Tomas Venclova. Osipo Mandelštamo pėdsakais Voroneže ir Vilniuje

2021 m. Nr. 1

Vienas iš svarbesnių mano ankstyvosios jaunystės prisiminimų – didžiulė antologija „Русская поэзия ХХ века“ („XX amžiaus rusų poezija“). Nežinau, kur tėvas ją įsigijo: turbūt dar prieš karą Kaune, gal karo metais Maskvoje, o gal tuoj po karo kuriame nors Lietuvos antikvariate – tuomet jie, kiek žinau, dar prekiavo vadinamaisiais įtartinais leidiniais, taip pat nepriklausomybės, net nacių okupacijos meto knygomis. Tėvo bibliotekoje vartydavau ir Juozo Keliuočio „Kūrybos“ komplektą, ir šiauliškių „Varpų“ abu tomus, ir Liudo Dovydėno „Užrašus“, ir Jono Petruičio „Kaip jie mus sušaudė“. Skaičiau juos ne viską suprasdamas, bet šiaip ar taip jusdamas, kad esama ir kitokių nuomonių negu tos, kurias man piršo mokykloje. Netrukus patys antikomunistiškiausi L. Dovydėnas ir J. Petruitis kažkur pradingo, bet ne viena knyga liko – taip pat ir minėtoji antologija. Jei neklystu, ji ir dabar yra tėvo bibliotekoje, mūsų buvusiame bute Pamėnkalnio (anuomet Petro Cvirkos) gatvėje. Tiesą sakant, antologija taip pat nepriderėjo prie naujųjų laikų. Ji pasirodė Maskvoje 1925 metais, naujosios ekonominės politikos (NEP’o) epochoje, kai dar būta privačių leidyklų. Cenzūra tada ne itin siautėjo ir buvo įmanoma spausdinti nepatikimus autorius, bent kai kuriuos. Rusų literatūrai tai buvo klestėjimo laikotarpis – kaip tik su juo susiję Michailo Bulgakovo, Andrejaus Platonovo, Michailo Zoščenkos, Ilfo ir Petrovo, ankstyvojo Boriso Pasternako, Daniilo Charmso, Nikolajaus Zabolockio ir daugybės kitų vardai, anaiptol neužmiršti ir šiandien. Kasdienėje vartosenoje antologiją vadinome „Ježovu ir Šamurinu“, nes ją sudarė Ivanas Ježovas ir Jevgenijus Šamurinas. Kas jiems paskui atsitiko, nežinau, bet įtariu, kad nieko gero.

Štai toje septynių šimtų keturiasdešimties puslapių antologijoje galėjai rasti ko panorėjęs. Žinoma, ji apėmė ne visą XX amžių, o tik pirmąjį jo ketvirtį, bet šį pristatė išsamiai. Prasidėjo nuo ankstyvųjų simbolistų, tiksliau, nuo aršaus idealisto Vladimiro Solovjovo (apie kurį šį bei tą žinojau iš Adomo Jakšto knygos „Užgesę žiburiai“, irgi buvusios tėvo bibliotekoje). Buvo ir Konstantinas Balmontas, ir Andrejus Belas, ir Viačeslavas Ivanovas, ir Jurgis Baltrušaitis, ir dar galybė. Toliau ėjo akmeistai – apie tą literatūros srovę, kuri ilgainiui man virto svarbiausia, išgirdau kaip tik iš I. Ježovo ir J. Šamurino, paskui futuristai, „poetai, nesusiję su konkrečiomis grupėmis“, valstiečių poetai (pirmiausia Nikolajus Kliujevas ir Sergejus Jeseninas), pagaliau proletariniai poetai (šių irgi pasitaikydavo įdomių). Buvo visi emigrantai, tokie kaip Marina Cvetajeva ir Vladislavas Chodasevičius, buvo net Nikolajus Gumiliovas, čekistų sušaudytas 1921 metais. Vakarais tėvas mėgdavo kai ką iš „Ježovo ir Šamurino“ balsu skaityti, dažniausiai Anną Achmatovą. Beje, skaitydavo ir iš „Pirmojo dešimtmečio“, ir iš abiejų „Vainikų“ antologijų – tos knygos man irgi įsiminė visam gyvenimui. Patekęs į Ameriką nedelsdamas nusipirkau naują „Ježovo ir Šamurino“ egzempliorių – šį sykį emigrantų bei vakariečių slavistų parengtą reprintą, bene kiek mažesnio formato, – ir toliau jį vartydavau bent jau kas mėnuo, kartais kas savaitė. Knygos prireikdavo ir kursams, kuriuos skaitydavau Jeilyje.

Kaip tik ten pirmą sykį aptikau Osipo Mandelštamo vardą. Netoli N. Gumiliovo ir šalia A. Achmatovos antologijoje buvo išspausdinta septyniolika jo eilėraščių – tarp jų tokie garsūs kaip „Silentium“, „Admiralitetas“, „Dekabristas“, „Tristia“. Beje, buvo tobuli, pranokstantys kone visus poeto bendraamžius – tai suvokiau netgi tada, nedaug tenusimanydamas apie poeziją. Dar nežinojau A. Achmatovos žodžių, pasakytų po akmeistų grupės susirinkimo: „Sėdi dešimt dvylika žmonių, skaito eilėraščius, tai gerus, tai vidutiniškus, dėmesys išskysta – ir staiga tarsi kažkokia gulbė pakyla skristi virš visų – skaito Osipas Emiljevičius!..“ Tačiau patyriau tą patį gulbės skrydžio įspūdį ir ne vieną O. Mandelštamo strofą nė nesistengdamas išmokau mintinai.

Apie poeto likimą tada žinojau tik tiek, kiek buvo parašyta antologijoje: radau vieną – tiesa, gana turiningą – pastraipą įvade ir biografinių žinių knygos pabaigoje. Žinios buvo minimalios; gimė 1891 metų sausio trečiąją pirklio šeimoje („Я рожден в ночь с второго на третье / января в девяносто одном / ненадежном году, и столетья / окружают меня огнем“¹, rašė O. Mandelštamas daug vėliau, 1937 metais), mokėsi Petrapilio universitete, išleido keturias eilių knygas – štai ir viskas. Leidžiant antologiją, poetas dar nebuvo patyręs katastrofiškų sunkumų (nors jo gyvenimas buvo gana painus); ligi Stalino teroro laikų rašė daugiausia prozą, duoną užsidirbdavo vertimais. Sykį Maskvos žurnale apie 1950 metus radau kažkieno sarkastiškus įspūdžius iš rusų emigrantų gyvenimo, ten buvo pasakyta, kad šitie atitrūkę nuo tėvynės vargetos deklamuoja O. Mandelštamo eilėraščius, vienas posmas net pacituotas – taigi ilgokai maniau, kad poetas emigravo.

