literatūros žurnalas

Neringa Butnoriūtė. Tarp sričių ir sferų

2024 m. Nr. 1

Žinote posakį „spręsk apie poeto galimybes pagal vieną eilėraštį“? Vieni jį taiko kaip principą atskirti raštingą kūrėją, kiti juo nesivadovauja. Nesistebiu, kad jis galioja ne visiems debiutams. Vis dažniau leidžiamos konceptualios knygos, kurių sumanymas sudėtingas, o tekstų visumos kompozicija padeda jį įgyvendinti. Tam pasitelkiamos ir knygos kaip medijos galimybės – įvairūs vizualiniai efektai bando papildyti skaitymo patirtį. Todėl eilėraščio kaip atskiro kūrybos vieneto samprata knygose kinta.

Ar jis yra funkcija idėjai išpildyti, o gal turiningas kūrybos vienetas? Apie tai svarsčiau skaitydama tris 2023 m. išleistas debiutines poezijos knygas.

Patricija Gudeikaitė. Kontaktas: eilėraščiai. – Vilnius: Kitos knygos, 2023. – 73 p.

Tik atsivertusi debiutinę Patricijos Gudeikaitės poezijos knygą supratau, kad esu pripratusi prie minimalistinio dizaino leidinių. „Kontaktas, rodos, tyčia provokuoja triukšmu. Viršelyje rėkia Muhammadas Ali, viduje vaizduojama apsauginė plėvelė, dar nepradėjus skaityti eilėraščių skyrius lyg šarvai ramsto citatos ir į tave pažvelgia neryškus šv. Sebastijonas.

Foninis triukšmas – konceptualiai susijęs su poetės sumanymu vaizduoti sąmonę, kurioje telpa balsų choras. Tai grindžiama biografiškai: P. Gudeikaitė viešai pasisako apie patirtą psichozę ir gyvenimą su psichine liga. Labai savalaikis sprendimas iš tokių patirčių konstruoti poetinę tapatybę. Tekste atkuriami sąmonės procesai, ir jis virsta jungtimi, per kurią įmanoma realizuoti kraštutinius potyrius.

Iš panašaus pobūdžio leidinių „Kontaktą“ išskiria ne tiesmukas išpažintinis kalbėjimas, o simbolinis lygmuo patirtims įprasminti. Vidinio choro dalyviais tampa prieštaringos kultūros figūros (Frida Kahlo, Hildegarda von Bingen, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ veikėjai). Personifikacija naudojama parodyti įvairiems prieštaravimams ir klibinti socialinėms normoms: atskleisti, kad nėra šventumo be nuodėmės, demaskuoti snobizmą (Fernando Pessoa ir musė), o į kilnią kultūros ir natūros sampratą įlieti nuodų. Tačiau šiuo atveju įvaizdžių sublimacija nepaverčia turinio universalesniu. Man „Kontaktas“ įsiminė ne tiek turinio provokacijomis, kiek simbolinių gestų gausa. Patirtį P. Gudeikaitė linkusi versti tema, todėl jos tekstų figūros veikia kaip funkcinės tezių nešėjos. Pvz., cikle „Idée fixe, Ričardui Gaveliui“ romano idėjos iškalbingos, ir todėl akivaizdu, kad ganėtinai sunku joms suteikti naujo turinio: „prisiėmę / Molotovo ir Ribentropo vaidmenis – / Jie narsto mane, lyg pasaulio žemėlapį“ (p. 54). P. Gudeikaitė linkusi naudotis susiformavusiomis reikšmėmis, todėl „kontaktuodama“ analogijoms atsirenka subjektyviai tinkamus aspektus (sisteminis nesaugumo pojūtis, nepasitikėjimas, svetimi balsai – psichinio išgyvenimo dalis). Dėl to teksto reikšmės nebūtinai prasiplečia. Įtaigesnis – autobiografinį pagrindą turintis ciklas „Epitafijos. Močiutei. Sąlyginiame dialoge anūkės prisiminimams tarsi iš karsto atsako velionė. Siūlomas netikėtas jos kaip nenuolankios šamanės, bendrininkės įvaizdis. Ciklą užbaigia vykęs sprendimas pateikti įtaigią močiutės fotografiją. Dėl to visuma nepalieka pasyvių, intriguoja svarstyti ne tik apie giminystę, bet ir apie močiutės bei poetės pasaulėvaizdžių tapatumą. Čia viskas nauja, todėl apmaudu, kad tokių išties paveikių sintezių kaip „Epitafijose“ knygoje nedaug.

