoju metu daug gulinėju. Džonas sako, kad man tai į naudą – turiu miegoti kiek tik išeina.
Jis dar pradėjo pratinti mane kas kartą pavalgius valandėlę numigti.
Mano galva, tai labai prastas įprotis, nes, suprantate, aš nemiegu.
Ir iš to kyla apgaulė, nes nesakau jiems, kad būdrauju, – nieku gyvu!
Tiesą sakant, imu po truputį bijotis Džono.
Kartais jis elgiasi labai keistai, ir net Dženės išraiška pasidaro neįžvelgiama.
Vis pamąstau, tiesiog darydama mokslinę prielaidą, – kad viskas dėl tapetų!
Stebėdavau Džoną jam to nežinant, staigiai užeidavau į kambarį pačiomis nekalčiausiomis dingstimis ir porą kartų užtikau jį žiūrintį į tapetus! Ir Dženę taip pat. Kartą pričiupau Dženę, liečiančią juos ranka.
Ji nežinojo, kad esu kambaryje, ir kai tyliu, itin tyliu balsu, kuo santūriausiu tonu paklausiau, ką daro, – ji atsisuko, lyg būtų pričiupta vagiant, ir atrodė labai pikta – paklausė manęs, ko ją taip gąsdinu!
O tada paaiškino, kad tapetai dažo viską, kas prie jų prisiliečia, kad ji aptiko gelsvų žymių ant mano ir Džono drabužių ir norėtų, kad būtume atsargesni!
Koks nekaltas paaiškinimas, tiesa? Tačiau aš žinau, kad ji nagrinėjo raštą, o jį ištyrinėti noriu pati viena!
Dabar gyvenimas tapo kur kas įdomesnis nei anksčiau. Suprantate, turiu ko tikėtis, turiu ko laukti, turiu ką stebėti. Išties ėmiau geriau valgyti ir esu ramesnė.
Džonas taip džiaugiasi, kad mano savijauta gerėja! Užvakar nusijuokė ir tarė, kad tiesiog pražydau, nepaisant tapetų.
Viską nuleidau juokais. Neketinau jam aiškinti, kad taip yra dėl tapetų, – jis būtų iš manęs pasijuokęs. O gal net nuspręstų kur nors išvežti.
Dabar nebenoriu išvykti, kol iki galo visko neišsiaiškinau. Liko dar savaitė, ir manau, kad jos pakaks.
Taip gerai dar nesijaučiau! Naktimis beveik nebemiegu, nes taip įdomu stebėti pokyčius, bet nemažai pamiegu dieną.
Dieną viskas taip vargina ir glumina.
Nuolat atsiranda vis naujų grybo ataugų su vis kitokiais geltonais atspalviais. Niekaip nesugebu jų suskaičiuoti, nors ir stropiai tam atsidedu.
Tie tapetai pačios keisčiausios geltonos spalvos! Jie primena visus kada nors matytus geltonus daiktus, tik ne tokius gražius kaip vėdrynai, bet senus, nešvarius, nemalonius geltonus daiktus.
Tačiau tie tapetai turi dar vieną savybę – kvapą! Užuodžiau jį vos mums įžengus į kambarį, tačiau kol švietė saulė ir buvo vėdinama, jis nepasirodė toks stiprus. O dabar visą savaitę lijo ir tvyrojo rūkas, ir kvapas nesisklaido, nesvarbu, langai atidaryti ar ne.
Jis išplito po visą namą.
Jis tvyro valgomajame, tūno svetainėje, slapstosi vestibiulyje, tyko manęs ant laiptų.
Jo prisigeria mano plaukai.
Net jei išėjusi pasivaikščioti sumanau jį prigauti ir staigiai atsigręžiu – vis tiek jį užuodžiu!
Ir koks jis ypatingas, tas aromatas! Ištisas valandas mėginau jį analizuoti, atrasti, kuo jis kvepia.
Jis nėra nemalonus, bent iš pradžių, labai švelnus, tačiau su tokiu subtiliu ir ilgalaikiu kvapu dar niekada nesu susidūrusi.
Kai taip drėgna, jis tampa siaubingas, pabudusi naktį jaučiu jį tvyrantį virš savęs.
Iš pradžių jis mane trikdė. Rimtai svarsčiau padegti namus – kad jo atsikratyčiau.
Tačiau dabar prie jo pripratau. Man į galvą šauna vienintelė mintis – kad jis yra tapetų spalvos! Geltonas kvapas.
Ant šios sienos, apačioje, beveik prie pat grindjuostės, yra labai keista žymė. Brūkšnys, einantis palei visą kambarį. Jis driekiasi už visų baldų, išskyrus lovą – ilgas, tiesus, tolygus ruožas, lyg būtų įtrintas į sieną.
Įdomu, kaip jis atsirado, kas jį padarė ir kokiu tikslu. Vis ratu, ratu, ratu – vis ratu, ratu, ratu – net galva svaigsta!
Pagaliau pavyko kai ką išsiaiškinti.
Taip ilgai stebėdama juos naktimis – kai jie keičiasi, – galiausiai kai ką sužinojau.
Priekinis raštas išties pajuda – ir tai visai nenuostabu! Jį purto už jo esanti moteris!
Kartais man atrodo, kad ten daugybė moterų, o kartais – tik viena, greitai ropinėjanti aplinkui, nuo to ropinėjimo jis ir sudreba.
Apšviestuose lopinėliuose ji sustingsta, o pačiuose tamsiausiuose suima grotas ir ima jas kratyti.
Ir ji visą laiką stengiasi išlipti lauk. Tačiau pro tokį raštą niekaip nepavyktų išlįsti – jis bet ką užsmaugtų; manau, kad būtent dėl to jis turi tiek daug galvų.
Jos pralenda, o tada raštas jas pasmaugia ir apverčia aukštyn kojomis, kad akys pabaltų!
Jei tos galvos būtų pridengtos ar pašalintos, jis atrodytų kur kas geriau.
Man atrodo, kad dienos metu moteris ištrūksta!
Ir pasakysiu jums kodėl, – tik slaptai, – aš ją mačiau!
Matau ją pro visus savo kambario langus!
Žinau, kad tai ta pati moteris, nes ji visą laiką ropoja, o dauguma moterų dienos metu to nedaro.
Stebiu ją judančią tuo ilgu, šešėlingu takeliu, ropinėjančią aukštyn žemyn. Stebiu ją tose tamsiose vynuogių pergolėse, ropinėjančią po sodą.
Matau ją ropojančią palei tą ilgą kelią po medžiais, o vos vežimui pasirodžius ji puola slėptis po gervuogių krūmokšniu.
Nė kiek jos nekaltinu. Turėtum jaustis labai pažeminta, sučiupta ropojanti dieną!
Visada užsirakinu duris, kai ropoju dienos metu. Naktimis to daryti negaliu, nes žinau, kad Džonas iš karto imtų ką nors įtarinėti.
O pastaruoju metu Džonas taip keistai elgiasi, kad nenoriu jo erzinti. Norėčiau, kad jis persikeltų į kitą kambarį! Be to, nenoriu, kad kas nors kitas, be manęs, naktį išlaisvintų tą moterį.
Dažnai svarstau, ar man pavyktų ją išvysti pro visus kambario langus vienu metu.
Tačiau kad ir kaip greitai besigręžiočiau, vienu metu pavyksta ją pamatyti tik pro vieną langą.
Ir nors visą laiką ją regiu, ji sugeba ropoti greičiau, nei aš – sukiotis!
Kartais stebiu ją tolumoje, laukuose, ropojančią taip greitai, kaip smarkaus vėjo genamo debesies šešėlis.
Jei tik pavyktų nuimti viršutinį raštą nuo apatinio! Ketinu pabandyti tai padaryti, po truputį.
Supratau dar vieną įdomų dalyką, bet šį kartą jo neišduosiu! Nereikia pernelyg pasikliauti žmonėmis.
Šiems tapetams nulupti beliko tik dvi dienos, ir man atrodo, kad Džonas ėmė kažką įtarti. Man nepatinka jo žvilgsnis.
Taip pat girdėjau, kad jis, kaip gydytojas, uždavinėja Dženei apie mane daugybę klausimų. Ji galėjo pateikti puikią ataskaitą.
Ji pasakė, kad didžiąją dalį dienos pramiegu.
Džonas žino, kad naktimis ne itin gerai miegu, nors ir stengiuosi laikytis kuo tyliau!
Manęs jis taip pat išsiklausinėjo galybės dalykų, apsimesdamas didžiai rūpestingas ir mylintis.
Lyg nepermatyčiau jo kiaurai!
Vis dėlto nesistebiu, kad jis taip elgiasi, išmiegojęs tarp šių tapetų tris mėnesius.
Jie domina tik mane, bet esu įsitikinusi, kad paveikė ir Džoną su Džene.
Valio! Jau paskutinė diena, bet jos pakaks. Džonas nakčiai pasiliks miestelyje ir iki šio vakaro niekur neis.
Dženė norėjo miegoti su manimi – kokia gudragalvė! – bet pasakiau jai, kad pasiilsėsiu kur kas geriau, jei miegosiu viena.
Gudriai išsisukau, nes iš tiesų aš toli gražu nesu viena! Kai tik patekėjo mėnulis ir vargšelė ėmė ropoti bei purtyti raštą, atsikėliau ir puoliau jai į pagalbą.
Aš traukiau, o ji purtė, aš purčiau, o ji traukė, ir dar rytui neišaušus nulupome ne vieną jardą tapetų.
Visą juostą daugmaž mano galvos aukštyje, per pusę kambario.
O kai pakilo saulė, ir tas baisusis raštas ėmė juoktis iš manęs, pasiryžau užbaigti darbą šiandien pat!
Rytoj mes išvykstame, ir mano baldai vėl kraustomi žemyn, kad paliktume viską taip, kaip radome.
Dženė apstulbusi pažvelgė į sieną, bet aš jai džiugiai paaiškinau, kad tai padariau iš pykčio šiems baisingiems tapetams.
Ji nusijuokė ir tarė, jog ir pati mielai būtų padariusi tą patį, bet aš turiu saugotis, kad nepervargčiau.
Kaip ji tuokart išsidavė!
Tačiau aš esu čia ir joks žmogus, išskyrus mane, nepalies šių tapetų – nė vienas gyvas žmogus!
Ji bandė išprašyti mane iš kambario – taip kantriai! Tačiau pasakiau, kad dabar, kai jame taip ramu, tuščia ir švaru, ketinu prigulti ir iki soties pamiegoti; paprašiau nežadinti manęs net vakarienės – pati ją pakviesiu, kai prabusiu.
Tad dabar ji išėjo, tarnai irgi išėję, daiktų taip pat nebeliko, nebeliko nieko, išskyrus tą masyvų lovos rėmą, prikaltą prie grindų, su drobiniu čiužiniu, kurį ant jos radome.
Šiąnakt miegosime apačioje, o rytoj išplauksime namo.
Kambarys vėl tuščias, ir man jis ima visai patikti.
Kaip čia duodavosi vaikai!
Lovos rėmas kone sugraužtas!
Tačiau turiu imtis darbo.
Užsirakinau iš vidaus ir išmečiau raktą ant priekinio takelio.
Nenoriu lįsti į lauką ir nenoriu, kad kas nors užeitų, kol nesugrįš Džonas.
Noriu jį nustebinti.
Čia turiu virvę, kurios nerado net Dženė. Jei ta moteris ištrūks ir norės pabėgti, galėsiu ją pririšti!
Tačiau pamiršau, kad, neturėdama ant ko pasilipti, aukštai nepasieksiu!
Šita lova nejuda!
Bandžiau ją kelti ir stumti, kol išseko jėgos, o tada taip supykau, kad iškandau iš krašto nedidelį gabaliuką, bet tik susopo dantis.
Tada ėmiau lupti tapetus, kuriuos pasiekiau stovėdama ant grindų. Jie siaubingai kibūs, ir raštas dėl to džiūgauja! Visos tos pasmaugtos galvos ir išvirtusios, kreivuliuojančios grybų išaugos tiesiog klykia besityčiodamos!
Mane ima toks pyktis, kad tuoj iškrėsiu ką nors desperatiško. Šuolis pro langą būtų pasigėrėtinas poelgis, bet grotos tokios tvirtos, kad neverta nė bandyti.
Be to, iš to nebūtų jokios naudos. Savaime suprantama. Puikiai suvokiu, kad toks žingsnis yra nederamas ir greičiausiai nebūtų teisingai suprastas.
Net nenoriu pažvelgti pro langus – ten tiek daug tų ropinėjančių moterų, ir jos ropoja taip greitai.
Įdomu, ar jos visos išlindo iš tos tapetų juostos kaip ir aš?
Tačiau aš esu tvirtai prisirišusi virve, kurią buvau paslėpusi, – manęs į kelią neiškrapštysi!
Greičiausiai, atėjus nakčiai, ir vėl turėsiu susirangyti už rašto, nors tai taip sunku!
Kaip malonu išlįsti į šį didžiulį kambarį ir ropinėti aplinkui kiek tik širdis geidžia!
Nenoriu į lauką. Neičiau, net jei Dženė paprašytų.
Nes lauke tektų ropoti pažemiui, ir ten viskas žalia, o ne geltona.
O čia aš galiu ropoti po lygias grindis, o mano petys kaip tik atitinka tą ilgą ruožą, einantį per visą kambarį, tad niekaip nepasiklysiu.
O, prie durų atėjo Džonas!
Veltui stengiesi, jaunuoli, tu jų neatidarysi!
Kaip jis rėkauja ir daužo!
Dabar šaukia, kad atneštų jam kirvį.
Išlaužti tokias gražias duris būtų tikra nuodėmė!
– Džonai, mielasis, – itin švelniai ištariau, – raktas guli apačioje, prie paradinių laiptelių, po gysločio lapu!
Tai išgirdęs, jis kelioms sekundėms nutilo.
Tada – labai tyliai – pasakė:
– Atidaryk duris, brangioji!
– Negaliu, – atsakiau. – Raktas guli apačioje, prie paradinių laiptelių, po gysločio lapu!
Tada pakartojau savo žodžius dar kelis kartus, labai švelniai ir labai lėtai, nesustodama, tad jam teko nusileisti ir pasižiūrėti, ir raktą jis, žinoma, rado, tada vėl sugrįžo čia. Prie durų it suakmenėjo.
– Kas čia vyksta? – suriko. – Dėl Dievo meilės, ką tu čia darai?
Aš ir toliau ropinėjau, bet atsigręžiau į jį per petį.
– Pagaliau aš ištrūkau, – pasakiau, – kad ir kaip to nenorėjai tu ir Dženė! Ir nuplėšiau beveik visus tapetus, kad jūs negalėtumėte sukišti manęs atgal!
Ir ko gi čia alpti? Bet jis sukniubo tiesiai ant mano tako palei sieną, tad kas kartą turėjau vis perropoti per jo kūną!
Lojze Kovačič. Daiktai iš vaikystės
2017 m. Nr. 5–6
Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė
Lojze Kovačičius (Loizė Kovačičius, 1928 m. Bazelis, Šveicarija–2004 m. Liubliana, Slovėnija) – vienas reikšmingiausių XX a. slovėnų rašytojų. 1938 m., Šveicarijos valdžiai išvarius visus pilietybės neturinčius gyventojus, su tėvais (tėvas – slovėnas, motina – vokietė) atvažiuoja į Slovėniją. Čia mokosi, baigia Aukštąją pedagogikos mokyklą. Atsiduoda kūrybai, lėlių teatrui. Prozą siejantis bruožas – autobiografiškumas, sodri kalba, sunkus ritmas, detalūs aprašymai; veikėjo pasaulis subjektyvizuojamas, psichologizuojamas per sąmonės srautą, sapnus, regėjimus, simbolius, kartais realistiškas pasakojimas priartėja prie absurdo ribos. Svarbiausi romanai: „Deček in smrt“ („Berniukas ir mirtis“, 1968), „Sporočila v spanju – Resničnost“ („Pranešimai pro miegą – Realybė“, 1972), „Pet fragmentov“ („Penki fragmentai“, 1981), trilogija „Prišleki“ („Atvykėliai“, 1984–1985). Už kūrybą rašytojas įvertintas ne viena premija: Prešereno fondo (1969), Župančičiaus (1972, 1986), auksiniu Linharto padėkos raštu už teatro veiklą (1973), ne kartą pelnė geriausio metų romano apdovanojimą, 2004 m. apdovanotas romanas „Daiktai iš vaikystės“. 2015 m. šios knygos ištrauka pateikta versti tarptautiniame slovėnų literatūros vertėjų seminare, organizuotame Slovėnijos viešosios knygų agentūros (JAK). Lietuvos skaitytojai bene pirmą kartą supažindinami su šio iškilaus rašytojo kūryba.
Gizela
Likus kelioms savaitėms iki išvykimo į sanatoriją kalnuose, sekmadienį mama pasiėmė mane kartu pasisvečiuoti į Miulūzą Prancūzijoje. Ten, Karlo Izelino, savo sužadėtinio, sodyboje sveiko mano sesuo Klara. Karlo Izelino, – jis prekiavo automobiliais ir buvo lenktynininkas, – nemėgau. Aukštas, plačiapetis, didžiulis vyras. Kartą, mums dar gyvenant Gerbergasėje, Karlas su Klara suko ratus aplink apskritą stalą ir staiga sesuo apsiverkė, tada jis palinko prie jos taip, jog visai uždengė nuo mano akių. Sugriebiau lanką, per Kalėdas gautą dovanų, užlipau ant lovos ir nusitaikiau į Karlą. Strėlė pliaukštelėjo ant stalo ir bejėgiškai nučiuožė paviršiumi. Kažin kodėl nė vienas iš namiškių netikėjo, jog Karlas myli Klarą. Sykį jo atsiųstame laiške sesuo rado nuotrauką: jis stovėjo paplūdimyje su maudymosi kostiumėliu ir kepuraite su baltu dryžiumi, tvirtas, dailus, gauruotas. Ant suolelio, prie kurio stovėjo, buvo matyti kažkokios moters ranka su apyranke ir ilga cigarete, bet nebuvo matyti nei jos kojų, nei kitų kūno dalių. Klara klausinėjo mamos, Margritos ir manęs, ar toji moteris, kurios tik ranka kyšojo nuotraukoje, yra Karlo meilužė ar šiaip mauduolė, prisėdusi čia atsitiktinai, kaip kad parke visai nepažįstami žmonės sėdi drauge ant vieno suolelio. Visi įtikinėjo Klarą, jog tai tik kažkokia praeivė paplūdimio lankytoja. Na, na, nesutiko ji, o kodėl laiko ranką ant Karlo rankšluosčio, numesto ant atkaltės, juk ji puikiai pažįstanti tuos ornamentus? Ir vėl puolė į ašaras, nes nė vienas iš mūsų nesumetė, ką į tai atsakyti. Sesuo nešiojosi nuotrauką ir vis žvilgtelėdavo į atvaizdą. „Na ir kvaiša gi aš, – retsykiais pati save subardavo, – paplūdimys juk vieša vieta, ir visi sėdasi ten, kur laisva.“
Į Miulūzą su mama nukakome baltu tramvajumi, važinėjančiu ten ir atgal per Prancūzijos ir Vokietijos sieną. Mama vežė drabužių sesei, o po pažastimi spaudė segtuvą. Kelionė truko neilgai, kažkokioje atšlaitėje, iš vienos pusės užtvertoje gyvatvore, mudu išlipome ir, perėję gatvę, nužingsniavome prie pintos tvoros, užgultos vešlių medžių. Tai buvo Karlo Izelino ir jo tėvų namas. Mama mygtelėjo skambutį, stumtelėjo vartus ir mudu atsidūrėme kieme, užgriozdintame senais, juodais, dideliais taksi automobiliais, iš kurių ėmė šokinėti vištos, jų buvo tiek, kad nesimatė žemės, mudu vos ne vos nusibrovėme iki namo. Čia prie skliautuotų durų stovėjo, rodos, Izelino tėvai. Tai buvo vyresni žmonės, vyras ir moteris, ir dar vienas, jaunesnis. Panūdau tuojau pat pamatyti Klarą, įsitikinti, ar jos kas nenuskriaudė. Pirmiausia patekome į ankštą prieangį, tada įžengėme į siaurą, o paskui į šiek tiek erdvesnį kambariuką. Čia pat išvydau žemą gultą ir Klaros veidą, kyšantį iš patalo, visiškai pasikeitusi ji žvelgė į mus akimis, kurios buvo nebe žydros, o raibos, vietoj lėliukių buvo matyti vien rainelės. Sesers oda blizgėjo, bet ne nuo ašarų ar kremo, o lyg būtų ištepta lašiniais. Kai ištiesiau jai ranką, nenoromis, mat buvo visiškai pasikeitusi, sesuo suspaudė ją ant savo karšto peties. „Bubi“, – suvapeno, žvelgė į mane savo margaspalvėmis akimis, lyg būtų ne visai pažinusi. Prie viršugalvio – kalnas į gniužulus sumankytų nosinaičių. Klara prisispaudė mamą, ši pasitraukė kėdę prie jos žemo guolio. Kambario viduryje palei langą stūksojo lyg atvožtas, bet staltiese uždengtas lagaminas. „Ten negalima“, – šnipštelėjo man mama. Karlo motina, ar kas ji tokia buvo, parodė man pravertas duris į pievą, gožiamą tirštos medžių ūksmės, ten stoviniavo trys skirtingai apsirengę vaikėzai ir spoksojo į mane. „Eik, pažaisk“, – pakutrino senoji ponia. „Einu prie mašinų“, – tariau ir nutipenau į priemenę, išėjęs į kiemą, uždariau duris ir nudūmiau prie taksi mašinų, dilgėjo atsidurti kuo toliau nuo šitų namų. Tose mašinose matėsi įtaisyti gardeliai ir kopėtėlės vištoms, mašinos atrodė išmėšlintos, jų sėdynės ištaršytos. Viena, stovinti prie lauko vartų, buvo švaresnė, su sėdyne ir vairu. Ant užpakalinių sėdynių dėžėje gyveno triušiukai. Aš įsėdau į ją ir nugrimzdau ant spyruoklių, vairo nesiekiau. Tuomet atsistojau ir ėmiau jį sukioti, vairas tuščiai judėjo aplink savo ašį. Ėmiau mėgdžioti variklio garsą, iškišau ranką pro langą ir iš dėžutės kairėje ištraukiau raudoną kelrodį, bet jis vis tiek nusviro. O štai klaksonas, pritvirtintas iš lauko pusės, veikė. Tad dešine ranka galėjau sukti vairą, o kaire maigyti signalą „pyp pyyp“ ir važiuoti. Paskui viename stalčiuke radau kortas žaidimui „Juodasis Petriukas“. Išdėliojau jas priešais vairą. Žinojau kortų reikšmes, nes ligoninės sode vyresnieji taip lošdavo. Tada mama pašaukė pietų. Siaurajame kambarėlyje buvo paruoštas stalas, pietavome su Karlo tėvais. Man padavė gilią lėkštę, sklidiną karštos, riebios jautienos sriubos. Įstengiau nuryti tik du šaukštus. Paskui patiekė makaronų, salotų ir jautienos. Šiek tiek pakramsnojau. Mama ir anie du pailgais, pilkais veidais be paliovos kalbėjosi. Mama atvertė segtuvą su visokiais spausdintais dokumentais. Mano priešininko Karlo veikiausiai nebuvo namie. Kai užsimaniau nueiti į kambarį pas Klarą, manęs neleido. Tada apsisukau ir nukūriau prie savo taksi. Ilgai ten žaidžiau, paskui trumpam užsnūdau. Mama atėjo manęs žadinti. Reikėjo suspėti į paskutinį tramvajų, važiuojantį į Bazelį.
Vieną dieną, mudu su tėvu kaip kartas vakarieniavome ant patiesto laikraščio pasidėję medžiotojų saliamio ir trikampių sūrelių, netikėtai durų angoje išdygo Klara su baltu vyturu glėbyje. Tėvas tėškė kėdę sienon, tada puolė šokinėti po mažą dirbtuvėlę, kad net jo palaidinis plevėsavo, ir šaukti: „Paleistuvė, paleistuvė! Dinkit abi ten, iš kur atėjot!“ Jis šovė į svetainę, čia siautėjo toliau. Klara net perbalo iš baimės. Vilkėjo paltą ir skrybėlę, nešiotus dar tada, kai išėjo iš namų, tuo metu aš gulėjau ligoninėje. Prisiartinau prie jos ir vyturo. „Bubi, tai tavo mažoji dukterėčia Gizela“, – tarė sesuo. Ji pakėlė plonos drobės kampelį ir pasirodė juodaplaukio kūdikio, miegančio pravertomis lūpytėmis, veidelis. Mano širdį, o drauge ir visą kūną pervėrė pavydas. „Dabar tu būsi dėdė, Bubi.“ Nieko panašaus pasaulyje dar nebuvo nutikę, man kaipmat pakirto kojas. Rytą svetainėje mažoji gulėjo ant lovos, aprengta rožiniu nertiniu, rankutėse ji purtė lankelį su barškalais ir linksmai žvelgė į mane. Jos nosis buvo kitokia nei mano, mamos ir sesers. Visi stovėjo pasilenkę virš jos ir žaidė, net Margrita. Klara prasisegė suknelę ant krūtinės ir ėmė žindyti mažylę. Dabar jos buvo dviese, ir Klara atrodė drąsesnė, ramesnė nei anksčiau. Prisiminus laikus, kai pats gulėjau pintinėje, mane vėl suėmė pavydas, verčiau jau nebūčiau jos pamatęs, bet ji buvo mergaitė, visai kitokia būtybė nei berniukai, ir man tai atrodė taip neįprasta, lyg iš dausų būtų atskridęs angelas. Atsargiai kutendavau Gizelą, o ji švelniai stvarstydavo mano pirštą ir ilgus plaukus, kuriuos vis dar nešiojau mergaitiškai kirptus, ir krykšdavo. Mane domino, kas ją, kaip ir mane, galėtų bauginti, o kas pralinksmintų. Kiekvieną kartą, kad ir iš kurios pusės prieičiau ir ją pašaukčiau, ji man atrodė vis kitokia. Gizela miegojo vienoje lovoje su Klara, kartais – ant sofos, aptverta foteliais, kad nenusiridentų, bet dieną dažniausiai gulėdavo vežimėlyje, o jai pradėjus verkšlenti ir cypauti, tėvas balsingai atsiliepdavo arba smarkiai trenkdavo durimis, tada imdavau ją sūpuoti koja linguodamas ratų spyruokles, ir Gizela nurimdavo, paliaudavo knerkti. Per nuobodžius pasivaikščiojimus žingsniuodavau greta vežimėlio, kad jai nebūtų baisu, vaipydavausi ir mosuodavau delnais sau prie ausų jukdydamas ją arba kikendavau tokiu pačiu juoku kaip ji, cypaudavau jos balseliu. Sustojus prie suolelio, baidydavau muses, kad jos nepuldinėtų, tam reikalui turėjome vėduoklę, nusukdavau vežimėlį, kad saulė nespigintų mažylei į akis. Kartais saulė imdavo taip plieksti, jog būdamas kūdikėliu įmanytum išsilydyti kaip sūris, neįstengtum nė prakvėpti. Kad ir ką darydavau, nors be atvangos budėdavau šalia, man vis tiek atrodė per maža, jog jai įtikčiau, kaip pridera patarnaujant mergaitei. Daugiausia, ką dar galėjau dėl Gizelos padaryti, tai sutramdyti niršulį, kai ji be perstogės pūsdavo dūdas net atskubėjus mamai ir Klarai. Gizelą pervystant, privalėdavau išeiti iš kambario, mat ji mergaitė, bet kai ją maudė dubenyje, mačiau, jog po pilvu ji nieko neturi, yra kaip celiulioidinė lėlė. Kai kurie jos bruožai atrodė panašūs į mamos ir Klaros, o antakiai – kaip mano. Vieną vakarą, kai, prieš išvykstant į sanatoriją, buvau išmaudytas ir gulėjau svetainėje įsuptas į rankšluostį, kaip paprastai stebėjau mamos, tėvo, Margritos ir Klaros šešėlius ant sienos ir lubų, iš tų didelių ir mažų pavidalų mokiausi suprasti daugiau nei iš veidų ir kūnų, kartais net atspėdavau namiškių nuotaiką, savybes, būdą. Bet Gizela ir šešėlio pavidalu visada pasirodydavo kitokia.
Karnavalas
Tą Užgavėnių naktį prekybininkams ir raštininkams buvo leista nakvoti savo krautuvėse ir raštinėse, jie galėjo trumpai snūstelėti, o vidurnaktį, kai į gatves suplūdo persirengėliai, suaugę ir vaikai, miesto kvartaluose paeiliui geso elektra, kol pagaliau stojo aklina tamsa. Minioje, vilnijančioje priešais mūsų dirbtuvės langus, žybčiojo pavieniai šviestuvai ir kiniški popieriniai žibintai, nešami mažų ir didelių, šiąnakt pasiryžusių išstovėti ant kojų. Visi langai ir balkonai aplipę žmonėmis, šalia stūksančio penkiaaukščio pašto langai atlapoti, sausakimši žiūrovų su žibintais. Drauge su mūsų šeima karnavalą stebėti pasišovė tėvo bičiulis, italas Zankaras. Vos tik tamsos banga ėmė gesinti namą po namo, vitrinas ir gatvių žibintuvus, iš visų Bazelio pakampių pasigirdo duslus didelių ir mažų būgnų gausmas, paskui užtraukė birbynės, galiausiai iš kiekvieno kvartalo į gatves sugurėjo Užgavėnių procesijos, kiekvienas eitynių būrys išsiskyrė drapanomis ir savita šokimo maniera. Klara su Gizela, mama ir Margrita stovėjo prigludusios prie salono, aš, tėvas ir Zankaras – prie dirbtuvės lango. Kiekvienas laikėme po ritinėlį spalvotų popierinių juostelių ir maišiuką konfeti. Procesijos priekyje žygiavo persirengėliai su švieselėmis ant kaktos, paskui – vėliavnešiai, kiekvienas su savo kvartalo vėliavėlėmis, lyg per turnyrą apsirėdę riterių apdarais ir užsėdę žirgus, girinis iš Reino gatvelės, apsikaišęs gebenėmis ir lapais, iki antgamtiško dydžio išpūsta Helvecija su alebarda ir skydu, už jos marširavo pučiamieji, dūduodami pasilinksminimų muziką, ir paikiojantys klounai, paskui pasirodė baisūnai, drakonai, pusžmogiai, tada – rikiuotė būgnininkų ir birbynininkų, mūvinčių dryžuotas arba languotas kelnes, su perukais, laiviškomis skrybėlėmis, visas šis pulkas būbnijo ir birbė pagrindinę melodiją „Vogel Gryff“, paukštis grifas. Eile sustoję vaikai ir suaugusieji pūtė Užgavėnių švilpynes ir svaidė savadarbes bombeles ant tramvajaus bėgių. Pasirodė milžiniški kone antrą pastatų aukštą siekiantys žibintai su ant jų nupaišytomis karalių ir ministrų karikatūromis, žibintus nešė mažiausiai dvidešimt vyrų, užsidėjusių šiaudines kabareto skrybėles. Kai pasirodė žibintas su Musoliniu, vilkinčiu juodus marškinius, užsimaukšlinusiu kepėjo kepurę ir sviedžiančiu tešlą į krosnį, o paskui – Hitleris su svastika ant peties, pasilypėjęs ant kopėčių, jis dažė seną trobą, gatvėje banguojanti minia pratrūko niršiai šūkauti, priešiškai ir niekinamai kvatoti, ėmė kvaksėti skardinės „varlės“ ir pokšėti žaisliniai pistoletai; tėvas su italu, stovėję prie lango greta manęs, niūriai ir su pasidygėjimu atsitraukė. Iš visų pusių pro langus snigo konfeti ir aklai lyg strėlės skriejo spalvotos popierinės juostelės. Panašiai, kaip uždegęs žvakę kambaryje pirmą mirksnį nematai nei grindų, nei lubų, dabar žibintų šviesoje nebuvo matyti nei gatvės, nei dangaus, vien kaukių knibždėlynas ir aukštėliau prie langų prilipę veidai, tarytum visa būtų laikęsi ore. Spalvotos gyvatės pakibo ant tramvajų laidų, iškabų, nyko iš akių, metamos pro langus priešais, arba smego į didžiulių žibintų ertmes. Paskui pasirodė persirengėliai su didžiulėmis galvomis ir plonytėmis kojomis, jie buvo apsitaisę merais, dvasininkais, prekeiviais, bankininkais, policininkais, kuriuos minia pažinojo ir staugė jų vardus. „Žiūrėk, daktaras Gugis!“ – sušuko Margrita. Persirengėlis su milžiniška, išpūsta galva buvo dantų gydytojas Gugis, vienoje rankoje laikė dideles reples, iš jų stirksojo dantis, kita ranka prie krūtinės spaudė šūsnį šlamančiųjų. „Šitas pasipelnė iš mūsų dantų!“ – klykė gatvė. Kiekvienas kvartalas demonstravo savo karikatūrą ant žibinto ir savitai apsirėdžiusius grojikus, pulką būgnininkų ir birbynininkų, dar būrį šiaip persirengėlių, vaizduojančių vyrus, moteris, vaikus, kates, žiurkes ir žuvis. Tada pasirodė žibintas Stalinas, nupaišytas su juodu abitu ir juoda keturkampe dvasininko kepuraite, su didžiuliais ūsais, į visas puses jis mėtė kūjus ir pjautuvus, o nuo jų varvėjo kraujas, italas su tėvu niūriai ir priešiškai kikeno, gatvėje žmonės į Staliną svaidė spalvotų juostelių ritinėlius lyg granatas; ūmai kitoje žibinto pusėje išdygo vyriokas, panašus į paršą, su cilindru ir fraku, jis tupėjo ant klozeto, „Čerčilis – žydpalaikių draugas“, – tarė Zankaras, o tėvas šypsodamas linkčiojo; paskui ant užpakalinės žibinto pusės atsirado juokingas anglų princas Eduardas: sosto paveldėtojas su savo mylimąja, liekna juodaplauke ponia Simpson, ji daužė kėdes į princo karūną; minia reagavo kiek santūriau, mat čia jau meilės reikalai. Tada pasirodė žibintas, ant kurio abisinų imperatorius Selasijė baltomis drapanomis ir su juodu skėčiu palieka tėvynę, dar ispanų generolas Frankas, kuriam nuo kepurės krašto prieš pat nosį maskatavo spurgas. Paskui žirgliojo milžinai ant kojokų, vaikai, apsitaisę nykštukais ir kambarinėmis, tada vėl visiems žinomi tarėjai patarėjai, prekybininkai amatininkai, paiki mokiniai su didžiulėm kuprinėm, šie švirkštė vandenį iš sodo laistyklių, ačiū Dievui, nė vienas jų nebuvo panašus į mane; galop atriedėjo arkliais traukiami apšviesti Užgavėnių vežimai su juokingais vaizdais ir gyvais paveikslais, kiekvienas vežimas sukaltas kaip Reino garlaivis, nuo jų persirengėliai Waggiai – upių laivyno įgula su ilgomis nosimis, apvaliomis baltomis kepuraitėmis ir mėlynais švarkais su jūreiviškomis apykaklėmis iš savo tinklų laidė į žmones bananus ir apelsinus. Centriniu tiltu iš mažojo Bazelio traukė itališkos ir prancūziškos virtinės su kitoniškais žibintais, apvaliais arba kūginiais, su savo muzika ir plakatais, parašytais itališka ir prancūziška Bazelio tarme, su raudonkepurių dvasininkų ir savo juokingų liudvikų bei karalienių, kurios atrodė lyg tikros pabaisos, kaukėmis. Procesijos užtvindė visas didžiojo ir mažojo Bazelio gatves, nuo Reine plūduriuojančių valčių žmonės švilpino į orą raketas, šios it kokie spalvingi sapnai nutvieksdavo stogus, kambarius ir veidus. Kai kurie žiūrovai jau pailso ir nusismaukė kaukes, užvertę galvas, jie į mus spoksojo savo šypsančiais ir bjauriais veidais – jiems, stypsantiems gatvėje, knietėjo pagaliau pasišaipyti ir iš mūsų, kvailių, priskretusių prie langų. Tik vežimais dardantys persirengėliai nedrįso nusimauti kaukių. Nuo vėpsojimo jau įskaudo kojos ir sprandas. Garsiakalbiams skelbiant Užgavėnių karaliaus, kuriam įteikta karūna ir didžiulis miesto vartų raktas, vardą, aikštėje jau buvo susigrūdusios tokios vežimų vilkstinės, jog kai kuriems iš jų teko sustoti šalutinėse gatvelėse, net ant Centrinio tilto. Jei būtume apsigyvenę aikštėje, buvusio miesto kalėjimo patalpose, dabar šventę galėtume stebėti iš arti, tai mamos klaida, kad netekome šios galimybės. Brėkštant, kai vėl įjungė elektrą, visos gatvės ir šaligatviai buvo nukloti storu konfeti sluoksniu lyg pirmajam sniegui iškritus, nuo visų laidų, balkonų ir iškabų karojo popierinės gyvačiukės: įvairiaspalvės, auksinės ir sidabrinės, tarytum virš gatvių plytėtų arabiškas dangus. Užgavėnės truko veik savaitę, iki pat Pelenų dienos ir dar ilgiau, ir kai atsidūriau prie varjetė „Kikiriki“, įsikūrusios priešais mūsų buvusį namą Gerbergasėje, su kauke, užkelta ant pakaušio, nes sukaitau ir nebegalėjau po ja kvėpuoti, stovėjau ir laukiau, kada vėl prasidės naktinės eitynės, kažkas apsikabino mane iš nugaros, buvo tai ilganosė būtybė – Waggis, jis nušoko nuo Užgavėnių vežimo, ištraukė iš raudono tinklelio ir įdavė man apelsiną, kurį ilgai saugojau, ir pasidalijau su Gizela, kai vaisiaus odelė jau buvo suminkštėjusi, o skiltelės perdžiūvusios. Ne tik visi iš darbo ir apsipirkti skubantys žmonės vilkėjo karnavalinius kostiumus ar bent jau ant jų galvų pūpsojo spalvotos kepurės, bet ir prekybininkai krautuvėlėse, raštininkai ir policininkai nešiojo prisitvirtinę ilgas nosis su ūsais arba akiniais. Margrita ir Klara užsirišo juodas aksomines tik akis dengiančias kaukes su šydu, Gizela pasipuošė diadema su maža valktimi. Žaidimas, žaidimas! Kuo kruopščiau apsidangstai kauke, tuo labiau nematomas pasidarai, bet ir atskleidi savastį: virsti tuo, ką esi susikūręs vaizduotėje arba junti širdyje, tau ne gėda išsivolioti arklių mėšlo krūvose, šiukšlėse, staugti gali ligi išparpsi, traukti nešvankias talaluškas arba Šveicarijos himno, kurio melodija, kaip mus mokė mokykloje, primena Anglijos karalių himną, parodiją: „Heiliigi Helvetia, kh’et no nic’kt c-mor-ge-ka…“, šventa Helvecija dar nega-vo pusrytė-ėlio… Kuo labiau atitolsti nuo savęs tokio, kokio nuolat baiminiesi, tuo labiau į save panašėji, ir kai galiausiai išsimurglinęs, lengvai pamišęs, lig paskutinio siūlo permirkęs prakaitu ir mirtinai nusivaręs nuo kojų nusimauni kaukę ir aprėdalą, tau ima rodytis, jog gimei ir pradėjai gyventi kitos būtybės, nuo šiol atsikratysiančios visų kasdienybės taisyklių ir pareigų, gyvenimą, ir pagaliau toks, koks užsimanysi būti, įstengsi išlikti ir tikrame gyvenime. Žinojau, kad persirengęs gali visiškai pasikeisti, jei užsidėsi juodus akinius arba į kišenę įsikiši pistoletą. Sykį įsiropščiau į kalvą su Margritos smuiko dėklu rankoje ir kulniavau nuostabia gatve, kurioje stovėjo vilos ir driekėsi parkas, gatvė vedė į aikštę su raudona mokykla. Man į atmintį įsispaudė, kaip vyresnių už mane vaikų būrys – jie žaidė prie medžio – nuščiuvo ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, lyg būčiau virtęs didvyriu, suaugusiųjų akyse pamačiau susigraudinimą ir žavėjimąsi: atseit, dar toks rupūžiokas, o jau dabar, būdamas kokių šešerių, triūsia dėl būsimos profesijos ir šlovės. Vienas ponas net pritūpė, išskėtė rankas ir suėmė mane į glėbį. Kai stabtelėjau prie sodo tvoros priešais mokyklą atsikvėpti ir atvožiau dėklą, viduje, be smuiko, griežiklio ir kanifolijos, išvydau bumbsant sunkų storą partitūros ritinį, persmauktą gumele. O Dievuliau, štai kodėl taip išvargau ir sunkiai šnopavau keberiodamasis į kalną laiptais ir ropodamas per griovius! Kitąsyk į lauką eisiu su tuščiu dėklu. Vakare, kai vyrai su pelerinomis žiebė ilgomis kartimis dujinius žibintus, grįžau į miestą, tada praeivių žvilgsniai, vitrinų šviesos, tramvajų ir reklamų atšvaistės atsimušė į mane ir į Margritos smuiko dėklą lyg į kokį medalį. Vieniems atrodžiau nepaprastai mažas, jei šitokį norėjo mane matyti, kitų akyse buvau didelis, jei jiems šitaip dingojosi… Painiava, kylanti dėl mano žemo ūgio ir didžiulio smuiko dėklo, atrodė tobula dėl akivaizdžios prieštaros. Šiaip jau Gerbergasėje prisižiūrėjau klientų, kurie pas mus ateidavo matuotis odinių paltų, apsiaustų, kepurių, stebėdavau, kaip veidrodyje atrodo jų atspindys su mova arba kaip krinta lengvi mamos pasiūti drabužiai ir puošnios palaidinės, kaip juos nustebindavo šitoks pasikeitimas, kiek grožio ir jaunatvės jiems suteikdavo veidrodis ir praeivių žvilgsniai. Kaimynystėje gyvenančios paprastos ponios ir panelės iš mūsų kailių siuvyklos išeidavo vilkėdamos platėjančius arba priglundančius kailinius, vos jas beatpažindavau – panėšėjo į karalienes ir princeses; drūtasis ponas Lenis, mėsininkas, kurį mėgau, nes visad man atnešdavo puselę virto servelato, užsimaukšlinęs bebrinę kepurę su užpakaly kinkuojančia uodega ir bebro apykakle atrodė it iš akies luptas kunigaikštis arba rusų caras iš fotografijos kino teatro afišose. Visada buvo svarbi išvaizda ir tai, kaip stipriai gali į ją įsigyventi. Išvaizdos suvokimas kilo iš jautrumo grožiui, prabangai, kilmingumui, o jei ne – ji sužadindavo juoką ir bodėjimąsi. Forma, forma! Suteikti pavidalą savo amorfiškumui, sielos nekūniškumui duoti kūną, išreikšti save, tai buvo pagrindinis visų aplink žmogų besispiečiančių daiktų skatulys. Šis akstinas glūdėjo mano širdyje lyg angių lizdas, kūniškas geidulys, gašlumas. Ką nors iš savęs sukurti, tapti gaminiu, nors ir klouno formos sausainiu, kasdien persimainančiu nelabuoju, nes išvaizdos kaitaliojimas žadino tokį siaubą ir jaudulį, jog dėl šio stebuklo kiekvienas būtų sutikęs plėšyti nemokamus kuponus į karuselę ar kiną, ir tie kuponai niekada nesibaigtų.
