Tomas Venclova. Erino poetas
Airijos – tradiciškai Erino – sostinė Dublinas yra vienas iš literatūriškiausių, jei ne pats literatūriškiausias, miestų Europoje. Dienoraštyje sykį užsirašiau: „Klasikų vienam kvadratiniam kilometrui čia turbūt daugiau negu Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Rusijoje kartu paėmus.“ Šalis turėjo pirmarūšę keltišką mitologinę ir epinę tradiciją nuo pat ankstyvųjų viduramžių, gal net nuo romėnų laikų, bet senąją kalbą ilgainiui beveik prarado – perėjo į anglų. Stereotipu virto posakis, kad geriausieji anglakalbiai rašytojai gimsta ir subręsta Airijoje. Taip yra bent jau nuo aštuonioliktojo amžiaus, kai Dubline augo dramaturgas Richardas Brinsley’is Sheridanas, o svarbiausia – Jonathanas Swiftas, Šv. Patriko katedros klebonas ir „Guliverio“ autorius. Dubliniečiai yra Oscaras Wilde’as ir George’as Bernardas Shaw. Šiedu įsiliejo į anglų kultūrą, bet drauge plėtojosi airiškas tautinis sąjūdis, skatinęs nepriklausomybę, lygiai kaip tuo metu Lietuvoje. Pačiame jo centre buvo genialus poetas Williamas Butleris Yeatsas. Į jokius tautinius rėmus netilpo Jamesas Joyce’as, paskui Samuelis Beckettas, pabuvęs šio sekretoriumi ir mokiniu, tačiau nuėjęs kitonišku keliu. Visų jų pėdsakus Dubline ir Airijoje aptinki kas žingsnis. Įdomumo dėlei paminėsiu, kad iš Dublino kilęs net Bramas Stokeris, Drakulos „išradėjas“, kurį šiaip jau esame linkę sieti su Rytų Europa.
Mūsų laikais airiškosios literatūrinės tradicijos tęsėjas buvo pirmiausia Seamusas Heaney’is (1939–2013), 1995 metų Nobelio literatūros premijos laureatas. Jį po mirties anglų laikraštis „The Independent“ pavadino „turbūt žinomiausiu poetu pasaulyje“: kas be ko, jo knygos Jungtinėje Karalystėje sudarė du trečdalius parduodamų gyvų poetų knygų. Heaney’is buvo – ir tebėra – pripažintas tikruoju Yeatso įpėdiniu. Jis ne vien poetas, bet ir dramaturgas, taip pat žymus vertėjas (išvertė į dabartinę anglų kalbą, sakysime, ankstyvųjų viduramžių anglosaksų poemą „Beowulf“), suvaidinęs vaidmenį ir šių dienų Airijos istorijoje.
Savo biografiją Heaney’is papasakojo knygoje „Stepping Stones“ („Nuo akmens ant akmens“). Ją skaitydamas negalėjau atsispirti įspūdžiui, kad tai labai lietuviškas gyvenimas – susijęs su provincija, ramus, paženklintas tuo, kas vadinama enracinement – įsišaknijimu į gimtąją dirvą. Bent pradiniai jo etapai puikiausiai galėjo ištikti kurį nors mūsų tarpukario autorių. Heaney’is gimė ypatingame regione – Šiaurės Airijoje, ne per toliausiai nuo Belfasto: tenykščiai gyventojai yra daugiausia protestantai, bet poeto šeima buvo katalikiška. Tėvas – tipingas valstietis, galvijų pardavėjas, motinos giminė kiek labiau susijusi su miestu. Buvo pirmasis iš devynių vaikų. Iš gimtosios Mosbono (Mossbawn) fermos dar vaikystėje persikėlė su tėvais į Belachio (Bellaghy) miestelį – jame ir palaidotas. Dvylikos metų pateko į katalikų mokyklą antrajame pagal didumą Šiaurės Airijos mieste Londonderyje. Su to laiko patirtimi, beje, siejasi jo eilėraštis „Atostogos įpusėjus semestrui“, kurį minėsiu vėliau. 1961 metais baigė universitetą Belfaste, pradėjo mokytojauti ir susidomėjo poezija. Pirmieji vienuolika eilėraščių buvo išleisti maža knygele 1965 metais, o didesnė lyrikos knyga „Gamtininko mirtis“ – po metų. Gana greitai Heaney’is išgarsėjo tiksliais ir pastabiais poetiniais tekstais, kritikai atkreipė dėmesį į jam būdingą pasakotojo dovaną. 1972 metais persikėlė į Dubliną, tai yra į nepriklausomą Airijos Respubliką (Šiaurės Airija buvo ir tebėra Jungtinės Karalystės dalis), pradėjo dėstyti kolegijoje, apsigyveno Sendimaunto (Sandymount) priemiestyje ties jūra, ten ir liko ligi mirties – tiesa, su pertraukomis: profesoriavo Harvarde ir Oksforde, nemažai keliavo po pasaulį. Nobelis vainikavo ilgą jo poetinių laimėjimų seriją.
