Pažintis
Jurij Andruchovyč. Širdžialapė taukė
2011 m. Nr. 2–3
Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys
Šiuo metu bene plačiausiai pasaulyje žinomas viduriniosios kartos ukrainiečių rašytojas Jurijus Andruchovyčius gimė 1960 m. Stanislave (dabar – Ivanofrankivskas). Baigė studijas Lvovo I. Fiodorovo poligrafijos institute. 1990–1991 m. studijavo Maskvos M. Gorkio literatūros institute. 1994 m. apgynė mokslų kandidato disertaciją iš tarpukario Lvovo poeto Bohdano Ihorio Antonyčiaus kūrybos. 1985 m. kartu su poetais Oleksandru Irvanecu ir Viktoru Neboraku įkūrė legendinę poetinio vyksmo grupę „Bu-Ba-Bu“ („Burleska – Balaganas – Bufonada“). Išleido keturis poezijos ir vieną apsakymų rinkinį, penkis romanus, tris eseistikos knygas. Romanas „Dvylika ratilų“ išverstas į lietuvių kalbą (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008). Vertė į ukrainiečių kalbą W. Shakespeare’o „Hamletą“, taip pat – T. Konvickio, R. M. Rilke’s, B. Pasternako, O. Mandelštamo kūrybos, sudarė amerikiečių bytnikų poezijos antologiją. Alfredo Töpferio fondo Herderio premijos (Hamburgas, 2001), Osnabriuko miesto Specialiosios E. M. Remarque‘o taikos premijos (2005) laureatas. Romanas „Dvylika ratilų“ 2006 m. apdovanotas Leipcigo knygų mugės premija kaip „kūrinys, prisidedantis prie Europos tautų tarpusavio supratimo“, ir Vidurio Europos literatūros premija „Angelus“ (Vroclavas). J. Andruchovyčiaus kūrybos leista Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje, Kanadoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Suomijoje ir Vengrijoje.
Žurnale spausdinama esė, skirta sudėtingam ir tragiškam Užkarpatės likimui.
Jurgenui Kreftneriui ir Sašai Gliadelovui – su padėka
1
Jei egzistuoja kokia nors mano mėgstama kelionės kryptis, tai štai ji – iš Stanislavo į pietus ir dar šiek tiek į vakarus.
2005 m. rugpjūčio 29 d. vėl iškeliavau šiuo Keliu Į Kalnus. Tai – toks kelias, palei kurį galbūt jau veikiai mokėsiu atmintinai ne tik kaimų ir miestelių sąrašą, bet ir pažinsiu kiekvieną medį, trobą ar – labiau tikėtina – kiekvieną pakelės užeigą. Vis dėlto nenustoju dairytis pro langą, nuo pat Nadvirnos, kur išdygsta dar neaukšti pirmieji kalnai.
Šio autobuso galutinė stotelė – Mukačevas, vidutinis greitis – 30–40 km. per valandą, summa summarum devynių valandų kelionė, iš kurių man lemta patirti tik pirmąsias šešias, nes Tiačive išlipsiu. Ten manęs ateis pasitikti J. ir S. Toliau važiuosiu su jais nežinoma kryptimi. Tiesą sakant, tik man nežinoma kryptimi. Juodu viską žino. Jei būčiau romantinis autorius ar herojus (galiausiai tai – viena ir tas pat), man būtų suspaudę širdį. Tačiau ją ir taip spaudžia – vien nuo pačių pavadinimų punktyrų, nuo prisiminimų sąskambio su kraštovaizdžiais: Nadvirna – Deliatynas – Dora – Jaremčė – Mykulyčynas – Tatarivas – Jablunycia – Jablunycios perėja… Op!
Toliau – siena. Galicijos karalystės ir Vengrijos karalystės. Arba, tarkime, ponų Lenkijos ir buržuazinės Čekoslovakijos. Arba Reicho ir Vengrijos. Arba Priekarpatės ir Užkarpatės. Jei žiūrėsime iš šiaurės rytų – pavyzdžiui, nuo Kijevo – visa, kas toliau, yra už Karpatų. Ir Budapeštas, ir Viena, ir Venecija, ir Šengeno zona – viskas už Karpatų.
Tačiau iš tiesų Karpatai kaip tik čia tampa patys savimi – pasirodo besą kalnai. Be to, kraštovaizdis bemaž iš karto pasidaro pietietiškas. Vos peržengi šią nematomą administracinę teritorinę dviejų regionų ribą ir še tau: vietoje Galicijos ūkanų – Maramurešo saulė, vietoje neperregimos pilkumos virš galvos – dangus, vietoje drėgmės – šiluma, o už miškų, ant šlaitų ir keterų pamažu skleidžiasi didžioji permaina: spygliuočiai medžiai virsta lapuočiais. Vis daugiau klevų, jovarų, drebulių, bukų, riešutmedžių. Vis daugiau pietų, vis daugiau riešutmedžių kvapo. Jie prasideda jau nuo Rachovo, kuriame stovime jau pusvalandį. Autobuso keleivių etninė sudėtis irgi pasikeitė 99 procentais (vienintelis nekintamas procentas – tai aš). Dabar jie visi kalba Užkarpatės rusinų, romų ir rumunų intonacijomis, kalba ne šiaip sau, bet telefonu, nes Užkarpatėje dabar visi turi mobiliuosius – net senos skarotos kaimietės su krepšeliais siunčia SMS žinutes nežinoma rašyba, lotyniška abėcėle. Lotyniškai?
Toliau – dar tiesiau į pietus kartu su Tisa, per ją, per Kostylivką į Dilovą (pasienietis vis dėlto nutarė patikrinti mano pasą – būtų keista, jei tas auskaras mano lūpoje būtų praslydęs nepastebėtas!) – locus perennis, nuolatinė, tiksliau, amžina vieta, o vėliau – jau tik į vakarus, nes Tisa irgi staiga pasuka į vakarus, o priešingoje jos pusėje, atrodo, Rumunija, ir ten jau negalima. Šis Rumunijos artumas matyti iš vietovardžių, kurie mano ausiai skamba beveik dakiškai ar frankiškai (Buštyna, Teresva), o netrukus ir iš dvikalbių lentelių pagal Europos chartijas. Įvažiuojant į Solotvyną, lentelė jau trikalbė: prie ukrainietiško pavadinimo „Солотвино“ ir rumuniško „Slatina“ prisideda vengriškas „Aknaszlatina“. Man dar trūksta slovakiško „Kostel Solotvonski“. Ir kalnų: jie ima žemėti. Kalnai žemėja, o aš važiuoju toliau – palaukit, kaipgi taip?! Aš turėjau atsidurti kalnuose, o čia – vien druska ir pelkės! Niekas manęs nebeguodžia – net pakelės rūmai, siaubingai neskoningos kupinos didžiulės keliaaukštės šventovės su kolonadomis, arkomis, bokštais, karnizais ir kitomis panašiomis „grožybėmis“. Vėliau sužinau, kad tokius namus statosi tik rumunai (vėl tas artumas!) ir kad jie iš tiesų ten negyvena, jie pasilieka gyventi savo itin kukliuose senuose būstuose. Jų rūmai ne šiai brutaliai tikrovei, jie neliečiami, lyg svaja, statomi lyg mauzoliejai – ne gyventi.
Tiačivas, į kurį atvykstu mažiau kaip po valandos, įsikūręs prie pat sienos. Iš jo kitame Tisos krante matyti Sigetu Marmacijėjis. Čia manęs lauks J. ir S. Iš čia jie išsiveš mane ten, kur Geografijos Galas.
2
Jie iš tiesų laukė manęs ištuštėjusioje, apšnerkštoje autobusų stotyje – tik juodu ir rusiškas visureigis „Niva“. J. sėdo prie vairo, o aš paklausiau, kiek dar ilgai turėsime dulkėti. Paaiškėjo, kad dvi valandas. iš nuostabos net švilptelėjau. Man atrodė, kad čia tiesiog nebėra kur taip ilgai važiuoti. Tačiau aš neapskaičiavau, kad judėjimo kryptis staiga gali pasikeisti. Dabar mes pajudėjome tiesiai į šiaurę – atsispyrėme nuo prieškario Lenkijos sienos (kuo toliau nuo Rumunijos?), tai yra Priekarpatės Galicijos link. Juk ką tik iš ten atvažiavau, mėginau susivokti aš. J. atsakė, kad mes važiuosime per Dubovą ir Ust Čorną. Prisiminiau, kad Šyrokyj Luhe gyvena Vidurio Europos poetas Petro Midianka, kurį pažįstu jau dvidešimt metų. Jis labai egzotiškas kūrėjas: apsimesdamas, kad rašo tarmiškai, išties sukūrė savo kalbą ar mažų mažiausiai prikūrė daug naujų žodžių: fyres, prymoš, farmametlyky, dyžmo. Tačiau mano pastaba nieko nepakeitė ir posūkį į Šyrokyj Luhą mes pravažiavome.
Manęs negalėjo nedžiuginti, kad kalnai vėl ėmė augti. Mūsų kelionės ir jų kilimo kryptis sutapo. Tai žadino viltį.
Dubove išgėrėme po paskutinį kavos puodelį ir nuvažiavome per gamyklos liekanas: pramonės griaučiai, cechų barakai, neaiškiais stiebais užžėlusi teritorija. J. pasakojo, kad sovietų laikais čia buvo gaminamos malūnsparnių dalys. S. pridūrė, kad miestelis tik iš to ir gyveno. Iš ko pragyvena dabar, nežinia. Veikiausiai visai nepragyvena. Man pasirodė, kad mergaitės prie kavinės durų užkalbino mus čekiškai. Jei būčiau turtingas čekas, nusipirkčiau šią mirusią kalnuose gamyklą. Arba nusipirkčiau šias mergaites – tikriausiai to jos ir tikėjosi.
Prie įvažiavimo į Ust Čorną buvo parašyta Königsfeld. Viskas per čionykščius miškus, paaiškino S. Čia augo gražiausias visoje karalystėje ir imperijoje techninis miškas. Bukai ir eglės, patikslino J. Aštuoniolikto amžiaus aštuntąjį dešimtmetį Marija Teresė apgyvendino čia vokiečius, vietinių dar vadinamus švabais, nors jie lyg ir kilę iš Tirolio – šiaip ar taip, ne protestantus, o katalikus. Jie ir įkūrė tą Kenigsfeldą, o šiek tiek aukščiau – Doiče Mokrą, tai yra Vokiečių Mokrą, nes yra dar Rusinų Mokra. Tačiau prie Rusinų Mokros niekas nekišo nagų, o Vokiečių Mokrą sovietai pervadino Komsomolsku, kad ir vėl ištrintų nepageidaujamus atminties fragmentus.
3
Tai buvo tikra misija, dar vienas Drang nach Osten variantas. siekta išmokyti čionykštes slavų ir čigonų gentis būti Marijos Teresės pavaldiniais. Bet visų svarbiausia buvo miškas – jo paruošimas, perdirbimas, ir pats miškų ūkis – tai yra miškų atkūrimas. Tačiau šimtą metų miško buvo tiek daug, kad jis buvo tik kertamas. Pirmieji šių apylinkių vokiečiai buvo ištisomis šeimomis atkeldinti medkirčiai. Jie turėjo išmokyti čionykščius slunkius dar kelių alpinių verslų – ganomosios gyvulininkystės, jodinėjimo ir sūrio gamybos. Pirmas ir trečias darbas geriau ar blogiau pavyko.
Man atrodo, kad tai tikriausiai buvo bausmė už ką nors. Vokiečiai turėjo išpirkti kokią nors kaltę monarchijai, todėl buvo išvaryti į šį mažytį Vidurio Europos Sibirą – kartu su visais jų elfais ir troliais. Vokiečiai išlipo iš vežimų, pasispjaudė rankas ir nuėjo kirsti miško – jei tik francai, jozefai, hansai ir kristijanai apskritai spjaudosi rankas prieš imdamiesi sunkaus darbo. Išliko jų bažnyčia ir keli pajuodavę namai. Iš tiesų šių žmonių nebėra, nors S. pasakojo prieš metus vienoje proskynoje sutikęs brigadą, kurioje dirbo paskutinis švabas – žinoma, jis niekuo nesiskyrė nuo mūsiškių, su tokiu pat šalmu, visi drabužiai padėvėti ir tarybiniai, bet mokėjo kalbėti kadainykšte kalba – J. patvirtino, kad austriškai.
Tikriausiai jis irgi mokėjo jodinėti, bet niekas jo neprašė.
4
Vietovė, į kurią mes tą dieną važiavome per Ust Čorną (arba Kenigsfeldą), vadinasi Lopuchovas. Tačiau taip buvo ne visada – tik nuo 1947 m. Keisdami geografinius pavadinimus, sovietai demonstravo ryžtą pakeisti viską pasaulyje. Iš pradžių pakeisime pavadinimus, o paskui ir vidinę esmę – taip viską reikėtų suprasti. Bent jau aš visa tai suvokiu kaip tik taip. Aišku, kodėl Vokiečių Mokrą jie pervadino Komsomolsku. Tačiau kaip atsirado sumanymas Brusturus pervadinti Lopuchovu? Juk tikrasis Lopuchovo pavadinimas – Brusturai.
Rumuniškai brustur – širdžialapė taukė (Symphytum cordatum), daugiametis agurklinių šeimos žolinis augalas. Tai visai ne tas pat kaip brusture – Arctium lappa L, t. y. didžioji varnalėša, dvimetis astrinių šeimos žolinis augalas. Žmonės, 1947 m. nusprendę Brusturus pervadinti Lopuchovu, veikiausiai nepastebėjo šio skirtumo ir nesiėmė aiškintis, ką iš tiesų reiškia kaimo pavadinimas – brustur ar brusture, taukė ar varnalėša. Jie manė, kad bet koks žolinis augalas dideliais lapais yra varnalėša, ir išvertė rumunišką kaimo pavadinimą į savo tarybinę kalbą, nė kiek neabejodami, kad tai tiksliai padarė. Beje, čionykštis upelis ir dabar vadinamas Brusturianka, ne Lopušanka. Keista, kad šie žmonės apskritai nekeitė upių pavadinimų. Jų pasikėsinimas į tikrovę buvo nenuoseklus.
Kitas dalykas, kad rusiškas žodis „лопуx“ turi ir perkeltinę reikšmę – kvailys, vėpla, prastuolis, tas, kurį lengva apmauti. Žmogus, kuriam šovė į galvą Brusturus pervadinti Lopuchovu, negalėjo nežinoti šios konotacijos. Veikiausiai net pasinaudojo ja – tai buvo jo pokštas.
1947 m. juokai šioje pasaulio dalyje buvo itin žiaurūs. Svarbus buvo pavadinimo ir esmės, reikšmės ir paskirties žaismas. Gyventi Lopuchove – tai būti amžinu nevykėliu, ne visai išsivysčiusiu klipata, silpnapročiu. Raudonieji komisarai dar 1939 m. atsinešė į Karpatus tvirtą valdišką įsitikinimą, kad čionykščiai gyventojai siaubingai atsilikę: beveik neskaitę Stalino raštų, dėvėjo ne fabriko darbininkų kostiumus, o tradicinius naminius apdarus, tikėjo burtininkais ir vaikščiojo į cerkvę. Su šiais „lopūchais“ reikėjo ką nors daryti: jų ideologinis atsilikimas buvo gydomas, pavyzdžiui, tuos atsilikėlius jie suiminėjo ir masiškai trėmė į Sibirą.
Taigi Užkarpatė! Ji iki pat karo pabaigos pasiliko už pataisos ir kovos su atsilikimu sferos ribų. Užkarpatė – sudėtingas regionas: pirmiausia todėl, kad šis daugiausia kalnuotos žemės lopinėlis, pasižymintis savitu, palankiu narcizams auginti mikroklimatu, yra tikras Vidurio Rytų Europos koncentratas, kur visi jos painumo požymiai išryškėjo pačiu gryniausiu pavidalu. Tai – ir nuolatinis buvimas tarp, ir po padu svetimos sistemos, kieno nors tolimo valdžioje, vien engiamiems, išnaudojamiems, nieko už tai negaunant, nes niekam tavęs negaila. Valdžia kur nors ten, už kalnų – Budapešte, Vienoje, Prahoje, Maskvoje ar Kijeve, o tu lieki čia akis į akį su kalnais ir neišbrendamais keliais, visada – nesvarbu, kur įsikūrė valdžia, Vienoje ar Maskvoje, gyveni rytinėje ar vakarinėje periferijoje – pasmerktas jaustis atitrūkęs nuo centro ir niekam nereikalingas. Turi tik šiuos kalnus, už kurių gyvena svetimieji – tie, kurie tavęs nesupranta.
Todėl užkarpatiečiai nenuoširdūs. Jie laikomi dar nenuoširdesniais už savo Galicijos kaimynus, o pastarųjų nenuoširdumas visoje Ukrainoje laikomas nenuoširdumo etalonu. Užkarpačių priešiškumas svetimiesiems ar bent jau nepasitikėjimas jais formavosi ištisus šimtmečius, o tai, kad tokiame mažyčiame ir dar sudėtingo reljefo žemės lopinėlyje gyvavo tiek daug kultūrų (huculų, boikų, lemkų, vengrų, rumunų, romų, žydų, čekų, slovakų, vokiečių, turkų – jei kalbėsime vien apie sinchroninę dimensiją, nes yra dar ir diachroninė su keltais, romėnais, ostgotais ir dakais), anaiptol nereiškia, kad šios kultūros sugyveno taikiai. Tai patvirtina ir nesuskaičiuojama daugybė griuvėsių.
Vieną kartą (atrodo, jau užvažiavę ant keteros) mudu su S. balsiai svarstėme, kuri ankstesnė valdžia šiam kraštui buvo palankiausia: viduramžių vengrų, turkų, rumunų, austrų, Austrijos-Vengrijos? Aš spėjau, kad vis dėlto sovietų, nes ji sulygino visus per privalomą valstybinį švietimą, o S. teigė, kad Čekoslovakijos, nes ji rūpinosi krantų tvirtinimu, kelių tiesimu ir kova su potvyniais. Jei Hitleris kartu su Miuncheno partneriais dėl taikos nebūtų sunaikinęs tuomečio Čekoslovakijos valstybingumo, viskas čia atrodytų kitaip: dambos, vandens telkiniai, pylimais sutvirtintos upių vagos. Brusturų požiūriu S. visiškai teisus. Čionykštis žurnalistas rašo: „Prieš septynerius metus potvynis vėl pasmerkė kaimą vargui ir suirutei, nušlavė nuo žemės paviršiaus 28 namus ir dar 70-yje pasidarė neįmanoma gyventi. Vanduo nuplovė derlingą daržų žemės sluoksnį ir paliko vien akmenis.“ Ir kiek toliau: „Šis kaimas garsėja ir didžiausiu Užkarpatėje gimstamumu. Jame gyvena 37 moterys, pagimdžiusios ir išauginusios po dešimt ir daugiau vaikų, o šeši ar septyni vaikai šeimoje yra visiškai įprastas dalykas. Iš viso kaime gyvena daugiau kaip 400 šeimų.“
5
Štai į kokią vietą mes tą dieną įvažiavome su S. ir J. didvyriška rusiška „Niva“.
Beje, sakyti „įvažiavome“ – tai gerokai viską pagražinti. Iš tikrųjų mes įšliaužėme, įropojome, įdardėjome. Tai, ką Brusturai vadina keliu, iš tiesų yra tik akmenuotas ir pelkėtas, daugybėje vietų išdaužytas ir suskilęs kliūčių ruožas. Atrodo, nuo paskutinio didžiojo 2001 m. potvynio čia niekas nieko neberemontavo. Reikalas buvo išspręstas gaivalo naudai: kam statyti tai, kas anksčiau ar vėliau vis tiek bus sugriauta? Taigi važiavome ne didesniu kaip dvylikos kilometrų per valandą greičiu, o kaimas pasirodė esąs be galo ilgas. Prie įvažiavimo stovėjo trijų metrų aukščio skardinis medkirtys – su visais įrankiais ir šalmu ant galvos. (Netrukus paaiškėjo, kad nė vienas iš jų nevaikšto taip apsirengęs – skardinis medkirtys buvo nuo tikrovės nutolęs etalonas. Visai įmanoma, kad pastatytas dar senais gerais sovietų laikais. Tiesa, benzininis pjūklas ant peties vis dėlto panašesnis į Husquarna, negu į seną sovietinę Družbą.)
Nuo šio medkirčio etalono iki tos vietos, kur turėjome gyventi, šliaužėme ne mažiau kaip tris ketvirčius valandos, šokčiodami „Nivos“ sėdynėse tarsi kinų dievukai. Ką gi tuo metu regėjo mūsų akys?
Pirmiausia jos matė laužą, niekam nebereikalingos geležies krūvas, sutrūnijusius medžių kamienus, akmenis, sulūžusius medinius tiltus. Didžiuliai medžio drožlių pylimai nesutramdomai liepsnojo – dūmai sklido visur. Anksčiau šios atliekos irgi būdavo panaudojamos gamybai, o dabar jos tiesiog deginamos, paaiškino S. drožlių pylimai stūksojo prie kiekvieno cecho – per pastarąjį dešimtmetį Brusturuose įsikūrė gal dešimt mažų miškininkystės firmų ir viena ar dvi didesnės – tokie vietos reikšmės rykliai, pagal ankstyvojo kapitalizmo džiunglių įstatymus labiausiai trokštantys suryti visą konkurentų mailių.
Dešinėje tekėjo Brusturiankos upelis – nepaprastai tyras jo vanduo ir vaizdingi uolėti krantai. Na gerai, žodis „vaizdingi“ šiek tiek perdėtas: visas jų vaizdingumas ėjo perniek dėl pakrantėse suverstų šiukšlių kalnų. Tai šen, tai ten akį patraukdavo ištisos plastmasinės instaliacijos – milijonai lietaus ir šaltinių iš kalnų, miškų, takų, pievų suneštų ir tiesiog bet kur po kojomis numestų kokakolos, mineralinio vandens, alaus butelių – stichiškai (tarsi Venecijos bienalei) sukomponuotų, blizgančių saulėje sidabru, kartu tūkstančiai naudotų polietileno paketų, aplankų, skudurų ir pergalingų kadainykštės visumos nuolaužų.
Palei upelį driekėsi trobos su daržais – daugiausia skurdžios, bet pasitaikė ir gana padorių, ir – gerokai apgriuvusių. Palikti likimo valiai apšiurę, skylėti vagonėliai ir kiti mašinų griaučiai priminė tuos laikus, kai čia veikė siaurabėgis geležinkelis. apskritai viskas ką nors priminė, tačiau pirmiausia – griaunamąją potvynio galią.
Dideli potvyniai Brusturuose buvo du. 1998 m. prezidentas Kučma, vilkėdamas karine slepiamąja apranga, išlipo iš sraigtasparnio priešais televizijos kameras ir pažadėjo padarysiąs viską, kas įmanoma. 2001 m. jam rūpėjo nebe tai. Nuo dviejų potvynių nukentėję gyventojai ką nors gaudavo iš valstybės – kompensacijas, statybinių medžiagų, daugeliui buvo siūloma persikelti į žymiai saugesnes žemumose vietas. Beveik visi, susivilioję raginimais, parsikraustė atgal.
Nežinau, kodėl jie taip pasielgė, bet nujaučiu: kalta širdžialapė taukė, Symphytum cordatum. Pagal gydomųjų augalų katalogą ji – idealus vaistas lūžusiems kaulams suaugti.
6
Dar tą pačią pavakarę išėjome į kalnus, kad pamatytume šiek tiek daugiau. Čia aš supratau, kad iš tiesų patekome į vieną gražiausių pasaulio kampelių. Pakanka tik truputį virš jo pakilti. Tikriausiai visa tai dėl ypatingo paskutinių vasaros dienų skaidrumo. Ir dar dėl kvapų (įvairiausių žolių, molio, vandens, uogų, kadagių). Mes lipome į kalną, bridome per pievas, brovėmės per miško brūzgynus, kartkartėmis išeidavome į apleistas proskynas, kuriose suversti gulėjo jau sutrūniję medžių kamienai ir krūvos nukapotų šakų. Visa tai priminė didžiulių priešistorinių žuvų nuograužas.
Mus išpylė prakaitas, vos vilkome kojas. Tiesą sakant, aiškino J., tam tikrame plote baigę kirsti mišką, medkirčiai turėjo išvalyti šią vietą ir pasodinti naują mišką. Tačiau dabar niekas tuo nebesirūpina. Kalnų šlaitai nuolat plinka. Žmonės tik kerta mišką – žinoma, ten, kur jis lengviausiai pasiekiamas, nebūtinai tą mišką, kuris jau suaugo ir yra tinkamas kirsti. Jie ir patys teigia, kad sovietų laikais už tokius dalykus būtų negailestingai baudžiami, nes prie sovietų buvo tvarka, pridūrė S. Iš tikrųjų tvarkos nebuvo, bet žmonės bijojo, padarėme išvadą mes. Dabar viskas priklauso tik nuo Josypo Josypovyčiaus, vienu balsu teigė J. ir S. Kas jis, po galais, toks, tas Josypas Josypovyčius, paklausiau aš. Josypas Josypovyčius – čionykštis patriarchas, šešėlinė kaimo galva, bosas, kadainykštis SSRS medkirčių sporto čempionas – tokį išgirdau atsakymą. (Nuo dabar jis kas dieną ir kas valandą vis išnirs iš J. ir S. istorijų, tas Josypas Josypovyčius, tėvas ir dvasia.)
Dar pirmąjį vakarą mes praėjome kelias apgriuvusias senas trobas, etnografinius griaučius, kuriuos supo sulaukėjusių sodų likučiai. Kada jos apleistos – prieš penkerius, penkiasdešimt, penkis šimtus metų? Kodėl buvo apleistos? Nuo tylos paskaudo ausis. Garsi poetė rašė: „Kalnų vietovė – laiko pašaras.“ Man atrodo, dabar žinau, ką ji norėjo pasakyti.
7
Per šias kalnų keteras ir šlaitus vengrai Antrojo pasaulinio karo metais tiesė gynybinę Arpado liniją – užtvaras, spygliuotą vielą, minų laukus, bunkerius, kulkosvaidžių lizdus. Sunkūs žemės darbai (žinoma, pasitelkiant čionykštę darbo jėgą) vyko mažiausiai keletą ilgų mėnesių. Vengrai nesitikėjo, kad raudonieji prasiverš visai iš kitos pusės – upės slėniu – ir nušluos priešus per kelias valandas. Nežinia, kaip dirbo vengrų žvalgyba. Užtat raudonųjų žvalgyba veikė be priekaištų. Visa kita buvo įprastas pėstijos darbas.
Tačiau prieš tai vengrai sudegino kaimą. Jie išvarė visus brusturėnus iš trobų ir liepė nešdintis kur akys veda. Brusturai degė kelias dienas ir naktis. Kalbama, kad nesudegė tik cerkvė ir tai buvo suvokiama kaip savaime suprantamas stebuklas. Paskui, kai sovietai galutinai įsitvirtino visoje apylinkėje, brusturėnai nusileido iš aplinkinių kalnų ir miškų. Kad ir kaip būtų, reikėjo gyventi toliau – net šiuo beviltišku laikotarpiu.
8
Kartą vėliau aš balsiai pagalvojau, kad šis kraštovaizdis po mūšio veikiausiai liudija kokį nors prakeiksmą ar užburtą ratą. Jei viskas priklausytų nuo manęs, tučtuojau uždrausčiau jiems kirsti šį rojaus mišką ir pasirūpinčiau trimis dalykais: sutvirtinčiau krantus, nutiesčiau dujotiekį ir gerą kelią. Argi tai (investicijos! investicijos!) nesukurtų čionykščiams gyventojams naujų darbo vietų ir geresnių atlyginimų? Neįžengiamumas pakerta dvasią, jis sukuria iliuziją, kad gyveni tolimiausiame užkampyje, už normalaus pasaulio ribų, neįžengiamumas – tai laiko pašaras ir blogio šaknis. Pastatyti palei krantus tvirtas dambas iš betono, statybinių blokų, šlifuoto andezito, prisodinti ant jų amžinai žaliuojančių vijoklių ir gėlių, nutiesti įprastą plentą, pasitelkus visas būtinas kalnų vietovėse gudrybes, atvesti iš Rusinų Mokros dujas, kad vargšas miškas nebūtų ryjamas bent jau kūrenimui.
Kūriau utopiją, mažų mažiausiai tokią Rytų Europos Šveicariją. Galiausiai nė nepajutau atsidūręs ties pat filosofijos riba: ar šis pasaulis leidžiasi mūsų keičiamas? Ar mes turime teisę jį keisti?
Europos (ar Vakarų Europos) žmogus įpratęs į abu klausimus atsakinėti stereotipiškai. Kaip tik todėl Šveicarija taip ir netapo Užkarpate. O gal atvirkščiai?
9
J. ir S. papasakojo man labai pamokomą prieš kelerius metus nutikusią istoriją, kurią jie ne tik regėjo savo akimis, bet ir patys joje dalyvavo. Tą dieną mes išsiruošėme eiti ant Svydovcų keteros ir ketinome iš ten pamatyti pusę pasaulio. Ta pusė pasaulio buvo Karpatai.
Taigi, pasakojo J. ir S., susėdę žolėje ir ištiesę pavargusias kojas, prieš kelerius metus čia atvyko vienos didžiulės austrų miškininkystės firmos atstovai. J. pats austras ir žino, ką sako, vadindamas firmą didžiule. Jie pasisiūlė brusturėnams penkiasdešimčiai metų išnuomoti jų mišką. Kitaip tariant, penkiasdešimčiai metų austrai būtų tapę vieninteliais čionykščių miškų valdytojais. Jie žadėjo dirbti visus darbus itin civilizuotai ir nepriekaištingai ekologijos požiūriu, o kartu neįtikėtinai pagerinti ir darbo produktyvumą, ir gamybos kultūrą, ir padidinti medkirčių algas. Jei kas nežino, tikino austrų viešųjų ryšių vadybininkas (subtropinis įdegis, briolinu sutepti plaukai), mūsų miško pramonė pažangiausia pasaulyje.
Nebuvo visai aišku, ar tai gerai, ar blogai. J. pasirodė įtartina, kad austrų projekte nenumatyta nieko, išskyrus medienos paruošimą. Kitaip tariant, čia, Brusturuose, miškas turėjo būti tik kertamas. Visus kitus perdirbimo procesus planuota vykdyti kitur. Be to, žymiai pažangesnė už čionykštę technologija reiškė, kad sumažėtų darbo vietų – austrų firmoje turėjo užtekti vieno darbininko ten, kur dabar dirba keturi. Todėl galima buvo daryti išvadą, kad trys liks be darbo. Projekte neparašyta nė žodžio, kaip išvengti šios katastrofos. Nė žodžio apie kelią, mokyklą, dujas, tiltus, krantus, dambas. Buvo visiškai akivaizdu, kad „lopūchai“ austrams visai nerūpi, juos domina tik miškas, kaip kuo daugiau jo iškirsti ir išvežti. Tipiškas plėšikų verslas su žaliavos priedėliu.
Senam lapinui Josypui Josypovyčiui (taip, taip, tam pačiam bosui ir donui) austrų pasiūlymas taip pat intuityviai nepatiko – net ne todėl, kad jam kilo grėsmė prarasti savo ir visos plačiai išsišakojusios šeimos verslą. Veikiau jis apskritai nepasitikėjo Vakarais – pirmiausia todėl, kad yra užkarpatietis. Šis nepasitikėjimas susiklostė istoriškai, jam jau septyni šimtai, jei ne tūkstantis metų. Josypas Josypovyčius – pats sau Europos Centras.
J. ėmėsi organizuoti pilietinį pasipriešinimą. tada jis pirmą kartą pasikvietė S. į Brusturus, ketindamas surengti plačią diskusiją, taip pat ir priešininko teritorijoje – Austrijoje. Vienas akcijos renginių – S. nuotraukų paroda. Supranti, aiškino man S., galbūt šie žmonės iš tikro kerta mišką, nepaisydami taisyklių ir normų, nesuprasdami, kad už tai juos neišvengiamai nubaus pati gamta – na kad ir per tuos potvynius. Tačiau atimti iš brusturų mišką – tai atimti viską. Jie tiesiog išmirs nuo bado ir girtavimo. Kol kas bent jau gyvena, gimdo vaikus, leidžia juos į mokyklą, po kiekvieno potvynio vis iš naujo atsistoja ant kojų ir niekur iš čia nevažiuoja. Brusturams šis miškas – ne vien miškas. Tai – toks sūris, kuriame jie gyvena ir jį valgo. Nors jų vietoje aš vis dėlto palikčiau tą mišką ramybėje ir imčiau gaminti sūrį. Arba versčiausi žaliuoju turizmu.
Austrų istorija baigėsi jų atsitraukimu. Galbūt per garsus kilo triukšmas, o superfirmos planai iš tiesų nebuvo itin švarūs. Galbūt „nesuveikė“ kas kita: tarkime, koks nors korumpuotas Kijevo valdininkas pareikalavo nepateisinamo, astronominio „atkato“. Kad ir kaip ten būtų, viskas liko po senovei: šlaitai stichiškai pliko, naktimis slaptose proskynose ūžė benzininiai pjūklai, upelių vagos ir krantai skendėjo šiukšlėse. Nenurimstantis Lopuchovas.
10
Trečia diena ypatinga: pakliuvome į cechą Plajskoje ir ten mus priėmė Josypas Josypovyčius (toliau tekste – Jo-Jo). Aplinkui degė drožlių krūvos, mes brovėmės per karštį ir dūmus. Radome jį kabinete, apsivertusį popieriais. Šiandien trisdešimt pirmoji, paskutinė mėnesio diena, algų mokėjimo metas. Jo-Jo iš pažiūros gerokai per penkiasdešimt, neaukšto ūgio, stambus, gudraus veido, dideliu pilvu, jam tinsta kojos, vaikšto su lazdele. Jis liepė mums išvirti kavos (pirštu parodė į tirpios kavos stiklainį) ir nurodė J. papjaustyti duonos, lašinių ir pomidorų. Pastatė ant stalo pirmą degtinės butelį (iš viso jų bus du). Atsisakyti jokiu būdu negalėjome, tačiau mes ir neketinome.
Ar tiesa, kad daugiausia miško čia buvo iškertama Stalino laikais, šeštojo dešimtmečio pradžioje? – pradėjau aš. Netiesa, nukirto Jo-Jo. Tiesiog tuo metu čia buvo per daug subrendusio miško. Kai miškui sueina 80–90 metų, jį reikia kirsti. Stalinas nekaltas, kad miškas subrendo. Stalinas apskritai nekaltas, panižo pajuokauti man, nes jau buvome išgėrę po antrą taurelę. O kodėl jūs kertate tiesiog pakrantėse? – paklausė J. Juk tai draudžia įstatymas. Įstatymą sugalvojo kvailiai, nė nenutuokiantys apie mišką ir kalnus, burbėjo Jo-Jo. Vienų krantų nuolydis būna 45 laipsniai, o kitų – 30. Nebūna dviejų vienodų nuolydžių, viską reikia daryti atitinkamai, protingai. Iškertate mišką, o paskui skundžiatės potvyniais, primenu po trečios. Tačiau Jo-Jo nė už ką nesutinka, kad tai sukelia potvynius. Nekertamas miškas silpsta ir miršta, vėl aiškina jis. Iš tiesų čia dar per mažai kertama. O potvyniai kyla todėl, kad per daug lyja ir upeliai išsilieja per krantus. 1998 m. lijo tris savaites be atvangos, dieną ir naktį – štai jums ir potvynis. J. palaikė jį ir priminė, kad ir šveicarų ekspertai tai patvirtina. Vis dar neaišku, ką jie patvirtina – ar tai, kad per mažai iškertama?
Jo-Jo niekaip nesupranta, ko mes čia ieškome. Eitumėt pagrybauti, siūlo jis. Boso kabinete ištisas sandėlis šviežių, ką tik surinktų grybų – dešimtys kilogramų. Tačiau net jų kvapas nenustelbia sunkaus Jo-Jo skleidžiamo kvapo. Galbūt tai – per pusę šimtmečio ant kūno kaupęsis prakaitas. Man šiandien reikia atsiskaityti, Jo-Jo linktelėjo į suliniuotus popieriaus lakštus. Aš paklausiau, kiek firmoje dirba žmonių. Pasirodo, beveik šimtas, iš jų medkirčių – tik trys brigados po septynis. Visi kiti – perdirbimo cechuose. Jo-Jo manymu, tai – geras ženklas: medkirčių dalis mažėja, vyrauja apdirbimas. Einama teisingu keliu.
Geriame antrą butelį. Jo-Jo pasakoja, kaip jaunystėje grojo akordeonu – polkas, fokstrotus ir Bostono valsą. Nežinia koks buožės sūnelis priskreto prie jo, kad grotų „kolomyjką“, bet Jo-Jo su broliais sulaužė jam visus šonkaulius. Mes juokiamės, nes su bosu reikia būti atsargiems. Galiausiai tai jis šeimininkas, o ne mes. Jo-Jo turi teisę laikyti čia viską savo rankose: jo medkirčiai uždirba po pusantro tūkstančio per mėnesį. Tris šimtus „baksų“? Visai nemažai kaip Lopuchove, švilpteliu aš. Mes pasieksime, kad vėl atgims Brusturai, nukerta Jo-Jo. Jokio Lopuchovo čia nebus. Už tai reikia išgerti, pritariu aš.
Jam tinsta kojos ir Jo-Jo apsimeta dūstąs nuo kūno pertekliaus. Ištuštinome antrą butelį, galime padėkoti ir eiti lauk.
Šlubčiodamas jis išlydi mus laukan. Eitumėt pagrybauti ar pauogauti, atsisveikindamas pasiūlo, tarsi jam būtų labai svarbu. Tuomet Jo-Jo nors suprastų, ko mums reikia.
11
Aš neužsirašinėjau ir mano atmintis pernelyg išranki, kad galėčiau visiškai tvirtai ja pasitikėti. Vis dėlto joje visiems laikams pasiliko kai kas, ko aš jau nebepajėgsiu pamiršti. Pavyzdžiui, tos uogos, lydėjusios mus kalnuose, tarsi gelbėjimo tarnybos patruliai: iš pradžių mėlynės, paskui, kelias valandas leidžiantis žemyn traktorių keliu, – avietės, vis labiau sunokusios, galiausiai nė nebepajėgėme nuo jų atsitraukti ir nebegrįžome į kaimą su šviesa.
Niekada nepamiršiu nei tų uogų, nei visų tų kvapų, kurių mišinys įtikina, kad taip kvepia rojuje.
Nebepajėgsiu pamiršti nei kvapų, nei kaitros, kuri galbūt ir sukūrė tuos kvapus. Nepamiršiu ir to, kaip keliaudami atgal, kol nusileidome į kaimą, mes galiausiai visi nutilome ir nė vienas nebepratarėme nė žodžio.
Aš nebeužmiršiu to be galo ilgo leidimosi per Jablunycios kaimelį, per visus jo pakraštyje gulėjusius akmenis. Kaip tik tada ir paaiškėjo, kad Brusturai turi ir šią nusidriekusią ataugą, iš tikrųjų dar vieną kaimą, ir kad jį praeitum, turi žingsniuoti taip pat ilgai, kaip per visą Vieną, jei sumanytum pėsčiomis nueiti iš dešimto rajono į aštuonioliktą.
Aš nepamiršiu nė vieno iš daugybės kryžių: kiekvienas bylojo apie akistatą su kalnų pievos tuštuma ir tyla. Ant kiekvieno jų buvo užrašyta 1848 m. data ir kiekvienas jų turėjo tapti laisvės kryžiumi, o pasirodė besąs tuštumos kryžius.
Jau nebepamiršiu to neregio – seno, lankstaus, akrobatiško, kaip jis ilgutėliais delnais laikė naują verpstę iš grynos baltos medienos.
Nepamiršiu kavinės-baro jau užgesintomis šviesomis, su lošimo automatais – šio „lopūchų“ Las Vegaso.
Ir arklių Legionų perėjoje, apsimetančių, kad mes jų visai nedominame.
Jau nebepamiršiu tų pamėkliškų sunkvežimių išmaltuose keliuose per kalnų pievas, šaižiais signalais šaukiančių į laisvę paleistus uogautojus.
Žinoma, aš nebepamiršiu nė vieno iš tų dviejų butelių, išgertų su Jo-Jo, jaučiant jo kvapą.
Tikrai nepamiršiu žvaigždėto dangaus virš Brusturų – jis taip ir gundo kokį grafomaną parašyti, tarkime, „tokios žvaigždėtos naktys būna tik Karpatuose“.
Niekada nepamiršiu miestietiškai akiniuotos kelerių metų mergaitės – sėdėdama ant tvoros ji laukė, kol mes priartėsime, ir į mano klausimą atsakė: „Jana.“
Svarbiausia – tie širdžialapių taukių prie upelio brūzgynai, kuriuos vis dėlto atradome paskutinę dieną – tikras gyvas taukių guolis.
Tačiau labiausiai įsidėmėjome rugsėjo pirmosios rytą, kai pasirodė, kad Brusturuose kaip niekur kitur pasaulyje gausu vaikų. Jie traukė iš visų kaimo galų, iš visų įmanomų kiemų ir gatvelių, vaikams prasidėjo mokslo metai ir jų puokštės buvo didesnės už juos pačius.
12
Kitą vasarą į Brusturus ketina atvykti šveicarų savanoriai. Jie rinks šiukšles nuo upės krantų ir iš vagos, plastmasinius butelius nuo šlaitų ir išvalys dešimtis užterštų šaltinių. Tikiuosi, kad neprasidės potvynis ir svečiams bus kur atvykti.
2005
Versta iš: Юрій Андрухович. Диявол ховаеться в сирі. Критика. Київ, 2006
Margaret Atwood. Apie laiką ir amžinybę
2019 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė
Šių metų lapkričio 18 d. kanadiečių rašytoja, poetė, eseistė, literatūros kritikė MARGARET ATWOOD (g. 1938) mini 80-ąjį jubiliejų. Ji yra antroji rašytoja moteris, du kartus gavusi prestižinę „Man Booker“ premiją – pirmą kartą tokios garbės ji sulaukė už 2000 metais išleistą dešimtą savo romaną „Aklas žudikas“ („The Blind Assassin“), o antrą kartą ši premija skirta šiemet už romaną „Liudijimai“ („The Testaments“), pasaulinę šlovę atnešusio romano „Tarnaitės pasakojimas“ (1985) tęsinį.
Rašytoja yra pelniusi daugybę kitų reikšmingų literatūrinių apdovanojimų, 2017-aisiais jai įteikta tarptautinė Franzo Kafkos literatūros premija už viso gyvenimo nuopelnus. Pastaruoju metu interviu su rašytoja ir straipsnių apie ją apstu ne tik kultūrinėje spaudoje. O mes šiame „Metų“ numeryje siūlome skaitytojams nusikelti keletą dešimtmečių į praeitį, į 1985-uosius, kai M. Atwood būdavo pristatoma ne kaip „Tarnaitės pasakojimo“ autorė, bet kaip iškili poetė ir rašytoja, išleidusi tuo metu jau devynias poezijos ir aštuonias prozos knygas, maža to, kanadiečių literatūrai ir ypač poezijai nusipelniusi kritikė, tyrinėtoja ir eseistė, puoselėjanti Kanados literatūrą ir besirūpinanti jos sklaida pasaulyje.
Šis pokalbis buvo publikuotas Ajovos universiteto (JAV) literatūros studijų žurnale, o įrašytas 1985 m. balandį, kai M. Atwood lankėsi universiteto organizuojamose kūrybinio rašymo dirbtuvėse.
– Pakalbėkime apie Jūsų poeziją. Neseniai per paskaitą su studentais analizavome vieną Jūsų eilėraštį be pavadinimo – merginų reakcija buvo neaiški, dvejopa, o štai vaikinai teigė, kad šis eilėraštis – „apie galią, dominavimą ir maištą“.
M. A. Su poezija yra toks keistas dalykas. Aš vis dar jo neperpratau ir tikriausiai niekada neperprasiu, tačiau poezija kaip konstruktas yra kažkas, kam artimesni už moteris jaučiasi vyrai. Moterims artimesnis poezijos lyriškumas, kaip, žinote, tame pasakyme – „gražūs jausmai“, tai, ką nevertinantieji poezijos dažniausiai išvadina lepūnėliškumu, moteriškumu. Tačiau jei į eilėraštį žiūri kaip į kažką sukurto, padaryto, ar kažką veiksnaus, darnaus, turinčio formą ir struktūrą, tuomet tai – lyg toks vyrų „lėktuvo modeliukas“. Jie sako: „O, matau, kaip ši įvorė tinka šiam, štai čia esančiam grioveliui, o tuomet jį užvedi ir jis skrenda.“
– Per vakarykštį Jūsų skaitymą nustebau išgirdęs, kad matematiką, poeziją ir muziką priskiriate tai pačiai kategorijai.
M. A. Visi šie dalykai sukonstruoti – jei sprendi algebrą, kuri poeziją ar muziką, vadinasi, dirbi su tam tikrų elementų seka laike. Elementarūs dalykai muzikoje analogiški matematikai ta prasme, kad spręsdamas lygtį gauni tą patį konstruktą kaip ir muzikoje. Kitaip tariant, yra tam tikri laiko intervalai ir tam tikri garso iš(si)dėstymai, su kuriais dirbi, ir jie priklauso nuo to, kokia tai muzika; įvairūs muzikos kūriniai sukonstruoti pagal skirtingus principus. Vakarietiška muzika komponuojama remiantis mums pažįstama gama, tačiau dorėniškoji tonacija kai kurių iš tų natų nenaudoja. Taigi studentai vaikinai tikriausiai supranta, kad eilėraščiai gali būti rašomi tam tikra tonacija. Jie, kaip žinia, taip ir rašomi. Arba, pavyzdžiui, T. S. Elioto „Keturi kvartetai“ jiems turi prasmę, ir manau, kad šis kūrinys lygiai taip pat galėtų būti prasmingas ir moterims, jei tam tikri dalykai mokantis joms būtų buvę taip pat pabrėžiami, kaip ir berniukams. Turiu omenyje, berniukai mokomi, „štai kaip sutepi variklį alyva, štai kaip mažos jo detalės viena kitą atitinka, ir štai kaip jis veikia“.
– Kaip susietumėte tai su romano forma? Jei eilėraščio struktūra tam tikrais aspektais gimininga mechanizmo struktūrai…
M. A. Tai buvo tik gryna analogija. Nesakykime, kad eilėraštis yra mechanizmas; jis toks nėra. Tačiau kai kūrybinėse dirbtuvėse dirbi su eilėraščiu ir sakai „tai netinka“, tokiu būdu pareiški kažką tokio. Netinka kam? Na, netinka, neatitinka eilėraščio tonacijos; tai netinkamas žodis, nebent nori tokio, kuris netiktų, nebent toje vietoje nori lūžio.
– Ar apie romanus pasakytumėte tą patį?
M. A. Romanai. Manau, panašus dalykas būtų bandymas sulaužyti linijinę romano struktūrą – na, nutiko viena, ir paskui, kaip to rezultatas, nutiko kita, – nes vakarietiška sąmonė labai įsikibusi priežastingumo ir linijinio nuoseklumo. Yra kitų būdų mąstyti apie laiką; kitaip tariant, galima galvoti apie įvykius kaip tam tikra prasme spontaniškus, arba apie laiką, užslenkantį ant savęs ir persidengiantį. Kantas ir Einsteinas teigtų, kad laikas reliatyvus ir yra žmogaus sukurtas konstruktas, tad romanuose daug eksperimentuota įtraukiant šias idėjas, buvo laužoma linijinė laiko struktūra arba įvykiai kartojami kaip choras su variacijomis.
– Koks yra lyrinio eilėraščio laikas?
M. A. Lyrikos laikas yra amžinybė. Romanai yra apie laiką, o poezija – apie amžinybę. Cha cha… Tai veikia ne visada, tačiau tokį dalyką pravartu įpinti į pokalbį. Vis dėlto manau, kad tai tikriausiai tiesa; tai neabejotinai tiesa kalbant apie lyrinį eilėraštį – jame lauki akimirkos, kai išsilaisvinsi iš laiko. Aš to visuomet laukiu.
– Tiesiog galvojau apie skirtumą tarp to, kaip skaitome romanus ir kaip eilėraščius. Skaitydamas romaną, mintyse nepaleidi siužeto tėkmės ir veikėjų. Eilėraštyje galimi virsmai, trūkiai, pažadinantys mūsų mintyse daug skirtingų dalykų.
M. A. Taip, tokie virsmai įmanomi ir romane, tačiau tik kartais. Jei toks būtų visas romanas, būtų neįmanoma jo suvokti. Tačiau net ir eilėraštyje turi paruošti skaitytoją tiems šuoliams, o juo labiau romane.
– Romane skaitai istoriją raidė po raidės, tai linijinis judesys. Ar įmanoma peržengti šį tiesiškumą?
M. A. Na, manau, tai ne tas pats, kaip valties sukeltos bangelės, kurios už kelių pėdų nurimsta. Kai jau perskaitai pirmąją pastraipą, ji lieka su tavimi, o tuomet autorius pakartoja pirmosios pastraipos leitmotyvą aštuoniasdešimt antrame puslapyje; išlieka sąmoningas ar nesąmoningas prisiminimas apie pirmąją pastraipą ir taip aštuoniasdešimt antrasis puslapis rezonuoja daug labiau.
– Kaip išmokote rašyti? Dabar pilna visokių kūrybinio rašymo dirbtuvių…
M. A. Anuomet nebuvo tokių dalykų. Bent jau kanadiečiams. Buvo tik tai, kas vadinosi English Four 0, ką galėjai pasirinkti koledže, bet už tai negaudavai kreditų, ir tai vėlyvajame šeštajame dešimtmetyje Toronte buvo skirta tik mūsų saujelei – saujelei tų, kurie rašėme. Atrodo, kad Viktorijos koledže mes darėme ir visus kitus kultūrinius dalykus. Dalyvaudavome teatriniuose pastatymuose ir piešėme dekoracijas, redagavome literatūros žurnalą ir beveik vien patys į jį rašėme, su slapyvardžiais, nes nebuvo kam daugiau. Buvo ne taip, kaip dabar. Anuomet nebuvo tūkstančių norinčiųjų tapti rašytojais; būdavo merginos, dėvinčios vienspalvius nertinius su megztukais ir kašmyro paltus, ir merginos, dėvinčios juodas pėdkelnes ir juodus megztinius aukšta apykakle, skaitančios Ionesco. Tokius ir panašius žmones vadindavo meniškomis asmenybėmis, ir aš buvau viena iš jų. Juodo megztinio neturėjau, bet maniškis buvo tamsiai mėlynas. Mes tiesiog sėdinėdavome, ir, manau, geras dalykas buvo tas, kad tai suteikė tam tikro pasitikėjimo tuo, ką mes darėme. O mes darėme tai, kas kitiems atrodė keista ir neįprasta. Turite suprasti, buvome keistuoliai. Nedidelė rašytojų ir rašymu besidominčių žmonių bendruomenė. Mano koledže profesoriai į mus žiūrėjo gana palankiai ir geraširdiškai, atvirai nesijuokė iš to, ką mes rašėme, tačiau tai nebuvo kūrybinio rašymo dirbtuvės ar kas nors panašaus.
Pirmą kartą su tokiu dalyku kaip kūrybinio rašymo dirbtuvės susidūriau tada, kai jau pati dėsčiau universitete Britų Kolumbijoje. Manau, ten ir buvo pirmosios Kanadoje organizuotos dirbtuvės, kurias iniciavo poetas Earleʼis Birneyʼus. Vieną kartą esu dalyvavusi jo užsiėmime. Taigi rašyti išmokau rašydama. Toks savotiškas „pataikei / nepataikei“. Daug skaičiau, nors visuomet nemažai skaitydavau, tačiau vėliau, tik pradėjusi studijas, atradau moderniąją literatūrą. Kai įstojau į koledžą ir susidūriau su T. S. Eliotu, aš tikrąja to žodžio prasme negalėjau jo skaityti, tai man buvo labai svetima. Tad su tuo daug sąmoningai dirbau. Tai buvo panašu į mokymąsi važiuoti dviračiu ir vieną dieną aš pagaliau supratau. Tačiau ilgai jį skaičiau visiškai nesuprasdama, nes tai buvo ne tokia poezija, prie kokios buvau pratusi – Shelleyʼio ir Byrono. O „perkandusi“ Eliotą, pradėjau ir pati panašiai rašyti. Mano eilėraščiuose netrūko visų tų eliotiškų dalykų, kokių nebuvo Shelleyʼio poezijoje. Tačiau turėjo praeiti dar dešimt metų, kol parašiau šį tą įdomaus.
