Sabina Brilo: „O aš rašau. Vis dar“
2022 m. Nr. 8–9
Poetę, vertėją Sabiną Brilo kalbina Antanas Šimkus ir Marius Burokas
Sabina Brilo (g. 1974) – baltarusių poetė, vertėja, žurnalistė, redaktorė, jau metus gyvenanti Vilniuje. Trijų poezijos rinkinių autorė, 2019 m. eilėraščių knyga „Tiras „Biblio“ išėjo lietuvių kalba (vertė Gintaras Grajauskas).
Redakcija dėkinga už galimybę pasikalbėti apie poeziją, šiuolaikinę baltarusių literatūrą, gyvenimą ir jo išbandymus.
– Turbūt Jūsų gyvenimą galima dalinti į du etapus: gyvenimas Baltarusijoje ir gyvenimas Lietuvoje. Galbūt pradėkime nuo pirmojo. Kaip Jūs atėjote į literatūrą?
S. B. Mano kelias į literatūrą buvo gana vingiuotas. Rašiau eiles nuo jaunystės. Žinoma, buvau prisiskaičiusi rusų literatūros – ir, kaip visos mergaitės, labai mėgau Marinos Cvetajevos ir Vladimiro Majakovskio tipo eilėraščius, man patiko gražūs rimai ir panašūs dalykai.
Dešimto dešimtmečio pradžioje, kai buvau devyniolikos, patekau į sunkią padėtį, prireikė pinigų, pamaniau: „Esu tokia geniali, nejaugi už eilėraščius man niekas nesumokės?“ ir nunešiau savo eilių į laikraštį, kurį skaičiau nuo vaikystės ir kurį mama prenumeruodavo, jis vadinosi „Знамя юности“ („Jaunystės vėliava“). Toks įprastas sovietinis leidinys jaunimui, bet jį skaitydavo dauguma, buvo vienas iš pagrindinių Baltarusijos laikraščių. Kartą per mėnesį vienas puslapis būdavo skiriamas literatūrai. Ir aš pagalvojau – kas jau kas, o aš tai tikrai ten turėčiau būti.
Prie laikraščio redakcijos buvo įsisteigęs literatūrinis sambūris, pradėjau jį lankyti. Susitikimai vykdavo kartą per savaitę. Į juos ateidavo įvairaus amžiaus žmonių, daugiausia grafomanų, bet pasitaikydavo ir gabesnių. Ir mus publikuodavo tame laikraštyje. Sumokėdavo atitinkamą honorarą. Tai tęsėsi pusantrų ar net keletą metų, mūsų sambūriui netgi buvo suorganizuotos literatūros paskaitos Baltarusijos valstybiniame universitete, kurias pusmetį mums skaitė filologai. Kažkaip mus bandė lipdyti. Vis dėlto aš manau, kad mūsų mokytojai yra knygos.
Matydavau ten nemažai dabar jau žinomų kūrėjų, su savo vyru Andrejumi Bastunecu taip pat ten susipažinau ir įsimylėjau už jo rašomas eiles, tą dvasią… Dar ir dabar į jį lygiuojuosi. Nors jis jau senokai nerašo, juo pasitikiu. Jeigu matau, kad jam nelabai patinka, tai suprantu, kad tekstas kažkoks neišbaigtas.
Paskui 1994-aisiais atėjo Lukašenka. Laikraštis greitai pasuko oficialiosios politinės krypties pusėn. Iškart viskas ėmė griežtėti – Lukašenka atėjo tarsi su kirviu ir domkratais… Sambūris pradėjo irti…
Pasukau į žurnalistiką. Tuo metu neturėjau jokio diplomo. Buvau tiesiog tokia savišvieta užsiimanti mergaitė. Nuėjau į laikraštį – visuomeninį politinį, su juridine pakraipa. Iš tiesų tai buvo geras laikraštis, daug kas jį mėgo. Mane priėmė, patekau į brandų kolektyvą. Buvo keturi puikūs patyrę žurnalistai ir nuostabi patyrusi redaktorė. Ir aš – dvidešimtmetė be patirties… Viskas buvo įdomu, aš ten daug ko išmokau. Nebevaikščiojau į „Знамя юности“ sambūrį, kažkaip viskas ėmė greitai suktis, dvidešimt ketverių susilaukiau sūnaus.
Kai gimė vaikas, jau buvau parašiusi nemažai eilėraščių, ne kartą publikavusi žurnaluose, turbūt jau ir laikiau save poete. Tačiau po sūnaus atsiradimo nustojau rašyti. Man pasidarė baisu tai daryti. Ir sunku. Reikėjo daug dirbti.
– O baisu dėl bendrosios politinės situacijos?
