Jūratė Sprindytė. Kur yra lietuvių literatūra?

2024 m. Nr. 3

Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis: literatūros kritika, eseistika, pasisakymai. Sudarytoja Nida Gaidauskienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023. – 428 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Šį Marijaus Šidlausko sakinį fiksuoju kaip antraštę, nes jis visais savo darbais, kurie sudėti į aptariamą knygą, klausia ir užklausia esminiais klausimais, o į rašytinį žodį įsiklauso skirdamas visas jo vibracijas. Apimdamas lietuvių literatūros raidą nuo gležnos pradžios klausia to, kas rašytojams, kritikams ir skaitytojams rūpi čia ir dabar – kurgi ir kokia yra mūsų literatūra?

Galingi šios knygos mastai ir masteliai. Tai lietuvių literatūros kompendiumas, tik ne nuobodžiai glotnus, o su pašiaušta ketera, su tuo kentauro spyriu, tiksliau – beveik nuolatiniu spardymusi, bandant trupinti įsigalėjusius vertinimo standartus, išankstines nuomones, nerimti, ginčytis, spręsti. Anksčiau kodinis kritiko žodis buvo „priešsrovinis“, dabar prie to žygio prieš srovę prisidėjo „kentauras“.

M. Šidlausko rašymas toks visuminis, kad galima tik pavydėti (kaip Vandos Zaborskaitės ar Vytauto Kubiliaus) – apima literatūros procesą sistemiškai ir panoramiškai, o juk dauguma kritikų ar literatūrologų – tik aspektiniai, purenantys vieną kurį plotelį. Tuo požiūriu – mano kartos lyderis. Drįsčiau sakyti, kad jis sukūrė savitą literatūros ISTORIJOS versiją, prie kurios visapusiškumo rimtai prisidėjo ir šio didelio tomo sudarytoja Nida Gaidauskienė, atrinkusi per dvidešimt metų parašytus geriausius autoriaus tekstus. Žinoma, M. Šidlausko istorijos versija nestokoja selektyvumo (tarkim, Antanui Škėmai ar Vincui Mykolaičiui-Putinui nėra portretinių skyrių, bet rašytojai minimi kontekstuose, ypač pastarasis, ir dargi su klaustuku priskirtas „aukso vidurio“ tipui, p. 38). Įvairiomis remarkomis, užuominomis, iliustruojant teiginius ar su jais polemizuojant pritraukiama galybė rašytojų bei kultūros veikėjų ir vaizdas pildosi, atskleisdamas gana nuoseklią literatūros raidą (ir informatyviai praturtindamas kiekvieną pastraipą ar net sakinį).

Ką jau kalbėti apie pavyzdinį Kazio Bradūno portretą, kuris papuoštų bet kurią literatūros istoriją. Nuo ideologinių apnašų apvalytas Julius Janonis. Knygos skyriai originaliai, nekonjunktūriškai pagrindžia, kodėl tokios svarbios mūsų literatūrai yra savitos ir asmenybiškos figūros – Maironis, Jonas Aistis, Sigitas Geda, Tomas Venclova, Gintaras Beresnevičius.