Šlovės laikotarpis daugmaž sutapo su vadinamuoju Neramumų (The Troubles) metu. Airijai pasiskelbus nepriklausoma valstybe (tai galutinai įvyko 1949 metais), poeto gimtoji protestantiška Šiaurės Airija liko Jungtinės Karalystės dalimi – čia galėtume prisiminti Klaipėdos krašto specifiką prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir tarpukariu. Šalį bandyta suvienyti – katalikiškoji Airijos respublikos armija vykdė teroro kampaniją Belfaste, Londonderyje ir apylinkėse, jai tokiomis pat priemonėmis priešinosi junionistai (vienovės su Anglija šalininkai). Ilgą laiką šioje Europos dalyje buvo pavojinga lankytis – vyko pusiau partizaninis, pusiau barikadų karas, jį pavyko apraminti vien dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje. Katalikas Heaney’is, gyvenęs Airijos Respublikoje, per Neramumus turėjo sunkių patirčių: jį siekė žinios apie linčo teismus ir bombų sprogdinimus, žuvo ne vienas jo bičiulis ir net šeimos nariai. Pats užėmė liberalią, anaiptol ne nacionalistinę, labai taktišką poziciją. Aprašė Neramumų „psichinį kraštovaizdį“, vaizduodamas žmonių likimus ir suteikdamas jiems balsą, minėdamas nelaimes, bet tiesiogiai nepalaikydamas konflikto, neieškodamas jo galutinės, vienareikšmės prasmės. (Prisipažinsiu, mano paties „Desantininkas“ – istorija apie tragišką, iš pažiūros beprasmę lietuvių emigranto žūtį susidūrime su čekistais, vaizduojančiais partizanus, – yra kiek paveiktas tų Heaney’io eilėraščių.) Paskaitoje „Poezijos paskirtis“ (1988) airių poetas tvirtino, kad lyrika neišvengiamai siejasi su istorija, bet veikiau simboliniu lygmeniu – kitaip sakant, jos esmė yra ne angažuotumas, bet empatija, plataus žmogiškojo konteksto pojūtis. Šis žvilgsnis, artimas, tarkime, Czesławo Miłoszo žvilgsniui, reikia manyti, turėjo reikšmės sprendžiant ir gesinant konfliktą.
Paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais Heaney’is simpatizavo Rytų Europai, besivaduojančiai, vėliau išsivadavusiai iš totalitarizmo. Ypač jį domino Lenkija ir lenkų literatai, beje, ir Josifas Brodskis, lenkų reikalams labai artimas. Tada ir teko susipažinti ne tik su airių poeto eilėraščiais, bet ir su juo pačiu. Tai įvyko jau po Heaney’io Nobelio premijos, 1996 metų kovo aštuntąją, minint keturiasdešimties dienų sukaktuves nuo Brodskio mirties. Minėjimas vyko Niujorko Šv. Jono Apaštalo (St. John the Divine) katedroje. Didžiuliame neogotikiniame pastate Manhatano centre susirinko gal tūkstantis žmonių, viešpatavo susikaupimo nuotaika ir ideali tvarka – jokio, netgi menkiausio nukrypimo nuo gerai apgalvoto scenarijaus. Buvo sukviesti velioniui artimi poetai ir kiti draugai iš įvairių kraštų, kiekvienas paprašytas perskaityti po vieną Josifo eilėraštį. Dalyvavo Miłoszas, Derekas Walcottas, dalyvavo ir Heaney’is. Minėjimas neišsivertė be lietuviško akcento: iš Vilniaus atvykęs Ramūnas Katilius perskaitė „Dominikonus“ – garsias eiles apie mūsiškę bažnyčią, į kurios kupolą, tarytum į Dievo ausies kriauklelę, poetas pakužda keturis skiemenis – „atleiski man“. Aš skaičiau „Natiurmortą“ – irgi religines eiles. Pobūvyje po minėjimo išsišnekėjome su Heaney’iu – beje, tai buvo pirmas pokalbis apie Airijos ir Lietuvos analogijas, vėliau tokių pasitaikydavo dažnai.
