1999 m. Nr. 7

Alfonsui Nykai-Niliūnui – 80

Alfonsas Nyka-Niliūnas paprastai siejamas su prancūzų, Vidurže­mio jūros kultūra. Esminė jo poezijos ir gyvenimiškoji linija kyla iš stu­dijų metais skaityto Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“ įtai­gų. Viena iš idėjų – vizualiai, jutimiškai prisiminti išgyventą būtį (1945 m. gegužės 14 dienos įrašas: „Grįždamas galvojau, kaip mane vaikystė­je, likusį namuose vieną, apimdavo neaprėpiamas džiaugsmas, kad aš esu, kad gyvenu, kad egzistuoju“). Prisiminimo vizija, vaizduotė A. Ny­kos-Niliūno poezijoje yra prustiškai jutimiška. Netgi modernioje užsie­nio poezijoje populiari metafizinė „septynių vienatvių“ tema ankstyvosio­se jo eilėse plėtojama kaip estetinės patirties prisodrinta sekmadienio vienatvė vaikystės namuose, o rinkinio „Vyno stebuklas“ eilėraštyje „Aš­tuntoji vienatvė“, nors ir esama jutiminių ir filosofinių kontekstų san­dūros (Proustas, Nietzsche, O. Milašius), vis dėlto tema sprendžiama eksplikuojant jutimiškąją dimensiją.

Kita artima Proustui idėja – ieškoti prarasto laiko, gyventi jame, rašymu jį atgauti, sukurti. Pernai išleisti A. Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentai. 1938–1970“ rodytų, kaip atkakliai ir nuosekliai ši idėja re­alizuojama, kokia gyvybinga buvo ši pagava jaunystėje. Pozicijos sufor­muluojamos remiantis gyvenimo patirtimi, siekiant sisteminti pojūtimiškumą, paversti jį estetine nuostata. Tokia projekcija nuolat brėžiama dienoraštyje: „Grįžtant Dunojaus vandenyje spindėjo žvaigždės ir šaltai plazdanti gęstančio laužo dėmė. Ir staiga nepaprastai aiškiai pajutau, kad aš dabar gyvenu ne realybėje, kuri sudegė kaip laužas, bet jos atspin­dyje (pabraukta – R. T.), per klaidą patekęs į galimybių pasaulio erdvę“ (1945, birželio 24), po kelių dienų dar kartą aplinkui apsidairius („Vi­duramžiškai rūsčios miesto sienos birželio ryto saulės šviesoje“) sufor­muluojama poezijos ir gyvenimo programa: „Išgelbėti savo pasaulį“.

Savas pasaulis gelbstimas prustiškai („Dabar aš esu atvirkščias Faus­tas: nenoriu nieko naujo, nenoriu naujai gyventi <…>. Aš noriu tiktai at­gauti tai, ką esu praradęs, kas yra mano <…>“ – 1946, gegužės 31), gy­venama beveik vien tik prisiminimų, pojūtiškos patirties atsiminimų erdvėje. Prisiminimų atgaivinimo technologija nuosekliai taikoma gyve­nimiškąją! (ne tik poezijos) programos daliai realizuoti – tampa vidinio gyvenimo būdu; kas nors staiga pakvimpa, susapnuojama, išgirstama me­lodija, iškyla panašus erdvės pojūtis, panaši pastato architektūra – ir nu­sikeliamą į aną, buvusią, realybę. Laikai imami kloti vienas ant kito. Vo­kietijos periodo dabartis išgyvenama labai stipriai ir itin gyvai, asociatyviai siejama su namų aplinka, vaikyste (būties pajautų požiūriu). Dvigubi­namo gyvenimo pavyzdys galėtų būti žiemos asociacija: 1946 m. sausio 1 diena Tiubingene prikelia vaikystės – 1928 metų vasario 16 dienos – įspūdžius („Temstant iš Utenos parėjęs tėvas (aš ir dabar girdžiu, kaip jis eina kiemu, daužo sniegu aplipusius batus į slenkstį, atidaro duris: su juo ir šalčio kamuoliu puola į vidų šuva) pasakoja apie…“). Dabar­tis prustiškame dienoraščio modelyje dalyvauja minimaliai, kartais ji tė­ra tik data, vienu sakiniu nusakytas prisiminimo radimasis, – o vienin­telė tikrovė – atgaminta praeitis. Poezijoje šis modelis veikia kiek kitaip – susipina su daugybe kitų literatūros, kultūros ir meno pasiūlytų mo­delių, tačiau lieka esminis, – ir toks atpažįstamas ankstyvojoje lyrikoje bei Tiubingeno laikotarpio poezijoje. Vilniaus periodo dabarties išgyve­nimai tampa impulsu namų vizijoms, o Tiubingeno periodo išgyvenimai leidžia atsigręžti jau į Vilniaus ir Nemeikščių patyrimus. Baltimorės pe­riodas nebetampa konkrečia atsiminimo paskata – dabarties išgyveni­mas kaip atsiminimo paskata vėlyvojoje poezijoje tiesiog nefiksuoja­mas. Taigi prustiškajame poezijos modelyje labiau veikia iškildami į paviršių tik Lietuvos ir Tiubingeno laikotarpiai. 1970 metų eilėraštyje „Maulbronn“ ne dabartis, o Tiubingeno periodo išgyvenimai, t. y. Maulbronno vienuolyno šventoriuje patirtas įspūdis, sukelia prisiminimus apie jaunystės dienų Vilnių… Dabartis yra tik eilėraščio parašymo laikas. At­rodytų, jog vėliau prustiškasis modelis nebeveikia, juo labiau kad vėles­ni eilėraščiai grindžiami nebe prisiminimu, vizija, o minties, svarstymo logika. Vis dėlto kai kurie jų gana ryškiai apibrėžia A. Nykos-Niliūno prustiškojo modelio turinį – mąstymo struktūrą, įtraukusią tik tam tik­ras erdves ir tik tam tikrą laiką. Tą patvirtintų dienoraščio bei poezi­jos sąsaja. 1938–1948 metais poeto dienoraštyje suformuluojami tie pagrindiniai klausimai, kurie išplėtojami tik vėlyvojoje poezijoje: kas yra „totali pergalė“, „totalus pralaimėjimas“ (1945, gegužės 9 d.), „Ilge­sys? Bet kas yra ilgesys? Ilgesys savęs paties? Ilgesys kitų? Ilgesys? Il­gesys išsilieti ir įsilieti į būties srovę? Ką reiškė apniukusią balandžio dieną langinių bildėjimo sukeltas ilgesys?“ (1945, rugpjūčio 23). Sufor­muojama ir poetinė sistema, įvaizdžiai – raktai (vabalas didelėm akim, varnalėša ir domenas, karalaitė stiklo karste, veidrodžio šukė), netgi sti­lius („…man taip trūksta Vilniaus, Utenos ir Nemeikščių. Laiko praraja ir monotonija: lietaus lašai į stogą, tikėjimo rytojumi deklamacija, žai­dimo taisyklių hegemonija, melo vienatvė, kaip Heraklito Sibilės burna, ir kažkieno skausmas, kad „eine dieser Stunden wird deine letzte sein“ – 1945., lapkričio 24). Ar tai reiškia, kad. viena vertus, 1938–1948 metų dienoraščio įrašai vėlyvuoju laikotarpiu tampa sustingdyta „praeitimi“; o kita vertus, dienoraštis (nuolat skaitomas?) yra ir tam tikra dabar iš­gyvenama dabartis ar medžiaga, iš kurios sukeltų įspūdžių randasi vė­lyvoji poezija? Taip funkcionuotų A. Nykos-Niliūno meninėje sistemoje M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“ – poetui svarbiausia prancūzų litera­tūros knyga.

