literatūros žurnalas

Andrej Chadanovič. Poetų nacija ir jos vidiniai emigrantai

2022 m. Nr. 8–9

Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas

Šią toli gražu ne išsamią, bet šmaikščią ir įdomią baltarusių poezijos apžvalgą poetas ir vertėjas Andrejus Chadanovičius rašė baltarusių poezijos antologijai graikų kalba („Ανθολογία νέων Λευκορώσων ποιητών / Aнталогія маладой беларускай паэзіі“, 2020). Štai iš kur tekste Homeras ir Sapfo, štai kodėl neaptariami VISI šiuolaikiniai baltarusių poetai (lyg jų įvairovę būtų įmanoma išsamiai aptarti). Apžvalga trumpai ir aiškiai atskleidžia baltarusių poezijos virsmus, tiesa, rašyta iki 2020 metų baltarusių revoliucijos, ji neužgriebia pačių naujausių įvykių ir protesto poezijos. Nepaisant to, dauguma minimų tekste poetų pateko ir į tuoj pasirodysiančią baltarusių poezijos antologiją lietuvių kalba „Baltai raudonai baltai“, tad tarp jų esama nemažai sąšaukų.
Rengiant straipsnį „Metams“ buvo nuspręsta nieko nekeisti ir netrumpinti, viską paaiškinti turėtų šis nedidelis komentaras.

 

Dar visai neseniai baltarusiai nė nedvejodami vadino save „poetų nacija“. Galbūt, išvyti iš idealios Platono valstybės, poetai, viena emigracijos banga po kitos, skirtingose epochose sėkmingai nusileisdavo Baltarusijoje. Pasakoti apie tai graikams – tolimiems, bet vis dėlto Sapfo ir Homero palikuonims – gana juokinga, bet žodžių iš dainos neišmesi.

Geriau pagalvojus, tokia kaimynystė gana nesaugi – ir nacijai, ir poezijai. Nacijai todėl, kad tiek tauta, tiek vėliau iš jos susiformuosianti šalis vystysis pagal mūsų pirmųjų lyrikų nubrėžtus žanro ir stiliaus kanonus. (Taip Jankos Kupalos eilėraščio „O kas eina tenai?“ herojai, pradėję savo eiseną 1908 metais „rankom kruvinom“ ir „kojom vyžotom“, pergalingai užbaigia ją 1994 metais prie balsavimo urnų, balsuodami už „savą“ prezidentą Aliaksandrą Lukašenką.)

Ne mažiau pavojų tyko ir poezijos, nes pats baltarusių autoriaus įvaizdis anksčiau ar vėliau tampa neatskiriamas nuo „narodniko“, arba „nacionalisto“, įvaizdžio, o šis funkcionuoja kaip angažuotas idėjų skleidėjas, agitatorius ir savosios misijos apsėstas visko, kas baltarusiška, skelbėjas. Tai tam tikru metu suteikia jam autoritetą, paverčia jį – visiškai pagal sovietinę Jevtušenkos formuluotę – „daugiau nei poetu“, surenka jam pilnas sales gerbėjų, kurie ateina pas savo dievuką, ieškodami paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus. Ir kaip viso to išdava rašomi daugiausia prasti tekstai, kurie aktualūs tik vieną akimirką, o tai akimirkai praėjus tampa nebereikalingi…

Tuo ryškiau matoma, kaip nuo vienos ar kitos naivios ideologijos išsivaduoja (pikti liežuviai kartais vadina šį procesą „marginalizacija“) šioje knygoje surinkti šiuolaikiniai poetai. Bet kuris iš jų gėdytųsi mokyti kitus ar kalbėti kokio nors kolektyvinio „mes“ vardu. Kiekvienam iš jų rašymas – tai visų pirma darbas su stiliumi ir visiškai privatus užsiėmimas. Kad ir kaip ten būtų, vis dėlto imi ir išgirsti jų tekstuose pažįstamų natų, būdingų jų (geriausiems) patosiškiems pirmtakams, o pačiame jauno poeto balse skamba daugiau įtampos nei balsuose jo kolegų, gyvenančių šalyse, kurios – kaip čia švelniau pasakius? – pasižymi protingesne kultūros politika ir labiau gerbia kūrybos laisvę.