Kitas pasimatymas vėl buvo susijęs su Brodskiu – tų pačių metų spalio trečiąją Krokuvoje turėjo įvykti „trijų poezijos karalių“ vakaras, skirtas Brodskiui, Miłoszui ir Heaney’iui. Miłoszas neatvažiavo, o Heaney’io lėktuvas iš Frankfurto vėlavo penkias valandas, taigi poezijos skaitymai įvyko be jų, tačiau viską nustelbė žinia, kurios klausytojai, tiesą sakant, tikėjosi ir vis dėlto nedrįso tikėtis: Nobelį gavo antroji lenkų poetė, dargi krokuvietė Wisława Szymborska. Heaney’is atskrido tik į vakarienę rūsyje „Pod aniołami“ („Po angelais“), kitą rytą surengė spaudos konferenciją. Nesusipratimų ir netikėtumų virtinė tebetruko: Seamusui ir jo žmonai Marie buvo rodomi Vavelio rūmai – ir juos abu per klaidą užrakino kažkurioje salėje. Kol jiedu prisišaukė pagalbos, kol angliškai nemokantys sargai suvokė, kas atsitiko, ir surado raktus, praslinko valanda su viršum. „A royal prison, but prison“ („Karališkas kalėjimas, bet kalėjimas“), – pasakė Marie. Bet trijų nobelistų susitikimas, nors ne visai toks, koks buvo planuotas, šiaip ar taip, įvyko – dominikonų vienuolyno kluatre Heaney’is perskaitė Brodskio išverstą į anglų kalbą Szymborskos eilėraštį.
Po visų tų pobūvių, pašnekesių ir nuotykių užsirašiau vieną kitą Heaney’io sakinį.
„Poezija yra toks Oliveris Tvistas, kuris „norėjo daugiau“. Ji visada nori daugiau iš kalbos.“
„Sykį buvau paklaustas, ar paliaubos Airijoje nepakenks poezijai. Kvailystė. Vienintelis daiktas, kuris kenkia poezijai – gerų poetų mirtis.“
„Mano poetiniai mokytojai keičiasi kas ketveri penkeri metai, o gal ir kas keturios penkios minutės.“
„Tas, kuris laukia Nobelio, yra pamišęs, o tas, kuris tiki, jog yra jo vertas – beviltiškai pamišęs. Nobelis – paskutinis magiškas žodis, likęs mūsų kalboje. Jis ištinka žmogų it Jupiter tonans (griausmavaldys Jupiteris).“
Įsiminė aukšta nuomonė apie lenkų poetą ir vertėją Stanisławą Barańczaką: „Tai žmogus su futbolo vartininko psichologija – tekstas jam tarytum kamuolys. Vienas šuolis – ir viskas, tvarka.“ Na, bet Barańczakas, tobulai išvertęs ir Williamą Shakespeare’ą, ir anglų metafizinius poetus, ir galybę modernizmo klasikų, tokios nuomonės buvo tikrai nusipelnęs.
Vėliau susitikdavome nemažai ir neretai, įvairiose pasaulio vietose – konferencijose, bendruose poezijos vakaruose, pagaliau Heaney’io namuose Sandymounte. Panaudosiu čia savo pastabas, kartais be chronologinės tvarkos ar vietos nuorodų – tokias, kokias tada žymėjausi.
Bet kurioje kompanijoje krisdavo į akis Heaney’io žilų retokų plaukų aureolė aplink šiurkštų, įraudusį sodietišką veidą. Stebino jo kontrastas su aplinkiniais – su liesu, įsitempusiu Walcottu iš Karibų salų, virš kurio kvadratinės kaktos ryškėjo dygus juosvas ežiukas, arba su Williamu Stanley’iu Merwinu iš Niujorko apylinkių, gražiu lyg renesanso portretai: šalia jo Heaney’is atrodė priklausąs viduramžių, Čoserio gadynei. Tarp vakariečių išsiskyrė pirmiausia kaip sodžiaus poetas – turėjo šį tą bendro, tarkime, su Robertu Frostu: mintyse pavadinau jį „autentišku dirvininku“. Tuo priminė lietuvių poetus, bet su žymiai didesne natūralizmo – ir natūralumo – doze: neturėjo nė lašo saldumo, apsimetimo ar demagogijos, pasitaikančios kai kuriems patriotiškiems mūsiškiams. Lietuviška dažnai atrodė ir jo elgsena: kada jis sykį ėmė humoristiškai mėgdžioti pietų Airijos miesto Korko tarmę, man pasivaideno, kad girdžiu tyčia žemaičiuojantį suvalkietį. Per jo eilėraščių vakarus pertraukas neretai užpildydavo keltų kultūros mėgėjų dainos ir šokiai – tokių mėgėjų esama daugelyje šalių. Maždaug tas pat būtų, jei Miłoszo poezijos skaitymus paįvairintų „Pasvarscyk, antela“ ir klumpakojis – tradicinė folklorinė ar pusiau folklorinė keltų kultūra airių poetui buvo tas pat, kas profesionalui, lenkiškai rašančiam Miłoszui lietuvių. Bet jo povyzai ir būdui tautosaka savotiškai tiko. Šiaip ar taip, provincialumo jo elgsenoje nejutai – Heaney’is nebuvo nei užsidaręs, nei perdėtai kuklus, nei praktikuojąs siaurą vietinį požiūrį. Nuolat barstė sąmojus ir idealiai bendravo su auditorija.