Tikslesnės informacijos gavau tik Vilniaus universitete. Tada jame susidarė mažutis bičiulių ir bendraminčių – jau gana nesutariančių su valdžia – būrys: Romas Katilius, Juozas Tumelis, Zenonas Butkevičius, kažkur netoliese Judita Vaičiūnaitė, Aušra Sluckaitė, Aldona Šerniūtė-Baliulienė ir pora kitų. Prie mūsų netrukus prisišliejo Pranas Morkus, studijavęs Maskvoje, ten susidraugavęs su anaiptol nekomunistinių pažiūrų žmonėmis, įsitraukęs į savilaidą ir dėl to ištrenktas atgal į Vilnių. Iš Maskvos jis atvežė begales draudžiamų ir pusiau draudžiamų tekstų, smarkiai praplėsdamas mūsų akiratį. Tarp tų tekstų buvo eilių, buvo ir, sakysime, garsus Viktoro Žirmunskio straipsnis „Преодолевшие символизм“ („Įveikę simbolizmą“), parašytas dar 1916 metais – jame apie O. Mandelštamą bei kitus akmeistus kalbėta plačiai ir kompetentingai. Tada mums visiems, pradedantiems rašeivoms, „įveikti simbolizmą“ atrodė aktualus uždavinys. Rimta lietuvių poezija, daugmaž prieinama mūsų kartai, buvo Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, na, dar Salomėja Nėris, na, truputytis Bernardo Brazdžionio – bet juk visa tai dar simbolizmas, atseit, kažkas senstelėjusio (apie Henriką Radauską ir žemininkus beveik nežinojome): verta pasimokyti iš A. Achmatovos, O. Mandelštamo ir jų bendralaikių. Apie A. Achmatovą buvome girdėję nemažai: dar vidurinėje mokykloje turėjome kalti Andrejaus Ždanovo pranešimą, kuriame ji buvo išvadinta ne pačiais gražiausiais vardais, o tai, suprantama, viliojo ieškoti draudžiamojo vaisiaus – jos kūrinių. Apie O. Mandelštamą P. Morkus žinojo tiek, kad jis niekur neemigravęs, „bastęsis po provinciją ir retkarčiais atvažiuodavęs iš ten į Maskvą su pluoštais genialių eilėraščių – tolesnis jo likimas kažkoks neaiškus, gal jis net gyvas ligi šiol“.

Po metų kitų išgirdome daugmaž viską, be to, ir paties O. Mandelštamo prisiskaitėme lig soties, nes į Vilnių iš Maskvos atvyko dar vienas ten studijavęs lietuvis – Virgilijus Čepaitis. Tada jis bičiuliavosi su Nataša Trauberg, žinomo kino režisieriaus Leonido Traubergo dukra (Stalino laikais L. Traubergas buvo apšauktas „bekilmiu kosmopolitu“ ir sužlugdytas). Ištekėjusi už V. Čepaičio – vėliau išsiskyrusi – Nataša bent dešimt metų praleido Vilniuje. Ji puikiai nusimanė apie savo specialybę – ispanų ir Lotynų Amerikos literatūrą, bet gal dar geriau apie Gilbertą Keithą Chestertoną, katalikiškąją filosofiją ir rusų „sidabro amžių“. Iš jos išmokau tiek, kiek iš nieko kito gyvenime. Per savo tėvą ir jo bičiulius ji žinojo apie O. Mandelštamo gyvenimo pabaigą – girdėjo, kad jis buvo parašęs bene vienintelį tais laikais neginčijamai antistalinistinį eilėraštį, už tai ištremtas į šiaurės Rusiją, paskui į Voronežą, pagaliau išsiųstas į Tolimųjų Rytų konclagerius, ten ir žuvo pačioje 1938-ųjų pabaigoje.

L. Traubergo bibliotekoje buvo paskutinioji O. Mandelštamo eilių rinktinė, per didelį vargą pasirodžiusi 1928 metais, taip pat įstabi jo straipsnių knyga „Apie poeziją“, išėjusi drauge su rinktine, šešeri metai prieš poeto areštą. Gavau pasiskaityti abi knygas ir ilgai negalėjau apie nieką kitą galvoti. Skolinau jas J. Vaičiūnaitei ir kitiems draugams – tada su O. Mandelštamu, kiek žinau, susipažino ne vienas mūsų kartos poetas. Netrukus mus ėmė siekti ir jo proza – „Laiko gaudesys“, „Egipto pašto ženklas“, „Kelionė į Armėniją“, – ir eilėraščiai, rašyti Voronežo tremtyje. Pastaruosius išsaugojo O. Mandelštamo bičiuliai, ypač jo našlė Nadežda Jakovlevna Mandelštam (1899–1980) – apie ją buvau šį tą girdėjęs iš Nikolajaus Tichonovo. Šis rusų poetas, kadaise avangardinis ir įdomus, abu Mandelštamus gerai pažinojo; mano laikais jis buvo virtęs oficialiu (lankė Lietuvą, nes vertė iš lietuvių kalbos – be ko kito, išvertė „Anykščių šilelį“).

Vadinamieji „Voronežo sąsiuviniai“ buvo tipinga savilaida – vos įskaitomi mašinraščiai su galybe spragų, netikslumų, klaidingai suprastų vietų. Bet ne vienas iš tų tragiškų, tvirtai sukaltų eilėraščių strigte strigo į atmintį – tarkime, epigramiškas, neišverčiamas 1935 metų ketureilis:

Пусти меня, отдай меня, Воронеж:
Уронишь ты меня иль проворонишь,
Ты выронишь меня или вернешь, –
Воронеж – блажь, Воронеж – ворон, нож².

Savajame tų laikų dienoraštyje randu nemažai pastabų apie O. Mandelštamą – kartais gal ir naivių. 1958 metais atidžiai studijavau jį Petrapilyje – mieste, su kuriuo poetas ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu tiesiog tapatinosi. Štai dienoraščio ištraukos (1958.XII.1, 2): „Skaitau originale Yeatsą ir Mandelštamo „Kelionę Armėnijon“. Kaip rašo. Lyg monetas barstąs miniai anglų karalius. <…> Įspūdžio momentiškumas, lašelis snobizmo ir aistringa savo vidaus apsauga – jis supila tuo tikslu ištisus pasityčiojamos transformacijos pylimus. <…>. Osipui Emiljevičiui tikriausiai buvo neregėtai įdomu gyventi. Užsiiminėjo biologija, Bachu, geometrija, kalbotyra, impresionistais, – visur poetiškai, bet fachmaniškai, – jautė skonį, svorį, lytėjimo smagumą, žavėjosi būties energija ir „akme“³, mokėjo kalbėti taip, kad žodis ir ritmas būtų pilni tos „akme“, ir dar visus niekino – ko daugiau bereikia.“ O štai kitas įrašas (1960.II.7): „Ligi pietų slidės <…>; vakare skaičiau „Камень“ ir „Tristia“⁴. Šiandien geriausia metų diena.“ Knygą „Tristia“ tada įpratau vadinti – ir ligi šiol tebevadinu – „visų laikų ir visų tautų poezijos knyga Nr. 1“. Žinoma, yra Petrarca, Johnas Donne’as, Johannas Wolfgangas Goethė, Aleksandras Puškinas, Charles’is Baudelaire’as, Konstantinas Kavafis – bet, kaip mėgdavo sakyti Josifas Brodskis, šiame lygmenyje kalbėti apie hierarchijas beprasmiška.

