Giedrė Kazlauskaitė: „Savastis nėra vien traumos dirvožemio augalas“
2024 m. Nr. 3
Poetę, publicistę Giedrę Kazlauskaitę kalbina Andrius Jakučiūnas
Poetė, publicistė, literatūros kritikė, kultūrinio leidinio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė savo asmenybę skirsto procentais (autorė, rašytoja joje užima vos dvidešimt procentų) ir prisipažįsta viską rūšiuojanti bei hierarchizuojanti – nuo „Facebook“ įrašų iki bendruomenių, nuo pavienių žmonių iki meno kūrinių. Sudėtingą ir prieštarų kupiną Giedrės asmenybės, kurioje sugyvena „davatka“ su kritiška publiciste ir feministe, LGBT bendruomenės narė su tradicijos sergėtoja, lituanistė su priklausomybininke, paveikslą taip pat teks dėlioti tarytum iš gabalėlių, kol per gausias kontroversijas prisikasime ligi pirminio sluoksnio – vaikystės traumos, tačiau sureikšminti ją bus atsisakyta: anot Giedrės, nuo traumų išgyjama, o į jas įmanoma žvelgti kaip į visos šalies istorijos refreną.
– Vos pradėjus kauptis, kad suręsčiau kokį gerą klausimą, galvoj ima švysčioti vaizdeliai iš praeities: štai mudu blevyzgojame kalbėdami apie įsivaizduojamą žurnalą „Dievai“, kuris būtų skirtas rašytojų gyvenimo užkulisiams; štai Tavo buvusi partnerė, man ją įžeidus, išlieja man ant galvos likerio butelį; štai Tu šoki ant židinio buvusiame „Suokalbyje“ – tiesą sakant, šito nesu savo akimis matęs, bet tai tieksyk patvirtinta, kad tarsi matyta. Kita vertus, per šią siausmingą atminties kakofoniją (tai neturėtų stebinti – juk nemažą dalį mūsų pažinties laiko skyrėme girtavimui) viskas tampa neryšku, neaišku, lyg jau nebuvę. Nuo ko pradėti?
G. K. „Dievai“ turėjo būti žurnalo „Žmonės“ antipodas, iliustruotas gausiomis kiek kompromituojančiomis nuotraukomis. Užstalėse liko daug smagių fantazijų. Bet, Andriau, Tavo knyga „Utopijos“ tarsi ir konservuoja patį fantazavimo mechanizmą?..
– Sakyčiau, Tavo figūra ne vienam asocijuojasi su nenuolankumu. Arba netgi arogancija…
G. K. Bet aš juk gan nuolanki? Esu davatka, vaikštau į mišias. Turiu vadinamųjų tarnysčių Anoniminių alkoholikų tinkle. Taip, būta tos arogancijos, bet ji apsigludino. Regis, nemoku už ją jokios kainos. Pagal visus nelabai įrodomus dėsnius kūrėją į priekį turi stumti jo ego.
Apie nenuolankumą racionaliau kalbėti akademinėje aplinkoje. Ten hierarchijos ir taisyklės griežtesnės, prie jų dera prisitaikyti. Kaip žinai, šioje vietoje klupau.
– Bet gal vis dėlto pradėkime nuo Tavęs kaip poetės?..
G. K. Galvoju, kaip čia išskaidyti asmenybę procentais: skaitytojams būtų aiškiau. Autorė – nebent kokie dvidešimt procentų mano tapatybės.
– Kodėl?
G. K. Nemėgstu būti pristatoma kaip poetė. Jaučiu stereotipų asociacijas su, tarkime, „Poezijos pavasariu“. Regionas, paukštė, duona su druska. Iškilmingi skaitymai, moksleivių ir mėgėjų inscenizacijos, šokiai, dainos, laužai. Justinas Marcinkevičius. Tiksliau, iškreipta Just. Marcinkevičiaus klišė kaip poezijos etalonas. Konfliktas užprogramuotas.
Man poezijos rašymas šiek tiek pabodęs, be to, kaip minėjau, poete (ar apskritai rašytoja) jaučiuosi tik iš dalies. Labai noriu pasikeisti. Padaryti tokį apsivertimo judesį – neva, žiūrėkit, aš jau užsiimu visai kuo kitu. Pavyzdžiui, rašau prozos knygas.
– Norėčiau pasitikslinti: ar Tave piktina tik įprasti poetiniai ritualai, ar santykis su tradicija apskritai? Klausiu, nes žinau, kad tradicija Tau svarbi. Be to, nenustebčiau, jei po penkiasdešimties metų „Poezijos pavasaryje“ vaikai atlikinės kompozicijas pagal Tavo poetinę publicistiką (kuria, savaime aišku, bodėsis), liepsnos laužai… Tai – banalybė, bet pati tradicija iš esmės yra banalybė, tik ypatingos, dar banalesnės rūšies…
G. K. Be abejo, banalybė, ir kiekvienam po mirties ji gresia. Būtų gerai kaip nors apsidrausti iš anksto, kad niekas taip nedarytų. Su siaubu stebiu, kaip kartais socialiniuose tinkluose „pagerbiami“ Gintaras Beresnevičius ar Jurga Ivanauskaitė. Man svarbi klasikinė tradicija, bet ne liaudiška tos tradicijos interpretacija (meskit akmenį, kairieji).
– Argi kūrėjas neturėtų rodyti daugiau pagarbos visuomenės ritualams (tegul ir kvailiems) bei tradicijoms ir stengtis bent minimaliai atitikti jos lūkesčius?