Heaney’io „lietuviškumą“ gal kiek perdėdavau, bet rasdavau tam atramą itin gausiose Airijos ir Lietuvos analogijose. Abi šalys yra periferinės, palyginti nedidelės, jose vyrauja žaliuojančios lygumos, ramios upės ir ežerai. Tiesa, Lietuva tik vienu šonu prieina prie jūros, o Airija yra vandens apsupta, bet istorija taip susiklostė, kad jūrų valstybe jos nepavadinsi. Dar neseniai čia viešpatavo agrarinė gyvensena. Ir lietuvių, ir airių tapatybė ilgus amžius buvo pavojuje: kolonijinė Londono priespauda gyvai priminė carinę, o anglų kalbos plitimas – polonizaciją bei germanizaciją. Senoji keltų (gėlų) kalba, kurią kaip ir mūsiškę galima vadinti viena iš klasikinių indoeuropiečių kalbų, liko sodžiuose, ir tai anaiptol ne visur – šiandien ją vartoja vos apie trisdešimt tūkstančių asmenų. Devynioliktojo amžiaus gale ir dvidešimtojo pradžioje gėlų kalbą pradėta gaivinti – bet nepavyko. Lietuviams pasisekė daug labiau (ne iš vieno airio girdėjau, kad jie mums to pavydi). Šiandien keltiškoji gėlų kalba yra viena iš dviejų valstybinių – pavyzdžiui, Dublinas vadinamas ir Baile Átha Cliath, – ją turi mokėti valdininkai, tačiau ji vis vien neprasimušė į kasdienybę. Tautinis airių sąjūdis, kaip ir mūsų, atsikreipė į senovinę mitologiją ir istoriją, taip pat etnografiją ir kaimo papročius – čia ypač pasižymėjo Yeatsas ir Johnas Millingtonas Synge’as. Būta net kelių tragiškų sukilimų, kol šalis išsikovojo nepriklausomybę – ji, beje, ilgokai linko į Vokietiją, prispaudėjos Anglijos priešininkę. Kaip ir Lietuva, Airija yra katalikiška, Bažnyčia joje visada turėjo didelės įtakos (tiesa, esti diametrali priešingybė – airiai krikštijosi vieni pirmųjų Europoje, lietuviai paskutinieji). Dar vienas panašumas – emigracija: iš Airijos, dar neseniai labai vargingos šalies, išvyko daugiau žmonių, negu joje liko. Didžiausias airių gyvenamas pasaulio miestas yra Niujorkas, ir diaspora vaidina krašto gyvenime nemenką vaidmenį.
Apie visas tas analogijas bei panašumus su Heaney’iu daug ir dažnai kalbėdavomės, užkliudydami net ir tokius dalykus, kaip senoji prūsų kalba (katalikiškas auklėjimas jam įdiegė filologinę kultūrą, jis mokėjo lotyniškai, galėjo padeklamuoti ne kiekvienam girdėtą Horacijaus eilėraštį, vertė Sofoklį). Karštas katalikas nebuvo ir tvirtino, kad religija Airijoje nyksta. Kaip dauguma, rašė vien angliškai, bet gėlų kalbos likimas jam rūpėjo – sakėsi net siūlęs Nobelio premijai vieną gėlų poetą, nors nesėkmingai. Labai rekomendavo prozininką Flanną O’Brieną (1911–1966), humoristą ir parodijų autorių, net įteikė jo knygą – „tai gėlų autorius anglų kalba, niekas taip nesityčiojo iš gėlų kalbos gaivinimo, bet mąstė jis gėliškai“. Beje, tą rašytoją vertino ir Joyce’as. Pasišnekėdavome apie airių mitologiją, apie jų garsiausiąjį herojų Kuchuliną, jo kautynes su bičiuliu Ferdiadu, kuriose Kuchulinas naudoja „raguotą ietį“, sviedžiamą kojų pirštais iš po vandens – jei ne ta keista detalė, kautynės būtų visai homeriškos. Senieji keltų mitai buvo Heaney’io „šeimos domenas“ – Seamuso pati Marie išleido didelį rinkinį, kuriame juos atpasakojo plačiai publikai.
