Joanna Tabor. Tapsmo atmintis Sauliaus Šaltenio ir Bohumilo Hrabalo kūriniuose

2024 m. Nr. 3

Straipsnyje, analizuodama ir gretindama du kūrinius – Sauliaus Šaltenio apysaką „Riešutų duona“ (1972) ir čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo, kurio 110-ąsias gimimo metines švenčiame šį kovą, apsakymų rinkinį „Krasosmutnění“ (1979) – norėčiau aptarti, kaip prisimenama vaikystė, o tiksliau – kaip konstruojamas jos vaizdas ir reflektuojamas asmens tapsmo (Bildung) procesas. S. Šaltenio apysaka lietuvių skaitytojams gerai žinoma, B. Hrabalo knyga nėra išversta į lietuvių kalbą. Jos pavadinimas reiškia „gražų liūdesį“, į lenkų kalbą jis išverstas „Taka piękna żałoba“ („Toks gražus gedulas“) ir šį pavadinimą vartosiu straipsnyje. Kūrinių autorius sieja panašus literatūrinis jautrumas, gebėjimas konstruoti labai ryškius, psichologiškai niuansuotus veikėjus, gyvas pasakojimo būdas ir visų pirma – specifinis humoro jausmas, savotiškas lyrizmo ir komizmo derinys, leidžiantis apie rimtus ar net dramatiškus dalykus kalbėti lengvai, be patetikos. Abu rašytojai labai įtaigiai – su švelnumu ir didele simpatijos doze – vaizduoja provinciją ir nebijo herojų originalumo, ekstravagantiškumo, visuotinai nepriimtinų poelgių. Analizuojamuose tekstuose panaši taip pat naratorių konstrukcija ir pati tapsmo situacija: pasakotojai – berniukai, paaugliai (keliolikos, ankstyviausiuose prisiminimuose – kelerių metų), pateikia šviesų ir graudų, švelnaus humoro, lyriškumo ir šiltos ironijos kupiną savo vaikystės vaizdą, pristato spalvingą mažų miestelių bendruomenę, ryškiausių jos atstovų galeriją ir įsimintiniausius savo šeimų gyvenimo momentus.

Sąvoką Bildung čia vartoju plačiausia prasme, kaip saviugdą, asmenybės formavimą, individo vystymąsi, pasiekiamą personažui įgyjant įvairiopų patirčių ir kritiškai jas analizuojant, stebint pasaulį ir savo aplinką. Saviugda realizuojama per veiksmą, bendravimą ir dialogą, kurie leidžia individui susikurti tam tikrą pasaulėvaizdį. Bildung yra sąmoningas autonomiško identiteto kūrimas, kartu ir tam tikras pasaulio interpretavimas, o jo pagrindinis tikslas yra „prisijaukinti“ pasaulį, padaryti jį „savo erdve“.

Toks Bildung sąvokos supratimas artimas Johanno Wolfgango Goethės ir iš dalies Wilhelmo von Humboldto koncepcijoms, kuriose pabrėžiamas socialinis saviugdos aspektas – savimonė negali formuotis izoliacijoje, ją galima pasiekti tik pasaulyje, konfrontuojant su realybe. Bildung koncepcija susiformavo XVIII–XIX a. sandūros vokiečių kultūroje ir davė pradžią moderniam švietimui, grindžiamam savišvieta ir prieštaraujančiam auklėjimo būdui, kuris rėmėsi pasyviu modelių kopijavimu¹. Tokia asmens tapsmo samprata neatmeta autoritetų, tačiau kiekvienas principas turi būti „internalizuotas“, jį turi lydėti autonomiška refleksija – tai brandos požymis. Bildung koncepcijai būdinga individo ir jo autonomijos vertė, tačiau drauge ir nuostata, jog brandos negalima pasiekti izoliuotai, asmens sąmonė turi nuolat konfrontuoti su jį supančiu pasauliu. J. W. Goethė Bildung idėją suprato kaip savišvietą, kurios tikslas – formuoti asmenybę, pajėgią veikti bendruomenėje². W. von Humboldtas rėmėsi J. W. Goethės mintimi, bet jo koncepcijoje Bildung labiau individualizuotas, orientuotas į atskirą asmenį ir neturi tokios stiprios socialinės dimensijos. Tačiau ir šiuo atveju laikomasi nuostatos, jog savimonė negali būti pasiekta uždaroje aplinkoje, būtent pasaulis ir kiti žmonės suteikia individui medžiagos apibrėžti save – tad ir W. von Humboldtas akcentavo dialogo, sandūros su išore svarbą³. Taigi asmuo Bildung procese formuoja savo asmenybę, tuo pat metu konstruodamas tam tikrą pasaulio vaizdą, interpretuodamas tikrovę. Vėlyvesnės romantizmo epochos koncepcijos, pavyzdžiui, Friedricho Schlegelio, neigė dialogo su pasauliu būtinumą ir eksponavo laisvės faktorių – subjektas nebeieško savęs supančiame pasaulyje, priešingai, kuria šį pasaulį ir jame bando išreikšti savo laisvę. Tačiau toks individo atskyrimas nuo pasaulio gali paskatinti subjektą suabejoti savimi ar net privesti prie susvetimėjimo, o saviugda, kuri vyksta per dialogą su pasauliu, padeda to išvengti⁴.

