Gintarė Bernotienė. „Apie amžinatvę, riksmą ir tylą“

2023 m. Nr. 4

Apžvalgos pavadinimui pasirinkta Vytauto Stulpino eilutė smilktelėjo bemąstant, kokį visuminį įspūdį palieka 2022 m. išėjusios poezijos knygos. Apibendrinimai – slidoka sritis, tad pasistengsiu neįkyriai atkreipti dėmesį į dalykus, kurie tampa pastebimi skaitant didžiumą per metus išleistų knygų srauto, o ne pavienius rinkinius.

2022 m. poezijos knygos telkiasi į keletą blokų: gausiausiame reflektuojama lėtoji ramybė, kitame – išpažintinė lyrika, trečiame – šeimos sagos, o margas likusiųjų būrys nesileidžia bendravardiklinamas ir yra vertintinas asmeninio autorių progreso požiūriu. Kad šiais karo, sumaišties, pabudusios nacionalinės savimonės ir tautų konsolidacijos metais poezijoje sūkuriuos tiek daug ramybės lyčių, buvo netikėta, tačiau pagalvojus tai yra dėsninga: į knygas nugulė ankstesnio pandemijos laiko būsenos, o autentiškai reakcijai į karo grėsmę, siaubą, nežinią subręsti reikia laiko. Tvilkantis ne iki galo įvykdomos pareigos, žmogiško solidarumo jausmas, pykčio ir keršto protrūkiai patys savaime dar nėra poezijos turinys, tad ir rašymas apie šį istorinį laiką neturėtų priminti karo postprodukcijos, soc. tinklų retorikos, virsti lengvu išsirašymu. To tiesiog neleidžia Ukrainos, Baltarusijos poetų balsai, kuriuos į lietuvių kalbą nenuilsdami verčia Marius Burokas, Vytautas Dekšnys, Antanas A. Jonynas ir kiti angažuoti poetai ir poetės. Su jų autentika disonuoja Gintaro Patacko „Karo kronika“, rašyta nepilnus du mėnesius ir padieniui viešinta per feisbuką. Į karo tragediją iš karto reagavęs G. Patackas sau kaip poetui numato metraštininko ir dainiaus vietą, tačiau ilgainiui pasijunta svarbesnis už tai, kam skiria eiles („Užrašė visa tai Patackas / Ne veltui jo galingi kleckai / Jie šviečia kaip safyrai – vot“, p. 31). Kultūros kalba čia tyli; bravūrą, pompastiką, skatologinį žodyną papildo įterpti propagandiniai rusų kultūros lozungai („Gali poetu ir nebūti / Piliečiu būti privalai“, p. 71), kurie gal ir pašiepia, tačiau neabejotinai liudija ir ką kita – pokolonijinę rašančiojo priklausomybę. Karo baisumus neutralizuoja natūralūs žmogiškieji poreikiai („Ir aš žygiuosiu – viens du trys / Laisvosios Lietuvos karys / Į mūšį nes Tėvynė šaukia / Kol kas tik tiek – / Namo grįžtu / Nes kaip žvėris aš išalkstu / Ir blynai užgavėnių laukia“, p. 13), tad skaitant neapleidžia įspūdis, kad karas čia paprasčiausiai suvartotas kaip dirgiklis: „Myliu Ukrainą / Jinai eiles geras gamina / Nes gimsta nuotaika arši“ (p. 65).

Naujausia proza ir jos komponavimo tendencijos apie pasaulio eižėjimą, fragmentavimąsi, vienišėjimą, plėšrųjį individualizmą kalba raiškiau nei poezija, kurioje ryškėja priešinga linkmė – rami savęs ir kraštovaizdžio kontempliacija (Viktorijos Daujotės „Kalnas paskui takas“, V. Stulpino „Lėtoji“, Antano Šimkaus „Vakaras dega“) ir ne pernai kilusi paprastumo poezijoje banga (prisiminkime 2021 m. išėjusias Liudviko Jakimavičiaus „Paliktas paletes“), įgaunanti reiškinio mastą – atsigręžiama į menkus, kasdienius, nuo žmogaus nepriklausančius dalykus – paros, metų laikus, būklę, kai neveiki, tik patiri, įsidėmi, tiesiog būni; čia pirmauja ne pirmų gretų žaidėjai.

