Donata Mitaitė. „Ką darysi, kalbėki. Nes nieko tikresnio nebūna“

2024 m. Nr. 2

Tomas Venclova. Už Onos ir Bernardinų. – Vilnius: Apostrofa, 2023. – 94 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Naujausiame Tomo Venclovos rinkinyje „Už Onos ir Bernardinų“ trisdešimt vienas eilėraštis. Kalbėdamas apie knygą Rašytojų klube poetas teigė, kad eilėraščiai, nors nedatuoti, spausdinami chronologine tvarka, o paprašytas pakomentuoti, kas yra už Onos ir Bernardinų bažnyčių, paaiškino, kad ten – Trijų Kryžių kalnas, kitos Vilniaus kalvos, nuo kurių matyti gražiausia miesto panorama. Knyga nesuskirstyta į skyrius, savotišką, nors gal tik vos įžiūrimą žiedinę kompoziciją kuria tai, kad pirmajame ir paskutiniame knygos eilėraščiuose minimi poetui svarbūs miestai Vilnius ir Krokuva, tačiau tie eilėraščiai ne tik apie miestus.

Naujasis poezijos rinkinys buvo apdovanotas 2024 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premija ir laureato žodyje poetas sakė: „Prasmės mums duotame pasaulyje nedaug, bet ji vis dėlto yra. Meilė prasmei skiriasi nuo pasąmonės impulsų registravimo; atsiliepimas į pasaulio tėkmę skiriasi nuo spontaniško (neva išreiškiančio pirmapradę būtį), bet iš esmės tuščio, neįsimenančio žodžių kratinio. Maždaug taip – labai trumpai ir apytikriai – galėčiau išdėstyti poezijos teoriją, kurios apmatus per savo gyvenimą nusibrėžiau.“ Poeisis docta (mokyta poezija), kokią T. Venclova rašo, prasmę labai sutirština, paprastai eilėraštyje yra keletas planų, daug įvairiausių nuorodų į daugybę kitų istorijos ir kultūros tekstų. Mitas, poezijos citata, koks nors istorijos ar meno kūrinio siužetas pridengia dabarties smulkmenas, išryškina esmę, kuri darosi visuotinesnė, nei iš pirmo žvilgsnio atrodytų. Kadangi daug skaitytojų kur kas mažiau išmano apie poetui svarbius dalykus, labai gerai, kad po eilėraščiu T. Venclova parašo ilgesnį (kartais gana išsamų) komentarą, nors niekada negali būti tikra, kad eilėraštyje neliko dar kokios autoriaus nenurodytos citatos ar nevienprasmio įvaizdžio. Beje, eilėraštis skaitytojui kalbės ir tada, jei apie tai, kas nurodyta komentare, jis nieko neišmanys arba nesivargins perskaityti komentarą. Tiesiog tada eilėraščio prasmė atrodys kur kas skurdesnė, nei ji būtų, jei įdėtum pastangų suprasti. Rinkinyje „Už Onos ir Bernardinų“ spausdinami du eilėraščiai, skirti Ukrainoje vykstančiam karui (T. Venclova pilietiškas, koks visada ir buvo). Komentuodamas „Atsitraukimą iš placdarmo“, poetas parašo tik, kad eilėraštis apie rusų atsitraukimą iš Chersono ir kad Chersone caro laikais dirbo jo senelis. Toks komentaras gal ir nėra būtinas, nes viską, išskyrus nebent miesto pavadinimą, atvirai pasako pats eilėraštis. „Azovo kampanijos“, kito „ukrainietiško“ eilėraščio, komentaras platus ir iš tiesų padedantis skaitytojui ieškoti vaizdų ir frazių jungčių, giliosios eilėraščio prasmės: „Kalbama apie mūšius Ukrainoje, Azovo jūros pakrantėje prie Mariupolio. Gloria nostra aeterna (lot.) – mūsų amžinoji šlovė. Cituojamas Konstantino Kavafio eilėraštis „Termopilai“, jame minimas išdavikas Efialtas ir prasiveržę pro graikų gynybą medai (persai). „Kaip saldu nekęsti tėvynės“ – rusų poeto Vladimiro Pečerino (1807–1885) eilutė, ją kartoja maskvietis studentas. Prancūzų generolas Cambronne’as, kuriam prie Vaterlo buvo pasiūlyta pasiduoti, atsakė „merde“ (šūdas).“