Bildung sąvoka literatūros istorijoje susijusi su auklėjamojo romano (Bildungsroman) žanru, bet nė vienas iš straipsnyje analizuojamų kūrinių nėra romanas. „Riešutų duona“ – tai apysaka, sudaryta iš keliolikos skyrių / vaizdų, „Toks gražus gedulas“ – dvidešimt trijų trumpų apsakymų rinkinys, kuriuos jungia pasakotojas, herojai ir veiksmo vieta. Kūrinių konstrukcija labai panaši, jų pasakojimas punktyriškas – vaizduojamos atskiros prisiminimų scenos, kuriose eksponuojamas tai vienas, tai kitas personažas iš pasakotojo aplinkos. Kaip rašo Jurgita Žana Raškevičiūtė, „toks pasakojimo stilius leidžia išvengti vaizduojamo pasaulio hierarchizavimo <…>. Niekas neišskiriama į centrą, o vaizduojama taip, kaip šie dalykai pasirodo ir yra suvokiami gyvenimiškoje situacijoje <…>“⁵. Tokia kompozicija geriausiai atitinka atminties veiklos procesus: dažniausiai prisimenami būtent atskiri atsitikimai ar vaizdai, nebūtinai chronologine tvarka, nesusiklostantys į vientisą pasakojimą. Abiejų kūrinių veiksmas vyksta provincijoje, mažuose miesteliuose: B. Hrabalo apsakymų rinkinyje – prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, S. Šaltenio apysakoje – po karo, tačiau istorinės realijos čia nėra svarbiausios. Dėmesio centre atsiduria kasdienis mažos bendruomenės gyvenimas, šeimos ir kaimyniški santykiai – artimiausia pasakotojų aplinka. Pasakotojai ir pagrindiniai personažai yra vienturčiai sūnūs, gyvenantys su tėvu ir motina (S. Šaltenio apysakoje – dar ir su seneliu), bet jų gyvenime labai svarbų vaidmenį atlieka dėdės, tėvų broliai: apysakoje „Riešutų duona“ – dėdė Boleslovas, rinkinyje „Toks gražus gedulas“ – dėdė Pepinas. Tai būtent su jais, ne su tėvais, berniukai jaučia stipresnę dvasinę giminystę, laiko juos pavyzdžiais, gyvenimo filosofijos mokytojais. B. Hrabalo ir S. Šaltenio kūriniai nėra grynai auklėjamojo pobūdžio tekstai, bet rodo veikėjus tapsmo – identiteto formavimosi – procese. Herojai fiziškai neiškeliauja toli iš namų, bet susiduria su daugybe kliūčių, patiria sunkių išgyvenimų, kurie reikalauja iš jų brandžių reakcijų, savarankiškai vertina situacijas, sprendžia problemas. Autoritetų jie ieško už pirminės šeimos ribų – bendravimas su dėdėmis jiems ir yra savotiškas „sandūros su išore“, išėjimo variantas. Šeimyninės problemos irgi tam tikrais momentais sukelia veikėjams „nutolimo“ pojūtį – jie lieka vieni, patys turi rasti tinkamus sprendimus.

