Felisberto Hernández. Balkonas

2024 m. Nr. 3

Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas

1975 metais, prancūzų kalba pasirodžius pirmajam Felisberto Hernándezo (1902–1964) apsakymų rinkiniui „Apsemtas namas“, šį dar niekam nežinomą Urugvajaus rašytoją Julio Cortázaras pavadino vienu žymiausių Lotynų Amerikos novelistų. Po dvidešimties metų prancūzai išleido jo rinktinius raštus. Lietuvoje daugiau kaip prieš pusę amžiaus „Literatūra ir menas“ paskelbė F. Hernándezo apsakymo „Balkonas“ vertimą (čia pateikiamas mano naujas vertimas). Beje, nieko nuostabaus: anglų kalba pirmas vertimas („The Daisy Dolls“) pasirodė tik 1996 metais.
F. Hernándezas neturi nieko bendra nei su vadinamuoju magiškuoju realizmu, kuriam dabar priskiriami kone visi šiuolaikiniai Lotynų Amerikos rašytojai, nei su Alejo Carpentiero „stebukline tikrove“. Jis stovi skyrium, nepriklausomas, savitas, be pirmtakų ir be pasekėjų, nors pats darė įtaką tokiems rašytojams kaip Gabrielis García Márquezas, Italo Calvino, Julio Cortázaras, kaip pripažįsta jie patys. Rašytojo kelią F. Hernándezas pasirinko gana vėlai, išbandęs įvairius amatus. Visą vaikystę praleido prie fortepijono, vėliau klajojo po šalį skambindamas kavinėse ir kino teatruose, nuo šešiolikos metų akompanavo nebyliems filmams. Įsimylėdavo iš pirmo žvilgsnio, ir kiekvienąsyk nelaimingai, šešis kartus vedė ir tiek pat kartų išsiskyrė, Prancūzijoje pakliuvo į spąstus NKVD, o vėliau KGB agentei Áfricai de las Heras, ją buvo vedęs ir gyveno kelerius metus net nenutuokdamas, kas ji tokia (pats buvo nuožmus antikomunistas).

 

Apsakymas

Man patikdavo vasaroti tame mieste. Tuo metų laiku beveik visi išvažiuodavo į artimiausią kurortą. Viename labai sename apleistame name buvo įsikūręs viešbutis, ir, vos prasidėjus vasarai, namą apniaukdavo liūdesys – pačios maloniausios šeimos iškeliaudavo, ir, išskyrus tarnus, nebelikdavo nė gyvos dvasios. Jeigu man būtų šovę į galvą pasislėpti už namo ir klykti nesavu balsu, mano klyksmą būtų sugėrusios tik samanos.

Teatre, kur koncertuodavau, taip pat lankydavosi nedaug žmonių, ir jį taipgi gaubė tyluma: mačiau, kaip ji plinta, atsispindėdama dideliame juodame fortepijono dangtyje. Tyluma mėgo klausytis muzikos – ji sugerdavo paskutinius akordus ir nurimdavo, apmąstydama tai, ką girdėjo. Neskubėdavo reikšti savo nuomonės. Bet tada, kai įgydavo pasitikėjimą, įsiliedavo į muziką: sliuogdavo tarp natų kaip didelė juoda katė pūkuota uodega, teikdama joms didesnio sodrumo.

Pasibaigus vienam tokiam koncertui, priėjo pasveikinti manęs nedrąsus seneliukas. Melsvomis akimis ir paburkusiais paraudusiais vokais; apatinė lūpa labai atsikišusi, todėl panaši į ložės atramą po pravira burna. Iš ten ištrūko prislopintas balsas ir reti žodžiai; negana to, juos retino gailus kvėpavimas.

Ilgokai patylėjęs, pasakė:

– Gaila, kad duktė negalėjo paklausyti jūsų muzikos.

Nežinia kodėl man dingtelėjo, kad jo duktė turbūt akla; ir tuoj pat sumečiau, kad neregiai girdi, kad veikiausiai bus apkurtusi arba išvykusi iš miesto; ir staiga spėjau, kad bus mirusi. Vis dėlto tą vakarą man buvo gera; tame mieste viskas rutuliojosi iš lėto, ramiai, ir mudu su seneliuku ėjome palengva leidžiantis žalsvų atspalvių sutemoms.

Netikėtai palinkau prie jo – lyg tą akimirką būčiau panūdęs sergėti kažką labai skaistaus, – ir, pats to nesitikėdamas, paklausiau:

– Vadinasi, jūsų duktė negali ateiti į koncertą?