Kitas reikšminis korpusas – atraminiai politiniai ir kultūriniai reiškiniai, sietini su XIX a. pabaigos–XX a. pradžios nacionalinio išsivadavimo judėjimu ir gyvybingu siekiu kurti tautinę literatūrą. Pagirtina ypatinga M. Šidlausko atida šiam laikotarpiui, kurio interpretavimui randama naujų įžvalgų ir niuansų, politinės ir ideologinės charakteristikos labai tikslios, išryškėja veikėjų prieštaros, galingesnis Vinco Kudirkos vaidmuo, kitaip nušvinta Povilo Višinskio įnašas. M. Šidlauskas kvestionuoja P. Višinskio traktavimą kaip idealisto pasišventėlio ir moterų rašytojų ugdytojo, įsigalėjusį jo statusą Višinskėlis (p. 140), tad netiesiogiai kliūva ir Bitei Vilimaitei už tokio stereotipinio įvaizdžio palaikymą (ji parašė kone dvidešimt novelių apie to meto kultūros žmones ir jų aplinką – Žemaitę, P. Višinskį, Šatrijos Raganą, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę). Kritikas recenzuoja P. Višinskio publicistikos tomą iš šimto šešiasdešimties straipsnių (!) ir apimantį per keturis šimtus puslapių ir parodo, koks buvo didis vyras, „Varpo“ ideologas, politikas, tautinės sąmonės ugdytojas. Bet P. Višinskio publicistika išleista 2020 m., o B. Vilimaitė rašė savo noveles… prieš šešiasdešimt metų (pradžia – knygoje „Baltos dėmės“, 1969). Andai tebuvo įmanomas tik toks „sovietinis“ legalumas, šaltiniai piešė moterų rašytojų globėją, ne angažuotą kovotoją. Be to, grožinė kūryba interpretuoja savaip, emociškai, o literatūrologai ir istorikai – faktografiškai. Tai tik pabrėžia, kaip epochų sandūros ir jų kaita pati savaime teikia medžiagos naujiems požiūriams. Netikėta, kad net tais laikais, kai paminėti reiškinį ar pavardę be keiksmažodžių nebuvo įmanoma, istoriko Sauliaus Grybkausko iš archyvo ištrauktas 1952 m. Justo Paleckio laiškas tuometiniam LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui turi pozityvų grūdą – J. Paleckis priekaištauja dėl pernelyg kritiško nacionalinio išsivadavimo judėjimo traktavimo bei V. Kudirkos vaidmens sumenkinimo. Stalinui dar tebesant valdžioje J. Paleckio formulavimus galima laikyti gana drąsiais: „Deja, mums neretai būdingas tas neūžaugų požiūris į praeities veikėjus, apie kurį kalba Marksas, ir jie maunami ant nūdienos kurpalio, o ne vertinami epochos, kurioje veikė, matais“¹. M. Šidlauskas puikiai pažįsta visas epochas, kuriose veikė jo portretuojami herojai; tenka tik stebėtis laiko ir erdvės aprėptimis – nuo Rytprūsių, Klaipėdos iki sostinių Kauno, Vilniaus, iki šiuolaikybės kontroversijų. Svarstymų tūrį išplečia anglisto (pagal specialybę) erudicija, socialiniai ir filosofiniai kontekstai.

Sakoma, kad ieškantiems sprogmenų išminuotojams padeda šeštasis jausmas – kaip tik tokį M. Šidlauskas ir turi – supurtyti skaitytojo mintį, bet jos nenužudyti, o pačiam pasiūlyti neįprastą sprendimą. Polemikoje visada esti ir papildinys. Straipsnių autorius turi savo nuomonę, kad ir apie ką rašytų – literatūros kanoną, sovietmetį, antropologiją, hibridiškumą ir t. t., ir pan. Bet kodėl ima atrodyti, kad praeitis išdidinta, o dabartis sumenkinta? Pernelyg pasirėmus ir visiškai pasitikint klasikos paradigma, nesunku įsivaizduoti, kad viskas šiandienos kultūroje ritasi nuokalnėn, o su įniršiu pliekiant „pasrovinę poziciją“ (p. 258) neišvengiama kategoriškumo. Piktai kalbama apie šių laikų naujesnes literatūros tyrimo metodologijas, nepripažįstamas jaunųjų poetų kultivuojamas slemas (straipsnis „Kas nėra poezija“). M. Šidlauskui būdingas „minkštas“ teorijų taikymas, jo socialumo išpažinimas skiria nuo dabar madingų teorijų eksploatavimo, už kurių akademinio žargono – čia visiškai sutinku! – galima pasislėpti, juo manipuliuoti.

Šiandien viešojoje erdvėje paplito posttiesa, reiškinys išplėtotas JAV tyrėjo Lee McIntyro: objektyvi tiesa nyksta, plinta melagienos ir dominuoja subjektyvios emocijos, bet ne faktai. Tai toks muilinas vaizdas, kai negali pasakyti nei „taip“, nei „ne“. M. Šidlauskas visada labai aiškiai skyrė gėrį nuo blogio, tiesą nuo netiesos, balta nuo juoda. Integralus žmogus, turintis ypatingą sąžiningumo pojūtį, „tiesos instinktą“. Jo paties pozicija – sąžininga, garbinga, nors nesaugi ir nemadinga. Jis ir kritikas, ir literatūros istorikas, ir publicistas, ir gal svarbiausia – laisvas humanitaras. Jo manymu, žodis turi veikti pasaulį ir aplinką, istorija turi pasakoti apie didžias asmenybes, didelius įvykius neprarasdama kritinės distancijos. Humanistika turi jausti prasmę, kalbėti žmonėms.