Pasakotojų amžius, paauglystė, taigi pereinamasis individo vystymosi etapas, leidžia sukurti įdomią, nevienareikšmę pasakojimo tonaciją, žongliruojant vaiko ir suaugusiojo perspektyvomis – pasakojimas yra ir labai jaunatviškas, kartais naivus, drauge – mąslus, brandus; tekstuose girdimi du pasakotojo balsai – vienas pasakoja apie įvykius iš trumpos laiko distancijos, kitas – labiau nutolęs⁶. Kartais pasakotojai-veikėjai pabrėžia savo vyriškumą, pavyzdžiui, scenoje, kurioje Andrius pjauna vištą, aptinkame tokį komentarą: „<…> mano tėvas idealistas ir bjaurisi krauju, o senelis nesikelia iš lovos, ir aš vienintelis vyras šeimoje“⁷. Į tėvus, sveikinančius sūnų gimtadienio proga, kreipiasi: „Ačiū jums, tėvai, <…> ir tau, Elyte, kad manęs nepamiršote“ (p. 97). B. Hrabalo veikėjas, norėdamas būti panašus į jūreivius, kuriuos matė uoste, nusprendžia išsitatuiruoti ant krūtinės burlaivį (girti jūreiviai iškrečia berniukui pokštą ir ištatuiruoja jam undinėlę nuogom krūtim); geria nemažai alkoholio – jo tėvas yra vietinės alaus daryklos direktorius, tad miestelyje alus geriamas kaip vanduo, bet – kaip pats veikėjas prisimena – nuo realinės mokyklos (t. y. nuo vienuolikos metų) jam jau „legaliai“ buvo galima gerti ne tik alų, bet ir likerį. Konfliktą tarp tėvo ir jo brolio komentuoja žodžiais: „Jie abu yra didesni vaikai negu aš“⁸, o stebėdamas, kaip tėvai ruošiasi kostiuminiam baliui, jaučiasi už juos vyresnis.

„Riešutų duonos“ herojus savo, kaip suaugusiojo, statusą pabrėžia ir per kalbinę stilizaciją: scenose, kuriose jis nori paslėpti emocijas, jo nuomone, netinkamas vyrui (kai jam norisi verkti, kai yra susijaudinęs), vartoja keiksmažodžius, jais bando uždengti savo „nevyrišką“ reakciją. Pavyzdžiui, kai jo pirmoji meilė, Liuka, išvažiuoja, nuskamba toks Andriaus komentaras: „Ir vėl, velniai griebtų, pradeda lyti“ (p. 94), o kai paskutiniame skyriuje jis išeina iš kirpyklos, kur įvyko simbolinė iniciacija (Andriui nukirpo jo ilgas garbanas), ir pamato pirmąjį sniegą, susijaudinęs sako: „Ak, pasikarkit, pasikarkit su tuo savo sniegu“ (p. 100). Kitose situacijose – atvirkščiai: herojus nestiprina savo emocinio komunikato, tik bando jį susilpninti: pavyzdžiui, nepasako, kad myli senelį, tik savo jausmus išreiškia taip: „Aš žinojau, kad jis myli mane, o ir jis man, atvirai šnekant, nieko sau atrodė senis“ (p. 28).

Pasakotojai puikiai supranta savo „pereinamąjį statusą“ ir kartais sąmoningai juo pasinaudoja – žino, kad turi teisę būti vaikai. Kai Andriaus tėvai nori jį įtraukti į savo barnius, vaikinas atsako: „Patys… patys, mano mieli… Aš dar, ačiū Dievui, esu nepilnametis“ (p. 62), o rinkinio „Toks gražus gedulas“ veikėjas pyksta, kad jo motina atrodo ir elgiasi veikiau kaip jo sesuo, ir jam kartais nusibosta „būti suaugusiuoju“, svajoja, kad jo mama būtų kaip jo teta Nany: stora, truputį apsileidusi ir nuolat susirūpinusi savo šeima (p. 121).

Tokia veikėjų ir siužeto konstrukcija leidžia pasakotojams abejoti, klysti, prieštarauti patiems sau, o pasakojimo stilių daro nevienalytį, balansuojantį ant lyriškumo ir komiškumo ribos – tai yra labai įprasta čekų literatūrai. „Čekiškam humorui“ nebūdingi piktybiškumo, pašaipos atspalviai, jame pasireiškia daug atlaidumo, tolerantiškumo keistenybėms ir kitoniškumui⁹. Toks humoras leidžia sukurti distanciją ir papasakoti apie rimtus, sunkius išgyvenimus be sentimentalumo ar melodramatizmo, bet nemažinant jų svarbos. Jis desakralizuoja, „įžemina“ pasakojimą, o stiliaus lygmenyje padeda išvengti patetiškumo, pigaus emocingumo. Komišką efektą dažnai sukelia opozicijos, bet be ryškiai pažymėtų priešingų polių, pereinančios viena į kitą – kai kažkas gali būti komiška ir tragiška vienu metu. Į tokią opozicijų žaismę nurodo ir B. Hrabalo knygų pavadinimai: „Toks gražus gedulas“, „Švelnusis barbaras“ ar „Pernelyg triukšminga vienatvė“ (ši knyga išversta į lietuvių kalbą 2003 m.)¹⁰.

