literatūros žurnalas

„Metų“ anketa. Henrikas Algis Čigriejus, Jonas Jackevičius

2009 m. Nr. 4

1. Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?

Henrikas Algis Čigriejus

1. Tūkstantis metų. Tai daug ar nelabai daug, ar, ko gero, visai mažai? Štai turime nedidelį kišeninio kalendoriaus lapelį, kuriame – visos 365 metų dienos, skaičiukai nedideli, bet, kad juos įžiūrėtum, didinamojo stiklo nereikia, užtenka plikos akies. Kalendoriuko kortelė telpa ant delno. Metai. O šimtmečiui reikėtų šimto tokių lapukų, tie vėl paprastai tilptų ant paprasto mokyklinio suolo stalelio. Einant toliau – tūkstantmečiui jau prireiktų dešimties stalelių. O tie vėlgi lengvai lengvai nesigrūsdami stovėtų vienoje klasėje.

Vienoje kokios nors pradinės mokyklos nedidelėje klasėje prieš mūsų akis visos visos tūkstantmečio dienos.

Žinoma, šitas „eksperimentas“ teorinis – iš kur tu gausi tokių kalendoriukų nuo 1009-ųjų ligi šių metų. Tačiau čia nei akių dūmimas, nei triukas.

Kažkur ne per seniausiai skaičiau – viena pilietė stebisi, kad mes dabar taip smarkiai, su tokia pompa minime šitą datą. Ar to taip jau labai reikia? Mes, krikščioniška šalis, minim krikščionio nužudymą! Kas čia dabar – Kaino triumfas?

Tai kad ne – juk mes minim ne Šventojo Brunono nužudymą, o savo vardo pasirodymą, pirmąjį tokį prisistatymą. O kad tai atsitiko nelabai maloniom aplinkybėm, ką begalime padaryti.

Mūsų protėviai matė – ateina. Ko gi dabar tas ateina, mūsų dievus niekindamas, ar tik neseka paskui jį žvanginantys aštriom geležim? Atsarga gėdos nedaro, tai ir stuktelėjom kiek stiprėliau. Panašiai kaip ir tie prūsai, kurie, anot Jono Aisčio,

 
Adalbertą Vaitiekų nugalabijo,
Atėjusį sudrumst tylos…
 

Slogi nuojauta, deja, pasitvirtino – su tokiom geležim į mūsų kraštą ėjo ir ėjo, plūdo ir plūdo.

Na, tiesą sakant, ir mes patys buvome ne angelai, kitados buvom ir mes vikingai ant žirgų… Tokia mat jau ta istorija – kokia valstybė kada nors išsivertė be mirties padargų.

Tolokai nujojusiems iš toliau reikėjo ir parjoti. Šaunūs buvome, bet istorija mums vėliau pateikė vis dėlto per dideles sąskaitas.

O kad šiandien galim minėti Lietuvos tūkstantmetį, tai ačiū ne šveitriems kardams, bet šiaudinei pastogei ir žaliajai bruknelei, nuo speigų apšarmojusiai. Taigi ačiū Žodynui ir jo riteriams – baudžiauninkams, rašytojams, kalbininkams. Turėjom tokių riterių, tai kas, kad kai kurie avėjo tik vyžom ar naginėm. Šiandien tai žino kiekvienas mokinukas, bet būtų gerai, kad to nepamirštų ir vadovaujančios galvos. Ir ar taip jau labai reikia mums čia, savo krašte, taip sparčiai „anglėti“?

Sakom, kad esam krikščionys, na taip – bažnyčių daug. Net ir mažiausiame miesteliūkšty, kur vištos karkia palangėm, rasi kokį prakilnų stilių ar bent jo atšvaitą. Bet kaip ten dėl to krislo brolio aky?

Prancūzai, nors ir per karus ar revoliucijas nukraujavę, visada žinojo ir žino – jie liks prancūzai; vokiečiai, nors ir nugalėti, nors ir padalyti, visada liks. O ką daryti mums? Kai jau tiksėjo laikrodis, tuoj tuoj pasiruošęs užbirbint apie pabaigą, apie išnykimą ar po „draugiško“ plėšraus paukščio sparnais, ar po kūju ir pjautuvu.

Bet mes neišnykom. Prancūzai ir vokiečiai, anglai ir ispanai bei visi kiti didieji gal turėtų nusiimt prieš mus gražias savo skrybėles.

Na taip jie gal ir padarytų, tik kad tas Interpolas kartais tuose kraštuose labai paieško mūsiškių. Vaizdelis nekoks.

Šiandien yra taip, kaip yra. Sovietmečiu, su draugais susiėję, sakydavom – nepriklausomybė aukščiau visko! Ji vis tiek vieną kartą ateis, imperijos juk ne amžinos, jos kaip ir skorpionai nugaišta nuo savo nuodų. Gal to ir nebereikia, bet aš visą laiką dar ir dabar kartoju – nepriklausomybė svarbiausia. Turėkim tik ją, o bjaurius svilėsius, tas kvailas skersai ar išilgai dryžuotų kelnių partines ambicijas iš savo namų vis tiek išpūkštysim. Jei ne šiandien, tai rytoj. Pagaliau – poryt.

