literatūros žurnalas

Literatūros mokslas

Regimantas Tamošaitis. Kūrinio interpretacijos praktika

1999 m. Nr. 3

Skaitant Bitės Vilimaitės novelę „Brolis ir sesuo“

 

Šiemet su Vilniaus universiteto pirmo kurso studentais lituanistais analizuojame Bitės Vilimaitės noveles. Mūsų užduotis praktiška, todėl svarbiausia ne metodologinės teksto analizės problemos, ne spekuliatyvus teorinis darbas, bet įsiskaitymas į kūrinį, jo prasmių sistemos suvokimas. Svarbu nuolat turėti prieš akis tekstą, gelbstinti nuo pagundos nukrypti į visokias bendrybes, simbolius, neinformatyvias abstrakcijas. Atidžiai įsiskaičius, pats tekstas pasiūlo vienus ar kitus jo interpretavimo, t. y. supratimo ir aiškinimo principus.

Prasmė suponuoja struktūrą ir sistemą, o meno kūrinys ir yra struk­tūrinė ir sisteminė tam tikros prasmės visuma. Kūrinio interpretavimas – tai jo prasmės rekonstrukcija. Teorija, kuri nėra primetama kūriniui, o išauga iš jo prasmių sistemos (kaip kritika iš literatūros), yra patikimiau­sias to kūrinio aiškinimo pagrindas.


Tema ir kontekstai

Pirmas praktinis žingsnis – mėginimas apibrėžti temą. Dažnai jis būna logiškai susijęs su pirmiausia perskaitomu kūrinio elementu – pavadini­mu. prieš pradedant interpretacinį darbą, būtina aiškiai suvokti konkretų kūrinio veiksmą ir jį įvardyti.

Temą paprastai sudaro svarbiausias kūrinio įvykis, hierarchiškai jun­giantis ir bent formaliai organizuojantis kitus kūrinio elementus. Šiaip ar taip, literatūros kūrinys visuomet yra veiksmas, vykstantis objektyvioje erdvėje arba subjekto sąmonėje; net ir eilėraštis iš esmės yra vidinis veiks­las arba įvykis, kurį sudaro dramatiško pobūdžio minčių, jausmų ar būsenų slinktis.

B. Vilimaitės novelės „Brolis ir sesuo“ tema – motinos ir vaikų išsiskyrimas. Kūrinio laikas trumpas: vakaras ir rytas. Vakare motina atsisveikina su vaikais, rytą – su buvusiais savo namais, kuriuose pasilieka jos vaikai.

Situacija tikroviška, tačiau už realistinio vaizdų plano slypi archetipi­nės struktūros. Jas signalizuoja jau pats pavadinimas: brolio ir sesers pora (giminystės archetipas) asociatyviai nukreipia mintis į žinomą pasakos fabulą, kurios personažų sistemoje labai svarbus dramatiškas motinos / pamotės antagonizmas. B. Vilimaitės novelėje tokia situacija ir personažų sistema yra akivaizdūs (pamotės atitikmuo čia – vaikų teta. tėvo sesuo, mamos apibūdinta „senmerge“), todėl pasakos prisiminimas (sąmoningas ar nesąmoningas) sugestijuoja tam tikras vertybines nuostatas bei prasmes.

Pasakos archetipas, orientuojantis skaitytoją į tam tikrą reikšmių sistemą, kaip apriorinis žinojimo ir vertinimo kriterijus, palengvina kūrinio perskaitymą, o kartu ir netiesiogiai paaiškina, išplečia jo semantiką, universalizuoja kūrinį. Archetipo dalyvavimas kūrinyje meniškai sėkmingas tada, kai jis nepastebimas, natūraliai išaugantis iš kūrinio situacijos, nėra jam primestas iš šalies.

Be pasakos archetipo, šios novelės motyvacinę sistemą bei vertės ir prasmės komponentus asociatyviai paremia ir sutvirtina literatūrinis kon­tekstas. Lietuvių skaitytojas pirmiausia turėtų prisiminti panašią naratyvinę schemą bei moralinę situaciją Lazdynų Pelėdos novelėje „Motulė paviliojo“. Pasaulyje viešpataujantis blogis pražudo motiną (fatalistinis naratyvo elementas, tiesiogiai nesusijęs su priežastine motyvų grandine), ir netekę žmogiškos globos, gyvybę puoselėjančios šilumos bejė­giai vaikai yra priversti pasukti paskui motiną į aną pasaulį, į kurį traukiasi gėrio jėgos. Gyvybės globos dėsnį šiame pasaulyje pakeičia kovos už būvį, nuožmios „valios gyventi“ dėsnis, leidžiantis išlikti tik patiems stipriausiems ir plėšriausiems individams.

Toks biologinis egzistencijos įstatymas, natūrali „rūšių atranka“ humanistinei sąmonei atrodo kaip blogis, todėl kaip priešpriešą šiam blogio pasauliui ji kuria transcendentinę gėrio būties perspektyvą, numato antgamtinę sferą, nepastebimai dalyvaujančią šio ir kitų Lazdynų Pelėdos kūrinių fone. Antgamtinis būties planas turi užbaigti šio pasaulio darbus, panaikinti jo netobulumą, jis įvykdo galutinę tiesą ir teisingumą.

Beje, tokia nuostata yra esminis I. Kanto moralinės filosofijos princi­pas: jei nėra tikėjimo Dievo būtimi, kurioje išsipildo teisingumas, t. y. visos priežastys susijungia su jas atitinkančiomis pasekmėmis ir visi darbai gauna teisingą atpildą, tai apie moralę kalbėti beprasmiška. Moralę tuomet keičia prisitaikymo praktika, kuri iš esmės yra tas pats biologinis kovos už būvį dėsnis. Transcendentinė sfera turi pasižymėti dviem veiksniais: tai atlyginimas už veiksmą (tam reikalingas sielos nemirtingumas bei atitinkama jos „teismo“ erdvė, antgamtinė būtis) ir tą atlyginimą vykdanti valia. Dievas. Teisingumo vykdytojas paprastai būna antropomorfinis, sužmogintas Dievo vaizdinys (B. Vilimaitės kūrinio pabaigoje nuosekliai išnyra rūpintojėlis – kenčiantis kartu su teisuoliais ir jų skausmu besidalijantis Dievas, moralinio rūpesčio personifikacija), tačiau tai gali būti beasmeniška lemtis, mechaniškai, fatališkai ir negailestingai vykdanti teisingumą (būdinga Lazdynų Pelėdos „keršto“ etikai), ar net moteriškomis reikšmėmis pasižyminti simboliška gamtos dvasia (A. Vienuolio „Paskenduolė“; šiame kūrinyje sukeičiamos sim­bolinės natūros ir kultūros planų reikšmės: gamta, tapatinama su natūraliu žmogiškumu, gyvybės globa, darosi transcendentinė, esanti anapus kultūros, o kultūra įgyja agresyvios ideologinės sistemos, vyriš­ka jėga paremtos prievartinės valdžios reikšmę). Šie skirtumai rodo principinius rašytojų pasaulėžiūrų skirtumus, epistemų konkurenciją. Bet kuriuo atveju žmogui vertybė visuomet bus jo paties žmogiškumas: padaryta skriauda reikalauja bausmės, kurią turi įvykdyti kokia nors jėga, skiriasi tik tos jėgos lokalizacija (gamtos ar dvasios pasauliuose) bei semantinis įprasminimas.

B Vilimaitės novelės įtampą ir sudaro tokia žmogiškų (kultūrinių) ir natūralistinių (biologinių, gamtinių) vertybių konfrontacija; šiame pasaulyje intensyvėja blogis, todėl žmogiškumas persikelia į antgamtinę sferą, įgydamas universalių vilties reikšmių, sąlygodamas religinių problematinių figūrų atsiradimą kūrinyje. Kultūra puoselėja asmenį (asmuo šiame kontekste yra kultūrinė socialinė forma, transformuojanti individą, suteikianti jam vertybini turinį ir susiejanti prasmingais saitais kitais individais bei kultūros sistema); asmens vertybės yra transcendentinės biologinio išlikimo instinktų atžvilgiu. Gamtos tikslai priešingai, jai svarbu ne kultūrinės vertybės, ne idėja, o biologinė gyvybė; gamta tobulina gyvybės rūšis atrinkdama stipriausius individus ir negailestingai įgalindama silpnuosius, nesugebančius kovoti už savo egzistenciją (pig­ti. Hesse’s Pramotę „Narcize ir Auksaburnyje“), todėl ji natūraliai stimu­liuoja egoizmą, skatina individo plėšrumą.

Gamta verčia individą vadovautis naudos principu, kaupti ir vartoti (B. Vilimaitės novelėje kultūrinė humanistinė tėvo namų sfera yra tapusi prag­matine „pamotės“ valdoma teritorija; naudos principas išstumia altruistinį).

Moralės esmė – sugebėjimas dalytis: jei gyvenimas visus apdovanotų po lygiai, neliktų ir moralės problemos. Dalijimasis – tai buvimas kitais, buvimas kultūros sistemoje bei dalyvavimas socialiniame veiksme.

Žmogiškumas – išsivadavimas iš primityvios instinktų būklės, iš egoistinės valios priespaudos. Tą išsivadavimą vykdo transcendentinės arba žmogiškumo jėgos: nesavanaudiška kito globa, gerumas, rūpestis, meilė. Šiaip ar taip, žmogiškumo apraiškos gamtinio biologinio pasaulio kontekste yra nemotyvuotos, nepaaiškinamos, „nenaudingos“, todėl gali būti traktuojamos kaip stebuklas ir siejamos su transcendencijos paradigma, nes nepraktiškiems altruistiniams veiksmams suteikia nelygstamos vertės prasmę. Stebuklas reiškia natūralių dėsnių pažeidimą; tuos natūralius dėsnius pakeisti gali tik antgamtinės jėgos įsiveržimas į natūralųjį pasaulį. Pasiaukojantį veiksmą atliekantis žmogus įgyja šventumo, t. y. transcendentiškumo reikšmę; šventumo pasireiškimo sąlyga – vertybinė kultūros sfera.

Be implicitinės filosofinės-etinės žmogaus problematikos nėra ir lite­ratūros – toks galėtų būti ir šiuolaikinės meninės literatūros vertinimo kriterijus, padedantis susigaudyti triukšmingame naujų knygų pasaulyje, tariame dažnai (post)modernumo ir novatoriškumo tendencijos (individualybės kova už būvį literatūroje) nustelbia „tyliąsias“ gyvenimo vertybes. Reikia pasakyti, kad nors kalbėjimas apie vertybes seniai tapo banalus, pačios vertybės niekuomet nėra banalios, nes jos yra žmogaus egzisten­cijos pagrindas: be vertybinio matmens nėra nei mąstymo, nei literatūros, nei paties žmogaus.

Demonstratyvus žmogiškųjų vertybių neigimas paprastai rodo arba individo infantilumą, arba priešingai – sąmoningą jo pasipriešinimą vertės subanalinimui, kurį sukelia intelektualinis arba moralinis nuosmukis.


Fragmentacija

Kūrinys yra tam tikra nuosekli hierarchiška figūratyvinių, naratyvinių ir semantinių elementų sistema, kurioje skleidžiasi bendra kūrinio prasmė. Kad interpretacija būtų nuosekli, konstruktyvi bei logiška, kad interpretuojant novelė nesubyrėtų į nesusijusius, vienas su kitu reikšmėmis konkuruojančius elementus, mėginame analizę organizuoti remdamiesi objektyviomis kūrinio struktūromis, pirmiausia naratyviniu lygmeniu (kadangi pasakojimas-veiksmas paprastai yra svarbiausias kom­pozicinis kūrinį jungiantis elementas). Novelę suskirstome į kelis semantinius kompozicinius vienetus ir analizuojame juos atskirai, nu­statydami kiekvieno kompozicinio fragmento prasmę bei funkciją kūrinio visumoje.


I epizodas – atsisveikinimas su vaikais

„Paskutinį kartą paglosčiusi vaikus“ – pirmieji kūrinio žodžiai sukuria niūrios lemties įspūdi, tarytum motina atsisveikintų su vaikais visiems laikams. Paglostymas reiškia intymiausią žmogaus santyki su žmogumi; prisilietimas perteikia daugiau jausmo nei bet kokie žodžiai. Kartu šiame veiksme esama sakralinės prasmės atspalvio – tai tarytum motiniškas vaikų palaiminimas prieš išsiskyrimą visiems laikams. Šios situacijos nekasdienišką, lemtingą prasmę sustiprina tolesnis veiksmas: motina išeina iš „mažo kambarėlio“, iš jaukios žmogiškos erdvės, primenančios paukščio lizdelį, kur lovoje po vienu apklotu pasilieka susiglaudę jos vaikai, ir eina į tamsią ir šaltą erdvę, pranašaujančią gyvenimo pabaigą, mirtį. Ji „atidaro duris į tamsiąją priemenę, kur jau plūktinė asla ir dvelkia kapų šalčiu“ (visur šiame tekste kursyvas mano – R. T.). Plūktinė asla tamsiojoje priemenėje – tai jau nebe kambario grindys, nebe žmogaus ir kultūros erdvė, o žemė, žyminti žmogaus gyvenimo ribą. Žemėmis užpluktas gyvenimas, kapas.

Numanomi šeimynykščiai „jau buvo išsivaikščioję gultis – kas į kamarą, kas ant šieno“; šis teksto fragmentas informuoja apie namų pobūdį ir gyventojų tipą – tai ūkiška aplinka, o numanomi veikėjai turi samdinių statusą. Jie išskirstyti kas sau, kaip ir motina atskiriama nuo vaikų. „Nebuvo su kuo kalbėtis“ – žmogiško bendravimo nebuvimas sustiprina aplinkos nejaukumo, svetimumo, vienišumo įspūdį. Tamsos, šalčio bei vienišumo motyvus pratęsia ir lemtingai užbaigia tylos motyvas: „Stojo tyla.“

Kaip ir fiziniame būties plane, žmonių santykiams būdingos dvi uni­versalios bei fundamentalios tendencijos: jungties ir skaidymosi, meilės ir neapykantos (dar Empedoklio konstatuota binarinė opozicija, kurią S. Freudas panaudojo savo teorijoje, apibrėždamas gelmines asmens struktūras, individą valdančias jėgas pavadindamas Eros ir Thanatos vardais). Tai gyvenimo ir mirties jėgos, jungiančios ir skaidančios pasaulį. Akivaizdu, jog šiame kūrinyje vyrauja skaidymosi, gyvenimo byrėjimo ten­dencija, reiškianti gyvenimo visumos nykimą, mirties procesui artimą veiksmą (visuma – tai sakralinis būties aspektas, suteikiantis prasmę bei funkcionalumą atskiriems pasaulio elementams; mirtis reiškia holistinių, visuminių gyvenimo reiškinių suirimą, jų išsiskaidymą į elementariau­sias daleles).

Personažai šiuose namuose yra tarytum svetimi, lyg priglobti: vadi­namoje gryčioje (t. y. svečių – svetimų kambaryje) „stovėjo jai paklota motinos „į apačią smailėjantis veidas ant raudono užvalkalo atrodo kaip ne vietoj padėtas sūris“. Pastarasis vaizdinys – išbalęs, smailėjantis, ne vietoje padėtas veidas (lyg jis turėtų būti ne čia arba lyg būtų atskir­tas nuo kūno) ir raudonas užvalkalas – primena kruvinos egzekucijos paveikslą ir skatina traktuoti motiną kaip auką. Nužudytos motinos vietą pasakoje užima opozicinių reikšmių subjektas – pamotė, o motinišką globą pakeičia prievarta ir išnaudojimas.

Vaikai, lyg nujausdami savo lemtį, iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti kontaktą su motina: iš pradžių „įtempę ausis“ klausosi jos žingsnių, po to „klausėsi, gal dar išgirs jos balsą“, pagaliau mėgina pasiekti ją vidinėje, psichinėje erdvėje, bando „numanyti, kad ji dabar nusirengia ir gulasi“. Tačiau egzekucija simboliškai jau įvyko (tekstas sugestijuoja, kad ji kokiu nors pavidalu išsipildys ir realiai), ir vaikai lieka vieniši savo mažoje erdvėje, tarytum paukšteliai (plonytis sesers balsas), supami tamsos, šalčio, priešiško pasaulio. Taigi atrodo, kad pirmoji pastraipos ir kūrinio frazė „paskutinį kartą paglosčiusi vaikus“ reiškia tai, ką ji ir reiškia pažodžiui.


II epizodas: vaikai mėgina nustatyti santykį su pasauliu ir vienas su kitu

Pasakojimą bei aprašymą pakeičia dialogas, tiesioginė kalba, vaikų replikos. Santykių išsiaiškinimas – dialektinis veiksmas.

Pirmasis prasminis šio dialogo vienetas – vaikų ginčas dėl antklodės. Antklodė, kuria vaikai dalijosi pradžioje ir liks po ja kūrinio pabaigoje kaip po bendru likimu, dabar tampa naudos objektu, sukeliančiu nesutarimą ir priešiškumą. Nebėra vaikus sutaikančios, visus gyvenimo aspektus tvirtinančios jėgos. Motinos globa reiškia aukojimąsi kaip visuotinį gyvy­binį pasaulio principą, ir dalijimosi, jungimosi pamoką, kuri perduodama naujai kartai.

„– Kodėl tu spardais? – paklausė brolis. – Jeigu tu spardysies, aš išmesiu tave iš lovos!
– Nesispardau, kaip Dievą myliu – aš tik apsiverčiau. Aš nugulėjau šoną, – plonyčiu balsu atsakė sesuo.“

Berniukas, vaikams likus be globojančios motinos, iš karto ima veikti pagal individualistinius išlikimo dėsnius (paklūsta įgimtam instinktui, kurį aktualizuoja egzistencinės aplinkybės) ir nustato jėgos principu pagrįstą savo valdžią. Būdamas stipresnis, savo agresyvų ir savanaudišką veiksmą motyvuoja neteisingai interpretuodamas mergaitės veiksmą: apkaltinus ją spardymusi galima lyg ir teisėtai pasiglemžti norimą, šioje šalčio aplinkoje labai reikalingą daiktą. Tai beveik archetipinė, t. y. iš egzistencijos kylanti situacija, literatūros tradicijoje žinoma kaip „vilko ir ėriuko“ etika.

Stipriojo teisei priešinamasi mėginant („plonyčiu balsu“) parodyti tikruosius veiksmo motyvus ir apeliuojant į transcendentinį autoritetą, į Dievą. Šiame kontekste tai moralinio teisingumo simbolis. Idioma „kaip Dievą myliu“, keistokai nuskambanti vaiko lūpose, paaiškinama psi­chologiškai – kaip natūralus vaiko polinkis imituoti suaugusiųjų kalbos formas, tačiau jos funkcija semantinių opozicijų požiūriu yra dar svarbesnė. Mėgindamas nustatyti hierarchinius valdžios santykius, berniukas remiasi natūralistiniu jėgos, mergaitė – transcendentiniu moralinio teisingumo principu. Anot R. Barthes’o, kūrinyje nieko nėra atsitiktinio: arba jame viskas prasminga, arba kūrinys beprasmiškas ir bevertis.

Natūralistinė etika uždaro žmogų gamtos pasaulyje ir sustabdo jo dvasinį augimą; humanistinė – nustato transcendentinę perspektyvą ir užduoda atitinkamą dvasinio tobulėjimo imperatyvą. Žmogaus gyvenimas yra ne duotas, kaip gyvūnui, bet užduotas, kaip pareiga (I. Kantas). Dvasinio tobulėjimo ir transcendentinio veiksmo esmė – visuotinybės aktualizavimas, implikuojantis pasiaukojimo, aukos veiksmą. Individu­alūs tikslai bei poreikiai aukojami tam, kas bendra, visuotina, ir toks į visuotinumą orientuotas veiksmas, išlaisvinantis žmogų iš individualizmo kalėjimo, reiškia jo prisijungimą prie universaliųjų būties lygmenų, daly­vavimą šventybėje.

Taigi žmogaus gyvenimo tikslas, bent esame linkę taip manyti, yra dvasinis tobulėjimas, o šio tobulėjimo forma – asmenybės matmuo. Socializacijos proceso esmė – individo kaip rūšies vieneto išsivystymas iki asmens ir asmenybės rango; tik tokia forma individas gali tapti vertės subjektu ir įsijungti į žmonijos sukurtų vertybių sistemas, į kultūrą. Lemtingiausias socializacijos etapo tarpsnis – vaikystė ir paauglystė.

Svarbiausias asmenybės struktūros komponentas – etika ir moralė. Moralė iš esmės yra praktinis veiksmas – tai sugebėjimas dalytis su kitu: dalytis patyrimu, mintimis, jausmais, rūpesčiu, laime ir kalte, o pirmiau­sia tas moralumas pasireiškia sugebėjimu dalytis daiktu. Sakytume, dvasinių ir daiktiškų vertybių deficitas yra žmogaus moralinio buvimo bei išbandymo būtinoji prielaida.

Globojanti motinos figūra yra esminė moralinio, dvasinio tobulėjimo sąlyga, taip pat nepakeičiamas asmenybės formavimosi veiksnys. Globa ir meilė vaikams yra lyg ir perduodama energija, kuri tampa etiniu būsimų asmenų branduoliu. Taip atsiranda pamatas natūraliam sugebėjimui būti tarp žmonių, jausti visuotinybę ir net sakralines gyvenimo reikšmes. Tokia yra senelės pamoka V. Krėvės „Antanuko ryte“, toks ir „amžinosios vaikų kaltės“ mistinis suvokimas J. Biliūno „Ubage“.

Cituotame vaikų dialoge rašytoja nuostabiai taikliai fiksuoja labai svarbų dalyką: pasitraukus motinai nebelieka vaikus sutaikančios ir ver­tybes lygiai dalijančios globos. Vaikams likus vieniems, išnykus globojančiam kultūriniam matmeniui, ima veikti natūralistiniai išlikimo instinktai, motyvuojantys egoistinį veiksmą net artimiausio žmogaus atžvilgiu (W. Goldingo romano „Musių valdovas“ tema ir filosofinė etinė problema). Meniškai įtikinama ir įtaigu tai, jog tokia psichologinė reakcija parodoma atitinkamo amžiaus personažais, kai motyvacinės sistemos žmoguje atsiskleidžia spontaniškai ir akivaizdžiai, be apsimetinėjimo, būdingo brandžiam kultūros žmogui. Juk kultūringumas dažnai tėra paslėptas egoizmas; inteligencija yra sugebėjimas prisitaikyti, anot I. Kanto. Todėl B. Vilimaitės novelė – mažytė žmogaus vystymosi labora­torija, filogenetinis moralinės raidos eksperimentas.

Po tokio brolio ir sesers dialogo, kuriame slypi mėginimas išsiaiškinti santykių hierarchiją ir kuris atskleidžia jėga paremtos teisės principą, rašytoja kaip papildomą semantinį komentarą figūratyviniame plane nupiešia atitinkamą aplinkos vaizdą, kuriame svarbūs erdvės ir spalvos elementai.

„Abu valandėlę tylėjo. Kambarys buvo nutviekstas mėnesienos. Ta šviesa taip skyrėsi nuo elektros šviesos, ji liejosi nuo begalinio šaltinio, kaip geltonas pelkių vanduo.“

Kambarys – tai minėtas „mažas kambarėlis“; vaikai lovoje asocijuojasi su paukščiukais lizdelyje, kuriems šiuo atveju, likus vieniems, svarbiausia yra išgyventi. Tą žmogiškai jaukią mažytę erdvę tarytum lizdą supa priešiška žmogui erdvė, plūstanti į valkų erdvę mėnulio šviesos srautu. Mėnulis yra gamtos pasaulio valdovas, vegetatyvinius procesus, kartu ir instinktus stimuliuojanti bei reguliuojanti jėga. Tačiau šiame kūrinyje svarbu ne tik natūralistinės stichijos reikšmė – mėnulio šviesa yra atspindžio šviesa be šilumos. Mėnulis yra saulės (ir kultūros) substitutas, maždaug kaip pamotė yra motinos pakaitalas: prižiūrintis, bet nešildantis. Motinai visi jos vaikai vienodi kaip meilės ir vertės subjektai, pamotė visiems vienodai abejinga ir skirsto jai svetimus vaikus tik pagal naudos kriterijų (tolesnis šio kūrinio motyvas). Mėnulis ir „pamotė“ šioje novelėje sudaro semantinę analogiją, kur žmogiškasis personažas (tėvo sesuo) yra beasmenių gamtos jėgų simbolinis reprezentantas.

Simbolinis gamtos vaizdinys {vairių autorių kūriniuose gali įgyti įvairias, kartais radikaliai skirtingas interpretacijas, tačiau visuomet išlieka fundamentali priešprieša: gamtos vertybė yra gyvybės princi­pas. kultūros – idėja (idealas, dvasia, siela, asmuo, pilietiškumas ir pan.). Gamtinis gyvybės principas gali realizuotis dvejopai: kaip indi­vidualaus išlikimo instinktas ir kaip gyvybės globos etika, kuri reali­zuojama socialinėje erdvėje, kultūros sferoje, sužmoginančioje natūraliuosius egzistencinius žmogaus instinktus. Pati kultūra arba visuomenė gali būti charakterizuojama pagal vienos ar kitos tendenci­jos (konkurencijos ar globos) vyravimą.

B. Vilimaitės novelėje mėnulio-pelkių šviesa – magiška ir fatališkai baisoka – sudaro opoziciją kultūros šviesai, prometėjiškai ugniai, saugan­čiai žmogaus gyvenimą. Šiuo atveju tai elektros šviesa, kuri „taip skiriasi“ nuo mėnulio šviesos: elektros šviesa (kaip ir žiburys ugniakuras kūriniuose „Motulė paviliojo“, „Antanuko rytas“) sietina su šildančia ugnies stichija: ji kuria žmogišką erdvę, nušviečia daiktus, leidžia pažinti aplinką. Mėnulio šviesa sutampa su pelkių (negyvumo) vandeniu, skandinančiu individualias gyvenimo formas. Vanduo šiuo atveju, kaip ir universalesnė abstraktesnė chaoso sąvoka, reiškia kultūros ir egzistencijos pavidalų sunaikinimą. Todėl pelkės, savo baugia negyva šviesa pasiekiančios žmogaus būstą (vaikų kambarėlį), simbolizuoja mirtį. Jų vaizdinys kelia metafizinę nebūties nuojautą, motyvuojančią metafizinio transcendencijos plano (kaip atsvaros) atsiradimą kūrinio pabaigoje – tai rūpintojėlio (žmogiško rūpesčio Dievo) motyvas kūrinio figūratyvinių elementų sistemoje.

Todėl labai motyvuotai ir nuosekliai, kaip pasipriešinimas magiškam gamtos spinduliui ir kaip semantinė opozicija tekste atsiranda kitas dialo­gas. kuriame brolis parodo seseriai fundamentaliausią kultūros objektą – tėvo knygas.

Ant knygų yra tėvo vardas („Ten visur mūsų tėvo parašas“) – tai indi­vidualizuota, asmeniška kultūra, tai asmens ženklų sfera. Pats tėvas čia ne biologinės jėgos reprezentantas (vyriškoji valdžios ideologija), bet įveikto egoizmo, kultūrinio idealo išraiška, turinti nelygstamą vertę; tėvas šiame kontekste asocijuojasi su Dievo vaizdiniu, pasižymi identiškomis moralinėmis ir kultūrinėmis funkcijomis (jis – asmeniškas Knygos, Žodžio kūrėjas). Tėvas simboliškai bei realistiškai (kaip miręs) yra transcendentiškas šiam pasauliui, todėl kūrinio pabaiga nuosekliai pasiekia kulmi­naciją motinos kreipimusi į rūpintojėlį, kuriame sutampa ir nukankinto Dievo, ir išėjusio anapus tėvo idėja.

Mėnulio šviesos priešprieša – tos pačios spalvos bet priešingos reikšmės kultūros šviesa – yra aukso raidės ant knygų viršelių (panaši simbolinė kultūros reikšmė – auksinėmis raidėmis užrašytas idealas J. Biliūno parabolėje – „Žmonių laimė“). Tos aukso raidės – tai žmogaus vardas, jo vertė ir jėga, todėl brolis neatsitiktinai norėtų nukrapštyti raidžių auksą, tarytum kultūrinį tėvo palikimą, ir duoti jį motinai kaip relikviją, kaip sakralinį daiktą, saugantį žmogų nuo pasaulio nelaimių.

Pirma buvo Žodis, o po to ir visa kita; taip brolis, identifikuodamas knygos kūrėją, plėsdamas jo valdų, jo sukurto gyvenimo sferą, identi­fikuoja namus ir visą ūkį kaip teisėtą tėvo ir jų pačių nuosavybę. Tačiau tėvas dėl nežinomų priežasčių yra miręs ar nužudytas, pasitraukęs iš šio pasaulio, o jo turtą užvaldę svetimieji (tipiška evangelijų „šeimininko“ ir „įnamių“ situacija).

Įdomi kūrinyje atvirkštinė giminystės santykio proporcija: brolio ir sesers porą atitinka tėvo ir jo sesers („pamotės“) santykis, kur tėvas reprezentuoja pozityvios vertės kultūrinį veikėją, o jo sesuo, užvaldžiusi ūkį, – savanaudišką ir egoistinį išlikimo bei valdymo principą. „Sen­mergės“ kokybė (motinos charakteristika, pasakyta vaiko lūpomis) reiškia, jog šiam veikėjui svetimas meilės ir globos jausmas (prisitaikant prie sociobiologinio „pop“ feminizmo būtų galima interpretuoti, jog neatskleista moteriškoji prigimtis joje užleidžia vietą prievartos, jėgos, valdžios etikai, kad tai neautentiška, „vyriškąją“ ideologiją reprezentuojanti moteris).


III epizodas – vaikų likimo vaizdinys

Vaikų jėgos išsenka, juos įveikia ne tik fizinis nuovargis, bet ir sle­gianti nežinomybė, kuriai mėginta priešinti viltį („Kai ji prasigyvens, pasiims mus“).

„Sesuo nebeatsakė. Brolis iš nepaaiškinamo priešiškumo, kuris būna juk tarp brolio ir sesers, nutraukė nuo jos antklodę, patogiai susisupo ir sėdėjo išplėtęs akis. O jos merkėsi, tos gelsvos akys. Vienoje rankoje jis gniaužė atlenktą peiliuką, tarsi ruoštųsi gintis nuo užpuolikų, o kita apkabino sesers pečius.“

„Nepaaiškinamas priešiškumas“ šio kūrinio kontekste – instinktyvus veiksmas, kuris spontaniškai gali pasireikšti tik tarp artimiausių žmonių. Brolio ir sesers santykis yra toks glaudus ir uždaras, kad bet kuris jų tar­pusavio veiksmas yra tarytum apsaugotas nuo baudžiančio išorės jėgų įsikišimo: jie tarytum tebegyvena vieną gyvenimą, egzistuoja vienose įsčiose (vienoje lovoje), viename uždarame pasaulėlyje, kuriame yra nepasiekiami, tad gali pasiduoti savo natūraliems impulsams bei rea­lizuoti savo potencialias galimybes. Brolis ir sesuo nėra laisvi: jų vienas likimas, todėl ir traukia vienas kitą, ir stumia, varžo, kliudo vienas kitam, kovoja dėl erdvės. Šiuose glaudžiuose santykiuose lygiai veikia ir prieraišumo, ir priešiškumo jėgos. Tad brolio elgsena voliuntaristiška: jis ir skriaudžia seserį, ir tuo pačiu metu ją globoja, saugo – tai, kas kultūros (kaip tarpasmeninio bendravimo) sferoje būtų nesuderinama, šiame mikropasaulėlyje natūraliai jungiasi iracionalios voliuntaristinės valios arba tiesiog instinkto pagrindu.

Vaiko figūratyvinė išraiška bei elgsena labai charakteringa – jis sėdi lovoje, budi, stengiasi neužmigti priešiškame pasaulyje. Rankoje su­gniaužtas peiliukas (juo ketinta atlikti pagalbos motinai veiksmą – nukrapštyti jai tėvo knygų auksą) dabar reiškia ginklą, nukreiptą prieš visą pasaulį. Jo laikysena kaip budraus žvėrelio, o ypač charakteringos akys: jos yra išplėstos it naktinio paukščio, apuoko, ir gelsvos kaip kokio plėšrūno. Tas mieguisto žvilgsnio geltonumas, nebūdingas žmogaus akims, yra nebe kultūros, o laukinės gamtos spalva. Šis vaikas – mėnulio šviesos pakeistas žmogus. Magiško gamtos šviesulio sužadinti vitališki instinktai nuslopina aukštesnius poreikius ir uždaro kelius į pilnaverti gyvenimą, pažymėtą asmens ženklu. Tokius vaikus-žvėriūkščius, užau­gusius be motinos globos ir šeimos šilumos, dažnai matome realiame gyvenime, jie kovoja už būvį miesto gatvėse, geležinkelio stotyse ir kitose vietose, reiškiančiose socialinę periferiją. Apie juos sakoma: kilę iš aso­cialių šeimų. Panašaus vaiko likimą rašytoja vaizduoja novelėje „Šaltoji ugnis“. Taip B. Vilimaitė tęsia aukos arba „mažojo žmogaus” – vaiko, moters, senelio – skriaudos temą. Įvairiais aspektais aktualizuotą J. Biliūno, Lazdynų Pelėdos, G. Petkevičaitės-Bitės, Šatrijos Raganos kūri­niuose.

Tokia vaiko laikysena yra ne be pagrindo, ji reiškia adekvatų santykį su pasauliu, kurio agresyvų pobūdį rašytoja charakterizuoja baugiais aplinkos vaizdais: „Kažkur traškėjo baldai ir lubos. Ten, ant aukšto, girdėjosi minkšti atsargūs žingsniai.“ Pasaulis priešiškas, klastingas ir pasalūniškas kaip žvėris. Jis ieško plyšių, skverbiasi, braunasi į vidų, laužo žmogiškojo gyvenimo formas. Šiame gyvenime nebėra transcen­dentinės projekcijos, idealistinio vertybinio plano, teikiančio žmogui tvarkos bei saugumo pojūtį ir vilties perspektyvą.

„Ir mėnesiena sruvo į kambarį, kaip negailestingumas, žvaigždes išbluko, tarsi kažkas būtų išskalbęs dangų. Kilo vėjas prieš aušrą ir atsargiai ėmė klibinti neuždary­tas langines.“

Taigi mėnulio šviesa (negailestinga pramotė-gamta) lyg mirties bei užmaršties vandenys galutinai užlieja ir paskandina sąmonės pasaulį; žmogišką globą pakeičia negailestingumas kaip visuotinis būties dėsnis, o sakralinė sfera (dangus ir žvaigždės) permainoma buitiniu praktiniu veiksmu: kažkas ją banaliai išskalbia. Dar Šatrijos Raganos projektuotas platoniškasis idealistinis būties aspektas (žmogaus egzistencijos atrama, prasmės pagrindas ir vertybių kriterijus), mitologinis gėrio pasaulis išnyksta be pėdsako, ir nebebus šiame danguje žmogiškos laimės vizijos: nei Dievulio-tėvelio, nei Dievo motinos, nei laimingų vaikų-žvaigždučių.


IV epizodas – atsisveikinimas su vaikais

Tai pirmasis išsiskyrimo žingsnis (slenkstis) – atsisveikinimas pirmo­joje, mažiausioje bei uždariausioje erdvėje, kurioje prasidėjo visas veiksmas.

Nykiu paros metu („šitą nejaukią, atstumiančią valandą“) pasikartoja pradinė kūrinio situacija. Prieš išvykdama į kelionę motina vėl yra vaikų kambarėlyje. Bet su vaikais jau baigta. „Jos vaikai miegojo susiglaudę po viena antklode, kai ji jau visai pasiruošusi atėjo su jais atsisveikinti. Bet jie neprabudo.“ Tai reiškia, jog jie pasiliko ten, kur yra, ir nebeprabus pil­naverčiam žmogiškam gyvenimui.

Neprabudusi sąmonė ir nežinomybė, atšiauri ateitis, aštrių ražienų supama erdvė, į kurią novelės finale jau pradeda artėti pirmieji paukščiai, tarytum pajutę naujų aukų kraują.


V epizodas – atsisveikinimas su namais

Antrasis atsisveikinimo žingsnis, įvykstantis kiek platesniame uždaros erdvės rate. Vėl pakartojami požymio motyvai, stiprinamas aplinkos nejaukumo įspūdis: „Buvo šalta, net žvarbu, kai ji ėjo per kiemą.“

Šiame epizode pirmą kartą parodoma dabartinė namų valdovė, sto­vinti atitinkamoje, jos vertybinę poziciją reprezentuojančioje vietoje: „Tvarto tarpdury stovėjo jos vyro sesuo, tyli, užsisklendusi savyje, ir žiūrėjo jai tiesiai į veidą“. Sesers tylėjimas bei užsisklendimas – asocialumo, komunikacijos nereikalingumo ženklas; žiūrėjimas tiesiai į veidą – kaip beasmeniškas kažkokio rūstaus įstatymo vykdymas, atleidžiantis vykdy­toją nuo žmogiškų emocijų, nuo sąžinės bei kaltės jausmo. Kaip priešingos vertės charakteris – „motina iš įgimto lipšnumo nusišypsojo jai, pratarė kelis žodžius. Norėjo dar priminti savo vaikų įpročius, keis­tenybes, charakterio bruožus“. T. y. motina nori išryškinti, pabrėžti žmogiškąją vaikų pusę, nes įpročiai, keistenybės ir charakteris yra tai, kas daro žmogų individualų, savitą ir kas susiję su asmenybės struktūromis. Kitaip tariant, motina norėtų pristatyti savo vaikus arba apginti juos kaip humanistinės vertės subjektus, tačiau suvokia, jog vyro sesers sferoje veikia visiškai kita vertybių sistema, ir jos priminimai ne tik neturės prasmės, bet ir gali nuteikti priešingai. Be to, natūralistinėje sferoje, kur svarbiausias įstatymas – kovos už būvį įstatymas, „neturi teisės nieko prašyti…“ Čia viskas konkuruoja pagal savas–svetimas opoziciją, čia nėra vidinio žmonių ryšio, juos sieja tik atsitiktinis likimas ir panašios gyve­nimiškos funkcijos, sujungiančios visus individus į „mechanišką bendruomenę“ (regis, E. Durkheimo sąvoka).

Beje, šioks toks ryšys yra išlikęs, žmogiškumas nevisiškai numarintas ir sesers paveiksle: „Kažkas sukrutėjo stovinčios tvarto tarpdury veide“. Veidas – tai jau asmens ženklas, vartai į jo vidinį pasaulį. Šiuo epizodu rašytoja netiesiogiai teigia dualistinį žmogaus prigimties pobūdį, susijusį su krikščioniškąja epistema. Žmogiškumas yra gilioji, iki galo nenuslo­pinama esmė, transcendentinės kilmės prigimtis, humanistinės laikysenos pagrindas ir galimybė. Toji galbūt nenumarinama esmė kartais „sukruta“, prasiveržia pro kūno instinktų materiją, pro „mėnulio šviesos“ suformuotą somnambuliško egoizmo šarvą.

Nors vyro sesuo ir pajunta reikalą į žmogiškumą atsakyti žmogiškumu, jos santykis su pasauliu jau deformuotas; vaikus ji vertina pragmatiniu požiūriu, taikydama naudos, tinkamumo ūkiui kriterijų, ir tekste išryškėję vertybiniai personažų aspektai jos žodžiuose sukeičiami vietomis: „Jusi bus tikras gaspadorius, – pasakė ji motinai. – O mergička atrodo silpna išlepusi…“

Taigi berniukas bus „panaudotas“ ir įsijungs į miegančiųjų ant šieno bei kamaroje būrį, o mergaitei, matyt, teks motinos lemtis, nes ji nenaudinga ūkyje – motinos „lipšnumas“ ir mergaitės „išlepimas“, kitaip tariant – žmogiškas jautrumas, šiame gyvenime paprastai kenkia prag­matiniams individo interesams.


VI epizodas – išvykimo sakralizacija

„Motina išėjo vieškeliu pro kryžių“ – simboliškos prasmės kupinas vaizdinys, primenantis Golgotos kelią. Sunkūs nuo rasos gėlių vainikai yra lyg realistinio plano – vyro laidotuvių – užuomina, lyg simbolinis kančios grobto ženklas, savo prasme artimas erškėčių vainiko simbolizmui. Šim­tinis šių vaizdinių turinys neleidžia konkrečiai apibrėžti semantinių figūratyvinio plano reikšmių, tekstas šioje vietoje tarytum įgyja univer­salesnį semantinį stilistinį pobūdį; jis užbaigiamas retoriniu rūpintojėlio – sakralinės figūros – klausimu: „Ar sugrįši?“ Kadangi ankstesniame tekste implikuotos visos šio gyvenimo prasmės bei atskleisti personažų verty­biniai santykiai su pasauliu, atsakymo retorinis klausimas nereikalauja, atsakymas yra žinomas.


VII epizodas – atsisveikinimas su šiuo pasauliu

Į paliekamą pasaulį, kurio reikšmės opoziciškos kryžiaus ar rūpintojėlio reikšmėms, pažvelgiama panoramiškai – iš distancijos ir nuo aukštesnės vietos. Toks žvilgsnis paprastai yra reflektuojantis ir apibendrinantis, tačiau kūrinio finale, tarytum nutildant kūrinio garsus, prislopinama retorika ir sušvelninamas sakralinių motyvų simbolizmas. Moralinio sprendimo gali­mybė neutralizuojama pabrėžtinai paprastu realistiniu vaizdu: „…iš kamino jau rūko dūmai. Pirmieji paukščiai jau vaikščiojo po ražienas.“

Tačiau ir moralinės problematikos kontekste realistinis motyvas yra kažką svarbaus liudijantis ženklas. Skaudžiose ražienose vaikštinėjančių paukščių vaizdinys, primenantis A. Hitchcocko niūrias iracionalistines fan­tazijas, yra mėginimas parodyti tai, kas savaime akivaizdu, ir pasakyti tai, kas nebepasakoma. Kūrinį uždarantys paukščiai yra fatalistinės būties simbolis – kaip tikrieji šio pasaulio šeimininkai jie ateina ir viešpatauja laukuose, ištuštėjusiuose po pjūties.


Keletas minčių apie interpretaciją

Kūrinio supratimas yra prasmės rekonstrukcija – konteksto rekons­trukcija tekste. Prasmė suvokiama remiantis patirtimis, nauja suvokiama per tai, kas jau žinoma, kas yra patirta; kūrinio prasmėje potencialiai slypi žmogaus literatūrinės, kultūrinės ir egzistencinės patirtys. Todėl kūrinys išauga iš kūrinijos bei iš gyvenimo, ir kiekvienoje knygoje poten­cialiai glūdi visos žmogaus patirtys, visos knygos, „pasaulinė biblioteka“, anot Borgeso. Rašytojas taip pat yra ne tik prasmės kūrėjas, jis ir inter­pretatorius: reaguodamas į empirinį gyvenimo faktą, atrasdamas reiškinyje reikšmę (pirminiame etape stokojančią prasmės), jis jį interpre­tuoja remdamasis savo individualia ir bendražmogiška patirtimi, – taip empirinis faktas tampa prasmingu kultūriniu reiškiniu.

Interpretacija tam tikra prasme yra platoniškas veiksmas: mėginimas prisiminti, pamatyti kūrinyje tai. kas skaitytojui jau yra žinoma iš patirties. Interpretacija reiškia naujovę tik perskaityto kūrinio atžvilgiu (kaip jo vaizdų aiškinimas, prasmės atskleidimas ir išplėtimas), tačiau apskritai ji atveria ir sutvirtina tą žinojimą apie žmogų, kuris jau yra mumyse. Kitaip tariant, literatūros kūrinio funkcija – mūsų žmogiškumo priminimas bei įtvirtinimas. Tuo ji atlieka lyg ir sakralinę funkciją, yra savotiška šventos žmogiškumo prasmės konfirmacija.

Regimantas Tamošaitis. Šviesos ir tiesos

2026 m. Nr. 3 / Lietuvių tauta, pažvelgus į ją istoriškai, – na, ji yra lyg kokie žiemkenčiai, po sniego danga tik ir laukiantys pavasario, kuris neišvengiamai ištirpdys juos slegiančius ledus ir tada viskas būtinai atsigaus, sužaliuos.

Regimantas Tamošaitis. Tamsus kūniškojo gyvenimo grožis

2026 m. Nr. 3 / Sara Poisson. Niekas, pasiruošęs patriukšmauti. – Vilnius: Baziliskas, 2025. – 108 p. Dizainerė – Greta Ambrazaitė.

Regimantas Tamošaitis. Vandens teologija

2025 m. Nr. 11 / Gintaras Grajauskas. Vandens skonis. – Vilnius: Baziliskas, 2025. – 65 p. Knygos dizainerė – Greta Ambrazaitė.

Regimantas Tamošaitis. Kojele pamojavo gyvenimas

2025 m. Nr. 7 / Liutauras Degėsys. Būtasis kartinis: eilėraščiai. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 110 p. Knygos dailininkas – Virginijus Malčius.

Regimantas Tamošaitis. Degančio vijoklio sapnas

2025 m. Nr. 5–6 / Ieva Rudžianskaitė. Švytuokle švytuokle. – Kaunas: Kauko laiptai, 2024. – 80 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.

Kęstutis Urba: Tarp literatūros ir mokyklos

2024 m. Nr. 12 / Literatūros tyrinėtoją, vertėją Kęstutį Urbą kalbina Regimantas Tamošaitis / Kęstutis Urba man buvo viena šviesiausių asmenybių, kurias sutikau dirbdamas Vilniaus universitete, beveik neturiu su kuo palyginti, be patoso…

Bitės Vilimaitės prozos galia „Metuose“

2024 12 20 / Šį literatūros žurnalo „Metai“ teminį „Litera-turą“ skiriame prozininkės, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) kūrybai.

Regimantas Tamošaitis. Po ūkanotu nežinios dangum, arba Drąsa gyventi

2024 m. Nr. 11 / „Po ūkanotu nežinios dangum“, – šią Vytauto Mačernio poetinę frazę prisiminiau šiomis dienomis, mąstydamas apie tai, kad poetinės metaforos, girdimos iš praeities, kartais netikėtai suartėja su mūsų tikrovės realijomis.

Regimantas Tamošaitis. Tuštumos vėjas

2024 m. Nr. 8–9 / Jonas Liniauskas. Vėjo akys: eilėraščiai. – Vilnius: Slinktys, 2023. – 112 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Regimantas Tamošaitis. Klaipėdos krašto išminties knyga

2024 m. Nr. 5–6 / Nijolė Marytė Šerniūtė. Vilkų Kampo Eliza. – Vilnius: Slinktys, 2023. – 227 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Regimantas Tamošaitis. Veidai, vardai, vaidmenys

2023 m. Nr. 8–9 / Audronė Girdzijauskaitė. Kovido meto užrašai. – Vilnius: Scenos meno kritikų asociacija, 2022. – 320 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Regimantas Tamošaitis. Vasaros laikas

2023 m. Nr. 7 / Kartais pasigirsta balsų, kad užtenka mums tos agrarinės literatūros – kiekgi galima! Mes juk gyvename jau kitokiame pasaulyje, informacinėje visuomenėje! Bet toji informacinė visuomenė – tik apvalkalas, slepiantis vartotojiškas strategijas.

Arnoldas Piročkinas. Vilnius – lenkų romantizmo lopšys

1998 m. Nr. 8–9

Adomui Mickevičiui – 200

 

Kai Adomas Mickevičius 1822 m. kovo pradžioje pirmąją savo poezi­jos knygą pasiūlęs išleisti Vilniaus knygyno ir spaustuvės savininkui Juozapui Zavadskiui, šis parodęs į lentynose dulkstančias knygas: ar ver­ta prie jų pridėti dar vieną? Ir pasakęs: „Poezija, rodos, rašoma ne Vilniuje, bet Varšuvoje.“ Taip apdairusis spaustuvininkas ne tik sunie­kino jaunuolio pretenzijas, bet ir nusakė realią lenkų literatūroje susiklosčiusią padėtį: tuo metu iš tikrųjų poezijos madas diktavo Var­šuva.

Tokios ar panašios nuomonės būta ne vieno Zavadskio. Prieš spręs­damas, ką atsakyti jaunajam poetui, jis tarėsi su gana įtakingu ir veikliu Vilniaus gimnazijos retorikos, poezijos ir literatūros mokytoju Ignacu Šidlovskiu, kuris pats miklino plunksną rašydamas eilėraščius ir spausdindamas juos Vilniaus žurnaluose. Pseudoklasicizmo epigono nuomonė negalėjo būti palanki Mickevičiaus rinkiniui. Atrodo, neigiamo atsiliepimo paveiktas, Zavadskis paskubėjo atsisakyti leisti knygą savo lėšomis.

Šiaip ar taip, spaustuvininkas tokiu sprendimu padarė bene didžiau­sią savo gyvenime verslininko ir literatūros vertintojo klaidą. Tuo jis įsitikino visai netrukus, – kai birželio mėnesį už poeto ir bičiulių filomatų sukauptas lėšas jo paties spaustuvė išspausdino šią knygą. Tais laikais palyginti ne tokiu mažu 500 egz. tiražu išleistas Mickevičiaus „Poezijos“ pirmasis tomas buvo graibstyte išgraibstytas. Poeto kūryba žavėjosi įvairių sluoksnių žmonės: jo eilėraščius skaitė ir dvarų salonuose, ir tarnų kambarėliuose – ne tik Vilniuje ar Naugarduke, bet ir pačioje Varšuvoje. Tokio dalyko lenkų literatūros istorijoje dar nebūta. Ne mažesnio pasisekimo turėjo ir po metų išėjęs antrasis „Poezijos“ tomas.