Tais jaunystės laikais daug keliavau – į platesnį pasaulį, kaip didžioji dauguma, patekti negalėjau, likdavo pirmiausia Krymas ir Kaukazas (kas be ko, svarbūs ir O. Mandelštamui), taip pat Baltijos valstybės, Ukraina, šiaurės Rusija, Pavolgis. Sykį patekau į Uzbekistaną. Galvojau apie Sibirą, bet J. Tumelis mane atkalbinėjo – girdi, kuriems galams ten važiuoti savo lėšomis, pateksi ir valdžios kaštu… 1961–1965 metais gyvenau Maskvoje. Iš jos paprastai išvykdavau autobusu (mašinos neturėjau, vėlgi kaip didžioji dauguma), paskui pasitaikydavo visko – traukinių, garlaivių, netgi žygių pėsčiomis, bet dažniausiai vadinamojo autostopo, kitaip sakant, atsitiktinių sunkvežimių; vėliau tai vadinta tranzavimu. Autostopo mada atėjo iš Lenkijos – mums tai atstojo Jacko Kerouaco gyvenimo būdą (apie jo romaną „Kelyje“ kai kas buvo girdėjęs, bet turbūt dar niekas nebuvo skaitęs). 1962 metų birželio mėnesį nebe pirmą kartą patraukiau Kaukazo link – mano tikslas buvo Svanetija, paskui Dagestanas ir Čečėnija, tas vietas pagaliau pasiekiau, bet iš pradžių nutariau užsukti į Voronežą. Dėl O. Mandelštamo tremties tas miestas – „varnas, peilis“ – man buvo virtęs legendiniu.

Pasirodė, kad Voronežas visiškai sugriautas per karą – anot vietinių, lygiai tiek, kiek Stalingradas. Gerą pusmetį vokiečių–rusų frontas ėjo per patį miesto vidurį. Paskui pristatyta standartinių daugiabučių – neliko beveik nė žymės senovinio, kadaise gana spalvingo stepių gubernijos centro. Iš tų laikų radau tik XIX amžiaus poeto Aleksejaus Kolcovo biustą („Я около Кольцова / Как сокол закольцован“⁵, rašė O. Mandelštamas) ir Petro I statulą – ją atsiminiau iš A. Achmatovos eilėraščio:

А над Петром воронежским – вороны,
Да тополя, и свод светло-зеленый,
Размытый, мутный, в солнечной пыли,
И Куликовской битвой веют склоны
Могучей, победительной земли⁶.

A. Kolcovas, beje, buvo išlikęs net vokiečių okupuotame Voronežo centre, bet Petras I tuomet sunaikintas ir vėliau pastatytas iš naujo.

Užėjau į miesto literatūros muziejų ir ten susipažinau su jauna darbuotoja Ania Kolesnikova. Apie O. Mandelštamą ji iš viso nebuvo girdėjusi, nors šiaip gana apsišvietusi – pavyzdžiui, žinojo ir labai mėgo pirmarūšį voronežiškį prozininką A. Platonovą, Stalino laikais irgi nukentėjusį ir vos vos pradėjusį grįžti iš užmaršties. Perskaičiau jai mintinai porą O. Mandelštamo eilėraščių, ir Ania tuoj pat užsidegė – šoko ieškoti žmonių, kurie galėjo poetą pažinoti Voronežo tremties metais. Neatsimenu kaip, bet dar tą pačią dieną jai pavyko surasti pagyvenusį gydytoją, kuriam O. Mandelštamo vardas nebuvo svetimas. Tačiau gydytojas prisipažino: „Vengiau su juo bendrauti, nes jis turėjo klasinio priešo reputaciją. Visame mieste buvo tik vienas žmogus, kuris to nebijojo – Natalija Jevgenjevna Štempel. Ji tebėra gyva, dėsto rusų kalbą ir literatūrą aviacijos technikume.“

Kitą rytą susitikau malonią, kiek šlubčiojančią penkiasdešimt trejų metų moterį prie technikumo vartų. Tada nieko apie ją nežinojau, bet vėliau išgirdau tiek ir tiek: poeto gyvenime tai buvo vienas iš svarbiausiųjų asmenų. Iš karto pasakysiu apie ją kelis žodžius. N. Štempel (1908–1988), kilusi iš bajorų, netgi baronų von Stempel šeimos, priklausė prie „buvusiųjų“, taigi naujajame komunistiniame pasaulyje praktiškai neturėjo teisių, tačiau vis dėlto baigė Voroneže pedagoginį fakultetą ir ilgus metus tame mieste dėstytojavo. O. Mandelštamą skaitė, mėgo ir mokėjo mintinai. Kada poetas su žmona Nadežda pateko į Voronežą, dvidešimt aštuonerių metų Nataša ryžosi su abiem susipažinti (pažįstamas buvo ir jos mokslinis vadovas, profesorius Pavelas Zagorovskis). Perskaitė O. Mandelštamui vieną jo eilėraštį iš ankstyvųjų – šis pasakė, kad eilėraštis niekam tikęs, tačiau šeima su Nataša tuoj susidraugavo. Ji tapo ne tik poeto bičiule ir bendraminte, bet ir platoniška meile – tai aiškiai matyti iš septynių jai skirtų puikių Voronežo eilėraščių. Vienas jų – dovana jai vestuvių proga, ten ji vadinama „ясная Наташа“ („giedriąja Nataša“). Vedybos, beje, buvo nesėkmingos, Natalija netrukus išsiskyrė, bet vardas jai liko – taip pavadinta jai skirta pomirtinė knyga (2008). Ir nenuostabu: galiu paliudyti, kad Natalija Jevgenjevna buvo vienas patraukliausių žmonių, kokius esu gyvenime matęs.

Kaip tik ji, O. Mandelštamams išvykus iš miesto, išsaugojo „Voronežo sąsiuvinius“, nors kratos atveju tai grėsė areštu ir konclageriu. Viena pirmųjų sužinojo apie Osipo Emiljevičiaus mirtį. 1942 metais priartėjus vokiečiams, pėsčia pasitraukė su sąsiuviniais į užnugarį. Po karo tebedraugavo su poeto našle Nadežda, taip pat su A. Achmatova, buvo jų savotiška ryšininkė.

