Eugenijus Žmuida. Baltieji pradeda ir…, arba Lietuvišką Džeimsą Bondą rasite čia
2024 m. Nr. 3
Mantas Adomėnas. Moneta & labirintas. – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – 573 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.
Mantas Adomėnas, asmuo pakankamai žinomas, ėmė ir sugrįžo. Sugrįžo į literatūrą. Tarytum sūnus paklydėlis.
Adomėnai yra plunksnos žmonių dinastija, inteligentai nuo spaudos draudimo laikų. Senelis Vincas Adomėnas, novelių autorius ir teatralas, 1953 m. sovietų saugumo buvo nuteistas už pjesę „Sugrįžimas“ ir bendradarbiavimą pogrindžio spaudoje. Močiutė Birutė Adomėnienė (Pečiokaitė) po 1990 m. išleido keletą vertingų rezistencinių romanų apie savo vyro ir partizanų kovas su stribais Suvalkijoje, Sibiro kančias („Kas apverks jų dalią“, 1992; „Penktas: Nežudyk“, 1994; ir kiti). M. Adomėno tėvai – įžymūs chemikai. Jis pats pasuko senelių pėdomis – traukė literatūra, ypač antikinė ir modernioji – visa tai akivaizdu debiutiniame romane „Moneta & labirintas“. Tiesa, po sėkmingų studijų VU ir Kembridže, pradėtos dėstytojo karjeros M. Adomėnas netikėtai metėsi į politiką, ne kartą atsidūrė pirmuose spaudos puslapiuose ir vos netapo konservatorių lyderiu, kai, Andriaus Kubiliaus vadovaujamai partijai 2016 m. pralaimėjus rinkimus, reikėjo naujo vedlio. Tačiau kažkas nesusiklostė, kažkas persigrupavo ir jau visiškai netikėtai antraštėse nuskambėjo žinia, kad M. Adomėnas, aktyviausias partijos veikėjas, šalinamas iš jos gretų… Bet iš politikos niekur nedingo, tyliai sugrįžo – konservatoriams jo paslaugų prireikė. Dabar vėl (ko gero, sensacingai) M. Adomėnas grįžta į pirmuosius puslapius – kaip rašytojas, neįprasto romano autorius.
Šis važinėjimasis amerikietiškais kalneliais, matyt, yra žmogaus būdo savybė, kuria apdovanotas ir romano autobiografinis personažas Tomas Narvydas, išreiškiantis autoriaus asmenines ambicijas ir projekcijas. Joms priklauso ir knygos moto: „Špionažas yra filosofijos atšaka <…>. Jo adeptai kvestionuoja tikrovės paviršių – žmones, peizažus, tekstus, – žinodami, kad atras nepaprastas hermetines prasmes“ (p. 7). Šių „hermetinių prasmių“ ieškojimas, o tiksliau – kūrimas, ir yra romano varomoji jėga.
Pirmoji romano scena – saugumiečio mirtis viename iš prestižinių Maskvos „fitnis“ salonų – primena Andrejaus Zviagincevo filmo „Elena“ (2011) pradžią: ten pagrobiami pinigai, čia – portfelis su slaptais dokumentais. Ir nors jų turinys pagrobėjui nežinomas, jis apdairiai vykdo perdavimo operaciją ir kaipmat palieka Rusiją – vienoje Vakarų Europos valstybių jam paruoštas pasas kita pavarde ir banko sąskaita likusiam gyvenimui („persikūnijo į pusamžį lietuvių verslininką“, p. 30). Taip veikia ir tokiomis galimybėmis disponuoja – ne, ne Europos ir ne JAV, bet Lietuvos specialiosios tarnybos, mūsų romano herojaus kontora – iškart leidžiama pajusti, su kuo turime „reikalą“, kokio masto pokeris čia dėstomas.