Šiandien, praėjus 175 m. nuo tomų pasirodymo, galime drąsiai sakyti, kad tai buvo lenkų literatūroje epochinis lūžis – į literatūrinio gyvenimo sceną išėjo romantizmas. Štai kaip, minint šimtmetį nuo pir­mosios „Poezijos“ knygos pasirodymo, šį lūžį apibūdino Janas Dąbrowskis žurnale „Świat“ (1922, Nr. 1, p. 1): „Prasidedantys 1922 metai – tai šim­tas metų įvykiui, kuris lenkų kultūros pavelde visiškai vertas įvardyti kaip epochinis. Prieš šimtą metų iš Vilniaus spausdinamosios mašinos pirmą kartą pasirodė Adomo Mickevičiaus eilėraščių rinkinys. Nuo šios datos prasideda romantizmo epocha lenkų poezijoje. Retai kada su to­kiu griežtu tikslumu pavyksta nustatyti dvasinių srautų chronologiją.“

Rastume ir kiek kitokių nuomonių dėl lenkų romantizmo gimimo da­tos. Vis dėlto ir mūsų dienomis žymieji Mickevičiaus kūrybos tyrėjai paremia tezę, kad lenkų literatūroje 1822 m. yra ribinė data. Čia pasi­remkime žymios literatūrologės, kelių reikšmingų veikalų apie Mickevičių ir romantizmą autorės Alinos Witkowskos 1997 m. išleistoje studijoje „Ro­mantizmas“ (kartu su R. Przydylskiu) išreikšta nuomone: „Romantizmo lūžis Lenkijoje yra juk ištįsęs laike: apima beveik dešimtmeti (1822–1830), kada formavosi naujoji literatūra ir estetinė sąmonė. Tas laikotarpis turi kelis savitus bruožus, būdingus literatūrinio lūžio situacijoms. Vi­sų pirma turi savo didį poetą – įstatymų leidėją, kurio kūriniai nužymi kryptį ir formuoja vaizdinį apie naująją literatūrą, todėl Adomo Micke­vičiaus „Poezijos“ I tomelio išleidimo metai – 1822 – laikomi sutartine romantizmo intronizacijos data“ (p. 207).

Ir iš tikrųjų, jei pasižiūrėsime į romantizmą įtvirtinusių lenkų kūri­nių chronologiją, tai Mickevičiaus „Poezija“ yra pirmoji. Netrukus, 1823 m., vilnietis poetas romantizmo principus išplėtoja antrajame „Poezijos“ tome išspausdintuose kūriniuose – „Gražinoje“ ir ypač „Vėlinėse“. 1825 m. Varšuvoje pasirodo Antonio Malczewskio poema „Marija“, davusi pradžią vadinamajai Ukrainos romantinei mokyklai. 1828 metai lenkų ro­mantizmo istorijoje pažymėtini tuo, kad Peterburge Mickevičius išleidžia romantiškiausią savo poemą „Konradas Valenrodas“, o Severinas Goszczynskis poema „Kanevo pilis“, išleista taip pat Varšuvoje, prisijungia prie minėtos Ukrainos romantinės mokyklos.

Turint prieš akis tą faktą, kad Vilniuje pasirodė pirmasis lenkų ro­mantizmo pavyzdys, nejučia kyla klausimas: kaip čia atsitiko, kad šis reiškinys prasidėjo ne lenkų kultūros arealo centre Varšuvoje, bet pa­kraštyje – Vilniuje, gal net tiksliau būtų – etnografinėje Lietuvoje (Lituania propria)? Į šį klausimą man prieinama literatūra nėra davusi atsakymo. Tačiau rizikinga sakyti, kad niekas iš daugybės lenkų litera­tūros tyrinėtojų, nagrinėjusių ir nagrinėjančių Mickevičiaus kūrybinį palikimą, nėra mėginę dėl to susimąstyti.

Dėmesio vertas Marjos Bielankos-Luftowos straipsnis „Teritorijos reikšmė vadinamojoje Ukrainos mokykloje“ (Pamiętnik Literacki. R. XXXIII. 1936. – P. 360–377). Autorė, remdamasi vokiečio J. Nadlerio vei­kalais „Die berliner Romantik“ (1921) ir „Literaturgeschichte der deutschen Stämme und Landschaften“ (t. I ir II, 1912, t. III, 1918), tei­gia: „Romantizmas, iš tiesų nešantis visur tą pačią tendencijos atnaujinti tautą ir literatūrą vėliavą, buvo paribio veikėjų padaras“ (išretin­ta autorės). Šis teiginys remiamas pavyzdžiais. Antai anglų romantizmo pradininkai ir šulai kaip tik daugiausia buvę iš paribio sričių: Jamesas Macphersonas ir Walteris Scottas – škotai; George’as Gordonas Byronas taip pat turėjęs škotų kraujo; Thomas Moore’as – airis. Prancūzų roman­tizmo pradininkas (jei juo nelaikysime šiame straipsnyje minimo iš Šveicarijos kilusio Jeano Jacques’o Rousseau), François-René de Chateaubriand’as gimęs, augęs ir daug metų praleidęs Bretanėje. Žymi kiečių romantizmo atstovai, kūrę jo teoriją, filosofiją ir poeziją. lmmanuelis Kantas, Johannas Gotfriedas Herderis ir Johannas Hamannas (šie XVIII a. filosofai gana savavališkai autorės priskirti romantikams) – Rytų Prūsijos atstovai; Friedrichas Schleiermacheris, Johannas Gottliebas Fichte, Josephas von Eichendorffas kilę jos ir serbų gyvenamų sričių; Ludwigas Tieckas, Achimas von Arminas iš Brandenburgo, o broliai Friedrichas ir Augustas Wilhelmas Schlegeliai – iš Meiseno (netoli Drezdeno, prie Elbės upės).

Faktai – atkaklus dalykas, bet kartais jų nepakanka. Kaip kiekviena taisyklė, taip ir autorės teiginys turi savo išimčių, į kurias neatsižvelgė, atrodo, nei J. Nadleris, nei M. Bielanka-Luftowa. Pavyzdžiui, kiekgi spręsti, čekų romantizmas yra radęsis sostinėje Prahoje ir sukurtas gimusių bei augusių poetų, visų pirma tikro prahiškio Karelo Hyneko Machos. Gal ir daugiau kraštų rastųsi, kur romantizmas formavosi centre. Tad kategoriškai sieti romantizmą su paribiais gana neatsargu.

Kalbant apie vokiečių romantikų sąsajas su regionais, autorės neat­sižvelgta į tai, jog derėjo nustatyti ir iš centro kilusių romantikų indėlį bei laiką. Gal jų (Novalis, Wilhelmas Heinrichas Wackenroderis, broliai Jacobas ir Wilhelmas Grimmai, Josephas von Gorres ar Ludwigas Uhlandas) poveikis vokiečių romantizmui tolygus ar net didesnis negu straipsnyje išvardytų periferinių atstovų. Šie pavyzdžiai silpnina kelia­mo teiginio įspūdį.

Tačiau lenkų romantizmas iš tikrųjų radosi rytiniuose lenkų kultū­ros arealo pakraščiuose – Lietuvoje ir Ukrainoje. Tarp jo pradininkų nėra kūrėjų nei iš Varšuvos, nei iš Krokuvos (beje, gana toli nuo cent­ro), nei iš Gniezno ar kitos tuo metu vokiečių valdomos Vakarų Lenkijos srities. Tai jau verta tam tikro dėmesio.

M. Bielanka-Luftowa, keldama pakraščių vaidmenį lenkų literatū­ros raidai, nuėjo dar toliau: „Lenkijoje ne tik romantizmo epocha, – teigia autorė, – bet kiekvienas periodiškas literatūros suklestėjimas yra paribio veikėjų padaras“ (p. 361). Šią savo prielaidą ji plėtoja remdama­si B. Chlebowskio aiškinimu, kad Lenkijoje dvasinę raidą visada intensyviausiai lėmusios naujai kolonizuotos sritys ir tuo atžvilgiu pra­lenkusios senąsias provincijas. Taip atsitikę XVI a., kai lenkų literatūra suklestėjusi kolonizavus Mažosios Lenkijos rytų plotus, o XVI a. pab. ir XVII a. pr. – Raudonąją Rusią, taip buvę ir XIX a. pr., kai formavosi ro­mantizmas Mozūrijos ir Lietuvos provincijose.

Vadovaudamasi tokia prielaida, straipsnio autorė daro išvadą, kad Lenkijoje, „panašiai kaip ir kitose Europos šalyse, esama ryškaus priežastinio ryšio tarp teritorijų paribinės padėties ir romantizmo atsiradimo“ (p. 362).

To ryšio iš tikrųjų negalima paneigti, bet atrodo, kad apžvelgiamame straipsnyje jis yra kiek supaprastintas, suprimityvintas – romantizmo priklausymas nuo jų kūrėjų kilmės iš paribinių Lenkijos (tiksliau lenkų kultūros arealo) teritorijų yra kiek mechaniškas. Autorės (ir B. Chlebowskio) bene nepaisoma, kad ne visada galioja dėsnis, jog tai, kas eina vėliau, yra ankstesnio dalyko padarinys: reikia skaitytis su principu post et nori propter (po to, bet ne dėl to). Tad dar reikia įrodyti, kad pakraščių kolonizavimas iš tikrųjų sukelia kultūros naujybes.

O jeigu turėsime galvoje tik Vilniaus arealą, kuriam priskirtume Kauną ir Naugarduką, tai kas galėtų teigti, kad jis laikytinas lenkų naujai kolonizuotu kraštu? Nežinia, kiek M. Bielanka-Luftowa teisi dėl Ukrainos romantinės mokyklos atstovų, bet istorinėj Lietuvoj gimę ir au­gę Mickevičius, Tomas Zanas, Janas Čečiotas, Vladislavas Sirokomlė (Liudvikas Kondratovičius), gal net Juzefas Ignacas Kraševskis bei dau­gelis kitų vargu ar laikytini kolonistais, atėjūnais iš centrinių Lenkijos sričių: jų tėvai ir protėviai buvo šio krašto žmonės. Jeigu kalbėtume apie iš šalies į Lietuvą atėjūnų atneštą literatūrinę kryptį, tai čia labiau tik­tų klasicizmas. Jo ryškiausi propaguotojai ir gynėjai Vilniuje kaip tik buvo iš Lenkijos centrinės dalies (Bidgoščiaus vaivadija) kilę Janas ir Andrius Śniadeckiai, krokuviškis Filipas Nereušas Golianskis ir kt. Klasicizmas (tiksliau būtų pseudoklasicizmas), matyt, būdamas svetimas šio arealo dvasiai, kaip tik neišugdė nė vieno ryškesnio vietinio literato.

Taigi, atsižvelgus į čia suminėtus reiškinius, kyla labai didelių abe­jonių, ar autorės teiginys, jog Vilniaus regione susiformavęs romantizmas, kurio pradininkas yra Mickevičius, – tai atėjusios iš kitur naujos „kresovcų“ kultūros padaras. Veikiau šis „lietuviškas“ romantizmas – tai autochtonų pastangų (sąmoningų ir nesąmoningų) išsaugoti autentiškus, iš senovės einančius, tradicinius bruožus vaisius. Šių bruožų visumą ga­lėtume pavadinti krašto dvasia. Kaip tik ji, nepriimdama pseudoklasicizmo kanonų, brukamų iš šalies, buvo toji terpė, kuri ugdė Mickevičiaus ro­mantizmą. Poetas gimtojo krašto dvasią ypač gerai jautė ir ją tobulai išreiškė savo romantinėje kūryboje.

1822 ir 1823 m. išėję abu Mickevičiaus „Poezijos“ tomai tapo roman­tizmo idėjų manifestu, kuriuo jaunoji karta ryžtingai pareiškė naują požiūrį į gyvenimą ir literatūrą. Tas jaunimo maištas brendo kelerius me­tus, tik ne iš karto buvo suvokta, jog Šviečiamojo amžiaus idėjomis vadovavęsis pseudoklasicizmas ir sentimentalizmas jau yra praradę ku­riamąjį poveikį ir reikia ieškoti kito metodo, kuris labiau atsakytų epochos poreikiams. Juk Mickevičius kurį laiką vadovavosi klasicizmo principais, bet ilgainiui įsitikino, jog jie neatveria erdvės jo kūrybinėms idėjoms. Neatsitiktinai jis 1817 m. pradėtos tragedijos „Demostenas“, ku­ri tikriausiai buvo rašoma pagal klasicizmo tragedijų receptą, taip ir nepajėgė per ketverius metus baigti, kol pagaliau ją 1821 m. visai me­tė – net jos parašytų fragmentų neišsaugojo. Panašiai nutiko ir su poema „Bulvės“, kurios sumanymas kilo pirmajame kurse, 1815 m. Dar 1821 m. gegužės pradžioje poeto bičiulis P. Malewskis apie ją užsime­na viename laiške, bet poetas dėl jos tylėjo: matyt, jau buvo galutinai atsisakęs nuo ketinimo ją baigti.

Mickevičius kūrybinę krizę, kilusią dėl nepasitenkinimo klasicizmo principais, bus pajutęs 1819 m., paskutiniame universiteto kurse. Jos prie­žasties jis nesuvokė ir, nuvykęs į Kauną, tikėjosi susikaupti, o tada baigti ir pradėtus darbus, ypač minėtą tragediją ir poemą (iš keturių planuotų Jos giesmių Vilniuje buvo parašęs pirmąją). Tačiau Kaune jis ėmė intensyviai skaityti Friedricho von Schillerio ir Johanno Wolfgango von Goethe’s kūrinius. Nors šie rašytojai dar ne romantikai, bet atvėrė jau­najam poetui naują jausmų ir jų raiškos pasaulį. Kad ir ne taip audringai, bet ne mažiau veiksmingai ardė klasicizmo suformuotus literatūrinius ste­reotipus W. Shakespeare’as, su kuriuo kūryba turėjo progos susipažinti dar pirmajame kurse lankydamas Vilniaus teatro spektaklius ir klausy­damas estetikos, poezijos teorijos ir iškalbos profesoriaus L. Borowskio paskaitų, bet jos esmę geriau ėmė suvokti atvykęs į Kauną. Schillerio ir Shakespeare’o dramaturgija Mickevičiui davė progos kritiškai pažvelg­ti į pradėtą „Demosteną“, o kartu ir į bendrąsias savo kūrybos nuostatas.

Schilleris, Goethe ir Shakespeare’as privedė Mickevičių prie romantiškiausio to meto poeto – Byrono, su kurio kūryba iš pradžių susipažino iš prancūziškų ir lenkiškų vertimų. Savo kelią prie anglų romantiko jis yra 1822 m. sausio pabaigoje taip nusakęs laiške P. Malewskiui: „Po germanomanijos prasidėjo britomanija; broviausi su žodynu rankoje per Schakespeare’ą kaip Evangelijos turtuolis į dangų pro adatos skylutę, Už­tat dabar Byronas eina kur kas lengviau ir jau labai toli nužengiau.“ Schilleris formavo Mickevičiaus baladės tipą, o Byronas – iki tol lenkų literatūrai nežinomą žanrą – poetinę apysaką (powieść poetycka), – kurį mes į lietuvių kalbą (rodos, ne visai vykusiai) išsivertėm terminu sakmė.

Mickevičius toli gražu neapsiribojo vien minėtais rašytojais: tuo pa­čiu metu jo intensyviai studijuota daug įvairios mokslinės literatūros – estetikos, poetikos ir kitų veikalų. Deja, ši literatūra nėra deramai išnag­rinėta ir susieta su poeto romantizmo formavimusi. Vis dėlto šiuo metu, kad ir paviršutiniškai žvilgtelėjus į ją, įmanoma teigti, jog Vilnius ir Kau­nas informacijos požiūriu nebuvo beviltiški užkampiai, kur poeto nepasiekdavo naujesnės literatūrinės idėjos ir žymieji kūrybos pavyzdžiai. Varšuvoje ir Krokuvoje tikriausiai tos literatūros galėjo būti daugiau, ten ji mėnesiu ar net pusmečiu būtų poetą pasiekusi anksčiau. Tačiau jam, nepaprastai nuovokaus proto jaunuoliui, ir to, ką gaudavo Lietuvoje, vi­siškai užteko, kad galėtų žengti literatūrinės minties avangarde.

Tiesą sakant, Varšuvoje pirmiau negu Vilniuje pajustas naujųjų lite­ratūrinių vėjų dvelksmas. Antai 1818 m. žurnale „Pamiętnik Warszawski“ poetas ir kritikas Kazimieras Brodzinskis išspausdino straipsnį „Apie kla­siškumą ir romantiškumą“. Kurie ne kurie lenkų literatūrologai norėtų šį straipsnį laikyti romantizmo pasireiškimo Lenkijoje pradžia. Iš tikrų­jų autorius dar buvo svetimas romantizmui, neigiamai vertino vokiečių romantizmui būdingus bruožus – fantastiką, žavėjimąsi viduramžiais ir t. t. Straipsnyje savotiškai mėginama, paėmus iš romantizmo literatū­ros tautiškumo idėją, papildyti klasicizmo principus. Todėl, kai kurių lenkų literatūrologų nuomone, K. Brodzinskis artimesnis sentimentalizmui ir nelaikytinas romantizmo pradininku lenkų literatūroje, didžiausias nuopelnas tas, kad atkreipė visuomenės dėmesį į romantizmą ir sukėlė dėl jo diskusiją, į kurią vėliau savotiškai įsijungė Mickevičius.

Galima šiaip ar taip vertinti K. Brodzinskio straipsni, bet viena yra tikra, kad etnografinėje Lenkijoje trečiajame dešimtmetyje neatsirado rašytojo, kuris savo kūryboje būtų mėginęs realizuoti romantizmo idėjas. Tai pirmasis padarė Vilniuje Mickevičius, o po kelerių metų – minėtos ukrainiečių literatūrinės mokyklos romantikai. Kai pradedi svarstyti, kaip atsitiko, kad Vilniuje, kur nebūta ryškesnės literatūrinės tradicijos, pirmiausia iškilo lenkų romantizmas, prieini prie iš pirmo žvilgsnio paradoksalios išvados: toji aplinkybė, kad Lietuvoje, skirtingai nuo etnografinės Lenkijos, ne viešpatavo kokia nors literatūrinė mokykla ir todėl jaunųjų rašytojų nevaržė kanonus diktuojantis rašytojas ar rašytojų sambūris, bus bene viena iš lemiamų sąlygų atsirasti čia romantizmui ir laisvai jam plėtotis.

Visose šalyse romantizmas buvo jaunosios kartos maištas prieš senąją kartą ir jos akceptuojamą santvarką. Ten, kur senoji karta išreiškianti savo estetines pažiūras (jose slypėjo ir politinės nuostatos), tvirtai laikė visuomenės gyvenimo vadžias, romantizmas sunkiau skynė­si kelią. Klasicizmo adeptai, visų pirma Varšuvoje, iš principo bijojo bet kokio maišto, net literatūrinio, ir atkakliai gynė „tvarką“. Mat bijo­ta prarasti tai, ką lenkai turėjo 1815 m. Vienos kongreso nutarimu sudarytoje Lenkijos Karalystėje. Juos patenkino užtikrinanti autono­miją konstitucija ir caro Aleksandro I žadinamos viltys, kad ateityje Lenkija gali būti atkurta tokia, kokia ji buvo 1772 m. Tikėtasi, kad tai pavyks padaryti liberalaus monarcho ir Lenkijos visuomenės gera valia. Todėl vengta žadinti visokias aistras, net literatūrines. Nuosaikaus nu­siteikimo veikėjams tuo atžvilgiu kaip tik labiausiai tiko klasicistinė ir sentimentalistinė literatūra, o romantizmas jiems rodėsi esąs iš užsie­nių plintanti beprotybė, kaip jl apibūdino 1819 m. žurnale „Dziennik Wilenski“ Jonas Śniadeckis, atsiliepdamas į minėtą K. Brodzinskio straipsni.

Tuo tarpu į tiesioginę Rusijos valdžią patekusiose „lietuviškose“ gu­bernijose padėtis buvo kita: nepriklausomybės praradimo jausmas skaudesnis ir praeities ilgesys – kur kas sopulingesnis negu Lenkijos Ka­ralystėje: čia buvo viskas prarasta ir neliko ką prarasti. Todėl „lietuviškoji“ jaunuomenė daug ryžtingiau atmetė tikrovę ir su ja į kompromisą einan­čią ideologiją – klasicizmą bei sentimentalizmą. Tai patvirtina Vilniaus universitete ir jo kuruojamose vidurinėse mokyklose vykęs jaunimo są­jūdis. Jį inspiravo ir jam vadovavo filomatų draugija, kurios vienas žymiausių kūrėjų ir ideologų buvo poetas Mickevičius. Atmesdamas klasicizmo ir apskritai Švietimo adeptų susitaikymą su carizmu, poetas kartu negalėjo neatmesti ir literatūrinių klasicizmo kanonų. Šis atme­timas pirmiausia reiškė klasicizmo dvasios nuostatų, o paskui ir formos, neigimą. Abu aspektai nebuvo atmetami sinchroniškai. Ryškiausias nesinchroniškumo pavyzdys – tai „Odė jaunystei“, parašyta 1820 m. gruodžio pabaigoje. Jaunatvišku entuziazmu ir maksimalizmu šis kūri­nys yra romantizmo dvasios. Autorius jau naudojasi tam tikromis stilistinėmis romantizmo priemonėmis, bet išliko klasicizmui būdinga odės forma. Netgi „Gražinos“ meniniame audinyje esama klasicizmui būdin­gų elementų. Tuo atžvilgiu bene radikaliausiai nuo klasicizmo atsiribota „Vėlinėse“.

Mickevičius, kaip ir visi jo bičiuliai filomatai bei filaretai, neapken­tė bet kokių tironų ir engėjų. Vilniškiams romantikams buvo artima Friedricho Schillerio tragedija „Plėšikai“ su užrašu viršelyje „In tyrannos“ (tironams). Tad jie neliko abejingi nė labiausiai despotizmo engiamam tau­tos sluoksniui – baudžiauninkams. Filomatai ne tik užjautė juos, kaip ir kitus carizmo slegiamus žmones, bet ir darė žygių juos geriau pažin­ti: rinko duomenis apie jų buitį ir dvasini gyvenimą, studijavo liaudies kūrybą. Antai 1820 m. pradžioje P. Malewskio iniciatyva filomatai pa­rengė „Geografini aprašymą, arba instrukciją, kaip sudaryti parapijos aprašą“ (1821 m. jis buvo nelegaliai išspausdintas 200 egz. tiražu). Tuo pačiu metu jie nupirko 100 egz. Jano Chodzkos knygelės „Jonas iš Svisločės“, kad ją išdalytų valstiečiams. Suprantama, tiek pats poetas, tiek jo draugai pažino valstiečių gyvenimą betarpiškai. Vilniaus gubernijoje ypač aktyviai buvo svarstoma baudžiauninkų teisinė būklė – didelė bajorų visuomenės dalis buvo nusiteikusi pripažinti jiems pilie­tines teises. Tiktai carizmas sukliudė tai padaryti,

Romantizmo idėjos kaip tik skatino domėtis liaudies gyvenimu, pažinti jos kūrybą. Tad Vilniuje susidarė ypač palanki situacija suartėti su liaudimi: tą suartėjimą stimuliavo tiek pačių vilniečių poreikis, tiek iš kitur plintantis romantizmas. Socialine prasme Vilniuje besiformuoiantis romantizmas reiškė demokratines tendencijas, o Varšuvoje viešpatauiantis klasicizmas buvo aristokratizmo išraiška.

Palyginti ankstyvą romantizmo atsiradimą Vilniuje lėmė dar viena svarbi aplinkybė: tai visuomenės požiūris į savo krašto istoriją ir apskritai į istorijos mokslą. Kai 1815 m., po dešimties metų pertraukos, Vllniaus universitete Joachimas Lelevelis pradėjo skaityti istorijos kursą, jo paskaitos sulaukė nepaprasto pasisekimo: jų klausydavo iki 600 studen­tų ir pašalinių žmonių iš miesto.

Kas ne kas pasakys, kad istorija buvo dėstoma ir Varšuvoje, ir Kro­kuvoje, ir Lvove. Tas tiesa, bet ten dėstė ne Lelevelis, romantiškos natūros asmenybė. Ir kas ypač svarbu, jis dėstė ne tik pasaulinę isto­riją, bet plačiai kalbėjo ir apie krašto praeitį, kas Mickevičių, jo bičiulius ir apskritai visus vilniečius ypač domino ir jaudino. Klausytojai lengvai gaudavo Vilniuje išleistus Lelevelio veikalus, kuriuose taip pat buvo aiškinama Lietuvos istorija: „Žvilgsnis į lietuvių tautų senovę ir jų ry­šius su heruliais“ (1808], „Istorika“ (1815), žurnale „Tygodnik Wilenski“ publikuotas straipsnis „Žinia apie lietuvių tautas“ (1817) ir kt. Domėji­mąsi istorijos dalykais stiprino taip pat Lelevelio kolegos Ignas Onacevičius ir Ignas Danilavičius, taip pat įvairių autorių straipsniai, gau­siai spausdinami Vilniaus periodiniuose leidiniuose. Pervertus 1815–1925 m. čia leistą periodiką, kyla įspūdis, kad istorinė tematika Vilniuje iš­gyveno savotišką bumą.

O Mickevičiaus būta ypač jautraus ir imlaus savo krašto istorijai, Lie­tuvos istorijai. Kelis šimtus metų trukusios permainingos lietuvių kovos su pavergėjais – vokiečių ordinais, didelės ir galingos valstybės sukūri­mas, ryškios valdovų Mindaugo, Gedimino. Algirdo, Kęstučio ir Vytauto asmenybės teikė romantiškai iš mažens nusiteikusio jaunuolio vaiz­duotei daug akstinų apmąstyti tautų ir asmenybių likimus, žadino jausmus. Visa tai kartu su kitais veiksniais klostėsi į romantinės kūry­bos nuostatas. Kur tu rasi romantiką, abejingą istorijai! Mickevičius iki pat amžiaus pabaigos žavėjosi Lietuvos praeitimi.

Nuo romantizmo neatskiriama taip pat meilės poetizacija. Kas be ko, šį jausmą šlovino ir neromantikai (Dante, Petrarca, Goethe). Tačiau ro­mantikų asmeniniame gyvenime ir kūryboje ji užima ypač reikšming|ir savitą vietą. Romantikų meilę dabar būtų net sunku apibūdinti. Sis jausmas nepaprastai susijęs su kūrėjo individualybe. Antai ir J. Čečiotas, ir T. Zanas, ir Mickevičius trečiajame dešimtmetyje buvo nelaimingai įsimylėję, bet tik pastarasis savo nelaimingą meilę pavertė vienu ryškiau­sių elementų, sudarančių poeto romantizmą. Jeigu ne 1820 m. įsiliepsnojusios meilės Marilei Vereščiakaitei sukelti dvasiniai sukriti­mai, tikriausiai poetas prie romantizmo būtų priėjęs keleriais metais vėliau. Ir tas romantizmas gal būtų buvęs ne toks radikalus.

Kalbant apie Mickevičiaus romantizmo formavimąsi, vertėtų atkreip­ti akis į tą įtaką, kurią jam padarė filomatų draugija, dalyvavimas jos veikloje. Galima spėti, kad, pavyzdžiui, Varšuvoje ar Krokuvoje bręstantys jaunosios kartos rašytojai nepatyrė tokio vaisingo kokios nors amžininkų draugijos poveikio, kokį jautė Mickevičius Vilniuje. Draugi­jos poveikis bręstančiam jaunuoliui ir poetui buvo labai įvairus, Kaip ir kiekvienas romantikas, Mickevičius brangino, tiesiog dievino draugystę: draugijoje jis patyrė labai daug. Draugijos susirinkimai, kur buvo skai­toma ir aptariama poeto kūryba, tapo savotiška kūrybine laboratorija. Čia bičiuliai yra pakišę poetui ne vieną vaisingą mintį, atkreipę akis į perspektyvią temą ar atveriantį naujus kūrybinius horizontus aspektą. Visa tai buvo didelis Mickevičiaus pranašumas palyginti su daugeliu am­žininkų, einančių kūrybos keliu kituose miestuose ar regionuose.

Kas be ko, Mickevičius turėjo savo prigimtyje ir psichikoje tam tik­rų duomenų, kurie taip pat artino jį prie romantizmo. Sakykim, Adomo bičiulis J. Čečiotas turėjo gerų norų ir dvasinio paslankumo, bet, atro­do, stokojo platesnio ir gilesnio kultūrinio pamato. T. Zanas, irgi reiškęsis kaip literatas (iš tikrųjų tai jis anksčiau už Mickevičių pradėjo kultivuo­ti baladės žanrą) ir garsėjęs kaip „spindulių“ teorijos kūrėjas, vis dėlto buvo daugiau racionalios mąstysenos žmogus, o racionalizmas yra jau romantizmo antipodas. Romantizmui reikia kažkokios „beprotybės“, kū­rybinės beprotybės, kurią turėjo Mickevičius.

Klausimas, kodėl lenkų romantizmo pradžia Vilniuje ir kodėl jos pra­dininkas – Mickevičius, yra nepabaigiama, o gal ir iki galo neišsprendžiama, tema. Čia tik iškelti klausimai ir keli preliminarūs sprendimai, kurie ga­lėtų paakinti lietuvių tyrėjus imtis ją narplioti.

Adomas Mickevičius. Gegužės trečiosios konstitucija

2021 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / „Gero piliečio svajonė“ – tokiais žodžiais Abiejų Tautų Respublikos Seimo 1791 metų gegužės 3 dieną priimtą konstituciją pagerbė šalies monarchas Stanislovas Augustas Poniatovskis.

Reda Griškaitė. 1824–1855 metų Lietuva: ar tikrai be Adomo Mickevičiaus?

2020 m. Nr. 3 / A. Mickevičių atradau ne per V. Mykolaitį-Putiną, bet per S. Šalkauskį, kuris, savo ruožtu, šį poetą atrado ne tiek per jo kūrybą, kiek per dar 1908 m. Krokuvoje išleistą ir vėliau dar penkių laidų (sic!) sulaukusią Arturo Górskio (1870–1959) knygą…

Stefan Kawyn. Adomas Mickevičius – poetų žudikas

2012 m. Nr. 12 / Iš lenkų k. vertė Nijolė Sisaitė / Šis eskizas parašytas remiantis Franciszeko Kowalskio atsiminimais apie A. Mickevičių (Franciszek Kowalski. Wspomnienia o Mickiewiczu. Biblioteka Warszawska, 1857, IV)…

Gražina Mareckaitė. Kur dingo deimantinė lyra?

2010 m. Nr. 10 / Šiame rašinyje papasakota istorija apie Adomo Mickevičiaus lyrą ir kitas poeto relikvijas – tai painus, vos ne detektyvinis siužetas, kurio išaiškinimui ver­ta būtų pasitelkti politinių kriminalų rašytoją… Ši istorija galėjo būti degtukas…

Laura Pačtauskaitė. Kultūros apraiškos A. Nykos-Niliūno „Balandžio vigilijoje“

1998 m. Nr. 1

A. Nykos-Niliūno rinkinyje „Balandžio vigilija“ gamtos ir kultūros aspektų nederėtų dirbtinai atskirti, nes, pasak K. Nastopkos, „skaityti – vadinasi, pažinti be perstojo platėjantį pasaulį. <…> Nusitrina riba tarp fizinės ir dvasinės realybės, gamtos ir kultūros. Gyvenimas pasirodo pilnas ženklų, kurių prasmė didesnė, negu įstengia įspėti žmogus“1. Kaip gamta nėra statiška Niliūno kūryboje, taip ir kultūra sulig kiekvienu rinkiniu kinta. Gamtos smukimo pabaiga – jos pirmavaizdis, šalta begalybė, fantastiškos tolumos, o kultūra baigiasi civilizacija. V. Kavolis lygina gamtą ir istoriją – kultūros dalį: „Vėlyvajam Nykai istorija silp­nesnė už gamtą, į kurią žmogus panašesnis negu į savo susikurtą pasaulį. <…> Istorija redukuojasi į neužmirštamąsias akimirkas gamtoje, praranda savo, kaip egzistencijos rėmų, substancialumą, ištirpdama privačiame pergyvenime“2.

Vis dėlto kultūros tematika – pagrindinė visoje poeto kūryboje, nes ji yra žmogaus sukurta, daug aiškesnė nei nepavaldi gamtos stichija. V. Kubiliaus formuluotė: „Kultūra – sąvokų ekranas ir tautos atmintis, dvasinė žmogaus struktūra ir intelektualinė aplinka – iš tikrųjų yra kiekvieno literatūros kūrinio vidaus karkasas, dažnai visai nematomas“3. V. Skrupskelytė kultūros kontekste paneigia Niliūną individualistą: „Nors sakoma, kad Nyka-Niliūnas poeziją nuvisuomenina, jo žvilgsnis į kultūrą yra labai prasmingas, užgriebiantis giliuosius egzistencijos ir istorijos tėkmės mazgus, pvz., „New Yorke“. Poetas suveda įvairius laiko ir erdvės išskirtus motyvus į stulbinančias kultūrų kolizijas <…>. išryškina žmogaus amžiną užmojį kurti ir kultūrą suvokia kaip nesi­baigiančių egzilių ir išdavimų grandinę: kiekvienas naujas užmojis yra gyvas tik senųjų kultūros formų mirtimi, jų nužudymu. O žmogus, kultūros kūrėjas, einant ta pačia logika, tampa žuvusių kultūrų indas – žuvęs pasaulis“4.

Vadinasi, Niliūnas gvildena globalius kultūrų gyvybės ir mirties dalykus, mirti suvokdamas kaip naujos gyvybės prielaidą. Gan kate­gorišką V. Skrupskelytės teiginį „žuvęs pasaulis“ galėtume suprasti kaip praturtintą pasaulį, nes, anot K. Nastopkos, „kultūra turi univer­salią savybę keisdamasi likti savimi, išsaugoti pastovų kodą ir kaupti naują informaciją“5. Senosios kultūros, pakeistos, išstumtos naujųjų, tampa substratu, nuolat darančiu įtaką naujų laikų žmogui ir jo kultūrai.

A. Nykos-Niliūno poetiniame pasaulyje randame daugybę pasaulinės kultūros elementų, nors kai kuriuose „Balandžio vigilijos“ eilėraščiuose dar šmėsteli ir lietuviškos valstietiškosios kultūros atributų, sim­bolizuojančių dažniausiai atmintį, vaikystės namus, panašius į išduotąją gamtą:

Upėj apleistas akmuo, vidurnaktį vienas nubudęs
Aklas ir kurčias. – klausyk! – šaukia Tave vandeny.
Ir sena kultuvė, gyvenus daiktų amžinybėj,
Šoka iš guolio gyva bėgti pamišus krantais. („Pažinimo raudos motinai“)

Arba: „Jis sėdi kambary, klausydamas užburto / Pakluonės mėnesio veide žmogaus“, „Atsigula ant liepto, žemę uosto…“ („Pavasario simfonijos epilogas“). Kultuvė, kluonas, lieptas – tai prarasto laiko ženklai, gyvenan­tys „daiktų amžinybėj“, turintys savitą koloritą, artimi kaip vaikystė.

Pasaulinė kultūra rinkinyje skyla į dvi priešingas kryptis, turinčias būties ir nebūties žymių. Mirusios senosios kultūros A. Nykai-Niliūnui yra daug gyvesnės už dabartines ir būsimas civilizacijas. Tai savotiškas poeto konservatyvumas, tikrojo meno ir grožio ilgesys. Ypač gerai priešin­gi kultūrų poliai jaučiami sugretinus eilėraščius „Tubingen 1945“ (iš rinkinio „Vyno stebuklas“) ir „New York“. Tokio gretinimo išvadas pateikia V. Kavolis: „Europoje buvo miestų, pulsuojančių kultūrinių prisiminimų gyvybe; asmeniškų ir nuo gamtos neatšokusių miestų, apibūdinamų tuo, kad juose ant poetų kapų žydi laukinės gėlės („Tubingen 1945“). <…> „New York“ (1957) yra kitos rūšies miestas, civilizacijų šiukšlynas ir triukšmingų ilgesių fabrikas. <…> New Yorko ir apskritai „naujojo pasaulio“ akivaizdoje tetinka klausti, kaip man tarp istorijos griuvėsių ir vaikiškos jėgos išlikti savimi“6.

Išlikti savimi tikrai nelengva, nes tas miestas ir apskritai svetima kultūra žudo atsiminimus, nepalieka vilties dėl kitų kartų.

…Sodina
Medžius-žmogėdras atminimų žemėj, po kuriais
Mūsų valkai užmirš vos gyvą lapų spalvą ir pamils
Harlemo ir Bronkso kvapą,
Tavo kolosų apsvaigintos miršta tautos –
Didelės ir mažos…

Šiame mieste net gamta yra agresyvi ir naikinanti. Naujoji kultūra civilizacijos pavidalu graužia tautos atmintį iš vidaus ir nejuntamai, bet metodiškai formuoja naują tipą žmonių, kurie „iš medinių skrynių / Meta į gatves gimtosios žemės saujas, gautas / Iš tėviškės ugniavietėj tebe­gyvenančio vaiduoklio, / Praradę vietą kosmose ir savyje…“

Žlunga gamtos dėsniai („Medžiai gimdo žvėris; / Žvėrys nuodija medžius“) ir kultūros vertybės („Religijos trūnyja savyje ir krinta; iš chaoso / Neišsivystę gimsta ciniški namų dievai“). Lietuvių ir italų dainų nuotrupos, klasikiniai antikos herojai Niujorko aplinkoje, verkiantys mitų dievai – visa tai kuria šiurpų, košmaro sapną pri­menantį vyksmą, chaotišką ir kartu tragišką. Tai – nusivylusio poeto vaizdiniai, neišsipildžiusių lūkesčių vaisius: „Eilėraštyje „New York“ <…> pasaulio kultūra, prieš dvylika metų harmoningai susiliejusi su poeto lūkesčiais, dabar juos griauna. <…> Lygtys pasikeitė: kur pasaulio kultūra, prisidengusi Romantizmo skraiste, reiškė prisimintinų mirusiųjų gyvybinę jėgą, dabar, šiuolaikiniame didmiestyje, ji tampa bevardžio gyvenimo jėga, naikinančia bet kokį prisirišimą“7.

Miestas – iliuzija! Miestas be namų!
Atsiminimų miestas! <…> Paminklas
Brutalaus gyvybės principo ritmingai jėgai
Ir grožiui, išplėstoms akims ir riksmui.
Paminklas žuvusiam pasauliui – mums.

Tai vienas ryškiausių nebūties momentų visame rinkinyje. Miestas, naujojo pasaulio simbolis, skverbiasi ir į Europą – pasaulio kultūros, grožio namus, griauna visa, kas šventa: „Kaip fantastiškas gyvis / Nesuskaitomomis rankomis paliečia Europos / Šventyklų aukurus – ir dievai išsikelia…“

Nebūtis čia nesustabdomai stumia būtį, kuri pasirodo silpnesnė prieš brutalią jėgą. „Jei pasaulio kultūra, it keistas grožis, išlaisvinan­tis nuo kilmės aprėžčių, viliojo jaunuolį susilieti su ja giliam ilgesy, tai dabar ši kultūra, suvokta kaip griaunanti energija, verčia jau bran­desni individą <…> grįžti prie to, kas slypi jo paties gelmėse – prie savųjų prisiminimų, kurie priešinasi šiam griovimui“8.

Žlungančios civilizacijos priešprieša – senoji žmonijos kultūra, Vakarų ir Rytų kultūrų atmintis. Senoji kultūra A. Nykos-Niliūno poe­tiniame tekste atgimsta naujomis formomis, netikėtomis asociacijomis. Akis užkliūva už vieno kito pavadinimo arba vardo iš įvairių kultūrų. Štai kaip šį reiškinį komentuoja V. Kubilius: „Žinomi kultūros elemen­tai, atsidūrę naujame tekste, yra tarytum sutartiniai signalai, žadinantys iš karto atitinkamas idėjas, nusiteikimą, vaizdines asociacijas be jokių platesnių aprašymų ar detalesnės analizės. <…> Garsiausių menininkų pavardės, visuotinės reikšmės personažai ir citatos, aliuzijos į žinomus kūrinius ir biografijų interpretacijos – būdinga šiuolaikinio intelektualizuoto meno poetika, teikianti kūriniui naują prasminę, garsinę ir konstrukcinę medžiagą“9.

Ypač daug randame antikos elementų. Antikos kultūros šaltinis neišsenkamas ir gyvas, jos apraiškų yra visose vėlesnėse kultūrose, neblėsta ji ir dabartiniame moderniajame mene. Rodos, sustingę, sim­boliais virtę antikos mitų personažai tiesiog atgyja ir modernioje A. Nykos-Niliūno poezijoje. Nemaža aliuzijų į antiką ir knygoje „Balandžio vigilija“.

Mirties spalvas perteikia antikos elementai, simbolizuojantys mirtį (Acheronas, Charono valtis, Hado karalystė, kristalinės Letos krantas). Šie mirties ženklai užmaršties kontekste sukuria dar slogesnį vaizdą. Užmarštį, išnykimą be pėdsako reiškia Leta. Eilėraščio „Aš norėčiau, kad mudu gyventumėm Šiaurėje“ kontekste užmaršties ir mirties motyvas įgauna dar vieną reikšmę:

Bet saugokis, kad tavo kojos nepavirstų šaknimis.
Kad aš tavęs tenai, kaip medžio, nepalikčiau
Vienumai ir žemei, kurioje nubunda mūsų
Motinos stangriais Jaunų mergaičių kūnais
Ant kristalinės Letos kranto –
Po kvepiančio sniegu lietaus srove.

Jaučiame slaptingiausią virsmą – mirties ir gyvybės kaitą: mirusios motinos nubunda jaunomis mergaitėmis, sustingę žmonės virsta medžiais ir ima gyventi, laistomi lietaus (gyvybės) vandeniu, nors ir kvepiančiu sniegu (mirtimi). Visa tai vyksta užmaršties erdvėje – ant Letos kranto. Vadinasi, gyvybė ir mirtis – neišskiriamos gaivališkos jėgos, gimdančios viena kitą. Tad Letos įvaizdis su ledo (kristalinė) ir sniego elementais Įgauna slaptingų įvykių erdvės prasmę. Pats Letos vaizdas kuria ne tiek mirties, kiek tarpinės būklės tarp gyvybės ir mirties, sustingimo, pa­ralyžiaus įspūdį. Tuo tarpu Acheronas („Requiem Gelsominai“) – tai riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, už jos – mirtis, nesugrįžimas. Nors vėlgi tas vėlesnis lyrinio žmogaus gyvenimas – ne tikroji mirtis, o merdėjimas, kuriame yra dulkelė vilties sugrįžti anapus Acherono, Prisikėlimo laukimas. Tą viltį stiprina ir apleistos Charono valties motyvas eilėraštyje „Žiemos elegija“. Ji plūduriuoja, nes galbūt yra tuščia, be valtininko. Gal žemėje neliko gyvųjų, o gal visi prisikėlė iš mirusiųjų, kad daugiau nebemirtų?.. Štai kaip Charono valties motyvą interpretuoja G. Bachelard’as. „Perėjusi žemę ir ugnį, siela atvyksta ant vandenų kranto. Giluminė, materiali vaizduotė trokšta, kad vanduo dalyvautų mirtyje; vanduo jai reikalingas, kad mirtis išsaugotų kelionės reikšmę. Todėl suprantama, kodėl begalėje svajonių visos vėlės, nepaisant, kaip jos buvo palaidotos, privalo lipti į Charono valtį. <…> Visa, kas mirtyje sunku, lėta, irgi paženklinta Charono figūra. <…> Charono valtis visuomet plaukia į pragarą. Jos vairininkas yra nelaimė. Tad Charono valtis – žmogaus nesugriaunamos nelaimės simbolis. Ji plaukia amžina kančia“10. G. Bachelard’as formuluoja „Charono komp­leksą“: „Po mitopėja gyvenantis mitas yra labai paprastas mitas, susietas su itin aiškiu vaizdu. Štai kodėl jis toks tvarus. Kai poetas grįžta prie Charono, jis mąsto apie mirtį kaip apie kelionę. Jis išgyvena pirmykštes laidotuves“11.

Amžinos ir antikos literatūros moterys, įkūnijančios didžiausias žmonijos aistras ir dorybes. Penelopė – žmonos ištikimybės simbolis, savo vyro, Trojos karo herojaus Odisėjo, laukusi ir tuomet, kai niekas nebe­laukė. Eilėraštyje „Žiemos elegija“ išvystame ją šluojančią takus. Išties netikėtas derinys. Aplinka irgi nė iš tolo nepanaši į mitinę: „…vakaro peizažas (sningant) / Su prieglauda, nuogom alėjos eglėm…“ Penelopė, regis, nesulaukia savojo Odisėjo, atmetusi gausius pasiūlymus, lieka apleista. A. Nyka-Niliūnas tarsi demitologizuoja šią mitinę būtybę, ją sužmogina, net supaprastina. Bet ši poetinė vingrybė stebuklingai padidi­na tragiškumą, Penelopės laukimo beviltiškumą.

Lyrinis „aš“ savo seserimis vadina Medėją, Andromachą ir Jokastą (eil. „Šventės elegija“) – tris iškiliausias tragiškas mitų herojes. Visų jų gyvenimo šūkis – „Degti!“, visas jas vienija pabėgimo džiaugsmas. Koks tai džiaugsmas? Jį lydi aksominės prieblandos, pabėgėliai mato šiurpų, vaizdą:

Nuo kranto
Mes matėme, kaip skendo
Laivai ir mirštantys iš džiaugsmo kūnai
Fantastiškais kartaus žlugimo nimbais.

Lūpos ir akys – dvasinės būsenos ženklai: „Tai buvo jūsų kūnai: suskirdę lūpos / Ir švytinčios nuodingos akys, / Nebenorėję būti užgesin­tos“. „Akies membranoj nebeliko / Nė atošvaistos, kas buvo šventė“, „Pasąmonės peizažuos jūsų lūpos buvo / Gyvos kaip akmuo“. Šie įvaizdžiai praslenka eilėraščio padange tarsi mirties debesys, uždengdami šventės saulę. Bet šventės pabaiga buvo nulemta likimo, prieš kurį visos trys moterys buvo bejėgės. „Jums likimas, Medėja, Andromachą ir Jokasta, / Buvo šventės pabaiga“, „Aš norėjau / Tave pridengti nuo likimo, mūsų švente. / Skambanti karčiai“. Keturiais žodžiais įvardija­mi šie likimai: kraujomaiša (Jokasta), nusikaltimai (Medėja), gedulas ir džiaugsmas (Andromacha). Antrąkart šventės pabaiga įvardijama šiek tiek kitaip: nusikaltimas, kraujomaiša, gedulas ir skausmas, eliminuo­jant džiaugsmą – vienintelę šviesą ir šventės atributą.

Šios moterys, amžiais stulbinusios savo gyvenimais, mums neatro­do smerktinos, jas valdė likimas, nuo jo negalėjo pabėgti. Tokia pat ir lyrinio „aš“ dalia, nes jis artimas tiems trims likimams, gerai supranta jų tragizmą, pažeidžiamumą, kančią, susitapatina su tragiškumo sim­boliais („Mūsų pabėgimo džiaugsmą“, „mes matėme“, „mūsų šventė“, „mūsų šventės pabaiga“, „o mano seserys“). Likimo ženklas išlieka amžiams, jo neįmanoma išdildyti ir grįžti į nesuteptumo būklę: „…ir žy­dinčios mergaitės medis / Jau niekad nebemes šešėlio“.

Rinkinyje „Balandžio vigilija“ yra eilėraštis romėnų tema. A. Vaičiu­laitis rašo: „Balandžio vigilijoje“ prabyla daugiau estetinis poetas… Pagaliau ir pati poeto mintis darosi niuansuotai praslystanti ir nesu­gaunamai subtili… estetinės, meninės pozicijos „Balandžio vigilijoje“ dar ryškesnės. Vienas eilėraštis yra netgi romėnų tema: „Vergilijus grįžta į Brundisiumą“. Tai naujiena, kadangi lietuvių literatūroje paskesnių laiku iš antikinio pasaulio dominavo graikiškoji tema… Patsai A. Nyka-Niliūnas panaudoja ne tik graikų temas, bet ir antikines jų formas. Tai priešingybė Maironio laikų ar ankstesniems poetams, ku­riuose dažniau pasitaiko lotynų pėdsakai“12.

„Vergilijus grįžta į Brundisiumą“ – paskutinis knygos eilėraštis. Jame kuriama vakaro nuotaika: „paukščių tylus plasnojimas“, „vėstantys medžių žiedai“, „blyškūs lapų šešėliai“, skambantys sodai. Gamtos fone matome Romos kultūros ženklus: „dunksančius rūmus, išmirusius tartum griuvėsiai“, „raudonas porfyro kolonas“, apirusius laiptus, pakrantėje glūdinčių rūmų puošnų frontoną – tai užmiršti, griūvantys, apleisti daiktai, kažkada buvę puošnūs ir didingi. Jaučiame laiko ir kultūros nuotolį – veidrodinį buvusių daiktų atspindį: sodai atsimuša gelmių kristale ir skleidžia kartų ir liūdną ošimą („…reikėjo tiktai tau klausytis / Keisto – lyg mirusio – balso“); tyrame vandenyje atsispindi moters krūtys ir veidas. Atspindys – antrinis, nutolęs vaizdas, neteikiantis tikrumo ir ryškumo. Eilėraščio vaizdai apskritai neturi aiškumo, nėra ryškūs, veikiau blankūs, laiko išblukinti, erdvė gili, tamsi: blyškūs lapų šešėliai, popiečio šiltas nykumas, pilkėjančių tonų vienatvė, neryškūs garsai. Pasaulis skęsta naktyje, paslaptingoje nežinomybėje, užmarštyje („Vakaro paukščių vėsus plasnojimas skendo į naktį, / Savo didžiuliais sparnais apglėbusią orbis terrarum“). Net nušvitusioje pra­eityje, „ryškiai deglų nuplieksti“, matomi tik profiliai, iš jų rūstumo, ilgesio ir džiaugsmo, kilnių stotų galime spėti – tai „aukštas poetas / Ir imperatorius!“ Tiedu titulai artimi vienišumu, tremtimi ir nemirtinga šlove. Vergilijus – tai dar viena lyrinio subjekto, jaučiančio nostalgiją, tragiškos lemties žmogaus, išdavusio savo žemę, išraiška. Plėtojant būties–nebūties priešpriešą, remiamasi Vergilijaus ištrėmimo iš tėviškės faktu.