Indėnai
Tai buvo šviesi gyvenimo pradžia gimtojoj tėvo šaly. Nors ir daug teko patirti mamai, tėveliui, Gizelai, man ir pagaliau Klarai – vieną dieną ji išlipo Novo Mesto geležinkelio stotyje ir kartu su kitais daiktais iš Bazelio atvežė mano vaikišką pūkinę antklodę – tam tikra prasme atkakome namolio. Lai šį kartą, tariu sau, viršų paima nuvalkiotas sentimentalumas, jei jau to neįgali mano ankstyvųjų patirčių ir pirmųjų gyvenimo Cegelnicos kaime dienų poetiškumas. Gyvuliai čia išsaugojo savo mitologinį pavidalą, nors būta ir bėdų su jais, arba – pjaunami – sukeldavo gailesį, lygiai taip pat reti ir tankūs baltmiškiai palei Krkos upę išlaikė gamtos pirmapradiškumą. Tėvas su mumis negyveno. Pelnė duoną Liublianoje. Dirbo prisiuvėju: įmonėje „Bazar–Elita“ prie centrinio pašto prisiuvinėjo vyriškų ir moteriškų apdarų pamušalus, kišenes ir rankoves. Dirbo nelegaliai, ne prie bendro stalo dirbtuvėje su kitais siuvėjais, įdarbintais oficialiai, bet anapus užuolaidų, kad inspektoriai neaptiktų. Uždirbdavo šimtą dinarų per savaitę. Nuomojo kambariuką už miesto, iki jo valanda kelio. Vidurdienį pieninėje suvalgydavo duonos ir varškės, paskui nueidavo į Tivolio parką prigulti, mat pirmą valandą privalėjo vėl būti darbe. Tramvajumi nevažinėjo, kad sutaupytų pinigų. Tad keldavosi labai anksti, eidavo į darbą ir grįždavo tik vakare, visada pėsčiomis. Ant žibalinės viryklės išsivirdavo arbatos arba sriubos iš „Magi“ kubelių, valgė pigią vadinamąją „šundešrę“, kurią nuo seno mėgo. Mūsų nelankė, nes traukiniu atvažiuoti buvo per brangu. Sekmadieniais už varganą atlygį uždarbiaudavo pas žmones: versdino senus drabužius ir odinius apdarus arba vaikščiojo po namus ir pardavinėjo savo Bazelio odų dirbtuvės likučius: kailinukes, apykakles, movas. Kai netikėtai susitikdavo su jaunų dienų pažįstamu, dirbančiu pašto vagono palydovu, retkarčiais įsiropštęs tarp siuntinių ir dėžių nemokamai atvažiuodavo pas mus, o vakare kartu su bičiuliu grįždavo į Liublianą. Įsigauti į vagoną reikėdavo slapčia, kad geležinkelio stotyje nesusektų to bičiulio bendradarbiai. Rudenį tėvas atvyko dviem dienoms, kai dėdė Karelas virė naminukę. Priemenėje baugščiai, tykiai, bet drauge kažkaip ryžtingai paklausė Karelo: „Ką padarei, kad maniškių kambaryje jau keturias dienas neišsisklaido dūmai?“ Jau visą savaitę iš krosnies virto dūmai, nes kaminas netraukė arba nutiko kas kita. Kopėčiomis užlipęs ant stogo, kamino angą baksnojau pagaliu, bet neužčiuopiau jokio skuduro ar lizdo. Karelas šyptelėjo ir lyg koks burtininkas kyštelėjo kairę ranką į angą sienoje ir ištraukė gabalą suodinos skardos. Padarė tai taip atlapaširdiškai, jog spoksojau į jį apstulbęs ir pamiršęs visus botago kirčius, kuriais mane bausdavo už menkiausią prasižengimą. Tėvas pasiglostė švarko kišenes iš pasitenkinimo, kad taip šauniai išsprendė ginčą. „Še, Loizai! O dabar išlenkim į sveikatą!“ – dėdė ištiesė tėvui stikliuką baisiojo gėrimo. Šis paėmė iš mandagumo ir gurkštelėjo. „Dar, dar“, – ragino dėdė, teta Mica, abu pusbroliai, pusseserė Pavla. Kadangi mūsų tėvas buvo nepratęs vaišintis alkoholiu, jam kaipmat apkvaito galva. Tuoj prarado būdingą laikyseną, tolygią, smulkiažingsnę eigastį, iš kurios visi mėgo šiek tiek pasišaipyti, galiausiai prapuldė akinius. Jam įdavė į rankas ilgą kartį su pritvirtintu maišeliu, į kurį nuo medžio turėjo nuskinti kriaušę. Tėvas, nepajėgiantis nė rankų iškėlęs laikyti, ėmė svirduliuoti, skėtriotis, mataškuoti palei medžio viršūnę vos nulaikydamas dvimetrinę lazdą stačią, kai ši ėmė ir nulinko šonan, podraug su ja ant žolės nuvirto ir pats tėvas. „Nagi, nagi“, – akino giminaičiai, bet tai jau buvo nenuoširdus raginimas. Galop, kai svyrinėdamas tėvas pro mus nukrameno prie upės išsivemti arba nusiprausti veido, visi leipo juokais, tarytum iš jo būtų neįmanoma tikėtis nieko doro, mat jau nuo seno giminės jį laikė šeimos kvaileliu. Stebėdamas tėvą, aš irgi šypčiojau, nes baiminausi, jog kitaip dėdė su teta ištrenks mus iš namų. Bet apačioje, paupy, tėvas pradėjo niūniuoti, o kildamas į krantą garsiai užtraukė: „Tenai už ežerėlio, tenai už dirvonėlio, kur brangūs namai, kur mano lopšys…“, visi, stovėję prie namo, pagavo dainuoti kartu ir padarė jam vietos prie akmeninio stalo. Daina buvo nepaprastai graudi, mama irgi įsijautė į šį motyvą, išmokau šią dainą kaip ir visas kitas, kurias dainuodavo čionykščiai žmonės, jų tarmės nesupratau, tad traukdamas dainą visada prisimindavau Bazelį, Elizabetplaco gatvę, savo lopšį rudajame kambaryje. Tik šitaip išmokau kalbos, kuri niekada nėra skambėjusi mano širdyje. Užvis labiausiai man patikdavo niūniuoti atokiau nuo namų, žemai prie upės, nes ten galėjau įsivaizduoti, kad Bazelis yra anapus orinės ribos, skiriančios melsvą kalvą, stūksančią virš tamsių kitoje pakrantėje augančių kėnių. Sklandžiai sekėsi užtraukti ir „Mano tėvelis turi du žirgelius“, kai leisdavo vežime atsistoti ir laikyti vadeles, Jožės arkliais šokuojant ropių, kurias reikėdavo nurinkti prieš užeinant liūčiai. Vežimo dardėjimas ir kratymasis, kaukšėjimas per akmenis padėdavo man pajusti sunkų, žemišką žodžių ritmą. Bazelyje, nusigriebęs kokią pliauską, mušti būgną greitai, prislopintai, skardžiai ir dar garsiau, o paskui paversti šį bilsmą veik šnabždesiu puikiai buvau išmokęs grodamas įvairaus dydžio indais nelyginant karnavalų būgnininkai, daužantys aukštus ir žemus būgnus. Rankose nuolat laikydavau kokį daiktą, tarkim, švilpynę, mokėjau ją išdrožti iš karklo, tada dainą galėdavau įsivaizduoti bemaž kūniškai kaip pašnekesį su žmogumi, sėdinčiu drauge ganykloje. Kada nors mąstyti, jausti, kalbėti arba net rašyti slovėnų kalba man atrodė nepasiekiamas dalykas, sakytum, ryte, pakirdęs iš sujauktų sapnų, staiga virsti angelu. Prabėgus daugeliui metų po Cegelnicos kaime praleistų dienų, pradėjau keverzoti sąsiuviniuose ir po dvejų metų paskelbiau pirmą apysaką, už kurią gavau – tai man atrodo ypač svarbu paminėti – tokį honorarą, iš kurio po tėvo mirties gyvenau pats ir pramaitinau šeimą, ir nereikėjo vaikščioti į turgų pardavinėti odų ar kapoti malkų žmonėms. Tada, 1938 metais, ir iki šiolei slovėnų ir vokiečių kalbos – klausk nors elgetos, nors filosofo, – mano sąmonėje yra apsikabinusios mirtinam priešiškumo glėbyje. Kiekviena kalba nuo pradžių pradžios įsikuria ir gyvena žmoguje. Kas gi nutinka, kai du tokie vienas kitam priešiški kompanjonai apsigyvena po vienu stogu? Juodu visada – ypač istoriškai, politiškai, nacionaliniu ir jausminiu požiūriu – pešasi. Peštynės kyla ypač tada, kai abu sumano tą patį dalyką ir ima trankyti vienas kitą su griaunamojo kamuolio, kuriuo statybininkai verčia senus namus, jėga. Prabėgus penkiolikai metų po Cegelnicos laikotarpio, pradėta vieša diskusija, kad ne tik mes kalbame savo kalba, bet ir pati kalba prabyla mūsų lūpomis. Išgirstame ją jau motinos įsčiose, atpažįstame jos muziką, pamatus, tradiciją. Pasitaikė žmonių, panūdusių ištrūkti už kalbos, kuri paprastai per juos šneka, ribų, kad išsakytų „savo, naujus, kitokius dalykus“ ir šitaip patys taptų savo kalbos šaltiniu. Vieniems pasisekė tai padaryti, kiti šitaip save pražudė. Vėliau visa tik dar labiau susijaukė: staiga imta stebėtis, kodėl žmogus jau ne mažiau kaip dešimt tūkstantmečių kalba, ir apskritai, ką reiškia kalbėti? Atsirado palyginimas su upe. Ar upės prigimtis svarbesnė už jos tikslo – vandenyno – prigimtį? Aš pats savo veidmaininga kalba su daugybe klaidų, spragų, tyčia ar nesąmoningai mėginau išreikšti asmeninius, „kitokius“ dalykus. Tiesiau lieptus tarp abiejų kalbų; kai pranyko visi lygybės ženklai, pažeidžiau visas abiejų kalbų taisykles ir pamėginau nauja sintakse suderinti ir apibrėžti tarpusavyje sumišusias agregatines būsenas, kaip jas jaučiau ir suvokiau. Elgiausi kaip bandomasis triušis, laboratorijos tiriamasis, įkištas tarp abiejų tradicijų dvasinių pertvarų. Lengviau nepasidarė. O dabar, senatvėje, už itin gerai pažintą tėvo kalbą ūmai artimesnė tapo vis dar tokia prėska motinos kalba. Ar mano dvasia pasijustų patogiau, jei likčiau prie pirmosios? Visas iliuminacijas pasilaikyčiau kitoje kalboje, o pats paprastai lyg paukštukas ant šakos čiulbėčiau apie savo būties sunkumus ir ekonominius rūpesčius? Gaila, bet keisti rūbą per vėlu, be to, niekada nebegalėčiau atsikratyti susidvejinimo. Atsidurčiau tuštumoje ir būčiau priverstas kuo skubiau grįžti į savo apvalkalą, kad su kokia luobo atplaiša, šakele ar šapeliu tėkmė nenuplukdytų jo, kad nepražūtų užtvankose ir upokšniuose, nuo kalnų plūstančiuose potvyniuose, o manęs paties nepagautų pakraupimas, sunkumai, problemos, rūpesčiai, kataras, nes štai likau nuogas plikas. Vis svarstau, jeigu būčiau likęs prie pirmosios kalbos, ar joje būtų išryškėję daugiau tėvo dvasios lyriškumo ir melancholijos pradmenų, kaip kad anoje kalboje į paviršių iškilo mamos kruopštumas ir depresyvumas? Šito niekada nesužinosiu.
Savos upė
Kartais nelikdavo nė žiauberėlės, net ir stalčiuje, jame šniukštinėdavau trupinių, nugurėjusių nuo paskutinio kepalo, kurį, įvynioję į rankšluostį, guldydavome į tą stalčių. Alkanas eidavau į mokyklą Ledinoje, iki jos valanda kelio, retkarčiais per pertrauką panūsdavau nugvelbti apgraužtą bandelę, kurią prieš mane sėdintis klasiokas palikdavo suole, ir dar alkanesnis pareidavau namo, pakeliui kramsnodamas rūgštynių lapus. Norėjosi šlemšti ir giles, ir kaštonus, ir lapus, bet iš burnos į skrandį niekas nenusirydavo. Išsitiesdavau netoli Permeto tvenkinio ir regėdavau vaizdus: man atrodė, kad medžių luobas yra duonos pluta, ir imdavau jį graužti. Paskui iš lauko pusės prieidavau prie mūsų kambario lango patikrinti, gal šiandien mums pasisekė, ir per stebuklą puodas nebus tuščias ir ilgai marmaliuos ant ugnies. Mama gulėdavo lovoje prie sienos, permetusi ranką per veidą, tėtė šalia, vieną koją ištiesęs ant lovos, kitą atrėmęs į grindis, ir snausdavo. Namie neturėjome nė trupinėlio. Vieną kartą vakarėjant, kai jau buvau įmigęs, mane apniko baisus sapnas. Prieš akis atsirado rutulys, milžiniškas ir baltas, lygiu paviršiumi, be vidurio taško. Jis sukosi vietoje, iš juodumos artėjo į priešakyje plytinčią šviesą, vėl užsisuko kairėn į tamsą, tada darsyk atriedėjo į šviesą. Baltoji jo pusė pasisukdavo iš juodumos ir vėl judėjo į juodumą, sakytum, geso. Sulig kiekvienu rutulio apsisukimu pasigirsdavo muzika, tokia tranki, nepaprastai
skausminga ir garsėjanti, jog, kiekvienąkart jam apsisukus, susiriesdavau, lyg būčiau gavęs spyrį į pilvą. Kai rutulys nuriedėdavo į tamsą, muzika šiek tiek pritildavo, tada galėdavau atsikvėpti, paskui vėl išnirdavo jo akinantis plikumas ir vėl su siaubingu trenksmu pasigirsdavo muzika, o aš vėl susiriesdavau. Staiga rutulys suskato judėti dar sparčiau ir kiekvieną kartą iš kraupios tamsos atnešdavo vis greitesnę, skardesnę muziką, tikrą viesulą, o aš vis dažniau tai riečiausi, tai atsitiesdavau; mane ėmė pykinti, giliai akiduobėse smarkiai sopėjo, nes, lyg aukštesnės valios verčiamas, be atvangos spitrėjau į tą rutulį. Ūmai puoliau iš visų jėgų daužyti jo paviršių, nuskriejau jo kryptimi, štai rutulys jau visai čia pat, po smakru, papilvėje, paskui vėl šoktelėjo prie kaklo, niekaip neįstengiau užsiropšti ant jo paviršiaus, ant ašies, nusigauti į kitą jo pusę ir išvysti tą klaikumą, sukeliantį aną baisią, audringą, skausmą keliančią muziką. Paskui kumščiais talžiau ne tik baltą, bet ir šone atsiradusį rutulį, kuris vis pranykdavo, tvatinau ir tą, vis išnyrantį iš juodumos. „Bubi!“ – klykė mama. „Vaike, vaike!“ – šaukė tėvas. O aš vis trankiau baltąją ir tamsiąją rutulio puses, muzika dundėjo per visą kambarį, tai garsyn, tai tylyn, stiprėdama vienu akordu, aš vis susiriesdavau, verčiamas jos smūgių, inkščiau pagal jos melodiją, aukštai, žemai, aukštai. Daužydamas tai šviesiąją, tai šešėlinę rutulio pusę, ūmai išvydau tėvo ir mamos veidus, čia vieno – šešėlyje, čia kito – lemputės šviesoje, juodu kaip ritulys kaitaliojo šviesą ir tamsą, o aš vis neatlyžau tvatinti. Tada prabudau arba buvau prižadintas, virš manęs degė lemputė, pakilau lovoje, atpažinau savo kūną po naktiniais marškiniais, pamačiau Gizelą: parietusi kojas, ji spaudėsi prie lovos sienelės, išvydau Klarą, vilgančią skudurą dubenyje, mamą ir tėvą, stovinčius lyg dvi statulos prie namo vartų, įraudęs veidas geltonų garbanų apvade, pilkšvai blyškus veidas su akiniais, taip pat įrėmintas garbanomis, visa buvo panašu į kambarį mūsų namuose, stovėjo siuvamoji mašina, toliau skrynia, stalas, raudoni tapetai su auksinėm gėlėm, galop suvokiau, jog esu čia, Nove Jaršose, pirštų galais apsičiupinėjau veidą, nosį, lūpas, galvą, iš pailgų, tvirtų ir apvalainų iškilimų supratau, kad tai – aš, savo kūne, ačiū Dievui, esu čia, dabartyje.
Versta iš: Lojze Kovačič. Otroške stvari. Ljubljana: Beletrina, 2014
Ramón Gómez de la Serna. Gregerijos
2017 m. Nr. 5–6
Iš ispanų k. vertė Simonas Bernotas
Ramónas Gómezas de la Serna (1888–1963) – ispanų rašytojas ir žurnalistas, viena esminių avangardo figūrų. Daugiau nei šimto įvairių žanrų (romanų, novelių, apsakymų, straipsnių, pjesių ir gregerijų) knygų autorius. Naujo literatūrinio žanro (gregerijos) sukūrėjas. Gregeriją pats autorius apibūdino formule „metafora + humoras“. Gregerijos yra trumpi pasakymai, dažniausiai susidedantys iš vieno sakinio, kuriuose autorius savitai išreiškia filosofinę, poetinę ar humoristinę mintį. Gregerijos yra artimos aforizmams.
► Mėnulis yra nakties iliuminatorius.
► Laboratorijos triušiai kuždasi: „Jie nedrįstų mums to daryti, jei būtume lokiai.“
► Niekad nesupratau, ar gaidžio skiauterė yra karaliaus karūna, ar tarno kepurė.
► Išradus kiną, fotografijose sustingę debesys pradėjo plaukti.
► Mus kanda šunų lojimas.
► Kai mėnulis nusileidžia prie pat horizonto, niekas nežino, ar jis nukris skaičiumi, ar herbu.
► Visa jūra nori išsigelbėti viena plūduriuojančia lenta.
► Bučinys niekada nebūna vienaskaitinis.
► Pasaulio žemėlapis mums pateikia pasaulį kaip du keptus kiaušinius.
► Jis buvo toks prastas gitaristas, kad jo gitara pabėgo su kitu.
► Lietus yra liūdnas, nes jis primena mums laikus, kai buvome žuvimis.
► Nuobodžiavimas – mirties bučiavimas.
► Tuščias butelis padidina vienišumą.
► Bučinys yra nemirtingumo alkis.
► Meilei iš pirmo žvilgsnio nereikia akinių.
► Ateitis: praeities plagiatas.
► Spausdinimo mašinėlė: raidžių amfiteatras.
► Kelias yra begalvė gyvatė.
► Upė plauna kraštovaizdžio pėdas.
► Nėra nieko tuštesnio už sausą baseiną.
► Dryžuotos žuvys atrodo lyg pabėgusios nuo grotelių.
► Lietus mano, kad skėčiai yra spausdinimo mašinėlės.
► Teptukai kutena drobes. Leonardo teptukas privertė amžinai šypsotis Moną Lizą.
► Kai žiovaujame priešais veidrodį, praryjame save.
► Baimės akys kaip juodos slyvos.
► Svarbiausia gyvenime yra nemirti.
► Spyna: durų širdis.
► Mėnulis yra žlugęs metaforų bankas.
► Paplūdimiuose vaikai atrodo lyg vėžliai be kiauto.
► Poezija pralaužia stogą, kad išvystume dangų.
► Praeitis norėjo būti ateitimi, bet per anksti atėjo į pasaulį.
► Kai vėjas praranda kantrybę, griebia kibirą ir sviedžia jį tolyn.
► Haiku yra poetinė telegrama.
► Ledas miega viskio taurėje kaip krištolinis avies varpelis.
► Kastuvas yra ištikimiausias žmogaus draugas: pirma smėlio dėžėje, galiausiai kapo duobėje.
► Demonas yra niekas kitas kaip protingiausia beždžionė.
► Visi brangakmeniai paraudo. Jie pamatė komunistą!
► Nostalgija: prisiminimų neuralgija.
► Mikrobų ant banknoto yra daugiau nei dolerių banke.
► Veidrodžio gelmėje yra pritūpęs fotografas.
► Traukinys – peizažo petarda.
► Kiekvieną šeštadienį Dantė eidavo į kirpyklą apkarpyti savo laurų.
► Javų plaukai kutena vėją.
► Sakalai yra dangaus medžiokliniai šunys.
► Lėktuvų variklių galingumas turėtų būti matuojamas ne arklio, o hipogrifo galiomis.
► Knyga – gelbėjimosi liemenė nuo vienatvės.
► Didžiausias pasaulyje skausmas yra dramblio ilčių skausmas.
► Sidras norėtų būti šampanu, tačiau negali, nes nebuvo iškeliavęs į užsienį.
► Piramidės yra dykumos kupros.
► Šluota šoka rytinį valsą.
► H yra abėcėlės kopėčios.
► Tarp geležinkelio bėgių auga savižudės gėlės.
► Vanduo kriokliu paleidžia plaukus.
► Kregždės – paukščiai, apsirengę pagal etiketą.
► Razinos yra aštuoniasdešimtmetės vynuogės.
► Cigaras yra pagyvenusiųjų čiulptukas.
► Kai garsiakalbiai praneša, kad dingo vaikas, visada pagalvoju, kad tas vaikas esu aš.
► Rodeno Mąstytojas yra šachmatų žaidėjas, iš kurio atėmė stalą.
► Knarkimas yra garsus sapnų sriubos srėbimas.
► Esame savo svajų kankiniai.
► Beždžionės neplinka, nes nemąsto.
► Sapnas yra prarastų daiktų saugykla.
► Būdami viename upės krante, visados ilgimės kito kranto. Ši problema neišsprendžiamiausia pasaulyje, negelbsti netgi tiltas.
► Budelis lygus kanibalui: abu žudo, kad prasimaitintų.
► Knyga yra paukštis su daugiau nei šimtu sparnų skrydžiui.
► Rožės – poetai, svajoję būti rožėmis.
► Rašytojas pasensta, kai įtaria, kad tekstą, kurį rašo, jau yra parašęs anksčiau.
► Fortepijone paguldyta miega arfa.
► Opera yra melo tiesa, o kinas yra tiesos melas.
► Tango yra pilnas atsisveikinimų.
► Tik poetas turi mėnulio laikrodį.
► Poetas taip ilgai žiūrėjo į dangų, kad jam ant akies nusileido debesis.
► Pirmasis bučinys yra vagystė.
► Noras blogas tuo, kad išsipildo be įspėjimo.
► Bučinys yra tušti skliaustai.
► Kai rožė prasiskleidžia, ji pradeda diktuoti testamentą.
► Paguodžianti mintis: kirminas taip pat miršta.
► Griaučiai: langas, kurio visi stiklai išdužo.
► Mirtis paveldima.
► Upės nežino savo vardų.
► Upe plaukia nuskendę praeities veidrodžiai.
► Žvaigždės telegrafuoja drebulį.
► Aušra girdo gatves šimtmečių dulkėmis.
► Kirai gimsta iš nosinių, kuriomis uostuose išlydimi laivai.
► Kvepalai yra gėlių aidas.
► Benzinas yra civilizacijos smilkalai.
► Naktimis gatvės dvigubai platesnės nei dienomis.
► Čiaudulys yra tylos jaustukas.
► Svarbu ne tai, kad medžiotojas nušauna karvelį, o tai, kad nužudo skrydį.
► Vieną akimirką astronomas po savo milžinišku teleskopu tampa mikrobu – po jį stebinčio mėnulio mikroskopu.
► Žandenos: veido samanos.
► Kulkosvaidis skamba kaip mirties spausdinimo mašinėlė.
► Actas – bloga vyno nuotaika.
► Nekvepiančios gėlės yra nebylios gėlės.
► O yra pavalgiusi I.
► Vanduo neturi atminties: todėl toks švarus.
► Skruzdėlynas yra žemės mėšlungis.
► Socialistai yra tie, kurie težino tik tiek, kad yra socialistai.
► Vėjas į kampus kasosi nugarą.
► Iš sniego, krintančio į ežerus, gimsta gulbės.
Versta iš: Ramón Gómez de la Serna. Total de greguerías. Madrid: Aguilar, 1955
Ephraim Kishon. Pasaulis nedėkingas
2017 m. Nr. 4
Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas
Ephraimas Kishonas (tikr. Ferenzas Hoffmannas, 1924–2005) apie save: „Gimiau 1924 metais Vengrijoje, 1949-aisiais atgimiau Izraelyje. Per daug mokyklų. Per daug darbo stovyklų: vengrų, vokiečių, rusų. Vedęs. Vienas vaikas. (Labai gabus.) Šešios pjesės, pastatytos ne tik Izraelyje, bet ir, pavyzdžiui, Vokietijoje ir net Japonijoje. Dvidešimt knygų aštuoniomis kalbomis, tarp jų hebrajų, anglų, vokiečių, vengrų, italų. Slapyvardžiu „Chad-Gadja“ (Avinėlis) nuolatos rašo į populiariausią Izraelio laikraštį „Ma-ariw“. Vadovauja mažam savo teatrui „Žaliasis svogūnas“. Rašo radijo pjeses. Mėgsta kalviauti, žaisti šachmatais ir skaityti savo humoreskas Friedricho Torbergo verstas į vokiečių kalbą. Gyvena kaip laisvas rašytojas Tel Avive, anksčiau buvo laisvas šaltkalvis kibuce, laisvas garažo savininkas, vertėsi kitomis laisvomis profesijomis.“
Rašytojo smarkiai pasikuklinta, jo knygos išleistos trisdešimt septyniomis kalbomis keturiasdešimt septynių milijonų tiražu, tarp jų vokiškai trisdešimt trijų milijonų tiražu. Po pasaulį pasklidę apie septynis šimtus jo knygų. Ir tai Gineso rekordų knygos skaičiai. Jis laikomas bene geriausiu XX a. humoristu pasaulyje. Jo humoras elegantiškas, intelektualus, grakštus. Rašo apie kasdienius dalykus, kaip pataisyti sugedusį vandentiekio vamzdį, kaip parinkti sūnui tinkamą profesiją, apie savo geriausią pasaulyje žmoną, susikalbėjimo sunkumus, kai naujakurys moka tiktai vieną kalbą, tarkim, rumunų, nuotakų pirkimą kibuce, teatro intrigas, keliones po kitas šalis.
Ši knyga nėra Didžiosios Demokratinės Revoliucijos, pražudžiusios komunistinę imperiją, analizė. Joje taip pat nebus aiškinama, kodėl turėjo taip atsitikti.
Tarp mūsų kalbant, neturėjo. Tai buvo stebuklas.
Tad ir aš rašau apie tai, kaip ta neįmanoma revoliucija apskritai tapo įmanoma. Darau tai ne todėl, kad esu vienas tų gėdingai susimovusių sovietologų, o kad pats viską savo akimis mačiau, buvau to liudytojas.
Tačiau jeigu kas nors iš manęs laukia naujų pranašysčių, tegu iškart liaujasi toliau skaitęs. Netgi Delfų orakulas vargiai būtų numatęs, kad Gorbačiovas įeis į istoriją kaip išganingas mesijas, ar tiktai kaip sutrikęs burtininko mokinys. Juk jau šnabždamasi, kad Brežnevo laikais eilėje prie morkų reikėjo stovėti penkiolika minučių trumpiau…
Man Michailas Gorbačiovas buvo ir lieka monumentali figūra, net jei morkų rusų rinkoje išvis nebūtų likę. Pasaulį sukrėtusi jo revoliucija yra nepakartojamas individualus šou, atliktas be niekieno pagalbos. Mozė turėjo brolį Aroną, Marksas draugą Engelsą, o Gorbačiovas vien tiktai rūpesčius.
Dabar esu toks pat sutrikęs, kaip ir kiti. Nejau viskas buvo tik slogus sapnas, antrarūšis siaubo filmas? Ar tie beveidžiai iškasenos generolai su daugybe blizgančių ordinų iš tikrųjų buvo visatos valdovai? Ar Rumuniją tikrai valdė kraugerys grafas Drakula? Ar vidutinis draudimo agentas Erichas Honekeris tikrai buvo šiurpus tironas?
Ar visa tai buvo tiktai prastas pokštas?
Taigi šioje knygoje rašysiu apie įvykius, kurie jau yra istorija ir kurių niekas nebegali atšaukti. Išskyrus, aišku, rusų istorikus.
Aš esu rašančių disidentų, kuriems pavyko pasprukti iš stalininio alkazaro, sąjungos narys. Mes vieningai pritarėme mūsų pirmininko Aleksandro Solženicyno nuomonei, kad galutinė komunizmo pergalė tiktai laiko klausimas.
Ir tai buvo logiška. Pasaulis pasidalinęs į dvi dideles stovyklas, manėme. Laisvajame Vakarų pasaulyje, ypač Europoje ir jos intelektualiniuose sluoksniuose, vis labiau įsigali komunistinės-socialistinės idėjos. O Tarybų Sąjungoje ir jos satelituose vis labiau sparnus kelia antikomunistinis judėjimas. Kadangi Vakarų pasaulio galimybės nepalyginti didesnės negu komunistų kontroliuojamo bloko, komunistinės Vakarų masės vieną dieną, aišku, puls antikomunistinius Rytų bastionus ir juo užims…
Galbūt dabar tai atrodo pigus juokas, tačiau prieš keturiasdešimt metų, kai bėgau iš komunistinės Vengrijos, taip visai neatrodė. Pusė Europos buvo raudona. Vakaruose man beveik neteko sutikti rašytojo, menininko ar profesoriaus, kuris nepriklausytų antiamerikietiškiems naujiesiems ar seniesiems kairiesiems. Talentingi mokslininkai atvirai dėstė, kad ateitis, be jokios abejonės, priklausysianti rausvam socializmui. Jie išsijuosę gyrė sistemą, kuri buvo visiškai nepasiteisinusi žmogiškuoju, socialiniu, ekonominiu ir visais kitais atžvilgiais. Iš saugaus atstumo šlovino režimą, kuris dėjosi apie meną išmanąs daugiau negu patys menininkai, kuris savo piliečius vertė atsakyti už tėvų kilmę, šlovino nežmonišką režimą, atsitvėrusį nuo pasaulio minų laukais, apsistačiusį sargybos bokšteliais ir saugomą vilkšunių.
Nereikėjo net priklausyti išminčių elitui, kad numatytum raudoną ateitį. Kai aš per Italiją slapčia gavausi į Izraelį, Brindizyje mane perspėjo jautrus italų jūrininkas:
– Jūs iš proto išsikraustėte. Raudonoji armija po trijų savaičių bus Palestinoje.
– Žinau, – atsakiau, – tačiau mane tenkina ir tos trys savaitės.
Aš labai anksti supratau, kad vienintelė absoliučiai saugi gyvenimo forma yra būti komunistu ir gyventi Vakaruose. Deja, buvau tam nebetinkamas, be to, visam gyvenimui. Ir atitinkamai dėl to kentėjau: per tuos keturiasdešimt metų beveik visi Vakarų žurnalistai paklausė, kaip čia yra, kad aš, priešingai negu dauguma mano humaniškų plunksnos draugų, nepriklausau kairiajai pusei.
– Argi gali būti socialistu, kai tavo tokie tiražai? – bandžiau juokauti, bet nė vienas nesijuokė. O kai kurie užkietėję pažangūnai kvotė toliau:
– Jei esate ne socialistas, ką tada laikote teisingiausia politine sistema?
– Aš pripažįstu visas sistemas, kurios man leidžia emigruoti.
Keturiasdešimt metų jie kalė mane prie kryžiaus už tai, kad esu nepataisomas archireakcionierius. Bet dabar, kai pirmą kartą žmonijos istorijoje nugalėjo tylinti dauguma, ir kairioji pusė liko tik musę kandusi, aš nejaučiu pasitenkinimo.
Aš nebuvau protingesnis už kolegas. Tik viską mačiau savo akimis.
Ir vis dėlto Tarybų Sąjungos istorija yra ištisa laimėjimų grandinė. Juk pagaliau Stalinui pavyko tai, apie ką carai vien svajojo. Tiktai ideologija, marksizmas, susimovė. Rusija tapo didžiąja valstybe, tačiau ne per komunizmą, o nepaisant jo.
Kadangi paaiškėjo, jog viskas buvo melas.
„Kapitalizmas yra netolygiai paskirstytas turtas, o socializmas – tolygiai paskirstytas skurdas“, – kartą pasakė kažkas, tačiau ir tai melas: bolševizmas net skurdą skirsto netolygiai. Pasaulyje nėra tokios politinės sistemos, kur praraja tarp žmonių būtų tokia didelė, kaip lygybės sistemoje. Todėl tai pati veidmainiškiausia sistema pasaulio istorijoje, ir pati nepakenčiamiausia.
Tai, ką rasite tolesniuose puslapiuose, bus mano keturiasdešimt metų trukusios politinės izoliacijos Vakaruose rašytiniai proveržiai. Šią knygą būčiau galėjęs pavadinti ir „Mano kova“, jeigu to pavadinimo iš manęs jau nebūtų nugvelbęs geriausias Stalino mokinys.
„Pasaulis nedėkingas“ iš tiesų yra dienoraštis, o dienoraštis neredaguojamas, viskas jame turi likti taip, kaip buvo parašyta tuo metu, kai Michailas Gorbačiovas dar buvo svajonių princas.
Pirmas mano susidūrimas su Josifu Stalinu įvyko 1942 metais per abitūros egzaminą Budapešte. Literatūrinio rašinio tema buvo truputį tendencinga: „Vengrija, europinės kultūros tvirtovė, užkerta kelią bolševikinių ordų veržimuisi“.
Tuo metu nenugalimąją vengrų armiją, jau priglobtą vokiečių vermachto, negailestingai talžė Raudonoji armija. Tačiau katastrofos apsnigtuose Ukrainos laukuose nė kiek nekliudė geriausiems madjarams namuose kasdien leisti įstatymus, nukreiptus prieš „ūkinę ir kultūrinę žydų ekspansiją“.
Per fizinio lavinimo pamokas tuomet stovėdavau kampe, atskirtas nuo klasės. Geltonas raištis ant kairės rankovės buvo privalomo šešių centimetrų pločio ir deramai liudijo mano niekingą kilmę.
Ir nieko keista, kad tokiomis aplinkybėmis mano antikomunistinis rašinys išėjo gana prėskas. Prisiekiu Alachu, kad dariau viską, kas įmanoma, ryškiausiomis spalvomis vaizduodamas Vengrijos, kaip krikščionybės tvirtovės, istorinę misiją ir kartu plėšdamas kaukę nuo randuoto tarptautinio komunizmo veido, tačiau man, matyt, vis dėlto pritrūko įkvėpimo. Galbūt todėl, kad rašydamas po suolu laikiau špygą už tai, kad Raudonoji armija kuo greičiau pasiektų Budapeštą ir išvaduotų mane nuo tokių temų.
Po trejų metų ji atėjo.
Per tą laiką daug kas pasikeitė. Vienas palankus auksakalys apsiėmė mane mokyti, tačiau tuoj po vokiečių atėjimo buvau įkištas į nenugalimosios vengrų armijos prievartinio darbo stovyklą, iš kurios man pavyko ištrūkti prieš pat Adolfo Eichmano pasirodymą. Paskui mokiausi klastoti pasus ir žegnotis. Per gatvių gaudynes šaukiau „Heil Hitler“ ir slėpiausi laisvose olose bei tamsiose liftų šachtose. O kai buvo subombarduotas paskutinis mano prieglobstis, kiek įkabindamas pasileidau į Budapešto priemiestį, kur jau stovėjo rusai. Nenugalimosios vengrų armijos kareiviai bėgo man priešais, rodė atgal ir šaukė:
– Atsargiai, vyruti! Ten bolševikai!
– Kur? Ten? – klausinėjau aš viltingai ir bėgau pasitikti komunizmo. Bet nepasiekiau. Kaip tik tuo metu frontas užstrigo ir virto ilgų artilerijos dvikovų arena. Lyjant granatų lietui susiieškojau vietą pagal adresą, kurį man buvo davusi kilni vokiečių kilmės vengrų šeima ir įvardijusi kaip paskutinį prieglobstį…
Tą namą radau subombarduotą, sveikas buvo likęs tiktai jo rūsys. Ten aptikau šešiasdešimt butelių pomidorų sulčių ir pilną popieriaus mokyklinį portfelį, kurį bėgdami, matyt, buvo palikę šeimininkai.
Tarp fronto linijų tupėjau penkias savaites. Joms pasibaigus skrandis buvo suėstas pomidorų sulčių, užtat mokykliniame portfelyje gulėjo mano pirmasis satyrinis romanas. Ta pieštukų galais ir nudegusiais degtukais pakeverzota alegorija pasakojo apie politinę kovą, nukreiptą prieš plikių įsigalėjimą pasaulyje. Parašiau ją verčiamas nesuvaldomo poreikio, klūpodamas rūsio tamsoje ant kelių, dievai žino kam.
Vidur tamsios nakties vis iškišdavau galvą pro slėptuvės plyšį ir valandų valandas žiūrėdavau į rusų patrankų salves palei horizontą.
– Nagi, ateikit! – šnibždėdavau drungnų vasaros naktų tamsoje. – Dėl Dievo, ateikit pagaliau!
Ir jie galų gale atėjo. Netrukus po to, kai ištuštinau paskutinius tris pomidorų sulčių butelius. Maršalo Malinovskio Pirmoji Ukrainos armija pagaliau pralaužė frontą ir aš išvydau tai, apie ką svajojau visą savo prarastą vaikystę, – pirmąjį rusų kareivį.
Galingu spyriu jis išlaužė rūsio duris ir įžengė į vidų. Parodžiau jam savo kruopščiai suklastotus dokumentus, bet jis nelabai jais domėjosi. Matyt, nevertino biurokratijos.
Jis buvo paprastas kareivis, nebejaunas, apskritu veidu ir raudona nosimi. Dėvėjo viršutinę kūno dalį aptempusią nunešiotą Ukrainos armijos palaidinę ir Rumunijos kavaleristo kelnes. Dešinėje rankoje laikė rusišką automatą su apskrita dėtuve, o kairėje maišelį, prigrūstą svogūnų, dešrų ir odekolono.
Aš neištvėriau ir apsiverkiau iš džiaugsmo. Dar niekada gyvenime net iš tolo nebuvau matęs tokio puikaus individo kaip tas apskuręs žmogus su dviem skirtingomis uniformomis. Man atrodė, kad aš visą gyvenimą laukiau kaip tik šito ukrainiečio su raudona nosimi…
Jis buvo labai malonus. Tuojau pat pasidalijo su manimi dešra ir čepsėdamas ėmė doroti savo dalį. Tarpais iškišdavo galvą į lauką ir paleisdavo garsią Kalašnikovo salvę, matyt, kad parodytų, kur esąs. Jo santūri ramybė kėlė didelį pasitikėjimą.
– Niemski, doič, kaput, – pareiškė jis. – Ruski Berlin.
– Da, da, – džiugiai linksėjau aš. Paskui spontaniškai pridūriau: – Aš labai komunistas.
– Aš – ne, – atsakė kareivis ir parodė man savo palyginti lygius delnus. – Bugalter, – išdidžiai bakstelėjo sau į krūtinę. Buhalteris.
Tą istorinę akimirką aš pirmąkart supratau, kad ir pats griežčiausias totalitarinis režimas turi ribas: rusai vis dar negali ištarti „h“. Tuomet man tai pasirodė labai miela ir aš užsinorėjau truputį papasakoti apie save. Paplekšnojau delnu sau per krūtinę ir pasakiau: – Žid, – manydamas, kad rusiškai tas žodis reiškia „žydą“.
– Čas, ūr, – atsakė mano naujasis draugas, plačiai šypsodamasis nuraškė nuo mano riešo laikrodį ir pridėjo prie savo turtų. Jo kairę ranką iki peties puošė tuzinas laikrodžių.
– Davai! – pasakė paskui. – Klein rabot.
Ir tai reiškė: „Reikia truputį padirbėti, šiek tiek.“
Tik vėliau sužinojau, kad ši nedidelė kolegiška pagalba vidutiniškai turėjo trukti nuo ketverių iki penkerių metų…
Paskui išvaduotojas nuvedė mane į laikiną belaisvių stovyklą. Buvau įsitikinęs, kad tai nesusipratimas ir kreipiausi į rusų stovyklos komendantą:
– Aš žid, ne soldat. Aš antifašist, ne naci. Aš žydas.
Stovyklos komendantas pritariamai linktelėjo ir paklausė, ar aš atsitiktinai neturiu laikrodžio.
– Deja, ne, – atsakiau ir parodžiau abi rankas, – visus jau išdovanojau.
Greitai paaiškėjo, kad stovykloje nemažai žydų. Viena vertus, apsidžiaugiau, kad jų dar buvo šiek tiek likę, bet kita vertus…
Kita vertus, maršalas Malinovskis prieš kelias dienas buvo pranešęs generalisimui Stalinui, kad paėmė į nelaisvę aštuoniasdešimt tūkstančių vokiečių kareivių. O iš tikrųjų – keturiskart mažiau. Todėl buvo sugaudyta šešiasdešimt tūkstančių civilių, kurie Budapešto gatvėse entuziastingai pasitiko išvaduotojus. Per nepilną parą pergalingai Raudonajai armijai pavyko suimti visus komunistus, socialdemokratus, žydus, pogrindininkus ir skubiai išvaryti juos į Baltarusiją. Tad logiška, kad vieninteliai vyrai, likę Budapešte po šios akcijos, buvo fašistai ir jų kolaborantai, nedrįsę išeiti į gatves.
Jei tai buvo beprotystė, ji buvo metodiška. Jei tai buvo metodas, jis buvo beprotiškas. Tačiau tos euforiškos išvadavimo fazės metu mes tiesiog negalėjome įsivaizduoti, kad nacių nugalėtojai gali nebūti jų priešingybė. Kadangi Molotovo-Ribentropo 1939 metų draugystės paktą buvome ištrynę iš savo atminties, kaip ir visus kitus.
Tad manęs laukė svetinga Baltarusija.
Pakeliui, žygiuojant link Slovakijos, kažkuris bandė pabėgti iš kolonos. Vienas rusų viršila jį tučtuojau pašovė. Paskui tas pats viršila rūpestingai palinko prie sužeistojo, aprišo jam žaizdą ir padovanojo du obuolius ir lenkiškus lauko žiūronus.
Koks paradoksas: žmogiška tauta nežmogiškoje sistemoje.
Pavakare trumpam sustojome pailsėti nusiaubtoje prieskonių parduotuvėje. Po dešimties minučių sargybinis įsakė žygiuoti toliau. Visi pakilo ir išėjo. Visi, išskyrus vieną. Aš likau sėdėti ant grindų. Apsimečiau, kad užmigau. „Jeigu jie mane ras, bent turėsiu kuo pasiteisinti“, – raminausi ir bandžiau prisiminti kelias anksčiau mokėtas maldas…
Kolona išėjo. Be manęs.
Po daugelio metų vienas iš tų, kuriems pavyko sugrįžti, papasakojo, kad manęs buvo pasigesta, ir tada į rikiuotę pastatė pirmą po ranka pakliuvusį lenką, nes belaisvių skaičius turėjo būti toks pat.
Taip tad atrodė mano išsilaisvinimas. Pėsčiomis grįžau į sugriautą Budapeštą ir padariau išvadą, kad padėtis, matyt, ne visai tokia, kokia stengiasi atrodyti.
Šį epizodą pamiršau palyginti greitai, nes mano tėvai ir aš likome gyvi, ir visa širdimi norėjome tikėti, kad mūsų išvaduotojai įves žmoniškesnę tvarką ir sukurs teisingesnę visuomenę. Spalvoti rusų valdžios plakatai: „Žmogus mums yra didžiausia vertybė! Stalinas.“ Taip, tiesiog Stalinas. Be jokių titulų. Priedų. Skrupulų. Stalinas.
Paprastą žmogų Staliną pamačiau kine, savaitės kronikoje. Jis tėviškai bučiavo mažas šviesiaplaukes mergytes, per nepamirštamą Gegužės pirmosios šventę jam įteikusias raudonų gvazdikų puokštę. Ką jau čia bepridėsi, aš tiesiog susigraudinau. O kai paskui Budapešte pamačiau puikiojo Raudonosios armijos choro pasirodymą ir kvapą gniaužiantį Didžiojo teatro baleto spektaklį, man neliko abejonių, kad kiekvienas bent kiek normalus žmogus turi būti komunistu.
Keistą rusų kareivių paprotį vidurnaktį nurenginėti romius praeivius ir paskui kitą rytą pardavinėti jų drabužius juodojoje rinkoje laikiau nekaltu brendimo laikotarpio perlenkimu.
Mane nelabai trikdė ir tai, kad sulig kiekviena valanda auga nykštukinė komunistų partija, vadovaujama „made in Moskau“ Kadaro. O opozicinių partijų atstovai vienas po kito be pėdsakų dingsta. Šis stebuklingas politinis triukas vėliau išgarsėjo „saliamio taktikos“ pavadinimu…
Tačiau, tarp mūsų kalbant, kas nemėgsta vengriško saliamio?
Grįžęs namo iš „klein rabot“ svėriau tiktai 35 kilogramus su batais be kulnų. Tačiau tai man nesutrukdė tučtuojau įstoti į Aukštosios meno mokyklos metalo skulptūros skyrių. Įsivaizdavau, kad tai bus natūralus mano šlovingos auksakališkos praeities tęsinys. Kad gaučiau diplomą, turėjau mokytis trejus metus, paskui man buvo suteikta garbė taikyti savo gebėjimus komunistinės valdžios labui. Mano misija buvo kalti oficialius apdovanojimus menininkams, pasižymėjusiems mene ir partinėje veikloje – ypač pastarojoje…
Ir jeigu ne teta Anus, ši knyga neturėtų tęsinio.