Kalbėjimo elegancija, poetinio vaizdo skaidrumas ir žavesys – taip pat ateina iš prancūzų literatūros. Šios literatūros laukas gana aiškus, pa­ties poeto cituojamas (moto prie eilėraščių, aliuzijos).

Daug sunkiau A. Nyką-Niliūną susieti su vokiškuoju kontekstu. Prie jo priartėti leidžia konkretus poeto sąlytis su vokiečių kultūra (prancū­zų ir vokiečių literatūros studijos, Tiubingeno-Fribūro periodas, nuolat skaitoma vokiečių lektūra), skaitomų knygų inspiruota romantikos pa­radigma pasaulėjautoje, ir moderni XX amžiaus filosofija, nemaža dali­mi auganti iš romantikos idėjų.

1938 metų dienoraščio įrašai rodo, kad A. Nyka-Niliūnas neprastai mo­ka vokiečių kalbą. Tų pačių metų rudenį ima lankyti vokiečių kalbos kur­sus pažengusiems ir randa čia puikių dėstytojų („Vokiečių kalbos lek­torius Gotlieb Studerus mane tiesiog sužavėjo“ – iš rugsėjo, spalio, lapkričio bloknoto, p. 18). Atvažiavęs tęsti studijų į Vilnių, klaidžioja po tuščias bažnyčias, vaikšto po Bernardinų kapines. Šie vienatvės, ro­mantiškų vietų patyrimai jam rodosi labai svarbūs ir yra užrašomi. Skaito Eichendorfo novelę „pilną vasaros nakties blūdijimų ir paslaptin­gos girių romantikos“ (1944, liepos 4), nuo 1944 m. lapkričio Berlyne lan­ko užsieniečiams skirtus kursus ir vėl randa kuo pasidžiaugti: „Įdo­miausias dėstytojas – prof. Hemmerlingas, kuris, tarp kitko, labai gražiai deklamuoja vokiečių senesniąją poeziją, ypač Th. Štormo eilėraštį „Die graue Stadt“ (1944, lapkričio 9), kavinėje su karo našlėmis berlynietėmis kalbasi ne apie karo realijas, o apie… Hofmannsthalį.

Svarbu pabrėžti tai, kad Lietuvoje vokiečių romantikus ir apskritai ro­mantiką „atranda“ visa karta (H. Nagys persiima romantikos idėjomis, il­gam ir iš esmės jos patraukia A. Nyką-Niliūną, J. Kaupas žavisi Hauffo pasakomis, romantinės literatūros įtaigų rasime ir V. Mačernio poezijoje). Ją aktualina ne tik geri vokiečių lektoriai Kauno ir Vilniaus universitetuose, bet ir B. Sruoga, gaivinantis romantinio teatro idėją. Jau­niems poetams atsidūrus pokario Vokietijos žemėse, romantikos trauka dar labiau sustiprėja: atsiranda galimybė realiai prie jos kokiu nors būdu prisiliesti. Ieškoma ne Vokietijos griuvėsių, o jos kultūros ženklų (Hölderlinas, Schellingas, Fichte, von Kleistas, Hegelis, Schlegelis etc.). Pakanka įsiskaityti į A. Nykos-Niliūno dienoraštį, kad pajustume, kaip visa karta siekia šito kultūrinio įsigyvenimo, įsijautimo. Būtų galima ma­nyti, jog sąsaja su romantika poetui tampa svarbiu apsisprendimu.

Nuo pat kūrybinio kelio pradžios jam rūpi romantikos – kaip pasau­lėjautos – sistema. Jis vienodai domisi ir poetais, ir filosofais, cituoja jų mintis savo dienoraštyje. Pavyzdžiui, Schlegelio: „Die höchste schönheit, ja die höchste Ordnung ist denn doch nur die des Chaos… Aus der Liebe und chaos muss die Poesie abgeleitet werden“ („Didžiausias gro­žis, taigi ir didžiausia tvarka vis dėlto yra chaosas. Iš meilės ir chaoso turi kilti poezija“); Novalio: „Der Welt muss romantisiert werden… Die Philosophie erhebt die Poesie zum Grund Satz…“ („Pasaulį reikia romantinti… Poeziją filosofija pakylėja iki principo…“ – 1941, rugsėjo 3). Ge­rai išstudijuotos romantikos idėjos tampa mąstymo instrumentu. Bū­ties supratimo ieškančią mintį A. Nykos-Niliūno poezijoje maitina vokiškasis romantizmas. Sąsaja su filosofija plėtojama irgi vokiečių kultūros pagrindu, iš esmės vadovaujantis romantizmo epochos mąs­tytojais Schellingu, Schlegeliu, Hegeliu. Kita vertus, vokiečių romanti­ka nurodė ir savo autoritetus: klasiką, antiką, atvėrė platų minties ho­rizontą, sistemiškumo poreikį. Visi jie – ir Prousto bei Meterlincko „svajonių atmosfera“¹, ir romantiškieji skandinavų literatūros motyvai, ir Nietzsche’s bei Heideggerio idėjos – yra ta pati istorinė romantikos paradigma, genetiškai ir tipologiškai susiję reiškiniai. Sakykime, ieškoda­mi priežasčių, kodėl skandinavų literatūra ketvirtojo dešimtmečio pabai­goje tampa tokia populiari (K. Boruta, M. Katiliškis, H. Nagys…), turi­me prisiminti tų pačių filosofinių ir literatūrinių kontekstų (romantikos ir „gyvenimo filosofijos“ idėjų) susitikimą joje. Šio regiono literatūra iš­plėtoja ir įvairiais siužetais išskleidžia vieną svarbiausių romantinės literatūros motyvų – klajonių, klajūno, išėjimo ir sugrįžimo. Motyvas, iš­saugojęs ir metafizinę pirminių šaltinių prasmę, labiausiai vilioja egzis­tenciškai angažuotą jaunąją kartą. 1945 metų rugsėjo 9 dieną A. Nyka-Niliūnas dienoraštyje įrašys: „Visas ligšiolinis mano gyvenimas susidėjo iš (tikrų arba išgalvotų) kelionių ir grįžimų, išėjimų ir parėjimų. Visuo­met namo arba iš namų“. Skandinavų kūriniai intensyviai kalba apie gy­venimo vienkartiškumą. laiko tekamumą, žmogaus gyvenimo negrįžta­mumą įtvirtina kaip „vienos vasaros“ poetinę sampratą. Iš šių minties horizontų randasi įrašas ir A. Nykos-Niliūno dienoraštyje: „…aš esu vieno sezono, vienos vasaros, vieno rudens ir vieno derliaus žmogus“. Ir toliau jau visai rilkiškai pridėta: „Viskas yra vieną kartą ir iš karto, kaip laikas, erdvė ir būtis“; ir čia pat – Kierkegaard’o bei Heideggerio idėjų as­piracijos apie susitikimą su savo gyvenimu: „Žmonės, tuo pačiu ir aš, tik veržiasi į gyvenimą, bet amžinai pasilieka šalia“ (1940, rugsėjo 14). Šis dienoraščio įrašas gerai iliustruoja tuo metu dominavusių idėjų horizon­tą ir tam tikrą jų atitikimą vienų kitoms, sistemiškumą. Įdomiausia stebėti, kaip tie kontekstai A. Nykos-Niliūno atveju susipina, išauga į vien­tisą programą. Romantinės literatūros motyvus poetas perkelia į savo dvasios situaciją, kūrybingai panaudoja aiškindamasis žmogiškąją bū­tį. įterpdamas juos į XX amžiaus filosofavimo sistemas.

