Stephen Watts. Sekmadienių mėnuo / Nepažaboti eilėraščiai proza

2023 m. Nr. 5–6 

Iš anglų k. vertė Marius Burokas

Stephenas Wattsas gimė 1952 m. Ilgai gyveno Šiaurės Škotijoje, nuo 1977 m. gyvena Rytų Londono Vaitčapelio rajono daugiakalbėse bendruomenėse. Naujausios jo knygos: „Ancient Sunlight“ („Senoji saulės šviesa“, 2014; 2020) ir „Republic Of Dogs / Republic Of Birds“ („Šunų respublika / Paukščių respublika“, 2016; 2020). Rinktinėje „Journeys Across Breath: Poems 1975–2005“ („Kelionės per kvėpavimą: 1975–2005 metų eilėraščiai“, 2022) spausdinama didžioji dalis jo tais metais publikuotos ir nepublikuotos kūrybos. S. Wattsas yra ir vertėjas, glaudžiai bendradarbiauja su tremtyje gyvenančiais poetais. Jo knygos išleistos italų, čekų, arabų, vokiečių ir ispanų kalbomis. Šiais metais poetas atvyksta į „Poezijos pavasarį“.

 

1

Esu mieste.

Ten stovi medinis namas. Jis nudažytas mėlynai, žaliai ir raudonai.
Jis keturių namų ilgumo. Jis tarsi girtas laivelis savoje jūroje.
Jis nuplaukia nuo šaligatvio, o ir pats šaligatvis plūduriuoja
užmaršties amžiuose. Aš einu pro tą namą. Aš žingsniuoju pro
šalį ir sūpuojuos savam sapne. Tas pats miestas po keleto
dienų: aš perėjau medinį tiltą per miesto upelį taip, tarsi žengčiau
į senų anarchistų zoną, į jų susirinkimo vietą. Kelias po truputį
kyla, visa gatvė išrausta, iškelta į paviršių, grindžiama (kaip
Mala Strana gatvėje, kai paskutinįsyk buvau Prahoje). Praeinu
Užupio barą, sugrįšiu ten vėliau, ir kylu aukštyn. Namų juosta,
keletas senukų, valgančių apelsinus, man nepažįstamas medis ir
baraką primenanti mokykla, dar vienas įvairiaspalvis medinis namas,
o jame hostelis. Lėtai kylu į orą, bet visa gatvė ir visa sužalotos
istorijos erdvė kyla drauge, neatsilieka. Tai pradžia ir kartu
pabaiga. Negaliu pasakyti nieko daugiau: tegaliu
žingsniuodamas priimti sapną į savo kūną. Pažinti šį
miestą žingsnių ritmu. Įžengti į Užupį kaip į miražą.

Tikriausiai tai buvo Vilnius, tas miestas, bet jo daugiau ten nebėra.

Tai viskas, ką galiu pasakyti.

 

2

Plokštėmis grįstos grindys atrodo nutolusios.

Viršuje gyveno jaunas chasidų mokslininkas, jis taip ir nepaseno, net
kai jį išgabeno į gydymo elektra stovyklą. Ten, ketvirtame šilko audimo
aukšte, kambaryje, pilname knygų, duonos ir gultų. Niekada netikėjau
visais tais žmonėm, sakiusiais, kad jis tikriausiai gyveno kaip beprotis,
nuolat apniktas ligų. Aš asmeniškai žinojau, kad jis išeidavo
kaip kiekvienas, valgydavo kavinėse, vis stabteldavo ir paaukodavo
iš savo menkų pinigų elgetoms, kad jis vaikščiojo į pirtį, užsukdavo
į virvių krautuvę, gyveno kaip ir visi. Kaip aš galiu tikėti, ką porina tiek
žmonių, juk tai nėra tiesa. Plokštėmis grįstos grindys atrodo nutolusios: tarsi
ant jų būtų buvus rašoma knyga ir daugybė jos puslapių būtų palikti
tušti, tyčia. Tarsi tai būtų štetlo registras, kuriame staiga nutrūksta gimimo įrašai.
Pilka knyga, meridianas, kertama siena, nedidelio nuokrypio
vieta. Raudonoji siera iškyla mintyse, prislegia mintį, leidžia minčiai
pakilti ir skristi. Ką dar pasakyti apie jo gyvenimą?
Na, nebuvo jis toks neįprastas. Ir tikriausiai nebuvo mums pamoka. Arba
pasakyti… Virvių krautuvė uždaryta, jos nebėra. Sako, ten dabar
įsikūręs migracijos muziejus, bet nesu dėl to tikras.