Toji tetulė iš motinos pusės stalčiuje aptiko pamirštus lapus, kuriuose aš pomidorų sulčių rūsyje pieštuko galu buvau pakeverzojęs pamfletą apie plikių įsigalėjimą pasaulyje. Apimta naivaus susižavėjimo, kokį tiktai senai tetai gali sukelti jos sūnėno kūrinys, tetulė Anus sėdo prie rašomosios mašinėlės ir vienu pirštu atspausdino mano darbą. Ir slapčia pasiuntė į didžiausią savaitinį Vengrijos literatūrinį žurnalą.
Trumpai drūtai: aš laimėjau pirmą vietą to žurnalo konkurse. Aišku, atsiras tokių, kurie manys, kad tai grynas atsitiktinumas. Aš esu iš tų.
Šiaip ar taip, staiga tapau žinomas literatūriniuose sluoksniuose. Tačiau mano romanas nebuvo išspausdintas, priešingai, jis buvo užrakintas septyniomis spynomis, nes tuometinis Vengrijos diktatorius, baisusis Matiašas Rakošis, buvo plikas kaip mėnulis žiemą. Tačiau satyrinis laikraštis „Ludas Matyi“ pasiūlė man darbą redakcijoje. Ilgokai dvejojęs, ar man dera palikti savo pamėgtą skulptūros studiją, pagaliau sutikau.
Į komunistų partiją nestojau. Tiksliau tariant, nedrįsau prašytis į jos narius, nes šiaip ar taip buvau atėjęs į šį pasaulį kaip išsigimėlis: mano tėvas buvo – tepasigaili manęs Dievas – bankininkas. Tačiau nors buvau klasinis priešas iš prigimties, prie manęs niekas nesikabinėjo nei redakcijoje, nei teatruose, kurie pradėjo statyti mano pjeses.
Aš niekaip nesupratau tokio didžiadvasiškumo, kol redakcija mane pasiuntė į stalininį-marksistinį seminarą. Savanoriškas dalyvavimas jame kiekvienam redakcijos nariui buvo privalomas. Ir tenai vienas ekspertas man pagaliau išaiškino, kad esu globojamas paties draugo Lenino, savo laiku nurodžiusio, kad į visas svarbiausias vietas partija privalo pasodinti grynakraujus proletarus, tik ne į humoristų.
– Proletarinio humoro nėra, – liūdnai konstatavo draugas Leninas, – yra tik prakeikti buržuaziniai humoristai.
Po velnių, senis buvo teisus. Paaiškėjo, kad beveik visų redakcijos narių tėvai buvo bent jau stambieji pirkliai. Ir kaip tik dėl tos priežasties mūsų neįmanoma perauklėti, pareiškė seminaro vadovė draugė Veis per iškilmingą atidarymą. Taigi šių eilučių autorius yra diplomuotas bolševikas. Mažiausiai trejus metus aš šliaužiojau dulkėse prieš draugę Veis ir atmintinai kaliau komunistų partijos istoriją. Stengiausi spontaniškai niekinti partijos priešus, kitais žodžiais tariant, žmonijos padugnes, ir kiek įmanoma mylėti Didįjį Brolį. Taip, aš iš paskutiniųjų stengiausi pamilti draugą Staliną, bet vis nesisekė. Galbūt dėl to, kad redakcijoje privalėjome kasdien giedoti tautų saulę šlovinančią psalmę. „Stalinas yra darbas ir Stalinas yra taika“, plėšėme mes choru, aš ir kiti stambiųjų pirklių palikuonys, kiekvieną rytą. Tai tikrai nervino. Esi arba komunistas, arba tikintis. Ir viena, ir antra retai įmanoma.
Mano bendramoksliai manė taip pat, bet nė vienas nedrįso net cyptelėti, nes nežinojo, kuris iš mūsų yra budintis šnipas. Draugės Veis seminare sėdėjo gudriausios Budapešto galvos ir kaip dresuotos papūgos atsakinėjo į suktus draugės Veis klausimus.
– Sakykite, mieli draugai, tačiau visiškai atvirai, ar jus kas nors verčia pas mane mokytis ideologinių dalykų?
– Tikrai ne, drauge Veis, – atsakydavome mes choru. – Kam galėtų ateiti į galvą tokia mintis?
Vis dėlto mums buvo nejuokinga. Kartą draugė Veis pamokos pabaigoje paklausė, kiek dabar valandų. Vienas iš mūsų, pagyvenęs karikatūristas, nebeištvėrė ir labai mandagiai atsakė:
– Draugas Leninas sako, kad aštuonios trisdešimt.
Draugė Veis padėkojo, kažką užsirašė ir nusistatė laikrodį. Po savaitės tas pagyvenęs karikatūristas dingo, buvo išvežtas perauklėjimui į atokų kolūkį…
Ne, mes jau kadai nesijuokėme. Niekas nesijuokė. Viena kaimynė, įtarta socialdemokratiniais nukrypimais, buvo vidury nakties paimta iš namų. Po dviejų mėnesių šeima gavo paketą be atgalinio adreso. Jame rado kruvinus jos marškinius. Padėtis tapo pernelyg rimta. Kankinimų kameroje juokams vietos nėra.
Sėdėdamas seminare ir stropiai sekdamas draugės Veis lūpų judesius turėjau daug laiko apmąstymams. Ir ilgainiui priėjau prie išvados, kad aš kiekvieną mielą dieną vien tiktai kalu didžiausius melus ir juos skleidžiu. Supratau, kad esu tapęs etatiniu paklusniausio pasaulyje marionečių teatro nariu.
Mūsiškiame teatre draugė Veis aiškino mums geležinius komunistinio mokymo principus, pavyzdžiui, kad dialektinis mąstymas reikalauja šalto visų įmanomų politinių sąsajų įvertinimo. Kinijos valstietis nebus išlaisvintas, tvirtino ji, kol nebus galutinai išnaikinti Rumunijos naftos spekuliantai. Dėl suprantamų priežasčių aš nutylėjau, kad jaučiuosi greičiau Rumunijos naftos spekuliantu negu Kinijos valstiečiu…
Pasibaigus pirmiesiems mano socialistinio-lenininio-marksistinio mokymo metams konstatavau, kad besąlygiškai nebepritariu liaudies režimui.
– Draugas Kišonai, – tariau sau, kai nieko šalimais nebuvo, – šis režimas ne išlaisvino žmogų nuo visų bėdų, o jas įtvirtino.
Ir ne mylėjau Didįjį Brolį, o neapkenčiau kaip ir visi kiti. Vis prisimindavau tą savaitės kroniką ir tėviškus Stalino bučinius mažoms lolitoms per aną nepamirštamą Gegužės Pirmosios šventę. Ir tariau sau: „Kiekvienas, pamatęs jautrų žmogų su uniforma, apsuptą sužavėtų mielų mergyčių, privalo kiek įmanoma greičiau padaryti tam žmogui galą, kol jis nepadarė galo mums.“
Šios mintys, aišku, buvo grynai teorinio pobūdžio. Tikrovėje aš stovėjau vienoje gretoje su savo kolegomis ir, kaip pridera, vienbalsiai giedojau psalmę mūsų tėvui Maskvoje. Savo neviltį ir nusivylimą galėjau reikšti vieninteliu rašytojui prieinamu būdu: rašydamas tyliomis naktimis. Tarp prieš kolonializmą nukreiptų straipsnių redakcijai rašiau vaizdelius apie stalininę tikrovę, kurie, deja, nebuvo nei labai šmaikštūs, nei sarkastiški. Tiktai pernelyg tikroviški. Ir tai vis dėlto jau šis tas.
Versta iš: Ephraim Kishon. Undank ist der Welten Lohn. Berlin: Langen Müller Verlag, 1990
Leïla Slimani. Lopšinė
2017 m. Nr. 3
Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė
Leïla Slimani (g. 1981) – iš Maroko kilusi prancūzų rašytoja, kuriai 2016 m. už antrąjį romaną „Lopšinė“ skirta Goncourt’ų premija. L. Slimani yra penktoji moteris, per pastaruosius dvidešimt metų gavusi šią premiją, o per visą premijos gyvavimo laikotarpį nuo 1903 m. – tik dvyliktoji. Jau pirmasis rašytojos romanas „Žmogėdros sode“ (2014) patraukė ir literatūros kritikų, ir skaitytojų dėmesį. Premijuotasis romanas „Lopšinė“ 2016-ųjų pabaigoje Prancūzijoje buvo pasiekęs 80 tūkst. egzempliorių tiražą, o paskelbus apie premiją tapo viena perkamiausių knygų šalyje. Kūrinys grindžiamas konkrečiu kriminalinės kronikos faktu: 2012 m. Niujorke auklė iš Dominikos Respublikos nužudė prižiūrimus vaikus. Rašytoja labai subtiliai piešia augančią įtampą tarp tėvų ir auklės, jausmų mišinį, kurį sudaro ir prieraišumas, ir pavydas, ir neapykanta, o drauge atskleidžia šiuolaikinės visuomenės prieštaravimus: ar galima vienu metu dirbti ir auginti vaikus?
Romano fragmentas
Emiliui
Panelė Vezi atvyko iš užsienio prižiūrėti kelių vienos damos vaikų <…>. Dama pareiškė, kad panelė Vezi niekam tikusi, ji nevalyva ir nerodo uolumo. Jai nė karto nešovė į galvą, kad panelė Vezi turėjo gyventi savo gyvenimą, kankintis dėl savo reikalų ir kad tie reikalai panelei Vezi buvo visų svarbiausi.
Rudyard Kipling
Paprasti pasakojimai iš kalvų
„Ar jūs suprantate, pone, ar jūs suprantate, ką reiškia nebeturėti kur nueiti?“ Marmeladovo išvakarėse užduotas klausimas staiga išplaukė jo atmintyje. „Juk reikia, kad kiekvienas žmogus turėtų kur nueiti.“
Fiodoras Dostojevskis
Nusikaltimas ir bausmė
Vaikelis nebegyvas. Pakako kelių sekundžių. Gydytojas užtikrino, kad skausmo jis nejautė. Jį paguldė į pilką užvalkalą ir užtraukė virš išnarinto, tarp žaislų plūduriavusio kūno užtrauktuką. Mažylė buvo dar gyva, kai atvyko pagalba. Ji aiškiai priešinosi kaip laukinis žvėriukas. Buvo rasti kovos pėdsakai, odos atplaišėlės po minkštais nagais. Greitosios pagalbos mašinoje, vežama į ligoninę, negulėjo ramiai, ją krėtė traukuliai. Plačiai išplėtusi akis ji, regis, gaudė orą. Jos gerklė buvo pilna kraujo. Plaučiai pradurti, o galva smarkiai trenkėsi į mėlynąją komodą.
Nusikaltimo vietą nufotografavo. Policija nuėmė pirštų atspaudus ir išmatavo vonios bei vaikų kambario plotą. Kilimas ant grindų buvo prisigėręs kraujo. Vystymo staliukas – nuvirtęs. Žaislus išnešė perregimuose maišuose ir užantspaudavo. Net mėlynoji komoda bus panaudota teismo procese.
Motiną ištiko šokas. Tą sakė gaisrininkai, tą pakartojo policininkai, apie tai rašė žurnalistai. Įėjusi į kambarį, kur gulėjo jos vaikai, ji suriko iš pačių savo esybės gelmių, sustaugė kaip vilkė. Nuo to staugsmo suvirpėjo sienos. Naktis nusileido ant tos gegužės dienos. Ji apsivėmė, ir policija rado ją tokią, suteptais drabužiais, tupinčią tame kambaryje, žagsinčią kaip beprotė. Ji staugė taip, kad, rodės, plyš plaučiai. Greitosios pagalbos sanitaras nežymiai linktelėjo galva, ir jie pakėlė ją, nors ji ir priešinosi, spardėsi. Atsargiai ją pastatė ant kojų ir jauna greitosios pagalbos internė sugirdė jai raminamųjų. Tai buvo pirmas jos praktikos mėnuo.
Tą kitą irgi reikėjo gelbėti. Taip pat profesionaliai, laikantis tokio pat objektyvumo. Jai nepavyko nusižudyti. Jai pavyko tik nužudyti. Ji persipjovė abudu riešus ir susivarė į gerklę peilį. Tada prarado sąmonę prie lovelės su skersiniais. Ją atvertė ant nugaros, patikrino pulsą ir kraujo spaudimą. Paguldė ant neštuvų, ir jaunoji praktikantė laikė prispaudusi prie jos kaklo ranką.
Pastato apačioje susirinko kaimynai. Daugiausia moterys. Netrukus reikės eiti parsivesti vaikų iš mokyklos. Jos žvelgė į greitosios pagalbos mašiną ašarų pilnomis akimis. Jos verkia ir nori žinoti. Jos stiebiasi ant pirštų galiukų. Stengiasi pamatyti, kas vyksta už policininkų kordono, greitosios pagalbos mašinoje, kuri pajuda iš vietos griaudžiant visoms sirenoms. Jos šnabžda į ausį ką sužinojusios. Gandas jau sklinda. Vaikus ištiko nelaimė.
Tai gražus pastatas Otvilio gatvėje dešimtojoje apygardoje. Pastatas, kur kaimynai, net vieni kitų nepažįstantys, šiltai sveikinasi. Masė šeimos butas – šeštame aukšte. Tai pats mažiausias to namo butas. Kai jiedviem gimė antras vaikas, Polis ir Miriam pastatė pertvarą per svetainės vidurį. Jie miega nedideliame kambarėlyje tarp virtuvės ir lango, išeinančio į gatvę. Miriam mėgsta kiniškus baldus ir berberų kilimus. Ant sienų ji sukabino japoniškus estampus.
Šiandien ji grįžta namo anksčiau. Sutrumpino susirinkimą ir nukėlė rytdienai bylos nagrinėjimą. Sėdėdama ant atlenkiamos kėdės septintos linijos metro vagone tarėsi padarysianti vaikams staigmeną. Netoli namų užsuko į kepyklėlę. Nupirko vieną bagetę, desertą vaikams ir apelsininį pyragaitį auklei. Ši juos mėgsta labiausiai.
Ketino nuvesti vaikus į karuselę. Visi kartu nueis apsipirkti vakarienei. Mila, aišku, prašys nupirkti jai žaislą, Adanas čiulps vežimėlyje duonos kriaukšlį.
Adanas jau nebegyvas. Mila irgi neišgyvens.
*
„Jokių nelegalių imigrantų, sutarėm? Jei tai namų tvarkytoja ar dailininkas, man nesvarbu. Tie žmonės turi dirbti, bet mažų vaikų priežiūrai tai per daug pavojinga. Nenoriu žmogaus, kuris bijos iškviesti policiją arba prireikus kreiptis į ligoninę. O dėl viso kito – kad nebūtų per sena, kad nedengtų veido ir nerūkytų. Svarbiausia – kad būtų gyva ir nevaržoma laiko. Tegu dirba, kad mudu galėtume dirbti.“
Polis viską paruošė. Sudarė klausimų sąrašą ir numatė pokalbiams po pusę valandos. Visą šeštadienio popietę jiedu paskyrė surasti savo vaikų auklei.
Prieš kelias dienas, kai Miriam tarėsi dėl tų paieškų su savo drauge Ema, ši pasiskundė moterimi, kuri prižiūri jos berniukus. „Auklė čia turi du savo sūnus, todėl negali pasilikti ilgiau ar prireikus ateiti pabūti su vaikais. Tai iš tiesų nepatogu. Pagalvok, kai tau reikės susitikinėti su žmonėmis. Jei ji turi vaikų, geriau, kad jie būtų kur nors kaime.“ Miriam padėkojo už patarimą. Nors iš tikrųjų Emos samprotavimai ją sutrikdė. Jeigu koks nors darbdavys būtų taip pakalbėjęs apie ją ar kokią kitą draugę, jos būtų pradėjusios šaukti apie diskriminaciją. Mintis atmesti moterį dėl to, kad ši turi vaikų, jai atrodė baisi. Verčiau neaptarinės to su Poliu. Jos vyras toks pat kaip Ema. Pragma-tikas, kuriam visų svarbiausia jo šeima ir jo karjera.
Šįryt jie visi keturi išėjo apsipirkti. Mila – ant Polio pečių, o Adanas užmigęs vežimėlyje. Nupirko gėlių ir dabar tvarko butą. Nori gražiai pasirodyti prieš viena po kitos atvyksiančias aukles. Surenka visas knygas ir žurnalus, kurie mėtosi ant grindų, po jų lova ir netgi vonioje. Polis paprašo Milos, kad sudėtų savo žaislus į dideles plastikines dėžes. Mažylė verkšlendama atsisako, ir galiausiai jis pats sukrauna juos prie sienos. Jie lanksto vaikų drabužius, keičia lovos baltinius. Valo kambarius, išmeta nereikalingus daiktus, įnirtingai stengiasi išvėdinti butą, kuriame dūsta. Jie nori, kad auklės matytų, jog jie padorūs žmonės, rimti ir tvarkingi, besistengiantys duoti savo vaikams tai, kas visų geriausia. Kad jos suprastų, jog jie – šeimininkai.
Mila ir Adanas miega pogulio. Miriam ir Polis sėdi ant savo lovos krašto. Susirūpinę ir sutrikę. Jie niekada nebuvo niekam patikėję savo vaikų. Miriam jau buvo prie savo teisės studijų galo, kai ėmė lauktis Milos. Diplomą gavo dvi savaitės prieš gimdymą. Polis vis daugino stažuotes, kupinas optimizmo, kuris sužavėjo Miriam, kai ji su juo susipažino. Jis buvo tikras galėsiąs dirbti už du. Tikras, kad padarys karjerą muzikos gamyboje, nepaisant krizės ir biudžeto suvaržymų.
Mila buvo gležnas, jautrus, be perstojo verkiantis vaikas. Ji nestambėjo, atsisakydavo motinos krūties ir tėvo paruoštų buteliukų su žinduku. Palinkusi virš lopšio, Miriam visiškai pamiršdavo išorinį pasaulį. Ji norėdavo tik vieno – kad ta silpna, rėksminga mergytė prarytų kelis gramus maisto. Taip net nepastebėjo, kad mėnesiai bėgte bėga. Ji ir Polis niekada nesiskirdavo su Mila. Jie dėjosi nepastebį, kad jų draugus tai erzina ir kad jiems už nugaros šie kartoja, jog kūdikiui ne vieta bare ar ant suolo restorane. Bet Miriam nenorėjo nieko girdėti apie ateinančią auklę. Ji pati sugeba tenkinti savo dukters reikmes.
Mila buvo vos pusantrų metų, kai Miriam vėl pastojo. Ji visada tvirtindavo, kad tai išėjo netyčia. „Piliulė niekada negarantuoja šimtu procentų“, – sakydavo juokdamasi savo draugėms. O iš tiesų ji iš anksto apgalvojo tą nėštumą. Adanas buvo dingstis nepalikti jaukaus namų židinio. Polis nepareiškė jokio nenoro. Jis buvo ką tik nusamdytas kaip garso asistentas vienos garsios studijos, kur praleisdavo dienas ir naktis, toks menininkų įnorių ir jų darbotvarkės įkaitas. Jo žmona, regis, pražydo toje gyvuliškoje motinystėje. Gyvenimas kokone, toli nuo pasaulio ir kitų žmonių, saugojo juos nuo visko.
O paskui laikas ėmė prailgti, tobula šeiminė mechanika ėmė strigti. Polio tėvai, įpratę padėti, kai gimė mažylė, vis daugiau laiko leido savo kaimo sodyboje, kur griebėsi rimto remonto. Vos mėnesį prieš Miriam gimdymą jie išvyko į trijų savaičių kelionę po Aziją ir tik paskutinę akimirką įspėjo apie tai Polį. Jis įsižeidė ir pasiskundė Miriam dėl savo tėvų egoizmo ir lengvabūdiškumo. Bet Miriam pajuto palengvėjimą. Ji negalėdavo pakęsti, kai Silvi maišydavosi jai po kojomis. Ji šypsodamasi klausydavosi anytos patarimų. Prikąsdavo liežuvį pamačiusi, kaip ši knisasi šaldytuve ir kritikuoja ten esantį maistą. Silvi pirkdavo tik ekologiškas salotas. Ji išvirdavo Milai valgyti, bet virtuvę palikdavo nežmoniškai apverstą. Jiedvi su Miriam niekada dėl nieko nesutardavo, ir bute įsivyraudavo tirštas, pulsuojantis nerimas, kiekvieną sekundę gresiantis išsilieti į muštynes. „Leisk savo tėvams gyventi. Jie teisūs, kad tuo naudojasi dabar, kai yra laisvi“, – galiausiai pareiškė Poliui Miriam.
Ji neįvertino didžiulio jos laukiančio krūvio. Su dviem vaikais viskas darėsi kur kas sudėtingiau: eiti apsipirkti, juos išmaudyti, lankytis pas gydytojus, tvarkytis namuose. Sąskaitos kaupėsi. Miriam niuko. Ji pradėjo nekęsti pasivaikščiojimų parke. Žiemos dienos jai atrodė stačiai nesibaigiančios. Milos aikštys pasidarė nebepakenčiamos, Miriam buvo abejinga pirmiesiems Adano čiauškesiams. Sulig kiekviena diena jai vis didėjo poreikis vaikščioti vienai, o gatvėje užeidavo noras užstaugti kaip beprotei. „Jie ryja mane gyvą“, – kartais sakydavo pati sau.
Ji pavydėjo savo vyrui. Vakarais karštligiškai laukdavo, kada jis pravers duris. Kiaurą valandą skųsdavosi vaikų šauksmais, mažu butu, laisvalaikio pramogų stoka. Kai leisdavo jam prabilti ir jis imdavo pasakoti apie nepaprastus vienos hiphopo grupės įrašų seansus, ji iškošdavo: „Tau pasisekė.“ Jis atšaudavo: „Ne, pasisekė tau. Aš taip norėčiau matyti, kaip jie auga.“ Laimėtojo tame žaidime nebūdavo.
Naktimis Polis miegodavo jos pašonėje kietu kiaurą diena plušusio ir nusipelniusio gero poilsio vyro miegu. Ji leidosi graužiama pagiežos ir apgailestavimų. Prisimindavo, kiek pastangų padėjo, kad užbaigtų mokslus, nors stigo pinigų ir tėvų pagalbos, tą džiaugsmą, kurį pajuto, kai buvo priimta į advokatų kolegiją, kaip pirmą kartą apsivilko advokatės mantiją ir Polis ją nufotografavo priešais jų namo duris, tokią išdidžią ir besišypsančią.
Ištisus mėnesius ji dėjosi pakenčianti tokią padėtį. Net Poliui nesugebėjo pasakyti, kaip jai gėda. Kaip ji tiesiog mirė dėl to, kad negalėjo papasakoti nieko kito, kaip tik apie vaikų išdaigas ir prekybos centruose nugirstus nepažįstamųjų pokalbius. Ji ėmė atsisakinėti visų kvietimų į vakarienes, nebepriimdavo draugų kvietimų į svečius. Labiausiai vengė moterų: jos sugebėdavo pasirodyti tokios žiaurios. Jai norėdavosi pasmaugti tas, kurios dėjosi ja besižavinčios ar, dar blogiau, jai pavydinčios. Ji negalėdavo klausytis, kaip jos skundžiasi savo darbu ir tuo, kad per mažai mato savo vaikus. O užvis labiausiai bijojo nepažįstamųjų. Tų, kurie nekaltai paklausdavo, kur ji dirba, ir nusisukdavo išgirdę, kad ji apsiriboja šeimos židiniu.
Vieną dieną, apsipirkdama Sen-Deni bulvaro „Monoprix“ parduotuvėje, pastebėjo, kad, pati to nenorėdama, nukniaukė vežimėlyje pamirštas vaikiškas puskojines. Ji stovėjo vos už kelių žingsnių nuo namų ir galėjo grįžti ir jas grąžinti, bet negrįžo. Poliui to nepasakojo. Tai buvo visiškai nereikšminga, ir vis dėlto ji niekaip negalėjo to pamiršti. Nuo tada ji kiekvieną kartą, kai tik apsilankydavo „Monoprix“, paslėpdavo sūnaus vežimėlyje šampūną ar kremą, ar lūpų dažą, kuriuo niekada nesinaudojo. Ji labai gerai žinojo: jeigu ją sulaikys, jai pakaks suvaidinti pervargusią nuo rūpesčių motiną, ir jos sąžiningumu niekas nesuabejos. Tos keistos vagystės įvarydavo ją į transą. Ji juokdavosi pati viena gatvėje, įsivaizduodama, kad pasišaipė iš viso pasaulio.
Kai netyčia susitiko Paskalį, palaikė tai ženklu. Senas jos kurso draugas iš teisės fakulteto atpažino ją ne iš karto: ji vilkėjo pernelyg plačiomis kelnėmis, buvo apsiavusi palaikius batus ir suėmusi nešvarius plaukus kaip šinjoną. Stovėjo priešais karuselę, iš kurios Mila nenorėjo išlipti. „Paskutinis kartas“, kartodavo ji kiekvienąsyk, kai duktė, įsikibusi į arkliuką, prasisukdavo pro ją mojuodama jai ranka. Miriam pakėlė akis: Paskalis jai šypsojosi, išskėtęs rankas, taip reikšdamas džiaugsmą ir nuostabą. Ji atsakė jam šypsena, įsikibusi rankomis į vežimėlį. Paskalis turėjo nedaug laiko, bet, laimei, jo pasimatymo vieta buvo už kelių žingsnių nuo Miriam namų.
– Man šiaip ar taip reikės grįžti. Eime kartu? – pasiūlė.
Miriam užsipuolė Milą, ta pradėjo spiegti. Atsisakė eiti, ir Miriam atkakliai šypsojosi, kad atrodytų, jog valdo situaciją. Nesiliovė galvojusi apie seną megztinį, kurį buvo apsivilkusi po paltu ir kurio nubrizgusią apykaklę Paskalis tikriausiai pastebėjo. Ji įnirtingai trynė ranka smilkinius, sakytum, to pakaktų suglotninti jos sausiems susitaršiusiems plaukams. Paskalis, rodės, į nieką neatkreipė dėmesio. Jis pasakojo jai apie biurą, kurį atidarė su dviem savo laidos bičiuliais, apie sunkumus ir džiaugsmus imantis iniciatyvos. Ji gerte gėrė jo žodžius. Mila vis jį nutraukdavo, ir Miriam būtų atidavusi viską, kad tik ją nutildytų. Nenuleisdama akių nuo Paskalio, ji kniausėsi kišenėse, rankinėje, ieškodama čiulpinuko, saldainio, bet ko, kad tik užčiauptų burną dukrai.
Paskalis vos tepažvelgė į vaikus. Nepaklausė jos, kuo jie vardu. Net Adanas, užmigęs vežimėlyje, nurimusiu žavingu veideliu, regis, jo nesuminkštino ir nesujaudino.
– Štai čia, – Paskalis pabučiavo ją į skruostą. Ir pasakė: – Buvo labai malonu vėl tave pamatyti, – ir įžengė į pastatą, sunkios mėlynos jo durys taip trinktelėjo, kad Miriam pašoko. Pradėjo tyliai melstis. Čia, gatvėje, ji buvo taip apimta nevilties, kad galėjo atsisėsti ant žemės ir verkti. Ji norėtų įsikibti Paskaliui į koją, maldauti, kad pasiimtų ir ją, suteiktų jai šansą. Grįžusi namo pasijuto visiškai prislėgta. Žiūrėjo į Milą, kuri ramiai žaidė. Išmaudė kūdikį ir tarė sau, kad šita laimė, šita paprasta, nebyli, šita kalėjimo laimė per menka jai paguosti. Paskalis, aišku, iš jos pasijuokė. Ko gero, net pasikvietė senus kurso draugus ir jiems papasakojo, kaip apgailėtinai gyvena Miriam, kuri „į nieką nebepanaši“ ir „nepadarė karjeros, kurios iš jos visi tikėjosi“.
Įsivaizduojami pokalbiai kiaurą naktį graužė jos sąmonę. Kitą rytą, vos išėjusi iš dušo, ji išgirdo gautos mobiliojo telefono žinutės signalą. „Nežinau, ar ketini vėl imtis teisės. Jei tave tai domina, galėtume pasišnekėti.“ Ji ėmė šokinėti iš džiaugsmo ir pabučiavo Milą, kuri paklausė:
– Kas yra, mamyte? Kodėl tu juokiesi?
Vėliau Miriam svarstė, ar Paskalis pastebėjo jos neviltį, ar tiesiog pamanė, kad jam pasisekė netikėtai sutikti Miriam Šarfa, pačią rimčiausią studentę iš visų jo pažinotų. Gal pagalvojo, kad jam nuskilo, jog gali įdarbinti tokią moterį kaip ji, grąžinti ją į teismo salių kelią.
Miriam pasikalbėjo apie tai su Poliu, ir jo reakcija ją nuvylė. Jis gūžtelėjo pečiais. „Aš nežinojau, kad tu nori dirbti.“ Tai ją siaubingai supykdė, labiau, negu derėjo. Netrukus pokalbis tapo gaižus. Ji apkaltino jį egoizmu, jis apibūdino jos elgesį kaip nenuoseklų.
– Tu eisi dirbti, gerai, bet kaip bus su vaikais? – jis šaipėsi, pajuokdamas jos siekius ir dar labiau sustiprindamas įspūdį, kad ji – visiškai uždaryta tarp šito buto sienų.
Nusiraminę jie kantriai išnagrinėjo visas galimybes. Buvo jau sausio pabaiga: nevertėjo nė mėginti tikėtis surasti vietą lopšelyje. Jie neturėjo pažinčių merijoje. Ir jeigu ji vėl pradės dirbti, jie pateks į pačią blogiausią šeimos pajamų kategoriją: pernelyg turtingi, kad skubiai gautų pagalbą, ir pernelyg bėdžiai, kad auklės samdymas neatsilieptų jų padėčiai. Galiausiai jie griebėsi pastarojo sprendimo Poliui pareiškus:
– Jei skaitysime papildomas valandas, auklės ir tavo uždarbiai bus daugmaž vienodi. Bet jeigu tu manai, kad šitaip išsiskleisi…
Jai tas pokalbis sukėlė kartėlį. Ji supyko dėl jo ant Polio.
Miriam norėjo viską daryti taip, kaip reikia. Kad nusiramintų, apsilankė ką tik jų kvartale atsidariusioje agentūroje. Nedidukas kukliai apstatytas biuras, kurį laikė dvi jaunos kokių trisdešimties metų moterys. Vitrina, nudažyta šviesiai mėlynai, buvo papuošta auksinėmis žvaigždėmis ir mažyčiais vienkupriais kupranugariais. Miriam paskambino. Savininkė iš aukšto nužvelgė ją per stiklą. Lėtai atsistojo ir iškišo galvą pro duris:
– Taip?
– Labą dieną.
– Atėjote užsirašyti? Mums reikia visos bylos. Gyvenimo aprašymo ir jūsų ankstesnių darbdavių atsiliepimų su parašais.
– Ne, aš visai ne dėl to. Aš atėjau dėl savo vaikų. Aš ieškau auklės.
Moters veidas tuoj pat pasikeitė. Ji atrodė patenkinta sulaukusi klientės ir susigėdusi dėl savo paniekos. Ir kaipgi ji galėjo pamanyti, kad šita pavargusi moteris tankiais garbanotais plaukais yra motina tos gražios mergytės, kuri verkšleno ant šaligatvio?
Administratorė atvertė didelį katalogą, ir Miriam palinko virš jo.
– Prašom atsisėsti, – jai pasiūlė. Prieš Miriam akis praplaukė dešimtys moterų nuotraukų, daugiausia afrikiečių arba filipiniečių. Milai buvo smagu į jas žiūrėti. Ji pasakė: „Šita labai negraži, ar ne?“ Motina subarė ją ir apsunkusia širdimi grįžo prie neryškių ar prastai iškadruotų portretų, kuriuose nė viena moteris nesišypsojo.
Administratorė jai buvo atgrasi. Tokia veidmainė, apskritas raudonas veidas, aplink kaklą apsuktas nutriušęs šalikas. Jos rasizmas akivaizdus nuo pat pirmos akimirkos. Viskas tik skatino norą iš ten bėgti. Miriam paspaudė jai ranką. Pažadėjo pasitarti su vyru, ir nebegrįžo. Vietoj to pati pakabino po mažą skelbimą kvartalo parduotuvėse. Draugės patarta užtvindė interneto svetaines skelbimais su prierašu SKUBU. Po savaitės jie susilaukė šešių skambučių.
Tos auklės ji laukia kaip Išganytojo. Nors ją baugina mintis palikti vaikus. Ji žino apie juos viską ir norėtų išsaugoti tas paslaptis. Ji žino jų skonius, jų įpročius. Iš karto nuspėja, kai vienas jų suserga arba nuliūsta. Miriam neišleido jų iš akių, įsitikinusi, kad niekas negalėtų apsaugoti jų taip gerai kaip ji.
Nuo pat jų gimimo ji bijo visko. Ypač bijo, kad jie nenumirtų. Ji niekad nekalba apie tai nei su draugais, nei su Poliu, bet yra tikra, kad juos visus lanko tokios pačios mintys. Ji neabejoja, kad ir jie, kaip ji, žiūrėdami į miegantį savo vaiką pagalvoja, kaip pasijustų, jeigu staiga tas kūnas virstu lavonu, jei tos užmerktos akys liktų užmerktos amžinai. Ji nieko negali padaryti. Siaubingi scenarijai jos galvoj keičia vienas kitą, ji stumia juos šalin purtydama galvą, berdama maldas, paliesdama medį ir Fatmos ranką, kurią paveldėjo iš motinos. Ji užkerta kelią lemčiai, ligai, nelaimingiems atsitikimams, iškrypėliškiems grobuonių apetitams. Naktį susapnuoja, kad sūnus ir dukra staiga prapuola abejingoje minioje. Ji šaukia: „Kur mano vaikai?“, o žmonės juokiasi. Jie mano, kad ji beprotė.
*
– Ji vėluoja. Bloga pradžia, – nekantrauja Polis. Jis eina prie durų ir žiūri pro akutę. Jau 14.15, o pirmosios kandidatės, filipinietės, vis dar nėra.
14.20 Žiži švelniai pabeldžia į duris. Miriam eina jai atidaryti. Ji iškart pastebi, kad tos moters labai mažos pėdos. Nors lauke šalta, ji avi medžiaginiais sportbačiais ir baltomis puskojinėmis su raukiniais. Jai jau koks penkiasdešimt, o pėdos visai kaip vaiko. Ji gana elegantiška, plaukai supinti į kasą, kuri nusileidžia per nugaros vidurį. Polis sausai mesteli, kad ji pavėlavo, ir, murmėdama atsiprašymus, Žiži nuleidžia galvą. Ji labai blogai kalba prancūziškai. Polis nedrąsiai pradeda kalbėti angliškai. Žiži pasakoja apie savo patirtį. Apie savo vaikus, kuriuos paliko tėviškėje, apie jauniausiąjį, kurio nematė dešimt metų. Jis nesamdys jos. Jis užduoda jai kelis klausimus tik dėl formos ir 14.30 ją palydi.
– Mes jums paskambinsim. Thank you.
Po jos ateina Grasė iš Dramblio Kaulo Kranto, šypsanti nelegalė. Karolina, storulė blondinė nešvariais plaukais, ji visą laiką vien tik skundėsi nugaros skausmais ir veninio kraujo apytakos bėdomis. Malika, neaiškaus amžiaus marokietė, pabrėžusi, kad dirba tą darbą jau dvidešimt metų ir labai myli vaikus. Miriam savo požiūrį išdėstė labai aiškiai. Ji nenori samdyti auklės iš Magribo. „Būtų labai gerai, – mėgina įtikinti Polis. – Ji kalbėtų su jais arabiškai, kadangi tu nenori to daryti.“ Bet Miriam atsisako kategoriškai. Ji bijo, kad tarp jųdviejų įsivyraus bežodis bendrininkavimas, familiarumas. Kad ji pradės sakyti jai pastabas arabiškai. Pasakoti apie savo gyvenimą ir netrukus prašyti begalės dalykų vardan jų bendros kalbos ir religijos. Jai visada kėlė įtarimą tai, ką ji vadina imigrantų solidarumu.
Paskui atėjo Luiza. Kai pasakoja apie tą pirmą susitikimą, Miriam mėgsta paaiškinti, kad tai buvo akivaizdu. Tarsi meilė iš pirmo žvilgsnio. Ji ypač pabrėžia tai, kaip elgėsi jos duktė. „Tai ji ją pasirinko“, – mėgsta patikslinti. Mila kaip tik nubudo iš pokaičio miego, pažadinta spigių brolio riksmų. Polis žengė prie kūdikio, lydimas besislepiančios jam tarp kojų mažylės. Luiza atsistojo. Miriam nupasakojo tą sceną vis dar žavėdamasi auklės pasitikėjimu savimi. Luiza švelniai perėmė Adaną iš tėvo rankų ir suvaidino nematanti Milos. „Kur dingo princesė? Rodos, mačiau princesę, bet ji pradingo.“ Mila pratrūko garsiai juoktis, o Luiza tęsė savo žaidimą, ieškodama tos paslaptingos princesės visose kertėse, po stalu, už sofos.
Jie uždavė jai kelis klausimus. Luiza pasakė, kad jos vyras miręs, kad duktė Stefani jau didelė – „beveik dvidešimtmetė, neįtikėtina“, – kad jos nevaržo laikas. Ji paduoda Poliui popieriaus lapą, kuriame surašytos ankstesnių jos darbdavių pavardės. Pasakoja apie Ruvjė šeimą, figūruojančią sąrašo viršuje. „Aš ilgai tarnavau pas juos. Ten irgi buvo du vaikai. Du berniukai.“ Polis ir Miriam liko visiškai pakerėti Luizos, jos švelnių bruožų, atviros šypsenos, nevirpančių lūpų. Rodos, jos niekas nesutrikdys. Jos žvilgsnis – žvilgsnis moters, kuri gali viską suprasti, viską atleisti. Jos veidas – kaip rami jūra, kurios bedugnių nuspėti negalėtų niekas.
Tą patį vakarą jie paskambina porai, kurios telefono numerį Luiza jiems paliko. Atsiliepia moteris, šaltokai. Išgirdus Luizos vardą jos tonas beregint pasikeičia. „Luiza? Kaip jums pasisekė, kad pasitaikė būtent ji. Mano berniukams ji buvo kaip antra motina. Mums tiesiog plyšo širdis, kai reikėjo skirtis. Jeigu jau norite žinoti, tuomet aš net galvojau pasigimdyti trečią vaiką, kad tik ji liktų.“
*
Luiza atveria savo buto langines. Dar tik truputis po penkių ryto ir žibintai lauke dar dega. Vyriškis eina gatve palei pat sienas, slėpdamasis nuo lietaus. Kiaurą naktį pylė kaip iš kibiro. Vėjas švilpavo vamzdžiuose ir įsigaudavo į jos sapnus. Sakytum, lietus šnioja horizontaliai, kad kaip reikiant ištalžytų namo fasadą ir langus. Luizai patinka žiūrėti pro langą. Tiesiai priešais jos butą, tarp dviejų niūrių namų, stovi nedidukas namas, apsuptas krūmais apžėlusio sodo. Vasaros pradžioje jame apsigyveno jauna pora, paryžiečiai, kurių vaikai vis supasi sūpuoklėse, o sekmadieniais tėvai pluša darže. Luiza svarsto, ko jie atsikėlė į šitą rajoną.
Nuo miego stygiaus ji virpa. Braižo lango kampą nagu. Nors ji įnirtingai ir valo langus dukart per savaitę, stiklai vis tiek atrodo jai apsiblausę, apdulkėję ir su juodomis driekanomis. Kartais jai norisi juos šveisti taip, kad šie sudužtų. Ji vis stipriau braižo langą smiliumi, ir nagas nulūžta. Pakelia pirštą prie lūpų ir kandžioja jį, stabdydama tekantį kraują.
Butas – vieno kambario, kuris atstoja Luizai ir miegamąjį, ir svetainę. Ji kiekvieną rytą rūpestingai suskliaudžia sofą-lovą ir užkloja ją juodu apdangalu. Valgo prie žemo staliuko, visada įjungusi televizorių. Prie sienos šliejasi uždaros kartoninės dėžės. Gal jose guli keli daiktai, kurie galėtų pagyvinti šitą bedvasį kambarį. Į dešinę nuo sofos – raudonplaukės paauglės nuotrauka žvilgančiuose rėmuose.
Ji atsargiai ištiesė ant sofos savo ilgą sijoną ir palaidinę. Paima į rankas minkštus batelius, kuriuos buvo pastačiusi ant grindų, – modelis, pirktas daugiau kaip prieš dešimt metų, – juos taip puikiai prižiūrėjo, kad atrodo dar nauji. Tai lakuoti bateliai, paprastučiai, kvadratine pakulne ir papuošti santūriu kaspinėliu. Ji atsisėda ir vieną pradeda valyti, pakabindama vatos tamponu veido valomojo kremo. Jos judesiai lėti ir tikslūs. Valo tūžmingai kruopščiai, visiškai užvaldyta tos užduoties. Vata jau purvina. Luiza prikiša batelį prie lempos, pastatytos ant apvalaus vienakojo staliuko. Kai lakas jai atrodo jau pakankamai blizgus, ji padeda batelį ir paima į rankas kitą.
Dar taip anksti, kad ji turi laiko susitvarkyti namų ruošos subjaurotus nagus. Apsuka smilių raišteliu ir nuo kitų nagų nuvalo rausvą laką, labai neryškų. Ji pirmą kartą, nepaisydama aukštos kainos, nusidažė plaukus kirpykloje. Susuko juos į kuodelį virš sprando. Ji pasidažo, ir mėlynas vokų tonas ją pasendina, ją, tokio trapaus, tokio smulkaus silueto, kad iš tolo neduotum jai daugiau nei dvidešimt. O jai daugiau nei dvigubai tiek.
Ji sukinėjasi kambaryje, kuris dar niekad neatrodė toks mažas, toks siauras. Atsisėda ir iškart atsistoja. Galėtų įjungti televizorių. Išgerti arbatos. Perskaityti kokį nors seną moterų žurnalą, kuriuos laiko prie lovos. Bet bijo, kad atsipalaiduos, leis laikui bėgti, neatsispirs prieš stingulį. Nubudusi ryte, ji pasijuto vėl trapi, pažeidžiama. Pakaktų menkiausios smulkmenos, užsimerkti vienai minutei, ir užmigs, atvyks į darbą pavėlavusi. Ji privalo įtempti protą, kad pavyktų sukaupti visą dėmesį į pirmąją darbo dieną.
Ji negali laukti namuose. Dar nėra nė šešių, labai anksti, bet ji skubiai žingsniuoja į priemiestinį RER metro. Nueiti iki Sen Mor de Fosė stoties jai trunka daugiau nei ketvirtį valandos. Vagone atsisėda priešais seną susigūžusį kiną, kuris miega atsirėmęs kakta į stiklą. Ji stebeilija į jo suvargusį veidą. Kiekvienoje stotyje vis nori jį pažadinti. Jai baisu, kad jis pasiklys, nuvažiuos per toli, atsimerks, pats vienas, galinėje stotyje ir bus priverstas važiuoti ta pačia kryptimi atgal. Tačiau ji nieko nesako. Protingiau nekalbėti su žmonėmis. Kartą viena jauna mergina, labai graži, vos neskėlė jai antausio. „Ko tu į mane spoksai, ką? Nagi sakyk, ko tu į mane spoksai?“ – šaukė.
Atvažiavusi į Obero stotį, Luiza išlipa į peroną. Žmonės jau pradeda plūsti, tokia moteris ją apstumdo, kai ji kopia laiptais į miesto metro platformas. Gerklę suveržia raguolio ir prideginto šokolado kvapas. Operos stotyje ji įsėda į septintos linijos traukinį ir išeina į miestą Puasonjer stotyje.
Ji atvažiavo beveik visa valanda anksčiau ir atsisėda „Rojaus“, nepatrauklios kavinės, terasoje, iš kurios gali stebėti įėjimą į pastatą. Žaidžia su šaukšteliu. Pavydžiai žiūri į vyriškį dešinėje, jis čiulpia cigaretę storalūpe patvirkusia burna. Ji norėtų ištraukti cigaretę jam iš rankų, įtraukti ilgą dūmą. Ilgiau tverti jau nebegali, sumoka už kavą ir įeina į tylų pastatą. Po penkiolikos minučių ji paskambins į duris, o kol kas atsisėda ant laipto tarp dviejų aukštų. Išgirsta triukšmą, vos spėja atsistoti, – tai Polis pasišokinėdamas leidžiasi laiptais žemyn. Jis užsivožęs rausvą šalmą, po pažastimi nešasi dviratį.
– Luiza? Jūs čia seniai? Kodėl neužėjote vidun?