G. K. Manau, kad poetą visuomenės lūkesčiai trikdo. Tiesa, šio reiškinio pavojingumą geriau iliustruoja rašytojai-influenceriai socialiniuose tinkluose. Visi esam matę, kas nutinka, kai žmogus savo pastangomis tampa labai viešas ir įgyja daug sekėjų – įtiki savo svarbumo iliuzija. Tuos autorius ištinka kažkokie gilūs tektoniniai asmenybės lūžiai. Mane tai gąsdina. Nors tikiu, kad fanonas1 padeda jiems atskleisti save visu pajėgumu (eksponuojami ir itin tamsūs asmenybės aspektai, deja, nei autorius, nei publika to nemato), jie neišvengiamai tampa lūkesčių, nukreiptų į juos, įkaitais. Žinoma, jie patys taip nemano, nes nemato savęs iš šalies.
Man, kaip priklausomybių žmogui, ir kaip žmogui, šiek tiek dirbusiam televizijoje, akivaizdu: tas dėmesys gali būti pražūtingas. Kažkur manyje neabejotinai glūdi Narcizas – intensyvus viešumas, nors iš pradžių stimuliuoja, galiausiai veikia destruktyviai. Su socialine medija viskas paprasčiau – nemoku rašyti vadinamųjų viešų postų, nemoku diskutuoti sienoje su nepažįstamais žmonėmis, tad ir nešvaistau tam jėgų. Be to, negaminu žmonėms labai svarbaus ir matomo meno. Nekuriu kino, nerašau muzikos.
– Aš kaip tik manau, kad Tu kuri labai svarbų žmonėms meną, bet ne visi tai supranta. Tavo kūryboje yra daug visuomeninių temų, Tu kalbi apie socialinius vaidmenis ir t. t. Iš esmės tai gerokai labiau apie juos, tuos žmones, nei „gražioji“ poezija, kurios jie pasiilgę.
G. K. Taip, bet aš nesitikiu, kad plačioji publika mane skaitys. Mane vartoja burbulas – ar tai būtų poezija, ar publicistika, ar recenzijos.
Kita vertus, jau minėjau, tik ganėtinai maža savęs dalimi jaučiuosi poete, ir kai manęs ko nors klausia kaip poetės, jaučiu, kad neturiu atsakymo. Pavyzdžiui, klausia: apie ką jūs rašote? Nežinau, kaip suformuluoti tą normaliam žmogui jo neįžeidžiant, nes jei sakysiu, kad apie nuobodų gyvenimą, jis gali pasijusti apkvailintas.
– Bet gal galėtum suformuluoti, pavyzdžiui, savo literatūrinį skonį?
G. K. Ne visai priimu žodį „skonis“. Nesu snobė. Esu visaėdė, skaitau įvairias knygas. Nuoširdžiai nemėgstu trilerių, detektyvų. Populiariąją literatūrą skaitau, bet tą daryti man nelengva. Nepatinka ir labai hermetiška literatūra. Pavyzdžiui, Broniaus Radzevičiaus prozai šiuo metu jaučiu atstūmimą, o pirmame kurse taip vertinau.
Lygiai tas pats nutiko su Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino knygomis. Kai po dvidešimtmečio ar trisdešimtmečio perskaitai šių prozininkų, kuriais kitados žavėjaisi, kūrinius, pamatai, kad jie ganėtinai patriarchaliniai, moterys ten vaizduojamos bjauriai, kaip pornografijos objektai. Imi pastebėti egocentriškas galios pozicijas. Tiesa, tas hierarchinis didžiojo kūrėjo santykis pasireiškia ne tik moters, bet ir viso pasaulio atžvilgiu. Todėl kai kuriuos epizodus skaityti juokinga.
Kaip žinai, visada konfliktavau su feministėmis, bet vis dėlto turbūt lyčių studijos mane pritempė prie supratimo, kad kai kuriuos kūrinius reikia iš naujo perskaityti.
– Ką gi, grįžkim prie Tavo asmenybės, kurios dvidešimt procentų, kaip sakei, sudaro autorė, rašytoja, struktūros. Kaip išsidalija likę aštuoniasdešimt?
G. K. Taigi dvidešimt procentų – autorė; dvidešimt procentų – mama; dvidešimt procentų – LGBT raiškos nesibodįs personažas; dvidešimt procentų – lituanistė (plačiąja prasme – tai mano specialybė); dvidešimt procentų – katalikė ir AA bendruomenės narė. Čia taip grubiai, tikiuosi, žmonės supranta, kad toks skirstymas ironiškas ir sąlyginis.
– Ar šios Tavo dalys, dauguma kurių susijusios su bendruomenėmis, konfliktuoja tarpusavyje? Ar Tu jau sutaikei jas savo asmenybėje?
G. K. Dabar jos integralios. Skirtingai nei su realiomis bendruomenėmis, santykis su šiomis asmenybės dalimis yra stabilus. Pagaliau radau patogų balansą. Jeigu integravimąsi laikysim tam tikru procesu, o taip ir yra, tai šiuo metu jis yra visiškai užsibaigęs: aš integravausi, pagaliau esu, nepaisant kelių vienas kitam prieštaraujančių vaidmenų, kažkas viena.
