Gintarė Bernotienė. Kalbos šuorais, kalbos jaukumu

2023 m. Nr. 12

Pasirinktų trijų autorių knygų – Vytauto V. Landsbergio „Dienanaktis“, Simono Bernoto „Pasakų parkas“ ir Aisčio Žekevičiaus „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ – viena plokštuma neužklosi: ten, kur esti bendrumo, ryškūs ir skirtumai, kuo du panašūs, trečias panašumą paneigia. Vis dėlto yra keli minėtus rinkinius ir jų autorius jungiantys dalykai, kurie tebus šio aptarimo ašys. Skaitant jų poeziją iškart justi, kad žodis paklūsta autoriams – režisieriaus, scenarijų autoriaus, vaikų rašytojo V. V. Landsbergio, kuris socialiniame tinkle dienos aktualijas išberia dar ir politine satyra ar absurdeskomis, vertėjų S. Bernoto ir A. Žekevičiaus santykį su kalba, nepaisant poetikos skirtumų, pirmiausia kyla noras vadinti sklandžiu, žaismingu, įvaldytu.

Vytautas V. Landsbergis. Dienanaktis: paeiliuoti tekstai. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2023. – 38 p.

Sudėtingas dvasių ir žmonių pasaulių, tikro ir pramanyto, būto ir niekad nebūsimo dvilypavimas yra Vytauto V. Landsbergio rinkinio „Dienanaktis“ leitmotyvas. Atsirandantis ir vėl išnykstantis patyrimo aiškumas nesyk sukomplikuojamas eilėraščiuose, kurie knygoje eina vienu ypu, srautu, neskaidomi skyrelių, takumą pabrėžiant ir pavadinimu – „Dienanaktis“ (viršelyje pavadinimo žodžiai su(si)kibę). Žodžių plūsmas laisvas, o eilėraštis gerai suveržtas – jame gyvoji kalba vos pastebimai pasiremia poetinės kalbos priemonių arsenalu, natūralios kalbos frazės ir greitai kintantys vaizdiniai padalija tekstą ritminėmis atkarpomis – taip, kaip ištarti leidžia kvapas. Draminės kompozicijos įspūdį kai kuriuose eilėraščiuose sustiprina keleriopas rėminimas, susiliejančios sapno, realybės, antrinės realybės plotmės, aiškus jų įvardijimas – „mes irgi skaitėme scenarijų – tuojau sesuo neš maistą mums“ (p. 80). Jautrių intonacijų ir išgyvenimų persiliejimas ir pulsavimas, viršelyje tarsi apsidraudžiant pavadinamas „paeiliuotais tekstais“, tik pabrėžia pasirinktą srauto, laisvumo, dvelksmo principą, o patys eilėraščiai savo būtiškais interesais formos klausimą pranoksta ir jo nekomplikuoja: ir verlibras, ir vos keletas eiliuotų fragmentų rinkinyje yra lygiai pavykę, kondensuoti.

Knyga dedikuota Mamai, intymumas, artimas santykis persmelkęs ne tik skaudų atsisveikinimo epizodą (eil. „Nakties karalienė“), bet išplitęs ir artimųjų, bendraminčių pokalbius primenančiuose eilėraščiuose, sutelktuose jau į viešąjį rūpestį – juose gvildenamos temos (tautos charakterio, jos istorijos, likimiškumo, traumų, savivokos klausimai) yra nevienkartinių šeimos svarstymų ir kartų kultūrinio įdirbio ataidai – todėl ir „paeiliuoti“ puse lūpų, ir ironiški, ir pamokomi, lengvai kilstelimi į abstraktesnį pasakėčios, mito, parabolės lygmenį. Ką čia slėpti – viešai užtariamas Tėvas (eil. „Sausmedis“).