Toks linksmas pažįstamas man sako: „Gal tai kiek ir juokinga, bet aš, kai tik iškeliu koją į miestą, stengiuos eiti taip, kad galėčiau užmesti akį į pilies bokštą ir ten plevėsuojančią vėliavą. Na, tokią ne visai pagal heraldikos taisykles, bet mūsų.“

Rimti čia dalykai.

Taigi pirmąjį tūkstantmetį išlaikėm, su vargais, su negandom, su padalijimais, su okupacijom, bet išlaikėm. O kas bus toliau? Įžengę į antrąjį, ar įžengsim (ar mūsų ainiai įžengs) į trečiąjį? Jei tik kas šito mūsų pasaulio juokaudamas neišspogdins. Kas bus su kalba, juk būsim tik tol, kol gyva bus kalba. O gal didysis mūsų žodynas glūdės, dulkės tik akademinių bibliotekų lentynose, tik retkarčiais kokio nors filologo atsiverčiamas. Ar bebus kitiems, o ir mūsų ainiams beįdomus Donelaitis ar Vaižgantas, Vienuolis, Maironis, Nėris… Juk jau ir šiandien mokyklose daug kas nesupranta, ko ten ta Veronika ėjo skandintis…

Ką gi daryti su šių dienų raštais ir rašteliais?
Ne, tokios pesimistinės mintys toli nenuves, geriau:

Nuo pat jaunystės mane priešai puolė,
Bet nieko man nepadarė (Ps 129).

 
 

2. Pasaulis – paradoksų buveinė. Nuo moralinių ligi politinių bei istorinių. Štai kad ir mes – gyvendami Europoj, geografiniame jos centre, turime į tą Europą veržtis. Šitiek laiko buvom nežinomi. Kaip koks juodas humoras – jaunas anglas, paklaustas, kas yra Lietuva, atsakęs, kad gal tai kokia kopūstų rūšis… Vieno ir dar jauno žmogaus nuomonė gal nieko nereiškia, bet visai į ją nekreipt dėmesio irgi negalim. Beje, panašių atsakymų yra tekę išgirst ir daugiau. Dvidešimtam amžiui einant į pabaigą.

Žinoma, elitiniai Europos sluoksniai – kitas reikalas.

Europa kaip Europa, ji persisotinusi visokių gėrių ir grožių, bet kokie reikalai mūsų gryčioje?

Ir prieš Mažvydą ir dainavom, ir šokom, pasakas sekėm, trumpom patarlėm išsakinėjom gilias mintis, kitų kraštų meistrai mums padėjo prisistatyti bažnyčių ir rūmų, bet kol nepasirodė spausdintas žodis, kol neišbėgo į baltąjį lauką juodos avelės, kultūros pilnatvės nebuvo.

Knygos, pirmiausia jos! Katekizmo prastais žodžiais pasaulio ir Europos mes nenustebinom, kur jau čia. Bet mes 1547 m. sausio 8-ąją privalome gerbti netgi labiau negu 1009-ųjų kovo 9 d. Tai dar viena gimimo data.

Arba vėl – tai jau kiek vėlesni laikai, bet vis tiek dar mūsų kultūros aušra. Štai Strazdelis, kai, sakykime, dabar mes, tik išleidę pirmąsias savo knygeles, tuoj lekiam į miestą, tuoj pas draugus ieškoti garbės, taigi Strazdelis ar jojo ant savo kuino, tą išsikinkęs iš plūgo, per tamsoj ir baudžiavoj paskandintus kaimus su savo Giesmėm svietiškom ir šventom, – va tik jūs pažiūrėkit, tik jūs pažiūrėkit, ką čia aš dabar surašiau! Viskas čia nauja – Ecce nova sunt omnia.

Nejojo. Bet kas čia pagaliau gali žinoti – linksmų plaučių, rodos, buvo šitas poetas, šitas kunigas samdinys.

J. W. Goethe tuo metu galynėjos su „Faustu“.

Bet kuklių mūsų literatūros relikvijų – dviejų, deja, smarkiai jau defektuotų „Giesmių“ egzempliorių – vieno Mažvydo, kito Universiteto bibliotekoje – tegul mums pavydi ir prancūzai, ir anglai, ir tie, kurių knygų lentynos lūžta nuo neįkainojamų foliantų bei manuskriptų.

Kai tik prisimenam tuos pageltusius mūsų lapelius, negalime nesuprasti – laimingi žmonės ir mes.

Tų lapelių šviesa neapšviečia Europos kultūros viršukalnių, bala nematė, bet kaip jaukiai, kaip drąsindami šviečia mums. Ir joks čia egoizmas, joks pasigyrimas.

Niekas neieško bėdų, nesiveržia nei į vargus ir rūpesčius. Bet kai negandos žmogų ištinka, jis tada ir pasirodo, kas esąs iš tikrųjų. Baudžiavos, padalijimai sovietmetis. Šis mums buvo ypatingas išbandymas. Kiek vidinės laisvės ir pajėgų mes turėjom. Juk ir tada tame „tautų draugystės“ lagery kūrėme europinio lygio literatūrą. Ne mano čia mintis, šitai teigia literatūrologai.