Tiesą sakant, romanas prasideda ne taip. Jis prasideda citatų bokštu. Skaitytojas, ėmęsis šios knygos, patiria vieną citatų ataką po kitos, pamažu įsitikindamas, kad šitas bombardavimas nesiliaus. Šimtai, o gal net tūkstančiai „kodinių“ frazių, aforizmų, „gerų minčių“ iš įvairiausių knygų, kurias „mintinai“ beria romano personažai, ypač pagrindinis, sukuria įspūdį, jog romanas parašytas iš kito galo, t. y. tam, kad būtų kur išskleisti dešimtmečiais kauptą lobį, pasidalinti juo, kad „kytri“ siužeto vingiai tik tam reikalingi, kad būtų galima panaudoti spiečių citatų. Įvairių kalbų citatomis inkrustuotas kiekvienas puslapis, tačiau išsirankiota išmintis ir „taiklūs“ sugretinimai prie siužeto retai prigyja, jame nieko nekeičia, stabdo ir taip lėtą vyksmą. Barokinė aliuzijų gausa turi stebinti skaitytoją ir galbūt skirta implikuoti mintį, jog romanas – aukščiausios prabos literatūra.
Kiekviename pokalbyje ar monologe pilasi išminties perlai, kolegų ar net nusikaltėlių tinklo ratelyje atsiranda tas, kuris „ore pagauna“ užuominą, akimirksniu „įvertina“ ir dažnai atsako atitinkama citata lotynų ar anglų kalba, „pakylėdamas“ pokalbį (ir romaną) į aukštesnį lygmenį. Lietuvos Respublikos aukštojo instruktažo ir slaptų operacijų koordinavimo skyriuje (romane, žinoma) pagrindinis personažas ir jo viršininkas (bei gyvenimo guru) Leonas Nevardauskas beveik vien citatomis ir kalbasi. Leono žūties Rusijos užkampio mieste Nižnedvinske aplinkybes, keistai primenančias saugumo tarnybos karininko Vytauto Pociūno atvejį, aiškintis vyksta romano protagonistas. Tai didysis siužeto „rėmas“. Tomo kelionė į Rusiją Leono pėdsakais („Velnio piršto“ byla) dėl įvairių kultūrinių indikacijų įsivaizduojama kaip kelionė į Minotauro labirintą, kurio centre tūno prieš Vakarų civilizaciją veikiantis, rusų saugos tarnybų sergimas Akademikas, tęsiantis kažkokio mistinio ordino, gyvuojančio jau šimtmečius, šėtonišką darbą. Fizinė ir ezoterinė dvikova su juo ir yra lietuviškojo Džeimso Bondo tikslas.
Toks sumanymas – paklausus, tačiau bėda ta, kad autorius neskuba vystyti intrigos, nes sumanęs išsamiai pristatyti savo personažo, pasaulio gelbėtojo, „backgroundą“. Ta proga pateiktas teorinis „Bildungsromano“ pristatymas (p. 122–123) ir ne viena „stebuklingo“ berniuko saviugdos iliustracija, pavyzdžiui, ši: „Tomas perskaitė knygą apie kitą berniuką Tomą, gyvenusį mitiniame Isos slėnyje <…> tasai Tomas, kuriuo jis pats buvo, kuris buvo jo, dabar apie tai galvojančio, avataras praeityje, – tai tasai Tomas per dviejų kartų tarpeklį žiūrėjo ir mėgino suprasti pranykusio, į praeitį nugarmėjusio Lietuvos bajorų pasaulio – nebūtų tikslu juos vadinti „aukštuomene“ – sąrangą, prasmę ir vertybes“ (p. 116).