Čekų literatūros tyrinėtoja Zofia Tarajło-Lipowska, lygindama lenkų ir čekų humorą, rašo, kad lenkų kultūroje (panašiai kaip lietuvių) humoras yra „ceremonialiai atskirtas nuo rimtumo ar tragizmo“. O čekų kultūrai būdingas fliuktuojantis tragizmo ir komizmo, lyrizmo ir ironijos derinys: „Garsus čekų humoras yra kažkas daugiau negu liaudiškos kilmės papuošalas, tai sąmoningumo elementas, pasaulio egzistencinio pažinimo būdas“¹¹.

S. Šaltenis, kuris yra „čekiškiausias“ iš lietuvių autorių (čekiško stiliaus autorius buvo ir Jurgis Kunčinas), taip pat žaidžia opozicijomis: garsi „Riešutų duonos“ frazė „Škac, mirtie“ simbolizuoja – kaip rašo Jūratė Sprindytė – „metafizikos prisijaukinimą“¹², be ryškios demarkacinės linijos tarp „aukšto“ ir „žemo“. Humoras padeda nugalėti baimę, įveikti sunkius išgyvenimus, susidoroti su traumomis, daro mus stipresnius – jo svarba pasaulio pažinimo procese yra neįkainojama¹³. Jis taip pat leidžia sukurti distanciją, o polinkis atsiriboti, nuleisti juokais puikiai atitinka paauglio mentalitetą – nenorą atskleisti savo emocijas, kad nepasirodytų pernelyg „minkštas“ ir todėl silpnas. Tokiu būdu jaunas žmogus, susikurdamas saugią erdvę, jaukinasi pasaulį – po truputį, savo tempu.

Aptariamų kūrinių pasakotojų prisiminimai yra kupini humoro ir komiškų scenų, nors neretai juose iškylantys įvykiai visai nėra linksmi. „Riešutų duonos“ pasakotojas mini savo pūliuojančio apendicito operaciją, senelio mirtį, konfliktą tarp tėvų, sunkią motinos ligą, mokytojos Irenos Meškutės savižudybės bandymą ir įsimylėjusio ją Aliuko Šovinio autodestrukcinius poelgius, Liukos – savo pirmosios meilės – praradimą. „Tokio gražaus gedulo“ pasakotojas prisimena sudėtingus tėvo ir jo brolio santykius, tėvo ir motinos audringus barnius, kaimynės – gražiosios ponios mėsininkienės – alkoholizmą, kaimynų skurdą, miestelio žydų išvežimą karui prasidėjus. Pagrindinių veikėjų reakcija į šias sunkias patirtis stebina brandumu ir ramybe. Ši ramybė nėra nejautrumo ar sąmoningumo stokos, kuri neleistų suvokti situacijos rimtumo, požymis. Skaitytojas žino, kad herojus šie įvykiai giliai paveikia, kad jie į tokias situacijas reaguoja ir stengiasi jas spręsti (pvz., Andrius Šatas aktyviai įsitraukia į Irenos Meškutės ir Aliuko santykių gelbėjimą, B. Hrabalo herojus „gydo“ ponią mėsininkienę nuo alkoholizmo). Tačiau sunkios patirtys juos ne žlugdo, o stiprina. Abu jaunuoliai susikuria apsaugos mechanizmą, kurio svarbi dalis yra būtent humoras, pasaulio pažinimo būdas, leidžiantis įgyti distanciją, „prisijaukinti“ realybę.