– Nenorėjau trukdyti.
– Jūs netrukdote, atvirkščiai. Prašom, tai jūsų raktai, – taria traukdamas iš kišenės raktų ryšelį. – Eikit vidun ir jauskitės kaip namie.
*
– Mano auklė – fėja, – kartoja Miriam, pasakodama, kaip Luiza staiga įsiveržė į jų kasdienybę. Matyt, ji turi magiškų galių, kad šitaip pakeitė tą dusinantį, ankštą butą, padarė jį ramia, šviesia vieta. Luiza pastūmė tolyn sienas. Pagilino lentynas, padidino stalčius. Ji įleido į vidų šviesos.
Pirmąją dieną Miriam duoda jai kelis nurodymus. Parodo, kaip veikia įranga. Rodydama daiktus ar kokį drabužį pakartoja: „Su juo būkite atsargi. Jis man labai brangus.“ Pataria, kaip elgtis su Polio vinilo plokštelių kolekcija, prie kurios vaikams šiukštu negalima prisiliesti. Nekalbi, paklusni Luiza su viskuo sutinka. Kiekvieną kambarį ji apžiūri su ryžtu generolo, stovinčio prieš žemes, kurias turės užkariauti.
Per kelias savaites po to, kai čia atvyko, Luiza paverčia tą netvarkingą butą tobulu miesčionišku interjeru. Pasitelkia savo pasenusias manieras, savo tobulybės pomėgį. Miriam ir Polis negali tuo atsidžiaugti. Ji įsiuva trūkstamas sagas švarkuose, kurių šie nebevilki daug mėnesių, nes tingi susirasti adatą. Ji persiuva sijonų ir kelnių palankas. Ji suado Milos drabužius, kuriuos Miriam ketino be gailesčio išmesti. Luiza išskalbia pageltusias nuo tabako ir dulkių užuolaidas. Ji keičia patalynę kartą per savaitę. Polis ir Miriam tuo džiaugiasi. Šypsodamasis Polis sako jai, kad yra panaši į Merę Popins. Jis nėra tikras, kad ji suprato komplimentą.
Naktį, gulėdami patogiai švarioje patalynėje, jie juokiasi, netikėdami, kad tas naujas gyvenimas – jų gyvenimas. Jiems atrodo, kad jie surado retą perlą, kad jie palaiminti. Žinoma, Luizos alga slegia šeimos biudžetą, bet Polis tuo nebesiskundžia. Po kelių savaičių Luizos buvimas šalia tapo būtinas.
Vakare, grįžusi namo, Miriam randa vakarienę jau paruoštą. Vaikai ramūs ir sušukuoti. Luiza kursto ir tenkina idealios šeimos fantazmus, kuriuos puoselėti Miriam gėdijasi. Ji išmoko Milą būti tvarkingą, ir nustebusių tėvų akyse mažylė pakabiną paltą ant drabužių kablio.
Nereikalingi daiktai išnyko. Atsiradus Luizai niekas nebesikaupia: nei nešvarūs indai, nei drabužiai, nei vokai, pamiršti atplėšti ir atsidūrę po senu iliustruotu žurnalu. Niekas nepūva ir niekas nepasensta. Luiza skiria dėmesio viskam. Ji skrupulinga. Ji viską užrašo į mažą užrašų knygelę gėlėtu viršeliu. Šokių būrelio tvarkaraštį, pamokų pabaigos laiką, apsilankymus pas pediatrą. Ji persirašo vaikų vartojamų vaistų pavadinimus, ledų, kuriuos nuperka karuselėje, kainą, ir žodis žodin užrašo sakinį, kurį jai pasakė Milos mokytoja.
Po kelių savaičių ji drąsiai keičia daiktų vietas. Visai ištuština lentynas, pakabina tarp paltų levandos maišelius. Surenka gėlių puokštes. Ji būna nuoširdžiai patenkinta, kad kol Adanas miega, o Mila dar mokykloje, gali atsisėsti ir apmąstyti, ką nuveiks toliau. Tylus butas – jau visas po jos jungu, it priešas, paprašęs jo pasigailėti.
Bet pačius didžiausius stebuklus ji daro virtuvėje. Miriam jai prisipažino, jog nemoka ir nemėgsta gaminti valgio. Auklė sutaiso patiekalus, kurie Poliui atrodo nepaprasti, o vaikai juos stačiai praryja be žodžių ir niekada nereikia prašyti, kad nieko nepaliktų lėkštėje. Miriam ir Polis vėl pradėjo kviestis į svečius draugus, kurie vaišinasi Luizos vyne ir grietinėlėje troškinta veršiena, su daržovėmis troškinta jautiena, kiaulienos kulnine su šalavijais ir traškiomis daržovėmis. Jie sveikina Miriam, apiberia ją komplimentais, bet ji visuomet prisipažįsta: „Visa tai pagaminta mano auklės.“
*
Kai Mila būna mokykloje, Luiza prisiriša Adaną prie savęs didžiule skraiste. Jai patinka jausti putlias vaiko šlaunis ant savo pilvo, ant kaklo tekančias seiles, kai šis užmiega. Ji kiaurą dieną dainuoja tam kūdikiui, skatindama jo tingumą. Masažuoja jį, didžiuojasi jo riebalų klostelėmis, rausvais ir išsipūtusiais skruostais. Iš ryto vaikas sutinka ją čiauškėdamas ir tiesdamas į ją storas rankutės. Per tas savaites, po to, kai ji atvyko, Adanas išmoksta vaikščioti. Jis, rėkdavęs kiauromis naktimis, išmiega ramiu miegu iki pat ryto.
Mila kur kas nuožmesnė. Ji – nedidukė, gležna, balerinos stoto mergaitė. Luiza susuka jai tokius kietus kuodelius, kad, tempiamos prie smilkinių, jos akys pasidaro įkypos. Tada ji tampa panaši į vieną iš tų plačiakakčių, tauraus, šalto žvilgsnio viduramžių herojų. Mila – įnoringas, varginantis vaikas. Į viską, kas jai nepatinka, atsako staugsmu. Ji griūna ant žemės vidury gatvės, trepsi kojomis, leidžiasi velkama per žemę, kad pažemintų Luizą. Kai auklė atsitupia ir mėgina su ja pasikalbėti, Mila nusisuka į kitą pusę. Ji balsu skaičiuoja drugelius ant apmušalų. Kai verkia, stebi save veidrodyje. Tas vaikas tiesiog apsėstas savo atvaizdo. Gatvėje jos akys visad įbestos į vitrinų langus. Ji ne kartą atsitrenkė į stulpą ar suklupo, užkliuvusi per išsiblaškymą už ko nors, kai žvelgdavo į savo atvaizdą.
Mila – gudri. Ji žino, kad minia būdrauja, ir kad Luiza gėdijasi gatvėje. Auklė nusileidžia greičiau, jiems esant tarp kitų žmonių. Luiza turi daryti lankstus, kad apeitų prospekto žaislų parduotuvę, priešais kurią Mila pradeda šaižiai klykti. Eidama į mokyklą Mila vos velka kojas. Ji nukniaukia avietę nuo daržovių pardavėjo prekystalio. Ji lipa ant vitrinų krašto, slepiasi pastatų arkose, paskui lekia kiek įkabina kojos. Luiza stengiasi vytis su vežimėliu jai iš paskos, šaukia mergaitę vardu, o ši sustoja tik pačiame šaligatvio gale. Kartais Mila gailisi taip pasielgusi. Sunerimsta, kad Luiza tokia išblyškusi ir dėl to, kad ją taip išgąsdino. Sugrįžta mylinti, meili ir laukia atleidimo. Įsikimba auklei į kojas. Verkia ir reikalauja švelnumo.
Pamažėle Luiza prisijaukina Milą. Diena iš dienos pasakoja jai istorijas, kurių personažai kartojasi. Našlaičiai, pasiklydusios mažos mergaitės, į nelaisvę patekusios princesės ir pilys, kurias apleidę palieka kraupūs žmogėdros. Luizos peizažus užplūsta keista fauna – paukščiai kreivais snapais, vienakojai lokiai ir ilgesingi vienaragiai. Mergaitė tyli. Ji nesitraukia nuo Luizos, sutelkia visą dėmesį, nekantrauja. Ji reikalauja, kad veikėjai grįžtų. Iš kurgi randasi tos istorijos? Jos plaukia iš Luizos nesiliaujančiu srautu, jai apie tai nė negalvojant, nepasitelkiant menkiausios nei atminties, nei vaizduotės pastangos. Tačiau iš kokio juodo ežero, iš kokio tankaus miško ji traukia tas žiaurias pasakas, kur gerieji, išgelbėję pasaulį, pabaigoje numiršta.
*
Miriam visada patiria nusivylimą išgirdusi, kaip atsidaro advokatų biuro, kuriame ji dirba, durys. 9.30 pradeda rinktis jos kolegos. Jie verdasi kavą, telefonai čirškia, grindys girgžda, ramybė baigėsi.
Miriam ateina į biurą prieš aštuonias. Visada pirmoji. Uždega tik savo mažą stalinę lempą. Po šviesos ratilu, toje olos tyloje ji gali susikaupti kaip kitados, būdama studentė. Viską pamiršusi su malonumu panyra į savo bylų nagrinėjimą. Kartais vaikšto po tamsų koridorių su dokumentu rankoje ir kalba pati su savimi. Gerdama kavą balkone surūko cigaretę.
Tądien, kai vėl pradėjo dirbti, Miriam nubudo vos prašvitus, kupina vaikiško jaudulio. Užsisegė naują sijoną, įsispyrė į aukštakulnius batelius, ir Luiza sušuko: „Jūs labai graži.“ Ties slenksčiu, laikydama ant rankų Adaną, auklė išstūmė šeimininkę lauk:
– Dėl mūsų nesirūpinkite, – pakartojo ji. – Čia viskas bus gerai.
Paskalis priėmė Miriam šiltai. Skyrė jai kabinetą, susisiekiantį su jo kabinetu per duris, kurias jie dažnai laikydavo praviras. Praėjus vos dviem trim savaitėm nuo jos darbo pradžios, Paskalis patikėjo jai užduotis, į kurias vyresni kolegos niekada neturėjo teisių. Po kelių mėnesių Miriam pati viena nagrinėja dešimties klientų atvejus. Paskalis skatina ją greičiau įgusti ir išskleisti savo galimybes, žinodamas, kad jos didžiulės. Ji niekad nepasako „ne“. Neatsisako jokios bylos, kurią jai pasiūlo, niekada nesiskundžia, kad vėlai baigia darbą. Paskalis dažnai kartoja: „Tu tobula.“ Ji kiaurus mėnesius kapstosi, užversta smulkių bylų krūva. Ji gina apgailėtinus perpardavinėtojus, nestabilios psichikos žmones, egzhibicionistą, negabius įsilaužėlius, pagautus už vairo alkoholikus. Ji nagrinėja didžiulių įsiskolinimų atvejus, sukčiavimus su banko kortelėmis, tapatybės užgrobimo bylas.
Paskalis ja pasikliauja, tikėdamasis naujų klientų, ir skatina ją skirti laiko teisinei pagalbai. Dukart per mėnesį ji eina į Bobinji teismą ir laukia koridoriuje iki devintos vakaro, įsmeigusi akis į laikrodį, į nejudantį iš vietos laiką. Kartais ji susierzina, šiurkščiai atsako iš vėžių išmuštiems klientams. Bet stengiasi kiek įmanydama, ir gauna viską, ką gali. Paskalis kartoja jai be perstojo: „Tu privalai mokėti savo bylą atmintinai.“ Ir ji stengiasi. Ji skaito protokolus dar kartą ir dar kartą, iki vėlios nakties. Ji pastebi menkiausią netobulumą, aptinka menkiausią procedūros klaidą. Ji griebiasi to su maniakišku įnirčiu, kuris galiausiai atsiperka. Seni klientai rekomenduoja ją draugams. Jos vardas paplinta tarp kalinių. Vienas jaunuolis, kurį ji išsuko nuo kalėjimo, pažada jai atsilyginti. „Tu išgelbėjai mane. Aš to nepamiršiu.“
Kartą vidury nakties ji buvo pakviesta dalyvauti sulaikyme. Vienas jos senas klientas buvo sulaikytas už santuokinį smurtą. Bet jis prisiekė jai, kad nesugebėtų suduoti moteriai. Ji apsirengė patamsyje, antrą valandą nakties, tyliai, ir palinko pabučiuoti Polio. Jis suniurnėjo ir pasivertė ant kito šono.
Vyras dažnai sako, kad ji dirba per daug, ir tai ją siutina. Jis užsigauna dėl tokios jos reakcijos, suvaidina perdėtai altruistišką. Apsimeta, kad jam rūpi jos sveikata, nerimauja, kad Paskalis ją išnaudoja. Ji stengiasi negalvoti apie vaikus, neleisti, kad užgraužtų sąžinė. Kartais jai pasirodo, kad visi susibaudė prieš ją. Anyta stengiasi įtikinti, jog „Mila dažnai serga todėl, kad jaučiasi vieniša“. Kolegos niekada nekviečia jos po darbo eiti su jais išgerti taurelės ir stebisi, kad ji praleidžia biure visus vakarus. „Tu neturi vaikų, ar ką?“ Galiausiai mokytoja išsikvietė ją vieną rytą pasikalbėti apie kvailą incidentą, įvykusį tarp Milos ir vienos klasės draugės. Kai Miriam atsiprašė kartą neatėjusi į paskutinius klasės tėvų susirinkimus ir pasiuntusi vietoj savęs Luizą, žilagalvė mokytoja plačiai išskėtė rankas: „Kad jūs žinotumėt! Tai amžiaus liga. Visi tie vargšai vaikai palikti patys sau, o tėvus tuo tarpu drasko jų ambicijos. Tai labai paprasta, jie visą laiką bėga. Žinote, ką tėvai dažniausiai sako savo vaikams? „Paskubėk gi!“ Ir, žinoma, viskas griūna ant mūsų pečių. Mes sumokame už jų baimes ir apleistumą.“
Miriam kilo pašėlęs noras pastatyti ją į vietą, bet ji nesugebėjo to padaryti. Ar kalta buvo maža kėdė, ant kurios ji nepatogiai sėdėjo dažais ir plastilinu tvoskiančioje klasėje? Aplinka, mokytojos balsas nenorom sugrąžino ją į vaikystę, į tą paklusnumo ir prievartos amžių. Miriam šyptelėjo. Ji kvailai padėkojo ir pažadėjo, kad Mila pasitaisys. Ji susilaikė ir nesviedė tai senai raganai į veidą savo neapykantos moterims, neskaitė jai moralų. Per daug bijojo, kad žilaplaukė ponia atkeršys už tai jos vaikui.
Paskalis, regis, supranta jos nirtulį, milžinišką pripažinimo alkį ir jos mastą atitinkančius iššūkius. Tarp jos ir Paskalio užsimezga kova, kuri abiem suteikia dviprasmiško malonumo. Jis ją stumteli, ji atsilaiko. Jis ją nualina, ji jo nenuvilia. Vieną vakarą jis pakviečia ją po darbo išgerti. „Tuoj bus šeši mėnesiai, kai tu pas mus, reikėtų atšvęsti, ar ne?“ Jie eina gatve tylėdami. Jis prilaiko jai bistro duris, o ji jam šypsosi. Jie atsisėda salės gale, ant apmuštų suolų. Paskalis užsako baltojo vyno butelį. Kalbasi apie einamąją bylą ir labai greitai pereina prie atsiminimų apie studijų metus. Kaip jų draugė Šarlotė surengė didelę šventę savo viloje aštuonioliktoje apygardoje. Kaip vargšę Seliną ištiko mirtinos baimės priepuolis per žodinį egzaminą. Miriam geria greitai, o Paskalis priverčia ją juoktis. Ji nenori grįžti namo. Ji norėtų neturėti nieko, ką reikia įspėti, nieko, kas jos laukia. Bet ji turi Polį. Ir vaikus.
Erotinė įtampa, lengva, dygi, degina jai gerklę ir krūtis. Ji perbėga liežuviu per lūpas. Ji kažko nori. Pirmą kartą po ilgos pertraukos ji jaučia nepagrįstą, lengvabūdišką, egoistišką geismą. Savo pačios geismą. Nors ji ir myli Polį, jos vyro kūnas – tarsi prikimštas prisiminimų. Kai jis į ją įeina, jisai įeina į jos motiniškas įsčias, į sunkias įsčias, kur taip dažnai rasdavo prieglobstį jo sperma. Į jos raukšlių, į jos bangų įsčias, kur jie pasistatė namus, kur skleidėsi tiek rūpesčių ir tiek džiaugsmų. Polis masažavo jos ištinusias violetines kojas. Jis matė, kaip kraujas liejosi ant paklodžių. Polis prilaikė jos plaukus ir kaktą, kai ji susirietusi vėmė. Jis girdėjo ją klykiant. Jis valė kempine jos veidą, padengtą angiomų, kai ji stanginosi. Jis ištraukė iš jos savo vaikus.
Ji visada atmesdavo mintį, kad vaikai galėtų kliudyti jos sėkmei, jos laisvei. Kaip inkaras, kuris traukia į dugną, kuris įmurdo skenduolio veidą į dumblą. Iš pradžių tai suvokusi ji paniro į gilų liūdesį. Tai atrodė neteisinga, siaubingai varė į neviltį. Ji suprato nebegalėsianti gyventi be jausmo, kad jai kažko trūksta, kad prastai atlieka tai, ką reikia, kad aukoja kitam dalį savo gyvenimo. Atsisakydama išsižadėti idealios motinystės svajonės ji išgyveno dramą. Atkakliai manė, kad viskas įmanoma, kad pasieks visus tikslus, kad tai jos neišsekins ir nesukels kartėlio. Kad nevaidins nei kankinės, nei motinos didvyrės.
Kasdien ar beveik kasdien Miriam gauna žinutę iš savo draugės Emos. Ji deda į socialinius tinklus savo dviejų blondinų vaikų nuotraukas. Sepijos tonų. Tobulų vaikų, žaidžiančių parke, kuriuos ji užrašė į mokyklą, ten išsiskleis jų gabumai, kuriuos motina spėja juos turint. Ji davė jiems neištariamus vardus iš Šiaurės šalių mitologijos, ir jai patinka aiškinti, ką jie reiškia. Ema irgi gražiai atrodo tose nuotraukose. Jos vyro tose nuotraukose niekada nėra, jis amžiams pasmerktas fotografuoti idealią šeimą, kuriai priklauso tik kaip žiūrovas. Nors ir stengiasi patekti į kadrą. Jis, su barzda, dėvintis natūralios vilnos megztinius, jis, darbui apsimaunantis ankštas, nepatogias kelnes.
Miriam niekada neišdrįstų patikėti Emai tos sąmonę nusmelkiančios lakios minties, minties, kuri nėra žiauri, o tik gėdinga, ir kuri šauna jai į galvą, kai stebi Luizą ir savo vaikus. Mes būsime laimingi tik tuomet, sako ji sau, kai mums nebereikės vieniems kitų. Kai galėsime gyventi savo gyvenimą, gyvenimą, kuris priklauso tik mums, kuris nesusieja su kitais. Kai būsime laisvi.
*
Miriam eina prie durų ir žvelgia pro akutę. Kas penkias minutes ji kartoja: „Jie vėluoja.“ Ji sunervina Milą. Mila su ta siaubinga taftos suknele sėdi ant sofos krašto, jos akys pritvinkusios ašarų.
– Tu manai, kad jie neateis?
– Na, žinoma, kad ateis, – atsako Luiza. – Duokit jiems laiko.
Pasiruošimai Milos gimtadieniui įgavo proporcijas, pranokstančias Miriam jėgas. Jau dvi savaitės Luiza nebekalba apie nieką kita. Vakare, kai Miriam be jėgų pargrįžta iš darbo, Luiza rodo jai girliandas, kurias pati padarė. Isterišku balsu nupasakoja jai apie taftos suknelę, kurią aptiko parduotuvėje, ir kuri, ji tuo neabejojanti, nežmoniškai pradžiugins Milą. Miriam teko ne kartą susilaikyti, kad šiurkščiai jos neužčiauptų. Ji pavargo nuo tų juokingų pasiruošimų. Mila tokia maža! Nėra reikalo jos taip įaudrinti. Bet Luiza žiūri į ją išpūtusi mažas akis. Ji pasitelkia į liudininkus Milą, kuri trykšta laime. Svarbu tik tai, tas malonumas, kurį patirs princesė, tie būsimo gimtadienio kerai. Miriam nuryja sarkazmą. Ji jaučiasi truputį kalta ir galiausiai pažada padaryti viską, kad dalyvautų tame gimtadienyje.
Luiza nusprendė surengti šventę trečiadienio popietę. Ji norėjo būti tikra, kad vaikai bus Paryžiuje ir kad visi patvirtins dalyvausią. Miriam išėjo į darbą ryte ir prisiekė grįšianti iškart po pietų.
Parėjusi namo ankstyvą popietę, vos nesuriko. Nebeatpažino savo buto. Svetainė buvo pasikeitusi tikrąja to žodžio prasme: visa nusagstyta blizgučiais, balionais, popierinėmis girliandomis. O svarbiausia – sofa buvo išnešta, kad vaikai turėtų kur žaisti. Ir netgi ąžuolinis stalas, toks sunkus, kad jie nėra pajudinę jo nuo tada, kai atsikraustė, buvo nustumtas į kitą kambario pusę.
– Kas gi sustumdė tuos baldus? Polis padėjo jums?
– Ne, – atsakė Luiza. – Aš pati.
Miriam negali tuo patikėti ir nori juoktis. Tai pokštas, mano ji žiūrėdama į mažas auklės rankas, plonytes kaip degtukai. Paskui prisimena, kad jau buvo pastebėjusi, kokia Luiza stulbinamai stipri. Kartą kitą ji įspūdingai tvirtai čiupo sunkius, nepatogius ryšulius, laikydama ant rankų Adaną. Už trapios, gležnos Luizos išorės slypi milžino jėga.
Visą rytą Luiza pūtė gyvūnų formų balionus ir juos kabino visur, pradedant koridoriumi ir baigiant virtuvės stalčiais. Ji pati iškepė gimtadienio tortą, milžinišką šarlotę su raudonais vaisiais ir išpuoštu viršum.
Miriam gailisi pasiėmusi laisvą popietę. Jai būtų buvę taip gera jos kabineto tyloje. Dukters gimtadienis kelia jai nerimą. Ji bijo dalyvausianti renginyje, kur vaikai nuobodžiauja ir laukia, kada jis baigsis. Ji nenori taikyti besiginčijančių nei guosti tų, kuriuos tėvai vėluoja atsiimti. Atmintį užplūsta lediniai jos pačios vaikystės prisiminimai. Ji mato save sėdinčią ant storo baltos vilnos kilimo, atskirai nuo būrelio mergaičių, valgydinančių lėles. Gabalas šokolado ištirpo tarp kilimo plaukelių, ji norėjo paslėpti prasižengimą, bet tai tik viską pablogino. Vienos viešnios motina ją išbarė visų akivaizdoje.
Miriam pasislepia savo kambaryje, uždaro duris ir dedasi įnikusi į elektroninius laiškus. Ji žino, kad, kaip ir visada, gali pasikliauti Luiza. Pasigirsta skambutis. Svetainė pritvinksta vaikų klegesio. Luiza įjungia muziką. Miriam patyliukais išslenka iš kambario ir stebi auklę aplipusius mažylius. Jie sukasi aplink ją, visiškai pakerėti. Ji paruošė jiems dainų ir magijos triukų. Ji persirengia vis naujais personažais, lydima apstulbusių žvilgsnių, ir vaikai, kuriuos apgauti, beje, nelengva, žino, kad ji niekur nedingo. Štai ji, jausminga, linksma, mėgstanti paerzinti. Ji traukia dainas, mėgdžioja gyvūnų garsus. Ji netgi užsikaria Milą ir vieną jos draugą ant nugaros priešais vaikus, kurie juokiasi iki ašarų maldaudami ir juos priimti į tą rodeo.
*
Miriam žavisi Luizos gebėjimu žaisti nuoširdžai. Ji žaidžia, įkvėpta tos visagalybės, kuri būdinga tik vaikams. Vieną vakarą, grįžusi namo, Miriam rado Luizą gulinčią ant grindų su ryškiai išdažytu veidu. Platūs juodi brūkšniai ant skruostų ir kaktos reiškė kariūnės kaukę. Iš gofruoto popieriaus ji susikūrė indėno galvos apdangalą. Svetainės vidury pastatė kreivą vigvamą iš paklodės, šluotos ir kėdės. Stabtelėjusi tarpdury Miriam sutrinka. Ji stebi besiraitančią Luizą, laidančią laukiniškus riksmus, ir pasijunta žiauriai nepatogiai. Auklė atrodo kaip girta. Tai pirma mintis, kuri šauna į galvą. Ją pastebėjusi, Luiza atsistoja, skruostai raudoni, eidama svirduliuoja. „Man nutirpo kojos“, – pasiaiškina. Adanas įsikimba jai į blauzdą, o Luiza juokiasi juoku, sklindančiu iš įsivaizduojamų kraštų, kuriuose jie ką tik žaidė.
Gal Luiza irgi vaikas, ramina save Miriam. Ji pernelyg rimtai žiūri į žaidimus, kuriuos pradeda žaisti su Mila. Joms, pavyzdžiui, patinka žaisti policininką ir vagį, ir Luiza leidžiasi būti įkalinta už įsivaizduojamų grotų. O kartais ji būna įstatymo atstovė, persekiojanti Milą. Kiekvieną kartą ji sugalvoja tikslią geografiją, ir Mila turi ją įsiminti. Auklė kuria kostiumus, parengia pilną staigmenų scenarijų. Ji labai kruopščiai ruošia dekoracijas. Vaikas kartais pavargsta. „Na, pradedam!“ – maldauja.
Miriam to nežino, bet labiausiai Luizai patinka žaisti slėpynių. Tik jose niekas neskaičiuoja ir nėra jokių taisyklių. Žaidimo esmę sudaro staigmena. Luiza dingsta apie tai neįspėjusi. Ji įsispraudžia kur nors į kampą, ir vaikai turi jos ieškoti. Dažniausiai ji pasirenka tokias vietas, iš kurių pasislėpusi gali juos stebėti. Ji palenda po lova arba už durų, ir apmiršta. Sulaiko kvėpavimą.
Tada Mila supranta, kad žaidimas prasidėjo. Ji šaukia kaip beprotė ir pliaukši delnais. Adanas seka jos pavyzdžiu. Jis juokiasi taip smarkiai, kad neišstovi ir vis nudrimba ant sėdynės. Jie kviečia Luizą, bet ši neatsiliepia. „Luiza? Kur tu?“, „Saugokis, Luiza, mes ateiname, mes tave surasim.“
Luiza neatsiliepia. Ji neišlenda iš slėptuvės net tuomet, kai jie rėkia, verkia, puola į neviltį. Pasislėpusi šešėlyje, ji stebi prislėgto, raudų purtomo Adano paniką. Jis nesupranta. Jis šaukia: „Luiza“, prarydamas paskutinį skiemenį, snarglys nutįsęs iki lūpos, skruostai jau violetiniai nuo įtūžio. Milą irgi galiausiai užvaldo baimė. Valandėlę ji patiki, kad Luiza išėjo iš tikrųjų, kad paliko juos šitam bute, kur tuoj užeis tamsa, kad jie vienui vieni, kad ji jau niekad nebegrįš. Baimė darosi nebepakenčiama, ir Mila ima maldauti auklę. Ji kartoja: „Luiza, tai nejuokinga. Kur tu?“ Mergaitė susinervina, ima trypti kojomis. Luiza laukia. Ji stebi į juos, kaip stebima ką tik sugautos žuvies agonija: kruvinos žiaunos, kūnas traukomas mėšlungio. Žuvies, kuri spurda ant laivo denio, traukia orą nuvargusia burna, žuvies, kuri neturi jokios galimybės išsigelbėti.
Paskui Mila puola ieškoti slėptuvių. Ji supranta, kad reikia patraukti duris, pakelti užuolaidas, pasilenkti ir pažvelgti po lova. Bet Luiza tokia smulkutė, kad visada suranda naujų slėptuvių. Ji susirango nešvarių skalbinių krepšyje, po Polio rašomuoju stalu arba sieninės spintos lentynoje ir užsidengia apklotu. Kartą pasislėpė dušo kabinoje vonios patamsyje. Tada Mila ieško bergždžiai. Ji rauda, o Luiza sustingsta. Vaiko neviltis jos nesugraudina.
Vieną dieną Mila liaujasi šaukusi. Luiza pateko į savo pačios paspęstas pinkles. Mila tyli, suka ratus aplink slėptuvę ir dedasi nerandanti auklės. Ji atsisėda ant nešvarių skalbinių dėžės, Luiza pasijunta dūstanti. „Susitaikom?“ – šnabžda mergaitė.
Bet Luiza nenori išsižadėti savo. Ji toliau tyli, prispaudusi kelius prie smakro. Mergytės kojos švelniai daužosi į vytelių krepšį. „Luiza, aš žinau, kad tu čia“, – juokiasi. Luiza vienu moju atsistoja, labai jau netikėtai Milai, kuri griūna ant grindų. Galva atsitrenkia į dušo plyteles. Sutrikusi mergaitė nebeverkia, paskui, priešais triumfuojančią ir prisikėlusią Luizą, žvelgiančią į ją iš savo pergalės aukštybių, jos baimė virsta isterišku džiaugsmu. Adanas atbėga į vonią ir įsilieja į žigą, kurią pradeda šokti abi merginos, springdamos tyliu juoku.
Versta iš: Leïla Slimani.CHANSON DOUCE. Paris: Gallimard, 2016
Eugène Ionesco. Pasakos vaikams iki trejų metų
2017 m. Nr. 3
Iš prancūzų k. vertė Monika Nemanytė
Eugène,as Ionesco (Eženas Jonesko, 1909–1994) – Rumunijoje gimęs prancūzų rašytojas, dramaturgas, absurdo dramos pradininkas. Žinomiausios jo pjesės: tragikomedija „Plikagalvė dainininkė“ („La Cantatrice chauve“, 1950), tipiška absurdo drama „Pamoka“ („La Leçon“, 1951), taip pat „Kėdės“ („Les Chaises“, 1952) ir „Raganosiai“ („Rhinocéros“, 1959).
Nors E. Ionesco dramos laužė visas psichologinio ir realistinio teatro taisykles, pats autorius jas laikė realiomis, kaip realus yra mūsų gyvenimo absurdas. „Mūsų gyvenimas, kaip ir mano teatras, – absurdiškas, juokingas, niekingas ir nelaimingas“, – teigė dramaturgas ir prieš gyvenimo tragizmą kovojo pasitelkdamas humorą ir fantaziją, kuri vienintelė veda į tiesą.
Didysis paradokso meistras pirmąją pasaką, „Pasaką Nr. 1“, iš ciklo „Pasakos vaikams iki trejų metų“ („Contes pour les enfants de moins de trois ans“) išleido 1969 m. Paskui kasmet (1970, 1971, 1972) parašydavo po naują. Šie keturi netikėti pasakojimai dar vadinami absurdo pasakomis. Čia nėra fėjų, princų ar neregėtų būtybių, nėra tradicinės pradžios „Kadaise gyveno…“ Čia – normalus pasaulis, kasdienybė… ir kelios smulkmenos, iš kurių gimsta absurdiška, groteskiška, neįprasta ir poetiška istorija!
Pagrindinių veikėjų prototipai – tai pats E. Ionesco ir jo dukra Marie-France.
Pirmoji
Žozetė jau didelė, jai trisdešimt trys mėnesiai. Ryte, kaip visuomet, ji netvirtomis kojelėmis atitipena prie tėvų miegamojo durų. Mergaitė stumtelėjimais bando atidaryti duris, visai kaip mažas šunytis. Bet netenka kantrybės, pravirksta ir pažadina tėvus, kurie apsimeta, kad jos negirdi. Tėtis su mama šįryt baisiai pavargę. Praėjusį vakarą jie buvo teatre, po teatro ėjo į restoraną, po restorano – į kiną, po kino – į restoraną, po restorano – į marionečių šou. Dabar jie tingi keltis. Sunki tėvų dalia…
Kambarinė taip pat netenka kantrybės. Ji plačiai atveria duris į miegamąjį ir išberia:
– Labas rytas, pone, labas rytas, ponia, štai jūsų rytinis laikraštis, štai jums atėję atvirukai, štai jūsų kava su pienu ir cukrumi, štai jūsų sultys, štai jūsų raguoliai, štai jūsų skrebučiai, štai jūsų sviestas, štai jūsų apelsinų marmeladas, štai jūsų braškių džemas, štai kiaušinienė, štai kumpis ir štai jūsų dukrelė.
Tėveliams skauda pilvą, kadangi, pamiršau pasakyti, po marionečių šou jie dar nuėjo į restoraną. Nei mama, nei tėtis nenori kavos su pienu, nenori skrebučių, nenori raguolių, nenori kumpio, nenori kiaušinienės, nenori apelsinų marmelado, nenori sulčių ir nenori braškių džemo (jis netgi ne braškių, o, tiesą sakant, apelsinų).
– Atiduokite viską Žozetei, – liepia tėtis kambarinei. – Ir kai pavalgys, atveskite ją čionai.
Kambarinė pakelia mergaitę ant rankų.
Žozetė rėkia. Tačiau ji yra maža rajūnė: nusiramina virtuvėje, kai suvalgo mamos marmeladą, tėčio džemą, abiejų tėvų raguolius ir išgeria sultis.
– Kas per mažoji apsirijėlė! – stebisi kambarinė. – Tavo akys už pilvą didesnės…
Kad mergaitei nepasidarytų bloga, kambarinė pati išgeria tėvų kavą su pienu, suvalgo kiaušinienę, kumpį, taip pat ir ryžių pudingą, likusį nuo vakar.
Tuo metu tėtis su mama vėl užsnūsta ir ima knarkti. Tik neilgam. Kambarinė nuveda Žozetę atgal į tėvų kambarį. Žozetė žadina:
– Tėveli, Žaklin (toks kambarinės vardas) suvalgė tavo kumpį.
– Na ir gerai, – murma tėtis.
– Tėveli, – prašo Žozetė, – papasakok kokią nors istoriją…
Ir kol mama miega, pavargusi nuo galybės pramogų, tėtis pasakoja Žozetei istoriją.
– Gyveno kartą mergaitė, vardu Žaklin.
– Kaip tai Žaklin? – stebisi Žozetė.
– Taip, – patvirtina tėtis. – Bet ji buvo ne mūsų Žaklin. Žaklin buvo maža mergaitė. Ji turėjo mamą, kurią vadino ponia Žaklin. Mažosios Žaklin tėvą vadino ponu Žaklin. Mažoji Žaklin turėjo dvi seseris, kurias vadino Žaklin, ir du pusbrolius, kuriuos vadino Žaklin, dėdę ir tetą, kuriuos vadino Žaklin. Dėdė ir teta, kuriuos vadino Žaklin, turėjo draugų, kuriuos vadino ponu ir ponia Žaklin, jie turėjo mergaitę, vardu Žaklin, ir berniuką, vardu Žaklin, o mergaitė turėjo tris lėles – Žaklin, Žaklin ir Žaklin. Berniukas turėjo draugą, vardu Žaklin, ir medinių arkliukų, vardu Žaklin, ir alavinių kareivėlių, vardu Žaklin. Kartą mažoji Žaklin drauge su tėčiu Žaklin, su broliu Žaklin ir su mama Žaklin išsiruošė į Bulonės mišką. Ten jie sutiko savo draugus Žaklin, jų dukrelę Žaklin su lėlėmis Žaklin, Žaklin ir Žaklin, jų sūnelį Žaklin ir jo alavinius kareivėlius, kurių visų vardai buvo Žaklin.
Kol tėtis mažajai Žozetei pasakoja, į miegamąjį užeina kambarinė. Ji perspėja:
– Išvesite šitą mergaitę iš proto, pone.
Žozetė klausia:
– Žaklin (nes, kaip minėjau, kambarinė taip pat buvo vardu Žaklin), ar eisime į turgų?
Žozetė su kambarine išeina apsipirkti.
Tėtis su mama vėl užmiega, nes jaučiasi labai pavargę; praeitą naktį jie buvo restorane, teatre, vėl restorane, marionečių šou, o paskui vėl restorane.
Žozetė su kambarine eina į parduotuvę. Ir ten ji sutinka mergaitę, atėjusią su tėvais. Žozetė klausia mergaitės:
– Nori pažaisti su manimi? Kuo tu vardu?
Mergaitė atsako:
– Žaklin.
Žozetė linkteli:
– Tada žinau. Tavo tėčio vardas Žaklin, tavo mamos vardas Žaklin, tavo brolio vardas Žaklin, tavo lėlės vardas Žaklin, tavo senelio vardas Žaklin, tavo medinio arkliuko vardas Žaklin, tavo namo vardas Žaklin ir tavo puodelio vardas Žaklin…
Tuomet bakalėjininkas, bakalėjininko žmona, kitos mergaitės mama ir visi pirkėjai parduotuvėje atsisuka į Žozetę ir spokso į ją iš siaubo išplėtę akis.
– Nieko tokio, – ramina kambarinė. – Nesijaudinkite. Tai tik kvailos istorijos, kurių jai pripasakojo tėtis.
Antroji
Tą rytą Žozetės tėtis atsikėlė anksti. Jis gerai išsimiegojo, nes praėjusį vakarą nėjo į restoraną valgyti rūkytų dešrelių su raugintais kopūstais, taip pat nėjo nei į teatrą, nei į marionečių šou, nei į mugę suvalgyti svogūnų sriubos. Ir namie jis nevalgė dešrelių su raugintais kopūstais. Jam uždraudė gydytojas. Tėtis laikėsi dietos. Dėl to, kad vakare buvo labai išalkęs, jis gana anksti nuėjo miegoti, juk sakoma, gerai pamiegoti – tai tas pats, kaip sočiai pavalgyti.
Žozetė pabeldė į tėvų miegamojo duris. Mamos lovoje nebuvo. Gal ji slėpėsi po lova arba didžiojoje spintoje, bet spinta uždaryta. Mamos Žozetė nematė. Žaklin pasakė mergytei, kad mama atsikėlė iš pat ryto dėl to, jog ji taip pat labai anksti vakar atsigulė: ji nebuvo nei restorane, nei marionečių šou, nei teatre; ji taip pat nevalgė dešrelių su raugintais kopūstais.
Kambarinė Žaklin pasakė Žozetei, kad jos mama ką tik išėjo pasiėmusi savo rožinį skėtį, ji mūvėjo rožinėmis pirštinaitėmis, avėjo rožinius batelius, buvo užsidėjusi rožinę skrybėlaitę su gėlėmis, turėjo rožinę rankinę su veidrodėliu joje, vilkėjo gražią gėlėtą suknelę, gražų gėlėtą paltą, dėvėjo gražias gėlėtas pėdkelnes, buvo su nuostabia gėlių puokšte rankoje, kadangi mama tikra koketė ir jos labai gražios akys, kaip dvi gėlytės. Jos burnytė kaip gėlytė. Jos labai maža rausva nosytė, kaip gėlytė. Jos plaukai kaip gėlės, ir ji segasi gėles į plaukus.
Paskui Žozetė eina pas tėtį į jo darbo kabinetą. Tėtis skambina telefonu. Jis rūko ir kalba į ragelį:
– Alio, alio, ar tai jūs, pone? Aš juk prašiau niekad daugiau man neskambinti. Jūs man trukdote, pone, negaliu prarast nė sekundės, pone.
Žozetė klausia:
– Tu kalbi telefonu?
Tėtis padeda ragelį. Jis sako:
– Čia ne telefonas.
Žozetė nesutinka:
– Ne, telefonas. Man taip sakė mama. Man taip sakė ir Žaklin.
Tėtis paaiškina:
– Mama ir Žaklin klysta. Mama ir Žaklin nežino, kaip vadinasi šitas daiktas. Jis vadinasi „sūris“.
– Šis daiktas vadinasi „sūris“? – nustemba Žozetė. – Tuomet žmonės gali pamanyti, kad tai sūris.
– Ne, – patikslina tėtis, – nes sūris nesivadina „sūris“, jis vadinasi „muzikinė dėžutė“. O muzikinė dėžutė vadinasi „kilimas“. Kilimas vadinasi „lempa“. Grindys vadinasi „lubos“, o lubos vadinasi „grindys“. Siena vadinasi „durys“.
Ir tėtis moko Žozetę, ką gi teisingai reiškia žodžiai. Kėdė – tai langas. Langas – tai parkeris. Pagalvė – tai duona. Duona – tai kilimėlis prie lovos. Kojos – tai ausys. Rankos – tai kojos. Galva – tai sėdynė. O sėdynė – tai galva. Akys – tai pirštai. Pirštai – tai akys.
Tuomet Žozetė pradeda kalbėti taip, kaip ją išmokė tėtis. Ji pasakoja:
– Kai valgau pagalvę, žiūriu pro kėdę. Aš atidarau sieną ir einu ant ausų. Turiu dešimt akių, kad paeičiau, ir du pirštus, kad matyčiau. Sėdžiu galva ant lubų. Kai suvalgiau muzikinę dėžutę, užtepiau uogienės ant kilimėlio prie lovos ir skaniai užkandau. Sėsk ant lango, tėti, ir nupiešk man paveikslėlių.
Žozetė staiga susirūpina.
– O kaip vadinasi paveikslėliai?
Tėtis perklausia:
– Paveikslėliai? Kaip vadinasi paveikslėliai? Nesakyk „paveikslėliai“, reikia sakyti „paveikslėliai“.
Į namus grįžta Žaklin. Žozetė bėga prie jos ir giriasi:
– Žinai ką, Žaklin? Paveikslėliai – tai ne paveikslėliai, jie – paveikslėliai.
Žaklin numoja ranka:
– A, dar viena kvaila tavo tėčio istorija. Žinoma, brangute, paveikslėliai nesivadina paveikslėliai; jie vadinasi paveikslėliai.
Tuomet tėtis sako Žaklin:
– Kaip tik tai ir pasakė jums Žozetė.
– Ne, – nesutinka Žaklin. – Ji pasakė viską atvirkščiai.
– Ne, – atkerta tėtis Žaklin. – Atvirkščiai pasakėte jūs.
– Ne, tai jūs.
– Ne, jūs.
– Jūs abu sakote vieną ir tą patį, – atsiliepia Žozetė.
Ir tuo metu į namus grįžta mama, tarsi gėlelė su gėlių puokšte, apsirengusi gėlėta suknele, nešina gėlėtu rankinuku, su gėlėta skrybėlaite, jos akys kaip gėlytės, burnytė kaip gėlytė.
– Kur buvai taip anksti iš ryto? – klausia tėtis.
– Skyniau gėles, – šypsosi mama.
O Žozetė praneša:
– Mama, tu atidarei sieną.
Trečioji
Ryte Žozetė beldžia į tėvų miegamojo duris, kad juos prižadintų, kaip praėjusį rytą ir kaip visada. Jos mama jau atsikėlusi, jau išsimaudžiusi vonioje. Ji anksti nuėjo miegoti ir puikiai išsimiegojo. Tėtis vis dar miega, nes jis lankėsi restorane, paskui kine, paskui vėl restorane, ir dar marionečių šou, ir galiausiai restorane (savaime suprantama). Ir dabar tėtis dar norėtų pamiegoti, nes šiandien sekmadienis, o sekmadieniais tėčiai neprivalo eiti į darbą ir neprivalo rūpintis automobiliu, kad išvažiuotų užmiestin, nes dabar žiema ir visi keliai apledėję.
Keliuose ledas. Taip pasakė radijas. Bet Paryžiuje ledo nėra. Paryžiuje visai graži diena. Virš namų tik keli debesys, o bulvare aukštai virš medžių matyti ir žydro dangaus.
Žozetė prieina prie tėčio; ji kutena jam nosį; tėtis raukosi ir mergaitė jį pabučiuoja; tėtis galvoja, kad tai šuniukas. Tai ne šuniukas; tai jo dukrelė.
– Papasakok man kokią nors istoriją, – prašo tėčio Žozetė.
Ir tėtis pradeda pasakoti.
– Istoriją apie tave ir apie mane, – patikslina Žozetė.
Ir tėtis pasakoja istoriją apie Žozetę ir jos tėtį.
