„Metų“ akcentai
Jurga Ivanauskaitė: „Dalis manęs yra kiekviename personaže“
2004 m. Nr. 7
Su rašytoja Jurga Ivanauskaite kalbėjosi ir susirašinėjo literatūrologė Solveiga Daugirdaitė
Saulius Šaltenis, aptardamas 1985 m. išėjusią pirmąją Tavo knygą, pabaigė lyg palinkėjimu: rašytojas turi turėti savo šešėlį, paveldėtą iš senelių, prosenelių, nutįstantį istorijos miglose, – tada rašytojas paliečia tautos, pasaulio lūkesčius… Norėčiau klausti apie Tavo močiutę. Praėjusią vasarą klausiausi paskaitos žydės iš Vienos prof. Eveline Goodman–Thau, kuri, septyniasdešimtmetė, tapo ortodoksų rabine. Man, – ji sakė, – netrūko nei pripažinimo, nei veiklos, bet aš norėjau, kad kai mano anūkė norės tapti rabine, ji galėtų pasakyti: „Mano močiutė buvo rabinė“. Ne tiek daug žmonių Lietuvoj, kurie galėtų pasakyti: „Mano močiutė buvo rašytoja“. Halina Korsakienė – neseniai mirusi, bet gerokai primiršta.
Man rodos, kad turiu kur kas daugiau senelio ar tėvo bruožų nei moteriškosios linijos – močiutės (kurią vadinau bobute) ar mamos – savybių. Nors dabar kaip tik bobutę, taigi Haliną Korsakienę, sapnuoju dažniausiai. Kai gyvenau Himalajuose, itin dažnai sapnuodavau senelį – Kosta Korsaką, gal todėl, kad jis visada buvo savotiškas „ekstremalas“, tai ir lankydavo mane ekstremaliose situacijose. Suprantu, kad klausdama apie senelius tikiesi tikslių buities–būties detalių, bet net ir tuo nuo bobutės skiriuosi – Halina Korasakienė buvo puiki memuaristė, tiesiog virtuoziška praeities atgaivintoja, gebėjusi labai tiksliai perteikti kažkada sutiktus žmones, vietoves, kuriose kadaise buvota, ir laike seniausiai nugrimzdusius įvykius. Man rodos, kad senstant jos tikroji esatis pasiliko kažkur ten, jai brangioje ir svarbioje praeityje, o Čia ir Dabar (maždaug dešimt paskutinių gyvenimo metų) tebuvo likęs tik kūniškasis. Alzheimerio iškankintas apvalkalas. Ji pati buvo absoliučiai save užmiršusi, tad nekeista, kad jų užmiršo ir aplinkiniai, ypač toliau esantys. Aš, priešingai negu ji, turiu smegenyse kažkokį mechanizmą, kuris nuolat ištrina praeitį, o gal tai tiesiog bloga atmintis. Be to, daugybė praeities epizodų yra susimaišę su mano pačios fantazijomis, įsivaizdavimais ar epizodais, kurių išvis nebuvo. Kita vertus, vaikystėje seneliai buvo tiesiog seneliai. Korsakas man nebuvo „profesorius“, Korsakienė – „rašytoja“. O juk ir jie patys su manim bendravo kaip su mažu vaiku anūke, kažkodėl vadinta „budziku“. Labai ilgai buvau vienintele jų todėl ir ypatingai mylima. Maža būdama daug sirgau, tad, savaime nusipelniau ir lepinimo. Nepamenu, kad vaikystėje būčiau norėjusi sekti bobutės pavyzdžiu ir tapti rašytoja – būta kitų vaikiškų svajonių. Tačiau kai ėmiau kurpti pirmuosius tekstus, pavyzdžiui, romaną „Linksmoji kiškių šeimynėlė“ (kokioj 3–4 klasėje), labai savimi didžiavausi ir jaučiausi garbingai tęsianti rašytojiškas šeimos tradicijas. Taigi, atsakant į Tavo klausimą, daugiau turbūt ir reikėtų kalbėti apie S. Šaltenio minimą „šešėlį“, „miglas“, o gal – genus ir pasąmonę.
Vytauto Kubiliaus „XX amžiaus literatūroje“ J. Ivanauskaitės kūrybos aptarimas pradedamas teiginiu, kad autorė – akademiko K. Korsako anūkė, augusi jo namuose. Parašyk apie tuos namus Tauro gatvėje, įamžintus ir Halinos Korsakienės knygoje „Namas, kuriame gyvenome“.
Tuose namuose Tauro gatvėje aš neaugau, bet mane ten veždavo beveik kiekvieną savaitgalį ir tų savaitgalių labai laukdavau. Privaloma tokių savaitgalių dalis buvo pasivaikščiojimai su bobute ar seneliu (kartais su jais abiem) Vingio parke, tuomet vadintame „Zakretu“, taip pat pietūs valgomajame, prie didelio apvalaus stalo, kai visus tris patiekalus iškilmingai atnešdavo namų šeimininkė („tarnaitė“). Didžiuliame senelių bute kažkada gyveno Mykolas Biržiška, o pats namas priklausė Universiteto profesūrai. Nuo M. Biržiškos laikų buvo užsilikę ir daugybė knygų, kurios man vaikystėje nedarė didelio įspūdžio, užtat įsiminiau pasakojimą, kad į tą butą tuoj po karo atėjęs senelis rado rusų kareivius, besišildančius prie lauželio, sukurto iš knygų tiesiai ant parketo (tai gali būti ir mano fantazija). Minėtasis parketas vaikystėje man patiko labiausiai, nes ant jo buvo galima čiuožti, įsivaizduojant čiuožyklą (o dailusis čiuožimas anuomet buvo labai madingas). Tiesa, man darė įspūdį ir kai kurios knygos. Visų pirma, du milžiniški Biblijos tomai, iliustruoti spalvotomis litografijomis. Taip pat prisimenu astronomijos albumus su žvaigždėlapiais, man keldavusiais aibę „metafizinių“ klausimų, kurie ir iki šiol tebekyla. Mėgdavau įsitaisyti seneliui ant kelių didžiuliame fotelyje po jo paties portretu ir visai rimtai „pafilosofuoti“. Kankindavausi ir kankindavau jį klausimais: kur Visatos pabaiga? kas už tos pabaigos? jeigu – nieko, tai kaip tas „niekas“ atrodo? kas būtų, jeigu nieko nebūtų? ir t.t Senelis galėdavo pusę dienos visa tai kantriai narplioti. Prie to didžiojo fotelio dar buvo lentynėlė, skirta dviem senelio hobiams: šunims su katėmis ir kinui. Lenkiškas ir vokiškas knygas su 1950–1960 metų aktorių fotografijomis iki šiol prisimenu. Tiesa, tuos namus ir dabar gan dažnai sapnuoju: staiga juose atrandu naujus kambarius ir keisčiausias slaptavietes su visokiais lobiais. Taigi vėl galima daryti išvadą, kad mano pasąmonėje turbūt yra daugiau namo Tauro gatvėje nei paviršiuje.
Kaip jautiesi, kai Tauro gatvės butą teko parduoti? Namų netektis – populiari lietuvių literatūroje tema.
Jei jau kalbame apie tam tikrą esminį, šakninį ryšį, tai su tais namais yra labiau susijusi mano mama, nes juose praėjo jos vaikystė ir paauglystė. Aš ten būdavau tik viešnia, o nuolat gyvenau neilgai, maždaug nuo dvidešimt penkerių iki trisdešimties metų, ir niekada nesijaučiau kaip namie. Tai visada buvo senelių namai, teritorija, su kuria negaliu elgtis kaip noriu, kad nesugriaučiau per daugelį dešimtmečių nusistovėjusios tvarkos ar neišbaidyčiau „protėvių dvasių“. Net likusi tuose namuose visai viena (senelis mirė, o Alzheimeriu susirgusi bobutė dėl geresnės slaugos buvo pervežta pas mano mamą), jaučiausi ne kaip šeimininkė, bet kaip viešnia. Nesutariau su tais namais, o jie mano akyse nyko kambarys po kambario, kurių ten buvo penketas ar šešetas. Jie visi tarsi sulaukėjo, nenorėdavau net vidun įeiti, todėl gyvenau viename vieninteliame, kaip kokiuose apkasuose. Žinoma, to didžiulio buto negalėjau išlaikyti ne tik metafiziškai, bet ir materialiai, finansiškai. Tuo metu jau pradėjau važinėti į Rytus, o atgal į Vilnių manęs niekas netraukė. Nebuvo tokio jausmo, kad Lietuvoj turiu savo namus. Antra vertus, man reikėjo pinigų kelionėms. Tuo metu kelionės į Indiją, Nepalą, Tibetą man atrodė svarbesnės už viską, žūtbūtinai reikalingos. Todėl lengvai apsisprendžiau tą butą parduoti. Dabar susiradau Vilniuje tokią vietą, kur jaučiuosi tikrai gerai ir saugiai, kaip tvirtovėje. Tačiau nepriklausau tam žmonių tipui, kurie garbina protėvius. Man artimesnė nuostata, kad į konkrečią erdvę, laiką, giminę, šeimą užklystame daugmaž atsitiktinai, o po mirties ir vėl būsime nublokšti kažkur labai toli nuo čia. Todėl dabar nesijaučiu ypatingai giminystės ryšių susaistyta. Jau veikiau esu tarsi augalas be šaknų, kokia nors Jerichono rožė, kuri ritinėjasi po dykumą, genama vėjo ir tik trumpam šen bei ten prigyja.
Kodėl nepasitikai bibliotekos, ar ten nebuvo Tau įdomių dalykų?
Toje bibliotekoje buvo daugybė man įdomių dalykų! Aš jau nekalbu apie įvairias bibliografines retenybes, kurių vertę suvokti gali tik tikri bibliofilai. Kai kuriuos raritetus ir man knietėjo priglausti – pavyzdžiui, XIX a. pradžios maldaknyges. Senelio bibliotekoje visos knygos buvo sudėtos dviem ar net trimis eilėmis: išorinėje – jo įsigytos, vidinėje – Biržiškos. Jau kraustydami ir pakuodami tą biblioteką, radome tokių dalykų, kokių net neįsivaizdavome joje esant. Pavyzdžiui, šalia Stalino raštų glaudėsi „Mein Kampf“ ir albumai apie „gerąjį“ Hitlerį (penki pagal temas suskirstyti leidiniai: fiureris su gyvūnais, fiureris su vaikučiais, fiureris su jaunimu, fiureris ir technika, fiureris ir laimingosios liaudies masės), Juozapo Skvirecko versta Biblija (1923) nesipyko su keliais tomais panašiu laiku išleistos ir gausiai iliustruotos vokiškos „Erotikos istorijos“, o šalia futuristinių F. T. Marinetti manifestų gulėjo ir „Lietuvių archyvas“ su Rainių miškelio ir kitų tragiškų įvykių fotografijomis bei liudijimais. Labai daug knygų būčiau su džiaugsmu pasilikusi, bet senelio paskutinė valia buvo, kad jo biblioteka atitektų „jo institutui“, o mano mama labai rūpinosi, kad toji valia būtų įvykdyta. Sau pasiėmiau tik Dostojevskio ir Gogolio raštus, Achmatovos, Cvetajevos, Mandelštamo, Pasternako, Bloko poeziją, ir jau minėtas knygas apie šunis ir kates bei kiną. Taip pat – dailės albumus. Jei jau visai atvirai, tai tebeturiu ir J. Skvirecko verstą Bibliją, kurios kalba man nepaprastai gražiai skamba, o Dievas ten tebevadinamas „Sutvėrėju“, o ne žmogiškai, pernelyg žmogiškai – „sukūrėju“.
Keista, bet dirbdama Literatūros ir tautosakos institute niekaip nesuvokiu jo kaip „Korsako instituto“ – K. Korsako nesu nei mačiusi, nei rimčiau skaičiusi, išskyrus kelis karo metų erotiškus eilėraščius (mane labai nustebinusius) „Lietuvių meiles lyrikos“ antologijoje, tik kažkaip teoriškai, abstrakčiai žinau, kad K. Korsakas – tarybinės literaturologijos ryškiausia figūra, galbūt simbolis (gal – ir atpirkimo ožys). Sąjūdžio ir nepriklausomybės pirmaisiais metais nurašyti į nuostolius, dabar tarybiniai metai tampa vis įdomesni istorikams, literatams, sociologams. Todėl klausinėju Tavęs kaip senolės iš kapų milžinų… Papasakok apie Korsakų buitį, dienotvarkę, atostogas.
Kartu su seneliais vasaras leisdavau Turniškių vasarnamyje. Suprantu, kad Turniškės daugeliui kelia vienareikšmes asociacijas, bet mes gyvenom „šiapus“ tvoros, o jau anapus buvo visokiausi valdžios žmonės, „ponai“, senelio kažkodėl vadinti „šernais“. Per tą tvorą mėgdavau laipioti, nes anapus augo daug grybų, o ir pats laipiojimas buvo susijęs su šiokia tokia rizika, todėl atsidūrusi „svetimoje teritorijoje“ galėdavau įsivaizduoti labai intriguojamus siužetus. Turniškėse jau pradėjau matyti ne vien „savaitgalinius“ senelius, bet tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Bobutė buvo giedro, šviesaus būdo, šiek tiek vaikiška (šiukštu ne infantili), patikli, net naivoka, labai visiems geranoriška. Ji mylėjo gamtą ir mokėjo džiaugtis, žavėtis, gėrėtis gėlėmis, paukščiais, voverėmis, pačios sėtomis pupelėmis ar agurkais, žemuogėmis, alyviniais obuoliais bei aibe kitų dalykų. Ji labai mėgo skaityti, ryte rijo knygą po knygos, ir tą nepertraukiamą skaitymą, kai baigus vieną knygą iškart pradedama kita, aš iš jos tikrai paveldėjau. Mudvi nakvodavome viename kambaryje, ir ilgi pašnekesiai prieš miegą vaikystėje man buvo bene maloniausias ir laukiamiausias visos paros patyrimas. Užtat senelis buvo visada kupinas įtampos, kurios priežastis artimiesiems net ne visada buvo įmanoma nuspėti. Jis buvo tikras darboholikas ir gyvenimo visiškai neįsivaizdavo be „savo instituto“. Man labai įstrigo Stasio Krasausko šaržas, kuriame nupieštas Korsakas su dryžuotais kalinio rūbais, o jam prie kojos vietoj svarmens grandine prikabintas institutas. Ta pati asociacija man kildavo, kai jis, kiekvieną pavakarę vairuotojo parvežtas iš „savo instituto“, ratais, kaip kalinys po kamerą ar žvėris po narvą, vaikščiodavo aplink mūsų namą ir spręsdavo nesibaigiančias „instituto“ problemas. Beveik visada grįždavo baisiausiai susinervinęs ir valandą valandomis pasakodavo bobutei apie savo rūpesčius, iš Maskvos, iš Saugumo ar kokių kitų aukštų instancijų ateinančius draudimus, įsakymus, įpareigojimus ir panašius nesusipratimus. Jis mėgo ilgus pasivaikščiojimus, į kuriuos visada eidavo kažkodėl pasiėmęs lazdą, taip pat mėgo maudytis Neryje (tuomet dar neužterštoje), o kartais nusiramindavo skaldydamas malkas, šienaudamas žolę ar rinkdamas pušų kankorėžius. Vakarais jis gulėdamas lovoje skaitydavo iki išnakčių (šitą irgi paveldėjau). Labai mėgau, kai senelis mūsų kambaryje kurdavo krosnį, ugnis garsiai ūždavo, o man tas garsas kažkodėl primindavo traukinį, tad įsivaizduodavau, kad važiuoju (kažkodėl) į Afriką. Bet kuo toliau, tuo dažniau rytais jis ateidavo guostis ir skųstis, o galiausiai kiekvienas rytas tapdavo jo naktinių košmarų, baimių ir juodžiausių minčių ataskaita bobutei. Jis niekada galutinai neprisitaikė prie sovietinės sistemos, o į senatvę ėmė matyli vis daugiau savo paties klaidų ir santvarkos absurdo. Kuo toliau, tuo labiau suvokė, kokiame ideologiniame mėšle sėdėjo, ir dėl to labai išgyveno. Manau, kad tie išgyvenimai iš esmės jį ir sunaikino. Paskutinius dešimt gyvenimo metų jį kankino klaiki depresija, kuri vis gilėjo ir gilėjo. Jis ir mirė tarsi nuo absoliučios nevilties, nes nebevalgė, nebevaikščiojo, nebemiegojo, nebegyveno, o tik egzistavo. O bobutė, kaip jau minėjau, buvo labai šviesaus būdo ir visą gyvenimą mėgino senelio juodas nuotaikas absorbuoti, bet galų gale ir jai pristigo jėgų kempinės principu jo negatyvioms emocijoms sugerti. O gal tiesiog per daug jų sugėrę ir pati sunkiai susirgo. Jų abiejų gyvenimo pabaigos buvo tikrai tragiškos.
Kuriuos senelių svečius atsimeni? H. Korsakienės knygoje radau paminėta, kad J. P. Sartre’as lankėsi jūsų vasarvietėj, bet Simone de Beauvoir kaip jūsų viešnia nepaminėta, nors jie keliavo sykiu; ką apie tai žinai?
1965 m. viešint Sartre’ui, Turniškėse, deja, nebuvau, nes galėčiau sakyti, kad jau tuomet į mane plūstelėjo ir visiems laikams užsiliko egzistencializmas. Beauvoir viešėjo drauge su juo. Tačiau to išskirtinio vizito metu mudvi su bobute buvome Palangoje (todėl ir netapome feministėmis). Apie Sartre’o viešnagę man,, kaip vaikui, iš pasakojimų įstrigo tik viena detalė: Jeanas Paulis labai nustebo darže pamatęs augančias braškes. Beje, japonas Ikuo Murata (sūnų pavadinę Egle) buvo panašiai nustebintas „autentiško“ ir „archajiško“ dalgio. Iš senelio „užsieniečių“ svečių dar pamenu Leoną Stepanauską, jis mums pasėjo laukinių gvazdikų, kurie dabar išsiplėtė beveik per visą pievą.
Iš vaikystės prisimenu ir kai kurias to meto įžymybes, dabar, žinoma, vertinamas itin kontroversiškai. Pamenu Antaną Venclovą, bet ne Turniškėse, o prie Baltijos jūros, ir kažkodėl pasisukusį romėnišku profiliu, vėjyje plevėsuojančiais baltais plaukais. Jo knygutė „Pyraginė antis“ buvo bene pirmasis mano gyvenime leidinys su autoriaus autografu. Tomas Venclova figūravo tik kaip vardas, bet kai jau buvau itin maištingai nusiteikusi paauglė, senelis vis padejuodavo, kad manęs laukia „liūdnas Tomuko likimas“. Na o mano maištas viso labo pasireikšdavo kandžiomis replikomis žiūrint laidą „Vremia“ ir pasityčiojimais iš lemenančio Brežnevo. Puldavom su seneliu karštligiškai ginčytis apie politinę situaciją, bet, man rodos, abiem svarbiausia buvo adrenalinas, sukylantis ginčijantis. Iš vaikystės dar atsimenu tose pačiose Turniškėse, bet jau žiemą, sutiktą tokį mažą žmogelį su kailinukais, „ušanke“ ir milžinišku senbernaru. Senelis su juo kalbėjosi, o paskui paaiškino, kad tai – Antanas Sniečkus. Kai man buvo kokie šešeri metai, vienas gražiausių vyrų pasaulyje atrodė generolas Jonas Žiburkus. Jo žmona Žiburkienė, vadinta Cile, irgi buvo fantastiško semitiško grožio, kaip koks biblinis personažas – Rachelė, Sulamita ar Marija Magdalietė. Atsimenu dar ir tuometinį „Vagos“ direktorių Joną Čekį, kurio sodo namelyje aš su seneliais būdavau vaišinama gardžiais aguročių blynais. Kartą vienas bičiulis man prikišo, kad kai kurių čia aprašytų žmonių išvis neturėčiau minėti, bet kai juos sutikau, buvau vaikas, kiekvieną regėjau iš vaikiškos perspektyvos, taigi iš apačios į viršų. Jie man atrodė dideli, gražūs ir protingi. Galų gale jie visi buvo dar ir žmonės, o ne tik savo laiko simboliai, kuriems dabar istorija uždėjo atitinkamas etiketes. Tačiau Turniškėse lankydavosi ir visiškai priešingos stovyklos atstovai, pavyzdžiui, Jonas Mikelinskas, kuris tapo savotišku mano literatūrinio starto krikštatėviu, nes jam savo rašinius parodžiau anksčiau nei namiškiams.
Ar galėtum prisiminti savo pažintį su senelių raštais?
Bobutė labai vertino savo priklausymą rašytojų luomui, o kai per jos jubiliejus Turniškėse apsilankydavo visa RS delegacija, būdavo labai išdidi ir laiminga. Jau sirgdama Alzheimeriu ir vos beprisimindama savo pavardę, ji dar įstengdavo save pristatyti kaip rašytoją. Aš, priešingai, savęs kaip rašytojos kažkodėl neidentifikuoju ir net ant vizitinės kortelės prirašau aibę visokių kitokių savo užsiėmimų. Nors paties rašymo proceso bobutė lyg ir nelaikė šventu ar išskirtiniu. Ji rašydavo ant nedidelių lapelių, dažniausiai per pusę sukarpiusi kokius senus mašinraščius, „ekologiškai“ sunaudodavo ir jų antrąsias puses. Senelis naudojo panašų metodą, bet eilėraščiams standartinį iš vienos pusės jau perpildytą lapą karpydavo į keturias dalis. Paskui tie rankraščiai būdavo atiduodami mašininkėms. Toks rašymo procesas man neatrodė patrauklus, nepalyginsi su dažais, teptukais, spalvotais pieštukais, fiomasteriais ir kitokiais dailės atributais. Pirmosios bobutės knygos, kurias skaičiau, buvo „Dovana“ ir „Klasės garbė“, pastaroji buvo išleista net kiniškai, spausdinta hieroglifais, tai man darė didelį įspūdį, nors net nenujaučiau, kad kažkada teks piketuoti prieš Kinijos prezidentą Jiang Zeminį. Vaikystės knyga buvo ir senelio verstas Janio Rainio „Aukso sietelis“ su spalvingais Birutės Žilytės paveikslėliais, kuriais labai žavėjosi mano mama, o aš suvokiau, kad man, kaip būsimajai knygų iliustratorei (tokia buvo „programa maksimum“), šios iliustracijos turėtų būti didžiausia siekiamybė. Vėliau, paauglystėje, be abejo, buvo toks etapas, kai priešinamasi viskam, ką daro vyresnioji karta, tiek seneliai, tiek tėvai. Iki šiol turiu alergiją savo pačios knygoms, tiesiog bijau paimt į rankas pakankamai ilgą laiką, kol galiausiai jos pradeda gyvent savo nebepriklausomą gyvenimą, ir aš jau galiu jas skaityti kaip svetimą kūrinį. Su bobutės ir senelio knygom buvo tas pats. Man jos atrodė kaip bombos, bijojau „sprogimo“: kas, jeigu pradėsiu skaityt ir rasiu kažką, kas man labai nepatiks, neatitiks susikurtojo senelių įvaizdžio, kas, jei staiga susvyruos jų autoritetas ar nutiks dar kažkas visai nenumatyta?! Jaunystėje nuo tų baimių lyg ir atitolau, dargi atsirado noras apie senelius iš jų kūrybos sužinoti kažką, kas būdavo nutylima kasdieniniuose pokalbiuose. Ypač mane sužavėjo bobutės memuarai. Ir senelio eilėraščių esu radusi tokių, kurie man labai patiko, o svarbiausia, juose slypėjo jo esminės, „institutinėje“ ar „naminėje“ realybėje beveik nepasireiškiančios savybės. Tačiau nesakyčiau, kad man darė kokią nors įtaką tiek kūrybinis procesas, kurį nuo mažų dienų galėjau stebėti, tiek jų kūryba. Mane, kaip rašytoją, formavo visai kiti dalykai. Seneliams net nerodžiau savo rankraščių, neklausiau patarimų, o kai mano pirmosios novelės pasirodė „Pergalėje“, ir jiems, ir mamai tai buvo didžiulis siurprizas. O sutiktas tas siurprizas irgi buvo be ypatingo entuziazmo, veikiau su tam tikromis abejonėmis. Mamai atrodė, kad bus geriau, jei gyvensiu pagal savo, kaip dailininkės, diplomą.
Ar mamai jos tėvų pavyzdys, kad iš rašymo galima gyvent, nebuvo argumentas?
Mamai buvo aišku, kad iš tokio rašymo, kokio ėmiausi aš, bent jau tais sovietiniais laikais nepragyvensiu nei finansiškai, nei socialiai įsitvirtinsiu, jei taip galima išsireikšti. Buvo akivaizdu, kad plauksiu prieš srovę, o už tai būsiu glostoma tik prieš plauką. Kritiniai straipsniai, kurie pasirodė apie mano pirmąją knygą „Pakalnučių metai“, liudijo, kad buvau sutikta anaiptol ne išskėstomis rankomis. Kolegų ir kritikų vertinimai buvo gerokai priešiški. Beje, jei kalbėsime apie „profesionalų“ vertinimus, iki šiol mažai kas pasikeitė. Na o tada mano artimiesiems atrodė, kad rašymas bus dar papildomas savęs nervų draskymas, beprasmiškas eikvojimasis, šaudymas tuščiais šoviniais į tuščią erdvę.
Kaip pasukai į prozą? Ligi šiol moku Tavo mokyklinį eilėraštį apie vienišą medinį arklį bekraštėj žydinčių žirnelių pievoje…
Nebetilpau į eilėraščio formą, nes norėjau pasakot ilgus siužetus su daug herojų. Svajojau studijuoti kino režisūrą, bet tai buvo beveik neįmanoma, nes moterų į Maskvos valstybinį kino institutą beveik nepriimdavo, o iš Baltijos šalių pakliūdavo po vieną studentą kas trečius metus. Taigi moteriškos giminės individui iš „Pribaltikos“ šansas įstoti buvo lygus aklos vištos rastam grūdui. Todėll „dariau kiną“ kitomis priemonėmis. Eilėraščiu „sukurti“ filmą man atrodė neįmanoma, dėl to pradėjau rašyt apsakymus, jie vis ilgėjo, kol virto romanais. Dabar man būtų sunku grįžti net prie novelių, jau nekalbant apie eilėraščius. Nors Himalajuose buvo toks periodas, kai iš kažkur „nusileido“ eilėraščiai. Per tris keturias naktis parašiau apie šimtą ketureilių, kurią nesiryžau skelbti savo vardu, nes atrodė, kad juos padiktavo kažkas kitas. Juos vis dėlto išspausdinau knygoje „Prarasta pažadėtoji žemė“, bet sukūriau istoriją apie tibetietę joginę, kurios eilėraščius suradau mistinėmis aplinkybėmis ir išverčiau iš tibetiečių kalbos į lietuvių. Sulaukiau atsiliepimų, kad toje knygoje geriausi yra kaip tik eilėraščiai. Kai prisipažindavau, kad jie mano, pašnekovų veiduose iškart pasirodydavo nusivylimas. Turėjau idėją sudaryti ir kokį mažytį poezijos rinkinį, bet kiek bandžiau himalajišką poetinį apsėdimą pakartoti ar pamėgdžioti, nieko nebeišeidavo. Taigi gal tas trumpas poezijos pliūpsnis iš tiesų priklauso ne mano sąmonei, o kokiai užklydusiai tibetietiškai dvasiai.
„Pakalnučių metai“ – labiausiai nuskaityta mano turima knyga, kitados keliavusi per pažįstamų rankas, viršelis nutrintas iki baltumo. Kaip jauteisi, kai ji išėjo?
Kai knyga pasirodė, man buvo dvidešimt penkeri metai, nors kai kurios novelės rašytos, kai buvau aštuoniolikos. Taigi ji man atrodė gerokai pavėlavusi ir netgi pasenusi. Atmintin neįstrigo jokie ypatingi potyriai, susiję su „Pakalnučių pasirodymu“, geriau atsimenu, kaip jaučiausi rašydama. Tai buvo laikas su daugybe draudimų ir su aibe būdų tiems draudimams įveikti. Turėjau du gyvenimus: vieną išorinį – Dailės institute, kitą – pogrindinį (andegraundinį), povandeninį. Nesakyčiau, kad buvau tiesiogiai susijusi su hipių ar pankų judėjimais, nors Lietuvos pankų „tėvas“ Atsuktuvas mane pavadino „pankų motina“, esą „Pakalnučių metai“ daug prisidėjo prie lietuviškojo punk judėjimo. Paauglystėje ir jaunystėje turėjau savo asmeninį urvą, į kurį sugrįždavau iš „išorinio gyvenimo“. Čia buvo mėgstamos knygos, muzika ir kitokios Vakarų pasaulio nuotrupos bei simboliai „draudžiamos“ kultūros, kurios labai ilgėjausi. „Pakalnučių metuose“ daug tokių ženklų: aprašomi „fondiniai“ (eiliniam žiūrovui nerodomi) Bergmano ar Bunuelio filmai, cituojamos bitlų, rolingstonų ir pinkfloydų dainos, beveik skamba muzika tų plokštelių, kurios iš Anapus atkeliaudavo šiapus Geležinės uždangos (JAV turėjau tetą). Manasis paralelinis gyvenimas buvo toks intensyvus, kad norėjosi jo patirtimis ir įspūdžiais dalytis su kitais. Sėdint savo slėptuvėje gimdavo siužetai, idėjos, pati įsivaizduodavau save keistose, neįtikėtinose situacijose, visai kitokiose, negu galėdavo pasiūlyt realybė. Taip atsirado pirmosios novelės.
Kokių knygų, plokštelių tetos Amerikoje (būdinga lietuvių šeimos deivė!) prašydavai? O dar ko – džinsų ir kramtoškės? Pusseserių ir pusbrolių neturėjai, ar egzistavo kokie kiti gimininiai ryšiai?
Amerikoje buvo net dvi tetos: Dosė (Aldona, bobutės pusseserė) ir Danutė (bobutės pusbrolio žmona, deja, jau mirusi). Abi tetas intensyviai išnaudojau tik paauglystėje, tai ir prašymai buvo atitinkami: knygos apie indėnus, plokštelės („Pink Floyd“, „Beatles“, „Rolling Stones“, „Doors“, „Sparks“, „Led Zeppelin“, „Kiss“ ir t.t.), žinoma, džinsai, žinoma, kramtoškė ir net žydra, labai, labai, labai amerikoniška suknelė mokyklos išleistuvių baliui. Bobutė su Dose ir Danute susirašinėjo, iki šiol atsimenu tuos įstabiuosius vokus, apkraštuotus mėlynų– raudonų brūkšnelių rėmeliais, ir pašto ženklus iš Kito, Laisvo pasaulio! Jos abi kelis kartus viešėjo Turniškėse ir senelis su jomis bendravo kaip su bet kuriomis kitomis bobutės draugėmis – jau minėtąja Cile Žiburkiene ar Muse (Marga) Budreckiene (Dauguvietyte). Nemanau, kad atmosfera mūsų šeimoje iš esmės skyrėsi nuo tos, kuri sklandė didžiųjų teisuolių, nesusitepusių ir tarybinės santvarkos nepaliestųjų (jei tokių buvo) namuose. Visada šventėm ir Kūčias, ir Velykas, gal per daug nesigilindami į religinius tų švenčių simbolius, bet kiek žmonių dabar laisvoje ir katalikiškoje Lietuvoje, sėsdami prie Kūčių stalo ar mušdami dažytus kiaušinius, narplioja šių ritualų esmę? Be abejo, atsiras koks skaitytojas, kuris už šiuos odžius mes į mane akmenį, tai tegu meta. Tačiau nebuvom, kaip Tu sakai, „lietuviško“ tipo šeima, giminė–klanas, nors kartą per metus susirenkanti prie didžiulio apskirto stalo. Artimiausi K. Korsako giminės (sesuo su šeima) gyveno (tebegyvena) Pašvintyje, kur senelio, po jo motinos mirties, visai nebetraukė. Užtat bobutė Biržams, su kuriais siejo šaknys, visada jautė ypatingą nostalgiją ir kol galėjo, tol važiuodavo aplankyti savo brolio Liudo (Liudomiro) ir sesers Miliutės (Emilijos). Dar vienas jos brolis Jaras (Jaroslavas) gyveno Argentinoje, tačiau kontaktai su juo buvo enki, todėl mus labai nustebino 1981 m. netikėtai gautas siuntinys su Velazqueso ir Cezanne;o albumais ir tokiu užrašu: „Mano mylimai anūkei Jurgai siunčia jos tolimas nepažįstamas senelis Jaras iš Buenos Airių“. Artimiausi giminės, kurie bent jau per šeimynines šventes aplankydavo, buvo mamos pusbroliai Nastopkos: Kęstutis (literatūrologas, semiotikas) ir Konradas (mistikas, ekstrasensas). O aš pati dažnai jaučiuosi tarsi nukritusi iš Mėnulio (ar Tibeto).
Esi rašytoja, kuri, kaip sakoma, abejingų nepalieka. Arba mylima, arba ne („tai popsas, ne literatūra“), abiejų pusių nuoširdžiai. Ar domiesi, kas rašoma apie Tave?
Neapykanta – tai tik išvirkščia meilės pusė, taigi ir kritikų esu savotiškai mylima. Tiesa, kaltinimai „popsu“ jų lūpose skamba taip negailestingai, lyg būčiau nužudžiusi žmogų ar bent jau vogčiau automobilius. Jei paliktume tik tas knygas, kurios, kritikų nuomone, yra „tikroji literatūra“, o visa kita atmestume, bibliotekos susitrauktų iki kelių lentynų, žlugtų daugybė leidyklų, o ir skaitytojų liktų koks šimtas. Nebeturėtų ką veikti net patys kritikai, nes nebebūtų ką kritikuoti. Juk visi kriterijai nustatomi lyginimo principu, tad, jei nebūtų „blogosios“ Ivanauskaitės, kaip reikėtų nustatyti Juknaitės, Vilimaitės ar Šerelytės „gerumą“? Tas popkultūros baidymasis man atrodo truputį juokingas, nes poperdvėje yra tek pat talentingų žmonių, ryškių asmenybių ir individų, priartėjusių prie giliausių būties slėpinių įminimo, kaip ir tarp Nacionalinės ar Nobelio premijos laureatų. Ir „tikruosius kūrėjus“, ir „popsistus“ sukūrė tas pats Dievas, ir vienuose, ir kituose yra dieviškoji kibirkštis arba Budos prigimtis, kaip pasakytų budistas. Geriau pagalvojus, juk epai, mitai, pasakos ar liaudies dainos yra ta pati popkultūra, tai, kas suprantama daugeliui, o ne vienetams, kas pasiekia giluminius, pasąmoninius ir viršsąmoninius tos „daugumos“ savivokos lygmens.
Nepaisant viso šito, į kritiką reaguoju labai skausmingai, nes kritikuojamos, nepriimamos ir neigiamos yra ne tik mano knygos, bet mano pasaulėžiūra, mano paieškos ir siekiai, galų gale mano gyvenimas, nes kūryba man yra gyvenimas, o gyvenimas – kūryba. Kaip atsvarą kritikams turiu skaitytojų, beje, mane palaikančių ir suprantančių yra pačiose įvairiausiose sferose – muzikos, dailės, teatro, net politikos, išskyrus kolegas literatus. Gerbėjų amžiaus grupė irgi labai įvairi – nuo pagyvenusių žmonių iki studentų, net moksleivių. Be abejo literatūros kritikų nuomone, jie visi klysta ir nesupranta „tikrųjų vertybių“, nors tas „tikrųjų vertybių“ nustatinėjimas man pačiai atrodo gan įtartinas. Kita vertus, toks konfliktiškas santykis su kritikais duoda daug teisių ir laisvių. Visiškai nebebijau eksperimentuoti, rinktis įvairiausius siužetus, klysti, prašauti pro šalį, ar neatitikti aukštų reikalavimų, užuot žūtbūtinai stengusis laikytis tame girtiname ir teisingame lygmenyje. Nelabai ir įsivaizduoju savęs liaupsinamos ir glostomos – sutrikčiau ir nebežinočiau, kaip elgtis. Beje, stebint bent jau lietuviškąjį kontekstą kyla mintis, kad sukantis vadinamojoje poperdvėje galima pažinti ir suvokti kur kas daugiau įvairiausių mus supančios realybės aspektų nei esant „viršūnėje“, į kurią įkopus kartais bijoma net pajudėti.
Didelė klaida painioti autorių su herojum, bet Jurga yra iš tų žmonių, kurie sistemingai painiojami. Ko daugiau – Tavęs tikros ar pramanytos?
Rašymas man yra bandymas susivokti savyje ir aplinkiniame pasaulyje, taip pat noras perteikti kitiems tai, kas suvokta, deja, ir nesuvokta arba išvis nesuvokiama. Nuo pat pirmųjų novelių man svarbu pranešti savo žinią taip, kad kuo daugiau žmonių ją išgirstų ir suvoktų. Iš tiesų literatūriniai žaidimai, amato išmanymas, kalbiniai eksperimentai ir „aukštojo rašymo“ (kaip „aukštojo pilotažo“) dėsniai man nėra labai svarbūs. Kūryboje yra daug manęs, nes esu įsitikinusi, kad žmogus turi būti maksimaliai atviras bent jau pats sau. Manau, kad tas atvirumas kaip tik ir traukia daugelį skaitytojų, nes kartais skaitydami mane jie apie save sužino tai, ko galbūt nenorėjo sau prisipažinti. Tai, ką čia kalbu, yra giluminiai dalykai, anaiptol ne siužeto viražai, ne herojų charakteriai ar jų išvaizda. Na o pasakoti apie tai, ko visai nežinau, turbūt neįmanoma. Jeigu rašyčiau apie skrydžius į kosmosą ar beduinų gyvenimą, tai būtų vienaip ar kitaip klonuota iš mano pačios patirties. Todėl dalis manęs yra kiekviename personaže, net katėje.
Raganos etiketė prilipusi Tau ilgam, ko gero, suvisam. Ką Tau reiškia raganos personažas, kas Tau yra ragana?
Vienu metu raganomis tikrai intensyviai domėjausi, tačiau ne pasakų personažais, o tomis kadaise ant laužų degintomis nelaimėlėmis, kurios buvo tiesiog išmintingos, daugiau nei aplinkiniai suvokiančios ir matančios moterys. Man labai patiko dviejų žodžių „ragana“ ir „regėti“ sugretinimas. Paskui atsirado kitų įdomių dalykų, kad ir ganėtinai „raganiškas“ budistinių nuožmiųjų deivių panteonas ar tibetietės joginės, neretai – išmestos iš savo aplinkos, nesuprastos ar net pasmerktos visuomenės, tačiau žūtbūtinai siekiančios joms pačioms rūpimų „vidinių“ tikslų. Manau, kad ir mano pačios situacija yra gana „raganiška“. Užtenka prisiminti jau vien Tavo minėtąjį balansavimą tarp „meilės“ ir „neapykantos“, buvimą ir šviesos šaltiniu, kuriame kiti ieško savo įžvalgų patvirtinimo, ir šešėliu, į kurį perkeliami kažkam savyje nepriimtini dalykai. Tačiau einant metams man vis mažiau rūpi, ką kas apie mane galvoja, sako ar rašo. Svarbiausia – būti savimi, gyventi taip kaip noriu ir siekti man pačiai svarbių vidinių tikslų. Mėgstu posakį, kurį pirmą kartą išgirdau iš Boriso Grebenščikovo, darydama su juo interviu: gyventi kaip taifūno akyje – ten yra ramybės salelė, kurioje ramu ir tyku. Aš manau, kad tokią taifūno akį irgi turiu. O kartais atrodo, kad esu ne viena, o – kokios penkios Ivanauskaitės, nes neretai išgirstu apie save istorijas, niekaip nesusijusias nei su manim pačia, nei su tuo, kaip save įsivaizduoju. Tos antrininkės tegu vaikšto aplinkui, o sau noriu pasilikt uždarą, „slaptąjį“ gyvenimą, kuris priklauso tik man ir daugiau niekam.
Sakai, kad tyčia neprovokuoji, bet atsitinka taip, kad vis sukeli triukšmą. Ar turi versiją, kodėl taip atsitinka?
Manau, kad į šį klausimą geriau atsakytų koks psichoanalitikas ar sociologas, analizuojantis tam tikro individo ir visuomenės santykius, perkėlimus ir panašius dalykus. Visada save laikiau uždaru, droviu, kukliu ir baikščiu žmogum. Nuo pat vaikystės, visą jaunystę tokia buvau ir dabar taip jaučiuosi, bet nuolat patenku į tokias situacijas ar provokacijas, lyg būčiau kokia Jeanne d’Arc arba bent jau Šustauskas. Ne tik literatūrinėje, bet net ir politinėje arenoje padarau kažką, į ką reaguojama audringai, kaip Tu sakei, nepalikdama abejingųjų. Tai tikrai nepriklauso vien nuo mano pačios noro ir apsisprendimo ir nuo to principo, pagal kurį konkreti visuomenė tam tikrais periodais renkasi tuos, o ne kitus žmones savo taikiniais, atpirkimo ožiais, pranašais, įįventaisiais ar neliečiamaisiais ir nekenčiamaisiais.
Kaip Tave paveikė „Raganos ir lietaus“ „skandalas“? Priminsiu, kad pasirodžius knygai 1993 m. vasarą Vilniaus savivaldybėje veikusi komisija turėjusi prižiūrėti piliečių dorovę, uždraudė ja prekiauti knygynuose. Galima buvo ja prekiauti specialiose vietose, kur prekiaujama erotine literatūra.
Buvo Lazdynuose kažkoks kioskelis, kur pardavinėjo „Playboy“ žurnalą…
Juk skandalo kaip ir nebuvo – niekas to draudimo nesilaikė, kiti miestai Vilnium nepasekė. Kažkoks juokingas užmojis… Bet pasižiūrėjau, kaip dabar reklamuojamas vokiškasis jos leidimas – be žodžio „skandalas“ neišsiverčiama.
Dabar jis man atrodo juokingas. Tada taip neatrodė, nes apie „Raganos skandalą“ rašė visi laikraščiai, o aš buvau kur kas mažiau užsigrūdinusi nei dabar. Jaučiausi taip, tarsi Nepriklausomybę atgavusi Lietuva būtų tyra, skaisti, be nuodėmės, o aš ją būčiau suteršusi nedovanotinomis šventvagystėmis. Mano knygai buvo prisegtas epitetas „pornografinė“, kuris anuomet skambėjo baisiai, ir daugybė žmonių, nelabai nutuokiančių, ką tai reiškia, į mane žiūrėjo atitinkamai pasibaisėję. Mano artimieji, mama, močiutė tą istoriją išgyveno labai skausmingai, ir bendra atmosfera aplinkui buvo įkaitusi, dirginanti, erzinanti. Man tai buvo tarsi šokas. Dabar esu pripratus prie visko, galbūt daug ramiau reaguočiau į puolimą. Bet tada buvo visai kitoks kontekstas: Lietuva ką tik atgavo Nepriklausomybę ir žodžio laisvę, nebeliko cenzūros, ir staiga – uždrausta knyga! Mano knyga. Jaučiausi nusižengusi viskam ir visiems, nusikaltusi Lietuvo Nepriklausomybei. Dabar, pagalvojus ir apie minėtąją komisiją, ir apie savo pačlos reakciją, darosi juokinga. Ant komisijos narių nepykstu, nes manau, kad idealistų kompanija, kuri tikėjosi neįmanomų dalykų: Lietuvos kaip savotiško dvasinio Eldorado, Šambalos, tyors šalies, apsaugotos nuo erotikos, pornografijos, nuodėmės, nusikaltimų ir visų kitų blogybių.
Įdomu būtų dabar tų žmonių paklausti, kas ten vis dėlto, dėjosi. Juk nebūna taip, kad savivaldybės nariai skaitytų gal nė knygynų nepasiekusį romaną.
Keletą žmonių žinau, nes jie iki šiol yra kovotojai profesionalai, ir jei tik kurs vyksta koks piketėlis ar mitingėlis, juos gali sutikti. Į piketus dėl Tibeto visada ateidavo toks entuziazmo kupinas žmogelis, iri vieną kartą jis man išsidavė buvęs toje komisijoje, kur uždraudė mano knygą. Bet jam vis tiek kraųjas verda, taip norisi daryti tvarką. Jeigu ne su mano knyga, tai su Tibetu ar dar kuo. Vėliau dar keletas tiesiog gatvėje buvo priėję, teisinosi, atsiprašinėjo. Nė kiek ant nepykstu ir suprantu, kad visą tą istoriją turėjo kažkas įkvėpti ar paskatinti, pvz., katalikų bažnyčios atstovai.
Pakartosiu klasimą, kurį išmokau iš „Dešimt klausimų rašytojams“: kaip Tu rašai? Turiu galvoj ne straipsnius, kuriems egzistuoja terminai, bet grožinę kūrybą.
Idėja atsiranda kur kas anksčiau, nei ji virsta romano kūnu–tekstu. Ji yra tarsi sėkla, kurią savyje nešioju kokius dvejus trejus metus, kol sudygs, sulapos ir duos vaisių. Palengva toji „sėklinė“ idėja apauga dar kitomis idėjomis, siužetu, personažais, jų likimais, monologais ir dialogais. Kai pradedu rašyti, romano kontekste būnu visą laiką – vaikščiodama, bendraudama, skaitydama… Net miegodama sapnuoju sakinius. Tai yra tarsi srautas, kuris neša, ir sustoti arba iš jo išlipti jau nebeįmanoma. Arba tarsi riedantis nuo kalno sniego kamuolys, kai jis vis didėja, didėja, didėja, pradinė idėja apauga žodžiais, žodžiais, žodžiais, ir taip atsiranda pirmasis teksto variantas. Paskui tą „kamuolį“ daugybę kartų taisau, lipdau ir suteikinėju jam formą. Tai gali užtrukti kokius metus. Bet pats įdomiausias yra nesąmoningasis procesas, kai jaučiu, kaip knyga gimsta ne prote, bet pasąmonėje, o gal dar kokiame kitame, nebeįvardijamame, asmenybės klode. Kartais aš pati negaliu nei stebėti, nei nujausti, kas ten gilumoje burbuliuoja. Įdomiausia matyti, kai po truputį pasirodo to „slaptojo“ proceso rezultatai. Tai yra lyg kokio svetimo teksto skaitymas, kai pamatai vieną herojų, antrą, trečią ir pradedi suprasti, kokios gijos juos sieja. Būna, kad kai kurių teksto vietų sąmoningomis pastangomis negaliu įveikti, kad ir kiek sėdėčiau prie kompiuterio. Tuomet pasikliauju miegu, nes žinau, kad pabudusi rytą jau turėsiu atsakymą.
Retas lietuvių rašytojas prisipažįsta, kad rašyti yra malonu. Autobiografijose, interviu dominuoja rašymas kaip kova, kankynė.
Jeigu nebūtų malonu, tikrai nerašyčiau. Juo labiau kad už savo rašymus nuolat gaunu per galvą, taigi tas malonumas man ganėtinai brangiai kainuoja. Jeigu tai būtų kančia, tikrai nesikankinčiau. Mazochistinis periodas, ačiū Dievui, baigėsi kartu su jaunyste. Budizmas išmokė požiūrio, kad gyvenimas ir taip yra kančia, kad dera mokytis jos išvengti, užuot save dauginus ir draskius žaizdas. Kai mokiausi Dailės institute, kančia, venų pjaustymasis, gulėjimas beprotnamyje „tikram“ menininkui buvo absoliučiai privalomi dalykai, lyg ir kokie iniciacijos laipsniai. Iki šiol nuo tų laikų tebeturiu randus ant kairiojo riešo. Dabar tikrai nemanau, kad tie visi „kančių keliai“ buvo itin pozityvūs ar produktyvūs. Taigi rašyti man įdomu ir malonu, dar malonesnė yra tapyba, tik, deja, jai vis trūksta laiko.
Gottfried Benn. Lyrikos problemos
2004 m. Nr. 4
Iš vokiečių k. vertė Giedrė Grinytė
Paskaita, skaityta 1951 m. rugpjūčio 21 d. Marburgo universitete
Sekmadienio rytą, o kartais net ir vidury savaitės, atsivertę laikraštį jo priede, paprastai dešiniajame viršutiniame arba kairiajame apatiniame kampe, randate kai ką atspausdinta suspaustu šriftu ir apvesta specialiu rėmeliu. Tai – eilėraštis. Dažniausiai – trumpas eilėraštis, o jo tema paprastai skirta metų laikams: rudenį į eiles audžiamos lapkričio miglos, pavasarį sveikinami šviesą skleidžiantys krokai, vasarą apdainuojama aguonų suvarpyta pieva, bažnytinių švenčių metu rimuojami ritualiniai motyvai bei legendos; žodžiu, toks šio proceso reguliarumas – metai iš metų, kas savaitė, laiku ir kaip numatyta – leidžia galvoti, kad bet kuriuo metu mūsų tėvynėje ištisas būrys žmonių atsisėdę kala eilėraščius, siunčia juos į laikraščius, kurių redaktoriai, atrodo, yra įsitikinę, jog skaitytojai tų eilėraščių pageidauja, antraip tuščią vietą puslapyje užpildytų kuo kitu. Šių eilėraščių gamintojų pavardės dažniausiai nėra labai žinomos, paprastai jos greitai vėl prapuola iš laikraščių puslapių. Teisus bus, ko gero, profesorius Ernstas Robertas Curtius, su kuriuo mes draugiškai susirašinėjame, sykį man rekomendavus vieną gabų studentą, atrašęs: „Ak, tie jaunuoliai! Jie kaip paukšteliai, pavasarį čiulba, o vasarą, žiūrėk, jau ir vėl nieko nebegirdėti.“ Mes nesirengiame išsamiau nagrinėti šių proginių arba sezoninių eilėraščių, nors visai galimas daiktas, kad retkarčiais tarp jų pasitaiko ir koks žavus dalykėlis. Bet pradėjau nuo to, kadangi šis procesas turi kolektyvinį foną; o kaip tik visuomenėje paplitusi nuomonė, jog yra taip: driekiasi stepės, saulėlydis, ten stovi jaunuolis (arba mergina), jį apima melancholiška nuotaika, ir štai atsirandu eilėraštis. Ne, šitaip joks eilėraštis neatsiranda. Eilėraštis apskritai atsiranda labai retai. Eilėraštis padaromas. Jei nuo rimų nuimsime nuotaikas, tai, kas tuomet liks, – jei apskritai dar kas nors liks, – gal ir bus eilėraštis.