Tiek „Riešutų duonos“, tiek „Tokio gražaus gedulo“ herojui pagrindinis gyvenimo mokytojas – kaip jau buvo minėta – yra ne tėvas, o tėvo brolis: Andriui – dėdė Boleslovas, B. Hrabalo veikėjui – dėdė Pepinas. Tai juos berniukai pasirenka kaip autoritetus, kaip tik dėdžių pasaulėvaizdis ir gyvenimo būdas yra jiems artimesni. Boleslovas ištaria minėtą simbolinę frazę „škac, mirtie“, labai reikšmingi ir šie jo žodžiai, skirti Andriui: „Kai tu gulėjai ligoninėje, aš pasakiau: „Atstok, mirtie, nuo mano brolio vaiko Andriuko Šato – juk jis dar nevalgė riešutų duonos“ (p. 13), kuriuose išreikšta Boleslovo gyvenimo filosofija: verta gyventi nors dėl to, kad galėtum džiaugtis mažais dalykais. Berniukas iš santūraus, nuoširdaus dėdės mokosi gyvenimo džiaugsmo, o jų savotišką sutartį įtvirtina šis Andriuko sakinys, pasakytas, kai dėdė, berniukui grįžus iš ligoninės po sunkios operacijos, užkabino jam ant palto savo karo medalius, sūpavo jį hamake ir grojo lūpine armonikėle: „Boleslovai, <…> jeigu aš užmirščiau šitą dieną, tu man visados primink“ (p. 12). Andrius dažnai pabrėžia savo bendramintystę su dėde, jie visada sudaro vieningą frontą, kaip matyti, pavyzdžiui, tokiame epizode: „<…> Antanas Šatas, mano tėvas, <…> niekada nesusimąsto, kad jo tikras tėvas, mano senelis, buvo buožė, tačiau mudu su Boleslovu visada auklėjome jį, kiek leido mūsų jėgos“ (p. 16). Arba scenoje, kai Peliūkštis mano, kad Andrius jį sumuš, Andrius komentuoja: „Bet aš ne toks. Kaip ir mano tėvo brolis Boleslovas, prieš dviem galvom už save žemesnį negalėčiau pakelti rankos, nors retkarčiais ir niežėtų delnai“ (p. 43). Dėdė Boleslovas turi daugiau fantazijos negu Andriaus tėvas, berniukui daro įspūdį ir tai, kad dėdė kovojo kare, bet taip pat Boleslovas turi daug nuolankumo ir yra pasiruošęs pasiaukoti dėl savo artimųjų – atiduoda broliui ne tik peniciliną, kurio reikėjo abiem (tai pasakotojas primena su komentaru: „Mano tėvas supratingai tylėjo neprieštaraudamas“ (p. 18), jame girdėti tėvo reakcijos vertinimas), bet ir savo mylimąją Elytę, kuri vėliau taps Andriaus motina.

Kai pas kaimynus Kaminskus kyla gaisras, Boleslovas gelbsti iš ugnies paršiuką. Kaminskas jam už tai net nepadėkoja, ir tai Boleslovas komentuoja tokia fraze: „O aš maniau, kad tamsta žmogus“ (p. 11). Tais pačiais žodžiais Andrius kreipiasi į Liuką Kaminskaitę po to, kai ji trenkia jam batu per veidą: „O aš maniau, kad jūs – žmogus, mano miela“ (p. 56). Taigi Andrius mokosi iš dėdės Boleslovo, kaip džiaugtis gyvenimu ir kaip būti žmogumi.

„Tokio gražaus gedulo“ veikėjo dėdė Pepinas yra didelis fantastas, retas paukštis, puikus pasakotojas, kurį vieni myli, o kiti laiko nevispročiu. Jis atvažiuoja pas brolį į svečius dviem savaitėms ir lieka visam gyvenimui. Dirba alaus darykloje kaip padėjėjas (pasakotojui susidaro įspūdis, kad tėvas šiek tiek išnaudoja savo brolį, nes skiria jam neparankiausius darbus), daug laiko leidžia smuklėje ir šokiuose, kur yra draugijos siela, todėl jo finansus kontroliuoja brolis – išmoka jam nedideles sumas ir veda sąskaitas. Pepinas yra tikras gyvenimo gurmanas, užkrečiantis visus savo entuziazmu. Jo jūreivio kepurė, su kuria nesiskiria (Pepinas, panašiai kaip Boleslovas, turi karo patirties), yra „kaip žibintas, skleidžiantis šviesą“: kur tik Pepinas pasirodo, tuoj jį apsupa būrys žmonių. Pasakotojas jį laiko artimiausiu žmogumi ir pavyzdžiu sau: norėtų būti kaip dėdė, kad visi jį taip mylėtų dėl to, kad neša žmonėms džiaugsmą. Garsi Pepino – tikro B. Hrabalo dėdės, kuris tapo apsakymų herojaus prototipu, – frazė: „Šis pasaulis pašėlusiai gražus. Ne tai, kad iš tikrųjų toks būtų, bet aš jį tokį matau“¹⁴. Ji tampa ir pasakotojo gyvenimo moto: džiaugtis gražiu pasauliu, net jeigu reikėtų jį pačiam susikurti.