S. B. Ne, tai buvo egzistencinė baimė. Man atrodė, kad nenusipelniau. Labai bijojau ką nors iš sūnaus atimti, rimtai žiūrėjau į savo motinystę. Tai man buvo tokia dovana, kad norėjosi ką nors aukoti kaip padėką. Gal dabar ir kvailai ar juokingai skamba, bet tuo metu aš taip jaučiau. Trokšdama, kad kas nors atsvertų tą mano patiriamą džiaugsmą su sūnumi, nusprendžiau, jog daugiau poezijos nekursiu. O ir veiklos netrūko – ir dirbau, ir mokiausi vienu metu. Kai tu be perstojo gamini žurnalistinius tekstus, tai dažnai nebelieka ūpo niekam kitam.
Iš pradžių man buvo sunku susilaikyti nuo eilėraščių. Jie veržėsi, o aš juos tramdžiau. Paskui jau nustojo veržtis, bandžiau dar rašyti nedidelės apimties apsakymus, pradėdavau kokias nors pjeses, bet visa tai liko senuose kompiuteriuose. Tad nuo dvidešimt ketverių aš neberašiau eilėraščių. O po keturiolikos metų susikūriau feisbuko profilį. Ir staiga supratau, kad mano pasidalinimai jame dėliojasi poetiškai. Tai buvo 2012 metai, aš tada iš daug kur išėjau. Iki tol dirbdavau tai per du, tai per tris darbus… 2011-aisiais palikau televiziją, kur dirbau prie teisinės laidos, ir paaiškėjo, kad turiu daugiau laisvo laiko. O aš juk pripratusi rašyti… Ir štai – feisbukas, be jokių redaktorių. Supratau, kad čia galiu būti savimi.
Taip aš vėl pradėjau kurti. Mažiau kūriau rimuotų tekstų, jų yra, bet jau supratau, kad man labiau patinka kitokia forma. Keletą metų ieškojau, stengiausi atrasti tą tinkamiausią. Dabar vėl jaučiu, kad esu ties kažkokio pasikeitimo riba. Tiek turbūt apie atėjimą į literatūrą.
– Dar norėčiau paklausti, o kodėl vis dėlto ėmėtės poezijos, o ne kito žanro?
S. B. Poezija tikriausiai dėl to, kad nemėgstu ilgų tekstų. Aš galiu išsisakyti gana glaustai. Prozą irgi retkarčiais rašau, turiu šį tą sukūrusi, bet, pavyzdžiui, mano vyras sako, kad ji pernelyg tiršta, ją reikia skiesti. Aš nežinau, kaip tai padaryti, nelabai moku. O štai su pjesėmis geriau pavyksta – turiu keletą pradėtų. Kažkurios pjesės apmatai tikrai guli kur nors prokuratūroje, senuose kompiuteriuose, konfiskuotuose kratų metu. Vieną dramos tekstą ruošiuosi pabaigti. Pradėjau jį gal prieš porą metų, įsisiūbavus visiems tiems įvykiams pas mus. Reikia pabaigti.
– O kaip buvo išleistos Jūsų knygos?
S. B. Jos išeidavo per kažkokį stebuklą. Juk po to, kai nunešiau eilėraščių į „Знамя юности“, daugiau niekur tekstų nebesiųsdavau, nebent kas nors paprašydavo. Nesiorganizavau recenzijų ar atsiliepimų. Ir tai ne iš puikybės, gal iš baimės ar dar ko nors…
Vis dėlto, nors niekur savo kūrybos ir nenešdavau, aš pirmiausia buvau žurnalistė, turėjau pažinčių, nes dauguma vieni kitus pažįstame. Ir vis kas nors kur nors pakviesdavo – dalyvauti kokiuose nors mažesniuose ar didesniuose festivaliuose, nuolat vykdavo tam tikra komunikacija.
Kaip minėjau, nuo 2012 metų savo eiles publikuodavau feisbuke, ir rašiau daug, nes „pramušė“… Žinoma, reikia turėti omenyje, kad aš pati redaktorė, suprantu, kaip turi atrodyti geras tekstas, todėl viešinu jį jau sutvarkytą. Ir nieko čia nepadarysi. Būna silpnesnių, bet būna ir gerų.
Taigi 2016 metais gavau pasiūlymą iš Baltarusių rašytojų sąjungos (ji yra alternatyvi organizacija oficialiajai Baltarusijos rašytojų sąjungai), kurios nare aš nebuvau, išleisti mano knygą. Turbūt turėjo lėšų leidybai, ir kuris nors iš feisbuko draugų jiems mane parekomendavo. Sąjungos valdžia sutiko, ir tų pačių metų pabaigoje išėjo mano knygelė „Это буквы“ („Tai raidės“). Gera knygelė. Pati radau jai dizainerį, maketuotoją – tad atidaviau leidybai jau paruoštą knygą. Ji buvo išleista dviejų šimtų egzempliorių tiražu. Labai greitai ją išpirko. Tačiau kai jiems pasiūliau pakartoti tiražą, leidykla atsiprašė ir atsisakė. Tad dar du šimtus egzempliorių išleidau už savo lėšas. Bet tos finansinės išlaidos greitai pasidengė, nes staigiai išparduotas buvo ir papildomas tiražas. Ta patirtis man patiko.