Bene labiausiai paliečia eilėraščių „bevardis“ ir „žolynų užkalbėjimas“ monologai, kuriuose į užmarštį grimztančios pokario istorijos tragizmas jau perėjęs į „lėtesnio peizažo“ fazę su dar girdimu bevardžių dvasių, nepalaidotų aukų troškimu būti prisimintiems, atrastiems, įkurdintiems bent atmintyje. Tai, kas labai jautru, atskleidžiama iš labai artimos perspektyvos, kasdieniais žodžiais, be patoso, empatijai randantis iš etiško santykio, ãtsako į išbandomą žmogiškumą: „viskas gerai, nebekalbant apie tai / kas skaudžiausia. Dainuoti tylint. Net Mantas, nukankintas Mariupolyje / sužadėtinei sakęs prieš pat – nefilmuokim / gulinčių gatvėse. Tik tuos, kurie dar gyvi <…>“, p. 33). Istorija čia pasirodo priklausoma nuo solidaraus ir podraug asmeniško veikimo „dabar, ne po to“, joje yra vietos ir neteisiojo perspektyvai („ir aš norėčiau būti buvęs miško brolis, galėčiau būti net palūžęs, kitus išdavęs“, p. 11). Cikle „Netektoji“ geriausiai matyti, kaip iš savaip jungiamų įvairiakilmių siužetų V. V. Landsbergis kuria autorinę pasaką-parabolę: vaizduojama negyvųjų šalis, folklorinis „gyvasties parnešti“ išsiunčiamo kvailelio siužetas perpinamas su Orfėjo ir Euridikės mitu, H. K. Anderseno pasakos „Sniego karalienė“ parafrazėmis, kreipinys „Netektoji“ primena Arsenijaus Tarkovskio eilėraštį „Atimtoji, / vaikiškais peteliais krūpčiojus sapne manęs per naktį, / Dievo dovana juodos suknelės klostėse, man paskirta netekti <…>“ (vertė Vytautas Rudokas, cituoju iš atminties). Būtent laisvas disponavimas kalba yra V. V. Landsbergio eilėraščių gyvastingumo ir tikrumo paliudijimas.

Simonas Bernotas. Pasakų parkas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 88 p.

Santykis su tikrove, skirtingų jo modusų (pasaka? tikrovė? transas?) išnaudojimas suartina V. V. Landsbergį ir Simoną Bernotą. Rinkinyje „Pasakų parkas“ S. Bernotas yra kur kas ironiškesnis, aštresnis, pasaka čia nėra ta užtikrintai eskapistiškai pasirenkama estetinė tikrovė, atvirkščiai, akcentuojamas tikrovės šiurkštumas, beiliuziniai santykiai. Rinkinį įrėminę du programiniai eilėraščiai: jį užbaigiančiame „Didysis sezono uždarymas“ skelbiama nauja „išvargsime žodį po žodžio“ era, atmetamas rašymo automatizmas, stilistinės klišės ir bet kokia inercija, pajuokiama rašančiųjų kaip išskirtinio visuomenės sluoksnio saviprata ir konstatuojamas poezijos savaimingumas bei beribė potencija. Kitas programinis eilėraštis „Etimologija“ grįstas žodžio-kario metafora, kuri čia pat dekonstruojama nepaliekant jokių herojiškumo užuominų, tik pabrėžiant ginamą teritoriją – Žodyną. Dekonstrukcinį žaismą primenantis žodžio priedermių laipsniavimas virsta veikimo parodija „ŽODIS nemiega nevalgo nešika“, aforistiškai įvardyta tikrovė („Žodis gauna žinią, kad fronte žuvo prasmė“) čia pat kukutiškai pašiepiama „Žodis ateina į laidotuves atneša baltų gėlių vainiką su juosta liūdi vaikai“ (p. 13).

Dažnas S. Bernoto eilėraštis atsiranda iš koliažiško sudūrimo – čia ir modifikuoti kultūros siužetai, situacijas apibrėžiančio mito fragmentai, pramanytos būtybės, kosminiai kraštovaizdžiai. Devyniasdešimtųjų kartos vaizduotei svarbių įsivaizduojamos ir realios tikrovės plastų persidengimas, autoriui labiau orientuojantis į jau egzistuojančius kodinius įvaizdžius, o ne į ištobulintus vaizdus. Įdomu skaityti ir sekti, kaip alternatyvią realybę, kompiuterinius žaidimus, skaitmeninę erą, joje dar veikiančias sąvokas siela ir dvasia S. Bernotas pajungia žmogiškajai tikrovei, būsenoms ir jausmams perteikti, kaip eilėraščio audinin įlydo klasikų citatas, garantuojančias kalbos gyvybę ir gal kiek maišto dvasios gožiamą tradicijos tęstinumą (eil. „Lengvai įkraunami tuštumos prietaisai“).