– Kiek žinau, – nes Tavo ieškojimus teko matyti ir iš arčiau, – integravimosi procesas, sykiais dažniau primindavęs blaškymąsi, vyko sunkiai…
G. K. Iš tikrųjų nuolat ieškojau bendruomenės, į kurią galėčiau įsilieti, ir tai truko gana ilgą laiką. Tai nutoldama, tai priartėdama bandžiau atrasti save Bažnyčioje – atvykusi studijuoti, pradėjau slankioti po šventoves, domėtis, lankyti paskaitas Religijos studijų centre; save kaip rašytoją bandžiau rasti literatų bendruomenėje (kurią tuomet mačiau monolitiškesnę, ne visai aiškiai suvokdama hierarchijas); ieškojau savęs kaip LGBT bendruomenės narės; pagaliau, nors ir jaučiau, kad neturiu tam duomenų, bandžiau kaip nors pritapti ir akademinėje aplinkoje.
Neneigiu, kad tos paieškos buvo sunkios ir komplikuotos. Daugelis bendruomenių, nors buvo patrauklios, turėjo ir atstumiančių bruožų. Katalikai atrodė narciziški moralizuotojai (arba, negražiai tariant, šiek tiek priekvaišiai – nesakau, kad ir aš ne tokia, bet), be to, turėjau rimtų abejonių dėl to, kaip jie priims mano lytiškumą. Rašytojai gąsdino „genijų“ visagalybe – atrodė, kad tik šie ten priima sprendimus ir neverta net mėginti ieškoti santykio, nes tai bus išjuokta. Bohemiški rateliai, žinoma, atrodė laisviau, bet į juos patekau ne iš karto.
LGBT bendruomenė mane iš tikrųjų labai sunkiai priėmė. Ir aš sunkiai juos priėmiau. Tada vykdavo tokios demonstratyvios akcijos – tarkime, vienalytės poros bučiuojasi prie Seimo. Man tai atrodė labai neestetiška, primityvu. Kildavo vidinis pasipriešinimas. Kritikavau juos už vulgarų lobizmą. Be to, aktyvizme veikia keistas paradoksas: atrodo, ginamos visų laisvės, bet būtina priimti poziciją „arba tu su mumis, arba prieš mus“. Savarankiškas mąstymas nuvertinamas kaip nesolidarumas. Ir tie pirmieji praidai, su agresyvių mačo vyrukų protestais – mane nuo viso to ėmė klaikas, atrodė, dialogui erdvės nebus niekada.
Studijos doktorantūroje baigėsi labai paprastai: trukdė alkoholis. Akademinę bendruomenę patyrinėjau mažiausiai, bet liko aišku, kad ir ten esama… visko. Su feministėmis pykausi, daug kas jų įkarštyje man atrodė fašistiška. Pavyzdžiui, mada lesbietėms nusipjauti krūtis. Savaime suprantama, lesbietės ir mamos derinys yra oksimoronas.
– Konfliktuoti su bendruomene, matyt, natūralu. Tavo atveju unikalu tai, kad Tu konfliktavai su visomis, o ir tos bendruomenės, su kuriomis turėjai asmeninių įtampų, buvo viena kitai priešiškos ir tarpusavyje turėjo (ir tebeturi) ideologinių priešpriešų: LGBT ir feministės turi reikalavimų Bažnyčiai ir literatūrai; Bažnyčia turi reikalavimų LGBT; pagaliau „plačioji visuomenė“ turi reikalavimų alkoholikui, rašytojui ir LGBT atstovui. Kaip šitai atsiliepė Tavo situacijai?
G. K. Mano atveju įtampos ir priešpriešos keistai persiklojo, vienoms bendruomenėms netikėtai perėmus kitos įsivaizduojamas funkcijas. Religinė bendruomenė pirmiau nei literatai įtvirtino santykį su literatūra – klajodama po bažnyčias ir vienuolynus, galiausiai pasilikau Bernardinuose, nes patraukė Juliaus Sasnausko pamokslai. Ne liturgija, ne aplinka (nors pastaroji irgi – asketiškas interjeras, meno kūriniai, choras „Langas“), o homilijos. Tikrai negalėjai neužkibti. Visam Vilniaus mieste nieko panašaus nebuvo.
Šeima mano tapatybės nepriėmė su džiaugsmu. Negalėjau tikėtis ir plačiosios visuomenės, kuri 2000-aisiais dar labai skeptiškai žiūrėjo į homoseksualus, palaikymo. Paradoksas – dvasininkai, su kuriais teko susidurti, į tai sureagavo visiškai normaliai, rėmė emociškai. Tą noriu pabrėžti: pirmiausiai buvau priimta ne šeimoje, ne visuomenėje, bet Bažnyčioje – o juk tai yra bendruomenė, kuri (bent deklaratyviai) priešiškiausia LGBT. Todėl esu jai bene atlaidžiausia – net kai kunigai daro nesąmones, išgyvenu tą su širdgėla.
– Sugrįžkime trumpam prie poezijos. Esi užsiminusi, kad naujos poezijos knygos leidimą norėtum kuo labiau užvilkinti. Skaitytojui (ir, žinoma, manyje tūnančiam neįvykusio žurnalo „Dievai“ reporteriui) būtų įdomu sužinoti kodėl?
