Alhierd Bacharevič. Mes lengvi kaip popierius
2022 m. Nr. 8–9
Iš rusų k. vertė Marius Burokas
Baltarusių rašytojas Alhierdas Bacharevičius (Альгерд Бахарэвіч) gimė 1975 m. Minske. Jis yra kelių romanų ir esė rinkinių, taip pat eilėraščių knygos „Eilėraščiai“ („Вершы“, 2022) autorius. A. Bacharevičiaus knygos išverstos į anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų ir rusų kalbas. 2018 m. išleistas jo devynių šimtų puslapių romanas „Europos šunys“ („Сабакі Эўропы“). Autoriaus romano vertimas į rusų kalbą buvo įtrauktas į Rusijos apdovanojimo „Didžioji knyga“ trumpąjį sąrašą. Pagal romaną spektaklį pastatė Baltarusijos laisvasis teatras Londone ir Jankos Kupalos teatras Liubline. Baltarusijos valdžia konfiskavo romano tiražą, o teismo sprendimu knyga Baltarusijoje uždrausta ir įtraukta į „ekstremistinės medžiagos“ sąrašą. Liepos pabaigoje rašytojas feisbuke parašė: „Šiandien sužinojau, ką darys su konfiskuotais „Europos šunimis“. Juos sulygins su žeme traktoriumi. Memento, quia pulvis es. Traktoriste, gazo.“
A. Bacharevičius yra Metų knygos premijos, Skaitytojų premijos, Jerzy’io Giedroyco II premijos (Baltarusija), Erwino Piskatoriaus premijos (Vokietija), Anglijos PEN klubo premijos, Vidurio Europos „Angelus“ premijos laureatas. 2022 m. JAV leidykla „New Directions“ išleido romano „Alindarkos vaikai“ vertimą į anglų kalbą.
Prasidėjus karui, jis parašė atvirą laišką Ukrainai, kuriame palaikė ukrainiečius kovoje su Putino imperija ir ragino juos netapatinti Baltarusijos su Lukašenkos režimu.
2020 m. A. Bacharevičius ir jo žmona, rašytoja ir poetė Julija Cimafejeva dalyvavo masiniuose protestuose Minske prieš Lukašenkos diktatūrą. Dabar abu gyvena tremtyje Graco mieste Austrijoje.
Publikuojama ištrauka yra iš romano „Europos šunys“.
1.
Kad jūs žinotumėt, kaip man nusibodo ta jūsų baltarusių kalba.
Kad jūs žinotumėt, su kokiu pasimėgavimu tai rašau. Nusibodo. Įgriso.
Įsiėdė.
Apkarto.
Įsipyko.
Škac, manoji aptukusi kalba, škac. Tu pakankamai prisilinksminai. Tavimi neuždirbsi, neužmuši, neprisižaisi, tavęs jau nepamirši. Kaip nepažįstama boba priestočio rūke, grobianti trumpam paliktus vaikus, tu kartą išnirai iš niekur, paėmei mane už rankos ir nusivedei į prispjaudytą požeminę perėją, pilną blausių vitrinų, sužvarbusių balandžių ir loterijos bilietų pardavėjų – o aš vis gręžiojausi ten, kur liko stovėti lagaminai: patikimi, prikimšti ateities, jau niekieno. Tu išskyrei mane su artimaisiais, tai dėl tavęs man kartą pasivaideno kažkokia ypatinga, keista tauta, perregima, neapčiuopiama, o iš tikrųjų – neegzistuojanti. Metai iš metų mes su tavimi klajojome po pasaulį, nakvodavome įvairiose varganose vietose, kažkokiuose musėto pieno kaimeliuose, bibliotekose, apleistose pilyse, įtartinose užeigose – kur papuola; tu pirkdavai man pigius kiniškus žaisliukus ir maitinai, kol užaugau, tu mokei mane kalbėti tyliai, o galvoti greitai, dieną vertei prašinėti gatvėse smulkių, o naktimis žadėdavai karalystę, ir štai kur mane galų gale atvedei –
į šį tamsų
tarsi prirūkusį
nuomojamą
vieno kambario butą
name su memorialine lenta
M. mieste
visuotinio pakrikimo laikais
Ir jūsų rusų kalba mane taip pat užkniso. Ga-lu-ti-nai. Taip įgižo, kad nėr gyvenimo. Kad kas žinotų, kaip įsiėdė ji iki gyvo kaulo per pastaruosius keturiasdešimt metų. Kad ir ką juo pasakytum, tuo liežuviu, viskas jau buvo, viskas atsiliepia tūkstančiu kvailų aidų, seniai ataušusių raidelių dvoku. Tai jau surinktos konstrukcijos, ketaus liejiniai, kalba-vamzdis, nutiestas skersai mūsų gyvenimų. Tau visada ko nors iš manęs reikėjo, manasis rusų liežuvėli. Dar mamos pilve, kai net žmogumi nebuvau, o tik šiaip, nulipdyta baidyklėle, tu jau atkakliai man beldeisi, skaitei man moralus, dusinai savo vatos ir binto tvarsliava, užkrėtei mane baime. Kalba, kuri visada ateina su kratos orderiu, kalba, kuri visada turi teisę. Škac, rusų, škac, skardine komunalinių tarnybų ir pažų korpusų kalba, didelės ir kibios literatūros kalba, milijonų mažų, kasdienės tūžmastėlės apimtų žmonių balse.