Štai toji istorija:
Tėtis: „Mes ruošiamės paskraidyti lėktuvu. Pirmiausia ketinu tau apmauti kojines ir apatinius, užsegti sijonėlį, aprengti tave flaneliniais marškinėliais ir rožinės spalvos megztuku.“
Žozetė: „Ne, nenoriu to megztuko.“
Tėtis: „Na, tuomet šituo, baltu.“
Žozetė: „Gerai, baltu.“
Tėtis: „Ketinu tave apvilkti baltu megztiniu. Paskui aprengsiu paltuku, užmausiu pirštinaites. Ak, pamiršau batukus. Uždėsiu tau ant galvos kepuraitę. Tuoj išlipsiu iš lovos, apsirengsiu ir paimsiu tave už rankos. Pamatysi. Mes pabelsime į vonios duris. Mama paklaus: „Kur einate, mielieji?“
Žozetė: „Išeinu su tėveliu paskraidyti lėktuvu.“
Tėtis: „Mama pasakys: „Laimingo kelio, mielieji. Nekvailiokite, būkite atsargūs. Jei skrisite lėktuvu, žiūrėkite, kad Žozetė nekaišiotų galvos pro langą. Tai pavojinga. Iš lėktuvo ji gali nukristi į Seną arba ant kaimynės stogo, ir tuomet susitrenks sėdynę arba įsistatys guzą kakton.“
Tėtis sako: „Iki pasimatymo, mama.“
Žozetė kartoja: „Iki pasimatymo, mama.“
Tėtis tęsia: „Mes nueisime iki koridoriaus galo, o tada pasuksime į dešinę. Koridoriuje netamsu. Šviesa krenta pro kambario langą kairėje pusėje. Paskui nueisime į virtuvę, kur Žaklin gamina pietus. Mes jai pasakysime: „Iki pasimatymo, Žaklin.“
Žozetė: „Iki pasimatymo, Žaklin.“
Tėtis: „Žaklin paklaus: „Kur jūs susiruošėte, pone? Kur eini su tėčiu, Žozete?“
Žozetė: „Mes ketiname paskraidyti. Mes skrisime lėktuvu. Mes keliausime tiesiai į dangų.“
Tėtis: „Žaklin pasakys: „Kildami saugokite Žozetę, pone. Jai negalima pro langą iškišti galvos. Tai pavojinga. Ji gali iškristi. Ji gali įsistatyti guzą kakton, jei nukris ant kaimynų stogo. Arba užsikabins kelnaitėmis už medžio šakų. Tuomet mums reikės ją nukelti kopėčiomis.“
Žozetė: „Ne, aš būsiu labai atsargi.“
Tėtis: „Tuomet paimsiu raktą ir atrakinsiu duris.“
Žozetė: „Tu įkiši raktą į skylutę.“
Tėtis: „Aš atidarau duris, paskui uždarau, netrankau, aš atsargiai uždarau duris, einu su tavimi į liftą, spaudžiu mygtuką…“
Žozetė: „Ne, aš paspausiu mygtuką. Pakelk mane ant rankų, aš dar per maža.“
Tėtis: „Imu tave ant rankų. Tu paspaudi mygtuką. Liftas leidžiasi, kad paskui galėtų kilti. Mes leidžiamės į pirmą aukštą. Išeiname iš lifto. Namsargė šluoja grindis.“
Žozetė: „Labas rytas, ponia.“
Tėtis: „Tada namsargė sako: „Labas rytas, pone; labas rytas, mažute. Ak, kokia ji gražutė šįryt, koks puikus jos paltukas, kokie dailūs batukai, kokios gražios pirštinaitės, o kokios mažos jos rankytės…“
Žozetė: „Ir dar graži mano kepuraitė…“
Tėtis: „Namsargė klausia: „Kur jūs einate taip pasipuošę? Pasivaikščioti?“
Žozetė: „Mes skrisime lėktuvu.“
Tėtis: „Tada namsargė mums sako: „Būkite atsargūs. Neleiskite savo mergaitei žvalgytis iškišus pro langą galvą, kai būsite lėktuve, pone, nes ji gali iškristi…“
Žozetė: „Ir susitrenkti sėdynę ant kaimynės stogo arba gauti guzą į kaktą…“
Tėtis: „Arba į nosį. Todėl namsargė mums linki: „Viso geriausio.“ Mes išeiname į gatvę. Sutinkame motulę Mišo ir praeiname pro mėsos parduotuvę su veršių galvomis.“
Žozetė (užmerkdama akis): „Nenoriu žiūrėti. Blogas mėsininkas.“
Tėtis: „Taip, jei mėsininkas nudobs dar vieną veršiuką, aš nudobsiu mėsininką. Mudu prieiname gatvės kampą, pereiname gatvę saugodamiesi automobilių. Mes kertame kitą gatvę ir sustojame prie autobuso stotelės. Štai ir autobusas, sėdamės į jį.“
Žozetė: „Autobusas stabteli ir vėl važiuoja, stabteli ir vėl važiuoja…“
Tėtis: „Ir štai mes oro uoste. Sėdame į lėktuvą, o jis vis kyla ir kyla. Kaip mano ranka… brrr… brrr…“
Žozetė: „Jis kyla ir kyla, brrr… brrr…“
Tėtis: „Mes žiūrime pro langą.“
Žozetė: „Mums negalima iškišti galvos!“
Tėtis: „Nebijok, aš tave laikau. Pažiūrėk į gatves ten apačioje. Ten mūsų namas, o štai ir mūsų kaimynės namas.“
Žozetė: „Nenoriu nukristi ant namo stogo…“
Tėtis: „Tu matai gatvę, mašinas ten apačioje; jos visos labai mažos; matai Sen-Klu vartus, Venseno mišką, zoologijos sodą su gyvūnais.“
Žozetė: „Sveiki, gyvūnai.“
Tėtis: „Žiūrėk – liūtas; girdi – jis riaumoja: grrr… grrr…“
Ir tėtis rodo, kaip liūtas išskečia nagus, ir grėsmingai riaumoja.
Žozetė: „Ne, taip nedaryk, juk tu ne liūtas, tiesa? Tu tėtis, ne liūtas.“
Tėtis: „Ne, aš ne liūtas. Aš tėtis. Aš tik apsimetu, kad tau jį parodyčiau.“
Žozetė: „Ne, daugiau taip nedaryk.“
Tėtis: „O štai lėktuvas vis kyla ir kyla…“
Žozetė: „Jis kyla ir kyla…“
Tėtis: „Ir matyti kaimas.“
Žozetė: „Malūnai.“
Tėtis: „Taip, matau malūną La Šapel-Antenez kaime ir Mariją prie gyvulių…“
Žozetė: „Matau antis…“
Tėtis: „Matau upę…“
Žozetė: „Žuvytė plaukioja vandenyje; negalima valgyti žuvytės.“
Tėtis: „Ne, tu geros žuvytės nevalgai, tik blogą. Bloga žuvis valgo gerą žuvytę. Todėl tau tenka valgyti blogą žuvį.“
Žozetė: „Bet gerų žuvyčių aš nevalgau!“
Tėtis: „Taip, tik blogas. O štai matau dėdę Roberą ir pievas, ir dėdės Robero dukrelę.“
Žozetė: „Ji bloga mergaitė; išpurvino mano suknelę savo purvinais batais.“
Tėtis: „O dabar matau mero pilį. Ir bažnyčią su varpine.“
Žozetė: „Din don, din don…“
Tėtis: „O dabar matau kleboną pačioje varpinės viršūnėje.“
Žozetė: „Atsargiai, jis gali nukristi…“
Tėtis: „Ne, jis prisirišęs virve. Klebonas pakilo į varpinę, kad pamojuotų mums nosinaite. Varpinėje meras ir mero žmona, ir klebono žmona ten pat.“
Žozetė: „Netiesa!“
Tėtis: „Taip, klebonas neturi žmonos. Ir štai mes kylame aukštyn, ir vis aukštyn, ir dar aukštyn… dabar mes debesyse, o dabar virš debesų, o dangus vis mėlynesnis ir mėlynesnis, ir štai tik mėlynas dangus, o apačioje Žemė kaip kamuolys, ir štai mes jau Mėnulyje. Mes vaikštinėjame po Mėnulį. Išalkome. Norėtume atsikąsti Mėnulio.“
Žozetė: „Aš atsikandau Mėnulio gabalėlį. Jis skanus, labai skanus.“
Ir Žozetė duoda tėčiui paragauti Mėnulio. Jie abu valgo po gabalėlį Mėnulio.
Tėtis: „Skanu. Kaip arbūzas.“
Žozetė: „Nagi, apibarstykime jį cukrumi.“
Tėtis: „Tik sau, man nereikia. Sergu cukralige. Viso Mėnulio nesuvalgysi, reikia šiek tiek palikti ir kitiems. Niekis – jis vėl ataugs. Dabar mes vėl sėdame į lėktuvą ir kylame dar aukščiau. Vis aukščiau ir aukščiau.“
Žozetė: „Aukščiau ir aukščiau.“
Tėtis: „Mes pasiekėme Saulę. Dabar pasivaikščiokime po Saulę. O, čia karšta. Čia visuomet vasara.“
Žozetė: „Taip, karšta, labai karšta.“
Tėtis: „Imk nosinaitę ir nusišluostyk kaktą. Eime, skrisime atgal. Dieve mano, o kur lėktuvas? Jis nuskrido… niekis, nusileisime pėsčiomis. Teks paskubėti; atsidūrėme toli nuo namų. Mums reikia grįžti namo pietų, kitaip gausim barti nuo mamos. Mums čia Saulėje labai karšta, bet jei pavėluosime, pietūs atauš.“
Kaip tik tą akimirką į kambarį įeina mama.
– Nagi, lipk iš lovos ir apsirenk.
Ir dar mama sako tėčiui:
– Jai galva susisuks nuo tavo kvailų istorijų.
Ketvirtoji
Ryte, kaip visuomet, Žozetė beldžiasi į tėvų miegamojo duris. Tėtis miegojo prastai. Mama kelioms dienoms išvyko į kaimą. Todėl tėtis tuo pasinaudojo: prisivalgė dešrelių, prigėrė alaus, prikirto kiaulienos pašteto ir dar daug kitų valgių, kurių mama jam neleidžia valgyti, nes jie kenkia sveikatai. Dabar tėčiui skauda kepenis, raižo pilvą, sopa galvą, ir jis norėtų, kad jo nežadintų.
Bet Žozetė ir toliau beldžia į duris. Todėl tėtis šūkteli, kad įeitų. Ji pritapena artyn. Mama išvykusi. Žozetė klausia:
– Kur mama?
Tėtis atsako:
– Tavo mama išvyko į kaimą pailsėti pas savo mamą.
Žozetė perklausia:
– Pas senelę?
Tėtis linkteli:
– Taip, pas senelę.
– Parašyk mamai, – prašo Žozetė. – Paskambink mamai, – vėl prašo Žozetė.
Tėtis purto galvą:
– Be reikalo netrukdykim.
O paskui tėtis murma pats sau:
– Nes ji galbūt yra kur nors kitur…
Žozetė prašo:
– Papasakok man istoriją, kurioje būtum tu, mama ir aš.
– Ne, – nesutinka tėtis. – Eisiu į darbą. Turiu keltis ir apsirengti.
Ir tėtis lipa iš lovos. Ant pižamos jis apsivelka savo raudoną maudynių chalatą, įsispiria į gumines šlepetes ir eina vonion. Užsidaro. Žozetė pribėga prie vonios durų, daužo jas kumštukais ir šaukia:
– Atidaryk duris!
Tėtis atsako:
– Negaliu, aš neapsirengęs, prausiuosi, o paskui dar turėsiu nusiskusti.
Žozetė primena:
– Ir tu darai numerį vieną ir numerį du.
– Aš prausiuosi, – sako tėtis.
Žozetė vardija:
– Tu prausi veidą, tu prausi pečius, tu prausi rankas, tu prausi nugarą, tu prausi sėdynę, tu prausi kojas.
– Aš skutu barzdą, – priduria tėtis.
– Tu skuti barzdą su muilu, – patikslina Žozetė. – Noriu įeiti ir pamatyti.
Tėtis gudrauja:
– Negali manęs pamatyti, nes aš jau ne vonioje.
Žozetė klausia (būdama už durų):
– Na, ir kurgi tu?
Tėtis atsako:
– Nežinau. Eik ir pažiūrėk. Galbūt aš valgomajame. Eik, paieškok manęs.
Žozetė bėga į valgomąjį, o tėtis pradeda praustis. Žozetė trumpomis kojytėmis trepsi po valgomąjį. Tėtis paliekamas ramybėje, bet neilgam. Žozetė grįžta prie vonios durų ir juokiasi:
– Ieškojau. Tavęs nėra valgomajame.
Tėtis atsiliepia:
– Blogai ieškojai. Eik, paieškok po stalu.
Žozetė vėl eina į valgomąjį, paskui grįžta. Ji sako:
– Tavęs nėra po stalu.
Tėtis siūlo:
– Na, tuomet eik ir paieškok svetainėje. Atidžiai ieškok ir patikrink, ar manęs nėra ant kėdės, ant sofos, už knygų arba ant palangės.
Žozetė nubėga. Tėtis paliekamas ramybėje, bet neilgam. Žozetė grįžta. Ji raportuoja:
– Ne, tavęs nėra ant kėdės, tavęs nėra ant palangės, tavęs nėra ant sofos, tavęs nėra už knygų, tavęs nėra televizoriuje, tavęs nėra kambaryje.
Tėtis nenusileidžia:
– Na, tuomet eik ir pažiūrėk, ar aš ne virtuvėje.
Žozetė bėga į virtuvę. Tėtis paliekamas ramybėje, bet neilgam. Žozetė grįžta. Ji pasiguodžia:
– Tavęs nėra virtuvėje.
Tėtis sugalvoja:
– Gerai pažiūrėk po virtuvės stalu, patikrink, ar aš ne indaujoje, ne puoduose, patikrink, gal aš orkaitėje kartu su višta.
Žozetė išeina. Tėčio nėra orkaitėje, tėčio nėra puoduose, tėčio nėra bufete, tėtis ne po čiužiniu, tėtis ne savo kelnių kišenėse, vienintelis daiktas, kurį galima aptikti jo kelnių kišenėse – tai nosinė. Žozetė grįžta prie vonios durų. Mergaitė skundžiasi:
– Visur ieškojau, bet nesuradau tavęs. Kur tu?
Tėtis sako:
– Aš čia.
Ir tėtis, turėjęs laiko nusiprausti, nusiskusti ir apsirengti, atidaro duris. Jis pakartoja:
– Štai ir aš.
Jis paima dukrelę ant rankų, ir kaip tik tą akimirką atsidaro buto durys, o ten mama. Žozetė šoka iš tėčio glėbio ir puola prie mamos. Žozetė ją bučiuoja ir vardina:
– Mama, ieškojau tėčio po stalu, klozete, po kilimu, už veidrodžio, virtuvėje ir šiukšlių kibire, bet niekur jo neradau.
Tėtis sako mamai:
– Džiaugiuosi, kad grįžai. Gerai ten kaime? Kaip tavo mama?
Žozetė klausia:
– Kaip senelė? Kada važiuosime pas ją?
Versta iš: Eugène Ionesco. CONTES 1, 2, 3, 4. Paris: Gallimard Jeunesse, 2009
Jean-Philippe Toussaint. Televizija
2017 m. Nr. 3
Iš prancūzų k. vertė Vytautas Bikulčius
Jeanas Philippe’as Toussaint’as (Žanas Filipas Tusenas, g. 1957) – belgų rašytojas ir kino režisierius. 1978 m. baigė Paryžiaus politikos studijų institutą. Nuo 2014 m. yra Belgijos karališkosios prancūzų kalbos ir literatūros akademijos narys.
1985 m. išėjo jo pirmasis romanas „Vonios kambarys“ (liet. 2003 m.), pritapęs prie „naujo naujojo romano“, arba minimalistinio romano, pakraipos, knyga susilaukė didžiulio pasisekimo ne tik Prancūzijoje, bet ir pasaulyje, buvo išversta į daugiau kaip trisdešimt kalbų. Netgi toks „naujojo romano“ metras kaip Alainas Robbe-Grillet, skaitydamas paskaitas studentams apie naujausią prancūzų romaną, rėmėsi „Vonios kambariu“. 1986 m. pasirodė romanas „Ponas“, 1989 m. – „Fotoaparatas“, 1991 m. – „Nutylėjimas“.
Romanas „Televizija“ (1997) pasakoja apie meno istoriką, kuris leidžia vasarą Berlyne, nes nori parašyti esė apie italų Renesanso menininką Tiziano’ą, ir tuo metu nutaria nebežiūrėti televizoriaus. Knygoje smulkmeniškai aprašomas kasdienis darbas ir būsenos, kurios jį ištiko, kai įgyvendino sprendimą.
2002 m. J. Ph. Toussaint’as imasi tetralogijos, kuri pradedama romanu „Mylėtis“. 2005 m. išėjęs antrasis romanas „Bėgti“ pelno vieną iš garbingiausių Prancūzijos literatūros Médicis premiją. 2009 m. pasirodo trečiasis romanas „Visa teisybė apie Mari“, jis pelno Gruodžio premiją. „Marijos ciklą“ užbaigia romanas „Nuoga“ (2013). Pagal savo romanus „Vonios kambarys“, „Ponas“ ir „Fotoaparatas“ rašytojas yra pastatęs kino filmus.
Aš lioviausi žiūrėjęs televizorių. Lioviausi staiga, galutinai, visas laidas, net sportą. Tai atsitiko daugiau kaip prieš pusmetį, liepos pabaigoje, išsyk pasibaigus Tour de France. Savajame Berlyno bute kaip visi ramiai pažiūrėjau paskutinį Tour de France etapą, kuris baigėsi bendru spurtu Eliziejaus laukais ir uzbeko Abdužaparovo pergale, tada atsistojau ir išjungiau televizorių. Labai gerai prisimenu judesį – be galo paprastą, be galo plastišką, prieš tai daugybę kartų darytą judesį, – ištiesiau ranką, paspaudžiau mygtuką, vaizdas švystelėjo ir išnyko iš ekrano. Baigta, daugiau aš niekad nebežiūrėjau televizoriaus.
Televizorius vis dar stovi svetainėje, išjungtas ir apleistas, nuo tada aš prie jo neprisiliečiau. Greičiausiai dar veikia, pakanka paspausti mygtuką ir patikrinti. Tai klasikinis televizorius, juodas ir kvadratinis, jis laikosi ant lakuoto medinio stovo, sudaryto iš padėklo ir kojelės, primenančios ploną juodą knygą, ne iki galo atskleistą, tarsi nebylus priekaištas. Ekranas kiek išgaubtas, nenusakomos spalvos, tamsios ir nemalonios, greičiausiai žalios. Ant televizoriaus, kurio šone yra nedidelė ertmė įvairiems valdymo mygtukams, stovi ilga dvišakė V raidės formos antena, labai panaši į du langusto ūsus, tad, panorėjęs jo atsikratyti, gali paimti už antenos tarsi langustą už ūsų ir panardinti į verdantį vandenį.
Tą vasarą Berlyne praleidau vienas. Delona, su kuria gyvenu, atostogavo Italijoje su dviem vaikais – sūnumi ir kūdikiu, kurio dar tik laukėme, greičiausiai dukra. Aš tikėjausi mergytės, nes ginekologas ultragarsu nematė penio (o kai nėra penio, dažniausiai gimsta mergaitė, paaiškinau aš).
Televizorius mano gyvenime neužėmė labai daug vietos. Ne. Žiūrėdavau jį vidutiniškai valandą ar dvi per dieną (gal net mažiau, bet apvalinu į didesnę pusę, kad nepataikaučiau sau). Be svarbių sporto varžybų, kurias žiūrėdavau su malonumu, informacinių laidų ir retkarčiais pasitaikančių priešrinkiminių debatų, mane mažai kas domino. Iš principo ir patogumo sumetimais niekada nežiūrėdavau filmų, kaip, pavyzdžiui, neskaitau ir knygų akliesiems. Tuomet man atrodė, nors ir nebuvau visai tikras, kad panorėjęs atsisakysiu televizoriaus nepajusdamas jokio nepatogumo, kitaip tariant, kad nuo jo nė kiek nepriklausau.
Vis dėlto per kelis pastaruosius mėnesius pastebėjau, kad mano gyvenimo būdas kiek pasikeitė. Beveik visas popietes likdavau namie, nesiskutęs ir neišlįsdamas iš seno patogaus vilnonio megztinio, žiūrėdavau televizorių tris keturias valandas iš eilės, pusiaugula ant kanapos, nerūpestingai kaip katinas ant mūrelio, basas ir uždėjęs ranką ant geros vietos. Koks esu, toks. Iš tiesų šiais metais, priešingai negu ankstesniais, sugebėjau pažiūrėti nuo pradžios iki galo atvirą Prancūzijos teniso čempionatą. Iš pradžių stebėdavau mačus tik priešokiais, bet prasidėjus ketvirtfinaliams rimtai susidomėjau, kaip baigsis turnyras, bent jau taip aiškinau Delonai, norėdamas pateisinti ilgas popietes, tuščiai praleistas priešais televizorių. Tomis dienomis dažniausiai būdavau namuose vienas, bet kartais svetainėje atsirasdavo namų tvarkytoja, kuri su nebyliu pasipiktinimu lygindavo mano marškinius. Blogiausia būdavo, kai mačų retransliacijos prasidėdavo vidurdienį ir pasibaigdavo sutemus. Po šių laidų mane pykindavo ir jausdavausi išsekęs, galva dūgzdavo, kojos linkdavo, akyse mirgėdavo. Eidavau į dušą ir ilgai laikydavau veidą po šilto vandens srove. Likusią vakaro dalį jausdavausi kvaištelėjęs, ir nors tai sunku pripažinti, tačiau turėjau susitaikyti su akivaizdžiu dalyku: vos man sukako keturiasdešimt, fiziškai nebeatlaikau penkių teniso setų.
Beje, aš nieko neveikiau. Neveiklumą suvokiu kaip susilaikymą nuo neapgalvotų ir priverstinių veiksmų, nuo poelgių, į kuriuos įtraukia tingulys ar įprotis. Nieko neveikti – vadinasi, užsiimti svarbiausiais dalykais: galvoti, skaityti, klausytis muzikos, mylėtis, eiti pasivaikščioti, lankyti baseiną, grybauti. Priešingai, negu gali pasirodyti, neveiklumas reikalauja metodiškumo ir disciplinos, aiškaus mąstymo ir susikaupimo. Dabar kiekvieną dieną praplaukiu penkis šimtus metrų dviejų kilometrų per valandą greičiu, žinoma, greitis nedidelis, bet taip įveikiu baseiną dvidešimt kartų per penkiolika minučių arba aštuoniasdešimt kartų per valandą. Man nerūpi rezultatai. Aš plaukiu lėtai it sena dama (tik be kepuraitės), išmetęs iš galvos visas pašalines mintis, kreipdamas dėmesį tik į savo kūno judesius, rūpinuosi tik reguliariai pasikartojančiais veiksmais, pravira burna iškvėpdamas ir išpūsdamas į vandens paviršių ištisą vėrinį šokinėjančių burbuliukų. Melsvas, permatomas baseino vanduo apglėbia mano kūną, lėtai ištiesiu rankas į priekį ir perskrodžiu jį plačiais grybšniais, čia sulenkdamas kojas ties keliais, čia jas ištiesdamas tvirtai ir ritmingai, o rankos veržiasi į priekį. Gyvenimo teikiamų malonumų skalėje maudynės man esti ganėtinai aukštai, nors dar visai neseniai dorai jų nevertinau ir laikiau nustūmęs toli po fizinės meilės, kuri lig šiolei teikdavo man didžiausią malonumą, išskyrus, be abejo, minties darbą. Išties labai mėgstu mylėtis (dėl daugelio priežasčių), ir nenoriu čia apibūdinti savo stiliaus, kuris, beje, panašesnis į ramų, jausmingą ir ilgą plaukimą krūtine negu į padriką, vyriškai pasipūtėlišką keturių šimtų metrų plaukimą peteliške, bet svarbiausia, kad sueitis man suteikia tikrą vidinę pusiausvyrą ir kad po visko, kai išsimiegu po švelnia antklode mėgaudamasis paprasčiausia palaima, mane užplūsta gera nuotaika, veide atsiveria netikėta, vos pastebima šypsena, o akyse suspindi savotiška klasta ir bendrystė. Na, ir plaukimas suteikia tokį patį pasitenkinimą, tokią pačią kūno pilnatvę, kuri pamažėle, lėtai it vilnis, atkeliauja iki sąmonės ir priverčia nusišypsoti.
Staiga supratau, kad neveiklumas man nebepalieka laiko televizoriui.
Televizija pateikia ne tikrovės vaizdą, nors taip ir atrodo, bet jos atspindį (tik, sakyčiau, mažesnį, nežinau, ar jūs tą pastebėjote). Televizija siūlo vietoj, galima sakyti, neutralaus, spalvotą ir dvimatį tikrovės atspindį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo rimtesnis, autentiškesnis ir patikimesnis už tą išpuoselėtą ir labiau nutolusį nuo tikrovės atvaizdą, kurį savo kūrinyje pateikia menininkas. Bet jei menininkai vaizduoja tikrovę, stengdamiesi apimti visą pasaulį ir suprasti jo esmę, televizija ją pateikia lyg per neapsižiūrėjimą, dėl paprasčiausių techninių priežasčių, dėl to, kad nesusilaiko to nepadariusi. Tačiau jokiu būdu negalima sutikti, kad televizijos vaizdas prilygsta tikrovei tik todėl, jog televizija jį pateikia įprastą ir atpažįstamą. Nes jeigu manysime, kad tikrovė privalo atitikti savo atvaizdą, turėsime pripažinti ir tai, jog Renesanso epochos meistro tapytas jaunuolio portretas atspindi tikrovę ne ką prasčiau už mažajame ekrane šalies žinių laidą pristatančio pasaulinio garso vedėjo vaizdo kopiją.
Renesanso epochos paveikslo pasaulis – tai iliuzija, kurią sukūrė spalvos ir pigmentai, aliejiniai dažai ir teptuko potėpiai ant drobės, nežymūs pataisymai teptuku ar net pirštu, paprasčiausias brūkštelėjimas nykščio šonu ant drėgno linų aliejuje sutrintų dažų paviršiaus, kai matai priešais save patį gyvenimą, kūną ar plaukus, audeklą ar klostes, kai regi visavertį žmogų ir jo istoriją, jo trūkumus ir silpnybes, jo kilnumą ir jausmingumą, jo žvilgsnį – kiek tiksliai kvadratinių milimetrų dažų prireikė išreikšti šio žvilgsnio jėgai, kuri persmelkia šimtmečius? – ši iliuzija savo prigimtimi iš esmės skiriasi nuo tos, kurią siūlo televizija, pristatanti tikrovę kaip mechaninį negyvos technikos darbo rezultatą.
Tą vasarą nusprendžiau praleisti Berlyne vienas ir užbaigti studiją apie Ticianą Večelį. Jau keletą metų ketinau parašyti plačią esė apie meno ir politinės valdžios santykį. Mano sumanymas pamažėle apsistojo ties šešioliktojo amžiaus Italija, konkrečiau – prie Ticiano Večelio ir Karolio V legendinės istorijos, pasak kurios Karolis V Ticiano dirbtuvėje pasilenkęs ir pakėlęs iš meistro rankų iškritusį teptuką, šis momentas, tapęs mano studijos simboline šerdimi, leido ją pavadinti Teptuku. Metų pradžioje nutraukiau dėstytojo darbą universitete ir metams išėjau kūrybinių atostogų, kad galėčiau atsidėti šiai studijai. Tuo pačiu, sužinojęs apie privatų fondą Berlyne, finansuojantį panašius tyrinėjimus, nusiunčiau prašymą dėl stipendijos ir smulkmeniškai aprašiau savo darbo tikslą, pabrėždamas būtinybę nuvykti į Augsburgą, kur Karolis V gyveno nuo 1530-ųjų iki neprisimenu kokių metų (jau ta mano atmintis datoms), ir, svarbiausia, kur Ticianas nutapė garsiausius Karolio V portretus, pavyzdžiui, didžiulį atvaizdą imperatoriaus ant žirgo, esantį Prado muziejuje, taip pat sėdintį Karolį V, išblyškusiu ir didingu veidu, su pirštine rankoje, dabar saugomą Miuncheno Pinakotekoje. Savaime aišku, kad viešnagė Augsburge būtų praturtinusi mano darbą, bet aš puikiai supratau, kad mano studijoje apie Ticianą Večelį nėra jokios vokiškos specifikos, kurią visaip stengiausi pabrėžti apsukriai sukurptame rašte, pridėtame prie prašymo apie stipendiją, ir kad nuvažiuoti į Augsburgą iš Paryžiaus buvo nė kiek ne sunkiau negu iš Berlyno. Geriausia būtų buvę važiuoti į Miuncheną. Bet aš galiausiai (taigi) gavau stipendiją, ir mes visi išvykome į Vokietiją. Liepos pradžioje Delona išvažiavo atostogauti į Italiją ir išsivežė abu vaikus, vieną ant rankų, kitą – pilve (kas yra nepaprastai praktiška, jei tenka vienu metu tempti begalę lagaminų ir rankinių), o aš juos visus tris palydėjau į oro uostą, nešiau lėktuvo bilietus. Puikiai prisimenu, kaip oro uoste pasuku prie stendo, skelbiančio apie išvykimus, pakeliu galvą ir kiek sutrikęs žvilgčioju aukštyn ir į abu bilietus. Tada grįžau prie Delonos, laukiančios šalia vežimėlio, ir pasakiau – nežinau, ar visi mano žodžiai turi būti tiksliai pakartoti, – dvidešimt aštuntas terminalas. Tikrai? – paklausė Delona. Aš išsyk suabejojau. Taip, dvidešimt aštuntas terminalas (sugrįžau prie stendo patikrinti). Mes švelniai pasibučiavome ir išsiskyrėme prie dvidešimt aštunto registracijos stalo, meiliai perbraukiau ranka sūnaus galvą ir Delonos pilvą po megztiniu, o tada žiūrėjau, kaip jie praeina pro žemą metalo detektoriaus triumfo arką. Iki pasimatymo, iki pasimatymo, rankute man mojavo sūnus (buvau bepravirkstąs: toks jau esu).
Grįžęs apsitvarkiau daiktus, rūpestingai paruošiau darbo kabinetą, galvodamas apie savo studiją (sėsti prie jos numačiau rytoj iš pat ryto). Iš pradžių ištuštinau didelės juodos komodos stalčius, apsigyvenus Berlyne joje susikaupė nemažai popierių. Laiškai ir sąskaitos, vizitinės kortelės, įvairūs su rengiama studija susiję dokumentai, kelios monetos ir seni bilietai į koncertą, taip pat nemažai prancūziškų ir vokiškų laikraščių iškarpų, kurias palikau, kad vėliau pailsėjęs perskaityčiau. Visus tuos straipsnius rūpestingai atsirinkau per daugelį dienų, puikiai prisimenu, kaip juos kruopščiai iškirpdavau sėdėdamas prie stalo, vėliau atsistodavau ir sudėdavau į stalčių su likusiomis spaudos iškarpomis, kurias išmesdavau vėliau, nebent pasitaikydavo, kad prieš tai jas perskaitydavau. Ištuštinęs komodą, ėmiau rūšiuoti tas iškarpas. Patogiai įsitaisiau kabinete ant grindų turkiška poza, iki alkūnių atsiraitojau išsitampiusias seno vilnonio megztinio rankoves ir, šalia pasidėjęs didelį juodą plastikinį šiukšlių maišą, vieną po kito traukiau iš krūvų straipsnius, į kuriuos, savaime suprantama, turėjau užmesti akį (kartais mane apimdavo tokia archyvaro aistra, kad atsistodavau, paimdavau nuo stalo tušinuką ir pasižymėdavau kokią nors pastraipą, pabraukdavau kokį nors sakinį, užrašydavau ant iškarpos datą) išsaugodamas retus, vertingiausius pavyzdžius, kurių skaitymą iš anksto mėgaudamasis atidėdavau vėlesniam laikui, baigęs tvarkyti kabinetą juos pasidėsiu ant naktinio staliuko miegamajame. Paskui pašlaviau grindis, atidariau balkoną ir gerai išvėdinau kabinetą, išpurčiau kilimėlius ir nuėmiau nuo lovos lagaminą bei piešinių aplanką. Susitvarkęs, miegamajame nustačiau žadintuvą be penkiolikos minučių septintai ir, dar sykį patikrinęs, kad butas sutvarkytas, stalas kabinete paruoštas rytdienos darbui, o šalia kompiuterio guli krūva švaraus popieriaus, knygos ir dokumentai laukia, kol juos atversiu, aš tyliai uždariau kabineto duris ir nuėjau į svetainę, įsitaisiau ant sofos ir įjungiau televizorių.
Pastaruoju metu vakarais, kai mane apimdavo savotiškas svaigulys, aš įsijungdavau televizorių ir žiūrėdavau viską iš eilės, nesirinkdamas atskirų programų, žiūrėdavau kas papuola, kaip keičiasi kadrai, kaip mirga, trūkčioja vaizdas ekrane. Nesuvokiau tada, kad manyje bręsta permaina, tačiau paskui supratau, kad tas nežymus laikinas pamišimas buvo visai dėsningas pranašiškas ženklas, skelbiantis apie būsimą radikalų sprendimą, tarsi turėtum neišvengiamai pasiekti kraštutinio persisotinimo stadiją, kad pavyktų atsisakyti televizoriaus. Kol kas kiekvieną vakarą sėdėdavau sustingęs priešais ekraną, įbedęs akis į trūkčiojančią besikeičiančių kadrų šviesą, pamažu užgožtas to srauto vaizdų, nušviesdavusių mano veidą, kuriuos man ir visai žmonijai skleidė kanalas, savo signalais įsipinąs į pasaulį gaubiantį bangų kilimą. Žiūrėjau laidą po laidos, jausdamas, kad bunku, sėdėdamas priešais ekraną, negalėdamas iš rankų paleisti pulto, nesąmoningai ir audringai keisdamas kanalus, ieškodamas trumpalaikio ir paiko malonumo, ir, apimtas šio bergždžio užmojo, naršydamas vis niekšingesnių, vis liūdnesnių dalykų, įkliuvau į nesibaigiančią spiralę.
Iš visur iššokdavo tie patys nesuprantami vaizdai, be jokių apribojimų ir be antraščių, be titrų, netašyti, nesuvokiami, triukšmingi ir spalvingi, bjaurūs, liūdni, pikti ir žaismingi, mirgantys ir panašūs, tipiški amerikiečių serialai, klipai, angliškos dainiūkštės, televizijos viktorinos, dokumentiniai filmai, filmų epizodai, ištraukti iš konteksto, fragmentai, ištraukos, dainelės, pagyvėjimas salėje, publika, plojanti į taktą, politiniai veikėjai prie stalo, debatai, cirkas, akrobatai, televizijos viktorina, laimingos akimirkos, nepatiklus apstulbęs juokas, glėbesčiavimasis ir ašaros, tiesioginiame eteryje laimėtas automobilis, lūpos, virpančios iš susijaudinimo, dokumentiniai filmai, Antrasis pasaulinis karas, gedulingas maršas, vokiečių belaisvių kolonos, lėtai besivelkančios kelio pakraščiu, konclagerių išvadavimas, krūvos kaulų ant žemės, visomis kalbomis, daugiau kaip trisdešimt du kanalai, vokiškai, dažniausiai vokiškai, visur žiaurumai ir šūviai, lavonai gatvėse, naujienos, potvyniai, futbolas, televizijos viktorinos, vedėjai su kortelėmis, skaitiklis, kurio skaičiai keitėsi ir į kurį užvertę galvas žiūrėjo visi studijos žmonės, devyni, devynetas, plojimai, reklama, estradinės laidos, debatai, gyvūnai, parodomasis irklavimas studijoje, sportininkas irklavo, o vedėjai žiūrėjo į jį susirūpinę, sėdėdami už apskritojo stalo, fone matėsi chronometras, karas, vaizdui ir garsui trūko stabilumo, rodės, jog viskas atliekama paskubomis, kadrai šokinėjo, matyt, bėgo ir pats operatorius, keli žmonės lėkė gatve ir į juos šaudė, viena dama parkrito, dama, kurią kliudė kulka, maždaug penkiasdešimties metų, gulėjo ant šaligatvio senu pilku prasegtu paltu ir suplėšyta kojine, kulka kliudė jos šlaunį ir ji šaukė, ji tiesiog šaukė, ji siaubingai šaukė, nes sužeidė jos šlaunį, šaukė ši dama, nes jai skaudėjo, ji šaukėsi pagalbos, ji nebuvo aktorė, du ar trys vyrai sugrįžo padėti ir paguldė ją ant šaligatvio krašto, ir toliau šaudė, archyviniai kadrai, naujienos, reklama, nauji automobiliai leidžiantis saulei lėtai riedėjo svajonių keliais, roko koncertai, serialai, klasikinė muzika, speciali naujienų laida, šuoliai su slidėmis nuo tramplino, slidininkas pasilenkia, įsibėgėja ir užlekia ant tramplino, lėtai atitrūksta nuo provėžų ir apmiršta, laikydamasis ore, jis sklendžia, sklendžia, nuostabu, kaip šis sustingęs ir palinkęs į priekį kūnas nuščiūva ir kybo ore. Baigta. Baigta, išjungiau televizorių ir sėdėjau nejudėdamas ant sofos.
Vienas iš būdingiausių televizoriaus požymių – be paliovos mus dirbtinai jaudrinti. Iš tikrųjų, jis nuolat siunčia signalus mūsų smegenims, stimuliuoja regą ir klausą, žadina dėmesį ir verčia mūsų protą būdrauti. Bet kai tik protas, sutrikdytas signalų, susikaupia viską apmąstyti, televizorius pereina prie naujos temos ir atakuoja naujais signalais, kurie neduoda ramybės taip pat kaip ir ankstesnieji, tad ilgainiui smegenys, užuot be perstogės dirbusios, įgyja liūdną patirtį ir, be abejonės, daugiau nebesivargina, iš anksto nuspėdamos tikrąją signalų prigimtį, ir, užuot analizavusios, tik pasyviai klaidžioja nuo vieno vaizdo prie kito. Taigi, mūsų protas tarsi narkoze apsvaigintas žmogus, iš kurio per daug reikalaujama, bet per mažai padedama, iš esmės, žiūrėdamas televizorių, jis lieka pasyvus. Ir vis abejingesnis ekrano vaizdams, kol galiausiai visai liaujasi reaguoti į naujus signalus, nes kitaip televizorius juo vėl imtų piktnaudžiauti, kadangi televizija dėl nuolatinės vaizdų kaitos trukdo ją ne tik suvokti, bet ir įveikti, nes nepalieka tarp savęs ir mūsų jokios bendravimo galimybės.
Versta iš: Jean-Philippe Toussaint. La Télévision. Paris: Les Éditions de Minuit, 2006
Vahagn Grigorian. Orvaizdis
2017 m. Nr. 2
Iš armėnų k. vertė Marytė Kontrimaitė
Šių metų vasario 9 dieną minime 70-ąsias poetės ir vertėjos Marytės Kontrimaitės gimimo metines.
Publikuojame vieną iš paskutiniųjų kūrėjos, suteikdavusios progų susipažinti su geriausia šiuolaikine armėnų literatūra, darbų – Vahagno Grigoriano apysakos „Orvaizdis“ vertimą.
Tai nebe pirmas „Metų“ skaitytojo susitikimas su šiuo armėnų rašytoju, M. Kontrimaitės rūpesčiu lietuviškai žurnale jau publikuota apysaka „Paukščio siela“ (2006) ir apsakymas „Akimirka“ (2007).
Vahagnas Grigorianas 1942 m. gimė Jerevane, 1964-aisiais baigė Jerevano universitetą, kur studijavo filologiją. Nuo 1995 m. gyvena Lietuvoje. Išleido vienuolika prozos knygų, nemaža jo kūrinių išversta į kitas kalbas. Į armėnų kalbą rašytojas išvertė Jono Avyžiaus romaną „Sodybų tuštėjimo metas“ ir Juozo Baltušio „Sakmę apie Juzą“ (kartu su žmona Nora Grigalavičiūte).
Kad ir kiek praradimą svarstytum,
jo nebeatkursi.
Grigor Narekaci
Dabar sunku būtų pasakyti, kuris pirmas pamatė, kuris nugirdo, kuris ėmė šnekėti. Kažkuriam vieną žiemos naktį pasirodė, kad jį šaukia, jis pravėrė duris, pažvelgė laukan, bet ten nieko nebuvo, tiktai tolumoje, gatvės gale išvydo tolstančią nugarą. Šen ten pašnekėjo, papasakojo vienam kitam, kažkuris prisiminė, kad kažkas lyg ir stovėjo po jo langu, o dar kitas – kad lyg ir šlepsėjo ant jo slenksčio.
Mums atrodo, kad taip ir prasidėjo ta istorija. Prasidėjo ir nesibaigė. Vienas pamatė kažką iš nugaros ir pamanė, kad ten Sanasaras. Neva atpažino ir papasakojo kaimynui, kitam, trečiam, ir nežinia kuris iš jų prisiminė, kad ir pats matė žmogų, panašų į Sanasarą. Ir vėl pasklido kalbos, o tam, kuriam pasigirdo, kad jį šaukia, dabar atrodė, kad aną naktį tolstantis nepažįstamasis taip pat buvo panašus į Sanasarą. Ir jau nebeįmanoma buvo sustabdyti gandų, lyg riedančio ir augančio sniego kamuolio. Greitai pradėta šnekėti apie žmogų, kuris naktimis vaikšto po mūsų gatvę. Vos užgęsta visos šviesos, vos tik visi atsigula į patalą, jis pasirodo. Ir lieka ligi prašvintant. Dabar sunku pasakyti, kas jį tikrai matė, bet beveik kiekvienas buvo įsitikinęs, kad jei ne jis pats, tai kas nors kitas nakčia atitraukė užuolaidą ir pamatė arba atidarė duris ir išvydo. Ir jau visi atpažino, kad čia Sanasaras. Ant naktį iškritusio sniego pamatydavo jo pėdas – to, kuris visą naktį pirmyn atgal vaikščiojo mūsų gatve. Sniegas užberdavo pėdsakus, bet jis vis žingsniuodavo, palikdamas naujus. Galų gale prisiminta, kad dabar vasaris. Prisiminus neliko jokių abejonių.
Taip sugrįžo Sanasaras Mnacakanianas. Taip Sanasaras po mirties vėl įėjo į mūsų gyvenimą. Kad tai tikrai jis, niekas nebeabejojo. Nė vienas nebemanė, kad tai neįmanoma. Pasaulyje yra tiek nepaaiškinamų dalykų, tiek neįmintų mįslių, ir kuris išdrįstų tvirtinti, kad jam žinoma mūsų egzistencijos paslaptis, kad jis žino, kodėl žmogus ateina į pasaulį ir kodėl išeina, arba – kas tas jo atėjimas ar išėjimas. Taigi, mes įtikėjome. Įtikėjome ir leidome, kad Sanasaras grįžtų. Arba gal jis mūsų neatsiklausė, paprasčiausiai grįžo, ir mes su tuo susitaikėme. Mums, matyt, to seniai reikėjo.
Jis grįžo ir iš karto įėjo į mūsų gyvenimą taip užtikrintai, kad motinos įprato Sanasaru gąsdinti savo vaikus: „Miegok, o tai Sanasaras ateis“, „Valgyk, o tai pašauksiu Sanasarą.“ O sprindžio didumo vaikiukui, spoksančiam į aptemusį langą, girdint vėjo švilpimą, nesunku išsigąsti. Siunčia jį ko nors atnešti iš kaimyno namų, tas mažius sako: „Tamsu.“ – „Tai kas, kad tamsu?“ – „Bijau.“ – „Na, varliuk, ir ko bijai?“ – „Sanasaro…“ Kad ir kiek ramdėme savo moteris, kiek stengėmės paprotinti savo vaikiščius, vis tiek naktis jau buvo Sanasaro metas. Bet mums atrodė, kad Sanasaras neturėtų įsižeisti. Juk ne visiems Dievas davė vienodai proto ir širdies. Neturėjo įsižeisti, nes gerai mus pažinojo. Manome, kad grįždamas jis tam buvo jau pasiruošęs, neturėjo iliuzijų. Manome, kad netgi turėjo būti patenkintas, nes kad ir skirtingai, visi priėmė jo sugrįžimą. Gal tik vienas iš dešimties suprato, kodėl jis grįžo, šiaip ar taip, tada kiekvienam atrodė, kad kaip tik jį pašaukia, prie jo lango šmėsteli, pabeldžia būtent į jo duris.