Aš įstojau į alternatyviąją Baltarusių rašytojų sąjungą. Antrąją knygą „Я и другие люди“ („Aš ir kiti žmonės“) išleidau po trejų metų vieno leidėjo (Romano Cimberovo) siūlymu. Reklamos nebuvo. Rinkinys išėjo didesniu – penkių šimtų egzempliorių tiražu. Leidėjas jų dar turi.
Man atrodo, kad tie du ar trys šimtai žmonių feisbuke, kurie mane skaito, tą knygą greitai įsigijo, ir viskas. Žinoma, reikalingas kažkoks viešinimas, bet pas mus tuo niekas neužsiima. Šia prasme mūsų erdvėje apskritai tokios laukinės dykros. Na, tie leidiniai, kuriems suteiktas didesnis finansavimas, gal dar ir gali sau leisti kokią nors reklamą. Bent jau per feisbuką kas nors pasidalina, užsiima viešinimu. O liaudžiai juk kol nepasakysi, kad tai yra gerai, tai ir nesupras.
Bet kokios reklaminės, savaime kylančios iniciatyvos valdžiai atrodo įtartinos ir priešiškos, be to, nemaža dalis leidėjų jau užsienyje.
– Nors ir esame kaimyninės šalys, apie literatūrinį gyvenimą ir vyksmą Baltarusijoje žinome ne itin daug. Galbūt galėtumėte papasakoti, kas šioje srityje vyksta Minske (ir kitur), kaip situacija keitėsi bėgant laikui? Kokia literatų ir literatūros padėtis ten dabar?
S. B. Reikėtų paminėti vieną svarbų dalyką. Minske gyvavo didelis informacinis portalas „tut.by“. Jie turėjo didelį biurą, ir 2014 metais mes su steigėjo žmona, kultūrologe Julija Černiavskaja, prie „tut.by“ įkūrėme tokį literatūros klubą, prie kurio veiklos prisidėdavo rašytojai ir iš Minsko, ir iš visos Baltarusijos. Buvau pakviesta į redakcinę kolegiją.
Klubo redakcinė kolegija ketverius metus „tut.by“ portale kas mėnesį rengdavo didelius susitikimus – ateidavo apie penkiasdešimt–septyniasdešimt žmonių. Tie renginiai trukdavo ilgai – apie tris valandas (su pertrauka). Autoriai skaitydavo savo tekstus, o paskui publika juos aptardavo. Kokius metus ar pusantrų aktyviai dalyvaudavau, mane tai įkvėpdavo. Tas klubas vadinosi „Grafo“. Julija siūlė pavadinimą „Grafomanas“, bet nutarėme, kad skambėtų pernelyg radikaliai, dėl to nukandome žodžio dalį ir liko tik užuomina… (Juokiasi)
Tada Minske labai daug kuriančių žmonių susipažino – ir grafomanų, ir ne grafomanų. Juk į tuos skaitymus ateidavo pačių įvairiausių asmenybių… Yra sakoma, kad iniciatyva paprastai išsikvepia per ketverius metus, tad tie susitikimai maždaug tiek ir tęsėsi.
Apie mus daug nerašė, nors ir pats „tut.by“ portalas galėjo skelbti, bet mes laikėmės principo – jei turi prieigą prie šaltinio, tai pats juo savo tikslams nesinaudoji, tokia buvo mūsų etinė laikysena. Jos laikausi ir dabar visomis prasmėmis.
Taip pat turbūt reikėtų pakalbėti apie kartas. Kaip ir jūsų šalyje, taip ir pas mus yra skirtingos rašytojų kartos. Iš vyresniųjų mes turime tokias atramines figūras, asmenybes, kurios yra autoritetai ir kaip puikūs autoriai, ir kaip žmonės – tai mūsų Uladzimiras Niakliajevas, ką tik publikavęs galingą poemą – viena vertus, ji egzistencinė, kita vertus – aktuali. Tas kūrinys yra apie dabar vykstantį karą – ir tiesiogine, ir perkeltine šio žodžio prasme. Šiemet čia, Lietuvoje, jis pristatė savo naują romaną „Гэй Бэн Гіном“ („Pragaro liepsna“)… Niakliajevas – ir banginis, ir erelis, jei lygintume su didžiaisiais gyvūnais. Jis ir į prezidentus balotiravosi, ir dėl to nukentėjo, sėdėjo kalėjime…
Kitas žmogus, deja, jau miręs – tai Vasilis Bykavas. Žinoma, dar Ryhoras Baradulinas. Jie rašė baltarusių kalba. Iš rusiškai rašiusiųjų nemažai publikavosi žurnaluose, kuriuos leido Rašytojų sąjunga, tarkim, „Неман“ („Nemunas“).