O anglų? Įsipyko ne mažiau. Tai, ką jūs vadinate anglų kalba, tėra išvešėjusi it auglys guminė širdis, ji sunkiai, įsitempusi pumpuoja milijardus žodžių, negyva širdis, nutvieksta nepermaldaujamos lempos šviesos. Šaltas liuminescencinis švytėjimas. Kalba šlamštmaistis, nuo anglų kalbos visur dėmės, tarsi visas mūsų pasaulis – tik šūsnis servetėlių ant kažkieno stalo. Anglų kalba – hidrintų riebalų ir dirbtinių saldiklių kalba. O, ji sugeba patepti!.. Kiek daug žmonių galvoja, kad moka anglų kalbą, mano, kad to jų laimei ir pakanka. Naivūs kvailiai. Kiek daug mes galėtume vienas kitam pasakyti, jei atsisakytume to inglišo, jei vieną kartą ryžtingai sušuktume „ne“ tai pasibjaurėtinai visuotinio supratimo orgijai.
O ispanų? Astminis žudiko, kokio nors doro pabaisos Če kosulys. Mėsininko-toreadoro juokas. Vokiečių? Karti šaknis, kadaise įsivaizdavusi esanti genijumi ir antžmogiu, o dabar visaip besistengianti, kad vėl atrodytų normali. Prancūzų? Nebaigtas lukštenti laiškas, kuriame slypi nykus filosofinis žargonas. Lenkų? Antraeilių poetų puikybė, nuo kurios žodžiai pokši, taškosi, sproginėja kaip dešrelės ant keptuvės…
– Ką jūs ten vis rašote? – jis pakelia akis nuo telefono ir nepatenkintas girgždina kėdę.
– Rašau, – vangiai teisinuosi aš, delnu pridengdamas pilkus lapus.
– Rarašau, – mėgdžioja mane. – Prirarašėt jau tris lapus. Duokit šen.
Jis ryžtingai ištraukia popierius iš po mano delno. Jo veidas persikreipia, atrodo, tuoj pravirks.
– Kas čia? Klausiu, kas čia? Kas čia per velniava, kad jus kur! Už ką man visa tai, ką? Jūs kurčias? Ar nesveikas? Aš jums ką liepiau? Parašykite, kokiomis aplinkybėmis susipažinote su… O jūs ką rašote? Škac, škac, kažkokios dešrelės, baidyklėlės… Blemba, nė žodžio nesuprantu, šūdą čia susigaudysi!
– Seniai nerašiau ranka…
Jis šiurkščiai, pasimėgaudamas glamžo lapelius, ir man pagailsta to, kas parašyta. Labiau negu savęs. Man patinka popierius. Jis mane ramina. Man tuo pat metu trošku, baisu ir juokinga. Jis suspaudžia popierių į gniutulėlį ir meta man už nugaros, bet aš vis tiek krūpteliu ir nusisuku, tarsi jis būtų taikęsis man į veidą.
– Ranka! Ranka jis, blet, nerašė! Tai kad čia ar ranka, ar koja! Tema ne ta! Tema! Ar aišku? Man reikalingi faktai. O čia kažkokie kliedesiai. Aš juk jums rusų kalba aiškinau…
Jis griebiasi už galvos ir užsimerkia. Valdžios vyras prisiima vietoje manęs kančią nepakeliamą. Valdžios vyras apimtas nevilties. Valdžios vyras tyli. Valdžios vyras baudžia mane savo kabineto tvankuma. Praeina minutė, gal dvi, ir aš išgirstu, kuo gyvena šis stebėtinas pastatas, kurio kiekviename aukšte po tuziną valdžios vyrų. Už sienos nervingai kvatojasi moteris, kažkur toli viršuje šniokščia iš čiaupo vanduo ir žvygauja grąžtas – matyt, kažką jie ten žvejoja tyram vandentiekio vandeny ir gręžia akimis. Ir tikriausiai, jei dabar tylutėliai atsistočiau ir išsmukčiau į koridorių, manasis valdžios vyras nė nepastebėtų. Ir staiga jo pilvas sukliuksi. Aš tučtuojau pajuntu jam simpatiją – tarsi pilve po jo švarku sėdėtų kažkoks kitas jis, mažas, ne Valdžios, o pats paprasčiausias vyras, žmogus su savo įpročiais, nikiais, spuogeliais, rankelėm-kojelėm, dygleliais-pūkeliais.
