literatūros žurnalas

Ellen Hinsey. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 8–9 

Iš anglų k. vertė Tomas Venclova

Ellen Hinsey (g. 1960) – Paryžiuje gyvenanti amerikiečių poetė ir vertėja. Bendradarbiauja „New York Times“, žurnale „New Yorker“ ir kt. Kelis kartus lankėsi Lietuvoje. Išleido eilių knygas „Atminties miestai“ (1996), „Baltoji laiko liepsna“ (2002), „Dar sykį apie smukimą“ (2009), taip pat studiją apie autoritarines tendencijas dabartinėje Vidurio Rytų Europoje „Praeities įvaldymas“ (2017). Jos naujausias rinkinys „Neteisėtas amžius“ („The Illegal Age“, 2018), iš kurio paimti čia spausdinami tekstai, skirtas totalitarizmo ir jo paveldo temai. Griežtai sukomponuotą knygą sudaro ironiški aforizmai ir tragiški eilėraščiai proza („Šiaurė“ kalba apie sovietinius konclagerius, „Įskundimas“– apie Rytų Vokietijos saugumą, kuris dažnai suardydavo šeimas, „Teisingumas“ – apie pralaimėjusiųjų naikinimą – gal po komunistinio, gal po antikomunistinio sukilimo).

 

Vidinis pranešimas: iš valdžios intymiųjų dienoraščių

[1.]

Kilmė

Valdžios kilmė visada kukli. Maža provincijos sodyba, skurdi trobelė kažkur toli nuo šičia, prie kalnagūbrio perėjos.

Mitas

Valdžia mėgsta šnekėti apie savo kelio pradžią, prisiminti jaunystę, prabėgusią tarp paprastų žmonių.

Žemdirbystė

Vargana kilmė Valdžiai yra nelyginant tylus kviečių blizgesys, ryškėjąs po dosninga vasaros saule.

Тuo tarpu

Valdžia mokosi gražios elgsenos, klauso vyresniųjų, valo savo pirmtakų batus.

Ilgalaikė strategija

Klėtyje tarp voratinklių nekaltas Valdžios blizgesys ugdo sprogimą.


[2.]

Didis Tikslas

Sprendimas

Valdžia nusprendžia sukaupti visą liaudies Valią, idant būtų pasiektas Didis Tikslas.

Darbinė hipotezė

Netgi tas, kuris nėra vertas Valdžios, pasitarnauja jos Šlovei, jeigu jį priversi.

Įstabus atradimas

Žmogaus kūnas užtvenkia srovę lygiai taip pat, kaip mediena.

Аritmetinė sparta

Kūnus lengva sudėti arba atimti iš bendrosios sumos.

Groteskiška pora

Siaubingo mąstymo ir abejingos plunksnos santuoka.

Matematinė užduotis

Kiek reikia kūnų, kad pastatytume šimtmetį?

Naujas ir puikus pasaulis

Viešpats tyli, idant mirusiųjų kartos neprisikeltų.


[3.]

Teorija

Mėgstama nuomonė

Bet kokia Šlovingosios Valdžios silpnybė egzistuoja tik jos priešininkų širdyse ir protuose.

Akivaizdus papildymas

Valdžią myli visi be išimties – todėl kitamanystė negali dygti iš gimtosios dirvos.

Neginčijama išvada

Jei Valdžiai nesiseka, tai tiktai išdavikų kaltė.

Didėjanti problema

Valdžiai klusnūs statistikai yra paslapčia susirūpinę, nes išdavikų skaičius nuolat auga.

Medicininė teorija

Seniai žinome, kad išdavystė labai užkrečiama: užkratą perduoda raidynas ir žvilgsnis.

Malda

Tebūna šviesa, ir tešviečia ji teorijos tamsoje.


[4.]

Baudžiamasis kodeksas

Apžvalga

Idant deramai suprastume Šlovingosios Valdžios didybę, rekomenduojama išklausyti pilną mokymosi kursą.

Įvadinė paskaita

Pirmasis ir veiksmingiausias mokymo įrankis – badas.

Alternatyvus metodas

Vėzdas taip pat yra įžvalgus: lengvai atpažįsta įtartinus inkstus.

Įžvalga

Net kalėjimo vienutė, lygiai kaip ir vienuolyno celė, skatina galvoti apie aukštąsias vertybes.

Elementarus nurodymas

Tikrasis kelias visada prieinamas tam, kuris jo trokšta.

Tikslingumas

Iš betono kameros ištrūkti yra tūkstančiai būdų, bet Valdžia suvokia, jog geriausia, kada tai įvyksta medžio dėžėje.


[5.]

Meilė

Intymūs apmąstymai

Naktimis, kai niekas nemato, Valdžia beviltiškai žvelgia į veidrodį, slapta liūdėdama, kad Liaudis ją nepakankamai myli.

Nostalgija

Valdžia saugo tvarkingame aplanke laikraščių iškarpas – savo pergalių ženklus.

