Gintarė Adomaitytė. „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“

2024 m. Nr. 3

Aš nekenčiu vaikų literatūros, nekenčiu aš jos!!! Štai žodžiai, kuriuos jau senokai norėjau parašyti. Ištarusi juo esu ne kartą, bet tik kamerinėje aplinkoje. Itin kamerinėje, kai girdi tik vienas žmogus, kartu su manimi gyvenantis, galbūt dar koks priklydėlis po langu. Šie neapykantos priepuoliai ištinka, kai patenku į tokią ar anokią vaikų literatūros komisiją ir esu priversta (pati kalta, pati) skaityti viską, ką man siūlo bibliografinį sąrašą stropiai sudarę žmonės.

Pastaruoju metu pykina ne tik absoliučiai grafomaniškos knygos, tokių gal mažėja. Glumina kitos, apie kurias galėčiau pasakyti: jokios. Lyg skiestas drungnas pienas. Be skonio, be kvapo, kitaip tariant – su lengvai įsimenamu ir čia pat pamirštamu siužetu (voverytės nemokėjo draugiškai dalintis riešutais, bet išmoko, juk pabaiga turi būti laiminga), deminutyvų jūra (rankutės, delniukai, veideliai), moralizavimu (Jonukas vienas niekada nebėjo į mišką).

Tai ką aš tose vaikų literatūros pievose veikiu? „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“, – sako vienos man patikusios knygos personažė. Apie ją, tą knygą, dar pasakosiu, o kol kas tvirtinu: taip, kai jau nukrenta, tai ilgam – seniau rašyti ar naujutėliai kūriniai, verstiniai ar lietuviški.

Tie trys, apie kuriuos pasakosiu, yra gana netikėti, dėmesio verti dalykai.

Juhanis Püttsepp, Gundega Muzikante. Delčia kaip aukso valtis. Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė. – Vilnius: Gelmės, 2023. – 134 p.

„Delčia kaip aukso valtis“ – savita knyga, nepanaši į jokias kitas, kurias esu skaičiusi. Ji tikrai gelminga, įrodanti, kad „Gelmės“ tokį pavadinimą pasirinko ne šiaip sau. Estijoje knyga apdovanota bent keliomis premijomis, o apie jos vertėją daug pasakoti būtų net nepatogu: juk visi mes žinome, kas ji ir kokia ji – Danutė Sirijos-Giraitė.

Apie Lietuvoje mažai girdėtą knygos autorių svarbu kalbėti daugiau.

Juhanis Püttseppas (g. 1964) yra biologas, mokytojas ir rašytojas, kuriantis vaikams bei paaugliams. Baigė Tartu universitetą ir yra dirbęs Zoologijos ir botanikos institute bei Tartu universitete. J. Püttseppas parašė daugiau nei dvidešimt negrožinės literatūros kūrinių ir vaikiškų pasakų knygų. Mėgstamiausios jo temos – gamta, žmogaus požiūris į aplinką, kultūros ištvermė ir senėjimas.

Viršelyje matome lygiaverčiai parašytas abi pavardes – rašytojo ir dailininkės. Tad ir apie ją keli žodžiai.

Gundega Muzikante (g. 1964) – latvių iliustratorė, menininkė, maketuotoja ir animatorė. Savo misiją ir užduotis įvardina taip: įsigilinti į kiekvieną tekstą, susidraugauti su juo, o paskui atsargiai aprengti geriausiais „būtybei“ tinkančiais drabužiais. Ji iliustravo daugiau nei keturiasdešimt vaikiškų knygų ir dalyvavo daugelyje tarptautinių parodų.

Rašydama žodžius iliustratorė, iliustruotojas ar iliustracijos visada sutrinku. Žinau, kaip Lietuvos dailininkės ir dailininkai nemėgsta šio apibūdinimo, iliustravimą laikydami jų pastangas siaurinančiu, menkinančiu apibūdinimu. Įvaizdinti knygą – štai vis plačiau plintantis posakis, bent jau manęs nė kiek nepykinantis, nors, kaip pastebėjau, daug ką gluminantis.

Vien pavarčius šią knygą akivaizdu: tai – ne iliustracijos, tai knygos matymas, tai rašytojo sumanytos istorijos pateikimas spalvomis ir atspalviais, šešėliais ir nušvitimais. Siužetas dėmesingai sekamas, skaitytojui nei užbėgama prieš akis, nei atsiliekama. Trūkumas vienas vienintelis: skaityti tamsiuosius puslapius labai sunku, šriftas susilieja su fonu. Teksto aiškumas aukojamas vizualinės įtaigos labui.