Viktorijos Daujotės „Kalnas paskui takas“ nedaug tenutolęs nuo jos ankstesnio rinkinio „Perrašai“, tęsia jo temas ir poetiką. Poezija čia kalba apie senstančio žmogaus pajautas, branginimą to, kas praėjo, bet liko sąmonėje, mažumą dalykų, kurie džiugina, tobulą efemerijų pagavą („pasikalbėk su manim, / gal liks šviesiau; / lyg šilko kaspinas / per molio aslą, / per liūdną sielą lėtai / aukso spindulys nusitiesia“, p. 191). Tai ne tiek poetinis, kiek etinis judesys ar nuostata – tenkintis minimumu, pakankamu būti: „žiema / lyg metinė šventė / lyg viltis, / kad vėl švis pavasaris, / kad žmonės vėl / kasdieniškai gyvens“ (p. 154). Šio „pakankamo kasdieniškumo“ priežastis gali būti ir sunkmečiais lydintis vaizdas iš vaikystės, nujaučiamas jo atsikartojimas kaip provaizdžio: „vis motina, motina nublyškusi, / basnirčia, su dideliais kaliošais, – / iš kokio badmečio tas veidas?“ (p. 142). Rinkinyje intelektualumas atitrauktas į antrą planą, pajuntamas kaip neužrašytas klausimas, į kurį atsakoma eilėraščiu, vaizdu labiau nei metafora. Santūrus, ramus, ilgesingas kalbėjimas, nurimimas, kuomet aiškiai pasirodo dvasios būsenos. Dėmesys ilgiau nei žmogus tveriantiems dalykams – kraštovaizdžiui, medžiams, kalnams, vėjui, šviesai, kalbai.

Kokie turtai veriasi sąmonėje iš to laiko, iš skurdžios dažno vaikystės ir jau ne vienos kartos, kuri neturėjo prabangos subręsti, tik – įsikirsti, atsilaikyti, išbūti, – patirčių? Kodėl šios lamentacijos, kaip užsienio dailėtyrininkai yra apibūdinę ponepriklausomybės laiko Lietuvos vaizduojamąjį meną, vėl iškyla šiuo metu? Juk tai nėra karo padarinys, nebent – prabudusi sunkmečio nuojauta, menkumo lobis, į kurį tvirtai įsikibęs ne vienas šių metų rinkinys. Pradėjome jau ketvirtą Nepriklausomybės dešimtmetį, o kaip stipriai jie primena Alfonso Nykos-Niliūno išrašytus tėviškės lobius ir skurdą, Jono Meko dainas darbams ir dalykų pastovumui. Kokia veržimosi paskui sparčiai progresuojantį pasaulį aistra pernai išėjusiuose Algio Mickūno „Atsiminimų punktyruose“: paaugę, bet dar bekelniai kaimo vaikai, savo ribotą išprusimą plečiantys išbandydami karčią taboką…

