literatūros žurnalas

Tomas Venclova. Prie draugo kapo

2022 m. Nr. 3

In memoriam Juozas Tumelis (1938 09 02–2022 01 19)

Juozas Tumelis buvo vienas iš pačių geriausių mano draugų. Susipažinau su juo universitete – dar ankstyvame kurse, apie 1956 metus. Tada apie jį jau sklido garsas, kad tai žmogus, nenusileidžiąs aplinkai, turįs tvirtas pažiūras ir nebijąs jų pareikšti. Tos pažiūros buvo katalikiškos, dėl jų buvo galima nukentėti – ir Juozas, be abejonės, nukentėdavo. Jis rimtai studijavo filosofiją, prieidavo prie tarpukario Lietuvos ir emigracinių leidinių, padėdavo prie jų prieiti ir kitiems. Ilgainiui prie tos draudžiamos lietuviškos literatūros prisidėjo rusiška, lenkiška, vokiška. Juozas buvo vienas iš savilaidos pradininkų – net vadinome jį „savilaidos karaliumi“. Savilaidoje plito ir jo paties eilėraščiai, įsirašantys į Bernardo Brazdžionio, Henriko Radausko, Alfonso Nykos-Niliūno tradicijas. Nors nespausdinami, jie buvo tokie populiarūs, kad valdžia rasdavo reikalo juos viešai užsipulti. Žodžiu, Juozas buvo ryškus tuometinio nepriklausomo universitetinio jaunimo lyderis – savo metu gal pats ryškiausias, protingiausias, beje, ir sąmojingiausias.

Juozas redagavo studentų almanachą „Kūryba“ – ne pogrindinį, o viešą, bet aniems laikams labai neįprastą, sklidiną nekonformistinės dvasios. Kaip tik tada ir suartėjome. Almanachas buvo uždraustas, kelios dėstytojos dėl to neteko darbo, patyrė bėdų ir kai kurie studentai – Juozas visų labiausiai: buvo kratomas, tardomas, nesutikęs atgailauti pripažintas „nepataisomu priešu“ ir pašalintas iš universiteto. Jį baigė tik po trylikos metų. Visą tą laiką sugebėjo ir toliau dirbti kultūrai – tapo istoriku, bibliotekininku ir bibliografu, vienu iš žymių senosios lietuvių literatūros ir Jurgio Baltrušaičio specialistų, taip pat puikiu vertėju. Palaikė ryšį su disidentiniais rateliais ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Kada parašiau atvirą laišką LKP Centro komitetui, nesakydamas nė žodžio daviau jį Juozui, žinodamas, kad per jį laiškas pateks į pogrindžio spaudą, taigi ir į Vakarus – taip ir įvyko, ir tai, be abejonės, man padėjo. Nenuostabu, kad nuo Sąjūdžio pradžios Juozas vaidino jame labai svarbų vaidmenį – drauge su tais ne itin gausiais sąjūdiečiais, kurie netroško ir neieškojo nei garbės, nei valdžios, nei turto.

Gerai įsiminiau savo patį pirmąjį pašnekesį su Juozu. Buvau tada jaunas ir kvailas – pasakiau, kad Kristaus filosofija man svetima, mat pernelyg atlaidi. Pažvelgęs man į akis, Juozas tvirtai pasakė: „Kristaus filosofija gili.“ Išgirsti tokius garsiai ištartus žodžius universiteto koridoriuje tada buvo neįtikėtina. Kaip tik nuo tos akimirkos apie krikščionybę rimčiau susimąsčiau ir už tai Juozui ligi šiol esu dėkingas.

Atmenu Juozą kaip poetą, savo kartoje buvusį tarp geriausiųjų. Vieną jo eilėraštį, nenusileidžiantį nei Henrikui Radauskui, nei bet kuriam lietuvių poetui, tada visi mokėjome:

Smėly pušys lig šakų suklimpo
Ties kvadratais miegančių namų,
O prie veido drėgnas vėjas limpa
Penelopės skruostų gaivumu.