Abiejų kūrinių pasakotojai remiasi autoritetais (dėdėmis), bet visų pirma įdėmiai stebi aplinką, savo bei kitų reakcijas į įvairius įvykius, mokosi juos analizuoti ir kritiškai vertinti. Labai jautriai pasakoja apie tėvų santykius, pavyzdžiui, prisimindami jų bandymus išreikšti savo meilę ir prisirišimą: „Riešutų duonoje“ pavaizduota scena, kurioje Andriaus tėvas nori atsiprašyti savo žmonos ir paprašyti, kad ji grįžtų. Jam sunku tai pasakyti tiesiai, todėl eina į parduotuvę, kur dirba Elytė, meluoja, kad nori nusipirkti stiklo, neišdrįsęs pasakyti to, ko norėjo, sudaužo stiklą, grįžta į parduotuvę ir vėl prašo jo parduoti. Elytė, žinoma, puikiai suvokia, kam šis spektaklis (p. 61–64). B. Hrabalo herojaus tėvai turi dvi kates: motina – katiną Celestiną, o tėvas – katę Militką. Pasakotojas prisimena, kad tėvai dažnai kuždėdavo savo katėms į ausis švelnius žodžius, bet taip, kad vyras arba žmona juos girdėtų, – iš tikrųjų tie žodžiai buvo skirti jam ar jai (p. 53).

Vis dėlto prisimenami ir ne tokie poetiški poelgiai: „Tokio gražaus gedulo“ veikėjas, pasakodamas apie tai, kaip motina, kuri vaidino miestelio teatre, ruošdamasi vaidmeniui važinėjo po namą su neįgaliųjų vežimėliu, pamini, jog tėvui tai labai patikę ir jis būtų norėjęs, kad motina būtų nuo jo priklausoma. O Andrius Šatas prisimena situaciją, kai į jų namus įsikėlė nuomininkas Aliukas Šovinis, kuris greitai rado bendrą kalbą su herojaus motina, ir į tai Andrius reaguoja sakydamas: „Ir tik Aliuko Šovinio dėka aš supratau, kad mano motina Elytė Šatienė yra ne vien tylus ir begarsis dulkių siurblys, kurio mygtuką laiko savo rankose mano tėvas <…>“ (p. 48).

Šie pavyzdžiai rodo, kad pasakotojai nėra naivūs – jie pastebi, savarankiškai įvertina ir gerus, ir blogesnius įvykius iš juos supančios aplinkos. Tiek pozityvios, tiek sunkios patirtys padeda jiems susikurti santykį su pasauliu, suformuoti savo identitetą. Tačiau sunkūs išgyvenimai dažnai paliekami potekstėje, neįtraukiami į pirmą pasakojimo planą. Pavyzdžiui, rinkinyje „Toks gražus gedulas“ komiškai pavaizduota scena, kurioje pasakotojo tėvas, audringai priekaištaudamas motinai, kad ji kino teatre pernelyg atidžiai žiūrėjo į Garry’į Cooperį, grasina jai pistoletu. Motina ant kelių maldauja vyrą, kad nusiramintų, o tuo metu sūnus, kuris yra šios dramatiškos pavydo scenos liudininkas, prišlapina lovą. Galima įsivaizduoti, kaip toks įvykis paveikė vaiką ir ką reiškia jo reakcija, bet tekste ši situacija nedramatizuojama, veikėjas neryškina savo traumos, nekelia jos į pirmą planą. „Riešutų duonos“ pasakotojas tik tarp kitko pamini, kad kai tėvai rimtai susipyko, jis jiems gamino pietus ir stengėsi palaikyti namų tvarką, taip pat guodė motiną, verkiančią po chemoterapijos seansų. Visa tai pasakojama labai ramiai, kaip apie dar vieną užduotį, kurią reikėjo atlikti, bet skaitytojui aišku, kad tokia atsakomybė vaikui ar paaugliui galėjo būti per sunki našta.

Pasakotojų įžvalgumas, gebėjimas pastebėti subtiliausius niuansus, savarankiškai vertinti savo ir kitų poelgius, gal net manipuliuoti savo pereinamuoju statusu, kad pasiektų tam tikrą rezultatą, liudija, kad šiek tiek „pašviesintas“ vaikystės vaizdas, pristatytas abiejuose kūriniuose, yra sąmoningas sprendimas: kaip asmenybę formuojančias patirtis atrinkti iš atminties būtent tuos momentus, kurie padarė juos stipresnius ir leido jiems susikurti pozityvų santykį su pasauliu. Jie neišstūmė iš atminties sunkių patirčių, jie tiesiog nori jas prisiminti būtent taip, kaip jas aprašė, laikydamiesi dėdės Pepino devizo: „Šis pasaulis pašėlusiai gražus. Ne tai, kad iš tikrųjų toks būtų, bet aš jį tokį matau“, – aš tokį jį noriu prisiminti.

