Laura Pačtauskaitė. Kultūros apraiškos A. Nykos-Niliūno „Balandžio vigilijoje“

1998 m. Nr. 1

A. Nykos-Niliūno rinkinyje „Balandžio vigilija“ gamtos ir kultūros aspektų nederėtų dirbtinai atskirti, nes, pasak K. Nastopkos, „skaityti – vadinasi, pažinti be perstojo platėjantį pasaulį. <…> Nusitrina riba tarp fizinės ir dvasinės realybės, gamtos ir kultūros. Gyvenimas pasirodo pilnas ženklų, kurių prasmė didesnė, negu įstengia įspėti žmogus“¹. Kaip gamta nėra statiška Niliūno kūryboje, taip ir kultūra sulig kiekvienu rinkiniu kinta. Gamtos smukimo pabaiga – jos pirmavaizdis, šalta begalybė, fantastiškos tolumos, o kultūra baigiasi civilizacija. V. Kavolis lygina gamtą ir istoriją – kultūros dalį: „Vėlyvajam Nykai istorija silp­nesnė už gamtą, į kurią žmogus panašesnis negu į savo susikurtą pasaulį. <…> Istorija redukuojasi į neužmirštamąsias akimirkas gamtoje, praranda savo, kaip egzistencijos rėmų, substancialumą, ištirpdama privačiame pergyvenime“².

Vis dėlto kultūros tematika – pagrindinė visoje poeto kūryboje, nes ji yra žmogaus sukurta, daug aiškesnė nei nepavaldi gamtos stichija. V. Kubiliaus formuluotė: „Kultūra – sąvokų ekranas ir tautos atmintis, dvasinė žmogaus struktūra ir intelektualinė aplinka – iš tikrųjų yra kiekvieno literatūros kūrinio vidaus karkasas, dažnai visai nematomas“³. V. Skrupskelytė kultūros kontekste paneigia Niliūną individualistą: „Nors sakoma, kad Nyka-Niliūnas poeziją nuvisuomenina, jo žvilgsnis į kultūrą yra labai prasmingas, užgriebiantis giliuosius egzistencijos ir istorijos tėkmės mazgus, pvz., „New Yorke“. Poetas suveda įvairius laiko ir erdvės išskirtus motyvus į stulbinančias kultūrų kolizijas <…>. išryškina žmogaus amžiną užmojį kurti ir kultūrą suvokia kaip nesi­baigiančių egzilių ir išdavimų grandinę: kiekvienas naujas užmojis yra gyvas tik senųjų kultūros formų mirtimi, jų nužudymu. O žmogus, kultūros kūrėjas, einant ta pačia logika, tampa žuvusių kultūrų indas – žuvęs pasaulis“⁴.

Vadinasi, Niliūnas gvildena globalius kultūrų gyvybės ir mirties dalykus, mirti suvokdamas kaip naujos gyvybės prielaidą. Gan kate­gorišką V. Skrupskelytės teiginį „žuvęs pasaulis“ galėtume suprasti kaip praturtintą pasaulį, nes, anot K. Nastopkos, „kultūra turi univer­salią savybę keisdamasi likti savimi, išsaugoti pastovų kodą ir kaupti naują informaciją“⁵. Senosios kultūros, pakeistos, išstumtos naujųjų, tampa substratu, nuolat darančiu įtaką naujų laikų žmogui ir jo kultūrai.

A. Nykos-Niliūno poetiniame pasaulyje randame daugybę pasaulinės kultūros elementų, nors kai kuriuose „Balandžio vigilijos“ eilėraščiuose dar šmėsteli ir lietuviškos valstietiškosios kultūros atributų, sim­bolizuojančių dažniausiai atmintį, vaikystės namus, panašius į išduotąją gamtą:

Upėj apleistas akmuo, vidurnaktį vienas nubudęs
Aklas ir kurčias. – klausyk! – šaukia Tave vandeny.
Ir sena kultuvė, gyvenus daiktų amžinybėj,
Šoka iš guolio gyva bėgti pamišus krantais. („Pažinimo raudos motinai“)

Arba: „Jis sėdi kambary, klausydamas užburto / Pakluonės mėnesio veide žmogaus“, „Atsigula ant liepto, žemę uosto…“ („Pavasario simfonijos epilogas“). Kultuvė, kluonas, lieptas – tai prarasto laiko ženklai, gyvenan­tys „daiktų amžinybėj“, turintys savitą koloritą, artimi kaip vaikystė.