Jis atsiduso; „ak“, ir balsas nutrūko; stabtelėjo, pažvelgė man į veidą ir pagaliau suklostė tokius žodžius:

– Taip, tikrai; ji negali išeiti iš namų. Įspėjot. Kartais negali užmigti kiaurą naktį, mąstydama, kad rytojaus dieną turės kur nors eiti. Kitą dieną keliasi labai anksti, susiruošia ir labai susijaudina. Paskui nusiramina. Galop atsisėda į krėslą ir jau negali niekur eiti.

Po koncerto žiūrovai veikiai išsiskirstė, dingo aplinkinėse gatvėse, ir mudu užsukome į kavinę. Jis mostelėjo padavėjui, ir šis jam atnešė taurę tamsaus gėrimo. Aš ketinau pasėdėti kelias minutes, numatęs vakarieniauti kitur. Tada pasakiau:

– Gaila, kad ji neina iš namų. Mums visiems pravartu pasivaikščioti ir prasiblaškyti.

Užkėlęs taurės kraštą ant atsikišusios lūpos, kad ji nė nesudrėko, jis man paaiškino:

– Ji prasiblaško. Matot, nusipirkau seną namą, tiesa, gana geros būklės, tik per didelį mudviem. Turime sodą, fontaną, o jos kambarys kampinis, su balkonu; balkonas su žiemos sodu žvelgia į gatvę; galima sakyti, kad ji ir gyvena balkone. Kartais eina pasivaikščioti po sodą, o vakare retsykiais skambina pianinu. Galėtumėt kada ateiti vakarienės, būčiau labai dėkingas.

Nesiprašydinau; sutarėme, kada ateisiu vakarienės ir paskambinsiu pianinu.

Sutartą dieną jis atėjo į viešbutį, kai saulė dar buvo toli laidos. Iš tolo parodė savo namą su dideliu, antrame aukšte pakibusiu balkonu ir žiemos sodu jame. Įėjome pro aukštas šonines duris, kurios vėrėsi į sodą, tiesiai į fontaną su skulptūrėlėmis, pasislėpusiomis piktžolėse. Sodą supo aukšta mūrinė tvora, viršuje nusagstyta stiklo šukėmis. Akmeniniai laiptai vedė į įstiklintą galeriją, iš kurios buvo galima grožėtis sodu. Nustebau plačiame koridoriuje pastebėjęs virtinę išskleistų skėčių – margi, ryškūs, atrodė lyg keisti augalai, augantys oranžerijose. Tada seneliukas man paaiškino:

– Dauguma skėčių – mano dovana. Jai patinka jų spalvos, todėl laiko juos išskleistus. Gražiu oru pasirenka kurį nors ir eina pasivaikščioti po sodą. Vėjuotomis dienomis vaikštome pro kitą pusę, nevalia atidaryti durų – beregint išskristų skėčiai.

Siauru takeliu tarp sienos ir skėčių palengva nuėjome į kitą galą. Prie vienų stiklinių durų seneliukas pasibeldė, ir iš vidaus pasigirdo prislopintas balsas. Seneliukas pasitraukė, praleisdamas mane į vidų, ir pamačiau jo dukterį žiemos balkone: stovėjo priešais mus, nusisukusi nuo spalvotų langų stiklų. Ir tik tada, kai atsidūrėme vidury svetainės, ji išėjo iš balkono pasisveikinti su mumis. Iš tolo ištiesė ranką, džiugiai dėkodama, kad malonėjau ją aplankyti. Prie sienos, kur buvo mažiau šviesos, stovėjo nedidelis atviras pianinas – atrodė, kad nuoširdžiai šypsosi pageltusiais klavišais.

Ji atsiprašė negalėjusi pati ateiti į koncertą ir, rodydama į balkoną, pridūrė:

– Tai mano vienintelis draugas.

Tada mostelėjau pianino link ir paklausiau:

– O šis gražuolis – ne jūsų draugas?

Susėdome ant žemų kėdučių prie pianino. Spėjau permesti akimis ištisą galeriją nedidelio formato akvarelių su gėlėmis, tarytum frizas tame pačiame aukštyje sukabintų ant visų keturių sienų. Merginos veide negeso tokia pat nuoširdi kaip pianino šypsena, ir net rusvi plaukai bei trapi figūra – kaip ir pianinas – atrodė seniai pasiklydę kitame laike. Kai ji pradėjo aiškinti, kad pianinas ne toks artimas draugas kaip balkonas, seneliukas beveik pirštų galais išsėlino iš kambario.