Nes poetas – tas autorius, kuris pas mus mažiausiai priklauso nuo Karlo Marxo ir jo dėsnių, – pirmasis iš kūrėjų, kuris be širdgėlos susitaikė su tuo, kad niekada daugiau „negyvens iš literatūros“. Jis – mažiausiai parsidavęs, nes jį mūsų proziškais ir ne itin kultūringais laikais retai kas bando nupirkti. Jis – mažiausiai mūsų nelaisvoje valstybėje nuo cenzūros ir savicenzūros priklausoma asmenybė. Nes, skirtingai nei režisierius ar dirigentas, neturi visos trupės ar orkestro „įkaitų“ – nebent tik savo vidinių balsų chorą. Ir jis visai ramiai gali, kartu su visais savo balsais, rašyti „į stalčių“ arba, kaip tai dabar vadinama, – „į tinklaraštį“ arba, tarkim, į feisbuką. Negana to, internetas su vaizdo įrašais „YouTube“ ar MP3 garso įrašas suteikia jam daugiau laisvės, patrauklumo ir platesnį saviraiškos lauką nei tradicinė publikacija – dažniausiai vienos ar kitos ideologijos kontroliuojamoje spaudoje.

Todėl prieš keliolika metų, dar livejournal klestėjimo laikais, paklaustas apie savo mėgstamą baltarusių literatūrinį žurnalą, aš labai pagrįstai atsakiau: „Tai livejournal su mano mėgstamų poetų tekstų juostomis. Ir šiam žurnalui niekas negali prilygti.“ Turbūt neverta nė minėti, kad dauguma šių poetų pateko į šitą antologiją.

Kai kurie iš įtrauktų į rinktinę autorių istorijos laukuose sėja duoną ir žaidimus – ir juose sudygsta pakankamai šalčiui atspari nyčiška „amžinojo sugrįžimo“ idėja. Šiuo atveju viską, kas nutinka mums čia ir dabar, paprasčiau papasakoti pasitelkus artimas ir tolimas analogijas, tarkim, XVI amžiaus meilės siužetą (Maryja Martysevič) ar „stalininio“ praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio įvykius (Antonas Rudakas). Poetas, suprantama, nepateikia tikslių istorinių faktų, o dirba to, kas galėtų nutikti, teritorijoje (ir Albertas Einsteinas staiga tampa Baltarusijos valstybinio universiteto dėstytoju Minske) arba rašo taip universaliai, kad visi erdvėlaikio skirtumai praranda prasmę – ir Žečpospolitos karūnos paveldėtojas kartu su kunigaikštiene Barbora Radvilaite lekia autostrada dviejų šimtų kilometrų per valandą greičiu, kad pasigėrėtų saulėtekiu Baltijos jūroje. Kintami dydžiai: sosto įpėdinis, kunigaikštienė, autostrada, automobilis. Pastovūs dydžiai: naktis, jūra, meilė, mirtinas greičio viršijimo pavojus.

Tarp surinktų čia autorių nemažai (absoliuti dauguma!) vertėjų, kurie sėkmingai paneigia stereotipą, kad būna pasaulio poezija, o kažkur atskirai yra ir baltarusių poezija. Vertimų, kuriuos mūsų autoriai dažnai lygiomis teisėmis įtraukia į savo kūrybos rinkinius, diapazonas – nuo sakralinės sanskrito kalba rašytos poezijos (Iharis Kulikovas) iki amerikiečių slemo poezijos (Vitalis Ryžkovas), nuo kinų lyrikos (Volha Hapejeva) iki afrikiečių kilmės prancūzų hiphopo (Uladzis Liankevičius).

Yra net vienas mistifikatorius (tiesą sakant, ne vienas, bet aš apsiribosiu Siarhejumi Pryluckiu), sugalvojęs nesamą Šiaurės Korėjos poetą Kim Čžun Ho ir tariamai išvertęs jo eilėraščių, ir iš tokios „svetimos“ perspektyvos papasakojęs apie Baltarusijos autoritarizmą ir šito traumuotą visuomenę įdomiau ir giliau nei kiti mūsų autoriai, naiviai bandę apie tai rašyti tiesiai ir aiškiai – jų tekstai skambėjo kaip publicistika.