Pasaulinė kultūra rinkinyje skyla į dvi priešingas kryptis, turinčias būties ir nebūties žymių. Mirusios senosios kultūros A. Nykai-Niliūnui yra daug gyvesnės už dabartines ir būsimas civilizacijas. Tai savotiškas poeto konservatyvumas, tikrojo meno ir grožio ilgesys. Ypač gerai priešin­gi kultūrų poliai jaučiami sugretinus eilėraščius „Tubingen 1945“ (iš rinkinio „Vyno stebuklas“) ir „New York“. Tokio gretinimo išvadas pateikia V. Kavolis: „Europoje buvo miestų, pulsuojančių kultūrinių prisiminimų gyvybe; asmeniškų ir nuo gamtos neatšokusių miestų, apibūdinamų tuo, kad juose ant poetų kapų žydi laukinės gėlės („Tubingen 1945“). <…> „New York“ (1957) yra kitos rūšies miestas, civilizacijų šiukšlynas ir triukšmingų ilgesių fabrikas. <…> New Yorko ir apskritai „naujojo pasaulio“ akivaizdoje tetinka klausti, kaip man tarp istorijos griuvėsių ir vaikiškos jėgos išlikti savimi“⁶.

Išlikti savimi tikrai nelengva, nes tas miestas ir apskritai svetima kultūra žudo atsiminimus, nepalieka vilties dėl kitų kartų.

…Sodina
Medžius-žmogėdras atminimų žemėj, po kuriais
Mūsų valkai užmirš vos gyvą lapų spalvą ir pamils
Harlemo ir Bronkso kvapą,
Tavo kolosų apsvaigintos miršta tautos –
Didelės ir mažos…

Šiame mieste net gamta yra agresyvi ir naikinanti. Naujoji kultūra civilizacijos pavidalu graužia tautos atmintį iš vidaus ir nejuntamai, bet metodiškai formuoja naują tipą žmonių, kurie „iš medinių skrynių / Meta į gatves gimtosios žemės saujas, gautas / Iš tėviškės ugniavietėj tebe­gyvenančio vaiduoklio, / Praradę vietą kosmose ir savyje…“

Žlunga gamtos dėsniai („Medžiai gimdo žvėris; / Žvėrys nuodija medžius“) ir kultūros vertybės („Religijos trūnyja savyje ir krinta; iš chaoso / Neišsivystę gimsta ciniški namų dievai“). Lietuvių ir italų dainų nuotrupos, klasikiniai antikos herojai Niujorko aplinkoje, verkiantys mitų dievai – visa tai kuria šiurpų, košmaro sapną pri­menantį vyksmą, chaotišką ir kartu tragišką. Tai – nusivylusio poeto vaizdiniai, neišsipildžiusių lūkesčių vaisius: „Eilėraštyje „New York“ <…> pasaulio kultūra, prieš dvylika metų harmoningai susiliejusi su poeto lūkesčiais, dabar juos griauna. <…> Lygtys pasikeitė: kur pasaulio kultūra, prisidengusi Romantizmo skraiste, reiškė prisimintinų mirusiųjų gyvybinę jėgą, dabar, šiuolaikiniame didmiestyje, ji tampa bevardžio gyvenimo jėga, naikinančia bet kokį prisirišimą“⁷.

Miestas – iliuzija! Miestas be namų!
Atsiminimų miestas! <…> Paminklas
Brutalaus gyvybės principo ritmingai jėgai
Ir grožiui, išplėstoms akims ir riksmui.
Paminklas žuvusiam pasauliui – mums.

Tai vienas ryškiausių nebūties momentų visame rinkinyje. Miestas, naujojo pasaulio simbolis, skverbiasi ir į Europą – pasaulio kultūros, grožio namus, griauna visa, kas šventa: „Kaip fantastiškas gyvis / Nesuskaitomomis rankomis paliečia Europos / Šventyklų aukurus – ir dievai išsikelia…“

Nebūtis čia nesustabdomai stumia būtį, kuri pasirodo silpnesnė prieš brutalią jėgą. „Jei pasaulio kultūra, it keistas grožis, išlaisvinan­tis nuo kilmės aprėžčių, viliojo jaunuolį susilieti su ja giliam ilgesy, tai dabar ši kultūra, suvokta kaip griaunanti energija, verčia jau bran­desni individą <…> grįžti prie to, kas slypi jo paties gelmėse – prie savųjų prisiminimų, kurie priešinasi šiam griovimui“⁸.