Gal jis net katę namie turi.
O katė – kamuoliuką.
Akimirką man atrodo, kad visa tai išties galima išspręsti lengvai ir paprastai: dabar aš tyliai niekam nieko nesakęs iš čia išeisiu, o jis atsimerks, nusišypsos ir išbrauks mane iš savo protokolų, ir eis pietauti, ir naršys telefone, tarsi nieko nenutiko, ir pamirš mane, o aš pamiršiu jį, ir mes niekada nebesusitiksime.
Ir vos aš patikiu, kad tai įmanoma, jo viduriai nutyla, jis atsipeikėja ir piktai įsispitrėja į mane:
– Klausykitės manęs įdėmiai, Olegai Olegovičiau. Daugiau nekartosiu. Žuvo žmogus, čia jums ne juokai. Mums žinoma, kad jūs su tuo tiesiogiai susijęs. Todėl jums ir liepiau: imkite popieriaus ir aiškiai, suprantamai parašykite, kokiomis aplinkybėmis jūs susipažinote su…
Kartą išsiviriau kavos, atsisėdau prie stalo ir sugalvojau savo kalbą.
O sugalvojęs atsilošiau ir neskubėdamas apsidairiau.
Peleninėje – penkios susirietusios nuorūkos. Bevardė gėlė ant palangės mąsto apie Blut und Boden. Mano tyliame, neįdomiame kieme jau sutemo, name priešais jau seniai įjungė šviesas ir užtraukė užuolaidas. Kaip matavimosi kabinose. Už užuolaidų nuogi žmonės matavosi vienas kitą: spaudžia? Nespaudžia? Normaliai… Kaime tiks, kaip sakydavo mano tėvai miestiečiai.
Kambario tyloje, šviesdamas man į veidą, ramiai murkė nešiojamasis kompiuteris.
Šviesdamas į pilką veidą žmogaus, sugalvojusio savo kalbą.
Akimoju pamačiau save tarsi iš šalies. Tarsi sėdėčiau prie laužo, supamas miško, žinočiau tik tris žodžius ir man jų pakaktų.
Tokią akimirką, kai sėdi priešais įjungtą kompiuterį tamsiame bute ir žiūri pro langą, gali pasirodyti, kad viską sugalvojai tu. Kad būtent tu ką tik išstuksenai klavišais šį neįtikėtiną, savą gyvenimą gyvenantį pasaulį. Pavojingas jausmas. Ir kaip būna skaudu, kai supranti, kad tu čia visiškai niekuo dėtas. Ir iš tikrųjų, aplinkui nebuvo nieko, prie ko būčiau prisidėjęs. Viskas – nuo stogo virš galvos iki menkiausios mikroschemos, nuo žibintų gatvėje iki žiebtuvėlio ratuko – buvo sugalvota, sumeistrauta, pastatyta, nudažyta ir pavadinta kitų. Ir žmonės už užuolaidų nė neketino rikiuotis prie manęs į eilę. Apie jų ketinimus aš nežinojau nieko. Kaip ir jie apie manuosius. Paprastai savo žinioje turėdavau tik laiko. Tuščius langelius, į kuriuos reikėjo įrašyti save. Langelių mažai, o tavęs daug. Todėl reikia imtis visokiausių gudrybių. Kankinti save ir kitus.
Bet šį kartą vis dėlto išėjo kitaip.
Nuo tos akimirkos, kai su kavos puodeliu atsisėdau prie stalo, praėjo dvi valandos. Aplinkui, regis, niekas nepasikeitė, tik apšvietimas. Aš likau toks pat. Ir pasaulis buvo toks pat, kaip ir prieš porą valandų. Toks pat ir vis dėlto visiškai kitoks. Ten, už lango, vaikščiojo žmonės, ir kiekvienas jų vartojo svetimą kalbą, o aš turėjau savąją. Pats šis faktas nieko nelėmė – bet užliejo mane keistu džiaugsmu. Lyg mane būtų pripažinę kaltu padarius nusikaltimą, kurio padaryti niekada nebūčiau išdrįsęs.