– Bet Jūsų kūryba buvo publikuota kone iškart, ar ne?
M. A. Ne, rašyti pradėjau būdama šešiolikos, mokydamasi vidurinėje mokykloje, ir mano eilėraščiai skambėjo kaip Byrono ir Poe, nes tuo metu būtent šie autoriai man ir buvo tai, ką galėjau pavadinti poezija.
– Ar tuo metu Kanados vidurinėse mokyklose dar kas nors rašė?
M. A. Ne, tuo metu ne. Esu tikra, kad dabar rašo; tikriausiai poezija liete liejasi. Tačiau mano laikais tai buvo tarpsnis, kai Kanada vadavosi iš tam tikrų dalykų. Ji vadavosi iš buvimo britų kolonija, taip pat – iš puritoniškumo, kurio po oficialiuoju paviršiumi tebėra – pakrapštęs vis dar to rasi. Taip buvo todėl, kad Kanada ilgą laiką buvo kolonija ir mąstė kaip kolonija. Tai reiškė, kad buvo nuspręsta, jog rašymas vyksta kažkur kitur, o tuomet jį importuoji, ypač gerą rašymą. Užaugau galvodama, kad yra rašytojai ir yra kanadiečiai, o tuomet – kanadiečių rašytojai, nors tai išties buvo terminų prieštara. Viskas, ką matydavai, – rašytojų pavardės laikraščiuose moterims skirtose skiltyse, nes kokia nors geradarė juos pavaišino labdaringa arbata; tokie štai dalykai. Taigi savo ankstyvojoje rašytojos karjeroje telkiausi ne į tai, kad „negaliu to daryti, nes esu moteris“, o į „tikriausiai man reikės kraustytis į Londoną“. Paskutiniame kurse galvojau, kad tikrai turėsiu išvykti iš Kanados; ankstesnioji karta ir pasitraukė, nes čia nebuvo skaitytojų. Leisdamas poezijos knygą Kanadoje galėjai tikėtis, kad nupirks du šimtus vienetų, o su romanu galėjai manyti, kad tau sekasi, jei pardavei tūkstantį. Mordecaiʼus Richleris teigia, kad Kanadoje buvo parduoti trys jo pirmojo romano egzemplioriai. Tačiau viskas pasikeitė 1965-aisiais.
– Kodėl?
M. A. Tautos pasiekia šį tarpsnį. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose ši situacija pasikeitė 1820 m., nors iki tol nuo 1776 m. vyko tie patys reikalai – žmonės klausdavo, „kodėl nėra jokio didžio Amerikos genijaus?“ ir „kada gi rasis didis Amerikos dailininkas?“ Ir tik 1920 m. buvo laimėta kova, kad Jungtinių Valstijų literatūra taptų universitetuose dėstomu dalyku. Iki tol ji nebuvo vertinama. Ir štai Kanadoje mes ėjome tuo pačiu keliu. Kai kurios anglų literatūros katedros tiesiog pasišaipydavo vien paminėjus būtinybę dėstyti Kanados literatūrą, nes buvo manoma, kad tai nieko vertas dalykas, ir jokių diskusijų būti negali. Ir tai tebevyksta; ši kova Kanadoje dar nelaimėta, nors Kanados literatūros kursas vis daugiau dėstomas visose Jungtinėse Valstijose, Europoje ir panašiai. O kai kuriuose Kanados universitetuose to vis dar turi prašyti. Taigi, rašytojai tapo gerbiami prieš priimant kanadiečių literatūrą į universitetus, o šie, kaip žinia, tradiciškai gana konservatyvūs.
– Ar kanadiečiai menininkai turi atmesti europietiškas normas ir modelius, kaip ankstesniais laikais tai padarė amerikiečių rašytojai ir menininkai?
M. A. Taip. Na, tai bandymas atrasti savo stilių ir bendrabūvio su realybe būdą, kurie būtų saviti, o ne pagal tradiciją iš kitų pritaikyti, ir kanadiečių menininkai tikrai stengėsi tai daryti. Jie jautė, kad vordsvortiškas lyrizmas tiesiog netinkamas pelkėms, uodams, uoloms, rąstams, kalnams. „Gamta visuomet atleis ją mylinčiai širdžiai“ – turiu omenyje, kai esi iki kaklo pelkėje, šiuo teiginiu galbūt ir netiki, nors Wordswortho šalyje tikėti gali. Taigi, vyko tam tikras ieškojimas.
– Nuo 1963-iųjų?
M. A. O, manau, tai prasprogo 1965 metais, tačiau iš tiesų rašytojų būta ir prieš tai. Tiesiog jie nepasiekė jokio viešo žinomumo, juos žinojo tik kiti rašytojai. Ir įdomus dalykas, susijęs su rašymu Kanadoje vėlyvajame šeštajame ir ankstyvajame septintajame dešimtmetyje, yra tas, kad jei apskritai rašei, ar net rašei visai neblogai, būdavai akimirksniu, lyg į kokį siurblį į visa tai įtraukiamas ir iškart susitikdavai su svarbiausiais šio meno atstovais, nes jų buvo tiek mažai ir jie taip džiaugėsi kiekvienu, kuris skaitė jų darbus arba pats bandė rašyti. Ir štai, viens du, jau būdavai ten. Panašiai, lyg žalias dvidešimtmetis akimirksniu užmegztų pokalbį su Wallaceʼu Stevensu. Arba Hemingwayʼumi. Tiesiog iškart patekdavai ten, nes pats ratas buvo labai mažytis.
– Ko aš, amerikietis, galėčiau pasimokyti iš kanadiečių literatūros?
M. A. Na, manau, esminis dalykas būtų štai kas… Jungtinės Valstijos yra labai didelė šalis. Ir žmonės joje dažnai pasiklysta. Turiu omenyje, šioje didžiulėje šalyje jie nesusivokia, kur jų vieta ir kaip jiems sekasi prisitaikyti. Ir jie jaučia, kad literatūriniame lauke iš esmės dominuoja Niujorkas. Ar, vis labiau, Vakarų pakrantė. O jei esi iš šalies vidurio – kas tu esi? Manau, kad Kanados literatūra suteikia vilties žmonėms iš mažų, nežinomų vietų, nes literatūros galia – tai ir galia krūvą senų skardinių ir morkų stiebų paversti šilkiniu krepšeliu. Juk kas galėjo pagalvoti, kad Alice Munro, kilusi iš Vingemo Ontarijuje, kada nors pavers Vingemą literatūros vieta? O ji tai padarė, ir dabar mes žinome Vingemą Ontarijuje, lyg patys būtumę ten gyvenę. Štai kodėl įtakingiausias rašytojas kanadiečiams yra Faulkneris – nes jis tą pasaulį, į kurį niekas nekreipė dėmesio, padarė literatūrine vieta. Todėl jis toks svarbus ir Lotynų Amerikos rašytojams – nes jie taip pat kilę iš tokių ignoruotų, ribinių, pakraščių provincijų, kurias pašiepdavo didieji kultūros centrai. Tad nežinau, ar gyvenantieji Niujorke turi daug ko pasimokyti iš kanadiečių literatūros, tačiau manyčiau, kad vaikiai iš Ajovos tikrai turi. Kadangi sakoma – „taip, vilties yra“. Svarbu ne vieta, kurioje esi, o tai, ko imiesi, kad ta vieta taptų svarbi. Arba, kaip teigia Northropas Fryeʼus, tavo centras yra ten, kur esi, o perimetras yra toks, kokio didumo gali jį padaryti.
– Ar drama kanadiečių literatūroje užima ypatingą vietą?
M. A. Ypatingą? Na, tai dar vienas tų dalykų, kurių iki vėlyvojo septintojo dešimtmečio nelabai turėjome. Buvo nedidukės teatro trupės, buvo Stratfordas Ontarijuje, ir daugmaž viskas. Prisimenu, kad pirmąjį Shakespeareʼo pastatymą, kurį mačiau, suvaidino trupė, pasivadinusi „The Earle Grey Players“, ją sudarė ponia Earle Grey, ponas Earle Grey ir dar du žmonės. Jie važinėjo po vidurines mokyklas ir rodė Shakespeareʼo pjesę, kuri tais metais buvo egzaminų programoje. O mokiniai turėjo vaidinti visus mažesniuosius vaidmenis. Tad jeigu norėjai būti Julijum Cezariu, turėjai atsinešti savo paklodę ir stovėti minioje. Ir tai buvo teatras… Tačiau geroji šio reikalo pusė, manau, buvo ta, kad nejautei didžiulio barjero tarp savęs ir meno. Menas buvo tai, ką Greyʼai darė ant vidurinės mokyklos scenos, o tai reiškė, kad ir tu pats taip gali. Tavęs tai nebaugino.
Kai nuvykau į Jungtines Valstijas ir bendrabutyje gana džiugiai pareiškiau, kad rašau, absolventės gerokai nustebo. Jų supratimu, rašymas yra tai, dėl ko išties turi daug dirbti. Ir būti gana drąsi. O aš visiškai taip nemaniau. Be abejo, jos jautėsi konkuruojančios su Melvilleʼiu, Faulkneriu ir Hemingwayʼumi, ir Fitzgeraldu. O jokių ryškesnių amerikiečių rašytojų moterų, be Emily Dickinson, nebuvo. Taigi, sunku. Buvo leista suprasti, kad neturėčiau būti tokia drąsi.
– Įdomu, kad kanadietė taip jautėsi…
M. A. Na, nebuvo žmogaus, kuris būtų man sakęs to nedaryti. Suprantate? Nebuvo jokių didelių, garbinamų, dangų man užstojančių Kanados rašytojų.
– Tuo tarpu dabar naujiems kanadiečių rašytojams būtų sunkiau?
M. A. Dabar jie varžosi su manimi.
– Ar tai gerai?
M. A. Visuose dalykuose yra kas nors gero. Manau, tai panašiai kaip su šachmatais: jei nori būti šachmatininku – tai Jameso Reaneyʼaus analogija, – bet esi kilęs iš šalies, kurioje šachmatais nežaidžiama, turi menkas galimybes tapti pasaulinio lygio didmeistriu. Gali tapti tokiu šachmatininku, kuris žaidžia pakankamai gerai, kad nugalėtų kelis kitus savo šalies žaidėjus. Tačiau jei sėsi žaisti su varžovu iš Rusijos, akimirksniu būsi sumaltas. O jeigu esi kilęs iš šalies, kur žaisti šachmatais yra įprasta ir savo šalyje pakyli į šachmatų aukštumas, tuomet tu ir esi geriausias. Taigi, manau, gerai, kad vis daugiau žmonių rašo. Konkurencija gerokai didesnė nei anksčiau – na, anksčiau jos išvis nebuvo – ir galbūt dėl to jauniems rašytojams šiandien yra kiek sunkiau, tačiau patekę į šią sferą jie gauna daugiau…
– Rašytojų pavyzdžių?
M. A. Ne tik jų. Rašantieji nebegali aptingti. Suprantate, ką turiu omenyje? Viskas nutiko labai staiga. Ir tuomet prasidėjo laikotarpis, kai visų stalčiuose laikyti rankraščiai, kurių metų metus nebuvo įmanoma publikuoti – kadangi niekas nenorėjo leisti Kanados literatūros, – ėmė plūste plūsti. Atrodė, kad autoriai dygsta it grybai po lietaus, staiga, tartum iš niekur, atsiranda Geri Rašytojai. Tačiau iš tiesų tai buvo tiesiog rašytojai, kurie tūkstančius metų rašė ir neturėjo galimybės publikuotis.
– Papasakokite kiek daugiau apie XIX a. kanadiečių poetes, kurias minėjote atsakinėdama į klausimus.
M. A. Isabella Valancy Crawford. Jos poezija skrodžia kiaurai riaumodama, kitaip nei daugelio jos plunksnos kolegų vyrų. O kita – Pauline Johnson. Ji parašė daug eilėraščių, kuriuose – skerdynės, žudynės ir pjautynės, visokiausi kruvini dalykai. Tai pasakojamoji poezija, tačiau gana kruvina.
– Nuostabi moters rašytojos kūrybinė tradicija. Nerandu atitikmenų amerikiečių literatūroje.
M. A. Tikrai sunku. Rinkinyje „Oxford Book of Canadian Verse in English“ yra eilėraštis, kuriame moterį pagrobia priešininkų vaikinas, ir ji su juo susidoroja. Nužudo. Ir net poetė Susanna Moodie, net ji perkelia visą šį sudėtingą žmogžudystėmis ir krauju persisunkusį pasaulį į savo knygas. Tad… kartais, kai rašai tokius dalykus, žmonės sako: „Nagi, tai berniukų žaisliukai, neturėtum su jais žaisti.“ Tačiau aš šitaip neskirstau. Manau, kad moteris privalo turėti tokią pačią teisę rašyti apie tokią realybę kaip ir vyrai. Kai taip rašo moteris, tai tiesiog pastebimiau; tada žmonės stebisi – „kas per piktybė“, arba – „gana brutalu“, bet jei taip rašytų vyras, jie to galbūt net neišskirtų. Manau, kad bet kokia medžiaga turi būti prieinama visiems, jei tik gali ją suvaldyti.
– Jūsų kūryboje taip pat slypi prievarta, kartais netgi atvira.
M. A. Na, matote, kanadietės mergaitės auklėjamos būti malonios. Kaip ir daugelis kitų mergaičių. Ir, tiesą sakant, kanadiečiai apskritai mokomi, kad yra gražūs dalykai ir negražūs dalykai, o tu iš esmės privalai būti gražus ir malonus.
– Man yra tekę girdėti teigiant, kad tik kelios moterys rašytojos turi humoro jausmą. Ar su tuo sutiktumėte?
M. A. Ne, visiškai su tuo nesutinku. Yra daug humoro jausmą turinčių moterų rašytojų. Britės rašytojos yra suvis tuo stiprios. Ir daugelis kanadiečių – Alice Munro, Marian Engel, Audrey Thomas. Taip, manau, kad moterų rašytojų humoro jausmas neblogas. O Amerikoje yra Eudora Welty. Jei tai ne šiaip kaprizai ir Dindilin [turima omeny fėja Dindilin iš „Piterio Peno“ – vert. past.] tipo dalykai, humoras yra griaunamoji jėga. Nes juokiamės iš to, kas mus skaudina, erzina, glumina arba griauna mūsų supratimą apie tai, kas yra normalu. Prieš kurį laiką kalbėjausi su Alice Munro apie neseniai mirusią Marian Engel. Paklausiau Alice, ką ji apie Marian prisimena. O ji atsakė: „Prisimenu, kaip šeštajame dešimtmetyje su draugėmis sėdėjau virtuvėje ir mėgavomės savo iš kojų verčiančiu, desperatišku, griaunamosios jėgos humoru, kurio niekad nebūčiau pagalvojusi panaudoti savo kūryboje, nes to tiesiog negalėjai daryti ir tai nebuvo laikoma literatūrine medžiaga; ir, žinai, tai buvo juokai apie vyrus ir mus pačias ir tas kartais gyvenime ištinkančias gana isteriškas akimirkas.“ Ir ji man pasakė, kad Marian buvo viena pirmųjų moterų, ėmusių naudoti tai kaip literatūrinę medžiagą. O juk tai ir yra literatūrinė medžiaga… Margaret Drabble rašo su gana geru humoro jausmu. Bet kartais tai toks humoras, kurio vyrai nesupranta arba nevertina. Kaip ir vyrų humoras apie moteris – mes ne visuomet jį vertiname. Tai panašų į etninį humorą – nes toje konkrečioje bendruomenėje jis priimtinas, tačiau jei jį vartos kas nors iš šalies, tai bus išvadintas rasistu, seksistu ar žiauriu žmogumi. Pavyzdžiui, vieną vasarą esu mokiusi vaikus neįgaliųjų stovykloje, ir tuo metu po visą stovyklą skambėjo neįgaliųjų juokeliai. Vaikai juos pasakojo vienas kitam ir juokėsi iki nukritimo. Bet tai buvo juodas humoras. O tuomet jie tuos juokelius persakė man. Ir, be abejo, tai buvo išties negailestinga. Nes jei juokiesi – esi blogas žmogus. O jei nesijuoki – jie tave pričiupo. Tačiau bet kuriuo atveju – jie tave pričiupo.
– Vieno užsiėmimo metu su studentais garsiai skaitėme Jūsų „Sirenos giesmę“, ir eilėraščio pabaigoje aš ėmiau juoktis…
M. A. O jie paklausė – ko jūs juokiatės?
– Ypač auditorijoje buvę vyrai.
M. A. Bet juk jis nėra skirtas vien moterims. Jei vyrams atrodo, kad jie patys niekada nesielgia kaip pašautos kurapkos, jie gerokai klysta. Juk tai vienas geriausių argumentų: „Mano žmona manęs nesupranta; tik tu gali mane išgelbėti nuo alkoholizmo.“ Tai naudoja abi lytys, skiriasi tik technikos, ar, tiksliau, detalės, tačiau noras toks pat – sužadinti jautrumą. Su vyrais veikia apeliavimas į jų kilnumą, su moterimis – į jų užuojautą, rūpestingumą. Tačiau abiem atvejais apeliuojama į žmonėse galimai tūnančius gelbstinčiuosius tėvus. Na, žinote, atjojantis baltasis riteris yra tėtukas, skubantis ištraukti tavęs iš balos.
– Arba Lulu. Jūsų veikėja Lulu iš to paties pavadinimo apsakymo. Ji irgi gelbėtoja.
M. A. O taip. Ji visiškai pasinešusi gelbėti poetus… Beje, ar girdėjote apie rašytoją Jean Rhys? Ji mokėjo būti baisiai juokinga. Visą gyvenimą ji puoselėjo savo bejėgiškumą. Išties. Ji nemokėjo prisisiūti sagos ar pasitaisyti peruko. Tikrai negalėjo. Ir plėtojo tai iki kraštutinumo. Jau geriau būtų mirusi iš alkio, nei pati pasirūpinusi maistu. Todėl turėjo svitą tarnų. Jei jau taip labai norisi kraštutinumų… Juk jeigu dabar pat nuvirsčiau ant grindų, Jūs man padėtumėte… ar ne?
Kaip savo rankose laikyti visą istoriją: Shaunas Tanas ir kuras vaizduotei
2019 m. Nr. 3
Iš anglų k. vertė ir parengė Diana Gancevskaitė
Australų dailininkas, rašytojas, animacinio kino kūrėjas Shaunas Tanas (g. 1974) pakeitė vaikų literatūros bei vizualiojo jos aspekto suvokimą, išplėsdamas (ar ištrindamas) skaitytojų auditorijos amžiaus ribas ir taupiais savo tekstais bei nevienareikšmėmis, meditatyviomis iliustracijomis moko atidumo kasdieniams reiškiniams, suteikia jiems filosofinės gelmės, persvarstydamas pasaulio sąrangos bei pasirinkimo ir atsitiktinumo reikšmes.
Frimantlyje gimęs ir šiauriniame Perto priemiestyje užaugęs Sh. Tanas yra parašęs bei iliustravęs daugiau nei dvidešimt knygų (savo ir kitų autorių), reikšmingiausios iš jų – „Triušiai“ („The Rabbits“, 1998, tekstas Johno Marsdeno), „Atvykimas“ („The Arrival“, grafinis romanas, 2006), „Pamestas daiktas“ („The Lost Thing“, 2006; liet. 2015, iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė), „Atokaus priemiesčio istorijos“ („Tales from Outer Suburbia“, 2008; liet. 2013, iš anglų k. vertė Viktorija Labuckienė), „Vasaros taisyklės“ („Rules of Summer“, 2013) bei pagal brolių Grimmų pasakas sukurtų molio skulptūrų knyga „Dainuojantys kaulai“ („The Singing Bones“, 2015).
Sh. Tanas už savo kūrybą yra gavęs daugybę apdovanojimų, tarp kurių: 2007 ir 2009 m. Pasaulio maginės fantastikos premijas, 2009 m. vokiečių vaikų ir jaunimo literatūros premiją už „Atokaus priemiesčio istorijas“, 2010 m. Hugo premiją už iliustracijas, 2011 m. Oskarą už trumpo metražo animacinį filmą, sukurtą pagal jo knygą „Pamestas daiktas“, ne vieną kartą yra pelnęs Ditmar apdovanojimą – garsiausią ir seniausią Australijos apdovanojimą, skiriamą mokslinės fantastikos, maginės fantastikos ir siaubo žanro kūrėjams – tiek už savo paties knygas, tiek už iliustracijas kitų autorių knygoms; 2013 m. gavo šį apdovanojimą už savo knygą „Vasaros taisyklės“. 2019 m. sausio mėnesį Sh. Tanas drauge su kitais keturiais iškiliais australų vaikų ir jaunimo rašytojais pagerbtas vardiniu pašto ženklu Australijos „Vaikų literatūros legendų“ pašto ženklų serijoje.
Publikuojamas tekstas – koliažas, sudarytas iš įvairių metų Sh. Tano interviu.
– Kokia buvo Jūsų kūrybinio kelio pradžia? Ar piešėte ir rašėte nuo mažumės? Kada supratote norįs būti rašytoju ir knygų iliustruotoju?
– Tikriausiai kaip ir daugelis žmonių neprisimenu, kada pradėjau piešti, tikėtiniausia, kad dar būdamas kreideles čiupinėjantis pyplys. Manau, visi iš pradžių trokšta būti piešėjais, tai toks pirminis instinktas, keliantis daug įdomesnį klausimą – kada žmonės nustoja piešti? Greičiausiai susidomėjimas tiesiog slopsta arba pakeičiamas kitais įgūdžiais. O kai kurie žmonės, kaip ir aš, tiesiog toliau tai daro, lyg tęsdami ankstyvos vaikystės žaidimą, naudodami šį paprastą amatą sudėtingiems suaugusiųjų rūpesčiams išreikšti.
Tačiau – atsakant į klausimą! – būdamas vaikas, išties parodžiau tam tikrą ankstyvą talentą ar bent jau atradau būdą piešti „įtikinamus“ vaizdinius būdamas trejų metų amžiaus – kad paukštis atrodytų kaip paukštis, o ne vien paukštiška kraigalionė. Manau, būdamas maždaug penkerių perpratau tam tikras technikas ir gudrybes, suvokiau, kad piešimas yra paprastų elementų daiktuose atradimas. Nors mano tėvai patys nebuvo menininkai, abu domėjosi vizualiaisiais menais (mama gana gerai piešė, o mano tėtis – architektas), ir manau, kad jų padrąsinimai piešti buvo daug svarbesni už bet kokį įgimtą talentą. Būdavo smagu ką nors nupiešti ir jiems parodyti – jie visuomet būdavo neįtikėtinai nustebę ir sužavėti! Manau, kad tai – dalis tėvų „darbo“ apibrėžties. Kai buvo šešerių, mano brolis išsiskyrė talentu rinkti, atpažinti ir priskirti reikiamai rūšiai akmenis – dabar jis patyręs geologas. Esu įsitikinęs, kad taip yra dėl minėto besąlygiško palaikymo, gauto iš tėvų.
O susidomėjimas rašymu, matyt, kilo dėl to, kad man skaitė vaikystėje – tiek namuose, tiek mokykloje. Manau, gana vėlai pats pradėjau skaityti ir rašyti, tačiau knygos mane žavėjo – ir kaip pasakojimai, ir kaip fiziniai objektai, tad mane traukė ir pačiam kurti knygas. Kai kurios jų atsidūrė mokyklos bibliotekoje, gana gerai imituodamos tikras knygas, kurias galėtų paimti vaikai. Dažniausiai tai buvo istorijos apie nuotykių ieškotojus, keliaujančius į kitą pasaulį, atrandančius lobį, viską išsprogdinančius; tai buvo įkvėpta daugiausia filmų ir televizijos, o pavadinimai būdavo „Žemė po jūra“ ir „Misija į Marsą“. Viena ar dvi iš mokyklos bibliotekos dingo, ber nežinia, ar tai pagerina mano kaip menininko reputaciją, ar labiau kenkia.
Neturėjau jokių rimtų ketinimų tapti rašytoju ar iliustruotoju, nors ir maniau, kad tai būtų fantastiškas darbas. Augant vakarinės Australijos priemiestyje tai tiesiog neatrodė solidus užsiėmimas. Tik vėlyvoje paauglystėje susikoncentravau į du dalykus: kraštovaizdžių piešimą ir mokslinės fantastikos apsakymų rašymą. Galvojau, kad gal tapsiu dailininku ar rašytoju, tačiau ilgą laiką šios dvi profesijos atrodė visiškai skirtingos, nesuderinamos. Iš esmės nežinojau, kokios karjeros siekti, tad kai reikėjo stoti į universitetą, blaškiausi tarp biotechnologijos (dar viena mano aistra) ir menų. Pasirinkau pastaruosius.
Studijų metais iš dalies užsidirbdavau imdamasis įvairių nedidelių iliustracinių darbų, pavyzdžiui, iliustruodavau universiteto miestelio administracijos brošiūras ar universiteto absolventams skirtą žurnalą. Baigęs studijas vis dar nebuvau apsisprendęs dėl karjeros, tačiau nutariau maždaug metus pabandyti užsiimti tokia laisvai samdomo iliustruotojo praktika ir pažiūrėti, kaip man seksis. Paaiškėjo, kad visai neblogai, ypač iliustruoti mokomąsias knygas vaikams ir fantastinių romanų viršelius. O tai galiausiai atvedė prie paveikslėlių knygų, kuo ir užsiimu pastaruoju metu, su keliais įsiveržimais į teatro ir kino sferas.
– Daugelyje Jūsų kūrinių kalbama apie per(si)kėlimą. Pavyzdžiui, „Pamestame daikte“ ir „Atvykime“: keliavimas per nepažįstamą kraštą ir naujo gyvenimo būdo mokymasis. Taip pat daugelyje Jūsų iliustracijų personažai vaizduojami kaip mažyčiai, lyginant su kraštovaizdžiu, kuriame jie randasi. Iš kur tai? Ar Jūs, kaip ir Jūsų kuriami veikėjai, jaučiate tam tikrą atotrūkį, ryšio praradimą su pasauliu?
– Įdomus pastebėjimas. Taip sąmoningai nesuvokiu to, kuo užsiimu, kol tai nevirsta istorijomis ir vaizdais, tad man sunku atsakyti. Psichologas tai išgliaudytų geriau! Tiesiog mane stipriai empatiškai traukia izoliuotų figūrų, keliaujančių per milžiniškus, neretai gluminančius kraštovaizdžius, vaizdiniai. Mano intelektualusis „aš“ pasakytų, kad tai pamatinės egzistencinės būsenos metafora: visi jaučiamės esą kraštovaizdžiuose, kurių iki galo nesuvokiame, net jei jie mums pažįstami; kitaip tariant, viskas, filosofiškai žvelgiant, yra iššūkis. Be to, manau, kad bet koks kūrybinis mąstymas neša tam tikrą susitapatinimo ir prasmės klausimą, o individualumas reikalauja begalinių derybų, ir mes visuomet stengiamės suvokti, kaip esame susiję su tuo, kas mus supa.
Taip pat visuomet jaučiu – tikriausiai šis pojūtis atėjęs iš mokslinės fantastikos – kad esamasis laikas ir vieta yra gana atsitiktiniai, viena iš daugelio galimų alternatyvų, ir kad žmonės nėra visatos centras. Užaugau Perto, metropolio, priemiestye. Pertas – vienas izoliuočiausių pasaulio miestų, vienoje pusėje – Indijos vandenynas, kitoje – pusiau sausringi krūmynai. Mūsų pasaulis buvo (ir tebėra) mažas žmogiškasis įsibrovimas į kažką milžiniško, senovinio, tylaus ir paslaptingo: maži namai, apsupti kopų ir tamsos, raizgių medžių; parkai ir mokyklų kiemai gyvenami daugiausia varnų, papūgų ir priešistorinės išvaizdos vabalų. Tai jau pasikeitę, kadangi atsirado didelių prekybos centrų ir mašinų stovėjimo aikštelių, tačiau esminis „persodinimo“, per(si)kėlimo faktas išlieka – neaiškaus vietos ir istorijos pojūčio išgyvenimas. Dabar miestas pilnas įvairių dalykų, tačiau jis kažkoks netvirtas.
Daug mano ankstyvųjų darbų, ar tai būtų paveikslai, ar pasakojimai, turi savyje tam tikrą ryšio nebuvimo jausmą – tarp natūralios ir sukurtos aplinkos, o tai, manau, iš esmės yra skiriamasis mūsų laiko bruožas. Tas pats jausmas persismelkia į įvairiausias kitas idėjas ir temas, ryšio nebuvimo jausmas tarp žmonių, santykiuose, kultūrinio nesusikalbėjimo dalykai, ideologijos ir realybės neatitikimai, atotrūkis tarp ketinimų ir rezultatų, kalbos ir ja apibūdinamų objektų. Visa tai yra puikus kuras vaizduotei. Netgi pasakyčiau, kad visas menas ir literatūra yra apie tam tikrą ryšio nebuvimą, apie sulūžimą, neatitikimą.
– Ar Jums patinka keliauti ir tyrinėti įvairias šalis, nežinomus pasaulius, ar esate laimingesnis kurdamas savas šalis ir pasaulius?
– Tiesą sakant, man patinka abu dalykai. Pasisemiu užtektinai įkvėpimo lankydamasis man nežinomose vietose, nuolat suvokdamas, kad žmonės gyvena ir galvoja skirtingai, kad nėra nieko „normalaus“. Nors įdomu tai, kad labai retai pajuntu poreikį piešti, kai keliauju, lyg pats keliavimas suteiktų pakankamai keistumo. Tad man daug lengviau kurti „ramybėje“, savo studijoje, kurioje, atrodo, nieko nėra, ji tokia kasdieniška, ir tuomet, kai mažai kas vyksta mano gyvenime. Keliavimas ir piešimas yra labai panašūs užsiėmimai tuo, kad jie priverčia į viską pažvelgti atidžiau, vienas jų yra išorinis nuotykis, kitas – vidinis. Jie abu tapačiai įdomūs ir malonūs, o kartais keliantys sunkumų.
– 2011 m. tapote Astridos Lindgren premijos laureatu. Kaip Jums patiko kelionė į Švediją?
– Lyg būtum išsiųstas į visiškai kitokį pasaulį. Bet kartu tai buvo galimybė pamatyti, kaip šalis gali vertinti vaikų literatūrą. Nesu prie to pripratęs. Esu pripratęs nuolat būti gynybinėje pozicijoje šiuo klausimu. O tai buvo šalis, kurioje ši pozicija nereikalinga, kur kiekvienas žmogus gatvėje tarsi suvokia šios literatūros vertę… Ir jie iš tiesų turi tokių kultūrinių herojų kaip Astrida Lindgren. Australijoje to nėra. Galbūt turime kultinių australų vaikų rašytojų, tokių kaip Mem Fox, tačiau iš tiesų į juos žiūrima bene taip pat, kaip į vaikų priežiūros įstaigas.
– Jei turėtumėt galimybę nukeliauti į bet kurį fantastinį pasaulį, kurį pasirinktumėte?
– Jaunystėje būčiau labai norėjęs patekti į tolkinišką pasaulį (o ir hobitu apsimesti man būtų itin lengva!) ir į kai kuriuos įsivaizduojamus pasaulius, kuriuos piešiau paauglystėje. Tačiau tokių eskapistinių troškimų nebeturiu. Vis labiau ir labiau fantastinius pasaulius – kaip „Atvykime“ – matau kaip būdą įslinkti į tikrąjį pasaulį ar bandymą geriau suprasti realybę per spekuliatyviąją prizmę. Jei patekčiau į fantastinį pasaulį, kaipmat prarasčiau savo tikrąją savivoką, lyg įžengdamas į metaforą be jos realiojo pasaulio atramos. Man priimtinesnis tokių pasaulių lankymas naudojantis pieštuku ir popieriumi.
Daugelis labiausiai mane žavinčių fantastinių pasaulių yra tokie, į kuriuos visiškai nenorėčiau patekti – kaip George’o Orwello „1984“, Jonathano Swifto „Guliverio kelionės“ ar Cormaco McCarthy’io „Kelias“.
– Daugelis Jūsų iliustracijų yra montažai – iš kasdienio gyvenimo skiaučių, į kurias įprastai nekreipiamas dėmesys ar jos suvis išmetamos: pašto ženklai, čekiai, užrašai, laikraščių antraščių iškarpos. Ar Jūs kolekcininkas? Atrodo, Jus domina šie dalykai, stengiatės tuos laikinus reiškinius ar objektus išsaugoti?
– Taip. Mane labai domina dalykai, į kuriuos beveik nekreipiamas dėmesys, stengiuosi atrasti vertę tame, kas laikoma nevertinga. Koliaže taip pat svarbų vaidmenį atlieka atsitiktinumas, panašiai kaip geras potėpis, tai nėra iki galo kontroliuojama.
Išties esu linkęs rinkti įvairiausius daiktus, ir turiu šiek tiek save pristabdyti, apsiribodamas tuo, kas yra išties panaudotina, kad netapčiau šlamšto kaupiku. Turiu didelę kartoninę dėžę, pilną popieriaus skiaučių, kurios visuomet būna naudingos. Taip pat turiu nebereikalingų knygų ir žurnalų kolekciją, kurią naudoju kaip medžiagą koliažams. Kuo mažiau šie dalykai susiję su estetika, tuo jie man atrodo naudingesni – pavyzdžiui, turiu daugybę fizikos, matematikos ir inžinerijos vadovėlių. Mano knygoje „Prarastas daiktas“ toks koliažas padėjo išvystyti pagrindinę pasakojimo temą – kas nutinka, kai žaismingumas įžengia į pasaulį, kuriame pripažįstamas tik apskaičiuojamas tikrumas.
– Jūsų knygose daug optimizmo. Be to, pavyzdžiui, kai kuriuose pasakojimuose „Atokaus priemiesčio istorijose“, kritiškai žvelgiama į paranoją dėl vadinamojo karo su terorizmu. Ar siekiate įtikinti savo skaitytojus ar bent jau jiems pasakyti, kad pasaulis neketina jų pribaigti?
– Nejaučiu jokio poreikio kuo nors įtikinėti nei savo skaitytojų, nei savęs, tiesiog stengiuosi būti realistas. Neturiu jokios konkrečios žinios, tik nuolat kylančius pastebėjimus, kurie kelia dvejopus jausmus. Pasakojimas „Užmaršties mašina“ [iš knygos „Atokaus priemiesčio istorijos“] išties aprauda tai, kaip masinės informavimo priemonės gali pabloginti šiaip jau gerą demokratišką sistemą – ir kad žmonės kiekvieną kartą tam pasiduoda, atrodo, niekad taip ir nepasimokydami. Tačiau jau iškart po šio einantis pasakojimas [„Budrūs, bet ramūs“] yra apie tai, kaip piliečiai atranda būdą sumaniai nukenksminti absurdišką valdžios nutarimą (tikrąja ta žodžio prasme nukenksmindami balistines raketas) ir yra užjaučiantys bei dori, atsisakantys bijoti. Manyčiau, abu šie pasakojimai yra realistiniai, nes pasaulyje tvyro nuolatinė įtampa tarp sutikimo, kurį lemia neišmanymas, ir aukštesniojo sąmoningumo (kuris reikalauja pastangų). Tai – ir įtampa, glūdinti mumyse kaip individuose, kovojančios tamsos ir šviesos jėgos, abi turinčios būti pripažintos.
– Dauguma Jūsų veikėjų neturi vardų: kad ir pagrindinis „Prarasto daikto“ veikėjas vadinamas tiesiog „daiktu“. Ar sąmoningai neduodate jiems vardų? Galbūt manote, kad bevardžiai veikėjai suteikia kūriniui daugiau universalumo?
– Taip, manau, kad taip ir yra – tai pastangos atrasti geriausią universalią metaforą. Nors tai nėra sąmoninga strategija, tiesiog man visuomet atrodo teisinga, kad mano veikėjai neturi apibrėžtos tapatybės, netgi nebūdami atpažįstami kaip sutvėrimai.
– Po pasakojimo visiškai be žodžių, grafinio romano „Atvykimas“, išleidote apsakymų rinkinį „Atokaus priemiesčio istorijos“. Ar tai buvo sąmoninga seka?
– Nematau tiesioginio ryšio tarp šių dviejų knygų, man jos atrodo gana skirtingos. Tačiau kalbant apie kūrybinį procesą – jūs teisus, tam tikro atsako esama. Tarp ilgų valandų kruopštaus darbo pieštuku, kurio reikalavo kiekvienas „Atvykimo“ puslapis, beveik slapčiomis rašydavau pasakojimus „Atokaus priemiesčio istorijoms“, tad ši knyga išėjo kaip slopintų žodžių ir konceptualaus žaismingumo, žinoma, ir humoro išlaisvinimas.
Troškau išbandyti ką nors, kas būtų fragmentuota ir įvairu, naudodamasis bet kokiomis priemonėmis, kurios man atrodė tinkamiausios, maišydamas žodžius, vaizdus ir išdėstymo variantus. Kadangi prieš tapdamas iliustruotoju prirašiau kalnus (nepublikuotų) apsakymų, jaučiausi taip, lyg grįžčiau į gana savą teritoriją ir atrasdamas pusiausvyrą.
– Ar įsivaizduojate save išleidžiantį knygą be iliustracijų?
– Taip, kodėl gi ne. Kai kuriems pasakojimams iliustracijos nebūtinos, ir jie, tiesą sakant, be jų daug geresni. Tačiau kadangi aš visuomet pradedu nuo vaizdinio, jaučiu, kad jie visuomet vienaip ar kitaip dalyvaus mano knygose.
– Grįžkim prie „Atvykimo“. Manau, kad ir pats nesitikėjote, jog sukurti šiai knygai prireiks penkerių metų? Iš ko tuo metu gyvenote?
– O, tiesiog iš įvairių laisvai samdomo iliustruotojo darbų. Ir iš knygų viršelių kūrimo. Taip pat gavau darbo „Pixar“ kompanijoje, tad tai daugiau mažiau leido man išgyventi maždaug metus, taip pat dirbau su idėjiniais filmo „Wall-E“ piešiniais. Dar šiek tiek dirbau su kitu filmu. Ir taip pat sukūriau keletą freskų bibliotekai, o tai apsimokėjo. Tuo metu gyvenau išties kukliai. Man tikrai nereikėjo daug, o iliustravimas gali būti labai nedaug išlaidų reikalaujanti profesija.
– Tačiau valgyti vis tiek reikia.
– Man nebūtina nuomotis patalpų darbui, galiu dirbti namuose. Tad manau, jog karjeros pradžioje buvo itin svarbu suprasti, kad gebu gyventi kukliai, ir paaiškėjo, kad laikas yra pinigai, tad kuo mažiau išlaidų turėsiu, tuo daugiau laiko galėsiu skirti darbui prie savo knygų.
– „Atokaus priemiesčio istorijoms“ Jus įkvėpė vaikystė, praleista Vakarų Australijoje, tačiau sugebate priemiesčio aplinką paversti magiška stebuklų vieta. Pavyzdžiui, vandens buivolas apsigyvena tuščiame sklype, kieme iš niekur atsiranda diugonas [retas, nykstantis žolėdis žinduolis, gyvenantis Indijos vandenyne]. Daugelis žmonių priemiesčius įsivaizduoja kaip banalias, nuasmenintas vietas, tad ar tikite, kad jos gali būti šiuo tuo daugiau?
– Taip, bet kas gali būti šiuo tuo daugiau. Vaikystėje ir paauglystėje maniau, kad vieta, kurioje gyvenu, yra pernelyg nuobodi, kad apie ją ką nors pasakotum, kad visi geri, įdomūs dalykai vyksta kažkur kitur. Tik įkopęs į trečią dešimtį, ėmęs tapyti vietinio priemiesčio peizažus suvokiau, kad objektas nėra toks svarbus, svarbiau, kiek minčių ir vaizduotės į jį sutelki. Tad paprasto priemiesčio takelio piešinys, jeigu jam suteiki emocinio krūvio, gali būti toks pat kvapą gniaužiantis, kaip egzotiškiausi peizažai. Kaip kelrodį visuomet minty turiu Vincento van Gogho paveikslus su kėdėmis ar Giorgio Morandi kaulų spalvos butelių grupeles – genialius banalių objektų atvaizdus.
Žinoma, į savo vizualias priemiestines istorijas įpinu daug egzotiškų, siurrealistinių detalių, lyg dirbtinai, lyg „o jeigu?“, tačiau pirminis įkvėpimas šioms detalėms kyla iš gana įprastų dalykų stebėjimo – pavyzdžiui, žiūrint į apaugusį apleistą sklypą ir klausiant „kas ten gyvena?“, ar į graikinio riešuto geldelę ir galvojant, ar iš jos išeitų geras mažas lagaminas, ar į TV antenas ir įsivaizduojant kokiai nors ypatingai progai jas puošiančius žmones. Priemiestis išties yra nuobodi ir niekuo neišsiskirianti vieta, tačiau joje slypi ir keistumas, pati sau nepažįstama kultūra. O faktas, kad iš pirmo žvilgsnio ji atrodo neįkvepiančiai ar išvengia kūrybinio dėmesio, reiškia, kad tai puikiausia drobė tapymui (ar rašymui) – ji tuščia, rami ir gana lengvai pasiduoda absurdiškoms invazijoms.
– Minėjote, kad kuriant istoriją pirmiau užgimsta piešiniai, ne žodžiai.
– Sunku pasakyti, nors dažniausiai istoriją inspiruoja vizualinis vaizdinys, ar tai būtų abstraktūs brūkštelėjimai ant popieriaus, ar abstraktus įsivaizdavimas. Paskui gali eiti žodžiai, tuomet kitas vaizdinys, tuomet daugiau žodžių, – tad tai toks veiksmas pirmyn ir atgal – kiekvienas elementas veikia drauge su kitu arba prieš kitą, sufleruodami naujas idėjas. Žodžiai tinkami žaidimui su abstrakčiomis sąvokomis, siužeto santraukai ir struktūros pagrindams. O vaizdai įneša tam tikro paslaptingumo ir kuria atmosferą, kas gali itin išplėsti užrašytąją mintį.
Vis dėlto man svarbiausia yra tai, kad šie abu dalykai ne „aiškina“ vienas kitą, tačiau daug dažniau kvestionuoja tiek vieno, tiek kito dviprasmiškumą. Daugelis pasakojimų „Atokaus priemiesčio istorijose“ yra apie „slidumą“ suprantant ir įvardijant dalykus, pavyzdžiui, apie šventę be pavadinimo, japoną narą, kurio niekas nesupranta, apie mainų programos studentą, kurio vardo niekas nesugeba ištarti, vandens buivolą, kuris be žodžių nurodo kryptį, ir panašiai. Vaizdai, sukurti remiantis paslaptingumu, kuris jau yra ir pačioje kalboje, suvokiant, kad visi šie garsai ir simboliai yra gana laikini ir gali reikšti skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms.
– Kiek svarbi Jūsų darbuose, kuriant individo ar bendruomenės tapatybes, o kartu ir brėžiant tapatybės formavimosi ribas, yra trauminė patirtis?
– Galėčiau sakyti, mane domina tai, kaip žmonės reaguoja į traumą kaip tokią, įvairiuose lygmenyse, ar tai būtų „Triušiuose“ aprašytas genocidas, ar subtilesnės konfrontacijos, ar konceptualūs įsiveržimai, kaip žaismingo sutvėrimo atvykimas į itin biurokratišką miestą „Pamestame daikte“. Tai gali būti galimybė tiek teigiamoms, tiek neigiamoms refleksijoms, tiek augimui, tiek regresijai. Į galvą ateina ypač su Jūsų klausimu susijęs pasakojimas „Budrūs, bet ramūs“ iš „Atokaus priemiesčio istorijų“. Jame pasakojama apie vyriausybės programą, leidžiančią paprastiems priemiesčio gyventojams savo kiemuose laikyti masinio naikinimo ginklus, lyg tai leistų gyventojams jaustis įtrauktiems į nacionalinę gynybą – tokia koncepcija visai gali būti trauminio pobūdžio, ar bent jau (labai neigiamas) atsakas į tarptautinio konflikto ir terorizmo sukeliamą traumą. Tačiau paprastų žmonių atsakas yra ardomojo pobūdžio – jie ima tobulinti savo raketas, sumeistraudami iš jų sodo daržines, šuns būdas ir picos krosnis, padarydami jas „naudingesnes“. Man tai yra teigiamas atsakas į neigiamas aplinkybes, o kartu ir subtilus demokratinės galios teigimas. Manau, kad kiekvienas mūsų linkęs eiti vienu ar kitu keliu, siekti destrukcijos arba ją mažinti, ir mano įkvėpimas rašymui bei piešimui dažniausiai kyla iš šio įdomaus dviprasmiškumo.
– 2015 m. išleidote vizualiai įtraukiančią knygą „Dainuojantys kaulai“, joje – septyniasdešimt penkios iliustracijos, kuriose Jūsų iš molio sukurtos skulptūrėlės, atliepiančios trumpas, esmines brolių Grimmų pasakų ištraukas.
– Didžioji dalis „Dainuojančių kaulų“ skulptūrėlių buvo iš tiesų sukurtos kaip iliustracijos Philipo Pullmano vokiškajam brolių Grimmų pasakų leidimui „Grimms Märchen“ 2013 m., tai buvo penkiasdešimties klasikinių pasakų perpasakojimas, gana artimas pirminiam jų variantui, o kartu prisodrintas išskirtinio paties Pullmano balso.
Nuo pat tada, kai tapau knygų iliustruotoju, labai traukė kaip nors atrasti kitokią šių pasakų versiją. Dažnai su ypatingu šių tradicinių pasakų tonu ir nelogiškais vyksmo posūkiais bei vingiais yra sunku susitapatinti, ypač neeuropiečiui, vaikiui iš Vakarų Australijos priemiesčio. Ir nors žavėjausi nuostabiomis Arthuro Rackhamo bei kitų iliustracijomis, manęs jos niekad iki galo netenkino, neatrodė įtikinančios: vaizdai, iškylantys mano vaizduotėje, yra daug miglotesni, ne tokie specifiniai ir nelabai tiesioginiai… Philipas Pullmanas teigia taip pat – kad personažai ir situacijos pasakose yra labiau kaip siluetai ar dvidimensės iškarpos, ir joms ne į naudą didelis plėtojimas – ar jis būtų rašytinis, ar vizualus.
Tad šitai akimirksniu iškėlė visuomet mane, kaip vizualiųjų menų kūrėją, dominusią problemą, tiek ėmusis politinių sunkumų atskleidimo „Triušiuose“, tiek migrantų saviraiškos sunkumų „Atvykime“: kaip perteikti dalykus, kurie sunkiai perteikiami. Tai dilema, dažnai grąžinanti mane į vaikystę, kadangi tai metas, kai bet kuris menininkas pradeda savo kelią, taip pat metas, kai žodynas yra pats ribočiausias. Iš tiesų tas sunkumas turi tam tikro malonumo, ką žino visi vaikai. Būdamas vaikas, skulptūros buvau apsėstas labiau nei to, kokius paveikslus ir piešinius daugiausia kuriu suaugęs; anuomet kūriau skulptūras, naudodamas papjė mašė ir klijų iš tapijokos miltų techniką, kurios mane išmokė tėtis (tai buvo jo paties malaizietiškos ir kiniškos vaikystės dalis). Taip pat daug laiko praleisdavau raižydamas muilo akmenį skaptukais, dildėmis ir švitriniu popieriumi, kai to mane išmokė pradinės mokyklos mokytojas.
Nuo 2011 m. iki 2013 m. sukūriau penkiasdešimt šių skulptūrėlių Pullmano adaptacijai, baigdamas darbą visai prieš pat gimstant dukrai Vidai, kuriai ir dedikuota knyga. Man taip patiko jas kurti, kad toliau tęsiau šį darbą net ir po „Grimms Märchen“ publikavimo. Sukūriau dar dvidešimt penkias skulptūrėles pasakoms, kurios neįėjo į Pullmano rinkinį, tačiau yra lygiai tokios pat patrauklios, nuo žavingų Nykštukėno nuotykių iki košmariškosios laumės raganos. Žinoma, labai norėjau, kad tai būtų pasiekiama ir anglakalbei auditorijai, ypač Australijoje, ir pristatyti Grimmų rinkinį, kuris šiek tiek skirtųsi nuo daugybės jų pasakų leidimų pastaraisiais metais.
– Esate minėjęs, kad didelę įtaką kuriant skulptūrėles Jums padarė inuitų menas. „Dainuojančiuose kauluose“ itin mažai paties pasakų teksto. Skulptūros dažnai abstrakčios ar bent arti to. Jos atrodo kaip ikonos.
– Teisingai. Tam tikra prasme jos netgi nėra iliustracijos. Inuitų raižyboje man itin patinka jos naratyvumas, tačiau joje nėra iliustruoto vaizdo laiko dimensijos, kai justi, kad kažkas nutiko prieš tai ir nutiks po to. Viskas vyksta pačioje skulptūroje ir savo rankose gali laikyti visą istoriją. Daugelis šių skulptūrų yra pakankamai mažos, kad visiškai paslėptum jas delne, tad į jas nežiūri, tiesiog jauti. Tai žavingas pasakojimo būdas, kurio dar nebuvau tyrinėjęs, tad norėjau tai išbandyti.
– Štai turime šias pasakas iš Centrinės Europos. Turime inuitų meno įkvėptas skulptūras. Ir turime Jus, Shauną, iš Australijos, kuriantį savo darbus.
– Australija ir vadinamosios Naujojo Pasaulio tautos – kiek absurdiškas reikalas. Augdamas Vakarų Australijoje, tikrai tolimoje žemėje, visuomet tai jaučiau. Tai sausringa, plokščia, vėjuota, smėlinga pakrantės lyguma priešais milžinišką vandenyną. Anapus nieko nėra, kol nepasieksi Afrikos, iki kurios didžiulis atstumas. O kitoje pusėje – dykuma. Tačiau visos istorijos, kuriomis buvau augintas, buvo britiškos ir europietiškos. Mes turėjome Kalėdų eglutes ir sniego senius – tačiau niekas nebuvo regėjęs sniego. Tik suaugęs pamačiau tikrą sniegą.
– Tikrai?
– Taip. Piešiau daugybę iliustracijų, kuriose vaizduojamas sniegas, tačiau nebuvau jo regėjęs.
– Kur galiausiai jį pamatėte?
– Mount Bulleryje, čia, Viktorijos valstijoje, kur sninga. O vėliau turėjau galimybę pamatyti Centrinės Europos mišką, kadangi mano žmonos giminaičiai persikraustė gyventi į Šveicariją. Eidavome pasivaikščioti – miškas buvo toks tankus ir tamsus, ir senas. Tai buvo maždaug tuo metu, kai dirbau prie „Dainuojančių kaulų“, ir aš staiga supratau, apie ką tos brolių Grimmų pasakos. Išties supratau baimę pasiklysti miške, pojūtį, kad netoliese yra vilkų ir meškų.
– O kaip Jūs įsivaizduodavot aprašomą kraštovaizdį vaikystėje, kai skaitėte ar Jums buvo skaitomos brolių Grimmų pasakos?
– Manau, kad viską skaičiau ir supratau kaip fantaziją. Kai buvo pasakojama apie karalius ir karalienes, ir princeses, ir panašiai, man tai buvo taip pat realu, kaip ir drakonai ar kokie kiti išgalvoti sutvėrimai. Visa tai buvo taip toli nuo man pažinių orientyrų. Šios istorijos – Grimmų pasakos, kiti pasakojimai – vis tiek mane veikė labai giliai, nors juose minimi dalykai man buvo visiškai svetimi. Be to, užaugau įvairiarasėje šeimoje tokioje Vakarų Australijos dalyje, kur tai buvo išties neįprasta.
– Perto mieste tai buvo neįprasta?
– Taip. Dabar jis jau gerokai daugiatautis, tačiau anuomet buvo gana angliškas. Būdamas vaikas, visuomet jaučiausi be šaknų. Neturėjau itin daug ryšių su giminėmis. Tam tikra prasme mano šeima pati sukūrė savo kultūrą. Buvome nei šen, nei ten. Nelabai žinojome, kas esame. Jokios ypatingos religijos ar panašiai. Tad mes tiesiog grabinėjom, kas yra, ir išgalvojome savo dalykus. Mano tėvai nebuvo labai linkę į literatūrą, tad nebuvo ir stipraus kultūros istorijos pojūčio. Mano kuriami pasakojimai yra maždaug apie tai – apie tai, ką žmonės daro, kai neturi itin daug paveldėtos kultūros. Galbūt todėl man taip patinka rankioti visokius dalykus, kaip šarkai, nes ką nors daryti reikia.
– Neturėjote tam tikros struktūros, kuria galėtumėte vadovautis.