Žlungančios civilizacijos priešprieša – senoji žmonijos kultūra, Vakarų ir Rytų kultūrų atmintis. Senoji kultūra A. Nykos-Niliūno poe­tiniame tekste atgimsta naujomis formomis, netikėtomis asociacijomis. Akis užkliūva už vieno kito pavadinimo arba vardo iš įvairių kultūrų. Štai kaip šį reiškinį komentuoja V. Kubilius: „Žinomi kultūros elemen­tai, atsidūrę naujame tekste, yra tarytum sutartiniai signalai, žadinantys iš karto atitinkamas idėjas, nusiteikimą, vaizdines asociacijas be jokių platesnių aprašymų ar detalesnės analizės. <…> Garsiausių menininkų pavardės, visuotinės reikšmės personažai ir citatos, aliuzijos į žinomus kūrinius ir biografijų interpretacijos – būdinga šiuolaikinio intelektualizuoto meno poetika, teikianti kūriniui naują prasminę, garsinę ir konstrukcinę medžiagą“⁹.

Ypač daug randame antikos elementų. Antikos kultūros šaltinis neišsenkamas ir gyvas, jos apraiškų yra visose vėlesnėse kultūrose, neblėsta ji ir dabartiniame moderniajame mene. Rodos, sustingę, sim­boliais virtę antikos mitų personažai tiesiog atgyja ir modernioje A. Nykos-Niliūno poezijoje. Nemaža aliuzijų į antiką ir knygoje „Balandžio vigilija“.

Mirties spalvas perteikia antikos elementai, simbolizuojantys mirtį (Acheronas, Charono valtis, Hado karalystė, kristalinės Letos krantas). Šie mirties ženklai užmaršties kontekste sukuria dar slogesnį vaizdą. Užmarštį, išnykimą be pėdsako reiškia Leta. Eilėraščio „Aš norėčiau, kad mudu gyventumėm Šiaurėje“ kontekste užmaršties ir mirties motyvas įgauna dar vieną reikšmę:

Bet saugokis, kad tavo kojos nepavirstų šaknimis.
Kad aš tavęs tenai, kaip medžio, nepalikčiau
Vienumai ir žemei, kurioje nubunda mūsų
Motinos stangriais Jaunų mergaičių kūnais
Ant kristalinės Letos kranto –
Po kvepiančio sniegu lietaus srove.

Jaučiame slaptingiausią virsmą – mirties ir gyvybės kaitą: mirusios motinos nubunda jaunomis mergaitėmis, sustingę žmonės virsta medžiais ir ima gyventi, laistomi lietaus (gyvybės) vandeniu, nors ir kvepiančiu sniegu (mirtimi). Visa tai vyksta užmaršties erdvėje – ant Letos kranto. Vadinasi, gyvybė ir mirtis – neišskiriamos gaivališkos jėgos, gimdančios viena kitą. Tad Letos įvaizdis su ledo (kristalinė) ir sniego elementais Įgauna slaptingų įvykių erdvės prasmę. Pats Letos vaizdas kuria ne tiek mirties, kiek tarpinės būklės tarp gyvybės ir mirties, sustingimo, pa­ralyžiaus įspūdį. Tuo tarpu Acheronas („Requiem Gelsominai“) – tai riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, už jos – mirtis, nesugrįžimas. Nors vėlgi tas vėlesnis lyrinio žmogaus gyvenimas – ne tikroji mirtis, o merdėjimas, kuriame yra dulkelė vilties sugrįžti anapus Acherono, Prisikėlimo laukimas. Tą viltį stiprina ir apleistos Charono valties motyvas eilėraštyje „Žiemos elegija“. Ji plūduriuoja, nes galbūt yra tuščia, be valtininko. Gal žemėje neliko gyvųjų, o gal visi prisikėlė iš mirusiųjų, kad daugiau nebemirtų?.. Štai kaip Charono valties motyvą interpretuoja G. Bachelard’as. „Perėjusi žemę ir ugnį, siela atvyksta ant vandenų kranto. Giluminė, materiali vaizduotė trokšta, kad vanduo dalyvautų mirtyje; vanduo jai reikalingas, kad mirtis išsaugotų kelionės reikšmę. Todėl suprantama, kodėl begalėje svajonių visos vėlės, nepaisant, kaip jos buvo palaidotos, privalo lipti į Charono valtį. <…> Visa, kas mirtyje sunku, lėta, irgi paženklinta Charono figūra. <…> Charono valtis visuomet plaukia į pragarą. Jos vairininkas yra nelaimė. Tad Charono valtis – žmogaus nesugriaunamos nelaimės simbolis. Ji plaukia amžina kančia“¹⁰. G. Bachelard’as formuluoja „Charono komp­leksą“: „Po mitopėja gyvenantis mitas yra labai paprastas mitas, susietas su itin aiškiu vaizdu. Štai kodėl jis toks tvarus. Kai poetas grįžta prie Charono, jis mąsto apie mirtį kaip apie kelionę. Jis išgyvena pirmykštes laidotuves“¹¹.