A. Nykai-Niliūnui labai svarbi romantinė nuostata – kurti pasaulį iš savęs, iš savo patyrimų. Atsigręžiama į vidų, susikoncentruojama į sa­ve. Šioji dramblio kaulo bokšto poeto situacija įvardijama labai aiškiai ir sykiu poetiškai: „Aš esu fantasmagoriškas sanctum, uždraustas kam­barys, į kurį niekam nevalia įeiti ir iš kurio aš pats nebegaliu išeiti“ (1961, balandžio 11).

Poetui, gyvenančiam vidinį gyvenimą, išorės pavidalai tik atliepia tai. ko ilgisi širdis („Šiąnakt einant iš studentų pasilinksminimo, mano sąmonėj staiga beveik paliečiamai ryškiai iškilo viena naktis Vilniuje. Tą­syk, atsimenu, grįžau namo iš Užupio. Buvo tik ką po vidurnakčio. <…> retkarčiais pasigirsdavo sunkūs artėjančių sargybų žingsniai. <…>

Katedros aikštėje prieš mane atsivėrė lakus lengvas urbanistinis pei­zažas, ir aš pasijutau, lyg būčiau iš Viduramžio patekęs į Renesanso lai­kus ir visa tai matyčiau pirmą kartą. Tai buvo naktis, kurios aš visuo­met ilgėjausi, išsivadavimo naktis“ (1945, spalio 13). Itin svarbus subjekto, matančio ir jaučiančio pasaulį, vaidmuo. Tokia subjektyvumo samprata pagrįsta visa poeto kūryba.

A. Nyka-Niliūnas yra vienas tų, kurie kūrybai suteikia ontologinę, būtį aiškinančią funkciją. Tokia funkcija kūrybai priskiriama nuo Kanto, romantikų laikų². Schellingas, Išplėtojęs subjektyvistines Kanto ir Fichte’s idėjas, teigia, jog meninė kūryba yra ir tobuliausia dvasios raiškos forma, ir geriausias pasaulio pažinimo būdas³. Intuityvųjį pažinimą ir kū­rybą. ypač poeziją, romantikai Hölderlinas, Novalis iškelia aukščiau filosofijos ir mokslo⁴; šia pozicija vėliau savo galvojimą grindžia Schopenhaueris bei Nietzsche; būties pažinimo ir aiškinimo funkcijos pripažini­mas menui lemia ir Heideggerio hermeneutinį principą.

Literatūros teorijose ir meno filosofijai skirtose knygose tvirtinama, jog romantizmo laikais, ypač Jenos mokykloje, „meno kūrinys imtas sieti su kuriančiojo sąmone, su „vidine savastimi“ ir esąs vertas tiek, kiek atskleidžia patirtį: „…kūrinys – dvasinės lemties nuotykis, įvykstantis pa­čiame kūrybiniame procese“⁵. Romantines pozicijas atitinkanti A. Nykos-Niliūno nuostata konkrečiai išsiskleidžia dienoraštyje, kur matyti tam tik­ra konfrontacija su H. Radausku meno klausimais. Poetas laikosi pozicijų, jog meno kūryba yra ne amatas, o savo Aš atradimas ir kūri­mas, sąmonės darbas. Dienoraštyje pateikiamas ir šių nuostatų šaltinis: jis sakosi iš V. Dubo „Literatūros įvado“ vadovėlio išmokęs „fanatiškai mylėti literatūrą ir kad literatūra gali būti viso gyvenimo tikslas, kad po­ezija yra galbūt vienintelė absoliuti vertybė, absoliuti paguoda ir savo­tiška pasaulio siela“ (1961, balandžio 14). A. Nykai-Niliūnui poezija ypač reikalinga būtiškai. Aiškiai ir metaforiškai tas pasakyta: „Visi ma­no eilėraščiai – nuo pirmojo iki paskutiniojo – yra nenutrūkstamas pa­galbos šauksmas“ (1963, rugpjūčio 9). Šios nuostatos pagrindai – roman­tiniai, joje atpažintume ir Nietzsche’s ar Schopenhauerio idėją, jog menas padeda pabėgti nuo būties absurdo, ir Kierkegaard’ą. A. Nyka-Niliūnas mano, jog romantika (ne racionalusis jos sparnas: Goethe, Schilleris, Kan­tas, o demoniškasis – von Kleistas, Hölderlinas, Novalis, Schellingas, Schopenhaueris) leidžia prasiveržti į meną kaip vienintelę įmanomą tik­rovę.