To paties siekiama ir eilėraštyje graikų mito tema „Odisėjo kareivis Hado karalystėje pasakoja“. Kareivio, jauniausio iš vyrijos, atmintyje net po sunkiausių išbandymų liko ryškus prisiminimas:

Išplaukiant iš gimtos salos į jūrą,
Atsimenu, kaip senas mano tėvas,
Nuo laivo nusisukęs, verkė.

Bet herojus dar negalvojo apie skausmą:

…įlipęs į stiebų viršūnes
Žiūrėdavau tolyn ir niekuomet
Nebenorėjau grįžt į gimtą salą.

Tačiau net iš pradžių išsiskiria žodžiai „ilgesys“, „negrįžimas“, „saulėleidis“ ir „skausmas“, tarsi būsimų kančių nuojauta. Tos kančios – ne fizinės. Kūniškus sunkumus gana lengva įveikti, jie net laukiami:

Bet aš buvau jau pratęs prie dievų
Rūstybės (žmonės visuomet pripranta):
Stiebų braškėjimas ir vėjų smūgiai
Man buvo gundanti giesmė, ir jos
Aš laukdavau kaip nuostabaus rytojaus.

Žmogus susiduria su jūrų dievais ir lieka gyvas, nors aplinkui žūsta draugai. Troja – mituose pašlovintas galingas miestas („Saulėteky auksiniai miesto bokštai, / Dievų šventyklos ir porfyro sienos / Išaugo mūsų širdyse kaip sapnas“). Nuo šio miesto neatsiejami vardai Achilas, Hektoras, Andromacha (minima ir eilėraštyje „Šventės elegija“), sim­bolizuojantys pyktį, narsumą ir skausmą. Klastingai sudaužius šį „chimerų miestą“, jis buvo išrautas iš širdžių, o jų tuštumą užpildo ilgesys.

Tačiau, aiman! su ilgesiu kartu
Išaugo mano dvasioje klastingų
Dievų pasėtas piktas Moiros medis…

Moiros – likimo deivės, šiuo teonimu akcentuojamas likimo vaidmuo žmogaus – likimo vergo – gyvenime. Paliktos salos prisiminimo negali užgožti net didžiausios aistros – „nei šventas lotofagų maistas, nei švy­tinčios aistra sirenų krūtys“. Vis dėlto didžiausią gyvenime kovą dėl likimo laimi dievai, o žmogus turi „valgyti kartaus / jo vaisiaus ir, rūstaus likimo vergas, / Be žodžių leistis Hado karalystėn“.

Kodėl poetai linksta prie mitų šaltinio? Galima sutikti su A. Masio­nio formuluote: „Mitologinės simbolikos įvairiapusiškumas, elastingumas atveria didžiules galimybes vis naujais aspektais traktuoti mituose iškeltas žmogaus būties problemas, įliejant poetišką, mituose išreikštą gyvenimo filosofiją į literatūros kūrinio audinį. <…> mituose gausu vizijos elementų, poetiško fantastiškumo, daug kuo giminingo su poe­tinio mąstymo struktūra. <…> Kita priežastis, skatinanti potraukį į mitą, – tai mito simboliškumas, sakytume – universalus, filosofiškas. Be to, pastebėtas ir mito belaikiškumas – pirmapradiškai atskleisti pasikar­tojantys žmogaus egzistencijos dėsningumai“13. Kaip matėme, A. Niliūnui ypač svarbūs ir visais laikais aktualūs likimo ir tremties motyvai.

Antikos mitologijai artimas pasakų, fantastikos kultūrinis klodas. A. Nykos-Niliūno poezijoje pasakų motyvai keisti, netikėti, teikiantys poe­tiniam audiniui savotiško kolorito: lieknos mėlynakės elnės, sapnuojamos fantastiškų archipelagų jūros (eil. „A l’ombre des jeunes filles en fleur“), tylūs nugalėto krašto princai, degantys flamingai (eil. „Mergaitės“), tarsi iš baisios pasakos „naktį gnomas rūstus atbėgęs klykia“ (eil. „Me­lancholija“). Pasakų motyvai neatskiriami nuo sapnų: „Mergaitė kelia ranką prie akių – / Ir Princo šypsena sapne ištirpsta“ („Rytas“).

Randame ir folkloro interpretacijų eilėraštyje „Primavera profana“:

Kanopa kasa bėris:
Nerimsti tu balne.
Apsvaigo girioj žvėrys: –
Ego fui tu eris. –
Šaukia aukštam kalne.

Eilėraštyje „Tavo skambanti ausis“ matome pasakos, idilės, gamtos ir senosios genčių kultūros sintezę. Tarsi „Giesmių giesmėje“ apdai­nuojamas moters grožis, jos kūno dalių sukeliamos asociacijos.

Tavo skambanti ausis –
Mėlynas koralo rifas,
Skrendantis per jūrą grifas
Pasakoj; karšta naktis.

Kiek neįprastas idilių herojus šiame eilėraštyje – bežadis vienišas krantų piemuo. Užtat moters plaukų ir akių sukelti gamtos vaizdai, tarp kurių įsipynęs ir pasakų motyvas, išties idiliški, o anžambemanai lemia ir tam tikrus prasmių perkėlimus:

Tavo spindintys plaukai –
Vasara ir paukščių sodai
Vėjuose; sidabro klodai
Akyse: javų laukai.

Tačiau žvilgsnis, palygintas su senosiomis kiltimis, su tragiškais, bet kartu ir gyvybę teikiančiais senovės įvykiais, pranoksta viso kūno vaizdą:

Tavo žvilgsnis nuostabus –
Kraujas ir arenų smiltys:
Mirusios senovės kiltys,
Žudančios aklus stabus.

Taigi matome, kiek viename lakoniškos formos eilėraštyje gali būti kultūrinių sluoksnių, asociacijų, prasmingų vaizdų, užšifruotų prasmių.

Pasakų pasaulis poetui siejasi su viduramžių kultūra, nutolusia nuo mūsų ir mitologizuota, priartėjama čia tik sapnuose, kaip ir mitų, pasakų pasaulis.

Po to vėl žaisdavome nelaimingus
Herojus švokščiančiu alėjų dramos:
Sapnuodami jas – degančius flamingus,
Sustingusius vėduoklėj Girolamos,
Išjodavom pro ąžuolus ūksmingus.
Kaip riteriai, vaduoti savo damos, –
Ir grįždavom, kovoj sulaužę irtis,
Žaizdoti kaip Pranciškus Asyžietis. („Mergaitės“)

Išryškėja mūsų sąmonėje susiformavęs viduramžių epochos modelis: ūksmingos girios, riteriai, damos, kovos. Senieji atributai suteikia nepakartojamo žavesio, gracijos, paslaptingumo, kurį dar labiau sustip­rina rytietiški motyvai: degantys flamingai, Girolamos vėduoklė, spindinti pagoda. Eilėraštis nelauktai baigiamas von Kleisto vardu iš visai kitos – Romantizmo – epochos, tarsi vienišumo, apleistumo simbolis. Ir mes dar kartą įsitikinam, kad be gilių kultūros žinių sunku suvokti intelektualizuoto eilėraščio asociacijas.

Tarp viduramžių kolorito įvaizdžių yra ir Mistiškoji Rožė. atėjusi iš rinkinio „Orfėjaus medis“. Eilėraštyje „Himnas Mistiškąją! Rožei“ ji – tarsi Afroditės ir nekaltumo įsikūnijimas, senosios kultūros sakralinio atgimi­mo simbolis („Mistiškoji Rožė auga ir žaliuoja žemėj. / Jos kūnas kyla iš bizantiškos nakties“). Ji nepaliečiama, niekas negali jos sutepti, tai tarsi karščiausios meilės įsikūnijimas, savo ugnimi nuvalantis nuodėmes. Mistiškoji Rožė – tai tobulybė, kūniškos ir dvasinės meilės derinys, kilusi viduramžiais, bet gyva iki dabar („Viduramžis, paslėpęs Tavo mistiškąjį veidą, / Dar tebešaukia Laiko ir Visatos prarajoj“). Šiame moteriškame prade lyrinis subjektas aiškiai mato savo būtį: „Mano diena – aštrus alyvų kvapas / Žaliam inde. Aušra ir vakaras. Keliai“. Jis mato savo praeitį kažkokiame nežemiškame laike, kur susipainioja kar­tos kaip haliucinacijose arba vizijose. Eilėraštis baigiamas litanijos, tarsi skambančios po viduramžių skliautais, forma (anaforos-kreipiniai „Karaliene“ ir anaforos–maldavimai „Išsaugok“). Tai gamtos (vėjų, peizažų, upių ir vandens šniokštimo, gluosnių), amžinos gyvybės (nemir­tingų kūno formų), mirties (skenduolių kūnų) ir laiko (mėnesių ir metų) Karalienė. Iš šių lakoniškų įvardijimų iškyla diametraliai priešingų polių sintezė: gamta – laikas, gyvybė – mirtis, apibendrintų viename asmenyje Karalienėje-Dievybėje-Nesuteptojoje. O vienintelis žmogaus troškimas – tyrumas,; vertybė, priartinanti žmogų prie Dievybės. Tokio tyrumo pavyzdžiu iškyla Motina („O Motina nesuteptoji mano!“) eilėraš­tyje „Pažinimo raudos motinai“. Apskritai Madonos-Motinos motyvas gana dažnas rinkinyje. Tai ir sutemų Madona („Mergaitės“), ir Mater Dolorosa („Primavera profana“), ir Madona su žuvim („Madona su žuvim“), minėtoji Karalienė – Mistiškoji Rožė, su kūdikiu bėganti Madona („Cinquecento“).

A. Nykos-Niliūno lyrikoje gana savitas motinos įvaizdis. Pirmuo­siuose rinkiniuose jaučiamas gyvas kūdikio lr motinos ryšys natūralio je, prigimtinėje namų erdvėje. Motina – tai gamtos ir kultūros pradas siejamas su žeme – lyrinis „aš“ išaugęs iš „žemės motinos juodos (eilėraštis „Rudens keleivio svajonės“). Motinos įvaizdis neatskiriama nuo gamtiškojo konteksto ir vaikystės, motinų namų kultūros. „Balandžio vigilijoje“ motinos paveikslas sudėtingas, tarsi apibendrintas amžinoji moteriškumo simbolis, kartais nusitrina ribos tarp motinos, mylimo: moters ir dieviškosios madonos. Motinai skirti eilėraščiai „Žiemos elegija, ir „Pažinimo raudos motinai“ – tai beveik prozinis kalbėjimas, išpažintis mirusiai motinai, kuri liko išduota, palikta kaip vaikystės pasaulis juose ryškiausias netekties, praradimo jausmas, atsiskleidžiantis pe; pragmatinio ir kognityvinio lygmenų derinimą: „Žiema yra tavo pasku­tinis laiškas“, „Sniegas, krintantis į juodą / Dirvožemį, yra tavo žodžiai – Sūnau!“ –“:

Vakaro vieškeliu lekiančios rogės
Ir prieblandoj juodi žirgai šarmotais karčiais
Yra tavo mintys. Džiaugsmingas raides
Kerta akies lede kanopos… („Žiemos elegija“)

Eilėraštis gedulingas, daug juodos spalvos, niūrus prieblandų peiza­žas. Bet yra ir ryškus kontrastas – džiaugsmingos raidės, motinos balsas neatsakomame laiške tampa „trapia ir nuostabia daina“. Mirusi motina paguodžia sūnų savo nepaprastu balsu:

Ir tada pasigirsta tavo balsas:
Peizažo balsas, medžio balsas,
Ištikimybės ir prisikėlimo balsas.

Matome, kad gyvenimo prasmės matas tebelieka vaikystės laikas ir jo vertybės, kurių siekiama ir išdavus tą laiką. Vis dėlto beviltiškai nutolus nebesuprantami svarbiausi ir paskutiniai motinos žodžiai, nes „mes – tamsoj be prasmės šliaužią akli kirminai“, gyveną siaubingoj tyloj, nesuprantą esminių žodžių. Motinai priekaištaujama už jos pasiauko­jimą pasmerktam sūnui:

Motina, mūsų kartaus likimo ir skausmo šešėli.
Džiaugsmo neradus, kodėl gęstančia kūno šviesa
Uždengei medį kraupios buvimo būty beprasmybės.
Mano gimimo dienoj augusi jau po langais?

Taigi motinos paveikslas „Balandžio vigilijoje“ iškyla mirties kon­tekste, praeities, vaikystės, motinos namų refleksijose. Kalbėjimas motinai ir apie motiną sudėtingos formos, tarsi rauda, išpažintis, nesi­tikint išgirsti atsako. Motina gyveno aukštesniame būties lygmenyje („O Motina nesuteptoji mano!“) ir išeina į anapusinę būtį, nepasiekiamą sūnui („Dabar žinau: turėsiu likti už ribos, / Praradęs atsisveikinimo skausmą…“). Tai bene skaudžiausias netekties momentas poeto kūry­boje.

1 Nastopka K. Išsprūstanti prasmė. – V.. 1991. – P. 303.
2 Kavolis V. Sąmoningumo trajektorijos. – Čikaga, 1986. – P. 157.
3 Kubilius V. Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas. – V., 1983. – P. 360.
4 Skrupskelytė V. Alfonsas Nyka-Niliūnas // Lietuvių egzodo literatūra. – Čikaga. 1992. – P. 406.
5 Nastopka K. Išsprūstanti prasmė. – P. 308.
6 Kavolis V. Sąmoningumo trajektorijos. – P. 168.
7 Kavolis V. Radikalusis projektas lietuvių išeivijos kūryboje // Poezijos pavasaris’93. – V., 1993. – P. 99.
8 Ten pat. – P. 100.
9 Kubilius V. Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas. – P. 394.
10 Bachelard G. Svajonių džiaugsmas. – Vilnius: Vaga, 1993. – P. 188–192.
11 Ten pat. – P. 192.
12 Lietuvių literatūra svetur. – Čikaga, 1968. – P. 58–59.
13 Masionis A. Poezija. Kritika. – V., 1980. – p. 165–167.

Du pasakojimai apie Petrą Cvirką ir Salomėją Nėrį

2025 m. Nr. 10 / Kazio Almeno pokalbis su Antanu Vaičiulaičiu ir Alfonsu Nyka-Niliūnu / 1944 m. artėjant sovietų frontui iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusi didelė inteligentijos dalis pasiėmė ir liudijimus apie permainų ir lūžių pažymėtą…

Mylimas ir kritikuojamas: Alfonsas Nyka-Niliūnas „Metuose“

2024 10 18 / Šiemet minime poeto, vertėjo, literatūros kritiko Alfonso Nykos-Niliūno (tikr. Alfonsas Čipkus, 1919–2015) 105-ąsias gimimo metines. Šia proga iš žurnalo archyvų sudarėme „Litera-turą“ ir kviečiame skaitytojus geriau pažinti poeto kūrybą, biografiją ir jo įtaką.

„Niekados neieškojau išorinės formos, tik vidaus“: Jono Meko laiškai Kaziui Bradūnui ir Alfonsui Nykai-Niliūnui

2022 m. Nr. 12 / Jonas Mekas (1922–2019), plataus diapazono menininkas – rašytojas, redaktorius, avangardinio kino krikštatėvis, savo archyvinį rinkinį patikėjo Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešajai bibliotekai, tačiau nemažai…

Pralaužti platesnį dangaus skliautą: Henriko Nagio laiškai Alfonsui Nykai-Niliūnui

2020 m. Nr. 10 / spalio 12-ąją minimas poeto, literatūros kritiko bei vertėjo Henriko Nagio (1920–1996) šimtmetis. Atstovaudamas tarpukariu Lietuvoje brendusiai naujajai intelektualų kartai, kurios gyvenimą dramatiškai sujaukė istorijos verpetai…

Namai visuomet lieka namais: Alfonso Nykos-Niliūno laiškai namiškiams

2019 m. Nr. 7 / Poetas buvo itin glaudžiai suaugęs su savo gimtųjų namų aplinka Nemeikščiuose, artimaisiais, apylinkės žmonėmis bei kraštovaizdžiu, nuolatiniu gamtos kismu.

„Kol aš juos redaguosiu, literatūra nebus ten nuskriausta“. Kazio Bradūno laiškai draugams

2017 m. Nr. 2 / Šioje publikacijoje skelbiami Kazio Bradūno (1917–2009) laiškai, esantys Bernardo Brazdžionio, Antano Vaičiulaičio, Alfonso Nykos-Niliūno, Pauliaus Jurkaus ir Stasio Santvaro rinkiniuose.

„Labai lauksiu parašant“. Algirdo Landsbergio laiškai Alfonsui Nykai-Niliūnui

2015 m. Nr. 12 / Štai kokius pokštus likimas mums iškrečia! O mes buvome pasiryžę tave pasodinti tarpe tų poetinių korifėjų. Dabar, deja, per vėlu – knyga jau renkama. Tavo geri žodžiai apie mano rašinius labai padrąsinantys, nes ir aš virstu pesimistu.

Kęstutis Nastopka. Šiapus nebūties

2015 m. Nr. 2 / Alfonsas Nyka-Niliūnas. 1919.VII.15–2015.I.20 / Sausio 25-ąją vilniečiai Šv. Mikalojaus bažnyčioje atsisveikino su paskutiniuoju žemininku Alfonsu Nyka-Niliūnu. Savo poezijos žemyne jis įtvirtino poetinę kalbą

Giedrė Šmitienė. Prigimtinė erdvė Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje

2005 m. Nr. 7 / Alfonso Nykos-Niliūno poezija išsiskiria teksto koncentruotumu. Dėl koncentruoto kalbėjimo eilėraščiai tampa elipsiški, metonimiški. Nuo vienos visumos fragmento pereinama prie kitos visumos, kuri vėlgi tik nurodoma…

Vytenis Malaškevičius. Moters refleksija A. Nykos-Niliūno kūryboje: mergaitės

2003 m. Nr. 12 / Lietuvių literatūros tyrinėtojų A. Nyka-Niliūnas visuomet aptariamas kaip egzistencinės pasaulėjautos reiškėjas, gilios filosofinės ir intelektualinės poezijos kūrėjas, tačiau dažnai apeinama jo eilėraščiuose iš­skirtinę poziciją.

Viktorija Daujotytė. Patirties patirtis

2001 m. Nr. 11 / Patirties–patyrimo sąvokos fenomenologijoje yra pirminės. Bet retai aiškinamasi, kas yra patirtis, ką reiškia patirti. Tai laikoma savaime suprantamu dalyku. Gyvename patirdami. Gyventi ir reiškia patirti.

Vytautas A. Jonynas. Drąsaus apsinuoginimo autobiografija

2000 m. Nr. 10 / Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai. 1971–1998. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas. 1999. – 750 p.

Juldita Nagliuvienė. Tautosakiniai elementai ir struktūros A. Škėmos mažojoje prozoje

1997 m. Nr. 8–9

Išeivijos rašytojo Antano Škėmos vaizduojamas pasaulis pasižymi savitu kosmopolitizmu, kuris lietuviško pasaulio atspindėjimą, tautinę pasaulėžvalgą susieja su įvairių kitų tautų dvasine patirtimi bei kultūri­niais archetipais.

Šio darbo tikslas – ne horizontalusis (teminis) A. Škėmos kūrinių tyrinėjimas, bet vertikalusis (sferų išsidėstymo, jų sąveikos bei struk­tūrinių archetipų ar simbolių funkcijų) tyrimas. Daugiau dėmesio čia bus skiriama tautosakinės pasakos erdvės bei teriomorfinių ir antropo­morfinių dvasios fenomenų analizei. Kitaip tariant, tyrinėjimų išeities taškas – K. G. Jungo kolektyvinės pasąmonės teorija1, kuri galėtų būti vienu kūrybos tyrinėjimo būdų.

Tarp įvairių tautų mitų bei kultūrinės simbolikos į A. Škėmos kūrybą įsiterpia ir lietuviškos tautosakos elementų. Jų nėra daug, šie elemen­tai nėra išbarstyti po visus kūrinius kaip kiti simboliai, kuriais naudo­jasi A. Škėma. Lietuviškojo pasaulėvaizdžio detalės bei schemos aptinkamos šiuose mažosios prozos kūriniuose: „Šypsena“, „Beržas ir žmogus“, „Pagautas“, „Saulėtos dienos“, šiek tiek apysakoje „Izaokas“. Apsakymo „Žilvinėėli“ struktūra ir centrinė pasakojimo ašis remiasi lietuvių liaudies pasaka „Eglė, žalčių karalienė“.

Tyrinėjant šiuos mažosios prozos kūrinius tautosakiniu aspektu, reikėtų aptarti: 1) trinarę mitinę erdvės struktūrą įvairiuose kūriniuose; 2) pasakų archetipų panaudojimą.

Visatos modelis. Lietuvių liaudies sakytiniame bei vaizduojamajame mene, dainuojamojoje tautosakoje dažnai sutinkama visatos modelį atitinkanti vertikalios erdvės struktūra. Ją išreiškia tiek negyvi daiktai, susieti į darnią visumą (vanduo – akmuo – namas), tiek daiktas, suskaidy­tas į atskiras dalis, lygiagretes (namo pamatai – gonkelės – seklytėlė), gyva būtybė ar augalas irgi iš trijų lygiaverčių dalių, pvz., medis: šaknys – kamienas (šakelės) – viršūnė (devynios gegutėlės); povelis (sidabro kojelės – aukso plunksnelės – deimanto akelės). Egzistuoja įvairūs visatos modelio atitikmenys. Vienas populiariausių – tai pasaulio medis, kurio šaknys arba apatinė dalis atitinka požemį, kamienas arba šakos tampa žemės išraiška, o viršūnė, remianti dangų, atitinka aukščiausiosios būties sferą.

A. Škėmos kūriniuose taip pat randame visatos modelį. Atskiri jo lyg­menys – požemis, žemė, dangus – tampa herojų nuotaikos, jų nuosmukio bei tobulėjimo erdve, kartais net pranašautoju.

„Saulėtose dienose“ sutinkami erdviniai skaidieji bei neskaidomi (vientisi) pasaulio medžio elementai.

Erdvinį skaidųjį visatos modelį atitinka Martynuko gyvenamoji erdvė. Kiemas, kuriame žaidžia penkerių metų berniukas, suskirstytas į tris aiškias pakopas, kurios atspindi trinarės erdvės taškus. Čia požemiu tampa atmatų duobė, šiukšlynas, kuriame žaidžia raudonarmiečių vaikai. Duobėje vaikai aptarinėja sadistines žmogžudystes ir mėgaujasi jomis tarsi žaidimu: „Vaikai prisiklauso kruvinų nuotykių ir tebegyvena jais duobės dugne“2. Prie duobės krašto stovi Martynukas. Jis ne tik atsto­vauja žemiškajam pasauliui, bet yra ir tarpininkas tarp dvasinio bei kas­dieninio tėvo pasaulių. Vaikas nuolatos stiebiasi į dangiškąją erdvę, pakildamas iki jos savo vaikiškomis svajonėmis.

Martynuko priklausymą dangiškajai sferai įrodo pasakos pasaulis, kuriame gyvena vaikas, bei išvadavimo motyvas, suteikiąs pasakojimo herojui Dievažmogio bruožų. Dievažmogio misija – atgimti ir išgelbėti (palyginkime Ozirį, Jėzų, Apoloną) žmoniją.

Trečiajai erdvinei struktūrai priklauso ir meilės, amžinojo neblės­tančio moteriškumo tema. Štai Nastia, gyvenanti antrajame aukšte, vis dainuoja apie „sudužusią iš meilės širdį“3. Šią merginą Martynukas neatsitiktinai susieja su savo motina, kuri yra vaiko sudievinama, turi neabejotiną sąsają su Dievo Motina. Taip Martynuko – išgelbėtojo, Dievažmogio – pereinamieji ryšiai tampa dar ryškesni. Dieviškas pasaulis Martynukui yra sentimentaliai vaikiškas, tačiau atskiros pasakojimo detalės – mėlynas dangus (siekinys), gaisrininko kopėčios (tarpininkas tarp dangaus ir žemės), pasaka apie karalaitį (išrinktąjį) – susiejamos viena grandimi, priklausančia dieviškai sferai.

Duobės (Vaskos) ir Martynuko priešprieša išryškėja jų dialogo metu: „– Tu būsi piktas milžinas, o aš karalaitis. Mudu kausimės kardais ir aš nugalėsiu tave. – Neee… Verčiau tu būk buožė Lysenko. Aš tau degin­siu padus ir tau skaudės.“4

Neatsitiktinai kiemo erdvėje įpintas pasakojimas apie „rachitnikę“ kriaušaitę „sulankstytu kamienu, bejėgėmis šakelėmis, prie kurių nedrąsiai prilipo žalsvi lapeliūkščiai ir keletas rausvų susigėdusių žiedelių“5. Medis skaidomoje visatos modelio erdvėje atspindi dangiškąją sferą. A. Škėmos apsakymų cikle „Saulėtos dienos“ ryškinamas ne idealus medžio vaizdas, kaip dainuojamojoje liaudies kūryboje (aukso lapeliai, deimanto žiedeliai), bet atvirkščiai – suvargusio medžio įvaizdis. Tokią pasaulio medžio transformaciją lemia A. Škėmos kūriniuose plė­tojama idėja, jog dangiškoji erdvė pereinamaisiais ryšiais yra susieta su pragaru. Chaosu ir beprotybe persisunkusioje revoliucinėje atmosferoje Martynuko stiebimasis į dieviškąją būtį yra pasmerktas nesėkmei. Ją pranašauja duobė, esanti pačiame kiemo viduryje, o aukščiausioji būtis, įforminta kriaušaitės „rachitnikės“ paveikslu, yra linkusi nykti.

Visatos modelis atsispindi ir vienoje iš apsakymų ciklo „Šypsena“ novelių – „Senis prie slyvmedžio“. Novelėje aprašoma išskirtinai chaotiška karo meto situacija – Lietuvos keliais bėga žmonės. Tarp pabėgėlių ir novelės herojus – pasakotojas, kuris fiksuoja stebimus įvykius. Čia savo reikšmingumu išsiskiria kelios detalės: stovinti ant kalvos sodyba, kurioje pilna iš įvairių Lietuvos vietų prigužėjusių žmonių, kreivas slyvmedis ir senis.

Mažažemio valstiečio sodybėlė, stūksanti ant kalvelės, sukuria izo­liuotumo įspūdį. Apačioje „tokios pat pilkos trobos, medžių apsuptos, tūno baugščiame laukime“6. Nors novelės herojaus neapleidžia grėsmė, tačiau ji tarsi sumažėja, kai tasai juokingai ir negrabiai skaito maldaknygę, iškraipydamas maldos žodžius. Grėsmės pojūtis dar labiau mąžta mitinio karvės aukojimo scenoje.

Senovės lietuviai bado ir karo akivaizdoje aukodavo vandens dievui jautį. A. Škėma neatsitiktinai užfiksuoja karvės pjovimo sceną: „Karvė stovi, jai truputėlį linksta priešakinės kojos, ir ji nustebusi tebežiūri į pasaulį. Iš didžiulės žaizdos sliunksi kraujas ir susijungia su mėšlu žemėje. Mes nuleidžiame rankas ir nustebę spoksome į linkstančias kojas. Kojos linksta labai pamažu, užpakalinės tvirtai įsispyrusios į mėšlą, ir atrodo, kad karvė stovės valandas“7. Karvės aukojimas sumažina veikėjo paniką: „Ne, aš nebėgsiu. Frontas ir mirtis? Tegul. Man visiškai vis tiek. Tegul aš būsiu panašus į besibaigiančią karvę.“8 Atrodo, jog auka – teisingiausias herojaus sprendimas.

Aukojimo scena išsiskiria savo didingumu, laikas tarsi sustoja, iš konkretaus gyvenimiškojo virsdamas amžinuoju – mitiniu laiku.

Sodybos – visatos modelio įvaizdį sustiprina ne vien tik erdvinis suskaidymas: lyguma (baimė), sodyba, stovinti ant kalvos (viltis), bet ir deklaruojama aukščiausiosios būties teorija. Pereinamieji dangiškosios erdvės ryšiai su požemiu čia itin ryškūs. Karvės kraujas susimaišo su mėšlu, slyvmedis apibūdinamas menkinamai – „kreivas“, kaip ir kriaušaitė „Saulėtose dienose“ – „rachitnikė“, berniukas, sėdintis po slyvmedžiu, valgo „kietai išvirtą kiaušinį“9 (visatos modelio archetipas). Taigi dieviškoji erdvė prisodrinama jai priešingų detalių, turi degradavusios dangaus sferos (antierdvės) bruožų. Tai, kas turėtų nešti ramybę ir palaimą, dvasingumą ir tobulėjimą, tampa chaosą, beprotybę ir grėsmės pojūtį skleidžiančiomis priemonėmis.

Novelėje „Žilvinėėli“ erdvinio pasiskirstymo sistema sutampa su sferų pasiskirstymu „Eglėje, žalčių karalienėje“.

Mitologinėje pasakoje požemio – žemės sfera sutampa su dangiškąja, nes požemį čia atspindi povandeninis pasaulis bei požeminio pasaulio atstovas – žaltys. Lietuvių tautosakoje yra pripažįstama tikimybė, kad vandenyje atsispindėjęs dangaus skliautas leidžia dieviškajai erdvei persikelti į požeminę erdvę. Žaltys Žilvinas yra jungiamoji grandis tarp požemio ir dangaus pasaulių. Jį nužudžius, nebelieka grandies, todėl įsivyrauja chaosas, nusakomas kraujo putos įvaizdžiu. Tuomet šia jun­giamąja požeminio ir antžeminio pasaulio grandimi privalo tapti Žilvino žmona. Tik žalčio žmona Eglė gali panaikinti įsivyravusią netvarką, kurios kaltininkai – Eglės broliai (viduriniosios erdvės atstovai), bet tam ji privalo atsižadėti žemiškųjų savybių ir tapti nemirtinga dvasia augalo pavidalu. Meilės ir keršto galia prakeiksmu padaro šią galimybę įmanomą, ir Eglė moteris virsta Egle medžiu, jungiančiu tris sferas; požemį, žemę ir dangų (pasaulio medžio atitikmuo).

A. Škėma taip pat remiasi mitu, praeities archetipus įtraukdamas į mūsų epochos kultūrinį ir dvasinį kontekstą. Jo novelėje „Žilvinėėli“ sukuriama panaši trimatė erdvės struktūra kaip ir mitologinėje pasakoje. Novelė pradedama Žilvino mirtimi, kuri atneša moteriai, jo žmonai, neviltį, amžiną nostalgiją, paryškintą mitologinės Eglės šauksmu prie jūros: „Žilvinėli, jei tu gyvas…“ Pasak V. Lisauskienės10, laukimo ir negrįžtamo praradimo procesas yra sulėtintas, ištęstas asonansu ėė, – taip akcentuojamas A. Škėmos mėgstamas amžinos kančios motyvas.

Netekusi vyro, moteris ilgisi mirusiojo, šaukia jį, nori pasiekti, t. y. patekti į anapusinį pasaulį. Moterį apėmusi neviltis, pasaulio degradaci­jos konstatavimas sieja ją su kosmologinės erdvės suardymu mitologinėje pasakoje.

Tik su Žilvinu, savo vyru, ji jautėsi saugi svetimame pasaulyje, „pasi­rašiusiame sutartį su Mefistu“11. Mirus vyrui, moteris be vardo turi arba susigrąžinti jį iš anapus, arba lyg Eglė sujungti tris erdves į darnią visumą. Bet tam reikia išsižadėti savo žmogiškosios būties. Mirusiojo moteris gyvena tarp siekimo panaikinti vienišumą bei paskirų trumpalaikių apokaliptinių išgyvenimų, bet vis dėlto egzistuoja iš nenumaldomo moters ilgesio ir meilės mirusiajam jausmo. „Kartais gyvo žmogaus aštrus troškulys priverčia mirusiuosius su juo bendrauti“12, – sakoma „Šventojoje Ingoje“.

„Čelestoje“ minimas Orfėjo mitas siejamas su moters išgelbėjimo motyvu. Kūrinyje šmėsteli East River – mirties upė, kuria plaukia ir grimzta mirusysis. Tai tarsi požeminė upė, skirianti Hado karalystę nuo žemiškojo pasaulio. Sąsają su graikišku mitu sustiprina vedlio į anapusinį pasaulį, kurį atstoja vienakojis negras (Mefistas), motyvas.

Žilvinas jungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Jis sėdi ant cukruotos Mėnulio briaunos, slysta lygiu kaminų vidumi, skęsta mirties upėje: atrodo, lyg jo būtis kovotų su nežemiška anapusinio pasaulio trauka. Kiekvienąkart, imant šiai jėgai viršų, moteris sušunka burtažodį kvietimą: „Žilvinėėli.“ Pasakoje tai galingas užkeikimas, priverčiantis mirusį žaltį atplaukti kraujo puta, bendrauti su gyva Egle ir pranešti jai apie išdavystę. Novelėje jo negrįžtamos mirties procesas pristabdomas, kar­tojama mirties, mirusiųjų pasaulio ir meilės, Ilgesio kova tampa amžina agonija. Tačiau šioje kovoje jėgos nelygios: mirtis negailestingai traukia Žilviną žemyn į požemį, o moteris tik gali eiti iš paskos, niekada jo nepasiekdama, nes mirties šauksmas yra stipresnis už pasakos burtažodį.

Eglė Žilvino ieško „požeminių stotyje“, iš kurios ilgas traukinys turėtų nuvežti ją prie jūros (tobulojo dangaus atspindėtojos). Jeigu moteris pasieks paplūdimį, gal jai bus lemta, kaip Eglei, sujungti kosmologines sferas, bet novelė sąmoningai baigiama kelionės pradžia.

Jeigu mitologinės pasakos Eglei pavyksta atkurti kosmologinę tvarką, tai moteriai be vardo, pasilikusiai Mefisto – realaus pasaulio – draugijoje, lemta likti požemyje, jai neduota galia nenutrūkstamais saitais sujungti požemį, žemę ir dangų, t. y. atrasti ramybę chaotiškame pasaulyje, kuris pasirašęs sutartį su velniu pats nutraukia ryšius su dan­giškąja sfera ir įtiki Dievo mirtimi.

„Žilvinėėlio“ rezultatas primena Orfėjo nesėkmę, kuriam taip ir nepavyksta išvesti žmonos iš požemio.

Vienu metu moteris be vardo tartum užčiuopia Eglės patirtį. Ji, atrodo, ima suprasti medžių viršūnių kalbą, kurios „beria į praeinančių smegenis keistas ir tikras žmogaus ir medžio giminystės pasakas“13, tačiau šia paslaptinga patirtimi nepasinaudoja, nes ji pilna nepa­sitikėjimo, nusakomo žodžiu „keistas“ bei griuvinėjančių kryžių, kurie, „lyg reumato susukti pirštai, negali išsitiesti“14, vaizdu.

Moteris be vardo žino Eglės burtažodį kvietimą, bet nežino bur­tažodžių, leidžiančių atkurti tvarką. Tą nežinojimą rodo ir neužbaigta užkeikimo formulė, – juk moteris teišklykia vienintelį žodį: Žilvinėėli… Likusioji dalis lyg nukerpama.

Archetipiniai dvasios įvaizdžiai. Keletas kitų A. Škėmos novelių, sietinų su pasaulio medžio įvaizdžiu, prie pasakos erdvės artėja arche­tipiniais įvaizdžiais. Čia galima sutikti pasakų senelį, baltą žirgą, juodą varną.

A. Škėmos kūriniuose kultūrinio–dvasinio palikimo archetipai yra transformuojami. Jie arba įgauna civilizuoto, automatinio, mechanizuoto pasaulio bruožų (varnas virsta lėktuvu), arba jiems yra suteikiamas priešingas archetipui vidinis bei išorinis turinys.

Antropomorfiniai dvasios archetipai. Išorinio ir vidinio turinio neati­tikimu pasižymi senis. Jo gyvenimo istorija kartoja žinomą lietuvių pasakoje temą apie seną tėvą, kurį išveža sūnus vežimaityje iš namų ir palieka miške. Pasakotojo nepalieka įspūdis, kad senas žmogus jau praradęs nuovoką. Senis iš „Šypsenos“ labai primena pasakų senelį, kuris ateina iš niekur, lygiai kaip ir pradingsta nežinia kur. Pagrindinė šio senelio funkcija yra pagalbininko funkcija. Paprastai antropomorfinė dvasia senio pavidalu pasitinka herojų neįžengiamame miške, netoli neišmatuojamo gylio duobės, iš kurios patenkama į kitą pasaulį, galų gale prie mirusio tėvo kapo. Miškas (neskaitant kapinių erdvės) yra mirties bei požemio zona. O senis – pomirtinio pasaulio atstovas, tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Pasakoje mirties pasaulis (kitaip negu A. Škėmos vertikalioje erdvinėje struktūroje) yra labiau linkęs požemį transformuoti į dangaus sferą, nei ją nukelti požemin. Taigi galima tvirtinti, kad A. Škėmos senis priklauso aukščiausiajai būčiai, nors išorinis senio lizdas, t. y. jo beprotybė, yra chaoso, t. y. pragaro, sferos atitikmuo.

Senio priklausymą aukščiausiajai būčiai įtvirtina novelės pabaiga, jun­gianti Nefertitės (gėrio, grožio idealo ir meilės atitikmuo) bei senio šypsenas: „Bet senis šypsosi lūpomis. Ir kadangi nerodo dantų, jo šypsena primena man… Aa… Kadaise šitaip šypsojosi mergaitė iš priemiesčio, šitaip šypsojosi kreivažandis mėnulis ir… ant stiklinės spintos karalienė.“15

Karalienės Nefertitės „Šypsenoje“ sietinas su šviesiojo dievo, t. y. atgimstančio, vilties ir gėrio dievo, sąvoka, kurią A. Škėma vartoja įvairiuose savo kūriniuose.

Romane „Čelesta“ neatpažįstamai transformuoti panašūs dvasios archetipai. Senelio pagalbininko funkcijų turi senas negras „Žilvinėėlyje“, išskirtiniai valkatos karaliai „Pasivaikščiojime“. Tačiau „Čelestos“ senis skirtingai nei novelėje „Senis prie slyvmedžio“, yra susijęs pereinamaisiais ryšiais su požemio sfera – pragaru, keliančiu grėsmę. „Niekuomet nedera atmesti tos galimybės, jog senis pats yra sykiu ir savo priešininkas, todėl neša ne tik gyvenimą, bet ir mirtį“16, – tyrinėdamas pasakų senį įvairių tautų pasakose, teigia K. G. Jungas.

Ne veltui senas vienakojis „Žilvinėėlio“ negras, prilygintas Mefistui, atlieka ir gundytojo, ir vadovo po anapusinį pasaulį (psichopompo) funkcijas.

Be antropomorfinio dvasios archetipo – pasakų senelio, A. Škėmos novelėse pasireiškia kitas dvasios fenomenas, daugiausia sutinkamas ne stebuklinėse pasakose, bet liaudies dainose. Tai teriomorfinė dvasia gegutės bei juodojo varno pavidalu.

Tiek gegutė, tiek juodasis varnas yra neabejotini pomirtinio pasaulio atstovai. Lietuvių liaudies dainose miške kukuojanti gegutė sutapatinama su mirusia motina („kukuoj girioj gegutėla, mirie mano motinėla…“), lietuvių liaudies pasakose gegute virsta pamotės nužudyta podukra („Sigutė“), dažnai gegutė turi galią pranešti teisiesiems apie antiherojų įvykdytus nusikaltimus („Sigutė“) arba perspėja teisiuosius, praneša teisingą variantą, pastebi apgaulę („Eglė, žalčių karalienė“).

Gegutė minima novelėje „Pagautas“. Šioje novelėje pasakojama pasi­slėpusio nacio istorija iki pat jo sugavimo dienos.

Gegutės įvaizdis čia transformuotas iki mechaninio atitikmens – medinio laikrodžio su gegute. Jos balsas prikimęs, tarsi deformuotas karo, tačiau kiekvieną valandą ji iškukuoja chronologinio laiko taškus: 9, 10, 11… val. Kiekvieną laiko retrospekciją palydi gegutė, ji skiria realųjį pasaulį nuo įsivaizduojamojo, praneša apie iliuziškumą, lyg sąžinės balsas primena tikrąją tiesą – įvykdytą nusikaltimą.

Medinę gegutę su pasakos paukščiu sieja ir gebėjimas perspėti. Kai suimamas bandantis pasikarti Otto Krancas, „virtuvėje kimiai kukuoja medinė gegutė“17.

Gegutė, lietuvių pasakose iškylanti kaip pomirtinio pasaulio atstovė, pranašauja mirtį bei pražūtį.

Kukuojančios gegutės motyvas sutinkamas ne vien novelėje „Pagau­tas“. Šiek tiek transformuotas jis pasirodo „Saulėtose dienose“ ir tampa kūrinio lemties ženklu. Stiklinis žmogus, atstovaująs aukščiausiajai būčiai, ima kukuoti gegutės balsu, tarsi iš anksto pranešdamas apie šeimos mirtį. Stiklinio žmogaus artimumą tautosakiniam gegutės įvaizdžiui bei jo paskirčiai įrodo ir angelo dainuojamos sutartinės refrenas: „– Tu ta tu ta tili tūta, – žiobčioja stiklinis bedante burna, – tili, tili, tili, tili, – vis greičiau ir greičiau.“18

Kitas antgamtinio pasaulio atstovas yra juodas varnas. Juodas varnas, be jokios abejonės, lietuvių tautosakoje yra teriomorfinis antgamtinio pasaulio atstovas, priešingai nei gegutė, atstovaująs pragaro sferai. Pasakose dažnai būna juodojo mago – burtininko (arba absoliutaus blogio) atitikmuo, bet taip pat gali turėti ir pagalbininko funkcijų. Kartais padeda pasakų herojui susidoroti su antiherojum, kadangi jis, priklausydamas antgamtinei požemio sferai, susijusiai su mirtimi, turi galios ją transformuoti, įveikti.

A. Škėmos kūrinių varnas yra artimesnis E. Poe varnui, tačiau turi ir tautosakinio varno, galinčio transformuotis, bruožų.

Lietuviškam liaudies dainų varnui artimas novelės „Žmogus ir beržas“ teriomorfinis antgamtinio pasaulio subjektas – skraidantis juodas paukštis. Novelėje brėžiama trimatė kosmologinės erdvės struktūra: požemis–žemė–dangus. Pastarojo vaizdas sutrupėjęs į atskirus elemen­tus, jį sunku atsekti. Dangiškajai erdvei atstovauja mirštantis, tanko sulaužytas beržas. Iš pradžių lyg atsitiktinai pasirodanti varna tampa vėluojančiu mirties pranašu. Skrendančios ir krankiančios varnos epizodą palydi tėvo ir dukters dainuota lietuvių liaudies karinė-istorinė daina.

Tėvas negali prisiminti paskutiniųjų eilučių, kuriose varnas parneša bernelio rankelę su auksiniu žiedeliu, t. y. liudija mirtį.

Lietuvių liaudies dainų varnas novelėje yra ne tik mirties liudininkas, transformuotas, t. y. mechanizuotas varno atitikmuo – lėktuvas („Pilkas paukštis“) tampa mirties priežastimi.

Juodas paukštis pranašauja mirtį ir „Šv. Ingoje“. Suliteratūrintas E. Poe varnas turi neabejotinų ryšių su mitologiniu teriomorfiniu dvasios archetipu.

Varno sąsają su „traukinio griaučiais“ įrodo E. Poe varno žodis, kurį kartoja traukinių choras: „Jie uždainuotų ritmingą, šaltą ir metalinę negyvų daiktų dainą. Jie dainuotų, skaldydami vieną žodį: „nie-ka-dos“19.

Ši E. Poe varno pranašystė „niekados“ tampa „Šv. Ingos“ leitmotyvu.

„Poemoje nėra išsigelbėjimo“20, – sako Ignas. Nors meilės jėga bei pasiilgimas pajėgūs deformuoti amžinąjį ir negailestingą laiko vyksmą, A. Škėmos novelėse kančia vis tiek pasmerkta nuolatiniam pasikartojimui.

Igno svajonių pasaulis taip pat pasmerktas žūčiai. Kiekvienas idealo siekimas sulaukia E. Poe varno kranktelėjimo – „niekados“.

Varną lydi lietaus – prabėgusio ir nesikartojančio vandens įvaizdis.

Traukinio – juodo varno tema varijuojama A. Škėmos „Apokaliptinėse variacijose“, „Čelestoje“. Čia mechanizuoti civilizacijos įvaizdžiai tampa pereinamąja grandimi tarp žemiškojo ir požeminio pasaulių. Požeminiai traukiniai važiuoja gilyn į pragarą arba į niekur.

Amžinasis neiginys jungia juodo varno kranksėjimą su „požeminių stotimi“.

Trimatė vertikaliosios erdvės skalė ankstyvojoje rašytojo prozoje iškyla tradiciniais mitiniais archetipais, skaidančiais erdvę į tris sferas: dangų, žemę ir požemį. Tokią struktūrą atitinka „Saulėtų dienų“ erdvė: duobė – Nukas – kriaušaitė, „Šypsenos“ pasaulis“: sodyba – slyvmedis “ kiaušinis (senis). Tačiau jau ir čia dieviškoji erdvė deformuojasi, ją sunku pažinti. Tvirta tik požemio erdvė – vaikai duobėje stipresni už Mar­iuką prie duobės krašto, vaikas suvalgo kiaušinį (visatos harmonijos simbolį). Tuo tarpu dangaus sferos archetipai arba nyksta (kriaušaitė), arba priklauso požemio erdvei.


Judita Nagliuvienė g. 1971 metais. Baigė Šiaulių pedagoginio instituto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Dabar mokytojauja. Tai pirmoji jos publikacija „Metų“ žurnale.

1 Юнг К. Г. Об архетипах коллективного бессознательного // Вопросы философии. – Но. 1. – C. 133–152.
2 Škėma A. Raštai. – T. 1. – V., 1994, – P. 123.
3 Ten pat. – P. 125.
4 Ten pat. – P. 124.
5 Ten pat. – P. 143.
6 Ten pat. – P. 107.
7 Ten pat. – P. 111.
8 Ten pat.
9 Ten pat. – P. 108.
10 Lisauskienė V. Senos pasakos nemiršta: A. Škėmos novelės „Žilvinėėli“ interpretacija // Gimtasis žodis. – 1995, Nr. 5. – P. 14–16.
11 Ten pat. – P. 14.
12 Škėma A. Raštai. –T. 1. – P. 232.
13 Ten pat. – P. 250.
14 Ten pat.
15 Ten pat. – P. 112.
16 Jungas K. G. Dvasios fenomenologija pasakose // Liaudies kultūra. – 1993. – Nr. 3. – P. 42.
17 Škėma A. Raštai. – T. 1. – P. 81.
18 Ten pat. – P. 123.
19 Ten pat. – P. 199.
20 Ten pat. – P. 200.

Antano Škėmos kūrybos kontekstai „Metuose“

2021 01 30 / „Metuose“ nuolat permąstoma A. Škėmos kūrybos reikšmė lietuvių literatūrai, atliepia smulkesnes analizes apie garsiausio jo kūrinio – romano „Balta drobulė“ naratyvo ypatumus, apie prozos sąsajas su tautosaka.

Monika Staugaitytė. Amžina kaltė ir amžinas kartojimasis: ar įmanoma įveikti praeitį

2019 m. Nr. 2 / Antanas Škėma. Izaokas. – Vilnius: Odilė, 2018. – 152 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Regimantas Tamošaitis. Didysis Antano Škėmos klausimas

2010 m. Nr. 11 / Kartais atrodo, kad A. Škėmos XX a. antrosios pusės modernizmas su visa artistiška, ekscentriška bei mazochistiška ekstravagancija sugrįžta pas mus ne kaip jubiliejinio minėjimo objektas, bet kaip realybė…

Antanas Škėma. Lietuva bus laisva, Urugvajus garantuoja

2001 m. Nr. 11 / „Lietuva bus laisva, Urugvajus garantuoja“ rastas A. Škėmos rankraš­čiuose. Kai kurios A. Škėmos mintys apie lietuvių kultūros propagavimą gali būti aktualios ir šiandien.

Kelios spalvos Henriko Radausko atminimui

2000 m. Nr. 4 / Henriko Radausko laiškai Stasiui Santvarui ir Antanui Škėmai, žinomo vertėjo, literatūros redaktoriaus Dominyko Urbo atsiminimai, parengė ir surinko Giedrius Viliūnas

Petras Bražėnas. Į savo vietą sugrįžęs

1994 m, Nr. 10 / Antanas Škėma. Rinktiniai raštai. – T. 1–2. – Vilnius: Vaga, 1994. – T. 1. – 599 p., t. 2 – 551 p.

Vytautas Kavolis. Antano Škėmos žmogus

1991 m, Nr. 11 / Mes juokavom, kad jis neturi teisės švęsti penkiasdešimties metų sukakties, nes ne­turi nei žilų plaukų, nei raukšlių, ir jis gulėjo skersai lovos ir kalbėjo, kad mes nie­kada nežinosim, kiek daug jis yra gavęs bendraudamas su mūsų jaunaisiais.

Viktorija Daujotytė. Atskiras balsas ir sąskambis: Bitės Vilimaitės „Užpustytas traukinys“

1997 m. Nr. 8–9

Pažinti ir atpažįstant. Jeigu viskas tik keistųsi, žmogus atsidurtų dykroje, kur nieko negalėtų atpažinti, viskas būtų svetima ir jis pats taptų sau svetimas ir nereikalingas. Tokio keitimosi šoką dabar patiria Vilniaus senamiesčio senbuviai, – miestas tarsi apleidžia juos, ir jie apleidžia savo prisirišimą prie kiemuko su piliarožėm, prie suklypusių raižytų durų, staiga pakeistų patogia, žvilgančia plastika. Ne, ne prieš progresą šios mintys. Tik apie žmogaus situaciją ir situacijas.