Amžinos ir antikos literatūros moterys, įkūnijančios didžiausias žmonijos aistras ir dorybes. Penelopė – žmonos ištikimybės simbolis, savo vyro, Trojos karo herojaus Odisėjo, laukusi ir tuomet, kai niekas nebe­laukė. Eilėraštyje „Žiemos elegija“ išvystame ją šluojančią takus. Išties netikėtas derinys. Aplinka irgi nė iš tolo nepanaši į mitinę: „…vakaro peizažas (sningant) / Su prieglauda, nuogom alėjos eglėm…“ Penelopė, regis, nesulaukia savojo Odisėjo, atmetusi gausius pasiūlymus, lieka apleista. A. Nyka-Niliūnas tarsi demitologizuoja šią mitinę būtybę, ją sužmogina, net supaprastina. Bet ši poetinė vingrybė stebuklingai padidi­na tragiškumą, Penelopės laukimo beviltiškumą.

Lyrinis „aš“ savo seserimis vadina Medėją, Andromachą ir Jokastą (eil. „Šventės elegija“) – tris iškiliausias tragiškas mitų herojes. Visų jų gyvenimo šūkis – „Degti!“, visas jas vienija pabėgimo džiaugsmas. Koks tai džiaugsmas? Jį lydi aksominės prieblandos, pabėgėliai mato šiurpų, vaizdą:

Nuo kranto
Mes matėme, kaip skendo
Laivai ir mirštantys iš džiaugsmo kūnai
Fantastiškais kartaus žlugimo nimbais.

Lūpos ir akys – dvasinės būsenos ženklai: „Tai buvo jūsų kūnai: suskirdę lūpos / Ir švytinčios nuodingos akys, / Nebenorėję būti užgesin­tos“. „Akies membranoj nebeliko / Nė atošvaistos, kas buvo šventė“, „Pasąmonės peizažuos jūsų lūpos buvo / Gyvos kaip akmuo“. Šie įvaizdžiai praslenka eilėraščio padange tarsi mirties debesys, uždengdami šventės saulę. Bet šventės pabaiga buvo nulemta likimo, prieš kurį visos trys moterys buvo bejėgės. „Jums likimas, Medėja, Andromachą ir Jokasta, / Buvo šventės pabaiga“, „Aš norėjau / Tave pridengti nuo likimo, mūsų švente. / Skambanti karčiai“. Keturiais žodžiais įvardija­mi šie likimai: kraujomaiša (Jokasta), nusikaltimai (Medėja), gedulas ir džiaugsmas (Andromacha). Antrąkart šventės pabaiga įvardijama šiek tiek kitaip: nusikaltimas, kraujomaiša, gedulas ir skausmas, eliminuo­jant džiaugsmą – vienintelę šviesą ir šventės atributą.

Šios moterys, amžiais stulbinusios savo gyvenimais, mums neatro­do smerktinos, jas valdė likimas, nuo jo negalėjo pabėgti. Tokia pat ir lyrinio „aš“ dalia, nes jis artimas tiems trims likimams, gerai supranta jų tragizmą, pažeidžiamumą, kančią, susitapatina su tragiškumo sim­boliais („Mūsų pabėgimo džiaugsmą“, „mes matėme“, „mūsų šventė“, „mūsų šventės pabaiga“, „o mano seserys“). Likimo ženklas išlieka amžiams, jo neįmanoma išdildyti ir grįžti į nesuteptumo būklę: „…ir žy­dinčios mergaitės medis / Jau niekad nebemes šešėlio“.