Ir štai nuo tada iki dabar toje literatūroje – akistata su rūsčiu gyvenimu, bet ir ramus humaniškumas, neleidžiantis pernelyg prasiveržti nuoskaudai bei kartėliui, o tuo labiau sentimentalizmui ar deklaracijai, pro ausis nepraėję krikščionybės priesakai, pagaliau ir tai, kas išgirsta ir iš stoikų, ir net iš epikūriečių.

Nepapirkti liudytojai liudijo ir tebeliudija apie savo nepakartojamą metą.

Taigi imkit ir skaitykit – imkit Aputį, Granauską, imkit Strielkūną, Kajoką, Gutauską, Šlepiką, Martinaitį, Gedą, Vaičiūnaitę, Marčėną, Juknaitę, Stankevičių…

O jei gražų ir teisingą žodį užgoš civilizacijos – tos didžiausios kultūros draugės – pramanai ir kaprizai, tai užgoš. Ne mūsų reikalas, Jonai, ar ne? Likimas?

Su likimu kaip ir su laiku tai nepasiginčysi. Tik nereikia likimo erzint prastom dainuškom.

Ir dar. Ar tik nereikėtų mums prisiminti, kad vos ne visi esame žemdirbių palikuonys. „Tu, mano žemdirbe dvasia“, – taria M. Martinaitis. O žemdirbys, taigi tasai kaimietis – žmogus kantrus ir darbštus, nesitaško ašarom. Bet svarbiausia – kaimo Jurgio tu neapgausi sakydamas: „Va tau naujas, gražus gražus drabužis, kurio nemato tik visiškas kvailys. Va!“ Gudrių siuvėjų dabar daug, ir Europoje, ir pas mus.

Ar Europos dvasia tebėra didinga? Ar didinga kaip kitados, ar priblėsusi, ar perdėm sumaterialėjusi, man sunku atsakyti. Tik visi mes ne viena ausim jau girdėjom apie Europos saulėlydį. Ar taip iš tikrųjų yra? Kažin. Bet kad ir kaip ten būtų, žinom visi – ji mūsų kultūros krikštamotė. Mes vis dar gerbiam krikštamotes. Net kartais ir pasiligojusias.

3. Konformizmas – nieko labai doro nereiškiantis žodis. Tu įeini į direktoriaus kabinetą su savo nuomone, išeini su jo. Įvyko draugiškas nuomonių pasikeitimas. Toks draugiškas, kad sunku ir apsakyti.

Vis dėlto šitą sąvoką reikėtų kiek diferencijuoti. Ar esi konformistas dėl savo kišenės, karjeros ar dėl kitų etikos požiūriu abejotinų dalykų, ar turi savo politiką? Politiką, kuri iš tavęs plėšte išplėšiama, išprovokuojama. Tau reikia išlikti, išlaukti.

Tiek metų žaidėm žaidimą, kuris mums buvo primestas. Būtume nežaidę, šiandien neminėtume ir Lietuvos tūkstantmečio.

Kaip gera badyti pirštais į konformistus šiandien.

Esu apie tai kalbėjęs, bet dabar imsiu ir pasikartosiu. Kartą sovietmečiu vienas žinomas mūsų poetas, tarsi papriekaištaudamas, kad niekas nenori rašyti tarybinių eilėraščių, Rašytojų klubo salėje gana garsiai šūktelėjo: „Tai ką? Kas mėš šitą mėšlą?!“ Ar sąmoningai, ar ne jam išsprūdo „mėšlas“. Na, tuomet pagalvojau – tavo šičia mėšlidė, tai tu ir mėžk. Bet dabar tai aš puikiai jį suprantu, dar daugiau – jam aš turiu būti dėkingas. Jis dirbo smirdantį darbą, kad nereikėtų smardintis man.

O Dainų šventės. Sovietmečiu jos vykdavo tomis dienomis, kai mes, kaip sakoma, būtume turėję sėdėti, apsirengę ašutinėmis, o galvas apsibarstę pelenais. Bet ne – mes dainavom ir šokom. Ir gerai darėm. Prisistatę „perkūnsargių“ – dainų apie komunizmą, partiją ir kt. – dainavom apie savo kraštą. „Lietuva brangi“, „Kur giria žaliuoja“… Vilnius tomis dienomis ūždavo ir šlamėdavo – jis tada tikrai būdavo panašus į švarią Lietuvos sostinę. Nusikaltimų ir tų tomis dienomis įvykdavo mažiau.

Ir tos Dainų šventės dabar jau, žinoma, apsivaliusios, yra reikšmingas ir garbingas mūsų kultūros paveldas, reiškinys, kuris tikrai gali stebint Europą.

Štai prasideda dalyvių eisena nuo Katedros aikštės Gedimino prospektu ir toliau į Vingio parką. Kol Katedros aikštė ištuštėja, praeina net dvi valandos Sic! Pats fiksavau. Vis pasižiūrėdamas, ar nestovi čia kur kokie užsienio turistai, ar nemato, kas čia dabar daros. Stovi.

 
Veizėk, sviete nusiminęs,
Kas ten šiaurėj atsitiko –
Lietuvos senos giminės
Pražuvime sveikos liko.
 