Impulsą kurti P. Gudeikaitė apibūdina jaunatvišku noru išvengti literatūriškumo, įmantrių metaforų, sakosi rašanti išpažintinę poeziją1. Vis dėlto jos eilėraščiai tokių nuostatų iki galo neatitinka. „Kontaktas“ – itin sodrus, apmąstytas debiutinis rinkinys. Junti, kad tai sunkumus įveikusi kūryba, tad jos frazės estetiškai sukontroliuotos, galimą brutalumą prislopina racionalumas: „žiūrovų konvulsijos / man žadino juoką – / suleidusi iltis – / į standžias jų arterijas / klausydavausi cikadų“ (p. 63). Ko gero, itin suveržtos visumos pojūtis lėmė, kad skirtingi balsai „Kontakte“ stilistiškai supanašėję. Šios poezijos dinamika atrodo tik išorinė, o subtilesni, ypač intonaciniai niuansai (pvz., juodasis humoras) tekstuose nebūtinai pajuntami.

Dėl minėtų ypatybių P. Gudeikaitės poeziją norisi įvardyti klusnios laukinės balsu. Taip nutinka, kai norisi sprogimo, bet pasirenkamos saugios priemonės – nuožmūs žodžiai užminuojami kultūringais būdais. „Kontaktas“ – geras signalas, kad į poeziją ateina ir maištingų arba siekiančių tokiais būti apsiskaičiusių kūrėjų, kurie ne tik nori atskleisti savo estetinį skonį, bet ir tikrai degdami savo idėjomis ieško patraukliausių raiškos būdų. Neabejoju, kad tokia kūryba ir ateityje plės skaitytojų akiratį. Jau dabar tai daro: P. Gudeikaitės tekstai skaitymuose derinami su muzika ir šokiu. Ši poezija inscenizuoja ir pati tinkama inscenizuoti.


1 Patricija Gudeikaitė: „Meet Ze Monsta“ (kalbina Lina Simutytė) // Literatūra ir menas. – Nr. 18. – 2023. Prieiga: https://literaturairmenas.lt/publicistika/patricija-gudeikaite-imeet-ze-monsta.

Renata Karvelis. mOterOs: eilėraščiai. – Vilnius: Asociacija „Slinktys, 2023. – 77 p.

Renatos Karvelis poezijos knygą „mOterOs“ priskiriu prie debiutų, nes jos čiabukas „poems after sex*“ (2017) pačios vadintas „netikra knyga. Skaitant šios aktyvios Tauragės kultūros lauko veikėjos, tyrėjos tekstus juntama slemo įtaka. Dalį menininkų slemo sritis masina dėl galimybės eksperimentuoti scenoje ir už erdvę saviraiškai, leidžiančiai prikaustyti dėmesį, iškart sulaukti atsako. Tai puiki terpė socialinėms problemoms pagvildenti. Tačiau tokio pobūdžio kūryba retai pranoksta aktyvų išsikalbėjimą, šoko ir pokšto ribas, nes kūrėją veikia niuansams nebūtinai imli publika. Vis dėlto retai skiriame dėmesio šioje scenoje kuriamam turiniui ir priemonėms. Išleistos R. Karvelis „mOterOs“ – puiki proga pasigilinti.

Knygoje pateikiami tekstai ir nuorodos į R. Karvelis performansus, kuriuose aptariami moteriškumo stereotipai, virtualybės ir buvimo kūrėja paradoksai. Dalis šių temų suformuluotos 2021 m. performanso „mOterOs“ metu, o leidinyje išplėtojamos smulkiau. Šiek tiek adaptuojamasi ir prie knygos medijos, kuri gali jungti tekstą ir vaizdą (vizualieji konkretieji tekstai), įterpiama siužetiškumo (užkadrinis moters-kobros balsas ir antagonistės Moters nr. 1 linija). Įdomu, kad kūrėja jaunos kartos slemo patirtį taiko vyresnei auditorijai, nes knygoje aprašomi moterų „su patirtim“ tipažai: nusivylusios namų šeimininkės ir poniutės, plėšrios valdininkės ir tylenės, savo vertę pagal seksualumą ir išvaizdą matuojančios moterys. Jų rūpesčiai priminė mokyklos laikais egzistavusius hierarchinius mokytojų santykius. Buvo tokių, pas kurias už spintos rinktis gerti kavos galėjo ne bet kuri, o patekti ten reiškė pripažinimą. Terpę panašioms „tetų terariumo“ situacijoms R. Karvelis taikliai kildina iš provincialaus posovietinio žmogaus mentaliteto, jį papildo vartotojiškos dabarties padariniais, net išplėsdama iki virtualybės plotų. Pagal tai konstruojamas knygos socialinių santykių modelis: „rūšinis“ konkurencingumas dėl patinų ir galios, stereotipai apie lytį ir vidinės moterų intrigėlės, simboliškai apipavidalintos it „gyvatynas.