Romantinė mokykla didele dalimi formuoja ir A. Nykos-Niliūno panestetizmą: atidą grožiui, estetiniam skoniui, intelektualinių ir emocinių pra­dų dermei. A. Andrijausko teigimu, labiausiai tą propagavo Hölderlinas, daręs įtaką ir ankstyvajam Hegeliui, skatinęs „jį domėtis senovės grai­kų kultūra ir menu“⁶. Paprastai romantiko laikysenoje egzistuojanti cezūra tarp išorės ir vidaus pasaulio nesukuria cezūros tarp savos būties ir meno. D. Bergez sako, jog „vokiečių romantizmo filosofija pati pirmo­ji pripažino vaizduotės viešpatystę“⁷, meną susiejo su laisvu fantazijos žaismu. A. Nyką-Niliūną traukia romantikų gebėjimas peržengti realy­bę – pasinerti į sąlyginį pasaulį, sukurti nuo išorinių sąlygų mažai pri­klausomas vidinės būties formas. Ši pastanga sutampa su Eldorado ieš­kojimu. Kitos tikrovės siekimas, lydėjęs poetą nuo vaikystės, kaip anksti susiformavusi pasaulėjautos dominantė, ne kartą išsakomas dienorašty­je; poetas nuolat prisimena skaitytas su paveikslėliais knygas ir jų įtaigą: „Žiūrėdamas į tuos schematiškai nupieštus paveikslus aš pajus­davau begalinį ilgesį ištrūkti iš kasdienybės – prisijungti prie žiemos iliust­racijoje čiuožiančių, vasaros iliustracijoje besimaudančių, pavasario iliustracijoje skraidinančių aitvarus, rudens iliustracijoje grįžtančių į mo­kyklą dailiai pasipuošusių vaikų ir būti amžinai laimingas tame nerea­liame pasaulyje“ (1954, lapkričio 7). Poezijoje įspūdingai išsakyta atver­čiamos knygos kaip atveriamų durų į meno pasaulį samprata: „Atsiveria, kaip pasakų knyga vaikystėj, durys“⁸. Ši romantinė pastanga ankstyvojoje lyrikoje sudaro estetinę aurą prustiškajai laiko atgaminimo techno­logijai – sukuriama sielai saugi meno erdvė, daiktai apšviečiami kitos tikrovės šviesa. Absoliuti orientacija į meną, iškelta net į rinkinių pava­dinimus, yra pagrindinė poezijos ašis.

Modernioji poezija, atsigręžusi į romantiką – iš jos kylanti, su ja dis­kutuojanti, – prisiima sapno, vizijos formas, į vartojimą sugrįžta bala­dė, legenda, pasaka ir jų pagrindiniai motyvai. Vienas iš daugiasluoks­nių kodų A. Nykos-Niliūno lyrikoje – pasaka. Ne liaudies pasaka, girdėta pasakojant, o skaityta, literatūrinė pasaka. Ji – ir vaikystės pasaulio rep­rezentantas, ir meno sinonimas, ir tam tikras postuluojamų meno filo­sofijos idėjų instrumentas. Visų pirma poeto eilėse pasaka yra namų erd­vės dalis. Skaitytų knygų (brolių Grimmų, Hauffo, Wilde’o ir kt. pasakų) veikėjai bei siužetai yra lygiateisiai namų „gyventojai“. Kita vertus, pat­sai namų pasaulis, gamta matoma vaiko, skaičiusio pasakas, akimis, įtraukiama į pasakos erdvę, tampa jos dalimi, paklūsta jos dėsniams. Pa­sakos įtraukimas į praeities pasaulį lemia vaizdavimo principą: gamta sudvasinama, sužmoginama, įsodrinama paslaptimi („…gelmėj miegojo / Užburtas vasaros šaltinis. / Virš jo iškėlęs šešėliuotą galvą, / Gal šimt­metį sapnavo beržas“ – BE, p. 25). Sekmadienio vienatvė namuose lei­džia svajoti atviromis akimis: buitiški namų paveikslai susipina su pa­sakos, senųjų legendų ir modernios poezijos vaizdiniais (medžioklės ragas, pašautas albatrosas, Snieguolė ir septyni nykštukai), virsta savo dėsnius turinčiu vientisu sąlyginiu meno pasauliu: „Jų salėse skambė­davo keista daina, romantiška daina apie / rūsčiam gamtovaizdyje, sve­timoj šaly. apleistą / žydinčios mergaitės kapą / Ir Coleridge’o Senasis Jūrininkas, atidaręs girgždančias / sunkaus in folio duris, vėl skrisda­vo išmirusių / audrų būry į tolimus kraštus“ (BE. p. 27). Šis sufantazuotas, sąlyginis pasaulis vėlyvojoje lyrikoje nebeturi vientisumo, pati­ria eroziją. Jis funkcionuoja kaip redukuotas mąstymo instrumentas, juo išsakoma laiko tėkmė, praradimai, apskritai – egzistencinė patirtis:

Lietus ir vėjas naktį
Plaka lentas ir stiebus. Valtys –
Kaip išmestos į krantą žuvys.
Ir mirusių sirenų choras.

Bet laivai seniai nuskendo.
Piratus pakorė auštant.
Molų plyšiuose šiurena
Melancholiška žolė. Tik kartais
Atlekia padangėm Ir prieplaukoj sustoja
Juodas Haufo
Pasakos vaiduoklių laivas. (p. 341)

Pagal romantinį buvimo pasaulyje modelį A. Nykos-Niliūno ankstyvo­ji poetinė vaizduotė tvarko erdvę ir laiką – orientuoja juos į ten ir tada: „Giliai vidudienio tyloj ten miega mano dienos / Ir mėlynkarčiai sutemų žirgai / <…> /. Tenai mane namų vaiduoklis, sterblėje pasisodinęs, su­pa“ (p. 5); „Ten bėgo su būriais drugių vaikystė. / <…> / Tenai buvau aš Dievas. / Ten buvo galima numirt ir prisikelt. / <…> / Ten laukia kai­mas. gatvė, mėlynom langinėm namas / Ir mirusios Uršulės balsas / Iš Juodabrasčių šaukia, aukštas ir kimus; / Ten mano tėvas skaito / Pa­saką apie dainuojantį ir šokantį mergaitės vyturėlį“ (p. 28). Ten ir tada yra vaikystė: reprezentuojanti pilnatvę, vientisumą, t. y. tokį laiką ir erd­vę, kur nėra ribos tarp Aš ir aplinkos (daiktų, gamtos), tarp realybės Ir fantazijos, nėra nei praeities, nei ateities – yra amžinas dabar, dabar­tyje patiriama amžinybė. Grįžimo į ten judesys didele dalimi kyla ne (ne tik) iš pačios vaikystės ilgesio, o iš vientiso, nesuskilusio pasaulio ilge­sio, iš noro sugrįžti į vientisą būtį, į meno pažadintos vaizduotės ir ju­timinės patirties vienovę.