O siužetas štai koks: mažame Estijos pajūrio miestelyje gyvenanti šeima vieną rudens dieną nusprendžia išvykti į Švediją. Antrasis pasaulinis karas beveik jau baigiasi, bet pasibaigti niekaip negali – vis kur nors kas nors sprogsta, užsidega, žūsta, dingsta. Rusų okupacijos baiminamasi labiau nei vokiečių, štai kodėl ir ši, ir dar kelios šeimos net neabejoja, kad būtina plaukti į neutralią Švediją. Taip, jie gelbėjimosi valtimi atplaukia į saugią Gotlando salą – tėtis Edas, mama Juta, jų dukra Kėtė, patirdami daug… nuotykių? Pavojų? Kur jau ten, šie žodžiai tiktų lengvabūdiškoms knygoms apie piratus ar nuotykių ieškotojus.

Santūriais žodžiais, taupiais sakiniais parašytame tekste – mirties artumas, jos akivaizda. Nėra nė vieno šaržuoto personažo, o charakteriai – yra. Nė lašo tuščio pajuokinimo ar patyčių, kuriomis knibždėte knibžda populiarūs vaikų literatūros kūriniai ar skuboti „tvariniai“.

Skaitytojai išmoksta naujų žodžių: kas yra skiaurinė valtis, kas avynas (mamos brolis), kas lotos (savanorės Gotlando salos gyventojos, besirūpinančios pabėgėliais). Visa tai paaiškinama tekste, rašytojui neprireikia išnašų – jis žino, kad ne tik išnašos ir kiti priedai vargina neįgudusius skaitytojus.

Paskutinis knygos sakinys štai koks: „Skiriu šią knygą savo mažiesiems giminaičiams – Reetai, Reinui, Riinai ir Villui, kurie 1944 metų vasarą žuvo Baltijos jūroje.“

Knygoje minimi ne tik estų, bet ir lyvių, latvių pabėgėliai. Lietuviai ne, nors savo ausimis esu girdėjusi uošvio pasakojimą, kaip jis paskutinę akimirką nutarė neplaukti į Švediją ir savo akimis pamatė susprogusį laivą, gabenusį jo pažįstamus žmones.

Knyga „Delčia kaip aukso valtis“ giminaičių Lietuvoje turi. Ją galima dėti šalia Justino Žilinsko „Bėglių“, Mariaus Marcinkevičiaus „Akmenėlio“, Linos Itagaki ir Jurgos Vilės „Sibiro haiku“. Rimtos, liūdnos, įtraukiančios knygos, svarbios visais pagrindiniais vaikų literatūros aspektais: meniškumo, originalumo, pedagogikos.

Negaliu susilaikyti nežengusi šiek tiek į šoną. Kadaise į panašią kelionę iš Haapsalu miestelio išplaukė ir mergaitė Ilona. Apie savo estišką kilmę ilgokai niekam nepasakojo. Neišsitarė net tada, kaip tapo žymia dailininke Ilona Vikland (pasirinkusi vyro, Švedijos karininko, pavardę). Taip, tai ji – Astridos Lindgren knygų įvaizdintoja, Karlsono, Ronjos ir jos plėšikų gaujos autorė.

O dabar jau žengsiu į visai kitus laikus, kitokį pasaulį. Vis dėlto Astridą Lindgren dar minėsiu.

Laurie Halse Anderson. Kalbėk. Iš anglų k. vertė Vilma Rinkevičiūtė. – Vilnius: Alma littera, 2023. – 222 p.

Į Ignalinos biblioteką nupėdinau ne todėl, kad ieškočiau knygų, apdovanotų svariomis premijomis. Priešingai. Norėjau rasti knygą, kurią savo noru, ne dėl sąrašų ar žodinių suaugusių žmonių rekomendacijų skaito paaugliai bei paauglės. Nustebau, kai bibliotekininkė man įteikė ką tik grąžintą „Kalbėk“. Ar patikėsite, ką visų pirma pamačiau viršelyje? Taip, ją, Astridą Lindgren – Laurie Halsės Anderson kūryba yra pelniusi žymiosios švedų rašytojos premiją visai neseniai, 2023 metais. Kad ir kaip svarstysi, tai solidžiausias vaikų literatūros apdovanojimas, skiriamas ne tik rašantiems – lygiomis teisėmis nominuojami ir dailininkai, skaitymo skatintojai, pasakotojai. Premijos dydis – penki milijonai Švedijos kronų. Jei kam rūpi, ar bent panašią finansinę vertę turi žymusis daniškasis apdovanojimas – Hanso Christiano Anderseno medalis – tai ne, nė iš tolo. Jį gauti neapsakoma garbė, bet tik ji.