Prisiminimai nėra praeities rekonstrukcija. Kaip rašo Marekas Zalewskis, rekonstruota praeitis, viena vertus, apima mažiau, negu buvo, bet, kita vertus, – daugiau, nes rekonstruojame ją žinodami, kas nutiko toliau¹⁵. Ankstesnėse epochose žmonės tikėjo, kad prisiminti – tai atkurti vaizdus, saugomus atmintyje. Šiuolaikiniai tyrinėtojai pabrėžia, kad prisiminimas didele dalimi yra kūrybos aktas – sukonstruotas vaizdas, kuris turi įtakos dabarčiai. Prisimindami išsaugome tam tikrus įvykius nuo užmaršties, bet drauge juos interpretuojame, perleidžiame per savo dabartinės sąmonės filtrus, perkuriame, o kartais kuriame iš naujo. Puikus prisiminimų ne kaip atkūrimo, bet kaip kūrybos akto pavyzdys yra visa B. Hrabalo proza. Joje atpažįstamas raiškus autobiografinis kodas: pavyzdžiui, Nimburkas (Nymburk), rinkinio „Toks gražus gedulas“ veiksmo vieta, yra realus miestelis, kuriame B. Hrabalas praleido vaikystę, jo literatūrinių veikėjų – tėvų ir kitų giminių (pavyzdžiui, dėdės Pepino) – vardai sutampa su rašytojo tikrų tėvų ir artimųjų vardais, B. Hrabalo tėvas iš tikrųjų buvo alaus daryklos direktorius, o motina vaidino miestelio teatre, bet rašytojo prozoje sukurtas šviesios vaikystės vaizdas yra kūrybinė konstrukcija. B. Hrabalo tekstų puslapiuose pavaizduotas berniukas, kuris žavisi pasauliu, yra gyvenimo gurmanas, kaip ir jo dėdė Pepinas; berniukas, kuris mokosi džiaugtis kiekviena akimirka, yra tas, kuriuo B. Hrabalas norėtų būti. Iš tikrųjų – ką galime sužinoti iš rašytojo užrašų, surastų po jo mirties ir publikuotų, beje, reikšmingu pavadinimu „Pamenu tik saulėtas dienas“, – B. Hrabalui nepatiko gyventi Nimburke¹⁶. Šeima ten persikėlė, kai jam buvo treji, anksčiau jis gyveno su seneliais, su tėvais ilgai neturėjo stipraus ryšio. Vaikystėje jis dažnai jautėsi vienišas ir nesuprastas, nemėgo mokyklos, neturėjo draugų. Artimiausias jam buvo dėdė Pepinas – šis faktas sutampa, – kuris padarė didžiausią poveikį, formuojantis berniuko pasaulėvaizdžiui. B. Hrabalas suprato, kad Nimburkas jam brangus, tik iš jo išvažiavęs studijoms, o vadinamąją „Nimburko trilogiją“ (kurią sudaro „Gaubtuvės“ / „Postřižiny“, 1976, – šio kūrinio pasakotoja yra rašytojo motinos alter ego, „Toks gražus gedulas“ / „Krasosmutnění“, 1979, ir „Viso pasaulio turtai“ / „Harlekýnovy miliony“, 1981) pradėjo rašyti tik po savo artimųjų mirties (1966 m. mirė B. Hrabalo tėvas, 1967 m. – dėdė Pepinas, 1970 m. – motina). Rašytojas, prisimindamas juos, susikūrė vaikystę ir save praeityje tokį, koks norėtų būti. Esė „Kas esu“ B. Hrabalas taip aiškino savo strategiją: „Stengiuosi pasiekti savo sąmonės gelmes, nustumdamas sąmonę į pasąmonės sferą, ir tik tada bandau apšviesti buvusį gyvenimą šviesia sąmone, kad pats save išganyčiau, kad šiuo savo aiškinimu galėčiau išsigydyti, kad leisčiau sau užgyti. <…> Šis geresnis žmogus manyje, šis mano mokytojas pataria man, kad visada likčiau tų, kuriuos mylėjau, kai buvau vaikas, kai buvau jaunas žmogus, pusėje“¹⁷.