Grįžtu prie poezijos. Neskubrus ir santūrus Vytauto Stulpino rinkinys „Lėtoji“, panašus į V. Daujotės jo apmąstymų turinys („mąstyti nueinančiais kloniais“, p. 7), stebimas laiko tekėjimas šiaurės kraštovaizdžiu („skubūs debesys už kluono, / skardingai plytėjusios kalvos, / sena būsimybė / už tų kalvų“, p. 192), žemaitiškas intonavimas („Vaikštai prie upės / begale dvelkiantį vakarą. / Ką, taip nėra?“, p. 21). Regioniškumas yra vienas šios poezijos privalumų, o intelektualumas nedemonstruojamas, bet neužginčijamas kaip dvare gautas išsilavinimas (pavyzdžiui, rašoma apie I. Bergmano klastą). V. Stulpino žvilgsnis į pasaulį daiktiškas („Miesto prairos. / Įtilę daiktai. / Daiktai“, p. 410), įvykiai ar kismai regimi šiapus, konkrečiai ir gamtiškai dėsningai, su išlavinta stebėtojo atida rakandams, šešėliams, atspalviams, kino kadrams tinkamu išdidintu nieko nevykimu, spalvos ir slypinčios melodijos jutimu („Braidant pustuštę vėsą, / kopos priglaudžia / tolimus atšvaitus, / šviesa – bekūnę melodiją“, p. 346). Knyga vertinga kaip nekropolių šviesom nevirtusių miestelių gyvasties ir kultūros paliudijimas (yra tokia įsimenanti Vido Morkūno poezijos knyga – „Nekropolių šviesos“), tik turėjo būti leidžiama keliais atskirais rinkiniais.

Antano Šimkaus „Vakaras dega“ taip pat rašytas apie tai, kas rūpi jam pačiam, nesitaikant į skubančio pasaulio nuotykius. Tai ramybės ir miestovaizdžio refleksijų, suteikiančių išgyvenimams kitokį mastelį, knyga. Jos lygumas ir tikėjimo laimė ne tiek pavydėtini, kiek apgaulingi, netaisyklingi, kaip ir klupčiojantis ritmas, žadantis, bet neišpildantis – vingrios eilutės intonacijos nutrūksta („Ta violetinė, tamsi iki širdies – tik vakaro išsigiedojusi spalva“, p. 13), po žodį nutyksta sakinys. A. Šimkus apmąsto laiko slinkimą miesto keteromis – įspūdingas eilėraštis „Link Bernardinų kapinių“, o virš miesto regima sielas išsivedančios Sidabrakailės vilkės vizija pasirodė neperskaitoma be Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio apie Žvorūną – sparnuotą sielų vedlę, matomą ant Aušros vartų pietinio fasado, miesto saugę. Tarsi susitelkęs tik į save, gyvenantis „vidiniam mieste“, A. Šimkus jautrus gyvenamai bendračiai, kitiems. Yra gražių meilės eilėraščių. Nebenaujus įvaizdžius (laikas teka kaip upė) jis perrašo pagal savo matymą („Vakaras teka žemyn / Nuo debesynų giesmės“, p. 45), nevengia prasprūstančių patetiškų ar maironiškų intonacijų. Tai jo gyvenimo garso takelis, kuriame yra ir ironijos, o jautrumas dera su žvilgsnio blaivumu („<…> nakties cigaretės / Šitaip kvepia žvaigždėm, šitaip skleidžias iš lėto // Pasiklydusio žiogo pašėlęs čirškimas, / Kol į šipulius smuikas, kol jo raktas – į spyną“, p. 49). Atviras, mylintis netobulumą žvilgsnis – jei reikėtų aprėpt vienu sakiniu.