O dabar, pasvarstę premijas ir jų dydį, galime atsiversti knygą, pirmą kartą JAV pasirodžiusią… 1999 metais. Seniai, labai seniai, juk paauglių literatūra laikoma beveik vienadiene, labai greitai senstančia.

Nebūtinai, ne visada ji sensta. Išmintingi paauglių literatūros kūrėjai žino, kad neverta knygose užsižaisti madomis, populiariomis muzikos grupėmis, kompiuteriniais žaidimais, žymiausių sportininkų pavardėmis. Tai keičiasi, sensta, nusibosta.

Kas kita – esminiai rūpesčiai, išliekantys pernelyg ilgam. „Kalbėk“ – pasakojimas apie bendramokslių vakarėlyje išprievartautą Melindą, drįsusią kviesti policiją, bet pabėgusią, kai tik pamatė pareigūnų automobilius – pajuto, kad nepajėgs išsipasakoti. Jos gyvenimas dūžta ir byra, mokykloje ji atstumtoji, nes tame vakarėlyje policija rado oi kiek draudžiamų dalykų.

Melindai belieka tylėti, ji beveik nebyli, tik retsykiais ištarianti žodį ar kitą. Slegiantis tekstas: mokykla neapsakomo dydžio, vien devintokų keturi šimtai, o mokytojai abejingi. Dar abejingesni Melindos tėvai, arba paskendę darbuose, arba besibarantys dėl smulkmenų. Su prievartautoju Melinda susitinka beveik kasdieną – jis krepšinio žvaigždė, mokykloje dievinamas, nuolat lydimas šokėjų komandos.

Jei tai būtų Lietuvoje kurtas tekstas, greičiausiai Melindą gelbėtų lituanistė ar lituanistas. Sirakjuzo mokykloje nuoširdžiausias, atviriausias yra dailės mokytojas. Visus mokslo metus Melinda piešia (arba tapo, lieja, linoleume raižo) medį, neatsitokėdama, kokia tai sudėtinga, o kartu – ir patraukli užduotis. Kartu su mokiniais savąjį paveikslą tapo mokytojas, nesivaržydamas emocijų. Energingai jį suraižo tą dieną, kai pats kolegų yra pasmerkiamas už neva netinkamą metodiką.

Kad ir kokias skaityčiau knygas, visada atkreipiu dėmesį į vietos jausmą: kur vyksta svarbiausi įvykiai? L. H. Anderson knygoje – apleistame, visų primirštame mokyklos sandėliuke. Būtent jame Melinda susikuria savo asmeninę erdvę, slepiasi nuo viso pasaulio, pasineria į saugią vienatvę. Tarp šluotų ir kitų buities įrankių ji dar sykį patiria sužvaigždėjusio krepšininko agresiją ir – neįtikėtina – atgauna balsą, jau gali prisišaukti pagalbą.

Ši L. H. Anderson knyga vienose valstijų mokyklose ar koledžuose buvo įtraukta į rekomenduojamų sąrašus, kitose priešingai – menkinama ir net draudžiama. Ji parašyta aiškiu, suprantamu stiliumi, bet turi savitą pasakojimo manierą. Beveik linijinę, tik tas išprievartavimas ilgokai nutylimas, nors beveik atspėjamas. Skyrių ir skyrelių daug, jie trumpi. Matyt, atsižvelgiama į sunkiai dėmesį sukaupiančių poreikius, stengiamasi skaitančiajam padėti.

Ar galiu lyginti šią knygą su Lietuvos autoriais bei autorėmis? Dar ir kaip. Nė kiek ne prastesnės yra Ignė Zarambaitė, Ilona Ežerinytė, Daina Opolskaitė. Jei kyla klausimas, ar tikrai vyresnio amžiaus žmogus gali kurti paaugliams, tai prisiminkime Kristiną Gudonytę. Ji mėgo paauglius, suvokė paauglystės košmarus (būtent šis žodis), mokėjo bendrauti net su nemenkomis salėmis. Tvirtinu tai, nes bent kelis kartus po mokyklas keliavome kartu. „Nu, chebryte, tai ką jums skaityti?“ – taip ji pradėdavo pokalbį kuo plačiausiai nusišypsodama, ir „chebrytė“ šypsodavosi jai.