Rinkinyje „Balandžio vigilija“ yra eilėraštis romėnų tema. A. Vaičiu­laitis rašo: „Balandžio vigilijoje“ prabyla daugiau estetinis poetas… Pagaliau ir pati poeto mintis darosi niuansuotai praslystanti ir nesu­gaunamai subtili… estetinės, meninės pozicijos „Balandžio vigilijoje“ dar ryškesnės. Vienas eilėraštis yra netgi romėnų tema: „Vergilijus grįžta į Brundisiumą“. Tai naujiena, kadangi lietuvių literatūroje paskesnių laiku iš antikinio pasaulio dominavo graikiškoji tema… Patsai A. Nyka-Niliūnas panaudoja ne tik graikų temas, bet ir antikines jų formas. Tai priešingybė Maironio laikų ar ankstesniems poetams, ku­riuose dažniau pasitaiko lotynų pėdsakai“¹².

„Vergilijus grįžta į Brundisiumą“ – paskutinis knygos eilėraštis. Jame kuriama vakaro nuotaika: „paukščių tylus plasnojimas“, „vėstantys medžių žiedai“, „blyškūs lapų šešėliai“, skambantys sodai. Gamtos fone matome Romos kultūros ženklus: „dunksančius rūmus, išmirusius tartum griuvėsiai“, „raudonas porfyro kolonas“, apirusius laiptus, pakrantėje glūdinčių rūmų puošnų frontoną – tai užmiršti, griūvantys, apleisti daiktai, kažkada buvę puošnūs ir didingi. Jaučiame laiko ir kultūros nuotolį – veidrodinį buvusių daiktų atspindį: sodai atsimuša gelmių kristale ir skleidžia kartų ir liūdną ošimą („…reikėjo tiktai tau klausytis / Keisto – lyg mirusio – balso“); tyrame vandenyje atsispindi moters krūtys ir veidas. Atspindys – antrinis, nutolęs vaizdas, neteikiantis tikrumo ir ryškumo. Eilėraščio vaizdai apskritai neturi aiškumo, nėra ryškūs, veikiau blankūs, laiko išblukinti, erdvė gili, tamsi: blyškūs lapų šešėliai, popiečio šiltas nykumas, pilkėjančių tonų vienatvė, neryškūs garsai. Pasaulis skęsta naktyje, paslaptingoje nežinomybėje, užmarštyje („Vakaro paukščių vėsus plasnojimas skendo į naktį, / Savo didžiuliais sparnais apglėbusią orbis terrarum“). Net nušvitusioje pra­eityje, „ryškiai deglų nuplieksti“, matomi tik profiliai, iš jų rūstumo, ilgesio ir džiaugsmo, kilnių stotų galime spėti – tai „aukštas poetas / Ir imperatorius!“ Tiedu titulai artimi vienišumu, tremtimi ir nemirtinga šlove. Vergilijus – tai dar viena lyrinio subjekto, jaučiančio nostalgiją, tragiškos lemties žmogaus, išdavusio savo žemę, išraiška. Plėtojant būties–nebūties priešpriešą, remiamasi Vergilijaus ištrėmimo iš tėviškės faktu.

To paties siekiama ir eilėraštyje graikų mito tema „Odisėjo kareivis Hado karalystėje pasakoja“. Kareivio, jauniausio iš vyrijos, atmintyje net po sunkiausių išbandymų liko ryškus prisiminimas:

Išplaukiant iš gimtos salos į jūrą,
Atsimenu, kaip senas mano tėvas,
Nuo laivo nusisukęs, verkė.

Bet herojus dar negalvojo apie skausmą:

…įlipęs į stiebų viršūnes
Žiūrėdavau tolyn ir niekuomet
Nebenorėjau grįžt į gimtą salą.

Tačiau net iš pradžių išsiskiria žodžiai „ilgesys“, „negrįžimas“, „saulėleidis“ ir „skausmas“, tarsi būsimų kančių nuojauta. Tos kančios – ne fizinės. Kūniškus sunkumus gana lengva įveikti, jie net laukiami:

Bet aš buvau jau pratęs prie dievų
Rūstybės (žmonės visuomet pripranta):
Stiebų braškėjimas ir vėjų smūgiai
Man buvo gundanti giesmė, ir jos
Aš laukdavau kaip nuostabaus rytojaus.