Juliaus Kelero „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ prišlyja jau prie kitos pernai metų poezijos rinkinių grupės – šeimos sagų, atminties temos. Už regioninį koloritą čia raiškesni daugelio gyvenimų skirtybes suniveliavusi sovietmečio tvarka ir jos rekvizitai. Rinkinio intencija aiški – sutelkti, kas būta senelių namuos ir aplinkui: prie daiktų artėjama turint tikslą, atminties seansai neprailgsta, fiksuojama disciplinuotai ir jutimiškai – kvapai, garsai, laikas, gremžiamos alkūnės švarėjimas prieš miegą. Bendras istorijos fonas lūžta vaikui dar nesuvokiamais fragmentais – traukiančių pokario nuskurdėlių vizija, kapinėse sulaidotų žmonių gyvenimo nuotrupomis, daržo paribiu einančia nekaltai užkastų užmaršties riba, kurią gina dilgėlė. Rašydamas apie daiktus, apie kasdienį apsiėjimą, J. Keleras papasakoja, ir kas šiame mikropasaulyje buvo kuo – netekėjusios tėvo seserys, žentas karo veteranas, dvi senelio žmonos, kaimynai, sentikiai rusai. Paprastas šiltas buvimas, neapsigaunamai juntama meilė, laikas, kai esi pirmiausia anūkas. Tarsi ilgo spektaklio uždanga – geriausias eilėraštis „Ilgam išvažiuojantiems“. Kad jo tėvo šeima buvo ištremta, žinau atsitiktinai, gal todėl ir Ukmergės figūruoja tik virtuvėlė, o ne sodyba. Saikas, santūrumas, atkurtas vaikiškas nenuovokumas yra labai tikri, kaip ir bent pastebėti iki galo nesuvokti dalykai: „vakarėjant // dangus prasiskirdavo <…> // ir Jėzaus širdis / sekundei tapdavo / nušviestu ekranu // viršum sofos“ (p. 89).

Giminystės, paveldėjimo, atsakomybės problematiką rinkinyje „Adela“ gvildena Greta Ambrazaitė. Dedikavusi knygą proprosenelei, istorijos, tautų sambūvio, šeimos trauminių patirčių temas ji išskleidžia atskirais eilėraščiais, plonomis išsidriekiančiomis gijomis, nelyg kraujo apytakos ratu, kuriame nebelieka svetimųjų. Sudėtinga meninė kalba, dreskiantys vaizdai, kartų ryšį ir tuo pat metu kartų kritiką skleidžiantys eilėraščiai neglosto, yra dužūs, irūs, žeidžiantys, atviri. Ekspresyvumas yra viso gerai apgalvoto ir išmoningai sudaryto rinkinio-pasakojimo savybė, vaizdo formavimuisi ir jo užfiksavimui skirta nemaža dėmesio, akivaizdus autorės talentas įvairiopas vizualumo patirtis įterpti į žodinį tekstą – tai ir marmuro skulptūros įspūdis eilėraštyje „Teresa della Jouissance“ („šventoji Teresė ekstazėje / vilkinti sraunų čiurlenimą“, p. 33), ir sugrįžtančio laiko pagava pagal Lewiso Carrollio „Alisą Stebuklų šalyje“, ir daugelio eilėraščių vaizdo ekspresija, tapimo paveikslu ir išslydimo iš jo viską ištirpdant užrašymas. Skyrių pavadinimai ir santūrus ketvirtojo viršelio autokomentaras apie „vaizdus į jūrą“ skatina dar kartą ramiai įsigilinti į veržlių vaizdų persidengimus rinkinyje ir stebėti, kaip klostosi ir sluoksniuojasi skirtingų kartų patirtis su „proga perpasakoti“ (p. 83). Stiprus autentiškas poetinis balsas ir pozicija.

Išpažintinės poezijos lentynoje pernai ryškiausia Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugija“. Apie sunkias priklausomybės ir sveikimo patirtis R. Brundzaitė geba pasakoti, kad kuo mažiau sužeistų kitą ir save, ramiai, atleisdama ir švelniai („šaligatvio plytelės glostė kelius“, p. 11). Įžemėlapintos asmeninės patirtys susietos su uždarais troleibusų maršrutais, miesto gatvių ir transporto mazgai iškyla kaip neišvengiamybė, kartojami stotelių pavadinimai labai iš tolo, netiesiogiai, primena kančios stotis. Tokio panašumo R. Brundzaitė nesiekia, jos vaizduojama realybė sodri pati savaime, tačiau prasmės susilieja – gėrimas, kaip ir upė, tekėjimas, slydimas miesto arterijomis, rinkinyje iškyla kaip natūralaus, gamtinio, nebūtinai „taisyklingo“ proceso dalis, neišvengiama labirintinių klajonių metafora. „Upe“ ir „Ciklu“ pavadinti troleibusai įrėmina miesto ir žmogaus kraujo apytakos ratą, išsipildžiusius ir nerezultatyvius jų gyvenimo ciklus. Subtilų kalbėjimą ir apie socialines problemas jų nedramatizuojant rinkinyje papildo gryni poetiniai „pamatymai“, tokie kaip eilėraštyje apie Mirusias kopas: „sėdime ant Mirusių kopų, / gyvos, – trys šiuolaikinės moterys, // išskobtos sodybos / po mūsų kojom / ištrūksta iš smėlio / ir eina pirmyn į marias“ (p. 64).