Keletas rinkinio eilėraščių dedikuoti kam nors iš poeto aplinkos žmonių, kartais dedikacijos, nors pažymėtos tik inicialais, nesunkiai iššifruojamos, tada eilėraščio prasmę papildo konkretaus žmogaus (dažniausiai jau užsibaigęs) gyvenimas. „Kai kurie draugai dar gyvi, bet jų ratas mažėja“ (p. 34) – vienas knygos leitmotyvų ar greičiau didelės temos dalis: eilėraščiuose ramiai fiksuojamas lėtas mirties artėjimas:

Ką gi, senatvė. Apsunko kaulai, palaipsniui užsiveria
pojūčiai, aptemusios akys nebeįžiūri pinaklių danguje.
Į tramvajų lipa ilgakojė juodaplaukė gražuolė – viena iš tų,
kurios tau visada patikdavo. Girdi kiekvieną jos tariamą
garsą, bet neįstengi pagauti žodžių prasmės. (p. 92)

Kai turi galvoje šią strofą ir į ją panašias, supranti, kad Kęstučio Stoškaus nuotrauka su išplaukusia jaunos moters balta suknele figūra knygos viršelyje – savotiškas vizualinis eilėraščių komentaras. „Nebūties“, „nesimo“ erdvė nenumaldomai plečiasi, įvairiopų jo pranašų eilėraščiuose daug: sielų palydovas į mirusiųjų pasaulį Hermis, „obolas“, kurio prisireiks „apmokėti artėjančią valtį“, milošiška „kitokia erdvė“, apie kurios egzistavimą ar neegzistavimą greit sužinosi. Beje, esama ir bandymo pažiūrėti iš būsimo laiko, kai tavęs nebebus (eil. „Iš ateities“, p. 16), žvilgsnis empatiškas, kaip paguoda tái, kuri pasiliks viena. Mąstymą apie nesimo erdvę dažnai liudija ir tiesiog viena kitą užklojančios laiko plotmės (tarkim, prisimenama jauna mama ir prisimenama jos urna rankose po daugelio metų eilėraštyje „Ne iš karto suprasi, kodėl akyse…“, p. 20–21).

„Citata yra cikada. Ji niekada nenutyla“, – rašė vienas iš labai svarbių T. Venclovos eilėraščių poteksčių autorių Osipas Mandelštamas. Bent du epigrafai knygoje – iš rusų poeto eilėraščių, nekalbant jau apie joje išskaitomas atviresnes ar labiau paslėptas citatas. Nuolatiniai T. Venclovos pašnekovai šioje knygoje ir Josifas Brodskis bei Czesławas Miłoszas, taip pat daug kitų įvairių tautų poetų. Minėtame eilėraštyje, kuriame poetas kalba ir apie mamą, bent man netikėtai „cikados“ prabilo Salomėjos Nėries balsu, nors, pagalvojus, ten iš tiesų laikas ir vieta – pokario Kaunas – kur jos poezija buvo itin gyva: „Jaunas balsas, pasklidęs po buto dykras, / Apdainuoja artėjančią vienišą lemtį – / Akmenėlį paplentėj, kuris nesupras / Mažamečio klajūno. <…>“ (p. 21). Įdomios yra ir atsikartojančios kiek pakitusios paties T. Venclovos poezijos eilutės ar po daugelio metų vėl pasirodančios, bet jau kitaip interpretuojamos eilėraščių situacijos. 1996 m., po J. Brodskio mirties, T. Venclova rašė: „Viduržiemio kvintos ir tercijos. Kas užrašys / tą Viešpaties gausmą, kurį prieš sekundę girdėjai“, o komentare patikslino, kad „bandoma perteikti pačią mirties akimirką, kai žmogus išgirsta „Viešpaties gausmą“, atsklindantį iš tolumos“. Naujajame rinkinyje iškilminga ankstesnio eilėraščio eilutė atskamba irgi kaip koks cikados balsas, bet ji sukasdieninta, gal todėl, kad draugų mirtys jau labai padažnėjo: „Vieną kartą jiems Dievas paskambins, ir jie atsilieps. / Prarandi netgi daiktus, kurių nespėsi paliesti, ir žmones, / kurių nespėsi pažinti. Nelaimes – jos slepias toli ateity. / Muziką, tylą – jos teikia dar nesantiems įvykiams prasmę“ (p. 69). Kaip matome, ano ankstesnio eilėraščio „kvintos ir tercijos“ irgi nedingo – tiesiog pasislėpė už žodžio „muzika“. Ramus žvilgsnis į ateitį ir iš ateities, kurios nebebus, irgi šio eilėraščių rinkinio bruožas.