Likimas A. Nyką-Niliūną atveda į Tiubingeną – Hölderlino miestą. Įspūdį poetas nusako dienoraštyje: „Tiubingenas – idealus miestas promenades solitaires mėgėjams ir visiems Atsiskyrėlių laikraščio skaity­tojams. Viskas čia dvelkia užkrečiama romantika ir intymios vientulys­tės melancholija. Dienos triukšmas ir nakties garsai čia tokie nerealūs, beveik antlaikiški. Miesto panorama Švabijos kalvų rėmuose, sodai ir vy­nuogynai – lyg tas „Halfte des Lebens“ gamtovaizdis, kybąs ežere su mie­lomis gulbėmis. Gatvės, kuriomis vaikščiojo Hegelis, Schellingas, Hölder­linas ir Morike“ (1945, rugpjūčio 25). Ankstyvą 1945 rudenį kartu su H. Nagiu ir J. Kaupu keliauja po Tiubingeno apylinkes. Į jas poetas žiūri šiek tiek Hölderlino akimis: „Keliavome sustodami kiekvienoje gražesnėje vietoje, be jokio tikslo, stebėdami nekintamą, lėtu saulės ritmu gyvenantį gamtovaizdį, tą patį, kurį Hölderlinas vadino heiliges Griechenland“ (1945, rugsėjo 14). Nuolatinį buvimą Hölderlino erdvėje liudija ir kiti dienoraščio įrašai: 1945 metų Vėlinių dieną nori eiti į ka­pines, bet pasijunta neturįs ko lankyti, nebent Hölderliną. Vis dėlto, vė­liau į kapines užklysta ne kartą, lanko poeto kapą „su keistai nuaugu­siu medžiu ir laukinėmis gėlėmis“ (1946, gegužės 20). Klajoja Hölderlino takais, pakartoja ir jo meilės nušviestą kelionę į Maulbronną. Tai inten­syvios dvasinės giminystės paieškos? Hölderliną (kaip, beje, ir kitus vo­kiečių poetus) A. Nyka-Niliūnas cituoja dienoraštyje, ypač eilėraštį „Pu­sė gyvenimo“. Tačiau verčia nedaug, – pokario periodikoje („Aiduose“) šį poetą entuziastingai verčia H. Nagys. Tuo tarpu A. Nyka-Niliūnas spaus­dina vos vieną kitą jo eilėraštį. Atrodo, jog jam kur kas labiau maga įsi­gyventi. pajusti kalbėjimo kodus, sistemą. Prie Hölderlino vertimų grįž­ta tik 1970 metais.

1946 metų sausio 7 dieną dienoraštyje suformuluojama viena iš Hölderlinui artimų laikysenų: „Susikurti asmeninę „mitologiją“ – vieninte­lis būdas apsisaugoti nuo pasaulio ir vienintelis kelias į save“. Princi­pinis vidujiškumas, „cezūra tarp išorinio ir vidinio pasaulio“ (S. Zvveigo išpopuliarinta frazė), gyvenimas tik knygų ir gamtos teritorijoje – laiky­sena, būdinga abiem poetams. Lygiai kaip ir įsigyvenimas į Europos kultūrą, antikos aktualizavimas ar kitos anksčiau aptartos romantinės nuostatos.

Esminis A. Nykos-Niliūno ir Hölderlino principas yra įteisinti praei­tį amžinai būti. Hölderlinui vaikystė, dvasios tėvynė dingojasi prisimi­nimuose, sapnuose. Jis, pabėgęs iš tėvynės, savosios Griechenland iš­duotas, sužlugus viltims, iš švelniausių apmąstymų kuria vaikystės pasaulio paveikslą ir jį pakylėja iki himno⁹. Ypač sakralūs Hölderlino pei­zažai – sodai, giraitės. Vaikystė yra saugi erdvė, kurios nepaliečia laikas, kuri yra visada. Šia prasme svarbią A. Nykos-Niliūno „Praradimo sim­fonijų“ pasaulėjautos dominantę taikliai yra nusakęs J. Kaupas: „pra­eitis, susidedanti iš vaikystės pergyvenimų, kadaise turėtų draugų ir neužmirštamų peizažų <…> metafizinė ir nepraeinanti būtis“¹⁰. Praeitis ne tik nepraeinanti, – ji suteikia tam tikras pastovias pasaulėjautos domi­nantes. „Vaikystė Hölderlinui neiškrenta iš gyvenimo it spalvingas, ta­čiau bereikšmis inkliuzas. Joje yra viskas, kas bus jo pasaulyje“¹¹. Vai­kystėje patirta ir nepraeinanti tikrovė Hölderlinui yra „susitikimas su dievais“¹², A. Nykai-Niliūnui – kultūros prisodrinta namų ir peizažo erd­vė. Apie gyvenimą ir pasaulį abiejų poetų kalbama vaikystėje matytais vaizdais, iš principo lemtinga kūrėjui vaikystės patirtimi. Ankstyvojoje A. Nykos-Niliūno poezijoje, ypač rinkinyje „Orfėjaus medis“, vaikystės die­nų detalės, peizažo įdvasinimas primena hiolderlinišką heiliges Griechenland – vientisą, prarastą, bet ir amžiną laiką bei erdvę. Vienas labiau­siai šį modelį prisiėmusių eilėraščių – „Vasara“. Jame susipynę romantinė gamtojauta. prustiškasis atsiminimas ir Hölderlino poezijos dominantės: šventiškas, beveik sakralus peizažas, antikos kultūros užuominos, su­grįžimo į šalį idėja ir pagrindinis principas – antikos peizažas, jos die­vai tame peizaže yra tiesiog čia pat išgyvenama realybė. Grafiškai eilė­raštis skyla į dvi nelygias dalis: pirmoje, ilgesnėje, pristatomas peizažas, antroje, trumpesnėje. į jį įrašoma vizija – troškimas. Vis dėlto svarbes­nė pasirodo šių dalių viduje vykstanti peizažo kaita. Iš pradžių neutra­lus. namus primenąs peizažas kreipia link idilės („Vasaros džiaugsmo ty­loj laimingi sapnuoja kaštanai; / Saulė ir vėjas ramus dar miega parimę ant lango, / Švelnūs kaip liepų daina“). Idilės užuomina jau yra lieptas į toliau peizaže atpažįstamus antikos kultūros ženklus („…laimingas grįž­ta per kaimą / Faunas, ir Jo apdulkėjusios lūpos suskirdę nuo vėjo, / Dega rugpjūčio kaitroj, kaip vynuogių kekės. / <…> / Girto Sileno ra­tus, prikrautus garuojančio vyno, / Tempia prieš kalną lėtai vainikuo­se skendintys jaučiai“). Pabrėžiama tyla, sapnas, miegas, lėtas jude­sys. Lėtas, iškilmingas hegzametras hipnotizuojančiu ritmu stingdo peizažą į palaimingą amžinybę. Tarsi nejučia, nekeičiant ritmo, nuotai­kos. į antikos peizažą įtraukiami alpios vasaros kaitros ir šventiškos ty­los namų peizažai ir aplinka („Namas, gatvė, klevai ir paukštis, nuo vė­jo pražilęs, / Skendi kaitroj“). Namų daiktai nugrimzdę ne tik į ramybę, bet ir į vienatvę – „kukčioja senstančios durys, / Laukdamos žingsnių baugščių jauniausio sūnaus – palaidūno“. Viename peizaže atpažįstamas antras, ir atvirkščiai. Šitą persismelkimą patvirtina antroji eilėraščio dalis – apversta šių dviejų peizažų repriza: dabar iš pradžių (išskyrus pir­mą eilutę) regimas namų pasaulis, po to jis pereina į antikos vaizdą. Ei­lėraščio schemą šiek tiek pridengia ir klaidina abiejų dalių pirmieji, neutralūs, vaizdai. Taip komplikuotai sukuriama vientiso peizažo iliu­zija: abu peizažus matome iš karto; prieš kalbančiojo akis jie veriasi kaip vienas iš kito kyląs, vienas kitą atspindintis (veidrodinė repriza) vaizdas. Iš pradžių antikos peizažas randasi tarsi iš parimusių ant lango saulės ir vėjo sapno; o pabaigoje pats subjektas jau sėdi prie lango klausyda­masis vasaros balso ir girdi ano, antikos peizažo, „balsus“. Abu peiza­žai turi bendrą bruožą: jie yra susapnuoti, sufantazuoti – juk iš tiesų jie yra ten ir tada, t. y. asmeniškoje ir kultūrinėje atmintyje. Į juos skirtin­gai įrašyta sugrįžimo idėja. Paties kalbančiojo situacija – troškimas su­grįžti į paliktą peizažą – ir pati sugrįžimo vizija („Saulė ir vėjas ramus tik žiūri, kaip grįžta per kaimą, / Pilkas kaip žemė, namo apdriskęs sūnus palaidūnas“) glaudžiai siejama su gyvenimu apsvaigusiu jaunu Faunu ir su savo amžiną buvimą antikos peizaže žinančiu seniu Silenu (graikų dievas, gebėjęs spėti ateitį). Taip, tarsi pasikliaujant Sileno aiš­kiaregyste („…senio veidas ramus, kad išeis, kad nemirs, bet sugrįš čia“), sukuriama distancija savo emocijai, suveržiama idėja ir sukuria­ma vaizdo estetika.