Manau, kad to konformizmo, tos savotiškos melo atmainos, buvome paliesti visi. Be abejo, ne vienodai smarkiai – ne ant vienų visuomenės pakopų stovėjom. Tiesa, ta pati pasaka ir dabar.

Bet koks nors rigoristas, žiūrėk, tuoj išsižvejos iš „Filosofijos istorijos chrestomatijos“ graiką Chrisipą: „…vienas melas nėra didesnis už kitą melą. Mat ir tas, kuris yra nuo Knobo už šimto stadijų, ir tas, kuris tėra už vieno stadijo, abu lygiai nėra Knobe.“ Gal nederėtų garbiems senovės žmonėms prieštarauti, bet taip norisi. Nagi ne lygiai, vis dėlto gal nelygiai.

Yra dar vienas konformistinis atspalviukas: „Cit, susiedai, nėr ko pykt – reikia tankiai susitikt…“

Ir dar yra sąžinė. Tik vieniems ji – paprastas gėdos dėl neteisingo ar negarbingo poelgio jausmas, o kiti mano, kad tai paties Dievo balsas žmoguje. Gėdą mes galim ištverti, ne pirmas kartas, bet kaip kitu atveju?

Štai plūsta baisinga antikultūra (ypač per audiovizualinius menus), kuri nė kiek negeresnė už polonizacijas, rusifikacijas, germanizacijas. Stovi baisingas monstras ir šypsos – o man tai naudinga!

Galiu save pagirti už susivaldymą, kad netrenkiu taburete ar dar kokiu sunkiu daiktu į televizorių, tą „durnadėžę“, o tik išjungiu, bet niekaip negaliu – už tylėjimą. Juk nieko nedarau, kad sustabdyčiau tą bjaurią chamizmo, cinizmo, vulgarizmo, smurto propagandos kloaką, beje, atplūstančią ir iš tos pusės, iš kur kadaise tekėjo mums saulė – iš Vakarų. Paprasčiausiai neišmanau, nuo ko čia dabar ir pradėti. Gal nenoriu būt panašus į žvirbliūkštį, kuris, siūdamas prieš atsigrūdantį buldozerį, čirškia – apdujėli, ar nežinai, kad žolėje pilna namų!..

Tai tokios tokelės.

Jonas Jackevičius

1. Savo atsakymuose norėčiau vengti tiesią mintį slepiančių akademinių išvedžiojimų. Iš karto prisipažinsiu – esu euroskeptikas ir nors balsavau už stojimą į Europos Sąjungą, dabar atgailauju ir barstau savo galvą pelenais. Buvau apkvailintas kaip ir ne vienas lietuviškas runkelis, nes nemaniau, kad stojame į besiplečiančią imperiją, kurioje man, kaip ir kitiems, bus diktuojamos privalomos politinės, etinės ir – netiesiogiai – net estetinės nuostatos. Apie tai mąsčiau, stebėdamas, kaip tuščiai lekia į orą milžiniški pinigai, visiems masinės informacijos kanalams iškilmingai trimituojant apie Vilniaus – Europos kultūros sostinės – ir Lietuvos vardo tūkstantmečio metų pradžią. Beje, manyčiau, kad dažniausiai žiniasklaidoje vartojamas pasakymas „vardo tūkstantmetis“, bet ne paminėjimo tūkstantmetis, klaidina, nes Lietuvos vardas, be abejo, egzistavo anksčiau, negu buvo užrašytas mums nedraugiško metraštininko. Niekas oficialiai neišdrįso pasakyti, o gal taip ir nemano, kad tas „šviesų spektaklis“ buvo milijonus kainavęs absoliutus kičas. Priminimas apie panašius renginius kitose solidžiose sostinėse neįtikina, nes vargšės Europos miestų minia jau seniai yra apkvailinta pigaus skonio gausybe reginių. Vilniuje žioplių minios stumdėsi užkimštose Katedros aikštės prieigose, gatvėse ir beveik nieko nematė, išskyrus šviesos ir raketų pliūpsnius, o renginio organizatoriai buvo žadėję, kad šviesų spektaklio metu bus meniškai papasakota mūsų krašto istorija. Prisiminus tokią šventinių metų pradžią, lieka tik nemalonios nusivylimo nuosėdos ir nuo triukšmingos vibracijos padidėjusios mūsų tautos šventovės – Vilniaus arkikatedros – sienų plyšių žaizdos.

Ir dar – pastaruoju metu, kai protus pradėjo kutenti pasitikėjimo krašto valdžia, socialinės atskirties ir šalies likimo sunkmečio laikais klausimai, pasigirdo vienas kitas balsas: gal tai, kad prieš tūkstantį metų kažkuri iš baltų genčių nužudė ateivį, negerbiantį jų protėvių papročių, buvo pirmas negailestingas atsakas mus prievartaujančiai Europai? Ar nesureikšminame paties paminėjimo fakto, kaip ir noro bet kokia kaina būti „europiečiais“? Man asmeniškai – archajinės baltiškos mūsų kalbos, mitologijos, genetinio ryšio su savo tėvynės gamta ir kosmosu ištakos – žymiai įspūdingesnės ir brangesnės, negu svetimšalio raštininko paliudijimas apie įvykį, kuris, atrodo, mūsų istorikų interpretuojamas gana vienpusiškai.