Sutikusi O. Mandelštamo gerbėją, dargi iš Baltijos valstybės – tada tokių buvo nedaug – Natalija Jevgenjevna nedelsdama pasikvietė mane į namus. Kelias dienas girdė arbata ir daug pasakojo. Užrašinėjau tas jos istorijas, bet mano užrašai, deja, pradingo. Laimė, po daugelio metų N. Štempel pati paskelbė plačius atsiminimus apie O. Mandelštamą Voroneže (1987, 1992). Kai ką iš jos pasakojimų prisimenu. Pavyzdžiui, kaip poetas suglamžė ir išmetė į šiukšliadėžę ką tik parašytą eilėraštį „Возможна ли женщине мертвой хвала“⁷, o ji popierių ištraukė ir išsaugojo – dabar tas eilėraštis laikomas klasikiniu. Išgirdau iš jos ir apie odę, kurią O. Mandelštamas Voroneže rašė Stalinui tarsi išpirką už savo negailestingas antistalinistines eiles, skirtas „Kremliaus kalniečiui“, bet neišspausdino. Odė yra išlikusi – ir, reikia pripažinti, poetiškai stipri (prastai rašyti O. Mandelštamas tiesiog nemokėjo). Perskaitęs jos tekstą, pradėjau filosofuoti, kad poetai patiria pagundą nusilenkti prieš neišvengiamą istorijos tėkmę – turėjau galvoje ir S. Nėrį, ir daugelį kitų. „Ką jūs šnekate, – atšovė Natalija Jevgenjevna, – jis tiesiog gelbėjo nuo mirties du asmenis – save ir žmoną. Ir vis dėlto tai geriausios eilės apie Staliną, kokios egzistuoja.“ Atsimenu, tokios pat nuomonės buvo ir J. Brodskis. Dar vienas dalykas, kurį išgirdau iš Natalijos Jevgenjevnos – kad ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje jaunieji rusų poetai vartodavo du žodžius: пастернакипь ir мандельштамп (накипь reiškia „putas“, „nuovirą“, o штамп – „klišę“). Tai perteikė „nerimą dėl įtakos“ (anxiety of influence, anot Haroldo Bloomo), kurį jie tada juto. Kiek žinau, nei B. Pasternakas, nei O. Mandelštamas dėl to neįsižeidinėjo.

Vaikščiojome su Natalija Jevgenjevna po Voronežą, sukardami nemažus atstumus, nors jai tai buvo nelengva (šlubavo nuo ankstyvos jaunystės, tai minima ir jai skirtuose poeto eilėraščiuose). Ji rodė man senuosius Mandelštamų adresus, nors daugelio tų namų nebuvo išlikę – buvo tik gatvės, parkai, skersgatvis įkalnėje, kur šeima nuomojosi menką butuką („Я живу на важных огородах“⁸). Тą staigiai smingantį žemyn medinį skersgatvį poetas vadino „duobe“ ir šiuo vardu paminėjo eilėraštyje „Mandelštamo gatvė“. Jis buvo įsidarbinęs vietos teatre kaip literatūrinis konsultantas, rengė radijo kompozicijas vaikams ir suaugusiesiems, šį tą rašė į Voronežo spaudą. Siųsdavo naujas eiles į žurnalus, bet, kaip pasakojama, gaudavo atsakymus: „Dabar mes kovojame už kokybę, o jūsų kūriniai tokie silpni, jog mūsų kokybės kriterijų neatitinka.“ Lankė filharmoniją, antikvariatą, neblogą miesto biblioteką ir meno muziejų, kas be ko, ir psichiatrinę ligoninę (ten jam buvo diagnozuotas sindromas, tipingas kalėjime pabuvusiems asmenims). Visi tie įspūdžiai persiliedavo į eiles. „Mandelštamai neretai parduodavo meno albumus, bet gavę kokį nors honorarą juos nedelsiant išsipirkdavo iš antikvariato – pardavėjas tai žinojo ir albumus saugojo po prekystaliu“, – pasakojo Natalija Jevgenjevna. Iš kažkokio voronežiečio (ne iš N. Štempel) girdėjau: „Gyventi mieste buvo dar įmanoma, kol valdė Vareikis.“ Lietuvis Juozas Vareikis, šiaip jau ne geresnis už kitus komunistas, buvo Voronežo srities vadovas pirmaisiais O. Mandelštamo tremties metais; 1935 metų pavasarį iš ten iškeltas, vėliau suimtas ir 1938 metais sušaudytas.

Vargstančią šeimą kartais rėmė pinigais maskviečiai ir petrapiliečiai pažįstami, tarp jų B. Pasternakas, Viktoras Šklovskis, Ilja Erenburgas. Vienas kitas aplankydavo – pavyzdžiui, pianistė Marija Judina, taip pat A. Achmatova. Tada, 1936 metais, ji ir parašė eiles, kuriose minimas „voronežiškis Petras“. Po kelerių metų su A. Achmatova susipažinęs, iš jos išgirdau, kad eilės skirtos O. Mandelštamui – tiesą sakant, tai jau buvau įtaręs. Bet jos buvo spausdinamos be baigiamojo ketureilio, nes šis negalėjo praeiti pro cenzūrą. A. Achmatova man tą ketureilį padiktavo ir po juo pasirašė – po kiek laiko jį išverčiau:

А в комнате опального поэта
Дежурят страх и муза в свой черёд.
И ночь идёт,
Которая не ведает рассвета⁹.

Tremtis Voroneže baigėsi 1937 metais, bet ji buvo tik naujo suėmimo ir mirties preliudija – pats poetas ją taip tikriausiai suvokė. Neturėdama teisės gyventi Maskvoje, šeima glaudėsi miesto apylinkėse, ten ją lankė „giedrioji Nataša“ – N. Štempel. 1938 metų gegužės pradžioje poetas vėl pateko į NKVD kalėjimą, gavo penkerių metų terminą ir mirė Vladivostoko lageryje, nesulaukęs transporto į Magadaną. Žmona apie jo mirtį sužinojo ne iš karto, o mirties aplinkybės ir palaidojimo vieta ligi šiol nėra visiškai aiškios.

Antrą kartą apsilankiau Voroneže 1963-iųjų vasarą. Važiavau ne kaip anksčiau, pakeliui į Kaukazą, o specialiai (tiesa, pabuvau dar Balašovo apylinkėse – jos man irgi buvo reikšmingos, nes ten B. Pasternakas rašė geriausiąjį savo rinkinį „Gyvybė – manoji sesuo“). Turėjau formalią dingstį – susitariau su Voronežo literatūros muziejumi, atseit su A. Kolesnikova, kad parengsime vietinei televizijai laidą apie lietuvių pėdsakus mieste. Kaip žinia, Pirmojo pasaulinio karo metais Voroneže veikė lietuviška gimnazija, joje dirbo Pranas Mašiotas, Sofija Čiurlionienė, Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis, Marcelinas Šikšnys, mokėsi daug žinomų žmonių (apie tūkstantį keturis šimtus jų grįžo į Lietuvą), buvo leidžiami vadovėliai, skaitiniai, lietuvių periodika, veikė choras, vyko spektakliai ir koncertai. Apie tuos dalykus kalbėta nedažnai, bet kalbėti nebuvo draudžiama. Dėl viso pikto laidą pavadinome „Julius Janonis Voroneže“. Buvau gana aršus antikomunistas, bet dėl J. Janonio kažkaip nejutau sąžinės priekaištų, nes anksti žuvęs poetas, nors vadinamas (ir buvęs) proletariniu, neabejojamai turėjo talento ir nieko blogo nepadarė nei savo šaliai, nei kitoms. Pusvalandžio ilgio laida įvyko 1963 metų birželio antrąją. Kalbėjome mudu su Ania, vadovavo žymus Voronežo literatūrologas ir bibliofilas Olegas Lasunskis (gyvas ir šiandien). Atsigabenau nemažai lituanistinių fotografijų – jas palikau literatūros muziejui. Ne per seniausiai bandžiau išsiaiškinti, ar jos tebėra fonduose, bet neišsiaiškinau. Kame būta gimnazijos, nežinojau (vėliau išgirdau, kad pastatas neišliko, bet buvo toje vietoje, kur šiandien yra Voronežo lėlių teatras – beje, greta antikvariato, kurį po keliolikos metų lankė O. Mandelštamas), tačiau suradau vietą, vadinamą „Kinco fabriku“ ar „Kinco bravoru“, – joje gyveno lietuviai gimnazistai. Dabar Voroneže esama ir J. Janonio bareljefo, ir netgi lietuvių kultūros bei literatūros muziejėlio, bet tai kur kas vėlesnių laikų sumanymai.