Ilgainiui į heiliges Griechenland įsiterpusį namų peizažą paliečia ny­kimas ir mirtis (eil. „Rytas išdavė tave“). Arba ir kitaip: vaikystės daik­tai netenka heiliges Griechenland aplinkos (panašiai kaip ir sufantazuotas vientisas pasakų pasaulis netenka vientisumo).

Vaikystės daiktai, peizažo detalės (klajūnas, vaiduoklis, medis, vėjas…) poetui tampa pirmavaizdžiais. Jie nėra perimami, nėra iš anksto esan­tys kultūroje. I pirmavaizdžio formas jie ateina su konkrečiu, patirtiniu, ne visiems atpažįstamu turiniu, dalyvauja žmogaus gyvenimo prasmės sprendiniuose, „būties erozijoje“ ir – romantikos erozijoje. Pažadas išei­nant paimti „tik kelis menkiausius daiktus nuo šios žemės mylimos“ (BE, p. 50) poetinėje dimensijoje nuosekliai ištesimas. A. Nykos-Niliūno po­ezija sukelia įspūdį, tarsi tai būtų ilga sakmė apie klajones „vaikystės rašalu dėmėtais pirštais“ (BE, p. 346) ir namų daiktus, kurie jo laukia, šaukia atgalios ir miršta nesulaukę.

Romantikų natūrfilosofinės idėjos ir tam tikra diskusija su Jomis sudaro bene didžiausią poeto minties lauką. Šiuo požiūriu A. Nyka-Niliūnas svarsto kitų poetų kūrybą: V. Mykolaitis-Putinas jam lieka iš esmės romantikas – „gamtos ir dvasios (sielos) tapatintojas“ (1957, lap­kričio 7). Paties poeto ankstyvojoje lyrikoje tarp sudvasintos gamtos (daiktų) ir žmogaus mezgasi paguodos, atjautos (ir išdavystės) santykis. Dienoraštyje jis rašo, jog Hölderlino eilėraštį „An die Natur“, skirtą mo­tinai gamtai, visuomet skaito mamos atminimui: „…kalbėdamasis su ja, guosdamasis jai <…> jaučiuosi lyg susitaikęs su jos nebuvimu“ (1968, rugsėjo 28). Pagaliau ar tame, anot R. Šilbajorio, „sunkiame patriotizme žemei“¹³ įžvelgtasis poeto „pagoniškumas“ nėra tikroji roman­tinė gamtojauta? Per literatūrines pasakas įsitvirtinusi romantinė na­tūrfilosofija vėliau skleidžiasi savarankiškai.

Dar 1938 metų liepos 30 dieną jaunasis A. Nyka-Niliūnas rašo apie dobilą, kuris „žydi tobulai“, ir apie save, kuris to nebemoka, „pasijutęs savo knyginės išminties“ <…>, „sutepto pasaulio ribose“. Pirmenybė su­teikiama gamtai, gamtiškam būviui. Atidžiai įsižiūrima į pirmines, „nai­vias“ gamtos formas (vabalas, kirminukas, mėlynakis sliekas, varnalė­ša. nekrikštyta žliūgė, builis). Trokštama gamtoje ištirpti, prarasti save, būti taip, kaip būna gamtos pavidalai: „Jausti ir išgyventi savo vietą bū­tyje ir tapti visuotinio pulso taktu. Kaip gera tik plakti, visiškai sutap­ti su plakimu ir nieko nesakyti. Niekam. Taip turbūt jaučiasi paukštis, tupėdamas ąžuole birželio nakties mėnesienoje“ (1948, liepos 27). Tokie galvojimai neretai paremiami Nietzsche’s idėjomis. Romantinė gamtojau­ta randasi kaip pastanga nugalėti žmogaus egzistencijos ribotumą, baigtinumą. „Gyventi gamtoje, žiaurioje, nežinančioje džiaugsmo, logiš­koje, vientisoje, intensyvioje, nemirtingoje, antitetinėje, antifilosofinėje gamtoje, ir būti allem Abschied voran“ (1963, gegužės 3). Kuo daugiau skepticizmo, kuo labiau reflektuojami žmogus ir gamta kaip užsisklen­dę savoje būtyje, o gamta laisva ir pati sau gyvena („Tobulai abejinga gam­ta. / Tobulai už manęs“ – BE. p. 339), tuo labiau dienoraštyje didėja pastanga užfiksuoti, išrašyti vientisumo, vienovės su ja faktus (užrašo­mi atsiminimai, sapnai su ypač stipriai išgyventu gamtos Įspūdžiu). Ki­ta vertus, vėlyvojoje poezijoje pati gamta įtraukiama į civilizaciją; skai­toma istorijos, žmogiškos būties kodu – netiesiai kalbant apie egzistencijos absurdą (vasaros civilizacija, žlunganti įmantri čiobrelio valstybė, žolės agonija, gyvenimas nuolatinėj žiemų grėsmėj).