 

3

O tada, medžių rate….

 

4

Ir kalnuose…

 

5

Didžiulis lankas namų, daugiabučių, matau juos iš kiemų pusės.
Didžiulis lankas. Niekas nėra, kaip atrodo, niekas nėra, kaip buvę. Dieve,
palaimink mus už mūsų nieką, Viešpatie, išsaugok mums taiką.
Pasivaikščiokim šiuo miestu, atšoksim, atsimušę į skaidulas ir plaučių
sieneles. Ten, kur Vilniaus Gaonas, kur Gaonas Elijahu Ben Solomonas Zalmanas
gyveno ir rašė algebros ir geometrijos pagrindus, o ką jau kalbėti
apie astronomiją ar hebrajų gramatikos pradmenis, ir kur jis gatvėse
kalbėdavosi su tūkstančiais: dabar čia siena ir nedidelė pradinė mokykla.
Jei vaikščiosi skersgatvių ir siaurų takelių ažūru, būsi perkeltas į cinamono
gatvelių ir angelų laikus. Į vieną iš apleistų bažnyčių, karo metu buvusią
ginklų sandėliu. Nuostabios yra šio miesto bažnyčios,
nuostabios apleistumu, nuostabus yra Gaono gyvenimas, nuostabus
yra miesto raitytas parašas, nuostabūs yra vaikų dainuojantys gyvenimai,
nuostabūs. Viešpatie, palaimink mus Nieke mūsų. Bet Viešpatie, kodėl Vilniaus
Gaono sūnūs buvo išžudyti per Holokaustą, ir kodėl jų sūnūs savo ruožtu
atsisako pripažinti namų teisę Palestinai? Kodėl jie savo ruožtu lygina
su žeme palestiniečių kaimus, kad sodintų apelsinų ir migdolų giraites?..

 

6

Ant griuvėsių, priešais degančią biblioteką, violončelininkas.
Kad gyvenimas yra visų mūsų kelionė alsavimu.
Kad net sanatorijos tvoros stulpai groja muziką.
Kad tvoros spygliai glosto plaukus likusiais pirštais.
Kad kartą paglostyti plaukai niekad nesudegs ir netaps kamšalu.
Kad plaukai yra gražiausia kelionė alsavimu.
Kad alsavimas yra viena gražiausių kelionių per gyvenimą.
Kad glostyti nėra griauti, kad nugalėtus visada galuoja.
Kad mėlyni karoliukai ant kaklo tai meilės karoliukai.
Kad paskleisti ant pagalvės plaukai yra meilės įkvėpis.
Kad ugnyje grojama muzika yra vartai į dangų.
Kad violončelės pilve gimsta grožio vaikai.
Violončelininkas griuvėsiuose, priešais degančią biblioteką.

 

7

Kai didysis raudonosios sieros mokslininkas 1201 metais išvyko iš Kordobos,
atsivėrė nauji pasauliai, kokių niekas neįsivaizdavo, o kai dieviškojo purvo
poetas Jehudos Halevio pėdomis nušokavo iki Gintaro jūros (o gal tai tas kitas jį
persekiojo?), poezijos delfinas praniro per apdegusias sumušto oro stigmas.
Kuomet raudonosios sieros mokslininkas visa tai darė, Garsijos Lorkos kiaušinėlis
įšoko į pasaulio gimdą po septynių šimtmečių, ir tos išbalusios griovos ir išversto
išspjauto akmens nuonaša skatina mus vemti, išvemti draudžiamos kalbos egzegezę,
išvemti priblokštą dingusių darbininkų dangų, išvemti liguistos politikos
kalbą, išvemti tuos vėmalus, kuriuos esame verčiami virškinti, o mano žalumos
žaluma, o tamsioji tavo pilvo magnolija, o šokantys ore persų žirgai, o gipso
ir jazmino tarp, o tavo mirties burna, Federikai.