Nežinau, ar tokius tūkstantmečio ir kultūros sostinės renginius būtume planavę, jeigu būtume numatę artėjantį sunkmetį, tačiau, be abejonės, joks skepticizmas neturi kliudyti siekiui kuo geriau pasirodyti pasauliui ir norinčiai mus praryti Europai. Mūsų kultūrinis savitumas – esminė išlikimo sąlyga, o visuomenės, kultūros žmonių priedermė – aktyviai dalyvauti lietuviškos tapatybės paieškose, kurti šalies įvaizdį ir kontroliuoti tuos, kurių rankose mūsų šventinių metų programos ir pinigai.

Iki šiol, ko gero, mums dar neaišku, kas esame – gal „lietuviškų barbarų“, plėšusių savo kaimynus, gal tolerantiškų, gamtą ir kosmosą garbinusių baltų palikuonys, o gal ir tie, ir tie – vienu metu. Kiek esame Rytų, kiek Vakarų vaikai – taip pat nėra aišku. Viena neginčijama tiesa – Lietuvos nueitas kelias per mūsų minimą tūkstantį metų – didingas ir nepakartojamas, tačiau tik mūsų pačių sąmonėje susiformavęs istorinis mitas bus esminė tautos ir valstybės išlikimo sąlyga. Kodėl mitas? Ogi todėl, kad istorijos mokslas renka faktus, juos sintetina, interpretuoja, tačiau remiasi taip pat rašto šaltiniais, kurie irgi yra interpretacijos. Remiantis archeologine daiktine medžiaga, taip pat tenka spėlioti. Laikas sudėlioja įvairių istorikų tyrinėjimų mozaiką – ir atsiranda didingi istoriniai mitai, kuriais didžiuojasi graikai, anglai ar prancūzai, nors realioji kiekvienos epochos būsena – išdavystės, žudynės ir kraujo upės. „Drebu, skaitydamas istoriją“, – tai eilutė iš H. Radausko eilėraščio. Taigi gal mūsų Vytautas ir buvo, anot istoriko, šunsnukis, tačiau tokie buvo ir Aleksandras Makedonietis, Timūras, Napoleonas ir kiti didieji. Objektyvaus istoriko susitikimas su Vytautui paminklą stačiusiais kaimiečiais, manau, geruoju nesibaigtų.

Ar mes tikrai esame tokie vakariečiai, kokiais nori mus padaryti kai kurie politikai ir kai kurie istorikai? Kodėl dažnai užmirštame Mindaugo, Gedimino ir Vytauto Lietuvą, nuostabią unikalią baltų mitologiją, papročius, etiką, ypatingą tautinę toleranciją, o drauge ir milžinišką bizantinės kultūros įtaką mūsų kraštui? Ar todėl, kad carinė priespauda ir sovietinis laikas suformavo iracionalią Rytų baimę, ir mes pasakymą „lux ex oriente“ tapatiname su Rusijos grėsme? Ar iš tiesų Lietuvos ir Lenkijos unija mus padarė tikrais vakariečiais ir ar tai – aukščiausia ir neginčytina vertybė? Kartais fantazuoju – gal daug ką paaiškintų lietuviškų genų tyrimai, naudojant naujausius šiuolaikinio mokslo metodus. Esu įsitikinęs, kad paaiškėtų, jog esame ir šiek tiek totoriai, ir šiek tiek slavai, ir dar kažkas. Gal ateities mokslas tai ir nustatys, ir tada bus galima sužinoti, kas ir kada darė įtaką mūsų sąmonei, kokie pasąmoniniai archetipai ten karaliauja, gal geriau suvoksime, kad Rytų įtaka – reikšminga ne tik mums – pačioje Europoje kartais pamirštama, kad arabai Pirėnų pusiasalio žmonėms suteikė ne tik elementarių mokslo žinių, bet ir išmokė praustis, o Rytuose Konstantinopolis buvo didelė atsvara Romos barbarybei.