Panašu ir literatūroje. Dalis dabartinės lietuvių literatūros apleidžia literatūrą kaip žmogaus kalbėjimąsi su žmogum, gamta, su gyvenimo aiškumu ir su paslaptim. Maironio, Žemaitės, Biliūno, Putino, Vaičiu­laičio, Katiliškio skaitytojas ne vienoje dabarties knygoje jaučiasi patekęs į svetimą, nepažįstamą erdvę, į dykrą, kurioje niekas neauga, negyvena, tik atsitiktinai užklysta, atsitiktinai vienas į kitą atsimuša nepažįstami, atsitiktiniai praeiviai ar pakeleiviai. Tai literatūros, literatūrinio diskurso keitimosi drama, tai iš jos kylančios kolizijos.

Neįmanoma, kad literatūra keistųsi visu akipločiu. Problema, kaip visur ir visada, yra pusiausvyra. Dalis literatūros tarsi išeina į žvalgybą, užima avangardines pozicijas, dalis turi išlaikyti tradicijos arba šaknų pojūtį. Medžio praforma, mano supratimu, yra viena esminių žmogaus pasaulio universalijų. Šaknys – svarbiausia, kad ir kaip gėrėtumės ir didžiuotumės viršūne. Bet nebekeldami akių į viršų nustotume matyti ir šaknis.

Sąskambis yra žmogaus pasaulio malonė. Išgirsti ne tik tai, ką girdi, bet ir tai, ką esi girdėjęs; girdėjęs taip seniai, kad be sąskambio ir neatsimintum. Sugrįžti ten, kur būta, būta taip seniai, kad lyg ir nebūta. Atpažinti. Atpažinimas nėra menkiau už didįjį dabarties monstrą – pažinimą, kuris veja žmones ne keliais ir takais, o masinių komu­nikacijos priemonių tinklais. Vis labiau užželia pažinimo kaip džiaugs­mingo atpažinimo keliai. Pažįstu tave, nes atpažįstu. Sužinau, ką žinojau.

Sąskambio malonė gali apgaubti tuos, kurie pasineria į naujosios Bitės Vilimaitės apsakymų knygos „Užpustytas traukinys“ pasaulį. Pažįs­tama kaip atpažįstama. Balsas, kuris sąskambiauja su lietuvių literatūros klasika. Atpažįstama, kaip sukurta iš gyvenimo niežo, iš skaudumo, nešvarumo ir neramumo, iš to, kas pasakoma paprastai: taip neramu, kad nėr kur dėtis. Kai nėr kur dėtis, reikia kažką daryti.

Nors nedrąsiai, bet pakelia akis į begalinį dangų B. Vilimaitės apsakymo „Leokadija ir Ona“ netikroji duktė po motinos laidotuvių. „Nedrąsiai pakėlė akis į begalinį, aukštą dangų, – tikėjo, kad ten, prie dangaus vartų, stovi dvi draugės, susikibusios už rankų – jaunos, žydin­čios merginos – o gal dvi pavargusios senutės, kurių kelionė žemėje pagaliau laimingai baigėsi.“ Akių pakėlimas į aukštą dangų yra svar­biausias lietuvių literatūros transcendentinis judesys, gal labiausiai matomas V. Mykolaičio-Putino kūryboje.

Dabartis – tikri ir netikri giminaičiai, susirinkę prie senosios Onos karsto, mišios Šv. Mikalojaus bažnyčioje už du asmenis – už Oną ir Leokadiją. Onos giminių – tik netikroji duktė. Ją, kaip aišku iš apsakymo, globojusi ir numarinusi. Leokadijos artimųjų daug. Ir pasirodo, kad atsitiktinumas nėra atsitiktinumas, o lemties sąskambis-sambalsis: Leokadija ir Ona yra jaunystės draugės, gyvenimo išskirtos ir vėl suvestos mišių už mirusius. Netikrajai dukrai (Ona, kaip matyti tik iš vieno žodžio – atsisakymo, turėjo ir tikrą dukrą, anūkų ir proanūkių) lemta būti gyvenimo tikrumo suvokėja ir liudininke. Ji, vieniša ir suskurdusi, yra ta, kuri pakelia akis į begalinį aukštą dangų… Pakelia akis tikėdama, kad gyvenimas žemėje apskritai gali laimingai baigtis.

Gyvenimo atramos, kurias šiame kūrinyje pažįstame ir atpažindami iš savo klasikos: senos moterys (Ona yra senoji, tai pastovus jos apibū­dinimas. lygiai kaip svarbiausia, jungiančioji kūrinio figūra yra netikroji – senosios Onos netikroji duktė…), žinančios, tvirtinančios, išlaikančios gyvenimą kaip sukurtą šventą erdvę (koks tikslus yra B. Vilimaitės palyginimas: karste gulinti senoji Ona „ant krūtinės, lyg mažame kieme­lyje saugodamos nuo vėjų ir liepsnų, laikė šventą paveikslą“).

Iš kur tas gražus žodžio spūdis – senoji, iš kur pasigirsta sąskambis-atoskambis? Taip, ir iš Žemaitės, kad ir iš jos „Sutkų“ – senoji motina, senolė. Bet Bitės senoji Ona iš kito gyvenimo sanklodos – iš miesto, iš buto, čia parsinešusi ir senųjų moterų tradiciją – globti, globoti, glostyti. Bet jos senatvės nesušvelnina nei pavadinimas motina, nei senole, nei močiute. Gyvenimas tebeturi tradicijos paviršių („Giminė garbingai atlaikė laidotuves“), tik nebeturi pagrindinės šaknies – arba tikrumo. Bet tikrumas nėra išnykęs; jis pasitraukęs į nuošalę, rašyto­jos perduotas netikrajai dukrai: parėjusi į butą (ne į namus) „ji ėmėsi tvarkytis, tačiau daugiau sėdėjo ant mirusiosios lovos, sunėrusi rankas skreite“. Taip dar išlaikomas ryšys su mirusia senąja ir nesąmoningai pakartojamas senos moters susikaupimo, ramybės judesys – sunertos rankos skreite. Bet ta, kuri tebeturi ryši su tradicinėm vertybėm, yra viena, vieniša.

Kūrinys, kurio sąskambių-atoskambių prasmę mėginu persakyti, užima du su puse mažo formato puslapių. Labai glausta, blliūniškai sub­limuota. Meistriškai manipuliuojama elipsėmis, sandūromis–suartinimais, atotraukomis, pasakojimo taktikų ir perspektyvų, erdvės ir laiko kaita, vardais ir bevardiškumu (senosios Onos duktė ir senosios Onos netikroji duktė). Šventoriuje po dideliais medžiais vienišai netikrai dukrai leidžiama pakelti akis l dangų, o tekstui atsiremti į V. Krėvę (dangaus vartai), į biblinę parabolę (kelionė žemėje), į pasaką (laimingai baigėsi).

Priartėti prie pasakos, joje būti arba ramiai ir neišradingai apsakymą pavadinti – „Brolis ir sesuo“. Siektis mitinės gelmės („iš nepaaiškinamo priešiškumo, kuris būna tik tarp brolio ir sesers…“), iškilti į gyvenimo sąbalsyną, skirti atskirus balsus ir dramatiškai subendrintus likimus – du maži vaikai, netekę tėvo, motinos paliekami jo vaikystės namuose, kur auksu žėri knygų nugarėlės, kur mėnesiena srūva į kambarį kaip negailestingumas. Pabaigoje reikia pakartoti visų išeinančių ir paliekančių judesį – atsigręžti atgal. Ir parašyti atskirą sakinį („Pirmieji paukščiai jau vaikščiojo po ražienas“), kad sustiprėtų gyvenimo žiaudrumas, ražieniškumas – ir išeinančiai motinai, ir svetur, kitų malonei, paliekamiems broliui ir seseriai, kurie miega susiglaudę po viena antklode…

„Pelytė“ – „Pelytės vaidmuo mažas, bet labai svarbus. Pelytė – maža šokėja kruvinom kojytėm. Pelytė Princo akivaizdoje“. Arba „Nykštukas“ – graudi istorija apie mažą žmogų, „šiuolaikiškai“ nužudytą šiuolaikinių įstatymo sergėtojų. Atrodo, kad šie B. Vilimaitės kūriniai negalėtų būti gražiai suprasti be Anderseno. Vėlgi – tiksli „Nykštuko“ pabaiga, toks žodžio smaigalys į „modernaus“ žmogaus laikyseną: „su silpnu gailesčiu, bet be sąžinės graužimo“. Nemoralizuoti. Bet be pasigailėjimo atskleisti tai, kas vyksta mumyse ir kas jau yra įvykę. Ši įdėmi analizė – lyg tarp kitko, lyg ir neanalizuojant – ar ji vėl nesugrąžina mūsų dėmesio į XX a. pirmosios pusės klasiką? Į gailestį, siekiantį teisingumo, į kūrybą, kaip karitatyvinę veiklą?

Šatrijos Raganos atbalsis. Apsakyme „Žinios apie mylimą žmogų“ „jauna mergina kasdien per pievą bėga prie pašto dėžutės, kuri buvo prikalta prie ąžuolo ties keliuko posūkiu“. Mergaitė laukia laiško iš mylimo žmogaus, su kuriuo viena nėra net pasikalbėjusi, kuris apie ją nieko nežino, gal nėra net pastebėjęs. Tai vienatvės ir nevilties meilė, pati ištikimiausia. Mergaitė yra tarsi įkalinta senuose, niūriuose namuose, moteriškame pasaulyje (našlė su keturiomis dukterimis), ji ilgisi kito – vyro, vyriškosios pasaulio dalies. Pasąmonėj ji trokšta kito gyvenimo – kaip tiksliai pašto dėžutė tekste „prikalama“ ties keliuko posūkiu… Mergaitė rašo dienoraštį… Iš kur tai? Iš kur šis begalinis mylimo žmogaus ilgesys, sapno ryškumas, dienoraštis vienišos, besiilginčios rankose? Taip, tai Šatrijos Raganos sukurta forma – jau kaip praforma. Ir – kitas žvilgsnio kampas, kita perspektyva. Be romanticistinio gražumo. Be etiketo, taisyklių (po baugaus sapno mergaitė važiuoja pas mylimą žmogų, tačiau sutrukdo užsidegęs traukinys…), bet ir be galimybės jas visai paminti. Rūsti jausmo neišvengiamybė, peržengianti laiko ribas: mer­gaitės kambarys toks, „tarsi jame gyventų prieglaudos senutė“. Ji jau yra savo būsimos vienišos senatvės namuose, kurie „atrodė kaip sena skrynia, amžiams uždariusi mergaitę“.

Nepoetizuoti senų namų, nuošalybės, tautinių skrynių. Ir tai gali būti akla, žmogų sugniuždanti jėga. Bet ieškoti žmoguje tos slaptos galios, kuri leis jam išbūti, išgyventi. Sukurti laiško arba žinios iš mylimo žmogaus laukimą, įdėti į rankas mokyklinį sąsiuvinėlį– dienoraštį. Pakelti akis į dangų, begalint, aukštą. Tikėti. Arba atkreipti žvilgsnį į kitus – dar silpnesnius, dar varganesnius, dar labiau pagalbos reikalingus. Apsakymas „Trys karitietės“. Jauna žurnalistė atvyksta į nepažįstamą bažnytkaimį, turėdama redakcijos užduotį parašyti apie Carito veiklą. Bažnyčia, parduotuvė, kino salė, toliau – miškeliai, apsigaubę paslaptinga violetine migla, – tai galėtų būti ir Židikai, Šatrijos Raganos gyvenimo ir karitatyvinės veiklos vieta. Vienos trobelės (Židikų galimybę patvirtinanti žemaitybė) lange tarp gėlių vazonų žurnalistė pamato nepaguodžia­mai liūdną senos moters veidą. Pasirodo, kad ta nepaguodžiamai liūdna senutė ir yra Mena iš trijų šios vietovės karitiečių. Jos turi nudirbtų darbų knygą, kur suregistruoti visi apylinkės vargšai, alkoholikai, degtindariai ir džiovininkai… Viena iš karitiečių, pasirodo, išskridusi į Niujorką pas seserį… Kita išvažiavusi į banką paskolos… Bet kažkas vis dėlto vyksta, kas leidžia Bitei Vilimaitei parašyti sakinį, sunkiai įmanomą postmoderniosios stilistikos požiūriu, bet galbūt kaip tik todėl ir įmanomą, kad jis yra neparašyto Šatrijos Raganos sakinio pratęsimas: „Jaunoji mergina buvo pavargusi, alkana, tačiau dar niekad nesijautė taip sutapusi su žmonėmis ir niekada jai nebuvo taip rimtai rūpėjęs pasaulis.“ Šatrijos Raganos žmones, labiausiai moteris, įpareigoja idealai, Bitės Vilimaitės – idealų trūkumas, kuris šaukiasi žmogaus tuštumai užpildyti. Ši mintis formuluota V. Kavolio, o jos meninę projekciją galima įžvelgti naujojoje Bitės Vilimaitės kūryboje.

Vaikas be tėvų, dažniausiai – be tėvo meilės. Toks pavadinimas – „Apie vaikus“ – tarsi kokio vadovėlio pastraipos. Taip, beveik vadovėlio – apie betėvio vaiko vienišystę ir apie tėvystės jausmo patologiją. Ir kartu apie dramą. Vaiko. Vienišos motinos. Nevienišo tėvo. Šatrijos Ragana brėžė tiesią šios dramos liniją. Bitė Vilimaitė kuria šiuolaikišką transfigūraciją iš kelių taškų. Per nepilnus du puslapius, kuriuose išsitenka dar ir vos girdima piktos dukros ir netikro brolio „aksomo kostiumėliu“ tema.

Bitė ir Bitė. Yra svajonė. Bet yra ir sunki tikrovė. Yra sapnas. Bet yra ir realybė. Yra vizija ir yra gyvenimas. Matyti viena, bet nenuleisti žvilgsnio ir nuo kito.

Bitė Vilimaitė mato gyvenimą, mato ir girdi jį iš pačių pažemių, iš pačių varganiausių, silpniausių: beglobių vaikų, niekam nebereikalingų senų žmonių. Tai nėra temos (vaikų, senų, pavargėlių), tai tiesiog gyve­nimo girdėjimas – jo žemųjų gaidų, jo užguito tono. Apsakyme „Šaltoji ugnis“ mažas vaikas, pabėgęs iš internato, nori išvažiuoti traukiniu (traukinys B. Vilimaitės apsakymuose apskritai svarbus: užpustytas, užsidegantis, galimybių ir negalimybių lydinys), bet yra sulaikomas. Jis nieko neturi. Jis yra vienas. Girdėdamas milicininko ir budėtojo pokalbi, kad sūnus papjovė tėvą, jis pagalvoja, „kad savo tėvą irgi galėtų lengvai papjauti, jeigu tik kada nors susitiktų gyvenimo kelyje“. „Homo sapiens“, mažas žmogus baugioje apleistyje, – širdies ir kūno. Vienas dykroje, kur jis niekam nesvarbus, tik trukdantis. Lyg Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Homo sapiens“ atošauka, bet ne tiesioginė, o iškylanti iš to paties gyvenimo požemio – iš užguitųjų, apleistųjų. Sunku išlaikyti savaime sunkios temos įtampą. Bitė Vilimaitė lyg ir žengia atgal: nebesiekia teksto vidinės sklaidos, o tarsi užkloja ant jo kitą sluoksnį – melodraminio komentaro („Jį surado gulintį ta poza. kuria užmiega amžinu miegu visi bedaliai: taip susirietęs, kad kūnas kuo ilgiau išsaugotų šilumą“). Ir šiuo keliu eidama, ji perima G. Petkevičaitės-Bitės pasaulio girdėjimą ir matymą. Ji ir stilistiškai kūrinio pabaigoje dar suteikia apibendrinimo galimybę. Pasaulis tarsi dar sykį pamatuojamas tuo matu, kurį iškėlė sukurtas tekstas – bedalio, niekam nereikalingo vaiko, turėjusio valios per rudenio polaidį (nuneštas tiltas) perbristi per brastą, nueiti ilgą kelią į mirtį kaip išsigelbėjimą. Tačiau kai problema nustoja skleidusis pati iš savęs ir perduodama pasakotojo valiai, tekstas susilp­nėja, neranda tikslaus (tai – pabaigos akimirka) taško. Paskutinis „Šal­tosios ugnies“ sakinys („Jo nueita didžiulis vargingas kelias į mirtį, kaip į išsigelbėjimą“) yra sakinys po pabaigos. Bet ne apie tai kalba. Svar­biausia kūrybos principas, vedantis į skausmingųjų gyvenimo situacijų tyrinėjimą – iki pat dabartiškiausios dabarties, kuri visada yra klausianti ir atsakymo ieškanti. G. Petkevičaitės-Bitės apsakyme „Dievui atkišus“ sukurtas inteligentės Marcelės paveikslas. Jauna moteris nenori sutikti su pasaulio „tvarka“ – stipresnio prievarta prieš silpnesni, nes savo krūtinėje jaučia gilią svetimo vargo užuojautą, verčiančią veikti, veikti ir suabejojant: „Bepigu būtų trirubline užkišti vargo bedugnė!… smul­kiais jausmais, pigiomis aukomis atpirkti nuodėmių tvanai… atitiesti klaidūs keliai…“ Bitė Vilimaitė apsakyme „Pusė amžiaus“ sukūrė Ko­respondentės paveikslą. Korespondentė tikrina bedalių žmonių iš prieglaudų, internatų skundus, rašo straipsnius, nors ir žinodama, kad ji nieko nepakeis jų gyvenime. Gal net paspartins susidorojimą su jais. „Žvėrys, žvėrys, žvėrys“, – ištaria ji, išvydusi senutę pašnekovę iš prieglaudos jau numarintą… Ir vėl – rašo, mirtinai pavargusi, išsisėmusi, žvelgdama į rytą kaip į viltį… Apsakymas gal ir pernelyg priartėja prie publicistinio rašinio (knygoje „Užpustytas traukinys“ yra trapią ribą tarp aprašymo ir parašymo pažeidžiančių vietų), bet gyvenimo nervą jis užkliudo – panašiai kaip ir G. Petkevičaitės-Bitės kūrinyje „Dievui atkišus“.

Vaizdeliu iš dabarties gyvenimo, gyvenimo „krislu“ ar „fotografija“ (pagal G. Petkevičaitės-Bitės žanrines nuorodas) galima būtų pavadinti B. Vilimaitės apsakymą „Duona ir cigaretės“. Maža sena moteriškė už du litus (jau mūsų dabartis!) perka vyrui invalidui pigiausių cigarečių, prasčiausios rūšies miltų, duonai nebelieka, o namie laukia du maži kažkur pabėgusios dukters vaikai… „Tai taip mes gyvenam.“ Dvi baltos vaikų kaktytės, prispaustos prie stiklo „kaip keturkampiai balti vokeliai“ (B. Vilimaitė – detalės ir palyginimo meistrė). Pavalgydinusi šeimyną, senolė išeina „į socialinės rūpybos skyrių“ ko nors išprašyti. Senelis numiršta, alkani vaikai, iš arčiau pasižiūrėję į mirtį, imasi cigarečių“. Apsvaigę suknemba, ugnies kibirkštėlės spragsi „tartum į visas puses sprunkančių oranžinių pelių pulkai“. Motinos vizija paskutiniuose vaikų regėjimuose… Ar tai melodramatiška? Ar per daug realistiška, kad būtų tikroviška?

Bitės Vilimaitės balsas. Balsas – metonimija, atstojamoji. Girdėti balsą, vadinasi, girdėti žmogų, girdėti ne tik esimą, bet ir tapimą, kitimą. Bitė Vilimaitė yra rašytoja ir iš balso, iš jo girdėjimo. Balsas, kuris yra „tyras giedras“ („Atsigręžti meilėje“) arba tik giedras („Žinios apie mylimą žmogų“). Balsas, kuris yra „kimus, kaip sifilitiko“ („Kandžių sukapotas“). Balsas, kuris yra plonytis („Brolis ir sesuo“). Kur susitinka žmonės, susitinka ir jų balsai, nors kai kas tegali ištarti kelis skieme­nis ir ištiktuką („Šuns šeimininkė“).

Girdėti balsą – girdėti ir gyvenimą. Girdint pripažinti jo taisykles, kad ir kokios nepriimtinos jos atrodytų. Bitė Vilimaitė savo apsakymuose laikosi sutarčių su tikrove, bet tikrovės ribos yra jos pačios apsibrėžtos. Realistinė faktūra prisodrinta tarsi maginio realizmo galimybių – savitų, atrastų, sukurtų („Vaikai“, „Kandžių sukapotas“, „Pieno klubas“, „Žvilgs­nis“, „Stebuklų nebūna“, „Požeminės perėjos žvėreliams“). Plonytėje Bitės Vilimaitės knygoje „Užpustytas traukinys“ daug gyvenimo ir daug kūrybos. Ji turi savo atskirą balsą, girdimą, išskiriamą iš sąskambių. Sąskambiai šio balso neužgožia, o sustiprina, paremia. Kaip ir kūrybos tema, kuri juk nėra atskira, o to paties gyvenimo tema. Kūryba yra tik ypatinga gyvenimo patirtis, tik kitas ir kitoks gyvenimo matymas ir girdėjimas. Ir netapusi kūriniu, kūryba nenustoja savęs. Kūryba suriša su gyvenimu taip pat stipriai, kaip suriša ir vaikai.

Rašytojas C. po šimto metų grįžta į savo tėviškę. Naktį jis išvysta kiemą, pilną žvėrelių. Daugiajuosčio kelio ruože, matyt. įrengta požeminė perėja žvėreliams… „Viešpatie, kartojo C., koks nuostabus gyvenimas, ir aš tai pamačiau. Koks nuostabus gyvenimas, kartojo jis silpstančiu balsu, o apačioj, kieme, vis keitėsi maži švelnūs kailiukai, – rudi, pilki, geltoni ir juodi.“

Silpstantis balsas – gyvenimo nuostabai išsakyti. Taupi dedikacija – Levui. Atmintyje išlikęs Jūratės Sprindytės ir Leonido Jacinevičiaus pokalbis apie Bitės Vilimaitės kūrybą.

Bitės Vilimaitės prozos galia „Metuose“

2024 12 20 / Šį literatūros žurnalo „Metai“ teminį „Litera-turą“ skiriame prozininkės, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) kūrybai.

Laura Sintija Černiauskaitė. Vasario jonvabaliai

2023 m. Nr. 2 / Papartynuose paprastai tvyro prieblanda, ir žmogui juose nejauku. Turbūt patys paparčiai pasirenka tokias vietas, nes tiesioginė saulė jiems per stipri.

Jūratė Sprindytė. Aktyvuojantys atradimai

2022 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Bitės Vilimaitės „Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai“, Indrės Motiejūnaitės „Vieną gražią dieną“ ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Džiaugsmynas“.

Bitė Vilimaitė. Juodos dienos

2018 m. Nr. 4 / Scenoje vieno kambario butas. Kambarys perskirtas širma. Abiejose pusėse geležinėse lovose miega Motina ir Sūnus. Kiekvienam tenka po pusę lango.

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai (Pabaiga)

2017 m. Nr. 8–9 / Štai jau antras mėnuo Lilė, garsaus profesoriaus duktė, svečiavosi kaime pas gimines. Ji universitete studijavo žurnalistiką. Lilė vaikščiojo po apylinkes, kalbino sutiktus žmones, kurie nuo jos tiesių klausimų šasteldavo…

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai (tęsinys)

2017 m. Nr. 7 / Už Velnio raisto prasidėjo gražus spygliuočių miškas. Ten buvo nutarta perkelti partizanų stovyklą. Reikėjo viską paruošti artimiausiomis dienomis. Po to, kai Podė susprogdino milicijos nuovadą…

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai

2017 m. Nr. 5–6 / Pradedame spausdinti Bitės Vilimaitės (1943–2014) romano „Pelkių drugiai“ fragmentus. Jau po rašytojos mirties rastas rankraštis pateikiamas be didesnių redagavimų…

Bitė Vilimaitė. Rudens veidas

2016 m. Nr. 8–9 / Vieno veiksmo, penkių paveikslų drama. Šio kūrinio rankraštį redakcijai perdavė ir publikaciją parengti leido rašytiniu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) palikimu besirūpinantis

Jūratė Sprindytė. Bitė išskrido ir nebegrįš

2014 m. Nr. 11 / In memoriam. Bitė Vilimaitė 1943.II.16 – 2014.X.11 / Bitė sukūrė unikalų novelės modelį, sunertą iš kasdieniško gyvenimo smulkmenų: iš nuotrupų, nuoskilų, pauzių, nukąstų dialogo frazių, gražaus įvaizdžio blyksnio, intonacijos vingio…

Bitė Vilimaitė. Apaštalai iškeliauja iš Lietuvos?

2008 m. Nr. 7 / Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo proga / „Klebonas atsistojo, pasitaisė šilkinę stulą su raudonomis rožėmis ir lengvais angelais, paglostė sakyklos aksomą ir persižegnojo…“ Prieš jį buvo visa Lietuva, jau apytuštė,

Bitė Vilimaitė. Keturios novelės

2008 m. Nr. 3 / Mane tardė keli skirtingi tardytojai: vienas norėjo, kad prisipažinčiau, o kitas – kad pateikčiau alibi. Negalėjau įtikti nė vienam. Tempiau laiką, norėjosi gerti, galvojau, kai mane išleis, lauke jau bus pavasaris.

Jūratė Sprindytė. Perlai pakuliniam maišely

2003 m. Nr. 2 / Bitė Vilimaitė. Papartynų saulė: apsakymų rinktinė. – Vil­nius: Tyto alba, 2002. – 363 p.

Kęstutis Nastopka. Tomo Venclovos tekstai

1997 m. Nr. 8–9

Tomui Venclovai – 60

 

„Tekstai apie tekstus“ – taip vadinosi pirmoji Tomo Venclovos literatūrinės eseistikos knyga. Kaip ir kiti semiotikai, teksto terminą jis vartoja plačiausia prasme: tekstu laikomas kiekvienas reiškinys, turintis raiškos, ribos ir struktūros požymius. „Galiausiai visa žmonijos kultūra pasirodo besanti didžiulis vientisas tekstas.“ Tekstas suvokiamas kaip pranešimas, kurį individas ar bendruomenė perduoda įmanomam adresatui. Bet kad būtų pripažintas tekstu, pranešimas, Pasak Jurijaus Lotmano, privalo būti bent du sykius užkoduotas. Skirtingų ženklų seka natūralioje (ar „natūralaus pasaulio“) kalboje įgyja vieningą teksto – sudėtingo ženklo – reikšmę.

T. Venclova domisi ne tik literatūriniais, „popieriniais“ tekstais. Apibūdinęs rusiškąją ir lietuviškąją Jurgio Baltrušaičio poeziją kaip tekstus dviem tautinėm kalbom, jis užsimena ir apie trečiąjį – gyvenimo ir elgsenos – tekstą: „Kaip daugelis poetų, Baltrušaitis formavo savo biografiją pagal tam tikrą kanoną. Ji buvo netuščia, o reikšminga, virto ženklu būsimoms kartoms. Tą gyvenimo tekstą lėmė etiniai sprendimai, jį sudarė veiklos stilius, gestai, poelgiai, netgi tylėjimo periodai. <…> Nes kultūra – ne tik knygos, paveikslai, muzika, mokslas: tai dar visų mūsų gyvenimas ir mirtis“. Kitame straipsnyje kaip tekstas, turintis specifines turinio formas, apibrėžiama tautos laikysena: „…dalijamės ta pačia kalba ir tradicija, tuo pačiu darbu ir atsakomybe, ta pačia viltimi, – arba neviltimi, kuri dažnai būna kita vilties forma“.

Gyvenimo ir literatūrinių tekstų sąveikoje gimsta naujos prasmės. Savo eilėse, publicistikoje, eseistikoje, semiotiniuose tyrinėjimuose T. Venclova kalba ne ta pačia kalba. Bet gal tai yra skirtingi to paties teksto kodai?


1

T. Venclovos elgsenos tekstas paliudytas ir popieriuje – „Atviras laiškas Lietuvos komunistų partijos centro komitetui“, „Atsakymas Vincui Trumpai“, „Pareiškimas spaudai ir radijui“ (dėl atimtos TSRS pilietybės). Kai kurie paliudijimai išliko tik amžininkų galvose. Nesiryžčiau iš atminties atkurti jo kontrargumentų viešame neišėjusio studentų kūrybos almanacho teisme Universiteto Kolonų salėje ar atsakymo jo poeziją triuškinusiems kritikams Rašytojų sąjungoje. Daug ko tuose ginčuose tada nesupratau. Bet įsiminė Tomo kalbos kitoniškumas. Ne tik jo priešininkai, bet ir simpatikai kalbėjo įprastais tokioje ideologinėj, aplinkoje žodžiais, o Tomas akivaizdžiai netilpo į jų varžtus. Tai, matyt, ir buvo toji laikysena, kurią T. Venclova vėliau pavadins dvigubu nekonformizmu: „Man buvo svetimos ne tik oficialios vertybės, bet gana tolimos ir tos vertybės, kurios Pabaltijy ir Tarybų Sąjungoje paprastą ženklina protestą“.

Paprastas ir „dvigubas“ nekonformizmas – tai du skirtingi elgsenoj tipai. Loginiu semantiniu lygiu nekonformizmą galėtume artikuliuoti kaip galėjimą nedaryti: nepriimti oficialių vertybių (pavyzdžiui, nestoti į komunistines organizacijas), neapsimetinėti marksistu, nenaudoti ideologinių perkūnsargių, primesto politinio kalbėjimo. Bet santykyje su priešingomis vertybėmis jis gali tapti ir negalėjimu nedaryti: negalėjimu nepaklusti protestą ženklinančiai laikysenai (domėjimasis naujausiu Vakarų muzika, technika, madomis, buitinis nacionalizmas). Tuo tarpu „dvigubas“ nekonformizmas, paneigdamas kolektyvinės savigynos ženklus, negalėjimą nedaryti keičia galėjimu daryti: rašyti neaktualias eiles, domėtis antika, bičiuliautis su rusų intelektualais ir disidentais. Kolek­tyvinis negalėjimas nedaryti įveda paklusnumo kodą, jo pakeitimai laisvu individo apsisprendimu – suverenumo kodą. Greimo semiotiniamę kvadrate šios aksiologinės nuostatos išdėstytos šitaip:

suverenumo kodas



(Ženklu g žymimas galėjimas, d – darymas, g – negalėjimas. 3 – nedarymas.)

Sprendimą išvykti iš Lietuvos T. Venclova grindė laisvės ir bejėgiškume priešprieša („Mūsų šalyje man užkirsta platesnės ir viešos literatūrinės, mokslinės, kultūrinės veiklos galimybė“). Ją patvirtino po dešimties metų, apžvelgdamas išeivijoje išleistus savo darbus: „…tai nepalyginti daugiau, negu išspausdinau Lietuvoje“. Bet piliečio laisvė nebūtinai tampa nepriklausoma laikysena. Išeivijos laikotarpio tekstuose laisvės kodą keičia suverenumo kodas. Nekritiškai tėvynės meilei priešpriešinama atsakinga. Išeivija raginama „kurti tautinę, savikritišką ir atvirą sąmonę bei savimonę“, transliuoti į Lietuvą demokratijos, teisiškumo, tolerancijos sąvokas, ugdyti „pagarbą ne tik tautai, bet ir asmenybei, ir kitataučiui“. Polemika, kurią pažadino T. Venclovos straipsniai „Žydai ir lietuviai“, „Rusai ir lietuviai“, „Lenkai ir lietuviai“, kilo iš išdidumo ir suverenumo kodų sandūros. Tautinio išdidumo išpažinėjus piktino autoriaus galėji­mas suabejoti kanonizuota pasipriešinimo kovų istorija, pripažinti savųjų neteisybę. Straipsnių autorius kolektyvinei savigynai priešpriešina kolek­tyvinę sąžinę, stereotipiniams svetimųjų vaizdiniams – moralinę kiekvieno atsakomybę už savųjų kaltes. Iš dviejų suverenumo kodo narių – laisvės ir nepriklausomybės – T. Venclovos elgsenos tekste žymėtasis narys, be abejo, yra nepriklausomybė.

Straipsnyje „Nepriklausomybė“, kuriuo T. Venclova pasveikino kovo vienuoliktosios deklaraciją, atviriau negu bet kada anksčiau išpažįsta­mas įsipareigojimas tautos bendruomenei: „Lietuva yra visų mūsų dalis – tai, kas neleidžia sielai sustingti, išjudina iš nevilties, padeda įpras­minti mums duotąją egzistenciją. Lietuva yra traukos laukas, kurio poveikį junta kiekvienas mūsų, kur bebūtų – Lenos žemupio lageriuose st Paryžiaus aikštėse, Vorkutoje ar Čikagoje. Priklausymas tam traukos laukui ir apibrėžia lietuvį“. Netikėtą T. Venclovos publicistikos konteks­te šio straipsnio retoriką galėtume aiškinti paklusnumo bendruomenei kodu. Straipsnio autorius negali netapatinti Lietuvos su pasaulio ašimi, kai ji yra virtusi „pasaulio ašimi ir kitiems“. Bet negalėjimą nedaryti tuoj pat atsveria galėjimas, išdidumas perkoduojamas į suverenumą. Nesiten­kinant tautine savigyna, skatinama „parengti lietuvius civilizacijai, kuri remtųsi asmeniniu pasirinkimu bei nuomonių gausybe, civilizacijai, kur kitaip manantis nebūtų kaltinamas nei erezija, nei išdavyste“.

Po straipsnio „Penktieji laisvės metai“ („Metmenys“, 1994, Nr. 67) panašūs kaltinimai pasipylė ant autoriaus galvos. Nemanau, kad T. Venclovos analizė be priekaištų. Rizikinga sprausti aktualią praeitį į socio­logines schemas ar mėginti procentais apskaičiuoti „kategorišką naciona­lizmą“. Bet pastangos susieti nepriklausomos Lietuvos situaciją su savo­sios tautinės tradicijos privalumais ir silpnybėmis yra ne kas kita, kaip galėjimas nedaryti – atsispirti patriotizmo stereotipams. Priešais kairiųjų perfectum ir dešiniųjų plusquamperfectum, stumiančius Lietuvą į nebe­grįžtamą praeitį, iškeliamas futurum, kuriam Lietuvoje dar neatstovauja jokia politinė srovė, bet kuris vienintelis leistų Lietuvos piliečiui elgtis nepriklausomai.

Tarybų valdžios metais lietuvių inteligentų veiklą (įskaitant tuos, kuriuos T. Venclova vadina mandarinais) vairavo laisvės kodas – atkak­lus priešinimasis kultūros suvaržymams. Oficialiajai cenzūrai nunykus, ši prieštaravimų ašis blanksta. Laisvės derinimas su paklusnumu gresia virsti tautinio išdidumo vaidyba (nesvarbu, ar tai būtų politikų rūpini­masis dabartinės Lietuvos įvaizdžiu, ar egzaltuotos maldos amžinajam lietuviškumui). T. Venclovos pasirinktoji suverenumo alternatyva šioje situacijoje itin aktuali.


2

Kitą T. Venclovos makrotekstą sudarytų „tekstai apie tekstus“ – semio­tiniai literatūros tyrinėjimai ir literatūrinė eseistika. Autoriaus teigimu, tarybiniais metais semiotika buvusi „vienintelis būdas atsikratyti sovie­tiniu banalybių ir melo“. Keldama reikšmės problemą, ji leido tyrinėtojui likti nepriklausomam nuo privalomų sociologinių schemų, išvengti Ideologinių „gyvenimo“ užkalbėjimų „teksto“, „komunikato“ priedanga. Ofi­cialusis tarybinis mokslas žvelgė į semiotiką kaip į pagalbinę discipliną, nekliudančią esminių turinio klausimų. Bendresnės metodologinės Išvados būdavo supeikiamos kaip nemarksistinės, bet toleruota konkreti Išraiškos formų analizė. Įsivyravus struktūralizmo principams lingvis­tikoje, buvo sunku nuo jų atitverti literatūros mokslą. Ideologinio grynumo saugotojai lyg ir nepastebėjo, kad mokslinė semiotikos savistaba pakerta didžiuosius tarybinis literatūrologijos mitus – gyvenimo atspindį, tikroviškumą, liaudiškumą.

T. Venclova buvo pirmasis semiotikos idėjų propaguotojas Lietuvoje. Naujos Idėjos sklido iš Tartu universiteto. Tuo metu, kai Greimas telkė semiolingvistiniams tyrinėjimams būsimosios Paryžiaus semiotikos mokyklos branduolį, čia kas vasarą buvo analizuojamos „antrinės mode­liuojančios sistemos“, Jurijaus Lotmano „Struktūrinės poetikos paskaitos“ (1964) dvejais metais pralenkė Algirdo Juliaus Greimo „Struktūrinę semantiką“. T. Venclova dalyvavo pirmosiose Tartu universiteto vasaros mokyklose, skleidė struktūrinės poetikos idėjas Vilniaus universitete, taikė jos principus lietuvių literatūrai. T. Venclovos straipsniai „Erdvė ir laikas Kristijono Donelaičio „Metuose“, „Eilėraščio pusiausvyra“ (dviejų J. Baltrušaičio eilėraščių struktūrinė analizė). „Trys Jurgio Baltrušaičio tekstai“ buvo pirmieji bandymai aprašyti lietuvių autorių tekstus kaip reiškiančią struktūrinę visumą. Tai darė įspūdį. Nors T. Venclovai emi­gravus jo straipsnius buvo draudžiama minėti, šių darbų atgarsį nesunku pastebėti vėlesniuose poetikos tyrinėjimuose.

Struktūrinės poetikos principai nuosekliai plėtojami T. Venclovos disertacijoje „Nepastovi pusiausvyra: aštuoni rusų poetiniai tekstai“ (1986, apgintoje ir išleistoje Jeilio universitete. Remiantis pansemantine meninio teksto – daugiasluoksnio prasmės darinio – samprata, čia svarstomi literatūros žanrinės atminties, genezės, intertekstualumo, poetinio vertimo klausimai. Specifiniai rusų literatūros aspektai nagrinė­jami T. Venclovos straipsniuose, sudėtuose į Lietuvoje išleistą rinkinį poetiška antrašte „Sobesedniki na piru“ (1997). Rusistikos autoritetai (pvz.. Viačeslavas Ivanovas) randa juose puokštę naujų asociacijų ir metodologinių įžvalgų, neįprastą žvilgsnį, netikėtas išvadas. Pats auto­rius primena Lietuvos rusistikos tradicijas, siekiančias Balio Sruogos ir ankstesnius laikus. Kultūrinis šių lyginamųjų tyrinėjimų akiratis (Senasis ir Naujasis Testamentas. Platonas, Petrarka, Swiftas) – atsvara ir litua­nistiniam etnocentrizmui, ir vienašonei komparatyvistų specializacijai. Beje, išlieka ir lietuviškas pėdsakas: tarp A. Mickevičiaus baladės „Trys Budriai“ ir A. Puškino vertimo įsiterpia menamas lietuvių liaudies bala­džių tekstas, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos istorinės realijos. J. Brodskio „Lietuviškasis divertismentas“ interpretuojamas Lietuvos dau­giasluoksnės kultūros kontekste.

Apie lietuvių („savo genties“) autorius T. Venclova prabyla asmeniškesniu balsu. Į raiškos ir turinio formų aprašymą įsiterpia estetinis vertinimas: „Maironio eilėmis ir šiandien gali alsuoti; ir šiandien gyvas malonumas skalauti gerklę jų garsais, pasiduoti jų ritmui, sekti jų atbalsį ore“. Poetika atsiveria etikai, struktūra – istorijai: „Visiškai pilnavertis mūsų tautos dvasi­nis gyvenimas prasideda su Maironiu (nes kalbos brandumas reiškia ir dvasios brandumą). <…> Jis pasiūlė mąstysenos, jausenos, elgsenos modelius, kurie ilgam laikui nulėmė lietuvio, taigi ir Lietuvos būtį“.

Lietuvių literatūros tekstai T. Venclovai yra ne šiaip socialinis reiškinys („aibės tekstų, lentynos knygų, rankraščiai archyvuose ir stalčiuose“), bet ieškomas vertės objektas. Iš istorijos horizontalės išskiriami tekstai, atsiduriantys vertikaliojoje meno perspektyvoje, kuriuose autoriaus balsu byloja gilieji kalbos sluoksniai. Iš tokių tekstų T. Venclova bando sudaryti „mažąją“ lietuvių poezijos rinktinę. Iš klasikinio palikimo į ją patenka Donelaitis, Baranauskas, Maironis, iš XX amžiaus – Brazdžio­nis, Radauskas, Nyka-Niliūnas, Mackus.

Klasikais laikomi tie, kurie atitinka tuometinį didesniųjų tautų literatūros lygmenį ir kurie dalyvauja dialoge su dabartimi: Donelaitis – dėl savo archajiško kitoniškumo, Maironis – „kaip norma, nuo kurios atsispiriama, bet kuri visada yra būtina“. Dabarties poezija vertinama kaip būdas išsaugoti savo epochos kalbą (taigi ir pačią epochą), kaip stoiška kova su žlugimu, su istoriniais pavojais. Ji lyginama su Achilo skydu: …tai daiktas tarp kitų daiktų – ir galbūt visų gražiausias daiktas. Ji savaip atkartoja pasaulį ir savo spindesiu jį apšviečia. O drauge tai skydas“. Radausko estetizmas suvokiamas kaip savotiškas atsakymas į problemas, kurias laikas pasiūlė tautai ir žmonijai: „Taip, visata griūva ir byra, bet joje lieka herojiški gestai, tobulos eilutės, amžinos citatos, Bonnard’o kobaltas, ultramarinas ir cinoberis įveikia pamišimą“. Nykos-Niliūno poezijoje „vienintelė žmogaus atsakomybė – stoiškai atstatinėti ir artinti būties pilnumą, kuris kartais – be jokių garantijų – blyksteli spindulyje, linijoje, žodyje“.

XX amžiaus poezijoje T. Venclova skiria klasicistinę „atpažinimo“ ir salistinę „įniršio“ poetiką, pastangas ištverti būtį ir „paveikti eilėmis realybę“. Rytų Europos poezija jam atrodo esanti arčiau realistinio ašigalio. Ji tampa viena iš jėgų, suteikiančių istorijai mastą ir pavidalą. Pritariama Czesławui Miłoszui, kad poetas yra ne tiek pasaulio keitėjas, kiek sąžinė ir kad poezija turi būti eschatologiška, nukreipta į ateitį: „…be poezijos negali būti transformuotas pasaulis ir kalba“. Brazdžionis į „mažąją“ poezijos antologiją dėl to ir įtraukiamas, kad jo geriausiose eilėse Europos krizė suvokiama transcendentinėje, eschatologinėje plotmėje, kaip „bręstančio kosminio perversmo, pasaulio žlugimo ir atsinaujinimo ženklas“. Savo ankstesnėje poezijoje Brazdžionis yra „sukūręs unikalų konservatyvios ideologijos ir naujoviško minties rūpesčio, archajiško ir modernaus žodžio lydinį“.

Dabartinė lietuvių poezija tikrinama pagal atsakymą į didžiuosius XX amžiaus iššūkius: perėjimą iš tradicinės visuomenės į technologinę, totalitarinę prievartą, grėsmę mažos tautos egzistencijai, tremties potyrį, pasak T. Venclovos, ir Lietuvoje, ir emigracijoje stipriausiai reaguota į tautinį iššūkį, bet daugiausia atkartojant XIX amžiaus tautos žadintojų stereotipinius gestus, nesuvokiant, kad tautai žymiai grėsmingesnis yra jos naikinimas iš vidaus. Tautos kalba, pagraužta totalitarinio leksikono – totalitarinio mąstymo schemų, virsta „naujakalbe, tuščiu kiautu, iš kurio palaipsniui išgaruoja žmogiškasis turinys“. Susitapatinant su ankstesniais istoriniais pavojais, neįvertinama naujojo pavojaus grėsmė, klastingos totalitarizmo formulės pripildomos tautinės mitologijos, ne mažiau pavojingos, nes ja dar galima patikėti.

Į kitą totalitarizmo iššūkį – archajiškos visuomenės, „senosios žemdirbių visatos“, sunaikinimą – lietuvių poezija atsakė bandydama rekonstruoti pirmykštę dvasinę substanciją, apmąstydama nerealizuotus istorijos variantus. Tuo lietuvių poetai tarsi „įneša į pasaulinį kontekstą kažką savito ir vienintelio“. Bet, T. Venclovos požiūriu, restauruotoji folklorinė Lietuva „nepajėgia ir netgi nenori dorotis su dabartimi, irsti istorijos subjektu“. „Tokia poezija, net autentiškoji ir talentingoji, neturi tiek bendro su tautos būtimi, kiek sapnas. <…> Bet poezija vis dėlto yra ne tiek sapnų, kiek sąmoningumo dalykas.“

Grėsmė tautos identitetui – tik vienas totalitarinio pavojaus aspektas, sovietinis totalitarizmas skverbėsi klastingiau. Toleruodamas etnografinę tautų ir kalbų įvairovę, jis taikėsi pakirsti individo tiesą, asmeninę atsakomybę, moralinį potencialą – tai, be ko „tauta virsta robotų minia, o kalba tuščiažodžiavimu“. Prisiminę aptartąjį semiotinį kvadratą, sakytume, kad totalitarinė valdžia, deklaruodama tariamą galėjimą daryti, pirmiausia stengėsi sugniuždyti galinčius nedaryti to, ko iš jų reikalaujama. Štai dėl ko tremties potyrį T. Venclova vertina pozityviai: „Egzilai – pirmieji globalizuotos žmonijos nariai, ir už tremtį neretai dera dėkoti: ji tau suteikia pradininko, ateities žmogaus statusą…“ Grumtynėse su klastinguoju amžiumi jis pripažįsta pergalę trims išeivijos poetams – Radauskui, Mackui ir Nykai-Niliūnui: „…jų poezija – sąmoninga, karti, niekam lengvai neatleidžianti nuodėmių, blaiviai žvelgianti į tautos būtį“.

Pasitikėjimas blaiviu protu sieja T. Venclovą eseistą ir semiotiką Romano Jakobsono aptartoji poetinė funkcija (komunikatas atsikreipia į save patį) tapatinama su disciplinuotumu, santūrumu, savęs kontroliavimu. Priešpriešinami du poezijos tipai: spontaniškoji, arba išcentrinė, ir disciplinuotoji, įcentrinė. Nors teoriškai įteisinamos abi, bet vertintojas pirmenybę atiduoda amato vairui. Spontaniškajai poezijai, pravar­džiuojamai lietuviškuoju siurrealizmu, prikišama, kad sukdama įsi­vaizduotos pagonybės ar įsivaizduoto oriento link, ji atitolsta nuo klasikinio Viduržemio palikimo. Prancūzų siurrealistai ir visokio plauko „laisvintojai iš varžtų“ kaltinami dėl to, kad Baudelaire’o ir Verlaine’o šalyje poezija praktiškai mirė.

Į „mažąją“ lietuvių poezijos rinktinę, sudarytą pagal vertintojo skonį nepatenka daug chrestomatinių kūrinių: entuziastiškų kritikų nučiu­pinėtas Putino „Rūpintojėlis“, albuminės Binkio „Utos“, Miškinio „Psalmės“, „poetiškai tokios pat silpnos, kaip Brazdžionio ir Aisčio patriotika“. Strazdas ir Vienažindys laikomi mistifikuotais personažais, niekam ypatingai neįpareigojančios „alkoholiškai armonikinės“ tradici­jos pirmtakais. Sruogos poezija nurašoma kaip nebeaktuali, įdomiausia jo kūrybos dalimi laikoma kritika. Aistis pasirodo kaip nepakankamai „antlaikiškas“, nekontroliuojantis savo talento poetas. Mačerniui priki­šamos klišės, neskoningumas, nesugebėjimas sutvarkyti poetinės struk­tūros. Ironiškai vertinamas sovietmečio laureatų intelektualumas ir tau­tiškumas. Tai, be abejo, provokuojantys ir šokiruojantys vertinimai. Kiekvienam jų nesunkiai rastume kontrargumentų. Jei sutarėme, kad trys vieno poeto eilėraščiai „mažojoje antologijoje“ – labai daug, o dešimt – „daugiau, negu bet kuris iš mūsų gali tikėtis“, tai kodėl išvardytų vie­nuolikos Putino, aštuonių Aisčio šedevrų nepakanka, kad jie amžinai liktų lietuviškajame Parnase? Bent po tris tobulus eilėraščius tikriausiai pateiktų ir kitų nuvertintųjų gynėjai. Bet „doro negailestingumo princi­pas“, neišvengiamai subjektyvus, yra produktyvesnis negu „papiginto tarifo“ taikymas saviesiems autoriams. Tai taip pat „galėjimo nedaryti“ – nekartoti privalomų tiesų – apraiška.

Beje, T. Venclova sudarinėja ir pasaulinės poezijos „mažąjį antologiją“ – versdamas tuos poetus, kurie, jo akimis, geriausiai atsto­vauja istorijos patikrintai vakarietiškai tradicijai. Tam tikra prasme tai irgi „tekstai apie tekstus“, dialogas tarp kitakalbio originalo ir interpretatoriaus. Nuo kitų vertėjų T. Venclova pirmiausia turbūt ir skiriasi šitokio dialogo įtampa. Filologo savikontrolė neužgožia poete atsakomybės: „…verčiau veikalus, be kurių man buvo ir tebėra sunki gyventi“. Atrodo, kad antologija – bent mintyse – tebesudarinėjama Dairomasi naujų vardų ne tik tarp angliškai rašančių, bet ir Nyderlanduose, Skandinavijoje. Žvilgsnis nuo Vakarų Europos krypsta Rytus, nuo tiesioginių Viduržemio paveldo įpėdinių – į Vakarų ir Rytų mediatorius.


