Wisława Szymborska. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7

Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova

Šiemet liepos 2 d. švenčiamos Nobelio literatūros premijos laureatės, didžiosios lenkų poetės Wisławos Szymborskos 100-osios gimimo metinės.
„Poetės knygose sukaupta energija, meninė jos meistrystė ir dėmesys niekada nenupingančioms gyvenimo vertybėms mums, skaitytojams, gali tapti patikima atrama, savotiškai pateisinančia ar netgi pašventinančia kasdienes grumtynes su likimu“, – teigia lenkų literatūros kritikė, poetė, eseistė Adriana Szymańska straipsnyje „Apie būties išslaptinimą Wisławos Szymborskos poezijoje“, kurį spausdiname šiame žurnalo numeryje.

 

Viršūnė

Debesis ir uola.
Nuojauta ir lietimas.

Čia lengviau išliekninti širdį,
šviesai teikti pirmenybę.

Akmuo pasiduoda bedugnei,
kaip kiekviena neapdairi vienatvė.

Srovė turi riedulio greitį.
Dangūs ošia miškais.

Dar žemiau yra trečiadienis,
abėcėlė ir duona.

1946

 

Sapnas

Mano žuvęs, mano virtęs dulkėm, mano žemė,
tokio pavidalo, koks liko nuotraukoj,
su lapo šešėliu ant skruosto, su jūrų kriaukle tarp pirštų
ateina į mano sapną.

Keliauja per tamsumas, užgesusias nuo niekad,
per tuštumas, visad viena kitai pravertas,
per septyniskart septyniskart septynias tylas.

Pasirodo manųjų vokų viduje,
tame vienam vieninteliam jam paskirtam pasauly.
Plaka jo peršauta širdis.
Nuo plaukų pakyla pirmasis vėjas.

Tarp mudviejų ima rastis pieva.
Atplasnoja dangūs su debesim ir paukščiais,
akiratyje tyliai sprogsta kalnai
ir upė teka šlaitu ieškodama jūros.

Jau taip toli matyti, taip toli,
kad diena ir naktis susilieja į viena,
o visus metų laikus patiriu drauge.

Mėnuo skleidžia keturių ketvirčių vėduoklę,
sukasi snaigės drauge su plaštakėmis
ir nuo žydinčio medžio pabyra vaisiai.

Mudu arčiau ir arčiau. Nežinau, ar verkiam,
nežinau, ar juokiamės. Dar vienas žingsnis,
ir drauge paklausysim tavo jūrų kriauklės,
kokie ten aidi tūkstantiniai orkestrai,
koks ten mudviejų vestuvių maršas.

1958

 

Autotomija

Halinos Poświatowskos atminimui

Pavojaus metu trepangas skyla perpus:
vieną save atiduoda pasauliui suėsti,
kitu savimi pabėga.

Staigiai suyra į žlugimą ir išeitį,
į baudą ir premiją, į tai, kas buvo ir bus.

Trepango kūno viduje atsiveria bedugnė
dviem krantais, iš karto svetimais kits kitam.

Viename krante mirtis, kitame gyvenimas.
Čia neviltis, o čia paguoda.

Jeigu esti svarstyklės, jų lėkštės nesvyruoja.
Jeigu esti teisingumas – štai jis.

Mirti kiek privalai, neviršijant saiko.
Atgimti kiek reikės – iš laimėto likučio.

Mes irgi mokam skilti, ak tikrai, mes irgi.
Bet tik į kūną ir nutrūkstantį kuždesį.
Į kūną ir poeziją.

Gerklė šiapus, juokas anapus,
jis lengvas ir greitai nutyla.

Čia apsunkus širdis, ten non omnis moriar,
tik trys žodeliai kaip trys skridimo plunksnos.

Bedugnė mūsų neperskiria.
Bedugnė mus apsiaučia.

1967

 

Kažkokie žmonės

Kažkokie žmonės bėga nuo kažkokių žmonių.
Kažkokioje šalyje po saule
ir kai kuriais debesimis.

Palieka tolumoj kažkokį savo viską,
užsėtus laukus, kažkokias vištas, šunis,
veidrodėlius, kur dabar savo atvaizdu grožis liepsna.

Nešasi ant nugaros ąsočius ir ryšulius,
kuo tuštesnius, tuo kasdien sunkesnius.

Tyliai vyksta kažkieno paliovimas,
o sumaišty kažkieno kažkam duonos plėšimas iš rankų
ir kažkieno negyvo kūdikio purtymas.