Po kelerių metų pertraukos prie poezijos grįžtančio Gintaro Bleizgio rinkinį „Procesija“ vadinčiau kančios aistros ir nuovargio knyga, įsiterpiančia tarp išpažintinės lyrikos ir kasdienos stebėjimo. Eilutės „Kaip juoda – mylimoji – koks stiprus / visatos skersvėjis pro mūsų kūnus“ (p. 52) geriausiai perteikia šio rinkinio tematiką – juntamą disharmoniją, užklausiamą gyvenimo prasmę, praeinamybėje slypinčią išmintį, nėmaž nepadedančią išbūti dabar. Gilus suabejojimas („kam man eilėraščiai?“, p. 77), pasimetimas („siela tarpuvartėj be navigacijos“, p. 78), liūdesys ir niūruma veriasi kaip išvargusio, vienišo poeto, stebinčio „laikinumo procesiją“ ir patiriančio kankinančias demoniškas akimirkas, būsenos, nesuardomas jų circulus vitiosus, kai išgyvenama tikrovė grįžta ir grįžta kaip įsigraužę simboliniai vaizdiniai. Ankstesnių G. Bleizgio rinkinių poeto-anapusybės kario programa, primenanti Rimvydo Stankevičiaus vizijas, šiame kiek pasikeitusi, tačiau būtent prisiimtoji buvimo poetu matrica provokuoja draskančias dvejones, kurias sykiais atmiešia blaivus tiesiog buvėjo žvilgsnis. Kasdienos pavidalai žeidžiantys, išsisakymo ekspresija ir dramatizmas maksimalūs („temsta replėm per gerklę“, p. 25), tikrovės ir įsivaizduojamo teisuoliškos kovos lauko ribos nesyk pasikeičia vietomis. Žmogiškai guodžia tai, kad G. Bleizgys kovą ima reflektuoti su ironija (eil. „tiksi senelės laikrodis…“, p. 71–76), o pyktį suvokia kaip demonišką apsėdimą.

Jaunesnioji karta poezijoje problemina asmens santykį su bendruomene, vidaus ir išorės pasaulių atskirumą. Tai rūpi Nerijui Cibulskui, Ernestui Noreikai. Ketvirtajame Nerijaus Cibulsko rinkinyje „Epoché“ nebėra ankstesnių rinkinių miglotumo ir neužtikrintumo – kalbėjimas kur kas įtaigesnis, gražus ėjimas iš metaforos, vaizdo („prigesus tavo rinktų mėlynių šviesa dubeny“, p. 14), pasaulio vaizdas deformuotas tiek, kiek reikia originaliam pamatymui, be obsesyvumo. Netgi įtakos baimė gražiai prislopusi: „Žinau, kad vieną akimirką kažkas nuo lentos didele kempine švariai / nuvalys kreida užrašytas lygtis ir formules, pakvies mus prieiti, mokytis, rašyti savaip“, p. 20). Ieškodamas išganingo atstumo jaustis ir priklausomam, ir laisvam („širdis gali gyvent / nepasaldinta neprisirišusi“, p. 9), jusdamas totalinio susvetimėjimo grėsmę, N. Cibulskas lieka šilto santykio pusėje, apmąsto žmogiško ryšio kainą, artėjimo bei tolimo įtampas. Kad egzistuoja nesugaunamas mūsų patirčių likutis, primena geras eilėraštis „Papūga“: „Ramybė visada benamė. / <…> / Purpurinė papūga ant [jos – G. B.] peties. / Niekada nežinai, kiek ji sveria“ (p. 30). Paprasta ir harmoninga knyga.