– Aš tik svarstau tokią teoriją, kad galbūt mes visi tam tikra prasme tokie esame. Visi gyvename besikeičiančiame pasaulyje. Tarkim, jei būčiau augęs Vokietijoje brolių Grimmų laikais, jokiais būdais nebūčiau toks stilistiškai paslankus, kalbant apie kuriamus pasakojimus. Sakyčiau: „Nagi, brūzgynus reikia piešti taip, o miškas atrodo štai taip.“ Tačiau kadangi esu toks maišytas, galvoju – o koks gi skirtumas? Galiu daryti ir taip, ir anaip. Tame yra tam tikros laisvės.
– Skirtingų tautybių tėvai suteikia visko po truputį.
– Taip, be abejo. Na, kad ir tai, jog gimei skirtingų rasių tėvams ir tai yra normalu, reiškia, kad tau net nešauna į galvą, jog kultūriniai skirtumai gali būti problema. Tiesiog augi su tuo. Net kalbėdamasis su savo tėvu esu pripratęs, kad jis gali nežinoti visų mano vartojamų žodžių, tad aš turiu prisitaikyti, tačiau akivaizdu ir tai, kad jis kalba kita kalba, kurios nesuprantu aš pats. Šiek tiek mokiausi kinų kalbos, tačiau nedaug.
– Taip, buvo smalsu, ar mokėtės kiniškai.
– Mokiausi, kai buvau vaikas, tačiau nuo to laiko daug ką pamiršau. Namuose mes kiniškai nebendravome, nes mano mama šios kalbos visai nemokėjo. Kalbant apie maistą ir socialines veiklas, tai buvo australiškai kiniškas mišinys. O pats vedžiau suomę. Galbūt mane traukia žmonės iš visiškai kitokios kultūros. Matyt, tai tikrai kažkaip susiję, tačiau mane ir tiesiog domina skirtumai.
– Grįžkime prie brolių Grimmų. Kuri jų pasaka Jums daro didžiausią įspūdį?
– „Kadagys“, nes ji labiausiai glumina. Nežinau, kaip gerai Jūs žinote šią pasaką.
– Septintajame dešimtmetyje taip buvo pavadintas Maurice’o Sendako ir Lore Segal brolių Grimmų pasakų leidimas. Iliustruotojas su vertėja nieko tame leidime nesaldino, knyga išties labai atšiauri. Kaip ir Jūsų knygoje, tame leidime kiekvienai pasakai buvo skirta po vieną iliustraciją. Toji knyga perkeitė pasakų jauniems skaitytojams leidybą.
– Būtent „Kadagys“ yra itin tamsi pasaka. Motina nukerta posūniui galvą ir apgauna savo dukrą, kad tai šioji ją nukirto.
– Mums kalbantis žiūriu į Jūsų kurtą iliustraciją „Kadagiui“.
– Tai košmarus sukeliantis vaizdinys – palieti savo brolį ir jo galva nukrenta.
– Ar ant šios knygos turėtų būti perspėjamasis ženklas?
– Manyčiau. Buvo labai įdomu vėl skaityti Grimmų pasakas. Daugelio iš jų anksčiau nebuvau skaitęs. Dabar tokių dalykų nebeišleistum tiesiog nuėjęs pas leidėją ir pasakęs: „Turiu čia keletą istorijų, kurios, manau, patiks žmonėms.“ Niekas nė iš tolo nenorėtų prie jų prisiliesti. Kai kurios pasakos netgi negali būti iškarpytos ar adaptuotos taip, kaip buvo pasielgta su daugeliu kitų. Barbariškumas ir žiaurumas jose tokie fundamentalūs. Pašalinus šias vietas, nebeliktų prasmės sekti tų pasakų.
– O, tarkim, „Joniukas ir Grytutė“ taip pat yra siaubą kelianti, tačiau atrodo, kad vaikai ją priima taip, kaip suaugusieji mano negalį priimti patys. Juk tai keista, nes visi suaugusieji yra buvę vaikais.
– Tai įdomu. „Joniukas ir Grytutė“ yra mano mėgstamiausia brolių Grimmų pasaka. Ten nutinka daug siaubingų dalykų, tačiau niekaip negaliu jos matyti kaip niūrios istorijos. Joje yra kažkas tokio mįslingo, kas kuria pusiausvyrą.
– Be to, „Joniukas ir Grytutė“ išties turi laimingą pabaigą.
– Taip. Tačiau joje taip pat gausu dalykų, paliekančių skaitytoją sumišusiais jausmais. Tikriausiai tai ir yra tai, kas suteikia šiam pasakojimui ilgaamžiškumo, ypač pasakojamojoje tradicijoje. Istorija tavęs neatstumia, tačiau ir nepavyksta greitai išmesti jos įvykių iš galvos kaip išsisprendusių. Ši pasaka išlieka galvoje, nes vis dėlto kažkas joje ne taip. Yra laiminga pabaiga, tačiau iki jos tiek daug ko nutinka.
– Bet ką gi tėvai padarė šiems vaikams. Turiu omenyje, tėvas visame tame dalyvavo. Ir štai pabaigoje jis sako: „Grįžkit namo, vaikai. Mano žmona mirusi. Jums viskas bus gerai.“
– Be to, jie buvo įstumti į situaciją, kurioje turėjo kažką nužudyti, tad šie vaikai kenčia rimtą potrauminio streso sindromą. „Joniukas ir Grytutė“ – kažkokia nepaaiškinama istorija. Kodėl kas nors vaikams taip sakytų? Kokią reikšmę tame turėtume įžvelgti? Tai neaišku, to negali apibendrinti, tad tai lieka galvoje. Tai kaip sapnas, labai galingas sapnas. Į tvenkinį buvo įmesti keli akmenys, o ratilai vis randasi ir randasi. Kažkas ten vis dar juda, ir nuolat bandai suprasti, kas tai yra. Niekad neprisikasi iki dugno. Ši pasaka – lyg niežulys, kurį nori kasyti.
Giedrė Steikūnaitė. Šiuolaikinė arabų literatūra: dešimt žymių rašytojų
2018 m. Nr. 5–6
Arabų kalboje žodis „literatūra“ yra adab, tačiau adab reiškia daugiau nei rašytinį kūrinį, atitinkantį tam tikrus estetinius reikalavimus. Adab – tai ne tik gražios raidės, bet ir ryšys tarp rašytinio žodžio ir elgesio normų, mandagumo, pagarbos.
Kas yra arabų literatūra(-os)? Siaurąja prasme – tai kūriniai, parašyti arabų kalba arba arabų autorių (kurie nebūtinai rašo gimtąja kalba arba yra dvikalbiai). Arabų kalba pasaulyje kalba apie tris šimtus milijonų žmonių, ji yra oficiali dvidešimt dviejose šalyse. Viena iš afroazinės kalbų šeimos semitų atšakos kalbų, ji vystėsi žodine, poetine tradicija gerokai prieš atsirandant islamui. Šiuolaikinė arabų literatūra – arba literatūros, nes šiai kūrybai nėra vieno bendro vardiklio, – yra natūralus tos tradicijos tęsinys.
<Deja, lietuvių kalba išleista vos keletas arabų rašytojų knygų, kurios toli gražu neatspindi arabų literatūrų įvairovės. Čia pristatome dešimt šiuolaikinių autorių, kuriuos verta žinoti ir skaityti (sąrašas jokiu būdu ne galutinis); daugumos jų kūrinių yra išversta į anglų, prancūzų, vokiečių kalbas – tikėkimės, greitai ir bus lietuvių. Asmenvardžiai užrašyti lotyniškomis raidėmis pagal dažniausiai sutinkamą jų transkripciją bei lietuviškais rašmenimis, remiantis originalo tarimu.
Šie rašytojai pasirinkti atsižvelgiant į jų kūrybos savitumą, modernumą ir literatūros tyrinėtojų įvertinimus bei geografinę sritį. Laikomasi abėcėlinės tvarkos pagal transkribuotą autoriaus pavardę, išskyrus dešimtąjį, kuris simboliškai įkūnija arabų literatūrų ilgumas ir platumas – bei gilumą.
Šiuolaikinė arabų literatūra: dešimt žymių rašytojų
Kas turi didesnę moralinę teisę rašyti apie Irako tragediją – šalį „išvaduoti“ niekieno nekviesti 2003 m. atūžę JAV ir jų sąjungininkų kareiviai bei prie jų prisišlieję Vakarų žurnalistai ar patys irakiečiai, kurių gyvenimus negrįžtamai pakeitė JAV invazija ir okupacija? Po 2003 m. pasipylus anglakalbių knygų „apie Iraką“ gausai, Bagdade gimęs moderniosios kartos rašytojas, poetas, vertėjas, arabų literatūros profesorius Sinanas Antoonas (Sinanas Antūnas, g. 1967) išsiskiria savo autentišku, originaliu pasakojimu. Keturių romanų ir dviejų poezijos knygų autorius, trikalbės Artimųjų Rytų kultūrai skirtos internetinės platformos „Jadaliyya“ įkūrėjas už savo darbus yra apdovanotas literatūrinėmis premijomis.
S. Antoono knygos pasakoja apie Irako, ypač autoriaus gimtojo miesto Bagdado, žmonių gyvenimus. Be žmogiškųjų temų – skausmo, praradimo, vilties – jo kūryboje politika svarbi kaip erdvė, lemianti veiksmo aplinkybes. Apie tai interviu su profesore Asli Iğsiz rašytojas sakė: „O dėl meno ir politikos sandūros – tai aštrus, bet itin svarbus klausimas. Apie tai esu parašęs akademinių straipsnių, kuriuose analizavau didžiojo Palestinos poeto Machmoudo Darwisho kūrybą. Mane žavi ir intriguoja rašytojai bei menininkai, kurių darbai atitinka aukščiausius estetinius standartus ir kartu yra aktualūs politiškai. Idealiu atveju čia neturėtų būti jokios priešpriešos. Deja, dažnai menas ir literatūra tampa tik platforma propagandai ir politikai, dėl to labai gaila. Geri rašytojai neturėtų pakliūti į tokius spąstus.“
1937 m. Pablo’as Picasso’as nutapė savo garsųjį paveikslą „Gernika“. Gernika – Ispanijos pilietinio karo metu nacių subombarduotas miestelis Baskų krašte. Paveikslas, vaizduojantis karo atnešamas tragedijas, tapo galingu politiniu pareiškimu. Pasakojama – nors nežinia, ar taip tikrai buvo, kad į P. Picasso studiją užėjęs nacių pareigūnas parodęs pirštu į „Gerniką“ ir paklausęs: „Čia tu tai padarei?“ Dailininkas jam atsakęs: „Ne, tu.“
S. Antoonui šis atsakymas labai patinka. „Deja, tačiau atrodo, kad karų ir baisumų tik daugėja, ir nors dažnai manome, kad daug kas pasikeitė ir žmonija išsivystė, vis pagaunu save mąstant, kad pagrindinės problemos yra vis dar tos pačios. Tiesiog tapome dar greitesniais ir žiauresniais plėšrūnais. XX a., cituojant Nerudą, buvo „pats liūdniausias“, tačiau XXI-asis, sprendžiant iš pirmojo jo dešimtmečio, yra ne mažiau liūd-nas, – kalba rašytojas. – Manau, jei būčiau gimęs bet kurioje kitoje šalyje, vis tiek rašyčiau apie karą ir kančią. Nesakau, kad mano gimtasis Irakas neturėjo jokios įtakos mano mąstymui ir man rūpintiems dalykams. Tačiau poetas ir kūrėjas, kaip ir bet kuris kitas pilietis, turi jausti atsakomybę ir negali sau leisti nematyti ir nesirūpinti tuo, kas vyksta pasaulyje.“
Pirmasis S. Antoono romanas „I’Jaam“ (terminas „i’jaam“ reiškia diakritinius ženklus) prasideda nuo rasto slapto dokumento: kalėjime per patikrą konfiskuotas rankraštis, kuriame nėra sudėlioti taškai, arabų kalboje nurodantys konkrečią raidę (kaip lietuvių kalboje s ir š, arba e ir ė). Vidaus reikalų ministerijos Saugumo departamentui adresuotas dokumentas nurodo, kad „kvalifikuoti darbuotojai“ turi „sudėlioti taškus“ ir pristatyti rankraščio turinio santrumpą iki mėnesio galo. Įsivaizduojami memuarai: ar gali neegzistuojantis knygos herojus sudraskyti tau širdį? Vienas iš rašytojo pasiekimų, rašo Judith Kazantzis knygos recenzijoje, yra tai, kad jis „nukelia mus į tikrus gyvenimus, visus tuos tikrų, bet mums nežinomų kalinių gyvenimus nuo Irako iki Gvantanamo ir jo gulago, ir dar toliau“.
„Kiekvienas Bagdade jautėsi kaip svetimšalis savo paties šalyje“, – apie gimtąjį miestą po 2003 m. rašo S. Antoonas antrajame romane „Vien tik granatmedis“, anglų kalba pasirodžiusiame pavadinimu „Lavonų mazgotojas“. Ši knyga 2017 m. laimėjo „Prix de la Littérature Arabe“ premiją – vienintelį Prancūzijoje arabų literatūrai skirtą apdovanojimą. Į anglų kalbą savo knygą autorius išvertė pats ir už tai 2014 m. buvo apdovanotas „Saif Ghobash Banipal“ prizu už geriausią literatūrinį vertimą.
Šio romano pasakotojas Džavadas gimė šeimoje, užsiimančioje ritualiniu amatu – lavonų mazgojimu ir kūnų vyniojimu į audeklą, tačiau tradicijos tęsti jis nenori ir nusprendžia tapti skulptoriumi, t. y. švęsti gyvenimą, o ne rūpintis mirtimi. Po 1991 m. Persijos įlankos karo ir Irakui uždėtų tarptautinių sankcijų (1990–2003) šalies ekonomika visiškai sugriūna, Džavadas pragyvena dažydamas iš karo pralobusių naujųjų turtuolių namus, jo meniniai siekiai atidėti geresniems laikams. 2003 m. per JAV bombardavimą žūsta Džavado tėvas, visur įsigali chaosas. Džavadas priverstas grįžti prie tos profesijos, nuo kurios visą gyvenimą bandė pabėgti: kūnai kaupiasi, laukia būti numazgoti, suvynioti į audeklą ir palaidoti.
Trečiajame romane „O, Marija“ (angliškai išleistame pavadinimu „Bagdado Eucharistas“) susipina dvi skirtingos gyvenimo vizijos. Vyresnio amžiaus Juzifas griežtai atsisako palikti paties statytus savo namus karo griaunamame Irake ir emigruoti. Jaunesnės kartos Maha Juzifą laiko praeityje įstrigusiu nostalgijos įkaitu; ji siekia kuo greičiau palikti Iraką, kuris jai – jau nebe namai. Knyga kandidatavo į 2013 m. Tarptautinę arabų grožinės literatūros premiją.
„Indeksas“ yra ketvirtasis S. Antoono romanas, kuriame susitinka iš užsienio į Iraką trumpam grįžęs Namiras ir legendinėje Al-Mutanabio gatvėje knygas pardavinėjantis Vadudas. Pastarasis sudarinėja indeksą – minutės tikslumu aprašo karą iš akmenų, augalų, gyvūnų ir žmonių perspektyvos. Ši knyga buvo ilgajame sąraše 2017 m. Tarptautinei arabų grožinės literatūros premijai gauti.
„Esu moteris ir Trečiojo pasaulio pilietė. Abiem atvejais mano paveldas yra slopinamas. Rašau dėl savigynos ir gindama nesuskaičiuojamą daugybę kitų, su kuriais tapatinuosi ir kurie yra tokie, kaip aš“, – rašė Radwa Ashour (Radva Ašūr, 1946–2014). Kaire gimusi rašytoja, vertėja, anglų literatūros profesorė išleido septynis romanus, du novelių rinkinius, penkias literatūros kritikos knygas ir autobiografiją. Taip pat buvo viena iš keturtomio leidinio apie arabų moterų literatūrą rengėjų.
Didžiausias rašytojos kūrinys, trilogija „Granada“, yra visų laikų geriausių literatūros kūrinių arabų kalba šimtuke ir 1995 m. laimėjo pirmąją vietą Arabų moterų knygų mugėje. Šiame romane pasakojama trijų kartų šeimos istorija tais laikais, kai ką tik iš tolimo žemyno grįžęs Kristupas Kolumbas gyrėsi ten rastais egzotiškais augalais, sučiuptais gyvūnais ir žmonėmis. Romano veikėjas Abu Džafaras yra knygrišys, tačiau Ispanijoje didėja ekonominis ir socialinis spaudimas jos arabų kilmės gyventojams, naujieji Granados valdovai konfiskuoja ir degina knygas. Tai – romanas apie religinį persekiojimą, meilę knygoms ir apie šeimos tarpusavio santykius sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis.
„Moteris iš Tanturos“ – kitas istorinis romanas, kurio centre yra Rukaja. Knygos pradžioje ji – Palestinos pajūrio kaime Tanturoje auganti mergaitė, vėliau, Izraeliui jos kaimą sugriovus, – tremtinė, tada – mama, močiutė (iš šios pozicijos pasakojama didžioji dalis istorijos). Romane atskleidžiami įvairūs motyvai: socialiniai pokyčiai, ypač palietę skirtingų kartų moteris; gyvenimas tremtyje, tėvynės ilgesys; šeimos narių tarpusavio santykiai; atmintis ir užmarštis. „Perskaitykite šią knygą. Tada perskaitykite darkart, paskolinkit draugams, draugų draugams, tam vyrui iš artimiausios krautuvės, jo močiutei ir jos pudeliui. Jie visi jums už tai padėkos“, – recenzijoje rašė meno kritikė Sarah Irving.
Kiti R. Ashour romanai – „Mėlynieji sunkvežimiai“ ir „Spektrai“ – taip pat susilaukė didžiulio dėmesio (pastarasis laimėjo pagrindinį Kairo tarptautinės knygų mugės prizą). Jos studijų JAV laikų memuarai „Kelionė“ vadinami pirmuoju tokio pobūdžio literatūriniu žvilgsniu į galingiausią pasaulio valstybę, o jauki novelė „Siraž“ pasakoja apie sukilimą prieš despotišką sultoną įsivaizduojamoje saloje prie Jemeno krantų.
R. Ashour gimė intelektualų šeimoje: jos mama Mai Azzam buvo poetė ir menininkė, teisininkas tėvas Mustafa labai domėjosi literatūra. Kairo universitete studijavusi anglų literatūrą, vėliau Masačiusetso universitete R. Ashour įgijo daktaro laipsnį. 1970 m. ji susituokė su palestiniečiu poetu tremtiniu Mouridu Barghouti, tačiau sūnų Tamimą, kuris taip pat yra poetas, Radva užaugino beveik viena: jos vyrą dėl politinių priežasčių Egiptas deportavo septyniolikai metų. Didžiąją šio laiko dalį jie buvo priversti gyventi atskirai.
Po Radvos mirties M. Barghoutis rašė: „Keturiasdešimt dveji metai Radvos Ashour kompanijoje. Taip, gyvenimas išties gali būti toks dosnus.“
HuDOS BARAKAT (Huda Barakat, g. 1952) santykiai su pagrindiniu savo kūrybos veikėju – Beirutu – iki šiol sudėtingi. „Tas Beirutas, su kuriuo man reikėjo susitaikyti, nebeegzistuoja. Manau, taip jaučiasi daugelis karą išgyvenusių žmonių, – ir nesvarbu, ar jie spėjo išvykti, ar pasiliko, – interviu meno leidiniui „Al-Jadid“ sakė vienu originaliausių balsų moderniojoje arabų literatūroje vadinama rašytoja. – Apie Beirutą rašau su žiaurumu. Šį miestą ir myliu, ir jo nekenčiu. Viskas susipynę, negaliu objektyviai į jį žiūrėti. Rašymas padeda tai palengvinti.“
H. Barakat, jau beveik tris dešimtmečius gyvenanti Paryžiuje, iki šiol negali ramiai grįžti į Beirutą, kuriame tarp bombų, žudynių ir neapykantos karo prabėgo jos jaunystė. „Kaskart prieš leidžiantis Beiruto oro uoste man sugniaužia gerklę, o pro langą pamačiusi kalnus tampu itin jautri. Būdama Libane laiką galiu leisti tik savo gimtajame kaime, kurio nemylėjau tiek, kad jis būtų galėjęs mane įskaudinti, – apie gilias vidines traumas pasakoja rašytoja. – Savo kaimui priskyriau išgalvotą nekaltumą, kad galėčiau ramiai jame pabūti. Nepavyksta nuslopinti emocijų ir todėl jau tiek metų rašau apie Beirutą, kad nusikratyčiau šitų jausmų. Tačiau nelabai išeina.“
H. Barakat gimė 1952 m. Bšarė (Bsharré) kaime, dar vadinamu Gibrano Kahlilio Gibrano kaimu, mat čia keliais dešimtmečiais anksčiau gimė garsusis poetas, kurio darbų yra išversta ir į lietuvių kalbą. 1975 m. H. Barakat Beirute baigė prancūzų literatūros studijas – kaip tik tuo metu, kai šalyje prasidėjo penkiolika metų trukęs ir tūkstančius gyvybių nusinešęs pilietinis karas. Visą šį laiką H. Barakat praleido į Rytų ir Vakarų sektorius padalytame mieste dirbdama mokytoja, vertėja, žurnaliste ir augindama du mažus vaikus. Kaip tik tada, aplink siaučiant karui, ji parašė pirmąjį savo romaną „Juoko akmuo“, kuris buvo išleistas po kelerių metų, rašytojai persikrausčius gyventi į Paryžių. „Juoko akmuo“ – teigiama, kad tai pirmoji arabų kalba parašyta knyga, kurios pagrindinis veikėjas yra homoseksualus, – laimėjo prestižinį „Al-Naqid“ apdovanojimą, skiriamą už debiutinį romaną. Pilna juodojo humoro ir ciniškų pastebėjimų iš karu gyvenančio miesto, ši knyga privertė skaitytojus permąstyti daugelį savo išankstinių nuostatų, tarp jų – moterų vaidmenį literatūroje.
Be „Juoko akmens“, H. Barakat yra išleidusi dar keturis romanus: „Aistros disciplinos“ (1993), Naquibo Mahfouzo literatūros medaliu apdovanotas „Vandenų akėtojas“ (1998), „Mano šeimininkas ir mano mylimasis“ (2004) ir „Šios žemės karalystė“ (2012). Knygų veiksmas vyksta Libano pilietinio karo kontekste, pagrindiniai veikėjai – socialiniame užribyje gyvenantys vyrai. „Mano knygų veikėjai pirmiausia atsiranda mano galvoje atkaklių idėjų pavidalu. Tarsi kažkas norėtų su tavim pasikalbėti, bet tu nežinai apie ką, o jis vis tiek neatstoja, kartoja: „Turiu tau kai ką pasakyti“, ir štai tu pradedi jo klausytis“, – sako H. Barakat apie kūrybinio proceso pradžią. Kas rašytojai yra svarbu? „Didieji įvykiai nėra mano laukas. Mane domina paprastų žmonių gyvenimai ir didžiųjų procesų atspindžiai į užribį nustumtųjų gyvenimuose, – viename interviu aiškino ji. – Paprastų žmonių gyvenimai gali suteikti daug svarbesnį gyvenimo įspūdį nei epai. Pats gyvenimas man yra epas.“
Kairo universitete studijuodamas teisę, Sonallah Ibrahimas (Sonala Ibrahimas, g. 1937) susidomėjo rašymu ir politika, prisijungė prie Komunistų partijos ir už tai 1959 m. buvo nuteistas kalėti.
Tie penkeri su puse metų jam buvo kritiški. Iš jų gimė pirmieji jo literatūriniai kūriniai.
Paleistas iš kalėjimo Sonallah dirbo naujienų redaktoriumi spaudoje, gyveno Berlyne ir Maskvoje. 1974 m. parvykęs į Egiptą įsidarbino leidykloje, tačiau po metų darbą metė, kad galėtų užsiimti vien tik rašymu.
Į klausimą, ar pradėjo rašyti tik grįžęs į laisvę, rašytojas atsako: „Ne, kalėjime. Menas, literatūra ir rašymas yra pasipriešinimo, nesutikimo veiksmas, tad nenuostabu, kad už tai žmonės uždaromi į kalėjimą. Aš pats penkerius su puse metų ten praleidau, dvejus iš jų knygos, popierius ir pieštukas buvo absoliučiai draudžiami. Likusius trejus jie mus laikė nugrūdę į giliausius šalies pietus – oazių, dykumos regioną netoli sienos su Sudanu. Aišku, ten irgi nebuvo jokių knygų, tačiau neilgai trukus sugebėjome susiorganizuoti nemažą slaptą bib-
lioteką. Knygas gaudavome įvairiais būdais, padėdavo draugai. Dykumoje skaičiau prancūzų laikraštį „Le Figaro“! Tad su pasauliu bendravome per knygas, skaitydami, mąstydami, – interviu su Ursula Lindsey dėstė S. Ibrahimas. – Buvo ir kita šio reikalo pusė: niekas nekontroliavo, kokios knygos mus pasiekdavo. Draugai parūpindavo visą krūvą, joje rasdavome magijos, religijos, fiziologijos ir kitų temų. Tos knygos mums buvo didžiulis kultūros šaltinis.“
S. Ibrahimo romanuose vienaip ar kitaip išryškėja valdžios aparatas, jo funkcionavimas ir įtaka žmonių gyvenimams. „Zaat“ yra ironija ir juodu humoru prisodrinta moters gyvenimo istorija, atskleidžianti kasdienę korupciją skirtingų politinių lyderių vadovaujamoje šalyje; „Komitete“ tyrinėjama cenzūra ir žmogiškumas; o „Tas kvapas“ pasakoja apie jauną politinį kalinį, ir Egiptą matome jo akimis – tomis, iš kurių prievarta buvo atimta laisvė. Pastarasis kūrinys buvo pirmasis, kurį S. Ibrahimas oficialiai publikavo – dar 1966 m., tad darbo turėjo valstybės cenzūros klerkai. Estetiškai radikalus, pervargusį, monotonišką Kairą vaizduojantis romanas – tai S. Ibrahimo pažiūrų išraiška.
Apie savo pašaukimą S. Ibrahimas yra pasakęs: „Literatūra išreiškia visuomenės gyvenimą konkrečiu laikotarpiu. Visuomenės būklei ji suteikia sąmoningumo. Balzaco ir Tolstojaus romanai – ir tik pasirodę, ir praėjus kiek laiko – padėjo žmonėms suprasti, kas vyko jų visuomenėje, bei nuspėti, kas gali atsitikti ateityje. Taip jie prisidėjo prie šių procesų – kurie, be abejo, būtų įvykę, net jei tos knygos ir nebūtų buvusios parašytos. Literatūra yra tik vienos rūšies kūrinys iš tos daugybės, kurią sukuria tam tikras laikotarpis. Visuomenė kuria
literatūrą ir kurs toliau, nes kiekvienas trokšta save išreikšti. Tam reikia žmonių, kuriems priimtiniausia raiškos forma – romanas. Jie negali to nedaryti, nes tokia forma bando suprasti gyvenamą realybę, paaiškina praeitį ir bando nuspėti, kas gali nutikti ateityje.“
2003 m., Hosniui Mubarakui skaičiuojant dvidešimt dvejus metus Egipto valdovo soste, o šaliai vis labiau grimztant skurde, korupcijoje ir neviltyje, S. Ibrahimas viešai atsisakė valstybės suteikiamo prestižinio apdovanojimo rašytojams: „Neabejoju, kad kiekvienas egiptietis puikiai žino mūsų šaliai gresiančios katastrofos dydį. Tai ne tik labai reali Izraelio karinė grėsmė mūsų rytinėms sienoms, JAV diktatas ar mūsų šalies užsienio politikos bejėgiškumas: katastrofa gresia visiems gyvenimo aspektams. Nebeturime teatro, kino ar mokslinių tyrimų; teliko festivaliai, konferencijos ir apgaulingi fondai. Nebeturime pramonės, žemės ūkio, sveikatos apsaugos ir teisingumo. Korupcija ir plėšimas klesti. O tas, kuris tam prieštarauja, rizikuoja būti sumuštas ar kankinamas. Tie keli išnaudotojai iš mūsų išplėšė dvasią.“ Ir pridėjo: „Man belieka padėkoti tiems, kurie mane pristatė šiam apdovanojimui, bet turiu pasakyti, kad jo nepriimsiu, nes jį teikia valdžia, kuri, mano nuomone, neturi jokio žmonių pasitikėjimo tai daryti.“
Kitąmet šio apdovanojimo atsisakė ir kiti Egipto rašytojai.
„Ar galite įsivaizduoti visuomenę be jokios literatūrinės kūrybos – teatro ir knygų? Tai nesuvokiama. Literatūra yra gyvenimo dalis. Tai, kad kapitalizmas kultūrą pavertė vartotojiška preke, nereiškia, kad galime gyventi be kultūros. Turime valgyti, miegoti, dirbti. Ir turime svajoti, pasitelkti vaizduotę, lavinti savo mintis ir emocijas. Tai – pirminis poreikis“, – teigia vienas žymiausių Maroko rašytojų Taharas Ben Jellounas (Taharas Ben Dželunas, g. 1944).
Gimęs keturių vaikų šeimoje, Taharas augo nedideliame butuke Fezo senamiestyje, Medinoje. Jo tėtis turguje turėjo prieskonių parduotuvytę, vėliau tapo siuvėju. Mama dirbo namuose, buvo neraštinga. Būdamas penkerių Taharas pradėjo lankyti religinę mokyklą, septynerių perėjo į franko-arabišką mokyklą, kurioje rytais vyko prancūzų, popiet – arabų kalbos pamokos. Buvo stropus mokinys: „Labai anksti pajutau atsakomybę už save, kad tvirtai atsistočiau ant kojų.“
Studijų laikais Taharas su kitais studentais dalyvavo demonstracijose ir protestuose prieš valdžios veiksmus, už tai pusantrų metų kalintas. Tai buvo 1966 m., karaliaus Hasano II valdymo laikotarpis, dėl pilietinių laisvių varžymo dar vadinamas „plieno metais“. Pirmuosius eilėraščius Taharas parašė praradęs laisvę – po to, kai brolis į kalėjimą slapta jam perdavė Jameso Joyce’o „Ulisą“. Politinis įkalinimas, sako rašytojas, buvo viena jo gyvenimą itin esmingai pasukusių ašių: „Būdamas dvidešimt vienų supratau, kas yra represijos ir neteisybė. Kariuomenė į studentus šaudė tikromis kulkomis.“
Kaip ir dauguma jo kolegų iš arabiškai kalbančių kraštų, T. Ben Jellounas nebijo viešai reikšti savo pozicijos politiniais klausimais, nepaisydamas galimų pasekmių, – priešingai, laiko tai savo, kaip rašytojo, pareiga. Ir gyvenime, ir kūryboje jis imasi skaudžių temų. „Rašytojo vaidmuo yra klausytis pasaulio kančių. Kad tą sugebėtum, turi būti nuolankus ir atviras. Turi mokėti surinkti tikrovės detales ir jas sudėlioti grožinėje kūryboje, – dėsto jis viename interviu. – Pasaulio sielvartas yra pagrindinis įkvėpimo šaltinis. Literatūrai nebūtų įdomus pasaulis, kuriame viskas gerai.“
1971 m. tęsti mokslų Taharas išvyko į Paryžiaus Sorbonos universitetą. Po dvejų metų išleido pirmąjį romaną, pavadintą „Haruda“, kuris ir Maroke, ir Prancūzijoje prilygo meteorui ne tik dėl savo tematikos (seksualumas, moterų išnaudojimas, despotiška patriarchalinės sistemos galia), bet ir dėl poetinio rašymo stiliaus. Galbūt dėl to pirmojo leidimo viršelyje knyga įvardijama kaip romanas-eilėraštis.
Prancūzijoje gyvenantis, Maroke gimęs T. Ben Jellounas rašo prancūziškai. Kodėl? „Esu dvikalbis, – atsako rašytojas. – Mano pirmoji kalba buvo arabų, bet lankiau dvikalbę mokyklą. Pradėjęs rašyti, kai dar buvau labai jaunas ir be jokių literatūrinių ambicijų, jaučiausi geriau rašydamas prancūziškai.“ Tačiau negi kartais nesinori rašyti pirmąja savo kalba? „Arabų kalbą priėmiau kaip savaime suprantamą dalyką: jos aš niekada neprarasiu, tad nebuvo jokio poreikio dėl to itin stengtis. Pasąmoningai maniau, kad savo energiją turiu nukreipti į užsienio kalbą, tai man buvo tarsi iššūkis. Kai, būdamas dvidešimties, pradėjau rašyti rimtai, nė kiek neabejojau, kad turiu tai daryti prancūziškai. Tačiau sąmoningo pasirinkimo tarp arabų ir prancūzų kalbos niekada nedariau, viskas atėjo natūraliai. Kiti arabų intelektualai mane kritikavo – kartais net labai agresyviai – dėl to, kad nerašau arabiškai. Man dėl to labai skaudu“, – prisipažįsta jis. Kitas prancūzų rašytojas, eseistas, politinis aktyvistas Jeanas Genet apie marokiečio darbus yra rašęs: „Kalba, kurią vartoja Taharas Ben Jellounas, yra labai graži, labai turtinga. Tai – viena gražiausių egzistuojančių prancūzų kalbų. Ji reikalauja dėmesio.“
Daugumos T. Ben Jellouno romanų veiksmas vyksta Maroke, nors jo vaikystės ir jaunystės miestas Tanžeras – „kur tuo pat metu matyti ir Atlanto vandenynas, ir Viduržemio jūra“ – belikęs kaip prisiminimas. Apie šį uostą yra romanas „Paliekant Tanžerą“, kuriame žmonės aukoja savo orumą dėl kelionės į išganingąją Europą, kuri nieko neišgano. „Tas akinantis šviesos nebuvimas“ – tai rašytojo vaizduotės atkartota tikra istorija apie Tazmamartą, požeminį kalėjimą Atlaso kalnuose, kur gyvi palaidoti politiniai kaliniai praleido aštuoniolika metų – tie, kurie tiek išgyveno. Neseniai pasirodęs romanas „Apie mano mamą“ yra (prarastos) atminties, laiko tėkmės, senatvės ir neišvengiamos mirties meditacija. „Laimingoje santuokoje“ apie savo santuokos irimą pasakoja du sutuoktiniai ir kiekvienas, žinoma, – iš savo varpinės.
Tačiau bene labiausiai T. Ben Jellounas išgarsėjo siurrealistine visuomenės normų kritika. Romanas „Smėlio vaikas“, pasirodęs 1985 m., tyrinėja lyčių vaidmenis ir suvaržymus tradicinėje visuomenėje. Norėdami susilaukti sūnaus, kuriam priklauso paveldėjimo teisė, gimus aštuntajai dukteriai, tėvai nusprendžia ją auginti ir visuomenei pristatyti kaip berniuką. Tačiau užaugęs jis pradeda ieškoti tikrosios savo tapatybės. Knygoje Achmedo / Zahros istoriją Marakešo turguje susirinkusiems praeiviams dėsto istorijų pasakotojas – kadaise labai svarbios, bet pamažu nykstančios profesijos atstovas. „Smėlio vaikas“ – magiškojo realizmo kuriama vizija. Romano tęsinys „Šventoji naktis“, išleistas 1987 m., rašytojui pelnė prestižinį Prancūzijos literatūrinį apdovanojimą – Gonkūrų premiją. Šiame alegoriniame Maroko visuomenės paveiksle tarp realybės ir fantazijų audžiamas Zahros pasakojimas apie savo gyvenimą, kuriame atsiskleidžia priešinimasis lyties vaidmenis diktuojančioms tradicijoms.
Praėjus keletui mėnesių po pirmosios jo novelės „Vyrai saulėje“ pasirodymo, vienas svarbiausių moderniųjų laikų Palestinos rašytojų Ghassanas Kanafanis (Gasanas Kanafanis, 1936–1972) laiške draugui paaiškino savo padėties sudėtingumą: „Šiuo metu draugai mane užpylė patarimais negaišti laiko žurnalistikoje, nes, kaip jie tikina, ji sugadins mano gebėjimą rašyti grožinę literatūrą. Jei atvirai, nesuprantu tokios logikos. Tai ta pati logika, kuria buvo persmelkti patarimai vidurinėje mokykloje: „Nekreipk dėmesio į politiką, susikoncentruok pamokoms“ bei vėliau, gyvenant Kuveite: „Mesk rašymą ir pasirūpink savo sveikata!“ Tačiau ar išties visad reikėjo rinktis tarp politikos ir mokyklos, rašymo ir sveikatos, kad dabar turėčiau rinktis tarp žurnalistikos ir literatūros? Aš turiu ką pasakyti. Kartais galiu tai perteikti pirmajame laikraščio puslapyje, kartais – redaktoriaus žodyje… O kartais tai, ką noriu pasakyti, galiu pasakyti tik novelėje. Tas pasirinkimas, apie kurį jie kalba, man primena arabų kalbos mokytoją, kuris mokslo metų pradžioje mokiniams užduoda parašyti rašinėlį savo mėgstamiausia tema „Kur tau labiau patinka gyventi, mieste ar kaime?“, kai dauguma jo mokinių gyvena tremtyje.“
G. Kanafanis pats gyveno tremtyje – jam tebuvo dvylika, kai su šeima buvo priverstas palikti gimtąjį pajūrio miestą Aką – 1948 m. Palestinos žemėse įsikūrė Izraelis. Tremtis – ir tremtinių teisė grįžti į tėvynę – yra pagrindinis rašytojo gyvenimą valdęs motyvas. Rašytojo, kuris laikomas vienu Palestinos moderniosios grožinės literatūros pradininkų, įtvirtinusiu ir išgryninusiu novelės ir apsakymo žanrą; rašytojo, kurio idėjos ir kūrybinė galia įvairiomis formomis ataidi ir yra atkartojama iki šiandien – ir literatūroje, ir politikoje, ir teatre.
Damasko universitete studijavęs literatūrą, vėliau G. Kanafanis Kuveite dirbo mokytoju, o paskutinius kelerius savo gyvenimo metus praleido Beirute, kur rašė politinei ir kultūrinei spaudai, redagavo laikraščius „Laisvė“, „Šviesos“, „Tikslas“. G. Kanafanio politines pažiūras išreiškė jo darbas su Palestinos išlaisvinimo frontu, kairiųjų pažiūrų politine organizacija. Kaip jis suderino abu savo vaidmenis – rezistencijoje ir literatūroje? „Politiniame darbe ginu organizaciją, kuriai priklausau, – radijo interviu yra sakęs G. Kanafanis. – O savo apsakymuose jų veikėjams suteikiu laisvę savo pozicijas išreikšti be jokių išlygų.“
Iš beveik dviejų dešimčių G. Kanafanio knygų novelė „Vyrai saulėje“ yra viena žymiausių, laikoma ne tik Palestinos, bet ir visų arabų kraštų moderniosios novelės pradininke. Tai – alegorinė trijų iš tėvynės ištremtų žmonių, ieškančių pragyvenimo kitur, istorija, papasakota tiesia, tačiau simbolizmo ir modernių literatūrinių formų kupina kalba. Apsakymas „Sugrįžimas į Haifą“ – apie dviejų tremtinių grįžimą į savo buvusius namus, kuriuose dabar jau gyvena kiti, – taip pat sulaukė didžiulio rezonanso ir įvairiose šalyse tapo pagrindu teatro spektakliams. G. Kanafanio kūriniai išversti į daugiau nei penkiolika kalbų.
Palestinos literatūros legendai G. Kanafaniui buvo trisdešimt šešeri, kai jis, kaip ir kiekvieną rytą, užvedė savo nediduką „Austin 1100“ netoli namų Beirute. Po automobiliu sprogusi trijų kilogramų bomba – Izraelio slaptosios tarnybos „Mossad“ darbas – nužudė ne tik rašytoją, bet ir kartu buvusią septyniolikmetę dukterėčią. Rašytojui šiemet balandį būtų sukakę aštuoniasdešimt dveji.
„Rašytoją suprantu kaip istorijų pasakotoją – viešojoje erdvėje, porai žmonių arba kaip „Tūkstantyje ir vienoje naktyje“, – sako Beirute gyvenantis Elias Khoury’is (Elijas Chūris, g. 1948). – Rašytojas yra tik priemonė, tarpininkas tarp tiesioginės gyvenimo patirties ir to, kas įsivaizduojama, tarp atminties ir ateities, tarp rašytinės ir žodinės kalbos, tarp pačios kalbos galimybių. Rašytojas visad ieško žinių, naujų patirčių ir būdų joms papasakoti.“
Svarbus Libano kultūrinio, intelektualinio ir literatūrinio pasaulio dalyvis, romanų ir apsakymų autorius, žurnalistas, literatūros kritikas dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje pradėjo ryškėti kaip aktyvus, aiškią nuovoką turintis kritikas, literatūroje atrandantis savitą rašymo stilių. Pirmąjį grožinės literatūros kūrinį „Mažas kalnas“ E. Khoury’is parašė pačioje Libano pilietinio karo pradžioje, 1975–1976 m. Apie tai rašytojas yra sakęs: „Rašymas man labai svarbus, nes suteikė galimybę apgalvoti ir suprasti, kas vyksta. Tas vaizduotės lyg-muo – visos grožinės literatūros sudėtinė dalis – man leido sukurti tam tikrą atstumą nuo politinių veiksmų ir juos kritikuoti.“ Ar čia yra erdvės atminčiai, ypač – skaudžios, tragiškos patirties, kuri taip ir liko tinkamai neaptarta, nesuprasta, su kuria dar neatrasta dvasios ramybė, kuri leistų išsilaisvinti ir judėti į priekį? „Literatūra gali suteikti erdvės mąstymui, svarstymams, tačiau surinkti atsiminimus ar praeitį nėra jos darbas, – neabejoja rašytojas. – Literatūra gali tik klausti ir tirti, kaip viskas vyksta ir kaip tai suprantame.“
Žymiausias jo darbas yra romanas „Saulės vartai“, kuriame pasakojama apie Palestinos praradimą. Remiantis šia knyga buvo sukurtas vaidybinis filmas. Gimęs ir užaugęs tradicinėje krikščioniškoje šeimoje, Palestinos kovą rašytojas pasirinko labai sąmoningai ir lieka jai ištikimas. Būtent dėl „Saulės vartų“ daugelis jį laiko palestiniečiu. „Medžiagą šiam romanui rinkau labai ilgai, – aiškina jis. – Ėjau į tremtinių gyvenvietes ir prašiau žmonių papasakoti man savo istorijas. Tai buvo kelionė, bet ne tik iš vieno krašto į kitą: keliauji taip pat per žmones, per jų tau pasakojamas istorijas. Tai tarsi įsimylėjimas: kai myli, tam žmogui pasakoji savo istorijas, ir jis tau pasakoja savąsias. Tam tikra prasme taip gyveni mylimo kito žmogaus gyvenimą. Su rašymu yra taip pat. Rašymas – tai tarsi įsimylėjimas. Labai asmeniška patirtis.“
Kitose jo knygose aprašomas pilietinis karas, kuriame E. Khoury’is pats užaugo ir dalyvavo. Tie penkiolika tragiškų
metų libaniečių literatūroje daug ką pakeitė ir tapo vienu pagrindinių jos elementų – nuolatos dėmesio centre, niekada nelikę vien praeityje. O gal grožinė literatūra gali rašyti istoriją? „Kai manęs klausė apie „Saulės vartus“, sakiau, kad laimėtojai rašo istoriją, o nugalėtieji – istorijas, – sako rašytojas. – Tačiau iš tiesų manau, kad grožinė literatūra gali tik užpildyti spragas. Ji negali pakeisti istoriografijos, galų gale, tai ne jos uždavinys. Juk nerašome literatūros tam, kad tik neliktų baltų dėmių. Literatūra – tai menas, o kai menas verčiamas daryti ne savo darbą, tai jau nebe menas. Menas mums visad atskleidžia tai, ko negali atskleisti mokslas. Mene visa laiko koncepcija yra kitokia.“
E. Khoury’io kūryba – tarsi giliai užgriebiantis tinklas. Kaip kuriama tokia literatūra? „Savo romane „Nepažįstamųjų karalystė“ labai aiškiai parodau, kaip rašau. Knygoje yra epizodas, kuriame pasakotojas kalbasi su tėvu. Šis sako sūnui, kad tai, kuo jis užsiima, – eina ir prašo žmonių papasakoti jam istorijų, kurias užsirašo, – nėra literatūra; kad literatūra yra Gibrano Kahlilio Gibrano darbai, – aiškina E. Khoury’is. – Tačiau aš manau, kad tai yra literatūra. Žinoma, romano neparašysi tik sudėjęs istorijas, kurias tau papasakojo kiti, – taip rašomi tik straipsniai spaudoje. Grožinei literatūrai reikia kažko kito. Jai reikia vaizduotės.“
„Taigi, kaip iš Trečiojo pasaulio kilęs žmogus randa vidinės ramybės rašyti istorijas? Dėkui Dievui, menas yra dosnus ir kupinas užuojautos. Menas gyvena su laimės pilnais, bet kartu neapleidžia ir nelaimingųjų. Abiem jis siūlo tinkamiausią formą išreikšti tai, kas kaupiasi širdyje“, – savo Nobelio paskaitos viduryje sakė Egipto literatūros grandas Naquibas
Mahfouzas (Nagibas Machfūzas, 1911–2006). Vienas žymiausių Egipto rašytojų buvo pirmasis arabų kilmės kūrėjas, kuriam įteikta Nobelio literatūros premija (1988). Apie save rašytojas yra pasakęs: „Mano meilė skirta skersgatvių žmonėms – ne tik senųjų Kairo skersgatvių, bet viso pasaulio skersgatvių žmonėms.“
Jo darbus ir įnašą ne tik į Egipto, bet ir į visų arabiškai rašančių kraštų literatūrinę kūrybą pripažįsta ir kolegos. „Arabų literatūrai Mahfouzas turėjo itin didelės įtakos. Ilgą laiką jis buvo iškiliausias gyvas mūsų rašytojas, – teigė Egipto rašytoja Ahdaf Soueif. – Mahfouzas buvo arabų kalbos novatorius. Jis įkūnijo visą arabiško romano vystymąsi nuo istorinių apsakymų ir realizmo iki eksperimentinės literatūros ir kita.“ Marokietis T. Ben Jellounas apie rašytoją sakė: „Be Mahfouzo negali suprasti Egipto. Be jo knygų veikėjų, su kuriais kiekvienas skaitytojas – arabas ar ne – gali susitapatinti.“ Palestinietis intelektualas, rašytojas, kritinių orientalizmo studijų pradininkas prof. Edwardas Saidas apie N. Mahfouzo darbus kalbėjo: „Baigęs skaityti vieną iš jo kūrinių paradoksaliai kartu sielvartauji dėl to, kas nutiko veikėjams ilgame jų krytyje žemyn, bei jauti vos išreiškiamą viltį, kad grįžęs į pasakojimo pradžią kaip nors sugebėsi atgaivinti tą gryną šių žmonių jėgą.“
Rašytojas gimė senajame Kairo rajone Gamalijoje, septynių vaikų šeimoje buvo jauniausias. Jam buvo devyneri ar dešimt, kai šeima persikraustė į naują Kairo priemiestį Abasiją, tačiau Gamalija išliko labai svarbi ankstyvuosiuose jo darbuose, ypač romanuose „Midako alėja“ ir šlovę jam atnešusioje „Kairo trilogijoje“.
Rašyti N. Mahfouzas pradėjo anksti; pradinėje mokyk-loje mėgo istorinius bei nuotykių romanus, detektyvus. Vėliau susidomėjo modernių rašytojų Tahos Husseino, Ibrahimo al-Mazinio darbais, iš jų mokėsi rašyti apsakymus. Universitete jis studijavo filosofiją, dirbo įvairiuose valstybiniuose postuose: Kairo universitete, Religinių reikalų ministerijoje. 1945 m. pasiprašė perkeliamas į netoli jo gimtosios Gamalijos esančią Gurio biblioteką, joje kuravo paskolų be palūkanų programą neturtingai gyvenantiems miestiečiams. Čia rašytojas ne tik užsiėmė realios naudos atnešančia veikla, bet ir galėjo netrukdomas stebėti ir tyrinėti tikrąjį rajono gyvenimą bei skaityti įvairią literatūrą, pavyzdžiui, Williamo Shakespeare’o, Levo Tolstojaus, Henriko Ibseno kūrinius. Po kelerių metų N. Mahfouzas įsidarbino Filmų cenzūros departamente, buvo paramos kinui institucijos direktoriumi, kino industrijos organizacijos patarėju, vėliau – Kultūros ministerijos patarėju. Daugiau nei trisdešimt jo kūrinių tapo filmais, tačiau rašytojas neužsiėmė savo paties knygų ekranizacija, pasirinkęs dirbti su kitų autorių kūriniais.
Iš gimtojo Egipto N. Mahfouzas buvo išvykęs tik tris kartus gyvenime: keliavo į Jemeną, buvusią Jugoslaviją ir Angliją (operacijai).
Pirmasis N. Mahfouzo romanas „Kufu išmintis“ buvo išleistas 1939 m., po jo ėjo dar trisdešimt penki romanai, penkiolika apsakymų rinkinių ir „Autobiografijos aidai“. Jo „Kairo trilogiją“ Arabų rašytojų sąjunga paskelbė geriausiu XX a. arabų literatūros kūriniu. 1994 m. rašytoją gatvėje užpuolęs religinis fanatikas įbedė peilį į jo kaklą, ir nuo to laiko N. Mahfouzas rašyti tegalėjo po pusvalandį kasdien.
1996 m. leidykla „The American University in Cairo Press“, turinti išskirtines teises leisti jo kūrinius anglų kalba, įsteigė literatūrinį apdovanojimą – Naquibo Mahfouzo literatūrinį medalį, skirtą moderniosios arabų grožinės literatūros puoselėjimui ir įteikiamą kasmet per rašytojo gimtadienį, gruodžio 11 d. Laureatų darbai verčiami ir išleidžiami anglų kalba. „Šio rašytojus ir literatūrą pagerbiančio apdovanojimo paskelbimas – geriausias mano gimtadienio įvykis, – sakė N. Mahfouzas. – Tikiuosi, kad jis padės atrasti naujus mūsų literatūros talentus ir pristatyti juos pasaulio skaitytojams“.
Paklaustas, kodėl nerašo romanų, Zakaria Tameras (Zakarija Tameras, g. 1931) atsakė: „Tarsi kas klaustų kepėjo, kodėl jis nepardavinėja rožių!“
Z. Tameras yra trumpo – kartais net labai, labai trumpo – apsakymo meistras.
Damaske gimęs ir augęs rašytojas mokyklą metė būdamas trylikos – kad taptų kalviu. „Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad mano išėjimas iš formalaus ugdymo sistemos būnant tokio jauno amžiaus turėjo neigiamų pasekmių, – dėsto jis. – Tačiau man buvo visiškai priešingai, nes prastos kokybės švietimas tik prikuria varginančių pančių.“ Z. Tameras sakosi buvęs žingeidus vaikas ir labai daug skaitęs, tačiau, pačiam pradėjus rašyti, trumpas apsakymas kėlęs siaubą: „Man jis regėjosi kaip dangoraižis, o aš – neišmanėlis statybininkas, vos sugebantis dėti vieną plytą ant kitos.“
Šiandien padėtis visai kitokia: rašytojas didžiuojasi savo pasirinktu žanru, kurį laiko pačia sunkiausia literatūrinės išraiškos forma. Jo apsakymuose netrūksta vaizduotės – tokios, kokia būna pasakose, taip pat pasitelkiamas poetiškumas, realizmas, sarkazmas. Z. Tameras pradėjo rašyti tada, kai arabų poezija linko prozos link; o jo proza artėja prie poezijos.
Pirmasis trumpų apsakymų rinkinys „Baltų žirgų žvengimas“ pasirodė 1960 m. Beirute. Leidyklai rankraštį pristatė literatūros kritikė iš Palestinos Salma Jayyusi – tai jos dėka Z. Tamero kūryba išvydo dienos šviesą. Nuo to laiko Zakaria išleido vienuolika trumpų apsakymų rinkinių. Sirijoje redagavęs populiarų žurnalą vaikams „Osama“, jis taip pat rašo vaikiškus apsakymus. Tačiau šiuose rašytojas sau leidžia laimingas pabaigas, kitaip nei suaugusiesiems skirtoje kūryboje. Apie tai vertėjas Claytonas Clarkas rašo: „Mane intriguoja tai, kad žmogus, taip kliniškai aprašantis žmonijos žiaurumą, tiek daug savo kūrybinės energijos skiria vaikams.“ Vienas naujausių jo trumpų apsakymų rinkinių „Laužant kelius“ analizuoja priespaudą: valstybės ir religinių institucijų vykdomą žmonių engimą, taip pat bendruomenės palaikomą priespaudą, ypač – moterų atžvilgiu. Z. Tameras visada buvo tironijos priešininkas – tuo išsiskiria ir dauguma jo apsakymų. Kritikuoja jis ir visuomenės bei žmonijos kvailumą.