 

8

Aš kybau ant labai plono plauko.
Paskutinėmis tų metų pirmojo mėnesio antrojo penktadienio akimirkomis
chuliganai (tie mieli išvargę skurdo ir skausmo sufijai triukšmadariai)
įsiveržė į mano tuščius namus ir pavogė nuo stalo žodžių
mašinėlę. Visa kita namuose nugalėjo juos knygų, popierių, dulkių ir drabužių,
sudžiūvusių daržovių, prarūgusių jogurtų ir Šamso Tabrizi tekstų pilnatve.
Priklausomi nuo heroino, ieškantys pinigų savaitgalio dozei, jie pavogė
mano mažąją žodžių mašiną, o su ja ir visus žodžius, kuriuos esu parašęs
savo buvusiame gyvenime. Ar padėkojau jiems už tai, kad išlaisvino mane
iš netvarkos ir susisaistymo, juk negebėjau pats to padaryti per trisdešimtį
sunkaus darbo metų? Ar išlėkiau į gatvę siusdamas ir klykdamas, trokšdamas
iškliegt savo netektį? Kad ir kaip ten buvo, kitą dieną išvykau į kalnus.
Galbūt keletas žodžių apie visa tai prasisunkė ir jums. Aš kybau ant labai
plono plauko. Nepaleiskit manęs, paleiskit, neleiskit man. Prarūgę jogurtai
burbuliuoja kambariuose.

 

9

Prasiveržia ištisos kalbos dalys, ištisus luitus žodžių
aš išvemiu, ištisus skrandžių turinius: štai kas ir yra
vandenynas, štai tas deguonies ir vandenilio tyrumas, ta
druskinga žaizda, iš kurios išsiveržia kalbos dalys: išvemiu
tiekos skrandžių turinius, išvemiu vėmalus, kuriais esame verčiami
kvėpuoti…

 

10

Po trejų metų, minutė į minutę, pykčio pliūpsnis.
Ta deganti per tvarsčius mano nervų sistema, kol lieka
tik suskrudusi juoda pluta, kol lieka tik nervų likučiai
ant laboratorijos stalo, kol lieka tik keletas mėlynų karoliukų
aplink susvilusio kaulo dervą. Argi palyginsi bankininko
pinigų pluoštą su senos moters strazdu giesmininku!
Treji metai, minutė į minutę (pirmojo mėnesio antras
penktadienis ir sauja akimirkų prieš vidurnaktį), kai tu
pratrūkai pykčiu dėl pamestų ir pavogtų žodžių. Nuostabus
šis pasaulis, nuostabus mūsų kvapsnis ant branduolinio
pykčio plutos. Pažvelki, ką poetas filosofas – pirmas didysis
anarchistas! – iš Kordobos paliko savo kelionėse per Alepą:
jis gabeno tai asilu iki Damasko, tuo metu baltas laivas
iškėlė bures per dykumą į Chomso miestą ir sveikas protas
bandė peršokti iš barko į barką, kad pasiektų tolimą krantą,
ir balti vilkai apsupo namus, kur gimė logika, ir pusiau
sušlamštos avietės buvo ištaukštos speneliams, ir vaikas
neteko tėvo, ir motina išsikraustė iš proto, ir visi mūsų
figmedžiai buvo sudeginti soduose, ir mes gyvenome savo
kapiliaruose tarsi krūtyje, ir dykumos mėlis žvilgėjo tamsiu
krauju, ir baltas Sveiko proto laivas iškėlė bures į Chomso
miestą, kuris niekad nebuvo arti jūros…

 

11

Kalba yra ežiukas po trobele, raudona ir žalia…

 

12

Kavinės galiniame kambary penketas ar šešetas vyrų kalbasi prie stalo.
Tikriausiai jidiš. Spurgų ir vyniotinių virtinės už jų atrodo it šviesos tunelis jiems išeiti.
Jie primena elgetas ir kartu primena žmones,
kurie visuomet paaukoja elgetoms, nesvarbu, kiek turėtų, o turi
jie menkai. Vienas iš elgetų sako „elgetauti draudžia įstatymas“, o aš sakau
„kas tas įstatymas“, nes visi gyvenam kartu. Galiniuose kalbos kambariuose,
kur visi rinkdavomės ištisus šimtmečius. Kavinėje netoli turgaus, kur
plačiausi mieste šaligatviai. Priešais Ligoninę, nes visi baiminamės, kad
anksčiau ar vėliau ten pateksime. Ir po daugelio metų aš ten patenku, bet joje
tapau daugybės lygmenų ir sluoksnių paveikslą ir rašau ant tų sluoksnių eiles ir
citatas daugybe kalbų (tarkim, bengalų, turkų ir somaliečių, anglų ir urdu, tarkime,
Nazrulo ir Oktajaus ir Garijė, ir Bleiko, ir Faizo, mažų mažiausiai). Įrašau į paveikslą
„vertimu gyvent imi, žodžiai išversti širdimi…“, o tada išeinu į saulės šviesą,
ir iš tiesų saulės šviesa yra neišvengiamas malonumas, ir iš tiesų vertimu gyvent imi,
ir iš tiesų esu laimingas vaikštinėdamas čia su bičiuliais elgetomis šiame nuostabiame
elgetavimo festivalyje.