– Pianinas buvo didelis mamos draugas, – paaiškino ji.

Pasikėliau ketindamas prieiti prie pianino, bet ji, plačiai išplėtusi akis, rankos mostu sustabdė mane:

– Atsiprašau, norėčiau, kad paskambintumėt po vakarienės, kai degs žvakės. Mama nuo mažens pripratino mane klausytis muzikos vėlai vakare. Tik tada ji ir skambindavo. Būdavo, uždega visas keturias žvakidės žvakes ir skambina išgaudama natas, iš lėto kylančias ir pamažu gęstančias tylumoje kaip tų žvakių švieselės.

Paskui atsistojo ir atsiprašiusi priėjo prie balkono, priglaudė nuogas rankas prie stiklų, lyg glausdamasi prie artimo žmogaus krūtinės. Ir atsigręžusi pasakė:

– Kai pro raudoną stiklą pamatau gatve einant vyrą, beveik visada pasirodo, kad jis ūmaus arba netikusio būdo.

Nesusitvardęs paklausiau:

– O pro kokį stiklą pamatėt mane?

– Pro žalią. Paprastai tai būna vienišiai, gyvenantys gamtos prieglobstyje.

– Man iš tiesų patinka vienatvė, juo labiau tarp žalumynų, – atsakiau.

Atsidarė durys, pro kurias ką tik įėjome, ir pasirodė seneliukas, lydimas tarnaitės, tokios mažos, kad buvo neaišku, kas ji: paauglė ar nykštukė. Jos įraudęs veidelis kyšojo virš didelio padėklo su gėrimais, kurį vos panešė savo rankytėmis.

– Kokio gėrimo pageidautumėt? – paklausė mane seneliukas.

Buvau beatsisakąs, bet pagalvojau, kad užsigaus, ir paprašiau bet kokio. Jam atnešė taurelę to paties tamsaus, kokį gėrė mums išėjus iš koncerto. Kai visiškai sutemo, skėčių galerija nuėjome į valgomąjį; mergina sukeitė kai kuriuos vietomis, ir, kai pagyriau jos skonį, jos veidas nušvito iš laimės.

Valgomasis buvo žemesniame nei gatvė lygyje, ir pro mažus grotuotus langelius matėme praeivių batelius ir batus. Šviesa, sunkiai smelkdamasi pro žalsvą gaubtą, liejosi ant baltutėlės staltiesės; ten lyg per šventinį prisiminimų vakarą rikiavosi senovinio giminės servizo reikmenys. Kai tik susėdome, visi trys akimirką nutilome, ir daiktai ant stalo atrodė lyg stebuklingai įsikūnijusios tylumos formos. O ir mūsų rankų poros viršum staltiesės, tarytum neatskiriami stalo įnamiai. Įsivaizdavau nepriklausomą, savitą rankų gyvenimą. Kadaise, labai seniai, kažkieno rankos tiems daiktams, kuriuos regiu ant stalo, suteikė dabartinę formą. Po ilgų klajonių jie susirado prieglobstį tame servize. Tiems stalo reikmenų pasaulio padarėliams tenka tarnauti įvairioms rankoms. Rankos krauna valgius į plynus, blizgančius lėkščių delnus; verčia ąsočius priimti skysčius ir ištuštėti, peilius ir šakutes – smigti į mėsą, pjaustyti ir kišti į burną. Galiausiai tie stalo reikmenų pasaulio padarėliai išmaudomi, šluostomi ir keliauja atgal į savo būstelius. Kai kurie jų eina iš rankų į rankas, ir jeigu tos malonios, myli juos, jų vertę padidina prisiminimais, bet jie privalo gyventi tylumoje. Ką tik, kai, būdami namų šeimininko dukters kambaryje, ji dar nedegė šviesos – norėjo pasidžiaugti paskutiniais balkone vis dar tvylančiais dienos atšvaitais, – kalbėjomės apie daiktus. Šviesai blėstant, sutemų gaubiami daiktai gūžėsi lyg paukščiai, kurie, šiaušdami plunksnas, ruošiasi miegoti. Tada ji pasakė, kad, bendraudami su žmonėmis, daiktai įgyja sielą. Kai kurie jų anksčiau gal buvę kitokie, kitokios sielos (tie, kurie dabar su kojomis, anksčiau leidę šakas, o klavišai buvę iltys), bet balkonas įgijęs sielą tik tada, kai jiedu susigyvenę.