Gyvenau pas A. Kolesnikovą ir jos vyrą, ištisas dienas vėl leidau pas Nataliją Jevgenjevną Štempel. Su Kolesnikovų šeima susidraugavau – rodos, ir Natalijai Jevgenjevnai jie tapo artimi. Čia dera apie juos šiek tiek prasitarti. Nieko apie tą šeimą nežinojau ilgus emigracijos metus. Rengdamas šią esė, gavau žinių iš Voronežo: abiejų nebėra tarp gyvųjų, liko tik duktė. „Anna Petrovna Kolesnikova gimė 1932 m., į Voronežą pas vyrą persikėlė 1960 m., dirbo muziejuje. Apsigynusi filosofijos mokslų kandidatės disertaciją, dėstė medicinos mokykloje. Sunkiai sirgo, po trijų operacijų mirė per ketvirtąją, tai įvyko 1986 m. gegužės 15 d.“ Apie šeimą rengiamas straipsnis Voronežo almanache „Jamskaja sloboda“, jis turi pasirodyti 2021 metais. Gera galvoti, kad neužmiršti ir šitie žmonės, savaip susilietę ir su O. Mandelštamu, ir su Lietuva.

Tada pas Nataliją Jevgenjevną susipažinau su dar vienu žymiu voronežiečiu, Aleksandru Josifovičium Nemirovskiu (1919–2007), kurį ji vadino tiesiog Šura. A. Nemirovskis – senovės Rytų ir antikinio pasaulio specialistas, istorinių romanų autorius, taip pat poetas, „Gilgamešo“, Giesmių giesmės, „Eneidos“, Horacijaus, Rainerio Marijos Rilkės vertėjas. Žodžiu, vienas iš tų ekstra klasės inteligentų, kurių Rusijos provincijoje – toliau nuo vyresnybės – visais ar bent jau tais laikais nestigo. Jis rūpinosi O. Mandelštamo paveldu, norėjo išleisti Voroneže jo nedidelę knygą (tai nepavyko), 1966-aisiais „prastūmė“ tenykščiame žurnale „Pakilimas“ („Подьем“) dešimt jo eilėraščių su savo paties rašytu plačiu įvadu – tada ir dešimt O. Mandelštamo tekstų buvo neeilinis literatūros įvykis. Beje, ne kur kitur, o „Pakilime“ poetas tremtinys 1935 metais išsispausdino paskutinį sykį – paskelbė penkias recenzijas. Vėliau, jau kitoniškoje epochoje, A. Nemirovskis parašė seriją straipsnių apie antikines ir Voronežo temas O. Mandelštamo poezijoje.

Po tos kelionės Voronežo jau niekad nebemačiau. 1963 metų vasarą parašiau trumpą eilėraštį „Rankas ir veidą perveria daigai“, kuriame turbūt paliko pėdsaką pasivaikščiojimai ir pokalbiai su Natalija Jevgenjevna, Voronežą siaučiančios stepės, paties O. Mandelštamo eilutės ir jo fonetika. Kita kalba neperteiksi žodžių žaismo „Воронеж – ворон, нож“, bet pabandyti panašų garsoraštį vis dėlto galima: „daiktų varža, Voronežo dirvožemis“. „To nėra rusiškai. Bet juk tai turi būti rusiškai“, – kadaise sakė O. Mandelštamas apie Katulo ir Ovidijaus poetiką. Nedrąsiai sekdamas jo pavyzdžiu, irgi sau sakiau: „To nėra lietuviškai. Bet juk tai turi būti lietuviškai.“ O. Mandelštamo reminiscencijų mano tuometinėse eilėse gausu – turbūt jau nuo 1958 metų, nuo eilėraščio „Ararato slėnis“. To irgi mokė jis pats – slapto ir nelabai slapto citavimo, žinovams, o kartais ir eiliniam skaitytojui pastebimų nuorodų mėgėjas, vienas didžiausių intertekstualumo meistrų pasaulinės literatūros istorijoje.

Jaunystėje ne sykį praktikavau tai, kas vadinama пастернакипь ir мандельштамп, pasiguosdamas tuo, kad kitoje kalboje, kitame istoriniame bei kultūriniame kontekste tie dalykai transformuojasi, liaujasi buvę klišėmis (kiek paguoda turėjo vertės, nežinau). Žodis „įtaka“ čia šiaip ar taip nėra adekvatus – panašiai negalima patirti Dantės ar Williamo Shakespeare’o įtakos. Veikiau reikėtų sakyti, kad tose eilėse galima rasti O. Mandelštamo ženklų. Kitas dalykas, kurio bandžiau mokytis iš O. Mandelštamo ir akmeistų (A. Achmatovos, ypač N. Gumiliovo) – stojiška, bet kiek įmanoma atkaklesnė laikysena epochos atžvilgiu. Epocha buvo dar ta pati.

1967 metų balandį Kaune atsirado naujas literatūros žurnalas „Nemunas“. Kaip dažnai būdavo anais laikais, toliau nuo respublikos centro galėdavai spausdinti vadinamuosius abejotinus tekstus. Turbūt čia veikė pačios valdžios noras pademonstruoti liberalumą, sukurti saugiklį neramiam jaunimui, gal prisidėjo ir „laikinosios sostinės“ ambicijos – šiaip ar taip „Nemuno“ turinys ir netgi apipavidalinimas gerokai skyrėsi nuo oficialiosios „Pergalės“ (vėliau virtusios „Metais“). Kadaise O. Mandelštamas sakė, jog akmeizmas yra „pasaulinės kultūros ilgesys“ („тоска по мировой культуре“). Šį ilgesį „Nemune“ galėjome patenkinti bent iš dalies. Pasiūliau naujajam žurnalui keturis O. Mandelštamo vertimus: trys buvo ankstyvi, neabejojamai klasikiniai eilėraščiai („Aš neregėsiu išgarsintos Fedros…“, „Priimki džiaugsmą iš manųjų rankų…“, „Už tai, kad nesaugojau tavo delnų dovanos…“), ketvirtasis – ilgas, gana neįprastas verlibras „Pasagos radėjas“. Nežinomą autorių reikėjo pristatyti įžangėle. Suprantama, nerašiau apie O. Mandelštamą visko, ką žinojau, bet įdėjau sakinį, jog jis puikiai nusimanė apie savo meto visuomenės permainas ir vertino jas su tikru pilietiniu brandumu. Tai buvo gana įžūlus „žaidimas su cenzoriumi“: turėjau omenyje, kad poetas geriau už kitus perprato komunizmą ir stalinizmą, o redaktoriai ir cenzoriai galėjo suprasti – ir, matyt, suprato – šį posakį kaip tvirtinimą, kad jis buvo socialistinis realistas.