Nuvalkiota, bet vis dar madinga strategija

Valdžia tikisi, kad Liaudis ją galų gale pamils, o jei ne – liausis egzistuoti.

Nostalgija II

Valdžia vairuoja tą pat automobilį, kaip jos pirmtakai, nes nori jaustis suaugusi.

Mitologija

Net Valdžia geidžia vaizduotis, kad raudoni gaisai ties akiračiu – naujo gyvenimo rytas.

Valdžios akylumas

Valdžia nemėgsta, kada jai primena, jog ji stebi pasaulį pro krauju aptaškytą monoklį.


[6.]

Posūkis

Perspektyvos

Pamažu valdžia sunaikina save, kaip vijoklis išsekina pūvančio medžio kamieną.

Gąsdinanti analogija

O, kokie trapūs yra ploni, sulamdyti pavergtųjų ir išnykusiųjų šonkauliai!

Į pradžią

Valdžia aprauda jaunystės dienas, kai atrodė, jog saulė žėri viršum nenuodėmingų laukų.

Alpinizmas

Nieko nepaisant, Valdžia reikalauja, idant jos biustas vainikuotų kiekvieną amžinu sniegu apklotą viršūnę.

Mitologinis vyriškumas

Pasenusi Valdžia atrodo apgailėtinai: medžioja žvėris, ieško keramikos jūrų dugne ir visaip demonstruoja savo vyriškąją galią.

Valdžios slaptoji baimė

Kas pradėta kaip melas, lieka melu; gilus jo urvas.


Byla 72194
Šiaurė

[Eksponatas C]


Aplamdyta skarda ir dūmų bei myžalo smarvė. Paryčiu nė menko šurmulio anapus medžių, kada skerdikas vėjas klumpa ant slenksčio. Vienas po kito, nuolat drugio krečiami – vienas po kito, su skaudamais inkstais, svirduliuodami link miško bedugnės –

Ten išsiskleidžia sustingusios dienos, nesiliaujanti upė; laikas, suvirintas vos juntamu atminties lydiniu. Vien sulasiotos nuolaužos, idant primintų, jog anuomet būta praeities: vaizdai, vėliau sugrįžtą sapnuose, kadainykštės meilės ar gailesčio scenos; kada nubundi – ir nusigręži į sieną, knibždančią utėlėmis – jos išspaudžia ašarą savo nekukliu švelnumu –

Gal pabaiga ateis netikėtai, tarytum staigus atokvėpis: bet veikiau kūną parblokš širdies kirtiklis, palaidos niekur nesanti tremties erdvė.

Ne, tikriausiai pabaiga neateis niekados – tokia visagalė yra Šeimininko imperija: valdingi jos kanalų, girių ir stepių tyrai. Bet gal viena stebuklo sklidina diena: bus laiškas – ir tai, kas neįsivaizduojama, nudangins tave į senąjį adresą, prie pažįstamų durų, tikrų, juntamų ranka – bet nedrąsiai žengus į priekį, sąnariai staiga suvirpės iš baimės: tavieji plaukai dabar peleninės spalvos, tavasis vyriškumas užgesęs, tavasis balsas aprūdijęs –

Ligi tos akimirkos tėra darbas, vienintelė visatos paslaptis. Tavo mintys lieka užšifruotos druskoje. Vėlai vakare: išbandymas duona, vargingas buzos dubenėlis.

Ir įsitikinimas, kad pasaulio galas netoli.


Byla 53291
Įskundimas

Rytų Vokietija, 1979

[Eksponatas D]


Dabar ji suprato: viskas pasidarė aišku ligi juodumo. Butas aprūpintas paslaugiu tinku, klusniais kištukiniais lizdais ir neprieštaraujančiu stiklu – bet laidai iš tikro nereikalingi. Daug geriau: jis čia pat, pašonėj, kuklią popietę, staigiai artėjantį vakarą: jo alsavimas šildo petį net šiurkštaus nubudimo sekundę –

Dabar, kai suki tą juostą atgal, kiekviena neapdairi akimirka tampa įtartina, beginklė: ar tai įvyko vasarą, budrioje saulėkaitoje, kada abu sėdėjote prie ežero, mirgančio neregių raidyno ženklais, – ar tada, kai jis bučiavo tenai – po smalsia, spalvinga it vaivorykštė plaštakės akimi – ar po to, kada sutapę į vieną kūną klausėtės, kaip ratais atplaukia išnakčių vėjai –

Ar tai įvyko tada, tada, tada, ar netgi neįmanomą laiko dalelę po to – kai jis pradėjo tavyje gyvybę aukščiausiąjį mirksnį, kurią stebi tik tobulas Viešpaties protas: ar tai įvyko beveik tuoj pat, ar kitą rytą, ar jis vardan padorumo palaukė bent porą dienų, bent porą valandų –

Tu vaizduojiesi pasekmes, tu jas matai metaliniame užrakintame stalčiuje: visi pagautieji skiemenys, frazės – sintaksės anglių kasykla, žvilganti juoduojanti rūda gelsvame kartono aplanke –

Tavo sąmonės juosta sustoja. Pajuda į priekį, atgal. Keiti mastelį ties jo veidu. Stop. Vėl. Atgal.