Savo temą pavadinau „Lyrikos problemos“, ne poezijos ar poetikos problemos. Ir neatsitiktinai. Su lyrikos sąvoka jau keletą dešimtmečių paprastai siejami tam tikri vaizdiniai. Kokie, iš pradžių pamėginsiu parodyti vienu anekdotu. Viena mano pažįstama dama, garsi politikos žurnalistė, prieš kurį laiką man parašė: „Aš neteikiu didelės reikšmės eilėraščiams ir jau visai jokios – lyrikai.“ Vadinasi, ji skyrė šias dvi rūšis. Man buvo žinoma, kad ši dama – didi muzikė, grojanti visų pirma klasikinę muziką. Aš jai atsakiau: „Visiškai Jus suprantu; man, pavyzdžiui, Tosca sako daugiau nei Fugos menas.“ Tai reiškia, kad vienoje pusėje yra emocijos, nuotaikos, melodingos temos, o kitoje – meno produktas. Naujasis eilėraštis, lyrika, yra meno produktas. Jis sietinas su sąmoningumu, kritiška kontrole ir, iškart pavartosiu pavojingą žodį, prie kurio vėliau dar grįšime, „artistika“. Gaminantysis eilėraštį stebi ne tik eilėraštį, bet ir patį save. Eilėraščio gamyba pati savaime yra atskira tema, ne vienintelė, tačiau ji skamba visur. Ypač pamokomas šiuo požiūriu yra Valéry. Jo eilėraščiuose poetinės ir introspektyvinės veiklos vienalaikiškumas beveik pasiekia ribą, kur šios abi persismelkia viena į kitą. Jis sako: „Kodėl gi nereikėtų paties meno kūrinio kūrimo laikyti meno kūriniu?“
Susiduriame su svarbiausia modernaus lyrinio Aš savybe. Šiuolaikinėje literatūroje galima rasti pavyzdžių, kai tas pats autorius rašo tiek lyriką, tiek esė. Atrodo netgi, jog viena daro įtaką kitai. Be Valéry, galima paminėti Eliotą, Mallarmé, Baudelaire’ą, Ezra Poundą ir Poe, ir dar siurrealistus. Visus juos eiliavimo procesas domino ne mažiau nei pats opusas. Vienas jų rašo: „Prisipažįstu, man kur kas įdomesnis kūrinių formavimo, jų gaminimo procesas nei patys kūriniai.“ Prašau atkreipti dėmesį, tai – modernus bruožas. Apie Plateną bei Mörikę nesu girdėjęs, kad šie būtų pažinę arba puoselėję tokią „dviregystę“, apie Stormą ir Dehmelį irgi ne, taip pat ir apie Swinburne’ą ar Keatsą. Šiuolaikiniai lyrikai mums gali pasiūlyti ištisą kompozicijos filosofiją ir kūrybingumo sistematiką. Noriu nurodyti ir dar vieną smarkiai krintantį į akis savitumą: nė vienas didžiųjų praėjusio šimtmečio romanistų nebuvo lyrikas, išskyrus, žinoma, „Wertherio“ ir „Wahlverwandschaften“ autorių. Tačiau nei Tolstojus ar Flaubert’as, nei Balzacas, Dostojevskis, Hamsunas arba Josephas Conradas nėra parašę nė vieno dėmesio verto eilėraščio. Iš moderniųjų rašytojų tai mėgino daryti Jamesas Joyce’as, bet, kaip rašo Thorntonas Wilderis: „Pažinus su niekuo nesulyginamos ritmingos jo prozos turtą, tas išskalautas eilių muzikalumas, ta skysta pilvakalbystė tiesiog atstumia.“ Vadinasi, čia esama esmingų tipologinių skirtumų. Iškart pasakykime, kokie jie. Kai romanų autorius rašo eilėraščius, dažniausiai išeina baladės, veiksmo aprašymai, linksmos istorijos ar panašiai. Romanistui ir rašant eilėraščius reikia medžiagos, temų. Paties žodžio kaip tokio jam negana. Jis ieško motyvų. Jo žodis, priešingai nei lyriko, nedaro tiesioginio egzistencinio judesio, romanistas žodžiu tik aprašinėja. Vėliau pamatysime, kokios egzistencinės prielaidos už to slypi ir kokių – nėra.
Naujosios lyrikos pradžia – Prancūzijoje. Ligi šiol svarbiausias buvo Mallarmé, bet dabar, kaip matau iš naujausių prancūziškų publikacijų, pirmyn išveržė Gérard’as de Norvalis. Jis mirė 1855 m. ir pas mus tėra Žinomas kaip Goethe’s kūrinių vertėjas. Tačiau Prancūzijoje „Chimerų“ autorius laikomas moderniosios poezijos pradininku Po jo buvo Baudelaire’as, miręs 1867-aisiais, abu, kaip matyti, priklausė Mallarmé kartai ir darė jam įtaką. Šiaip ar taip, Mallarmé pirmasis išdėstė savo eilėraščio teoriją ir apibrėžimą, kartu pradėdamas kompozicijos fenomenologiją, apie kurią kalbėjau. Kitos žinomos pavardės: Verlaine’as, Rimbaud, tada Valéry, Apollinaire’as bei siurrealistai su Bretonu ir Aragonu priešakyje. Tai – lyrinio renesanso centrai, kurio spinduliai sklido į Vokietiją, Angliją bei Ameriką. Anglijoje Swinburne’ą (mirė 1909 m.) ir Williamą Morrisą (mirė 1896 m.), didžiųjų prancūzų amžininkus, ko gero, dar reikėtų priskirti idealistinei romantinei mokyklai, tačiau Eliotas, Henry Milleris, Ezra Poundas anglosaksiškajame pasaulyje pradėjo naują stilių, ir reikia pasakyti, jog JAV dabar vyksta didelis lyrinis judėjimas. Norėčiau paminėti ir dar keletą. O. V. de Miloszą, kilusį iš Lietuvos ir mirusį Paryžiuje 1940 m.; Saint-johną Persą, prancūzą, gyvenantį JAV; iš rusų – Majakovskį, iš čekų – Vitezslavą Nezvalą, iki jiems tapus bolševikais ir ėmus giedoti himnus tėveliui Stalinui; iš vokiečių čia bent jau su išlygomis galima priskirti įžymiuosius George’ą, Rilkę, Hofmannsthalį. Jų patys gražiausi eilėraščiai yra gryna savasties išraiška, jos sąmoningas artistiškas skaidymas į dalis apibrėžtos formos ribose, tačiau jų subjektyvus vidinis gyvenimas su visais emocijų srautais vis dar pasilikęs toje pakylėtoje nacionalinių ir religinių vertybių sferoje, galiojančių sąryšių ir suvokiamos visumos sferoje, kurios dabartinėje lyrikoje beveik nebeliko.
Vėliau atėjo Heymas, Traklis, Werfelis – avangardistai. Ekspresionistinės lyrikos pradžia Vokietijoje laikomas Alfredo Lichtenšteino eilėraštis „Sutemos“, pasirodęs žurnale „Simplizissimus“ 1911 m., bei Jacobo van Hoddiso „Pasaulio pabaiga“, išėjęs tais pačiais metais. Pagrindinis modernaus meno įvykis Europoje buvo Marinetti futuristinio manifesto paskelbimas 1909 m. vasario 20 dieną laikraštyje „Figaro“. „Matysime kentauro gimimą“, – rašė jis, ir: „Riaumojantis automobilis gražesnis už Samotrakės Nikę“. Tai buvo avangardistai, tačiau kiekvienas skyrium – jau ir užbaigėjas.
Pastebiu, jog pastaruoju metu mūsų redaktoriai ir leidėjai vis imasi mėginimų diegti į lyriką savotiškus naujus tonus, tam tikrus dadaizmo recidyvus: eilėraštyje kokius šešiolika kartų pakartojamas žodis „veiksminga“ kiekvienos eilutės pradžioje, o paskui nieko įspūdingo ir nebėra, išskyrus pigmėjų ir andamaniečių kovos riksmus, – turėtų būti labai globalu, tačiau tam, kas peržvelgs keturis paskutinius lyrikos dešimtmečius, greičiau jau susidarys įspūdis, jog čia tik dar kartą pritaikytas Augusto Strammo iš žurnalo „Sturm“ metodas arba tiesiog pakartotas Schwitterso eilėraštis (Anna, tu iš priekio kaip ir iš užpakalio). Prancūzijoje irgi prasideda panašus judėjimas, besivadinantis letrizmu. Šį pavadinimą jo autorius aiškina tuo, kad žodį reikia išvalyti nuo visų nepoetinių vertybių, o išlaisvintos raidės turėtų sudaryti muzikalią visumą, galinčią perteikti ir gargesio, aido, čepsėjimo liežuviu, raugėjimo, kosulio bei juoko garsus. Kas iš to išeis, dar nežinia. Kai kurie dalykai skamba juokingai, bet nėra visiškai neįmanoma, kad iš pakitusio žodžio pajautimo dėl vėlesnių savianalizių ir originalių kalbos kritikos teorijų atsirastų nauja lyrinė dikcija, kuri, patekusi į rankas tam, kas užpildys ją savo patirtim, galėtų tapti įkvepiančių kūrinių šaltiniu. Tačiau kol kas teks pripažinti, kad vakarietiškas eilėraštis vis dar tebėra palaikomas formuojančios minties ir išreiškiamas žodžiais, o ne raugėjimu ar kosuliu.
Kas domisi eksperimentine, bet rimta moderniosios lyrikos dalimi, tepaskaito žurnalą „Statmuo“ („Das Lot“), kurio yra išėję penki numeriai, ir puikią Alaino Bosquet knygą „Siurrealizmas“ – abu leidinius publikavo „Karl Henssel“ leidykla Berlyne.
Norėdamas apibūdinti modernų eilėraštį, prieš tai pavartojau žodį „artistika“, sakydamas, jog tai – ginčytina sąvoka, ir iš tikrųjų Vokietijoje ji nėra mėgstama. Vidutiniam estetui ji siejasi su paviršutiniškumu, linksmybe, lengva mūza, su žaidimais ir transcendencijos nebuvimu. Bet iš tiesų ši sąvoka – labai rimta, centrinė. Artistika – tai meno pastanga suirus visiems turiniams pačiam tapti turiningu, iš to sukuriant naują stilių; tai bandymas visuotiniam nihilizmui priešpriešinti naują transcendenciją – kūrybinio malonumo transcendenciją. Taip pažiūrėjus, į šią sąvoką telpa visa ekspresionizmo problematika: abstraktumas, antihumaniškumas, antiistoriškumas, cikliškumas, ateizmas, „tuščiavidurio žmogaus“ samprata, žodžiu, visos išraiškos problemos.
Į mūsų sąmonę šią sąvoką įskiepijo Nietzsche, perėmęs ją iš prancūzų. Jo žodžiai: delikatesas visiems penkiems pojūčiams, jautrūs niuansams pirštai, psichologinis liguistumas, mise en scène rimtumas, šis paryžietiškas rimtumas par excellence, ir: menas – tikroji gyvenimo užduotis, jo metafizinė veikla. Visa tai jis vadino artistika.
Šviesumas, Gaja, metimas – visos šios jo liturginės sąvokos, – o aplinkui vien bangos ir žaismas; ir paskui – tu turėjai dainuot, o mano siela! – visi tie šūksniai iš Nicos ir Portofino; virš visko sklando du mįslingi žodžiai – „regimybės Olimpas“: Olimpas, didžiųjų dievų buveinė, kur du tūkstančius metų valdė Dzeusas, kur moiros sukiojo likimo vairą, ir staiga – regimybė! Tai – posūkis. Tai ne tas Paterio, Ruskino ar kiek genialesnis Wilde’o estetizmas, vertęs krūpčioti XIX amžių, tai kažkas kita, nusakoma vien tik antikinio skambesio žodžiu „lemtis“. Žodžiais išdraskyti jos esmę, išreikšti save, formuluoti, akinti, žaižaruoti nepaisant jokio pavojaus ir negalvojant apie pasekmes, – tai reiškė naują egzistenciją. Jos užuomazgų turėjo Flaubert’as, kuriam Akropolio kolonų vaizdas jau leido nujausti, koks nenykstantis grožis pasiekiamas tvarkant sakinius, žodžius ir balsius, taip pat ir Novalis, meną vadinęs progresyvia antropologija, ir netgi Schilleris, iškėlęs estetinę regimybę, kuri ne tik yra, bet ir nori būti. O kas vis dar abejoja, jog tai reiškė tam tikros raidos pabaigą, teprisimena žodžius iš „Wilhelmo Meisterio klajonių metų“: „Pasiekusi savo aukščiausią viršūnę, poezija atrodo visiškai išoriška; kuo daugiau ji traukiasi vidun, tuo giliau grimzta“. Visa tai buvo ir anksčiau, bet integracijos instinktas suveikė tik dabar.
Tai didelės apimties tema, aš jau ne sykį esu bandęs nušviesti ją savo knygose. Dabar apsiribosiu vien eilėraščiu; tai įmanoma, kadangi eilėraštis – lyg scena, kurioje vyksta būties kovos; moderniame eilėraštyje laikotarpio, meno, egzistencijos pamatų problemos kur kas labiau koncentruotos ir radikalesnės nei romane ar netgi scenos veikale. Eilėraštis visuomet užkalbina vidinį Aš, o į atsakymą įsiterpia visi sfinksai ir Saiso1 vaizdiniai. Bet aš linkęs vengti gilių prasmių ir likti empirišku, todėl geriau paklausiu: kokios gi šių dienų lyrikos temos yra ypatingos? Paklausykite: žodis, forma, rimas, eilėraščio ilgis, jo paskirtis, tema, reikšmių sluoksnis, metaforos – ar žinote, iš kur šios sąvokos? Jos yra iš amerikietiškos anketos, skirtos poetams; Amerikoje mėginama ir lyriką skatinti anketomis. Mano nuomone, tai labai įdomu. Pasirodo, jog poetams ten ramybės neduoda tie patys dalykai kaip ir mums. Pavyzdžiui, problema, ar trumpus (arba ilgus) eilėraščius pirmasis bus pradėjęs rašyti Poe, o Eliotas vėliau tik pratęsęs šią tradiciją, – be galo asmeniška. Tačiau užvis labiau mane sujaudino klausimas, kam eilėraštis skirtas; čia jau iš tiesų tampa kritiška, o tiksliausiai į jį atsakė kažkoks Richardas Wilburas: eilėraštis, – teigė jis, – yra skirtas mūzai, o ši, be viso kito, reikalinga dar ir tam, kad užmaskuotų faktą, jog eilėraščiai nebūna skirti niekam. Matyti, kad ir tenai juntamas monologinis lyrikos pobūdis, ji iš tiesų yra anachoretų menas. Tačiau nenoriu varginti jūsų dalykais, kuriuos galima pasiskaityti knygose, norėčiau pasiūlyti šį tą apčiuopiamo, nebijodamas nuslysti ir į banalius dalykus, užuot plačiai aiškinęs pagrindus, nes žinote, kad nuskęsta tas, kuris veržiasi gilyn, ir jau pasimokėte iš Flaubert’o, jog mene nebūna nieko išoriška. Taigi įsivaizduosiu, kad jūs manęs paklausėte, kas gi yra tas modernus eilėraštis, kaip jis atrodo, ir pamėginsiu į tai atsakyti negatyviais pasvarstymais, t. y. kaip modernus eilėraštis neatrodo.
Aš jums išvardysiu keturis diagnostinius simptomus, iš kurių jūs ir patys vėliau galėsite nustatyti, ar, pavyzdžiui, koks nors 1950-aisiais parašytas eilėraštis yra tapatus laikotarpiui, ar ne. Pavyzdžius imsiu iš žinomų antologijų.
Tie keturi simptomai yra:
Pirmasis: apdainavimas. Pavyzdys: „Ražienų laukas“, pirmas posmas:
Ein kahles Feld vor meinem Fenster liegt.
Jüngst haben dort sich schwere Weizenähren
im Sommerwinde hin und her gewiegt;
vom Ausfall heute sich die Spatzen nähren2.
Taip tęsiasi per tris posmus, o ketvirtajame, paskutiniame, atsigręžiama į Aš: Schwebt mir nicht hier mein eignes Leben vor3 etc.
Vadinasi, turime du objektus. Visų pirma negyvą gamtą, kuri apdainuojama, ir pabaigoje – posūkį į autorių, žvelgiantį savo vidun ar bemanantį, jog žvelgia. Taigi eilėraštis, atskiriantis ir supriešinantis apdainuojamą daiktą ir apdainuojantį Aš; išskirtinis stafažas ir vidinis ryšys. Sakau jums, toks būdas dokumentuoti savo lyrinę substanciją šiandien – pernelyg primityvus. Nelinkusio pritarti Marinetti postulatui „détruire le Je dans la littérature“ („sunaikinti Aš literatūroje“) autoriaus metodas – pasenęs. Beje, iškart norėčiau pridurti, kad pagal šį modelį sukurtas ne vienas puikus vokiškas eilėraštis, pvz., Eichendorffo „Mėnesienos naktis“, tačiau tai buvo daugiau nei prieš šimtą metų.
Antrasis požymis yra „KAIP“. Atkreipkite dėmesį, ar dažnai eilėraštyje pakartojamas žodis „kaip“. „Kaip“ arba „lyg“, „nelyginant“, „tarsi“ – visa tai pagalbinės konstrukcijos, dažniausiai tuščia eiga. Mano daina rieda lyg saulės auksas; saulė guli ant varinio stogo tarytum bronzinis papuošalas; mano daina virpa kaip tramdoma upė; lyg gėlė tylią naktį; blyškus nelyginant šilkas; meilė žydi kaip lelija. Šis „kaip“ visuomet yra vizijos lūžis, kuriuo kažkas pritraukiama artyn, lyginama, tai nėra pirminis teigimas. Bet ir čia privalu įterpti, jog egzistuoja tiesiog puikūs eilėraščiai su tuo „kaip“. Rilke buvo didis „KAIP“ poetas. Viename gražiausių jo eilėraščių „Archajiškas Apolono torsas“ keturiuose posmuose randame tris „kaip“, ir netgi visai banalius: kaip kandeliabras, kaip plėšrūno kailiai, kaip žvaigždė; o keturiuose „Mėlynos hortenzijos“ posmuose – keturis, tarp jų ir: kaip vaiko prijuostėlėje, kaip sename mėlyname laiškų popieriuje. Gerai jau, Rilke galėjo tai daryti, bet kaip taisyklę įsidėmėkite, jog bet koks „kaip“ visuomet reiškia naratyvinio, feljetoninio pobūdžio svetimkūnį, kuris silpnina kalbos įtampą ir menkina kūrybinę transformaciją.
Trečiasis ne toks pavojingas. Stebėkite, ar dažnai eilėse pasitaiko spalvos. Raudona, purpurinė, opalo, sidabro, kiek kitaip – sidabruota, ruda, žalia, oranžinė, pilka, auksinė – autorius, matyt, tikisi sudaryti prašmatnumo ir turtingos fantazijos įspūdį ir nepastebi, kad šios spalvos tėra kalbinės klišės, kurias vertėtų palikti optikui ar akių gydytojui. Tik dėl vienos spalvos galėčiau muštis krūtinėn, tai – mėlyna, bet prie jos dar sugrįšime vėliau.
Ketvirtasis – serafinis tonas. Jei jau nuo pat pradžios mus užgriūva šaltinio čiurlenimai ir arfos, ir graži naktis, ir tyla, ir pančiai, – tuoj pat, dar nieko nenuveikus, be jokios įžangos ar užapvalinimo, ir iškart – prie žvaigždžių, naujo Dievo ar panašių bendrybių, vadinasi, turime reikalą su pigia manipuliacija skaitytojo sentimentalumu ir jo minkštu būdu. Toks tonas nėra jokia žemiškumo įveika, o tiesiog bėgimas nuo jo. Tačiau didis poetas visuomet yra ir didelis realistas, jis tiesiog apsikrovęs tikrovėmis ir labai žemiškas, jis – cikada, gimusi iš žemės, kaip pasakojama legendoje, Atėnų vabzdys. Ezoterinius ir serafimus elementus jis be galo atsargiai išdėlioja ant kieto realybės pamato. Ir dar atkreipkite dėmesį į žodį „statūs“: čia kažkam, matyt, labai norisi aukštyn, bet neišeina užsikabaroti.
Taigi jei kada nors ateityje aptiksite eilėraštį, pasiimkite pieštuką ir, lyg spręsdamas kryžiažodį, žymėkitės: apdainavimas, „KAIP“, spalvų paletė, serafinis tonas; ir netrukus jau galėsite spręsti patys.
Čia dar norėčiau įterpti vieną pastabą: tai, kas vidutiniška, lyrikoje absoliučiai neleistina ir tiesiog nepakeliama, jos sritis – be galo siaura, priemonės – labai subtilios, jos substancija yra visų substancijų ens realissimum, taigi ir jos kriterijus turi būti ekstremalus. Vidutiniški romanai ne tokie nepakeliami, jie gali būti įdomūs, pamokantys, intriguojantys, bet lyrika turėtų būti ekstremali arba iš viso nebūti. Tokia jos esmė.
Jos esmė yra ir dar kai kas – tragiškas poeto savęs paties patyrimas. Net ir didžiausi mūsų laikų lyrikai nėra parašę daugiau nei šešių aštuonių tobulų eilėraščių, visi kiti gal ir yra įdomūs kaip autoriaus biografijos ir evoliucijos liudijimai, bet absoliučiai tobulų, iš vidaus spinduliuojančių neblankstančiu žavesiu tėra tik keletas; vadinasi, dėl šešių eilėraščių – ištisi kančių, kovų ir askezės dešimtmečiai.
Toliau norėčiau jums iš arčiau, nei paprastai daroma, parodyti patį procesą. Kaip atsiranda eilėraštis? Kas vyksta autoriaus galvoje? Kokia apskritai situacija? O situacija tokia. Autorius turi:
1. Neaiškų kūrybinį pradą, psichinę materiją.
2. Žodžius, kuriais jis gali disponuoti, kuriuos gali judinti; autorius, galima sakyti, juos tarsi pažįsta. Jie lyg ir jam skirti. Gal jis tik šiandien užkliuvo už tam tikro žodžio, kuris užvaldė mintis, jaudina, kurį jis lengvabūdiškai mano galėsiąs pritaikyti.
3. Ir Ariadnės siūlą, kuris jį išves iš šios dvipolės įtampos lauko, be jokių abejonių, išves, nes – o čia ir yra visas mįslingumas – eilėraštis būna baigtas vos jį pradėjus, jis tik dar neranda savojo teksto. Eilėraštis negali skambėti kitaip nei tada, kai jau būna baigtas. Jūs visiškai tiksliai žinote, kada jis baigtas; tai, žinoma, gali užtrukti ilgai, savaites, metus, bet kol jis dar nebaigtas, jūs jo nepaleisit iš rankų. Vis čiupinėsite kiekvieną žodį, kiekvieną eilutę, paimsite atskirai antrąjį posmą, apžiūrėsite, apie trečiąjį pagalvosite, ar jis tinku tarp antro ir ketvirto, ir taip kontroliuodamas, stebėdamas save, kritikuodamas, viduje tarsi pereisite posmą po posmo, – kaip sako Schilleris, tai „mokyklinis būtinybės supančiotos laisvės atvejis“. Galima sakyti ir taip: eilėraštis yra tarai fenkų laivas – Homeras pasakoja, kaip jis be vairininko plaukia tiesiai į uostą. Žurnale „Statmuo“ neseniai teko skaityti vieno man nežinomo jauno rašytojo (nežinau, ar jis rašo lyrikos kūrinius), kažkokio Albrechto Fabri pastabą, labai taikliai nusakančią tai, apie ką kalbu: „Klausimas, kas parašė eilėraštį, visiškai beprasmis. Jo bendraautoris yra į nieką neredukuojamas X, kitaip tariant, kiekvienas eilėraštis – homerinė problema, jis parašytas daugelio, o tai reiškia – nežinomo autoriaus.“
Šis dalykas toks keistas, kad norėčiau dar kartą paaiškinti kitais žodžiais. Kažkas iš jūsų vidaus išsviedžia paviršiun porą eilučių arba leidžia eilutėms pamažu grabinėtis pirmyn, kažkas kita jumyse iškart šias eilutes pačiumpa, įdeda į tam tikrą stebėjimo aparatą, gal mikroskopą, tikrina jas, spalvina, ieško patologijos požymių. Gal tai ir naivu, gal tas antrasis ir ne toks, o rafinuotas ir skeptiškas. Pirmasis tikriausiai subjektyvus, o antrasis – formalus, dvasinis principas, pritraukiantis objektyvų pasaulį.
Aš nežadu svariai ir giliamintiškai kalbėti apie formą. Forma, atskirai paimta, – labai sunki sąvoka. Bet forma juk ir yra eilėraštis. Eilėraščio turinį – tarkim, liūdesį, paniką, pabaigos nuojautas – turi kiekvienas, tai – žmogaus turtas, jo nuosavybė, gal tik nevienodai turtinga ir sublimuota; bet tas turinys taps lyrika tik patekęs į formą, kuri jį padarys autochtoniniu, jį laikys, žodžiais paskleisdama jo žavesį. Izoliuota forma, forma savaime, apskritai neegzistuoja. Ji yra būtis, menininko egzistencinė užduotis, jo tikslas. Taip reikėtų suprasti ir Staigerio frazę: „Forma – tai aukščiausio laipsnio turinys.“
Pavyzdžiui: kiekvienas kada nors esame vaikščiojęs po sodą ar parką; ruduo, mėlynas dangus, balti debesys, kažkoks liūdesys virš laukų, atsisveikinimo valanda. Tai jus nuteikia melancholiškai, mąsliai, jūs svajojate. Tai gražu, tai gerai, bet tai – ne eilėraštis. O dabar ateina Stefanas George’as, jis mato tą patį ką ir jūs, bet suvokia savo jausmus, stebi juos ir užrašo:
Komm in den totgesagten park und schau:
Der schimmer ferner lächelnder gestade –
Der reinen wolken unverhofftes blau
Erhellt die weiher und die bunten pfade4.
Jis pažįsta savo žodžius, gali su jais kažką daryti, jis žino, kokie žodžiai yra jam skirti, formuoja juos, ieško rimų, ramių, tykių posmų, išraiškingų posmų, ir štai – atsiranda vienas gražiausių mūsų amžiaus eilėraščių apie rudenį ir sodą, trys posmeliai po keturias eilutes – savo forma jie žavi visą šimtmetį.
Kai kam iš jūsų gali pasirodyti, kad aš pernelyg dažnai vartoju žodį „žavesys“. Turiu pasakyti, kad tokioms sąvokoms kaip „žavesys“, „įdomus“, „jaudinantis“ vokiečių estetika ir literatūros teorija, mano nuomone, skiria per maža dėmesio. Čia pas mus iš karto viskas turi būti gilu, tamsu, visuotina, – kaip pas mamą, kur vokiečiai taip mėgsta būti, – bet aš, priešingai, tikiu, kad vidiniai pokyčiai, iš kurių atsiranda menas, iš kurių atsiranda eilėraščiai, yra tikri, tai – metamorfozės, paveikiančios ištisas kartas, ir jos kyla veikiau iš to, kas jaudina ir žavi, nei iš to, kas įrėminta ir sustabdyta.
Dar keletas žodžių apie pirmąjį mano temos punktą. Sakiau, jog autorius turi miglotą kūrybini pradą, psichinę materiją. Pasakius kitaip, tai būtų lyg ir tas daiktas, iš kurio turi būti padarytas eilėraštis. Apie jį irgi esama įdomių pabarstymų, visų pirma prancūzų mokykloje (priskiriant prie jos ir Poe); apie tai kalba ir Eliotas viename iš paskutinių savo straipsnių. Vieni mano, jog tas daiktas tėra tik priemonė, tikslas yra eilėraštis. Kiti – kad eilėraštyje neturi būti kreipiamas dėmesys į nieką, išskyrus jį patį. Treti įsitikinę: eilėraštis apskritai nieko neišreiškia, jis tiesiog yra. Hoffmansthalis, kuris bent jau paskutiniuoju savo gyvenimo periodu sąmoningai ieškojo sąsajų su kultūra, lavinimu ir nacija, tai yra suformulavęs labai radikaliai: „Iš poezijos nėra tiesaus kelio į gyvenimą, o iš gyvenimo – į poeziją“; tai tegali reikšti, jog poezija, vadinasi, eilėraštis, yra autonomiškas, jis gyvena sau; tą patvirtina ir kita jo frazė: „Žodžiai yra viskas.“ Labiausiai žinoma – Mallarmé maksima: „Eilėraštis atsiranda ne iš jausmų, bet iš žodžių“. O Elioto požiūris – gan keistas: tam tikrą negrynumo kiekį net poezija turėtų išsaugoti gryną; norint eilėraštį suvokti kaip poeziją, reikia tam tikra prasme vertinti objektą – jo paties labui. Aš būčiau linkęs teigti, kad už kiekvieno eilėraščio visuomet neišvengiamai slypi autorius, jo esmė, jo būtis, vidinė situacija, o objektai tik eilėraštyje ir gali iškilti paviršiun, nes ligi tol jie tėra jo objektai; šiaip ar taip, jis (autorius) ir bus tas negrynumas, apie kurį kalbėjo Eliotas. Žodžiu, aš manau, kad lyrika iš esmės negali turėti kito objekto, išskyrus patį lyriką.
Dabar, užbėgdamas už akių jūsų klausimui, imsiuosi trečiosios mūsų temos. Jūs, ko gero, norėtumėte paklausti: o kaipgi žodis? Lyrikos teoretikai ir patys lyrikai nuolatos kalba apie žodį, bet mes juk irgi turime žodžius, gal jų žodžiai – ypatingi? Labai sunkus klausimas, bet pamėginsiu į jį atsakyti pasitelkdamas asmeninę patirtį, tam tikrus savo paties išgyvenimus.
Gamtoje yra spalvų, yra garsų, bet ne žodžių. Goethe rašo: „Iš spalvų maišytojų išaugo ne vienas puikus dailininkas“, bet reikia pridurti, kad ryšys su žodžiu – pirminis, jo neišmoksi. Galima išmokti ekvilibristikos, vaikščioti lynu, balansuoti, bėgioti adatomis, bet padėti žodį taip, kad jis žavėtų, – arba sugebi, arba ne. Žodis yra dvasios falas, įsišaknijęs pačiame centre. Be to, įsišaknijęs ir tautoje. Paveikslai, skulptūros, sonatos, simfonijos yra internacionalus, bet eilėraščiai – niekada. Eilėraštį galima apibrėžti kaip tai, kas iš esmės neišverčiama. Sąmonė įauga į žodžius ji į žodžius transcenduoja. „Užmiršti“ – ką reiškia šitos raidės? Nieko, negalima suprasti. Bet su jomis susijęs suvokimas, nešantis tam tikra kryptimi, jis užgauna šias raides tarsi klavišą, o raidės, sudėtos viena prie kitos, užgauna klavišą mūsų sąmonėje. Todėl oublier5 niekada nebus tas pat, kas „užmiršti“. Arba nevermore6: tie du trumpi uždari skiemenys pradžioje, o paskui tamsus srūvantis more, kuriame mums girdisi Moor7, la mort8 – tai ne „niekada daugiau“, tai gražiau. Žodis – ne vien žinia ar turinys: viena vertus, tai dvasia, bet kita vertus, jam būdingi ir gamtos daiktų esminiai bruožai, jų dviprasmiškumas.
Kad būtų aiškiau, turiu grįžti prie ankstesnio savo kūrybos laikotarpio. Leisiu sau pacituoti, ką esu rašęs apie lyrinio Aš ir žodžio santykį 1923 metais. Paklausykite.
„Jūroje gyvena žemesniosios zoologinės sistemos organizmai, kurių kūnas aptrauktas mirgančiais plaukeliais. Kol dar neatsirado diferencijuoti pojūčiai, šie plaukeliai yra jų jutiminis organas, visa apimantis testeris, jų ryšys su jūros aplinka, įsivaizduokime, kad tokiais plaukeliais apaugęs žmogus, ne tik jo smegenys, bet ir visas organizmas. Jų funkcija – labai specifinė, jie reaguoja tik į tam tikrus dirgiklius – į žodžius, labiausiai – į daiktavardžius, kiek menkiau – į būdvardžius ir tik vos vos – į veiksmažodines konstrukcijas. Jie reaguoja į šifrą, į jo atspausdintą vaizdą, į juodąją raidę, tik į ją.“
Trumpam pertrauksiu šiuos seniai parašytus sakinius ir pabrėšiu; plaukeliai čiupinėja žodžius, ir tie apčiuopti žodžiai iškart subyra krūvon virsdami šifru, stilistine figūra. Čia jau mėnulis nebenušviečia pakrūmių ir slėnių, kaip būdavo prieš du šimtus metų, atkreipkite dėmesį, tokia juodoji raidė būtų jau dirbtinis produktas. Matyti tas tarpsluoksnis tarp dvasios ir gamtos, kažkas, iš pradžių paženklinta dvasios, o paskui apdorota techniškai.
Šie plaukeliai veiklūs ne visuomet, jie turi savo valandą. Lyrinis Aš – tai sulaužytas Aš, kuris žino, kas yra grotos, pabėgimas ir liūdesys. Jis vis laukia savo valandos, kai galės akimirką sušilti, laukia savo pietietiškų kompleksų, jų siautulingo bangavimo, to svaigulio, kuris suardo visus sąryšius, sudaužo į šipulius tikrovę ir – žodžiais – išlaisvina eilėraštį.
Jei išmušė ta valanda – klausykite toliau.
„Jei išmušė ta valanda, vadinasi, jau nebetoli. Skaitant knygą, ne, daugybę knygų, be jokios tvarkos, susipainiojus erose, susimaišius medžiagoms ir aspektams, atskleidus naujus tipologinius sluoksnius – kažkur tolima, srovenanti pradžia. Bemiegės naktys… Struktūros lankstumas dažnu atveju naudingas, o išmušus valandai – tiesiog būtinas. Gal jau pamažu artinasi žodžiai, vienas per kitą, protu nesuvokiami, bet plaukeliai juos jau pajuto: čia gal visai tiktų mėlyna… – tik įsivaizduokite, kokia laimė, koks išgyvenimas! Pagalvokite apie visus tuos tuščius bejėgius žaidimus, visai neįtaigias preambules ir šitą vieną spalvą, – juk už tai atiduotum dangų virš Zanzibaro, ir Bugenvilio žiedus, ir Sirto pakrantes, – pagalvokite, koks gražus ir amžinas žodis! Ne veltui aš sakiau – mėlyna. Tai pietietiškas žodis, „Ligūrijos komplekso“ eksponentas, nežmoniškai „banguojantis“ ir „ardantis visus ryšius“, pradedantis savaiminio degimo procesą, „mirties signalas“, link jo srūva tolimieji kraštai, paklusdami tos „blyškios hiperemijos“ tvarkai. Feakai, megalitai, Lernos sritis – taip, tai pavadinimai, iš dalies mano paties sugalvoti, bet kai artėja, jų darosi vis daugiau. Aštartė, Geta, Heraklitas, – taip, jie mano užrašų knygelėje, bet kai išmuš valanda, kai po miškus pasklis auletų9 valanda, – tada savo sparnus, savo valtis, savo karūnas jie atneš ir padės prie kojų – anatemų ir eilėraščio elementų pavidalu.
Žodžiai, žodžiai, daiktavardžiai! Jiems tereikia išskleisti sparnus, ir jų skrydis tęsis tūkstantmečius. Sakykime, kad ir anemonų miškas, tie smulkučiai, laibi krūmeliai tarp medžių kamienų, arba narcizų pieva, smilkalai ir dūmų stulpai; alyvmedyje žydi vėjas, o marmuro laiptais nutolsta užsimiršęs išsipildymas. Arba ir alyvos, teogonijos – jų skrydis tęsiasi tūkstantmečius. Botanika ir geografija, tautos ir kraštai, – istoriniu ar sisteminiu požiūriu – prarasti pašautai. o čia jie žydi, čia svajoja; padaręs sąvokos skerspjūvį, tuose sluoksniuose junti visą dvasios lengvumą ir liūdesį, ir vilties nebuvimą.
Sunkiai paaiškinama žodžio galia; jis skiria ir jungia. Keista valandos galia, – iš jos veržiasi dariniai, stumiami formos reikalaujančio NIEKO. Posmo transcendentinė realybė tai prapuola, tai vėl sugrįžta; ji tarsi išsklaido nestabilaus individo ir kosmologinės būties antitezę, ji laiko jūras ir gilias naktis, o kūrybą paverčia svajone: niekad ir visados.“
Apie žodį nieko daugiau nenoriu sakyti. Nežinau, ar man pavyko perteikti, jog jis – tai kažkas ypatinga. Tenka pripažinti, kad žodžiai turi tam tikrą latentinę egzistenciją, ji kai kuriuos, pasirengusius ją priimti, veikia lyg burtai ir leidžia jiems tuos burtus perteikti kitiems. Man rodos, tai paskutinė misterija, kurios metu mūsų šiaip jau nepaliaujamai budri, kiaurai išanalizuota, tik atsitiktinių transų pertraukiama sąmonė junta savo pilnatvę.
Trumpam žvilgtelkime atgal. Aš jums ką tik išdėsčiau tris temas iš lyrikos srities, t. y.: 1) kaip neatrodo eilėraštis, 2) kaip eilėraštis atsiranda, 3) mėginau kalbėti apie žodį. Šioje srityje yra dar daug, gal net per daug tokių specialių temų, pavyzdžiui, rimas. Homeras, Sapfo, Horacijus, Vergilijus jo nežinojo, o Walterio von der Vogelweide’s ir trubadūrų kūryboje jis jau yra. Besidomintys rimo istorija daug įdomios medžiagos galėtų rasti Curtius knygoje „Europos literatūra ir lotyniškieji viduramžiai“. Yra viena stebinanti Goethe’s pastaba: „Nuo tada, kai Klopstockas mus išvadavo nuo rimo…“; šiandien veikiau sakytume, jog Klopstocko ir Hölderlino įdiegti laisvieji ritmai, patekę į rankas vidutinybei, dar sunkiau pakeliami nei rimas. Bet kuriuo atveju rimas yra tvarkos ir kontrolės principas eilėraščio viduje. Verlaine’as ir Rilke, abu naudoję rimą, buvo turbūt paskutiniai, sugebėję išreikšti visą jo žavesį, rafinuotumą bei sakralumą. Nuo to laiko rimas pamažu išsisėmė, vieno rimo atsiliepimas kitam buvo pernelyg gerai pažįstamas iš tų visų tūkstančių eilėraščių; kai kurie autoriai mėgina jį atšviežinti tikriniais vardais ar tarptautiniais žodžiais, bet tai jo nebegrąžina į prarastas pozicijas. Iš Curtius knygos matau, jog literatūroje taip atsitinka nebe pirmą kartą, jis, pavyzdžiui, rašo: „Provansalai persistengė berimuodami – jų virtuoziškame retų rimų spektaklyje išsisklaido muzika ir pradingsta prasmė.“ Pats lyrikos autorius rimą turbūt visuomet jaučia kaip principą, kurį jis gavo iš kalbos, kuris nėra jis pats, ir kurio atžvilgiu jis dažnai būna ypač nepatiklus ir neryžtingas. Mano minėtoje amerikiečių anketoje apie lyriką yra klausimas ir apie rimą, o vieną atsakymą norėčiau jums dabar pacituoti. Kažkoks Randallas Jarrellas sako: „Rimas kaip automatinė struktūravimo priemonė mane savotiškai žavi, tačiau labiausiai jis man patinka, kai būna netaisyklingas, gyvas ir negirdimas.“
Taigi aptarėme kelias specialias temas iš lyrikos srities. Dabar atėjo laikas visų šių dalykų kaltininkui, lyriniam Aš, pažvelgti tiesiai į akis, en facey ir griežtai. Kas per būtybės tie lyrikai – psichologiniu, sociologiniu požiūriu, kaip fenomenai? Visų pirma, priešingai, nei priimta manyti, jie – ne svajotojai; svajoti leidžiama kitiems, o jiems svajones reikia įgyvendinti, ir svajonės juos turi nunešti prie žodžių. Iš esmės jie nėra ir dvasingi žmonės, estetai, – jie juk daro meną, vadinasi, jų smegenys turi būti masyvios, kietos, su iltiniais dantimis, pajėgios sukramtyti visus prieštaravimus, taip pat ir vidinius.
Jie – miesčionys, tik turintys ypatingą pusiau vulkaniškos, pusiau apatiškos prigimties impulsą. Visuomenei jie visiškai neįdomūs, kaip Tasso Ferraroje – tuomi ir baigta, daugiau jokių leonorų, jokių laurų vainikų, keliaujančiu nuo kaktos ant kaktos. Tai – jokie dangaus šturmuotojai, jokio titanidai, paprastai jie būna išties tylūs, vidujai tylūs, jiems juk nevalia norėti užbaigti viską iškart. Jiems reikia ir toliau nešioti savy tas temas, ištisus metus, reikia mokėti tylėti, – Valéry, pavyzdžiui, tylėjo dvidešimt metų, Rilke per keturiolika metų neparašė nė vieno eilėraščio, o tada pasirodė „Duino elegijos“. Pagalvokite apie paralelę iš muzikos srities, iš pradžių buvo Wesendonko daina „Sapnai“, o praslinkus metams ji tapo „Tristano“ antruoju veiksmu. Ir tik dėl vietinės reikšmės priežasčių – kad jau čia prieš jus stoviu ir apie tai kalbu, norėdamas pademonstruoti to proceso lėtumų, pridėsiu vieną asmeninį prisiminimą: mano rinkinyje „Statiški eilėraščiai“ yra vienas eilėraštis iš dviejų posmų, kuriuos vieną nuo kito skiria dvidešimt metų; turėjau parašęs pirmąjį, jis man patiko, bet negalėjau rasti antrojo, ir tik paskui, praėjus dviem bandymų, kartojimų, tikrinimų ir atmetimų dešimtmečiams, man pagaliau pavyko antrasis; tas eilėraštis – „Nakties banga“; kartais reikia kažką šitaip ilgai viduje nešiotis, apeiti tokį ilgą lankstą apie mažą eilėraštį. Taigi, kas jie? Keistuoliai, vieno kambario gyventojai, jie atsisako egzistencijos, kad egzistuotų, nesvarbu, jog kiti eilėraštį gal pavadins neįvykusia istorija, o meistriškumą – egoizmu. Tiesą pasakius, jie tėra reiškiniai, o kai tie reiškiniai miršta ir juos nuima nuo kryžiaus, tenka pripažinti, kad jie patys save prie to kryžiaus ir prikalė – kas gi juos vertė? Bet kažkas juk turėjo versti.
Norėdamas šį tipą nušviesti iš kitos pusės, atkreipsiu jūsų dėmesį dar į kai ką. Pamėginkite įsivaizduoti, koks esminis skirtumas yra tarp mąstytojo ir poeto, tarp mokslininko ir menininko, kurie viešumoje neretai sumetami į vieną krūvą, lyg tarp jų egzistuotų kokia didelė tapatybė. Anaiptol! Menininkas turi tik pats save. Docentas dirba su vario lydiniais, kurie buvo paplitę Europoje prieš du tūkstančius metų, jis gali remtis analizėmis, atliktomis nuo 1860-ųjų iki 1948-ųjų, bendras skaičius – 4729, jis gali naudotis literatūra, parašyta įžymių ordinarinių profesorių, kuriais galima pasikliauti, viską sudėjus – apie 3000 puslapių. Per tarptautinę bibliotekų tarnybą jis gali užklausti, kokios nuomonės šiuo metu laikomasi Kembridže apie juodosios rūdos tetraedritus, iš kas ketvirtį leidžiamos tarptautinės universitetų brošiūros jis sužino, kas ir kur kitose šalyse dirba ta pačia tema. Pasikeitimas nuomonėmis, susirašinėjimai, – jis pirma įsitikina, užsitvirtina, tik paskui vėl žengia pusę žingsnio į priekį, tada paremia tą pusę žingsnio dokumentais, – jis niekada nebūna vienas, paliktas pats sau. Nieko panašaus nepasakysi apie menininką. Jis stovi vienas nebylumo ir pajuokos akivaizdoje. Jis atsako pats už save. Jis pradeda savo darbą ir jį pabaigia. Jis klauso savo vidinio balso, kurio niekas negirdi. Jis nežino, iš kur tas balsas, nežino net, ką šis nori jam pasakyti. Jis dirba vienas, o lyrikas ypač vienas, nes kiekviename dešimtmetyje gyvena tik keletas didžių lyrikų, išsibarsčiusių po skirtingas tautas, eiliuojančių skirtingomis kalbomis, dažniausiai vienas apie kitą nė nenumanančių – kaip tie phares – švyturiai, taip juos vadina prancūzai, ilgam nušviečiantys didžiulę kūrybos jūrą, bet patys pasiliekantys tamsoje.
Taigi stovi kažkur toks Aš ir sako sau: šiandien aš toks. Esu tokios nuotaikos. Turiu savo kalbą, tarkime, vokiečių. Tą kalbą su šimtmečių senumo tradicija, su lyrinių pirmtakų paženklintais, nuotaikomis ir prasmėmis nėščiais keistais žodžiais. Bet ir slengą, argot, vagių žargoną, kuriuos į kalbinę sąmonę įkalė du pasauliniai karai, ir tarptautinius žodžius, citatas, sporto žargoną, antikines reminiscencijas. Visa tai – mano nuosavybė. Šiandienos Aš, daugiau išmokstantis iš laikraščių nei iš filosofijų, artimesnis žurnalistikai nei Biblijai, šlageryje išgirstantis skambant daugiau šimtmečių nei motete, tam tikra fizikine procesų seka tikintis labiau nei Nainu ar Lurdu, patyręs, jog kaip pasikloji, taip ir guli, ir niekas tavęs neužklos, šitas Aš dirba su savotišku stebuklu, su mažu posmeliu, aprėpdamas du polius – Aš ir kalbos turtą, dirba su elipse, kurios kreivės iš pradžių veržiasi atsiskirti, bet vėliau ramiai nusileidžia viena į kitą.
Bet visa tai dar pernelyg išoriška, reikia klausti toliau. Kas už viso to slypi lyriniame Aš, kokios tikrovės ir supertikrovės? O čia susiduriame su problemomis. Šis lyrinis Aš stovi priremtas prie sienos, prie gynybos ir agresijos sienos. Jis ginasi nuo tų iš vidurio, jie puola. Jūs sergate, – sako jie, – tai nėra sveikas vidinis gyvenimas, jūs esate dégénéré10, iš kur apskritai toks atsiradote? Didieji praėjusio šimtmečio poetai kilę iš buržuazijos, – atsako lyrinis Aš, – ir nė vienas nebuvo narkomanas, nusikaltėlis ar savižudis, išskyrus, žinoma, prancūzų poètes maudits11. Bet jų sveikumas ar liga man skamba kaip sąvokos, paimtos iš zoologijos ir vartojamos veterinarų. Apie sąmonės būsenas anie iš vidurio apskritai nekalba. Visos tos įvairiausios nuovargio rūšys, nemotyvuoti nuotaikų pasikeitimai, dienų kaita, staiga apninkantis optinis žalumos troškimas, svaigimas nuo melodijų, nemiga, antipatijos, blogumai, dideli jausmai ir griovimai – visos šios sąmonės krizės, šios ateinančio kvartero stigmos, visa kenčianti vidujybė jiems tiesiog nesuvokiami.
Gerai, – sako vidurys. – Bet tai, kuo užsiima jūsų klika, tėra sterilus cerebralizmas, tuščias formalizmas, dehumanizavimas, ne tai, kas žmoguje amžina, o sutrikimai jo vitalinėje šerdyje. Atgal į girininkystę, į žemės kultūrą! Žiūrėkite požeminių vandenų, tiesinkite tvenkinius upėtakiams! Kaip ten sakė Ruskinas? „Visi menai paremti žemės apdirbimu rankomis.“
O aš, – atsako lyriškasis Aš, – geriausiu atveju sulauksiu septyniasdešimties, aš turiu tik patį save, o iš vidurio nieko neimu, ir negaliu sėti, nes gyvenu city, mane gaivina neono šviesos, esu pririštas prie savęs, vadinasi, prie žmogaus, prie jo dabarties valandos esu pririštas.
Kaip, – sušunka vidurys, – jūs nenorit savęs pranokti? Jūs kuriate ne žmonijai? Tai žmogaus transcendavimas žemyn, jūs tyčiojatės iš bendro žmogaus vaizdo. Ir visos tos kalbos, žodžiai, tai – materijos primatas, dvasios nužeminimas iki neorganinės sferos, ketvirtasis amžius, savižudiška fazė; klausimas, ar po to išliks apskritai dar kas nors aukštesnio.
Palikime tą aukštesnį, – atsako lyrinis Aš, – būkim empiriški. Jūs, be abejo, esate girdėję žodį moira: tai mano dalis, parka, sakanti: tai – Tavo valanda, apeik jos ribas, patikrink, ką ji turi, neplevėsuok į bendrybes, neburk užkalbėdamas kažko aukštesnio išlikimą. Tu pats pakankamai aukštai, nes aš kalbu su Tavim. Tau, žinoma, nebus leista veržtis į kitas karalystes, nes yra daug moirų, o aš kalbu ir kitiems, kiekvienas tegu žiūri pats, kaip suprasti mano žodžius, – bet čia yra Tavo, Tau atmatuotas ratas, ieškok savo žodžių, braižyk savo morfologiją, išreikšk save. Gali ramiai tenkintis dalimi, bet jai atlikti aš tau parūpinsiu viską, ateik, pašnabždėsiu: milžiniška visuma – tai tik archajiška svajonė, su dabarties valanda jos niekas nesieja.
Jūsų moira! Tik figūra priešais Vakarų pasaulio etinį apsisprendimą! – sako vidurys. – Apskritai parkos – labai patogu! Jūs visa tai išsitraukiate, nes daugiau nieko nebeišgalit. Jūs visai nebesugebate sukurti tikro ir gilaus žmogaus paveikslo, jūs su savo izoliuotu menu, dvasios išpaveikslintojai ir nusiaubėjai… Jums reikėtų užsiimti vaizdiniu, viso pasaulio fiziognominiu ir simboliniu pažinimu.
Ką gi, puiku, – sako lyrinis Aš, – žinau tuos jūsų skaitinių vakarus „Visa, kas abstraktu, yra nežmoniška“, jūs mane apvaisinote, išmokėte mane aiškiai matyti, ne mes ardome ar keliame pavojų viduriui, bet vidurys kelia pavojų mums, o kartu ir tam, ką jis iš mūsų tikisi gauti. Mums, paskutiniams žmogaus, dar tikinčio absoliutu ir jame gyvenančio, likučiams. Tie vidurio analitikai nori ir tai iš mūsų atimti. Jų akyse mes esame ligoniai ir, norėdami mus patraukti iš kelio, jie diagnozuoja melancholiją bei šizofreniją, mes stovime už Žemės kulto ir mirusiųjų kulto ribų, mes esame „dama be apatinės kūno dalies“ Spalio šventėje (Miuncheno – vert. past.), mes – grimasos, bankrutavusios pusinės egzistencijos viduriui tinka visos priemonės, kad tik galėtų mus diskredituoti. Todėl mums reikia pagaliau pasižiūrėti į tą vidurį, Jums leidus, atidžiau apžiūrėsime tą, kuris viską žino geriau, viską, kas buvo anksčiau, ir viską, kas bus, tą vadinamąjį organišką, natūralų, žemišką vidurį, gražiausiąjį Dievo vidurį kaip dukart du, tas vidurys yra Vakarai, jis nebenori gintis, bet bijoti nori, jis vis dar nori būti „numesti“. Pusryčiams truputis Midgardo12 gyvatienos, vakare – riekelė okeanų, jokių ribų. O nebijoti – tai jau nereliginga ir antihumaniška. Ir iš tos baimės jie strimgalviais lekia per laiką, traukdami ir su savim, jie taip skuba: pradeda testą su rupūžėmis ir jau po aštuonių dienų nori žinoti, ar jos nėščios, o antrą mėnesį – ankstyvoji Galli-Maimoni diagnozė; berniukas ar mergaitė. Teatre jie nori matyti narkotizuojančias pjeses, kur pirmoje scenoje įžengęs pro duris svečias nustemba išvydęs jauną merginą, o antrojoje užstalės bendrui ant galvos būtinai turi užkristi kepsnys, nes tarnas už kažko užkliūva, – tai jų išganingas humoras, tikrai labai žemiška. Namie jie tada vėl prisimena savo „numestumą“ ir, kad nusiramintų, išgeria fanodromo. Šis vidurys nori jums pasakyti, ką galima rašyti ir galvoti, kokio požiūrio jums galima laikytis rašant ir galvojant, maža to, jie nori jums dar ir padėti, siūlo psichoterapiją, psichosomatiką, kurios turėtų padaryti jus tinkamus vartoti, sapnuoti, suderinti su aplinkiniu pasauliu, viršutiniu pasauliu, žemutiniu pasauliu, jie braunasi į priekį su savo bandymais asociacijų srityje, meditacinėmis technikomis, frakcine aktyviąja hipnoze, grupiniais užsiėmimais, kompleksų pašalinimu vienu pūstelėjimu, jie nori rekonstruoti jūsų neurotinę asmenybę pagal jūsų konstitucijos tipą; jei jūs visa tai, apmokant ligonių kasoms, pereisite, tada gal ir vėl būsite tinkamas.