Žmogus susiduria su jūrų dievais ir lieka gyvas, nors aplinkui žūsta draugai. Troja – mituose pašlovintas galingas miestas („Saulėteky auksiniai miesto bokštai, / Dievų šventyklos ir porfyro sienos / Išaugo mūsų širdyse kaip sapnas“). Nuo šio miesto neatsiejami vardai Achilas, Hektoras, Andromacha (minima ir eilėraštyje „Šventės elegija“), sim­bolizuojantys pyktį, narsumą ir skausmą. Klastingai sudaužius šį „chimerų miestą“, jis buvo išrautas iš širdžių, o jų tuštumą užpildo ilgesys.

Tačiau, aiman! su ilgesiu kartu
Išaugo mano dvasioje klastingų
Dievų pasėtas piktas Moiros medis…

Moiros – likimo deivės, šiuo teonimu akcentuojamas likimo vaidmuo žmogaus – likimo vergo – gyvenime. Paliktos salos prisiminimo negali užgožti net didžiausios aistros – „nei šventas lotofagų maistas, nei švy­tinčios aistra sirenų krūtys“. Vis dėlto didžiausią gyvenime kovą dėl likimo laimi dievai, o žmogus turi „valgyti kartaus / jo vaisiaus ir, rūstaus likimo vergas, / Be žodžių leistis Hado karalystėn“.

Kodėl poetai linksta prie mitų šaltinio? Galima sutikti su A. Masio­nio formuluote: „Mitologinės simbolikos įvairiapusiškumas, elastingumas atveria didžiules galimybes vis naujais aspektais traktuoti mituose iškeltas žmogaus būties problemas, įliejant poetišką, mituose išreikštą gyvenimo filosofiją į literatūros kūrinio audinį. <…> mituose gausu vizijos elementų, poetiško fantastiškumo, daug kuo giminingo su poe­tinio mąstymo struktūra. <…> Kita priežastis, skatinanti potraukį į mitą, – tai mito simboliškumas, sakytume – universalus, filosofiškas. Be to, pastebėtas ir mito belaikiškumas – pirmapradiškai atskleisti pasikar­tojantys žmogaus egzistencijos dėsningumai“¹³. Kaip matėme, A. Niliūnui ypač svarbūs ir visais laikais aktualūs likimo ir tremties motyvai.

Antikos mitologijai artimas pasakų, fantastikos kultūrinis klodas. A. Nykos-Niliūno poezijoje pasakų motyvai keisti, netikėti, teikiantys poe­tiniam audiniui savotiško kolorito: lieknos mėlynakės elnės, sapnuojamos fantastiškų archipelagų jūros (eil. „A l’ombre des jeunes filles en fleur“), tylūs nugalėto krašto princai, degantys flamingai (eil. „Mergaitės“), tarsi iš baisios pasakos „naktį gnomas rūstus atbėgęs klykia“ (eil. „Me­lancholija“). Pasakų motyvai neatskiriami nuo sapnų: „Mergaitė kelia ranką prie akių – / Ir Princo šypsena sapne ištirpsta“ („Rytas“).

Randame ir folkloro interpretacijų eilėraštyje „Primavera profana“:

Kanopa kasa bėris:
Nerimsti tu balne.
Apsvaigo girioj žvėrys: –
Ego fui tu eris. –
Šaukia aukštam kalne.

Eilėraštyje „Tavo skambanti ausis“ matome pasakos, idilės, gamtos ir senosios genčių kultūros sintezę. Tarsi „Giesmių giesmėje“ apdai­nuojamas moters grožis, jos kūno dalių sukeliamos asociacijos.

Tavo skambanti ausis –
Mėlynas koralo rifas,
Skrendantis per jūrą grifas
Pasakoj; karšta naktis.

Kiek neįprastas idilių herojus šiame eilėraštyje – bežadis vienišas krantų piemuo. Užtat moters plaukų ir akių sukelti gamtos vaizdai, tarp kurių įsipynęs ir pasakų motyvas, išties idiliški, o anžambemanai lemia ir tam tikrus prasmių perkėlimus:

Tavo spindintys plaukai –
Vasara ir paukščių sodai
Vėjuose; sidabro klodai
Akyse: javų laukai.

Tačiau žvilgsnis, palygintas su senosiomis kiltimis, su tragiškais, bet kartu ir gyvybę teikiančiais senovės įvykiais, pranoksta viso kūno vaizdą:

Tavo žvilgsnis nuostabus –
Kraujas ir arenų smiltys:
Mirusios senovės kiltys,
Žudančios aklus stabus.