Staiga virš stalo briaunos pasirodė įraudęs nykštukės veidelis. Ji tiesė rankytes, siekdama indų, o seneliukas su dukterimi jai gelbėjo, pristumdami juos arčiau krašto. Atsidūrę nykštukės rankose, stalo reikmenys iškart netekdavo orumo. Negana to, buvo nemalonu žiūrėti, kaip seneliukas paskubomis griebia butelį už gurklio, nepagarbiai lenkia, kol iš jo pradeda tekėti vynas.

Iš pradžių pokalbis sunkiai mezgėsi. Staiga pradėjo mušti valandas aukštas laikrodis, stovintis ant grindų, pasienyje, už seneliuko nugaros, bet aš buvau visiškai jį pamiršęs. Tada ir pradėjome kalbėtis. Ji paklausė:

– Ar jūs branginate savo senus drabužius?

– O kaipgi! Tą patį, ką sakėte apie daiktų sielą, galėčiau pasakyti apie drabužius, juk jie mums arčiausia kūno, – nusišypsojau aš, bet ji sėdėjo rimta. – Ir man atrodo, kad jie išsaugo ne tik mūsų figūrą, bet ir mums būdingą kvapą.

Mergina manęs nesiklausė, tik laukė progos įsiterpti – taip vaikai, žaisdami su šokdyne, stengiasi laiku stryktelėti. Be jokios abejonės, ji paklausė to, kas tuo metu jai labiausiai rūpėjo.

Pagaliau ji pasakė:

– Vakare atsigulusi aš rašau eilėraščius.

Šiek tiek anksčiau, kai mudu kalbėjomės, buvau užsiminęs, kad ji tikriausiai eiliuojanti.

– Tam tyčia turiu baltus naktinius marškinius, kuriuos dėviu nuo to vakaro, kai parašiau pirmą eilėraštį. Kai kada vasaros naktį, jais vilkėdama, einu į balkoną. Pernai paskyriau jiems eilėraštį.

Mergina baigė valgyti, bet jau nekreipė dėmesio į nykštukę, rankytėmis vėl siekiančią indų. Išplėtė akis, lyg apsireiškus regėjimui, ir pradėjo deklamuoti:

– Mano baltiems naktiniams marškiniams.

Įsitempiau, tačiau sekiau, kaip sekęs, nykštukės rankytes. Maži, bet labai stiprūs piršteliai, rodės, tuoj numes indus ant grindų, tačiau paskutinę akimirką išsiskėsdavo ir sugriebdavo juos kaip replėmis.

Iš pradžių stengiausi kaip įmanydamas demonstruoti domėjimąsi, bet paskui tik linkčiojau sulig laikrodžio švytuokle. Galop man nusibodo, be to, gąsdino mintis, kad, jai baigus, privalėsiu ką nors pasakyti, o man jokia mintis nėjo į galvą; negana to, erzino prie seneliuko apatinės lūpos prikibęs krislas iš batvinių.

Eilėraštis buvo įmantrus, bet ritmas gerai subalansuotas; kaip ir tikėjausi, „marškiniams“ atitinkamo skambesio žodžio neieškota; sakyčiau, eilėraštis buvo originalus. Bežiūrint į seneliuką, vis knietėjo nusilaižyti apatinę lūpą, bet jis įdėmiai klausėsi dukters. Kentėjau sukandęs dantis, nes eilėraštis nežadėjo greit pasibaigti. Staiga mergina baigė savo „marškinių svajonę“, surimavusi ją su „balkone“. Baigta!

Sulig pirmaisiais savo žodžiais suklusau, stebėdamasis savimi, ir man pasirodė, kad tėvui ir dukteriai susidarė įspūdis, kad man nelengva išreikšti susižavėjimo:

– Neslėpsiu, – pradėjau, – eilėraštis pakerėjo mane savo jaunatviška drąsa, originalumu…

Sulig žodžiais „drąsa, originalumu“ išgirdau jos žodžius:

– O štai dar vienas…

Pasijutau toks nelaimingas, jog nutariau egoistiškai sutelkti dėmesį tik į save. Atėjo nykštukė, nešina dar vienu padėklu, ir dosniai patiekė dar daugiau gardumynų. Viskas aplink prarado savo pirmykštį žavesį: daiktai ant stalo, poezija, visas namas virš galvos su skėčiais nustatytu koridoriumi, gebenės, ištisai apgožusios visą namo sieną. Negana to, pasijutau čia visiškai svetimas, atskirtas nuo šeimininkų, godžiai kaip šuo puoliau prie maisto, ir, vos tik seneliukas sugriebdavo butelį už gurklio, beregint atkišdavau tuščią taurę.