3

Vis dėlto pagrindinis T. Venclovos tekstas – pasak autoriaus, svar­biausias jo gyvenimo turinys – yra jo paties poezija. Kaip ir nepopierinius elgsenos tekstus, ją apibūdina nepriklausomybės („poetas atlieka savo pareigą tautai tik tada, jeigu eina nepanašiu į kitus keliu“) ir laisvės („ir jei tame kelyje jam pavyksta kiek išplėsti kalbos ir mąstymo ribas“) derinys. Poeto laisvė suvokiama kaip pasaulio išsakymas, nevaržomas sustabarėjusių frazių. Nuspėjamai gyvenimo kasdienybei priešpriešina­mas „pertrūkis tikrovėj“ – iškilusi iš kalbos srauto utopinė sala, ta, pasak Greimo, ypatingoji vieta, kur žmogus įveikia būties tęstinumą:

Neatgema harmonija ir saikas,
Lentų spragėjimas ir šiltas tvaikas
Židinyje, kurį pakūrė laikas.
Tačiau yra belaikis židinys
Ir optika, apsprendusi likimą,
Kurio esmė – laimingi sutapimai,
O kai kada – tiesiog susitikimai
Ir amžinųjų formų tęsinys. („Poeto atminimui. Variantas“)

Atrodo, kad T. Venclovos poezija krypsta atpažinimo poetikos pusėn. Pasaulio burnoj skanaujamas „laimingas lotyniškas balsas“, poetinė kalba „užantspauduoja pavojingą laiką“, prikelia tuos, kurie seniai pavirto „į garsus, į knygos paraštę, į sausą žolę“. Ženklinę, kultūrinę poezijos prigimtį pabrėžia ir pirmojo T. Venclovos eilėraščių rinkinio pavadinimas.

Bet sustingdydama istoriją kalba pati jai priklauso. Poetas, kur­damas sąlyginius ženklus, pats yra kalbos paženklintas. Lietuviškas nota linquae (lot. – kalbos ženklas) atitikmuo – metalinga – reiškia lentą, kuria rusiškose mokyklose paženklindavo lietuviškai prabilusį mokinį. Šitaip nuo atpažinimo pakrypstama į įniršį, iš belaikio „laisvės moratoriumo“ išeinama į istoriją: „…ir tai tėvynė; ginkis puolamas“ („Eilėraštis apie architektūrą“). Eilutės „Dar nepagirdytos Erinijos“ fone­tinėje sandaroje Greimas atpažino brazdžionišką keršto valandos pranašavimą. įniršio poetika įtraukia ir leksiką: „Erškėčio šaknys turi keršto teisę – / Vienintelę, kuri pasikartos“ („Sakyk, ar dera gintis ir gailėtis“), „Yra akmuo, kastetas, garvežys? Ir gal geriausiu atveju – ben­zinas“ („Nei mezzo del camin di nostra vita“). Eilėraštyje „Achilo skydas“, dedikuotame ką tik emigravusiam Josifui Brodskiui, skydo metafora susieja rašymo ir rezistencijos izotopijas: skydas – popieriaus lapas su eilėmis („Vietoje gamtos – / Tik baltas skydas, nebūtį nusvėręs“) ir skydas – ginklas nuo melo ir susitaikymo.

Skaitydami poezijos tekstą kaip nuoseklų pasakojimą, sakytume, kad knygų „Kalbos ženklas“ ir „Achilo skydas“ eilėraščiai priklauso kompetencijos įgijimo fazei, o „Tankėjanti šviesa“ – atlikties ir sankci­jos fazei. Teminė pastarojo rinkinio ir vėlesniųjų eilėraščių ašis – tremties motyvas. Utopinį rojų, išsilukštenusį iš gyvos kalbos, pakeičia svetimos erdvės koordinatės, metafizinę tuštumą („Tuštuma ar aukščiausia jėga / Siunčia angelą – ritmą ir kalbą“ – eil. „Sutema pasitiko šalčiu“) – socialinis nekomunikabilumas: „tuštuma be krypčių“ („Berlyno metro. Hallesches Tor“), praretėjęs vakarietiškų didmiesčių oras („Ugnyje“), subyrėjusi kultūros reminiscencijų mozaika („Prieš liepos vidurį Paryžius tuščias“). Subjekto ir vertės objekto konjunkcija pasirodo neįmanoma: „Tebus už naują žemę padėkota. / Ji man neperregima, bet gyva. / Aš jai neperregimas…“ („Padėkos diena“). Eilėraštyje „Ruduo Kopenhagoje“ subjekto pralaimėjimu baigiasi visi trys meilės romano takai: meilė jūros atskirtai tėvynei, meilė gimtajai kalbai, išnykstančiai mirusių kalbų gaudesy, meilė moteriai („ir keleivis sukanda dantis ir sumykia be džiaugsmo išblokšdamas sėklą / į nuvargintų įsčių gelmes“). Psi­chologiniai tremties išgyvenimai grindžia metafizinį tremties apmąstymą, išeivio nostalgija virsta padėka už naują patirtį – „Už nebūtį. Už tai, kad Tu gali iš jos atkurti būtį“ („Padėkos diena“).

Istorinės ir metafizinės nebūties priešstata plėtojama eilėraštyje „Muziejus Hobarte“, XIX amžiuje išnaikinti Tasmanijos aborigenai, kaip skelbia enciklopedijos, pagal ūkio ir kultūros lygį buvo viena labiausiai atsilikusių žemės etninių grupių, apie kurios kilmę, gyvenseną, tikėjimus maža kas težinoma. Muziejaus stenduose ji pristatoma kaip nieko nereiškianti („be praeities. Beveik ir be kalbos“) negyvenamos salos dalis, kaip iškritęs iš istorijos etnografinis reliktas:

ir nepiktai grūmoja ekrane
iš amžinybės grįžęs autochtonas:

žema kakta, palinkusi galva,
kurios nežeidžia kruvinas erškėtis.
Šiandieną džiaugtųsi valdžios globa
net mirusieji. Leistina tikėtis,
jog praturtėtų netgi jų kalba –
nors apie ką gi nesantiems šnekėtis?

Bet apsilankęs muziejuje poetas nepripažįsta būties ir vakarietiškai civilizacijai, įkurdinusiai beveidės genties vietoje „nedidelį Britanijos gulagą“, besižavinčiai turistiniu miesto jaukumu ir tuo, „kad laiko tiesumu pasaulis ir kalėjimai gerėja“. Panašiai kaip ir „Ruduo Kopen­hagoje“, eilėraštis baigiasi subjekto pralaimėjimu grumtynėse su nebū­timi:

Kas užmarštis? Ką reiškia užmarštis? Klepsidros capsi ir upokšniai bėga. Siūbuoja lempa, žybsi neviltis šalia ankštos visatos arba nieko. Smiltainio plokštės, prieplauka, naktis, ženklai ant vėjo. Brėžiniai ant sniego.

Tačiau T. Venclovos tekstuose pralaimėjimas dažnai yra tik ryžto prielaida, o neviltis – tik vilties forma. Taip pat ir poezijoje: „vilties nėra. / Yra dalykų, svarbesnių už viltį“ („Prieš liepos vidurį Paryžius tuščias“).

Beje, „dvilypės nuotraukos“ principas, kai aprašomas objektas įtraukia­mas į kelis kultūros kontekstus, gana dažnas pastarojo meto T. Venclovos eilėse. Antai eilėraštyje „Homage to Shkiperia“ postkomunistinė Albanija – „vargšė, pernelyg tikroviška šalis“ interpretuojama kaip „Plauto protin­giausios komedijos“ veiksmo vieta. Cikle „Iš Kinijos užrašų“ autorius pasirodo kaip „beraštis barbaras“, mėginantis versti i savo kalbą tai, kas priklauso kitai kultūrai: „perdėm skirtingas žodynas, kiti karininkų rangai, tačiau ta pati esmė“, „Aplinkui tvyro Kita“, „Čia tiktų kitas žodis, ne „lemtis“, / tik jam nėra hieroglifo“, „Neaišku (skirtybių nedaug), / kas iš mūsų yra negatyvas, kas pozityvas, / kas tikrovė, kas atspindys, kas perfectum, o kas / beišnykstantis praesens“. Be konteksto šios citatos atrodytų nepoetiški silogizmai. „Kinijos užrašuose“ jos įpinamos į įmantrų hieroglifą. Ko vertos vien trys eilėraščio „Turbūt pakeliui į Chengdu“ 14 eilučių strofos, visos surimuotos pagal tą pačią hieroglifinę schemą (AbCbADE– fCDGfGE). Tobulas amato valdymas – taip pat iššūkis entropijai:

ir nors protingiausieji žino, jog nieko kito nebus,
jiems lieka teptukas ar plunksna beviltiškai skubančioj rankoj.

„Dvilypės nuotraukos“ principas galioja ir tremties metafizikai. Medis iš „kitam žemyne sunaikinto sodo“ veda iš asmeniškos realybės „sapnų miglon, į beasmenę būtį“. Išniręs iš nešimo, jis prilygina ištremtį jau­natvei, įveda transcendentinį stebėtoją: „Taip atmenančio Dievo laukia kūnai / ankštam karste, motelio kambary“ („Prisikėlimas iš mirusiųjų“). Eilėraštyje „Las Meninas“ autoriaus ir modelio perspektyvų sankryžoje Iš skeveldrų atkuriamas vienatinis pirmavaizdis:

Šviesos daugiau, nekaip galėtų sklisti
iš lango (ji lyg rojuje nustelbia

dosningai žarstomą netobulybę).
Ir žvilgsnių sankryžoj bekūnis žvilgsnis,
kuri teptukas moko neišnykti.

Besibaigiančio šimtmečio pragarmes perskrodžia budinčios kūrėjo sąmonės šviesa:

Tik tiek ir rinkomės. Ir vis dėlto mokėjom
tarytum dovaną priimti karčią tiesą.
Negarbinom mirties. Virš bėgių ir betono
stebėjom angelus. Mylėjom. Žiebėm žvakę
bibliotekoje. („Žinau tik tai. kad jis praėjo…“)

Tekstų ribos visada sąlygiškos. Keičiant regėjimo tašką, vieni tekstai jungiami į kitus, vieni interpretuoja kitus. į intertekstinį dialogą įsiterpia ir adresato balsas. Apie tai. kaip T. Venclovos tekstai buvo ir yra girdimi, būtų jau kita kalba. Autorius itin didžiuojasi tuo, kad 1987 metais penkios eilutės iš eilėraščio „Pašnekesys žiemą“ buvo pasirinktos lenkų pogrindžio žurnalo moto. Brodskio cikle „Lietuviškas noktiurnas“ (vertė Gintaras Patackas) T. Venclovos elgsenos ir kūrybos tekstas funkcionuoja kaip nenumaldoma citata:

Mes panašūs.
Mes, Tomai, esybė viena:
Tau priklauso aprūkusio lango vidus, o jo išorė – mano.
Viens kitam mes tikrovė
šiam dvilypiam dugne
amalgamiško klano,
nuo kurio atspindžiai nusiplovė.

Kęstutis Nastopka. Apynio skonis

2025 m. Nr. 3 / Literatūros kritikui, semiotikui Kęstučiui Nastopkai kovo 18 d. būtų 85-eri. Ta proga „Metų“ skaitytoją pasiekia ypatingas tekstas – jo atsiminimai apie mokyklinius metus Biržuose…

Kęstutis Nastopka „Metuose“: tarp semiotikos ir poezijos kritikos

2024 12 14 / Metai“ archyvinių publikacijų sudarytą „Litera-turą“ skiriame semiotikui, literatūros kritikui, vertėjui Kęstučiui Nastopkai (1940–2024).

Dainius Vaitiekūnas. Išėjo Mokytojas

2024 m. Nr. 8–9 / In memoriam Kęstutis Nastopka (1940 03 18–2024 07 23) / Netekome Kęstučio Nastopkos, Vilniaus universiteto profesoriaus emerito, nepranokto lietuvių poezijos analizės meistro, vieno pirmųjų lietuvių semiotikų…

Neringa Butnoriūtė. Netolygūs poezijos dydžiai

2024 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos poezijos knygos: Aido Marčėno „Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“ ir Tomo Venclovos „Už Onos ir Bernardinų“.

Czesław Miłosz. Pasaulis

2024 m. Nr. 2 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poemėlė „świat“ („Pasaulis“), sudaryta iš dvidešimties atskirų eilėraščių, laikoma vienu iš geriausiųjų Czesławo Miłoszo veikalų. Ji rašyta nacių okupuotoje Varšuvoje bene sunkiausiais…

Donata Mitaitė. „Ką darysi, kalbėki. Nes nieko tikresnio nebūna“

2024 m. Nr. 2 / Tomas Venclova. Už Onos ir Bernardinų. – Vilnius: Apostrofa, 2023. – 94 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Tomas Venclova. Žemiškos dovanos Trijų Karalių dieną

2024 m. Nr. 1 / Poezija, rašoma šiandien, turi ne tik įsiterpti į garbingą Donelaičio, Baranausko, Maironio grandinę, bet ir stengtis atsistoti greta Mallarmé, Rilkės, Mandelštamo, Kavafio. Tą lygmenį pasiekti turbūt beviltiška…

Wisława Szymborska. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Šiemet liepos 2 d. švenčiamos Nobelio literatūros premijos laureatės, didžiosios lenkų poetės Wisławos Szymborskos 100-osios gimimo metinės.

Tomas Venclova. Erino poetas

2022 m. Nr. 7 / Airijos – tradiciškai Erino – sostinė Dublinas yra vienas iš literatūriškiausių, jei ne pats literatūriškiausias, miestų Europoje. Dienoraštyje sykį užsirašiau: „Klasikų vienam kvadratiniam kilometrui čia turbūt daugiau negu Anglijoje…

Mindaugas Kvietkauskas. „Poetinis traktatas“ gaisrų sezonu

2022 m. Nr. 4 / 1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną…

Tomas Venclova. Prie draugo kapo

2022 m. Nr. 3 / In memoriam Juozas Tumelis (1938 09 02–2022 01 19) / Juozas Tumelis buvo vienas iš pačių geriausių mano draugų. Susipažinau su juo universitete – dar ankstyvame kurse, apie 1956 metus.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6 / Svečioj šaly (jos bokštų baltuma
Viduržiemio saulėgrįžą sutiko)
Sparnais kliudai šarmojantį vainiką,
Neperregimą miglą kirsdama.

Czesław Miłosz. Apie Oskaro Milašiaus filosofiją

1997 m. Nr. 6

Iš anglų k. vertė Antanas Danielius

 

Oskaro Milašiaus „filosofinės poemos“ – „Ars Magna“ ir „Arkanai“ – yra sunkiai suprantamos ir neatitinka jokio filosofinio žanro. Kad galėtume apibūdinti jas kaip poeziją, pirmiausia turėtume pripažinti specifinę poetinės kūrybos sampratą, būdingą jo brandos amžiui. Nesutikdamas su vyraujančiomis dvidešimtojo amžiaus pažiūromis, eilėraštį jis laikė ne lingvistine struktūra, lemiančia jo kilmę ir prasmę, o šalutiniu produktu dvasinio pasiekimo, kuris turi būti pirmesnis už poeto kovą su kalbos nepakankamumu. Du poetai, kurie, jo manymu, priartėjo prie neprilygstamos Biblijos tobulybės – alchemikas Dante ir išminčius Goethe – mįslingų kūrinių. Didi poezija neapsiriboja siekiu išreikšti neišreiškiamus dalykus, sukuriamus – jei ne atskleidžiamus – pačiu rašymo aktu: ji yra kontūras, gaubiantis daugmaž tikslaus žinojimo branduolį. Kyla pagunda pavadinti šį žinojimą gnosis, bet kyla ir kai kurių nuogąstavimų, nes šis žodis po kovos tarp ankstyvųjų krikščionių bendruomenių ir gnostlkų prarado savo pradines konotacijas ir nuo to laiko asocijuojamas su dualistine graikų filosofinis minties pakraipa. Autorius dažnai pabrėždavo nemėgstąs teosofijos ir apskritai visų „dvasinių“ mokymų, nes Jie pernelyg sureikšmina dvasią materijos sąskaita; jis laikė save alchemikų mokiniu, o jų doktrinoje „materijos regeneracija“ vyksta kartu su žmogaus, praktikuojančio alchemijos meną, dvasiniu atgimimu. Taigi čia netinka epitetas „teosofinis“, ir aš linkęs vengti ir kito epiteto. – „okultinis“. kadangi šis žodis gali reikšti bet ką.

Įvado užduotis yra atverti kelią į kūrinį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo neprieinamas. O. Milašiaus atveju tai įmanoma padaryti pažvelgus į jį tam tikros Europos tradicijos kontekste, ir tada daugelis jo idėjų ir įvaizdžių pasirodys paveldėti iš tų praeities rašytojų, kuriuos jis laikė savo mokytojais ir vadovais.

Ir „Ars Magna“, ir „Arkanai“ skirti centrinei mūsų civilizacijos mįslei (bent jau nuo Renesanso laikų): kaip mokslinė pasaulio vizija paveikė vidinį žmogaus gyvenimą. Prisiminkime, kad mokslinio metodo raida nebuvo griežtai linijinio pobūdžio. Iš pradžių Europos mintis, užsiėmusi gamtos tyrinėjimais, matė kelias galimybes; grynai kiekybinis požiūris buvo tik viena iš jų. Daug įžymių mokslo istorijos figūrų, tarkim, Paracelsas (1493–1541), stovėjo kryžkelėje, ir nors, kaip mėgstama tvirtinti, jie tik apgraibomis yrėsi prie tikro mokslinio mąstymo, jų veikalai gali mums atskleisti daug daugiau – mėginimą ne tik ištyrinėti materijos pasaulį, bet ir simboliškai jį interpretuoti, šitaip bandant išlaikyti įvairių būties lygmenų vienybę.

Po C. G. Jungo ir Mircea Eliade’o tyrinėjimų būtų lengvabūdiška laikyti vien nesubrendimu ir pseudomokslu šešioliktojo šimtmečio mintį, stipriai veikiamą hermetiškųjų raštų ir alchemijos. Simbolinė gamtos reiškinių interpretacija įrodė esanti gili ir vaisinga, ypač to meto tapyboje. Daugelio to laikotarpio meno kūrinių didybę lemia paslaptingas prasmių audinys, glūdintis po išorinės tikrovės vaizdavimu.

Kad ir kaip būtų, mokslo raida pasirinko kelią, kuris, žvelgiant atgal, mums atrodo neišvengiamas. Naujas pasaulėvaizdis, pradedant Koperniku, išstūmęs žmogų iš visatos centro, įsitvirtino aštuonioliktajame amžiuje, kai Newtono fizika ir deizmas religijoje paskyrė žemei ir žmogui labai nežymų vaidmenį bauginančiame amžino atsikartojimo mechanizme. Tas šimtmetis galėjo pasigirti savo Lumières, savu Nušvitimu, kuris buvo tapatinamas su proto triumfu. Keistai derindamas žmogaus sumenkinimą ir sureikšminimą Racionalizmo amžius leidosi į didelę tikėjimo geresne žmonija avantiūrą. Voltaire’as ir Rousseau buvo optimistiški jos vėliavnešiai. Nors tuo pačiu metu kai kurie jautrūs mąstytojai įžvelgė modernioje vizijoje pavojingą dichotomiją – skilimą į išorinę tikrovę, pavaldžią nekintantiems, akliems dėsniams, kuriems svetima bet kokia vertės samprata, ir į vidinį žmogiškojo subjektyvumo pasaulį, neatskiriamą nuo vertybių, – bet jo vertybės neturi jokių atitikmenų abejingoje visatoje.

Erichas Helleris savo iškilioje knygoje apie didįjį skilimą (The Disinherited Mind) aprašo Goethe’s, vieno tokio mąstytojo, nerimastingas nuojautas. Goethe, aktyviai domėjęsis alchemija, botanika ir fizika, buvo savotiškas humanisto, gyvenančio tuo metu, kai Žinija dar nebuvo padalyta į mokslą ir literatūrą, idealas. Jis jautė, kad šios takoskyros dar galima išvengti ir kad poeto, tokio kaip jisai, vaizduotė gali įsiskverbti į materijos paslaptis ne blogiau negu mokslininko instrumentai.

Savo traktatuose „Augalų metamorfozė“ ir „Spalvų teorija“ Goethe siekė pateikti alternatyvą „empiriškai–mechaniškai–dogmatiškai kankinimo kamerai“ (cituojant jo posakį), į kurią uždaro kiekybinis pažinimas, ir taip sugrįžti į Renesansą, kol dar buvo įmanomas pasirinkimas. Pasak Hellerio, „Goethe, tvirtindamas, jog su gamta privalu elgtis ne vien pragmatiškai, bet ir, jo manymu, objektyviai, turėjo ambicijų suvaidinti minties istorijoje tokį patį vaidmenį kaip Francis Baconas, arba kaip objektyvaus proto gynėjas Immanuelis Kantas. Apžvelgdamas vieną mokslinį veikalą Jis sakė: „Žmogus, nuo gimimo auklėtas vadinamųjų tiksliųjų mokslų dvasia, pasiekęs analitinio mąstymo aukštumas, nelengvai supras, jog yra dar ir tiksli, konkreti vaizduotė“. Ši tiksli, konkreti vaizduotė yra Goethe’s poezijos puošmena, Ir Jis žinojo, kad Ji – didis tiesos Instrumentas.

Anot Hellerio, Goethe turėjo sąjungininką Williamą Blake’ą, bet apie jo buvimą nieko nenutuokė. Tačiau Helleris neužsimena, jog Blake’as. sukilęs prieš savo amžiaus dvasią, įkvėpimo sėmėsi iš Emanuelio Swedenborgo, šie vardai – Goethe, Swedenborgas, Blake’as – svarbūs kiekvienam, studijuojančiam O. Milašiaus filosofinius ellėraščius.

Emanuelis Swedenborgas (1688–1772) darė įtakos ne vien Blake’ui. Swedenborgo atitikimų teorijos atgarsis girdimas viso devynioliktojo šimtmečio poezijoje ir prozoje. Garsusis Baudelaire’o sonetas „Atitikimai“ pasinaudoja pagrindine Swedenborgo idėja ir taip ją įveda į prancūzų simbolizmą. Didysis švedas įkvėpė nemaža eilėraščių, parašytų įvairiomis kalbomis, tarsi poetai būtų intuityviai ieškoję jo globos, bėgdami nuo vyraujančios, bet jiems priešiškos civilizacijos srovės.

Kita Swedenborgo palikimo dalis yra grynai religinė, saugoma svedenborgiškos bažnyčios. Bet, nepaisant šiek tiek skandalingos reputacijos ir įžymių rašytojų pagyrų (Prancūzijoje – Balzaco, Amerikoje – Henry Jameso ir Emersono), šis žmogus iki šiol lieka paslaptis, neatskleista keliose knygose apie jo gyvenimą ir kūrybą. Pedantiška, sausa, nuosaikia lotyniška proza Swedenborgas aprašinėja savo keliones po tris žmogaus pomirtinio gyvenimo zonas – dvasių pasaulį, dangų ir pragarą. Interpretuodami dvejojame, ar autorių laikyti pamišėliu, ar manyti, kad jis, kone kaip Swiftas, turėjo polinki į fantastines alegorijas, nors nujaučiam, kad tiesa glūdi kažkur kitur, tik kur?

Tikriausiai būsimi interpretuotojai turės pradėti nuo klausimų, koks buvo šio mokslininko, vieno talentingiausių to amžiaus atradėjų, mokslo Istorikų vadinamo genijumi, išsilavinimas ar kokia profesija. Vienu savo karjeros momentu jis patyrė mistinį nušvitimą ir nuo tada stoja prieš savo amžininkų mokslą. Kiekviena jo išgyventa krizė žymi jo atsivėrimą naujai pasaulio vizijai. Ši vizija negali būti atskirta nuo ankstesnių jo interesų, atvirkščiai, atrodo, kad ji semia stiprybę iš jo troškimo išsukti mokslą iš vėžių, kurios, kaip staiga jam paaiškėjo, klaidingos. O tai reiškė atkurti sugriautą – religijos ir mokslo, dvasios ir materijos, vidinio ir išorinio pasaulio – vienybę.

Šio tikslo Swedenborgas siekė gausia savo kūryba, kur jis pateikė gamtos, susietos su centrine Viešpaties figūra, – žmogumi, vidinį žodyną. Krikščionybė yra labiausiai antropocentrinė iš visų religijų, o svedenborgiška krikščionybė net dar labiau pabrėžia ši aspektą. Swedenborgas sako, jog Dievas yra žmogus, vadinasi, žmogaus paveikslas yra dalis Dievo paveikslo. Jahvės įsikūnijimas Kristuje reiškia, jog Dievas–žmogus yra vienas. Šventosios Trejybės „asmenyse“, kaip ir katalikybėje. Swedenborgas įžvelgė politeizmo liekanas. Williamo Blake’o skaitytojai čia iškart atpažins jo primygtinį tvirtinimą apie vieno tikro Dievo–žmogaus, Jėzaus ar Vaizduotės, visa atleidžiančią galią. Tuo Blake’as ir yra artimas Swedenborgui.

Jei žmogus toks svarbus, tai jo vidinis gyvenimas, lyginant jį su apčiuopiamais fiziniais reiškiniais, negali būti tiesiog kažkokie garai, neturintys pasekmių, o privalo turėti kosminę prasmę. Swedenborgas apverčia aukštyn kojomis santykį tarp jutiminio suvokimo duomenų ir žmogaus mąstymo, kaip jį pateikia Johnas Locke’as, ir pirmenybę atiduoda žmogaus protui. Jo sistemoje jutiminis suvokimas teikia žemo lygmens informaciją, tačiau joje slypi prasmės klodai, kuriuos reikia iššifruoti, ir Goethei (kuris skaitė Swedenborgą) visas gamtos pasaulis buvo atvaizdas, išorinis dvasinio pasaulio atspindys. Pažiūrėkime, kur ši prielaida veda. Aš matau medi, bet jis ne vien medis, o ir ženklas, galima sakyti, jog Swedenborgo pasaulis – tai kalba. Materialūs objektai realiai egzistuoja ne čia, o amžinybėje, kur nėra nei laiko, nei erdvės. Ten funkcionuoja kaip milžiniško žodyno dėmenys, o tas žodynas apima potraukius ir atostūmlus, kuriuos Jaučia nemirtingi žmonės ir kurie atitinka intymiausius jų polinkius. Panašiai ir žemėje, – kiekvienas objektas turi arba teigiamą, arba neigiamą emocinį krūvį. Pavyzdžiui, vienokį turi vaisiai, duona, vynas, brangakmeniai, gėlės, o kitokį – rupūžės, gyvatės, spygliuoti augalai. Swedenborgas nieko nenutuokė apie poeziją, tačiau jis sukūrė, anot O. Milašiaus, įdėmaus jo skaitytojo, „metaestetiką“, nes Swedenborgo doktrina pagrindžia poetines metaforas iš anksto nustatytais dieviškais principais.

Tai, kad Swedenborgas išsamiai aprašė gražius sodus, jų medžius ir gėles danguje ir lūšnas, purvą ir griuvėsius pragare, nereiškia, jog jis tikėjo, kad jie yra kur nors, ne vaizduotėje, o šitai jam buvo pati tikriausia egzistencija. Tiesą sakant, jie atitinka amžinų žmonių sąmonės būsenas, tų, kurie po mirties gyvena dvasinių kūnų pavidalu: koks esi, tą ir matai. Nė vienas nėra „įleidžiamas“ į dangų ar „nuteisiamas“ tūnoti pragare, nes dangus ir pragaras žymi jo ar jos vidinę orientaciją ir tėra, kaip šiandien mums maga pasakyti, vizualinės projekcijos. Taigi Swedenborgas, lygiagrečiai su savo amžininku Kantu, nustačiusiu vidines proto kategorijas, įveda naują žmogaus vidinio pasaulio dimensiją.

Stulbinantį Swedenborgo sistemos keistumą daugiausia lemia jo racionalistiniai įpročiai. Tai bruožas, būdingas tiems laikams. Jo nuomone, žmogus negali tikėti tuo. ko nesupranta. Kaip kitaip paaiškinti tokią ištrauką iš „Arcana Caelestia“:

„Pasaulietiškas ir kūniškas žmogus širdyje sako: jeigu aš negaunu žinių, susijusių su tikėjimu, jutlmiškal, kad galėčiau pamatyti, arba moksliškai, kad galėčiau suprasti, aš netikėsiu.“

Žinoma, Swedenborgui toks supratimo būdas buvo bevertis, nes toks žmogus „trokšta jutimiškai gauti žinių apie tai, kas yra dangiška ir dieviška, o šitai yra lygiai taip neįmanoma, kaip kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę!“ Jis kruopščiai dešifravo ir aiškino Dievo žinią, užrašytą – čia jis rėmėsi Viduramžių teologija – ir gamtos knygoje, ir Biblijoje. Swedenborgas skyrė tris prasmės lygmenis: gamtinį arba, kalbant apie Šv. Raštą, pažodinį: dvasinį; dangiškąjį.

Pasitelkus tokį raktą skaitant, tarkim, Pradžios knygą, išnyksta visi prieštaravimai, erzinantys protą. Adomas ir Ieva tada jau reiškia nebe pirmąją porą, o pirmąją, kaip sako Swedenborgas, „bažnyčią“, – t. y. seniausią civilizaciją, ir Rojus – „tos bažnyčios žmonių išmintį“. Pažinimo medžio vaisiaus valgymas reiškia žmogaus proprium arba asmeniškumo pergalę ir atotrūkį nuo harmoningo būvio, kai žmogus nepriskiria nieko sau, o gyvena pasinėręs į Dievą. Todėl galima sakyti, jog Swedenborgas priklauso priešingam poliui negu tie filosofai, kurie bando ginti religiją nuo jos menkintojų antpuolių, perkeldami ją į ypatingą sritį, kur tikėjimo principai nereikalauja proto patvirtinimo. Antra vertus, ypatingas jo „krikščionybės logiškumas“ nepanašus į Johno Locke’o; tai veikiau antiredukcinis bandymas pakelti ir religiją, ir mokslą į kitą, universalaus simbolizmo lygmenį.

Bet koks trumpas Swedenborgo sistemos aptarimas vargu ar gali leistis į painią jos struktūrą. Išties skaitytojas nuolat jaučia, kad jau pradeda kažką suprasti, bet tas supratimas paskutiniu momentu išgaruoja. Williamas Blake’as, graveris, tapytojas ir poetas, padaro Swedenborgo mintį apčiuoplamesnę, bet ir Blake’ą sunku suprasti, jeigu nesiesime jo kūrybos su pagrindiniu jo intelektinio įkvėpimo šaltiniu, – kas beveik neįmanoma po įtikinamų Kathleen Raine studijų. Blake’o meno formos, tarp jų ir angeliškų ar šėtoniškų Jėgų personifikacijos, yra gigantiškos ir žmogiškos, patvirtinančios kosminę žmogaus dimensiją ir prieštaraujančios jo menkumui Newtono visatoj. Ir Blake’o Dievažmogis – Jėzus, vaizduotė – yra priešingas Kūrėjui – demiurgui, aštuonioliktojo šimtmečio mokslininkų deistų ir anglikonų bažnyčios įstatymdaviui ir griežtam moralistui. Swedenborgas manė, kad mokslininkai, nenuoširdžiai žodžiais išpažindami Dievą, iš tiesų garbino gamtą, t. y. interpretavo reiškinius žemiausiu lygmeniu, nepakilo iki dvasinio ir dangiškojo lygmens.

Jei Blake’as retkarčiais ir polemizuodavo su savo mokytoju Swedenborgu, tai tik dėl ryšio, siejančio gamtos, kaip didžiulio mechanizmo, idėją su visuotinai priimta morale, – tas ryšys, jo manymu, buvo nepakankamai Swedenborgo akcentuotas. Blake’ui mechanistinės visatos vizija kėlė siaubą, buvo destruktyvi ir prieštaravo tikrajam žmogaus vaizduotės pašaukimui. Baconas, Locke’as ir Newtonas, kuriems tenka atsakomybė už tos vizijos palaikymą ir platinimą, buvo piktadariai, nes jos veikiamas žmogus izoliuojąsi nuo kitų ir tampa Šmėkla (Swedenborgo proprium, asmeniškumu), nykios šalčio ir nevilties žemės, Ulro, gyventoju. Tada jis garbina žiaurų Dievą–demiurgą, kurį Blake’as vadina Urizenu ir kuris, pasitelkiamas bažnyčios, tampa „šmėkliškos“ moralės, pagrįstos atpildo įstatymu, ramsčiu.

To meto Anglijoje Blake’as savo akimis pamatė mokslo pergalės pasekmes. Juk Anglija buvo pirmoji Europos valstybė, pradėjusi industrinę revoliuciją. Gerokai prieš Darwino paskelbtą „stipriausiųjų išlikimą“ izoliuoto individo kova su kitu izoliuotu individu tapo bendra ekonominės praktikos taisykle. Ir ne vien praktikos. Blake’o amžininkas Thomas R. Malthusas pateikė tą kovą pateisinančią teoriją, pagal kurią darbininkų populiacijos augimas reguliuojamas savaime: Jeigu jų skaičius peršoka ribą, kai kurie paprasčiausiai miršta badu, ir pusiausvyra atstatoma. Blake’o laikais Londonas Jau buvo skurdo, prostitucijos, dvasininkų primestos kategoriškos moralės su pomirtinių atlyginimų ir bausmių sistema miestas. Nenuostabu, kad jo pasipiktinimas buvo nukreiptas prieš visus šiuos reiškinius, ir jis ieškojo jų tarpusavio ryšio. Ar Baconas, Locke’as ir Newtonas iš tikro buvo kalti dėl to, ką Blake’as vadino dvasiniu Albiono miegu? Jo atsakymas buvo kategoriškas – taip. Jie buvo mokslo – protavimo galios, abstrakčios objektyvuojančios, viską neigiančios galios atstovai. „Tai yra žmogaus šmėkla, šventa protavimo galia, ir jos šventume glūdi vienatvės šleikštulys.“ Ta šmėkla, asmeniškumas, yra Šėtonas, kurį Blake’as vadina „žvaigždėtų ratų princu“. Kodėl „žvaigždėtų ratų“? Blake’as pasmerkė neįsivaizduojamą absoliučios erdvės ir absoliutaus laiko sampratą kaip šmėkliškos sąmonės kliedesį. Gyventi su tokia samprata – vadinasi, gyventi Ulro krašte. Absoliučios erdvės ir absoliutaus laiko iliuzija išguja iš žmogaus gyvenimo bet kokią prasmę, nes neaprėpiamos begalinės erdvės, pilnos galaktikų, fone išryškėja jo nereikšmingumas. Galaktikos sukasi begaliniame laike, kuriame visa žmonijos istorija yra tarsi akimirka, o visata nenukrypsta nuo savo beprasmių ciklų. Pacituosime vieną Blake’o tyrinėtoją:

„Tokia idėja, tvirtina Blake’as, yra proto vėžys: žmogus nesugeba priimti jos grynai objektyvaus fakto, į sąmonę ji būtinai patenka kartu su jos moralinėmis ir emocinėmis pasekmėmis, kurios ten sukelia cinišką abejingumą, trumparegiškumą, savanaudiškumą ir visas kitas asmeniškumo ligas, o galiausiai – siaubą ir neviltį“ (Northrop Frye).

Socialinis tokios kosmologijos ekvivalentas ir pasekmė yra „tamsus šėtono malūnas“.

Taigi aštuonioliktojo šimtmečio pradžioje nuskambėjo ankstyvas įspėjimas dėl mokslo ir technologijos pasirinktos krypties, ir jį išsakė poetai vizionieriai: Goethe, Swedenborgas, Blake’as. Jų perspėjimas, būdamas pernelyg keistas, kad jį suprastų, – mat bandė sugriauti prielaidas, kurios atrodė akivaizdžios, – nepajėgė pakeisti įvykių krypties. Europos romantizmas buvo tiesiog priešingas sprendimas: jeigu proto ir jo sukur­tas kiekybinių metodų autoritetas pripažįstamas vieninteliu tikru tiesos šaltiniu – bet tiesos neasmenės, šaltos, atkirstos nuo žmogaus siekių ir troškimų – tai žmogiškas subjektyvumas yra paliekamas sau, išmetama iš geležinių dėsnių pasaulio. Poetas, dailininkas saugodavo savo „širdies tiesą“ nuo to priežasčių ir pasekmių, visuotinės būtinybės pasaulio, bet ir pripažindavo, kad jo vidinė tvirtovė sumūryta iš svajonių ir sapnų, ir tik išorinė mokslo valdos tvirtovė yra tikra. Visą devynioliktąjį amžių ir iki dabar šis skundas dėl tikrovės, svetimos žmogaus troškimams, girdimas įvairių mokyklų poezijoje. Visos jos susijusios su romantine tradicija. Viena iš jos atmainų buvo prancūzų simbolizmas, kuriame Swedenborgo „atitikimai“ vaidino gana kuklų vaidmenį, nes buvo atkirsti nuo jų filosofinių pasekmių.

Milašius jaunystėje būdavo priskiriamas vėlyvajai simbolistų bangai. Bet, kaip esu minėjęs, jo „pasirinkta giminystė“ nukreipė jį į aštuonioliktojo amžiaus pradžios poeziją. Tai įvyko todėl, kad jis visur jautėsi svetimas, tremtinys, gyvenantis epochoje, kurią jis vadino „besityčiojančio bjaurumo amžiumi“, taip pat ir dėl jo daugiakalbio išsilavinimo ir vokiečių literatūros, kurią buvo skaitęs. Goethe’s, kaip ir Heine’s, įtaka buvo stipri nuo pat jo kūrybos pradžios. 1913 m. vasarą, būdamas Miunchene, jis atrado Holderliną, kurio kūriniai buvo ką tik išleisti. Tačiau Milašius liko visų pirma literatas ir nebuvo susipažinęs su hermetiškąja tradicija iki savo mistinio potyrio 1914 m. gruodžio 14 d. naktį. Nepaprastas ryškumas to, ką matė ir girdėjo tą naktį, paskatino jį ieškoti panašių liudijimų, kad ir kiti išgyveno panašias būsenas. Šitai jis pats prisipažįsta Jamesui Chauvet 1926 m. liepos 5 d. laiške, kurį čia pacituosiu (vertimas mano):

„Pone,
leiskit man padėkoti už Jūsų mielą laišką, kurį perskaičiau su didžiausiu malonumu. Tai, ką Jūs sakot apie „Ars Magna“, nepalieka man nė menkiausios abejonės dėl potraukio, kuri jūs tikriausiai Jaučiate tam tikriems mokymams, kurie šiais laikais per daug pamiršti. Aš buvau labai sujaudintas, kad penki eilėraščiai mano knygelėje pasirodė jums užsimenantys apie Rozenkroicus. Su malonumu pasiunčiau jums savo naujesni darbą, „Arkanus“, o greitai gausite studiją, ir literatūrinę, ir biografinę, kurią pernai paskyrė man „La Revue Europiene“. Man būtų labai sunku nurodyti jums savo doktrinos šaltinius. Rizikuodamas būti apkaltintas (kitų, ne jūsų) šarlatanlzmu ir megalomanija, esu tiesos dvasios verčiamas prisipažinti jums, kad šis žinojimas buvo man duotas kaip apreiškimas po dvidešimties metų, paskirtų nenutrūkstamoms ir aistringoms meditacijoms, kurių tema buvo erdvė, laikas ir judėjimas. Ir tik pajutęs, kaip atsiveria mano vidinis regėjimas, kurį aš vadinu mnemoniniu, aš neatsispyriau smalsumui sužinoti apie savo pirmtakų doktrinas švento mokslo srityje, šie tyrinėjimai išmokė mane vienintelio dalyko, ko jie ir galėjo išmokyti, o būtent, kad tiesa yra viena ir jog pakanka turėti pagarbos ir meilės, kad atrastume ją mūsų sąmonės gelmėse. Tėra dvi žmonių rūšys: neigėjai, kurie dėsto nesuderinamas sistemas, ir kuklūs teigėjai, kurie, pradedant Pitagoru. Platonu, einant nuo Aleksandrijos įšvęstųjų Ir krikščionių mistikų iki Cinude’o de Saint– Martino ir Swedenborgo, o ir kitų, visi sako tuos pačius dalykus kiekvienam, kuris moka klausytis.
Dar kartą ačiū“

Milašius vadino Goethe savo dvasiniu mokytoju, o Swedenborgą – savo dangišku mokytoju. Daug sakančios jo pastabos Swedenborgo knygų „Tikroji krikščioniška religija“ ir „Sutuoktinių meilė“, kurias skaitė angliškai 1915 m,, paraštėse, Swedenborgas Jam atrodė esąs „Faustas be žmogiškos tragedijos, dangiškas Faustas, nesikamuojantis ir nedvejojantis“. Apie Goethe rašo, kad savo moksliniams bandymams jis tikriausiai pasiskolino iš Swedenborgo jo morfologinę augalų teoriją. Vienoje pastaboje O. Milašius sako: „Intuityviai Swedenborgas nujautė ateities mokslą iki tos dienos, kai jis susilies su tikra dvasine religija“. Nors ir skirtingo lygmens – dvasinio ir dangiško – bet vienodų siekių Goethe ir Swedenborgas yra Milašiaus pripažinti guodėjai, perduodantys „tiesą, kuri yra viena“.

Nėra jokių ženklų, kad jis kada nors skaitė Blake’ą: tikriausiai todėl, jog tais metais, kai gyveno Anglijoje (maždaug 1908–1910), Blake’o vardas dar nebuvo įtrauktas į anglų poezijos kanoną. Tačiau Milašiaus giminingumas jam yra akivaizdus ir siekia toliau nei bendras abiejų žavėjimasis Swedenborgu. Bet yra vienas esminis skirtumas: Blake’as gyveno tuo metu, kai triumfavo Newtono mechanistinės visatos samprata, ir maištavo prieš ją, tuo tarpu O. Milašius brandos amžiuje tapo Einšteino fizikos įsigalėjimo liudininku (apie ją nebuvo girdėjęs iki tol, kol neatsivėrė jo „vidinis regėjimas“), ir joje jis rado savo naujos erdvės ir laiko idėjos patvirtinimą. Blake’o laikais buvo dvi priešingos mąstysenos, kadangi Racionalizmo amžius turėjo savo atsvarą – vizionierius ir kai kurias „mistines“ laisvųjų masonų ložes. Ir Milašius skyrė dvi savo šimtmečio sroves, laikydamas tai vilties ženklu. „Kaip ir aštuonioliktajame amžiuje, visos dvasinės mūsų epochos apraiškos rodo ardantį neigimą paviršiuje ir kūrybingą teigimą gelmėje“, – sako Milašius viename savo politinių straipsnių. Be abejo, Einšteino reliatyvumo teorija jam buvo „kūrybingas teigimas“. Jis išlaisvino žmogų iš begalinės erdvės ir begalinio laiko siaubo. <…> O. Milašiui klausimas „kur yra erdvė?“ (prasme – „kur jos vieta?“) buvo svarbiausias jo ieškojimų klausimas. Erdvės ir laiko reliatyvumo atradimas, kurį intuityviai padarė jis pats, palaikomas Einšteino fizikos, turėjo, pasak jo, panaikinti visus jo amžininkų mąstymo įpročius ir atverti naują erą. Jei Milašius būtų skaitęs Jungą, gal būtų galėjęs pasakyti, kad nauja era prasidės, kai po dviejų tūkstančių metų Vandenis atsidurs po Žuvimis. Šiaip ar taip, jis, kaip ir Swedenborgas bei Blake’as, skyrė sau pirmtako ir pranašo vaidmenį, adresuodamas savo filosofines poemas ateities žmogui.

Taigi Milašiaus kūryba buvo naujas mėginimas sugrįžti į tą Vakarų minties istorijos momentą, kai gamtos tyrinėjimas dar nebuvo atskyręs vidinio pasaulio nuo išorinio, žmogaus vidaus nuo kiekybiškai matuojamos materijos. Jo dedikacija „Ars Magna“ pradžioje: „Renesansui“ ir jo posakis „mano sutuoktinė Renesansas“, be abejo, rodo gilų tikėjimą į artėjantį atsinaujinimą, į atgimusios žmonijos erą. Vis dėlto žodis „Renesansas“ negali būti atskirtas nuo asociacijų, grąžinančių mus į to paties pavadinimo istorinį periodą – tačiau kitokį, negu apibūdinamas vadovėliuose; humanizmo amžius, literatūros, sekančios graikų ir lotynų poetais, amžius, klasikinio grožio dailiuosiuose menuose amžius. Toks vaizdas, žinoma, paviršutiniškas. Graikų kalbos studijos padarė Platoną prieinamą išsilavinusiems žmonėms. Bet Jis tebelieka paslaptingas, jei ne hermetiškas, rašytojas. Tačiau tada buvo studijuojama ir hebrajų kalba, kaip Biblijos kalba, o sefardų žydų migracija iš Ispanijos, pagrindinio žydų misticizmo centro, palengvino tyrinėtojams kontaktą su Kabala, ši kita Renesanso pusė, kur platonizmas, sukrikščioninta Kabala, alchemija ir Rožės ir kryžiaus brolijų susidarymas ėjo lygia greta, trumpai nusakoma paminint tokius vardus kaip Giovanni Pico della Mirandola (1463–1494) Italijoje; J. Reuchlinas (1455–1522) Vokietijoje; Paracelsus (1493–1541) Šveicarijoje; G. Postel (1510–1581) Prancūzijoje.

Knygoje „Ars Magna“ Milašius kreipiasi į visą hermetinės minties tradiciją, kuriai atstovauja „Boehme, Sendivogius ir Paracelsus“. Įdomu pažymėti, kad Jakobas Boehme (1575–1624) kartu su Swedenborgu padarė didžiausią įtaką Blake’ui. Sendivogius yra sulotynintas lenkų alchemiko Michal Sędziwoj (1556–1636) vardas. Tikrasis Paracelso vardas buvo Theophrastas Bombastas von Hohenheimas. Milašius kartais vadina jį „dievišku Hohenheimu“.

Kodėl tada „Arkanai“ pradedami citata iš Descartes’o? Juk jis žinomas kaip modernios filosofijos pradininkas ir žymi mokslinės revoliucijos figūra: „Descartes’o dvasia“ (Cartesian spirit) tapo racionalizmo sinonimu. Tačiau Milašiui Descartes’as buvo kitoks žmogus. Ir iš tikro būtų sunku įrodyti, jog Milašius klydo vertindamas tą metodinės abejonės įsikūnijimą. Juk iki šiol įvairios filosofijos mokyklos, kiekviena traukdama Descartes’ą į savo pusę, nesutaria dėl jo protavimo išvadų. O ir gausi literatūra apie jį nenušvietė kai kurių jo gyvenimo aspektų, – tarkim, jo „entuziazmo“ nakties, jo dažnų kelionių, kai gyveno Olandijoje, jo ryšių su protestantais ir kaip jis suderindavo savo „metodą“ su pavyzdingu katalikišku pamaldumu. Jis liko „žmogumi, vaikščiojančiu su kauke“, bet koks buvo žmogus, ir kokia kaukė, tegalima tik spėlioti. Pasak kai kurių jo biografų, kai jis trumpą laiką gyveno Vokietijoje, buvo priimtas į slaptą Rozenkroicų broliją. Jam grįžus į Paryžių, nesiliaujantys gandai privertė jį paneigti, kad yra brolijos narys, bet atrodo, jog jis yra autorius veikalo „Polybii Cosmopolitami thesaurus mathematicus“, kuriame ryški simpatija šiai brolijai. Dėl to, kad Descartes’as siekė mokslo ir religijos vienybės, Milašius siejo jį su hermetiniu Renesanso sąjūdžiu ir net vadino jį „modernaus intuicionizmo tėvu“. Jo paties doktrina sutapatina mintį su „budrumu ir judėjimo meile“, ir šitaip Descartes’o „Cogito ergo sum“ sutapatinamas su „Myliu, vadinasi, esu“. Jis priskyrė Descartes’ui vardą, kuris, jo įsitikinimu, buvo jam duotas per įšventinimo apeigas: Polibijus Kosmopolitas. Apie save Milašius sakydavo esąs „Kosmopolito sūnus“, o tai reiškė: Descartes’o sūnus.

Versta iš: The Noble Traveller. Lindisfarne Press, 1985

Aleksander Fiut. Giedroyco ir Miłoszo santykiai: nesibaigiantys kivirčai

2026 m. Nr. 3 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Aleksandras Fiutas (g. 1945) – Krokuvos Jogailos universiteto profesorius, literatūros istorikas ir kritikas, rašytojas, vienas žymiausių milošologų, buvęs artimas Czesławo Miłoszo bičiulis…

Clément Layet. Milašiaus ir Kafkos rojus

2025 m. Nr. 12 / Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė / Į jo tyrinėjimų lauką yra patekęs ir Oskaras Milašius, pranešimas „Milašiaus ir Kafkos rojus“ pirmą kartą skaitytas 2017 m. rudenį Paryžiuje vykusiame kongrese…

Genovaitė Dručkutė. Oskaras Milašius: tapatybės beieškant

2025 m. Nr. 7 / Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios Oskarui Milašiui, lietuvių kilmės prancūzų poetui ir rašytojui, tapatybės klausimas greičiausiai nė nebuvo iškilęs.

Genovaitė Dručkutė. Ar pažįstate Milašių?

2024 m. Nr. 12 / Šių metų rugsėjo penktą dieną, pačiose Lietuvos sezono Prancūzijoje išvakarėse, pasirodė trejus metus rengti, poeto kūrybos bičiulių ir tyrėjų, prancūzų ir lietuvių, nekantriai, vis pasidairant į kalendorių laukti nauji…

Czesław Miłosz. Pasaulis

2024 m. Nr. 2 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poemėlė „świat“ („Pasaulis“), sudaryta iš dvidešimties atskirų eilėraščių, laikoma vienu iš geriausiųjų Czesławo Miłoszo veikalų. Ji rašyta nacių okupuotoje Varšuvoje bene sunkiausiais…

Brigita Speičytė. Liudvikas Adomas Jucevičius: vienoje lentynoje su Czesławu Miłoszu?

2024 m. Nr. 2 / Liudvikas Adomas Jucevičius (Ludwik Adam Jucewicz, 1813–1846), XIX a. vidurio Lietuvos dvikalbis literatas – etnografas, vertėjas, lietuvių literatūros istorikas, – yra viena tų epochos asmenybių, kurios nesiduoda…

Aleksander Fiut. Limbe

2023 m. Nr. 10 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Aleksandras Fiutas (g. 1945) – Krokuvos Jogailos universiteto profesorius, literatūros istorikas ir kritikas, rašytojas, vienas žymiausių milošologų, buvęs artimas Czesławo Miłoszo bičiulis…

Gintarė Bernotienė. Apie pasiuntinius iš kito pasaulio

2022 m. Nr. 10 / Jurga Vilė. Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius. – Vilnius: Aukso žuvys, 2021. – 360 p. Knygos dailininkė – Ula Rugevičiūtė Rugytė.