Ernestas Noreika „Akvanautuose“ kalba apie individualizmo krizę, apie slopinamus, tarsi užlietus jausmus ir likusį tik jų švytėjimą, kuriuo galima, bet nedrįstama dalintis, apie buvimą po vandeniu kaip apie savęs (ne)pažinimą. Rinkiniui vieningumo teikia išgyvenamą sąmyšį ir nedarną išdidinančios distopinės dekoracijos – kosminė žvaigždžių akivaizda, žmones kaip marionetes valdantis Visatos lėlininkas, miestus užliejęs vanduo, jo paviršiuje tyvuliuojanti tikrovė. Dėl atspindžio ir atvirkštumo perspektyvų E. Noreika atrodo forsuotai ekspresyvus, tačiau pirmą šiurkštumo įspūdį paneigia šilto ir žmogiško santykio ieškojimas, klasikinis literatūra perteikiamas artumo ilgesys.

Gvido Latako „Salos“ – brandus, nors vietomis ir nelygus, susiformavusio autoriaus rinkinys, jame ne vienas eilėraštis kuriamas iš girdėtos ar skaitytos istorijos, kurią G. Latakas keičia, perpasakoja, sukuria įvykiui pradžią ir pabaigą, naują kontekstą ir, kuo labiausia mėgaujasi taip išnaudodamas kultūros ruošinius, – pritaiko savitą pasakojimo stilistiką. Iš tokių sudūrimų atsiranda lengva ironija, humoras, netgi pamokomos gaidos. Eilėraštis formuojamas kaip brikoliažinė visuma, į šių laikų akiratį įterpiant kokią (dažnai – etnografinę, literatūrinę, kinematografinę) praeities šukę. G. Lataką įkvepia užmiršti rakandai, senienos, prie kurių priskirtinos ir žodyninės kalbos atsargos – archaizmai, regionalizmai, svetimybės, frazeologija, citatos, paties kuriami naujažodžiai, eksperimentavimas su semantika. Postmodernistinis žaismas užverda eilėraštyje „Lalatė ir Kastytis“, kuriame Lietuvos istorijos nuotrupos, patarlės, Maironio poema ir Bobo Marley’aus dainos žemaitiškas perdaras („No woman no cry“ – „kai moterų nėr ir ašaros / snukio nevilgo“, p. 25), regis, vienos greta kitų atsiranda ir dera kaip būdai „pasakoti efektingai“, jų nedermė ne erzina, o prajuokina. Kad eilėraščių istorijos gali būti nepatikimos, užšifruotos, iškarpytos – G. Latakas to neslepia, kaip ir kelinto savo mėginimo parašyti eilėraštį kokia nors tema – publikuoja geriausius jų variantus. Knygos visuma ir palieka tokio pasakotojo – keistuolio sentencijomis bylojančio išminčiaus – įspūdį, dėmesys joje nukreiptas labiau į kitus nei į save.