Zakaria tam tikru gyvenimo laikotarpiu buvo nepriklausomas žurnalistas ir keleto laikraščių redaktorius, taip pat vienas iš Arabų rašytojų sąjungos, įkurtos Sirijoje 1969 m., steigėjų. Dabar jis rašo ir esė, tačiau trumpas apsakymas išlieka pagrindine jo raiškos forma. Ją naudoja ir prieš keletą metų sukurtoje savo feisbuko paskyroje, pavadintoje „Al-Mihmaz“ („Ašis“), kur nuolat publikuoja itin trumpus apsakymus, ypač susijusius su padėtimi jo gimtojoje Sirijoje. „Seniai supratau, kad pati realybė nuolat kinta. Šiemet Damasko gatvė vienokia, kitąmet ji bus jau kitokia, – neabejoja rašytojas. – Todėl nusprendžiau, kad, meniniu požiūriu, geriau pristatyti turinį be fasado.“
Nors ir gerai įvaldęs trumpo apsakymo įnorius, Z. Tameras prisipažįsta tebesijaučiąs kaip žemdirbys, ką tik pradėjęs dirbti pirmąjį savo žemės plotelį. Tačiau trumpas apsakymas, jo nuomone, yra pranašesnė pasakojimo forma nei romanas, nes ja galima tiksliau nusakyti esmę: „Man regis, trumpas apsakymas primena peilį, kuriuo prastas rašytojas lupa bulves, o geras rašytojas – nukauna tigrą.“
„Gimimo vieta lemtinga: dykuma savo vaikų sielose užkasa paslaptingus ženklus, kurie, giliai miegodami, vieną dieną privalo pabusti. Ženklai, kuriuos manoji Didžioji dykuma manyje užkasė, iš manęs padarė poetą ir tiesos šiame pasaulyje ieškotoją“, – sako Ibrahimas al-Konis (Ibrahimas al-Konis, g. 1948), Libijos Sacharoje užaugęs rašytojas, kelių dešimčių knygų autorius. Nepaisant visų jo klajonių, dykuma rašytojui išlieka pradiniu atramos tašku. Jo kūryboje ji ir metaforinė, ir labai reali: „Konkrečiai kalbu apie šiaurės rytinį dykumos kraštą, kurį mes vadiname Hamada al-Hamra, Raudonuoju plokščiakalniu. Bendrąja prasme turiu omenyje tą neaprėpiamą tuštumą, kuri tęsiasi be galo iki pat horizonto, kur susitinka su amžinai giedru dangumi – jie abu ten vienodai nuogi. Kartu jie sudaro vieną nedalomą kūną, kurio intymaus apkabinimo paslapties aš vis dar ieškau.“
Rašytojas gimė Libijos mieste Gadamese Sacharos klajoklių tuaregų šeimoje ir arabų kalbą pradėjo mokytis tik būdamas dvylikos (jo gimtoji kalba – tamašekų). Padirbėjęs keliuose Libijos laikraščiuose, išvažiavo į Maskvos M. Gorkio literatūros institutą studijuoti lyginamosios literatūros – iš meilės Fiodoro Dostojevskio ir kitų Rusijos rašytojų kūrybai. Vėliau devyneriems metams išsikraustė į Varšuvą, kur redagavo periodinį leidinį „Sadaka“, spausdinantį vertimus iš arabų kalbos. Nuo 1993 m. gyvena Šveicarijoje. Ar galima kalnuose rašyti knygas apie dykumą? „Jeigu mano misija būtų kalbėti apie dykumą kaip dykumą, šia tema negalėčiau parašyti nė vienos raidės, – tvirtina rašytojas. – Iš savo rojaus buvau išvytas dar visai vaikas, pamenat? Ir net jei būčiau pranašas, nebūčiau sugebėjęs parašyti kelių dešimčių knygų apie dykumą vien iš atminties. Tad tam, kad ši mano mylimoji būtų visada šalia, turėjau kreiptis į kitokią atmintį – tą, kurią sufijai, islamo mistikai, vadina „vidine atmintimi“, o psichologai – „pasąmone“. Dėl šios priežasties mano širdyje esanti dykuma yra ne ta pati dykuma, kuri plyti už mano širdies ribų.“
Jo kūryboje dykuma yra teritorija, kurioje rašytojas nagrinėja esmines žmogaus ir gamtos gyvenimo – laikino ir dvasinio – temas. Romanas „Animistai“ laikomas vienu geriausių I. al-Konio darbų. Tai pasakojimas apie į šiaurę ir pietus skriejančius Sacharos vėjus – apie kovas tarp žmonių ir demonų, monoteistinių religijų ir pagonybės, klajoklių ir sėslių miestiečių, tarp gyvenimo ir mirties, apie dvasines ir egzistencines žmonijos kovas. Daugiau poezija nei proza, I. al-Konio kūryba pilna priešislamiškos pagoniškos kosmologijos, klasikinio sufizmo, jo gimtosios tamašekų kalbos žodžių, simbolių, užslėptų reikšmių. Rašytojo darbai prisodrinti klajoklių gyvenimu ir dykumos peizažais, taip pat santykiais tarp sėslių ir klajojančių žmonių. „O iš tiesų, – teigia rašytojas, – dykuma nėra tik dykuma. Tai – žmogaus egzistencijos simbolis.“
Vienas svarbiausių grožinės literatūros apie dykumą bruožų yra laikas – mitinis, metafizinis. „Ten, kur nėra jokių santykių – tokių, kurie sukuria konfliktus mieste, – ir kur neatsiranda sąlygų vietos erdvei, natūralu, kad laikas taip pat išnyksta, – aiškina I. al-Konis. – Tad laikas dykumoje nėra laikas tradicine prasme. Dykumoje laikas stovi vietoje, jis amžinas, be jokių skiriamųjų ženklų. Jis nieko nežada. Praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja tuo pačiu metu.“
Dykumą rašytojas vadina nepaliestu lobiu ir patikslina, kad įprastinis mąstymas, esą dykuma yra tuštuma, yra neteisingas: „Realybėje dykuma turi viską. Ją atrasti, stoti su ja akis į akį yra didžiulis iššūkis tiems, kurie nori perprasti jos pasaulį. Kodėl? Nes dykuma reiškia laisvę – tą laisvę, apie kurią kalbėjo Kantas, gamtai prieštaraujančią laisvę. Esame įpratę manyti, kad mes, žmonės, gamtoje užimame labai svarbią vietą. Tačiau dykumoje – ne. Dykumoje esi atskirtas nuo gamtos, esi laisvės akivaizdoje. O kas yra laisvė? Mirtis. Dykumoje mirtis labai arti. Dykumoje žvelgiame mirčiai tiesiai į akis, ir tai yra stebuklas. Dykuma yra vienintelė vieta, kurioje galime aplankyti mirtį ir saugiai grįžti namo. Dykuma – tai didžiulė iki šiol neatrasta išmintis; šią prarastą dimensiją aš ir stengiuosi analizuoti. Visada sakau, kad dykuma – tai prarasta dimensija. Prarastas rojus.“
Pats nebūdamas „arabas“ (tuaregai – berberų etninė grupė), I. al-Konis už savo kūrybą – rašo jis tik arabiškai – yra apdovanotas įvairiomis premijomis visame arabiškai kalbančiame regione, nuo Persijos įlankos iki Atlanto vandenyno. Ir nors didžioji dalis arabų rašytojų dažnai pirmiausia laikomi savo tautos atstovais, I. al-Konis peržengia šias dirbtines (ir neamžinas) sienas, kurių pirminė funkcija yra skaldyti žmones. Ironija, žinoma, ta, kad rašytojo gimtoji kalba yra tamašekų, ne arabų, ir kad jis daugiausia rašo apie tuaregus, ne arabus. Tačiau I. al-Konio kūryboje gyvenimo prasmė visada susijusi su kova. Paradoksalu, tačiau jis neabejoja, kad tik čia, šiurkščiausiuose dykumos kampeliuose, apsireiškia gyvybės pilnatvė.
Juozapas Blažiūnas: „Šiandien archyvas gali tapti įkvėpimo šaltiniu“
2018 m. Nr. 2
Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorių dr. Juozapą Blažiūną kalbina Gediminas Kajėnas
– Pokalbį norėčiau pradėti nuo ištakų: kada pradėtas kaupti ir sisteminti šis archyvas?
J. B. Archyvas įkurtas 1968 metais, tad 2018-aisiais minime penkiasdešimties metų sukaktį. Šios įstaigos steigimo iniciatyva, kaip anuomet ir buvo įprasta, atėjo iš viršaus. Beje, analogiški valstybiniai archyvai kelerių metų laikotarpiu įsteigti visose tuometinėse sovietinėse respublikose. Dalis jų gyvuoja iki šiol, kai kurie nunyko arba tapo muziejų bei kitų archyvų dalimi.
Nuo pat pradžių jo užduotis buvo kaupti ir saugoti Lietuvos literatūros bei meno – dailės, teatro, muzikos ir kino – archyvą. Įvairių sričių kūrėjai, taip pat ir meno įstaigos buvo skatinami savo turimus archyvus ne sandėliuoti ar išmesti, bet atiduoti saugoti į šią įstaigą.
– Vadinasi, jau tuomet imti kaupti ne tik garsių mirusių, bet ir gyvų, tuo metu dar aktyviai kuriančių žmonių archyvai?
J. B. Archyvas pradėtas kaupti nuo kūrėjų, kuriems tada buvo penkiasdešimt–šešiasdešimt metų. Taip pat siekta išsaugoti vientisus ir kuo pilnesnius mirusių kultūros veikėjų archyvus.
Tai, kad šiandien visuomenėje paplitęs įsivaizdavimas, jog archyvuose saugomi išimtinai mirusių žmonių dokumentai, yra pačių įstaigų problema. Po Nepriklausomybės atkūrimo ir mūsų archyvas orientavosi išimtinai į, kaip pats tiksliai įvardijai, „garsius ir mirusius“. Matyt, todėl ir dabar dažnai nutinka, kad, paskambinęs vienam ar kitam kūrėjui, prisistatęs, iš kur esi, ir pasakęs, ko nori, gauni atsakymą: „Aš dar nemiriau.“ Tokia reakcija yra vyraujanti. Ir tai visiškai natūralu, nes archyvų įvaizdis šiandien vis dar yra būtent toks – kaupti ir saugoti po mirties…
Tačiau dabar mes bandome keisti situaciją ir praplėsti archyvo veiklos lauką ne tik saugant ir archyvuojant, bet ir aktyviai viešinant sukauptą medžiagą. Taip pat norime grįžti ir prie pirminės užduoties – kurti asmeninius žmonių fondus pradedant jau ankstyvuoju jų kūrybos laikotarpiu.
– Grįžkime į pačią pradžią. Kokia buvo svarbiausia paskata kūrėjams anuomet atiduoti asmeninę gyvenimo medžiagą į tokią įstaigą?
J. B. Be abejonės – tai garbė. Įsivaizduok – tavo asmeninis fondas, kurį saugo valstybė… Skamba garbingai ir išdidžiai, tiesa?
Kita vertus, tai buvo ir praktinė galimybė apsivalyti nuo per gyvenimą susikaupusių visokiausių popierių, dokumentų ir t. t. Juk anuomet žmonės viską kaupė ir saugojo. Kai jau imdavo lūžti lentynos ar per dėžes namuose sunkiai bepraeidavo, viskas keliaudavo į rūsius, sodo namelius ar vasarvietes. Tad anksčiau ar vėliau žmonės pamatydavo, kad tų popierių gausa jau pasiekė kritinę ribą, ir jie imdavo daug ką deginti ar tiesiog išmesdavo. Tad archyvas ir buvo skirtas apsaugoti rašytojus bei kitus menininkus nuo vargo svarstant, „kur dėti tas dėžes, pilnas šlamšto?“
Maža to, pradžioje valstybė net skyrė pinigų daliai archyvų įsigyti. Geras pavyzdys būtų rašytojos Ievos Simonaitytės fondas. Dar gyva būdama dalį medžiagos ji atidavė mūsų archyvui. Tačiau po jos mirties rašytojos sesuo, gyvenusi Kanadoje, pareiškė teisę į kūrybinį palikimą. Po ilgai užtrukusių derybų ir įvairių teisinių procesų galiausiai visas I. Simonaitytės archyvas buvo nupirktas, atrodo, už tuo metu įspūdingą keturiolikos tūkstančių rublių sumą ir tokiu būdu liko Lietuvoje.
– Kokia pagrindinė medžiaga sudaro asmeninius žmonių fondus?
J. B. Jei kalbėtume apie rašytojus, tai, be abejo, rankraščiai, dienoraščiai, vertimai, asmeniniai bei skaitytojų laiškai, susirašinėjimai su įvairiomis įstaigomis bei asmenimis, kvietimai į renginius, jų kūrybos recenzijos, jų pačių tekstų iškarpos, nuotraukos ir pan.
Šiuo metu mūsų archyve yra apie aštuonis šimtus fondų. Jų susisteminimas – nemažai laiko reikalaujantis procesas. Atsižvelgiant į medžiagos kiekius, tai gali užtrukti metus ar net keletą. Visi dokumentai yra rūšiuojami bei datuojami, tikslinami nuotraukų aprašai, taip siekiant turėti išsamų ir plačiai aprašytą konkretaus asmens ar įstaigos archyvą.
Kaip jau minėjau, fondai yra nuolatos papildomi įvairiausiomis medžiagomis. Pavyzdžiui, neseniai, gavę finansavimą, turėjome galimybę Baltarusijos archyvuose ieškoti medžiagos apie Lietuvos rašytojus: susirašinėjimų su kolegomis baltarusiais, jų kūrinių publikacijų išimtinai Sovietų Sąjungos rašytojų antologijose rusų ar baltarusių kalbomis ir pan. Tokiu būdu pavyksta rasti labai įdomios ir netikėtos medžiagos.
Mūsų archyve yra vadinamasis „43-iasis fondas“, arba kitaip „Padrikieji dokumentai“, kur suplaukia pati įvairiausia nesisteminė medžiaga iš asmenų bei institucijų. Neseniai gavome siuntinį – ir tai nutinka nuolatos – ant kurio nebuvo nurodytas siuntėjas. Atidarius dėžę paaiškėjo, kad joje daugybė dokumentų: diplomai, susirašinėjimai ir t. t. Šitoks siuntinys iš karto keliauja į minėtą „43-iąjį fondą“, kuriame, susikaupus tam tikram dokumentų kiekiui, imama rūšiuoti, sisteminti ir priskirti prie jau egzistuojančių fondų. Būtent tokiu būdu per keliasdešimt metų buvo papildyti praktiškai visi mūsų archyve saugomi fondai.
– Bet ar viskas, ką žmonės saugo, ypač kalbant apie vyresnę kartą, išties turi kokios nors vertės?
J. B. Dažnai nutinka taip, kad, prieš atiduodami medžiagą archyvui, paveldėtojai ar patys savininkai, siekdami kuo tauriausių tikslų, bando viską išrūšiuoti, kad patys atskirtų, kas vertinga, o kas, jų nuomone, tėra šiukšlės. Dažniausiai būtent tai, ką jie atrenka išmetimui, yra patys vertingiausi dalykai. Pavyzdžiui: eskizai, korektūros, įvairūs susirašinėjimai. Rodos, čia nieko gero, tačiau kaip tik tai atskleidžia kūrybinį kelią ir gali suteikti labai naudingos informacijos apie patį žmogų, jo darbo metodus, kasdienybę bei meninius užmojus. Tai be galo įdomi tyrimų sfera, kuri iki šiol dar nesulaukia tinkamo dėmesio.
Šis pavyzdys tik parodo, kad žmogaus gyvenimo archyvuose viskas yra vertinga. Todėl tų, kurie mums perduoda medžiagą, primygtinai prašome nieko neišmesti. Atranką ir įvertinimą tegu palieka mums. Juk mes saugome ne tik tai, kas yra tiesiogiai susiję su žmogaus kūryba, bet ir tai, ką, tarkime, jis rinko ar kolekcionavo. Juk jeigu jam atrodė prasminga visą gyvenimą rinkti laikraščių iškarpas, atvirukus ar net autobusų bilietus, vadinasi, jam tai turėjo vertę. Ir jei gyvenimo saulėlydy net jam pačiam tai ima atrodyti kaip visiški niekai, net ir tuomet tai būtina išsaugoti. Visa tai labai daug pasako ne tik apie patį žmogų, bet ir apie jo laiką, tuo metu vykusius procesus. Tokiu būdu išsaugoma unikali istorinė medžiaga, kuri gal niekur kitur jau nėra išlikusi. Ir visos šios „smulkmenos“ taip pat gali tapti atskiru tyrimų objektu. Neseniai į mūsų archyvą kreipėsi mokslininkė iš Šveicarijos, renkanti medžiagą apie vieną šios šalies kurortą. Ji sužinojo, kad tame kurorte lankėsi rašytoja I. Simonaitytė, todėl ją domino nuotraukos, atvirukai bei laiškai, rašytojos siųsti iš šios vietovės. Tai liudija, kad visa žmogaus istorija, jo aplinka, taip pat ir sukaupta medžiaga kalba ne tik apie jį patį, tačiau gerokai plačiau – apie jo santykius su pasauliu bei kitais žmonėmis, apie jo laiką ir erdvę.
Neabejotinai, būna ir taip, kad didžiausią žmogaus archyvo vertę sudaro ne tai, ką jis pats sukūrė, bet tai, ką rinko, kolekcionavo, paveldėjo ar paprasčiausiai rado. Tarkime, nemažos dalies rašytojų fonduose sukaupta medžiaga datuojama ne menininko gyvenimo ir, jei jis jau iškeliavęs anapilin, mirties datomis, bet gerokai ilgesniu laikotarpiu, pavyzdžiui, trisdešimt metų prieš jo gimimą. O tai nutinka labai paprastai: jo archyvuose saugoma medžiaga yra susijusi su jo paties giminės istorija. Tai tampa jo asmeninio fondo dalimi ir tuo pačiu praplečia jo paties gyvenimo istoriją.
– Ar, Jūsų žiniomis, daug praeities rašytojų archyvų yra likę kur nors pas gimines sandėliukuose ar palėpėse?
J. B. Labai labai daug. Kai kuriems paveldėtojams atrodo, kad tokius archyvus galima brangiai parduoti, todėl jie laukia… Štai vienas žinomas kultūros veikėjas irgi taip laukė: penkerius metus gyveno tarp dėžių, kol galiausiai jos įkyrėjo, tada išvežė į sodą ir viską sudegino…
Tokia tendencija – „ugnimi apvalyti“ savo archyvą – yra gana plačiai paplitusi. Patys menininkai labai dažnai taip bando „išgryninti“ savo kūrybą, kad po jų mirties neliktų jokių juodraščių, asmeniškumų, kad jų kūryba būtų vertinama išimtinai pagal tai, kas buvo publikuota.
– O kas šiandien domisi archyve saugoma medžiaga?
J. B. Anksčiau archyvas buvo labai integrali kultūros dalis: tyrėjai, besidomintys tam tikru asmeniu, jo palikimu ar konkrečiu laikotarpiu, ateidavo ir ieškodavo medžiagos tose dokumentų krūvose. Dabar pastebime, kad vyresniosios kartos specialistai pamažu pasitraukia iš aktyvios tiriamosios veiklos.
Didžiausias šiandien archyvo, kaip ir visų atminties institucijų, iššūkis – prisiderinti prie pakitusio laiko. Daug metų šios įstaigos pasyviai laukė, kol kas nors jiems atneš naujos medžiagos ar tyrėjų, kuriems bus įdomu susipažinti su fondais. Tačiau dabar mes patys siekiame kontakto su skaitytojais bei tyrėjais ir bandome juos „suvesti“ su juos dominančia medžiaga. Lygiai taip pat kviečiame studentus, kad jie ateitų į archyvą ir gilintųsi, studijuotų, rašytų mokslinius darbus. Iš esmės, mes jiems siūlome galimybę prisiliesti prie autentiškos ir dar visai netyrinėtos medžiagos.
Anksčiau į mūsų skaityklą ateidavo du trys žmonės per savaitę, dabar kasdien sulaukiame po dešimt penkiolika lankytojų. Jauniems žmonėms tapo įdomu tyrinėti praeitį, pažinti savo tėvų, senelių epochą. Pavyzdžiui, rašytojo Juozo Baltušio pavardė jiems absoliučiai nieko nesako. Mūsų archyve jie gali rasti pusantro tūkstančio jo bylų. Prašom, imkite ir skaitykite, vartykite, žiūrėkite, susipažinkite…
Įdomu tai, kad jaunoji karta į praeitį žiūri be jokių sentimentų, turėdama pasaulio perspektyvą, todėl jos požiūris yra absoliučiai unikalus. Tai, kas mums atrodė labai reikšminga, šiandien jauniems žmonėms gali pasirodyti nieko verta. Ir atvirkščiai: kas mums atrodė neįdomu, nes kasdieniška, nuvalkiota, jaunų žmonių yra atrandama ir tokiu būdu mums patiems atskleidžiama visiškai nauju ir netikėtu kampu.
– Kaip, Jūsų manymu, archyvas gali pasitarnauti šiandieninei mūsų kultūrai?
J. B. Šiandien archyvas gali tapti įkvėpimo šaltiniu. Ieškodamas ir atrasdamas įdomios medžiagos, skaitytojas gali ne tik geriau pažinti jo tyrinėjamą asmenį, suprasti jo laiką, tačiau ir pats plėsti pažinimo lauką, net gauti inspiracijų savo paties kūrybai. Pavyzdžiui, viena studentė domisi dainuojamąja poezija ir pati kuria dainas. Mūsų įstaigoje ji studijuoja įvairių redakcijų archyvus, ieškodama nepublikuotų, atmestų eilėraščių, kurie galėtų tapti dainomis. Tai puikus būdas naujam gyvenimui prikelti tai, kas, rodos, jau buvo mirę.
Arba rašytojo J. Baltušio dienoraščio ištraukų paskelbimas „Metuose“. Man rodos, tai turi labai didelės reikšmės mūsų kultūriniam gyvenimui. Juk Nepriklausomybės pradžioje rašytojas buvo sumaišytas su žeme, paniekintas ir atstumtas dėl atsargios savo pozicijos Atgimimo laikotarpiu. Tačiau jo dienoraščiai atskleidžia autentišką paties rašytojo požiūrį. Šiandien skaitydami jo dienoraštį mes galime pažvelgti į kūrėjo kasdienybę, slapčiausias mintis ir pamėginti suprasti tiek jį patį, jo laikyseną, tiek ir praėjusią epochą. Tad archyvų iškėlimas į dienos šviesą leidžia užduoti naujus klausimus ir ieškoti į juos atsakymų. Tai ir galimybė į praeitį bei žmones pažvelgti nauju žvilgsniu. Kuo greičiau tokie archyvai tampa laisvai prieinami skaitytojams, tuo greičiau mes galime „prisikapstyti“ prie tyrėjus ir visuomenę dominančios tiesos.
– Kiek apskritai archyvas yra atviras? Ar norint susipažinti su kokio nors asmens archyvu užtenka gauti Jūsų leidimą, o gal būtinas ir giminių pritarimas?
J. B. Ne vieną dešimtmetį archyvo paskirtis buvo kaupti ir saugoti. Lankytojus čia priimdavo, tačiau labai nenoriai. Dabar situacija kardinaliai pasikeitė. Mūsų archyvas tapo atviras visuomenei, bet kuriam žmogui, užtenka turėti / žinoti savo asmens kodą ir užpildyti paprastą prašymo formą. Mums net nereikia pateikti jokių pažymų ar motyvacinių laiškų. Esame tartum biblioteka, tik čia skaitomos ne knygos, o rankraščiai bei dokumentai.
Vienintelė išimtis ir apribojimas yra taikomas „Egodokumentams“. Į šią sąvoką patenka asmeninė žmogaus medžiaga: dienoraščiai, laiškai, dalis dokumentų. Norint gauti priėjimą prie šios informacijos, turi būti duotas specialus paveldėtojų sutikimas.
Taip pat kai kuriems dienoraščiams, dažniausiai paties autoriaus nurodymu, yra nustatytas laikotarpis, po kelerių metų galima juos skaityti. Šis laikotarpis būna labai įvairus: dvidešimt penkeri, penkiasdešimt ar net septyniasdešimt metų. Būtent tiek laiko niekas neturi teisės jų atsiversti.
Pavyzdžiui, mūsų įstaigoje saugomas sovietinės Lietuvos veikėjo Justo Paleckio archyvas. Dar visai neseniai norėjusiems susipažinti su šia medžiaga reikėjo gauti jo sūnaus Justo Vinco Paleckio leidimą. Tačiau dabar, paveldėtojui sutikus, šis archyvas yra visiškai atviras.
– Ar galima teigti, kad dar ne taip seniai žmonėms buvo įprasta kaupti, rinkti ir saugoti įvairią dokumentinę medžiagą, o šiandien žmonių archyvai yra daug kuklesni visų pirma todėl, kad yra pakitęs medžiagos vertės supratimas?
J. B. Taip, išties. Vyresnio amžiaus žmonių archyvuose dar gali rasti labai įdomios ir netikėtos dokumentinės medžiagos. Tačiau šiandien visų pirma yra pasikeitęs santykis tarp skirtingų kartų. Dažniausiai jaunosios kartos nedomina tėvų, senelių ar prosenelių dokumentinis palikimas. Tai – kitas, jiems visiškai svetimas pasaulis. Viena priežasčių yra ta, kad nebėra profesinio šeimos tęstinumo: vaikaičiai nebeturi nieko bendro su ta sritimi, kurioje dirbo ir kūrė jų proseneliai, seneliai ar tėvai. Todėl jie lengva ranka išmeta vyresniosios kartos visą gyvenimą kauptas vertybes arba, jei mato galimybę, mėgina jas parduoti. Bet apie išsaugojimą vien todėl, kad tai ir jų pačių istorijos dalis, retas kuris pagalvoja.
Kita vertus, žmonės tapo mažiau sėslūs, jie migruoja iš vienos šalies į kitą, keičia gyvenamąsias vietas, jų gyvenimo tempas yra labai didelis, jų pačių buityje viskas kinta itin sparčiai, todėl praeities samprata taip pat pasikeitė. Šiandien galime kalbėti apie atminties kultūros pokytį žmonių sąmonėje. Mūsų seneliai, tėvai buvo įpratę gyventi praeitimi, semtis stiprybės ir įkvėpimo iš mūsų romantizuotų didvyrių darbų. Šiandien žmonės gyvena dabartimi ir tiki ateitimi. O praeitis – tai jų pačių vakarykštė diena. Žinoma, šiuolaikiškai pateiktas praeities pasakojimas kino filme, spalvingoje publikacijoje žurnale ar knygoje jiems nėra svetimas. Tačiau asmeninis domėjimasis savo paties šeimos istorija, paieškos senelių palėpėse ar dėžėse mažai juos tedomina. Visi tie archyvai jiems yra našta, kuria reikia kuo greičiau atsikratyti, nes tai pančiai jų mobilumui ir laisvei.
Gal todėl vyresnio amžiaus kūrėjai gana dažnai savo archyvus atiduoda mums motyvuodami tuo, kad vaikaičiams tai visiškai neįdomu ir po jų mirties šie viską išmes… Labai gaila, tačiau su tuo tenka sutikti. Mes net neįsivaizduojame, kiek informacijos yra pražuvę vien todėl, kad žmonės nežinojo, ką su ta medžiaga daryti.
Žinoma, yra jaunų žmonių, tyrinėtojų, kurie, priešingai, dega tokiais dalykais, jie turi žingeidumo gyslelę gilintis į prabėgusį laiką ir sugeba į tai pažvelgti naujai, prikelti praeitį, ją aktualizuoti ir transformuoti taip, kad ji imtų kalbėti šiuolaikiniam žmogui.
– Turbūt vienas didžiausių pokyčių asmeniniuose, taip pat ir įstaigų archyvuose įvyko atsiradus kompiuteriui?
J. B. Taip, kompiuterio atsiradimas stipriai paveikė archyvų situaciją. Dabar kuriančių, o ir apskritai nemažos visuomenės dalies archyvai yra saugomi skaitmeniniu pavidalu. Šiandien mes gyvename švarraščių epochoje: kompiuteryje niekas nebesaugo juodraščių, o tik paskutinius pataisymus, galutinius kūrinius. Jei anksčiau, kaip minėjau, dalį, o kartais ir visus archyvus sunaikindavo artimieji, tai dabar kompiuteris suteikia galimybę pačiam kūrėjui naikinti savo juodraščius. Taip mes prarandame galimybę matyti kūrinio genezę, o kartu ir paties autoriaus gyvenimo kelią, jo kasdienybę.
Asmeniniai žmonių archyvai siaubingais mastais skurdėja, o ateities kartoms mes paliksime labai daug informacinių spragų. Todėl šiandien ypač svarbūs tampa asmeniniai prisiminimai, subjektyvūs pasakojimai, kurie ateityje galės užpildyti tas spragas. Paradoksalu, bet žiniasklaida, kuri, rodos, skaitytojams suteikia tiek daug informacijos apie kasdienius mūsų įvykius, užgriebia tik patį paviršių. O juk istorija vyksta kitur.
Dabar kuriantys menininkai archyvui praktiškai nebeduoda dokumentinės medžiagos fiziniu pavidalu. Viską jie saugo kompiuteriuose bei kietuosiuose diskuose. Mirties atveju racionaliausia būtų saugoti visą žmogaus kompiuterį, kuriame dar galima atrasti ir dalį jau ištrintos ar į užmarštį nukeliavusios medžiagos. Tačiau šiuo atveju mes susiduriame su kita problema: archyvai, o ir visos kitos atminties institucijos vėluoja, nespėja su kintančiomis naujosiomis technologijomis, todėl ir mes vis dar neturime galimybių saugoti skaitmeninių archyvų. Tiksliau, saugoti jau pradedame, tačiau nėra kaip leisti su šia medžiaga susipažinti skaitytojams. Gaila, bet ši schema jau turėjo būti apgalvota ir pradėta įgyvendinti prieš dešimt penkiolika metų, kai tik prasidėjo masinė kompiuterizacija.
– O ar Jūsų planuose yra archyve saugomų fondų skaitmenizavimas?
J. B. Žinoma, tai neišvengiama, tačiau tai labai ilgas procesas. Beje, šiuo metu mūsų archyvas turi darbo dar mažiausiai dešimčiai metų į priekį vien su popierine medžiaga, kuri patikėta mūsų saugojimui. Tačiau tuo pačiu aktyviai kuriame ir skaitmeninius projektus, kurie galėtų vykti paraleliai visiems kasdieniams darbams.
Pavyzdžiui, vieną tokį būsimą projektą esame pavadinę „Laiškai redakcijai“. Kultūros žurnalų, laikraščių bei leidyklų redakcijų archyvuose yra labai daug įdomios medžiagos – nepublikuotų rankraščių. Tarp tos gausybės atmestų ir pamirštų tekstų yra ir labai gerų, stiprių kūrinių. Planuojame šiai medžiagai sukurti atskirą puslapį ir gavę autorių sutikimus įdomiausius, vertingiausius, taip pat ir šmaikščiausius kūrinius publikuoti.
Dar vienas projektas – „Be cenzūros“. Daugelis sovietmečiu sukurtų kūrinių buvo cenzūruojami. Pavyzdžiui, jei perskaitytumėte Balio Sruogos „Dievų mišką“, labai nustebtumėte, kaip pirminis kūrinio variantas skiriasi nuo šiandien mums visiems gerai žinomo teksto. Net neabejoju, kad pirmasis B. Sruogos romano variantas nebūtų įtrauktas į mokymo programas ir net turėtų būti uždėtas amžiaus cenzas. Tad šiuo projektu skaitytojams norime suteikti galimybę virtualioje erdvėje susipažinti su necenzūruotais mūsų literatūros klasika tapusiais kūriniais.
Na, o kalbant apie paties archyvo perspektyvas, siekiame sukurti šiuolaikišką platformą, kur menininkai, kultūros žmonės patys galėtų pildyti savo archyvus savarankiškai įkeldami medžiagą, dokumentus, nuotraukas, biografinius faktus ir t. t. Tokiu būdu archyvas galėtų tapti tarpininku ne tik tarp praeities kūrėjų ir šiandienos skaitytojų, tačiau ir tarp praeities bei ateities.
Kazuo Ishiguro ir Neilas Gaimanas: apie žanrinį snobizmą ir sumautą drakoną
2017 m. Nr. 12
2017-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatas Kazuo Ishiguro (g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas, aštuonių knygų autorius. 2005 m. jo romanas „Neleisk man išeiti“ („Never let me go“) įtrauktas į žurnalo „Time“ sudarytą geriausių romanų, parašytų anglų kalba nuo žurnalo įkūrimo 1923 m., šimtuką, o 2008 m. dienraščio „The Times“ sudarytame geriausių Didžiosios Britanijos rašytojų, rašiusių nuo 1945 m., penkiasdešimtuke K. Ishiguro skirta 32-oji vieta. Nagasakyje gimęs ir nuo penkerių metų Jungtinėje Karalystėje gyvenantis rašytojas 1989 m. pelnė „Man Booker“ premiją už romaną „Dienos likučiai“ („The Remains of the Day“), 1995 m. apdovanotas Britų imperijos karininko ordinu, o 1998 m. – Prancūzijos meno ir literatūros riterio ordinu.
Britų rašytojas Neilas Gaimanas (g. 1960), nuo 1992 m. gyvenantis JAV, – daugybės literatūrinių apdovanojimų laureatas, scenaristas, komiksų, siaubo bei maginės fantastikos romanų autorius, rašantis tiek suaugusiesiems, tiek vaikams ir paaugliams. Ypač prieštaringai vertinamos jo knygos jauniesiems skaitytojams, neretai jam prikaišiojama dėl kontroversiškų idėjų bei meistriškai kuriamos siaubo atmosferos, vis dėlto N. Gaimano kūryba jau dabar laikoma naująja vaikų literatūros klasika. Žymiausi rašytojo kūriniai – „Amerikos dievai“ („American Gods“) ir jaunajai auditorijai skirtos knygos „Koralaina“ („Coraline“) bei „Kapinių knyga“ („The Graveyard Book“) – už pastarąją autorius pirmasis apdovanojimų istorijoje gavo ir Njuberio, ir Karnegio medalius.
Skaitytojams siūlome 2015 m. vykusį abiejų rašytojų pokalbį.
Neilas Gaimanas. Pasikalbėkime apie žanrus. Kuo jie svarbūs? Jūsų knyga „Palaidotas milžinas“ („The Burried Giant“) – kuri buvo išleista ne kaip maginės fantastikos romanas, nors joje gausu to, kas puikiai atpažįstama šio žanro skaitytojams, – atrodo, supriešino žmones abiejose literatūrinio lauko pusėse. Maginės fantastikos šalininkai, atstovaujami Ursulos Le Guin1 (nors vėliau ji savo žodžius atsiėmė), sakė: „Tai yra maginės fantastikos romanas, o atsisakymas jį taip įvardyti yra įrodymas, kad autoriui į ją nusispjaut.“ Paskui Michiko Kakutani2 siaubingai piktindamasi recenzavo šią knygą „New York Times“. Tuo tarpu skaitytojams ir daugeliui apžvalgininkų buvo visai aišku, kokia tai knyga, maža to, skaitė ją su pasimėgavimu.
Kazuo Ishiguro. Jaučiuosi taip, lyg būčiau įžengęs į platesnę, jau kurį laiką vykstančią diskusiją. Tikėjausi, kad kai kurie mano nuolatinių skaitytojų nustebs: „Kas tai? Šioje knygoje yra ogrų…“ Tačiau tikrai nenumačiau tokių debatų. Kodėl žmonėms tai taip rūpi? Kas apskritai yra žanras? Kas jį išrado? Kodėl mane laiko peržengusį kažkokią ribą?
N. G. Manau, kad jei būtumėte romanistas, rašęs 1920-aisiais ar 1930-aisiais, ši Jūsų knyga būtų buvusi sutikta kaip tiesiog dar vienas romanas. Kai Charlesas Dickensas išleido „Kalėdų giesmę“, niekas nesakė: „A, šis garbus socialinių istorijų autorius staiga tapo maginės fantastikos rašytoju: tik pažiūrėkit, jo knygoje – vaiduokliai ir stebuklai.“
K. I. Ar gali būti, kad tai, ką mes laikome žanro ribomis, yra ne taip seniai leidybos pramonės išgalvoti dalykai? Yra priežasčių sakyti, kad egzistuoja tam tikri romanų modeliai – tuomet galima pasakojimus suskirstyti atsižvelgiant į tuos modelius, ir tai galbūt net naudinga. Tačiau pasidaro neramu, kai skaitytojai ir rašytojai žiūri į šias vadinamąsias ribas pernelyg rimtai ir mano, kad jas peržengus nutinka keisti dalykai, todėl turėtum gerokai pamąstyti prieš jas peržengdamas.
N. G. Man patinka mintis, kad žanrai yra kaip vietos, kur atsidurti nelabai ir nori, nebent esi iš ten kilęs, nes žmonės tam krašte šnairai spoksos į tave ir sakys ką nors panašaus į „lipk per sieną į Mokslinę fantastiką, drauguži, ten būsi laimingesnis…“
K. I. …arba: „Ateik čionai, jei nori, bet turėsi laikytis mūsų taisyklių.“
N. G. Manau, kad yra milžiniškas skirtumas tarp, pavyzdžiui, romano, kuriame veikia šnipai, ir šnipų romano; arba romano, kuriame veikia kaubojai, ir kaubojų romano. Turiu tokią beprotišką teoriją, kurią ėmiausi vystyti perskaitęs Lindos Williams3, kino profesorės iš Kalifornijos, veikalą „Hard Core“. Tai buvo viena pirmųjų knygų, analizuojančių atvirą pornografiją kaip kino žanrą.
Williams toje knygoje rašo, kad jos teorijai patvirtinti reikia remtis miuziklo žanru, kadangi siužetas miuzikle yra tam, kad visos dainos neskambėtų vienu metu ir būtų keliaujama nuo vienos prie kitos. Dainos reikia, kai pagrindinė veikėja trokšta to, ko neturi, dainos reikia, kai visas choras ką nors pakiliai ir optimistiškai daro, dainos reikia, kai įsimylėjėliai po visų negandų pagaliau yra kartu ir džiūgauja.
Pamaniau, kad iš tiesų taip galima žvelgti į visus literatūros žanrus, kadangi yra dalykų, kurių tam tikrą žanrą mėgstantys skaitytojai ieško grožinėje kūryboje: to, kas dirgina jusles, kas kelia pasitenkinimą. Jei kalbame apie kaubojų romaną, mums reikėtų muštynių saliūne, blogiuko, įjojančio į miestą, ir jo laukiančio gerojo vaikino. Tačiau knyga, kurios veiksmas vyksta senuosiuose Vakaruose, iš tiesų neprivalo pasakoti apie kuriuos nors iš šių dalykų, nors kaubojų žanro gerbėjus tai itin nuliūdintų, nes jie nepatirtų pasitenkinimo akimirkų, kurių tikisi.
K. I. Tad mes turime atskirti tai, kas yra žanro esmės dalis, nuo dalykų, kurie yra tiesiog būdingi žanrui. Susišaudymai yra būdingi vesternui, tačiau jie nebūtini pasakojimo patrauklumui.
N. G. Taip. Vienas mane sužavėjusių dalykų „Palaidotame milžine“ – kovos.Keletoje vietų žmonės kaunasi aštriais kalavijais, yra nužudomi, ir kiekvieną kartą tai nutinka tokiu greičiu, kokiu nutiktų ir realiame gyvenime, ir lygiai taip pat susirėmimas staigiai baigiasi: personažas krenta ant žolės, atrodo, kad nuo jo tolyn šliaužia gyvatė, bet staiga supranti: „O, juk tai kraujas“ ir galvoji: „Tai yra visiškai ne tai, ko maginės fantastikos gerbėjas tikėtųsi iš gero mūšio kardais.“
K. I. Jei man rašant kovų scenas apskritai ir rūpėjo koks nors žanras, tai galvojau apie samurajų filmus ir vesternus. Samurajų filmuose mirtingieji priešai ilgai spokso vieni į kitus, tuomet būna smurto blyksnis – ir viskas baigta.
O kaip Jums atrodo, kas būtų nutikę, jei būčiau į maginės fantastikos žanrą paniręs rašytojas? Ar šiuose epizoduose, mojuodami kardais, personažai kalbėtųsi?
N. G. Tikrai būtumėte aprašęs blyksinčius kardus. Vienas praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio bulvarinių maginės fantastikos žanrų buvo „Kardas ir burtai“: galingi besivaidijantys kovotojai su didžiuliais kardais, ginčai, susirėmimai, kriokimas… Vien tai Jums garantuotai būtų užėmę pusę puslapio, iš dalies todėl, kad autoriui buvo mokama už žodžių kiekį.
K. I. Kai būdamas penkerių pirmą kartą atvykau į Didžiąją Britaniją, vienas mane šokiravusių vakarietiškosios kultūros dalykų buvo kovų scenos ir tokie filmai kaip „Zoro“. Aš buvau samurajų tradicijos dalimi – tradicijos, kurioje įgūdžiai ir patirtis išaiškėja vienintelėje akimirkoje, nulemiančioje nugalėtoją ir pralaimėtoją, kuri atskiria gyvenimą nuo mirties. Visa samurajų tradicija yra kaip tik apie tai: nuo bulvarinio manga žanro iki meistriškų Kurosawos filmų. Mano suvokimu, tai ir buvo kovos kardais magijos bei įtampos esmė. Ir tuomet aš pamačiau Basilą Rathbone’ą, vaidinantį Notingemo šerifą, priešais Errolą Flynną – Robiną Hudą4, kurie, mosuodami kardais, ilgai kalbėjosi, ir kiekvieno ranka, nelaikanti kardo, buvo lyg ir pakibusi ore, todėl atrodė, kad svarbiausia yra nuginti priešininką skardžio link įtraukus jį į painų ginčą.
N. G. Mes kalbame apie peršokimą nuo vienos literatūrinio žanro tradicijos prie kitos.
K. I. Man labai patinka vesternai, ypač vėlyvieji – nuo šeštojo dešimtmečio, kai ginkluoti susirėmimai nebėra tokie karštakošiški, o labiau apgalvoti. Juose išlaikomos daug ilgesnės pauzės prieš žmonėms išsitraukiant ginklus. Akistata „vienas prieš vieną“ – kuri iš tiesų nėra labai prasminga mąstant apie tai praktinės kovos kategorijomis: daug lengviau šauti į ką nors tiesiog pritykinus iš už nugaros – tapo žanro tradicija, kai garbingi vaikinai ir net blogi vaikinai pirmenybę teikia būtent tokiam susirėmimui su priešu. Tuo žavi Homero „Iliada“. Štai turi įvykti didžiulis, klaikus mūšis už Trojos esančiose lygumose, ir šiame sąmyšyje vienas karys sutinka kitą ir užsimezga pokalbis: „O, ir kas gi tu toks? Papasakok man apie savo protėvius.“ Jie pasakoja kits kitam istorijas apie savo senelius, ir vienas sako: „Žinai, mano tėtis keliaudamas buvo sutikęs tavo tėtį ir šis jam padovanojo labai gražią taurę.“ Taip du mūšio dalyviai atsiduria lyg kokiame burbule. O paskui jie kaunasi toliau, arba kartais paaiškėja, kad jie vienas kitam visai patinka ir nusprendžia nesikauti. Tokie dalykai kaip finalinė Hektoro ir Achilo akistata neabejotinai artimesni Kurosawai, o ne Errolui Flynnui.
Tačiau grįžkime prie teorijos apie pornografiją ir miuziklą. Jums ši mintis patiko, tiesa?
N. G. Labai patiko, kadangi man atrodo, kad tema neapibrėžia žanro. Žanrai pradeda egzistuoti tik tada, kai jų užtenka suformuoti tam tikrai kritinei masei knygyne, bet net ir tai gali netekti reikšmės. Vienas žmogus Amerikoje man pasakojo, kad kai jis dirbo „Borders“ knygyne, buvo nuspręsta atsisakyti siaubo knygų skyriaus, nes žmonės ten nebesilankė. Taigi jam teko išskirstyti tas knygas, nusprendžiant, kurie romanai keliaus gyventi į mokslinės ir maginės fantastikos skyrių, o kurie – į trilerių.
K. I. Ar tai reiškia, kad siaubo romanų žanras išnyko?
N. G. Jis neabejotinai išnyko kaip knygynų skyrių kategorija, o tai tuo metu reiškė, jog daug rašytojų, gyvenusių iš siaubo romanų kūrimo, turėjo nuspręsti, kas jie yra mažėjančių tokių knygų pardavimų akivaizdoje. Tiesą sakant, daugelis romanų, kurie dabar leidžiami kaip trileriai, prieš dvidešimt metų būtų buvę siaubo romanais.
K. I. Nemanau, kad tokie priskyrimai kategorijoms būtų kam nors naudingi, išskyrus leidėjus ir knygynus.
<…>
N. G. Kokia gi buvo skaitytojų reakcija į „Neleisk man išeiti“? Manau, kad paskutinis dalykas, kurio kas nors iš jūsų tikėjosi – mokslinės fantastikos romanas, o ši knyga – nors ji ir apie žmones – kone akivaizdžiai yra mokslinė fantastika.
K. I. Nepajutau, kad būtų kilęs ažiotažas dėl mokslinės fantastikos, kaip kad buvo su „Užkastu milžinu“ ir magine fantastika. Mokslinė fantastika buvo naudojama įvairiose grožinės literatūros knygose, be to, visada buvo ši, galima sakyti, „tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtieji“ mokslinė fantastika: George’as Orwellas, Herbertas George’as Wellsas ir kiti.
Ir vis tiek, prieš dešimt ar penkiolika metų man tikriausiai nebūtų kilusi mintis panaudoti mokslinės fantastikos knygoje „Neleisk man išeiti“. Tiesą sakant, net dukart mėginau parašyti šią istoriją dešimtajame dešimtmetyje, bet tiesiog neradau būdo, kaip tai padaryti. Ir tik kai bandžiau trečiąjį kartą, maždaug 2001 m., man kilo mintis: jei padaryčiau juos klonais, skirtais organų donorystei, istorija pavyktų.
Tam tikru momentu dešimtajame dešimtmetyje pajutau literatūrinio pasaulio meinstrymo klimato pokyčius. Atėjo jaunesnių rašytojų karta, ir tuos autorius išties gerbiu; vienas tokių – Davidas Mitchellas5. Taigi, maždaug nuo tada pajutau, kad atsiranda visa karta rašytojų, kurie turi visai kitokį santykį su moksline fantastika, ir kad iš to kyla nauja energijos ir įkvėpimo banga. Galbūt mano kartos žmonės turėjo tam tikrų prietarų, tačiau mane išlaisvino šie jaunieji rašytojai. Dabar jaučiuosi visiškai laisvas naudoti beveik bet ką. Mokslinės fantastikos bendruomenė labai gražiai priėmė „Neleisk man išeiti“. Ir man taip pat patinka netyčinis mano įsiveržimas į maginės fantastikos žanrą, nors apie „Palaidotą milžiną“ niekada negalvojau kaip apie tokį romaną – man tiesiog norėjosi milžinų žmogėdrų!
N. G. Mane žavi tai, kad kai J. R. R. Tolkienas rašė „Žiedų valdovą“, ši jo knyga taip pat nebuvo priimama kaip maginės fantastikos kūrinys: pirmąją dalį recenzavo W. H. Audenas. Tai buvo tiesiog romanas, o tai, kad jame veikė ograi ir orkai, ir milžiniški vorai, ir stebuklingi žiedai, ir elfai, buvo tiesiog tai, kas šiame pasakojime nutiko. Anais laikais tokios knygos buvo rašomos lygiai taip pat, kaip Jūs parašėte „Palaidotą milžiną“, kaip parašėte ir kitus kūrinius.
K. I. Tai kas gi nutiko? Kodėl dabar maginė fantastika lyg apsupta mūro sienos ir stigmatizuojama?
N. G. Aš manau, kad tai prasidėjo septintajame dešimtmetyje, kai „Žiedų valdovas“ sulaukė milžiniškos komercinės sėkmės, kai šio romano įsikibo hipiai, ir jis tapo tarptautiniu leidybos fenomenu.
Tuo metu „Pan / Ballantine“ leidykloje buvo tiesiog peržiūrėtas knygų, išleistų per pastaruosius pusantro šimto ar du šimtus metų, archyvas, ieškant ko nors panašaus į „Žiedų valdovą“. O paskui atsirado tokie žmonės kaip Terry’is Brooksas6, parašęs knygą „Šanaros kalavijas“ („The Sword of Shannara“), kuri iš esmės buvo „Žiedų valdovo“ klonas, parašytas žmogaus, nė iš tolo neprilygstančio talentu Tolkienui, tačiau tą knygą labai gerai pirko. Knygynuose maginės fantastikos istorijos jau turėjo savo skyrių, nors buvo manoma, kad jos prastesnės už realistinę grožinę prozą. Aišku, kad literatūros apžvalgininkai ir redaktoriai nežinojo, kaip kalbėti apie tokio žanro literatūrą, jiems šios knygos buvo svetimos. Pamenu, kartą Terry’is Pratchettas man pasakė: „Gali daryti ką tik nori, bet tik įdėk į pasakojimą vieną sumautą drakoną ir jie jau vadina tave maginės fantastikos rašytoju.“
<…>
K. I. Tikriausiai yra vienas ar kitas aspektas, kurio niekaip neužčiuopiame. Ar knygose yra kažkas – kaip priešprieša kinui ir televizijai – neatsiejamai susijusio su socialinės klasės pojūčiu? Ar pamenate „Educating Rita“7?
N. G. Žinoma.
K. I. Darbininkų klasės mergina nori tapti „geresnė“, tad ima universitete studijuoti literatūrą. Ir tai atskiria ją nuo jos klasės šaknų, ji pereina į viduriniosios klasės pasaulį. Knygos visuomet siejamos su šiuo aspektu. Aš puikiai suvokiu, kad iš dalies tai yra tikroji priežastis, kodėl kai kurie žmonės nori skaityti mano knygas: jiems atrodo, kad tai prestižo reikalas – būti matomiems su žinomo autoriaus romanu rankose. Jei tie žmonės stengiasi palypėti klasės kopėtėlėmis, nepakanka vien uždirbti daug pinigų: taip pat turi gebėti šnekučiuotis apie kultūrą, skaityti tam tikrus autorius ir eiti į tam tikrus spektaklius. Man tai visada kelia nerimą.
N. G. Taigi, iš tiesų mes kalbame apie skaitymą savo malonumui ir skaitymą tobulinimuisi. Vieni skaito tam, kad įgytų žinių, plėstų akiratį, o kiti nori tiesiog panirti į pasakojamą istoriją.
K. I. Dažnai renkuosi knygą todėl, kad manau, jog mėgausiuos ją skaitydamas, tačiau taip pat tikiuosi tam tikra prasme įgyti ir žinių. Tačiau kai svarstai, „ar ši knyga suteiks man žinių?“, ko iš tiesų norėtum? Manau, kad tikrai imuosi skaityti knygas siekdamas tam tikro dvasinio ir intelektualinio peno, galvoju suprasiąs šį tą apie pasaulį ir žmones. Tačiau jei viliamės, kad knyga padės užkopti klasių kopėtėlių laipteliu aukštyn, tuomet tai mažai ką bendro turi su skaitymu ir rašymu. Tuomet knygos atlieka tą patį vaidmenį, kaip ir konkretūs automobilių ar papuošalų prekės ženklai – tiesiog žymi socialinę padėtį. Tikriausiai su kinu taip nėra.
Daugelis didžiųjų kino klasikų kūrė mokslinę fantastiką: Fritzo Lango „Metropolis“, Andrejaus Tarkovskio „Soliaris“, Stenley’io Kubricko „2001“. Atrodo, šie kūrėjai nenukentėjo dėl šio žanro stigmatizavimo taip, kaip būtų nukentėję, jei tai būtų ne filmai, o knygos.
N. G. Pamenu, būdamas vaikas skaičiau C. S. Lewiso esė apie tai, kaip žmonės vartoja „eskapizmo“ terminą – kaip niekinamai žvelgiama į literatūrą, kuri naudojama kaip pabėgimo būdas, – ir Lewisas sako, kad tai yra labai keista, nes iš tiesų tėra tik viena grupė žmonių, kuriems pabėgimas nepatinka, tai – kalėjimo prižiūrėtojai, kurie nori, kad liktum ten, kur ir esi. Niekada neturėjau nieko prieš eskapistinę literatūrą, nes manau, kad pabėgimas iš realaus pasaulio yra geras dalykas.