 

13

Naujas meno centras prie upės: vandens vingis ir besitaškanti pilnatis.
Mano bičiulis Ivanas, bičiulė Rakelė, mano draugas Rojus, draugas Dominikas,
draugė Karolina, draugė Karlota, bičiulis Danielė, draugas Teo, draugai Ziba
ir Amiras, draugė Sara, bičiulis Davidas, mano sūnus Mikešas, dukra Ana.
Grįždami į rytus metro mes kvatojamės ir krentam ant sėdynių. O Vaitčapelyje
įlipa jauna moteris, pasiūlo mums pyrago, ji dirba „Café off the Lane“, pažįsta
mus iš apsilankymų sekmadieniais ir poezijos, pažįsta mus dėl pieno ir rožių,
žino, kad atvykome iš daugybės visokių vietų, kad būtume kartu šiame
vagone, nepaisant bilietų tikrintojų, įrašytų nesąmonių šnekėtojų, ji žino,
kodėl mes kalbamės, ir todėl mums siūlo pyrago…
Ji siūlo mums pyrago, mes vaišinamės, laužiame jį ir dalinamės juo, apžiūrim
kiekvienas savaip, metame kąsnius į burną, valgome jį, ryjame ir esam
laimingi. Ir išsivažinėjame visi po savo namus, vienas į viršutinį daugiaaukščio aukštą,
ir kitas – taip pat, dar kitas į savo klajoklišką beprotybę, o kita –
į savo per ankstyvą sveiką protą, dar vienas – į Kubą, o kitas – į Vapingą, ir kuri
iš šių vietų toliau, niekas iš mūsų nežino, dar kitas prie savo spenelio, o kita –
prie savo pizės, vienas – prie kvaišalų, o kita – į savo mirtį, ir visi mes esame
vieniši, ir visi esam kartu, ir visi mes tiesiog esame visi mes, tikriausiai visi mes,
ir, žinoma..

 

14

(Širin Nešat: jos filmas)

Krantas prie Tarifos, kur susijungia Viduržemio jūra ir Atlanto
vandenynas. Balti smėlio paplūdimiai, kuriuose pamėgo
medituoti Pietų Ispanijos sufijai. Kyšulyje stovi tironijos pilis, o nuo
smėlynų apačioje, kur senos skalūnų uolos gaubia vėsą, laivelis,
irkluojamas vien moterų ir pilnas vien moterų, išplaukė sąsiauriu.
Paskutinė išplaukianti moteris užšoka ant planšyro, palieka ant
gožos ribos būrį seserų su burkomis, o laivelis nuslysta lanku tolyn,
baltų ir tolimų uolų link. Pilyje likę nereikalingi vyrai laukia ir
klausosi. Laivelyje ir ant kranto – moterys, su žodžiais, išrašytais
ant jų lūpų, jų vokų, jų kaktų, bambų ir krūtų, ant jų kirkšnių ir šlaunų,
ant delnų ir ant pėdų. Persiškai ir, kaip būtų
pasakiusi jų sesuo Forug Farohzad: „Visa poezija rimuojasi
su šūdu.“ Kitoje saloje, vakarinėje Viduržemio salos dalyje, kitame
mieste jų brolis Ramonas Lulas laukia jų su akių vokų grobiu ir
oro archyvais. Kas yra meditacija, jei ne iki begalybės sustiprėjus kova
už fizinį išlikimą. Kas yra saulės šviesa, jei ne absoliuti užuojauta
ir nepavaldūs sunkumai. Balti paplūdimiai ir įlankos, ir į juoda susisupusių
moterų svajos, virtusios uolomis, besiilsinčios iki kito sauso potvynio
išpuolio…

 

15

(Pirosmanis: jo gyvenimas)

Taku pasiekus viršūnę, stovi krautuvė.