Apskritai baltarusių rašytojus galima skirstyti atsižvelgiant į tris aspektus. Pirmasis – amžius, apie tai jau kalbėjau. Antrasis – kalba, kuria rašo. Ir čia taip pat yra niuansų. Daliai baltarusiškai rašančių autorių aš esu nematoma, netgi tada, kai rašau baltarusiškai. Aš į tai žvelgiu ramiai.
Ir trečiasis skirstymo aspektas – ideologinis. Pagal institucijas matyti. Mūsų sąjunga, dabar jau uždaryta, vadinosi Baltarusių rašytojų sąjunga (Союз белорусских писателей), o jų, oficialioji, – Baltarusijos rašytojų sąjunga (Белорусский союз писателей). Jie gauna valstybinį finansavimą. Taip pat buvo kilęs net konfliktas dėl to, kad jie pasisavino nekilnojamąjį turtą, priklausantį Baltarusių rašytojų sąjungai. Būtent ši organizacija buvo paveldėjusi ankstesniųjų tarybinių institucijų turtą. Pastatus, užmiesčio vilą, dar kažką… O šitie, kurie steigėsi jau prie Lukašenkos valdymo, išsišniukštinėjo, pakėlė vajų, viskas buvo išspręsta jų naudai. Tokia tad istorija.
Taip pat mes turime Baltarusių PEN centrą. Tiesa, dabar jis persikėlęs į Lenkiją. Nemažai organizacijų pasitraukė į užsienį (tarkim, Baltarusijos žurnalistų asociacija, kuriai vadovauja mano vyras, persikėlė į Vilnių). Jos, nors uždarytos Baltarusijoje, dirba tremtyje.
PEN centras taip pat stengiasi padėti rašytojams. Aš pati nerašau jokių paraiškų stipendijoms ar rezidencijoms. Turbūt teks tuo užsiimti, kai visai be duonos liksiu. Žinau, kad daug autorių (ypač jaunimo), padedami PEN centro, sulaukia paramos Vokietijoje ir kitur. Mes neišgelbstime visų, ko labai norėtųsi – visą Baltarusiją išgelbėti… Kol kas tam PEN centrui ar kitoms institucijoms pavyksta bent kaip nors virš vandens išlaikyti savus. Nežinau, teisinga tai ar neteisinga… Turbūt reikėtų ne savus, o visus… Bet, deja, tai neįmanoma…
Grįžtant prie Baltarusių rašytojų sąjungos – prie jos buvo įsteigta ir Jaunojo rašytojo mokykla. Ji aktyviai dirbo, ir labai daug autorių, kurie šiuo metu publikuojasi, laimi kokius nors konkursus, pradėjo būtent ten.
Svarbus buvo Michasio Strelcovo tarptautinis poezijos festivalis „Вершы на асфальце“ („Eilėraščiai ant asfalto“), į kurį kviesti svečiai iš užsienio, galėjai susipažinti su rašytojais iš kitų šalių. Taip aš su Gintaru Grajausku susipažinau – tame festivalyje. Jis kažkaip išgirdo mano eilėraščius, ir išsyk ėmėsi juos versti. Tai tokie dalykai, kurie padeda. Didelė likimo dovana, kad jis atkreipė dėmesį į mano eiles.
Kas dar? Literatūros žurnalas „Дзеяслоў“ („Veikmė“), kurį įsteigė Baltarusių rašytojų sąjunga. Ir dar visokių iniciatyvų būta…
– O kas dabar vyksta Baltarusijoje? Ar išvis kas nors vyksta? Turiu minty literatūros pasaulį…
S. B. Kaip minėjau, Baltarusių rašytojų sąjungą uždarė. PEN centrą taip pat. O juk jau buvo pradėję viskas vystytis. PEN centras jau buvo gavęs puikias patalpas, buvo pojūtis, kad atsirado perspektyva… Nors aš asmeniškai žinojau, kas nutiks. Iš ankstesnių patirčių ir stebėjimų. Tačiau iš šalies žvelgiant rodėsi, kad viskas gerėja. 2018–2020 metais Minskas buvo panašus į klestintį miestą su daugybe gerai apmokamų programuotojų, turtingu jaunimu, kuris važinėja brangiais automobiliais, atsirado hipsterių ir panašiai.