mOterOs“ atskleidžia vartotojišką performatyvių tekstų pobūdį. Svarbi jų funkcija – suteikti erdvę ir žodį (ne balsą) išsisakyti tipažėms. Dalis tekstų – tarsi savybių sąrašai, duetai. Juos vienija ta pati ypatybė: kaip ir sleme, tekstui tenka teatrališkai „atidirbti iki galo, todėl retai lieka paslapčių, poteksčių, prasmės lengvai iškoduojamos (vienija ta pati buvimo savimi, veidmainiškumo, seserystės problema). Tai galioja ir vizualiai skirtingų formų tekstams. Skaitant tyloje siūlomas žodžių srautas, pletkai, dialogai, atitinkantys tipažių mąstymą, įgyja ne turiningo, o automatinio plepėjimo įspūdį. Į tokį tekstą norisi ne įsiskaityti, o jį praleisti, nes viename tipaže-plakate telpa „viskas viename („į tarpkojį trintis VyruiDirektoriuiVerslininkuiVadovuiViršininkuiSkyriausvedėjuiMeistruiRežisieriuiDekanuiRektoriuiChirurguiArchitektui, p. 15).

Kitas ypatumas – nors įvairiais vizualiniais efektais siekia būti įvykiu, ši knyga siūlo saugų turinį. Principas „viskas viename“ lemia, kad pateikiami išties abstraktūs tipai, tik išversti „pamušalu į viršų“ („poetai yra / arba statybininkai / arba mokslų daktarės – / poezijos pavasaris“, p. 73). Tekstai varijuoja tarp pokšto ir stereotipų išviešinimo, tačiau telieka mentaliteto kritika su iš anksto nuspėjama nuostata. Kyla įspūdis, kad normos ir nuokrypio suvokimą šiam leidiniui formavo komercinių televizijų pokalbių šou. Akivaizdžiausi pavyzdžiai – supermoterys, kurios nenusipigina ir pagal galimybes investuoja į save, bei feministės portretas, suplokštintas iki pažastų neskutančios drąsuolės. R. Karvelis poezijoje juokingi abu tipai, tačiau tai, kad iš tokių vulgarių klišių neišsprūstama, o tik linksmai traukiama per dantį, man yra provincialumo požymis. Net jei čia slypi grūdas tiesos, atspindintis mentalitetą anapus didmiesčių, vien stereotipinių savybių rinkiniai nebūtinai dialogiški – jie perteikia su realybe prasilenkiančias abstrakcijas, su kuriomis beprasmiška diskutuoti. Tekstai greičiau liudija, kaip stipriai veikia nevisavertiškumo kompleksas, kuris, beje, būdingas ir žiniasklaidos retorikai. Tik retais atvejais „mOterOse“ moterų jausenos individualizuojamos („Seserys, „kūnas, niekad netapęs motina), tai nors kiek pagyvina seklią socialinę problematiką.

Kita vertus, alternatyva aprašomiems stereotipams tampa pati režisierė – aukščiau „gyvatyno“ pakilusi moteris-kobra. Apie ją sužinome iš formaliai išryškintų frazių, atviresnės vertinančios leksikos, pateikiamų intelektualių išnašų, tačiau ji vienintelė knygoje apdovanota savimone. Emancipuotos saviakės charizma tarsi įkūnija trokštamas vertybes, kurių stinga stereotipų užvaldytame pasaulyje. Tas pavyzdinis savitumas, be abejo, irgi kaukė, būdinga slemo scenai. R. Karvelis dėsningai eina šiuo keliu, nors gaila, kad perspektyviausia dalis skaitytoją pasiekia tarsi iš užkulisių.