Devintojo dešimtmečio pradžioje rašiau daug apžvalgų, ir kurį laiką man atrodė, kad visos jaunimui skirtos knygos buvo viena ir ta pati istorija: apie vieną skurdžiai gyvenantį vaikį, turintį vyresnįjį brolį arba sesę, kurie vaizduojami kaip rodantys blogą pavyzdį, ir kurį laiką tam vaikiui yra labai blogai. O paskui jis susiduria su kokiu mokytoju ar šiaip suaugusiu žmogumi, kuris jį įkvepia grįžti į gyvenimo vėžes. Tai mane varė į neviltį. J. K. Rowling atvejis nuostabus tuo, kad staiga buvo suvokta, jog galima rašyti tokias istorijas vaikams, kurios nuneša skaitytoją į keistas ir nuostabias vietas, o skaitymas tampa išties maloniu užsiėmimu. Tai viena priežasčių, kodėl britiškoje knygų leidyboje knygos vaikams nuo anksčiau mažytes erdves knygynuose užėmusios kūrybos išaugo į didelę literatūrinę galią.
Kai 1991 m. pradėjau rašyti „Koralainą“ ir parodžiau savo redaktoriui, jis man pasakė, kad tai nepublikuotina. Jis nebuvo neteisus. Jo vardas – Richardas Evansas, jis labai protingas žmogus, turintis gerą humoro jausmą. Kai man paaiškino, kodėl knyga, skirta vaikams ir suaugusiesiems, ir iš esmės priskirtina siaubo žanrui, yra nepublikuotina, aš juo patikėjau.
K. I. Tai kokia buvo tikroji priežastis? Kad knygoje pasakojama istorija per baisi?
N. G. Per baisi, aiškiai skirta tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, keista, fantastinė siaubo istorija; jie neturėjo kaip jos išleisti. Juk žinojo, kokios bibliotekos ką perka, kas ir kaip yra apžvelgiama ir pristatoma, o „Koralaina“ buvo visiškai ne tai. Vėliau, kai atsirado Lemony Snicketas8, Philipas Pullmanas9 ir Rowling, kai jų knygos tapo populiarios ir kai jau buvo leidžiamos „tarpinės knygos“ (crossover books), skirtos tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, „Koralaina“ taip pat pasirodė.
K. I. Galbūt į tai, kas nukrypo nuo realizmo, buvo žiūrima įtariai. Tačiau „Koralaina“, atrodo, yra tiesiog knyga, atvirai kalbanti apie labai realius dalykus. Joje rašoma apie vaiką, besimokantį atskirti tam tikrus tėvų meilės būdus.
N. G. Manau, kad taisyklės nyksta, barjerai griūva. Man taip pat patinka mintis, kad kartais, jei iš tiesų ketini rašyti realistinę grožinę knygą, gali būti, jog istorijai prireiks ir maginės fantastikos. Pavyzdžiui, jei turi labai religingus draugus, gyvenančius pasaulyje, kuriame Dievas jais rūpinasi, o jų mirę artimieji stebi juos iš dangaus, – tai yra visiškai normalūs, protingi, sveikai mąstantys XXI a. žmonės. Tačiau jei norėtum aprašyti jų pasaulį, reikėtų rašyti apie jį naudojantis būdais, perteikiančiais tą pasaulį kaip skaitytojui atpažįstamą, – per magiškąjį realizmą arba, galbūt, maginę fantastiką.
K. I. Kurdamas „Palaidotą milžiną“ vadovavausi kriterijumi, jog tai, ką rašau, būtų racionaliai įtikima senųjų laikų, mokslo dar nepaliestai visuomenei. Tad jeigu neturi mokslinio paaiškinimo, kodėl susirgo tau brangus žmogus, man atrodo visiškai prasminga imtis tokio: „Naktį pasirodė fėja ir mano mylimai žmonai užleido šią ligą, ir aš gailiuosi, kad nieko nepadariau, nes juk girdėjau naktį garsus, bet buvau šiek tiek pavargęs ir galvojau, kad, na, galbūt tai žiurkė ar panašiai…“
Jei tai įmanoma to laiko žmonių vaizduotės pasaulyje, galiu tai panaudoti ir savo knygoje. Tačiau čia nebūtų skraidančių lėkščių ar laiko mašinos „Tardis“, kadangi tai – dalykai, esantys už to meto suvokimo ar vaizduotės ribų.
N. G. Dabar turime daug žanrų samplaikos knygų. Pavyzdžiui, Michaelis Chabonas10, Davidas Mitchellas, Emily St. John Mandel11 – tai rašytojai, kurie nori tyrinėti. Jie užaugo pasaulyje, kuriame jau buvo mokslinė ir maginė fantastika, pasaulyje, kuriame buvo geros literatūros vaikams.
K. I. Taip, naujiems rašytojams mąstyti distopijos ir mokslinės fantastikos kategorijomis tapo kone norma.
N. G. Tai geras dalykas.
K. I. Įdomu yra tai, koks populiarus tapo žodis „distopiškas“. Kai skaitau šį žodį, jis veikia raminančiai, nes byloja apie kažkokį tamsų, logišką mums žinomo pasaulio praplėtimą; jis reiškia, kad šis mūsų pasaulis toje knygoje bus komentuojamas. Ir kad nereikia baimintis, jog tai bus nesusiję su tuo, kur ir kaip gyvename. Jei jaučiu, kad rašytojas tiesiog renčia kažin kokį tik jį patį atliepiantį alternatyvų pasaulį, nei jausmiškai, nei intelektualiai nebylojantį nieko apie tą, kuriame gyvename, netenku kantrybės ir galvoju: „Kodėl turėčiau ten keliauti?“ Ar ir Jūs jaučiatės bent kiek panašiai?
N. G. Taip, jaučiuosi kaip ir Jūs. Tačiau galėčiau išplėsti šią mintį, pridėdamas, kad eskapizmas yra tiesiog gerai – jis aprėpia tokius dalykus kaip „Mills & Boon“ [„Harlequin Enterprises“ leidžiama įvairių subžanrų meilės romanų serija], dalykus, kurie teikia žmonėms džiaugsmo – tokio džiaugsmo, kuris niekuomet nebus apžvelgiamas literatūrinėje spaudoje todėl, kad tai paprasčiausiai – na, žinot – tolygu mėgavimuisi valgant ledus. Manau, į tai visuomet žiūrima įtariai.
Nesistengiu įrodyti, kad nė vienas kūrinys nėra geresnis už kitą, tiesiog sakau, kad knygos turi skirtingas paskirtis. Iš esmės esu už knygų demokratiją ir manau, kad knygų hierarchija yra bent iš dalies dirbtina. Buvo toks mokslinės fantastikos rašytojas Theodore’as Sturgeonas12, rašęs penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose, sukūręs Sturgeono dėsnį. Jis pasakė: „Nagi, devyniasdešimt procentų mokslinės fantastikos yra mėšlas, bet juk devyniasdešimt procentų bet ko yra mėšlas.“ Šį dėsnį visuomet naudinga prisiminti.
K. I. Aš norėčiau matyti daugiau griūnančių sienų. Tikriausiai mano esminė pozicija yra ta, jog esu prieš bet kokį bandymą reguliuoti vaizduotę, – ar jis kiltų dėl rinkodaros priežasčių, ar iš klasinio snobizmo.
Bet galbūt maginės fantastikos stigmatizavimas yra šis tas platesnio už grožinės literatūros pasaulį. Kai prasidėjo industrializacija, vaikams, galima sakyti, buvo atvertas pasaulis, kur vaizduotė laikoma priimtinu dalyku, netgi siekiamybe. Tačiau kai mažieji sulaukdavo tam tikro amžiaus, jie privalėjo ruoštis tapti darbo jėgos vienetais. Tokiu būdu visuomenė turėjo imti šalinti fantazijos elementus iš vaikų pasaulio tam, kad šie užaugę galėtų tapti gamyklų darbuotojais, kariais, tarnautojais ar dar kuo, buvo manoma, kad visuotinei ekonominei verslo manijai naudingi blaivaus proto racionalistai. Pernelyg svajingi ar įsivaizduojantys nerealius dalykus žmonės nėra pageidaujami: norima, kad jie priimtų jiems primetamus dalykus kaip pačią realaus gyvenimo esmę ir tiesiog su tuo susitaikytų.
Nesakau, kad mumis manipuliuoja kokia nors blogoji valdžia ar panašiai; visuomenėje taip tiesiog yra. Tėvai natūraliai atpratina tam tikro amžiaus sulaukusius vaikus nuo tolesnio vaizduotės puoselėjimo gyvenime; mokyklos daro tą patį. Fantazija apskritai tampa tabu.
Ši situacija per pastaruosius dvidešimt penkerius metus iš esmės keičiasi, laisvėja, ir stigma nyksta galbūt todėl, kad pakito mūsų kapitalistinis verslumas. Mes jau nebesame gamyklų darbuotojai, tarnautojai, kariai ir taip toliau. Ir, įsivyraujant šiam nesuvaržytam mąstymui, naujosios technologijų pramonės, vedusios visuomenę į priekį pastaruosius du dešimtmečius, atrodo, ima reikalauti tam tikros vaizduotės. Matyt, žmonės pradeda manyti, kad leidimas sau mėgautis tuo, kas kadaise buvo laikoma vaikiškomis fantazijomis, neša tam tikrą ekonominę naudą. Kalbu lyg koks aštuntojo dešimtmečio sociologijos profesorius, bet jaučiu, kad tame yra tiesos.
N. G. Žinote, 2007-aisiais lankiausi Kinijoje, kur vyko pirmasis šalies istorijoje mokslinei fantastikai skirtas suvažiavimas, remiamas valstybės ir palaimintas valdžios. Jie pasikvietė keletą žmonių iš Vakarų – buvau vienas iš jų. Skaičiau pranešimą vyresniojo amžiaus mokslinės fantastikos kinų rašytojams, o jie man papasakojo, kad pas juos į mokslinę fantastiką buvo ne tik žiūrima su panieka, ji laikyta įtartina ir kontrrevoliucinga.
Pasivedėjau vieną iš organizatorių, partijos atstovą, į šalį ir paklausiau: „OK. Kodėl dabar, 2007-aisiais, jūs remiate mokslinės fantastikos suvažiavimą?“ O jis atsakė, kad partija susirūpinusi tuo, jog nors Kinija istoriškai buvo žinoma kaip magiškų ir novatoriškų išradimų šalis, dabar jie nieko nebeišradinėja. Gamina neįtikėtinai gerus dalykus, tačiau nebeišradinėja. Ir jie nuvyko į Ameriką, klausinėjo žmones „Google“, „Apple“ ir „Microsoft“ bendrovėse, kalbėjo su išradėjais ir suvokė, kad tie žmonės jaunystėje skaitė mokslinę fantastiką. Štai todėl kinai nusprendė, kad dabar jie oficialiai palaimins mokslinę ir maginę fantastiką.
K. I. Kaip įdomu!
N. G. Ir tai visiškai atitinka Jūsų teoriją. Kalbame apie ekonomiką ir darbo jėgą visuomenėje, kurioje vaizduotės gebėjimai yra tiek pat svarbūs, kaip ir sunkus fizinis darbas. Sukūrėme mašinas, atliekančias sudėtingą darbą už žmogų, tačiau neišradome tokių, kurios turėtų vaizduotę.
K. I. Ar Jums kada nors teko kalbėti „Microsoft“ arba „Google“ kompanijoje?
N. G. Teko. Abiejose. „Google“ apsilankiau magiškame šaunių žmonių surengtame vakarėlyje – tai buvo prieš keletą metų, nežinau, ar jie vis dar tokie pat entuziastingi ir mieli. O kai nuvykau į „Microsoft“ būstinę, pusę valandos įtikinėjau žmogų priimamajame, kad mano vardas ir pavardė nėra kažkokio kito asmens, taip pat turinčio N ir G raides, ir kad atvykau ne tam, kad skaityčiau paskaitą apie kibernetinę saugą. Galiausiai sugebėjau rasti kabinetą, kuriame žmonės manęs laukė keturiasdešimt penkias minutes, o kadangi mobiliųjų telefonų ryšys ten prastas, jie negavo pranešimo apie mano keblumus patenkant į vidų. Tad šiose įmonėse išgyvenau gana skirtingas patirtis.
K. I. Tačiau įdomu tai, kad Jus pakvietė į „Microsoft“. Tiesą sakant, pats buvau ten prieš mėnesį. Manoma, kad kompanijai šie susitikimai yra į naudą ir, spėčiau, platesne prasme tai gerai visai ekonomikai.
<…>
K. I. Pastaruoju metu mane domina skirtumas tarp asmeninės ir visuomeninės atminties, ir esu linkęs šiuos du dalykus kone personifikuoti. Visuomenė, tauta gyvuoja šimtmečiais: kuriam laikui ji gali tapti nacistine ir kyla sąmyšis. Bet tuomet ateina nauja karta ir sako: „Žinote, šios klaidos mes nebekartosime.“ Tuo tarpu žmogui, kuris išgyveno nacistinį Vokietijos laikotarpį, tai – visas jo gyvenimas.
N. G. Norint papasakoti tokią istoriją, reikia atrasti būdą perteikti bendravimą tarp to, kuris mato bendrą vaizdą (ar yra tuo vaizdu), ir to, kuris tam tikra prasme tėra tik plyta sienoje. Vienas nuostabiausių grožinės literatūros bruožų yra tai, kad jei tau reikia – tokio tipo bendravimas yra įmanomas.
K. I. Tokiais atvejais šansas persikelti į vaizduotės pasaulį nepaprastai praplečia galimybių ribas. Daug kartų taip elgiausi, nors mano knygose to akivaizdžiai galbūt ir nematyti. Kurdamas neįtikėtinai uždarą angliškų rūmų vyresnįjį liokajų „Dienos likučiuose“, puikiai suvokiau, kad naudojuosi labai mažais neigiamais savo paties impulsais – baime būti įskaudintam meilėje ar troškimu tiesiog pasakyti: „Nenoriu suprasti politinių ar moralinių savo darbo poteksčių, tiesiog purensiu toliau savo mažą sklypelį“; šiuos mažus akstinus kiekvienas savyje atpažįstame – kartais perdėdami juos ir paversdami tam tikromis siaubingomis manifestacijomis. Vyresnysis liokajus neatrodo kaip tradicinis monstras, tačiau visuomet galvojau, kad jis – monstras.
N. G. Kaip man patinka ta mintis: Stivensas – monstras!
K. I. Pamenu, kaip Jūsų knygoje „Vandenynas kelio gale“ Letė sako: „Monstrai būna įvairių formų ir dydžių. Kai kurie monstrai yra tokie, kokių žmonės bijo, kai kurie atrodo kaip tie, kurių žmonės bijodavo prieš daugel metų, o kartais monstrai yra tokie, kokių žmonės turėtų bijoti, bet nebijo.“ Paskutinioji kategorija man labai įdomi. Kas yra tie monstrai, atstovaujantys tiems, kurių turėtume bijoti, bet nebijome?
N. G. Manau, kad labai lengva nebijoti nepavojingų dalykų ir nebijoti to, kas giliai širdyje tave labai domina, ir kartais nebijoti tų, kurie slepiasi po žmogiškumo kaukėmis. Skaičiau Rudolfo Hösso, Aušvico komendanto, memuarus, ir jo laiškai į namus kupini pasakojimų apie tai, kaip sunkiai dirba jo vyrai, kaip jiems sekasi, kaip atvyko naujas žmonių pilnas traukinys, ir „beje, perduok mažajam Viliui mano siųstą dovaną bei šokoladą, ir tikiuosi, kad jums patiko šnapsas“. Tai taip siaubingai žmogiška…
Tai monstriškumas, kurį slepia normalumas, slepia žmogiškumas. Norėčiau, kad visi monstrai būtų serijiniai žudikai, bepročiai, pavojingi, bet bėda ta, kad jie tokie nėra. Siaubą kelia tai, kad kai kurie jų yra žmonės, manantys, kad daro gerą darbą, elgiasi teisingai. Tačiau jie vis tiek yra monstrai.
K. I. Kartais žmogus susimąstai apie „Boko Haram“ [ekstremistinė islamo teroristų grupuotė], tuos žmones, kurie šaudo į vaikų pilnus autobusus, apie tuos, kurie įsitikinę, kad mergaitės neturėtų siekti išsilavinimo, ir taip toliau. Ar jie iš tiesų tiki, kad elgiasi teisingai?
N. G. Netikiu, kad pilotavusieji rugsėjo 11-osios tragedijos lėktuvus galvojo: „Esu blogas žmogus darantis blogą dalyką.“ Manau, jie galvojo: „Darau tai, ko nori Dievas, vykdau Dievo valią; darau gėrį, pažvelkit į mane, kovojantį su blogiu.“
K. I. Norėjau Jūsų paklausti apie istorijas kaip apie ilgai gyvuojančius dalykus. Esate sakęs, kad kai kurie pasakojimai iš esmės prisitaiko ir išlieka, nors visuomenė keičiasi.
N. G. Mėgstamiausias mano „mutuojančios“ istorijos pavyzdys – „Pelenė“. Šis pasakojimas galėjo gimti Kinijoje, kur pėdos dydis daug svarbesnis nei Vakaruose. Tačiau štai ši istorija pasiekia Prancūziją ir turime pasaką apie merginą, kuriai velionė mama padovanoja prašmatnias kailines kurpaites. Tas kailis – tai voverių kailiukas [angl. vair], tačiau kažkuriame perpasakojimo etape vair tampa verre [pranc. verre – stiklas], o kailinės kurpaitės – stiklinėmis. Įsipainioja homonimas, ir štai yra beprasmės stiklinės kurpaitės. Viduramžių Prancūzijoje nebuvo technologijų stikliniams bateliams gaminti, tokius nešioti būtų buvę kvaila – įsipjautum pėdą, jie tiesiog sudužtų. Vis dėlto tai tampa vaizdiniu, apie kurį ir ima suktis visa istorija. Ir „Pelenė“ tik plito ir plito – ji turėjo milžinišką pranašumą prieš kitas istorijas apie mergaites, kurios murzinos sėdi prie krosnies ir joms nutinka visokie stebuklingi dalykai. „Pelenė“ visas jas pergyveno.
K. I. Manote, kad jei pasakojimai pereina į profesionalias „pasakojimo institucijas“, pavyzdžiui, kino filmų studijas ir leidyklas, jų galimybės sąžiningai mutuoti mąžta? Jūsų nuomone, istorijų pasakojimo komercializavimas iš tiesų gali kenkti šio „ilgai gyvuojančio“ dalyko vystymuisi ir augimui?
N. G. Kokia žavinga mintis! Kai kalba eina apie istorijas, esu labai darviniškas. Štai, pavyzdžiui, imkime „Miegančiąją gražuolę“. Kompanija „Disney“ šią pasaką perpasakojo; galima numanyti, kad jų „Miegančiosios gražuolės“ versija pasiekė daugiau žmonių nei bet kuri kita. Ir vis dėlto, kai seki šią pasaką, juk nesirenki disnėjiškos versijos, kur ji tą rytą sutinka princą, – pasakosi apie bokštą su erškėčiais ir prabėgančius šimtą metų, kol pasirodo princas. Jauti, kad ši versija daug geresnė.
Manau, kad pramonė tikrai yra kaip bateriniai istorijų auginimo narvai, tačiau ji tik pataikauja mūsų troškimams, o ne sukuria kažką esmingo.
K. I. Dažnai išgirstu klausimą, ką manau apie savo romanų adaptacijas kine, teatre arba radijuje. Labai smagu, kad mano pasakojimai atsiduria ten, o kadangi tai – kitokia jų forma, noriu, kad pasakojimai šiek tiek keistųsi. Nesutinku, kad tai būtų tikslus mano romano vertimas. Noriu, kad tai būtų šiek tiek kitaip, kadangi, kad ir bergždžiai, tikiuosi, jog mano istorija taps tartum vieša nuosavybe ir žmonės galės ją keisti bei naudoti ją įvairiems dalykams išreikšti.
N. G. Taip, tuo metu, kai aktorius vaidina personažą, vyksta kažkas jaudinančio; tai skiriasi nuo to, ką parašei, ir tai tikrai vyksta gyvai priešais tave, o kartu matai šį tą visiškai naujo.
Tad man iš tiesų malonu, kai žmonės čiumpa mano knygą ir kuria ką nors savito. Man patinka autorių teisės – tas faktas, kad galiu išmaitinti save ir savo vaikus iš kūrinių, kuriuos sugalvojau. Kita vertus, autorių teisių trukmė šiuo metu yra autoriaus gyvenimas plius septyniasdešimt penkeri metai, o aš nežinau, ar noriu būti atsakingas už tai, ką parašiau, net septyniasdešimt penkerius metus po savo mirties! Nežinau, ar noriu išmaitinti ir savo proanūkius. Man atrodo, jie turėtų patys gebėti savimi pasirūpinti.
Kurdamas istoriją niekada nežinau, kas nutiks. Kartais rašau tekstą, kuris, mano supratimu, yra šiek tiek smagus, o žmonėms tai labai patinka ir kūrinys sulaukia didelio atgarsio. O kartais dirbu labai sunkiai prie knygos, kuri, mano manymu, daug kam turėtų patikti, o ji tiesiog pranyksta taip ir neatradusi savo skaitytojo.
K. I. Net jei koks kūrinys ir nesulaukia atgarsio tuo metu, kai buvo parašytas, galime matyti, kaip tai įvyksta po dvidešimties ar trisdešimties metų. Taip yra nutikę, ir gana dažnai nutinka iki šiol.
N. G. Būtent. Yra nuostabi A. A. Milne’o esė, kurioje jis sako: „Noriu atkreipti jūsų dėmesį į visiškai pamirštą knygą, apie kurią nė vienas jūsų nesate girdėjęs, o ji yra viena geriausių knygų pasaulyje, ir ji sukurta Kennetho Grahame’o. O jį visi žinote, nes jis parašė „Sapnų dienas“ ir „Aukso amžių“, – du populiarius romanus, – tačiau jis taip pat yra autorius knygos pavadinimu „Vėjas gluosniuose“, apie kurią nė vienas negirdėjote.“
K. I. Aha. Istorijos tuo ir yra įdomios. Kartais jos iškyla į paviršių po tam tikro mįslingo žiemos miego. Niekada negali žinoti, kuri taps viena tų ilgai gyvuojančių būtybių, o kuri – ne.
Parengė Diana Gancevskaitė
1 Ursula Kroeber Le Guin (g. 1929) – amerikiečių rašytoja ir iliustruotoja, daugiausia rašanti maginės ir mokslinės fantastikos kūrinius, daugelis jų skirti jaunųjų skaitytojų auditorijai. Lietuvoje žinoma „Žemjūrės“ ciklo trilogija.
2 Michiko Kakutani (g. 1955) – amerikiečių rašytoja ir literatūros kritikė, 1998 m. gavusi Pulitzerio premiją už kritiką.
3 Linda Williams (g. 1946) – amerikiečių kino profesorė, iškėlusi „kūno žanrų“ teoriją, kuriai priskiria siaubo filmus, melodramas ir pornografiją.
4 Kalbama apie 1938 m. Michaelio Curtizo ir Williamo Keighley’io režisuotą kino filmą „Robino Hudo nuotykiai“.
5 Davidas Mitchellas (g. 1969) – britų rašytojas, daugelio literatūrinių premijų laureatas, vadintas „britų literatūros viltimi“. Lietuviškai išverstos jo knygos „Juodųjų gulbių slėnis“, „Sleido namas“ ir „Debesų atlasas“.
6 Terence’as Deanas „Terry“ Brooksas (g. 1944) – amerikiečių rašytojas, daugiausia rašantis epinę fantastiką; dvidešimt tris kartus jo kūriniai buvo „New York Times“ bestselerių sąrašo viršūnėje.
7 Willy’io Russello pjesė (1980), vėliau virtusi to paties pavadinimo filmu (1983).
8 Lemony Snicketas – amerikiečių rašytojo, muzikanto ir žurnalisto Danielio Handlerio (g. 1970) slapyvardis, kuriuo pasirašomos jo knygos vaikams. Į lietuvių kalba išversta L. Snicketo knyga „Bloga pradžia“.
9 Philipas Pullmanas (g. 1946) – britų rašytojas, fantastinių knygų autorius. Į lietuvių kalbą išverstos jo knygos „Šiaurės pašvaistė“, „Auksinis kompasas“, „Aštrusis peilis“, „Gintarinis žiūronas“.
10 Michaelis Chabonas (g. 1963) – amerikiečių rašytojas, už savo kūrybą pelnęs ne vieną literatūrinį apdovanojimą, tarp kurių – ir Pulitzerio premiją 2001 m.
11 Emily St. John Mandel (g. 1979) – kanadiečių rašytoja, keturių romanų autorė. Į lietuvių kalbą išverstas postapokaliptinis jos romanas „Vienuolikta stotis“.
12 Theodore’as Sturgeonas (tikr. Edwardas Hamiltonas Waldo, 1918–1985) – amerikiečių rašytojas, fantastikos, siaubo ir mokslinės fantastikos žanrų atstovas.
Renata Gorczyńska: „Buvau tarsi jo pameistrė“
2017 m. Nr. 11
Czesławo Miłoszo asmeninę sekretorę (1980–1984) Renatą Gorczyńską kalbina Birutė Jonuškaitė
– Kada ir kokiu tikslu atvykote į Ameriką?
– Baigusi Varšuvos universitete lenkų kalbą iš pradžių dirbau Lenkijos televizijoje, o paskui – trečiojoje radijo programoje, buvau muzikos skyriaus vedėja. Tuo metu prezidentas Richardas Nixonas bandė pagerinti tarptautinius santykius ir parodyti žurnalistams, kokia graži ir pažangi yra Amerika. Taigi 1975 metais man buvo skirta stipendija – išvykau keturiems mėnesiams į JAV. Dešimties žmonių grupėje (iš Pakistano, Bahreino ir kitų trečiojo pasaulio šalių) buvau vienintelė moteris. Beje, vienas mano bičiulis, išlydėdamas mane, ką tik išsiskyrusią moterį, už Atlanto, įtikinėjo, kad jo draugas, jaunas lenkas, architektas, gyvenantis Niujorke, būtų man idealus vyras. „Ir kodėl gi?“ – paklausiau. „Nes jis turi labai specifinį humoro jausmą.“
Kad ir kaip būtų keista, bet kartais esame instrumentai kitų rankose ir pradedame groti taip, kaip jiems patinka… Taigi negrįžau po keturių mėnesių į Lenkiją. Buvau tarsi užprogramuota ir ištekėjau už to idealaus vyro – Andrzejaus Gorczyńskio. Išsiskyrusio, bevaikio. Beje, humoras jo buvo juodas, bet man patiko. Vargais negalais gavau JAV pilietybę, pradėjau dirbti lenkų dienraštyje „Nowy Dziennik“. Jo redaktorius ir savininkas Bolesławas Wierzbiańskis į mane labai daug vilčių dėjo, nors aš iš tikrųjų buvau radijo žurnalistė. Jis pasiūlė man parašyti knygą apie kokį nors garsų Amerikoje gyvenantį lenką. Pasakiau, kad rašysiu apie Czesławą Miłoszą. Jam nepatiko, nes Miłoszas to meto Londono lenkų emigrantų buvo vadinamas „paputčiku“. Aš nepasidaviau ir Wierzbiańskis parašė Miłoszui laišką. Atsakymas atėjo gal po kokių metų. Pirmą kartą su poetu susitikome Niujorke 1978 metų spalio 17 dieną.
– Kodėl pasirinkote kaip tik Cz. Miłoszą? Ar buvote skaičiusi jo kūrybos? Kokie išliko pirmieji įspūdžiai?
– Tai keista istorija. Jau studijuodama lenkų kalbą Varšuvos universitete paslapčiomis skaičiau emigracijoje išleistas Miłoszo knygas, nes mano draugas dirbo universiteto bibliotekoje ir kartais tiesiog iš už grotų (juk tai buvo septintojo dešimtmečio pradžia) jas ištraukdavo. O paskui visai atsitiktinai per vieną studentiškų filmų peržiūrą susipažinau su Czesławo broliu Andrzejumi, tiesiog sėdėjome vienas šalia kito ir pradėjome kalbėtis. Taigi vėliau jis man trumpam paskolindavo Czesławo knygų. Tiesą sakant, jas skaičiau paskubomis, tad nieko konkretaus neprisimenu, tačiau išliko paslapties ir susižavėjimo jausmas.
Trečią kartą Miłoszo pavardę išgirdau labai keistomis aplinkybėmis. Tai buvo Paryžiuje, kai pirmą kartą jame lankiausi. 1966 metų rugsėjį kartu su pirmuoju vyru atvykome į Prancūziją. Prieš tai metus dirbau Londone. Pirmiausia ten įsikūrė mano vaikinas Andrzejus Rumelis, paskui jį – ir aš. Tai buvo pirmoji mano kelionė į Vakarus. Londone ir susituokėme. Tada buvo įmanoma gauti vizą au pair – kitaip tariant – dirbti vaikų aukle. Taigi dienomis dirbau tokioje lenkų–anglų šeimoje, o vakare – nelegaliai – padavėja kavinėje. Juodai ariau, nors ir nekenčiau savo darbo, bet tai buvo ir tam tikra galimybė užsidirbti ir pramokti anglų kalbos. Grįždami į Lenkiją, nutarėme apsukti ratą per Prancūziją, Italiją, Austriją, todėl už sutaupytus pinigus nusipirkome kažkokį automobilį. Po „svinguojančio“ Londono, kuris tuomet buvo ypač madingas dėl „The Beatles“ ir t. t., Paryžius man visai nepatiko. Atrodė apleistas, purvinas, kita vertus, ir pati buvau tarsi šuo ant pavadžio. Tiek jaukių kavinių, o užeit negalėjau, nes reikėjo taupyti tolesnei kelionei. Nieko sau negalėjome leisti. Bet būtent Paryžiuje labai keistomis aplinkybėmis tokie studentai pakvietė mus į užeigą, rodos, rusų kvartale Le Marais. Ilgai jos ieškojome, kol galų gale užėjome į žydų užeigėlę. Viskas atrodė gana prastai: nuleidžiamos žaliuzės, cinko skarda apmuštas baras, vos keli lankytojai. Tačiau padavėja, kurią ką tik matėme lauke rūkančią ir besiginčijančią su vyriškiu, sugrįžusi vidun pareiškė, kad deklamuos eilėraštį. Nuskambėjo Miłoszo pavardė. Mane tarsi elektra nukratė. Bet tai dar ne viskas. Išgirdusi prancūziškai deklamuojamus eilėraščius, iš kitos salės atlėkė moteris ir lenkiškai tarė: „Ką tu čia man kažkokį Miłoszą, aš tau pasakysiu, kas yra tikras poetas“, ir pradėjo: „Nors cimbolistų daug, bet jie nė viens nedrįso…“1
Mane tai labai sujaudino. Ta moteris net apsiverkė, kai pasakiau esanti lenkė. Ji irgi buvo iš Varšuvos, žydė, perėjusi koncentracijos stovyklą, per stebuklą išgyvenusi. Ji labai ilgėjosi Lenkijos. O aš, iki to laiko labai abejingai vertinusi „Švyturio prižiūrėtoją“ („Latarnik“)2, savo akimis pamačiau, koks didelis gali būti gimtojo krašto ilgesys.
Po daugelio metų šią istoriją papasakojau Miłoszui. Tai neįmanoma, sakė jis, nes 1966 metais dar nebuvo išverstų jo eilėraščių į prancūzų kalbą, taigi žydų užeigos padavėja galėjo deklamuoti tik Oskarą Milašių…
– Koks ir ar lemtingas buvo Jūsų pirmas susitikimas su Cz. Miłoszu?
– Tą 1978-ųjų rudenį kaip tik pasirodė Miłoszo eilėraščių rinkinys „Bells in Winter“ anglų kalba ir jis atvyko iš savo Berklio į Niujorką pristatyti knygos Guggenheimo muziejuje. Wierzbiańskis pakvietė jį ir mane į gerą restoraną. Atėjo daug jaunesnis vyras, negu kad tikėjausi: nepaprastai šviesios akys, demoniški vešlūs antakiai, tvido švarkas su odos lopais ant alkūnių, medvilnės golfas, tamsiai pilkos kelnės, – tipiška Amerikos profesoriaus apranga. Na, ir tas jo nuostabą keliantis balsas bei kalbėsena su lietuviškai tariamu kietu l, kurio mes jau seniai net ir teatrų scenose nebuvom girdėję. Sakoma, kad panašiai kalbėjo ir Adomas Mickevičius. Bet iš karto ir neįtikom poetui, jis pareiškė, kad tokių „išpimpintų“ restoranų negali pakęsti. Teko eiti į kitą – prancūzišką bistro su languotomis staltiesėmis… O paskui jis vėl susiraukė klausydamasis, kaip redaktorius (jie abu buvo pažįstami dar prieš karą) giria mane, kaip labai apsiskaičiusią, intelektualią, pačią geriausią savo darbuotoją. Pati jaučiausi tarsi kokiam vergų turguje. Pagaliau Miłoszas sutiko: galiu 1979-ųjų vasarą atvykti su juo pasikalbėti.
Kai jau buvau susitvarkiusi visus buitinius reikalus, nusipirkusi bilietus ir susikrovusi lagaminus, suskambo telefonas: „Prašom neatvažiuoti“, – pasakė Miłoszas. Ir daugiau jokių paaiškinimų. Tyla. Persiutau. Sugriovė visus mano planus. Juk specialiai iš Lenkijos buvo atvykusi mano mama, galvojau, ir ji aplankys Šiaurės Kaliforniją…
Paskui spalio pradžioje atsitiktinai sutikau Miłoszą Lenkijos mokslo instituto metiniame suvažiavime. „Kodėl jūs man neskambinate?“ – lyg niekur nieko paklausė. „Tai aš jums neskambinu? Tai juk jūs turėjote man paskambinti ir paaiškinti, kodėl atšaukėte mūsų susitarimą!“ – „Na, aš turėjau problemų šeimoje… Tai ar atvyksite?“ Nors ir buvau įsižeidusi, vis dėlto susitarėme, kad po mėnesio pribūsiu.
Labai kruopščiai ruošiausi tiems pokalbiams. Iš anksto siunčiau klausimus, nors taip Amerikoje niekas nedarė. Nuvykusi kiekvieną dieną eidavau į Berklio universiteto Slavistikos fakultetą ir įrašinėdavau mūsų pokalbius Miłoszo kabinete. Iš karto buvo man pateiktas visas sąrašas draudimų: jokių asmeninių klausimų, pokalbių negaliu publikuoti, nebent tik pasinaudosiu jais rašydama apie jo kūrybą ir t. t. Išgirdęs jam nepatinkantį klausimą, pašokdavo, apsivilkdavo lietpaltį ir išeidavo nė žodžio netaręs. O ką aš, vargšė, turėjau daryti? Kitą dieną vėl einu į jo kabinetą, o jis ateina lyg niekur nieko ir kalbamės toliau.
– Tuo metu jo žmona Janka sunkiai sirgo, poetas turėjo daug problemų su jaunesniuoju sūnumi Petru. Gal tai jam buvo įtemptas laikas, gal ne pokalbiai rūpėjo…
– Taip, iš tikrųjų jam nebuvo lengva. Per tą pirmą pokalbių sesiją tik vieną kartą buvau jų namuose ant Lokio kalvos (Grizzly Peak Boulevard). Žmona sunkiai sirgo, negalėjo vaikščioti, bet buvo sąmoninga ir, kaip visada, labai ironiška, iš prigimties piktoka ir kandi. Jai atrodė prastas sumanymas, kad kažkokia žurnalistė kamantinėtų Czesławą apie kūrybą. Ji pro praviras duris klausėsi mūsų ir vis šaukė: „Czesławai, liaukis nesąmones kalbėjęs!“
Nepaisant visko, darbas vyko toliau, buvau išsinuomojusi automobilį, daug važinėjau į su poeto kūryba susijusias vietas, kurias, žinoma, jis pats man nurodė. Tačiau supratau, kad vis tiek medžiagos man dar maža, ir paprašiau skirti antrą mūsų pokalbių sesiją. Poetas buvo jau daug palankesnis, mielai sutiko. Daug kalbėjome apie jo išverstas psalmes, apie žodžio orumą. Prisiminkime jo eilėraštį „Mano kalba ištikimoji“. Miłoszui rūpėjo išsaugoti žodžius, kuriuos sparčiai naikino per prievartą brukama ideologinė ir biurokratinė kalba. Kaip tik todėl jis ir ėmė iš naujo versti „Psalmes“.
Kai jau baigėme visus pokalbius, jis man patyliukais prasitarė, kad yra trumpajame sąraše Nobelio premijai gauti. Labai nustebau, juk beveik nebuvo jokių jo poezijos vertimų į kitas kalbas. Galvojau – „Dieve, kaip tu gali tikėtis, žmogau…“ Tačiau tai buvo 1980 metai, „Solidarumo“ rugpjūtis – politinis Lenkijos klimatas įkaitęs, Vakarams toks kandidatas premijai labai parankus. Žinoma, nenoriu menkinti poeto kūrybos vertės, bet politinė situacija buvo jam labai palanki.
1980-ųjų rudenį išvykau atgal į Niujorką rašyti knygos, redaktorius davė du mėnesius nemokamų atostogų. Kibau į darbą ir čia kaip tik išgirstu naujieną: Nobelio premija – Miłoszui.
– Įdomu, o kaip jis pats priėmė šią naujieną? Ir kaip Jūs tapote jo asmenine sekretore?
– Apie premiją Miłoszas sužinojo vidurnaktį – paskambino jam japonų žurnalistai. O tą lemtingą 1980-ųjų spalio 9-osios rytą, kaip ir kiekvieną dieną, anksti atsikėlęs susiruošė pasivaikščioti. Atvėrė duris ir… neteko žado: visą Lokio kalvą buvo apspitę žurnalistai. Tą dieną ir aš jam bandžiau prisiskambinti, galų gale pagavau jį darbo kabinete ir kai jis pasiskundė, kad žiniasklaida baigia jį išvaryti iš proto, pasisiūliau atvykti ir pagelbėti jam šiuo sunkiu metu. „Kada greičiausiai galite atvykti?“ – paklausė jis. „Po trijų dienų“, – atsakiau.
Atskridau iš Niujorko savo lėšomis, poeto nebuvo, o jo žmona Janka man pasakė: „Ką gi, šiandien pavaišinsiu jus vakariene, bet nesitikėkite, kad čia nuolatos maitinsitės.“ Norėjau apsisukti ir grįžti namo.
Kieme stovėjo vadinamasis sodininko, t. y. svečių namelis. Ten mane apgyvendino. Greitai tas namelis pavirto Miłoszui skirtų laiškų, knygų, sutarčių sandėliu. Taigi atplėšdavau laiškus, į vienus atsakinėjau pati, kitus man padiktuodavo, trečius tik pasirašydavo. Žinoma, išskyrus tuos, kurie griežtai buvo skirti tik poetui. Atsimenu, ant vieno laiško buvo toks adresas: „Czesław Miłość3. Kalifornija“, bet ir jis atkeliavo. Kažkoks kolekcininkas iš Lenkijos prašė autografo.
Kokios buvo darbo sąlygos? Iš pradžių Miłoszas man mokėjo kas mėnesį tūkstantį dolerių. Iš jų tris su puse šimto turėjau atiduoti Jankai už namelio nuomą. Paskui mane įdarbino Berklio universiteto Slavistikos fakultetas – jie mokėjo tą pačią sumą. Taip be nustatytų darbo valandų ir savaitgalių dirbau nuo 1980-ųjų spalio iki 1984 metų gegužės. Kadangi mūsų santykiai su poetu darėsi vis komplikuotesni, nutariau išvykti. Kalbėjomės tik telefonu, susirašinėjome. Pasitraukiau, bet iš tikrųjų likau. Jam nuolatos reikėjo su manimi pasitarti įvairiausiais klausimais, nesvarbu, kad mus kartais skyrė žemynas ar vandenynas, kiekvieną kartą, parašęs naują eilėraštį, pirmiausia skambindavo man ir jį perskaitydavo, o aš turėjau pasakyti savo nuomonę. Juk visą jo kūrybą buvau nuodugniai išstudijavusi, puikiai išmaniau lenkų poeziją, per tuos kartu praleistus metus jis mane privertė perskaityti visas, jo nuomone, svarbias filosofijos ir teologijos knygas, abu mokėjome ne tik anglų, bet ir prancūzų kalbas, daug diskutavome moralės, tikėjimo klausimais – buvau labai patogi pašnekovė, tarsi jo pameistrė, o jis man buvo mano Oskaras Milašius…
– Koks ir kur buvo paskutinis susitikimas su Poetu, kas iš to susitikimo išliko?
– Nuo tos 1984 metų gegužės vengiau bet kokių susitikimų. Taigi matėmės Paryžiuje turbūt tik kartą, gal 1988-aisiais buvau nuėjusi į jo autorinį vakarą. Tačiau, kaip jau minėjau, daug kalbėjomės telefonu ir susirašinėjome. Tiesa, dar mačiau jį Berklyje, kai buvau nuvykusi vienos prancūzų leidyklos prašymu padaryti interviu su Robertu Hassu. Su juo anksčiau buvau vertusi Miłoszo eilėraščių į anglų kalbą. O kai Miłoszas su savo antrąja žmona Carol persikėlė į Krokuvą, daug kartų teko susitikti tarnybiniais reikalais – įrašinėjau jo eilėraščius Lenkijos radijui ir leidyklai „Znak“, Lenkijos radijo studijoje surengiau iškilmingą jo 85-mečiui skirtą koncertą, žinoma, jam pačiam dalyvaujant. 1999 metais, jo paties paprašyta, vedžiau pokalbį su juo prieš kameras Andrzejaus Miłoszo filmui. Taigi tam tikra draugystė išliko iki jo gyvenimo pabaigos. Tiesą sakant, dabar neprisimenu, kada ir kur jį buvau sutikusi paskutinį kartą, bet tai tikrai buvo dar Carol gyvai esant. Ji tokiu atveju čiupdavo dviratį ir dingdavo. Tačiau puikiai prisimenu mūsų paskutinį pokalbį telefonu. Miłoszas jau žinojo, kad jam liko labai nedaug laiko. Prašė manęs, kad atleisčiau jam niekingus poelgius, jeigu tokių esu patyrusi. Tai man buvo labai netikėta.
– Esate parašiusi knygą „Rue de Seine. Paryžiaus gatvės biografija“ („Rue de Seine. Biografia paryskiej ulicy“). Kiek žinau, legendinį namą, kuriame gyvenote šioje gatvėje, pirmą kartą Jums parodė Cz. Miłoszas.
– Taip, tai buvo 1981 metais. Tada daug kur keliavau su šviežiai iškeptu Nobelio premijos laureatu. Aplankėme net tolimąją Japoniją. Rue de Seine gatvėje, kuri iš pradžių buvo tik paprastas, už miesto sienos per laukus Senos link vedantis kelias, per daugybę šimtmečių gyveno daug garsenybių ir net karalienių. XVII amžiaus pradžioje čia savo rezidenciją turėjo garsioji karalienė Margo. Minėtame legendiniame, 31 numeriu pažymėtame name gyveno rašytoja George Sand, XX amžiaus pradžioje savo studiją turėjo garsioji šokėja Isadora Duncan. Apie dvidešimt metų šioje gatvėje gyveno ir Jeanas Siméonas Chardinas. Jis niekada nebuvo išvykęs iš Paryžiaus, niekada netapė gamtovaizdžių, jį vadino „tylos tapytoju“, „vienatvės poetu“, tapančiu tik natiurmortus, moteris ir vaikus kambariuose, kur matyti vis tie patys daiktai ir gražios ponių kepuraitės. 1834 metais name Nr. 63 gyveno Adomas Mickevičius. Ant namo lig šiol yra lenta, skelbianti: „1834 – w roku wydania „Pana Tadeusza“ tutaj mieszkał Adam Mickiewicz“ (1834 – „Pono Tado“ išleidimo metais čia gyveno Adomas Mickevi-čius). Beje, dėl Mickevičiaus mane čia ir atvedė Miłoszas. Kaip tik ten jis man pasakojo apie susitikimą su poeto sūnumi Władysławu Mickiewicziumi, kuris kartą lankėsi Žygimanto Augusto gimnazijoje Vilniuje. Joje tada mokėsi Czesławas. Į savo tėvą Adomą panašus ponas, beje, dar ir besirengiantis taip pat, kaip tėvas, – su skrybėle ir pelerina – padėjo ranką ant paauglio Czesławo galvos. Ką gi, lenkų poetai sako, kad jie – arba Mickevičiaus, arba Słowackio pasekėjai. Miłoszas, be jokios abejonės, buvo Mickevičiaus pasekėjas ne tik dėl gimimo vietos, bet ir todėl, kad labai daug dėmesio skyrė tradicijai. Sunku būtų jo eilėraščiuose suskaičiuoti visas užslėptas, iš Mickevičiaus kūrybos paimtas citatas. Pati paprasčiausia lenkų poezijos linija eina nuo Jano Kochanowskio per Mickevičių iki Miłoszo.
– O kaip Jus likimas atvedė į Rue de Seine?
– Mano vyras Andrzejus Gorczyńskis buvo fantastiškas žmogus. Dėl santykių su Miłoszu buvau padavusi skyrybų su Andrzejumi dokumentus, bet kai pasitraukiau nuo poeto, vyras tik dar labiau mane mylėjo. Vėl kartu gyvenome. Ne kartą esu svarsčiusi: ar vertėjo taip labai jį įskaudinti? Ir ką laimėjau tiek metų atidavusi Miłoszui? Taip, įgijau neįkainojamos patirties, dvasiškai užaugau ir už tai sumokėjau didelę kainą. Puikiai supratau, kad Andrzejus buvo labai tolerantiškas, priešingybė Miłoszui, kuris traktavo mane kaip savo nuosavybę. Andrzejus leido daryti tai, kas man patinka, jis netgi skatino užsiimti mane dominančia veikla. Varšuvoje baigęs architektūrą ir gavęs labai svarbią premiją, išvažiavo į JAV – jį pakvietė statyti San Francisko rotušę. Taigi ilgą laiką vyras dirbo Niujorke įsikūrusio pasaulinio garso Prickerio premija nominuoto, kinų kilmės amerikiečių architekto Ieoh Ming Pei komandoje. Prancūzijos prezidento Françoise Mitterand’o kvietimu ši komanda atliko Luvro modernizaciją, po kurios 1988-aisiais iškilo garsioji stiklinė piramidė. Taigi nuo 1985 metų gegužės trejus metus „Mitterand’o sąskaita“ gyvenome Rue de Seine name Nr. 2. Paskui buvo kiti įdomūs adresai: Rue Monsieur, Rue Galande, kur pro langą matėme Dievo Motinos katedrą, o Šv. Stepono bažnytėlė nuo ant stogo esančios terasos buvo vos ne ranka pasiekiama. Nuomojomės butą ir Maisons-Laffitte, visai šalia „Kulturos“ redakcijos, su kuria daug bendradarbiavau. Tada kaip tik auginome du labradorus ir mums buvo labai smagu vaikštinėti su jais greta esančiuose miškuose.
Iš tikrųjų darbas pas talentingąjį Pei nebuvo pelningas, jis mokėjo mažai, o išgręždavo žmones iki paskutinio prakaito lašelio. Mano vyras dirbo vos ne kiauras paras, kartais bandydavau jį stabdyti, bet nieko tai nepadėjo. Turbūt taip jau įprasta, kad piramides stato vergai: buvo sukviesta iš viso pasaulio apie tris tūkstančius darbininkų, jie dirbo trim pamainom dvidešimt keturias valandas per parą, o juk tuo metu vyko protestai, streikai, buvo grasinama teroristiniais išpuoliais. Vyras neištvėrė tokio krūvio, jį ištiko insultas. Nesulaukęs deramos gydytojų pagalbos, mirė 1991-ųjų spalį Niujorke, tuojau po to, kai sugrįžome iš Paryžiaus. Jam buvo vos penkiasdešimt treji. Šis žmogus buvo mano geriausias bičiulis ir lig šiol skaudžiai išgyvenu jo netektį.
Liūdniausia, kad architektūroje, kitaip nei filmų titruose, nesurašomos visos kūrybinės komandos pavardės: apie pačius geriausius mano vyro sprendimus, apie jo idėjas niekas niekada nesužinos, visur figūruoja tik viena – pagrindinio architekto – Pei pavardė. Beje, jis dar gyvas, šiais metais šventė savo šimtmetį, ir turbūt lig šiol galioja anų metų posakis: „Pei does not pay“ (žodžių žaismas, anglų k. – „Pei nemoka“).
– Esu tikra, kad Cz. Miłoszas, tada jau Nobelio premijos laureatas, triumfuodamas vaikštinėjo su Jumis po Paryžių, kur anuomet, pasiprašęs politinio prieglobsčio, patyrė labai daug nuoskaudų.
– O taip, tai buvo jo didelė satisfakcija. Juk kaip tik Paryžiuje 1951 metais nutarė pasitraukti iš diplomatinės tuometinės socialistinės Lenkijos tarnybos. Pirmasis ranką jam ištiesė Jurgis Giedraitis (Jerzy Giedroyc) ir jo vadovaujamo žurnalo „Kultura“ žmonės. Tuo metu labai prosovietiškai ir prokomunistiškai nusiteikę Prancūzijos intelektualai, išskyrus Albert’ą Camiu, niekino jį kaip išdaviką. Tai buvo labai sunkus metas ne tik finansine, bet ir dvasine prasme: Miłoszas išgyveno baisią neviltį, buvo įsitikinęs, kad lenkų poetas emigrantas tuometinėje Prancūzijoje neturi jokių šansų. Daugybę metų vargo su šeima toli už Paryžiaus ribų, o kai atsirado galimybė dėstyti Berklio universitete Slavistikos katedroje, ilgą laiką negavo Amerikos vizos, nes JAV jam buvo prikergta komunisto etiketė. Visa tai žinome iš jo biografijos.
– Savo knygą apie Cz. Miłoszą „Pasaulio keleivis“ („Podróżny świata“) pasirašėte slapyvardžiu: Ewa Czarnecka.
– Czarnecka – mano mylimos močiutės mergautinė pavardė. Močiutė buvo į Chersoną ištremto aktyvaus Lenkijos socialistų partijos nario dukra. Ten jis susipažino su jauna ruse, Melanija, vedė ją, o ši atvyko į Varšuvą ir tapo lenkų patriote. O Ewa todėl, kad tai pirmosios moters vardas.
Beje, mano knyga „Pasaulio keleivis“, šalia Aleksandro Fiuto pokalbių su Miłoszu, buvo pirmas bandymas pristatyti jį ir jo kūrybą lenkų skaitytojui. JAV ji pasirodė 1983 metais, o Lenkijoje – tik 1992-aisiais.
Šiandien, kai jau praėjo tiek metų nuo poeto mirties, esu įsitikinusi, kad anuomet manimi pasitikėjo ir didžiule bičiulyste apdovanojo išskirtinis žmogus. Jaučiuosi esanti jo mokinė. Jeigu ne jis, tikrai nebūčiau išsiveržusi už eilinės žurnalistikos ribų, nebūčiau ir knygos apie Rue de Seine parašiusi. Iki šiol man ši gatvė yra išskirtinė, o Paryžius – kaip geras bičiulis arba sena, bet niekada savo grožio ir viliojančio šarmo neprarandanti dama.
1 Mickevičius A. Ponas Tadas. – Vilnius: Vaga, 1974. – P. 406.
2 „Latarnik“ – viena žinomiausių Henryko Sienkiewicziaus novelių apie lenkų politinį emigrantą Skawińskį, dirbantį jūros švyturio prižiūrėtoju.
3 Miłość – meilė (lenk.).
Mauriceʼas Sendakas: „Atsisakau meluoti vaikams. Atsisakau puoselėti nekaltybės skiedalus“
2017 m. Nr. 8–9
Maurice’as Sendakas (1928–2012) – Lietuvoje, deja, dar mažai žinomas vaikų knygų kūrėjas, nors pasaulinės vaikų literatūros klasikos kontekste jis – itin svarbi asmenybė, su kurio knygomis užaugo ne viena skaitytojų karta, o pačios knygos nuolat tapdavo diskusijų objektu ir net buvo oficialiai draudžiamos kaip netinkamos vaikams skaityti. Kūrėjas ne tik rašė ir iliustravo savo knygas vaikams, bet piešė iliustracijas ir daugybei kitų autorių knygų. Už savo darbus M. Sendakas yra gavęs ne vieną reikšmingą įvertinimą ir apdovanojimą, tarp kurių – Hanso Christiano Anderseno premija (už iliustracijas, 1970) bei Astridos Lindgren atminimo medalis (už literatūrą vaikams, 2003).