Jutau nuovargį. Didingą dievo nuovargį, smagų kūrėjo nuovargį. Staiga pasijutau praalkęs, nuėjau į virtuvę, pakeliui visur degiodamas šviesas, išsitraukiau iš šaldytuvo gabalą dešros ir ėmiau godžiai kramtyti, užsigerdamas pigiu vynu tiesiai iš paketo. Už sienos pradėjo loti šuo, sužvango raktai, ten atklijavo burną televizoriui ir šis iš karto dėl visko prisipažino. Aš paspaudžiau elektrinio virdulio mygtuką, senas juodas sovietinis skaitliukas prie durų sutraškėjo, jo ratukas ėmė suktis kaip plokštelė, iš kurios netrukus ims lietis valso, džiazo ar maršo garsai. Kažkas tokio jau seniai nemadingo.
Staiga išsigandau, kad aplankas pradingo – puoliau atgal prie stalo, patikrinau; jis buvo ten, kur ir palikau, mano sugalvota kalba švietė man į veidą it mėnuo. Aš tvarkingai nukopijavau aplanką į laikmeną ir paslėpiau patikimoje vietoje. O tada išjungiau kompiuterį, pravėriau langą ir išmečiau nuorūkas. Netrukus turėtų ateiti Veročka. Nei ji, nei kaimynai, niekas niekas visame pasaulyje neturi sužinoti, kad šįvakar
išsiviriau kavos,
sėdau už stalo
ir sugalvojau…
Pavadinau ją balbuta. Vienas Dievas žino kodėl.
O dievu buvau aš.
Lingvistiniu konstravimu susidomėjau dar vaikystėje.
Pamenu, mes su draugais karpėme iš popieriaus žmonių figūrėles, spalvinome jas ir žaidėme valstybes: kariavome, taikėmės, prekiavome, prisidurdavome žemių – kilimo sibirų, sofų kalnagūbrių ir kitų kolonijinių valdų. Reikėjo įsigyti kuo daugiau žmonių: nuo mūsų žirklių ant grindų biro kareiviai, valstiečiai, valdininkai, šventikai, jūreiviai, pirkliai. Labiausiai, žinoma, mėgome karpyti kareivius: sugalvodavome jiems uniformas ir ginklus, skiriamuosius ženklus, laipsnius ir net charakterius – patiems didvyriškiausiems. Šį žaidimą sugalvojau aš – ir tučtuojau pripratinau prie jo kitus, mes šliaužiodavome po grindis ištisas valandas, stumdydami savo kariuomenes ir naujakurius, statydami miestus ir nuolat įsiveldami į susišaudymus ir mūšius: pum pum pubum. Mūsų įsakymams pakluso tūkstančiai figūrėlių. Mums buvo po dvylika, trylika metų, kompiuterinių žaidimų era dar nebuvo išaušusi, bet žaisdami jautėme tokį kaifą, kokio nepajustum nuo šiuolaikinių šaudyklių, arkadinių ar strateginių žaidimų. Žaisdavome po pamokų, mano namuose, mūsų sukurtą pasaulį reikėdavo nurinkti prieš sugrįžtant iš darbo tėvams, nes kitaip tekdavo viską užbaigti paskubomis, tėvams po kojų, ir sambrūzdyje galėdavai pamiršti, kokios ribos šią dieną nustatytos mūsų pasaulyje. Kartais suaugusieji pareidavo anksčiau ir vis dėlto užklupdavo mus apimtus to grupinio pamišimo. Iš pradžių jie nekreipė dėmesio į tai, kas dėjosi čia pat po kojų, bet pamažu mūsų žaidimas ėmė kelti jiems nerimą. Matyt, buvo rengiami kažkokie mums nežinomi tėvų susibūrimai, kuriuose jie svarstė, kas su mumis negerai. Kartą vieno iš bičiulių tėvas, sutikęs gatvėje mūsų kompaniją (mes kaip tik pilnomis kišenėmis figūrėlių ėjome pas mane), sustabdė ir su kažkokiu geraširdišku įniršiu žvilgsnyje, žiūrėdamas į akis ne kam nors kitam, o būtent man, ir sučiupęs mane už rankos aukščiau alkūnės tarė:
– Klausykit! Jūs juk sveiki vaikinai? Kodėl užsiimat visokiu mėšlu? Eitumėt jau mergų glamžyt… Ar prisiliuobkit. Ar, ką aš žinau, galvas sau prasiskelkit. Ko jūs vis po grindis ropinėjat kaip mažvaikiai?
– Tėt, eik kur ėjai, – sumurmėjo mano draugas.