Klausimas „ar gali sumontuoti kalbos luitą, / kontroliuojantį šią realybę“ kyla iš autentiškos raiškos būtinybės – „už vieną neornamentuotos / kalbos augintinį man vieną įkrovimą“ (p. 40). Eilėraščiuose ryškus S. Bernoto poetinio mąstymo pastovumas – prieštaros, priešpriešos, oksimoronai yra pasakojimo vystymo(si) pagrindas, taip išnaudojama generuojanti kalbos energija ir deautomatizuojamos žodžių reikšmės. Trečiajame ir ketvirtajame skyrelyje autoriaus kalbiniai pasirinkimai radikalėja, daugėja slengo, emocijos tiesiogiai kanalizuojamos keiksmais. Eilėraštyje „Jo didenybė lyrinis subjektas“ Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „Šiandien – Lenino gimimo dieną“ perrašomas parodijuojant filologiniame diskurse įprastą autoriaus ir lyrinio subjekto skirtį, todėl gali atrodyti, jog nusitaikyta ne į parodijuojamo teksto autorių, o į demaskuojamą totalinio melo epochą ir pompastišką revoliucijos vado garbstymą. Idėjinis patosas subliūkšta nuo keiksmų srauto, yra paneigiamas, išverčiamas į šiurkščios kasdienybės kalbą. Neutrali formuluotė „lyrinis subjektas“ autoriaus klausimą vis dėlto paliečia tiesiogiai, tačiau sykiu teikia ir patogią kamufliažinę priedangą.

Rausvai melsvų tonų rinkinio viršelis tarytum įspėja, jog šiame rinkinyje bus diskvalifikuotas elitizmas ir viešpataus agresyvus popsas, tačiau jų santykiai nevienareikšmiai ir nenuspėjami: pasaulis čia nėra sykį pažintas, vienalytis ir uždaras, o plyti kaip mozaikiška vis perkoduojamų fragmentų dermė, kaskart provokuojama stilizavimo, siurrealių vaizdinių, nonsenso ir absurdo, iš sugretinimų plykstelinčio juoko. Imponuoja, kad užuominos, kultūrinės aliuzijos perteikiamos subtiliai, neišsyk nuspėjamai, kaip antai: „Raudonam veidrody / Gurkšnojam arbatėlę / Šuoliuoja baltas triušis / Kalbos šuorus veja <…>“ (p. 61): sakytum, idiliška žaidėjų žodžiais valandėlė rinkinio leitmotyvu tapusioje Alisos veidrodžių karalystėje, jei ne už jos tykanti beprotybė ir mirtis. Be patoso žvelgiama ir į karą – „pūkuotukai su defektais / rungiasi parolimpinėse <…> / laurų vainikai nuvytę / medaliai be prabos / pergalės skonis pernelyg panašus į kraujo“ (p. 77).

Aistis Žekevičius. Atlaidžiai šypsosi bedugnė: eilėraščiai. – Vilnius: Bazilisko ambasada, 2023. – 80 p.