1988 m. eilėraštyje „Aš išmokau matyti tamsoj“, kuriame kalbama apie skrydį lėktuvu, sąlygiškai sakant, dominavo mirtis ir meilė. Naujojo rinkinio eilėraštyje „Skrydis“ (p. 30–34) atsiduodama atminties deivės Mnemosinės valiai. T. Venclovos kūryboje rastume ne vieną eilėraštį, aidu atsišaukiantį šiame poeto vėlyvojo periodo kūrinyje, aprėpiančiame plačią geografinę ir istorinę erdvę. Atmintis grąžina ne tik vaikystę prie ano laiko sodo medžių, vadintų „žvėrių vardais iš Brehmo penktojo tomo“, bet ir žinias apie apkasus, mirtis, užrašą „Jedem das Seine“ virš koncentracijos stovyklos vartų, jau dabarties bėglių lavonus „Viduržemio valtyse“, nes tebegalioja žiaurusis Jedem das Seine.

Dominuojančią knygos nuotaiką apibūdinčiau kaip elegišką stoicizmą. Ir šiaip neperspaustą elegiką siekiama dar labiau suvaldyti racionaliai reziumuojančiu „ką gi…“ eilėraštyje „Maršrutas ligi Plantų“ (p. 92); eilėraštis „Priešais tvirtovę“ pradedamas „ką beveiksi“, o baigiamas „Ką darysi, kalbėki. Nes nieko tikresnio nebūna“ (p. 27). Labai svarbi poetui kalbos tema ir besibaigiantis gyvenimas knygoje susiję: „lemtis išeikvota, kad siela pavirstų žodžiu“ (p. 9). Kalba, knyga, žodynas – esminiai žodžiai visoje T. Venclovos kūryboje. Kalba išsaugo poezijos atminimą ar, greičiu, gera poezija bent truputį keičia kalbą: „Aš būsiu lengvas pėdsakas, įmintas / Kalbon“ (p. 12). Norėtųsi, kad Marina Cvetajeva ir Franzas Kafka, 1923 m. vaikščioję tomis pačiomis Prahos gatvėmis ir sėdėję galbūt tose pačiose kavinėse, „pasikalbėtų / suliestų delnais“ ir po pauzės, kurią natūraliai suformuoja eilutės nukėlimas į kitą strofą: „lyg tai būtų ką nors pakeitę“ (p. 83). Ir apie Vilnių, jaunystės eilėraštyje pavadintą „vieninteliu miestu“, kuris tada buvo skaitomas kaip poezija, eilėraštyje „Už Onos ir Bernardinų“ tebekalbama, primenant meno sferai priklausančius žodžius: „Čia šaligatviai nelygūs, / baltos plokštės – tarsi knygos, / suguldytos įstrižai. / Trūkinėja gatvių stygos, / virsta akmeniu dažai“ (p. 42). Dažais sukurtas pasaulis, kaip ir anksčiau labai aktualus T. Venclovos poezijai. Minėtinas naujojo rinkinio eilėraštis „Peizažas su Polifemu“ ir ypač – „Kai mudu suvoksim, kad skausmas ir atpildas – veltui…“, kuriame Vermeerio tapybos, dailininko ir mikroskopo išradėjo Leewenhoeko miesto Delfto, eilėraščio žmonių gyvenimo jau nebe šioje realybėje vaizdai taip supinami, kad baigiančias eilėraštį eilutes priimi kaip iššifravimo nereikalaujant poezijos grožį: „Ties praviru langu mergaitė jau atplėšė laišką. / Jį rašėme mudu – o gal ir kas kitas, neaišku“, p. 64. Dailininko tapybos siužetas atgijo, bet liko mįsle persipinančiuose gyvenimo, meno ir nesimo kloduose.