Tai štai tas vidurys, kauzališkai analitinis, finališkai sintetinis, – ne, šito vidurio pamokymų man nereikia, mano paties vidurys dar veikia. Tai yra – arba žmogus ir šiandien tebeturi vidurį, kaip turėjo visada, arba jisai ir šiandien tebėra gilus, arba niekada toks nebuvo. Arba sugebėjimas keistis, vadinasi, kartais – ir sugebėjimas žlugti, yra jo principas, arba jis apskritai neturi principų. Arba jam duota kažkas, ką reikia būtinai ir nepaisant jokio pavojaus išreikšti, arba jam neduota nieko. Šitie pavienės kultūros, egzistavusios tūkstantį metų, kriterijai – dar anaiptol ne maksima visam antropologiniam dėsniui; jis yra platesnis, jis – tai daugiau. Šis dėsnis veikė ir kitas kultūras – antihumanitarines, ikimonoteistines, Egipto, Mino, Chimu, šis dėsnis veiks ir naujas, dar atsirasiančias technines robotų ir radarų kultūras. Beje, ši vidurio baimė – tai ypatinga baimė; neseniai populiariame dienraštyje perskaičiau plačia juosta įrėmintą skelbimą: DIDŽIOJI GYVENIMO BAIMĖ – įveikiama Dr. Schiefferso gyvybės eliksyru – buteliukas 3,50 DM.
Lyrinis Aš tęsia: padėtis man atrodo išties paradoksali! Šitas vidurys moksle gali pakęsti viską, o mene – nieko. Jis pakenčia kibernetiką, naująjį tvėrimo mokslą, kuriantį robotus. Ar jūs kada nors pagalvojote, jog tai, ką žmonija šiandien mąsto, ką ji dar vadina mąstymu, jau gali būti mąstoma mašinų, ir jos netgi nurungia žmones, jų ventiliai preciziškiau sukonstruoti, saugikliai – stabilesni nei žiojėjančių mūsų kūno griuvėsių, jos perdirba raides ir garsus ir turi aštuonias valandas veikiančią atmintį, nesveikos dalys išimamos ir pakeičiamos naujomis, – taigi mintys pereina į robotus, – o kurgi pereina tai, kas dar lieka? Galima pasakyti ir taip tai, ką žmonija paskutiniaisiais šimtmečiais vadino mąstymu nebuvo joks mąstymas, o visai kažkas kita, – šiaip ar taip, dabar tai perima kibernetika, kuri – montavimu, aparatūra – žada žmogui grąžinti jo dingusį animizmą, jo magiškus sugebėjimus, gamtos matymą ir prarastus pojūčius. Ir apie robotus straksi triploidiniai triušiai, šešiasdešimt šešios chromosomos, kiekviena asmeniškai dar nevaisinga, bet nuo aštuoniasdešimt aštuonių chromosomų jau kyla aukštyn. Goesta Haegquist ir daktaras A. Bane Stokholme atidaro naują sezoną: didžiaūgiai su milžiniškomis galūnėmis ir titaniškomis genitalijomis, – atsiranda nauja gyvūnija, ir dailininkai su Madonos paveikslų šventuoju auksu, ir poetai, degą Paulio Gerhardto sekminišku įkarščiu, turėtų pratęsti šį darbą, – ne, man tai atrodo absurdiška.
Bet ar tai, pasakysite jūs, susiję su lyrika. Net labai. Viskas susiję su lyrika! Lyrikas apskritai negali žinoti per daug, negali per daug dirbti, jam reikia būti arti prie visko, jis turi orientuotis, ant ko šiandien laikosi pasaulis, kuri valanda šį vidudienį virš žemės. Reikia neatsitraukti nuo buliaus, sako didieji matadorai, tada gal ateis ir pergalė. Eilėraštyje negali būti nieko atsitiktinio. Ką Valéry rašė apie Moltke – „šito šalto herojaus tikrasis priešas yra atsitiktinumas“, – galioja ir lyrikui, jis privalo sandarinti savo eilėraštį – nuo įsilaužimų, nuo trukdžių, – sandarinti kalba, ir savo frontus turi išvalyti pats. Jis privalo turėti šnerves („Mano genijus sėdi šnervėse“, – sakė Nietzsche) – prie kiekvieno starto ir kiekvienoje vietoje, kur balnojama – intelektualiai – kur materialioji ir idealioji dialektika atsiskyrusios tolsta viena nuo kitos lyg du jūrų siaubūnai, žaidžiantys vienas su kitu dvasia ir nuodais, streikais ir knygomis, kur naujausias Schiaparellio kūrinys signalizuoja mados kurso pasikeitimą, – modelis iš pelenų spalvos lino ir ananaso gelsvumo organdy13. Iš visko ateina spalvos, besvoriai niuansai, valeurs14, iš visko gimsta eilėraštis.
Iš viso šito gimsta eilėraštis, kuris gal vėl surinks vieną iš tų sudraskytų valandų, – absoliutus eilėraštis, eilėraštis be tikėjimo, eilėraštis be vilties, į nieką nenukreiptas, eilėraštis iš žodžių, kuriuos jūs grakščiai montuojate. Ir, dar pakartosiu, kas net už šios formuluotės tenori pamatyti vien nihilizmą ar lengvabūdišką nepadorumą, tas nepastebi, jog už žavesio ir žodžio slypi užtektinai tamsybių ir būties prarajų, kad patenkintų net pačius giliamintiškiausius, jog kiekvienoje formoje, kuri žavi, gyvena užtektinai aistros, gamtos ir tragiškos patirties substancijų. Bet tai, žinoma, apsisprendimo reikalas. Jums reikia palikti religiją, palikti kolektyvą ir išeiti į akim neužmatomus laukus. Bet kas iš tų amžinų plepalų apie fundamentalią krizę ir kultūros katastrofą, kurių mes nuolat priversti klausytis, jei nenorite matyti, apie ką čia kalbama, ir negalite apsispręsti. Bet jūs privalote apsispręsti! Rūšys, nepaklūstančios savo vidiniam principui ir savo vidinei tvarkai, praranda kontūrus ir išnyksta. Mūsų tvarka yra dvasia, mūsų principas – išraiška, įspaudas, stilius. Visa kita – žlugimas. Nesvarbu, ar abstraktus, ar atonalinis, ar siurrealistinis, tai – formos principas, išraiškos kūrimo ananke15, kuri yra virš mūsų. Tai nėra privati nuomonė, lyrinio Aš hobis, – tą tvirtino visi, dirbę šioje srityje: „Žodis sveria daugiau nei pergalė!“ Ir šis eilėraštis be tikėjimo, ir šis eilėraštis be vilties, ir šis eilėraštis nenukreiptas į nieką, transcendentiškas, ir yra, kaip sakė vienas prancūzų mąstytojas, „nuo žmogaus priklausomo, bet jį pranokstančio tapsmo vykdymas“.
Žinau, ir šiuolaikinių lyrikų gretose kartais girdėti balsų, raginančių atsigręžti atgal. Eliotas savo straipsnyje žurnale „Merkurijus“ laikosi nuomonės, jog ši savimonės pažanga turi sustoti, jog ekstremalus kalbos išmanymas ir rūpestis dėl jos esą perlenkti; bet Eliotas kovoja ir prieš televiziją, norėdamas užkirsti jai kelią. Man atrodo, abiem atvejais jis neteisus. Manau, jis iš esmės klysta. Mano nuomone, šie procesai nebepasukami atgal, ir jie veikiau reiškia naujos raidos pradžią. Todėl leisiu sau dar vieną trumpą nukrypimą į kitą sritį, jis nušvies mūsų tezę nauja šviesa. Tai – genetika, mokslas apie žmogaus kilmę. Žinoma, galima labai skeptiškai žiūrėti į vis besikeičiančias teorijas apie žmogų ir jo atsiradimą, į duomenų apie iškasenas ir tarpines pakopas labilumą bei varijavimą, tačiau dabartinis genetikos atramos taškas yra tas, kad žmogus ne iš kažko kilo, bet buvojau nuo pat pradžių, kad jis – tai nauja pasaulio tvėrimo situacija. Šitos situacijos esmė – sąmonė ir dvasia. Gehleno, Portmanno, Carrelo darbai susistemina šias mintis. Žmogus, – sako Gehlenas, – tai dar nesutvirtėjęs žvėris, atviras įspūdžiams, gebantis atsiskleisti, jo savybės dar tik pradeda nusistovėti. Kūno formavimas jau beveik baigtas, ir dabar išsišakoja nematerialūs dalykai, jie perduodami toliau ir taip išlieka. Tapsmo plastiškumas įgauna naują dimensiją, dvasios emancipacija apgraibomis juda jai atsivėrusios naujos erdvės link. Kalbama visai ne apie vidinio branduolio praradimą, jis neišsemiamas, didžiosios kultūros paliko tik užuominas apie jį. Bet aiškėja šio branduolio kryptis; tai kryptis į dvasios ir sąmonės įtampos lauką, ne link instinkto, šiltų jausmų ar išpuoselėtos botaninės-zoologinės vidaus idilės, o link suintensyvintų sąvokų sankabų, nuo gyvuliškojo prado suabsoliutinimo link intelektinių konstrukcijų, link produktyvaus aiškių, žemiškų formų suteikimo vidiniam misticizmui, tai kryptis į sąmonės ir išraiškos trokštantį, sąmone ir išraiška tampantį pasaulį, žodžiu – į abstrakciją. Kas toliau, mums nematyti. Bet galima numanyti, kad žmogus nesulauks liūdno šių dienų kultūrinio melancholiko galo, jei elgsis, kaip pridera jo rūšiai, o tai reiškia – vadovausis kūrybiniais principais, aukštesniais už atominę bombą ar gabalą urano rūdos. Šitaip mąstant, neturėtų būti pasmerktas žlugti ir Vakarų žmogus; jis kentėjo, jis stabilus ir iš dalinio sunaikinimo galėtų pasisemti visai nenumatytos naujos formuojančios jėgos. Ne todėl, kad jam reikėtų pastiprinimo, o tik dėl savo paties intereso lyrinis Aš domisi šia teorija. Ji sutampa su jo substancijomis, tomis momentinėmis moiros substancijomis, kurios jį veda, – nes jis nebeturi Mekos, nebeturi Getsemanės, ir khmerų šventyklos bareljefas Angkor Vate guli ne jo platumose, – pirmyn tuo keliu į regimybės Olimpą; visur, kur yra žmonės, gyvens ir dievai.
Dar keli lyrinio Aš atsisveikinimo spinduliai, ir galėsime su juo baigti. Šviesos pluoštas nukrypsta į amžių sandūrą, – mąstymas amžių sandūroje taip pat jau tapo humanitarinių mokslų kliše. Tik nesakykite, kad tai apokaliptiška, – teigiama „Trijuose senuose vyruose“, – tas septyngalvis žvėris iš jūros ir tas dviragis iš žemės čia buvo visada. Absoliučiam eilėraščiui nereikia amžių sandūros, jis gali gyvuoti be laiko, kaip jau nuo seno daro moderniosios fizikos formulės. Su tuo susijęs ir mano įsitikinimas, kad planetinė pseudovienovė ir žemės užgriozdinimas technika neturi egzistencinės reikšmės. Technika buvo jau visada, daugelis tiesiog nepakankamai mokėsi, kad ją išmanytų. Galų gale juk ir Cezaris miegamuosiuose neštuvuose nukeliaudavo iš Romos į Kelną per šešias dienas, o Corunos švyturys, pastatytas prieš du tūkstančius metų, dar ir dabar tebešviečia virš Biskajos įlankos. Ir kai Romos imperijos gyventojai atsukdavo savo čiaupus, į jų vonias tekėdavo už 40 km esančios Ligūrijos jūros vanduo, to mes dar ir dabar nesugebame. Pirmasis iš vieno medžio kamieno išskaptuotas luotas buvo kur kas didesnė kultūros sensacija nei visi tie povandeniniai laivai, o akimirka, kai pirmąkart iš bambukinės šaudyklės paleista strėlė užmušė žvėrį ir jau nebereikėjo jo griebti plikomis rankomis ir galabyti pačiam, pasuko laiką daug kardinaliau nei visi izotopai. Todėl sunku patikėti, kad mūsų gyvenimo pojūtis butų universalesnis negu Aleksandrijos miestuose tais laikais, kai Graikija plytėjo nuo Atėnų iki pat Indijos, arba genujiečių ir ispanų laivuose, šiems pirmą kartą plaukiant per Atlantą.
Ir dar vienas visai jau ekstravagantiškas įspūdis kartais užvaldo tą lyrinį Aš. Jį net pats sau jis tik labai atsargiai prisipažįsta. Kartkartėmis jam atrodo, tarsi būtų taip, jog ir šiandienos filosofai iš esmės yra poetai. Jie jaučia, kad diskursyviam sisteminiam mąstymui atėjo galas, kad sąmonei dabar pakeliama tik tai, kas mąstoma fragmentais, o penkių šimtų puslapių samprotavimus apie tiesą, kad ir kokie taiklūs būtų kai kurie teiginiai, atsveria trijų posmų eilėraštis; filosofai junta šį tylų žemės drebėjimą, bet jų ryšys su žodžiu – sutrikęs, o gal ir niekad nebuvo gyvas, todėl jie ir tapo filosofais, bet iš esmės norėtų eiliuoti, – visa kas nori eiliuoti.
Visa kas norėtų eiliuoti modernų eilėraštį, kurio monologiškumas nekelia abejonių. Monologinis menas, atsiskiriantis nuo tos kone ontologinės tuštumos, užgulusios visą komunikaciją ir verčiančios klausti, ar iš viso kalba dar gali būti dialogiška metafizine prasme. Ar ji apskritai dar sukuria ryšį, ar leidžia kažką įveikti, ar atneša pasikeitimą, ar tėra tik medžiaga verslo pasitarimams, o šiaip jau – tragiško žlugimo alegorija? Pokalbiai, diskusijos, visa tai – tik murmesiai minkštuose foteliuose, nieko vertas privačių dirgesių skleidimas, o gilumoj neranda ramybės kas Kita, kas mus padarė, bet ko nematome. Visa žmonija minta tais keliais susitikimais su pačiu savimi, tačiau kas jau yra save susitikęs? Tik nedaugelis, ir vis po vieną.
Baigiu. Bijau, ne kažin ką naujo sugebėjau jums pasakyti. Fakultetui, kur, kaip mačiau paskaitų tvarkaraštyje, dėstomi kursai apie vokiečių lyriką nuo Klopstocko iki Weinheberio, apie eilėraščio analizavimą ir išraiškos ugdymą, kur rengiamos modernių eilėraščių skaitymo pratybos, taigi fakultetui, kuris lyrikos atžvilgiu yra visiškai up to date, negaliu daugiau nieko įdomesnio pridurti. Geriausiu atveju galėčiau padaryti dar vieną pastabą, kuri nebus iš mano srities, bet norėdamas užbaigti temą negaliu jos nutylėti. O dalykas tas, kad aš nemanau, jog modernus eilėraštis tiktų viešai skaityti, – tiek dėl jo paties, tiek dėl klausytojo. Skaitomas jis tarsi nyksta. Kai matai, kokio ilgumo eilėraštis, kaip išdėlioti posmai, iškart jo atžvilgiu susidarai tam tikrą nuostatą. Kažkada seniai, tuometinėje Prūsijos menų akademijoje, kurios narys esu, skaitydamas eiles kiekvieną kartą iš anksto pranešdavau: dabar bus eilėraštis iš keturių posmų po aštuonias eilutes; mano manymu, optinis vaizdas padeda geriau suvokti. O modernus eilėraštis turi būti atspausdintas ant popieriaus, jį reikia skaityti, jis reikalauja juodosios raidės, nuo žvilgsnio į išorinę struktūrą jis tampa plastiškesnis ir labiau vidinis – kai kas nors tylėdamas virš jo palinksta. Ir šis palinkimas bus neišvengiamas; pacituosiu vieną prancūzų eseistą, neseniai rašiusį apie prancūzų lyriką: „Nežinau, kaip vienu žodžiu apibūdinti visus šiuos autorius, išskyrus tai, kad visi jie yra sunkūs poetai.“
Gal kartais būsiu kiek per daug racionalistiškai, per daug aiškiai pasisakęs apie kai kuriuos dalykus, gal net per griežtai. Bet, šiaip ar taip, neatsitiktinai. Man rodos, apskritai nėra srities, kur būtų tiek nesusipratimų kaip lyrikoje. Esu patyręs, kaip protingi žmonės, įžymūs kritikai viename feljetone parodydavo gerą kokio didaus lyriko supratimą, pateikdami tikrai reikšmingų svarstymų, o paskui kitame lygiai taip pat dėmesingai ir stropiai nagrinėdavo žemesnio nei vidutinio lygio jo epigoną. Kyla įspūdis, lyg kažkas Mingų dinastijos porceliano negalėtų atskirti nuo nedūžtančių indų, kurie krūvomis guli kiekvienuose daugiavaikių šeimų namuose. Priežastis ne išoriniai dalykai, į kuriuos čia atsižvelgiama, bet vidinių kriterijų stoka. Šia kritikas vis dar įsivaizduoja, kad eilėraštis kalba apie jausmus ir turi skleisti šilumą, tarsi mintis nebūtų jausmas, tarsi forma neskleistų šilumos, kuriai neprilygsta niekas. Jis dar labai giliai įsišaknija į senąjį žmogų, tas kritikas, su savo aiškinimais ir dviprasmybėmis grynojo eilėraščio sąskaita. Naujas eilėraštis autoriui visuomet yra liūto tramdymas, o kritikui – žiūrėjimas tam liūtui į akis, vietoje kurio jis gal mieliau matytų asilą. Bet yra ir daug lengvinančių aplinkybių, sutinku, eilėraštis – tai toks kompleksiškas darinys, kad aprėpti visas jo grandinines reakcijas išties be galo sunku.
Bet ir dar vienu klausimu mano žodžiai, galimas daiktas, skambėjo pernelyg griežtai ir absoliučiai. Įsivaizduoju, viename iš šių suolų sėdi jaunuolis, kuris ką tik pradėjo rašyti eiles, ir kuriam mano žodžiai turbūt bus kaip šalna jo lyrinio pavasario naktį. Jam aš norėčiau pasakyti, jog neturėjau tokio tikslo. Tik nedaugelis pradeda tobulai; o atsisveikindamas norėčiau jį paguosti viena linksma istorija iš asmeninės patirties. Man buvo aštuoniolika, kai pradėjau studijuoti čia, Marburge. Tai buvo pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį. Tuomet studijavau filologiją ir klausiau profesoriaus Ernsto Elsterio, pirmojo didelio Heine’s leidimo sudarytojo, paskaitų ciklo „Poetika ir literatūros istorijos metodologija“. Tai buvo inspiruojančios ir tuo metu modernios paskaitos. Tačiau šiandienos literatūros mokslo metodai kur kas tobulesni, jie sublimuoti iki kraštutinumo, ypač kai kalbama apie prozą; jei stiliaus analizė ir kalbos egzegezė tave paliečia asmeniškai (taip atsitiko man – kaip tik dabar Bonoje rašoma daktaro disertacija apie mano ankstyvąją prozą), – tuomet tai jau tampa panašu į vivisekciją. Taigi klausiausi Elsterio, klausiausi profesoriaus Wrede’s apie viduramžių lyriką, lankydavausi ir pas daugelį kitų, ir dabar, naudodamasis proga, norėčiau padėkoti už tuos du man svarbiausius semestrus šiai Alma mater Philippina. Bet grįžkime prie jaunuolio! Žodžiu, buvau čia, gyvenau Wilhelmstraße 10, o Berlyno Lichterfelde ėjo žurnalas pavadinimu „Romanzeitung“ su rubrika, kurioje būdavo recenzuojami anonimų atsiųsti eilėraščiai. Nusiunčiau ten savo eilėraščius ir kelias savaites drebėdamas laukiau nuosprendžio. Sulaukiau. Jis buvo toks: „G. B. – draugiško nusistatymo, silpnos išraiškos. Progai pasitaikius atsiųskite dar.“ Tai buvo seniai, o dabar matote, kad po kelių dešimtmečių triūso aš vis dėlto esu priskiriamas prie vadinamųjų išraiškos poetų, tik mano nusistatymas, priešingai, jau nebėra laikomas labai draugišku. Darbas gali išskleisti talentą, bet gali ir padaryti jam galą. Mano teorija tokia: ateiti vėlai – vėlai į save, vėlai į šlovę, vėlai į festivalį. Taigi ir jūs ramiai sau toliau eiliuokite, jei esat įsitikinę, jog privalote žengti tuo nepramintu taku link šešių eilėraščių, apie kuriuos kalbėjau. Paimkite ietį ten, kur mes ją palikom gulėti, – kaip sakė Flaubert’as. Išorinės nesėkmės, vidiniai susinaikinimai jums bus užtikrinti, dienos, kai nebeatpažįstate savęs, ir naktys, kai nebematote toliau. Bet eikite, o atsisveikinimui bei padrąsinimui jums ir visiems, manęs maloniai išklausiusiems, dar pacituosiu didingą Hegelio frazę, išties vakarietišką frazę, ištartą prieš šimtą metų ir aprėpiančią visas mūsų dabartinės lemties komplikacijas. Ji skamba taip: „Ne tas vengiantis mirties ir vien nuo sulyginimo su žeme saugantis gyvenimas, bet mirtį pakeliantis ir joje išliekantis yra dvasios gyvenimas.“
Versta iš: Benn G. ESSAYS UND REDEN IN DER FASSUNG DER ERSTDRUCKE. Frankfurt am Main: Fischer Taschenbuch Verlag, 1989.
1 Senovės Egipto miestas vakarinėje Nilo deltoje (vert.).
2 Prieš mano langą guli plikas laukas / dar neseniai ten sunkios kviečių varpos / siūbavo vasaros vėjyje / o šiandien nuobiromis minta žvirbliai (Pažodinis vert.).
3 Ar ne savo paties gyvenimą čia regiu (Pažodinis vert.).
4 Ateik į pasmerktą mirtį parką ir žiūrėk: / Tolimų besišypsančių krantų mirgėjimas . / Grynų debesų netikėtas mėlis / Nušviečia kūdras ir margus takus (Pažodinis vert.).
5 Užmiršti (pranc.).
6 Niekada daugiau (angl.).
7 Pelkė, liūnas (vok.).
8 Mirtis (pranc.)
9 Fleitininkai senovės Graikijoje (vert.).
10 Degeneratas (pranc.).
11 Prakeiktieji poetai (pranc.).
12 Anot senovės islandų mitologijos, iš milžino Ymiro antakio atsiradęs žmonių pasaulis, esantis tarp Asgardo (dievų karalystės) ir Utgardo (demonų pasaulio okeano gelmėse).
13 Specialiu būdu apdorotas medvilninis audinys į stiklą panašiu paviršiumi (vert.).
14 Vertės, vertybės (pranc.).
15 Būtinybė (gr.),
Danutė Kalinauskaitė. Namo
2003 m. Nr. 7
Antano Vaičiulaičio premija apdovanota publikacija
Komandiruotėje Lenkijoje ji telefonu iš tėvo sužinojo, kad mamą prieš savaitę staiga operavo. Tik po trijų dienų pavyko parsigauti į Vilnių. Tą patį rytą sėdo į traukinį namo.
Aukštoje reanimacijos lovoje, rodės, guli ne mama. Duktė vos atpažino ją – pusnuogė, su negražia burnos kiauryme. Atbukusi nuo skausmo, infekcijos apnuodytomis smegenimis, pasakojo seselė, prieš operaciją lovoje ji prašė nuauti purvinus batus, išvaikyti palubėj muses, dūmus, taisė vietą šalia savęs tėvui. Dabar, po operacijos, jau lyg po krikšto guli su kūdikiškais ligoninės marškinėliais iki juosmens, surištais už nugaros, nuskustais gaktos plaukeliais, gelsvu bandažu apvytomis blauzdomis. Tik antra savaitė taip ir nebesugrjždama į save, nors gydytojų ir „padaryta, kas galėta“.
„Kokios prognozės? Tokiais atvejais – jokių, – motiną operavęs jaunas žilas chirurgas išduobtais kelnių keliais nepaėmė šimto dolerių („O gal jūs bankininkė?“). – Vegetacinėje daržovės būsenoje žmogus gali išgulėti kelerius ar net dešimt metų, paskui – iš naujo mokytis vaikščioti, kalbėti. Gali ir visai neatsibusti. Tada funkcionuoja širdis, plaučiai ir visa kita, bet smegenų žievė jau būna mirusi. O jos – labai silpna širdis. Niekas nežino, kiek tas motoriukas temps…“
Pasilenkusi virš nusmailėjusios nosies, duktė gaudo menkiausią kvėptelėjimą, bet jo kaip ir nėra. Reikia įsidrąsinti, kad nubrauktum nuo kaktos prakaito kruopas, šaltas kaip požemio vanduo. Gyslotas kumštukas ir kadaise – kapojant žabus – įskeltas nykštys, panašus į bulviuką, – tai dar iš namų, visa kita, taip pat ir neatpažįstamas veidas – ligoninės.
Staiga už stiklinės pertvaros – kriokimas, lyg ant šachmatinių grindų lauk būtų verčiami viduriai. Koridoriumi iš stiklinių gardų potekom jau skuba seselės ir daktaras, tas pats kimus budinčio chirurgo balsas, rytą kalbėjęs su ja telefonu, užklupęs iš už nugaros, šiurkščiai paprašo pasišalinti. Tyliai išeidama su prairusiais sūrmaišiais ant žieminių batų, ji girdi grumtynių triukšmą, daktaro komandas. Tai taip, pasiraitojus rankoves, iš mirties nagų plėšiama gyvybė, pamano apdujusi. Tik jos mamai – viskas vis vien.
Į tėvų namus priemiestyje, kur buvo vienas tėvas, ji atvažiuoja pusiaudienį. Už padūmavusio miško liko purvino sniego pusnys šaligatviuose, ligoninė ant kalno kaip fabrikas. Sustoja prie vartelių. Namas su yrančiu kaminu ir piliarožių stagarais pasieny – pilkšvai violetinėj pusny. Užpustyti mediniai laiptai veda į daržus prie šiltnamėlio grobų. Išžargstyti pomidorų kuolai, sniege pajuodusi kopūsto gūžė. Ant vielos virš svarainių – mamos padžiauti skalbiniai, sukaulėję nuo šalčio.
Sunku pareiti namo, kai gėlių lysvės kūpso kaip apsnigti kapų kauburėliai. Į letargą nugrimzdusiam kieme apie jos sugrįžimą garsiai ir džiugiai paskelbia Tuzikas, kaip kulka iššovęs iš būdos. Tas senas kvailys – ką jis jaučia? – unkščia netverdamas savam kaily, gerinasi ant šlapimu išgeltoninto sniego.
Išgirdęs bruzdesį ateina pasitikti tėvas. Taip ji ir manė – apžėlęs, apsmukusiom, regis, šlapiom kelnėm, per tą savaitę įsigąsdinęs visų, o labiausiai – savęs. Jie tylėdami suduria garuojančias burnas.
Staiga apsnigtuose Linksmės miškuose – eglės iš tolo kaip kryžiukai – nuo aštraus melekėlio nutrūksta medšarkės riksmas. Ji krūpteli. Taip čia viską ir įsivaizdavo: sniegas, ledas, išretėjęs oras beveik be deguonies traukia odos poras. Palei sandėliuką kažką įrijusi vemia katė.
Ji atvažiavo padėti tėvui išbūti – gydytojų, profesoriaus, net viso konsiliumo galios jau buvo pasibaigusios ir dabar jau Viešpats sprendė, kas darytina toliau. „Mes neką tegalim, bet mudviem reikia laikyti surėmus pečius“, – žiojasi sakyti tėvui, bet jis jau mina kaliošais į virtuvę. Klūpo tarp žabų ant vieno kelio, pro geltonus dūmus šviesdamas suodina kulnimi, kuria pečiuką. Iš jos, suprask, jam nieko nereikia.
Ką gi. Kai senukams dantys byra jau be priežasties ir nebesilaiko šlapimas, reikia kantrybės. Ji numeta ant stalo polietileninį maišelį su apelsinais ir kiviais ir svečio žingsniu pereina koridorėlį. Didžiuoju pirštu stumteli duris į kambarėlių dumsą. Svarbiausia – nedegti šviesos, kad nesuspragėtų įdrėkusi prieblanda ir nepradėtų lįsti laukan visokie fantomai.
Dumsoje sudūluoja daiktai – jau gyvenime po gyvenimo… Tėvo „Singer“, pensininkė, uždengta dryžuotu impilu. Duktė stumteli adatą į adatinę – metų metais badytą vyšninę aksomo širdį. Nepaklota tėvų lova kvepia senu dūmu ir „tigro tepalu“ nuo sąnarių. Ant palangės sėklinių agurkų kokonai – pastėrsti pirštus sukišęs į pelėsio pūkelius. Visur įsismelkęs dūlėjimo garsas, sakytum, plonyčiai šereliai skrebentų į podėlių ir ryšulėlių tamsą.
Į ką pavirsta senukų gyvenimas, kai visi didieji darbai jau nudirbti, o vaikai – palikę namus? Į raštelius lentynose: „Antano drabužiai“, „Mano apatiniai“; į vaistų lėkšteles su popierėliais „Ryte“, „Per pietus“, „Vakare“. Megztiniai, kojinės, dokumentai, laiškai – viskas suraišiota į klumšelius, kad būtų lengviau orientuotis kas kur, nes kasdienybė – vis klaidesnis labirintas, dažnai be išėjimo. Be švieselės jo gale. Gyvenimas čia apsuko ratą ir kaip prieš penkiasdešimt metų atsikraustant – vėl sugrįžo į ryšulius. Tik tada juose buvo pradžia, o dabar – pabaiga.
Tada, tuoj po karo, languotų skepetų ryšuliai atkeliavo į šį Kauno priemiestį iš Suvalkijos kaimo dviem zisais. Viename buvo iš amerikono pirkta ožka (keturi litrai per dieną), kitame – deglas paršiukas, visą kelią maiše muistęsis tėvo tarpkojy. Dar vieną paršelį bulvių maiše atnešė mamos pusbrolis, iššokęs iš specialiai pristabdyto prekinio traukinio. Iš nebrangiai pirktų, nes vogtų sielių pradžiai suręstas dviejų kambarių „sandėliukas“. Virtuvės tapetai – Tiesa ir Valstiečių laikraštis, klijai – iš bulvių krakmolo išvirtas kleisteris, į kurį tuoj kolonijomis įniko juodi vabalai. Pirmoji klientūra – vyras permatomomis ausimis ir nosies šnervėmis, siūdinęsis kostiumą savo paties šermenims. Be kišenių („Kam po žeme kišenės, o juo labiau – pakaba?“). Ant „sandėliuko“ sienų pakibę vyriškų kelnių lekalai iš rudo vyniojamojo popieriaus su užrašais „Priekis“, „Užpakalis“ ir sudėtingi siuvamų paltų „mechanizmai“… Gal kad tokia buvo mada, o gal kad žmogus anais laikais kainavo tiek, kiek aliumininis šaukštelis, tėvas negailėdavo vatos drabužio pečiams ir krūtinei – į siuvėjo namus atėjęs eilinis norom nenorom išeidavo tūzas… Dar tėvas dirbo kareiviškų švarkų ir milinių siuvykloj pas poną Finkasevičių. Iš antros algos – „duonpelnys“ – manekenas drobiniu torsu, stovėdavęs priebuty už kibirų.
Ir, žinoma, velniava su mokesčių inspektoriais. Iš pradžių vienas, paskui kitas, dar budresnis. Nuo Poliakovo tėvas, „valstybės apgavikas“, slėpdavosi spintoj tarp mamos suknelių, nes naktimis vertėsi neteisėta privačia praktika – „rengė kaimynus“. Kai į spintą įlįsti nesuspėdavo, sodindavo tą Poliakovą po fikusu ir girdydavo slyvų užpiltine, kad „kelias nedulkėtų“. O dar Bobkis iš vykdomojo komiteto skundo pėdsakais dėl namelio statybos legalumo. „Specialusis tardytojas“ iš Kybartų. Tėvas viename saugumo būstinės kambaryje, mama – kitame, klausimai tie patys: „Kodėl išvykot iš kaimo?“ ir „Kur buvo bunkeris?“ Ir tas suktas: „Mes žinom, kad jie pas jus neužeidavo pastaruoju metu, bet gal jie yra lankęsi kiek anksčiau?“ Prieš uždarant duris iš kitapus, duodami pasirašyti popieriai. Mama – kaip visada nuovoki – patikrindavo, ar po apačia nėra antro – tuščio – lapo. Profesionalams – juoko net atsilošus.
Skundus visoms toms instancijoms rašė „savas kraujas“ – tėvo pusbrolis, kiek ankstėliau įsikūręs čia pat, už ežios. Per iškilusią mūro tvorą į daržą šiapus slapčia būdavo mėtomos stiklo šukės ir šuns „grankulkės“. Mamai, „banditų išperai“, į nugarą sviestas akmuo. Broliams, tada dar vaikams, iškrypę stuburai, nes plytas namui statytis reikėdavo atsinešti ant kuprų iš gatvės – į kiemą įvežti pusbrolis neleido. Ir t. t. ir t. t. Bet mažam vaikui dažniausiai įstringa ne dramatiški sunkmečių momentai, o visokie niekai… Tėvo sėdėjimas po jazminu su apsiuvama kelnių klešne, prie apatinės lūpos prilipęs siūlo galiukas (nuo tada visam sode pasisėjo adatos – po daugelio metų svetimi žmonės, apsigyvenę čia, vis atkasinės jas kaip surūdijusias karo laikų kulkeles). Arba: plonytės prisegamos kojinės su siūle, tvarkingais ritinukais sudėtos batų dėžutėj; pagal anų laikų madą išskėstais pirštais ant motinos (ir tėvo) kaktos spaudžiamos plaukų bangos; suknelių spintos aromatas. Glotnų lyg šlapią anglišką šilką atsiuntė dėdė Aloyzas, mamos brolis iš Kanados, per karą pabėgęs į Vakarus (mirė vėlų vakarą Toronto metro nuo širdies smūgio, po antkapio lenta pavožtas šalia dvylikamečio anūko). Suknelės buvo sugėrusios odekolono „Landyš“ iš tamsiai mėlyno buteliuko su gumine pulverizatoriaus pompele, kremo „Liubimyj“, bažnyčios smilkalų kvapus.
Aloyzas seniai mirė, o mamos suknelių šilką pakeitė suskrudintas štapelis ir šilta flanelė. Į laikraštį įsuktas ir skalbinių segtukais susegtas žieminių aulinukų paketėlis.
Kiti spintoje kvapai.
Į ką pavirsta senukų gyvenimas, kai iš namų jau seniai išėję vaikai? Į siūlų kamuolius iš kandančios vilnos kojinėms, į sumuštinio likutį, uždengtą lėkštele, į naktipuodį išdaužtu emaliu po lova. Regis, į vis paprastėjančius dalykus. Bet jie tik iš šalies paprasti, o iš vidaus… Po tuos klumšelius ir ryšelius tenka brazdėti dieną naktį, ypač naktį, kai reikia žūtbūtinai įsitikinti, ar polietileniniam maišely tebėra vokas, o tame voke – dar vokeliai su tremtinio ir pensininko pažymėjimais. O dvi šimtinės sūnaus atsiųstų Anglijos svarų, slepiamų čia po kilimu, čia kiaušinių lukštuose? O trijų hektarų žemės nuosavybės dokumentai – ar jie gerai paslėgti po deginto medžio Rūpintojėliu, tokia kilogramine kultuve – tai vis nepraktiškos vyriausiojo sūnaus rašytojo dovanos. Dar tos apdulkėjusios kartoninės dėžės ant spintos ir už bufeto, kurių turinys (neišpakuotas kiniškas termosas, siūlų šeivos, triacetato atraižos portjeroms ir kt.), kauptas metų metais, jau kiek ir prisimiršęs, nes jam vis dar ne laikas – ten viskas ateičiai. Geresniam laikui. Tik jis paprastai niekada neateina – „čia ir dabar“ suvalgo, kas tavo būna geriausia.
Taip, gyvenimas čia jau apsukęs ratą. Gal todėl, kiekvienąkart atvažiavus, – vis daugiau fetišų: geltona folija išpuošta Švenčiausioji Pana ir Nukryžiuotasis, įstatytas į laikraščio gniužulą majonezo indely, nučiupinėti Vickos Ivankovič regėjimai. Nes jau patikimiausia tikėtis ne žmonių, o „tiesioginės“ pagalbos. Žmonės nepatikimi. Apmauna vidury šviesios dienos. Kaimynai pavogė aliumininių puodų dangčius, naują grėbliuką… O savi vaikai…
Jautrus išbalęs paauglys su virpančiu Adomo obuoliu ir Arno Roseno balsu, gamtininkas, daręs herbariumus ir žiedavęs paukščius, paskutinėje mokyklos klasėje įstabiai vaidinęs Julių Janonį, o vėliau talentingai startavęs literatūroje – „sugriautos psichikos“ antros stadijos „isterinis alkoholikas“. Nepaliaujamas rankų tremoras… Kai ūsuota gydytoja, mačiusi visokių „personažų“ – šopenhauerių ir brajanų adamsų, – psichoneurologinėje ligoninėje jam liepia ištiesti ir palaikyti rankas, jis ne visada pajėgia tai padaryti ir uždarytas pasilieka dar savaitei. Namie, kad išpirktų savo – be kaltės kalto – kaltes, kapoja malkas ir nešioja anglis – už lovą ir valgį dirba padieniu darbininku senukams tėvams, nes jau treji metai nebeturi nei darbo, nei namų. Vakarais paupiu – pasroviui ir prieš srovę – išvaikšto nerimą. Paskui kokius du mėnesius – ramu… Bet kai vieną dieną ima tikrinti, kuri čia durų rankena tvirtesnė, jį ir vėl išgabena. Alkoholiko vyro išsižadėjo žmona, keturiolikametė podukra motinai seniai įkalė į galvą: „Jį gelbėdamos, mes tik darom meškos paslaugą, nes jo toks likimas. Pagalvok – kam mums tas tinginys, ir dar diabetikas. Juk kada nors jam vis tiek nupjaus koją.“ Kadaise didelių planų kupinas jo gyvenimas virto mažu kilnojamu, telpančiu į „Reebok“ krepšį. „Kai išgyveni save iki dugno, daiktų reikia vis mažiau.“ Visi, kurių jam dar reikia, – šiame kambaryje. Akordeonas „Weltmeister“ kelios knygos. Nė vienos grožinės (išgalvotų istorijų nebereikia, nebent nutvilkančios autentikos, bet tokios niekas neberašo), tik Lietuvos miškų paukščiai, Vabzdžiai, Ispanskij risunok ot EI Greko do Goji, Drezdeno galerija. Ties EI Greko „Diena“ ir Koredžo „Šventąja naktimi“ su šviesos stebuklu tvartelio tamsoje – skirtukai. Tik jie irgi iš anksčiau.
Ant lentynėlės – prožektoriukas be vidurių, antras – mažytis, cigaro formos – telpa delne. Žiūronai „Olympus“. Visada mėgo tokius daiktus – gerą optiką. Lizdelis su kėkšto kiaušinėliais, parsivežtas iš kadaise turėtos sodybos. Kiaušinėliai tušti, į orą pakyla nuo kostelėjimo. Polietileniniam maišely tarp lazdynų riešutų iš Linksmės kalno ir akmenukų iš Karklės – klonozepamas ir rodedormas. Insulinas… Drabužiai, kojinės, apatiniai, susitrynę nuo vyriško grumdymo pustuščiam dubeny – irgi jau apsukę savąjį ratą ir sugrįžę į tėvų podėlius – senutei mamai skalbti ir taisyti…
…Vidurinysis brolis, verslininkas, kadaise su studentų būriu išmaišęs Altajų (sesuo tada dar buvo maža mergaitė), grįžo su bravūrišku kedrų riešutų maišu ant peties ir sombreru; ant jo atbrailų – išsimainyti metaliniai ženkleliai iš visų Tarybų Sąjungos vietų. Brolis tapo geru inžinieriumi racionalizatoriumi, padarė išradimą, gavo diplomą. Tačiau pirmaisiais Laisvės metais, kai išsimokslinusios galvos tapo nebereikalingos, neteko darbo. Mąslus, bet neverslus, ėmęsis smulkaus verslo, kurį tuomet skatino kiekviena į valdžią atėjusi partija, – iš pradžių broilerių, kurie išgaišo, paskui „nebrangios antros jaunystės buitinės technikos“, galiausiai odų, kurių priraugino visą konteinerį, – jis per neatsargumą galvą palydėjo kažkur Rusijoje, Permės srityje. Niekas tiksliai nežino kur. Likimo ironija: protinga galva mainais į kailines kepures, kurios, pasirodo, buvo net ne jo. Liko tik sombreras, skolos, altorėlis ant komoduko su gipsine Marija ir žvakute. Ir kasvakarinė „Jėzaus peties žaizda“ („Buvau badomas su dygliais ir 23 kartus peštas už barzdos, galvoje buvo 20 žaizdų, 110 erškėčių įdūrimų… Kraujo lašų, kuriuos aš praradau, buvo 28 430“). Gipsinės Marijos apsiaustėlis nuo tų ritualų aprūkęs, juodas. Visa tai tara, „kad jo kauleliai ilsėtųsi ramybėje, kad jų netąsytų po laukus išbadėję Rusijos šunys“ (mama). „O gal tas vaikas dar gyvas ir gyvena su kokia juočke“ (tėvas)? Abu žino – tai absurdas. Jei jų vaikas būtų gyvas, seniai būtų grįžęs neapleisti jų senatvėje.
…Užtat jauniausias – „sugramdukas“ – atėjęs į šį pasaulį nei šioks, nei toks, mėlynais nagiukais, iš kurio, atrodė, jau nieko gero nebus, – neprapuolė. Kai vyresnieji broliai jo klausdavo (žinoma, ne be piktos ironijos ir sarkazmo, nes patiems stigo šiais laikais būtino avantiūrizmo ir drąsos), ką gi tu – bekalbis, bemokslis, nebaigęs net mokyklos – veiksi pasidavęs į Vakarus, jis atsikirsdavo: „Anglijoj dresuosiu sakalus ir pardavinėsiu arabų šeichams, bet į Lietuvą, šitą skylę, nebegrįšiu.“ Negrįžo. Jau ketveri metai ne namie. Buvo teisus – mokslo jam ir neprireikė. Išvažiavo už skolintus pinigus, mito duona ir džiovintom slyvom, rūkė prie metro susirinktas nuorūkas, turėjo tik būtiniausių dešimties žodžių žodynėlį: „nešti“, „kelti“, „stumti“, „šluoti“ ir t. t. – dėjo svarą prie svaro, bet dabar jau turi kelias sąskaitas banke. Dirba stalium ir vadovauja „12-ai leiberių – ryžiniams, babajams ir nigeriams iš Ganos“. Angliškai kerta laisvai. Laiškai namo – trumpi ir reti, nes „sukti galvą“ – ne jam, be to, ir nėra kada. Užtat nuotraukas iš „muilinės“ siunčia puskilogramiais: stiklinis „Deutsche Bank“, kurį „pats“ statė, karalienės Viktorijos rezidencija nuo Grinvičo kalvos, kur prasideda planetos laikas, transvestitas bronzinėmis krūtimis, negriukas, čiulpiantis nykštį parduotuvės „Safe-way“ vežimėlyje, ir t. t. Pats su statybininko drabužiais ir asmens identifikavimo kortele ant krūtinės tarp šimtų kompiuterių kojas užsikėlęs ant stalo su „paskutinio žodžio technika“. Povyza – kieto vaikino: štai savo purvinus „leiberio“ batus laikau ten, kur kostiumuoti biržos makleriai, atsilaisvinę kaklaraiščius, prakaituos dėl milijonų… Kai sesuo paskambino jam į Londoną pranešti apie nelaimę, jis prisipažino turįs problemų. Jei mirtų – dar galvotų („Londonas – ne Balbieriškis“), o čia – vis dėlto tik koma… Bet pasiteiravo, kurioj ligoninėj mama guli, žadėjo domėtis, jei reiks, atsiųsti pinigų ar vaistų.
Duktė ištraukia telefoną iš po tėvo vatinuko, jei skambintų iš ligoninės ar domėtųsi Londonas.
Atsiremia kakta lango. Jis barba, kai pro šalį važiuoja traukinys. Už samanojančios mūro tvoros jau avietynu virsta tėvo pusbrolio daržai. Pusbrolis mirė prieš dešimt metų – pūlinys iš kojos krauju nukeliavo tiesiai į širdį. Mama svarstė: eiti į savo amžino priešo laidotuves ar neiti. Sugėdinta vaikų, visgi nuėjo. Ir nesigailėjo. Sodybą našlė, penktoji žmona, itin pigiai pardavė šeimynai iš Prienų, ji kaip amaras nuo mažo iki didelio priglaudžia viską, ką tik kas šioje apylinkėje pasideda ne vietoje – kokį armatūros gabalą ar saulėj džiūstančius aliumininių puodų dangčius. Nespjauna nė į „vaflinį“ rankšluostį ant virvės. Bet iš šiapus tvoros, ypač šiuo metų laiku, jau lyg ir nebebūtų ką nešti. Ant plastmasinių banginio šonkaulių – polietileno skivytai. Sniege ruduoja supuvusių obuolių krūvelė – tėvo labdara juodiesiems strazdams. Jie čia nebailūs, daro ką nori. Greitai ant senukų galvų tūps. Lyg niekur nieko, matyt, pajutusi nevaržomą laisvę, atsikraustė ir akmeninė kiaunė. Tavo akivaizdoj ji stovi ant dviejų kojelių, stebėdavosi telefonu mama, palėpėj skuduruose palieka sušalusias išmatų „kulipkėles“. Pamažu čia viskas yra – baigiasi, tai yra grįžta į save, į pradžių pradžią. Ne, ne į tą ryšulinę, o į daug ankstesnę, mitinę, samanų rudumo (tokios rudos būna senos fotografijos). Į šaltį, ledą, ugnį, pelenus – pirminius elementus…
Lyg iš po žemių – tėvo pagalbos šauksmas!
Apkabinusi per pečius duktė kaip per karo dūmus išsiveda jį, leisgyvį, į kiemą… Suodina nosis. Kapituliavęs. Įveiktas šalčio ir pečiuko dūmų.
– Giliai kvėpuokit, tėvuk, – tarp jos delnų kreta karšta jo galva. – Likom dviese, tai dabar turim laikytis surėmę pečius.
„Visai praradęs nuovoką, – šmėsteli. – Ir priekinių dantų trūksta… Tikras diedas… Na ne, kol čia viskas neužgangrenavo, turiu imti vadžias į savo rankas…“
Reikia tik susirasti mamos „joptvajuką“ – berankovius triušio kailinėlius, milo sijoną, žaliąją vilnonę skepetą.
Ji be jokio vargo įkuria pečiuką. Apeina visus pašalius. Svarbiausia – jokių mistifikacijų. Daryt tik tai, ką reikia – išgrandyti prižėlusius puodus, pamerkti tėvo kelnes, vietnamietišku balzamu – „žvaigždute“ – ištepti jo karkiančią krūtinę, kol iš vidaus, pasak jo, ims pūsti šaltmėtinis vėjas. Lipnia juosta apklijuoti VEF 202 – išlūžusį langą į pasaulį, – vėl sugrąžinti šventąjį pusvalandį su avarijomis ir paros kriminalais. Tai ir bus jųdviejų – „suremti pečius“. Ką kita jie gali?
Ji kaip svečias kyšteli galvą į palaikį šiltnamį: katės nagelių sudraskytas polietileno stogas, pro plyšius prisnigę, ant šonų lopai iš kartono dėžių lakštų su šiai tikrovei kosmiškai tolimais užrašais: „Pompadour. Vengerskoje šampanskoje“ ir „Conchita. Tropical citrus from Caribbean“. Sandėliuke, kur kadaise laikytas paršiukas, – kiaura balėja ir ketaus puodas be ausies. „Garažėlis“, pašiūrė, pakrypusi išeinamoji, nuo kraigo byrančių vynuogių – „Ivanausko rastinukių“ – išrašaluoti takai.
Ne, dar nepamiršta, kokie šio išaugto pasaulėlio kodai. Kaip prieš naktį čia reikia skubėti tarškinant kibirais (kiek tos liuobos priemiesty – kelios vištos ir šuo su kate, užtat kiek turi būti brazdesio). Nešina šutintų bulvių ir perlinių kruopų kibiru, palinkusi į priekį su skaros stogeliu virš kaktos, garų debesy pati kažkokia mitinė, ji iriasi per kiemo tamsą į rūsį po namu, kur bulvių kapčiuj – sugalvok tu man! – žiemai įkurdintos vištos. Tik kai peržengia slenkstį ir graibo elektros jungiklio (dar nepamiršo, kur jo ieškoti?), visi kodai išnyksta. Kažkas iš už nugaros suima ją už plaukų, atlošia į priplėkusią tamsą ir laiko tol, kol širdis nukrinta į pilvą ir baimė ima skobti vidurius. Išspjaunama lauk dar spėja durimis prisiverti pirštus…
Šaltis, speigas, naktis grūda stiklą, ir niekas čia tavęs nesiruošia gailėtis.
Vakaruose virš gelžkelio – įšalęs purpuras, topoliai su varnų lizdų juoduliais, šis vaizdas kadaise kaip adatas į panages varydavo ilgesį. Žūtbūt iš čia išsiplėsti. O dabar – sugrįžti. Tačiau nebegali, nes tu – nebe ta. Ir viskas kitaip. Ir tas gerai pažįstamas skausmas pakaušyje, kai žinai, kad niekada nebuvai ištrūkusi (niekas neištrūksta) iš optinio taikiklio, o kulka, lekianti per metus, jau seniai prisivijusi. Skalpas nuplėštas?
Nejauti pirštų kaliošuose, veido po skaros stogeliu – toks šaltis. Bet juk tai ne šaltis. Tai miegas, antrinė tikrovė, iš kurios ištrūkti neturi nei valios, nei jėgų (nei noro). Lengvas paralyžius, kai myli, kenti, neapkenti, net bijai giliai vidun įtrauktomis nervų galūnėlėmis, t. y. kai metų metus nebegyveni. Esi, bet – nebesi. Kas tai?
„Jei tyčia prišalčiau ranką (ar liežuvį) prie geležies taip, kad reiktų atplėšti, gal – nubusčiau?“
Bet pirštus prišąla ne ji, o tėvas. Ir nė nejunta, nes turi ruoštis nakčiai: patiesti Tuzikui senas treningines kelnes (kad nuo šalčio nesukvailiotų) ir įpilti į dubenėlį „ubaginės“, paklebenti sandėliuko durų spyną, uždengtą tolio atraiža, atsinešti žagarų, slapčiom prasegus antuką ir dėl visa ko apsidairius nusišlapinti šiltnamy į skardinę su pjuvenomis, kur pavasarį mama diegia agurkus. Viską reikia daryti kaip visada.