Mea culpa – matydama, kad krypstu į digresijas ir tikrai dorai neaptarsiu M. Šidlausko gausių kūrinių visumos ir pobūdžio (tą puikiai padarė kolegė, knygos įvado autorė Rita Tūtlytė, p. 9–12), bandau suglaudinti savo kalbėjimą ir perprasti patį kritiko rašinio modelį:

1. Paskata rašyti – pasakyti kažką nauja apie autorių ar reiškinį jau būtinai XXI a. kriterijais, t. y. perinterpretuoti, prognozuoti, suintriguoti (antai recenzuodamas Elenos Baliutytės monografiją apie Eduardą Mieželaitį šmaikščiai reziumuoja, kad išliks ne poema „Žmogus“, o pasaka vaikams „Zuikis puikis“).

2. Dalyko išmanymas, įvairialypiai kontekstai – Lietuvos ir Vakarų Europos kultūros, literatūros, cituojamų autoritetų, literatūros srovių ir epochų ženklai, į kuriuos įkeliamas konkretus aptariamas autorius, ar tai būtų Maironis, ar aušrininkai, ar Vytautas Mačernis (sužavėjo aspektas – V. Mačernio karališkumo semantika, „karališkas paštas“).

3. Tvirta vertybinė pozicija, kurios branduolys yra tėvynė, kalba, valstybė, meninė kūrinio kokybė. Vertybės – rašymo išeities taškas, nusakytas daugkart cituojamu Mikalojaus Daukšos „Postilės“ prakalbos sakiniu: „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ Vertybinis stuburas – neabejotinai reikšminis žodis, besikartojantis ir tiesiogine reikšme, ir nuolat esantis potekstėje. Prisimenu Romualdo Granausko apsakymą „Trys gaidžio plunksnos“, kur sūnūs ieško Mindaugo kalavijo ir jį atranda. Tačiau yra per silpni jį pakelti! R. Granauskas mato graudų vertybiškumo nuosmukį, užtat M. Šidlauskas pliekia vertybinį reliatyvizmą: „Aš ir šiandien tikiu – nieko nepadarysi – kad vertybės turi turėti savo sakralųjį branduolį ir jo steigiamą absoliutumo aurą, į kurią sąmoningai ar nesąmoningai lygiuojasi mūsų gyvenimo praktika“ (straipsnis „Ko vertos Maironio vertybės“, p. 167).

4. Polemika turi būti grakšti fechtuotė, bet ne savo interesų įtvirtinimas.

5. Azartiškas, gyvybingas stilius, iš kurio sklinda energija, nėra retorinio kamšalo, dega aistra rodyti ir įrodyti. Tai užtikrina komunikacijos su adresatu atvirumą ir turbūt paaiškina nemeilę sausai akademinei kalbai, kuri trukdo ryšiui su adresatu. Pats kiekviena publikacija rodo, kaip derinti profesionalumą ir gyvą žodį.

6. Fantastiškai analitiškos ir originalios recenzijos mokslo knygoms. M. Šidlauskas imasi kardinaliai sudėtingų ir apimlių veikalų. Atpažįsta, kas tik vartalioja retoriką, o kas turi minčių. Prajuokino vienas sakinys apie straipsnių pabaigos „bendrybinius užapvalinimus“ (p. 218), neturint savo įžvalgų. Pats jis kibiai kritiškas ir net negailestingas. Sovietmečio literatūros peržvalga knygoje „Tarp estetikos ir politikos“ (kurią rengiant teko dalyvauti), strategišku recenzento pastebėjimu, iš esmės judina klausimus okupacija–laisvė ir prisitaikymo laipsnis. M. Šidlauskas fiksuoja paradoksą, kad šiame mokslininkų parengtame veikale Justinas Marcinkevičius atrodo juodesnis už režimo statytinį Juozą Macevičių. Iki šiol kalbant apie sovietmetį baltasis ir juodasis metraštininkai dažnai susikeičia vietomis. Algimantas Bučys, kritikuojantis Vytauto Kavolio „Sąmoningumo trajektorijas“ kaip ideologinį reiškinių preparavimą, pasitelkia tuos pačius argumentus, kuo pats sovietmečiu vadovavosi.