Ankstyvieji romantikai (tęsiantys klasicizmo tradicijas), aiškindamie­si žmogiškosios ir gamtiškosios būties klausimus, svarstydami pažinumo ir nepažinumo kaip tobulos ir netobulos būties priešpriešą, laiko tėk­mės bei praeinamybės idėjas, nurodė antikos išminties tekstus. A. Nykos-Niliūno santykis su antikine filosofine mintimi yra tipiškas mo­derniųjų laikų žmogaus santykis su pagrindiniais būties klausimais. T. Sodeika kalba apie Naujaisiais laikais įvykusį gnoseologinį lūžį. ku­rį žymi „antiparmenidiška nuostata“, kai pažinimas radikaliai priešina­mas būčiai¹⁴. A. Nyka-Niliūnas, pažeistas šio gnoseologinio posūkio, są­moningai ieško pasaulio vienovės (dienoraštyje cituoja romantikų moto tapusią universumo idėją) ir kartu mato jo nevienovę (.Kas aš esu? Ar aš esu gamtos, ar gamta yra mano? Ar aš esu pasaulio, ar pasaulis yra mano dalis?“ – 1946, rugsėjo 13).

Apmąstymų lauku poetui tampa subjektyvistiniu požiūriu į pasaulį grįsta Kanto idėja, jog „mus supantys daiktai ir reiškiniai gražūs ne pa­tys savaime, o tokie tampa tik todėl, kad taip juos suvokia žmogaus są­monė“¹⁵. Poetiniuose kūriniuose šią idėją plėtoja Schilleris, Hölderlinas (apytikslė S. Zweigo parafrazė Hölderlino temomis skambėtų taip: „…ne­marios gamtos daiktai neturi prasmės, kol jie nepažino mirties ir kol ne­tapo žemiškai mylimi. Rožė iš tiesų tampa rože tik matančiojo žvilgsny­je, vakaro žara tik tada yra puiki, kai ji atsispindi žmogaus akyse“¹⁶. 1946 metų rugpjūčio 20 d. dienoraštyje A. Nyka-Niliūnas šią idėją beveik pa­cituoja: „Aš ir aplinka, tai, kas tikrai ar tariamai egzistuoja už manęs. Svarbu ne daiktas ar įvykis, bet mano percepcija, ką aš apie jį galvoju, jo atspindys mano sąmonėje. Net jeigu tas daiktas ar įvykis būčiau aš pats, vis tiek jie būtų atskirti vienas nuo kito neperžengiama siena“. Ši subjektyvistinė, neoplatonistinė, iš esmės tęsianti Platono atspindžio idėją nuostata padeda A. Nykos-Niliūno poezijoje įsiteisinti įvairioms at­spindžio metaforoms (veidrodis, akis, stiklo šukė, ledas…) – nuo „Veid­rodis – tylus vaikystės princas“ (BE, p. 20) ar „Mano motina dainavo dai­ną: / Akyse jos plaukė laivas“ (BE, p. 98) iki:

Todėl aš ir norėčiau.
Kad mano poezija būtų
Kaip žiedas, išsiskleidęs
Totalioje vienatvėje.
Kurį temato negyvos
Rytą nubudusio
Vabalo akys. (p. 329)

Vieną sunkiausių – Dievo klausimą – A. Nyka-Niliūnas mato roman­tikų ir iš jos kilusių XX amžiaus filosofijų kontekste. Mąstymų pagrin­du tapusi romantikos idėja apie Dievą Gamtą neleido poetui nei išgyventi „Dievo tuštumos“, nei, kaip jis pats sako, „savo tikėjimo racionalizuo­ti“ (1968, gruodžio 8). Jį žavi neišreiškiamumo dimensija („Tikrasis Dievas yra tas, kurio aš negaliu pasakyti“ – 1970, balandžio 16). Savo ištikimybę romantinei idėjai poetas beveik aforistiškai išsako viename vė­lyvųjų eilėraščių – „Velykų rytą“: „Ir tu šypsodamasi man sakai, / Kad Jėzaus / Prisikėlimas yra auštant / Šakytėm laipiojantys / Šiąnakt gi­mę / Karklo pumpurai“ (BE, p. 352).

A. Nykos-Niliūno poezijoje atpažįstame emocinį sutapimą su vokiečių romantizmo vietomis: Tiubingenu, Fribūru, Jena. Jau gyvendamas JAV, praėjus beveik dešimčiai metų, poetas prisimins: „…kaip po vidurnak­čio pasiekėme Jeną, ir kaip su didele nuostaba ir plakančia širdim žiū­rėjau į mėnesienoje šmėkšantį romantikų miestą“ (1958, gruodžio 22). Visa, kas buvo ten, kas siejo emociškai, lieka reikšminga. Jaunystės gy­venimiškoji patirtis leidžia įreikšminti tuos dalykus visam laikui. Iš es­mės artima A. Nykai-Niliūnui romantinė pasaulėjauta nuosekliai išlai­kyta poezijoje, o dienoraštis liudija, jog poetas nuolat skaito vokiečių romantikus, mėgsta klausytis romantinės muzikos (pavyzdžiui, Schuberto „Žiemos kelionės“). Dienoraštyje minties pasažai, moto metų pradžiai ir metų užsklandoms, dedikacijos – iš šios vokiškos lektūros. Po dauge­lio metų paėmęs anglišką E. A. Poe „Ulalume“, A. Nyka-Niliūnas prisi­pažįsta negalįs „prasimušti pro kadaise skaityto apsėdančio, tiesiog žeiste sužeidžiančio vokiško vertimo <…> užtvarą“ (1962, gruodžio 4). Pa­ti vokiečių (ir ne tik) romantika poetui yra tam tikra dvasinė „vieta“’– min­ties kultūros erdvė, erdvė klausti, ieškoti, iš dalies atsakyti, siekti vidi­nio laisvėjimo.