Viktoro Rudžiansko poezija savaip hermetiška, netiesioginiu kalbėjimu pasižymi ir keliaplaniai rinkinio „Arbata papėdėje“ eilėraščiai. Plėtodamas keletą teminių gijų (meilės, kelionės, muzikos, istorijos, ribinių būsenų), rinkinio pabaigoje V. Rudžianskas jas sutelkia ir kiek apnuogina, – ir šis raiškesnis, ne toks užmaskuotas kalbėjimas yra į naudą patiems eilėraščiams ir rinkinio vientisumui. Suabejojau dėl egzotizavimo ir orientalizmų, ir anksčiau V. Rudžiansko poezijoje figūravusių sąlygiškumo kūrimo būdų. Šiame rinkinyje jie man regisi veikiau kaip pastangos gaivinti ar kreiptis į andainykštį Kauno poetinės mokyklos žodyną (mandarinai, kalnas, dykuma, Kinija, drugelis etc.) nei kaip organiška autoriaus idiolekto dalis, juolab esti eilučių, kuriose tradiciniai vaizdiniai perrašyti subtiliai (eil. „prieš atsibundant“: „—— nes naktį atsivėrė / lelija, nes / lelija per delčią atsivėrė ir savo žiedlapių aksomu / nuvalė skruzdę tau nuo sapno <…>, p. 9), o rinkinyje „Vienas“ rytietiškumas buvęs labai savito, prijaukinto, „atskiesto“ pavidalo… V. Rudžianskas tebepasikliauna nutylėjimo poetika, juntama jo įvaldyta rašymo kokybė. Stipriausi eilėraščiai su pasąmonės vaizdiniais, siurrealistinėmis vizijomis („baltasis lokys iš mano rankų / išplėšia žiauberę juodos duonos / žiaumoja / jo nugara išraižyta raudonais kvadratėliais – / prisiekiu / nežinau kur mes esame“, p. 70–71), ekspresyviais vaizdais („pakėlęs akis / kiek dar turėsiu klausytis / kaip kala smilkiniuose / žąsų tramvajai“, p. 45), kandoku humoru ir talpiomis personažų charakteristikomis. Pasitikiu V. Rudžiansko teze – „Eilėraštis – įžūlus egoistas, jam mažai rūpi, kas vyksta žmonijos gyvenime“, ji man tikresnė už dirbtinoką G. Patacko angažuotumą.

Tomas Vyšniauskas „Vokais išvirkščiais“ tęsia savo ankstesnių rinkinių bandymus įsismelkti į užrašomą mintį, jos nešamą vaizdinį atverdamas įvairiausiais pjūviais, jungiančiomis ir išcentruojančiomis projekcijomis, tarsi mechaninį objektą. Gyvenimas čia su visomis šiuolaikiškos kasdienybės apnašomis – ir supermarketų, ir Dievo akivaizdoje T. Vyšniauskas ieško to, kas žeidžia, priežasčių, preparuoja bet kurį santykį, analizuodamas ieško prieštarų šaknų ir dažnai pateikia neguodžiančią prognozę. Kibus kalbos sankabų stebėjimas ir nuoseklus beiliuziškumas yra paveikesni už smūgiuojančią ekspresiją, poetiniuose vaizdiniuose glūdinčią sprogimo potenciją, kuri beskaitant pakyri kaip nuolat pakeltas balsas. Vis dėlto knyga originali.

Dovilės Bagdonaitės „Takeliai_žolėje“ patraukia pastangomis užrašyti savos generacijos tikrovę jos pačios kalba. Kasdienos situacijos fiksuojamos taip, kaip jos vyksta, iš artimiausio žiūros taško, visiškai nepoetiškai, su minties atsišakojimais ir nuosprūdžiais kaip natūralioje šnekoje, tačiau tiksliai. Įvairiausių vaizdinių ir patirčių masė eilėraštyje išskaidoma ir segmentuojama gerai jaučiant poetinę jo struktūrą, pastiprinama poetinėmis jungtimis – metaforomis, įrėminimu, viena kitą peršviečiančiomis istorijomis. D. Bagdonaitė moka pasakoti ir perteikti glaustai, apie sunkias patirtis prabyla be išankstinio aplombo, ir, nors ši knyga galėtų priklausyti išpažintinės ar patirtinės lyrikos blokui, kaip ir R. Brundzaitės rinkinyje, nusveria požiūris, jog aprašomi dalykai yra natūrali žmogiškosios tikrovės dalis.