Mes stovėjome ir, nežinodami, ką atsakyti, sumišę dėbsojome iš padilbų. Jis buvo Tėtis. Turintis teisę bausti ir pasigailėti, su spjūviais vietoj akių, su proletaro kumščiais, peniu, alkoholio tvaiku ir principais. O mes buvome niekas, paaugliai su popieriniais žaisliukais mokyklinių švarkelių kišenėse.
– O tu tėvo netildyk! Jei ir toliau su juo šliaužiosi, ne vyras būsi, o bybis popierinis!
Jis suspaudė mano ranką dar stipriau. Buvo išgėręs. Jis manė, kad mano tėvai nepakankamai griežtai su manimi elgiasi. Bet ką jis galėjo padaryti? Tik paleisti mane, išversti sūnaus švarkelio kišenes ir iškratyti iš jų visą tautą, kareivius, klajojančius vienuolius, karo vadus, pirklius, kalvius – iškratyti tiesiai ant asfalto, ant kurio kažką ką tik supykino šviežiu dvokiančiu pavasariu, kažką didelį, kas plaukė dabar dangumi ir kuriam mes jau trylikti metai painiojomės po kojų.
Jis sutrypė figūrėles, beveik įtrynė jas į balą, tas visagalis tėvas, tikras Dievas, ne popierinis, ir ant asfalto dabar buvo tik purvina jo sūnaus fantazijų košė, ir jis turėjo teisę priversti savo atžalą atsiklaupti ir ją nulaižyti. Žiūrėjau į tą tėvą kaip užhipnotizuotas. Tokia valdžia mane žavėjo. Jis pastebėjo mano žvilgsnį, nusispjovė ir nuėjo savais reikalais.
Blaivas jis manęs bijojo. Ir už akių vadino „šytas nesveikas“. Su pagarba ir panieka – būna ir taip. Mes gyvenome pačiame miesto pakraštyje neseniai pastatytame mikrorajone, čia visi visus pažinojo, čia buvo sunku išsaugoti paslaptis. Jis bijojo, kad aš užkrėsiu ta liga jo sūnų, jis irgi bus „nesveikas“, užkrėsiu jį savo popierbybiškumu, savo šliaužiapopieriavimu, savo nenormalia meile knygoms.
Kaip jau minėjau, žaidimo idėja buvo mano, draugai man pavydėjo ir nuolat stengėsi kaip nors pakeisti taisykles, o man tai nepatiko. Todėl mes kartais atsikeldavome nuo grindų ir dabar jau ne popieriniai žmonės, o rūstūs dievai stovėdavo vienas priešais kitą sugniaužę kumščius.
Ir būtent man priklausė kita idėja: meistrauti žaidimui ne tik popierinius kareivius, vienuolius ir darbo liaudį, bet ir moteris. Nėra ką ir kalbėti, prie moterų figūrėlių mes užsisėdėdavome ilgiau. Pabandyk iškirpti visus tuos paslaptingus linkius ir katiškus siluetus, tuos nėrinius mįslingų kūnų, kažkieno sugalvotų mums už bausmę, kūnų, apie kuriuos vien pagalvojus prakaituodavo delnai, geldavo spenelius ir mausdavo tarp kojų. Jei ranka virptels, vietoj moters gausi išburkusią beformę seną raganą. O senės juk nesiskaito. Mūsų žaidimuose visai nebuvo nei senių, nei vaikų. Tik sveiki balti popieriniai vyrai, nuolat galvojantys, kaip išžudyti kuo daugiau panašių į save.
Ak, kokia tai liga – būti berniuku. Mano kūnas tada man atrodė it medis pavasarį. Jaučiau, kad pirmieji pumpurai ant šakelių, ir tai, kaip jiems skauda pavasarį skleistis, kaip jie aimanuoja kovo rytais (tas aimanas, regis, girdėjau tik aš vienas), turi kažką artima mano bėdinam berniukiškam kūnui. Kokia tai buvo kančia. Trylikos metų kančia. Juk mūsų fantazija tada veikė taip, kad nereikėjo jokio porno, jokių stimuliatorių. Kartą neištvėriau ir ėmiau karpyti nuogų moterų figūrėles, visi ėmė žvengti ir su palengvėjimu pasekė mano pavyzdžiu, o paskui mes sugulėme ant pilvų ant savo imperijų ir lyginome, kas kam išėjo, mes voliojomės ant grindų išraudę, lyg mums būtų nudyrę odą ir kažkodėl vengėme pažvelgti vienas kitam į akis, ir mus ėmė siaubas, kad tuoj pareis tėvai ir užklups mus taip žaidžiančius. Mes taip to bijojome, kad po kiekvieno žaidimo sunaikindavome moterų figūrėles ir jas reikėdavo kas kartą karpyti iš naujo. Ir mes karpydavome – įnirtingai, negrabiai – ir nebesupratome, kas mes: dievai, vergai ar pamišėliai, todėl garsiai juokėmės, barėmės ir lipome sienomis nuo visko, kas neišsakyta, baisu ir neišvengiama.