Pagaliau, po penkiasdešimt ketverių metų nuo knygos pasirodymo, turime lietuviškai išverstą garsiausią M. Sendako istoriją vaikams „Kur gyvena pabaisos“ ( „Where The Wild Things Are“; vertė Violeta Palčinskaitė, VšĮ „Laikas skaityti“, 2017). Ši vaikų literatūros šedevru vadinama knyga, tikimės, yra tik pažinties su M. Sendako kūryba pradžia.
Maurice’as Bernardas Sendakas gimė 1928 m. birželio 10 d. Brukline (JAV) lenkų žydų emigrantų šeimoje. Jo vaikystė buvo sunki – tiek dėl nerasto ryšio su tėvais (jie taip ir nesugebėjo prisitaikyti svetimoje šalyje), tiek dėl istorinių ir socialinių aplinkybių: skurdo, Didžiosios depresijos, Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto, kurio metu žuvo beveik visi M. Sendako giminaičiai Europoje.
Rašytojas nuolat sulaukdavo prieštaringų vertinimų dėl savo kūrybos vaikams. M. Sendakas keitė nusistovėjusias amerikiečių vaikų literatūros tradicijas, pagal kurias buvo įprasta vaizduoti džiugią, romantizuotą vaikystę, jaunus, tvarkingus, mandagius herojus, kuriems nenutinka nieko labai blogo, o pabaigoje viskas gražiai išsisprendžia bei pateikiamas aiškus, konkretus moralas. „Atsisakau puoselėti nekaltybės skiedalus“, – ne kartą yra teigęs kūrėjas.
Skaitytojams siūlome itin neįprastą interviu su rašytoju, darytą 2011-aisiais, likus metams iki kūrėjo mirties. Žurnalistė Emma Brockers aplankė M. Sendaką jo namuose Konektikute (JAV), kur vaikų rašytojas ir iliustruotojas gyveno maždaug keturis dešimtmečius: daug metų su savo ilgamečiu partneriu Eugene’u, mirusiu 2007 m., vėliau – dviese su vokiečių aviganiu Hermanu (pavadintu Hermano Melvilio garbei). „Jis vokietis“, – pasitikdamas žurnalistę apie šunį pasakė M. Sendakas. Paskui, tyliau, pridūrė: „Jis nežino, kad aš žydas.“
Šiame interviu garbaus amžiaus sulaukęs kūrėjas lieka ištikimas sau, pamatiniam poreikiui nemeluoti, nevynioti tiesos į vatą, kalbėti apie dalykus taip, kaip juos mato, – M. Sendakas kandus, kartais piktas, niūriai juokaujantis, bet svarbiausia – šiltai kalbantis apie gyvenimą, meilę ir tai, kas jam gyvenime svarbiausia.
– Ar pasiilgstate miesto?
– Iš tiesų man nebepatinka miestas. Tave vis kas nors pastumia, užkliudo, ir žmonės prie tavęs liečiasi. Miestas pernelyg triukšmingas. Pernelyg išprotėjęs. Niujorke bijausi parkristi. Visi žmonės ten pamišę, kalbasi naudodami prietaisus ir tviterina bei tvoterina. Visi tie dalykai. Čia ieškau ramybės ir tylos. Gardžios mirties.
– Gardžios mirties?
– Tiesiog dabar skaitau knygą apie Samuelį Palmerį ir senuosius Anglijos kūrėjus XIX a. trečiajame dešimtmetyje. Kaip jums [anglams; žurnalistė E. Brockers – anglė, – vert. past.] pasisekė, kad turėjote Williamą Blake’ą! Jis guli lovoje, miršta, o pas jį ateina visokie jauni vyrai – garsūs graviruotojai ir tapytojai – o jis guli ir miršta, ir staiga pašoka ir ima dainuoti! „Angelai, angelai!“ Nežinau, kas tai per daina. Ir jis mirė laiminga mirtimi. Taip gali būti. Jei esi Williamas Blake’as ir visiškas beprotis.
– Ar vis dar mokote?
– Turiu draugiją, įsikūrusią praeitais metais, du vyrai ir dvi moterys, gyvenantys name, tad einu pas juos, kai jie nori, kad aš pakritikuočiau ar kokio velnio. Tiesiog necenzūriškai kalbu. Jie mieli žmonės. Jauni. Tikriausiai tai nėra labai originalu, tačiau seni menininkai mėgsta, kai šalia yra jaunų menininkų… kad galėtų juos naikinti. Juokauju. Tikrai noriu jiems padėti. Tačiau leidėjo profesija yra tokia ypač kvaila. Ar bent tokia tapo.
– Kvailesnė, nei buvo anksčiau?
– Na, niekas nežino, ką daro. Įdomu, ar visuomet taip buvo. Manau, kad labai pasisekė, jei dabar esi senas. Noriu iš čia nešdintis kuo greičiau. Tai siaubinga. Didingosios praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio dienos, kai leisti knygas vaikams buvo nauja ir smagu… taip iš tiesų buvo. Tai ne tiesiog žvelgimas į praeitį ir apsimetimas, kad buvo gerai. Gerai buvo iš tikrųjų. O dabar tai tiesiog kvaila.
– Kodėl?
– Dėl Ruperto Murdocho. Viską dabar reikėtų vadinti jo vardu.
– Bet juk jis leidžia Jūsų knygas!
– Taip! „HarperCollins“. Jam priklauso „Harpers“. Manau, kad ir visas likęs pasaulis. Jis yra simbolis to, kaip blogai viskas tapo. [Į duris ima brazdinti katė] Turime katę, kuri visuomet stengiasi patekti vidun. Ji gražutė, bet nenoriu jos įsimylėti. Neturiu tam laiko. Hermanas įsimylėjęs katę ir visą laiką prie jos priekabiauja. Jis yra vyriškosios lyties kiaulė. O katė – kaip Salomėja, gundo jį trumpais flirto šokiais. Kartą jis sudavė jai ir aš ant jo labai supykau.
– Ar kada galvojote išeiti iš „HarperCollins“?
– O, žinoma. Bet nežinau geresnės leidyklos. Visoms joms prastai. Visos jos siaubingos.
– Kokia Jūsų nuomonė apie elektronines knygas?
– Nekenčiu jų. Tai panašu į apsimetimą, kad yra kitokios rūšies seksas. Kitokios rūšies sekso nėra. Nėra kitokios rūšies knygų. Knyga yra knyga. Žinau, tai siaubingai senamadiška. Aš jau senas, ir kai išeisiu, jie tikriausiai perkels mano knygas į visus tuos dalykus, bet aš kovosiu prieš tai iš visų jėgų. [Pauzė] Negaliu patikėti, kad tapau tipišku senu žmogum. Negaliu tuo patikėti. Juk vos prieš kelias minutes buvau jaunas.
– Ar elektroninių knygų problema iš dalies susijusi su spalvomis?
– Taip. Paveikslėlių knygoms labai svarbu spalvos. O tuose prietaisuose spalvų jie neištobulino. Bet esmė ne tai. Esmė – kad tai tokios gražios formos atsisakymas. Kai buvau vaikas, mano sesuo, vyriausia iš vaikų, nešdavo man namo knygas, ir man atrodo, kad aš daugiau laiko praleisdavau jas uostydamas ir liesdamas nei skaitydamas. Tiesiog prisimenu knygos džiaugsmą, įrišimo grožį. Knygos vidaus kvapą. Tai laimė.
– O dabar ar esate laimingas?
– [Atsidūsta] Visi mano draugai miršta. Jie turi mirti. Aš tai žinau. Aš taip pat turėsiu mirti. Tačiau du draugai mirė praeitą savaitę. Mane tai visiškai sužlugdė. Vienas jų buvo leidėjas iš Ciuricho. Mylėjau jį ir jo žmoną. Sunkiausias – vienatvės jausmas. Jiems nutiko tai, kas yra natūralu. Jei aš daryčiau tai, kas yra natūralu, aš mirčiau, kaip jie kad mirė. Tiesiog aš jų siaubingai pasiilgstu.
– Ar randate paguodą skaitydamas?
– O, taip. Aš taip pat skaitau knygas, kurias, esu įsitikinęs, reikia perskaityti prieš mirtį. Ir dar kartą skaitau jau skaitytas knygas. Kol kas aš vis dar skaitau jau skaitytąsias. Dar kartą pasiėmiau „Odisėją“. Anksčiau nesuvokiau, kad ji juokinga. Pavyzdžiui, Odisėjo ir Kalipsės santykiai – baisiai juokingi. Baisiai juokingi. Penelopė su savo audimu ir abejonėm. Labai tiktų televizijai. Tai būtų puikus filmas, jei tik kas turėtų pakankamai talento ir sąmojo tokį sukurti. Iš naujo skaitau Prustą. Iš naujo skaitau Henry’į Jamesą.
– Jūsų paskutinėje knygoje „Bambeklis Ardis“ („Bumble-Ardy“, 2000) vaizduojamas labai nekošerinis herojus.
– [Juokiasi] Labai nekošerinis. Tačiau mano tėvai jau mirę, galiu nebesibijoti jų ašaringų skambučių. Nieko panašaus. Pagalvokim. Yra tiek daug ką skaityti. Ir muzika – tiek daug ką klausytis. Dirbdamas ties „Bambekliu Ardžiu“, visą laiką klausiausi muzikos. Visuomet mėgau Mozartą, tačiau visai neseniai tiesiog įsimylėjau Schubertą, į kurį niekad nežvelgiau rimtai. Žinojau, kad jis mielas berniukas. Tačiau, Dieve mano, ėmiau atidžiai klausytis, ir Schubertas vis dėlto yra be galo didi asmenybė. Ypač jo kamerinė muzika. Ji tokia puiki. Kuo vardu tas rusų pianistas? Tas vyrukas didele galva? Richteris. Sviatoslavas Richteris.
– Ar muzika veikia Jūsų kūrybą?
– Negalėčiau pasakyti kaip. Tai būtų pretenzinga. Neturiu supratimo, kaip tai vyksta. Tačiau, pavyzdžiui, dabar aš galvoju, kad visas mano žavėjimasis grąžina mane prie Samuelio Palmerio ir kitų senų laikų kūrėjų, prie Blake’o, prie aistros, kurią jaučiau, kai buvau jaunas. Buvau juos visai pamiršęs, ir dabar viskas grįžo. Tos nuostabios jo mokinių graviūros! O Anglija tuo metu išgyveno siaubingus laikus. Ūkininkai degino kuliamąsias mašinas. Nyko darbai. O jie atsiribojo piešimu ir nenorėjo žiūrėti į tai, kas buvo skausminga. Ir visa tai grįžo, nežinau kodėl. Gal todėl, kad tai buvo pati tikriausia mano ankstyvojo gyvenimo dalis. Gamtos meilė, pabėgimo nuo visos šitos maišaties meilė. Pasaulis yra tokia varginanti maišatis.
– Tas nesaugumo pasaulyje jausmas – ar jis jaučiamas kaip aidas to, ką išgyvenote būdamas vaikas, kai pasaulio padėtis buvo pati blogiausia?
– Taip. Tačiau taip buvo Europoje. Amerika buvo apsaugota nematomo skydo. Beveik visi mano giminaičiai mirė koncentracijos stovyklose, išskyrus tėvus. Jie atvyko čia priverstinai; mano tėvas atsirado čia, nes vijosi merginą. Mano mama atkeliavo, nes jos mama nebegalėjo dukros pakęsti. Jie abu čia atsidūrė ir pasirinko savo gyvenimo kelią. O man rūpėjo karo pabaiga – tai buvo tokia nuo-
stabi ir laiminga akimirka. Mes galvojome, kad Hitleris gali ir laimėti. Kai karas baigėsi – aš visa tai sau supaprastinau – pagalvojau: tai viso blogio pabaiga.
Pasaulis yra lygiai toks pat netvarkingas, koks buvo ir anuomet. Tačiau tada aš buvau vaikas. Tas sukrečiantis galvojimas apie žmones, kurių aš niekad nepažinsiu, buvo siaubingas. Tose nuotraukose, kurias turėjo mano tėvas, buvo jo jaunesnieji broliai, visi gražūs ir įdomiai atrodantys, ir moteris ilgais plaukais, su gėlėmis. O kas jie tokie buvo? Stengiausi grąžinti juos savo tėvams, kai iliustravau kelis Isaaco Bashevio Singerio apsakymus. Nuostabūs apsakymai. Sklaidžiau nuotraukų albumą ir išsirinkau kelių mamos ir kelių tėčio giminaičių nuotraukas, ir labai tiksliai juos nupiešiau. Ir jie verkė. Ir aš verkiau. Taigi ten buvo tai. Ir ten tai vis dar yra.
– Ar Jūsų tėvai galėjo apie tai kalbėti?
– Ne. Vienintelė apie tai kalbėjo mano senelė, labai rūsti moteris. Vienintelė mano turėta senelė. Tik ji atvyko čia [iš Europos]. Ją čia atsiuntė jos idiotės dukros, mano tetos, ir idiotai sūnūs, mano dėdės. Senelė nemylėjo savo vaikų – nelabai gera motina, bet nuostabi senelė. Ir ji leido sau jų nekęsti, ir aš galėjau jų nekęsti, nes jų nekentė senelė! Ji turėjo savy tiek paniekos, ir už tai aš ją mylėjau. Ji buvo tokia kandi ir aštri. Sėdėdavo prie lango su maža maldaknyge ir melsdavosi. O aš sėdėdavau jai ant kelių. Ji buvo lyg tiltas, jungiantis seną šalį su nauja, ir aš jai patikau, o aš norėjau patikti. Buvau tikras, kad mano mama manęs nemėgsta. Daugelis tėvų nemėgsta savo vaikų. Tai siaubinga. Manau, žmonės privalėtų atlikti testą: turėtum ar neturėtum susilaukti vaikų.
– Kokiu kriterijumi būtų remiamasi?
– Na, turėtum būti kiek įmanoma sveikesnio proto. Taip pat patyręs kiek įmanoma padoresnę vaikystę, su motina ir tėvu, kuriems rūpėjai. O jei neturi gailestingumo jausmo, meilės ir smalsumo, geriau to nedaryti.
– Nebūtumėt buvęs geras tėvas?
– Oi ne. Tiek aš, tiek mano brolis žinojome, kad mums geriau niekada nesusilaukti vaikų. O mano sesuo, kuri irgi turėjo tai suprasti, – nesuprato. Ir ten dabar gegutės lizdas. Ji negalėjo su tuo susitvarkyti. Mes žinojome, kad ji negalės. Mes ją mylėjome ir jos vaikai ją mylėjo, bet jos vaikai susimovė. Ji jau mirusi. Labai jos pasiilgstu. Jos vaikai man beveik nieko nereiškia, galbūt todėl, kad jie nemoka bendrauti. Skamba beširdiškai. Žinau tai. Nebenoriu būti su nemokančiais bendrauti. Tai mano laikas, man jau aštuoniasdešimt treji. Kiek laiko aš beturiu? Ketinu susikoncentruoti į Samuelį Palmerį ir Williamą Blake’ą, ir Williamą Schakespeare’ą, ir Johną Keatsą, ir visus žmones, kuriuos aistringai myliu.
– Ką močiutė pasakojo apie senąją šalį?
– Ji pasakojo man, kaip nekenčiantieji žydų ateidavo į jos mažą maisto krautuvėlę, o ji sugrūsdavo vaikus į rūsį. Rūsys buvo su durimis, o tie žmonės apiplėšė ir apieškojo visą krautuvėlę. Tai įvyko dar prieš nacius. Tai buvo kazokai. Senelė kilusi iš mažo Lenkijos miestelio. Mano meilė Lenkijai yra išblėsusi. Galvoje girdžiu istorijas. Senelei buvo labai sunku. Jos vyras mirė būdamas keturiasdešimties, o tai siutino mano mamą. Ji kaltino dėl tos mirties mano močiutę, ir dėl to močiutė išsiuntė ją į Ameriką – užsičiaupk ir dink iš čia. Tad mano mama atvyko į Ameriką. Būdama šešiolikos metų, viena. Jai buvo pasakyta, kad ten bus stumiamųjų vežimėlių pardavėjas su žmona, kurie išnuomos jai kambarį, ir ji turės su kuo bendrauti. Bet, mamai nuvykus pas juos, tas vyras netrukus žuvo automobilio avarijoje. Aš neįsivaizduoju, kaip ji išgyveno. Turiu omenyje, žinoma, ji pakvaišo. Visi jie buvo pakvaišę. Žinojau, kad jie bepročiai, kai atvyko mūsų aplankyti. Bepročių veidai ir laukinių akys.
– Ar jautėtės esąs ne vien amerikietis?
– Taip. Buvau labai laimingas, kad esu amerikietis. Man labai patiko čia būti. Man patiko būti ne mirusiam, kai buvau vaikas. Kai buvau mažas, vos tik mirdavo koks vaikas, tai tapdavo didžiuliu įvykiu; tai atliepdavo faktą, kad mano buvimas čia yra savavališkas. Mano tėvo atvykimas čia buvo savavališkas. Jis neturėjo čia atsirasti. Jis čia atkeliavo todėl, kad vijosi merginą, kuri buvo pasižadėjusi kiekvienam gyvam savo kaimo vyriškos lyties gyventojui. O jis buvo rabino sūnus! Jis turėjo visuomeninę padėtį ir buvo itin gražus ir pramuštgalvis. Jis atvyko čia ir tapo darbo pele. Jo šeima laikėsi šivos apeigų už jį senojoje šalyje – todėl, kad jis padarė šį siaubingą dalyką: išdūmė paskui merginą, o juk jo tėvas buvo rabinas, ir nušliaužė iki pat Niujorko.
Prisimenu, skaičiau, kad Ana Frank turėjo draugę Amerikoje, Aidahe ar kur, ir jos susirašinėjo. Ta mergaitė norėjo sužinoti, kodėl Ana negali atvykti jos aplankyti. Pati mintis, kad tereikėjo paprasto skrydžio lėktuvu ir Anos gyvybė būtų buvusi išsaugota… o maža mergaitė Aidahe to nesuprato. Ir kodėl turėjo suprasti? Man atrodė labai jautru tai, jog skrydis lėktuvu buvo atsakymas į viską. Anos mirtis buvo labai sunki. Visos mano žaidimų draugės Brukline tapo mažomis Anomis Frank. O viena iš jų tikrai susirgo ir mirė. Buvau labai sutrikęs. Aš mačiau, kad galima mirti net Amerikoje. Tai buvo sunku.
Tad mano, mano brolio ir sesers vaikystės buvo sudėtingos. Mes nežinojome, kas esame, ir kad ir kuo pasirinkdavome būti, atrodydavo visiškai priešinga tam, kuo norėjo mus matyti mūsų tėvai. Jie norėjo, kad būtume pasiturinčiais amerikiečiais. Daktaras, profesorius. Sesuo galėjo būti turtinga žmona. Iš jos daug tikimasi nebuvo, tik kad sėkmingai ištekėtų. Mano sesuo buvo tokia protinga ir ji taip norėjo studijuoti koledže, tačiau mama ir tėvas pasakė „ne“, nes ji tik moteris, tai būtų pinigų švaistymas. Man mintis apie koledžą buvo atgrasi, ir tai tėvą siutino, nes buvau jauniausias vaikas, ir jis iš tiesų galėjo sumokėti už mano studijas. Kiek tik įmanydamas priešinausi. Nekenčiau mokyklos. Nekenčiau priverstinai ką nors mokytis. Turėjau kelis suprantančius mokytojus, kurie nežiūrėjo į mane kaip į blogio įsikūnijimą.
– Tai kaipgi reiškėsi Jūsų smalsumas ir vaizduotė?
– Brolio dėka, kuris buvo vyresnis už mane penkeriais metais. Nuostabus, nuostabus brolis. Ir sesuo. Jie buvo mano apsauga. Jie buvo kaip tėvai, kokių norėjau, o už jų stovėjo tikrieji tėvai. Aš netinkamai elgiausi su tėvais, nes nesupratau jų sunkumų, o paskui jau būna per vėlu.
– Ar jie dėl Jūsų labai jaudinosi?
– Taip. Pernelyg jaudinosi. Viskas buvo sunku, viskas problema, viskas barniai. Viskas buvo „tu-negerai-padarei“. Išėjai pasivaikščioti už kvartalo ribų – negerai padarei. Kalbėjaisi su nepažįstamu žmogum – negerai padarei. Brolis buvo mano gelbėtojas. Švelnus ir nuostabus. Jis rašė pasakojimus, o aš juos iliustruodavau ant marškinių kartono. O kai pas mus atvyko giminaičiai, tie kvailiai, jis skaitydavo savo istorijas, o aš laikydavau piešinius. Jis parašė nuostabią istoriją, pavadinimu „Mes neišskiriami“. Apie brolį, kuris įsimyli sesę, o taip ir nutiko mano broliui – Froidas to negalėjo žinoti, jis niekad nebuvo atskridęs į Brukliną – ir jie ketina susituokti. Mano tėvams nekilo jokių minčių dėl šios istorijos.
Prisimenu tą pasakojimą, ir kaip man nepatiko piešti tą vietą, kur jie turėjo pasibučiuoti, nes niekaip nepavyko pavaizduoti jų veidų kartu. O tuomet, pabaigoje, – kadangi berniukas nujautė, kad kažkas yra ne taip, – berniukas papuola į avariją, sutvarstytas kaip mumija guli ligoninės lovoje, o tėvai užstoja lovą, nes mergaitė kaip šmėkla įskuba ir nustumia juos į šalį, ir šoka ant jo, ir jie kartu metasi pro keturiasdešimt antrą Bruklino Žydų ligoninės langą, šaukdami: „Mes neišskiriami!“ Cha! Man taip patiko piešti krentančius ir suknežintus kūnus. Visiškas susiknežinimas. Tai buvo jo šedevras.
– Ar Jūsų šeima žinojo, kad yra bepročiai?
– Ne. Tačiau jie gyveno beviltiškus gyvenimus. Pamenu, kai brolis gulėjo mirties patale, jis pažvelgė į mane ir jo akys buvo pilnos ašarų. Jis paklausė: „Kodėl mes buvome tokie negeri Mamai?“ O aš atsakiau: „Nekalbėk šitaip. Mes buvome vaikai, nieko nesupratome. Mes nežinojome, kad ji beprotė.“ Kai vaikystėje pakviečiau savo geriausią draugą Martiną pas mus papietauti, o mano mama įsiutusi perėjo per kambarį, – ji visuomet būdavo įsiutusi, – jis paklausė: „Kas ji?“ O aš atsakiau: „Turėjome ką nors nusisamdyti.“ Negalėjau prisipažinti, kad tai mano mama. Ir ta gėda tęsėsi visą gyvenimą. Neturėjau užtektinai drąsos pasakyti: „Tai mano mama; ji tokia.“
– Kas jums pasakė, kad esate talentingas?
– Pusseserė. Turėjome jos nemėgti, nes buvo komunistė. Labai tiesi. Garbinau ją, ir mudu su seserimi išsprukdavome iš namų ir eidavome pas pusseserę. Ji sėdėdavo ir kalbėdavosi su manimi, ir ji pasakė, kad moku piešti, ir kad galiu tapti menininku ar kuo tik noriu, o aš galvojau, kad jeigu ji yra pasaulyje, tuomet pasaulyje yra gėris. Niekas su manimi taip nekalbėdavo. Ji mirė jauna. Buvo ištekėjusi už siaubingo vyro, ne žydo, tikrai baisaus žmogaus. Ji buvo vienintelis žmogus, kuris stengėsi man pasakyti, kad gyvenimas neapsiriboja šita trenkta šeima.
Nenoriu perdėti pasakodamas, kaip blogai buvo. Tėvai man buvo geri. Jie stengėsi. Jie neįgijo išsilavinimo, neturėjo gyvenimiškos patirties. Jie atvyko iš mažų štetlų ir dabar gyveno Amerikoje, ir tai buvo keisčiausias dalykas. Kaip sutarti su žmonėmis? Nekalbi angliškai, nėjai į mokyklą. Visuomenė atplėšia nuo tavęs tavo vaikus. Jų gyvenimas buvo neapsakomas. O mūsų, vaikų, gyvenimas klostėsi tarp neapsakomybės ir tarp kino filmų. Mūsų Amerika – iš kino filmų ir knygų. Vis dėlto manau, kad tai buvo normalu. Suprantu, kad esu visiškas beprotis. Taip sakau ne tam, kad pasirodyčiau, tiesiog žinau, – kad ir ką „normalu“ reikštų – tai yra pati esmė to, dėl ko mano darbai yra geri. O aš žinau, kad mano darbai geri. Ne visi juos mėgsta, ir viskas su tuo yra gerai. Aš nekuriu visiems. Ar kam nors. Aš kuriu todėl, kad negaliu nekurti.
– Amerikoje buvote saugūs, bet karas tam tikra prasme prie Jūsų šeimos priartėjo labiau nei prie daugelio likusiųjų Europoje.
– Taip. Tai tiesa. Mano bar micvos dieną – tėvas priklausė žydų bendruomenės klubui – jis gavo žinią, kad nebeturi šeimos. Visi žuvo. Ir jis atsigulė į lovą. Prisimenu tai taip gyvai. Mama man pasakė: „Tėtis negali ateiti.“ Turėjau dalyvauti įspūdingoje šventėje kolonijos klube dideliame sename name Brukline. Tad aš pasakiau: „Kaip gali tėtis neateiti į mano bar micvą?“ Aš šaukiau jam: „Turi keltis, turi keltis!“ Ir, žinoma, jis atsikėlė. Vienintelis dalykas, kurį vėliau prisimenu iš šventės, – kaip žiūrėjau į jį, visiems užtraukus „Nes jis toks puikus vyrukas“… Ir mano tėvo veidas buvo toks gyvas, įpykęs, o aš žinojau, kad padariau kažką labai blogo, kad priverčiau jį kentėti labiau, nei reikėjo. Kaip aš galėjau žinoti? Trylikos metų vyro erzacas. Besistengiantis rankoje išlaikyti penkiolika pigių „Parker“ rašiklių, kuriuos gavo dovanų.
– Tai bent paveldėjimas.
– O tuomet užaugi ir kuri knygas vaikams.
– Bet Jūs netapote tokiu bepročiu, kokie buvo likusieji. Sugebėjote išbūti poroje su kitu žmogumi penkiasdešimt metų.
– Taip! Ir jis [Eugine’as] buvo geras. Jis buvo toks panašus į mano brolį. Dirbo psichoanalitiku. Labai juo didžiavausi. Tai buvo žmogus, mėgęs muziką ir skaitymą. Kai dirbdavau studijoje, jis skaitydavo. Jis niekada nerūkė, bet mirė nuo plaučių vėžio – visiškas absurdas. Ta draugystė tęsėsi labai, labai ilgai. Man visai netrūko vaikų, ir taip buvo ne todėl, kad buvau gėjus, o todėl, kad suvokiau, jog nežinočiau, ką su tuo daryti. Žinojau tai. Daug anksčiau, nei išvis supratau esąs gėjus. Kad neturėsiu vaikų, žinojau dar pats būdamas vaikas. Ir visai nenorėjau sužinoti, kaip jie auginami. Ir galvojau – jei esi menininkas, neturėtum susilaukti vaikų.
– Nes jie visuomet būtų antroje vietoje?
– Žinoma. Arba jei jie bus pirmoje vietoje, antroje atsidurs tavo kuriamas menas. Tai ką pasirinksi? Šitame mieste gyvena nepaprastai talentingas menininkas, ir aš jį šiek tiek papildomai mokiau. Jis turėjo nuostabią merginą, ir aš mačiau, kas vyksta. Tad pasakiau: „Klausyk, nesituok. Galite ir taip laimingai gyventi be jokio dvoko.“ O jie susituokė ir po aštuonių minučių ji jau buvo nėščia. Ir dabar jau turi vaiką, ir viskas, ką jie daro, tai skundžiasi dėl laiko trūkumo ir kad turi susirasti darbą. Eikit švilpt! Kodėl neklausei manęs? Mums visai nereikia to vaiko.
– Ar Jūsų šeima žinojo apie Jūsų partnerį?
– Taip ir ne. Jie nenorėjo žinoti. Jie „oficialiai“ nežinojo, kad aš gėjus. Žinoma, jie žinojo. Ypač tėvas. Mama buvo tokia gluminanti ir keista, ji gyveno kitame pasaulyje, nenumanau, ką ji žinojo. Apie tai nebuvo kalbama, bet jei kas nors būtų buvę pasakyta, mane būtų išmetę iš tų namų. Neklausk ir nesakyk. O vis dėlto jie su juo susitiko ir gerbė jį. Keista. Prisimenu, kaip sėdėjau savo studijoje, dirbau, o tuo metu pas mane lankėsi sesuo, ir išgirdęs ją verkiančią paklausiau: „Natali, kas nutiko?“ O ji atsakė: „Tiesiog galvoju apie savo mažąjį broliuką, sėdintį ir piešiantį paveikslėlius, o kas nutiks, kai numirsiu? Tu nieko nebeturėsi.“ Ir aš pasakiau: „Palauk, juk turiu Eugene’ą.“ – „Ne, ne, – nesutiko ji, – tau reikia moters, kuri tavimi pasirūpintų.“
– Nenuostabu, kad savo darbuose laikotės „negražinimo“ pozicijos.
– Būtent. Atsisakau meluoti vaikams. Atsisakau puoselėti nekaltybės skiedalus.
– Jūsų naujojoje knygoje yra brutali eilutė apie herojų, nesulaukiantį dešimtojo gimtadienio.
– Man labai patinka ta eilutė. Tai mano didžiausias pasisekimas. „Turėjai savo šventę! Bet daugiau taip nebebus!“ / „Prižadu! Prisiekiu! Man niekada nesukaks dešimt!“ Sudėlioja visus taškus.
[Skamba telefonas. Skambina iš Nacionalinio radijo, praneša M. Sendakui, kad paskutinysis jo interviu jau transliuotas ir sulaukia daugybės atsiliepimų. M. Sendakas giria interviu ėmusią Terry Gross]
Vienintelis neteisingas dalykas, kurį ji [skambinusioji] pasakė, yra tas, kad jos mėgstamiausi interviu buvo su manimi ir su tuo kvailu sumautu rašytoju. Salmanas Rushdie’is, tas glebus niekingas kvailys. Jis parašė apžvalgą „The New York Times“ apie mano knygą „Brangioji Mili“ („Dear Mili“). Ji baisiai jam nepatiko. Jis nepakenčiamas. Aš paskambinau ajatolai, niekas to nežino.
Apie ką dar pasikalbėsime?
– Ar kaip nors nuolaidžiaujate besikeičiantiems laikams? Ar jaudinatės dėl to, kad dabar vaikai labai skiriasi palyginti su tuo, koks pats buvote vaikas?
– Ne. Yra turtingų vaikų, yra neturtingų vaikų, tai ir visas skirtumas. Kai kurie vaikai gauna daugiau nei kiti. Man iš tiesų ne visi vaikai patinka. Aš nesentimentalus. Jei būčiau turėjęs vaiką, tai būtų buvusi dukra. Jos meilesnės už berniukus. Protingesnės. Intuityvesnės ir jautresnės. Jei jau reikia turėti vaiką, gali turėti ir dukrą.
– Apie ką Jums rašo vaikai?
– Dažniausiai tai baisu, nes jie nejaučia poreikio rašyti patys, – kai kurie rašo patys, bet dažniausiai tai būna „Brangus pone Sendakai, ponia Markowitz klausė, ar negalėtumėte atsiųsti nemokamai knygą ir du piešinius?“ Kai jie rašo patys, jie žiaurūs. Po knygos „Labai toli“ („Outside Over There“) pasirodymo – ji mano mėgstamiausia – parašė maža mergaitė iš Kanados: „Man patinka visos jūsų knygos, kodėl parašėte šitą, tai pirmoji knyga, kurios nekenčiu. Nekenčiu kūdikių šitoje knygoje, kodėl jie nuogi, tikiuosi, Jūs greitai mirsite. Širdingai…“ Jos mama prirašė: „Mąsčiau, ar išvis Jums tai siųsti – nenorėjau Jūsų įskaudinti.“ Buvau taip pradžiugintas. Tai buvo taip natūralu ir spontaniška. Mama rašė: „Turėtumėt žinoti, kad esu nėščia, o ji kategoriškai atsisako su tuo susitaikyti.“ Na, mergaitė nenorėjo konkurencijos, o juk visa knyga apie mergaitę, kuri kovoja prieš tai, jog turi prižiūrėti savo mažąją sesutę.
– Nepridengta tiesa Jus guodžia, net jei ji žiauri ir skaudi.
– Jei tai tiesa, tuomet tau negali rūpėti žiaurumas ir skausmas. Gali tik būti priblokštas. Dauguma vaikų nedrįsta sakyti tiesos. Vaikai yra mandagiausi žmonės pasaulyje. Toks laiškas yra nuostabus. „Tikiuosi, Jūs mirsite.“ Man reikėjo jai atrašyti: „Brangioji, aš mirsiu; tik prilaikyk arklius.“
– Bambeklis Ardis yra mandagus mažasis aktorius.
– Taip. Knygos pradžia gana liūdna; jo tėvai miršta pirmajame puslapyje. Yra tokia garsi knyga vaikams „Paslaptingas sodas“ – jos tėvai miršta, tiesa? Ir niekas niekada dėl to neprieštaravo. Tai garsioji mano tema: skubiai atsikratyk tėvų, tegu jų knygoje nelieka.
– Tas pats ir Roaldo Dahlio knygose.
– Jo skaičiau tiek mažai, kiek tik galėjau. Jis žiaurus. Žiaurumas jo knygose atstumiantis. Baisus tipas. Žinau, kad jis labai populiarus. Tačiau mylėjau jo žmoną, kuri buvo puiki aktorė ir graži moteris, o jis su ja bjauriai elgėsi. Kuo gi jis toks geras?
– Kaip atradote savo meninį stilių?
– Tai spontaniškas degimas. Aš nežinau, kas suveiks, kol nepradedu piešti. Tai taip tau nepavaldu, kad nuostabu. Tai tiesiog pradeda vykti. Bambeklis Ardis prieš daugybę metų buvo mažas berniukas, o dabar jis kiaulė. Nežinau kodėl. Aš tiek daug nežinau apie šį procesą.
– Rašėte šią knygą, kai Jūsų partneris sirgo?
– Jis kentėjo. Jam buvo labai blogai. Viskas prasidėjo taip netikėtai. O „Bambeklis Ardis“ buvo man tam tikras išsilaisvinimas, darbas prie paveikslėlių knygos mirštant draugui. O jis gulėjo mirties patale. Netrukus po jo mirties turėjau problemų su širdimi. Aš aiškiai viską kaupiau savyje ir sunkiai susirgau. Bet tikiuosi pasijusti geriau prieš nusikapanodamas. Noriu to. Matot, gyvenimas apskritai yra gana baisus. Net tokioje gražioje šalyje su gėlėmis ir lapais ir šviečiant saulei. O jam mirus, likau apleistas. Aš vienas. Jaučiuosi kaip senas brolelis. Ir aš nesu nuolat geras, nesu nuolat mandagus. Turiu Lynn [draugė ir kaimynė] ir Hermaną. Aš dabar toks senas, manau, man nebeturėtų rūpėti meilės reikalai, bet man rūpi. Na, žinoma! Tai nerealistiška. Man aštuoniasdešimt treji. Niekas nebenutinka, kai esi toks senas. Bet ir nesustoja.
– Ir darbas nesustoja.
– Niekada. Dabar dirbu prie naujos knygos, apie nosis. Tai ilgas eilėraštis. Man labai patinka nosys. Jaučiu joms aistrą. Tikriausiai tai prasidėjo ankstyvoje vaikystėje, kadangi mudu su broliu dalijomės viena lova. Nebuvo jokio privatumo. Ir lovoje būdavo blakių. Tam, kad mane apgintų, brolis sugalvojo: „Atsigulk ant manęs.“ O aš pasakiau: „Nukrisiu.“ Jis nuramino: „Ne, nenukrisi, jei dantimis įsikibsi man į nosį.“ Nenukritau į kairę, nenukritau į dešinę. Blakės manęs neužpuolė. Užpuolė jį. Galbūt tada ir prasidėjo meilė nosims. Jo nosis buvo puiki.
– Kiek ilgai galite dirbti nedarydamas pertraukos?
– Dvi valandos yra daug. Todėl, kad esu vyresnis, aš pavargstu ir pasnaudžiu. Man labai patinka snausti. Dirbti ir snausti, ir skaityti, ir matyti savo mokinius. Jie siaubingai šaunūs. Jie jauni ir kupini vilčių.
– Jums niekada nepatiko būti vadinamam vaikų iliustruotoju.
– Aš ir nepradėjau kaip knygų vaikams menininkas. Kas yra vaikų knygų menininkas? Asilas! Koks nors bjaurus storas niekingas padaras, kuriam nerūpi suaugti. Taip su mumis elgiamasi suaugusiųjų leidybos pasaulyje. Prisimenu vieną leidybos vakarėlį prieš tūkstantį metų, ir mes, žmonės iš knygų vaikams departamento, taip pat buvome pakviesti. Ir kažkas pasakė: „O, tai jūs taip vėlai dar nemiegate?“ Kvailys. Bet toks santykis šioje šalyje. Aš iliustruotojas. Turiu priimti savo vaidmenį. Niekada nenusižudysiu kaip Vincentas van Goghas. Kaip ir netapysiu nuostabių vandens lelijų kaip Monet. Negaliu to daryti. Aš atlieku idiotišką vaikučių knygelių žmogaus vaidmenį. Skamba taip, lyg skųsčiausi, tačiau iš tiesų man tai nesvarbu. Gyvenu gerai. Dabar esu keistai patenkintas. Ar tai matyti? Kažkas pasikeitė; gal tai buvo jo [Eugene’o] mirtis. Niekuo negalėčiau skųstis. Esu laimingas šmikis.
Parengė Diana Gancevskaitė
Arnoldas Piročkinas. Mažosios Lietuvos istorijai reikšmingas veikalas
2017 m. Nr. 2
Ne kartą esame girdėję šmaikštų pasakymą: geriau vėliau negu niekad. Taip, iš tiesų pasitaiko, kad vėliau geriau negu niekad. Tačiau būna, kad tas „vėliau“ ne ką skiriasi nuo įvertinimo „blogai“. Štai tokia liūdna išvada kilo galvoje, kai iš savo seno bičiulio poeto Vytauto Karaliaus gavau vertingą dovaną – Vokietijoje išleistą vokišką knygą: Hans Masalskis, „Das Sprachgenie: Georg Sauerwein. Eine Biographie“ (Oldenburg: Igel Verlag, 2003). Lietuviškai jos pavadinimas – „Kalbos genijus: Jurgis Zauerveinas. Biografija“. Jeigu šį veikalą būčiau turėjęs bent pusmečiu anksčiau, savo naujausioje knygoje „Lietuvių kalbos savitumas“ nebūčiau parašęs, kad Jurgis Zauerveinas lietuvių kalbos išmokęs 1874 m., apsigyvenęs Girėnų kaime, Ragainės apskrityje. Pasiklioviau ne vienu šaltiniu, nurodžiusiu šitą versiją. Gavęs minėtą dovaną ir perskaitęs joje skyrių „Seit wann konnte Sauerwein litauisch?“ („Nuo kada Zauerveinas mokėjo lietuviškai?“), galėjau tik atsidusti: „Geriau vėliau negu niekad…“ Čia gana įtikinamai pasakyta, kad šio poligloto su lietuvių kalba susipažinta dar ankstyvoje jaunystėje iš atvykusių į Gronau fabrikus dirbti tilžėnų. Mane šiek tiek paguodė, kad ir „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ pasirodė nesusipažinusi su H. Masalskio veikalu: ne tik padarė tą pačią klaidą, bet dar pridėjo, kad J. Zauerveino būta sorbo, o po jo portretine nuotrauka nurodė, kad ji iš 1910–1914 metų, nors jo gyvenimo datos 1831 01 15–1904 12 16.
Dėl tokių klaidų nelinkęs esu kaltinti tų rašinių autorių: tai informacijos apie užsienyje pasirodančius leidinius stoka. Rašant šį straipsnį, mano žiniomis, H. Masalskio knygą turėjo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Nesu pastebėjęs, kad ją būtų recenzavęs koks laikraštis ar žurnalas. Apskritai neturime institucijos, kuri rūpintųsi įsigyti užsienyje leidžiamas knygas, reikalinga įvairių profilių lituanistams. Jos į Lietuvą patenka gana atsitiktinai ir nereguliariai, dažnai labai pavėluoja. Tad ir kapitalinis H. Masalskio veikalas Lietuvoje visai mažai kam žinomas.
Tad vis dėlto, kad ir praėjo keturiolika metų nuo knygos išspausdinimo, susipažinkime su šiuo svarbiu leidiniu. Pirmiausia pradėkime nuo knygos autoriaus Hanso Masalskio. Iš mums lengviausiai prieinamų šaltinių daugiausia duomenų apie jį pateikia „Mažosios Lietuvos enciklopedija“. Beje, čia nurodyta ir jo monografija apie J. Zauerveiną. H. Masalskis gimė 1924 m. gegužės 23 d. Klaipėdoje. Jo lietuviškumą rodo tai, kad iki 1939 m. Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje buvo lietuviškos Klaipėdos sporto sąjungos „Šarūnas“ narys. Hitleriui 1939 m. kovo 22 d. aneksavus Klaipėdos kraštą, liko gimtajame mieste. Devyniolikos metų paimamas į hitlerinę kariuomenę, dalyvauja mūšiuose Rusijoje ir vėliau Prancūzijoje. Po karo apsigyvena Vakarų Vokietijoje. Čia pirmiau įgyja architekto specialybę, o paskui Getingeno universitete dar studijuoja filosofiją ir psichologiją. Po studijų jis reiškėsi ne tik architektūroje, bet taip pat dailėje, literatūros istorijoje, žurnalistikoje ir aktyvioje visuomeninėje veikloje, kuriai bene daugiausia impulsų davė praeities ir dabarties lietuvybės atgarsiai. Visa nutrūko su šio energingo žmogaus mirtimi 2006 m. balandžio 19 d. Hanoverio mieste.
Iki 1939-ųjų šeimos (buvo Ievos Simonaitytės artimas giminaitis) ir mokyklos įdiegtas lietuviškumas nenuslopo hitlerinio režimo metais, kada vienas kitas klaipėdiškis, iki tol reiškęsis kaip lietuvis, prisišliejo prie nacių ir tapo „vokiečiu“. Ilgi gyvenimo metai toli nuo lietuviškos aplinkos susilpnino lietuvių kalbos įgūdžius, bet nepajėgė išrauti iš sielos lietuviško nusiteikimo. Tai patvirtina daug faktų. Antai krinta į akis, kad šis lietuvininkas visur yra pasirašęs lietuviška pavarde Masalskis, nors suvokietėjusiam lengva ją paversti vokiška – Massalski.
Pabrėžtinai lietuviškas nusiteikimas matomas monografijoje „Kalbos genijus“. Štai jos „Pratarmėje“ autorius, pasakodamas apie savo vaikystę Klaipėdoje, jau antrajame sakinyje nurodo gimtojo miesto vardą dviem formomis: pirmoje vietoje eina lietuviškas pavadinimas, o po jo – vokiškas atitikmuo: Klaipėda/Memel. Taip dviem formomis vartojama dauguma krašto vietovardžių: Virkytai/Wirkieten, Šilininkai/Schilliningken, Lazdynai/Lasdehnen, Rokaičiai/Rokaiten, Naujoji/Neukirch, Lazdynėliai/Lasdinehlen, Tolminkiemis/Tolmingkehmen, Smiltynė/Sandkrug. Vokiečių literatūroje paprastai pateikiami tik vokiški šių vietovardžių variantai. Kažkurioj knygoj, menu, teko pastebėti ir abu variantus, bet jų tvarka kita: pirma eina vokiškoji forma.
H. Masalskio lietuviška kryptis dar labiau ryškėja iš jo visuomeninės veiklos po karo Vakarų Vokietijoje. Jo iniciatyva kartu su kitais klaipėdiškiais Hanoveryje 1971 m. įkuriama Vokiečių ir lietuvių literatūros draugija (Deutsch–Litauische Literarische Gesellschaft), kuriai iki 1997 m. ir pirmininkavo. Ji rėmė 1964 m. pradėtą leisti lietuvišką žurnalą „Nemuno kraštas“. 1980–1991 m. buvo jo redaktorius. Kitas šios draugijos periodinis leidinys – nuo 1975 m. vokiečių kalba leidžiami „Vokiečių ir lietuvių literatūros draugijos pranešimai“ (Mitteilungen der Deutsch–litauische Gesellschaft). Jis buvo taip pat „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ talkininkas, yra išvertęs kelis Justino Marcinkevičiaus eilėraščius į vokiečių kalbą.
Lietuviškumas įžvelgiamas ir H. Masalskio parašytose knygose. Pavyzdžiui, čia pirmiausia tektų paminėti vokiškai rašytą knygą „Kleine Geschichte Litauens im Zusammenhang mit seinen Nachbarn – Mit zahlreichen Bildern und Dokumenten“ (Oldenburg: Schardt, 2005) – „Mažoji Lietuvos istorija, susieta su jos kaimynais“. Šį darbą gana kritiškai įvertinęs recenzentas Artūras Hermanas apie autoriaus idėjinę tendenciją yra taip atsiliepęs: „Istorinis vaizdavimas (die Darstellung) yra vienpusiškas. Čia gerieji lietuviai, ten jų piktieji priešai, t. y. kryžiuočiai, lenkai arba rusai. Tai besibaigiančio XIX-ojo amžiaus požiūris, kai apie savo šalį rašyta tik gera, o kaimynams skirta visa, kas bloga“. Taigi iš to atsiliepimo, net neskaičius kūrinio, galima spręsti, kad klaipėdiškis lietuvininkas savo paskutinėje knygoje vadovavosi gal naivoko, bet nuoširdaus romantinio patriotizmo nuostatomis.
Kaip matysime toliau, pagrindiniame savo veikale, kurį nagrinėsime išsamiau, H. Masalskis to romantizmo neviešina, bet Nerijos Putinaitės tipo jaunuosius istorikus jo dvelksmas galėjo skatinti rezervuotai vertinti visą jo veiklą. Rezervuotumą bus stiprinusi, ko gero, ir jo vadovaujamos Vokiečių ir lietuvių literatūros draugijos bei žurnalo „Nemuno kraštas“ pozicija dėl bendravimo su okupuotos sovietinamos Lietuvos kultūros žmonėmis ir įstaigomis. Lietuvių išeivijoje tada būta dviejų priešingų požiūrių. Labai stipriai reiškėsi kategoriški raginimai nutraukti bet kokį bendravimą su Lietuva, nes jis tiesiogiai ar netiesiogiai įteisinąs ar pateisinąs krašto aneksiją. Mat tas bendravimas neišvengiamas be Maskvai pavaldžių įstaigų ir pareigūnų tarpininkavimo, tuo būdu „propagavo sov. Lietuvos gyvenimą“. Paties H. Masalskio tuo propagavimu lyg niekas nekaltino, bet senųjų priekaištų atgarsiai, mesti jo bendražygiams ir žurnalui, prasikiša net „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“. Antai jos pirmajame tome yra straipsnelis „Annies (Anysas)“ apie klaipėdiškį Albertą Anysą (miręs 1979 m. Vokietijoje), kurio turėtai leidyklai „Zimmermann Verlag“ prikišama, kad leido prosovietinį žurnalą „Nemuno kraštas“. A. Anysas ne tik leido tą žurnalą, bet ir 1964–1979 m. redagavo. Po jo redagavimą kaip tik perėmė H. Masalskis. Prosovietizmas pabrėžiamas taip pat ir šios enciklopedijos trečiojo tomo straipsnelyje „Nemuno kraštas“: „SSSR žinybos šį leidinį naudojo prosovietinei propagandai Vakaruose, ideologinei kovai su išeivija. Propagavo [žurnalas] kultūrinius ryšius su Lietuva“. Tad šie priekaištai netiesiogiai krinta ir ant H. Masalskio galvos.
Blaiviai mąstant, izoliacionistinės krypties išeiviai, užuot vertę komunistus ir jų valdomas valdžios įstaigas baimintis kontaktų su išeivija, lengvino tautos engėjams stiprinti „geležinę uždangą“. Turėkime galvoje, kad tie kontaktai, iš tikrųjų teikdami tam tikrą propagandinę naudą Maskvos statytiniams, didelei tautos daliai kur kas labiau stiprino ryžtą priešintis dvasinei vergovei ir buvo atspara bolševikinei propagandai, kad Vakarai artėją prie žlugimo, o žmonijos išsigelbėjimas – socializmo pergalė.
Santykių su tėvyne blokavimo šalininkai, baimindamiesi, kad apsilankę Lietuvoje išeiviai ras ir teigiamų reiškinių, nesuvokė engiamos šalies būklės dvilypumo. Tas dvilypumas buvo neišvengiamas. Jį gražiai yra nusakęs Vytenis Andriukaitis: „Buvo „Litva sovietskaja“, buvo sovietizavimas <…>. Bet – buvo ir niekam nepavaldus gyvenimas su savo unikaliomis formomis ir pačiais įvairiausiais rezultatais. Nėra jokio totalitarinio (netgi nacistinio) režimo, kuris sugebėtų viską užgniaužti, valdyti, įsprausti. Neišeina taip istorijoje. Taip ir su Lietuva atsitiko! Nepaisant socialistinės ideologijos, gimė Tarybų Lietuvos kultūra, su mokslu, menu, literatūra, muzika, teatru, gamyba, inžinerija, su savo tarybiniu patriotizmu, kuo aš didžiavausi vaikystėje ir jaunystėje, didžiuojuos ir dabar!“ V. Andriukaičio totalitarinių režimų charakteristiką norėtųsi papildyti tuo, jog jie, nekeisdami savo nehumaniškos esmės, kad patrauktų mases žmonių, stengiasi puoselėti tam tikrus teigiamus, visuotinai vertinamus reiškinius.
Tačiau nutraukime svarstymus apie sudėtingus totalitarinių režimų ir kūrybiškų asmenybių santykius, nes prieš akis lieka daug kas pasakyti apie žymiausią H. Masalskio darbą – minėtą monografiją „Kalbos genijus“ ir jos pagrindinį objektą J. Zauerveiną.
H. Masalskis ne pirmasis ėmė eksploatuoti J. Zauerveino ryšių su Lietuva ir lietuviais temą. Susidarytų nemažas sąrašas straipsnių, skirtų šiam vokiečiui, karštai skatinusiam stiprinti lietuvybę Mažojoje Lietuvoje. Aktyvus šio krašto lietuvis Kristupas Kūjus (1906–1984) dar prieš Antrąjį pasaulinį karą išleido studiją „Dr. Jurgis Sauerveinas. Jo gyvenimas, veikla ir raštai“, kuri buvo išspausdinta 1937 m. tęstiniame leidinyje „Darbai ir dienos“ (t. VI). Ji pakartota antru kartu Čikagoje ėjusio dvisavaitinio leidinio „Laisvoji Lietuva“ priede „Lietuvos pajūris“ 1984 m. Šis mėnesinis priedas buvo skirtas Mažosios Lietuvos reikalams. Lietuvoje po karo du autoriai, Vincas Kuzmickas ir Aleksandras Šešelgis, sudarė ir išleido išsamią, kiek tuo metu buvo įmanoma, J. Zauerveino darbų ir rašinių apie jį bibliografiją – „Jurgis Zauerveinas: medžiaga bibliografijai“ (Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1975).
Šiuo kartu negalėtume pasakyti, kas paskatino H. Masalskį imtis nagrinėti J. Zauerveino santykių su lietuviais. Palyginti gana nelauktai 1971 m. jis paskelbia nedidelę vokišką studijėlę – „Dr. Georg Sauerwein: Sein Leben und Wirken“ (Hannower: Verlag Baltischer Kurier, 1971) – lietuviškas antraštės vertimas: „Dr. Jurgis Zauerveinas: jo gyvenimas ir veikla“. Po dešimties metų pasirodė jos antrasis, kiek išplėstas leidimas – „Dr. Georg Sauerwein: Sein Leben und Wirken“ (Witzenhausen: Zimmermann Verlag, 1981).
Po šios knygos H. Masalskis toliau tęsė J. Zauerveino veiklos tyrimą: paskelbia tris straipsnius Gronau miesto leidiniuose ir vieną Lietuvoje: „Zur Biographie Dr. Sauerweins“ („Internationales Symposion 1990“, Gronau, 1994); „Dr. Sauerwein – Professor?“ („Beiträge zur Geschichte der Stadt Gronau (Leine)“, 1995). Lituanistikai ypač reikšmingas straipsnis „Dr. Basanavičius: Begegnungen mit Dr. Sauerwein – eine Reise nach Gronau“ („Beiträge zur Geschichte der Stadt Gronau (Leine)“, 1991–1993) – „Dr. Basanavičius: susitikimai su dr. Zauerveinu – kelionė į Gronau“.