2002 metais Heaney’is apsilankė Lietuvoje, „Poezijos pavasaryje“ – girdėjau iš jo ne vieną pagyrimą Vilniui ir lietuviams šeimininkams. Tada lietuviškai buvo išleistas jo eilių rinkinys „Kasanti plunksna“, verstas Kornelijaus Platelio. Rodos, Broniui Savukynui užkliuvo dviprasmiškas knygos pavadinimas: dalyvis „kasanti“ gali būti padarytas ir iš veiksmažodžio „kasti“, ir iš veiksmažodžio „kasyti“ (originale yra „kasti“, angl. to dig). Bet filologijos mėgėjui Heaney’iui dviprasmybė kaip tik patiko. Tas pats Savukynas jį paklausęs: „Ar jūsų krašte tokia pat poetų perprodukcija, kaip Lietuvoje?“ – „O taip, jau VIII amžiuje bardai tvirtino, jog jų esą per daug“, – atšovęs Heaney’is.
Vilnių minėjome 2003-iaisiais, kada su Seamusu ir Marie užėjome Krokuvoje pas Miłoszą. Neseniai buvo mirusi Miłoszo žmona Carol, jaunesnė už jį gerais trimis dešimtmečiais, o ir jam pačiam buvo likę vos metai su trupučiu gyventi. Sėdėjome kambaryje prie didelio bronzinio Carol biusto. Pamenu, Miłoszas tada pasakė: „Viena amerikietė rengiasi rašyti mano biografiją. Bet ją parašyti galėtų tiktai lietuvis.“ Tą patį vakarą skaitėme drauge su Heaney’iu eiles Tempel sinagogoje ir dalyvavome pokalbyje „Ką davė poezija XX šimtmečiui“. Heaney’is intonavo parodijinę litaniją, minėdamas kanoniškųjų to šimtmečio poetų vardus: „Sanctus Cavafy, ora pro nobis, Sanctus Pessoa, ora pro nobis…“ („Šventasis Kavafi, melskis už mus, šventasis Pesoa, melskis už mus…“), paskui labai rimtai ir iškilmingai perėjo prie Osipo Mandelštamo. Keliese tęsėme pašnekesį vienoje iš gausingų Krokuvos priemiesčio Kazimiežo smuklių. Geriausias komplimentas, kurį Heaney’is galėjo pasakyti eilėraščiui, buvo „labai stipri ir aiški pasakojimo energija“ („very strong and clean narrative drive“). Paminėjau kai kurias poetines priemones, padedančias tokio efekto pasiekti. „Bet kokia priemonė gera, jeigu varo į priekį“ („Any device is good if it pushes you ahead“).
2004 metų balandžio pabaigoje patekau į Dubliną – jau nebe pirmą sykį. Nuėjau į vieną svarbiausiųjų sostinės vietų – Abatijos teatrą (Abbey Theatre), kadaise airių tautinio atgimimo centrą, paženklintą Yeatso ir Synge’o vardais. Ten ėjo Heaney’io versta Sofoklio „Antigonė“: tekstas skambėjo įsakmiai, bet pastatymas man pasirodė nevykęs, jį gadino makabriškas finalinis efektas – pakarta lėlė, turinti vaizduoti svarbiausiąją heroję. Dubline buvo ir pats vertėjas, po spektaklio susitikau jį su Marie gretimame pabe. Vakaras buvo gyvas ir linksmas, pakaitomis citavome Joyce’o „Ulisą“, sutarėme rytoj aplankyti Martelo bokštą, kur prasideda to romano veiksmas, po to Heaney’io namus. Šnekėjomės, beje, ir apie lietuvių teatrą – apie Eimuntą Nekrošių, neabejojamai stipresnį negu airių režisierius.
Kitą dieną patyriau „airišką tvarką“ – telefonu užsakytas taksi nepasirodė mažų mažiausiai valandą. Pagaliau Seamusas, keikdamas Dublino chaosą, atvažiavo pasiimti manęs pats. Kitoje gatvės pusėje pamačiau mersedese jo žilą ševeliūrą. „Brodskis buvo nusipirkęs mersedesą, taigi leistina ir man – žinoma, įsigijau padėvėtą.“ Patraukėme Lifėjaus krantine, paskui palei nesibaigiantį paplūdimį, aprašytą trečiajame „Uliso“ skyriuje. Šios Dublino vietos garsėja įspūdingu potvynio-atoslūgio ciklu. Lifėjus nuslūgsta taip žemai, jog matyti upės dugnas, o paplūdimio riba atsiduria labai toli; paskui vanduo pakyla ligi pat tiltų, paplūdimys pasineria po vandeniu. Ne veltui trečiasis romano skyrius vadinasi „Protėjas“ – pagal nuolat kintančią jūrų dievybę: tai vienas iš pirmųjų ir tobuliausių sąmonės srauto pavyzdžių pasaulio literatūroje.