Kaip du pagaliukai – vienas aukščiau, kitas žemiau – už sieto tvoros jie turėtų atrodyti iš tolimųjų reisų traukinio, kai jis pralekia pylimu, išgaląstais ratų peiliais raikydamas bedugnės tamsą. Nutoldamas pavožia juos po violetiniu dangumi sodyboje – ištaršytame kuosos lizde. Ir staiga nežinia kokių jėgų katapultuojama iš tos antrinės tikrovės ji užuodžia šaltį, prisimindama jo tikrąjį kvapą. Tikrus visko – sniego, rūdžių, pjuvenų, medine piestele grūdamų pipirų, laurų, vanilės, muskatų kvapus… Suleistų dabar dantis į geliantį obuolį iš po vatinės antklodėlės sandely, kur kietai slūgso supelijusių plunksnų ir bičių pikio kvapas, o pro kumščio dydžio langelį pripustyta smulkiausio sniego. Kaip tas Bitės Vilimaitės iškrypėlis geležtės veidu, įsidėjęs į burną geidžiamo berniuko paltelio sagą, atsikąstų į skritulį sulydyto vaško, išliežtų ant miltuoto cemento papiltą rašalą. „Noriu namo…“
Regis, jau jie ir apsiliuobę. Su šalčio tumulais į priebutį įleidžiama katė ir užrakinamos laukujės durys. Tėvas dar užkabina milžiniškus kablius viršuj ir apačioj. Šautuvo apsiginti jie neturi. Užtat guminis pagaikštis su švino rutuliuku ant galo Lietuvai atgavus nepriklausomybę jau visada atremtas priebučio kampe. Taip, jų gerai užsibarikaduota nuo šalčio ir banditų.
O čia, viduje, – nuo savęs?
Nuščiuvęs ir nusižeminęs tėvas kiūto savo įprastoj vietoj po rankšluosčiais. Beretė, ta vyskupiška kasdienybės mitra, kurią jis nusiima tik eidamas gulti, pagarbiai padėta ant kelio. Kol buvo šalta, visi daiktai ištuštėjusiuose namuose atrodė tolimi kaip nekūrentoje bažnyčioje. Dabar ir vėl arti, nes dusliai pokši pečiukas ir traška šiluma, gerdamasi į virtuvės orą – nekarštą vilną. Kampe, statinaitėje, paslėgti akmeniu jaukiai bezda kopūstai. Aplinkui triūsinėja duktė, ir jis nebevienišas. Tik tas gruzdesys krūtinėje: šalčio įpūsta sausa ugnis plečiasi, laižo alveolių šiaudelius, treškina bronchų šakeles, kol imi dusti. Bronchai, sako susirūpinusi duktė. Bet tai ne bronchai, jis net supyksta, nes geriau žino, – kas ten jo krūtinėje treška. Tai mirtis vaikšto – pirmyn, atgal. Lūkuriuoja. Neskuba. Įsikraustė ir dabar visada drauge. Kartu kasa sniegą, kartu šlapinasi šiltnamy į pjuvenas, kartu atsigula į lovą. Prieš aušrą prislenka taip arti, draugiškai atkišdama ūsus, kad jis turi keltis ir padaryti tamsoje tris yrius rankomis ir keturis kartus įtraukti ir išpūsti orą pro nosį. Tada ji – labai nenoromis – atsitraukia.
Jis beveik tikras: jeigu ją, jo senutę, mirtis pasiims su savimi, tai tik ne iš ligoninės, o iš namų (visus pasiima tik iš namų, nors mirštama dažniausiai ligoninėse), kur per tą savaitę, kol jos nebuvo, ji spėjo pavirsti – druska, vandeniu, visais namų apyvokos daiktais. Siuvimo piršteliu.
Daktarai sako: vilties mažai, bet reikia laukti. Jis – laukia. Tik kas ją, klajojančią tarp „čia“ ir „ten“, galėtų sugrąžinti? Kai žiūri iš taip toli ir iš taip aukštai, kaip ji turbūt dabar, daug kas atrodo kitaip… Vaikai jau išsibarstę kas sau. Kas gyvas, kas miręs. Jis – senas diedas Parkinsono apsėsta galva. Širdimi didumo sulig veršiuko – atsisako širdies raumuo. Maudžiančiais kiaušeliais – prostatitas. O dar zvanas kairėj ausy… Kai taip išrūšiuoji save dalimis – ne kažin kas, nors visuma ir traukia. Naujus dantis – kompensaciją iš vokiečių už kastus apkasus, slėptą užsukamame stiklainy po balkiu, – rado ir per gerklę praleido jo vyriausias sūnus. Pragėrė kaip ir dingusiojo brolio paltą. Niekšelis.
Ir vis dėlto dabar, šią sunkią valandą, tėvui labiausiai trūktų kaip tik sūnų. Dukters, tokios lapės, norinčios skaityti jį kaip atverstą knygą, privengia. Be to, dukterį bet kada prisišauksi, ji, nors ir toliausiai būtų, – visada po ranka. O štai sūnūs… Vyriausias, Kazys, paskambinęs iš ligoninės – žinai jau kaip „Tėve mūsų“ – paprašytų ne duonos, bet cigarečių, pačių pigiausių, be filtro, nes cigaretės – dabar jo duona. O paskui: susimildami, paimkit mane iš čia. Čia suvežti nušašę, trenkti, surankioti iš griovių ir pakrūmių, degradai… O aš ne toks, aš – subtiliausių jutimų žmogus. Tokiems kaip aš čia perlaužia stuburą… Bet namo jį, – čia jau tėvas būna kietas, – pasiimti galima tik išgijusį. O į tą, iki dugno išvalgantį ligoninės putros dubenėlį ir mandagiai prie vežimėlio su sriubos ir makaronų kibirais paprašantį dar, paskui per televizorių „drauge su visais taikiai žiūrintį“ poną Byną, jis atvirsta sunkiai. Sugniaužęs kumščius ir grieždamas dantimis, – nuolat pasiruošęs gintis, nors ir taip nuo jo visi laikosi atokiai. Arba jis štai, sako, visai „išjungia save iš tinklo“ – suka ant piršto metalinį karpuotą ratuką ir nei su psichiatrais, nei su jauna palatos gydytoja nebendrauja („Nė už ką iš savo puikybės nenusižemina iki savęs“, – Alkoholinių psichozių skyriaus vedėja). Nakčiai paslepia tą ratuką po pagalve arba suspaudžia delnuose tarp kelių – dėl jo užmuštų žmogų.
Bet kai pasibaigus gydymo kursui tėvas ir motina atvažiuoja jo pasiimti, jis pasitinka juos prie durų jau „nekenksmingas nei sau, nei aplinkiniams“, plačiai šypsodamasis, papilnėjęs. Kitas žmogus! Sesutės liudijimu, iš pat ryto į polietileninį maišelį būna rūpestingai susikrovęs šlepetes, treningą, dantų šepetėlį (aštrių daiktų ten įsinešti neleidžiama). Išsaugotas aukso vertės cigaretes išdalija tiems vargšams – „ligoninės kamščiams“. Nes jis pats čia pateko per apmaudžią klaidą. Jo diagnozė visai kita – unikali. Ir tik jis pats ją gali nusistatyti. Čia pat išbučiavęs motinai krumplius, kimiu balsu (jis jau nebetiktų Juliui Janoniui) pasižada niekada daugiau nekelti rankos. Nei prieš ją, nei prieš save. Jei reiks – koduosis. Bet to ir neprireiks, nes nuo šiol jis pats kontroliuos situaciją…
„Iki kito karto. Minkštapautis, bevalis, – atlaidžiai, su meile galvoja tėvas, – bet jo jautriausia širdis.“
Kiečiausią, matematiko, galvą turėjo vidurinysis – Povilas. Tačiau vieną dieną jis dingo. Policijoj jiems padėjo tuo, kad patarė nesistebėti: daug kas dabar išeina iš namų ir negrįžta – toks laikas. Būrėja prie Vilniaus, pas kurią jie eilės laukė dvi savaites, už „Jacobs“ pakelį siūlė patikrinti, ar į kurį nors pagalvį neįsiūtas raudonas raištelis. Per pažįstamus susirastas ekstrasensas kelias minutes sėdėjo užsimerkęs ir sąsiuvinio lape užrašė jų sūnų matąs „vertikaliame stovyje“. Policija su milicija dar kurį laiką susirašinėjo, bet veltui Byla baigta. Arčiausiai savo vaiko buvo tik motina, dukart susapnavusi jį nuogą už baltos paklodės, šiaudinėm lūpom šnabždantį: „Man šalta… “ Tačiau sapne juk dažniausiai nesusiproti nutverti siūlo galo, išklausti, kas ir kaip. Prieš sūnaus dingimą ir jis sapnavo, kad iš karvės mėšlo daro papločius. Kad būtų tada žinojęs…
Sakoma, Laisvės metai, kaip karas ir pokaris, susirinko ir dar renka savo aukas. Vyriausiasis, vidurinysis… Bet jiems dar liko trečiasis… Šis tikrai turėtų paskambinti, nes vienintelis neprapuolė. Iš pradžių Italijoje – prie picų, dabar Anglijoje – prie statybų. Kad tėvai neilgtrukus Londone valgys anglišką bekonieną su pupelėmis ir dairysis pro dviaukščio autobuso langą į Bakingamo rūmus, rašė ką tik nuvažiavęs. Neberašo seniai. Užtat telefonu vis žada neduoti pražūti toj sukčių Lietuvoį. Per du kartus atsiuntė 200 angliškų svarų. Tėvui Kalėdų proga – languotas šlepetes su teddy bears, o motinai – škotišką pledą. Iš Romos atsiuntė rožinį, išmirkytą rožių aliejuje, šventintą Šv. Petro bazilikoje. Tuo rožiniu motina prašė apipinti jai rankas, kai mirs.
Taip, į šitą vaiką jie kabinsis. Tik dėl vieno dalyko neramu… Atsitiktinai per kitus žmones sužinojo, kad jų sūnus Londone – ne Saulius Milušauskas, o Baltarusijos pilietis Miroslavas Pečiui. Tas Pečiui, – kantriai telefonu aiškino sūnus užkampy tarp varnalėšų gyvenantiems tėvams, – tai teisė gyventi ir dirbti Didžiojoje Britanijoje kaip pabėgėliui nuo režimo. Plius nemokamas būstas. Anglai gerbia visokius išvietintus: čigonus, albanus, Kosovo pabėgėlius. Saulių Milušauską jie kaipmat deportuotų. Tad dėl šventos ramybės jis su pasu užsiūtas už striukės pamušalo, o štai legalas Miroslavas Pečiui gyvena sau, dirba, valgo anglišką bekonieną su pupelėmis, ir jam viskas dzin. Tenykštis Rusijos žydas už 100 svarų konsultuoja, kaip tuos anglus, beje, biurokratus kaip reta, mulkinti, kada jiems sakyti tiesą, o kada meluoti, kol bus nustatinėjama jo tapatybė – iki teismo, o paskui gali paduoti apeliaciją. Žodžiu – kaip vilkinti ir laikytis to baltarusio skūroj kiek galima ilgiau. „Spausiu iš šitos šalies, ką galėsiu, ir dar jums pagal galimybes padėsiu, tik nespazmuokit“, – rašė sūnus. Bet rašyti laiškus jam griežtai užgynė. Nes laiškas su atgaliniu adresu – tai jau įkaltis. Verčiau skambintis. Bet tada, vėl svarsto retapėdis tėvas, visas naujienas savo vaikui turi išberti greitakalbe: kas gimė, kas mirė, kas su kuo išsiskyrė, kas ką papjovė. „Tu tik kalbėk, – kaskart ragina sūnus, – įrašinėju, o išsišifruosiu aš viską paskui“. Bet senukui tėvui patiktų vakare po darbų atėjus į kambarį kojos nykščiu spustelt toršero mygtuką ir išsitraukus dėžutę nuo „Kauno asorti“ su vokais neskubant – pasukant galvą – pakeverzoti šį bei tą. Paskutines naujienas. Pavyzdžiui, kad Perliubo gerklę graužia vabaliukas, o ūseliai jau net skrandy kyšo. Kad Lietuvoj dabar visokie po namus ir butus vaikšto, išmaldos prašo, o po suubagautais duonos kriaukšliais kirvius terbose nešiojasi ir t. t., ir t. t. Pabaigęs „Pas mus jau ruduo įsivyravo, likom kaip du pustelninkai tik su Tuziku“, ant voko būtinai užrašytų atgalinį adresą: Milušauskui Antanui, Sąnašų g. 2. Nes laiškas be atgalinio adreso – iš niekur.
Tokie tad jo sūnūs, galvoja susigraudinęs. Jie – kaip jis. O duktė? Jis visu kūnu – kaip akmeninis svečias – pasisuka į dukterį. Motinos dukrelė… Jos abi susimokiusios pūsdavo jam į akis arabus, kad tik jis niekur nesikištų. Ir ką užgyveno? Dvejas skyrybas, apie kurias, kaip ir apie vedybas, būdavo pranešama jau po fakto. Lapės raudonumo plaukus. Ką tikro, vaikeli, aš žinau apie tave?
Duktė atsmaukia ant sprando skarelę – nei jauna, nei sena. Be amžiaus. Tikrai neaiški – Agata Kristi svarainių suplėšytom pėdkelnėm. Palaižo privertą smilių su sukrešėjusio kraujo pusmėnuliu palei nagą. Kas galėtų tėvuką paguosti, galvoja šypteldama sau, kad ne veltui jo kadaise vytine šmaukščiota per plikus pakinklius: „Išvarysiu aš tau tuos lepus!“ Senas ketaus puodas be ausies sandėliuko tamsoj ją, sugrįžusią, peršvietė lyg rentgenas. Tame negatyve, tėti, ne kažin kas – šviesios dėmės, patamsėjimai: džiaugtasi, springta ir dūsta nuo laisvės. Spjaudyta kraujais. Gyventa. Bet, matyt, netoli nuo šitos pagelžkelės nubėgta. Tiesa, būta šiokių tokių laimėjimų. Bet stigo uoslės laimei. Moteriško instinkto, sakoma. Užtat turėjo gyvenimo idėją – kūrybą ir troškimą bet kokia kaina išlikti savimi. Dėl to nesirinko draugų. Iš karjeros šaipėsi. Provokavo likimą, medžiodama potyrius, momentines pažintis ir sueitis… Kad išsipirktų laisvę, absoliučią laisvę nuo aplinkybių, bastėsi po Europą, rekomenduota tokio Patriko, lenko, gramdė klozetus Pietiniame Londone, rinko kušplaukius iš indo Kutapeno viešbučio vonių ir lovų, kol „Royal Hotel“ indų plovykloje išvirė rankos. Bet nieko neišsipirko, o idėja sunyko… Tiesa, buvo sutikusi žmogų, paskui kitą, kaip vėliau paaiškėjo – ne tuos. Dėkojo likimui, kad išsisaugojo ir nė nuo vieno jų nepagimdė vaikų. Bet kad kalkuliuodama ateitį ir vis neišsibarstydama kažkam, kas nebuvo vertas tokios aukos, apsigavo visu savo gyvenimu, – suprato per vėlai. Būdamas tik savimi, dažniausiai lieki be nieko…
– Reikia kaistis arbatą, tėvuk, atsinešti nuo aukšto lašinių.
Ant aukšto sūkuriuojančiam šalty su vasaros sutra, susigėrusia į kandėtus kailinius ir krapų barzdas virš galvos, duktė atsitupia ant stiklo vatos plako. Saldžiai maudžia nuo šalčio ir vandens raudonas iki alkūnių rankas. Palaižo tamsoje peršinčią odą. Bet juk tai ne oda, o šiurkšti namų faktūra, kurios taip ilgėjosi.
Noriu namo.“
Tu kaip driežas, kuris ėda savo uodegą, pagalvoja plikydama arbatžoles. Arbata, kurią kadaise parvežei, čia kvepia nebe apelsinų žievelėm, bergamotėmis, citrinžiedžiais, o stalčiuko trupiniais, špagato ritinėliu, apvarvėjusiu žvakigaliu. Tas kvapas, atsimušantis į gomurį ir karštom srovelėm išeinantis pro šnerves – tamsus, veninio kraujo spalvos. Tu – namie. Ir vis dėlto susėsti šįvakar su tėvu užstalėj tik dviese – sunku. Lyg dalyvautum akistatoje ir lauktum, kol būsi atpažintas įvykdęs nusikaltimą, o nusikaltimo sudėties – taigi nėra. Tiesa, į tėvo klausimus ji niekada neturėdavo reikiamų atsakymų, nes gyveno ne taip, kaip reikia, – užsižiebdavo kaip degtukas ir, trenkusi durimis, išvažiuodavo. Juodu kariavo, pešėsi „dėl tuščio maišo“ (mama)… Bet dabar, kai ant kortos pastatyta bemaž viskas, užprašyta aukščiausia kaina – kiekvienas žodis gali būti ne laiku ir ne vietoj. Mirtinas. Tad verčiau tik valgyti. Kišeniniu peiliuku tylomis kabinti sviestą ir tepti ant batono riekės. Praskėlus peiliuku kaulą iščiulpti smegenis. Plutele švariai iššluostyti lėkštutę. O jei jau ir kalbėti, na, tai tik apie tokio Mickos karvę pasiutusios lapės iškąstu speniu, apie šešką, nuėdusį Raibei galvą, dar apie savo jaunas kepenis pragėrusį Anglinio sūnų. Ir jau visada geriausia – apie prakeiktą valdžią, kuri tik ir daro, kad paprastam žmogui būtų blogiau. Tie apsirijėliai, sukčiai, „piderastai“! Tėvo galva su atkragusiu žilų plaukų kuokštu ima kretėt, žvilgsnis iš po antakių vielučių blaškytis po stalą, kol susifokusuoja į kišeninį peiliuką – juo skiepydavo kriaušaites, įskiepijo net obuolius „Kokso pomona“, peiliukas toks universalus, toks patikimas (vokiečio darytas!), kad galėtų būti panaudotas ir kitkam – ranka, jopikumat’, nesudrebėtų.
Staiga tiesiog akyse ant tėvo pirštų išpampsta pūslės. Vis dar susierzinęs jis numoja ranka: et, niekai. Bet prieš dukterį, ryžtingai atsistojusią, mačiusią, ko gero, ir šio, ir ano, nepasišakosi, ir jis norom nenorom atkiša drebančias rankas marga kaip putpelės kiaušiniai oda… Adatėlės – suturėtos senuko ašaros (kad tik neišsidavus!) – bado paraudusios nosies galiuką. Kol duktė, nuleidusi galvą, bintuoja, jis niekaip neatsistebi, kad jos plaukų pašaknės po tuo lapės rudumu jau beveik žilos. Pala, pala, tai kiekgi čia dabar jai tų metų – jei taip tiksliai paskaičiavus? Kokie trisdešimt ketveri. Ar net trisdešimt septyneri. Keturiasdešimt dveji?! Ajajai, kaip greitai laikas bėga…
Šnirpščiodamas nosimi, suprask, kaltas (Kur pragaišino jos penkerius metus? Ir visas jo paties gyvenimas jau – į rūrą?), tėvas žiūri pro šalį į pelenų kibirą, paskui neištvėręs rodo dviem apibintuotais balvoniukais: gal po kilikėlį? Kad atlėgtų įtampa ir nurimtų skrandžio spazmai. Deja, „kilikėliai“ namie uždrausti, kaip ir skutimosi losjonas ar skruzdžių spiritas, net bičių pikis skrandžio opoms – sausa. Bet juk dar niekas neuždraudė „dropų“!
„Dropai“ – tai, aišku, magija. Fizika ir metafizika. „Dropais“ Suvalkijoje po karo vadindavo lakųjį eterį, skirtą nuskausminti, kontrabanda iš Eitkūnų gabendavo plokščiuose buteliukuose ir lašindavo ant cukraus vietoj alkoholio. Jei koks lašas netyčia nuvarvėdavo ant grindų, katė toj vietoj išlaižydavo baltą dėmelę, o jeigu kas surizikuodavo gerti taurelėmis ir paskui užsirūkyti papirosą – ugnis stulpu šokdavo iš burnos. Vanduo jau nebegalėdavo pagelbėti – „kad užgesintų gaisrus, vyrai tais laikais myždavo kits kitam į gerklę“ (močiutė)… Eteris, kaip ir žibalas, išnyko, o „dropų“ galia atiteko paprasčiausioms mėtoms ir valerijonams. Bet stebuklas išliko – vaistas nuo žarnų susimazgymo ir agurkų miltligės, nuo visokių didelių bobų, miegant palinkstančių virš lovos, ir juodo kostiumuoto vyro raudonais akių vyzdžiais, vaikštančio koridorėliu pirmyn atgal ir murmančio: „Čia mano žodis bus paskutinis…“ Nuo maniako Vilniuj (vakar jis jau pastebėtas Kaune). Nuo negimusių anūkų. Nuo nelaimių. Nuo per didelės laimės. Tėvas kaip nusenęs magas po virtuvės šviestuvo gaubteliu buria virš aptrupinto stalo – lašina „dropus“ savo vaikui. Abu žino – tai kyšis iš baimės, sumišusios su visad giliai slėpta meile, kad tik jos nebūtų parodyta per daug, nes nuo per didelio gerumo vaikai genda. Jis žinojo, kad ateis laikas, kai liks vienas – kada nors visi lieka po vieną, – bet neįsivaizdavo, kad ta tuštuma – begarsė, besvorė – su tokia jėga spaus ausų būgnelius ir knežins kaulus. Duktė iš už nugaros apkabina tėvą, nustebdama, kad po tuo darbiniu balakonu jo jau tiek, kiek paukščiuko…
…Kada nors, keliaujant iš vienos spiralės įvijos kiton, iš vieno būvio į kitą, pro ausis švilpiant ugniniam vėjui ir grumant baltai šviesai, kurios galybė trupins kalnus, tarp nedaugelio dalykų, išsinešamų į „ten“ bus turbūt ir „dropų“ kvapas, iš skruzdžių šlapimo rudumo dėmelės… Dar – kiaušinio lukštas, įšalęs į sniegą. Liesas ražas, suveržtas aliuminio viela, tinkamas jau tik sniegui nuo batų nudaužyti. Gyvsidabrio rutuliukai po ledo pluta – ir per didžiausius šalčius neužkrešantis šaltinis. Moliūgo žiedas kaip ančiuko plaukmuo. Pleistro juostelė su cheminio pieštuko užrašu: „Juodieji serbent. 1989.“ Kreivi kadaise lošto „Tūkstančio“ stulpeliai seno laikraščio paraštėje po inicialais A., P., S. (P. jau ir kauleliai sutrūniję, S. užpernai mirė, A. dar kabo ant plauko, bet kažin ar ilgai). Smulkmenos. Ir – nieko iš „gyvenimo knygų“ su siužeto vingiais ir „dešimtmečio pasiūlymais“. Iš buvimo „ant balkono atbrailos“ įspūdžių ir kančių didybės. Nieko iš to, kas, rodos, buvo taip svarbu.
Kai tėvas jau beveik nesipriešina, kad jam būtų numazgotos kojos (žinoma, tai nereikalinga prabanga), kažkas pabeldžia į laukujes duris. Taip negarsiai, kad gal jiems tik pasigirdo. Kaimynas? Vagis? Tėvas dar nežino, kad tas kažkas – tai jo likimas, ant kurio nė Tuzikas nesulojo, o likimas, žinia, nesinaudoja elektros skambučiu – beldžia krumpliais…
Iš tolo, kad negautų per galvą kokiu įnagiu, senukas stebeilija pro ledu užburbėjusį langelį: reiks paklaust Tuziko, niekšelio, kas jį šeria ir kam jis turi padus laižyt. Kas ten tokį vėlyvą metą?
Begalvė žmogysta anapus lango šalty prašneka jauniausiojo sūnaus balsu…
…Glėbesčiuotis tamsioj priemenėj tarp kibirų per ankšta. Ir jų mažasis su šalčio aura, dar ne visai realus, jau stovi priešais koridorėly ašarotomis nuo vėjo akimis. Aukštesnis nei išvažiavo. Patirties išbaigtais bruožais. Nuskeltu priekiniu dantimi.
Anglas, sako susigraudinęs tėvas. Nu tikras anglas.
Jis pats per tuos metus, kol sūnaus nebuvo, nuaugęs žemyn, norėtų pasakyti ką nors itin svarbaus savo vaikui, pasirodžiusiam kaip tik laiku, nes, žiūrėkit, jam jau ruošiasi kojas mazgot, gal jau ir numyždint, po perkūnėliais, užsimanys?! – rūstus žvilgsnis adresuotas dukrai. Bet atskubėjęs Parkinsonas tuoj sutrauko balso siūlelius ir tėvas, išlukštentas iki apatinių, mindžikuodamas pamėlusiom kojom, dusdamas sukuksi.
Tačiau Saulių hipnotizuoja – katinas ant kuruoto baldakimo fotografijoje virš sieninio kalendoriaus, įtupdytas ten „dėl grožio“. Paliko jį išvažiuodamas. Rado sugrįžęs. Neįtikėtina.
Vadinasi – namie.
Nusimetęs pūkinę striukę – kosmonauto skafandrą, bet nenusiavęs batų–šarvuočių, su kuriais apkeliavo Škotijos fortų griuvėsius ir pilis, liesas kaip mūka atsisėda plačiai išžergtomis kojomis. Į šitą margų lovatiesių ir Jeronimų ant palangės tirštymę jis nupuolė tikrai iš kosmoso. Stalas salonėly, nors ten ir šalta, ir žaliais išlydžiais spraga įdrėkusi prieblanda, jau padengtas. Tėvas pats neša raugintus agurkus, ir jo, senuko, subliūškusiuose blauzdų kapšeliuose – vėl po kietą raumenų kamuoliuką…
Bet Saulius tik išgertų. Mosteltų taip, kaip jiems nė nesisapnuoja. Nes jis ne iš kosmoso – ne iš Londono, o iš Vilijampolės… Jau nuo vakar Lietuvoje… Savo love story kraupinti juos gal dar ankstoka…
…Once upon a time („seniai seniai“) Londone viename alaus vakarėly jis susipažino su Verute. Vera iš Kauno. Ji atėjo, kai jis jau rengėsi išeiti ir susirietęs prakaitavo bandydamas apsiauti naujuosius batus. Elegantiški anglų džentelmeno batai, geriausios rūšies odos, tamsiai rudi, iškrėtė kiaulystę – staiga netiko po alaus atsipalaidavusioms kojoms. Šeimininkai, jauni ir nuoširdūs lenkai, gyvenantys tame pusrūsyje kaip stotyje, miegantys dviem aukštais, neturėjo specialaus batų šaukšto ir siūlė savus sportbačius pareiti namo. Bet štai pasirodė ji, šypsodamasi atnešė iš virtuvės… sriubinį šaukštą, ir problemos kaip nebūta. Per tą šaukštą jie ir susipažino. Pirmasis įspūdis buvo labai stiprus. Kažkoks gauruotas. Išvydęs kojinės tinklelio prispaustus jos neskustų blauzdų plaukelius, jis iškart suprato, kad tai – ne kokia nors barbė, o tikra moteris. Be to, ji turėjo tarpelį tarp priekinių dantų, o tarpeliai jam visada reiškė – aistrą, sėkmę, pinigus. Kaip tik tokios moters jam ir reikėjo. Jis neapsiriko: šešiolika metų vyresnė Verutė buvo energijos kamuolys, sugebėjo dirbti trijuose darbuose ir nepavargti. Indas, viešbučio savininkas Glosterio gatvėje, net nenorėjo jos išleisti iš darbo, o futbolininkas Patrikas Viera, puolėjas iš „Arsenalo“, kuriam ji suplukusi kambarėlyje po laiptais išlygindavo šimtus marškinių (ir nepavargdavo), dovanodavo bižuterijos. Kalėdoms – violetinę skrybėlę su aguonomis, nes Anglijoj moteris be skrybėlės iškilmingomis progomis – tas pat, kas be galvos. O progomis, juo labiau iškilmingomis, Verutės niekas nelepino. Lietuvoje ji turėjo du sūnus ir labai žiaurų gruziniško gymio ir temperamento vyrą (su juodų plaukų ežiuku ant nugaros), laimei, buvusį, kuris mušdavęs ją „su pasiilsėjimais“, o po skyrybų piktybiškai nemokėjęs alimentų ir dar grasinęs – jei kas, pakišiąs po velėna. Bet vaikai jį kažkodėl mylėjo. Norėdamas palenkti vaikus į Verutės pusę, Saulius dvejus metus iš Londono siuntė pinigus jos sūnų Dareko ir Juleko 42 ir 47 dydžio batams, muzikos centrui, jos brolio bizniui – investavo į jų su Verute ateitį jau čia, Lietuvoje. Verutė, stebinusi jį sumanumu, irgi sukosi kaip ratuota bitelė. Į jųdviejų nuomojamą kambarėlį pusrūsyje grįždavo medum aplipusiom kojelėm (apsijuosusi juosmenį – viešbučio rankšluosčiai, paklodės, specialiai įsiūtose vidinėse kišenėlėse – pusrytinis marmeladas ir sviestas, razinos, veidrodžių ir baldų blizgikliai, žodžiu, viskas, ko tas indas buvo turtingas). Kol kartą nebegrįžo. Ją sučiupo apsauginiai, kai iš kulinarijos mokyklos, kur dirbo indų plovėja, apatinėse kelnaitėse ir už liemenėlės su pastandinimais bandė išsinešti sidabro šaukštelius. Niekas niekada nebūtų susekęs – Verutę per gyvenimą vedė šuns uoslė ir šeštasis pojūtis, – bet įskundė bendradarbė lenkė, irgi nešusi ką galėjusi, tik kitą rytą jau turėjusi išvažiuoti namo, į Krokuvą, tad tądien, suprantama, ir nebedirbusi. Migracinės tarnybos pareigūnas Verutę atvežė į oro uostą su darbiniais drabužiais kaip nusikaltėlę, pakeliui sustojęs tik paso iš jos namų paimti. Tuo metu jis – Miroslavas Pečiui – dirbo šešioliktame banko aukšte ir joks pojūtis jam apie nelaimę nieko nepranešė. Apie įvykį ašarodama vakare jam papasakojo kita lenkė – kaimynė anos, kuri įskundė, geriausia draugė… Sulig ta diena išbluko Londono gatvių spalvos, o karališkų parkų tvenkiniuose išgaišo antys. Sėdėdamas Soho parkely, kur juodu su Verute, išsiavę batus, valgydavo „snikersus“ ir „marsus“ ir žiūrėdavo, kaip anglai, neskaičiuodami minučių, šneka mobiliaisiais telefonais, jautėsi apiplėštas. Vidury šviesios dienos. Jį apiplėšė suvokimas, kad visų pinigų vis tiek neuždirbs, be to, didieji cirkuliuoja kitais, jam neprieinamais kanalais. O antra – jis prarado Verą, kartu su ja – tikėjimą, viską, dėl ko čia buvo atvažiavęs.
Po mėnesio, neištvėręs nežinios (Verutė neatsišaukė nei telefonu, nei laiškais), nusipirko autobuso bilietą į Lietuvą. Pramiegojęs Vakarų Europą, nubudo Lenkijoj, Varšuvos autobusų stoties laukiamojoj salėj. Kai čia, atkirtę įėjimus, jį apsupo penki ginkluoti rusai – civiliai kariškių veidais. Keli pavieniai keleiviai – vyras, moteris ir senutė – buvę toj salėj, išsinarinę sprandus žiūrėjo pro langus. Jis metėsi laukan, bet ten jo laukė dar keturi. Ir čia jau jį apšvarino iš tikrųjų. Sovietinės kariuomenės likučiai, atkūrus istorinį teisingumą, negrįžo Tėvynėn ir gaujom rezidavo miesto autobusų stotyje, turguose ir kazino. Kai vyriausiasis, veikiausiai praporščikas, spardė į kelius (Ne diorgaisia, zdes nami vsio kontrolirujetsa), kiti trys rausė lagaminus. Dovanos ir drabužiai jų nedomino, jiems rūpėjo tik paskutiniai du tūkstančiai svarų, kurie jam dar buvo likę. Užtat jie laikėsi „garbės kodekso“ – neatimti lietuviškos šimtinės ir angliškos smulkmės, taip pat trijų butelių „Black Jacko“ – „skausmui nuskandinti“. Taip, jie humaniški, bet jei jis, neduokdie, to neįvertintų ir sumanytų skųstis policijai ar atstovybei… Būtų sukaltas artimiausiam skersgatvy. Peršauta kelio girnelė. Atmuštos kepenys. Nes jie kartu su policija kontroliuoja pravažiuojančiųjų srautus ir surenka – „privalomąjį keleivio mokestį“… Likęs vienas su išprievartautais lagaminais, Anglijoje matęs ir šilto, ir šalto, jis vis dėlto išsivėmė už šiukšlių konteinerių ir tvirtai apsisprendė pirmiausia važiuosiąs ne į namus, o pas Verutę. Ji, kaip ir jis, buvo ištvėrusi tą patį – riekę duonos ir tris slyvas per dieną. Reketą. Viską.
Susirado ją nesunkiai. Tik ne mūriniame name su stikline veranda ir olandiškais medeliais keraminiuose vazonuose, o kažkokiame 12 butų žiurkyne su vaitojančiais laiptais. Daug kas ten buvo ne taip, kaip jam pasakojo… Pirmiausia Verutė neturėjo savo namų. (Kad už jo pinigus brolio vardu jau buvo nusižiūrėjusi butą naujajame mikrorajone, sužinos vėliau.) Gyveno pas motiną. Ši su čigoniškai užrišta gėlėta tikro šilko skarele ir auksinių auskarų – širdelių nutęstais ausų speneliais ramdė kalę su šuniukais ant patiesto seno palto. Aprūkusios lubos, muzikos centras, užverstas skarmalais, lašo formos prancūziško konjako „Otard“ butelis ir audinių kailiniai lovos kinyje vietoj apkloto – viskas čia liudijo, kad pinigų šiuose namuose niekas nekiša į kruopas ir nekonservuoja užsukamame stiklainyje – pro vienas duris jie nesunkiai jėję pro kitas dar lengviau išeina. Staiga iš užkrosnio išskrido rubininė-smaragdinė papūga Roma ir suriko jam į veidą: „Durrrnas…“ Bet labiausiai jį pribloškė Verutės sūnūs. Mėlynakiai skustukai su auskariukais nuotraukose – juos jis jau mylėjo beveik kaip savo – regis, būsimi recidyvistai: prikišę petardų susprogdino aklos senutės krosnį, laužėsi į svetimas mašinas, vogė iš sodo namelių… Tikri savo tėvo sūnūs, tėvo, kuris, pasirodo, sėdėjo kalėjime ir kortomis ten pralošė savo mažąjį pirštą, bet tebebuvo šeimos galva ir visiems vadovavo…
Apmautas, neatgavęs pinigų, infiltruotų į Verutės giminės buitį, apstumdytas Verutės brolių, kurių ji irgi turėjo ne vieną, kaip anksčiau sakė, o keturis, lauždamas sniego plutą, jis brido į stotelę. Sagos iš „Marks & Spencer“ marškinių buvo išplėštos su „mėsomis“. Ausyse tebeskambėjo Verutės, neatpažįstamai pasikeitusios (dabar ji jau buvo baklažanų spalvos plaukais ir daug už jį vyresnė, tiko tik į motinas), žodžiai: kas buvo emigracijoje, vaikeli, viena, o čia – jau kita. Ji lauksianti savo diedo. Nors ir be piršto. Bus tų pirštų, kad tik ko kito nebūtų pralošęs. Tarp dantų tebešvietė tarpelis…
Jis ėjo tol, kol turėjo jėgų. Paskui važiavo. Vėl ėjo. Primuštas šunytis cypė galvoje. Temstant sename parke prisėdo ant suoliuko šalia apsnigtų bevardžių karių kapelių. Suskaičiavo šešiolika antkapinių lentų. Po septyniolikta įsivaizdavo save. Virš galvos pro plikas medžių šakas su varnų lizdų juoduliais žioravo purpurinis dangus. Staiga smeigė plonas ir aštrus kaip tėvo adata namų ilgesys. Jie visai netoli, už karinio miestelio, pagelžkely – rodės, kvapu pritrauktum… Tačiau ne toks ten norėjo pareiti… Iš visko, kuo kitados svajojo pritrenkti sugrįžęs, buvo likęs tik žiupsnelis prisiminimų, tuščios banko sąskaitos ir airių bare nuskeltas priekinis dantis. Bet eiti daugiau nebebuvo kur.
Pakeliui ligoninėje aplankė mamą. Ji gulėjo stikliniame aptvare pusiau pramerkta viena akimi. Dantų protezai, kad nepaspringtų, išimti ant servetėlės šalia pašto ženklo dydžio Aušros Vartų Dievo Motinos. Jis norėjo paliesti mamos kumštelį, tokį naminį, bet nustėro, išvydęs savo paties ranką su pajuodusiu krumplių krauju, ir tuoj atitraukė…
O dabar jam norisi tik atsigulti kur nors kampe, apsikloti kokia ožkena ir, susirietus į gemalą, užsimerkti taip, kad suskaustų akių obuolius. Stumte išstumti save pro tas akis, kad rytoj galbūt viską pradėtų iš naujo. Arba baigtų… Bet tėvas, vis dar kažko naiviai vildamasis – Dieve mano, ko?! – iš paskos. Sesuo – paskui tėvą. Katė – namų klaustukas – paskui seserį. Ko jie visi nori? Paguodos? Pinigų?
Saulius, nusikeikęs prieš jų ištįsusius veidus, staiga merkia galvą į kibirą su lediniu vandeniu, net vilko dantis į kraštą barkšteli. Tą amuletą – vilko dantį – gavo iš australo Ijano mainais į raktų pakabutį – gintarinę klumpelę. Laiko panardinęs galvą tol, kol išsipučia plaučiai. Laikytų, kol sprogtų kaip vandenilinė bomba ir plaučių gabaliukai ištikštų ant sienų. Bet gal dar anksti save laidoti? Ir – juos gąsdinti?
Ir jie sėdi sušilusioj, aliejinėj kambario šviesoj prie stalo su viskiu, kurio neatėmė anie rusai, ir dabar jis negailėdamas pripila jo visiems į arbatos puodelius. Kai Sauliaus plaukai šlapi, matyti: žandikauliai, išaštrinti alkio ir kovos už būvį, – per dideli tokiai mažai galvai. Jis ką tik vienu mauku išgėrė ir po ranka pasipainiojusį buteliuką „dropų“. Per silpnas šis makalas, bet užkaušti nesiseka ir nuo „Black Jacko“… Kad užmuštų nervą, įkyrų kaip danties skausmas, verčiau jau trauks lauktuves. Tėvui ir mamai („Kodėl paguldėt ją į pačią prasčiausią ligoninę su atsiknojusiu linoleumu?“) – po škotiškos vilnos megztinį. Seseriai – puodelį su Kail of Lochalšo žemėlapiu ir dėželę „briliantams“ su cukrine mergyte nusmukusiom kojinaitėm-armonikėlėm ant dangtelio. Yra dovana ir vyriausiam broliui – tikros vilnos liemenė su kailinių avyčių aplikacija. Kaip iš bedugnio šulinio traukia kažkokius laidus, sraigtus ir jungiklius – tai vis iš „Deutsche Bank“, kurį „pats“ statė…
Papasakoti? Hm… Jis pagaliau iškvepia tą sunkų ketverius metus plaučiuose spaustą nelegalų orą. Papasakoti, aišku, galima… Apie Egipto, Irano, Kinijos, Tanzanijos brangenybes Britų muziejuje. Fantastiško grožio parkus su antimis ir fontanais. Karališkuosius bitininkus, sodininkus, pirtininkus, kurie uždirba kone tiek, kiek ministrai. Apie Viktorijos monumentą, pastatydintą princui Albertui – įsivaizduokit: susitraukęs Albertas sėdi po devynių milijonų svarų vertės aukso špiliu. Bet papasakoja kažkodėl apie pleiskanotą lenko Juzefo kepurę. Su ta juoda slidininko kepure žiemą Juzefas, šeimininkas, pas kurį glaudėsi, nuo pat ryto lengvai „apsiforminęs“, vaikščiodavo po savo aptriušusį nekūrenamą namą, pilną įnamių iš Lenkijos ir Lietuvos. Visiems iš burnų ten virsdavo garas. Rytais nuomininkai lįsdavo iš neįmanomiausių namo plyšių – palėpių ir puskambarių – ir konspiratyviai po vieną, kad kaimynams nesukeltų įtarimo, skubėdavo į darbą. Su ta kepure Juzefas ir miegodavo, apsikabinęs ponią Terezą – tokį nuo alkoholio mėlyną neuroną. Ne iš meilės, o todėl, kad šildydami vienas kitą, jau penkiasdešimt metų įstrigę tarpupasaulyje tarp Lenkijos ir Anglijos, sutaupytų vieną kitą svarą, jis – lenkiškai degtinei, ji – amerikoniškam burbonui.
Papasakoja apie Elzytę, bufetininkę iš Šančių, vis atlapojančią spintą, jei užeina kas nors iš uždarbiauti atvykusių lietuvių: 32 poros batelių, 17 švarkų, 19 rankinukų. Tų rankinukų šaltinis – tikras, bet labai netipiškas anglas, aktoriaus Leonovo antrininkas, su minkštučiu biskvito pyragėliu vietoj širdies. Gyvena juodu name prie miško. Įsivaizduokit, vienintelis anglo pensininko rūpestis – voverės, priešaušriais nugraužiančios rožių pumpurus. Tai jis jas paprasčiausiai šaudo medžiokliniu šautuvu, o Elzytė užkasinėja už sodo tvoros… Prieš papasakodamas apie Verutę turi išgerti ir atsikvėpti. Nes tai – ne šiaip sau. Tai – fatumas…
– Ne fatumas, o vagis, – nuo „Black Jacko“ žila tėvo galva ima kinkuoti. – Nekas ta tavo Verutė ir jos peras…
Ak, tas tėvukas, kiek nedaug jam tereikia! Saulius juokais nuleistų ir tą „perą“, ir kitką, bet jau ima šalti momuo – stipriau už alkoholį veikia grįžtamoji nuovargio jėga: atriša rankų ir kojų raiščius, atkabina sąnarius, fosgeno dujomis tuoj ims kauptis smegenyse, kol perdegs saugikliai. Taip, Saulius toks pavargęs, toks išardytas, kad nepajėgtų tėvui net aiškinti, jog Anglijoje vagia visi, kas tik nuvažiuoja. Ir jis „vogė“. Bet tai visai ir ne vagystė. Jo sąžinė švari. Nes ta šalis visko pertekusi ir išpindėjusi. Lietuvoj jie nė neįsivaizduoja, kokius gerus daiktus anglai išmeta. Aksominės sofos, geriausi kompiuteriai, mikrobangų krosnelės voliojasi tiesiog gatvėse… Bet jis juk žino, kur sugrįžo – į provinciją, į namus su sėklinių agurkų kokonais ant palangių ir rūkytų lašinių skurlio kvapu. Čia ir vėl tampi niekuo, lyg niekur nebūtum išvažiavęs. Čia kažkodėl linksta stuburas ir tęžta kaulai. O tokį, „naminį“, tave be vargo įveikdavo visokie iš Panevėžio ir Kauno, anglai, net indusai laikydavo rusu ir žemindavo, o žydas advokatas jo kiaušą kapojo kumpu snapu – sumaniai traukdamas šimtinę po šimtinės. Taip, jis kentėjo ten už juos visus, kol jie čia ramiai sau raugė agurkus…
Staiga Saulius suriaumojęs – saugikliai perdegė galutinai – paspiria ant tako pasipainiojusią taburetę ir batais–šarvuočiais pereina išaugtus kambarėlius. Po padais trūkinėja plonas ledukas.
Jį jau čia viskas ima ėst. Ir tas rūkytų lašinių skurlio, tokio panašaus į suavėtą autkojį, kvapas, ir palšos, širmos spalvos. Ir visi kalti, kad jis buvo taip išdurtas. Tėvas audė dėl niekų („nevok“ ir kt.), bet neišmokė svarbiausio: kautis už save nagais ir ragais ir per kilometrą užuost apgaulę. Jo broliai niekada nežiūrėjo į jį rimtai, nes jis net nebaigė mokyklos, tyčiojosi (kažkas į mus visus žiūri nerimtai ir anksčiau ar vėliau pasityčios…). Vyriausias, rašytojas, kurį laiką juo domėjosi kaip tabula rasa, tampė pakriūtėm ir pabaliais, bet veltui: Sauliaus netraukė nei gamta (žalčialunkiai ir kt.), nei knygos, nei Tarkovskis. Galiausiai brolis į ne savo genus numojo ranka, bet įkaušęs, jau pats prarasdamas orientyrus, vis tiek klausdavo: „Negi tu, tuštuk, neturėsi jokių aukštesnių aspiracijų? Tikslo? Jokios idėjos?“
Bet dabar Saulius – ne tabula rasa, o mėtytas ir vėtytas – stovi prieš tai, kas liko iš aukščiausių jo brolio aspiracijų. Spusteli lizdelyje pergamentinį kėkšto kiaušinėlį, pirštai sulenda į miniatiūrinę metų išskaptuotą tuštumėlę, akimirksnį kažkuri neužgrūdinta – neužmėtyta ir neužvėtyta – jo dalelė sustingsta lyg iš baimės, lyg iš gailesčio. Bet Saulius jau nieko nebijo, o ant gailesčio daugiau nepasimaus. Kaip teismo antstolis dabar įkainos brolio turtą… Šio to verti tik žiūronai „Olympus“ – gero galingumo, vokiški. Visa kita, deja, – „nebrangi antros jaunystės buitinė technika“. Apibrozdintas „Weltrneisteris“, kuriuo groja atkišęs Adomo obuolį ir drebindamas balsą kaip ir visi jautrūs alkoholikai, televizorius už sofos, atitekęs po skyrybų, prožektoriukas be vidurių, kitas – cigaro formos – telpa delne. Kažkokios knygos, kurios proto jam nepridėjo… Saulius rausiasi tarp apatinių, sukimštų į polietileninius maišelius, – ten turėtų būti į „vaflinį“ rankšluostuką įsuktas devinto kalibro revolveris, kuriuo brolis taip didžiavosi ir varydavo kraupą žmonai ir podukrai. Dabar jo dvikovose su savimi jau tarpininkauja sekundantai ligoninėje… Tačiau Saulius savo ginklų sudėti dar neketina. Jis jau identifikavo savo ir brolio bendrą priešą. Tai – laikas, kuris čia kapsi lėtai, per lėtai, ir varo šizofreniją, nes į jį įsikibusi artima ir tolima praeitis, giminių ordos vestuvių ir laidotuvių nuotraukose, dingusio brolio kaulai. Nukryžiuotasis majonezo stiklainyje, tėvas ir motina, kurių nevalia bus apleisti mirties valandą… Tirštas ir klampus, pilnas pareigų ir priklausomybių, jis tempia atgal, o Saulius norėtų – tik į priekį. Gyventi laiku, kuriuo gyvena visas pasaulis, laisvu nuo visko, cinišku ir be sentimentų, kuris nesigaili per ilgai nesurandančių savo vietos ir nelaukia, kol už šiapusines skriaudas bus atlyginta anapusine paguoda – viską iki paskutinio pasiima šiandien. Laikas, kuris neturi laiko.
Regis, šis laikas pradeda – katės ir pelės žaidimą. Saulius staiga atsigręžia į tėvą:
– O kaipgi jūs čia gyvenat? Nieko nebijot? Vienišus senukus dabar medžioja… Anglijos laikraščiai rašė: atkampiose sodybose Lietuvoje siaučia visokie – criminals, murders…
Ar jie nebijo?! Jėzau, tėvas, visą vakarą instinktyviai laukęs šio klausimo, paknopstom skuba į priemenę atsakymo – guminio pagaikščio su švino rutuliuku ant galo. O tuodu kabliai? O plaktukas po lova? Jis dar sugebėtų banditui kaukolę sutratint. Nuo jaudinimosi uždususiam, jam sunku net kalbėti. Bet Sauliaus šypsnys koridorėlio prietemoje – lengvas kaip kėkšto kiaušinėlis. Kertantis per pakinklius. Nes šypsosi ne jo vaikas, o tas baltarusis. Kaip čia atsitiko, – tėvas veik be žado, – prieš ketverius metus jie išleido Saulių Milušauską, o sugrįžo – Miroslavas Pečiui…
Jau reikia rimtai paaiškinti vaikams, kas slaugys ligonę, nes nuo to, ko gero, priklausys čia daug kas. Ir jis pats… Jis, tėvas, ir slaugys. Jie tuo galės visai nesirūpinti. Jei reiks laukt penkerius metus, kol ji prisikels iš gyvų mirusiųjų, – jis lauks. Iš naujo mokys vaikščioti ir kalbėti, penės šaukšteliu. Jie galbūt net nuklypuos laikraščių ir duonos į kitą gatvės pusę. Jei ji pus gyva, irgi ne tragedija: jis ją kuops, vartys. Keis vystyklus…
…Sakoma, prieš dideles nelaimes ištinka mažosios – kaip suskrebusi duonos plutelė atšoka į orkaitę įkištos rankos oda, nusipjauni piršto pagalvėlę. Tėvui staiga nei iš šio, nei iš to iškrenta akinių stiklas. Ir kai lauke, apvertęs dubenėlį, ima kaukti Tuzikas, tėvas vidury kambario apsišlapina…
Taip kartais žmogus per vieną vakarą nugyvena visą jam likusį laiką. Pražyla. Sudėvi širdį. Tada jau nebūtinas nė nuosprendis: kardimiopatija, prostatitas ir šlapimo nelaikymas, glaukoma, išvarža, senatvinis smegenų suminkštėjimas. Ir taip aišku: kad išliktum – jokios lengvinančios aplinkybės. Permautas sausomis kelnėmis, droviai suglaudęs tirtančius kelius, tėvukas pasodintas salonėly. Prasižiojęs, žvilgsnis laksto. Virš galvų palėpėj kaip ir kiekvieną vakarą subrazda kiaunė, bet jis nebepajuokauja, kad ten bėgioja jo „kalnierius“. Ryja sausas seiles.
Taip – rodos, visai paprastai – priartėja valanda, kuri kada nors vis tiek būtų atėjusi…
Saulius, suėmęs už alkūnės, išsiveda seserį į miegamąjį. Tamsoje, vienas priešais kitą, jie svetimesni nei kada nors anksčiau. Patikimiausi nusikalstami sandėriai taip ir įvyksta – prieblandoje, slapčia ir – nekenčiant vienas kito.
– Ką gi darysim? – klausia brolis.
– O ką, tavo manymu, mes turime daryti?
– Tą, ką daro visi, kai ateina laikas… Neužuodi? – jo alsavimas priremia ją prie sienos. – Jis jau žeme atsiduoda. Greit nebeprisimins, kas toks ir kas mes jam. Mes privalom juo pasirūpinti. Bent įtaisyti normalių drabužių. Baltus marškinius ir juodą kostiumą…
– Su kišenėmis ir pakaba, ar ne? – sesuo trenktų tamsoje į tą mažą juodą galvą.
Bet netrenks…
Apsiašarojusi – bejėgė – atneša pledą ir apgaubia tėvui pečius. Dar išplaus jo kelnes ir numazgos kojas. Daugiau, deja, nieko negali jam pažadėti… Saulius įstato akinių stiklą ir raminamai patapšnoja tėvui ranką – drebančią bėdulę marga kaip putpelės kiaušiniai oda; jis gali nesibaiminti, jo vaikai – ne drakonai ir neduos pražūti. Švelniai moko, kaip reikia valgyti kivį. Su šaukšteliu. Kaip kiaušinį. Nuo šiol jis paskanaus ne tik kivių – karambolų, persimonų, kinkanų. Rambutanų… Tačiau dabar tėvas su tuo languotu pledu ant pečių ir kiviu rankoje jau tikrai kaip nevisprotis.