Galima manyti, kad panašaus tikslo laikėsi ir abiejų aptariamų kūrinių pasakotojai – taip suformuoti savo vaikystės vaizdą, kad susikurtų stipresnius pamatus savo dabarčiai ir ateičiai. Reflektuodami savo tapsmo procesą, jie atlieka tam tikrą atminties darbą – savotišką terapiją – ir iš dalies perkuria santykį su praeitimi. Bildung atskleidžiamas ne tik vaizduojamame pasaulyje per veikėjų konfrontacijas su juos supančia aplinka, bet ir pačia pasakojimo konstrukcija, nukreipta į pozityvios atminties formavimąsi. Pasakojimas, kuriame vyksta „susitaikymas“ su savo praeitimi, gali žymėti tapsmo proceso simbolišką pabaigą, paskutinį etapą brandos kelyje.

---

1 Kopeć A. Bildung – wychowaniem do autentyczności? Neohumanistyczne vs. romantyczne rozumienie koncepcji samokształcenia // Filozofia Publiczna i Edukacja Demokratyczna. – T. 6. – Nr. 1. – P. 205.
2 Žr. Janion M., Żmigrodzka M. Odyseja wychowania. Goetheańska wizja człowieka w „Latach nauki i latach wędrówki Wilhelma Meistra“. – Kraków: Aureus, 1998.
3 Žr. Humboldt W. von. O myśli i mowie. Wybór pism z teorii poznania, filozofii dziejów i filozofii języka / tłum. E. M. Kowalska. – Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN, 2002.
4 Kopeć A. Bildung – wychowaniem do autentyczności? Neohumanistyczne vs. romantyczne rozumienie koncepcji samokształcenia. – P. 215–218.
5 Prieiga per internetą: http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1390. Apie vaizduojamų objektų / įvykių dehierarchizaciją taip pat rašo Algis Kalėda (žr. Kalėda A. Komizmas lietuvių tarybinėje prozoje. – Vilnius: Vaga, 1984).
6 Ten pat.
7 Šaltenis S. Riešutų duona. – Vilnius: Tyto alba, 2019. – P. 27. Toliau cituojant, nurodomi šio leidinio puslapiai.
8 Hrabal B. Taka piękna żałoba / tłum. A. Czcibor-Piotrowski. – Izabelin: Świat literacki, 1997. – P. 173. Toliau cituojant, nurodomi šio leidinio puslapiai.
9 Tarajło-Lipowska Z. Tryumf Bohumila Hrabala // Ownetic magazine. – 2014 (prieiga per internetą: https://ownetic.com/magazyn/2014/zofia-tarajlo-lipowska-tryumf-bohumila-B. Hrabala-odra).
10 S. Šaltenio apysakos pavadinimui irgi būdinga tam tikra opozicijų žaismė, nors išreikšta ne taip tiesiogiai kaip B. Hrabalo kūriniuose. Apie pavadinimo „Riešutų duona“ simboliką rašė J. Sprindytė: „Subtili [riešutų duonos] metafora įkūnija pamatinę (duona – gyvybė), neregėtą („neragautą“), į ambroziją panašią substanciją – nepaprasto skonio valgį, dievišką maistą, teikiantį ne tik gyvenimo pilnatvės pojūtį, bet ir nemirtingumo viltį“ (Sprindytė J. Lietuvių apysaka. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996. – P. 293).
11 Tarajło-Lipowska Z. Tryumf Bohumila Hrabala.
12 Sprindytė J. Lietuvių apysaka. – P. 293.
13 Kaip viename interviu minėjo S. Šaltenis, humoras jam taip pat padeda literatūroje išreikšti nesutapimą su sovietine ideologija: „Aš esu nepiktas ir į viską žiūriu liūdnai ironišku žvilgsniu“ (prieiga per internetą: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/literaturos-klasikas-s-saltenis-apie-riesutu-duona-ir-negrazu-kareiviska-gesta-literaturos-klasikas-s-saltenis-sajudzio-laikais-gatveje-buvo-idomesniu-dalyku-nei-teatras-286-1283892?utm_medium=copied).
14 Kaczorowski A. Gra w życie. Opowieść o Bohumilu Hrabalu. – Wołowiec: Czarne, 2004. – P. 15.
15 Zalewski M. Formy pamięci. – Gdańsk: słowo / obraz terytoria, 2004. – P. 7.
16 Žr. Kaczorowski A. Gra w życie. Opowieść o Bohumilu Hrabalu; Kaczorowski A. Hrabal. Słodka apokalipsa. – Wołowiec: Czarne, 2016.
17 Hrabal B. Kim jestem // Hrabal, Kundera, Pavel… Antologia czeskiego eseju / oprac. J. Bałuch. – Kraków: Universtitas, 2001. – P. 5, P. 20.