Jis dalija duoną ir aliejų nė skatiko neturintiems skurdžiams.
Princų pasiuntiniams jis parduoda kepalus ir aliejaus indus.
Apskritus sūrius, alyvuoges ir jogurtą. Ant kalnų miesto
užeigų sienų jis kabina savo paveikslus. Su žirafa. Pačia
dailiausia, pačia tikriausia. Tarp tų rudo akmens sienų jis
mokosi būti žmogumi ir miega šluotų sandėliuke, saugosi
žiaurios žiemos sniego vėžių. Jis išdalija gerą duoną skatiko
neturintiems skurdžiams. Išdžiausto duoną su anyžiais
po gegnėmis. Kalnuose jie nutiesė geležinkelį, kad atvežtų
jam šlovę. Užeigose jis turi po du ąsočius raudonojo vyno
ir geria jį. Jo draugai jį palieka. Jie mano jį pasimirus, nes
niekas nematė jo ištisus mėnesius. O jis miega sau apleistoje
krautuvėje. Gyvenimas aplink jį slenka itin lėtai – paukščiai
lėtai gieda, rudos uolos vos juda, mediniai miesto namai
ganosi it romios karvės vešlioje tankioje žolėje. Valstiečiai
ištrypė praėjusio amžiaus sniegą jo krautuvėlėje. Ant sienų
mirgėjo ir žiburiavo jo paveikslai…

 

16

Žodžiai lūpose. Žodžiai išpiešti ant lūpų. Persų kalba
išpiešti ant moters lūpų. Eilėraščio žodžiai. Forug
Farohzad eilėraščio. Žodžiai, išpiešti palei lūpas, išpiešti
moters palei jos pačios lytines lūpas…

 

17

Aš paukštis, aš pakreipiu galvą į tamsą.
Tai sapnas, tai tik sapnas. Bet tik sapnai padeda mums išlikti
gyviems, tik sapnai padeda įsišaknyti, pajusti žemę po kojomis.
Tai, kas tikra. Apsaugo mus nuo suktos logikos sūkurių.
Tik beprotybė padeda mums pirma laiko neapsijuokti.
Aš paukštis, aš pakreipiu galvą į tamsą, pamirkau snapą
į spalvą, tapau sparnais debesis, laužau savo skrydžiu
visas geometrijos taisykles, šoku grojant saulės klarnetams.
Tai sapnas, tai tik sapnas.

 

18

Mošė Maimonidas žingsniavo Keibl gatve.
Na, taip, žingsniavo, ar ne: nebandyki manęs perkalbėti.
Mošė Maimonidas, už parankių su mano bičiuliu Ibn Arabi.
Gatvės tą naktį buvo tamsios, lipdiniai byrėjo nuo senų
parduotuvių fasadų. Daugiaaukščiai buvo nušviesti pastelinių
atšešėlių, vėlią naktį jiedu atsikeldavo ir eidavo į
priemiesčius. Mokiniai su mokytojais buvo išsiruošę
grybauti toje įtemptoje laisvų pavasario dienų
melancholijoje. Jei pasakyčiau „taip“, turėčiau omenyje
„ne“: jei pasakyčiau „ne“, tai nereikštų nieko.
Sirenos tupėjo ant naujai sutaisytų daugiabučių stogų.
Malberio mergaičių mokyklos užrašinė iškrito ant asfalto.
Nesugebėjau padaryti to, ką stengiausi, o ko nesistengiau
atlikti, pavyko tobulai: na, turėjo, ar ne. Taip jau gyvenime
nutinka. Polistirenas į kartoną, trikampė nendrinių laivelių
burė, švirkštų adatos vaikų žaidimų aikštelės žolėje,
sūkuriuojantis baseinas. Mošė Maimonidas žingsniuoja
Keibl gatve: už parankių su mano bičiuliu Ibn Arabi:
ir stebuklas – abu jie paliko po eilėraštį ant turgaus sienos.

 

19

Aš esu viržynuose.

Audra nešioja negyvus kirus. Prabyla ežeras.
Ledo žingsniai palei ežero kraštą. Sala, kuri
kadaise buvo nykstančios kalbos prieglobstis.
Sala, kuri – laivui nuo jos tolstant – regėjosi,
plaukia iškėlus bures į savąją išnykusią saulę,
kur jūrų paukščiai pūslėjas ir juosta.

Aš esu ant tos viržynų skraistės viršukalnių.

 

20

Aš esu ant atbrailos.

Stoviu tuščiom kišenėm. Po žydryne.
Tada atsispiriu ir skrendu. Taip viskas turės būti.
Tokia yra pradžia ir pabaiga. Gyvenimo lengvybė
išsisklaidė. Toks yra atviras laisvės apibrėžimas.
Taip pradingsta visi suvaržymai. Toks yra keblus
svaiginančio aukščio tirpulys. Štai kur sugriūva sveiko
savojo aš laiptinės. Tai yra pabaigos pradžia.
Tai yra ramaus nieko pradžia. Tokie yra neišverčiami
melsvi laiko karoliukai: tai yra pasaulio pakraštys,
ir toks yra jo grožis ir stebuklas.