Rymo uoste kreiseriai, linkorai.
Juodos valtys gelmėje suduš,
Kai per dangų sunksis, nei per korį,
Skorpiono drumzlinas medus.

Senas kapitonas geria grogą,
Jo ramybės niekas nekliudys.
Visą naktį šūkauja ant stogo
Mėlynas pavasario gaidys.

Tas „mėlynas pavasario gaidys“ mums tada buvo išsilaisvinimo ir prisikėlimo simbolis.

Ilsėkis ramybėje, Juozai. Tebūnie Tau lengva Lietuvos žemė, kuriai Tu tiek daug padarei.

Rokantiškės, 2022 m. sausio 22 d.

Mindaugas Kvietkauskas. „Poetinis traktatas“ gaisrų sezonu

2022 m. Nr. 4 / 1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną…

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6 / Svečioj šaly (jos bokštų baltuma
Viduržiemio saulėgrįžą sutiko)
Sparnais kliudai šarmojantį vainiką,
Neperregimą miglą kirsdama.

Tomas Venclova. Osipo Mandelštamo pėdsakais Voroneže ir Vilniuje

2021 m. Nr. 1 / Vienas iš svarbesnių mano ankstyvosios jaunystės prisiminimų – didžiulė antologija „Русская поэзия ХХ века“ („XX amžiaus rusų poezija“). Nežinau, kur tėvas ją įsigijo: turbūt dar prieš karą Kaune, gal karo metais Maskvoje, o gal…

Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

Ellen Hinsey. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Tomas Venclova / Ellen Hinsey (g. 1960) – Paryžiuje gyvenanti amerikiečių poetė ir vertėja. Bendradarbiauja „New York Times“, žurnale „New Yorker“ ir kt. Kelis kartus lankėsi Lietuvoje…

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 2 / Substancija nedingsta – sako teologai.
O galbūt nepradingsta tiktai atleidimas
ir atmintis. Nežinom kitokios visatos.
Šios mums turi užtekti. Tesuteiks paguodą
fotografijų rūkas, keturios stichijos,
vos įžiūrimas stiklo pėdsakas ant stalo.

Czesław Miłosz. Poetinis traktatas

2019 m. Nr. 10 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poema parašyta tradicine lenkų (Adomo Mickevičiaus ir ankstesnių už jį poetų) silabine eilėdara, kurią bandžiau griežtai perteikti. Ta eilėdara neturėtų būti svetima lietuvio ausiai…

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 10 / Valtį gena pirmyn spalio atodūsiai. Ji netrukus aplenks tvinksintį švyturį. Jai atsiveria jūra Nuo aptemusios Istrijos Lig Leukadės uolų. Žvejas, nuvargintas Šalčio, velka slidžias įlankos dovanas. Graikų duona ir vynas Miega kūne ir gyslose.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Ne iš karto suprasi, kodėl akyse Paryškėja, tarytum pro stiprų binoklį, Art déco ornamentas šakų spragose, Nušlifuoti laipteliai, apspurę vijokliai. Prieš vidurdienį žingsniai nuaidi gatve, Nepasiekę terasoje leipstančio sodo. Melsvas kupolas ilsisi

Tomas Venclova: „Geram poetui būtini trys dalykai – skonis, santūrumas ir amato mokėjimas“

2017 m. Nr. 5–6 / Poetą, vertėją Tomą Venclovą kalbina Saulius Vasiliauskas / – Gerbiamas Tomai, pasikalbėti pasiūliau jau žinodamas, kad esate paskelbtas 2017-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatu.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Ką mylėjai, sakyk? Vieną miestą, kurį palikai, Kūno paslaptis, Haydną, ochrą pastelės ūke, Marių šlaitą, kur šūkauja moters ir žaidžia vaikai, Margą rankraščių pluoštą po lempa (geriau – po žvake).