Aleš Šteger. Ėjome į kaimo kapinaites…

2024 m. Nr. 3 

Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė

Alešas Štegeris (g. 1973) – visame pasaulyje žinomas slovėnų rašytojas – poetas, prozininkas, redaktorius, vertėjas, kritikas. Kūryba versta į kelias dešimtis kalbų; Lietuvos kultūrinėje spaudoje yra paskelbta jo eilėraščių, novelių, esė (vertė Kristina Tamulevičiūtė, Antanas A. Jonynas, Aura Aurytė, Laurynas Katkus, Laima Masytė, Neringa Abrutytė ir kt.). Šiais metais pasirodys poeto eilėraščių rinktinė lietuvių kalba, jis dalyvaus ir „Poezijos pavasario“ renginiuose.
Šį kartą norėčiau pristatyti A. Štegerio trumpąją poemą („Ėjome į kaimo kapinaites…“). Kūrinys autoriui svarbus asmeniškai, nes gimė jam sunkią akimirką, iš apmąstymų, padėjusių suvokti savo vietą pasaulyje ir save kaip kūrėją.

 

Ėjome į kaimo kapinaites.
Destrnikas baigiasi kapinėmis,
Atsivėrusiomis į keturias dangaus puses.
Esame ten, vienas priešais kitą,
Lyg veidrodis žiūrime į veidrodį,
Mamos šeimos kapas
Ir tėvo šeimos kapas.
Neturėjome nei pelenų, nei kaulų.
Staiga supratau kapinių svarbą,
Ir kam ten tyliai kuždu žodžius.
Esame pasaulio sudėtinės dalys.
Ėjome į kaimo kapinaites ir verkėme,
Visai ne liūdesio ašaromis.
Erdviame Šeinburgo rūsyje,
Tarp šimtamečių plytų,
Aš buvau Destrniko kapinaitėse,
Atviras visoms dangaus pusėms.
Žengiau į kiekvieną,
Kuris mane pagimdė, kol dar nebuvau pradėtas.
Keturios dangaus pusės, keturi protėviai.
Keturios sielos, be kurių nebūtų manęs.
Keliavau į šiaurę.
Ten stovi močiutė Vida. Skaistus gyvenimas.
Gimusi Paradiže.
Moteris, nepatyrusi nei apkabinimų, nei prisilietimų.
Gražiausias parapijos bažnyčios balsas.
Kuklus ir skurdo nukamuotas vaikas,
Visą gyvenimą mylėjęs tai, kas prarasta,
Ir su mano seneliu tiktai susidraugavęs.
Kiek buvo galima.
Nors galima viskas.
Net gydyti praeitį.
Mano močiutė Vida. Skaistus gyvenimas.
Tiek neišgyventa širdyje,
Tiek palaidota molingoj sieloj,
Nuolatinį man davusi neramumą,
Ir darbštumą, karštą verslumą,
Ir nesilpstančią galią kovoti,
Vis iš naujo atrasti save.
Keliavau į pietus.
Į karščiu alsuojančius pietus, kur kaštonų lajose
Sirpsta švelnumas ir meilė.
Tai irgi – vienintelė strategija,
Lyg prekiautum ašarom ir jausmais,
Nuoskaudom ir atsidavimu.
Mano močiutė Kristina.
Išgyvenimo ir atsidavimo stebuklas,
Šiltas delnas, kuris mane glostė,
Ir saugojo nuo tų, kas drįso žengti per slenkstį.
Močiutė Kristina, kuri vaikystėje
Rado pakartą tėvą,
Ir visą gyvenimą kalbėjo rožinį,
Kuris niekada nesibaigia.
Keliavau į vakarus.
Manęs su šypsena ten laukė
Antrasis tėvas, senelis Matijasas.
Matijasas, miltų nubalintom rankom,
Matijasas, mane mokęs skaityti tyliai,