Nepakartojama ironija ir saviironija taip pat būdinga Viktorui Žybuliui ir Andrejui Adamovičiui, kuriems pavyksta priversti kvatoti savo skaitytojus ir klausytojus. Skirtumas tik tas, kad pirmasis beveik visada linkęs žaisti – linksmą šypseną jo eilėse keičia juoda ironija ir „pakaruoklio humoras“, o antrojo eilėse po provokatyvių, „chuliganiškų“ pasažų eina atvirai išpažintiniai, ir nepatyręs skaitytojas sutrinka, jis ne visada spėja paskui autorių perjungti lyrinį pagreitį ir pakeisti nuotaikos režimą.

Iš penkiolikos autorių tik viena rašo rusiškai – poetė Katia Zykova. (Jei žvelgtume objektyviai, jų galėjo būti ir daugiau.) Tiesa, pristatoma keletas dviem kalbom rašančių poetų. Baltarusiškai ir angliškai rašo Valžyna Mort. Baltarusiškai ir rusiškai – Dmitrijus Dmitrijevas. Jau minėtas Siarhejus Pryluckis, prisiėmęs pseudonimą „Pistončykas“, rašo „trasianka“. Ihariui Kulikovui akivaizdžiai ankšta baltarusių literatūrinėje kalboje – jis kartu su keletu kolegų kuria „svamovą“ – pakilųjį stilių, specialiai sukurtą sakralinei poezijai rašyti. Tą poeziją kurtų poetai-žyniai.

Yra poetų, kuriems ankšta vien literatūros rėmuose – jie kuria grafinius (Dmitrijus Dmitrijevas) arba muzikinius (Uladzis Liankevičius, Vitalis Ryžkovas) projektus, kuriuose poetinis žodis – svarbus, bet toli gražu ne vienintelis kūrybos komponentas.

Galbūt įdomiausias šiuolaikinės baltarusių poezijos reiškinys – o tiksliau, labai įvairių reiškinių suma – moterų rašoma poezija. Ji gali augti iš feministinių idėjų ir meninių Vakarų Europos ir Amerikos literatūros atradimų, o gali būti orientuota į geriausius gimtosios poetinės tradicijos pavyzdžius (tiesą sakant, vienas dalykas nepaneigia kito). Dažnai ji pagrįsta religine patirtimi, kurią ne visada galima, o ir reikia atskirti nuo meilės potyrių (Nasta Kudasava), arba yra tiesiog geliančiai išpažintinė ir savo raiška pabrėžtinai „netriukšminga“ (Taciana Niadbaj), arba, atvirkščiai, virtuoziškai sukonstruota kaip drąsi vieša kalba (Julia Cimafejeva). Kartais ji „padaryta“ kaip racionalaus ir iracionalaus kontrastas, kai analitiškai nagrinėjami patys smulkiausi, logika neužčiuopiami, jausmų atspalviai (Volha Hapejeva), o kartais tas kontrastas būna aštriai ironiškas, kai dera, regis, visiškai nesuderinami stiliaus elementai (Maryja Martysevič). Ir, žinoma, skamba „užsienietiškas“ baltarusių ir amerikiečių poetės Valžynos Mort balsas, kuris ne tik seniai atpažįstamas visame pasaulyje, bet ir vis aiškiau girdimas pačioje Baltarusijoje. (Pakanka prisiminti, kad po Valžynos dėstytų meistrystės kursų grupė jaunų autorių ironiškai pasivadino „valžyniukais“.)

Apibendrinsiu dviem naujienom – ir abi jos veikiau geros. Baltarusiai pagaliau liaujasi buvę „poetų nacija“. Jie virsta programuotojų ir vadybininkų, ekskursijų vadovų ir šunų augintojų, žvejų ir grybautojų, darboholikų ir dykūnų tauta (o visi paminėtieji ir nepaminėtieji laisvalaikiu taip pat gali rašyti eiles). O ir nuostabių poetų – kartais nepaisant, kartais padedant, o kartais nepriklausomai nuo mūsų nacijos – atsiranda nuolat.

