Tomas Venclova. Prie draugo kapo
2022 m. Nr. 3
In memoriam Juozas Tumelis (1938 09 02–2022 01 19)
Juozas Tumelis buvo vienas iš pačių geriausių mano draugų. Susipažinau su juo universitete – dar ankstyvame kurse, apie 1956 metus. Tada apie jį jau sklido garsas, kad tai žmogus, nenusileidžiąs aplinkai, turįs tvirtas pažiūras ir nebijąs jų pareikšti. Tos pažiūros buvo katalikiškos, dėl jų buvo galima nukentėti – ir Juozas, be abejonės, nukentėdavo. Jis rimtai studijavo filosofiją, prieidavo prie tarpukario Lietuvos ir emigracinių leidinių, padėdavo prie jų prieiti ir kitiems. Ilgainiui prie tos draudžiamos lietuviškos literatūros prisidėjo rusiška, lenkiška, vokiška. Juozas buvo vienas iš savilaidos pradininkų – net vadinome jį „savilaidos karaliumi“. Savilaidoje plito ir jo paties eilėraščiai, įsirašantys į Bernardo Brazdžionio, Henriko Radausko, Alfonso Nykos-Niliūno tradicijas. Nors nespausdinami, jie buvo tokie populiarūs, kad valdžia rasdavo reikalo juos viešai užsipulti. Žodžiu, Juozas buvo ryškus tuometinio nepriklausomo universitetinio jaunimo lyderis – savo metu gal pats ryškiausias, protingiausias, beje, ir sąmojingiausias.
Juozas redagavo studentų almanachą „Kūryba“ – ne pogrindinį, o viešą, bet aniems laikams labai neįprastą, sklidiną nekonformistinės dvasios. Kaip tik tada ir suartėjome. Almanachas buvo uždraustas, kelios dėstytojos dėl to neteko darbo, patyrė bėdų ir kai kurie studentai – Juozas visų labiausiai: buvo kratomas, tardomas, nesutikęs atgailauti pripažintas „nepataisomu priešu“ ir pašalintas iš universiteto. Jį baigė tik po trylikos metų. Visą tą laiką sugebėjo ir toliau dirbti kultūrai – tapo istoriku, bibliotekininku ir bibliografu, vienu iš žymių senosios lietuvių literatūros ir Jurgio Baltrušaičio specialistų, taip pat puikiu vertėju. Palaikė ryšį su disidentiniais rateliais ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Kada parašiau atvirą laišką LKP Centro komitetui, nesakydamas nė žodžio daviau jį Juozui, žinodamas, kad per jį laiškas pateks į pogrindžio spaudą, taigi ir į Vakarus – taip ir įvyko, ir tai, be abejonės, man padėjo. Nenuostabu, kad nuo Sąjūdžio pradžios Juozas vaidino jame labai svarbų vaidmenį – drauge su tais ne itin gausiais sąjūdiečiais, kurie netroško ir neieškojo nei garbės, nei valdžios, nei turto.
Gerai įsiminiau savo patį pirmąjį pašnekesį su Juozu. Buvau tada jaunas ir kvailas – pasakiau, kad Kristaus filosofija man svetima, mat pernelyg atlaidi. Pažvelgęs man į akis, Juozas tvirtai pasakė: „Kristaus filosofija gili.“ Išgirsti tokius garsiai ištartus žodžius universiteto koridoriuje tada buvo neįtikėtina. Kaip tik nuo tos akimirkos apie krikščionybę rimčiau susimąsčiau ir už tai Juozui ligi šiol esu dėkingas.
Atmenu Juozą kaip poetą, savo kartoje buvusį tarp geriausiųjų. Vieną jo eilėraštį, nenusileidžiantį nei Henrikui Radauskui, nei bet kuriam lietuvių poetui, tada visi mokėjome:
Smėly pušys lig šakų suklimpo
Ties kvadratais miegančių namų,
O prie veido drėgnas vėjas limpa
Penelopės skruostų gaivumu.
Rymo uoste kreiseriai, linkorai.
Juodos valtys gelmėje suduš,
Kai per dangų sunksis, nei per korį,
Skorpiono drumzlinas medus.
Senas kapitonas geria grogą,
Jo ramybės niekas nekliudys.
Visą naktį šūkauja ant stogo
Mėlynas pavasario gaidys.
Tas „mėlynas pavasario gaidys“ mums tada buvo išsilaisvinimo ir prisikėlimo simbolis.
Ilsėkis ramybėje, Juozai. Tebūnie Tau lengva Lietuvos žemė, kuriai Tu tiek daug padarei.
Rokantiškės, 2022 m. sausio 22 d.