Ar sumeluotum pasakiusi, jog įtarei? Ir šiaip jau melo gana. Bet iš naujo paleidi kamerą ir visoms akimirkoms išryškėjus pati savęs klausi: ar bent sykį tai pajutai? Kai nežinia kodėl pradėjo virpėti jo žiauna, kai truputį prigeso jo akių spindesys – kai staiga jis karčiai nusispjovė?


Byla 94329
Teisingumas

[Eksponatas F]


Ji papasakojo kaip – vos praaušus – jie susirinko prie jo namų: to, kuris prieš sukilimą buvo juodai nusikaltęs prieš savo tautą. Jis gyveno siauroje gatvėje, paprastuose namuose, ankštoje kitų namų eilėje. Priėjo prie jo durų ir stebint nebyliam dangaus tribunolui nuvilko jį laiptais į gatvę. Paskui nuplėšė jam drabužius ir akivaizdoje tų, kurių gyvenime jis buvo pasėjęs baimę, mušė jį ligi sąmonės netekimo, kol kūnas pasidavė jų nenustygstančiai teisybei. Mušė, kol jis mirė, ir paskui – net po mirties – kol įsitikino, kad jis jau ten, kur galutinė ištarmė priklauso Dievui.

Bet, nepasisotinę kerštu, pririšo šiurkščias virves prie jo pėdų. Nenuilstamai tąsė jį gatvėmis po visą miestą, kaip anuomet Achilas Hektoro kūną aplink senuosius Trojos mūrus. Jo mirtingojo kūno nesergėjo dangaus malonė, lavoną baudė jų smūgiai, stačiokiškai įžeidinėjo, nelyginant strėlės, revolverio kulkos. Tik vėliau, kai atslinko naktis ir teisingumas nutilo, kada staigiai ir keistai sutemo, ji atsigręžė į savo mylimąjį ir paklausė:

Sakyk – nes aš užmiršau – nejaugi mudu šitomis rankomis kadaise lietėme kits kitą?

Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 2 / Substancija nedingsta – sako teologai.
O galbūt nepradingsta tiktai atleidimas
ir atmintis. Nežinom kitokios visatos.
Šios mums turi užtekti. Tesuteiks paguodą
fotografijų rūkas, keturios stichijos,
vos įžiūrimas stiklo pėdsakas ant stalo.

Czesław Miłosz. Poetinis traktatas

2019 m. Nr. 10 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poema parašyta tradicine lenkų (Adomo Mickevičiaus ir ankstesnių už jį poetų) silabine eilėdara, kurią bandžiau griežtai perteikti. Ta eilėdara neturėtų būti svetima lietuvio ausiai…

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 10 / Valtį gena pirmyn spalio atodūsiai. Ji netrukus aplenks tvinksintį švyturį. Jai atsiveria jūra Nuo aptemusios Istrijos Lig Leukadės uolų. Žvejas, nuvargintas Šalčio, velka slidžias įlankos dovanas. Graikų duona ir vynas Miega kūne ir gyslose.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Ne iš karto suprasi, kodėl akyse Paryškėja, tarytum pro stiprų binoklį, Art déco ornamentas šakų spragose, Nušlifuoti laipteliai, apspurę vijokliai. Prieš vidurdienį žingsniai nuaidi gatve, Nepasiekę terasoje leipstančio sodo. Melsvas kupolas ilsisi

„Geram poetui būtini trys dalykai – skonis, santūrumas ir amato mokėjimas“

2017 m. Nr. 5–6 / Poetą, vertėją Tomą Venclovą kalbina Saulius Vasiliauskas / – Gerbiamas Tomai, pasikalbėti pasiūliau jau žinodamas, kad esate paskelbtas 2017-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatu.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Ką mylėjai, sakyk? Vieną miestą, kurį palikai, Kūno paslaptis, Haydną, ochrą pastelės ūke, Marių šlaitą, kur šūkauja moters ir žaidžia vaikai, Margą rankraščių pluoštą po lempa (geriau – po žvake).

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 11 / Toj šaly savaip suvokiame sėkmę:
Gyveni, nors žinai, kad kiekvieną klupdo
Stipresnieji, kad laimi gėda ir melas,
Vagone svirduliuoja ir alpsta belaisviai.
Bet alsuoja žemė, kvepia jazminas,
O žmogus įpranta užmiršti nelaimę.

Joseph Brodsky. Vertumnas

1992 m. Nr. 5 / Vertė Tomas Venclova / variokai, kuriais dosni begalybė
apiberia laikinus daiktus. Iš dalies todėl, kad ji prietaringa,
iš dalies tikriausiai todėl, kad tik jo vieni – laikini daiktai – ir tesugeba justi laimę.