Taigi matome, kiek viename lakoniškos formos eilėraštyje gali būti kultūrinių sluoksnių, asociacijų, prasmingų vaizdų, užšifruotų prasmių.

Pasakų pasaulis poetui siejasi su viduramžių kultūra, nutolusia nuo mūsų ir mitologizuota, priartėjama čia tik sapnuose, kaip ir mitų, pasakų pasaulis.

Po to vėl žaisdavome nelaimingus
Herojus švokščiančiu alėjų dramos:
Sapnuodami jas – degančius flamingus,
Sustingusius vėduoklėj Girolamos,
Išjodavom pro ąžuolus ūksmingus.
Kaip riteriai, vaduoti savo damos, –
Ir grįždavom, kovoj sulaužę irtis,
Žaizdoti kaip Pranciškus Asyžietis. („Mergaitės“)

Išryškėja mūsų sąmonėje susiformavęs viduramžių epochos modelis: ūksmingos girios, riteriai, damos, kovos. Senieji atributai suteikia nepakartojamo žavesio, gracijos, paslaptingumo, kurį dar labiau sustip­rina rytietiški motyvai: degantys flamingai, Girolamos vėduoklė, spindinti pagoda. Eilėraštis nelauktai baigiamas von Kleisto vardu iš visai kitos – Romantizmo – epochos, tarsi vienišumo, apleistumo simbolis. Ir mes dar kartą įsitikinam, kad be gilių kultūros žinių sunku suvokti intelektualizuoto eilėraščio asociacijas.

Tarp viduramžių kolorito įvaizdžių yra ir Mistiškoji Rožė. atėjusi iš rinkinio „Orfėjaus medis“. Eilėraštyje „Himnas Mistiškąją! Rožei“ ji – tarsi Afroditės ir nekaltumo įsikūnijimas, senosios kultūros sakralinio atgimi­mo simbolis („Mistiškoji Rožė auga ir žaliuoja žemėj. / Jos kūnas kyla iš bizantiškos nakties“). Ji nepaliečiama, niekas negali jos sutepti, tai tarsi karščiausios meilės įsikūnijimas, savo ugnimi nuvalantis nuodėmes. Mistiškoji Rožė – tai tobulybė, kūniškos ir dvasinės meilės derinys, kilusi viduramžiais, bet gyva iki dabar („Viduramžis, paslėpęs Tavo mistiškąjį veidą, / Dar tebešaukia Laiko ir Visatos prarajoj“). Šiame moteriškame prade lyrinis subjektas aiškiai mato savo būtį: „Mano diena – aštrus alyvų kvapas / Žaliam inde. Aušra ir vakaras. Keliai“. Jis mato savo praeitį kažkokiame nežemiškame laike, kur susipainioja kar­tos kaip haliucinacijose arba vizijose. Eilėraštis baigiamas litanijos, tarsi skambančios po viduramžių skliautais, forma (anaforos-kreipiniai „Karaliene“ ir anaforos–maldavimai „Išsaugok“). Tai gamtos (vėjų, peizažų, upių ir vandens šniokštimo, gluosnių), amžinos gyvybės (nemir­tingų kūno formų), mirties (skenduolių kūnų) ir laiko (mėnesių ir metų) Karalienė. Iš šių lakoniškų įvardijimų iškyla diametraliai priešingų polių sintezė: gamta – laikas, gyvybė – mirtis, apibendrintų viename asmenyje Karalienėje-Dievybėje-Nesuteptojoje. O vienintelis žmogaus troškimas – tyrumas,; vertybė, priartinanti žmogų prie Dievybės. Tokio tyrumo pavyzdžiu iškyla Motina („O Motina nesuteptoji mano!“) eilėraš­tyje „Pažinimo raudos motinai“. Apskritai Madonos-Motinos motyvas gana dažnas rinkinyje. Tai ir sutemų Madona („Mergaitės“), ir Mater Dolorosa („Primavera profana“), ir Madona su žuvim („Madona su žuvim“), minėtoji Karalienė – Mistiškoji Rožė, su kūdikiu bėganti Madona („Cinquecento“).