Justina Žvirblytė. Mikrosfera: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 83 p.

Visad laukiu „Pirmosios knygos“ konkurso rezultatų. Įdomu, kokį raštingą kūrėją šįkart komisija išrinks, nes panašu, kad ją domina rimtai į kūrybą žiūrintys ir vyresniesiems galintys įrodyti, kad pajėgia reikšti mintis poetine kalba. Čia apie poetą sprendžiama ir pagal vieną gerą eilėraštį. Tai labai atitinka poetų bendruomenės veiklos pobūdį. Nori ar ne, publikacijos, festivaliai, bendraminčių grupelės dalį gabesnių jaunųjų skatina pasitempti ir siekti knygos būtent tokiu keliu. Serijos debiutų intriga – kiek jie patvirtins šį modelį. Vis dar būna išimtis, jei laimi negirdėtas autorius „iš šalies“ (pvz., Dovilė Bagdonaitė). Gaila, kad orientacija į gerą tekstą nebūtinai reiškia, jog konkurse įvertinti tekstai pasiūlys ne vien „suneštukus, bet ir ką nors konceptualesnio, kitoniško (gal maištingesni poetai patys nebando jėgų konkurse?). Tad kalbant apie PK debiutus įdomiausia aptarinėti ne išskirtinius pasaulėvaizdžius, o ką jauni poetai sugeba.

2023 metų konkurso laimėtojos Justinos Žvirblytės „Mikrosfera“ niekam nepadarytų gėdos. Knyga sukomponuota iš įvairių tekstų, sąmoningai parodo brendimo kelią. Įžangoje pateikiami vaikiškesni eilėraščiai (kosminiai teletabiai, vienkiemių stebuklai). Iš jų galima atsekti labiausiai paplitusias estetines tendencijas: rūpintis savęs kūrimo būkle ir kalba apčiuopti vidinius procesus, nors iš tiesų eilėraščiu tiesiog norima pasidalyti netikėtomis įžvalgomis, pasigrumti su prasmių įtampomis kalboje. Dažnai tai būna dirbtinai stilizuoti aprašymai, kai vienas reiškinys perinterpretuojamas pritaikant kito dėsnius. Taip užderėjo nuspėjamų tekstų-vaizdelių-ironiškų nuostabų (pvz., „jums turbūt įdomu / kam ir kodėl / jonvabalis uždega / savo žibintą“, p. 22). Kita vertus, „Mikrosfera“ sudaryta taip, kad pamatytume, kaip jau brandesnė poetė įgūdžius taiko savaip. Ši stiprybė labiausiai atsiskleidžia antroje rinkinio dalyje.

J. Žvirblytės poezija pasižymi analitiškumu, dėmesiu kalbai, tačiau nestokoja to, ko ilgiuosi – bent trupučio už teksto kvėpuojančio asmens pėdsakų. Omenyje turiu ne asmeniškumus, bet gebėjimą išreikšti savo mąstymą. Geriausiuose „Mikrosferos“ eilėraščiuose autorė suderina biofizikos žinias bei lietuvių poezijoje įsitvirtinusį „poetocentrizmą“ (vis dar „negalima žiūrėti į neparašytą eilėraštį“, p. 7). Rašoma „iš gyvenimo, neretai atrodo tarsi iš nieko, taupiai, tačiau simpatiška pastanga atpažinti dėsnius, kaip būti, suprasti save ir pasaulį: „iš vienos sporos / pasidengsiu pelėjūnu / minkštu užmaršties žvėreliu / švelniu gyvybės įrodymu“ (p. 17). Tai, kas plika akimi nematoma, šioje poezijoje siejama su fizinėmis dimensijomis, kurias galima estetiškai išgyventi, patiriant ir savo ribotumą. Skamba lyg padorus Marčėno–Grajausko įtaką patyrusio vidutinioko eilėraštis, tačiau šie priartinti dariniai nėra standartiški – už jų jaučiasi, kad autorė turi savitą vaizduotę jausmams nusakyti ir nebijo su humoru vertinti pati.