Eilėraštis „Negimtajai kalbai“ (p. 89–91) iš esmės skirtas rusų kalbai, santykį su kuria komplikuoja šimtmečius besitęsianti agresyvi Rusijos politika ir šiuo metu vykstantis karas Ukrainoje. Kalboje natūraliai pynėsi „aitrumas ir medus“, tačiau priešpaskutinėje strofoje perfrazuojamas Apokalipsės vaizdas, primenama visa užnuodijanti žvaigždė Metėlė: „Po nejudriais diktatoriaus vokais/ naktis. Deguonis virto ipritu, / karti žvaigždė nusirita skliautu, / ir Viešpats neišgelbės užmirštų / paniekintų kartų“. Vis dėlto kalba tebeturi savo „apsaugos raštą“:

Ir tik teisiajam lieka pareiga.
Įtempk akis. Jį pastebi rega.
Kol jis apgaulę perbraukia ranka,
kol jis atranda draudžiamus posmus,
kol matom jį, o jis įžiūri mus,
esu ramus. (p. 91)

Biblijoje pasakojama istorija apie vos kelis teisuolius, kurių užtenka, kad Dievas nesudegintų miesto.

Keliuose naujosios poezijos knygos eilėraščiuose siekiama reziumuoti, kas buvo svarbiausia praėjusiame gyvenime, bene ryškiausias iš jų – „Počobuto observatorija“, nors jis – anaiptol ne pirmoji poeto reziumė. Lyginant su 1995 m. parašytu eilėraščiu „Žinau tik tai, kad jis praėjo (ar praeina)…“, kuriame apie praeitį buvo kalbama simboliškesniais vaizdais („Negarbinom mirties. Virš bėgių ir betono / stebėjom angelus. Mylėjom. Žiebėm žvakę / bibliotekoje. Vardu vadinom blogį / ir gėrį, jusdami, kaip juos keblu atskirti. / Tat nešamės tamson. Ir to galbūt gana“), „Počobuto observatorijoje“ nesunkiai atpažįstama sovietinė realybė, sovietinė lietuvių literatūra, kuri T. Venclovai visada buvo nepriimtina: „Visi vartojo vieną ir tą patį kasdien siaurėjantį žodyną, / nes kitokio nebuvo. // Išganymo laukė iš prasimanytų dievų. Jų ieškojo dūminėse / pirkiose, pelkių ir girių tankmėje, savo baimės tamsybėse. // Paskutinieji troško būti pirmieji, mažiausieji geidė atmokėti / didiesiems ta pačia skriauda – geriausiai su kaupu. Suprato, / kad tai neįmanoma, todėl skriaudė nelaimės draugus“ (p. 66–67). Suprantamas poeto noras apibendrinant dar kartą išsakyti savo poziciją, tik tiek, kad skaitytojams kartojimas nėra labai įdomus, gana pašios mintys T. Venclovos dėstytos jau 1986 m. straipsnyje „Lietuvių poezija abipus Atlanto“, ne kartą ir įvairiuose pasisakymuose, nors, savaime suprantama, straipsnio, interviu ir eilėraščio kalba labai skiriasi. Turbūt esama koreliacijos tarp vienišumo jausmo („Sambrėškis. Beveik jaunystė, / apsimetus vienatve“, p. 42), kurį, žinoma, didina draugų mirtys, ir to, ką, gana publicistiškai reziumuodamas savąjį gyvenimą, poetas vertina pozityviai: „Suvokei, kad nedera žengti į koją su minia – net ir tuomet, / o gal ypač tuomet, / kai himnas, kurį ji gieda, tau suprantamas / ir savas. // Tavąsias eiles nebent vienas kitas skaitys naktimis, bet jos, / ačiū Dievui, nebus deklamuojamos per valdišką šventę“ (p. 93). Tačiau toks yra seniai ir sąmoningai pasirinktas likimas, kuris, kaip jau sakiau, stojiškai priimamas ir tada, kai „Pasaulio nedaug, pareigų jam beveik nebelieka“ (p. 68).