2. Europos istorija – kruvini karai tarp tautų ir valstybių, kurios dabar yra tos pačios Europos Sąjungos arba, jei norite, – būsimos imperijos dalys. Europos valstybės yra tarsi lygios, tačiau kai kurios jų – lygesnės. Tačiau ir tos valstybės, kurios kartais sugeba kitoms primesti savo valią – ne visada visagalės. Jos – labai priklausomos. Ar visi numanome nuo ko? Ogi nuo Baalo – aukso veršio, – to paties, kurį vergiškai garbino Mozės gentainiai, kai jis nulipo nuo kalno akmens plokštėmis su Dievo įsakymais nešinas. To veršio galybę pajutome ir mes – ypač dabar – spėliodami apie miglotą ateitį. Štai ir visa pasaka. O kas gi tada ta mistinė didinga Europos dvasia? Atrodo, vienintelis bendrumas, jungęs Europą, – krikščionybė ir Dešimt Dievo įsakymų. Tiesa, nors tų Dievo įsakymų istorijos eigoje ir ne visada buvo laikomasi, tačiau tai prilygo kultūros ideologijai. Tokia, matyt, ir kitų religijų prigimtis. Tačiau šis istorinis krikščioniškų vertybių pamatas, kuriant Europos Sąjungos Konstituciją, buvo atmestas. Europos visuomenė šiuo metu visai sekuliari, net diskutuoti paprasčiausioje kompanijoje apie krikščioniškas vertybes – blogo tono ženklas. Taigi kas dar vienijo Europos kultūrą? Tikriausiai per kiekvieną laikotarpį skirtingų lyderiaujančių imperinių darinių šviesiausių protų kūryba, jų humanistinės ir ne visai humaniškos idėjos, skirtingai veikiančios atskirų šalių istoriją. Tos istorijos vertybinių reliktų ieškočiau tik knygose, taip pat klajodamas po Europos paveldo – antikinio pasaulio – griuvėsius, po muziejus, po tuštėjančias romanines, gotikines ar barokines bažnyčias, arba klausydamas praėjusių šimtmečių muzikos. Na o moderniosios Europos „dvasia“ – tai susvetimėjimas, vartojimo ir beprotiškiausios reklamos suvešėjimas, popso kultūros kičas ir t. t. Ar pastebėjote, kad pasikeitė net žmonių išvaizda: saldi dantis rodanti šypsena ir bejausmis žvilgsnis, labai lygūs, išpuoselėti ir panašūs vidurinės klasės, arba valdininkų veidai, unifikuotas moterų makiažas, kuris dengia veidą taip, kad jį sunkoka vėliau išskirti minioje, sudievintas chamo ir agresoriaus tipažas reklamoje ir gyvenime. Sakysite – yra dar elitinė kultūrinė erdvė. Na taip – prašom: jei dailė – šaltos komercinės konstrukcijos, noras šokiruoti ir kuo brangiau parduoti, jei muzika – nervų karas konkursuose, technizuotas akrobatiškas tempas, jei literatūra, teatras, kinas – begalinis kapanojimasis juslių pasaulyje, siur- arba hiperrealizmas, kur visi klykia ir draskosi. Tokioje realybėje atsiduria ir mūsų graudžiai kaimietiškos arba agresyviai miestietiškos literatūros kūrėjai. Esu įsitikinęs, kad lietuvių literatūros bei kitų menų kūrėjų talentai gali išlepintus vakariečius daug kur pranokti, tačiau mūsų autoriai, norėdami būti išgirsti, Europai priversti siūlyti tik į popkultūros pusę linkstančią produkciją. Žinoma, yra ir išimčių.

Tai kurgi tie mūsų dvasiniai resursai? Pirmiausia – apie kompleksus. Tikra tiesa, tuo metu, kai vakariečiai skaitė lotynų bei graikų autorius, o vėliau kūrė literatūrą ir filosofiją, neturinčią analogų pasaulyje, lietuviai net metraščius rašė senąja baltarusių kalba, o savąją literatūrą sukūrė, švelniai tariant, – smarkiai pavėlavę. Gal mes darome klaidą, atsisakę tų savo šalies protų, kurie manė esą lietuviais, bet rašė ir kalbėjo kitomis kalbomis? Gimtąja ir tik gimtąja kalba kuriamos literatūros prioritetas visoje Europoje buvo perspektyvus prieš šimtmetį, tai buvo svarbu atkuriant ir mūsų valstybę, kurią net Adomas Mickevičius matė tik praeityje. Dabar, atsisakydami pasenusių stereotipų, turime šansą susigrąžinti prarastą, bet mums priklausantį kultūrinį palikimą. A. Bučys neseniai išleistoje knygoje „Barbarai vice versa klasikai“ mūsų literatūros ištakas nukelia net į Mindaugo laikus! Kita vertus – lietuvių dvasinė stiprybė yra tautosakoje, mitologijoje, senojoje liaudies muzikoje, kalbos lobyne, liaudies ornamentikos koduose. Moderniosios struktūralistikos ir lingvistikos „specai“ mano, kad šiuose lobiuose gali slypėti archajiškiausios Europos istorijos paslaptys.

Vienintelė, iš pirmo žvilgsnio labai utopiška, išlikimo Europos tautų katile viltis – Lietuvos jaunoji karta. Ta karta, kurią dabar žaloja alkoholis, narkotikai, kuri blaškosi, žūsta keliuose, žudosi, kuri ieško laimės užsieniuose, kuri nebetiki romantiškais savo tėvų ir senelių kliedesiais, tačiau netikėtai tampa kiečiausiais pragmatikais, šaltais tik naudos siekiančiais skeptikais, prisitaikėliais, kartais atsisakančiais net normalaus gyvenimo malonumų vardan naudos, karjeros ir pinigų. Vis dėlto jie nešioja genus, kuriuose užkoduota mūsų tautos ateitis. Greta jų – vitališkiausiųjų – ir tie jauni žmonės, kurie yra lyg ir šalia žiauraus laikotarpio, – tai smalsuoliai, kuriems tiesiog įdomu gyventi, kurie tampa į jokius standartus netelpančiais vizionieriais, mokslininkais, menininkais, keliautojais, vienuoliais, kunigais, arba lieka tiesiog paprastais niekuo nesidominčiais nevykėliais, užmirštais ir niekam nežinomais. Istorija moko, kad kokybinio virsmo stebuklas įvyksta, arba neįvyksta – nelygu, kokie genai ar kita mums nežinoma energija slypi žmonėse, be to, verta priminti, kad dalis naujosios kartos yra, taip manoma, nepaprasti – „indigo“ vaikai. Panašioje kryžkelėje turbūt yra atsidūrusi ne tik Lietuva. Kiekvienos tautos intelektualams tenka ypatinga atsakomybė puoselėti naujosios kartos kūrybiškumą, siekti, kad modernioje visuo-menėje informacijos gausa neslopintų galimybės savarankiškai ir kritiškai mąstyti. Mokymo kokybė vis dar lieka mūsų šalyje problemiška. Net mokantis užsienio kalbų gramatika kalama į galvą mechaniškais testais, neskaitomi ir neanalizuojami klasikų tekstai – nei grožiniai, nei moksliniai, kartais net mokantis gimtosios literatūros nediskutuojama, o tik atsakinėjama į klausimus, dažnai – tik raštu. Daug kas mano, kad testai – pats pažangiausias mokymo būdas Kyla įtarimas, kad kažkas tyčia slopina savarankiško mąstymo įpročius. O gal tai tik mada ir pedagoginių programų kūrėjų bukaprotiškumas?