Biofizikos žinias J. Žvirblytė panaudoja švelniai metodiškai dekonstruoti, pastebėti ir apnuoginti įvairioms savybėms, kurioms suteikiame daug reikšmės (pvz., paieškų sistemos rezultatai, instrukcijos, veidmainystė eilėraštyje „vietinės reikšmės konkurse). Kai kuriose mokslo srityse ramybės būsena – būtina sąlyga mikrovirsmams įvykti, o mažų, struktūrą pažeidžiančių elementų svarba yra esminė. J. Žvirblytės poezijoje tuo vadovaujamasi. Ji dažnai atskleidžia, kad pastangos racionalizuoti jausmus yra juokingos. Tačiau tai perspektyvi galimybė per asmeninę patirtį suvokti, jog paslapties sritys plačios, todėl šis suvokimas knygoje – ne vien dramatiška ribotumo būsena. Toje būklėje slypi susitaikymas ir neaprėptų galimybių pojūtis („kai buvau maža mokėjau / labai gerai spalvinti neišeidama / iš kraštų / dabar tų kraštų / nebejaučiu, p. 67).

Galbūt tai ir lemia, kad „Mikrosfera“ išsiskiria ganėtinai taikiu požiūriu į pasaulį. Maloniai nustebino, kad J. Žvirblytė, imdamasi socialinės kritikos, pasiekia netikėtą rezultatą. Siūlo ne įprastą ironiją, absurdą, bet parodo, kad iš racionalios analizės gimsta grožis ir stebuklas: „rūgštis kyla užlieja ir žioji / skylė iš jos išskrenda / trochilidae acidum“ (p. 62). Jei sudėtingi dalykai šitaip stimuliuoja gyvybę – poezijai ne toks jau blogas ženklas.

Gintarė Bernotienė. Klasikos fundamentai, sotto voce ir invazinės mokslo rūšys

2024 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos 2023 metais pasirodžiusios lietuvių poezijos knygos.

Gintarė Adomaitytė. „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“

2024 m. Nr. 3 / Apžvalgoje aptariamos šios vaikų ir paauglių literatūros knygos: Juhanio Püttseppo „Delčia kaip aukso valtis“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), Laurie Halse Anderson „Kalbėk“ (vertė Vilma Rinkevičiūtė) ir Jūros Smiltės „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai“.

Andrius Jakučiūnas. Tarp dogmų ir grybų

2024 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariami du romanai: Gabijos Grušaitės „Grybo sapnas“ ir Undinės Radzevičiūtės „Pavojingi žodžiai“.

Gintarė Bernotienė. Kalbos šuorais, kalbos jaukumu

2023 m. Nr. 12 / Rubrikoje apžvelgiamos šios poezijos knygos: Vytauto V. Landsbergio „Dienanaktis“, Simono Bernoto „Pasakų parkas“ ir Aisčio Žekevičiaus „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“.

Jūratė Sprindytė. Fundamentas ir fragmentas

2023 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Valentino Sventicko „Guriniai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ ir Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“.

Asta Skujytė-Razmienė. Sustok, pasauli, aš noriu išlipti

2023 m. Nr. 10 / Apžvalgoje aptariami du distopiniai romanai – Dainiaus Vanago „Oderis“ ir Unės Kaunaitės „2084“.

Neringa Butnoriūtė. Užburtas ratas: trys poečių pasakojimai apie krizę

2023 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos: Gretos Ambrazaitės „Adela“, Kristinos Tamulevičiūtės „Gyvybė“ ir Ievos Rudžianskaitės „Tryliktasis mėnuo“.

Asta Skujytė-Razmienė. Be namų negerai

2023 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos knygos – Vaivos Rykštaitės „Mėlynas namas Havajuose“ ir Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“.

Gintarė Bernotienė. „Apie amžinatvę, riksmą ir tylą“

2023 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos 2022 metais pasirodžiusios lietuvių poezijos knygos.

Neringa Butnoriūtė. Kai vaizduotė yra valiuta

2023 m. Nr. 3 / Rubrikoje apžvelgiamos šios poezijos knygos: Dovilės Bagdonaitės „Takeliai_žolėje“ ir Ernesto Noreikos „Akvanautai“.

Mantas Tamošaitis. Apie nesibaigiančių pralaimėjimų šlovę vertime

2023 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Richard Brautigan „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“, Paul Celan „Kalbos grotos“, Ted Hughes „Varnas“ ir Ene Mihkelson „Bokštas“.

Neringa Butnoriūtė. Poezija kaip vienatvės forma

2022 m. Nr. 12 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos – Elenos Karnauskaitės „Atvirukai iš kurorto“ ir Nerijaus Cibulsko „Epoché“.