Oskaras Milašius. Laiškai ponui Lézier

2022 m. Nr. 5–6 / Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė / Nors aš esu visiškai įsitikinęs, kad nebėra nė menkiausios vilties surasti mano mažuosius sparnuotus pabėgėlius, vis dėlto aš būčiau Jums be galo dėkingas, jeigu malonėtumėte…

Oskaro Milašiaus kūrybos kontekstai „Metuose“

2022 05 20 / Minėdami poeto, mistiko, diplomato Oskaro Milašiaus (1877–1939) 145-ąsias gimimo metines pristatome žurnale skelbtų poeto kūrybos ir kontekstinių straipsnių archyvą.

Mindaugas Kvietkauskas. „Poetinis traktatas“ gaisrų sezonu

2022 m. Nr. 4 / 1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną…

Indrė Valantinaitė. Vėjuotos pranašystės, poezija ir paukščiai

2021 11 06 / Prieš porą mėnesių su „Literatūros pamokos“ kūrybine grupe viešint „Metų“ redakcijoje ir kalbinant šio mėnraščio vyr. redaktorių Antaną Šimkų, akys vis krypo į pačiame kabineto centre pakabintą didžiulį nespalvotą plakatą…

Vytautas Martinkus. Metaforos link

1996 m. Nr. 11–12

95-osioms Juozo Grušo gimimo metinėms

1

Juozas Grušas priklausė prie tų menininkų, kurie norėjo ir stengėsi suprasti ir tai, ką jie daro, ir tai, ką jiems pavyksta padaryti. Anot A. Za­latoriaus, „klausimas „kodėl“ jam buvo lemtingas“1. Tai tradicinė, nuo nuostabos prasidėjusi filosofinė nuostata, kuri, užuot priėmusi pasaulį be klausimų, reikalauja pažinti racionaliuosius pasaulio dėmenis, kaip sakė Aristotelis, nuolat klausti – kodėl? Be abejo, polinkis analizuoti, klausti ir galbūt atsakyti yra prigimties dovana. Kaip su ja elgėsi J. Grušas, šiek tiek paaiškina ir jo biografijos faktai. Tai, kad vėluodamas kibo į mokslus ir vijosi savo bendraamžius, matyt, ne slopino, o skatino domėjimąsi priežas­tiniais ryšiais, spyrė, rašytojo žodžiais, „daugiau suprasti, mažiau teisti“.

Universitete pasirinktieji studijuoti dalykai (teisė, filosofija, filologija) pratęsė santarvės su prigimtimi liniją. Lavinamas intelektas, aiški konst­ruktyvi sąmonė tapo labai svarbi literatūrinio darbo pradžioje. „Pirmąjį apsakymą sugalvojau (išskirta mano – V. M.) jau būdamas studentas, 1926 metais, tėviškėje, raitas jodinėdamas po laukus. Meilės trikampyje šuoliavo drąsus raitelis, ilgesingai grojo romantiškas smuikininkas, aikčio­jo į dvi dalis plėšoma graži mergina; „užburtas“ smuikas nusivylusio smuikininko sudaužomas į šipulius – pabaiga efektinga ir jaudinanti“2.

Rašytojo „šlovės pagunda“ atmetė prastus eilėraščius liaudies dainų sti­liumi, rimuotus epinius posmus arba „poeziją prozoje“ ir ėmė pasikliauti epine-pasakojamąja, intelektualia socialinės-psichologinės prozos erdve. Iki pat 1940 metų, kai Lietuva atsidūrė ant imperijų karo kelio, J. Grušas kaip rašytojas, atrodo, jautėsi gana patogiai ir saugiai šitokioje erdvėje.

Romantinio pasaulėvaizdžio tradicija Lietuvoje ne tiktai saugojo literatūrą nuo modernizmo vėjų, bet ir neleido nykti tradicinio realistiškumo krypčiai, skatino mokytis iš didžiųjų autoritetų. „Estetinio ir filosofinio poveikio turėjo Dostojevskis, L. Tolstojus, Šekspyras, Gogolis. Čechovas, Balzakas, Stendalis, Folkneris3, Bodleras ir daugelis kitų žymių rašytojų ir poetų.“ Novelių rinkinyje „Sunki ranka“ (1937), o iš dalies ir romane „Karjeristai“ (1935) jau galima rasti meistriškai sumodeliuotų ne tik etinių idealų, bet ir žmogaus nuopuolio, tamsiųjų jo prigimties jėgų „kodėl“ punktyrų. F. Dostojevskio, bene dažniausiai paties J. Grušo prisimenamo ir cituojamo, literatūrinė patirtis buvo labai svarbi: „Jaučiau kai kurių personažų tiesioginę įtaką; dariausi sentimentalus, jaudinausi dėl žmonių vargu, kitų skausmą išgyvenau kaip savo“4. Patiria anuo metu J. Grušas ir skandinaviškosios literatūros trauką. S. Gaižiūnas teigia, kad H. Ibseno poetika pagristas J. Grušo „Tėvas“5.

Literatūrinio kelio pradžioje per įvairias įtakas ieškoma ir savito požiūrio į kūrybą. Kas galėjo žinoti jau anuomet, skaitydamas „Židinyje“ ir kitokio­je spaudoje skelbiamus straipsnius literatūros klausimais, kad jų autorius, pradedantis prozininkas, teišleidęs vos vieną knygą, jau yra atradęs savąjį literatūrinės medžiagos rinkimo (kaupimo, įgijimo) principą, kurį vėliau teprireiks papildyti nauju tos medžiagos transformavimo principu?

Medžiaga rašytojui – viskas, prie ko jis prisiliečia, ką jis išgyvena, išgirsta, perskaito ir t. t. Tokiame universalume slypėjo XX a. prozos, dramos ir poezijos meninių formų integracijos, literatūros ir kitų meno rūšių, jų žanrų sąveikos ir sintezės tendencija.

Vėliau (1974 m.) J. Grušas šitaip formuluos: „Medžiagą renku visur ir visada: skaitau laikraščiuose korespondencijas, klausau pasakojimų apie visokius įvykius, stebiu žmones gatvėje, traukinyje, kavinėje, nejučiom klausausi parke ant suolelių jaunuolių ar senių pasikalbėjimų; visada rašau pastabas bloknote. Iš anksto nežinau, kam tai panaudosiu ir iš viso ar panaudosiu: kartais atrodo, kad visa tai nereikalinga“6.

Kam tai panaudoti ir iš viso ar panaudoti priklausė nuo gana raciona­liai iškeliamo kūrybos tikslo ir su juo siejamo literatūrinės medžiagos transformavimo. Rašydamas pirmuosius kūrinius, J. Grušas jau teigė tam tikras tikslo universalijas, kurios negalėjo likti susietos tiktai su romantiniu ar realistiniu7 teksto diskursu. „Štai dailiosios literatūros uždavinys: pažinti save, pažinti ir suprasti kitą žmogų, patenkinti mūsų sielos grožėjimosi troškimą ir tuo mus žmoninti, kelti ir auklėti“8, – rašė J. Grušas 1926 metais žurnale „Pavasaris“. Praktinė sėkmė nebuvo šim­taprocentinė (V. Mykolaitis-Putinas, recenzuodamas pirmąjį novelių rinkinį, pagyrė tiktai „Žuvėdrų kerštą“ – „jau literatūrine forma perteikianti siužetą“), tačiau analitinis autoriaus žvilgsnis, matyt, neatsitrenkdavo į jokią akliną sieną, tekstas visuomet būdavo parašomas kaip literatūrinis gyvenimo modelis, nepareikalaujantis iš autoriaus tiek. kad tasai nežinotų, kaip rašyti, ką daryti su pačia didžiausia ir sunkiausia medžiagos našta.

Vieną literatūrinę formą į kitą nesunkiai keičiantis intelektas sparčiai grindė kelią į profesionalumą. Nors prieš karą J. Grušas nevalgė duonos iš beletristo plunksnos, tačiau tokią jo plunksną drąsiai galima vadinti pro­fesionalia. Geriausios novelės iš antrojo rinkinio („Už saulę gražesnis“, „Sunki ranka“ ir kt.) parašytos tokia – profesionalia – plunksna, žaidžiant subtiliomis užuominomis į prigimtį, kurią žmogus turi tramdyti, turi valdyti tamsiuosius ir puoselėti šviesiuosius jos pradus.

Tačiau „profesionalo“ ir „menininko“ sąvokos vis dėlto skiriasi. Vienas dalykas – profesionaliai rašyti tekstą pagal proto aprobuotą, tegu ir įspū­dingą literatūrinės medžiagos transformacijos į novelę ar romaną prin­cipą, visai kitas – rizikuoti daryti tai, ko protas nepalaimino, kas atsiranda ir iš pradžių būna vien kaip vidinė sąmonės paslaptis, vien vidinė sąmonės erdvės-laiko forma, toji absoliuti savo subjektyvumu valios pastanga sujungti dorovinę (anot V. Kubiliaus, „imperatyviąją“) ir visas kitas gali­mas sielos vertikales į vieną bekompromisinę menininko ištarmę.

Analizuodamas prieškarinę J. Grušo novelistiką, A. Zalatorius pabrėžia: „Nepažinęs pavojų, kurie tūno jame pačiame, nekeldamas sau apsisprendimo alternatyvos, nepradėdamas nuo savęs, žmogus gali niekais paversti daugelį racionaliai sukonstruotų gražių idealų ir išeičių“9. Tai pasakyta apie J. Grušo personažus, tačiau šiose pastabose keliamų klausimų kontekste litera­tūrologo žodžiai turi platesnės reikšmės: ar pats autorius yra išgyvenęs pradžią „nuo savęs“, ar tik renkasi ir matuojasi svetimą patirtį, nes raciona­liai išsiaiškino tokio meninio kelio privalumus?

Paklausykime J. Grušo: „Kalbant apie rašytojo darbą, reikia pastebėti dar vieną dalyką: iki karo, iki didžiųjų įvykių buvome pripratę prie papras­to žmogaus modelio (žinoma, tai nereiškia, kad iš esmės buvo papras­tas), matėme žmogų ramioje buityje, smulkiose intrigose, kovoje dėl valdžios, klasiniuose susidūrimuose… Ir visa tai lydėjo tam tikras aišku­mas, suprantamumas, visa tai buvo suimama į logikos kategorijas“10. Nuvalius mintyse nuo komentaro 1974 metais dar būtinas konjunktūros kerpes („klasių kova“, 1940-ųjų „didingumas“), jo esmė nė kiek nesuseklėja. Jei pradžia „nuo savęs“ protu nepatiriama, jos reikėtų ieškoti istorinėje-asmeninėje laiko atkarpoje po 1940-ųjų… Išvada grindžiama tiktai tuo, kad šitoje atkarpoje rikiuojasi nauji J. Grušo draminiai ir prozos tekstai, apšviesti šviesos, kurios neįprasta kryptis, be abejonės, yra paties autoriaus fenomenologinė-egzistencinė patirtis. Jos estetinė-literatūrinė forma čia pasižymi visais mūsų amžiui būdingais žanrų kaitos, jų tar­pusavio įtakos, taip pat ir sintezės bruožais.

Kita vertus, jokios fenomenologinės patirties, matyt, nereikia sieti su jos modernia raiškos galimybe literatūroje. Šitai būtina pasakyti, kad nepa­manytume, jog tarpukario gyvenimas visiškai šykštėjo tokios patirties, vadinasi – ir galimybės. Viską vertindamas kaip literatūrinę medžiagą, J. Grušas (kaip kiekvienas „realistas“) tebejuto jos rūšių nelygiavertiškumą: perskaitytos knygos, išgirstos nuomonės, ginčai su kolegomis liko antrine, kultūros srities tikrove, kuri tik formaliai lygiomis teisėmis kartu su egzis­tencinės realybės proveržiais buvo kraunama į transformacijos kamerą.

Paradoksalu yra tai, kad J. Grušas tik antroje savo gyvenimo pusėje pri­artėjo prie to, ką jam artimi žmonės savo kalbomis ir asmeniniu pavyzdžiu atskleidė pirm sovietinės okupacijos.


2

Kodėl J. Grušas neišgirsta aistringų monologų apie meną kaip dva­sios gamtą, apie metafora virstančią ne tik visą poeziją, bet ir dramą, visą teatrą, apie jausmo ir minties sinchroniškumą, medžiagos ir formos sintezę, apie improvizaciją kaip nuolatinį žmogaus atgimimą?.. Tokius monologus jam 1937 metais sako ką tik iš Paryžiaus į Lietuvą sugrįžęs ir naujame J. Grušo name Žaliakalnyje laikinai apsigyvenęs Juozas Miltinis.

Ne tik neišgirsta, bet ir supyksta.

Pakaušęs ar iš proto besikraustantis rašytojo bičiulis galįs padegti lovą, namą…

Ir išvaro J. Miltinį kaip „velnią“11 iš savo namų.

Galbūt todėl, kad tuose naujuose rašytojo namuose lieka laukiamas ir dažnas svečias V. Mykolaitis-Putinas?

J. Grušą ir V. Mykolaitį-Putiną siejo ypatinga dvasinė artuma.

„Baigęs gimnaziją, iš karto įstojau į teisių fakultetą (anuo metu egzaminų laikyti nereikėjo) ir nueidavau į Mykolaičio-Putino paskaitas teologi­jos filosofijos fakultete, kur jis dėstė lietuvių literatūrą ir estetiką12. Pro­fesorius savo paskaitose skelbė tokius dalykus, kurie man atrodė esminiai ir būtini. Persikėliau į šio fakulteto filosofijos skyrių.

Mykolaitis-Putinas buvo mano mokytojas giliausia to žodžio prasme: rašytojo ir žmogaus pavyzdys <…>.

Užsimezgusi draugystė su Mykolaičiu-Putinu nenutrūko niekada; buvau laimingas, kad profesorius domėjosi mano kūryba, laikė mane savo drau­gu. kviesdavosi pas save, lankydavosi mano namuose“13.

Šiandien jau įprasta susieti J. Grušą ir V. Mykolaitį-Putiną kaip tam tik­ros vienos tradicijos kūrėjus: „Juozas Grušas mūsų literatūros take yra per­ėmęs klasikinių humanizmo idealų estafetę iš Vinco Mykolaičio-Putino ir ne­ša tą skaidriai spinduliuojanti deglą toliau“14. Moderni J. Grušo psicho­analizė ar intelektualinis dramatizmas ne vieno tyrinėtojo kildinamas iš V. Mykolaičio-Putino tekstams nesvetimo psichologizmo ar intelektualu­mo. Arba: J. Grušo pastangos matyti už daiktų idėjas (aišku, ne tradicine, o fenomenologine eidos, t. y. daikto esmės, prasme) gali būti susietos su sim­bolistinėmis (neoromantinėmis) V. Mykolaičio-Putino pasaulio vertikalėmis.

Neginčydami tokių ir jokių kitų realių sąsajų, galėtume tik apgailestau­ti. kad J. Grušas nepaliko konkrečių atsiminimų iš savo studijų universitete laikų (nenorėjo „tampyti už ūsų liūto“, t. y. erzinti sovietinės valdžios: jo patriotinė-tautinė veikla ir visa, kas su ja susiję, buvo tabu per visą sovietmetį). Kas traukė ir tapo literatūrine medžiaga J. Grušui, besi­klausančiam V. Mykolaičio-Putino paskaitų, tenka spėlioti iš antrinių šal­tinių: paties profesoriaus paskaitų ir straipsnių tekstų arba kitų anuome­tinių studentų įspūdžių.

Anuomet „skrajojantys po visą Europos civilizaciją“ (V. Katilius) kai kur vis dėlto ilgiau sustodavo: jų dėmesys būdavo kreipiamas į vokiečių-austrų literatūros tradicijas, pabrėžiamas filosofijos ir literatūros ryšys, po simbolizmo ir liaudies meno poetikos buvo atvertos meninių krypčių ir formų integracijos bei sintezės galimybės. Nusigręžiama nuo tradicinio realizmo, po neoromantizmo ir modernizmo pakeltu dionisiškuoju kūrybos sparnu – prieblanda: iracionalumas, subjektyvumas, prieštaringumas, fragmentiškumas, asociatyvumas, alegoriškumas, metaforiškumas, intui­tyvumas, fantastiškumas, pesimistiškumas, avangardinis ryžtingumas griaunant senas ir ieškant naujų meno taisyklių. Iš po tokio sparno neleng­va prasimušti apoloniškajai šviesai – analitiškumui, objektyvumui, socialumui, optimistiškumui, aiškumui, harmonijos ilgesiui, pažinimui, tikėjimui pažanga ir autoritetais.

J. Grušas, jau atšventęs savo 75-metį, iš atminties cituodavo Aris­totelį, Platoną, Nietzsehe, Goethe, Schellingą, Kantą, T. G. Masaryką (juo remdavosi apmąstymuose apie demokratiją). Iš savų profesorių, be V. Mykolaičio-Putino, vis minėdavo L. Karsaviną.

Tad per draugystę su V. Mykolaičiu-Putinu į J. Grušo transformavimo kamerą, atrodytų, buvo sudėti tokie dalykai, kurie kaip esminiai ir būti­ni negalėjo būti suimti į logikos kategorijas. Ne tik paskaitų kursai ar perskaitytos knygos, bet ir pati V. Mykolaičio-Putino paradoksali, roman­tiškai maištinga dvasia, konfliktiška jos vidaus vertikalė negalėjo būti apibrėžta profesionalios rašytojo plunksnos. Šioje vertikalėje rikiavosi antinomiški įvaizdžiai (viršūnės ir gelmės, dangus ir žemė, skausmas ir laimė, gyvenimas ir mirtis, šviesa ir šešėlis etc.), dramatiškas kon­trastingumas valdė ne tik į asmenybę plūstančią ar jos pačios kuriamą dvasią. Literatūrinės medžiagos, suvokiant ją tik kaip kalbą su jai įprastinėmis reikmėmis, asociacijomis, metaforinis žodžio judesys V. Mykolaičiui-Putinui buvo labai svarbus. „Giliai filosofinės refleksijos bei mintys“, kurios „gali būti išgyvenamos emociniai ir duoti medžiagos lyrikos menui“ (V. Mykolaitis-Putinas), buvo nuoroda ir į simbolišką būties mirksnių didybę: neautentiškos, nepagaunamos amžinybės raišką, ryšį su kitais pasauliais, XX amžiaus vizijos trapumą.

V. Mykolaitis-Putinas kartu su J. Grušu liko okupuotoje Lietuvoje, juodu susiejo tie patys (arba panašūs) išgyvenimai, tačiau estetinis vertybių lūžis J. Grušo kūryboje formavosi per „velnią Miltinį“. Vertėjui, aktoriui ir režisieriui J. Miltiniui likimas skyrė „švento Juozapo“ gundytojo vaidmenį: vis aplankyda­mas bičiulį su knyga, vyno buteliu ar vien gerai pakabintu liežuviu, sutikda­mas pats statyti naują dramaturgo pjesę arba pasiūlydamas ją kitam teatrui, J. Miltinis skatino J. Grušą ieškoti autentiško pradžios taško – „nuo savęs“, padėjo pakeisti ne tiek bičiulio santykį su pasauliu, kiek su savimi pačiu – kūrybos procesu, įsivaizduojamu estetiniu teksto poveikiu skaitytojui.


3

Kaip vyko šių dviejų menininkų požiūrių į kūrybos procesą suartėjimas, šiandien tegalima spėlioti. Negalima abejoti tik pačiu suartėjimo faktu. Jau minėta, kad J. Miltinis kvietė (ragino, drąsino) J. Grušą imtis dramos15. Nėra abejonės, kad jau pirmoji pjesė „Tėvas“ (vėliau vadinama „Tėvas ir sūnus“) buvo parašyta per diskusiją su J. Miltiniu. (Jos premjera įvyko 1944 m. Kaune.) Estetinė (ir psichologinė) intencija, kurios link ėmė kryp­ti rašytojas, šitos pjesės tekste (Jos formoje arba struktūroje) dar nėra ryški. (Keista, kad griežtasis J. Miltinis liko ja patenkintas.) Žanro studi­jos, diskusijos tekstui suteikė estetinę struktūrą, medžiaga ištirpo for­moje, tapo kalba (literatūrine ir teatrine) apie žmogų, jo santykį su amžiaus dvasia, tačiau intelektualinės kūrybos galios liko tradicijos nelaisvėje. XX a. dvasia, kurią J. Grušui teigė ir V. Mykolaitis-Putinas, ir J. Miltinis, matyt, nebuvo baigusi kristalizuotis. Ji tebebuvo matoma kaip ištikimybė Švietimo epochos vizijai, kur žmogus – visatos centras, o pažanga ir pažinimas – beribiai, ir romantiškajai XIX a. vizijai, kur asmens saviraiška blaškėsi tarp kasdienybės ir svajonės, skendo apokaliptinio angelo atra­kinto šulinio bedugnėje.

Paradoksalu buvo ir tai, kad sovietinė ideologija stiprino senus naujo žmogaus racionalaus kūrimo principus, rašytojai ir filosofai (kartu su kitais intelektualais) buvo spiriami propaguoti ir vykdyti tokį projektą. Socialistinio realizmo kodas, kurį po 1940 metų privalėjo įsiminti kiekvienas lietuvių rašytojas, aukštyn kojomis vertė tikruosius XX a. dvasios bruožus, moder­niąją (ir postmoderniąją) pasaulio viziją. Lyg ir neliko pažangos ir Dievo, pažinimo beribiškumo, vertybių piramidės, žmogus ėmė pralaimėti žvėriui.

J. Grušo straipsniuose ir interviu, paskelbtuose sovietinės okupacijos metais, yra duoklės konjunktūrai ir cenzūrai apakinti. Juose randame sąvokų „socializmas“ ir „komunizmas“, „teigiamas herojus“ ir „tarybinio teatro principai“, tačiau tie maskaradiniai kalbos drabužiai nė kiek neslepia tikrosios jo intelektinių ieškojimų krypties – kalbėti epochos kalba. Atsar­giai nubrėžta punktyrinė linija tarp gyvenimo iki karo ir po karo iš tikrųjų reiškė lūžį jo egzistencinių klausimų srityje. Gal taip „velnias Miltinis“ įgijo nelauktų bendrininkų? 1974 metais J. Grušas rašė, kad „dalis žmonių karų ir audrų sūku­riuose, bėgdami iš baimės ar gindamiesi grobį, pamynė žmogaus vardą, nuėjo gyvulėjimo keliu“16, ir tai buvojo paties egzistencinė patirtis. 1940 metų socialinės-politinės pervartos, viena po kitos ėjusios Lietuvos oku­pacijos. pagaliau pokarinio stalinistinio režimo sąlygomis J. Grušas pats išgyveno ne vieną akistatos su baime, mirtimi, gyvulėjimu valandą, kuri anksčiau tebuvo vien racionaliai pagrįstas literatūros formos elementas.

Ką reiškė Jam pačiam galimybė rinktis, anot J. P. Sartre’o, situacijose, kuriose jis atsidurdavo? Reiškęs „lojalumą“ okupacinei valdžiai iš Rytų, P. Cvirkos padėjėjo įrašytas tarp pirmąją karo dieną atsišaukimą J. Stalinui kūrusių asmenų, neišdrįsęs priimti ministro portfelio laikinojoje J. Ambrazevičiaus vyriausybėje, pasislėpęs nuo nacių žmonos tėviškėje (kur ir sulaukė karo pabaigos). J. Grušas, kaip ir kiti žinomi mūsų literatai, pa­kliūva į labai racionaliai sugalvotas ir praktiškai tobulai įrengtas menininkų perauklėjimo girnas. Ima kankinti ir ligos, duonos šeimai stygius.

Pastangos (ne)rašyti taip, kaip reikalaujama, ištikimybė „klasikiniams humanizmo idealams“ J. Grušą slėgė ne menkiau nei V. Mykolaitį-Putiną. Galbūt net labiau slėgė, nes Juk J. Grušo tuoj po karo nesaugojo gyvojo klasiko vainikas. 1953 metais po ritualinių pasiaiškinimų su Rašytojų sąjungos vadovybe, ką jis kaip tarybinis rašytojas rašąs, buvo pervestas į narius-kandidatus. Kitas (potencialus) žingsnis – ir šito statuso praradi­mas. Pašalintas iš Rašytojų sąjungos – jau kandidatas į gulagininkus. Laimei, J. Staliną ištiko mirtis, o po Jos prasidėjo ir atlydys. J. Grušas. Prisimindamas 1953-iuosius. sakydavo: „jau sėdėjome ant „čemodanų“, V. Kubiliaus pastabą, kad J. Grušas „atkakliai tylėjęs stalinizmo metais, gresiant represijoms“17, reikėtų tikslinti: J. Grušas ne „atkakliai tylėjo“, o atkakliai ieškojo savo balso intonacijos, kuri net tomis brutaliomis, prie­šiškomis laisvai kūrybai sąlygomis negalėjo nebūti filosofiška. Galbūt jinai ir tapo kliūtimi „Dūmų“ ir „Nenuoramos žmonos“ kelyje į teatro sceną (po „Tėvo ir sūnaus“ premjeros kitos – „Dūmų“ premjeros – teko laukti lygiai dešimt metų), o pjesė „Eduardo Dargio nusikaltimas“, dėl kurios pastabas iš J. Šimkaus gavo 1949 metų rudenį, rankraštyje liko iki 1991-ųjų… „Teatrų ir leidyklos durys, kaip rašė P. Palilionis, palydėdamas šią pjesę pas „Metų“ skaitytojus, J. Grušui be ceremonijų buvo užtrenktos.“

Atlydžiui tylenis J. Grušas buvo netikėtas, bet reikalingas radinys. „Herkaus Manto“ triumfas praveria ne tik leidyklų, bet ir bet kurio Lietu­vos teatro duris. Tačiau J. Miltinio teatras Panevėžyje savos pjesės – „Adomo Brunzos paslapties“ – turės palaukti… visą dešimtmetį. (Premjera įvyko 1966 m.)

Pradėti „nuo savęs“ J. Grušui reiškė ne tik pačiam patirti egzistencinę laiko-būties atvertį, bet ir išsaugoti vertybių erdvę, kurioje jis, kaip žmo­gus, galėtų racionaliai veikti. Kaip klausinėti „kodėl?“ XX amžiuje, kuris R. Descartes’o tradicija grindžiamą mokslą prilygina magijai, kaip argu­mentuoti moralės principus, kurie kartu būtų ir teisingumo bei kūrybos principai? Ar „epochos kalboje“, iš kurios išbrauktos viduramžių, nau­jųjų amžių, pagaliau net XIX a. vertybių reikšmės, gali išlikti pareiga kaip kategorinis proto dėsnis (I. Kantas)?

Posūkis teatro link, žanro keitimas ir žanrų sintezė teikė naujos pras­mės tokiems ir panašiems J. Grušo klausimams, keitė prozininko lite­ratūrinę patirtį. „Teatrinio meno veikalas sąlygojamas teatro galimumų, jis turi laikytis bent būtiniausių dramaturgijos dėsnių: griežtos įvykių ir charakterių vystymosi logikos, labai šykščių, glaustų ir taiklių žmogaus vidaus atskleidimo priemonių“18. Pripažindamas, kad kiekvienas žanras turi savo privalumų ir sunkumų, J. Grušas visur ir visada pabrėždavo, kad „dramaturgijos sunkumai – didesni“, o teatras turi „savo magiją, stipriausią meno poveikį, prilygstantį muzikos galybei“19. Visažiniui (moralistui) Aš tvir­ta žemė slysta iš po kojų. Ar ir naujame kelyje J. Grušas gali negirdėti „vel­nio Miltinio“: „Kaip kurti meną, niekas nežino. Ir Dievas nežinojo, kaip jis kūrė pasaulį. Dirbo, dirbo visą dieną, nuvargo ir atsigulė pailsėti. Kas žino, gal daug kas liko nepadaryta“20. Pradėdamas naują pjesę, dramaturgas J. Grušas dažnai tekalba tik apie „vaizdą – be siužeto ar net pagrindinės kolizijos, o svarbiausiu dalyku jam tampa dramatiškumo esmė, kurią tegalima vien justi“.

Šitai dramatiškumo esmei teksto konstrukcija kuriama neatsisakant filosofavimo: ar mes pakankamai pažįstame šių dienų žmogų? ar turime teisingą požiūrį į jį? ar gerai suprantame pagrindines jo gyvenimo ir charakterio vystymosi tiesas? Tačiau klausimų (ir dalinių atsakymų) dalia J. Grušo tekstuose yra paradoksali. J. Miltinis reikalaudavo, kad aktorius visų pirma būtų filosofas, o paskui uždrausdavo jam tokiam būti. J. Grušas ėmė elgtis panašiai: sveikina (bet jau ne vien iš tradicijos) filosofiją ir tuo pat metu lyg mūsų amžiaus nihilistas Emile’is M. Cioranas taria jai „sudie“. („Mes ne diskutuojame apie visatą, o išreiškiame ją. O filosofija jos neišreiškia. <…> Tikrą gyvenimą imame gyventi tik ten, kur filosofija baigiasi – jos griuvėsiuose. Supratę, kad ji – grynas niekis, kad bergž­džiai jos ėmėmės, kad ji nepadeda“21.)

Filosofija skatina apmąstyti situaciją, suvokti jos santykius su visomis gyvenimo pusėmis, bet tai tėra artėjimas prie ribos, už kurios prasideda (turėtų prasidėti) teksto semiotinių reikšmių (prasmių) gausa. Kas vyks­ta ties riba, kur jau dingsta filosofija?

J. Miltinis: „Aš, tarsi „Makbeto“ raganos, į savo žinių katilą metu viską: drakono nagus, gyvatės mėsą, šuns liežuvį, salamandros akį – žodžiu, viską, ką randu. Katilas verda, kunkuliuoja, ir pagaliau išverda kažkoks viralas, kurį jūs vadinate mano mokykla“22. J. Grušas elgiasi panašiai. Į jo transformacijos kamerą“, kaip ir J. Miltinio raganišką katilą, lekia visa, kas yra tikra ir yra netikra, asmeniška ir visuotina, dieviška ir vel­niška. Čia atsiduria ir žinios, ir jėga (pažanga), ir sąžinė, ir grožis, tačiau ten pat verda ir visos tokių vertybių antinomijos – melas, bejėgiškumas, antiistoriškumas, moralinis nihilizmas, žvėris žmoguje ir t. t.

Nei J. Miltinis, nei J. Grušas nebuvo jokie pirmeiviai, pasiekę filosofi­jos ribą ir savaip tariantys jai „sudie“. Riba tebuvo nuoroda į ką kita, į pasaulį, kurio kitaip ir negalima išreikšti. Pavyzdžiui, anot P. Valėry, tai organiškų ir laisvų proto potencialių galimybių pasaulis“, Pasak poeto, jis apibūdinamas kaip „traukos, trumpiausių kelių, rezonansų“ pasaulis, kibirkšties „fotopoetinis fenomenas“, tetrunkantis vieną mirksnį, nes „mes negalime kibirkšties pakeisti į pastoviai nukreiptą šviesą“23.

Taigi filosofijos „nykimas“ yra poetinės šviesos, metaforos, nurodančios Kitus pasaulius, akimirka, sustabdytas laikas, literatūrinio teksto struk­tūros sukuriamas vertikalusis laikas, laikas kaip erdvės metafora. Apie tokią akimirką svajojo ne tik P. Valėry, bet ir S. Mallarmė, T. S. Eliotas ir kiti poetai. J. Grušas suvokė, kad draminis tekstas – ne trumpas eilėraštis, tačiau ji kerėjo pati metaforos – perkeltinės teksto reikšmės – magija. J. Grušui (kaip ir J. Miltiniui) parūpo metaforiškoji meno kalbos prigimtis, transcendentalus tokios kalbos subjektas.

Literatūriniame dramos tekste J. Grušas stengiasi išgirsti kalbos kalbėjimą (M. Heideggeris). stengiasi pažadinti kiekvienoje kalbos, kaip visumos, dalyje slypinti alegoriškumą, metaforiškumą. Transformacijos principu tampa transcendentinis žodžių reikšmių keitimas. J. Miltinio filosofinėje vertikalėje atsirandantis begalinumas (išmintis „kyla“ aukš­tyn. beprotybė leidžiasi žemyn) apčiuopiamybę išreiškia ne vien žodžiais; J. Grušas, tai pabrėždamas, sako. kad teatrinė kalba „ne visada sutampa su literatūrine pjesės kalba“, kad teatras, „visada priklausęs nuo lite­ratūros. stengiasi nuo jos išsivaduoti; vietoj teksto leidžia kalbėti rankoms, kojoms, spalvotiems skėčiams, balionams, dėžėms, kėdėms, ratams, karstams“24. Sustabdyta P. Valėry poetinės akimirkos vertikalė apšviečia (išreiškia) daiktus kitų pasaulių, kurių apšviesti negalima, fone. J. Grušas savojoje vertikalėje, kur tariama sudie filosofijai, akina skaitytoją gali­mybėmis peržengti kalbos ženkliškumą, skleidžia vertikalės Logą (Dievy­bę, Imperatyvą) per kalbos dialogiškumą ir dialektiškumą.


4

Tad tiems, kas stengtųsi atskleisti metaforos principą J. Grušo kūry­boje. būtų nelengva nustatyti pradines perkeltine reikšme vartojamų žodžių (scenų) izotopijas, paties autoriaus brėžiamas konkrečiuose dramų ar novelių tekstuose. Tai ir nebūtų labai svarbi analizės kryptis, nes kūry­binė (literatūrinė) medžiaga gana smarkiai keisdavo J. Grušo sumany­mus, taigi jie neturėtų būti mąstomi atsietai nuo galutinio teksto. (Draminių veikalų tekstus J. Grušas keitė repeticijų ir net popremjerinių spektaklių metu.) Kita vertus, skaitytojo (aktoriaus, režisieriaus, žiūrovo) kaip tam tikro kintamojo x reikšmė kalbos dialogiškumui, jos metaforiškumui yra nemažiau svarbi nei paties autoriaus kūrybinė intencija.

Pasikliaudamas filosofavimu ir per jį atsirandančia išmintimi, J. Grušas patį filosofavimą ir jo rezultatus laiko metaforos dalykais. Taigi metaforiškumas neturėtų būti suprastas kaip konkreti kalba. Filosofijai svarbūs žodžiai J. Grušo tekstuose atsiranda laisvai ir paslaptingai, jie keičia konkrečius žodžius ar vaizdus, ir tik jų metaforiškumas gelbsti juos nuo abstrakcijų sausybės. Pačių aukščiausių filosofinių abstrakcijų ir pačių kasdieniškiausių (buities) žodžių sambūvis J. Grušo tekstams yra savaimingas. Keliolika ar keliasdešimt per visus tekstus keliaujančių, nuolat pasikartojančių filosofinių kategorijų sukuria metaforinę vertikalią erdvę, kurioje ir atsisveikinama su filosofija, ir susiformuoja ypatingos metaforinės slinktys į istoriškumą, visuomeniškumą, individualumą, relia­tyvumą, konkretumą. Dažniausiai suartėja, atsitrenkia viena į kitą, dau­giausia metaforoms gimti reikalingų kibirkščių įskelia trys J. Grušo didžio­jo Logo pusės – Tiesa, Gėris, Grožis. Iš čia kyla beveik visų intelektualių žodžių metaforinių reikšmių tripusiškumas.

Sovietmečiui būdingos meno cenzūros sąlygomis toks metaforinis lite­ratūros formos sluoksnis, sąmoningas formos sudėtingėjimas, turinio ir for­mos inversija buvo reikšmingas kaip politinės, tautinės ir individualios laisvės aktas. J. Lankutis yra rašęs25 apie istoriją kaip metaforą J. Grušo dramaturgijoje. Literatūroje toks jos formos atvejis nėra naujiena: kai autoriui draudžiama prabilti apie ateitį ar dabartį, jis griebiasi laiko inver­sijos ir prabyla apie praeitį kaip dabartį ir ateitį. Daugelio J. Grušo pjesių („Herkus Mantas“, „Barbora Radvilaitė“, „Unija“, „Švitrigaila“ ir kt.) metaforiškosios sąrangos slinktys yra pagrįstos tokia inversija: negalė­damas kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybės rūpestį, patriotinius ar tėvynės išdavimo klausimus, dramaturgas tuos pačius (ir kartu kitus) motyvus perkeldavo į istorinius laikus. Laiko (istorijos, kultūros, valsty­bės, politikos ir t. t.) daugiareikšmiškumo erdvė J. Grušo teksto struk­tūroje yra svarbus orientyras, kai ieškoma semiotinės kūrinio, kaip vieno ženklo, prasmės.

Toldamas nuo epinės kūrybos, kurioje laiko vienalinijiškumas yra būdingas ir net išskirtinis bruožas, J. Grušas linksta į minimalistinį siužetą, o svarbiausiuoju dalyku tampa „dvasinių molekulių sproginėjimai, procesai ir tapsmai, kol iškyla ir sušvinta sielos esmė“26. Nors savo esme dramaturgijos pamatas lieka klasikinis („…pirmiausiai imu veiksmingą charakterį, stengiuosi surasti konfliktinį santykį su kitu žmogumi, o per jį su pasauliu, visuomene, epocha“), tačiau teksto struktūrinių elementų ir jų ryšių ansamblis ima priminti poetinius XX a. tekstus.

Sproginėja jame ne tik dvasinės molekulės, bet ir dvasiniai atomai – žodžiai. Fabulos fragmentiškumas, paradoksiški aforizmai ir dialogai, asociatyvūs ryšiai, užuominos, ženklai, simboliai, metaforos, metonimijos, ironija, groteskas, parabolė paliauja buvę svarbūs kaip anapus teksto ribų esančios tikrovės raiška. Kur kas svarbesni yra vidiniai jų ryšiai, savirefleksija. Prie sustabdytos filosofijos vertikalės teksto sąranga pride­da ir anksčiau jau minėtąją (sustabdytą) poetinę akimirką: joje, kaip laiko erdvėje, vienas šalia kito rikiuojasi įvairūs kūrinio laikai.

Apie sonoristiniu būdu gimstančią poetinę akimirką yra rašęs G. Bachelard’as. Nuo eilėraščio skaitymo laiko (prozodijos), kurį vadina horizontaliuoju, jis eina prie pačios poezijos, sugebančios „pranokti gyve­nimą“, paverčiančios „vientisa labiausiai susiskaldžiusią būtį“, prie sudėtin­gos akimirkos, jungiančios savyje „simultaninę begalybę“, eina griau­damas „paprastą, nuoseklų ir nenutrūkstamą laiką“, kad prieitų vertikalumą – „gylį arba aukštį, sustabdytą akimirką, kurioje tam tikra tvarka išsidėstydami vienalaikiškumai įrodo metafizinę poetinės akimirkos pers­pektyvą“27. Priskyręs tokiai akimirkai dialektines savybes (ambivalentiškumą, androgeniškumą), G. Bachelard’as, kaip ir J. Grušas, patiki tokios akimirkos transformacine galia: „Poetinė akimirka verčia žmogų didinti arba mažinti savąsias vertybes. Poetinę akimirką jis kyla aukštyn arba leidžiasi gilyn, nepriimdamas pasaulio laiko, kuris ambivalentiškumą vėl paverstų antiteze, o vienalaikiškumą – nuoseklumu“28.

„Subjektyvaus santykio galia persmelkti medžiagą“ (V. Kubilius) G. Ba­chelard’as siūlo kokybiškai transformuoti laiką, žodžiais nesuformuluo­damas. o tik pastūmėdamas laiko kaip erdvės link: „Bet ar ši vienos akimirkos viens kitam prieštaraujančių įvykių daugybė, virš poetinės akimirkos sklandanti vertikali perspektyva yra laikas? Taip, nes visi kau­piami vienlaikiškumai dėstomi tam tikra tvarka. Suteikdami šiai akimirkai vidinę tvarką, šie vienlaikiškumai suteikia jai apimtį“29. Tai primena E. Husserlio pastangas nurodyti, kas yra vidinis sąmonės laikas: absoliu­taus sąmonės laiko fone užčiuopti toje pačioje sąmonėje vienas šalia kito glūdinčius fenomenus atmintis-dabartis-laukimas. G. Bachelard’as ištaria tris „nesieti“: 1) nesieti savo asmeninio laiko su kitų žmonių laiku, t. y. griauti laiko socialinius rėmus; 2) nesieti savojo laiko su daiktų laiku, t. y. griauti laiko fenomenalius rėmus; 3) išmokti – o tai yra visų svar­biausia – nesieti savo laiko su gyvenimo laiku, nežinoti, ar plaka tavo širdis, ar jaudina džiaugsmas, t. y. griauti laiko vitališkuosius rėmus), tačiau šitaip tik pailiustruoja savąją ambivalentišką nykstančio argu­mento vertikalę. Kuo iš tikrųjų virsta sustabdytoji poetinė akimirka, G. Bachelard’as tegali nurodyti per perkeltines prozodijos reikšmes. Jeigu poetas, anot G. Bachelard’o, įrodo, kad „forma yra asmuo, o asmuo yra forma, jeigu už tokios akimirkos tėra proza ir daina“30, tai kaip toje prozoje nepastebėti J. Grušo novelių? Arba ieškojusiųjų prarasto laiko (M. Prousto), rašiusiųjų XX a. žmogaus sąmonės bibliją (J. Joyce’o)?

Sustabdytos akimirkos proza ir dramaturgija yra būdinga XX a. lite­ratūrai, – atsisakę tai pripažinti daug ko nesuprastume J. Grušo kūryboje.


5

Laiko erdvės vertikalėse atsidūrusios tiesos, gėrio ir grožio sąvokos yra veikiamos keleriopo ambivalentiškumo ir įtraukiamos į daugybę „poliarinių srautų“. Epochos ir kosmoso pusiausvyros deficitas J. Grušo tekstuose skleidžiasi per košmariškus regėjimus, žmogaus ir žvėries andro­geniškumą, sąvokų turinys pereina vienas į kitą transcendentalioje sub­jekto sąmonėje. „Stengiausi sakyti tiesą apie epochą“, – teigė J. Grušas per savo 75-mečio iškilmes, girdint aukščiausios sovietinės valdžios Lietuvoje pareigūnams. Taigi – lūžinėjančiu, trupančiu, sproginėjančiu ir po visus tekstus besiskleidžiančiu moraliniu tiesos sakymo imperatyvu buvo ban­doma kompensuoti išnykusią pasaulio harmoniją. Abstrakčios (nebūtinai – estetinės) kosmoso formos ne sykį žmogui jo istorijoje padėdavo gintis nuo jam priešiškų, susvetimėjusių jėgų.

Postmodernistinės kultūros padangėje J. Grušas ėmėsi klasikinio ir kartu šiuolaikiško darbo: sukurti savą pastovumo ir tvarkos, harmoni­jos ir sielos amžinybės iliuziją, kuriai nereikalingas daiktų pasaulio erdviškumas, o atvirkščiai – nykstant tokiam erdviškumui, literatūrinis teks­tas kuria laiko erdvės formą. Šioje formoje tiesa gali būti tapati gėriui, ir ne vien kaip pažinimo tikslas ar praktinės veiklos instrumentas, bet – svarbiausia! – kaip pareigos (dorovės apskritai ir sąžinės konkrečiai) egzis­tencinis išbandymas: viltį apginti tiesą, gyventi teisingai ir sąžiningai visada lydi baimė – baimė suklysti, netesėti, atsižadėti tiesos kankinimų ar mirties akivaizdoje. Tad tiesa J. Grušo personažams atsiskleidžia apsi­sprendžiant, įveikiant baimę, per sąžinės akistatą, sielos gimdomą gilią intuiciją, aštrią analizę:

„Ir kai, išbalusi ir uždususi, pravėrė raštinės duris, ji pamatė siaubą buhalterio akyse. Sustojo prieš jį be žado ir laukė negailestingo teismo. O jis, norėdamas nustatyti kaltės dydį. ištarė pro dantis:

– Kalbėk!

Tada ji pasiryžo pasakyti jam visą tiesą, pasakyti suvaldžiusi baimę, drąsiai, netgi protingai. Jeigu jau būti teisiamai, tai tiktai už tiesą.“ (Novelė „Mergaitė ir vienišas žmogus“)

Trumpos novelės personažas (mergaitė) savo mąstysena, jausmais, etine tiesos įtampa nenusileidžia personažams iš daug sudėtingesnės struktūros dramų. J. Grušas klausia: „Ar galima nustatyti šviesos ir tam­sybės ribas, tarp kurių sukasi visa, kas gyva?“, ir palengva (prozodiškai) stumia mergaitę prie vertikalės, kuria aukštyn srūva „purvas su dievu ar velniu, bet paskui kažką nemirtingą brolių ir seserų būryje“:

„Ir mirtis, kuri yra šimtą kartų baisesnė vienatvėje, pažadino jos sąžinę, atsakomy­bę, ilgesį, gailestį.

Ji pajuto savyje to žmogaus gyvenimą, tokį mažą ir kartu tokį didelį, – gyvenimą, audrose nepalūžusį, švelnios meilės pripildytą. Ir pajuto jo likimą, nežinomo, užmirš­to žmogaus likimą, nematomais siūlais, saitais surištą su jos likimu. Ji ėjo paskui karstą – ji negalėjo neiti – paskui sielvartą, paskui neišmatuojamą vienatvę.“ (Ten pat, p. 131)

Dviejų žmonių – kasininkės ir buhalterio – akistata dėl pavėluotai ir nesaugiai parneštų atlyginimams išmokėti skirtų pinigų transformuojasi į tiesos vertybę:

„Pradėdama kalbėti jam, ji jautė baimę, bet dabar pati pamatė, kad tai nėra baimės ir silpnumo žodžiai; pati suprato, kad tai iš tikrųjų yra tiesa.“ (Ten pat, p. 136)

Kadangi tiesa J. Grušui niekada nėra „gatavas rezultatas“, o greičiau spindulio analogija (Beatričės tiesa pjesėje „Meilė, džiazas ir velnias“ kaip C. P. Baudelaire’o poetinės akimirkos šviesa: „Staigių spindulių nušviesti veidai tų, kurie meldžiasi dangui tarp nešvankybių“), tai visuomet yra svarbus netiesos (tamsybių, gęstančios šviesos) kontrapunktas. Per san­tykį su autoriaus kuriamo logo daugialaikišku vienlaikiškumu tiesos (taip pat – gėrio, grožio) dialektika apsaugoma nuo reliatyvizmo, tariamybės, apsimestinumo atakų. Žmogui be Dievo atskleidžiama alternatyva: estetinės formos Absoliutas (Tiesa, Gėris, Grožis), jei ir nematomas, tai visur esan­tis. Pasirinkimo situacijoje renkamasi ne didesnė ar mažesnė tiesa, ne didesnis ar mažesnis gėris, ne didesnis ar mažesnis grožis, o svarstoma, pajuntama ir pasirenkama pati alternatyva: kas yra tiesa čia ir dabar? kas yra gėris čia ir dabar? kas yra grožis čia ir dabar? ir t. t.

J. Miltinis yra pastebėjęs, kad J. Grušui gėris visuomet yra abstraktus, O blogis – konkretus: „Neigiamybę Grušas dažniausiai pateika konkrečiai, individualizuodamas, psichologizuodamas, o gėrį Jis suvokia poetiškai, pranašiškai, visuotinai“31.

Kitaip ir negalėjo būti, kai „geležinis kumštis ties kiekvieno galva“ (J. Grušas), kai XX a. trasimachai kartoja: „Aš teigiu, kad teisingumas yra tai, kas naudinga stipresniajam“ (Platonas), kai neįmanoma atskirti, kas yra tikra, o kas – ne (J. Baudrillard’as), pažinimas, moralė ir pati kūryba, kaip menas, turi sugrįžti prie banaliausių savo ištakų – teorijos, imperatyvų, literatūrinių ir kitokių estetinių formų. Metaforomis užmin­uotas didžiojo Logo laukas (vertikalė) negali būti susprogdintas. Žengi­mas į konkrečią situaciją yra amžinas bėgimas ten, kur sprogimas neį­manomas. Literatūra pilna situacijų-pavyzdžių, kuriuose tiesos, teisingu­mo, sąžinės, kosmoso harmonijos klausimai netelpa proto erdvėje, tampa beprotybe. J. Grušas taip pat regi, pavyzdžiui, neteisingumo auką ir tik beprotybe tegali atsakyti į klausimą: „O kas yra teisingumo vietoje?“, tik išprotėjusi auka randa kelią į Absoliutą. Iš to paties Absoliuto kyla „juoddebesiai, nešantys dievų teisingumą“, kyla rankos, „susukusios iš tele­fono vielų rimbus“, „uždarinėjusios langus, kad garsas nepasiektų ko nors“, „užkabinėjusios duris“ ir ėmusios „pliekti“ Konstanciją:

„Plakė ritmingai, retais tikrais smūgiais. Jie vykdė nematomo viešpaties įsakymą, viešpaties, kuris saugo amžinai nusistovėjusią tvarką, turto gėrybes ir padorumą. Ne. Jie ne už pirčių padeginėjimą plakė beprotę, jie vykdė sakramentalinę pareigą.“ („Liūdna novelė apie beprotę Konstanciją“)

Aukos priešinimasis – simboliškas, sukeliantis tiktai vidinį rūstaus teisingumo pasikeitimą:

„Ji įkando vienam vyrui į ranką. Tada jie pasikeitė. Ėmė plakti tie, kurie laikė. Nors jie buvo dabar jau įpykę, bet stengėsi negalvoti apie pyktį, o tik apie teisingumą.“32

Paradoksaliai įsisukęs metaforinis žodžių, dialogų, scenų ratas savo ver­tikalėje sustabdo išgalvotą, netikrą teisingumą, tokio teisingumo vykdytojų ideologijos realumą, o akimirkos šviesa teapšviečia paties J. Grušo sukamą Logą. Kam tokios nuorodos nepakanka, tas ir lieka su niūria XX a. vizija. Neteisingumas gimdo vien neteisingumą, kaltės jausmas gimdo priešų – kaltųjų dėl patiriamo savojo kaltės jausmo – gretas, chaosas neprasiveržia iki jokios tvarkos pėdsakų. Labai lengva pradėti elgtis kaip visi, tarnauti neteisingumui lyg teisingumui, skęsti savose kaltėse kaip sve­timose, apsiprasti su nutrūkusiais, nebeegzistuojančiais mūsų ryšiais su kosmosu. Kategorinis J, Grušo imperatyvas novelių ir dramų tekstuose paslėptas, implikuotas ne tiktai kiekviename žodyje ar sakinyje, bet ir vidiniuose charakterių konfliktuose, pačiuose personažuose, kurie tik nujaučia galimybę priartėti prie Absoliuto. Realus priartėjimas niekada neįvyksta, nes kitaip ir negalima: tiktai paties autoriaus, paties J. Grušo transcendentali sąmonė tėra peržengus kalbos antženkliškumo ribą ir metaforų kameroje apšviečianti visą literatūrinę medžiagą savos biografinės atminties atžvilgiu. Tačiau pačios J. Grušo autobiografinės medžiagos čia nelikę. Ją autorius rūpestingai yra išėmęs iš tekstų sąrangos, semantinių tokios medžiagos pėdsakų lengviau rastume vos poroje novelių („Laimin­gasis – tai aš“ ir „Rūstybės šviesa“). Kartu yra išmestas, nuskandintas raktas, kokį Absoliutas teturi vienui vieną.