Atskirai verta nurodyti, kad H. Masalskis išspausdino straipsnį „Apie Jurgį Zauerveiną“ ir jau nepriklausomybę atgavusios Lietuvos spaudoje („Literatūra ir menas“, 1993 04 24, Nr. 17(2420), p. 5).
Ilgametis medžiagos kaupimas ir jos apmąstymas pagaliau privedė H. Masalskį prie minties parašyti išsamią studiją – mūsų straipsnio pradžioje nurodytą monografiją „Kalbos genijus: Jurgis Zauerveinas. Biografija“. Kad ir kaip vengtum prašmatnių tarptautinių žodžių, šį veikalą kyla noras pavadinti impozantišku. Tai patvirtina net knygos apimtis – keturi šimtai septyniasdešimt septyni puslapiai ir devyni šimtai šešiolika išnašų, šaltiniai vokiečių, lietuvių, anglų, prancūzų, valų (knygoje dažnai – kimrų), norvegų, lenkų, sorbų, danų, estų, rusų kalbomis. Turėkim galvoje, kad tokia daugiakalbe medžiaga naudojosi ne plataus profilio lingvistas, bet architektas.
Knyga patraukliai pasakoja apie J. Zauerveino asmeninį gyvenimą. Iš to pasakojimo skaitytojui iškyla ryškus jo paveikslas. Lietuvių spaudoje aptiksi teiginių, kad J. Zauerveinas esąs sorbas. Tai netiesa. Jo tėvo Augusto Pilypo Liudvigo kilmė atvedama iki XVII a. vidurio. Tada protėviai gyveno Reino krašte, kur sorbų nebūta. Pats tėvas buvo gimęs jau Hanoverio srityje, prie Leinės upės esančioje vietovėje, kuri vokiškai rašoma „Basse/Leine“. Motinos Pranciškos Eleonoros Meyer genealogija siekia net XIV amžių. Abiejų tėvų šeimos priklausė evangelikų liuteronų dvasininkų sluoksniui. Tėvas, baigęs teologijos mokslus, nuo 1830 m. kunigavo Hanoveryje ir kartu buvo gimnazijos mokytojas. 1831 m. sausio 15 d. čia gimė Jurgis, gavęs per krikštą net tris vardus – Jurgis, Julijus ir Justas (vok. Georg Julius Justus). Vėliau prie Jurgiuko prisidėjo trys sesutės ir broliukas.
Tėvas, trumpai padirbėjęs Šmėdenšteto (Schmedenstedt) miestelyje klebonu, galiausiai buvo paskirtas į Gronau miestą už keturiasdešimties kilometrų nuo Hanoverio pirmuoju kunigu. Kadangi miestas yra prie Leinės upės, tai vokiečių literatūroje, norint atskirti nuo kito Gronau, rašomas Gronau/Leine. Čia jis išdirbo iki savo mirties 1861 m. Jurgiukas, būdamas dvylikos metų amžiaus, baigė šiame mieste pradžios mokyklą, įstojo Hanoveryje į gimnaziją, kur visose klasėse buvo pirmūnas. Ypač sekėsi kalbos. Tos pačios gimnazijos žydų tautybės mokinys, su kuriuo bičiuliavosi, padėjo jam išmokti hebrajų kalbą taip, kad per baigiamąjį gimnazijos egzaminą sunkiausią hebrajišką tekstą skaitė ir vertė be jokio žodyno. Gimnazijoje išryškėjo jo polinkis prie poezijos, kuri paskui lydėjo jį visą gyvenimą: pats kūrė keliolika kalbų. 1848 m. jis įstojo į Getingeno universitetą studijuoti teologijos ir filologijos. Studijų metais jį traukė gamta ir kelionės. Dėl akių ligos, atsisakęs minties tapti dvasininku, studijas nutraukė ir 1852 m. iškeliavo į Angliją, ketindamas iš jos vykti į Indiją.
Anglijoje bendravo su įvairiais mokslininkais, kurį laiką dirbo gerai apmokamu namų mokytoju ir pats mokėsi kadaise salyne gausiai gyvenusių keltų grupės tautų kalbų. Be valų, išmoko dar senąją airių, kornų ir škotų (Scots Gaerlio language). Knygoje cituojami keli paties J. Zauerveino eilėraščiai valų (kimrų) ir jau XIX a. nevartota kornų kalba. Vienas 1888 m. parašytas vališkai eilėraštis baigiamas posmeliu, kur šios kalbos būklė lyginama su lietuvių kalba. Išverstas iš šalia pridėto vokiško vertimo, jis skamba taip: „O kad lietuviai būtų tokie sąžiningi kaip kimrai visada savo kalbai; / Šios abi mielosios kalbos taip labai panašios; // Literatūra tolygi uolai jūroje“. Ketveriais metais vėliau, mirus Anglijos karalienės Viktorijos anūkui, J. Zauerveinas, reikšdamas užuojautą savo karališkajai globėjai, parašė du eilėraščius. Vienas – valų kalba. Antras – trimis kalbomis: anglų, lietuvių (vadinasi „Lietuvininkų rauda“) ir sanskrito. Jo vertimas į vokiečių kalbą pateikiamas knygos 29–30 p.
1857 m. gale J. Zauerveinas parvyksta į Vokietiją: tampa visai nedidelės kunigaikštystės kunigaikščio dukros Elizabetos (1843–1916) mokytoju. Gana niūrioje kunigaikščio šeimos aplinkoje talentingai, linkusiai prie muzikos ir poezijos mokinei trylika metų vyresnis išmaningas mokytojas buvo labai patrauklus. Kalbų ir literatūros pamokos virto žaidimu. Tuo tikslu kiekvienas savo poetiniams kūriniams pasirinko lotyniškus slapyvardžius. Mokinė pasirašydavo Carmen Sylva (Miško giesmė), o mokytojas – Sylvaticus. Mūsų žodynuose, gramatikose ir literatūroje rašoma Silva ir Silvaticus. Vėliau J. Zauerveinas slapyvardį išvertė į lietuvių kalbą – Girėnas, kurį vartojo ne tik lietuviškiems, bet ir kuriems ne kuriems kitakalbiams raštams. Kai kas šį slapyvardį siejo su Viliaus Kalvaičio gimtine, kurios pavadinimas – Girėnai (kaimelis prie Įsros upės Kraupiškio parapijoje).
Paauglė Elizabeta po kelerių metų išsiskleidė į jauną žavią kunigaikštytę. Nejučia pakito mokytojo ir mokinės santykiai. Jie išliko, nors abu jautė tą pokytį, visiškai kuklūs, diskretiški. Tačiau ugnį išduoda dūmai, o meilę – akys. To užteko, kad princesės tėvai pasistengtų mandagiai, motyvuodami mokytojo negalavimais, jį atleisti. Tai buvo didelis smūgis J. Zauerveinui. Jo meilė žaviajai princesei tvėrė iki pat amžiaus galo. Su ja susirašinėjo ir tada, kai ji buvo ištekinta už Rumunijos karaliaus Karolio I – vieno iš vokiečių Hohencolernų dinastijos atžalų. Tapusi karaliene Elizabeta veikiai išmoko rumuniškai tiek, jog ėmė kurti eilėraščius naujosios tėvynės kalba. Juos pasirašydavo paauglystės metais su mokytoju sugalvotu slapyvardžiu Carmen Sylva.
Trumpai pabuvęs jau mirusių tėvų namuose, J. Zauerveinas 1867 m. pabaigoje gavo tarnybėlę Getingeno universiteto bibliotekoje. Dėl menko atlyginimo, kai kurių bendradarbių intrigų darbas šioje vietoje buvo nemalonus. Pagaliau 1870 m. rugpjūčio 8 d. jis įteikė direktoriui prašymą atleisti jį iš bibliotekos tarnautojo pareigų. Likęs be valdiškos tarnybos, paskui visą gyvenimą kitos neieškojo. Pragyvenimui užsidirbo iš Britų Biblijos draugijos užsakymų versti ar redaguoti išverstą į retas, egzotines kalbas Šventąjį Raštą. 1804 m. įsteigtai Britų Biblijos draugijai, ėmusiai amžiaus viduryje ypač plėtoti šios knygos vertimus, J. Zauerveinas buvo nepaprastai pravartus. Todėl, matyt, jam palyginti gerai mokėdavo už darbą, tad jis galėjo laisvai keliauti po pasaulį – kartu dirbti, mokytis vis daugiau kalbų ir dalyvauti jam pasimėgusių tautų gyvenime. Tokį gyvenimo būdą yra gražiai apibūdinęs knygoje H. Masalskis: „Galbūt bus kam nuostabu, kad tokių fenomenalių gabumų vyras atsisakė bet kokios tarnybos ir buvo, visai aišku, menkai tinkamas kokiai tarnybai“. Aptariamoje knygoje išvardytos šešiasdešimt dvi jo mokėtos kalbos. O kai kas jų priskaičiuoja net aštuoniasdešimt ar dar daugiau.
Skaitant H. Masalskio knygą, kyla įspūdis, kad J. Zauerveinas ypač mėgo ir brangino lietuvių kalbą. Pats H. Masalskis taip nusako šį santykį: „Ši buvo jo pirmoji meilė tarp tautų ir kalbų – ir lydėjo jį su pakilimais ir nuopuoliais (mit Honen und Tiefen) ištisą gyvenimą“. Šį teiginį dar paremia eilėraščio, išspausdinto 1898 m. laikraštyje „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ Nr. 71, posmeliu:
Meine erste Liebe noch Mano pirmoji meilė dar
In dem Land der Morgensonne – Ryto saulės šalyje –
Litau’n, Litau’n, meine Wonne. Lietuva, Lietuva, mano palaima.
J. Zauerveino santykių su lietuviais nagrinėjimas pradedamas skyriuje „Seit wann konnte Sauerwein litauisch?“ („Nuo kada Zauerveinas mokėjo lietuviškai?“). Čia tvirtai paneigiamos versijos, kad lietuvių kalbos pradėjęs mokytis palyginti vėlai, atvykęs į Mažąją Lietuvą. Pats J. Zauerveinas yra ne kartą pasisakęs, kad lietuviškai išgirdęs ir pramokęs dar vaikystėje Gronau mieste iš čionai fabrikuose dirbusių lietuvininkų tilžėnų. Taigi 1874 m. rudenį, kai, baigdamas savo kelionę po Norvegiją, Švediją, Suomiją ir Estiją, Kybartuose pervažiavo Rusijos–Vokietijos sieną, Stalupėnuose išgirdo kažkokią šeimą kalbant lietuviškai ir išlipo iš traukinio, jo jau mokėta kiek lietuviškai. Kiek laiko čia pagyvenęs ir pabendravęs su lietuviais, jis savo kalbos mokėjimą smarkiai patobulino. Nuo tų metų labai sustiprėjo J. Zauerveino dėmesys visam lietuvių gyvenimui. Jo taip įsigyventa į lietuvių tautos būtį ir likimą, kad savo veikla atsistojo šalia tikrų lietuvių patriotų – Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos (atrodo, su juo tiesioginių ryšių nepalaikė), Jurgio Mikšo, Martyno Jankaus ir Vydūno.
Nuo 1874 m. J. Zauerveinas savo lietuvybės gynimo ir stiprinimo akciją Mažojoje Lietuvoje plėtojo trijuose baruose. Pirmasis baras – tai krašto lietuvių organizacinis spietimas priešintis vis stiprėjančiam nutautinimui. Antrasis – lietuvių tautinį sąmoningumą žadinanti publicistika. Šalia jos didžiai veiksmingas buvo trečiasis baras – lietuviškos patriotinės poezijos kūryba. H. Masalskio knygoje šitie įžymiojo poligloto lietuviškos veiklos barai užtektinai išsamiai ir įtikinamai atskleisti. Kad ir labai trumpai, pamėginkime juos čia apibūdinti.
1871 m., po laimėto karo su Prancūzija, paskelbiama Vokietijos imperija, kurios valdovu imperatoriumi-kaizeriu tapo Prūsijos karalius. Visi šie pokyčiai paskatino valdančiuosius sluoksnius stiprinti germanizaciją. Ją ypač pajuto Prūsijoje gyvenančios tautinės mažumos. Pagal 1872 m. spalio 15 d. „Bendruosius nurodymus“ ir 1873 m. liepos 24 d. „Vyr. prezidiumo nutarimus dėl vokiečių kalbos užsiėmimų, kuriuos lanko lenkų ir lietuvių vaikai Prūsijos provincijos liaudies mokyklose“ bei dar kelis aktus pareikalauta visus dalykus lietuviukams dėstyti vokiškai. Mažosios Lietuvos sąmoningieji lietuviai su lietuvių kalbos pašalinimu iš mokyklų nesitaikstė: tuoj prasidėjo kelis dešimtmečius trukusi akcija, reikalaujanti grąžinti lietuvių kalbą į pradžios mokyklas. Tą akciją parėmė ir J. Zauerveinas. Naudodamasis pažintimis su pačiu kaizeriu Vilhelmu I ir kitais įtakingais valdžios atstovais, jis, tikėdamasis iš jų pagalbos, išsirūpino gauti lietuvių delegacijai kaizerio audienciją, kad patys lietuviai valdovui išdėstytų savo nuoskaudą. H. Masalskio monografijoje palyginti išsamiai nušviečiama J. Zauerveino pastangomis sudarytos lietuvininkų delegacijos kelionė į Berlyną. Knygoje pateiktas delegacijos narių sąrašas. Jame išimtinai dabartinio Klaipėdos krašto vietovių gyventojai. Delegacijos vadovas buvo Klaipėdos evangelikų liuteronų kunigas Glogau. Jo vardas nenurodomas. Šis kunigas neminimas nė „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“. Matyt, jį giminystės ryšiais galima sieti su kitais kunigais Glogau, kurie, būdami vokiečiai, yra darbavęsi lietuvių raštijoje. Kartu su juo vyko ūkininkas Jurgis Plonaitis iš Bendikų (prie Kretingalės), ūkininkas Kr. Butkeraitis iš Pašyšių ir ūkininkas Peneris iš Mantvydų (prie Saugų, Šilutės r.). Delegacijai priklausė trylika merginų, tarp kurių buvo ir Glogau duktė Anė.
Delegacija į Berlyną atvyko gruodžio 19 d. Audiencija kaizerio rūmuose įvyko gruodžio 22 d., sekmadienį. Priėmė pats kaizeris su žmona. Jiems buvo įteiktos delegacijos dovanos: kelerios raštuotos pirštinės, puskojinės ir rankšluosčiai. Tačiau, užsiminus apie lietuvių kalbos grąžinimą į mokyklas, kaizeris tik davė patarimą patiems lietuviams, išsirinkus į Atstovų rūmus (Landtagą) tarpininkus, daugiau rūpintis tuo reikalu.
Po palyginti neilgai trukusios audiencijos pas kaizerį delegacija gavo audienciją kituose rūmuose: ją priėmė sosto įpėdinis – kronprincas. Tačiau čia išryškėjo, kad kunigo duktė nemokanti lietuvių kalbos. Tas jos prisipažinimas davė vokiečių spaudai dingstį skelbti, kad lietuviai mielai vokietėją ir kad tik „kurstytojai“ dėl to kelią triukšmą. Taigi J. Zauerveino viltys visiškai nepasiteisino. H. Masalskis delegacijos išvyką į Berlyną įvertino kaip neturėjusią jokių tiesioginių padarinių lietuviams. J. Zauerveino nusivylimą rodo toks faktas. Kai 1892 m. vėl buvo kilęs sumanymas siųsti delegaciją pas kaizeriu tapusį anūką Vilhelmą II, jis nepritarė šiam ketinimui, pasakęs: „Kiti laikai – kitos aplinkybės“.
Įsitikinęs, kad organizuoti delegacijas pas kaizerį beprasmis darbas, J. Zauerveinas nenuleido rankų, nenukabino nosies. Jis ėmė kurti kitus planus. 1879 m. rugsėjo 30 ir spalio 17 d. vyko rinkimai į Prūsijos karalystės Atstovų rūmus. Rinkimų sistema buvo nedemokratiška – netiesioginė. Rinkimai organizuoti pagal trijų klasių rinkimų principą. J. Zauerveinas vis dėlto juose kandidatavo kaip lietuvių atstovas ir patyrė visišką nesėkmę. Iš trijų šimtų septyniasdešimt trijų įgaliotinių, turinčių išrinkti atstovą į Landtagą, jis gavo tik dvidešimt devynis. Mirus išrinktajam atstovui, vėl vyko rinkimai į mirusiojo vietą, bet ir šiuo kartu nieko nelaimėjo. Prie nesėkmės bus nemažai prisidėję Jurgio Traušio, Priekulėje turėjusio spaustuvę ir redagavusio laikraštuką „Tiesos prietelis“, šmeižikiški puolimai. 1893 metais J. Zauerveinui buvo siūloma vėl dalyvauti rinkimuose į šią atstovybę, bet dėl visokių intrigų jis atsisakė. Po penkerių metų vis dėlto kandidatavo 10-ojoje Tilžės-Pakalnės (10. Tilsit/Niederung) apygardoje. Šį kartą gavo iš keturių šimtų septyniasdešimt septynių rinkikų šimtą šešiasdešimt devynis balsus.
Nepasisekus patekti į Prūsijos Atstovų rūmus, J. Zauerveinas energingai veikė, kad lietuviai 1898 m. birželio 16 d. rinkimuose į Vokietijos parlamentą Reichstagą išsirinktų savo atstovą. Keturiose apygardose kandidatavo po vieną pretendentą. Tarp jų buvo ir J. Zauerveinas. Tačiau ir šį kartą Tilžės-Pakalnės apygardoje, gavęs tris tūkstančius keturis šimtus dvidešimt penkis rinkėjų balsus, atsidūrė trečioje vietoje ir Reichstago atstovu netapo. Iš keturių lietuvių tik vienas Jonas Smalakys nukeliavo į Berlyną. Tokie šių rinkimų rezultatai J. Zauerveiną labai prislėgė. Nusivylė ir lietuviais. H. Masalskis knygoje cituoja jo vieną eilėraščio posmelį, kuriame pasakyta, kad darbas šitai tautai nuėjęs niekais per lietuvių išperas. Tačiau, praėjus keturioms dienoms nuo rinkimų, kai pirmą kartą Tilžėje susitiko su atvykusiu Jonu Basanavičiumi, buvo jau atgavęs kovingą nuotaiką.
H. Masalskio studija plačiai apžvelgia J. Zauerveino įvairiakalbę publicistiką. Jo būta labai aktyvaus lietuviškos publicistikos darbininko. Absoliuti šios srities straipsnių dauguma skelbta Mažosios Lietuvos lietuvių spaudoje. Tačiau jis laikytinas ir Tilžėje bei Ragainėje redaguojamos ir spausdinamos, bet skiriamos Didžiajai Lietuvai „Aušros“ bendradarbiu. 1886 m. jos Nr. 1 išspausdino straipsnį „Medega ir dvasė“ (jis perspausdintas leidinyje „Lietuvių literatūros kritika“). Šiuo straipsniu J. Zauerveinas reagavo į kiek anksčiau „Aušroje“ išspausdinto Jono Mačio-Kėkšto rašinio „Mūsų vargai“ mintis, kurios krypties literatūra lietuviams dabar reikalingiausia. J. Mačio-Kėkšto nuomone, „pati sveika nuovoka rodo knygą pamokinančią, kaip geriau apdirbti žemę, kaip guviau vartoti vaisius ūkės, kaip elgtis šiokiame ar tokiame atsitikime gyvenos, kaip užlaikyti dorą, esant kur kas naudingesne, neg ištisi pluoštai giesmių ir dainų. Iš tikrųjų įstabu matyti, kaip kone visi dabarnykščiai lietuvininkai griebiasi už eilių“. Tuo tarpu J. Zauerveinas, suvokęs J. Mačio-Kėkšto mintis kaip „dvasės“ paniekinimą ar net atmetimą, pasaulinės literatūros pavyzdžiais stojo ginti poezijos svarbos tautos gyvenimui. Jo atsiliepimas į gana primityvias tezes nebuvo vienpusiškas. Tai rodo kad ir toks sakinys: „Tai ir mes nepykime ant kits kito, bet kožnas darykime savo darbą be paniekinimo kitų. Ans, kuriam duota yra savo giesmėmis tautišką gyvastį bei dvasę atgaivinti, tas tai tedaro be pasididžiavimo. O ans, kuriam duota yra savo gaspadoravimu ar įkrėtimu mėšlais, ar vandens nuleidimu ūkininkystę šelpti ir tokiu būdu tautiškojo gyvasties kūną išlaikyti, tas tai daro be pasididžiavimo.“ Iki 1990 m. skelbtuose literatūros istorijos darbuose pastebimas šiame ginče pirmenybės teikimas J. Mačiui-Kėkštui ir J. Zauerveino, kaip „romantiko“, nuvertinimas.
Mažosios Lietuvos lietuviškoje ir vokiškoje spaudoje J. Zauerveinas labai ryžtingai gynė lietuvių tautą, ragino pačius lietuvius branginti savo kalbą, papročius. Taip pat aštriai atsakydavo jį puolantiems ir šmeižiantiems politiniams priešininkams. H. Masalskis cituoja nemažą ištrauką iš 1896 m. Tilžėje leistos „Naujos lietuviškos ceitungos“ (Nr. 54–63) straipsnio „Girėno apsirokavimas su savo bei Lietuvos lietuviškais neprieteliais lietuvininkų išgamais“. Pati antraštė raiškiai byloja apie J. Zauerveino nusiteikimą.
Ne taip seniai, prieš dešimtmetį, laikraštis „Donelaičio žemė“ išspausdino kreipimąsi į Klaipėdos miesto tarybą ir merą dėl reikalo pastatyti paminklą J. Zauerveinui. Kreipimesi cituojami jo žodžiai, kuriuos verta pakartoti ir šiame rašinyje: „Ar lietuviškoji giminė (berods, nenoriu sakyti visa, bet nors dalelė jos dalies) tur vis pasilikti vienintelė giminė, kuri pati save niekina? Nuo to, Dangiškasis Dieve, mus apsaugok!“ Ištrauka baigiama J. Zauerveino apgailestavimu, kad apie išnykusią lietuvių tautą būsią galima pasakyti: „Lietuviškoji giminė numirė nuo vienos dyvinos ligos, būtent – nuo savo pačios niekinimo“. Jo kartos lietuvininkai jų neįsidėjo nei į galvą, nei į širdį, ir juos ištiko J. Zauerveino numatyta baigtis. Šie žodžiai aktualėja po šimto dvidešimties metų!
H. Masalskio knygoje daug medžiagos apie J. Zauerveiną kaip iškilų lietuvių patriotinės publicistikos XIX a. pabaigoje kūrėją. Vis dėlto tema nėra iki galo išsemta: praverstų speciali studija, kuri atskleistų ne tik jo publicistikos tematiką, bet ir literatūrines ypatybes. Tik vargu ar ji kada atsiras, kai mūsų jaunimas – kalbininkai, literatai, istorikai – gimtąją kalbą traktuoja kaip techninę bendravimo priemonę, kaip vieną iš kitų analogiškų priemonių – ne kaip unikalų tautos dvasios kūrinį, saugotiną ir brangintiną paveldų paveldą.
H. Masalskio knygoje labai gausiai pateikiama J. Zauerveino poetinės kūrybos. Ji neatskiriama nuo jo publicistikos: ją gerokai papildo ir paryškina. Poligloto poetiniai kūriniai cituojami čia įvairiomis kalbomis – vokiečių, lietuvių, sorbų, prancūzų, norvegų, suomių, lenkų, valų (kimrų), anglų ir net arabų. Šalia kitakalbių kūrinių duodami vertimai į vokiečių kalbą. Lietuviškų eilėraščių ar jų fragmentų suskaičiau dvidešimt aštuonis. Prie jų pridėtinas dar poemos „Nemunyčiai“ vokiškas fragmentas, atrodo, paties J. Zauerveino rašytas. Tai tik dalis jo poetinės kūrybos lietuvių kalba. Jos masto nesiryžtame nustatyti. Savo bibliografinio leidinio „Pratarmėje“ V. Kuzmickas ir A. Šešelgis užsimena: „Pradėjęs bendradarbiauti M. Šerniaus „Lietuviškoje ceitungoje“, J. Zauerveinas per dvidešimt metų sukūrė daugiau kaip tris šimtus eilėraščių, baladžių ir poemų, romantiškai aukštinančių lietuvių kalbą, apdainuojančių Prūsų Lietuvos gamtos grožį ir savo paties jausmus“. Kai citatoje nenurodyta sukurtų eilėraščių kalba, net kyla abejonių, ar jie visi lietuviški: gal tai apskritai visomis kalbomis parašytų poezijos kūrinių skaičius? Jei tiek būtų lietuviškai parašytų kūrinių, tai galėtum sakyti, kad J. Zauerveinas yra tikriausiai produktyviausias lietuviškai rašęs XIX a. pabaigos poetas. Tačiau gal abejojama be reikalo. Kai pasižiūri į šioje bibliografijoje nurodytą J. Basanavičiaus sudarytų J. Zauerveino raštuose eilėraščių sąrašą, kuriame net du šimtai keturiasdešimt kūrinių, abejonė sklaidosi.
H. Masalskis atrinko tik tuos kūrinius, kurie jam buvo reikalingi iliustruojant, kaip karštai J. Zauerveinas gynė lietuvybę Mažojoje Lietuvoje. Tuo įsitikinti pakanka vieno posmelio iš eilėraščio „Nemunas ir lietuviškoji kalba“:
Kaipo perkūnai nesiliaus,
Kol sviets stovės, patol jie griaus,
Ir mūs kalba lietuviška,
Kol sviets stovės, ji liks gyva;
Linksma būk, tėviške miela,
Linksma būk, tėviške miela,
Juk nepražus mūsų kalba,
Juk nepražus mūsų kalba!
Populiariausias jo patriotinės poezijos pavyzdys yra eilėraštis „Lietuvininkai mes esam gimę“, turintis net aštuonis posmelius. Ilgainiui, atrinkus tris posmelius, šis eilėraštis, kuriam kompozitorius Stasys Šimkus sukūrė melodiją, tapo įstatymu nepatvirtintu Klaipėdos krašto lietuvių himnu. Iš praleidžiamųjų posmelių septintasis davė pagrindą apkaltinti J. Zauerveiną garbinant Vokietijos kaizerį. Posmelio pirmosiose dviejose eilutėse skelbiama: „Vis ciesorių viernai mylėsim, / Mylėsim ciesorystę vis.“ H. Masalskis šį kaltinimą mėgina paneigti. Reikią tik geriau įsiskaityti į eilėraštį. Tokia nuomonė esanti svetima jo pažiūroms. Atvirkščiai, tai esąs vos slepiamas grasinimas: „Jeigu Tu, mielasis kaizeri, mums nesaugosi mūsų lietuvių kalbos, tai neliks mūsų meilės Tau!“ Vargu ar toks principas „arba – arba“ galėjo ateiti į galvą J. Zauerveinui. Tai daugiau patį H. Masalskį apibūdinantis požiūris – bandymas pateisinti savo herojų. Veikiau tos dvi eilutės buvo skirtos tam, kad kiek apmalšintų įtariančius, jog lietuvių tautinis judėjimas pavojingas Vokietijai.
J. Zauerveinas mėgino kurti ir epinio žanro poezijos kūrinių. Toks buvo sukurtas 1885 m. Jis vadinosi „Macilėnas ir Gražina“. Buvo išspausdintas tų metų „Aušros“ Nr. 12. V. Kuzmicko ir A. Šešelgio knygoje jis vadinamas balade. Šią baladę galima kiek sieti su Adomo Mickevičiaus poema „Gražina“, kurios pagrindinės herojės vardas yra ne autentiškas, o padarytas paties poeto.
1889–1894 m. J. Zauerveinas sukūrė didelę poemą „Nemunyčiai“: joje net trys tūkstančiai šeši šimtai eilučių. Taigi ji apimtimi lenkia Kristijono Donelaičio „Metus“ – du tūkstančiai devyni šimtai devyniasdešimt septynios eilutės. Dydžiu „Nemunyčiai“ nenusileidžia Maironio „Jaunajai Lietuvai“, kuri, išaugusi iš 1895 m. išspausdintos poemos „Tarp skausmų į garbę“, turi tris tūkstančius
šešis šimtus šešiasdešimt septynias eilutes. Gaila, kad J. Zauerveino poema tuo metu nebuvo publikuota.
H. Masalskis šiai poemai paskyrė visą skyrių „Nemunyčiai – Kinder des Nemunas“ („Nemunyčiai – Nemuno vaikai“). „Nemunyčių“ vertimą į vokiečių kalbą galėtume laikyti labai laisvu. Atrodo, kad šis pavadinimas sudarytas pagal analogiją su vietovardiškos kilmės asmenvardžiais veliuonyčiai ar šiaulyčiai. J. Zauerveinui žodis veliuonyčiai galėjo būti žinomas iš 1880 m. išleistos Antano Juškos „Svodbinės rėdos veliuonyčių lietuvių“.
H. Masalskio knygoje tėra dalis poemos vokiečių kalba: „Priekalba“ ir „Pirmosios knygutės“ I, III bei IV skyriai. Lietuviškame variante toji knygutė turi keturiolika skyrių su atskiromis antraštėmis. „Antroji knygutė“ suskaidyta į septynis skyrius, o „Trečioji knygutė“ – į penkis. Poema baigiama atskira „Pabaiga“.
Labai trumpai paminėkime kelias poemos menines ypatybes. J. Zauerveinas, bene pasekęs K. Donelaičio pavyzdžiu, poemą parašė hegzametru. Apie jos meniškumą pats H. Masalskis nesprendžia: pacituoja, nenurodydamas šaltinio, autoritetingo kritiko Vytauto Kubiliaus atsiliepimą: „Ji [poema] būtų buvusi verta atskirai išleisti. Poemoje yra puikių vietų: koks Nemunas, koks gamtos aprašymas!“ Tačiau būkime atviri: šiandien ją skaityti dėl apsenusios kalbos jau sunku.
Pats H. Masalskis yra davęs tokį poemos įvertinimą: „Nemunyčiai“ – plačiai užsimotas kūrinys, kuris meninėmis priemonėmis apsako tautos komplikuotą gyvenimą XIX-ojo amžiaus pabaigoje. Jis išradingai sukomponuotas, prisodrintas tikrovės, taip pat savos autoriaus patirties ir samprotavimų. Tai didina poemos emocinį efektą. Galbūt J. Zauerveinas intuityviai jautė simboliką ir įvykius, kurie išreiškė ano meto lietuvių savitumą. Poemos reikšmingumas padidėja dėl beveik sakrališkai atrodančio vaizduojamo Nemuno motyvo, dėl tikslingo pavadinimo „Nemunyčiai“. Autoriui Nemunas yra taip pat istorinis palydovas ir liudytojas, kaip ir „nemunyčiai – gyventojai šalia Nemuno“.
Kai mūsų laikų subrendusios literatūros kriterijais besivadovaujantys specialistai taip palankiai atsiliepia apie šią J. Zauerveino poemą, belieka apgailestauti, kad ji pažįstama vos vienam kitam XIX a. pabaigos Mažosios Lietuvos istorijos žinovui. Ji pritampa prie Aleksandro Burbos, Anupro Jasevičiaus, Juliaus Anusevičiaus, Jono Užupio, Povilo Matulionio ar net Andriaus Vištelio-Višteliausko poemėlių.
Kyla klausimas, kodėl taip atsitinka. Kas į jį ryšis atsakyti? Atrodo, kad panašus likimas gresia ir H. Masalskio tikrai vertingai monografijai „Kalbos genijus: Jurgis Zauerveinas“.
Kad šis veikalas išvengtų „Nemunyčių“ lemties, derėtų mūsų kultūros ir mokslo institucijoms pasirūpinti jį išversdinti į lietuvių kalbą ir išleisti bent dabar standartiniu trijų šimtų egzempliorių tiražu, kitaip abejingai paliksim skęsti Letos upėje ir didžiausią lietuvybės Mažojoje Lietuvoje rėmėją Jurgį Zauerveiną, ir jo žymiausią biografą Hansą Masalskį.
Birutė Jonuškaitė. Czesławo Miłoszo mylimos moterys
2013 m. Nr. 8–9
ŠETENIAI: mama ir senelė
Czesławas Miłoszas gimė savo senelių Józefos Syruć-Kunat (1863–1954) ir Zygmunto (1858–1935) Kunato dvare, Šeteniuose, Kėdainių rajone. Smalsaus vaiko akimis ištyrinėtas gimtasis Nevėžio slėnis jam tapo vaikystės rojumi, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko dvi Czesławą besąlygiškai mylinčios moterys: mama ir senelė.
Senelė Józefa
Aukšta, pailgo veido, tamsių plaukų, pilkų akių – ji vaikui priminė indėnę, panėšėjo į lapę, todėl ją šaukdavo malonybiniu „Lisia“ (lenkiškai – lapė). Sugretino senelę su miško gyvūnu dar ir todėl, kad ji buvo nepriklausoma, nepasiduodanti jokioms dvarų „fanaberijoms“, nepriimanti ir nevartojanti savo gyvenime posakio „taip nedera“. Nemėgo svečių, gerų manierų, ilgo vakarojimo užstalėje, dievino laisvą gyvenimą: nuo gegužės iki vėlyvo rudens nuoga maudydavosi Nevėžyje, be jokių ceremonijų nubėgusi į sandėliuką galėjo pasrėbti rūgštaus pieno ir užsikąsti iš statinės išsitrauktu raugintu agurkėliu, nes mėgo aštrias, sūrias užkandas. Anapusybė jai buvo tokia pat reali, kaip ir pasaulis, kuriame gyveno, todėl ypač patiko visa, kas buvo susiję su nepaaiškinamais reiškiniais, dvasiomis, vaiduokliais.
Pati būdama laisva, leido laisvai, kaip tikram gamtos vaikui, jaustis ir anūkui. Nevaržė jokiais prisakymais, neauklėjo bajorų vaikams nuo užgimimo taikomais metodais, kurie padėdavo įsisąmoninti, kokiam luomui jie priklauso. „Mūsų dvarą visi aplenkdavo, palikdavo jį ramybėje, nes jame gyveno savotiški keistuoliai. Ir aš, tiesą sakant, visiškai neturėjau progos susidurti su normaliu lenkų dvarų gyvenimu. Žodžiu, jeigu Šeteniai turėjo kokios nors įtakos mano gyvenimui, tai užaugau tarsi girininkijoje. Nes nebuvo jokio bendravimo“1.
Czesławas susirašinėjo su senele iki pat jos mirties, t. y. iki 1954-ųjų. Viename iš laiškų, datuotų 1945 m., po motinos mirties rašo: „Mylima, mylimiausia mano Lisia! Šio didelio liūdesio prislėgta Lisia tegul nepamiršta, kad dar turi anūką, kuris ją myli, kuris visada apie ją galvos, o kai aš grįšiu, mes apsigyvensime kartu“2.
Mama Weronika Kunat-Miłosz
Kunatai turėjo dvi dukras: Mariją ir 1887 m. gimusią Weroniką Teklą. Marija ištekėjo už greta įsikūrusio dvarponio Zdzisławo Jurewicziaus.
Weronika jaunąjį Aleksandrą Miłoszą, tuo metu atostogavusį gretimame giminaičių dvare, pakerėjo veikiau savo žavesiu ir linksmu būdu nei (sprendžiant iš išlikusių nuotraukų) išvaizda: buvo gana vyriško sudėjimo, tvirtos kaimo mergos, o ne dvaro panelės bruožų. Vaikystėje „Vecia“ vadinta mergaitė „buvo spontaniška, gyvybinga ir savo elgesiu dažnai neįtikdavo auklėtojoms, bet jos išdaigėlės greitai būdavo pamirštos. <…> ji turėjo itin lakią vaizduotę ir vaidindavo įvairiausias scenas – tokį vaikišką teatrą. <…> paaugusi mėgo sueigas, pasilinksminimus, puikiai šoko“3.
Czesławas labai ją mylėjo, kaip, beje, ir jo brolis Andrzejus. Tuos vaikystės mėnesius, praleistus Nevėžio slėnyje kartu su motina, būsimasis poetas išgyveno kaip žemiškojo rojaus patirtį.
Vertėtų pasakyti, kad motina ir jos šaknys, ypač senelė Józefa, buvo kur kas svarbesnės Cz. Miłoszui nei visa tėvo giminės šaka. „Mano į praeitį nukreipta vaizduotė sukeldavo spalvingiausių jausmų, kai pripažindavau matriarchato viršenybę. Moterys buvo sukurtos iš stipriausio audinio“4.
Motina prisiekė nueiti pėsčiomis į Vilnių, prie Aušros vartų Marijos paveikslo, jeigu tik sūnelis pasveiks (Czesławas sirgo difterija, jau buvo prie mirties…) – vaikas tai žinojo kaip šeimoje pasakojamą legendą. Motinos maldos buvo išklausytos. O gal vaiką išgydė jos meilė ir vidinė stiprybė, tos, matyt, iš senelės perimtos matriarchalinės galios, ypač ryškiai pasireiškusios visokių įvykių kupinoje Czesławo vaikystėje.
Czesławas, sulaukęs vos dvejų metų, išvyksta su motina paskui tėvą Aleksandrą, tiltų inžinierių, į Krasnojarską. Penki tūkstančiai kilometrų traukiniu, beje, pirmą kartą matomas garvežys, automobilis, Rusijos stotys, Jenisiejumi plaukiantys laivai, o jau nuvykus – taigoje medžiojantis tėvas, besiporuojančių elnių baubimas… Bet 1914 m. jau vėl visa šeima Šeteniuose, prasideda karas, suirutė, aplink vokiečių kareiviai, sprogimai, šūviai, besitraukiantys žmonės, varomi belaisviai…
Vėliau – kelionės per žalią sieną į Vilnių, pas tėvą, lenkų karinės organizacijos narį, kuriam buvo uždrausta rodytis Lietuvoje, Šeteniuose, nakvynės prie demarkacinės linijos nuošaliuose kaimeliuose, kažkokiose daržinėse, nuotykiai, susidūrus su pasienio kareiviais… O jeigu vykdavo legaliu keliu, motina kišenėje turėjo du pasus: iš Šetenių važiuodavo į Rygą su lietuvišku, o iš Rygos į Vilnių – jau su lenkišku.
Taigi anaiptol ne vėjavaikiško gyvenimo įvykių kupina Czesławo vaikystė praėjo šalia stipriai jį už rankos laikančios motinos. Ji, beje, ir pirmoji mokytoja:
Sulaukėjusioj žalumoj galėčiau parodyti vietą lapinės, kur
liepei man rašyti pirmąsias kreivas raides.
O aš veržiaus iš glėbio ir dūmiau į savo slėptuves,
būdamas tikras, kad raidžių niekuomet neišmoksiu.
„Šeteniuose“ (vertė Tomas Venclova)
Savo kūryboje Cz. Miłoszas daugybę kartų su didele meile ir pagarba mini motiną, kurią visų pirma labai gerbė už „jos tikėjimą, neapsiribojantį tik moralizuojančiais prisakymais ar sustabarėjusiomis tikėjimo tiesomis, bet persismelkiantį per kasdienį gyvenimą“5. Bet visa tai bus daug vėliau, o štai studijų metais, kupinas jaunatviško maišto, 1930 m. gruodžio 20 d. rašytame laiške Jarosławui Iwaszkiewicziui atsiliepė apie ją gana kritiškai: „Motina: paprastumas, beveik balansuojantis ant prastumo ribos. Absoliutus santūrumo, nutylėjimo, stiliaus trūkumas. Valstiečiai ją laiko sava. Mane tai žeidžia. Ji sugebėjo išlaikyti Lietuvoje savo palivarką, važinėjo į jį nelegaliai per Lenkijos–Lietuvos sieną. Aš žaviuosi šiomis jos išvykomis. Rogės. Gūdūs miškai. Vienas valstietis važnyčioja, kitas laiko savo letenose šakes – nes vilkai valkiojasi gaujomis“6.
1945-ųjų rugpjūčio pradžioje, Czesławo raginama (tuomet jis su žmona Janka jau gyveno Krokuvoje) Miłoszų šeima (Weronika, Aleksandras, Andrzejus ir senoji Kunat) pasitraukia iš Vilniaus į Drevnicos kaimą netoli Gdansko, apsistoja vokiečių pabėgėlių sodyboje, kur yra likusi tik sena šiltine serganti valstietė. Czesławo motina ją slaugo ir greitai pati suserga kažkokia keista liga. Czesławas su Janka dar spėja motiną aplankyti, gauna jos palaiminimą išvykti iš Lenkijos, bet per visą tą sumaištį niekas per daug nekreipia dėmesio į motinos ligą. Ji pati, negalėdama atsigauti dėl tremties iš gimtųjų Šetenių, nerodo jokio noro gyventi ir, būdama penkiasdešimt aštuonerių metų, lapkričio 22 dieną iškeliauja anapilin.
Czesławas išrūpino broliui Andrzejui vokiečių paliktą vilą Sopote (Wybickio g. 23), kur apsigyveno ne tik senelė Józefa, bet iš Krokuvos persikėlė ir tetulės Janina bei Gabriela su vyru Władysławu Lipskiu. Sklido kalbos, kad tuose namuose vaidenasi, nes ten anksčiau gyvenę šeimininkai vokiečiai nusinuodijo kalio cianidu.
Czesławo tėvas Aleksandras, jau ir anksčiau kentėjęs nuo depresijos, negalėdamas ištverti vienatvės po žmonos netekties, 1948 m. veda Olgą Bochaczewską ir su jos suaugusiu sūnumi persikelia gyventi į Krokuvą. Czesławas ne itin jį gerbė už jo nevykėlišką gyvenimą ir nuolatinį išeities ieškojimą alkoholyje, taigi iš finansinių nepriteklių tėvą visados gelbėjo jaunesnysis sūnus Andrzejus. Tėvas mirė nuo širdies smūgio 1959 m. lapkričio 17 dieną.
KRASNAGRŪDA: Gabriela Kunat ir kitos damos
Dar viena Kunatų giminės moteris į Czesławo gyvenimą įsipins labai anksti: „<…> prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai buvau trejų metų, jame [Šetenių dvare – B. J.] būdavo vakarienės, būdavo svečių. Tada įsimylėjau Elą. Buvau trejų metų. Mano première passion d’amour“7, – po daugelio metų pasakos jis Aleksandrui Fiutui apie į Šetenius iš Krasnagrūdos atvykusią tetą Gabrielą Kunat. Jos atvaizdas išliks poeto atmintyje visą gyvenimą.
Krasnagrūdoje ta meilė vėl įsiliepsnos, tik jau aistros pakerėto paauglio širdyje.
Cz. Miłoszo senelio brolis Bronisławas Kunatas, Krasnagrūdos dvaro savininkas, turėjo dvi dukras: jausmingą, rafinuotą gražuolę Gabrielą (Elą), kuri 1915 m. ištekėjo už atletiškai sudėto inžinieriaus Władysławo Lipskio (1923 m. jie susilaukė sūnaus Zigmunto), ir Janiną, labiau mylinčią arklius (buvo puiki jojikė) nei savo vyrą, kapitoną Władysławą Józefą Niementowskį, su kuriuo greitai išsiskyrė, norėdama išsaugoti savo tėvo dvarą – kapitonas ketino jį išparduoti ir smagiai pagyventi.
Į Krasnagrūdą Cz. Miłoszas atvažiuodavo gana dažnai. Jam kur kas labiau patiko leisti atostogas čia, ant Alnų ežero kranto įsikūrusiame dvare, nei Suvalkuose, pas tėvus. „Suvalkai man buvo laikini namai visą tą laiką, kai juose gyveno tėvai (1926–1935). Kai mano tėvas, apskrities inžinierius, kėlėsi į Suvalkus, aš Vilniuje lankiau Žygimanto Augusto gimnaziją ir nusprendėme, kad ir toliau joje tęsiu mokslus. Taigi likau Vilniuje, nuomojausi kambarį. Važinėjau į Suvalkus kaip į namus, kuriuose praleisdavau šiek tiek laiko. Gal ir eilėraščius čia rašiau“8.
Krasnagrūda poetui tapo prieštaringų išgyvenimų vieta. Jį smaugė vienatvė ir pašėlusi nedrąsa, reikėjo išmokti bendrauti su visai kito socialinio sluoksnio žmonėmis – lenkų inteligentija. Širdyje labai norėjosi būti panašiam į iš Varšuvos atvykusius vyrus ir jaunuolius – juk kiekvieną vasarą čia suvažiuodavo didelis būrys poilsiautojų, kurie šiek tiek papildydavo apytuštes dvaro kišenes. Taigi gerų manierų neišmokytas Šetenių laukinukas, net nežinantis, kur dėti rankas prie stalo, rinkosi atsiskyrėlio vaidmenį: daug plaukiojo Alnų ežere, slankiojo su šautuvu ant peties po aplinkinius miškus (medžiotojas buvo prastas) ir akylai stebėjo dvare vykstantį gyvenimą, patirdamas pirmuosius erotinius įspūdžius.
1926 arba 1927-ųjų vasara. Czesławui – gal penkiolika, gal šešiolika metų. Ryškiausia tarp poilsiautojų – rudaplaukė ponia Irena, šį kartą į Krasnagrūdą atvykusi be vyro ir su didžiausiu malonumu mokanti žadą praradusį gimnazistą tango žingsnelių: „su šypsena subrendusios moters / paslaptis patikėdama jaunam vyriškiui.“ Nes ką gi veikti nuobodžiaujančiai damai? Ji jaučia jaunuolio susidomėjimą ir todėl jai dar labiau patinka šis žaidimas, o jis įsimyli ponią Ireną be proto. Bet, varge, į dvarą atvyksta trys varšuviečiai, ką tik gavę brandos atestatus: Michałas Pawłowskis, Zdzisławas Wiśniewskis ir Edwardas Kozłowskis. Jie vos dvejais trejais metais vyresni už Czesławą, bet jam atrodo, kad juos skiria praraja: „Iki šiol jaučiu savyje kiekvieną beribio pavydo minutę, kai <…> žiūrėdavau į tuos kartu visur būnančius tris aukštus, išvaizdžius, sportiškus varšuviečius“9.
Ir štai ankstyvas rytas: nemigos kankinamas įsimylėjėlis išslenka iš palėpėje esančio savo kambarėlio ir atsitiktinai, o gal ir ne, patraukia į mišką pasivaikščioti kaip tik pro ponios Irenos langą, pro kurį staiga iššoka laimingas meilužis Edwardas. Czesławas pasijunta ne tik kad išduotas, – prieš jį atsiveria šio pasaulio „pamušalas“ – veidmainystė, melas. Kankinasi visą dieną, o vakare, išlenkęs palėpėje stiklinaitę degtinės, sužaidžia rusišką ruletę…
Revolveris neiššauna. Likimo ironija, nes šeštajame dešimtmetyje tas pats Edwardas, negalėdamas ilgiau pakęsti stalinistinės santvarkos režimo, nusižudo kartu su žmona. Ir ką jūs manote, Cz. Miłoszas, metų metais jautęs šiam varžovui neblėstančią neapykantą, 1957 m. parašo triumfo kupiną eilėraštį (nors jo nepublikuoja, nes mano, kad per daug asmeniškas).
Tačiau grįžkim į Krasnagrūdą. Nežinia, ar tą patį vakarą, ar po dienos kitos, į nevilties apimto paauglio kambarėlį įslenka moteris ir tą vasarą jaunuolis tampa vyru: „O tada – argi ne taip buvo? – moters delnai uždengia mums akis ir įteikiama dovana: rusvi jos krūtų skydeliai, virš numestos suknelės tamsus plaukelių trikampėlis. Kaip daužosi širdis! Tai juk tik man tokia laimė, niekas nežino, niekas nepažįsta auksinio jos kūno stebuklo“10.
Ir kas gi ta dosnioji gražuolė? Knygoje „Himnas apie perlą“ (1982) yra eilėraštis, kuriame minimas Gabrielos vardas, o posmus palydi autoriaus komentaras: „<…> Gabrielos buvimas yra beveik toks pat intensyvus, kaip upės, prie kurios gimė ir prie kurios, būdamas trejų, ją, paauglę panelę, pirmą kartą pamatė“11.
Apie vaikystėje įsimylėtą tetulę kažin ar įmanoma šitaip rašyti: „Indigo spalva kaip anuomet Elos suknelės / ir švelnus kvapas, lyg jos odos kvapas“12. Taip pat šiek tiek vėliau, septintajame ar aštuntajame dešimtmetyje rašytame ir nebaigtame romane „Parnaso kalnuose“ leitmotyvas yra autobiografinė patirtis – vienas iš herojų, Otis, pasakoja: „Buvau vos išlipęs iš vaikystės, bjauriojo ančiuko amžiaus. Man atrodė, kad jau niekada nebūsiu toks, kaip kiti, vis atrasdavau kokių nors išgalvotų savo išvaizdos trūkumų, nors iš tikrųjų nieko man netrūko. Būčiau nustebęs, jeigu kas nors būtų mane pavadinęs gražiai nuaugusiu berniuku.“ Tas berniukas Otis gyvena Estebano ir Doloresos dvare, kur šeimininkė, „mėgindama kartais mane užkalbinti, stengėsi atstoti man mamą ir išsklaidyti mane slegiantį liūdesį“. Ir galų gale moteris pasiryžta kitaip padėti berniukui: „Kodėl vieną vakarą Doloresa atėjo į mano kambarį, padrąsino, kad pabučiuočiau jos kaklą, ir praskleidė chalatą atverdama savo nuogumą? Kodėl nutarė atskleisti man meilės paslaptis? <…> Ar jai buvo gaila liūdno paaugliuko, kuriam tiek nedaug reikia iki laimės? Ar jai atrodė, kad tai tik smulkmena, kad ji neišduoda Estebano? O gal jai nusibodo kasdieniai namų rūpesčiai? O gal vis dėlto, nors to ir nesitikėjau, ji buvo ta, kuri įžvelgė, kad esu dailus vaikinukas? <…> Jos kūno grožis persmelkė mane, mėnesiais vaikščiojau apsvaigęs, tyliai šaukdamas iš nuostabos. <…> Liekna, auksinės odos, reali, ir jeigu apskritai žodžiai čia ką nors reiškia, tai ne saldi, aitroka. Darėme tai namuose, miške, įrankių sandėliuke, o kai iškrito sniegas – arklidėje, užsidengę gūnia ir apmirdami, jeigu ant apledėjusio takelio pasigirsdavo žingsniai“13.
Cituojama ištrauka yra iš romano apie Doloresą ir Otį, bet sunku nematyti panašumų su Gabriela ir Czesławu ir beveik aišku, kad tai nebuvo vien platoniška meilė. Kiek laiko tas romanas truko? Ar jis tęsėsi ir 1934 metais, kai poetas jai parašė „Giesmę“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Juozas Kėkštas14. Kai 1962 m. Gabriela Kunat miršta Sopote, Cz. Miłoszas jai dedikuoja „Elegiją N. N.“
Jausmai Gabrielai tokie intensyvūs ir nepamirštami, kad net ir aštuntą dešimtį įpusėjęs, 1987 metais, Cz. Miłoszas rašo: „<…> stovi nuoga prieš veidrodį, išsipina juodą kasą, graži, žinanti, kad yra graži, liečia rusvus krūtų skydelius ir trumpam patiria nušvitimą, kuris ją išlaisvina iš visko, ko buvo išmokyta: tūptelėjimų, nusilenkimų, jūreiviškų apykaklaičių, apatinukų, elgesio prie stalo, guvernančių, miegamųjų kupė, ponų su smailai užriestais ūsais, moterų su korsetais ir tiurniūrais, apie kurias buvo sakoma – damos arba kokotės, katekizmo, nuodėmių sąrašo prieš išpažintį, muzikos pamokų, prancūziškų žodelių, suvaidinto naivumo, mandagaus elgesio su tarnais, žinių apie savo kraitį. Nušvitimas: tai visai ne taip, nes iš tikrųjų visai kitaip. Nereikia niekam apie tai pasakoti, tik sau“15.
Gabrielos Kunat nuotrauka, sakoma, puošė poeto namų sieną ir Kalifornijoje, ir Krokuvoje.