Nežiūrint į mano rusakalbystę, niekada nebuvau įtraukta į kokį nors rusišką literatūros projektą ar sumanymą, į Maskvą kone pirmą sykį atvažiavau 2018-aisiais gerai savaitei – ir man Minskas pasirodė daug europietiškesnis. Aš daug kur Europoje buvau lankiusis, tad galėjau palyginti. Į Minską aš visada grįždavau su džiaugsmu… Taigi, tas menamo klestėjimo laikotarpis – visi tie tarsi teigiami poslinkiai buvo tik išoriniai. Atlaikyti psichologiškai darėsi labai sunku, jautėsi, kad sutemos tirštėja. Aš žinojau, kas dedasi politikoje, nepamiršau, kad 2017 metais buvo „veltėdžių“ maršai, ir buvo suimta tūkstančiai žmonių, t. y. mūsų šalyje niekas nesibaigė… Slėgė negera nuojauta, nors mes rašėme eiles, organizavome kažkokius renginius, parodas… Dabar ten, žinoma, daug sunkiau.
Per pastaruosius ketverius metus praradau daug bičiulių. Įskaitant poetus. Mirė mano bičiulis, poetas ir muzikantas Saša Kulinkovičius iš grupės „Нейро-дюбель“ („Neuro-diubel“). Mirė poetas ir garsus žurnalistas Alesis Lipajus (likus mėnesiui iki mirties jo namuose buvo atlikta krata ir jam iškelta baudžiamoji byla), į kalėjimą uždarytas poetas ir žurnalistas Andrejus Aleksandrovas, neseniai suimta mano draugė, žmogaus teisių gynėja ir labai literatūrą mėgstanti Antonina Kovaliova… Julia Černiavskaja, klubo „Grafo“ iniciatorė, iš pradžių palaidojo savo vyrą, o paskui beveik metus ją laikė namų arešte… Tai, kas dedasi Baltarusijoje – tragedija.
– Kodėl persikėlėte būtent į Vilnių?
S. B. Pernai liepos mėnesį aš kaip tik atvykau į Vilnių, į „Poezijos pavasario“ festivalį, tuo metu mūsų šalyje jau viskas buvo labai blogai. Žiemą mes išgyvenome kratą, įsilaužimą į mūsų butą, labai grubų elgesį su mano sūnumi, į kurio butą taip pat įsilaužė septintą ryto, jį ir jo merginą parvertė ant grindų… Aštuonetas ginkluotų saugumiečių į vieno kambario butą… Mano vyro Andrejaus biurą užantspaudavo, ten irgi vyko krata… Va tokius dalykus mes išgyvenome vasarį, bet tada dar niekur neišvykome, gyvenome kiekvieną dieną laukdami kito įsiveržimo. Matėme, kaip saugumas prisikabina vis prie kitų mūsų draugų, bet kol neatėjo areštuoti Baltarusijos žmogaus teisių gynimo centro „Вясна“ („Pavasaris“) žmonių, mes manėme kažkaip išsisuksią. Nors kai liepą viešėjau Vilniuje, Andrejus mane ragino: „Pasilik ten.“
Aš vis tiek grįžau į Minską liepos 12 dieną. O liepos 14-osios rytą Andrejus man paskambino ir pasakė: „Turi penkiolika minučių. Imi savo kompiuterį, būtiniausius daiktus į krepšį ir dingsti iš namų.“ Tą rytą kaip tik atėjo suimti „Pavasario“ aktyvistų. Aš taip ir padariau, išėjau pas draugus. Vakarais mes grįždavome namo, dviese – Andrejus palikdavo man savo kompiuterį, aš likdavau stovėti po langu. Andrejus man turėdavo duoti ženklą, jei sėkmingai pasieks butą ir nieko įtartino nepastebės. Tik kai sulaukdavau jo ženklo, aš irgi pakildavau į butą. Bet nakvoti nelikdavome, kadangi saugumiečiai dažniausiai įsiveržia paryčiais. Andrejus manė, kad rugpjūtį, kai 9 dieną sukaks neramumų Baltarusijoje metinės, saugumas imsis represijų, todėl galbūt mums pakaktų tiesiog pralaukti tą rugpjūtį, grįšime rugsėjį ir visa tai kažkiek atlėgs. Mes juk jau ne sykį buvome išgyvenę prezidento rinkimus, kai visus spaudžia, o po rinkimų tą spaudimą susilpnina… Nors 2020 metais tas spaudimas nesilpnėjo, ir mes supratome, kad nebesilpnės, čia jau dusinimas, smaugimas. Bet vis tiek menka viltis ruseno… O gal vis dėlto mus paliks ramybėje ir leis gyventi…
Mes dar savaitę taip nenakvojome namie, paskui užrakinome butą ir išvykome tarsi mėnesiui. Tuo metu dar skraidė lėktuvai į Batumį, mes ir išskridome. Praleidome ten mėnesį. Mums buvo labai sunku, abu sirgome, puolėme į depresiją… Kai Lukašenka ėmė rėžti kalbas, kad išpjaus tą vėžinį auglį ir kad imasi valymo, supratome, kad namo grįžti negalima. Ir tada pasukome į Vilnių. Čia jau buvo perregistruota Baltarusijos žurnalistų asociacija, kuriai vadovauja Andrejus. Vilniuje jau dirbo keletas žmonių, mūsiškių.