G. K. Nes to, ką noriu ja pranešti, nenoriu pranešti šiuo metu. Noriu, kad laikas, kai tą padarysiu, nusikeltų kuo toliau. Matyt, jaučiuosi lygiai taip pat, kaip daugelis išpažintinių poetų. Pavyzdžiui, Ramunė Brundzaitė leisdama knygą vis baiminosi, ką pasakys tėvai. Taip pat ir Dovilė Bagdonaitė. Jeigu kokie nors konkretūs asmenys figūruoja knygoje ir yra atpažįstami – atsiranda vidinių kliūčių. Kai Vincas Mykolaitis-Putinas rašė vėlyvuosius sonetus, visi žinojo, kad jie skirti Irenai Kostkevičiūtei. Egzistuoja toks nejaukumas – kam tu parašei knygą? Juk mūza gal to visiškai netrokšta, kaip netrokšta ir jos artimieji (mano atveju, ji jau mirusi).
– Bet ar teisinga ir teisėta Tavo vadinti išpažintine? Nes Tu prabyli vis iš skirtingų socialinių vaidmenų (motina, filologė etc.); nėra vieno kenčiančiojo ir vienos traumos, vienos kančios, kuri būdinga išpažintinei. Tai veikiau tam tikri socialiniai trafaretai.
G. K. Išpažintiškumas šiandien suprantamas labai plačiai (pavyzdžiui, Sigitas Parulskis ar Gintaras Bleizgys irgi laikomi išpažintiniais poetais). Laikausi tam tikro atsainumo: ne mano reikalas, kaip apibūdinamos mano knygos – čia solidarizuojuosi su kritikais, jie turi teisę įvardinti ir kategorizuoti, ne aš. Šabloną „išpažintinė poezija“ dažniausiai vartoju ironiškai. Bernardinų bažnyčioje visada stoviu prie klausyklos – kaip ir dera išpažintinei poetei.
Jeigu rimtai, suvokiu, kad esu traumuotas žmogus. Augau M. K. Čiurlionio mokyklos internate, tai buvo posovietinė institucija, kurioje tvyrojo anarchija ir, šių dienų terminais kalbant, nepriežiūra. Toks savotiškas Williamo Goldingo „Musių valdovo“ atitikmuo. Agresoriai buvo vaikai, atėję iš dar baisesnės socialinės aplinkos, – širdyje laikau juos aukomis, ne smurtautojais. Kai skaitau Nijolės Miliauskaitės poeziją, kurioje toks svarbus našlaitystės motyvas, sugaunu save galvojančią, kad jai jos internate gal net buvo geriau – ne taip toli nuo tėvų, turėjo mylinčią auklėtoją, aplinka nebuvo smurtinė (ar bent ne tokia smurtinė).
Nesu parašiusi kūrinio, kuriame gilinčiausi, kas tiksliai ten įvyko. Matyt, čia bus padėjęs ir anonimų mokymas, akcentuojąs, kad reikia užkirsti kelią savigailai. Tarkim, pradėčiau galvoti, kaip man buvo sunku. Negalvoji apie tai, nes žinai, kad savigaila žlugdo. Vizualizuoju ją kaip nuolat ataugančią žolę ir mintyse žirklėmis nukerpu prie pat šaknų.
– Man rodos, šiuo metu kaip tik labai suintensyvėjusi inercija savigailą (tikrą ar kartais įsivaizduotą) transformuoti į tekstus ir ant jos kaip pamato statyti savo naują tapatybę?
G. K. Taip, visa ta išpažintinės poezijos tradicija, kur apverkiami išprievartavimai, abortai, negimę vaikai, – tikiu, kad autorėms tai iš tikrųjų įvyko, atjaučiu jas, bet, kai tai tampa masiškais naratyvais žiniasklaidoje, man, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų, pasidaro nebeįdomu. Trauma virsta banalybe, savastis tampa pernelyg lengvai ja paaiškinama. Žinoma, nepatiki tuo aiškinimu, nes jis pernelyg visuotinis, nupasakojama tais pačiais žodžiais. Savastis nėra vien traumos dirvožemio augalas.
Neseniai mačiau straipsnį apie Aido Marčėno naujos knygos pristatymą. Nežinau, ar citata tiksli, bet Marčėnas sako: „Šiais laikais, man atrodo, poezija iš tų trauminių patirčių neišauga, ji tiesiog malasi tose gimdymo traumose. Turbūt pasenau, nes tarsi noriu pasakyti, kad mūsų laikais buvo geriau.“ Suprantu, ką jis nori pasakyti, bet ne visai su tuo sutinku. Tas „malimasis“ traumose gali būti platesnis kultūrologinio pobūdžio procesas, kurį verta aiškintis, pradedant Danutės Gailienės studija „Ką jie mums padarė“. Asmeninė trauma, kad ir kokia atrodytų menka, kartais nuostabiais, neįtikėtinais pavidalais atkartoja protėvių tremčių ir represijų istoriją. Net jeigu provaikiui nelabai žinoma, kas ten tiksliai įvyko. Trauma yra ir šalies istorijos refrenas, todėl neverta to labai baimintis. Išrašius tai, veikiausiai ateis kitas etapas.
– Ankstesnėje Tavo kūryboje pasitaikydavo nemažai literatūrinių įvaizdžių (klasikos parafrazių), dabar – gerokai daugiau socialinių temų, netgi tokių, sakykim, laikraštinių motyvų: prezidento rinkimai, popiežiaus vizitas etc. Tai nėra madingas (ir apskritai su poezija nesiejamas) ėjimas. Neringa (literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė – red. past.) teigia, kad Tavo naujausiai poezijai būdingos publicistikos savybės.