Nes jie – Narajamos viršūnėj. Užkopė į ją lengvai ir greitai. Sustojusiam laike besvoriais luisteliais krenta sniegas. Oras išretėjęs, beveik be deguonies, traukia odos poras, bet kvėpuoti neįtikėtinai lengva. Sunku buvo tik ten, kur tau skirtas laikas jau praėjęs, o tavojo oro gurkšnio mirtinai reikia kitam. Pagaliau juk artinantis pabaigai oro reikia vis mažiau, o greit ir visai nebereikės – kai pats sniegu krisi ant savo vaikų galvų, ant savo paties kaliošais išrašaluotų takų. Kol kraujas smegenyse dar nepadarė juodo darbo, neatėmė rankų, kojų, atminties – atims prieš rytą, – skuba prisiminti, ko dar nesuspėjo padaryti. Prieš operaciją ligoninėje neapgynė savo senutės, kai jo akivaizdoje seselė sušėrė jai per pamėlynavusius sėdmenis, kam per naktį į smulkius skutelius supašė sauskelnes. Tada jis neišdrįso net papriekaištauti, o dabar pultų kaip sarginis šuo – per vėlai. Viską reikia daryti laiku. Dar mato savo tėvą samanų rudumo nuotraukoj: visai jaunas, stumia dviratį. Dviratis su žibintu, per vairą permestas miliuko švarkas. Jis dar nežino, kad tuo ratų išmaltu kaimo keliu važiuoja paskutinį kartą – po trijų mėnesių jį, „komunistuojantį laisvamanį“, sušaudys vokiečiai. Prieš tai daužydami buožėm privers išsikasti duobę ir išsimatuoti gylį. Žilas bedantis sūnus dabar, sugrąžindamas praeitį, pamokytų tėvą: vaikeli, neik kviečiamas į valsčių, o bėk į pakelės krūmus ir – į mišką. Bet tasai, jau padaręs visas jam skirtas klaidas, pro ausis švilpiant ugniniam vėjui ir grumant baltai šviesai, kuri trupina kalnus, keliauja savosios spiralės įvijom, o tada jau niekam jokia pagalba iš šalies nebereikalinga. O ir sūnus – senukas – ar jam pačiam numirt pasiseks taip, kaip norėjo? Niekam nematant. Nusisukus į sieną… Ne, jo senutei nebėra dėl ko grįžti, nieko gero ji čia nerastų. Varnai tuoį les jo smegenis…
Staiga ligoninėje senutė pramerkia akis. Ji – dar ne ji. Liežuvis dar per didelis, netelpa burnoj, o po krūtine pritelžta akmenų. Ji pačiupinėja tamsoje savo plaukus, bet jie – ne drėgnos pakulos, kaip tikėjosi, o – suvirę nuo prakaito. Vadinasi, buvo toli – keliavo ilgai. Kad – grįžtų. Nors ten, kur ji buvo, jau nebepokšėjo stubure, o ligos išvogtus kaulus užpildė ramybė. Pagaliau ten, toje šviesoje, kuri yra be pradžios ir be pabaigos, nereikia nei stuburo, nei kaulų. Nei plaučių. Nei gerklės. Nėra ir grafikų, kuriuose parašyta:
„antradienį – padėti indelį pienui,
trečiadienį – „Fosamax“,
ketvirtadienį – liuosuojantys,
penktadienį – nervų gydyt,
visom d. vakare aštuonioliktą val. „Cardace“ (nuo širdies),
prieš naktį pusė tabletės nuo represijos,
šeštadienį – laisva.“
Ten laisvos visos dienos. Ir nėra represijos. O čia visur tamsoje gerdamosi į tvarsčius kreša žaizdos – toks triukšmas… Bet didžiausią triukšmą kelia jos pačios širdis. Senutė net pyksta – dar nė neatsiklaususi jos valios, dar jai nė nepriklausanti, jau skuba per tamsą klupdama, vėluodama – namo…
Rimantas Kmita. Dialogo ilgesys: šiuolaikinės poezijos socialumas
2003 m. Nr. 7
Apie poezijos ir poetų socialinį elgesį, dialogą su skaitytoju kalbėti vengiama ir tarsi kuriama savotiška tabu zona. Tačiau akivaizdu, kad dialogo ilgesys egzistuoja, tik sunku tai pripažinti, nes, neduokdie, dar kas pagalvos, kad kėsinamasi į meno nekaltybę ar bandoma pataikauti publikai.
Poezijos polinkis į kameriškumą, hermetiškumą, ko gero, vienu metu yra ir priežastis, ir pasekmė tos situacijos, kuri egzistuoja šiandien. Smarkiai kritę tiražai kalba tiek apie visuomenės poreikius, tiek apie literatūros galimybes kalbėti reikšmingai šiandieniniam žmogui. Nors bandoma guostis, kad tokia situacija yra normali, kad tiražai visur vienodi. Pradedama kalbėti apie besiformuojantį „rašymo į tuštumą sindromą“, kai ta tuštuma – literatūros kritikai, beje, irgi nespėjantys visko perskaityti, ir „literatūrinio luomo“ saujelė. Mindaugas Kvietkauskas įsitikinęs, „kad „tuštumos“ jausmą sąžiningam savo paties atžvilgiu (ne tuščiagarbiui) poetui sukelia ne teigiamų recenzijų ar premijų trūkumas, o ryšio su auditorija nejutimas“1.
Rašytojas ne tik neteko skaitytojų, bet ir oficialaus statuso, kurį sovietiniais metais garantavo valstybė. Tad kone gyvybiškai svarbus tapo įvaizdis. Jau ne vien Juozas Erlickas, šiandien bene populiariausias rašytojas Lietuvoje, supranta, kad įvaizdis yra populiarumo, kartu ir bent minimalaus materialinio pragyvenimo garantas. Tiesą sakant, koks tai įvaizdis, ne taip jau svarbu, svarbiau, tad jis apskritai susiklostytų dalies visuomenės sąmonėje. Šito neslėpdamas 1994 m. Poezijos pavasario konferencijoje kalbėjo Kornelijus Platelis: „<…> nuo Poezijos vietos visuomenėje priklauso ne tik simboliški mūsų honorarai <…>, bet ir apskritai poezijos likimas. O dėl to, broliai, jau verta triukšmauti, liaupsinti Poezijos meną ir vienas kitą, kartais šiek tiek (estetiškai) pasidarkyti, kurti „įvaizdį“ ir ne šaipytis, o džiaugtis, kai kas nors iš mūsų cecho turi ūpo tiesmukiškiau apeliuoti į visuomenės jausmus“2.
Modernistinės paradigmos įvaizdžiai dažnai nėra adekvatūs tai situacijai, kurioje šiandien yra poetas ir poezija. Nebetenka prasmės mesijo, gelbėtojo, Ezopo kalba, sukylant prieš esamą santvarką, tačiau gana vangioje lietuvių literatūros apytakoje vis dar yra eksploatuojamas maištininko, šokiruojančio „buržuazinę visuomenę“ įvaizdis. Tokia buvo „Svetimų“ estetinė bei socialinė laikysena, kuri yra artimesnė modernizmo paradigmai (galima lydinti su „Keturių vėjų“ sąjūdžiu) negu postmodernizmui, kuriam būdingesnis žaismas ir priešybių sugyvenimas.
Poeto atsiskyrėlio etiketė dažniausiai klijuojama Donaldui Kajokui, ją kūrė ir Gintaras Grajauskas su „Atsiskyrėlio atostogomis“. Vytauto P. Bložės atsiskyrėlis dar turi ir šamaniško magnetizmo, šitą klišę patvirtina dokumentinis filmas „Švendubrės šamanas“. Sigitas Geda kalba apie tai, kad jį labiau trauktų ne poetų, o šamanų draugija3.
Atrodo, niekada neatsibos ir romantiškasis autsaiderio, poeto kvailelio, trečio brolio įvaizdis, būdingas romantizmo–modernizmo paradigmai. Kad tai tėra kaukė, kuri ištraukiama susiklosčius palankioms aplinkybėms, parodo ir nuolatinis poeto ir intelektualo S. Gedos prieštaravimas: viena vertus, jis tikina, kad poetui užtenka Šventraščio, žodyno, kokio nors gyvuliuko ir pupų lysvės, tačiau tai netrukdo čia pat papriekaištauti jauniems poetams, esą tie mažai gilinasi į kitų tautų literatūrą, filosofiją, teologiją, psichologiją ir menus4. Cituodamas savo „stalo knygą“ Walterio Muschgo „Tragiškoji literatūros istorija“ valstybinės (1985), Nacionalinės (1994) ir Baltijos Asamblėjos (1998) premijų laureatas gali žavėtis valkatomis, elgetomis, nusikaltėliais, bet ką daryti, kai jie tampa pripažintais ir užima tam tikrus postus?
Elgetos ir pranašo (Dievo) derinys archetipinis, ateinantis dar iš tautosakos. Bet šiandien toks „valkata“ dažnai atrodo praradęs orumą ir savigarbą, prašinėjantis ir niurnantis, taip maskuojantis savo nesugebėjimą prisitaikyti prie naujų socialinių ir ekonominių sąlygų. M. Kvietkauskas mano, „kad visuomenėje jau susidarė poeto – nepritampančio prie bendrojo konteksto – įvaizdžio klišė“5. Iš tiesų šiandienos situacija labai patogi valkatos, elgetos mitams sukurti, keista, kad niekas tuo iš tikrųjų nepasinaudoja. Poetas, prašantis išmaldos ir priimantis tai kaip likimą arba kaip gyvenimo būdą.
Kadangi šios laikysenos nėra adekvačios pakitusiam poeto statusui, atsiranda kompleksai, apie kuriuos Nobelio laureatės paskaitoje kalbėjo ir Wisława Szymborska: „Šių dienų poetas skeptiškai ir įtariai vertina net, o gal pirmiausia, save patį. Viešai jis nenoriai prisipažįsta esąs poetas, tarsi truputį to gėdytųsi“6. Tam pritarė ir Aidas Marčėnas laidoje „Kultūros namai“ (LTV, 2003, gegužės 7 d.): būti poetu – būsena, pasivadinti poetu – gėda.
Per 2002 m. vykusios Poezijos pavasario konferencijos „Poetas – barbaras ar intelektualas“ diskusijas daugumos buvo pasirinkta barbaro, arba intelektualaus barbaro, laikysena, suprantant ją kaip dionisišką emocijų proveržį, nesukultūrintą, autentišką kūrybinę energiją, žodžiu, kaip tam tikrą… kultūrinę, intelektualinę kaukę. Taigi barbaro įvaizdis iš dalies sietinas su modernistinio menininko laikysena.
Įdomu, kad toje konferencijoje tik Kroatijos poetas Morisas Biletičius buvo priešingos nuomonės: „Neidealizuodamas ir be patoso esu linkęs teigti, kad šiandien poezija priklauso intelektualiam elitui“7. Iš šalies gali pasirodyti keista, kad jaunos valstybės poetai pasiryžę viską barbariškai griauti, dekonstruoti, o ne veikti pozityviai, kita vertus, „Keturių vėjų“ manifestas, paskelbtas praėjus keturiolikai metų po Nepriklausomybės paskelbimo, literatūrinei kraujo apytakai žalos nepadarė. Tik šiandien santykis tarp „barbarų“ ir „klasikų“ atvirkščias, negu jis buvo pirmosios Nepriklausomybės metais. Iš Poezijos pavasario konferencijos publikuotų pranešimų galima spręsti, kad atsvaros beveik nėra, o tokiu atveju suabsoliutinta dionisiška energija greitai gali įgauti iškreiptas formas. Be to, reikėtų neužmiršti, kad mūsų tautiečiai Švedijoje, Vokietijoje ar Ispanijoje barbarų įvaizdžius (ir ne tik) kuria gerokai įtikinamiau, o Lietuvos ambasados turi daug darbo kurdamos priešingą – kultūringos – tautos įvaizdį. Žodžiu, barbaro kaukė – problemiškas žaidimas, pasiteisinantis tvirtus pamatus turinčioje Kultūroje, tačiau dabar Lietuvoje tuos pamatus dar reikia padėti (menininko statuso, rėmimo, mecenavimo ir kiti klausimai), nes šypseną kelia barbarai, dejuojantys, kad imperatorius nemoka jiems pašalpų ir nesuteikia socialinių garantijų – „Barbarui“ opozicija galėtų būti poeto intelektualo įvaizdis, tačiau jis nėra populiarus, nors poezija via labiau besidomint tik universitetų publikai, jo perspektyva yra reali. M. Kvietkauskui tai atrodo būtų adekvačiausia šių laikų laikysena: „Tad ir apie poezijos intelektualumą dabar mums tenka kalbėti be šio „aukštojo“ akademiškumo, elitinio intelektualumo akcento. Jie turėtų atgyti tik su nauju adekvačiu šių dienų poeto įvaizdžiu“8. Kaip tik šis poetas ir tvirtai laikosi sąmoningo, intelektualaus poeto – humanitaro pozicijos, suvokdamas ją kaip alternatyvą nihilistinei, aistoriškai, „paaugliškai“ laikysenai.
Formuojasi naujas poeto įvaizdis, neatsiejamas nuo postmodernios kultūros poslinkio į kasdienybę ir profanum, rodantis nemenką skirtumą tarp modernybės ir postmodernybės. „Poetas tampa žemiškas, demonstratyviai paprastas, toks „kaip visi“9. Individas, sureikšmintas modernybės ir iškeltas virš kitų, virš masės“, postmodernybės epochoje neteko išskirtinumo, imta įsižiūrėti ir į „eilinio“, kasdieniško žmogaus savitumą. Šitą jam siūlė dar A. Camus, Nobelio premijos laureato kalboje pažymėjęs, kad „…menas, mano supratimu, nėra atsiskyrėlio pramoga. <…> O tas, kuris neretai pasirenka menininko dalią todėl, kad jaučiasi kitoks, netrunka suvokti, kad jo menas ir jis pats bus kitokie tik tada, kai jis prisipažins esąs toks kaip ir visi“10. Apskritai „postmodernumas (postmodernitė) – herojiškumo saulėlydis šiuolaikiniame gyvenime“11. Sigitui Parulskiui Herkaus Kunčiaus romanas įdomus „būtent dėl to deheroizavimo. Visoj lietuvių literatūroj, ar Kunčino, ar Gavelio romanuose, visur yra herojų, kurie skriaudžiami, juos dulkina valstybė, saugumas, gyvenimas, sąlygos ir kas tik nori. O Kunčius tiesiai sako: nebėra herojaus, viskas“12.
Modernizmo literatūrai būdinga komplikuota, išskaidyta, „polifoninė“ eilėraščio „aš“ figūra, o postmodernizmo – vientisesnė, aiškesnė. Po truputį pradedama atsisakyti modernistinių klišių – menininkas perauklėtojas (mesijo vaidmuo) ir personalistinis menininkas (charizmatikas). Su šiomis dviem pozicijomis polemizuoja Donaldas Kuspitas savo esė. Pakankamai geras menininkas alternatyvi laikysena dviem anksčiau minėtoms. D. Kuspitas čia sulieja menininką autsaiderį (jam tapus pripažintu) ir menininką–didvyrį, nes, anot menininko pervertinimas užgožia žmogiškąją meno paskirtį13.
Toks apibūdinimas tinka tik menininko laikysenai, savivokai, o ne kūrybos kokybei nusakyti. Galbūt dėl to D. Kuspito formuluotė Lietuvoje pritarimo nesulaukė. Neatsitiktinai vienas iš dažniausiai kritikuojančių tokią menininko laikyseną yra A. Marčėnas – labiau modernistinės tradicijos poetas, pats save siejantis su XIX a. pab.–XX a. pr. poezija: „Keičiasi stilistika, keičiasi geopolitinė orientacija, poezijoje „genijų“ išstumia „pakankamai geras poetas“. Tai taip pat turi įtakos literatūrai, nors man priimtinesnį „genijai“, t. y. literatūros jaunystė ir vitališkumas – nesvarbu, kiek „genijui“ metų“14.
Pakankamai geras menininkas, anot D. Kuspito, susitaiko su savo ribotumais, atsisakydamas megalomaniškų užmojų, didelių pretenzijų. Jis savęs „nelaiko geresniu nei pasaulis ar kiti aš ir dalijasi ta pačia egzistencine dilema ir žemiškomis problemomis. Pasaulio pokyčius jis patiria drauge su kitais aš, o ne skelbia esąs viršesnis už juos ar savo meno jėgą galįs panaudoti kaip trampliną šuoliui virš jų ir pasaulio į privilegijuotą padėtį“15. Panašius procesus lietuvių poezijoje įžvelgia V. Kubilius: „Nebėra sakralinės aukštumos, ant kurios stovėtų poetas, iškėlęs į dangų rankas, – jis kalba įbridęs į kasdienybės tirštumą <…>“16.
Apie pakankamai gero menininko poziciją Eugenijus Ališanka teigia savo poezijoje, viename eilėraštyje kalbėdamas „pakankamai gero kareivio“ vardu17. Pakankamai geras kareivis, atsitraukiantis su visa kariuomene iš mūšio, neprimetęs savo gyvenimo būdo kitiems, viskuo abejojantis, bet abejojantis kaip žmogus, ne kaip strategas, operuojantis kariuomenės beveide mase, mąstantis labai konkrečiai apie save ir apie kitą žmogų, todėl kariuomenės pralaimėjimas nėra jokia tragedija, krachas, gal net priešingai. “Avangardo menininkas sureikšmina pasaulį tiek pat kiek save ir grumiasi su juo kaip milžinas su milžinu. O mūšis su pasauliu iki pergalės ar mirties pakankamai gerą menininką, priešingai, domina kur kas mažiau nei paieškos pakankamai gero būdo – ir kritiško, ir intymaus – bendrauti su juo“18. E. Ališankos kareivis, atsikratęs pretenzijų užkariauti ir pakeisti pasaulį, svajojąs apie „šiltesnę vietą / kur nors kurijoj ar kanceliarijoj“19. Galima tokį tipą vadinti prisitaikėliu. D. Kuspitas vadintų jį žmogiškesnių negu modernistinis supermenas.
G. Grajauskas, kurdamas „gero, kad ir apykvailio“20 žmogaus tipą, nesibaido saviironijos, primindamas sau ir kitiems – ir tu ne kitoks. Eilėraščiuose, kuriuose kalbama pirmuoju asmeniu, dažnai šis asmuo pasirodo kaip nevykėlis, vidutinybė, tarsi neturinti didelių dramų ir visiškai pasinėrusi kasdienybės banalybėje. Žinoma, poetui rūpi išteisinti banalybę, „sudrumsti“ kasdienybes paviršių.
Moterų poezijoje poetės įvaizdžio trajektorija kinta nuo S. Nėries lakštingalos iki D. Čepauskaitės karvės, lietuviškos, savos: „esu karvė, vardu poezija, / duodu tik tiek pieno, / paprastai 2,5 riebumo, / kartais pavyksta / išspausti ir iki trijų <…>.“ Ir tik truputį indiškos, į eilėraščio pabaigą jos nauda vakariečiui turėtų pasirodė mažumėlę „nekorektiška“:
galiu būti ir kitaip naudinga –
užėjus šalnoms, kai nusilengvinsiu,
įlipk į mano krūvą basa,
pamatysi – tokia šiluma,
nuo padų pakils
iki pat pakaušio21.
Sveika saviironija išlaisvina poetą iš rimtų, sunkių, modernistinių įvaizdžio rėmų, poetas perdėm nustumtas į paraštę, tad jo susireikšminimas, vaizduojant kenčiantį autsaiderį, būtų nenatūralus. Susitaikyti, bet neprisitaikyti: rašyti gerą poeziją.
Dialogo, regis, ilgisi Marius Burokas, kiekviename savo pirmosios knygos „Ideogramos“ („Vaga“, 1999) eilėraštyje įdėjęs po savotišką „ideogramą“, kurią skaitytojas turėtų iškirpti iš labiausiai patikusių eilėraščių ir atsiųsti autoriui knygos gale nurodytu adresu. Socialinėje aplinkoje skleidžiasi ir Arūno Sprauniaus familiariai intonuoti tekstai, klausiantys, „kas / tame krašte / vis dėlto / vyksta“, „gal kaltos socialinės / aplinkybės“22. Kai kada šio autoriaus eilėraštis susideda beveik vien iš masinės kultūros emblemų ir visuomenės stereotipų (eil. „prašmatnūs daiktai…“), kuriuos palydi ironiški štrichai veikliems šio laikotarpio „šoumenams“, familiariu tonu, o kartais ir didaktiškomis intonacijomis pamokantys, kaip ištverti šiame skubriame pasaulyje. Poeto žvilgsnis, slysdamas masinės kultūros paviršiumi, skverbiasi ir giliau: „vaikinas / mėlynais / šortais žalsvais / marškinėliais su / puikiojo / mickey mouse / atvaizdu ant / krūtinės ir – / liūdnas liūdnas / žvilgsnis turgaus / platybėse“23. A. Spraunius ieško tikro, gyvo, neblefuojančio žmogaus, ieško jo žvilgsnio, kuris būtų pradžia galimam pokalbiui.
Lauryno Katkaus rinkinyje „Balsai, rašteliai“ šiek tiek melancholiška ir pavargusia pasakojimo intonacija kuriama miesto sterilumo, šaltumo atmosfera, kartu siekiant kontakto, „balsų, raštelių“. Antrojoje savo knygoje „iš pažintis“ koketuodama atvirumu Neringa Abrutytė pateikia tarptautinį studento Pažymėjimą su nuotrauka, taip primesdama sociologinę jos tekstų interpretaciją. Kartu leidžiama suprasti, kad joks nuoširdumas, atvirumas neįmanomas – dokumentas, vietoj atvirumo, pateikia tik vieną iš žmogaus socialinių kaukių.
Paprastėja eilėraščio forma, kuri darosi artimesnė populiariems masinės kultūros žanrams – anekdotui, komiksui. Dažnas eilėraštis – istorija su personažais, dialogu, nutikimu (arba antiistorija – konstatuojamas istorijos nebuvimas). Šiuolaikinis eilėraštis savyje jungia pasakojimo, dėstymo, samprotavimo užuomazgas, žanriniu požiūriu svyruoja tarp novelės, pasakojamojo eilėraščio ir eseistikos. Pastarajai vis labiau įsitvirtinant žanrų sistemos hierarchijos viršūnėje galima justi jos poveikį kitiems žanrams, neišskiriant ir eilėraščio. Ryškus eilėraščio ir esė suartėjimo pavyzdys galėtų būti vienas geriausių E. Ališankos eilėraščių „Esė apie lietuvių literatūrą“. Pasirinkdamas esė, kuri sujungia įvairių žanrų savybes, poetui žanras tampa nebe toks svarbus („vis mažiau mane domina poezija (juolab proza)“24, svarbus pats kalbėjimas ir susikalbėjimas. Tad poezijos polinkis į esė – taip pat ieškojimas tokio kalbėjimo, kuris labiau provokuotų dialogą.
Pokyčiai juntami ir vyresniųjų poetų kūryboje. Naujausiame Justino Marcinkevičiaus rinkinyje „Dienos drobulė“ švelnus gyvenimo prisiglaudimas virsta šiurkščiu, agresyviu stumtelėjimu. Klasiko poetikos kitimas („svaiginančių metaforų“ išnykimas, ironijos, sarkazmo, absurdo atsiradimas) knygos viršelio tekste aiškinamas paprastai – „toks gyvenimas“.
Marcelijaus Martinaičio naujausiame rinkinyje „Tolstantis“ išryškėja aiški kryptis – dar toliau nuo rugių, arčiau šiandienos problemų ir realijų, nes užsidaryti kiaute neįmanoma: „Esu neapsaugotas nuo žodžių, – / jie skverbiasi į mane pro lango plyšius, / iš TV, iš kaimynų, iš įstatymų, / iš eilėraščių“25.
Socialinė problematika skleidžiasi V. P. Bložės knygoje „Visai ne apie tai“, kurioje, beje, akivaizdus ir kalbos paprastėjimas, lyginant su ankstesne polifonine kūryba. Girtavimas, vagystės (vienas eilėraščių ciklas skirtas deivei Čandi – vagių globėjai), moralės ir etikos problemos iškyla beveik kiekviename eilėraštyje.
Tai nereiškia, kad šiuolaikinė literatūra puola į glėbį skaitytojui. Faktai byloja netgi atvirkščiai – Nepriklausomybės laikotarpiu knygų tiražai labai krito. Tačiau justi ryšio, dialogo ilgesys, poezija nori susikalbėti ne tik su „aukštąja“ publika, net jei tas ilgesys pridengiamas ironijos šydu. Socialumas, dialogo pastanga nepanaikina poezijos individualumo, autentiškumo ir kitų modernistinės paradigmos vertybių. Poezijos socialumas nekonfliktuoja su autentiškumu, intymumu, tiesiog pats intymumas vis labiau darosi viešas, demonstruojamas.
Šiuolaikinėje poezijoje socialumas labiausiai reiškiasi per socialinės problematikos kėlimą (socialinės realijos, visuomenės kritika), formos paprastėjimą, masinės kultūros formų vartojimą (anekdotas, komiksas), naujų, įtaigesnių formų ieškojimą (poezijos ir esė, dienoraščio artėjimas). Socialumas, ryšys su skaitytoju nevaržo poezijos laisvės, galbūt net atvirkščiai – atskleidžia neišnaudotas galimybes.
Poetui rūpi jo neliteratūrinės, neherojiškos savybės – tokios, kurios jo neišskiria iš minios, o į ją panardina. Toks įvaizdis socialus, jis galėtų būti patogus ieškant naujos kalbos, naujų susikalbėjimo, sąlyčio taškų su visuomene, kuri nusisuko nuo poezijos ir nuo kurios nusisuko poezija.
1 1998-ųjų poezija: kokia ji buvo? // Metai. – 1999. – Nr. 4. – P. 77.
2 Platelis K. Poetas kasdienybės ir masinės kultūros akivaizdoje // Literatūra ir menas. – Birželio 11 d.
3 Žr. Katkus M. Poetai, pranašai, Šamanas // Veidai. – 1999. – Nr. 13. – P. 42–44.
4 Geda S. Man gražiausias klebonas – varnėnas. – Vilnius: Vyturys, 1998. – P. 190.
5 Kvietkauskas M. Šių dienų poetas: įvaizdžio krizė? // Poetinis Druskininkų ruduo. 1990–1999. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 88.
6 Szymborska W. Laureatės paskaita: Poetas ir pasaulis // Kalba Nobelio premijos laureatai. – Vilnius: Vaga, 1997. – P. 396.
7 Biletič M . Poetas – intelektualas ar barbaras // Literatūra ir menas. – 2002. – Birželio 7 d.
8 Kvietkauskas M. Šių dienų poetas: įvaizdžio krizė? – P. 89.
9 Ališanka E. Pasakojimo sugrįžimas // Literatūra ir menas. – 2000. – Birželio 2 d.
10 Camus A. Laureato kalba // Kalba Nobelio premijos laureatai. – Vilnius: Vaga, 1997. – P. 75.
11 Маньковская Н. Эстетика постмодернизма. – Санкт–ПеТепвопр. – С. 144
12 Knygos tarp knygų // Literatūra ir menas. – 1998. – Gruodžio 12 d.
13 Kuspit D. Pakankamai geras menininkas // Miestelėnai. Miestas ir postroodermoJ1 kultūra. – Vilnius: Vaga, 1995. – P. 183–184.
14 Marčėnas A. Poetai ir prezidentai. // Literatūra ir menas. – 2002. – Gruodžio 13 d.
15 Kuspit D. Pakankamai geras menininkas. – P. 186.
16 Kubilius V. Daiktavardėjanti poezija // Metai. – 2000. – Nr. 3. – P. 79.
17 Ališanka E. Iš neparašytų istorijų. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P. 76.
18 Kuspit D. Pakankamai geras menininkas. – P. 186.
19 Ališanka E. Iš neparašytų istorijų. – P. 77.
20 Grajauskas G. Kaulinė dūdelė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998. – P. 30.
21 Čepauskaitė D. Eilėraščiai // Metai. – 2001. – Nr. 8–9. – P. 9.
22 Spraunius A. Savigraužos karalystė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P. 11.
23 Ten pat. – P. 18.
24 Ališanka E. Dievakaulis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P. 52.
25 Martinaitis M. Tolstantis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P. 6.
Gintaras Beresnevičius. Intelektualas: misija
2003 m. Nr. 3
Vieną sykį Lietuvos visuomeninis radijas pasiūlė pakalbėti apie intelektualo misiją, tik šiukštu nepaminint politikos aktualijų; apie intelektualo misiją be politikos; iš dalies pikta, iš dalies suprantama, tarkime, nelabai norėčiau per visuomeninę programą klausytis priešingos nuomonės. Bet, tiesą sakant, nenorėčiau klausytis ir per komercinę radijo stotį.
Bet pati užduotis nuostabi, ir man pačiam įdomu, kaip suformuluoti intelektualo misiją eliminavus iš jos politinį angažuotumą ar politinį abejingumą, nes politinis abuojumas irgi yra politinė pozicija, ypač šiandien. Galima pasiklausti savęs – kaip atrodo intelektualas, jeigu atimsime iš jo politinį matmenį. Kas lieka?
Pirmiausia intelektualas nėra tas asmuo, iš kurio laukiama to, ko ir iš inteligento – šviečiamosios misijos, tačiau šių dienų Lietuvoje, labai gaila, kito kelio nėra, intelektualas turi tapti švietėju, tegu ir dantis sukandus, nes tai jam – varginanti pareiga. Intelektualas – individualistas profesionalas, kurio pareiga teigti alternatyvas, netgi savo elgesiu, pozicija. Tai nėra šviečiamasis darbas, švietimas – tai elementarumų aiškinimas. Kaip intelektualui juos aiškinti? Gal tiesiog prisiversti tą daryti netradiciniais būdais. Kaip dzenbudizmo mokytojui arba alegorijų meistrui, tačiau alegorijoms suprasti reikia konteksto, bendro kultūrinio lygio, o jo nėra. Užburtas ratas. Vis dėlto niūrokai pasakysiu, kad šviečiamoji misija intelektualui ne tik nepatraukli, jis jos nesugeba atlikti. Jo prigimtis yra kitokia. Intelektualas yra elitinis marginalas, bet vis vien marginalas. Ir jis vis vien šiek liek eretikas.
Paklauskime, kokia eretiko šviečiamoji misija? Ir intelektualo misija, manyčiau, kaip tik tokia – kelti visuomenei būtent tokį klausimą: ar gali eretikas būti mokytojas? Esu įsitikinęs, kad gali, nes tiesa lengviau atpažįstama, kai matome nuo jos krintantį šešėlį. Aišku, intelektualas čia mąsliai pakels pirštą ir pasakvs – nežinome, ar šešėlis yra tiesa, ar šešėlio pirmvaizdis, ar tiesa yra tai, ką vadiname tiesa, ar tiesa yra ta, kurią vadiname erezija? Intelektualas visada atsakys, kad iš teisybės tiesos nėra. Klausimas tik toks – kaip jos nėra? Kodėl jos nėra, kokios jos nebuvimo kategorijos?
Taigi matome, kad iš intelektualo švietėjo naudos kaip iš ožio pieno. Tai yra nedaug.
Tačiau ką intelektualas gali ir būtent kas į jo misiją įeina? Iš tiesų intelektualas yra pats sau, klasikinis intelektualas normalioje tobuloje valstybėje ir visuomenėje. Tačiau tokių atvejų žmonijos istorijoje reta. Sakyčiau, panašiai buvo helenistinėje Aleksandrijoje. I–II a. po Kr. čia spietėsi kokie trys keturi milijonai gyventojų ir tarp jų maždaug milijonas filosofų, suplūdusių iš visos Romos imperijos. Filosofų, magų, gnostikų, eretikų, apokrifų autorių, mistikų, vizionierių ir religinių šarlatanų. Šitas milijonas kažkaip pramito nedirbdamas, jį išlaikė mokiniai, plūstantys iš visos imperijos. Kelis šimtus metų čia tau buvo mokama už individualybės laisvę ir už tai, kad tu kalbi, ką galvoji. Krikščionybė šitą nesusipratimą nutraukė. Daugiau panašių centrų nėra. Galima prisiminti šiuolaikinį Niujorką, bet ne tas lygis, visai ne tas. Galima paklausti, ką Aleksandrija suteikė Romai? Tarkime, visuomenės gyvenimo požiūriu. Sakyčiau, ten buvo duotas ideologinis pagrindas Romos dar kelių amžių egzistencijai. Čia suformuotos mokyklos, davusios ištisas eretikų kartas, kurios iš Aleksandrijos sėmėsi įkvėpimo dar XII–XIV a., čia buvo transformuotas antikos ir helenizmo kraitis, į transformuotas ir perteiktas krikščionybei, islamui ir judaizmui. Visa tai padarė milijonas plepių profesionalų ir asketų per kelis amžius. Bet tik Roma galėjo sau leisti tokią prabangą ir tokį aukštą piliečių intelektualinio išsivystymo lygį. Frankų imperijoje tokie dalykai jau buvo neįsivaizduojami. Neįmanomi jie ir dabar. Ne dėl to, kad mąstytojų pasaulyje būtų deficitas – tiesiog publikos lygis kitas. Nebėra aukštos ir įmantrios intelektualinės produkcijos poreikio – pasakysiu kapitalistiniu žargonu. Reikia religinio „popso“ ir filosofijos adaptacijų. Tačiau kaip ir Aleksandrijoje, taip ir Niujorke išlieka tas pats didelis ezoterikos, dvasinės pornografijos poreikis. Tas, kas ryžtasi ją gaminti, prasimuša. Aleksandrijos epochoje gaminta ezoterika reikalavo bent devynių kalbų mokėjimo ir išmankštinto proto, švarios dvasios; dabar niekas jokios grynos gnozės nesuvoktų.
Kam ta Aleksandrija buvo reikalinga? Niekam. Romos imperija galėjo sau tai leisti ir leido. Pati Aleksandrija savo egzistavimu kėlė Romos bendrąjį lygį. Jos mokyklos steigėsi ir provincijose ir skleidė mąstymo iššūkį plačioms teritorijoms. Romoje intelektualinis lygis buvo bene aukščiausias žmonijos istorijoje, šiandien mes tokio nepasiekiame. Roma valdė, Aleksandrija kėlė intelektualinius poreikius. Išsilavinęs valdinys, dvasiškai prakilnus žmogus, valstybei parankus. Jis stoiškai žvelgia į šią būtį. Taip pat ir į valstybę – kaip neišvengiamą blogį. Tokio piliečio tikrieji tikslai dvasiniai ir valstybei jis nepavojingas.
Intelektualas iki šių dienų išlaiko valstybės atžvilgiu tokį patį požiūrį – ironišką. Tai neišvengiamas blogis, bet labai didelis. Intelektualas ją toleruoja, nes ši valstybė (kalbu labiau apie Vakarų valstybes) jį išlaiko. Tačiau nereikia manyti, kad jis pražūtų barbarų antplūdžio metu. Jis pasiverstų šamanu, žyniu, orakulu, apdainuotų barbarų karaliukų žygius – bala nematė, kad tik būtų užtikrinta sąlygiškai nepriklausoma egzistencija.
Bet intelektualas vien savo egzistavimu kelia bendrą lygį. Jis daro iššūkius. Intelektualas – tai iššūkių mašina. Aplinkai. Aplinka, ypač socialinė, visada gravituoja į dvi tendencijas – apsnūdimą ar maištą. Intelektualas visada randa vietą. Apsnūdimo metu jis gaivina orą provokacijomis, intelektualiniais iššūkiais ir nestandartine veiksena, maišto metu jaučiasi nuostabiai, darydamas iš jo žaidimą – sau pačiam – ar suteikdamas jam ideologinį pamatą; nestandartinė intelektualų elgsena realiai provokuoja revoliucijas, bet to nereikia pervertinti. Po revoliucijų intelektualai išskabomi, iki atsigauna nauja jų karta. Maišto metu intelektualai būna už jį, nes tai – opozicinis veiksmas; o nugalėjus maištui atsiduria užribyje ir susimoka už tai, kad nebepalaiko nugalėjusio maišto, kai jis tampa sustingusia valstybine struktūra. Ir vėl viskas iš naujo. Bet paskutinis toks atvejis buvo, bent jau po Prancūzijos klasikinės revoliucijos ir Rusijos klasikinio bolševikinio perversmo, 1968 metai, Vakaruose, kuriuos parengę kairieji intelektualai dažniausiai perėjo į valstybines struktūras. Lietuvos Sąjūdžio misiją vykdė dešinieji intelektualai, kurio pagal visus revoliucijų taisykles irgi didžiąja dalimi buvo eliminuoti, mažesnioji dalis įsiterpė į naujosios Lietuvos nomenklatūrą. Užribyje pasilikusi jų dalis, nustebusi ar tiesiog pritrenkta, kad nebesiklauso, neprisiminė, kad intelektualų, revoliucijų ideologų ir vykdytojų dalia ir yra tokia. Jie savo darbą padarė ir buvo patalpinti į getą su mažatiražiais leidiniais. Tiesos sakymas, anksčiau buvęs jų privilegija, dabar atslūgo, viena vertus, kad intelektualai atkirsti nuo informacijos, kas išties dedasi Lietuvoje. Beje, kaip ir absoliuti piliečių dauguma. Antra vertus, jie – bent jau dauguma – pakluso savo pačių šūkiui – kęsti ir iškęsti „vardan tos Lietuvos“, o tai stipriai prasilenkė su mentaliteto kaita pačioje Lietuvoje. Lozungai paseno, jais nomenklatūra dengė savo cinizmą, kartu juokdarių vietoje buvo pastatyti ir intelektualai, rėmęsi 1990–ųjų bagažu ir vertinimo kriterijais.
Intelektualai turi aiškią pareigą: pasakyti, kas dabar vyksta. Niekada ji nebuvo tokia sunki, nes visada buvo aiškus priešininkas. Neigiant priešininkus tai lengva, todėl jų paieškos labai intensyvios, jų daug: nuo globalizacijos ir kapitalizmo ryklių iki valstiečių ir plebso. Priešininkų ieškant, jų gausėja, ir tai natūralu, o virš visos šios procedūros nuolat kabo santarvės, susitarimo ir draugiško darbo bendram labui idėja.
Ir vis dėlto pareiga lieka – įvardyti dabartinę būklę. Ji neįvardyta, tą pabrėžiu; be to, įvardijimai gali ir turi būti daromi skirtingi. Įvardijimas skatina, pasakyčiau, visuomeninį aštrumą. Provokuoja diskusiją dėl įvardijimo. O įvardijimas svarbus, kad egzistuotume savo laike ir erdvėje – be politinių sudedamųjų. Tada įmanomas neutralus požiūris, kai jau galima, konstatavus mūsų padėtį dabartyje, planuoti ateitį. Pabrėžiu, ne iš politinių, o iš universalistinių požiūrio taškų. Intelektualas provokuodamas turi įvardyti dabartį, ir iš jos pozicijų – praeitį, tai yra istoriją ir ateitį. Padaryti dabarties išklotinę, dabarties vektorių, kurio niekam nebereikia; nes procesai taip įsibėgėję, kad belieka fiksuoti padėtį, kuri nuolat kinta. Ir bet koks fiksavimas yra tik aprašinėjimas putų, esančių pačiame paviršiuje, kad visos vidinės kovos ir priešpriešos tik dengia tikruosius banginius ir srautus, kurie jau nulėmė mūsų dabartį, kartu ir istoriją, nulėmė ir ateitį, ir viskas jau nebe mūsų rankose, o mes – milžiniškų tektoninių lūžių detalė, kuriai iš paskutiniųjų reikia suteikti savarankiškos egzistencijos iliuziją. Kovos vyksta ne tik ne po kilimu, o giliau nei banginių takai; intelektualų užduotis, tiesą sakant, – pabūti anesteziologais. Siūlyti sapnus, nes kitaip pernelyg kraupu.
Bruno K. Öijer. Eilėraščiai
2003 m. Nr. 1
Iš švedų k. vertė Aistė Urbonaitė
Bruno K. Öijeris (g. 1951) – vienas žymiausių švedų poetų, priklausančių aštuntojo dešimtmečio anarchlstiškai literatų grupei „Vesuvius“. Debiutavęs 1973 metais, Bruno K. Öijeris netruko išgarsėti kaip autsaideris ir nuožmus visuomenės kritikas, negailestingai išjuokiantis šiuolaikinio žmogaus silpnybes ir trumparegiškumą. Jo poezijoje jaučiamos nusivylimo, ekstazės ir nuosmukio nuotaikos. Puošnių eilėraščių detalių gausa neužgožia sužeisto grožio proveržio.
Čia pateikiami eilėraščiai yra paimti iš trilogijos „Visko migla“ (2001) trečiosios dalies. Trilogija sulaukė pripažinimo ir tarp kritikų, ir tarp skaitytojų. Apie ją B. K. Öijeris yra pasakęs: „ši trilogija – tai mano ankstesnių knygų, mano gyvenimo patirties Išgryninimas, liūdesio simfonija, kur apraudama žmonijos istorija, meilė tarp vyro ir moters, o ypač nuskriaustas vaikas. Rašymas man suteikia galimybę nenuskriausti mano viduje esančio vaiko, likti jam ištikimu, – tai ir yra svarbiausia mano kūryboje.“
*
tavo krėslas
stovėjo nusuktas į lango
užuolaidas,
stebėjai, kaip dienos prabėga
priešais tave
taip arti jų buvai,
kad ranką ištiesus
galėjai paliesti,
paglostyt jų plaukus
joms išsprūstant ir bėgant
žaisti kitur
toli nuo tavęs
indas, kurį atnešei ir
pastatei ant stalo
manęs nepažadinus
paprastas indas, kuriam
dangų sumaišei
su lietum ir žole,
kai pabudau, subėgę
kambario atomai
zyzė ant kraštelio susėdę
ir stumdydamiesi gėrė
sienos, durys, spynos
senoviškas rankų darbas
visas jam skirtas laikas
visas įdėtas kruopštumas
tam, kad apsaugotų mus
vienus nuo kitų
su baisia netektim
esam gimę
pro lekiančio
traukinio langą
naktį regi
neįskaitomo
visatos rašto
šmėžavimą
kažkur, akinančios tamsos
mirguliuojančiam audiny
slypi paaiškinimas
mūsų gyvenimams
dvokia
mirtim ir senienom
susispaudę senos
žiemos ir vasaros
kybo tarp dulkių
ir pakabų su drabužiais
atrodo, lyg nieks
neįvyko laiku
namas kadaise
numirė vienišas
po mano batais
sugirgžda saulės likučiai
tarsi išdžiūvusios šakelės
tų, kurie čia gyveno,
neliko nė ženklo
lyg jie būtų paleidę
savo kūnus į tamsą
nusviedę save
tarsi ietis į dangų,
visaton
Svetimybė
kartais pasukdamas raktą
durysie savo buto
jaučiu, kaip Įsibraunu,
kad namo sugrįžau per anksti,
kažko neįspėjęs
lieku stovėti,
lukteliu prieš įeidamas
nematoma svetimybė
turi spėt į vietas sustatyti kėdes
susirinkti visus savo daiktus
prieš man įeinant
apsimetus, kad nieko nepastebiu
ir nežinau
rankos, kurios ką tik
primušė vaiką
nuvalytos
toliau plauna, šluosto
ir sudeda indus
tu stebi, kaip šitos
įgudusios rankos
nieko nenumeta
ir nesudaužo
didelis
juodas paukštis
sugrįžęs nutupia
man ant peties, kai rašau
aplinkui išnyksta ribos
net plonas sidabro kraštelis
tėra vėsumos čiurlenimas
ir kalnas tylos
pasilenkęs
pakėliau balandžio plunksną
nuo žolės geležinkelio parke
ir prisiminiau šitą miestą,
iš namų ir butų sklindantį
rūgštų trūnėsių kvapą,
prisimenu savo iškvėptą garą,
vaikščiojant šaltyje, meldžiantis
tuščiom suledėjusiom gatvėm,
betgi tai nebeturi prasmės,
turiu liautis kapstęs,
palikti praeiti ramybėj,
šiąnakt esu tiktai aš,
automobilio radijas ir begalinis kelias,
to, ko man trūksta
ir ko nuolat ieškau,
neįmanoma rasti
beprasmiška
tarsi tai visada ten glūdėjo
šaukė mane
nenorėdamas apsimesti,
kad pradingo su būtimi,
prapuolė užgimstant
mūsų gyvenimams
vynas, išlietas
ant baro
įprasti slogūs juokeliai
beprasmiškas veriantis juokas
tiesiai į tamsą
ir ką daugiau
jie paliks po savęs
Parašei baigdama
savo laišką
Esė kaip esminio mąstymo teritorija
2002 m. Nr. 12
Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis
R. Tamošaitis. Esė yra intelektualios kūrybos žanras, kuriame lygiomis teisėmis dalyvauja du komponentai: erudicija ir vaizduotė. Tai intelektualinės refleksijos ir meninio jausmo sąjunga, abstraktumo ir konkretumo derinys. Esė rašymas reikalauja abstraktaus mąstymo, sugebėjimo išryškinti kokią nors temą, ją konceptualizuoti, kartu suteikti tai temai informatyvumo, universalumo ir įtaigumo. Informatyvumas sukuriamas analitiškai skaidant pasirinktą temą į daugelį aspektų, gilinant ir niuansuojant požiūrį, ieškant įvairių požiūrio kampų, taip pat praturtinant samprotavimą įvairiais empiriniais argumentais; universalumo suteikia vertikalus teorinis lygmuo ir kontekstai, temos reikšmė; įtaigumo – beletristinė išraiška, minties intriga ir mąstymo spontaniškumas, tam tikra kūrybinės vaizduotės laisvė. Be abejo, esė ryškumas priklauso ir nuo autoriaus individualybės. Esė žanras yra daugiašakis, asociatyvus ir atviras įvairioms reikšmių sistemoms, jis reikalauja gerų literatūrinių įgūdžių. Eseistikos tekstas yra „vešlus“ – tai intelektualų menas, savotiška akademinio pasaulio žmonių saviraiška, kai jie beletrizuoja jiems rūpimus dalykus. Tai filosofijos, kultūros, literatūros, meno, politinių idėjų bei problemų svarstymas arba psichologinė savistaba, kai universaliau pažvelgiama į kasdienybės reiškinius, kai apmąstymas kyla iš buities smulkmenų, iš psichologinių būsenų, emocijų refleksijos.
Tokia esė prigimtis, jos poveikio mechanizmai, susiję su asociatyvia intelektualine vaizduote, yra ir šio žanro stiprybė (sugestyvumas) ir silpnybė (efemeriškumas). Esė tekstai netampa menine literatūra, o kaip intelektualinis reiškinys kartais išnyksta kartu su laiko problemomis. Ar esė gyvena ilgiau už laikraščius, kur jos publikuojamos? Šis teiginys, be abejo, yra tam tikra provokacija, turinti sukelti eseistų atsaką. Prieš kelias savaites man atrodė, kad eseistika yra suaugusi su dienraščiais, bet situacija ėmė smarkiai keistis – eseistikos baras iš laikraščių ir žurnalų perėjo į knygas: viena po kitos pasirodė žymių mūsų autorių eseistikos knygos: G. Beresnevičiaus, M. Martinaičio, V. Juknaitės… Beje, G. Beresnevičiaus „Ant laiko ašmenų“ – visas tiražas išpirktas, spėju, kad taip bus ir su kitomis knygomis.
Esė žanras šiuo metu – bene populiariausias Lietuvos spaudoje. Naujomis idėjomis, intelektualinėmis ir psichologinėmis refleksijomis, raiškos originalumu ji ima konkuruoti su menine literatūra, o aktualumu kartais ją ir pralenkia, susilaukia greito rezonanso. Tai – rezonansinė literatūra.
Daug emocinių ir estetinių išgyvenimų skaitytojui suteikia „kasdienybės filosofijos“, psichologinio atsivėrimo esė, matyt, atliepiančios žmogiškojo bendravimo poreikius. Esė žanras šiuo aspektu yra labai komunikabilus, patenkina kultūrinės socialinės komunikacijos poreikius.
Eseistinis mąstymo būdas skverbiasi ir į meninę prozą – romaną, novelę. Ypač tai pasakytina apie H. Kunčiaus, J. Kunčino, R. Gavelio tekstus. Kiti priešingai – nuo originaliosios kūrybos metasi į esė žanrą, tarytum jausdami meninio teksto nepakankamą poveikį kultūros gyvenimui (M. Martinaitis. V. Juknaitė). Esė šiuo atveju papildo ir kompensuoja grožinę literatūrą.
Ar ne labiausiai eseistikoje šiandien dominuoja autoriai, atėję iš filosofijos ir kultūros teorijos sferų? Tai – religijotyrininkas G. Beresnevičius, kultūrologas V. Rubavičius, kurių eseistika yra konceptuali ir tematiškai įvairi, analizuojanti labai platų visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo spektrą.
Eseistikos žanro iškilimas jau privertė jį apmąstyti kaip simptomišką mūsų kultūros reiškinį, matyt, susijusį su politinėmis bei ekonominėmis permainomis, visuomeninio gyvenimo dinamika, ypač turint omeny Europos Sąjungos iškeltus uždavinius mūsų gyvenimui. Kiek esė susijusi su politiniu Lietuvos gyvenimu – tiesiogiai ir netiesiogiai, kaip laisvė rašyti ir būtinybė susigaudyti permainose? Esė gali būti traktuojama kaip intelektualus mūsų kūrybinės bend– ruomenės atsakas į laiko iššūkius.
Esė autoriaus universalumas yra suprantamas. Eseistas šiandien – beveik charizmatinė figūra, jis ir menininkas, ir poetas, ir filosofas, ir politikas, rinkos bei ekonomikos procesų aktyvus stebėtojas. Tačiau, kritiškai stebėdamas visuomenes gyvenimą, eseistas visgi vienaip ar kitaip atsiriboja nuo jo ir teigia savo individualumą, jo požiūriai yra paradoksaliai neginčijami, bet neprivalomi, tarytum išliekantys privataus stebėjimo sferoje. Taigi populiarusis eseistas pasilieka nuošalėje, yra labiau provokuojantis nei jungiantis veiksnys, labiau kritiškas nei konstruktyvus. Esė – elitarinis reiškinys? Ar tiesiog kultūrinis poreikis, intelektualines pratybos, saviraiška, kurią puikiai ironizuoja G. Beresnevičius.
Kokia yra žanrinė lietuvių eseistikos įvairovė ir kiek eseistas sąmoningai renkasi temą, žanrą, metodą, stilių ir pan.? Kiek esė yra spontaniška ir tuo artima originaliajai kūrybai?
Kas reikalauja daugiau darbo, „širdies“, emocinių išteklių – meninė proza ar esė?
Kodėl rašoma esė, iš kokių paskatų kyla šie tekstai? Iš individualios saviraiškos poreikio, iš žinojimo pertekliaus (informacinės visuomenės liga) ar iš pareigos jausmo, iš kultūrinio rūpesčio? Kiek čia esama idealizmo (tikėjimo žodžio reikšme ir galia) ir individualizmo (saviraiškos)? Pareigos ir atsakomybės už parašytą žodį?
Taigi kokia yra eseisikos ir prozos takoskyra, kokia jų sąveika, kaip iš vienos stovyklos autoriai pereina į kitą? Iš kur randasi visi tie intensyvūs procesai, trikdantys net literatūrologus, kurie kartais jaučiasi netvirtai, žvelgdami į šį, matyt, (post)moderniausią mūsų žanrą?
V. Kubilius. Eseistikos proveržis — akivaizdi pastarojo dešimtmečio mūsų gyvenimo naujovę. Eseistika įtvirtino išsilaisvinusios minties energiją, kuri čia natūraliausiu būdu ištryško, nevaržoma sukietėjusių žanro kanonų. Leidžiama atskiromis knygomis, pripužįstama bei premijuojama eseistika klostosi kaip ir Vakaruose į atskirą literatūros rūšį, kuri droviai tebesidangsto svetima kepure (Sigito Gedos sudarytas kolektyvinis esė rinkinys „Siužetą reikia nušauti“ pavadintas romanu). Eseistinis mąstymas – specifinis mąstymas, kuris susidaro į netikėtos intelektualinių sąvokų, poetinės nuojautos ir konkretaus vaizdo jungties. Idėjos čia nusileidžia ne iš viršaus, ne iš apriorinio žinojimo, o gimsta juslinėje pagavoje, rutuliojasi iš konkretaus sąlyčio su daiktais, žmonėmis, įvykiais. Esė tekstas konstruojamas pagal vidinio išgyvenimo eigą, judančią netikėtomis trajektorijomis kaip ir moderniame eilėraštyje. Eseisto mintis, laisvai šuoliuojanti laiko ir erdvės pakopomis, ieško esmės kaip teksto kulminacijos, kuri gali būti ryškiai įkirsta arba palikta potekstėje – vėlgi kaip eilėraštyje. Daugiasluoksnis intelektas, pritvinkęs visokiausių žinių bei idėjų, ir spontaniškas emocinis judesys, viską išjudinantis, nešantis ir sulydantis, – išskirtinės eseisto savybės, toli gražu ne visiems prieinamos, net geriems poetams ir prozininkams.