O ir šiaip – aš čia mokiausi Europos humanitariniame universitete, daugsyk lankiausi, metus skyriau žmogaus teisių įgyvendinimo studijoms (tai dar viena mano interesų sritis – Baltarusijoje šiomis dienomis visai neaktuali). Tai – pažįstamas miestas. Čia daug žmonių, kuriuos pažįstu.
– Pastaruoju metu Vilniuje regime įvairių su baltarusių literatūra susijusių iniciatyvų – neseniai vyko intelektualiosios knygos festivalis, greitai pasirodys baltarusių poezijos vertimų antologija… Ar dažnai tenka užsukti į tokius renginius?.. Kokie naujai atvykusių baltarusių santykiai su seniau čia įsikūrusiais tautiečiais?..
S. B. Daugelis iš anksčiau Vilniuje apsigyvenusių baltarusių atvyko čionai dėl tų pačių priežasčių, kaip ir mes. Ir jie gyvena čia tokiu pat partizaniniu būdu, ne itin viešindamiesi, turbūt mums, baltarusiams, tai dabar būdinga. Jaučiu vienų žmonių palankumą ir jaučiu kitų atsargumą savo atžvilgiu. Bet man atrodo, kad taip būna visada – ar čia, ar ten gyventume. Reikia paminėti, kad mes visi be išimties, net jeigu sau to nepripažįstame, esame sunkioje gyvenimiškoje situacijoje, mūsų psichinė būsena komplikuota. Pavyzdžiui, galiu apie savo patirtį kalbėti. Man keturiasdešimt aštuoneri metai. Normaliame gyvenime tokio amžiaus moteris nebesiruošia susilaukti vaikų, visą gyvenimą dirbusi kokį nors darbą, jaučiasi nusipelniusi visuomenei, galvoja, kad dar po kažkiek metų išeis į pensiją, – juk normaliomis sąlygomis jau turėčiau turėti gyvenamąjį būstą, sodo namuką, kur galėčiau važiuoti gėlyčių prižiūrėti, ir apskritai jau būtų metas laukti anūkų.
O kas gi vyksta dabartiniame mano gyvenime? Aš nieko neturiu. Negaliu grįžti namo, kur likę mano pagyvenę tėvai, neturiu gyvenamojo ploto, kas bus su mano butu Minske – aš nežinau, gali viską konfiskuoti, man nenusimato jokia pensija ar kokia kita socialinė parama, mano regėjimas prastėja, neseniai užsisakiau stipresnius akinius (labai brangu!), visą naktį paskui nemiegojau… Sužinojau, kad progresuoja katarakta, vadinasi, reikės gydymo, o tai reiškia išlaidas… O kaip aš uždirbu? Redaguodama… Tad gali būti, kad prarasiu galimybę užsidirbti.
Žinoma, tikiuosi stebuklų visomis prasmėmis – kad kas nors padės, kaip nors išsispręs, raminuosi, kad man ne tiek daug ir reikia, o gal mano sūnus gerai gyvens ir turės galimybę mane išlaikyti, bet vis tiek apie tai galvojant man baisu… Ir dauguma mūsų yra tokios būsenos… Maža to – vienas su kitu apie tai nesišnekame. Mes išvis mažai vieni su kitais kalbamės. Nežinau kodėl…
Liudvika Kardis, žinomo baltarusių tautinio judėjimo veikėjo Sergejaus Vituškos žmona, man siūlė padirbėti baltarusių bendruomenės namuose esančioje bibliotekoje. Algos nėra, bet vis tiek būtų tam tikra socialinė veikla. Tik aš kol kas dvejoju, kiek pajėgčiau tai daryti – pirma, neturiu tokios patirties, antra – nežinau, kaip kitiems, bet man daugelio dalykų kol kas imtis baisu, nors jau ir metai praėjo… Aš neturiu jėgų – nei emociškai, nei intelektualiai. Neseniai rašiau tokį žurnalistinį tyrimą – reikėjo maždaug trisdešimties puslapių apimties teksto, ir man tai buvo labai sunku padaryti. Nieko keisto, kai esi visiškai išsekintas tų keleto metų įtampos, tos nežinios dėl rytojaus, nevilties, baimės, išgyvenimų dėl tų, kurie liko ten, juk visi jie pavojuje, net tie, kurie to nesupranta. Dėl viso to mano intelektiniai gebėjimai menksta, tai aš aiškiai jaučiu, emociškai irgi esam bejėgiai. Galbūt dėl to mums trūksta jėgų susivienyti…
Pernai, kai buvau atvykusi į „Poezijos pavasarį“, feisbuke parašiau, pakviečiau: „Ateikite į renginį, aš skaitysiu“, žinojau, kad čia labai daug mūsiškių. Ir Minske į mano skaitymus ateidavo. Aš linksmai skaitau, būna juokinga, įdomu… (Juokiasi) Atėjo trys ar keturi žmonės. Taigi, beveik niekas. Ir man tai klausimas – kas gi tai?