Kartą, suspėjęs prieš pat grįžtant tėvams suplėšyti visas nuogas figūrėles, aš, su mama ir tėčiu sėdėdamas priešais televizorių, apimtas siaubo pamačiau, kad viena figūrėlė liko gulėti po sofa. Kaip galėjau ją pražiūrėti, kaip galėjau nepastebėti! Kas bus, jei ją ras mama (o ji tvarkydavosi dažnai, beveik kasdien)… Nebegalėjau žiūrėti filmo, galvojau tik apie tą pamirštą figūrėlę. O tėvai sėdėjo šalia kaip prikalti. Vos ištvėręs iki filmo pabaigos ilgai nėjau iš kambario, bet man niekaip nesisekė jame pasilikti vienam. Vėliau mane nusiuntė į virtuvę uogienės, tėvai vis išeidavo iš kambario, bet po vieną, tik po vieną, ir aš niekaip negalėjau ištaikyti akimirkos, kad pagriebčiau tą nelemtą figūrėlę ir įsigrūsčiau į kelnių kišenę. Degiau iš gėdos.
Galų gale likęs vienas kambaryje aš palindau po sofa, bet figūrėlės ten nebebuvo! Jokios figūrėlės – visiškai tuščia ir švaru – ir ta absoliuti švara baugino mane labiau nei skandalas. Ji buvo ten. Aš ją mačiau. Kur ji prapuolė? Šis klausimas nedavė man ramybės.
Prabėgus keletui metų, kai jau buvau pakankamai suaugęs ir kartais likdavau namie vienas, keletą sykių neištvėriau ir atsiguliau ant grindų, tarsi norėdamas surasti tą prapuolusią moterį. Jos niekur nebuvo. Aš imdavau žirkles ir popieriaus, ir aplinkui vėl iškildavo vaikystės imperijos, mano kariai, valstiečiai, neegzistuojančių religijų žyniai, o aš gulėdavau užsimerkęs, su liūdesiu įsiklausydamas į savo jausmus. Kartais man atrodydavo, kad širdį nudiegia pažįstamas pojūtis, aš laukiau to paties, jau pamiršto maudimo pilvo apačioje, gulėdavau, bijodamas nubaidyti praeitį, kuri, regis, tuoj šmurkštelės pro šalį tuščiame bute, bet galų gale tik nusivildavau. Ten nebesugrįžtama. Na, bent jau vienišam. Reikia priešų ar bendrų, bet niekas nesugebėtų jų iškviesti iš šešėlių karalystės.
O kuo čia dėtas lingvistinis konstravimas, paklausite. Kuo čia dėta balbuta? Argi ji gimė jau tada? Žinoma, ne. Iki balbutos dar buvo toli, kaip iki Mėnulio.
Kaip aštriai pieštuko ilčiai iki popierinio mėnulio.
Reikalas tas, kad tada, paauglystėje, žaisdamas mūsų keistus žaidimus ir stumdydamas grindimis popierines figūrėles, aš iškėliau draugams vieną svarbią sąlygą. Jei jau turime savas valstybes ir tautas, tai privalome sugalvoti joms ir kalbas, nekantriai aiškinau jiems. Man tai buvo akivaizdu – iki ašarų! – bet, deja, tik man vienam. Draugai nenoromis sutiko, bet kas iš to: jiems užtekdavo dviejų trijų kvailų frazių, tai buvo tik dekoracija – beprasmiškos frazės, kurių jie ir patys neįstengdavo prisiminti. Ir kai imdavau kamantinėti, kaip jų kalbomis skambėtų vienas ar kitas žodis ar posakis, jie ilgai neištverdavo. Aš gerai pamenu jų kimius isteriškus balsus: eik tu, tik žaidimą gadini savo užgaidomis. Dabar aš, žinoma, viską suprantu. Juos traukė kitkas: pum pum pubum, valdžia, šūviai, kariuomenės ir nuogos moterų figūrėlės. Ant durniaus sugalvoję savo tautai porą žodžių, jie manė, kad to pakanka, ir suirzdavo, kai pričiupdavau juos už siaubingus kalbos sandaros neatitikimus.