Taigi gilioji Tomo kilmės šaknis siekia daugiakalbę LDK. Paauglystėje Tomas prijautė besiformuojančiam Sąjūdžiui, netgi artėjo prie disidentinio judėjimo, kuriame jau veikė Leonas (tuo metu – legendinis dėstytojas, į kurio „paskaitas veržėsi ir jo kursų neklausantys studentai ar netgi tie, kas su Universitetu neturėjo nieko bendra“, p. 77). Žodžiu, M. Adomėnas surankioja geriausias „trąšas“ herojaus neeilinei asmenybei ugdyti, į jį, tarytum išmanųjį žaislą, įdiegdamas dar ir dar vieną programą, kad šis robotas, sumirksėjęs reikiama citata ar atpažinta analogija, imtų veikti kaip pranašesnis. Švari, antisovietinė herojaus praeitis turi daryti jį patrauklų skaitytojui, kuris norėtų tapatintis, kartu su herojumi įgyti vos ne visus įmanomus „išsilavinimus“. O jų gausa įspūdinga. Akademines (Lietuvos ir užsienio universitetuose) ir „gyvenimo“ mokyklas Tomas baigia „su pagyrimu“, įvairiausių disciplinų mokslus kremta kaip riešutus, specifinį kursą (pavyzdžiui, viduramžių autorių teologinį disputą lotynų kalba) išeina per kelis mėnesius, tada metasi į kitą sritį, tarkime, artimos kovos menus, juos irgi kaipmat įvaldydamas…
Čia gal kas šyptels, neva „taip nebūna“, negali juk filologas iki panagių imti ir „apskaičiuotu smūgiu į smilkinį“ (p. 301) „išjungti“ daug stambesnį įtariamąjį „dvigubą agentą“ Vilniaus restorano tualete, tačiau… Tačiau reikia prisiminti Džeimso Bondo „karmą“, ir tada viskas stojasi į savo vietas. Tada lakstymas rusų mieste ar Vilniuje painiais senamiesčio skersgatviais, stogais ar pro tarnybinius įėjimus, apsauginių išguldymas ir panašūs nutikimai virsta neatskiriama, daugmaž kasdiene gyvenimo dalimi, kaip ir aukščiausios klasės automobiliai, brendis ar viskis, vynas ar degtinė (markės stropiai suminėtos) – visada po ranka ramią ir skaidrią atokvėpio minutę, su reikalą išmanančiu bičiuliu ramiai aptariant susidariusią situaciją ir šaltakraujiškai planuojant tolesnius ėjimus. Žinoma, ir merginos – beviltiškai įsimylinčios (to niekaip nemotyvuojant ir neįrodant), žodžiu, viskas rieda pagal kanono reikalavimus. Kultivuojamas nuoseklusis snobizmas, spinduliuojąs pasitikėjimu ir kalbėjimo begalybe. Jam priklauso ir avantiūros, tikros ar įsikalbėtos, „patirtis“, todėl šis trileris – tvarus maistas akims: gali ryti šimtus puslapių ir laukti tęsinio – jis bus, liko nepanaudotų citatų, o Džeimso Bondo nuotykiai niekada nesibaigia.
Prisipažinsiu, jog tokių knygų iš principo neskaitau, gaila gyvenimo, tačiau šįkart paskubėjau, daviau žodį, tiesa, ne Donelaičio, bet vis dėlto „Metams“, įkritau kaip muselė, anot klasikės, tad už žioplumo nuodėmę gavau beveik šešis šimtus puslapių skaistyklos. Beje, daug kam gali tekstas pasirodyti įdomus, intensyvus, o toks intelektualumas sueis už gryną pinigą; matysim, čia – tam tikras lakmuso popierėlis kritinei minčiai ir masiniam skoniui tikrinti. Citatų ir siužetinių intarpų per daug tik mano nuomone, nes „per daug“ virtualiame žaidime nebūna – norisi daugiau ir daugiau. Ir M. Adomėnas realizuoja šį troškimą: pertepa savo tortą dar vienu sluoksniu, tada – dar ir dar, tuos sluoksnius net suskaičiuoti sunku. Visa tai turi tilpti į herojų, didinti jo patirtį, atskleisti neišmatuojamą intelektualumą, kelti į aukštesnį dvasingumą, tačiau dažnai sluoksniai lieka kas sau, užsukta intriga išsprendžiama, ratas užsidaro ir visas baigiasi raportu Biurui, kuris kartais „imasi priemonių“ ir pasiekia (abejotiną) rezultatą („nusikalstamam pasauliui ėmė vadovauti tais pačiais metodais veikianti, tiktai lietuviška grupuotė“, p. 377), bet dažniausiai skaitytojui nelemta sužinoti tolesnės eigos.