Baigdama pasakojimą apie amerikietišką knygą, pacituosiu Wellesley koledžo profesorės Evelinos Gužauskytės pastebėjimus apie skaitymą JAV.

„JAV knygos jauniesiems skaitytojams yra labai perkamos. Kaip ir visose literatūros srityse, taip ir vaikams bei paaugliams skirtoje literatūroje galima rasti neįdomių, nekūrybingų, trafaretinių ar moralizuojančių pavyzdžių, bet galima rasti ir puikių, įkvepiančių, savitu stiliumi, gyva, raiškia kalba parašytų kūrinių, kurie duoda vaikams bei paaugliams nenuneigiamą lobį ir gali palikti įspūdį visam gyvenimui. Tokias knygas rašyti tikrai nėra lengva, bet jos yra labai reikalingos“, – portale menobangos.lt teigia Evelina. Jos debiutinei knygai, pasirašytai pseudonimu Jūra Smiltė, būtinai skirsiu kelias eilutes.

Jūra Smiltė. Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai. Gintarės Laurikėnaitės piešiniai. –Vilnius: Homo liber, 2023. – 165 p.

Dabar galiu lengvai atsidusti, juk baigiau pasakoti apie slogias knygas. Slogias, bet būtinas, skaitytinas. Į Jūros Smiltės knygą galima palaimingai įsikniaubti – visai kaip į pagalvėlę ar minkštą žaislą.

Apie minkštų žaislų įtaką vaikų, paauglių ir suaugusių žmonių gyvenimams tikriausiai galima būtų parašyti net ir mokslinį darbą. Džiugu, kad nutolo tie laikai, kai minkštas žaislas vyresnio vaiko rankose buvo laikomas gėda, banalybe, nebranda. Dabar juos nesibaimindami nešiojamės kiek giliau užkišę, bet dažniausiai – pačiame kuprinės paviršiuje – kad ir iki žilos senatvės ar karsto lentos.

Brigita Begemotaitė yra žaislas, bet knygoje ne mažiau svarbi ir jos šeimininkė Sofija, teptukais, dažais popieriuje kurianti naują, įdomų Brigitos gyvenimą – Begemotaitei teks laimė ir išbandymas įveikti ribą tarp vaikų kambario ir gamtos pasaulio, kuriame gyvens savarankiškai.

Iškeliavusi iš saugaus Sofijos glėbio, Begemotaitė įsikuria Palaukiuose, sargo namelyje prie apleisto geležinkelio ir dairosi, kaip ir su kuo reikės gyventi. Būtent gamta – metų laikai, bruzdėjimas lysvėse, netolimas miškas, upelio purslai, žvaigždėtas dangus, voro siūbavimas palubėje – Brigitai Begemotaitei ir jos naujiems draugams (kiaunei, liūtui, šarkai, bebrams) diktuoja gyvenimo ritmą.

Nuotykių daug, bet jie nei pavojingi, nei baisūs: tai vėjo pačiupta skrybėlaitė ir jos atradimas, į banginį panašaus mėlyno skėčio žvejojimas upelyje, nepaaiškinamos kilmės krebždėjimas kambaryje ar visiems pažįstami nakties baubai. Tekste itin svarbios veikėjų būsenos. Kalbama apie baimę, svajonių ir galimybių neatitikimą, vienatvę, išmokstama naujo sudėtingo žodžio – melancholija.

Nesunku spėti, į kokio amžiaus adresatą taikytasi. Jis turėtų būti vienmetis su Begemotaitės šeimininke Sofija, besimokančia skaityti, o knygos pabaigoje – jau beveik ir išmokusia. Neabejoju, kad knyga tiks ir vyresniems, ne tik pirmokams, antrokams. Juk tai ne knygelė, tai tikra nemenka knyga, joje daug skaitymo, o piešiniai atitinka turinį, kuria personalijų įvairovę ir švelnumo atmosferą, balansuojančią ties saldumo riba.

Sakinys „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“, tapęs mano apžvalgos pavadinimu, yra ištartas kiaunės Kamilės. Knygoje pasibraukiau ir kitą žodį: išeitingas. Jį ištardama Begemotaitė giria Leonardą Liūtą, visada randantį išeitį.

Išeitinga jau laikas būti ir man – baigti šį tekstą ir išeiti anaiptol ne į minkštų žaislų parduotuvę ar žaisloteką bibliotekoje, o ten, kur plasnoja grįžtantys paukščiai. „Pavasario nepražiopsosi“, – tvirtina Jūros Smiltės knygos personažai.

Įdomių knygų taip pat.