Sabina Brilo: „O aš rašau. Vis dar“

2022 m. Nr. 8–9 / Poetę, vertėją Sabiną Brilo kalbina Antanas Šimkus ir Marius Burokas / Sabina Brilo (g. 1974) – baltarusių poetė, vertėja, žurnalistė, redaktorė, jau metus gyvenanti Vilniuje. Trijų poezijos rinkinių autorė, 2019 m. knyga „Tiras „Biblio“…

Alhierd Bacharevič. Mes lengvi kaip popierius

2022 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Marius Burokas / Baltarusių rašytojas Alhierdas Bacharevičius (Альгерд Бахарэвіч) gimė 1975 m. Minske. Jis yra kelių romanų ir esė rinkinių, taip pat eilėraščių knygos „Eilėraščiai“ („Вершы“, 2022) autorius….

Tania Skarynkina. Vabzdelių gyvenimas ir mirtis

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas / Tania Skarynkina (Таня Скарынкіна) gimė 1969 m. Smurgainyse (Смаргонь), Baltarusijoje. Baigė Horkų žemės ūkio akademiją, finansų ir apskaitos ekonomistės specialybę. Dirbo paštininke…

Marius Burokas. Bibliotopia

2022 m. Nr. 3 / Kol svajoji apie biblioteką, tavo pažįstami vienas po kito kuria leidyklas. Gal ir tu norėtum įkurti leidyklą, tai, galvoji, būtų keisčiausia leidykla Lietuvoje, nišinė, leidžianti visokius keistus autorius…

Vladimir Rafejenko. Dienų ilguma

2018 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Marius Burokas / Vladimiras Rafejenko (g. 1969) – rusakalbis ukrainiečių poetas ir prozininkas. Trijų poezijos rinkinių ir šešių romanų autorius. Naujausias V. Rafejenko romanas „Dienų ilguma“

Louise Glück. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas / Louise Elisabeth Glück (g. 1943 Niujorke) – viena žinomiausių Amerikos poečių, keturiolikos poezijos rinkinių ir poros esė rinkinių apie poeziją autorė…

Marius Burokas. Kaleidoskopo stikliukai

2021 m. Nr. 7 / O viskas prasidėjo nuo pamišusio britų savamokslio ornitologo J. A. Bakerio. Tačiau jo ekstatiška gamtos vizija, sugebėjimas ištrinti save iš peizažo, virsti tik akimi, net jo bandymas panaikinti ribą, TAPTI paukščiu…

J. A. Baker. Sakalas keleivis

2021 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / J. A. Bakeris, arba Johnas Alecas Bakeris (1926–1987) – britų rašytojas, gamtininkas ir savamokslis ornitologas. Išgarsėjo 1967 m. pasirodžiusia knyga „Sakalas keleivis“ („The Peregrine“).

Ateitis, kuri jau čia, tik nelygiai pasiskirsčiusi

Apie COVID-19 krizę, gyvenimą per ją ir po jos, pokyčius visuomenėje ir literatūroje, galimus sprendimo būdus ir šviesą tunelio gale kalbasi poetas Marius Burokas ir filosofas, vertėjas Kasparas Pocius.

Marius Burokas. Evoliucijos nugludinti

2020 m. Nr. 8–9 / Visą balandį bandžiau į diktofoną įrašyti didžiojo baublio balsą. Išeidavome po pietų pavedžioti prie ežero šuns, surūkydavau pirmą ir paskutinę tos dienos cigaretę, o tada įjungęs diktofoną laukdavau. Ir visada išgirsdavau.

Marius Burokas. Trisdešimt. Sentimentalus

2019 m. Nr. 10 / Manajam asmeniniam PDR’ui šiemet dvidešimt dveji. Esu jau turbūt senbuvis, PDR įsirėžęs mano metų ritme, gyvenime, tekstuose giliau nei kalendorinės ar religinės šventės. Mano vaikai užaugo (vos neparašiau „gimė“ – nebūčiau…

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.