Žodžiu, beveik aistringai besiplėtojusi linija (pvz., vos neįvykusios vestuvės Italijoje) nutrūksta, visas kruopštus įdirbis „išsinulina“, autorius griebiasi kito intarpo, taip prie vos pūškuojančio garvežio prikabindamas dar vieną vagoną. Į visiškai nereikalingus ekskursus sukišamos didelės investicijos, tačiau jų marža tokia maža, jog romanas darosi panašus į serialą, turintį tikslą „padengti“ kuo daugiau eterio laiko. Ironišką santykį su herojumi formuoja ir mintis, jog intelektualus ir šaunus Tomas, kad ir kiek jis tobulintųsi ir stažuotųsi, kad ir kiek specialių užduočių atliktų, kaip buvo eilinis saugumo kareivis, taip ir lieka – su paruoštais kumščiais ir pistoletu kelnėse, t. y. veikiantis tik operatyviniame lygmenyje, šachmatų figūrų nestumdantis, pats stumdomas.
Vėlgi prisiminus, jog tai – Džeimsas Bondas, tokia veikla – sekimas, pėdų mėtymas, lakstymas automobiliu ar nuo jo, slapstymasis krūmuose, priešo stebėjimas pro skylutę etc. – ir yra „tikroji“ jo stichija. Veltui čia ieškotume įspūdingų charakterių, autorius paprasčiausiai tam nepajėgus, nors ir bando juos kurti (Tolikas Saidmuratovas ir kiti). Beveidis lieka net ir auksaburnis Tomas, taip ir neatgyjantis skaitytojo vaizduotėje. Nejaudina net jam kylantys pavojai, nes visose situacijose, skirtingose socialinėse terpėse, žodžiu, visur, kur atsiduria, Tomas jaučiasi pernelyg ramus, saugus – ir dėl „begalinio“ apdairumo, visada esamo užnugario, o iš tiesų dėl to, kad autorius kitaip rašyti nesugeba – per puslapius keliauja patenkintas, save įsimylėjęs dendis, o skaitytojas visą laiką stebi treniruotę, bet ne varžybas: skaitant kraujas neužvirs.
Perlenkta lazda ir bandant paraleliai konstruoti intelektualų tekstą, netgi tokį, kur rašymas reflektuoja pats save. Vienu metu į tą refleksiją taip įsitraukiama, jog atsiranda dar vienas planas, kuriame romaną rašo jau pats Tomas: „Tačiau svarbiausia šiame mano pasakojime vis dėlto tai, kas glūdi ateityje, paslaptis, kurią mėginu išspręsti, – svarstė herojus. Todėl šitas siužetas labiau turėtų būti mistery novel, detektyvas arba šnipų romanas, pro dviprasmiškus kasdienybės žymenis mėginantis išskaityti tikrąją tikrovę <…> iš fragmentų dėliojantis ištisinį vaizdą, siekiantis iššifruoti slaptas intencijas ir įžvelgti atsakymą į klausimą, kurio jis ir pats dar iki galo nežino. Tai siužetas, leidžiantis dalyvauti giliojoje šių dienų geopolitinėje-metafizinėje intrigoje, dabartiniame Great Game, Didžiajame Žaidime“ (p. 124). Tolesnis skyrius pradedamas taip: „Kitame kadre kamera jau žiūri Tomui per petį, o jis prie žemo kortų staliuko kalbasi su būrėja“ (p. 129) – netikėtai dviejų autorių strategija pamirštama.
Nėra romane ir nieko panašaus į meilės temą. Kažkokios gijos palaikomos, retkarčiais aktyvuojamos, bet visa tai ne iš vidinės būtinybės, bet formaliai, kad nebūtų priekaištaujama. Meilę, sudėtingą išgyvenimą, perteikti žodžiais nelengva, tad čia, kaip įprasta vidutiniškoje literatūroje, ją atstoja seksas. Dažniausiai – „netikėtas“ plius „greitas“. Jei įvyko seksas (su Monika, su itale Sabina), suprask, Mielas Skaitytojau, čia jau ir meilė.