G. K. Norėčiau su kiekviena knyga būti kitokia, pasikeisti, kažką apversti. Bandžiau rašyti vizualinius eilėraščius. Nelabai išėjo – techniškai nemoku jų atlikti, reiktų pasimokyti maketavimo. Kita vertus, yra kas juos rašo ir be manęs.
Negalėčiau sakyti, kad tam skiriu visus dvidešimt procentų savo laiko, bet galva visąlaik dirba: jeigu rašai, tai naują eilėraštį daryk kažkaip kitaip, ne pagal tą pačią klišę. Bandau parimuoti – rimavimas mano kontekste būtų didelis pasikeitimas, reikia ieškoti originalių, ne visai skambių rimų. Hegzametru rašyti sunkiau, negu įsivaizdavau nepabandžius.
Tad kartais klausiu savęs: ar yra kažkas, ką labai norėčiau pranešti pasauliui, jeigu nerandu tam tinkamos formos? Visa tai juk galiu pasakyti per publicistiką.
– Poetei gręžtis publicistikos pusėn – vis dėlto gana radikalu. Drįsčiau teigti, kad mūsų kartos kontekste (ir kontekste, kuriame poezija – šventybė, sacrum) toks žingsnis netgi maištingas. Juk buvome auklėjami ir mokomi nesitepti politika…
G. K. Taip, mūsų studijų metais filologyne labai neigiamai vertindavo politinį aspektą. Sakydavo, politika nešvari – tik neįsivelkit į tai (gariūnmečiu tokia pozicija nebuvo visai nepagrįsta). Buvome poetocentriški: menas aukščiau visko. Kurį laiką atrodė atgrasu viskas, kas vyksta Seime, nelabai domėjausi ir užsienio politika.
Tiesa, greitai mano požiūris į tuos dalykus ėmė keistis, ypač kai mano gyvenime atsirado Aušra (Pažėraitė – red. past.) – ji turėjo kairiųjų draugų, priklausė dabar jau išnykusiai organizacijai „Naujoji Kairė“. Nors žvelgiau įtariai, buvau atvira tai mąstymo krypčiai (vis geriau negu jaunieji konservatoriai ar liberalai) ir kažkaip priėjau prie minties, kad neverta tų savų bendruomenių kritikuoti, nes vienaip ar kitaip jos vis vien gina mūsų teises. Ir politinė (neva nešvari) sfera liovėsi būti baubu.
Publicistika man artima, nes man įdomios visuomenės problemos. Iš dalies dėl to įdomu rašyti ir recenzijas. Atrodo pavojinga, kai rašytojas pasišvenčia vien poezijai. Jis tada siaurai gyvena, nemato kitų – spėju iš tokių poetų viešų pasisakymų. Pagaliau ir neturėčiau tiek ko pasakyti. Jei kasdien rašai eilėraščius, jie bus gana panašūs vienas į kitą, pagaminti ant vieno kurpalio. Publicistika yra smagu – ji atspindi šiokias tokias aistras, aktualijas, o kontaktas su visuomene išreiškia socialumą. Nenutolsti nuo tikrovės (graudu matyti nutolusius).
– Ar daug tenka tokių (nutolusių) sutikti?
G. K. Sakykim taip: tų, kurie rašo tik poeziją, pavyzdys neįkvepia. Susiduriu, nes skaitau jų knygas ir seku pasisakymus, kartais susitinkame literatūros renginiuose ar festivaliuose. Kokia dar filologine veikla įmanoma užsiimti? Vertimai ne man – ištinka paranoja, kad ne tie žodžiai, nepakankamai tikslūs; nepasitikiu ir savo užsienio kalbų mokėjimu.
Poezijai reikia duoti nuo savęs pailsėti. Pavyzdžiui, A. Marčėnas anksčiau irgi darydavo pauzes ir rašydavo kažką panašaus į publicistiką („Sakiniai“, 2013). Tai jo niekaip neatitraukė nuo poezijos, bet suteikė distanciją. Kiti užsiima dar kuo nors, pavyzdžiui, vežioja paramą į Ukrainą. Rašytojo įgūdžiai nuo to nesiatrofuoja.
– Publicistika įdomiai susijusi su šiuolaikiškumo tema, o šioji – su vis dar pasitaikančiu požiūriu į lietuvių literatūrą kaip neva anachronišką, apėjusią pelėsiais, neturinčią perspektyvų. Aš, būdamas mokyklinio amžiaus, šiais mitais tikėjau (iš dalies todėl pasirinkau ne lituanistiką, bet klasikinę filologiją). Kaip Tavo gyvenime atsirado lietuvių literatūra, ir ypač lituanistika, kurios prestižas to meto visuomenėje buvo labai labai žemas?
G. K. Reikia suprasti, kad tai aplinkybės. Iš M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Vilniuje po devynių klasių dėl suprastėjusių rezultatų gėdingai grįžau į regioną. Ten buvo ganėtinai nyku, knygos buvo prieinamiausia išeitis – galėjai skaityti ir slėptis fikcijose.
Todėl universitetas reiškė beveik neįmanomą proveržį, lietuvių literatūra buvo nuoširdžiai įdomi – kaip ir dabar tebėra įdomi. Literatūros katedroje būta autoritetų, jie traukė. Ir, tiesą sakant, jų įvaizdžiai atrodė gerokai respektabilesni negu lietuvių poečių. Bet, aišku, tuo metu to nesupratau, tiesiog pasidaviau tai traukai. Mano neordinarumas buvo toleruojamas (reiškiausi kultūrinėje spaudoje, jau turėjau PK), ypač mane globojo profesorė Viktorija Daujotytė: savaip saugojo nuo akademinio griežtumo ir teorijų viršenybės. Tokie žmonės literatūrai yra itin palankūs: jie žiūri nevykėlio literato, o ne standarto.