Eseistiką subrandino logocentrinio mąstymo krizė. Milžiniškas informacijos kamuolys subyrėjo į dalelytes ir nusėdo į atskirus informacinius lizdus. Eseisto mintis skraido nuo vieno žinių korio prie kito ir lipdo mozaikinį pasaulio vaizdą.
Jos nebekausto priežasties ir pasekmės lygtys, vedančios į pasaulio vientisumo teologiją. Mąstoma asociacijų pynėmis, kurios plačiai užgriebia, bet nepuola link universalių išvadų, kurios neįmanomos sisteminio mąstymo išsižadančiam protui.
Lengvai ir grakščiai šokinėjanti mintis Giedros Radvilavičiūtės tekstuose įgauna sugestyvaus trapumo, atmiešto autoironija ir katastrofiškos savijautos tonais. Eseistui rūpi atverti pulsuojantį egzistencinės situacijos įspūdį: čia pat stovi kasdieninės aplinkos daiktai, tirštai pritvinkę spalvų ir detalių, čia pat mezgasi kintančių emocijų sūkuriai, čia pat medituojama – kam ir kodėl aš gyvenu. Eseistas nebesistengia savęs sureikšminti ar sutaurinti, kaip buvo įprasta sovietmečio rašiniuose – jis net mėgaujasi save detronizuodamas. Ypač skaudžiai pjausto rašančiojo asmenybę (realią ar virtualią) Sigitas Parulskis, kartais net pakoketuodamas fiziologine bjaurastimi.
Kritiškas žvilgsnis į pasaulį ir save – eseisto prievolė. S. Gedos rašiniuose šių dienų aplinka iškyla siaubingai sudarkyta istorijos permainų. Kultūros žmonių veidai išvagoti karjeristinio prisitaikymo ir moralinės menkystės raukšlėmis, Ironiškas degradavimas – kartais itin tulžingas – jo rašiniuose atsišlieja į stulbinamai drąsias metafizines įžvalgas ir originalias kultūrines refleksijas. Tačiau S. Gedos rašiniai, natūralizavę šnekamąją tonaciją, yra daugiau dienoraštinės tėkmės kūriniai, kur istorinė tiesa laužiama per poetinio subjektyvumo ir aižios ironijos prizmę; jie artimi savo stilistine maniera Witoldo Gombrowicziaus dienoraščiams. Čia nėra esė kūriniams būdingo išgaubto minties lanko, kilimo į tam tikrą kulminaciją, judėjimo į poetinę parabolę. Esė neturi siužeto, tad jai būtinas, kažkoks vertikalus kompozicinis judesys, kaskart kitoks, bet pakankamai ryškus (sakykim, Jurgio Kunčino esė primena trumpas noveles ar humoreskas). Vyksta savotiška esė pavadinimo infliacija – esė pavadinami įvairaus tipo neapibrėžti rašiniai: kelionės reportažas, kultūrinių refleksijų pluoštas, fragmentiška novelė, ilgas eilėraštis proza, neužbaigta impresija, beletrizuotas straipsnis ir t. t.
Dabartinė mūsų eseistika galbūt pernelyg „išpažintinė“, pernelyg pasinešusi į beletrizuotą vaizdingumą, į improvizacinę žaismę, estetinę išgyvenimų interpretaciją (subtilus Alfonso Andriuškevičiaus grojimas pustoniais), į narcisistinį gėrėjimąsi savimi bei rūpestį – ką man šiandien rašyti ir kaip rašyti… Būna, kad esė prasideda kaip tik šiuo klausimu. Kiekvienas rašantysis trokšta pakilti į horizontą žaižaruojančia raketa. Eseistas – trumpo teksto autorius – turi svaidytis aštriais nusmailintais posakiais, stulbinamais sprendimais, užimti kraštutines pozicijas, radikaliai jas kaitalioti, kad nevirstų sustingusiu ideologijos stulpu ir nuolat elektrizuotų publiką (tai pavykdavo Ričardui Gaveliui). Tačiau eseistinio diskurso strateginis centras vis tiek yra tam tikros problemos branduolys ir jo skaidymo reakcija. G. Beresnevičiaus eseistika, turinti gilų istorinio–intelektualinio pažinimo podirvį, nepaprastai imli gruzdančioms dabarties aktualijoms, sugeba atverti problemą kaip intriguojantį vyksmą. Paskutiniuosiuose savo rašiniuose, siekdamas pribloškiančių kitoniškumo gestų, jis perėjo į Šiaurės Atlanto Sąjungos priešininkų ir euroskeptikų pozicijas, atsidurdamas Rolando Povilionio saldžiabalsės demagogijos glėbyje. Trumpalaikis originalumo efektas eseistui darosi svarbesnis už istorinę atsakomybę. Toks žaidimas „senomis kortomis“ gana pavojingas artėjant referendumo datai, kai Lietuvos gyventojai turės pasisakyti už stojimą ar nestojimą į Europos Sąjungą. Lietuviškos eseistikos kelrodis, man regis, turėtų būti ne Che Guevara, bet Vinco Kudirkos „Tėvynės varpai“. Eseistas, kaip ir poetas, kalbasi pats su savimi, ginčijasi pats su savimi, bet jis kalbasi ir su visuomene. Šiandien jis kalbasi globalinių istorijos procesų akivaizdoje, kurių mes, regis, dar nepajėgiame pakankamai ryškiai suvokti ir išgyventi.
V. Kukulas. Kodėl jums atrodo, kad klasikai buvo labiau eseistai negu dabartiniai? Juk iš esmės Vaižganto „Pragiedruliai“ – esė; Šatrijos Raganos romanas – taip pat esė. Ten meno mažoka. Jūs dabar kreipiate svorio centrą į klasikus. Iš visų eseistų išskirčiau tik G. Beresnevičių. O šiaip visi kiti autorizuoja savo gyvenimą. Pasakoja, kaip gyvena duktė, kaip ir kas susirgo… Tai yra buities dalykai. Eseistas turi pasiimti problemą, kaip H. Hesse, ir išeiti su ta problema į gatvę, į visuomenę..
G. Beresnevičius. V. Kudirka anuomet ir buvo Che Guevara, revoliucinių pažiūrų žmogus, jis kaip tik buvo kaltinamas už tai, kad buvo V. Kudirka. Beje, Che Guevara eseistu kažkodėl nebuvo. Tai viena. Antra, mano galva, eseistika yra nepaprastai individualus užsiėmimas, kažkuria prasme primenantis išminuotojo darbą. Eseistas gali nurodyti, kur yra minos, bet pirma jis pats turi ant jų užlipti. Eseistika yra įdomi tuo, kad atveria naujas temas, kurios dar tvyro ore, kurios dar garsiai neištariamos. Eseistas taip pat artikuliuoja tuos dalykus, kurie yra dar ar jau nemadingi. Gera esė yra ta, kuri prieštarauja vyraujančiai nuomonei, viešpataujančiai opinijai. Kadangi intelektualas privalo būti kritiškas. Yra tokia Tatjana Tolstąja, puiki rusų eseistė. Apsidžiaugiau, kad ji daro lygiai tą patį, ką ir aš. Kadangi Rusijoje vyrauja kairiosios nuotaikos, ji eina į dešiniąsias pozicijas ir kritikuoja Rusiją iš dešinės. Aš galvoju, kad man belieka kritikuoti iš kairės, nes pas mus dominuoja dešinė. Antra vertus, eseistas kvalifikuojamas kaip žmogus, neturintis jokios visuomeninės perspektyvos, neturintis perspektyvos kopti hierarchijos laiptais. Nes jis iš esmės nuolatos turėtų atstumti bet kokį tapatinimąsi su administracija, hierarchija, ir taip toliau. Eseistika yra grynas individualizmas Tai – postmoderno produktas, nepaisant to, kad jos šaknų gulima ieškoti daug gilinu, norint – ir iki Egipto literatūros. Esė yra toks aparatas, kuris leidžia per individualius autorius susikalbėti panašiai jaučiantiems, panašiai mąstantiems žmonėms. Aš kažkada „žalioje“ jaunystėje turėjau visokių neurozių, kad esu kažkoks kitoks, išsiskiriu iš aplinkos, todėl jaučiu jos specifinį spaudimą ir agresiją. Laimei, man į rankas pateko H. Hesse, ir pamačiau, kad toks esu ne vienas, kad ir H. Hesse yra toks. Galų gale per vokiečių romantiką susipažinau su aibe žmonių, kurie gyveno lygiai tokioje pat neurotiškoje uždaroje atmosferoje. Knygų žmonių ir gyvų žmonių. Pasirodo, kad yra šitas mūsiškių būrys, neorganizuota originaliai ir laisvai mąstančių žmonių grupė. Ir eseistikos uždavinys man yra tiktai vienas – padėti tokiam žmogui suvokti, kad jis nėra vienišas, kad ne tu vienas esi subtilus ir ne tu vienas gali turėti skirtingus požiūrius į tą patį dalyką, kad tavo požiūris gali skirtis nuo opinijos požiūrio ir paprasčiausiai išlaikyti savo intelektualinį dvasinį lygį nekrentant į bendrą balą.
V. Kukulas. Bet tavo eseistika, kuri pagrįsta mitologija, istoriografija ir t. t., labai skiriasi nuo tos buitinės eseistikos, kur pasakojama apie tai. kaip susirgo vaikas, kaip…
V. Juknaitė. Man tai – egzistencinis įvykis. Ne mažiau reikšmingas negu bendros problemos.
V. Rubavičius. Man atrodo, kad pats išeities taškas yra kiek juokingas, nes mes iš karto bandome pradėti nuo apibrėžčių, nuo takoskyrų, nuo dar kažkokių „aiškumų“, nepastebėdami, kad kalbėdami daug ką tiesiog suplakame į vieną daiktą, nes esė yra tapęs gana madingu žodžiu, ir eseistika dabar dažnai vadinama tai, kas visai neseniai buvo vadinama publicistika. Daugelis publicistinių rašinių, kad ir V. Kudirkos tekstai, šiandien laikomi esė. Buvo paminėta ir kita problema: mes ilgai svarstome, ar kokius nors psichologinius eskizus laikyti eseistika, ar ne. Čia gerai tinka Giedros Radvilavičiūtės pavyzdys. Linkstama manyti, kad jos tekstai yra eseistika, o aš tvirtinčiau, jog tai – tam tikra prozos atmaina. Ir jei sudėsime dešimt G. Radvilavičiūtės tekstų į vieną, tai bus geresnis romanas nei tie esė romanai, kurie visai neseniai buvo išspausdinti. Tokią knygą jau galėtų išleisti ir R. Tamošaitis.
V. Kukulas. Pavyzdžiui, R. Gavelis sudėdavo iš savo „Respublikos“ apžvalgų gabalus į savo romaną ir…
V. Rubavičius. Taigi mums reikia svarstyti tas apibrėžtis ir aiškintis, ką mes linkę laikyti eseistika, kad neplaktume į vieną daiktą įvairiausių rašinių. Kitas dalykas – iš tikrųjų mūsų laikais nustatyti ar aptikti takoskyras nepaprastai sunku, kadangi dekonstrukcijos ir postmodernizmo patirtis mums parodė, jog pats filosofijos ir literatūros žanrų skirstymas yra visiškai sąlygiškas dalykas. Tuo nenorima pasakyti, kad apskritai nesama skirstymų – dėl jų yra kovojama, vieniems žanrams perimant kitų manieras, priemones ir taip toliau.
Mes galime susidaryti tik labai neapibrėžtą, tik šiokį tokį eseistikos supratimą. Todėl geriausia tiesiog pateikti tam tikrus pavyzdžius, kurie nurodytų nelyg eseistikos branduolį. Vienas tokių pavyzdžių man yra S. Gedos eseistika – ji labai svarbi lietuvių literatūros savivokai, ypač tie tekstai, kuriuose aiškinamasi, kas yra XIX a. lietuvių poezija, o jo samprotavimai apie Maironį yra eseistinės literatūrologijos pavyzdžiai, kurių akademiniai sluoksniai dar nėra pakankamai įtraukę į savo apyvartą. Beje, vakarietiškojoje kultūrinėje tradicijoje esė stulpas yra ne tik Michelis Montaigne’is – normalūs kultūrologiniai, filosofiniai ir literatūrologiniai tekstai taip pat vadinami esė. Mano galva, daugelis mūsų rašomų tekstų, kurie yra pavadinami solidžiu esė vardu, yra komentarai, eskizai, raštingų žmonių reakcijos į įvairius reiškinius. Tačiau tai nėra ta eseistika, kuriai XX a. būdingi tam tikri paradigminiai arba vertybiniai orientyrai. Šį žanrą plėtojo H. Hesse, P. Valery, T. S. Eliotas, kurio svarstymai apie literatūrą vadinami esė ir kurie iš esmės pakeitė literatūros istorijos supratimą – jie buvo daug svarbesni už didžiumą ano meto literatūrologinių darbų. Galbūt taip atsitiks ir su S. Gedos eseistika apie XIX a. lietuvių literatūrą ar kitus mūsų autorius. Manasis estetikos supratimas paremtas Jeano Baudrillard’o, Jacques’o Derrida tekstais, Hanso–Georgo Gadamerio rašiniais apie poeziją, poezijos ir žodžio, poezijos ir kalbos ryšius, kuriuos jis ir pats vadina ne filosofiniais, o eseistiniais darbais. Minėčiau ir sociologą Pierre’ą Bourdieu, jo esė apie žiniasklaidą, apie televiziją – to žanro pavyzdžiai. Tai koks visgi yra esė žanras? Man atrodo, esė yra asmeninis tam tikros problemos ir jos svarbos išgyvenimas, tekste išsiskleidžiantis kaip tam tikras minties siužetas, įtraukiantis daug platesnį kontekstą nei pradinio supratimo aktas. Esė svarbus tam tikras filosofinis, kultūrologinis krūvis. Šiuo atžvilgiu man svarbūs yra lietuvių kultūros žmonės Arvydas Šliogeris, Jonas Mikelinskas, Arvydas Juozaitis, Andrius Konickis, Audinga Peluritytė. Pasitelkęs asmeninę patirtį, galiu pasakyti, jog man visą laiką buvo svarbu – kaip mes gyvename čia ir dabar, kodėl taip gyvename, kas lemia tokius mūsų gyvenimus, savivoką, supratimo būdus, kuriais mes operuojame kaip savaime aiškiais, nors kai pradedi apie juos galvoti, pasirodo, kad jie nėra nei savaime aiškūs, nei paprasti. Šitas kasdienybės ontologijos, kasdienės egzistencijos lygmuo man yra svarbiausias. O dabar dar ir sąmoningai nesąmoningas mūsų nesenos praeities „trynimas“. Noriu suvokti, kas ir kodėl iš tikrųjų vyksta – ir su manim, ir su tais aplinkiniais, kuriuos kasdien matau ir mintimis siejuosi su jais.
V. Kukulas. Ar tau neatrodo, kad tokie labai geri autoriai kaip Gastonas Bachelard’as ir kiti Lietuvoje nebūtų apsigynę jokių disertacijų? Todėl, kad laisvas mąstymas čia yra tiek suvaržytas…
V. Rubavičius. Tokia problema vakariečiams nekyla. G. Beresnevičius, norėdamas pernelyg iškelti eseistų individualybę, mano galva, truputį perdeda. Juk eseizmas kaip tik yra išplitęs tarp akademinio sluoksnio atstovų. Iš to akademinio sluoksnio ateina ir P. Bourdieu, ir J. Baudrillard’as, ir kiti, kurie pasitelkia esė, nes jaučia būtinumą kalbėti visuomenei apie jos būsenas ir būvį, kalbėti suprantamesne kalba nei specialioji mokslo, kuriai būdingos tam tikros konvencijos. Visi jie yra ir profesoriai, ir daktarai, bet jie gynėsi daktaratus ne iš tų dalykų, apie kuriuos mes kalbame, – jie gvildeno specifines problemas Vakarų kultūroje priimtais filosofiniais ar moksliniais būdais.
V. Kukulas. Taip. Išmokti terminologiją, manipuliuoti ta terminologija ir apsiginti disertaciją gali daug mūsų daktarų.
V. Rubavičius. Taip yra visame pasaulyje. O akademinio sluoksnio dalis, kuri jaustų poreikį visuomenei sakyti apie jos gyvenimo ypatumus, nėra labai didelė. Didžiuma akademinio sluoksnio žmonių gilinasi tik į savo mokslines problemas, o ten, kur veikia savos, griežtos karjeros taisyklės, akademinio tapatumo kūrimo politika…
V. Kukulas. Todėl Arvydas Šliogeris labai paprastai ir sako – reikia išmokti terminologiją, kad kiekvienas durnius taptų mokslo daktaru…
V. Rubavičius. Na, mes linkę pernelyg apibendrinti. Pirmiausia reikia pripažinti, kad „durnius“ neišmoks terminijos, nes tai yra gana sudėtinga. O jau tų terminų sąsajas suvokti — dar sudėtingiau. Bet čia — ne mūsų problemos.
V. Juknaitė. Norėčiau grįžti prie R. Tamošaičio klausimo, kurį jis uždavė pokalbio pradžioje. Kokia yra esė žanrinė takoskyra ir ar esė rašymas nėra kūrybinės potencijos išsekimas – prozininko atveju. Kodėl atsiranda esė, kodėl ji rašoma, kodėl ji šiandien tampa aktualiausiu žanru? Kai ją bandome apibrėžti, turime atsiminti, kad šiandien, postmodernumo kontekste, visi žanrai patiria vienokių ar kitokių transformacijų. Romanas nebėra romanas, apysaka nebėra apysaka, eilėraštis yra proza, o esė yra toks žanras, kuris pakankamai sunkiai apibrėžiamas, ypač kai mėginame jį pamatuoti pagal vieną kriterijų. Postmodernumas perveda žmogų į fantazijos arba, pasakius profesorės Ilonos Maziliauskienės žodžiais, – į postmodernumo dūmus, į miglą, kurioje nebėra jokių aiškių kontūrų ar prasmių. Frankfurto knygų mugėje iš austrų radijo žurnalistės gavau įdomų klausimą: iš jūsų autorių tekstų, kurie išversti į vokiečių kalbą, nieko negalime sužinoti apie jūsų kraštą. Ar literatūra nebeturi domėtis ta aplinka, kurioje ji atsiranda? Pagalvojau, jei pas mus atskristų marsiečiai su savo literatūra, tai skaitydami ją tikriausiai norėtume sužinoti, kaip jie ten gyvena. Jei žvelgtume į esė turinio prasme, tai, man atrodo, eseistika atsiranda kaip atsakas į tą atotrūkį tarp literatūros ir realybės, kuri yra šiandien, kasdieninio gyvenimo su visomis jo problemomis – kultūrinėmis, visuomeninėmis ir visomis kitomis. Savaime atsiranda kitoks kalbėjimas, kuris būtinai ieško sąsajų su šia diena ir kuris veržiasi į pokalbius su žmogum. Kokiam žanrui, pavyzdžiui, priskirti pokalbį? Jis darosi vis populiaresnis, pokalbiai verčiami į kitas kalbas. Nors kaip prozininkė manau, kad esė visgi yra šiek tiek palengvintas žanras. Nors gal tik man taip atrodo. Tiesiog ir nebežinau…
V. Rubavičius. Kadangi sakei, kad nebežinai, įsiterpsiu. Aš manau taip – ar verta mums svarstyti, palengvintas ar nepalengvintas tai žanras? Juk didžiuma ir mūsų šiuolaikinės, ir vakarietiškosios eseistikos yra nepaprastai aistringa. Tai – tekstai žmonių, kuriems būdingas nepaprastas visuomeninis temperamentas. Ar tas aistringumas yra palengvintas, ar ne, tai vėlgi kiekvieno žmogaus reikalas. Aistringumas buvo būdingas mūsų amžinatilsį kolegai R. Gaveliui, nors iš šalies kai kam galėjo atrodyti, jog tai buvo ganėtinai šaltas, užsidaręs žmogus.
G. Beresnevičius. Norėčiau sutikti, nes tas aistringumas iš išorės gali atrodyti kaip lengvumo požymis. Ir atrodo, kad tas pats S. Geda, tarkim, dienoraščius rašo taip liap, bet aš žinau, kad jis sunkiai juos rašo, tai sunkus rašymas. Ir dar vienas dalykas, kodėl šis žanras yra sunkus, – esė reikia įdomiai rašyti apie labai rimtus dalykus. Galima su kabutėmis sakyti, jog tai – mokslo publicistika, bet iš tiesų – jausmų ir esmių, ir metafizikos publicistika. Būties dalykų vertimas į paprastam žmogui prieinamą kalbą. Tai nėra lengva, ir be aistros, atvirai sakant, to nebūtų.
V. Rubavičius. Juolab kad profesionalams, tarkim, akademinio sluoksnio žmonėms, daug lengviau rašyti profesionaliu išmoktu žargonu. Vartojantis jį žino straipsnių konstravimo taisykles, vadinamojo „moksliškumo“ reikalavimus. O minties siužetą išplėtoti laisvai, įtaigiai ir aistringai kartais būna daug sunkiau nei sukonstruoti akademinį tekstą.
V. Kukulas. Dar kartą kartoju savo jau pasakytą mintį, kad yra gyvenimo filosofija, suformuluota R. Tamošaičio. Galima ką tik nori rašyti – išėjai į miestą ir aprašei, kaip tas miestas atrodo, tą darė netgi Johannas Wolfgangas von Goethe, vis dėlto, mano galva, reikia turėti tam tikros kvalifikacijos, kad parašytum esė, pavyzdžiui, apie istoriją, filosofiją ar dar apie ką nors.
V. Juknaitė. Bet jeigu nėra to noro arba valios įsiterpti į vykstantį gyvenimą, tai kam ir ta filosofija. Esė aš vadinčiau dialogo žanru. Būtinai dialogo. Tai gal net jos skiriamoji žymė. Ir dar aš manau apie eseistiką štai ką. Reikia pripažinti, kad visame pasaulyje literatūra traukiasi į pakraštį, kad ji nebeveikia visuomenės gyvenimo, ir štai eseistika staiga dar turi tokią galimybę. įsiterpti į Visuonienės gyvenimą. Manau, kad dėl to šis žanras darosi toks populiarus.
V. Kukulas. Problema tokia: jeigu tu bandai aktualizuoti šiam pasauliui H. Hesse’ę arba Th. Manną, tu šitą pasaulį bandai paveikti, bet tu jį aktualizuoji per savo pasaulėjautą, per savo pasaulėžiūrą, per politiką ar dar kaip nors…
V. Juknaitė. Tai, ką žmogus pajėgia asmeniškai, visiškai individualiai pasakyti, kai kiti yra kaip nuo konvejerio nuimti, – tai čia ir yra toji stiprioji esė pozicija. Moksle ir visur staiga reikia asmenybės atspaudo, juo tikrinama tai, kas kalbama. Kartais nepaisoma, kas ką kalba, kas pasakyta, bet kas pasakė.
V. Kukulas. Tai štai čia problema yra labai sudėtinga. Jeigu aš sakau, kad man Viktorijos Daujotytės bet kokia įžvalga yra labai svarbi, tai dar nereiškia, kad ji ir tau svarbi.
R. Tamošaitis. Gal būtų galima apibendrinti. Diskusijoje iškilo tokios mintys: eseisto visuomeninė atsakomybė; eseistika dažnai pirmiau už akademinę literatūrologiją reflektuoja literatūros reiškinius (beje, man S. Gedos publikacijos „Šiaurės Atėnuose“ yra įdomios ne tik dėl literatūros apmąstymų, bet ir dėl gyvenimo kasdienybės dienoraščio bei prisiminimų – tai labai tikra ir traukia). Pastebėta, kad vertinant kai kuriuos filosofus pagal tradicinės filosofijos standartus jie irgi priskirtini eseistikai, tarkim, Friedrichas Nietzsche; konstatuota, kad esė darosi skaitoma, įdomi ir reikšminga. Beje, Gintarai, ar tavo knyga „Ant laiko ašmenų“ kartais netapo bestseleriu? Juk visas tiražas, ar net du, yra išpirkti. Tai svarbus faktas mūsų pokalbio temai.
G. Beresnevičius. Iš tikrųjų visi, kurie čia kalba, turi pakankamai kvalifikacijų sėdėti institutuose; gali rašyti storas monografijas ar publikuoti moksliniu žargonu straipsnius, kurie išeina dviejų šimtų egzempliorių tiražu specialiuose leidiniuose ir kuriuos skaito tik kolegos, o dar tiksliau – net ne kolegos, o tik darbo vadovai ir oponentai bei recenzentai, t. y. tikri mokslininkai, bet tie straipsniai Lietuvos humanitariniams mokslams nedaro absoliučiai jokios įtakos. O visi šitie žmonės, rašantys esė, yra palikę saugius apkasus. Ir V. Kubilius iš jų yra išėjęs, palikęs savo monografiją, beje, provokuojančią, – ji susidūrė su kitomis nuomonėmis; ji buvo priimta kaip provokuojanti, niekam nesugebant suvokti, kad gali būti ne vienas požiūris, ne viena, bet dvi, trys, penkios ir daugiau literatūros istorijos. Aš nenoriu minėti to žodžio – misija, jį reikėtų išbraukti, geriau pavadinus tai eseisto…
V. Rubavičius. Priederme.
G. Beresnevičius. Taip, priederme, – intelektualo priederme eiti į viešumą. Jeigu, tarkim, tave publikuoja kokia nors „Lituanistica“ – jokio atgarsio, o jei pasirodai, pavyzdžiui, „Šiaurės Atėnuose“ – iš karto sulauki ir kritikos, ir velnių gauni, ir rėkia ant tavęs. Bet tai reiškia, jog tu veiki, sukeli rezonansą, kažkas į tavo nuomonę reaguoja, kažkas realiai ima vykti intelektualiniame gyvenime. Tačiau pas mus kaip reikšmingas vertinamas kaip tik tas mokslinis tekstas, kuris neskaitomas ir nedaro įtakos visuomenei. O „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Kultūros barai“ – laikomi nesvarbiais mokslui, nors, manau, kaip tik juose gimsta naujos idėjos ir vyksta tikri dalykai. Todėl mes ir esame išėję iš tų saugių, patogių mokslinių apkasų. Todėl matome, kas dedasi. Aplink – baimės atmosfera, didelės baimės, nors tikrai jos nesieju nei su feodalizmu, nei su sovietiniu paveldu, – yra tiesiog žmogiška baimė dėl daugelio labai paprastų dalykų, ir matome, kad eseistika vis dėlto gali daryti vieną svarbų darbą – sklaidyti baimę, parodyti, kad yra kitų požiūrių į visiems svarbius dalykus, ji gali įteisinti kito požiūrio galimybę. Taip kuriama tolerancija, eseistika – įvadas į toleranciją.
V. Kukulas. Dėl baimės. Nėra tos baimės. Baimė, Gintarai, kyla iš pačios spaudos leidinių. Jei, tarkim, rašai „Lietuvos rytui“ ar „Respublikai“ – jie patys tavęs atsisako, nes tu nebijai, o jiems reikia reklamos, ne problemų. Štai kada atsiranda baimė – kad neįtiksi.
V. Rubavičius. Tai kodėl reikia kažko bijoti, jei nori reklamos? Gali norėti reklamos ir nebijoti.
G. Beresnevičius. Tai skaityk „Lietuvos rytą“ ir nebijosi.
V. Kubilius. Bandom apibrėžti dabartinės eseistikos būklę. Esė – tai esminio galvojimo teritorija. Ne horizontalaus, o vertikalaus mąstymo trajektorija Tai žymiai sunkesnė kūrybos rūšis negu, sakykim, romanas ar poezija. Neįsivaizduoju, kad tokios tradicinės epikos kūrėjas kaip J. Avyžius būtų galėjęs parašyti tinkamą esė, todėl kad čia reikalingas sintetinis susitelkimas. Lietuvių mentaliteto ypatybė, agrarinės tradicijos požymis, – horizontalaus mąstymo dominavimas. O pereiti į vertikalų mąstymą mums gana sunkiai sekasi. Dabartinis mūsų esė suklestėjimas – tai „Šiaurės Atėnų“ didžiausias vaidmuo – tebesiremia empirine konkretybe ir impresijų stilistika. Rašoma iš labai konkrečios situacijos, o į ją įsivelia visokie pagalvojimai į vieną ir į kitą pusę – taip susidaro savotiškas žmogaus ir šio laiko portretas (S. Geda, G. Radvilavičiūtė, S. Parulskis). Kitokio tipo eseistiką formuoja minties siužetas (G. Beresnevičius, V. Rubavičius, P. Dirgėla) – čia nėra jokio išorinio, deterministinio motyvavimo, o mintis įgauna savo nepakartojamo judėjimo ritmą ir įtampos lanką. Mintis gali kaitaliotis, suktis kažkokiame sūkuryje, bet ji turi nubrėžtą trajektoriją. Turi problemą, kuri glūdi podirvyje, ir eseistas ją išryškina. Eseistas yra savo individualybės reiškėjas, bet kartu ir viso to, kas jį supa, bendros situacijos, kurioje gyvena, savo santykių su žmonėmis, su istorine situacija ir su visom grėsmėm aiškintojas. Ir kada į tą jo individualų buvimą ir į jo vidinę egzistencinę situaciją įsiveržia didesnis regėjimas, tada ir atsiranda rimta esė, kuri nepraranda reikšmės. Skaičiau Davido Herberto Lawrence’o esė – tai ginčas su savo visuomene, su jos institucijomis, aistringas savęs gynimas. Menininko esė yra jo credo, jo apkasai, kuriuose jisai stovi ir ginasi. Tai jo esaties kvintesencija. Geroje esė susilydo fundamentalus tam tikros gyvenimo srities pažinimas, autentiškas problemos išgyvenimas ir sintezuojančios minties stulbinantis polėkis. Net žymiems filosofams, menininkams, žurnalistams tokių nepamirštamų kūrinių tepavyksta parašyti per visą savo gyvenimą vos po keletą.
V. Rubavičius. Iš esmės ne faktas nulemia tai, kad būsimasis rašinys bus vadintinas esė. Svarbu, kiek tas faktas, jo tam tikra interpretacija tavo sąmonėje virsta tam tikru suvokimu, kurį tu pats laikai reikšmingu visuomenei arba kitiems, ir kaip tu jį pateiki. Jeigu vaiko gimimas tave paskatina būties, egzistencijos apmąstymams, atitinkantiems tam tikrą lygį, o tą lygį mes visi vienaip ar kitaip jaučiame, jeigu susivoki dabartinės kultūros, filosofijos, politikos kontekste, tai iš bet kokio fakto gali išeiti į eseistinę erdvę ir išsakyti savo ypatingą suvokimą, svarbų ir kitiems. Svarbi ne pati detalė, o jos šaknys tam tikroje visumoje, jos apibendrinanti potencija ir tam tikras kalbinis „vaizdingumas“, kuris turėtų galios „trinktelėti į smegenis“.
V. Juknaitė. Ir gal svarbi ne pati raiška; jei tu pąjėgus faktą suformuluoti kaip klausimą – tuomet viskas, daugiau nieko nereikia. Nebūtinai ir viską pasakyti. Tiesiog mosteli, gal užkibs koks žmogus – gal pats sugalvos, kaip čia tiktų geriau.
V. Kubilius. Mes čia visą laiką kalbame labai bendrai, bet buvo klausimas – ar mūsų eseistika pakyla iki M. Montaigne’io, ar mes galėtume bent išvardyti, ką išskiriame, kokias esė laikytume svarbiomis. Aš išvardysiu taip, kaip man dabar atsitiktinai susiklostė, iš atminties. Pradėčiau nuo Eduardo Mieželaičio „Berolinos reportažas“ – tai pokalbis apie Johaną Holderliną, apie Vokietiją. Tomo Venclovos eseistika sulaukė tarptautinio atgarsio ir skynė kelius jo eilėraščių vertimams – išskirčiau „Kalėjimas kaip komunikacijos reiškinys“, „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“. Puiki Petro Dirgėlos istorinių apmąstymų eseistika, spausdinta „Valstiečių laikraštyje“. Dar paminėčiau – M. Martinaičio „Veronikos nuopuolis ir išteisinimas“, G. Radvilavičiūtės „Tėvynė ir kitos jungtys“, S. Parulskio „Šiaurinė kronika“, G. Beresnevičiaus „Gyvenimo mugė“ ir Sauliaus Šaltenio „Pokalbiai prieš aušrą“ — reportažai Kovo 11-osios tema.
V. Juknaitė. Į nieką nepretenduodama pasakysiu, ką aš skaitau ir ką laikau eseistika. O dėl M. Montaigne’io galvos pernelyg neskauda… Man visada labai patrauklus G. Beresnevičius. Tarp tų juokelių visada randi kažkokį grūdą. G. Radvilavičiūtė labai įdomiai rašo. Ir S. Parulskis kartais. „Šiaurės Atėnų“ eseistika – ar ji tikrai yra įdomi, ar tik tokia apsimeta, nesvarbu – bet ji pajėgi patraukti visuomenės dėmesį.
V. Rubavičius. Savo orientyrus aš jau minėjau. Suprantama, galėčiau pridėti daugiau pavyzdžių. Tačiau kol kas stokojame aukšto lygio filosofinės eseistikos.
V. Juknaitė. Kurią rašo A. Šliogeris.
V. Rubavičius. Taip. Šitokio lygio eseistas, išaugęs iš mūsų dirvos, ir yra A. Šliogeris. Jis mąsto lietuviškai, mąsto savarankiškai. O visuomeninis reikšmingumas, man atrodo, labiau sietinas su S. Gedos, ankstesnio M. Martinaičio pavyzdžiais, Almanto Samalavičiaus rašiniais. Tik dalis G. Beresnevičiaus tekstų laikytina eseistika, kurią norėčiau atskirti nuo istorinių pašmaikštavimų, nuo kasdieninės publicistikos.
G. Beresnevičius. Iš tikrųjų, stipriausia eseistika yra „Šiaurės Atėnuose“. Jeigu skaičiuotume žmones, kurie rašo eseistiką kituose leidiniuose, juos išvardyti, žinoma, galėčiau, dar kai ką pridėčiau, Rolandą Rastauską…
V. Rubavičius. Gal nuo jo ir reikėjo pradėti.
G. Beresnevičius. Be abejo. Noriu pasakyti, kad eseistikos krypčių, ko gero, yra tiek, kiek yra eseistų. Kiekvienas eseistas turi savo žanrą, savo supratimą. Kol kas tikriausiai nėra tokios esė, kurią vienodai rašytų du žmonės, tarkime, S. Parulskis ir G. Radvilavičiūtė. Arba S. Parulskis ir A. Andriuškevičius. Nors jie pirmo žvilgsnio panašūs, bet stilius visgi kiekvieno kitoks.
V. Rubavičius. Na, tarp S. Parulskio ir G. Radvilavičiūtės būtų galima įžvelgti panašumų. Norėčiau pasakyti dar vieną, mano galva, svarbų dalyką. Čia buvo iškeltas „Šiaurės Atėnų“ vaidmuo. Iš tikrųjų – jau galima kalbėti apie tam tikrą „Šiaurės Atėnų“ kaip leidinio bendrą eseistinę stilistiką, kurios bruožą įžvelgiama daugelio tam leidiniui rašančiųjų kūryboje. Yra tam tikrų bendrumų. Derėtų paminėti ir kitą leidinį – „Kultūros barus“, labiau linkusius į akademinį eseizmą, – ten spausdinami istorikų, kultūrologų, politologų rašiniai. Tie du leidiniai, mano galva, ir kuria Lietuvoje savitus eseizmo laukus.
Reda Griškaitė. „Mineralinis miestelis“, arba Kurortinės kultūros pradžia Lietuvoje
2002 m. Nr. 1
Pagal Vasilijaus Von Rotkircho rankraštį „Užrašai apie Druskininkus“
Aš norėčiau, kad šiame tekste
tarytum Daguerre’o plokštelėje
ryškiai atsispindėtų viskas,
kas tik prabėgs pro mano akis.
Vasilijus von Rotkirchas. „Užrašai apie Druskininkus“
Iki galo pelių nesugraužtas rankraštis
Prieš keletą metų Vitebske, bevaikštinėdamas po miestą, viename kieme pastebėjau būrį darbininkų, vilkinčių raudono kartūno marškiniais. Susėdę aplink katiliuką, jie ramiai sau pietavo. Be jokios abejonės, didžiarusiai. Priėjau prie jų:
– Gero apetito, vaikinai!
– Prašom prie stalo! – buvo įprasta atsakyti.
– Į sveikatą! Ar negalėčiau užsirūkyti? Gal ugnelės surastumėt?
– Rasim, pone, kaip nerasim!
Vienas iš vyrų, kaip vėliau paaiškėjo, tos artelės seniūnas, įkišo ranką į kišenę, ištraukė dėžutę degtukų, uždegė vieną ir atnešė man savo sugniaužtoje beveik kaip statinaitė rankos plaštakoje.
– Iš kokios gubernijos, vaikinai? – paklausiau.
– Iš Vladimiro būsim.
– Ką gi jūs čia statote?
– Štai, – atsakė seniūnas, – atnaujiname pirklio Krovososovo namą, trečią aukštą statysime.
– Turtingas tikriausiai tasai Krovososovas?
– O kas jį žino? Jo pinigų mes neskaičiavome. Tikriausiai turtingas. Todėl jis ir pirklys.
Vyrai baigė pietauti, delnais nusivalė lūpas, persižegnojo ir sugulė ant žemės – pypkeles parūkyti ir nusnūsti valandėlę. Bet štai vienas, o paskui ir kitas vaikinas iš kažkokio ant žemės gulėjusio seno prirašyto sąsiuvinio ėmė plėšyti lapus ir vynioti į juos tabaką, papirosus daryti.
– Koks čia popierius? – paklausiau.
– Popierius? Koks popierius? Ar šita knygelė? O kas ją žino? Štai, be pradžios ir be pabaigos, visa pelių bei kirmėlių apgraužta.
– Bet iš kurgi jūs ją gavote?
– Gavome?.. Nugi niekur mes jos negavome. Kai pradėjome ardyti seną krosnį, tai po ja radome įvairiausio šlamšto ir šiukšlių, viską čia ir sumėtėme į krūvą Ten buvo ir šita knygelė. Vaikinai paėmė ją – papirosams. Papirosams ji tinkama.
– Įdomu pažiūrėti. Duok gi, žemieti, ją čionai.
Seniūnas padavė. Žiūriu – kažkokie memuarai, rašyti gana aiškiu braižu, bet parudavusiu tikriausiai nuo laiko, rašalu. Aš panorau to rankraščio.
– Štai kas, vaikinai, – tariau. – Jūs pietavote, kaip matau, be degtinytės. Tai štai jums rubliukas – ir degtinei, ir papirosiniam popieriui, o jau šitą knygelę man atiduokite.
Visas būrys suklego:
– Ačiū, pone! Bet kam visas rublis? Veltui imkite! Mums nusispjauti į ją! Ačiū! Ačiū! Už jūsų sveikatą išgersime! Ir t. t.
Aš parsinešiau rankraštį namo ir ėmiau jį apžiūrinėti.
Rankraštis in folio, suplyšęs, nuspuręs, labai smarkiai apgraužtas pelių, be pradžios ir be pabaigos, daugybė iš vidaus išplėšytų lapų. Koks čia rankraštis? Kaip jis čia pateko? Kaip atsirado tarp įvairių šiukšlių ir šlamšto po krosnimi? Iki šiol nesugebu suvokti. Iš tų išlikusių lapų buvo galima padaryti tik vieną išvadą – tai kažkokio daktaro užrašai. Bet kieno būtent ir kokioje epochoje gyvenusio – suprasti neįmanoma. Ar rankraštis buvo vientisas kūrinys, ar į jį buvo tik epizodiškai įrašinėjamos padrikos scenos – taip pat nieko aiškaus negalima pasakyti. Antra vertus, norom nenorom dėmesį traukė įvairių teiginių originalumas ir palyginimų bei sąmojų naujumas.
Tačiau iš anksto nespręsdamas apie kūrinio privalumus ar trūkumus, išprususios kritikos teismui pateikiu keletą fragmentų, kuriuos man pavyko atrinkti iš šio iki galo pelių nesugraužto rankraščio.
Taip Vasilijus von Rotkirchas pradeda vieną iš savo beletristikos kūrinių, išspausdintą penktajame, paskutiniame „Teobaldo prisiminimų“ tome 1890 metais[1]. Kodėl būtent šiuo fragmentu norisi pradėti ir šį rašinį? Tikriausiai visų pirma todėl, kad ir dabartinio teksto objektas – „iki galo pelių nesugraužtas rankraštis“. Tiesa, ne tas, kuris buvo rastas Vitebske, pirklio Krovososovo namų užkrosnyje. Šis rankraštis nepalyginamai geresnės būklės, niekas nesikėsino į jį ir tabako vynioti. Ne paslaptis ir rankraščio autoriaus vardas. Tai tas pats Vasilijus von Rotkirchas (1819–1891) – publicistas, literatas, vertėjas, mitologas, memuaristas, vienas iš rusų literatūros Lietuvoje pradininkų, viena įdomiausių mūsų istorijos asmenybių, paslaptingasis Teobaldas. Taigi šio rašinio objektas – „Užrašai apie Druskininkus“. Tekstas, kurį gyvenimo pabaigoje ne kas kitas, bet jo autorius taip pat pavadino iki galo pelių nesugraužtu rankraščiu. Ir nors tokių seniai ir giliai stalčiuje laikytų kūrinių asmeniniame Rotkircho – Teobaldo archyve būta ir daugiau (vienas iš jų – „Visa lietuvių mitologija ir įvairių rašytojų nuomonių apie ją rinkinys“ – jau anksčiau buvo nuodugniai pristatytas[2]), atėjo metas ilgėliau sustoti būtent prie šio manuskripto. Šį kartą – ne tiek dėl kontroversiškojo jo autoriaus (apie jį pastaruoju metu rašyta gana daug[3]), kiek dėl pačios šio teksto tematikos, jo objekto.
Prieš pradedant „Užrašų apie Druskininkus“ analizę, norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną svarbią aplinkybę. Šis rankraštis – jau seniai jokia naujiena. Dar 1969 m. literatūrologas Rimantas Sideravičius pirmą kartą jį pristatė viešuomenei (pateikė ne tik trumpą teksto turinio atpasakojimą, bet ir keletą citatų bei iliustracijų)[4]. Deja, rankraštis buvo aptartas labai epizodiškai ir iš esmės tik dėl vienos, nors ir labai reikšmingos detalės – „Užrašuose apie Druskininkus“ aprašyto (ir pavaizduoto piešiniu) „šviesodailės“ seanso. Būtent šią informaciją specialistai mano esant seniausiu istoriniu fotografijos Lietuvoje paminėjimu[5]. Tiesa, kartais vienos ar kitos XIX šimtmečio istoriją gvildenančios monografijos autorių sudomindavo įsimintinos šio rankraščio iliustracijos, tačiau ne pats tekstas[6]. Tad iš esmės puiki R. Sideravičiaus iniciatyva savo tikslo nepasiekė – rankraštis taip ir liko deramai neįvertintas, ir ne vien rusų literatūros specialistų Lietuvoje. Kaip sakiau, kol kas tinkamai juo pasinaudojo tik fotografijos istorikai. Nors šiandien kaip niekuomet akivaizdu, kad „Užrašai apie Druskininkus“ verti ir kitų sričių tyrinėtojų plunksnos. Juolab kad kitaip nei garsusis „Visos lietuvių mitologijos“ rankraštis, kurio švarraštis (paskutinis variantas) saugomas Rusijos mokslų akademijos bibliotekos Rankraštinės knygos skyriuje Sankt Peterburge, šis nemenkos, net 282 puslapių, apimties manuskriptas yra visai čia pat.
„Užrašai apie Druskininkus“ šiandien saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (f. 3: „Traktatai ir mokslo darbai“, b. 254). Toje pat saugykloje sukomplektuotas ir atskiras V. von Rotkircho fondas (f. 62), kuriame yra jau minėtos „Visos lietuvių mitologijos“ juodraštis bei jos autoriaus korespondencijos fragmentai. Kodėl rankraštinis V. von Rotkircho palikimas buvo išskirstytas net po kelis fondus, galima būtų aiškinti ir taip: dar gyvas būdamas, literatas kai kuriuos savo rankraščius patikėjo Vilniaus viešajai bibliotekai (tarp jų būta ir „Užrašų apie Druskininkus“), kiti jo darbai (pavyzdžiui, „Visos lietuvių mitologijos“ juodraštis) į šią instituciją pateko jau po jo mirties. Tokią įvykių seką patvirtintų ir gana gerai žinomi V. von Rotkircho biografijos, ypač paskutiniųjų jo gyvenimo metų, faktai. Kad ir kaip ten būtų, „Užrašų apie Druskininkus“ rankraštis itin puikiai įrištas (kaip, beje, ir Sankt Peterburgo manuskriptas), ant odinės jo nugarėlės įspaustos raidės: Zapiski o Druskeninkai. Rotkirch. 1854. Ant pirmojo kietojo viršelio užrašyta: Iz knyg V. fon – Rotkirch. Taip pat antspaudas: Rukopiselnoe otdelinije Vilenskoi Publi2noi Biblioteki. 234. Pirmame priešlapyje įrašas: Po katalogu rukopiselei N. 7. Ten pat paties Rotkircho ranka: Po neodobrenijo cenzurnim komiteom, bozbraščnia Redakceju „Panmteona“ 16 febralia 1855 g[oda]. Antrame priešlapyje rankraščio pavadinimas: Zapiski o Druskeninkai, sostablenije V. fon – Rotkirchom. 1854, Kr[epost’] Dunburg.
Anapus Heraklio stulpų
Net akademiniuose sluoksniuose vis dar vyrauja įsitikinimas, jog XIX amžiaus Letuvoje kurortinė kultūra buvusi tik savotiška marginalija. Iš tikrųjų savo pobūdžiu ir paplitimu ji negali lygintis su salonine ar dvarų kultūra, o ir atsirado ji tik pačiame to šimtmečio viduryje. Tačiau, nepaisant jauno amžiaus, ši kultūra vis dėlto reiškėsi gana ženkliai. Dar daugiau – tolygiai vystėsi. Taip kaip augo ir pagrindiniai jos centrai – Druskininkai, Stakliškes, Birštonas, Smardonė (Likėnai). Būtent tuomet mūsų krašte suspindi savotiški sezoniniai visuomenes susitelkimo centrai, taikliu anuometinio literato Romualdo Podbereskio terminu – „mineraliniai miesteliai“, ilgainiui tapę neatskiriama to meto gyvenimo dalimi. Posakis „važiuoti prie šaltinių“ arba „važiuoti prie vandenų“ jau taikomas ir lietuviškiems kurortams. Tai tampa itin madingu reiškiniu, nes vykti į Druskininkus ir Smardonę, o ne į Vysbadeną ar Spa – kartu ir demonstruoti patriotiškumą.
Tačiau tai, kas buvo nauja čia, Europai jau buvo sena. Mineralinių vandenų kurortų įtaigi ir kurortinės kultūros istorija ten siekė senovės graikų laikus, jau nekalbant apie jų populiarumą Senovės Romoje. Būtent tuomet išgarsėjo ne tik Bajos šaltiniai pačioje Italijoje, bet ir kai kurie dabartiniai Europos taškai – Vysbadenas, Badenas, Baden Badenas, Viši. Viduramžiais itin madingi tapo Plombjero ir Acheno kurortai, kur mėgdavo buvoti ir pats Karolis Didysis. X–XI a. jau buvo vykstama į Kotrė ir Spa, ypač į pastarąją. Tos vietos tapo ne tik sveikatingumo centrai, bet ir aukštuomenės pramogų bei pasilinksminimų miesteliai, kuriuose atsirado prabangios architektūros pastatų, maudyklių, gydyklų. Ypač išpopuliarėjo Badenas, vadintas „pasauliniu malonumų sodu“. XIX a. Europoje tokių centrų jau buvo kelios dešimtys. Kaip ir anksčiau į juos buvo vykstama ne tik gydytis, bet ir pramogauti. Pačiais populiariausiais tapo Achenas (Prūsijoje), abu Badenai (Austrijoje ir Šveicarijoje), Baden Badenas (Badeno hercogystėje), Emsas (Prūsijoje), Karlsbadas (Austrijoje, Bohemijos žemėje), Kroicnachas (Prūsijoje), Marienbadas (Austrijoje), Spa (Belgijoje), Teplicė (Austrijoje, Bohemijos žemėje), Vaisenburgas (Šveicarijoje), Viši (Prancūzijoje), Vysbadenas (Prūsijoje). Rusijoje mineralinių šaltinių paieška prasidėjo tik XVIII a., kai Petras I patyrė gydomąjį Spa vandenų poveikį. Iš tikrųjų 1720 m. Karelijoje atrandami Oloneco mineraliniai šaltiniai, o XIX a. pabaigoje jų jau priskaičiuojama daugiau nei trys šimtai. Tiesa, nemaža tų šaltinių buvo vietinės reikšmės, Tačiau būta ir gana žymių. Pati garsiausia mineralinių vandenų vietovė – Piatigorskas – buvo intensyviai lankoma jau nuo 1812 m. Ne mažiau populiari buvo ir Staraja Rusa Naugardo gubernijoje – didelis, gerai įrengtas kurortas (mineraliniai šaltiniai ten ištirti 1815 m.), garsus dar ir tuo, kad jame paprastai ilsėdavosi ir monarcho šeima XIX šimtmetyje gerai žinomos bei gausiai lankomos ir kitos sveikatingumo vietos – Jesentukai, Kislovodskas, Železnovodzkas (visi Tereko srityje), Abastumanis, Boržomis (Tbilisio gubernijoje), Lipeckas (Tambovo gubernijoje), Chilovas (Pskovo gubernijoje), Stolypinas (Samaros gubernijoje), Kašinas (Tverės gubernijoje), Malkinas (Kamčiatkoje). Tarp žymiausių Rusijos imperijos kurortų tuomet vardijami ir Kelneriai (Livonijos gubernijoje), Buskas (Kelcų gubernijoje), Cechocinekas (Varšuvos gubernijoje). Minimi ir Druskininkai, o kiek. vėliau – ir Stakliškės, Birštonas.
Nepaisant skirtingos geografinės padėties, visi šie centrai alsavo tam tikru tik jiems, „mineraliniams miesteliams“, būdingu gyvenimu, savotišku ritualu. Iš tikrųjų tai buvo vietos, kuriose lygias teises turėjo ir liga, ir linksmybė. Galbūt todėl visos jos taip traukė rašytojų, poetų ir muzikų dėmesį. Galbūt todėl beveik visos, net ir minėti lietuviškieji kurortai, turėjo ir savo istoriografus, fiksavusius tai, kas jiems atrodė būsiant reikšminga ir ateityje. Šiandien tokio tekstai – didžiulė vertybė, suteikianti galimybę nors iš dalies pajusti, kaip viskas butu Suprantama, mums įdomus ir anuometinis Baden Badeno, Kroicnacho ar Piatigorsko pasaulis. Tačiau ne mažiau svarbus turėtų būti ir Stakliškių, Druskininkų ar Smardonės gyvenimąs. Tad šiandien pažvelkime nors ir į vieną iš jų – kad ir tą, kuris vyko Druskininkuose.