3. Sovietmečiu daugelis išmoko prisitaikyti. Ar tuometinis konformizmas buvo absoliutus blogis – iki šiol diskutuojama. Net ir tuo atveju, jeigu prisitaikymas prie aplinkybių padėjo per sovietmetį tautos daliai išsigelbėti nuo visiško dvasinio arba fizinio sunaikinimo, konformizmas lieka nemalonus žodis, įvardijantis negarbingo elgesio stereotipą, prisitaikymą, prieštaraujantį sąžinės balsui. Kiek konformizmo liko mūsų laikais? Ar šių dienų konformizmas – sovietinės praeities liekana, ar mutavusi naujųjų laikų naujovė?

Daug kas, siekdamas karjeros ir pinigų, tampa konformistu. Klasikinis konformistas yra melagis. Meluoja iš baimės arba siekdamas naudos. Ar šių laikų Lietuvos demokratinėje visuomenėje žmonės gali bijoti sakyti tai, ką galvoja? Pasirodo, taip, daug kas, bijodami neįtikti darbdaviui, neatskleidžia savo pažiūrų. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Beveik visi mūsų žiniasklaidos kanalai yra įvairių finansinių magnatų nuosavybė, o juose kalbantys arba rašantys žurnalistai neliečia temų, netinkančių vienai ar kitai grupuotei, nekalbina kitaminčių. Kartais gali atrodyti, kad Lietuvos viešoje erdvėje atsirado netgi savotiška intelektualinė nomenklatūra – vis tie patys, ant rankos pirštų suskaičiuojami teisininkai, filosofai, sociologai, politologai – tokiu būdu užsakovams lengviau užtikrinti, kad nebus generuojamos kokios nors naujovės, o naujovių baimė – tai prisitaikymas prie situacijos, kuri visuomenei ne visada yra naudinga. 

Man baisiausia, kai konformizmo bacilos įsibrauna į jaunų žmonių sąmonę. Deja, tai dažnai atsitinka ne tik dėl netinkamų šiuolaikinės šeimos tradicijų, kur jaunas žmogus dažnai gauna pirmąsias savanaudiškumo pamokas. Ir nevykusios mokyklinės programos, ir negabūs pedagogai būsimus Lietuvos ateities kūrėjus paverčia konformistais ir melagiais. Dažnai kalbuosi su savo kolegomis – literatais ar šiaip humanitarais – ir nustembu, kad ne visi žino, jog daugumai Lietuvos vaikų lietuvių literatūros pamokos yra pačios nemėgstamiausios. Gerų pažymių, samdantis net privačius mokytojus, siekiama tik todėl, kad kitaip neįmanoma įstoti į aukštąsias mokyklas. Nelabai mylimos ir istorijos pamokos. Taip yra ne vien dėl to, kad jaunuoliai dažniausiai svajoja būti ekonomistais, teisininkais, vadybininkais. Arba tikisi, kad įgytos žinios ir diplomai padės rasti prestižinį darbą ir apsigyventi užsienyje. Viena priežasčių – visokių nevykusių reformų įdiegtas mokymas, jau minėtų testų rinkiniai ir literatūrinių tekstų fragmentų vadinamosios „interpretacijos“, kai raštu reikalaujama vienintelio atsakymo, kur nelieka vietos diskusijai. Cituoju R. Ozolą: „Dabar vietoj rišlaus savarankiško bylojimo – fragmentiška interpretacija. Pats jos pobūdis yra satelitinis. Be to, dezintegruojantis vidujybę, nes nukreipia ne į visumą, o į detales. Taip pačioje vaiko gelmėje vykdoma jo robotizacija. Bet iš tų pastangų išaugs neregėto žiaurumo karta“ (R. Ozolas. „Paskui greičiausią pelną“,Vilnius: Diemedis, 2008, p. 67). Kai toks dirbtinumas ir nuobodybė traktuojami kaip literatūros gelmių pažinimo džiaugsmas – jaunuolis supranta, kad melas gali užtikrinti sėkmę.