Man su pelėsiais labiau asocijuojasi tie „urbanistiniai“ autoriai, kurie teigia įgiję išsilavinimą ir kaip rašytojai susiformavę Vakaruose. Niekaip nesuprantu, kodėl tada jie renkasi rašyti tokia archajiška kalba? Jeigu būčiau susiformavusi Lenkijoje, Prancūzijoje ar Britanijoje, rašyčiau tik tomis kalbomis. Įdomu, kad tą poziciją apie lietuvių literatūros pelėsius dažniausiai regiu socialinių tinklų „publicistikoje“ – ją tvirtina labai abejotino raštingumo influenceriai (kalba atskleidžia viską), irgi puoselėjantys rašytojo ambiciją(!).
– Vis dėlto tai, kad Tu įsitraukei į sritis, kurios dalies visuomenės, tegul ir nelabai įsigilinusios, laikomos nešiuolaikiškomis, – ką sako apie Tavo asmenybę? Gal tai – ne vien maištas, bet ir kova su savo traumomis?
G. K. Gali būti, kad šiandien nemažai žmonių save „surinkinėja“, panašiai kaip ir aš, iš dalių. Kai kurie atvirai pradeda nuo psichinių sutrikimų diagnozių, nors šios labai jau abejotinas tapatumo pagrindas (kaip abejotina ir pati šiandieninė farmacinė psichiatrija). Vis dėlto tai tampa šiokiu tokiu „išskirtinumo“ ženklu, autentiškumo patvirtinimu. Kiti metasi į egzotiškesnes religijas, pavyzdžiui, judaizmą: perkonstruoja tapatybę, sąmoningai nori atsidurti aukos pozicijoje – gal tokiu būdu mokosi empatijos.
Kai galvoju apie Sigito Gedos biografiją, niekaip negaliu suprasti: žmogus, turėjęs akivaizdžių alkoholinės psichozės bruožų, taip atkakliai neigė bet kokius sutrikimus, jautėsi esąs adekvatus, tą tvirtino savo poezija ir intelektiniu darbu. Šiandien vyksta kai kas atvirkštinio: daugmaž sveiki žmonės dedasi išprotėjusiais ir pirmiausia tą panaudoja savo kūryboje (čia kalbu ne konkrečiai apie Patricijos Gudeikaitės atvejį, bet apie platesnę tendenciją). Psichologija yra pervertinusi vaikystės reikšmę: pasirodo, žmogus turi resursų pats save perkonstruoti, iš naujo sukurti. Žinoma, tai neįvyksta per tris dienas, bet per dešimtmetį ar du – įmanoma.
– Literatūroje, interviu atsispindi faktas, kad nebaigei disertacijos. Savaime tai nėra labai įdomus CV aspektas, bet jam rodomas dėmesys šį faktą hierarchizuoja. Tai – didelė trauma?
G. K. Tai susiję su kaltės jausmu. Profesorė (Viktorija Daujotytė – red. past.) visada buvo man svarbus žmogus. Nebuvau nuostabi mokinė, bet ji linkusi rūpintis ir nesėkmių padariniais. Ligi šiol mane vis paragina, kad darbą vienaip ar kitaip užbaigčiau. Man tai tarsi patvirtinimas, kad gal ir būčiau sugebėjusi tą padaryti. Kartais nueinu į biblioteką ir ten sėdžiu, vartau šaltinius. Žinau, kad netapsiu akademike, nesu to tipo. Bet tas kelias, kuris galėjo būti, dar kažkur šmėžuoja. Nors dabar vis vien turiu dalykinių reikalų su akademikais, graužtis nėra ko.
– Jei jau prakalbom apie akademikus, būtų įdomu sužinoti, kaip juos vertini. Tiek siejant su rašytojais, tiek su mūsų minėta šiuolaikiškumo fikcija?
G. K. Man daugelis, pavyzdžiui, LLTI, mokslininkių atrodo daug platesnio akiračio už absoliučiai visus rašytojus. Rašytojams ligi jų – mentaliniai šviesmečiai. Čia vėlgi apie stereotipus – po knygų dvyliktuko rinkimų internete pasipildavo neįvertintųjų komentarai: „senmergių institutas“. Netgi žinau (stilistiškai demaskavau), kas juos rašydavo. Vis dėlto man tai skamba ir kaip komplimentas – senmergės yra sisteminio mąstymo ir kanono sergėtojos, abejingos „ženotų žmonių poezijai“ (čia ironizuoju, naudoju nekorektišką S. Gedos frazę). Tuos „ženotus žmones“ S. Geda neabejotinai suvokė kaip į buitinius rūpesčius ar santykius kiek per tvirtai įsikibusius karjeristus, kurie reiškia ambicijas dar ir „dirbti kūrėjais“. Senamadiškumas kartais – nieko blogo, tai platesnio matymo būtinybė.
Tu neseniai kalbinai poetą Antaną A. Jonyną, net antraštė buvo „Esu gerokai labiau šio nei ano laiko žmogus“. Pagalvojau, kad suabejočiau, nors Antanas man labai simpatiškas – ir kaip žmogus, ir kaip poetas. Feisbuke taip, jis tikrai šio laiko žmogus, turįs aiškias pilietines laikysenas. Sonetų rinktinėje – ne, jis senamadiškas. Ir tai gerai.