Atsitiko nesuprantamas, nepaaiškinamas dalykas – staiga pasaulis pasidarė ankštas ir nykus, daug labiau, negu buvo tikrovėje, savas kūnas pavirto kalėjimu, žmogus prisipildė nesuvokiamo liūdesio, nežinia ko ilgėjosi ir anapus užuolaidų matė kažką, vaikščiojantį per visą naktį, ant šviežio sniego rytais rasdavo pėdas. Ir net kai atrodydavo, kad šaukia ne mus, kad liečia ne mūsų duris ar langą, arba kai tingėdavome keltis iš patalo atidaryti durų, atitraukti užuolaidos, vis viena jis būdavo su mumis. Todėl, kad gulėdami lovoje mes girdėdavome, kaip po jo kojomis girgžda sniegas. Ir net kai nei girdėdavom, nei matydavom, kai naktis būdavo tyki, jis vis tiek apsireikšdavo. Po mūsų užmerktų akių vokais. Įsisiautęs į ilgą paltą, rankos kišenėse, raukšlėtu neįžvelgiamu veidu, iš lėto žingsniuojantis, tai yra toks, kokį jį matėme prieš mirtį, jo paskutinę žiemą, paskutinį vasarį. Matyt, Sanasaras nusprendė nuo šiol mūsų vienų nepalikti, o mes nežinojom, kaip nuo jo išsivaduoti. Bandydavom, kai pasaulis tapdavo ankštas, slegiantis, kai imdavom dusti savo kūno kalėjime, kai imdavo smaugti liūdesys ir ilgesys, kai mums atrodydavo, kad jau nebeturime jėgų ištverti. Bandydavom žodžiu, bandydavom mintimis, bet mūsų sielos buvo Sanasaro nelaisvėje, ir dar, ir dar kartą, patys to nesuvokdami, šaukdavomės jo, kviesdavom. Ir jis ateidavo, pasirodydavo mūsų akyse, skardendavo mūsų ausyse ir persmelkdavo mus kiaurai, iškeldavo sielą į paviršių. Ir taip kasdien, kiekvieną naktį. Dabar nebesvarbu, kuris pirmasis išgirdo, kuris pamatė, kuris pasakė, svarbu tik tai, kad Sanasaras sugrįžo.
Pirmosiomis vasario dienomis (dar iki Sanasarui grįžtant arba iki tol, kol jį pamatėme, išgirdome, priėmėme) nutiko dar vienas įvykis: mes, Penktosios gatvės gyventojai nuo seno iki mažo, tapome gana keisto reiškinio liudininkais. Visiškai netikėtai, nes miražas, kurį savo akimis matėme, – retas reiškinys, tuo labiau mūsų kraštuose, ir dar, kaip sakėme, vasarį, kuris tais metais buvo ypač šaltas ir apniukęs. Jei tikėsime sinoptikais, Armėnijos kalnyne tą žiemą nuolat susidurdavo šiaurės orų srautai su Europos ciklonais. Po Spalio švenčių orai subjuro visiškai, taip, kad ir praėjus keliems mėnesiams – vasarį, kai gamta mums pasiuntė miražą, – nebuvo pasikeitę. Iš šiaurės įsiveržusios šalto oro masės Armėnų kalnyne rado palankų prieglobstį, iš Europos žemyno atslinkę ciklonai nešė debesų klodus, ir orų žinovai nuo pat rudens buvo tikslūs kaip niekados: prognozavo, kad vidutinė mėnesio temperatūra bus žemesnė už įprastinę, ir neklydo, prognozavo, kad kritulių kiekis viršys mėnesio normą, ir tai išsipildydavo. Buvo šalta ir debesuota Armėnijos kalnyne nuo jo šiaurinių pakraščių iki Armėnijos Tauro, nuo rytų iki vakarų, ir žvelgiant iš lėktuvo nesimatė nei Širako, nei Lori, Sevano ar Ararato lygumos, paskendusių tankaus rūko jūroje, išplitusioje ir toliau – į Karso plokščiakalnį, Bulanicho ir Mušo lygumas iki Vano ežero, ir matėsi tik dvi vienišos viršukalnės – Aragacas ir Araratas. Neabejotinai buvo iškilęs ir Siphanas, bet jis stūksojo toli nuo mūsų orlaivių trasų, kurios driekėsi iš šiaurės ir rytų, o užsibaigė Zvartnoco oro uoste. Taigi, šiaip ne taip parsigavę namo (dėl tiršto rūko Zvartnocas dažnai būdavo uždarytas), kalbėdavom apie dvi iš lėktuvo matytas viršukalnes – kairėje Aragacas, dešinėje – Araratas. Nusileisdavome su įvairiais įspūdžiais, pasidalydavom nuomonėmis, bet viena buvo aišku – atmosferos poslinkiai buvo mums nepalankūs. Kad tai suprastum, neturėjai būti sinoptiku ar kasdien atkeliauti iš svetur, galėjai neskaityti laikraščių, neklausyti radijo, nežiūrėti televizoriaus (jų pranešimuose sniego ir šalčio buvo į valias), galėjai nesiklausyti miglos jūros ir vienišų viršukalnių pokalbių, kurie per tuos mėnesius virto legendomis, užteko, kad gyveni Penktojoje gatvėje. Atšiauri žiema įėjo į mūsų būtį ir buitį. Nieko gero negalėjai tikėtis iš atseit pavasariško, o iš tiesų permainingo ir nepatikimo kovo, ir dabar mes buvome visiški žiemos belaisviai. Kalnų rajonuose dieną naktį termometrai rodė dviženklius skaičius žemiau nulio, o Ararato lygumoje, nors gyvsidabrio stulpelis retsykiais ir pakildavo iki nulio, slūgsojo tirštas rūkas.
Balti ir pilki tumulai atslinkdavo nuo aplinkinių kalnų, šliauždavo šlaitais žemyn, risdavosi per stogus ir šaligatvius, užpildydami tuščias ertmes, uždengdami viską, ir netrukus atsidurdavome beveik nerealiame pasaulyje. Gatvių žibintai tik išryškindavo rūką, drumstos mašinų šviesos atrodydavo lyg vaiduokliai, ir negalėdavai patikėti, kad šiame nedaiktiškame pasaulyje kada nors pasieksi namus, kad pasaulis kada nors atgaus tau pažįstamas formas. Vidurdienį rūkas tiek pakildavo, kad matytume vieni kitus, o Zvartnoce nusileistų lėktuvai, tačiau tai paprastai reikšdavo, kad netrukus ims snigti arba užeis speigas. Taigi, nenusikalsdavome, jei kartais ir būdavome nepatenkinti likimu, tačiau žinojome, kad vienintelis mūsų ginklas – kantrybė. Tiesa, pavargdavome, bet nepamiršdavome, kad viskam savas laikas: žiemą – žiema, pavasarį – pavasaris, ir apskritai, kiek mums žinoma, tik vieną kartą iš dangaus byrėjo mana. Ir labai tikėtina, kad būtume užmiršę tą dieną, kaip ir daugumą ankstesnių, kad nė rūko ir viršukalnių legenda nebūtų padėjusi, jei pirmosiomis vasario dienomis, kaip jau sakėme, nebūtų mūsų aplankęs miražas.
Nors kas žino, gal ir klystam. Vienišos viršukalnės mums gana ilgai nedavė ramybės, jos buvo lyg ir tos atšiaurios žiemos simbolis. Net patys didžiausi namisėdos, ne tik nė sykio neįlipę į lėktuvą, bet ir apskritai nedažnai iškišantys nosį iš namų, ir tie gerai žinojo, kaip iš viršaus atrodo Aragacas ir Araratas (iš apačios, žinoma, seniai nematė nei vieno, nei kito). Keistoka priskirti prie namisėdų vyriausiąjį Sanasaro sūnų – neramų, visą gyvenimą tai šen, tai ten klaidžiojantį Vasaką, bet liga padarė savo. Po Spalio švenčių jis pateko į ligoninę, buvo išrašytas gruodžio viduryje, gulėdamas namie sutiko Naujuosius metus ir tik nuo sausio pabaigos trumpam išeidavo pasivaikščioti.
Vieno tokio pasivaikščiojimo metu jis susitiko Vardušą Zakarian. Pastaraisiais metais, kai Zakarianai, taip sakant, padarė pažangą – iš savo seno namo persikraustė į naujo daugiabučio antrąjį aukštą, Varduša labai pasikeitė. Trisdešimt metų, pragyventų mūsų gatvėje po to, kai Zakaro tėvai ją atrado ir atsigabeno iš jos gimtojo Lori kalnų rajono kaimo, tiek nepakeitė Vardušos, kiek šitie daugiabutyje praleisti keleri metai. Trisdešimt metų mūsų gatvėje ji skleidė apkalbas (dėl to visai nebūtina atitekėti į Jerevaną), o štai dabar, stebėdama tolumas iš savo antrojo aukšto, pasijuto nutolusi ir pakilusi ne tik virš savo gimtojo Lori, bet ir virš Penktosios gatvės, susiprato esanti pašaukta ne švaistyti gyvenimą ant žemės, o – skraidyti.
Varduša taip pamėgo padangių aukštybes, kad jau keletą metų beveik neišlipdavo iš lėktuvų. Skrydžio pasiilgusi jos siela nulakdindavo ją į tolimiausius SSRS kampelius, iš kur, kaip kadaise Zakaro bitės iš laukų, ji kiekvieną kartą pargrįždavo namo apsunkusi ir prakutusi. Trisdešimt metų Zakaras išlaikė Vardušą (trisdešimt metų mes valgėm jo medų), o dabar, kai susenęs Zakaras ir pats pasitraukė, ir savo biteles išsiuntė poilsio, civilizacijos skonį pajutusi, pamiršusi savo amžių ir nuovargį, Varduša sėkmingai jas atstojo. Žinoma, ji nerinko nektaro, negamino medaus. Bet Sovietų Sąjungos universalinės parduotuvės, nors ir nebuvo spalvingesnės ir kvapnesnės už Aparano ir Lori pievas, užtat buvo atviros kiaurus metus, ir pakako užmesti akį į mūsiškius, kad būtų aišku, kam ir kiek atiteko Vardušos atgabento laimikio. Kai atsirėmusi į balkono turėklus Varduša stebėdavo Penktąją gatvę ir mus, nesunku buvo spėti, kad ji žiūri ir svarsto, ko mums trūksta, kas kam tiktų.
Didi buvo Vardušos meilė kelionėms oru, beribis buvo jos rūpinimasis mumis, ir nedaugeliui pavykdavo atsispirti jos žavesiui. Viena iš tų retų išimčių – Vasakas Mnacakanianas, kuris, saugodamas ištikimybę gimtinės lengvajai pramonei, Vardušos arti neprisileisdavo. Tačiau šios tai visai netrikdė. Kaip minėjome, Vasakas ją sutiko per vieną iš pirmųjų po ligos savo pasivaikščiojimų. „Viskas bus gerai, broleli Vasakai, – tarė Varduša, – gyvuok, būk linksmas. Patikėk, pasaulyje nėra tokio dalyko, kuris būtų vertas, kad kamuotumeisi ir liūdėtum.“ Vasakas nežinojo, ar Varduša vakar išlipo iš lėktuvo, ar prieš mėnesį, vėl skris rytoj ar po mėnesio, bet paklausė: „Kaip skrydis, Varduša?“ – „Neklausk, broleli Vasakai, – atsiduso Varduša, – parą išsėdėjom Domodedovo oro uoste, paskui pranešė – Jerevanas atviras, išskridom, bet nusileidom Rostove, dar parą ten išbuvom. Iš Rostovo galėjau persėsti į kitą lėktuvą, bet daug daiktų turėjau.“ – „Aišku, Varduša, aišku“, – palinksėjo galva Vasakas, bet Varduša nenusiramino. Jai, matyt, atrodė, kad kiekvienas oro uostas pats nustato sau oro sąlygas pagal turimą pagarbos savo gyventojams ir rūpesčio jais laipsnį, ir jautėsi įžeista iki širdies gilumos tokių neregėtų Zvartnoco akibrokštų, ir net nesiklausė Vasako pasakojamos legendos apie rūką bei kalnų viršūnes. „Kokia neganda, broleli Vasakai, ne vieną dieną, ne dvi, jei taip toliau, kas mūsų laukia? Maskvoje – saulė, visą kelią – saulė, tik mūsų krašte – rūkas. Ničnieko nesimato, jei nebūtų Ararato ir Aragaco, lakūnai turbūt net nerastų Jerevano.“ Varduša nuoširdžiai nerimavo ir tas buvo aišku net Vasakui Mnacakanianui.
Nepalankūs orai užgavo įvairių sielų įvairias stygas, bet visi nuoširdžiai nerimavo. Taip pat ir Artavazdas Sanojanas. Jis mūsų gatvėje buvo retas svečias, tačiau, kai atvykdavo namo, vos ne kasdien aplankydavo Vasaką. O po teisybei – ateidavo jo kankinti. Stambus, gremėzdiškas, garsaus, šiurkštaus balso, neišmanantis paprasčiausių mandagumo taisyklių – jis kėlė susidomėjimą net mums, regėjusiems įvairiausių žmonių. Jis, beje, paprastai ateidavo įgėręs. Tikras kalnų sūnus, saulės ir vėjo nusvidintas, net ilgi metai, praleisti iš pradžių mūsų gatvėje, paskui – Stavropolio krašte, jo nepakeitė. Nuo rudens jis keletą kartų buvo atskridęs į Jerevaną ir kaskart žiūrėdamas iš viršaus neatpažindavo Armėnijos. Sustojęs Vasako galvūgalyje jis griausmingai aiškindavo, kodėl išvažiavo iš Armėnijos: „Prakeiktas kraštas, brolau, netinkamas gyventi, čia arba glembi nuo karščio, arba drebi iš šalčio.“ Kad ir kokiu reikalu Artavazdas apsilankydavo – pasipuikuoti ir pasigirti, ar, atvirkščiai, graudžiai nužemintai pasiteisinti, lyg tarp kitko būtinai pridurdavo: „Iš viršaus pažiūrėjom ir matėm tą patį – šioje šalyje be kalnų ir miglų daugiau nieko nėra.“ Jo sugrubusioje sieloje, matyt, viskas buvo sustabarėję, negimdavo ten gilių jausmų ar minčių, bet jis vis tiek negalėjo užmiršti, ką matė, ir kabinėjosi prie vargšo Vasako: „Tik migla ir du kalnai, brolau, – tiek ir tėra.“ – „Nori pasakyti – mums tik tiek liko?“ – pradžioje naiviai paklausdavo Vasakas, akivaizdžiai pervertindamas Artavazdo geranoriškumą. „Ar liko, ar neliko – tiek tėra“, – atsakydavo šis ir netrukus net Vasakas suprato, kad su juo reikia kitaip kalbėti. „Pora šeimų, mielasis, pora namų, broleli, o dar prašom – rūkas“, – sakydavo Vasakas, taikydamas į Artavazdo susidvejinimą tarp Penktosios gatvės ir Stavropolio, bet kaip tik dėl šitų dalykų Artavazdas turėjo kitą nuomonę, vis ateidavo ir ateidavo pas Vasaką pasiteisinti ir apginti savo kalnų ir rūkų teoriją. Artavazdas* ateidavo, Vasakas prašydavo išeiti ir daugiau niekada nebeperžengti jo slenksčio, Arto paklusdavo, bet išėjus jam kaskart sukildavo jausmai, vėl priversdavę jį gerti, įkaušęs paklusdavo savo užsispyrimui ir netrukus vėl pasirodydavo Vasako namuose. Prikaustytas prie patalo Vasakas buvo patogus klausytojas, taip sakant, visada po ranka, bet nuo tokių apsilankymų jam grėsė dar vienas infarktas. Padėtis ypač pablogėdavo Arto susivienijus su Mnacakanu, Vasako sūnumi, kurio blausios akys, vos pamačiusios išsipūtusią Arto kišenę, užsiliepsnodavo kone pagoniška ugnimi. Arto buvo užsispyręs ir dosnus, o Mnacakanas – geras sąjungininkas, bet, kad ir kiek jiedu stengėsi, laimei, jiems nepavyko Vasakui išprovokuoti antro infarkto. Priešingai, Vasakas pamažėle taisėsi ir sausio pabaigoje, kaip jau sakyta, atsistojo ant kojų ir kartkartėm išeidavo iš namų. Per sniegą atbrisdavo iki daugiaaukščio, sustodavo po jo arka, susimąstęs stebėdavo gyvą prospekto judėjimą ir tada atrodydavo, kad didžiulis pastatas tarsi užgriuvęs jam ant pečių.
Prie viso šio gelžbetonio dar reikėtų pridėti visų gyventojų kilogramus, – ir Samvelo – Vasako mylimo sūnėno, Sanasaro mylimo vaikaičio septyniasdešimt penkis, nors sausio pabaigoje jis atrodė gerokai sulysęs, vargu ar besvėrė septyniasdešimt. Bet Vasakas visai ne tai turėjo galvoje, kai kartą, susitikęs jį po arka, pasakė: „Įsivaizduoji, visiškai nejaučiu tavo svorio.“ – „Žinau žinau, – atšovė Samvelas, – kvailiai neturi svorio, nes yra tušti.“ – „Gerai, kad nors tiek žinai“, – atrėmė Vasakas. „Dėde, tu teisus tūkstantį kartų, tik aš neturiu ūpo tai svarstyti“, – tarė Samvelas, bet Vasakas, lyg jo neišgirdęs, tęsė: „O štai tavo žmonos artimųjų kilogramus jaučiu, jie sveria tonas. Man atrodo, kad juose daugiau betono ir geležies, negu sudėta į šitą namą.“ – „Niekas tavęs neprašė čia stovėti“, – susierzinęs atkirto Samvelas. „Negaliu, – atsakė Vasakas. – Tai mano pareiga. Jei manęs nebus, ir jų neliks. Jie sėdi man ant sprando. Kartais atrodo, kad tai dėl jų svorio likau mažo ūgio. Esu mažas stipruolis, laikantis ant kupros armiją parazitų ir visa, ko reikia, kad jie būtų sotūs ir patenkinti.“ – „Iki pasimatymo, dėde“, – ryžtingai tarė Samvelas ir atidarė laiptinės duris. „Lipk ramia sąžine, – jam iš paskos šūktelėjo Vasakas, – tavo svorio – kartoju – visai nejaučiu, esi lengvas lyg pūkelis.“ Liftas užkeldavo Samvelą į septintą aukštą (arba į septintą dangų, kaip kadaise atrodė įsimylėjusiam vaikinui). Tą laimę jis gavo vesdamas. Ir buvo nubaustas. Nors gyveno Penktosios gatvės pradžioje, jis, kitaip nei Zakarianai, neturėjo net galimybės jos stebėti. Samvelo vieno kambario buto langai žiūrėjo į prospektą, tad, kad ir kiek jo siela daužėsi į sienas, kad ir kiek ilgėjosi, galėjo atkakti pas mus tik mintyse. Jo padėtis buvo nepavydėtina, bet, jei jau trenkęs durimis nenusileisdavo žemyn ir neateidavo pas mus, vadinasi, šiek tiek apsiprato. Ir be reikalo, nes iš tiesų jis ten gyventi neturėjo teisės, butas buvo ne jo, – žmonos. Tiksliau – ten buvo įregistruota tik jo uošvio dukra. Bet kol Samvelo neišgrūdo iš jam nepriklausančios teritorijos, jis sausio pabaigoje nuo ryto iki vakaro mynė iš vieno kampo į kitą, valandų valandas kėpsodavo krėsle arba rymodavo prie lango, žodžiu, duso iš vienatvės. Ir iš visų Penktosios gatvės gyventojų (mūsų sūnus paklydėlis vis dar buvo įregistruotas mūsų gatvėje) Samvelas, ko gero, mažiausiai domėjosi, kaip atrodo Armėnijos kalnynas iš viršaus. Net jei jo žvilgsnis būdavo nukreiptas į prospekto šurmulį, į ant stogų nusileidusį dangų, net jeigu jo ausis pasiekdavo mūsų kalbų ir rūpesčių nuotrupos, sieloje jis vis regėdavo tai, kas kadaise buvo matyta, girdėdavo, kas kadaise buvo girdėta. Trumpai sakant, debesuota ir šalta žiema tvyrojo sieloje šito nelaimėlio sūnaus, kuris ne tik nenusileisdavo iš septintojo aukšto į savo gimtosios gatvės glėbį, bet neįstengdavo nulipti net trijų aukštų žemyn, kad, gindamas savo garbę, išsiaiškintų su uošviais (Samvelo žmona toli nenubėgo, tik iki ketvirto aukšto, kur gyveno jos tėvai). Samvelas liko tūnoti savo padangių celėje, nors ir sverdamas kaip pūkelis (netikėkim, netikėkim Vasaku), vis tik prisidėjo prie savo dėdės naštos. Tačiau tikrasis pūkelis buvo Hasmika, brangioji Vasako duktė, Sanasaro miela dukraitė. Bet ir ji neatitiko Vasako teorijos, nes, nors buvo lengva, seniai įrodė, kad ne tik nėra kvaila, bet ir gali bet ką apvynioti aplink pirštą. Kitaip nei jos pusbrolis, Hasmika nieko nežinojo apie gedinčias viršukalnes ir neišsisklaidantį rūką, ir tai buvo natūralu. Negalėjai jos kaltinti. Ji žinojo viena, – kad jos laiškai pasiekia adresatą, pati irgi gaudavo laiškų, vadinasi, viskas tvarkoje. Jei dėl rūko, apie kurį Hasmika nenutuokė, ir atsirasdavo sutrikimų oro trasoje Varšuva–Maskva–Jerevanas, ji to net nepajusdavo. Anksčiau ar vėliau jos laiškai sėkmingai nusileisdavo Zvartnoce, o iš ten pasiekdavo nekantraujantį adresatą – Hasmikos mamą. Vasakas dukters laiškų neskaitė, nes, pirmiausia, adresuoti buvo ne jam, be to, nuogąstavo, ar jo daug patyrusi širdis atlaikytų laiškų turinį. Bet sausio pabaigoje buvo priverstas (ponia Varduhi pakišo laišką po nosimi) akies krašteliu perskaityti porą dukters žodžių. Kad Vasakas tapo seneliu, žinojom seniai, taip pat, kad anūkas gavo Vasako vardą, bet štai dabar išgirdom, kad Hasmika savo ketverių metų sūneliui, dar nė iš tolo nenumanančiam apie kalnų abėcėlę, įspraudė rašiklį, suėmė pirštelius ir neva sūnaus ranka tyčia kreivomis šleivomis raidėmis armėniškai parašė: „Papik džan“*. Kiek tai prisidėjo prie Vasako pasveikimo, palikim spręsti Hasmikos sąžinei, o mes vis tik pasisaugojom ir Vasako ta proga nepasveikinom. Su juo leistis į kalbas pavojinga, jei nenori, kad ant pašnekovo galvos sukristų visų nuodėmės.
Vasako nuraminti nepavykdavo net Haikaramui Torgomianui, priešingai, šio akivaizdoje jis tapdavo dar iškalbingesnis. Beje, Haikaramo dėka liaudies mitas apie rūko jūrą ir vienišas viršukalnes tapo bendra nuosavybe. Matydavome ir pasakodavome, klausydavomės ir įsivaizduodavome, piešdavom prieštaringiausiom spalvom, tai, kas girdėta, papildydavom vis kitom detalėm, o Haikaramas viską sudėliojo į vietas. Jis niekur neskraidė (nei tiesiogine, nei perkeltine prasme), nežvelgė iš viršaus, viską matė ir suprato nesitraukdamas iš savo vietos, ir netrukus visi žinojom, ką jis matė vakar, praeitą savaitę, prieš mėnesį ir dar nepakilęs į orą žinojo, ką pamatys. „Negalima gamtos reiškiniams suteikti daugiau prasmės, negu jie turi iš tikrųjų, – sako Haikaramas Vasakui, – daugių daugiausia jie šį tą primena, įgauna simbolinės reikšmės. Bet aš džiaugiuosi, kad šiandien mes visi kaip vienas matome tą patį dalyką. Nors ir pusnynų bei speigų kaina. Vienmintiškumo visados mums trūko, tai mūsų silpnoji vieta.“ – „Tikra tiesa, – lyg ir sutinka Vasakas, – atšiauri gamta priverčia žmones progresuoti greičiau, negu ten, kur galima išgyventi vaikštinėjant nuogiems ir kemšant į burną tai, kas auga po ranka.“ – „Be abejo, – savo ruožtu pritaria Haikaramas, – žinoma, jei atšiauri gamta nesukuria žmogui neįveikiamų kliūčių.“ – „Mums, rodos, nesukūrė“, – patikslina Vasakas. „Kaip tik todėl mes labai greitai tapom civilizuota tauta.“ – „Vadinasi, visa kaltė tenka Dievui, – sako Vasakas. – Jeigu kas nors mano, kad jis iš aukštai mūsų nemato, nes dangus toks apniukęs, skaudžiai apsirinka. Erzurume nuo pirmosios dienos švietė skaisčiausia saulė, taip sakant, Dievo akiplotis buvo atviras, jis galėjo viską matyti kuo puikiausiai, bet va – kaip tik tomis dienomis apako. O jei neapako, tai dar blogiau, vadinasi, ramia sąžine stebėjo, kaip mes pralaimime ir traukiamės.“ – „Kodėl tu Dievą prisiminei?“ – stebisi Haikaramas. „Nežinau, – atsako Vasakas, – nejaučiu Dievo nei savyje, nei viršum savęs. Ieškau kaltų.“ – „Kaltų… – Haikaramas patyli. – Erzurume Dievas nei apsimetė nematąs, nei džiaugėsi mūsų atsitraukimu. Jo paprasčiausiai ten nebuvo. Net jei Dievas yra, seniai pasitraukė iš mūsų krašto. Kaip tik po to, kai priėmėme krikščionybę ir tapome dievobaimingi. Maždaug nuo tada, kad ir kaip keistai skamba, Dievas mus apleido.“ – „Viskas aišku, – nusišaipo Vasakas, – mes buvom niekam tikę. Jau tuo metu buvome pardavę sielas velniui.“ – „O kam turėjome parduoti, Romos popiežiui?“ – „Niekam, – karščiuojasi Vasakas, – mes nuo pat pradžių neturėjom sielos.“ – „Pyktis blogas patarėjas“, – visiškai teisingai primena Haikaramas. Vasakas prataria: „Noriu suprasti, kodėl likimas nuo mūsų nusigręžė.“ – „Tikrų kaltųjų paklausk, – sako Haikaramas, – jie turi ką papasakoti.“ – „Pavargau kaltinti svetimus, – atsidūsta Vasakas. – Ieškau to, kas manyje, tavyje, visuose mumyse.“ – „Žinome, kas tai, – linkteli Haikaramas. – Bet dėl senų klaidų nedera rautis plaukų, iš klaidų mokomasi.“ – „O aš ką sakau, – Vasakas atsisėda savo guolyje. – Nesimokėme, nesimokome ir nėra vilties, kad pasimokysim.“ – „Liga tave pavertė pesimistu, Vasakai“, – linguoja galva Haikaramas. „Ne, tą padarė mano vaikai, mokiniai, kaimynai, pažįstami, – vis labiau karščiuojasi Vasakas, – sakyčiau „ir draugai“, bet neturiu tokių. Susirgau, nes netekau vilties, kad prašviesės kada nors jų tuščios sielos.“ – „Nusiramink, Vasakai, nusiramink“, – maldo Haikaramas Torgomianas, bet vis dėlto Vasakas buvo teisus. Todėl, kad viską matydavom tik akimis, girdėdavom tik ausimis. Net grūdelis, įkritęs į mūsų širdis, nesudygdavo. Taip buvo, nors Araratas ir Aragacas šią žiemą priminė skęstančio laivo stiebus. Laivas grimzdo beribėje jūroje, liko kyšot tik stiebai, štai apie ką porino Haikaramas.
Viršuje kyšojo stiebai, o apačioje – nugrimzdęs triumas, kuriame mes, vargšai jūreiviai, bures palikę lemties kaprizams, negirdintys palankių vėjų, apleidę laivo denį ir vairą, užsiėmėm tuščiomis kasdienėmis niautynėmis. Sakytume, kaip laivo triumuose knibždančios žiurkės, tačiau jos jaučia pavojų, o mes – apkurtę, apakę, pajuodę tik rūpinomės atsiplėšti iš gyvenimo kąsnį. Apsiginklavę tiktai kantrybe vietoj gyvenimiškos patirties, pasikliaudami tik viltimi, tikėdami, kad jokia neganda nebus amžina. Kiekvienas galvojome, kad iš skęstančio laivo išsigelbės būtent jis. Manėme, kad jeigu, neduok Dieve, paklusęs proto balsui užlips į denį ir paims vairą į savo rankas, gėrybės atiteks kitiems. Nepasimokėme, nesugebėjome įveikti savęs. Mūsų laivas grimzdo, bet mes ir toliau niovėmės. Beribėse ūkanose gedinčių viršukalnių ar bekraštėje jūroje grimztančių stiebų tragedija iš tiesų buvo mūsų tragedija, bet mes neatsiplėšėm nuo kasdienio šurmulio, tarpais tik dejavome ir dūsavome, jų likimą (tuo pačiu ir savo) palikdami kitiems. Taip buvo nuo tos dienos, kai kažkuris pirmą kartą prašneko apie rūką. Taip buvo, nors mums gėlė širdis, nors virš mūsų galvų tvyrojo grėsmė. Taip buvo iki tos akimirkos, kai gamta arba tas, kuris suteikia gamtai jėgą ir prasmę, dar kartą pabandė mus ištraukti iš snaudulio. Atsiuntė miražą. Sakytum, dėl laimingos išimties kažkas su žibintu rankoje pasilenkė ir apšvietė tamsų triumą, o mes, apakinti šviesos, iš netikėtumo trumpam atsitraukėme, susižvalgėme, kituose išvydome save pačius, trumpam nustojome niautis, šurmuliuoti, sustingome, suakmenėjome ir pažvelgėme aukštyn.
Buvo sekmadienio popietė, o gal truputį vėliau. Įprasta diena, rūkas pakilo tiek, kad nors trumpam išvystume savo namus ir save pačius, bet staiga vakaruose prasidėjo kažkoks spinduliavimas. Mes priėjome prie langų, sustojom ant slenksčių, įsitikinę, kad pagaliau pamatysim saulę. Bet apsirikome. Tai nebuvo saulė. Tačiau spindintis mirguliavimas plėtėsi ir netrukus didelė dangaus dalis vakarų pusėje įgavo keistus kontūrus. Pirmoji, kad ir kaip keista, susigaudė Varduša, įgimta uoslė jai pakuždėjo, kad yra nepaprasto įvykio liudininkė, užsimetusi paltą ant pečių išpuolė į balkoną, paskui atsigręžusi pašaukė Zakarą. Netrukus kartu su Zakarianais šį keistą reiškinį jau stebėjo visa mūsų gatvė. Gana ilgai nesusigaudėme, ką regime, nors danguje iškilęs vaizdas tikrai kažką priminė. Po truputį jis ryškėjo, pagaliau kažkuris mūsų pasakė: „Kalnai“, kažkuris pritarė „atrodo, tikrai“, tada visi išvydome, kad toli vakaruose iš dangaus karo apvirtę kalnai su miestu papėdėje. Apvirtę snieguoti kalnai ir saulės nušviestas miestas. „Miražas“, – pasakė Samvelas, kuris, užuot stebėjęs ypatingą įvykį iš savo septinto aukšto, žengė į mūsų gatvę net keletą žingsnių. „Orvaizdis“, – paaiškino notarinės kontoros viršininkas Artiomas Gehamianas. „Kas kas?“ – nieko nesupratusi perklausė Varduša. „Oro vaizdinys, arba miražas, – pasitaisęs akinius vėl prašneko Artiomas, – susidaro atmosferoje sauso klimato sąlygomis, ypač smėlio dykumose, nuo daikto atsispindinčios šviesos spinduliuose…“ Notariato viršininkas, kuris ir apie paprasčiausius dalykus kalbėdavo taip, lyg atmintinai deklamuotų skaitytą tekstą, turbūt dar ilgai būtų gražbyliavęs, jeigu batsiuvys Sarkisas nebūtų jo nutraukęs: „Vaikine, kokia tau smėlio dykuma?!“ – „Kartais pasitaiko ir šaltuose kraštuose“, – niūriai (kaip paprastai pastaraisiais mėnesiais) atsiliepė Samvelas. „Ypač staiga atšalus pažemio oro sluoksniui“, – patvirtino Artiomas. „O kodėl apvirtęs aukštyn kojom?“ – slėpdamas šąlančias rankas kišenėse po odine prijuoste paklausė Sarkisas, ir Artiomas suskubo paaiškinti: „Jeigu objektas yra anapus horizonto, matomas tik jo netikras atvaizdas.“ – „Kaip kaip?“ – iš viršaus pasiteiravo Varduša. „Koks atvaizdas?“ – apačioje atitarė batsiuvys, ir suirzęs Samvelas šiurkščiai atkirto: „Koks koks, juk ne kurčias, girdėjai.“
Keistasis reiškinys vakarinėje dangaus pusėje spindėdamas šalta šviesa kabojo maždaug apie dešimt minučių, beveik visi išgužėję iš namų, užvertę galvas žvelgėme aukštyn ir laidėme įvairiausias pastabas. Kad tai miražas, nebuvo abejonių, aiškiai žinojome, kas yra miražas. Tačiau kurie kalnai apvirto ir pakilo į dangų, nė vienas neįsivaizdavome. Nepadėjo nė tarpukalnėje nusidriekęs miestas, dėl ko kalnai buvo geriau matomi. Jau ir pavargome spėlioti, bestypsodami gatvėje sušalome, apspangome žvelgdami ta pačia kryptimi, kai pagaliau Haikaramas Torgomianas išėjo iš namo. „Haikaramai, tu tikriausiai žinai, kokie ten kalnai“, – paklausėm Sarkiso lūpomis. Haikaramas žiūrėjo žiūrėjo į vakarus, žiūrėjo žiūrėjo, ir neprataręs nė žodžio nužingsniavo link Vasako namų. Pastūmė duris, įėjo, atsisėdo šalia miegančio ar tik šiaip užmerktomis akimis gulinčio Vasako. „Vasakai… – pratarė Haikaramas, – Vasakai…“ Vasakas atsimerkė, nepažvelgė į Haikaramą, nepažvelgė į nieką, neprašneko, neatsiduso, nesudejavo. „Ek, Vasakai, Vasakai“, – palingavo galva Haikaramas. „Ar matė?“ – paklausė Vasakas. „Matė“, – atsakė Haikaramas. „Tegul visi sužino, tegul nė vienas ramiai nemiršta!“ – „Kalbėk apie gyvenimą, Vasakai, apie gyvenimą, – paragino Haikaramas. – Tegul niekas ramiai negyvena, su tuo sutinku.“ – „Kiekvienas žmogus turi savo likimą, – pasakė Vasakas, – vienam kryžius yra mirtis, kitam – gyvenimas. Tu esi pasmerktas ilgam gyvenimui, aš – netolimai mirčiai. Man – nekantra, tau – kantrybė.“ Durys atsilapojo, vidun įvirto kažkoks gremėzdas – Arto Sanojanas, sustojo su papacha ant galvos, rankas susikišęs į avikailių skrandos kišenes: „Labas, brolau.“ Vasakas neatsiliepė. „Ar dar matyti?“ – paklausė Haikaramas. „Ė? Aha“, – iš pradžių nesuprato, paskui susigaudė Arto. Už jo nugaros švietė atviros priemenės durys, prieangyje kažkas uždusęs kvėpavo ir krebždėjo, norėjo, bet nedrįso žengti vidun. Vasakas gulėjo nejudėdamas, į nieką nežiūrėdamas. Haikaramas ištarė į atviras duris: „Tai Aicptkunko* kalnai.“ – „Sužinojai? Tai eik“, – per petį sviedė Arto, ir tas, kuriam tai buvo pasakyta, dešimties metų berniukas, išpuolė laukan iš Vasako namų ir nudūmė gatve. „Aicptkunko kalnai“, – dusdamas pranešė tam, kuris jį siuntė. „Aicptkunko kalnai“, – kartojo žmonės vieni kitiems, netrukus žinia pasiekė ir ponią Zakarian. „Kokie kokie?“ – iš balkono persisvėrė Varduša. Buvusio buhalterio anūkas, buvusio komunalinio ūkio butų skyriaus viršininko sūnėnas Artiomas Gehamianas toli nuriedėjo nuo savo senelio ir tetos, buvo nei gudrus, nei lankstus, bet aiškus ir sausas kaip notariato raštinės antspaudas, matyt, nieko iš atminties Aicptkunko kalnų tema padeklamuot negalėjo, todėl, giliai paniekinęs Vardušos smalsumą, su aplanku po pažastimi nuskubėjo namo. „Nagi, vaikine, Samvelai, – pratarė Sarkisas, – esi Vasako sūnėnas, ką pasakysi apie miestą?“ – „Jei tai Aicptkunko kalnai, vadinasi – Erzurumas“, – visai paniuręs atsakė Samvelas.
Bet dauguma žmonių dar buvo lauke. Miražas laikėsi dar porą minučių – ryškus ir puikus, kerėdamas mus, sakytum, pasakodamas apie anapus horizonto esantį kitą pasaulį. Paskui apvirtę kalnai ir miestas susiūbavo kaip užuolaida vėjyje, susiglamžė, išsilygino, vėl susiglamžė. Išbluko, tarsi anapus horizonto apvirtusiame pasaulyje būtų užgesęs šviesulys. Nusidažė pilkšvai melsvai, sutrūkinėjo, vaizdas išbluko, ir netrukus dangus vėl pasidarė pažįstamas – žemas ir apniukęs. Žavėdamiesi miražu net nepastebėjom, kaip stebuklingai išsisklaidę debesys vėl užtraukė dangų. O gal niekad ir nebuvo prasiskyrę? Sunku pasakyti. Sušalome, skubėjome namo, vidun, tvirtai uždarėme duris. Mūsų gatvė nurimo, prieblandoje vėl ėmė snyguriuoti. Namie irgi viskas buvo kaip paprastai, jei neimsime domėn, kad mūsų kalbos vis krypdavo prie miražo, nes bandėme suprasti, kas jį mums pasiuntė ir kodėl. Ir visą vakarą, kol miegas neužmerkė mūsų akių, nedavė ramybės keistas, nesuprantamas praradimo jausmas.
Nieko keista, kad ir kitą dieną pagrindinė mūsų pokalbių tema buvo miražas. Kad ir kiek svarstėm, keitėmės įspūdžiais, dėstėme savo nuomones iki pat vidurnakčio, šnekėjimo poreikis, užuot išblėsęs, tik stiprėjo, nes kuo toliau, tuo daugiau kaupėsi neatsakytų klausimų. Mes, žinoma, tikėjome Samvelu, priėmėm visus Artiomo paaiškinimus apie tai, kas vadinama miražu, arba orvaizdžiu, juo labiau nė kiek neabejojome Haikaramu ir Vasaku, bet mus glumino tai, kad už mūsų gatvės ribų niekas nieko nežinojo, niekas nematė miražo. Mūsų klausėsi abejodami, stebėdamiesi, ir mus vertė abejoti ir stebėtis. Kelias dienas nekantriai laukėme laikraščių, drebančia širdimi įjungdavom televizorius, tikėdamiesi išgirsti autoritetingą nuomonę apie tą tikrai nepaprastą įvykį, tačiau jie tylėjo. Žinoma, netrukus visame mieste pasklido kalbos apie miražą, bet mūsų tai nesuklaidino, supratome, kad tai mūsų pačių kasdieninių kalbų atgarsiai. Tie atgarsiai niekaip neblėso, kai kur net pavirsdavo liguistais šnibždesiais, kol galų gale vienas laikraštis nenoriai nutraukė tylą: kai kurie piliečiai tokią dieną, tokią valandą, pasak tarp gyventojų sklandančių gandų, neva tapę tokio optinio reiškinio liudininkais. Specialistas, atsakęs į korespondento klausimą, ilgai ir išsamiai aiškino (beje, beveik Artiomo Gehamiano žodžiais), kas yra miražas, kaip jis atsiranda, paminėjo keletą pavyzdžių (dykumose pasirodančios oazės, danguje regėti laivai), pabaigoje suabejojo dėl kai kurių piliečių platinamų nepagrįstų gandų: miražui atsirasti reikalingas giedras dangus, o mūsų dangus, kad ir kaip gaila, jau keli mėnesiai neišsigiedrija. Mes neįsižeidėm, kad, būdami įregistruoti, nuolatiniai Penktosios gatvės gyventojai, tapome beveidžiais „kai kuriais piliečiais“, priėmėm mūsų regėjimą neigiantį svarbiausią argumentą, kad miražui atsirasti būtinas giedras dangus, bet ką galėjom padaryti, jei ne vienas, ne du, o beveik visi matėme nelemtąjį miražą, ir ne kelias minutes, kaip rašė laikraštis, o ne trumpiau kaip dešimt. Mes įsižeidėme, kad mūsų miražas (taip, jį jau laikėme savu) laikraštyje pavirto neaišku kuo – „kažkokiais kalnais, kažkokiu miestu“. Mes tikrai žinojome (bent jau nepatingėjome išsiaiškinti), kad tai Aicptkunko kalnai ir Erzurumo miestas, o autoritetingasis laikraštis pademonstravo tokį pat nesusigaudymą kaip ir mes, kai išpūtę akis spoksojome į ką tik pasirodžiusį miražą ir nieko nesupratome. Vis tik ši vienintelė publikacija, užuot nuraminusi aistras, jas dar labiau sukurstė. Kaip visada, kai užgaunami mūsų jausmai, pasidarėme nepaprastai jautrūs ir sudirgome. Tai buvo garbės klausimas, privalėjome įrodyti, kad mūsų miražas ne tik buvo tikras, bet parodė mums konkrečius kalnus ir konkretų miestą. Vieni mūsų atsivertė enciklopediją, kiti atlasą, ieškojome ir aptikome, kad Aicptkunko kalnagūbris driekiasi iš rytų į vakarus (arba atvirkščiai), jį sudaro geologiniai klodai, kerta Arakso ir Eufrato intakų slėniai, svarbiausios ir aukščiausios viršukalnės yra Aicptkunkas, Gohanamas, Surb Nšanas, ir kad kalnynas esti piečiau nuo Erzurumo (arba Karino) miesto (arba atvirkščiai, Erzurumas yra išsidėstęs šiaurinėje Aicptkunko papėdėje). Aicptkunkas, apie kurį dar prieš savaitę nieko nebuvome girdėję, mums tapo svarbiausiu pasaulyje kalnynu, o Erzurumo nuotrauka (kalnų fone), perfotografuota iš kažkokios knygos, keliavo per rankas. Reikėjo įsitikinti, kad būtent jis mums pasirodė dangaus skliauto vakaruose, todėl sukinėjome nuotrauką visais įmanomais rakursais ir atidžiai apžiūrinėjome. Neliko nė šešėlio abejonės, – regėjome kaip tik šį vaizdą. Kas tada miesto panoramoje atrodė nesuprantama, dabar išaiškėjo. Buvome patenkinti, įsitikinę savo teisumu, todėl įdėjome nuotrauką į voką ir pasiuntėme minėtam laikraščiui. Voke buvo ne tik nuotrauka, bet ir solidus lydraštis – Sarkiso Dajano sukurtas ir jo dukters, devintos klasės mokinės, ranka perrašytas laiškas, patvirtintas mūsų Penktosios gatvės gyventojų parašais. Sarkiso laišką išsiuntėme nepaisydami kreivo Artiomo Gehamiano šypsnio. Tas taip pat pasklaidė enciklopedijas ir žemėlapius, ir dabar galėjo mums skaityti paskaitas apie Aicptkunko kalnus ir Erzurumą. Laiškas iškeliavo, o mums prasidėjo nekantraus laukimo dienos.