Ne itin tikėjausi, kad O. Mandelštamas pro cenzūrą „praeis“, bet nusprendžiau parūpinti eventualiai publikacijai kokią nors nežinomą jo nuotrauką. Tuo reikalu kreipiausi į poeto našlę Nadeždą Jakovlevną Mandelštam, gyvenusią Maskvoje. Rašiau kamuojamas nedrąsumo, nors turėjome bendrų pažįstamų, pirmiausia N. Štempel, taip pat, tarkime, jauną maskvietį Vladimirą, arba Volodią, Muravjovą (1939–2001), ne vieno lietuvio artimą bičiulį – apie jį ne be pagrindo sakydavo, jog jis „ne iš tų Muravjovų, kurie karia, o iš tų, kuriuos karia“. Tačiau netrukus gavau atsakymą, kurį čia pateiksiu išvertęs į lietuvių kalbą:

Brangusis Tomai! (nežinau, kaip jūsų tėvavardis ir ar jūs vartojate tėvavardžius).

Labai džiaugiausi gavusi jūsų raštelį. Aš jau ne sykį juokdavausi, kad mudu vaikštinėjame greta, bet susitikti negalime… Džiaugiuosi ir tuo, kad pas jus bandoma spausdinti O.[sipą] E.[miljevičių]…
O štai ką daryti su fotografija? Jų taip maža, kad tikriausiai visos jau išspausdintos. Čia – aš vasarnamyje 150 km nuo Maskvos – nieko su savimi neturiu. Grįšiu į Maskvą rugsėjo viduryje. Ar bus vėlu?
Jei vėlu, susiraskite Aleksandrą Anatoljevičių Morozovą (jis tarnauja „Meno“ leid., telefonas B5-00-04, pried. 2-12), jis turi visa, ką ir aš. Pasirinksite pas jį, jei yra kas nors nespausdinta. Tikiuosi, kad jūs užeisite pas mane, kai būsite Maskvoje. Bendravimo su manimi technika tokia: man telegrafuoja, kad aš paskambinčiau, arba tuo pačiu reikalu skambina mano broliui: B9-46-90; Jevgenijus Jakovlevičius Chazinas… Tada aš skambinu, ir mes susitariame. Nadežda Mandelštam.
Jei matysite Natašą Trauberg, perduokite jai mano linkėjimus¹⁰.

Aleksandras Morozovas (1932–2008), kaip ir V. Muravjovas arba A. Nemirovskis, buvo vienas iš negausių žmonių, kurie tuomet sergėjo O. Mandelštamo ir jo kūrybos atminimą. Iš jo ir dar iš vieno žinovo, Jevgenijaus Ternovskio (g. 1941), gavau poeto fotografijų, vieną jų daviau „Nemunui“. Kad ir kiek nustebau, keturi O. Mandelštamo eilėraščiai buvo išspausdinti 1967 metų šeštajame (rugsėjo) numeryje. Rodos, tai pirmieji jo tekstai lietuvių kalba, paskui ne sykį perspausdinti. Po kurio laiko straipsnį apie O. Mandelštamą ir dviejų jo eilėraščių („Homeras“ ir „Petrapilis“) vertimus paskelbė emigrantas Pranas Visvydas (1922–2017) „Aiduose“, 1969 metų dešimtajame numeryje. Jam neteko slapukauti – poeto likimą jis aprašė be užuolankų. Emigracijoje, Los Andžele, beje, su P. Visvydu susipažinau – tai buvo malonus žmogus ir kompetentingas kritikas, palikęs Lietuvą jau po karo (per Lenkiją), ir gerai nusimanęs apie komunizmo bei literatūros santykius.

Išsilaisvinusioje Lietuvoje O. Mandelštamo išversta daug, nors gal ne visada kokybiškai. Deja, jo eilių knygos neturime ligi šiol.

„Nemuną“ nusiunčiau N. Mandelštam ir N. Štempel. Iš pastarosios gavau laišką, kurį taip pat išvertęs pateiksiu:

Mielas Tomai!

Labai ačiū už žurnalą ir laišką.

Neseniai buvau Maskvoje, ir mudvi su Nadežda Jakovlevna prisiminėme Jus.
Ar turite „Meno“ leid. „Pokalbį apie Dantę“? Norėjau nusiųsti Jums „Pakilimą“ su Nemirovskio straipsniu ir dešimties O.[sipo] E.[miljevičiaus] eilėraščių publikacija, bet neturėjau Jūsų adreso.
Ar nemanote apsilankyti Voroneže, džiaugčiausi Jus matydama, o ir apsistoti galėtumėte pas mane.
Gera, kad pas Jus pradėjo leisti M.[andelštamo] eilėraščius, ypač malonu, kad jie Jūsų versti.

Linkiu Jums viso ko geriausio.

Jus gerbianti N. Štempel¹¹.

O. Mandelštamo studija „Pokalbis apie Dantę“, kurią mini Natalija Jevgenjevna, buvo parašyta 1933 metais, rankraštis liko poeto našlės archyve ir buvo per didelį vargą A. Morozovo išspausdintas su dar vieno bendro pažįstamo, įžymaus literatūrologo, „bekilmio kosmopolito“ ir politkalinio Leonido Pinskio (1906–1981) baigiamuoju straipsniu. Žinoma, tą knygą tuojau gavau ir perskaičiau – kas be ko, ji labai sudėtinga. Galvojau ir apie jos vertimą į lietuvių kalbą (1971 metų Dantės jubiliejui), bet to nepadariau. Atsimenu, Maskvos metro sėdėjau greta žmogaus, kuris „Pokalbį apie Dantę“ atidžiai skaitė ir staiga, į nieką nesikreipdamas, tarė: „Šitą knygą išspausdino per gryną apsižioplinimą.“ Iš ironijos sklidino tono pajutau, kad jis reiškė ne priešiškumą knygai, o sveiką panieką ideologiniams prižiūrėtojams.

Netrukus O. Mandelštamo likime įvyko savotiškas proveržis. Beveik pilną jo raštų rinkinį pradėjo leisti rusai emigrantai – Glebas Struvė ir Borisas Filipovas. Nuo 1967 ligi 1981 metų Vašingtone ir Paryžiuje pasirodė keturi svarūs tomai – su gausybe klaidų ir netikslumų, bet vis dėlto itin reikšmingi. Jie, kad ir sunkokai, įveikdavo „geležinę uždangą“ – ne vienas poeto gerbėjas, taip pat aš, juos turėjo, nors slėpė giliuose bibliotekų užkaboriuose. Tatai pagreitino įvykius ir šiapus uždangos – 1973 metais pagaliau buvo išleista apypilnė O. Mandelštamo eilių knyga (tiesa, su skandalinga įžanga, nutylinčia poeto likimą). Bet tai dar buvo ne viskas. Nadežda Jakovlevna Mandelštam ryžosi poelgiui, kurį tegalima pavadinti didvyrišku – perdavė į Vakarus ir ten išspausdino savo atsiminimus (pirmoji knyga paskelbta 1970, antroji 1972 metais). Tai vienas iš svarbiausių komunistinės epochos liudijimų, parašytų be jokio „vidinio cenzoriaus“, absoliučiai atvirai ir išsamiai. Jis prilygsta Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagui“, išvydusiam dienos šviesą kiek vėliau. Atsiminimai tapo pasauline sensacija ir buvo išversti į daugybę kalbų – keista ir gaila, bet jų ligi šiol nėra lietuviškai. Išgarsėjimas Vakaruose be abejonės pagelbėjo Nadeždai Jakovlevnai – po istorijos su B. Pasternako „Daktaru Živago“ valdžia nesiryžo veltis į naują skandalą ir paliko ją ramybėje, kaip ir A. Achmatovą, išspausdinusią užsienyje „Requiem“, eiles apie Stalino terorą.