Iš romantikos rutuliojasi ir Nietzsche’s „gyvenimo filosofija“, inten­syviai populiarėjusi A. Nykos-Niliūno jaunystės metais. Jaunus poetus žavi žmogaus vertės, dvasios ugdymo postulatai. Ir V. Mačernis (laiškuo­se), ir A. Nyka-Niliūnas (dienoraščiuose), o abu – eilėse kalba apie indi­vidualybės stiprinimą, auginimą, galvodami Nietzsche’s minčių para­frazėmis. A. Nykos-Niliūno 1941 m. rugsėjo 16 dienos įrašas skelbia: „Mano „tikslas“ ir „siekimas“ yra augti ir stiprėti niekam nematant ir ne­trukdant, išdidžioje savo vienatvėje“; rugsėjo 19 dieną: „Nuobodulys vienatvėje – nuostabi ir nepakartojama dvasios būsena, gyvenimo vers­mė ir poezijos šaltinis. Piktybinis, sielą džiovinantis ir dusinantis nuo­bodulys atsiranda ir kankina tik tarp žmonių. Gamtoje ir vienatvėje nuobodulys iš viso neegzistuoja. Todėl, kas nori laisvai ir vaisingai gy­venti, teneieško draugų, tegu gyvena vienas ir niekad nieko neįsileidžia į savo sunkiai išsikovotą vienatvę“. Studijų metais populiarinto Nietzs­che’s, Heideggerio (ir Kierkegaard’o) idėjos iškėlė klausimus, nurodė mąstymo kryptis. Iš esmės poeto buvo įsiskaitoma į Heideggerį. Moko­masi budėti ties savimi: „Vis atidėlioju grįžimą į Vilnių, nes niekad nie­kur nebuvau taip arti savęs ir toks pilnas iki kraštų, toks ištikimas sau, toks su niekuo nesukeičiamas kaip čia“ (1941, rugsėjo 16). sąmoningai išgyventi savo būtį („…aš nenoriu būti laimingas: aš noriu būti“ – 1944. gegužės 9). Heideggerio trauka priartina ir jo interpretuotus poetus (Hölderliną, Novalį su garsiąja fraze: „Wo gehen wir denn hin? Immer nach Hause“ – „Kur link mes einame? Visada namo“. R. M. Rilke), mąs­tytojus (Herakleitą, Bonaventūrą). Kad remdamasis Heideggerio fenome­nologija A. Nyka-Niliūnas aiškino būtį, akivaizdu iš jo dienoraščio, yra pėdsakų ir vėlyvojoje poezijoje. Prisiimama ir šio filosofo gyvenimo kaip intelektualinės kelionės nuostata.

Neturėtume pamiršti, jog poeto filosofijos svarstymai nėra sisteminiai. Santykis su romantika ir egzistencinėmis Heideggerio idėjomis – auten­tiškas ir labai individualus: „Man labai patinka (gėda ir prisipažinti) Johanno Strausso valsai, nes aš juose girdžiu nuolat tykančią mirtį’’ (1950, sausis). Autentiškas būties mąstymas poeto lyrikoje pritraukia įvairius kontekstus, ir jie išgyvenami. Poetas tiki, jog gali sukurti nuosavą bū­ties sampratą ir poetinį pasaulį („Mano poezija turėtų būti užbaigtas ir nepriklausomas pasaulis su savo teritorija, istorija, politika, teologija ir filosofija. Vargas jai, jeigu taip nėra“ – 1963, spalio 6). Galėtume many­ti, jog šiame universume didelę dalį sudaro vokiečių romantikos idėjos bei vokiškoji egzistencinė „gyvenimo filosofija“. Įtampa tarp romanti­kos ir XX amžiaus egzistencinių idėjų (ar kaip tik jų sutapties taškai) ga­lėtų būti vienas iš A. Nykos-Niliūno poezijos perskaitymo variantų. Juo labiau kad jį pažįstame kaip plačių kultūrinių horizontų poetą, be vo­kiečių kultūros, ir ypač be vokiečių romantikos jo kūryba būtų skurdesnė.

Tokia nuostata leistų tiksliau apibrėžti poeto pasaulėjautos ir meni­nio universumo turinį: Prousto modelis apimtų jutimiškąjį būties aspek­tą; egzistencinės XX amžiaus idėjos – žmogaus laikinumo ribojamą bū­ties sampratą; romantika – žmogų išlaisvinančią, su gamta, su dvasios dimensijomis susiejančią būtį.

Koks šitame universume yra dienoraščio ir poezijos santykis? Dieno­raštyje fiksuojamas įspūdis, idėja, o poezija yra šių idėjų sprendiniai, sklindantys variantiškai, niuansais, prieštaromis. Kita vertus, poetas mus šiek tiek ir klaidina – poezijoje labiau atveria prancūziškąjį kontekstą, paslėpdamas vokiškąjį, ir atvirkščiai – dienoraštyje į paviršių iškeldamas vokiškąjį. Būtent ši žaismė „Dienoraščio fragmentus. 1938–1970“ paver­čia tolygiu poezijai (universumo prasme) meno kūriniu.

1 Plg. Šilbajoris R. Netekties ženklai. – V.: Vaga, 1992. – P. 201.
2 Bergez D.. Barberis P., de Biasi P.-M., Marini M., Valency G. Literatūros analizės kritinių metodų pagrindai. – V.: Baltos lankos. 1998. – P. 97.
3 Laužikas R. Vakarų Europos kultūros raidos bruožai. – V.: Solertija. 1998. – P. 108.
4 Andrijauskas A. Grožis ir menas. Estetikos ir meno filosofijos idėjų istori­ja. – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996. – P. 432–434.
5 Bergez D. Min. veik. – P. 97.
6 Andrijauskas A. Min. veik. – P. 441.
7 Bergez D. Min. veik. – P. 114.
8 Nyka-Niliūnas A. Būties erozija. – V.: Vaga, 1989. – P. 51; toliau – BE.
9 Zweig S. Der Kampf mit dem Damon. Hölderlin, Kleist, Nietzsche. – Leipzig und Weimar: Gustav Kieperheuer Verlag. 1988. – S. 27.
10 Kaupas J. Dainos po Orfėjaus medžiu // Literatūros lankai. – 1954. – P. 25.
11 Beresnevičius G. Pabaigos žodis // Hölderlin. Eilėraščiai. – Aidai. – 1995. – P. 221.
12 Ten pat. – P. 221.
13 Šilbajoris R. Netekties ženklai. – P. 210.
14 Sodeika T. Postmodernizmas ir šiuolaikinė vertybių krizė // Darbai ir dienos. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. – 1995. – Nr. 1(10). – P. 11.
15 Andrijauskas A. Min. veik. – P. 426.
16 Zweig S. Min. veik. – P. 44.