Nacių kalba ir partizaniškai, mokęs žodžių
Gott, Schloß, Teufel.
Kad juos vėl atpažinčiau ženkluose
Miesto, kur kvėpuoju, kur įkvėpdamas
Žengiu į jį, jo petnešas
Ir knygas, jo pasakas apie gėrį ir blogį.
Visada be vardo. Visada be vardų.
Ar čia prasideda poezija, vardų
Neturinčios kalbos paslaptyje?
Keliavau į rytus.
Į nepaklusniausią, labiausiai susimąsčiusį
Ir paslaptingiausią iš visų keturių.
Mano senelis Ignacas, užsienietis.
Į jį esu panašiausias.
Žodžiai geri tik tada,
Kai būna nugalėti.
Kai būna atrišti kaip gyvuliai
Senelio tvarte, kaip katės ir paukščiai,
Su kuriais dalijosi vienatve.
Traukiamas į keturias dangaus puses.
Tarp Vidos, Kristinos, Matijaso ir Ignaco.
Keliavau po tai, kas brangiausia,
Po akimirkas, kurios mane sukūrė,
Po lengvą, nepaprastai lengvą,
Nepakeičiamą bagažą,
Virš mūsų – mano motina dangus,
Po manimi – mano tėvas žemė.
Atsimerkiau.
Tvirtovės kambario kampe sėdėjo du šamanai.
Gaja ir Kilas rūkė tabaką,
Stebėdami, kaip mus kuria žinutė,
Už žmogų senesnė.
Kambario vidury liepsnojo ugnis.
Apsvaigęs prisėdau
Šamanų pašonėj.
Ugnis, ugnis, ugnis, kuri mūsų
Kaulus ir mėsą pelenais paverčia.
Ilgai stebėjau liepsnų šokį.
Giliai įkvėpiau savo šiaurės, savo pietų,
Įkvėpiau savo rytų ir vakarų,
Neškite ten, kur mano vieta, prašiau aš jų,
Neškite ten, kur gyvenu nuo amžių amžinųjų,
Be garso ir be žodžių,
Ten, kur esu, kur yra akmenys ir medžiai,
Kur besikeičiančios debesų formos.
Tada pajutau iš galvos besikalančią
Antrą galvą,
Šviesos ir skausmo galvą,
Nepažįstamą angeliškos būtybės galvą,
Kuri prie manęs pasilenkė ir žengė
Man į vidų,
Pradūrė mano kūną.
Tada pasirodė dar dvi galvos.
Svaiginanti, gaivinanti cirkuliacija.
Jaučiau augančią ketvirtą galvą,
Slankstelis po slankstelio.
Staiga viskas pranyko.
Tapau savo protėvių laiku.
Jie vaikščiojo kiaurai mane.
Šiaurė buvo visose kryptyse,
Ir pietūs, rytai ir vakarai.
Pažvelgiau į savo kūną.
Jo jau nebuvo.
Buvo mano motina ir tėvas.
Apsikabinusios, susiglaudusios nuogumo sampratos.
Manęs nebebuvo.
Vietoj manęs –
Tiktai nuogas cirkuliacijos laikas.
Tada man iš galvos nužengė
Sesuo, žmona ir sūnus,
Menkais šviesos pliūpsniais panašių žmonių,
Kurių atvaizdus savyje nešiojuosi.
Ėmė lyti.
Ugnis liepsnojo vis stipriau,
Dar švelnesnė, aiškesnė ir mylinti.
Tapau šaltiniu to, kas esu,
Ir viskas, kas esu, tekėjo ir grįžo,
Tekėjo ir grįžo.
Belaikis laikas.
Mačiau planetą,
Iš kurios mirusiųjų dvasios išskrenda
Ir atgal sugrįžta,
Beformės, nebylės, išskaidrintos
Vieninteliu meilės skaistumu,
Vienintele šviesa,
Vienintele liepsna
Tos tamsios žvakės, kuri negęsta
Kaimo kapinaitėse.

Versta iš: Aleš Šteger. Pričevanje. Založba Pivec, 2020.