Kai ji užbaigė antrą eilėraštį, pareiškiau:

– Jei nebūtų taip gardu, – ir parodžiau į patiekalą, – paprašyčiau padeklamuoti dar vieną.

Bet tuojau įsiterpė seneliukas:

– Iš pradžių tegu pavalgo. Dar spėsim vėliau.

Pamažu visai suįžūlėjau, nustojau bet kuo domėtis, tik skubėjau prisikimšti pilvą. Bet ūmai pajutau pareigą tauriai parodyti dėmesį vargšui seneliukui ir pačiupinėti jo švarką. Paskui, reikšmingai smakru kryptelėjęs į butelį, prisipažinau neseniai parašęs apsakymą apie girtuoklį. Papasakojau, ir jiedu prapliupo nuoširdžiai juoktis; tada pasekiau dar dvi istorijas. Merginos juokas skambėjo gailiai; bet ji vis viena prašė pasakoti toliau, tarp kelių stipriai suspaudusi sunertas rankas; jos lūpos vypsojo kaip negailestingas pjūvis; akyse tvyrojo ašaros, o palei smilkinius šakojosi raukšlelių tinklas. Seneliukas užsikosėjęs nesiryžo griebti butelio už gurklio, baimindamasis netyčia išlieti vyną. Nykštukė taipgi juokėsi linkčiodama visu liemeniu, lyg man dėkodama.

Stebuklas, ir tiek: visi mes jautėmės kaip viena šeima, ir manęs nebegraužė sąžinė.

Tą vakarą neteko skambinti pianinu. Jie pasiūlė man pernakvoti ir palydėjo į miegamąjį gebenėmis apraizgytos sienos pusėje. Kopdamas laiptais, pastebėjau, kad virvė, pririšta prie didžiojo laikrodžio, vingiuodama sulig kiekvienu posūkiu, driekiasi per visus laiptus. Virvės galas baigėsi miegamajame, užmegztas ant baldakimo kojelės. Baldai buvo geltoni, senoviniai, ryškiai spindėjo, lempos apšviesti. Glostydamasis pilvą, žvilgtelėjau į seneliuko liemenį. Linkėdamas labos nakties, jis patarė:

– Jei naktį pabusite ir norėsite sužinoti, kelinta valanda, timptelėkite tą virvę. Čia girdėsite valgomojo laikrodį: iš pradžių jis muša valandas, paskui, po trumpos pauzės, – minutes.

Ir, staiga nusijuokęs, palinkėjo labos nakties. Tikriausiai prisiminė kurį nors mano pasakojimą, turbūt apie girtuoklį, postringavusį su laikrodžiu.

Nugirgždėjo laiptai po jo sunkiais žingsniais, ir aš likau vienas su savo kūnu. Jis, mano kūnas, atsinešė čionai visus tuos valgius ir gėrimus, kuriuos prarijau kaip žvėris, užpuolęs grobį; dabar privalėjo grumtis su juo kiaurą naktį. Nusirengiau nuogas ir basas pasivaikščiojau po kambarį. Paskui atsiguliau į lovą, apmąstydamas pastarųjų dienų įvykius, ir nejučia prisiminiau žmones, dabar gyvenančius toli nuo šio miestelio. Paskui nuliūdęs ir šiek tiek gėdydamasis stengiausi nekreipti dėmesio į savo vidurius, begėdiškai drumsčiančius tylą.

Rytą šypsodamas, beveik laimingas perskleidžiau svarbiausius gyvenimo puslapius. Buvo dar anksti; iš lėto apsirengiau ir išėjau į galeriją, esančią keliais metrais aukščiau žemės. Toje pusėje taip pat vešėjo aukštos piktžolės ir kuplūs medžiai. Išgirdau seneliuką šnekučiuojant su dukra: pasirodo, jie sėdėjo ant suoliuko, tiesiai po mano kojomis. Pirmiausia išgirdau merginos žodžius:

– Dabar Ursula dar labiau kenčia: ne tik nebemyli vyro, bet ir geidžia kito.