Tarkim, neseniai Vilniuje vyko intelektualiosios knygos festivalis „Прадмова“ („Pratarmė“)… Ten kalba pasisuko apie rusų karą su ukrainiečiais. Intelektualių argumentų nebuvo, tik emociniai. Aš savęs irgi klausiau, ar jaučiu neapykantą rusų literatams… Ne. Jaučiu sielvartą – kaip ir jie jaučia, visi normalūs baltarusiai ir rusai. Ir tų normalių žmonių juk daug… Man taip atrodo. Kas nutiks, jei jų iš viso nebebus? Kas iš ten trauks tuos žmones, kurie nesupranta, kas vyksta? Kas jiems bent menkutę normos, žmogiškų santykių užuominą parodys? Bet tie aiškinimaisi knygų festivalyje nepadėjo… Baltarusių nesusirinko labai daug. Tarp atėjusiųjų buvo nemažai jaunimo. Įdomaus tokio. Jie labai intravertiški. Net nežinau, kaip su jais bendrauti. Patys neprieina, reikia kažkokių naujų komunikacijos būdų, reikia ką nors sugalvoti… Apskritai tas klausimas aktualus – kaip pradėti klijuotis, kai mus sudaužė? Nes visi dabar mes šukelės ir duženos, atskirai…
Dar norėčiau pasakyti štai ką: minėjau, kad jauna būdama maždaug 1994–1995 metais pradėjau dirbti teisiniame laikraštyje „Temidė“, – ir va tada aš, sovietinis vaikas, atradau žmogaus teises… Kaip kokią naują religiją, labai rimtai į tai žiūrėjau, ir nuo tada pasijutau oriai – suvokiau, kad aš ne šiaip koks primuštas vaikas, o laisva asmenybė, galinti laisvai gyventi. Tas suvokimas man buvo labai svarbus, ir aš ilgai juo gyvenau. Mano sūnui tai nelabai patiko, nes aš visąlaik kalbėjau apie teises ir jas gyniau. Pavyzdžiui, jei parduotuvėje prekiaujama kokiais nors kiaušiniais pasibaigus jų galiojimo terminui, aš einu aiškintis su pardavėjomis – kodėl jos prekiauja tokiomis prekėmis? Man atrodė, kad viskas turi atitikti taisykles ir teisingumą.
Ir štai netikėtai atsiduriu Lietuvoje, esu tokioje neaiškioje padėtyje, bėglio situacijoje… Va, aš slepiuosi, neturiu pabėgėlės statuso, man neiškelta byla, bet ją gali iškelti… Gyvenu su vyru, kuris jau ne sykį tardytas… Aš staiga suprantu, kad jaučiuosi visiškai beteisė… Ir tai toks didžiulis savijautos regresas… Niekam nelinkėčiau tokio jausmo. Nors aš žinojau, kad Minske jokia valstybė manęs negins, mūsų valstybė gali tik spausti, bet vis tiek kažkoks saugos pojūtis buvo. O dabar, po visko, kas įvyko, kai supranti, kad ten spąstai, ir nežinai, kur ir kokiu būdu rasti prieglobstį, tai išgyveni visiškai sutrikusio žmogaus būseną… Vienintelis dalykas, kurio tikiuosi… Aš tikiuosi, kad sutiksiu gerų žmonių, įvairiose situacijose. Ir manau, kad daugelis mūsų to viliasi…
Ir tik tai leidžia užsiimti kokia nors veikla. „Kaip tu gali rimtai imtis literatūros reikalų, kai vyksta tokie dalykai?“ O aš rašau, vis dar. Trumpus tekstus, kuriuose bandau kažką išsakyti, išlieti.
– Kaip atrodo įprasta poetės Sabinos Brilo diena?
S. B. Man Vilnius, kaip miestas, kuriame atsidūriau, yra dovana. Visų bėdų fone jis yra tarsi pleistras. Labai mėgstu nueiti į Bernardinų sodą, užsukti į senas bažnyčias, cerkves, tiesiog užsukti, šiek tiek jose pasėdėti… Minske to nėra. Ten mes gyvenome miegamajame rajone, kur vien eilės įprastinių dvylikaaukščių, turėjome upę, jos pakrantes, mėgstamas lankyti vietas gamtoje, bet nebuvo tokių gražių architektūrinių vietų su tokia atmosfera kaip Vilniuje. Ir man tai labai patinka, todėl mėgstu vaikščioti, bent porą kartų per dieną po valandą vaikštinėju. Mes gyvename prie sinagogos, aš keliauju arba į Naujamiestį, ant Tauro kalno, arba į Senamiestį, Bernardinų sodo link. Žinau, kad dar daug vietų Vilniuje mano neatrastos, ir mane tai džiugina, nes mėgstu atrasti naujas vietas. Sykį buvome Oskaro Koršunovo spektaklyje, keletą kartų apsilankėme vargonų koncertuose skirtingose bažnyčiose, Gintaro Grajausko kvietimu vykome į Klaipėdą, į teatrą – žiūrėjome spektaklį, sukurtą pagal Caravaggio paveikslus…
Ką dar veikiu? Vakarienę gaminu vyrui, tai palaiko kažkaip.