Atsiminimus netrukus perskaičiau – pirmąjį tomą Varšuvoje, pas lenkų poetą ir slaptosios rusų literatūros žinovą Wiktorą Woroszylskį, antrąjį pas pažįstamus Maskvoje. Pacituosiu du įrašus iš savo dienoraščio: „Visą dieną – Nadeždos Jakovlevnos atsiminimai. Daug itin puikių vietų („Некоторые верили, что в конце концов Сталин умрёт. Я в это верю и сейчас“¹²)“ (1971.IX.16); „Visą dieną skaičiau Nadeždos Jakovlevnos „Вторая книга“ [„Antrąją knygą“]. Atsitraukti nuo jos neįmanoma. Tobuliausiai duota Achmatova – iš tikrųjų tokia, kokią esu matęs. Knyga pikta <…>. Tik kur pasakyta, kad šioje šalyje, penkiasdešimt kelintais revoliucijos metais, negalima nė keiktis?“ (1973.XII.15).

J. Brodskis yra parašęs apie N. Mandelštam (ją artimai pažinojo) esė ir pasakęs apie ją keletą svarbių dalykų. Geriausiai atsimenu jo žodžius, ištartus man paskutiniąją dieną prieš emigravimą: „Myliu Nadeždą – ne už jos nuopelnus ar protą, o už tai, kad ji yra mudviejų kartos žmogus.“

Po vyro įkalinimo ir mirties Nadežda Jakovlevna, vengdama arešto, daug metų klajojo sovietų imperijos pakraščiais, apsistodama tai viename, tai kitame mieste – Taškente, Uljanovske, Čitoje, Pskove… Kaip ir jos bičiulė A. Achmatova, praktiškai buvo benamė. Dėstė anglų kalbą (sykį buvo pašalinta iš darbo už „kosmopolitizmą“), 1956 metais net apsigynė – Viktoro Žirmunskio vadovaujama – mokslų kandidatės disertaciją apie senosios anglų kalbos galininką. Atmosferai šiek tiek sunormalėjus, 1965 metais per didelius vargus gavo vieno kambario butą Maskvos priemiestyje, Čeriomuškose, ten ir mirė. Buvo jau silpnos sveikatos, liesa ir mažutė. J. Brodskis rašė, jog ji tarsi bandė virsti nesvariu daiktu, kurį galima skubiai sulankstyti ir įsikišti kišenėn bėgant nuo persekiotojų. Neturėjo ir jokios nuosavybės, išskyrus knygas, kurias perskaičiusi tuojau dovanodavo. Kad ir keista, oficialiu keliu gaudavo šiokių tokių honorarų už Vakaruose išleistus veikalus – gal ne tik savo, bet ir vyro. Ją prižiūrėjo keli gerbėjai – jauni vaikinai ir merginos, tarp jų V. Muravjovas, nueidavo į parduotuvę ar vaistinę. Tame bute ją pirmą sykį ir susitikau. Buvau ten su bičiule – štai vėl dienoraščio įrašas:

1971.XI.26. Pirmą kartą gyvenime pas Nadeždą Jakovlevną Mandelštam. <…> butas naujame rajone, betvarkė, magnetofonas vidury kambario, prie atklotos lovos – Millerio „Tropic of Cancer“ [„Vėžio atogrąža“]. N. J. nekaip jaučiasi, ji pusiaugulom įsitaisiusi prie stalo, jos rankos dreba. Vis dėlto mudviejų nepaleidžia; geriam su ja labai stiprią arbatą, kone čiferį¹³.
<…>
Mėgiamiausi dabar jos autoriai – Henry Miller („такая пустота, что это уже становится значительным“¹⁴), Folkneris, Eliotas („последний поэт мира“¹⁵). „Poezijos nebėra; iš esmės, Vakaruose įvyko tas pat, kas ir pas mus, tik kitu pavidalu.“ <…> „Folknerio [romane] „Sound and Fury“ („Triukšmas ir įniršis“) įdomiausias skyrius apie Jasoną – ten matyti, kad kaip tik jis yra beprotis.“
Kalbėtis lengva – tai ne Achmatova <…>.

1974 metų rugsėjo 14–19 dienomis N. Mandelštam lankėsi Vilniuje. (Čia galima pridurti, kad Vilniuje yra buvęs ir pats O. Mandelštamas. 1907 metais pakeliui į Paryžių jis praleido mieste dvi savaites; yra išlikęs tėvams siųstas jo atvirukas su Didžiosios gatvės vaizdu – kas be ko, poeto motina Flora Verblovskaja buvo vilnietė. Vaikystėje jis kurį laiką gyveno ir Kaune.)

Apsistojo Nadežda ne bet kur, o Tauro gatvės dešimtajame numeryje – tame pačiame „profesorių name“, kur anksčiau gyveno Vincas Krėvė, Balys Sruoga, V. Mykolaitis-Putinas, Kazys Boruta (B. Sruoga ten buvo areštuotas). Tiesa, glaudėsi ne profesoriškame bute, o pirmajame aukšte iš kiemo pusės, mažame kambarėlyje, kurį tada nuomojosi būsimasis Lietuvos Helsinkio grupės narys Eitanas Finkelšteinas. Po metų ten kelias dienas praleido ir Andrejus Sacharovas, nevainikuotas SSRS disidentų karalius.