Tapti gudriais prisitaikėliais padeda ir nuostabus suaugusiųjų patyrimas: bet kokia proga mūsų postsovietinėje erdvėje skamba kalbos, nerealiai vaizduojančios tikrovę, tarytum perrašytos iš sovietinių vadovėlių. Tekstuose, už kuriuos rašomi pažymiai, jaunuoliai „palieja“ jausmingą vandenėlį apie gilius visuomenės idealus, nuostabią tautos istoriją, apie ypatingą meilę tėvynei, o namie keikia mokytojus, juos prievartaujančią mokyklą ir svajoja apie rojų svetur.

Netikiu, kad veidmainystė ir prisitaikymas – vien sovietinių laikų palikimas. Atminkime, dabartiniai trisdešimtmečiai karjeristai nepriklausomybės atkūrimo pradžioje buvo dešimtmečiai vaikučiai ir yra tikrų tikriausi „tautinės mokyklos“ augintiniai.

Nenorėčiau, kad mano atsakymai į klausimus būtų suprantami kaip priešprieša bet kokioms permainoms ar beprasmis skeptiškas niurzgėjimas. Nors praradome didelę nepriklausomybės idealų dalį, turime džiaugtis, kad už kitonišką nuomonę niekas nesodina į cypę, o kadangi daug bėdų susikuriame patys, lieka viltis – gal kada praregėsime.

Anita Kapočiūtė. Istorija apie miško laukymę

2024 m. Nr. 3 / Nejaugi kažkas, jusdamas artėjančią mirtį, bet neturėdamas nė vieno artimo žmogaus, tiesiog užrašė sakmę ant popieriaus lapo, perlenkė jį ir įdėjo į knygą, kuri tuo metu veikiausiai dar kvepėjo spaustuvės dažais? Sensti, tarė sau Irma.

Aleš Šteger. Ėjome į kaimo kapinaites…

2024 m. Nr. 3 / Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Alešas Štegeris (g. 1973) – visame pasaulyje žinomas slovėnų rašytojas – poetas, prozininkas, redaktorius, vertėjas, kritikas. Kūryba versta į kelias dešimtis kalbų; Lietuvos kultūrinėje spaudoje…

Eglė Elena Murauskaitė. Iškvėpimai. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 / Eglė Elena Murauskaitė (g. 1986) yra Merilando universiteto vyriausioji mokslininkė, saugumo ekspertė, keturių monografijų ir daugybės akademinių straipsnių autorė, daugiau nei penkiolika metų tyrinėjanti…

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 / Neslėpk naktyje nieko.
Nei sausio, nei vienaties.
Nelabai kur paslėpsi.
Eisi ir eisi lyg apeivis

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 / Mes daug dirbame,
nes reikia išgelbėt pasaulį.
Mes diskutuojame
apie didžiojo blogio prigimtį.

Jūratė Sprindytė. Kur yra lietuvių literatūra?

2024 m. Nr. 3 / Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis: literatūros kritika, eseistika, pasisakymai. Sudarytoja Nida Gaidauskienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023. – 428 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Eugenijus Žmuida. Baltieji pradeda ir…, arba Lietuvišką Džeimsą Bondą rasite čia

2024 m. Nr. 3 / Mantas Adomėnas. Moneta & labirintas. – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – 573 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Gintarė Adomaitytė. „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“

2024 m. Nr. 3 / Apžvalgoje aptariamos šios vaikų ir paauglių literatūros knygos: Juhanio Püttseppo „Delčia kaip aukso valtis“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), Laurie Halse Anderson „Kalbėk“ (vertė Vilma Rinkevičiūtė) ir Jūros Smiltės „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai“.

Giedrė Kazlauskaitė: „Savastis nėra vien traumos dirvožemio augalas“

2024 m. Nr. 3 / Poetę, publicistę Giedrę Kazlauskaitę kalbina Andrius Jakučiūnas / Poetė, publicistė, literatūros kritikė, kultūrinio leidinio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė savo asmenybę skirsto procentais ir prisipažįsta viską rūšiuojanti…

Felisberto Hernández. Balkonas

2024 m. Nr. 3 / Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas / 1975 m. pasirodžius pirmajam Felisberto Hernándezo (1902–1964) apsakymų rinkiniui „Apsemtas namas“, šį rašytoją Julio Cortázaras pavadino vienu žymiausių Lotynų Amerikos novelistų.

Joanna Tabor. Tapsmo atmintis Sauliaus Šaltenio ir Bohumilo Hrabalo kūriniuose

2024 m. Nr. 3 / Straipsnyje, analizuodama ir gretindama du kūrinius – Sauliaus Šaltenio apysaką „Riešutų duona“ (1972) ir čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo, kurio 110-ąsias gimimo metines švenčiame šį kovą, apsakymų rinkinį „Krasosmutnění“ (1979)…

Vidas Morkūnas. Beveik kaip kine

2024 m. Nr. 3 / Pabandykite įsivaizduoti, kokia daugybė žmonių visame pasaulyje triūsia kino ir TV industrijoje, kol skaitote šį tekstą, – nuo virėjų, gaminančių maistą filmavimo grupėms, iki dresuotojų, dirbančių su filmuojant reikalingais gyvūnais.