Jau keletą mėnesių pinu rožinius, jau trisdešimt jų turiu, ir dar pinsiu. Kadangi nusprendžiau, jog jei nupinsiu šimtą, tai baigsis karas. Juk mes niekada nežinome, kieno rankose visa istorija. Suprantu, kad imuosi didelės atsakomybės… (Juokiasi) Žinot, esu svarsčiusi, kad gal viskas velniop nuėjo dėl to, kad per prastai tvarkiausi bute, juk niekas nežino, kur centras. Turiu keletą tokių nuosavų idėjų, populiariosios filosofinės pakraipos… Manau šitaip: kadangi niekas nežino, kur centras, ir niekas nežino, kuris žmogus yra Kristus, tai niekad nežinai, su kuo gali neteisingai pasielgti, prisišnekėti… Todėl šia prasme reikia būti labai atsargiai… Kartais man atrodo, kad jei pasitvarkai, labiau pasistengi ten, kur gali, tai gal kas pasikeis. Juk gali būti, kad būtent šios smulkmenos ir trūko idealiai pasaulio sąrangai. Dėl to ir tuos rožinius pinu… (Juokiasi)
Mano gyvenimo koncepcija yra nuosaikumas. Negaliu sakyti, kad visur save riboju, bet neleidžiu sau kokių nors daiktų, kad galėčiau rožiniui nupirkti sidabrinį kryželį. Toks asketizmas daugmaž. Tačiau kai ištinka džiaugsmas, aš labai džiaugiuosi. Kokie nors susitikimai, kokia nors dovana – sakykim, stipendija Gintaro Grajausko kūrybos vertimams – labai padėjo. Tikiuosi, kad ir išleisti tuos vertimus pavyks. Išverčiau ir į rusų, ir į baltarusių kalbą. Žinoma, rusų kalbos dabar nelabai kam bereikia… Nors aš vis tiek manau, kad kuo daugiau bus gerų knygų rusų kalba, tuo geriau bus tiems, kas jas skaitys. Nes rusus ta jų idiotiška televizija ir nužudė. Tie visi talk show… Manau, kad popkultūra, masinė kultūra daug prisidėjo, kad taip nutiktų. Kokia nors atsvara tam turėtų būti…
– Jei reikėtų sudaryti šiuolaikinės baltarusių literatūros poezijos ir prozos knygų penketukus, kas į juos patektų? Kodėl?
S. B. Iškart pasakysiu, kad ne viską skaičiau. Bet iš to, ką skaičiau, išskirčiau, žinoma, Alhierdą Bacharevičių – pavyzdžiui, jo knygą „Сабакі Эўропы“ („Europos šunys“). Daug ką atbaido devynių šimtų puslapių apimtis, bet verta. Kai maždaug prieš dešimt metų pirmą kartą perskaičiau romaną „Сарока на шыбеніцы“ („Šarka ant kartuvių“), Alhierdas labai jaunas jį parašė, pagalvojau – „štai, europietiška literatūra“. Aišku, kaip redaktorė mačiau, kad rašo gerus romanus, bet juos reikia redaguoti. „Europos šunys“ – ir pagal apimtį įspūdingi, ten penkios ar šešios apysakos sudėtos kaip vieno romano dalys. Tai brandus autorius. Iš visko turbūt ir siūlyčiau „Europos šunis“.
Dar labai daug literatūros buvo išleista „Радио Свобода“ serijoje. Ir ten buvo daug gerų autorių, pavyzdžiui, Aliaksandras Lukašukas. Žinoma, reikia skaityti Svetlaną Aleksijevič. Reikia skaityti Uladzimirą Niakliajevą. Ir Andrejų Horvatą, ir Evą Vežnavec, ir Valentiną Akudovičių, ir Alesį Razanavą…
Reikia skaityti viską, kas išleidžiama šiandien ir bus išleista rytoj – apie tai, kaip mes gyvename abipus Baltarusijos sienos. Manau, kad pačias skaudžiausias, pačias svarbiausias ir pačias būtiniausias knygas žmonėms baltarusiai dar parašys.
Nes mes turim ką pasakyti – kad tik pakaktų žodžių, jėgų ir laiko.
Iš rusų k. vertė ir parengė Antanas Šimkus