Sarkiso batų taisykla tapo lyg ir štabu, mažiausiai kartą per dieną laišką pasirašiusieji kaimynai atverdavo jos duris. Grįždami iš darbo ar šiaip (kad sutrumpintume dieną) užeidavome pas Sarkisą ir, šildydamiesi prie elektrinės krosnelės, išklausydavome naujienas. Jau seniai, nuo anų laikų, kai Sarkisas ėmėsi remontuoti batus ir atidarė taisyklą mūsų gatvėje, visos naujienos – nuo vietinės iki tarptautinės reikšmės įvykių – jį pasiekdavo pirmutinį (ką atleido iš darbo, ką paskyrė, kokį klausimą nagrinės artimiausioje JTO sesijoje). Šiaip ar taip, meistras Sarkisas turėjo neginčijamą talentą pirmas viską sužinoti ir mums pamokomai perteikti. Tomis dienomis, žinoma, ateidavome pasidomėti mūsų laiško likimu. Ne, dar nebuvo naujienų. Vis nekantriau atsiversdavome mums rūpimą laikraštį, vis didesnis mus apimdavo nusivylimas, ir vis pašaipiau šypsojosi su notarų kontoros aplanku namo pareinantis Artiomas Gehamianas. Mintis, kad mūsų laiško arba atsakymo į jį neišspausdins, ko gero, šmėstelėdavo mums visiems, bet pirmasis garsiai apie tai prašneko Sarkisas. „Nespausdins, jie mumis netiki“, – pasakė jis, kaip visada nepaleisdamas iš rankų plaktuko ir neišspjaudamas tarp lūpų suspaustų vinukų, ramiai, kaip šilto ir šalto regėjęs žmogus. Ir mes, žinodami, kad Sarkisas moka išaiškinti painius įvykius (kodėl atleido, ar teisingai padarė paskirdami, ko galima ir ko negalima tikėtis iš artimiausios JTO sesijos), visiškai nusiminėme. Taigi, kai vieną dieną Sarkisas atsiuntė žmogų mūsų pakviesti, pasijutome netikėtai užklupti. Ne, laikraščiuose vis dar nieko nebuvo, bet iš redakcijos atėjo laiškas. Sarkisas jį atplėšė mūsų akivaizdoje. Laiške gerbiamam drg. S. Dajanui ir jo kaimynams globėjišku tonu ir kiek paniekinamai buvo paaiškinta: „Miražas tikrai retas reiškinys, bet anaiptol ne mįslingas, kaip mums, deja, pasirodė iš jūsų atvejo, tokiai optinei iliuzijai atsirasti būtinos atitinkamos sąlygos bei aplinkybės, kurioms esant…“ Šios dalies galėjome ir neskaityti, nes viską jau žinojome iš Artiomo ir iš laikraščio. Neįtikino ir kiti du punktai, turėję palaužti mūsų užsispyrimą. Pirma, pastaraisiais mėnesiais, deja, dangus buvo apniukęs, tankūs debesys slūgsojo žemai, o tai užkerta kelią bet kokiam optiniam reiškiniui (tą jau buvome girdėję ir su tuo sutikome), antra, visiškai neįtikėtina, kad, kaip mes teigiame, ištisas dešimt minučių trukęs optinis reiškinys buvo stebimas tik iš mūsų gatvės, nes faktas, kad net gretimų gatvių gyventojai jo nematė (į šitą iš tikrųjų keistą aplinkybę mes ir patys buvome atkreipę dėmesį).
Žinoma, atsakymas buvo mandagus, bet iš kiekvienos jo eilutės galėjai aiškiai justi, kad rašantysis laiko mus pakvaišėliais arba šarlatanais, tik nesupranta, kokiu tikslu ir kieno akis bandome apdumti. Trečiasis, sukrečiantis jo punktas pranešė, kad mūsų atsiųstoji nuotrauka, švelniai tariant, tik šypseną sukelia, nes joje nupaveiksluotas XX amžiaus pradžios, vėliausiai Pirmojo pasaulinio karo metų Erzurumas, o joks miražas negali išsilaikyti atmosferoje šešis ar septynis dešimtmečius, juo labiau – atsirasti po tiekos metų.
Visi, o ypač Sarkisas, kuris dėl laiško sugaišo net kelias dienas, suglumo it skambų antausį gavę. Buvome jau tiek apšviesti optinių iliuzijų klausimu (išgudrėję, pasak Artiomo Gehamiano), kad nebeliko reikalo aiškinti. Nuleidę galvas, lyg primušti, patyliukais išsiskirstėme po namus. Jautėmės apgauti, atrodė, jog kažkas pasityčiojo iš mūsų, vedžiojo už nosies. Buvom karčiai nusivylę, bet, laimei, greitai atkutome.
Pamažu atsipeikėję vėl ėmėme svarstyti – redakcijos argumentų nenuginčysi, bet kaipgi miražas? Ko verta visa ta rašliava, visas tas bruzdesys, jeigu miražas taigi buvo, buvo! Juk matė jį ne vienas, ne du – visi matėme. Tarp kitų ir toks nepatiklus žmogus kaip Artiomas Gehamianas. Įsikibome paskutinės galimybės – kas žino, gal suklydome, gal mūsų matytasis miestas buvo ne Erzurumas, kalnai – ne Aicptkunkas, o Haikaramas ir Vasakas (juk jie tik žmonės) apsirikę nukreipė mus neteisingu keliu. Ir vėl buvo ištraukta nuotrauka. Redakcija mūsų nusiųstąją, žinoma, pasiliko, tačiau tas, kuris kartą ją perspausdino, vėl nukopijavo, tik šį kartą ne vieną egzempliorių, o tiek, kad užteko beveik visiems. Bet, nors ir paimdavom ją ramiai, tik norėdami įsitikinti klydę, kuo daugiau į ją žiūrėdavome (o žiūrėdavome kiekviena proga ir be progos), tuo labiau mums aiškėjo, jog regėjome būtent tokį vaizdą. Redakcijos laiškas keletą kartų per dieną skrisdavo į dirbtuvės kampą ir būdavo vėl iš ten ištraukiamas, o nuotrauka susitrynė nuo dažno čiupinėjimo. Jeigu būtų matęs vienas ar du, gal ir būtume pamanę, kad jie kvaištelėjo, betgi matė visa gatvė! Galop laiškas taip ir liko gulėti tarp gumos ir odos atraižų, nugrimzdo į užmarštį ir nebekurstė aistrų, mums jo nebereikėjo. Mes žiūrėdavome į tą nespalvotą nuotrauką ir vis prisimindavome, kaip kuris stogas švytėjo tikrovėje (miražo metu), kokių spalvų ir atspalvių atrodė namai, ką regėjome ryškiau, ką blankiau. Nuotrauka irgi daryta žiemą, ir dabar mes žvelgėme į snieguotus kalnus, su ilgesiu prisimindami, kaip miražo metu (tikrovėje) spindėjo viršūnių ir šlaitų sniegynai. Artiomas Gehamianas, matyt, pamiršo, kad dar prieš mėnesį ir jam nedaug trūko išsinarinti sprandą bespoksant į dangų, nes dabar štai susierzinęs pareiškė, jog mus apėmusi masinė psichozė. Nesupratome žodžio, ir šį kartą jis išvertė save patį – visuotinis pamišimas. Vis tiek nelabai supratome, tik tiek, kad nesutiktume su jo nuomone, ir kitiems nepatartume apie mus taip kalbėti. Taip, laimei, miražą stebėjome visa minia, o ką apie tai galvoja kiti, mums nerūpėjo. Svarbu, kad tikrai matėme. Dabar mus nors ant laužo statyk, kipšas žino, kokie mažadvasiai turėtume būti, kad pasakytume: „Nematėm.“ Bet, nors niekas mūsų taip žiauriai neišbandė, žinojom viena, – kad ir pasaulis apsiverstų, kad ir tūkstantis prieštaraujamų argumentų atsirastų, mes matėme, ir gana. Čia mūsų mintys įgavo naują tėkmę.
Miražą mes matėme, kad ir kas ką sakytų. Dangus buvo giedras ar apniukęs, iš kitų gatvių jį matė ar ne, svarbiausia – mes matėme. O jeigu matėme, tai, kad ir kokie būtų gamtos dėsniai, kodėl negalėjome matyti prieš dešimtmečius buvusį miestą? Priešingai, šiuo atveju būtent taip ir turėjo būti. Ir, galų gale, kas sakė, kas nusprendė, kad tai buvo paprastas miestas? Gal tai visai ne atmosferos, ne optinis reiškinys, o visai kas kita? Bet kad ir kaip tai vadintųsi, mes ką matėme, tą matėme. Taip atsitiko, kad nauja kryptimi pasisukusios mintys nuvedė mus pas Samvelą. Kaip ir Artiomas Gehamianas, jis laikėsi atstu nuo mūsų, nors kartu su mumis stebėjo miražą. Sarkisas jį pričiupo po arka, ant tako, vedančio iš prospekto prie daugiaaukščio įėjimo. Sarkisas pastojo Samvelui kelią, o mes (tuo metu buvę jo dirbtuvėje ir atėję kartu), iš visų pusių apsupę, pasiteiravome, ką apie visa tai mano gerbiamas jaunasis sociologas. Supratęs, kad lengvai neištrūks, Samvelas malonėjo pareikšti: žmones užvaldęs atkaklus troškimas kartais gali sukelti netikėtą efektą – to troškimo įsivaizduojamą išsipildymą. Mes nesiginčijome su Samvelu, bet laikėme pareiga priminti, kad nors turėdavom stiprių troškimų ir norų, kartais ir beveik bendrų, niekaip negalime sutikti, kad mūsų svajonė buvo Aicptkunko kalnai, apie kuriuos, gėda prisiminti, pirmą kartą išgirdome žiūrėdami į miražą. Erzurumas, aišku, kas kita, apie jį žinojome, bet ir vėlei liežuvis neapsiverstų pavadinti jo mūsų minčių ir svajonių centru. Ir, įsitikinę, kad ponios Vardušos netoliese nėra, pridūrėme, – tegul mielasis Samvelas neužmiršta, kad miražą pirmoji pastebėjo kaip tik ji, o Vardušos galvoje sukasi tik tie miestai, į kuriuos keliai atviri ir kuriuose gausybė prekių. Be to, ji dar neišmoko keliauti laiku – dešimtmečiais ten ir atgal. Samvelas atkirto, vėl griebdamasis mokslinių formuluočių, esą visai nebūtina, jog tas troškimas nepaleistų žmonių dieną ir naktį, jis gali veikti slapčiomis, giliai pasąmonėje, genų atmintyje, o ji gali būti veiksminga. Šį kartą neprieštaravome Samvelui, tegul ir dėl to, kad šitoks požiūris mums atrodė pakankamai garbingas, o Samvelas, trumpam atvirtęs į vaikiną, kokį pažinojome iki jo vestuvių ir pirmaisiais metais po jų, toliau plėtojo mintį: visai nebūtina, kad troškimas pasireikštų visiems vienodai stipriai, bet, jei žmonių grupė yra glaudžiai susivienijusi dėl bendros idėjos ar intereso, užtenka, kad ta idėja ar interesas stipriai pasireikštų bent viename iš jų, tada tai neišvengiamai persiduoda kitiems grupės nariams, beje, negalima neigti, kad tam tikromis aplinkybėmis taip gali atsitikti net nesąmoningai ir prieš žmonių valią.
Mes vis dar tylėjome, turėjome daug ką apmąstyti, o Samvelas atsitokėjo ir vėl tapo tuo pačiu pastarųjų metų ir ypač pastarųjų mėnesių paniurusiu nekalbiu Samvelu, kuris iš prospekto prasmukęs pro arką skubėdavo pasikelti liftu į savo septintąjį aukštą. Samvelas nuėjo, o mes likome svarstyti, kad iš tikrųjų esame susiję tarpusavyje, gal kaip niekas kitas. Nežinia, gal ir genetine atmintimi, o pasąmonės gelmėse būdrauja ne visada mums aiškios idėjos ir interesai. Gyvename kiekvienas savo gyvenimus, turime skirtingus interesus, vis kitus rūpesčius, domimės ne tais pačiais dalykais, bet kiekvieno mūsų gyvenimas yra persmelktas kitų gyvenimų, mūsų būvis yra nulemtas kito žmogaus būvio. Kaip mėgdavo sakyti mūsų ankstesnysis apylinkės milicijos įgaliotinis Barchamas Ispirianas: mūsų gatvė yra vienas mechanizmas, kuriame kiekvienas, kaip mechanizmo dalis, turi savo nepakeičiamą vietą ir savo funkciją. Tiesa, jis tai sakė anaiptol mums garbės neteikiančiais sumetimais, bet šiuo atveju ne tai buvo svarbu, o tai, ką Barchamas pajuto – kad esame vienas kūnas. Taigi, Samvelo mestą akmenį mums teko pakelti. Bet Samvelas neįtarė, kokią neįkainojamą paslaugą mums padarė. Savo pasąmonės ir genų klausimu (tegul ir kuklumo paskatinti) nieko netvirtinome (nors naujoji būsena lyg ir liudijo šių naudai), o dėl to grupės nario, kurio atkaklus, karštas troškimas, arba tiksliau – įkyrios mintys, galėjo persiduoti kitiems, tai jo ieškoti visai nebuvo reikalo. Jo adresą gerai žinojome, nes turėjome tik vieną neabejotiną kandidatą – mūsų mielojo Samvelo dėdę Vasaką Mnacakanianą.
Samvelas turbūt dar nebuvo išėjęs iš lifto savo septintajame aukšte, o mes jau suglumę mąstėme: kaip iki šiol buvome išleidę iš akių Vasaką. Prisiminėm, kad miražo metu Haikaramas ir Vasakas (ypač pastarasis) elgėsi keistai. Haikaramas ne iš karto atsakė į mūsų klausimą, nors, kaip vėliau paaiškėjo, atsakymą turėjo, ir Vasakas, nors nebuvo išėjęs iš namų (taip ir neišėjo), sprendžiant iš visko, puikiausiai žinojo, kas dedasi lauke. Nustebome, kad iki šiol neprisiminėme, jog Vasakas keistai elgėsi grįžęs iš ligoninės ir daug anksčiau, nei miražas pasirodė, kalbėjo apie Aicptkunką ir Erzurumą. Mintimis grįžome atgal: štai Vasakas vėl parvyko iš ligoninės, vėl ateina ir praeina Naujieji metai, o štai liežuvio nevaldanti Varduhi su namų šiukšlėm išmeta laukan tokius dalykus, kurie dabar, bent jau žvelgiant atgal (bet, tikėkimės, ne beviltiškai pavėluotai), užkliudė mūsų širdis. Visa tai atsiminus per dieną ar dvi, kelias į Vasako namus mūsų gatvėje tapo judriausio eismo keliu.
Mes nemanėm, kad Samvelo paaiškinimas vienintelis teisingas. Labai galėjo būti, kad ne. Jis – sociologas, iš jo šnekų tiesos buvo gal tik tose apie grupės ir jos narių ryšius, o – tik pamanykit – net ir tai mus dabar domino ir atrodė svarbu. Apie miražą mes beveik nesikalbėdavome, ypač Vasakui girdint. Tas poreikis išnyko savaime. Kaip ilgą kelią nuėję ir pagaliau savo tikslą pasiekę keliautojai, daugiausia kalbėdavomės apie nesvarbias smulkmenas. Vasakas tylėdavo, mes šnekučiuodavomės apie šį bei tą, mūsų daugybę metų pažįstamam Vasakui klausytis tylomis buvo įprastas dalykas, bet negalime pripažinti atradę ramybę. Nesuvokiamas, nepaaiškinamas nerimas ar įtampa tvyrojo visą laiką, nors iš pradžių nekreipėm ypatingo dėmesio ir nieko vieni kitiems nesakėm, bet vieną dieną pagaliau nebeištvėrėm, ir paaiškėjo, kad visi jaučiame tą patį. Kad kartais mums atrodo, jog kalbame ne prie Vasako, ne šalia jo sėdime, o šalia jo dėdės Sanasaro. Tam tikru požiūriu gal tai ir buvo natūralu – Vasakas dienas leido kambaryje, kuriame prieš kelerius metus mirė Sanasaras. Ir ne tik tame pačiame kambaryje, bet ir ant tos pačios tachtos. Ir čia staiga susivokėme, kad anuomet irgi buvo vasaris, nors Sanasaras ištvėrė iki pavasario, balandžio galo. Bet jau nuo vasario jį lankėme kaskart pagalvodami, kad aplankykim, pasimatykim nors paskutinį kartą, geras buvo žmogus, įdomus. Tie „paskutiniai kartai“ vis kartojosi, Sanasaras geso pamažu, tarytum kažko laukdamas (dar nesupratom, o jis tikrai laukė). Ir štai dabar pagaliau pasidarė aišku – šalia Vasako mumyse vykdavo tas pats, kaip ir lankant Sanasarą. Ir tada šnekučiuodavom apie šį bei tą, plepėdavome ir juokaudavome, atseit viskas puiku, nei mes turim rūpesčių, nei ką, ėmėm ir atėjom šiaip sau. Vasakas visiškai nebuvo panašus į Sanasarą (bent išvaizda), bet kartais patirdavome ir jų fizinio panašumo iliuziją.
Žinoma, tai Vasakas atkakliai stengėsi, kad atsiverstume. Žvelgėme į Vasaką, prisimindavome Sanasaro mirtį, supratome, kad panašus dalykas, jei ne šį, tai kurį nors kitą pavasarį, laukia ir Vasako, pašiurpdavome nuo minties, kad, neduok Dieve, vieną dieną ir jį lankysime beišleidžiantį dvasią, vieną dieną ir iš jo išgirsime, ką girdėjome iš jo dėdės. Taip galvojome, nes atmosferos (ar, kipšas griebtų, kaip tai pavadint) slėgis buvo ypač nepalankus Vasakui. Nuslinkęs nuo tachtos, išėjęs iš namų ir nulipęs laipteliais jis paprastai apstulbdavo – jo pažįstama Penktoji gatvė duso pusnynuose, kaimyniniai namai užstojo akiratį. O vos prieš kelias minutes būdavo matęs visai kitą gatvę visiškai kitame mieste. Jėgų dar turėjo, nepasilikdavo stovėti, užlipdavo ant stogo ir atsisukęs į pietus išvysdavo baltas kalnyno viršukalnes. Vos kelioms minutėms. O paskui, užvėręs duris, grįždavo į savo kambarį toliau klausytis Varduhi šnekų apie tai, kad jai ir vėl vaidenosi Sanasaro balsas, jo kalbos. Po švenčių tokių šnekų kartu su šiukšlėmis vis paberdavo Varduhi, ir dabar sėdėdami šalia Vasako mąstydavom: prieš kelerius metus su Sanasaru traukėmės nuo Eufrato ištakų, o dabar tą patį darome su Vasaku, tik yra esminis skirtumas – anuomet to nežinojome, nesupratome, anuomet mūsų dvasia buvo akla, o dabar – stebuklingai atsivėrusi. Liga Vasako anaiptol nesugniuždė, jo draugijoje mums atgydavo krislas vilties, kuri mus vedė 1918 metų vasario pradžioje, kai, artėdami prie Erzurumo, pirmiausia išvydome Aicptkunko viršūnes. Taip, mes jas matėm.
Vasakas kalbėjo taip, lyg būtų pavirtęs Sanasaru, kalbėjo jo vardu, o mes net nepastebėjome, nepajutome, kaip juo tikėjome. Kažkuris, manydamas, kad Vasakas kliedi, kartą pabandė jį pataisyti: „Ne tu, Vasakai, ne tu – Sanasaras.“ Vasakas nustebęs pažvelgė ir tarė: „Nejaugi? Bet koks skirtumas?“ Paaiškėjo, kad skirtumo nėra. O jei tai buvo normalu Vasakui, kodėl neturėjo būti normalu ir mums, regintiems vienišas viršūnes, rūko jūrą ir miražą. Toks mūsų persimainymas buvo laikinas ar galutinis, dar pamatysim, o kol kas nebegalėjome patys savęs atpažinti. Savisaugos instinktas metų metais mums užtikrindavo ramybę, tačiau tą žiemą praplyšo luobas ir mes tapome nesaugūs. Beginkliai patys prieš save. Prieš savo kraują ir atmintį. Ir štai mes jau nebesakėme – Sanasaras, nesakėme – kiti, sakėme – mes. Nesakėme – seniau, nesakėme – iki mūsų. Jei buvome teisėjai, taip pat – ir kaltinamieji. Jei buvome nukryžiuoti, tai ant savo kryžiaus. 1918-ųjų žiemą atsitraukėme nuo Eufrato ištakų, nes pralaimėjome, mes kentėjome, nes negalėjome sau atleisti. Praradimo kartėlis buvo mūsų kraujuje.
Tuo metu ir sugrįžo Sanasaras. Arba, tiksliau, sužinojome, kad yra sugrįžęs. Jį mačiusieji Dievas žino kaip įsivaizdavo Sanasarą, ar gal tiesiog oras buvo tinkamas jo sugrįžimui, ir kai kuriems iš mūsų jis tiesiog turėjo pasirodyti. Bet kai vienas išvydo, kitas išgirdo, trečiam pasirodė į jį panašus, kai kurie ėmė tvirtinti atsimeną, kad vasario pabaigoje jis pirmą kartą palietė jų duris, po jų langu sustojo, juos pašaukė, o vasario pradžioje kažkas girdėjo, kaip sniegas visą naktį girgždėjo po kažkieno kojomis. Bet kada visa tai prasidėjo? Išsiaiškinti nesunku. Visi atsimena tą dieną, betrūko ištarti tai garsiai. Vienas pasakė, kitas patvirtino ir niekas nesuabejojo: Sanasaras grįžo miražo dieną.
Turėjo visiškai baigtis jo kantrybė, kad sugrįžtų į mūsų gatvę, vėl regėtų mūsų veidus, mūsų balsų klausytų. Po teisybei, kad ir kaip širdingai išgerdavom už jo atminimą, kad ir kaip nuoširdžiai minėjome geru žodžiu, tai nepadėjo, nelengva jam buvo žemelė, matyt, nesuteikė jam ramybės paskutinis prieglobstis (tariamas, tariamas prieglobstis!), jeigu panoro vėl mus regėti, mūsų balsų klausytis. Kita vertus, ir neturėjo daugiau kur grįžti, nes jeigu kas nors ir galėjo bent kiek suprast jo kančias, tai tik mūsų gatvėje, nes visi mes, sutepti ar be dėmės, – tos pačios padermės, vieno lizdo paukščiai. Sanasaras tai žinojo geriau už bet kurį, nes mus pažinojo kaip savo penkis pirštus. Tai mes jo gerai nepažinojome, ilgą laiką juo beveik nesidomėjome. Sanasaras nebuvo koks pilkas žmogelis ar nevykėlis, bet ir neišsišokdavo, nelįsdavo į akis, nesipainiodavo po kojomis ir nemindavo mums ant nuospaudų, tiesiog niekam nestodavo skersai kelio. O tokie žmonės, net ir jei būdami žymūs, esti lyg ir aplenkiami, lyg ir pamirštami (niekas už juos nei meldžiasi, nei prakeikia, kaip būtų pasakiusi kasmet vis išmintingesnė Varduša). Mes nepastebėjome ir nesusipratome, kad vieniša Sanasaro laikysena buvo jam primesta, kad jis paprasčiausiai užsisklendė savyje ir sukandęs dantis kentė tiek, kiek galėjo. Mirė Sanasaras, bet ir aname pasaulyje nerado ramybės, paaiškėjo, kad ir aname pasaulyje jam ramybę rasti buvo galima tik vienu būdu – sudrumsčiant ramybę mums. Ir Sanasaras grįžo, o grįžęs mus taip išjudino, kad nė vienas nebegalėjome savęs atpažinti. Arba, tiksliau, beveik kiekvienas jautėmės lyg atradęs save iš naujo. Buvome praradę, seniai, net nebeatminėme, kad kadaise buvome (ar bandėme būti) kitokie, tiktai kartais už kasdienybės kalbų ir darbų pajusdavom, kad tolimais, beveik nebeatmenamais laikais lyg ir gyvenome su kitokiomis mintimis ir poreikiais, kiti žodžiai ir darbai palaikė mūsų gyvastį, o dabar visa tai vėl suliepsnojo, tapo mūsų kūnu ir krauju, mūsų oru ir vandeniu. Miražas, tai yra: mūsų skausmas, mūsų praradimai, visi mūsų nusivylimai nuolatos buvo su mumis, ir aistros nuo žiemos iki pavasario, paskui – iki vasaros ir rudens, užuot aprimusios, vis labiau kaito ir liepsnojo. Žodį „aistros“ būtume pakeitę tikslesniu, labiau atitinkančiu, kas vyko mumyse ir tarp mūsų, bet, matyt, geriau jau vartoti žodį, kurį išspausdino laikraštis.
(„Nesudrumskime tikrovės vaizdo“, – sakė visažinis Sarkisas Dadajanas.) Taip, kalbame apie tą patį laikraštį, kuris, įvykiams prasidėjus, nesiteikė viešai atsakyti į mūsų laišką, bet pasitenkino atsiuntęs mums, tamsiems ir nesupratingiems Penktosios gatvės gyventojams, laišką su švietėjišku pamokslu. Pavasariop tas laikraštis pakeitė požiūrį. Su mumis ėmė skaitytis. Sakysit, pasiekėm savo tikslą, bet tai nežadėjo nieko gero. Matyt, susigaudę, kad mūsų miražas nėra tik tušti vienadieniai plepalai, mus nusprendė pastatyti į vietą. Arba „įvykių vairą paimti į savo rankas“, – kaip pareiškė Sarkisas, kuris dabar dažniau skaitydavo laikraščius, negu kaukšėdavo plaktuku. Straipsnis laikraštyje nepatiko net Artiomui Gehamianui. Jis visiškai pritarė, anot jo, „esminėms straipsnio nuostatoms“, bet manė, kad jos turėjo būti išdėstytos anksčiau, kol mūsų liguista vaizduotė dar nebuvo peržengusi visų ribų. Sutikom su Artiomu, kad kažkas (tik jau ne mūsų liguista vaizduotė) tikrai peržengė ribas, nes gandai apie miražą seniai išėjo iš mūsų gatvės, tapo visuotine nuosavybe. Mūsų miražą jau pripažino visi, o jo keliamo skausmo užkratas pasidarė toks grėsmingas, kad paskutinėmis pavasario dienomis laikraštis pagaliau nutraukė tylą.
Prieš kelis mėnesius įsižeidėme, kad mus, Penktosios gatvės gyventojus, jis pateikė kaip beveidžius „kažkokius gyventojus“, o dabar juodu ant balto išspausdino mūsų adresą. Negalėjai supainioti mūsų su kuo nors kitu, tik dabar patys savęs nebeatpažinome. Gal tikrai buvome apie save per geros nuomonės, bet negalėjome patikėti ir tylomis nuleisti to, kad mus aprašė kaip gyvą ydų įsikūnijimą. Esą mes menko proto, akli, įžūlūs, save įsimylėję. Abejingi ir neatsakingi. Pasirodo, nesibjaurime gyventi purve, mums nusispjauti net į savo vaikus, žlugdome jų ateitį, vengiame visuomenei naudingos veiklos. Ir, pagaliau, sąmoningai ar nesąmoningai, griežtai smerktina savo laikysena pažeidžiame visuomenės gyvenimo harmoniją. Mus (ir mūsų miražą) žemino ir niekino visiškai atvirai. Patarė, užuot padangėse ieškojus prasimanytų kalnų ir miestų, nusileisti ant žemės ir pasidomėti, kas dedasi šalia, savikritiškai pamąsčius apie tai, ką darome ir ko nepadarome. Taip ir nesužinojome, kas patikrino ir išsiaiškino (gal tikrai patikrino?), neva mokytojai skundžiasi, kad mūsų vaikų pažangumas pastaraisiais mėnesiais (po miražo pasirodymo) labai smuko. Nežinia, kas ir iš kur ištraukė, neva daugelis mūsų paskutiniuoju metu (aišku, po miražo pasirodymo) ėmė prasčiau dirbti. Esą, mes tiek atitrūkome nuo tikrovės, matome ją tokią iškreiptą, kad visai nebesirūpiname buitimi, ir per trumpą laiką (aišku, nuo kada) mūsų gatvė nusirito iki antisanitarinės būklės.
Gal pasirodys keista, bet šis kaltinimas mus užgavo labiausiai. Kiekvienas mūsų daugiau ar mažiau prisidėjome, o vargšas Vasakas mažiausiai kelerius savo gyvenimo metus paaukojo kovai už mūsų gatvės sutvarkymą ir, kadangi nesibaigiančiame ginče su miesto valdžia mes visada pralaimėdavome, kad ir ką sakysi, šis kaltinimas buvo visiškai neteisingas. Mums prikaišiojo net ir dėl to, dėl ko jautėmės tyri lyg šventieji, greičiau – nukentėję, ir, lyg to nebūtų gana, kitas laikraštis po kelių dienų apie mūsų miražą parašė, kaip laužydamas liežuvį pakartojo Arto, – kad tai „absoliutus prasimanymas.“
Prieš keletą metų kažkokia smulki prekybos organizacija viename mūsų gatvės gale pastatė vaisių ir daržovių kioską, kuris šiaip ne taip veikė porą ar trejetą metų, retkarčiais pasiūlydamas mums ištižusių pomidorų, rūgščių vynuogių, kumščio dydžio arbūzų ir patrankos sviedinio dydžio pageltusių agurkų. Paskui kioskas užsidarė. Ką buvo galima išvežti, išvežė, ko nereikėjo – paliko. Šitas beformis statinys nublukusia iškaba ir išdaužytais langais kasmet vis labiau panėšėjo į griuvėsį, dar nežinia kas jį pavertė visuomenine šiukšlių dėže ir vis praturtindavo atmatomis, o mes kiekvieną pavasarį prašydavome, reikalaudavome, kartais ir grasindavome (Vasakas), kad šitą šiukšlyną panaikintų.
Aišku, niekas mūsų nesiklausė, tuo labiau nesibijojo, o štai dabar net ėmė priekaištauti. Šį antausį prisiėmė, nors ir neįtikėtinai skamba, nuo bendrų reikalų nusišalinęs, tik savimi ir savo rūpesčiais užsiėmęs Samvelas. Bet stebuklai mūsų jau nestebino. Jeigu netikša Arto įstengė, kad ir laužydamas liežuvį, ištarti „absoliutus prasimanymas“, kodėl tad didžiai raštingas ir išprusęs Samvelas, ankstų rytą atsivertęs laikraštį, negalėjo pasipiktinti dėl akivaizdžios neteisybės. Samvelas su laikraščiu rankoje išpuolė į gatvę, nudrožė tiesiai pas savo dėdę ir ten sukėlė tokį triukšmą, lyg vargšas Vasakas būtų buvęs straipsnio autorius ar net pats laikraščio redaktorius. Bet jei Samvelo balsas ir nebūtų pasiekęs mūsų ausų, tai jis tikrai užgavo mūsų širdis, ir greitai visa gatvė urduliavo pasipiktinusi. Turėjome visas prielaidas piktintis („visas teisines prielaidas“, pataisytų Artiomas Gehamianas). Jau viena šiukšlyno nuotrauka galėjo ką tik nori sukompromituoti. Bet mes, pakenčiantys tą šiukšlyną visais metų laikais, kiekvieną dieną ir valandą, gal dar būtume pakentę ir jo nuotrauką, jei šalia nebūtų įdėta kita. O toje kitoje išvydome ne ką kitą, o Erzurumą, tiksliau – mūsų miražą, nes mūsų atrastą, padaugintą ir išplatintą nuotrauką išspausdino… apverstą. Tai yra taip, kaip mes matėme. Kartu tos dvi nesuderinamos nuotraukos turėjo iškalbingai paliudyti mūsų užimamos pozicijos absurdiškumą. Štai kokia ta Penktoji gatvė, o šitaip šiukšlyno gyventojai suvokia ir mato pasaulį – atvirkščiai, iškreiptai. Mes buvome raginami (suprantama, iš draugiškų paskatų) atsipeikėti, atsikvošėti, rūpintis ir užsiimti tuo, kas šalia mūsų, palikti ramybėje svetimus (ir dar apverstus) kalnus ir miestus. Mums priminė, kad tokioje nesveikoje atmosferoje neįmanoma gerai dirbti ir kurti ir kad ji ypač žalinga augančiai kartai, sutrikdo natūralų vaikų augimą ir vystymąsi, luošina jų sielas. Dar mums patarė (ne tik draugiškai, bet ir su humoru) nepatingėti, atsiversti savo vaikų geografijos, istorijos ir fizikos vadovėlius, arba – ko čia gėdytis! – pasiklausti jų, mokytis, šviestis.
Ir štai mes, tingūs apsileidėliai, beraščiai, nebrandūs Penktosios gatvės tamsuoliai, Samvelo vedami popiet sugužėjome į redakciją. Labai prašėm Vasako, kad būtų mūsų vedlys, bet jis atsisakė. „Kad ir koks donkichotas būčiau, – pareiškė, – vis tiek suprantu, kad šita siena mano galvai per stora.“ Haikaramas irgi atsisakė, ir mums patarė neiti. „Mums jau gana bėdų“, – tarė. Pasitikėjom Haikaramo nuojauta, bet mūsų pasipiktinimas buvo toks didelis, o mūsų naujai iškeptas lyderis Samvelas – karštakošis. Ilgai įtikinėjome Arto, kad neitų su mumis, net pareiškėme jam (Samvelas), atseit esi grubus netašytas žmogus, iš tavęs nebus naudos, tik bėdos, tačiau ar kalbėsi Arto, ar akmeniui – tas pats. Arto nuėjo kartu su mumis ir kelias minutes švaistėsi griausmais ir žaibais, iš kurių ne tik laikraštininkai, bet ir mes patys nedaug ką supratom. Kai pagaliau pasisekė jį nutildyti (kai Arto išsakė viską, ką norėjo), išdėstėm savo apsilankymo tikslą, paaiškinom, kas mus papiktino. Mus kantriai išklausė, mandagiai ginčijosi. Kai jau ir mūsų jėgos išseko, vadžias perėmė Samvelas. Klausėmės jo ir didžiavomės, kad iš mūsų lizdo išsiperėjo toks šaunus paukštis. Mūsų oponentai, žinoma, neparodė tokio susižavėjimo, bet jiems sunkiai sekėsi Samvelui prieštarauti. Straipsnio autorius dar bandė ginčytis, bet redaktorius vis dažniau linksėjo galva. Išėjome iš redakcijos jei ir nenugalėję, tai bent jau radę abipusį supratimą. Grįžome patenkinti ir vieni kitus pertraukdami džiaugsmingai papasakojome apie savo žygį Vasakui. Jis klausėsi tylėdamas, galop mus kiek atvėsino tokiais žodžiais: „Mane labiausiai neramina, – patylėjo, – kad mus įkalbinėja palikti svetimus kalnus ir miestus ramybėje. Svetimi kalnai, svetimi miestai… Kodėl svetimi?“
Vasakas sugadino mums nuotaiką. Taip nusiteikę ir įžengėm į ilgą karštą vasarą. Bent jau mums ji pasirodė karštesnė ir ilgesnė negu paprastai, nes apsilankymas redakcijoje neliko be pasekmių (išsipildė Haikaramo numatymas), mus išgarsino ir įamžino nauja publikacija. Straipsnis buvo parašytas lyg ir mūsų labui, bet jo potekstėje kiekvienas žodis, kiekviena eilutė bylojo prieš mus. Rašė, kad grupė susirūpinusių ir sunerimusių Penktosios gatvės gyventojų kreipėsi į redakciją, prašydama rasti išeitį iš dėl nelemto miražo susidariusios sunkios padėties. Jau žodis „nelemtas“ mums sukėlė įtarimą, bet reikėjo perskaityti iki galo. Perskaitėm. Pasirodo, Penktosios gatvės gyventojų grupės reikalavimas visiškai teisėtas, nes iki šiol įvykiai nebuvo tinkamai įvertinti. Net ir spauda, iš esmės teisingai aprašiusi padėtį, kai kur vartojo vienpusiškus ir kraštutinius išsireiškimus. Pavyzdžiui, tikrai neteisinga kaltinti gyventojus dėl prastos gatvės komunalinės būklės, tikrieji kaltininkai visai kiti, reikia iš jų pareikalauti atsakomybės. Nedovanotina ir spausdinti kartu šiukšlyno bei Erzurumo nuotraukas, tuo labiau – apverstąją, nes miražai (tikri ar prasimanyti) gali pasirodyti, gali ir nepasirodyti, o štai seną istoriją turintis miestas yra ir bus, ir nepagarba pirmiausia tenka jam. Penktosios gatvės mokinių pažangumo tikrai nepavadinsi puikiu, bet čia visų pirmiausia reikia kaltinti tuos, dėl kurių aplaidumo mokykla visą žiemą beveik nebuvo šildoma, ir trestą, jau kelinti metai vilkinantį sporto aikštelės statybą. Ir, pagaliau, nevalia keleto žmonių sukelto triukšmo priskirti visiems. Taip, esama tarp jų neatsakingų ekstremistų, kaip, sakykim, Artavazdas Sanojanas, įtartina asmenybė, kuris, niekur nedirbdamas, faktiškai nieko bendram labui neveikdamas, jaučiasi galįs bendruomenės vardu pareikšti: „Mes priversime jus patikėti mūsų miražu.“ Bet tokie provokuojantys pareiškimai, žinoma, lieka be atbalsio. Penktojoje gatvėje (vienoje iš seniausių, tradicijas puoselėjančių mūsų gatvių), kaip ir dera, gyvena daugiausia dori, darbštūs, kuklūs žmonės. Jie visiškai teisėtai piktinasi jų ramybę drumsčiančiais įvykiais, smerkia šį dėl nieko tuščiai sukeltą šurmulį, reikalauja imtis priemonių.
Jei kai kurie iš jų ir patenka ekstremistų įtakon, tai tik dėl savo dorumo ir patiklumo ir todėl, kad mokslinės pajėgos, kurios turėtų reaguoti į tokius įvykius, šiuo metu nėra tinkamai pasirengusios. Šią mintį patvirtino ir objektyvios, bešališkos knygos. Samvelas Mnacakanianas pasakė: „Reikėjo nuo pat pirmutinės dienos teisingai įvertinti įvykius. Deja, tai nebuvo padaryta, miražas buvo ignoruojamas arba tiriamas labai jau paviršutiniškai. Užuot rimtai jį ištyrus, imta tyčiotis arba šmeižti.“ Gerai atsimenam, kaip redakcijoje Samvelas pabrėžė miražo reikšmingumą, nors su juo ten ginčijosi, o dabar, atvirkščiai, net priskyrė jam savo (redakcijos) požiūrį, klausimą apversdami taip: „Vadinasi, ir jūs manote, kad miražą prasimanė ir išpopuliarino nesąmoningi, neatsakingi žmonės?“ Ir tasai mūsų Samvelas, visas dvi valandas neigęs būtent tokį požiūrį ir tvirtinęs, kad pats matė miražą, dabar su atlaidžia šypsena (taip buvo parašyta juodu ant balto) neva lemeno: „Apgaulę aš atmetu. Be to, kažkas vis dėlto įvyko. Jei ne miražas, tai gal koks panašus dalykas.“ Toks prisitaikantis, toks nusileidžiantis, vienu žodžiu – su tokiu simpatišku oponentu kalbėtis vienas malonumas, laikraštis neslėpė pasitenkinimo, sutiko, jog dūmų be ugnies nebūna, ir vėl suteikė žodį Samvelui, kad tas ugnį įpūstų: „Kodėl jie kalbėjo būtent apie Erzurumą ir Aicptkunką, – klausęs Samvelas apie mus kaip visai pašalinis, taip skaitytojų akyse galutinai pereidamas į priešo stovyklą, – štai ką turime suprasti.“ Tiek tada, tiek dabar skaitydami laikraštį mes puikiai supratome, ką nori pasakyti Samvelas (nors anąsyk jis kalbėjo pirmuoju asmeniu – „mes“), atsiminėm ir jo minties tęsinį: „O suprasti reiškia priimti, net jeigu vaizdinys miražo ar kokia kita forma iš tiesų nepasirodė danguje, vis tiek – jis nubudo žmonių sielose kaip gyvybingas siekinys.“ O iš straipsnio išeitų, kad Samvelas nutyla pusėj žodžio, laukdamas, kol jo paklaus: „Norite pasakyti, kad Penktosios gatvės gyventojai kažkuo nepatenkinti?“ O jis, socialinių mokslų kandidatas, laikraščio „Sociologas“ atsakingasis redaktorius, vėl neva sulemena: „Taip taip, žinoma“, suteikdamas galimybę rastis giliai ir išmintingai išvadai: „Taigi sociologas, kuris taip pat yra Penktosios gatvės gyventojas, mano, kad šis reiškinys turi socialinį pagrindą, ir sunku su juo nesutikti.“ Taigi Samvelo rankomis, kaip sakoma, buvo ištraukti iš ugnies karšti kaštonai, ir kol jis iš apmaudo vis pūtė į nudegusius pirštus, pagal mums nustatytą diagnozę straipsnyje toliau buvo dėstomas vaistų nuo visokių miražų receptas.
Iš jo sužinojome, kad jeigu mums, vargšeliams, pagerins socialines sąlygas, – išasfaltuos gatvę, iškuops šiukšles, įrengs vandentiekį, kanalizaciją ir kitus stebuklus, visokie absurdiški dalykai mums nebesirodys. Mums patarė apsiginkluoti kantrybe, suprasti, kad panašūs sunkumai apskritai yra laikinas reiškinys, paprastai ištinkantis prieš pakilimą, o neturėdami kantrybės ir sąmoningumo tik prarasime tinkamą pilietinę laikyseną, ir, galimas daiktas, vėl pajusime norą išvysti miražą.
Publikacija netrukus susilaukė atsiliepimų. Kažkas prisiėmė kritiką (ir kažkodėl į ją pasižiūrėjo rimtai), atsiuntė darbininkus, tie nugriovė kiosko likučius, suvertė į sunkvežimį ir išgabeno (aplinkos, žinoma, nesutvarkė, šiukšlių neišvalė, tai padarėme mes patys, paaukoję dvi poilsio dienas). Rajono vykdomasis komitetas mūsų gatvės komunalinės padėties pagerinimą ir išasfaltavimą įtraukė į artimiausio penkmečio planą. Būsimosios sporto aikštelės vietoje kelias dienas vis pasirodydavo kažkokie žmonės, neištraukdami rankų iš kišenių kažką aptarinėjo, išdėstė įvairias nuomones, kol vieną dieną visi dingo. Kažkokie žmonės nusileido į mokyklos rūsį, užlipo ant stogo, visuose aukštuose pakrapštė centrinio šildymo sistemą, nustatė, kad ją reikia pakeisti iš pagrindų, nes kitaip mokykla ir šįmet neįšils, ir išėjo.
Mūsų žodyne vietoj žodžio „miražas“ galutinai įsitvirtino „oro vaizdinys“ arba tiesiog „orvaizdis“. Nors „miražas“ skamba įprasčiau, bet tai juk svetimžodis, o mums patarė apleisti svetimus dalykus, regėti tik tai, kas po nosimi. Arto pasididžiavimui niekas neprilygo – vaikščiojo pasipūtęs, tai, ką apie jį parašė straipsnyje, laikydamas tikru gyriumi (svarbiausia, kad jo vardą paminėjo laikraštyje). To negalėjai pasakyti apie Samvelą. Jo nepaguodė net tai, kad mes, liudininkai, žinojome, ką jis sakė, ko – ne. Samvelas parašė redakcijai ilgą piktą laišką, skųsdamasis, kad jo mintys buvo iškraipytos, maža to – jam buvo priskirtos tokios, kokių jis apskritai neturėjo ir negalėjo turėti. Tačiau – viskas veltui, laiškas liko be atsako. Mes, kaip liudininkai, savo ruožtu irgi parašėm laišką, gal ne tokį nuoseklų ir logišką, kaip Samvelo, bet sudorojome į skutus nuo tikrovės nutolusį straipsnį, ir mums taip pat niekas neatsakė. Tačiau mūsų pasipiktinimas neišsisklaidė tyruose, priešingai, tapo, taip sakant, visuomenės šauksmu, netrukus abiejų laiškų kopijos pasklido ne tik po Penktąją gatvę, bet ir kur kas toliau. Tą reikalą pradėjo Samvelas, atsakydamas į mums tekusį dar vieną įžeidimą. Netrukus, patyrus, jog nesame vieniši ir turime bendraminčių bei nuoširdžių draugų, viskas įgavo platesnį mastą. Aicptkunko-Erzurumo nuotrauka tapo mūsų talismanu, nuolatiniu palydovu, puošė mūsų kambarių sienas, automobilius, kišenėse ir rankinėse keliaudavo su mumis į darbus ir mokyklas, pasitikdavo mus pačiose netikėčiausiose vietose. Toli pažengėme nuo tos dienos, kai suglaudę galvas bendromis jėgomis išstenėjome pirmąjį laišką ir davėme jį gražiai, įskaitomai perrašyti Sarkiso dukrai. Skrupulų nebeliko, laiškus – rankraščius ar mašinraščius, asmeninius ir kolektyvinius, atvirus ar uždarus – rašėme ir siuntėme visais žinomais adresais, jei tik to reikėjo. Baigėsi mūsų bendruomenės vaikystė, prasidėjo audringa jaunystė, jokie sunkumai negąsdino, begaliniai buvo mūsų įkarštis ir optimizmas. Mus gelbėjo Samvelas (ankstesnysis, ne tas viskam abejingas Samvelas), kuris, galima sakyti, tapo mūsų orvaizdinio judėjimo siela. Laimei, jis turėjo ir laiko, ir noro, nes vasaros pradžioje išdrįso palikti savo celę septintajame aukšte (beje, priminsime, ten buvo priregistruota jo uošvio dukra). Iš pradžių manėme, kad Samvelas nusileis per tris aukštus ir puls į uošvių glėbį, kur senokai glaudėsi ir jo žmona, bet Samvelas iš karto nusileido žemėn.