O aš į tai žiūrėjau rimtai. Storuose sąsiuviniuose sudarinėdavau man pavaldžių popierinių žmonių gramatikas ir žodynus. Ir griežtai stebėjau, kad viskas mano šalyje vyktų pagal taisykles. Jei kuris nors mano generolų duodavo raštišką įsakymą, man tekdavo ne kartą žvilgtelėti į savo sąsiuvinius. Mano generolai neturėjo teisės klysti. Na, bent jau neturėjo teisės klysti kalbėdami ir rašydami. Draugus tai erzino. Jų paskubomis iškarpytos tautelės plepėjo rusiškai, nors ir turėjo, popieriuje, savas nacionalines kalbas. Kažką ši situacija primena, ar ne? Mano armijos ir slaptosios tarnybos netgi turėjo tam tyčia iškirptų ir nuspalvintų specialistų tamsiais akiniais – tyrinėjančių priešų kalbas. Tiesa, jie neturėjo kuo užsiimti ir kiauras valandas trindavo ant kilimo savo popierines kelnes.
Taigi, draugai neketino švaistyti laiko ir popieriaus tokiems niekams kaip lingvistinis konstravimas ir tikriausiai laikė mane baisiu nuoboda. Bet mano žaidimus jie žaidė su neapsimestiniu paauglišku entuziazmu – niekas kitas negalėjo jiems pasiūlyti nieko panašaus. Vienas iš draugelių dabar dirba apsauginiu didžiuliame prekybcentryje. Kai jį sutinku, apsimetu, kad mes nepažįstami. Kitas prasigėrė ir mirė Maskvoje. Jis mėgo kraipyti žodžius: vieną posakį jis nuolat kartodavo su buku pasimėgavimu ir palydėdavo juoku, giliai, iš vidurių – „narmaldy“. Su kirčiu ant „y“. Narmaldy, Oležka, viskas narmaldy. Visi juokdavosi. Išskyrus mane. Klausydamasis jų kvailo juoko svarstydavau, iš kur ir kodėl atsirado tas nenormalus „narmaldy“ ir kaip jis sugebėjo prikibti prie mūsų minskietiškos rusų kalbos; tai buvo akivaizdžiai laukinė, tiurkiška, kvaila varnalėša iš tolimų stepių, aklo vėjo atnešta iš vieno imperijos pakraščio į kitą.
Trečias bičiulis išvažiavo į Angliją ir po daugelio metų susirado mane feisbuke. Jis man spėjo įkyrėti, žvaliai klausinėdamas asmeninėmis žinutėmis, ko pasiekiau gyvenime – ir vis angliškai. Kodėl nei iš šio, nei iš to angliškai? Kad netyčia nepalaikytume jo mūsiškiu? Bet kas jį galėjo pamatyti čia, privačiame pokalbyje? Greit supratau. Jam trūko mano pavydo. Jis norėjo, kad pripažinčiau jo saksesą. Jis norėjo parodyti, „kiek pasiekė gyvenime“. Kažkodėl visi jie, išvažiavę, ima vaidinti tokius europiečius, jau tokius kietus ir civilizuotus, kad vemti norisi. Aš įdėmiai apžiūrėjau po kažkokiomis palmėmis besišypsančio bičiulio nuotrauką. Juk jam ant kaktos rusiškai parašyta: šūdino mikrorajono vaikas, sovietžmogis nuo gimimo, grynakraujis slavas, t. y. žydės ir totoriaus sūnus. Jo veidas visai nepasikeitė. Pasikeitė tik pavardė. Jos pabaigoje atsirado dailus „off“.
Buvo Syrnikovas, tapo Sirnikoff. Įdomu, ar pamena jis, kaip ropinėjome po grindis, ar pamena mūsų paktus, pergales, paliaubas, mūsų keliones su popierine pornografija ant prakaituotų pirštų pagalvėlių – nuo grindjuostės iki grindjuostės? Norėjau jį paklausinėti apie visa tai, apie tolimus, mūsų, dalykus, bet tik atsakiau: Fuck off, Sir Nikoff. Kam man tie emigrantai, aš pats emigrantas. Juk visą gyvenimą bėgau nuo jų visų kalbų – savosios, vienintelės link.