Potvynis buvo dar (ar jau?) neaukštas, akiratyje matėme kelis laivus ir iškyšulį, jį buvo lengva palaikyti sala. Pūtė vėsus vėjas, blaškydamas ūkanas. Heaney’is parodė keletą vietų, susijusių su Joyce’o atminimu ir „Uliso“ epizodais, paskui privažiavome patį bokštą – XIX amžiaus karinį įtvirtinimą, kuriame Joyce’as praleido šešias naktis 1904 metų rugsėjį. Romane ten nakvoja jo protagonistas Stivenas su dviem bičiuliais. Bokštas kyšojo tarp akmenų, į kuriuos plakėsi stiproka mūša; atrodė stūksąs pasaulio pakraštyje, bet viduje radome banaloką muziejų su rašytojo kaklaryšiu, gitara ir panašiais rekvizitais, taip pat tiksliai atkurtu „Uliso“ pirmojo epizodo interjeru. Kabėjo to pradinio epizodo ištrauka, Seamusas ją ritmingai, kone mintinai perskaitė. Iš kažkokio užkaborio mudviem atnešė net lietuvišką vertimą „Metuose“ (tada dar „Pergalėje“), 1968 metų vienuoliktame numeryje. Rūke pastovėjome bokšto viršuje. Seamusas pasisakė labai norįs aplankyti Triestą – ten Joyce’as praleido daug metų ir parašė žymią romano dalį. Galėjau jam atsidėkoti istorijėle apie „Uliso“ autoriaus muziejų Trieste – bene vienintelį muziejų pasaulyje, neturintį nė vieno eksponato, išskyrus nedidoką erdvę, kurioje rašytojas gyveno. Seamusas savo ruožtu papasakojo grynai dublinietišką literatūrinį anekdotą: vienoje iš miesto kolegijų esanti memorialinė lenta su įrašu: „Kardinolui Newmanui, rektoriui; Gerardui Manley’iui Hopkinsui, profesoriui; Jamesui Joyce’ui, studentui“. Newmanas buvo anuomet garsus katalikų veikėjas; Hopkinsas – stiprus ir novatoriškas, bet tik žinovams girdėtas poetas; Joyce’as – vienintelis iš trijų, pasiekęs tikrą šlovę.
Nuo šito priemiesčio, vadinamo gėliškai – Dun Laoghaire (Don Liris), grįžome kiek arčiau centro, ligi Heaney’io šeimos būsto Sandymounte. Poetas vadino šimtametį namą įlankos pakrantėje „tylos tvirtove“; peržengęs jo slenkstį, galėjai visiškai atitrūkti nuo dabarties. Skoningai įrengtoje svetainėje gėrėme kavą ir vartėme knygą, kurioje įrašė savo eiles galybė poetų nuo Roberto Graveso ligi Andrejaus Voznesenskio. Sąmojingiausias, kaip paprastai, buvo Brodskis – du maždaug tokie dvieiliai:
The sun is in its orbit,
But my mood is morbid1.
I sit at my desk.
My life is grotesque2.
Joyce’as mudviejų tą dieną nepaliko – išsikalbėjome apie tai, kaip jį bandyta pristatyti skaitytojams tarpukario SSRS, ir apie tai, kad Anna Achmatova teroro laikotarpiu gelbėjosi skaitydama „Ulisą“ originalo kalba. Sakėsi perskaičiusi visą romaną penkis kartus, kol supratusi. Tada „Ulisą“ vertė ir net spausdino ištraukas jos pažįstamas Valentinas Steničius, būdinga anų laikų figūra, nepriklausomų pažiūrų intelektualas, žvelgęs į totalitarinę sistemą su mirtina ironija. „<…> Steničius gyveno, sukinėjosi tarp žmonių, plepėjo, triukšmavo ir truputėlį vertė, ir jo darbai tapo pavyzdžiu visiems prozos vertėjams… Iš tikrųjų tokiu būdu jis naudojo savo potenciją, savo aštrų laiko, dabartinio žmogaus, kalbos ir literatūros pojūtį“, – rašė apie jį Nadežda Mandelštam. Vertėjo likimas buvo tipiškas – didžiųjų „valymų“ laikotarpiu jį suėmė ir sušaudė. Žmona, artima Achmatovos bičiulė, taip ir nesužinojo vyro mirties datos ir aplinkybių, jos paaiškėjo tik 1990 metais. Heaney’is buvo apie visa tai girdėjęs, bet galėjau papildyti jo žinias. Šnekėjomės ir apie Steničiaus aplinką – oberiutų grupę, patyrusią tą patį likimą. Tada, daug metų po žuvimo, jie ėmė garsėti, bet Heaney’į iš jų buvo pasiekę tik Nikolajaus Zabolockio veikalai – jis stačiai garbino Zabolockio eilėraštį „Žirgo veidas“, labai artimą jo paties sodietiškai pasaulėjautai. Kambaryje ant sienos kabėjo Boriso Pasternako fotografija, buvo ir Levo Tolstojaus biustas. „Ar mėgstate Tolstojų?“ – paklausiau. „Na, ne itin. Geresni jo trumpieji apsakymai. O tas pamišęs straipsnis apie Shakespeare’ą…“
Paskutinysis rusų rašytojas, apie kurį tada teko užsiminti, buvo Vladimiras Pečerinas, fantastiško likimo žmogus. Devynioliktojo amžiaus revoliucionierius, jis parašė antipatriotiškiausias visų tautų ir visų epochų eilutes: „Как сладостно отчизну ненавидеть / И жадно ждать ее уничтоженья“3. Tos eilutės, žinoma, kalba ne tiek apie Pečerino amoralumą, kiek apie jo tėvynės bruožus. Gyvenimo gale Pečerinas apsigyveno Dubline ir tapo airių katalikų vienuoliu – čia ir palaidotas. Heaney’iui ta neįtikėtina istorija, beje, buvo naujiena.