Seneliukas paklausė:

– Kodėl nesiskiria?

– Negali, labai myli vaikus, o vaikai myli tėvą ir nenori patėvio.

Tada seneliukas labai nedrąsiai pasiūlė:

– Ji galėtų pasakyti vaikams, kad jų tėvas turi meilužių.

Duktė pašoko supykusi:

– Na, koks iš lopšio, toks į grabą! Kada pagaliau suprasit Ursulą? Ji niekada to nepadarytų!

Labai susidomėjau. Juk ne nykštukę jie turi omeny: ši vardu Tamarinda. Seneliukas pats sakė, kad jie gyvena vieni. Iš kur ta žinia? Nejau gavo naktį? Nesitverdama apmaudu, mergina nuėjo į valgomąjį, netrukus pasirodė sode su oranžiniu skėčiu balto gazinio audinio apvadėliais. Vidurdienį neatėjo prie stalo. Mudu su seneliuku užkandome, išgėrėme po lašelį vyno. Paskui išėjau nusipirkti knygos, kuri galėtų man praversti bežadę naktį po sočios vakarienės, dosniai aplaistytos vynu, šiame piktžolių gožiamame name.

Grįždamas pastebėjau, kaip pro balkoną praėjo šleivas juodaodis senis žalia skrybėle plačiais, taip meksikiečių mėgstamais kraštais. Už žalio balkono stiklo kvadrato bolavo merginos veidas.

Tądien per vakarienę, vos susėdome prie stalo, pradėjau pasakoti istorijas, ir ji nedeklamavo eilėraščių.

Mudu su seneliuku tolydžio sprogome iš juoko, ta dingstimi stengdamiesi kuo daugiau prisisprogti valgių ir vyno. Vienu tarpu, kai pritilome, duktė pasakė:

– Šį vakarą norėčiau pasiklausyti muzikos. Aš nueisiu pirma į savo kambarį uždegti žvakių ant pianino. Jau seniai niekas jų nedegė. Pianinas, senas mamos bičiulis, pagalvos, kad jo draugė pagaliau panoro paskambinti.

Mudu su seneliuku užkandome žadą. Netrukus Tamarinda mums pranešė, kad panelė jau laukia mūsų.

Sulig pirmu akordu man pasirodė, kad tyluma lyg gremėzdiškas žvėris užsimojo letena. Po pirmo akordo pabiro kitos natos, žiburiuodamos kaip žvakių liepsnelės. Lyg žengdamas ryžtingą žingsnį, paėmiau antrą akordą. Ir tuojau pat, nelaukdama dar vieno akordo, nutrūko styga. Mergina suspigo. Mudu su seneliuku pašokome; jis pripuolė prie dukters, užsidengusios akis, ir ėmė raminti, girdi, stygos senos, surūdijusios. Bet ji vis purtė galvą, neatitraukdama rankų nuo akių. Nežinojau, ką daryti: man niekada nebuvo nutrūkusi styga. Atsiprašiau ir nuėjau į savo kambarį; skubėdamas koridoriumi, baiminausi, kad galiu netyčia sulaužyti kokį skėtį.

Rytą pavėlavau pusryčių; seneliukas su dukra jau sėdėjo sode ant suoliuko, ir aš spėjau nugirsti:

– Ursulos mylimasis dėvi žalią skrybėlę platutėliais kraštais.

Negalėjau įsivaizduoti, kad tas senas šleivas juodaodis, vakar matytas po balkonu, – tas mylimasis; nei juo labiau suvokti, kas naktimis atneša tas žinias.

Vidurdienį vėl susėdome prie stalo tik mudu su seneliuku. Naudodamasis proga, nutariau išsiaiškinti:

– Iš jūsų galerijos atsiveria labai gražus vaizdas. Tiesa, šiandien neteko pasigrožėti, nes judu su dukra kalbėjotės apie Ursulą, bijojau nusiklausyti, kas nedera.

Seneliukas nustojo valgyti ir garsiai paklausė:

– Vadinasi, jūs viską girdėjot?

Ryžausi pasirinkti lengviausią kelią ir prisipažinti, tad atsakiau:

– Taip, viską, bet protas neneša, kaip Ursula gali susidomėti tuo šleivu juodaodžiu seniu, vakar kaip tik dėvėjusiu žalią skrybėlę platutėliais kraštais!