A. Nykos-Niliūno lyrikoje gana savitas motinos įvaizdis. Pirmuo­siuose rinkiniuose jaučiamas gyvas kūdikio lr motinos ryšys natūralio je, prigimtinėje namų erdvėje. Motina – tai gamtos ir kultūros pradas siejamas su žeme – lyrinis „aš“ išaugęs iš „žemės motinos juodos (eilėraštis „Rudens keleivio svajonės“). Motinos įvaizdis neatskiriama nuo gamtiškojo konteksto ir vaikystės, motinų namų kultūros. „Balandžio vigilijoje“ motinos paveikslas sudėtingas, tarsi apibendrintas amžinoji moteriškumo simbolis, kartais nusitrina ribos tarp motinos, mylimo: moters ir dieviškosios madonos. Motinai skirti eilėraščiai „Žiemos elegija, ir „Pažinimo raudos motinai“ – tai beveik prozinis kalbėjimas, išpažintis mirusiai motinai, kuri liko išduota, palikta kaip vaikystės pasaulis juose ryškiausias netekties, praradimo jausmas, atsiskleidžiantis pe; pragmatinio ir kognityvinio lygmenų derinimą: „Žiema yra tavo pasku­tinis laiškas“, „Sniegas, krintantis į juodą / Dirvožemį, yra tavo žodžiai – Sūnau!“ –“:

Vakaro vieškeliu lekiančios rogės
Ir prieblandoj juodi žirgai šarmotais karčiais
Yra tavo mintys. Džiaugsmingas raides
Kerta akies lede kanopos… („Žiemos elegija“)

Eilėraštis gedulingas, daug juodos spalvos, niūrus prieblandų peiza­žas. Bet yra ir ryškus kontrastas – džiaugsmingos raidės, motinos balsas neatsakomame laiške tampa „trapia ir nuostabia daina“. Mirusi motina paguodžia sūnų savo nepaprastu balsu:

Ir tada pasigirsta tavo balsas:
Peizažo balsas, medžio balsas,
Ištikimybės ir prisikėlimo balsas.

Matome, kad gyvenimo prasmės matas tebelieka vaikystės laikas ir jo vertybės, kurių siekiama ir išdavus tą laiką. Vis dėlto beviltiškai nutolus nebesuprantami svarbiausi ir paskutiniai motinos žodžiai, nes „mes – tamsoj be prasmės šliaužią akli kirminai“, gyveną siaubingoj tyloj, nesuprantą esminių žodžių. Motinai priekaištaujama už jos pasiauko­jimą pasmerktam sūnui:

Motina, mūsų kartaus likimo ir skausmo šešėli.
Džiaugsmo neradus, kodėl gęstančia kūno šviesa
Uždengei medį kraupios buvimo būty beprasmybės.
Mano gimimo dienoj augusi jau po langais?

Taigi motinos paveikslas „Balandžio vigilijoje“ iškyla mirties kon­tekste, praeities, vaikystės, motinos namų refleksijose. Kalbėjimas motinai ir apie motiną sudėtingos formos, tarsi rauda, išpažintis, nesi­tikint išgirsti atsako. Motina gyveno aukštesniame būties lygmenyje („O Motina nesuteptoji mano!“) ir išeina į anapusinę būtį, nepasiekiamą sūnui („Dabar žinau: turėsiu likti už ribos, / Praradęs atsisveikinimo skausmą…“). Tai bene skaudžiausias netekties momentas poeto kūry­boje.

---

1 Nastopka K. Išsprūstanti prasmė. – V.. 1991. – P. 303.
2 Kavolis V. Sąmoningumo trajektorijos. – Čikaga, 1986. – P. 157.
3 Kubilius V. Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas. – V., 1983. – P. 360.
4 Skrupskelytė V. Alfonsas Nyka-Niliūnas // Lietuvių egzodo literatūra. – Čikaga. 1992. – P. 406.
5 Nastopka K. Išsprūstanti prasmė. – P. 308.
6 Kavolis V. Sąmoningumo trajektorijos. – P. 168.
7 Kavolis V. Radikalusis projektas lietuvių išeivijos kūryboje // Poezijos pavasaris’93. – V., 1993. – P. 99.
8 Ten pat. – P. 100.
9 Kubilius V. Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas. – P. 394.
10 Bachelard G. Svajonių džiaugsmas. – Vilnius: Vaga, 1993. – P. 188–192.
11 Ten pat. – P. 192.
12 Lietuvių literatūra svetur. – Čikaga, 1968. – P. 58–59.
13 Masionis A. Poezija. Kritika. – V., 1980. – p. 165–167.