Po poros metų parašiau eiles apie Dubliną, dedikuotas Heaney’iui – jų atsiradime airių poetas suvaidino tam tikrą vaidmenį. Mat prieš pat susitikimą Abatijos teatro apylinkėse ir apsilankymą Sandymounto namuose basčiausi po sostinę. Užsukau į vadinamąjį „sirenių barą“ Ormondo krantinėje (Ormond Quay). Ten irgi vyksta vienas „Uliso“ epizodas, prasidedantis žodžiais „Bronze by gold“ („Bronza šalia aukso“): taip aprašomi barisčių plaukai. Ką gi, tokioje vietoje priderėjo išgerti stiklą džino su toniku. Baristas ilgai į mane žiūrėjo ir staiga lietuviškai paklausė, ar aš ne iš Vilniaus. Pats buvo pakruojietis vardu Linas, ne visai legalizavęsis imigrantas, kažkada dirbęs „Naručio“ viešbutyje. Airijos lietuvių bendruomenė tada turėjo apie penkis tūkstančius narių, netgi leido laikraštį; Linas palaikė man kompaniją, parodė baro kambarius (jie, žinoma, vadinosi „Bronze room“, „Gold room“, „Joyce room“…) ir nemažai pasakojo apie savo bei kitų klajoklišką gyvenimą. Tie įspūdžiai – ir Joyce’o motyvai, kurių daugumą jau minėjau – vėliau tilpo į eilėraštį. Štai jo tekstas:
Ormond Quay
Seamusui Heaney’iui
Okeano garai, sutirštėję balandžio Dubline,
girdo mūrus, granitą, minkština kėbulo dervą.
Iš vagos išsprūdęs vanduo apnuogino dumbliną
kibią plynę po tiltais, tarytum atgniaužtą delną.
Šioj purvynų šaly, patyrusioj maištą ir badmetį,
vos prieš dvidešimt metų tuščioj nelyginant Liffey,
krovininių mašinų trinksėjimo brėkštant išbudinti
atspėjam, jog srautas vėl siekia buvusį lygį –
tiksliau, jį pranoksta. Žuvėdra sukrykus įlekia
pakhauzų spragon. Grindiniai drėgni ir duobėti.
Kužda lapais, lašais, lėto laiko ląstelėmis įlanka
ties pilkuojančiu fortu. Ne mes ją išmokėm kalbėti.
Bronze by gold. Statūs laiptai, apkartusi duona, bet uždarbio
pakanka ilgam. Ties krantinės kerte atsidaro
išgarsėjus sirenių landynė. Migrantas paspringdamas užgeria
savo mirgantį dvynį už čiabuvių apgulto baro.
Jau vis viena, rusvoki šiaurės pelkynai ar mėlynas
krantas Jonijos jūroj, kurion įsipyko irkluoti.
Tarsi Kirkės patalas, plečias dėmėtas žemėlapis,
ir beglobė Europa rausias į šiurkščią paklodę.
Heaney’io namuose išgirdau: „Valdžia man užsakė eiles Europos Sąjungos praplėtimo šventei – pagaminau vilanelą, nors šiaip to niekad nedarau.“ Savąjį „Ormond Quay“ pavadinau „liūdnu eilėraščiu apie Europos Sąjungos plėtimąsi“. Parodžiau jį Heaney’iui, kuris ta istorija susidomėjo. Netrukus Ellen Hinsey išvertė eiles į anglų kalbą ir išspausdino „The Irish Times“ (beje, tada jos taip pat pasirodė lietuviškame Dublino laikraštyje). Atsimenu, Heaney’iui nusiskundžiau: „I’m not a prolific poet – I write several poems a year“ („Nesu produktyvus poetas – rašau kelis eilėraščius per metus“). „That’s prolific“ („Tai produktyvu“), – su humoru atšovė Seamusas.