1 Zalatorius A. XX a. lietuvių novelė (iki 1940 metų). V.: Vaga, 1980 – P. 180.
2 Neramios šviesos pasauliai (Red. A. Samulionis). – V.: Vaga, 1976. – P. 23.
3 W. Faulknerio vardas, matyt, yra minimas dėl septintame aštuntame dešimt­mečiais išpopuliarėjusių šio rašytojo knygų Lietuvoje.
4 Ten pat. – P. 21.
5 XX amžiaus lietuvių literatūra (Red. V. Kubilius). – V.: Vaga, 1994. – P. 97.
6 Neramios šviesos pasauliai. – P. 37.
7 „Vertindamas savo paties kūrybą, J. Grušas ją visuomet vadino „realistine“. Kitas klausimas, kas tuo žodžiu buvo mėginama išreikšti. Pvz., „tikrovės daiktams duodu tapatybę, žodžiams įprastą prasmę. Tačiau ieškau šviesos, kuri ateina neįprastu kampu.
8 Grušas J. Raštai. – T. 5. – V.: Vaga, 1981. – P. 7.
9 Zalatorius A. XX a. lietuvių novelė (iki 1940 metų). – V.: Vaga, 1980. – P. 193.
10 Neramios šviesos pasauliai. – P. 25.
11 1976 m. dovanodamas J. Miltiniui savo dramų rinkinį, J. Grušas užrašė: „Tam velniui Miltiniui, kuris įviliojo į dramaturgijos pelkes…“
12 1929 metais V. Mykolaitis–Putinas perėjo dėstyti į Humanitarinių mokslų fakul­tetą.
13 Ten pat. – P. 21.
14 Ten pat. – P. 133.
15 Prie dramos J. Grušą viliojo ir kiti jo bičiuliai: „1938 m. B. Dauguvietis, gatvėje sutikęs, kalbėjo man paradoksalius žodžius: „Grušai, rašyk dramas – tai garbė ir pinigai. Parašyti novelę – tai tas pats, kas pasiūti pirštinę. O dramą – pasaulį sujudinti!“
16 Ten pat. – P. 73.
17 Kubilius V. XX amžiaus literatūra: lietuvių literatūros istorija. – V.: Alma littera, 1995. – P. 608.
18 Neramios šviesos pasauliai. – P. 55.
19 Ten pat. – P. 70.
20 Sakalauskas T. Monologai. – V.: Vaga, 1981. – P. 119.
21 Valery P. Ob iskusstve. – M.: Iskusstvo, 1993. – P. 1.
22 Sakalauskas T. Monologai. – P. 118.
23 Valery P. Ob iskusstve. – P. 162–163.
24 Neramios šviesos pasauliai. – P. 47.
25 Reikėtų prisiminti ir tai, kad žymiausiųjų J. Grušo karybos tyrinėtoju J. Lankučio ir A. Samulionio tekstuose buvo atsiradę lyrinio objektą atitinkančios metaforiškos mąstysenos.
26 Ten pat. – P. 44.
27 Bachelard G. Svajonių džiaugsmas. – V.: Vaga, 1993. – P. 51l.
28 Ten pat. – P. 512.
29 Ten pat. – P. 512.
30 Ten pat. – P. 516.
31 Neramios šviesos pasauliai. – P. 97.
32 Grušas J. Raštai. – T. 5. – V.: Vaga, 1981. – P. 370.

Juozo Grušo šviesa „Metuose“

2021 11 23 / Per trisdešimt žurnalo leidybos metų reguliariai skyrėme dėmesio Juozo Grušo (1901–1986) kūrybos aktualumui: čia pasirodė pjesė „Eduardo Dargio nusikaltimas“, skelbti laiškai, atsiminimai apie kūrėją.

Algimantas Mikuta. Grušas, kopiantis į Žaliakalnį

2011 m. Nr. 11 / Tikriausiai Grušo vardu pavadinta gatvė parodo rašytojo mastą, jo asmenybės išskirtinumą, reikšmę miestui. Tačiau Grušas man asocijuojasi ne tiek su gatve, kiek su kalnu. Net fiziškai.

Elžbieta Banytė. Barboros Radvilaitės portretas literatūroje ir istorijoje

2011 m. Nr. 8–9 / Barbora Radvilaitė – tikriausiai vienintelė Lietuvos istorijoje moteris, kuri susilankė tokio išskirtinio menininkų, istorikų, kultūrologų dėmesio. Lietuvių są­monėje ji dažnai suvokiama kaip patriotė, „gražiausioji Lietuvos moteris“ ir pan.

Vladas Žukas. Susitikimai su Juozu Grušu (Pabaiga)

2009 m. Nr. 11 / Rašytojas 1945 m. sausio 14 d. pradėjo dirbti Šiaulių valstybiniame dramos teatre literatūrinės dalies vedėju, nuo 1945 m. kovo 9 d. tapo Respublikos rašytojų sąjungos nariu.

Vladas Žukas. Susitikimai su Juozu Grušu

2009 m. Nr. 10 / 1970 m. rudenį pirmą kartą apsilankiau pas rašytoją Juozą Grušą kartu su VU Kauno vakarinio fakulteto studente Dalia Velykyte. Vadovavau jos diplominiam darbui „Juozo Grušo bibliografija“, tad reikėjo rašytojo pagalbos…

Juozo Grušo laiškai Jonui Lankučiui

2001 m. Nr. 11 / Lapkričio 29-ąją sukanka šimtas metų, kai gimė Juozas Grušas – prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas. Šių metų vasario 8 dieną sukako septyniasdešimt šešeri metai, kai gimė literatūros tyrinėtojas Jonas Lan­kutis.

Elina Naujokaitienė. Oskaras Milašius ir viduramžių poetika

1995 m. Nr. 6

Oskaras Milašius savo kūryboje originaliai sujungė europinio alegorizmo, klestėjusio viduramžiais, ir geriausias prancūzų simbolizmo bei siurrealizmo tradicijas. Nesustodami prie XX a. literatūros kontekstų, formavusių Mila­šiaus sintetintojo talentą, pašnekėkime apie viduramžių poetiką, suteikusią nemaža impulsų rašytojui ir lėmusią poetinių formų atranką jo eilėraščiuose, prozoje, dramaturgijoje. Viduramžių kultūra ir jos tradicijos įvairiais keliais įsiliejo į O.Milašiaus kūrybą – tiesiogiai iš literatūros paminklų ir viduramžių epochą interpretuojančių vėlesnių kartų rašytojų ir literatūros sąjūdžių.

O.Milašius savo kūryboje įtvirtino figūrinio kalbėjimo ir savitos mąstysenos būdą, būdingą kai kuriems viduramžių autoriams ir mokykloms (alegorinei ir mistinei egzegezei, eschatologinei ir filosofinei alegorijai). Su egzegezės, komentavimo tradicija susijęs ne tik jo „Apokalipsės raktas“ ir studija „Lietuvių tautos kilmė“, bet ir visa kūryba, turinti biblinio lyrizmo. Jo poeziją galima priskirti alegorini racionalizmą ir mistini komentarą jungiančiai mąstymo sro­vei, kuriai priklauso viduramžių menas. Šią gana uždarą raiškos formą ge­riausiai įprasmina alchemijos kalba, savito privilegijuotos klasės gyvenimo alegorija – „Rožės romanas“. Alchemijos kalba pasižymėjo svarbiausiomis vi­duramžių poetikos ypatybėmis. Iš šios tradicijos Milašius paveldėjo alegorini vizijos bei sapno žanrą (eilėraščiai „H“, „Tyrlaukiai“, „Kalno daina“ ir kiti), fi­gūrinio kalbėjimo techniką, dėmesį sudėtingam prasmės struktūros pasauliui.

Kalbant apie nemažą įtaką poetui turėjusi viduramžių literatūros šedevrą „Rožės romaną“, pažymėtina, kad šioje alegorinėje poemoje rafinuotumo siekis siejamas su krikščioniškų idealų ugdymu ir vaizduojamas kaip aristokratišku­mo, kilnios sielos susidūrimas su ją tykančiais pavojais. Juos poemoje repre­zentuoja vilano personifikacija (vilain sen. pranc. k. – piktadarys). Jis bando su­stabdyti meilės ir pažinimo, vidinio tobulėjimo siekiantį dvidešimtmetį kilmingą jaunuolį – užstoja jam kelią į uždarą meilės pasaulį, kurį simbolizuoja viduramžiais trafaretine kliše tapęs sodas. Viduramžių aristokratų gyvenime svarbią vietą užėmė garbingumo samprata, priešpriešinama tam, kas žema. Negarbinga, kas prieštarauja riteriniam kodeksui, kuriuo rėmėsi visa to meto kultūra. Garbingumo matas viduramžiais buvo ir sugebėjimas mylėti. Apie tai svarstoma filosofiniuose alegoriniuose traktatuose (André le Chapelaino „De arte honeste amandi“). Meilės tema buvo grindžiama sena „meilės meno“ (ars amandi) tradicija, kuriai priklauso ir „Rožės romanas“. Krikščioniškas tobulos asmenybės įsivaizdavimas rėmėsi aptartaisiais idealais. Buvo manoma, kad žmogus, tobulindamas meilę, tobulėja pats. Ši iš aristokratinio vidur­amžių konteksto atkeliavusi tema iš naujo buvo prikelta Milašiaus kūryboje. Jis ir pats priminė viduramžių kilmingąjį. Būdamas modernus XX a. poetas, rašęs misterijas ir dekadentiškas eiles, išliko europietiškos viduramžių kultūros žmogumi. Įdomu, kad viduramžių heraldika ir prancūzų etiketas yra svar­būs interpretuojant Milašiaus lietuviškųjų pasakų transkripcijas, kurios „at­šviežina“ gūdų gotikini kontekstą naujom retorinėm priemonėm. Jo romanas „Meilės įšventinimas“ (1910) – tai savotiškas modernusis „Rožės romanas“, ku­riame buvo kalbama apie beatodairiškai mylinčio žmogaus kelyje iškylančią būtinybę žinoti meilės taisykles, transcenduoti meilę, atpažinti jos formas ir nekintanti jos pavidalą. „Rožės romano“ antroji dalis „Veidrodis“, priešinama pirmajai daliai – „Sapnui“, iš įšventinimo romano virsta intelektualinio auklėjimo romanu. Savo kūrinyje Milašius taip pat žaidžia „įšventinimo“ sąvoka, ją taikydamas kartu įšventinamajam ir pačiai meilei. Iš „Rožės romano“ į XX a. meilės romaną perėjusi fin’amor, subtilios meilės tema iš dalies parodijuoja­ma. Chimeriška, o pabaigoje blaivi „Meilės įšventinimo“ herojaus grafo Pinamontės meilė turi ne tik kurtuazinės meilės bruožų, viduramžiškos meilės mistiškumo, bet ir XX a. žmogaus sielai būdingos tragikos. Milašiaus herojų meilės aristokratizmas išryškina jų vienišumą. Geriausios viduramžių aristokratizmo tendencijos čia sintetinamos su natūralistiniais elementais, perkelia­mos į metafizini lygmenį, sukuriant savitą natūralistinio meilės aprašymo ir filosofinių svarstymų apie ją dermę. Abu romanus – ir „Rožės romaną“, ir Milašiaus „Meilės įšventinimą“ – suartina mistinio nubudimo tema: vidur­amžių alegorinė poema baigiasi nubudimu iš miego, iš savotiško meilės svai­gulio atsibunda ir Milašiaus herojus. Ar šis nubudimas mistiškas ir „Meilės įšventinime“, galime pamatyti tik suvokę kūrinio visumą. Nusivylimo nuo­taikų vyravimas romane ir apskritai XX a. literatūroje greičiau leistų daryti iš­vadą. kad Milašius meilę ironizuoja, bet nusilenkia visa persmelkiančiai jos jėgai. Jis demistifikuoja meilę, tačiau ir pats kuria mistifikacijas. Iš dalies sąmoningai, iš dalies turbūt nesąmoningai. Viduramžių naratyvinė alegorija apie meilę imituojama, parodijuojama, atliekama jos dekonstrukcija, tačiau Milašius daug kur poetizuoja savo įkvėpimo šaltinius. Todėl viduramžių reli­gingumas ir subtilumas dažniau tėra susižavėjimo objektas, bet jam, kaip ir kiekvienam XX a. žmogui, nesvetima abejonė, suteikianti jo stiliui šiek tiek ironiškumo, o kartu ir tragikos.

Skaitant O.Milašiaus romaną „Meilės įšventinimas“, jo metafizinius veika­lus, matyti viduramžių ir naujųjų laikų žmogaus religinės sąmonės tęstinu­mas ir skirtumai. Ypač į akis krinta Milašiaus išskirtinumas pažeistos, eklek­tiškos. „korumpuotos“ XX a. mąstysenos kontekste. XX a. gyvensenos analiti­kas filosofas E.M.Cioranas pažymi: „Ar tik ne spindintis apgautųjų kvailumas atlieka didžiųjų epochų darbus“1. O.Milašius buvo vienas iš tų naiviųjų“ me­nininkų ir mistikų, nepraradusių tikėjimo savo misija. Europos viduramžių polinkis į paslatingumą, riterių svajonės ir žygiai jam galėjo būti ta atrama, kuri leido išlaikyti pusiausvyrą, tikėjimą, riterystės amžiui apskritai buvo būdinga intelekto ir relgiijos elektika, tam tikras pojūčių gurmanizmas ir estetizmas. Milašius po esteto šydu išsaugojo tvirtą religinį pagrindą, nors reikia pasakyti, kad jis pats jo ieškojo, eidamas painiu kabalizmo, ezoterizmo, alchemijos ir hermetizmo keliu. Net atrastąją katalikybę jis suvokė savitai. Tai savo disertacijoje pažymi J. Grinius2. Milašius priminė besiblaškantį, ieškanti, bet užsispyrusiai tikintį XX a. žmogų, – vadinasi, jis išreiškė kai kurias Europos tragiškojo humanizmo tendencijas, išaugusias iš pesimizmo filosofijos. Tačiau XX a. pa­noramoje Milašius ryškiai išsiskiria tuo, kad jam būdinga mistiko ramybė ir entuziazmas, tuo tarpu XX a. žmogus dažniausiai ieško, tačiau neatranda, keičia įsitikinimus, neturi ramybės. Savo mistiniame veikale „Laiškas Storgei“ (1916), kurį galima laikyti samprotavimais apie erotinę ir filosofinę meilę, materiją (graikiškai žodis Storgė siejasi su erotine ir filosofine meile), rašytojas tvirtina pagaliau atradęs ramybę: „Je goûtais la paix!“ (Aš ragavau ramybę!)3. Kai kuriais savo teiginiais Milašius primena stoišką „naivuoli“, užgrūdintą XX a. asmenybę, bet ne vidutini žmogų. Savo skoniu jis yra gana modernus ir rafinuotas XX a. žmogus, mokąs atsirinkti iš praėjusių epochų tai, kas geriau­sia. Ypač jį žavi viduramžiai. Viename savo laiške jis pabrėžia, kad jam arti­mas viduramžių integralumas, kuri išreiškia šios epochos paslaptingumas ir misticizmas4. XX amžių tyrinėtojai vadina trivialumo ir sublimacijos amžiumi, pasižyminčiu persisotinimu, o kartu ir grožio, autentiškumo ieškojimu, formų atranka5. Minia reikalauja vis naujų mitų. Toks nepasisotinimas būdingas nuosmukio epochoms, kai senasis tikėjimas išgyvena krizę, o naujasis dar nėra išsikristalizavęs. Tačiau O.Milašius – stoiškai išbandymus atlaikęs meni­ninkas. Jo kelias, ieškojimai hermetiniuose moksluose ir mene, gnosticizme ir ezoterizme, kurie siejasi su mįslinga „gotikine“ viduramžių epocha, liudija, kad XX a. intelektualini šleikštuli (Sartre’o romanas „Šleikštulys“) jis malšino iš gaivių šaltinių. Ir tokia atgaiva buvo viduramžiai. Be aristokratinio „Rožės romano“, pažymėtina iškili Dante’s asmenybė, veikusi Milašiaus politines ir estetines pažiūras, leidusi išsikristalizuoti savitai jų sintezei. Savo veikale, skirtame alchemijos temai. „Ars Magna“ (1924) Milašius atvirai žavisi Dante ir viduramžių epocha6. Pažymėtina, kad viduramžiai gaivino ne tik jo poetiką (alegoriška, primenanti trubadūrų lyriką „Pavasario giesmė“), bet ir intelektualius ieškojimus, kuriuos skatino Dante’s veikalai, ypač „Vita nuova“, ir „Dieviškoji komedija“, atstovaujanti mistinės epopėjos žanrui.

XX amžiuje susidomėjimas religijomis tampa ypač madingas, jis išreiškia nepasotinamą alkį, tačiau ir „naujų nuodų ieškojimą“, kaip pažymi Cioranas7. XX a. būviui būdinga sumaišyti „ydas su maldomis“8. Milašius savo kūrybinio kelio pradžioje taip pat ėjo šiuo menininko bohemininko keliu. Apie tai byloja jo dekadentiškos eilės, ypač eilėraščiai „Aliénor“. „Salome“, „Vyno dai­na“, „Himnas“, „Paskutinė orgija“, „Nuovargis“. Tačiau pažymėtina, jog vėles­ni veikalai, ypač misterijos „Migelis Manjara“, „Saulius iš Taršo“, „Mifibosetas“ dvelkia askeze. Kinta ir forma. Nuo laisvos poetinės formos, kuria pasižymi ankstyvoji lyrika, nuo simbolistinių asonansų pereinama prie kadencinės pro­zos, verseto, atnaujinama biblinė lyrizmo tradicija. Remiantis W.Blake’u, su kuriuo Milašių lygina kai kurie tyrinėtojai (pvz., Cz.Miloszas), ji galima pava­dinti tikru, įkvėptu poetu, koks buvo biblinis karalius Dovydas. Iš viduramžių Milašius yra perėmęs naujojo, arba mistinio gyvenimo idėją. Jis ne kartą yra užsiminęs, kad jam turėjęs įtakos Dante’s kūrinys „Vita nuova“, susijęs ir su Petrarca’os bei Boccaccio plėtota „mylinčiojo regėjimų“ bei „triumfų“ žanro europine tradicija. Su šia tradicija, pradėta viduramžiais, kur vyrauja truba­dūrų lyrika ir damos kultas, kai kuriais atžvilgiais suartėja Milašiaus sonetai „Graužatis“ ir „Meilei“, dantiškieji romano „Meilės įšventinimas“ motyvai (meilė Analenai – naujų laikų vadovei po dvasini pasauli, savotiškai Beatričei) bei „Laiškas Storgei“. Šiame kūrinyje metafizinius apmąstymus apie materiją laiką, vietą bei erdvę Milašius pateikia „laiško Meilei“ (Storgė yra Meilė) forma. Viduramžių poetas Dante, plėtodamas subtiliosios trubadūrų meilės apdainavimo tradiciją, savo sonetus išsiuntinėja kaip laiškus draugams poetams ir su­jungia juos komentaro tekstu. Milašiaus filosofiniai apmąstymai taip pat yra „laiškas“ mylimajai, jame įterpti poeto regėjimai kaip savotiški petrarkiški naujųjų laikų „triumfai“, kuriuose apdainuojama po mirties išliekanti meilė.

XXV savo kūrinio „Vita nuova“ perskyrime Dante svarsto apie meilę ir materiją. Šį ryšį poetas aiškina studijuodamas poetikos klausimus. Dante tvirtina, kad meilę būtina apdainuoti pagal tam tikras taisykles. Todėl meilės tema lotynų tradicijoje, pasak Dante’s, rašą išsimokslinę poetai. O liaudies po­etus pati jų apdainuojama meilės tema išmoko kai kurių taisyklių. Milašiaus intelektualaus pokalbio adresatas yra personifikuota meilė – Storgė. Poetas čia pratęsia europinę figūrinio kalbėjimo tradiciją. „Laiške Storgei“ Milašius tvirti­na, kad sąvokai .meilė“ Jis priskiriąs tą pačią prasmę, kurią jai suteikė Dante ir kuri buvo gana plačiai žinoma viduramžiais, kurtuazinės kultūros klestėji­mo laikais. Viduramžių alegorizmo sintetintojo Dante’s kūryba Milašiui buvo jo poetikos mokykla. Viename poemos „Slėpiniai“ paaiškinimų poetas tvirtina, kad metaforiška Dante’s kalba rodo. kad jis yra ne gamtos, bet Dievo įkvėptas poetas9.

Dante’i „naujasis gyvenimas“ kartu yra ir „naujasis pažinimas“ (scienza nuova). O.Milašius, išryškindamas viduramžių alegorinės lyrikos meilės tema gyvastingumą, savo romane pažinimą per meilę iškelia virš visų kitų pažinimo rūšių. Tačiau pažymėtina, kad XX a. tyrinėtojų akimis Dante’s vardas labiau asocijuojasi su pragaru nei su rojumi, nors abu terminai vizionieriui ir Įbau­gintam intelektualui nusakyti yra susiję kaip sinonimai10. Kartais savo roma­ne Milašius taip pat nurodo, kad Jis rašąs savo plunksną vilgydamas Flagetono upėje, Pragaro upėje, kurios „vanduo“ – tai liepsnos. Tad vaizduojąs žmo­giškųjų aistrų pragarą. Viduramžių poetikos tęstinumo, jos reinterpretacijos požiūriu lyginant Dante ir Milašių, būtina pažymėti, kad Dante savo kūrinį va­dino „sakralia poema“, o Milašius, priešingai, norėjo sukurti kažką humaniškesnio. nuoširdesnio. Apie tai jis užsimena viename savo laiškų prof. Ch.Gaussui11.

Svarbus Milašiaus kūrinių poetikoje „dvasinės Saulės“ įvaizdis taip pat aiškintinas viduramžiška tradicija. Jis tvirtina, kad „dvasinė Saulė“ jam buvu­si tas pat, kas Dante’s vizijų Saulė. Ką gi reiškė Saulė Dante’i? Jam ji buvo įprasta viduramžiška aritmetinė metafora, nors ir perteikianti mistini pažinimą, kurt ypač akcentavo O.Milašius, nes „dvasinę Saulę“ jis siejo su sa­vo ekstatiniu patyrimu, aprašytu „Laiške Storgei“. Dante’i Saulė yra Dievo atitikmuo, ir Milašius žavėjosi šia alegorine fizinio pasaulio samprata, atėjusia iš senesnių laikų ir paveldėta kai kurių naujųjų laikų poetų. Dante’i „Vita nuova“ siejasi su „naujojo meno“ idėja, Milašius taip pat savo apmąstymus meilės tema („Laišką Storgei“) įjungia į modernų traktatą apie alchemijos meną („Ars magna“).

Kalbant apie XX a. intelektualų išgyvenamą krizę, būtina pridurti, kad Dante buvo tipiškas viduramžių intelektualas, tolimoje gotikinėje epochoje iš­gyvenęs dvasinę krizę, nes jo vizijos pirmiausia sietinos su Pragaro regėjimais. (Tuo jis savotiškai artimas dabarties intelektualų svyravimams.) Mila­šius taip pat išgyveno kažką panašaus, ir tai jį suartina su viduramžių intelektualizmo tradicija. Kalbant apie Dante ir moderniškumą, būtina pažymėti, kad jis buvo pirmasis Europos intelektualas. Norvegas Bergas Eriksenas mano, kad savo poezija jis sukūrė „distinktyvią kognityvinę formą“, lygintiną su Shakespeare’o, Goethe’s, Cervanteso. Thomo Manno. Apie tai tyrinėtojas rašo savo knygoje „Reisen gjennom helvete“ (Kelionė pragaru)12. XX a. intelektualūs ieškojimai daug kur taip pat sietini su panašaus pobūdžio „kelione pragaru“.

Oskaro Milašiaus romanas „Meilės įšventinimas“ teksto lygmeniu yra mo­derni „meilės meno“, išdėstyto „Rožės romane“, transkripcija. Apmąstant lite­ratūrų ir epochų panašumus, ieškant viduramžių ir XX a. sąsajų, atrodo, kad šių epochų kūriniuose esama panašaus meilės temos traktavimo, nors yra ir kai kurių esminių skirtumų. Viduramžių ir moderniškumo tyrinėtojai pažymi, kad intelektinio persisotinimo laikotarpiais, o tai pasakytina apie XX a., menas tampa geidulingumo tęsiniu, o pati meilė – technika ir mokslu13. Kai kurios meilės taisyklės egzistavo ir viduramžiais, ir tai darė meilę menu (l’art d’amour), tačiau viduramžiais ji buvo kur kas labiau sudvasinta, svarstymai apie meilę darė ją scholastinės filosofijos dalimi. „Laiške Storgei“ Milašius apgailestauja, kad meilė neteko didingos sampratos, kurią ji turėjo vidur­amžiais. Romane „Meilės įšventinimas“ Jis aprašo aristokratizmo tradicijų de­gradavimą. tačiau meilę išryškina kaip privilegijuotą temą, vertą senojo dievo­baimingumo.

Kokį vaidmenį atliko antikos ir ypač viduramžių tradicija, formuojantis Milašiaus meilės poetikai? Poetas rėmėsi Platonu, kurio filosofijoje meilė susi­liejo su religija ir pažinimu, be to, į savąją meilės sistemą įtraukė ir sudva­sintą kūniškąją Swedenborgo meilę. Tačiau Milašius įdomus tuo, kad jis savo kūryboje itin išplėtojo donžuaniškąją meilės erdvę, susiedamas ją – tartum vi­duramžių misterijose – su pamatiniais būties klausimais. Neatsitiktinai jo Don Žuanas yra atgailaujantis donas Migelis, kurio paveiksle susilieja istorinio ir religinio-mistinio Don Žuano bruožai. Svarstydamas meilės temą, Milašius XX a. atnaujina misterijos žanrą, parašydamas „Migelį Manjarą“.

Svarbią vietą Milašiaus meilės sampratoje užima viduramžių meilės lyri­ka ir viduramžių teologija. Ne veltui savo prozoje iki biblinių aukštumų jis iš­kelia „banalų“ žodį meilė. Romane „Meilės įšventinimas“ vaizduojamas moder­nus išganymo kelias, kai sielos vadove tampa mylima moteris, jos dorybės, ne­lyginant viduramžiškoje Dante’s epopėjoje. Net puolusi moteris jo prozos puslapiuose išlieka sušiuolaikinta Beatriče, rodančia kelią. Moters paveikslas yra kelio metafora ir Milašiaus lyrikoje, kur ši mintis pridengta paslaptingomis metaforomis:

Vienas akis akin su gūdžiais senatvės ledynais! Vienas
Su to vardo aidui baimė dieną ir baimė naktį
Tarsi dvi seserys, nelaimėje susitaikiusios,
Stovi ant miego tilto, duoda ženklą, duoda ženklą! (Rugsėjo simfonija, V.P.Bložės vertimas)

Pažymėtina, kad Milašiaus kūryboje moteris dažnai vaizduojama kaip didžiųjų jausmų pradininkė, tačiau ir kliūtis, galinti keliautoją paklaidinti ir sulaikyti – kaip antikinė Kirkė ar sirenos, kaip miglotas mergaitės paveikslas, vaikystės sodų ir sapnų nerealus filosofinių apmąstymų pavidalas (jo eilėraščių moterys-vaiduokliai). Meilė Milašiaus kūryboje atsiskleidžia kaip platus pažinimo kelias, bet ji ir pavojinga – tarsi tinklas ar virvės, galinčios apipainioti herojų. Pati moteris neatlieka „gyvenimiško“ vaidmens, ji pasirodo tartum figūra religinių ieškojimų kelyje, o atlikusi savo priedermę pasitraukia („Migelis Manjara“, „Meilės įšventinimas“). O kartais moters vaidmuo apsiribo­ja trubadūrų Damos. Madonos renesanso meilės lyrikoje (Petrarca, Boccaccio, Ronsard’as) vaidmeniu. Su šiomis epochomis Milašių artina plačiai išskleista tarnavimo meilei tema. daranti poetą moderniuoju trubadūru arba truveru.

„Riteriškąjį“, susijusį su viduramžiais, Milašiaus kūrybos klodą gerai iliustruoja jo eilėraštis „Riterio Zyndramo giesmė“ iš „Septynių vienatvių“ (1906) rinkinio. Šis eilėraštis laikomas ir autobiografišku. Jame labai ryškiai atsispindi paties Milašiaus, kėlusio riterystės idealus aukščiau kitų idealų, as­menybė. „Riterio Zyndramo giesmėje“ vyrauja vienatvės motyvas ir išdidžių ieškojimų nuotaika. Jame atsiranda ir „vienatvės erelio“ įvaizdis, apibendri­nantis Miloszų, kilmingų riteriškų bruožų giminės, įsikūrusios etnografinėje Lietuvoje, paveikslą. Poetas girdi bajorų tarpusavio kovų atbalsius. Jis rašo: „Gėda apspjaudė mūsų herbą“, bet kitame posme tvirtina: „Tačiau dar liko kraujo vėliavai nudažyti“. Milašiaus vizijoje, nukeliančioje mus į magišką vi­duramžių pilių prieblandą, iškyla senas šeimyninis „mėnulio sugraužtas kala­vijas“ – riterinio gyvenimo atributas. Šioje vizijoje esama ir paties poeto graudžių bei ironiškų bruožų. Apie save eilėraščio pasakotojas sako: „Liesas riteris Zyndramas dar nežuvęs“. Prisiminkime, kad savo laiškus skulptoriui Leonui Vogtui Milašius pasirašinėjo literatūriniu riterio Zyndramo vardu, atke­liavusiu į jo gyvenimo ir poezijos erdvę iš viduramžių per Goethe’s balades. Šis riterio, idealo ieškotojo paveikslas verčia prisiminti intelektualiąją Cervanteso kūrybą, iš kurios yra kilęs reikšmingas Don Kichoto paveikslas. Milašius mėgo sąmoningai save vadinti šiaurės riteriu, mistišku herojumi, todėl ir laiš­kus pasirašinėjo semantine prasme įmagnetintu „riterio Zyndramo“ vardu. Tai literatūros ir gyvenimo sąlyčio pavyzdys. Riterio Zyndramo paveikslas, susiliejantis su paties poeto kuriamu savuoju portretu, yra prisodrintas vidu­ramžių kultūros prasmių ir Goethe’s poezijos konteksto. Milašiui dainiai yra „riteriai“ pirmiausia todėl, kad jie yra „raupsuoti parijai tarp žmonių“. Todėl poetas juos lygina su „apnuodyta gailestingumo duona“. Prisiminkime, kad jis kvietė dirbti „savo priešams žmonėms“ ir mylėti juos, net jei jie šią meilę ir at­stumia. Panašiai, kaip riteris mylėjo savo Damą. kurią aukštino. Šiame eilėraštyje prabyla jo galinga, iš praeities, viduramžių idealizmo paveldėta dvasia. Riterio, ieškančio meilės, motyvas, riteriškos ištikimybės meilei ir tar­navimo jai idealas taps ne tik vėlesnės Milašiaus kūrybos tema, bet ir svarbiu elementu, leidžiančiu suvokti savitą, kiek senamadišką, bet užtai pilną kartėlio ir nusivylimo jo pasaulėžiūrą, kur jungiasi du elementai – riterystė ir meilė, darantys jį senamadišku XX a. kovotoju už krikščionybės idealus, žmo­gaus sielos laisvę, prieš materializmo kultą, nejautrumą, pigų populiarumą. Jis aristokratijos idealų tęsėjas, intelektualas mistikas.

Apmąstant viduramžių kultūros dominantes Milašiaus pasaulėžiūroje, verta pastebėti asyžietiškąją konstantą, reprezentuojančią viduramžių religijos dvasią, pranciškonų, arba mažųjų brolių, ideologiją. Daugelis prancūzų ty­rinėtojų Milašių vadina Pranciškaus Asyžiečio viduramžiais iškeltų idealų puoselėtoju. Į akis krinta jo aristokratizmas, bet kartu ir pranciškoniškas savęs atsižadėjimas, jautrumas gamtos tvariniams ir reiškiniams, meilė jiems. 1949 metais viena Milašiaus bičiulė literatė Jean Yves Blanc belgų laikrašty­je praėjus dešimčiai metų po poeto mirties rašė: „Iš karto galėjai pasakyti, kad jis ne tik pašvęstasis, kuris mato vien žemę, bet ir įkvėptasis, filosofas ir po­etas, pasiekęs nepasiekiamybės gylį. Nuo jo sklido ne tik pranciškoniškas švelnumas, bet ir susitvardymas, po aukštos rasės ponui įgimtu kilmingu“ („Mercure de France“). Šis apibūdinimas pakankamai taiklus ir talpus.

Milašius senatvėje atgaivino viduramžių idealus, iš poeto dekadento, rašy­tojo simbolisto virsdamas asketu ir politiku. Kai kuriuos jo kūrinius vainikuo­ja krikščioniškos religijos, kurią jis suprato kaip „universalią meilės religiją“, idealai. Milašių buvus savotišku pašvęstuoju rodo ne tik rašytojos Jean Yves Blanc prisiminimai, daugelio kitų pasakojimai, bet ir prancūzų skulptoriaus Antoinne’o Bourdellio laiškai poetui (publikuoti Silvaire’o „Milašiaus bičiulių asociacijos sąsiuviniuose“). 1925 m. Bourdellis. su kuriuo poetą supažindino Leonas Vogtas, rašo: „Formų meną tvarko tie patys dėsniai. Neįšventintam at­rodo. kad jis mato trijų matmenų formas, ketvirtasis matmuo jam yra nesu­prantamas. Aš vertinu religinę jūsų meno ašį. Jūsų knyga „Ars magna“ užant­spauduota. Ne daug kas iš kaimenės ją skaito. Ji tiems, kurie jau surado spindulių šaltinį“. („Kaimenę“ galime suprasti kaip „ganomuosius“, o „spindu­lių šaltinis“ verčia prisiminti viduramžišką Dante’s teologiją.) Bourdellis laiško pabaigoje prideda: „Iš vakarykštės Jūsų poezijos aš galėjau nujausti šiandie­ninę Jūsų prozą. Kiekvienas mūsų yra dalelė priežasčių, veiksmų ir formų, apie kurias mąsto Dievas. Mes suteikiame jam savo žiūrėjimo kampą“. Šis žymaus skulptoriaus laiškas Milašiui patvirtina rašytoją ėjus ne vien nusivy­limų, bet ir mistinio kūrybos džiaugsmo keliu. Apie tai liudija biblinių stiliu­mi parašyta jo poetinė proza bei J.Griniaus išskiriamas mistinis-afirmatyvinis (pozityvus, teigiantis) jo kūrybos laikotarpis, pradedant „Pradais“, „Meilės įšventinimu“, baigiant misterijomis, filosofine „Lemiuelio išpažintimi“, „Pažini­mo giesme“. Viduramžių kultūros sukurtas riteriško garbingumo idealas liko nepakitęs per visą Milašiaus gyvenimą. Juo jis rėmėsi išbandymo tarpsniais, atlikdamas nuobodžias, bet paslaptingas, kaip rašė jis pats, savo kasdienines pareigas (iš laiško Vogtui). Milašius manė, kad poetas yra kūrėjas, o ne griovėjas, todėl viduramžių tradicija jo kūryboje iškyla pozityviu paveldėtos kultūros aspektu: ji priešinama skepticizmui, dekadansui, persisotinimui, nuoboduliui. Jo kūryboje, išryškėjus vienuoliško gyvenimo idealui, atsirado re­ligijos ir kultūros dermė, gyvenimas tarp paukščių ir knygų tapo savotiškai žavus. Štai romano „Meilės įšventinimas“ herojus Brettinoras, kvėpdamas į save senų foliantų, senų rankraščių kvapą, galbūt ne vien ironiškai tvirtina, kad šios senų knygų dulkės jam kvepia „pavasario lietumi“. Milašius savo kū­ryboje piešia žmogų, kuriam kultūra tampa antrąja realia egzistencija, tuo pri­sidėdamas prie didžiųjų moderniųjų laikų rašytojų ir literatūros teoretikų nuomonės, kad literatūra yra ne tik gyvenimo kvintesencija, bet ir patsai gy­venimas. kad kalboje, iš kurios sukurtas nuostabus literatūros pasaulis, gali­ma būti, gyventi. Tą patį tvirtina Mallarmé, Proustas, Sollersas, Bartes’as ir kiti.

Panagrinėkime kito Milašiaus kūrinio – „Migelio Manjaros“ – poetiką. Kas šią misteriją plačiąja prasme leidžia sieti su viduramžių kultūra? Don Žuano Problematika čia keliama religijos klausimų kontekste, su jais susiejama. Pažymėtina, kad neatgailaujančios asmenybės mitas yra nuspalvinęs literatū­rinės tradicijos sukurtą Don Žuaną. Tokį jį pirmiausia galima palyginti su iš viduramžių vadinamųjų „liaudies knygų“ atėjusiu daktaru Faustu – į filosofi­nes paieškas pasinėrusia asmenybe, savo sielą pardavusia velniui už turtus ir garbę. Faustas ieško nevystančios amžinos jaunystės ir nori pažinti gamtos paslaptis, kad galėtų ją valdyti. Jis yra savotiškas magas, burtininkas. Don Žuanas primena ir riterių romano parodijoje Migelio de Cervanteso sukurtą Kichotą – riterį, siekiantį to, kas nerealu, ir nesutinkantį su šio pasaulio tvarka svajotoją. Romantiko Byrono Don Žuanas yra maištautojas, deginamas aitros jis neatgailauja. Don Žuano atgaila ir skiria Milašiaus Migelį Manjarą nuo romantinio veikėjo, išdidaus ir nenuolankaus iki galo. Čia mes aptarėme tik dalį Don Žuano literatūrinės temos. Pažymėsime, kad pirmąjį literatūrinį Don Žuaną randame vienuolio Tirso de Molinos kūryboje. Savo misterijoje Milašius atkuria, rekonstruoja ne literatūrinės tradicijos išugdytą ir jos trans­formuotą Don Žuaną, bet istorinį asmenį. Migelis Manjara – istorinė asme­nybė, gimęs 1627 m. Sevilijoje. Buvo krikščioniškai auklėjamas kilmingųjų na­muose, tačiau jaunystėje, kol nebuvo susipažinęs su savo būsimąja žmona, buvo nuklydęs į meilės nuotykius. Po jos mirties jis atsigręžė į Dievą, o savo gyvenimą baigė Caridado vienuolyne. Jo tikėjimas buvo toks didis, kad jis iš­gydė paralitiką, o mirė jau kaip nusidėjėlės Marijos Magdalenos, kuri atgaila­vo, ir šv.Teresės brolis, savo likimu sujungdamas dvi – atgailos ir šventumo – temas. Pažymėtina ir tai, kad legendiniu tapęs Migelio Manjaros gyvenimas turbūt buvo iš pat pradžių nulemtas. Kūrinio žanras artimas religine temati­ka viduramžiais rašomų kūrinių žanrams. Migelis Manjara yra modernusis at­gailautojas. Milašiaus misterija – „Dievo teatras“, viduramžiškų tradicijų pa­grindu vaizduojantis laisva valia apsisprendžiančius žmones, veikiant Dievo apvaizdai.

Kuo originalus Milašius, spręsdamas atgailos temą moderniojoje literatū­roje? Jis vaizduoja apleistą šėtono ir Dievo veikėją, nebedeginamą vidinės aistros, kuri jį stumtų į vis naujus meilės ieškojimus. Nuobodulio būsena yra „dekadentiška“ ir skiriasi nuo Manjaros vienatvės po atsivertimo, kai vie­natvė jam tampa prasminga, nes susijusi su malda. Šėtono neigimas Migeli Manjarą-Don Žuaną veda prie Dievo teigimo. Savo nuodėmėmis jis tartum dar priklauso šėtono karalystei. Pirmojoje misterijos scenoje Manjara puotauja kartu su kitais lėbautojais Pelenų trečiadienio dieną, jo draugai jam linki „šlovės pragare“ ir teigia, kad jis vertas „vadintis nevidonu“. Lėbautojai piktžodžiauja, prisiekinėja šventom žaizdom. Tačiau Migelis Manjara jaučiasi apviltas: „Netekt šėtono man labai skaudu ir nuobodu be galo. Aš meilę val­kiojau po mirti, purvą ir smagybes; buvau aš išdavikas, piktžodžiautojas ir budelis; dariau aš visa, ką velnio išpera tiktai įstengia“14. Tačiau šiais pasi­baisėtinais keliais būsimą šventąjį, kokiu jį padarė atgailos gilumas, veda „švelnios, ūksmingos ir bekraštės Meilės“ ilgesys. Pažinęs moters meilę, jis pa­saulį regi mistinėje „rožės žiedo“ arba savo brangiosios veido „šviesoje“. Miste­rijoje randamas rožės įvaizdis į Milašiaus kūrybą atėjo iš krikščioniškųjų ir mistinių viduramžių. Minėtame „Rožės romane“ rožė yra riterio meilės objek­tas. vedantis jį į tobulesnį gyvenimą. Milašius Migelio Manjaros žmoną apra­šo bibliniais žodžiais, teigdamas, kad ji visa buvusi „medus, rasa ir švelnus balzamas“. Migelis jos dėka atranda meilę „tam, kas tikra“. Nėra kankinančių bausmių atgailautojui, tiktai mokymasis begalinės kantrybės, nes tik ji leidžia viską atlikti su meile, neskubėti. Pasitelkęs misterijos žanrą, Milašius atpasa­kojo legenda tapusią vieno gyvenimo istoriją, kuri jį žavėjo.

Nagrinėjant Oskaro Milašiaus kūryboje taip mėgstamo sodo įvaizdžio prasmes, galima pastebėti artimumą kai kurių viduramžių literatūros kūrinių, bruverų ir trubadūrų meilės lyrikos ir „Rožės romano“ problematikai. Anks­tyvųjų eilėraščių sodo metafora, išaugusi iš simbolizmo estetikos, veikiama Oskaro Wilde’o, plėtoja simbolistų mėgstamas mirties ir sakralumo temas. Milašiaus stiliui, kaip ir kai kurių kitų simbolistų stiliui, būdinga arabeska. „Dekadentiškose eilėse“ (1899) vyrauja su nusivylimu vertybėmis susijusios nuotaikos – liūdesys, nuovargis, tuštuma. Rinkinio dominantės – blyškumą, miegantys sodai, liūdni peizažai, tropinės gėlės, antikinės nuosmukio temos. Tačiau poeto kalbėjimas nuoširdus ir autentiškas, nors jis pasineria l iš tradi­cijos atneštų įvaizdžių gelmę. Jis kalba kaip estetas ir simbolistas, tačiau bendra eilėraščių nuotaika žymi ieškojimų kryptingumą, vidini rišlumą, primenantį atitikmenų ryšiais susaistytą viduramžių alegorijų pasaulį. Poeto ankstyvosios lyrikos giminystė su alegoriniu stiliumi, gilus ir autentiškas kalbėji­mas daro jį (stilių) individualų ir mistišką. Poetas gilinasi į save remdamasis tradicinėmis XIX a. pabaigos metaforomis, pasiekdamas paslaptingą vidinio patyrimo gelmę, lėmusią jo meninio vaizdo savitumą:

O, pagailėk! Užmerk lyg stabo savo dideles akis,
Manoji Džiaugsmo liūdinti mergaite!
Šiltieji vakaro delnai jau suglaudė gėlių žiedus;
Be to, regiu dar vis
Tokias gūdžias mintis, tokius niūrius vaizdus
Šviesiam akių tavųjų vandeny ir sieloje nuogoj! (Alienora, V. Šiugždinio vertimas)

Eilėraščių „Moterys ir vaiduokliai“ svarbiausios tarpusavyje gretinamos idėjos yra moteris ir realybė, realybė ir praeitis, svajonė ir idealas. Vardai Aliénor, Fany, Eliné, Lali leidžia poetui kalbėti apie nusivylimą žemiškos meilės netobulumu ir ilgėtis nežemiško grožio. Vardais-ženklais poetas įsismelkia į tikrovės gelmėse slypinčią meilę. Sukūręs įspūdingą įvaizdžių struktūrą, jis pasislepia jos teikiamoje „vaiskioje sapno paunksnėje“. Eilėraštis tampa išsva­jota realybe. Ankstyvojoje lyrikoje šmėkščiojantys įvaizdžiai yra emblemiški, jais kalbama apie jaunystę, laiką, meilę. „Dekadentiškų eilių“ „meilės sodai“ dar nėra „bibliniai sodai“, o vėlyvojoje kūryboje – „poetiška santuokinės meilės vieta“. Jie leidžia matyti ryškėjančius Milašiaus mistikos elementus. Sodą Mi­lašius aprašo įvairiais epitetais. Čia ir „pamišęs sodas“, „lapkričio sodas“, „meilės sodas“, „sugriautas sodas“, „makabriškas žiemos sodas“. Sodo įvaizdžiais Milašius kuria tam tikrą sistemą: ankstyvosios poezijos sodo meta­foros tampa vėlesnės „Jeruzalės sodų“ poetikos dalimi. Oskaro Milašiaus lyri­nio subjekto tvirtinimas, kad „tavojo sodo liūdesys atpažino mane“ primena mistikų kalbėjimą. Trubadūrų kūryboje ir riterių romane sodas paprastai yra klišė, skirta aprašyti kiek mistišką įsimylėjėlių bendravimą, uždarą medita­cinės krypties viduramžių brolijų gyvenimą. Su šia tradicija ir jos kultūrą reprezentuojančiais įvaizdžiais Milašiaus sodo metaforos suartėja per „Giesmių giesmės“ poetiką, būdingą rašytojo brandžiajai poezijai (ypač Goethe’s paveik­tai „Pavasario giesmei“). Kartu verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad Saliamono „Giesmių giesmė“ buvo svarbiausia knyga, pasiūliusi įvaizdžių ir temų reper­tuarą meilės lyrikos kūrėjams vėlesniais laikais. Tai taip pat buvo knyga, ku­rią skaitydami viduramžių mistikai kūrė savąjį žodyną, ja rėmėsi autentiškam patyrimui atskleisti.

Su viduramžių epochos jausenos savitumu Milašius sieja priežastis, dėl kurių lietuvių tauta, tartum veikiama kažkokių sunkiai nusakomų faktorių, išsaugojo savo tapatybę ir sugebėjo suderinti krikščioniškąsias dogmas su senojo tikėjimo tyrumu. Lietuvių liaudies dainų pratarmėje (vertimas į senąją prancūzų kalbą) jis tvirtina: „Lietuvių tauta, ištikima primityvaus apreiškimo saugotoja, nesvyruodama palinko į visa apimančios meilės religiją, didžiąją vienytoją, tačiau neišmetė iš savo širdies senojo kuriančios galios kulto, pasi­reiškiančio gamtoje. Krivių krivaitis, baltasis žynys, užleido savo vietą spindulingesniam Petro įpėdinio baltumui. Sidabriniai karys ir žirgas nacionaliniame herbe matė, kaip svastika keitė formą ir nusidažė visagaliu aukos krauju, apokalipsės raitelis tapo krikščionišku riteriu, tačiau snieguoto simbolio her­binė prasmė, ryškėdama rubininiame fone, kad pabrėžtų baltąją alcheminės operacijos ir juodo virtimo raudonu fazę, išliko moraline forma tyroje ir ištikimoje sieloje žmonių, kurie kažkada plėtė savo geranorišką hegemoniją nuo Tartaro per visas barbariškų skitų platybes, nuo Baltijos, lietuvių „balto­sios“ jūros, iki Juodosios jūros“ (vertimas straipsnio autorės). Aiškindamas Lietuvos herbo simbolinę prasmę ir lietuvių pasaulėjautos ypatybes, Milašius remiasi viduramžių alchemijos tradicija (tautos istorijos fazė gretinama su chemine operacija alchemijoje: volatilisation du fixe). Beje, jis taip pat tvirtina, kad „Lietuvos viduramžių istorijoje“ vyravo „kažkoks slaptas mistinis pradas“ (pratarmė „Dainoms“). Kalbėdamas apie Lietuvos praeitį, poetas išryškina ir riterystės idealą, suliedamas jį su religine-mistine tradicija. Oskaro Milašiaus pasakose mes taip pat randame transformuotą viduramžių Lietuvos paveikslą. Lietuvos istorija čia irgi interpretuojama suteikiant jai hermetinių reikšmių. Pasakose taip pat sąveikauja senoji vaizdinija su krikščioniška heraldika, ran­dama biblinių įvaizdžių. Kai kurių pasakų kalba itin hermetiška. Jų ryšį su viduramžių erudicijos ir alegorizmo tradicija išryškina ir Lietuvos praeities „aristokratinių“ detalių akcentavimas (karaliaus-filosofo arba karaliaus, prin­co – magijos adepto paveikslai). Milašius į Lietuvos, apskritai Europos istoriją tartum žvelgė XVII a. vokiečių rozenkroicerių akimis, mėgo viduramžių epochą – laiką, kai labiausiai klestėjo alchemija.