– O Tu pati, Giedre – ar esi šio laiko žmogus?
G. K. Nežinau, Andriau, turbūt Tu esi apie tai mąstęs daugiau negu aš. Neturiu atsakymo. Kartais norėtųsi spjauti į visą tą virtualybę, kuri taip įtraukusi. Grįžti į tą kažkokią neva vaikystės aplinką, kur viskas buvo daugmaž tikroviška, ar bent jau tokios iliuzijos laikėmės. Gyventi, kiek tai įmanoma, ekologiškai, bet ne pretenzingai ekologiškai. Šlavinėtis po namus, knaisiotis po daržą, megzti. Nesijausčiau nieko praradusi. Šiuolaikybė išvargina, multitaskinimas varo į demenciją. Natūralu, kad žmonės ilgisi buvimo gamtoje be išmaniųjų prietaisų. Tik klausimas, kiek ilgai ten ištvertų. Aš, jaučiu, neilgai.
– Turėjau galvoj ne santykį su trendais ir aplinka, bet veikiau komplikuotą santykį tiek su tuo, kas nauja, tiek ir su tuo, kas sena. Tavo asmenybėje šios kraštutinybės, man regis, tobulai susiliejusios. „Davatka“–kritiška publicistė; feministė, LGBT bendruomenės narė–tradicijos sergėtoja ir t. t. Gal tokie radikalūs nesuderinamumai – mūsų kartos ženklas?
G. K. Esu tik pastebėjusi, kad mudviejų kartos atstovai jaučia baimę būti „nepakankamai šiuolaikiški“. Pavyzdžiui, burbule gan svarbu deklaruoti poziciją, kad ir gera knyga gali būti pristatyta vulgariomis priemonėmis. Autoriaus gyvenimo būdas beveik negali būti vertinamas moraliniu požiūriu, tai laikoma nekorektiškumu. Bent jau niekaip neturi atsispindėti knygos vertinime. Iš to didelio šiuolaikybės etiketo (kuris suvokiamas kaip priešprieša baisiajam sovietiniam mentalitetui) troškimo pasitaiko ir perlenkimų į kitą pusę.
– Aš Tave stipriai sieju su hierarchiniu mąstymu – viską sudėlioti į lentynėles: a, b, c, d ir t. t. Ar šis įspūdis teisingas?
G. K. Taip, viską rūšiuoju, kitaip nieko nespėčiau. Ir feisbuką skrolinu neužgaišdama, ir teliką žiūriu griežtai pagal Jono Ūbio rekomendacijas. Savaime suprantama, rūšiuoju knygas. Priimti visą tą komercinių leidyklų srautą, jo neatsirinkus, būtų laiko gaišimas. Matyt, paveikė daug kas – auklėjimas, meninis ugdymas, studijos. Universitete mus ragino rašyti recenzijas, man patiko ir aš sugebėdavau tą daryti. Ir patirdavau malonumą!
– Vadinasi, literatūros kritika – tiesiog viena didesnės vidinės klasifikavimo sistemos nišų? Kokios vertingos patirties įgijai šičia?
G. K. Iš pradžių gan aršiai kritikavau, žmonės įsižeisdavo. Dabar tai darau švelniau, nuosaikiau, bet vis tiek dažnai susiduriu su tų autorių, kurių knygas recenzuoju, opumu. Jiems nelengva atskirti savo knygas nuo savęs. Ir tai suprantama. Ypač tokioje mažoje bendruomenėje, kur daugelis tikisi, kad bus paglostytas. Bet taip yra visur pasaulyje. Išleidęs knygą, autorius kurį laiką nepajėgia jos blaiviai reflektuoti, be to, daugelis visai neturi savikritiškumo.
Nors ir suabejodama, darau tai, ko visą gyvenimą mokiausi. Hierarchijų išskyrimas, tarkime, literatūrinės kokybės srityje, niekaip nesumenkina to žmogaus, kurio kūrybai ar veiklai esu kritiška, vertės ir reikšmės.
Kritiką suvokiu kaip turinčią atlikti aksiologinę funkciją; tą pabrėždavo ir Algis Kalėda. Ne tu viena nustatinėji knygos vertę, bet rašydama recenziją prie to prisidedi. Tai ne visai tas pats, kas dalinti žvaigždutes goodreadsuose ar lipdyti fanoną feisbuke ir instagrame.
– Ar tu hierarchizuoji bendruomenes, kurioms priklausai? Taip sprendžiu, nes kitas bendruomenes man, rašytojų bendruomenės nariui, neretai apibūdindavai pejoratyviniais žodžiais: ilgaskverniai, davatkos, pyderai etc. Ar tai reiškia, kad santykis su rašytojų bendruomene buvo specifinis – laikei ją „lygesne tarp lygių“, ar tu tokiu būdu kiekvienai bendruomenei (žaismingai arba, kaip spėju, ironiškai menkindama jos akyse kitas) stengeisi rodyti josios išskirtinumą?
G. K. Taip, anuomet turėjau pykčio. Dabar išsivystė daugiau supratimo, nors nesu praradusi kritiškumo nė vienos bendruomenės atžvilgiu. Bažnyčia turbūt svarbesnė už ezoterinius anonimus. Literatūros bendruomenė, galimas daiktas, šiek tiek aukščiau už kitas – juk ji susijusi su ta vadinamąja savirealizacija. Nors jeigu greta dvasinės bendruomenės, vargu ar aukščiau. Jeigu šalia LGBT – taip, aukščiau. Matyt, tikrosios vertės išaiškėtų tik kraštutinėje būklėje. Bet juk niekas su šautuvu man neliepia apsispręsti dėl vienos vietoj kitos.