2009 metų kovo gale apie dvidešimt poetų ir poezijos mylėtojų Sandymounte sveikino Heaney’į su septyniasdešimtuoju gimtadieniu. Atmintyje liko žvarbi diena ties neramia jūra, kelionė iš Dublino traukinėliu – nuo stoties pėsti ėjome gerą kilometrą. Pažįstami namai buvo pilnut pilni žmonių, mus pasitiko graži tamsiaplaukė airė – šeimininkų dukra. Deja, Seamusas buvo patyręs insultą (sirguliavo ir Marie). Juokaudamas sakė: „Mano prostatos analizės irgi blogėja. Audenas tvirtino, kad poetai kalbasi tik apie pinigus: dabar jie kalbasi pirmiausia apie prostatos analizės duomenis.“ Bet šiaip jis buvo žavus ir švytintis, iš tolo galėjai atskirti senstančio liūto galvą. Susitikime kiekvienas turėjo perskaityti mėgstamą Heaney’io eilėraštį, tam buvo skiriamos trys minutės. Pasirinkau „Mid-Term Break“ („Atostogos įpusėjus semestrui“) – vienintelį, kurį esu išvertęs; skaičiau ne tik angliškai, bet ir lietuviškai. Tos eilės skirtos poeto broliui Christopheriui, šalia kurio Seamusas vėliau buvo palaidotas. Dešimtmečiu už jį jaunesnis Christopheris 1953 metais žuvo eismo nelaimėje. Teksto tragizmas auga pamažu, gniuždantis ankstyvos mirties svoris galutinai išryškėja paskutinėje eilutėje – ten atsiranda ir rimas, nors šiaip eilėraštį persmelkia tik asonansai ir aliteracijos. Išgirdau Heaney’io pagyrimą lietuvių kalbai: „Kada eilės skamba lietuviškai, balsas pereina į gilesnį registrą, ir tai labai įspūdinga.“
Atostogos įpusėjus semestrui
Sėdėjau sanitariniam kampely.
Skambučiai skelbė pertraukas. Prieš antrą
Kaimynai parvežė mane namo.
Verandoj verkė tėvas (jis anksčiau
Per laidotuves būdavo ramesnis).
„Nelaimė“, – pratarė didysis Džimas.
Mažylis juokės ir lingavo lopšį.
Kambaryje pasijutau sumišęs,
Kad orūs seniai atsistoję spaudžia
Man dešinę, kartodami „Užjaučiam“.
Pasklido kuždesiai, kad aš vyriausias,
Jau mokinys. Sugniaužus mano delną,
Mama sausokai kosčiojo. Paskui,
Dešimtą, buvo pargabentas kūnas,
Kurį nuplovė ir suvystė slaugės.
Ryte svetainėj tarp smulkių snieguolių
Liepsnojo žvakės. Nebuvau regėjęs
Jo šešetą savaičių. Kiek pablyškęs,
Su randu smilkiny, jis tarsi lovoj
Ilsėjos keturių pėdų dėžėj.
Jį kliudė bamperis – švariai kaip reta.
Tiek pat pėdų, kiek jis turėjo metų.
Tų pačių metų rudenį mačiau Heaney’į paskutinį kartą – šį sykį netoli Krokuvos, Tynieco vienuolyne ant uoloto Vyslos kranto, kur jis skaitė eiles ir kalbėjosi su auditorija. Pašnekesys vėl buvo sklidinas įsimenančių formulių: „Eilės – tai nervinė energija, perkelta į kalbą, bet prie jos turi prisidėti pačios kalbos energija – tik tada kas nors išeina“; „Aš tikiu transcendencija, bet netikiu pragaru – nei, deja, tuo, kad aname pasaulyje susitiksime savo tėvus.“
Nežinau, ar jis susitiko tėvus ir mažąjį brolį. Mirė 2013 metų rugpjūčio trisdešimtąją Dubline, staiga susmukęs gatvėje. Ant jo antkapio parašyta: „Walk on air against your better judgement“ („Ženk oru, prieštaraudamas sveikam protui“). Tai derami žodžiai dirvininkui, kurį kalbos energija atplėšdavo nuo žemės.
1 Saulė savo orbitoje, bet mano nuotaika pasibjaurėtina (angl.).
2 Sėdžiu prie savo stalo. Mano gyvenimas groteskiškas (angl.).
3 Kaip saldu neapkęsti tėvynės / Ir godžiai laukti jos sunaikinimo (rus.).