– Ak! – sušuko seneliukas. – Jūs nieko nežinot. Dar tada, būdama visai maža, duktė man pasakodavo visokias nebūtas istorijas, jai patikdavo, kad domiuosi jos išgalvotų personažų gyvenimu. Ir mudu su žmona visada stebėdavome kiekvieną jų žingsnį, lyg jie iš tikrųjų gyventų ir mes gautume apie juos žinių. Ji naudojasi gyvais žmonėmis, kuriuos mato iš balkono, aprengia jų drabužiais. Jeigu vakar matėt praeinant žmogų žalia skrybėle, nesistebėkit, kad šiandien ji uždėjo tą skrybėlę savo personažui. Aš apskritai nespėju sekti jos išmonių, ir ji kartais pyksta ant manęs. Kodėl jūs negalėtumėt jai padėti? Jei norit, aš…

Neleidau jam užbaigti:

– Nieku gyvu, pone. Aš prasimanyčiau tokių dalykų, kurie jai tik pakenktų.

Vakare mergina vėl neatėjo prie stalo. Mudu su seneliuku valgėme, gėrėme ir plepėjome iki vėlumos.

Kai atsiguliau, išgirdau braškant medieną, bet braškėjo ne baldai. Pagaliau supratau, kad kažkas kopia laiptais. Ir netrukus išgirdau tyliai beldžiant į duris. Paklausiau, kas ten, ir atsiliepė merginos balsas:

– Čia aš; noriu su jumis pasikalbėti.

Uždegiau lempą, virstelėjau duris, ir ji man pasakė:

– Be reikalo pravėrėte duris; juk pro plyšį matau veidrodį, o veidrodyje – jus visiškai nuogą už durų.

Tuoj privėriau ir paprašiau palaukti. Kai pasiūliau įeiti, ji žengė prie kitų mano kambario durų, kurių anksčiau negalėjau atidaryti, bet ji atidarė lyg niekur nieko, nuėjo į tamsų kambarį, grįžo, nešina kėde, ir pastatė ją prie lovos. Iš po žalio apsiausto išsitraukė eilėraščių sąsiuvinį. Jai beskaitant, iš paskutiniųjų grūmiausi su miegu, bandžiau praplėšti akis, bet nepajėgiau; retkarčiais užversdavau jas ir, ko gero, atrodžiau prie mirties slenksčio. Staiga ji suspigo kaip tada, kai nutrūko styga; ir aš pašokau lovoje. Vidury kambario ant grindų tupėjo neregėto didumo voras. Įsispyręs gauruotomis kojytėmis, tarytum ruošėsi šuoliui. Mečiau į jį batą, paskui kitą, bet pramečiau. Išlipau iš lovos, bet ji patarė man nesiartinti: girdi, tie vorai šokinėja. Paėmiau lempą, pasieniais nusėlinau į vonios kambarį ir iš ten sviedžiau muilą, muilinę, dantų šepetėlį, bet pataikiau tik muiline. Voras apsivertė, parietęs kojytes, virto tamsiu vilnų kamuolėliu. Seneliuko duktė paprašė, kad nieko nesakyčiau jos tėvui, nes jis nepritaria jos darbui bei skaitymui vėlai vakare. Jai išėjus, bato kulnu sutraiškiau vorą ir atsiguliau negesindamas šviesos. Jau migdamas nejučia pariečiau kojų pirštus: sulig tuo judesiu man pasivaideno voras, ir aš krūptelėjau iš baimės.

Rytą seneliukas atėjęs atsiprašė dėl voro. Duktė jam viską papasakojusi. Nuraminau seneliuką, kad nieko baisaus neatsitiko, ir, nukreipdamas kalbą, pasakiau, jog po kelių dienų ketinu koncertuoti gretimame miestelyje. Jis pagalvojo, kad tai tiesiog dingstis palikti jo namus, bet aš pažadėjau po koncerto sugrįžti.

Atsisveikinant nesugebėjau išvengti bučinių: jo duktė netikėtai pabučiavo man ranką, susidrovėjęs nežinojau, ką daryti. Mudu su seneliuku apsikabinome, ir ūmai pajutau, kaip jis pabučiavo man skruostą prie ausies.

Koncerto nepavyko surengti. Po kelių dienų man paskambino seneliukas. Vos pasisveikinęs pareiškė:

– Jūs reikalingas čia.

– Atsitiko kas nors rimta?

– Sakyčiau, didelė nelaimė.

– Jūsų dukrai?

– Ne.

– Tamarindai?