VILNIUS: maištas, meilė, neviltis
Maištinga jautri prigimtis, nuolatos itin rimtai analizuojami žmonių tarpusavio santykiai, gyvenimo prasmės paieškos, anksti patirtas laikinumo suvokimas greitai Czesławą pastūmėja į vaizduotės sferą – į literatūrą. 1929 m. įstoja į Vilniaus universitetą studijuoti polonistikos. Meta. Fakultetas, kuriame mokosi beveik vien merginos, žeidžia jo vyrišką orumą. Pereina į teisę, kurios nekenčia. Mokslus priima kaip neišvengiamą būtinybę ir studijas baigia tik todėl, kad, kaip pats prisipažįsta, yra užsispyręs ir linkęs baigti pradėtus darbus. Iš tikrųjų jo gyvenimas verda visai kitur: aktyviai veikia Intelektualų klube, Polonistų ratelyje, rašo poeziją (pirmieji eilėraščiai „Kompozicija“ ir „Kelionė“ išspausdinti almanache „Alma Mater Vilnensis“ Nr. 9, 1931-ųjų pradžioje), vykdo įvairiausias akcijas, stato komedijas, nuo 1931 m. balandžio kartu su bendraminčiais leidžia literatūrinį leidinį „Żagary“ (ten spausdinami ir jo eilėraščiai), tų pačių metų gegužę su trim draugais patraukia į avantiūristinę kelionę į Paryžių. Apskritai viena iš mėgstamiausių jo veiklos sferų – dalyvavimas universiteto Valkatų klubo renginiuose, kurie kartais peraugdavo į linksmas išdaigas, pvz., sugalvodavo su draugais nuogi išsimaudyti Neryje. Viskas baigiasi liūdnokai: juos sugauna policijos patrulis, kiekvienas nuogalius privalo susimokėti dvidešimt penkių zlotų baudą ir turi pasiaiškinti prieš Akademinį teismą už policijos pažeminimą ir amoralų elgesį.
Tuo spalvingas studentiškas gyvenimas nesibaigia. Koks jis buvo, sužinome iš laiškų, kuriuos rašė J. Iwaszkiewicziui, bei iš Jeilio universiteto Beinecke retų knygų ir rankraščių bibliotekoje saugomų nepublikuotų užrašų, pvz.: „Paupio rajone prostitutė Hela labai pigi, todėl prieinama darbininkams ir mums, studentams, vedasi klientus į savo kambarį per kitą, kuriame vakarieniauja jos šeimininkų šeima“16. Ir dar priduria, kad gatvėje stovinčios prostitutės kainuoja vos penkiasdešimt grašių.
Šis jaunuolis turbūt nė pats nepastebėjo, kaip jo nedrąsa peraugo į labai didelį pasitikėjimą savimi ar net aroganciją, kurią vėliau jam daug kas prikaišiojo visą gyvenimą. Ne veltui savo įvairiausius satyrinius straipsnius pasirašinėjo susikurto fiktyvaus poeto vardu, t. y. slapyvardžiu Aronas Pirmas (aliuzija į žydiškumą ir lietuvybę).
Ir kas gi dėjosi poeto širdyje tuo metu? Atrodytų, kad tuometis jausmų antplūdis nukreiptas tik į J. Iwaszkiewiczių. Tai liudija jam rašyti Cz. Miłoszo laiškai.
Iš tikrųjų ši įdomi korespondencija prasidėjo 1930 m. lapkritį, kai Cz. Miłoszas, Vilniaus universiteto studentas, išsiuntė septyniolika metų vyresniam Jarosławui pirmąjį laišką ir pluoštelį savo eilėraščių, prašydamas juos įvertinti. Laišką pradėjo žodžiais: „Dievinu Jus.“ Taip prasidėjo viena spalvingiausių XX amžiaus lenkų literatūros istorijoje dviejų kūrėjų draugystė, nestokojanti ir erotinių atspalvių. Ši draugystė staiga nutrūko šeštajame dešimtmetyje, kai Cz. Miłoszas pasirinko emigraciją. Vėliau, septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose rašytojų korespondencija kartais būdavo atnaujinama, bet laiškų tonas jau retai priminė buvusią labai artimą draugystę. Paskutinį laišką Cz. Miłoszas parašė jau sergančiam, aštuoniasdešimt penkerių Jarosławui 1979 m. liepos 15 d. Atsakymo negavo. J. Iwaszkiewiczius mirė 1980 m. kovo 2 d. Varšuvoje, nesulaukęs pačios svarbiausios žinios apie savo bičiulį – Nobelio premija Czesławui buvo įteikta 1980 m. spalio 9 d.
Pirmasis Cz. Miłoszo laiškas J. Iwaszkiewicziui, 1930 m. lapkričio 30 d., Vilnius17:
„Gerbiamas Pone!
Dievinu Jus. Kiekvienas Jūsų eilėraštis man – išskirtinis reiškinys. Todėl kreipiuosi į Jus prašydamas įvertinti mano kūrinius. Nieko nežinau. Ar jie geri, ar tik liudija tam tikrą literatūrinę kultūrą – nežinau.
Bičiuliai man sako, kad tai geri eilėraščiai. Bet iš kur man žinoti, ar jie taip nesako tik iš mandagumo.
Jūs pasakykite, Jūs man esate brangiausias draugas ir meistras. Remdamasis Jūsų nuomone nuspręsiu, ar ir toliau galiu rimtai vertinti savo literatūrinį darbą. Studijuoju teisę (esu antrame kurse), man devyniolika metų, kilęs iš Lietuvos – tiek informacijos apie mane.
Oskaras Milašius, kurio misteriją „Migelis Manjara“ į lenkų kalbą išvertė B. Ostrowska, yra mano giminaitis. Jūs suprantate, kad tai kursto mano komiškas svajones.
Retai būnu apimtas ekstazės. Paprastai rašau šaltakraujiškai ir tai mane labai kankina. Neturiu įkvėpimo ir man telieka nusilenkti prieš Dionisijų įtampą.
Iš tų eilėraščių, kuriuos Jums siunčiu, „Kompozicija“ ir „Kelionė“ greitai pasirodys leidinyje „Alma Mater Vilnensis“. Bet visa tai niekai, nes kol Jūs neįvertinsite, nieko nežinosiu apie savo kūrinius.
Jeigu Jūs man parašysite, štai adresas:
Vilnius. Gimnazijos 6–18 – iki gruodžio 15 d.;
po gruodžio 15 d.: Suvalkai, Konopnickos 16.
Czesławas Miłoszas
Pagarbiai
Visada Jus mylintis
Czesławas Miłoszas“
Na ir prasidėjo: 1931 m. sausį, gavęs iš Jarosławo paskolą kelionei, Cz. Miłoszas jau viešėjo Staviskuose, šalia Varšuvos esančiame Jarosławo dvarelyje. Aišku, grįžo nusivylęs, nes jam pasirodė (dar kartą!), kad yra kur kas prastesnis nei Varšuvos inteligentai. Bet 1931 m. vasario 10 d. Jarosławas aplanko jį Vilniuje, ir jaunasis bičiulis pralinksmėja. Vėl plaukia jausmingi laiškai.
Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1930 m. gruodžio 20 d., Suvalkai18:
„Susirašinėjimas su Jumis yra man šiuo metu svarbiausia gyvenimo prasmė. Taip iš tikrųjų yra. Nemeluoju. Tas rytas, kai gavau Jūsų laišką, man buvo nuostabus. Tyčia vilkinau keletą dienų, nerašydamas Jums atsakymo, nes didžiausią malonumą man teikia žinojimas, kad g a l i u, kad manęs dar laukia ta akimirka, kai rašysiu Jums laišką.
Labai abejoju, kad laiške atrodau „įdomesnis“ ir inteligentiškesnis, negu esu iš tikrųjų. Gal čia ir slypi melas, dėl kurio skundžiuosi. Galų gale pats nežinau. Iš tikrųjų mano kultūra labai paviršutiniška, velniškai diletantiškos žinios ir Jūs visiškai be reikalo bendraujate laiške su manimi kaip su sau lygiu, jau nekalbu apie tai, kad mano išgyvenimai tokie skurdūs, beviltiškai skurdūs.
Noriu rašyti apie save. Taip, man tikrai tai labai rūpi. Kuo daugiau apsinuoginti!
Atrodo, kad nelabai primenu savo kolegas „budrius“, nors manyje slypi tam tikras „lietuviškumas“. Vidutinio ūgio, gerai sudėtas – bet nesu „pečiuitas“, veikiau lieknas. Mano kaukė nuotraukose – tai arba žudiko, arba idioto kaukė – o tai liudija, kaip toli man iki linaplaukio gražuolio.
Bičiuliai sako, kad kartais mano veido išraiška primena blogą kinų dievuką. Mes čia, rytuose, visi turime šiek tiek mongolų bruožų (tai jau regioninis snobizmas).
O daugiau nieko nėra. Beje, sunku suvokti jausmus moteriai. Man atrodo, kad tai neesminis dalykas. <…> Dabar man rūpi kiti dalykai. Kas buvo – niekai. Visų pirma: 1. Iwaszkiewiczius ir 2. pasibastymas po Vakarus. Šią akimirką, kai tai rašau, mano eilėraščiai atrodo man didelis niekalas. Pasiguodžiu, kad man skirta parašyti geresnių. Kad ir kaip būtų, tai jau laimėjimas, nes keletą jų Iwaszkiewiczius pagyrė. Na, bet pagyrė kaip pirmas kregždes, tai reiškia, kad kaip devyniolikmečio jaunuolio jie yra geri (juk nesu Rimbaud…). Tiesą pasakius, dar niekada nesijaučiau toks laimingas kaip dabar. Apsvaigusio ir kažko laukiančio būsena (visai kaip Tuwimo merginų, rupūs miltai!).“
Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1931 m. sausio 2 d., Suvalkai19:
„Beje, mano seksualinė patirtis nėra jau tokia turtinga, juoba ji niekada nebuvo kažkas, kas sudaro mano išgyvenimų pagrindą, o jeigu ir sudarydavo, tai labai retai ir trumpai. Norėčiau jos visai atsikratyti ir į visa tai žiūrėti tik kaip į higienos elementą. Baisiai mane kankina šių dalykų komplikavimas, tai yra „įsimylėjimas“, „sutaurinimas“ ir visos tokio pobūdžio istorijos, į kurias retkarčiais ne savo valia patenku. Tada užuodžiu klastą, melą. Esu cinikas, bet, Dievas mato, geriausiai jausčiausi, jeigu galėčiau post factum nusiprausti ir vėl kuriam laikui tapti atsiskyrėliu ir asketu. Pornografija man patinka, bet ne todėl, kad sukelia kažkokį virpuliuką – niekada nebūsiu erotomanu. Mėgstu tam tikrą rusišką cinizmą ir kai kurių dainų beviltišką niūrumą. Man atrodo, kad jos daugelį vaikigalių skatina kurti nešvankias istorijėles. Pas mus šiame žanre ypač ryškus rusiškumas – brutalumas, tragizmas, kitaip tariant, „paniurėliškumas“. Arba tiesiog apie šiuos dalykus nuolatos besisukantis anekdotas. Štai toks eilėraštukas turi daugiau nihilizmo ir kartėlio nei visos „Stepių vilke“ atsispindinčios Hesse’s arba Tuwimo „Baisiuose miesčionyse“ aprašytos būsenos:
Ej, nadielajem dietiej
Oficerov i bliadiej.
Oficery budut jet’,
Dievki piesni budut piet’,
Ech, job vašu mat’.
Mėgavimasis tokiais štai dalykais juokingai „pienburniškas“, vaikiškas – bet ką aš galiu padaryti.“
Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1931 m. vasario 1 d., Vilnius20:
„Ak, tas krikščioniškas mazochizmas. Tik tada jaučiuosi gerai, kai mane slegia nuodėmė, kai galiu kalbėti apie savo menkumą. Kažkada vaikščiojau į viešnamį tam, kad galėčiau nuolatos jausti širdgėlą – nes tai atveria kelią, išlaisvina. Ak, kokia nepakeliama yra visa ši sumaištis, klaidžiojimas kažkokioje meilėje, šlykštynėje – vienuolio protas, rupūs miltai.“
Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1931 m. vasario 3 d., Vilnius21:
„Tu nežinai, kaip sunku visur įžvelgti kaukes, netgi tų žmonių, kurie mus myli. Turbūt niekada negalėsiu iš tikrųjų mylėti – nes verčiau jau užgniaušiu savyje sentimentus, nei jausiu, kad kas nors mane švelniai myli kaip vargšę, silpną būtybę. Jaučiu, kad esu visiškai išsiderinęs – praradau realybės pojūtį – klaidžioju vaizduotės lankose. Tiesą sakant, mane turėtų uždaryti Tvorkuose [psichiatrijos ligoninė netoli Pruškovo, prie Varšuvos, – B. J.] – manyje slypi viena iš persekiojimo manijos formų.
Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1931 m. spalio 15 d., Vilnius22:
„Erotiniai reikalai manęs jau nedomina, turiu svarbesnių ir rimtesnių darbų. Jaučiu (kaip, beje, ir kiti žmonės) šių laikų apokaliptiškumą ir matau, kokie yra juokingi kažkokie individualūs draskymaisi <…>.“
Ir vis dėlto tai tik poza. Tik niekaip savo demonų neįstengiančio įveikti ciniško jaunuolio kaukė. Nes iš tikrųjų visą tą laiką šalia buvo kokia nors širdies draugė – panelė studentė, o jau ypač ryškų pėdsaką jo biografijoje įspaudė draugystė su Jadwyga Waszkiewicz, apie kurią, žinoma, Jarosławui nerašo, bet yra tokia nekalta užuomina:
Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1934 m. rugpjūčio 7 d., Kozincė23:
„Brangus Jarosławai,
tik dabar radau Tavo laišką, jis buvo persiųstas į Vislą, o aš iš tikrųjų tupėjau „negyvenamojoje saloje“, Vilniaus krašte, Barčių palivarke, maudžiausi Dekio ežere, o mano kaimynai buvo: ponas Jurzelis ir ponas Makatunas.“
Ir ką gi veikė ponaitis Czesławas Barčiuose? Atsakymas gana sudėtingas, nes tai viena iš skaudžiausių poeto patirčių. Bet prieš tai galima prisiminti trumpas ir ne tokias reikšmingas jo studijų laikų simpatijas. O tokių buvo nemažai ir pats Cz. Miłoszas, žvelgdamas senatvėje į savo praeitį, yra rašęs, kad jo vitalinė energija ir poetinės galios visada ėjo greta viena kitos, ir dažniausiai jis kurdavo iš meilės, inspiruotas naujų susitikimų, naujų atsivėrimų.
Daug trumpų ir aistringų susižavėjimų
Galbūt viena pirmųjų simpatijų buvo taip pat teisės studentė, taip pat Valkatų klubo narė, gabioji Piórewiczówna, teisininkė buvo ir Jadwiga Zieleńczykówna, dar vadinama „Dziula“, lenkų poeto Krzysztofo Kamilo Baczyńskio pusseserė. Be jokios abejonės, Klementyna Sołonowicz, polonistė, vėliau rašytoja, daugelio knygų jaunimui autorė ir… žinomo lenkų aktoriaus Danielio Olbrychskio mama. Na, ir atostogaudamas po pirmųjų studijų metų toje pačioje Krasnagrūdoje, ruošdamasis pavasarį neišlaikytam Romos teisės egzaminui, susipažįsta su čia atvykusia Tola Bogucka: „Buvau labai nedrąsus. Jinai – skaisti neįtikėtinai, kaip krištolas“24. Tos platoniškos meilės genamas bastėsi po miškus, suko ratus apie Vygrių ežerą, perplaukdavo Alnų ežerą, nors buvo šalta, nors paskui susirgo angina ir sustreikavo širdis… O sugrįžęs į Vilnių rašė J. Iwaszkiewicziui.
Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1930 m. gruodžio 20 d., Suvalkai25:
„Pacituosiu ištrauką iš savo pseudodienoraščio, beje, vienintelio, kokį esu rašęs. Tos visos moterys – tai neesminiai dalykai, bet gal ir ten yra svarbių momentų. (Devyniolikmečio pienburnio moterys!!!)
„Susitelkti savyje. Jokių „visuomeninių“ darbų. Gana visokių idiotiškų ratelių ir filantropinių pareigų. Velniop jas! Tylėti ir nepasiduoti lipnių pozų ir blizgesio traukai. Atsimink, kad privalai dirbti, dirbti!!! Šalin kvailas mergytes kartu su jų akademine „veikla“.
Argi galėjau pagalvoti, kad išsiskyrimas su Tavimi [su Tola, – B. J.] gali sukelti tokių blogų nuotaikų. Liūdesys. Dar ryškesnis nei visada, visiškos beprasmybės pojūtis. Ir mintis, kad vėl ne ji – buvo ta, kuri galėtų išlaisvinti iš spalvų purumo (?). Bet jos kvapas, jos kvapas mane nuolatos kankina. Tola, man atrodo, kad tada, kai nesvarstau ir nematuoju kiekvieno žingsnio, kai esu kaprizingas vaikas, kaip tik tada esu „įsimylėjęs“. Ir vis dėlto kažkas tokio buvo.
Ta Romos teisė (tai bus linksma, jeigu susimausiu – avec mes ambitions) ir tavo, Tolinka, krūtų kvapas – visa tai mane baisiai kankina.“
Po daugelio metų Tolą Bogucką sutiks Masačusetso valstijoje, Northamptone, dirbančią psichiatre.
Nika
Kai 1936 m. žiemą Vilniuje, Literatų skersgatvyje, pas lietuvę Elžbietą nuomojasi kambarėlį, kur krosnyje spragsi beržinės malkos ir visai jauku vartytis senoje ąžuolinėje lovoje (nors ir kandžiojasi blakės), pas jį vieną kartą nakvoti pasilieka Nika Kłosowska, su kuria padraugaudavo jau gerus porą metų. Ir… už tokį amoralų elgesį panelė Elžbieta išvaro „pasileidėlį“ studentą iš savo buto. O Nika – itin gaivališka, žingeidi, linksma asmenybė: septyniolikos ištekėjusi, pagimdžiusi du vaikus ir… tada nusprendusi, kad reikia dar pasimokyti politinių mokslų. Ji dūksta su studentais, dalyvauja iškylose, plaukia baidarėmis, iki paryčių šoka tango, eina į romantiškus pasimatymus su Czesławu į Bernardinų sodą… Turbūt jai yra skirtas eilėraštis „Dialogas“26. Cz. Miłoszas jai rašys laiškus ir iš Paryžiaus, kuriame praleis 1934–1935 metus, o ji tuo metu atlikinės diplomatinę praktiką Maskvoje, paskui apsistos su vyru Slonime, iš kur važinės pas Czesławą į Varšuvą, jie vaikščios į teatrą ir kavines, bet paskutinį kartą matys ją 1939-aisiais, kai Nika kas prieštankinius griovius… Paskui ją suims rusai, išveš į Lubianką, vėliau – Kazachstanas, su generolo Władysławo Anderso armija pasitrauks į Iraną, tada Italija, Anglija, Buenos Airės, antras vyras Stadnickis, trečias Henrykas Wohlmanas, su kuriuo keliaus į Melburną ir čia 2001 m. mirs.
Irena
Išvarytas iš Literatų skersgatvio, Cz. Miłoszas trumpam apsistoja bazilijonų vienuolyne, galbūt Konrado celėje, kur, beje, jį aplanko J. Iwaszkiewiczius. Žinome apie tai iš J. Iwaszkiewicziaus 1955 m. sausio įrašo dienoraštyje: „Kiekviena epocha turi savo stilių, net ir smulkmenose, ir kitoje epochoje tam tikrų dalykų negalima įgyvendinti. 1936 metų gegužę Vilniuje, Bazilijonuose, Mickevičiaus Konrado celėje galėjau išdulkinti Czesių Miłoszą. Buvo stebuklinga naktis – mėnulis, lakštingalos. Net pagalvoti apie tai būtų neįmanoma nei 1824, nei 1954 metais“27.
Tuo pačiu metu Czesławo horizonte pasirodo geltonplaukė dvidešimt šešerių metų Vilniaus teatro studijos aktorė Irena Górska ir tuojau pat jis parašo eilėraštį „Lėta upė“, prasidedantį žodžiais: „Tokio gražaus pavasario kaip šis jau seniai / nebuvo“28. Apie šią meilę ji pati papasakoja savo draugams ir iš didelio džiaugsmo vaikšto su raudonu kaspinu plaukuose… Cz. Miłoszas ją prisimins kaip gaivų likimo dovanotą atokvėpį nuolatinio blaškymosi, maišto, ieškojimų kelyje. Irena išvyksta dirbti į Lvovą, paskui – į Varšuvą, išteka už aktoriaus Dobiesławo Damięckio, užaugina du sūnus, irgi aktorius – Maciejų ir Damianą. Poetas ją prisimins po daugelio metų, rašydamas eilėraštį „Pavyzdys“.
Jadwiga
Sudėtingiausia kalbėti apie Cz. Miłoszo sopulį – Jadwigą Waszkiewicz. Ji gimė 1910 m. liepos 11 d. vieno žymiausių Vilniaus ginekologų, Šv. Jokūbo ligoninės ordinatoriaus (jis pirmas Vilniuje atliko Cezario pjūvį) Antonio Waszkiewicziaus šeimoje. Gyveno Pamėnkalnio gatvėje Nr. 10. Jadwiga kartu su Czesławu 1929 m. pradėjo studijuoti teisę. Maištaujanti prieš tėvo nacionalistines pažiūras, griežta, užsispyrusi, išsilavinusi. Jie susipažino turbūt 1931 m. rudenį, kai Czesławas grįžo iš savo pirmos kelionės į Paryžių.
Senatvėje, rašydamas jai laišką, šitaip teigs: „Vyro ir moters sąjungos pagrindu privalo būti jutiminės traukos galia, primityvus magnetizmas, o ne kas nors išgalvoto. Jeigu įmanoma, tai pakerėjimas „iš pirmo žvilgsnio“, kaip kad tą lietingą dieną Vilniuje, kai kartu su Robespierre’u lydėjome Tave karieta namo“29.
Kaip atrodė Jadwiga, galim spręsti iš Cz. Miłoszo eilėraščio „Patinka“, įdėto į rinkinį „Ant upės kranto“ (1994):
<…>
Jos plaukai buvo tamsoki, bemaž kaštoniniai,
Kaip dažnai pasitaiko mūsų bajoraitėms.
Akys pilkos, kartkartėmis žydros,
Dažniau žalsvokos, vokų sukirpimas
Šiek tiek rytietiškas. Būtų atsikišę
Skruostikauliai, jeigu ne veido pailgumas.
Tiesa, ir antakių lankai truputį japoniškos formos30.
(Vertė Tomas Venclova)
Lankydavosi pas ją namuose Pamėnkalnio gatvėje, lankydavosi Barčiuose, jų vasarnamyje.
Jame Cz. Miłoszas praleido daug laimės dienų ir naktų. Bet atgalios į tą miškų apsuptą meilės oazę jis niekada negrįžo, – gal iš nevilties, gal dėl kaltės jausmo?
2012 m. rugpjūtį užsispyriau surasti tą vasarnamį. Jau žinojau, kad Cz. Miłoszo biografijos autorius Andrzejus Franaszekas klaidingai savo knygoje nurodo jo vietą – atseit Žaliųjų ežerų apylinkėse. Nepatariu ten ieškoti, nes jau išnykęs Barčių kaimas yra netoli Dekio ežero, tarp Trakų ir Vievio.
Teko visą dieną trankytis duobėtais lauko keliukais, bet atrasdavome vis ne tuos Barčius. Galų gale, išklausinėję ne vieną aplinkinių kaimų gyventoją, kai jau buvom beveik praradę viltį ką nors sužinoti apie vadinamąjį „ponų namą“, sutikome ponią Janiną Junel-Čistovą, kurios tėvai, pasirodo, po karo gyveno Waszkiewiczių sodyboje, o ir ji pati ten gimė, augo. „Dabar tie namai apleisti, baigia sugriūti, net keliuko į juos nerasit – užžėlė, juk daugiau kaip dvidešimt metų nieks juo nevažinėja…“ – aiškino moteris. Vis dėlto, man ir lietuviškai, ir lenkiškai prašant, savo senelių sodybą sutiko parodyti Janinos dukra Alė Čistova-Babaitienė.
Iš tikrųjų automobilį reikėjo palikti prie pagrindinio vieškelio, Dekio ežero pakraštyje, nes per lankinių barščių ir dilgėlių jūrą tik pėsčiomis buvo galima prasibrauti. Griuvinėdami ant šernų išraustų „arimų“, galų gale pasiekėm galingų tuopų, liepų ir eglių apsuptą sulaukėjusį sodą ir griūvantį gyvenamąjį namą. Ponia Alė parodė buvusio šulinio rentinius, įvedė į namo vidų, mat vienos jo durys vis dar rakinamos.
Keisti įspūdžiai. Daug juose poezijos. Tuo labiau kad ponia Alė ėmė pasakoti apie savo tėvus: sovietmečiu „ponų name“ gyveno keturios šeimos. Viename jo gale – sentikis Fiodoras Čistovas su tėvais, o kitame – akylai mamos prižiūrima lenkaitė Janina Junel. Kai jaunuoliai pradėjo draugauti, tėvai ėmė nakčiai rakinti duris. O tada jau tekdavo Fiodorui pas mylimąją pro langą sliuogti, kartais – ir po lova slėptis, ir į sandėliuką įsmukti… „Išradingi buvo mano tėvai“, – juokavo ponia Alė, rodydama visas jų slėptuves.
Štai taip mėgsta kartotis meilės istorijos – gyvenimas plaukia toliau, gyvastis skleidžiasi karta po kartos, jeigu ne žmogaus – tai dilgėlių, barščių, šaltalankių…
Minėtoje A. Franaszeko knygoje „Miłosz. Biografia“ yra nuotrauka Nr. 27: „Jadwiga Waszkiewicz ir Czesławas Miłoszas Barčiuose prie Vilniaus“. Stovi du laime trykštantys jaunuoliai, o už jų nugaros esantis pastatas, kaip papasakojo ponia Alė, buvęs svirnas. iandien iš jo telikę keli apžėlę pamatų akmenys31…
Bet grįžkim į Cz. Miłoszo jaunystės laikus. Jeigu tikėtume, kad Sergiuszas Piaseckis, už kurio vėliau ištekėjo Jadwiga, savo autobiografiniame romane „Žmogus, tapęs vilku“ („Człowiek przemieniony w wilka“, 2000) rašo tiesą, tai šio romano herojus Narcizas labai jau panašus į Cz. Miłoszą. Taigi Narcizas suvilioja Jadwigą ir, pažadėjęs ją vesti, iš tikrųjų palieka likimo valiai, pats pabėgdamas į Varšuvą, vėliau – į Paryžių. Jadwiga pasidaro abortą ir vos nemiršta.
Ar iš tikrųjų taip buvo? Ar tas vaikas tikrai negimė ir todėl visą gyvenimą Cz. Miłoszas vis kalbėdavo apie „didelę nuodėmę ir kaltę“?
Sunku numanyti, nes nėra išlikusių jokių konkretesnių užuominų nei Jadwigos, nei Czesławo laiškuose. Kad ir kaip būtų, šis išsiskyrimas paliko visam gyvenimui neišdildomą sielvartą, kurio poetas net nesistengė paslėpti savo eilėraščiuose.
Jadwiga su Sergiuszu 1944 m. birželio 17 d. susilaukia sūnaus Władysławo. Kadangi vyras – Vilniaus krašto AK baudžiamojo būrio vadas, po karo jiems tenka bėgti į Lenkiją, paskui vyras pasitraukia į Vakarus, o ji visam gyvenimui pasilieka Gižycke (Lenkijos šiaurėje) su svetima Jadwigos Tomaszewicz pavarde.
1982 m. rugpjūčio 18 d. laiške buvusiai meilei Czesławas rašo: „Kai žvelgiu į praeitį, visai nesuprantu savo gyvenimo. Ir net anoji Jadwiga, dėl kurios šitiek sielvarto iškentėjau mąstydamas apie Anielką, ir mano prisiminimuose esanti jau kita Jadwiga, ir tu, reali, dabar niekaip nenori suaugti į viena… <…> 1934- ųjų vasara Barčiuose. Ir nuolatinis klausimas – kodėl taip pasielgiau? Ar šitaip turėjo būti? Ar ir vėl pasielgiau kaip mediumas, pakankamai neapsvarstęs? Ir taip toliau. O Tu esi labai šauni, ir šiandien manau, kad vyro ir moters santykiai yra visai kitokie, ne tokie, kokius savo jaunystėje, deja, sugebėjau užmegzti“32.
Taigi taip ir lieka neaišku, ar Anielka ir buvo tas jų negimęs vaikelis? Neabejotina viena, – Cz. Miłoszas bijojo rutinos, bijojo anksti užsikrauti vyro ir tėvo atsakomybę, tai liudija ir jo 1935 m. gruodžio 7 d. laiško J. Iwaszkiewicziui ištrauka: „Labai toli man iki ketinimų vesti, net negaliu įsivaizduoti savęs tampančio vienu tų, kurie užsiiminėja vadinamuoju gyvenimu ir pinigų uždirbinėjimu – nei viena, nei kita manęs nevilioja – šlykštynė, tuščia bjaurastis – pastebiu, kad manyje užgesę visi instinktai, išskyrus norą likti gyvam ir gal dar patirti metafizinę ar į ją panašią ekstazę“33.
Ir kas lieka atsisakius meilės? Kūryba ir skausmas. Lieka eilėraštis „Sutuoktinių skulptūra“ rinkinyje „Trys žiemos“ (1936) ir… tam tikras gyvenimo būdas: „Manichėjišką skaistumą išlaikiau seksualinius santykius traktuodamas tik kaip fiziologines paslaugas, ieškodamas į save panašių – nesantaikoje su savimi gyvenančių – moterų, pasirengusių griūti su manimi į lovą ar ant žolės ir paskui grįžti prie nebaigtos kalbos, tarsi nieko reikšmingo nebūtų įvykę. Kuo didesnis abejingumas intymiems santykiams, kuo mažiau prieraišumo, tuo geriau“34.
Po daugelio metų Jadwiga jam atleido. Tai liudija jų susirašinėjimas, prasidėjęs po pirmo Cz. Miłoszo sugrįžimo į Lenkiją. 1982 m. liepos 29 d. Jadwigos laiškas Cz. Miłoszui: „Norėčiau tik, kad visada žinotum, jog nebuvai blogas, tik labai vaikiškas ir <…> per jaunas. <…> net ir didžiausias teisuolis negalėtų tau formaliai dėl manęs priekaištauti, kas kita jausmų ir ištikimybės jiems bei sau klausimas. <…> Sugrįžęs iš Paryžiaus, mano nuomone, pasirinkai vienintelį Tau skirtą kelią – turbūt taip, jeigu jis atvedė Tave ten, kur dabar esi. Kitas reikalas, kad man tie metai buvo turbūt labiausiai beviltiški. Karas šiuos dalykus nustūmė į antrą planą, bet ne visiškai, nes, pvz., man buvo labai skaudu, kad tada [1940-aisiais] būdamas Vilniuje nenorėjai manęs matyti“35.
Ir dar pridurs 1986 m. birželio 6 d. rašytame laiške: „Nors ir vertinu tavo amžių ir išmintį, tu man vis dar esi toks pat vaikiškas (gal poetai tokie būna iki mirties?), toks, kuriam atleidžiama visi jo išsišokimai ir mylima nekreipiant dėmesio į ydas ir neapgalvotus poelgius“36.
Gilioje senatvėje ir Cz. Miłoszas mąstys jau visai kitaip: „Žinau, kad absoliučiai beprotiška meilė Jadwigai W. buvo esminis mano pralaimėjimas, sukėlęs visas vidines kančias. <…> Ir manau, kad tai, jog nepaklusau likimui ir stokojau krikščioniškos meilės Jadwigai, <…> yra didžiausia mano gyvenimo nuodėmė“37. Rašė jai: „Per visus tuos ilgus metus nebuvo dienos, kad apie Tave negalvočiau“38.
Jie planavo susitikti Jugoslavijoje. Bet Jadwiga, matyt, per daug jaudinosi dėl šios kelionės – ją ištiko širdies smūgis ir 1989 m. rugsėjo 11 d. mirė Gdansko ligoninėje. Buvo ambicinga, drąsi, apsiskaičiusi, išmanė literatūrą ir, sprendžiant iš jos laiškų, galėjo būti puiki Cz. Miłoszo gyvenimo partnerė. Liko jo eilėse, gal „Mieste“39.
VARŠUVA: Janina Dłuska-Cękalska,
arba, kaip ją dėl aštraus liežuvio vadindavo pažįstami, „Cyjankalska“ (nuo cianido). Susipažino su Cz. Miłoszu, kai šis 1937 m. atvyko į Varšuvą. Janina gimė tame pačiame Mazovijos kaime Zuzeli kaip ir kardinolas Stefanas Wyszynskis. Dvejais metais vyresnė už Czesławą liekna, pilkaakė blondinė buvo ryžtinga ir energinga, ambicinga ir žinanti, ko nori gyvenime. Studijavo teisę Varšuvos universitete ir dirbo Lenkų radijuje. 1934 m. tapo antrąja režisieriaus Eugeniuszo Cękalskio žmona, bet jau 1937–1938 metais ta santuoka buvo tik formali. Taigi Cz. Miłoszas iš pradžių ieškojo tik dvasinės bendrystės, bet paskui juodu apsigyveno kartu ir bendras gyvenimas truko daugiau kaip trisdešimt metų. Jis – aistringas, vitališkas, jautrus, ji – santūri, aštraus proto, ryžtingai reguliuojanti poeto gyvenimą.
1945 m. gruodžio 4 d. Cz. Miłoszas su Janka išskrenda į Londoną. Čia praleidžia penkias savaites.
1946 metų pradžioje pora išplaukia į JAV. Poetas įsidarbina Lenkijos konsulate Niujorke (laikinuoju kultūros ir spaudos referentu, paskui 1946 m. spalį perkeliamas į Vašingtoną, į ambasadą jau kaip kultūros atašė, o nuo 1948 m. balandžio 1 d. yra antrasis sekretorius). 1946-ųjų paįvairinimas – romanas su lenkų emigrantų dukra Jane Zielonko, jauna, talentinga, puikiai išmanančia anglų ir amerikiečių literatūrą. Jis truko neilgai, nes Jane, gavusi Fulbrighto stipendiją, išvyko į Prancūziją. Vėliau, 1951 m., Cz. Miłoszas dar susitiks su ja, bet tada juos visų pirma suvienys „Pavergto proto“ vertimas į anglų kalbą.
Amerika Cz. Miłoszui kėlė pasibjaurėjimą, ypač intelekto stoka. Jis nuolatos puoselėjo viltį sugrįžti į Europą, tačiau 1949-ųjų pavasarį aplankęs Lenkiją suprato, kad į komunistinio režimo niokojamą šalį sugrįžti neįmanoma. O Janka, vedama motinos instinkto gyventi saugiai ir ramiai auginti 1947 m. kovo 29 d. Vašingtone gimusį sūnų Antonį, nenorėjo palikti bent jau tų minimalių „normalių“ gyvenimo sąlygų, kokias turėjo JAV. Cz. Miłoszas nusivylęs konstatavo: „Amerika beveik sunaikino mūsų širdingus artimus santykius, kurie ištvėrė karo metų išbandymus. Gimus Toniui Janka pasikeitė, o gal aš pradėjau pavydėti, šiaip ar taip, prasidėjo nesutarimai, ypač dėl Amerikos“40.
Tuo metu Cz. Miłoszas rašo „Moralinį traktatą“. Greitai ir Lenkijos valdžia suvokia, kad „Miłoszas ideologiškai visiškai svetimas žmogus“, kad reikia jį atšaukti iš diplomatinės tarnybos JAV ir perkelti į Paryžių. Vėl besilaukianti Janka pakelia triukšmą ambasadoje. Po ilgų skausmingų ginčų Cz. Miłoszas vis dėlto pasirenka jam siūlomą pirmojo sekretoriaus kultūros reikalams postą Lenkijos ambasadoje Paryžiuje – 1950 m. spalio 5 d. išplaukia iš Amerikos, palikdamas joje Janką su pirmagimiu Antoniu. Poetas 1950 m. gruodį aplanko Londoną, Lenkiją ir galų gale apsisprendžia niekada negrįžti į socialistinę tėvynę – 1951 m. sausio 15 d. grįžta į Prancūziją. Dvasinė sumaištis, kaltės jausmas ir dėl paliktos šeimos, ir dėl oficialios tarnystės komunistinės Lenkijos režimui sukelia gilią depresiją. Baimė dėl ateities dar labiau išauga, kai jį pasiekia telegrama iš Amerikos, kad 1951 m. sausio 22 d. gimė antras sūnus Piotras ir kad atvyktų, jeigu dar nori pamatyti žmoną gyvą. Deja, niekas poeto atgalios į Ameriką neišleidžia. 1951 m. vasario 1 d. ambasada jau žino – jis pasirenka pabėgėlio likimą.
Janka 1951 m. vasario 9 d. paprašo Amerikoje politinio prieglobsčio.
PRANCŪZIJA: Jeanne Hersch
Prasideda patys sudėtingiausi Cz. Miłoszo metai, kai jis nuolatos balansuoja ant savižudybės slenksčio. Šį laiką jam padeda ištverti Jerzis Giedroycas, spausdindamas jo tekstus Paryžiuje leidžiamame žurnale „Kultura“, ir Jeanne Hersch, filosofė, eruditė, Vilniaus žydo, XX a. pradžioje emigravusio į Šveicariją, dukra, su kuria susipažįsta 1950 m. ir kuri tampa ne tik dar vienu puikiu vaistu, gydančiu poeto depresiją, bet ir išverčia į prancūzų kalbą jo specialiai Europos literatūros premijai rašomą „Valdžios paėmimą“.
Taigi 1953 m. kovo 24 d. Ženevoje Cz. Miłoszas kartu su Werneriu Warsinsky’iu pasidalija pirmą premiją ir gauna taip reikalingus penkis tūkstančius frankų. Czesławas ir Jeanne laimingi. Bet neilgai.
Kai Janka vis dėlto pasidavė Cz. Miłoszo spaudimui ir nutarė atvykti į Prancūziją, Jeanne desperatiškai kovojo, norėdama išlaikyti Czesławą, kėlė viešas scenas, sielvartavo, kad jis nori būti vėl su žmona ir netgi planuoja išvykti atgal į Ameriką. Cz. Miłoszas neslėpė savo ryšių su Jeanne ir viską atvirai išklojo žmonai tvirtindamas, kad labai pasiaukoja savo šeimai ir kokia didelė kančia bus mylimajai, kai atvyks Janka… Tačiau žmona buvo itin stipri moteris ir net negalvojo pasiduoti meilužės įtakai. Štai tokį laišką 1952 m. birželio 26 d. rašo savo neištikimam vyrui: „Myliu tave <…>. Žeidėme vienas kitą, bet privalome vienas kitam atleisti. Blogai, kad įpainiojai trečio žmogaus jausmus. Neturėjai to daryti ir dabar man rašyti apie „tragediją“, kurią kažkam sukels mano atvykimas. <…> Czesławai, viliuosi, kad sukursime visavertiškus namus mūsų vaikams, kad nebus jokių pašalinių reikalų nei tragedijų. Jeigu mano atvykimas jai tragedija – tai šitą kaltę turi prisiimti pats. <…> Juk rašei, kad myli mane ir vaikus, ir tai leidžia man kurti ateitį. Esu labai pavargusi ir, perskaičiusi tokį laišką kaip tavo, parašytą pakeltu tonu, prarandu drąsą. „Aš imu vieną atsakomybės pusę… tu imi kitą… Aišku?“ Neišpasakytai skauda širdį, nepajėgiu vaikščioti. Norėčiau turėti jėgų viskam, bet ar turėsiu? Noriu tik miegoti. Visiškai naktimis nemiegu… <…> Tu dar nesupranti, ką reiškia auginti vaikus. <…> Tėvo vaidmuo sunkus – privalai prie jo pratintis. Mokytis. Tai nėra kažkas, ką galima pavargus mesti. Viliuosi, kad pasidalysi su manimi šia našta. Pasakyk sau taip, kaip aš, kad mūsų šeimos susijungimas privalo būti sėkmingas, nes kitaip tai nieko neverta. <…> Įsisąmonink kai kurias savo savybes: egoizmą, pasiutusį egoizmą (aš turių argumentų ir įrodymų, tu sugebi ką nors kitą pasmerkti kančiai, norėdamas sau palengvinti padėtį – paskutinis pavyzdys Jeanne Hersch). <…> Tai nėra įrodymas, kad nesutinku dalytis su tavimi tavo likimu, mūsų bendru likimu – ne ne – sutinku, jau seniai sutikau“41.
Janka su vaikais atplaukia į Prancūziją 1953 m. liepos 12 d. Gyvenimas čia itin sudėtingas: gyvena tai viename, tai kitame išnuomotame bute ar name netoli Paryžiaus, Bons, vėliau Brie-Comte-Robert ir pagaliau Montgeron miesteliuose. Janka rūpinasi ne tik vis nauja gūžta, bet ir sūneliais, jų mokyklomis, perrašinėja vyro straipsnius rašomąja mašinėle ir kartais net nedrįsta nueiti į artimiausią parduotuvę, nes ten jau per daug įsiskolinta… Jos nuotaikos kaitaliojosi, vis dažniau užklupdavo depresijos priepuoliai, ji nemėgo į namus užsukančių svečių. Nors ir Cz. Miłoszas rūpinosi šeima, bet dažniausiai visi šeimyniniai rūpesčiai guldavo ant jos pečių, ypač kai vyras išvažiuodavo į tarptautinius renginius. Gyvenimo pabaigoje apie šį laikotarpį Cz. Miłoszas rašys: „Tai buvo lyg ir santuokos pabaiga, dvasinis išsiskyrimas, kai pastebėjau, kad mano dvasinės kančios jai yra svetimos“42. Kaip jautėsi Janka, nesužinosime, nes užrašų nepaliko. Tačiau faktas, kad visą tą laiką sutuoktinius tik vaidinanti pora (per karo sumaištį Janka taip ir nesugebėjo išsiskirti su buvusiu vyru Cękalskiu) galų gale 1956 m. sausio 13 d. Paryžiaus Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje savo santuoką įregistruoja oficialiai.
Prancūzijoje praleistas nepriteklių, materialinio nestabilumo laikas baigiasi, kai Cz. Miłoszas gauna Berklio universitete laikiną slavų literatūros dėstytojo vietą. 1960 m. spalio 9 d. jis su šeima atskrenda į San Fransiską, o 1962 m. birželį, gavęs Amerikos pilietybę ir patvirtintą nuolatinį dėstytojo etatą, gali sau leisti Berklyje, ant Lokio kalvos, nusipirkti namą. Gyvenimas bėga lyg ir normalia vaga. Bet… prasideda reikštis jaunėlio Piotro psichinė liga. Šis inteligentiškas, žvitrus, žavesio kupinas vaikinukas, ne ką mažiau jautrus nei jo tėvai, deja, jų stiprybės nepaveldėjo. Du kartus išvyksta į Aliaską, kur atšiaurus klimatas ir nuolatinės girtuoklystės dar labiau pablogina jo sveikatą – namo grįžta su ryškiais persekiojimo manijos simptomais. Ir persekioti ima ne ką nors kitą, o tėvą… Prasideda gydymas, psichiatrinės ligoninės. Liga šiek tiek stabilizuojasi tik dešimtojo dešimtmečio viduryje. Beje, 1979 m. Cz. Miłoszas, rašydamas laišką savo bičiuliui Józefui Sadzikui, tvirtino, kad jis nuolatos meldžiasi: tegul aplenkia jį Nobelis, o „vietoj jo“ tegul pasveiksta sūnus. Bet Dievas poeto neišklausė. Piotras Miłoszas iki šiol gyvena žmonių su psichikos negalia pensionate.
Tačiau tai ne vienintelė neganda. 1976 m. suserga Janka – po metų ji gali žengti vos keletą žingsnių su lazdele. Paskui ištinka paralyžius ir telieka susitaikyti su nuosprendžiu: nepiktybinis stuburo navikas – paraganglioma.
Po sėkmingos operacijos Janka vėl šiek tiek vaikščioja, bet ankstesnė sveikata jau niekada nesugrįžo, tuo labiau kad fizinius skausmus lydėjo nuolatinis baimės sindromas dėl vaikų, dėl vyro ir apskritai depresija ir psichozė gilėjo. Cz. Miłoszas, nors jau pensininkas, toliau dėstė, nes reikėjo pinigų ligoninėms ir vaistams, taip pat mokėsi virti, tvarkytis namuose. Jis skundėsi, aimanavo ir vėl taikėsi su savo dramatiška padėtimi, bet net neslėpė, koks yra nelaimingas, nes negali keliauti, susitikinėti su skaitytojais. Sukosi kaip išmanė ir, mėgindamas suprasti, kas vyksta ir kodėl, pradėjo versti „Psalmes“, taip pat… palaikė intymius santykius su knygą apie jį rašančia Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka).
Janka mirė 1986-ųjų balandžio 17 d. Poetas skyrė jai ne vieną eilėraštį, o po jos mirties rašė:
Mylėjau ją nežinodamas, kas ji yra iš tikrųjų.
Skaudinau ją vaikydamasis savo iliuzijų.
Apgaudinėjau ją su kitomis moterimis, o buvau jai vienai ištikimas.
Daug patyrėme laimės ir daug nelaimių,
Išsiskyrimų, stebuklingų išsigelbėjimų43.
JAV: Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka)
Jie susipažino 1978 m., kai jai buvo trisdešimt penkeri, Niujorke. Ši jauna, gabi polonistė 1975 m. atvyko į JAV su stipendija ir dirbo lenkų emigracijos leidinyje „Nowy dziennik“ – rinko medžiagą knygai apie garsius Amerikoje gyvenančius lenkus. Pradėjo įrašinėti pokalbius su Cz. Miłoszu, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo jo asistentė sekretorė, kartu su poetu keliavo į literatūrines išvykas po Ameriką ir į Paryžių. 1983 m. pasirodė jos knyga Ewos Czarneckos slapyvardžiu „Pasaulio keleivis: pokalbiai su Czesławu Miłoszu“ („Podróżny świata: rozmowy z Czesławem Miłoszem: komentarze“).
Cz. Miłoszas, kaip visada, dvejojo, blaškėsi ir nežinojo, kaip su tomis jį mylinčiomis moterimis elgtis. 1981 m. rašo J. Waszkiewicz: „Jeanne niekada negalėjo susitaikyti su tuo, kad nenorėjau išsiskirti su Janka ir jos vesti. O aš, tiesiog pripažinkim, praradau Ewą dėl tos pačios priežasties, nes nesugebėjau palikti žmonos, kuri fiziškai ir mentaliai yra devyniasdešimt penkerių. Kokia mylinti moteris gali pakelti dvigubą gyvenimą?“44 Cz. Miłoszo bičiulis K. A. Jeleńskis rašė, kad meilė Ewai, mistiškai trukusi tūkstantį dienų, sutilpo į šimtą septyniasdešimt „Neaprėpiamos žemės“ puslapių. Ir keista, kad Ewa paliko Cz. Miłoszą (priešingai nei atlaidžioji Janka, stebinusi net šmaikštuolį Witołdą Gombrowiczių, kuris niekaip neįstengė suprasti, kaip tokia inteligentiška moteris galėjo ištverti su Cz. Miloszu tiek metų…), kai knyga buvo parengta spaudai. 1984 m. balandį Cz. Miłoszas parašo Ewai skirtą atsisveikinimo eilėraštį „Eloizai“, kurio taip ir neišdrįso išspausdinti.
Tačiau poetas neliūdėjo, jis džiaugėsi, kad Ewa atvėrė jam naujas dvasines plotmes, kad galėjo pajusti eschatologinį džiaugsmą, „jog paprasčiausiai esi gyvas tarp gyvųjų“45.
KROKUVA: Carol Thigpen-Miłosz
Carol buvo didelė seno poeto laimė, jo globėja, patarėja ir bičiulė. Iki santuokos humanitarinių mokslų daktarė dėstė istoriją Emory universiteto Meno ir mokslo koledže Atlantoje. Jie susipažino oro uoste, kur ji atvyko pasitikti universiteto svečio – Nobelio premijos laureato Cz. Miłoszo. Jų susitikimas buvo toks jaudinantis, kad Carol pametė automobilio raktelius ir todėl du ką tik vienas kitą išvydę žmonės buvo priversti praleisti kartu daugiau laiko, nei buvo planuota.
Vedybos su trisdešimčia metų jaunesne Carol įvyko 1992 metais – jos buvo kaip ilgai lauktos poeto svajonės – ramiai ir mylimam leisti senatvę – išsipildymas. Žmona iš karto atsisakė savo profesinės karjeros ir ėmė rūpintis vien vyro sveikata, buitimi, kūryba. Palikusi Kalifornijoje motiną ir brolį, atvyko į visiškai jai svetimą šalį, į Lenkiją, ir čia sugebėjo sukurti poetui mažytę rojaus oazę. Įrengė namus Bogusławskio gatvėje Nr. 6, rūpinosi jo leidžiamomis knygomis, dienotvarke, svečiais, vizitais ir t. t. Buvo nepaprastai miela, inteligentiška, susidraugavo su Krokuvos kultūros žmonėmis, netgi šiek tiek pramoko lenkiškai. Jai buvo viso labo penkiasdešimt aštuoneri, kai netikėtai užklupo vėžys. Išvyko gydytis į Kaliforniją, bet, deja, liga buvo stipresnė. Cz. Miłoszas, rizikuodamas savo sveikata, dar spėjo nuskristi su ja pasimatyti, kol nebuvo praradusi sąmonės. Mirė 2002 m. rugpjūčio 16 d. Palaidota Atlantoje. Cz. Miłoszas po jos mirties parašė vieną gražiausių savo kūrinių „Orfėjas ir Euridikė“46.
Mūzų būta daug, ir jų buvimas jaučiamas ne tik konkrečioms moterims skirtuose eilėraščiuose. Jutiminis pradas, vitališkumas, aistra, meilė gyvenimui ir žmogui – tvirčiausi Czesławo Miłoszo kūrybos pagrindai. Todėl natūraliai skamba išmintingo seno poeto ranka užrašyti žodžiai: „Meilės žmogui paslapties esmė – ne savęs paniekinimas, bet savos asmenybės ugdymo galia ir menas kiekviename sutiktame praeivyje įžvelgti tokią pat svarbią, į mus panašią ir kartu kitokią asmenybę, apdovanotą asmenine, į amžinybę nusidriekiančia paskirtimi ir tik šiai asmenybei skirtais išmėginimų takais. Žmones reikia mylėti sena, gailesčio, vienatvės ir pykčio išeikvota meile“47.
1 Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas. Pokalbiai su Aleksandru Fiutu. – Vilnius: Alma littera, 1997. – P. 156.
2 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – Kraków: Znak, 2011. – P. 393.
3 Ten pat. – P. 35.
4 Ten pat. – P. 33.
5 Ten pat. – P. 36.
6 Miłosz Cz., Iwaszkiewicz J. Portret podwójny. – Warszawa: Zeszyty literackie, 2011. – P. 14.
7 Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas. Pokalbiai su Aleksandru Fiutu. – P. 141.
8 Rok Miłosza. Kalendarz, Luty. – Suwałki: Muzeum w Suwałkach, 2011.
9 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 88.
10 Ten pat. – P. 89–90.
11 Ten pat. – P. 90.
12 O! // Miłosz Cz. Wiersze wszystkie. – Kraków: Znak, 2011. – P. 1154.
13 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 91.
14 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2011. – P. 6.
15 Le transsibérien // Miłosz Cz.Wiersze wszystkie. – P. 947.
16 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 109.
17 Miłosz Cz., Iwaszkiewicz J. Portret podwójny. – P. 7.
18 Ten pat. – P. 12–13.
19 Ten pat. – P. 17.
20 Ten pat. – P. 19–20.
21 Ten pat. – P. 25.
22 Ten pat. – P. 46.
23 Ten pat. – P. 64.
24 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 175.
25 Miłosz Cz., Iwaszkiewicz J. Portret podwójny. – P. 13.
26 Miłosz Cz. Wiersze wszystkie. – P. 83.
27 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 166.
28 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 12.
29 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 180.
30 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 275.
31 Nuotraukas galima rasti knygoje: Gruszka-Zych B., Jonuškaitė B. Mūsų poetas. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2012.
32 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 182.
33 Miłosz Cz., Iwaszkiewicz J. Portret podwójny. – P. 86.
34 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 183.
35 Ten pat. – P. 782.
36 Ten pat. – P. 783.
37 Ten pat. – P. 184.
38 Ten pat. – P. 186.
39 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 291.
40 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 433.
41 Ten pat. – P. 520.
42 Ten pat.
43 Na pożegnanie mojej żony Janiny // Miłosz Cz.Wiersze wszystkie. – P. 923.
44 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 705.
45 Ten pat. – P. 709.
46 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 351.
47 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 278.