Priešais juos kažin koks vis ne ten kelias,
ne ten kur reikia tiltas
virš keistai parausvėjusios upės.
Aplink kažkokie šūviai, tai arčiau, tai toliau,
viršuje puslankį sukąs lėktuvas.

Praverstų kažkokia nematomybė,
kažkoks rudas akmeningumas,
o dar geriau nebuvimas
trumpam, o galbūt ir ilgam.

Kažkas dar bus, tik kur ir kas.
Kažkas juos pasitiks, tik kas ir kada,
kokiais pavidalais ir su kokiais ketinimais.
Jei galės pasirinkti,
gal negeis būti priešu
ir paliks juos kažkaip gyventi.

1994

 

Parke

– Vaje, – stebisi berniukas, –
o kas ta ponia?

– Tai Geraširdystės
ar kažko tokio paminklas, –
atsako mama.

– O kodėl ta ponia
tokia ap… ap… a… apdaužyta?

– Nežinau, kiek atsimenu,
visada tokia buvo.
Miestas turėtų ką nors pagaliau nuspręsti.
Arba kur nors išmesti, arba atnaujinti.
Na, pakaks, einam toliau.

2001

 

Senas profesorius

Paklausiau jį apie anuos laikus,
kai dar buvome tokie jauni,
naivūs, ugningi, kvaili, nepasirengę.

Kažkas iš to liko, išskyrus jaunystę
– atsakė.

Paklausiau jį, ar tebėra toks tikras,
kas žmonijai gera, kas bloga.

Pati mirtiniausia iliuzija iš esančiųjų
– atsakė.

Paklausiau apie ateitį,
ar vis dar aiškiai ją mato.

Skaičiau per daug istorijos knygų
– atsakė.

Paklausiau apie nuotrauką –
įrėmintą, ant rašomojo stalo.

Buvo, pražuvo. Brolis, pusbrolis, brolienė,
žmona, dukrelė ant žmonos kelių,
katė ant dukrelės rankų
ir žydinti trešnė, o virš tos trešnės
neatpažintas skraidantis paukščiukas
– atsakė.

Paklausiau jį, ar būna kartais laimingas.

Dirbu
– atsakė.

Paklausiau jį apie draugus, ar dar jų turi.

Keli mano buvę asistentai,
kurie taip pat jau turi buvusių asistentų,
ponia Liudmila, kuri tvarko namą,
vienas labai artimas, bet užsieny,
dvi ponios iš bibliotekos, abi jos šypso,
mažasis Gžesis anapus gatvės ir Markas Aurelijus
– atsakė.

Paklausiau jį apie sveikatą ir savijautą.

Man draudžiama kava, degtinė, papirosai,
sunkių atsiminimų ir daiktų kilnojimas.
Tenka apsimesti, kad to negirdžiu
– atsakė.

Paklausiau apie sodelį ir suolą sodelyje.

Kai vakaras giedras, žiūriu į dangų.
Negaliu atsistebėti,
kiek ten skirtingų požiūrių
– atsakė.

2005

 

Žemėlapis

Lygus kaip stalas,
ant kurio guli.
Niekas po juo nekruta,
neieško išeities.
Virš jo – mano žmogiškas
alsavimas nesisuka verpetais
ir visą jo paviršių
palieka ramybėje.

Jo žemumos, jo kloniai visada žali,
aukštumos, kalnai geltoni ir rusvoki,
o jūros, vandenynai – bičiuliška mėlynė
ties ardomais krantais.

Viskas čia maža, prieinama, artima.
Nago galu įstengiu prispausti ugnikalnius,
glostyti ašigalius be storų pirštinių,
pajėgiu vienu žvilgsniu
aprėpti bet kokią dykumą
drauge su upe čia pat greta.

Girias paženklina keli medeliai,
tarp kurių sunkoka būtų paklysti.

Rytuose ir vakaruose,
virš pusiaujo ir po juo
tylu nors liną sėk,
o kiekvienoj juodoj sėklelėj
gyvena sau žmonės.
Masiniai kapai ir akimirksniu radęsi griuvėsiai
ne šitam paveikslėly.

Valstybių sienos vos įžiūrimos,
tarsi abejotų – būti ar nebūti.

Mėgstu žemėlapius, nes jie meluoja.
Nes nepalieka vietos nuožmiai tiesai.
Nes didžiadvasiškai, su geraširdžiu humoru
išskleidžia ant stalo pasaulį
ne iš šio pasaulio.

2012