Iš debiutuojančių autorių santūria raiška, paprastu kalbėjimu ir metaforiniu pradu išsiskiria Birutės Grašytės-Black rinkinys „Sumokėjau alyvmedžio lapais“. Prie poezijos balsų įvairovės ji prisijungia nieko negriaudama ir neneigdama, tačiau užtikrintai, gerai jusdama kontekstą. Agrarinis pasaulėvaizdis veikiau yra jos pranašumas nei trūkumas („Sugulę net karvių šešėliai / Per popiečio saulę“, p. 25), nuoširdų primityvistų darbų naivumą primena eilutės „O ryte, kai ataks namo langas / Ir atkims šalia esanti šuns būda, / Visas kiemas plačiai išsižios / Ir kaip komuniją sniegą priims“ (p. 30). Kitonišku pamatymu ji yra originali kiek duota („Užsimerk, / Kitaip nematysi: / Ant kranto sėdi / Ir upę stabdo žmogus“, p. 46), švelniai jutimiška („Dar tik pavakarys, / Bet kvėpuojant / Pirštai jau liečia / Sapno kraštus“, p. 46), stojiška (eil. „Vaikystė“). Tikrumą jos poezijoje skleidžia nedeformuoti santykiai, daiktai, o grėsmės akivaizdoje išryškėja žmogaus ir šventųjų netobulumas, trapumas – „Paveikslo Marija, pelijančiom rankom / Glostyk šitą pasaulį“ (p. 54).

Ramūno Čičelio rinkinys „Siena“ arčiausiai išpažintinės lyrikos – jame gvildenamos tikėjimo ir negalios temos. Grafinis išdėstymas gerokai primena Jono Meko eilėraščius, tačiau šis išorinis panašumas giliau neveda – iš kapotų išsisakymų jausmai neplūsta, būsenos tik įvardijamos, dėl abstraktoko dėstymo sunku nuvokti, kodėl kankinasi eilėraščio subjektas.

Vyriausias iš pernai metų debiutantų yra Liudvikas Giedraitis, rinkinyje „Dėl gimtojo žodžio“ kiek anachronistiškai susirūpinęs gimtąja kalba. To (o ir vėlyvo debiuto) priežastis – tremtis, kitaip nušviečianti galėjimą kurti lietuviškai. Pristatydamas viso gyvenimo kūrybą, L. Giedraitis nustebina humoru, avangardistiniu žaidimu, vieninga rinkinio kompozicija. Kaip minklių ir klausimų variacijos sukurti eilėraščiai vis kartojama forma primena koketiškas Alfonso Andriuškevičiaus eilėraščių pradžias. Laisvas poetinis frazavimas („ruduo, pašiurpę lietūs, pabalė, / lūšna, dilgynė, pliurzos, peteliškė“, p. 17), originalus matymas („prasmegusio dumblyno tešmeny / brandinamas šlakelis pieno / Dievo žodžio puotai … / apie ką tai, ponai? / … apie vandens lelijos šventą nebylumą“, p. 47), kalbinė autoriaus klausa šį vėluojantį debiutą daro vertą atidesnio skaitymo.

 

Ką būtų galima tarti apibendrinant 2022 m. poezijos knygų srautą? Pakartoti, kaip kalbama jau ne vienus metus, kad lietuvių poezija stipresnė už prozą? Priminti išderinusias prozos skaitymo patirtis ir knygas, kurios harmoniją leido vėl atkurti, kurios greta solipsistinio uždarumo priminė ir civilizacinį mastelį, kaip Agnės Žagrakalytės „Triukšmaujantys: katalikai“? Įvairų, vis įvairėjantį, pasaulį mokomės priimti tokį, koks jis yra, ir santykio (kaip tam tikro reagavimo būdo) bei supratimo klausimas atrodo esąs esminis. „Amžinatvė, riksmas ir tyla“ neturėtų likti vienintelėmis žmogiškosios būklės erdvės apibrėžtimis.