Atvyko ji su jauna palydove Sonia – karšta krikščione neofite. Pati irgi buvo krikščionė stačiatikė, į religiją žiūrėjo rimtai. Pakrikštyta dar vaikystėje, labai artimai bendravo su tėvu Aleksandru Meniu (1935–1990), šventiku kankiniu, nužudytu prie Maskvos neaiškiomis aplinkybėmis. (O. Mandelštamas taip pat buvo krikštytas – krikščionybė yra viena svarbiausių jo poezijos temų.) Vilniuje Nadežda Jakovlevna apsilankė mišiose prie šv. Kazimiero karsto, tada buvusio Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, ir pabendravo su kunigu Povilu Kučinsku, tos bažnyčios rezidentu. Pirmąjį vakarą praleidome su Ona Lukauskaite-Poškiene, ilgamete Vorkutos kaline – abi moterys turėjo apie ką pasikalbėti. Kitą dieną nuvedėme Nadeždą Jakovlevną pas J. Tumelį ir jo uošvį Petrą Juodelį, irgi prityrusį politkalinį. Trečią dieną gėrėme vyną tuomet garsioje, dabar jau nebeegzistuojančioje kavinėje „Tauras“, keli žingsniai nuo „profesorių namo“. Kalbėjomės apie daugelį dalykų, nuo A. Puškino ir A. Achmatovos ligi A. Solženicyno ir J. Brodskio – atsimenu, mane nustebino tai, kad Nadežda Jakovlevna visai nenorėjo pripažinti Michailo Lozinskio atlikto „Dieviškosios komedijos“ vertimo (A. Achmatova jį laikė pirmarūšiu). Jau nebe pirmą kartą gražiuoju atsiliepė apie J. Baltrušaitį – jį minėjo ir atsiminimuose, nes J. Baltrušaitis bandė išgelbėti O. Mandelštamą nuo kalėjimo (o dar anksčiau siūlė jam Lietuvos pilietybę, bet poetas nesiryžo pasiūlymo priimti – jautėsi likimu susijęs su Rusija). Dienoraštyje (1974.IX.16) užsirašiau: „Ji silpna, bet laikosi iš paskutiniųjų. Vilnius jos nepradžiugino: „хороший город, но не чудо – в общем, Замоскворечье.“ „Зато ваша жмудинка и этот старый искусствовед – замечательные люди“¹⁶.

Rugsėjo aštuonioliktąją N. Mandelštam praleido Trakuose ir net lipo į pilį, o kitą dieną išlydėjome ją į oro uostą. Iš tos dienos irgi likęs įrašas: „Visi seno, net degraduojančio žmogaus bruožai: polinkis kartotis, įnoringumas, nuomonių kaitaliojimas, kartais perdėta linksmybė. Ir vis dėlto jos asmuo visiškai pilnas, nepajudinamai tvirtas, o šnekėtis su ja – džiaugsmas. Gera tam, kuris gyvenime padarė savo, įvykdė Dievo projektą. Nedaug tokių ir mačiau: be N. J. dar Achmatovą.“

Prieš pat emigraciją, 1977 metų sausį, užėjau į Nadeždos Jakovlevnos butą Maskvoje atsisveikinti. Pati ji sakėsi emigruoti nenorinti, nors apie tai ir galvojusi – „pirmiausia todėl, kad šičia turiu per daug draugų“.

1980 metų gale, ką tik gavęs darbo Jeilio universitete, buvau nuvykęs į mokslinę konferenciją Hjustone, toli Jungtinių Valstijų pietuose. Grįžimas užtruko bent porą dienų autobusu, jame ir miegojau (tuomet lėktuvas man dar buvo ne visai įkandamas, be to, norėjau pro langą pasižiūrėti bent šiek tiek Amerikos). Keičiau autobusą Niujorke pačią paskutiniąją metų dieną. Stotyje nusipirkau „New York Times“ ir sužinojau, kad prieš dvi dienas mirė Nadežda Jakovlevna Mandelštam. Laikraštis rašė, kad milicija išgabeno jos kūną iš buto, o patį butą užantspaudavo, kadangi velionė neturėjo giminių („Visai kaip tonton-makutai“¹⁷, pasakė J. Brodskis). Bet po kurio laiko bičiuliai inteligentai kūną atsiėmė.

Taupomojoje knygelėje N. Mandelštam teturėjo penkiasdešimt rublių, laidotuvės kainavo tūkstantį keturis šimtus, juos suaukojo žmonės – rašytojų organizacijos paremti atsisakė. Vis dėlto didžiojo poeto našlė, galbūt svarbiausių XX amžiaus rusiškųjų atsiminimų autorė, buvo palydėta kitaip negu jos vyras – cerkvėje, padoriai ir ramiai. N. Štempel, atvykusi iš Voronežo atsisveikinti su drauge, vėliau rašė: „Nuostabus ji buvo žmogus! Aš ją pažinojau keturiasdešimt ketverius metus, ir nė sykio, jokiomis aplinkybėmis negirdėjau iš jos nusiskundimų. Man sunku įsivaizduoti kitą žmogų, turintį tiek dvasios jėgų, tiek narsumo ir vidinės laisvės. Ar nebuvo didžiulė rizika jos knygos, parašytos be atodairos, be vidinės cenzūros?“

J. Brodskio bute Niujorke drauge su buto šeimininku ir su anglu vertėju Davidu McDuffu tada paminėjome abiejų Mandelštamų atminimą.

---

1 Gimiau naktį iš antrosios į trečiąją sausio devyniasdešimt pirmaisiais nesaugiais metais, ir šimtmečiai apsiaučia mane ugnimi (rus., pažodinis vertimas).
2 Paleisk mane, atiduok mane, Voronežai: / Ar tu mane išmesi iš rankų, ar apsiriksi, / Nusikratysi manęs ar grąžinsi, – / Voronežas – nesąmonė, Voronežas – varnas, peilis (rus., pažodinis vertimas).
3 Zenitas, viršūnė, klestėjimas (gr.); iš čia akmeizmo srovės vardas.
4 Du ankstyvieji O. Mandelštamo rinkiniai.
5 Аš šalia Kolcovo / Lyg sakalas apžieduotas (rus., pažodinis vertimas).
6 O virš voronežiškio Petro – varnos,
Ir tuopos, ir dangus lyg žalsvas sparnas, –
Jo skliautai saulės dulkėm užnešti, –
Ir Kulikovo šarvu skamba darnūs,
Galingi šlaitai stepės pakrašty (T. Venclovos vertimas).
7 Ar galima mirusią moterį garbinti (rus., pažodinis vertimas).
8 Aš gyvenu svarbiuose daržuose (rus., pažodinis vertimas).
9 O čia, poeto tremtinio buveinėj,
Kur budi mūzos, baimė ir mirtis,
Tėra naktis,
Naktis, kuri jau niekad nepraeina (T. Venclovos vertimas). Tekstas su A. Achmatovos parašu saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
10 Laiškas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, F95-17. Rašytas Verėjoje 1967 m. vasarą.
11 Laiškas saugomas ten pat. Išsiųstas 1968 m. vasario 17 d. iš Voronežo. Abiejų laiškų originalai paskelbti knygoje „Посмотрим, кто кого переупрямит“: Надежда Яковлевна Мандельштам в письмах, воспоминаниях, свидетельствах“ (Москва: Издательство АСТ, 2015), p. 521, 523.
12 Kai kurie tikėjo, kad pagaliau Stalinas mirs. Aš tuo tikiu ir dabar (rus.).
13 Čiferis, čyferis, čefyras – labai stipri, kiek narkotizuojanti arbata, paplitusi tarp Rusijos kalinių.
14 Tokia tuštuma, jog tai jau darosi reikšminga (rus.).
15 Paskutinysis pasaulio poetas (rus.)
16 Geras miestas, bet ne stebuklas – apskritai paėmus, Zamoskvorečjė [Maskvos rajonas į pietus nuo Kremliaus]. Užtat jūsų žemaitė [Lukauskaitė-Poškienė] ir tasai senas menotyrininkas [Juodelis] – įstabūs žmonės (rus.).
17 Tonton-makutai – diktatoriško režimo saugumiečiai Haityje, tada garsėję savo begėdiškumu ir žiaurumu.