– Ne, ir ne jai. Dabar nieko negaliu paaiškinti. Jei galite atidėti koncertą, atvažiuokite ketvirtos valandos traukiniu, ir mudu susitiksime teatro kavinėje.

– Bet jūsų dukrai nieko neatsitiko?

– Ji atgulė. Lyg ir neserga, bet atsisako keltis, vengia dienos šviesos; gyvena tik prie dirbtinio apšvietimo, įsakė suskleisti visus skėčius.

– Ką gi, iki pasimatymo.

Teatro kavinėje buvo pernelyg triukšminga, ir mudu nuėjome paieškoti ramesnės vietos. Seneliukas atrodė prislėgtas, bet sklidinas vilčių, kad jam pagelbėsiu. Užsisakęs taurę tamsaus gėrimo, pradėjo dėstyti:

– Užvakar užgriuvo audra, pavakary sėdėjome valgomajame. Išgirdome griausmą ir tuojau pat supratome, kad tai ne perkūnija. Duktė nubėgo į savo kambarį, o aš – iš paskos. Kai pasivijau, ji spėjo atidaryti balkono duris ir išvydo tik žaibų nutviekstą dangų, daugiau nieko. Užsidengė akis ir apalpo.

– Pasidarė bloga nuo žaibų?

– Ką jūs, bičiuli! Nejaugi nesupratot?

– Ko?

– Mes nebeturim balkono! Balkonas nugriuvo! Nebeliko balkono spalvotų stiklų!

– Bet balkonas…

Verčiau būčiau patylėjęs. Jis meldė mane nė žodžiu nebeužsiminti apie balkoną. O ką man daryti? Vargšas seneliukas dėjo į mane visas viltis. Prisiminiau mudviejų ūžavimus. Ir silpnadvasiškai nutariau ką nors sugalvoti, su ja susitikęs.

Graudžiai atrodė skėčių netekusi galerija.

Tą vakarą mudu menkai valgėme ir beveik nieko negėrėme. Paskui jis palydėjo mane iki dukters lovos ir išėjo. Ji nepratarė nė žodžio, bet, vos tėvui išėjus, pažvelgė į duris, atsiveriančias į tuštumą, ir pasakė:

– Matot, jis paliko mus!

– Ką jūs, panele! Pasitaiko, kad ir balkonai nugriūva…

– Jis nenugriuvo. Jis puolė žemyn.

– Ką gi, bet…

– Aš mylėjau savo balkoną, neabejoju, kad ir jis nebuvo man abejingas; ne kartą tai įrodė.

Nuleidau galvą. Jaučiausi pakliuvęs į keblią padėtį: nebuvau pasiruošęs prisiimti tokios atsakomybės. Mergina stengėsi išlieti man širdį, o aš nemokėjau nei atjausti jos sielvarto, nei jos nuraminti.

Tuo tarpu vargšelė kalbėjo toliau:

– Aš pati kalta. Jis pavyduliavo tą vakarą, kai atėjau pas jus į miegamąjį.

– Kas toks?

– O kas kitas? Balkonas, mano balkonas.

– Bet, panele, jūs perdedate. Tiesiog balkonas buvo senas. Pasitaiko, kad balkonai paprasčiausiai neišlaiko savo svorio ir nutrupa.

Neklausydama manęs, ji nesiliovė kartojusi:

– Tą pačią naktį gavau perspėjimą, grasinimą…

– Klausykit, tai neįmanoma…

– Ar neprisimenate, kas man grasino?.. Kas taip įdėmiai žiūrėjo į mane, grūmodamas trimis gauruotomis kojomis?

– Ak, žinoma! Voras!

– Kam jau kam, o jam tai labai būdinga.

Ji išplėtė akis. Paskui ūmai nusiklojo ir vienmarškinė išlipo iš lovos. Pasuko tiesiai prie balkono durų, ir man dingtelėjo, kad tuojau puls žemyn. Išskėčiau rankas, bandydamas ją sulaikyti, bet ji buvo vienmarškinė. Sutrikau, o ji tuo tarpu, nenukrypdama į šalį, nuėjo tiesiai prie staliuko, stovinčio prie durų į niekur. Ir tada jos rankose pamačiau eilėraščių sąsiuvinį juodais ceratiniais viršeliais.

Ji atsisėdo ant kėdės, atskleidė sąsiuvinį ir pradėjo deklamuoti:

– Našlė balkono…

Versta iš: Felisberto Hernández. NADIE ENCENDÍA LAS LÁMPARAS, 1947.