Aisčio Žekevičiaus rinkinyje „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ mirguliuoja švelni ironija, o S. Bernoto ekspresija čia sutinka priešybę – ramų, tausojantį, švelnų kalbėjimą suvokus, jog egzistuoja rimtos problemos („pasaulis baigiasi truputį“, p. 49), tačiau ir žinant, jog iš esmės nieko nepakeisi. Kameriškumas, buitinės scenos šiai knygai teikia jaukų mastelį, o pavadinimą bus įkvėpę aktorių grupės „Solo ansamblis“ muzika ir Vytauto Leistrumo sukurtas „Neturėjom dainos“ tekstas, iš kurio ir perimtas bedugnės įvaizdis, rinkinyje įgyjantis ir tykančios destrukcijos, ir žmogiško ryšio stokos („kas yra bedugnė? / bedugnė – žmogaus pavidalo tuštuma“, p. 62) reikšmes. A. Žekevičius kalba apie jausmus, kito pažinumą, istorijos tamsiąsias dėmes (eil. „holokaunas“, „1943“), tamsa ir šviesa rinkinyje yra ir leitmotyvai, ir būsenos, ir užklausiamo „žmonių išžmogėjimo“ (p. 14) riboženkliai. Eilėraščiai „entropija“ ir „negentropija“ klasikinėmis konkrečiosios poezijos priemonėmis grafiškai perteikia autoironiškai formuluojamą (ego)sistemos (dis)balansą tarp „trūksta“ ir „netrūksta“ (cituoju tik ilgąsias eilutes: „Kaip vis tik liūdna ir šitaip gražu pavasarį nieko netrūksta“, p. 70; „Kada nors visa tai baigsis ir būsiu normalus“, p. 58).

Tuštuma ar trūkumas kaip viena iš poststruktūralizmo apmąstomų temų lietuvių poezijoje įsitvirtinusi jau seniai – štai kad ir Kornelijaus Platelio „Karstiniai reiškiniai“ (2010), Aido Marčėno „Ištrupėjusios erdvės“ (2012) ar gausybė kitų stokos vardijimų. Jaunesnės kartos poezijoje tuštuma reflektuojama skaudžiai kaip žmogiško ryšio trūkumas, kurio figūratỹvios išraiškos signalizuoja pasiekus kritinį nuotolį, saviizoliaciją, solipsizmą, komunikavimą tarsi panirus į vandenį (kaip Ernesto Noreikos rinkinyje „Akvanautai“, 2022), susižinojimą tik silpnais švytėjimo signalais. Šią temą A. Žekevičius tęsia patvirtindamas egzistuojant ir įtrūkius, ir tūnančias tuštumas, ir „mėšlungiškai pild[omas] ertmes“, ir stokojamą ryžtą būti tamsią materiją skrodžiančiu „nir[čiu] jūros veln[iu]“ (p. 48). Rinkinyje technologiniai procesai nesyk koduoja psichinius, tad šviesa ir tamsa pasirodo esą esminės kategorijos, o „blausus ekranų švytėjimas“ žymi pavojingai traukiančią nežmogiškumo ribą.

Dirbtinio intelekto terpę aprašant grynosios lyrikos kalba, jai randama vieta emocijų kartografijoje („tolstančiam variklių gausme / naktis iš lėto krauna žiedynus / mirtinoj interneto tyloj / kyburiuoja kalba / žiba skausmo žvaigždynas“, p. 55). A. Žekevičiaus eilėraščiuose iškyla nauja subjektyvumo riba, visai kartai būdingas žemesnis jautrumo slenkstis: mikro lygmens įvykiai pretenduoja būti išdidinti, suvokti kaip svarbūs, reikšmingai keičiantys pasaulį. Būtent ironija leidžia subtiliai atidengti visą pluoštą sumišusių išgyvenimų nuo banalaus paniurzgėjimo iki rimto guodimosi, kuriuos atskirti padeda intonavimas: pavyzdžiui., labiau sveiku humoru nei empatijos būtinybe alsuoja eilutės „aplink vis tiek tvyrojo kažkoks egzistencializmas ir korporacinė neviltis“ (p. 29). Būtent ironija apdraudžia nuo išsakytų jausmų pajuokimo – „dažniausiai tūnom tamsoje / ir bandome nepalūžti / nelygioj kovoje / su šlapiu rūko skuduru“ (p. 24), nes vidinė kova gali būti gyvenimas tamsiuoju metų laiku, kova gali pasirodyti ir išbūnamas Covido laikas (p. 11), nerimo išgyvenimas apsistačius konservų dėžutėmis. Tačiau kartais užtenka nuotolio, kad problemos dingtų savaime – atlaidžiai šypsanti bedugnė leistų ir tokią išeitį.