Tačiau mes turime pripažinti, kad savo kūryboje derindamas tradicijų įvairovę, atnaujindamas aspektus, kuriuos sukūrė prancūzų ir italų vidur­amžių literatūra, jis vis dėlto atskleidė pasaulį, iki galo neįvardijamą terminu „viduramžiai“. Milašiaus žmogų, kankinamą baironiško nuobodulio bei deka­dentiškos tuštumos, deginamą mistikų ir alcheminio aukso ieškotojų entuziaz­mo, galime palyginti su kitomis XX a. pradžios asmenybėmis, kankinamomis panašių prieštaravimų. Milašiaus žmogus mąsto archetipiniais įvaizdžiais, gaivina mitinę senovę, tačiau jis yra kultūra persisotinęs dekadentas. Jo as­menybė reprezentuoja, pasak E.Ciorano, XX a. būdingą ėjimą nuo nebūties prie pasaulio ir pasaulio grįžimą atgal į nebūtį. Nors Milašiui svarbios tik ke­lios privilegijuotos temos (liūdnoji Čerėja, vizijų Lietuva, nusivylimų Venecija, prieštaravimų draskomas pasaulis ir žmogaus siela, hermetinis pažinimo ke­lias, ieškojimai, kaip ir kito mistiko W.Blake’o atveju, yra už laiko ir erdvės…), tarp kurių iškyla ir viduramžiai, vis dėlto jo mąstysena yra moderniška ir ak­tuali. Oskaro Milašiaus dėka galima kalbėti apie estetinio ir visuomeninio riterystės idealo permanentiškumą XX a. literatūroje.

1 Cioran E. M. Précis de décomposition. – Paris. – 1992. – P. 160.
2 Grinius J. O. V. Milašius poetas. – Kaunas, 1930. – P. 177-180.
3 De L.Milosz O. V. Œuvres complètes. – T. VII. – Ars Magna. – Paris, 1961. – P.31.
4 De L.Milosz O.V. Soixante-quinze lettres inédites. – Paris, 1960. – P. 19-20.
5 Cioran E. M. Précis de décomposition. – Paris, 1992. – P. 161.
6 De L.Milosz O.V. Œuvres complètes. – T. VII. – P. 29.
7 Cioran E. M. Précis de décomposition. – Paris. – 1992. – P. 162.
8 Ten pat.
9 De L.Milosz O.V. Les Arcanes. – Paris, 1927. – P.64.
10 Sollers Ph. L’Écriture et l’Expérience des limites. – Paris. 1971. – P. 15.
11 De L.Milosz O.V. Lettres inédites à Christian Gauss. – Paris. 1976.
12 Dante som den frste intellektuelle / Nordisk Litteratur, 1994.
13 Cioran E.M. Précis de décomposition. – P. 165.
14 Milašius O. Vienatvė, mano motina. – Vilnius, 1994. – P. 85.

Clément Layet. Milašiaus ir Kafkos rojus

2025 m. Nr. 12 / Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė / Į jo tyrinėjimų lauką yra patekęs ir Oskaras Milašius, pranešimas „Milašiaus ir Kafkos rojus“ pirmą kartą skaitytas 2017 m. rudenį Paryžiuje vykusiame kongrese…

Genovaitė Dručkutė. Oskaras Milašius: tapatybės beieškant

2025 m. Nr. 7 / Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios Oskarui Milašiui, lietuvių kilmės prancūzų poetui ir rašytojui, tapatybės klausimas greičiausiai nė nebuvo iškilęs.

Genovaitė Dručkutė. Ar pažįstate Milašių?

2024 m. Nr. 12 / Šių metų rugsėjo penktą dieną, pačiose Lietuvos sezono Prancūzijoje išvakarėse, pasirodė trejus metus rengti, poeto kūrybos bičiulių ir tyrėjų, prancūzų ir lietuvių, nekantriai, vis pasidairant į kalendorių laukti nauji…

Gintarė Bernotienė. Apie pasiuntinius iš kito pasaulio

2022 m. Nr. 10 / Jurga Vilė. Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius. – Vilnius: Aukso žuvys, 2021. – 360 p. Knygos dailininkė – Ula Rugevičiūtė Rugytė.

Oskaras Milašius. Laiškai ponui Lézier

2022 m. Nr. 5–6 / Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė / Nors aš esu visiškai įsitikinęs, kad nebėra nė menkiausios vilties surasti mano mažuosius sparnuotus pabėgėlius, vis dėlto aš būčiau Jums be galo dėkingas, jeigu malonėtumėte…

Oskaro Milašiaus kūrybos kontekstai „Metuose“

2022 05 20 / Minėdami poeto, mistiko, diplomato Oskaro Milašiaus (1877–1939) 145-ąsias gimimo metines pristatome žurnale skelbtų poeto kūrybos ir kontekstinių straipsnių archyvą.

Indrė Valantinaitė. Vėjuotos pranašystės, poezija ir paukščiai

2021 11 06 / Prieš porą mėnesių su „Literatūros pamokos“ kūrybine grupe viešint „Metų“ redakcijoje ir kalbinant šio mėnraščio vyr. redaktorių Antaną Šimkų, akys vis krypo į pačiame kabineto centre pakabintą didžiulį nespalvotą plakatą…

Vytautas Kubilius. Oskaras Milašius – romanistas

2002 m. Nr. 5-6 / Oskaras Milašius. Meilės įšventinimas. Zborovskiai / Iš prancūzų k. vertė S. Banionytė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – 239 p.

Dalia Jakaitė. Hermetiškai atvira studija

2001 m. Nr. 11 / Elina Naujokaitienė. Oskaras Milašius. Mistikas ir hermetinis poetas. – Kaunas: VDU leidykla, 2001. – 264 p.

Mindaugas Kvietkauskas. Korespondencijos mįslės: Oskaras Milašius – Juozui Urbšiui, Czesławas Miłoszas – Juozui Keliuočiui

2000 m. Nr. 3 / Suklydau pasikliovęs pirmu įspūdžiu: Czesławas Mitoszas, lėtai ei­nantis pasitikti svečių savo buto prieangyje, man pasirodė be galo pa­žįstamas. Matyta veido išraiška, girdėta intonacija, atpažįstamas gestas…

Virginija Balsevičiūtė. Penkiese apie Oskarą Milašių

1997 m. Nr. 8–9 / Semiotika: Oscar V. de L. Milosz / Oskaras Milašius: Poezijos analizė. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – 99 p.

Oskaras Milašius. Nemiga

1997 m. Nr. 5 / Iš prancūzų k. verte Vytautas P. Bložė / Gegužės 28 d. sukanka 120 metų, kai gimė Oskaras Milašius. Nuostabi jo poezija pažįstama ir pripažįstama visame pasaulyje, ypač gerbiama pačių subtiliausių poezijos vertintojų.

Violeta Kelertienė. Vilnius literatūrinėje vaizduotėje

1995 m. Nr. 3

Šio straipsnio1 objektas – Vilnius kaip kūrybinis impulsas dabartinėje Lietuvos literatūroje. Tai ne istorinių romanų Vilnius (būtų per plati tema), nors be žvilgsnio į istoriją irgi neapsieisiu. Tai ir ne Vilniaus kaip veiksmo fono analizė – fonas ne taip jau daug pasako apie žmogaus santykį su miestu. Tai tiesiog Vilniaus kaip miesto atspindys kai ku­riuose (pabrėžiu – kai kuriuose) kūriniuose. Turiu galvoje geriausius, tipiškiausius, kar­tais ir įtakingiausius kūrinius, padedančius kūrėjų sąmonėje formuoti Vilniaus archetipą (Judita Vaičiūnaitė) ar žaidžiančius su galingais mitais ir vėl juos žlugdančius (Ričardas Gavelis). Šių (ir kitų) autorių kūryba leidžia atsekti kai kuriuos Vilniaus-miesto ir Vilniaus-mitologemos variantus.

Pirmiausia vertėtų nustatyti Vilniaus literatūrines ribas. Jos gana aiškios. Kitaip nei visiems vilniečiams, rašytojams Vilnius apsiriboja senamiesčiu ir centru – Gedimino prospektu, Lukiškių aikšte ir pastatais aplink šiuos orientyrus, na, dar Neries pa­krantėmis. Kaip galima numatyti iš anksto, naujieji rajonai rašytojams kelia antipatiją ir dažniausiai jų kūryboje net nefigūruoja. Jeigu kokiam herojui ir tenka ten atsidurti arba neduokdie gyventi, tai jau didelė katastrofa. R.Gavelis „Vilniaus pokeryje“ rašo: „Visi nauji kvartalai vienodi, nėjokie: bedvasiai konglomeratai iš girtuoklių eilių parduotuvėse ir troleibusų vielų“2 (p.76). Todėl nenuostabu, kad Antano Ramono kūrinį „Balti praėjusios vasaros debesys“ šiuo požiūriu net galėtume traktuoti kaip herojaus Vyto išmetimą iš senamiesčio „rojaus“: vasara baigiasi tada, kai Vyto namas atiduodamas remontuoti ir, jo didelei nelaimei, jis priverstas persikelti į priemiesčio daugiaaukštį su karštu vandeniu ir centriniu šildymu. Į Vilniaus ribas kartais dar įtraukiamas ir Užupis. Reabilituodamas šį nerespektabilų kvartalą, tiesa, kaip romantišką valkatų ir girtuoklių centrą į su dabar jau savo formą praradusiu „Naručio“ viešbučiu, daug pasidarbavo, matyt, neatsitiktinis šių vietų žinovas Jurgis Kunčinas savo romanais „Tūla“ ir „Glisono kilpa“. Šiuo atžvilgiu Kunčiną gražiai papildo R.Gavelis ir L.Gutauskas… Apie jų Užupį, laisvą nuo tradicinio, konservatyvaus, konformistinio Vilniaus, be abejo, galima būtų kalbėti atskirai, bet tai labai išplėstų temą. Čia rūpėjo tik pasiaiškinti sąvokos Vilnius implikacijas literatūrai: kas yra Vilnius ir kas nėra Vilnius.

Kiekvienas rašytojas turi savo Vilnių. Pasivaikščiokime po jį, apčiuopkime jo kontūrus.

Berods ilgiausiai kūrybinių impulsų Vilniaus miesto archeologiniuose ir tipografiniuose ženkluose rasdavo tikra urbanistė, miesto mylėtoja Judita Vaičiūnaitė. Jau nesiilgėdama kaimo (gimusi Kaune to ilgesio ji nelabai ir gali jausti), beveik kiekvienam rinkiny ji skirdavo visą skyrių ar ištisą ciklą, kuriame teigdavo miestą. Kartais jos eilės – tai himnai istoriškajam ir architektūriniam Vilniui, poetizuojantys aristokratiją, bažnyčias ir jas aptarnaujantį personalą. O kartais tai intymūs interjerų, kavinukių piešiniai, primenantys jaukios nuotaikos ir šeimyninės atmosferos Pierre Bonnard tapybą. Tačiau poetė ne iš karto atrado savo sėkmingiausią Vilniaus traktuotės formą. Poezijoje, rašytoje prieš trisdešimt ir daugiau metų, bet įtrauktoje į „Nemigos aitvaro“ rinktinę (1985), dar randame savotišką susižavėjimą technologija ir urbanizacijos pažanga. Rašydama apie upę Nerį, ji teigia:

Čia gelmėje – naujų namų karkasai,
čia gelmėje – aukšti kranai gigantai… (p.228)

O kitur maždaug tuo pačiu laikotarpiu sakoma:

Ir mašinų ūžime pavasarinis himnas –
aukštas ir švarus.
         Pragysta priemiesčių gamyklos.
Aikštės – žalios
          ir nuo pienių gelsvos kaip ganyklos.3 (p.233)

Bet tai momento, o gal jaunystės patiklumas, kuris dings suvokus ar išdrįsus pra­bilti apie Vilniaus – LDK sostinės – didybę, jos konkretų ir abstraktų palikimą. Nuo tada poetė jau nebepasitraukia iš senamiesčio.

Apyaušris. Aštrėja kaminai ir varpinės.
                              Nušvinta miesto vartai.
<…>
viršum kalvų
                        virš kylančių ir krintančių stogų
                                             suskambus varpui,
tiek daug erdvės ir polėkio…4 (eil. „Miesto vartai“)

J.Vaičiūnaitė ne tik atkuria Vilnių kaip architektūros paminklą, bet ir apgyvendina jį senbuviais:

Ir vėl kitaip pasikartos
                   šiaurietiškos
lengvu ledu aptrauktos arkos.
<…>
Ir prievarty girdėsi tuos,
                   kurių seniai nėra –
                   tuos kiemsargius ir arklius. (NA, p. 237)

Kreipdamasi į Žemutinės pilies tvenkinio gulbes, poetė užčiuopia, kaip istorija sub­tiliai kartojasi, kaip ji tebėra gyva ir šiandien:

Žvelgia į jus šviesiaplaukė raudona suknia
žaidžia ji perlais ir purslais, tarytum sapne
<….>
Lesina jus Barbora Radvilaitė,
jinai temstant išeis iš portreto, tyli prisišlies.5

J.Vaičiūnaitės kūryba labai tapybiška. Kadangi mūsų senamiestis pastelinis kaip Talino, bet balkšvas ir pilkšvas (kai kas galėtų net jį pavadinti monotoniškai, todėl poetei prireikia drastiškos spalvos, dažniausiai raudonos, kurią ji į tekstą įveda per gėles, augalus (ciklamenai, raudonos pelargonijos, šermukšniai) ir paukščius (raudonos sniegenos). Jie, lyg šauktukai puslapy, apšviečia foną, nes be jų būtų tik plokštuma. Nors J.Vaičiūnaitei netrūksta kaimo kaip tokio, ji vis dėlto ieško gamtos apraiškų miestovaizdyje, pastebėdama ne tik sąmoningus pagražinimus (gėles), bet taip pat obelis, baltąsias akacijas, liepų ir klevų sėklas, alumnato kiemo beržą… Savo vaizdu ji stengiasi suteikti dinamikos ir judesio, pasitelkdama savaime judrius miesto elementus: fontaną, oro permainas (lietus, sniegas, dargana), o ne, tarkim, kokias žmogaus sukurtas zujančias mašinas.

Naujausiam rinkiny „Pilkas šiaurės namas“ (1994) ypač ryškus poetės senamiestį kitimas: šalia miesto egzaltacijos, atvirai reiškiamos meilės ir susižavėjimo atsiranda negražioji medalio pusė, kurios poetė irgi neatmeta. Tebeegzistuoja visa senamiesčio ornamentika ir butaforija, tačiau gamtos detalės dažnai visai neromantiškos ir skurdžios: „žolė tarp šaligatvio skilusių plytų / gysločiai ir smilgos sudygę“, pelynai, dilgėlės, varnalėšos, dagynai, kiečiai, kiaulpienės – „gyvybės žali spinduliai / akmeniu dykynėj“. Senamiestis apleistas ir nykstantis: „mirusios gatvės – / akiduobėm žiūri sena­miestis“, „<…> kybo balkonas / jo gelžbetonis užrūdijo, / jo baliustradą išdaužė lietusi kruša“. Technologija poetės irgi nebežavi: „negyva mašina – virtusi į gelžgalių krūva“ (PŠN, p. 37).

Net nesileidžiant į gilias semantikos analizes, susidaro jau kiek kitoks Vilniaus poe­tinis polius – jis įgijęs proziškumo žymių. Gal tai neigimo laisvė, o gal „gūdžių balkonu vaiduokliškai griūvančių namų“ tikroviško atspindžio rezultatas? J.Vaičiūnaitės įtvirtinti įvaizdžiai, įėję į Vilniaus traktuotės leksiką, dabar modeliuojami kitų, o ji pati jau atnaujina savo poetines priemones, ji nestovi vietoje. Vilnius jai vis vien šventasis miestas, bet visada natūralus, su savo grožiu ir prasme, bjaurastim ir beprasmybe. Ji neatsisako civilizacijos atnešto estetiško įnašo (sukultūrintų gėlių, muzikos), tačiau atkreipia dėmesį tiek į irstančius istorinius paminklus, tiek į šiuolaikinio apleistumo žymes.

Kol J.Vaičiūnaitė eksploatuoja proziškesnes poezijos galimybes, man pačiai netikėčiausias atradimas šiame kontekste buvo tai, kad kai kurie poetės per kelis dešimtmečius išvystyti urbanizmo konceptai persikėlė į prozą – tos pačios ir panašios savo bei įvaizdžiai transformavosi į prozinį diskursą. Bandysiu šį teiginį pailiustruoti A.Ramono kūrinio „Balti praėjusios vasaros debesys“ pavyzdžiais. Nesiimu spręsti, kiek bendriausių (žinoma, ir iš Vaičiūnaitės kūrybos atėjusių) Vilniaus archetipų, kiek į miestą integruoto žmogaus, nebesiilginčio gamtos ir priėmusio savo gyvenamąją aplinką, kurioje randama grožio bei prasmės momentų. Pamėginsiu tik nusakyti paaiškinimo galimybių lauką, o tiesa tikriausiai slypi kelių aspektų samplaikoje.

A.Ramono antiherojiškų polinkių Vytas, grįžęs į Vilnių iš kaimo skolinta BMW mašina, sako: „Tik dabar supratau, kaip pasiilgau tavo gatvių priešaušrio miglose, vakaro sutemose, lietaus darganose“6. Kaip ir J.Vaičiūnaitė, jis suvokia Vilnių per gamtos apraiškas ir metų laikus, nesitenkina tik namais ir skverais, kiemais ir arkadomis. Miestas iškyla pro „bronzinius klevų žiedų auskarėlius, cinksinčius ant skardinės palangės“ (BPVD, p. 3). Ramono akiratyje taip pat pastebimi tulpių daigai, gaidys, Vilnia, paukščiai purienos, beržų viršūnės, „aidintys“ paukščiai, žibuoklės Verkių šlaituose (BPVD, p. 4). Ne vien dėl to, kad jo romano fabulai būdingos platesnės klajonės po Vilniaus apylinkes, bet dar ir todėl, kad Vilnius neužsklendžiamas vaizdu pro naratoriaus Vyto langą. Vilniaus vaizdas sintetiškas: A.Ramonas rodo tai, ką Vilnius ar pavasaris Vilniuje jam galėjo reikšti per daugeli metų. Vaičiūnaitei Vilnius, ko gero, buvo tik tos akimirkos lyriškai išsakytas miestas. A.Ramonas irgi panašiai rašo:

„Aš girdėjau volungę, bet nepastebėjau, kaip į miestą įėjo vasara. Žydėjo kaštonai, obelys Neries šlaituose: kriaušės, prisiglaudusios senamiesčio kiemuose priešais saulę, alyvos. Nespėjau pamatyti, ir nukrito jų žiedlapiai, prasiautė gatvėmis lengvutis, baltas kaip sniegas tuopų pūkas, pradėjo tamsėti, vienodėti medžių žaluma kalvose anapus Neries <…>. Visą gyvenimą kiekvienais metais laukiu ateinant vasaros ir niekada nepamatau, kaip ji ateina, kaip ji įžengia pro Aušros vartus į miestą su pirmu saulės spinduliu…“ (BPVD, p. 35)

Tai skamba kaip proziškas Vaičiūnaitės variantas, savo dvasia ir pastebėjimais (augmenija, laiko percepcija) labai artimas tos pasaulėjautai.

Šiems rašytojams Vilnius kas kartą tas pats ir kas kartą naujas. A Ramonas:

„Tas miestas stebino mane. Į jį galima išeiti kiekvieną rytą, vaikščioti kiekvieną dieną tomis pačiomis gatvėmis pro tuos pačius namus, pro tas pačias bažnyčias, kopti takeliais į tas pačias kalvas, ir visada žiūrint jį jį kitaip plaka širdis ir šviesėja, skaidrėja galva“ (BPVD, p. 59)

J. Vaičiūnaitė:

Kaip kadras miesto filme
             nusidrieks prieš mus.
     Jis žingsniais suvirpės –
kasdien vis tais pačiais, kasdien kitais
<…>
Į šitą piešinį aš įeinu daugybę kartų
kasdien per dūlančias plytas
             ir palydėta, ir viena
kasdien pro šitą seną siaurą arką
naujai nuskaidrinta erdve atsiveria diena (PŠA, p. 229)

Panašiai kaip J. Vaičiūnaitę, A. Romaną tenkina miestas, jo statiniai, architektūra, nors prozos išraiškos galimybės visai kitokios.

„Geriau sėdėti nieko neveikiant čia, aikštėje, ir žiūrėti į kylančią iš ryto šešėlių Katedrą.

Kiek kartų aš sėdėjau ir žiūrėjau į ją ir ryte, ir vakare, ir dienos skubroje, ir nakties tyloje. Paženklinta klasikinės skaidrios išminties jos kakta žvelgia į tolstantį, susieinantį ties Žvėryno tiltu į tašką prospektą, rymojo baltos kolonos, karaliai, godžiai suspaudę skeptrus, žiūrėjo abejingomis akimis iš jos nišų į aikštę, bėgo ritmingai kaitaliodamiesi frizų trigšiai ir metopos, atkartodami lėtesnį šoninių kolonų ir piliastrų ritmą, ir visada, kad ir kokios bėdos ar rūpesčiai būtų užgriuvę, bežiūrint į ją, apimdavo giedra ramybė. Taip ramina jūros platuma, dangaus gilybė.“ (BPVD, p. 44)

Tikram miesto žmogui gamta nebėra būtina, nors jam gamta gali būti ir išeities taškas, ir palyginimų šaltinis, ir metaforiškas įkvėpimas. Ne dėl to, kad jis ar ji gamtos nepastebėtų ir nesidžiaugtų ja, bet jie tiesiog gali apsieiti ir be jos. Labai lengva įsivaizduoti Vaičiūnaitę ir Ramoną neišeinančius iš senamiesčio kavinių (kokią svarbią vietą abiejų kūryboje užima kavos gėrimo ritualas!) ir stebinčius gamtą per langą, pasitenkinančius šiltadaržy užaugintomis gėlėmis.

Panaši ir jų Vilniaus istorijos suvoktis. Paskutinioji A. Ramono citata rodo, kad jis gal dar daugiau negu J. Vaičiūnaitė suvokia aplinką per kvapus ir garsus (lietus, skarde­nantis į palangę, atrodytų, jo neerzina), kad jis šiuo konkrečiu atveju prozoje sugeba lakoniškiau, net kondensuočiau ir taip pat sugestyviai pateikti daugiau informacijos negu poezijoje(nors paprastai iš poezijos laukiame daugiau kondensuotumo, sugestyvumo ir informacijos). Vilnių šie du autoriai supranta kaip istorijos, ypač kaip istorinių asmenybių citadelę. Panaši sinteze kaip Antano Kmieliausko grafikoje – triptike apie Vilnių, kur per miesto pagrindines simbolines vietas – pilį, bažnyčias (ypač Šv. Onos) – aiškiai prasišviečia lengvai pažeidžiamas žmogus, jo kūnas, prasiveržia žmogaus istorijos momentai.

„Einu per ištuštėjusį kiemą. < ..> Mėlynuoja lietaus nuplautas dangus ir švyti diena virš miesto.

Už kiemo vartų prasideda kitas pasaulis. Ten teka, šniokščia, čeža, čiurlena, burbuliuoja, mekena, šiurena, plaudama šimtmečių drėgmės prisigėrusius pamatų akmenis, Pilies gatvė. Atžygiuoja nuo miesto vartų ir išsilieja Katedros aikštėje. Neša meilę, džiaugsmą pagirias, ašaras, neapykantą, vargą, skriaudą, staigią mirtį, kūdikio riksmą, senatvę, keiksmą, balandžio burkavimą, švelnios paslapties šnabždesį, atodūsį, nuobodulį, ilgesį, baimę, šventę, dieną, vakarą, naktį, tekančio ryto aušra ir šlepena silpstančios metų kojos. Ir nedyla jos grindinio akmuo nei nuo tūkstančių pėdų, nei nuo geležinių patrankų ratų, nei nuo sunkių užkariautojo žingsnių. Nuplaukė ja marios kraujo, nutekėjo nemunai ašarų, nuskambėjo kalnai aukso, apšiuro didikų ir kunigaikščių rūmais išsisklaidė, pranyko be pėdsako jo puikybė ir didybė, bet vis toks pat pilkas, šaltas kietas, amžinas jos grindinio akmuo.“ (BPVD, p.22).

Tai jau tikro urbanizmo užuomazgos literatūroje, sakau – užuomazgos, nes jų dar labai nedaug.

A.Ramonas tarsi absoliutina J.Vaičiūnaitės anksčiau išreikštą truputį egzaltuotą požiūrį į Vilnių. Net ir bjauresni miesto aspektai jo nešokiruoja, nesukelia nei nuostabos nei šleikštulio. Dar panašesnis į dabartinę J.Vaičiūnaitės nuostatą, ypač prasiveržiant poemose „Senamiestis P ir „Senamiestis II“ (1989, 1990), kur jau įvardijamos ne tokios patrauklios Vilniaus savybės, yra Jurgio Kunčino romanas „Tūla“. Autoriui irgi niekas vilniška (miestiška) nėra svetima:

„…o aš vėl stoviu ant dengto tiltelio, žiūriu, kaip darbininkai pamažu kelia iš mirusi buvusį Tūlos būstą – verčia pro langą plytgalius, dvokiančius popierius, kokli lūženas, senus batus, čiužinius su išlindusiom spyruoklėm; tik savo paliktos vieniškos kėdės aš nematau… Užvertęs galvą į dilgėlėtą šlaitą, pro plikas šakas tariuosi matąs rausva užuolaida užtrauktą Aurelitos Bonopartovnos langą <…> pro amžinai jauno Herberto Šteino ateljė arką – ar ten po langu dar riogso medi­nis antkapis? – pro knygyną, kuro kontorą, Felikso Dzeržinskio memorialinę lentą – tai čia busim sis žmogėdra slapstėsi nuo caro ochrankos! – ir suka <…> į Bernardinų vienuolyno kiemelių antifladą – čia laikomos purvinos vištos, ardomi ir vėl sudedami motociklai, čia varomas ir pardavinėda­mas cukrinis samagonas, čia kasdien bent milimetru pastorėja kultūrinis sluoksnis (ar koks kitoks).“7

Dingsta pagarbos ir pamaldumo jausmas Vilniui, nors visos jo vertybės suvokia­mos ir įvertinamos. Jokiu būdu negalima sakyti, kad J.Kunčinas nemyli Vilniaus, o ypač Užupio, bet šis miestas jam nebėra šventa vieta. Tai tik jautriai, kartais ironiškai suvok tas gyvenimo ir veiklos laukas (ochranka ir motociklas vertinami vienodai – neutraliai). Galima, žinoma, tai priskirti skirtingoms autorių pasaulėjautoms (ir jos, be abejo, vaidina gal net ir labai reikšmingą vaidmenį), galima kalbėti apie sąrašo galimybes, kurias A.Ramonas, ir J.Kunčinas eksploatuoja. Bet ar ne teisingiau bus teigti, kad šventojo, savojo Vilniaus įvaizdis literatūroje jau išsisėmęs, jeigu net ir J.Vaičiūnaitė, kuri be sentimentalumo ir banalumo daug metų vystė šią sampratą, dabar nusisuka nuo jos. Poetiškasis, pozityvusis, teigiantis polius turi rasti savo antipodą. Nebeužtenka įjungti miesto neigiamas ypatybes į tekstą ir su jomis susitaikyti, reikia, tarkim, įvardyti ir nešvelntą, puolusį, antgamtinį Vilnių.

Tai – R.Gavelio „Vilniaus pokerio“ ir iš dalies „Vilniaus džiazo“ siekis. Pirma|ame romane Vytautas Vargalys sako: „Ji [Lolita] nė nežino, kad turi atstoti man visus manuosius numirėlius ir net šlykštųjį mylimąjį Vilnių“8; kitur: „mylimas nekenčiamas Vilnius (VP, p. 110). Ne tik sakinio kadencija, jos kilimas suponuoja, kad Vilnius yra didesnė vertybė negu Vargalio mirę draugai (čia esminis yra ir žodelis „net“), bet apskritai tik žmonės gali konkuruoti su Vilniumi, jo reikšme vidiniam veikėjo gyvenimui9. O oksimoronas – „šlykštųjį mylimąjį Vilnių“ – kaip tik bene apibūdina ir paties R.Gavelio, ne tik jo naratorių vidinę nuostatą dėl miesto. Nors eilinį skaitytoją gal ir būtų sunku įtikinti, kad nes skandaliuke po knygos pasirodymo buvo pabrėžtos neigiamos Vilniaus konotacijos tekste (pvz., Gedimino pilies bokštas kaip Vilniaus bejėgiškumo, kastracijos simbolis), tačiau iš tikrųjų Gavelio tekstas apglobia ir „mylimąjį“, J.Vaičiūnaitės bei A.Ramono apdainuotą Vilnių. Tiesiog nukarūnuotas Vilnius buvo neįprasta ir šokiruojanti koncepcija, užtat ji užsifiksavo populiarioj sąmonėj ir daugelio buvo atmesta kaip neatitinkanti susiformavusio tradicinio vaizdinio. Prie egzaltacijos mes itin pripratę; prie autoironijos dar turime priprasti.

Iš šių pastabų turėtų būti aišku, kad Gavelio naratorius Vytautas Vargalys, nors ir nėra visiškai patikimas pasakotojas, ypač kalbant apie jo paties išgyvenimų versijas (kaip ir kiti romano dalių naratoriai – Martynas, Stefa ir Gediminas Riauba, atgimęs šunimi patvirtina psichologų vadinamąjį „meilės-neapykantos santykį“ su Vilniumi: miestas traukia ir atstumia, Vargalys jį myli ir kartu jo neapkenčia. Gal kaip tik dėl to jis sugeba įžvelgti abu Vilniaus polius – teigiamąjį ir neigiamąjį, juos savy suderinti. Šia menine priemone Gaveliui pavyksta atnaujinti ir praplėsti Vilniaus miesto įvaizdį, kuris kitų rašy­toją (ne tik čia minėtų) jau buvo gerokai nudėvėtas. Vietoj Vilniaus kaip genius loci, jo formos subtilybių ir savo pojūčių analizės jis ir išryškina kitus Vilniaus aspektus – jo pa­slaptingumą, jo svarbą „Jiems“, toms tamsioms jėgoms, lyg ir legendinio Vilniaus basilisko įsikūnijimams, atimantiems iš Vilniaus gyventojų smegenis ir paverčiantiems juos „kanukais“. Pasitelkdamas galingus labirinto, banginio, slibino, Geležinio Vilko ir kitas ikras ir sugalvotas legendas bei metaforas, autorius taip pat kuria Vilniaus mitą – netra­dicinį, bet irgi teigiamą, iškeliantį priešsąjūdinį Vilnių į pasaulinės, vos ne kosminės reikšmės centrą. Taigi pozityvusis Vilniaus polius lyg ir įjungia J.Vaičiūnaitės meninius atradimus. Tuo pačiu metu tas polius apauga naujomis inkrustacijomis, praturtinančio­mis miesto koncepciją. Vienas pavyzdėlis iš daugelio, liudijantis Vargalio prisirišimą prie Vilniaus:

„Ištuštėjęs miestas ypač gražus, jo nedarko žmonių kūnai. Tasai grožis geometriškas ir slogus – taip ir dera labirintui. Žinai, kad gebėsi jame pasislėpti. Čia tavo miestas, jauti visus jo užkaborius kaip savo rankas ir kojas, tu valdai šitą labirintą. <…> Galėtum būt jo Minotauras, bet tau nereikia nekaltų mergelių. Tau svarbu justi nebylų tuštumos dvelksmą, įskaudinto oro virpėjimą, svarbu jus­ti, kad šis kitiems nepažinus labirintas priklauso tau.“ (VP, p. 162)

Vilnius naratoriui toks prasmingas, kad jis net susilieja su juo, Vilnius tampa jo kū­no dalim, įvyksta visiška identifikacija, be jokio susvetimėjimo jausmo, kuris buvo taip būdingas ankstesnei kartai.

Bet R.Gavelis šituo nepasitenkina. Jam pavaldus (jeigu jau kalbėsim apie valdymą) ir neigiamas Vilniaus polius. J.Vaičiūnaitės (ir vėliau A.Ramono) liepos R.Gaveliui tampa „purvinomis, dūmų išėstomis Vilniaus liepomis“ (VP, p.6). Ir tai tik gaveliškų metamorfo­zių pradžia. Daugelis Vilniaus kasdienių reiškinių įgauna naujus ženklus ir reikšmes, ne­dviprasmiškoje kovoje su „Jais“ Gavelis jiems suteikia siaubo romano elementų. J.Vaičiūnaitės mėgstamas Vilniaus dekoratyvinis elementas balandis „Vilniaus pokery“ vaikšto „paklaikusiom, be išraiškos akim“ (vėliau, kai vienas romano naratorius – Marty­nas – mirdamas pavirsta į balandį, sužinosime, kad tai atgimę Vilniaus gyventojai), jau­kus paukščiai, kuriuos taip myli egzaltuoto Vilniaus adeptai (J.Vaičiūnaitei jie buvo „Paukščiai kaip varpai“), Gavelio romane arba dingę (nors kartais ir pasigendami), arba savotiškai klaikūs. Tarakonai ir šunys taip pat persikūnija \ antgamtiškas būtybes, plėtojančias autoriaus sumanymo sudėtingumus ir subtilybes. Bet vystydamas savo neigiamą polių, R.Gavelis vis vien Vilnių suvokia kaip savą:

„Vilnius mėšlungiškai dvėsuoįa kaip merdintis žvėris. Artėja trečia, pats darbymetis, tad niekas nedirba: pro šalį vis slenka beveidės žmogystos – nenoriu vadinti veidais tų oda aptemptų kaukolių. Žengia nė neįtardamos, kad jų nebėra. O juk kažkada buvo ir dar galėtų būti. Nors ne, nebegalėtų, per vėlu. Visi jie jau pražuvę. Belieka bendrauti su pačiu Vilniumi – jis mane supranta, o aš užjaučiu jį. Vilnius kankinasi, slegiamas neveikios ir apsnūdimo, kaip sapną prisimindamas Geležinį Vilką. Šis turėjo kaukti per amžius, bet seniai nukaršo, susirgo gerklės vėžiu, jo metastazės ėda ir miesto smegenis. Galbūt gyvi belikom dviese su Vilniumi. Negyvėlių srautas vis teka prospektu lyg drumzlina upė. Pilkosios nebūties pasiuntiniai rėplioja miesto kūnu kaip nesunaikinama tarakonų armija. Pasaulio istorija – beviltiškos žmonių kovos su tarakonais metraštis. Deja, tarakonai visuomet nugali. Vilnius tyso bejėgis, beveik paralyžiuotas, supančiotom rankom ir užrišta burna. Tačiau jis dar gali mąstyti. Mudu tebesam gyvi, kol kas dar gyvi.“ (VP, p. 22–23)

Kaip jau antrą sykį matome, Vytautui Vargaliui problemas kelia ne pats Vilnius žmonės (skaitydami „Vilniaus pokerį“ taip pat įsižeidė jo žmonės, o ne Vilnius!), Kadangi jis čia Vilnių tapatina su savim, miesto personifikacija neišvengiama: jis „tyso bejėgis“ – „Jų“ auka. Sovietinės Lietuvos pagrindinė psichinė problema, priešingai negu JAV, kur vyrauja neurozė, buvo šizofrenija, paženklinta stipria paranojos doze. Du „Vilniaus pokerio“ vyriškos giminės naratoriai, Vytautas Vargalys ir Martynas Poška, bei prieš pavirsdamas šunimi Gediminas Riauba rodo šios būsenos požymius, bet jau vien faktas, kad jie trys ir kad jie patys inteligentiškiausi veikėjai romano horizonte, sugestijuotų jų neklaidingumą kūrinio kontekste, t. y. liudytų, kad „Jie“ egzistuoja ir veikia Vilniuje.

Vilnius R.Gavelio suvokiamas įvairiais atvejais, įvairiais būdais kaip miestas, visada esantis šalia veikėjų, savotiškai į juos įsismelkęs:

„Vilniuje niekaip nepabūsi dviese. Jei sėdi su draugu ar su moterim, Vilnius būtinai prisigretina kaip keistas trečiasis. Nuo Vilniaus niekur nepabėgsi. Nėra pasauly kito tokio miesto.“ (VP, p.208)

Kitur jis sako:

„Prahoje ar Lisabonoje senovė tvyro greta nūdienės bedvasybės. Vilniuje kiekvienas namas, kiekviena siaurų gatvelių sankryža yra sykiu ir senosios gyvybes, ir nūdienės katalepsijos viela.“ (VP, p. 77)

Užtat visai nenuostabu, kad žmonės (o rašytojai pirmiausia yra žmonės) susimaišo su miestu ar kad miestas suvokiamas kaip priedas prie žmogaus – tai matėme citatoje, kurioje labirintas turi rankas ir kojas.

Ir toliau, atmesdamas žmones, R.Gavelis rašo:

„… nieko netikėto negali įvykti – nebent pačios dekoracijos ūmai prabiltų gūdžiais balsais: jos čia gyviausios. Namų sienose plaka Vilniaus širdis, vien jos čia turi dvasią. Gatvė krypsta link tin­giai dunksančios kalvos, o ant jos. tarsi impotento slogutyje, niauriai stirkso trumpas ir bukas pilies bokšto falas, vilniečių laimintojas, visuotinės negalios simbolis. Viskas, visui viskas čia yra sapnas <…> Arba šitos žmogystos per klaidą atsidūrė ne tam mieste, arba jos yra savo vietoje, bet namai, bažnyčios ir gilios senovės kvapas pasiklydo. Vilnius – tai miestas-šmėkla, miestas-haliucinacija. Jo neįmanoma susapnuoti ar įsivaizduoti – jis pats yra sapnas arba vaizduotes tvarinys. Vilniuje vaikšto lietuvių kunigaikščių dvasios, sveikinasi su pažįstamais, užkabinėja merginas ir nykiai stumdosi troleibusų stotelėse. Čia plevena ir maišosi lenklaikių kvapai, gaisrų bei marų kvapai ir banaliausias prasto benzino tvaikas. Čia naktimis gūdžiai kaukia, šaukiasi pagalbos Geležinis Vilkas Čia ne­tikėtai gali sutikti numirėlį, kitados gestapo nukamuotą, vis kartojantį išdaviko vardą, kurio niekas nenori girdėti. <…> Jei miestas galėtų egzistuoti vienišas, be žmonių, Vilnius būtų visų miestų Miestas. Bet miesto dvasią išreiškia žmonės, o jei bandai suprasti, ką reiškia žmogystos Vilniaus gatvėse, ką reiškia tasai marazmiškas spektaklis, kuriame ir pats vaidini, iškart suvoki, jog sapnuo­ji.“ (VP, p. 77)

Kas tai, jei ne meilės prisipažinimas senajam Vilniui ir atmetimas naujojo? Tai, kas išliko nuo senojo – „dekoracijos“, pastatai, net kvapai (kurie anaiptol Vilniuje nėra malo­nūs!), istoriniai žmonės – visa tai suvokiama nekvestionuojant, o viskas, kas nauja, atmetama. Kadangi Vilnius identifikuojamas kaip dalis savęs, tai miesto impotencija yra tik naratoriaus Vytauto Vargalio (turiu galvoje pirmąjį skyrių) negalios projekcija, nusivy­limas ir pyktis, sumaišyti su neapykanta sau. Pirmiausia tie jausmai ir yra nukreipti į save, o tik paskui į miestą. Tai stulbinančių dimensijų nusivylimas savimi, atitinkantis sovietmečio nežmonišką žmogaus atbukinimą. Ar R.Gavelis tai vadina „kanukizmu“, kastracija, ar dar kaip nors, tai vis perkeltinės to paties reiškinio formos. Psichologija mus moko: kai skausmas ir neapykanta sau pasidaro nebepakeliami, jie būna nukreipiami į kitą. Šiuo atveju – į Vilnių ir į kitą žmogų.

Visi čia aptarti autoriai retsykiais personifikuoja Vilnių, bet tai daroma priklausomai paties rašytojo lyties, giminės. Visa procedūra stipriai primena C.Jungo sukurtas animus / anima kategorijas. Mylėdamas žmogus kitos lyties mylimajame objekte atranda paties dvasinį atitikmenį, kuris turi tas pačias savybes, kurias jis ar ji savyje vertina, kuriomis žavisi. Tokia prasme J.Vaičiūnaitei jos animus Vilnius tvirtai išlieka vyriškos gi­minės. Ji kreipiasi į Vilnių:

Bučiuoju tavo plytą,
       tavo herbą,
       tavo vilnijantį švelnų vardą
ir pakeliu rūdijančius raktus. (NA, p. 234)

Visiškai akivaizdu, kad Vilnių poetė traktuoja kaip mylimąjį. O vyrams rašytojams Vilnius pasidaro jų anima, mylimoji. A.Ramonas rašo:

„Taip panašiai [kaip Vilniaus] niekada nenusibosta mylimos moters veidas. Gali žiūrėti ir žiūrėti į jį, ir visada jis naujas, visada kitoks, nors, rodos, ir žinai kiekvieną bruoželį atmintinai. Plau­kia dangaus mėlynėje bokštai, rymo stogai, vinguriuoja kviesdamos eiti ir eiti gatvelės, siauros, amžinai šešėliuose, ir kiemai – niūrūs, apleisti: nusilupinėjęs tinklas, pribraižyta nešvankių žodžių, sulaužyti, išrūdiję, kiauri lietvamzdžiai, žolė juose, medeliai suaižėjusių sienų plyšiuose, dvokia šla­pimu, katėmis ir dar velniai žino kuo amžinai drėgnos tarpuvartės. Ir vis dėlto jis buvo mielas. Mie­las, artimas, savas. Kaip motina.“ (BPVD, p. 59–60)

Visas moteriškas diapazonas – nuo mylimosios iki motinos – įkūnytas Vilniaus vyriš­kame varde. Reikšminga turbūt dar ir tai, kad Vilnius niekada ne sesuo, nes sesuo pa­gal šią sistemą vis tiek yra kita ir kitokia, o ne savęs atspindys kitame.

R.Gavelis, žinoma, visa tai išreiškia sudėtingiausiai. Galų gale ne tik autoriaus am­bicijos, bet ir pati įvaizdžio literatūrinė raida, kurią Gavelis be galo jautriai suvokia, to rei­kalauja. Vytautui Vargaliui, kaip ir priderėtų pagal čia vystomą koncepciją, Vilnius kartais taip pat mylimoji:

„Jis [Vilnius] tarsi mylima moteris, kurios kūną baigia ėsti sifilis ir raupsai. Tačiau ją vis vien myli, toji meilė amžina, nors iš kūno teliko griuvenos, puvėsiai, dvokiančios žaizdos. Glostai dvo­kiančias votis, nardini rankas į pūlius, o regi senąjį dievišką kūną. Meilė neblėsta, tik stiprėja, myli net žaizdas, nes žinai, kokia toji moteris (tasai miestas) kitados buvo, galėjo būti. Turėtų būti.“ (VP, p. 110)

Autoriaus paaiškinimas skliausteliuose „toji moteris (tasai miestas)“ rodo, kad jis suvokia giminės problemą, kai tapatina Vilnių su moterimi, ir ilgoje citatoje įdeda nuo­rodą, idant skaitytojui būtų aišku, nors tai ir gadina epizodo, kad ir groteskiško, „poetiš­kumą“.

Vytautui Vargaliui Vilnius kartais jis pats, o kartais mylimoji, tačiau kitai romano naratorei, kalbančiai savo balsu, reiškiančiai savo nuomonę nepriklausomai nuo autoriaus ir kitų teksto pasakotojų tuteišei Stefai Vilnius yra vyriškos giminės, atspindintis jos rei­kalavimus ir identifikaciją. Ji mąsto taip:

„Jeigu didingas niūruolis Vilnius gali puikiai apsieit be manęs – geriausia važiuot atgal į kaimą ir augint šiltnamy agurkus turgui.“ (VP, p. 337)

Tarsi dingus meilei, mylimojo apleistai nieko neliktų – tik grįžti į pirmuosius namus. Kitur Stefa Vilnių pavadina dar aiškiau:

„Tikrąjį Vilnių radau kitokį, visai kitokį, bet ne mažiau stulbinanti, man rodės, kad Vilnius įeina į mano kūną kaip vyras, mano amžinasis vyras, nuo kurio pagimdysiu sūnų…“ (VP, p. 347)

Tai dar atviresnis negu J.Vaičiūnaitės meilės prisipažinimas. Dabartiniam kontekste jos bučiniai atrodo nekalti10… Neatsitiktinai ir prozoje, ir poezijoje randame metamorfizuotos meilės miestui pavyzdžių. Vilnius, kaip R.Gavelis ir sako, tai miestų miestas, Vilnius, matyt, sugeba realizuoti visus išgyvenančiojo dvasinius poreikius, tuos, kurie natūraliai atitektų svarbiausiai antropomorfiškai būtybei žmogaus sąmonėje ir santykiuose ar tai būtų motina, mylimoji ar mylimasis, ar galų gale narciziškasis „aš“.

Kokias išvadas tenka pasidaryti iš keisto reiškinio, kai pagal kažkokią vidine būtinybę (Ramonas?), intuiciją (Vaičiūnaitė?) ar meninę nuostatą (Gavelis?) autorių manipuliuojama Vilniaus vardu ir gimine? Vilnius, pasirodo, be galo talpus ir turtingas simbolis stimuliuojantis vaizduotę, pasiduodantis daugybei variacijų, toks pat įvairus kaip pasaulis (aptariamuoju laikotarpiu jis sovietų „įkalintiems“ lietuviams ir turėjo atstoti visą pasaulį). Identifikavus ir eksploatavus abu jo priešingus polius, sunku beįsivaizduoti, kur link rašytojų išmonė ir fantazija juos nuves, bet atsižvelgiant į Vilniaus archetipo magiją ir galią praeity, neabejotina, kad jis ir toliau trauks ir vilios jų vaizduotę.

1 Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Amerikos centre Vilniuje 1994 m. lapkričio 23 d.
2 Gavelis R. Vilniaus pokeris. – V., 1989. Toliau visos nuorodos į šį tekstą ženklinamos VP.
3 Tiesa, šioj citatoje žvelgiama į Vilnių per kaimo prizmę, aikštės kaip ganyklos, tačiau čia kaimas metaforų šaltinis, kaip ir Vaičiūnaitės pamėgta jūra ir jos atributai, pvz., „Ir dar ilgai balkonai plauks jam (laikrodininkui) lyg spalvotos valtys“ („Nemigos aitvaras“, p. 229).
4 Vaičiūnaitė J. Nemigos aitvaras. – V., 1985. – P.234. Toliau žymima NA.
5 Vaičiūnaitė J. Pilkas šiaurės namas. – V., 1994. – Toliau – PŠN.
6 Ramonas A. Balti praėjusios vasaros debesys. – V., 1991. – P. 88. Toliau – BPVD.
7 Kunčinas J. Tūla. V., 1993. – P. 23.
8 Gavelis R. Vilniaus pokeris. V., 1989. – P. 192. Toliau – VP.
9 Ne veltui Audronė Barūnaitė Willeke savo įžvalgų ir simpatišką straipsnį pavadino „Mirštančio Vilniaus labirintuose: dvasinė būklė Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“. Žr.: Metmenys, Nr. 63 (1992).
10 Kai perskaičiau šį pranešimą, Vilniaus pedagoginio universiteto magistrantė Deimantė Kažukauskaitė man įteikė darbą, vietomis susiliečiantį su mano čia pasirinkta tema. Jos teigimu, Vidmantės Jasukaitytės „Stebuklinga patvorių žolė“ parodo kaimocentrišką žmogų, atmetantį miestą su jos įsivaizduotu nykumu ir bjaurastimi. Pvz., to romano herojė Kristina, priešingai negu R. Gavelio Stefa, gali gimdyti tik kaime, savo gimtoje aplinkoje, mieste jausdama tik žmonių ir aplinkos užterštumą. Tai tradicinis požiūris į miestą (jam iliustruoti būtų galima rasti daugybę pavyzdžių), kuris tik neseniai lietuvių literatūroje pradėjo keistis.

Violeta Kelertienė: „Tarnystė literatūrai – viena iš gyvenimo prasmių“

2022 m. Nr. 7 / Literatūrologę Violetą Kelertienę kalbina Dalia Cidzikaitė / Literatūrologei, vertėjai, redaktorei, žurnalo „Metai“ redkolegijos narei, ilgametei Pasaulio lietuvių bendruomenės Lituanistikos katedros Ilinojaus universitete Čikagoje vedėjai…

Violeta Kelertienė. Sovietmečio literatūros kritika išeivijoje

2021 m. Nr. 3 / Oficialiai mus, išeivijos kritikus, jeigu bent kiek dažniau parašydavome apie „Vagos“ išleistas „sovietines“ knygas, sistemos patikėtiniai vadindavo „sovietologais“. Tarkim, toks buvo Vytautas Kazakevičius, kuris taip mus vadino…

Violeta Kelertienė. Brydė per sniegą kaip sielų kalbos įrašas

2018 m. Nr. 8–9 / Valdas Papievis. Brydė. – Vilnius: Odilė, 2018. – 336 p. – Prano Gailiaus paveikslo fragmentas.

Violeta Kelertienė: Literatūra kaip teorija ir kaip gyvenimas

2014 m. Nr. 3 / Literatūros tyrinėtoją Violetą Kelertienę kalbina Aušra Jurgutienė / Kodėl studijuoti pasirinkote literatūrą? / Violeta Kelertienė. Atrodo, kad ne aš, o ji mane pasirinko. Manau, kad tada ir prasidėjo mano susižavėjimas knygomis.

Aldona Prašmanaitė. Knygius iš pašaukimo, mecenatas iš apsisprendimo

2011 m. Nr. 8–9 / Knygius Petras Jaunius. Sud. Astrida Petraitytė. – Vilnius: Apy­aušris, 2011. – 104 p.

Powered by WordPress and WordPress Theme created with Artisteer.