7. M. Šidlauskas turi kitiems nebūdingų kvalifikacijų – iškyla ir kaip socialinis kritikas, ir kaip politologas, ir kaip istorikas, ir kaip publicistas (publicus – viešas, visuomeniškas, nutolęs nuo ego). Refleksijų esė „Apie karą“ pasukta netikėtu kampu (ne ką daryti, o ko nedaryti, nes žodis ir gydo, ir žudo, p. 32). Dėl pilietinio angažuotumo jį taikliai apibūdina R. Tūtlytė – šiuolaikinis Kudirka!

8. Kai kurie tekstai rizikingi, primena herojišką nuotykį. Imasi recenzuoti kardinalias, lietuvių mentalitetui esmines arba tiesiog sunkias temas (pvz., Dievoieška ar dievodara poezijoje?). Bet pati sunkiausia turbūt ši – kaip mokiniams įdiegti Lietuvos meilę?

9. Stulbina skaitymo akylumas. Kraštutinį reiklumą liudija korektūros tobulybės, redakcinės precizijos reikalavimai. Ar verta švaistyti laiką, ieškant netikslumų, puslapių nesutapčių didžiulėse asmenvardžių rodyklėse? Kita vertus, gena filologinės švaros būtinybė, tikro filologo tiara. Nuolat tekstuose šmėsčiojančios lotyniškos, rečiau graikiškos frazės ir sentencijos – taip pat aukštojo pilotažo požymis. R. Granauskas apsakyme „Saulėlydžio senis“ į moters lūpų tariamą „Diewe“ įdėjo archajinį ortografinį ženklą W – ir kiek daug viena raidė pasakė.

Kur ne kur prasimuša moralisto tonas, o minėta M. Daukšos „Postilės“ citata vertybiškam stotui tokia paranki, kad nuo per dažno kartojimo tampa štampu, kaip ir ironiškasis „norma-aaaliai“. Galima būtų ginčytis, ar literatūrą įdomią „pirmiausia daro suinteresuota (plg. inter esse) kalba“ (p. 354). Kalba liudija lygį, bet ar įdomumą? Gražiai išplėtotas pasažas, pasiremiant Donaldo Kajoko poezijos subtilybėmis, bet pripažinkim, kad kalba – svarbiausias punktas literatūros gurmanams, o statistiniam skaitytojui įdomus ir naujas pažinimo horizontas, ir siužeto dinamika, ir veikėjų santykių intriga, ir kuo pasakojimas baigsis. Interneto kartos abejingumas kalbos lygmeniui ir stiliui, kaip rašytojo individualumo išraiškai, ateityje vers persvarstyti literatūros įdomumo kriterijus.

Reziumuojant reikia tarti ir pasikartoti, kad turiningoje knygoje didžiausiu disonansu nuskambėjo klasikos ir dabarties literatūros (bei bendrosios kultūros, mentaliteto) sugretinimas kaip sacrum ir profanum. Juokais pasakysiu, kad M. Šidlausko laikyseną perprasti padeda Apolono–Dioniso priešstata. Interpretuodamas buvusį laiką ir klasiką, M. Šidlauskas primena Apoloną, o dabartį – Dionisą. Pacituosiu T. Venclovos „Eilėraščio apie atmintį“ pabaigą: valanda nukrinta „ant spragos, kuri vis tiek yra / Tarp būtojo ir būsimojo laiko“. Spraga juk yra dabartis. Kaip tik ji sulaukia daugiausia negatyvo, pagiežos žodžių, ar tai būtų atsargus (konservatyvus?) požiūris į jaunų poetų ieškojimus, ar apskritai į nūdienos vartotojiškos visuomenės kasdienybę, jos abejingumą valstybės reikalams, pramogų triukšmą ir pan. Svarbiausia, kad ir „spragoje“ literatūra dar pabūtų egzistenciniu, o ne funkciniu reiškiniu.

Užapvalinsiu bendrybėmis: kol kas rašančių, skaitančių, interpretuojančių bendrijos gyvuoja, tad galima manyti, kad lietuvių literatūra dar yra atminties saugyklose, suinteresuotųjų sąmonės avangarde.