Atėjo įstabi vasara. Tokios – visai neperdedant – mūsų gatvė dar nebuvo regėjusi. Jau vien tai, kad beveik niekas neišvyko atostogauti, šį tą reiškė. Tą vasarą gatvėje nuolatos knibždėjo žmonės. Seniai, o gal ir niekados, taip dažnai nesusirinkdavome. Seniai, o gal ir niekados, nejutome tokio troškimo bendrauti. Kaimynai pamiršo senus nesutarimus, o naujų neatsirasdavo, nes visi turėjome vieną tikslą. Žinoma, sakydami „visi“ neturime galvoje Artiomo Gehamiano ir dar keleto, kurie laikėsi nuošalėje ir stengėsi kuo mažiau lįsti mums į akis. (Šitie ir išvyko į vasarvietes, poilsio namus, sanatorijas, atidavėme jiems savo nepanaudotus kelialapius.) Vis tiek dauguma ir yra visi, net mūsų apylinkės milicijos įgaliotinis, įpareigotas budėti, neišleisti nė vieno iš akių, atrodyti griežtas ir neprieinamas, dažnai nejučia sustodavo ir net išsižiojęs klausydavosi, kaip iki vėlumos aptarinėjame paskutines naujienas, diskutuojame, kuriame veiksmo planus.
Didžiąją vasaros dalį laikraščiai mus paliko ramybėje. Pavienės publikacijos ir užuominos straipsniuose pasitaikydavo, bet atvirai niekas nepuolė. Matyt, laukė, kol pagerėjęs gyvenimas (asfaltas, vandentiekis, kanalizacija, sporto aikštelė ir kt.) nuramins įsiaudrinusį širšyną. Tačiau dėmesys mums nesumažėjo, žurnalistų smalsumas netgi augo – kas savaitę bent vienas pasirodydavo mūsų gatvėje. Ateidavo, užvesdavo pokalbį su gatvėje besibūriuojančiais žmonėmis, užeidavo pas ką nors į namus. Kartais apsimesdavo nieko nežiną, traukdavo iš mūsų žodį po žodžio, o paskui, lyg tarp kitko, pasidomėdavo Samvelu ar Vasaku, pasiteiraudavo, kuris yra Artiomo ar Haikaramo namas, šitaip išsiduodami, jog puikiai išmano mūsų gatvės reikalus. Apie ką kalbėdavosi su Artiomu, mes nežinojome, o peržengę Haikaramo slenkstį žurnalistai (kad ir kokios odos spalvos, kad ir iš kur atvykę) pirmiausia puldavo žavėtis jo ilgaamžiškumu ir šviesiu protu, primindami jam, kad Penktojoje gatvėje yra mylimiausias ir gerbiamiausias žmogus, o tai reiškia, jog panorėjęs gali paveikti bendruomenę, net privalo tai padaryti, atsidėkodamas už meilę ir pagarbą. Haikaramas išklausydavo žurnalistų gražbylysčių ir pataikavimo, o kai pagaliau ateidavo jo eilė kalbėti, atsakydavo: „Deja, nesu visų stipriausias. Žinote, kada užmirštamas skausmas? Kai pagyjama. Bet štai gydyti, nors ir esu šimtametis, dar neišmokau.“ – „Pakalbėkit su jais, paaiškinkit“, – atkakliai spausdavo jį žurnalistas. „Ką turėčiau paaiškinti? – stebėdavosi Haikaramas. – Ar kad jie klysta, ar kad jų širdyse nėra skausmo?“ – „Draugas Torgomianai, – šūktelėdavo žurnalistas, – kieno širdyje nėra skausmo? Bet kur nueisime skausmo vedami? Galvokime apie savo vaikus. Su skausmu širdyse jie užaugs pažeisti.“ Žurnalistas patenkintas nutildavo, laukdamas atsakymo pergalingai žvelgdavo į Haikaramą, o šis atsiliepdavo su mums iki skausmo pažįstama šypsena: „Visi savo laiku buvome vaikai, net ir aš. Su gėla širdyje užaugau, o šimto metų sulaukiau.“ Turbūt jau pasigailėjęs, kad tiek gražbyliavo apie draugo Torgomiano amžių ir šviesų protą, žurnalistas ryždavosi paskutiniam gundymui: „Nelyginkit savęs su kitais, draugas Torgomianai.“ – „Ir taip negaliu vien sau prisiskirti skausmo, ilgesio. Kuo aš geresnis už kitus, kad turėčiau tokią ypatingą teisę?“ – atsakydavo Haikaramas. Žurnalistas (visi žurnalistai) tvirtindavo: „Jūs mokate savo širdgėlą nešti oriai. Kiti šito nesugeba. Matote, kas darosi?“ Nežinia kelintą kartą klausydamasis beveik to paties Haikaramas ir atsakydavo tą patį: „Nuo kada žmogui nedera mylėti, ilgėtis? Jei aš tikrai panašus į žmogų, negalintį mylėti, ilgėtis, karštai trokšti, jei darau tokį įspūdį, nustosiu save gerbti.“ Žurnalistas (kiekvienas) padorumo dėlei skubiai nuramindavo Haikaramą: „Jūs mane neteisingai supratote“, ir pereidavo prie jam rūpimos temos: „Žinoma, reikia sugebėti mylėti, ilgėtis, trokšti, žmogus tik dėl tokių jausmų tampa žmogumi, maža to – jei norite žinoti – būtina sugebėti save valdyti, likti ištikimam savo meilei, ilgesiui, troškimams, tik šių jausmų tikrumas ir gilumas patvirtinamas kruopščiu darbu, pasišventus puošti ir gražinti savo tėvynę, o ne švaistyti jėgas tuštiems niekams.“ Haikaramas juk ne akmeninis, mokėjo jis ir piktintis, ir pykti, tik sunku jį būdavo išvesti iš kantrybės, bet šią vasarą tai puikiai sekėsi rašikliais ir bloknotais apsiginklavusiems mūsų svečiams. Ir po tokių pamokymų vos suvaldydamas pyktį Haikaramas jiems primindavo, kad su mokyklos suolu atsisveikino dar praeitame amžiuje ir pamokymais jo nenustebinsi, ypač tokiais beprasmiškais, paikais – ir nuo kada atmintį išsaugojęs žmogus nusipelno pasmerkimo? Negi savasties neišdavęs žmogus yra nusikaltėlis? Nejau artimojo praradimas jūsų nejaudina, sielvartas jums nesuprantamas? Jei negalite paguosti, tuo labiau – padėti, nors abejingai patylėkit, tai bus kur kas padoriau… Po tokios netikėtos atakos žurnalistas trumpam suglumdavo, bet atsipeikėjęs nusviesdavo prie durų užsimestą avies kailį ir tiesiai šviesiai pareikšdavo: „Labai gaila, draugas Torgomianai, kad ir jūs taip mąstote. Labai gaila. Apie jus girdėjau tiek gerų dalykų. O dabar esu priverstas manyti, kad ir jūs matėte tą vadinamąjį miražą…“ – „Aš jį kasdieną matau, – jau nusiraminęs ir atvirtęs savimi atsakydavo Haikaramas. – Nuo tos dienos, kai šis namas tapo mano namais, ir matau… Daug ką matau. O mūsiškiams anądien Erzurumas pasirodė todėl, kad buvo vasaris, Vasako sieloje gyveno Sanasaras…“ Visiškai nereikėjo minėti Sanasaro vardo, nederėjo priešininkui įduoti kozirinės kortos („Savo rankom griaunam savo namus, savo rankom!“ – būtų suburbėjęs Sarkisas, jei būtų ten buvęs), bet mes, ypač Haikaramas, pasikliaudami savo tiesa, nesistengėm būti diplomatiški. Ir štai, išgirdęs Sanasaro vardą, žurnalistas pagyvėdavo. „Kas kas?“ – klausdavo, vėl atsiversdamas bloknotą, o Hikaramas aiškindavo: „Sanasaras – Vasako dėdė. Vasario 18-ąją kovėsi dėl Erzurumo ir turėjo atsitraukti. Po kelerių metų pasimirė. Be to, Vasako giminė – tikri erzurumiečiai. Sanasaro senelis persikėlė iš ten čionai…“ Haikaramui nepavykdavo baigti kalbos. Aukso gyslą aptikusio žurnalisto visiškai nedomindavo Vasako giminės devintas lašas nuo kisieliaus. Užuot išklausęs, jis puldavo: „Norite pasakyti, kad šitą istoriją išgalvojo Vasakas su Sanasaru?“ – „Ne, – atsakydavo Haikaramas, – noriu pasakyti, kad jų dėka mūsiškiai išvydo Erzurumą ir Aicptkunką, o ne kokią kitą vietovę.“ – „Tai yra, – nesiliaudavo žurnalistas, – jei ne Vasakas Mnacakanianas ir Sanasaras, šitos keistos, sumaištį sukėlusios miražo istorijos nebūtų?“ – „Būtų, – prieštaraudavo Haikaramas. – Jei ne jie, būtų atsiradę kiti. Ne jie vieni patyrė tą praradimą. Paprasčiausiai tuomet buvo jų diena. Anksčiau ar vėliau kas nors būtų atsitikę. Jei nebūtų pasirodęs Erzurumas, būtų pasirodęs Mušas, Vanas, Bitlisas… Ką dar sakyti, kurį dar paminėti?“ Tačiau tokia nekonkreti prielaida nebūdavo paranki žurnalistui, kuris vildavosi pagauti pasakų paukštę, todėl jis taikiai sakydavo: „Imkim ir palikim visokius „jeigu, jei būtų tai, nebūtų to…“ – ko nebuvo, to nebuvo. Mums rūpi tai, kas buvo. O dėl to, kas buvo, kaip supratau, jūs kaltinate Vasaką Mnacakanianą ir tą… – žurnalistas užmesdavo akį į bloknotą, – Sanasarą…“ Žurnalistas viltingai žvelgdavo į Haikaramo burną (iš kurios turėdavo išlėkti pasakų paukštė), o tas, anot jo, užsispyręs ir kaprizingas seniokas vėl jį nuvildavo. „Jaunuoli, – sakydavo Haikaramas (žurnalistai būdavo įvairaus amžiaus, kai kurie net pražilę, tačiau palyginus su Haikaramu – jaunuoliai), – aš nieko nekaltinu. Atvirkščiai, didžiuojuosi, jei norite žinoti, netgi truputį pavydžiu Vasakui ir Sanasarui jų stipraus ilgesio.“ Žurnalistas susierzinęs užversdavo bloknotą ir tik tada susigaudydavo, kad beprasmiško susižavėjimo akimirką jis išleido iš akių vieną paprastą aplinkybę. „Bet juk neseniai sakėte, kad Sanasaras mirė… Prieš keletą metų…“ – su nuostaba pasitikslindavo. „Taip, sakiau, – sutikdavo pavargęs Haikaramas. – Tačiau, kaip matote, nenumirė…“ Žurnalistas nuspręsdavo, kad jau gana jį vedžioti už nosies, įsikišdavo rašiklį ir bloknotą į kišenę ir atsistojęs pareikšdavo kuo žvaliau, kad nors pabaigoje vėl taptų padėties viešpačiu: „Dėkoju, draugas Torgomianai, už malonų pokalbį. Nors, neslėpsiu, iš jūsų tikėjausi daugiau.“ – „Tai jau dovanokit“, – santūriai atsiliepdavo Haikaramas ir išlydėdavo svečią, kuris vis dėlto išeidavo nepatenkintas, tikėdamasis išpešti daugiau iš kaimynų.
Sunku pasakyti, kodėl taip vėlai atsiminėme Sanasarą. Matyt, orvaizdis mums atrodė tikresnis už neregimą velionio buvimą tarp mūsų. Sunku pasakyti, ir kas pirmasis žurnalistams paminėjo Sanasaro vardą – Haikaramas ar kuris kitas. Tačiau žurnalistai jį nusitvėrė. Ir ne tik žurnalistai (pavyzdžiui, mūsų apylinkės milicijos įgaliotinis ketino Sanasarą suimti). Mūsų klausinėjo, kas ir kur jį matė, po kieno langu stovėjo, į kieno duris pabeldė, kas ir kada girdėjo po jo kojomis girgždant sniegą. Žinoma, atsirasdavo ir mėgėjų įpilti alyvos į ugnį. Viena iš jų – Varduša. Vasarą ji jau tvirtino ne tik mačiusi Sanasarą, bet ir kalbėjusi su juo. Deja, iš nuostabos negalėjusi burnos praverti, o Sanasaras (žinoma, apsisiautęs juodu paltu, galvą įtraukęs į pastatytą apykaklę) ilgai ilgai žvelgęs į ją ir pratisai atsidusęs: „Ek, Varduša, Varduša, kuo tu pavirtai!“
Šį atsitikimą Varduša pasakojo ne tik mums ir žurnalistams, – bet visiems, kuriuos jos pasakojimas galėjo sudominti, ir kuo dažniau pasakodavo, tuo labiau pati įsikalbėdavo, kad tai tikra teisybė. Vasakas bandė ją sudrausti („Moterie, ką čia pliauški, prikąsk liežuvį!“), bet Vardušos jau nebegalėjai perkalbėti. Pridėjusi ranką prie širdies ji priesaikavo: „Savo ir tavo gyvybe prisiekiu, broleli Vasakai, aš jį mačiau ir jis kalbėjo. Va kaip tu dabar – stovėjo priešais mane.“ Tačiau nors Varduša ir buvo tikras atradimas žurnalistams, Sanasaro klausimu jie visų pirma čiupdavo Vasaką už gerklės – jis buvo Sanasaro brolėnas, apie jį Haikaramas prasitarė: „Jame Sanasaras gyvena.“ „Ko norit iš manęs?“ – klausdavo pavargęs Vasakas. Aišku, ko jie norėjo – išsiaiškinti, kodėl Vasakas prikėlė velionį dėdę, kokių paskatų vedamas. „Ar patys suvokiate, ko klausiate? – atrėždavo Vasakas. – Aš nesugebu dėdei įtaisyti deramo antkapio, o jūs kalbate apie prisikėlimą. Kas kita, jog šičia, – Vasakas prispausdavo ranką prie širdies, visai kaip Varduša, – čia Sanasaras visada gyvas.“ – „Atleiskit, – atsakydavo žurnalistai Vasakui, – mes gerbiame jūsų jausmus, tačiau mus domina kas kita. Kaip jums pasisekė visus įtikinti, kad Sanasaras sugrįžo? Ir ne vieną, ne du, o šitiek žmonių.“ – „Suprantu, – sakydavo Vasakas, – norit sužinoti, ar tai aš toks miklus sukčius, ar visi mūsiškiai – asilai?“ – „Draugas Mnacakanianai, – prieštaraudavo įsižeidę ir nusivylę žurnalistai, – argi mes taip negražiai įvardinom?“ – „Taip taip, žinoma, tai ne taip svarbu, – tęsė Vasakas, – svarbiausia, kokio baisumo mano paskatos.“ Ir jie purtydavo galvas, įsižeidę, pasipiktinę, nusivylę: „Labai sunku susikalbėti su jumis, draugas Mnacakanianai. Atėjome, kad padėtumėte mums susigaudyti, kas čia vyksta, kad kartu rastume išeitį, o jūs iš karto mus užsipuolate.“ Vasakas lyg ir nurimdavo, susivaldęs aiškindavo: „Nesuprantu, kokios pagalbos iš manęs tikitės. Aš žinau tik viena – niekam nieko nesakiau, nieko neįtikinėjau. To net nereikėjo. Paprasčiausiai – tie, kurių sielos atviros, pajuto – Sanasaras sugrįžo.“ – „Imkim ir susitarkim, – siūlydavo Vasakui žurnalistai, – kalbėkime apie Sanasarą, tarsi nežinodami, kad jis sugrįžo. Pats savaime jis negalėjo sugrįžti. Kas jį atvedė? Kas įtraukė? Ar suprantate, ko klausiu? Kas jį atvedė, jūs?“ – „Dar sykį kartoju – čia, – Vasakas vėl deda ranką ant širdies, – čia Sanasaras yra visada. Ir tai ne vien jausmas. Tačiau jūs teisus – kažkas turėjo jį atvesti. Jei tavęs niekas nelaukia, kaip sugrįžtum, dėl ko? Ar suprantate, ką reiškia visą laiką turėti širdyje maudžiančią, atvirą žaizdą? Vieną dieną skausmas prasiveržia. Ir Sanasaras sugrįžo… Atleiskit, turėčiau pasakyti – buvo pašauktas.“ – „Štai kaip, – nutęsdavo su blogai slepiama pašaipa, – pašaukė. O jis pakilo ir atėjo.“ – „Beveik taip, – sutikdavo Vasakas, – antraip vienu kartu visi to paties nebūtų matę.“ – „Jeigu, – sakydavo jam, – jūsų žaizda visada atvira, o skausmas toks didelis, kaip ištvėrėte septyniasdešimt metų, kodėl aicptkunkų ir erzurumų neregėjote tada, kai Sanasaras dar buvo gyvas? Kodėl leidote vargšui žmogui numirti nenumaldomam sielvarte, o paskui privertėte prisikelti?“ – „Nes esam ne žmonės, – nė nemirktelėjęs atsakydavo Vasakas. – Iš pradžių buvome naivūs arba kvaili (o tai – tas pats), vėliau – įsibauginę, o paskui – visai netikę, gyvenom, kaip kas išmanėm, stvėrėm, kas kiek sugebėjom. Gyvenimas, kaip čia pasakius, yra lyg didelis padėklas, nesakau, kad labai prabangiai apkrautas, bet vis tiek gausus gėrybių, o mūsų darbas – čiupti ir neštis viską, kas pasitaikys po ranka.“ – „Paskui visi staiga tapot žmonėmis“, – įgeldavo Vasakui, o jis visiškai rimtai aiškindavo: „Ar staiga, ar pamažu, nežinau, tačiau tikras dalykas – visi pavargo nuo šitos beprasmybės. Spręskite patys – kiek galima griebti, neštis, kaupti. Net ir doru darbu uždirbamas gėrybes. Vieną dieną įsitikini, kad visa tai – tuščias, beprasmiškas užsiėmimas. Žmogus negali amžinai gyventi apkvailintas, įsibauginęs, ištuštėjęs, išsižadėjęs pats savęs. Visi tokie buvom, akli ir kurti. Šįmet ėmėm ir nebeištvėrėm. Pagaliau išvydome ir kitiems drįsome papasakoti apie tai, ko mums taip ilgai trūko, be ko mes tiesiog nebūtume mes.“ Žurnalistai išklausydavo Vasaką, ir, lyg neišgirdę, vėl įgeldavo: „Atrodo, kad jūs, draugas Mnacakanianai, kuklinatės. Toks žmogus, kaip jūs, kažin ar galėjo kada nors gyventi kaip kurčias ir aklas. Manome, kad niekad nebuvote savęs išsižadėjęs.“ Vasakas ar nesuprasdavo pašaipos, ar tiesiog nekreipdavo į ją dėmesio, atsakydavo taip, kad galėjai pamanyti ant jo pasipylus pagyrų lietų. „Visada būna ištikimųjų, – tardavo. – Vienas kitas vis pasitaiko. Net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis jie neišsižada savęs, neparduoda sielos. Tai jų dėka idėjos nemiršta, nesunyksta dvasia, neišdyla atmintis. Ne apie save kalbu, ne – ką ten aš…“ Vasakas iš tiesų kuklinosi, bet kad ir ką būtų kalbėjęs, apie jį jau buvo susidariusi tvirta nuomonė: jame gyvena Sanasaras. Taigi, bene kiekvieno pokalbio pabaigoje, kad ir pagal kokį scenarijų jis būtų vykęs, neva juokais, bet jam vis pagrūmodavo pirštu: „Ek, draugas Mnacakanianai, draugas Mnacakanianai, ar tik ne pats ir užvirėte visą tą košę.“
Taip ir praėjo vasara. Ateidavo (kas tik nori ir kur tik nori), žiūrinėdavo, klausinėdavo (ką panorėję, kiek panorėję) kurstydami mūsų lūkesčius. Karštis darėsi visai nepakenčiamas. Rimčiausias straipsnis, pasirodęs vasaros pabaigoje, kad ir buvo su mumis susijęs, mus tarsi apėjo. Keistas straipsnis. Kai ką jau ir patys žinojom: iškilo grėsmė, mūsų gatvėje sustabdytos komunalinės reformos. Žurnalistai neriasi iš kailio, bandydami sužinoti kodėl. Pagaliau didelėm pastangom išsiaiškina (čia mūsų laukė sukrečianti naujiena), kad mes patys esame savo bėdų priežastis – nenorime, kad geros permainos lyg srauni upė užlietų mūsų gyvenimą. Ir dar visaip trukdome pažangai, stūksom lyg akmenys ant kelio. Paaiškėjo, kad, norint mus išgelbėti, visų pirma reikia išvaduoti iš ydingos mąstysenos apie savo esmę. Mes nesam tokie, kokiais save laikome, tvirtino laikraštis, mes esam geri, bet neriamės iš kailio, kad tik pasirodytume nepalankioje šviesoje, įsitikinę, kad toks ir yra – mūsų tikrasis veidas. O mūsų suklydimai kyla tarsi iš nekaltų savybių – iš naivumo ir lengvatikystės. Visų pirmiausia mums reikia atverti akis. Apšviesti, pamokyti. Nes, pasirodo, naivumas ir lengvatikystė kyla iš politinio nebrandumo, o tai ne toks jau nekaltas dalykas. Bet mums galima atleisti, nes dalis kaltės tenka tiems, kurie mūsų lavinimą paliko savieigai. Kita vertus, kaltės krislas krenta ant mūsų, nes neišmanymą paprastai lydi kuklumas, kurio mes, Penktosios gatvės gyventojai, visiškai stokojame. Štai šitaip, kol straipsnio autorius tai suduodamas į priekalą, tai į kalamą vinį, tai paglostydamas, tai įgeldamas žėrė pastabas apie mūsų akivaizdžius trūkumus ir neįžvelgiamus privalumus, mes, nors ir įsižeidę, išsaugojome orumą. Bet paskaitę, ką jis aprašo kaip mūsų gatvės sielą, apstulbome. Kaip tipiškas Penktosios gatvės gyventojas buvo pristatomas ne vietinis, o žmogus, susijęs su mumis tolimais svainystės ryšiais, ir tai sudilusiais. Tai – Samvelo uošvis. Kol dar kaip statybos valdybos viršininkas buvo kaltinamas dėl nutraukto mūsų gatvės remonto ir sužlugdytos komunalinių bei sanitarinių įrenginių statybos, dar įžvelgėme šiokią tokią logiką, bet jau ničnieko nebesupratome, kai jį apkaltino ir dėl pastarųjų mėnesių įvykių – orvaizdžio, Sanasaro, mūsų kovingo užsispyrimo ir net – imk ir ištverk! – dėl mūsų ilgesio ir skausmo. Juodu ant balto radome parašyta, esą Samvelo uošvis pareiškęs, jog socialiniai ir komunaliniai pagerinimai, tiesa, yra būtini, tačiau dabar Penktajai gatvei ne jie svarbiausi, nes visų pirma reikia patenkinti jos gyventojų etines ir dvasines reikmes. Ačiū laikraščiui, kad sužinojome vertingą Samvelo uošvio nuomonę. Ačiū, kad mus teisino ir gynė. Bet kaip suprasti tai, kad Samvelo uošvis ne tik mus teisino – ir save kartu su mumis. Rašinio autorius lengva ranka pavadino jį mūsų orvaizdinio judėjimo galva, protu ir siela. Ir, suprantama, tapę su juo vienu kūnu ir siela, mes taip pat buvome prikalti prie gėdos stulpo, nes gerbiamasis autorius straipsnio pabaigoje pagal visus retorikos dėsnius mūsų naujai iškeptą lyderį sumala į miltus. Štai šitą esą sunku apkaltinti naivumu ir lengvatikyste ir patikėti, kad jis gula ir keliasi su Erzurumo bei Aicptkunko vaizdais širdyje (čia mes visiškai sutikome su mikliojo rašeivos nuomone), taigi skaudu, rašė jis, kad šventi tautos klausimai tampa pirkimo ir pardavimo objektais moralinį veidą praradusių žmonių rankose. Šitaip Samvelo uošvis buvo apmėtytas akmenimis, o kartu su juo – ir mes. Niekaip negalėjome suprasti, kaip šitas patyręs, sumanus žmogus pateko į spąstus. Greičiausiai jų nė nebuvo, tik kažkam pasirodė pravartu įkinkyti jį į mūsų vežimą. Tam, kad išgautų reikiamą įspūdį, kad išryškintų ydingus mūsų gatvės bruožus. Nutvėrė už ragų, vilkte atvilko ir įkinkė. Purkštauk kiek nori, priešinkis, – jei prireikė tavęs, tai prireikė. Iki sensacijos mūsų kolektyviniam portretui tetrūko vieno potėpio ir jis buvo rastas. Samvelo uošvis, nebūdamas mūsų draugas, nebuvo ir pats sau priešas, tai vargu ar troško draugiškai mus apsikabinęs kartu nuskęsti. Vis dėlto Vasakas pakėlė telefono ragelį ir pirmą bei paskutinį kartą gyvenime paskambino savo svotui. ,,Sveikinu, – pasakė, – ir tu įsitraukei į mūsų kovą.“ – „Galas griebtų ir jus, ir jūsų kovą, – atsakė tas, – tyčiojiesi?“ – „Ne, – atrėmė Vasakas, – noriu suprasti, kam tau prireikė tokio žaidimo.“ – „Klausyk, – pasipiktino tas, – aš čia įveltas, įkliuvęs, – o tu dar iš manęs reikalausi ataskaitos?“ – ir Vasaką pasiuntė velniop.
Sunku įsivaizduoti aiškesnį atsakymą. Visos abejonės išsisklaidė. Taigi abu svotai, tokie skirtingi, kad vidurnaktį pažadinti ir paprašyti: „Ištark savo priešingybės vardą“, nesusimąstę paminėtų vienas kitą, dabar, nežinia kieno lengva ranka sujungti socialiniu-ūkiniu, visuomeniniu-politiniu ir dar kipšas žino kokiu pavojingu būdu, staiga susitiko kaip du dantys vienose šukose, buvo apkaltinti kaip tos pačios idėjos bendrininkai ir kalami ant to paties kryžiaus. Net sunku buvo spręsti, kuris jautėsi labiau apgautas – Vasakas, visą gyvenimą nekentęs naudos, godumo, pelno vaikymosi, ar antrasis, kurį galėjai apkaltinti kuo tik nori, išskyrus buvimą dvasinių-etinių vertybių šalininku.
Maždaug taip ir išlydėjom vasarą – ilgą, kankinančiai karštą vasarą, ir įžengėm į ne mažiau karštą ir kankinantį rudenį. „Viščiukus rudenį skaičiuoja“, – kadaise pasakė Sarkisas ir pasirodė tūkstantį kartų teisus, jei neimsime domėn, kad ne mes tuos viščiukus skaičiavome.
Ruduo prašmatniausiu būdu padarė galą mūsų nerimui, lūkesčiams ir viltims. Apie mus pasirodė ilgiausias ir išsamiausias straipsnis. Iš jo sužinojome, kad metų pradžioje išprovokuota ir išgarsėjusi miražo istorija yra kelių įtartinų ir neatsakingų žmonių, kurie iš jos tikėjosi gerai pasipelnyti, darbas. Pavyzdžiui, vienas jų, toks Vasakas Mnacakanianas – netikęs mokytojas, nevykėlis, nė vienoje darbovietėje ilgiau neišsilaikęs ir sukeldavęs jose konfliktus, kentėjo nuo liguistos puikybės. Matydamas, kad profesinėje srityje nieko nepasieks, sumanė pelnyti autoritetą žaisdamas šventais žmonių jausmais. Įsitraukė į spiritizmą, prikėlė savo velionį dėdę (nepagailėjo mirusiojo), sukūrė istoriją apie jo sugrįžimą ir orvaizdį. Kaip atsitiko, kad visa gatvė pateko į šio abejotinų vertybių skleidėjo įtaką? Reikėtų viską gerai ištirti. Vasakui pasisekė apdumti akis net tokiam gerbiamam žmogui, kaip gatvės ilgaamžis Haikaramas Torgomianas. Vasakas apsukriai pasinaudojo jo autoritetu. Apskritai tarp šios užsitęsusios istorijos dalyvių sunku rasti bent kiek padorų žmogų. Ką gero galima pasakyti, pavyzdžiui, apie Vardušą Zakarian, kuri visą gyvenimą vertėsi spekuliacija? Arba apie Artavazdą Sarojaną, kuris nedirba visuomenei naudingo darbo, įtariama, kad yra net kelis kartus vedęs. Žinoma, ne visi miražo skleidėjai yra tokie netikėliai, tarp jų esama ir inteligentų, mokslo laipsnių ir kitokių garbingų vardų nešiotojų. Prisiminkime kad ir vieną to sukčiaus Vasako Mnacakaniano brolėną. Samvelo Mnacakaniano veikla ypač smerktina, – jis ištisus mėnesius daugino ir platino įvairius kurstančius dokumentus ir nuotraukas. Bet kas jį paskatino tai daryti, jei, kitaip negu dėdei, jam neblogai sekasi profesinėje srityje? Pasirodo, jį traukia prašmatnus gyvenimas, kurį jam parūpino brangusis uošvis. Paaiškėjo, kad Vasakas, Samvelas ir kiti šioje istorijoje atliko tik antraeilius vaidmenis. Virš jų slypėjo aukštesnė jėga, Dievas, ir dar koks! Šios gerai organizuotos grupės smegenų centras ir pagrindinė varomoji jėga buvo Samvelo uošvis. Kyšininkas ir plėšikas, daug metų užėmęs aukštus postus, suvokė, kad jo machinacijos gali išplaukti į paviršių, tad nutaria sudrumsti vandenį, taip nukreipdamas nuo savęs atitinkamų organų dėmesį ir sumaniai išsisukdamas. Jis užverbavo savo žentą ir svotą. Reikia pripažinti, gerai apskaičiavo – vienas puikybės kamuojamas trokšta šlovės, o kitas mėgsta palaidą gyvenimą. Mašina užsiveda, pamažu greitina apsisukimus ir naivius Penktosios gatvės gyventojus įtraukia į sūkurį. Nusikalstama grupuotė iš pradžių lyg ir pasiekė savo tikslą. Iš tiesų, aplink tą nelemtą miražą sukilo toks triukšmas, kad ilgą laiką negalėjai susigaudyti, kas yra kas. Tačiau dabar, pasitelkus reikiamas priemones, viskas paaiškėjo ir kaltieji bus deramai nubausti. Niekas neturi teisės žaisti žmonių jausmais, statyti ant kortos jų likimų, jų ateitį. Žinoma, paaiškėjo aplinkybės – socialinės ir buitinės, kurias valdžia seniai turėjo pagerinti, bet iki šiol to nepavyksta įgyvendinti dėl minėtos grupuotės veiksmų. Tačiau netrukus, kadangi kaukės jau nuplėštos, padėtis pagerės ir Penktosios gatvės gyventojai gausią viską, ko troško daug metų. Straipsnio pabaigoje mūsų vardu (Penktosios gatvės gyventojų daugumos vardu) kalbėjęs Artiomas Gehamianas paliudijo, kad nebuvo jokio orvaizdžio (Artiomas, kuriam sprandas užgėlė į jį bežiūrint), ir, pareikšdamas neva visų valią, prašė įvesti mūsų gatvėje tvarką, grąžinti gerą mūsų vardą. Jam pažadama, kad Penktosios gatvės gyventojai gali būti ramūs, tvarka bus atkurta, gerą vardą atgausime.
Tvarką mums greitai įvedė. Veltui bandėme skųstis. Apsupome redakciją visi, nuo mažiausio iki seniausio, bet mūsų paprašė gerbti Penktosios gatvės gyventojų pageidavimą ir išsivaikščioti. Kai pareiškėm, kad mes ir esam Penktosios gatvės gyventojai, mums atrėžė, kad mūsų įžūlumas peržengė visas ribas, ir šį kartą jau taip paprašė, kad nenorom išsiskirstėm. Susirinkome nedidelėje buvusio sąvartyno aikštelėje, tačiau atkaklus reikalavimas nesibūriuoti ir ten mus pasiekė, vėl teko grįžti namo. Keliems užsispyrėliams tas draudimas buvo persakytas Sarkiso batų taisykloje ir skambėjo jis šitaip:
Penktosios gatvės gyventojams, siekiant juos išvesti iš aklavietės ir užtikrinti ramybę, batų taisykloje leidžiama lankytis tik su tikslu pataisyti sudėvėtą ar kiaurą apavą.
Apylinkės įgaliotinis atėjo ir paprašė, kad nuimtume nuo mašinų Erzurumo nuotraukas, bet kadangi ne visi mandagų prašymą suprato, milicininkas su savo nauju padėjėju patys nulupo nuotraukas. Samvelas parašė dar vieną atvirą laišką, tačiau nespėjo jo padauginti ir išplatinti, nes, pirma, konfiskavo vienintelį to laiško egzempliorių ir jo rašomąją mašinėlę, o paskui jo darbovietėje už neteisėtą ir savavališką kopijavimo aparato naudojimą piktybiškiems tikslams jam buvo pareikštas griežtas papeikimas ir paskutinis įspėjimas. Samvelo uošvį pašalino iš posto ir iš partijos ir užvedė baudžiamąją bylą. Šią paskutinę naujieną sužinoję iš spaudos, tiesa sakant, nei nuliūdome, nei nudžiugome. „Nebeturi širdies“, – pasakė kažkuris.
Buvo saulėtas, giedras ir šiltas ruduo, bet mums jis atrodė apniukęs. Araratas ir Aragacas jau nuo pavasario rodėsi visu ūgiu, bet mes to nepastebėdavome. „Kaip galime į juos žiūrėti“, – pranašo tonu sakydavo Sarkisas kaukšėdamas plaktuku. Sakydavo „laimingajam“, kuris, atradęs namie suplyšusį batą, su šiuo „leidimu“ rankoje atskubėdavo į jo štabą. Kartais Sarkisas atverdavo duris ir pakviesdavo už jų stovintį sargybinį išgerti kavos. „Negaliu, – atsakydavo tas, – esu tarnyboje.“ Jie priekabiai tyrinėdavo mūsų atsineštus batus. Turėjo tokią teisę. Nudėvėti, suplyšę, numinti batai mūsų gatvėje tapo brangiausia vertybe. Kas tokių turėjo, saugojo kaip akies vyzdį, kas neturėjo – skolindavosi. Kartais tas pats batas penkis–šešis kartus keliaudavo į dirbtuvę ir atgal. Ir vėl pas Sarkisą sužinodavome visas naujienas; o kiek reikėjo turėti senų batų, kad nors kartą per dieną tenai nueitum? Bet mūsų gudrybes netruko perprasti ir įspėjo tokiu rašteliu: „Įtartini batai konfiskuojami vietoje.“ Įspėjimas buvo teisėtas, su parašu ir antspaudu, deja, įgyvendinamas labai savavališkai, ir kasdien mažiausiai maišas padėvėtų batų keliaudavo į konteinerį. Jei taip ilgiau būtų trukę, greitai visi būtume likę basi. „Nieko, – guosdavo Sarkisas po dar vienos konfiskacijos, – sako, žiema bus šilta.“ – „Ruduo irgi šiltas, – atsakydavome, – o kas iš to?“ Ir tikrai, nors Zvartnocas dėl giedros veikė dieną naktį, bet mūsų kažkodėl neviliojo, nekvietė keliauti ir nuotykiauti, net Vardušos ir Arto nebegundė. Tiedu jau buvo mums atsipykę. Vieną dieną Vasakas neišlaikęs paklausė: „Varduša, argi lėktuvai niekur nebeskrenda?“ – „Širdis netraukia, brolau Vasakai, ūpo nėra“, – atsakė Varduša. „Vadinasi, kritika paveikė“, – tęsė Vasakas. „Ką šneki, brolau Vasakai? – įsižeidė Varduša. – Ko nori klausk, – nuo pat žiemos nei kur vykau, nei ką atsivežiau. Prekybai galas. O ir kam? Sūnus su marčia, Dievui dėkui, gerus darbus turi, mano Zakaras pensiją gauna. Seni esam, kiek yra, tiek ir užtenka, pragyvensim.“ O štai Arto – kitaip nei Varduša – per vasarą du kartus buvo neilgam dingęs, tas atrodė įtartina. Atidaręs Vasako duris jau nuo slenksčio jis kartą sviedė: „O juk sakiau, – čia negera gyventi.“ – „Broleli, tai ko grįžai?“ – atšovė Vasakas. „Brolau, laikai pasikeitė.“ – „Tai, matyt, uždarbiautojams šiemet darbo neatsirado“, – nuspręndė Vasakas. „Kad tave kur, kas sako, kad nėra, – užsigavo Arto, – darbo į valias. Mano amžiaus žmogus jau turi ateiti į protą, nusėsti vienoje vietoje.“ – „Tai eik ir sėdėk, – patarė Vasakas, – tenai darbas geresnis, pinigų daugiau, tenykštė boba irgi, matyt, gražesnė.“ – „Kokia boba, ką čia šneki? – suglumo Arto. – Vasakai, kas buvo, – pražuvo. Mano boba ir vaikai čionai. Ir mano namai – geri ar prasti – šičia. Jau ir darbą susiradau, nuo kito mėnesio, matyt, dirbti pradėsiu.“ – „Džiaugiuosi, džiaugiuosi, pagaliau atėjai į protą, – gyrė Vasakas, – kad tik vėl nepersigalvotum.“ – „Kad ir nepavyks, mielas brolau, – juokėsi Arto, – tai ką, šiemet regėjom, – nevienadienis dalykas, – dar garsiau kvatojo. – O taip ramiai gyvenom. Sudrumstėt mūsų gyvenimą, brol, sumaišėt.“
Tai va šitaip Varduša ir Arto pamiršo, kur Zvartnocas, tačiau nuolat veikiantis oro uostas pažerdavo staigmenų. Gražioji Vasako dukrelė, užuot vėl atsiuntusi laišką, šį kartą su sūneliu glėbyje atvyko pati, ir užsisėdo tėvams ant sprando. Ašaromis pasruvusi bučiavo tėvą ir vis kartojo: „Mano senasis tėveli, ko tik apie tave neprirašė. Patikėk, aš nepatikėjau, patikėk – tikrai nepatikėjau.“ Bet pamažu Hasmikos akys išdžiūvo, jos berniuko laužyta armėnų kalba pagerėjo, ir kai jau atrodė – Vasako, tėvo ir senelio, laimei nieko netrūksta, – po mėnesio Hasmika ir vėl išsidangino į Varšuvą. Pasak motinos – Varduhi – to nebūtų atsitikę, jeigu ne suėmimas. Netvirtinam, kad tai tiesa, bet gandus girdėjom. Vieną dieną Hasmika, kaip ir daugelis mūsų, nuėjo į batų taisyklą, ir jos batelį nulūžusiu kulniuku konfiskavo. Apkaltino – tyčia nulupai. Daugelis mūsiškių būtų nutilę ir nešę kudašių, bet Hasmika visada buvo aštrialiežuvė, o Varšuvoj jos liežuvis dešimteriopai paaštrėjo, tai ji atrėžė – viskas dėl to, kad tėvelį neteisingai apkaltinot – ir sukėlė tokį triukšmą, kad ją suėmė ir išsivežė. Bet paaiškėjus, kad Hasmika turi užsienio pasą, jai bemat viską atleido, atsiprašė, sugrąžino batą, atvežė iki taisyklos ir paprašė Sarkiso be eilės prikalti kulnelį. „Tą ir be jūsų būčiau padaręs“, – bambėjo Sarkisas, o Hasmika pareiškė: „Ne, man nebereikia.“ Šiaip ar taip, Hasmika sugrįžo namo (žinoma, su pritaisytu kulniuku) ir parėjusi be perstojo kartojo: „Matai, tėte, aš jau ne tokia, kokia buvau.“ Visi mes buvome pasikeitę.
Hasmika iškeliavo, o gilėjant rudeniui ėmė niauktis. Tiesa, per Spalio šventes nepasnigo kaip pernai, bet užėjo tokie gausūs lietūs, lyg kas būtų sumanęs nuplauti mūsų praeities nuodėmes. Ir gatvės remontas buvo nutrauktas. Būsimo stadiono vietoje prieš kelis mėnesius sunkvežimiai išvertė smėlį, bet jo krūvos susmego ir išnyko kaip nebuvusios. Mūsų nebeslėgė ūkai ir sniegynai, bet gatve sruvo tikra upė, ir vandens lygis kasdien kilo. Net Naujųjų metų naktį lietus nesiliovė. Sausio pirmąją vanduo jau siekė mūsų slenksčius, vos galėjom išeiti pasveikinti vieni kitų su Naujaisiais metais. Suprantama, pirmiausia aplankėm Haikaramą ir tradiciškai jam palinkėjom: „Tepraeina.“ Nerimavome dėl potvynio. Sinoptikai kasdien skelbė, kad ciklono ar anticiklono eiga artimiausiu metu nesikeis. Vėl orų masės iš šiaurės ir iš vakarų susitiko ir maišėsi virš Armėnijos kalnyno. Vėl Araratas su Aragacu priminė povandeninių laivų stiebus. Mūsų rūpestis turėjo pagrindo, bet Haikaramas mus ramino: „Dar ne“. Vadinasi, gali ir prasidėti, todėl netrukus vėl klausdavom: „Kada?!“ – „Tikiuosi – niekad!“ – atsakydavo Haikaramas. Jis „tikėjosi“, vadinasi, nebuvo tikras, ir mūsų nerimas augo. Nedavėm jam ramybės: „Haikaramai, kodėl taip atsitiko? Argi mes buvom neteisūs?“ Atsakydavo: „Ne, bet klydom, kalbėdami tiesos vardu!“ Klausinėjom: „Argi kalbėti tiesos vardu yra nuodėmė?“ Atsakydavo: „Tai neišmintinga.“ – „Tai ką daryti, Haikaramai?“ – „Kitą kartą būsim protingesni.“ Nudžiugę klausėm: „Tai bus kitas kartas?“ – „Būtinai“, – atsakydavo Haikaramas, ir mes grįždavom namo kiek atgavę drąsą. Brisdami per vandenį šiaip ne taip pasiekdavom namus, išsidžiovindavom drabužius ir apsiginklavę kantrybe laukėme.
Vieną gražų rytą (mes sakom – gražų, o jūs supraskit, kaip norit) aptikome, kad esame atskirti nuo pasaulio. Pakilęs vanduo laužė duris, pro plyšius sruvo į vidų. Reikėjo kuo skubiau užkamšyti plyšius. Užsiėmėm tuo nuo ryto iki vakaro, o kaskart pripuolę prie langų įsitikindavom, kad lietus nesibaigia, skambinom vieni kitiems, klausinėdami, ar visi namai dar vietoje. Po kelių dienų vanduo pasiekė langus ir upės bangos jau laužė stiklus. Gyvenantys netoli Sarkiso batų taisyklos jau anksčiau atkreipė dėmesį, kad jos stebėjimo postas persikėlė į vidų. Sarkisas seniai, kaip ir mes visi, nėjo iš namų, o dabar kažkuris pro savo langą pastebėjo, kad bangos varsto taisyklos duris. Tai buvo paskutinė žinia, kuria spėjome apsikeisti. Netrukus telefono ryšys nutrūko, ir kiekvienas pasilikome su savo likimu. Matyt, tada medinė taisyklos būdelė ir pajudėjo iš vietos, vėliau, pusiau nugrimzdusi, praplaukė pro mūsų langus ir pradingo.
Dienos slinko, o lietus vis plakė mūsų stogus, vanduo ardė namus. Nežinojom, ką atneš nauja diena, nerimas maišėsi su viltimi. Pametę dienų skaičių, nebesusigaudėm, kada dangus mus įkalino namuose, praradę ryšį vieni su kitais negalėjom pasakyti, kuriam pirmajam pasirodė, kad kažkas susisupęs į apsiaustą visą naktį žingsniavo mūsų gatve ten ir atgal. Per lietų, po vandeniu. Bet pasirodė vienam, antram, trečiam ir netrukus kiekvienas dieną ar naktį, miegodamas ar būdraudamas, girdėjo, kaip jis (tas kažkas) brenda per vandenį, užkliudo duris, sustoja po langu. Ar tai vėl Sanasaras apsireiškė, ar kas kitas, bet vieną dieną, kai lietus visai įsišėlo, o vanduo, apsėmęs duris ir langus, jau grasino plūstelėti į vidų, mums pasirodė, kad daugiau nebegalime likti smaugiančiame kūno apvalkale, kad tuoj jį perplėšę išsiveršime patys iš savęs, dangus vakaruose staiga nušviesėjo, pro tankią lietaus užuolaidą kažkas sušvito, sužybčiojo, vaizdas pamažu išryškėjo, subolavo saulėj spindinčios snieguotos viršukalnės, slėnyje – miestas, ir mes, nepaisydami liūties ir potvynio, visi kaip vienas išpuolėme iš savo namų.
1986 m.