Ir ne tik todėl, kad istoriografija apie šį miestą nepalyginamai platesnė, bet ir todėl, kad būtent Druskininkuose prasidėjo tai, ką įvardijau kaip kurortines kultūros Lietuvoje pradžia. Juolab kad pagaliau atėjo metas ir kitam darbui – rasti vietą V. von Rotkircho rankraščiui nepaprastai gausioje XIX a. literatūroje apie Druskininkus. Juk iki šiol „Užrašų apie Druskininkus“ joje tarytum ir nebūta, o jeigu ir būta, tai tik labai epizodiškai. Ir nors tokia yra visų iškart neišspausdintų rankraščių lemtis, akivaizdu, kad tas tekstas yra savotiškas tiltas tarp šiam miestui skirtos lenkiškosios ir rusiškosios raštijos. Analogiška formuluotė, beje, tiktų ir visai kitai V. von Rotkircho kūrybai.
Ir dar viena svari priežastis rašyti būtent apie Druskininkus. Kadaise vienas šio miesto istoriografas vaizdžiai pasakė, jog „Europai Druskininkai – terra incognita, įsikūrusi anapus Heraklio stulpų“[7]. Perfrazuojant šią mintį, galima teigti, kad ir mums tiek senoji Druskininkų kurorto istorija, tiek ir ten prasidėjusi Lietuvos kurortinė kultūra vis dar tebėra „anapus Heraklio stulpų“. Tiesa, daugiau nei prieš keturis dešimtmečius pasirodė išsamūs Elenos Gineitienės straipsniai[8]. Nors skirti „medicininei“ Druskininkų temai, o plačiąja prasme – medicinos istorijai Lietuvoje, šie darbai teikė daug medžiagos ir kurorto istorijai apskritai. Deja, pasekėjų autorė nesulaukė. Tai sakydama neturiu omenyje nei balneologų mokslinių studijų, nei turistams ir poilsiautojams, o pastaruoju metu – ir patiems druskininkiečiams skirtų tekstų[9]. Kalbu apie išsamias istorines, kultūrologines studijas, tyrinėjančias šio miesto specifiką. Tiesa, prieš keletą metų aš pati mėginau nors iš dalies pagvildenti šį klausimą – pažvelgti į intelektualinį darbą šiame mieste, paieškoti jo kultūrinių tradicijų ištakų, kurias visų pirma siejau su leidiniu „Ondyna Druskienickich Žrodel“ (1844–1846)[10]. Ir iš tikrųjų tema pasirodė verta dėmesio. Jau vien įdėmiau pavarčius šio žurnalo puslapius, buvo akivaizdu – Druskininkai niekuomet nebuvo eilinė Lietuvos provincija. Nuo pat penktojo XIX a. dešimtmečio šis miestas beveik penkiems mėnesiams tapdavo savotiška vasaros sostine, antruoju Vilniumi. Anot gydytojo ir keliautojo Teodoro Tripplino – „Lietuvos vasaros centru“, „vietove, kurioje vienu metu susirinkdavo beveik visos garbingiausios Lietuvos šeimos“[11]. Šiandien tam tikra prasme grįžtu prie senos temos. Tiesa, šį sykį į Druskininkų gyvenimą žiūrėsiu ne „Ondyna Druskienickich Žrodel“ leidėjų, bet Daugpilio tvirtovės komendanto adjutanto V. von Rotkircho akimis. Taigi kiek specifiniu žvilgsniu – skirtingai nuo daugelio kitų kada nors apie Druskininkus rašiusių autorių, jis nebuvo nei medikas, nei profesionalus istorikas. Suprantama, „Užrašai apie Druskininkus“ neatskleidžia viso anuometinio Druskininkų pasaulio vaizdo, tačiau manau, kad šis rankraštis, gimęs praėjus beveik dešimčiai metų po paskutiniojo „Ondyna Druskienickich Žrodel“ sąsiuvinio pssirodymo, – dar viena galimybė (ir tikrai ne vienintelė) pažvelgti „anapus Heraklio stulpų“.
Čia, mieluosiuose Druskininkuose, Lietuvos vasaros centre
Kaip jau minėjau, V. von Rotkircho rankraštis anaiptol nėra klasikinis Druskininkų istorinės, juolab medicininės literatūros pavyzdys. Literatūrologų teigimu, „Užrašai apie Druskininkus“ – beletristikos kūrinys, „satyrinė kurortines publikos papročių apžvalga“[12]. Suprantama, literatai teisūs – vargu ar kas nors turėtų drąsos V. von Rotkircho tekstą pavadinti Druskininkų istorija. Ir vis dėlto, nepaisant šios akivaizdžios tiesos, manyčiau, kad šį rankraštį vertinti tik kaip grožinės prozos pavyzdį taip pat nėra visai teisinga. Tai, beje, rodo ir ką tik cituota formuluotė: „Užrašuose apie Druskininkus“ V. von Rotkirchas yra ir savotiškas publicistas, apžvalgininkas. Ne mažiau svarbi šiuo požiūriu yra ir pati dienoraštinė teksto forma, priartinantįjį prie memuarinės literatūros kūrimo[13]. Jau vien šie bruožai suteikia galimybę ne tik statyti šį rankraštį į vieną gretą su kitais šio miesto istoriografijos darbais, bet ir traktuoti jį kaip istorijos šaltinį. Beje, tai pasakytina ir apie patį „Užrašų…“ tekstą, ir apie jo piešinius – nors anaiptol ne fotografiškai tikslų tenykštės Druskininkų atmosferos atspindys. Su tokia nuostata ir mėginsiu analizuoti šį rankraštį, visų pirmąjį lygindama su kitais panašiu laiku parašytais ir Druskininkų tematikai skirtais darbais. Teisę taip rašyti suteikia ir pats „Užrašų…“ tekstas, rodantis, kad V. von Rotkirchas save suvokė kaip vieną iš šio kurorto istoriografų, beje, jo vadinamų skambiu – „žmonijos draugų“ – vardu (p. 19). Tiesa, tokių Druskininkams nusipelniusių asmenų rankraščio autorius rado vos keletą – Ignotą Fonbergą, Antaną Grinevičių, Izidorių Nagumavičių, Stanislovą Pavlovskį ir Ksaverą Volfgangą, prie „žmonijos draugų“ nepriskirdamas nei Teodoro Narbuto, nei Juozapo Ignoto Kraševskio, nei Liudviko Zembžickio; neminėdamas nei Aniceto Renje, nei Kazimiero Chonskio, nei Jono Pileckio, nei Marcino Cieplinskio (Ossorya) ar Romualdo Podbereskio vardų. Toks V. von Rotkircho „neapdairumas“ kelia šiokią tokią nuostabą, juolab kad kai kurių šių autorių darbus jis ne tik gerai žinojo, bet ir gausiai citavo. Kad ir kaip ten būtų, akivaizdu, kad pakankamai gerai išmanė literatūrą apie šį miestą. Kaip rodo nuoroda pačiame tekste, buvo parašęs atskirą kurorto praeičiai skirtą darbą, V. von Rotkirchas sakė: „Pirmąją šio kūrinio dalį, beje, neturinčią jokio ryšio su dabartine, pavadintą „Druskininkai ir jų apylinkės“, aš įteikiau Imperatoriškajai rusų geografijos draugijai. Ją sudaro istorinis–topografinis Druskininkų ir jų apylinkių aprašymas. Norėdamas savo rašiniui suteikti daugiau svarbos, čia pateikiu sutrumpintus pirmuosius pirmos dalies skyrius (p. 1). Tikslius šio teksto turinys šiandien nėra žinomas, tačiau bent iš dalies jį galima rekonstruoti – pasitelkus ne tik „Užrašuose…“ pateiktus fragmentus, bet ir jau gerokai vėliau, 1887 m. „Vilenski kalendar’“ išspausdintą rašinį, mano manymu, parengtą būtent šio teksto pagrindu[14]. Tą spėjimą sustiprina ir identiški abiejų pavadinimai. Beje, spaudoje skelbtame rašinyje V. von Rotkirchas prisitato jau kaip „profesionalus“ istorikas, deklaruojantis susirūpinimą Lietuvos istorijos tyrimais. Dėl minėtos priežasties (neužmirškime, kad ją nurodė pats autorius) „Užrašuose…“ smulkių šios vietovės praeities aprašymų nerasime (o ir patį rankraštį visai pagrįstai būtų galima vadinti tik antrąja platesnės Druskininkams skirtos studijos dalimi), tačiau jame yra V. bvn Rotkircho laikų Druskininkų dabartis, mums jau virtusi labai tolima praeitimi.
Ir dar viena svari priežastis „Užrašus…“ traktuoti ne tik kaip beletristikos kūrinį. Kad rankraščio autorius turėjo ir rimtesnių ambicijų, byloja faktas, jog, nepaisant literatūrinės šio teksto formos, jame aptariamos ir visos pagrindinės tuometinės Druskininkų istoriografijos temos. Šiuo požiūriu „Užrašai nenusieidžia nei K. Volfgango, nei J. l. Kraševskio, nei kitų autorių darbams. Kaip tik šiuo, tematikos, požiūriu ir paanalizuosiu V. von Rotkircho rankraštį, vildamasi, kad, nors ir schematizuotas, jo turinio atpasakojimas vis dėlto suteiks galimybę pamatyti anų laikų Druskininkus.
Druskininkų praeities (istorijos) tema
Kaip jau minėjau, „Užrašai apie Druskininkus“ pradedami šios vietovės praeities aprašymu. Šiai temai jų autorius skiria visų įžanginę rankraščio dalį, tiksliau – pirmosios dienoraštyje fiksuotos dienos (1853 m. gegužės 15 d.) užrašus. Beje, tai viena ilgiausių teksto dalių, net dvidešimt vienas puslapis. Taigi V. von Rotkirchas elgiasi tradiciškai – istoriniais Druskininkų duomenimis savo tekstus pradėdavo iš esmės visi autoriai nuo pat Druskininkų istoriografijos (o ir pačios tematinės šio miesto istoriografijos schemos) pradininko I. Fonbergo laikų[15]. Tiesa, vieni jų šiam objektui skirdavo daugiau dėmesio, kiti – mažiau, tačiau niekuomet jis nelikdavo apeitas. Ilgainiui Druskininkų istorijos tema savaime suskilo į kurorto (mineralinių šaltinių) ir pačios vietovės praeities aprašymus. Tiesa, J. Fonbergas savo pirmajame, 1835 m. paskelbtame, darbe apie senųjų Druskininkų gyvenvietes istorijų dar beveik nieko konkretaus pasakyti negalėjo. Padėtis pasikeitė tik T. Narbutui išspausdinus pirmąjį, o ypač – ketvirtą „Lietuvių tautos istorijos“ tomą. Šis istorikas pateikė ne tik kai kuriuos iki tol nežinomus faktus, bet ir akcentavo mintį, daugeliui Druskininkų entuziastų tapusių savotiška programa: „Šios vietovės (t y. Druskininkų – R. G.) gyvenvietė yra sena, ir vandens gydomųjų galių išmanymas siekia senovės epochas arba užmirštą praeiti“[16] Būtent T. Narbutas dar kartą atidžiai perskaitė Petro Dusburgiečio kroniką, iškeldamns viešumon visus šios vietovės istoriją liečiančius
faktus. Jau kiek vėliau, 1844 ir 1845 m. savo duomenis dar gerokai papildę, žvilgsnį nukreipdamas ne tik į Druskininkų apylinkių (Ratnyčios, Kermušijos, Švendubrės, Raigardo) praeitį, bet ir pateikdamas naujų duomenų apie gydymą mineralinių šaltinių vandeniu ankstesniais laikais[17]. Neliko užmirštas ir vietovardžio Druskininkai (Druskiniki vel Druskieniki) etimologijos klausimas[18]. Vėliau ši T. Narbuto informacija buvo perrašinėjama iš vieno teksto į kitą, kol pagaliau (turiu omenyje antrąją XIX a. pusę) jau mažai kam rūpėjo jos autorystė. Tuo metu istoriko amžininkai dar puikiai suvokė šių duomenų svarbą. Ne paskutinę reikšmę turėjo ir ta aplinkybė, kad juos pateikė ne kas nors kitas, bet pats „Lietuvių tautos istorijos“ autorius. Beje, šie T. Narbuto tekstai paskatino ir toliau ieškoti, tyrinėti. Galbūt todėl būtent Druskininkuose buvo atlikta tiek daug archeologinių kasinėjimų (ne tik T. Narbuto, bet ir pačių kurorto gydytojų, visų pirma, A. Renjė, K. Volfgango, o vėliau ir J. Pileckio iniciatyva). Be abejonės, šie istoriniai faktai tarnavo ir visai konkrečiam tikslui – kurorto, jo mineralinių vandenų populiarinimui. Galbūt tai buvo viena, nors ir netiesioginė priežastis, kodėl net profesionalių medikų tekstuose tiek daug dėmesio buvo skiriama istorijai (būtent ši aplinkybė suteikia galimybę vertinti juos ir kaip istoriografijos darbus). Be abejonės, istorinis Druskininkų motyvas kulminaciją pasiekė pirmojo oficialaus Druskininkų kurorto gydytojo A. Renjė darbuose. Šie 1839–1844 m. rašyti tekstai, vėliau tapę Vilniaus medicinos draugijos nuosavybe, o dabar saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, iki šiol neprarado savo reikšmės[19]. Juolab kad viename iš jų Druskininkų praeičiai skirtas net atskiras skyrius[20]. Suprantama, A. Renjė citavo ir P. Dusburgietį (originalo kalba), ir patį T. Narbutą, tačiau ne tik „Lietuvių tautos istoriją“, bet ir žodinius istoriko pasakojimus. Aprašė ir Druskininkų apylinkes, ypač Liškiavą, Raigardą. Istorinėje savo rašinio dalyje A. Renjė rado vietos ir šios vietovės gamtai bei gyvūnijai. Negana to, pasirūpino, kad 1841 m. bendras Druskininkų miesto vaizdas būtų perteiktas ir piešiniu[21]. Ne mažesnę istorinę vertę šiandien turi ir A. Renjė sudarytas pagrindinės miesto dalies planas[22]. Daug faktų kurorto istorijai randame ir jo surinktuose Druskininkų gydytojų komiteto protokoluose[23].
Deja, A. Renjė pavyko paskelbti tik nediduką surinktos medžiagos fragmentą, toli gražu neatspindėjusį viso jo nuveikto darbo[24]. Sunku net įsivaizduoti, koks būtų buvęs šių tekstų poveikis, jeigu jie būtų buvę išspausdinti visi. Be abejonės, ne mažesnį, kaip tais pačiais 1841 m. pasirodžiusi K. Volfgango knyga „Apie druskingą mineralini vandenį Druskininkuose“[25] (tie metai Druskininkų istoriografijai buvo labai produktyvūs – buvo išleisti dar ir medicinos daktaro, Vilniaus medicinos draugijos nario chirurgo K. Chonskio bei Vilniaus universiteto auklėtinio, medicinos daktaro I. Nagumavičiaus darbai[26]). Bet kuriuo atveju A. Renjė medžiaga liko nežinoma, nieko apie ją nebuvo girdėjęs ir V. von Rotkirchas. Tuo tarpu K. Volfgango darbą jis ne tik žinojo, bet ir buvo atidžiai perskaitęs, kai kūnas šios knygos vietas tiesiog nurašęs ir išvertęs, ko, beje, visiškai neslėpė. Lyginant su kitomis monografijomis, K. Volfgango studija išsiskyrė ne tik profesionaliai pateiktais, neretai visiškai naujais duomenimis įkalbu apie medicininę jos dalį[27]), bet ir puikiu stiliumi, kuris rodė literatūrinį autoriaus talentą, vėliau visu ryškumu atsiskleidusį leidinyje „Ondyna Druskienickich Žrodel“, garsiuosiuose Mečislovo laiškuose[28]. Iš tikrųjų, be konkrečių patarimų gydytojams ir ligoniams, knygoje būta daug patoso dėl pačių Druskininkų mineralinių vandenų, kuriuos jis vadino „beveik būtinu mūsų amžiaus poreikiu“[29]. Ir savo monografiją K. Volfgangas suvokė kaip „prisidėjimą prie kenčiančios žmonijos visuotinės gerovės ir naudos“[30]. Autoriaus žodžiais, jo tikslas buvo ne mokslo veikalas, bet visiems prieinamas tekstas. Tad rašė „ir kaip gydytojas, ir kaip ligonis“[31]. Šias kelias citatas pateikiau vien tam, kad būtų galima lengviau suvokti šios knygos išskirtinumą ir jos poveikio V. von Rotkirchui priežastį. Bent jau pirmoji, istorinė, „Užrašų apie Druskininkus“ dalis vos ne tiesiog iš jos nurašyta – sutampa ir dėstymo struktūra, ir pagrindiniai faktai. Iš tikrųjų K. Volfgangas, kaip ir prieš tai jo kolega A. Renjė, labai daug dėmesio skyrė šio miesto praeičiai (vienas knygelės paragrafas taip ir pavadintas – „Istorinė informacija“). Nors naujų Druskininkų praeities faktų nepateikė, bet juos išdėstė nuosekliai ir patraukliai, kas tikriausiai taip pat imponavo V. von Rotkirchui. Beje, istoriko talentą rodė ir kiek vėliau „Ondyna Druskienickich Žrodel“ išspausdintas jo straipsnis, tik skirtas jau Merkinės praeičiai[32]. V. von Rotkirchas labai vertino K. Volfgangą – ir kaip mediką, ir kaip literatą. Galima spėti, kad net asmeniškai pažinojo, gal net buvo pasirinkęs savo kurortiniu gydytoju. Bet kuriuo atveju „Užrašų apie Druskininkus“ autorius priėjo išvados, kad K. Volfgangas, populiariai, išmintingai ir su išmanymu parašęs savo knygą, galima sakyti, vienas pats šiuos vandenis padarė nemirtingus“ (p. 20), V. von Rotkirchas rašė: „Jo (t. y. K. Volfgango – R. G.) vardas tapo neatskiriamas nuo Druskininkų, kur jis gyvena nuolatos, žiemą ir vasarą, ir turi ligoniams labai patogius namus“ (p. 21).
Taigi istorinėje „Užrašų apie Druskininkus“ dalyje nerasime jokių naujesnių faktų. Kaip minėjau, visa, kas liečia seniausiąją Šios vietovės praeitį, V. von Rotkirchas paėmė iš K. Volfgango knygos, tiksliau – iš T. Narbuto. Beje, šio istoriko vardo niekur neminėjo, nors rankraščio tekstas (pavyzdžiui, duomenys apie Liškiavą) byloja, kad jo rašinius, ypač spausdintus „Ondyna Druskienickich Žrodel, buvo skaitęs[33]. (Jau daug vėliau panašiai elgėsi ir rašydamas „Visą lietuvių mitologiją“ – nors T. Narbuto tyrinėjimais plačiai rėmėsi, bet ne visuomet nurodydavo jų autorystę). Laikydamasis jau nusistovėjusios schemos, V. von Rotkirchas dėstė ir kurorto atsiradimo istoriją. Kaip ir visi kiti Druskininkų tema rašę autoriai, neužmiršo paminėti Pervalko valdytojo Chreptavičiaus, Lietuvos generalgubernatoriaus Nikolajaus Repnino ir Gardino gubernatoriaus Mykolo Bobiatinskio nuopelnų. Suprantama, daugiausia dėmesio skyrė kitam pareigūnui – Grigorijui Dopelmėjeriui, taip pat Gardino gubernatoriui, su kurio vardu paprastai ir siejamas kurorto atsiradimas. „Tad Druskininkai už savo dabartinę klestinčią padėt) turi būti dėkingi vienam ponui Dopelmėjeriui“, – rašė V. von Rotkirchas (p. 5). Čia pat dar vienas teiginys Druskininkų kurorto istorijos tema, tačiau ir šį kartą ne visai originalus. Jau K. Volfgangas išrutuliojo mintį apie vangų domėjimąsi mineraliniais Šaltiniais Vilniaus universiteto klestėjimo laikais. Šiai nuostatai vėliau visiškai pritarė ir J. I. Kraševskis, sakydamas, kad nepaprastu mokytumu garsėję universiteto profesoriai neužklysdavo į Druskininkus, neištyrė jų versmių. Rašytojas sakė: „Paprasti žmonės pralenkė universitetą ir tą daugybę gydytojų, kuriuos kasmet paruošdavo Vilnius!“[34] V. von Rotkirchas ne tik pasigavo šį K. Volfgango–J. I. Kraševskio teiginį, bet ir savaip jį perteikė. Jis rašė: „Argi žmonių liežuviai tų žinių nenunešdavo ir už 120 varstų, iki universiteto? Paprasti žmonės pralenkė universitetą ir tą daugybę gydytojų, kuriuos kasmet jis ruošė“ (p. 5). Suprantama, šie teiginiai buvo tiesiogiai susiję su G. Dopelmėjerio apologijos tema, būdinga visai be išimties Druskininkų istoriografijai.
Nors ir skirdamas kurorto istorijai itin daug vietos, V. von Rotkirchas iš esmės neįnešė nieko naujo. Tiesa, duomenis jis pateikė labai tikslius, tačiau tik tuos, kuriuos buvo nurodę kiti. Ne Druskininkų istorija buvojo dėmesio centre. Jo atskirai nedomino Šios vietos praeities tyrimai. Kad jie vyko, rodo ne vienas faktas. Tarp Druskininkų kurortininkų (istorija domėjosi toli gražu ne vien gydytojai) būta ir tokių, kuriems rūpėjo ne tik jų kūno sveikata, bet ir proto veiklumas. Tokiu galima laikyti ir beveik tuo pačiu metu, tai yra 1854 m. vasarą, Druskininkuose apsilankiusį Eustachįjų Tiškevičių, kuris negailėjo jėgų ne tik aplankyti visas istorines Druskininkų apylinkes (Liškiavą, Merkinę), bet ir plačiau pasidomėti tų vietų archeologiniais radiniais. Liškiavos klebonijoje jis surado ir įsigijo ne vieną vertingą senovinę knygą, o aplinkiniuose dvaruose aptiko ne vieną archeologinį radinį, prie kurių, jo žodžiais tariant, taip pat „ištiesė savo kaulėtą ranką“[35]. Suprantama, Druskininkuose buvo galima ir kitaip praleisti laisvalaikį, tačiau šiandien galima drąsiai teigti, kad dažnai buvo pasirenkamas šios vietovės istorinės praeities pažinimas.
Druskininkų dabarties (miesto vaizdo) tema
Šiandien svarstant atrodo, šis klausimas betarpiškai susijęs su ką tik aptartuoju. Tai, kas V. von Rotkirchui buvo Druskininkų dabartis, mums jau yra istorija. Tad „Užrašai apie Druskininkus“ turi reikšmės ir kaip vertingas miesto istorijos šaltinis. Tiesa, išorinio kurorto vaizdo aprašymų būta ir iki V. von Rotkircho. Pirmuosius, nors ir labai santūrius duomenis randame jau I. Fonbergo bei K. Chonskio darbuose. A. Renjė miesto vaizdo neaprašė, tačiau, kaip jau minėjau, paliko ne tik preciziškai tikslų Druskininkų panoramos vaizdą, bet ir centrinės miesto dalies planą. Tik K. Volfgangas, taip ryškiai pasižymėjęs kitose Druskininkų istoriografijos srityse, išoriniam miesto vaizdui skyrė minimalų dėmesį. J. I. Kraševskis, nors ir labai glaustai, bet pagrindinius duomenis pateikė – aprašė centrinę miesto aikštę, svarbiausius pastatus[36]. Vis dėlto atrodo, kad rašytojui labiau rūpėjo Druskininkų gamta, o ne miesto architektūra. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie jo pirmtaką gydytoją A. Grinevičių[37]. Visai priešingų prioritetų laikomasi 1849 m. paskelbtame R. Podbereskio tekste[38]. Būtent šiame darbe randame išsamiausią Druskininkų miesto vaizdą. Tai sakydama, turiu omenyje tik istoriografiją iki „Užrašų…“ – vėliau tokių tekstų atsirado ne vienas. Taigi R. Podbereskio rašinyje jau yra daug svarbių detalių – jis ne tik aprašė pagrindinius miesto pastatus (autoriui primenančius Pamaskvio „dačias“), gražiausius privačius namus (pavyzdžiui, puikios architektūros bajorvedžio Boženckio namą, kuris, beje, autorių ypač sudomino, nes J. I. Kraševskis savo knygoje jo „nepastebėjęs“[39]), bet ir teritoriją prie šaltinių (taip pat ir mineralinio vandens gėrimo ritualą) bei balneologinės gydyklos, vadinamąjį vonių pastatą (itin detaliai – tiek išorę, tiek vidų). Suprantama, mums rūpi, kaip šiame fone atrodo V. von Rotkircho rankraštis, jo pateikti faktai. Iš anksto galiu pasakyti, kad „Užrašai…“ ne tik nenusileidžia R. Podbereskio rašiniui, bet ir gerokai jį lenkia. Miesto vaizdo aprašymas – viena stipriausių V. von Rotkircho teksto dalių. Autorius užfiksavo tai, ką matė prieš savo akis. Tai buvo originalūs jo įspūdžiai, neparemti jokia literatūra. Be to, fotografiškai tikslūs, netgi preciziški – nepatingėta ne tik pasidomėti tiltelio per Ratnyčią statymo istorija, bet ir savo pėdomis išmatuoti parko takelių. Beje, toks ir buvęs autoriaus sumanymas, pagrindinė nuostata. „Bet kaip jums perteikti viską, – rašė V. von Rotkirchas, – ką aš matau, girdžiu ir jaučiu! Aš norėčiau, kad šiame tekste tarytum Daguerre’o plokštelėje ryškiai atsispindėtų viskas, kas tik prabėgs pro mano akis“ (p. 26). Iš dalies tai jam pavyko.
Štai pirmieji jauno Daugpilio tvirtovės karininko įspūdžiai, pagaliau pasiekus savo kelionės tikslą – Druskininkų kurortą:
Pravažiavę be galo ilgą smėlėtą kelią nuo Vilniaus iki pačių Druskininkų, tą lietuviškąją Sacharą, pagaliau įvažiuojate į Druskininkus. Pirma, ką išvystate – tai nedidelė, ežero ir mažučių namų apsupta aikštė, kurioje grožiu išsiskiria pusiau mūrinė, pusiau medinė katalikų bažnyčia, pastatyta iš savanoriškų aukų asmenų, ieškojusių čia sveikatos ir malonumų. Ar beverta sakyti, kad mintis pastatyti šventyklą gausaus kankinių susibūrimo vietoje buvo didi ir nuostabi – kur kitur siela taip trokšta išsilieti nuoširdžia malda, jeigu ne prie sveikatos šaltinio? Kur kitur ji nori dėkoti Aukščiausiajam už atgautą kūno sveikatą, jeigu ne išgijimo vietoje? Ir iš tikrųjų kiek nuoširdaus graudulio, prašymų ir padėkų yra išlieta šio altoriaus papėdėje? Gaila tik (gal lėšos šventyklos statybai buvo ribotos, o gal atsirado kitų kliūčių), kad su akivaizdžia pretenzija į gotikinį skonį mūrytos sienos užsibaigia mediniais skliautais su gana negražiu, taip pat mediniu, kupolu. Varpinę sudaro keturi pilioriai su skersiniais, šventykla apjuosta nebaigta statyti mūrine aptvara.
Nuo bažnyčios aikštės eina trys tiesios gatvės, sudarydamos netaisyklingus kvartalus, apstatytus pačiais geriausiais Druskininkuose namais. Tarp jų patys puikiausi gubernatoriaus, vadinamasis „valdiškas“, bei Hliaskos, Sivickio, Kersnovskio, Oskerkos ir kt namai. Beveik visi jie drėgni ir nedidukai. Retas kuris turi krosnį. Čia – visuose Druskininkuose brangiausi kambariai ir čia daugiausia apsistoja aristokratų luomas. Be abejonės, šioje Druskininkų dalyje geriausias yra Hliaskos namas, kainavęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių sidabro rublių. Jis pastatytas tvirtai, įdomiai ir dailiai, ant skardingo Ratnyčėlės upės kranto, kuri čia pat įteka į Nemuną ir skiria Gardino bei Vilniaus gubernijas. Šis vaizdingas krantas paverstas terasomis, lomose įrengtas nuostabus parkas. Gatvės veda į didelį smėlingą pliažą, per patį vidurį perkirstą keliolikos nepaprastai negražių ir visiškai čia nereikalingų namų. Iš bet kurios šios aikštės pusės matomas gana platus bulvaras, aptvertas nedailiu barjeru ir apsodintas palaikiais beržais. Už bulvaro prasideda Druskininkų kaimelis, kurį minėjau anksčiau. Antroje aikštės pusėje – dar trys nedideli kvartalai, kuriuose patys žymiausi pastatai, daktaro Volfgango namas su kiosku ir oranžerija, Kasackio ir Brochockio namai, teatras ir t. t. Pagaliau aikštės dešiniojoje pusėje yra vadinamosios „lazenkos“, tai yra vonių pastatas, nusitęsiantis net keturiasdešimt penkis sieksnius (p. 7–9).
Šį svarbiausią Druskininkų objektą – „vonias“ – autorius taip pat aprašo labai detaliai, tuo netgi lenkdamas savo pirmtaką R. Podbereskį. Štai nedidelė teksto ištrauka:
Pastato viduryje – priimamasis, kur sesuo šeimininkė registruoja bilietus vonioms. Iš ten veda durys į du salonus – vyrams ir moterims, kur be jokio nepatogumo galima laukti, kol vonios kambarys bus laisvas. Šalimais – bendras koridorius, iš kurio daugybė durų veda į vonios kambarius. Pats pastatas papuoštas bokštu su laikrodžiu. Maudykloje – visi patogumai ligoniams. Patarnautojos labai vikriai pašildo vonias iki tinkamos temperatūros, kurią ligoniui nurodo gydytojas. Kiekviename kambaryje stovi viena arba dvi gerai iššveistos raudonvario vonios su dviem kranais – karštam ir šaltam vandeniui. Greta pastatyta po kanapą, staliuką, yra taburečių, veidrodžių – ko gi daugiau bereikia? (p. 9).
„Užrašų…“ autorius ne tik pateikia informacijos, kaip šaltinių vanduo patenka į „vonias“ (beje, tekste dažnai naudoja ir lenkiškąjį „lazenkų“, kutenki, rusiškai lazenki, pavadinimą), bet ir nurodo jų darbo laiką bei kainas suaugusiems, vaikams ir tarnams. Ir nors atrodo, kad nemažai šių duomenų jis ir vėl bus nurašęs iš K. Volfgango knygelės (suprantama, šiek tiek pakoreguodamas – juk prabėgo daugiau nei dešimt metų), šiandien tai labai vertinga informacija. Ir iš tikrųjų V. von Rotkirchas „fotografiškai“ tikslus. Štai kaip jis aprašo garsųjį Druskininkų parką (vadinamąjį miesto sodą):
Už maudyklių prasideda parkas, o jame – mineraliniai šaltiniai. Parkas išsidėstęs drėgname smėlyne (vanduo iš jo į Nemuną bėga dviem upeliais) ir užsibaigia stačiu, bet neaukštu upės krantu. Parke daugybė tankiai sumigusių smulkių alksnių, tarp kurių kur ne kur stiebiasi laukinės tuopos ir gluosniai. Ten nutiesti ir gana geri 150 sieksnių ilgio ir 50–80 sieksnių pločio takeliai. Kairiojoje „lazenkų“ pusėje parkas susilieja su smėlinga pušynu apaugusia erdve, o dešinėje užsibaigia nedidele, taip pat smėlinga kranto aukštuma, ant kurios pastatyti pramogų namai.[40] Šis pastatas gotikinio stiliaus ir pakankamai didelis, tačiau medinis, tik pamatai iš akmens. Iš tos medžiagos – ir pilioriai, šioje Nemuno pusėje – seni namai, kuriuose kadaise buvo įsikūrę cukrainė ir traktierius. Jaunuolyne, aukštyn palei upės tėkmę, buvo siūloma pasodinti kitą parką ir pastatyti pavėsinę. Per parko upelius ir kanalėlius nutiesta keletas tiltelių, pastatyta paprasta medinė stoginė muzikantams. Aplink ilgi suoliukai be atramų – kad negalintys vaikščiot ir ligoniai bent sėdėdami palinguotų. Dar šulinys su siurbliu paprastam vandeniui bei mechaninis siurblys vandeniui į vonias. Štai ir visas parkas (p. 10–11).
Aprašo V. von Rotkirchas ir visus tris tuomet naudotus Druskininkų mineralinius šaltinius: Pirmąjį, arba Strokovskio, Antrąjį, arba Vidurinįjį, ir Trečiąjį, arba Pagrindinį. Deja, šį kartą „savų“ įspūdžių nedaug – visa pagrindinė medžiaga paimta iš jau ne kartą minėtos K. Volfgango knygos, jos dalies „Vandens išorinės savybės ir cheminė analizė“[41]. Tai, ką šis gydytojas rašė apie šaltinių vandenį – jo skonį, kvapą, savybes, – išversta tiesiog pažodžiui. Ir V. von Rotkirchą galima visiškai pateisinti – tai ne jo sritis. Antra vertus, tų faktų nebuvo galima ir nutylėti – juk pasakota apie „mineralinį miestelį“. „Užrašai…“ svarbūs kuo kitu. Šiame rankraštyje yra tai, ko nerasime kituose panašiuose tekstuose – daugybė smulkmenų, kurios sudaro galimybę ne tik pamatyti (ir ne vien V. von Rotkircho piešiniuose), bet ir pajusti anuometinių Druskininkų atmosferą. Suprantama, tai tos teksto vietos, kuriose kalbama apie kurorto publiką, tačiau ne mažiau vertingi ir tokie aprašymai:
Pačiame miestelyje yra traktierius, cukrainė, krautuvės, madingų prekių parduotuvės, net biblioteka, teatras, nuolat atvyksta voltižiruotojai, akrobatai ir t. t. Koncertai taip pat dažni. Šeimyniniai vakarai – trečiadieniais, o baliai – sekmadieniais. Kaina traktieriuje už stalą – nuo aštuonių iki dvylikos sidabro rublių mėnesiui nuo asmens. Jeigu turėsime omenyje žemės ūkio produktų brangumą, ypač nuo birželio vidurio, tai ir kaina pasirodys vidutinė. Pastaruoju metu valdžia pasirūpino, kad čia būtų įsteigta nuolatinė skerdykla. Pačias didžiausias išlaidas sudaro būstas ir arklių išlaikymas. Kambarių kainos čia įvairios: patys pigiausi valstiečių trobose ir atskiri, bet tik su vienu langu. Kiti – po penkis, šiek tiek geresni – po dešimt sidabro rublių mėnesiui. Vis dėlto tokie butai itin nepatogūs, juose apsigyvena tik prastuomenė ir žydai. Už padorų būstą reikia mokėti pagal didėjančią progresiją – nuo penkiolikos iki šešiasdešimt rublių, o už labai gerą ir puikiai apstatytą – nuo šešiasdešimt iki šimto penkiasdešimt sidabro rublių per mėnesį. Tačiau įpusėjus liepai, vidutinių butų jau visiškai neįmanoma gauti ir todėl belieka užimti arba pačius geriausius, arba pačius blogiausius (p. 18–19).
Tai, ką pacitavau, tik nedideli V. von Rotkircho rankraščio fragmentai. Tačiau ir jų pakanka, kad įsitikintume, jog „Užrašų apie Druskininkus“ autoriui rūpėjo perteikti šio miesto vaizdą – kaip pamatysime vėliau, ne tik išorinį, bet ir gilesnį, kultūrinį. Sakiau, kad tai mėgino daryti ir kiti – tiek iki V. von Rotkircho, tiek ir po jo. Šiandien pagrįstai kyla klausimas: kodėl? Atsakymas galėtų būti ir toks – šie autoriai jautėsi esą unikalaus reiškinio liudininkai – jų akyse gimė ir augo naujas miestas. Tai, kaip žinome, ne dažnai pasitaiko. Be to, miestas, kurio gyventoju, nors ir trumpam, galėjo tapti kiekvienas.
[1] Teobald. Otrivki iz nedeodenoi mišami rukopici // Vospominanija Teobald. Č. 5: Bospominanija obščija. – Vilnia: Tipografija M. R. Roma, 1890. – S. 3–5.
[2] Griškaitė R. Baronas Vasilijus von Rotkirchas – Lietuvių mitologijos autorius // Lietuvių atgimimo istorijos studijos. – T. 8: Asmuo: tarp tautos ir valstybės – V.; Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. – P. 194–223.
[3] žr.: Lavrinec P. Vasilii fon Rotkirch // Ruskaja literatura Litvi (XIX – pervaja oikibina XX veka), – B.: Petro ofsetas, 1999. – C. 66–64. Taip pat žiūrėkite literatūros sąrašą knygos pabaigoje (p. 162–164).
[4] Sideravičius R. Druskininkai prieš 115 metų // Švyturys. – 1969 – Nr. 21. – P. 4–6.
[5] Juodakis V. Lietuvos fotografijos istorija (1854–1940). – V.: Austėja, 1996. – P 16.
[6] Žr.: Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje. – V: Baltos lankos, 1996. – P. 26 Ten. išspausdinta septintoji „Užrašų apie Druskininkus“ iliustracija „Pokalbis apie nevaisingumą“ (p. 55), knygos autorių pavadinta „Aukštuomenės tipai“ (iliustracijas parinko Rūta Janonienė).
[7] Bobrovski P. Druskeninkeskuja mineralnija vodi / Grodnenskaja gubernija // Materiali dlia geografii i statistiki Rossii, cobranija oficerami General’nogo štaba. – Č. 1. – Sanktpeterburg: B tipografii departamenta General’nogo štaba, 1863. S. 403.
[8] Gineitienė E. Iš Druskininkų kurorto istorijos // Sveikatos apsauga. – 1957. –Nr. 2. – P. 39–44; Gineitienė E. Iš kurortinio gydymo Druskininkuose raidos iki tarybinio laikotarpio // Iš mokslų istorijos Lietuvoje. – T. 1. – V.: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960. – P. 164–179.
[9] Ypač sveikintina Vytauto Valentukevičiaus iniciatyva leisti istorinius Druskininkų kalendorius. Žr.. Druskininkų istorinis kalendorius / Parengė ir tekstus parašė V. Valentukevičius. – Druskininkai: Vija, 1999; Valentukevičius V. Druskininkų istorinis kalendorius (2001) – Druskininkai: Vija, 2001.
[10] Griškaitė R. Druskininkų Ondyna. Kūrėjai ir skaitytojai // Metai – 1994. Nr. 5 – p. 98–120.
[11] Daktaro Teodoro Triplino kelionė po Lietuvą 1866 metais // Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografinisi aprašymai (XIV–XIX n.) Antras papildytas leidimas / Parengė J. Jurginis ir A. Šidlauskas. – V.: Mokslas, 1988. – P. 200; Tripplin T. Dniennik podrožy po Litwie i Žmudzi. – Wilno: Naklad Maurycego Orgelbranda, 1868. – S. 43–44.
[12] Lavinrec P. Vasilii fon Rotkirch. – C. 58.
[13] Kūrinys chonologiškai apima penketą mėnesių (1853 m. gegužės 15 d. – rugsėjo 29 d., t. y. visą Druskininkų kurortinį sezoną. Iš viso rankraštyje pažymėtos 24 dienos, tiek pat randame skyrių. Gausiausias įvykių liepos mėnuo, tad iš jo fiksuota 11 dienų, rugpjūtį – 7 dienos. Gegužei, birželiui ir rugsėjui V. von Rotkirchas skiria daug mažiau dėmesio. Be abejonės, toks netolygumas neatsitiktinis. Būtent liepą–rugpjūtį virė „tikrasis“ Druskininkų gyvenimas.
[14] Teobald. Druskeniki i iz okresnostu // Vilenski kalendar’, na 1888 god. – Vilna: tipografija A. G. Sirkina, 1887. – S. 207–221.
[15] Fonberg. I. Opisanie wody mineralnej Druskinickiej // Wizerunki I Roztrząsania Naukowe. – T. XI. – 1935. – S. 5–59. Gonberg. I. Opisanie wody mineralnej Druskinickiej. Wilno: Drukiem Jozefa Zawadzkiego, 1838.
[16] Narbutas T. Lietuvių tautos istorija. – T. 1. – V.: Mintis, 1998. – p. 375.
[17] Plačiau apie T. Narbuto publikacijas Druskininkų tema ir: Griškaitė R. Druskininkų Ondyna. Kūrėjai ir skaitytojai. – P. 104–108.
[18] Narbutt T. Druskiniki i okolice // Ondyna Druskienickich Zrodel. – 1844. – Z. 7 – S. 19–21.
[19] Renier A. O wodach mineralnych Druskienickich. Rok 1839–1840 // Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – VUB RS) – F. 26. – B. 3581; Renier A O wodach mineralnych Druskienickich. Wiadomošci ogotne. Rok 1841 // Ten pat – B. 35S2. Renier A. Lista osob przybylych do Druskienickich mineralnych wod w 1842 roku // Ten pat. – B 3583. Renier A. Wiadomošč statystyczna za rok 1844 // Ten pat. – B. 3585.
[20] Renier A Częšč historyczna // O wodach mineralnych Druskienie–kich. Rok 1839–1840. – L. 2–8.
[21] Šioji Karaliaučiuje spausdinta graviūra šiandien išliko tarp jau minėtų A Renje rankraščių (Renier A. O wodach mineralnych Druskieniekich Wiadomošč ogotne. Rok 1841. Pagal autoriaus sumanymą, ji turėjo puošti būsimą jo knygą.
[22] Ten pat.
[23] Renier A. O wodach mineralnych Druskieniekich Wiadomošč ogot. Rok 1841 L. 4–14.
[24] Renier A. O wodach mineralnych Druskieniekich // Tigodnik Peterburski. – 1841. – Nr. 42. – S. 231–234.
[25] Wolfgang K. O wodzie mineralnej solnej w Druskienikach: Opisanie, postrzeženia lekarakie i przepisy dla chorych. – Wilno: Drukiem A. Marrinowskiego, 1841.
[26] Chonski K. Uwagi nad natūrą, dzialaniem i užyciem Druskienickich wod. – Wilno: Nakladem Rubena Rafalowicza,drukiem Jôzefa Zawadzkiego, 1841; Nahumowicz I. Sposob leczenia się mineralnemi slonemi wodami w Druskienikach. – Grodno: W drukarni Zyraela typografa i Srift–Gisera, 1841.
[27] Šioje monografijoje pirmą kartą buvo pateiktos žinios apie gydymą Druskininkuose gydomuoju purvu (Gineitienė E. Iš kurortinio gydymo Druskininkuose raidos iki tarybinio laikotarpio. – P. 174). Plačiau apie tai skaitykite: Griškaitė R. Druskininkų Ondyna. Kūrėjai ir skaitytojai. – P. 110–112.
[28] Wolfgang K. O wodzie mineralnej solnej w Druskienikach: Opisanie, postrzeženia lekarakie i przepisy dla chorych. – S. 10.
[29] Ten pat. – P. 7.
[30] Ten pat. – P. 7.
[31] Mieczyslaw. Listy do Przyjaciola z Druskienik. List pienvszy (14 czenvca 1848 roku)// Ondyna Druskienickich Žrėdel. – 1845. – Z. 3. – S. 35–42; Mieczyslaw. Listy do Przvjaciela i Druskienik. List drugį (be datos). – Ten pat. – Z. 4. – S. 41–47. Kad K. Volfgangas buvo neabejingas istorijai, rodo ir faktas, jog prieš mirtį (mirė 1884 m. Paluknyje, Trakų apskrityje) buvo pureiškęs norą kai kurias savo sukauptas vertybes dovanoti Vilnimis senienų muziejui (VUB. R8 – F. 46. – B. 23 – L. 20).
[32] Narbutt T. Wiadomošč historyczna o Liszkowie, niegdys Nowogrodku Nadniemnowym, czyli Nauenpitle // Ondyna Druskienickich Žrodel. – 1846. – Z. 4. – S. 3–15.
[33] Kraszewsiki J. I ., Wolfgang K. Druskieniki. Szkic literacko lekarski. – Wilno: Drukiem Jozefa Zawadzkiego. 1848. – S. 28.
[34] Druskininkai. 1854.VII.28. E. Tiškevičius A. H. Kirkorui// Lietuvos valstybės istorijos archyvai. – F. 1135. – Ap. 11. – D. 14. – L. 512.
[35] Druskininkai. 1854.VII.28. E. Tiškevičius A. H. Kirkorui// Lietuvos valstybės istorijos archyvai. – F. 1135. – Ap. 11. – D. 14. – L. 512.
[36] Kraszewski J. I., Wolfgang K. Druskioniki. Šakio literucko–lekarski – S. 30–32 etc.
[37] Hryniewicz A. O wodzio minuralnej Druskienickiej – Wilno: W drukarni S. Blumowicza, 1842.
[38] Podberaski R. Kaleidoskop Faustyna Wazedobylskiego: o wasyztkiem, o wielu rzeczach i o niežam (Z notat podróznych) // Pamiętalk Naukowo–Literacki. – 1849. – Z. 1. – S. 85, 92–93.
[39] Ten pat. – P. 92.
[40] Rusiškuose XIX a. tekstuose šia pastatas buvo vadinintas tiesiog „vokzal“, tai anaiptol nereiškė geležinkelio stoties. Žodis „vokzal“ kilo nuo angliško žodžio Vauxhall – Londono priemiesčio, vėliau tapusio pasivaikščiojimams skirtu parku. Taigi vokzal tuomet buvo suprantamas kaip visuomeninių pasilinksminimų vieta. Savo ruožtu lenkų paprastai buvo vartojamas kitas pavadinimas – dam resursowy (sutinkamos ir žodis foksal, bet labai retai) arba tiesiog resurso – nuo žodžio resurs, t. y. pramoga, paprastai – šokiai. Beje, Druskininkų pramogų namuose būta ne tik šokių salės, bet ir restorano, biliardo ir bibliotekos.
[41] Wolfgang K, O wodzio mineralnoj solnej w Druskienikach. – S. 29–38.
Adrienne Rich. Kraujas, duona ir poezija: poeto gyvensena
2001 m. Nr. 12
Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė
Majamio oro uostas, 1983 m. vasara. Moteris iš Šiaurės Amerikos man sako: „Jums patiks Nikaragva: ten kiekvienas žmogus poetas“. Daug kartų galvojau apie šią pastabą ir viešėdama ten, ir grįžusi namo. Esu kilusi iš tokios kultūros (Šiaurės Amerikos, kur dominuoja vyrai, baltieji), kuri verčia poetus laikyti save atskirtais nuo masinės auditorijos, įpratusios pergalingai nustumti poetus į užribį (jau nėra nei vergų darbo, nei kankinimų už politinę poeziją – tik mirtina tyla, foninis traškėjimas žiniasklaidos, kramtančios poeto žodžius); esu kilusi iš šios Šiaurės Amerikoje dominuojančios kultūros, kuri mus taip glumina, tvirtindama, jog poezįja nėra nei ekonomiškai naudinga, nei politiškai paveiki, ir jog politinis angažuotumas žlugdo meną; kilusi iš kultūros, kuri man sako, jog esu pasmerkta būti prabangos preke, nebūtina puošmena ant gausiai apkrauto universitetuose dėstomų dalykų stalo, ceremonija, nacionalinės pagarbos objektą – kaip, galvoju aš, turėčiau suprasti tos moters žodžius? Jums patiks Nikaragva: ten kiekvienas žmogus poetas. (Ar man patinka visi poetai? – tuoj pat paklausiau savęs, galvodama apie poetus, kurių visai nemyliu ir kurių nenorėčiau matyti valdančių mano šalį.) Ar tai, kad esu poetė, užtikrina mano simpatiją marksistinei revoliucijai? Ar negaliu vykti ten kaip paprasta Amerikos radikalė, feministė ir lesbietė, pilietė, kuri priešinasi savo vyriausybės karams su jos šalies žmonėmis ir kišimuisi į kitų tautų šalis? Ką paveiks liudijimas poetės, aplankiusios revoliucijos apimtą kraštą, kur „kiekvienas žmogus – poetas“, ir grįžusios į šalį, kurioje nevyksta net rimtesnės diskusijos apie poezijos patikimumo galimybę?
Aišku, ši geranoriška pastaba man sukėlė stiprių ir sudėtingų jausmų. Tam tikra prasme iš jos išaugo tekstas šio vakaro pokalbiui.
Aš gimiau baigiantis didžiajai depresijai; sulaukiau šešiolikos Nagasakio ir Hirosimos tragedijos metais. Esu žydo tėvo ir protestantės motinos dukra; pirmą kartą išgirdau apie holokaustą, žiūrėdama filmuotą medžiagą apie mirties stovyklų kalinių išlaisvinimą. Buvau jauna baltoji moteris, nepatyrusi nei alkio, nei benamystes, užaugusi priemiestyje aiškiai pasidalijusio miesto, kurio kvartalų ribas nubrėžė religijų skirtumai: krikščionių ir žydų. Šešiolika metų nugyvenau saugiai tikėdama, kad net tada, kai miestai bombarduojami, o civilinį gyventojai žudomi, žemė, kaip visada, laikosi tvirtai. Procesas, dėl kurio branduolinė katastrofa netrukus taps visų ateities spėjimų sudedamoji dalis, jau buvo prasidėjęs, bet pirmuosius šešiolika mano gyvenimo metų man tai buvo visai nesvarbu. Daugybine poezijos, kurią skaičiau, kūrinių kartojosi mintis, jog poezijos negalima sunaikinti, jog eilėraštis – kelias į nemirtingumą.
Augdama nuo ankstyvos vaikystės girdėjau ir skaičiau poeziją, pirmiausia tik garsus, pasikartojančius, muzikalius, ritmiškus ir sau pakankamus, skleidžiančius konkrečių, jusliškai kerinčių vaizdinių galią:
Ali night long they hunted
And nothing did they find
But a ship a-sailing,
A-sailing with the wind.
One said it was a ship,
The other he said, Nay,
The third said it was a house
With the chimney blown away;
All the night they hunted
And nothing did they find
But the moon a-gliding
A-gliding with the wind…1
Tyger! Tyger! Burning bright
In the forest of the night,
What immortal hand or eye
Dare frame thy fearful symmetry?2
Bet netrukus poezija nustojo buvusi tik muzika ir vaizdiniai; ji virto apreiškimu, informacija, savotiškomis pamokomis. Tikėjau, kad galiu iš jos pasimokyti – neįprastas požiūris Jungtinių Valstijų piliečiui, o dar vaikui. Maniau, kad ji man duos užuominų, pašnibždės svarbiausius atsakymus į klausimus, kurie jau persekiojo mane, klausimus, kurių dar nemokėjau nė suformuluoti: Kas šiame gyvenime įmanoma? Ką reiškia „meilė“, toks svarbus dalykas? Kas tas kitas dalykas, kurį vadiname „laisve“ – ar jis, kaip ir meilė, jausmas? Kaip žmonės gyveno praeityje, ką jie iškentėjo? Kaip aš nugyvensiu savo gyvenimą? Tai, kad poetai prieštaravo patys sau ir vienas kitam, manęs netrikdė ir nebaugino. Godžiai troškau visko, ką tik galėjau pažinti; mano vaikiškas protas, siekdamas nuoseklumo, nepasidarė uždaras.
I was angry with my friend,
I told my wrath, my wrath did end.
I was angry with my foe,
I told it not, my wrath did grow3.
Buvau emocingas vaikas, kuriam dažnai liepdavo tramdyti įkarštį, todėl esu mąsčiusi apie šiuos Williamo Blake’o žodžius, bet pirmiausia jie užsiliko atmintyje dėl pasikartojančių garsų, dėl bauginančių ritmų.