– O jei patyrinėtume santykį su bendruomenėmis truputį kitu rakursu? Ar sunku, Giedre, būti katalike? O ar sunkiau / lengviau būti mama? LGBT? Jei tiksliai ir nesurūšiuosime, bent pabandykime šias skirtingas misijas padėlioti į lentynėles, kaip pati mėgsti.
G. K. Mama būti gan gamtiška, instinktyvu. Tam nereikia specialių kultūrinių gebėjimų. Ir vis dėlto man tai yra prioritetinė tapatybė: vaikas yra svarbiausias mano kūrinys. Kita vertus, jis ne visai mano vienos: ne aš vienintelė esu autorė, tai nėra mano nuosavybė, ją teks paleisti. Kol kas džiaugiuosi tuo ryšiu, bendru skaitymu, dukters lavėjimu, jautrumu, brendimu. Padarytas klaidas man skauda.
Katalikybė yra sistema, kurią žmonės neretai atranda po egzistencinių ieškojimų. Tai aiškumas: pažadai, teologiniai personažai, taisyklės. Kartais jomis nusižaidžiama ligi fašizmo; suprantama, tai ne mano idealas. AA irgi yra sistema, išties naudinga, gydanti nuo priklausomybės. Bet irgi su grėsme nuo vieno kraštutinumo žengti prie kito: išversti savo narcisizmą į kitą pusę, imti nurodinėti pažeidžiamiems žmonėms, ką jie turėtų daryti, nuolat stengtis sublizgėti, įtikėti iliuzija, kad labai kažkam padedi.
Ką reiškia šiuo metu būti jaunu LGBT bendruomenės nariu, man sunku pasakyti. Juk tai kaip ir norma, kai dairausi aplink. 2000-aisiais tai buvo laikoma perversija arba radikaliu maištu. Tuo buvo įmanoma susigriauti šeimos santykius ir iškristi iš darbo rinkos, gulėti atitinkamose ligoninėse, užsiimti savižala. Galop tekdavo susitaikyti su tuo, kad esi marginalija – kaip matai, praverčia nuolankumo ugdymui.
– Dar šiek tiek norėčiau pakalbėti apie Bažnyčią. Vadinamoji „pažangioji visuomenės dalis“ mato katalikybę (ir apskritai krikščionybę) kaip kažką atskiro nuo gyvenimo, nuo valstybės. Ir visiškai nebeatitinkančią būtent šiuolaikinio gyvenimo standartų.
G. K. Man su ta pažangiąja dalimi niekad nebuvo pakeliui. Lietuvos vyskupai yra didžiulė bėda, nesiginčiju. Tačiau seku visuotinės Bažnyčios judesius, popiežiaus inicijuojamus poslinkius modernizacijos link – aišku, jie sulaukia daug pasipriešinimo. Bažnyčia veikia keliuose žemynuose, jų socioekonominė ir žmogaus teisių situacija skiriasi. Seku Amerikos jėzuitų žiniasklaidą, imponuoja jų optimistinė laikysena.
Lietuvoje padėtis, žinoma, liūdnesnė, bet kaip publicistė vis dar šiek tiek domiuosi visuomene. Man įdomūs net ir dogmatiški argumentai, jų dėstymas, internetinių komentarų sociologija (pavyzdžiui, po Bernardinai.lt straipsniais). Tai tie patys parapijiečiai, su kuriais vaikštau komunijos – taigi turime kažką bendro. Matau prošvaisčių.
Nesu visiškai įsitraukęs žmogus – nevažinėju po rekolekcijas, nesu aktyvi pastoracinio gyvenimo dalyvė. Tačiau esu suinteresuota. Nepaisant to, kad į mišias einu ne dėl pačios Eucharistijos, o dėl Juliaus ir jo pamokslų, nes jie yra ne tik literatūriški, bet ir atveria tokį dvasingumą, kurio visą gyvenimą godžiai ieškojau.
– Bet kaip, Giedre, pamokslo grožis ir Bažnyčios kaip socialinės institucijos vaidmuo dera su pačiu Jėzumi? Tu, kaip sakaisi, „davatka“, nėsyk nepaminėjai jo vardo. Argi Bažnyčia nėra pirmiausia metafizinė?
G. K. Nelengva paaiškinti, tame esama kažkokios metafizikos. Mano tikėjimas komplikuotas, ypač sunkiai įsivaizduoju pomirtinį gyvenimą. Bet Kristaus vaizdinys – esminis: ėjimas anapus Įstatymo, Evangelija, kančia, pasiaukojimas, mirtis, prisikėlimas. Tą esu priėmusi. Kasdien nekeliu sau klausimo, yra pomirtinis gyvenimas ar nėra. Tiesiog dalyvauju sakramentiniame gyvenime. Arba einu pas alkoholikus. Pas juos visada vyksta kas nors tikro.
1 Dalia Satkauskytė teigia: „Knygų skaitytojai, besiburiantys į kurio nors rašytojo ar knygos fanų bendruomenes, socialiniuose tinkluose ima kurti vadinamuosius fanonus kaip alternatyvą profesionalų steigiamiems ir palaikomiems kanonams“ (Prieiga per internetą).