Ir nors knygoje yra Biblioteka, rašoma didžiąja raide, ir antikinis, Renesanso ar Borcheso Labirintas, ir tiesiogiai ar išnašose daugybė „elitinių“ autorių, romanas lieka žymiai arčiau Alexandre’o Dumas romanų ar Dano Browno „Da Vinčio kodo“ trilogijos nei Marcelio Prousto, Jameso Joyce’o ar Franzo Kafkos. M. Adomėnas mini didžiulį įspūdį jam palikusį Gilberto Chestertono košmarą (čia – toks žanras) „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“ (1908), iš kurio galbūt pasiskolinta metafizinė schema, tačiau antikonspiracinę anglo satyrą, stebinančią sakinio precizija bei genialiu sąmoju, ir romaną „Moneta & labirintas“ skiria šviesmečiai, kūriniai yra priešinguose poliuose, nes ko jau ko, bet sąmojo M. Adomėno tekste nerasi nei su žvake, nei su žiburiu.
Kita vertus, literatūra ir literatūros virtuvė jam savesnė nei ta socialinė ar politinė stichija, į kurią panardina savo herojų (rusakalbių Vilniaus padugnių gyvenimas, gėrimas su vienu iš „vierchų“ lieka dirbtinis, knyginis, šabloniškas), todėl jis keliauja ne per kažkokius visuomenės sluoksnius, bet iš vieno labirinto į kitą (visur atrandamos paslaptingos schemos, kurias reikia „perkąsti“). Todėl, ko gero, nėra keista, kad net tolimajame Nižnedvinske, priešiškų jėgų koordinacijos ir didžiojo Labirinto centre, pagal „google maps“ (pasirodo, tai rimtas saugumo tarnybos įrankis, puikiai veikiantis netoli poliarinio rato) suradus Akademiko namą ir čia patekus į pasalą, atsiduriama ne kokiame nors kankinimų kambaryje, kur nuožmūs rusai, keikdamiesi „matais“, lupa nugarą bananais, daužo snukį ir laužo rankas kaip kokiam ukrainiečių belaisviui, bet tarytum anglų lordo pilyje, tiksliau – bibliotekoje, tarp poliruoto riešutmedžio ampyrinių baldų ir knygų lentynų (akys bėga per nugarėles: prabangiai oda įrišta Biblija, T. S. Eliot, Yeats, W. Blake, Ezra Pound, Rilke, Trakl, Celan, Puškinas, p. 566), kur šeimininkas sėdi puikiame fotelyje prie šachmatų lentos su gėrimu rankoje ir, ironiškai žvelgdamas į „molodoj čelovek“, prabyla, žinoma, citatomis. Taip susitinka du vienas kito verti „smegenų centrai“, du rinktinėmis citatomis mąstantys intelektualai, vienas kito antrininkai…
Ties šia pikantiška siužeto kulminacija romano vyksmas gudriai nutraukiamas, o tęsinys, kaip žinia, jau iškeptas ir bus pateiktas masiniam skaitytojui anksčiau, nei pasirodys ši recenzija. Tikriausiai daug kas jo nekantriai laukia, su tyliu džiugesiu ir smalsumu norėdamas sužinoti, kam turėsime būti dėkingi už sotų gyvenimą ir taiką Trečiojo pasaulinio karo išvakarėse. Bet kai kas – su nerimu, tarytum dar vienos balistinės raketos, kuri voš tautiečiams per gero skonio receptorius. „Baltos lankos“ knygą įrišo į kičinį paauksuotą viršelį, jame – sukryžiuoti kardai, ruletė ir revolveris – viskas funkcionalu. Taip atrodo aukštos prabos popsas, reikalingas, ko gero, kiekvienai „save gerbiančiai“ kultūrai. O autorius apdairiai savo mundurą apgina pats, demonstruodamas sveiką nuovoką: „Bet ir dabar, knygai pasirodžius, neturiu ir nekuriu iliuzijų, kad ši knyga yra didis menas“1.
1 https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/m-adomenas-apie-savo-romano-personazus-jie-yra-seselio-figuros-kur-racionalumas-pasiekia-riba-286-2159430.