Kitą eilėraštį, kuris iš pradžių man patiko kaip muzika, vėliau apmąsčiau dėl to, ką jis kalba apie moteris, vyrus ir santuoką; tai Edwino Arlingtono Robinsono „Eros Turannos“:
She fears him, and will always ask
What fated her to choose him;
She meets in his engaging mask
All reasons to refuse him;
But what she meets and what she fears
Are less than are the downward years,
Drawn slowly to the foamless weirs
Of age, where she to loose him…4
Žinoma, aš maniau, kad tik tie poetai, kurie įtraukti į antologijas, yra tikri poetai, kad tai įrodo jų buvimas antologijose, nors vieni buvo vadinami „didžiais“, o kiti „nežymiais”. Man daug davė šios antologijos: „Sidabro monetos“ ; nesiliaujantis Louiso Untermeyerio redaguojamų tomų srautas; Kembridžo Vaikų poezijos knyga; Palgrave’o „Aukso lobynas“; Oksfordo Anglų poezijos rinktinė. Bet neturėjau nė mažiausio supratimo, kad jos atspindėjo konkretaus laiko ar konkrečių žmonių grupių skonį. Tebetikėjau, kad poetus įkvepia koks nors transcendentinis autoritetas, kad jie kalba iš nepaprastų aukštybių. Maniau, jog sugebėjimas jungti skiemenis taip, kad kraujas užkaistų, yra pažiūrų universalumo požymis.
Dėl šių mane veikusių nuostatų, dėl mano augimą lydėjusios estetinės ideologijos aš peržengiau dvidešimtmetį tikėdama poezija, tikėdama bet kokiu menu kaip aukštosios pasaulėžiūros išraiška; kritikas Edwardas Saidas tai pavadino „kvazireligine nuostaba vietoj žmogiškų ženklų aiškinimosi sekuliariais socialiniais terminais“. Poetas įgydavo „universalumą“ ir autoritetą, nagrinėdamas savo paties, o kartais pačios, sapnus, troškimus, būgštavimus, siekius, ir apie juos „kalbėdamas kaip žmogus žmonėms“, kaip pasakė Wordsworth’as. Bet man būnant ir šešiolikos, ir dvidešimt šešerių, mano pačios pasaulėvaizdį formavo politinės sąlygos. Aš nebuvau vyras; buvau baltoji, gyvenanti visuomenėje, kurioje dominavo baltieji; mano ugdymas buvo pagrįstas tam tikros socialinės klasės požiūriu; mano tėvas buvo „asimiliavęsis“ žydas antisemitiškame pasaulyje, o motina – baltoji protestantė iš Pietų; egzistavo tam tikros istorinės įtakos, kurios palaipsniui susiliedavo mano sąmonėje. Mano asmenišką pasaulėvaizdį iš dalies formavo skaityta poezija, beveik visa parašyta baltųjų anglosaksų vyrų, keleto moterų, šiek tiek – keltų ir prancūzų. Kitaip tariant, jokios ispaniškos, afrikietiškos, Kinijos ar Artimųjų Rytų poezijos. Mano asmeniškas pasaulėvaizdis, kurį aš, kaip daugelis jaunų žmonių, laikiau savo unikalumo patvirtinimu, neatrodė originalus tik man, bet jis priminė nenuovokų ir pusiau sąmoningą atpasakojimą tiesų apie kraują ir duoną, apie socialines ir politines mano gyvenamojo laiko ir vietos jėgas.
Penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo dešimtmečio pradžioje mokiausi koledže. Ketvirtąjį dešimtmetį – ekonominės nevilties, socialinių neramumų, karo ir podraug politiškai angažuoto meno dešimtmetį – pakeitė šaltojo karo laikotarpis su šeimos vertybėmis, kurių svarbiausia – nedirbanti ir namus prižiūrintį motina, su propaganda, suaktyvėjusia FTB ir CŽV veikla, su daugelio menininkų pasitraukimu iš vadinamojo protesto meno, su raganų medžioklėmis tarp menininkų, intelektualų ir net Valstybės departamento darbuotojų, su antisemitizmu, homoseksualių vyrų ir lesbiečių moterų persekiojimu ir su simboline šaltojo karo kryžiaus žygio pergale – Ethelės ir Juliuso Rosenbergų nužudymu elektros kėdėje 1953 m.
Kai atvykau mokytis į Harvardą, literatūrą čia dėstė socialistas, homoseksualas Francis Otto Matthiessenas. Vieną semestrą jis pasakojo apie penkis poetus: Blake’ą, Keatsą, Byroną, Yeatsą ir Stevensą. Ko gero, šis kursas paveikė mano kaip poetės gyvenimą labiau už visa kita, ką esu patyrusi koledže. Matthiessenas degė aistra kalbai, jis mums skaitydavo balsu, užduodavo mintinai išmokti eilėraščius ir deklamuoti jam. Be to, jis iš tiesų kalbėjo apie išorės pasaulio įvykius, apie viltį, kad Rytų Europa gali išgyventi kaip savarankiška socialistinė jėga tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos; jis taip kalbėjo apie egzistuojančius Europos jaunimo sąjūdžius, tarsi mums jie turėtų rūpėti. Jo auditorijoje poezija niekada nepasilikdavo grynos teksto kritikos erdvėje. Prisiminkite, kad tai buvo 1947 ar 1948 m., kai retas literatūros dėstytojas Harvarde užsimindavo apie už tekstų egzistuojantį pasaulį, nors auditorijos buvo pilnos Antrojo pasaulinio karo veteranų, patekusių į universitetus dėl Šauktinių teisių bilio – vyrų, kurie priešingu atveju gal išvis nebūtų mokęsi jokiame koledže, jau nekalbant apie Harvardą. Matthiessenas nusižudė pavasarį, kai aš mokiausi antrame kurse.
Dėl Yeatso, kuris tuo metu buvo man tapęs didžio poeto idealu, žmogumi, kuris geriau už kitus sugebėjo jungti skiemenis taip, kad mano kraujas užkaistų, aš ėmiau lankyti Airijos istorijos kursą. Ją dėstė Bostono airis, keltų kalbų profesorius, vienas Harvardo įžymybių, kurio tėvas, kaip pasakojama, buvo Bostono policininkas. Jis garsiai mums skaitė gėlų ir anglų poeziją, dainavo politines balades, perskaitė mums, kaip paaiškėjo, trumpą britų rasizmo ir imperializmo kursą – nors šie terminai nė karto nebuvo ištarti. Be to, jis negailestingai išjuokė airių polinkį tapti romantikais. Žmonės juokdavosi, išgirdę apie Airijos istorijos kursą, ir sakydavo, jog jame veikiausiai pasakojama tik apie futbolininkus. Nei Harvarde, nei už jo ribų niekas dar nekritikavo aukštos kilmės jankių rasingo Bostono airių atžvilgiu, nors jis buvo kupinas lygiai taip pat nekritikuojamos klasinės arogancijos. Šiandien Bostono airiai jau kovoja už save ir sykiu Naujojoje Anglijoje mažina rasizmą juodųjų bei lotynų amerikiečių atžvilgiu. Keista, bet pirmą kartą šiuos dalykus pamėginau aiškintis per poeziją.
Aš sakau „keista, nes poezijos skaitymas elitinėje akademinėje institucijoje – ir devintąjį dešimtmetį, ir anuomet, šeštojo dešimtmečio pradžioje – turėjo skatinti ne kritikuoti visuomenę, bet siekti profesinės karjeros, leidžiančios be aistrų studijuoti eilėraščių anatomiją. Manoma, jog akademinės literatūros studijos turi skatinti įgyti prestižą, saugią, gerai apmokamą darbo vietą ir siekti priklausyti rinktinei draugijai. Gal man pasisekė, nes pradėjau skaityti poeziją labai jauna ir ne mokykloje, nes rašiau eilėraščius beveik taip pat seniai, kaip ir skaičiau. Turėčiau pridurti, kad lengvai leisdavausi ir iki šiol leidžiuosi užburiama grynų garsų, kad ir ką jie reikštų; ir bet kuris poetas, kuris derina tikrovės reiškinių poeziją su garsų poezija, mane taip domina ir traukia, kad negaliu net apsakyti. Studijų metais man atrodė, kad geriau už visus tai daro Yeatsas. Kelios jo eilutės metų metus aidėjo mano galvoje:
Many times man lives and dies
Between his two eternities,
That of race and that of soul,
An ancient Ireland knew it alL..5
Did she in touching that lone wing
Recall the years before her mind
Became a bitter, an abrtract thing
Her thought some popular enmity:
Blind and leader of the blind
Drinking the foul ditch where they lie?6
Sakyčiau, kad Yeatso kūryboje galima rasti visų aistringiausių, labiausiai gundančių argumentų prieš menininko dalyvavimą politikoje. Joje mane labiausiai jaudino tas meno ir politikos dialogas bei pats kalbėjimo tonas, bet jokiu būdu ne įmantrios mitologijos sistemos. Žinau, kad iš jo poezijos išmokau du dalykus, ir jiedu prieštaravo vienas kitam. Pirma: poezija gali būti „apie“ politiką, gali iš jos išaugti. Net jei poezija gina savo privilegijas, net jei poezija niekina politinius sukilimus ir revoliuciją, ji gali ir kartais net privalo politiškai paaiškinti save, sąmoningai pasirinkti vietą politikoje, neatsisakydama kalbos intensyvumo. Antra: politika apkartina ir suabstraktina mintį, moteris paverčia rėksmingomis bei isteriškomis, o galiausiai dėl jos bergždžiai iššvaistomas grožis ir talentas: „Per ilgas pasiaukojimas / širdį paverčia akmeniu“. Pripažintoje literatūroje aš neradau ničnieko, kas paprieštarautų antrajai idėjai. Elizabeth Barrett Browning feministinė ir prieš vergiją nukreipta poezija, H. D. poezija, kovojanti prieš karą ir atvirai moteriška, tokia kaip radikalūs – taip, revoliucingi – Langstono Hugheso bei Muriel Rukeyser eilėraščiai tebebuvo giliai palaidota po akademinės literatūros kanonu. Bet pirmoji idėja man buvo nepaprastai svarbi: poetas – tikriausiai tas, kuris buvo pripažintas poetu, – iš tiesų gali rašyti apie politinius dalykus, gali įpinti į poeziją politikos veikėjų vardus:
MacDonagh and Macbride
And Conally and Pearce
Now and in time to come
Wherever green is worn
Are changed, changed utterly:
A terrible beauty is born7.
Kaip ir visi jauni žmonės, ieškantys to, ko dar nepajėgia pavadinti, aš rinkau tai, ko man reikėjo, visur, kur tik galėjau rasti. Kai mums reikalingos idėjos ar formos uždraudžiamos, mes kur įmanydami ieškome bent jų pėdsakų. Tačiau čia susidūriau su rimta problema. Aš gimiau moterimi, bet mėginau mąstyti ir veikti taip, tarsi poezija – ir galimybė kurti poeziją – būtų universali, nuo lyties nepriklausoma sritis. Vyriškosios paradigmos visatoje aš natūraliai įsisavinau subjektyvių vyrų poetų – tokių kaip Yeatso – sukurtas idėjas apie moteris, seksualumą, galią. Šių vaizdinių nesutapimas su mano kasdienio gyvenimo įvykiais reikalavo nuolatinio vaizduotės darbo, savotiško nepaliaujamo vertimo ir nesąmoningo tapatybės suskilimo: moters atskyrimo nuo poetės. Kiekviena grupė, slegiama dominuojančios kultūros galios įvardyti ir kurti vaizdinius, susiduria su šio psichinio suskilimo pavojumi, todėl jai reikia meno, galinčio tam pasipriešinti.
Tačiau šeštojo dešimtmečio viduryje aš nelabai aiškiai suvokiau savo padėtį pasaulyje; net nesupratau, kad šis suvokimas rašytojui gali tapti labai svarbus. Žinojau, kad santuoka ir motinystė, laikytos tikrai moteriškos patirties elementais, dažnai vertė mane jaustis nepritapusia, bejėge, bešakne. Tačiau man niekad nėra tekę pirmiausia galvoti apie duoną; o apie kraują žinojau tik tiek, kad mano kraujas – baltųjų, o baltųjų yra geresnis. Mano tėvus labai jaudino socialinės priklausomybės ir integracijos klausimai, bet man niekad nebuvo tekę nuryti įsiūčio ar pažeminimo, nereikėjo sunkiai pelnytis pinigų. Retai skaitydavau tokią literatūrą, kuri užsimindavo, jog daugeliui žmonių alkis yra įprastas kasdienio gyvenimo faktas. Aš maniau, jog esu išsilavinusi. Šaltojo karo atmosferoje, kuri taip niekad ir nesibaigė, mes labai daug girdėjome apie Sovietų Sąjungoje gyvenančių žmonių „indoktrinaciją“, apie siaubingus istorijos iškraipymus, pritaikant ją prie komunizmo dogmų. Tačiau man, kaip daugumai amerikiečių, buvo dėstoma tam tikra mūsų istorijos versija, pasiturinčio baltojo vyriškio versija; būdama dvidešimties metų, aš to net nesupratau. Man – jaunai, vėliau vyresnei moteriai, augusiai baltojoje oficialiojoje Amerikos kultūroje, – buvo lemta visą likusį gyvenimą stropiai, dažnai prieštaraujant visam iki tol gautam išsilavinimui, po trupinėlį dėlioti tikrai man rūpimą istoriją, kuria galėčiau pasikliauti kaip poetė, vienintelę istorijos versiją, kurioje aš, moteris ir poetė, pajėgiau rasti kokius nors pamatus: nieko neturinčiųjų istoriją.
Būtent to vidinio savasties iškreipimo skausmas ir sumaištis, kurią aš, šeštojo dešimtmečio jauna moteris, tiesiogiai išgyvenau, paskatino mane ieškoti kelio atgalios, prie ankstesnio skilimo, prie atvirų ir slaptų nuostatų prieš juodaodžius, kurios formavo mano ankstyviausią vaikystę. Aš pradėjau ieškoti gyvenimo paaiškinimo ar rakto ne tik poezijoje, bet ir politiniuose raštuose. Radau tokius rašytojus kaip Mary Wollstonecraft, Simone de Beauvoir ir Jamesas Baldwinas. Kiekvienas jų man padėjo suprasti, kad tai, ką anksčiau laikiau paprasčiausia „gyvenimo tikrove“, iš tiesų gali būti socialinis konstruktas, palankus vieniems žmonėms, užtat žalingas kitiems, ir kad jį galima kritikuoti bei keisti. Pradėjau atpažinti lyties ir giminės mitus bei obsesijas, rasės mitus bei obsesijas, prievartinį galios naudojimą šiuose santykiuose; ėmiau tyrinėti šių mitų teritorijas. Jie nebuvo vien tik mano asmeninės sumaišties priežastis, slapta kančia, asmeniška nesėkmė. Dar nežinojau, ką aš, baltoji moteris, galėčiau pasakyti apie baltųjų sąmonės rasines obsesijas. Bet pradėjau priešintis aiškiai regimam poetės ir moters, mąstytojos ir moters atskyrimui, pradėjau rašyti tai, ką su baime vadinau politine poezija. Šioje veikloje susilaukiau labai mažai pažįstamų literatų paramos, tačiau narsos ir pateisinimo man teikė kad ir tokio Baldwino žodžiai: „Bet kokioms realioms permainoms reikia, kad sudužtų toks pasaulis, kokį anksčiau pažinojai, kad dingtų viskas, kas anksčiau suteikė tau tapatybę, kad baigtųsi saugumas“. Nežinau, kodėl šie žodžiai mane drąsino – gal dėl to, kad juos perskaičiusi pasijutau nebe tokia vieniša.
Mary Wollstonecraft matė, kaip be išsilavinimo menksta XVIII a. viduriniosios klasės Anglijos moterų protai ir emocijos; ji reikalavo elgtis su moterų gabumais taip pat pagarbiai, kaip elgiamasi su vyrų – priimti moteris į vyrų kultūrą lygiomis teisėmis. Simone de Beauvoir parodė, kaip Europos kultūroje dominuoja vyriškasis moters – kitokios būtybės – suvokimas, neišleidžiantis „moters“ iš nelaisvės mitų, atėmusių iš jos savarankišką būtį bei vertę. Jamesas Baldwinas tvirtino, kad visa kultūra yra politiškai reikšminga, ir aprašė, kaip sudėtinga išlikti savimi juodaodžiam menininkui kultūroje, kur dominuoja baltieji, nesvarbu, ar tai būtų afroamerikietis, augantis Harleme, ar afrikietis, gyvenantis kolonializmo nusikratančioje šalyje. Jis užsiminė apie „iki šiol neparašytą negrų moters istoriją“, o 1954 m. esė apie Gide’ą parašė, jog „kai vyrai [heteroseksualūs ar homoseksualūs] nebegali mylėti moterų, jie nustoja mylėti, gerbti ir pasitikėti vieni kitais, ir visiškai susvetimėja“. Tai buvo pirmasis mano skaitytas autorius, pareiškęs, kad rasizmas nuodija baltuosius ir žlugdo juoduosius.
Laisvės idėja – taip dažnai minėta per Antrąjį pasaulinį karą – šeštąjį dešimtmetį virto visiška politine abstrakcija. Laisve – ir tada, ir dabar – buvo laikoma tai, kuo tiki Vakarų demokratijos ir kas atimta iš sovietinio bloko šalių, esančių už „geležinės uždangos“. Egzistencializmo filosofai, kuriuos pradėjo skaityti ir aptarinėti jauni Amerikos intelektualai, kalbėjo apie laisvę, susijusią su maištu. Bet skaitydama S. de Beauvoir ir J. Baldwiną, aš juste pajutau konkrečią buvimo nelaisva tikrovę, pamačiau, kokia tai nuolatinė, viską persmelkianti ir ėdanti būsena, ir kaip kultūra ją palaiko ne mažiau negu jėgos naudojimas.
Pasakoju visa tai žvelgdama atgalios iš tos pozicijos, kurioje esu dabar. Anuo metu nebūčiau galėjusi apibendrinti tų rašytojų poveikio sau. Tik jutau, kad skaitau juos su tokia pat aistra bei poreikiu kaip ir poeziją, kad jie ima skverbtis į mano gyvenimą; pradėjau pirmą kartą justi, kad radau šiokį tokį pagrindą, šiokį tokį požiūrį, padedantį man klausti to, ko reikėjo paklausti.
Bet tada, kaip ir dabar, buvo girdėti daugybė balsų, perspėjančių Šiaurės Amerikos menininkus „nepainioti politikos ir meno“. Aš stengiausi apsvarstyti, išsiaiškinti tuos argumentus, kurie dabar man atrodo tušti, nes atpažįstu juose politinės jėgos deklaracijas. Tai – klaidinga, mistifikuota meno samprata, pagal kurią menas – savotiškas nežemiškas įkvėpimas, universali jėga, tolima valdžiai bei privilegijoms ir menininko gyvenimui su duona ir krauju. Pagal šį požiūrį menininko susirūpinimas smulkiomis, neesminėmis ar laikinomis kliūtimis gali tik užteršti ar iškreipti meno vagas. Daina yra aukštesnė už kovą, ir menininkas turi pasirinkti: politiką – čia apibrėžiamą kaip perdėm žemišką faktologįją ir korumpuotą kovą dėl valdžios – ar meną, egzistuojantį kažin kokioje transcendentinėje plotmėje. Toks požiūris į literatūrą kone šimtą metų vyravo Anglijos ir Amerikos literatūros kritikoje. Šeštąjį ir septintąjį dešimtmetį, pastebėjus, kad menininkas „kišasi į politiką“, kildavo nemenkas nepasitenkinimas; menas buvo mistiškas ir universalus, bet ir menininkas, regis, laikytas neatsakingu, emocionaliu ir politiškai naiviu.
Be to, Šiaurės Amerikoje „politika“ tapo beveik nepadoriu žodžiu, siejamu su niekingais, klastingais sandoriais bei manipuliacijomis. (Atrodo, jog amerikiečiai nieko taip nebijo, kaip manipuliacijų, veikiausiai dėl to, kad širdies gilumoje nujaučia priklausą itin manipuliatyviai sistemai.) „Politika“, bent jau šeštąjį dešimtmetį, tikrai buvo siejama su raudonųjų grėsme, žydų sąmokslais, šnipais, nepatenkintaisiais, susimokiusiais nuversti demokratiją, „svetimšaliais agitatoriais“, audrinusiais iki tol viskuo patenkintus juoduosius ir darbo žmones. Tokia veikla buvo pavojinga ir baudžiama, ir McCarthy laikais būta nemažai baimės. Rašytoja Meridel LeSueur buvo įtraukta į juoduosius sąrašus, persekiojama FTB jos knygos uždraustos; ją atleisdavo iš visų darbų – mokytojos, padavėjos, – nes FTB įbaugindavo jos moksleivius ir darbdavius. Tillie Olsen duktė prisimena, kaip šeštąjį dešimtmetį ėjo su motina į Gelbėjimo armijos parduotuvę pirkti šiltų žieminių drabužių: šeima turėjo pagrindo manyti, kad San Francisko įlankos rajone gyvenantys kairieji bus suimti ir išvežti į šiauriau esančias sulaikymo stovyklas. Tai tik du politiškai aktyvių rašytojų, atlaikiusių konkrečias represijas, pavyzdžiai – daug kas nuo jų neatsigavo.
Gali būti, kad daugelis baltųjų amerikiečių baiminasi atvirai politiško meno, nes jis galėtų emociškai mus įtikinti tuo, kam prieštaraujame „racionaliai“; galėtų nuvesti mus į tas sferas, su kuriomis praradome ryšius, sunaikinti saugumo sistemas, kurias sau pasistatėme, priminti tai, ką geriau būtų pamiršti. Su baime pripažįstama tikros aistros ir poezijos balso jėga, atvedanti mus ne visai į tai, kas būdinga tik baltiesiems šovinistams/vyriškumo dominavimo šalininkams/heteroseksualams/puritonams – bet į tai, kas „tamsu“, „moteriška“, „iškreipta“, „primityvu“, „netvaru“, „ydinga“. Mums tvirtinama, kad, pavyzdžiui, politinė poezija pasmerkta virsti gryna retorika ir žargonu, tapti vienmate, supaprastinta, besikartojančia; kad rašydami „protesto literatūrą“ – t. y. rašydami ne kaip baltieji, ne kaip vyrai, ne kaip heteroseksualai ar ne kaip viduriniosios klasės atstovai – mes paaukojame „universalumą“; kad rašydami apie neteisybę susiauriname savo akiratį, „suvedame politines sąskaitas“. Taigi politinė poezija įtariama turinti milžinišką griaunamąją galią, tačiau sykiu kaltinama tuo, kad yra prastai parašyta, bejėgė ir per siaura. Nenuostabu, jei Šiaurės Amerikoje nuo tokios prieštaringos informacijos poetui ar poetei šiek tiek susisuka galva.
1956 m. aš pradėjau datuoti visus savo eilėraščius. Taip dariau dėl to, kad jau buvau atsikračiusi nuomonės, neva eilėraštis yra vienatinis įvykis, savaime užbaigtas meno kūrinys; žinojau, kad keičiasi mano gyvenimas, keičiasi mano darbas, ir man reikėjo parodyti skaitytojams, jog jaučiu dalyvaujanti ilgame, nesiliaujančiame procese. Dabar man atrodo, kad tai buvo miglotas politinis pareiškimas, atmetant kritikoje vyraujančią idėją, kad eilėraščio tekstą reikėtų skaityti neatsižvelgiant į poeto kasdienį gyvenimą. Tai buvo noras suteikti poezijai istorinį tęstinumą, o ne išstumti ją virš arba šalia istorijos vyksmo.
Kalbant apie mane, tai vos išleidusi – 1963 m. – poezijos rinkinį, dar nepaveiktą jokios sąmoningos moteriškos laikysenos, spaudoje sužinojau, kad šie darbai esą „kartūs“, „asmeniški“; kad aš paaukojusi švelnų ankstesnių knygų plevenimą, iškeitusi jį į sudriskusias eilutes ir šiurkštų balso tembrą. Praėjo daug laiko, kol kaskart prisėdusi rašyti nustojau savyje girdėti tuos balsus. Bet juk aš rašiau prasidedant politinių maištų, vilties ir aktyvumo dešimtmečiui. Buvo visos išorinės sąlygos tapti sąmoninga, save teigiančia politine poete; jų nebuvo dar prieš dešimt metų, kai paskelbiau pirmuosius eilėraščius. Juodųjų pilietinių teisių sąjūdyje, tarp žygių ir streikų gatvėse bei universitetų miesteliuose prakalbo nauja juodųjų rašytojų karta ir senųjų kartų atstovai, kuriuos pradėta iš naujo spausdinti ir skaityti; poezijos skaitymai buvo pritvinkę kolektyvinio įniršio ir vilties dvasios. Dalyvaudami sąjūdyje prieš Jungtinių Valstijų militarizmą ir imperializmą, baltieji poetai taip pat rašė ir garsiai skaitė eiles apie karą Pietryčių Azijoje. Daugelyje šių eilių buvo jaučiamos beviltiškos poeto pastangos žodžiais aprėpti napalmo ir kaimų „nuramdymo“ tikrovę, stengiantis poezijoje gyvai išreikšti tai, kas rodoma per televiziją, atrodo, beveik nedarė poveikio. Bet retas kuris suvokė savo vietą, poetinę savo kaip vyro ar moters tapatybę. Kaip jau esu kitur rašiusi: „Priešas visada yra ne manyje, kova verda kur nors kitur“. Aš, tikriausiai prisiskaičiusi S. de Beauvoir ir J. Baldwino, puoselėjau besiformuojančią idėją, jog „Vietnamas ir mylimųjų lova“, kaip tada rašiau, yra susiję; septintojo dešimtmečio pabaigoje pamačiau, kad mėginu šią sąsają aprašyti poezija. Dar prieš pradėdama vadintis feministe ar lesbiete, jaučiau privalanti – savo pačios dvasinės sveikatos labui – poezijoje sujungti „ten“ egzistuojantį politikos pasaulį – pasaulį, kuriame vaikai sprogdinami dinamitu ar nuodijami napalmu, kurio miestuose egzistuoja getai ir karinis smurtas, – su tarsi privačiu, lyrišku sekso ir vyrų/moterų santykių pasauliu.
Pradėjau dėstyti miesto koledže, kurio programa buvo skirta juodaodžių gete gyvenantiems moksleiviams, gaunantiems netikusį ugdymą miesto valstybinėse mokyklose. Dėstytojai ir moksleiviai, plačiosios akademinės bendruomenės nariai nuolatos ginčijosi dėl juodųjų anglų kalbos vertės ir net paties egzistavimo, dėl standartinės anglų kalbos išraiškos ribų ir socialinio vartojimo – dėl kalbos politikos. Kaip poetė aš daug sužinojau apie kalbinių konvencijų reikšmę ir ribotumą, apie tradicinių struktūrų teikiamą saugumą ir apie būtinybę nuo jų atsiriboti, prabylant apie naujus išgyvenimus. Vis aštriau jutau įtampą tarp poezijos kaip kalbos ir poezijos kaip savotiško veiksmo, prasiskverbiančio, deginančio, apnuoginančio, įsiveržiančio į dialogą su kitais, esančiais už individualios savasties ribų.
Baigiantis septintajam dešimtmečiui savarankiškas moterų sąjūdis paskelbė, kad „asmeniška yra politiška“. Toks teiginys buvo būtinas, nes kituose ano dešimtmečio politiniuose sąjūdžiuose nebuvo paisoma vyrus ir moteris jungiančių galios santykių ar vyrų bei moterų vaidmenų klausimo – dažnai jie su panieka stumti į asmeninio gyvenimo sritį. Seksas irgi nebuvo laikomas politikos objektu, išskyrus skirtingų rasių atstovų seksą. Tada moterys pradėjo kalbėti apie dominavimą, turėdamos galvoje ne tik ekonominį išnaudojimą, militarizmą, kolonializmą, imperializmą, bet ir šeimos gyvenimą, santuoką, vaikų auginimą, patį heteroseksualų aktą. Vien sulaužius dvasinį barjerą, skyrusį privatų gyvenimą nuo viešo, kilo nepaprastas išsilaisvinimo jausmas. Į tokius dalykus įsitraukusiai moteriai vieši tapo visi gyvenimo aspektai. Mes pradėjome kalbėti ir kelti klausimus, kurie anksčiau buvo vadinami banaliais ir nevertais minėti: vyrų ar meilužių prievartą; viršininko, grabinėjančio darbuotojos krūtis, elgesį; namuose mušamas moteris, neturinčias kur eiti; moterį, kuriai atlikta sterilizacija, nors ji norėjo aborto; lesbietę, baudžiamą už privatų gyvenimą, atimant iš jos vaiką, namus, darbą. Mes priminėme, kad nemokamas moters darbas namuose yra Pagrindinė bet kokios ekonominės sistemos – kapitalistinės ar socialistinės – dalis. Atsidūrusios asmeniškumo ir politiškumo kryžkelėje, mes plėtėme literatūroje – o ypač poezijoje – išreiškiamos patirties ribas.
Atvirai ir tiesiai rašyti kaip moteriai, remiantis moters kūnu ir moters patirtimi, laikyti moters egzistenciją rimta tema ir rimto meno šaltiniu – tai aš troškau daryti nuo pat tos dienos, kai pradėjau rašyti. Tai man padėjo tiesiogiai susidurti su baime ir siaubu: iš tiesų tai buvo man pažįstamo pasaulio pabaiga, saugumo Pabaiga, vėl perfrazuojant J. Baldwiną. Tačiau pradėjus tokį rašymą vertinti ir pripažinti gausėjančiai politinei bendruomenei, išsilaisvino milžiniška mano ir daugelio kitų moterų energija Pirmą kartą pajutau, kad siaurėja plyšys tarp buvimo moterimi ir buvimo poete.
Moterys suprato, kad joms reikia savo meno: jis mums primena mūsų istoriją ir tai, kuo galėtume būti; parodo – mūsų tikruosius veidus – visus veidus, taip pat ir tuos, kurių nenorime pripažinti; kalba tai, kas buvo užšifruotai ar patylom sušnabždėta; konkretizuoja vertybes, kurias mūsų sąjūdis formuoja iš sąmoningumo ugdymo, pokalbių bei veiklos. Tačiau mes gyvenome, rašėme – ir dabar gyvename bei rašome – ne vien moterų bendruomenėje. Mes stengiamės sukurti politinį ir kultūrinį sąjūdį kapitalizmo širdyje, šalyje, kurioje rasizmas reiškiasi visomis fizinio, institucinio ir psichinio smurto formomis, kurioje kas septintas žmogus gyvena žemiau skurdo ribos. Feministinis sąjūdis kilo Jungtinių Valstijų nacijoje, kurioje gyvuoja ypatingo priešiškumo tiek menui, tiek socialiniam sąjūdžiui formos, kur menas paverstas preke, parduodamu gaminiu, kažkuo, apie ką galima dėstyti magistrantūros studentams, kažkuo, kam reikia atskiro „menų administravimo“ personalo, kažkuo, ką „reikia turėti”, nors nelabai aišku kodėl. Esu lesbietė feministė poetė ir rašytoja, todėl turiu suprasti, kaip mane veikia ši gyvensena sykiu su mano nacijos kraujo ir duonos tikrove.
„Kaip moteris aš neturiu savo šalies. Kaip moteris nenoriu turėti jokios šalies. Mano kaip moters šalis – visas pasaulis.“ Šių žodžių, Virginios Woolf parašytų feministinėje ir antifašistinėje knygoje „Trys ginėjos“, negalime išimti iš konteksto, norėdami jais pateisinti apgaulingą nesuinteresuotumą, neatsakingą požiūrį į kultūras ir geopolitinius regionus, kuriuose esame įleidę šaknis. V. Woolf – kaip feministė – kritikavo Britanijos patriarchalinės visuomenės patriotizmą, nacionalizmą ir kitas vertybes, dėl kurių pasaulyje įvyko tiek daug karų. Gyvenimo pabaigoje feminizmas ją pavertė antiimperialiste. Aš manau, kad mums, moterims, būtinai reikia pripažinti ir ištirti savo kultūrinę tapatybę, nacionalinę tapatybę, net jei atmetame patriotizmą, politinius lozungus ir nacionalizmą, siūlomus „amerikietiško gyvenimo būdo“. Bene arogantiškiausia ir piktavališkiausia Šiaurės Amerikos galios – baltųjų vakariečių galios – iliuzija buvo lemties iliuzija: neva baltieji yra likimo valdovai, neva jiems suteikta savotiška teisė ar misija vertinti, siaubti, asimiliuoti ar naikinti kitų tautų vertybes. Kaip Jungtinėse Valstijose dirbanti baltoji menininkė feministė aš nenoriu skleisti šio šovinizmo, bet vis turiu kovoti su jo gausiomis apraiškomis kultūroje, su jo nuosėdomis savyje.
Aš dirbu sąjūdyje, kuriam priklausantys menininkai skatinami nevengti politinių ir etinių klausimų, todėl jaučiuosi gerokai nutolusi nuo ankstesnio meno ir politikos supriešinimo. Tačiau šis supriešinimas tebeegzistuoja Šiaurės Amerikos gyvenime kaip viena iš daugelio mus skurdinančių kapitalizmo patriarchato jėgų. Kai perskaičiau Margaret Randall sudarytą šiuolaikinių Kubos poečių kūrybos antologiją „Nutraukti tylą“, pradėjau suprasti, ką reiškia moteriai gyventi ir rašyti poeziją visuomenėje, rimtai vertinančioje poezijos būtinumą. Ši knyga smarkiai mane paveikė – aukštas visų eilėraščių lygis, balsų įvairovė, poečių išgyvenamos sąsajos su pasauliu ir savo bendruomene; kiekviena jų savame teiginyje patvirtina organišką poezijos ir socialinių permainų ryšį:
Viskas aplink tave taip smarkiai keičiasi.
Pasikeitė net tavo šalis. Tu pati ją pakeitei.
O siela, ar ji pasikeis? Tu privalai ją pakeisti.
Kas tau liepia elgtis kitaip?
Ar tavo kelionė bus nelengva?
Ar ji bus reali, lėta
be prievartos šešėlių?
Kol tu esi tas asmuo, koks esi šiandien,
esi ir vakardienos asmuo,
esi ir rytojaus…
ta, kuri gyvena ir miršta
tam, kad toliau taip gyventų.
Į Nikaragvą vykau iš dalies ir dėl šios knygos. Pasinaudojau pirma pasitaikiusia proga; ne dėl to, kad būčiau maniusi, jog ten kiekvienas žmogus bus poetas, bet dėl to, kad jaučiau gaunanti vis mažiau informacijos, apgaudinėjama Jungtinių Valstijų žiniasklaidos pasakojimų apie Centrinę Ameriką. Norėjau sužinoti, kuo tiki ir ką gina Sandino šalininkai, kokią kryptį jie nori suteikti savo labai jaunai, daugybės pavojų apsuptai revoliucijai. Be to, norėjau susivokti, kokią prasmę gali turėti menas visuomenėje, atsižvelgiančioje ne tik į naudą ir vartotojiškas vertybes. Pamačiau akivaizdų tikėjimą menu ne kaip preke, ne kaip prabanga, ne kaip įtartina veikla, bet kaip brangiais ir visų naudotinais ištekliais, būtinybe atkuriant žaizdotą, nuskurdusią, tebekraujuojančią šalį. Grįždama namo turėjau savęs paklausti: kas čia, Šiaurės Amerikoje, nutinka menininko širdžiai? Kokį mokestį sumoka menas, kai jis atskiriamas nuo visuomenės audinio? Kaip menas tramdomas, kaip mes verčiami pasijusti nenaudingais ir bejėgiais sistemoje, kuriai taip svarbu mus atskirti?
Atskirti ne tik nuo materialaus pasaulio, bet ir nuo galios vienus reiškinius skatinti, o kitus stabdyti. Atskirti mus nuo mūsų pačių šaknų, kad ir kokios jos būtų, nuo atsiminimų, sapnų, pasakojimų, kalbos, istorijos, šventųjų meno šaltinių. Knygoje „Dvasios surinkimas“, Šiaurės Amerikos indėnių raštų ir meno kūrinių antologijoje, yra eilėraštis, kuriame pusiau meksikietė, pusiau Amerikos indėnė poetė Anita Valerio patvirtina savo teisę į sudėtingą istorinę ir kultūrinę tapatybę, į savastį, kurią sudaro praeitis ir rytojus:
Yra taksi šaknis ir lifto
šaknis, yra vanduo
melų šaknis Kalbos šaknis, sekretorės
slidžiam liežuvyje Yra vandenyno
šaknis ir regos
šaknis, širdies ir pilvo šaknis, antilopės
šaknys paslėptos kalvose Yra policininko lazdos
šaknis / elektrinių būgnų dundėjimai…
medžiotojų šaknis prirūkę
keliai aukštyn į dangų pėdsakai
iškirsti iš ledo Yra grįžimo namo
šaknis Namas, kurį pastatė mano senelis Aš matau
jį stovintį su juodąja savo
skrybėle mušantį gyvatę lazda
Yra šaknis
dvasių kalbančių trobelėje Yra šaknis kurios tu
nenori išgirsti ir ta kuri slepiasi nuo tavęs po sofa…
Danties šaknis ir
ožio sprando apelsinų, rūko
užrašyto ant fotoobjektyvo Yra oranžinė pelėda, medžiojanti
savo skrybėlę vėjuje mokasinai
iš mėlynojo elnio
blyksi
durų rankenos…
Yra sekso šaknis pyrago
valgymo virtuvėje trupiniai
trupiniai
alibi
trupiniai
kalinė kuria astroprojektą Ji
renka deglus, renka psalmes, savo
kaklo vėrinius
Rašau, puikiai žinodama, kad pasaulyje didžiąją dalį neraštingųjų sudaro moterys, kad gyvenu išsivysčiusių technologijų šalyje, kurioje 40 proc. gyventojų vos moka skaityti, o 20 proc. yra neraštingi. Tikiu, kad šie faktai tiesiogiai susiję su susiskaldymu, kankinančiu mane pačią; kad tai svarbu mums visiems. Aš galiu rašyti – o juk žinau įvairiausių būdų, kuriais buvo trukdoma rašyti, ypač moterims, – mano žodžiai skaitomi ir susilaukia rimto atgarsio; savo darbą laikau svarbesniu už savo gyvenimą ar literatūros istoriją, todėl jaučiuosi privalanti toliau ieškoti mokytojų, padedančių man išplėsti ir pagilinti savo išteklius, ištirti ego, kalbantį mano eilėraščiuose – ne ieškant politinio „korektiškumo“, bet norint išvengti neišmanymo, solipsizmo, tinginystės, nesąžiningumo, automatiško rašymo. Visur ieškau ženklų tos bendrystės, kurią pastebėjau moterų sąjūdyje, o neseniai – įr Nikaragvoje. Turiu galvoje Toni Čade Bambara’os „Druskos valgytojus“, Ama Ata Aidoo „Mūsų sesuo Killjoy“, Jameso Baldwino „Tiesiai man virš galvos“; Fridos Kahlo ar Jacobo Lawrence’o paveikslus; Dionne’os Brand, Judy Grahn, Audre Lorde ar Nancy Morejon eiles; Ninos Simone ar Mary Watkins muziką. Toks menas – kaip daugelio kitų, nekanonizuotų dominuojančioje kultūroje, menas – kuriamas ne kaip prekė, o kaip dalis ilgo pokalbio su senoliais ir su ateitimi. (O taip, aš gyvenu ir dirbu tikėdama ateitimi.) Tokie menininkai remiasi tradicija, suliejančia politinę kovą su dvasiniu tęstinumu. Nebūtina nieko prarasti, nebūtina aukoti grožį. Širdis nevirsta akmeniu.
1983
Paskaita iš ciklo „Rašytojai ir socialinė atsakomybė“, skaityta Masačiūsetso universiteto Humanitarinių mokslų institute Amherste, pirmą kartą išspausdinta žurnale „Massachusetts Review“.
1 Jie visą naktį medžiojo / Ir nieko nenukovė, / Vien tik laivą plaukiantį, / Plaukiantį vėjuje / Vienas pasakė „Laivas“, / Kitas atsakė: „Ne“, / Trečias pasakė: „Tai namas, / Kuriam nupūtė kaminą“. / Ir jie visą naktį medžiojo, / Ir nieko jie nenukovė, / Tik mėnulį, plaukiantį / Plaukiantį vėjuje. Pateikiami pažodiniai griežtos metrikos, rimuotų eilėraščių vertimai – Vert. past.
2 Tigre! Tigre! Ryškiai liepsnojantis / Nakties girioje, / Kokia nemirtinga akis ar ranka / Išdrįs įrėminti baisingą tavo simetriją?
3 Supykau ant savo draugo, / Išsakiau jam savo pyktį, ir pyktis dingo. / Supykau ant savo priešo / Neprasitariau jam, ir mano pyktis augo.
4 Ji jo bijo, ir visad klausinės, / Kokia lemtis privertė jį pasirinkti; / Už jo vylingos kaukės ji įžiūri / Tai, kas verčia trauktis; / Tačiau tai, ką ji įžiūri, ir tai, ko ji bijo, / Yra mažiau už tenkančius žemyn metus, / Lėtai įtraukiamus slidžių amžiaus verpetų, / Kurie atsivertų, jei ji jo netektų…
5 Daugybę kartų žmogus gyvena ir miršta / Tarp savo dvięjų amžinybių, / Viena yra jo rasės, kita – jo sielos, / Ir abi joj buvo savos senajai Airijai.
6 Ar ji, palietusi vienišą sparną, / Prisiminė metus, kai jos protas, / Nebuvo dar apkartęs, abstraktus, / O jos mintys – tuščias pasipriešinimas: / Akloji, vedanti aklus, / Gerianti iš purvų duobės, kur jie įpuolę?
7 Makdonagas ir Makbraidas / ir Konalis ir Pirsas / Dabar ir ateity / Kur tiktai dėvima žaliai / Pakeitė, pakeitė viską: / Gimė siaubingas grožis.
Joanna Tabor. Olga Tokarczuk: Kelias į populiarumą
2001 m. Nr. 5–6
Iš lenkų k. vertė Mindaugas Kvietkauskas
Apie Olgą Tokarczuk dažnai sakoma, kad ji – „populiari populiarių romanų rašytoja“, ir šį teiginį nė kiek neabejodami galime laikyti tikra tiesa. Tokarczuk knygos tapo viena svarbiausių lenkų literatūros „eksporto prekių“ – jos verčiamos į kitas kalbas ir reprezentuoja Lenkiją įvairiausiose knygų mugėse. Ši autorė palaipsniui ėmė garsėti nuo 1993 m., kai pasirodė pirmasis jos romanas „Knygos žmonių kelionė“ („Podrdž ludzi Księgi“), o lenkų rašytojos moterys kūryba kurį laiką ėmė kiekybiškai lenkti vyrus. Tuomet buvo kalbama apie feministinį bumą literatūroje ir vardijamos Manuelos Gretkowskos, Izabelės Filipiak, Zytos Rudzkos, Olgos Tokarczuk, Nataszos Goerke pavardės. Šioje grupėje Tokarczuk iki šiol tebėra ta rašytoja, su kuria siejama daugiausia vilčių, iš kurios daugiausia reikalaujama. Be to, domėjimosi jos proza skatina žurnalai moterims, pristatantys ją kaip „savą rašytoją“ – moterį, kuriai pasisekė, jautrią individualistę, kuriančią tokioms pat skaitytojoms.
1962 m. gimusi Tokarczuk turi psichologės ir gydytojos terapeutės specialybę. „Knygos žmonių kelionė“ sukėlė pirmąjį susidomėjimą ja, bet tik 1995-aisiais išleistas romanas „E. E.“ pelnė jai tikrą populiarumą. Kitos autorės knygos jau buvo laukiama su nekantrumu. 1996 m. pasirodė „Praamžiai ir kiti laikai“ („Prawiek i inne czasy“) – lig šiol dosniausiai apdovanotas Tokarczuk kūrinys (pernai išleistas lietuviškai). Už jį rašytoja pelnė Koscielskių, savaitraščio „Polityka“, populiariosios kultūros žurnalo „Machina“ premijas ir buvo nominuota prestižiškiausiai literatūrinei premijai „Nike“. Šios premijos gauti jai nepavyko, tačiau romanas laimėjo „Nike“ konkursą lydinčią skaitytojų apklausą. Pagal „Praamžius“ teatro draugija „Wierszalin“ pastatė spektaklį, pelniusį dar dvi premijas bei laimėjusį Kultūros ir meno ministerijos konkursą. 1997 m. išleistas trijų apsakymų rinkinys „Spinta“ („Szafa“) beveik nesulaukė atgarsių – visi jau lūkuriavo spaudoje anonsuojamo naujo romano „Dienos namai, nakties namai“ („Dom dzienny, dom nocny“, 1998). Šis naujausias Tokarczuk kūrinys buvo dar kartą nominuotas premijai „Nike“ ir dar kartą laimėjo skaitytojų apklausos metu.
Tokarczuk – originali rašytoja, ieškanti savitos tematikos ir stiliaus. Jos romanų pasaulis – pusiau realus, pusiau mitinis vaizdinys – aprašomas naudojantis parabolės, legendos, istorinio pasakojimo elementais. „Knygos žmonių kelionės“ palydimajame žodyje sakoma: „Romano rašymas man – brandžiame amžiuje atgyjantis pasakų sekimas sau pačiai. Taip prieš miegą daro vaikai. Tuo metu jie kalba sapno ir tikrovės paribio kalba, vaizduojasi ir išgalvoja. Kaip tik tokia ir yra ši knyga, parašyta su naiviu keliamečio vaiko tikėjimu, kad viskas, kas žmonėms atsitinka, turi prasmę.“ Kūrinio fabula, prasidedanti XVII a., kai ypač domėtasi alchemija, jungia meilės liniją ir simbolinį knygos ieškojimo motyvą. Knygos žmonės – tai slaptos bendrijos nariai, vienijami tikėjimo, kad pasaulis, kuriame jie gyvena, tėra tikrojo pasaulio imitacija. Jie įsitikinę, kad kažkur šioje žemėje esama Knygos, „kurioje Dievas užrašė savo tobulybę, savo bepradę ir begalinę būtį. <…> Knyga yra visų dėsnių, valdančių materiją, simbolis, tai minties sukonkretintas visų žmogaus ieškojimų, tyrinėjimų, patirčių, eksperimentų ir atradimų tikslas“. Keli drąsuoliai išsiruošia į kelionę, kad atrastų išsvajotąją Knygą. Pabaigą galimo įspėti ir patys.
Antrosios Tokarczuk knygos „E. E,“ pavadinimas – tai pagrindinės veikėjos inicialai. Rašytoja pasakoja apie visuotinio žavėjimosi Freudo idėjomis laikus. Veikėja – bręstanti keliolikos metų mergaitė, pastebinti savo paranormalius mediumės sugebėjimus. Dėl nedaug ką tesuvokiančių suaugusiųjų, kurie bando išnaudoti E. E. savo asmeniniams tikslams, kišimosi šie neįprasti sugebėjimai jai tampa našta.
Populiariausią savo romaną „Praamžiai ir kiti laikai“ Tokarczuk vadina istorija pasaulio, kuris, kaip ir visa, kas gyva, gimsta, vystosi ir numiršta. Ši knyga jai padėjusi suprasti, kad kiekviena istorija – tik laiko įnagis, bet pačiam laikui ji visai nereikalinga. Romano veiksmas rutuliojasi kelias dešimtis metų (iš esmės visą XX amžių) mažame Kielcų apylinkių kaimelyje – Praamžiuose. Laikas – svarbiausias šio pasakojimo veikėjas. Iš trumpų knygos skyrių lyg iš mozaikos gabalėlių mums dėliojamas kaimelio ir jo gyventojų pasaulis – mikrokosmas, atspindintis visą makrokosmą. Kaimelio gyvenimą valdo tie patys dėsniai ir mechanizmai, kurie lygiai taip pat veikia visatoje. Skaitydami „Praamžius“ – knygą, pakibusią tarp romano ir parabolės, – suvokiame, jog tai, kad joje aprašomos tikros Kielcų apylinkės, neturi jokios reikšmės.
Kai kurie kritikai tvirtina, kad Tokarczuk šioje istorijoje pavyko sukurti absoliučios vienovės įspūdį. Mirtis ir materija, subjektyvumas ir objektyvumas, natūra ir kultūra, filosofija ir kasdieninė veikla, kaita ir pastovumas – visa tai nebėra amžinos priešybės. Neišvengiama visa ko praeinamybė „Praamžiuose“ priimama be maišto, su savotišku supratingumu, palinksint galva – šitaip ir turi būti.
Naujausioje savo knygoje Tokarczuk bando „nupasakoti vietos lopinėlį, kur gyvena“ – seną namą, mažą kaimelį Klodzko slėnyje, apylinkių miestelius ir kaimus, jų gyventojų praeitį, kasdienybę ir mirtį, paslaptis ir sapnus. Romanas „Dienos namai, nakties namai“ sukomponuotas lygiai taip pat kaip „Praamžiai“ (dėl to šiam kūriniui buvo priekaištaujama). Siužetas susideda, o tiksliau – susipina iš daugybės linijų, vienijamų erdvės ir laiko. Tai keliolika istorijų, kurių veikėjai yra asmenys, esantys greta pasakotojos – nebūtinai fizine prasme. Anot autorės, kurdama šią knygą ji stengėsi laikytis aprašomojo tikrovėje galiojančių taisyklių. Mėginusi rašyti taip, lyg kopijuotų painų piešinį, „nesiaiškindama visumos vaizdo – tiesiog detalė po detalės atkartodama tai, kas regima“. Paklusimas tikrovės taisyklėms taip pat reiškė atidų dėmesį iškylančioms asociacijoms, sinchroniškumui ir analogijoms. „Dienos namai, nakties namai“ – pirma knyga, kurioje (neskaitant dviejų rinkinio „Spinta“ apsakymų) Tokarczuk ryžtasi pasakoti asmeniškiau.
Pasiduodama asmeninio vertinimo pagundai, turiu prisipažinti, kad labiausiai man paliko trečioji rašytojos knyga „Praamžiai ir kiti laikai“ (tiesą sakant, tik ši ir patiko iš tikrųjų). Nepaisant to, kad kaip tik šią knygą išleidusi autorė sulaukė daugiausia priekaištų dėl techninių trūkumų – istorinių realijų nesilaikymo (pvz., trečiajame dešimtmetyje dar nebuvo radijų su Volto baterijomis), pasakojimo nenuoseklumo (kartais veikėjai išsako nuomones, kurios neatitinka jų mąstymo), pastebimos rašymo skubos – perskaičius „Praamžius“ nejauti alkio pojūčio, kuris paprastai kyla užvertus kitus jos romanus. Ir „E. E.“, ir „Knygos žmonių kelionę“ pradedi skaityti su susidomėjimu, bet vėliau šis susidomėjimas palaipsniui menksta ir galiausiai lieka įspūdis, kad kažko toms istorijoms trūksta. „Dienos namai, nakties namai“ – gerai parašytas ir nuosekliai sukomponuotas romanas, bet kritikai (šiuo atveju tenka jiems pritarti) priekaištauja autorei dėl perdėtų pastangų viską apibrėžti ir išpasakoti iki galo (tokia Tokarczuk stiliaus ypatybė pastebima ir ankstesnėse jos knygose). Apskritai Tokarczuk proza skaitytojų (o ir nemažos dalies kritikų) mėgstama, nors ji ir nelaikoma aukščiausios rūšies kūryba. Svarbiausiais kūrėjos koziriais pripažįstamas originalumas, išradingumas ir pasakotojos talentas. Tačiau koziris kartais gali pavirsti yda: pasakotojos talentas nuveda į šalikeles, ir turinys pradeda skęsti žodžių sraute. Kitos kritinės pastabos dažniausiai išsakomos dėl Tokarczuk kūryboje jaučiamos pasaulinių New Ąge tendencijų įtakos, dėl perdėto psichologizavimo ir filosofavimo,
Aišku, šių pliusų ir minusų vardijimas niekaip neveikia Olgos Tokarczuk prozos gerbėjų, kurių Lenkijoje yra tikrai daug, o kritikams belieka viltis, kad ši rašytoja kuo nors dar nustebins. Tikėkimės, teigiamai.