Štai taip, dar būdamas trylikamečiu fryku su treningais, prasimanydavau kalbas. Tuo metu mano mėgstamiausia knyga buvo „Jaunojo filologo žodynas“. Ypač straipsnis, kuris vadinosi „Dirbtinės kalbos“. Iki šiol prisimenu, kur jis buvo knygoje: dešinėje pusėje, iš kairės – iliustracija, o tęsinys – kitame puslapyje. Aš skaitydavau jį vėl ir vėl, ir gerai pamenu nuolatinį kartėlio jausmą pervertus puslapį: straipsnis buvo apmaudžiai trumpas, baigdavosi per greitai. Aš troškau daugiau informacijos, bet jos niekur nebuvo – nei mokyklos bibliotekoje, nei rajoninėje, nei miesto, visur tie patys trupiniai, ir man teliko vartyti savo baltą, bėdiną, viską žinantį žodyną: kako spalvos kakavos ir uogienės dėmės ant numylėto puslapio, amžiams kieto įrišimo suspausti sausainių trupiniai ir antropomorfinės kalbos dalys iliustracijose. Netrukus jis, tas žodynas, jau pats atsiversdavo ten, kur reikia. Kad vėl pabertų man tą jau mintinai išmoktą smulkmę. Vis dėlto būtent iš tos baltos knygos aš pirmąkart sužinojau apie esperantą ir Zamenhoffą, apie volapiuką ir pastorių Schleyerį, apie ido ir interlingvą. Mane užbūrė tie žodžiai. Ida Esperanto – tai skambėjo man kaip moters vardas, o Volapiukas – kaip vardas gašlios miško dievybės, kuri vaikosi nekaltą nimfą (o iš tikrųjų nimfomanę kaip reikiant). Aš tarsi girdėjau nežinomus nesuprantamus jų lūpose skambančius žodžius; vaizdinyje, kuris iškildavo vos man paėmus žodyną į rankas, buvo kažkas gašlaus ir nejaukaus. Žodynas nė karto manęs nenuvylė – su juo pamiršdavau gimtojo mikrorajono šlykštumą, laukinius savo baisios vidurinės mokyklos papročius, pamiršdavau nykias pareigas ir raudonus budinčiųjų raiščius, su kuriais mes, moksleiviai, atrodėm kaip jauni naciai. Kietais viršeliais, teigiamas ir teisingas, pilnas spalvotų iliustracijų, kažkuo primenantis Bibliją vaikams, tas gundantis žodynas savo išvaizda filologiją pasirinksiantiems berniukui ar mergaitei žadėjo vietą tarp inteligentų: visada švarias rankas, kabinetinę šlovę ir baltą bilietą vietoj juodo darbo. Aš anksti lioviausi juo tikėjęs. Bet kalbos vis tiek mane kerėjo, o labiausiai kerėjo, kad tai iš tiesų įmanoma – kada nors sukurti savąją.
Vėliau supratau, kodėl man niekaip nepavykdavo – aš darydavau vaikišką, rimtam lingvistikos konstruktoriui nederamą klaidą: norėjau, kad mano sugalvotos kalbos būtų kaip gyvos. Panašios į jau esančias. Į gyvybės iliuziją sukuriančias tarmes. Į kalbas, kurias tariamai vartojo milijonai žmonių, šimtai kartų, į senovines, žilas, proistorės gelmėse slypinčias kalbas. Konstruodamas tarsi kūriau garsinį foną filmui, dirbtine kalba apipavidalinau man pagal sutartį įteiktą dirbtinį pasaulį. Aš nebuvau laisvas. Norėjau, kad viskas būtų kaip pas žmones – turėdamas tik negrabiai išsikarpytas popierines figūrėles. Man ir į galvą neateidavo, kad mes su draugais taip pat buvome savos kalbos vertais herojais, kad mes ir buvome naujiems dalykams atsirasti tinkama, jau esanti proistorė ir priešistorė.
Sukurti kalbą – sunkus darbas. Tais laikais ir kiek vėliau, kai mano gyvenime dar nebuvo įsivyravęs ilgas Pralaimėjimo laikotarpis, aš keletą kartų bandžiau sukurti ką nors vertinga ir nuolat susidurdavau su viena problema, kurios taip ir nesugebėjau išspręsti. Kuo labiau mano kalba primindavo gyvą, tuo daugiau ji reikalavo sąlyginumų, atitikimų ir taisyklių. Aš nekantriai ir atmestinai plėtojau leksiką ir gramatiką, tikėdamasis pagaliau užčiuopti gelbstintį dugną, bet kalba yra nepasotinama, ji reikalauja vis daugiau, tu grimzti vis giliau, tempi save žemyn, tikėdamasis pajusti stebuklą – o iki dugno vis dar labai toli. Ir tuomet skęsti. Springsti kalbos begalybe, jos pažadais. Dabar žinau: jei nori sugalvoti kalbą, reikia iš pradžių pačiam nustatyti jos dugną. Ir atsispirti nuo jo, pamiršti, kur jis, kaip giliai. Reikia leisti kalbai pačiai stumtelėti savo dugną tai arčiau, tai toliau, priklausomai nuo to, kas į ją neria.
Tikrasis lingvistikos konstruktorius nemeistrauja kalbų, „panašių į gyvas“. Jis kuria gyvas kalbas.
Balbutą pavyko sukurti tokią gyvą, kad nuo jos kažkas net mirė.